prozos kŪrinio analizĖ

1

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

LITUANISTIKOS FAKULTETASLiteratūrinės teksto analizės laboratorija

Petras Bražėnas

PROZOS KŪRINIO ANALIZĖ

2001

2

Recenzavo: doc. dr. S. Radzevičienėdoc. dr. V. Martinkus

Rankraštis apsvarstytas Lietuvių literatūros katedroje irLituanistikos fakulteto tarybos rekomenduotas spausdinti.

UDK 888.2.09

Br-143

ISBN 9955-516-08-9

3

TURINYS

Pratarmė ............................................................................... 4

Prozos kūrinio analizė ir kiti filologo rūpesčiai ............... 7

Mokysimės skaityti iš naujo ............................................... 50

Iškalbingas klasikos deimančiukas ................................... 80

Kai pažinimas užgauna jausmą ........................................ 87

Neatskleistų galimybių iždas ........................................... 109

Monikos paveikslas P. Cvirkos “Žemėje maitintojoje” . 130

Neramaus talento vaisius................................................. 141

Graudus requiem išeinantiesiems .................................. 149

Meninių vertybių paieška A. Zalatoriaus literatūros

kritikoje ....................................................................... 156

4

PRATARMË

Prozos kūrinio analize VPU Lituanistikos fakulteto antrakursiaipradeda keturių semestrų kursą, kurį apibendrintai galėtume pava-dinti grožinės literatūros kūrinio analize. Po semestrą jame skirtaprozai, poezijai, dramaturgijai ir semiotinei teksto analizei.

“Prozos kūrinio analizė” – knyga, skirta pradedantiesiems šįkursą.

Autorius, atiduodamas knygą būsimiesiems skaitytojams, iš anks-to įspėja, kad tai – ne vadovėlis, kuriame paprastai pateikiamas su-sistemintas žinių ir užduočių kiekis, o mokymo metodinė priemo-nė, kurioje dalyko turinį bandoma susieti su didaktiniais tikslais irpraktinio žinių bei įgūdžių pritaikymo perspektyva.

Margoką knygos turinį ir stilistiką lėmė bent jau dvi aplinkybės:pirma, autorius joje bando realizuoti dvejopą savo – dėstytojo irliteratūros kritiko – patirtį; antra, ta patirtis nėra ir tikriausiai negalibūti mechaniškai sulydoma. Prozos kūrinio analizė, kaip filologijosstudijų objektas, orientuota į mokymą, ugdymą, įgūdžių formavi-mą, savarankiškas studijas, būsimą pedagogo lituanisto profesiją.Kita vertus, prozos (ir ne tik prozos) kūrinio analizė, jo interpretaci-ja bei vertinimas yra kasdieninė literatūros kritiko duona, o literatū-ros kritika pirmiausia orientuojasi į viešą visuomeninę savo misiją, įplatesnį skaitytojų ratą, į spaudos puslapius. Pirmuoju atveju mesakcentuojame procesą, antruoju – rezultatą. O sieja šias dvi skirtin-gas, bet ne tolimas veiklos sritis tai, kad dalyvavimas procese visa-da teikia būsimo rezultato viltį. Kitais žodžiais tariant, prozos kūri-nio analizės dėstytojas, rudenį susitikdamas su nauja klausytojų au-ditorija, puoselėja slaptą viltį, kad iki pavasario kas nors iš jo auklė-tinių jau bus sukaupęs ne tik įgūdžių ir patirties, kurių užteks būsi-moms literatūros pamokoms, bet ir drąsos išeiti į platesnę auditoriją,įlipti į visuomeninę tribūną, iš kurios bus ištartas savarankiškas, kom-petentingas profesionalo žodis apie naujausias knygas, literatūros

5

reiškinius, būdingas jos raidos tendencijas. (Kukliau ir realiau gal-vojant – gal ne iki šio pavasario, gal iki kito, gal po metų, po ketve-rių, bet auklėtinių, jau sėkmingai išėjusių į viešumą, jau ne tik re-cenzijas ir straipsnius publikuojančių, bet ir disertacijas apgynusiųar rašančių, puikių, kūrybingų mokytojų autoritetą įgijusių, auto-rius turi. Suprasdamas, kad tai – ne jo nuopelnas, jis vis dėlto pasi-lieka sau nekaltą iliuziją: o gal kažkada į vaisingą dirvą bus nukritęsvienas kitas grūdelis ir iš jo saujos?).

Bet kol kas – tik sėjos metas. Ir autorius bando iš tos saujos pa-berti tai, kas susirinko į ją per daugelį metų. Skaitytojas ras čia ne tiktai, kas liečia siaurai suprastą akademinį kursą, bet ir vieną kitą galir diskutuotiną mintį apie šiandieninius filologo rūpesčius (Prozoskūrinio analizė ir kiti filologo rūpesčiai), per keletą pedagoginiodarbo metų susiformavusį savotišką virtualaus seminaro konspek-tą, pamargintą kiek beletrizuotais epizodais iš auditorijų kasdieny-bės (Mokysimės skaityti iš naujo), keletą praktinės kūrinio analizės,interpretacijos ir vertinimo pavyzdžių (apie juos – kitoje pastraipo-je), ir mažytę studiją apie tai, kaip literatūroje meninių vertybiųieškojo vienas iš autoritetingiausių prozos analitikų ir interpretato-rių, ryškų pėdsaką Lituanistikos fakultete palikęs profesorius A. Za-latorius.

Pateikdamas keletą praktinės kūrinio analizės, interpretacijos irvertinimo pavyzdžių, autorius nori iš anksto atkreipti dėmesį, kadpavyzdį derėtų suprasti ne kaip pavyzdį, kuriuo reikia sekti, o kaipvieną iš galimų variantų, kurie viena ar kita proga jau buvo atiduotiskaitytojo teismui. Bet į šį rinkinį jie dedami neatsitiktinai: kiekvie-nu iš jų savotiškai “reaguojama” į prozos kūrinio analizės progra-mą. Po “juodo darbo” įdėmiai (bet ir laisvai, ekspromtu) skaitanttrumputę novelę (Mokysimės skaityti iš naujo) pateikiama jau tamtikrą vidinę struktūrą turinti vienos novelės analizė (Iškalbingas kla-sikos deimančiukas), po jos – straipsnis apie žinomo prozininko no-velistiką (Kai pažinimas užgauna jausmą), toliau – modernios, no-vatoriškos, “sunkios” to paties autoriaus apysakos interpretacija (Ne-

Pratarmė

6

išnaudotų galimybių iždas), pasvarstymai apie meninio charakte-rio formavimą(si) stambiosios prozos kūrinyje (Monikos paveikslasP. Cvirkos “Žemėje maitintojoje”) ir pora žurnalinių romano recen-zijų. Apie jas – po žodį kitą atskirai.

Kai prieš dešimtmetį rašiau apie pirmąjį L. Gutausko “Vilko dantųkarolių” tomą, jo autorius, jau pripažintas dailininkas ir poetas, įprozą žengė tik pirmąjį žingsnį. Šiandien jis – kelių romanų auto-rius, 2001 m. Nacionalinės premijos laureatas, tikrai vertas solides-nės kritinės studijos ar bent rimtai išplėsto, papildyto straipsnio. Betšioje knygoje palieku sąmoningai neliestą dešimtmečio senumo re-cenziją, kad skaitytojas turėtų progą pamąstyti, kur kritiko prašautapro šalį, o kur – gal ir pataikyta…

G. Kanovičiaus romano pasirinkimą lėmė kitos aplinkybės: ra-šytojas gimęs ir užaugęs Lietuvoje, rašęs beveik išimtinai žydų te-ma, bet… rusų kalba, o šiandien gyvenantis Izraelyje. Bet tai, kas joparašyta – didelė literatūra, verta įdėmaus prozos analitiko dėme-sio.

Penkių puslapių recenzija, kaip kritikos žanro kūrinys, iš esmėsyra bejėgė aprėpti penkių šimtų puslapių romaną. Toks sakinys, ži-noma, tinka tik atbaidymui nuo kritikos. O kaip tada su gundymupasukti į jos barus? Jis lieka. Net prie to, ko negalima aprėpti, gali-ma tiesiog prisiglausti.

Prozos kūrinio analizės tikslas – pabandyti tai padaryti.

P.S.Dėkoju rankraščio recenzentams, jį apsvarsčiusiam Lietuvių

literatūros katedros kolektyvui ir Daliai Pūrienei, pateikusiai vertingųredakcinių pastabų ir rūpestingai perskaičiusiai korektūrą.

Autorius

Pratarmė

7

PROZOS KÛRINIO ANALIZË IR KITI

FILOLOGO RÛPESÈIAI

Paskutinysis jau pasibaigusio amžiaus dešimtmetis, be visiemsreikšmingų istorinių įvykių, radikaliai pakeitusių politinio, socia-linio, kultūrinio gyvenimo atmosferą, mums, literatams, išsiskyrė irryškiais, tiesa, ne visada vienareikšmiškai vertinamais ir vertintinaisposlinkiais literatūriniame gyvenime. Iš tų poslinkių, reiškinių, ten-dencijų chaoso galima ir reikia išskirti bent keletą esminių: neabejo-tinus pokyčius kūrybinėje atmosferoje, pusei amžiaus perskeltos li-teratūros integraciją, literatūros ir visuomenės santykių kaitą, kitaipsuvokiamą literatūros vaidmenį ugdymo procese.

Mūsų pasirinkta tema reikalauja bent trumpam stabtelėti būtentprie pastarojo aspekto. Esminį net ne poslinkį, o lūžį šioje srityjegalima būtų suformuluoti taip: nuo literatūros istorijos – su visaisanam laikui būdingais jos bruožais – pasisukta prie pačios literatū-ros, nuo plataus visuomeninio konteksto prie konkretaus teksto, nuoantraeilių, literatūrai voliuntaristiškai primestų funkcijų prie esmi-nių, kurių be jos niekas kitas vykdyti negali. Tai liudija ir pastangosiš naujo apmąstyti literatūros istoriją, ir nauji literatūros vadovėliaividurinei mokyklai, ir naujos būsimųjų lietuvių kalbos ir literatūrosmokytojų rengimo programos.

Kai pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais pertvarkant li-teratūros studijų programas vietoj plataus literatūros istorijos kursoVilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakultete buvo įvestitrys kad ir mažesnės apimties, bet sąlygiškai savarankiški – literatū-ros proceso, literatūros klasikų ir literatūros kūrinių analizės – kur-sai, kai vidurinių mokyklų ir gimnazijų baigiamuosiuose egzami-nuose – be kitų naujovių – tradicinį rašinį pakeitė teksto analizės irinterpretacijos užduotys, visi mes – ir aukštųjų mokyklų dėstytojai,ir mokytojai, ir studentai lituanistai, ir moksleiviai – išgyvenome

8

įvairius ir prieštaringus jausmus: ieškojimų nerimą, atradimų džiaugs-mą, karčias nesėkmes, slegiančias abejones. Tvirtinti, kad visa taijau praeityje, dar ankstoka, bet skeptiškų balsų šiandien girdisi ma-žiau, o pirmuosius rezultatus jau galima ir įvardinti, ir įvertinti.

Autorius, keletą metų dalyvaudamas respublikos jaunųjų filolo-gų konkursuose, skaitydamas literatūros mokslo ir kritikos sekcijaipateiktus darbus, kasmet fakultete susipažindamas su gausia būsi-mųjų filologų auditorija, jaučiasi turįs teisę paliudyti, kad jaunojoliteratūros skaitytojo pasirengimas savarankiškai bendrauti su kūri-niu yra pasikeitęs į gerąją pusę, palyginus su tuo, kuris buvo bū-dingas ne tik keliais dešimtmečiais, bet ir dešimtmečiu vyresniems.Pabrėžiu: pasirengimas savarankiškai bendrauti su kūriniu, nes kaikuriais atžvilgiais neturėtume nutylėti ir pastebimų negatyvių ten-dencijų: smukęs bendras raštingumo lygis, gerokai kuklesnis apsi-skaitymas, žymiai siauresnės, fragmentiškesnės žinios iš literatūrosistorijos. Pagrįstai apgailestaudami dėl to, neteisūs būtume tarp dviejųpriešingų tendencijų ėmę ieškoti tiesioginio ryšio: atseit, štai kokiųpraradimų kaina pasiekta pažanga viena kryptimi. Praradimų prie-žasčių reikėtų ieškoti kitur: juk dalį gimtajai kalbai ir literatūrai skir-tų valandų vidurinių mokyklų programose paveržė kiti dalykai, pa-čią literatūrą iš pagrindinio dvasinių poreikių tenkintojo pozicijų (kal-bu remdamasis pokario kartos patirtimi) negailestingai pastūmėjo įšalį kiti menai ir ypač audringai į mūsų gyvenimą įsiveržęs interne-tas, elementarias rašybos klaidas be jokio taisyklių aiškinimo galin-tis ištaisyti kompiuteris ir kiti faktoriai, reikalaujantys kolektyviaiapmąstyti kai kurias pedagogikos ir metodikos koncepcijas, nuolattobulinti programas, vadovėlius, skatinti kūrybinius mokytojo ieš-kojimus.

Taigi dirva ir erdvė kolektyvinei filologų minčiai tikrai yra, ir tai,apie ką toliau bus kalbama, traktuotina kaip kuklus autoriaus noraspaberti toje dirvoje kelis grūdelius ir savo sauja, pasiųsti į tą erdvę irsavąjį ryšio signalą.

Viena iš pagrindinių šiandieninės kultūros problemų, vienas iš

Prozos kūrinio analizė ir kiti filologo rūpesčiai

9

pagrindinių tikslų – išsaugoti knygos, kaip didžiausią istorinę patirtįsukaupusio kultūros fenomeno, prestižą ir vietą dvasiniame visuo-menės gyvenime apskritai ir grožinės literatūros knygos, kuri šiuoatveju mus domina pirmiausia, skyrium imant. Naujus istorinius iš-bandymus ji atlaikys tik tuo atveju, jei atitinkamai parengtam skai-tytojui galės duoti tai, ko jokia kita komunikacijos priemonė jamduoti negali. Jokie retoriški pagraudenimai čia nepadės, ir mokyto-jo, ypač gimtosios kalbos ir literatūros mokytojo, garbės ir sąžinėsreikalas yra padaryti viską, kad per metus nuo pažinties su pirmo-siomis raidėmis iki tos “laisvės” akimirkos, kai skaityti grožinę lite-ratūrą nebereikalaus jokia oficiali programa, ji – maksimaliai indi-vidualizuota ir suasmeninta – būtų visam gyvenimui “instaliuota” įasmenybę. Nereikia puoselėti maksimalių vilčių ir iliuzijų – neišsi-pildžiusios jos tampa nusivylimo, skepticizmo, net cinizmo terpe.Reikia blaiviai žvelgti į realybę, kurioje nemaža augančios kartosdalis jau nepažįsta rašto, dar didesnė – nebeskaito, nebežino klasi-kų vardų, niekada nebepakartos tūkstančius kartų kartotų žodžiųapie knygą, kaip didžiausią išminties šaltinį, gyvenimo mokytoją,dvasinės atgaivos versmę. Jeigu net visi gimtosios kalbos ir literatū-ros mokytojai, visi pedagogai sugultų ant bėgių prieš Nežinion rie-dantį Realybės traukinį, kažin ar įstengtų jį sulaikyti. O ir gultų nevisi. Ir nekviesčiau jų gulti, nes tarp desperatiško nevilties gesto irtegu bent iš dalies išsipildžiusios vilties yra tokia plati erdvė, kuriojeišsiteks kiekvienas, norėdamas bent mažą jos dalį užpildyti savimi.

Rašto žmonės, pirmiausia grožinių kūrinių autoriai, dažnai de-klaruoja mintį, kad rašo jie negalvodami apie skaitytoją, kad nejau-čia jam kokių ypatingų įsipareigojimų, kad svarbiausia jiems kuoautentiškiau išreikšti save. Nesileisdamas į svarstymus, koks pro-centas palaiko tokią poziciją, kiek čia nuoširdaus atvirumo, kiekkoketiškos žaismės, noriu pabrėžti kitą dalyką: literatūrologas, lite-ratūros kritikas, pedagogas sau tokios prabangos leisti negali. Tar-damas savo žodį, užrašydamas jį, jis galvoja apie savo klausytojąar skaitytoją, o negalvodamas tikriausiai nei kalbėtų, nei rašytų. Ir


10

ne abstrakčiai, o labai konkrečiai galvoja: įsivaizduoja savo adre-satą, “girdi” jo balsą, bando atspėti jo poreikius, norus, mintyse dis-kutuoja, tariasi su juo, kartais atviriau ar paslėpta forma polemizuo-ja, kartais tikisi įteigęs jam savąją vertybių sistemą, kartais slaptaprisipažįsta pralaimėjęs, dažnai norėtų matyti jį prieš save, girdėtigyvą, o ne įsivaizduojamą jo balsą, mokytis iš savo skaitytojo arpašnekovo. Trumpai tariant, santykis su adresatu visada yra tamtikra problema, kurios sėkmingas sprendimas yra viena iš darbo sėk-mės ir prasmės prielaidų.

Šios knygelės adresatas man pirmiausia yra Lituanistikos fakul-teto antrakursis, su kuriuo kiekvieną rudenį kartu pradedame jauminėtą literatūros kūrinio analizės kursą, konkrečiau – prozos kūri-nio analizę. Ne tik jis. Savo aktyviu, reikliu skaitytoju įsivaizduojuir tą tūkstantį fakulteto absolventų, kurie jau per nepriklausomybėsdešimtmetį gavo lietuvių filologijos bakalauro ar magistro diplomąir ypač tuos 60-70 procentų iš jų, kurie su šiuo diplomu nuėjo įmokyklą ir šiandien gyvena tais pačiais skaitytojo ugdymo rūpes-čiais. Į adresatų sąrašą su viltimi įsirašau ir nemažą vyresnių moky-tojų lituanistų auditoriją, susitikimai su kuria visada sustiprina kas-dieninio darbo prasmės pojūtį, tampa savotišku paskatinimu, įpa-reigojimu, savikritiškumo stimulu. Jau minėjau respublikos jaunųjųfilologų konkursų dalyvius. Ne vienam iš jų tie konkursai tapo sa-votiška starto linija, nuo kurios prasidėjo gal ir visam gyvenimuiskirtas filologinės saviugdos maršrutas. O jeigu pasirinktas ir kitasmaršrutas, tai filologinis užtaisas, neabejoju, ilgai padės jame. Visprisimenu vieną laureatą, kuris diplomų įteikimo dieną jau kitameLietuvos pakraštyje sprendė fizikų olimpiados uždavinius. Nežinau,fizika ar lyrika jį paviliojo. O gal teisė, tarptautiniai santykiai, užsie-nio kalbos, žurnalistika, psichologija, vadyba, medicina? Visadanuoširdžiai veju į šalį pavydo jausmą, kai geriausi iš “mūsiškių”nueina ten, kur jiems patiems atrodo geriau. Ir kai buvusi filologųkonkurso dalyvė, o šiandien diplomuota gydytoja prisipažįsta, kadiki šiol slapta – tik sau – rašo eilėraščius, o populiarėjantis advoka-


11

tas savo kalbose cituoja F. Dostojevskį ir F. Kafką, tai ne tik žmogiš-kas pavydas kyla, bet ir pasididžiavimas: geriausi “mūsiškiai” irten – ne paskutiniai. Deja, tenka tyliai nuryti ir kartesnę piliulę: nevisi, pradedantieji lituanistikos studijas, pasirinko jas sąmoningai irtvirtai. Gal kaip tik ši aplinkybė ir verčia autorių stabtelėti vienojekitoje pagrindinės temos prieigoje.

Imantis bet kokio darbo, labai svarbus jausmas ir blaivus supra-timas, kad niekas neprasideda nuo tavęs, žinojimas ir pažintis sutuo, kas padaryta ir daroma kitų, iš kitos pusės – kad ir nedidelėviltis, jog ir tavo žodžiui yra likusi didesnė ar mažesnė erdvė. Turiuomeny ne akademinių filologinių, literatūrologinių tyrinėjimų erd-vę, kurioje iš naujo apmąstoma literatūros istorija, į apyvartą įveda-mos naujos literatūros teorijos, tyrinėjamas ir naujai įvertinamas kla-sikinis palikimas, bandoma rasti kuo tikslesnių kriterijų naujausiųliteratūros reiškinių analizei bei interpretacijai, net ne profesionalio-sios literatūros kritikos erdvę, kuri gaubia literatūrinės periodikos lei-dinius ir literatūrinius, kultūrinius masinės žiniasklaidos puslapius irkurioje tęsiasi nuolatinis kūrėjų, skaitytojų ir analitikų bei vertintojųpolilogas,– turiu omeny siauresnę erdvę, kurioje vyksta specifinis li-teratūros profesionalų ir augančių skaitytojų bei ugdomų jaunų spe-cialistų dialogas, savotiškas nenutrūkstantis seminaras, kuriame netik ir ne tiek pateikiamos patyrusių specialistų analize paremtos kū-rinių interpretacijos ir vertinimai, kiek formuojami tos analizės, in-terpretacijos ir vertinimo kriterijai, savarankiško darbo įgūdžiai. Nėrair negali būti griežtos ribos tarp šių erdvių, ta riba yra nuolat peržen-giama ar pastumiama į vieną ar kitą pusę, pagaliau abiejose erdvėsedažniausiai veikia tie patys veikėjai, kiekvienoje konkrečioje situaci-joje prisiimdami ir vykdydami specifines funkcijas.

Ant autoriaus rašomojo darbo stalo guli šūsnis knygų, įtrauktų įrekomenduojamosios literatūros sąrašą. Pirmiausia iš jų išskirčiauVilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros dėstytojų pareng-tų knygų seriją:”Teksto analizė mokykloje” (1998), “Literatūros teks-to interpretacija” (2000), “Literatūros klasikos interpretacijos” (2001).


12

Knygos skirtos vidurinei mokyklai, bet savo profesiniu lygiu jos galiir turi tapti parankinėmis ir visiems lietuvių filologijos studentams,savo kvalifikaciją ir meistriškumą nuolat keliantiems mokytojams.

Šalia jų – dvi poezijos analizei skirtos knygos – R. Tūtlytės “Ei-lėraščio skaitymas”(1996) ir S. Matulaitienės “Poezijos gramati-ka”(1997), kurias teks atsiversti po pusmečio, kai prozos kūrinioanalizės kursą pakeis poetinių tekstų analizė. Šios knygos pateksjau į kitą sąrašą, bet čia vertos prisiminti dėl kelių aplinkybių. Jos išesmės skiriasi nuo anksčiau minėtųjų. Pirmosiose, kad ir pateikian-čiose glaustas teorines įžangas ar pastabas apie kūrinio analizę ir jointerpretaciją, pirmiausia siekiama parodyti praktinius šio filologi-nio darbo rezultatus: “pameistriai” turi matyti ir įsitikinti, ką moka irgali “meistrai”. R. Tūtlytės ir S. Matulaitienės knygose labiau su-balansuota teorija ir praktika, nuo literatūrologinių aukštumų drą-siau nusileidžiama prie praktinių didaktinių uždavinių. Tokiame pa-lyginime nėra vertinamojo aspekto: abu keliai yra vienodai teisingiir prasmingi. Galima tik džiaugtis, kad tų kelių ieškoma, kad jietiesiami ten, kur prieš porą dešimtmečių buvo gryna plynė.

Verta atkreipti dėmesį ir į keletą “skaitymo” bei “gramatikos”skirtumų: skiriasi ir teorinė bazė, kuria remiasi autorės, ir savaipsuvokiamas adresatas, ir kūrinių pasirinkimas, ir kai kurie vertini-mo aspektai bei kriterijai. Rita Tūtlytė – Vilniaus universiteto do-centė, gerai susipažinusi su šiandieninės Vakarų, ypač vokiečių li-teratūrologijos koncepcijomis, dažniau remiasi asmeninėmis įžval-gomis, ryžtingiau skverbiasi į sunkiau įspėjamas poezijos paslaptis,drąsiau dalijasi asmeniškomis prielaidomis bei išvadomis. Šviesiosatminties Stasė Matulaitienė – ilgametė Vilniaus pedagoginio uni-versiteto docentė, viena autoritetingiausių literatūros dėstymo me-todikos specialisčių – ištikimiau laikosi istorinių šios metodikostradicijų (čia prisimintina ir jos parengta metodikos darbų chresto-matija “Kaip mokyta literatūros”, 1997), sąmoningai “nusileidžia”prie įsivaizduojamo adresato, renkasi programinius kūrinius, daž-niau prisimindama “taikomąjį” savo veikalo pobūdį. Dar kartą pa-


13

kartosiu: abu keliai veda ta pačia kryptimi; nėra, nereikia ir negalibūti vieno griežto standarto nei analizuojant literatūros kūrinį, neimokant jį analizuoti; du žvilgsniai į tą patį objektą (poeziją ar –jeigu taip atsitiktų – atskirą eilėraštį) ne tik įdomiai papildo vienaskitą, bet ir suteikia skaitytojui bent minimalią pasirinkimo laisvę.

Skirtingai nuo poezijos (eilėraščio) “gramatikos”, tokios “gra-matikos” prozos (novelės, apysakos, romano) skaitymui dar neturi-me. Čia tenka iš anksto įspėti skaitytoją: nei pretenzijų, nei tiksloparašyti tokią “gramatiką” neturi ir šios knygelės autorius, tenkin-damasis viltimi, kad vienu kitu pamąstymu, pastebėjimu, asmeni-nės patirties grūdeliu ir jis prisidės prie bendrų ieškojimų.

O išvada, kuria noriu baigti šį ekskursą, yra tokia: stovime nebetuščioje vietoje. Šiandien ir filologijos studentas, ir mokytojas litua-nistas, ir moksleivis turi ką paimti į rankas ne tik iš akademinėsliteratūrologijos knygų, bet ir iš tų, kurios skirtos pirmiausia jam,kuriose literatūrologų, literatūros kritikų, pedagogų metodininkųteorinė mintis ir metodinė patirtis pateikiamos ne tik kaip gatavasproduktas, rezultatas bet ir – o tai gal net svarbiau – kaip gyvas,įdomus, intriguojantis, nesibaigiantis procesas.

Prozos kūrinys, lyginant jį su poezija, daug sunkiau paklūsta “gra-matinei” tvarkai ar sistemai. Nors poezijos analitikai taip pat nieka-da nesiimtų iš eilės vienodai nuosekliai ir detaliai aptarinėti visųpasirinkto rinkinio ar poeto eilėraščių, bet jie bent turi galimybę prievieno kito iš jų sustoti tiek, kiek jaučia esant būtina, kad viename“laše” pastebėtų ir parodytų ypač būdingas viso “vandenyno” sa-vybes. Prozos analitikas, turintis prieš akis daugiaplanį kelių šimtųpuslapių apimties romaną ir keturių penkių puslapių plotą, kurį jamgali pasiūlyti koks spaudos leidinys, tokios prabangos – mikrosko-piškai patyrinėti “lašą” – sau leisti negali: “vandenynas” tokiu atve-ju tikrai liks nepamatytas. Panašioje situacijoje atsiduria ir žodžiuaptarti kūrinį privalantis ar norintis moksleivis, studentas, tiesiogskaitytojas: per dešimt penkiolika minučių jis gali pakankamai visa-pusiškai išanalizuoti eilėraštį, bet į romaną pažvelgti gali tik griežtai


14

pasirinktais ar parinktais aspektais. Bet neteisinga būtų ir išvada,jog prozos ir poezijos (ar dramos) kūrinių analizę skiria kokia ne-peržengiama metodinė siena. Paimkime tokią prozos knygą, kaipnovelių rinkinys. Čia analitikas ir vertintojas gauna didesnę laisvęprie kai kurių kūrinių stabtelėti ilgėliau, kitus paminėjus savotiškagreitakalbe. Teisingesnė būtų išvada dėl specifiškų literatūros rūšiųir žanrų savybių: jų ne tik negalima nepaisyti – jas visada privaluturėti omeny.

Pirmieji specifiniai prozos, ypač stambiosios prozos kūrinių bruo-žai yra jų teksto apimtis, siužetų daugiasluoksniškumas ir daugia-reikšmiškumas, gausūs jų vingiai, veiksmo ir erdvės parametrai, per-sonažų ansamblių dydis, skirtingų charakterių ir idėjų polifonišku-mas, kartais net kelių stilistinių registrų buvimas viename kūrinyjeir daugelis kitų, į kuriuos dar turėsime progų atkreipti akis. Šito spe-cifiškumo suvokimas yra pirmoji ir būtina sąlyga sėkmingai prozoskūrinio analizei. Ją įsisąmoninus skaitytojo, suprantama, analizuo-jančio, interpretuojančio, vertinančio skaitytojo laukia labai reikš-mingas ir atsakingas apsisprendimas: kas svarbiausia kūrinyje, kąreikia, tiesiog būtina apie jį pasakyti, ką noriu ir privalau pirmiau-sia apie jį pasakyti aš. Nieko baisaus neatsitiks, jeigu šio apsispren-dimo dėmenis sukeisime vietomis, jeigu kiek kitaip sudėliosime ak-centus: ką aš norėčiau pirmiausia pasakyti apie kūrinį, kas man ja-me svarbiausia, ką reikia aptarti jau vien todėl, kad tai gali būti svar-bu kam nors kitam.

Proza, be specifinių tik jai būdingų rūšinių bruožų, kaip irdrama, yra savotiškas dialogo menas. Ir ne tik ta prasme, kad jojenuolat kalbasi, ginčijasi personažai, bet ir ta, kad su jais, su pasako-toju, autoriumi nuolat diskutuojame ir mes, skaitytojai. Beje, ne tiksu personažais, pasakotoju, autoriumi, bet ir tarpusavyje. Kiekvie-nas sprendimas, vertinimas, kad ir kokia išsamia ir kompetentingaanalize būtų paremtas, visada ar bent dažniausiai turi savo alterna-tyvą, ne vieną – daugelį alternatyvų. Iš principo galima būtų teigti,kad požiūrių į kūrinį ar bent jų atspalvių, niuansų galėtų būti tiek,


15

kiek yra skaitytojų. Praktiškai šis vaizdas, žinoma, daug kuklesnis:daugelio skaitytojų nuomonę formuoja tam tikri “autoritetai”: va-dovėlis, literatūros kritikos knyga, vyresnio ar tiesiog rimčiau pasi-ruošusio draugo, pašnekovo požiūris ir pan. Net tada, kai skaityto-jas, ypač aplinkybių verčiamas skaitytojas, nepriima, nesupranta to-kių autoritetų, jis renkasi verčiau nutylėjimą negu aktyvią polemi-ką. Jeigu dar prisimename pastraipą apie įsivaizduojamą šios kny-gelės adresatą, palikime tuos skaitytojus ramybėje: autorius galvojaapie tuos, kurie savanoriškai pasirinko literatūros studijas (ne šim-tas procentų tokių, ne šimtas…) ir pirmiausia orientuojasi į jų ambi-cijas: jeigu noriu būti specialistas, profesionalus filologas, tai pa-grįsta, motyvuota mano nuomonė yra tiesiog privaloma. O be jos?Ką gi, realybė ir šiuo atveju sudėtingesnė už svajonių modelį: nekiekvienas gydytojas tiksliai nustato diagnozę ligoniui, kartais sta-tydamas į pavojų net jo gyvybę, ne kiekvienas ir diplomą turintismeistras sureguliuos tavo automobilio variklį taip, kad jis nečiaudė-tų, nedustų, nedrebėtų, nerytų tiek brangaus benzino, neišmestų tieknuodingų dujų, ne kiekvienas politikas ar valstybės pareigūnas… Iršitai galima tęsti be galo.

Filologo neprofesionalumo visuomeninė žala viešai (ypač jeigutos viešumos jis sąmoningai vengia) matoma gal ir mažiau, bet apiekarčius jo vaisius neišvengiamai prisimeni vos tik įsivaizdavęs tądiplomuotą filologą mokykloje. Todėl pirmąjį susitikimą su savoantrakursiais pradedu kategorišku imperatyvu: filologas privalo tu-rėti asmeniškai pagrįstą savo nuomonę. Jis gali remtis A. Zalatoriu-mi ar V. Kubiliumi, V. Daujotyte ar K. Nastopka, dešimtimi kitųautoritetų, bet savo nuomonę, savus kriterijus, savą argumentaciją,savąją vertybių sistemą turėti privalo.

Vertybių sistema, vertybė. Apie tai bus plačiau kalbama baigia-majame šios knygelės straipsnyje. O kol kas aptarkime vertybinęjaunojo ar būsimojo filologo orientaciją kaip išeities poziciją. Darkartą ryškiai pabrėžiu skiriamąją liniją tarp “paprasto” skaitytojo,skaitytojo “sau”, aplinkybių verčiamo skaitytojo nuo skaitytojo, ku-


16

riam literatūros analizė ir interpretacija yra savarankiškai pasirinktakasdieninė duona.

Vertybė “Dabartinės lietuvių kalbos žodyne” apibrėžiama kaip“vertas, brangus daiktas” ir iliustruojama dviem pavyzdžiais: “pini-ginė vertybė” ir “kultūros vertybės”. Vertingas apibrėžiamas kaip“turintis didelę vertę, brangus”, o pirmieji pavyzdžiai taip pat labaiiškalbingi: “vertingas kūrinys”, “vertinga knyga”. Humanitaras, ap-skritai inteligentas dažniausiai mąsto ir kalba apie kultūros verty-bes, o filologas į pirmąją vietą iš jų greičiausiai įrašys literatūrą,knygą. Bet vos ėmęsis aiškintis ar aiškinti literatūros ar konkrečiosknygos vertę, jis pastebės, kad negali to padaryti lakoniškai, kate-goriškai, tvirtai, kad ne tik neaprėpiama pasaulinė ar nacionalinėliteratūra, bet ir atskira knyga atsiveria jam kaip ištisa vertybių siste-ma, kiekvieną kartą savaip išsidėstanti, atskiroms vertybėms kei-čiant savo hierarchinę padėtį. Kolektyviai sudarinėdami knygos (dargeriau, jei įsivaizduosime ne konkretų kūrinį, o keleto perskaitytųknygų paliktus įspūdžius ) vertingiausių bruožų nomenklatūrą, kiek-vieną kartą pastebėsime, kad toje nomenklatūroje ne tik daug kaskartojasi, bet ir nuolat keičia savo vietą joje.

Per keletą metų iš pirmųjų prozos kūrinio analizės seminarų įklausimą, “kas jums vertingiausia knygoje”, prisirinko didelis pluoš-tas sąmoningai nerūšiuojamų, neklasifikuojamų atsakymų: įdomussiužetas, naujas personažas, patrauklus stilius, personažo išgyveni-mų gelmė, gyva veikėjų kalba, artima tema, originali kompozicija,jaunimo problematika, naujas žvilgsnis į istoriją, moralinės auto-riaus nuostatos, subtili meilės linija, dinamiškas veiksmas, veikėjųpsichologijos sudėtingumas, humoras, tolimų kraštų egzotika, au-toriaus fantazija, savitas stilius, spalvingai perteikta buitis, žmoniųtarpusavio santykių sudėtingumas, kalbėjimas be sudėtingų filoso-favimų, pagrindinio herojaus dvasiniai išgyvenimai, ironija, mote-riškas žvilgsnis į pasaulį, originalus pasakojimas, kūrinio lyrizmas,istorinės asmenybės meninis įprasminimas, įtikinantis nepažįsta-mos tikrovės perteikimas, žmogaus grumtynės su likimu, stiliaus


17

paprastumas, satyriškas žvilgsnis į tikrovę, filosofiniai personažoapmąstymai, detektyvinis kūrinio turinys, originali pasakojimo ma-niera, amžino tėvų ir vaikų konflikto tema, paslaptingas moters pa-veikslas, netikėti siužeto vingiai, poetiškas, spalvingas autoriaus žo-dis, tiesiog tikras kalbėjimas apie kasdienybę, įsigilinimas į jaunąžmogų, intelektualinis pasakotojo ir pagrindinio herojaus turtingu-mas, atviras intymaus gyvenimo vaizdavimas, įdomi kaimo seniųkalba, “kad nėra šitų ilgų gamtos aprašinėjimų”, detektyvinis siuže-tas, originali kūrinio forma…

Nutraukiu šitą sąrašą, tikėdamasis, kad jis jau parodė, jog iš tiesųkalbama ne apie vieną knygą, kad kalba labai skirtingų literatūriniųinteresų ir meninio skonio žmonės, kad šitą chaotišką sąrašą gali-ma susisteminti, klasifikuoti, paliekant daug siauresnį proteguoja-mų vertybių ratą.

Vienai savo literatūros kritikos knygai daviau pavadinimą “Žmo-gus ir žodis prozoje”, akcentuodamas žmogų kaip literatūros kūrė-ją, jos objektą ir jos adresatą, o žodį kaip stebuklingą medžiagą,kuri meistro rankose įgyja netikėčiausių savybių: išreiškia abstrak-čiausias filosofines idėjas, suskamba nepakartojama muzika, sužėrikaip spalvos tapytojo drobėje, tampa plastiškas kaip skulptoriausminkomas molis. Manau, kad ir gausų anksčiau cituotų lakoniškųatsakymų pluoštą iš esmės, tegu ir su kai kuriomis išlygomis, gali-ma būtų sutalpinti į du, gal ir metaforiškai suvoktinus – žmogaus iržodžio – blokus. Metaforiškai todėl, kad tradicinė literatūrologinėkalba turi kitas dvi čia gvildenamai idėjai įprastas sąvokas – turinįir formą.

Tiesa, modernioji literatūrologija nuo jų vis labiau linksta atsisa-kyti. Giedrius Viliūnas įvadiniame straipsnyje “Nuo ko pradėti?”jau minėtame straipsnių rinkinyje “Teksto analizė mokykloje” ganakategoriškai teigia, kad “teksto, kaip ženklo, koncepcijoje nustojagalios (išskirta cituojant – P.B.) tradicinė literatūros “formos” ir “tu-rinio” perskyra”. Nepuldamas ginčytis su tokiu teiginiu, norėčiauatkreipti dėmesį į vieną autoriaus pastabą išnašoje: “Šiame ir dauge-


18

lyje kitų knygos straipsnių remiamasi semiotine bei poststruktūra-listine literatūros samprata. Ši pozicija atrodo didaktiškai priimti-niausia, nes gana artimai siejasi su mums įprastu istoriniu-konteks-tiniu literatūros nagrinėjimu, be to, mėgina derinti skirtingų literatū-ros mokslo krypčių interesus, pabrėždama jiems bendrą pagrindą –tekstą ir kultūrą.”

Atkreiptinas dėmesys į keletą šios pastabos momentų. Susišne-kėjimui, tarpusavio supratimui labai svarbus yra aiškus savų “žaidi-mo taisyklių” apibrėžimas, ir nuorodą į semiotinę ir poststruktūra-listinę literatūros sampratą (nors abi jos turi ir aptartinų skirtumų)vertinu kaip įsidėmėtiną dalyką: nuo literatūros sampratos, nuo tamtikrų teorinių prielaidų iš esmės priklauso ir pati kūrinio analizė beiinterpretacija. Antras svarbus momentas yra priminimas apie “mumsįprastą”(ir todėl, atrodo, iš apyvartos dar neišmestiną) istorinį-kon-tekstinį literatūros nagrinėjimą. Trečias, gal net svarbiausias daly-kas yra didaktinė autoriaus nuostata ieškoti efektyvaus “skirtingųliteratūros mokslo krypčių interesų” derinimo. Ši nuostata nėra tikdeklaruojama – mano manymu, visame straipsnyje jos pakankamainuosekliai laikomasi, ir netgi tai, kas nustoja galios, yra siejama tiksu tam tikra semiotine – teksto, kaip ženklo, – koncepcija.

Jeigu autorius sudarinėtų ne analizės ir interpretacijų bandymųpluoštą, o “gryną“ teorinių-metodinių straipsnių chrestomatiją, taiaptariamą straipsnį įdėtų joje vienu iš pirmųjų. Dabar gi jam tenkadaryti prielaidą, kad skaitytojas arba jau yra susipažinęs su šiuostraipsniu, arba būtinai su juo susipažins, ir stabtelėti tik tose vieto-se, kur skirtingos teorinės ar metodinės nuostatos, kad ir turėdamosbendrą pagrindą, vis dėlto neišvengiamai skiriasi. Tiesa, skirtingainuo aptariamo straipsnio autoriaus, man sunkiau taip tiksliai api-brėžti savąjį metodą, bet prisipažinti, kad tai nėra nei semiotika, neipoststruktūralizmas, tiesiog privalu. Pagarbiai žiūrėdamas į semioti-ką kaip metodą, turintį pakankamai aiškiai apibrėžtas savas taisyk-les, autorius lieka, greičiausiai jau ir pasiliks “mums įprastoje” te-orinių ir metodinių koncepcijų erdvėje. Net suprasdamas, kad nau-


19

jos koncepcijos, metodai yra labiau viliojantys, gundantys jaunąjįfilologą, jis nenori, o gal ir negali atsiplėšti nuo savo patirties.

Neabsoliutizuojant subjektyvaus faktoriaus, čia galima būtų nuro-dyti ir vieną kitą objektyvią aplinkybę: ilgą laiką buvę vieno “teisin-giausio” metodo, vadinamojo socialistinio realizmo nelaisvėje, kiek-vienas savaip iš jos vaduodamasis, mes, kaip ir daug ką mūsų kultū-ros istorijoje, bandėme pagreitintais tempais įsisavinti tai, kas demo-kratiniame pasaulyje, pliuralistinėje atmosferoje formavosi, kito, ga-na dinamiškai keitė vienas kitą per visą dvidešimtąjį amžių; populia-riausios koncepcijos, sampratos, nuostatos turi savo vardus, savo pirm-takus, savo autoritetus, savo “grynuosius” pavidalus, kurie, subręs-dami ar “sudegdami” teorinėje erdvėje, iškrinta į plačią literatūros irliteratūrologijos teritoriją arba daigiomis jau sukryžmintų augalų sėk-lomis, arba vertingais mikroelementais; tikiuosi, kad ne vienas, šian-dien nesiryžtantis kategoriškai deklaruoti ar afišuoti vieno “gryno”metodo, vienos tvirtos nuostatos ar vienos nekvestionuojamos kon-cepcijos, gyvena su jausmu ar bent viltimi, kad ir ant jo, į jį bus įkritęšitų daigių sėklų ar stimuliuojančių mikroelementų.

Iškalbingas ir be entuziazmo vertintinas faktas yra tai, kad podviejų originalių, nacionaline medžiaga paremtų literatūros teorijosveikalų (V. Zaborskaitės “Literatūros mokslo įvado” ir kolektyvinės“Literatūros teorijos apybraižos”) praėjo jau du dešimtmečiai (ant-ras – jau nepriklausomoje Lietuvoje), bet naujo, šiuolaikiškesnio jųvarianto dar nesulaukėme. Tiek verstinis “Literatūros teorijos įva-das”, tiek “Moderniosios literatūros sąvokos”, tiek pagaliau ilgailaukta “Literatūros enciklopedija” plataus filologų rato lūkesčius irviltis, deja, pateisino tik iš dalies; būtent akademiškesnės, ne tik nau-jausią pasaulinę literatūrologijos mintį absorbavusios, bet ir istori-ne nacionalinės literatūros patirtimi paremtos literatūros teorijos ne-buvimas sąlygoja situaciją, kurioje specialistai dar susišneka, kal-bėdamiesi ir skirtingomis kalbomis, bet kuri jaunosios filologųpamainos ugdymo atžvilgiu atrodo kiek problemiška.

Po šio ekskurso grįžtame į tašką, kuriame buvom sustoję, prie


20

žmogaus ir žodžio, prie turinio ir formos. Tai nėra adekvačios sąvo-kų poros, bet tam tikras ryšys tarp jų yra. To ryšio galima ir neko-mentuoti, bet turinio ir formos problemos vis dėlto taip paprastainereikėtų atsisakyti. O pagunda tai daryti, matyt, susijusi su tuo is-toriniu palikimu, kurį prisimename iš “vienintelio teisingo” metodometų, ypač tų, kai metodas kybojo virš galvų kaip vėzdas, kai lite-ratūra, remiantis jo postulatais, buvo traktuojama tik kaip gyvenimoatspindys, tik kaip idėjinio, dar tiesmukiau – politinio, ideologiniopoveikio ir auklėjimo priemonė, kai oficialiąją kūrinio vertę lėmėne meniniai kriterijai, o “idėjiškai teisinga autoriaus pozicija”, joliaudiškumas ir partiškumas, jo sugebėjimas matyti gyvenimą netokį, koks jis yra, o koks turėtų būti ar būtinai bus ir pan. Ir formosanalizė tada būdavo greičiau mechaniškas, iliustratyvus meninių prie-monių eksponavimas, negu tai, kas šiandien keliama kaip teksto arkūrinio analizės tikslas. Viso šito jaunieji skaitytojai jau neprisime-na, gal net nežino: jiems ir devyniasdešimtieji metai jau yra riba, užkurios liko tik mažoji gyvenimo dalis, galima sakyti, vaikystė. Ojuk ne tik pačių vulgariausių, bet ir labiau “civilizuotų” metodo prin-cipų buvo atsisakyta ne devyniasdešimtaisiais, o daug seniau. Tikviešų jo pakasynų nebuvo, tik jo mumija gulėjo matomoje ir priei-namoje vietoje, tik jai kokių jubiliejinių švenčių proga buvo atiduo-dama pagarbos duoklė (koks nors kolektyvinis leidinys Spalio re-voliucijos metinių proga), bet ir literatūra, ir jos mokslas jau turėjonemažas autonomijos teises.

Nors minėtuose literatūros teorijos veikaluose plačiausiai buvoaptariamas tik privalomas, “pažangiausias” metodas ir primenami“nebepavojingi” iš istorinės praeities, nors atvirai įvardintų naujes-nių Vakarų literatūrologijos koncepcijų to meto sąlygomis ir nega-lėjo būti, bet už tai būta kitokių pastangų kokiu nors būdu pramuštiskylę “geležinės uždangos” sienoje. “Literatūros mokslo įvado” au-torė V. Zaborskaitė sudaro ir išleidžia dviejų tomų chrestomatiją “Po-etika ir literatūros estetika”, iš kurių smalsesnis protas jau galėjokad ir fragmentiškai suvokti, jog yra ne tik “vienintelis” metodas,


21

bet ir tūkstantmetė literatūrologinės minties istorija, kad ir “mark-sizmas literatūros tyrinėjimuose” (beje, reprezentuojamas Vakarųmarksistų darbais) tėra tik viena iš krypčių, kad būta ir esama kaž-kur kitų krypčių, kitų vardų, teorijų, koncepcijų. Smalsesniam pro-tui buvo ir kitų būdų pažvelgti, kas darosi už geležinės sienos: kaspaskaitydavo ką nors angliškai, kas lenkiškai, kas sugebėdavo išnegatyvo paversti pozityvu tai, ką aistringi “marksistinės” estetikosšalininkai triuškindavo kaip klaidingos Vakarų estetikos ar deka-dentiško meno pavyzdžius. Suprantama, kad toks teorinis ir istori-nis užnugaris, tegu viešai ir neafišuojamas, teigiamai veikė ir teori-nę mintį, ir istorines literatūros studijas, ir atskiriems autoriams ski-riamas monografijas, ir kasdieninės literatūros kritikos dvasią.

Šitai būtina pasakyti, parodyti būsimam filologui, jau nebegau-nančiam, kaip minėta, tokių galimybių pažvelgti į istorinę literatū-ros raidos panoramą, kokias – tegu ir mokymo programų diktuoja-mas – turėjo vyresnės kartos. Tegu ta panorama buvo iškreipta ide-ologijos tektoninių judėjimų, tegu ji buvo užlieta specifinės socia-lizmo idėjų “šviesos”, bet būsimajam specialistui ją matyti buvo pri-valu. Ir tos prievolės nereikėtų lengvabūdiškai atsisakyti. Nurimstie politikos bei ideologijos tektoniniai judėjimai (nedrįsčiau tvirtin-ti, kad jie jau nurimę), literatūros istorijos panorama bus apšviestanatūralia šviesa (deja, kol kas dar ne visur ir visada ją pavykstaišsaugoti), bet kas iš to, jei stebėtojo akis iš viso nebus įpratinta jąaprėpti? Ir tai, ką sakau, – ne “arija iš kitos operos”: prozos kūrinioanalizės seminarai kiekvieną kartą primena, kad pro akis, nematan-čias visos literatūros istorijos panoramos, tiesiog nepastebimai, ne-įžvelgiamai praslysta daugelis reikšmingų konkrečiai analizuoja-mo kūrinio momentų.

Grįždami prie tradicinės turinio ir formos perskyros, nuo kuriosir leidomės į šį ekskursą, turėtume pabrėžti, kad ji, tiesą sakant, nėnebuvo pateikiama kaip perskyra: jau pirmuoju skyrelio “Turinys irforma” sakiniu “Literatūros mokslo įvado” autorė pabrėžia, kad “kū-rinio, kaip daugiasluoksnės struktūros, samprata anuliuoja mecha-


22

nišką skirstymą į turinį ir formą”, kad toks atskyrimas yra sąlygiš-kas, pirmiausia analizei (o ne galutiniam kūrinio vertinimui) reika-lingas. Sąlygiško turinio ir formos atskyrimo argumentai mane iršiandien visiškai įtikina, ir todėl, laikydamasis tradiciškesnio požiū-rio į literatūrą, ryžtuosi ne tik jį palikti savo instrumentarijuje, bet iresat reikalui juo pasinaudoti.

Bet kadangi dažnas žodis, o juo labiau sąvoka turi ne vieną, okelias reikšmes, kurių nepatikslinus galima ir nesusišnekėti, pravar-tu bent dažniausiai vartosimoms sąvokoms pateikti savų (ne patiessugalvotų, bet savo reikmėms priimtų) apibrėžimų. Net ne lakoniš-kų apibrėžimų, o kiek plačiau praskleistą savo supratimą.

Taigi, TURINYS ir turinys.“Dabartinės lietuvių kalbos žodynas” pateikia tris šio žodžio reikš-

mes. Be komentarų priimdami antrąją (“antraščių sąrašas”) ir treči-ąją (“mat. dydis, iš kurio atimama”), nesileisdami į polemiką su lek-sikologais, atsisakiusiais labai svarbios “kas yra ko viduje” reikš-mės, šiuo atveju įdėmiau įsiklausome į pirmąją – “knygos, kalbosar šiaip ko esmė, tema, pagrindinė prasmė”. Literato ambicijas, ži-noma, maloniai paglosto knygos iškėlimas į pirmąją vietą, bet jošerį pašiaušia tarp “esmės” ir “pagrindinės prasmės” įterpta “tema”.Jeigu jau ji čia pakliuvo, tai daug didesnę teisę pakliūti turėjo, tar-kim, idėjos, problemos, gal net siužetas ar kitos literatui, literatūro-logui parankinės sąvokos. Šiaip ar taip, tema knygos turiniui yratoli gražu ne pirmaeilės reikšmės elementas. Gal vietoj “elemento”čia būtų atsiradęs ir kitas žodis, jeigu būtent šio nebūčiau suradęsakademinio “Lietuvių kalbos žodyno” pateiktame apibrėžime: “Pra-sminės sandaros elementų visuma; esmė, pagrindinė prasmė”. Galnet dėl “dingusios” knygos būčiau galėjęs apgailestauti, bet kad “pra-sminės sandaros elementų visuma” yra daug turiningesnė už temą,nekyla jokios abejonės. Žinoma, čia reikėtų taktiškai atsiprašyti mūsųleksikologų už diletantišką savo dvylekį, bet tikiuosi, kad jį pakeisnuoširdus patikinimas, su kokia pagarba jų darbui kiekvieną kartąatsiverčiu vieną ar kitą žodyną. O kai atsiverti, tai kartais surandi ir


23

tokių sau reikalingų dalykų, kurių nė nesitikėjai surasti. Šiuo atveju– įsimintinus J.Balčikonio žodžius: “Kur kalba prasta, ten negalibūti turinys geras”. Literatas, literatūrologas, literatūros mokytojas,apskritai lituanistas, netgi rimtas literatūros skaitytojas (ar rimtosliteratūros skaitytojas) turėtų šiuos žodžius neištrinamai, neužmirš-tamai, stambiu šriftu įsirašyti į sąmonę – “KUR KALBA PRASTA,TEN NEGALI BŪTI TURINYS GERAS”. Įsirašę (išsirašę) šiuosžodžius kaip kasdieninio literato darbo moto, atkreipkime dėmesį,kad kalba šiuo atveju traktuojama ar bent traktuotina ne tik kaipturinio kokybės matas, bet ir kaip sudėtinė jo dalis, vienas iš “pra-sminės sandaros elementų”.

Šioje vietoje atsiranda dar viena kolizija: priimdami akademinioLKŽ turinio traktuotę (“prasminės sandaros elementų visuma”), lygir pasigendame DLKŽ įrašytos knygos, privalome dalintis tuo turi-niu su visais, kam šis žodis reikalingas – ne tik su kitų meno šakųatstovais (kalbama juk ir apie muzikos kūrinio, ir apie dailės pa-veikslo turinį), bet ir su tais, kas neišsivers be indo, dėžutės, paštosiuntos turinio. Ir dalinkimės be ambicijų: visa tauta kalbą kuria,visi turi vienodą teisę ja naudotis. O kaip tada su ta DLKŽ pagarbiaiišskirta knyga? Nepamirškim ir šito, pasinaudokim jai suteikta pri-vilegija. Sutikdami, kad turinys pirmąja savo reikšme nėra specifinėliteratūrologinė sąvoka, prisiminkim, kad mes vis dėlto turim speci-finį žodžio, kalbos, knygos supratimą. Juk dėl netikėtai aptiktų J.Balčikonio žodžių taip kaip mes neapsidžiaugs nei dailininkas ardailėtyrininkas, nei kompozitorius ar muzikologas, nekalbant jauapie kokį kulinarą ar pašto tarnautoją. Neimsime juk jiems įrodinėti,o ir ėmęsi vargu ar įrodysime, kad etiketė ar adresas su grubiagramatine ar kalbos kultūros klaida, užklijuota ant saldainių dėžu-tės ar siuntinio, labai jau atsilieps tos dėžutės ar siuntinio turiniokokybei. O mes, literatai, paėmę į rankas knygą ir pirmajame jospuslapyje radę ne tik gramatinių, kalbos kultūros klaidų,bet ir blan-kių, nuvalkiotų stilistinių figūrų, banalių palyginimų, pretenzingų,bet tuštokų metaforų, kažin ar tikėsimės, kad jas atpirks koks nors


24

vertingas “turinys”. Bent jau remdamasis savo patirtimi, galiu prisi-pažinti, kad dėl tokios priežasties esu padėjęs į šalį ne vieną vospradėtą skaityti knygą, nes knyga, patikslinkim – grožinės literatū-ros knyga, yra “prasminės sandaros elementų visuma”.

Žiūrėkite, kaip netikėtai, nieko iš esmės nekeisdami, mes susi-kursime savąjį, literatiškąjį apibrėžimą, kuriame mums artimiausią,brangiausią objektą – grožinės literatūros knygą – susiesime su uni-versaliu turinio sąvokos apibūdinimu: grožinio kūrinio TURINYS(išskirkime jį kol kas grafiškai, kad nepainiotume su kitomis to pa-ties žodžio reikšmėmis) yra jo esmė, pagrindinė prasmė, prasmi-nės sandaros elementų visuma, kurioje specifiškai organizuotaikalbai tenka ypatingas, lemiamas vaidmuo.

Toks kūrinio TURINIO apibrėžimas iš esmės panaikina baugi-nančią turinio ir formos priešpriešą, traktuoja jį (kūrinį) kaip neda-lomą visumą, nuo kurios nedalomumo ir priklauso jo vertė. Kitavertus, toks apibrėžimas, kuriame tradiciškai traktuojamas turinysiš esmės jau yra absorbavęs formą, galėtų būti kompromisinis pa-siūlymas tiems, kas, sekdami naujesnėmis literatūros teorijomis, linkęapskritai atsisakyti turinio ir formos dichotomijos. Kadangi šių eilu-čių autorius tokiam atsisakymui dar nesijaučia “pribrendęs”, jamtenka padaryti porą išlygų ir dėl kai kurių turinio apibrėžimų, kad irneteikiamų žodynuose, bet pakankamai įsigalėjusių buitinėje kal-boje, ir dėl pačios dichotomijos (paraidžiui – pjovimo į dvi dalis).

Kai draugas klausia draugo, perskaičiusio naują knygą ar grįžu-sio iš kino filmo seanso, koks tos knygos ar kino filmo turinys, jis,suprantama, turi omeny ne aukščiau apibrėžtą TURINĮ, o turinį, ku-ris geriausiu atveju aprėpia temą ar tematiką, siužetą ar dominuo-jančias idėjas, bet jau tikrai nelaukia tos knygos kalbos ar to filmokompozicijos, montažo vertinimų. Su turiniu, kaip siužeto sinoni-mu, tenka pavargti ir prozos kūrinio analizės seminaruose: nors nuopirmos dienos yra primygtinai siūloma atsisakyti klausimų KAS irKOKS (paliekant juos pagrindinės mokyklos šeštokams ar septinto-kams), pakeičiant juos klausimu KAIP, bet dalis antrakursių dar ge-


25

rą mėnesį grumiasi su pagunda vietoj meninės struktūros analizėspateikti arba adaptuotą siužetą, arba idėjinį, etinį personažų vertini-mą su (iš tolimų laikų ar vaikų ir paauglių leksikos atėjusiais?) “ge-riečių” ir “blogiečių” stereotipais bei etiketėmis. Štai šitokio litera-tūros kūrinio “turinio” tenka kratytis visais įmanomais būdais.

O turinį ir formą, kaip mūsų apibrėžto “didžiojo” TURINIO di-chotomijos rezultatą, aš vis dėlto linkęs palikti apyvartoje, kol kū-rinys analizuojamas, bet dar netariami jo vertinimo verdiktai. Anali-zė yra universalus, ne tik filologams pažįstamas “mokslinis meto-das, pagrįstas skaidymu”, “išsamus ko nors nagrinėjimas”. Jeigugamtininkai, chemikai suskaido ląstelę, kad joje surastų kokias rei-kalingas chromosomas, beje, taip pat dichotomiškai rūšiuojamas,fizikai suskaldo atomą, kad geriau “įsižiūrėtų” į dar smulkesnius joelementus, tarp kurių, beje, randa taip pat dichotomišką protonų irneutronų priešpriešą, tai literatūros kūrinio analitikui sąlygiškai at-skirti bent jau turinio ir formos blokus dar nėra nedovanotinas anach-ronizmas. Tuo labiau, kad ir imamės šitos atskyrimo operacijos dau-giau dėl didaktinių, o ne dėl aksiologinių tikslų.

