FILOSOFIJOS K L A S I K A Didžioji serija

PLATONAS

Valstybė

Vilnius pradai

2 0 0 0

UDK 1(38) Pl-31

Antras pataisytas leidimas Pirmas leidimas - 1981 m.

Iš senosios graikų kalbos vertė JONAS DUMČIUS

© Vertimas į lietuvių kalbą -Jono Dumčiaus, 2000

© Baigiamasis straipsnis -Kristinos Rickevičiūtės, 2000

ISBN 9986-943-26-4 © „Pradai", 2000

VALSTYBĖ no A I T E I A

Dialogo dalyvia

Sokratas

Glaukonas

Polemarchas

Trasimachas

Adei mantas

Kefalas

P I R M A K N Y G A

[Sokratas]. Vakar su Aristono sūnumi Glaukonu 327 buvau nuėjęs į Pirėją. Norėjau pasimelsti deivei 1 , be to, pasižiūrėti, kaip jie švęs tą šventę - juk ji šven­čiama pirmą kartą. Vietinių gyventojų eitynės atro­dė labai gražiai, bet ne mažiau iškilmingos buvo ir trakų eitynės. Pasimeldę ir pasižiūrėję iškilmių, ėjo- b me atgal į miestą. Iš tolo pamatęs mus einant namo, Kefalo sūnus Polemarchas paliepė vergui mus pasi­vyti ir paprašyti, kad jo palauktume. Pribėgęs ver­gas truktelėjo mane iš užpakalio už apsiausto ir tarė:

- Polemarchas prašo jo palaukti. Aš atsisukau ir paklausiau, kur jis. - Ana, eina iš paskos. Palaukite jo. - Gerai, palauksime, - pasakė Glaukonas. Netrukus priėjo Polemarchas su Glaukono broliu c

Adeimantu, Nikijo sūnumi Nikeratu ir dar kai kuo -visi grįžo iš iškilmingų eitynių.

Polemarchas tarė: - Man rodos, Sokratai, kad jūs skubate grįžti į

miestą. - Visai neblogai įspėjai, - atsakiau aš. - Ar matai, kiek čia mūsų? - Kurgi nematysi!

- Taigi turėsite arba mus visus nugalėti, arba likti čia.

- Bet juk yra dar viena išeitis - įtikinti jus, kad reikia paleisti mus namo.

- Argi galėtumėte įtikinti tuos, kurie visai neno­ri jūsu klausyti?

- Jokiu būdu negalėtume, - atsakė Glaukonas. - Tai turėkite galvoje, kad mes jūsų neklausy­

sime. 328 Adeimantas pridūrė:

- Ar žinote, kad šį vakarą deivės garbei bus rai­telių lenktynės su deglais?

- Raitelių? - paklausiau aš. - Tai naujiena. Ar jie raiti lenktyniaus, perduodami vieni kitiems deg­lus? Ar tai nori pasakyti?

- Taip, - atsakė Polemarchas. - Be to, bus nak­tinės iškilmės, jas vertėtų pamatyti. Taigi po vaka­rienės pakilsime ir eisime pažiūrėti tų iškilmių. Ten bus daug jaunuolių, galėsime pasikalbėti. Tik pasi-

b likite, nedvejokite. Glaukonas tarė: - Matyt, reikės pasilikti. - Jei tu taip manai, - tariau, - tai taip ir pada­

rykime. Taigi nuėjome į Polemarcho namus. Tenai rado­

me Polemarcho brolius Lisiją ir Eutidemą, o su jais chalkedonietį Trasimachą, pajanietį Charmantidą ir Aristonimo sūnų Kleitofontą. Buvo namie ir Pole­marcho tėvas Kefalas. Jis man atrodė labai susenęs,

c mat jau seniai buvau jį matęs. Jis sėdėjo krėsle ant pagalvės su vainiku ant galvos, nes ką tik buvo au­kojęs namų kieme 2 . Susėdome prie jo - ten aplinkui buvo pristatyta krėslų.

Pamatęs mane, Kefalas tuojau pasisveikino ir tarė:

- Tu, Sokratai, nedažnai ateini į Pirėją mūsu at­lankyti. O reikėtų. Jei aš dar turėčiau tiek jėgų, kad galėčiau lengvai išsiruošti į miestą, tau nereikėtų į čia vaikščioti - mes pas tave ateitume. Bet dabar d jau tu turėtum dažniau mus aplankyti. Žinok, kad juo labiau nyksta kiti, kūniški, malonumai, tuo di­desnis kyla noras pasikalbėti ir tuo daugiau malo­numo teikia pokalbiai. Taigi neatsisakyk padaryti man šį malonumą: ir su šiais jaunuoliais bendrauk, ir mus dažniau aplankyk! Juk esame seni pažįstami ir artimi draugai.

- Kefalai, - tariau, - iš tikro aš mėgstu kalbėtis su senais žmonėmis. Mat jie jau yra nuėję tą kelią, kuriuo ir mums galbūt teks keliauti. Todėl, man rodos, kaip tik iš jų reikia sužinoti, koks tas kelias - e ar sunkus ir duobėtas, ar lygus ir patogus. Kadangi jau esi pasiekęs tą amžių, kai, anot poetų, stovima prie „senatvės slenksčio", tai kaip tik iš tavęs norė­čiau sužinoti, ar šis amžiaus tarpas tau atrodo sun­kus, ar tu kitaip apie jį pasakytum.

- Sokratai, - atsakė jis, - prisiekiu Dzeusu, aš 329 tau pasakysiu taip, kaip man atrodo. Mes, maždaug vieno amžiaus žmonės, dažnai sueiname į draugę, pateisindami senovės priežodį 3. Dauguma iš mūsų suėję dejuoja, ilgisi jaunystės malonumų, prisimena meilės džiaugsmus, išgertuves, puotas ir kitus pa­našius dalykus ir kremtasi, tarsi netekę didelių gė­rybių: atseit, tada tai jie gerai gyvenę, o dabar jau nebesą gyvenimo! Kai kurie skundžiasi, kad namiš- b kiai įžeidinėja jų senatvę, ir vis traukia savo gies­mę, kiek nelaimių jiems atnešusi senatvė. Man at­rodo, Sokratai, kad jie kaltina ne tą, kas kaltas, nes jeigu būtų kalta senatvė, tai ir aš dėl senatvės pa­tirčiau tas pačias nelaimes, ir visi kiti, kurie sulau­kė tokio amžiaus; o aš sutikau senių, kurie buvo

visai kitaip nusiteikę, tarp jų ir poetą Sofoklį. Kartą c man girdint kažkas jo paklausė: „Sofokli, o kaip dėl

meilės teikiamų smagumų? Ar dar įstengi turėti rei­kalų su moterimi?" „Tylėk, žmogau, - atsakė Sofok­lis, - su didžiausiu malonumu ištrūkau iš meilės, tarsi būčiau pabėgęs nuo žiauraus ir pašėlusio val­dovo."

Man ir tada tas jo atsakymas labai patiko, ir šian­dien jis ne mažiau patinka. Senatvė iš tikrųjų išlais­vina nuo tokių dalykų ir suteikia visišką ramybę. Kai aistros susilpnėja ir aprimsta, tada visiškai pa­sitvirtina Sofoklio žodžiai: žmogus jaučiasi išsivada-

d vęs nuo daugybės šėlstančių valdovų. Panašiai yra ir su senių skundais dėl visokių negerovių bei san­tykių su namiškiais: kalta, Sokratai, ne senatvė, o žmogaus būdas. Kas gyvena tvarkingai ir yra sugy­venamas, tam ir senatvė nebūna labai sunki; o kas ne toks, tam, Sokratai, ir senatvė, ir jaunystė būna sunki.

Gėrėdamasis tokiu jo atsakymu ir norėdamas jį dar labiau įtraukti į pokalbį, tariau:

e - Kefalai, aš manau, jog dauguma žmonių, girdė­dami tokius žodžius, nesutiks su tavimi ir manys, kad tu lengvai pakeli senatvę ne dėl savo būdo, o dėl to, jog turi didelį turtą. Juk turtingieji, kaip sa­koma, turi kuo palengvinti senatvę.

- Teisingai sakai, - tarė Kefalas, - jie nesutiks. Iš dalies jie teisūs, bet ne tiek, kiek įsivaizduoja.

330 Tiesa glūdi Temistoklio 4 atsakyme kažkokiam seri-fiečiui 5, kuris jį įžeidinėjo teigdamas, kad Temis-toklis pelnęs šlovę ne savo nuopelnais, kad už ją jis esąs skolingas savo miestui: „Teisybė. Būdamas se-rifietis, aš nebūčiau garsus, bet tu nebūtum garsus ir būdamas atėnietis." Šie žodžiai tinka ir neturtin­giems žmonėms, kurie sunkiai pakelia senatvę: ro-

miam žmogui, jeigu jis beturtis, senatvė nebus labai lengvai pakeliama, bet ir prasto būdo žmogus, kad ir koks turtingas, nebus savimi patenkintas.

Aš vėl paklausiau: - Ar tu, Kefalai, daugumą savo turtų paveldėjai,

ar pats įsigijai? - Kur aš tau, Sokratai, įsigysiu! Turtų kaupimo b

atžvilgiu aš esu per vidurį tarp senelio ir tėvo. Se­nelis, mano bendravardis, paveldėjęs maždaug tokio dydžio turtą, kokį aš dabar turiu, padidino jį kele­riopai, o mano tėvas Lisanijas padarė jį mažesnį, negu aš dabar turiu. Aš esu patenkintas, kad sū­nums palieku ne mažesnį, o truputį didesnį turtą negu paveldėjau.

- Šito tavęs paklausiau todėl, - tariau, - kad man atrodo, jog nesi labai prisirišęs prie savo turtų; c taip elgiasi daugiausia tie, kurie ne patys įsigijo tur­tus. O tie, kurie patys sukaupė, dvigubai labiau pri­siriša prie turtų negu kiti. Mat kaip poetai myli savo kūrinius, kaip tėvai myli vaikus, taip ir tie, kurie įsigijo turtus, jais rūpinasi, nes tai yra jų pa­čių darbo vaisius; be to, kaip kiti, taip ir jie prisiriša prie turtų ir dėl jų teikiamos naudos. Su tokiais žmonėmis sunku bendrauti, nes jie nori kalbėti tik apie turtus.

- Teisybę sakai. - Tikrą teisybę. Bet dar man pasakyk: kokią di- d

džiausią naudą, tavo nuomone, teikia turtai? - Tokią, - tarė Kefalas, - kad man sunku įtikinti

žmones jos naudingumu. Tu žinai, Sokratai, jog kai žmogus pajunta, kad mirtis jau nebetoli, jį apima baimė ir nerimas dėl tokių dalykų, kurie jam anks­čiau nė į galvą neateidavo. Visokie pasakojimai apie Hadą 6 - kad už šičia padarytas neteisybes tenai reikėsią atlikti bausmę, - iš kurių anksčiau jis tik e

juokėsi, dabar sukelia nerimą jo sieloje: o jeigu tai tiesa? Ir jis pats - ar dėl senatvės negalios, ar dėl to, kad jau yra netoli ano pasaulio, - pradeda į visa tai žiūrėti rimčiau. Apimtas baimės ir nepasitikėji­mo savimi, jis peržvelgia savo gyvenimą, ar nėra kartais ko nors kaip nors nuskriaudęs. Tas, kuris randa savo gyvenime daug nedorybių, išsigąsta lyg vaikas, staiga pažadintas iš miego, ir gyvena lauk-

331 damas ateityje tik blogo. O tą, kuris nesijaučia ką nors pikta padaręs, visuomet lydi, kaip sako Pinda-ras 7 , graži viltis, maloni senatvės maitintoja. Sis po­etas, Sokratai, yra labai gražiai pasakęs, kad su tuo, kuris nugyvena gyvenimą teisingai ir šventai,

eina kartu Malonioji senatvės maitintoja, Puoselėjanti širdį viltis, — Daugiausia ji valdo žmonių besiblaškančią dvasią.

Puikūs, nuostabūs žodžiai! Sitai turėdamas gal­voje, aš manau, kad būti turtingam yra labai ver­tingas dalykas - žinoma, ne kiekvienam žmogui, o tik padoriam. Idant iškeliautum į aną pasaulį nebi-

b jodamas, kad ką nors - net prieš savo norą - būsi apgavęs, kam nors pamelavęs ar kad kam nors lieki skolingas - ar dievui aukų, ar žmogui pinigų, - štai dėl ko labai svarbu būti turtingam. Yra daug ir kitų dalykų, kur turtai reikalingi, bet viską apsvarstęs ir palyginęs aš vis dėlto manyčiau, Sokratai, kad ši­tam dalykui turtas protingam žmogui ypač reikalin­gas.

c - Tu puikiai kalbi, Kefalai, - pasakiau. - Bet štai teisingumas - ar teisingumu mes vadinsime tiesiog tiesos sakymą ir sugrąžinimą to, kas ką yra iš ko nors paėmęs, ar šiuos du dalykus kartais vadinsime teisingais, o kartais neteisingais? Pateiksiu tau pa­vyzdį. Jei kas iš draugo, turinčio sveiką protą, pasi-

skolintų ginklą, o vėliau šis išprotėjęs reikalautų ginklą grąžinti, tokiu atveju kiekvienas pasakys, kad nereikia grąžinti ir kad tas, kuris grąžintų, pasielg­tų neteisingai, kaip ir tas," kuris tokiam žmogui sa­kytų tiesą.

- Teisingai kalbi. d - Taigi „sakyti tiesą ir grąžinti tai, ką paėmei"

dar nebus teisingumo apibrėžimas. - Kaip tik bus, Sokratai, - įsiterpė Polemarchas, -

jei bent kiek tikėsime Simonidu 8 . - Na, - tarė Kefalas, - jūs čia svarstykite, o man

jau metas pasirūpinti aukojimu. - Vadinasi, Polemarchas bus tavo įpėdinis? - pa­

klausiau jo. - Žinoma, - atsakė Kefalas šypsodamasis ir tuo­

jau išėjo aukoti. - Na, tai tu, žodžio įpėdini, - tariau, - pasakyk, e

ką sako Simonidas, kad tu jam pritari? - Kad yra teisinga kiekvienam atiduoti tai, ką

esi skolingas. Man atrodo, kad tai gerai pasakyta. - Žinoma, sunku netikėti Simonidu - tai išmin­

tingas ir dieviškas žmogus. Bet ką jis turi galvoje taip sakydamas, tu, Polemarchai, galbūt supranti, o aš nesuprantu. Tik aišku, kad Simonidas ne tai no­rėjo pasakyti, apie ką mes ką tik kalbėjome, - bū­tent kad jei kas pasidėjo ką pas ką nors, o paskui išprotėjęs reikalauja grąžinti, tai reikia jam atiduo- 332 ti, nors paimtas daiktas jau yra skola, kurią turime grąžinti. Ar ne taip?

- Taip. - Taigi jokiu būdu nereikia atiduoti daikto, kai jį

grąžinti reikalauja beprotis? - Teisybė. - Matyt, Simonidas sakydamas, jog yra teisinga

grąžinti skolą, turi galvoje ką kita.

- Dievaži, tikriausiai ką kita. Simonidas mano, kad draugai privalo draugams daryti gera, o bloga -niekuomet.

- Suprantu, - pasakiau. - Kai kas nors grąžins b pinigus tam, kuris juos pas jį pasidėjo, tai nebebus

skolos grąžinimas, jei tas grąžinimas ir grąžintojui, ir gavėjui bus žalingas, o grąžintojas ir gavėjas bus draugai. Ar ne šitai norėjo pasakyti Simonidas?

- Kaip tik šitai. - Na, o priešams ar reikia grąžinti skolą, jei esa­

me skolingi? - Aišku, - atsakė Polemarchas, - ir jiems priva­

lome grąžinti tai, kas pridera. Mano manymu, prie­šas privalo atsilyginti priešui kaip pridera - kuo nors bloga.

c - Atrodo, - tariau, - kad Simonidas, būdamas poetas, mįslingai nusakė, kas yra teisinga. Matyt, jis norėjo pasakyti, kad teisingumas - tai grąžini­mas kiekvienam to, kas jam pridera, o tai jis pava­dino skola.

- O tu kaip manai? - Vardan Dzeuso, jei kas nors būtų paklausęs:

„Simonidai, o kam gydymo menas atiduoda tai, kas pridera ir tinka, ir ką būtent?", ką, tavo manymu, jis būtų atsakęs?

- Aišku, kad kūnui vaistus, valgį ir gėrimą. - O kam virėjo menas atiduoda tai, kas pridera

ir tinka, ir ką būtent? d - Valgiams - prieskonius.

- Gerai, o ką kam duoda tas menas, kurį vadina teisingumu?

- Jei laikysimės to, ką sakėme anksčiau, Sokra­tai, tai bus menas draugams daryti gera, o prie­šams - bloga.

- Taigi draugams daryti gera, o priešams - bloga Simonidas vadina teisingumu?

- Man taip atrodo. - O ligos ir sveikatos atžvilgiu kas yra pajėgiau­

sias sergantiems draugams daryti gera, o priešams -bloga?

- Gydytojas. - O jūreiviams, kurių tyko jūreivystės pavojai? e - Vairininkas. - O teisingas žmogus? Kokiais atvejais ir kokiais

veiksmais jis yra pajėgiausias draugams padėti, o priešams kenkti?

- Man atrodo, kare, vieniems padėdamas kautis, o kitus puldamas.

- Gerai. Bet, mielas Polemarchai, nesergantiems gydytojas yra nereikalingas.

- Teisybė. - O neplaukiantiems - vairininkas. - Taip. - Išeina, kad tiems, kurie nekariauja, teisingas

žmogus yra nereikalingas? - Kažin, ar taip yra. - Tai teisingumas ir taikos metu naudingas? - Naudingas. 333 - Ir žemdirbystė? Ar ne? - Taip. - Kad gautume derlių? - Taip. - Ir batsiuvystė? - Taip. - Manau, sakysi, kad aprūpintų batais. - Aišku. - Na, o teisingumas taikos metu kokiam reikalui

ir kam įsigyti, tavo nuomone, yra reikalingas? - Kad būtų galima sudaryti sandorius, Sokratai.

L 5

- O ką vadini sandoriais? Ar bendrą veiklą, ar ką kita?

- Bendrą veiklą. b - Gerai. O ar žaidžiant šaškėmis geras ir naudin­

gas bendras bus tas, kuris teisingas, ar tas, kuris moka žaisti šaškėmis?

- Tas, kuris moka žaisti šaškėmis. - O plytoms ir akmenims mūryti ar teisingasis

yra geresnis ir naudingesnis bendras už mūrininką? - Jokiu būdu ne. - Kitaristas geriau už teisingąjį tinka groti kita­

ra. O kokiai bendrai veiklai teisingasis tiks geriau negu mūrininkas ar kitaristas?

- Man atrodo, piniginiuose reikaluose. - Išskyrus turbūt tuos atvejus, Polemarchai, kai

reikia pasinaudoti pinigais, sakysim, kai reikia ben-c drai pirkti ar parduoti arklį. Tada, manau, geriau

tinka arklių žinovas. Ar ne taip? - Matyt, taip. - O kai reikia pirkti laivą - laivų statytojas arba

vairininkas? - Suprantama. - O kai reikia bendrai tvarkyti auksinius ar si­

dabrinius pinigus, tai kokiais atvejais teisingasis bū­na naudingesnis už kitus?

- Kai norime pasidėti pinigus ir atgauti juos svei­kus, Sokratai.

- Tai, sakai, kai nenorime jais pasinaudoti, o no­rime tik laikyti padėtus?

- Taip. - Vadinasi, kai pinigais nesinaudoji, tai teisingu-

d mas būna kaip tik naudingas? - Turbūt taip. - Kai reikia saugoti sodininko peilį, teisingumas

yra naudingas ir visuomenei, ir paskiram žmogui, o kai reikia juo naudotis, tada reikalingas sodininkas.

- Taip atrodo. - Turbūt pasakysi, kad, kai reikia saugoti skydą

ir lyrą ir jais nesinaudoti, yra naudingas teisingu­mas, o kai reikia jais naudotis, tada būna naudin­gesnis pėstininko ir muzikanto išmanymas.

- Aišku, kad taip. - Panašiai yra ir su visais kitais daiktais: kai jais

naudojamės, teisingumas būna nenaudingas, o kai nesinaudojame - naudingas?

- Atrodo, kad taip. - Taigi, mano mielas, teisingumas nėra toks jau e

vertingas dalykas, jei jis būna naudingas tik tada, kai nesinaudojama daiktais. Bet pasvarstykime štai ką: ar tas, kuris geriausiai sugeba smogti kumšty­nėse ar kitokiose rungtynėse, nemoka ir geriausiai apsisaugoti nuo smūgių?

- Tikriausiai moka. - O tas, kuris geriausiai sugeba apsisaugoti nuo

ligos, geriausiai moka ir kitam nepastebimai sukelti ligą?

- Man atrodo, moka. - Ar tas, kuris sugeba slapta sužinoti priešų pla- 334

nus ir rengiamus veiksmus, nebus kartu ir geras kariuomenės sergėtojas?

- Tikriausiai bus. - Vadinasi, kas ką sugeba saugoti, tą sugeba ir

pavogti. - Atrodo, kad taip. - Taigi jei teisingasis sugeba pinigus saugoti, tai

sugebės juos ir pavogti. - Pagal tavo samprotavimą taip išeina. - Taigi mums paaiškėjo, kad teisingas žmogus

yra tarsi koks vagis. Tu tai tikriausiai sužinojai iš Homero. Mat Homeras labai vertina Odisėjo moti­nos senelį Autoliką ir sako, kad jis visus žmones b

pranokęs suktumu ir priesaikos laužymu 9 . Taigi at­rodo, kad, pasak tavęs, Homero ir Simonido, teisin­gumas yra tarsi koks vogimo menas, tik skirtas drau­gų labui, o priešų nenaudai. Ar ne šitai norėjai pa­sakyti?

- Prisiekiu Dzeusu, ne, - tarė jis. - Aš jau nebe­žinau, ką kalbėjau. Bet man vis tiek atrodo, kad teisingumas - tai daryti gera draugams, o priešams -bloga.

c - O ką tu vadini draugais? Ar tuos, kurie atrodo esą geri žmonės, ar tuos, kurie iš tikrųjų yra tokie, net jeigu ir neatrodo geri? Panašiai ir su priešais.

- Suprantama, - tarė jis, - kad kas ką laiko geru, tą ir myli, o ką laiko blogu, to neapkenčia.

- Argi šiuo atžvilgiu žmonės kartais nesuklysta? Daugelį laiko gerais, nors jie nėra geri, ir priešingai. Panašiai ir blogųjų atžvilgiu.

- Suklysta. - Taigi tokiems žmonėms gerieji yra priešai, o

blogieji - draugai. - Tikrai.

d - Tačiau jie mano, jog teisinga blogiems daryti gera, o geriems kenkti.

- Taip išeina. - Bet gerieji yra teisingi ir negali neteisingai

elgtis. - Teisybė. - Taigi pagal tavo žodžius išeitų, kad yra teisin­

ga daryti bloga tiems, kurie nieko bloga nedaro. - Jokiu būdu, Sokratai, - atsakė jis. - Tokia iš­

vada netikusi. - Taigi, - tariau, - yra teisinga blogiesiems kenkti,

o teisingiesiems - padėti. - Šita išvada geresnė už aną.

- Taigi, Polemarchai, tokiems žmonėms, kurie su­klysta vertindami kitus žmones, dažnai atsitinka, kad jie laiko teisingu dalyku draugams kenkti, nes, e jų akimis, jie yra blogi, o priešams daryti gera, nes jie atrodys jiems esą geri. Tad mūsų išvada bus vi­sai priešinga minėtiems Simonido žodžiams.

- Iš tikrųjų, - tarė jis, - taip atsitinka. Bet pa­tikslinkime apibrėžimą. Atrodo, mes netiksliai api­brėžėme draugą ir priešą.

- O kaip mes juos apibrėžėme, Polemarchai? - Kas atrodąs geras, tas ir esąs draugas. - O kaip mes, - paklausiau, - patikslinsime api­

brėžimą? - Draugas yra tas, - atsakė jis, - kuris ir atrodo

geras, ir iš tikrųjų yra geras; o kas tik atrodo esąs geras, bet toks nėra, tas atrodo esąs draugas, o iš 335 tikrųjų nėra draugas. Tas pats apibrėžimas tinka ir priešui.

- Atrodo, pagal šį apibrėžimą geras žmogus bus draugas, o blogas žmogus - priešas.

- Taip. - Matyt, tu nori, kad mes teisingumo apibrėžimą,

teigiantį, jog yra teisinga draugui daryti gera, o prie­šui - bloga, papildytume šitaip: yra teisinga daryti draugui gera, jei jis yra geras, ir kenkti priešui, jei jis yra blogas.

- Tikrai. Man atrodo, kad šitaip labai gerai pasa- b kyta.

- Argi teisingam žmogui būdinga kenkti kai ku­riems žmonėms? - paklausiau.

- Tikriausiai, - atsakė jis, - blogiems žmonėms ir Priešams reikia kenkti.

- O jei kenki arkliams, ar jie darosi geresni, ar blogesni?

- Blogesni.

- Ar šunų, ar arklių vertingumo atžvilgiu? - Arklių. - O jei kenksi šunims, jie pasidarys blogesni šu­

nų, o ne arklių vertingumo atžvilgiu? - Aišku, šunų.

c - O dėl žmonių, bičiuli, argi nesakysime, kad jei­gu jiems kenksime, jie taps blogesni žmogiškųjų ver­tybių atžvilgiu?

- Tikriausiai. - O argi teisingumas ne žmogaus vertybė? - Be abejo. - Taigi, bičiuli, ir tie žmonės, kuriems kenkiame,

būtinai turi pasidaryti neteisingesni. - Būtinai. - Argi muzikantai muzika gali padaryti žmones

nemuzikalius? - Tai neįmanoma. - O prityrę jojikai jojimu padaryti žmones nemo­

kančius joti? - Negali. - O teisingieji teisingumu padaryti žmones netei-

d singus? O geri žmonės savo vertybėmis padaryti žmones blogus?

- Tai neįmanoma. - Juk šaldyti, manau, yra ne šilumos, o to, kas

jai priešinga, ypatybė. - Taip. - Ir ne sausumo ypatybė yra drėkinti, o to, kas

jam priešinga. - Aišku. - O kenkti - ne gero žmogaus ypatybė, bet jam

priešingo. - Suprantama. - Teisingasis - tai juk geras žmogus. - Aišku, geras.

- Vadinasi, Polemarchai, ne teisingo žmogaus dar­bas kenkti - ar draugui, ar kam kitam; tai darbas to, kas jam priešingas, tai yra neteisingo žmogaus.

- Man atrodo, kad tu, Sokratai, kalbi visai teisin­gai.

- Taigi, jei kas sako, kad teisingai elgtis - tai e kiekvienam atiduoti tai, kas pridera, ir jeigu jis tą atidavimą supranta taip, kad teisingas žmogus pri­valo daryti žalą priešams, o draugams - tai, kas išeina jiems į naudą, tai žmogus, kuris šitaip sako, nėra išminčius, nes jis kalbėjo netiesą - juk mums paaiškėjo, kad niekada nėra teisinga kam nors da­ryti žalą.

- Sutinku su tuo, - atsakė Polemarchas. - Taigi, - pasakiau, - aš ir tu - abu drauge ko­

vosime prieš kiekvieną, kuris tvirtins, kad šitaip yra pasakęs Simonidas ar Biantas, ar Pitakas 1 0 , ar koks kitas išmintingas ir garsus vyras.

- Aš esu pasirengęs dalyvauti toje kovoje, - atsa­kė jis.

- Ar žinai, - tariau, - kieno man atrodo būsiąs 336 tas posakis, kuris teigia, jog esą teisinga draugams daryti gera, o priešams kenkti?

- O kieno? - paklausė Polemarchas. - Manau, kad jis bus Periandro ar Perdiko, ar

Kserkso, ar tėbiečio Ismenijo 1 1 , ar kieno nors kito, dėl savo turtų įsivaizduojančio save galingu vyru.

- Labai teisingai kalbi. - Gerai, - pasakiau. - Bet kadangi paaiškėjo,

kad ne tai yra teisingumo ir to, kas teisinga, esmė, tai kas gi kita teisingumas dar galėtų būti?

Mums kalbant Trasimachas jau ne kartą mėgi- b n o įsikišti į pokalbį, bet greta sėdėjusieji, norėdami iki galo išklausyti kalbų, jį vis sulaikydavo. Kai tik baigėme kalbėti ir aš pasakiau paskutinius žodžius,

/

jis nebeištvėrė ir, visas įsitempęs, puolė mus lyg žvė­ris, tarsi norėdamas sudraskyti.

Mes su Polemarchu nejuokais išsigandome ir su­sigūžėme, o jisai kreipdamasis į visus suriko:

c - Ką jūs čia, Sokratai, tiek laiko plepate niekus! Ko vaidinate naivuolius ir pakaitomis vienas kitam nusileidžiate? Jeigu iš tikrųjų nori sužinoti, kas yra teisingumas, tai neklausinėk ir nesipuikuok, kad gali sukirsti kitų atsakymus. Juk žinai, kad klausinėti yra lengviau negu atsakinėti; tu ir pats atsakinėk ir pasakyk, ką vadini teisingumu. Žiūrėk, kad man ne-

d sakytum, jog tai yra pareiga arba jog tai yra nau­dingumas, arba tikslingumas, arba pelningumas, ar­ba tinkamumas! Kad ir ką sakysi, sakyk aiškiai ir tiksliai. Aš nepakęsiu, kad man tokius niekus pasa­kotum!

Tie žodžiai mane pribloškė; išsigandęs pažvelgiau į jį. Ir jeigu aš nebūčiau pažiūrėjęs į jį pirmiau, negu jis į mane, būčiau turbūt netekęs žado ! 1 2 Laimei, kai

e jis pradėjo niršti dėl mūsų pokalbio, aš į jį pažiūrė­jau pirmas ir todėl dabar įstengiau jam atsakyti. Truputį drebėdamas tariau:

- Trasimachai, nepyk ant mūsų! Jeigu mudu - aš ir jis - ir suklydome nagrinėdami šį klausimą, tai suklydome ne iš blogos valios. Negi tu manai, kad ieškodami aukso mes savo noru vienas kitam nusi-leistume ir taip sukliudytume jį surasti? O juk mes ieškome teisingumo, kuris yra daug kartų branges­nis už auksą. Nejaugi mes, užuot dėję visas pastan­gas jį surasti, tarsi kokie kvailiai vienas kitam nuo­laidžiaujame? Tik pagalvok, mano mielas! Deja, mes neįstengėme jo surasti. Tad jūs, kurie įstengiate tai

337 padaryti, užuot ant mūsų pykę, turėtumėte mūsų pagailėti.

Tai išgirdęs, Trasimachas karčiai nusijuokė ir tarė:

- O Herakli! Štai toji įprastinė Sokrato ironija! Aš jau seniai tai žinojau ir kitiems iš anksto sakiau, kad tu nesutiksi atsakinėti, o apsimesi kvaileliu ir darysi viską, kad tik nereikėtų atsakinėti, kai tavęs kas ko paklaus.

- Tu esi gudrus, Trasimachai, - tariau, - ir gerai žinai, kad jeigu paklaustum, iš kokių skaičių susi­deda dvylika, ir paklausęs iš anksto įspėtum: „Žiū­rėk, žmogau, kad man nesakytum, jog dvylika - tai b dukart šeši arba triskart keturi, arba šešiskart du, arba keturiskart trys. Aš nepakęsiu, kad man to­kius niekus taukštum", - tai, manau, tau būtų aiš­ku, kad niekas į tavo klausimą negalės atsakyti. O jeigu kas tau pasakytų: „Kaip čia išeina, Trasima­chai? Argi mano atsakymuose negali būti nė vieno iš tų dalykų, kuriuos tu iš anksto uždraudei? Keis­tuoli! O jeigu vienas iš tų dalykų būtų teisingas, argi aš turėčiau ką kita sakyti, o ne tiesą? Ar tu šitaip sakei?" Ką tu jam į tai atsakytum? c

- Tikrai, - atsakė Trasimachas, - panašu į tai, ką aš pirma sakiau.

- O kodėl gi ne? - paklausiau. - O jei ir nebūtų panašu, bet tam, kurio tu klausi, taip atrodytų, tai ar tu manai, kad jis atsakys ne taip, kaip jam atro­do teisinga, vis tiek ar jam draųsime, ar ne?

- Vadinasi, ir tu taip darysi? Ir tavo atsakyme bus kas nors, ką aš uždraudžiau?

- Nenustebčiau, - atsakiau, - jei pagalvojęs nu­tarčiau ir taip padaryti.

- Na, - tarė jis, - o jeigu aš nurodysiu kitokį d atsakymą apie teisingumą, daug geresnį negu visi šie atsakymai? Kokią bausmę tu sau pasiskirsi? 1 3

- Kokią gi kitą bausmę, jei ne tą, kuri tinka ne­mokšai! O nemokšai pritinka pasimokyti iš to, kuris žino. Tai šitokią bausmę aš sau skiriu.

- Koks tu gerutis! - pasakė jis. - Bet, be bausmės mokytis, tu dar ir susimokėk 1 4 !

- Kai tik turėsiu pinigų, - atsakiau. - Bet juk tu jų turi! - tarė Glaukonas. - Trasima-

chai, dėl pinigų nesirūpink: mes visi sudėsime Sok­ratui.

e - A, matau, kad Sokratas galėtų elgtis taip, kaip yra įpratęs: pats neatsakinėti, o kai kitas atsakinės, prikibti prie įrodymų ir juos sukirsti! - pasakė jis.

- Gerbiamasis, - tariau, - kaipgi atsakyti, jei, pirmiausia, nežinai ir sakaisi nežinąs, o antra, jei ir turi apie tą dalyką kokią nors nuomonę, tau už­drausta sakyti tai, ką manai, be to, dar žymaus žmo­gaus? Veikiau tau pritiktų kalbėti, juk tu sakaisi

338 žinąs ir turįs ką pasakyti. Tad nesididžiuok, būk toks malonus, atsakyk man ir leisk Glaukonui ir kitiems iš tavęs pasimokyti.

