Turinys

1 skyrius. Pagrindinės psichologinės diagnostikos sąvokos .................42 skyrius. Psichologinės diagnostikos istorija ......................................113 skyrius. Psichologinių testų kūrimas. Psichodiagnostinėms

metodikoms keliami reikalavimai .........................................214 skyrius. Etiniai ir teisiniai klausimai psichologiniuose tyrimuose ... 515 skyrius. Dokumentų analizės metodai ................................................616 skyrius. Stebėjimas ................................................................................727 skyrius. Interviu .....................................................................................788 skyrius. Duomenų rinkimas eksperimentu ........................................969 skyrius. Projekciniai tyrimo metodai ................................................14510 skyrius. Savižinos klausimynai ..........................................................16711 skyrius. Individualaus taikomojo psichodiagnostinio tyrimo

atlikimo struktūra .................................................................179Priedai .................................................................................................195

4

Pagrindinės psichologinės diagnostikos sąvokos

Kas yra psichologinė diagnostika?

Psichodiagnostika (gr. psyche – siela, diagnosis – pažinimas, su-pratimas) – psichologinės diagnozės nustatymo mokslas ir praktika, t. y. tam tikrų žmogaus psichologinių bruožų buvimo ir išreikštumo nustatymas (Psichologijos žodynas, 1999).

Psichologinė diagnostika yra psichologijos mokslo šaka, kuri do-misi, kaip tirti ir vertinti įvairius psichologinius reiškinius ir procesus. Kaip galima matyti iš anksčiau pateikto apibrėžimo, psichologinė dia-gnostika turi tiek mokslinį, tiek praktinius aspektus.

Kalbant apie psichodiagnostiką kaip mokslinę discipliną, tai yra psichologijos šaka, kurianti metodus, kuriais nustatomos žmogaus in-dividualios ypatybės, numatoma asmenybės vystymosi perspektyva. Ji yra susijusi su kitomis psichologijos šakomis – bendrąja, socialine, diferencine psichologija, taip pat su taikomosios psichologijos šako-mis – medicinos, vystymosi, konsultavimo, darbo, teisės, sporto ir kt. Praktiškai visų psichologijos šakų duomenys yra grindžiami tyrimais, kuriuose mėginama diagnozuoti įvairių psichikos reiškinių, procesų būklę, išreikštumą. Šiems tyrimams reikalingi metodai, kurie leistų tyrinėti mus dominančius reiškinius. Metodų kūrimas, jų veikimo ti-krinimas yra mokslinės psichodiagnostikos objektas.

Praktinė psichodiagnostika apima įvairių psichodiagnostinių ins-trumentų išmanymą, jų kvalifikuoto naudojimo įgūdžių vystymą, psi-chodiagnostinių instrumentų taikymo taisyklių ir normų žinojimą. Praktinės psichologinės diagnostikos objektu gali būti įgūdžiai, mo-kėjimai, bendrieji ir specialieji gebėjimai, psichinių procesų ypatybės, būsenos, motyvai, poreikiai, interesai, asmenybės savybės ir kt. Tokia diagnostika padeda spręsti praktinius diagnostinius klausimus, tokius kaip darbuotojų atranka, psichikos sveikatos problemų diagnozavimas, gabių vaikų atpažinimas ir t. t.

Kodėl verta mokytis psichologinės diagnostikos?

Kaip nurodo Handler ir Clemence (2003), psichologinės diagnos-tikos įgūdžiai yra išskirtiniai, tik psichologo profesijai būdingi gebė-jimai, kurie padeda sukurti profesinio identiškumo jausmą. Psichote-rapija gali užsiimti įvairūs psichikos sveikatos priežiūros specialistai (socialiniai darbuotojai, psichiatrai, šeimos konsultantai ir kt.), tačiau

1 skyrius

5

tik psichologas pasižymi įgūdžiais, reikalingais atlikti psichologinę di-agnostiką. Tai yra tas išskirtinumas, kuris daro psichologą reikalingą tiek psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, tiek mokyklose, teismuo-se ar kitose valstybinėse institucijose arba versle ir organizacijose.

Psichologinės diagnostikos įgūdžiai yra reikalingi ir pritaikomi praktiškai visose psichologo veiklos srityse.

Klinikiniame darbe. Psichologiniai tyrimai yra svarbūs planuojant gydymą ir priimant klinikinius sprendimus. Psichodiagnostiniai tyri-mai reikalingi sprendžiant diferencinės diagnostikos, hospitalizacijos reikalingumo klausimus, vertinant potencialią psichoterapijos naudą, sprendžiant, kokia psichoterapijos rūšis būtų tinkamiausia ir kt. Psi-chologinis tyrimas apskritai padeda geriau suprasti žmogaus patyrimą. Tai, koks žmogus yra tyrimo metu, daug pasako apie tai, koks jis yra gyvenime. Psichologinis tyrimas kartais padeda atskleisti būsenas, apie kurias tiesiogiai žmogus nekalba. Jį pasitelkiant galima išryškinti emocinius konfliktus, pagalbos poreikį ir kt. Visa ši informacija pade-da geriau suprasti žmogų, jo sunkumus, planuoti pagalbą.

Psichologinis tyrimas gali paskatinti terapinius procesus. Kartais žmogui, turinčiam sunkumų, nelengva iš karto kreiptis į psichotera-peutą ir kurti gilų kontaktą. Tokiu atveju tyrimo procedūra prieš tera-piją mažina įtampą ir padeda priimti terapiją ne tokiu asmeniniu būdu. Pats įvertinimo procesas taip pat gali būti terapiškas – jei psicholo-ginis įvertinimas atliekamas palaikančioje atmosferoje, tai dažniausiai turi ir terapinį poveikį. Rezultatų aptarimas su žmogumi padeda jam geriau pažinti save, suprasti savo būseną ir imtis atsakomybės už to-lesnius veiksmus.

Psichologinio įvertinimo procedūros klinikiniame darbe yra naudo-jamos ir psichologinių intervencijų efektyvumui vertinti. Šiuo metu pasaulyje gana daug kalbama apie būtinybę sistemiškai vertinti gydy-mo rezultatus. Psichologai ateityje turėtų tapti labai svarbia psichikos sveikatos priežiūros dalimi, nes jų instrumentai leidžia greitai, ekono-miškai atskleisti egzistuojančias problemas ir parinkti adekvatų gydy-mą. Tai ypač svarbu psichoterapijai, kurios efektyvumu ir taikymo pa-grįstumu abejojama. Tiriant ligonį prieš ir po gydymo, psichoterapija būtų galima išmatuoti pokyčius ir pagrįsti psichoterapinius metodus.

