1

Projektas „Kuriu pasaką“

_______________________________________________________________________

2

Tradiciškai ši pasaka turėtų prasidėti taip: „Pasodino senelis

ropę...“ Betgi dabar XXI amžius. Dabar seneliai mažai ką ir besodina,

o ypač ropes. Ir laikai pasikeitė. Tada, kai senoji pasaka apie ropę

buvo sukurta, buvę visokios priespaudos ir priklausomybės laikai, o

dabar – visur demokratija, tad turbūt reikėtų ir tos ropės

atsiklausti, ar ji nori būti pasodinta. Atsižvelgdami į šias aplinkybes,

pasaką pradėsime žodžiais „Atsisėdo...“

Atsisėdo Ernestas prie kompiuterio. Iš pat ryto, vos tik

pradėjo dirbti mokyklos biblioteka, 8 valandą ryto... Kaip atsisėdo,

taip ir sėdėjo. Ilgai, ilgai...

Ir pasklido gandas mokykloje, kad vienas vaikas niekaip nuo

kompiuterio neatsiplėšia. Visi ėmė kalbėti, kad gal šaknis į kėdę

suleido.

3

Išgirdęs šią žinią atskubėjo geriausias jo draugas Tomas

ir sako;

-Ei, Ernestai, kelkis, eime pažaisti.

Betgi Ernestas net nekrustelėjo.

-Ernestai, jeigu taip sėdėsi, tai visų draugų neteksi. Liksi

vienas kaip pirštas, - bandė gėdinti Tomas. Tiesa, Tomas ir

pats nesuprato posakio „vienas kaip pirštas“ esmės (juk

pirštai tai penki, o penki draugai jau visai neblogai), bet taip

pasakė, kad rimčiau skambėtų.

Ernestas nė krust. Tada Tomas pabandė jėga traukti

berniuką nuo kompiuterio, bet jam nepavyko. „O gal tikrai

šaknis suleido?“ – toptelėjo jam. Nubėgo pasikviesti draugo

Domanto.

4

Atbėgęs Domantas irgi bandė paprotinti Ernestą:

- Ernestai, akis sugadinsi tiek ilgai spoksodamas į

kompiuterį. Paskui akinių ant nosies nenulaikysi, o gal ir visai

apaksi. Būsi kaip toks vabalas aklis – visas piktas ir

kandžiosiesi.

Bet ir tai nepadėjo. Tuomet Domantas įsikibo į Tomą,

Tomas - į Ernestą – traukė traukė, rovė rovė ir niekaip.

„Tikrai šaknis įleido“, - nusprendė abu.

5

Nubėgo Domantas pasikviesti Martyno. Martynas irgi

pirmiausia pabandė prakalbinti Ernestą:

-Ar tu galvoji, ką darai? Pažiūrėk, kaip tu sėdi. Liksi

kuprotas ir jokios žmonos sau nesusirasi. Kas gi norės su

kuprium draugauti?

Ernestui nė motais ir šio draugo pamokymai. Tada

Martynas įsikibo į Domantą, Domantas - į Tomą, Tomas - į

Ernestą – traukė traukė, rovė rovė ir niekaip.

6

Reikia dar pastiprinimo. Pakviestasis Modestas irgi

gąsdino Ernestą:

- Gana jau, galvą pradės skaudėti. Pamatysi, nežinosi, kur

dėtis. Ir nepadės niekas. Va tada žinosi. Galėsi į sieną ją

daužyt. Ot!

Negirdėjo Ernestas ir Modesto žodžių. Tada Modestas

įsikibo į Martyną, Martynas - į Domantą, Domantas - į Tomą,

Tomas - į Ernestą – traukė traukė, rovė rovė ir niekaip.

7

Ką gi, teko kviestis Dovydą. Dovydas irgi negalėjo

nutylėti:

- Ernestai, taip smarkiai įkritęs į kompiuterį gi visai

surobotėsi, nebežinosi, ką ir kaip su žmonėmis kalbėti. Būsi

kaip laukinis, oi, kaip kompiuterinis.

Nesiklausė Ernestas. Tada pabandė vėl visi išrauti jį:

Dovydas įsikibo į Modestą, Modestas - į Martyną, Martynas -

į Domantą, Domantas - į Tomą, Tomas - į Ernestą – traukė

traukė, rovė rovė ir niekaip. NIEKAIP NEIŠROVĖ.

8

Negi dar ką kviestis? Visi prisiminė pasaką apie ropę ir

tai, jog reikia šešių žmonių (arba kitokių plaukuotų padarų)

ropei išrauti, taigi pasikvietę Roką buvo tikri, jog šį kartą

pavyks. Rokas dar norėjo kažką sakyti Ernestui, bet visi jį

sustabdė:

–Neaušink burnos, nepadeda tai, geriau kimbam ir

raunam.

Taigi Rokas įsikibo į Dovydą, Dovydas - į Modestą,

Modestas - į Martyną, Martynas - į Domantą, Domantas - į

Tomą, Tomas - į Ernestą – traukė traukė, rovė rovė ir

niekaip.

Nusiminė visi, nosis nukabino.

- Čia be burtų neapsieisime, - rimtai pareiškė Modestas.

-Reikia rasti kokią raganą ir ekstrasensą. Jų daug per

televizorių rodosi, bet kur jie gyvena – va čia tai problema.

9

- O gal paklauskim mergaičių – jos daugiau reikalų su

burtais turi, – pasiūlė Dovydas.

- Gera mintis, tuoj atsivesiu Aurijaną. Ji tikra burtų

ekspertė.

Aurijana rimtu veidu išklausė visą berniukų pasakojimą ir

labai rimtai tarė:

- Reikia kamuolio.

Berniukai nustebo: „Kokie čia bus burtai su kamuoliu?“.

Netrukus kamuolys atsidūrė mergaitės rankose. Ji švelniai

palietė Ernesto petį ir tarė:

-Ernestai, eime į lauką pažaisim kamuoliu.

10

Ir įvyko stebuklas – Ernestas atplėšė akis nuo

kompiuterio, pažiūrėjo į Aurijaną ir, paėmęs kamuolį, tarė:

- Kaip seniai norėjau pažaisti lauke kamuoliu. Einame visi.

Berniukas pats atsistojo: nereikėjo nei jėga traukti, nei

bambėti, nei pamokslų sakyti. Gal tikrai kamuolys buvo

stebuklingas? Visai ne, tiesiog Ernestui jis priminė, kaip

smagu būti su draugais, žaisti, kalbėtis, juoktis... Jis suprato,

kad buvimas su žmonėmis yra didesnė vertybė nei

kompiuteris.

11

Tai va tokia pasakos pabaiga. Visos pasakos turi kokį

nors moralą, paprasčiau tariant, pamokymą. Taip ir čia. Taigi,

žinokit visi: jeigu norite patraukti draugą nuo kompiuterio,

dažniausiai nepadės jokie barimai ir jėga. Reikia rasti

stebuklingą daiktą, kuris būtų įdomesnis už kompiuterį. Na,

gal nebūtinai stebuklingą, bent jau ypatingą tam draugui. Ir

nepalikit draugų ilgai prie kompiuterio, kad nespėtų šaknų

suleisti.

Istorija išgalvota ir visi sutapimai atsitiktiniai.

Kūrybinė komanda: Psichologė Jurgita Disienė

Specialioji pedagogė Jolita Tumėnienė Bibiotekininkė Violeta Leigienė

Auriana Gunko Ernestas Miceika Modestas Miceika

Tomans Gončarovas Domantas Grinys

Dovydas Kažamekinas Martynas Žentelis Rokas Alkauskas