Man tai pasakius, ir Glaukonas, ir kiti pradėjo jo prašyti, kad neatsisakytų. Buvo aiškiai matyti, jog Trasimachas trokšta kalbėti, kad pasižymėtų, nes tarėsi turįs puikų atsakymą, bet jis apsimetė labai norįs, kad aš atsakyčiau. Pagaliau jis nusileido ir tarė:

b - Štai koks Sokrato gudrumas! Kitų jis nenori mokyti, o pats visur vaikščiodamas mokosi iš kitų ir net jiems už tai neatsidėkoja!

- Kad aš iš kitų mokausi, teisybę sakai, Trasima-chai, bet kad aš esą neatsidėkojąs, klysti. Aš juk atsilyginu, kiek įstengiu, o įstengiu tik pagirti, nes pinigų neturiu. O kaip noriai aš šitai darau, kai kas nors, mano nuomone, gerai kalba, tu ir pats tuoj

pamatysi, kai tik man atsakysi; aš esu įsitikinęs, kad tu gerai kalbėsi.

- Tad klausyk, - tarė jis. - Aš teigiu, kad teisin- c gumas yra ne kas kita, kaip tai, kas naudinga stip­resniajam. Na, ko nepagiri? Matyt, nenori.

- Kai tik suprasiu, ką tu kalbi, - atsakiau. - Kol kas dar nesuprantu. Tu sakai, kad teisingumas yra tai, kas naudinga stipresniajam. Ką tu nori tuo pa­sakyti, Trasimachai? Jei daugiakovininkas Polida-mantas 1 5 yra stipresnis už mus ir jo kūno jėgoms pa­laikyti yra naudinga jautiena, tai ar ir mums, silp­nesniems už jį, naudinga ir teisinga valgyti jautieną? d

- Tu bjaurus, Sokratai, - pasakė jis; - kimbi prie žodžiu, kad kuo labiau iškreiptum mano apibrėži­mą.

- Visai ne, mielasis, tik tu pasakyk aiškiau, ką turi galvoje.

- Argi tu nežinai, - tarė jis, - kad vienos valsty­bės yra tironų valdomos, kitos tvarkosi demokra­tiškai, o dar kitos yra aristokratų rankose?

- Kaip nežinosi! - Ir kad kiekvienoje valstybėje viešpatauja val­

džia? - Žinoma. - Kiekviena valdžia leidžia įstatymus savo pačios e

naudai: demokratija - demokratiškus, tironija - ti­roniškus; panašiai daro ir kitos valdžios. Išleidusios įstatymus, jos paskelbia, kad jie yra teisingi valdi­niams - tuo tarpu jie yra naudingi patiems val­dantiesiems, - ir tuos, kurie jų nesilaiko, baudžia kaip įstatymų pažeidėjus ir nusikaltusius teisingu­mui. Sitai, mielasis, aš ir norėjau pasakyti: visose valstybėse teisingumu laikoma tas pat - tai, kas 339 naudinga esamai valdžiai. O juk valdžia yra jėga. Todėl, jeigu teisingai samprotauji, išeina, kad tei-

singumas visur yra tas pat - tai, kas naudinga stip­resniajam.

- Taip, - pasakiau, - dabar aš suprantu, ką tu kalbi. Pamėginsiu išsiaiškinti, ar tai tiesa, ar ne. Tu ir pats, Trasimachai, atsakei, kad teisingumas yra tai, kas naudinga, nors man uždraudei taip atsaky­ti. Tu tik dar pridėjai „stipresniajam".

b - Matyt, visai nereikšmingas priedas, - tarė jis. - Dar neaišku, gal jis ir svarbus. Tik aišku, kad

reikia ištirti, ar tu sakai tiesą. Ir aš sutinku, kad teisingumas yra kažkas naudinga. Bet tu priduri „stipresniajam", o aš šito nežinau. Todėl šitai dar reikia išsiaiškinti.

- Tai aiškinkis, - tarė jis. - Taip ir padarysiu, - atsakiau. - Sakyk man,

ar tu teigi, kad paklusti valdantiesiems taip pat yra teisinga?

- Teigiu. c - Ar bet kurios valstybės valdantieji yra neklys-

tantys, ar gali ir suklysti? - Suprantama, - atsakė jis, - jie gali ir suklysti. - O ėmęsi leisti įstatymus, ar neišleidžia vienų

įstatymų teisingų, o kitų - neteisingų? - Aš taip ir manau. - Bet išleisti teisingus įstatymus jiems patiems

yra naudinga, o išleisti neteisingus - nenaudinga. Ar taip?

- Taip. - Ar valdiniai turi vykdyti viską, ką tik nustato

valdovai? Ar tai bus teisinga? - O kodėl gi ne?

d - Taigi, pasak tavęs, išeina, kad yra teisinga vyk­dyti ne tik tai, kas stipresniajam naudinga, bet ir tai, kas priešinga, tai yra nenaudinga.

- Ką tu sakai? - tarė jis.

- Man atrodo, sakau tą patį, ką ir tu. įsižiūrėki­me atidžiau. Argi mes nesutarėme, kad valdovai, įsakydami valdiniams vykdyti jų nurodymus, kar­tais suklysta ir pasirenka ne tai, kas jiems patiems yra naudinga, tuo tarpu iš valdinių pusės bus tei­singa vykdyti bet kokius valdančiųjų įsakymus? Ar ne taip sutarėme?

- Manau, kad taip. - Tik prisimink, - tariau aš, - jog tu sutikai, kad e

yra teisinga daryti ir tai, kas valdantiesiems ir stip­riesiems yra nenaudinga, kai valdantieji, patys to nenorėdami, įsako daryti tai, kas jiems kenkia; juk, pasak tavęs, yra teisinga, kad valdiniai vykdytų tai, ką jiems įsako. Tokiu atveju, išmintingasis Trasi-machai, ar neprisieis padaryti išvadą, kad yra tei­singa daryti priešingai, negu tu sakai? Juk silpnes­niesiems įsakoma vykdyti tai, kas stipresniesiems yra nenaudinga!

- Taip, prisiekiu Dzeusu, Sokratai, - sušuko Po- 340 lemarchas, - visiškai aišku, kad taip!

- Taip, jeigu tu paliudysi jo naudai, - įsikišo Klei-tofontas.

- O kam Sokratui reikia liudininko? - tęsė Pole­marchas. - Juk pats Trasimachas pripažįsta, kad valdantieji kartais įsako vykdyti tai, kas jiems pa­tiems kenkia, o valdiniai elgiasi teisingai jiems pa­klusdami.

- Iš tikrųjų, Polemarchai, Trasimachas teigė, jog yra teisinga, kad valdiniai vykdytų valdančiųjų įsa­kymus.

- Bet, Kleitofontai, jis taip pat teigė, kad teisin­gumas yra tai, kas naudinga stipresniajam. Nusta­tęs šiuos du dalykus, jis sutiko, kad stipresnieji kar- b tais liepia silpnesniesiems ir valdiniams vykdyti tai, kas jiems patiems yra nenaudinga. Iš viso to išeina,

kad nėra nė kiek teisingiau daryti tai, kas stipres­niesiems naudinga, negu tai, kas jiems nenaudinga.

- Bet, - paprieštaravo Kleitofontas, - stipresnia­jam naudingu dalyku jis vadino tai, ką stipresnysis laiko esant sau naudinga. Silpnesnysis šitai turi vyk­dyti - tai ir esą teisinga.

- Tačiau Trasimachas ne taip kalbėjo, - pasakė Polemarchas.

c - Ar ne vis tiek, Polemarchai? - tariau. - Jei dabar Trasimachas kalba taip, mes taip ir suprasi­me jo žodžius.

- Sakyk man, Trasimachai, ar tu šitaip norėjai apibrėžti teisingumą: teisinga yra tai, kas stipres­niajam atrodo esą naudinga, nesvarbu, ar tai bus iš tikro naudinga, ar ne? Ar galiu teigti, kad tu šitaip sakei?

- Visai ne. Argi tu manai, kad aš stipresniuoju vadinu tą, kuris klysta, ir tada, kai jis klysta?

- Aš maniau, kad tu tai turėjai galvoje, kai suti­kai, jog valdantieji nėra neklystantys, bet kartais ir suklysta.

d - Koks tu priekabus, Sokratai, savo samprotavi­muose! - tarė jis. - Ar tu, pavyzdžiui, vadini gydy­toju tą, kuris suklysta gydydamas ligonius, kaip tik dėl to, kad jis suklysta? Arba skaičiuotoju tą, kuris skaičiuodamas suklysta, tada, kai jis suklysta ir kaip tik dėl tos jo klaidos? Aš manau, kad mes tik taip sakome, jog gydytojas suklydo, skaičiuotojas sukly-

e do, gramatikas suklydo. O iš tikrųjų kiekvienas iš jų - tiek, kiek jis yra vertas to vardo, kuriuo jį va­diname, - niekuomet nesuklysta. Tad, tiksliai kal­bant - nes ir tu giriesi tiksliai kalbąs, - niekas, kas gerai išmano savo darbą, neklysta, nes klystama tik tuo atveju, kai trūksta žinių, kitaip tariant, meist­riškumo. Taigi nei amatininkas, nei išminčius, nei

valdovas, kai jis yra tikras valdovas, niekuomet ne­suklysta, nors dažnai sakoma, kad gydytojas sukly­do, valdovas suklydo. Šitokia prasme tu ir turi su­prasti mano atsakymą. O labai tiksliai kalbant, vai- 341 dovas - kiek jis yra tikras valdovas - neklysta; jis neklysdamas išleidžia įsakymą, kuris jam yra ge­riausias, o valdiniai turi jį vykdyti. Taigi, kaip jau iš pradžių sakiau, teisingumas yra daryti tai, kas naudinga stipresniajam.

- Trasimachai, - tariau, - negi tau atrodo, kad aš priekabiauju?

- Taip man atrodo, - atsakė jis. - Ar tu manai, kad aš samprotaudamas uždavi-

nėjau tokius klausimus, norėdamas tau iš pasalų pakenkti?

- Aš gerai žinau, kad taip darei, - tarė jis, - bet b tu nieko nepeši: nuo manęs nepaslėpsi savo piktų kėslų, o nepaslėpęs neįstengsi manęs sukirsti pokal­byje.

- Gerbiamasis, - pasakiau, - aš net nemėginčiau tavęs sukirsti. Bet kad ir vėl tarp mūsų nekiltų ši­toks nesusipratimas, tų man tiksliai pasakyk: ar žo­džius „valdovas" ir „stipresnysis" tu vartoji įprasti­ne, kasdiene, ar tiksliai apibrėžta prasme, kai sa­kai, kad bus teisinga, jei silpnesnysis darys tai, kas naudinga stipresniajam?

- Aš turiu galvoje valdovą pačia tiksliausia šio žodžio prasme, - atsakė jis. - Todėl juodink ir šmeižk mane, jei tik gali! Man visai nesvarbu. Bet tu ne­įstengsi to padaryti.

- Negi tu manai, - tariau, - jog aš esu toks kvailas, c kad imsiuosi kirpti liūtą 1 6 ir šmeižti Trasimachą?

- O vis dėlto mėginai, - atrėžė jis, - nors tau nepasisekė nei čia, nei kitur.

- Užteks šitokių kalbų, - tariau aš. - Geriau pa­sakyk man: ar gydytojas tikrąja šio žodžio prasme, kaip tu jį čia apibūdinai, rūpinasi tik pinigais, ar ligonių gydymu?

- Ligonių gydymu, - atsakė jis. - O vairininkas? Ar tikras vairininkas yra jūrei­

vių vadovas, ar jūreivis? - Jūreivių vadovas.

d - Aš manau, jog negalima atsižvelgti tik į tai, kad jis plaukia laivu, ir dėl to vadinti jį jūreiviu. Jis vadinamas vairininku ne dėl to, kad plaukia, o dėl to, kad vairuoja ir vadovauja jūreiviams.

- Teisybę sakai, - tarė jis. - Išeitų, kad kiekvienas iš jų yra kuo nors nau­

dingas? - Aišku. - Argi meno ir amato tikslas nebus surasti ir

parūpinti, kas kam naudinga? - paklausiau. - Tikrai, toks jo tikslas, - atsakė jis. - O ar bet kuriam menui ir amatui gali būti nau­

dinga dar kas nors, išskyrus jo paties didžiausią tobulumą?

e - Ką tu čia turi galvoje? - Štai ką, - atsakiau. - Pavyzdžiui, jei tu manęs

paklaustum, ar kūnui pakanka būti kūnu, ar jam reikia dar ko nors, aš atsakyčiau: būtinai reikia. Todėl ir atsirado gydymo menas, kad mūsų kūnas yra netobulas ir negali pasitenkinti būdamas toks, koks yra. Menas ir buvo sukurtas tam, kad parūpin­tų kūnui tai, kas jam naudinga. Ar, tavo manymu, taip sakydamas aš teisingai atsakyčiau?

342 - Teisingai, - atsakė jis. - Tai ką? Argi pats gydymo menas nėra tobulas?

Ar apskritai menui dar yra reikalinga kokia nors kita ypatybė, kaip, pavyzdžiui, akims reikalingas re-

gėjimas, ausims - klausa, ir todėl joms reikalingas koks nors kitas menas, kuris surastu ir parūpintų, kas joms naudinga? O gal ir pačiame mene yra koks netobulumas, ir kiekvienam menui reikalingas ki­tas menas, kuris surastų, kas pirmajam naudinga, o šiam ieškančiam menui reikia vėl kito, ir taip be galo? Ar gal pats menas susiras, kas jam naudinga? 6 O gal menui nereikia nei jo paties, nei kito meno, kad surastų tai, kas pašalins jo netobulumą? Juk nė vienas menas neturi jokio trūkumo, jokios kliaudos, ir jis privalo ieškoti to, kas naudinga ne kam kitam, bet tik tam dalykui, kurio menas jis yra. Tuo tarpu pats menas, kol jis yra menas tikslia to žodžio pras­me, ištisai tikras menas, lieka nepažeidžiamas ir grynas. Na, žiūrėk, ar pagal tavo tiksliausią svars­tymo būdą taip išeina, ar kaip kitaip?

- Atrodo, kad taip, - pasakė jis. - Vadinasi, - tariau, - gydymo menas ieško ne c

to, kas naudinga gydymo menui, bet to, kas naudin­ga kūnui.

- Taip, - atsakė jis. - Ir jojimo menas ieško ne to, kas naudinga joji­

mui, bet to, kas naudinga arkliams. Ir kiekvienas kitas menas ieško ne to, kas jam pačiam naudinga, nes jam nieko nereikia, bet to, kas naudinga tam dalykui, kurio menas jis yra.

- Atrodo, kad taip, - tarė jis - Bet, Trasimachai, menai valdo ir pajungia sau

tuos dalykus, kurių menai jie yra. Vargais negalais jis su tuo sutiko. - Taigi kiekvienas menas ieško ne to ir įsako ne

tai, kas naudinga stipresniajam, o tai, kas naudinga silpnesniajam, kurį jis valdo. d

Trasimachas bandė prieštarauti, bet pagaliau su tuo sutiko. Kai jis sutiko, aš tariau:

- Ar lygiai taip pat ir kiekvienas gydytojas - jei jis yra tikras gydytojas - ieško ne to ir įsako ne tai, kas yra naudinga gydytojui, bet tai, kas naudinga ligoniui? Juk sutarėme, kad gydytojas tikslia šio žo­džio prasme yra kūnų valdytojas, o ne pinigų glem-žikas. Juk šitaip sutarėme?

Jis sutiko. - Juk ir vairininkas tikslia šio žodžio prasme yra

jūreivių vadovas, o ne jūreivis? e Jis sutiko.

- Taigi toks vairininkas, kuris yra ir vadovas, rūpinsis ne tuo ir įsakys ne tai, kas naudinga jūrei­viui - tam, kurį jis valdo.

Trasimachas vargais negalais sutiko. - Taigi, Trasimachai, - tariau, - ir kiekvienas

valdovas, kaip valdovas, vis tiek kokią valdžią jis turėtų, rūpinasi ne tuo ir įsako ne tai, kas jam pa­čiam yra naudinga, o tai, kas naudinga valdiniui, kurio labui jis veikia; ką tik jis kalba ir ką tik jis daro, visada kalba ir daro žiūrėdamas jo ir to, kas naudinga valdiniui ir kas jam tinka.

343 Kai svarstydami priėjome šitą vietą ir visiems dalyviams pasidarė aišku, kad teisingumo apibrėži­mas pakrypo visai į priešingą pusę, Trasimachas, užuot atsakęs, paklausė:

- Sakyk, Sokratai, ar tu turi auklę? - Ką? - pasakiau. - Tu verčiau atsakytum, o ne

šitokių dalykų klaustum. - Juk tavo auklė nemato, kad tau varva snar­

glys, ir nenušluosto tau nosies, - tarė jis. - O reikė­tų. Ji tavęs neišmokė skirti avies nuo piemens.

- Ką tu čia dabar paistai? - tariau. b - Mat tu manai, kad aviganiai arba jaučiaganiai

prižiūri savo avis ir jaučius, juos šeria, jais rūpinasi turėdami kokį kitą tikslą, o ne šeimininkų ir savo

pačių gerovę. Tu manai, kad ir valstybių valdovai, kurie iš tikrųjų valdo, žiūri į savo valdinius kažkaip kitaip, negu piemenys į avis, ir kad jie dieną naktį rūpinasi kuo kitu, o ne tuo, kad patys turėtų kuo daugiau naudos. Tu taip toli esi nuėjęs tirdamas, kas yra teisingumas ir kas teisinga, kas yra netei- c singumas ir kas neteisinga, jog net nežinai, kad tei­singumas ir tai, kas teisinga, iš tikrųjų yra svetimas gėris: stipresniajam ir valdančiajam tai teikia nau­dą, o tam, kuris paklūsta ir tarnauja, - gryniausią žalą. Neteisingumas - atvirkščiai: jis valdo iš tikrų­jų naivius ir teisingus žmones, o valdiniai daro tai, kas naudinga stipresniajam, ir jam tarnaudami da­ro jį laimingą, bet patys negauna iš to jokios nau- d dos. Naivuoli Sokratai, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad teisingas žmogus, palyginti su neteisingu, visur pralaimi. Pirmiausia sandoriuose, kai vienas su ki­tu imasi kokio bendro reikalo: tu niekur nerasi, kad, kai toks sandoris baigiasi, teisingasis būtų laimėjęs iš neteisingojo - jis visada pralaimi. Toliau - santy­kiuose su valstybe: kai reikia mokėti mokesčius, tei­singasis, tokį patį turtą turėdamas, įneša daugiau pinigų, o neteisingasis - mažiau; kai reikia gauti, teisingasis nieko negauna, o neteisingasis gerai pa- e sipelno. Kai vienas ir kitas užima kokią nors vietą valdžioje, net jei teisingasis neturėtų jokių kitų nuos­tolių, nukenčia jo namų reikalai, nes jis neturi laiko jais užsiimti, o iš valstybės reikalų jis negali pasi­pelnyti, nes yra teisingas. Be to, jis įsipyksta gimi­naičiams ir pažįstamiems, nes, nenorėdamas pažeis­ti teisingumo, atsisako jiems padėti. O neteisingam žmogui viskas klostosi priešingai. Aš turiu galvoje 344 tą, kuris, kaip sakiau, sugeba gerai pasipelnyti. Jei­gu nori nuspręsti, kiek asmeniškai naudingiau yra būti neteisingam negu teisingam, turi gerai į jį įsi-

žiūrėti. Lengviausiai tai suprasi, jeigu imsi aukš­čiausio laipsnio neteisingumą, kuris neteisingąjį pa­daro laimingiausią, o neteisingumo aukas ir tuos, kurie nenori neteisingai elgtis, - nelaimingiausius. Tokia yra tironija. Jinai ne po truputį grobia sveti­mus turtus, bet iš karto, griebdamasi klastos ir smur-

b to, ir nedaro skirtumo tarp to, kas šventa ir nešven­ta, kas privatu ir kas visuomenės. Jei paskiras as­muo padaro tik dalį šių nusikaltimų, jis yra bau­džiamas ir užsitraukia didžiausią gėdą. Tokius žmo­nes vadina šventvagiais, vergų grobikais, įsilaužė­liais, plėšikais, vagimis - pagal tai, kokį nusikalti­mą jie padarė. O jei kas ne tik atima iš piliečių turtą, bet ir juos pačius paverčia vergais, tokius žmo­nes, užuot pavadinę kuriuo nors gėdingu vardu, va-

c dina laimingais ir turtingais ne tik bendrapiliečiai, bet ir kiti, kurie sužino, kad jie padarė pačius di­džiausius nusikaltimus. Mat tie, kurie smerkia ne­teisingumą, bijosi ne elgtis neteisingai, o patys pa­tirti neteisingumą. Tad neteisingumas, Sokratai, jei jis didelis, yra stipresnis už teisingumą, labiau pri­tinka laisvam žmogui ir yra valdingesnis; teisingu­mas, kaip jau iš pradžių sakiau, yra tai, kas naudin­ga stipresniajam, o neteisingumas yra naudingas ir pravartus pats sau.

d Tai pasakęs Trasimachas, tarsi vanotojas užpy­lęs mums ausis žodžių srautu, jau ketino išeiti, bet pokalbio dalyviai jo neišleido, privertė pasilikti ir savo žodžius pagrįsti įrodymais. Ir aš pats jo šito prašiau sakydamas:

- Gerbiamasis Trasimachai, pabėrei mums tokius žodžius ir dabar ruošiesi išeiti nei pakankamai įro­dęs jų tikrumą, nei pats būdamas įsitikinęs, kad iš tikro taip yra, kaip tu sakei. Negi manai, kad tai

e menkniekis - imtis apibrėžti tokį dalyką? Juk tai

gyvenimo taisyklė, pagal kurią gyvendamas kiek­vienas iš mūsų turėtų gyvenime kuo daugiausiai naudos!

- Aš manau, - atsakė Trasimachas, - kad čia yra kitaip.

- Atrodo, - tariau, - kad tu mumis visai nesirū­pini, tau visai nesvarbu, ar mes, nežinodami to, ką tu sakaisi žinąs, gyvensime blogiau, ar geriau. Bet, gerasis žmogau, malonėk ir mums tai atskleisti. Mū­sų čia tiek daug: tau labai apsimokės, jeigu padarysi 345 mums gera. Dėl savęs paties aš galiu pasakyti, jog netikiu ir nemanau, kad neteisingumas būtų nau­dingesnis už teisingumą, net ir tuo atveju, kai netei­singumui būtų leidžiama laisvai veikti ir niekas ne­trukdytų jam daryti, ką nori. Mano mielas, tegul kas nors būna neteisingas, tegul jis gali slapta arba jėga daryti skriaudas, vis tiek aš nepatikėsiu, kad neteisingumas yra naudingesnis už teisingumą. Ga­limas daiktas, kad ir dar kas nors iš mūsų taip ma­no, ne aš vienas. Tad, garbusis žmogau, įtikink mus b galutinai, kad teisingumą labiau vertindami už ne­teisingumą mes galvojame neteisingai.

- Kaipgi aš tave įtikinsiu? - tarė jis. - Jeigu tavęs neįtikino tai, ką čia kalbėjau, ką man su ta­vim daryti? Ar turėčiau grūste įgrūsti įrodymus tau į sielą?

- Vardan Dzeuso, - tariau, - šitaip nedaryk! Tu pirmiausia laikykis to, ką pasakai, o jei norėsi savo nuomonę pakeisti, daryk tai atvirai ir neapgaudinėk mūsų! O dabar, Trasimachai, grįžkime prie to, kas c buvo pasakyta. Iš pradžių apibrėžęs tikrą gydytoją, tu vėliau nepagalvojai, jog to paties tikslumo reikia laikytis ir apibrėžiant tikrą piemenį. Tu manai, jog Jis gano avis tik todėl, kad yra piemuo, nesirūpinda­mas jų gerove, o tarsi koks puotautojas, tik ketinda­

mi

mas jomis pasivaišinti už stalo, arba kaip pirklys, d kad jas parduotų, tik ne kaip piemuo. O juk pie­

mens menas neturi jokio kito tikslo, kaip tik parū­pinti kuo daugiau gero tam, kam jis yra skirtas, tai yra avims, nes pats piemens menas nestokoja gerų ypatybių ir lieka geras tol, kol jam nieko nestinga, kad būtų tikru piemens menu.Todėl aš ir dabar ma­nau, kad mums būtinai reikia sutikti, jog kiekviena valdžia, kaip valdžia, rūpinasi ne kieno nors kito

e gerove, o tik tų, kuriuos ji valdo ir globoja, vis tiek ar tai bus valstybė, ar paskiras asmuo. O ar tu ma­nai, kad valstybių valdovai - jeigu jie yra tikri val­dovai, - valdo savo noru?

- Prisiekiu Dzeusu, - atsakė jis, - ne tik manau, bet ir gerai žinau.

- Betgi, Trasimachai, - tariau, - ar tu nepaste­bėjai, kad kitų valdžios vietų niekas nenori užimti savo noru, o reikalauja atlyginimo, nes mano, jog iš tos valdžios vietos ne jiems bus nauda, o tik valdi-

346 niams? Pasakyk man štai ką: ar nesakome, jog vie­nas menas skiriasi nuo kito tuo, kad turi skirtingą galią? Tik, brangusis, nepasakyk kokios keisteny­bės, nes kitaip nepasivarysime į priekį svarstydami.

- Jie iš tikro skiriasi savo galiomis, - atsakė jis. - Argi kiekvienas menas neteikia mums tik jam

vienam būdingos naudos, o ne naudą apskritai? Pa­vyzdžiui, gydymo menas teikia sveikatą, laivo vaira­vimo menas - saugumą plaukiant. Panašiai ir kiti menai.

- Tikrai taip, - atsakė jis. b - Taigi užmokesčio už darbą menas teikia atlygi­

nimą. Juk jis tam ir skirtas. O gal tu gydymo meną ir vairavimo meną laikai tuo pačiu menu? Arba, jei nori tiksliai apibrėžti, kaip anksčiau siūlei, pasa­kyk: jei kas nors vairuodamas laivą išgyja, nes jam

yra naudinga plaukioti jūroje, ar dėl to jo meną pa­vadinsi gydymo menu?

- Jokiu būdu ne, - atsakė jis. - Aš manau, ir užmokesčio už darbą meno nepa­

vadinsi gydymo menu, jei kas juo užsiimdamas pa­sveiksta?

- Aišku, kad ne. c - Ir gydymo meno nepavadinsi užmokesčio už dar­

bą menu, jei gydantysis gauna atlyginimą? - Ne, - tarė jis. - Argi mes nesutarėme, kad kiekvienas menas

yra savaip naudingas? - Tegul bus taip. - Taigi, jeigu yra kokia nors visiems meistrams

bendra nauda, tai aišku, kad jie ją gauna naudoda­miesi bendru pridėtiniu dalyku, kuris ir teikia tą bendrą naudą.

- Atrodo, kad taip. - Mes teigiame, kad meistrai tą naudą, kurią

teikia atlyginimas, gauna iš pridėtinio užmokesčio už darbą meno.

Trasimachas vargais negalais su tuo sutiko. - Taigi naudą, kurią kiekvienas meistras gauna d

iš atlyginimo, teikia ne jo paties menas. Tiksliau kalbant, gydymo menas teikia sveikatą, užmokesčio už darbą menas - atlyginimą, statybos menas - na­mą, o su jais susijęs užmokesčio už darbą menas -atlyginimą už tai. Kiekvienas menas dirba savo dar­bą ir duoda naudą pagal savo paskirtį. O jei prie meno nebus pridėtas atlyginimas, ar menininkas tu­rės iš jo naudos?

- Atrodo, kad ne. - Vadinasi, kai jis dirba veltui, menas neduoda e

jam naudos? - Mano nuomone, neduoda.

- Dabar, Trasimachai, jau aišku, kad joks menas ir jokia valdžia nesirūpina tuo, kas jai pačiai yra naudinga, bet, kaip jau anksčiau sakėme, parūpina ir įsako tai, kas naudinga valdiniui, nes žiūri tik silpnesniojo, o ne stipresniojo naudos. Todėl, mielas Trasimachai, aš neseniai sakiau, kad niekas savo noru nenori valdyti ir taisyti svetimų trūkumų, o reikalauja atlyginimo, nes tas, kuris nori tinkamai

34 7 taikyti savo meną, niekuomet neveikia ir neįsako to, kas yra geriausia jam pačiam, o tik tai, kas yra naudinga valdiniui. Štai kodėl tiems, kurie imasi valdyti, reikia atlyginti - arba pinigais, arba garbe, arba bausme, jei atsisako valdyti.

- Ką tu nori tuo pasakyti, Sokratai? - paklausė Glaukonas. - Pirmąsias dvi atlyginimo rūšis aš ži­nau, bet nesuprantu, kokia ta bausmė, kodėl tu ją priskiri prie atlyginimo.

- Vadinasi, tu nesupranti, kaip atlyginama ge-b riausiems, - tariau, - dėl ko valdo dori žmonės, kai

jie sutinka valdyti. Argi tu nežinai, kad garbės ir turtų troškimas yra laikomas gėda - toks jis iš tik­rųjų ir yra.

- Aš tai žinau, - atsakė jis. - Todėl geri žmonės nenori valdyti nei dėl turtų,

nei dėl garbės. Mat jie nenori nei viešai imdami atlyginimą būti vadinami samdiniais, nei slaptai gau­ti naudos iš valdžios ir būti vadinami vagimis. Jų

c nevilioja ir garbė, nes jie nėra garbėtroškos. Kad jie sutiktų valdyti, juos reikia priversti ir skirti baus­mę. Todėl ir laikoma truputį gėdingu dalyku siekti valdžios savo noru,nelaukiant prievartos. O didžiau­sia bausmė - tai būti valdomam blogesnio žmogaus, jeigu pats nenori valdyti. Man atrodo, kad bijoda­mi šitos bausmės dori žmonės sutinka valdyti ir val­do. Jie imasi valdyti ne dėl kokio nors numatomo

gėrio ir ne dėl malonumo, bet verčiami būtino reika­lo, nes neturi už save geresniu nei sau lygiu, ku- d riems galėtų pavesti tvarkyti reikalus. Jei atsirastų valstybė, kurioje gyventų tik geri žmonės, tikriau­siai joje kiltų intrigų siekiant išvengti valdžios, pa­našiai kaip dabar intrigomis siekiama valdžios vie­tų. Tada paaiškėtų, kad tas, kuris iš tikrųjų yra valdovas, siekia naudos ne sau, o valdiniams, ir kiek­vienas tai suprantantis žmogus verčiau sutiktų, kad kitas jam teiktų naudą, negu pats kamuotųsi rūpin­damasis kito nauda. Todėl aš jokiu būdu nenusilei­džiu Trasimachui, kad teisingumas yra tai, kas nau- e dingą stipresniajam. Bet tai mes apsvarstysime vė­liau. Man atrodo, daug svarbesnis yra neseniai Tra-simacho pasakytas dalykas, jog neteisingo žmogaus gyvenimas esąs laimingesnis negu teisingo. O kaip tau, Glaukonai, atrodo? Kuris iš tų dviejų teiginių yra teisingesnis?

- Aš manau, - atsakė jis, - kad teisingo žmogaus gyvenimas yra naudingesnis.

- Ar girdėjai, - tariau, - kiek gėrybių Trasima- 348 chas priskyrė neteisingo žmogaus gyvenimui?

- Girdėjau, - atsakė jis, - bet netikiu. - Tad jeigu nori, pamėginkime jį įtikinti, kad jo

teiginys neteisingas. Žinoma, jeigu mums pasiseks surasti kokią nors priemonę jam įtikinti.

- Kur nenorėsi! - atsakė Glaukonas. - Jeigu mes, - tariau, - sukaupę jėgas į jo kalbą

atsakysime savo kalba ir išvardysime, kiek gėrybių teikia buvimas teisingu žmogumi, o po to vėl kalbės jis, ir mes vėl atsakysime į jo kalbą, tai teks suskai­čiuoti ir išmatuoti gėrybes, kurias mes priskiriame b vienam ir kitam gyvenimui, ir pasikviesti teisėją klausimui išspręsti. O jeigu mes svarstysime taip,

kaip iki šiol, vieni su kitais sutardami, tai patys būsime ir teisėjai, ir kalbėtojai.

- Teisingai sakai, - pasakė jis. - Katras iš šių dviejų būdų tau patinka? - Antrasis, - atsakė jis. - Na, Trasimachai, - tariau, - atsakyk man iš

pat pradžių. Ar tu teigi, kad tobulas neteisingumas yra naudingesnis už tobulą teisingumą?

c - Tikrai taip manau, - atsakė jis, - ir pasakiau, kodėl.

- Na, gerai. O ką tu manai apie tuos du dalykus? Turbūt vieną iš jų vadini dorybe, o kitą - nedorybe?

- Kaip nevadinsi. - Vadinasi, teisingumą vadini dorybe* o neteisin­

gumą - nedorybe. - Suprantama, brangusis, - tarė jis. - Juk aš ir

sakau, kad neteisingumas yra naudingas, o teisin­gumas - ne.

- Tai kaipgi reikia sakyti? - Kaip tik atvirkščiai, - atsakė jis. - Ar teisingumą vadini nedorybe? - Ne, tik kilniu naivumu.

d — O neteisingumą vadini piktnaudžiavimu? - Ne, tik sugebėjimu sveikai galvoti, - atsakė jis. - Ar tau, Trasimachai, neteisingieji atrodo pro­

tingi ir geri? - Bent tie, kurie yra tobulai neteisingi ir sugeba

užvaldyti ištisas valstybes ir tautas. O tu turbūt manei, kad aš kalbu apie tuos, kurie pjausto pinigi­nes? Be abejo, ir tokie darbai yra naudingi, jei tik neiškyla aikštėn, - tarė jis. - Bet apie juos neverta kalbėti, palyginti su tais darbais, apie kuriuos aš ką tik kalbėjau.

e - Aš suprantu, - tariau, - ką tu nori pasakyti, tik stebiuosi, kad tu neteisingumą priskiri prie dorybių ir išminties, o teisingumą - prie priešingų dalykų.

- Iš tikro aš juos taip skirstau, - atsakė jis. - Tai, bičiuli, jau per daug kietas riešutas, ir ne­

lengva į tai ką nors pasakyti. Mat, jei tu būtum teigęs, kad neteisingumas yra naudingas, bet vis tiek būtum sutikęs, jog tai yra ydingas ir gėdingas dalykas, tai mes, remdamiesi viešąja nuomone, tu­rėtume ką atsakyti. Bet dabar jau aišku, kad tu sakysi, jog neteisingumas yra ir gražus, ir stiprus, ir jam priskirsi visas tas ypatybes, kurias mes priski- 349 riame teisingumui, nes išdrįsai jį priskirti prie do­rybės ir išminties.