Organizacijose. Psichologinis įvertinimas yra naudojamas su darbu susijusiose įstaigose – darbuotojų atrankose, gero klimato formavimo srityje, vadovų atrankose. Psichologinis įvertinimas yra svarbus spren-džiant apie rizikos lygį, t. y. atrenkant darbuotojus ypatingoms darbo sąlygoms, pavyzdžiui, kosmonautų psichologinės pusiausvyros įverti-nimas planuojant ilgalaikį buvimą uždaroje kosminėje stotyje.

6

Teisėtvarkos sistemoje. Psichologinis įvertinimas naudojamas teis-muose ir medicinos įstaigose. Pasitelkiant psichologinį įvertinimą daž-niausiai sprendžiama, ar asmuo buvo pajėgus suvokti savo veiksmus nusikaltimo metu arba tuo metu, kai pats nukentėjo, ar žmogus yra pajėgus stoti prieš teismą, ar jis neapsimetinėja, stengdamasis išveng-ti atsakomybės. Psichologinis įvertinimas taip pat svarbus draudimo kompanijoms, apmokant gydymą, kompensuojant vaistus, nustatant nedarbingumo lygį.

Ugdymo sistemoje. Psichologinės diagnostikos metodai naudoja-mi mokymosi sunkumams įvertinti, problemų priežastims nustatyti, pasiekimų testais vertinamas mokymosi pasiekimų lygis, specialiųjų gabumų tyrimo metodais galima padėti žmogui adekvačiai pasirinkti tolesnes studijų kryptis.

Moksliniuose tyrimuose. Psichologinio įvertinimo metodais yra ti-krinamos įvairios teorijos ir hipotezės. Užsiimant psichologijos moksli-ne veikla labai svarbu žinoti psichodiagnostinių metodų įvairovę, kad galėtum pasirinkti tinkamiausius metodus mokslinėms hipotezėms ti-krinti.

Psichologinis testavimas ar psichologinis įvertinimas?

Literatūroje galima aptikti dvi panašias sąvokas – psichologinis testavimas (angl. testing) ir psichologinis įvertinimas (angl. asses-sment). Dažnai šios sąvokos yra vartojamos sinonimiškai, tačiau iš ti-krųjų jos reiškia ganėtinai besiskiriančius dalykus.

Testavimas yra atskirų testų administravimo, kodavimo ir interpre-tavimo procesas, kuris remiasi aprašymo principais, pagrįstais norma-tyviniais nomotetiniais duomenimis. Didžiausias dėmesys kreipiamas į patį testą.

Psichologinis įvertinimas yra procesas, kurio metu yra integruojami duomenys, gauti taikant įvairius testus ir metodikas: interviu, gyveni-mo faktus, artimųjų pasakojimus, kitų profesionalų vertinimus ir t. t. Visi šie duomenys sujungiami, kad gautume giluminį žmogaus ir jo sunkumų supratimą. Taigi, svarbu ne tai, kokius, pavyzdžiui, Rorscha-cho testo kintamuosius mes turime, o tai, ką tuo remdamiesi galime pasakyti apie paciento simptomus, asmenybės struktūrą ir dinamiką.

Kurį būdą, testavimo ar įvertinimo, pasirinkti, priklauso nuo tyri-mo tikslų. Moksliniuose tyrimuose dažniausiai naudojamas testavimas, praktiniame darbe – psichologinis įvertinimas, nes remiantis vien duomenimis, gautais testu, dažnai negalima daryti pagrįstų išvadų apie individualų žmogų. Stebėjimo ar biografiniai duomenys kartais gali visiškai pakeisti žmogaus matymo perspektyvą, todėl svarbu duo-

7

menis sieti ir integruoti rašant galutinę tyrimo išvadą. Šiame leidinyje bus siekiama vienodai dėmesio skirti tiek testavimo, tiek psichologinio įvertinimo įgūdžiams vystyti.

Kas yra psichologinis testas?

Visi esame matę testų populiariuose žurnaluose, internete. Taigi, kyla klausimas, kuo jie skiriasi nuo profesionalių psichologinių testų.

Psichologinis testas yra matavimo įrankis ar technika, kuri naudoja-ma kvantifikuoti, suprasti ir numatyti elgesį (Kaplan, Saccuzzo, 2004). Taigi, kaip nurodo Anastazi ir Urbina (2001), psichologinis testas iš esmės yra objektyvus ir standartizuotas elgesio pavyzdžių (bandymų) matavimas. Kad atsakytų į jam keliamus klausimus, psichologas nau-doja specifiškas užduotis, kurias pasitelkus atspindimi žmogaus suge-bėjimai, jo elgesio, asmenybės ypatumai. Pavyzdžiui, jei psichologas nori įvertinti vaiko žodyną, jis naudoja tam tikslui sukurtą žodžių rin-kinį, kurio supratimas atspindi vaiko kalbos išsivystymo lygį.

Tačiau reikia nepamiršti, kad testas visuomet remiasi tam tikru ribotu elgesio stebėjimu ar matavimu, todėl testavimo rezultatai turi tam tikrą paklaidą. Tam tikra prasme psichologas yra panašus į bio-chemiką, kuris apie paciento kraujo sudėtį sprendžia iš kraujo lašelio (Anastazi, Urbina, 2001). Kaip kraujo lašelis negali visiškai atspindėti visos organizmo būklės, taip ir psichologinio testo balai nėra idealūs elgesio ar asmens charakteristikų rodikliai, tačiau jie gali padėti elge-sio numatymo procese.

Testai yra sudaromi iš atskirų klausimų ar užduočių. Atskiras testo klausimas ar užduotis yra specifinis stimulas, į kurį tiriamas žmogus reaguoja, šis atsakymas vertinamas, koduojamas, interpretuojamas. Testus dažniausiai sudaro kelios / keliolika užduočių, skirtų specifi-niam elgesiui atskleisti. Klausimų ir užduočių rinkiniai naudojami tam, kad gaunama informacija būtų tikslesnė, gaunamas rezultatas nebūtų nulemtas atsitiktinumo.