Kita svarbi prieiga prie prozos kūrinio analizės yra kol kas ieš-kojimų ir eksperimentų stadijoje tebesančioje, kontroversiškų nuo-monių ir vertinimų apšaudomoje literatūros mokymo, moksleiviųžinių vertinimo teritorijoje. Įdėmesnis pasižvalgymas joje, nuosek-lesnė padėties analizė, tvirčiau argumentuoti vertinimai, motyvuotipasiūlymai reikalautų kitos tribūnos ar kitos erdvės. Bet paliesti vie-ną kitą svarbiausią aspektą reikalauja ir mūsų tema, ir mūsų situaci-ja: būsimieji lietuvių filologijos bakalaurai ir magistrai yra vaka-rykščiai vidurinės mokyklos auklėtiniai, atsinešusieji į aukštąsiasmokyklas ten gautų ir įsisavintų žinių, dažnai – nepalyginamai skir-tingų. Tą skirtingumą, suprantama, lėmė daugelis ir subjektyvių, irobjektyvių faktorių. Neliesdami subjektyviųjų – įgimtų mokinio ga-bumų, jo “realinių” ar humanitarinių polinkių, sąmoningos moky-mosi motyvacijos, savalaikės profesinės orientacijos, čia norėtumeiškelti tik keletą objektyvių momentų: esminį mokymo programų ir


26

didaktinių tikslų pasikeitimą, mokytojų kvalifikaciją, jų pasirengi-mą įgyvendinti programinius reikalavimus, mokinių žinių vertini-mo sistemą ir pan.

Visiškai dėsninga, kad literatūros, kaip ir istorijos, visuomenėsmokslų mokymas, lyginant su gamtamoksliniu bloku, susilaukėnepalyginamai radikalesnių pasikeitimų. Suprantamos ir teoriškainesunkiai pagrindžiamos tarpdalykinių ryšių, integruoto kai kuriųdalykų mokymo nuostatos, kurios pirmiausia palietė gimtosios kal-bos ir literatūros dėstymą. Pedagogikos teoretikai ir metodininkai,tikėkimės, dalykiškai išanalizuos ir įvertins programų bei didakti-nių naujovių mastą bei rezultatus. Neužbėgant jiems už akių, gali-ma tik atkreipti akis į tai, kas matoma iš filologijos studijų varpi-nės. Kasmet Į VPU Lituanistikos fakultetą įstoja vis didesnis pro-centas abiturientų, kurių raštingumas negali tenkinti ne tik būsimie-siems lietuvių kalbos ir literatūros mokytojams, bet ir apskritai aukš-tojo išsilavinimo žmonėms keliamų reikalavimų. Iš mokyklos atsi-nešę gerus ir labai gerus pažymius, čia visus metus jie turi kamšytitokias lietuvių kalbos spragas, kurios likę nuo šeštos septintos kla-sės ir visiškai nepastebėtos vyresnėse. Mėgėjiška sociologija į klau-simą “Kodėl taip?” duoda bent trejetą liūdnokų atsakymų: lietuviųkalbos ir literatūros mokymas aiškiai prarado tą rezistencijos ir na-cionalinės savigarbos aurą, kurią neabejotinai turėjo istorijos falsifi-kavimo ir rusifikacijos situacijoje; integruotas(?) kalbos ir literatū-ros mokymas, kurio esmės čia nė negalvoju liesti, po, matyt, ganaliberaliais literatūrinių interpretacijų vertinimais leido paslėpti dau-gelio abiturientų tikrai nepatenkinamas gimtosios kalbos žinias irrašto įgūdžius; gavę didesnes galimybes “atsipirkti” pa(si)rinktomiskūrinių vietomis, daugelis paliko vidurinę mokyklą neperskaitę netchrestomatinių klasikos veikalų. Jeigu tokį įspūdį palieka net litua-nistines studijas pasirinkusieji, ką tada bekalbėti apie kitus?

Didelių abejonių kelia ir interpretacinė mokymo kryptis, apvai-nikuojama net baigiamuoju teksto interpretacijos rašiniu.

Pačią interpretacijos problemą keliomis pastraipomis nustumda-


27

mas toliau, čia norėčiau polemiškai pasakyti tik štai ką: daugumamokytojų – ne dėl savo kaltės, o dėl juos formavusių tradicijų irmetodikų – iš esmės nebuvo pasirengusi šiai mokymo krypčiai. Pa-tys ugdyti ideologizuotų, sociologizuotų literatūros istorijų ir vado-vėlių, pripratę kaip nekvestionuojamas dogmas priimti jų pateikia-mas traktuotes ir vertinimus, daugelis, ypač iš vyresnės kartos, bu-vo šokiruoti naujų koncepcijų ir reikalavimų. Tai sakau remdamasisatvirais dešimčių mokytojų, pirmiausia lituanistų neakivaizdininkų,atsiliepimais ir prisipažinimais. Vieni iš jų, įveikę tą šoką, sunkiauar lengviau užkamšė savo žinių ir įgūdžių spragas, kiti, deja, taip irliko su senu bagažu ir viltimi “kaip nors prastumti likusius mete-lius”. Liūdnus pėdsakus tos “prastūmimo” nuotaikos paliko auklė-tinių žiniose ir įgūdžiuose. Beje, ir vertinimuose. Kai kurie mokyto-jai aiškiai nesugebėjo apsiprasti su jaunųjų literatūros interpretato-rių “laisvamanybėmis”, pirmenybę atvirai teikdami tiems, kas išsi-teko vadovėlinių tiesų rėmuose. Ir net ne vadovėlinės tiesos čia kal-tos (nepriklausomybės metais parašyta ir išleista pakankamai gerųvadovėlių), o mechaniškas jų įsisavinimo būdas, aktyvios, kritiškaimąstančios asmenybės eliminavimas iš mokymo proceso. O verti-nimo paradoksus akivaizdžiai atskleidė ir pirmasis valstybinis lietu-vių kalbos egzaminas, kai iš standartinių frazių sumontuota “inter-pretacija” negalėjo patenkinti kūrybingesnio mokytojo ar – dar blo-giau – kai kūrybiškai mąstančio abituriento rašinys pateko į rankasiš senų stereotipų neišsivadavusiam vertintojui. Įdomu ir naudingabūtų, jeigu apeliacinėse komisijose dirbę pedagogai apibendrintaissavo įspūdžiais pasidalintų pedagoginėje spaudoje.

Antra mano abejonė susijusi su pačiu interpretacinės krypties ab-soliutinimu.

Kūrinio (ar teksto, prie ko mums dar teks sustoti) interpretacija,tokia, kaip aš ją suprantu, priklauso literatūrologijos “aukštosios ma-tematikos” ar “aukštojo pilotažo” sričiai, ir kiekvieną, baigiantį vi-durinę mokyklą, paversti “interpretatoriumi” yra – geriausiu atveju– utopinė svajonė ar vizija, blogiausiu – gražios idėjos profanavi-


28

mas. Gerai, kad po pirmojo eksperimento jau padaryta išvada, kadnuo 2002 metų kalbos testo vertinimas bus atskirtas nuo “interpre-tacijos” vertinimo, kad iš stojančiųjų į daugumą universitetų spe-cialybių kaip privalomo bus reikalaujama tik pirmojo vertinimo, in-terpretaciją paliekant tik būsimiesiems filologams. Blogiau, kad “in-terpretuoti” – bent artimiausioje ateityje – dar turės visi. Jeigu taipriklausytų nuo manęs, šioje vietoje bandyčiau nutiesti “prieigą”prie sprendimo, kad interpretacija liktų kaip alternatyviai pasiren-kamas dalykas greta fundamentalesnio tradicinio literatūros istori-jos kurso. Filologinių polinkių neturinčiam būsimajam specialistuidaug svarbiau turėti bent elementarų valstybės, tautos, jos kultūros,literatūros istorijos vaizdą, negu trumpam (iki lemtingojo egzami-no) išmokti kad ir gražiai (nors dažniausiai – paviršutiniškai ir lėkš-tai) paplepėti apie jo daliai tekusį eilėraštį ar kokią prozos ištrauką.

Atpratinti nuo tokio plepėjimo tenka dar nemažą dalį net filolo-gijos studijas pasirinkusiųjų. O atpratinti reikia.

Literatūros kūrinio analizė yra vienas iš labai svarbių dalykųprofesionalaus filologo rengimo programoje.. Jis turi ne tik sau įsi-savinti kūrinio analizės principus, metodiką, išsiugdyti praktiniusįgūdžius, bet ir sąmoningai projektuoti juos į būsimą pedagogo dar-bą. Be supratimo apie realią padėtį, apie iškylančias problemas,apie iki šiol neatsakytus diskusinius klausimus nerealu tikėtis rim-tos asmeninės dalyko studijų motyvacijos, be kurios sunkiai įsi-vaizduojamas produktyvus ir efektyvus darbas.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad ir šio rinkinio pavadinimas – Pro-zos kūrinio analizė – nėra atsitiktinis, vienas iš galimų pavadini-mų, kad jame yra užkoduotas tam tikras sąmoningas autoriaus apsi-sprendimas – net su lengvu poleminiu užtaisu. Vertybiškai nekono-tuotas, tiesiog informuojantis čia tėra pirmas žodis – prozos. “Kūri-nio” jau žymi alternatyvaus pasirinkimo pėdsaką: kaip matyti išaukščiau nurodytų ir rekomenduotų leidinių, juose dominuoja teks-to sąvoka. Atėjusi ji iš semiotinio literatūros (ir ne tik literatūros)tyrinėjimo metodo ir, kaip ir kiekviena naujovė, rodo tendenciją jei


29

ne išstumti, tai bent pastumti į šalį nuo pagrindinės magistralės teniki šiol šeimininkavusį “kūrinį”. Ir ne tiek pats pavadinimas čia svar-bus. Svarbiau ir problemiškiau, kad su sąvoka pastumiamas į šalį irpats kūrinys. Jį vis dažniau ima pakeisti didesnė ar mažesnė ištrau-ka, fragmentas. Neabejodamas detalios tokios ištraukos analizės pras-me ir pats ją ne kartą praktiškai išbandęs ( prisimenu, su kokiu ma-lonumu esu narstęs kokią trumpą pastraipą iš P. Cvirkos, J. Baltušioar B. Radzevičiaus kūrybos), aš vis dėlto esu įsitikinęs, kad skaity-tojui, kokio pasirengimo jis bebūtų, svarbiausia yra visas kūrinys.Literatūros kūrinio be teksto nebūna. Tai – aksioma. Bet tekstas darnėra kūrinys. Ilgų metų apmąstymus apie tekstą ir kūrinį yra pra-smingai apibendrinusi V. Daujotytė savo įspūdingoje studijoje “Teks-tas ir kūrinys”. Šventvagiška būtų ją pristatinėti pluoštu kad ir įsi-mintiniausių citatų – būsimasis filologas ją turėtų išstudijuoti nuo-sekliai ir laikyti arti kaip parankinę knygą. Bet porą pastraipų visdėlto pacituosiu.

“Tekstas yra jutiminis kūrinio pavidalas. Kūrinys yra tekste, prieštekstą, po tekstu, virš teksto, po teksto.

Kūrinys prasideda pirmiau negu tekstas (kuriančiojo būsena, dva-sinė įtampa, net parengiamieji darbai). Realiai tekstas prasideda pa-vadinimu, pirmuoju sakiniu. Antroji teksto riba – paskutinis skyry-bos ženklas. Kūrinys nesibaigia kartu su tekstu – suvokiančio sąmo-nėje jis gali ilgai būti, skambėti, atskambėti. Netgi prasidėti.” (96p.)

Taigi, kaip analizės objektą renkuosi KŪRINĮ, pasilikdamas tei-sę ilgėliau panaršyti tose jo teksto vietose, kurios pasirodys paran-kiausios esminiams kūrinio meninės struktūros bruožams parodyti,charakterizuoti, įvertinti.

Sąmoningą autoriaus apsisprendimą liudija ir pavadinime pasi-rinktas žodis analizė, nors bendroji pastarųjų metų tendencija orien-tuoja į interpretaciją. Neperžengiamos ribos tarp dviejų sąvokų iršiuo atveju nėra: kiekvienoje analizėje slypi potenciali interpretaci-jos galimybė, o interpretacija be analizės iš viso neįsivaizduojama.Vis dėlto analizė yra universalus, ne tik literatūros mokslui pažįsta-


30

mas metodas, literatūros mokslo (kaip,beje, ir kitų mokslų) istorinė-je raidoje aplipęs įvairiais specifiniais epitetais (plg. psichoanalitinismetodas, sociologinis ar sociokultūrinis metodas, semiotinė anali-zė, feministinė kritika ir pan.) o interpretacija, nors galima ir neiš-vengiama bet kurio analizės metodo šalininkų darbuose, vis dėltopirmiausia asocijuojasi su literatūros mokslo istorijoje žinomu ir sa-vų nuopelnų turinčiu interpretaciniu metodu. Vengiant platesnio te-orinio ekskurso, pripažįstant genetinį analizės ir interpretacijos ryšį,vis dėlto reikėtų pabrėžti vieną esminį jų skirtumą: analizės metuskaidome reiškinį, kad geriau jį suprastume, išsiaiškintume, inter-pretuodami siekiame išaiškinti mūsų – tegu ir subjektyviai – jausuvoktą jo prasmę. Kitais žodžiais tariant, analizuojame pirmiausiasau, interpretuojame kažkam kitam. Be vienokios ar kitokios anali-zės beveik neįsivaizduojamas bent kiek kokybiškesnis skaitymas,be individualios interpretacijos (jeigu ją suprasime ne pačia siau-riausia prasme – kaip išsiaiškinimą sau) tokį skaitymą galima įsi-vaizduoti: absoliuti skaitytojų dauguma iš esmės priima arba “spe-cialistų” pasiūlytą interpretaciją, arba pasitiki neva autoriaus siūlo-ma prasme. Interpretacija, kaip metodas, pirmiausia ir skiriasi nuokitų tuo, kad daug kategoriškiau pabrėžia kiekvieno skaitytojo indi-vidualiai sukuriamą ar suteikiamą prasmę.

Pagaliau – paskutinis argumentas. Autoriui, kaip minėta, pasta-raisiais metais teko skaityti ne dešimtis, o jau šimtus moksleiviškų“interpretacijų”. Reikia manyti, pačių geriausių, iš rajonų atsiųstųrespublikiniam jaunųjų filologų konkursui. Iš tiesų tarp jų būna dar-bų, kuriais gali ir džiaugtis, ir žavėtis. Ir vis dėlto interpretacijos,kurias taip įvardinti galima be kabučių, iš tų darbų tesudaro ketvir-tadalį, geriausiu atveju – trečdalį. Didžiosios dalies net iš tų, kuriepagal žanrą ir stilių lyg ir priklausytų interpretacijų blokui, taip pa-vadinti vis dėlto nesiryžčiau. Vienais atvejais tai yra pakankamaikruopščios, įžvalgios, tiesa, neretai ir autoritetų citatomis paramsty-tos analizės pavyzdžiai, kitais – laisvos, sakyčiau, pernelyg laisvosimprovizacijos.


31

Ribą tarp interpretacijos ir improvizacijos nubrėžti būtina. Inter-pretacija – individualus, kartais originalus kūrinio perskaitymas iraiškinimas, vis dėlto paremtas ir pagrindžiamas paties kūrinio me-džiaga. Improvizacija – tik gerokai nutolęs (ar tiesiog nepriartėjęs)interpretacijos pakaitalas, kuriame gražiai filologiškai šnekėti pra-mokę autoriai greičiau demonstruoja savo fantazijos drąsą, minčiųraiškos plastiką, o ne įžvalgų gelmę, analitinius sugebėjimus. Ne-norėčiau ir jų supriešinti vienų su kitais: laisvą asmenybės raiškąiškeldamas aukščiau už paklusnumą žanriniams stilistiniams kano-nams, aš esu pasiryžęs priimti interpretaciją ir improvizaciją kaiptam tikrą alternatyvą. Bet tik suvoktą ir tiksliai įvardintą.

Taigi, prozos kūrinio analizė.Prozos kūrinys.Prieš pradedant jo analizę būtina prisiminti tai, kas jau išmokta,

įsisavinta iš įvadinio literatūros teorijos kurso, atsidaryti tą filologo“instrumentų dėžutę”, kurios po egzamino negalima buvo ne tik“išmesti”, bet ir nukišti kur nors į gilesnį stalčių. Priešingai , tie“instrumentai” turi būti nuolat prižiūrimi, nuvalomi, išgalandami,saugomi nuo užmaršties dulkių ir rūdžių. Gal tai priminti būtų netnekorektiška, jeigu nepasitaikytų liūdnų atvejų, kai filologas, bepenkių minučių bakalauras, net laikydamas baigiamąjį literatūrosegzaminą, painioja elementariausias sąvokas, neranda žodžių lyg irpastebėtam reiškiniui apibūdinti, negali apibrėžti pagrindinių kūri-nio struktūros lygmenų ar elementų, painiojasi eilėdaros ar stilisti-kos terminijoje.

Kad lengviau ir patogiau būtų naudotis šitais instrumentais, rei-kėtų juos susidėlioti sau patogia tvarka, atsirinkti ne tik pagrindi-nius, prie kurių jau esate įpratę, su kuriais esate apsipratę, bet irpagalbinius, be kurių patys ligi šiol lyg ir išsivertėte, bet matėte juoskitų rankose, pastebėjote, kaip mikliai jais naudojamasi. Ir net tuoatveju, jeigu patys dar nesiryžtate jų imti į rankas, pažinti juos, žino-ti jų paskirtį būtina. Be tokio žinojimo kai kada bus sunku suprastisavo pašnekovą, efektyviau pasinaudoti jo patirtimi. Nuo instru-


32

mentų dėžutės metaforos grįžtant prie tikslesnės literatūrologinėsterminijos, būtina pastebėti, kad istorinėje literatūrologijos raidoje,sąlygojamoje ir literatūros istorijos, ir paties mokslo vidinių dėsnių,ne tik vienus instrumentus-sąvokas keitė kiti, bet susikaupė ir ne-mažos atsargos panašių, tas pačias arba labai artimas funkcijas at-liekančių instrumentų (tiesiog – sinonimiškų sąvokų). Pavyzdžiui,analizuojant prozos kūrinį, mes labai dažnai, dažniau nei kurias ki-tas, vartosime veikėjo, personažo sąvokas. Skaitydami senesniusliteratūrologinius tekstus, rasime minimus herojus, nors nieko hero-jiško aptariamame personaže net su žiburiu neįžvelgsime. Priešin-gai, naujesniuose, moderniškesniuose darbuose, taip pat ir aukš-čiau nurodytuose, dažniau sutiksime iš semiotinės terminijos atėju-sius atlikėjus. Bus atvejų, kai šias sąvokas beveik visiškai sinoni-miškai pakeis charakteris. Kai aptarinėsime veikėjo ar personažocharakterį, pastarasis žodis reikš tam tikras jo būdo savybes, betsakydami, kad prozininkas sukūrė įdomų charakterį, turėsime ome-ny jau ne tik jo būdo savybes, bet ir to veikėjo, personažo kūrimobūdą. Taigi bent penkiais terminais galime apibūdinti tą patį objek-tą, nekalbant jau apie tai, kad stilistiniais sumetimais, vengdami įky-raus tų pačių žodžių kartojimo, mes naudosimės autoriaus duotaistikriniais vardais, kartais prie jų dar pridurdami kokį “paveikslą”(Katrės, Monikos, Liudo Vasario, Juozo Daukinčio paveikslai). At-sitiktinai pavartoję vieną ar kitą terminą ar sąmoningai juos kaitalio-dami didelių klaidų nepadarysime.

Kitas dalykas, jeigu painiosime veikėją (ir visus kitus) su pasa-kotoju ar autoriumi, kartais dar ir pastarojo vardą konkretizuodami.Šitaip neatsargiai elgdamiesi, galime ir tarpusavyje nesusišnekėti, irliteratūrologijoje nusistovėjusių sąvokų turinį supainioti, ir tiesiogką nors neteisingai apkaltindami patys tapti apkaltinti “šmeižtu”.Tarkim, pasipiktinusi antrakursė prisipažįsta neįstengusi užbaigtiskaityti romano, kurio autorė N. vartoja daug keiksmažodžių, ne-cenzūriškų žodžių. Suprantu studentę ir pats kritiškai vertinu šią mo-derniosios literatūros juodligę, bet kaltinimą autorei, kalbant teisi-


33

ninkų kalba, vis dėlto tenka bendromis jėgomis perkvalifikuoti arbaį kaltinimą jos romano pasakotojui ar veikėjams, arba tik į priekaiš-tą, kodėl ji rinkosi tokį pasakotoją ir tokius veikėjus. Dėl veikėjųatskyrimo nuo autoriaus ir pasakotojo mums pavyksta susitarti ga-na lengvai. Sutariame, kad kaltindami autorius už viską, ką yra pri-šnekėję ir pridarę jų sukurti personažai, mes užvestume tokią pa-saulinę bylą, kad… O štai atriboti autorių nuo pasakotojo sekasigerokai sunkiau. Koks čia skirtumas?– spaudžia mane oponentė,–juk praktiškai vis tiek viską rašo (ar pasakoja) autorius. Taip, betpažiūrėkite, kaip skirtingai jis rašo skirtinguose kūriniuose. Kartaistaip skirtingai, kad nežinodamas net neatspėtum, kad tai – to patiesautoriaus pasakojimai. Prisimenam keletą parankių pavyzdžių. Ge-rai, sutinka mano pašnekovė, tegu būna pasakotojas, ne autorius,bet juk tą pasakotoją tai autorius pasirinko… Kontraargumentų ašneturiu: žinoma, autorius. Bet kodėl jį pasirinko? Abstraktus atsa-kymas šioje vietoje maža ką paaiškintų – reikia konkretaus kūrinio.O gal ne visada ir kūrinį prieš akis turėdami tiksliai atspėsime auto-riaus intencijas? Gal tiesiog teks jo paties pasiklausti? Ne visada taipavyks. Ir ne tik todėl, kad kilus disputui jo nebus šalia, kad staigapaklaustas jis paprasčiausiai nebus nusiteikęs ekspromtu dalintis savolaboratorijos paslaptimis, bet dažnai ir todėl, kad tikrai nežinos, kaipčia šitaip atsitiko. Pafantazuokim patys. Autorius nutarė atskleistimums tamsų, šiurpų asocialių, degradavusių žmonių – alkoholikų,narkomanų, nusikaltėlių – pasaulį. Kas suabejos tokio kūrybiniosumanymo prasme, jei autoriui jis gimė ne iš kokių komercinių pa-skatų, o iš pačių aukščiausių humanistinių siekių. Būdami skeptiš-ko amžiaus vaikai, pasilikime sau abu kraštutinius pasirinkimo mo-tyvus, bet rimčiau aptarkime antrąjį, “kilnųjį”. Ar galėtų šitą pasau-lį autentiškai atskleisti pasakotojas, besilaikantis, tarkim, tvirtų ma-no pašnekovės nuostatų? Kas liktų iš to pasaulio be įvardintos, ver-balizuotos jo realybės? Ilga tokių klausimų ir pasvarstymų grandi-nė, kurios gale vis dėlto pasiektas kompromisas: matyt, rašytojuireikėtų surasti tokį pasakotoją, kuriam nesvetima būtų autoriaus


34

etinių, socialinių idealų aukštuma (mes juk sutarėm, kad svarstomtik šitą variantą, skeptiškus įtarimus nustumdami į šalį), bet kurisnesibijotų nusileisti arčiau vaizduojamo objekto, būti ne iš ankstoteisiu kaltintoju (didžioji literatūra, beje, niekada nesiėmė sau šitovaidmens), o savotišku advokatu, užtarėju.

Jeigu toks pavyzdys pasirodytų kiek vienpusiškas ir tendencin-gas, galėtume paimti priešingą. Pažįstu rašytojų humoristų, kuriesavo kūryboje taip šmaikščiai ironizuodami, groteskiškai deformuo-dami vaizduojamą realybę, patys gyvenime, buityje ne tik nežarstojokių pokštų, bet yra net liguistai nepakantūs tokiems pokštams,ypač jeigu jie nors švelniausiu būdu paliečia juos pačius. Tokiu at-veju autorių, rašytoją kaip žmogų atskirti nuo jo kūrinių pasakotojųkaukės yra visai nesunku. Nesudėtinga susidoroti su problema irtuo atveju, kai autorius pasakotojo teisę atiduoda vienam iš kūriniopersonažų (“Vadinuosi aš Jurgis Bežemis”, – taip prasideda P. Cvir-kos novelė “Ąžuolas”).

Bene dažniausiai šiandieninėje literatūroje sutinkamas atvejis, kaiprozos kūrinyje nujaučiam pasakotoją, savo dvasiniu pasauliu arti-mą vienam iš personažų, kai autorius (čia jau suveskim į akistatąjuos visus tris), kaip koks geležinkelio iešmininkas beveik nepaste-bimai “objektyvaus” pasakojimo trečiuoju asmeniu bėgius pasukalink to personažo, tiesiog įveda mus į jo vidaus pasaulį, į jo jausmųir minčių sferą, priversdamas literatūrologus prabilti apie vidinio mo-nologo ar sąmonės srauto stilistiką.

Prisimintini čia ir tie atvejai, kai kūrinyje nesunkiai pastebimi irįrodomi jo autoriaus autobiografiškumo ženklai. Juk sakom, kad irLiudo Vasario, ir Juozo Daukinčio paveiksluose yra nemaža auto-biografiškų bruožų ar detalių. Jų įdomu paieškoti, juos prasmingaaptarti, bet net tokiu atveju autoriaus ir pasakotojo painioti nereikėtų.

Įvairūs kūriniai, įvairūs tekstai, įvairios pasakojimo strategijos irstiliai laukia mūsų. Ir skaitysim, ir analizuosim, ir vertinsim juosdažnai į skirtingus dalykus giliau įsižiūrėdami, bet pasakojimo, ku-ris tiesiog susijęs su epikos, prozos prigimtimi, pasakotojo, kaip


35

anonimiškos, besislapstančios, paslaptingos, bet labai reikšmingosfigūros, mes niekada negalėsime apeiti.

Prie pasakojimo (ir pasakotojo) mums dar teks sugrįžti. Bet da-bar pats natūraliausias posūkis atrodo link prozos kūrinyje vaizduo-jamo žmogaus, link tų veikėjų, personažų, herojų, charakterių, atli-kėjų (teisingai šį terminą įvedę semiotikai pastebi, kad prozos kūri-nyje gali veikti ne tik žmonės).

Įdėmiai įsižiūrėti į prozos kūriniuose vaizduojamą žmogų – tai išesmės ieškoti atsakymų į didžiąją daugumą mus dominančių ar ga-linčių sudominti klausimų. Analizuodami ir vertindami prozos kūri-nyje sukurtą žmogaus paveikslą, mes sukaupiame svarbiausius kri-terijus, motyvus, argumentus ir kūrinio prasmės, jo turiningumo,naujumo, originalumo, jo meninės įtaigos įvertinimui. Atsiminda-mi, kad analizė – tai skaidymas, išskirkime iš pradžių bent du pa-grindinius aspektus, be kurių nei analizė, nei vertinimas yra tiesiogneįmanomi: kokį žmogų vaizduoja kūrinys ir kaip jį vaizduoja. Au-torius, lyg ir sukaupęs tam tikrą žmogaus vaizdavimo literatūrojeanalizės patirtį, iki šiol nėra nei tvirtai, nei galutinai apsisprendęs,kurį iš šių aspektų įvardinti pirmiausia. Leisdamasis į prisiminimus,jis atrastų, kad praktiškai yra ėjęs ir vienu, ir kitu keliu. Greičiausiaišis pasirinkimas liks aktualus ir ateityje. Ir priklausys jis nuo dauge-lio aplinkybių: nuo paties kūrinio pobūdžio, nuo jo sukeltų įspū-džių, nuo vienokių ar kitokių pastovesnių ar konkrečiu atveju besi-formuojančių savo, kaip skaitytojo, nuostatų, nuo idėjų, gimusiųskaitant kūrinį, nuo sumanymų apsisprendus tarti apie jį viešą žodįir daugelio kitų. Apibendrinčiau šią koliziją labai trumpa išvada: jūsturite laisvę pasirinkti. O tam, kad efektyviausiai pasinaudotumėtesavo laisve, turite suvokti alternatyvos esmę.

Kai keliame klausimą, kokį žmogų (ar žmones) vaizduoja kūri-nys, labiau orientuojamės į galutinį rezultatą, į tai, ką mes išvydo-me, pajutome, suvokėme iš viso perskaityto teksto nuo pirmojo žo-džio (dar kartą prisiminkim V. Daujotytę) iki paskutinio skyrybosženklo. Kai keliame klausimą, kaip vaizduojamas žmogus, mes į


36

pirmą vietą iškeliame ne rezultatą, o procesą, kelią į tą rezultatą. Kaikalbame apie Liudą Vasarį ar Juozą Daukintį, tai pirmiausia remia-mės tuo, kokio masto, kokių dvasinių parametrų meninius charak-terius sukūrė du talentingi, skirtingoms epochoms atstovaujantysbeveik pusės dinamiško amžiaus atskirti prozininkai. Motyvuoda-mi savo vertinimą tokiais argumentais, kaip dvasinė asmenybės gel-mė, psichologiškai pagrįsti žmogaus vidiniai prieštaravimai, inte-lektualinės minties orbitos aukštis, humanistinių idealų šviesa ir ki-tais. Į papildomą klausimą, kodėl būtent Liudui Vasariui ar JuozuiDaukinčiui tenka tokia vieta šimtų literatūros sukurtų paveikslų ga-lerijoje, ar ne patikimiausia bus atsakyti, kad juos sukūrė ypač ta-lentingi menininkai. Bet čia vėl iškils klausimas apie patį talentą,kuris buvo ir lieka sunkiai įmenama mįslė. Bandydami ją įminti,mes natūraliai, be jokių išankstinių nuostatų, išsikelsime sau klausi-mą, kaip tas talentas reiškiasi, kaip gi – šiuo atveju – kuriamas, lip-domas, tapomas, atskleidžiamas sumanytas paveikslas. Ir vėl – dukeliai: prisiminti ryškiausius kūrinio momentus, įstrigusius į atmintįjį skaitant ar skaityti kūrinį nuo pradžios iki galo, fiksuojant viską,kas liečia mūsų akyse besiformuojantį charakterį.

Eidami pirmuoju keliu išsirinksime keletą ar keliolika charakte-ringiausių epizodų (kai pamatome veikėją kokioje nors buitinėje sce-noje ar gamtos peizažo fone – lyginantį sulankstytą uknolį ar žvel-giantį į anksti mirusios, neprisimenamos, bet nuolat pasigendamosmotinos nuotrauką, lyrinių išgyvenimų verpeto įsuktą ant kokio gim-tinės kalnelio; kai veikėjas atsiduria sudėtingiausiose situacijose ir vei-kia jose pagal vienokią ar kitokią pasaulio ir žmogaus sampratą, pa-reigos ir atsakomybės jausmo lygį, sąžinės balso stiprumą; kai veikė-jas, autoriaus ar pasakotojo paliktas vienas, leidžiasi į sudėtingiausiusfilosofinius būties, žmogaus esmės ir paskirties klausimus, prieštarin-gus prisiminimus, negailestingą savianalizę; ir t.t.. ir t.t.).

Pasirinkę antrąjį kelią, mes sukaupsime jau ne keletą ar kelioli-ka, bet dešimtis ir šimtus epizodų, scenų, vaizdų, pastraipų, detalių,įvaizdžių, užuominų, iš pirmo žvilgsnio greičiausiai chaotiškai išsi-


37

dėsčiusių, bet vėliau – neišvengiamai – tam tikrą logiką, sistemą,prasmę įgaunančių. Ryškėjant šitos logikos dėsniams, šitos siste-mos kontūrams, mes, suprantama, atsisakysime eksponuoti viską,ką sukaupėme, bet eisime kokių nors apibendrinimų, būdingiausių,tipingiausių bruožų paieškos kryptimi. Galimas daiktas, kad šis ke-lias ne vieną kartą priartės prie pirmojo, neretai net susikirs su juo arbaigsis netoli nuo tos vietos, kur baigėsi ir pirmasis. Todėl ir šiuoatveju aš nesiimu kategoriškai teikti pirmenybės bet kuriam iš jų.

Galima ir reikia atkreipti dėmesį tik į porą momentų. Kelio pasi-rinkimą dažnai lems ir kūrinio žanras (vienas dalykas antrą ar nettrečią, ketvirtą kartą įdėmiai perskaityti eilėraštį ar kelių puslapiųnovelę ir visai kitas – dviejų ar trijų tomų romaną ), ir mūsų pareigų,siekių, uždavinių ar tikslų pobūdis (nuo “juodo darbo” paskubomisrengiantis rytdienos seminarui iki tikro įkvėpimo pagavų, kai lei-diesi į detalesnę analizę kūrinio, kurį pats pasirinkai kokiam semi-nariniam ar kursiniam darbui, kuris tave įsuko į savo verpetą, suin-trigavo savo paslaptimis, provokuoja tavo filologines ambicijas,žada tikrus nuotykius analitikui, teikia malonumą skaitytojui).

Eidamas ne konkretaus kūrinio analizės, o pasirengimo jai keliu,autorius yra priverstas detalesnį komentarą keisti lakoniškesnėmiskelio krypties ir neišvengiamų vingių nuorodomis, kai kuriais įspė-jamaisiais ženklais (laimei, literatūros analitiko kelyje beveik nėraarba tėra labai nedaug “draudžiamųjų” ženklų), kurių kad ir ne pil-ną rinkinį vaizdžiau perteikti gali padėti ir viena kita metafora, tar-kim, televizijos antenos ar Windows programos jūsų kompiuteryje.Antena-lėkštė ir automatinio televizijos kanalų valdymo pultas jumsleidžia vienu akies mirksniu pakeisti vieną programą kita, o per ke-liolika sekundžių perbėgti keliolika ar net kelias dešimtis programų.Tiesa, sėdėdamas prie savo televizoriaus, vienu metu jūs negalitežiūrėti kelių programų, bet atsidūręs stambioje televizorių parduo-tuvėje, tokią galimybę tikrai gaunate. Čia neverta kalbėti apie tokiožiūrėjimo kokybę, jeigu jūs sumanytumėt sutaupyti laiko ir vienumetu gauti informacijos ar patirti įspūdžių dešimt kartų daugiau, nei


38

tai galite namų aplinkoje, – čia kalbama tik apie paties žiūrėjimo ga-limybę. Atsisėdę prie kompiuterio, jūs galite atsidaryti bent kelis pa-kankamai gerai matomus langus, operuoti juose esančia informacija,analizuoti, rūšiuoti ją, iš vieno lango perkelti į kitą. Literatūros tyrinė-tojui, šiandieninės technikos galimybių įkvėptam, pravartu susikurtivirtualų kelių kanalų, ekranų ar kelių langų įtaisą, kad jis, kaip skaity-tojas, išsaugodamas skaitomo kūrinio teikiamų emocinių išgyveni-mų, estetinio pasitenkinimo vientisumą, tuo pat metu galėtų kauptikuo įvairesnę medžiagą būsimoms literatūrologo refleksijoms. Kokstai nelengvas ir be didesnės praktikos sunkiai išsprendžiamas uždavi-nys, liudija, sakykim, kiekvieno patirtyje užfiksuotos situacijos, kainešami vienos įtempto knygos siužeto, komplikuotų personažo išgy-venimų ar karšto veikėjų disputo bangos, mes nepastebime, kaipnetoliese formuojasi kita – didelė, gal net labai greitai mus užliesianti,ar mažesnė, šį kartą pro šalį nuvilnijusi, bet nešanti mums užuominąapie tai, kas bus aktualu po kelių puslapių ar net skyrių. Kiek kartųesame vertę skaitomų knygų puslapius atgal, kad susirastume kažku-riuo metu nepastebėtą naujo personažo pasirodymą, naujų veikėjųsantykių pradžią, reikšmingą kurio nors iš jų biografijos detalę, jaus-mų proveržį ar minties blyksnį? Joks pasirengimas, jokios treniruotėsneduoda garantijos, kad po jų mums jau niekada šitaip grįžti nerei-kės, bet kad tie priverstiniai grįžimai bus gerokai retesni ir jau nepaly-ginamai produktyvesni, galima žadėti be baimės apgauti. Tad įsijun-kime dabar pagal savo išgales kuo daugiau kanalų ar ekranų, atsida-rykime kuo daugiau langų, kad vienu metu galėtume fiksuoti kuodaugiau dalykinės ir emocinės informacijos apie kūrinyje vaizduoja-mą žmogų ar žmones. Pabrėžiu: pagal savo išgales, įgūdžius, charak-terio bruožus, interesus, gautas užduotis ar susiformavusius tikslus.

Pradėdamas skaityti kūrinį ne tik savo smalsumui, informaciniamsinteresams ar estetiniams poreikiams patenkinti, bet ir ruošdamasisvienokiai ar kitokiai jo literatūrologinei analizei, kurioje, kartoju,žmogaus vaizdavimas lyg fokuse sukoncentruoja didžiąją dalį as-pektų ir vertinimo kriterijų, aš atsidarau “langus”, kiekvieną kartą


39

savaip išsidėstančius didžiajame to virtualaus įrenginio ekrane, kiek-vieną kartą skirtingu tempu ir seka prisipildančius informacijos, kaikada ir ligi kūrinio pabaigos tuščius ar pustuščius liekančius, bet visdėlto iki galo atvirus. Nesvarbu, kaip jūs sau pavadinsite tuos lan-gus, ne bėda, kad mano ir jūsų langų pavadinimai nesutaps: jauvien tai, kad jie atverti į tą pačią pusę, į tą patį objektą, leis mums irsusišnekėti, ir suprasti vieniems kitus, ir produktyviai padiskutuoti,ir prasmingai sukryžiuoti savo nuomones. Ir net tai, kad po galimospolemikos išsiskirsime likdami su savo nuomone, neturėtų gąsdinti:tai sąlygoja paties kūrinio daugiaprasmiškumo ir mūsų individualy-bių nepakartojamumo sąlytis.

Štai mano “langai”:kieno ir kaip matomas vaizduojamas žmogus: viskas, ką apie jį

sužinome iš pasakotojo, kuris fiksuoja jo veido bruožus ir aprangosdetales, eiseną, sėdėseną ar kalbėseną, kuris informuoja apie jo biog-rafijos faktus, perteikia, apibūdina įvykius ir situacijas, tiesiogiai iš-reiškia savo vertinimus ir t.t.;

ką ir kaip veikia ir kalba personažas, kaip jį charakterizuoja jopaties žodžiai ir darbai;

ką sužinome iš jo paties: ką jis mato, girdi, jaučia, žino, vertina,myli, svajoja, sapnuoja, įsivaizduoja, ko jis tikisi, laukia, baimina-si, nekenčia, kam jis abejingas, kam pasiryžęs ir t.t.;

kokia jo jausmų gama, kokia atminties talpa, koks apmąstymųturinys, kokia etinių nuostatų amplitudė;

koks jo naujumo, individualumo, nepakartojamumo laipsnis irkokius apibendrintus, tipiškus kartos, epochos augintinio bruožuspavyko jame atskleisti, įkūnyti autoriui;

kaip jis atrodo literatūrinių paveikslų galerijoje (vieno autoriaus,žanro, epochos, nacionalinės ar visuotinės literatūros fone);

ir t. t.“Langai”, suprantama, čia atverti įsižiūrėti į stambaus kūrinio pa-

grindinį personažą: novelės ar mažesnės apysakaitės veikėjui, ant-raeiliam ar epizodiniam romano personažui kai kurių langų grei-


40

čiausiai neprireiks. Kita vertus, informacijai užpildžius ir perpildžiuskai kuriuos langus, juos galbūt teks net ne vieną kartą padalinti,keičiant, konkretizuojant jų apimtį, profilį, pavadinimą.

Primenu, kad literatūrologinę leksiką čia mes sąmoningai pakei-tėm metafora.

Grįždami prie tikslesnių literatūrologinių definicijų, galėtumepridurti, kad taip įsižiūrint į personažo kūrimo ar formavimosi pro-cesą, mums gana greitai ima ryškėti savotiškas jo profilis, energin-gomis grafikos linijomis nužymėtas ar tarp akvareliškai palietų spalvųįžiūrimas, su kiekvienu nauju epizodu daugiau konkretumo, plas-tiškumo, gyvybės bruožų įgaunantis. Mes jau imam gyventi su juo,dalintis jo paties išgyvenimais, spėlioti, o kai kada ir gana tiksliainumatyti galimus jo veiksmus, poelgius, laikyseną. Būna ir atvirkš-čiai, kai personažas ima veikti, lyg ir nepateisindamas mūsų vilčiųir lūkesčių, lyg ir prieštaraudamas tam savo įvaizdžiui, kurį buvomebesusikurią. Galima nurodyti bent tris tokio reiškinio priežastis: ra-šytojas mūsų akivaizdoje kuria dinamišką, besikeičiantį charakterį,su kurio vidine raida mes paprasčiausiai nespėjame apsiprasti; būna– ir tai dažniausiai patiems autoriams atsitinka,– kad jų vaizduotėjejau gyvenęs, gal net jam numatytą likimą turėjęs personažas tiesiognustoja paklusti autoriaus valiai, ima veikti pagal savo vidinę logiką(tokių “nusiskundimų” galima rasti ne vieno prozininko prisimini-muose ar prisipažinimuose); pagaliau būna ir taip, kad pats autoriusima negirdėti autentiško savo personažo balso, ima šokdinti jį kaipkokią marionetę, sprausti į jo lūpas žodžius, kurie gal ir labai svar-būs autoriui, bet mums, skaitytojams, niekaip nesiderina su imamuvaizduotis personažu. Tokius įspūdžius taip pat reikia fiksuoti ir kaup-ti. Galimas daiktas, kad iki kūrinio galo mes vis dėlto priimsim au-toriaus koncepciją ar vidinę paveikslo raidos logiką ir galėsime japasidžiaugti. Bet pasitaikys ir tokių atvejų, kai stebėdami kai ku-riuos personažo veiksmus, klausydamiesi kai kurių jo žodžių, mestaip ir neįveiksime savotiško psichologinio ar estetinio diskomfor-to. Tada ir gims išvada, kuri ne taip retai nuskamba literatūros kriti-


41

koje: autorius, girdi, nesusidorojęs su vienu ar kitu personažu, su-kūręs ne gyvą charakterį, o schematišką savo idėjų ruporą ir pan.Šiaip ar taip, skaitytojo, o ypač filologinių ambicijų ir polinkių tu-rinčio skaitytojo kritinio mąstymo savarankiškumas dažniausiai irgimsta iš nuoširdaus jo santykio su prozos kūrinio personažu.

Kad nebereikėtų grįžti prie žmogaus vaizdavimo prozos kūrinyjeproblemos, pridurkim, kad aptartieji meninių charakterių analizėsprincipai iš esmės tinka ne tik pagrindiniams, bet ir antraeiliams, netepizodiniams personažams. Kiekvienas galėtume prisiminti, kad to-kie personažai į mūsų atmintį kartais lieka įsirėžę net giliau už pagrin-dinio veikėjo paliktą įspūdį. Vis dėlto jiems neturėtume taikyti tų pa-čių visapusiškumo, pilnatvės reikalavimų ar kriterijų, kurie natūraliaisusiformuoja tyrinėjant ryškiausius, pagrindinius kūrinių veikėjus.Neturėtume taikyti dėl tos priežasties, kad jie paprasčiausiai neįgy-vendinami, kad jų įgyvendinti tiesiog neleidžia žanrinės kūrinio gali-mybės. B.Radzevičiaus ”Priešaušrio vieškeliuose” priskaičiuojamaapie du šimtus veikėjų. Įsivaizduokime, kokį romaną būtų tekę para-šyti prozininkui, panorusiam, kad kiekvienas plačios Daukinčių gi-minės narys, kiekvienas, su kuo susitinka, bendrauja Juozas Daukin-tis, išsinešdamas iš tų susitikimų kažką labai svarbaus sau, susilauktųvienodo dėmesio, gautų lygias saviraiškos galimybes. Įsivaizduoti tokįkūrinį sunku, parašyti jo neįmanoma, nors galima daryti prielaidą,kad Kristupo, Stelos, senosios Daukintienės, Viktoro, net kai kurieepizodiniai charakteriai stovi ant tokių tvirtų psichologinių ir meniniųpamatų, kurie drąsiai išlaikytų daug didesnį konkrečios medžiagossvorį. Argi neįdomu būtų įdėmiau įsižiūrėti į drąsiau atlapotą mįslin-gą Stelos jausmų pasaulį, dažniau pamatyti aktyviai veikiantį ir atvi-riau išsikalbantį Kristupą, plačiau praskleisti uždangą, dengiančiąpaslaptingąjį epizodinį Bernardėlį ir t.t.?

Palikdami tuos “nebaigtus” paveikslus užbaigti skaitytojo vaiz-duotei, mes vis dėlto galime drąsiai kalbėti apie įspūdingą romanopersonažų ansamblį, atskleidusį pirmiausia nepakartojamai individu-alių charakterių ir likimų įvairovę, perteikusį sudėtingą, dramatišką


42

kelių dešimtmečių Lietuvos tikrovę, skirtingu kampu lūžtančiais spin-duliais atsispindėjusią visame ansamblyje ir kiekviename jo naryje.

Kaip išdėstyti tokį ansamblį kad ir tūkstančio puslapių tekste, kaipsurasti kiekvienam jo nariui tinkamiausią, bendrąjį kūrinio sumany-mą geriausiai atitinkančią vietą, kaip pasirinkti patogiausią jų stebėji-mo poziciją, jų vaizdavimo strategiją – tokius ir daugelį panašių klau-simų, kūrėjo žodžiu gal ir nesuformuluotų, bet intuityviai jaučiamų,eiliniam skaitytojui gal nė nekylančių, bet literatūros analitikui tikraiaktualių, galima aptarti kūrinio meninės struktūros analizėje.

Kiekvienas prozos kūrinys – paprastesnė ar sudėtingesnė meninėstruktūra, kurią suprantame kaip visų grožinio teksto elementų siste-mą, jų sudėtingus ryšius, tarpusavio priklausomybę. Prisimenant mū-sų pasvarstymus apie kūrinį ir tekstą, galima būtų pasakyti, kad kūri-nys ir yra struktūriškai sutvarkytas tekstas, kad struktūra yra būtenttai, kas atskirus sąlygiškai išskirtinus ir atskirtinus elementus jungia įtikslingą ir prasmingą vienovę. Nėra dviejų identiškų struktūrų, kaipnegali būti ir dviejų identiškų kūrinių, nežiūrint į tai, kad neaprėpia-moje kūrinių gausybėje mes galime rasti daugelį pasikartojančių,kai kada tik tolimu aidu atsišaukiančių, kai kada polemišką iššūkįmetančių teksto elementų: tematikos panašumą, artimas vaizduoja-mosios epochos ribas, socialinės sferos tapatumą, problematikos ben-drumą ar – priešingai – jos traktavimo įvairovę ir t. t.

Literatūros teoretikai yra pateikę nemaža kūrinio (teksto) struk-tūros apibrėžimų, besiskiriančių ne tik savo žodine išraiška, bet irsąvokos turinio apimtimi. Štai apibrėždamas kūrinį kaip atitinkamaistruktūriškai sutvarkytą grožinį tekstą, autorius lyg ir ignoruoja tai,kad net mažiausias teksto fragmentas turi savo struktūrą. Žinoma,turi. Tik reikia atkreipti dėmesį, kad ištardami žodį struktūra, kiek-vieną kartą turėtume tiksliai nurodyti – kieno. Kadangi pati sąvokalyg ir provokuoja nubrėžti vienokį ar kitokį jos grafinį pavidalą arekvivalentą (literatūros teorijos ar estetikos vadovėliuose tokie gra-finiai pavidalai dažnai ir pateikiami), tai nesunku pastebėti, kad tekstofragmento, kūrinio epizodo, jo skyriaus, romano dalies ar viso dau-


43

giatomio veikalo struktūros gerokai skirsis, nors kai kada bus trak-tuojamos kaip lygiagretūs ar lygiaverčiai dariniai, o kai kada išdės-tomos pagal tam tikrą hierarchiją, tarpusavio subordinaciją, kaip vie-na į kitą įeinančios ar tam tikrais lygiais išsidėstančios struktūros.Palikdami tai teoretikų rūpesčiui, čia turėtume būsimos analizėsinstrumentarijui atsirinkti tai, dėl ko esmingai skirtingų traktuočiųbeveik nebūna. Prisiminę tik ką aptartą prozos kūrinio personažųansamblį, galėtume pridurti, kad jis taip pat gali būti traktuojamaskaip sąlygiškai savarankiška tam tikro lygio struktūra, kurios kiek-vieną narį savo ruožtu taip pat galima struktūriškai interpretuoti.Kita vertus, tie patys personažai nėra chaotiškai judančios atskiry-bės, o turi kūrėjo valia joms nubrėžtas savas judėjimo trajektorijas,didesnėje ar mažesnėje kūrinio erdvėje čia priartėjančias viena priekitos, čia susiliejančias, čia susikertančias ir svaidančias kibirkštiskaip vėjo vienas ant kito užmesti elektros laidai.

Ištarėme žodį erdvė, ir iš karto prisimename bent keletą jo reikš-mių: erdvę kaip mus gaubiančią begalinę visatą; erdvę kaip tiksliaiišmatuojamą trijų matmenų tuštumą (kambario erdvė); erdvę kaipvietą kam nors egzistuoti tarp ko nors (erdvė tarp dviejų lentynųbibliotekoje); erdvę, iš pirminio filosofijos kurso prisimenamą kaipvieną pagrindinių materijos būties formų. O kai jau prisiminėmefilosofiją, tai natūraliai prie erdvės pridursime ir laiką, filosofijoje suerdve sudarantį beveik nedalomą vienybę, o kasdieninėje buityjeturinčią reikšmių net daugiau už erdvę. Neskaičiuosime tų reikšmiųir todėl, kad jas nesunku prisiminti atsivertus pirmą po ranka pasi-taikiusį žodyną, ir todėl, kad beveik visas jas turėsime progą pami-nėti, pradėję kalbėti apie erdvę ir laiką, kaip vienas iš dažniausiaivartojamų kategorijų ir literatūrologų kalboje. Pradėkim nuo to, kadviskas, kas vyksta (vaizduojama) literatūros kūrinyje, vyksta tamtikroje erdvėje ir tam tikrame laike.

Tiesiog sunku būtų staiga nurodyti bent jau prozos kūrinį, kuria-me nerastume kokių nors erdvės ir laiko ženklų, matmenų, reiški-mosi formų. O jeigu kam tai ir pavyktų atrasti, tai vis tiek jam tektų


44

pasakyti, kad veiksmas vyksta kažkokioje nekonkretizuotoje erd-vėje ir tęsiasi kažkokį tiksliai neapibrėžtą laiką. Dėl tam tikrų meni-nių tikslų ar sumetimų galima ir taip disponuoti erdve ir laiku, betnepalyginamai dažniau jie yra išnaudojami daug efektyviau. Ir darpabrėžtina, kad literatūroje ir ją tyrinėjančių literatūrologų kalbojeerdvė ir laikas išnaudojami ir visais savo pavidalais, formomis, irvisomis savo reikšmėmis.

Dėžė, kurioje telpa žmogaus galva, traktoriaus kabina, tamsi ka-maraitė, šviesi menė, viduramžius menanti aikštė, kaimo panorama,didmiesčio gatvių tinklas, stepių ar jūrų platybės, skrydis per vande-nyną, į kosmoso aukštį kylančios raketos, už nepasiekiamos jo riboskažkokio atsakymo į amžinai jaudinančius klausimus ieškanti žmo-gaus mintis, – tai tik keli didėjančia tvarka surikiuoti erdvės pavidalaiiš prisimenamų lietuvių ar pasaulinės literatūros kūrinių.

Tūkstantmečiai, kuriuose skleidžiasi Biblijos pateikta istorija, šimt-mečiai, kuriuose išsidėsto kelios Aukštujų Šimonių kartos, dešimt-mečiai, kuriuos aprėpia jau minėtas B. Radzevičiaus romanas ar L.Gutausko “Vilko dantų karoliai”, “ilga kaip šimtmečiai diena” (jei-gu prisiminsime žinomą Č. Aitmatovo romaną), trumpa pasimaty-mo, susitikimo ar išsiskyrimo valandėlė, kurioje išsitenka dešimčiųnovelių siužetai; visi metų laikai kaip “Metuose” ar tas, kurį dėlpačių įvairiausių motyvų pasirinko vienas ar kitas autorius, “prieš-aušris” ar gūdi naktis – taip laiko atkarpų trumpėjimo ir konkretėji-mo tvarka prisimintume jo meninio įprasminimo įvairovę.

Ta įvairovė nesuskaičiuojamai daug kartų didėja, prisiminus pa-čius sudėtingiausius laikų ir erdvių kaitos, sąlyčio, persipynimo at-vejus. Skaičiuoti juos beviltiška ir beprasmiška. Literatūrologo, pro-zos kūrinio analitiko darbo prasmė slypi kitur: kaip jam pavyksatskleisti erdvės ir laiko koordinačių, tarp kurių ir išsidėsto visi kū-rinyje vaizduojami įvykiai, situacijos, žmonės, paskirtį, reikšmę irprasmę , kaip jis suvoks ir parodys jų vietą meninėje kūrinio struk-tūroje. Dar kartą pakartosime, kad ant erdvės ir laiko koordinačiųprozos kūrinyje iš esmės išsidėsto viskas: personažų ansamblis su


45

tampriais, kartais painiais jų tarpusavio ryšiais, su jų poelgiais, veiks-mais, dialogais, mintimis; čia užsiima savo vietą pasakotojas, dalin-damasis “naudingą plotą” su kūrinio veikėjais, jeigu autorius, kaipminėjome, nėra atidavęs pasakojimo teisės vienam iš jų.

Visa tai ir daugelis kitų kūrinio struktūros elementų nėra “sumes-ti” kaip pakliuvo. Prasmingiausiai, efektyviausiai, naudingiausiai juosišdėstyti, sukomponuoti yra vienas iš sudėtingiausių autoriaus rūpes-čių, kurių skaitytojas kitą kartą nė nenujaučia. Kažkas iš teoretikų yrapasakęs, kad tokia kompozicija ir yra geriausia. Kalbėdamiesi sueiliniu skaitytoju, kūrinio kompozicijai paprastai ir neskiriam ypatin-go dėmesio, retokai ji tampa ir karštesnių diskusijų objektu. Tai gali-ma paaiškinti keletu priežasčių: autorius juk ilgai ieškojo tinkamiau-sio jos varianto, neretai daug ką keisdamas, taisydamas, tobulinda-mas, intuityviai nujausdamas ir racionaliai pasverdamas; net labai pa-naši medžiaga iš principo gali būti sukomponuota pačiais įvairiau-siais būdais; autoriaus pasirinktąjį būdą skaitytojas linkęs priimti daugpalankiau arba indiferentiškiau, negu jo idėjas, koncepcijas, realiostikrovės reiškinių traktavimą, žmogiškųjų vertybių hierarchiją.

Literatūrologui toks indiferentiškumas neleistinas: racionali, efek-tyvi ir efektinga (bent mums tokia atrodanti) kūrinio kompozicijayra vienas iš integruotų jo vertės dėmenų, nuo kurio daugiau armažiau priklauso ir kitų elementų meninis įtaigumas ir vertė.

Nėra itin sudėtinga pastebėti ir įvardinti pagrindinius kūrinio kom-pozicijos bruožus: nereikia ypatingo profesionalumo atkreipti dė-mesį į tai, kad romanas, tarkim, prasidėjo prologu ir baigėsi epilo-gu, arba tiesiog turi tokią ar tokią pradžią bei pabaigą; kad jis su-skirstytas į dalis, skyrius ir skirsnius arba neturi tokių išorinių žy-mių; kad įvykiai jame išdėstyti nuosekliai kaip gyvenime ar kaipnors sumaišyti, prisimenami retrospektyviai; kad jie užima ilgą, de-šimtmečiais matuojamą laiko atkarpą arba yra “supresuoti” į keliųdienų, vienos paros ar net valandomis skaičiuojamą laiką. Nesunkuatskirti ir apibūdinti atvirą ir uždarą kompoziciją, apytikriai nusa-kyti pasakojimo, aprašymų, refleksijų (apmąstymų) ir dialogų pro-


46

porcijas tekste. Daug sudėtingiau pajausti ir verbalizuoti viso to vi-dinę būtinybę, meninį tikslingumą, efektyvumą, prasmę.

Negalima, žinoma, savęs varžyti tik tokiomis pozityviomis nuo-statomis: gali atsitikti, kad jūs niekaip nerasite pateisinimo demonst-ratyviai supainiotam siužetui, akivaizdžioms disproporcijoms, kaž-kokių jums suvokiamų funkcijų neatliekantiems peizažams ar pa-bodusiems tuštokiems vidiniams veikėjo monologams, charakterioraidos ar likimo “nebaigtumui” ir panašioms kompozicijos sferaipriklausančioms kūrinio savybėms. Ką gi – jums lieka kritiško kom-pozicijos vertinimo galimybė ir teisė.

Svarbiausia – kaip ir analizuojant kitus meninės struktūros lyg-menis – nesitenkinti pirmuoju įspūdžiu, įnoringu savo meniniu sko-niu (kiekvienas skonis yra šiek tiek įnoringas), bet lyg ir stichiškaibesiformuojantį požiūrį pasverti racionaliais apmąstymais ir argu-mentais.

Teko girdėti skaitytojų, beje, ir filologų, nusiskundimų, esą sun-koka “rasti bendrą kalbą” su A. Škėmos“Baltos drobulės”, J. Apu-čio “Skruzdėlyno Prūsijoje” ar R. Gavelio “Vilniaus pokerio” teks-tu. Be kitų priekaištų ar abejonių, kurios liečia mūsų jau minėtus arneminėtus prozos kūrinio aspektus, dalis “atsakomybės” tenka iršių kūrinių kompozicijai: kodėl, pavyzdžiui, po visą “Baltos drobu-lės” tekstą išmėtyti “visai kitu stilium parašyti” Antano Garšvosužrašai, kokia prasmė net kelių paeiliui išdėstytų įvykių interpreta-cijų “Vilniaus pokeryje”, kodėl J. Aputis taip supainiojo “realiusįvykius” su savo “fantazijom”?

Akivaizdu, kad šitų klausimų taikinys – ne vien kūrinių kompozi-cija. Daug ką čia lemia pasirinktas (kuriamas ) pagrindinis persona-žas, kuriam dažnai ir pasakotojo vaidmuo atiduodamas, – nestabiliospsichikos A. Škėmos ir R. Gavelio veikėjai, “keistus sapnus” sapnuo-jantis J. Apučio Joris. “Suvelta” kompozicija randasi ir dėl tam tikrosžmogaus ir pasaulio koncepcijos: kažin kaip derėtų absurdiškamepasaulyje atsidūręs, dvasinės pusiausvyros netekęs žmogus ir klasi-kinės harmonijos siekianti kompozicija? Tiesioginį ryšį kompozicija


47

turi ir su rašytojo stilium,– nesvarbu, ar nusistovėjusiu, daugeliui skai-tytojų iš pirmųjų puslapių atpažįstamu, ar tik šiame konkrečiame kū-rinyje ieškomame bei atrandamame. Taigi, ne vienas kūrinio meninėsstruktūros elementas yra dialektiškai susijęs su kompozicija: iš daliessąlygodami ją, tam tikru mastu yra ir jos sąlygojami.

Kūrinio stilius yra vienas sunkiausių literato profesionalumoegzaminų. Tai pasakytina ir apie kūrėją, ir apie jo kūrybos tyrinėto-ją. Sunku įsivaizduoti nacionalinės literatūros klasikų rikiuotėje pro-zininką, kurio stilius būtų tik antraeilis kūrėjo asmenybės ar kūry-bos bruožas. Priešingai, Žemaitės ar J. Biliūno, V. Krėvės ar Vaiž-ganto, J. Baltušio ar B. Radzevičiaus vardai dažnai asocijuojasi netik su konkrečiu kūriniu ar veikėju, o būtent su giliai į sąmonęįsirėžusiu originaliu rašytojo stilium.