- Tu puikiai įspėjai, tarsi žynys, - tarė jis. - Vis dėlto, - pasakiau, - nereikia nusiminti, rei­

kia toliau tirti dalyką tol, kol man atrodys, kad tu kalbi tai, ką galvoji. Man rodos, Trasimachai, kad tu nė kiek nejuokauji, o kalbi taip, kaip iš tikrųjų tau atrodo.

- Argi tau ne vis tiek, - tarė jis, - ar man iš tikrųjų taip atrodo, ar ne, - tu tik įrodyk, jog kalbu netiesą.

- Vis tiek, - atsakiau. - Bet pamėgink dar man b atsakyti: ar tau atrodo, kad teisingas žmogus nori kuriuo nors atžvilgiu pralenkti kitą, irgi teisingą?

- Jokiu būdu ne, - atsakė jis, - nes kitaip jis nebūtų toks mandagus ir naivus, kokį jį dabar ma­tome.

- Ar ir teisingumo reikaluose? - Net ir teisingumo, - tarė jis. - O ar jis nenorėtų pralenkti neteisingo žmogaus?

Ar jis tai laikytų teisingu dalyku? - Laikytų teisingu dalyku, - atsakė jis, - ir no­

rėtų pralenkti, bet neįstengtų. - Aš ne to klausiu, - pasakiau, - o klausiu tik, ar

teisingasis, nors nenori ir nesiekia pralenkti teisin- c gojo, nori pralenkti neteisingąjį?

- Taip ir yra. - O neteisingasis? Ar jis nesiekia pralenkti tei­

singąjį ir teisingame darbe? - Kaipgi nenorės! - atsakė Trasimachas. - Juk

jis nori visus pralenkti. - Taigi, - tariau, - neteisingasis norės pralenkti

kitą neteisingąjį ir neteisingame darbe ir pats steng­sis turėti daugiau už visus kitus?

- Taip ir bus, - atsakė jis. - Sutariame šitaip, - tariau: - teisingas žmogus

nenori pralenkti į save panašaus žmogaus, tik nepa-d našų į save, o neteisingas nori pralenkti ir panašų

į save, ir nepanašų. - Puikiai pasakei. - Ar neteisingasis yra protingas ir geras, o teisin­

gasis - nei protingas, nei geras? - Kaip tik taip, - atsakė jis. - Vadinasi, neteisingasis yra panašus į protingą

ir gerą, o teisingasis - nepanašus. - Kaipgi toks būdamas jis bus nepanašus į tokį, -

tarė, - o toks nebūdamas bus panašus? - Taigi kiekvienas iš jų yra toks, į kokį jis yra

panašus. - O kodėl gi ne? - atsakė jis.

e - Gerai, Trasimachai, - tariau. - Vieną žmogų tu vadini muziku, o kitą - nemuziku?

- Taip, vadinu. - Katrą iš jų vadini protingu, o katrą - nepro­

tingu? - Muziką vadinu protingu, o nemuziką - nepro­

tingu, blogu. - Nusimanantis apie muziką yra ir geras, o ne­

nusimanantis - blogas? - Taip. - Na, o gydytojas? Irgi taip pat?

- Panašiai. - Ar tau, mano mielas, atrodo, kad muzikas, de­

rindamas lyrą, norėtų ir siektų pralenkti kitą muzi­ką stygų įtempimu ir atleidimu?

- Ne, neatrodo. - O ar jis nenorėtų pralenkti nemuziką? - Būtinai norėtų. - O kaip gydytojas? Ar, paskirdamas valgį ar gė- 350

rimą, jis nenorėtų pralenkti kitą gydytoją arba gy­dymo taisykles?

- Ne. - O ar jis nenorėtų pralenkti negydytoją? - Norėtų. - Imkim bet kurią žinojimo ir nežinojimo sritį: ar

kuris nors žinovas norėtų darbais ir žodžiais pra­lenkti kitą žinovą, ar tik daryti tą patį, ką daro kitas į jį panašus žinovas tomis pačiomis aplinkybė­mis?

- Norėtų tą patį daryti, - atsakė jis. - O nežinovas? Ar jis nenorėtų pralenkti ir žino- b

vą, ir kitą nežinovą? - Tikriausiai norėtų. - Ar žinovas yra išmintingas žmogus? - Taip. - O išmintingas yra geras? - Sutinku. - Taigi išmintingas ir geras žmogus nenorės pra­

lenkti sau lygaus, bet tik nelygų sau ir priešingą? - Atrodo, kad taip, - atsakė jis. - O blogas ir nemokša norės pralenkti ir sau ly­

gu, ir priešingą. - Taip atrodo. - Vadinasi, Trasimachai, - tariau, - ne£eisingas

žmogus nori pralenkti ir panašų į save, ir nepanašų. Ar ne taip sakei?

- Taip, - atsakė jis. - O teisingasis nenorės pralenkti į save pana­

šaus, tik nepanašu? - Taip. - Taigi teisingas žmogus yra panašus į išmintin­

gą ir gerą, o neteisingas - į blogą ir nemokšą. - Taip atrodo. - Bet juk sutarėme, kad į ką kiekvienas iš juod-

viejų yra panašus, toks ir yra. - Sutarėme. - Vadinasi, paaiškėjo, kad teisingas žmogus yra

geras ir išmintingas, o neteisingas - nemokša ir blo­gas.

Trasimachas su visu tuo sutiko, bet ne taip leng­vai, kaip aš čia pasakoju, o tik vargais negalais ir verste verčiamas. Jį pilte pylė prakaitas - juk buvo vasara. Aš tik dabar pirmą kartą pamačiau Trasi-machą išraudusį. Kai sutarėme, kad teisingumas yra dorybė ir išmintis, o neteisingumas - blogybė ir ne­išmanymas, aš tariau:

- Gerai. Šitai mes jau pripažinome. Bet taip pat sakėme, kad neteisingumas yra galingas. Ar prisi­meni, Trasimachai?

- Prisimenu. Bet man nepatinka tai, ką tu čia dabar pasakei. Aš turiu kai ką į tai atsakyti. Jei kalbėsiu, tu pasakysi, kad aš sakau retorinę kalbą. Taigi arba leisk man kalbėti, ką tik noriu, arba, jei nori, klausk, o aš tau, tarsi močiutėms, sekančioms pasakas, leisiu pasakoti ir arba linkčiosiu, arba pur­tysiu galvą.

- Tik jokiu būdu neatsakinėk priešingai savo nuo­monei, - tariau.

- Atsakysiu taip, kad tau patiks, nes neleidi man kalbėti. Ko dar nori?

- Prisiekiu Dzeusu, - tariau, - nieko nenoriu. Jei sutinki atsakinėti, tai atsakinėk, o aš klausinėsiu.

- Tad klausk. - Aš tavęs paklausiu to paties, ko neseniai klau­

siau. Mat aš noriu, kad apsvarstytume viską iš ei- 351 lės. Tad koks yra santykis tarp teisingumo ir netei­singumo? Juk buvo pasakyta, kad neteisingumas yra galingesnis ir stipresnis už teisingumą. Tačiau jei teisingumas yra išmintis ir dorybė, tai lengva bus įrodyti, kad jis yra stipresnis už neteisingumą, nes neteisingumas yra nemokšiškumas. Niekas to nega­lėtu paneigti. Bet aš, Trasimachai, nenoriu taip pa­prastai išspręsti tą klausimą. Pažiūrėkime šitaip: ar tu pripažįsti, jog valstybė gali būti neteisinga ir mė­ginti neteisingai pavergti kitas valstybes arba jau b yra pavergusi ir laiko jas savo valdžioje?

- Kaipgi nepripažinsi? - atsakė jis. - Ypač taip darys labiausiai ir tobuliausiai neteisinga valstybė.

- Suprantu, - tariau, - kad tai tavo teiginys. Bet aš štai kaip į tai žiūriu: ar valstybė, užvaldžiusi kitą valstybę, savo galybę išlaikys be teisingumo pagal­bos, ar būtinai turės pasitelkti teisingumą?

- Jeigu yra taip, kaip tu ką tik pasakei, - atsakė c jis, - jeigu teisingumas yra išmintis, tai turės pasi­telkti teisingumą, o jei yra taip, kaip aš sakiau, - tai neteisingumą.

- Puiku, Trasimachai,- tariau, - kad ne tik gal­vos linkčiojimu ar purtymu pritari ar atmeti, bet visai gražiai atsakai.

- Noriu tau įtikti, - atsakė jis. - Ir gerai darai. Bet padaryk man dar tokį ma­

lonumą ir pasakyk: ar valstybė arba kariuomenė, arba plėšikų ir vagių gauja, arba koks kitas žmonių būrys, kuris bendrai imasi ką nors bloga daryti, galė-

tų, tavo nuomone, ką nors laimėti, jei tie žmonės vieni su kitais elgtųsi neteisingai?

d - Negalėtų, - atsakė jis. - O jeigu nesielgtų neteisingai? Tada geriau sek­

tųsi? - Aiškus dalykas, kad geriau. - Mat, Trasimachai, neteisingumas sukelia tar­

pusavio nesantaikas, vaidus, neapykantą, o teisin­gumas - santarvę ir draugystę. Ar ne taip?

- Tegul bus taip, - atsakė jis, - nenoriu tau prieš­tarauti.

- Gerai darai, brangusis. Pasakyk man dar štai ką. Jei neteisingumui, kur tik jis atsiranda, yra bū­dinga sukelti neapykantą, tai argi jisai, kilęs tarp laisvų žmonių ar vergų, neprivers jų vienas kito ne-

e apkęsti, vaidytis ir ar nepasidarys neįmanoma ką nors bendrai veikti?

- Tikrai pasidarys, - atsakė jis. - O jeigu jis atsiras tarp dviejų žmonių, ar neiš­

siskirs juodu, ar nepradės vienas kito neapkęsti, ar nepasidarys priešai ir vienas kitam, ir teisingiesiems?

- Pasidarys, - atsakė Trasimachas. - O jeigu, nuostabus žmogau, neteisingumas ky­

la viename žmoguje, ar jis praras savo galią, ar tu­rės jos nė kiek ne mažiau?

- Tegul turi jos nė kiek ne mažiau! - Ar ne tokią galią turi neteisingumas, vis tiek

kur jis atsiranda - valstybėje, giminėje, kariuome­nėje ar kokioje kitoje bendrijoje, - kad pirmiausia

352 padaro neįmanoma veikti sutartinai, nes sukelia ne­santaiką ir vaidus, o paskui bendriją padaro prieši­ninke sau pačiai ir kitiems, kurie yra jai priešingi, tarp jų ir teisingiesiems. Ar ne taip?

- Taip.

•IK

- Aš manau, kad ir viename žmoguje neteisingu­mas veiks taip, kaip reikalauja jo prigimtis: pirmiau­sia padarys neįmanomą bet kokį veikimą, nes žmo­gus nesutars ir vaidysis pats su savimi, o paskui taps priešu ir sau pačiam, ir teisingiems žmonėms. Ar ne taip?

- Taip. - Bet juk, mano mielas, teisingi yra ir dievai? - Galbūt, - atsakė jis. - Taigi, Trasimachai, neteisingasis bus priešas ir b

dievams, o teisingasis - draugas. - Mėgaukis, gardžiuokis savo kalba, - tarė jis, -

nebijok! Aš tau neprieštarausiu, kad šitiems neįsi-pykčiau.

- Na, - tariau, - tai padėk man gardžiuotis ir toliau atsakinėdamas taip, kaip iki šiol atsakinėjai. Paaiškėjo, kad teisingi žmonės yra išmintingesni, geresni ir geriau gali veikti, o neteisingi nieko nega­li veikti kartu. Bet jeigu sakome, kad kai kurie ne­teisingieji yra drauge ką nors svarbaus nuveikę, nors c ir būdami neteisingi, tai šitaip sakydami mes esame ne visai teisūs. Juk jeigu jie būtų buvę visiškai ne­teisingi, tai būtu nesusilaikę ir puolę vieni kitus. Taigi aišku, kad jie turėjo šiek tiek teisingumo, ku­ris jiems trukdė ir tarpusavyje elgtis neteisingai, ir su savo priešais ir leido jiems įvykdyti tai, ką jie įvykdė. Imdamiesi savo nedorų darbų jie buvo tik pusiau nedori, nes tie, kurie yra visiškai ir tobulai neteisingi, visai nieko negali veikti. Aš gerai žinau, d kad šitaip yra, o ne taip, kaip tu iš pradžių teigei. Dabar pasvarstykime, ar teisingieji gyvena geriau už neteisinguosius ir yra laimingesni, nes mes žadė­jome vėliau išsiaiškinti šį klausimą. Iš to, ką esame pasakę, man jau ir dabar aišku, bet vis tiek reikia

apsvarstyti giliau, nes čia kalbame ne apie bet ką, o apie tai, kaip reikia gyventi.

- Tai svarstyk, - pasakė Trasimachas. - Aš taip ir darysiu, - atsakiau. - Pasakyk man,

ar tu manai, kad arkliui yra būdingas koks nors darbas?

e - Manau. - Ar ne tai tu laikai arklio ar kurio kito gyvulio

būdingu darbu, ką galima atlikti ar bent geriausiai atlikti tik su to gyvulio pagalba?

- Nesuprantu, - tarė jis. - Paklausiu kitaip: ar gali regėti kuo kitu, o ne

akimis? - Negaliu. - O ar gali girdėti kuo kitu, ne ausimis? - Jokiu būdu ne. - Todėl teisingai galėtume sakyti, kad tai yra

jų - akių ir ausų - darbas. - Teisingai.

353 - Ar negalėtum vynuogės šakelę nupjauti kardu, peiliu ar dar kuo kitu?

- Kodėl gi ne? - Bet, aš manau, niekuo kitu taip gražiai nenu­

pjausi, kaip sodininko peiliu, kuris yra kaip tik tam darbui padarytas.

- Teisybė. - Tai ar nesakysime, kad tai yra sodininko peilio

darbas? - Sakysime. - Dabar, manau, geriau supranti, ko tavęs klau­

siau: ar kiekvieno daikto darbas nėra tai, ką tik jis vienas gali daryti arba padaryti geriausiai?

b - Suprantu, - tarė jis, - ir tikiu, kad tai yra kiekvieno daikto darbas.

- Gerai, - pasakiau. - O ar tau neatrodo, kad kiekvienas daiktas turi ir jam skirtą darbą, ir jam būdingą vertybę? Grįžkime prie minėtų pavyzdžių: sakysim, akys turi savo darbą?

- Turi. - O ar akys turi ir savo vertybę? - Turi ir vertybę. - Na, o ausys ar turi savo darbą? - Turi. - Ar turi ir savo vertybę? - Ir vertybę. - O ar ne taip yra ir su visais kitais daiktais? - Taip. - Gerai. Ar akys galėtų gerai atlikti savo darbą,

jei neturėtų joms būdingos vertybės, o vietoj jos tu­rėtų ydą?

- Kaipgi galėtų? - pasakė jis. - Matyt, tu turi galvoje - vietoj regėjimo aklumą.

- Kaip tik regėjimas, - tariau, - ir yra akių ver­tybė. Bet ne to aš klausiu. Aš tik klausiu, ar kas nors, turėdamas jam būdingą vertybę, atlieka savo darbą gerai, o turėdamas ydą - blogai?

- Tikrai taip. Teisybę sakai. - Ar ausys, netekusios savo vertybės, blogai at­

liks savo darbą? - Blogai. - Ar šis dėsnis tinka ir visiems kitiems daik­

tams? - Man atrodo, tinka. - Na, o dabar pasvarstykime štai ką. Yra tam

tikras sielos darbas, kurio niekas kitas negalėtų at­likti, - pavyzdžiui, rūpintis, valdyti, svarstyti ir visi kiti panašūs dalykai. Ar galėtum visa tai pagrįstai priskirti kam nors kitam, o ne sielai? Argi nesaky-sim, kad tie dalykai yra būdingi sielai?

- Juos galima priskirti tik sielai. - O kaip su gyvybe? Ar nesakysim, kad tai sielos

darbas? - Tikriausiai. - Ar nesakysim, kad siela turi ir kokią nors ver­

tybę? - Sakysim.

e - Trasimachai, ar siela, netekusi jai būdingos ver­tybės, galės kada nors gerai atlikti savo darbą, ar negalės?

- Negalės. - Taigi bloga siela valdys ir rūpinsis būtinai blo­

gai, o gera siela atliks tą darbą gerai. - Būtinai. - Argi mes nesutarėme, kad sielos vertybė yra

teisingumas, o neteisingumas - yda? - Sutarėme. - Taigi teisinga siela ir teisingas žmogus gyvens

gerai, o neteisingas - blogai. - Pagal tavo išvedžiojimus taip išeina.

354 - Bet tas, kuris gerai gyvena, yra laimingas, jam sekasi, o kuris blogai gyvena - priešingai.

- Be abejo. - Taigi teisingasis yra laimingas, o neteisingasis

- nelaimingas. - Galbūt, - atsakė Trasimachas. - Bet būti nelaimingam yra nenaudinga, o būti

laimingam - naudinga. - Kaipgi kitaip? - Taigi, laimingasis Trasimachai, neteisingumas

nėra naudingesnis už teisingumą. - Na ir vaišinkis sau, Sokratai, šitais dalykais

per bendidijas! - Tai tu mane vaišini, Trasimachai, - pasakiau, -

nes pasidarei sukalbamas ir atsisakei savo šiurkš­

t i

tumo. Vis dėlto jaučiuosi nekaip pasivaišinęs, - tai b mano kaltė, ne tavo! Kaip smaližiai, dar iki soties nepasigardžiavę ankstesniuoju valgiu, puola ragau­ti kiekvieną atnešamą naują valgį, taip, man rodosi, darau ir aš: dar neišsprendęs klausimo, kurį mes iš pradžių svarstėme, - kas yra teisingumas, - mečiau jį į šalį ir šokau nagrinėti, ar teisingumas yra yda ir nemokšiškumas, ar išmintis ir dorybė; paskui, iš­girdęs teiginį, kad neteisingumas esąs naudingesnis už teisingumą, nebeiškenčiau ir nuo ano klausimo c perėjau prie šito. Tad dabar iš tų svarstymų išėjo, kad aš nieko nežinau. Juk jeigu nežinau, kas yra teisingumas, tai vargu ar galėsiu sužinoti, ar teisin­gumas yra dorybė, ar ne, ir ar tas, kuris ją turi, yra laimingas, ar nelaimingas.

A N T R A K N Y G A

357 Šitaip pasakęs aš jau maniau, kad man neberei­kės daugiau kalbėti. Bet pasirodė, jog tai buvo tik įžanga. Glaukonas, kuris visada būna labai karin­gas, ir dabar nesutiko su Trasimacho atsisakymu ir tarė:

- Sokratai, ar tu nori, kad tiktai atrodytu, jog mus įtikinai, ar iš tikrųjų nori įtikinti, kad bet ko-

b kiu atveju teisingumas yra geriau už neteisingumą? - Iš tikrųjų norėčiau jus įtikinti, - atsakiau, -

jeigu tai nuo manęs priklausytų. - Bet tu, - tarė jis, - darai ne tai, ką nori. Pasa­

kyk man: ar tau atrodo, kad yra toks gėris, kurį mes norime turėti ne dėl jo pasekmių, bet mėgstame jį tik dėl jo paties, kaip, pavyzdžiui, džiaugsmą ir ma­lonumus, kurie yra nekenksmingi ir ateityje neturi jokių kitų pasekmių, o tik teikia įdomumą tam, ku­ris juos turi?

- Man atrodo, kad yra tokios rūšies gėris. c - Na, o ar nelaikome gėriu ir to, ką branginame

ir dėl jo paties, ir dėl jo pasekmių, pavyzdžiui, pro­tingumo, regėjimo, sveikatos? Juk tokius dalykus branginame dėl šių abiejų priežasčių.

- Taip, - atsakiau. *

- O ar nematai, kad yra dar ir trečia gėrio rūšis, kuriai priklauso gimnastika, ligonių slaugymas, gy­dymas ir kiti pelningi užsiėmimai? Juos galima va­dinti varginančiais, bet naudingais. Mes nenorėtu- d me užsiimti jais dėl jų pačių, o tik dėl atlyginimo ir kitokios iš jų gaunamos naudos.

- Yra ir tokia trečia gėrio rūšis, - atsakiau. - Bet kas iš to?

- Kuriam iš tų gėrių priskirtume teisingumą? -paklausė jis.

- Aš jį priskirčiau, - atsakiau, - gražiausiam gė- 358 riui, kurį reikia branginti ir dėl jo paties, ir dėl jo pasekmių, jei nori būti laimingas.

- Bet daugumai žmonių atrodo kitaip, - tarė jis. -Jie priskiria jį varginančio gėrio rūšiai: juo reikią užsiimti tik dėl atlyginimo, gero vardo ir garbės; šiaip dėl jo paties reikią jo vengti, nes jis esąs labai sunkus.

- Žinau, - atsakiau, - kad dauguma žmonių taip mano. Jau seniai Trasimachas peikia šios rūšies teisingumą ir giria neteisingumą. Bet mane, kaip atrodo, sunku pamokyti.

- Na, - tarė jis, - tai išklausyk ir mane. Gal tada b su manim sutiksi. Man atrodo, kad Trasimachas per greit pasidavė tarsi angis, tavo pakerėta. Bet aš dar nesu patenkintas nei vieno, nei kito teiginio įrody­mu. Mat aš trokštu sužinoti, kas yra teisingumas ir neteisingumas ir kokią juodu turi galią patys savai­me sieloje, kur abu glūdi; atlyginimą ir pasekmes c palikim nuošalyje. Jeigu sutinki, aš padarysiu taip: grįšiu prie Trasimacho įrodinėjimų ir pirmiausia pa­sakysiu, kas yra teisingumas paprastų žmonių nuo­mone ir iš kur jis yra kilęs; antra, parodysiu, kad visi laikosi teisingumo prieš savo norą, laikydami jį būtinybe, o ne gėriu; trečia, parodysiu, kad jų elge-

r>:}

sys yra visai suprantamas, nes, kaip jie sako, netei­singo žmogaus gyvenimas yra geresnis negu teisin­go. Bet man, Sokratai, atrodo ne taip, nors aš neži­nau, ką manyti. Trasimachas ir šimtai kitų savo kalbomis man jau išūžė galvą, o kad kas būtu pa­

či tenkinamai apgynęs teisingumą ir įrodęs, jog jis ge­riau už neteisingumą, vis dar nesu girdėjęs. Aš no­rėčiau, kad kas nors išgarbintų jį patį savaime, ir labiausiai pageidaučiau, kad tu tai padarytum. To­dėl aš iš visų jėgų girsiu neteisingojo gyvenimą, o paskui parodysiu, kaip turėtum išpeikti neteisingu­mą ir išgirti teisingumą. Na, ar tau patinka mano pasiūlymas?

- Labai patinka, - atsakiau. - Argi protingam žmogui gali būti kas nors maloniau, kaip dažnai kalbėti ir klausytis apie tokį dalyką?

e - Tu puikiai kalbi, - tarė jis. - Taigi išklausyk, ką sakiau pirmiausia išdėstysiąs, - kokia yra teisin­gumo prigimtis ir iš kur jis kilo.

Žmonės sako, kad neteisingai elgtis iš prigimties yra gera, o patirti neteisingumą - bloga. Bet patirti neteisingumą yra didesnis blogis už tą gėrį, kurį patiria tasai, kas neteisingai elgiasi. Todėl kai žmo­nės vieni kitus skriaudžia ir patiria vieni kitų skriau­das, tie, kurie negali vieno iš tų dalykų išvengti, o kitą laimėti, nusprendžia, jog yra naudinga vieniems

359 su kitais susitarti nei daryti skriaudas, nei jas pa­tirti. Todėl jie pradėjo leisti įstatymus ir sudarinėti tarpusavio sutartis, o įstatymų nuostatus pavadino teisėtumu ir teisingumu. Tai tokia esanti teisingu­mo kilmė ir esmė. Teisingumas užima tarpinę vietą tarp to, kas yra geriausia, būtent nebaudžiamam neteisingai elgtis, ir to, kas yra blogiausia, tai yra būti skriaudžiamam ir negalėti atsikeršyti. Būda­mas per vidurį tarp šių dviejų dalykų, teisingumas

yra gerbiamas ne kaip gėris, bet yra vertinamas tik b todėl, kad neįstengiama skriausti kitų. Juk tas, ku­ris gali daryti skriaudas ir yra tikras vyras, niekuo­met nesutiks susitarti ir neskriausti bei nepatirti skriaudų, - nebent jis būtų išprotėjęs! Tai tokia, Sok­ratai, yra teisingumo esmė ir taip jis, anot žmonių, yra kilęs.

Kad ir tie, kurie elgiasi teisingai, daro tai prieš savo norą ir tik dėl to, kad neįstengia neteisingai elgtis, geriausiai pamatysime, jei mintimis įsivaiz- c duosime šitokį dalyką: ir teisingam, ir neteisingam žmogui suteikime galimybę daryti, ką tik jis nori, ir pažiūrėkime, kur nuves troškimai ir vieną, ir kitą. Teisingąjį užklupsime einantį tuo pačiu keliu, kaip ir neteisingąjį, - abu ves troškimas įgyti vis dau­giau; kiekviena prigimtis to trokšta ir laiko tai gė­riu, tik įstatymas jėga priverčia gerbti lygybę. Gali­mybė, apie kurią aš kalbu, geriausia būtų tokia, jei­gu juodviem suteiktume tokią galią, kokią, sako, ka­daise turėjęs Lido palikuonis Gigas 1 . Jis buvo pie- d muo ir tarnavo tuometiniam Lidijos valdovui. Kar­tą, užėjus audrai ir liūčiai, sudrebėjo žemė ir netoli nuo tos vietos, kur jis ganė, prasivėrė žemė ir atsi­rado didžiulis plyšys. Nustebęs jis nusileido į tą ply­šį ir, kaip pasakojama, pamatė ten visokių nuosta­bių dalykų, tarp jų ir tuščiavidurį varinį arklį su durelėmis. įkišęs pro dureles galvą, viduje jis pama­tė lavoną, iš pažiūros didesnio nei paprasto žmo- e gaus ūgio. Lavonas buvo be nieko, tik ant rankos mūvėjo auksinį žiedą. Numovęs tą žiedą, Gigas iš­lindo iš plyšio. Kai piemenys susirinko pranešti ka­raliui apie kaimenių būklę - jie taip darydavo kas mėnesį, - atėjo ir Gigas, mūvėdamas auksinį žiedą. Sėdėdamas tarp kitų, jis netyčia atsuko žiedo akį į delno pusę ir tuoj pat pasidarė nematomas aplinkui 360

sėdėjusiems. Jie ėmė kalbėti apie jį taip, tarsi jo čia visai nebūtų. Gigas nustebo; čiupinėdamas žiedą jis vėl atsuko akį į išorę ir vėl pasidarė matomas. Su­sidomėjęs jis ėmė mėginti žiedą, ar iš tikro jis turi tokią galią - pasukęs akį į delno pusę, pasidarai nematomas, o pasukęs ją į išorę - matomas. įsitiki­nęs, kad taip yra, jis išsiprašė, kad kartu su kitais

b pasiuntiniais jį vėl pasiųstų pas karalių. įėjęs į rū­mus, jis suviliojo karaliaus žmoną, jos padedamas nužudė jį ir užėmė jo sostą. Jei būtų du tokie žiedai ir vieną užsimautų teisingas žmogus, o kitą - netei­singas, atrodo, jog nė vienas iš juodviejų nebūtų toks atsparus, kad liktų ištikimas teisingumui ir susilai­kytų nepalietęs svetimo turto, kai galėtų be baimės pasiimti turguje ką tik nori, įsigauti į svetimus na­mus ir su bet kuo ten santykiauti, ką nori nužudyti,

c ką nori išlaisvinti iš grandinių ir apskritai elgtis su žmonėmis tarsi koks dievas. Šiuo atžvilgiu teisinga­sis niekuo nesiskirtų nuo neteisingojo, nes abu siek­tų to paties tikslo. Tai būtų aiškiausias įrodymas, kad nė vienas nėra teisingas savo noru, o tik iš prie­vartos, nes teisingumo niekas nelaiko gėriu sau as­meniškai ir kai tik mano galįs elgtis neteisingai, taip ir elgiasi. Mat kiekvienas žmogus tiki, kad ne­teisingumas jam asmeniškai yra naudingesnis už

d teisingumą, ir jis mano teisingai, - taip pasakys tas, kuris gina tokį teiginį. Juk jeigu kas nors, turėda­mas tokią galimybę, niekuomet nepanorės pasielgti neteisingai ir nepalies svetimo turto, tai tiems, ku­rie jį stebės, jis atrodys nelaimingiausias ir kvai­liausias žmogus. Viešai tokį žmogų jie vieni kitiems girs - tai bus tik vienas kito apgaudinėjimas iš bai­mės, kad patys nepatirtų ką bloga. Štai kaip yra.

e Tų dviejų žmonių, apie kuriuos kalbame, gyveni­mą sugebėsime teisingai įvertinti tik tada, kai imsi-

me skyrium patį neteisingiausią ir patį teisingiau­sią; kitaip nieko neišeis. O kaip juos imsime sky­rium? Ogi štai kaip: iš neteisingojo neatimsime nė mažiausios neteisingumo dalelės, o iš teisingojo - nė mažiausios teisingumo dalelės. įsivaizduokime, kad juodu abu yra tobuli savo elgesiu. Pirmiausia tegul neteisingasis elgiasi taip, kaip geriausieji savo ama­to žinovai: pavyzdžiui, geras vairininkas arba gydy- 361 tojas žino, ką jo menas gali ir ko negali; jis imasi to, ką gali, ir numoja ranka į tai, ko negali; o jei kartais suklysta, moka pasitaisyti. Taip ir neteisingasis, gu­viai imdamasis nedorybių, turi išlikti nepastebėtas, jei nori būti ypač neteisingas. Kas leidžiasi sugau­namas, tą reikia laikyti prastu žinovu. Juk didžiau­sias neteisingumas - būti laikomam teisingu, kai toks nesi. Taigi tobulam neteisingajam suteikime to­buliausią neteisingumą, nieko iš jo neatimdami; leis­kime jam darant didžiausius nusikaltimus įgyti di- b džiausią teisingumo šlovę; jeigu jis kur paslys, tegul įstengia atsikelti; tegul jis bus pakankamai iškal­bingas pasiteisinti, jeigu jį įskųs dėl kokio nusikal­timo; tegul jėga nugali ten, kur reikia panaudoti smurtą, nes jam padės drąsa, stiprumas arba drau­gai ir turtas. Salia šitokio nedorėlio pastatykime tei­singąjį, paprastą ir kilnų žmogų, kuris, Aischilo žo­džiais tariant, nori ne atrodyti, o būti geras. Atim­kime iš jo tą atrodymą. Mat, jei jis atrodo teisingas, c jam, kaip atrodančiam tokiam, plauks dovanos, bus rodoma pagarba, ir bus neaišku, ar jis yra teisingas dėl teisingumo, ar dėl dovanų ir pagerbimo. Atimki­me iš jo viską, palikime tik teisingumą, ir padaryki­me jį visiškai priešingą pirmajam žmogui: nedary­damas jokio nusikaltimo, tegul jis būna laikomas didžiausiu nedorėliu, kad, nepaveiktas blogos nuo­monės apie jį ir jos pasekmių, išlaikytų šitą teisin-

gumo išmėginimą ir tvirtai liktų teisingas. Tegul jis, d atrodydamas nedorėliu, o būdamas teisingas, liks

nepajudinamas iki pat mirties, kad apie abudu, pa­siekusius kraštinę ribą, vieną - teisingumo, kitą -neteisingumo, galėtume spręsti, katras iš juodviejų yra laimingesnis.

- Ak, mielas Glaukonai, - tariau, - kaip puikiai tu nuvalei tarsi kokias statulas tuodu vyrus, kad galėtume juos įvertinti!

- Stengiausi kiek galėdamas, - pasakė jis. - Ka­dangi juodu yra tokie, tai, aš manau, nesunku nu-

e sakyti, koks gyvenimas laukia vieno ir kito. Reikia šitai padaryti, ir jei aš, Sokratai, kalbėsiu šiurkšto­kai, tai žinok, kad čia ne mano žodžiai, o tų, kurie vietoj teisingumo giria neteisingumą. Jie sakys, kad teisingasis, toks būdamas, bus plakamas botagais, kankinamas, jį surakins grandinėmis, jam išdegins

362 akis, ir galų gale, iškentęs visas kančias, jis bus pamautas ant mieto ir sužinos, kad reikia norėti ne būti, o atrodyti teisingam. Aischilo žodžius verčiau reikėtų taikyti neteisingajam. Iš tikrųjų jie sakys, kad neteisingasis užsiima tikrais dalykais, o ne re­gimybe, ir nori ne atrodyti neteisingas, o būti toks:

Jis varo gilią vagą proto dirvoje -b Iš jos išauga užmojai kilniausi.2

Pirmiausia jis turi savo rankose valdžią, nes at­rodo esąs teisingas; paskui jis veda žmoną iš kur tik nori, išleidžia dukteris už ko panorėjęs, sudaro san­dorius, draugauja su kuo tik nori ir, be to, iš visko turi naudos ir pelnosi, nes nė kiek nesijaudina dėl to, kad yra nedoras. Jeigu sueina į konfliktą asme­niškai ar valstybės mastu, jis visada nugali priešus, o nugalėjęs praturtėja, padeda draugams, pakenkia priešams, dievams aukoja puikias aukas ir duoda

c dideles dovanas, - jis geriau už teisingąjį sugeba

įsiteikti dievams ir žmonėms, kuriems tik nori, ir atrodo labiau dievų mylimas negu teisingasis. Taigi, Sokratai, jie sako, kad ir dievai, ir žmonės neteisin­gajam sukuria geresnį gyvenimą negu teisingajam.

Kai Glaukonas baigė kalbėti, aš jau ketinau šį d tą atsakyti, bet jo brolis Adeimantas tarė:

- Sokratai, ar tu manai, kad klausimas jau iš­spręstas?