Psichologinėje diagnostikoje dažnai vartojamas dar vienas termi-nas – skalės. Skalės yra reikalingos norint prasmingai interpretuoti gautus testų rezultatus. Pavyzdžiui, jei testą sudaro 100 klausimų, o žmogus teisingai atsakė į 65, ką toks rezultatas reiškia? Skalės padeda susieti pirminius testo rodiklius su teoriniu ir empiriniu testų rodiklių pasiskirstymu. Taigi skalė – tai testas, kurio interpretacija yra žinoma.

Psichologinių testų įvairovė

Yra daug būdų, kuriais galime surinkti informaciją apie žmogų ar mus dominantį reiškinį. Mes galime analizuoti dokumentus (pavyz-

8

džiui, ligos istorijas, dienoraščius, laiškus, teismo nutarimus), stebėti elgesį (pavyzdžiui, stebėti, kaip darbuotojų grupė bendradarbiauja, kaip pasiskirsto vaidmenimis ir t. t.), paimti interviu, pateikti anketas, praktines užduotis, analizuoti piešinius ir t. t. Dėl duomenų rinkimo būdų įvairovės psichologiniai testai įvairiai klasifikuojami.

Pagal tiriamųjų skaičių:

• Individualūs testai – kai tyrėjas testo užduotis pateikia tik vie-nam tiriamajam, fiksuoja ir stebi jo atlikimą.

• Grupiniai testai – vienas tyrėjas gali iš karto tirti grupę žmonių, instrukcijos pateikiamos iš karto visiems, asmeninio kontakto mažai.

Pagal tiriamą reiškinį:

• Gabumų testai (angl. ability tests) – matuoja įvairius gabumus ir įgūdžius, jų greitį ir tikslumą.

a) Pasiekimų testai (angl. achievement tests) – vertina išmokimą ir įgūdžių susiformavimą.

b) Gebėjimų testai (angl. aptitude tests) – vertina asmens potenci-alą kažko išmokti ar suformuoti įgūdžius.

c) Intelekto testai (angl. intelligence tests) – vertina potencialą spręsti problemas, prisitaikyti prie kintančių aplinkybių ir mokytis iš patirties.

• Asmenybės testai – matuoja tipinį asmens elgesį: bruožus, tem-peramentą, dispozicijas.

a) Struktūruoti (objektyvūs) asmenybės testai – tai dažniausiai sa-vižinos klausimai apie elgesį, į kuriuos atsako pats tiriamasis.

b) Projekciniai asmenybės testai – remiasi neapibrėžtais stimulais ir spontaninėmis tiriamojo reakcijomis į juos, kuriose atsispindi unika-lios asmens charakteristikos.

Pagal užduočių pobūdį

• Tipinio atlikimo metodai (angl. measures of typical performan-ce). Šiai grupei priskiriamos metodikos, tiriančios įvairias dispozicijas. Tai įvairūs asmenybės, vertybinių įsitikinimų, interesų, motyvacijos ty-rimui skirti testai. Šios grupės testai dažniausiai yra įvairūs savižinos klausimynai, kuriuose nėra teisingų ir klaidingų atsakymų. Tipinio atlikimo metodai gali būti suskirstyti į tris grupes: asmenybės klausi-mynus, interesų klausimynus ir poreikių / motyvacijos klausimynus.

– Asmenybės klausimynai domisi tiriamojo reakcijų į kitus žmones ir situacijas ypatybėmis: kaip tiriamasis kuria ir palaiko santykius su kitais žmonėmis, kaip sprendžia kylančias problemas, kaip reaguoja į stresą ir kt. Daroma prielaida, kad tiriamos dispozicijos nurodo tipiš-kus elgesio ir mąstymo būdus.

9

– Nors žmogaus interesai yra susiję su asmenybės savybėmis, ats-kirai skiriama interesų klausimynų grupė. Šie klausimynai tiria, kokia veikla žmogui yra patraukli, o kokios jis linkęs vengti. Interesų klau-simynai sistemiškai tiria žmogaus pomėgius ir nemėgstamas darbo ar laisvalaikio veiklas. Tokie tyrimai ypač svarbūs darbuotojų atrankose, nes sėkmė darbe yra susijusi ne vien su reikiamų žinių ir įgūdžių tu-rėjimu, bet ir su domėjimusi veiklos sritimi. Interesų klausimynai taip pat yra svarbūs profesinio orientavimo srityje.

– Poreikių ir motyvacijos tyrimo metodai yra tokios metodikos, ku-rios tiria faktorius, skatinančius mus veikti vienu ar kitu būdu (pvz., pasiekimų poreikis arba nesėkmės baimė). Žmogaus motyvacijos lygis yra tiek bruožas, tiek būsena. Kai kurie žmonės iš prigimties yra akty-vesni už kitus – jie visada užimti, siekia aukštesnių pareigų, imasi at-sakomybės. Kalbėdami apie tokią motyvaciją, mes kalbame apie bruo-žą. Tačiau to paties individo motyvacijos lygis svyruoja – vienomis dienomis norisi daugiau ką nors nuveikti nei kitomis – tai būsenos komponentas. Poreikių ir motyvacijos klausimynų objektas dažniau-siai yra motyvacijos kaip bruožo aspektai, tokie kaip pasiekimų porei-kis, bendravimo poreikis, priėmimo poreikis, nesėkmės vengimas ir kt. Poreikių analizė yra svarbi tuo, kad poreikiai motyvuoja mus veiklai, lemia mūsų tikslus ir prioritetus.

• Maksimalaus atlikimo metodai (angl. measures of maximum per-formance). Šiai grupei priskiriami įvairūs gebėjimų ir pasiekimų testai. Tokius testus dažniausiai sudaro klausimai, kurie turi teisingus atsaky-mus arba jie yra sudaryti iš užduočių, kurias galima išspręsti geriau ar blogiau. Maksimalaus atlikimo metoduose dažnai matuojamas laikas, per kurį atliekama užduotis.

– Testai sudaryti iš sąlyginai paprastų užduočių, bet su griežtais laiko apribojimais, vadinami greičio testais. Kai kuriais atvejais laiko ribos yra nustatytos taip, kad per nustatytą laiko intervalą dauguma žmonių sugeba atlikti visas užduotis, ir vertinama, kiek teisingai už-duotys buvo atliktos.