Atskleisti stiliaus savitumą, originalumą ne ką lengviau, negu jįsukurti. Ne vienas pradedantysis filologas, tegu tik prieš keletą mė-nesių išlaikęs literatūros mokslo įvado egzaminą, stilių dažnai siejatik su vaizdinėmis ir ekspresinėmis raiškos priemonėmis( “Kūriny-je yra daug palyginimų ir metaforų”), sakinio ilgiu (“Apysaka susi-deda iš trijų sakinių”), gal dar nuotaika (“Rašytojas linksmai pasa-koja”). Nesiginčysime: paminėti dalykai iš tiesų priklauso stiliaussferai, ir apeiti jų tikrai negalima. Bet dar labiau negalima stiliausapibūdinti kokiu nors vienu požymiu ar bruožu. Gal tas bruožasjam ir būdingas, bet individualus rašytojo stilius gimsta tik iš dau-gybės tokių bruožų harmoningos vienovės. Ne veltui dažnas litera-tūros mokslo “įvadas”, įvairūs “literatūros teorijos pagrindai”, mo-kykliniai vadovėliai cituoja sparnuotą prancūzų gamtininko ir filo-sofo Ž. Biufono frazę, kad “stilius – tai žmogus” .

Primygtinai siūlydamas pasikartoti literatūros teorijos skyrių apiestilių, nušveisti, nuvalyti – jeigu dar prisimenate pradžioje pavartotąmetaforą – instrumentus, su kuriais teks darbuotis, patikslinti api-brėžimą sąvokų, kuriomis teks įvardinti savo pastebėjimus ir atradi-mus, aš taip pat primygtinai siūlau nepradėti knebinėti teksto kuriuonors vienu ar pora instrumentų. Esu patyręs, kad, gavę užduotį lais-


48

vai pasirinkti stiliaus analizės aspektą (ar stiliaus aspekto analizę),kai kurie seminaro dalyviai nueina pačiu lengviausiu ir, deja, ne-perspektyviausiu – mechaniško stilistinių figūrų kolekcionavimo –keliu. Kas iš to , kad jūs atrasite šimtą ryškesnių epitetų, šimtą neti-kėtų palyginimų, šimtą įspūdingesnių metaforų, dar šimtą dėmesįatkreipusių metonimijų, archaizmų, pakartojimų, retorinių klausi-mų ir t.t. Kas iš to, jeigu net statistiškai nustatysite, kuris tekstas“metaforiškesnis”, kitais žodžiais tariant, labiau prisodrintas stilisti-nių raiškos priemonių? Be stiliaus, kaip tikslingos, harmoningos,veiksmingos atskirų elementų vienovės, suvokimo mes tik simu-liuosime stiliaus analizę.

Reikalauti tos vienovės suvokimo, žinoma, lengviau, negu ją pa-jausti, verbalizuoti, analizuoti, vertinti. O pastarojo proceso sunku-mą keleriopai padidina tai, kad vieną kartą “atradęs” kūrinio ar ra-šytojo stiliaus būdingiausius bruožus, kitą kartą savo atradimaisgalėsi pasinaudoti tik iš dalies: tai, kas viename kūrinyje ar vienorašytojo kūryboje atrodė kaip būdingiausias ir vertingiausias jo sti-liaus bruožas, analizuojant kitą kūrinį ar kito rašytojo kūrybą galipasirodyti kaip antraeilis, praktiškai gal net nepaminėtinas. Štai ko-dėl pirmasis uždavinys pradedant stiliaus analizę – kaip ir analizuo-jant kitus meninės struktūros sluoksnius, klodus ar lygius – yra kuotiksliau suvokti stiliaus dominantes, kurioms nepastebimai paklūs-ta, savotiškai talkina, tarnauja šį kartą tokių “įgaliojimų” neturintyskiti stiliaus bruožai. Stiliaus analizės seminarui vadovaujantis dės-tytojas ar mokytojas turi iš anksto paskelbti kompromisinę nuolai-dą, kad detali, išsami, visapusiška stiliaus analizė nei auditorinio,nei savarankiško darbo metu iš esmės negalima, kad stiliaus ir sti-listikos teoretikai ir tyrinėtojai ilgus gyvenimo metus atiduoda tam,kad sau atrastų ir kitiems parodytų stiliaus-žmogaus savitumą, indi-vidualumą, originalumą, nepakartojamumą, vertę.

Pastarąją sąvoką mes prisimindavome beveik kiekvienoje pro-zos kūrinio analizės “prieigoje”. Ateina laikas pasakyti, kad visokūrinio vertė yra savotiška tų išvardintųjų vertės dėmenų… Ne vie-


49

nam, įskaitant ir šių samprotavimų autorių, vietoj daugtaškių labainatūraliai nori išsprūsti iš lūpų žodis suma. Netinkamas, netikslus,net neteisingas būtų šis žodis: ne su elementarios aritmetikos, o suaukštosios matematikos sąvoka (gal kokiu integralu?) galėtume bentpriartėti prie tos formulės, kuria norėtume išreikšti kūrinio vertę.Deja, tenka pasakyti, kad tokios formulės ar lygties iki šiol dar nie-kas nesukūrė, neišvedė ir kažin ar kada sukurs, išves.

Toks pri(si)pažinimas nėra literatūrologų ar literatūrologijos kapi-tuliacija prieš tiksliuosius mokslus ar jų atstovus, į formules ir lygtissuvedančius, rodos, daug sudėtingesnius mus supančios tikrovės reiš-kinius. Neturėtų tai būti panašu ir į kokio nors pranašumo demonstra-vimą. Teisingiausia bus, jei “harmonijos patikrinimą algebra” laikysi-me tiesiog specifiniu mūsų darbo bruožu, o į nesamą meno kūriniovertės formulę kaip vieną iš būtinų simbolių įvesime patį vertintoją –nuolat kintantį dydį ne tik todėl, kad jis dėl daugybės objektyvių irsubjektyvių priežasčių negali būti vienodas, bet ir todėl, kad jis pats,atskirai paimtas, nuolat keičiasi. Palyginkite savo santykį su kūriniu,skaitytu prieš dešimtį ar penketą metų, su tuo, kurį jaučiate šiandien(nekalbant apie tą, kuris atsiras dar po dešimties metų), ir kintančiodydžio sąvoka bus beveik adekvati tai, apie kurią čia kalbama.

Ir vis dėlto net atsidūrę ties paslankia (laimei – paslankia) savogalimybių riba, neišmeskime iš apyvartos formulės (deja, apytiks-lės, deja, neužbaigtos, deja, net užrašyti nedrįstamos, bet kažkokiuefemerišku pavidalu egzistuojančios literatūrologo sąmonėje), ku-ria kiekvieną kartą bandysime apibendrinti konkrečios kūrinio ana-lizės rezultatus. Kas ne kas, bet žmogus su viskuo, ką jame pertūkstantmečius įžvelgė žodžio menas – nuo tautosakos iki postmo-dernistinių kūrinių, žodis su visomis savo semantinėmis ir plastinė-mis galimybėmis, kurias jis per tuos tūkstantmečius išbandė beipademonstravo, ir tu (a), vertinantis tą žmogų ir žodį pagal nuolatkintančius, bet kiekvieną akimirką turimus kriterijus šitoje formulė-je liks kaip pamatiniai jos poliai. Ką ant šitų pamatų pastatysime,parodys laikas.


50

MOKYSIMËS SKAITYTI IÐ NAUJO

Vietoj pirmosios paskaitos

Nemaža abejonių teko įveikti (nemaža jų ir neįveiktų liko) rašanttai, kam tikslaus žanrinio apibrėžimo ir šiandien nesiryžčiau duoti.Tas abejones liudija ir rašinio antraštė, ir jo paantraštė: kokiai audi-torijai garsiai beištartum antraštės žodžius, juos vis tiek palydėtųnustebimo šnaresys: labai jau nesinori iš naujo mokytis to, kas kartąbuvo išmokta. O čia dar – mokytis skaityti. Ką? Primirštą svetimąkalbą, matematikos lygtis, chemijos formules? Ne. Paprastą groži-nės literatūros tekstą. Gal net skaitytą, mokykloje nagrinėtą, atmin-tinai išmoktą… Ir apie tai – visa paskaita? Optimistiškas klausimas.Ne tik visa, bet ir ne viena, o, tarkim, aštuoniasdešimt. Šimtą še-šiasdešimt akademinių valandų – be namų darbų, vien tik auditori-joje! – mokysimės skaityti grožinę literatūrą. Skaitytojui iš šaliespalieku paspėlioti, kaip galėtų atrodyti veidai jo įsivaizduojamojeauditorijoje išgirdus tokią žinią. Bet rašinys skiriamas ne jam, o tiems,kam iš tiesų tokią žinią neišvengiamai tenka išgirsti, – studentamslituanistams, pradedantiems literatūrinės teksto analizės kursą. Dėlto ir paantraštė “vietoj”. Taigi lyg ir ne paskaita? Ir ne akademinisstraipsnis, reikalaujantis “rimtesnio” stiliaus?.. Jei autoriaus abejo-nių virusas jau būtų užkrėtęs ir skaitytoją, prisipažintume, kad to irsiekta. Paties autoriaus abejonės dėl stilistinių “žaidimo taisyklių”ėmė sklaidytis tik po to, kai rašinio adresatą ar savo pašnekovus jisėmė vaizduotis kaip mielą antrakursių grupę, kuriai ir pranešamaantraštėje suformuluota žinia: mokysimės skaityti iš naujo. Po dvy-likos vidurinės mokyklos metų… Kai perskaityta jau ne dešimtys, okai kurių gal net šimtai grožinės literatūros knygų… Ir vis dėlto…

Kad mūsų būsimasis darbas iš pat pradžių nepasirodytų bepras-mis ar bent abejotinas, pradėkime nuo mažyčio eksperimento: per-skaitykime trumpą – dviejų mažo formato puslapių novelę “Povilėl

51

Povilėl”. Nepateiksiu čia plačios pirmųjų mūsų pokalbių stenogra-mos, pasitenkindamas tik trumpomis išvadomis po jų. Džiugiausiaiš jų yra ta, kad daugeliui dvylika vidurinės mokyklos metų buvo,be viso kito, ir vaisingo mokymosi skaityti metai. Jie ne tik suvokia,bet ir pakankamai gražiai aptaria daugelį svarbių perskaityto kūri-nio momentų: novelėje vaizduojamą situaciją, jos istorines ir biog-rafines ištakas bei prielaidas, joje piešiamus žmonių paveikslus, jųtarpusavio santykius, meninę kūrinio erdvę ir jo veiksmo laiką, žan-rinį stilistinį kūrinio savitumą, autoriaus (ar autorės?) meninės indi-vidualybės bruožus, jo stiliaus ypatybes, meninės raiškos priemo-nių arsenalą ir kitus dalykus. Jie leidžia suprasti, kad neseniai yrastudijavę literatūros mokslo įvadą, įsisavinę tam tikrą literatūrinėsteksto analizės instrumentarijų, turi jautrią estetinę klausą, psicholo-ginę nuojautą, neblogus kalbėjimo apie literatūrą įgūdžius. Supran-tu tokių studentų nuostabą išgirdus, kad mokysimės skaityti iš nau-jo, atsiprašau jų už “netaktišką” temos formuluotę ir pripažįstu, kadsu jais jau šiandien galėtume spartesniu žingsniu leistis į tolimesnįkelią, kuriame visam literato gyvenimui užteks ir dėmesio vertų ob-jektų, ir nelengvai įmenamų paslapčių. Bet…jau į pirmuosius kon-trolinius klausimus didesnioji grupės dalis arba visai neturės atsa-kymų, arba atsakys klaidingai, niekaip neįstengs iššokti iš gilios kū-rinio siužeto atpasakojimo vėžės, sunkiai formuluos savo įspūdžius,matuojamus vos dviejų padalų – patiko-nepatiko, geras-blogas –skale. Telieka paslapty rimtai sociologijai labai svarbūs skaičiai: kiekgi procentų mano mielų klausytojų neatsakė į tą ar kitą klausimą, –apsiribokime tik nurodymu tų, į kuriuos neatsakė didesnė ar mažes-nė klausiamųjų dalis: kas šios novelės autorius(-ė)? ką iš jo (jos)kūrybos yra tekę skaityti? iš kokios knygos paimta novelė? apie kąji? kas yra šios novelės veikėjai? kaip nusakytinas novelės veiksmolaikas? kaip apibrėžtina jos veiksmo erdvė? kas pasakytina apie sti-listinius kūrinio bruožus? kokiomis meninės raiškos priemonėmisnaudojasi autorius (-ė)? ir kiti. Nelengvai kai kuriems sekėsi atskirtitekste pasakotojo ir personažo kalbą, apibrėžti aptiktą vidinį mono-

Mokysimės skaityti iš naujo

52

logą, įvardinti tą ar kitą meninės raiškos figūrą (pavyzdžiui, metafo-rą) arba nurodyti įvardintosios (tarkim, kokio palyginimo) prasmę…Neilgas, deja, sąrašas pastebėjimų atsakant į prašymą pasakyti betką, ką galima pasakyti apie perskaitytą ir apskritai apie prozos kūri-nį. Ir tie pastebėjimai paprastai priklauso tiems patiems, kurie turėjoatsakymus į ankstesniuosius klausimus. Nevardinsiu tų pastebėji-mų: prie jų, sugrupuotų, susistemintų, mes grįšime ne kartą - kiek-vieną kartą, kai atsiversime seną, skaitytą, analizuotą ar visai naująkūrinį ir norėsime jį perskaityti ne kaip eiliniai skaitytojai, o su pro-fesionalių literatų ambicijomis, specialistų išmanymu. Riba, skiriantieilinį skaitytoją nuo “skaitytojo profesionalo”, nėra nei labai ryški,nei neperžengiama: gyvenime esu sutikęs dešimtis gydytojų, inži-nierių, ekonomistų, kurie, kalbėdami apie literatūrą, remiasi ne tikišlavintu estetiniu jausmu, plačiu apsiskaitymu, įdomiais palygini-mais, tiksliais vertinimais, bet kartais visai natūraliai operuoja ir spe-cialiom literatūrologinėm sąvokom bei terminologija, be kurių visdėlto neįmanoma nei suvokti, nei išreikšti visų galimų kūrinio pras-mių. Kita vertus – ir tai tenka ištarti su neslepiamo apgailestavimogaida – ne kartą yra tekę raudonuoti dėl primityvių, lėkštų, paviršu-tiniškų diplomuotų filologų kalbų apie literatūrą ar atskirą kūrinį. Irtie kalbėtojai, deja, dažniausiai būdavo lietuvių kalbos ir literatūrosmokytojai, buvę mūsų (turiu omeny aukštąją mokyklą) auklėtiniaiir jūsų auklėtojai. Šioje vietoje aš tik pažymiu galimą minties atsiša-kojimą atskirai kalbai apie tokio reiškinio šaknis (literatūros dėsty-mo tarybinėje mokykloje ypatumai, idėjinių , moralinių aspektų pri-oritetas estetinių vertybių atžvilgiu, paprasčiausia profesinė specia-listo degradacija, kai išsenka vidiniai “formos palaikymo”, tobulėji-mo motyvai, kai įtraukia buitinių rūpesčių liūnas ir t.t.), apsiriboda-mas šio liūdno fakto konstatavimu ir išmesdamas savotišką gelbėji-mosi (teisinimosi) ratą tiems, kas “neturėjo gerų mokytojų”, bei pa-brėždamas būtinybę perkirsti uždarą ydingą grandinę, kai aukštojimokykla išleidžia nepakankamai parengtą specialistą, o pastarasis– lyg kerštaudamas – “atsilygina” jai dar blogiau parengtais savo


53

auklėtiniais. Mokysimės skaityti iš naujo, – kartoju jau kelintą kartą,net ir suprasdamas, kad kai kam geriau tiks kita šito imperatyvoredakcija: toliau mokysimės skaityti.

“Skaitymo terminas,-rašo literatūrologė R. Tūtlytė,- išreiškia kiek-vieno mūsų santykį su tekstu ir to teksto supratimo lygį: kaip ašsugebu perskaityti tekstą, ką jame randu.” “Analizė, interpretacijayra mokslo srities terminai,– toliau pastebi autorė.– Jie bus vartoja-mi ir kaip skaitymo sinonimai”. Knygos “Eilėraščio skaitymas” ad-resatas - moksleivis, kuris, baigęs vidurinę mokyklą, dažniausiailiks tuo pagarbiai mūsų vadinamu eiliniu skaitytoju. Tuo tarpu šiorašinio autorius kreipiasi į tuos, kas pasirinko filologo kelią ir pasi-ryžo tapti tų eilinių skaitytojų ugdytojais, todėl ir paskutinę cituotosautorės pastabą linkęs taip “paredaguoti”, kad ne analizė ir interpre-tacija būtų vartojamos kaip skaitymo sinonimai, o atvirkščiai: skai-tymas – kaip literatūrinės teksto analizės, interpretacijos ir vertini-mo metafora.

Aukščiau minėtais pavyzdžiais išreikšta gana kategoriška min-tis: skaitymas nelygu skaitymui ir skaitytojas – skaitytojui. Nuo to,ko mes ieškome kūrinyje, ko tikimės iš jo, ką norime jame atrasti,priklauso ir tai, ką mes jame iš tikro atrasime, pastebėsime, įvertin-sime. Vienam skaitytojui užteks įtempto detektyvinio siužeto, ki-tam – drąsaus fantazijos žaismo, trečiam – pikantiškų scenų, ketvir-tam – sentimentalokos meilės istorijos ir t. t. Ne iš vienos biblioteki-ninkės esu girdėjęs, kaip, pasirodžius R. Gavelio ar J. Ivanauskaitėsromanams, į biblioteką būreliais ateidavo paaugliai – kokie šeštokaiar septintokai – ir, kumščiuodami vienas kitam į pašonę, skatindavodrąsiausius, kad paprašytų knygos, kurios tuo metu bibliotekoje ar-ba visai nebūdavo, arba “pedagogiška” bibliotekininkė tiesiog ne-norėdavo “tokiems skaitytojams” duoti. Tiesą sakant, visos knygosjiems net nereikėdavo: jie jau turėdavo susirašę puslapius, kurie bu-vo “tai bent”, ir norėdavo būtent juos perskaityti. Esu girdėjęs, kaiprimtas akademikas vieno susitikimo metu priekaištavo lietuvių ra-šytojams dėl detektyvinės ir fantastinės literatūros stokos. Jis visiš-


54

kai atvirai sakėsi per sunkiai dirbantis dieną, kad vakare dar turėtųnoro skaityti F.Dostojevskį ar V. Folknerį , T. Maną ar G.G. Marke-są. Nesunku buvo suprasti, kad ir minėtuosius autorius akademikaspažįsta ne iš nuogirdų (nors kas neabejodamas drįstų teigti, kad taivisiems akademikams, profesoriams ar šiaip save intelektualais lai-kantiems skaitytojams būdingas bruožas?). Kita vertus, akademikuilengviau ir drąsiau prisipažinti, kokios lektūros jam reikia vakaruipo įtemptos darbo dienos, negu tiems vienas kitą kumščiuojantiemspaaugliams, kokie puslapiai ar epizodai juos iš tiesų domina. Litera-tūra, jos skaitymo kultūra, kaip asmenybės dvasinio gyvenimo da-lis,– taip pat atskiro pokalbio tema. Mums gi čia tėra svarbu pabrėž-ti, kad literatūros studijos jokiu būdu neturėtų niveliuoti mūsų indi-vidualybių, suvienodinti mūsų estetinio skonio, atimti iš mūsų gali-mybę vertinti perskaitytą kūrinį elementariom sąvokom “patiko –nepatiko”. Bet ko tikrai reikalaujama iš literatūros studijas pasirin-kusio žmogaus, tai supratimo, kad jis neturi teisės apsiriboti tik la-konišku savo nuomonės pareiškimu, kad jo nuomonė, kad ir kažinkokia bebūtų, turi būti profesionaliai argumentuota, pagrįsta, įtiki-nanti, kad už jo “patiko” arba “nepatiko” turi būti visa literatūrinėskūrinio analizės aspektų ir jo vertinimo kriterijų sistema. Kiekvie-nam – sava, bet visiems – būtina ir neišvengiama. Čia dar kartąprisiminkim kiek “slankiojančią” ribą tarp eilinio skaitytojo ir pro-fesionalo, tik dabar įsivaizduokime ją ne kaip vienus nuo kitų ski-riančią sieną ar ežią, o kaip ilgą kelią, kurį visiems mums teks įveik-ti ir kuriuo visi mes žengiame ilga ilga vora, gal net nenujausdami,kad to kelio pabaigos mums nelemta prieiti. Pasiremsiu kuklia savopatirtimi: baigdamas vidurinę mokyklą, gavau brangią dovaną – duF. Dostojevskio “Brolių Karamazovų” tomus. Perskaičiau juos sušiokį tokį pripažinimą mokykoje turėjusio literato ambicija – pieštu-ku pasižymėdamas reikšmingiausias, mano manymu, romano vie-tas. Antrą kartą tą patį romaną – ne iš smalsumo, o kaip privalomąkūrinį – skaičiau studijų metais, jau pasiklausęs puikios rusų litera-tūros dėstytojos ir F. Dostojevskio kūrybos tyrinėtojos E. Gaškie-


55

nės-Červinskienės paskaitų. Tai, ką tada “perskaičiau” romane, ge-rokai skyrėsi nuo to, ką buvau jame pastebėjęs prieš ketvertą metų.Trečią kartą “Brolius Karamazovus” skaičiau po daugelio metų. Nau-ją leidimą, išėjusį “pasaulinės literatūros bibliotekoje”. Su naujaispabraukimais ir pastabomis. Kažkokia proga ar pretekstu kartą nu-tariau palyginti trijų skaitymų “rezultatus”. Turbūt nereikia aiškinti,kaip jie skyrėsi vienas nuo kito. Drįstu manyti, kad tuo metaforiš-kuoju skaitytojo keliu buvo pastebimai pasistūmėta į priekį. Tai iškur, galite paklausti, tas skepticizmas ar pesimizmas dėl nepasiekia-mos kelio pabaigos? Ne taip retai – kad ir trumpai valandėlei – atsi-verčiu taip pat ne kartą skaitytą vieną ar kitą žinomo rusų literatūro-logo M. Bachtino knygą, kuriose F. Dostojevskio kūrybai tenka iš-skirtinė vieta. Štai tada ir prisimenu jau ne vienu atveju pasidarytąišvadą, kurią išreiškiau pabaigos neturinčio kelio metafora. Tik ši-tos išvados jau niekada nelaikau nei skeptiška, nei pesimistiška. Galnebent kiek liūdnoka: kad tau teko ne pats geriausias laikas, kadtada, kai imli paauglio ar jaunuolio sąmonė lyg kempinė vandenįgeria žinias, ji dažnai buvo šiukšlinama dalykų, kartais labai tolimųnuo literatūros, kad neretai ir dėl savo kaltės – vangumo, tingumo,“be tikslo ir prasmės”, anot V. Mačernio, praleistų dienų – esi nepa-siėmęs, neatradęs, nesugėręs, nesusiurbęs į save dalykų, kuriais šian-dien galėtum dalintis su kitais. Ir ruošdamasis susitikimui su jumisaš dažnai savikritiškai pagalvoju, kad skaudžių argumentų įspėji-mui apie galimus literato kelią pasirinkusiojo praradimus turiu nemažiau, nei kapitalo, sukaupto šiame kelyje. Šviesus pavydas kar-tais apima ne tik skaitant veikalus žmonių, prasmingiau, vaisingiaubesiskverbusių į žodžio meno paslaptis, bet ir stebint pirmuosiusjaunesnių kolegų žingsnius, net klausantis apie jūsų patirtus įspū-džius, pastebėjus savarankiškas įžvalgas, girdint atsargiau, apdai-riau ar kategoriškiau formuluojamus vertinimus. Tegu šis išpažin-ties fragmentas dar viena prasme papildo metaforą apie pabaigosneturintį literato kelią į žodžio meno paslaptis ir sušvelnina įspūdį,kurį galėjo palikti tie pirmieji žodžiai : mokysimės skaityti iš naujo.


56

Visi. Kiekvienas. Visada. Visą gyvenimą.Nemanykite, kad šią minutę neklausiu savęs: o gal tokios įžan-

gos nė nereikėjo? Gal vertėjo iš karto griebti jautį už ragų ir su tore-odoro narsa parklupdyti jį koridos aikštės vidury? Kitais žodžiaistariant, pateikti jums pasirinktos novelės analizę, interpretaciją beivertinimą ir užbaigti ją linksmu refrenu: o jūs, vaikai, taip darykit,kaip Jurgelis daro. Neliktų nei tos nepabaigiamo kelio perspekty-vos, nei keturiems semestrams suplanuoto kurso baugios nežinios.Deja, o teisingiau pasakius, mūsų laimei, šitokio refreno jums ne-teks išgirsti. Ir net išgirdus jį nereikėtų skubėti “vykdyti komandą”.Literatūrinės teksto analizės kurso tikslas – pasiekti, kad, nuėję bentdalį mūsų laukiančio kelio, mes galėtume ir šitą, ir dešimtis kitų, irapysakų ir romanų, ir poezijos ir dramos kūrinių perskaityti ne pa-gal vieno Jurgelio pavyzdį, o kiekvienas savitai, originaliai, nepa-kartojamai. Šiandien, kai dažnas jūsų po vieno kito draugo pasisa-kymo ar net pabirų pastabų skubate geranoriškai pritarti jo mintimspajutę dar nepasakytųjų stygių, tokia perspektyva irgi gali pasiro-dyti per daug įpareigojanti. Nieko nepadarysi. Apgaulingos paguo-dos žodžiams šioje situacijoje nėra vietos. Bet užuot ieškojęs labairacionalių, moksliškų argumentų, pasitelksiu dar vieną metaforiškąpalyginimą. Kriminalistams – medikams, teisininkams – seniai ži-noma viena paprasta tiesa: nėra dviejų vienodų pirštų odos raštų.Prisimindamas šią tiesą, o gyvenime ne kartą sukrėstas baisių asme-nybės niveliacijos, žmogaus standartizacijos pasekmių, aš visadasu siaubu pagalvoju, kiek daug gyvendamas visuomenėje žmoguspraranda iš to, kas jam buvo Dievo ar gamtos duota, kad būtų išug-dyta, išvystyta, išpuoselėta, paversta asmenybės nepakartojamumu.Juk kas išdrįs ginčytis, kad žmogaus dvasia, jo intelektas, jo jaus-mai, jo socialinė, psichologinė, moralinė, emocinė patirtis turėtų būtinepalyginamai sudėtingesnio rašto, negu jo piršto oda. Palikti pirštoatspaudą ant stiklo ar popieriaus ir užfiksuoti savo sielos sąlyčio sumeno kūriniu akimirką – kokie nepalyginami aktai savo galimybiųatžvilgiu tai galėtų būti. Nepalyginami ne piršto, o dvasios naudai.


57

Ir ne atsitiktinumu, o didele nelaime reikėtų laikyti tai, kad švariameknygos puslapyje likęs tūlo skaitytojo piršto atspaudas savo raštoturtingumu pralenkia meno kūrinio suvirpintos (gal nesuvirpintos?)jo dvasios atspaudą. Kiekvieną žmogų, nekalbant jau apie humani-tarines, meno, filologijos studijas pasirinkusįjį, turėtų nupurtyti vienmintis apie tokią galimybę. Todėl ir sakau: turime išmokti ne “dar-želį pagal Jurgelį” šokti, o taip atsiverti kūriniui ir taip jį atverti sau,kad nė pikčiausias liežuvis nedrįstų pralementi, kad mūsų dvasiosatspaudas skurdesnis už piršto. Dėl to, kad taip neatsitiktų, ir tekspratintis ne tik prie “teksto malonumo” (Bašliaras), bet ir prie ilgojuodo darbo su tuo tekstu. Tokia mūsų profesija.

Ir todėl ne kokią pavyzdinę novelės “Povilėl Povilėl” interpreta-ciją jums siūlau , o savotišką juodo darbo pamoką. Savarankiškoskūrinio interpretacijos šventę nukeldami į ateitį, kol kas nusiteikimeįtempto darbo šiokiadieniams, iš anksto susitaikydami su mintimi,kad mūsų darbo savaitėje jų bus daugiau nei įprastinėje.

O kad juodas darbas vis dėlto būtų malonesnis, išreikškime jįtokia savotiškai “linksma” formule - PĮPĮĮ, kuri reiškia : perskaity-ti, įsijausti, pastebėti, įvardinti ir įvertinti. Kaip jau sakyta, perskai-tyti literatui reiškia šį tą daugiau, negu eiliniam skaitytojui: dažnainet pirmą kartą skaitydamas kūrinį, jis žino ar bent nujaučia, kad tai– ne paskutinis kartas, kad čia jam teks grįžti. Įvairios gali būti togrįžimo priežastys ir aplinkybės: paprasčiausias noras dar kartą pa-būti erdvėje, kurioje kartą jau patyrei kažką malonaus; mokytojopareiga atnaujinti įspūdžius prieš būsimą pamoką; literatūros kritikosumanymas tarti apie kūrinį viešą žodį ir t.t Kadangi kiekvienas (-a)jūsų potencialiai yra ir būsimasis mokytojas, ir literatūros kritikas, irsavo mėgstamiausias knygas turintis skaitytojas, tai prielaida apie nepaskutinį kartą skaitomą kūrinį yra visai reali. O nuostata mokytisskaityti iš naujo šią prielaidą paverčia tiesiog imperatyvu – perskaitytikiek galima įdėmiau, perskaityti ne kaip baigtinę užduotį atliekant, okaip pradedant mūsų “formule” išreikštą sudėtingą procesą, bent jaurealizuojant antruoju jos nariu einantį siekinį - įsijausti.


58

Tai kaipgi jūs įsijautėt į pasirinktąją novelę? Neveidmainiaukimtvirtindami, kad visiems tai pavyko iš pirmo, o gal net ne iš pirmokarto, kad neliko tiesiog abejingų novelei, neįtrauktų į intensyvausdvasinio išgyvenimo sūkurį. Tai – natūralu, taip būna, tam yra gau-sybė priežasčių, bet tuo tarpu jų neaptarinėsime, pasiremdami kaikuriais jau verbalizuotais įspūdžiais tų, kam iš tiesų pavyko įsijaus-ti. Pirmiausia ir dažniausiai tenka išgirsti ir patikėti įsijautimu į no-velėje atskleistus Žemaitės išgyvenimus: skausmą dėl anksti išėju-sio žmogaus, taip suinteresuotai ir geranoriškai padėjusio jai žengtiį literatūrą pirmuosius žingsnius, nuoširdaus dėkingumo jausmą, ku-riuo spinduliuoja jos menamas dialogas su Povilu Višinskiu ar vidi-niu monologu išreikštas kreipimasis į jį. Tarp pirmųjų ir stipriausiųįspūdžių dažniausiai minimas nykokas kovo mėnesio peizažas, ku-rio fone ir vyksta visa novelėje pavaizduota scena, psichologiškaimotyvuotas Žemaitės prisiminimų ir minčių chaosas, jos jausmųgilumas ir ekspresyvumas. Kai kas, tai pajutę, daro išvadą apie pir-mą kartą Žemaitę pamatytą “kaip gyvą”, apie galimybę tokioje trum-poje novelėje susitikti net keturis iš literatūros istorijos pažįstamusveidus, kai kas atkreipia dėmesį į labai koncentruotai perteiktą Po-vilo Višinskio dramą, iškalbinga užuomina atskleistus žmonių san-tykius trikampyje Žemaitė – Višinskis – Šatrijos Ragana, apie inteli-gentiškos, delikačios Bitės vietą ir vaidmenį novelės siužete. Dau-gelis ir be “užvedamųjų” klausimų bando formuluoti įspūdį apieminorišką novelės nuotaiką, apie jos psichologiškumą, ne vienojevietoje pasigirstančias lyrines intonacijas. Per keletą kolektyviniųnovelės skaitymų teko išgirsti ir kitų dėmesio vertų įspūdžių beipastebėjimų. Turbūt nerealistiška ir net neteisinga būtų pageidauti,kad čia bent kiek jau sugrupuoti skaitytojų įspūdžiai ir įsijautimai iškarto taptų autentiška kiekvieno jų dvasine nuosavybe – tuo tarpupasidžiaukime tuo, kad dažnas kolegų pastebėjimas paprastai pri-imamas be abejonių, su akivaizdžiu pritarimo jausmu ir savotiškanustebimo, net lengvo apmaudo išraiška veide: juk ir aš tai pajutau,tai kodėl nesuspėjau ar neįstengiau suformuluoti?.. Verta pasidžiaugti


59

tokiu nuostabos ar apmaudo jausmu: šitaip ima formuotis elementa-rūs profesionalaus skaitytojo įgūdžiai, sveika ir sveikintina jo ambi-cija. Ateityje šie žiedai neabejotinai ims vesti vaisius. O kol kas,kaip bitės į vieną korį sunešę savo įspūdžių, pajautų, nuojautų nek-tarą, jau galime visi kartu teisėtai paskanauti besifermentuojančioįsijautimo medaus.

Skanaudami šitą medų dar kartą pasvarstykime, kokių nektaropilnų žiedų pirmo “apsiskraidymo” metu iš viso nesam pastebėję.Pastebėti ne atsitiktinai įrašėme mūsų formulės centre. Bent jau dvišio žodžio prasmes, gravituojančias į abi formulės puses, čia turėtu-me įsidėmėti. Pirmoji tiesiogiai susijusi su įsijautimu į kūrinį. Nepa-stebėję visko, ką galima atrasti siužete, mes nebūtume pajautę, juolabiau įvardinę to, ką esame kiek aukščiau aptarę. Be dėmesingo,pastabaus teksto perskaitymo tiesiog neįsivaizduojamas įsijautimasį jį. Ir vis dėlto tai, ką mes bendrom jėgom aptarėm, tėra mažesniojidarbo dalis. Būtume eiliniai skaitytojai – užtektų ir to, o dabar ma-ža. Mūsų laukia nelengvas uždavinys išsiaiškinti, kokiu būdu gali-ma ir reikia sudėlioti kokius 300 žodžių (neskaitant visų pasikarto-jimų), kad iš jų mūsų sąmonėje susiformuotų tam tikra meninė erd-vė, kurią užpildo žmonių paveikslai, kurioje bręsta tam tikra situa-cija, ne abejingų žiūrovų, o suinteresuotų vyksmo dalyvių stebimair išgyvenama. Tai, kas mūsų pastebėta iki šiol, yra, galima sakyti,įvertinimas to galutinio rezultato, kuriuo tapo mums nežinomo ilgu-mo ir intensyvumo kūrybinis autorės (tarkim, kad iki šio laiko ži-nantieji jau spėjo pašnibždėti nežinojusiems, kad novelės autorė -Bitė Vilimaitė) darbas. Mes patyrėme, kas sukurta. Į klausimą, kaipsukurta, atsakinėti bus kebliau. Žmogiškąjį, moralinį jautrumą, pa-dėjusį teisingai suprasti Žemaitės jausmus, Višinskio dramą, Bitėsdelikatumą, teks papildyti estetiniu jautrumu, iš naujo tai matuojan-čiu pagal grožio kriterijus, žodžio plastiškumą, meninių raiškos prie-monių intensyvumą bei prasmingumą. “Išsprūstanti prasmė” - to-kiu netikėtu vardu pavadino K. Nastopka savo kritikos straipsniųrinkinį. Netikėtu, bet prasmingu. Ir ne dėl žodžių žaismo, o su dviem


60

daug rimtesnėm intencijom pasakysiu, kad literato darbo, konkre-čiau - literatūrinės teksto analizės prasmė ir yra tos nuolat sprūstan-čios teksto prasmės paieškos. Todėl nuo dabar centrinis mūsų for-mulės narys P(pastebėti) labiau siesis ne su pirmaisiais, o su pasku-tiniaisiais - įvardinimu ir įvertinimu. Mūsų tikslas - išsiaiškinti, ko-kiomis žodžio meno galimybėmis ir kaip sėkmingai naudojasi auto-rė, privertusi mus išgyventi tai, ką išgyvenome, išsiaiškinti, kaipgimsta “stebuklas” apie Žemaitę (perfrazuojant D.Saukos studijos“Žemaitės stebuklas” pavadinimą).

Šalia teksto, kurį mes jau ne pirmą kartą skaitome, pasidėkimetuščią popieriaus lapą, kuris taps dabar plačia parašte, skirta mūsųpastaboms. Atsimenate ne itin sėkmingą pirmąjį mūsų bandymą pa-sakyti apie perskaitytą novelę viską (arba bet ką), ką apie ją galimapasakyti? Atsimenate “klastingą” klausimą, ar gali rašytojas, para-šęs vos vieną žodį, pavartoti net kelias meninės raiškos priemones?Dabar, žinoma, atsakysim, kad gali. Bet dėl to visiems reikėjo pa-plušėti. Todėl dar kartą primenu: būsimosios pastabos paraštėse –draugiškai kaip bičių į vieną korį suneštas pastebėjimų nektaras,kolektyvinė nuosavybė, net ne vieno, o kelių seminarų kadrai, kaipkine ar televizijoje užplukdyti vienas ant kito.

Prie novelės pavadinimo, iš pradžių visai “neturėję ką pridurti”,dabar jau esam pasižymėję keletą svarbių dalykų: juk būtent čia iratradom, kaip viename žodyje “sutelpa” net kelios meninės raiškospriemonės: retorinis kreipinys, pakartojimas, deminutyvas. Atradom,kad tokia pavadinimo forma yra labai reta( kai kam - iš viso negir-dėta) ir tuo patraukianti dėmesį, kad jau pačiu pavadinimu autorėpradeda kurti šiltų jausmų, intymumo atmosferą.

Pirmojo sakinio paraštėje konstatavom jo informatyvumą: čia irpagrindiniai personažai pristatomi (be to – labai taikliomis jų išvaiz-dos charakteristikomis ), ir situacija apibrėžiama (dvi moterys eina įkapines), ir veiksmo laikas (kovo mėnuo) bei vieta (Rasų kapinės)nurodoma. Personažų išorės apibūdinime pastebėjome ne tik ryškųkontrastą tarp “kaimiškų drabužių” ir “mėlynos gelumbės apsiaus-


61

to” bei “beždžionės kailio apykaklės”, bet ir kitas sąmoningai su-kurtas ar net pačiai autorei netikėtai atsiradusias priešpriešas: pir-mosios moters apranga pabrėžtinai apibendrinta (tarsi kaimiški dra-bužiai negalėtų būti konkretizuojami ne mažiau išraiškingai nei mies-tiškieji), antrosios - ne tik labai konkretizuota, bet ir atkreipianti dė-mesį savo egzotiškumu: jau “ mėlynos gelumbės apsiaustas “ pri-verčia suklusti, o ta “beždžionės kailio apykaklė” tiesiog rėžte įsirė-žia į atmintį. Antrąjį kontrastą įžiūrėjome “neutraliame” (tik su nuo-roda į kaimiškus drabužius) pirmosios moters ir ryškiai išskiriančia-me (susimetusi į kuprelę) antrosios išvaizdos apibūdinime. Pastebė-jome, kad apskritai ryškaus kontrasto principu paremtas antrosiosmoters pristatymas – kontrasto tarp užuojautą keliančios fizinės for-mos (susimetusi į kuprelę) ir tiesiog šokiruojančios (ypač šalia kai-miškų drabužių) aprangos. O užsidegę kontrastų ieškojimo azarturadome čia jų dar daugiau: kai kas įžvelgė (ir motyvavo) kontrastątarp kapinių ir kovo mėnesio, pirmąjį įvaizdį asocijuodami su mirti-mi, antrąjį – su pavasariniu atgimimu , o paskutinis kontrastas (vėlsavaip argumentuotas) buvo pastebėtas net tarp kovo ir purvo: ‘Ko-vas, – teigė seminaro dalyvė,– man pirmiausia asocijuojasi su grei-tai ilgėjančiomis, dažniausiai saulėtomis dienomis, sausu rytmečiųšaltuku, o purvas yra … purvas”. Toks įspūdis net polemiką grupėjesukėlė: “Tu ką, nesi bridusi per kovo purvą? Atvažiuok pas mane įkaimą – pabraidysim!” Besiformuojančias dvi “stovyklas” su skir-tingais kovo vaizdiniais teko “sutaikyti” priminimu, kad čia ir imaryškėti aukščiau minėtas sielų atspaudo fenomenas, dar labiau atsi-skleidęs “centristams” pastebėjus, kad ne į kovo ir purvo kontrastąreikią sukoncentruoti dėmesį, o į “harmoningą” kapinių ir purvoparalelę.

Tuo pirmojo sakinio byla dar nebuvo baigta. Akivaizdžiai skir-tingi principai, pagal kuriuos pristatomos dvi kūrinio veikėjos, ska-tina pasiaiškinti, kas slypi po tokiu išankstiniu “tendencingumu”.“Ką ten paprastus kaimietiškus drabužius aprašinėsi, – teigė vie-na,– nieko įdomaus.” “O gal autorė (ar pasakotoja) yra miestietė, nė


62

nežinanti gerai, kaip konkrečiau pavadinti tuos kaimiškus drabu-žius?” “ O gal tiesiog miesčionė, apskritai iš aukšto žiūrinti į kaimožmogų?” – jau karščiavosi trečioji. Sielos atspaudų kolekciją darbūtume galėję praturtinti, jei ne blaivus tramdantis balsas: “Jūs jauužmiršot, apie ką šnekat. Taigi čia – novelė apie Žemaitę… Nuo-traukų nematėt? Paminklo? Man rodos, kad Žemaitės aprangos irnereikėjo konkretizuoti: tai – ypatingas atvejis, tvirtai į sąmonę įsi-skverbęs vaizdinys. Kas kita – Bitė. Kiek mes žinom apie ją?!” Pa-laikęs tokį diskusijos posūkį kitoje grupėje bandau užbėgti įvykiamsuž akių ir pasiaiškinti pirmojo sakinio poetiką autonomiškai, be to-limesnio konteksto. Rūpi tie bespalviai kaimiški drabužiai: ar galijie ką nors reikšti be tos, kuri jais aprengta, – be Žemaitės. Pasirodo,gali. Ne visiems, suprantama, toli gražu ne visiems, bet gali. Į sufle-ruojantį klausimą, kokią moterį iš Lietuvos istorijos (sąmoningasprisiminimų erdvės išplėtimas!) pirmiausia įsivaizduojame su kai-miškais drabužiais, ne vienas atsakė : “Žemaitę”. Pasirodo, teisiosbūta studentės, teigusios, kad tai – ypatingas atvejis, ne pavieniožmogaus, o nemažos tautos dalies vaizdinys. Išeitų, kad B. Vilimai-tė, rašydama savo novelę, numatė, ar tiesiog intuityviai jautė, kadnieko daugiau be emblemiškų kaimiškų drabužių čia ir nereikia.“Kas kita – Bitė” ,– norisi dar kartą pacituoti studentę,– ką mesžinom apie ją?” Suprantu, kad pati retoriškai klausiančioji žino, irnemažai. Būtent ji atkreipė dėmesį į dviejų pirmųjų novelės žodžiųprasmę: ar negalį jie būti asociacija su bendru slapyvardžiu, kuriuopasirašinėjo Žemaitė ir G. Petkevičaitė-Bitė? Kas žino, gali būti irtaip, prie progos reikėtų pasiklausti autorės. Bet studentės asociaci-ja ne tik teisėta , bet ir pagirtina.

Antrajame sakinyje pirmiausia atkreipiame dėmesį į mažybineforma pristatomą senikę elgetėlę, prisimindami, kad ta pačia forma(susimetusi į kuprelę) jau buvo apibūdinta antroji pakeleivė. Nesa-kau : Bitė, nes jos vardas dar nebuvo ištartas. O kiek skaitytojų išpirmo sakinio pajėgtų atspėti bendrakeleivių vardus, nesiryžtu spė-lioti, ypač prisimindamas, kad kiekvienoje grupėje buvo ir šią no-


63

velę skaičiusiųjų, ir autorę, ir knygos pavadinimą prisimenančiųjų.Bet stabtelėkim dar prie elgetėlės, su kuria daugiau šioje novelėje irnebesusitiksim. Keli momentai čia verti dėmesio: varganumo įspū-dį, jau sukeltą deminutyvinio elgetėlės pristatymo, sustiprina jos sė-dėjimas ant velėnų suoliuko prie vartų. Į akis krintantis nelauktasepitetas velėnų autorės pavartotas ne veltui: į kitokį suoliuką gal nėdėmesio nebūtume atkreipę, o prie velėnų suoliuko iš karto stabte-lėjome, kas prisipažindamas, kad tokios išmonės iš viso nėra matęs,kas ėmęsis vaizduotis, kaip jis iš tiesų galėjo atrodyti, o kas tiesiogpajusdamas iš žemės kylantį pašalą (kovas!). Prie vartų kol kas “pra-slydo” (bet prie jų teks sugrįžti!), nes visų dėmesys nukrypo į elge-tėlės senumą (tokia sena). Tiesa, Užvenčio Joselienė daugumai pa-sirodė nelabai patikimas senumo matas, autorės (ir herojės) prisi-minta neva dėl visai kitų tikslų (norint pabrėžti niekur ir niekadanenutrūkstantį Žemaitės ryšį su gimtąja Žemaitija ir jos žmonėmis,išplečiant novelės meninę erdvę ir pan.), bet dėl senumo įspūdžiopagaliau pavyksta susitarti: tokia sena kaip tegu ir vienai Žemaiteipažįstama Užvenčio Joselienė, vis dėlto yra labai sena. Labai sena,smulkutė, sušalusi (kovo mėnesį, ant žemės) elgetėlė pasodinta priekapinių vartų. Ką, čia dosnių lankytojų daug? – kyla natūralus klau-simas. Nematyti. O atsakymus, net jeigu jie iš skaitytojo nuojautųkyla, jau esame susitarę paremti tekstu. Tad kolektyviai atmetame irgudrios elgetėlės, žinančios, kur pasirinkti “pelningą” vietą, ir šykš-tokų bendrakeleivių, nieko jai į delną neįspraudusių, versijas, vie-ningiau priimdami kažkieno įžvalgą, kad autorei iš viso ne tai rūpė-ję, kad tą seną,sušalusią elgetėlę ji čia pasodinusi kaip žmogų, jauesantį ant gyvenimo ir mirties ribos, prie vartų, per kuriuos iš gyvų-jų karalystės žengiama Anapilin, kad šitaip ruošiamasi apibendrini-mui “Visos Rasos buvo nykios”, kuris bus ištartas, prieš tai dar pa-sigirdus ypatingam metalinių vainikų skambesiui, palygintam su am-žinų mirties gėlių šnarėjimu.

Gyvu šnarėjimu įgarsinama ir atmosfera auditorijoje, pajutus, kadjau ne vienas kitas, o visi turime ką pastebėti ir įvardinti. Pastebėji-


64

mai bei įvardijimai dabar liečia ir novelės semantiką, ir jos stilistiką.Nereikia ypatingų pastangų, kad atkreiptum dėmesį į įsimenantį pa-lyginimą. Kiek sunkiau (bent jau ne visiems tai sekasi) pastebėti irįvardinti šiame palyginime esančią ryškią metaforą. Bet jau pasi-girsta balsų, atkreipiančių dėmesį į sakinį, daug kuo besiskiriantįnuo ankstesniųjų: ir savo ilgiu, ir daugiaskiemenių žodžių gausa, irturbūt iš to kylančia ypatinga sakinio intonacija, paruošiančia jaucituotai išvadai: “Visos Rasos buvo nykios”. Tiesa, pakeliui dar pa-siaiškiname, iš kur čia tie metaliniai vainikai, kurių daugelis nėranei matę, nei girdėję. Plastmasinius jau matė, o metalinių… Čia na-tūraliai iškyla klausimas apie novelės laiką. Metų laiką – kovą, pa-vasarį – visi jau įsidėmėję, paros laiką – dieną – nustatome “logiš-kai” ( “Kas gi naktį eina į kapines?!), o susidoroti su istoriniu laikusekasi sunkiau. Net atmetus “įžvalgų” ir kiek agresyvoką pastebėji-mą, kad nuorodų į istorinį laiką novelėje iš viso nėra, aptikti tasnuorodas sekasi ne visiems. Pusė amžiaus skyrė vienoje grupėjespėjamas datas – nuo devynioliktojo amžiaus pabaigos iki keturias-dešimtųjų mūsų amžiaus metų. Netgi vieningai sutarus, kad novelė-je vaizduojamas įvykis negalėjo vykti prieš Povilo Višinskio mirtį irbent po vienos iš kelionės bendrų mirties, iškilo rimta problema: okas kada mirė? Bet kai išsiaiškinus mirties datas numanomasis lai-kas susiaurėja iki pusantro dešimtmečio, grupėje jau atsiranda žmo-nių, kurių nepatenkina toks “tikslumas”. Pasipila argumentų, kadne toks kasdieniškas įvykis anais laikais buvo pasiekti Vilnių, kadpirmas apsilankymas šiame mieste Žemaitei palikęs ypatingą įspū-dį, kad apskritai jos pirmosios kelionės į Vilnių datą galima nustaty-ti iš literatūros istorijos šaltinių. Bendrom jėgom į savo akiratį įtrau-kiam ir Žemaitės “Autobiografiją”, ir G. Petkevičaitės-Bitės prisimi-nimus, ir D. Saukos “Žemaitės stebuklą”, ir kažkurios studentės “var-tytas” vieno autoriaus (deja, pavardę ji pamiršusi) monografijas apieŽemaitę ir Višinskį (rašinio autorius čia gauna puikią progą pasigir-ti, kad tai tikriausiai jo buvusio dėstytojo A.Sprindžio monografi-jos), ir kitus praversti galinčius leidinius. Natūraliai besiformuojan-


65

čią namų darbų užduotį atrodo prasminga pabarstyti moralu apietai, kad nuo mūsų turimų žinių, apsiskaitymo, paties skaitymo įgū-džių priklauso, kiek mes gausime, kiek pasiimsime iš teksto, kokiusnepalyginamus turinius ir prasmes tik ką perskaitytoje B. Vilimai-tės novelėje ras tas, kam nieko nesako keturi reikšmingi lietuviųliteratūros vardai, tas, kas apytikriai apibūdinti gali tik vieną (Že-maitės) vardą ir asmenybę, ir ta, kuri šaltinių paieškos metu jau ga-lėjo priminti tik ką jos perskaitytą V. Daujotytės knygą “Šatrijos Ra-ganos pasaulyje”. “Gal čia ir ne į temą,– suabejojo studentė,– betman atrodo, kad be šios knygos ne tokios iškalbingos būtų eilutės,kurios dar laukia mūsų kitame puslapyje, ten, kur Šatrijos Raganaišjoja į laukus, nepanorusi su Žemaite kalbėtis apie Višinskį”. Sma-gu ne tik išsklaidyti antrakursės abejonę, bet ir pasidžiaugti, kad jijau spėjo perskaityti į jokius privalomos literatūros sąrašus dar ne-įtrauktą literatūrologijos veikalą: net būsimųjų specialistų gretosetai , deja, nėra įprastas dalykas.

Grįždami prie novelės teksto pastebime, kad po kiek statiško,tegu geležinių vainikų skambesiu ir įgarsinto nykių Rasų vaizdoprasideda dinamiškesnis veiksmas: Bitė “tyliai ir delikačiai” leidžiaŽemaitei vienai prieiti prie Višinskio kapo. Mes, nebe pirmą kartąskaitydami novelę, jau žinome, kad Bitei, kaip veikėjai, pabaigojedar bus skirta viena trumpa eilutė: “Kuprelė, pavargusi ir sušalusi,rėmėsi į Žemaitę”. Todėl kuriam laikui palikę Žemaitę vieną prieVišinskio kapo, stabtelėkime prie meninio charakterio kūrimo no-velėje galimybių ir šio konkretaus atvejo. Visiems akivaizdu, kadpagrindinė veikėja novelėje yra Žemaitė. Bitei aiškiai tenka antraei-lis vaidmuo. Suprantame, kad tai natūralu, kad daugiau vietos to-kioje trumpoje novelėje jai gal ir negalima buvo skirti, autorei dėltokio pasirinkimo ar apsisprendimo niekas pretenzijų neturi, bet at-skiras meninis charakteris, tegu ir ne aliejum tapytas, o trim pieštu-ko brūkštelėjimais nuškicuotas, yra, ir jį reikia aptarti. Pradžioje mesmatėm tik Bitės išvaizdą ir aprangą (prisiminkim liaudies išmintį,kad žmogų sutinka pagal drabužį). Antrą kartą pasisukdama į ją,


66

autorė akcentuoja dvasines veikėjos savybes – “tyliai ir delikačiai”.Viena reikli ir kritiška skaitytoja pagrįstai pastebi, kad autorinėcharakteristika paprastai nėra itin efektingas personažo charakteri-zavimo būdas, kad geriau vieną kartą pamatyti žmogų, negu keliskartus apie jį išgirsti, dauguma linkę su tuo sutikti, bet atsirandaviena, nesutinkanti su nuosprendžiu: “O ką, jūs čia nieko “nema-tot” ? Taigi Bitė praleidžia Žemaitę į priekį, skaitykit: “leido Žemai-tei vienai prieiti prie Povilo Višinskio kapo”. Man to “delikačiai”galėjo ir iš viso nebūti – delikatumą aš pamačiau ir pajutau būtentBitės veiksme, judesyje.” Na kaip tu nepasidžiaugsi tokia įžvalga?!O gal to “delikačiai” čia iš tiesų nereikėjo? Palikim dėl viso piktošioje vietoje klaustuką: kokie gi mes analitikai, jei visame kūrinyjeneaptiksim nė vienos abejotinos vietos? O tuo tarpu dar atkreipkimdėmesį į vieną inteligentiškosios Bitės bruožą: “jai krito į akis vienoantkapio užrašas: Perduokit sveikinimą angelams”. Pabrėžkim: neužrašui sulaikius jos dėmesį Bitė leidžia Žemaitei vienai eiti priekapo, bet priešingai: jau praleidusi Žemaitę į priekį, ji pastebi šitąužrašą. “Pastebi” jį, beje, ir seminaro dalyviai, užvirdami net tamtikrą interpretacinę (ką tai galėtų reikšti?) polemiką, kurią užbai-giam padarę keletą rimtesnių ir ne itin rimtų išvadų: Bitės inteligen-tiškumo, dvasingumo atskleidimui labai svarbu, kad autorė leido jai“suturėti dėmesį” ties mįslingu, į dangaus aukštį, į amžinybę krei-piančiu užrašu, o ne ties kokiu, tarkim, dideliu ir brangiu granitogabalu; ir patys pasijuntam “inteligentais”, atkreipę akis į tą patįobjektą, kuriuo susidomėjo inteligentiškoji Bitė; kažkam iškėlus klau-simą apie tokio užrašo autentiškumą, išaiškėja, kad ne tik P. Višins-kio kapas, bet ir pačios Rasos daugelio nematytos, kad novelė kogero įtaigiau skambėtų mintyse atsidūrus aplinkoje, kurią jau pažįs-ti, kad vertėtų pasidairyti, ar iš tiesų kur nors netoliese nėra antkapiosu tokiu užrašu. O jeigu nėra? Ir čia jau prasideda tikras prielaidųparadas: per visą amžių tą užrašą galėjo pati gamta nutrinti, pamin-klą pikta ranka sunaikinti, galėjo, žinoma, čia jo ir visai nebūti, ga-lėjo autorė, niekam smarkiai nenusikalsdama, inkrustuoti į novelę


67

užrašą, pamatytą kapinėse visai kitame Lietuvos krašte, galėjo netpati jį sugalvoti, kad tik atitrauktų Bitės dėmesį ir neleistų jai pama-tyti kulminacinės scenos, kai Žemaitė krinta ir apglėbia žemės kau-burį, surikdama “Čia aš, apsilankiau”. Prie šios kulminacinės sce-nos mano mielos seminaristės iš viso “įsisiautėja”, paleidžia nuovadžių savo jaunatvišką kriticizmą ir maksimalizmą. Čia joms ir “te-atrališkas kritimas” nepatinka, ir “suriko” atrodo nerūpestingai au-torės parinktas žodis, ir Žemaitės prisistatymas ne visai vykęs. “Pa-manykite tik: “Čia aš”, - girdžiu vieną įsikarščiavusį balsą ( o patstyliai pagalvoju: ačiū Dievui, šita tai jau tikrai įsijautusi…),- Tai kasjau čia svarbiau: “aš” ar tas, kurio kapo aplankyt atėjai?” “Ir aš ne-tikiu čia Žemaitės ištartais žodžiais, –palaiko kita, – kažką kita turė-jo ištarti Žemaitė tokioje situacijoje.” Ką? Tapti Bitės Vilimaitės ben-draautorėmis yra sunkiau negu būti jos kritikėmis, bet išbandom irtokią galimybę. Reikia, žinoma, pasverti ir priekaištų autorei pa-grįstumą, ir nesuversti jai visos kaltės už mūsų negalėjimą įsijausti:ar taip jau gerai mes įsivaizduojam Žemaitę, pažįstam jos tempera-mentą, ar dvidešimtojo amžiaus pabaigos devyniolikmetės studen-tės pasaulėjauta bei emocinė patirtis yra pakankamas pagrindas įsi-jausti į amžiaus pradžios pagyvenusios kaimietės psichologinę bū-seną ir ypač savo griežtiems kritiškiems sprendimams ištarti. “O ra-šytoja pažinojo Žemaitę?- dar oponuoja man antrakursė. – Kodėl ašturiu tikėti ja, o ne savo vidine klausa?” Šitaip nuginkluotas dėsty-tojas turi pripažinti, kad geriau jau autentiška vidinė klausa, negusuvaidintas įsijautimas, bet jaučia ir pareigą pastebėti, kad vidinėklausa – taip pat kintantis fenomenas, kad daugelis dalykų, kuriuospirmo skaitymo metu girdėjo vos viena kita seminaro dalyvė, dabarjau tapo “girdimi” visoms. Gali panašiai atsitikti ir šiuo atveju: kaiapie Žemaitę, jos charakterį, temperamentą, jausmų impulsyvumą,net audringumą, pagaliau apie suprantamą moterišką teatrališkumą(šiaip ar taip, ji - menininkė, pjesių autorė) žinosime tiek, kiek žino-jo novelių apie Žemaitę autorė, gal kitaip nuskambės ir kulminacinėscena. Pagaliau ir šios scenos nereikėtų ištraukti iš visos novelės


68

konteksto, o skaityti būtent šitame kontekste. Pagaliau priėmę kom-promisą, kad klausimas dėl meninio šios scenos autentiškumo turė-tų likti atviras, toliau novelę skaitom be audringesnių emocinių iš-krovų, su akademiškai solidžia veido išraiška. Polemiką sukėlusiscena pasirodo besanti ne tik semantiškai reikšminga – jai tenkasvarbi kompozicinė funkcija: žodžiais “Šimtai prisiminimų užplūdoją” autorė jau pradeda rengti mus vidiniam Žemaitės monologui,kuris tęsis iki pirmosios pastraipos pabaigos, sudarydamas du treč-dalius viso novelės teksto. Prisimenam ta proga kai kurias literatū-ros teorijos definicijas, novelės pasakotoją atskirdami nuo autorės(juoba kad čia tai padaryti labai paranku: autorė tikrai nebuvo vaiz-duojamosios scenos liudininkė, tikrai nėra sutikusi, mačiusi, paži-nojusi savo vaizduojamų herojų, o pasakotojas juos mato, girdi, in-terpretuoja), o pasakotojo kalbą nuo personažo vidinio monologo,kurio semantinis turinys yra neabejotina novelės meninės vertės do-minantė. Prie pastarosios sąvokos mes turėsime sugrįžti, tad čia ne-siimu jos šifruoti, vėl imdamas “registruoti” pastebėjimus ir įvardiji-mus, kuriems tame vidiniame monologe medžiagos yra gana daug.Bet prieš vidinį monologą dar buvo tas įvadinis sakinys, prasidėjęsjau cituotais žodžiais “Šimtai prisiminimų užplūdo ją”… Sutarę įvar-dinti viską, ką pastebėsim ir kas gali pasirodyti reikšminga vėliau,paraštėje ties šiuo sakiniu pasižymėjom: hiperbolė(šimtai prisimini-mų), graži metafora (brido per juos), prasmingas palyginimas (kaipper ventas birželį), dialektizmas (ventos), kurio reikšmę sunkokaisekėsi nusakyti net seminare dalyvaujančioms žemaitėms. Ypačreikšminga ir prasminga pasirodė Žemaitės akyse iškilusi gyvo Po-vilo vizija, kuri meniškai pateisins vidinį monologą su įsivaizduoja-mo dialogo inkrustacijomis. Be didelių ginčų sutariame, kad chao-tiškas Žemaitės prisiminimų ir apmąstymų srautas psichologiškaiyra motyvuotas, nes kas gi tokioje situacijoje, kokią vaizduoja rašy-toja, gali tikėtis nuosekliai išdrožtos prakalbos. Kaip pasisekusį me-ninį autorės sprendimą, kaip sėkmingai realizuotą psichologinio au-tentiškumo siekį įvardinam šitą minčių chaosą, iš karto entuziastin-


69

gai pažymėdami, kad kiekvienas minties posūkis ar pertrūkis, kiek-vienas didesnis fragmentas ar mažytė atplaiša turi savo semantinįsvorį, galų gale integruotiną į visos novelės meninę vertę.