- Kur čia manysi, - atsakiau. - Nepasakyta tai, ką labiausiai reikėjo pasaky­

ti, - tarė jis. - Ar nežinai priežodžio, - atsakiau, - kad brolis

broliui padeda? Taigi, jei jis ko nepasakė, pagelbėk jam, nors užtenka ir to, ką jis pasakė; jo kalba išmu­šė mane iš vėžių, ir pasidarė neįmanoma apginti teisingumą.

- Niekus kalbi, - tarė Adeimantas. - Bet paklau- e syk, ką aš dar pasakysiu. Mums reikia apsvarstyti ir priešingus jo teiginiui įrodymus: jie giria teisingu­mą ir peikia neteisingumą. Tada aiškiau suprasime, ką norėjo pasakyti Glaukonas. Tėvai ir kiti, kurie rūpinasi kieno nors auklėjimu, savo vaikus moko ir 363 ragina būti teisingus; jie giria teisingumą ne dėl paties teisingumo, bet dėl gero vardo, kuris įgyja­mas teisingumu, kad tam, kuris atrodo teisingas, tas geras vardas teiktų ir valdžios vietas, ir paran­kias vedybas, ir kitokią naudą, kurią minėjo Glau­konas ir kuri gaunama dėl gero teisingojo vardo. Išvardydami gero vardo teikiamą naudą, jie eina dar toliau ir prideda dievų gausiai teikiamas malones pamaldiesiems. Apie tai kalba kilnusis Hesiodas ir b Homeras. Pirmasis sako, kad dievai teisingiesiems duoda ąžuolų viršūnes su gilėmis ir kamieną bitėms laikyti; jis sako, kad avys svyra nuo vilnų gausybės,

ir pamini daug kitų panašių gėrybių 3 . Panašiai sako ir antrasis:

tavo šlovė lig padangių iškilo, Lygu karaliaus beydžio, kuris iš dievo malonės Valdo galybę žmonių ir, šalį tvarkydamas plačią, Žiūri teisybės visur. Juodojoje žemėje auga

C Miežiai jam ir kviečiai, o vaisiais lūžta jo sodai, Avys veda be skaičiaus, žuvim jo vandenys knibžda.4

Musajas ir jo sūnus 5 teisingiesiems parūpina iš dievų dar didesnių gėrybių: nuveda juos į Hadą, su-guldo į guolius, surengia šiems šventiesiems pokylį ir leidžia jiems vainikuotiems visą laiką girtauti manydami, jog amžinas girtumas yra puikiausias

d atlyginimas už dorybę. Kiti mano, kad iš dievų gau­namas atlyginimas tęsiasi labai ilgai; jie sako, jog šventas ir priesaiką gerbiąs žmogus po mirties gyve­nąs vaikų vaikuose ir ateinančiose kartose. Šitokiais ir kitais panašiais dalykais jie liaupsina teisingu­mą. Nedorėlius ir neteisingus žmones Hade jie pa­nardina į dumblą ir verčia rėčiu nešioti vandenį 6 , o kol jie gyvi, pasmerkia juos gėdai ir skiria jiems

e visas tas bausmes, kurias išvardijo Glaukonas kal­bėdamas apie teisingus žmones, laikomus nedorė­liais, - kitokių bausmių jie neišgalvoja. Šitaip jie išgiria teisingumą ir išpeikia neteisingumą.

Be šito teisingumo ir neteisingumo supratimo, apsvarstyk, Sokratai, ir kitokią nuomonę, kurią pa-

364 reiškia ir paprasti žmonės, ir poetai. Visi jie vienu balsu liaupsina susivaldymą ir teisingumą kaip gra­žų, bet sunkų ir varginantį dalyką, o nesusivaldymą ir neteisingumą vaizduoja esant malonų ir lengvai pasiekiamą dalyką, kurį smerkia tik viešoji nuomo­nė ir įstatymai. Jie sako, kad neteisingumas apskri­tai yra naudingesnis už teisingumą: turtingus ne­dorėlius ir tuos, kurie kitokiais būdais pasidarė ga-

lingi, jie yra linkę ir viešai, ir privačiai laikyti lai­mingais ir gerbti, o tų, kurie yra silpni ir neturtingi, b negerbia ir nesiskaito su jais, nors ir laiko juos ge­resniais už anuos. Keisčiausi jų pasisakymai apie dievus ir dorybę: dievai geriems žmonėms skirią ne­laimes ir blogą gyvenimą, o blogiesiems - priešingą likimą. Elgetaujantys žyniai atėję beldžiasi į turtin­gųjų duris ir įtikinėja, esą jie gavę iš dievų galią aukomis ir kerais panaikinti kokį nors jų pačių ar jų protėvių padarytą nusikaltimą, ir padaryti tai žaidi- c mais ir puotaujant; o jeigu kas nori kokiam nors geram žmogui ar priešui pakenkti, už mažą atlygi­nimą jie sutinka užkeikimais ir magiškais mazge­liais padaryti žalą vis tiek ar geram, ar blogam žmo­gui - jie tvirtina sugebą palenkti dievus, kad jiems padėtų. Tiems savo žodžiams paremti jie pasitelkia liudininkais poetus. Vieni poetai nedorybei teikia pra­našumą, nes ji esanti lengvai pasiekiama. Jie sako:

[Nedorybės] galėsi lengvai pilnom rieškutėmis semtis; Kelias į ją lygiausias; arti ji prie mūsų gyvena. d O šaunumo dievai be prakaito niekam neduoda. Kelias i jį gana ilgas, status.7

Kiti įrodinėdami, kad žmonės gali dievus paveik­ti, ima liudininku Homerą, kuris pasakė:

Juk dievai tai ir tie atsileidžia, Nors aukštesni jie dora ir galybe, garbės daugiau turi. Jeigu dievam nusikalsta žmogus ar nusižengia sunkiai, Vis dėlto juos smilkalais ir karščiausia malda arba vyno € Pilstymais, dūmais aukų, apžadais jam nulenkti pavyksta.

Jie pateikia šūsnis knygų, parašytų, kaip sako­ma, Musajo ir Orfėjo 9 , Selenės 1 0 ir mūzų sūnų. Pa­gal šias knygas jie aukoja ir ne tik paskirus žmones, bet ir valstybes įtikinėja, esą aukomis ir linksmais žaidimais galima panaikinti ir nuplauti nusikalti- 365 mus - ne tik gyvųjų, bet ir mirusiųjų kaltes. Tas

apeigas jie vadina įšventinimais. Jos mus išvaduo­jančios nuo pomirtinių nelaimių, o kas jų nepaiso, tų po mirties laukia baisūs dalykai 1 1 .

Kiek daug tokių ir panašių dalykų, brangusis Sok­ratai, kalbama apie dorybę ir ydą ir apie tai, kaip jas vertina žmonės ir dievai! Ką, tavo nuomone, turi daryti jaunuoliai, kurių dvasia yra kilni ir sugeba protauti? Juos suvilioja tokie samprotavimai tarsi jaukas, ir iš jų jie daro išvadas, koks turi būti žmo-

b gus ir kokiu keliu jis turi eiti, kad užsitikrintų sau kuo geriausią gyvenimą. Jaunuolis greičiausiai pa­klaustų savęs Pindaro žodžiais: „Ar teisingumo ke­liais, ar apgaulių vingiais įkopsiu į aukštą bokštą ir tenai įsitvirtinęs praleisiu savo gyvenimą?" Pagal tuos samprotavimus išeina, kad jeigu aš būsiu tei­singas, bet neatrodysiu toks, tai neturėsiu jokios nau­dos, tikrai patirsiu tik vargus ir bausmes, o jeigu būsiu neteisingas, bet įgysiu teisingo žmogaus šlo-

C vę, gyvenimas bus puikus, tarsi kokio dievo. O ka­dangi, kaip man sako išminčiai, regimybė nugali net tiesą ir nulemia laimę, tai pasuksiu kaip tik šituo keliu: aplink save nupiešiu vaizdingą dorybės pa­veikslą - bus man fasadas ir dekoracija - ir paskui save tempsiu gudriąją ir vikriąją išmintingojo Ar-chilocho lapę 1 2 . Kai kas gal pasakys: jei esi blogas, nelengva visą laiką slėpti savo nedorumą. Mes atsa­kysime: nė vienas iš didelių dalykų nėra lengvas;

d bet jeigu norime būti laimingi, vis tiek reikia eiti tuo keliu, kuriuo veda tų samprotavimų pėdsakai. Norėdami paslėpti nedorumą, mes sudarysime sam­būrius ir grupuotes; yra ir įtikinėjimo mokytojų, kad mus išmokytų kalbėti teismuose ir liaudies susirin­kimuose. Jų padedami mes vienus įtikinsime, o ki­tus priversime jėga, tad mes tenkinsime savo norus kuo daugiau prisigrobti ir nebijosime būti nubausti.

„Bet nuo dievų negalima nei pasislėpti, nei juos pri­versti." Jeigu dievų nėra arba jeigu jiems visiškai nerūpi žmonių reikalai, tai kam mums stengtis nuo jų pasislėpti. O jeigu jie yra ir rūpinasi mumis, tai e juk apie juos mes žinome arba esame girdėję iš pa­sakojimų ir poetų, kurie surašė jų genealogiją. Tie patys poetai pasakoja, jog esą galima dievus palenk­ti į savo pusę aukomis, maloniomis maldomis ir do­vanomis. Tai turime arba tikėti jais abiem atvejais, arba netikėti nė vienu atveju. Jei tikėsime jais, tada būkime neteisingi ir iš pelno, kurį gausime per ne­dorybes, aukokime jiems aukas. Būdami teisingi, ga­lėsime dievų nebijoti, bet neteksime naudos, kurią teikia neteisingumas. O būdami neteisingi pasipel- 366 nysime ir savo maldomis įkalbėsime dievus dovano­ti mums mūsų nusikaltimus ir išvengsime bausmės. „Bet Hado karalystėje būsime nubausti už čia pada­rytus nusikaltimus - arba mes patys, arba mūsų vaikų vaikai." Tačiau, mielasis, protaujantis žmogus į tai atsakys: įšventinimai daug gali, taip pat dievai išlaisvintojai, jei tikėsime didžiausiomis valstybėmis, dievų vaikais - poetais ir dievų planų aiškintojais b pranašais, kurie sako, kad taip yra.

Tad kokiu dar pagrindu pasirinktume teisingu­mą vietoj didžiausio neteisingumo? Jei tik laikysime jį paslėptą po gražia ir apgaulinga išore, ir pas dievus, ir pas žmones gyvensime taip, kaip norėsi­me, - ir gyvi būdami, ir po mirties; taip mums sako ir paprasti žmonės, ir mokyčiausieji. Po viso to, kas pasakyta, sakyk, Sokratai, ar gali sutikti gerbti tei­singumą žmogus, turintis kokį nors dvasios ar kūno pranašumą ar galią, arba turtingas, arba kilmin­gas? Jis tik pasijuoks, išgirdęs garbinant teisingu- c mą, o jei kas įstengia įrodyti, kad tai, ką mes pasa­kėme, yra melas, ir pats moksliškai yra priėjęs išva-

6d

dą, kad geriausias dalykas - teisingumas, tai jis bū­na labai atlaidus ir nepyksta ant neteisingųjų, nes gerai žino, kad išskyrus vieną kitą žmogų, kuris, apšviestas dieviškos prigimties, bodisi neteisingumu arba, mokslo apšviestas, susilaiko nuo nedorybių,

d daugiau niekas nėra teisingas savo noru ir peikia neteisingumą tik iš bailumo arba dėl senatvės, arba dėl kokios kitos negalios, nes neįstengia nedorai elgtis. Jog iš tikrųjų taip yra, rodo tai, kad tas, kuris pirmasis iš čia minėtų žmonių įgyja galią, pirmasis ir elgiasi nedorai, kiek tik įstengia. Viso to priežas­tis yra tai, dėl ko mudu su broliu pradėjome su tavimi, Sokratai, samprotauti sakydami: „Nuosta­bus žmogau! Iš jūsų visų, kurie sakotės esą teisin­gumo gyrėjai - pradedant senovės herojais, kurių

e kalbos mums yra išlikusios, iki šiandieninių žmo­nių, - dar nė vienas nepeikė nedorybės ir negyrė teisingumo dėl ko nors kito, o ne dėl jų teikiamos garbės, aukštų vietų ir dovanų. Tuo tarpu šių abiejų dalykų - teisingumo ir neteisingumo, - kurie savo pačių galiomis glūdi sieloje to, kam jie būdingi, pa­sislėpę ir nuo dievų, ir nuo žmonių, dar niekas nei poezijos, nei prozos priemonėmis nėra pakankamai apsvarstęs ir įrodęs, kad neteisingumas yra didžiau­sia blogybė, glūdinti sieloje, o teisingumas - didžiau­sia gėrybė. Jei nuo pat pradžių jūs visi būtumėte

367 šitaip kalbėję ir iš mažens būtumėte mus tuo įtiki­nę, mums nereikėtų sergėti vieniems kitų, kad su-trukdytumėm nedorus darbus, o kiekvienas pats ser-gėtųsi bijodamas, kad nedorai elgdamasis nesusidė-tų su didžiausia blogybe."

Štai ką ir dar daugiau galėtų pasakyti apie tei­singumą ir neteisingumą Trasimachas arba kas nors kitas, šiurkščiai, mano nuombne, sukeisdamas jų pri­gimtį, o aš - nenoriu nuo tavęs slėpti - kalbėjau

stipriai, kaip tik įstengiau, nes trokštu išgirsti, kaip b tu ginsi priešingą teiginį. Todėl ne tik įrodyk mums, kad teisingumas yra geriau už neteisingumą, bet ir pasakyk, kokiu būdu veikdamas vienas iš jų pats savaime tą, kam jis būdingas, padaro gerą, kitas -blogą. Apie reputaciją nekalbėk - ir Glaukonas tau taip patarė. Juk jeigu tu abiem atvejais paliksi tik­rąją reputaciją ir dar pridėsi tariamą, mes sakysi­me, kad tu giri ne teisingumą, o tik teisingumo re­gimybę, ir peiki ne neteisingumą, o tik neteisingu- c mo regimybę, kad ragini mus slėpti savo nedorumą ir sutari su Trasimachu, jog teisingumas yra sveti­mas gėris, naudingas stipresniajam, o neteisingu­mas naudingas ir parankus jam pačiam, bet silpnes-niajam nenaudingas. Kadangi tu sutikai, jog teisin­gumas priklauso prie didžiausių gėrybių, kurias verta įgyti dėl jų pasekmių, o dar labiau dėl jų pačių, -tokių kaip regėjimas, klausa, protingumas, sveikata ir kitos gėrybės, kurios yra vertingos dėl pačios savo d prigimties, o ne dėl žmonių nuomonės, - tai tu ir išgirk šitą teisingumo pusę: pasakyk, kad teisingu­mas pats savaime yra naudingas tam, kam jis bū­dingas, o neteisingumas - kenksmingas. Teisingu­mo teikiamą atlyginimą ir garbę palik kitiems išgir­ti. Aš galėčiau pakęsti girdėdamas, kaip kiti giria teisingumą ir peikia neteisingumą, iškeldami į pir­mą vietą tik atlyginimą ir garbę, bet nepakęsčiau, jei tu man šitaip kalbėtum - nebent tu man lieptum iškęsti, - nes tu visą gyvenimą sprendei tik šį vieną e klausimą. Todėl ne tik įrodyk mums, kad teisingu­mas geriau už neteisingumą, bet taip pat pasakyk, kokias pasekmes vienas ir kitas savaime veikdamas sukelia tam, kam yra būdingas - nesvarbu, ar die­vai ir žmonės tai mato, ar ne, - ir kodėl vienas iš jų yra gėris, o kitas - blogis.

(ir,

Aš visada gėrėdavausi Glaukono ir Adeimanto įgimtais gabumais, bet dabar ypač susižavėjau jų

368 kalbomis ir jas išklausęs tariau: - O jūs, to šaunaus vyro vaikai! Ne be pagrindo

Glaukono meilužis savo elegiją, skirtą judviem, pa­sižymėjusiems mūšyje prie Megaros, pradėjo tokiais žodžiais:

Jūs, Aristono šaunuolio vaikai, dievų giminaičiai.13

Man, mielieji, atrodo, kad čia gerai pasakyta. Jūs tikrai turite kažką dieviška, jei sugebėdami taip pui­kiai apie tai kalbėti neįsitikinote, kad neteisingu-

b mas yra geriau už teisingumą. Atrodo, kad jūs iš tikrųjų nesate tuo įsitikinę. Aš tokią išvadą darau iš viso jūsų elgesio; jei spręsčiau tik iš jūsų kalbų, ne­pasitikėčiau jumis. Bet kuo labiau aš jumis pasiti­kiu, tuo labiau nesumoju, kaip čia pasielgus, - ne­žinau, kaip jums turėčiau padėti, nes jaučiuosi ne­įstengsiąs. Kad taip iš tikro yra, rodo štai kas: kal­bėdamas prieš Trasimachą, tariausi įrodęs, jog tei­singumas yra geriau už neteisingumą, bet jūs mani­mi nebuvote patenkinti. Kita vertus, negalėčiau jums

c nepadėti, nes, manau, būtų nedora nepagelbėti ma­no akivaizdoje kaltinamam teisingumui, kol dar esu gyvas ir įstengiu kalbėti. Tad geriausia bus pagelbė­ti jam, kiek galėsiu.

Ir Glaukonas, ir kiti manęs prašė, kad visomis jėgomis pagelbėčiau ir nemesčiau svarstymo, kol ne-ištirsiu teisingumo ir neteisingumo esmės ir nenu-statysiu tikrojo vieno ir kito naudingumo. Aš jiems pasakiau, kaip man atrodo: klausimas, kurį imamės tyrinėti, yra nelengvas; man rodos, jam reikia skvar­baus žvilgsnio. Kadangi mes, kaip man atrodo, ne­

ri same pakankamai stiprūs ištirti tokį dalyką, tai tur­būt reikia elgtis štai kaip: jeigu prastai matantiems kas nors lieptų iš toli perskaityti mažas raides, o

paskui kas nors iš tų, kuriems šitai liepiama, paste­bėtu, kad tos pačios raidės yra parašytos kitur, tik daug didesnės ir didesnėje lentoje, tai, manau, būtu puikus atradimas pirmiau perskaityti didesniąsias raides, o paskui žiūrėti į mažąsias, ar jos yra tos pačios.

- Labai gerai, - tarė Adeimantas. - Bet, Sokra- e tai, kokį tu čia matai ryšį su teisingumo klausimu?

- Aš tau pasakysiu, - tariau. - Ar teisingumas yra būdingas paskiram žmogui, ar jis būna būdin­gas ir ištisai valstybei?

- Ir valstybei, - atsakė jis. - Argi valstybė nėra didesnė už paskirą žmogų? - Aišku, didesnė, - atsakė jis. - Didesniame dalyke veikiausiai ir teisingumas

yra didesnis ir lengviau suvokiamas. Taigi, jei nori­te, pirmiau ištirkime, koks yra teisingumas valsty­bėse, o paskui lygiai taip pat ištirkime jį ir paskira- 369 me žmoguje ir pasistenkime mažesniajame surasti panašumą į didesnįjį.

- Man atrodo, tu gerai kalbi, - tarė jis. - Jei mes, - pasakiau, - mintimis įsivaizduotu­

me dar tik besikuriančią valstybę, tai teisingumą ir neteisingumą taip pat pamatytume besikurian­čius.

- Galbūt, - pasakė jis. - Besikuriančioje valstybėje turbūt yra daugiau

vilties surasti tai, ko ieškome. - Aišku, kad daugiau. b - Ar neatrodo, kad šį tyrimą reikia tęsti iki galo?

Čia didelis darbas. Patys spręskite. - Jau viskas nuspręsta, - tarė Adeimantas. - Tik

tu daryk taip, kaip ketini daryti. - Mano nuomone, - tariau, - valstybė atsiranda

tada, kai kiekvienas iš mūsu jaučiasi negalįs pats

vienas viskuo apsirūpinti, nes trūksta daugelio da­lykų. Ar tu matai kokią kitą valstybės sukūrimo priežastį?

- Nematau jokios kitos, - atsakė jis. c - Taigi vienas žmogus kokiam nors reikalui pa­

sitelkia kitą žmogų, dar kitą - kitam reikalui, ir kadangi visiems daug ko trūksta, žmonės susiburia į draugę ir sudaro bendriją, kad vieni kitiems padė­tų, ir tą bendriją vadiname valstybe. Ar ne taip?

- Taip. - Tada kiekvienas ką nors duoda kitam arba ką

nors iš kito gauna ir mano, kad taip keistis yra ge­riau.

- Žinoma. - Na, tai mintimis kurkime valstybę nuo pat pra­

džių, - tariau. - Kaip matyti, ją sukurs mūsų po­reikiai.

- Be abejo. d - O pirmutinis ir svarbiausias poreikis yra mais­

tas, jo reikia, kad gyventume. - Aišku. - Antrasis poreikis - būstas, trečiasis - drabužiai

ir panašūs dalykai. - Taip jau yra. - Na, - tariau, - o kaip visa tai parūpins valsty­

bė? Vienas turės būti žemdirbiu, kitas - namų sta­tytoju, dar kitas - audėju. Turbūt pridėsime dar ir batsiuvį, ir kokį kitą amatininką, kuris patenkins kūno poreikius.

- Teisybė. - Taigi valstybei būtinai reikia bent keturių ar

penkių žmonių. e - Taip atrodo.

- Tai ką? Ar nereikia, kad kiekvienas iš jų dirbtų savo darbą visos bendrijos labui - pavyzdžiui, vie-

nas žemdirbys gamintų maistą keturiems, sunaudo­tų keturis kartus daugiau laiko ir darbo maisto ga­minimui ir dalytųsi su visais tuo maistu? O gal jis kitais nesirūpins ir pagamins tik ketvirtąją dalį to maisto sau vienam, ir sugaiš tik ketvirtąją dalį lai- 370 ko, o kitas tris dalis skirs vieną - būstui įsirengti, kitą - įsitaisyti apsiaustui, dar kitą - apavui ir ne­turės vargo dalytis su kitais, bet pats vienas dirbs tik sau pačiam?

- Pirmasis atvejis geresnis, Sokratai, - tarė Adei­mantas.

- Prisiekiu Dzeusu, - pasakiau, - čia nėra nieko nuostabaus. Ir man pačiam kilo tokia mintis, kai tu pasakei, kad iš pradžių kiekvienas iš mūsų yra ne­panašus į kitą - kiekvieno prigimtis skirtinga: vie­nas yra skirtas vienam darbui, kitas - kitam. Ar ne b taip?

- Taip. - Tai ką? Ar vienas žmogus galėtų geriau pada­

ryti, jei dirbtų daug darbų, ar tik vieną darbą dirb­damas?

- Aišku, tik vieną darbą dirbdamas. - Bet, aš manau, taip pat aišku, kad jei kas pra­

leis darbo laiką, nieko nepadarys. - Aišku. - Mat darbas nelaukia, kol dirbantysis turės lai­

ko; priešingai, jis turi išvien dirbti, ir ne šiaip sau. c - Būtinai. - Išeina, kad galima padaryti daugiau, geriau ir

lengviau, kai kiekvienas dirba tik tą vieną darbą, kuris atitinka jo prigimtį, be to, dirba tinkamu lai­ku, neužsiimdamas kitais darbais.

- Iš tikrųjų taip. - Taigi, Adeimantai, mūsų paminėtiems darbams

atlikti reikia ne keturių, o daugiau žmonių. Juk

d žemdirbys, aišku, nepasidarys nei arklo, jei nori, kad jis būtų geras, nei kauptuko, nei kitų žemdirbystei reikalingų įrankių. Nepasigamins ir statybininkas -ir jam reikia daug įrankių. Panašiai ir audėjas, ir batsiuvys.

- Teisybė. - Taigi statybininkai, kalviai ir daug kitų amati­

ninkų, prisijungę prie mūsų mažutės valstybės, pa­darys ją didelę.

- Tikriausiai. - Bet valstybė dar nebus labai didelė, jei prie jų

pridėsime aviganius, jaučiaganius ir kitokius pie-e menis, kad žemdirbiai turėtų jaučių žemei arti, o

statybininkai kartu su žemdirbiais turėtų kinkomų gyvulių kroviniams vežioti, kad audėjai ir batsiuviai turėtų vilnų ir odų.

- Sudėjus viską į krūvą, - tarė Adeimantas, -išeis jau nemaža valstybė.

- Bet beveik neįmanoma - pasakiau, - įkurti vals­tybę tokioje vietoje, kur ji apsieitų be prekių įvežimo iš kitur.

- Aišku, neįmanoma. - Taigi dar reikės ir kitų žmonių, kurie atgaben­

tų iš kitos šalies tai, ko jai reikia. - Reikės. - Bet toks tarpininkas vyks ne tuščiomis ranko-

371 mis, jis gabens tai, ko reikia tiems, iš kurių jis ga-bensis tai, ko reikia jam pačiam, ir grįš taip pat ne tuščiomis. Ar ne taip?

- Atrodo, taip. - Vadinasi, reikia gaminti ne. tik kad patiems

užtektų, bet taip pat tiek ir tokių dalykų, už kuriuos gautum įvežamų prekių.

- Reikia.

- Taigi mūsų valstybei reikia daugiau žemdirbių ir įvairių amatininkų.

- Žinoma, reikia. - Taip pat ir daugiau tarpininkų, kad jie įvežtų

ir išvežtų įvairius dalykus. Tai bus pirkliai. Ar ne taip?

- Taip. - Taigi mums reikės ir pirklių? - Reikės. - O jei prekyba vyks jūromis, reikės ir daugybės b

kitų žinovų, nusimanančių apie jūreivystę. - Daug jų reikės. - Na, o pačioje valstybėje kaip jie savo tarpe da­

lysis tuo, ką pagamins? Juk kaip tik dėl to sudarė­me bendriją ir sukūrėme valstybę.

- Aišku, - atsakė Adeimantas, - kad dalysis par­duodami ir pirkdami.

- Todėl reikės ir turgaus, ir pinigų, kurie parody­tų keičiamų daiktų vertę.

- Tikrai. - Jeigu žemdirbys ar kuris kitas amatininkas, c

nunešęs savo gaminius į turgų, nepataikys atvykti tuo pačiu laiku kaip ir tas, kuriam reikia pirktis tuos gaminius, ar jis sėdės be darbo visą dieną?

- Jokiu būdu ne, - atsakė jis. - Yra žmonių, ku­rie tai matydami apsiima būti tarpininkais. Gerai sutvarkytose valstybėse paprastai tuo užsiima sil­pnos sveikatos žmonės, netinkami kitokiam darbui. Jie visą laiką būna toje pačioje turgaus vietoje ir už d pinigus perka iš tų, kurie nori parduoti, ir parduoda už pinigus kitiems, kurie nori nusipirkti.

- Todėl, - tariau, - miestui yra reikalingi smul­kūs prekiautojai. Argi mes nevadiname smulkiais prekiautojais tų, kurie sėdi turguje ir verčiasi pirki-

mu ir pardavimu, o tų, kurie keliauja iš vieno kraš­to į kitą, - pirkliais?

- Vadiname. - Mano nuomone, yra ir kitokių tarpininkų. Tai

žmonės, kurie dvasiniu atžvilgiu nelabai verti būti e bendrijoje, bet jie turi daug fizinės jėgos ir gali dirb­

ti sunkius darbus. Jie parduoda savo jėgą ir jos kai­ną vadina atlyginimu. Todėl jie ir vadinami samdi­niais. Ar ne taip?

- Taip. - Taigi valstybei reikalingi ir samdiniai. - Atrodo, kad taip. - Adeimantai, ar jau pakankamai išaugo mūsų

valstybė, kad ją galėtume vadinti tobula? - Galbūt. - O kur joje rasime teisingumą ir neteisingumą?

Su kuriuo iš mūsų minėtų dalykų juodu atsirado? 372 - Nežinau, Sokratai, - atsakė jis. - Nebent iš

reikalo keistis tarpusavyje tokiais dalykais? - Galimas daiktas, - tariau, - kad tu sakai tiesą.

Bet reikia tai išsiaiškinti ir eiti iki galo. Pirmiausia pažiūrėkime, kaip gyvens šitaip pasiruošę žmonės. Jie gamins maistą, vyną, duoną, drabužius, apavą, pasistatys namus, vasarą jie dirbs daugiausia basi ir pusnuogiai, o žiemą - tinkamai apsirengę ir apsia-

b vę. Susimalę miežius arba kviečius, kruopas virs, o iš miltų užmaišys ir keps puikius pyragus ir duonos kepaliukus, kuriuos paduos valgyti ant nendrių ar­ba ant švarių lapų; gulėdami ant mirtų ir kukme­džio lapų pakloto, jie vaišinsis kartu su savo vai­kais, užsigerdami vynu; su vainikais ant galvų jie giedc s himnus dievams, linksmai bendraudami vie­ni su kitais; saugodamiesi skurdo ir karo, jie turės

c tiek vaikų, kiek leidžia jų ištekliai. Čia įsikišo Glaukonas sakydamas:

- Matyt, tiems žmonėms leidi vaišintis vien sau­sa duona be mėsos!

- Teisybę sakai, - tariau. - Užmiršau pasakyti, kad jie turės kai ką ir prie duonos. Aišku, kad turės druskos, alyvų, sūrio, svogūnu, daržovių - tai vis valstiečių maistas. Mes jiems patieksime ir gardė­siu - figų, žirnių, pupų. Jie keps mirtos vaisius ir giles, po truputį gurkšnodami. Šitaip gyvendami san- d tarvėje, sveiki sulauks senatvės ir perduos savo pa­likuonims tokį patį gyvenimo būdą.

- Sokratai, jei sukurtum kiaulių valstybę, ar ne tokiu pačiu pašaru jas šertum? - paklausė Glauko-nas.

- O ką aš, Glaukonai, - tariau, - turėčiau jiems duoti?

- Tai, kas paprastai duodama, - atsakė jis. - Jei nori, kad jie gerai jaustųsi, paguldyk juos į guolius, pastatyk stalus, kad nuo jų pasiimtų valgius, duok mėsos patiekalų, kokius valgo dabartiniai žmonės, e ir skanumynų.

- A, suprantu, - tariau. - Atrodo, mes tiriame ne tai, kaip atsiranda valstybė apskritai, o kaip kuria­mos prabangoje gyvenančios valstybės. Gal tai ir ne­blogai. Mat tyrinėdami šitokią valstybę mes galbūt geriau pastebėsime, kaip valstybėje atsiranda tei­singumas ir neteisingumas. Valstybė, kurią čia ap­žvelgėme, yra tikroji, tai yra sveika, valstybė. Jei norite, panagrinėkime ir karščiuojančią valstybę, - 373 juk niekas netrukdo. Kaip atrodo, kai kam mūsų nustatytas gyvenimo būdas nepatiks, jie bus nepa­tenkinti, norės guolių, stalų, visokių indų, mėsos, kvepalų, smilkalų, heterų, skanumynų - ir vis kuo įvairiausių. Būtinais dalykais jie laikys ne tuos, apie kuriuos iš pradžių kalbėjome - namus, drabužius, apavą, - o reikalaus ir dailės kūrinių, papuošalų,

7:5

aukso, dramblio kaulo ir kitų panašiu dalykų. Ar ne taip?

b - Taip. - Tad reikės vėl padidinti valstybę, nes sveiko­

sios valstybės jau nepakaks: ją reikės išplėsti, papil­dyti daugybe žmonių, kurie valstybėms nėra būtini: pavyzdžiui, visokiais medžiotojais, mėgdžiotojais -figūrų, spalvų ir dar kitais, kurie užsiima mūzų me­nais, tai yra poetais ir jų kūrinių atlikėjais, rapso­dais, aktoriais, teatro rangovais, visokių indų ga-

c mintoj ais, kitokių dirbinių, ypač moterų drabužių ir papuošalų, meistrais. Mums reikės padidinti ir pa­tarnautojų skaičių. Argi nereikės auklėtojų, auklių, žindyvių, kambarinių, kirpėjų, taip pat virėjų ir mė­sininkų? Prireiks ir kiauliaganių. Mūsų pirmojoje valstybėje jų nebuvo, nes nereikėjo, o šitoje valsty­bėje reikės. Be to, reikės ir kitokių gyvulių, jei kas norės juos valgyti. Ar ne taip?

- Žinoma. d - Šitaip maitinantis ir gydytojų reikės daug dau­

giau negu anksčiau. - Žinoma, daugiau. - Ir šalis, kurios iki šiol užteko gyventojams iš­

maitinti, pasidarys per maža. Kaip tu manai? - Iš tikrųjų taip. - Taigi, jeigu norėsime turėti pakankamai ga­

nyklų ir dirvų, reikės atsirėžti dalį kaimynų žemės, o šie savo ruožtu turės atsirėžti dalį mūsų žemės, jeigu ir jie, nesitenkindami tuo, kas būtinai reika-

e linga, pasiduos troškimui įgyti vis. daugiau turtų. - Tikrai reikės taip daryti, Sokratai. - Tada, Glaukonai, turėsime kariauti. Ar kaip

kitaip elgsimės? - Be karo neapsieisim, - atsakė jis.

- Kol kas nekalbėkime apie tai, - tariau, - ar karas daro gera, ar bloga. Pasakykime tik tiek, kad jau suradome, kas sukelia karą - aistra vis daugiau turėti; užvaldžiusi žmones, ji tampa visų asmeninių ir valstybės nelaimių priežastimi.

- Teisybė. - Tada, drauge, reikės dar labiau padidinti vals­

tybę - net ištisa kariuomene, kuri išžygiavusi galė­tų kovoti su priešu už visą valstybės turtą ir už tuos 3 74 dalykus, apie kuriuos čia kalbėjome.

- Na, o patys piliečiai - ar jie neįstengtų ka­riauti?

- Ne, - tariau, - negalėtų, jei tu ir mes visi kur­dami valstybę sutarėme teisingai; jei prisimeni, mes sutarėme, kad neįmanoma vienam žmogui gerai dirbti daug darbų ir išmanyti daugelį menų.