– Jei testo rezultatas yra labiau susijęs su tiriamojo sugebėjimu teisingai atsakyti į testo klausimus ar užduotis nei su greičiu, tai tokie testai vadinami galios testais.

– Specifinė maksimalaus atlikimo testų grupė – psichologines dis-funkcijas tiriančios metodikos. Tai dažniausiai sudėtingos, kompleksi-nės metodikos, siekiančios atskleisti specifines būsenas ir simptomus. Sėkmingam šių metodikų taikymui reikia tiek bendrųjų klinikinių ži-nių, tiek specifinių žinių apie konkretų testą, jo tinkamumą klinikos klausimams spręsti.

10

***Apibendrinant šį skyrių galima pabrėžti, kad išmanyti psichodia-

gostiką yra nepaprastai vertinga ir reikalinga profesiniam psichologo darbui. Tačiau psichologinė diagnostika reikalauja pasiruošimo ir at-sakomybės. Psichologiniai testai – tai instrumentai, arba, kaip teigia Anastazi ir Urbina (2001), ginklai – ir tai labai svarbu atsiminti, norint gauti naudos iš testų taikymo. Svarbu atsiminti, kad kiekvienas instru-mentas gali tapti ginklu, kuris teikia naudą arba daro žalą, priklauso-mai nuo to, kaip jis bus panaudotas. Testavimas labai greitai vystosi ir vis labiau veikia įvairias gyvenimo sferas. Tačiau kartu tokį vystymąsi lydi ir nerealūs lūkesčiai, susieti su kai kuriais testais. Naudojant tyri-mui vieną ar kitą metodiką svarbu žinoti, ko ji verta, kiek testas tinka konkrečiam tikslui, kokią informaciją apie žmogų juo galima sužinoti. Diagnostinė testo vertė priklauso nuo to, kiek jis pajėgus atskleisti mums rūpimą elgesio sritį. Todėl šiame leidinyje siekiame pateikti plačią įvairių diagnostinių metodų apžvalgą, aptarti jų privalumus ir trūkumus, suteikti bazines psichologinės diagnostikos žinias ir for-muoti pradinius psichologinio įvertinimo įgūdžius.

Parengta pagal:

1. Handler, L.; Clemence, A. J. (2003). Education and Training in Psy-chological Assessment. Handbook of Psychology (vol. 10): Assessment Psychology. NewYork: Wiley.

2. Kaplan, R. M.; Saccuzzo, D. P. Psychological Testing: Principles, Appli-cations, and Issues (6th edition). Wadsworth Publishing.

3. Psychological Testing: A User’s Guide. The British Psychological Socie-ty. Psychological Testing Centre. Prieiga per internetą: www.psychtes-ting.org.uk.

4. Анастази, А.; Урбина, С. (2001). Психологическое тестирование. (7 изд). СПб.: Питер.

5. Психологический словарь (1999). Москва: Педагогика- Пресс.6. Shum, D.; O’Gorman, J.; Myors, B. (2006). Psychological Testing and

Assessment. Oxford University Press.

Klausimai pasitikrinti:

1. Kas yra psichologinė diagnostika?2. Kuo skiriasi psichologinio testavimo ir psichologinio įvertinimo sąvo-

kos?3. Kokiose srityse yra taikoma psichologinė diagnostika? Kodėl verta jos

mokytis?4. Kas vadinama psichologiniais testais?5. Ką reiškia, kai testas yra vadinamas skale?6. Pagrįskite teiginį, kad psichologinis testas yra ginklas, kuris gali būti

tiek naudingas, tiek žalingas.

11

Psichologinės diagnostikos istorija

Psichologinės diagnostikos istorinė apžvalga naudinga tuo, kad pa-deda šiek tiek iš perspektyvos pažvelgti į šiuolaikinius testus, geriau juos suprasti. Dabartinių metodikų ribotumai, kaip ir privalumai, tam-pa aiškesni, kai galima pažvelgti į praeitį, jų kūrimo pradžią.

Psichologinės diagnostikos priešistorė

Senovės Kinija – darbuotojų atrankų pradžia. Psichologinių tyrimų pradžia galima laikyti senovės Kiniją, kai siekiant valstybės tarnybos jau daugiau nei prieš 4000 metų buvo taikomos tam tikros tarnautojų atrankos procedūros. Maždaug 220 m. pr. Kr., norint gauti tarnybą imperatoriaus rūmuose, Kinijoje buvo pradėtos vartoti ir „testų bate-rijos“, t. y. užduočių rinkiniai. Tuo metu naudoti testai šiandien būtų gana neįprasti, pavyzdžiui, kaligrafinė rašysena ir gebėjimas kurti eiles buvo laikomi rimtais būsimo politiko ar imperatoriaus padėjėjo priva-lumais. Vis dėlto pati idėja, jog priimant į darbą galima naudoti tam tikras darbuotojų atrankas, prigijo, nors ir prireikė gana daug laiko, kad jos atkeliautų iki Europos. 1855 m. darbuotojų atrankos pradėtos taikyti Didžiojoje Britanijoje, atrenkant valstybės tarnautojus.

Senovės Graikija – pasiekimų testų pradžia. Tam tikri išbandymai buvo naudojami ir senovės Graikijos filosofų mokyklose. Išbandymais buvo siekiama įvertinti, kiek mokinys įvaldė fizinius ir protinius įgū-džius.

Intelekto testų vystymasis

XIX a. – klinikinės psichologinės diagnostikos pradžia. Tikrą-ja psichologinės diagnostikos pradžia galima laikyti XIX a., ir tam didžiausią įtaką padarė pasikeitęs požiūris į protiškai atsilikusius ir psichikos ligomis sergančius žmones. Tiek JAV, tiek Europoje kūrėsi protiškai neįgalių žmonių globos įstaigos, ir iškilo problema, kaip at-pažinti ir atskirti protiškai atsilikusius žmones nuo psichikos ligomis sergančių.