Seminaro dalyviai vienas po kito atkreipia dėmesį į vidinio mo-nologo informatyvumą, pabrėždami, kad daugiausia informatyvustekstas vis dėlto yra tiems, kurie ir patys turi sukaupę tam tikroskultūrinės informacijos. Jos neturinčiam žmogui iš tiesų keistu kra-tiniu atrodys paeiliui išvardinti mėšlas, bulbės, Moljeras, Šekspy-ras, “Ponas Tadas”, o išsilavinusiam skaitytojui tai skamba kaip la-bai nuoširdi rašytojos išpažintis motiniškai mylėtam savo skatinto-jui ir patarėjui. Išpažintis, kurioje savaip atsispindi keli labai svar-būs Žemaitės biografijos ir asmenybės momentai : sunki pobaudžia-vinės Lietuvos valstietės dalia, savamokslę inteligentę išugdžiusi lek-tūra, užuomina apie rašytojos rūpesčius (“ant priekalo - “Kurme-lis”). Tiesa, tas priekalas vėl sukelia tam tikrą sumaištį. “Kuo čiadėtas tas priekalas?” – paklausia viena, ir nori nenori reikia pasiaiš-kinti, kuo jis dėtas. Meninių raiškos priemonių prasmę ir svarbą su-vokusi studentė gana kategoriškai tą priekalą traktuoja kaip metafo-rą, kuria daroma aliuzija į sunkų rašytojo darbą, galbūt prilygstantįkalvio darbui. “Kad ne žemaitiška čia metafora”, - paprieštaraujakita. - Neprisimenu, kad Žemaitė būtų vartojusi tokias metaforas”.“O gal čia visai net ne metafora?– suabejoja trečias balsas.– Galtiesiog ji rašydavo, pasidėjusi ant priekalo?” “O iš kur tą priekalą jigavo?” – smalsauja ketvirtas. Penktasis gelbsti padėtį “prisiminda-mas”, kad Žymantas buvęs kalvis, ir pats priekalas čia esąs visaisavo vietoje. “Iš kur tu ištraukei, kad Žymantas buvo kalvis ?” – darvienas balsas. – Jis buvo prievaizdas.” “ Ar tu su “Dėdėm ir dėdie-nėm” nesumaišei?..” Taip pakrypus diskusijai, dėstytojui pasirodoprasminga ir šitą klausimą palikti namų darbams: kas savarankiškaijį išsiaiškins, tas jau niekada nepamirš. Bet net neužbaigta diskusijanėra bevaisė: visi įsitikina, ką prozos kūrinyje kartais gali reikštiviena vienintelė detalė.

Kaip reikšmingą štrichą dvasiniam Žemaitės portretui visi trak-


70

tuoja jos retorinį klausimą “O ką iškentėjai tu?” Lyg susigriebusi,kad per daug jau moteriškai čia ėmė guostis savo vargais, Žemaitėprisimena daug daugiau iškentėjusį Povilą. Seminaro dalyviai pri-pažįsta autorės meistriškumą ir sugebėjimą į savo piešiamos veikė-jos vidinį monologą inkrustuoti tokių dalykų, kurie ir kaimo buitįamžių sandūroje reprezentuotų, ir esminius Povilo Višinskio biog-rafijos faktus primintų, ir pačios Žemaitės emocinę būseną perteik-tų. Ir dar: perteiktų kuo įtaigiau, spalvingiau, stilingiau. Užrašuoseišlikę chaotiškai užfiksuoti pastebėjimai, kurių nė nesiimu kaip norssistematizuoti ar rūšiuoti pagal svarbą. Užfiksuotų ir įvardintų pa-stebėjimų sisteminimas, rūšiavimas, įvertinimas - ateities darbas, okol kas telieka jie taip, kaip sugulė novelės teksto paraštėse: stiprilyrinė gaida, kai Žemaitė, tikriausiai Povilo laiško eilutes perfrazuo-dama, kalba jam, nuo aukščiausio kalno žiūrinčiam į Lietuvą, prisi-menančiam motiną, sėdinčią ant slenksčio, “gėlynų daržą” (O gėly-nų daržas – ne gėlynas? Kieno išmonė: Žemaitės ar Vilimaitės? Tiks-liai neprisimenam, bet sutariam: tikriausiai Žemaitės? O kiek čia svar-bus tas klausimas? Ką jūs! Net labai. Jeigu tai būtų Vilimaitės sugal-vota, galėtume prikišti jai tam tikrą nenatūralumą, manieringumą,abejotino efekto vaikymąsi. Jeigu tai Žemaitės žodynas, tai Vilimai-tei pripažinsim sugebėjimą tokiu būdu siekti ir vaizduojamos epo-chos, ir piešiamo žmogaus autentiškumo. Efekto skaitytojo sąmo-nėje susilaukia ir gėlių išskaičiavimas ( ta pačia proga prisimenam,kad tai – taip pat stilistinė figūra): egzotiškai skamba senoviniai jųvardai, vienais atvejais barbarizmais išreikšti, kitais – žemaitiška prie-saga sušildyti, o svarbiausia – visi pateikti kaip priešprieša tegu iregzotiškiems tolimojo Krymo kvapams. Kažkas atkreipia dėmesį įdar vieną prasmingą priešpriešą: šaltą purvino kovo dieną Žemaitėprisimena vasaros vaizdus – gėles, rugių žydėjimą. Povilas įsivaiz-duojamą dialogą, atrodo, palaiko savo laiškų eilutėmis: “Kur rodopavasaris?Ar geri bus metai?” Optimistišku atsakymu, derančiu prieŽemaitės charakterio (“Metai bus geri”), savotiškai pridengiama, su-švelninama toliau pateikiama informacija apie moterų ir vaikų miri-


71

nėjimą (charakteringas žemaitizmas!), gyvulių sargaliojimą. Betdidžiausias skaitytojų dėmesys parodomas paliudijimui apie amžinąkartų konfliktą, kai vyresnieji svaidosi prakeiksmais, o “jauni šoka irgroja”. “Gerai čia Vilimaitės pastebėta: seniai niekada nesupranta jau-nimo”- aiškiai “tendencingą” repliką mesteli viena narsuolė, bet vie-nintelis šioje auditorijoje “senis” nebesiryžta veltis į polemiką tradici-jų, moralinių vertybių klausimais, pasitenkindamas priminimu vis tvir-čiau įsisavinamos tiesos, kad literatūros kūrinyje, ypač tokioje trum-poje ir lakoniškoje novelėje, reikšminga viskas: trumpa, rodos, neut-raliu balsu (nors dėl neutralumo kyla rimtų abejonių: daugelis linkęįžvelgti Žemaitės stovėjimą jaunimo pusėje) ištarta replika ir istorinįlaiką charakterizuoja, ir universalią (kartų priešpriešos) idėją išreiš-kia, ir papildomu štrichu piešiamam veikėjos portretui tampa.

Atskiro dėmesio vertas fragmentas apie Mariją. Per ilgesnį laikąšalia jo susikaupė nemaža ne itin malonių pastabų. Ne vienas neat-pažįsta, kas ta Marija, ir tada fragmentas “pakimba ore”, prasidedaįvairiausi spėliojimai ir fantazijos, kuriose atsiranda ir “kažkokia,matyt, Žemaitės pažįstama”, ir meilės trikampis, ir “gal susapnuota”ragana… Tokiems užkliūva ir stilius: “be ryšio” pasirodo sakiniopradžia, jokios informacijos nesuteikia važinėjimas į Varšuvą, neiš-girstama prasminga paskutinio šio fragmento sakinio (“Niekas ne-žino, ko ji nori…”) intonacija. Dar kartą įsitikinam: nežinančiamkai kurių literatūros istorijos faktų skaitoma novelė neįstengs pasa-kyti to, ką ji gali pasakyti tuos faktus žinančiam. Galima pasidžiaugti,kad kiekvienoje akademinėje grupėje visada atsiranda “savų jėgų”,pamažu išnarpliojančių istorinius ir biografinius faktus, atrandančiųįvairių užuominų prasmę, sugebančių “pateisinti” draugų nesupras-tą stilių. Kai Mariją identifikuojam kaip Šatrijos Raganą, kai prisi-menam jos ir Žemaitės kaimynystę, jų amžiaus skirtumą, atsako ne-sulaukusius Povilo jausmus Marijai, kai kuriuos pastarosios gyve-nimo faktus, charakterio bruožus, daug kas ima stotis į savo vietą.“Be ryšio” prasidėjęs sakinys (“Dar Marija važinėjo…”) ima įgautivisai kitą prasmę. Šitas “dar” ir šnekamosios kalbos intonaciją frag-


72

mentui suteikia, ir chaotišką Žemaitės minčių tėkmę perteikia, ir sa-votiškai “sumenkina” Povilui galbūt dar skaudžią temą. Net priemirusio Višinskio kapo Žemaitė nepamiršta iš Šatrijos Raganos pa-tirtos dvigubos nuoskaudos: ir “nemeilės” jos Povilėliui, ir demonst-ratyvaus nedėmesingumo jos pačios pradėtai kalbai. Daugelio dė-mesį įvairiais aspektais atkreipia priešpaskutinis fragmento sakinys“Raganos plaukai sklaistėsi kaip juodas tinklas iš paskos…”. Pir-miausia sutariama, kad “Ragana” ar “ragana” (žodžio vieta sakiniopradžioje neleidžia tvirtai pasakyti , kokia raide – didžiąja ar mažąja– Žemaitės mintyse buvo “parašytas” ar ištartas šis žodis), čia yragreičiau ne sutrumpintas rašytojos pseudonimas, o būtent žemaitiš-kai konotuotas antrasis jo sandas: tikra ragana, nes nemyli Povilo,tikra ragana su savo besiplaikstančiais plaukais, tikra ragana, už-metusi ant Žemaitei brangaus žmogaus savo juodą tinklą. Turbūtnereikėtų atmesti ir pastebėjimo ar prielaidos, kad Žemaitės mono-loge jaučiamas ir visiškai suprantamas jos noras pasigirti Povilėliui(matai, stengiausi, norėjau su ja apie tave pasišnekėti), ir savotiškosenos moters pavydo jaunystei gaida (žirgo, besiplaikstančių plau-kų įvaizdžiai), ir gudri paguoda Povilui, išreikšta paskutiniuoju frag-mento sakiniu: “Niekas nežino, ko ji nori…”. Dviem gražiai perpin-tais frazeologiniais junginiais autorei pavyko perteikti ir negatyvųŽemaitės nusistatymą įnoringos, gal net kaprizingos Marijos atžvil-giu, ir jos norą savo požiūrį pastiprinti visuomenės nuomone (“Nie-kas nežino”), ir subtiliai išreikštą užuominą: ar verta į tokią?..

Lyg susizgribusi, kad šiandien visa tai visai nebesvarbu, o patitema ir gyvam Povilui vargu ar būtų patikusi, Žemaitė kreipiasi įsavo šnekinamąjį retoriniu klausimu “Ką tu matei gyvenime gero?”Atsakymas į jį – sintaksiniu atžvilgiu turbūt pats griozdiškiausiassakinys visoje novelėje: tokiu jį daro du vienas ant kito lipantysįterpiniai “pats rašei” ir “taip kalba seni žmonės”. Aptikus tokį daly-ką būtina pasiaiškinti, kas tai – autorės riktas, sąmoninga nervingovidinio monologo imitacija ar dar kokių kitų tikslų turintis autorės“triukas”. Autorės rikto versija beveik vieningai atmetama, vidinio


73

monologo autentiškumui pasiekti, daugelio nuomone, tai – taip patne geriausias būdas, o štai trečioji versija (“tikriausiai kažko siekė”)pažyra į individualių nuomonių niuansų šukes. Ne, teisingiau pasa-kius, viskas vyksta atvirkščiai: būtent iš individualių nuomonių niu-ansų šukių mes ir suklijavom trečiąją versiją: Vilimaitės čia sąmo-ningai norėta pristabdyti įsismaginusį skaitytoją, priversti jį įdėmiauįsižiūrėti į tai, kas pirmiausia svarbu ir aktualu buvo pačiam Višins-kiui, paskui – jau su mirusiu juo besikalbančiai Žemaitei, galiausiai– novelės apie juos autorei. Suprantama, kokį įspūdį Žemaitijos ly-gumų (net ir kalvotosios Žemaitijos ) vaikui Višinskiui turėjo paliktipirmą kartą pamatyti kalnai, ypač legendomis apipintas Araratas,susijęs su bibliniu Nojaus laivu. Suprantama, kaip giliai į Žemaitėssąmonę įsigėrė tie įspūdžiai, perteikti Višinskio laiške jai. Supranta-mas ir sakralumo jausmas, apimantis žmogų , prisilietusį prie gam-tos ir Biblijos didybės. Bet tikroji šio sulėtinto fragmento prasmėišryškėja visai netikėtame jo posūkyje – teiginyje “švenčiausia vie-ta – Lietuva”. Tai, kas sudėta į šią frazę, daug daugiau net ir užaukščiausiuoju būdvardžio laipsniu išreikštą epitetą. Apskritai su-perliatyvai , kaip ir deminutyvai, XX amžiaus pabaigos skaitytojuinebeturi tos prasmės ir estetinės konotacijos, kurią turėjo prieš šimt-metį liaudies dainas dainavusiam žmogui.

Seminarai davė ne vieną progą pajusti, kad dvidešimtmečių skai-tytojų karta su tam tikru įtarumu reaguoja į bet kokia forma pakeltątoną, nujausdami jame nenuoširdumą ar net veidmainystę , dema-gogiją. Todėl ir šiuo atveju norint adekvačiai priimti Žemaitės šūk-telėjimą reikia turėti omeny ne tik tą laiko distanciją, kurią jau anks-čiau aptarėm, bet ir ypatingą XIX amžiaus pabaigos XX amžiauspradžios inteligentų santykį su Lietuva, prie kurios daugelis jų glau-džiasi kaip sūnūs (ir dukros) paklydėliai, atsisakydami vaikystėjeišmoktos lenkų kalbos, vis giliau pajusdami savo nacionalinį identi-tetą, vis drąsiau imdami puoselėti nepriklausomybės idėjas ir viltis.

Labai reikšmingas priešpaskutinis pastraipos sakinys : “Lietuva -purvynė…” Reikšmingas pirmiausia kaip kontrastas, priešprieša, an-


74

tinomija pirmajam. “Iššifruota” Lietuva pasirodo beturinti ne tiek daugbruožų ar ženklų, kurie paremtų, patvirtintų epitetą švenčiausia: bemotinos rožančiaus prie jų galėtume priskirti nebent kriaušę po languir išsiliejusią Ušną. O visa kita – “purvynė , ir šiaurės dangus, ir vėjas,gniaužiantis tavo sopančią gerklę, ir varnos ant mėšlyno, ir senos el-getos prie šventoriaus, ir Marijos nemeilė, ir žandarų kumščiai” - yratokių dalykų, kurių negalima apgaubti sakralumo aureole.

Įžvalgesniam skaitytojui nesunku suvokti, kad tokiu būdu auto-rė labai subtiliai, be jokių didaktinių intencijų perteikia pačios Že-maitės ar jos įsivaizduojamus Višinskio jausmus, stipriausias iš ku-rių yra patriotizmas. Prieštaringesnių interpretacijų susilaukia šio sa-kinio įvaizdžių chaotiškumas. “Iš mūsų reikalaujate tvarkos, plano,minčių nuoseklumo, - prisimenu vienos studentės žodžius, – o čiaviskas suversta į vieną krūvą kaip kokiame sąvartyne”. “O tu kaps-tykis kaip varna ant mėšlyno”,– įsidrąsinusi priduria kita, aiškiaipasinaudodama novelės įvaizdžiu ir palyginimu. Na, mėšlyno įvaiz-dis daugeliui pasirodo per stiprus, kad perkeltume jį į mūsų situaci-ją, o sąvartyną, kaip kompromisinę sąvoką , nutariam palikti. Ir var-nų įvaizdį. Pabūsime keletą minučių varnomis šitame įvaizdžių, de-talių “sąvartyne” – gal iškapstysime ką nors? Pirmieji atradimai pra-sideda iš karto. “Purvynė” greitai išsiskleidžia kaip lietuviško ru-dens ir pavasario atributas, ypač būdingas “žemesnei” Žemaitijai irsunkesnėms jos žemėms. “Sopanti gerklė” teisingai suvokiama kaipne vieną to laiko inteligentą, rašytoją pakirtusios džiovos metonimi-ja. “Žandarų kumščiai” jau sukelia tikrą asociacijų griūtį: knygne-šiai ir Sibiras, sukilimai ir Kražiai, Lukiškės, revoliucinius ar nacio-nalinio išsivadavimo šūkius skelbiantys lapeliai ir kratos, suėmimai,tremtys, katorgos. Ir visur – žandarai su treniruotais savo kumš-čiais. “Bet kodėl viskas taip suvelta, kodėl tokia greitakalbė: ir isto-rinės realijos, ir biografijos detalės, ir peizažo skiautės… Kur autorėtaip skuba?” – vėl balsas iš auditorijos. “O gal ne autorė skuba?”–kitas balsas, kurį būtinai norisi palaikyti. Taip, taip, būtent ne auto-rė. “Skuba” jos novelės herojė. “Skuba” iš susijaudinimo, iš jausmų


75

sumaišties, dėl pavargusios ir sušalusios bendrakeleivės. Minčių to-kią akimirką plačiai neišrutuliosi, plastiškiems peizažams fantazijosneįtempsi, biografijos motyvų neišplėtosi. Psichologinis vaizduoja-mos situacijos ir personažo būsenos autentiškumas, detalių ir įvaiz-džių aliuziškumas, poteksčių gelmė bent kiek “treniruotam” skaity-tojui yra vertingesni už nuoseklų, “aiškų”, išplėtotą pasakojimą. Beje,ir “neaiškios”, “miglotos” vietos jam peno duoda daugiau už sen-tencijų išvadas ar imperatyvus.

Dviem labai trumpais sakiniais baigiasi scena Rasų kapinėse: “Iraš. Sugrįžk į Lietuvą, tavęs laukia mirtis…”. “Ir aš” – po aukščiaucituotų priekaištų – didesnių diskusijų nekelia: pasisakymai ne tiekprieštarauja vienas kitam, kiek papildo vienas kitą. Žemaitė prime-na apie save ir savo vertę jausdama, ir dar kartą savo dėkingumąišreikšdama, ir netektį iš naujo išgyvendama, ir Višinskio puoselė-toms viltims išsipildymą žadėdama. Priešingai, paskutinis sakinyskai kam pasirodo “nelogiškas”: jeigu jau atėjai prie mirusio Višins-kio kapo, tai koks čia kvietimas sugrįžti į Lietuvą? Jeigu Povilasmirė ne Lietuvoje, tai kaip jo čia gali laukti mirtis? O jeigu akimirkaiįsivaizduoji besikalbanti su juo gyvu, tai ar taktiška taip tiesmukaipriminti jam tai, kas laukia kaip artima neišvengiamybė?

Po tokių klausimų tenka prisiminti daugeliui tikrai girdėtą tiesą,kad meninė logika dažniausiai skiriasi nuo kasdieninės, buitinės lo-gikos. Tai nuolat primena poezija, bet ir moderniajai prozai tai nėrasvetima. Taigi ir šiame “nelogiškame” Žemaitės sušukime ar atsidū-sėjime jautresnė ausis išgirs ir beviltišką jos kvietimą, ir žadą už-gniaužiantį nebeatšaukiamos tiesos suvokimą. Beje, pretenduoti įvienintelę galimą interpretaciją tokiais atvejais nereikėtų: kiekvie-nam skaitytojui duota teisė pačiam perskaityti, pajausti, suvokti irįvardinti situaciją.

Antroji novelės pastraipa (atkreipkim dėmesį, kad tik dvi pastrai-pos ir sudaro visą novelę!), panašių paslapčių ar skirtingų interpre-tacijų galimybių savyje lyg ir neslepia: nutraukusi skausminga gai-da besibaigiantį Žemaitės vidinį monologą, autorė vėl grąžina žo-


76

džio teisę pasakotojui, kuris brūkšteli paskutiniuosius štrichus vei-kėjų paveikslams ir kompoziciškai užbaigia visą novelę. Gaubia-mąją novelės kompoziciją (pačioje pradžioje matėme dvi moteris,einančias į Rasų kapines, pabaigoje – grįžtančias iš jų) pastebi irįvardina beveik visi. Kitiems novelės finalo momentams išryškintikartais prireikia ir “užvedančių” klausimų. “Dvi moterys ėjo kalvo-tais keliais” dažnam pasirodo tik paprastą informaciją perteikiančiusakiniu. Geriausiu atveju pastebimas epitetas “kalvotais”, bet dide-lės meninės prasmės jame paprastai neįžvelgiama. Gal jos nė nėra?Niekas net iš pačios rimčiausios literatūros negali laukti ypatingųprasmių ar efektų kiekviename sakinyje. Kūrybos ir skaitymo psi-chologijos specialistai net teoriškai tai pagrindžia kaip būtinybę at-sikvėpti. Bet novelės “Povilėl Pavilėl” autorė, turinti teisę jaustisnevarginanti skaitytojo ilgais tekstais, atsikvėpti anksčiau laiko ne-leidžia: skaitytojas priverstas dar ilgai lydėti moteris, einančias “kal-votais keliais”. Skaitytojas turi teisę nesutikti su tokiu mano tvirtini-mu: ką reiškia “ilgai”, jei iš viso iki novelės pabaigos nebeliko nėketurių eilučių? Sutinku, “ilgai” yra labai sąlygiškas matas ir skirtasjis greičiau ne laikui, o išgyvenimo intensyvumui matuoti. Siekda-mas pateisinti ar bent paaiškinti mūsų stabtelėjimo prie šio sakiniomotyvus, siūlau nedidelį eksperimentą: pakeiskime “kalvotus ke-lius” vienu kalvotu keliu arba net trumpa jo atkarpa. Pastaruoju at-veju gal neapsieisime ir be rimtesnių pataisymų. Sakykim, vienątokį mano klausytoja yra pasiūliusi”: “Dvi moterys sunkiai kopė įkalvą”. Sutikime, kad tai visai neblogas variantas. Gal net vaizdin-gesnis už tą, kurį pasirinko novelės autorė. Bet įkopti į vieną kalvą,kad ir kaip sunku tai būtų pagyvenusioms moteriškėms, paėjėti vie-nu keliu, kol išnyksi už kalvos iš skaitytojo vaizduotės akiračio,laiko užims daug mažiau, negu eiti “kalvotais keliais” visą laiką jostebimoms. Štai iš kur gimsta tas pratęsto laiko įspūdis ir jau nenuojauta, o įsitikinimas, kad ne atsitiktinai, o stipriai menininko in-tuicijai pakuždėjus autorė pasirinko savąjį, o ne mūsų pasiūlytusalternatyvius variantus. “Dvi moterys ėjo kalvotais keliais”. Perskaitai


77

sakinį ir nevalingai sustoji, “įsižiūrėdamas” į tolstančias moteris, min-timis jas palydėdamas, gal net aukštesnę kalvelę “pasirinkdamas”,kad ilgiau ir geriau jas matytum. Ir per tą papildomą laiką dar kartąpajunti luošos, pavargusios, sušalusios Bitės fizinį silpnumą, be žo-džių paryškinantį jos dvasios stiprybę, ir vargų užgrūdintos Žemaitėsstoišką savijautą po neseniai patirto dvasinio streso. Tiesa, kai kamvis dėlto užkliūva “kuprelė”: atseit, kam reikia badyti skaitytojui akisfizinio luošumo priminimu, net “užgauliu” vardo pakeitimu “kupre-le”. Įtarumas ar nepasitenkinimas ir šiuo atveju neturėtų tapti polemi-kos objektu, nors galima nujausti, kad jis kilo tik akimis perskaičiustekstą (žodį), bet neišgirdus tikrosios jo intonacijos nei ausimi, neiširdimi. Gyvenime kiekviename žingsnyje patiriame, kaip intonacijadažnai suteikia žodžiui tiesiog diametraliai priešingą reikšmę, kai ,pavyzdžiui, kreipinys kvailute gali pasirodyti daug malonesnis už krei-pinį brangioji. Rašytinis tekstas tokių galimybių neturi, bet galimybęgirdėti intonaciją (arba, deja, negirdėti jos) turi patys skaitytojai. Dau-guma jų, kaip atrodo, žodyje kuprelė išgirdo tai jaukaus intymumo,tai neslepiamos meilės, tai atviros užuojautos jausmus. Susilaikykimenuo svarstymo, kieno išgirsta tiksliausiai, juoba kad ir paskutiniejinovelės žodžiai vienareikšmės interpretacijos nežada.

“…jos mintys kaip skrendančios žąsys, baltos ir sunkios, lėkėtolyn tolyn.” Skaitytojų nuomonės ir čia išsiskiria ne vieną kartą.Pasidžiaugusiuosius šviežiu, netikėtu palyginimu perlieja šaltas du-šas skeptikų, kuriems minčių palyginimas su žąsimis, dar baltomisir sunkiomis, iš viso atrodo kaip tų minčių nuvertinimas, sumenki-namas. Viena mano, kad skrendančių žąsų įvaizdis apskritai šiojevietoje reikalingas ne tik kaip palyginimo narys, bet ir kaip kompo-zicijos priemonė, novelės pabaigoje dar kartą primenanti jos veiks-mo laiką – pavasarį, paukščių sugrįžimą; kita suabejoja, ar tokiumetu jau iš tiesų grįžta tos žąsys; trečioji siūlo kreipti dėmesį ne įžąsis, o į mintis, kurios autorei ir rūpėjo labiausiai; ketvirtasis kiekironiškai sakosi nesąs toks aiškiaregys, kad tiksliai nuspėtų, kas au-torei labiausiai rūpėjo; penktoji nuo “nevaisingo” ginčo bando kreipti


78

pokalbį “arčiau prie literatūros”, atkreipdama dėmesį į epitetų bal-tos ir sunkios prasmingumą: balta spalva jai simbolizuojanti minčiųšvarumą, kilnumą, taurumą, o epitetas sunkios pirmiausia keliąs rim-tumo , svarumo, o ne slegiančio sunkumo įspūdį. Nesustabdyk įsi-bėgėjusių įspūdžių šioje vietoje - ir jie nulėks kaip novelės herojėsmintys tolyn tolyn … Bet sustabdyti reikia: mes dar tik perskaitėmenovelę. Tiesa, atrodo, neblogai įsijautėme į ją, kai ką pastebėjome,įvardinome, iš dalies net įvertinti pabandėme, bet vis dėlto tai buvotik grubokas ieškojimas, kurgi gimsta ta lakštingalos giesmė.

Dabar mums teks kaip toms novelės moterims sukarti kelią atgal– nuo smulkiausiais segmentais suskaidyto, įvairiausiais, prieštarin-giausiais pastebėjimais išmarginto teksto prie vientisos, lakoniškos,sugestyvios novelės, kurią pajutome skaitydami pirmą kartą, kai netneįtarėm, kad mokysimės skaityti iš naujo. To, kas išmokta, žinoma,nereikia atsisakyti, bet daug ką iš to, ką prisirinkom per šitą pamo-ką, deja, teks … išmesti. Niekas mums ateity nebeleis tokios pra-bangos – dvi akademines valandas (ir tai – tik pradžia) naršyti podviejų puslapių novelę, prisirašyti kelis puslapius pastabų, klausi-mų, asociacijų. Teks mokytis kalbėti lakoniškiau, atsisakyti daugy-bės smulkmenų, atsirinkti tik pačius svarbiausius dalykus, kuriuosšio rašinio pradžioje pavadinom meninės vertės dominantėm. O kaiir šitą užduotį atliksim, mūsų lauks dar sunkesnis uždavinys – savopastabas, mintis, asociacijas, abejones, išvadas, idėjas susisteminti,paversti vieningu, kryptingu, konceptualiu, planingu, stilingu, indi-vidualiu pasakojimu arba tekstu, kurį galėtume pavadinti grožiniokūrinio recenzija. Tam reikės laiko, noro, nuoseklaus darbo, valin-gų pastangų, drąsos, pasitikėjimo ir daugybės kitų dalykų, apie ku-riuos kalbėsime ateity, kurie iškils kaip teorinės problemos, morali-nės nuostatos, profesiniai įgūdžiai ir t. t.

Šie “pagąsdinimai” pasirodys realesni suformulavus keletą už-duočių kitam mūsų susitikimui (taip, taip, – kitam, nes kas pasakys,kad kalbą apie pasirinktą kūrinį jau baigėm?!).

Pirmiausia kiekvienas mintyse palyginkime pirmojo ir n-tojo no-


79

velės perskaitymo paliktus įspūdžius ir lakoniškai suformuluokimejuos raštu. Atsiminkime, kad jokio vienintelio “teisingo” atsakymonėra ir negali būti: teisybė glūdi mūsų savianalizės nuoširdume irįspūdžių raiškos tikslume.

”Inventorizuokime” savo instrumentus – tas literatūros teorijossąvokas ir terminus, kurių mums prisireikė skaitant šią trumputę no-velę. Paieškokime ta pačia proga ir “teorinio balasto”, kuriuo nete-ko pasinaudoti. Pasvarstykime, ar tai iš tiesų balastas, ar jo “nerei-kalingumą” sąlygojo specifiniai kūrinio bruožai, ar tiesiog neatkrei-pėme dėmesio į kokius nors esminius grožinio teksto analizės as-pektus.

Savikritiškai įvertinkime savo pasirengimą perskaityti ir kaip ga-lima adekvačiau suvokti konkretų kūrinį: kokios spragos atsisklei-dė mūsų žiniose iš literatūros istorijos ir teorijos, kokių įgūdžių la-biausiai pritrūko realizuojant formulėje PĮPĮĮ užkoduotą uždavinį.

Susisteminkime savo nuožiūra visas “pastabas kūrinio paraštė-se”, bent mintyse atskirkime esmines nuo antraeilių, atsitiktinių.

Pabandykime suformuluoti, tarkim, dešimt novelės meninės įtai-gos prielaidų, meninio brandumo ženklų ar meninės vertės dėme-nų. Pagalvokime, kas iš jų laikytina meninės vertės dominantėmis,ir pabandykime tai trumpai motyvuoti.

O dabar visa tai, ką čia sukaupėme, sukomponuokime kiekvie-nam parankiausiu būdu, susidarykime nuosavą, širdžiai artimiausiąplaną, pagal kurį jau ne atskiras replikas svaidysime, o pabandysi-me viešai išreikšti savo nuomonę apie perskaitytą kūrinį, parašytisavotišką jo recenziją, kurios apimtis neviršytų recenzuojamo kūri-nio teksto.

O po savaitės pratęsime mūsų pokalbį.


80

IÐKALBINGAS KLASIKOS DEIMANÈIUKAS

,,Simanas“ – trumpiausia P. Cvirkos ,,Kasdienių istorijų“(1938m.) novelė. Labai būdinga ir šiam rinkiniui, ir visai rašytojonovelistikai, taigi – paranki detalesnei analizei ir bendresnio pobū-džio išvadoms.

,,Tyli, lengva kovo pabaigos diena. Laukus dengiąs sniegas pa-juodęs, sužliugęs ir galbūt paskutinis. Telkšą grioviuose ir po ledušnarą vandenys kalba apie didžiąją permainą. Saulės nematyti. Jąkloja skysti, plaišūs debesys, tačiau jos darbas visur pastebimas:nuo eglės šakos atkaitusi nučiuožia sniego pluta, iš sunkių lijundrosšarvų išsivadavęs pakyla žolės stagaras ir linksmai sušvilpia vėjyje.

Apsiavęs veltiniais, užsimaukšlinęs zuikinę kepurę, kurios vienaausis su ilgu kaspinu kresnoja į žingsnius, pamiškės keliu eina dėdėSimanas, dvaro eigulys“.

Neapsimetinėsim, – nei autorius, nei skaitytojas, – kad pirmą kartąskaitom šias eilutes: novelės turinys žinomas, ir dabar mes norimpasižiūrėti, suvokti, kaip atsiranda, formuojasi tas turinys. Prisimin-sim ir žinomą tiesą, tad tobulame, bent gerame meno kūrinyje nėranieko atliekamo, kad kiekvienas žodis, detalė turi ne tik savo reikš-mę, bet ir prasmę, kad, antra vertus, nedidelės apimties tekste netvienas ne vietoj pavartotas, netikslus, atsitiktinis žodis gali styrotikaip stuobrys, erzinti, gadinti bendrą vaizdą.Taigi ir pirmąsias eilu-tes jau skaitom ne siužeto pradžios, kaip dažnai pasitaiko, ieškoda-mi, o kaip novelės pradžią, kuria kiekvienas autorius siekia ne vie-no tikslo. Juo labiau – P. Cvirka, ne kartą prisipažinęs, kiek jamkainuoja kūrinių pradžios.

Ne vieną kūrybinį uždavinį išsprendžia autorius ir pacituotojenovelės pradžioje. Pirmiausia lakoniškai ir tiksliai nusakomas veiks-mo laikas, apibūdintas tokiais charakteringais įvaizdžiais, kad jie,apeliuodami į kiekvieno mūsų patirtį, nepastebimai, be specialių pa-stangų paverčia mus dar neprasidėjusio veiksmo dalyviais. O kartu

81

maksimalaus lakoniškumo principu apibrėžiama veiksmo vieta: ,,pa-miškės keliu“. Tiesa, jau iki šito konkretaus įvardijimo galėjomeįsidėmėti bent tris detales, leidžiančias ją numatyti, – laukus, grio-vius ir eglės šaką. Nekurdamas plataus gamtos vaizdo, o tik apibū-dindamas, konkretizuodamas laiką, rašytojas ,,materializuoja“ nu-rodytą vietą, apgaubia ją tiesiog fiziškai juntama didžiosios pavasa-rio permainos atmosfera. Tyla, lengvumas, skysti plaišūs debesysvirš mūsų galvų, pajuodęs sužliugęs sniegas po kojomis – prasmin-ga dangaus ir žemės, aukštumos ir žemumos priešprieša. Vandenųšnarėjimas po ledu, nuo eglės šakos nučiuožianti sniego pluta, išlijundros šarvų išsivaduojantis ir linksmai švilpiantis žolės stagaraskelia aplink vykstančio judėjimo įspūdį ir tuo pat metu pripildo erd-vę šnaresio, čiužesio, švilpesio garsų. Įsidėmėtina, kad tie patysįvaizdžiai dažnai atlieka dvigubą ar net trigubą funkciją: ,,šnarą van-denys“, ,,nučiuožia sniego pluta“, ,,sušvilpia vėjyje“ – juk vienumetu išreiškia ir judesį, ir garsą. Įdėmiai surankioję visas šioje trum-putėje teksto atkarpoje pavartotas meninės raiškos priemones, me-ninio teksto audinio tankumą galėtume išreikšti ir statistiniais duo-menimis, bet to šiuo atveju nė nereikia: juk ne meninių priemoniųskaičius čia lemia, o jų tikslumas ir tikslingumas, jų harmonija, jųvalentingumas.

Mūsų literatūros mokslas tėra žengęs tik pirmuosius žingsnius,tirdamas prozos kalbos ritmą, neturi tvirtai nusistovėjusios teorijosir praktinių tyrimų patirties, bet dešimtys Cvirkos prozos pastraipų,ypač lyrizmo kupini jo peizažai, leidžia intuityviai pajusti, kad rit-mas čia taip pat atlieka svarbią funkciją. Jis padeda ir laiko slinktįpajusti, ir visą meninę erdvę skirtingo stiprumo srovėm užpildyti, irnorimą nuotaiką sustiprinti. Palyginkim: ,,Tyli, lengva kovo pabai-gos diena“, ,,po ledu šnara“, ,,nuo eglės šakos“, ,,sniego pluta“ –kokia lengva dviskiemenė pėda, kaip pinasi prozos jambas su cho-rėju; ir: ,,Apsiavęs veltiniais, užsimaukšlinęs zuikinę kepurę…“ –ar šitoje daugiaskiemenių žodžių rikiuotėje nepajuntam nuotaikoskaitos, ar po linksmo pavasario šnaresio, švilpesio nesam nuteikia-

Iškalbingas klasikos deimančiukas

82

mi ne tokiems linksmiems dalykams. Dar nematydami žmogaus,dar nežinodami, su kuo čia susitiksime, pačiame daugiaskiemeniųžodžių ritme jau išgirstame sunkius seno žmogaus žingsnius. Są-moningas ritmo panaudojimas meniniam efektui ar intuicijos dik-tuojama jo kaita – hipotezė, kurią reikia ne vienu pavyzdžiu patik-rinti, bet iškelti ją galima vien tam, kad dar kartą pagalvotume apiedaugybę nejudintų meninės prasmės klodų, kurie slypi klasikos ei-lutėse, pastraipose, kūriniuose.

Žmogus novelėje, kaip matom, pasirodo gana greitai, bet ateinajis ne į tuščią, o jau į apžvelgtą, įvaldytą, savotiškai užpildytą erdvę.Ir žmogus nuo pirmos akimirkos pasirodo ne svetimas, o gerai pa-žįstamas, net savas, familiariai pristatomas: ,,dėdė Simanas“.

Trumpoje novelėje paprastai nesitikim rasti reljefiškiau nupieštocharakterio – tenkinamės ryškesne detale, įvaizdžiu, užuomina, bet,,Simanas“ nereikalauja iš skaitytojo ypatingo vaizduotės įtempi-mo, aktyvios ,,bendraautorytės“: herojaus paveikslui surasti taupūs,bet iškalbingi, įsimenantys ir nevienareikšmiai štrichai. Pertraukęteksto interpretaciją, galėtume pasakyti, kad Simano paveikslui tar-nauja ir ryški detalė (į žingsnių taktą kresnojanti viena zuikinės ke-purės ausis su ilgu kaspinu), ir psichologinė įtampa, kuri atsiranda,kai šnekinamas Simanas iš pradžių atsiliepia tik maža ką sakančiaisištiktukais, ir pagaliau pratrūkusi jo išpažintis su ryškiai individuali-zuota kalbėsena. Literatūrologui ir šiaip įdėmesniam skaitytojui ,,Si-manas“ gali sukelti labai natūralių asociacijų su J. Biliūno ,,Žvaigž-de“, jos bendravardžiu herojumi, duoti progą pamąstyti apie nacio-nalinės literatūros tradicijas ir t.t.

Bet grįžkime atgal, kur susitikome su Simanu, ir pasekime pasa-kojimo tąsą. Beje, o kas gi pasakoja šią istoriją?

Kaip ir dažnai Cvirkos novelėse, ypač ,,Kasdienėse istorijose“,pasakotojas gudriai ,,pasislepia“: viską matai, girdi, jauti, o kas taurodo, pasakoja, net užmiršti. Nė nepagalvoji. Sutikai pažįstamą dėdęSimaną, ir jis dabar vienintelis tave domina. Juoba, kad eina ne vie-nas, o su karve (tokį ankstyvą pavasarį!) ir ,,aukšta, geležimi kaustyta


83

dėže“ rogutėse. Jei šią akimirką žvilgsniu tekstą perbėgančio skaity-tojo ir nesuvirpins nerami nuojauta, kad ne iš gero žmogus, net pažįs-tamas, dėdė Simanas, tokiu metu kažkur kraustosi, tai trijų tolesniųsakinių paviršiumi jau neperbėgsi: sudomins ir tai, kad ,,gyvulys judakantriai, nuleidęs galvą“, ir tai, kad tamsia siena stovįs miškas ,,ošianykiai, baugiai, sakytum jo tankmėj kažin kas vaitotų“.

Meniniam tekstui jautrus skaitytojas tokioje vietoje būtinai stab-telės, įsiklausys, įsijaus. Ne pirmą kartą skaitydamas novelę tai pa-darai sąmoningai – jau ne nujausdamas, o žinodamas, kad nykus,baugus, vaitojimą primenantis ošimas bus netikėtai sutrikdytas.

,,– Ū, kur eini, dėde? – staiga nuskamba balsas“. Kaip moka P. Cvir-ka žaisti kontrastais: pavasario mažoras – minoriškos susitikimo suSimanu gaidos – ir vėl veržlios, linksmos jaunystės opozicija:

,,Jaunų pušaičių gojus sušlama, šakos, dulkėdamos sniegu, pra-siskleidžia, ir iš jų išlenda kokių dvidešimties metų berniokas. Joapskritas raudonas veidas šypsosi, tartum šypsosi jo prasivėpę kai-linukai, atšokę kelnių lopai ir ant pečių užverstas kirvis“.

Tas sušlamėjęs gojus (ne šaka, ne viena pušelė!), tas dvidešim-ties metų berniokas (tik Simanui, senam, pavargusiam žmogui, galitaip atrodyti), tas kailinukų, kelnių lopų ir kirvio šypsojimasis susi-lieja į reto ekspresyvumo vaizdą, nė kiek, beje, nesikertantį su kątik girdėtu epiškai ramesniu pasakojimu. Taip užfiksuojame dar vienąmeninės vertės dėmenį – pasakojimo intonacijų kaitą ir harmoniją.

Toliau – dialogo menas: gyvas, nerimstantis eigulio atpažintasZanukas kaip užsuktas greitakalbe piląs apie savo darbą, ir eiguliovažtą tempti padeda, ir šnekinti jį mėgina, o tas – tik ,,jo“, ,,hm“,,,taip…taipos“. Tik tiesioginio klausimo – ,,o kur dėdė dabartės? Arne pas mus?“ – prispirtas, Simanas pagaliau prabyla:

,,– Ne, – atsako tvirtai eigulys, žiūrėdamas sau po kojomis. –Išsikraustau. Ponas atstatė… Girioj gyvenau, o iš vilko nepasimo-kiau. Šią gadynę reik iš vilkų mokytis, kad duoną turėtum, matai…“

Čia – novelės kulminacija, kai senas, prislėgtas, nekalbus žmo-gus, nenorėjęs savo nelaime tokiam jaunam ,,berniokui“ guostis,


84

vis dėlto neišlaiko. Iš pasakojimo aiškėja: Simanas prarado dvaroeigulio vietą, nes buvo ,,lėtas šuo“, negalėjo ,,urgzti prieš žmogų“,šuniškai saugoti ponų turto. Trumpais sakiniais, šnekamosios kal-bos intonacija perteiktame Simano pasakojime nėra konkrečių už-sipuolimų prieš buvusį šeimininką, nėra afišuojamos neapykantos,nėra ,,demaskavimo aistros“. Yra nebent drovus pasiteisinimas. Bettaip atrodo tik tiesioginę žodžių prasmę suvokus. Kaip matėme nuopirmųjų novelės eilučių, P. Cvirkos tekstas yra indas su dvigubu artrigubu dugnu. Nuskriausto, besiteisinančio, sutrikusio, savo atei-ties nežinančio Simano paveikslas – pirmai pažinčiai, mūsų emoci-joms pažadinti, mūsų pasitikėjimui sukelti. Kad ne tik įdėmiai iš-klausytume žmogaus gyvenimo istoriją, bet ir išgirstume, kas jo sie-loje, širdy, sąmonėje dedasi. O ten nuo jaunystės dienų kirba išmin-tingo elgetos gundymas: ,,Įsilaužk, girdi, į magazinus, į pilnas klė-tis, stainines, į blizgančius palocius ir ką tu paimsi – iš vagies paim-si“. Tokiam gundymui, kaip suprantame, Simanas niekada nepasi-davė, bet klausimų ir atsakymų per gyvenimą būta: ,,kad ponas turišimteriopai daugiau negu jam priguli, tai iš ko jis turi? <…> Dėl toišeina, kad tikri vagys karietose važinėja“.

Tarp pasiteisinančių nusiskundimų, tarp užuojautą keliančiosskriaudos įvardijimo, tarp jaunystėj girdėtų anarchistinių elgetos sam-protavimų trumpomis replikomis įterptos Simano išvados iš jo pa-ties socialinės patirties paveikia sąmonę labiau, negu tai padarytųkokia idėjinė ar socialinė ,,programa“. Ji pirmiausia kirstųsi ir sukonkrečia situacija, ir su psichologiniu Simano statusu: šiaip ar taip,jo gyvenimas pragyventas ieškant kompromisų tarp valdžios, šei-mininko reikalavimų ir sąžinės balso. Nebuvo juk nei kokio netikė-to praregėjimo, nei staigaus atsivertimo, paprasčiausiai dar kartą Si-manas neteko darbo. Tik naują gauti, kaip jis pats supranta ir Zanuipaaiškina, šį kartą bus sunkiau. Dėl to – toks graudus novelės fina-las, toks kaltės prieš dėdę Simaną jausmas, kurio apimti visi: ir Za-nas, ,,ir tie namai, ir žmonės, sustoję aplink ugnį kieme, ir net pake-ly stūksantis medis“.


85

Pastaruoju sakiniu ne tik kaltės jausmas išsakomas – juo nuožmogiškųjų rūpesčių vėl grįžtama prie gamtos, atliekamas kompo-zicijos manevras, beribe aplinka apgaubiant konkretų žmogaus li-kimą. Būdingas ir paskutinis dialogas – sunkus išsikalbėjusių, sa-vaip suartėjusių žmonių išsiskyrimas :

,,– Tai aš jau čia, – sako Zanas, mostelėdamas dešinėn, ir sustoja.– Tuomptarp, dėde!“

– Je, je, – murma negarsiai Simanas, paskendęs savo rūpesčiuo-se“.

Jeigu baigiamosios novelės pastraipos priklausytų kokiam norssocialiai ar psichologiškai labiau apibrėžtam pasakotojui, gal jos irsukeltų abejonę: ar tinka čia po viso to ,,skaisti iš debesų prasiver-žusi saulė“, sutviskanti kaitria liepsna namų languose, sidabro dul-kėmis pažyranti sniego plotuos? Ar taip neuždailinamas, neužtu-šuojamas skaudus gyvenimo paveikslas?

Bet juk ant kalvos likęs Zanas – jaunas, sveikas, kokių ,,dvide-šimties metų berniokas“, linksmas, geraširdis, laimingas miškakir-tys. Išklausė seną eigulį, pajuto kažkokį kaltės jausmą, ,,kažką savykylantį, švelnų, malonų, dėkingą“, bet padėti šią akimirką jis nie-kuo negali. O pavasaris daro savo: kelia nuotaiką, žadina viltis. Irgali patikėti, jog iš tiesų ,,Zanui atrodo, kad dėdė Simanas keliauja įšviesią nepiktų žmonių šalį…“

Net jeigu netikime realiu tokios šalies egzistavimu, svajonės apieją vis tiek neatsisakome. Simanas jau, matyt, nebepasieks tos šalies.O Zanas – jaunas. Jam prieš akis visas gyvenimas – kaip ilgas, įdaubas nusileidžiantis, bet ir į aukštumas pakylantis kelias.

Vilties gaida užbaigęs šią trumputę novelę, P. Cvirka nenusikal-to nei gyvenimiškajai, nei psichologinei tiesai, išlaikė tą emocinęįtampą, su kuria buvo ir pradėtas kūrinys.

Klasikinį ,,budrumą“ demonstruojančioje vulgariai sociologizuo-toje kritikoje Simano likimas, ypač jo žodžiai apie vagis, karietosevažinėjančius, jo prisimenami elgetos gundymai būdavo panaudo-jami ir ,,nekenčiamos praeities“, ,,buržuazinės moralės“ demaska-


86

vimui, ir rašytojo prozos socialumo parodymui. Vėliau tie akcentaipalengva nyko. Deja, tai rodė ne tik literatūrologijos vadavimąsi išsavo pačios bėdų, bet ir požiūrio į klasikinį palikimą siaurėjimą.Cvirka – socialus rašytojas, ir nėra reikalo šitai droviai nutylėti.Socialumas nėra pakenkęs nė didžiausiems pasaulinės literatūroskūriniams. Blogos yra tik vienareikšmės socialumo interpretacijos,klasikinis, ideologinis utilitarizmas. O socialumas, kaip universaliliteratūros savybė, ne tik nepraranda savo prestižo, bet, atrodo, netatgauna jį. Vaduodamiesi iš daugelio prievarta diegtų mitų ir iliuzi-jų, mes ir klasikiniame palikime imam atrasti ne tik istorines iliustra-cijas, bet ir labai nūdieniškas aktualijas.

Dėdės Simano likimas ima asocijuotis ne tiek su tolimu laiku irsocialine tikrove, kiek su mūsų asmenine ar bent mums pažįstamažmogiškąja patirtimi. P. Cvirkos novelė nėra paveiksliukas, įspraus-tas į tam kartui sunertą istorinį rėmelį. Ji yra atvira mūsų socialinei iretinei patirčiai, atvira mūsų estetiniam jausmui, gamtos grožio ir žmo-nių santykių gražumo (ar negražumo) pojūčiui.

Taigi novelės estetinį žavesį, emocinę įtaigą, etinį potencialą, so-cialinių aliuzijų prasmę, trumpiau sakant – jos meninę vertę adek-vačiau suvokti galėsime tik prisiminę viską, kas joje sulydyta į or-ganišką vienovę: du lakoniškai, bet ryškiai ir kontrastiškai užfik-suotus personažus, dramatišką žmogaus likimą, psichologiškai mo-tyvuotą ir niuansuotą jo išpažintį, gyvus dialogus, realistiškai per-teiktą situaciją, išraiškingą pasakojimą, gausius meninių raiškos prie-monių išteklius, dinamišką intonacijų kaitą.

Ar tai jau viskas? Žinoma, ne. Tai – tik tiek, kiek pasirodė, atsi-skleidė vienam skaitytojui šiuo momentu… Novelė – gyva, ir nuokiekvieno skaitančiojo priklauso, kaip ji prabils.


87

KAI PAÞINIMAS UÞGAUNA JAUSMÀ

,,Sugrįžimas vakarėjančiais laukais“ (1977) – ketvirtoji Juozo Apu-čio apsakymų knyga. Nuo pirmosios –,,Žydi bičių duona“ – praėjopusantro dešimtmečio. Kūrybai atiduoti du. Pati talento branda.

Aktyvus kritikos žodis niekada nelenkė Juozo Apučio – apie jįrašė įtaigiai ir autoritetingai, palankiai ir entuziastingai. Rečiau pasi-girsdavo poleminių pastabų, rimtesnių pretenzijų rašytojo kūrybai.Bet kas jų išvengia? Tik tie, kieno rašiniai beviltiškai toli nuo litera-tūros, ir tie, kurie patys beviltiškai iškilę virš savo kūrybos – tik tie,apie kuriuos atvirai kalbėti arba beprasmiška, arba šiek tiek pavo-jinga. Tiesą sakant, tai jau nebe literatūrinės aplinkybės, prisiminti-nos čia tik tam, kad pabrėžtume, jog pati kūrybos prigimtis ir josvaisiai, pats literatūros procesas ir tikrai vertingi jo kūriniai nėra vie-nareikšmiai ir priešinasi vienareikšmei interpretacijai, kad kiekvie-nas savitas talentas, nepakartojama kūrėjo individualybė yra savo-tiškas didesnių ar mažesnių prieštaravimų mazgas, sunkiai pats išsi-narpliojantis ir nelengvai narpliojamas iš šalies.

Prieštaringų momentų esama ir Juozo Apučio ieškojimų kely –jie ir ateičiai palieka galimybę savaip interpretuoti kūrinius, svarsty-ti, polemizuoti. Ir nieko turbūt nuostabaus, kai daug kur susišau-kiančios, bendro patoso vienijamos nuomonės staiga dėl ko norsišsiskiria, stoja priešpriešon, kaip Alberto Zalatoriaus ir Jono Mike-linsko požiūriai į apsakymus ,,Tik tik tik“ ir ,,Vakaras, paskutiniejiprie ežero“ iš rinkinio ,,Horizonte bėga šernai“. ,,Paskutiniuosiuoseprie ežero“ J. Aputis sukūrė įdomų psichologinį etiudą apie du kai-miečius…“ – rašo A. Zalatorius, kiek toliau ,,Tik tik tik“ pavadinda-mas ,,subtiliausia rinkinio novele“* . J. Mikelinskas, plačiau aptaręsar paminėjęs visas rinkinio noveles, būtent šitas dvi priskiria prie

* Zalatorius A. ,,Skaidrus, gryno liūdesio pilnas pasaulis“. – Pergalė, 1971, Nr. 2, p.135.

88

silpniausių: ,,Kitos dvi (,,Vakaras, paskutinieji prie ežero“ ir ,,Tiktik tik“), mano supratimu, greta suminėtų atrodo blankesnės ir ikigalo dar neapgalvotos“* *. Specialiai atkreipiau dėmesį į prasilen-kiančias (tarpusavy tiesiogiai nepolemizuojančias) nuomones stip-riausio mūsuose novelės teoretiko, talentingo kritiko ir subtilaus sko-nio rašytojo praktiko, kurių meno koncepcijos daug kuo siejasi. Kojau norėti iš kitų?

Bet straipsnį apie Juozą Aputį teisingiausia pradėti ne nuo prieš-taravimus keliančių dalykų, o nuo to, kas nekelia prieštaravimų,kas vienija užkariautus skaitytojus – nuo savito kūrybos ir kūrėjomisijos supratimo, nuo įtaigaus meninio žodžio, detalės, vaizdo, nuo-taikos, psichologinės charakterių ir situacijų tiesos.

Apsakymas ,,Šunelis alksnio viršūnėje“ (rink. ,,Sugrįžimas va-karėjančiais laukais“) prasideda tokiomis autoriaus - pasakotojo dve-jonėmis:

Bet kam visa tai pasakoti? Kam pasakoti žmogui, kuris ir taip turidaugybę prisiminimų ir istorijų? Tačiau kas bus, jei pasakysime ke-liais žodžiais, kad vieną sykį tėvas už virvelės nusivedė kalę į alksny-ną ir ten pakorė, o vaikas nukūrė per dobilieną, įsliuogė į alksnį irkalę išgelbėjo? Mažutėlaitis bereikšmis krislelis prie pažinimo luito?Kas iš tokio pažinimo, panašaus į pasibučiavimą per stiklą? Kas ap-skritai iš pažinimo, kuris neužgauna žmogaus jausmo, kuris neprisi-liečia prie jo akių, prie paukščio džiaugsmo pavasarį ir graudaus atsi-sveikinimo rudenį, kai jis turi išskristi į kitą tėvynę?

Todėl tegul bus leista čia papasakoti smulkiai, neskubant, kadkiekvienas galėtume pamažu įsibrauti į tą vakarą su visomis smul-kmenomis ir detalėmis, padedančiomis nusakyti mažą mažytį taš-ką, kurių daugybė buvo pribarstyta tą pačią akimirką kiekvienamedobilienos kampe, kiekvienoje troboje ir kiekviename alksnyne, jeitik šventa žemelė jį augino.

** Mikelinskas J. Kelyje į jausmo ir žodžio tiesą. – Literatūra ir menas, 1971, sausio 23.

Kai pažinimas užgauna jausmą

89

Ilgoka ištrauka, bet jeigu joje išreikšta net ir ne visa estetinė beietinė menininko programa, o tik kai kurie jos momentai, verta įdė-maus įsiskaitymo.

,,Mažutėlaitis bereikšmis krislelis prie pažinimo luito“, ,,mažasmažytis taškas“ – štai kaip autorius apibrėžia savo objektą, net pa-tiems geranoriškiausiems kritikams užkirsdamas galimybę lengvaranka numoti į ,,pažinimo luitą“, kuris lieka už rašytojo dėmesio ribų.Šitą luitą tegali aprėpti ir pajudinti visa literatūra. Atskelti jo gabalą,trupinį ar ,,mažutėlį krislelį“ gali ir privalo kiekvienas kūrėjas. JuozasAputis tenkinasi krisleliu (dar recenzuodamas rinkinį ,,Horizonte bė-ga šernai“, J. Mikelinskas rašė: ,,Turbūt neverta J. Apučio kūrybojeieškoti kosminių problemų, didelių ir svarbių temų, ypatingų konflik-tų, ryškių siužetų, išbaigtų charakterių“), bet jo meninio žodžio švie-soje, nelyginant modernioje teismo ekspertizės laboratorijoje, tas ,,kris-lelis“ pasako daug ką apie visą ,,pažinimo luitą“.

Vasaros vakaras, kai vos nusileidusi saulė, dar pagaunama ,,išnamo ar tvarto pastogės“ šmėkštelėjusių kregždžių, kurių ,,pilvaisublizgėdavo lyg sidabriniai“, valstiečio troba su praviromis virtu-vės durimis, pro kurias sėlina savų užmačių turįs katinas, vakarienęruošianti motina, gyvulius pargenąs tėvas ir vaikas – pasakotojas,vienu metu atsidūręs dviejose nutolusiose laiko koordinatėse: suau-gęs žmogus prisimena stipriai sukrėtusį ir neišdildomai atmintin įstri-gusį vaikystės epizodą. Kai nebe pirmą kartą skaitai tą kūrinį, kaistabteli prie detalės, kai nejučiom pasiduodi prisiminimams ir aso-ciacijoms, dilgteli širdį nerami mintis: o juk tai jau paskutiniai t o k-i e vaizdai, mūsų vaikų širdyse jų nebebus. Ir tik nuo meninio žo-džio įtaigos priklausys, ar vienos kartos emocinė patirtis meniniuatspindžiu bus perteikta kitai kartai.