- Teisybę sakai, - pasakė jis. - Tai ką? - tariau. - Ar karo veiksmai nėra me­

nas? - Tikrai taip, - atsakė jis. - Taigi ar batų siuvimu reikėtų labiau rūpintis b

negu karo menu? - Jokiu būdu ne. - Batsiuviui mes uždraudėme būti dar ir žemdir­

biu, ir audėju, ir statybininku, jam leidome likti tik batsiuvių, kad jis mums gerai atliktų batsiuvio dar­bą. Ir kiekvienam kitam meistrui palikome tik vie­ną darbą, kuriam jis iš prigimties geriausiai tinka, kurį jis, atsisakęs kitų darbų, dirbtų visą savo gy­venimą ir, jei tik nepraleis progų, tobulai atliktų. O c argi nesvarbu, kad karo darbai taip pat būtų gerai atliekami? Argi karo menas yra toks lengvas, jog bet kas ir žemę dirbdamas, ir batus siūdamas ar kokiu kitu darbu užsiimdamas kartu bus ir geras karys, tuo tarpu niekas negalėtų pasidaryti geru žai-

dėju šaškėmis ar kauleliais, jeigu neužsiimtų tuo iš d pat mažens, o žaistų tik priešokiais? Paėmęs į ran­

kas skydą ar kurį kitą ginklą ar įrankį, iškart nepa­sidarysi geru kovotoju nei hoplitų14 kautynėse, nei kuriame kitame mūšyje. Ir kitokie įrankiai, jeigu juos paimsi į rankas, iš karto nepadarys tavęs nei meistru, nei atletu: jei su jais nebūsi susipažinęs ir ilgai dirbęs, jie bus nenaudingi.

- Jei būtų kitaip, - tarė jis, - įrankiai būtų labai brangūs.

- Kuo svarbesnis yra sargybinių darbas, tuo dau-e giau jiems reikia laisvo laiko, meistriškumo ir tuo

daugiau pratybų. - Ir aš taip manau, - pasakė jis. - Šiam užsiėmimui reikia turėti ir atitinkamų

įgimtų savybių. - Be abejo. - Atrodo, mūsų darbas bus parinkti - jei tik su­

gebėsime - žmones, kurie dėl įgimtų savybių tinka būti valstybės sargybiniais.

- Taip, tai mūsų darbas. - Prisiekiu Dzeusu, - tariau, - užsikrovėme ne­

lengvą darbą. Vis dėlto nenusiminkime, darykime, kiek mūsų jėgos leis.

375 - Ne, nenusiminkime, - pritarė jis. - Ar tu manai, kad yra skirtumas tarp geros veis­

lės sargybai tinkamo šuniuko ir kilnaus jaunuolio savybių?

- Ką tu nori tuo pasakyti? - Ir vienas, ir kitas turi būti aštraus regėjimo

priešui susekti, miklus susektą priešą vytis ir stip­rus, jei reikės su pasivytu priešu kovoti.

- Visos tos savybės reikalingos. - Reikia ir narsumo, kad galėtų gerai kovoti. - Kurgi ne!

- Ar galės būti narsus arklys ar šuo, ar kitas b kuris gyvulys, jei jis nebus niršus? Argi nesi paste­bėjęs, kad įniršis yra nesutramdomas ir nenugali­mas ir kad kiekviena įniršio apimta siela yra bebai­mė ir nepasiduodanti?

- Esu pastebėjęs. - Dabar aišku, kokios turi būti kūniškos sargybi­

nio ypatybės. - Aišku. - Ir kad jo siela turi būti nirši. - Ir tai aišku. - Bet, Glaukonai, - tariau, - ar, būdami tokio

būdo, jie nebus žiaurūs ir savo tarpe, ir kitiems pi­liečiams?

- Prisiekiu Dzeusu, - atsakė jis, - jiems būtų sunku tokiems nebūti.

- Saviesiems jie turi būti švelnūs, o priešams - c žiaurūs. Jei tokie nebus, tai nelauks, kol kiti juos žudys - jie patys pirmiau išžudys vieni kitus.

- Teisybė, - pasakė jis. - Tai ką darysime? - tariau. - Kur rasime kartu

ir švelnų, ir žiaurų būdą? Juk įniršis ir švelnumas yra vienas kitam priešingi.

- Aišku. - O jei vienos iš tų dviejų ypatybių trūks, žmogus

jokiu būdu negalės būti geras sargybinis. Atrodo, d kad tų dviejų ypatybių neįmanoma sujungti; tad iš­eina, kad negalima rasti gero sargybinio.

- Tikra bėda, - tarė Glaukonas. Aš kiek pagalvojau ir apsvarstęs tai, ką anksčiau

kalbėjome, tariau: - Teisybę sakai, mielasis. Mes patekome į bėdą,

nes nutolome nuo to pavyzdžio, kurį susikūrėme. - Ką tu sakai?

- Mes nepagalvojome, kad yra žmonių, kurie turi šias dvi priešingas ypatybes.

- Kur jie? e - Tai būdinga ir gyvuliams, o ypač tam, kurį ly­

ginome su mūsų sargybiniu. Tu, be abejo, žinai, kad geros veislės šunys turi tokį būdą - saviems ir pa­žįstamiems jie būna labai švelnūs, o nepažįsta­miems - priešingai.

- Žinau. - Vadinasi, - tariau, - šitai yra galima, ir ieško­

dami tokio sargybinio mes nėjome prieš prigimtį. - Atrodo, kad ne. - Ar tau neatrodo, kad būsimajam sargybiniui

dar kai ko trūksta: jam turi būti įgimtas ne tik įnir­šis, jis turi būti dar ir filosofas.

376 - Ką? - paklausė Glaukonas. - Nesuprantu. - Tu šitai pastebėsi, - pasakiau, - ir šunyse; gy­

vuliui tai tikrai nuostabus dalykas. - Koks tas dalykas? - Pamatęs nepažįstamą žmogų šuo urzgia, nors

prieš tai nebūtų patyręs iš jo nieko bloga, o pamatęs pažįstamą vizgina uodegą, nors niekados nebūtų pa­tyręs iš jo nieko gera. Ar tai ne nuostabu?

- Iki šiol, - tarė jis, - aš nekreipiau dėmesio į tai, bet aišku, kad taip yra.

b - Šita jo prigimties ypatybė yra puiki ir tikrai filosofiška.

- Kaipgi? - Mat apie žmogaus, kurį mato, draugiškumą ar

priešiškumą šuo sprendžia ne iš ko -kito, o tik iš to, kad vieną pažįsta, o kito nepažįsta. Argi tas, kuris savą žmogų nuo svetimo skiria remdamasis pažini­mu ir nepažinimu, nerodo noro pažinti?

- Tikriausiai rodo norą pažinti.

- Argi troškimas pažinti ir išminties troškimas nėra tas pat?

- Tas pat, - atsakė jis. - Todėl drąsiai galima sakyti, kad ir žmogus, ku­

ris bus švelnus saviesiems ir pažįstamiems, turės būti filosofas ir mėgstąs pažinimą.

- Drąsiai galima sakyti. - Taigi tas, kuris bus šaunus valstybės sargybi­

nis, turės būti iš prigimties ir filosofas, ir niršus, ir greitas, ir stiprus.

- Tikrai taip, - pasakė jis. - Toks ir turės būti sargybinis. O kaip mes to­

kius žmones auginsime ir auklėsime? Ar šis tyri­mas padės mums išsiaiškinti tai, dėl ko vyksta visa ši diskusija, - kokiu būdu valstybėse atsiranda tei­singumas ir neteisingumas? Reikia tai žinoti, kad nepraleistume ko nors svarbaus ir nekalbėtume be galo.

Glaukono brolis tarė: - Aš manau, kad šis tyrimas yra labai tam nau­

dingas. - Mielas Adeimantai,- tariau, - prisiekiu Dzeu­

su, tada nereikia atsisakyti šio tyrimo, net jei tai ilgai užsitęstų.

- Tikrai nereikia. - Na, tai įsivaizduokime, kad mes sekame pasa­

ką, turime daug laiko, ir vaizduotėje auklėkime tuos sargybinius.

- Taip ir reikia daryti. - Koks gi bus tas auklėjimas? Turbūt būtų sunku

surasti geresnį auklėjimą už tą, kuris buvo sukurtas per amžius, būtent kūnui - gimnastika, o sielai -mūzų menas15.

- Iš tikro taip.

- Turbūt pradėsime nuo mūzų meno, o tik paskui - gimnastika.

- Kodėl gi ne? - Mūzų menui tu priskiri ir pasakojimus. Ar ne? - Taip, priskiriu. - Pasakojimai būna dviejų rūšių - teisingi ir me­

lagingi. - Taip.

377 - Ir auklėti reikia abiejų rūšių pasakojimais, bet pradėti nuo melagingųjų?

- Nesuprantu, apie ką tu kalbi. - Ar nesupranti? - tariau. - Juk iš pradžių vai­

kams sekame pasakas, o pasakos apskritai - tai me­las, bet jose yra ir šiek tiek tiesos. Taigi pasakomis vaikus pradedame auklėti pirmiau negu gimnastika.

- Taip. - Todėl aš ir sakiau, kad pirmiau reikia imtis

mūzų meno, o tik paskui gimnastikos. - Teisingai, - pritarė jis. - Argi tu nežinai, kad kiekviename darbe svar­

biausias dalykas yra pradžia, ypač jei kalbama apie b jauną ir gležną būtybę? Mat tada geriausiai suku­

riami ir įdiegiami tie bruožai, kuriuos kas nors nori auklėtiniui suteikti.

- Iš tikro taip yra. - Argi mes lengva širdimi leisime vaikams klau­

sytis bet kokių ir bet kieno sukurtų pasakų ir įsi­leisti į savo sielą pažiūras, dažniausiai priešingas toms, kurias, mūsų manymu, jie privalės turėti už­augę? /

- Jokiu būdu neleisime. - Taigi pirmiausia reikės prižiūrėti pasakų kūrė-

c jus: jei sukurs gerą pasaką - priimti, o jei blogą -atmesti. Paskui mes paraginsime aukles ir motinas

sekti vaikams mūsų pripažintąsias pasakas ir la­biau formuoti jų sielas pasakomis negu jų kūnus -rankomis. Daugumą dabar sekamu pasakų reikės atmesti.

- Kokias gi? - paklausė Adeimantas. - Pagal didžiąsias pasakas spręsime ir apie ma­

žąsias. Juk didžiosios pasakos yra sukurtos pagal tą patį pavyzdį ir veikia lygiai taip pat, kaip ir mažo- d sios. Ar ne taip?

- Taip, - tarė jis. - Bet aš nežinau, kokias didžią­sias pasakas tu turi galvoje.

- Tas, - tariau, - kurias mums sekė Hesiodas, Homeras ir kiti poetai. Juk jie sukūrė melagingas pasakas, jos buvo sekamos žmonėms ir dabar yra sekamos.

- Kokios tos pasakos, - paklausė jis, - ir ką tu joms prikiši?

- Aš prikišu tai, ką visų pirma ir ypač reikia prikišti, kai pasakos yra nedoros.

- Ką tu turi galvoje? e - Kai kas nors pasakoje neigiamai vaizduoja die­

vus ir herojus, tarsi dailininkas, nupiešiantis ką nors visai nepanašų į ta, kuri norėjo nupiešti.

- Tokius dalykus, - tarė jis, - iš tiesų reikia peik­ti, tik kokiu būdu ir kuriuo atžvilgiu?

- Pirmiausia, - tariau, - didžiausią melą apie didžiausius dievus sukūrė Hesiodas, kuris negražiai pasakoja, jog Uranas padaręs tai, ką Hesiodas jam priskiria, ir kad Kronas jam už tai atsikeršijęs16. 378 Net jei Krono darbai ir tai, ką jis patyrė iš savo sūnaus, būtų teisybė, vis dėlto nereikėtų šito lengva širdimi pasakoti kvailiukams vaikams - verčiau apie tai nutylėti. O jeigu jau būtinai reikėtų pasakoti, tai reikia bent žiūrėti, kad kuo mažiau vaikų ir paslap­čiomis girdėtų - jie turėtų paaukoti ne kiaulę17, o

si

kokią nors didelę ir sunkiai įgyjamą auką, kad tik vienas kitas galėtų girdėti pasakojimą.

- Šitokios pasakos iš tikro nekokios, - tarė jis. b - Mūsų valstybėje, Adeimantai, jų nereikėtų pa­

sakoti, ypač jaunam žmogui, esą, darydamas didžiau­sius nusikaltimus ir visokiais būdais keršydamas sa­vo tėvui už nedorybes, jis nepadarytų nieko nepa­prasta, o tik pasielgtų taip, kaip darė pirmieji ir didžiausieji dievai.

- Prisiekiu Dzeusu, - tarė jis, - ir man pačiam atrodo, kad tokių dalykų nereikia pasakoti.

- Apskritai nereikia pasakoti, kad dievai su die­vais kariauja, spendžia vieni kitiems spąstus, muša-

c si vieni su kitais, - juk visa tai netiesa. Jei norime, kad tie, kurie saugos mūsų valstybę, laikytų bjau­riausiu dalyku vieniems su kitais pyktis, tuo labiau nereikia jiems pasakoti nei ant drobės piešti gigan­tų mūšių ir kitokių dievų bei herojų vaidų su savo artimaisiais ir giminaičiais. Ir jeigu norime juos įti­kinti, kad nė vienas pilietis niekuomet nerodė ne­apykantos jokiam kitam piliečiui, nes tai būtų nedo­

ri ra, tai seniai ir senės iš mažens turi vaikams apie tai pasakoti, o ir vėliau, kai vaikai paūgės; ir poetus reikia priversti, kad jie kurdami laikytųsi šių tai­syklių. O pasakojimų apie tai, kaip sūnus sukaustė grandinėmis savo motiną Herą, kaip tėvas išmetė Hefaistą, kuris mėgino pagelbėti jo mušamai moti­nai, arba apie dievų kovas, sukurtų Homero18, nega­lima įsileisti į mūsų valstybę, nesvarbu, ar jie būtų alegoriniai, ar ne. Juk vaikai nesugeba atskirti, kur

e alegorija, o kur - ne: įspūdžiai, kuriuos jie patiria tokiame amžiuje, lieka visam laikui, neišdildomi ir nepajudinami. Todėl nepaprastai svarbu žiūrėti, kad pasakos, kurias vaikai pirmiausia išgirsta, būtų kuo geriausios ir diegtų jiems dorybes.

- Tai suprantama, - tarė jis. - Bet jei kas mūsu paklaustu, ką mes čia turime galvoje ir kokios tos pasakos, ką jiems atsakytume?

- Adeimantai, - tariau, - dabar mudu - tu ir aš -esame ne poetai, bet valstybės kūrėjai. O valstybės 379 kūrėjams reikia žinoti pavyzdžius, pagal kuriuos kurs pasakas poetai; jeigu jie nenorės kurti pagal tuos pavyzdžius, tai reikia juos priversti, bet patiems vals­tybės kūrėjams nereikia kurti pasakų.

- Teisybę sakai, - pasakė jis. - Bet norėčiau ži­noti, kokie turėtų būti tie pasakojimai apie dievus.

- Štai kokie, - tariau: - dievą visuomet reikia vaizduoti tokį, koks jis yra, - vis tiek ar epe, ar lyrikoje, ar tragedijoje.

- Iš tikrųjų. - Argi dievas nėra iš tikrųjų geras? Argi ne tokį b

jį ir reikia vaizduoti? - Be abejo. - Nė vienas geras dalykas nėra žalingas. Ar ne

taip? - Taip. - Argi tai, kas nežalinga, kenkia? - Jokiu būdu ne. - O kas nekenkia, argi daro ką nors bloga? - Nedaro. - Kas nedaro nieko bloga, tas negalėtų būti ir

kokio nors blogio priežastis. - Negalėtų. - Tai ką? Argi tas, kas yra geras, nedaro ko nors

gero? - Daro. - Vadinasi, gėris yra teisingo veiksmo priežastis. - Taip. - Taigi gėris yra ne viso ko, o tik teisingų veiks­

mų priežastis; bet jis nėra blogų dalykų priežastis.

c — Visiškai teisingai, - pritarė jis. - Kadangi dievas yra geras, - pasakiau, - tai jis

negali būti viso ko priežastis, kaip sako dauguma žmonių; jis yra tik nedaugelio dalykų priežastis, o dėl daugelio dalykų jis nėra kaltas. Mat gerų dalykų būna mažiau negu blogų. Dėl gerų dalykų nieko kito negalima kaltinti, kaip tik dievą, o nelaimių prie­žasties reikia ieškoti kur nors kitur, tik ne dieve.

- Man atrodo, - tarė jis, - kad tu labai teisingai sakai.

d - Todėl nereikia priimti, - pasakiau, - nei Home­ro, nei kitų poetų suklydimų apie dievus, kai jie neteisingai teigia, jog esą

Rūmuose Dzeuso prie slenksčio du kubilu stovi didžiausiu Su dovanom: viename ju nelaimės, antrajame - gėriai,

ir tam, kuriam Dzeusas duoda iš abiejų, Tam atsitinka nelaimiu, bet kartais ir laimė ateina,

o tą, kuriam duoda tik iš antrojo, Skurdas ir badas per šventąja žemę-jį vejasi nuolat.1 9

Taip pat netiesa, kad Dzeusas esas dalytojas e ir gėrybių visu. ir nelaimių.20

Mes nepagirsime, jei kas sakys, jog Atėnė ir Dzeu­sas paragino Pandarą sulaužyti priesaika ir nutrauk­ti paliaubas21; atmesime ir pasakojimą, kad Temidė

380 ir Dzeusas sukėlė vaidą tarp dievų ir liepę jį iš­spręsti22. Nereikia leisti jaunuoliams klausytis ir šių Aischilo žodžių:

Nusikaltimą dievas pasiunčia žmonėms, Kai nori jų namus sugriaut iš pamatų.2 3

Jei kas pavaizduos Niobės nelaimes, kaip tame kū­rinyje, iš kurio yra paimtos šios jambinės eilutės, arba Pelopo ainių kančias24, arba trojiečių vargus, tai mes neleisime poetui sakyti, kad tai yra dievo darbas, o jeigu vis dėlto dievo, tai poetas turės su-

galvoti maždaug tokį paaiškinimą, kokį mes čia no­rime surasti: jis turės sakyti, kad dievas darė tik b gera ir elgėsi teisingai, o bausmė nukentėjusiesiems išėjo į gera. Bet neleisime sakyti, kad nubaustieji yra nelaimingi ir kad tą nelaimę leido dievas. O jei poetas sakys, kad nelaimingus bloguosius reikėjo nu­bausti ir kad juos nubausdamas dievas jiems padarė gera, šitai reikia leisti sakyti. Bet negalima leisti sakyti, jog dievas, kuris yra geras, esąs kaltas dėl kieno nors nelaimiu, - tam turime iš visu jėgu prie­šintis: mūsų valstybėje tokių dalykų niekas - nei jaunas, nei senas, jeigu nori, kad valstybė būtųtvar- c koma gerų įstatymų, - neturi nei kalbėti, nei klau­sytis pasakojant eilėmis ar proza parašytų, nes būtų ir nedora, ir nenaudinga tokius dalykus cituoti ir kūriniai patys sau prieštarautų.

- Aš kartu su tavimi balsuosiu už šį įstatymą, jis man patinka, - tarė jis.

- Tai bus pirmasis įstatymas ir pirmoji taisyklė dėl dievų: pagal ją, kalbantieji turės kalbėti ir po­etai savo kūriniuose turės sakyti, kad dievas yra ne viso ko, o tik gėrio priežastis.

- To visiškai pakanka, - tarė jis. d - O koks bus mūsų antrasis įstatymas? - paklau­

siau. - Argi tu manai, kad dievas yra burtininkas, kuris tyčia pasirodo mums tai vienu, tai kitu pavi­dalu: čia jis pats keičiasi įgydamas įvairias kitokias formas, čia lieka toks pat, tik mus apgaudinėja ir verčia manyti apie jį tai viena, tai kita? O gal dievas yra paprastas ir niekad neišeina už savo formos ribų?

- Negaliu iš karto atsakyti, - tarė jis. - Tai ką? - tariau. - Jeigu kas neteks savo for­

mos, tai arba jis pats pasikeis, arba kas kitas jį e pakeis.

- Aišku.

- Bet geriausiai suformuotus daiktus kas kitas mažiausiai įstengtu išjudinti ir pakeisti; pavyzdžiui, sveiko kūno neįstengs pakeisti valgiai, gėrimai, nuo­vargis arba augalu - saulės kaitra, vėjai ir kiti pa­našūs dalykai.

- Be abejo. 381 - Narsiausios ir protingiausios sielos išoriniai įvy­

kiai taip pat negalėtu sudrumsti ir pakeisti. - Žinoma. - Net ir sudėtiniai daiktai - pavyzdžiui, indai,

namai, drabužiai, - jeigu jie gerai padaryti ir gerai užlaikomi, nesikeičia nei dėl laiko, nei dėl kitokių išorinių veiksnių poveikio.

- Taip yra. b - Taigi kiekvienas daiktas, arba iš prigimties to­

bulas, arba tobulai padarytas, arba abiem šiais at­žvilgiais tobulas, beveik nesikeičia dėl kieno nors poveikio.

- Atrodo, kad taip. - Bet juk dievas ir visa, kas susiję su jo prigim­

timi, yra visais atžvilgiais tobula. - Kurgi ne. - Todėl jam mažiausiai tinka keisti savo formą. - Mažiausiai. - Bet gal jis pats save pakeičia ir įgyja kitą iš­

vaizdą? - Žinoma, jei tik jis keičiasi. - Ar jis pakeičia save į geresnį ir gražesnį, ar į

blogesnį ir bjauresnį? - Būtinai į blogesnį, - atsakė jis, - jeigu jau kei-

c čia. Juk negalėtume sakyti, kad dievui trūksta gro­žio arba dorybės.

- Puikiai pasakei, - tariau. - Bet jeigu taip yra, Adeimantai, tai ar tu manai, kad koks nors dievas

ar žmogus pats savo noru padarys save kuriuo nors atžvilgiu blogesnį?

- Tai neįmanoma. - Taigi neįmanoma, kad dievas norėtų pakeisti

savo išvaizdą: kiekvienas dievas, būdamas pats ge­riausias ir gražiausias, visuomet išlaiko jam būdin­gą išvaizdą.

- Tai būtina, - pasakė jis. - Mano mielas, - tariau, - tegul nė vienas poetas d

nepasakoja mums, kad dievai, prisimetė svečiais iš tolimo krašto

ir apsirengę prastai, per miestus ir per kaimus keliauja25,

tegul niekas nemeluoja apie Protėją ir Tetidę26, te­gul tragedijose arba kituose kūriniuose nevaizduoja, kaip savo išvaizdą keičia Hera: pasivertusi elgetau­jančia žyne, ji renka aukas

argiečio Inacho vaikams, gyvybės davėjams.27

Tegul mums nemeluoja ir daugelio kitų panašių da- e lykų. Tegul motinos, patikėjusios poetais, negąsdina savo vaikų pasakodamos netinkamas pasakas, jog kažkokie dievai vaikščioja naktį, pasivertę visokiais svetimšaliais. Šitokiomis pasakomis jos įžeidinėja die­vus, o ir vaikai nuo jų darosi bailūs.

- Jos neturėtų šito daryti, - tarė jis. - Vadinasi, patys dievai nekeičia savo išvaizdos.

Bet galbūt jie mums sudaro įspūdį, jog jie rodosi įvairiais pavidalais, atseit mus apgaudinėja ir pakeri?

- Galbūt, - tarė jis. - Tai ką? - tariau. - Negi dievas norėtų apgau- 382

dinėti mus žodžiu arba veiksmu, vietoj savęs pakiš­damas mums vaiduoklį?

- Nežinau, - atsakė jis. - Argi tu nežinai, - pasakiau, - kad tikro melo -

jei taip galima pasakyti - nekenčia ir visi dievai, ir žmonės?

- Ką tu nori pasakyti? - Ogi štai ką: niekas nenori apsigauti dėl esybės

svarbiausios dalies ir dėl svarbiausių dalykų ir ypač bijosi, kad čia nebūtų melo.

- Aš vis dar nesuprantu, - tarė jis. b — Tu manai, - tariau, - kad aš čia kalbu kažką

nepaprasta, tuo tarpu aš tik sakau, kad apgauti sa­vo sielą tikrovės atžvilgiu, ilgą laiką palikti ją su­klaidintą ir pats būti nemokša ir persisunkęs melu niekas nesutinka: čia visi labiausiai neapkenčia melo.

- Tikra teisybė. - Bet šitoks melas - apsigavusio žmogaus sieloje

glūdintis nežinojimas, - kaip jau sakiau, visai tei­singai galėtų būti vadinamas tikruoju melu, o žodi­nis melas yra tik tam tikros sielos būsenos pamėg-

c džiojimas ir vėliau atsiradęs jos atvaizdas, vadinasi, jau negrynas melas. Ar ne taip?

- Taip. - Taigi tikrojo melo nekenčia ne tik dievai, bet ir

žmonės. - Taip atrodo. - O kaip su žodiniu melu? Gal kai kada jis kai

kam būna naudingas, tad neverta jo neapkęsti? Argi jis nebūna naudingas priešų ir vadinamųjų mūsų draugų atžvilgiu, kai šie, apimti šėlo ar beprotybės, puola daryti ką nors bloga, - tada jis būna naudinga priemone nukreipti jiems nuo blogų darbų. Ir tose

d pasakose, kurias minėjome, melas yra naudingas, kai mes nežinodami, kaip viskas buvo iš tikrųjų se­novėje, padarome melą kuo labiau panašų į tiesą.

- Iš tikrųjų taip būna, - tarė jis. - O kokiu atžvilgiu melas yra naudingas dievui?

Galbūt jis, nežinodamas senovės įvykių, apgaudinė­ja mus, padarydamas juos panašius į tiesą?

- Būtų juokinga taip manyti! - tarė jis.

- Vadinasi, dieve nerastume melagio poeto. - Manau, kad ne. - O gal jis meluotu bijodamas priešu? e - Nieko panašaus! - O gal dėl savo draugu šėlimo ar beprotybės? - Bet juk nė vienas beprotis nėra dievų mylimas. - Taigi dievui nėra jokio pagrindo meluoti. - Nėra. - Todėl nė vienas dievas ir demonas nemeluoja. - Aišku, nemeluoja. - Taigi dievas yra kažkas visiškai paprasta ir

tikra ir savo veiksmais, ir žodžiais; jis ir pats nesi­keičia, ir kitų neapgaudinėja nei vaiduokliais, nei žodžiais ir nesiunčia jokių ženklų nei miegant, nei budint.

- Girdėdamas tave taip kalbant, ir aš taip ma- 383 nau, - pasakė jis.

- Taigi, - tariau, - tu sutinki, kad tai yra antroji taisyklė, kurios reikia laikytis ir sakant kalbas, ir kuriant poeziją apie dievus: dievai - ne burtininkai, jie nekeičia savo išvaizdos ir neapgaudinėja mūsų nei žodžiais, nei darbais.

- Sutinku, - pasakė Adeimantas. - Taigi, daug ką girdami Homero poezijoje, kai

ko ir nepagirsime, pavyzdžiui, sapno, kurį Dzeusas pasiuntė Agamemnonui28. Nepritarsime ir Aischilui, kai jo Tetidė sako, jog Apolonas per vestuves prana­šavęs b

man laimę vaikuose, kurie Ilgai gyvensią, nepatirdami ligų. Dievai mane mylėsią, saugosią visad. Pajaną užgiedojo, aukštindams mane. Ir aš tikėjaus - Foibo lūpos nemeluos, Iš jųjų trykšta pranašavimai dievams. O jis - giedojęs pats, tada puotavęs pats, Pasakęs pats, - nužudė mano sūnų pats! 2 9

c Kai koks nors poetas šitaip kalbės apie dievus, mes supyksime ir neduosime jam choro30; taip pat už-drausime mokytojams naudoti šitokią poeziją jauni­mui auklėti, jeigu norime, kad sargybiniai būtų die­vobaimingi ir panašūs į dievus, kiek žmogui tai įmanoma.

- Aš visiškai sutinku su šiomis taisyklėmis, -tarė jis, - ir norėčiau jomis naudotis kaip įstaty­mais.

TREČIA KNYGA

- Taigi, - tariau, - dievų atžvilgiu, atrodo, reikės 386 laikytis šitokios taisyklės: tie, kurie privalės gerbti dievus ir savo gimdytojus ir tarpusavio meilę laikys labai svarbiu dalyku, jau iš pat mažens turės vienų pasakojimų klausytis, o kitų - nesiklausyti.

- Man rodos, - tarė Adeimantas, - kad mes visai teisingai nustatome dėsnius.

- Na, o jeigu jie turės būti narsūs, tai ar nereikės jiems kalbėti ne tik šitokius dalykus, bet dar ir ki­tokius, kurie, kiek tai įmanoma, padėtų jiems įveik­ti mirties baimę? Negi tu manai, kad kas nors gali b būti narsus, jei bijosi mirties?

- Prisiekiu Dzeusu, - tarė jis, - nemanau. - Ar tu manai, kad žmogus, kuris tiki Hadu ir jo

baisumais, mūšyje nebijos mirties ir verčiau pasi­rinks mirtį negu pralaimėjimą ir vergiją?

- Jokiu būdu ne. - Taigi, kaip atrodo, mums reikės susirūpinti ir

tais pasakojimais ir iš tų, kurie juos-pasakoja, rei­kalauti, kad taip naiviai nejuodintų Hado karalys­tės, o daugiau ją išgirtų, nes jų pasakojimai ir netei­singi, ir nenaudingi būsimiems kariams. c

- Reikės, - pritarė jis.

- Taigi iš epo, pradėję nuo pirmos eilutės, iš­brauksime visus šitokius dalykus:

Aš malonėčiau geriau už tarną būti pas kitą Žmogų beturtį, kuris ir duonos pristinga ne kartą, Nei karaliauti visų ligi šiol numirusių tarpe.1

Išbrauksim ir šitas eilutes: d Kad neiškiltų į šviesą žmonėms ir dievams nemirtingiems

Rūmai jo tvankūs, priplėkę, kurių ir dievai neapkenčia2,

arba: Nuostabūs dedas dalykai! Ir Hado namuos pasilieka Vėlei pavidalas senas, tik jausmo širdy nė krislelio.3

Ir šitą: Vienas tik jis gyvastingas, kiti - be gyvybės šešėliai4,

ir: Siela iš kūno išskrido ir Hado šalin nukeliavo, Savo likimą apverkus, jaunystę ir jėgą palikus.6

387 Ir šitą: Suplazdėjęs šešėlis prasmego Žemėn kaip dūmas lengvutis6,

ir: Kaip gūdžioje olos tamsumoj šikšnosparniai švokščia, Emę plasnoti sparnais, kai vienas krinta nuo sienos, Kur jie, sukibę eilėj, greit glaudžiasi vėlei į pulką, -Lygiai taip švokštė tos vėlės ir skrido, pulkan susimetę.7

b Mes paprašysim Homero ir kitų poetų neužsigauti, jei visus šitokius dalykus išbrauksime - ne dėl to, kad jie būtų nepoetiški ir nemalonūs klausytis žmo­nėms, bet dėl to, kad kuo jie poetiškesni, tuo mažiau tinka klausytis vaikams ir vyrams, kurie privalo bū­ti laisvi ir labiau bijotis vergijos negu mirties.

- Ir aš taip manau, - tarė jis. - Taip pat reikia atmesti visus baisius ir siaubin­

gus tokių dalykų pavadinimus - Kokito, Stikso8, vė­lių, vaiduoklių ir kitus tokius vardus, kuriuos išgir-

de žmonės ima drebėti. Galbūt jie tinka kur nors c kitur. Bet mes būgštaujame dėl sargybiniu, kad nuo tokių šiurpulių jie nepasidarytų nervingesni ir jaut­resni negu reikia.

- Tikrai dėl jų būgštaujame, - tarė jis. - Taigi tuos vardus reikia išmesti. - Reikia. - Kalbose ir poezijoje juos reikia pakeisti visai

priešingais vardais. - Aišku. - Taip pat išmesime [iš poezijosl ir žymiųjų vyrų d

skundus ir dejones. - Jei išmetėm anuos, reikia išmesti ir šitai. - Pažiūrėkime, - tariau, - ar teisingai juos išme­

sime, ar ne. Mes teigiame, kad šaunus vyras nelaiko baisiu dalyku kito žmogaus, savo draugo, taip pat šaunaus vyro, mirties.

- Tikrai taip teigiame. - Todėl jis nedejuos dėl jo, tarsi jį būtų ištikės

baisus dalykas. - Nedejuos. - Mes taip pat teigiame, kad tokiam vyrui, jei jis

nori gerai gyventi, užtenka paties savęs; iš visų žmo- e nių jis mažiausiai reikalingas kitų žmonių.

- Teisybe sakai, - tarė jis. - Todėl jam bus visai nebaisu netekti sūnaus ar

brolio, ar pinigų, ar kitų panašių dalykų. - Visai nebaisu. - Kai jį užklups kokia nelaimė, jis nevaitos, o

tyliai iškęs. - Tikrai. - Todėl teisingai atimtume iš žymiųjų vyrų vai­

tojimus ir paliktume juos moterims - ir tai nerim­toms - ir bailiems vyrams, kad tie, kuriuos norime

388 išauklėti šalies sargybiniais, gėdytųsi taip elgtis, kaip tie bailiai.

- Teisingai, - tarė Adeimantas. - Ir vėl prašysime Homero ir kitų poetų nevaiz­

duoti, kaip Achilas, deivės sūnus, „vertės nuo šono ant šono, aukštielninkas gulė ir kniūbsčias" ir „pa­galiau, atsikėlęs iš guolio, nerimo pilnas, išbėgo pa-jūrin" arba kad jis „stvėrė <...> rankom abiem pa­juodavusias dulkes nuo žemės, bėrė jas sau ant gal-

b vos"9, ir apskritai nevaizduoti jo verkiančio ir vaito­jančio, kaip poetas jį nupiešė, ir apie Priamą, kuris savo kilme buvo artimas dievams, nesakyti, kad jis

Prašė maldavo visus, atsiklaupdamas žemėj į purvą, Vyrą kiekvieną vardu vadindamas.10

Dar labiau prašysime jų nevaizduoti dievų verkian­čių ir sakančių: '*

C Oi, kokia vargšė ir kaip nelaiminga aš močia herojaus.11

O jeigu jau dievus taip vaizduoja, tai bent tegul ne­įsidrąsina iškreiptai piešti didžiausiojo iš visų dievų ir leisti jam sakyti:

Vargas! Tą mieląjį vyrą antai mano akys pamatė, Kaip apie mūrus jį veja. Širdis man sugrudo, nes gaila1 2,

arba: Vargas man! Štai Sarpedonas, kuris man

brangiausias tarp vyrų, d Turi pražūti nuo rankos nūn Menoitiado Patroklo.13

- Jeigu jaunuoliai, mielas Adeimantai, tokių da­lykų klausytųsi rimtai ir neišjuoktų jų kaip dievams nepritinkančių, tai vargu ar kas nors, būdamas tik žmogus, laikytų save nevertu tokių dalykų ir vargu ar priekaištautų sau, jeigu jam pačiam kartais tek­tų tokius dalykus kalbėti ar daryti, - dėl bet kokio mažiausio nepasisekimo jis nesigėdydamas dejuotų ir vaitotų, nemokėdamas iškęsti.