Pirmasis bandymas apibrėžti šias dvi ligonių kategorijas skiriančius kriterijus buvo prancūzų gydytojo Jean Etienne Esquirol darbai. 1838 m. jis publikavo savo darbą, kuriame pirmą kartą atskiriami emociniai sutrikimai ir intelekto negalia. Esquirol teigė, kad psichikos ligoniams būdingi emociniai sutrikimai, kurie nebūtinai lydimi intelekto suma-

2 skyrius

12

žėjimo, tuo tarpu protiškai neįgaliems žmonėms pirmiausia būdingas įgimtas ar įgytas intelekto defektas. Esquirol teigė, kad protinis at-silikimas gali būti įvairaus lygio, ir bandė atrasti klasifikacijos pagal sutrikimo formą ir lygį metodą. Bandydamas keletą metodų, jis priėjo prie išvados, kad žmogaus sugebėjimas naudotis kalba yra pats patiki-miausias jo intelekto lygio įvertinimo kriterijus. Šiandien naudojamuo-se intelekto testuose ir protinės raidos skalėse taip pat daug dėmesio skiriama lingvistiniams sugebėjimams.

Didelę įtaką psichodiagnostikos vystymuisi padarė ir kitas prancū-zų gydytojas Edouard Seguin, kuris pirmasis pradėjo mokyti protiškai atsilikusius žmones, o 1839 m. atidarė ir pirmąją pasaulyje protiškai atsilikusių vaikų mokyklą. Daugelis metodų, kuriuos Seguin naudojo protiškai atsilikusių žmonių jutimo organams ir raumeniniam aparatui ugdyti, plačiai taikomi ir šiandien. Kai kurios užduotys šiandien yra įtrauktos į praktinio ar neverbalinio intelekto testų rinkinius. Pavyz-džiui, Seguin naudota formų lenta, kur tiriamojo prašoma kiek galima greičiau įstatyti įvairios formos figūras į jas atitinkančias išpjovas len-toje, šiandien naudojama daugelyje raidos testų.

1879 m. – objektyvizuotų psichologinių testų pradžia. 1879 m. Leipcige įkūrus psichologijos laboratoriją, buvo pradėta vystyti eks-perimentinė psichologija. To meto psichologijai buvo būdingas siekis apibendrintai pažinti ir aprašyti žmogaus elgesį, išskirti visiems bū-dingas charakteristikas ir elgesio dėsningumus, nekreipiamas dėme-sys į individualius skirtumus. Tuometinė psichologija labiau priminė fiziologiją ar kitus tiksliuosius mokslus. Laboratorijose buvo tiriamas regos, klausos jautrumas, reakcijos greitis, ir tai padarė labai didelę įtaką pirmiesiems psichologiniams testams. Eksperimentinė psicholo-gija atskleidė vieną svarbų aspektą, kuriuo šiandien remiasi praktiškai visi psichologiniai tyrimai – būtinumą griežtai kontroliuoti stebėjimo sąlygas. Ankstyvieji eksperimentiniai tyrimai parodė, kad net tokios smulkmenos kaip instrukcijos formulavimas galėjo žymiai paspartinti arba sulėtinti tiriamojo reakcijos į stimulą greitį. Paaiškėjo, kad svarbu sekti tiriamojo reakcijas tyrimo metu. Ilgainiui tokia standartizuota testo atlikimo procedūra tapo vienu iš skiriamųjų psichologinių testų požymių.

Didelį postūmį psichologinių testų vystymuisi padarė anglų biologo Frencis Galton darbai. Galton domėjosi paveldėjimu, kurio tyrimams jam reikėjo matuoti kiekybines turinčių ir neturinčių giminystės ryšių žmonių įvairias charakteristikas. Vieną iš didžiausių tyrimų jis atliko Pasaulinėje parodoje 1884 m., kur antropometrinėje laboratorijoje lan-kytojai galėjo išsitirti kai kurias savo antropometrines charakteristikas

13

bei atlikti regos ir klausos aštrumo, raumenų jėgos, reakcijos greičio ir kitų elementarių sensomotorinių funkcijų testus. Tokiais metodais laipsniškai buvo sukaupti sisteminiai duomenys apie individualius žmonių skirtumus paprastuose psichologiniuose procesuose. Psichodi-agnostikos raidos požiūriu tai buvo pirmas bandymas sukaupti dideles populiacines normas.

Galton taip pat buvo įvairių vertinamųjų skalių, anketų ir laisvų asociacijų metodikos, vėliau naudotos pačiais įvairiausiais tikslais, pra-dininkas. Galton išvystė matematinės statistikos metodus, supapras-tino ir pritaikė matematines procedūras, kad jomis galėtų naudotis tyrėjas, neturintis matematinio pasiruošimo. Būtent Galton nuopelnas yra tai, kad šiandien psichologija ir jos tyrimai yra neįsivaizduojami be bent minimalaus statistikos išmanymo.

1890 m. – intelekto ir gabumų testavimo pradžia. Ypatingą vai-dmenį psichologinio testavimo istorijoje atliko amerikiečių psicholo-gas James McKeen Cattell. 1890 m. jo straipsnyje pirmą kartą buvo pavartotas „protinio testo“ terminas. Straipsnyje Cattell pristatė tes-tų rinkinį, kurį kasmet individualiai atlikdavo su koledžo studentais. Sudarydamas testus Cattell sekė Galton idėja, kad intelektą galima vertinti tiriant sensorinius sugebėjimus ir reakcijos greitį, todėl testus sudarė raumenų jėgos, judėjimo greičio, jautrumo skausmui ir kitos užduotys. Tokias paprastas funkcijas buvo lengva tiksliai išmatuoti, tuo tarpu rasti objektyvių metodų sudėtingesnėms psichikos funkci-joms tirti tuo metu atrodė beviltiškai neįgyvendinama užduotis. Pana-šūs tyrimai XIX a. pab. buvo atliekami labai plačiai, tačiau gana greitai paaiškėjo, kad neįmanoma nustatyti praktiškai jokio ryšio tarp testų rezultatų ir nepriklausomo intelekto lygio įvertinimo ar akademinio pažangumo.