Žmogaus ir gamtos, ypač gyvosios gamtos – žvėrių, gyvulių, –santykiuose menas visada įprasmindavo reikšmingas humanistinesidėjas. Vien kūriniai, pasakoją apie šuns ištikimybę ir žiaurų žmo-gaus nedėkingumą, sudarytų tokią plačią bibliografiją, kad aktas,,tėvas po alksniu pakorė kalę“ mūsų pasaulio pažinime iš tiesų jau


90

tėra krislelis. Reikia nemažos kūrėjo drąsos ,,viską papasakoti smul-kiai“, tikintis nepasikartoti. J. Apučiui šitai pavyksta. Savitai, tik jamprieinamu būdu autorius nuo pirmųjų eilučių kuria kažkokį dvipla-nį paveikslą, kurį sąlygiškai pavadintume matomos idilės ir junta-mos grėsmės vienove. Pirmose eilutėse suskambėjęs motyvas ,,liūd-nai gera” plėtojasi ir stiprėja: gera, žiūrint į katiną, krečiantį juokus,į kumelę, kuri ,,darė lūpomis visokias išdaigas, prunkštė ir , žvelg-dama į tėvą gudriomis akimis, beveik juokėsi“, į motiną, metančią įpuodą bulvinius pyragiukus, gera, ,,miglotai jaučiant, koks dar yramažas ir visų mylimas“, ir liūdna, nes ,,tėvas buvo k a ž k o [čia irkitur išskirta cituojant – P. B. ] piktas“, nes ,,paskui tėvo vedamąMyrtą šunys bėga, tokie nusiminę ir maldaudami pasigailėjimo“,nes įtartinas tėvo ir motinos pokalbis…

Ir pagaliau – baisus suvokimas: Myrtos nebėra. Ir dinamiškaiperteikta beatodairiška vaiko reakcija. Ir nekompromisinis nuosp-rendis: ,,Žmogžudys!“ Ir jau ne,,krisleliui“, o visam ,,pažinimo lui-tui“ tinkanti išvada, kad ,,ir mažiausio kirminėlio tiesa sujudina mil-žinus, kai jie nori tiesą paslėpti po kokia nors kita, viešai pasakyta“.Galėtų apsakymas baigtis ir čia – J. Aputis tokias pabaigas mėgsta.Bet nuo pat pradžios smulkiomis detalėmis, neryškiomis užuomi-nomis buvo ruošiamas dar vienas meninis sudvejinimas, savotiškaspagrindinio vaizdo atšešėlis. Šitas atšešėlis atsiranda nuo neaiškaustėvo pykčio, nuo tylaus praėjimo pro vaiką (,,jis nieko nesako“),nuo vėliau vaiko suprasto jo balso drebėjimo, paskui nuolat stiprė-ja, kai vaikas pamato, kaip ,,lyg kokie krumpliaračiai atsikišę keliai“varo tėvą prie namų, kad jis ,,eina kažkoks pastiręs“, kad prie stalo,,jo ranka truputį dreba“, o ,,jis kramto pamažu ir niekur nežiūri“, kolpagaliau virsta pagrindiniu vaizdu, kai sužinome, kad ,,tai buvo tūks-tantis devyni šimtai keturiasdešimt septintų metų birželio 9 dieną“.Mėnuo ir diena, tiesą sakant, čia nurodyti tik dėl novelės diktuojamomeninio ritmo, bet pasako daug. Juos prisimenantiems nė nereikiapaskutinio komentaro, neprisimenantiems gal net tokio komentaronepakaks. Bet prišlietas prie didesnio ,,pažinimo luito“, ,,krislelis“


91

teigs didelę ir skaudžią tiesą: ne Myrtos išdaigos, o jos lojimas nera-miomis tų metų naktimis lemia sunkų tėvo apsisprendimą.

Šitaip menas kiekvieną kartą patvirtina savo galimybių neišse-miamumą, detalės galią keisti seniai žinomų,pasikartojančių siuže-tų ir istorijų prasmę, netikėtu vingiu duoti joms naują gyvybę.

Juozo Apučio, lėtoko, ramaus pasakotojo, detalei skirtinas ypa-tingas vaidmuo, juoba kad ji nekrinta į akį iš pirmo žvilgsnio, neiš-siskiria savo išoriniu ryškumu, o giliai užgauna tik sinchronizavussavo jausmų ritmą su autoriaus diktuojamu pasakojimo ritmu.

Juozas Aputis iš viso šykštokas poetinėms puošmenoms: jo no-velėse nesunku rasti ištisų pastraipų ir puslapių, kuriuose vos vosjauti poetinės melsvės buvimą:

Vežimėlio ratai klimpo į smėlį, kartais pašokdami ant pasitaikiu-sio akmens. Vyras tada tvirčiau įsikibdavo į vežimėlio kraštą. Mote-ris ėjo iš paskos truputį pasilenkusi, nes ji stūmė vežimėlį. Avietinėjos suknelė buvo labai graži. Kelelis leidosi žemyn, prie ežero, kurisdidelis tįsojo, nusidriekęs iš rytų į vakarus. Tiesiai priešais riedantįvežimėlį, tik anoje ežero pusėje, lakstė vaikai, jie buvo nuogai nusi-rengę, puldinėjo į vandenį, o išlipę vėl pasileisdavo pakrante. Jųvaikiškas klyksmas ir juokas skardeno pakrantę.

Reikia labai ,,švaraus“ teksto, kad šita melsvė paliktų savo pėd-saką, kad tropai, palyginimai, kitos poetinės: išraiškos priemonės,nesigrūsdami vienas ant kito, o išlaikydami pagarbų atstumą, su-kurtų estetiškai veikiantį lauką.

Prozininkas mėgsta šnekamosios kalbos žodžius, posakius ir in-tonacijas, kuriems suranda, rodos, tik jiems ir skirtą vietą: ,,didžiu-ma sugrįžta posmagiai“, ,,pamėtėti Gapšienę ir kiaulę iki miesto“,,,už daržinės su reika1u“, ,,užėjo nebenoras ar nebeūpas“, ,,velniojų buvęs ir karštis“, ,,buvo su padėtim“, ,,žinoma, taigi, tas ir yra…“,,,0 kolgi?“, ,,sveikas ir dar pagalintis”, ,,Vaciukas pasitempė “ (t.y, pasikorė}, ,,pro vamzdelį rubliuką prisidurdavau“, ,,vienas buvo


92

toks keistas, ne šios žemės“, ,,turėdavo už penkis rublius fabriki-nės“ ir t. t.

Autentiškumo dėlei Juozas Aputis nesibijo pavartoti vieną kitąbarbarizmą (unoravas, nenaravistas, turmon), laiko padiktuotą nau-jadarą (bedetaliaudamas); itin sėkmingai naudojasi ,,ne savo vie-toje“ atsidūrusio žodžio efektu: Pelius šunį ,,gražiai užmaskuoja alks-niu“ (,,Keli žodžiai apie Roką Šimelį“), ,,žmogelis tyrinėjimų ne-metė“ (,,Žmogiškumo jėga“), novelėje ,,Klausyk, ką sako šuo“ ran-dame tokį sakinį: ,,Tos, kur dabar artėja Šernas, pastebėti šuo nega-lėtų, ne tokioj pozicijoj jo būda“.

Tokios ,,pozicijos“ turi dvejopą prasmę: jos liudija apie kaimie-čio kalbą praturtinusius arba – dažniau – sudarkiusius ,,inteligentiš-kus“ žodžius ir išreiškia tam tikrą – dažniausiai ironišką – autoriauspožiūrį į patį reiškinį.

,,– Lukai, kaip manai, koks tų žmonių, kur čia gyvena, prisi-rišimo prie vietos laipsnis?“– klausia Benas apsakyme ,,Viršujedu vyrai, papėdėje šuva“.

,,– Toks kaip tavo galvoj… Ar mandriau paklausti neišeina?“ –atšauna Lukas, čia pat atkreipdamas skaitytojo dėmesį į kalbos pik-tžaizdę.

Bet yra vietų, kur tokio akcento nerandi, kur ironiją pajunti, tikjausdamas pačią kalbą, kur štampas taip rėkiančiai išlenda tik todėl,kad atsiduria jį kategoriškai atmetančios kalbos stichijoj: ,,…žmo-nės laukė traukinio, kuris visas tas miško gėrybes turėjo nugabentiant dirbančiųjų stalo!“

Beje, ironija Juozo Apučio novelėse irgi retas svečias, bet blyks-teli ji laiku ir vietoj – kai ,,kiauliukas, gal apsigalvojęs verčiau pasi-duoti inte1igentingam žmogui, sustoja ir, atlėpinęs ausis, uostinė-ja ant tako pamestą voverušką“, kai po giminaičio pasikėsinimo priešKristupą (,,Kur dingo, kur dingo skerdžius?“) autorius mesteli, kad,,kitą sykį lašas gali taip dieviškai į akį nepataikyti“, o apie patį Kris-tupą sako, kad ,,buvo visų mylimas ir gerbiamas“, kai pagauto va-gies grūmojimus autorius palydi pastaba skliausteliuose: (,,Šit gra-


93

žus pavyzdys, kaip atkakliai reikia grumtis dėl savo principų!“), kaivaiko prausimo išrūgomis (dėl veido grožio ir akių šviesumo) scenapapildoma tarsi kokiu postskriptumu: ,,Beje, galima pasakyti, kadšiandien jau labai aišku, kaip tie vaistai padėjo…“

Trejopą misiją atlieka J. Apučio prozoje, ypač paskutiniajamerinkiny, jo ,,butelis“: jis ir iškalbingas tikrovės atributas, ir pavojaussignalas, ir vis to paties ironiško šypsnio objektas, kai jam parenka-mos mažybinės ir maloninės formos: koks stipresnis butelis, bute-liukas, butelaitis. Apskritai, deminutyvų J. Apučio kūryboje randa-me dažniau negu bet kurio kito šiandieninio rašytojo (išskyrus vai-kų literatūros kūrėjus) prozoje. Dažniausiai jie perteikia personažomąstyseną (,,Pasimiegojime prie krosnies“: ,,Mažu jau bus pusė ke-lio iki namelių”, ,,mėgino… perduoti vištuką“, ,,traukėsi sušilę jiesavo trobučių pusėn“; ,,Keliuose žodžiuose apie Roką Šimelį“: ,,pa-rūko tai svirnelis, tai daržinė… ir žmoneliai sušnekdavo“), bet kaikada išreiškia ir tam tikrą autoriaus santykį su vaizduojamu dalyku:,,Laputynas… pasikinkydavo arklį į vežimuką ir parsiveždavo kvap-naus šienelio“.

Netikėtai į pavyzdį pakliuvus epitetui, verta prisiminti, kad jų čiatenka gerokai paieškoti: autorius dažnai, sakytume, pabrėžtinai ten-kinasi epitetu pačiu paprasčiausiu, iki banalumo paprastu, tačiaušio autoriaus prozos kontekste anaiptol ne banaliu. Išskirtinė vietačia tenka epitetams gražus, dailus ir įvairioms išvestinėms jų for-moms, ypač prieveiksmiui: ,,gražiai per rūką artėja dalgelis“, ,,rei-kia žmogui gražiai atsiteisti“, ,,butelis kišenėje gražiai kliuksi“, ,,valtysgražiame ežere“, ,,graži galva“, ,,moterys gražios“ ir t. t., ir t. t.

Kartais imi įtarti, kad autorius tiesiog piktnaudžiauja savo atradi-mu, kai viename puslapyje kelis kartus griebiasi apibūdinimo ,,gra-žus, gražiai“: ,,šienas… gražiai surinkta“, ,,naktys tai jau gražios“,,,gražus sakymas“, ,,džiaugiasi gražia dulsva mėnesiena“ (p. 248);kartais net šypteli, radęs šį žodį ten, kur kitas jo niekada nepavartos:,,motina buvo gražiai išvirusi bulvių“, ,,dailiai į ripką susuktas…vadžių galas“ ir pan.


94

Bet yra knygoje vieta, išduodanti, kad autorius žino, ką daro.Apsakyme ,,Viršuje du vyrai, papėdėje šuva“, beje, labai autobiog-rafiškame, bet apie tai dar kalbėsime, Lukas ironizuoja draugą: ,,Pa-manyk, koks epitetas: gražios!“

,,– Ir Lukas buvo gražus, ir Benas!“ – atšauna draugas, grožįtarsi iškeldamas virš epitetų lygmens, pastariesiems palikdamas su-tartinio ženklo funkciją. Sutartinis ženklas – visada apibendrinimas.O kas yra bendresnio už ,,gražus, gražiai“?

Penkių puslapių apsakyme ,,Autorius ieško išeities“ pavyko ap-tikti vienintelį palyginimą: ,,Gal tu ir panų nenori? – lyg kokį te-pa1o gniutu1ą išmetė iš burnos storasprandis“, bet tai palygini-mas, įstringantis į atmintį kaip atradimas.

Tik ar verta tęsti ieškojimus šia kryptimi. Taupus, tikslus ir efek-tyvus poetinių išraiškos priemonių vartojimas yra svarbi, bet ne pir-moji Juozo Apučio prozos sugestyvumo prielaida. Šitos sugestijospaslaptis greičiausiai slypi aukštesnės meninės struktūros – vaizdo,psichologinio charakterio štricho – lygmenyje. Jau cituotame apsa-kyme ,,Griškelis šienauja dvi savaites“ ,,barzdotas jaunikaitis“, su-gavęs ištrūkusį paršą, ,,paskui vaikščiojo pasipūtęs, ne, ne tiek pasi-pūtęs, kiek rodydamas, kad jis nieko ypatingo nepadarė“. Vienusakiniu, net ne sakiniu, o jo atkarpa nubrėžiamas toks psichologi-nės būsenos ir net charakterio kontūras, kokio galėtų pavydėti pa-našiam atvejui žymiai didesnes galimybes turį scena ar kinas. Arbent jau nemaža pasiimti iš jo.

Išoriškai labai taupiomis, bet kažkokią vidinę gelmę turinčiomispriemonėmis tapomas ir kiek stambėlesnis vaizdas:

Laimei ar nelaimei, senis neilgai trukus pasimirė, ėjo vidurvasa-rį baltu keliuku tarp rugių, užsidėjęs baltą lininę kepurę, sustojęsžiūrėjo žiūrėjo danguje ratus sukantį vanagą, svarstydamas, į ku-rią sodybą iš tokių aukštybių vanagui būtų patogiausia nerti, pas-kui pats ėmė suktis kartu su vanagu ratais ir šitaip tiesus driokstelė-jo žemėn ir nebesikėlė.


95

Žmogaus mirtis visada dramatiškas aktas, ir reikia didelio kūrėjosaiko ir takto perteikti jį taip, kaip perteikė J . Aputis. Bent kiekpasikartodami, atkreipkime dėmesį į tuos vos juntamus meninės su-gestijos dėmenis, kurie tik neišardomoje vienovėje ir tegali būti su-gestyvūs. Įprastas šnekamosios kalbos žodis ,,pasimirė“ ir visiškainetikėtas ,,driokstelėjo žemėn“, baltas keliukas, balta kepurė ir va-nago (aišku, juodo) ratai danguje, rugys (keliukas tarp rugių) ir li-nas (lininė kepurė}, žvilgsnis į aukštybes ir kritimas žemėn (nebesi-kėlė), dar tas ,,tiesus“ ir pakartojimai (baltas, baltas, žiūrėjo žiūrėjo)– nieko čia nėra atsitiktinio, vienareikšmio, kas liktų tik sakinio da-limi, o netaptų prasmingu simboliu, aliuzija, nekeltų asociacijų.

Juozas Aputis – nuotaikos meistras. Pirmiausia – liūdnos nuotai-kos. Prisiminkim apsakymą ,,Erčia, kur gaivus vanduo“ iš ankstes-nės knygos ,,Horizonte bėga šernai“. Nuo pirmojo sakinio ,,Iš patryto visi buvo liūdnai ramūs“ autorius nuolat trumpėjančiais inter-valais užgauna stygas, kiekvieną kartą sukeldamas stipresnį mino-rą. Artėjančio rudens dvelksmas, motiną apėmęs graudumas, šu-niukas, liūdnom akim žiūrintis pro dobilieną į mišką, ,,graudžiaiviliojantis nujautimas“ vyresniosios sesers sieloje ir mažosios nuos-kauda, visus apėmęs praeinančio laiko jutimas – taip vis po detalę,po sakinį artėjama į kulminaciją, į liūdesio apoteozę.

Tai buvo gana 1 i ū d n a s atsakymas. Kai ką turbūt aiškiaisuprato ir ji pati: kad n e b e g a 1 i m a išvažiavus sugrįžti taippat,kad ji jau n i e k a d a n e b e b u s tokia pat n e i ant kalvelės,kur auga žemuogės ir kartais prisirpsta avietės, n e i gaivioje už-tvankoje, nors šita tyli erčia ir trauks ją metams bėgant galbūt vislabiau ir labiau, tačiau kiekvienas toks sugrįžimas reikš sugrįžimątik į praeitį – prie violetinių dobilų, prie užtvankos akmens, priekalakutžolių kieme, nes tų dalykų gyvenime jau n i e k a d a jain e b e b u s.

Neiginių gausa, pabrėžtinis žodžių pasikartojimas viename saki-nyje (niekada nebebus – niekada jai nebebus, sugrįžti – sugrįžimasreikš sugrįžimą… nei – nei, labiau ir labiau), pasakojimo ritmą stabdą


96

ir savotišką netikrumo šešėlį palieką įterptiniai žodžiai (turbūt, gal-būt), pagaliau kažkoks skaudus spalvinis akcentas – prisirpusiosavietės, violetiniai dobilai – toks meninių priemonių arsenalas pa-deda iššifruoti 1iūdno atsakymo turinį.

O apsakyme neįvyksta nieko tragiško nei dramatiško: mergaitėiš vienkiemio palieka namus, išvažiuoja mokytis į miestą – tūkstan-čius kartų kiekvieną rudenį pasikartojanti scena.

Bet įdėmus menininko žvilgsnis į šią sceną, tas jau anksčiau pa-brėžtas autoriaus noras ,,viską papasakoti smulkiai, neskubant“, kadir mažiausias pažinimo krislelis stipriai užgautų skaitytojo jausmus,daro savo: pro nesudėtingą atsisveikinimo su vaikyste nuotaiką pra-sišviečia didesnis nesugrąžinamai bėgančio laiko suvokimas, keliaisišraiškingais štrichais apmetami įdomūs charakteriai, taupios ir taik-lios detalės padeda sukurti psichologinio tikrumo atmosferą. Auto-rius gal net kiek polemiškai pabrėžia savo požiūrį, pagal kurį dažnoatsitikimo priežastys būna daug paprastesnės, negu kartais įsivaiz-duojam: ,,ne prie tos kojelės prilituotas koks nors laidas. Ne visada,kaip ir toje istorijoje su radiju, lengva atrasti šias mažąsias priežastis irklaidas, bet kaip atlygina visus ieškojimus toks atradimas!

Ir dar vienas dalykas, be kurio sunkiai įsivaizduojama J. Apučioproza, – autobiografiškas autentiškumas, nuolat skaitytoją lydintiiliuzija, kad viskas vyko ar vyksta būtent taip, kaip aprašyta, kadkiekviena smulkmena ir detalė ne tarnauja kažkam, o pačios yrapakankamai rimtas meninio tyrinėjimo objektas. Ką jau kalbėti apieistorijas istorijėles, kurias randame dažnoje rašytojo novelėje, lyg iratsijusias nuo siužeto, bet jau tvirtai įaugusias į prozininko stilių, jokalbėjimo manierą. Autobiografiškumą liudija dažni susitikimai sutos pačios pasaulėjautos, gyvenimiškosios patirties, net tą patį var-dą turinčiais herojais. Paskutiniajame rinkiny bent trijuose apsaky-muose matome Beną, kai kur veikia panašus į jį bevardis vaikas,kitur – keleivis, žmogus, jau nutolęs nuo vaikystės, paauglystės metų,bet prisiminimuose gražiai prisiglaudžiantis prie jų. Yra Juozo Apu-čio novelėse ir nepaneigiamų aliuzijų į autentiškumą. Novelėje ,,Ty-


97

lėdami važiavo greitai“ (rinkiny ,,Horizonte bėga šernai“) yra toks,,Barzdočius“, kuris ,,dabar leidosi nuo Kaukazo viršukalnių, priešjo akis tolumoj arkliai lingavo žalią horizontą, medinių dievukų kraš-tas gulėjo didelės valstybės dugne, sprogo akmenys ir pradėjo žy-dėti; akmenys gėlės; sraigės lindo iš vandens ir, išvertusios akis,žiūrėjo į akmenį gėlę, jos kalbėjo pirmuosius žodžius: ,,sanctus, sanc-tus“. Kas jau čia neatpažins populiaraus poeto įvaizdžių?! Arba no-velė ,,Viršuje du vyrai, papėdėje šuva“, kurioje du seni draugai,prisimindami savo pažinties pradžią, mini ir Raseinius, Vadžgirį irKalnujus, ir jau išsipildžiusias savo nuojautas, kad vienas, ,,tasaiilgšis“, ,,Katedros aikštėje pasodins obelį“, o kitas ,,po daugelio metųpasodins vienai bobelei ant barzdos obelį, ir ta obelis suksis kaippropeleris“.

Tai – aiškios literatūrinės aliuzijos, reikia manyti, ne vienintelės,o įkomponuotos tarp kitų autobiografinių išgyvenimų. Čia jų nė ne-beieškokim, nes, tiesą sakant, ne taip jau labai ir svarbu, kaip gimėkūrinys: griežtai laikantis autentiško autoriaus išgyvenimo, davusnežabotą laisvę fantazijai, ar – kaip dažniausiai būna – gražiai irtvirtai sulydžius šiuos du pradus. Literatūroje tikslas tikrai pateisinapriemones, ir užsiminime apie autobiografines Juozo Apučio kūry-bos ištakas nėra vertinimo elemento – yra tik pastangos suprasti.

Šiuo atveju – suprasti gana nedidelį ir lėtai platėjantį tematikoslauką, prieraišumą prie apibrėžto problemų rato, nuolatinį dėmesįt a m t i k r o s dvasinės struktūros žmogui, labai nežymiai kintantįsantykį su juo.

Tematikos atžvilgiu Juozas Aputis – kaimo rašytojas. Ne tik to-dėl, kad daugiausia ir geriausių jo novelių apie kaimą, bet ir todėl,kad net išoriškai, formaliai su kaimu nesusiję jo kūriniai natūraliaiprisišlieja prie pirmųjų, sudarydami vieną visumą. J. Apučio inteli-gentai – išeiviai iš kaimo, nedemonstruoją išganingų sugrįžimų į jį,bet tebeturį kaimą savyje, savo pasaulėjautoje, mąstysenoje, jause-noje. Rasime tik vieną kitą apsakymą – apie juos bus atskira kalba –kurie šalia pagrindinio rašytojo kūrybos kelio eina kaip šalutinis ar


98

net atsarginis takelis.Tad pereikime iš pradžių pagrindiniu, prasidedančiu pirmuoju

apsakymu pirmojoje prozininko knygoje. Keturių puslapių apsaky-mėlis ,,Pasikalbėjimas su kareiviu Čiviliu“ – mažytis epizodas, trumpapoilsio valandėlė karinių pratybų metu. Prie leitenanto - pasakotojoprieina kareivis Čivilis ir nedrąsiai, ,,tikrai vaikiškai“ pasiprašo atei-nantį šeštadienį išleidžiamas į namus: mat ,,žmona ligoninėj. Lau-kia“. Leitenantas pažada pakalbėti su vyresniu vadu, ir, persimetędar keliom frazėm, abu kariai nutyla.

,,– Leitenante, ar bus karas? – tebežiūrėdamas į pušų viršūnes,po kurio laiko paklausė kareivis Čivilis“. Ir tai – jau paskutinis ap-sakymo sakinys, lakoniškas, neišraiškingas, toks, sakyčiau, slepia-mosios spalvos kareivišku rūbu aprengtas kaip ir visi sakiniai priešjį. Nedidelis pušynas, žalios vejos lopinėlis, debesiukai danguje, kaž-kur netoliese dalgio žvangėjimas ir karininko vaizduotėj šmėkščio-jančios gražios moterys įdegusiom kojom ir gelsvom suknelėm –tai beveik ir visos vaizdinės priemonės apsakymo fonui sukurti. Ne-drąsus pirmagimio laukiančio jauno tėvo prisipažinimas ir tas jaucituotas netikėtas klausimas – visa medžiaga charakteriui. Čiviliobrolio mirtis kare – vienintelė istorinė užuomina. O perskaitai visąapsakymėlį ir jauti, kad jis netelpa savo kukliame rūbe, kad už kiek-vienos frazės atsiveria minties perspektyva – apie pareigą ir asme-ninę laimę, apie tarnybinių aplinkybių nesudarkyto natūralaus ben-dravimo grožį, apie karo grėsmę ir taikos troškimą.

Dar pirmajame apsakymų rinkinėly pro kiekvienam jaunam au-toriui būdingą polinkį į ,,globalines“ temas (karo žaizdos apsakyme,,Du susitikimai“, pokario išbandymai apsakyme ,,Už lango – dar-ganota gatvė“) ryškėja pagrindinė probleminė Juozo Apučio meni-nių ieškojimų ašis –žmogus tarp žmonių. ,,Judėjimo“ herojus, tarsibėgdamas nuo nelengvų savo minčių ir rūpesčių, įdėmiai įsižiūri įaplinkinius žmones, ne išskirdamas savo likimą iš kitų, o ieškoda-mas jų sąsajų (,,Visi stotelėse išlipsim ir nueisim“). Vairuotoją apsa-kyme ,,Stotyje tebegroja ,,Turkų maršą“ šildo žmonių artumo jaus-


99

mas, o tarp keleivių ir sutikto žmogaus (,,Žmogus kelio pakrašty“)atsistoja daiktai, tegu ir mažaverčiai lentgaliai, bet žmogiškai šilu-mai jau nepralaidūs d a i k t a i.

Prabėgs ketveri metai iki antro tokio pat nedidelio novelių rinki-nio ,,Rugsėjo paukščiai“, po trejų pasirodys ,,Horizonte bėga šer-nai“, ir ištisus septynerius lauksime ,,Sugrįžimo vakarėjančiais lau-kais“ – produktyvumu Juozas Aputis tikrai nepasižymi. Nesileidžiajis ir į platesnius tematikos plėšinius – kiekviename naujame rinki-nyje randi savotiškų ankstesniojo atskambių. Tiktai problemos, už-čiuoptos kūrybinio kelio pradžioje, darosi vis gilesnės, daugiagys-lės, tiktai žmogus, patraukęs tada, tampa vis sudėtingesnis ir prieš-taringesnis, tik santykiai tarp žmonių įgyja vis daugiau atspalvių irniuansų.

,,Svajonių lakūno popieriuose“ (rink. ,,Rugsėjo paukščiai“) pa-sakotojas beveik nesikalba su jo malkas vežančiu žmogum - šofe-riu, įtraukusiu jį į kopūstų vagystę, nežodingai jis pasakoja visą is-toriją ir mums, skaitytojams, bet ,,pasitikėjimo pi1nas netikru-mas“ (savotiška, bet labai tiksli dvasinės būsenos formulė!) žmo-gaus - šoferio elgesyje perteiktas pavydėtinai įtaigiai. Autorius daugvėliau suformuluos jau cituotą išvadą apie kirminėlio galią teisybesudrebinti milžinus, bet ruošiama ši išvada jau dabar, kai vienasherojus nepriimtiną antrojo poelgį įvertina tik tyla. Gyvenime, tiesąsakant, tai įvyksta ne taip jau retai. Yra žmonių, kurie, nekeldamibalso, tiesiog vienu buvimu sugeba tramdyti smarkuolius, sugėdintiakiplėšas, užčiaupti nepraustaburnius. Literatūra neturi galimybiųadekvačiai atskleisti tokią prasmingą tylą – jai reikia atlikti labaisubtilius manevrus: norint tą tylą perteikti. Tuo stipriau užgauna są-monę tokie pavykę manevrai.

Įsidėmėtinas šis apsakymas ir kitu atžvilgiu – nuo jo prasidedasąžinės problemos meninis rutuliojimas rašytojo novelėse. Žmogus- šoferis beveik tikras, kad jo vogti kopūstai bėdos nepridarys – jisnerimauja tik dėl to, ar turi reikalingą popierių malkų savininkas,sąmoningai neatsakinėjantis į pašnekovo klausimus. Bet šiam ne-


100

pavyksta išsklaidyti slogios nuotaikos nei monologu apie vairą, neifamiliariu atvežtų malkų įvertinimu. Bet tai, kad ,,jis pašėlusiu grei-čiu pasileido tuščia gatve“, o pasakotojui pasirodė, kad ,,jis persi-metė į kitą, trečią, išlėkė į vieną, antrą, dešimtą plentą, į visus plen-tus“, dar greičiau reiškia ne sąžinės prabudimą, o persekiojimo bai-mę, pagaliau - tam tikrą pasakotojo požiūrį.

Kitokia dvasinė kolizija išryškėja ,,Skraidančiose obelyse“ (rink.,,Horizonte bėga šernai“), kai nukeliamos sodybos šeimininkas Mi-lašius, gerai pavaišintų komisijos narių patartas ir pats neblogai pa-sivaišinęs, užrašo penkiom obelim daugiau, negu yra iš tikrųjų, norsprieš tai ir nesiruošė tokiai apgaulei.

Siurrealistinė Milašiaus haliucinacija su skraidančiom obelim irypač nedidele balta obelėle, išaugusia ant motynėlės smakro, neti-kėtai apverčia aukštyn kojom novelę, kuri iki tol atrodė kaip leng-vas, net žaismingas labai jau kasdieniškos istorijos papasakojimas.

Naujausiojo rinkinio novelėse ,,Keli žodžiai apie Roką Šimelį“,,,Klausyk, ką sako šuo“ autorius vėl grįžta prie vagies ir sąžinėsproblemos. Vėl – kiek žaismingos istorijėlės, kaip ,,Rokas Šimelisviską darė labai sąžiningai, iš tikro pašaukimo“, kurias staiga per-traukia kaimynų rūstybės prasiveržimas, netikėtai sušvelninamas irmoterų geraširdiškumo, ir labai ,,nepatogaus“ kaltininko primini-mo, kad ir kaltintojų rankos nėra švarios.

Kelias knygas jungianti viena tematinė-problematinė linija nėraatsitiktinė. Išoriškai nedramatizuodamas, publicistiškai neakcentuo-damas, autorius su nerimu fiksuoja pavojingą įtrūkimą individo są-monėje, atsiradusį pereinamuoju laikotarpiu, kai šalia ,,dievo duo-tos“ sampratos ,,mano“ atsirado socialistinių santykių padiktuota,,mūsų“.

Kopūstai iš kolūkio daržo – ne vagystė, valstybės pinigai už ne-sodintas obelis – ne vagystė, spekuliacija namine, apgaudinėjimaspriėmimo punktuose, neteisėtai nukirstas medis – ne vagystė, o nu-švilpti kaimyno pavalkai, nugvelbtas kely viščiukas – jau vagystė,skandalas. Rokas Šimelis tai primena prie žemės jį prispaudusiems


101

vyrams, nesulaukdamas staigaus palankumo, bet vis dėlto, matyt,pasėdamas ir jų sielose abejonės savo teisumu grūdą. Šitokius grū-dus su aiškiai besikalančiais moralinio priminimo daigais sėja savonovelėmis ir autorius. Savotiška atsvara kompromisui su sąžine, kurįšvelniau ar aštriau pergyvena minėtų apsakymų herojai, žmogaussusmulkėjimui per visas Juozo Apučio knygas eina žmogaus oru-mo, savo vertės jutimo, aukštesnių, ne visada aiškiai suvokiamų irįvardijamų dvasinių siekių idėja.

,,Rugsėjo paukščiuose“ yra toks apsakymas ,,Vyrai pievoje“ – be-veik ištisinis trijų šienpjovių dialogas, kuriame išsiskiria nerami pir-mojo, ,,visokiom filosofijom užsiėmusio, mintis apie visuotinio žmo-nių sąryšio būtinybę, apie slegiantį atskirumo jausmą, apie aukštesnęgyvenimo prasmę užgožiančias smulkmenas. Atrodytų natūraliau, jei-gu taip kalbėtų tikri filosofai, na, tegu eiliniai inteligentai, nors tada irjų šnekos galbūt pasirodytų naivokos, bet čia – šienpjoviai, kuriemspradalgį varyti lengviau negu mintį. Bet ką daryti, jeigu ,,būna taip,kad jauti daugiau, o žodžiais kai reikia pasakyti – ir nėr“?

Autorius nesiima nei padėti savo herojams sklandžiau išreikštimintį, nei pakoreguoti juos, nesukelia nė skaitytojo noro aistringaipritarti ar polemizuoti su jais. Šneka sau vyrai, ir tegu… Gražu jauvien tai, kad jų mintys kyla aukščiau rietenų su kaimynais, ,,tai dėlarų, tai su brigadininku dėl kokio tenai darbadienio“. Mintis, aukš-tesnė už žmogaus kasdienybę, už jį patį, yra neabejotina jo augimoprielaida ir sąlyga.

Rinkinyje ,,Horizonte bėga šernai“ šita mintis suskamba ir daž-niau, ir stipriau. Apsakyme ,,Vakaras, paskutinieji prie ežero“ ap-vogti ir skaudžiai savo nelaimę išgyvenę Benediktas ir Dominin-kas, pakviesti į vagių teismą Taline, be žodžių vienbalsiai nutarė tennevažiuoti, ,,taip jiems atrodė geriau, jie valtyje, vakare, ant ežero,buvo didesni“, ,,o menkumo jausmas, apėmęs ir ilgai nepaleidęs,ėmė trauktis“.

Lyg tęsinį dar labai neaiškaus šių kaimiečių suvokimo, kad yražmogaus gyvenime kažkas didesnio už tuos pavogtus pinigus, skai-


102

tome apie Petro Gvildžio liūdesį (,,Horizonte bėga šernai“), kurioįveikti ,,nė pinigai nepaded, nė duona“, nė gegužės šūkavimas. Ne-žino šito liūdesio priežasties nei Gvildys, nei aplinkiniai, pagaliau irpats liūdesys ,,pasitaiko ne taip dažnai gyvenime“, bet suvokimas,kad esi ,,dievas, kuris žino, jog reikės numirti“, jau įsiskverbęs įGvildžio ir panašių į jį pasaulėjautą, dar neradęs tinkamos prasiver-žimo formos, bet vis sunkiau paperkamas duona ir pinigais, vis sun-kiau numaldomas buteliuku.

,,Sugrįžimas vakarėjančiais laukais“ prasideda novele ,,Griške-lis šienauja dvi savaites“. Ir vėl panaši situacija: žmogus pabėganuo kasdienybės, ,,iš to durno alaso“, iš kasdieninių išgertuvių ir ,atsigulęs ant upės kranto, grožisi skaudžiai grynu dangumi ir žie-dais nuberta pieva. Ir taip – dvi savaites, išvarydamas per jas tikkelias pradalges. Gali numanyti, kad Griškelis kažką jaučia, galvoja– autorius apie tai neužsimena nė žodžiu – užtenka vien to ,,šiena-vimo“, kad kasdienybės karuselėje besisuką kaimynai atkreiptų dė-mesį, jog su Juoza kažkas ne taip. Net pats Griškelis, atrodo, drovisisavo būsenos, papriekaištavęs kaimynams (,,Ko dabar žmogui truk-dot?“), jis nusileidžia (,,Važiuojam, ką dabar darysi“), nes puikiaisupranta, kad kaimynams neduoda ramybės jo spiritas. Siužetiškainovelė baigiasi Griškelio grįžimu į kasdienybės karuselę.

Bet minties punktyras nenutrūksta su paskutiniuoju novelės sa-kiniu. Jis veda į platesnę dvasinę erdvę, į tiesos, gėrio ar grožiosferą, kurios traukos jėga veikia tarp kitų pasaulio jėgų ir kai kadajas nugali.

Maksutis iš to paties apsakymo dar neatrado to, ką atrado Griš-kelis, – kerinčio gamtos grožio, tylios vienatvės valandėlių pras-mės, bet pirmasis naujos patirties žaibas jau blykstelėjo ir jo sąmo-nėje. ,,Na, velnias… Na, ir pašėlimas… Tai grožybė!..“ – tik taip jistemoka išreikšti grožio jausmą, bet pats jausmas šiuo atveju svar-besnis už žodžius, kuriais jis išreikštas. ,,Nesiusk, Juoza. gal ir ne-gerai padarėm…“ – tik taip jis temoka atsiprašyti Griškelį už sutruk-dymą, bet ir tokiame atsiprašyme jau išgirsti nuojautą, kad yra kaž-


103

kas svarbiau už kaimynams taip reikalingą ,,buteliuką“.Idėjinę - estetinę tokių novelių įtaigą ir reikšmę lemia – be jau

minėtų Juozo Apučio kūrybos bruožų – autoriaus saikas ir taktas,švelnus prisilietimas prie vos besikalančių polinkio į prasmingesnįdvasinį gyvenimą daigų, atsargus papurenimas to kartais pakanka-mai velėnuoto sluoksnio, kuriame šie daigai ir tegalės įsitvirtinti.

Meno priemonėm analizuojamą dvasinį žmogaus pasaulį būtųgalima palyginti su kūnu, į kurį sluoksnis po sluoksnio skverbiasichirurgo skalpelis, o Juozą Aputį galėtume pavadinti chirurgu, pa-siekusiu ir apnuoginusiu pačius jautriausius nervus, virpčiojančiusnuo kiekvieno prisilietimo – šilto ir šalto, aštraus ir buko, su aukštaįtampa ir be jos. Tokiam nervui nereikia stipraus dirgiklio, tokiamnervui neleistina kraštutinė įtampa – jis to paprasčiausiai neatlaiky-tų. Todėl, man rodos, kiek siaurokas apibrėžimas, kad pagrindinisJ. Apučio rinkinio motyvas yra ,,subtilumo ir taurumo dvikova sugrubumu ir jėga“ (A. Zalatorius). Toks motyvas iš tiesų yra ,,vieto-mis labai akivaizdus, vietomis nustumtas į potekstę“, bet laikyti jįpagrindiniu vargu ar teisinga. Magnetinis laukas, kurį sukuria nuto-lę subtilumo ir taurumo bei grubumo ir jėgos poliai, tėra vienas išlaukų, kurių jėgas jaučiame J. Apučio prozoje. Kasdienybės rutinair dvasinis polėkis, iš vaikystės sklindanti šviesa ir artėjančios se-natvės sutemos, žmonių artumo šiluma ir susvetimėjimo šaltis, gro-žis ir bjaurumas – tai toli gražu ne visos antinomijos, kurių įtamposlauke veikia J. Apučio herojai. Ir kraštutinėse situacijose, – kaip irgyvenime, jie veikia labai retai. Be apsimestinio dramatizmo, kaipmatėme, savo vienatvę paaukoja kaimynams Griškelis, ,,tarpusaviosupratimo dvasioje“ atsiteis už skolas Vacius ir Benediktas (,,Taku įVaciaus kiemą“), nedrasko nesutaikomi prieštaravimai namus palie-kančio Milašiaus (,,Išėjimas iš namų“), tik graudų šypsnį sukelia se-niokiškai dramatizuojama nebūta Jeronimo nuodėmė (,,Pirmosios nuo-dėmės prisiminimas“), nekalbant jau apie tas noveles, kur ,,dvikova“vyksta tarp pirmosios meilės ir paaugliško drovumo, tarp atsitiktiniosusitikimo ir jo pažadintų prisiminimų ir t. t. Grįžtant prie subtilumo,


104

taurumo ir grubumo, jėgos konfrontacijos, prie tokių apsakymų kaip,,Laikrodžio dūžiai“ ir ,,Autorius ieško išeities“, tektų pasakyti, kadtai anaiptol ne patys stipriausi rinkinio apsakymai, veikią greičiau kak-tomuša, o ne Juozui Apučiui būdinga subtilia aliuzija. Pirmajame sudidele menine jėga perteikta praradimo tragedija prievarta įsprausta įjai netinkantį rėmą, antrąjį – vėlgi sukrečiamai stiprų – gadina trysdalykai: pavadinimas, pabaiga ir vieta rinkinyje…

Giliausią įspūdį visoje prozininko kūryboje palieka nuolat stip-rėjanti tolstančios vaikystės, paauglystės, ankstyvosios jaunystės gai-da. Pirmojo rinkinio apsakyme ,,Už lango – darganota gatvė“, ku-riame stipraus socialinio užtaiso dar neatlaiko kai kurios kompozi-cijos siūlės, ant trapių vaikiškų pečių meniškai įtikinamai užkrauna-mas rūsčių pokario išbandymų krūvis. Vaikus, klasės draugus, ne-besutaikomai visam gyvenimui išskiria ne nuo jų priklausančios irgalingesnės už juos aplinkybės – griežta klasių kovos logika. Ir norsapsakymo kompozicijoje (vaikystės epizodas po daugelio metų su-sitikusių žmonių akimis) būta racionalokos konstrukcijos, pati ret-rospekcija į vaikystę atrodė įtikinama ir įtaigi.

Meniškai žymiai įtaigiau vaikystės motyvas suskambo antraja-me novelių rinkiny: ,,Dobilė. 1954 metų naktį“ – viena gražiausiųšio rinkinio novelių. Jos turinys nesunkiai telpa į vieną sakinį: anks-ti netekęs tėvo, o dabar nepagydomai sergančią motiną slaugąs vai-kas audros ir perkūnijos metu ieško nutrūkusios karvės, vienintelėsšeimos maitintojos, randa ją, bet per tai pavėluoja išvažiuoti į mies-tą, kad laiku užsiimtų vietą duonos eilėje. Bet ką reikštų toks turi-nys, jeigu nuo pirmųjų eilučių autorius nepanardintų mūsų į tiesiogfiziškai juntamą artėjančios audros atmosferą, jei tuo pačiu metutaupiomis, bet labai talpiomis detalėmis nebūtų piešiami graudžiaibejėgiškos motinos ir likimo uždėtą šeimos galvos vaidmenį prisiė-musio Martyno paveikslai, jei nespaustų ašaros tas baimės lydimovaiko ir šuns bėgimas dobiliena, pilant lietui ir trankantis žaibams,jei negirdėtum skausmingai tikrų vaiko priekaištų surastai karvei, opaskui į jo galvą nešautų mintis, galingesnė už audros baimę, už


105

visus kitus rūpesčius, – mintis apie duoną. Šiandieniniai paaugliai,duonos kepaliuku žaidžią kiemo aikštelėje, tiesiog nebetiki praei-vio žodžiais, ką toks kepaliukas reiškė jų bendraamžiams prieš tris-dešimt dvidešimt metų. Gal tik sukrečianti meno kalba ir tegali pa-laužti tokį pavojingą netikėjimą.

Subtiliai sustyguotą senutės, žalmargės ir berniuko trio (,,Tik tiktik“) vėl girdime rinkinyje ,,Horizonte bėga šernai“. O novelių tripti-kas ,,Ak, Teofili!“ (iš rinkinio ,,Sugrįžimas vakarėjančiais laukais“),kurio herojus Benas, skaitytojų akyse tarsi peržengia paauglystės –jaunystės ribą, drąsiai laikytinas visos ligšiolinės Juozo Apučio kūry-bos viršūne. Vien šis triptikas, kurį autorius galėjo pavadinti ir apysa-ka, vertas atskiros recenzijos ir straipsnio. Čia tuo tarpu galima apsiri-boti kai kurių šio triptiko idėjinės-meninės vertės komponentų pabrė-žimu. Svarbiausias jų – tas ,,pirmasis brendimo žaibas“, perskrodęsšešiolikmečio Beno sąmonę, ta pasteliškai švelni ir subtili psicho-lo-ginių herojaus būsenų kaita, ta drąsos ir drovumo pusiausvyra, tasnaujo pasaulio ir naujo savęs atradimo džiaugsmas ir jį lydintis prara-dimo jausmas, be kurio nė nesuvoktum laimės pilnumos.

Meninės triptiko sugestijos paslaptis slypi autoriaus gebėjime ne-skaidomai sulydyti šešiolikmečio jausmų autentiškumą su gerokosdistancijos atitolinto pasakotojo išmintimi, komentaru, replika, švie-sios ironijos šypsniu, sulydyti taip, kad sunkiai atskirsi, kur gyvąnepamirštamos Beno vasaros paveikslą perskrodžia jau nutolusiųprisiminimų šviesa, kur baigiasi sugestyvaus meninio vaizdo sukel-tas vienkartinis estetinis išgyvenimas ir kur pradeda kondensuotisilgam saugojimui skirta dvasinė patirtis.

Visas triptikas užlietas kažkokios ypatingos žmogiškų santykiųšviesos ir šilumos, sklindančios ne tik nuo Beno, kuriam pasaulįžydra spalva dažo prabundanti pirmoji meilė, bet ir nuo visų – nuotėvo ir motinos, nuo Mildos ir Vilijos, nuo Teofilio, iš paviršiausgruboko ir niūraus, gyvenimo aplamdyto, bet kažkokių nerealizuo-tų galimybių palaikomo žmogaus, kurio cinizmas, žiūrėk, netikėtaivirsta nuoširdžia išpažintim.


106

Realistinio sodrumo, gyvenimo pilnumos jausmo suteikia tripti-kui jau anksčiau minėtos istorijos istorijėlės – apie Amerikono karvesir Rimydienės obuolius, apie Jono ,,durniavimus“ ir Jūratės likimą.

Kaip retoje novelėje, čia taip tinka autoriaus atsidūsėjimai – sen-tencijos, organiškai įsiterpiančios į siužetą, atskiras istorijėles vieni-jančios į vientisą praradimų – atradimų grandinę, kuri galvanizuo-jama ramia išmintimi, skaidriu liūdesiu ir santūriu džiaugsmu.

Tėve, tėve, stabmeldy tu mano, koks tu didelis, ir kaip gerai, kadtu savo varguose, savo skurde nuo pat kūdikystės neužmiršai tožodžio (gražumas – P. B.) ir iki šiol tebejunti, kaip plevena mėnesie-na. Tėve, kaip gerai.

Ak, Jūrate! Kokie mes būtume dideli, jeigu patirti gautume benuostolių, jeigu viską galėtume krauti tiktai ant kupros, o žvakė,degusi anksčiau, būtų nė kiek neaptirpusi!

Ak, Vilija, Milda, Jonai, Vladai, Amerikone, Milašiau, Vaciuk,Jūrate, Teofili, kaip būtų tuščia gyventi, jeigu taip viskas ir pasi-baigtų, jeigu Benas, vakare paėmęs dviratį, nelėktų kaip pamišęstais takais, prie tų vietų, kur buvo įsmeigtas teodolito trikojis, kurlijo lietus, ir jeigu kartu su tuo, ką vadiname laime, neužsimegztų irkitas vaisius – praradimo! Kokie nelaimingi mes būtume savo lai-mėje!

Novelių triptikas ,,Ak, Teofili!“ labai tiktų ir viso straipsnio pa-baigai: sustoję meninės brandos aukštumoje, į kurią atvedė ne toksjau platus, bet pakankamai ilgas ir iš patikimos medžiagos grindžia-mas kūrybinių ieškojimų kelias, dar galėtume pasvajoti apie jo nu-manomą tęsinį ir gražiu palinkėjimu baigti ilgoką kalbą – visko jukvis vien nepasakysi.

Bet nestabtelėti bent kiek plačiau prie to, kas anksčiau buvo pa-vadinta šalutiniu ar atsarginiu Juozo Apučio meninių ieškojimų ta-keliu, reikštų tendencingai susiaurinti ar nutylėti autoriaus galimy-bes, o gal ir išvengti problemiškesnių pasvarstymų. Taip sakyda-mas, turiu galvoje jo sąlygiškesnio turinio ir formos noveles ,,Žmo-gus matine galva“, ,,Bėgiai ties Prėglium“ (iš ,,Rugsėjo paukščių“),


107

,,Žalias traukinys“, ,,Praradimo aidai“, ,,Tylėdami važiavo greitai“(iš rinkinio ,,Horizonte bėga šernai“), ,,Ledynų šauksmas“ (iš pas-kutinės knygos), dar vieną kitą.

Realistinis menas gali naudotis ir sėkmingai naudojasi įvairiomsąlygiškom formom, padedančiom pažvelgti į vaizduojamą reiškinįiš naujo, neįprasto taško, išbandyti netikėtas meninės analizės gali-mybes, sustiprinti įspūdį, vertinimo jėgą ir t. t.

,,Bėgiuose ties Prėglium“ į tikrą vokiečių sudeginto Žemaitijosmiestelio prisiminimą pasakotojo sąmonėje atsiremia miražinės su-griauto didmiesčio formos, o degančiame balkone-lopšy klykian-čio vaiko vaizdinys virsta reikšminga aliuzija į šiandieninį žvangi-nimą ginklais: ,,Jei tas vaikas t e n, nejaugi ir j i s vėI?

,,Praradimų aidų“ herojus, žvelgdamas į graudžiai šviesius rude-nio laukus, atsiduoda vaikystės prisiminimams, kuriuose lygia gre-ta su atsitiktiniais įvykiais ir neišvengiamais pokario vaikų išgyve-nimais eina keistas sapnas, netikėta vizija, kurių detalės (,,tai nebai-si liga. Ar supranti, kad visai nedaug tereikia – tik patraukti širdįaukštyn“) prasmingai papildo ir pagilina tradicine maniera perteik-tus vaizdus.

,,Ledynų šauksmas’’, tas ,,poetiškas himnas moteriai” (A. Zala-torius)* ** – vientisa metafora, alegorija, išaukštinanti amžinąją mo-teriškumo paslaptį, kuri dengia ir baisų ,,moters vienišumo ledą”, irgyvybę prikeliančią jos širdies šilumą. Autorius subtiliai pereina nuotradicinio gamtovaizdžio (,,Jauna moteris ėjo palei upę. Buvo spa-lio mėnuo, bobų vasara jau pasibaigusi, topoliai beveik nusimetėlapus, medžius dabar perkošdavo vėjas’’) prie psichologinės būse-nos (,,Tuo metu miglotoj tolybėj, a n a p u s n u j a u č i a m o sr i b o s, moteris matė jo veidą, akis, perkreiptą burną’’), vedančios įfantazijos sritį (,,0 vėjas čia visai įsisiautėjo – jis draiko gražius,juodus moters plaukus, žeria sniegą į akis, plaiksto jos trumpą suk-

*** Zalatorius A. ,,…Šio pasaulio grožiui ir gerumui“. – Pergalė, 1977, Nr. 11, p. 174.


108

nelę, čaižo įdegusias kojas. Apačioje jau nieko nematyti, moterisviena lediniame pasaulyje”), kad fantastiškų vaizdų fone išrėktų sa-vo sentencijas (,,koks beprasmiškas būtų menkutės moters riksmaspasaulyje, kuris yra ledinis ir kurčias dar ne visiškai sušalusio žmo-gaus aimanai!’’), o paskui vėl nepastebimai sugrąžintų beveik į rea-lią žemę, virš kurios ima suktis pirmosios snaigės. Apsakymą ,,Le-dynų šauksmas”, visa savo poetinės įtaigos jėga skelbiantį aliarmądėl apokalipsinio vienišumo ledo, dėl tragiško aplinkinių nesuge-bėjimo padėti žmogui, priimi kaip pasisekusį ir prasmingą ne tiknovelės formos, bet ir nuotaikos, psichologinės būsenos eksperi-mentą, kuris praplečia idėjinį-meninį rinkinio diapazoną, liudija sėk-mingą prozininko galimybių įkūnijimą.

Meistriškai sudėliota siurrealistinė mozaika ,,Žalias traukinys’’, ikitikroviško įtikinamumo pakelta absurdiška istorija novelėje ,,Tylėda-mi važiavo greitai’’, geros ironijos pilnas ankstyvasis apsakymas ,,Žmo-gus matine galva’’. Virtuozo pokštas, eksperimentas, tiesiog meist-riškumas čia suteikia naujų niuansų autoriaus žvilgsniui į dvasinįžmogaus pasaulį, tam ryškiam humanistiniam patosui, kuriuo pirmiau-sia mus žavi ir dvasiškai praturtina prozininko kūryba.

Sėkmingai tęsdama gražiausias lietuvių prozos tradicijas, stip-riau įsigalėjusias lyrizmo bei psichologizmo tendencijas praturtin-dama drąsesniais sąlygiškais, paraboliniais vaizdais, Juozo Apučionovelistika tampa ne tik individualiu, išsiskiriančiu reiškiniu, bet irdėmesio verta pamoka, mokykla.


109

NEATSKLEISTØ GALIMYBIØ IÞDAS

(J. Apuèio “Skruzdëlynas Prûsijoje)

Ne pats sugalvojau šį metaforišką pavadinimą – radau jį J. Sprin-dytės monografijoje “Lietuvių apysaka”. Be teorinių šios monogra-fijos autorės samprotavimų, be istorinės žanro raidos panoramos,kuri pateikta šioje monografijoje, šiandien jau sunkoka įsivaizduotirimtą pokalbį apie apysaką – žanrą, geriausiais savo pavyzdžiaisreprezentuojantį beveik kiekvieną reikšmingesnį lietuvių prozos rai-dos tarpsnį, liudijantį svarbiausias jos idėjinių ieškojimų ir meniniųtransformacijų kryptis bei posūkius. Pasiremsime šia monografija irmes, juoba kad analizei pasirinktai apysakai bei jos autoriui literatū-rologė skiria nemaža dėmesio. Straipsnio pavadinimui pasiskolintametafora – taip pat iš jos pamąstymų būtent apie “Skruzdėlyną Prū-sijoje”.

Nurodydamas šiuo metu solidžiausią apysakos žanro teorijos beiistorijos šaltinį, autorius savotiškai pateisina savo atsisakymą leistisį bendresnio pobūdžio svarstymus ir ryžtasi apsiriboti tik kritine kon-kretaus kūrinio analize bei jo interpretacija ir iškelia sau dar vienąpapildomą tikslą –pakeliui atkreipti dėmesį į vieną kitą metodinįtokio kūrinio analizės aspektą. To reikalauja nevienareikšmė patir-tis, sukaupta analizuojant apysaką antrakursių lituanistų auditorijo-je, klausantis karštų diskusijų, aštrios polemikos, kartais labai prieš-taringų vertinimų. Girdėjęs kokių trijų šimtų pašnekovų atsiliepi-mus, pastabas, kategoriškus sprendimus, suglumusiųjų klausimusir pats ne vieną sykį grįžęs prie įsimintų epizodų pasitikrinti kokiosnors detalės, šiandien jaučiuosi pažįstąs apysaką geriau negu priešdešimtį ar trejetą metų. O štai pasitikėjimo, kad į visus klausimus,kilusius ją skaitant, jau turiu atsakymą, iki šiol neįgijau. Dievas ži-no, gal atsiradus tokiam pasitikėjimui nė nebeįdomu būtų ir rašyti

110

apie kūrinį. Bet čia gali kilti ir priešpriešinis klausimas: ir kam toksužsispyrėliškas prisirišimas prie vieno kūrinio? Argi nėra iš ko pasi-rinkti? Būti tai yra, bet kiekvienas pasirinkimas turi savo šaknis,priežastis ir tikslus.

Juozas Aputis – vienas iškiliausių šiandieninių lietuvių prozinin-kų, ir į apysakos žanrą įnešusių ryškų indėlį. Atsiverskime minėtosmonografijios pavardžių rodyklę ir išsirinkime bent keletą šio žanrokūrėjų vardų, kuriems autorė bus paskyrusi kiek daugiau vietos. Chres-tomatinės “Palangos Juzės” autoriui M. Valančiui – 5 puslapiai, “Dė-džių ir dėdienių” autoriui J. Tumui -Vaižgantui – 8, I. Šeiniui (“tikŠeiniaus apysakos atitiko XX amžiaus dvasią”) –12, Šatrijos Raganai11, Vienuoliui – 3. Taip atseikėta klasikams. O amžininkams? Vie-ninteliam R. Granauskui – 12 puslapių. J. Apučiui – 8. Kitiems –daug mažiau. Literatūrologinė monografija – ne enciklopedija, ku-rios sudarytojai kiekvienam vardui dažniausiai iš anksto nustato ribo-tą eilučių ar spaudos ženklų skaičių. Čia – daugiau laisvės, teisės sub-jektyvesniam pasirinkimui, platesnėms sudėtingesnių kūrinių inter-pretacijoms, centimetrais išmatuotas plotas čia tėra vienas iš rodiklių.Bet ignoruoti jį būtų neteisinga, ypač jei tas plotas skirtas ne asmeniš-koms impresijoms, o kūrinio humanistinių vertybių, idėjinių gelmių,jo formos novatoriškumo atskleidimui, tam, ką baigdamas kalbą galiapibūdinti kaip “neatskleistų galimybių iždą”.

Iš keturių Juozo Apučio apysakų “Skruzdėlynas Prūsijoje” – patsmoderniausias, novatoriškiausias kūrinys, nuo idėjinės užuomaz-gos iki susitikimo su skaitytoju praėjęs patį ilgiausią ir labiausiaivingiuotą kelią. Apie tai mums dar teks kalbėti atskirai ir plačiau.Bet kaip vienas iš pasirinkimo motyvų tai nurodytina iš anksto.

“Skruzdėlynas Prūsijoje” – didžiausio rezonanso literatūros kri-tikoje nusipelnęs rašytojo kūrinys. (Siūlau tokio teiginio pagrįstumąpatikrinti savarankiška pažintimi su šį kūrinį liečiančia kritine litera-tūra).

Verta prisiminti ir paties rašytojo santykį su kūriniu. (Kas pirmie-ji atras autoriaus pasisakymus šiuo klausimu?).

Neatskleistų galimybių iždas

111

Ne paskutiniu pasirinkimo motyvu nurodyčiau ir tai, kad apysa-ka iki šiol priklauso prie sudėtingiausių, ne visiems be reikiamų ži-nių ir nuostatų įkandamų kūrinių. Kiek įdomių, kai kada kurioziškųpastebėjimų, nuomonių, interpretacijų teko išgirsti per keletą metų,kai apysaką pasirinkau kaip prozos kūrinio analizės objektą.

O jau pats paskutinis motyvas yra provokuojantis jutimas apysa-kos meninę erdvę persmelkusios paslapties, kurios, galimas daik-tas, neįveiksiu ir šį kartą. Meluočiau, tiesą sakant, tvirtindamas, kadto labai norėčiau. Savotiškas prieštaravimas šiuo klausimu kyla išspontaniško jausmo, kurį sukelia talentingai, poetiškai parašytas kū-rinys, ir ambicingo mūsų (bent daugelio) noro viską paaiškinti ra-cionaliai. Pasakykim iš karto: spontaniškai jausmus veikiančių pus-lapių ir epizodų apysakoje daugiau negu tų, kurie provokuoja klau-simus keliantį ir atsakymų ieškantį intelektą. O vargo – su pastarai-siais daugiau.

Susipažinusieji su apysakai skirta literatūros kritika galės pada-ryti išvadą, kad vieno rakto, tinkančio šiai apysakai, nėra.