- Tikrai taip būtų. e - Taigi nereikia taip daryti - tokią mes priėjom

tikrą išvadą. Jos ir laikykimės, kol kas nors neįti­kins mūsų pakeisti ją kita, geresne.

- Iš tikro nereikia taip daryti. - Bet mūsų jaunuoliai neturi pasiduoti ir juokui.

Mat kai žmogus smarkiai juokiasi, didelis juokas beveik visada virsta visai priešinga nuotaika.

- Taip atrodo, - tarė jis. - Taigi jei kas garbingus žmones vaizduos suim- 389

tus juoko, tokį vaizdavimą reikės atmesti, o juo la­biau - jei taip vaizduos dievus.

- Juo labiau, - pritarė jis. - Todėl mums nepriimtina, kai Homeras šitaip

kalba apie dievus: Nebesuvaldomai juoktis pradėjo dievai laimingieji, Šlubį Hefaistą pamatę vikriai sukinėj antis rūmuos.14

Pagal tavo samprotavimą išeina, kad nereikia to­kių dalykų priimti.

- Tegul bus pagal mano samprotavimą, - tarė b jis, - vis tiek nereikia priimti.

- Bet juk ir tiesa reikia rūpintis. Jei mes teisin­gai sakėme, kad dievams melas iš tikrųjų yra ne­naudingas, o žmonėms jis naudingas kaip vaistas, tai aišku, kad tokį vaistą reikia leisti naudoti tik gydytojui, o negydytojų prie jo neleisti.

- Aišku. - Jei ir šiaip kai kam pritinka meluoti, tai juo

labiau - valstybių valdovams, kai jie savo valstybės labui nori meluoti priešams arba savo piliečiams, bet visi kiti neturi griebtis melo. Jeigu koks nors c žmogus meluos valdovams, mes pasakysime, kad tai yra toks pat - o gal dar didesnis - nusikaltimas, kaip kad jeigu ligonis meluotų gydytojui arba da­rantysis mankštą slėptų nuo mokytojo tikrąją savo

kūno būklę, arba jūreivis nesakytų vairininkui tie­sos apie laivą ir jūreivius, kaip einasi jam pačiam arba kuriam nors jūreiviui.

- Teisingai sakai. d - Taigi, jei valdovas sugaus valstybėje meluojant

kurį nors iš tų, kurie dirba, Žynį ar tą, kuris gydo, ar gerą dailidę15,

jis nubaus jį už tai, kad šis įveda naują paprotį, kuris apvers valstybę tarsi kokį laivą ir sunaikins.

- Sunaikins, - tarė jis, - jeigu po žodžių eis darbai. - Na, o nuosaikumas ar nebus reikalingas mūsų

jaunuoliams? - Kaipgi ne! - atsakė Adeimantas. - Daugumai žmonių svarbiausias nuosaikumo

bruožas yra paklusti valdovams ir patiems, kaip sa-e vęs pačių valdovams, nuosaikiai elgtis geriant, val­

gant ir meilės dalykuose. - Ir man taip atrodo. - Taigi, manau, mes pavadinsime vykusiais tuos

žodžius, kuriuos Homeras leidžia sakyti Diomedui: Liaukis, nutilk. Paklausyk patarimo tu mano geriausiai16,

taip pat tokius žodžius: Vyrai achajai tylėdami žengė, rūstybe kvėpavo, Gerbė jie savo vadus ir jų klausė1 7,

ir kitus panašius žodžius. - Vadinsime vykusiais. - O ką tu pasakysi apie šitokius žodžius:

Vargšas girtuokli, tau akys šunies, o širdis tai kaip stirnos18,

ir tokius pat po jų einančius? Ar pritari jiems ir kitiems tokiems įžūliems žodžiams, parašytiems pro-

390 za arba eilėmis, kuriuos valdiniai pasakė savo val­dovams?

- Ne, nepritariu.

- Tokie žodžiai, mano nuomone, nepadės įdiegti jaunuoliams nuosaikumo. Nereikia stebėtis, jeigu jie taip patinka. Kaip tau atrodo?

- Panašiai, kaip ir tau. - Na, o kai poetas išmintingiausiam vyrui leidžia

sakyti, jog visų gražiausias dalykas - tai, kad skobnys lūžta gėrybėm,

Duona, mėsų kalnais, ir vyno pylėjas nespėja b Semt iš kraterio ir pilt kiekvienam prinešęs į taurę1 9,

ar tau atrodo, kad tai padeda skiepyti jaunuoliams susivaldymą? Arba šitai:

Bet nusibaigti badu - baisiau už viską pasauly20,

arba kad Dzeusas, kai visi dievai ir žmonės miegojo ir tik jis vienas budėjo, staiga apimtas meilės troš- c kimo viską užmiršo ir, pamatęs Herą, taip įsiaudri­no, jog net nenuėjo į savo kambarį, o panorėjo čia pat ant žemės su ja suartėti, ir pasakė esąs apimtas tokios aistros, kokia nė tada jo nebuvo užvaldžiusi, kai jiedu pirmą kartą susitiko slapta nuo savo tė­vų 2 1. Arba kad Arėjas ir Afroditė Hefaisto buvo ap­kalti lovoje22 ir kiti panašūs dalykai?

- Prisiekiu Dzeusu, - tarė Adeimantas, - tokie dalykai man atrodo netinkami.

- Bet jei žymūs vyrai ir žodžiais, ir darbais rodo d ištvermę, reikia į juos žiūrėti ir paklausyti. Kad ir, pavyzdžiui, šitai:

Trenkė sau kumščiu todėl į krūtinę ir pratarė šitaip: .Reikia ištverti, širdie! Nepalygint baisesnę ištvėrei Kančią".2 3

- Teisingai sakai. - Taip pat negalima leisti, kad mūsų kariai imtų

dovanas ir mėgtų turtus. - Negalima. e

- Negalima jiems pasakoti, kad Dovanos tinka dievams, karalius garbiuosius palenkia.24

Nereikia pagirti ir Achilo auklėtojo Foiniko, ku­ris esą teisingai pataręs savo auklėtiniui padėti acha­jams, jei šie duos dovanų, o jei neduos - ir toliau pykti25. Mes nesutiksime ir su visais tais negražiais dalykais, kurie pasakojami apie patį Achilą - kad jis taip mėgęs turtus, jog priėmęs Agamemnono dova­

ni nas2 6, ir kad kūną grąžinęs tik po to, kai gavęs iš­pirką - kitaip nesutikęs grąžinti27.

- Būtų neteisinga tokius dalykus girti, - pasakė jis.

- Aš gerbiu Homerą, - tariau, - bet kad ir neno­romis turiu pasakyti, jog nedora tokius dalykus pri­skirti Achilui ir klausytis kitų, kurie juos jam pri­skiria. Nedora ir tai, ką poetas leidžia Achilui sakyti Apolonui:

Pavojingiausias dievų, tu mane suvedžiojai, taiklusis,

Keršyčiau tau iš tikrųjų, jei tokią galybę turėčiau.28

b Nedora nepaklusti upės dievui ir net pasiruošti su juo kovoti29, taip pat tai, kad Achilas savo plau­kus, skirtus kitai upei, Sperchėjui, pasakė atiduo­dąs herojui Patroklui kaip auką mirusiajam30; nega­lima tikėti, kad jis taip padarė. Ir Hektoro lavono valkiojimo aplink Patroklo kapą31, belaisvių aukoji­mo lauže32 - visų tokių dalykų mes nevadinsime tik­rais ir neleisime mūsų kariams tikėti, jog Achilas,

c deivės ir dorovingiausiojo Pelėjo, Dzeuso sūnaus, sū­nus, išauklėtas išmintingiausiojo Cheirono33, buvęs tokios prieštaringos dvasios, jog sirgęs dviem viena kitai priešingomis ligomis - žemu turtų troškimu ir išdidžiu nesiskaitymu su dievais ir žmonėmis.

- Teisingai sakai.

- Taip pat netikėkime, - tariau, - ir kitiems ne­leiskime sakyti, kad Poseidono sūnus Tesėjas ir Dzeu­so sūnus Peiritojas mėgino įvykdyti tokius baisius pagrobimus34 arba kad kuris kitas dievo sūnus ar d herojus būtų išdrįsęs daryti tokius baisius ir švent­vagiškus darbus, apie kuriuos meluoja poetai; mes priverskime poetus sakyti arba kad tai ne jų darbai, arba kad jie nėra dievų vaikai - tik ne viena ir kita kartu. Tegul jie neįtikinėja jaunuolių, kad dievai su­kelia blogį ir kad herojai nėra geresni už žmones. Kaip jau anksčiau sakėme, tai nedora ir neatitinka e tiesos. Juk įrodėme, kad iš dievų negali kilti blogis.

- Be abejo. - Bet ir klausytis apie tai yra žalinga. Mat kiek­

vienas nedoras žmogus pateisins savo nedorumą, jei įsitikins, kad šitaip daro ir darė

giminės dievų Ir Dzeusui artimi. Jie Idos aukštumoj Altorių tėvo Dzeuso turi etery,

ir Jų gyslomis dar teka kraujas dieviškas.35

Todėl reikia padaryti galą šitokiems mitams, kad jie mūsų jaunuoliams neįskiepytų nuomonės, jog esą galima lengva ranka daryti nusikaltimus. 392

- Reikia tai padaryti. - Kadangi mes svarstome, - tariau, - kokių pa­

sakojimų reikia ir kokių nereikia, tai kokią jų rūšį dar liko aptarti? Jau nurodėme, kaip reikia kalbėti apie dievus, demonus, apie herojus ir apie Hado ka­ralystę.

- Tikriausiai liko neaptarta dar viena rūšis. - Ar tik ne apie žmones? - Teisingai. - Bet, mielasis, dabartiniu metu mes negalime

nustatyti jiems taisyklės.

- Kodėl? - Mat, aš manau, mes turėtume sakyti, kad po-

b etai ir prozininkai labai blogai kalba apie žmones -būtent kad daugelis nedorėlių yra laimingi, o daug dorų žmonių - nelaimingi, kad neteisingumas esąs naudingas, jei tik jis neiškyla aikštėn, ir kad teisin­gumas esąs svetimas gėris, o teisingajam jis - baus­mė. Tokius dalykus mes uždraustume kalbėti ir kurti, o įsakytume kurti ir pasakoti visai priešingus daly­kus. Ar ne taip?

- Taip. - Jei sutiksi, kad aš kalbu teisingai, tai manysiu,

kad tu sutiksi ir su tuo, ką mes jau seniai svarsto­me.

- Teisingai manai. c - Kad apie žmones šitaip reikėtų kalbėti, mes

sutarsime tik tada, kai išsiaiškinsime, kas yra tei­singumas ir kaip jis pats savaime yra naudingas tam, kuris yra teisingas, nesvarbu, ar jis atrodo toks esąs, ar ne.

- Labai teisingai sakai. - Apie pasakojimus užteks kalbėti. Dabar, aš ma­

nau, reikia aptarti išraiškos būdus. Taigi dabar nag­rinėsime ir ką reikia pasakoti, ir kaip.

- Nesuprantu, ką tu sakai, - tarė Adeimantas. d - Turi suprasti, - tariau. - Gal šitaip geriau su­

prasi: argi visa, ką mitų kūrėjai ir poetai pasakoja, nėra arba dabarties, arba praeities, arba būsimų įvy­kių atpasakojimas?

- O kaipgi kitaip galėtų būti? - Ar jie pasakoja paprastai, ar pamėgdžiodami,

ar abiem būdais kartu? - Dar ne visai suprantu, - tarė jis, - pasakyk

aiškiau.

- Koks, aš juokingas mokytojas! - tariau. - Ne­moku paaiškinti! Tada padarysiu taip, kaip daro tie, e kurie nemoka išaiškinti: imsiu ne visą klausimą, o tik jo dalį ir ja remdamasis pamėginsiu parodyti, ką aš noriu pasakyti. Sakyk, ar žinai „Iliados" pradžią, kur poetas pasakoja, kaip Chrisas prašė Agamem­nono grąžinti jam dukterį, kaip šis supyko ir kaip anas, negavęs dukros, meldė dievą atkeršyti acha- 393 jams?

- Žinau. - Žinai, kad baigiant eilutėmis:

ir meldė Vyrų achajų, labiausiai gi brolių Atridų valdovų36,

poetas kalba pats savo vardu ir visai nemėgina nu­kreipti mūsų minties kitur vaizduodamas, jog kalba kas kitas, o ne jis pats. Bet tolesnėse eilutėse jis b pasakoja taip, tarsi jis pats būtų Chrisas, ir nori sudaryti mums įspūdį, kad kalba ne Homeras, o se­nis žynys37. Panašiai yra sukurtas beveik visas pa­sakojimas apie Trojos įvykius, apie Itakės ir visos „Odisėjos" įvykius.

- Tikrai taip - tarė jis. - Argi nebus pasakojimas ir tada, kai poetas at­

pasakoja kitų kalbas, ir tada, kai pasakoja apie įvy­kius tarp kalbų?

- Aišku, bus. - Bet kai jis kalba kieno nors kito vardu, ar ne- c

sakysime, kad tada jis stengiasi kalbėjimo būdu kuo labiausiai panėšėti į tą asmenį, kurį mums pasakė kalbėsiant?

- Sakysime, kaipgi ne. - Bet argi pasidaryti panašiam į kitą žmogų bal­

su arba gestais nereiškia pamėgdžioti tą, į kurį da­raisi panašus?

- Be abejo. - Kaip atrodo, šitokiu atveju Homeras ir kiti po­

etai pasakoja pamėgdžiodami. - Tikriausiai. - O jeigu poetas niekur nesislėptu, tai visame jo

d kūrinyje ir pasakojime nebūtu pamėgdžiojimo. Kad .nesakytum, jog ir vėl nesupranti, kaip šitai atsitin­ka, aš tau paaiškinsiu. Jei Homeras pasakęs, jog atvyko Chrisas su išpirka už dukterį ir maldavo acha­jų, o ypač karalių, ir toliau kalbėtų nepasivertęs Chri-su, o vis dar kaip Homeras, žinok, kad tai bus ne pamėgdžiojimas, o paprastas pasakojimas. Jis atro-

i dytų maždaug šitaip - pasakysiu proza, nes nesu • poetas: „Atvykęs žynys meldė dievus, kad padėtų e achajams užimti Troją ir nepražūti, ir prašė paėmus

išpirką ir garbinant dievą grąžinti jam dukterį. Jam taip pasakius, kiti rodė jam pagarbą ir pritarė, bet Agamemnonas užpyko ir liepė jam eiti šalin ir nie­kad daugiau nesugrįžti, nes tada jam nepadėsiąs nei skeptras, nei dievo vainikas. O apie jo dukterį pasakė, kad paleisiąs ją ne anksčiau, negu ji pasen-

394 sianti su juo Arge gyvendama. Jis liepė jam eiti sau ir neerzinti jo, jei norįs sveikas sugrįžti namo. Tai išgirdęs, senis pabūgo ir tylėdamas nuėjo. Išėjęs iš stovyklos, labai maldavo Apoloną, kreipdamasis į jį visais jo epitetais ir prašydamas, kad atsilyginda­mas už tai, jei kada nors jam įsiteikė ar šventyklą statydamas, ar aukas aukodamas, strėlėmis atker-

b šytų achajams už jo ašaras."38 Šitaip, drauge, yra pasakojama paprastai, nepamėgdžiojant, - tariau.

- Suprantu, - pasakė jis. - Tad suprask, kad priešingas pasakojimas bus

tada, kai kas nors išmes poeto žodžius, įterptus tarp kalbų, ir paliks tik patį dialogą.

- Dabar suprantu, - pasakė jis. - Tai juk būdin­ga tragedijai.

- Teisingai supratai, - tariau. - Dabar, aš ma­nau, tau jau aišku tai, ko anksčiau nesugebėjau iš­aiškinti: kad vieną poezijos ir mitų rūšį ištisai suda­ro pamėgdžiojimas - tai, kaip tu sakai, tragedija ir c komedija, o kitą - paties poeto pasakojimas: tai ypač būdinga ditirambams; dar kita rūšis naudoja ir vie­na, ir kita - tai rasi epuose ir daug kur kitur. Ar supranti?

- Suprantu, ką tu anksčiau norėjai pasakyti. - Prisimink, ką mes anksčiau sakėme: mes tyrė­

me, ką reikia kalbėti, bet kaip reikia kalbėti, dar teks aptarti.

- Prisimenu. - Kaip tik tai aš ir sakiau - kad mums reikia d

nuspręsti, ar veikalus kuriantiems poetams leisime naudoti pamėgdžiojimą, ar vienur leisime, o kitur -ne, ir kokiu atveju leisime naudoti ar visai neleisi­me.

- Aš spėju, kad tu nori žinoti, ar įsileisime trage­diją ir komediją į mūsų valstybę, ar ne.

- Galbūt, - atsakiau. - O gal ir daugiau dalykų noriu žinoti. Kol kas aš dar nežinau: kur vėjas kalbą pakreips, ten ir eisime.

- Gerai pasakei, - tarė jis. - Dabar, Adeimantai, žiūrėk: ar sargybiniai tu- e

rės būti geri pamėgdžiotojai, ar ne? Juk tai derinasi su tuo, ką anksčiau nustatėme - kad kiekvienas ga­li gerai dirbti tik vieną, o ne daug darbų, ir jeigu pamėgintų imtis daug ko, nė viename darbe neturė­tų pasisekimo ir nepasidarytų žymus.

- Be abejo. - Ar ne panašiai yra ir su pamėgdžiojimu? Tas

pats žmogus negalėtų pamėgdžioti daugelio dalykų, o tik vieną.

- Teisybė. 395 - Vargu ar kas galėtų dirbti kokį nors labai svar­

bų darbą ir kartu vykusiai pamėgdžioti daugelį da­lykų. Juk net tų dviejų dalykų, kurie, atrodo, yra tokie artimi vienas kitam - turiu galvoje tragediją ir komediją - negali kurti pamėgdžiodamas tas pats poetas. Argi tragedijos ir komedijos tu nepavadinai pamėgdžiojimu?

- Pavadinau, ir tu teisybę sakai, kad tie patys poetai negali abiejų dalykų kurti.

- Ir rapsodai negali būti kartu ir aktoriai. - Negali.

b - O tie patys aktoriai negali būti ir tragedijos, ir komedijos aktoriais, nors ir viena, ir kita yra pa­mėgdžiojimas. Ar ne?

- Pamėgdžiojimas. - Atrodo, Adeimantai, jog žmogaus prigimtis yra

suskaldyta į tiek smulkių dalelių, kad ji neįstengia daug ką gerai pamėgdžioti arba pagaminti pačius daiktus, kurių panašumą ji atkuria pamėgdžiojimu.

- Tikra teisybė, - tarė Adeimantas. - Taigi, jei laikysimės pirmojo dėsnio, kurį nusta­

tėme, - kad sargybiniai bus atleisti nuo visų kitų c darbų ir tik sergės valstybės laisvę, ir labai stropiai,

niekuo kitu neužsiimdami, tik tuo, kas siejasi su jų pareigomis, - tai jiems nereikės nieko kito dirbti nei pamėgdžioti. O jeigu jau mėgdžiotų, tai jiems pritik­tų iš pat vaikystės pamėgdžioti narsumą, nuosaiku­mą, padorumą, laisvo žmogaus elgesį ir visus kitus panašius dalykus. Jie neturėtų daryti žemų dalykų, neturėtų pamėgdžioti gėdingų ir nusikalstamų daly-

d kų, kad mėgdžiodami patys iš tikrųjų nepasidarytų tokie. Argi nepastebėjai, kad mėgdžiojimas, jeigu jis tęsiasi nuo mažens, virsta įpročiais ir prigimties bruo­žais - jis paveikia kūną, balsą ir dvasią?

- Ir labai paveikia, - tarė jis. - Mes neleisime, - tariau, - kad tie, kuriais mes

rūpinamės ir kurie turėtų tapti šauniais vyrais, vy­rai būdami, pamėgdžiotų moterį - jauną ar seną, su vyru besivaidijančią arba su dievais besiginčijančią, besididžiuojančią savo laime arba nelaimėje dejuo­jančią, liūdinčią ar verkiančią; dar labiau drausime e pamėgdžioti sergančią, gimdančią ar mylinčią mo­terį.

- Tikrai neleisime, - tarė jis. - Neleisime mėgdžioti nei vergų, nei vergių, dir­

bančių vergo darbą. - Neleisime. - Neleisime mėgdžioti ir blogų žmonių, bailių,

kurie elgiasi priešingai, negu mes nustatėme, kei­kiasi, vieni kitus išjuokia, nešvankiai kalba girti ar- 396 ba ir blaivūs būdami, ir visokių kitokių žemų poel­gių, ir žodžių, ir darbų, kuriuos jie daro tiek tarpu­savyje, tiek kitiems. Aš manau, kad nereikia pratin­tis pamėgdžioti ir bepročių kalbos bei elgesio; reikia pažinti išprotėjusius ir nedorus žmones - vyrus ir moteris, bet nereikia daryti ką nors panašaus ar juos pamėgdžioti.

- Teisybę sakai, - tarė jis. - Na, - tariau, - o ar reikia pamėgdžioti kalvius

arba kokį kitą darbą dirbančius, irkluojančius trije-ras arba duodančius irkluotojams taktą, arba da- b rančius ką nors panašaus?

- Kaip jie galėtų pamėgdžioti, - tarė jis, - juk jiems uždrausta tokiais dalykais užsiimti.

- Na, - tariau, - o ar jie galėtų pamėgdžioti žven­giančius žirgus, baubiančius jaučius, šniokščiančias upes, ošiančią jūrą, griaustinį ir kitus panašius da­lykus?

- Negalėtų, - atsakė jis, - nes jiems uždrausta būti bepročiais ir pamėgdžioti bepročius.

- Jei aš suprantu tavo mintį, - tariau, - yra tam tikra kalbėjimo ir pasakojimo rūšis, kurią naudoja tikrai šaunus žmogus, kai jam reikia ką nors pasa-

c kyti, ir yra kita rūšis, priešinga šitai, kurios visada laikosi ir kurią naudoja pasakodamas priešingos pri­gimties ir priešingai išauklėtas žmogus.

- Kokios tos rūšys? - paklausė Adeimantas. - Aš manau, - tariau, - kad doras žmogus, kai jis

pasakodamas prieis prie dorybingo žmogaus kokio nors posakio ar darbo, panorės pasakoti vaidinda­mas tą žmogų ir nesigėdys tokio pamėgdžiojimo, ypač jei pamėgdžiotų dorą žmogų, kuris veikia ryžtingai

d ir išmintingai. Blogiau ir rečiau jis pamėgdžios tokį žmogų, kuris bus nusilpęs dėl ligos arba paslydęs dėl meilės, girtavimo ar kokios kitos nelaimės. O kai jam teks vaidinti už save blogesnį, nevertą žmogų, jis visai nenorės pasiversti į tokį, nebent tik trumpą akimirką, kai tas žmogus padarys ką nors gera, - jis gėdysis, nes bus neįpratęs pamėgdžioti tokius žmo­nes, ir kartu bodėsis perdirbti save pagal blogesnio žmogaus pavyzdį. Širdyje jis niekins tokį pamėg-

e džiojimą ir laikys jį nebent tik žaidimu. - Iš tikro jis taip elgsis. - Argi jis nenaudos tokio pasakojimo būdo, kurį

mes aptarėme kalbėdami apie Homero epą, - jo kal­bėjimo būdas bus mišrus, susidės iš pamėgdžiojimo ir paprasto pasakojimo, bet pamėgdžiojimo bus ne­daug, daugiau pasakojimo?

- Toks kalbėtojas tikrai naudos tokį pasakojimo būdą.

397 - Kuo toks kalbėtojas bus blogesnis, - tariau, -tuo labiau jis stengsis viską pamėgdžioti ir nė vieno dalyko nelaikys savęs nevertu. Todėl jis mėgins vis-

ką pamėgdžioti rimtai ir gausios publikos akyse -net tokius dalykus, kuriuos ką tik minėjome: griaus­tinį, vėjo švilpimą, krušos barbenimą, ašiu ir skri­dimų girgždėjimą, trimitų, fleitų ir birbynių balsus, visokių įrankių sukeliamus garsus, šunų, avių ir paukščių balsus. Visa jo kalba bus pamėgdžiojimas ir balsu, ir gestais - pasakojimo bus visai nedaug, b

- Tikrai taip bus, - tarė jis. - Tai ir yra, - tariau, - tos dvi pasakojimo rūšys,

kurias minėjau. - Taip ir yra. - Iš tų dviejų rūšių viena tik nežymiai keičiasi, ir

jei kas jai suteikia tinkamą dermę ir ritmą, tai ge­ras kalbėtojas maždaug ir laikysis tos vienos dermės - nes ji mažai keičiasi - ir to paties ritmo.

- Atrodo, kad tikrai taip yra, - tarė jis. c - Na, o antroji rūšis yra visai priešinga: norint

tinkamai papasakoti, jai reikia visų dermių, visų ritmų, nes ji mėgsta visokius pasikeitimus.

- Tikrai taip yra. - Visi poetai ir kalbėtojai laikosi arba vienos iš tų

dviejų rūšių, arba kitos, arba jas abi maišo. - Be abejo. - Tai ką mes darysime? Ar į savo valstybę įsilei- d

sime abi tas grynas rūšis, ar tik vieną katrą iš jų, o gal mišrią?

- Jei mano nuomonė nusvers, įsileisime tik tą nemišrią rūšį, kai poetas pamėgdžios dorą žmogų.

- Bet, Adeimantai, malonus ir mišrus pasakoji­mo būdas, o vaikams, auklėtojams ir daugumai pa­prastų žmonių maloniausias tas būdas, kuris yra priešingas tavo siūlomam.

- Iš tikro maloniausias. - Bet gal tu pasakysi, - tariau, - kad jis netinka

mūsų valstybei, nes mes neturėsime nei dvilypio, e

nei daugialypio žmogaus. Kiekvienas dirbs tik vieną darbą.

- Iš tikro netiks. - Todėl tik mūsų valstybėje batsiuvys bus tik

batsiuvys, o ne batsiuvys ir kartu vairininkas, žem-\ dirbys - tik žemdirbys, o ne kartu ir teisėjas, karys

bus tik karys, o ne kartu dar ir prekiautojas ir t.t. - Teisybę sakai.

398 — Taigi atrodo, kad jeigu į mūsų valstybę atvyktų žmogus, sugebąs pasiversti kuo tik nori ir viską pa­mėgdžioti, ir norėtų mums parodyti viešai savo kū­rinius, mes jį pagerbtume kaip šventą, nuostabų, žavų žmogų, bet pasakytume, kad mūsų valstybėje tokių žmonių nėra ir neleidžiama jiems atsirasti, ir išsiųstume jį į kitą valstybę, ištepę galvą mira ir apvainikavę vilnoniais kaspinais, o patys tenkintu-

b mės griežtesniu poetu bei pasakotoju, nors ir ne to­kiu žaviu, bet tinkamu mūsų tikslui, - jis mums turėtų pamėgdžioti dorovingo žmogaus kalbėjimo bū­dą ir kalbėtų taip, kaip mes nustatėme iš pradžių, kai ėmėmės auklėti karius.

- Jei tai nuo mūsų priklausytų, - tarė jis, - mes šitaip elgtumėmės.

- Atrodo, mano mielas, - tariau, - kad mes jau baigėme aptarti tą mūzų meno dalį, kuriai priklau­so kalbos ir pasakojimai, nes nustatėme, ką ir kaip reikia kalbėti.

- Ir man taip atrodo. c - Ar nereikėtų, - tariau, - dabar pakalbėti apie

dainavimo ir melodijos rūšis? - Tikrai reikėtų. - Kiekvienas galėtų pasakyti, ką apie tai turėtu­

me kalbėti ir kokios jos turėtų būti, kad atitiktų mūsų anksčiau nustatytas taisykles.

Glaukonas nusišypsojęs tarė:

- Aš, Sokratai, matyt, esu ne iš tų žmonių, nes dabar negalėčiau pasakyti, ką apie tai turėtume kal­bėti. Bet šį tą numanau.

- Vis dėlto, - tariau, - tu galėtum pasakyti pir­mąjį iš tų dalykų, būtent kad melodiją sudaro trys d dalys - žodžiai, dermė ir ritmas.

- Taip, šitai galiu pasakyti, - tarė jis. - Dėl žodžių, tai sakytinis žodis niekuo nesiskiria

nuo dainuojamojo; pastarajam galioja tos pačios tai­syklės, kurias nustatėme sakytiniam žodžiui.

- Teisybę sakai. - Dermė ir ritmas turi prisiderinti prie žodžių. - Be abejo. - Bet minėjome, kad raudos ir dejavimai kalboms

nereikalingi. - Nereikalingi. - O kokios būna raudų dermės? Pasakyk, juk tu e

muzikas. - Mišri lidiškoji, griežta lidiškoji ir kitos. - Ar neturėtume jas atmesti? - tariau. - Jos ne­

tinka net moterims, kurios turi būti padorios, o ką jau kalbėti apie vyrus!

- Teisingai sakai. - Sargybiniams visiškai netinka girtumas, išgle­

bimas ir tinginystė. - Aišku. - O kurios dermės glebina ir tinka puotoms? - Joniškoji, - atsakė Glaukonas, - ir lidiškoji,

kurias vadina palaidomis. - Ar šitokios, mano mielas, tinka kariams? 399 - Ne, - tarė jis. - Atrodo, kad lieka tik dorėniškoji

ir frigiškoji. - Aš, - tariau, - nenusimanau apie dermes, bet

tu mums palik tą, kuri tinkamai pamėgdžiotų nar­saus vyro, dalyvaujančio kariniuose veiksmuose ar-

ba priversto nugalėti baisius sunkumus, balsą ir to-b ną. Kai jam nesiseka, kai jis sužeistas, kai jo laukia

mirtis ar kokia kita nelaimė, visais šiais atvejais jis drąsiai ir ištvermingai kovoja su savo likimu. Duok mums ir kitą derme, kuri pamėgdžiotu žmogų, užsi­ėmusį taikingu, ne priverstiniu, o savanorišku dar­bu, kai jis stengiasi ką nors įtikinti, prašo, meldžia dievus arba pamoko ir pataria žmogui, arba, prie­šingai, kai pats nusileidžia kito prašymui arba pa­mokymui, arba įtikinėjimui, žmogų, kuriam sekasi, bet kuris nesikelia į puikybę, o visada elgiasi nuo-

c saikiai ir kukliai ir susitaiko su esama padėtimi. Tad palik mums šias dvi dermes - jos gražiausiai pamėgdžioja prievartą ir savanoriškumą, laimę ir nelaimę, nuosaikumą ir narsumą.

- Tai kaip tik tos dermės, kurias aš minėjau, — tarė Glaukonas.

- Taigi, - tariau, - dainoms ir melodijoms mums nereikės daugiastygių instrumentų ir įvairių der­mių.

- Atrodo, kad nereikės. - Taigi mums nereikės trigonų, pektidų39 ir kito-

d kių daugiastygių instrumentų su įvairiomis dermė­mis dirbėjų.

- Atrodo, kad nereikės. - O fleitų dirbėjus ir fleitininkus ar priimsi į mū­

sų valstybę? Juk fleita turi daug balsų, ir instru­mentai, kurie turi daug dermių, kaip tik pamėgdžio­ja fleitą.

- Teisingai. - Taigi, - tariau, - valstybei lieka naudingos tik

lyra ir kitara, o piemenims laukuose - birbynė. - Pagal šį samprotavimą taip išeina. - Mes nieko naujo čia nenutarėme, mielasis, -

e pasakiau, - o tik Apoloną ir jo instrumentą vertina­me labiau negu Marsiją ir jo instrumentą40.

- Prisiekiu Dzeusu, čia nieko naujo. - Po šimts! - tariau. - Nė nepastebėjome, kaip

vėl apvalėme mūsų valstybę nuo prabangos, kuria ją sakėme esant užsikrėtusią!

- Mes protingai pasielgėme , - pasakė jis. - Na, - tariau, - tai apvalykime ją ir nuo viso

kito. Po dermių iš eilės reikia kalbėti apie ritmus. Mums reikia ieškoti ne įvairių, iš visokiausių pėdų sudarytų ritmų, bet tokių, kurie atspindėtų doro ir narsaus žmogaus gyvenimą, o juos suradus reikia ritmą ir melodiją priderinti prie tokio žmogaus žo- 400 džių, bet ne žodžius derinti prie ritmo ir melodijos. Kokie yra tie ritmai, turėsi tu nurodyti, panašiai kaip nurodei dermes.

- Prisiekiu Dzeusu, - tarė jis, - aš nežinau, ką sakyti. Iš patyrimo žinau, kad yra trys ritmo rūšys, iš kurių sudaromas metras, panašiai kaip yra ketu­rios garsų rūšys, iš kurių sudaromos visos dermės. Bet negalėčiau pasakyti, kokį gyvenimą koks ritmas pamėgdžioja41.

- Tuo klausimu, - tariau, - pasitarsime su Da- b monu42 - koks metras tinka žemam elgesiui, koks įžūlumui, beprotybei ir kitokioms ydoms reikšti ir koks - priešingiems dalykams pamėgdžioti. Man ro­dos, aš esu girdėjęs, kaip jis kalbėjo apie kažkokį sudėtinį metrą, kurį vadino enopliju, o kartu dakti­liniu ir herojiniu metru, tik nežinau, kaip jis tvarkė pakilimus ir nuleidimus, norėdamas juos išlyginti, nes metras susideda iš trumpų ir ilgų skiemenų. Be to, man rodos, jis minėjo jambą ir kažkokį kitą met­rą, kurį vadino trochėju ir kurį sudarė iš ilgų ir c trumpų skiemenų. Kai kuriais atvejais jis ne ma­žiau peikė arba gyrė tempą negu patį ritmą, o kar­tais ir vieną, ir kitą drauge, bet aš nesugebu to atpa-

šakoti. Tuos dalykus, kaip sakiau, palikime Damo-nui, nes juos reikėtų labai ilgai svarstyti. Ar ne taip?