Maždaug tuo pat metu Europoje buvo bandoma tirti sudėtinges-nes funkcijas. Tokių tyrimų pavyzdžiu galėtų būti Ebbinghaus atmin-ties tyrimai. 1895 m. Prancūzijoje publikuotame straipsnyje Binet ir Henri sukritikavo daugelį tuometinių testų rinkinių už nepagrįstą dė-mesį sensorinėms charakteristikoms ir elementariems specialiesiems sugebėjimams. Jie teigė, kad, tiriant sudėtingas psichines funkcijas, nereikia tokio preciziško tikslumo, nes čia ypač dideli individualūs skirtumai, ir siūlė įvairius testus, skirtus tirti tokioms funkcijoms kaip atmintis, vaizduotė, dėmesys, suvokimas, įtaigumas ir kt.

Binet darbai davė pagrindą žymiųjų Binet intelekto skalių kūrimui. Pirmoji Binet–Simon skalė buvo sukurta 1905 m. Ją sudarė 30 už-duočių, išdėstytų sunkėjimo tvarka. Sunkumo lygis buvo nustatytas empiriškai, tiriant 50 sveikų 3–11 m. amžiaus vaikų ir kelis protiškai

14

atsilikusius vaikus ir suaugusiuosius. Vėliau testas buvo išplėstas, tes-tai sudėlioti pagal amžiaus grupes, – taip atsirado protinio lygio / protinio amžiaus sąvoka, rodanti raidos tarpsnį, kurį žmogus pasiekė pagal savo rezultatus. Vokiečių psichologas Stern šiems testams pri-taikė garsųjį intelekto koeficientą, arba IQ. IQ – tai asmens protinis amžius, padalintas iš jo chronologinio amžiaus ir padaugintas iš 100. Šiuo metu IQ taip nebeskaičiuojamas. Dabar intelekto testu nustatytas protinių gebėjimų įvertis skaičiuojamas testuojamo žmogaus rezultatą lyginant su tokio pat amžiaus kitų žmonių rezultatu.

1911 metais Binet testą pertvarkė L. Terman (pridėjo naujų klau-simų, kai kuriuos klausimus pakeitė, nustatė naujas amžiaus normas ir praplėtė jo taikymo galimybes – ne tik vaikams, bet ir suaugu-siesiems). Šis testas pradėtas vadinti Stanford–Binet ir yra taikomas dabartiniu metu.

Skaudūs diagnostikos istorijos faktai – Henry H. Goddard patir-

tis. Psichologinės diagnostikos vadovėliuose retai minimas faktas, kad į JAV Binet–Simon testą atvežė ne Terman, o kitas žymus to meto psichologas ir mokslininkas Henry H. Goddard. Goddard Binet skalės vertimo ir adaptavimo darbus pradėjo 1908 m., taikė ją protiškai atsili-kusių vaikų tyrimams, plėtojo protinio atsilikimo klasifikaciją.

Tuo metu JAV ypač opi buvo imigracijos problema. Dauguma imi-grantų nemokėjo kalbos, kėlė daugybę socialinių problemų, todėl JAV visuomenėje pradėjo formuotis nuomonė, kad imigrantai yra protiškai neįgalūs. 1910 m. į Goddard, kaip ekspertą ir metodologą intelek-to tyrimų srityje, kreipėsi Ellis Island imigracijos tarnyba, prašydama įvertinti atvykstančių imigrantų intelekto lygį. Goddard nusiuntė savo asistentą, kad šis, naudodamas Binet–Simon skalę, padėtų tarnybai atsakyti į klausimą apie atvykėlių intelektines galimybes. Kadangi daugelis atvykėlių nemokėjo anglų kalbos, testas buvo atliekamas per vertėją. Tyrimas buvo dažniausiai atliekamas tik išlipus į krantą po ilgos kelionės jūra, todėl dauguma tiriamųjų buvo sutrikę, dezorgani-zuoti, nerimastingi. Tyrimo rezultatai buvo interpretuojami remiantis originaliomis prancūziškomis normomis. Gauti imigrantų intelekto re-zultatai buvo pritrenkiantys. Nedidelėse tiriamųjų imtyse (22–50 žmo-nių) Goddard asistentas nustatė, kad 83 proc. žydų, 80 proc. vengrų, 79 proc. italų ir 83 proc. rusų imigrantų buvo protiškai atsilikę, t. y. jų protinis amžius buvo mažiau nei 12 metų. Šiais duomenimis paremtos Goddard publikacijos paskatino smarkiai suvaržyti imigraciją į JAV, taip pat skatino formuoti neigiamą nuomonę apie atvykėlius iš Rytų ir Centrinės Europos. Tik praėjus keletui metų buvo pripažinta, kad gautieji intelekto vertinimai buvo klaidinantys, nes net geras testas

15

gali būti nepatikimas, jei jis administruojamas netinkamai. Šis pavyz-dys rodo, kaip svarbu adaptuoti testus, taip pat jie turi būti atliekami gimtąja kalba ir tinkamomis sąlygomis. Tai buvo vienas pirmųjų aki-vaizdžių įrodymų, kad testais galima piktnaudžiauti ir padaryti gana didelę socialinę žalą.

Grupinio testavimo pradžia. Binet skalės yra individualios, nes tyrimą galima atlikti tik su vienu žmogumi vienu metu. Dauguma testų skalėse reikalauja žodinio tiriamojo atsakymo, manipuliavimo stimuline medžiaga, arba reikia sekti užduoties atlikimo greitį. Tokie testai yra klinikiniai instrumentai, skirti giliam atskirų atvejų tyrimui. Tačiau XX a. pradžios gyvenimo aktualijos vertė ieškoti metodų, kurie leistų vienu metu tirti didelę grupę žmonių. 1917 m. JAV įsijungus į Pirmąjį pasaulinį karą, iškilo būtinybė įvertinti 1,5 mln. šauktinių in-telektą ir tinkamumą tarnybai. Karinių psichologų dėka buvo sukurti grupiniams tyrimams tinkami intelekto testai – Army Alpha, kuris reikalavo skaitymo sugebėjimų, ir Army Beta, skirtas neraštingiems žmonėms. Tai buvo pirmieji bandymai intelekto testavimui panaudoti neverbalinius stimulus, kurie būtų kultūriškai nepriklausomi, nereika-lautų specifinio išsilavinimo.