Kad ir kokia stilistine maniera būtų parašytas prozos kūrinys,kad ir kokiam žanrui jis priklausytų, siužeto ar fabulos klausimasyra jei ir ne privalomas, tai bent visiškai teisėtas. Apie ką? – pirma-sis ir galbūt dažniausias klausimas pradedant pokalbį apie knygą.J. Sprindytė į šį klausimą atsako taip (beje, lygindama “Skruzdėly-ną Prūsijoje” su kita J.Apučio apysaka – “Rudenio žolė”): “Dakta-ras Benas, jau sirgdamas, operuoja talentingą būsimąją dainininkęGildą, kuri dėl jo kaltės ne tik netenka balso, bet atsiduria beprotna-myje. Skruzdėlyno Prūsijoje (1998) fabulos išeities taškas tarsi at-virkščias – istorijos mokytojas Joris Globys išgelbsti po traukiniupuolusią mergaitę Gvildą, bet pats netenka kojos. Vienoje apysako-je ji – jo auka, kitoje jis – jos auka, bet toliau fabulų sklaida (idėjoslygmeny) visiškai sutampa: abiejose apysakose tai egzistencijos pras-mės ir tiesos ieškojimas. Kaltininkai ir aukos yra identiški savo dva-sios alkiu, grožio pojūčiu, teisybės siekiu, atsakomybės jausmu, su-gebėjimu mylėti ir pasiaukoti artimui. Jie begali išbūti arba numirti


112

tik solidarizuodamiesi. Rudenio žolės veikėjai užsisklendžia ligoni-nėje, paneigdami “sveiką protą”(bukumo, unifikacijos, vartotojiš-kumo analogas Apučio poetikoje), o Joris ir Gvilda išvažiuoja į tuš-čią Prūsijos žemę su išdeginta istorine praeitimi ir kultūros griuvė-siais” (p.301).

Pacitavau netrumpą ištrauką ne tik dėl to, kad joje yra daug svar-bių, nors ir neišplėtotų įžvalgų, kurios gali būti geras stimulas sava-rankiškiems jauno filologo apmąstymams, bet ir todėl, kad vienufabulos traktavimo aspektu mūsų nuomonė skirsis nuo autorės. Mūsų- ne stilistinė figūra, o būtent gramatinė daugiskaita, už kurios stovimano minėti trejų ar ketverių metų antrakursiai. Ne itin džentelme-niška kitu atveju būtų naudotis tokiu argumentu: nei kūrinio pras-mė, nei jo vertė nenustatoma “balsavimu”. Bet čia – atskiras atvejis.Tai, ką šiandien galiu laikyti lyg ir kolektyvine prielaida, ateinantįrugsėjį vėl neteks galios, ir viskas prasidės iš naujo: vėl bus reiškia-mos įvairios fabulos versijos, brėžiamos linijos, realybę skiriančiosnuo “kito pasaulio”, vėl bus painiojamasi bandant nustatyti, kas apy-sakoje pakuždėta blaivios autoriaus ( ar personažo) sąmonės, kaskyla iš pasąmonės gelmių, o kas tiesiog priklauso prie … ”nesąmo-nių”, vėl nežiūrint į tai, kam – autoriui ar personažui – jas priskirsi.Ir vėl reikės bendromis pajėgomis ieškoti to paslėpto stebėjimo punk-to ar atviresnės apžvalgos aikštelės, kuriais autorius naudojosi rašy-damas savo kūrinį, o mums tenka atrasti, norint kuo adekvačiau jįperskaityti.

Akcentuodamas tokį siekį, aš jokiu būdu nenoriu nei sau surasti,nei kitiems pasiūlyti kokį nors vieną teisingą apysakos perskaity-mo ir interpretavimo būdą - tai būtų baisus kūrinio, kaip daugiap-rasmio fenomeno, nuskurdinimas. Bet maksimaliai išnaudoti tai, kąduoda meninis tekstas, neleisti savo fantazijos ganytis į lankas, ku-riose nė nebelieka autoriaus buvimo ženklų, vis dėlto turėtų būtiskiriamuoju jaunojo filologo bruožu.

Nesimėgaudamas įvairiomis peripetijomis, kai viena ar kita fa-bulos traktuotė pasirodydavo neatlaikanti kritikos, neleidžianti su-


113

vesti galo su galu, aptarsiu versiją, kurią galiausiai priima daugumair sunkiausiai įveikia labiausiai užkietėję oponentai. O ji yra, galimasakyti, diametraliai priešinga ir cituotai J. Sprindytės nuomonei (“is-torijos mokytojas Joris Globys išgelbsti po traukiniu puolusią mer-gaitę Gvildą, bet pats netenka kojos”), ir dešimtims kitų, kurioserealybės ir fantazijos riboms gana dinamiškai pasislenkant į vienąar į kitą pusę, nupjauta koja ir išgelbėta mergaitė lieka nepajudina-mais fabulos atramos taškais. Net darydama prielaidą, kad “galbūtšis apsisprendimas (išvykimas į negyvą Prūsiją – P.B.) – tik vidinėstikrovės įvykis, Jorio sapnas”, J. Sprindytė, kaip ir absoliuti skaity-tojų dauguma, rodos, neabejoja, kad bent jau iki išvykimo į Prūsijąviskas vyko tikrovėje, o ne sapne.

O jeigu vis dėlto viskas vyko sapne? Tik sapne? TIK SAPNE.Nuo šios akimirkos retorinį klausimą mes jau tvirtai pakeičiam

teiginiu ir, nebevaidindami nuolatinės diskusijos su oponentais, ryž-tamės į viską žiūrėti per sapno logikos, sapno fiziologijos, sapnoestetikos, sapno prasmės prizmę.

Jau pats apysakos pavadinimas – “Skruzdėlynas Prūsijoje” –sig-nalizuoja skaitytojui apie kiek neįprastą realybės objektų sugretini-mą ir sąsajas: istorinė sąvoka, kelianti nevienareikšmes asociacijas,ir ne visuomenės, civilizacijos, kultūros , o gamtos pasauliui pri-klausantis objektas, jeigu kokiu nors būdu ir sietinas su pirmuoju,tai bent ne tiesiogiai.

Apysakos pradžia – puslapis kursyvu pateikto teksto, savotiškasprologas, kuris, kaip teko ne kartą įsitikinti, paprasčiausiai pamirš-tamas, kai tik atsiduriama pagrindiniame apysakos erdvėlaikyje, kaitik pagauna iš pradžių lyrinė nuotaika, o vėliau – dramatiško įvykioįtampa. O nereikėtų pamiršti: šitas puslapis – daugiau nei įprastinisprologas. Tai – savotiškas raktas, apie kurį jau buvom užsiminę.

Tad ką gi būtina įsidėmėti ir prisiminti? Pirmiausia, kad tai – iš-trauka iš Jorio Globio laiško namiškiams. Kad jis išvykęs į Kara-liaučių ir kasdien važinėja po jo apylinkes. Kad jį slegia nuniokotokrašto vaizdas. Kad jis jautriai išgyvena šio krašto istoriją (“Viskas


114

čia alsuoja praeitim”). Kad jis nėra patenkintas ir savo šalies istorija(“Kada į savo istoriją, į savo gyvenimą galėsime žiūrėti švariomisteisybės akimis?). Kad nelinksmus kelionės įspūdžius Joriui dar la-biau apkartina matyta šiurpi avarija ir tramvajaus suvažinėtos senu-tės mirtis. Kad nuo to laiko jis sapnuoja keistus sapnus.

Keletas klausimų gali kilti, tik perskaičius šitą laišką: kas tas Jo-ris Globys su keistoku savo vardu ir pavarde? Ko jis ten vienastrenkėsi į tą Karaliaučių ir ko dabar ieško jo nykiose apylinkėse?Koks jo ryšys su istorija ir kokios pretenzijos jai? Ką reiškia tasintriguojantis epizodas su geraširdžiu milicininku, padėjusiu pasi-klydusiam keliauninkui “iš gatvių labirinto išvažiuoti į Lietuvos pu-sę” ? Bet pirmuosius būtinus atsakymus gauname labai greitai: JorisGlobys – istorijos mokytojas, dėl savo specialybės ir pareigų nuolatjaučiąs dvasinį diskomfortą, akivaizdžiausiai išreikštą scenoje su de-vintoku, išpyškinusiu į akis baisų priekaištą ne tik dėl melo (“Netie-są sakot.”), bet ir veidmainystės (‘Namie pats sau aiškinate kitaip…”).Praleisti dalį savo atostogų krašte, taip artimai susijusiame su Lietu-vos istorija, atrodo labai natūralus istoriko apsisprendimas. Kanki-nanti mintis apie suklastotą ne tik lankomo krašto, bet ir savo šaliesistoriją atrodo visai suprantama. Slogūs įspūdžiai iš nuniokoto kraš-to (kuriame kažkada gyveno mūsų baltiškojo kraujo broliai prūsai,kuriame liepsnojo sukilėlių laužai ir žuvo legendinis paskutinio su-kilimo vadas Herkus Mantas, krašto, kuris vėliau buvo mūsų kultū-ros ir rašto lopšys, M.Mažvydo ir K.Donelaičio žemė, o dar vėliau –Vokietijos imperijos dalis, turtingiausias jos aruodas), kuriame šian-dien (sakykime, apysakos rašymo metu) šeimininkauja tik visuo-met savo dislokacijos vietos laikinumą jaučianti armija ir tikrais šei-mininkais netapę iš įvairių geografinių platumų surinkti naujieji ci-viliai kolonistai, iš tiesų yra autentiški ir realistiški, ką galiu patvir-tinti kaip liudininkas, beveik tuo pačiu metu, kaip ir Joris, trankęsispo šitą kraštą.

Mąstančiam žmogui asociacijos apie Prūsijos ir Lietuvos likimoistorines paraleles bei priešpriešas peršasi pačios savaime. Ir nieko


115

iš to, ką matai, ką žinai, ką jauti, negali pasakyti, išrėkti garsiai: neiistorinės tiesos, nei slogių įspūdžių, nei nerimastingų nuojautų arnuotaikų. Išsprūdo neatsargus retorinis klausimas namiškiams (“Kadaį savo istoriją…”), ir tai jauti pareigą atsiprašyti… Ir tik slaptosesąmonės kertelėse, o gal pasąmonės gelmėse glūdi net sau pačiamgal ne visada iki galo suformuluotos mintys, aspiracijos, viltys, nuo-jautos, impulsai.

Tik nekontroliuojamame, jokiai cenzūrai nepavaldžiame sapnegali baigti užgniaužtas mintis, realizuoti siekius, sulaukti vilčių išsi-pildymo.

Šioje vietoje savo mielą klausytoją ir pašnekovą galiu pakviestipaskaityti kai ką iš rimtos mokslinės literatūros apie sapnus, kaipanksčiau kviečiau perskaityti apysakos žanro teoriją ir istoriją ap-mąstančią monografiją. O pats, neatsitraukdamas nuo teksto, ne-duodamas nežabotos laisvės fantazijai, kaip archeologas iš šukiųbandau suklijuoti, rekonstruoti Jorio Globio dvasinę būseną, tų keis-tų, nesibaigiančių, kai kada tiesiog fantasmagoriškų sapnų priežas-tis. O iki to laiko, kol sukaupsime daugiau teorinių, mokslinių žiniųapie sapno fiziologiją, pasitenkinkime bent glaustu enciklopediniušio fenomeno apibrėžimu. “SAPNAS – vaizdai ir mintys, išgyvena-mi miegant. Sapnų siužetai dažnai būna nelogiški, nerealūs. Sap-nuojantysis gali būti tiek sapnuose regimų įvykių stebėtojas, tiekveikėjas. Dažniausiai sapnas kyla greitojo (paradoksinio) miego fa-zėje, kuri ilgėja, artėjant rytui. Manoma, kad sapnai priklauso nuolimbinės sistemos, smegenų sistemos tinklinio darinio ir didžiųjųpusrutulių žievės aktyvumo santykių, smegenų darinių, susijusių sujutiminiu pažinimu, mąstymu, emocijomis, atmintimi. Pirmąjį psi-chologiškai pagrįstą sapnų aiškinimą pateikė Aristotelis. XIX a. pa-baigoje - XX a. sapnus imta laikyti pasąmonės reiškiniu (Z. Froi-das), žmogaus realaus gyvenimo papildymu (kompensacija), žmo-nių visuom. patirties reiškimusi (A. Adleris, K.Jungas), aiškinti tuo,kad miegant galvos smegenyse išlieka nenuslopintų jaudinimo ži-dinių (I. Pavlovas)” (LTE, 10 t., 30 p.).


116

Reikia iš anksto susitaikyti su mintimi, kad visų net savo pačiųsapnų priežasčių, vaizdų ir vizijų ištakų neišsiaiškinsime, nebentpriartėsime prie jų gudriai kokio psichoneurologo kamantinėjamiir, deja, jau ne literatūrinių interesų, o kokių nemalonių aplinkybiųverčiami. Tad pasidžiaukim kol kas, kad tai – Jorį Globį, o ne muskamuojantys sapnai, kuriuose kasdieniški mus supančio pasauliodaiktai ir reiškiniai, mūsų sukauptos žinios ir mus kankinančios min-tys, mus slegiančios nuojautos ir nuolat lydintys troškimai keisčiau-siu būdu persipina , transformuojasi, kartais gal net kokį realų spren-dimą sunkesnėje situacijoje pasiūlydami, bet dažniausiai dar labiauviską mumyse pačiuose sujaukdami. Laimei, daugelį sapnų greitaipamirštam. O gal ne laimei? Užmiršęs būtų Joris Globys savo sap-nus, ar “nesusapnavęs” jų J. Aputis, ir lietuvių literatūroje neturėtu-me vienos poetiškiausių ir turiningiausių apysakų.

Bet skaityti “Skruzdėlyną Prūsijoje” vien kaip talentinga žodžiomenininko ranka perteiktus sapnus būtų ne tik per didelė prabanga,bet ir neišvengiamas praradimas. Gyvenime neretai gana dėmesingaiišklausydami kokio egzotiško sapno atpasakojimą, turbūt pritrūktu-me kantrybės, jei tas atpasakojimas tęstųsi per ilgai. Apysakoje tokio“atpasakojimo” klausomės keletą valandų ne todėl arba ne vien to-dėl, kad mus užburia tų sapnų keistumas ar egzotiškumas, o todėl,kad už sapno ar per sapną pamatome ar nujaučiame įdomų, intriguo-jantį žmogų. Prozininkai kuriamo meninio charakterio atskleidimuituri begalę vaizdinių, ekspresinių priemonių, ir mes, skaitytojai, daž-nai jau kūrinio pradžioje ar viduryje galime bent pačiais bendriausiaisbruožais apibūdinti tą charakterį. Jorį Globį taip apibūdinti būtų ne-lengva ne tik apysakos pradžioje, bet ir jos pabaigoje: autorius beveiknekreipia dėmesio į savo personažo išorę, niekur nesileidžia į detales-nį jo biografijos perteikimą, pateikia tik minimaliausias žinias apie jodarbą ir šeimą, neleidžia skaitytojui pasiklausyti jo žodžių kokiojenors buitinėje situacijoje. Tad net užvertę apysaką, bent kiek sutrikędėl savo ribotų įžvalgų, negalime atsikratyti klausimo, į kurį kitokiopobūdžio kūrinyje jau seniai būtų atsakyta: kas tu esi, Jori Globy?


117

Iškėlus ar išsikėlus tokį klausimą, nereikėtų žvalgytis pagalbosiš šalies: kuo savarankiškiau dalyvausime kūrybiniame procese, kuoindividualiau suvoksime ar įsivaizduosime pagrindinį apysakos per-sonažą, tuo prasmingesnis bus pats apysakos skaitymas, tuo sau-giau atminties talpyklose bus mūsų patirtiems įspūdžiams. Ir jeigučia ryžtuosi pateikti savąjį Jorio Globio vaizdinį, tai ne todėl, kadnorėčiau kam nors jį primesti, o todėl, kad lygiomis su pašnekovaisteisėmis dalyvaučiau meninių kūrinio prasmių paieškose. Mano (kaipir kitų mano kartos žmonių) privilegija, lyginant su devyniolikme-čių skaitytojų, yra tik keturiais dešimtmečiais ilgesnė biografija, di-desnė gyvenimiškoji patirtis ir platesnės galimybės identifikuotis suliteratūrinio personažo išgyvenimais, lengviau suvokti už teksto ei-lučių nujaučiamas istorinio laiko realijas. Bet šita privilegija negalibūti absoliutizuojama: meninio kūrinio gyvybingumas, jo reikšmėir vertė kaip tik ir priklauso nuo to, ko ir kiek jame randa sau kiek-vienas skaitytojas ar kiekviena skaitytojų karta. Tad ne tik nepri-mesdamas niekam savo požiūrio, bet – priešingai – skatindamaslaisvą individualų santykį su kūrinio siužetu, charakteriais, poetika,dalinuosi tik savo vaizdiniais.

Joris Globys – man – yra nelengvą dvasinę krizę išgyvenantis anų,tarybinių laikų žmogus, negalintis laisvai realizuoti nei savo – istori-ko –specialybės teikiamų žinių bei galimybių, nei savo – pedagogo –profesijos ir pašaukimo, nei universalesnių žmogiškų aspiracijų.

Kaip istorikui, ieškančiam patikimų šaltinių ir liudijimų, objek-tyvaus istorijos raidos vaizdo, jam užtrenktos reikalingų archyvų irspecfondų durys. O tai, kas vienokiu ar kitokiu būdu pasiekta, suži-nota, apmąstyta, bet prieštarauja oficialioms “istorinėms” ( ne isto-rinėms, o greičiau politinėms, ideologinėms) dogmoms, uždraustaskelbti kaip didžiausia erezija.

Mokytojo profesija ir padėtis šitos kolizijos ne tik nepalengvina,bet ir dar labiau ją apsunkina: ką siauresniame profesionalų rate arpatikimoje šeimos, bičiulių aplinkoje dar galima, palyginus, saugiaiaptarinėti ir vertinti, to jokiu būdu negalima ištarti iš viešos tribūnos


118

ir juo labiau mokyklos klasėje.Kaip ir didžioji visuomenės dalis, Joris Globys skaudžiai jaučia

daugelį socialinės ir dvasinės erozijos, destrukcijos, marazmo reiš-kinių, bet garsiai prabilti apie juos, rėkte išrėkti savo požiūrį, nuo-monę, tiesą reikštų neišvengiamos bausmės laukiantį iššūkį. Baus-mių nomenklatūros būta gana turtingos ir rafinuotos – nuo neišven-giamo darbo praradimo iki specialių psichoneurologinių ligoniniųir rūpestingai nuo pasaulio slepiamų politinių kalinių lagerių.

Jaunesnis skaitytojas, negirdėjęs, neskaitęs apie tai, daugelio pa-minėtų dalykų, išreikštų atviru tekstu, apysakoje neras, o gausiassubtilias užuominas ne visada pajėgs iššifruoti. Šiuo atžvilgiu tamtikras istorinis komentaras atrodo būtinas. Kaip ir apysakos parašy-mo data: 1967 - 1988. Tikras dalykas, kad autorius nerašė apysakosdvidešimt metų. Tikra ir tai,kad ją buvo bandyta atiduoti spaudai.Bet redaktorių su išgąsčio ir įspėjimo intonacijomis autoriui buvopasakyta: “Tu – ką!?” Be specialios apysakos genezės analizės, berankraščių ir variantų palyginimų sunku būtų ką nors pasakyti apietai, kuo papildytas kūrinys ryžtantis atiduoti jį skaitytojui jau Atgi-mimo metu, Nepriklausomybės išvakarėse. Tai būtų pakankamaiperspektyvus ir prasmingas darbas jaunam literatūrologui. O kol kasskaitome tai, ką turime prieš akis.

Idėjinį, socialinį Jorio Globio nepasitenkinimą, dvasinį diskom-fortą aiškiai stiprina ir buitinio ar psichologinio pobūdžio veiksniai:nykūs įspūdžiai, patirti senojoje prūsų žemėje, sukrečianti tramva-jaus partrenktos senutės mirtis, kai kurie kiti spėtini, bet tekste ne-įvardinti dalykai (gal atšalę šeimyniniai santykiai, gal širdin smigte-lėjęs koks tramdytinas ar tramdomas jausmas, gal retkarčiais aplan-kanti ar nuolat kankinanti mintis apie profesijos pakeitimą, sunkiaipraktiškai realizuojamą, bet gundančią idėją mesti viską ir pasitrauktiiš visuomenės, kurioje negali laisvai realizuoti nei savo prigimties,nei sukauptų žinių, nei pašaukimo?).

Skaitytojui nesuteikta galimybė daug ką įvardinti labai konkre-čiai su kaupu kompensuojama daug platesne erdve jo abstraktes-


119

niems pamąstymams, netikėtoms individualioms įžvalgoms, subti-lesnėms nuojautoms.

Negaliu neįspėti savo skaitytojo, kad pirmą kartą apysaką skai-tantysis nepatirs daug ko, kas jam turi vertis iš lėto: nuosekliai skai-tant kūrinį antrą ar kelintą kartą, grįžtant prie atmintin įstrigusių epi-zodų, vaizdų, detalių.

Šiaip ar taip, bent šiam apysakos perskaitymui “raktu” imama ket-virtoji Jorio Globio laiško namiškiams pastraipa: “Nuo to sykio sap-nuoju keistus sapnus. Šitaip dar nebuvo: vos spėju užmigti, matauvakarykščio sapno tęsinį. Keista, kad sapnuoju, rodos, apie save, betviską matau tarytum iš šalies, lyg man kas apie mane pasakotų”.

Atkreiptinas dėmesys į modalumo raišką cituotose eilutėse: ro-dos, tarytum, lyg. Tokiu būdu autorius formuoja savotišką sutartį suskaitytoju, orientuodamas jį ne į buitinį konkretumą ir vienareikš-miškumą, o į sapno specifikos diktuojamus paslaptingus šifrus, sim-bolių daugiareikšmiškumą, “blaiviu protu” nepaaiškinamų sapnuo-jančio žmogaus sąmonės ar pasąmonės išdaigų natūralumą ir patei-sinamumą.

(Tolesnė mūsų kalba apie kūrinį galėtų vingiuoti keliais maršru-tais: “keistų” sapno vaizdų šifravimas - ezopinės kalbos skaitymas -sapno poetikos ir apysakos kompozicijos ryšys bei priklausomybė -sąlyginio vaizdo reikšmės ar daugiareikšmiškumo fenomenas - me-ninės individualybės raiška - stiliaus individualumas).

Suprantu, kad mano pasiūlytas raktas ne visiems vienodai leng-vai atrakins apysakos paslapties duris: pats su juo esu ilgokai gai-šęs. Ir ne tik skaitytojas bus dėl to kaltas. Kai būsim padarę viską,kas nuo mūsų priklauso, gal išdrįsim vieną kitą abejonę ar priekaiš-tą net autoriui pasakyti? Pavyzdžiui, kad neužtenka tos trumpos ci-tuotos pastraipos, kad iš karto įsijaustum į situaciją, kurioje, rodos,sapnuoji apie save, bet viską matai iš šalies. Man rodos, ir pačiamautoriui iš pradžių sunkokai sekėsi pagauti tiksliausią tonaciją: pir-muosiuose apysakos puslapiuose, net pastraipose stygos dar tik de-rinamos, o mums negirdimą kamertoną turi nebent pats autorius.


120

Palyginkime keletą teksto segmentų. “Daug buvo praėję pavasarių,ir ievų daug nužydėjo Šešuvies pakrantėse” – taip prasidėti gali ne-bent kokia sakmė ar jos stilizacija paremtas epinės prozos pasakoji-mas. “Lėtai sukosi mažas istorijos tekinis Šešuvies pakrantėse”. Ki-tu atveju į šį sakinį dėmesį greičiausiai atkreiptume dėl to, kad jamebeveik bendrinė metafora “istorijos ratas” prasmingai individuali-zuota dialektizmu “tekinis”. Bet konkretaus kūrinio kontekste tokssakinys atkreipia dėmesį ir dėl kitko: pirmiausia pagalvojame, kadšitas istorijos mokytojas dar yra ir rašytojas, ne šiaip jau pasakojantissavo istoriją, bet sąmoningai ieškąs efektyvių raiškos priemonių (prieštai buvo dar viena reikšminga metafora “painiodavosi istorijos pin-klėse”). O kai pastraipa užbaigiama lyg iš neoromantikų eilėraščioištraukta eilute “į ilgesio ir nerimo tolybę”, imi įtarti, kad pasakotojasdar ir poeto gyslelę turi. Dar vienas stilistinis registras, sietinas su ko-mizmu ar grotesku,kaip jo forma, įjungiamas trečioje pastraipoje: “JorisGlobys dabar stabteli, vartalioja akis, varo artyn vienas kito akių obuo-lius, norėdamas pamatyti, kas ant jų parašyta”.

Visa tai – galima, įmanoma ir gal per daug nė nekrįstų į akis, jeine ta užuomina apie keistus sapnus – toks “stygų derinimas” susapno poetika dar beveik nieko bendra neturi. Bet jau kitame pusla-pyje pro pravažiuojančio traukinio vagono langą pamatyta “žila-galvė išdžiūvusi moteris kaulėta ranka” man primena “kaulėtą ran-ką” iš laiško ir tampa pirmuoju signalu, kaip reikėtų skaityti apysa-ką – kaip sapnų atpasakojimą. Tokią nuostatą paremia ir tokie dvi-prasmiški teiginiai apie Globio prieitas sodybas: “nesvarbu, kad pokilometro ar dviejų Globys priėjo kelias sodybas. Ko gero jos buvomatytos ne sykį”. Nuoseklus realistas, dažnai lyriškai pasaulį suvo-kiantis ir psichologinio personažų autentiškumo siekiantis prozinin-kas J. Aputis niekur kitur šitaip kalbėti sau neleistų: jeigu maršrutaspalei gelžkelį yra Globiui toks įprastas, tai ne kilometro (“po kilo-metro ar dviejų”), o tiesiog kelių žingsnių tikslumu jis turėtų žinotituos atstumus, o abejonė (“Ko gero , jos buvo matytos ne sykį”)būtų jau nieku gyvu nepateisinama. Ir atvirkščiai, toks neapibrėžtu-


121

mas yra visiškai autentiškas sapno prigimčiai ir poetikai. Taigi auto-riaus pasiūlytos žaidimo taisyklės jau beveik priimtos (tik dar kartąprimenu: ne iš karto, anaiptol ne iš karto!). Bet mūsų laukia sun-kiausias sprendimas: priskirti sapnui ir visą dramatišką istoriją sumergaite “avietinės spalvos suknele”, nuplėšti nuo Globio pasiau-kojančio gelbėtojo, vos ne didvyrio aureolę, degraduoti žygdarbįiki tam tikrų ambicijų turinčio individo slaptos svajonės, “realizuo-tos” sapne. Suprantama, kiek daug tokiu atveju atimama ne tik išpagrindinio apysakos personažo , bet ir iš skaitytojo. Ir vis dėlto,jeigu iš tiesų būtų įvykę tai, kas neva įvyko, Jorio prisiminimai turė-tų atrodyti kitaip, negu jie pateikiami dabar: neliktų juose tiek vietostai grožio (ir gamtos, ir “pro ilgus pirštus į rytmečio saulę” žiūrin-čios mergaitės) poetizacijai, tai detalių metaforizacijai (“garvežyslyg didžiuliais kumščiais mosuoja stūmokliais” arba “lyg liūtas ko-kiame cirko renginy mergaitė nori pralįsti pro garvežio ratą”), tamsiurrealistiniam vaizdui, kuriame “lyg perlūžęs rugio stiebas per bė-gį viksteli mergaitės ranka, o pats tartum migloj pajunta skausmąkojoje”. Patyrusiam realistinės prozos meistrui meninė intuicija tik-riausiai būtų pašnibždėjusi, kad šiam įvykiui netinka nei tokia puošniveiksmo scenografija, nei nuotykiniams, detektyviniams žanramsįprastas paskutinių sekundžių efektas. Šie argumentai turėtų padėtipašnekovui ryžtingiau apsispręsti sapno naudai, sušvelninti nusivy-limą, vietoj didvyrio pamačius sapnuojantį fantazuotoją.

Ar reikia šioje vietoje komentuoti, kad taip pakreipdami kalbąmes nemetame kritiško vertinimo šešėlio nei ant apysakos autoriaus,nei ant jos pagrindinio veikėjo. Mums svarbu parodyti, kokius sun-kumus tenka įveikti kad ir patyrusiam autoriui, pasukusiam netradi-ciniu keliu, koks atsakingas momentas yra ne tik orkestro instru-mentų, bet ir žodžio stygų suderinimas ir kaip turi savo dėmesį su-koncentruoti profesionalus skaitytojas, nuo pačios skaitymo pradžiostampantis savotišku bendraautoriumi. Praleisdamas keletą puslapių,sapno versiją norėčiau paremti dar vienu epizodu , kuriame Jorįligoninėje aplanko jo mokyklos pasiuntiniai. Visa scena turi aiškiai


122

ironišką atspalvį: ir drąsesnė, “apmokyta” mergaitė, ir jos su patosutariami žodžiai, ir “kažko” sumaišymas, ir tai, kaip jauna mokytoja“pagriebusi paspaudė” jo ranką, ir tai, kaip “delegacijos nariai, ratupraeidami pro didįjį (išskirta mano – P.B.) Šešuvies pakrančių žmo-gų, atsisveikino ir dingo už durų”.

Dar kartą pasvarstykim: jei Joris Globys tikrai būtų atlikęs tai, kąsusapnavo, tai vargu ar jam kiltų noras pasišaipyti tegu ir iš sureži-suoto vaikų pagarbos spektaklio ir jau tikrai, net žiūrint į save iššalies, neapsiverstų liežuvis vadinti save didžiuoju.

Tuo sapno bylą ir užbaigsime, primindami pradžioje suformuluo-tas nuostatas: pirma, tai tėra vienas iš galimų apysakos interpretavi-mo būdų; antra, kam pats įvykio detektyviškumas ar personažo did-vyriškumas yra svarbesni už “santarvę” su skaitomu tekstu, tas galisapno pradžią nukelti į tą vietą, kurioje be jo išsiversti jau nebegalės.

Bet ir vieniems, ir kitiems teks aptarti bent du klausimų ar aspektųkoncentrus. Vienas suksis apie sapnų grandinės turinį, sapno ir tikro-vės ryšį, antras – apie sapno poetiką, meninę apysakos įtaigą. Dargeriau, žinoma, būtų, jei mums pavyktų – net analizuojant – abu šiuoskoncentrus “užmauti “ ant vienos ašies, keistus Jorio Globio sapnuslėmusią jo patirtį, išgyvenimus ir siekius matuojant ne tik idėjinių nuo-statų, etinių principų matais, bet ir estetinio sugestyvumo kriterijais.Kitaip sakant, nuolat prisimenant (nebūtinai – kartojant), kad apskri-tai mene ir ypač žodžio mene bet koks turinys prasmingas tik tuoatveju, kai jis turi jam tinkančią, estetiškai veikiančią formą. Pastarojisavo ruožtu gali būti, turi būti ir dažniausiai būna turininga.

Kaip idealą iškeldami kūrinį, kuriame turiniui suteikta natūra-liausiai jam deranti forma, o atskiri jos elementai dar pasižymi irautonomišku turiningumu, pabandykime šio idealo šviesoje bentbendriausiais bruožais aptarti būtent “Skruzdėlyną Prūsijoje”. Netik teoriškai samprotaudami, bet ir aukščiau aptartą socialinę, ideo-loginę sovietmečio atmosferą prisimindami, galime konstatuoti, kadsapno forma buvo sąmoningas ir tikslingas rašytojo pasirinkimas,leidęs jam paliesti kankinančius klausimus, prie kurių buitinio rea-


123

lizmo poetika net prisiartinti nebūtų leidusi. Taigi turiniui buvo su-teikta efektyvi, adekvačiausiai autoriaus siekius padedanti suvoktiforma. Suprantama, – ne vienintelė, bet viena iš galimų. Kita vertus,sapno forma ne tik leido vaizdingai atskleisti tai, kas apysakos auto-riui ir jos protagonistui nedavė ramybės, kankino kiekvieną dieną,bet ir gerokai išplėtė, praturtino įsivaizduojamą pirminį apysakosturinį, nuo konkrečios socialinės ar psichologinės patirties pakelda-ma jį į universalesnių žmogiškų išgyvenimų ir vertybių aukštumą.

Griežtai atskirti, kur baigiasi kasdieninės socialinės patirties “že-mumos” ir kur prasideda universaliųjų žmogiškų išgyvenimų aukš-tumos, nėra nei lengva, nei būtina. Normalias savo raidos galimy-bes turinčioje literatūroje tie dalykai taip natūraliai integruoti, kadbandymas net analizės tikslais juos išskirti galėtų pasirodyti nerei-kalingas ar bent labai abejotinas. Bet mes kalbam apie kūrinį, gimu-sį ne normalių, o smarkiai suvaržytų literatūros raidos galimybiųepochoje, kurioje veikia daugybė tabu ir ne mažiau direktyviniųnurodymų, kurioje daug kas priklauso ne nuo talento, o nuo įtariosredaktoriaus ar cenzoriaus akies bei plunksnos.

O įtariai akiai čia buvo kur užkliūti. Ne apie atskirus epizodus,monologus, detales kalbu (tokių ne viename rankraštyje pasitaiky-davo, juos būdavo siūloma pačiam autoriui “pataisyti”, jie buvo ne-gailestingai redaktorių ir cenzorių braukomi) – visa apysaka per-smelkta rezistencinės laisvamanybės: akivaizdus nepasitenkinimasesamu gyvenimu ir “kitokio gyvenimo” ilgesys, susinaikinimo, kaipkraštutinės pasipriešinimo formos , idėja (po R. Kalantos susidegi-nimo !), pabrėžtinai nykus “tikrai slaviškų žemių” (taip buvo ir tik-riausiai tebėra traktuojama Prūsija) vaizdas su bažnyčiose paliktaisrusiškais įrašais “Iki Berlyno …”, iš “juodų limuzinų” išlipantys “ga-lingi žmonės”, akylai stebintys bet kokius didesnius susibūrimus irjokiu būdu nepraleidžiantys pro ausis nieko, kas tokiuose susibūri-muose kalbama, o ypač rūpestingai sijojantys ir sveriantys mintisapie laisvę, prievartą, sistemą. Pro tas ausis neprasprūs nei oficialiaitarybinio žmogaus traktuotei priešingos koncepcijos (“žmogus yra


124

avispiris vandenyne”), nei – priešingai – per didelė drąsa, pasitikė-jimas savimi (“Aš bijau tik pats savęs. Daugiau nieko”).

Ypač įtartinas “pažangiausios” visuomenės ir ideologijos saugo-tojams atrodė bet koks “knaisiojimasis istorijos šiukšlyne”, o JorisGlobys kaip tik tai ir daro. Ir dar ištraukia iš tų šiukšlynų tokių užra-šų (“Jeigu dėl kurių netikėtų įvykių susidaro nepakenčiama būklė,jie buvo pratę nusižudyti”), kurių kitaip kaip provokuojančiais, pa-sipriešinimą kurstančiais nepavadinsi. Pasipriešinimą kam? Aišku,tarybų valdžiai, net jeigu viešai tai ir nebus pasakyta. Vieną didžių-jų anų laikų paradoksų sudarė tai, kad viešai buvo skelbiami ne tikpriverstiniai, konjunktūriniai pareiškimai apie savo meilę ir ištiki-mybę tarybų valdžiai, komunizmo idėjoms, bet ir ne mažiau pri-verstiniai ir ne mažiau konjunktūriški valdžią turinčiųjų pareiškimaiapie liaudies meilę ir ištikimybę toms “vertybėms”. Aukščiausia par-tinė ir tarybų valdžia, net vietinis saugumas, uždaruose “aktyvų”susirinkimuose po R.Kalantos susideginimo ir neramumų Kaunetrinkdami galvas už nepatenkinamą auklėjamąjį darbą, ir Maskvaiaiškino, ir viešai tai traktavo kaip psichiškai nesveiko žmogaus po-elgį ir stichišką buitinį chuliganizmą .

Vieną kitą tokį epizodą gal būtų galėję išbraukti redaktoriai arcenzoriai, gal būtų privertę savo ranka tai padaryti autorių, bet “Skruz-dėlynas Prūsijoje” šiuo atžvilgiu buvo jau “nepataisomas kūrinys”:kiekviename puslapyje – ar atvira polemika su tais, kuriuose nesun-ku įžvelgti oficialios ideologijos propaguotojus (jūrininkas ir prak-tikas), ar “įtartina” Jorio mintis, ar paslėpta užuomina, ar dvipras-miška metafora, ar tiesiog iškalbinga detalė. Jose – viskas: asmeny-bė ir totalitarinė valstybė ar visuomenė; objektyvi ar asmeniškai at-rasta tiesa ir jėga brukamas melas, tikrasis istorinis tautos likimas irpolitinės jo falsifikacijos, žmogaus laisvės siekiai ir prievartos siste-ma, ezopinės kalbos formos ar kiek atviresnės aliuzijos bei asocia-cijos. Visas jas čia iššifruoti nėra nei reikalo, nei galimybės; kaikurias, įgavę tam tikros skaitymo patirties, ima sėkmingai atpažintiir anuos laikus vis blausiau beprisimenantys devyniolikmečiai skai-


125

tytojai. Bet vis dėlto neretai kyla mintis , kad ateity tokių kūriniųkuo adekvatesniam perskaitymui gali prireikti ir platesnių komenta-rų. Įsivaizduokime, kad skubantis skaitytojas, net atkreipęs dėmesįį “nesąmonę” (nepamirškim: sapno nesąmonę), kai Joris planuojaišgyventi keturis šimtus dvidešimt keturias dienas kasdien suvalgy-damas tik po tris medaus akeles iš turimų korių, už aritmetinio “žai-dimo” nepamatys, nenujaus, nepasiaiškins skaičiaus 1274 prasmės.Tada atmintis jam neprikels nei didvyriško bei tragiško paskutiniojoprūsų sukilimo, nei tikrai girdėto legendinio jo vado Herkaus Man-to, nei asociacijų su Mindaugu, kuris, gelbėdamas Lietuvą nuo grę-siančio prūsų likimo, stengiasi ją suvienyti.

Pakartosiu mintį, kad skaityti sapnus, neiššifravus asmenybės,tautos, visuomenės patirtį ir rūpesčius akumuliuojančio jų turinio,tik kaip žmogaus psichikos, jo pasąmonės išdaigas, net jeigu josatrodo ir netikėtos, ir pakankamai spalvingos, tam tikrai skaitytojųdaliai, kuriai priskiriu ir save, anksčiau ar vėliau pabostų.

Kita vertus, kai turi omeny tokį realia istorine patirtimi, realiaisžmogiškais rūpesčiais, reikšmėmis ir prasmėmis, aliuzijomis ir aso-ciacijomis turtingą tekstą, negali neįvertinti to, kad būtent sapno lo-gika ir poetika yra ta forma, kuri adekvačiausiai gali perteikti, pa-kelti, išlaikyti tokį sunkiasvorį turinį.Juoba kad be aptartojo – vi-suomeninio gyvenimo rūpesčių sąlygojamo – apysakos meninėsstruktūros klodo yra ir kitas – intymesnes, sąmoningai gal net neap-mąstytas, tik sapne iš pasąmonės gelmių iškylančias Jorio pajautasar nuojautas absorbuojantis klodas – visa tai, kas susiję su Gvilda.

Gvilda – vienas poetiškiausių, paslaptingiausių, sunkiausiai ko-kiam vienareikšmiam vertinimui pasiduodančių personažų ne tikJ. Apučio, bet ir visoje lietuvių prozoje. Kartais pagalvoji, kad netpersonažu vadinti ją rizikinga. Lyg ir turėdama žemišką kūną, da-lindamasi su Joriu jo rūpesčiais, jo lemtimi, prisiimdama kažkokiąjo žmogiškosios misijos dalį, Gvilda tuo pačiu metu yra ir labai efe-meriška, nežemiška būtybė, greičiau mergaitės, moters pavidalą įgi-jusi idėja, negu pati mergaitė ar moteris, turinti savų idėjų, greičiau


126

moters, amžino moteriškumo metafora ar simbolis, o ne reali Joriopartnerė socialiniame ir asmeniniame gyvenime, greičiau “turinin-ga forma”, o ne “tam tikros formos turinys”.

Tiems, kas jau tvirtai apsisprendė dėl apysakos-sapno versijos,“susitaikyti” su tokia Gvilda, priimti ją tokią yra lengviau. Tiems,kas bent apysakos pradžią vis dėlto linkę traktuoti pagal “realistiniodetektyvo” ar “detektyvinio realizmo” taisykles, keblumų iškils dau-giau. O gal kaip tik tie keblumai ir plės pirmosios versijos šalininkųgretas? Bet ne tai šiuo atveju svarbu. Svarbiausia – surasti šiamepaveiksle, paimti iš jo kuo daugiau, nesuardant jį gaubiančios pa-slapties auros, prasiskverbti prie tos paslapties, atsakyti bent į dalįklausimų, kuriuos apysakai jau artėjant į pabaigą retoriškai keliaJoris: “Kas tu esi? – tyliai klausė pats savęs, jausdamas stiprų norąnuplėšti jos kailius, priglusti prie šviesaus veido, prisiliesti prie lū-pų.– Kas tu esi, moterie? Tu iki šiol judinai visas istorijas, stateididžiausius paminklus; tu pastatei miestus, tavo paliepimu į padan-ges iškilo dangoraižiai, ir žmonės, tavo įkvėpti , ėmė klauptis priesavo pačių sukurtų paveikslų, o paskui, tavo paliepti, juos degino irspjaudė. Prie tavęs ateina dideli ir kilnūs, nusižeminę ir praradę sa-vigarbą, pamaldžiai sudėję rankas, puoselėdami mintis pertvarkytipasaulį, ir tie, kurie godžiai seka tik tavo klubų judesius. Kas tu esi– mažas, smulkus, gražus nebylios žemės padare?”

Cituotoji pastraipa puikiausiai liudija, kaip apysakos pasakoto-jas, įvardindamas savo jausmus “konkrečiam” objektui – Gvildai,tuo pačiu metu kreipiasi į labai apibendrintą moterį. “Gyvosios” Gvil-dos šalininkai galėtų rasti argumentų, pateisinančių ar bent paaiški-nančių nuo mirties išgelbėtos mergaitės ryžtingą apsisprendimą sektipaskui savo išgelbėtoją, talkininkauti jam, vykdančiam savąją, jaiiki galo gal net nesuprantamą misiją, o Jorio jausmuose jai įžvelgtine tik dvasinį ryšį su lemtingu momentu jo gyvenimo kelią perbė-gusia paaugle, bet ir kiek erotiškai “nuodėmingą”, “pedagogiškai”tramdomą trauką prie bręstančios, tačiau savo moteriškumą jau iden-tifikavusios mergaitės. Bet pasukę tokiu keliu, jie neišvengiamai su-


127

sidurs su kai kuriais etinio Jorio vertinimo keblumais. “Didžiojo”savimi besigėrinčio gelbėtojo elgesys gali pasirodyti ne tik abejoti-nas, įtartinas, bet net smerktinas. Istorija su Gvilda, kaip sapno vizi-ja, didesnių įtarimų kelti negali. Sapno fiziologija, psichologija, po-etika visiškai pateisina jos neapibrėžtumą, besiskleidžiančio fiziniogrožio, natūralaus moteriško patrauklumo ir draugės, bendramin-tės, įkvėpėjos funkcijų dermę viename vaizdinyje. Savo moteriškaintuicija, kuri, kaip teigia psichologai, visada yra stipresnė už vyrų,labiau linkusių racionaliai vertinti pasaulį, Gvilda pirmoji pajuntapavojų, kad naujojoje, tuščioje žemėje Joris Globys ima kurti tai,kas gali pakartoti anapus pylimo buvusią pasaulio tvarką, ir, netinscenizuodama tariamą išdavystę, sulaiko jį nuo tokio žingsnio,leidžia jam “nueiti iki galo”. Gražia mirties metafora, išreikšta perjudviejų akis perbėgančios skruzdėlytės įvaizdžiu, rašytojas neat-skiriamai į vieną sujungia du likimus ir baigia apysaką poetišku akor-du, pašlovinančiu vieną gražiausių moters ir apskritai žmogaus bruo-žų – jų ištikimybę. Ištikimybę vieno kitam ir juos sujungusiai idėjai.

Ilgokai tramdęs pagundą kiekvieną apysakos prasmės klodą ati-dengti taip, kad ta prasmė atsivertų ne kaip plikos idėjų šaknys, okartu su visu dosniai jas maitinančiu žodžio, įvaizdžio, detalės, vaizdodirvožemiu, suvokdamas, kad toks būdas praktiškai yra neįmano-mas (analitikui tektų parašyti tekstą, keleriopai didesnį už pačiąapysaką), pabaigoje visiems kartu ir kiekvienam atskirai siūlau pa-žarstyti vieną kitą to dirvožemio saują, pajusti jos pavasarišką šilu-mą, gaivią drėgmę ir švelniai svaiginantį aromatą, įdėmiai įsižiūrėtiį smulkiausius to dirvožemio grūdelius, net dulkeles ir tuo pat metupabandyti nustatyti, kokia traukos jėga, koks vos juntamas lipalasdaro juos, tuos grūdelius ir dulkeles, būtent žemės sauja.

Tikiu, kad dauguma skaitytojų, klausytojų ar pašnekovų nesun-kiai išsišifruos šią metaforą kaip paskatinimą ar užduoti atskirai, spe-cialiai patyrinėti savitą rašytojo stilių, paieškoti jo estetinės įtaigospaslapčių, metaforos įvaizdžius pakeičiant sausesne, preciziškesneliteratūrologinių sąvokų bei definicijų kalba.


128

Bet kol ta “žemės sauja” dar nepasemta, didysis masyvas “neišar-dytas”, pasižiūrėkime į jo struktūrą, kurią, jau atsisakę metaforų, pa-vadinsime kūrinio kompozicija. Modernioji naujųjų laikų proza atro-do demonstratyviai neteikia jai didesnės reikšmės. Sakau atrodo, nesiš tiesų taip nėra: jeigu kalbame apie tikrai vertingą ir profesionalųkūrinį, tai net iš pirmo žvilgsnio tematomame formos chaose daž-niausiai nesunku įžvelgti sąmoningai ir prasmingai jį kūrusio auto-riaus valią. Neneigsime, kad pasitaiko ir abejotinų ar aiškiai nepavy-kusių kompozicinių sprendimų, kai autorius susižavi išoriniais efek-tais, neįrodydamas jų vidinės būtinybės, bet tai – atskira tema. JuozoApučio apysakos kompozicija, iš pirmo žvilgsnio taip pat priskirtinaprie chaotiškųjų, iš tikrųjų yra labai motyvuota ir prasminga: pasirin-kę raktu “keistus sapnus” iš apysakos prologą atstojančio Jorio Glo-bio laiško, mes paprasčiausiai nustebtume radę joje atskirus skyrius,griežtą įvykių chronologiją, kaip kartu pasirodžiusioje apysakoje “Var-gonų balsas skalbykloje”. Tiesa, ir ši apysaka nėra pats tinkamiausiaspriešingo sprendimo pavyzdys: joje vaizdai grupuojami taip pat nepagal chronologijos, o pagal prisiminimų logiką, bet atstatyti įvykiųchronologiją to pageidaujančiam skaitytojui tikrai nėra sunku. “Skruz-dėlyno Prūsijoje” skaitytojui daryti tai nė reikalo nėra: sapnas yra sap-nas, ir kadangi šį fenomeną visi esame patyrę, nereikia įrodinėti, ko-kie netikėti siužetiniai posūkiai pasitaiko jame.

Literatūros tyrinėtojai paprastai nurodo du Juozui Apučiui, kaipJ. Biliūno tradicijų tęsėjui, charakteringus bruožus – gilų jo prozospsichologizmą ir stiprią lyrinę gaidą. Neplėtodami šių aspektų, at-kreipkime dėmesį tik į kelis būtent aptariamąją apysaką liečiančiusmomentus. Be psichologinės prozos autoriaus patirties, kauptos il-gus metus, tokia apysaka iš viso būtų sunkiai įmanoma ir įsivaiz-duojama. Net jeigu pavyktų pamėgdžioti chaotišką sapno “psicho-logiją”, tiksliau tariant, jo fiziologiją ar poetiką, tai sukurti psicholo-giškai motyvuotų, autentiškų žmogaus minčių, veiksmų, poelgių,nuojautų, net sapnų grandinę visada yra didžiausias ir sunkiausiasprozininko talento ir patirties išbandymas.


129

Iš pirmo žvilgsnio kiek lengvesnis uždavinys atrodo lyrinis tik-rovės suvokimas ir meninė jos transformacija. Bet tik iš pirmo žvilgs-nio. Net priklausydamas “lyrikų tautai”, kiekvienas prozininkas sa-vaip reiškia lyrines nuotaikas, emocijas, refleksijas, ir šiuo klausi-mu besidominčiam literatūrologui J. Apučio proza, įskaitant ir “Skruz-dėlyną Prūsijoje”, yra turtingas šaltinis, o pirmuosius žingsnius žen-giančiam filologui – savotiška laboratorija ir mokykla. Pabandyki-me savarankiškai inventorizuoti tuos turtus, iš vienos pusės, kreip-dami dėmesį į tuos tikrovės objektus ir reiškinius, kurie apysakojedažniausiai susilaukia lyrinių intonacijų ar provokuoja jas, iš kitos –įdėmiau įsižiūrėdami į meninės raiškos priemonių įvairovę.

Žanrinis bei stilistinis apysakos pobūdis sąlygoja, kad joje nekon-fliktiškai dera ir labai konkretus tikrovės vaizdas, pastebėtas skvarbiurealisto žvilgsniu, ir originali meninė vizija, ateinanti iš sapnų ar fan-tastikos pasaulio, ir pasakotojo bei personažo intelekto horizontus liu-dijanti filosofinių apmąstymų pastraipa, ir pilietinį nerimą perteikian-tis publicistinis pasažas, o jau minėtos lyrinės intonacijos visai netrik-do ją retkarčiais permušantis ironiškas šypsnys, skaudi sarkazmo gai-da ar ryžtingas groteskiškas potėpis. Ypatinga vieta apysakoje tenkaužuominoms, asociacijoms, ezopinei kalbai, iškalbingai detalei, ne-vienareikšmiams simboliams, sakinio intonacijai.

Vienus dalykus nesunkiai pastebės, pakomentuos, išanalizuosbei įvertins pirmuosius įdėmaus kūrinio skaitymo įgūdžius turintisjaunasis filologas. Prie kitų, kaip sakiau, dar teks pasukti galvas irdidesnę literatūrologinio darbo patirtį sukaupusiesiems. Pavadinda-mas šį rašinį pasiskolinta metafora – neatskleistų galimybių iždas,neabejoju, kad toks “Skruzdėlyno Prūsijoje” apibūdinimas tinka irvieniems, ir kitiems. Jaunajam kolegai praverdamas tik vieneriasšio iždo duris, pasiūlydamas jam pačiam atsidaryti dar keletą, ne-abejoju, kad vaikščiodamas po šio iždo rūmą jis drąsiai paklebensrankeną ar paieškos savojo rakto ir toms, kurių iki šiol dar niekasnepastebėjo ir neminėjo.


130

MONIKOS PAVEIKSLAS P. CVIRKOS

“ÞEMËJE MAITINTOJOJE”

,,Pirmutinis uždavinys bet kuriam rašytojui, ypač romanistui, -rašė prancūzų rašytojas Ž. Diuamelis, - patraukti skaitytoją savo he-rojais’’. Nuo pirmų romano scenų Monika patraukia, suintriguoja išpirmo žvilgsnio gal ir nekrintančiu į akį ( o daugelio romano skaity-tojų ir kritikų ir iš viso nepastebėtu), bet iš esmės sudėtingu, priešta-ringu, giliu charakteriu, kuriame nekantrus my1inčios merginos lū-kestis susipina su apgautosios ambicijomis (prisiminkim iškalbin-gas detales, kaip ,,klausėsi ji vyro kalbant nekvėpuodama, bet neat-sigręžė’’, kaip, išgirdus, kad jis peršoko per tvorą, ,,tarytum iškartžirklės atšipo’’, kaip į klausimą ,,Nenori ir pasisveikinti?’’ ji atsakėrizikingu ,,Nenoriu”), pačios gamtos padiktuota meilė dar tik besi-beldžiančiam į pasaulį kūdikiui su slegiančia vaisiaus naikinimonuodėme, vėliau vyrui ir vaikui skirtas švelnumas, negailestingaipersekiojantis kaltės jausmas ir t. t.

Atsiplėšdami nuo tradicijos, kai Monika dažniausiai likdavo Ju-ro interpretacijų šešėly, pažiūrėkim į ją kaip į personažą, turintį vi-sišką teisę stovėti romano centre, būti jo ašimi. Ji, kaip ir žemė, –pastovumo simbolis, ne tik savo giminės tęsėja, bet ir svetimų vaikųmaitintoja, didžiausios kančios (motina prie mirusio vaiko ) įsikūni-jimas. Bet Monikos paveikslo meninis brandumas ir prasmė geriau-siai atsiskleidžia ne hierarchiškai sudėliojus tauriuosius jos bruožusar apskritai jai būdingas moralines savybes, o suvokiant ją tokią,kokia pasisuka į mus ją pasiglemžusiame gyvenimo verpete.

Ypatingas vaidmuo tenka pirmajam įspūdžiui: Monika – apgau-ta ir pamesta mergina, kurios bėda, ilgokai slėpta, dabar jau aiškinet piemeniui, smalsiai sekiojančiam ją akimis. Dar neįvardinda-mas situacijos, autorius taupiais, bet tiksliais štrichais piešia išori-nius jos požymius, kontrastuojančius linksmai avino gaudymo sce-

131

nai: ,,N u o š a 1 i a i (čia ir kituose pavyzdžiuose išskirta cituojant -P.B.) nuo draugių, už šulinio, sėdėjo atsiskyrusi mergina, kuri, k a i pi r j o s k e r p a m a a v i s, nė karto neišdavė balso’’ (P. Cvirka.Raštai. – T. IV.– V, 1984. P.7. Toliau cituojant šį leidinį nurodomastik puslapis). Ji ,,giliai atsikvėpdavo’’, ,,sunkiai atsikeldavo’’, ,,ne-vikriai griebdavo’’, ,,ilgiau gaišo’’, ,,pati jautė, kaip dabar nepatogu,net žalinga bėgioti, tampytis’’ (ten pat). Minimaliomis žodžio atsar-gomis skaitytojo žvilgsnis sukoncentruojamas į išskirtąjį persona-žą. Vėliau – liežuvnešių ir davatkų ,,informacija’’ (,,jau geras pus-metis mergina su bernu Taručiu vieną riešutą krimto’’, ,,vienu šaukštuvalgė”), intriguojantis, nežinia nė kam (pasakotojui ar toms pačiomsmoterims) priklausantis vertinimas: ,,Vakaruškose mergina tokią do-rybę rodė, kad saviškio nepasiprašius su svetimais nei šokti, neižaisti nėjo’’ (ten pat). Įsiklausykim į dvi galimas vertinimo poteks-tes – nuoširdų, atvirą pasakotojo stojimą herojės pusėn ir tų liežuv-nešių bei davatkų piktdžiugiavimą: atseit, žinom mes tas dorybes.Pasakotojas čia priverstas įterpti savo komentarą: ,,Nuo amžių čiaviešpatavo įstatymas, draudžiantis be moterystės sakramento mer-ginoms vaikauti. Paleistuve laikė žmonės ir bažnyčia tą, kuri nete-kėjusi susilaukdavo kūdikio’’ (8). Į amžininką kreipiasi balsas,a t s i r i b o j ę s nuo viešpataujančio įstatymo, nuo žmonių ir baž-nyčios požiūrio, su lengva ironija tariantis specifinę ir siaurą varto-jimo sferą turinčią sąvoką ,,moterystės sakramentas’’.

Komentaro intencija nukreipta prieš minėto įstatymo rūstumą, pa-stūmėjusį Moniką pas apylinkės šundaktarę ir vos jos nepražudžiusį:,,Mergina dvi dienas išgulėjo laukuose, lietuje ir šaltyje, kur ją pusgy-vę surado dvaro žmonės’’ (9). Stiprus užuojautos jausmas, sukeltasskaitytojo sieloje jau pirmuosiuose puslapiuose, kartu su estetiškaiveiksmingu realistiniu vaizdu yra pagrindas adekvačiai ir visapusiš-kai suvokti charakterį, suinteresuotai stebėti herojės gyvenimą.

Cvirka nesiskverbia į Monikos dvasinį pasaulį, jos psichologiją,tik užsimena apie ,,minčių tėkmę’’ , bet kiekvienas piešiamas vaiz-das, situacija turi stiprų psichologinį pagrindą. Būtent vaizdas, o ne

Monikos paveikslas P. Cvirkos “Žemėje maitintojoje”

132

žodžiai: Monika nesišypso, tvirtai suspaustom lūpom atsako į Jurobučinį, atitraukia ranką nuo jo kelių, tarsi netikėdama, kad dabar josdvasios kančioms atėjo galas. Ir kai kelintą kartą pažiūrėjusi į Jurą,matyt, patiki tuo, jos reakcija pasirodo kiek netikėta, bet dėl to tikdar labiau įsimintina: ,,Po jo kareiviška miline pakišo galvą merga irpravirko’’ (14).

Psichologiškai tikslus ir perėjimas nuo santykių ,,atšilimo’’ , nuodžiaugsmo ašarų prie dramatiškų merginos išgyvenimų ir despera-tiškų žygių išpažinties: Monika ,,moterišku stropumu ėmė tvarkytikareivio drabužį’’ (14). Cvirka, šiaip jau dažnai tapytojo žvilgsniupažvelgiantis į aplinką, nesiima plataus išorinio Monikos portreto,apsiribodamas dviem detalėm – kaip avies uodegėlė trumpa, nu-triušusia kasa ir žydinčio lino žydrumu atsivėrusiomis akimis. Beje,tokie epitetai čia greičiau charakterizuoja ne pačias akis, o džiaugs-mo ašarą nuliejusio žmogaus dvasinę būseną, tad išoriniam Moni-kos portretui tik ta trumpa, nutriušusi kasa ir skirta. Psichologiniovaizdo autentiškumo atžvilgiu toks rašytojo šykštumas suprantamasir pateisinamas: ne tam dabar laikas – yra svarbesnių rūpesčių. Betišorinį Monikos paveikslą ir vėliau teks dėlioti kaip mozaiką iš smul-kių detalių: ,,neramios, pilnos ilgesio Monikos akys’’, ,,antakiai pa-sikeldavo kaip aštrūs kregždės sparnai’’ ir t. t.

Iš pačių paprasčiausių, kasdieniškiausių detalių kuriamas ir Mo-nikos – jaunos motinos – paveikslas. Kaip ir pirmojoje scenoje –jokio puošybiškumo, idealizavimo. Priešingai – nepagražinta kan-čių išvargintos gimdyvės išvaizda (,,Monikos plaukai buvo kaltū-nais susiguzulavę ir prilipę prie šlapios kaktos. Pluoštelis įsivėlęs įlūpas’’, ,,veide atsirado raudonų dėmių, kurios tartum šešėliai slinkolygia balta kakta. Prakaitas nudžiūvo, tik smilkiniuose išvirto poragyslų“), o vėliau – trivialiausi, beveik beprasmiai, bet tokie tikri irtiek kartų girdėti vaiko šnekinimai.

Vis dėlto sekdami Monikos, kaip meninio charakterio, formavi-mąsi, aiškindamiesi jos paveikslo komponavimo principus, greitai pa-stebime, kad jis daug sunkiau negu įprasta leidžiasi apžiūrinėjamas


133

literatūrologinėje laboratorijoje – vienas, atskirai, izoliuotai. Paaiš-kinimas tam nesunkiai randamas: autorius taip pat beveik nepaliekasavo herojės vienos, su savo mintimis, su specifiškais moteriškais dar-bais ir rūpesčiais: net skaudžiausia, dažniausiai ją deginančia mintimiapie neatleistiną kaltę prieš dar negimusį Kazelį ji dalinasi su Juru.