- Taip, prisiekiu Dzeusu, - atsakė jis. - Bet tu galėtum pasakyti, kad grakštumas ir

grakštumo stoka priklauso nuo ritmo tobulumo ir netobulumo.

- Be abejo. d - Tačiau geras ir blogas ritmas prisiderina - vie­

nas prie gero kalbėjimo būdo, o kitas - prie blogo. Taip pat ir gera bei bloga dermė, jeigu, kaip ką tik sakėme, ritmas ir dermė derinasi prie žodžių, o ne žodžiai prie jų.

- Jie tikrai turi taikytis prie žodžių. - O argi išraiškos būdas ir pati kalba neatitinka

žmogaus sielos? - Kaipgi ne! - O visa kita atitinka išraiškos būdą. - Taip. - Vadinasi, kalbos gražumas, harmoningumas,

grakštumas ir ritmingumas kyla iš sielos paprastu-e mo - ne to paprastumo, kuris iš tikrųjų yra kvailu­

mas, tik pagražindami vadiname jį paprastumų, nai­vumu, o iš tikrojo būdo paprastumo, kuriame jun­giasi gėris ir grožis.

- Visai teisingai. - Ar ne šitokių ypatybių visur turi siekti mūsų

jaunuoliai, jei nori vykdyti savo paskirtį? - Tikriausiai.

401 - Šitokių dalykų pilna dailėje ir visose vaizduo­jamojo meno šakose, pilna audimo, siuvinėjimo me­ne, statyboje, visokių įrankių gamyboje, kūnų ir au­galų prigimtyje: visur rasime grakštumą arba bjau­rumą. Bjaurumas, neritmingumas ir neharmonin-gumas yra giminiški kalbos ir būdo negražumui, o

priešingos savybės giminiškos priešingam būdui, pro­tingam ir geram, ir yra jo atvaizdai.

- Visai teisingai, - tarė Glaukonas. - Ar mums reikės prižiūrėti tik poetus ir privers- b

ti juos vaizduoti savo kūriniuose gerus papročius arba pas mus visai atsisakyti kūrybos? Ar nereikės kontroliuoti ir kitų menininkų ir neleisti jiems gyvų būtybių paveiksluose, pastatuose ir kitokiuose kūri­niuose įkūnyti ydų, nesusivaldymo, žemumo ir bjau­rumo? O jeigu menininkai negalės kitaip kurti, tada jiems iš viso neleisime pas mus kurti. Jei to nepada­rysime, tai mūsų sargybiniai, augdami tarp tų blo­gio paveikslų, tarsi ganydamiesi užterštoje ganyklo­je ir kasdien po truputį skabydami ir ėsdami apnuo- c dytą žolę, pamažu, nejučiomis sukauptų savo sieloje didelį blogį. Todėl mums reikia ieškoti tokių meni­ninkų, kurie dėl savo įgimtų gabumų galėtų eiti gro­žio ir grakštumo prigimties pėdomis, kad mūsų jau­nuoliams, tarsi sveiko krašto gyventojams, viskas aplinkui eitų į naudą, kad iš kurios tik pusės jų akis ir ausis pasiektų gražūs kūriniai, jie tarsi švelnus vėjelis iš gerų kraštų neštų jiems sveikatą ir neju- d čiomis jau iš pat mažens skatintų gražaus žodžio meilę ir troškimą ir visišką santarvę su juo.

- Iš tikrųjų jie būtų gerai auklėjami! - pasakė jis. - Glaukonai, - tariau, - ar ne dėl to mūzų menas

yra pagrindinė auklėjimo priemonė, kad ritmas ir dermė giliausiai įsiskverbia į sielos gelmes ir stip­riausiai ją paveikia, atneša jai grožį ir žmogų pada­ro gražų, jei tik jis gerai auklėjamas; o jei blogai - e išeis priešingai? Šitaip išauklėtas žmogus labai gy­vai pajunta apsileidimą ir bjaurumą meno ir gamtos kūriniuose ir piktinasi jais; girdamas gražius kūri­nius ir su džiaugsmu priimdamas juos į savo širdį, jis maitinasi jais ir tampa šauniu žmogumi; jis teisin- 402

gai peikia bjaurius dalykus ir neapkenčia jų nuo pat vaikystės, kai dar nesugeba suvokti protingos kal­bos, o vėliau, atėjus laikui suvokti tokią kalbą, jis pamilsta ją kaip savą, nes jau buvo susipažinęs su ja auklėjimo metu.

- Man atrodo, - pasakė Glaukonas, - kad kaip tik dėl to mūzų menas yra toks svarbus auklėjimui.

- Kai mokėmės skaityti, - tariau, - tik tada pa­sijutome išmokę, kai įpratome skirti kiekvieną rai­dę, nors jų yra visai nedaug, visuose raidžių jungi­niuose, kuriuose jos pasitaiko, neniekindami nei di­delių, nei mažų junginių, į kuriuos, kaip galėtum

b pamanyti, nereikėtų kreipti dėmesio, bet visur steng­damiesi atpažinti kiekvieną raidę, nes tik šitokiu būdu galėjome tikėtis tapti gerais skaitytojais.

- Teisingai. - Jei raidžių atvaizdai pasirodys vandenyje arba

veidrodyje, mes jų neatpažinsime, kol nebūsime pa­žinę pačių raidžių - o tai yra tas pats menas ir tos pačios pratybos.

- Tikrai. - Prisiekiu dievais, mes nebūsime išmokę nė mū-

c zų meno - nei mes patys, nei sargybiniai, kuriuos mums reikia auklėti, - tol, kol nepažinsime visų nuo­saikumo, narsumo, kilnumo ir didžiadvasiškumo rū­šių ir visko, kas šioms dorybėms yra giminiška, ir tų dalykų, kurie yra joms priešingi, kol neaptiksime jų visur, kur tik jie pasitaiko, - jų pačių ir jų atvaizdų, neniekindami nei didelių, nei mažų dalykų, nes ir tai yra tas pats menas ir pratybos.

- Teisingai sakai. - Jei koks nors žmogus turėtų puikių dvasinių

d ypatybių ir jo išorinė išvaizda derėtų su vidinėmis savybėmis, nes jos yra sukurtos pagal tą patį pavyz-

dį, tai būtų gražiausias reginys tam, kuris sugebėtų jį regėti.

- Iš tikro taip būtų. - Argi gražiausias dalykas nėra maloniausias? - Be abejo. - Tokius žmones labiausiai mylėtų mūzų meno

atstovas, o tų, kurių vidus nedera su išore, - nemy­lėtų.

- Jei ko nors trūktų sielai, tai nemylėtų, o jeigu kūnui- padarytų nuolaidą ir norėtų mylėti.

- Suprantu, - tariau. - Tu turi ar turėjai tokį e mylimąjį. Sutinku ir nekaltinu tavęs dėl to. Bet pa­sakyk štai ką: ar nesaikingi malonumai dera su nuo­saikumu?

- Kaipgi derės, - atsakė jis, - jei jie įaudrina sielą ne mažiau kaip skausmas!

- O ar dera jie su dorybe apskritai? 403 - Jokiu būdu ne, - atsakė jis. - O su įžūlumu ir nesivaldymu? - Ypač nedera. - Ar galėtum pasakyti kokį didesnį ir stipresnį

malonumą už meilės smagumus? - Negalėčiau, - tarė. - Nėra už juos audringes-

nio. - Protingos meilės ypatybė yra mylėti tai, kas

nuosaiku ir gražu, be to, mylėti kukliai ir tvarkin­gai.

- Tikrai. - Protingai meilei nedera tai, kas yra beprotiška

ir giminiška nesivaldymui. - Nedera, - atsakė Glaukonas. - Nedera jai ir šie meilės malonumai: protingai b

besimylintieji - nei įsimylėjėlis, nei mylimasis - ne­turi turėti su jais nieko bendra.

- Tikrai, Sokratai, šitai jai nedera, - tarė jis.

- Kaip atrodo, mūsų kuriamai valstybei tu išleisi tokį įstatymą: įsimylėjėlis gali pabučiuoti mylimąjį, būti su juo drauge ir, jei jis sutinka, paliesti jį tik kaip tėvas sūnų - turėdamas prieš akis kilnų tikslą, o šiaip turi bendrauti su juo nenueidamas per daug

c toli, nes priešingu atveju jis užsitrauktų priekaištą, kad yra neišauklėtas ir šiurkštus.

- Teisingai. - Ar tau neatrodo, - tariau, - kad svarstydami

mūzų meną mes jau priėjome ribą? Tikslą tikrai pa­siekėme, nes visa, kas susiję su mūzų menu, turi baigtis meile grožiui.

- Sutinku, - pasakė jis. - Po mūzų meno jaunuolius reikia auklėti gim­

nastika. - Be abejo. - Ir šiuo atžvilgiu reikia auklėti nuodugniai, pra­

dedant nuo mažens ir tęsiant toliau visą gyvenimą. d Mano nuomone, reikėtų daryti maždaug šitaip, -

bet svarstyk ir tu kartu su manim. Aš nemanau, kad jeigu kūnas yra geras, tai jis savo gerumu ir sielą padaro gerą; yra priešingai - gera siela savo gerumu ir kūną padaro kuo geriausią. Ar ne taip?

- Ir man taip atrodo. - Taigi, jeigu mes pakankamai pasirūpinsime mū­

sų sargybinių dvasia ir paskui jiems pavėsime nuo­dugniai nustatyti kūno mankštinimo taisykles, o pa­tys, kad nereikėtų per ilgai kalbėti, pasitenkinsime

e tik nurodydami bendrus pavyzdžius, ar mes teisin­gai pasielgsime?

- Teisingai. - Jau sakėme, kad sargybiniai turi vengti girta­

vimo. Niekam nepritinka taip nusigerti, jog nebeži­notum, kur esi, o sargybiniams ypač.

- Butų juokinga, jei sargybinį turėtų saugoti sar­gybinis.

- O kaip su valgiu? Mūsų sargybiniai yra svar­biausių varžybų atletai, ar ne?

- Taip. - Tai ar jiems netiktų atletų maistas43? 404 - Galbūt. - Bet toks maistas kenkia sveikatai, nuo jo žmo­

gus pasidaro apsnūdęs. Ar nematai, kad atletai visą gyvenimą praleidžia miegodami ir, jei tik bent kiek nukrypsta nuo savo režimo, sunkiai suserga?

- Matau. - Taigi, - tariau, - karo atletams reikia kokio

nors tauresnio režimo. Jie visą laiką turi būti bud­rūs kaip ir šunys, gerai matyti ir girdėti ir žygiuose, dažnai keičiantis valgiui ir gėrimui, priversti kęsti 6 tai kaitrą, tai žiemos šalčius, išlikti sveiki.

- Ir man taip atrodo. - Tad ar tik nebus gera gimnastika mūsų ką tik

aptarto mūzų meno sesuo? - Ką tu sakai? - Aš turiu galvoje paprastą, saikingą gimnastiką,

ypač karinį ugdymą. - Koks jis? - Sitai galėtum sužinoti ir iš Homero, - tariau. -

Juk žinai, kad šis poetas žygiuose savo herojų ne­vaišina žuvimi, nors jie būtų Helesponto44 pajūryje, c nei virta mėsa, o tik kepta, kurią kariams yra labai lengva paruošti, nes beveik visur būna lengviau nau­dotis ugnimi negu vežiotis su savimi puodus.

- Teisybė. - Man atrodo, Homeras niekur nemini ir priesko­

nių. Juk ir kiti atletai žino, kad, norint išlaikyti stiprų kūną, reikia nuo jų susilaikyti.

- Jie tai žino ir susilaiko, - pritarė Glaukonas.

d - Atrodo, mielasis, kad tu nepritari ir Sirakūzų maistui45, ir gausiems Sicilijos puotų patiekalams -jei mūsų išvados tau atrodo teisingos.

- Nepritariu. - Taip pat nepritari, kad vyrai, kurie nori išlai­

kyti gerą kūno formą, pasiimtų meilužę iš Korinto46. - Nepritariu. - Ir kad gardžiuotųsi pagarsėjusiais Atėnų kepi­

niais? - Žinoma. - Šitokį maitinimąsi ir režimą galėtume palygin-

e ti su melodija ir daina, sudėta iš visokių dermių ir ritmų.

- Galėtume. - Ten įvairovė skatina nesusivaldymą, šičia - li­

gą; tuo tarpu mūzų meno paprastumas sukuria dva­sios nuosaikumą, o gimnastikos - kūno sveikatą.

- Tikra teisybė. 405 — Kai valstybėje paplinta ištvirkavimas ir ligos,

argi tada neatsidaro daug teismų ir ligoninių? Argi teisės ir gydymo menai nebūna labai gerbiami, kai net ir daugelis laisvų garbingų žmonių jais uoliai užsiima?

- Tikriausiai. - Argi galėtum rasti dar svaresnį įrodymą, jog

valstybėje auklėjama blogai ir gėdingai, negu tai, kad gydytojai ir gabūs teisėjai pasidarė reikalingi

b ne tik prastiems žmonėms ir amatininkams, bet net ir tiems, kurie giriasi esą išauklėti garbingai? Argi ne bjauru, argi tai prikišamai nerodo auklėjimo sto­kos, kai žmonės, neturėdami savų teisingumo sąvo­kų, yra priversti naudotis iš svetur pasiskolintu tei­singumu ir svetimuosius padaryti savo viešpačiais ir teisėjais?

- Iš tikro tai labai bjauru.

- Ar nėra dar bjauriau, - tariau, - kai kas nors ne tik didesnę dalį savo gyvenimo praleidžia teis­muose bylinėdamasis - tai kitus kaltindamas, tai pats kaltinamas, - bet dėl savo neišsiauklėjimo net didžiuojasi, kad sugeba daryti nusikaltimus ir, bū­damas vikrus kaip vijurkas, moka visokiausiais bū- c dais išsisukti, ištrūkti per šimtus užpakalinių durų, kad tik išvengtų bausmės - ir tai dėl menkniekių ir visokių nevertų dalykų, nes jis nežino, jog kur kas geriau ir naudingiau savo gyvenimą tvarkyti taip, kad nereikėtų ieškoti snaudžiančio teisėjo pagalbos?

- Iš tikrųjų tai yra dar bjauriau. - O ar ne bjauru kreiptis į gydytojus ne dėl žaiz­

dų ir kokių nors sezoninių ligų, bet dėl to, kad nuo tinginiavimo ir tokio maitinimosi, kokį nupasakojo­me, žmonės tarsi tvenkiniai prisipildo skysčių ir ga- d rų ir priverčia šauniuosius Asklepijo47 sūnus sugal­voti toms ligoms išpūtimų ir katarų pavadinimus?

- Tai iš tikrųjų nauji ir keisti ligų pavadinimai, -pasakė jis.

- Asklepijo laikais, - tariau, - tokių pavadinimų dar nebuvo. Aš sprendžiu iš to, kad Asklepijo sūnūs nepriekaištavo moteriai, kai ši sužeistam ties Troja e Euripilui davė gerti Pramno vyno, įbėrusi į jį mieži­nių miltų ir įtrupinusi sūrio48 - šie dalykai, kaip manoma, sukelia uždegimą; nepeikė jie ir Patroklo 406 gydymo būdo.

- Iš tikrųjų keistas gėrimas tokiam ligoniui! - Ne toks jau keistas, jei turėsi galvoje, kad iki

Herodiko49 Asklepijo mokiniai dar netaikė dabarti­nio gydymo būdo, kuris seka ligos eigą ir suteikia jai reikalingą kryptį. Herodikas buvo gimnastikos mokytojas. Apsirgęs jis sujungė gimnastiką su gydy­mo menu ir iš pradžių kankino patį save, o paskui b ir daugelį kitų žmonių.

- Kaip? - paklausė Glaukonas. - Jis atjtolino savo mirtį, - atsakiau. - Mat sirg­

damas mirtina, nepagydoma liga ir neįstengdamas išsigydyti, jis metė visus kitus darbus į šalį ir visą gyvenimą paskyrė tik gydymuisi. Jis grauždavosi, jei bent kiek nukrypdavo nuo įprasto režimo, ir savo išminties dėka sulaukė senatvės. Bet tai buvo mir­tininko gyvenimas.

- Tai buvo puiki jo gydymo meno dovana, - tarė jis.

- Jis ir nusipelnė tokios dovanos, - tariau, - nes nežinojo, jog Asklepijas neparodė savo palikuonims šitokio gydymo būdo ne dėl to, kad būtų jo nežinojęs arba neturėjęs patyrimo, o dėl to, kad žinojo, jog visose gerai tvarkomose valstybėse kiekvienam žmo­gui yra įsakyta dirbti kokį nors darbą ir niekam neleidžiama visą gyvenimą tik sirgti ir gydytis. Juo­kinga, kad šitai mes pastebime tarp amatininkų, o nepastebime tarp turtingųjų ir tų, kurie laiko save laimingais.

- Ką tu nori tuo pasakyti? - Kai suserga dailidė, - tariau, - jis prašo gydy­

tojo, kad duotų jam vimdomųjų arba vidurius palei­džiančių vaistų, kurie padėtų atsikratyti ligos, arba kad pridegintų ar išpjautų ligą. O jeigu jam kas nors ilgam paskirs dietą, apriš jo galvą vilnoniais skudurais ir taip toliau, jis tuoj pasakys, kad neturi laiko sirgti ir kad neapsimoka šitaip gyventi, galvo­jant tik apie ligą ir nedirbant darbo, kuris yra prieš akis. Tada jis numoja ranka į gydytoją ir, grįžęs prie įprasto gyvenimo, pasveiksta ir sveikas dirba savo darbą, o jeigu jo kūnas yra per silpnas, kad atsispir­tų ligoms, jis miršta ir taip išsivaduoja iš bėdų.

- Šitokiam žmogui, - tarė Glaukonas, - kaip tik tinka gydymo menas.

- Ar ne todėl, - pasakiau, - kad jis turi darbą, 407 kurio nedirbant jam neverta nė gyventi?

- Tikriausiai todėl. - O turtuolis, galima sakyti, neturi tokio darbo,

kurio priverstas atsisakyti nebegalėtų gyventi. - Galima šitaip sakyti. - Ar esi girdėjęs, - tariau, - Fokilido50 posakį,

kad tas, kas turi iš ko gyventi, turi ugdytis dorybę. - Manau, kad jau ir anksčiau reikia ugdytis. - Dėl šito dalyko nesiginčykim su Fokilidu, o ver­

čiau patys savęs paklauskime, ar turtuoliui reikia ugdytis dorybę, o kitaip jam nebėra gyvenimo, ar rūpinimasis liga, kuris dailidėms ir kitiems amati­ninkams trukdo dirbti savo darbą, netrukdo turtuo- b liui vykdyti Fokilido raginimą?

- Prisiekiu Dzeusu, - atsakė jis, - labiausiai truk­do per didelis rūpinimasis kūnu, kai jis siekia to­liau, negu reikalauja gimnastikos taisyklės: tai ap­sunkina namų ūkio tvarkymą, yra nemalonu karo žygiuose ir einant valdžios pareigas mieste.

- Bet didžiausia blogybė yra ta, kad rūpinimasis kūnu kliudo mokytis, mąstyti ir atsidėti vidiniams apmąstymams, nes žmogus visuomet įtaria, jog per c daug sukama galva, ji ima svaigti, ir viso to priežas­timi laiko filosofiją. Taigi kur tik vyraus rūpinima­sis kūnu, ten jis trukdys ugdyti ir patikrinti dorybę; jis privers žmogų be paliovos galvoti tik apie ligas ir visą laiką skųstis skausmais.

- Taip jau yra, - sutiko jis. - Taigi, matyt, galime teigti, kad Asklepijas, šitai

žinodamas, tiems, kurie iš prigimties ir dėl tvarkin­go gyvenimo būdo yra apskritai sveiko kūno, tik gau­na kokią neįprastą ligą, - tokiems ir taip gyvenan- d tiems žmonėms ir nurodė, kaip reikia gydytis: ligą reikia išvaryti vaistais arba išpjauti, ir reikia palikti

jiems jų įprastą gyvenimo būdą, kad nenukentėtų ligonio visuomeninė veikla. Bet liguistų ir silpnų kū­nų, visą laiką sergančių vidaus ligomis, jis nenorėjo gydyti dieta, iš lėto daromais ištuštinimais ir įlieji-mais pratęsti vargingą tokių žmonių gyvenimą ir leisti jiems gimdyti vaikus, suprantama, tokius pat silpnus, kaip ir jie patys. Žmogų, kuris neįstengia

e išgyventi prigimties jam skirto amžiaus, Asklepijas laikė nevertu gydyti, nes tai būtų nenaudinga nei jam pačiam, nei valstybei.

- Tavo nuomone, Asklepijas rūpinosi visuomene? - Aišku, kad jis rūpinosi visuomene, - tariau. -

408 Argi nematai, kad jo sūnūs ties Troja pasirodė ir kaip narsūs kovotojai, ir, kaip sakiau, užsiėmė gy­dymo menu? Ar neatsimeni, kad ir Menelajui, kurį sužeidė Pandaro strėlė, jie iš žaizdos

Iščiulpė kraują <...>, po to pridėjo žolelių Skausmui raminti51,

ir, kaip ir Euripilui, nenurodė, ką vėliau reikės gerti ir valgyti? Mat žmonėms, kurie prieš sužeidimą bu-

b vo sveiki ir tvarkingai gyveno, turėjo užtekti vaistų, nors tą akimirką jie ir turėjo išgerti vyno, medaus, miežinių miltų ir sutrinto sūrio mišinį. Bet jie ma­nė, kad būtų nenaudinga gyventi liguistiems ir ne-susivaldantiems žmonėms bei jų vaikams: gydymo menas yra skirtas ne tokiems - jų nereikia gydyti, net jei jie būtų turtingesni už Midą52.

- Pasak tavęs, - tarė Glaukonas, - Asklepijo sū­nūs buvo labai protingi.

- Jiems ir dera tokiems būti, - pasakiau, - nors tragedijų rašytojai ir Pindaras yra kitokios nuomo-

c nės ir sako, kad Asklepijas esąs Apolono sūnus; pa­pirktas auksu, jis išgydęs mirštantį turtuolį ir už tai buvęs perkūno nutrenktas. Mes, laikydamiesi to, ką anksčiau pasakėme, netikėsime abiem šiais teiginiais

ir sakysime: jei jis būtų buvęs dievo sūnus, tai ne­būtu norėjęs nedorai pasipelnyti; o jeigu jis mėgo nedorai pelnytis, tai nebuvo dievo sūnus.

- Labai teisingai, - tarė jis. - Bet ką tu, Sokratai, manai apie šitokį dalyką: argi mūsu valstybei nerei­kia gerų gydytoju? O geriausi gydytojai turbūt bus tie, kurie gydė daugiausiai žmonių - sveikų ir ligo- d nių, - panašiai kaip geriausi teisėjai bus tie, kurie turėjo reikalų su įvairiausios prigimties žmonėmis.

- Tikrai, - tariau, - mums reikia gerų gydytojų ir teisėjų. O ar žinai, kokius aš laikau geriausiais?

- Jei pasakysi - žinosiu. - Pamėginsiu, - atsakiau. - Bet savo klausimu

tu sujungei du visai skirtingus dalykus. - Kokius? - Geriausi gydytojai, - tariau, - bus tie, kurie, iš

pat mažens užsiimdami gydymo menu, turės ne tik mokslo žinių, bet ir susidurs su kuo daugiau sunkiai sergančių žmonių, o ir patys bus iš prigimties sil- e pnos sveikatos, kamuojami visokių ligų. Juk jie kū­ną gydo ne kūnu, nes tokiu atveju gydytojai negalė­tų būti ligoti ir susirgti, - jie gydo kūną siela, kuri negalėtų ką nors gydyti, jei pati būtų nesveika arba susirgtų.

- Teisybę sakai, - tarė Glaukonas. - O teisėjas, mielas drauge, savo siela vadovauja 409

kitai sielai. Todėl neleistina, kad jo siela iš jaunu­mės bendrautų su nedoromis sielomis ir pati išmė­gintų visas nedorybes, idant pagal savo pačios paty­rimą galėtų spręsti apie kitų nusikaltimus, panašiai kaip gydytojas taikliai sprendžia apie kitų ligas pa­gal savąsias. Jei norime, kad siela, būdama dorovin­ga, galėtų sveikai spręsti, kas yra teisinga, ji pati iš jaunumės turi būti nepatyrusi nedorybių ir nekalta. Todėl dori jaunuoliai atrodo naivūs - juos nedorėliai b

lengvai apgauna, nes jie neturi jokių nedoriems žmo­nėms giminiškų bruožų.

- Jie tikrai tokie yra, - pasakė jis. - Todėl, - tariau, - geras teisėjas turi būti ne

jaunas, o senas žmogus, pats patyręs, kas yra nedo­rybė, - žinoma, jis turi ją patirti ne savo sieloje glūdinčią, o tik per ilgą laiką pažinti kitų sielose glūdinčią nedorybę, tai yra jam tai turi būti žinoji-

c mo, o ne patyrimo dalykas. - Šitoks teisėjas būtų tikrai idealus, - pasakė jis. - Tai ir bus, - tariau, - tas geras teisėjas, kurio

tu ieškai, nes tas, kas turi gerą sielą, yra geras. O tas gabusis ir įtarusis žmogus, pats pridaręs visokių nusikaltimų ir manantis esąs apsukrus ir protingas, susidūręs su į save panašiais žmonėmis pasirodo ne­paprastai įžvalgus, nes pats savyje mato jų nedory­bių pavyzdžius. Bet kai tenka bendrauti su gerais žmonėmis ir vyresniais už save, tada jis pasirodo

d negabus, nes nepasitiki ten, kur nėra pagrindo ne­pasitikėti, ir nesupranta sąžiningumo - juk jis savo sieloje nieko panašaus neturi. Tačiau kadangi su blogais žmonėmis jis susiduria dažniau negu su ge­rais, tai ir sau pačiam, ir kitiems atrodo veikiau protingas, o ne neprotingas.

- Tikrai taip yra, - pasakė jis. - Vadinasi, - tariau, - ne tokio teisėjo mums

reikia ieškoti, jei norime, kad jis būtų geras ir iš­mintingas, o tokio, kokį prieš tai nurodėme. Mat nedorybė niekuomet nepažins nei dorybės, nei savęs pačios, o dorybė, auklėjimo padedama, ilgainiui pa-

e žins ir nedorybę, ir pačią save. Man atrodo, kad toks dorybingas žmogus taps geru žinovu, o ne blogasis.

- Ir man taip atrodo, - pasakė jis. - Taigi tu įstatymais įvesi mūsų valstybėje tokį

gydymo meną, kokį čia aptarėme, ir tokią teismų

santvarką, apie kurią kalbėjome. Abu šie menai rū­pinsis tais piliečiais, kurie bus geri ir kūno, ir sielos 410 atžvilgiu, o kurie bus ne tokie, tai tiems, kurie bus blogi kūno atžvilgiu, leis numirti, o tuos, kurie bus blogi ir nepataisomi sielos atžvilgiu, nužudys.

- Šitaip bus geriau ir tiems nelaimingiesiems, ir valstybei, - pasakė jis.

- Aišku, - tariau, - jog jauni žmonės saugosis, kad tik nereikėtų pasinaudoti teisėjo paslaugomis, jeigu jie bus išauklėti to paprasto mūzų meno, ku­ris, kaip sakėme, įskiepija jiems nuosaikumą.

- Be abejo. - Ar ne tomis pačiomis pėdomis eis mūzų meno b

žinovas, kuris užsiims gimnastika? Jei tik jis norės, pasieks, kad galėtų apsieiti be gydymo meno, išsky­rus tik būtinus atvejus.

- Ir man taip atrodo. - Gimnastikuodamas ir dirbdamas jis turės prieš

akis tikslą ne sustiprinti fizinę jėgą, bet pažadinti sielos narsumą ir smarkumą, ne taip, kaip kiti atle­tai, kurie dirba ir laikosi ypatingo režimo tik norė­dami sustiprinti kūno jėgą.

- Tikra teisybė, - tarė jis. - Ar tu, Glaukonai, manai, jog tie, kurie nutarė, c

kad auklėti reikia mūzų menu ir gimnastika, manė, kaip ir daugelis, kad gimnastika lavina kūną, o mū­zų menas - sielą?

- O kaipgi kitaip? - Atrodo, - tariau, - kad ir viena, ir kita yra

skirta sielai. - Argi? - Ar nesi pastebėjęs, - tariau, - kokio charakte­

rio būna tie, kurie visą laiką skiria gimnastikai ir visai nesidomi mūzų menu arba atvirkščiai?

- Apie ką tu čia kalbi? - paklausė jis.

12f)

d - Apie vienų aršumą ir šiurkštumą, - atsakiau, -o kitų švelnumą ir romumą.

- Taip, - tarė jis, - tie, kurie užsiima tik gimnas­tika, tampa šiurkštesni negu reikia, o tie, kurie už­siima tik mūzų menu, pasidaro per daug švelnūs -tai jų nepuošia.

- Vis dėlto, - tariau, - tas brutalumas kyla iš sielos smarkumo, ir jeigu jį teisingai ugdysi, jis taps narsumu; o jeigu jis per daug išaugs, taps nepaken­čiamu šiurkštumu.

- Ir man taip atrodo, - pasakė jis. e - Na, o romumas būdingas filosofiškai prigim­

čiai; jei jo pernelyg nevaržysi, jis pasidarys didesnis negu reikia, o jeigu gerai ugdysi, liks romumu ir kuklumu.

- Taip ir yra. - Mes teigiame, kad sargybiniai turi turėti abi

šias įgimtas ypatybes. - Turi. - Bet jiedvi reikia suderinti vieną su kita. - Be abejo.

11 - Jeigu jos suderintos, siela tampa nuosaiki ir narsi.

- Tikrai. - O jeigu nesuderintos - šiurkšti ir baili. - Teisybė. - Jeigu žmogus leisis žavimas fleitos garsų ir per

ausis tarsi per piltuvą leis pilti į savo sielą saldžias, švelnias ir graudžias dermes, apie kurias neseniai kalbėjome, ir visą gyvenimą praleis niūniuodamas ir žavėdamasis tomis dainomis, tai jeigu jis turi nir-šią sielą, iš pradžių jos niršumas suminkštės, pana-

b šiai kaip suminkštėja ugnyje geležis ir iš kietos ir nenaudingos virsta naudinga; bet jeigu jis ir toliau nepaliaus žavėtis ta muzika, tai jo drąsa pradės tirpti

ir tekėti, kol pagaliau jis ją visai išmes iš savo sie­los, tarsi išpjautu kokią sausgyslę, ir pasidarys „ne­tikęs karys"53.

- Tikrai taip bus, - pritarė jis. - Jei žmogus bus iš prigimties švelnus, tai muzi­

ka jį greitai padarys ištižusį, o jei niršus, tai pada­rys jį silpną ir nervingą, jautrų, dėl menkniekių grei­tai užsidegantį ir greitai vėl nurimstantį. Toks žmo­gus iš drąsaus pasidarys šiurkštus, piktas, irzlus, c

- Tikra tiesa, - tarė jis. - Na, o jei žmogus stropiai mankštins savo kūną

ir gerai valgys, bet nė kiek nesidomės nei mūzų me­nu, nei filosofija, tai iš pradžių jis, jausdamas savo kūno jėgą ir drąsą, pasikels į puikybę ir pasidarys narsesnis negu iš tikrųjų yra.

- Tikrai. - O jeigu jis niekuo kitu neužsiims ir nebendraus

su mūzomis? Jegui jo sieloje ir glūdėjo šioks toks mokslo pamėgimas, tai neragaudamas jokio pažini- d mo, jokio tyrinėjimo, nedalyvaudamas jokiuose svars­tymuose ir jokioje kitoje mūzų meno srityje, tą mokslo pamėgimą jis susilpnins, padarys kurčią ir aklą, nes neapvalydamas savo pojūčių nuo šiurkštumo jis ne­galės jo nei pažadinti, nei išlaikyti.

- Taip ir bus. - Toks žmogus, mano nuomone, pradeda nekęsti

mokslo, jis gyvena be mūzųj norėdamas įtikinti, jis nesinaudoja proto įrodymais, bet tarsi žvėris siekia savo tikslų smurtu ir šiurkščiu elgesiu; jis gyvena e kaip nemokša, šiurkščiai, be harmonijos ir grožio supratimo.

- Iš tikro taip būna, - tarė Glaukonas. - Aš galėčiau sakyti, kad tiems dviem dalykams -

narsumui ir filosofijai - koks nors dievas davė du menus - mūzų meną ir gimnastiką; juos skyrė ne

kūnui ir sielai (nebent tik kaip pašalinį priedą), bet 412 abiem šioms ypatybėms - narsumui ir filosofiniam

pradui, - kad reikiamai įtempiamos ir atleidžiamos jos sudarytų deramą harmoniją.

- Atrodo, kad taip, - tarė jis. - Taigi tą, kuris geriausiai suderina gimnastiką

su mūzų menu ir tą derinį geriausiai pateikia sielai, visai pagrįstai galėtume laikyti tobuliausiu mūzų meno meistru ir gabiausiu harmonijos kūrėju - daug geresniu už tą, kuris moka derinti stygas.

- Teisingai sakai, Sokratai. - Argi, Glaukonai, mūsų valstybei nereikės šito­

kio valdovo, jei norime išsaugoti valstybinę santvar­ką?

b - Net labai reikės. - Tai tokie yra mūsų mokymo ir auklėjimo pa­

vyzdžiai. Ar reikia dar išvardyti šokius, medžiokles su šunimis ir be jų, gimnastikos varžybas ir arklių lenktynes? Juk maždaug aišku, kad visi šitie daly­kai turi būti suderinti su mūsų pavyzdžiais, ir ne­sunku nustatyti, kaip juos reikia derinti.