Pasibaigus karui, šie testai buvo pradėti naudoti ne vien kariniams tikslams. Jų pagrindu buvo sukurti intelekto testai visoms amžiaus grupėms, pasižymintys paprastomis instrukcijomis ir nereikalaujantys sudėtingų tyrėjų apmokymų. Tai turėjo milžinišką socialinę įtaką – testai pradėti taikyti mokyklose, priimant studentus į koledžus, IQ terminas plačiai vartojamas visuomenėje. Kaip pažymi Anastazi (2001), grupinių intelekto testų taikymas smarkiai aplenkė jų techninį vys-tymą. Aklai taikant testus, o vėliau nepasitvirtinus lūkesčiams, kilo skepticizmas ir pasipriešinimas testavimui apskritai.

Pirmieji intelekto testai daugiausia vertino verbalinius sugebėjimus, sugebėjimą operuoti skaičiais, kitomis abstrakcijomis ir simboliniais santykiais. Ilgainiui vis labiau ryškėjo, kad tokie testai neapima viso intelekto, o tiria tik kai kuriuos jo aspektus. Iš tikrųjų testai tyrė ga-bumus, svarbius gyvenant kultūroje, kurioje jie buvo sukurti. Daugelis testų tyrė gabumus, kurie buvo vertinami ir vystomi ugdymo sistemos. Todėl kai kurie testai buvo pervadinti iš intelekto testų į akademinių gabumų testus.

Praktiškai naudojant intelekto testus vis labiau ryškėjo, kad tas pats žmogus gali gana skirtingai atlikti atskiras testo dalis. Kai kurie klinicis-tai, stengdamiesi giliau suvokti žmogaus psichologinį funkcionavimą, ėmė analizuoti atskirus subtestus. Imta vertinti ne tik bendrą IQ balą, bet ir kreipti dėmesį, kokios užduotys tiriamajam buvo lengviausios,

16

kokios sunkiausios, kokio pobūdžio sunkumai ir kt. Tačiau tuometi-niai intelekto testai nebuvo visiškai pritaikyti diferenciniams atskirų sugebėjimų tyrimams. Praktinis poreikis davė postūmį vystytis kom-pleksiniams sugebėjimų testams. Statistiškai analizuojant įvairių testų, atliktų didelėse tiriamųjų grupėse, duomenis, paaiškėjo, jog intelektas yra susijęs su daugybe rodiklių. Todėl buvo sukurtos kompleksinės su-gebėjimų tyrimo metodikos, kurios matuoja tam tikrų bruožų išreikštu-mo žmoguje lygį. Vietoj bendrojo IQ buvo gaunami tokių bruožų kaip, pvz., verbalinis supratimas, erdvinė vaizduotė ir kt. įvertinimai.

1980 m. pab. – 1990 m. pr. psichologinėje diagnostikoje atsirado nauja tendencija – stengiamasi sujungti du vienas kitam iš esmės prieštaraujančius metodus – tradicinius intelekto testus ir kompleksi-nes sugebėjimų metodikas. Keliama mintis, kad žmogaus sugebėjimus galima analizuoti įvairiu lygiu – nuo labai siauro, tiriamo konkre-čiais testais ar net atskiromis užduotimis, iki labai plačių vertinimų, tokių kaip IQ. Todėl dabartiniai intelekto testai, tokie kaip Wechsler intelekto testas, apima didelį įvairių sugebėjimų diapazoną ir tyrimo duomenys gali būti naudojami lanksčiai.

Asmenybės testų vystymasis

Psichologiniame testavime terminas „asmenybės testas“ yra susijęs su tokiomis individualiomis ypatybėmis kaip emocinė būsena, tarpas-meniniai santykiai, motyvacija, interesai ir nuostatos. Ir nors kai ku-rie psichologai asmenybę supranta gerokai plačiau – kaip apimančią tiek intelektinius gebėjimus, tiek su intelektu nesusijusius žmogaus bruožus, asmenybės testai matuoja ne intelektinius elgesio aspektus.

Asmenybės testų priešistorė. Vienu iš pirmųjų bandymų tirti asme-nybę galima laikyti psichiatro Kraepelin darbus. Kreapelin ypač daug prisidėjo gilinant psichikos sutrikimų supratimą, aprašė schizofreniją, maniakinę, depresinę psichozę ir kt. Pirmasis intensyviai pradėjo tai-kyti psichologinės diagnostikos metodus psichiatrijoje. Eksperimen-tavo su laisvų asociacijų metodu. Taikydamas šį metodą įvairiomis sąlygomis – veikiant nuovargiui, alkiui, vaistams – Kreapelin priėjo prie išvados, kad įvairūs šalutiniai faktoriai padidina paviršutiniškų asociacijų dažnį. Maždaug tuo pat metu Sommer pasiūlė taikyti laisvų asociacijų metodą psichikos sutrikimų diferencinei diagnostikai. Lais-vų asociacijų metodas imtas taikyti testavimui įvairiais tikslais ir yra naudojamas iki šiol. Vis dėlto asmenybės testų raida gerokai atsiliko nuo intelekto testų vystymosi.

Pirmieji asmenybės klausimynai. Dabartinių asmenybės klausi-mynų prototipu dažniausiai laikomas asmeninių duomenų blankas

17

(angl. Personal Data Sheet), kurį sukūrė Woodwords Pirmojo pasau-linio karo metais. Šis klausimynas buvo skirtas žmonėms su sunkiais psichikos sutrikimais atpažinti ir atleisti nuo karinės tarnybos. Klau-simyną sudarė klausimų apie tradicinių psichopatologijos simptomus rinkinys, į kuriuos atsakyti turėjo patys respondentai. Rodikliu buvo laikomas pažymėtų simptomų skaičius. Šis asmeninių duomenų blan-kas tapo pavyzdžiu daugeliui emocijas, nuostatas, interesus tiriančių klausimynų, tačiau, vertinant iš dabartinės perspektyvos, šis klausimy-nas buvo labai paprastas ir lengvai falsifikuojamas. Plačiau taikant šio tipo metodikas paaiškėjo, kad tiriamojo atsakymai ne būtinai atitinka jo realų elgesį, – tai paskatino nusivylimą testavimu.

Projekcinio testavimo pradžia. Nusivylimas standartiniais asmeny-bės klausimynais paskatino projekcinių asmenybės tyrimo metodikų atsiradimą. Šie testai pasižymėjo neapibrėžta stimuline medžiaga ir neaiškiais atsakymų vertinimo kriterijais, kuriuos tiriamajam sunku nuspėti. Vieną iš žymiausių ir iki šių dienų taikomų projekcinių me-todikų 1921 m. pristatė šveicarų psichiatras H. Rorschach. Rorschacho rašalo dėmių testas labai greitai išpopuliarėjo ir tapo bene dažniausiai taikoma klinikine tyrimo metodika.