Ir visi jos darbai, visi rūpesčiai telpa tame nedideliame šeimostrikampyje: vyras – vaikas – ji. Šeimos ,,ląstelė’’ ne tik sieja visustris personažus į nedalomą vienovę, bet ir kontrasto principu paryš-kina kiekvieno charakterį. Štai Monikos mokslų istorija. Jos neraš-tingumas, kaip ir anksčiau aptarta ,,bėda’’, išryškėja pačiu netinka-miausiu metu – jungtuvių scenoje. Ir nors čia po klebono sugėdini-mo jai ,,net ašaros ištryško’’, vėliau ,,dėl rašto nemokėjimo pati ma-žiau sielojosi’’ (48). Kryžiuką vietoj parašo dedantis žmogus nevieno šiandieninio skaitytojo dar gali būti suvokiamas kaip egzotiš-kas egzempliorius, o ne kaip socialinė nelaimė, nors ir nelaimė, kaiprodo mokyklos nelankančiųjų statistika, jau – ne už kalnų. O roma-no veiksmo laiku Lietuva tik likvidavo sunkių dešimtmečių padari-nius. Todėl Jurui viskas atrodo kitaip: tai liudija jo monologas apiekryžiuką, ant kurio karia tamsius žmones, jo mintys apie kaimynus,kurie gyvena tamsiau už kurmius, kurie ,,degtinėje save skandina, įgyvulius pavirtę’’ , jo mokslo ilgesys, veržimasis į žinojimą, šviesą.Jaudinanti ir atlaidžią šypseną kelianti Monikos mokymo scena. Su-sitaikiusi su beraštės likimu, Monika sunkiai, su nepasitikėjimu imasiabėcėlės (,,ji čia mielu noru verčiau būtų verpusi, kiaurą naktį kūlusi,negu kimšusi į galvą negyvus ženklus’’ (45), net mėgina suniekintiJuro užmojį (,,Nenoriu. Užsimanei kaip mažas…”), o tam nepasiduo-dant viską verčia ant savo galvos (,,sumanei mano durną galvą var-ginti”), vaikiškai bando išsisukti, greičiau smukdama į lovą.

Monikos gyvenimas, skirtingai nuo Juro, apribotas tik viena – na-mų, šeimos – sfera, ir reikia būtent tokių – vaizdingų, individualių,nuotaikingų, kitur dramatizmo, gėlos, skausmo persunktų – epizodųir detalių, kad visame kūrinio kontekste ji atrodytų ne tik ,,verta’’ me-ninė partnerė, bet meniniu tikrumu, įtaigumu net pralenktų Jurą.


134

Taupiai, bet išraiškingai, psichologiškai niuansuotai perteikęs ,,ne-bylės prakalbėjimo’’ sceną, autorius neforsuoja jos sąmonės, inte-lekto brendimo. Kitame skyriuje vaizduodamas Taručių kelionę įKauną, Cvirka vėl piešia iki pasigailėjimo naivią, drovią, išsigandu-sią, bejėgišką Moniką. Čia, pasvirus garlaiviui, jai pasirodo, kad‘’visi skęsta’’ , čia ją mirtinai išgąsdina sirena, čia ji Kaunu palaikokiek didesnį panemunės miestelį, čia apstulbsta nuo tikrojo Kaunovaizdo ir kaip vaikas klausia: ,,- Kažin, kuris Baužų namas?” (kurturinti tarnauti jos pusseserė). Ir vis prispaudusi saugo nuo vagiųsavo pintinėlę, į kurią namuose įsidėjo ,,septynis virtus kiaušinius,duonos pagranduką, druskos į popierių, pieno butelį’’ (49).

Reikia didelio menininko talento ir takto sugebėti šypseną ir užuo-jautą palydinčius herojės bruožus nušviesti tokia šviesa, kad jie kel-tų simpatiją ir neleistų atsirasti pranašumo jausmui. Monikos neiš-manymą, žinių stygių atperka noras sužinoti (,,Visur ją traukė, ma-sino, viską norėjo suspėt pamatyt, išgirst”( 51) – ne tik, ką nešiojaant galvos ,,ponas su cilinderiu’’, bet ir kas yra seimas. Su nuošir-džia meile ir užuojauta piešia Cvirka epizodą pigioj užkandinėj, kaivyras, ,,džiaugdamasis dar galįs suteikt kai ką iš to miesto malonu-mų savo durnikei’’, siūlo jai pasiimti bandelę (,,jei jau bandelės ne-galėtum suvalgyti į Kauną atvažiavęs, tai kam ir gyventi?”), norspats apdairiai ir atsisako antros tokios (,,Aš nenoriu, man duonasočiau”), kai Monika priverčia ,,ir vyrą atsikąsti’’, o šis saugo savoorumą: ,,-Skanu, nėr ką sakyt, bet su tokia mūsų darbuose gyvasnebūsi. Čia raštininkams, guminiams pilvams!’’ Ir kokia vargšėskaimo moters reakcija, sužinojus šitų malonumų kainą: ,,- Gatavaaš ją išspringti. Jėzau, trys markės!”

Užkandinės, kino, vizito pas gydytoją epizoduose, šalia jau mi-nėtų bruožų, naivios kaimo moters reakcijos, atsiskleidžia ir Moni-kos taupumas, šeimininkiškumas, valstietiškas orumas ir pasipikti-nimas miesto lupikautojais: ,,Mano, kad iš kaimo, tai ir kvailas’’ (53),,,Už ką tu tokius pinigus imtum! Gerai ir neapžiūrėjo’’ (57).

Vienas gražiausių, subtiliausiai meniškai išreikštų Monikos bruo-


135

žų yra jos gili, tikra, pirmoji ir vienintelė gyvenime meilė.Apskritai meilė ,,Žemėje maitintojoje’’ yra ne tik dviejų žmonių

gyvenimą sujungęs ryšys, bet ir viso romano veiksmo atmosfera,tarsi šviesi aura, gaubianti skurdžią, vargingą jos herojų kasdieny-bę. Skirtingai nuo tradicinio didžiajai klasikinės ir šiuolaikinės lite-ratūros daliai būdingo požiūrio į meilę kaip į trumpalaikę laimę,kurią dažniausiai tenka apmokėti kančia, Cvirka vaizduoja abipu-sės meilės istoriją, nė karto nepažeistą nei išdavystės, nei jokių tri-kampio situacijų. Jeigu ne meninis rezultatas, tokį užmojį, rodos, išanksto galėtum vadinti rizikingu, o vaizdą spėti esant idealizuotą,sentimentalų. Bet meninis rezultatas jau atlaikė laiko bandymą, irdabar telieka aiškintis tik priemones, kuriomis jis buvo pasiektas.

Pirmiausia – tai nuoseklus, net kategoriškas atsisakymas nuo jaus-mo deklaracijų, pakeičiant jas subtiliu nežymių, bet mylinčios sie-los greitai sugaunamų gestų, judesių, poelgių, intencijų fiksavimu.Jau pirmojo susitikimo metu ,,pabaigusi siūti, ji prilenkė galvą irvisai arti prie kūno nukando siūlą. Vyrui lyg per pačią širdį smilkte-lėjo. Prispaudė ją ir pabučiavo dar kartą’’ (14). Gimdymo scenojebeveik visi dialogo sakiniai nutraukti ir pats dialogas suskaidytas įdviejų trijų replikų gabalėlius, bet vyro puldinėjimas šen bei ten, ne-žinojimas ko griebtis, smilkiniuose pastebėti ir pagalvio kampuku nu-šluostyti prakaito lašeliai, kitose situacijose Jurui nebūdingas kreipi-nys ,,mažyte’’ , o jos, skausmų suspaustos, paguodos žodžiai išsigan-dusiam vyrui (,,Kvailiuk, nemirsiu”) apie jų jausmus kalba daug dau-giau ir įtikinamiau negu poetiškiausi žodžiai. Ir tas mokymasis, kai,,Monika jau kelintas vakaras zulino alkūnėmis stalą prisiglaudusi prievyro’’ , o tas ,,savo ranka paėmė jos ranką ir su juoku, gražiuoju, jąvertė kartoti garsus’’ (44-45), ir tas jų pasivaikščiojimas po Kauną, kaiJuras taip nuoširdžiai stengiasi parodyti jai, paaiškinti viską, tai nežy-miai ranką paglostydamas, tai žadinti jos, užsnūdusios kine, nenorė-damas (,,jeigu nebūtų taip sunkiai įgytas šis malonumas’’), – viskaskalba apie tikrus, nesuvaidintus paprastų žmonių santykius, gerą jaus-mą net aplinkiniams sukeliančius: ,,Praeiviai leido pro šalį tą keistą


136

kaimiečių porą: kažkas buvo joje meiliai juokinga, lyg jie būtų ėjęsavo laukais, paskendę žydinčioje pievoje’’ (55).

Tokių smulkių, bet iškalbingų detalių grandinė tęsiasi per visąromaną – per darbus, kuriuose Juras puolasi užvaduoti Moniką, irretus, bet visam gyvenimui atsimintinus pasilinksminimus, per susi-rūpinimą jos pašlijusia sveikata po pirmojo gimdymo ir atvirą gro-žėjimąsi ja, vėliau atsigavusia, išgražėjusia, ne tik antrą sūnų pa-gimdžiusia, bet ir naują gyvybę nešiojančia. Meilė romane traktuo-jama kaip iššūkis skurdui ir vargui. Kaimynai, stebėdami laimingusTaručius, samprotauja: ,,Sako, jei neturtas, vargas – ir meilė niekonepadės, pešis kaip gaidžiai. Tu pažiūrėk į juos – pliki apsivedė, okaip jie vienas kitam – ranka rankon, pėda pėdon’’ (62).

Vaizdai ir situacijos romane komponuojami taip, kad įtikintų skai-tytoją, jog nei charakterių skirtumai, nei sunki vargų ir rūpesčių našta,nei neišvengiami pasižodžiavimai, nuomonių susidūrimai, nei pen-kiolika kartu praleistų metų neįstengia atšaldyti, nublukinti herojųjausmų. Ypač įsimena priešmirtinės Monikos dienos, valandos irakimirkos, kurias jie praleidžia kartu – vėl beveik be žodžių išgy-vendami atsiskyrimo skausmą: ,,Pradėjus Monikai menkėti, smilkti,Juras neatsitraukė nuo jos lovos. Daug valandų abu išsėdėjo žiūrė-dami vienas į kitą, laikydamiesi už rankų kaip pirmojo jos gimdy-mo metu’’ (170). Ne taip dažnai literatūroje rasime mirties scenų,sukrečiančių tokiu tramdomu skausmu, tokiu nedeklaruojamu mi-rusio žmogaus artumo jutimu:

,,Juras pasilenkė, norėdamas geriau padėti Monikos galvą, ir krūp-telėjo: šaltis jau buvo pakilęs jos sąnariais. Vyrą sukrėtė tas mirtiespaprastumas: ji užgeso jo rankose. Saulei užtekėjus mirusioji paže-mėjo, jos skruostai sužliugo. Juras paėmė jos rankas, sudėjo vienąprie kitos ant krūtinės, – geras, darbščias rankas, tiek mačiusias,pakėlusias, glamonėjusias’’ (171).

Neatsitiktinis atrodo toks epitetų išdėstymas: paskutiniajam iš jųtenka svarbiausias prasminis akcentas: ne tik, o gal net ne tiek dir-busios, vargusios Monikos, kiek mylimos ir mylėjusios Monikos


137

išėjimas šiuo metu yra skaudžiausias Jurui. Galima, žinoma, šitojeištraukoje atkreipti dėmesį ir į meistriškai autoriaus valdomą saki-nio ritmą – vieną iš charakteringų jo stiliaus savybių.

Tragiškom spalvom romane nuspalvinta Monikos motinystė. Ne-atlaikiusi tamsaus, negailestingo kaimo prietarų baimės, Monika pa-kelia ranką prieš savo meilės vaisių, ir visą gyvenimą kankinasi,graužiasi dėl to žingsnio. 0 ranką pakelia ne dėl savęs (,,Nebijauliežuvių, kalbų, nieko nebijau, kad tik sveikas ateitų”), o dėl jo pa-ties (,,Nenorėjau, kad jis be tėvo gimtų, neturėtų vietos gyvenime”).Ir tai – ne pasiteisinimas, o nuoširdžių išgyvenimų logika. Vienuįspūdingu palyginimu (,,Monika kaip paukštė, radusi išdraskytą liz-dą”) autorius perteikia motinos išgąstį dėl dingusio vaiko, vienu ne-pamirštamu kreipiniu (,,- Tu vargeli, ašara mano!’’) atskleidžia josmeilės jausmą. Motinos naktis prie paskutinįkart namuose nakvo-jančio Kaziuko ir sapne išgirstas šauksmas, kai to jau nebebuvonamuose, iš rankų krintantis darbas, priekaištai vyrui, – taip ir su-skamba visa motinos jausmų gama. Bet kulminacija pasiekiama Ka-ziuko sužeidimo ir mirties scenose. Čia vėl psichologiškai tikras trum-po vaiko gyvenimo kelio apmąstymas, savo kaltės jam prisimini-mas, kabinimasis už paskutinės vilties: ,,Šį kartą jai buvo vis tiek:tegul Kaziukas bus susuktas, beprotis, visą amžių nerems kojomisžemės ir guls našta jiems iki grabo – kad tik jis gyventų!” Motinabuvo daug jam skolinga: žudė jį savyje, per anksti išleido į žmonesuždarbiauti. Jos elgsena prie karsto, išbėgimas iš namų šarvojant Ka-ziuką, netikėta ir šventvagiška mintis, pamačius mažylį Joniuką (,,Ge-riau tasai būtų numiręs, kvailiukas!”), ir kitos detalės brėžia individu-alius bruožus lietuviškai Pietai, apie kurią negali nepagalvoti, kai anks-tyvą rūkšnų rytą iš Taručio kiemo pajuda dviejų vežimų procesija supirmajame sėdinčia vaiko karstą apglėbusia motina.

Ne viena lakoniška detale užfiksuotas Monikos darbštumas, meilėdarbui. Visą dieną prasikamavę su šienu, vakare (,,kai kupetos iš-tiesė jų namų pusėn ilgus šešėlius”) grįžta Juras su Monika ,,susika-binę už rankų, juokaudami’’.


138

Vien tik išvardydamas vasaros darbus (,,Atėjo rugių, kviečių irvasarojų eilė’’), Juro pagalbą paminėdamas, pasakotojas pastebi, kad,,ji matė ne taip jį dirbantį, pati puolė, kėlė, nešė uždusdama, pajuo-davusi’’ , ir tais keliais žodžiais ne vieną papildomą štrichą Monikospaveikslui brūkšteli: ir moteriškas ambicijas parodo, ir šlubuojančiąjos sveikatą primena (113).

Su užuojautos šypsenėle Monikos mokslus vaizduodamas ar ro-dydamas ją, pirmąkart į miestą patekusią, Cvirka anaiptol nesumen-kina jos intelektualinių potencijų, ne vienoj vietoj užfiksuodamasjos nuovokumą, blaivų protą, moterišką intuiciją, padedančią kaiką suvokti greičiau negu šviesiausio kaime vyro galva.

,,Kartais Monika ir nesupranta Juro: kokią jis naudą turi iš tųdraugijų susirinkimų’’. Į Juro priekaištą, kad jai tik nauda, pelnasrūpi, į jo aukštą patriotišką frazę (,,0 kad tu myli vaiką ir jį gini, aržiūri pelno? Taip ir čia – tėvynė!) ji, žinoma, neturi ką atsakyti, betuž akių kaimo moterims vis tiek savo vertinimą pasako: ,,Išrinkoten jį – juokinti vėploms’’ (112). Įsidėmėtinas vertinimas. Įsidėmėti-na ir kita, tiesa, jau autoriaus, pasakotojo vardu tariama pastaba:,,Niekad Jurui nepavykdavo Monikai išaiškinti savo organizacijostikslų, nes jis ir pats iš tikrųjų nežinojo, kokiems tikslams rikiuoda-vo miestelio rinkoje savo gvardiją’’. ,,Niekad nepavykdavo’’ čia vei-kiau apibūdina ne Monikos nenuovokumą, o jos būdo bruožą, sa-varankišką požiūrį: sveika moteriška nuovoka, jos skepticizmas pa-tį Jurą priverčia prisipažinti nežinant tikrųjų savo veiklos tikslų. To-kia išvada byla nesibaigia. Smalsaus, su mokytesniais žmonėmismėgstančio pasišnekėti Juro protas negali sustoti bent jau sau neiš-siaiškinęs keblių klausimų. Tokiu paradoksaliu būdu jo ,,durnikė’’tampa kad ir netiesioginiu jo paties sąmonės brendimo stimulu.

Nėra nė mažiausio reikalo vaizduotis Moniką ,,pažangesnę’’, ne-gu ji iš tiesų yra: jos žavesiui ir meninei charakterio prasmei ir be topakanka ir bruožų, ir motyvų. Bet ignoruoti retkarčiais prasiveržian-čio jos socialinės skriaudos jausmo negalima. Dvaras jai nuo anksty-vos jaunystės atrodo kaip blogio ir neteisybės židinys. Tik didelės


139

bėdos prispirta, ji eina žindyve pas Jarmalos dukterį, užmiršusi, ,,kadbuvo prižadėjusi kol gyva – ten kojos nekelti’’, užmiršusi ten praleis-tus “juodžiausius samdinės mergos metus, užmiršusi, ką galvojo, antsavo žemės lopo įsikurdama: ,,Verčiau vienąkart per dieną ėsime –ponų pastumdėliais nebūsime’’ (71). Šitame tyliame pagalvojime jauslypi ir bundančio orumo, išdidumo, savo vertės jausmas.

Šiuo aspektu prasminga pasekti ir prieštaringą Monikos santykį subažnyčia ir jos tarnais. Žinant gana griežtas antiklerikalines autoriauspažiūras, įvairiom progom jo išreikštą negatyvų dvasiškijos vertinimą,tai turi didesnę reikšmę nei vienas iš personažo charakteristikos aspek-tų. Kokią misiją šiuo atžvilgiu patikės autorius vienai iš brangiausiųsavo herojų? Kaip ir galima laukti, jis aiškiai siekia “patraukti” ją į savoideologinius sąjungininkus, nors, paklusdamas gyvenimo tiesai bei re-alizmo principams, ir išvengia gresiančio tiesmukumo.

Charakteringas audros epizodo finalas, kai Monika, sukalbėjusi,,Angelas dievo’’ , įsiklausė į savo žodžius ir jų nesuprato. Lyg susi-gėdo dėl to ir pagalvojo: ,,Teisingai Juras sako, aklas tu, dieve, irkurčias. Nėra tavęs vargšui žmogui…’’ (81). Keliomis eilutėmis čiaperteikta psichologiškai motyvuotas jausmų prieštaringumas, tikė-jimo ir nevilties sumaištis.

Panašiais pustoniais perteikiamas ir Monikos žygis pas kunigą poKaziuko mirties. Svyruodama tarp Juro nusistatymo ir davatkų įkal-binėjimo, Monika bėga pas kunigą, bet grįžta iš jo piktų priekaištų irnepakeliamos laidotuvių kainos dar labiau prislėgta. Bet nuo plates-nių komentarų ir čia pasakotojas taktiškai susilaiko: Cvirka neprievar-tauja charakterio, leidžia jam veikti pagal vidinę logiką.

Vienpusiškumo vengiama ir XVII skyriuje, kuriame šiaip jau suneslepiama ironija perteikiamas ir misionieriaus pamokslas, ir ben-dras pamaldų vaizdas. Monika, kaip ir daugelis iš vėžių išmuštųkaimiečių, suklumpa po kryžiumi be fanatizmo ir ekstazės: ji imapoteriauti, bet greitai suvokia, kad ,,kažkas svetimas kalbėjo jos lū-pomis’’ , ji išsigąsta Dievo, bet nebesugeba atgailauti, nors sunkusnusidėjimas ir slegia sąžinę. “Stumdamas” savo heroję į laisvama-


140

nybę, bet suprasdamas tokio jos žingsnio rizikingumą (ne sociali-niu, idėjiniu, o psichologiniu ir meniniu atžvilgiu) autorius ,,išsisu-ka’’ iš padėties, pateikdamas jos nualpimo sceną.

Atsigavusi šventoriuje, Monika daugiau nebegrįžta į bažnyčią.Nei tą dieną, nei vėliau, nei gyva, nei mirusi.

Kas tai? Apsisprendimas ar lakoniško, fragmentiško siužeto pa-darinys? Vaizdas nepasiduoda vienai interpretacijai, – kaip ir Moni-kos paveikslą užbaigiantis sakinys: ,,Pakasė Tarutis pačią toje pa-čioje žemėje, kur ilsėjosi jų vaikai, tuo pačiu kastuvu, kuriuo kaž-kada supylė dvarlauky ežiaženklius’’ (171).

Galima tokią pabaigą vertinti ir kaip tam tikrą idėjinę autoriausprievartą, abejotiną meninę greitakalbę, bet yra joje ir to iš noveliųpažįstamo vyriško santūrumo, kuris tik sustiprina netekties ir kančiosįspūdį. Taigi trumputėje teksto atkarpoje tikslingomis ir efektyviomismeninėmis priemonėmis – nuo tiesiog apčiuopiamai reljefiško vaiz-do iki gyvo, šmaikštaus pasakojimo, nuo psichologinę potekstę tu-rinčios detalės iki subtilių niuansų dialoguose – sukurtas įsimenantismoters paveikslas, apibendrintas nacionalinis charakteris. Jame orga-niškai sulydyta daug šviesiausių liaudies žmogaus bruožų: meilė irpasiaukojimas, darbštumas ir sąžiningumas, gerumas ir dosnumas,kantrybė ir atsparumas gyvenimo negandoms bei kančiai.

Lietuvių literatūros sukurtoje moterų portretų galerijoje Monikaipagrįstai skiriama viena garbingiausių vietų. Atėjusi po Žemaitės Katrės,Vaižganto Severiutės, Vienuolio Veronikos, ji nemaža paveldėjo iš jų(lyginamoji šių paveikslų analizė galėtų būti įdomus literatūros moksloobjektas), bet savo ruožtu ir pati jau kelintą dešimtmetį stipresniu arsilpnesniu aidu vis atsišaukia moters gyvenimą, jos lemtį vaizduojan-čiuose paveiksluose. Kai V. Bubnio, R. Granausko, R. Kašausko,J. Mikelinsko, E. Mikulėnaitės ir kitų autorių sukurtas moteris palygi-nam su Cvirkos Monika, tokio palyginimo tekste arba potekstėje daž-niausiai būna du dalykai: pripažinimas, kad mūsų amžininkams pa-vyko sukurti paveikslus, besilygiuojančius į klasiką, ir prisiminimas,kad keletą dešimtmečių prieš juos vis dėlto buvo Monika.


141

NERAMAUS TALENTO VAISIUS

Leonardo Gutausko ,,Vilko dantų karoliai“ (,,Vaga“, Vilnius,1980) - viena iš tų knygų, kurios nėra kasdieninis ar bent dažnasliteratūrinio gyvenimo reiškinys, lengvai įrašomas į tematinį, žanri-nį ar stilistinį kontekstą. Knyga pavadinta romanu, bet sunku būtųrasti jai prototipą lietuvių romano istorijoje. Knyga priklauso pripa-žinto dailininko ir poeto plunksnai, bet dėl to ji vienodai gali ir pre-tenduoti į savotišką imunitetą, ir … būti priskirta laisvalaikio ,,išdai-goms“, hobi. Knyga, galėjusi pasirodyti tik mūsų dienomis, pelnovienokių (politika) ar kitokių (erotika) konjunktūrinių balų ir visdėlto niekaip netelpa konjunktūros Prokrusto lovoj, o reikalauja bū-ti teisiama remiantis universaliaisiais žodžio meno vertės kriterijais.

Tik kaip tuos kriterijus taikyti, kai autorius, rodos, tyčia išmušatau juos iš rankų: čia demonstratyviai atmeta bent kiek tvirčiau nu-sistovėjusius žanro reikalavimus, čia gausybe detalių įtikina kūrinioautobiografiškumu, bet paskui ima pasakoti tokius dalykus, kokiems- bent lietuvių literatūroje - dar niekas nebuvo drąsos sukaupęs, taisibaritiškai ima žaisti ir mėgautis tiesiog gražiu žodžiu, nepaisyda-mas, kad skaitytojas šiandien kaip niekada įsitraukęs į politiką irneturi laiko visokiems ,,estetizmams“.

Neslepiu: pats skaičiau ir susidomėjęs, ir - dažniausiai - susiža-vėjęs, nors rašyti sėduosi jau išgirdęs ir skeptiškesnių nuomonių, irnekalto suglumimo, ir puritoniško pasipiktinimo atgarsių. Ir supras-damas, kad ne visiems tokios knygos. Ir pripažindamas, kad ne vis-kas joje aukščiausia praba pažymėta. Ir vis dėlto įsitikinęs, kad kiek-vienam čia kai ko yra, kad nuo šiol savitas įdomus prozininkas Le-onardas Gutauskas taps ne tik lygiateisiu trečiuoju asmeniu gretatalentingo, kūrybingo, nuolat atsinaujinančio dailininko bei gilaus,subtilaus lyriko, bet ir užsiims teisėtai jam priklausantį plotą plačia-jame prozos lauke, kuriame, kaip dabar suprantam, tikram talentuivisada lieka neliestų plėšinių.

142

Netradiciška knygos forma, skirtingų jos adresatų suvokimas,pagaliau iki galo - net po dviejų skaitymų - nenusistovėję įspūdžiaiverčia mane atsisakyti ,,akademiškos“, ,,sintetiškos“ recenzijos irpakeisti ją pasvarstymais apie keletą ,,mėginių“, paimtų iš skirtingųmeninės struktūros sluoksnių.

Pradėsiu nuo žodžio - pačios universaliausios, pačios plastiškiau-sios, o gal ir pačios įnoringiausios medžiagos, vienodai akivaizdžiaigalinčios paliudyti talentą, įkvėpimą, meistriškumą ir tiesiog ele-mentarų raštingumą, amatininko vidutiniškumą, meninį bejėgišku-mą. Nesvarbu, kurį ,,Vilko dantų karolių“ puslapį atsiverstum, kokįžodžių masės, t. y. teksto, gabalą paimtum, iškart jauti ir suvoki,kad jį minkė įkvėpimo virpinamos talentingo meistro rankos.

Pradėkim nuo pirmojo, kuris vėliau galės būti ir užmirštas, bet išpradžių visada yra savotiška žodžio menininko vizitinė kortelė: ne vel-tui literatūros istorijoje tiek daug prisipažinimų apie pradžios sunkumą.

Keturios pastraipos, nė keturiasdešimties eilučių nesutalpinusios,jau pilnos informatyvumo bei estetinės sugestijos, ir plačią veiksmoerdvę (nuo Verpių iki Vorkutos) apibrėždamos, ir konkrečią veiks-mo vietą (seną trobą su dviem langais į vieškelį, o trečiu - į kapiny-ną) nuštrichuodamos, ir laiko koordinates (1946-ieji - 1980-ieji) nu-rodydamos, ir keletą svarbiausių personažų (Tadą, jo tėvą Simoną,dėdę Jokūbą, senelę Ievą Mariją) pristatydamos, net lakoniškai, betesmingai charakterizuodamos, ir kažkokią nerimo nuotaiką pasė-jančios, ir margo stilistinio audinio pynę (iš konkrečių buities deta-lių ir didžiąja raide rašomos Atminties, iš lyrinių gaidų bei ironiškųpriegaidžių) pradėdamos…

Kitų - atsitiktinių, teksto pabandymui skirtų - puslapių nė nenu-rodinėjau: kas jau turi įprotį pasivartyti knygą prieš pradėdamas jąrimtai skaityti, tas ir ,,atsako“ už savo laimę: gal pataikys į kokiąintriguojančią sceną, gal tiesiog fiziškai pajus Sibiro šaltį, lėtai sklin-dantį iš sužvarbusių tremtinių kūnų, gal paklius į kibias filosofiniųapmąstymų pinkles, gal - priešingai - aptiks nusigėrusių menininkųdialogo draiskalus, gal išgirs himną didelei meilei, gal suvirpės nuo

Neramaus talento vaisius

143

žodžiu išreikštos neapykantos jėgos, gal pasijus dalyvaujantis dva-sios puotoje, gal - perbridęs nuopuolio liūną.

Nežinau, kiek reklamos ir kiek įspėjimo tokiame pasaže, bet esuįsitikinęs, kad išankstinis knygos ,,pavartymas“ prasmingas tik tuoatveju, jeigu ją ruošiesi rimtai skaityti, jei ne siužeto briaunas ban-dai apčiuopti , o būtent ,,palaikyti rankose“, pasigėrėti kruopščiaiišminkytu žodžio moliu ar gero, brangaus žodžio audinio atraiža.

Tam, kam žodžio plastika, įtemptos minties metmenų gijos, nuometaforų papurę ataudai, rašto spalvos, sakinio eufonija nėra esmi-niai ir patikimiausi kūrinio meninės vertės dėmenys, gal ir neapsi-moka imtis ,,Vilko dantų karolių“: tai kas, kad ras jis čia ir politikos,ir erotikos, bet juk ras ir daug, anot vieno pikto skaitytojo, ,,nereika-lingų trenkto menininko paistalų“. Tevargsta su jais tie, kas gal irpatys truputį…

O kalbant rimtai, iš žodžio lygmens pereinant į aukštesnius me-ninės struktūros lygmenis, reikia iš karto atsisakyti ieškoti tokių da-lykų, kaip trumpai perpasakojama fabula, kompozicijos brėžinys,siužetinės linijos ar bent vientisesnio veiksmo raida, savo kulmina-ciją ir atomazgą pasiekianti, gerai surežisuotas personažų ansam-blis ir kita, ko paprastai ieškom ir esam įpratę rasti romane.

Kuo gi kompensuojami šie trūkumai ar ,,trūkumai“?Nekvestionuodamas kiekvieno skaitytojo teisės į savą vertybių

sistemą, savus vertės akcentus, šiuo atveju į pirmą vietą iškelčiauŽMOGŲ - romano pasakotoją ir jo protagonistą. Ir nesunkiai nu-spėjamą prototipą, pridurčiau, ir autorių. Net ne tris, kaip matome, oketuris viename asmenyje. Įdomus ir prasmingas galėtų būti litera-tūrologo darbas, specialiai skirtas platesnei tokio reto sutapimo ana-lizei ir jo meninio efektyvumo įvertinimui. Net ir palikdami jį kitaiprogai, bent trumpai šį fenomeną turime aptarti.

Pasakotojo figūra svarbi bet kokio žanro ar stiliaus prozos kūri-niui. Net tada, kai kūrinys nepavergia kvapą gniaužiančiu siužetu,giliai išgyventi priverčiančio herojaus likimu, jis gali būti patrauk-lus tiesiog įdomiu pasakotoju, jo pasakojimo forma, jos psichologi-


144

niu autentiškumu, stiliaus sugestyvumu. Atiduokim kol kas tai, kasbuvo pasakyta apie žodį, pasakotojui, ir tebūnie tai pirmasis jo cha-rakteristikos bruožas. Pasakotojas, neieškantis žodžio kišenėje, -pasakytume. Bet ne visažinis klasikinio romano pasakotojas - o griež-tai tam tikrų meninių konvencijų reglamentuojamas pasakotojas -pagrindinis romano veikėjas. Šimo Tadas, kaip jis romane įvardy-tas, dailininkas ir poetas, turintis savo meninę biografiją, kad ir mo-zaikiškai suskaidytą, savo portretą, tegu ir ,,ne ekspozicijai skirtą“,savo charakterį, gal net sau ne itin patinkantį, bet ir pataisyti lengvainesiduodantį, savo likimą, kurio jokiu kitu jau nebepakeisi.

Meniškai ,,gyvo“, psichologiškai autentiško, savo charakteriu irlikimu sudominančio pasakotojo-protagonisto buvimas visada bū-na viena lemiamų prozos kūrinio vertės ir sėkmės prielaidų.

,,Vilko dantų karoliuose“ šią prielaidą keleriopai sustiprina juti-mas, numanymas, įtarimas ar žinojimas, kad tas meniškai gyvas pa-sakotojas ir herojus turi tikrai gyvą savo prototipą ir kad tas prototi-pas yra ne kas kitas, o pats autorius, pripažintas dailininkas ir poetasLeonardas Gu…, atsiprašau - Šimų Tadas.

Romano autobiografiškumą vis dėlto reikėtų traktuoti ne kaippikantišką masalą smalsuoliams, ypač besidomintiems privačiu įžy-mybių gyvenimu, ne kaip dokumentinę medžiagą įsivaizduojamaimonografijai, o kaip kūrybinę problemą su visais iš to išplaukian-čiais prieštaringais niuansais.

Kokie čia tie niuansai galimi?Autobiografiškumas, autentiškai perteikiantis didelės asmenybės

socialinę ir dvasinę patirtį, intelekto jėgą, psichologijos gelmę, mo-ralinių principų turinį, yra viena didžiausių literatūros kūrinio verty-bių, kiekvieną kartą primenančių ir įrodinėjančių, kad žodžio me-nas - ne vien estetiški rankdarbiai, bet ir talpi dvasinių turtų saugyk-la. Šiuo atžvilgiu L. Gutausko ,,Vilko dantų karoliai“ atsidurtų darapytuštėje lietuvių literatūros lentynoje, kur stovi V. Mykolaičio-Putino ,,Altorių šešėly“, B. Radzevičiaus ,,Priešaušrio vieškeliai“…Daugiau ką šiuo atveju ir nesiryžčiau įrašyti.


145

Neminėsi gi čia kūrinių, kurie savo autobiografiškumu yra nettam tikro ažiotažo susilaukę, bet priekabesniam žvilgsniui ne itinestetišką į medį įsikorusios beždžionės įspūdį palikę…

Pala, pala, gali sustabdyti oponentas kritiką, jau aiškiai į apolo-getikos nuokalnę pasileidusį, o L. Gutausko romane niekur ta bež-džionė ir nesušmėžuoja?

Ką jūs, - atvirkščiai. Jeigu beždžioniškumu - šiuo atveju - laiky-sime tai, kas lyg ir priešginybė žmogiškumui, ką paprastai slepiamne tik nuo pašalinės akies, bet ir patys sau priminti ir prisipažintinenorim, tai L. Gutauskas, kaip beždžioniškumo analitikas, bus nu-ėjęs toliausia. Bepigu būti griežtu teisėju kokiam nors išgalvotam,,neigiamam“ personažui, o čia juk pasakotojas teisia save. Nesun-ku būtų ir tokią intermediją suvaidinti, pasakotojui užsidėjus kokionors chirurgo ar fiziko kaukę. Bet čia - dailininkas ir poetas, rašti-ninkas ir tepliorius, kaip jis pats save vadina. Čia atpažįsti žinomusveido bruožus, charakterio savybes, draugų paveikslus, autentiškaspoezijos eilutes, dailininko kūrybos etapus, enciklopedines datas irt. t., ir t. t. O kai šitokiu būdu įtiki personažo ir prototipo tapatybe,nebeturi kur dėtis ir nuo tų paveikslo bruožų, kurių ne tik autobiog-rafijose, bet ir biografijose nebuvom įpratę skaityti. Ak, štai kokietie menininkai, - nusimins romantiška natūra, kiekvienam ,,iš to pa-saulio“ mintyse piešusi šviesų nimbą. ,,Ar nesakiau,?!“ - apsidžiaugscinikas seniai ,,žinojęs“, kad tie visi menininkai…

Šiaip ar taip, ,,Vilko dantų karoliuose“ piešiamas menininkas mū-sų akyse pakyląs į minties ir jausmo aukštumas, patraukiantis negai-lestingu reiklumu sau, meile žmonėms, tiesai, jautrumu grožiui, galipasirodyti ir paprasčiausiai silpnas žmogus, pilnas keistenybių, ydų,žemų polinkių, abejotinų ar bjaurių poelgių, smerktinų įpročių ir t. t.

Chuliganas, alkoholikas, ištvirkėlis - apšauks koks puritonas, irkuo tu paneigsi tiesiog pirštu knygoje baksnojamus ,,argumentus“?

Bet ne su apviltu idealistu ir juo labiau ne su pasitenkinimą paty-rusiu ciniku norėčiau tęsti pokalbį.

Pirmąjį galėčiau paguosti priminimu, kad tai vis dėlto romanas


146

apie Šimo Tadą, antrojo cinizmą dar spėsim suniekinti, jeigu to ne-įstengė padaryti pats kūrinys, o tolesniam žygiui į romano labirintąkviečiu skaitytoją, ramiai priėmusį autoriaus padiktuotas žaidimotaisykles - ne pasipiktinimą, nusivylimą, piktdžiugą demonstruo-jantį, o pirmiausia sugebantį suprasti, bent linkstantį išsiaiškinti.

O jeigu taip ir bus buvę, kaip parašyta?Jeigu ne pagražinimui, menininko ,,sužmoginimui“, o tik var-

dan tiesos visos tos paauglystės išdaigų, jaunystės nuopuolių ir bran-daus vyro neaplenkusių išmėginimų scenos, keršto mokytojui, pa-niekos motinai, lemtingos išdavystės ir kiti epizodai?

Patikėjęs (ar ,,patikėjęs“) jais, prieini prie dar vieno esmingo ro-mano bruožo, išskiriančio kūrinį iš bet kurio (grynosios beletristi-kos ar autobiografinių pasakojimų) literatūrinio konteksto, - prie iš-pažinties ir atgailos stebuklo.

Rašau apie knygą, bet negi galėjau iškentėti neperskaitęs jos tę-sinio, atskirais fragmentais jau paskelbto ,,Metuose“? Plačiau to tę-sinio neliesdamas, į vieną fragmentą, kad ir užbėgdamas skaitytojuiuž akių, drįstu atkreipti dėmesį.

Pavadinčiau tą fragmentą ,,Motinos aprašymu“ ar sūnaus paklydė-lio atgaila“, - ne skambus pavadinimas čia svarbiausia. Svarbiausia -būtent išpažinties, atgailos, sąžinės apvalymo aktas, atliktas su tokiunuoširdumu, tokiu negailestingumu sau, tokiom humanistinėm pastan-gom suprasti ir pateisinti kitą žmogų, su tokiu idėją atitinkančiu žodžioišraiškingumu ir įtaigumu, koks, deja, tik retam tėra prieinamas.

Padarykim čia pirmą kiek platesnį apibendrinimą: ,,Vilko dantųkaroliuose“ L. Gutauskas sukūrė vieną meniškai reljefiškiausių, psi-chologiškai autentiškiausių, etiniu atžvilgiu negailestingiausiai iš-bandytų personažų visoje lietuvių prozoje - paveikslą žmogaus irmenininko, nešančio sunkų prieštaringos prigimties ir didelio talen-to kryžių, klumpantį po juo ir pakylantį, vėl klumpantį, bet nepra-randantį tikėjimo savo golgotos prasme.

Tiek Šimo Tado meniniam paveikslui, tiek kūrinio kompozicijaiypatingą reikšmę turi imli pasakotojo atmintis, nepripažįstanti nei


147

įvykių chronologijos, nei bent kiek sistematizuotos jų ,,geografi-jos“, bet sukaupusi didžiules tų įvykių, įspūdžių, išgyvenimų, ap-mąstymų atsargas. Čia sutelpa ir reikalinga viskas: nuo blizgančiožaisliuko ant vaikystės Kalėdų eglutės iki šiurpių kruvinų krimina-listų nusikaltimų Sibiro lageryje.

Beje, Sibiras, stingdančiu savo šalčiu pastaraisiais metais papū-tęs į mus iš autentiškų memuarų, ,,Vilko dantų karoliuose“ benepirmą kartą susilaukia meninio apibendrinimo, ne tik svariai pratur-tinančio aptariamą knygą, bet ir sklaidančio nuogąstavimus, kad pogyvų liudininkų parodymų meninė išmonė gali pasirodyti ir neefek-tyvi, ir net neetiška. Ne, nuogąstavimų atmesti nereikia, amatinin-kiškos spekuliacijos skaudžia tema iš tiesų nėra laukiamos, bet tikromenininko širdies ir rankos prisilietimas prie skaudančių istorinėspatirties žaizdų niekada nebus nereikalingas.

Pasvarstymuose apie L. Gutausko kūrinį nemaža vietos skyrę prisi-menančiam, mąstančiam, išpažintį atliekančiam žmogui, bent platesnepastraipa turėtume sustoti prie kitų - Atmintį užvaldžiusių žmonių.

Minimaliai naudodamas tradicines meninio paveikslo kūrimopriemones, autorius eina rizikingu keliu, lyg versdamas skaitytojusapie pasakotojo sutiktus žmones spręsti vien pagal jo santykį su taisžmonėmis, pagal intuiciją paremtus jo vertinimus. Tėvas ir motina,senelė Ieva Marija ir dėdė Jokūbas, Džoniukas ir Paūlių kaimo kvai-lelis - visi jie pateikti be stipresnio biografinio, psichologinio, buiti-nio užnugario, - tiesiog kaip pasakotojo meilės, simpatijos ar - prie-šingai - ironijos, kriticizmo objektai. Tik pasitikėjimą pelnęs pasa-kotojo išpažinties nuoširdumas gali sumažinti svaresnių meninių ,,ar-gumentų“ poreikį, pateisinti kūrėjo riziką.

Kūrėjo rizika apskritai gali būti iškelta kaip atskiras ,,Vilko dan-tų karolių“ aspektas. Net ne vienas, o du: rizika kaip sąmoningakūrėjo nuostata ir stichiškas, impulsyvus rizikingumas, paklūstant me-nininko intuicijos šauksmui. Ir vienu, ir kitu atveju skaitytojas yraįvedamas į laboratoriją, kuri vienu atveju pasirodys kaip užgrioztatapytojo dirbtuvė, kitu - kaip ne mažiau užgrioztas gyvenimas.


148

Nesvarbu, iš kurios tų laboratorijų savo pasakojimą tęstų meninin-kas, kokiu stilistiniu margumu mirgėtų trumpesni ar ilgesni epizodai,jų meninė paskirtis ir prasmė yra viena: atskleisti dramatiško amžiausvaiko patirtį - nuo kūne ir sieloje likusių randų iki momento, kai ta-lentas tuos randus paverčia dailininko potėpiu drobėje, poeto metafo-ra lyrikoje ir impresijų mozaika mūsų skaitomame prozos veikale.

Nematau jokių galimybių į kritikos kalbą ,,išversti“ bent didžiąjądalį įspūdžių, susikaupusių skaitant šią mozaikišką knygą.

Ne mažiau sunku būtų pademonstruoti ir kritišką objektyvumąar reiklų kritiškumą: iš tos mozaikos, iš tų ,,karolių“ tektų išlupinėtiar išverti vienokiai ar kitokiai iliustracijai tinkamus pavyzdžius. Pa-likime tai platesnei studijai, čia ,,be įrodymų“ pasidalydami tik vie-na kita abejone. Imponuodamas imlios, talpios, dosnios Atmintiesturtais, atviros, nuoširdžios, kritiškos savistabos meniniu efektyvu-mu, įtikindamas pasirinktos kompozicijos galimumu, autorius (lai-kinai už pasakotojo nugaros užlindęs) turėtų prisiimti nedeklaruoja-mą pareigą Atminties turtus eikvoti kuo taupiau, kritiškumą išlaiky-ti ne tik savo gyvenimo, bet ir savo pasakojimo atžvilgiu, jokių kon-vencijų nevaržomos kompozicijos pralaidumą kompensuoti kaip ga-lima labiau suveržtais atskirais epizodais. Tokia pareiga, atrodo, visdėlto nebuvo prisiimta: tai, žiūrėk, pernelyg sureikšminamas ir iš-pučiamas į pastraipą galėjęs sutilpti epizodas, tai per ilgai mėgauja-masi pačiu lengvai pasiduodančiu žodžio molio minkymu, tai suvaikišku pasigėrėjimu raitomos ,,kermošinės“ švilpynės.

Esminio kūrinio vertinimo tie dalykai nekeičia, ir sakau tai ne kri-tiko objektyvumą pademonstruoti norėdamas, o kitą mintį puoselė-damas. Suvėręs ,,Vilko dantų karolius“, L. Gutauskas nebeturėtų pa-dėti ir prozininko plunksnos. Koks kelias jo tokiu atveju laukia? Po-eto, gana pastovaus ir ištikimo savo balsui? Dailininko, savo kūrybi-nį kelią sąmoningai padalijusio į skirtingus epizodus? Nedrįstu konors siūlyti, suprasdamas: yra graži ištikimybė sau, savo talento pri-gimčiai; yra imponuojanti nuolatinio atsinaujinimo drąsa; yra, deja,pasikartojimo pavojai. Teaplenkia jie savitą, drąsų menininką.


149

GRAUDUS REQUIEM IÐEINANTIESIEMS

Knygynų lentynose kasdien pasirodo vis nauji “dvidešimtojoamžiaus aukso fondo” kūrinių vertimai, ne tik leidžiantys pasidžiaug-ti, kad bent jau šioje srityje mes, kaip skaitytojai, tikrai artėjam prieEuropos, bet ir verčiantys skaudžiai suvokti, kad vienam žmoguivis sunkiau aprėpti tai, kas jam tikrai vertinga pasiūloma.

Bet net tokioje situacijoje prasilenkti su naujuoju G. Kanovi-čiaus romanu “Žydų parkas” reikštų nemažą praradimą.

Net ir įrašydami “Žydų parką” į vertimų “aukso fondą”, vis dėltoneturėtume pamiršti išskirtinės ir autoriaus, ir kūrinio vietos jame: norsromano gimimo vieta šį kartą nurodyta Kfar Saba - Torontas, savoesme jis glaudžiasi prie visos ankstesnės rašytojo kūrybos, reikšmin-gai pratęsdamas ją, papildydamas ir praturtindamas. Pratęsdamas Lie-tuvos žydų temą, papildydamas ją bene skaudžiausiais akordais, pra-turtindamas dar rūpestingiau nušlifuotu prozos meistro žodžiu.

Net prisibijodamas kritikos štampų, dažnai padedančių “įžvelgti”nuolatinį rašytojo augimą ar bent taktiškai apeiti liūdną tiesą, kad tas“augimas” aiškiai baigęsis, ryžtuosi tvirtinti, kad G. Kanovičiaus -bent jau iki šiol - tai tikrai neliečia: kokį meninės struktūros lygmenįbepaimtum, argumentų rašytojo brandai sunkiai ieškoti nereikės.

Mažiausiai pakitęs, daugiausia pažįstamų bruožų išsaugojęs atro-do autoriaus žodis, pasakojimas, nuo objektyvaus, ramaus, graudokąlyrizmą su švelniu humoru derinančio trečiojo asmens beveik nepa-stebimai pereinantis į personažo vidinį monologą, jo autentiškų jaus-mų bei minčių sklaidą ir taip pat lengvai grįžtantis į visažinio pasako-tojo lūpas. G. Kanovičiaus prozos tekste visada jauti kažkokią verti-kalę, jungiančią gelmėje pulsuojančią biblinę išmintį su viršuje ple-venančiu žaviu jo vaizduojamų žmonių paprastumu. Jo siuvėjai irkirpėjai, atrodo, be jokios autoriaus prievartos kasdieniams, gerai pa-žįstamiems, jų gyvenimo pagrindą sudarantiems reiškiniams randatokias matavimo ir vertinimo dimensijas, kurios be išorinių pretenzijų

150

kreipia mūsų mintį link pačių sudėtingiausių būties klausimų. Vietojdažname puslapyje nesunkiai randamų pastraipų, kurios tiktų šio tei-ginio iliustracijai, priminsiu tik vieną įvairiom formom ne kartą nu-skambėjusią mintį: ne taip pasiūtas šis Dievo pasaulis…

Jau beveik nusakiau ir kitą nesunkiai atpažįstamą, autoriui tikraibūdingą naujojo romano bruožą - kūrėjo ištikimybę paprasto, eili-nio žmogaus gyvenimui ir išgyvenimams, nelengvos buities sąly-gojamiems ieškojimams ir brangia kaina įgytai patirčiai.

Bet tuo turbūt “tradicijos” motyvą galima būtų ir nutraukti, stip-riau akcentuojant tai, kas “Žydų parką” išskiria iš visos rašytojokūrybos. Pirmiausia tai pasakytina apie pagrindinę, labai skaudžią,atviru tekstu nedeklaruojamą, bet potekstėje nuolat jaučiamą mintį:baigiasi šešių šimtmečių Šiaurės Jeruzalės istorija, Vilnių ir Lietuvąpalieka paskutinieji žydai. Ir palieka jau net ne į Pažadėtąją žemęišvykdami, o vienas po kito atguldami amžinajam poilsiui. Ne visitokią koncepciją besąlygiškai priims, bet autorius kalba būtent apierequiem Rytų Europos žydų bendruomenei. Neatsitiktinai pagrindi-nį romano personažų ansamblį sudaro seni žmonės, gimę, kaip au-torius sako, “nuožmaus XX a. pradžioje”.

Romano veiksmas vyksta ties paskutiniųjų amžiaus dešimtme-čių riba, retkarčiais nuaidint Sąjūdžio šūkiams, sušmėkščiojant Gor-bačiovo ar Landsbergio pavardėms. Bet stipresnio atgarsio perso-nažų širdyse konkretaus istorinio laiko realijos jau nesukelia: liki-mui atseikėjus jiems vos ne visą rūstų amžių, dabar užtenka rūpes-čių vien norint susitvarkyti su kiekvienam asmeniškai likusiu laiku.

Didžioji to laiko dalis tenka prisiminimams. Kiekvienas jų turidaug: šviesių ir skaudžių, komiškų ir tragiškų, brangių ir tokių, ku-rių gal geriau būtų iš viso neturėti. Bet prisiminimų neturėjimas,atminties praradimas, ištikęs vieną romano veikėją, prie kurios darteks trumpam sugrįžti, vis dėlto vieningai suvokiamas kaip baisinelaimė ar bausmė. O Atmintis, Prisiminimai, tiesa, paties autoriausnerašomi didžiąja raide, yra ne tik dominuojantis romano motyvas,sudaro didžiąją jo turinio dalį, bet esmingai veikia ir jo poetiką. Pri-

Graudus requiem išeinantiesiems

151

siminimai - pats saldžiausias ir pats karčiausias gėrimas pasaulyje…Praeitis - tai rūsys, kur net akmuo atrodo kaip susicukravusi senelėsuogienė… Atminties vėjas nupūkščia kaip cukraus pudrą visas ne-tektis ir negandas… Atmintis kibirkščiuoja kaip laužas… Atmintisblaškosi kaip sužvejota ir į skiaurę įmesta žuvis… “Kol žmogusprisimena, jis gyvas, jis tikrai Viešpaties pavidalas, nes kas yra Aukš-čiausiojo didybė? Argi ne Jo beribė, begalinė, neišsenkanti atmin-tis?” Tai - tik maža dalis tam tikro pobūdžio metaforų, palyginimų,alegorijų, tolygiai išsidėsčiusių per visą tekstą ir lyg kilometrų ženklaipakelėje primenančių pagrindinį maršrutą. Yra ir šių metaforų ar įvaiz-džių priešprieša - jau minėta atminties praradimo nelaimė. Tiesa, Ic-chakas ja netiki, laiko apsimetimu, nes “kiekvienam praverčia laiki-nai šmurkštelėti į užmaršumą kaip eibių pridariusiai pelei į urvelį”.Bet tai - Icchako požiūris, nebūtinai turintis sutapti su autoriaus armūsų, jau žinančių visokius sklerozių ir alzheimerių vardus.

Į Bernardinų sodą, “Lietuvoje likusių vienišų senų žydų susitiki-mo vietą”, Icchakas Malkinas, aštuoniasdešimt penkerių metų siuvė-jas, pagrindinis romano personžas, visada ateina pirmas, “kad galėtųkokį ketvirtį valandos ramiai pasinerti į prisiminimus”, kuriuose lieka“tik jis ir ryto ūkanoje ištirpęs, į skutelius suplėšytas jo gyvenimas”. Įvieną sakinį, įveikdamas pagundą pateikti platesnių citatų, bandaunors užuominomis sutalpinti ir siužeto esmę (reguliarūs vis mažėjan-čio bendraamžių būrelio susitikimai), ir kompozicijos principą (į tai,kas vyksta dabar, pagal prisiminimų logiką įterpiami personažų gy-venimai ar bent reikšmingiausi jų momentai), ir metaforišką stiliausnusakymą (ryto ūkanos ir seno žmogaus atminties, prisiminimų psi-chologijos ir į skutelius suplėšyto gyvenimo sąsajos).

Kaip tikras prozos meistras, be kitų dalykų pavydėtinai įvaldęskūrinio kompozicijos paslaptis, G. Kanovičius romano pasakojimąplėtoja tokiu būdu, kad paraleliai atsiskleistų ir jo protagonisto Ic-chako Malkino gyvenimas bei charakteris, ir gyvenimai bei charak-teriai tų, kuriuos vieną po kito jam lemta išlydėti iš Žydų parko įamžinųjų sodų šalį.


152

Sekdamas chaotiškus, griežtesnei chronologijai nepaklūstančiusIcchako prisiminimus, ilgo jo gyvenimo istoriją, randi joje visko: irtai, ką dvidešimtojo amžiaus vidury teko išgyventi visai žydų tautai,ir tai, kas kiekvieno žmogaus gyvenime lemia jo vienatiškumą ir ne-pakartojamumą. Šiurpiausias likimo smūgis jam, kaip ir tūkstančiamsgentainių, buvo fašistinis genocidas, sunaikinęs artimuosius, atėmęsgimtuosius namus, pajudinęs tikėjimo pagrindus. Išvengusiuosius ši-to smūgio įtraukia karo sūkurys, Icchako laimei, nenusinešęs jo į am-žinybės gelmę. Bet grįžusiojo - net karo dalyvio - nelenkia pokarioišbandymai: jam tenka stovėt ir prieš atkreiptą miškinio ginklo vamz-dį, ir prieš nieko gero nežadantį saugumo tardytoją.Kiek skaitytojųtokiame likime gali atpažinti ar savąjį, ar iš tėvų bei senelių girdėtąjį?

Bet ne mimetinį efektą čia svarbiausia akcentuoti - svarbiausia tai,kad net neturintysis Icchako gyvenimiškosios patirties gauna galimy-bę kompensuoti ją stipriais emociniais ir estetiniais išgyvenimais: au-torius niekur nesileidžia (ar nesikelia) į bendrų, visiems žinomų isto-rinių apibendrinimų lygmenį, bet pirmiausia siekia savo personažominčių bei išgyvenimų individualumo ir psichologinio autentišku-mo. Pabrėžiu: net epizoduose, kur Malkinui tenka pakartoti tūkstan-čių ar milijonų likimą. Kanovičius nebūtų Kanovičius, jeigu kiekvie-nam savo personažui nesurastų tokių nepakartojamų biografijos fak-tų, įvykių ar išgyvenimų, kurie net po ilgesnio laiko neleis jų supai-nioti su kitais. Tinkamiausias pavyzdys šiuo atveju būtų paradiniomunduro maršalui Rokosovskiui siuvimo istorija. Skeptikas pasakys:anoks čia atradimas - leisti savo personažui kokį netikėtą ar net neįti-kėtiną susitikimą. Abstrakčiai šnekant, skeptikui gal net prieštarautinereikėtų. Bet Kanovičiaus proza - pati savaime - saugo mus nuoabstraktaus kalbėjimo. Pačiam Stalinui ar Hitleriui siūtos kelnės neda-rytų įspūdžio, jeigu tai būtų tik autonomiškas, visagalio autoriausįspraustas epizodas. Tuo tarpu “Žydų parke” šita munduro istorijataip meistriškai “susiūta” su visa kita romano medžiaga, kad maršalasjoje ir lieka kaip atsarginis lopinėlis, o Malkino paveikslas praturtėjane vienu aspektu. Rašytojas eilinį kartą savo kūryboje iškelia pagar-


153

bos darbui ir profesiniam meistriškumui idėją, taip pažįstamą klasi-kams, ir taip nusivadėjusią šiandieninėje prozoje. Lyg tarp kitko nu-skamba “nuodėmingas” Paryžiaus motyvas, kai vien tik klausimasapie jį Malkinui reiškia mirtino pavojaus signalą. Munduro istorijapatogi autoriui kuriant ambicingo siuvėjo ir nepretenzingo liaudiesfilosofo paveikslą. Suteikia ji skaitytojui ir papildomą progą pasigė-rėti, kaip sugeba rašytojas sukurti siužetinę bei emocinę įtampą, kaipskoningai net dramatiškas vietas jis pabarsto humoro prieskoniu.

Daug vietos romane skirta Icchako Malkino šeimyninio gyveni-mo linijai. Palaidojęs dvi žmonas, bet nė iš vienos nesusilaukęs pa-likuonių, vienišas karšinčius gyvena tik prisiminimais, daugiausia vie-tos juose skirdamas pirmajai - Esterai, daug praradimų išgyvenusiai,bet įsimenančia moteriškumo šviesa spinduliuojančiai moteriai. Kaippriešingybė jai prisiminimuose iškyla Fruma, taip ir neįveikusi savopavydo jau seniai mirusiai pirmtakei. “Trikampis” - dažnam romanuiįprasta figūra, bet “Žydų parko” autoriui pavyksta nubrėžti gal ne tiekaštresnius, kiek mažiau prozoje nuzulintus jo “kampus”.

Labiausiai įsimenančiu meniniu paveikslu Icchaką Malkiną darone tik jo apmąstymų, svarstymų, sentencijų, išvadų turinys, bet ir for-ma, kurių nei viena, nei keliomis citatomis nepailiustruosi: tai - neprieskoniai, kurių randi pabarstytų ir kituose prozos tekstuose, o tie-siog nepakartojamas “raugas”, nuo kurio priklauso kiekvienos šeimi-ninkės duonos skonis. Deja, su viena metafora čia neišsiversi, o ban-dymas pamėgdžioti autorių metaforų gausa kritiką stumtų į dar keb-lesnę, gal net juokingą padėtį. Vis dėlto vienos dar bandysiu griebtis.

Tebūnie tai adata, dešimtmečiais maitinusi siuvėją. Seki Malkinobiografiją jo prisiminimų kaleidoskope ir jauti, kad visą gyvenimąjis dygsniavo ir siuvo ne tik brangesnę ar pigesnę medžiagą, bet irpatį gyvenimą, kad kažkokios nematomos adatos smaigaliu kaipkoks akupunktūros specialistas jis nuolat pataikydavo į jautriausius,skaudžiausius savo paties, savo gentainių, savo bendruomenės, sa-vo tėvynės, savo pasaulio taškus, neturėdamas galių ką nors išgy-dyti ar pataisyti, bet sugebėdamas visada jeigu ne teisingiausiai, tai


154

bent jau originaliausiai diagnozuoti. Esu nemaža galvojęs ir ne kartą rašydamas užsiminęs apie litera-

tūrinio personažo psichologinio autentiškumo fenomeną. Dažniau-siai tai būdavo išraiška nepasitenkinimo, kad autorius tegu ir labaivertingą savo išmintį įdeda į lūpas personažo, kuris tą išmintį geriau-siu atveju perskaito kaip svetimos rankos parašytą tekstą. Remiantisformaliąja logika ir aprioriškom psichologinio autentiškumo nuosta-tom, G. Kanovičiaus prozos skaitytojui tiesiog sunku apeiti šią pro-blemą: ar gali kad ir didžiausią gyvenimo patirtį turintis siuvėjas kal-bėti kaip koks rabinas ar bent advokatas (jei prisiminsime vieno se-niau parašyto romano pagrindinį herojų). Suprantu, kad ne visi rabi-nai yra gaonai ir ne visi advokatai - žodžio menininkai, bet vis dėl-to…

Daugtaškiu pažymėdamas vietą, kurioje turėtų būti platesnis te-orinis ekskursas, apsiribosiu tik mintyse ne kartą tikrinta savo išva-da: kaip kritikas, “problemindamas” klausimą, kaip G. Kanovičiausprozos skaitytojas, niekada dėl jo vidinių problemų nepatyriau. Irtaip atsitinka (tikiuosi, ne man vienam) todėl, kad jo romanų pasa-kotojas visada labai korektiškai, tiesiog nepastebimai nuo monolo-ginės ar dialoginės personažų kalbos pereina prie tiesioginės mena-mosios, padedančios jam įvilkti mintį į žodžio rūbą, už kurį jie da-rosi vienodai atsakingi abu. Toks jau Siuvėjo, šiuo atveju - rašytojostilius. Žavus, patrauklus, bet sunkiai pamėgdžiojamas. Ar ne todėlrašytojas ir neturi akivaizdžių epigonų, kurie paprastai slenka įkan-din tokio rango menininkų?