1935 m. H. Murray ir Ch. Morgan pristatė tematinį apercepcinį testą (TAT), kuris remiasi neapibrėžtų situacijų interpretacija.

Nepaisant gana didelio šių testų populiarumo, projekciniai testai nėra labai patogūs. Tyrimas atliekamas individualiai, interpretacijos dažnai subjektyvios, priklausančios nuo tyrėjo kvalifikacijos ir nuos-tatų. Vystantis taikomajai psichologinei diagnostikai, didėjo išsamių ir patogių asmenybės tyrimo metodų poreikis. Tokiais metodais tapo didieji asmenybės klausimynai.

Naujas požiūris į asmenybės klausimynus. 1943 m. psichologų bendruomenei buvo pristatytas Minesotos daugiaprofilinis asmenybės klausimynas, kuris pradėjo naują asmenybės tyrimų etapą. Nuo anks-tesnių asmenybės klausimynų jis skyrėsi empiriniu pagrįstumu, turėjo validumo skales, kurios buvo jautrios melavimui ir sąmoningam duo-menų iškraipymui.

Maždaug tuo pat metu atsirado statistinė procedūra, padedanti analizuoti ryšius tarp kintamųjų – faktorinė analizė. Ji padeda išskirti minimalų skaičių veiksnių ar faktorių, kurie aprašo didelį skaičių kin-tamųjų.

Vienas pirmųjų klausimynų, pagrįstų faktine analize, buvo R. B. Cattell 16 faktorių asmenybės klausimynas. Pradžią tokio klausi-myno atsiradimui davė Allport (1939), kuris suskaičiavo visus žodyno žodžius, kuriais galima apibūdinti žmogų. Jų buvo apie 18 000. Allport

196

1 priedas. Skaitmeninė korektūrinė lentelė

Išbraukta............... Praleista................ Iš viso...............

5 3 8 7 6 8 6 0 4 7 4 1 7 2 1 3 5 5 0 3 8 16 9 5 4 0 3 9 9 1 1 1 4 4 7 9 2 4 5 8 2 0 30 9 1 2 6 8 5 1 9 9 3 3 0 2 0 6 0 7 8 4 6 36 5 8 2 5 2 7 7 7 9 2 1 4 7 4 8 6 3 8 0 8 29 0 8 4 5 7 2 3 6 2 8 2 5 9 2 1 2 3 8 6 5 18 9 9 0 1 9 5 9 6 0 3 3 2 7 7 4 7 4 5 8 3 21 1 6 6 6 4 7 9 2 8 8 0 7 3 5 1 8 3 5 9 6 09 1 0 0 4 5 7 6 1 2 4 2 9 0 4 6 4 7 0 2 6 40 5 0 1 8 1 9 6 5 1 0 3 9 7 6 4 8 8 5 9 0 43 3 8 5 6 5 5 9 4 6 3 7 4 2 1 7 2 3 7 7 3 11 0 6 4 5 8 7 8 7 5 6 2 7 6 2 9 5 7 7 7 4 49 5 0 8 8 0 3 6 9 1 9 2 8 6 3 5 8 4 3 4 9 09 0 8 1 3 8 8 0 0 0 4 5 0 3 6 7 5 2 7 9 1 67 5 6 0 8 1 6 9 9 9 1 2 1 3 7 0 7 2 3 0 7 02 2 2 0 0 4 1 3 7 5 3 8 4 5 8 5 1 2 8 5 4 67 3 7 8 1 3 6 1 2 2 9 5 1 6 6 4 9 8 9 1 2 99 5 0 9 0 8 5 8 0 7 7 6 8 9 9 6 5 4 5 7 9 43 5 2 8 1 7 4 0 3 3 3 4 2 1 8 3 1 3 3 2 4 43 7 3 6 0 4 0 3 6 5 2 5 1 4 8 9 5 1 9 2 1 11 4 4 6 7 2 2 4 2 8 6 6 9 6 0 3 4 2 6 7 5 10 7 6 3 7 6 1 8 7 3 9 4 2 4 1 7 5 6 6 1 9 82 0 1 6 3 7 8 1 7 7 6 0 4 8 6 0 6 6 4 3 3 39 4 0 8 2 3 5 6 5 2 4 4 6 1 9 5 5 4 9 4 5 25 7 1 4 2 4 4 7 9 1 2 1 5 0 9 2 8 1 3 8 3 09 5 1 3 2 3 5 1 4 0 1 9 7 1 7 7 4 5 8 0 5 05 6 7 6 7 3 0 4 0 1 4 9 9 6 1 4 9 9 8 6 9 27 9 6 3 8 6 0 3 1 1 3 3 2 1 6 2 1 9 1 2 3 77 4 4 0 7 1 8 5 8 0 0 5 4 6 2 8 5 3 2 8 3 32 2 0 6 7 0 3 8 9 8 6 9 5 9 9 5 0 8 3 7 0 45 5 9 4 7 0 8 8 8 7 2 6 2 8 0 2 2 5 2 5 9 84 6 2 6 2 0 6 9 2 5 0 4 6 3 4 5 7 4 5 3 8 65 4 5 9 6 5 0 3 7 7 8 1 9 7 2 2 8 7 7 5 6 83 8 5 8 0 4 7 5 1 9 1 1 7 4 7 3 9 9 1 1 4 43 5 2 9 7 4 7 4 5 6 9 3 8 8 9 0 3 1 3 5 0 87 7 7 1 0 1 2 7 5 5 4 0 8 0 2 3 5 8 2 9 3 32 7 4 3 0 5 1 1 8 4 4 6 6 0 5 0 5 1 3 2 6 55 7 4 6 7 7 2 2 3 8 0 6 1 5 6 9 0 2 1 1 2 04 8 0 9 9 6 0 9 4 1 0 3 4 4 2 8 6 9 1 3 5 27 9 0 6 6 2 2 4 6 6 9 2 8 9 9 9 8 3 3 1 8 10 3 2 8 9 0 7 3 6 4 8 0 3 2 8 6 9 1 1 7 8 1