Kiek plačiau apsistodamas prie dalykų, kurie man pačiam darturi paslapties traukos, susiaurinsiu anotacinę rašinio dalį, kuriosteisėtai reikalautų kiti romano personažai: kirpėjas Natanas Gutjon-tovas, dantų technikas, “šaipokas ir ginčininkas” Mošė Geršenzo-nas, “fleitininkas ir lagerininkas” Hiršas Olenevas-Pomerancas ir pra-džioje kad ir be vardo jau paminėta Lėja Staviskaja, “kurią Dievasnubaudė labiau už kitus, atėmęs atmintį”…

Atminčiai, kaip jau sakyta, romane tenka išskirtinis vaidmuo, ir ne


155

atsitiktinis dalykas yra tai, kad ji atimama iš daug vardų turėjusio, betšiandien abviatūra KGB apibendrinto saugumo fotografo (atrodo, netik fotografo) našlės Lėjos Staviskajos. Staviskaja neatsimena nieko,ir autorius, rodos, neperša minties, kad tai apsimestinis atminties pra-radimas. Supriešindamas du požiūrius - jau minėtąjį protagonisto Mal-kino ( kad kai kam tiesiog patogu daug ką užmiršti) ir pasakotojo,kuris “žino” ir “mato” tik tiek, kiek žino ir mato kūrinio personažai,-autorius pasiekia daugiau,nei galėtų pasiekti kokiais nors kategoriš-kais demaskavimais. G.Kanovičius, kaip ir visuose savo romanuose,“Žydų parke” taip pat nepasiduoda konjunktūrai: neras čia atspirtiesnei tie, kam norėtųsi visai tautai išdalinti dideliu tiražu išleistas “žyd-šaudžio” etiketes, nei tie, kas pagal rasinius požymius gali nustatyti“genocido vykdytojus”. Dievo atimtos atminties metafora rašytojasprimena ne tik tai, ko negalima pamiršti, bet ir tai, kad be istoriniolaiko padiktuotų sąlygų ir aplinkybių yra dar ir universalesni žmogiš-kumo matai, kurie neturėtų būti išmesti iš apyvartos net tada, kai svar-biausiu dalyku tampa istorinių sąskaitų suvedinėjimas.

Neperpasakodamas tokių pat, kaip ir Icchako Malkino, turtingųišvardintųjų personažų biografijų, į lakonišką kritikos kalbą ne-sprausdamas spalvingų jų charakterių, apsiribosiu tik priminimu kaikurių motyvų, kurie, persipindami visame romano tekste, jo siužetądaro intriguojantį ir patrauklų, kompoziciją - meniškai motyvuotą irefektyvią, personažų ansamblį - daugiabalsį, idėjų ir vertybių sferą- turiningą ir polifonišką. Tautinio identiteto prasmę ir jo išsaugoji-mo peripetijas, gimtosios ir Pažadėtosios žemių poliariškumą ir ne-atskiriamumą, amžinąją tėvų ir vaikų kartų dialektiką, svajonės irrealybės, siekių ir galimybių priešpriešą, laikinųjų ir pastoviųjų ver-tybių išpažinimo, atpažinimo ir pripažinimo situacijų sudėtingumą,dramatišką nereikalingo žmogaus būseną ir daugelį kitų motyvų ap-gaubia romane didieji Gyvenimo ir Mirties skliaustai.

Atiduodamas skaitytojui savo “Žydų parką”, sugrodamas ar sugie-dodamas savąjį requiem, G. Kanovičius ne tik praturtina geriausių pas-tarojo meto verstinių knygų lentyną, bet ir talentinga prozininko rankaatverčia (ar užverčia) dar vieną meninį Lietuvos istorijos puslapį.


156

MENINIØ VERTYBIØ PAIEÐKA

A. ZALATORIAUS LITERATÛROS

KRITIKOJE

Apie krizę apskritai, apie socialinių, moralinių, kultūrinių verty-bių krizę šiandien kalbama dažniau negu bet kada. Vienų kalbėji-mas pažymėtas dramatizmo gaida, kitų žodžiuose aiškiai jaučiamosnet desperatiškos nuotaikos, treti tenkinasi nerimo ir susirūpinimoišsakymu, ketvirti išlaiko ramią konstatuojamąją intonaciją, penktitą krizę traktuoja kaip normalų, permanentinį reiškinį, šeštųjų žo-džiai pabarstyti atlaidžios ironijos druskele, septintųjų svarstymuo-se nuskamba net savotiška piktdžiuga ir t. t. Laukti vienodo vertini-mo, bendro nuomonių vardiklio būtų ir nerealu, ir nekorektiška: perdaug ilgai gyventa – bent viešumoje – vienos nuomonės, vienostiesos nelaisvėje, kad suabejotum, jog pats nuomonių pliuralizmas,savarankiško mąstymo ir reiškinių vertinimo ženklai yra tam tikramūsų dienų vertybė.

Vertybių sistemoje, dėl kurios šiandien taip pat daug kas abejoja,meninėms vertybėms tenka išskirtinė vieta: meninių vertybių inven-torizacija, perkainavimas yra nuolatinis, su pačia jų prigimtimi susi-jęs procesas, dėl to, žinoma, ne mažiau dramatiškas ir skausmingas.Gal net dramatiškesnis ir skausmingesnis. Tai liudija ir kūrybinisAlberto Zalatoriaus (1932 – 1999) palikimas. Profesoriaus AlbertoZalatoriaus, kurio asmenybėje harmoningai derinosi visuomeninės,etinės ir kultūrinės aspiracijos ir kurio gyvenimas nutrūko kaip tiktada, kai jų realizavimui, atrodo, buvo atėjęs pats tinkamiausias lai-kas.

Ilgametis Literatūros ir tautosakos instituto mokslinis bendradar-bis, kurio plunksnai priklauso reikšmingi skyriai visose lietuvių, ru-sų, anglų kalba išėjusiose lietuvių literatūros istorijose, kurio sva-

157

riais įžanginiais straipsniais buvo palydėta daugelis lietuvių literatū-ros klasikinio palikimo knygų ir novelės antologijų, kurio monog-rafijos “Lietuvių apsakymo raida ir poetika” bei “XX amžiaus lietu-vių novelė” iki šiol lieka ir, matyt, dar ilgai liks nepralenkiamu žanroistorijos ir teorijos tyrinėjimų pavyzdžiu. Albertas Zalatorius keletądešimtmečių buvo aktyvus literatūros kritikas, prozos raidos ir ypačnovelistikos klausimais tardavęs kompetentingiausią ir autoritetingiau-sią žodį, jau Nepriklausomybės metais geriausius savo kritikos ir eseis-tikos darbus paskelbęs stambiuose rinkiniuose “Prozos gyvybė ir ne-galia”(1988) bei “Literatūra ir laisvė”(1999), pelnęs už juos – vienasiš nedaugelio literatūrologų – Nacionalinę premiją. Pelnęs po mirties,o tai – dar vienas jų išskirtinumo ženklas.

Atskiras profesoriaus rūpestis buvo jaunosios literatūrologų kar-tos ugdymas. Paskutinė jo paskaita bakalauro studijas baigiantiemslituanistams – “Smuikininkas Gariūnų turguje” – ne tik ilgam išlikojos klausiusiųjų atmintyje, bet neabejotinai priklauso prie gražiau-sių, turiningiausių mūsų publicistikos ir eseistikos puslapių.

Vadovaudamas ne vienam doktorantūros komitetui, ne vienammagistranto ar bakalauro baigiamajam darbui, siūlydamas kursiniųdarbų tematiką, dalyvaudamas baigiamųjų egzaminų komisijose,A. Zalatorius taktiškai, geranoriškai, bet reikliai ir nuosekliai siekėne formalaus rezultato, o vidinės asmenybės brandos, skatino kūry-binius ieškojimus ir individualybės raišką. Asmeninis profesoriauspavyzdys, jo literatūrologinių darbų profesinis lygis, reiklumas sauir savikritiškumas buvo jaunosios kartos ugdymo faktoriai, reikš-mingai sustiprinantys jo pedagoginių nuostatų įtaigą.

Metai be A. Zalatoriaus leido pajusti, kad erdvės, kurią jis buvoužėmęs visuomeniniame gyvenime, nacionalinėje kultūroje, litera-tūros moksle ir kritikoje, nėra kam lygiavertiškai užimti. Tuo aktua-liau yra surinkti, parengti spaudai ir išleisti visą jo literatūrologinįpalikimą, kuriame yra ir daugelio dešimtmečių darbas, tęstas netnepagydomos ligos patale ir nutrauktas ankstyvos mirties – monog-rafija apie Vincą Krėvę. Ne mažiau aktualu akivaizdaus literatūros

Meninių vertybių paieška A. Zalatoriaus literatūros kritikoje

158

kritikos nuosmukio situacijoje įdėmiau įsižiūrėti ir įsiklausyti į Zala-toriaus kritiko žodį, suvokti bent svarbiausius jo darbo principus,pasiremti savo reikšmės nepraradusiais, tik gal dar aktualesniais li-teratūros kūrinio vertinimo kriterijais.

Skaitydamas dvi paskutiniąsias A. Zalatoriaus knygas –“Prozosgyvybę ir negalią” (santrumpa po citatų – PGN) bei “Literatūrą irlaisvę”(santrumpa po citatų – LL), prieini tvirtą išvadą, kad taria-moji žmogiškųjų vertybių apskritai ir meninių vertybių, konkrečiaukalbant, krizė ne tik niekada nebuvo palietusi jo asmeniškai, bet irnepasirodžiusi jam kaip totali ir neišvengiama. Priešingai, jeigu kri-zės sąvoka jo darbuose kur nors ir sušmėkšo, tai sušmėkšo tik kaipdiskutuojamo reiškinio atspindys, kaip viešų svarstymų atgarsis, kaiplaikina konkretaus žanro ar autoriaus būsena ar situacija, kurios turiir gali būti išgyventos, įveiktos, nugalėtos. Tuo tarpu meninių ver-tybių sąvoka yra dažna, galima sakyti, pamatinė, iš vienos pusės,paremta gilaus istorinės literatūros raidos dėsningumų suvokimo, iškitos – pati paremianti tos raidos intensyvumą ir prasmę. “Kūrinys– objektyvi vertybė” (PGN, 113), – teigia literatūrologas, tik vėliauaptardamas vertybės funkcionavimo sferą, atmosferą, visuotinių ver-tinimo kriterijų ir konkretaus vertintojo subjektyvių nuostatų ar sa-vybių santykį. “Patekęs į vartojimo sferą, jis (meno kūrinys – P.B.)nuo autoriaus nepriklauso ir gali įgyti kiek kitokią prasmę, negu tasbuvo numatęs. Be to, kiekvienas literatūros interpretatorius yra as-menybė. Kad ir kiek jis stengtųsi vadovautis visuotiniais vertinimokriterijais, vis tiek turės savo charakterį, interesus, fantaziją, pasau-lėjautą, simpatijas ir t.t., todėl kūrinyje ką kita matys…(PGN, 113).Nepalikdamas vietos galimoms dviprasmybėms, autorius stato įspėja-mąjį ženklą, kad nebūtų rimtai pradėta analizuoti ir menkaverčiųdalykų: “…svarbu neprarasti estetinio suvokimo dovanos, meninioskonio” (PGN,113). Estetinės nuovokos būtinumo motyvas, kaippriešprieša amatininkiškumui, išmoktam amatui, nuskambės ne vie-name Zalatoriaus straipsnyje ir interviu, ir prie šio motyvo mumsdar teks sugrįžti kiek kitame kontekste.Tuo tarpu atkreiptinas dė-


159

mesys į dialektišką objektyvių meninių vertybių funkcionavimą is-toriniame laike: “Žinoma, istorija ilgainiui padaro pataisas – verty-bes išdėsto kitaip. Lietuvių literatūroje taip atsitiko su J. Biliūnu,rusų literatūroje su A. Čechovu ir I. Buninu, amerikiečių – su E. Po(PGN, 176).

Giliai suvokdamas netikėčiausius literatūrinio palikimo knygų irkūrinių likimus, autorius kitoje vietoje išsako tai gražia metaforiškapersonifikacija: “Žinoma, gali būti laikotarpių, kai praeities kūrinysmiega letargo miegu, jo pulso niekas nejaučia, ir atbunda jis tik su-sidarius tinkamai atmosferai”(PGN, 144).”Gali būti, – priduriamasu lengva apgailestavimo gaida, – kad jis amžinai užmiega, ir nie-kas niekada jo nepažadins” (PGN,114). Galima nujausti, kad kalba-ma čia ne apie tuos “menkaverčius dalykus”, kurių “letargo”, o galir amžinas miegas tik apsaugo skaitytoją nuo galimos gaišaties irtuščiai praleisto laiko nuostolių. Todėl literatūros istorikas ir kritikasviename asmenyje čia formuluoja sudėtingą ir sunkią programą –“atgaivinti” praeities literatūrą, susieti ją su gyvu interesu, surastibūdų, terminų, žodžių išreikšti tas dabartinio žmogaus asociacijas,emocijas, vizijas, kurias jis patiria, skaitydamas klasikinį tekstą irkurios dabar chaotiškai verčiamos į bendrą estetinio ar kokio nela-bai apibrėžto išgyvenimo katilą”(PGN,143). Kas skaitė bent vienąkitą Zalatoriaus įvadą ar baigiamąjį žodį literatūrinio palikimo kny-goms (V. Krėvės , A. Vaičiulaičio, J. Tarulio ir kt.), turėjo progosįsitikinti,kad autorius nuosekliai laikėsi savo programos: gal nė ne-siimdamas kūrinių, kurių “letargui” dar neatėjo galas, visuomeneipristatomuose jis rasdavo tokių aktualių vertybių, kad ne tik paska-tindavo su jomis susipažinti, bet daugeliui tiesiog padėdavo jas pa-stebėti, pajusti, išgyventi.

Panašių principų laikėsi A. Zalatorius kritikas, analizuodamas,interpretuodamas, vertindamas naujausius mūsų prozos reiškiniusir iškilesnius kūrinius. Būtent – iškilesnius. Sunku, tikriausiai ne-įmanoma prisiminti atvejį, kad jis būtų ėmęsis talžyti kokį antrarū-šės literatūros kūrinėlį, nors užkardą meniniam brokui ir laikė save


160

gerbiančios literatūros kritikos priederme. Bet, matyt, tikėjimas greitanatūralia tokių kūrinių mirtimi buvo daug stipresnis už šitos užkar-dos tarnautojo pareigą, o darbų eilėje būta daug svarbesnių už to-kius. Pastebėti, atrasti, atskleisti meninę vertybę visada yra prasmin-giau negu įrodinėti, kad jos ten visai nėra arba, taktiškiau ir apta-kiau šnekant, kad ji ten minimali. Tai nereiškia, kad Zalatorius būtųnenorėjęs “teptis rankų” ar būtų norėjęs likti “visiems geras”. Kaipmatysime kiek vėliau, užkardą meniniam vidutiniškumui jis rentėnet aptarinėdamas geriausių, sau artimiausių rašytojų kūrybą, ir taikiekvienu atveju būdavo labai brangintina kritiko principingumo,žmogaus sąžiningumo ir draugo nuoširdumo manifestacija.

Dažnai A.Zalatoriaus kritikoje sutinkamos sąvokas “vertybė”,“meninė vertybė”, “vertybinė orientacija”, “vertybių skalė” , “ver-tybių hierarchija”, “vertybių gradacija”, “vertybių rangas”, “gryno-sios estetinės vertybės”, “moralinės vertybės” ir pan. liudija, kadjam nuolat rūpėjo kūrinio vertės klausimai. Daugeliui iš mūsų, bren-dusių socialistinio realizmo dogmų atmosferoje ir tik slapta, tylomisbesivadavusių iš jų nelaisvės, gaudžiusių – dažnai ne iš pirmų ran-kų – naujesnių meno teorijų trupinius, pats meno kūrinio vertės klau-simas nėra nei naujas, nei kokią didesnę abejonę keliantis. Abejo-nės – seniai nueitas etapas. O ir tos abejonės lietė ne pačias vertės,vertingumo, vertybės sąvokas, o jų turinį. Abejones, nusivylimą,vėliau sąmoningą atmetimo reakciją, kai pats socialistinio realizmoterminas buvo išguitas iš kasdieninės kritikos apyvartos ir paliktastik proginių tematinių leidinių užkaboriuose, lėmė vis nepakenčia-mesniais tampantys kriterijai , pagal kuriuos ir buvo oficialiai nusta-tinėjama kūrinio vertė: ištikimybė komunistiniams idealams, nuo-seklus ideologinės partijos linijos laikymasis, “teisingas”, “realisti-nis” darbo liaudies gyvenimo vaizdavimas, “buržuazinių atgyve-nų” demaskavimas, šviesių perspektyvų matymas , optimizmo dva-sia… Parodyti, kaip krito šių sąvokų akcijų kursas per sovietmečiodešimtmečius – atskiro straipsnio objektas. Šiuo atveju mums terūpipabrėžti du dalykus: pirma, demonstratyviai vengdamas privalomos


161

oficialiosios tarybinio literatūros mokslo terminologijos, nepasiduo-damas konformizmo ir konjunktūros dvasiai, A. Zalatorius buvo netik labiausiai nepriklausomas, bet ir didžiausią įtaką griaunant pri-valomų standartų sistemą daręs literatūrologas; antra, visa savo esy-be nusistatęs prieš dogmas ir standartus, jis niekada nepasidavė ak-lam jų griovimo azartui; nesibaimindamas, kad meno kūrinio vertėssąvoka disponavo ir formaliai iki sistemos žlugimo egzistavusi so-cialistinio realizmo teorija, kad modernios vakarietiškos literatūrosteorijos, priešingai, dažnai atsisakydavo kalbėti apie vertę, propa-guodamos tik vienokius ar kitokius analizės bei interpretacijos in-strumentus, jis, kaip matom, liko ištikimas savo nuostatai: “kūrinys– objektyvi vertybė”, ir kritikos uždavinys – ją parodyti, jei reikia –įrodyti, įdiegti, apginti.

A. Zalatorius nepaliko nei platesnio teorinio darbo, nei kokiųkonspektyvių pamąstymų apie literatūros kūrinio meninės vertėsmatus ir kriterijus, ir norinčiajam juos išsiaiškinti teks lasioti po tru-pinį. Panašiai atrodo ir “negatyvas” – tai, kas kritikui ir literatūrolo-gui ne tik nepriklausė prie meninės vertės matų, bet ir dažnai asoci-juodavosi su meniniu mažavertiškumu. Skaitydami septintojo de-šimtmečio vidurio straipsnius (o tada literatūra, nepaisydama daž-nai užgriūvančių ideologinių šalnų ir škvalų, vis dėlto stengėsi iš-saugoti ir apginti tai, ką į savo arsenalą buvo susigrąžinusi “atly-džio” metais), randam ne vieną pastraipą, kurioje, neva džiaugian-tis į literatūrą grįžtančiomis pamatinėmis jos vertybėmis, kartu iš-reiškiamas ir nerimas dėl jų likimo: tai per lėtai jos grįžta, tai tik išdalies, tai realizuojamos pernelyg atsargiai ir vangiai. Straipsnyje“Keli žodžiai apsakymo byloje”(1966) konstatavęs, kad “trumpojiproza šeštojo septintojo dešimtmečio sandūroje sėkmingai pasistū-mėjo dviem frontais – vaizduojamų dalykų įtikinamumo ir išraiškostobulumo linkme”, pasidžiaugęs, kad “vis rečiau (bet tik… rečiau –P.B) skaitome apsakymus, kuriuose aprašyti buities ir psichikos reiš-kiniai prieštarautų mūsų patyrimui, fantazijai, intuicijai”, autoriusiššifruoja, sukonkretina “išraiškos tobulumo” sąvoką: “Pasitikėji-


162

mas skaitytoju, intymios intonacijos, poteksčių ir detalių žaismas,gracingas stilius, nuotaikos ir išgyvenimo vientisumas, impulsyvūspoetiško jausmo plūstelėjimai, pauzių ir šuolių ekspresija, laisvaserdvės ir laiko interpretavimas…”(PGN,10). Tokių “išraiškos tobu-lumo”, o tai reiškia ir estetinio įtaigumo, kūrinio vertingumo žymių,sudėliotų į savotiškus blokus, A. Zalatorius pateikia dažname straips-nyje. Didaktiniais sumetimais, galvojant apie autoriui rūpėjusį jau-nosios literatūrologų kartos ugdymą, juos tiesiog reikėtų išrinkti,susisteminti ir pateikti kaip savotišką atmintinę: štai kokie grožiniokūrinio bruožai, aspektai, niuansai neturėtų praslysti pro mūsų akis.Didaktinės idėjos realizaciją atidėdamas tinkamesnei situacijai, čiastabtelėsiu tik prie tų prozos meno savybių, kurioms drąsiai taikyti-nas vertybių rangas. Beje, pats A. Zalatorius kai kada tai daro, kaikada leidžia suprasti ar numanyti. Akcentuodamas R. Lankauskomintį apie “fantazijos reikšmę rašytojo darbe”, autorius ją tiesiai pa-vadina vertybe, nors ir nenurodo, kokiai vertybių kategorijai ji pri-skirtina. Bet pasiaiškinti tai – bent jau ėmusis tokios temos – pras-minga. Akivaizdu, kad fantazija pirmiausia yra psichofiziologinisreiškinys, elementarus žmogaus sugebėjimas ar išskirtinis jo bruo-žas, bet anaiptol dar ne besąlygiška vertybė: fantazija ne tik euforijąsukelia, bet gali suteikti žmogui ir rūpesčių, ir bėdų. Kuriančios as-menybės fantazija, net jeigu kalbėtume apie įgimtą prisiekusio rea-listo talentą, yra savybė, reikalinga kaip atmintis, ir jos vertingumasčia nekvestionuojamas. Ir vis dėlto būkime atsargūs: fantazijos ele-mentas meno kūrinyje gali ir dažnai tampa kokybės dėmeniu, bet apriori negali būti tokiu laikomas.

Stabtelėjau prie šios vertybės ar “vertybės”, kad atkreipčiau dė-mesį į vieną tvirtą Zalatoriaus nuostatą: jokiam menininko talento,jo kūrybos ar kūrinio bruožui negalima iš anksto prisegti estetinėskokybės, vertės etiketės. Šiuo konkrečiu atveju pritardamas rašyto-jo minčiai, ironiškai apgailestaudamas, kad “mūsų prozininkams la-biau patinka būti mąstytojais, psichologais, aforistais, o ne “naujųįvykių” kūrėjais” (PGN, 15-16), kitomis progomis kritikas pateiks


163

ir įtikinančių menine kokybe netapusios fantazijos pavyzdžių . Opati fantazijos sąvoka čia irgi tik atsitiktinis pavyzdys. Vienas išdešimčių galimų. O mūsų tikslas – atkreipti dėmesį į tvirtą analitikoir vertintojo principą: pasiekti “išraiškos tobulumo” gali padėti dau-gelis rašytojo talento, jo kultivuojamo stiliaus bruožų, bet nė vienasiš jų negali duoti išankstinės garantijos. Kas tokią garantiją galėtųduoti, taip pat teks ieškoti ir eilutėse, ir tarp eilučių.

Deja, ir prisirinkus pakankamai autentiškos medžiagos, leidžian-čios spręsti ne tik apie jo subjektyvių vertybinių orientyrų, bet irapie praskleistų objektyvių pačios prozos estetinės įtaigos paslap-čių gausą, turėsime patirti netikėtą šoką, išgirdę, kad net visų tųpaslapčių išankstinis žinojimas gali pasirodyti ne toks jau vertingas,kaip galėjome tikėtis. Vienoje vietoje kritikas pripažins, kad skaity-tojas (o mintis apie skaitytoją, ne pataikaujant jam, ne koketuojantsu juo, o nuoširdžiai jį gerbiant, atrodo, lydėjo kritiką jei ne kiekvie-name, tai bent dažname rašinyje) “rašytojus ir knygas ant hierarchi-jos laiptų sustato taip pat ne vien pagal grynąsias estetines verty-bes” (PGN, 283). Kitoje vietoje prie estetinių kriterijų jis visiškainetikėtai priklijuoja epitetą vadinamieji, pabrėždamas, kad jų “yratiek daug, jie tokie paslankūs ir reliatyvūs, kad praktiškai atsiveriagalimybės bet kokiai interpretacijai”(LL,402). Prisipažinsiu, kad iš-girsti tai iš literatūrologo, kurį laikiau ir laikau vienu subtiliausioestetinio jausmo skaitytojų, buvo taip netikėta, kad iš pradžių pa-maniau, jog tai kažkaip nejučia išsprūdęs ir iki galo neapgalvotasteiginys. Bet tolimesnės autoriaus mintys sudaužė šią prielaidą, pa-tvirtindamos, kad jokio atsitiktinumo nebūta: “Kaip būtų gerai, jei-gu turėtume tokius kriterijus, kurie lyg lakmuso popierėlis parodytųtikrąją padėtį. Įmetei tokį popierėlį į tekstą, popierėlis pamėlo arparaudo ir žinai, ko kūrinys vertas. Deja, tokio popierėlio nėra, to-dėl visais atvejais pasitikėti estetiniais kriterijais irgi neišei-na”(LL,402-403).

Tai kuo tada pasitikėti? Kai trumpas instinktyvus klausimas su-brendo iki tyrinėtinos problemos lygio, kai iš naujo ir iš eilės, ne-


164

skubėdamas, sugrįždamas prie įsidėmėtų vietų ir palygindamas jassu kitomis, perskaičiau abi aptariamas knygas, atsakymas pasirodė– kaip ir visada skaitant Zalatorių – paprastas, logiškas ir aiškus:literatūra, bent jau proza – nėra tik grynoji estetinė vertybė. O kas irkokia ji yra?

Suprasdamas ir pateisindamas tokį klausimą, prisipažinsiu, kadjo laukiau ir jam ruošiausi. Bet vietoj platesnių savo samprotavimųparengiau prašymą ar pasiūlymą: paimti “Literatūrą ir laisvę” ir per-skaityti joje trumpą (tik penki puslapiai), bet mūsų temai išskirtinaireikalingą A. Zalatoriaus dialogą su R. Šilbajoriu – “Laisvės ribos”.Dialogas pirmą kartą paskelbtas “Metuose” 1991 metais (Nr.5). Nė-ra reikalo priminti, koks tai laikas. Pirmą kartą kalbasi du autorite-tingiausi lietuvių literatūros analitikai ir vertintojai iš abiejų Atlantopusių. Šį kartą klausia R. Šilbajoris, atsako A. Zalatorius. (Kitu atve-ju galima juos įsivaizduoti susikeitusius vaidmenimis). Pats karš-čiausias vertybių perkainojimo, sąžinės sąskaitų, vienos lietuvių li-teratūros suvokimo, kai kurių per atskirumo dešimtmečius likusiųklausimų išsiaiškinimo metas. Net gausesniu citatų pluoštu dialogoturinio neperteiksi – tebūna jis visas kad ir ilgoka, bet būtina šiostraipsnio citata, atsakysianti smalsesniajam ne tik į čia kylančius,bet ir į kitus, per dešimtmetį savo aštriuosius kampus gal bent kiekir nuzulinusius klausimus.

Vis dėlto skaitytojui, neradusiam laiko grįžti prie dešimtmečiosenumo periodikos ar neturinčiam savos “Literatūros ir laisvės”, pa-teiksiu keletą esmingiausių minčių, po kurių ir mūsų pokalbis nuo“grynųjų estetinių vertybių” pasisuks prie “negrynųjų” meninių ver-tybių, jų ryšį ir santykį suvokiant taip: be estetinių savybių nėražodžio meno, be estetinių kriterijų negali būti nė kalbos apie jį; bet,kita vertus, vien pagal estetikos dėsnius organizuotas žodis neab-sorbuos tų didžiųjų žmogiškųjų vertybių, kurios tokiomis lieka ne-priklausomai nuo jų estetinės raiškos lygio.

Primindamas tiek “atspindžio” teorija grindžiamą formulę, kad“literatūra – žmogaus gyvenimo paveikslas”, tiek vėliau atėjusią,


165

nors viešai į tarybinę literatūrologiją ir neįsileistą jos priešpriešą (“li-teratūra – uždaras imanentiškas pasaulis su savo dėsniais ir vertybiųsistema”), literatūrologas skelbia, kad abi jos esą “pernelyg kabine-tinės”, ir daro, matyt, daugelį metų skausmingai brandintą išvadą:“Literatūra nėra nei gyvenimo atspindys, nei atskiras pasaulis. Lite-ratūra irgi yra gyvenimas, tiksliau – integrali to gyvenimo dalis, kaipir visos kitos dalys”(LL,403). Būtent šitoks literatūros traktavimasleidžia suprasti, kodėl A. Zalatorius, sąmoningai nepriimdamas irpagal galimybes santūriai priešindamasis įvairioms literatūros poli-tizavimo, ideologizavimo, sociologizavimo tendencijoms, niekadanepasidavė ir estetizavimo pagundoms. Kitas ne mažiau svarbusšio pokalbio momentas yra tiesos ir sąžinės klausimas. Šiandieni-niam, ypač jaunesniam skaitytojui gali sukelti nuostabą pats tokiųsąvokų supriešinimas: atrodo logiška, kad žmogaus ištikimybė tie-sai turėtų patikimai apsaugoti jo sąžinės ramybę. Deja, mes (ir A.Zalatorius, ir šių eilučių autorius, ir dar dešimtmečiu ar dviem jau-nesni) atėjome iš laiko, kai tokia logika neveikė, kai nuolat kartojo-si situacijos, kuriose tiesos išsakymas galėjo būti tolygus …išda-vystei. Kad tokių situacijų neišgyvenusiems teiginys nepaskęstų mig-lose, pateiksiu tik vieną pavyzdį: kritikas, kaip ir ne vienas įžval-gesnis skaitytojas, aiškiai pajutęs opozicišką viso kūrinio ar atskirojo fragmento dvasią, ne tik norėtų, bet ir privalėtų atkreipti į ją dė-mesį, juoba kad tokie kūriniai ar vietos autorių būdavo skaudžiau-siai iškentėti ir preciziškiau nei kiti estetiškai nugludinti, taigi ir pa-rankiausi estetinėms vertybėms propaguoti. Bet kadangi šita esteti-nė vertybė kaip Siamo dvyniai buvo suaugusi su socialistinei siste-mai nepriimtina socialine ar etine vertybe, nelinkint nemalonumųiššifruotos užuominos ar atskleistos prasmės kūrinio autoriui, ap-dairiausia buvo nutylėti ir viena, ir kita. Net suprasdamas ir nujaus-damas , kad “kompromisai su sąžine – pirmasis jo (kritiko - P.B.)mirties simptomas”, net asmeniškai išgyvenęs situacijas, kai “norė-davosi viską mesti po velnių ir neberašyti “, kritikas tegali konsta-tuoti, kad “tiek atsakomybė prieš tiesą, tiek prieš rašytoją kiekvienu


166

atveju reikalauja konkretaus apsisprendimo” (405), kad “visiemsatvejams tinkamo recepto nėra”, kad “kritikas turi spręsti konkre-čiai ir prisiimti atsakomybę” (407). Atsakomybę, jeigu nuo A. Zala-toriaus proteguojamų meno kūrinio vertybių trumpam pasisuksimeį jo paties kritinius tekstus, turbūt tektų įrašyti tarp pirmųjų tokiųtekstų vertės dėmenų.

Literatūros kūrinio menines vertybes rikiuoti (pagal A. Zalato-rių) griežtesne eilės tvarka būtų ir rizikinga, ir pretenzinga: nei raš-tuose, nei prisiminimuose nerandu tokios paties autoriaus “apro-buotos” jų nomenklatūros ar sistemos. Manau, kad jos nė negalėjobūti: prie kiekvieno analizuojamo ir vertinamo kūrinio kritiko eitane su išankstine vertinimo metodika ir kriterijų sistema, o tarsi išvidaus, įsijautus į jį, apčiuopus, kas būtent šiam kūriniui yra esmin-giausia, charakteringiausia, svarbiausia, kitais žodžiais tariant, kasyra būtent šio kūrinio meninės vertės dominantės.

Remiantis paties autoriaus prisipažinimu, “vienas labiausiai kan-kinančių klausimų – vadinamoji žmogaus koncepcija” (PGN,13).Net ir nepateikdamas abstraktaus teorinio koncepcijos sąvokos turi-nio, literatūros kritikas paliko pakankamai paliudijimų, kad žmo-gaus vaizdavimas literatūroje jam iš tiesų buvo vienas patraukliau-sių kūrinio analizės aspektų ir jo vertinimo kriterijų. “…vėl sugrįžogyvas žmogus”, – džiaugėsi kritikas 1967 metais.– Gal ne taip svar-bu, kaip tas žmogus romane reiškiasi – konkrečiais personažais aržmogiška autoriaus pozicija,– svarbu, kad jis sugrįžo. Ir sugrįžo suviskuo, kas žmogui nėra svetima: su kančiomis, abejonėmis, valin-gais ir nevalingais poelgiais, su tuo,kas lengvai išaiškinama, ir tuo,kas sunkiai suvokiama. Su prieštaringiausiais polinkiais, nesuval-domais geiduliais ir mistiniu ilgesiu” (PGN, 22). Galima būtų paste-bėti, kad tie “prieštaringiausi polinkiai”, “nesuvaldomi geiduliai”(santūrūs ir kuklūs, jeigu palyginsime juos su kai kurių šiandieninėsprozos personažų polinkiais ir geiduliais) ir ypač “mistinis ilgesys”aiškiai konfrontavo su oficialiosios ideologijos nuostatomis. Todėlsugrįžti net tokiam žmogui, kaip teigė kritikas, nebuvo lengva. “Juk


167

jį taip ilgai modeliavo, grimavo, mokė, kada šypsotis, o kada susi-raukti, lydė tezių ir pageidavimų krosnyse, gręžė iš jo sultis, kad jis,gink dieve, neužrūgtų savo raugu. Ir štai po visų tų odisėjų ir licėjųgrįžo jis pablyškęs, lyg patamsyje augęs daigas, labai jautrus ir glež-nas, pasiilgęs šviesos, teisybės, normalaus vystymosi ir normaliųsąlygų, išsigandęs, pilnas įvairiausių kompleksų ir sąžinės sąskaitų,šiek tiek ironiškas ir melancholiškas, daugiau linkęs save analizuo-ti, negu veikti ir gyventi. Jo akyse šiandien matai klausimą: kaip čiaatsitiko, kad mane taip ilgai maigė?” Kad ir nusiteikęs kiek galimatrumpinti neišvengiamas citatas, šiuo atveju to padaryti negalėjau:už kiekvieno šio sakinio žodžio – dešimtys neįvardytų realijų, pra-dedant grubiausiais fizinės prievartos aktais prieš visą tautą ir bai-giant nė kiek ne lengvesne ideologine prievarta, kuri reiškėsi vie-šais partiniais dokumentais ir slaptomis cenzūros instrukcijomis, at-vira demagogija ir išradinga veidmainyste. Ir ne tik dėl to. Tuo pa-čiu sakiniu išsakytas ir metaforų šydu šiek tiek pridengtas nerimasir jutimas, kad visa tai nesibaigę, kad ilgai “maigytas” žmogus, ne-va besistebintis , “kaip čia atsitiko”, iš esmės tebėra ir toliau maigo-mas. Akivaizdžios potekstės tada buvo pastebėtos ne tik įžvalges-nių skaitytojų, bet ir ideologijos saugotojų. 1968 metų diskusijojeapie vidinio monologo romaną, kuri prasidėjo po cituotojo straips-nio “Putojantys srautai ir žemos užtvankos” bei V. Kubiliaus “Vidi-nio monologo”, kritikams buvo pareikšti visiškai atviri ideologiniaipriekaištai ir kaltinimai, po kurių, suprantama, teko leistis į gilesnįpogrindį. Laimė, kad skaitytojas jau buvo pramokęs skaityti ezopi-nę kalbą, o jo “mistinį ilgesį” galėdavo patenkinti ir dar atsargesnėsužuominos. Kiekvieną kartą, atsisukdamas į analizuojamo kūrinioar rašytojo žmogų, kritikas aistringai iškeldavo “sugrįžusio” žmo-gaus bruožus ir nepraleisdavo progos parodyti meninį mažavertiš-kumą tų personažų, kuriuos autoriai dėl vienokių ar kitokių priežas-čių paleisdavo į gyvenimą su nenusimetama, tegu ir ne savo valiaužsidėta skaudžios nesenos patirties ir naujų reglamentacijų kupra.

Skaitant iš eilės kelerių ar keliolikos metų A. Zalatoriaus kritikos


168

darbus, galima pastebėti tokį dėsningumą: kartą atkreipęs ideologi-nių priekaištų ugnį į save, pajutęs įtemptą “stebėtojų” žvilgsnį, kri-tikas “nesitaiso”, neapgailestauja dėl savo “klaidų” ar “ne taip su-prasto” žodžio (pasitaikydavo tada ir viešos atgailos aktų), o tik lau-kia naujos palankesnės progos savo rūpesčiams išsakyti, savo pro-teguojamoms vertybėms pabrėžti. Pilietinės drąsos (jaunesniesiemsšiandien gal tokia nė neatrodančios) pavyzdžiu galėtų būti redakto-rių nepastebėtas ar “nepastebėtas” (buvo juk ir kai ko nepastebinčiųar “nepastebinčių” redaktorių) kritiko prisipažinimas apie autorių,vienintelį, kiek atsimenu iš anų laikų, kuriam simpatijos nejaučian-čios aukščiausios valdžios institucijos anuliavo valstybinių premijųkomiteto jau patvirtintą įvertinimą – valstybinę premiją. Straipsnyje“Juozas Aputis: tarp aimanos ir vilties” (vėl atkreiptinas dėmesys į“potekstiškas” ir “įtartinas” sąvokas) kritikas kiek neįprasta jam in-tonacija pareiškia:”Aš priklausau prie tų, kurie labiau tiki intymiaispokalbiais negu viešais pranešimais, be to mano nuomonė sutampasu intymiųjų pašnekovų nuomone, todėl Apučio pavardę rašau tarptalentingiausių lietuvių prozininkų, prisiimdamas atsakomybę tiekprieš šiandieninį, tiek prieš rytdienos skaitytoją” (PGN, 177). Beatsiribojimo nuo “viešų pranešimų” ir paliudijimo apie disidentiš-kus “intymius pokalbius”, be aniems laikams svetimų ir įtartinų “ai-manos” bei “vilties”, šis straipsnis, kaip ir knygoje skelbiamos re-cenzijos apie rašytojo novelių rinkinius, leidžia spręsti, kokia žmo-gaus koncepcija prozoje kritikui yra artimiausia, o literatūros raidaiatrodo vaisingiausia ir perspektyviausia. “Žmogiškumas – kaip pi-lies akmenys” – taip pavadinta recenzija apie “Keleivio noveles”.Žmogiškas žmogus, – taip A. Zalatorius supranta J. Apučio žmo-gaus koncepciją, po tokia, kaip galima spręsti iš cituoto kategoriškojo prisipažinimo, ir pats pasirašo. Paviršutiniškai žiūrint, gali pasiro-dyti, kad nieko neįprasto ir netikėto čia nėra, kad rašytojas ir kriti-kas tiesiog demonstruoja ištikimybę klasikinėms literatūros tradici-joms. Bet žmogiškumas – tokia imli ir daugiabriaunė sąvoka, kadplačiau neišskleista tampa vos ne nuvalkiota bendrybe. Todėl kriti-


169

kas, kaip ir rašytojas, brangių sau sąvokų ir dalykų nepalieka pobendrybių skėčiu. J. Apučio žmoguje jis pirmiausia pastebi ir ak-centuoja žmogiškumą akistatoje su smurtu, prievarta, “geležimi kaus-tyta niekšybe”, “tuščiu optimizmu”, “garsiais šūkiais”. Dar vienassvarbus Apučio prozos bruožas ir privalumas – turtinga ir kruopš-čiai saugoma žmogaus atmintis: “…Aputis pirmasis (ir kol kas, ga-lima sakyti, vienintelis) iškėlė žmogaus atmintį kaip svarbiausią as-menybės komponentą (PGN, 186-187). Atmintis – kaip priešpriešajos netekimui, mankurtizmui, jei prisiminsime tuo metu labai popu-liaraus Č. Aitmatovo romano įvaizdį.

Kalbėdamas apie B. Vilimaitės prozą, kritikas ypač pabrėžia, kadjoje “į vertybių rangą pakylėta tai, kas gyvenime beveik nevertina-ma”, kad autorė laužo netikusį įprotį “žmogaus paveikslą konstruo-ti iš jo nepaprastų darbų, o ne iš eilinių poelgių ir reagavi-mų”(PGN,198). “Natūralumas, paprastumas, suvokimo ir reagavi-mo autentiškumas knygoje (Dirgėlų “Pasimatymuose” – P.B.) virs-ta ne tik aukščiausiais žmogaus vertinimo kriterijais, bet ir tam tikraestetine norma”,- sako jis kitame straipsnyje (PGN,248), kaip ir vi-sada turinio, koncepcijos, prasmės dalykus siedamas su kūrinio for-mos, jo meninės įtaigos aspektais. Vaizduojamo žmogaus pasirinki-mas, vaizdavimo būdai ir vertinimo principai A. Zalatoriui dažniau-siai yra kriterijai, lemiantys jau jo paties vertinimus. “Silpnas Igna-tavičius ten, kur imasi vaizduoti modernią pasaulėjautą, dabartinįmiestietį, ypač jaunimą, jo laisvoką moralę, bravūriškas kalbas, di-namišką gyvenimo tempą. Stiprus ten, kur susiliečia su kaimu, ypačsenąja žmonių karta, koloritingomis ir keistomis asmenybėmis, et-nografinėm detalėm, elegiškais ir šiurpiais įvykiais” (PGN, 261).

Klaidinga būtų iš tokios priešpriešos daryti išvadą apie kritikoproteguojamą vienokį ar kitokį pasirenkamų personažų tipą. Užten-ka šioje pastraipoje suvokti kitą dalyką: kritikas reikalauja persona-žo autentiškumo, kuris neįmanomas be gilaus jo pažinimo, suvoki-mo, įsijautimo. Kad ne kokio “keisto valstiečio”, o autoriui geriau-siai pažįstamo personažo pasirinkimas yra pagrindinis A. Zalato-


170

riaus kriterijus, liudija kita proga ištarta kritiko pastaba, kad “juos(šiuo atveju – Dirgėlų “Pogodalio” herojus, –P.B.) reikia vertintikitokiais kriterijais – prasmingumo, originalumo, įspūdingumo irt.t. “ (PGN, 269). Pastebėtina kritiko savybė, prie kurios gal net ne-turėsime progos sugrįžti, yra jo meninis reiklumas, parodomas irtais atvejais, kai analizuojamas ir vertinamas prozininkas daugeliuatžvilgių jam yra gana artimas.

Žmogų literatūroje, kaip ir realiame gyvenime, Zalatorius linkęsmatyti ne uždaroje, izoliuotoje kad ir labai turtingų refleksijų erdvė-je, o sąžiningai, teisingai perteiktoje socialinėje aplinkoje. “Mes visdar nesulaukiame socialinio romano, kuris būtų lyg pritvinkusio skau-dulio sprogimas” (PGN,27),– rašė jis 1967 metais, išdrįsdamas įvar-dinti situaciją, bet, matyt, ir pats netikėdamas galimu greitu jos pasi-keitimu. Žvelgiant keletą dešimtmečių atgal, gali pasirodyti para-doksalu, kad visuomenė ir literatūra, prie kurių tiesiog lipte prilipusiar per jėgą prilipdyta buvo sąvoka “reikšmingas socialinis turinys”,neturėjo…žanro, kuriame šis turinys tilptų. Paradoksas pasirodyssuprantamesnis, jeigu palyginimui cituotame sakinyje dėmesio skir-sime bent jau ne mažiau, negu pačiam fakto konstatavimui. Lygpritvinkusio skaudulio sprogimas – štai kokio socialinio romano pa-geidavo A. Zalatorius, o ne banalių, surežisuotų gamybinių kon-fliktų, kurie, matant “šviesią gyvenimo perspektyvą”, vis tiek ro-mano pabaigoje turėjo baigtis “pažangiųjų” jėgų ir idėjų pergale.Neseniai tada buvo pasirodęs J. Avyžiaus romanas “Kaimas kryž-kelėje”, iš tiesų ir talentingo menininko ranka parašytas, ir sudėtin-gą Lietuvos kaimo bei jo žmonių gyvenimą atskleidęs, ir pilietinėsdrąsos daugiau už kitus parodęs. Nepaneigdamas šių kūrinio savy-bių, kritikas vis dėlto apgailestavo, kad “skaudulį prapjovė pavė-luotai, kai jis jau buvo apgydytas” (PGN,27).

Saugodamas ištikimybę savo nuostatoms, po gero dešimtmečiokritikas aistringai stojo ginti naujo rašytojo romano “Degimai”, dėlkurio įsiplieskusioje diskusijoje daugelis kritikų, įskaitant ir šių ei-lučių autorių, nedrįsdami įvardinti kūrinyje atidengtų visuomeninių


171

skaudulių, apsiribojo pabaksnojimais į jo meninius nelygumus. Įsi-dėmėtina tai, kad vienas įžvalgiausių ir subtiliausių prozos analiti-kų, dėl abejotinų idėjų niekada nedaręs nuolaidų kūrinio menineiformai, tą kartą buvo pasiryžęs nedideliam kompromisui vardanreikšmingesnių prasmės dalykų. Diagnozuodamas romano “idėji-nės ir meninės distrofijos priežastis”, jis pirmiausia nurodė nepa-kankamą jautrumą falšui, tiems atvejams, kai žodžiai neremiami fak-tais ir veiksmais, nepatvirtinami savo tikėjimu ir jausmu. Įsimenan-čia metafora jis tada nuvainikavo prozos polinkį į tuštoką estetiza-vimą: “Žodžiai pasidarė lyg smagūs palaidi žirgai, jie gražiai laigo,į juos miela žiūrėti, bet nei ratų, nei plūgo jie nebetraukia. O rašyto-jo misija – taip pakinkyti žodį, kad jis suprakaitavęs temptų pras-mės vežimą tiesiu keliu, ir jokio žingsnio į netikrumo ir demagogi-jos šunkelius” (PGN, 83). Nepriklausomos Lietuvos prozininkui tiešunkeliai gal ir nebėra nei neišvengiami, nei tokie pavojingi, bet štai“palaidų žirgų vaikymas”, atrodo, tebelieka ne vienam mielu užsiė-mimu. Negi grįš dabar kas nors skaityti kad ir autoritetingo kritikopastebėjimų, negi įsiklausys į juos?

Ir vis dėlto panašų kritiko skepticizmą galima laikyti būdingu tikkonkrečioms kritinėms situacijoms. Esmine jo nuostata vis dėlto buvo“smagūs palaidi žirgai”, jeigu šitą metaforą iššifruosime kaip laisvą,talento žyme pažymėtą, išankstinių tezių nevaržomą žodį.

Niekada nepamiršdamas kūrinio prasmės, jo filosofinio, psicho-loginio ir socialinio turinio, jo teigiamų žmogiškųjų vertybių, kriti-kas nesileisdavo “apgaunamas”, sugundomas kad ir brangių jamdalykų surogatais: jis nesunkiai atskirdavo ir parodydavo, kur filo-sofavimas yra tik mados vaikymasis, o ne ieškojimas pasakotojui arpersonažui egzistenciškai svarbių atsakymų į didžiuosius būties klau-simus, kur psichologizmas yra tikslas, o ne viena iš efektyvių prie-monių žmogaus dvasiniam pasauliui atskleisti, kur “aštrios” sociali-nės problemos yra tik simuliuojamos, o ne asmeniškai iškentėtos.

Lakoniškai galima būtų apibendrinti, kad A. Zalatorius neklys-damas pajusdavo, pastebėdavo, nurodydavo ir parodydavo, kaip


172

tobula kūrinio forma sureikšmina jame net, atrodo, pačius nereikš-mingiausius dalykus ir, atvirkščiai, kaip neišbaigta forma, struktūraišduoda, diskredituoja kad ir geriausias, priimtiniausias idėjas. To-dėl kūrinio formos, struktūros, vidinės harmonijos dalykai – teigia-mai ar neigiamai vertinami – aptinkami beveik kiekviename jo straips-nyje ar recenzijoje. “Nenuostabu, kad giliausiai įstringa tos nove-lės, kurių struktūra panaši į piramidę: pabaigoje susijungia visossiužeto ir koncepcijų linijos (PGN,175). Neatiduodamas neabejoti-no prioriteto jokiai stilistinei krypčiai, vienodai palankiai vertinda-mas intelektualumą, psichologiškumą, lyrizmą, jis kategoriškai kė-lė tik vieną klausimą-reikalavimą – “ ar buvo jie sutvirtinti kietesnėsveiksmo armatūros (PGN,173). Žmogiškųjų vertybių nomenklatū-roje asmenybės veiksmui, poelgiui, laikysenai teikdamas pirmeny-bę prieš kad ir reikliausią savianalizę, kūrinio struktūroje ieškoda-mas “veiksmo armatūros”, A. Zalatorius kiekvieną kartą praktiškaipatvirtindavo turinio ir formos vienybės principo svarbą. Kūrinioautentiškumas, įtikinamumas, emocijų intensyvumas, išgyvenimųkryptingumas, dialogų natūralumas, pasakojimo intonacija, ritmas,daiktų formos ir spalvos, “pasakotojo santykis su erdve, laiku, atei-timi, svajone ir t.t.”, detalės iškalbingumas, nutylėjimų ir poteksčiųpoetika – tai anaiptol ne išsamus sąrašas sąvokų, kritiko praktikojetapdavusių esminiais analizės ir vertinimo aspektais.

Reikliai pabrėždamas, kad “trumpame prozos kūrinyje kiekvie-na šiukšlelė matyti” (LL, 370), kritikas ir praktiškai nurodydavo tas“šiukšleles”ar “kirvarpas”, kurios teršia ir graužia kūrinį, pradedant“nuprotintais” personažais, kurie moka “subtiliai jausti, aistringaijaudintis”, bet stokoja “minties skvarbumo, erudicijos, sugebėjimoargumentuoti ir kontrargumentuoti” (PGN,39) ir baigiant “profesio-naliu amatininkiškumu”, “žaidimu forma, efektinga fraze” (PGN,46),“paviršutiniškų metaforų pelke”, “nudėvėtais blizgučiais”(PGN,207-208), “gražių žodžių girliandomis”(PGN,358) ir t.t. Dar kartą pa-brėžtina: A. Zalatorius beveik niekada nenusileisdavo iki antraeiliųar trečiaeilių literatūros kūrinių ir reiškinių, kad juose pasirinktų sma-


173

gių pavyzdžių pašmaikštavimui – šiukšlelių pavyzdžius jis imdavoiš pripažintų ir jo paties dažniausiai palankiai vertinamų autorių.

Eilinį kartą pagaunu save, nesuradusį tinkamiausio, tiksliausiožodžio. Šį kartą taip atsitiko su pašmaikštavimu. Ne, Zalatorius neš-maikštaudavo: literatūra jam buvo per rimtas objektas, o jos rūpes-čiai ir problemos – asmeninės atsakomybės našta. Todėl ir jo pasta-bose, priekaištuose skambėjo ne pašaipa, pranašumo jausmas, o ben-drų rūpesčių dalininko balsas. Įsitikinęs, kad “kritika niekada neiš-mokys menininko kūrybos paslapčių”, bet tikėdamas, kad ji “galipalaikyti sveiką kūrybinę atmosferą”, ar tik ne pačius reikliausiusžodžius jis adresavo būtent kritikai, savo cecho broliams, beje, taippat suprasdamas, kad ir kritiko išmokyti …negalima. Iš literatūroskritiko kaip žmogaus reikalaudamas pilietinės atsakomybės, drąsosir stipraus sąžinės balso, į jo profesinės kompetencijos testą pirmiau-sia įrašė “visus suvokimo kanalus: vaizduotę, emocijas, intuiciją,atmintį, loginį ir asociatyvinį mąstymą” (PGN, 188). Tai – tik vie-nos frazės turinys. Surinkti visa, kas jo ištarta, pamąstyta apie litera-tūros kritikos esmę ir kritiko misiją galima, bet skelbti citatomis –ne: jo mintis visada krypo ne gražių sentencijų, o konkrečioje situ-acijoje gimstančių išvadų pusėn.

A. Zalatorius buvo apdovanotas jautria menine klausa, kuri leis-davo jam išgirsti ne tik reikšmingus visuomeninio nerimo prover-žius, bet ir neklystant atskirti bet kokį idėjinį triukšmą nuo giliaiišgyventų, vidine asmenybės savastimi tapusių, tobulą estetinę iš-raišką įgavusių dalykų. “Pasitikėjimas skaitytojais, intymios intona-cijos, poteksčių ir detalių žaismas, gracingas stilius, nuotaikos ir iš-gyvenimo vientisumas, impulsyvūs poetiško jausmo plūstelėjimai,pauzių ir šuolių ekspresija, laisvas erdvės ir laiko interpretavimas,–visa tai pridėjus dar erudiciją (tegul kartais ir tariamą), jau gali pa-tenkinti ir išpaikintą skonį”,– džiaugėsi jis lietuvių apsakymu, ku-riam “negėda ir į platesnį pasaulį išeiti”(PGN,10). Verta paminėti,kad kaip tik jam, pagrindiniam lietuvių novelės antologijų sudary-tojui, dažniausiai tekdavo arbitro ir vedlio vaidmuo, tiek atrenkant


174

brandžiausius kūrinius lietuvių skaitytojui, tiek palydint juos į pla-tesnį pasaulį. Ir kūrinių ar knygų pasirinkimas, ir kritinis jų vertini-mas (turiu omeny ne tik antologijas, bet visą kelių dešimtmečių kritikoveiklą) rodo, kaip plačiai rėpė jo žvilgsnis, kaip jautriai ir tiksliai jispagaudavo švariausią kiekvieno kūrėjo bangą, kaip sugebėjo “teisti”kiekvieną, prisimenant sparnuotą A. Puškino mintį, pagal įstatymus,jo paties sau prisiimtus. Tai įgalino kritiką išvengti iš anksto “žino-mų” standartų, subjektyvaus skonio gundymų, pasikartojimų ir kli-šių, kuriomis likimas nubaudžia kritikus, įtikėjusius savo profesiona-lumu, iš šalies dažnai atrodančiu kaip gerai įvaldytas amatas.

Ne vienoje vietoje pabarstytas kandokas pastabas dėl kritikosamatininkiškumo, paviršutiniškumo galima būtų apibendrinti jo žo-džiais, kad “kritikas – tai ne vien literatūros specialistas, užsidėjęsant nugaros erudicijos maišą, prisikabinęs prie juostos metodologi-nius raktus ir prisikimšęs kišenes tūkstančius terminų. Kritikas yravirpanti styga, įtempta tarp visuomenės ir literatūros. Jis privalo na-tūraliai (pabrėžiu – natūraliai, o ne specialiai) domėtis visom jį su-pančiom žmogaus ir meno problemom, jaudintis dėl jų, dalyvauti jųsvarstyme ir sprendime. Tiesiogiai ar netiesiogiai – tai ne taip svar-bu. Svarbiausia – jausti dvasinės situacijos pulsą. Tik taip kritikasatrodys gyvas, tik taip supras vertybių kaitą ir hierarchiją, tik taipišlavins nuojautą , leidžiančią tiksliai iššifruoti autoriaus tekstą. Netik iššifruoti, bet ir papildyti savo įžvalgom, spėliojimais, vizijom. Kū-rinys jam turi būti ne vien daiktas savyje, kurį galima šaltai observuo-ti, preparuoti ir rodyti kitiems. Kūrinys jam turi būti pretekstas giliaupažvelgti į bendruosius būties klausimus, dominančius ne tik jo kole-gas. Jeigu jis nesugeba to daryti, nėra ko tikėtis, kad jo straipsniai busskaitomi didesnio žmonių būrio. Tokiu atveju jis nėra literatūros kriti-kas. Geriausiu atveju – literatūrologas”.(LL,57-58). Komentarų šiaiilgokai citatai nereikia – ją galima priimti kaip testamentinį priesakąne tik jaunajai kritikų kartai, bet ir daug platesniam filologų ratui, netik asmeniškai “vartojančiam” literatūrą, sąmoningai ją reflektuojan-čiam, bet ir vienaip ar kitaip ugdančiam skaitytoją.


175

Komentaro reikalautų nebent paskutinė citatos frazė: “Geriausiuatveju – literatūrologas”. Ir visas kūrybinis A. Zalatoriaus paliki-mas, ir ilgametė pažintis su autorium verčia įspėti skaitytoją, kadklaidinga būtų ją absoliutizuoti, perskaityti tiesmukai: kad ir nepali-kęs panašaus pasažo, skirto literatūros teoretikui ar istorikui, straips-nio pradžioje minėtais savo literatūros istorijos ir teorijos darbais jisnepaneigiamai įrodė, kad kritikos baruose išsiugdytas jautrumas me-ninėms vertybėms, kūrėjo individualybei buvo efektyviausiai išnau-dojamas ir tiksliai vertinant literatūrinį palikimą, ir formuluojant sa-vo išvadas teoriniuose svarstymuose. Per ankstyvas A. Zalatoriausišėjimas buvo vienoda netektis tiek fundamentaliajai literatūrologi-jai, tiek literatūros kritikai. Metai, pragyventi be jo, tik sustiprinatokį jausmą ir įsitikinimą.

L i t e r a t û r a L i t e r a t û r a L i t e r a t û r a L i t e r a t û r a L i t e r a t û r a

1.Zalatorius A. Prozos gyvybė ir negalia. – V., “Vaga”, 1988.2.Zalatorius A. Literatūra ir laisvė. Kritika/ Esė/ Pokalbiai. – V.,

“Baltos lankos”, 1998.


176

PROZOS KŪRINIO ANALIZĖ

Petras Bražėnas

Tir. 600 egz. 11 sp. l. Užsak. Nr. 02-08Išleido Vilniaus pedagoginis universitetas

Maketavo ir spausdino VPU leidyklaT. Ševčenkos g. 31, LT-2009 Vilnius

Kaina sutartinė

prozos kŪrinio analizĖ

Documents