- Be abejo, nesunku, - tarė jis. - Sutarta, - pasakiau. - Kas mums dar lieka

apsvarstyti? Ar ne tai, kurie piliečiai valdys, o kurie paklus?

c - Be abejo. - Aišku, kad turi valdyti senesnieji, o jaunesnieji

paklusti. - Aišku. - Ir valdys geriausieji iš jų. - Ir tai aišku. - Argi geriausieji žemdirbiai nėra labiausiai tin­

kami žemei dirbti? - Na taip.

- Kadangi valdantieji turės būti geriausi iš sar­gybinių, tai argi jie nebus tinkamiausi valstybei ginti?

- Bus tinkamiausi. - Argi jie neturės būti tam tikslui protingiausi,

pajėgiausi ir labiausiai besirūpiną valstybe? - Tikrai taip. - Labiausiai rūpinamasi tuo, kas mylima. d - Būtinai. - O labiausiai žmogus myli tą, kieno nauda, jo

manymu, sutampa su jo paties nauda, ir kai tam, ką myli, gerai einasi, jis mano, kad ir jam pačiam gerai eisis, o jeigu ne - priešingai.

- Taip yra, - tarė jis. - Taigi iš visų sargybinių mes atrinksime tokius

žmones, kurie, kaip atrodys gerai ištyrus, visą gyve­nimą su užsidegimu darys tai, ką jie manys esant e naudinga valstybei, o to, kas jai nenaudinga, jokiu būdu nesutiks daryti.

- Tokie žmonės kaip tik bus tinkami valdyti, -tarė jis.

- Todėl, man rodos, juos reikia stebėti visais jų gyvenimo tarpsniais - ar jie laikosi šito dėsnio, ar kokie nors kerai arba prievarta nepriverčia jų atsi­sakyti minties ir užmiršti, kad reikia daryti tai, kas valstybei yra naudingiausia.

- O ką tu vadini atsisakymu? - Aš tau tuoj pasakysiu, - tariau. - Man atrodo,

kad nuomonės palieka žmogaus dvasią arba jo suti­kimu, arba prieš jo norą: jo sutikimu, kai žmogus 413 apsigalvojęs atmeta klaidingą nuomonę, o prieš jo norą - kai jis atsisako kurios nors teisingos nuo­monės.

- Dėl tos nuomonės, kuri mus palieka mūsų su­tikimu, tai šitai aš suprantu, - tarė jis, - bet kaip

mes atsisakome nuomonės prieš savo norą, dar rei­kia paaiškinti.

- Ką gi, - pasakiau. - Juk turbūt ir tu manai, kaip ir aš, kad nuo gerų dalykų žmonės atsisako ne savo noru, o nuo blogų - savo noru? Argi nėra bloga apsigauti tiesos atžvilgiu, o gera - laikytis tiesos? Ar tau neatrodo, kad turėti teisingą nuomonę apie tikrovę ir yra laikytis tiesos?

- Teisingai sakai, - tarė Glaukonas. - Ir man atrodo, kad žmonės nenoromis atsisako teisingos nuo­monės.

b — Man atrodo, tai atsitinka, kai žmones apvagia, pakeri arba priverčia atsisakyti.

- Aš vis dar nesuprantu, - tarė jis. - Matyt, - tariau, - aš kalbu kaip tragedijoje.

Apvogtais aš vadinu tuos, kurie leidžiasi perkalba­mi arba yra užmaršūs: vienu atveju nejučiomis nuo­monę iš jų pavagia laikas, o kitu atveju- žodiniai įrodymai. Ar dabar supranti?

- Suprantu, - atsakė Glaukonas. - Priverstais atsisakyti, aš vadinu tuos, kuriuos

skausmas ar sielvartas priverčia pakeisti savo nuo­monę.

- Ir šitai suprantu, - tarė jis. - Teisingai sakai, c - O pakerėtais, manau, ir tu pats pavadinsi tuos,

kurie pakeičia nuomonę arba malonumų sužavėti, arba iš baimės.

- Atrodo, kad sužavi visa tai, kas apgaulinga. - Taigi, kaip jau sakiau, reikia ieškoti tarp sar­

gybinių tokių, kurie geriausiai laikosi jiems nusta­tytos taisyklės, jog reikia daryti tai, kas, jų nuomo­ne, valstybei yra naudingiausia. Reikia juos stebėti jau iš pat mažens ir duoti jiems tokius darbus, ku­riuos dirbdami jie turėtų daugiausiai progų užmiršti

d tą taisyklę arba suklysti, ir tuos, kurie atsimins ir

nesileis apgaunami, atrinkti, o kurie duosis apgau­nami, pašalinti. Ar ne taip?

- Taip. - Taip pat jiems reikia skirti sunkių darbų, skaus­

mu ir kovų, kur bus galima geriausiai juos stebėti. - Teisingai. - Reikia jiems surengti ir trečios rūšies išmėgini­

mą - išmėginimą kerais ir tada juos stebėti. Pana­šiai kaip kumeliukus veda ten, kur daug triukšmo ir riksmo, ir žiūri, ar jie greitai išsigąsta, taip ir mūsų jaunus karius reikia nugabenti į kokią nors gąsdi­nančią aplinką, o paskui perkelti į malonumų vietas ir ištirti juos geriau negu auksą ugnimi: ar jie yra e atsparūs kerams, ar visada padoriai elgiasi, ar jie gerai sergi ir patys save, ir mūzų meną, kurio išmo­ko, ar visur pasirodo esą tvarkingi ir harmoningi, žodžiu, ar jie yra tokie, kad būtų naudingiausi ir patys sau, ir valstybei. Tą, kuris po visų šių vaikys­tės, jaunystės ir brandaus amžiaus išmėginimų liks švarus, nesugadintas, reikia padaryti valstybės vai- 4. dovu ir sargybiniu, reikšti jam pagarbą gyvam ir mirusiam, pastatyti jam gražiausią antkapį ir gar­bingiausius paminklus. O tą, kuris ne toks, reikia atmesti. Štai kaip, Glaukonai, man atrodo, reikia pasirinkti valdovus ir sargybinius - tiesa, šitai nu­sakyta tik bendrais bruožais, nesileidžiant į smul­kmenas.

- Ir man taip atrodo, - tarė jis. - Ar nebūtų tikslinga kaip tik šituos žmones va- b

dinti pačiais tikriausiais valstybės sargybiniais, nes Jie saugos valstybę ir nuo išorės priešų, ir nuo vidi­nių draugų, kad aniems nekiltų noras daryti bloga, o šie - negalėtų, ir jaunuolius, kuriuos vadinome sargybiniais, verčiau vadinti padėjėjais ir valdovų valios vykdytojais?

- Taip ir man atrodo, - tarė jis. - Mes kalbėjome, - tariau, - kad būna ir reika­

lingas melas. Kokiu būdu mes galėtume įtikinti to-c kiu melu pačius valdovus, o jei tai neįmanoma, tai

bent kitus piliečius? - Kokiu melu? - paklausė jis. - Nieko čia naujo, - tariau. - Tai finikiečiu isto­

rija54, kuri, kaip sako poetai, o žmonės jais tiki, jau daug kur atsitiko, bet mūsu laikais šito nebuvo ir vargu ar galėtų būti, todėl būtų sunku įtikinti, kad ji tikra.

- Atrodo, kad tu delsi ir nenori papasakoti, - tarė jis.

- Kai papasakosiu, - tariau, - suprasi, jog ne be reikalo delsiu.

- Na, pasakok, nebijok! d - Gerai, - tariau, - pasakosiu, tik nežinau, kaip

čia išdrįsti ir kokiais žodžiais pasakoti. Pirmiausia pamėginsiu įtikinti pačius valdovus ir karius, o pas­kui ir kitus piliečius, kad visas auklėjimas ir lavini­mas, kurį jie gavo iš mūzų ir kurį tarėsi patyrę ir išgyvenę, tebuvo tik sapnas, o iš tikrųjų tuo metu jie buvo po žeme formuojami - ir jie patys, ir jų ginklai,

e ir visa jų apranga. Kai jie buvo visiškai suformuoti, žemė, jų motina, išleido juos į paviršių. Todėl dabar į šalį, kurioje gyvena, jie privalo žiūrėti kaip į mo­tiną ir auklę, rūpintis ja ir ginti ją, jei kas užpuls, o kitus piliečius laikyti broliais, nes ir jie gimė iš žemės.

- Ne be reikalo tu ilgai gėdijaisi pasakoti tokį melą, - pasakė jis.

- Tai visai suprantama, - tariau. - Bet vis dėlto 415 paklausyk ir mito pabaigos. Nors jūs, valstybės pi­

liečiai, visi esate broliai - sakysiu jiems, tęsdamas mitą, - bet dievas formuodamas tuos iš jūsų, kurie

bus tinkami valdyti, įmaišė aukso, todėl jie yra ver­tingiausi; formuodamas padėjėjus, jis įmaišė sidab­ro, o žemdirbius ir įvairius amatininkus - geležies ir vario. Kadangi jūs visi esate giminiški, tai vaikus dažniausiai gimdysite panašius į save, bet gali atsi­tikti, kad iš aukso gims sidabro vaikas, o iš sidab­ro - auksinis; panašiai gali atsitikti ir su vaikais iš b kitų metalų. Valdovams dievas pirmiausiai ir labiau­siai įsako būti šauniais sargybiniais ir niekuo taip labai nesirūpinti, kaip savo vaikais, ir ypač žiūrėti, kokio metalo yra įmaišyta į jų sielą: jeigu jų vaikas turės geležies ar vario priemaišų, jokiu būdu jo ne­sigailėti, o prideramai atsižvelgti į jo prigimtį ir pa­daryti iš jo amatininką arba žemdirbį; o jeigu pas- c tarųjų vaikas gims su aukso arba sidabro priemai­ša, tai reikia pagarbiai perkelti jį į sargybinius arba padėjėjus. Mat buvo išpranašauta, kad valstybė pra­žus tada, kai ją saugos geležinis arba varinis sargy­binis. Sakyk, kaip būtų galima įtikinti žmones šito­kiu mitu?

- Dabartiniu žmonių tuo neįtikinsi, - atsakė Glau- d konas, - bet bus galima įtikinti jų vaikus, ainius arba vėlesnes kartas.

- Vis dėlto, - tariau, - ir tai labai padėtų paska­tinti juos labiau rūpintis ir valstybe, ir vieni kitais; aš kaip tik taip suprantu tavo žodžius. Tegul mūsų mitas keliauja taip, kaip jį neš gandas. O mes ap­ginkluokime tuos iš žemės gimusius žmones ir ves­kime juos į priekį valdovams prižiūrint. Tegul jie atėję pasirenka mieste geriausią vietą karo stovyk­lai, iš kur būtų patogiausia ir piliečius laikyti savo valdžioje, jei kas nenorėtų paklusti įstatymams, ir e atremti išorės priešą, jei šis pultų lyg vilkas kaime­nę, įkūrę stovyklą ir paaukoję dievams, kuriems rei­kia aukoti, tegul jie įsirengia būstus. Ar ne taip?

- Taip, - pritarė jis. - Tokius būstus, kurie žiemą saugotų nuo šalčio,

o vasarą - nuo karščio. - Be abejo. Man rodos, tu kalbi apie namus. - Taip, - tariau, - bet apie karių namus, o ne

pirklių. 16 - O kuo jie vieni nuo kitų skiriasi?

- Pamėginsiu tau paaiškinti, - tariau. - Baisiau­sias ir šlykščiausias dalykas piemenims - užsiau­ginti tokius šunis kaimenėms saugoti, kurie dėl ne­susivaldymo arba iš bado, arba dėl kokio blogo įpro­čio patys pradėtų avims bloga daryti ir iš šunų virs­tų vilkais.

- Tai tikrai būtų baisu, - pritarė Glaukonas. b - Todėl visokiais būdais reikia saugotis, kad mū­

sų sargybiniai nepradėtų panašiai elgtis su pilie­čiais, kai jie bus stipresni už juos, ir kad, užuot buvę draugiškais sargybiniais, nepasidarytų panašūs į žiaurius viešpačius.

- Reikia saugotis, - pritarė jis. - Geriausiai nuo šitokių dalykų apsisaugosime,

jei juos deramai išauklėsime. - Bet juk juos deramai ir išauklėjome. - Dėl šito, mielas Glaukonai, neverta ginčytis, —

atsakiau. - Bet verta pabrėžti, kaip jau ką tik sa-c kiau, kad jiems reikalingas tikras auklėjimas, ne­

svarbu, koks jis būtų, jei norime, kad jie būtų švel­nūs ir vieni kitiems, ir tiems, kuriuos saugo.

- Teisingai. - Sveikas protas sako, jog, be šito auklėjimo, juos

dar reikia aprūpinti būstu ir kitokia nuosavybe taip, kad ji netrukdytų jiems visą laiką būti kuo geriau­siais sargybiniais ir neskatintų jų daryti bloga ki-

d tiems piliečiams. - Iš tikro sveikas protas taip sako.

- Žiūrėk, - tęsiau, - jei norime, kad jie būtų to­kie, ar nereikia jiems įsakyti štai kaip gyventi ir štai kokį būstą turėti: pirmiausia, nė vienas iš ju neturi būti įsigijęs jokios privačios nuosavybės, iš­skyrus būtiniausius dalykus. Paskui niekas negalės turėti nuosavu namų ir sandėlio, į kuriuos negalėtų laisvai įeiti kiekvienas, kas tik norės. Maistą, reika­lingą narsiems ir nuosaikiems karo atletams, jie gaus susitarę iš kitų piliečių kaip atlyginimą už savo tar- e nybą, - gaus tiek, kiek reikia vieneriems metams, nei daugiau, nei mažiau. Jie valgys bendrai ir gy­vens bendrai kaip karo stovykloje. Dėl aukso ir si­dabro jiems reikia pasakyti, kad jie savo sieloje visą laiką nešiojasi dievų jiems suteiktą dievišką auksą ir sidabrą, todėl jiems nėra jokio reikalo turėti dar ir žmonių aukso, ir kad būtų nedora suteršti dieviš­kąjį auksą žmonių aukso priemaišomis, nes dėl žmo­nių auksinių pinigų padaromi visokie nusikaltimai, 417 o jų sieloje glūdintis auksas yra švarus ir grynas. Iš visų piliečių tik jiems vieniems nebus leidžiama nau­doti ir paliesti aukso ir sidabro nei įeiti į namus, kuriuose bus aukso, nei puoštis juo, nei gerti iš auk­sinių ar sidabrinių taurių. Tik šitaip jie išsaugos ir save, ir valstybę. Kai tik jie įsigys žemės, nuosavus namus ir pinigų, iš sargybinių pasidarys namų val­dytojais ir žemdirbiais, iš gynėjų - kitų piliečių vieš- b pačiais ir priešais. Jie nugyvens savo gyvenimą ne­apkęsdami ir nekenčiami, kitiems spąstus spęsdami ir patys jų baimindamiesi, daug labiau bijodami vi­dinių priešų negu išorinių, būdami visai arti pražū­ties - ir jie patys, ir valstybė. Dėl visų šių priežas­čių, kaip sakiau, reikia šitokiu būdu įstatymais tvar­kyti sargybinių būstų ir nuosavybės reikalus. Ar ne taip?

- Taip, - atsakė Glaukonas.

KETVIRTA KNYGA

419 Čia į pokalbį įsikišo Adeimantas tardamas: - O kaip pasiteisinsi, Sokratai, jei kas nors pasa­

kys, kad tu šituos žmones nori padaryti nelabai lai­mingus - ir dėl jų pačių kaltės? Juk iš tikrųjų vals­tybė yra jų rankose, bet jie iš tos valstybės neturės jokios naudos, tuo tarpu kiti žmonės įsigyja žemės, pasistato didelius ir gražius namus, puikiai juos įsi­rengia ir apstato baldais, savo vardu aukoja die­vams aukas, vaišina svečius ir, kaip tu sakei, įsigyja aukso ir sidabro, ir apskritai visa tai, ką paprastai turi laimingi žmonės. Žodžiu, galima sakyti, kad jie, tarsi pagalbiniai samdiniai, valstybėje nieko kito ne-

420 veiks, o tik eis sargybą. - Taip, - atsakiau, - jie dirbs tik už pavalgymą -

be maisto, negaus jokio kito atlyginimo, kaip gauna kiti žmonės, tad jie negalės savo noru išvykti į kitus kraštus, neturės iš ko sumokėti heteroms ir šiaip išlaidauti, kaip daro tie, kurie garsėja kaip laimingi žmonės. Taigi tu, kaltindamas mane, praleidai šiuos ir daug kitų dalykų.

- Tai pridėk ir šiuos kaltinimus, - tarė jis. b - Dabar tu klausi, kaip pasiteisinsiu?

- Taip, klausiu.

— Aš manau, kad eidami tuo pačiu keliu surasi­me, ką atsakyti. Pasakysime, kad nebus nieko nuo­stabaus, jei šitie vyrai šitaip gyvendami bus labai laimingi. Juk mes kuriame valstybę ne tam, kad kuris nors vienas gyventoju sluoksnis būtu išskirti­nai laimingas, bet kad visa valstybė ištisai būtų lai­minga, nes manėme, kad tokioje valstybėje geriau­siai surasime teisingumą, o blogiausiai tvarkomoje valstybėje - neteisingumą ir taip galėsime išspręsti c mūsų svarstomą klausimą. Dabar mes kuriame, mū­sų nuomone, laimingą valstybę numatydami, kad bus laimingi ne tik kai kurie piliečiai, bet ištisa vals­tybė. Paskui pažvelgsime į priešingą valstybę. Jei mes pieštume statulą ir kas nors priėjęs imtų prie­kaištauti, kad mes gražiausioms kūno dalims nesu­teikiame gražiausių spalvų, nes, pavyzdžiui, akis, kurios yra gražiausias dalykas, nudažome ne pur­puro spalva, bet juodai, atrodo, kad mes visai teisin­gai pasiteisintume šitaip atsakydami: „Keistuoli, ne- d manyk, jog mes turėtume taip gražiai išpiešti akis, kad jos pasidarytų visai nepanašios į akis; lygiai taip pat ir kitas kūno dalis. Verčiau pažiūrėk, ar mes, kiekvienai kūno daliai suteikdami jai pritin­kančią spalvą, nepadarome viso kūno tobulo." Pana­šiai ir čia: nereikalauk, jog mes suteiktume savo sargybiniams tokią laimę, kad jie iš tos laimės pa­virstų kuo kitu, tik ne sargybiniais. Mes galėtume ir e žemdirbius apvilkti puikiais drabužiais, apkarstyti auksu ir paliepti dirbti žemę tik savo malonumui; galėtume ir puodžius suguldyti į guolius ir leisti jiems prie židinio gerti vyną ir puotauti, pasidėti šalia sa­vęs puodžiaus ratą ir žiesti puodus tik tada, kai užeis noras. Panašiai ir visus kitus galėtume pada­ryti laimingus, kad ne visa valstybė ištisai būtų lai­minga. Bet mūsų šitaip nemokyk, nes jeigu tavęs

421 paklausytume, žemdirbys jau nebebūtų žemdirbiu, puodžius - puodžiumi ir kiti nebebūtų tuo, kuo jie yra, - o juk iš to susideda valstybė. Bet dėl kitų dar būtų ne tokia didelė bėda. Jei, pavyzdžiui, batsiu­viai pasidarytų blogi, pagestų ir apsimestų esą bat­siuviai, nors tokie nebūtų, valstybei nebūtų jokios bėdos. Bet jeigu įstatymų ir valstybės sargybiniai nebus tokie, o tik atrodys tokie esą, tai jie, žiūrėk, pražudys visą valstybe, nes tik nuo jų priklauso ge­ra valstybės santvarka ir laimė. Jei mes sargybinius

b padarysime tikrais sargybiniais, tai jie valstybei nie­ko blogo nedarys. O tas, kuris kalba apie kažkokius žemdirbius, tarsi jie būtų ne valstybės nariai, o tik laimingi puotautojai visaliaudinių švenčių metu, tas, matyt, turi galvoje ne valstybę, o kažką kita. Taigi reikia žiūrėti, ar mes formuojame sargybinius rū­pindamiesi tik tuo, kad jie turėtų kuo daugiau lai­mės, ar mums rūpi visos valstybės laimė ir tuos padėjėjus bei sargybinius turime priversti arba ge-

c ruoju įtikinti būti geriausiais savo amato meistrais; panašiai turime priversti elgtis ir visus kitus pilie­čius, ir kai valstybė klestės ir bus puikiai tvarkoma, tada kiekvienam luomui teks tiek laimės valstybėje, kiek jam skyrė prigimtis.

- Man atrodo, tu gerai kalbi, - pasakė jis. - O dabar žiūrėk, - tariau, - ar irgi atrodys, jog

gerai kalbu: kalbėsiu apie visai panašius dalykus. - Kokie tie dalykai?

d - Ar kitus amatininkus tie dalykai taip pat paga­dina, ir jie pasidaro blogi?

- Kokie tie dalykai? - Turtas ir neturtas. - Kokiu būdu pagadina? - Štai kokiu. Ar tau atrodo, kad praturtėjęs puo­

džius vis dar norės rūpintis savo amatu?

- Jokiu būdu, - atsakė jis. - Ar jis nesidarys vis tingesnis ir nerūpestin-

gesnis? - Tikrai. - Taigi jis taps blogesniu puodžiumi. - Tikrai blogesniu. - O jeigu dėl neturto jis neįstengs įsigyti įrankių

ir kitų amatui reikalingų dalykų, tai ar jo gaminiai nebus blogesni? Ar jis ne blogiau išmokys amato e savo sūnus ir kitus?

- Taip ir bus. - Taigi ir dėl neturto, ir dėl turto tampa blogesni

ir patys amatininkai, ir jų gaminiai. - Atrodo, kad taip. - Taigi suradome sargybiniams dar vieną užda­

vinį - visokiais būdais žiūrėti, kad tie dalykai nepa­stebimai neprasiskverbtų į valstybę.

- Kokie dalykai? - Turtas ir neturtas, - tariau; - vienas iš jų gim- 422

do ištižimą, tinginystę ir naujovių troškimą, o kitas, be naujovių troškimo, dar ir niekšiškumą ir pamėgi­mą daryti bloga.

- Visai teisingai, - sutiko jis. - Bet, Sokratai, pagalvok, kaip mūsų valstybė galės kariauti, jei ne­turės pinigų, ypač jei teks susiremti su galinga ir turtinga valstybe?

- Aišku, - atsakiau, - kad prieš vieną tokią vals­tybę bus sunkiau kariauti, o prieš dvi - lengviau, b

- Ką tu sakai? - Pirmiausia, - tariau, - jeigu reikės kariauti, tai

mūsų vyrai, būdami karo atletai, kausis su turtin­gais žmonėmis.

- Žinoma. - Tai ką, Adeimantai? - tariau. - Ar tau neatro­

do, kad vienas kumštininkas, būdamas gerai išsi-

mankštinęs, lengvai galės kovoti su dviem nekumš-tininkais, turtingais ir nutukusiais?

- Iš karto su abiem gal būtų sunkoka, - atsakė jis.

- O jeigu jam bus leista truputį pabėgėti atgal, o paskui atsisukus smogti tam, kuris bus arčiausiai

c jo? Jeigu jis taip padarys daug kartų saulei kepi­nant? Ar toks būdamas jis neįveiks net ir daugiau negu du tokius priešininkus?

- Tikriausiai čia nebūtų nieko nuostabaus, - ta­rė jis.

- Negi tu manai, kad turtingieji yra vikresni ir labiau prityrę kumščiuotis negu kariauti?

- Nemanau, - atsakė jis. - Taigi atrodo, kad mūsų atletai lengvai galės

kautis su dukart ir triskart gausesniu priešu. - Sutinku su tavim, - tarė jis. - Man atrodo, kad

tu teisingai kalbi. d - Na, o jeigu, nusiuntę pasiuntinius į kitą vals­

tybę, pasakytume teisybę: „Mes neturime nei aukso, nei sidabro, nes mums tai uždrausta, bet jums juk neuždrausta. Todėl jei kartu su mumis kariausite, galėsite pasiimti visas priešų gėrybes", - ar tu ma­nai, kad šitai išgirdę jie verčiau pasirinks kovoti su liesais ir tvirtais šunimis, negu kartu su šunimis kovoti prieš riebias ir minkštakūnes avis?

- Nemanau, kad šitaip pasirinktų. Bet jeigu į e vieną valstybę suplauktų kitų turtai, tai kažin ar

nebūtų pavojaus neturtingai valstybei? - Tu esi laimingas, - tariau, - jei manai, jog

galima ir kitas valstybes vadinti valstybėmis, o ne tik tą, kurią mes kuriame.

- Kodėl? - Kitas valstybes, - tariau, - reikia vadinti ilges­

niu vardu, nes kiekvienoje iš jų yra daug valstybių,

kaip tame vaikų žaidime1. Kad ir kokia būtų valsty­bė, joje yra dvi viena kitai priešiškos valstybės: vie­na vargšų, kita - turtingųjų, o kiekvienoje iš šių 423 dviejų - vėl daug valstybių. Jei į tas valstybes žiū­rėsi kaip į vieną valstybę,- pralaimėsi, o jei žiūrėsi į jas kaip į daug valstybių ir vieniems atiduosi kitų turtus, galybę ir net juos pačius, visada turėsi daug sąjungininkų, o priešų - mažai! Ir mūsų valstybė, kol ji bus gerai tvarkoma - taip, kaip mes nustatė­me, - bus labai didelė; sakau, ne savo garbe, o iš tikrųjų labai didelė, net jeigu ji turėtų tik tūkstantį b kovotojų. Vargu ar tarp graikų ar barbarų tu rasi tokią didelę valstybę, nors ten yra daug valstybių, kurios atrodo keleriopai didesnės už mūsiškę. Ar ne taip?

- Prisiekiu Dzeusu, taip, - atsakė jis. - Tai ir būtų, - tariau, - geriausia riba, iki ku­

rios mūsų valdantieji turėtų plėsti mūsų valstybę ir pagal kurią turėtų nustatyti jos teritorijos dydį. Už tų ribų esančiomis sritimis reikėtų visai nesidomėti.

- Kokia ta riba? - paklausė jis. - Mano manymu, - tariau, - štai kokia: kol vals­

tybė augdama išliks vieninga, tol galima leisti jai augti, bet toliau - ne.

- Puiku. c - Todėl mes sargybiniams skirsime ir kitą parei­

gą - visokiais būdais žiūrėti, kad valstybė nebūtų nei per daug maža, nei per daug didelė, o išliktų pakankamo didumo ir vieninga.

- Mes jiems skiriame nesunkią pareigą! - Skirsime jiems, - tariau, - ir kitą, dar lengves­

nę pareigą, apie kurią jau kalbėjome, - būtent jeigu iš sargybinių gims koks nevykęs vaikas, perkelti jį į kitus gyventojų luomus, o jei iš kitų luomų gims d tinkamas - perkelti jį į sargybinius. Šituo mes no-

rime pasakyti, jog ir kitiems piliečiams reikia pa­skirti tokius darbus, kuriems jie iš prigimties yra tinkami, kiekvienam duoti tik vieną darbą, kad dirb­damas tik tą vieną darbą jis būtų vienas, o ne pa­sidalytų į kelis, ir kad visa valstybė būtų viena, o ne susiskaidžiusi į daug valstybių.

- Si pareiga yra menkesnė už aną, - pasakė jis. - Visos šios pareigos, mielas Adeimantai, - ta­

riau, - nėra gausios ir sunkios, net jei kam taip ir atrodytų, - tai tik menkniekiai sargybiniams, jeigu

e jie vykdys tik vieną didelę pareigą, tikriau sakant, ne didelę, o pakankamą.

- Kas tai? - Auklėjimas ir lavinimas, - atsakiau. - Jeigu

gerai auklėjami jie taps nuosaikiais vyrais, tai leng­vai susigaudys ir šituose, ir kituose dalykuose, ku­riuos čia praleidome, tokiuose kaip, pavyzdžiui, žmo­nos susiradimas, vedybos ir vaikų gimdymas, - bū-

424 tent kad, pagal priežodį, draugų viskas turi būti bendra.

- Tai būtų labai teisinga. - Iš tikrųjų, - tariau, - jeigu valstybė gerai pra­

dės, tai augdama ji plėtosis tarsi ratas. Juk auklė­jimas ir lavinimas, jei tik išliks aukšto lygio, paža­dins žmoguje gerus įgimtų gabumų daigus, o kas jau anksčiau turėjo gerus įgimtus gabumus, tų tie gabumai dėl tokio auklėjimo pasidarys dar geres­ni—ir apskritai, ir ypač jų perdavimo palikuonims

b prasme; tai būdinga ir kitoms gyvoms būtybėms. - Taip atrodo, - pasakė jis. - Todėl, trumpai sakant, valstybės sargybiniai

ypač turi rūpintis, kad nejučiomis nebūtų sugadin­tas auklėjimas, ir labiau už viską žiūrėti, kad į gim­nastiką ir mūzų meną nebūtų įvesta visokių naujo­vių, pažeidžiančių nustatytąsias taisykles. Jie turi

ač saugoti nustatytą tvarką ir baimintis, kad jei­gu kas sako, jog

Klausosi žmonės mieliau ir esti labai sužavėti, Kai tik išgirsta dar naują, lig šiol negirdėtą jiems dainą2,

nepamanytu, jog poetas kalba ne apie naujas dai- c nas, o apie naują dainavimo būdą, ir neimtu jo girti. Nedera šito nei girti, nei šitaip aiškinti. Reikia vengti įvesti naują muziką, nes tai kelia pavojų viskam: kaip sako Damonas, negalima pakeisti muzikos ne-pakeičiant visų valstybės pagrindų, ir aš tuo tikiu.

- Ir mane priskirk prie tų, kurie tuo tiki, - tarė Adeimantas.

- Kaip atrodo, - tariau, - sargybiniai turės įsi- d rengti sargybos postą šičia - mūzų mene.

- Kaip tik čia lengvai ir nepastebimai įsiskverbia įstatymų nepaisymas.

- Taip, - tariau, - įsiskverbia tarsi žaisdamas ir nieko blogo nedarydamas.

- įstatymų nepaisymas veikia pamažu, iš lėto įsi­skverbia į žmogaus įpročius ir būdą, paskui sustip­rėja ir iš čia pereina į įvairius žmonių sandorius, o iš sandorių kuo begėdiškiausiai persikelia į įstaty­mus ir valstybės santvarką ir galų gale viską apver- e čia aukštyn kojomis - ir privačiame, ir visuomenės gyvenime.

- Gerai, - tariau. - Ar tu manai, kad iš tikro taip yra?

- Man taip atrodo. - Todėl, kaip jau iš pradžių sakėme, mūsų vaikų

žaidimus reikia iš pat pradžių kaip galima labiau suderinti su įstatymais, nes jeigu žaidimai netvar­kingi ir patys vaikai nesilaiko taisyklių, iš jų nega­lės išaugti dori ir pareigingi vyrai. 425

- Aiškus dalykas. - Taigi kai vaikai iš pat pradžių žaisdami pripras

prie tvarkos ir mūzų menas įskiepys jiems įstatymų pamėgimą, tas pamėgimas juos, priešingai negu ne­tvarkingus vaikus, lydės visur ir nuolat stiprės, ir atstatys net tai, kas iš senosios tvarkos buvo ap­leista.

- Teisybę sakai, - sutiko jis. - Tokie žmonės, - tariau, - atras ir tas taisykles,

kurios atrodo menkos ir nesvarbios - jų pirmtakai buvo jas panaikinę.

- Kokias taisykles? - Štai kokias: senelių akivaizdoje jauniems tylėti,

nes to reikalauja padorumas, užleisti seneliams vie­tą, atsistoti jiems įėjus, gerbti tėvus, kirptis plau­kus, tvarkingai rengtis, apsiauti kojas ir apskritai rūpintis tvarkinga išore ir kitais panašiais dalykais.

- Teisingai. - Būtų naivu dėl tokių dalykų leisti įstatymus,

nes šitai niekur nedaroma. O jeigu ir išleistume, vis tiek jų nesilaikytų, net jeigu jie būtų ne tik žodžiu, bet ir raštu išdėstyti.

- Kodėl gi? - Atrodo, Adeimantai, - tariau, - kad kokią kryptį

nustato auklėjimas, tokia žmogus eina ir toliau. Ar nežinai, kad panašus traukia prie savęs panašų?

- Be abejo. - Aš manau, galėtume sakyti, kad nuo auklėjimo

galų gale priklauso rezultatas - savo tobulumą ir jėgą įgyja ir geras, ir blogas žmogus.

- Aišku, kad taip, - pasakė jis. - Todėl aš, - tariau, - nesiėmiau dėl tokių daly­

kų leisti įstatymų. - Suprantama.

- Vardan dievų, - tariau, - ką pasakysi apie tur­gaus reikalus - apie turguje sudarinėjamus sando­rius, o jei nori -r sutartis su amatininkais, įžeidimus, užgavimus, bylų iškėlimą, teisėjų parinkimą ir, kur d reikia, muitų ėmimą, turgaus mokestį, uosto mokes­tį, turgaus aikštės tvarkymą, uostų tvarkymą ir kitus panašius dalykus? Ar dėl jų taip pat leisime įstatymus?

- Neverta įsakinėti šauniems vyrams, - tarė jis. -Daugumą taisyklių jie ir patys lengvai supras. e

- Taip, drauge, - tariau, - jei tik dievas jiems duos išsaugoti tuos įstatymus, kuriuos anksčiau iš­dėstėme.

- O jei ne, - pasakė jis, - jie visą gyvenimą leis ir taisys taisykles manydami, kad šitaip suras ge­riausias.

- Tu sakai, kad jie gyvens kaip tie ligoniai, kurie dėl nesusivaldymo nenori atsisakyti blogų gyvenimo įpročių.

- Iš tikro taip bus. - Iš tikrųjų jie gyvens juokingai: gydydamiesi jie 426

nieko nelaimės, tik dar labiau sukomplikuos ir pa­blogins savo ligas, bet vis tikėsis išgysią, jei kas patars kokį vaistą.

- Iš tikro taip yra su tokiais ligoniais, - pasakė jis.

- Ar ne juokinga ir tai, - tariau, - kad jie di­džiausiu savo priešu laiko tą, kuris atvirai sako tie-s 3 - jog jeigu jie nesiliaus girtuokliavę, persivalgę, b paleistuvavę ir tinginiavę, tai niekas jiems nepadės - nei vaistai, nei prideginimai, nei išpjovimai, nei užkerėjimai, nei amuletai, nei kiti panašūs dalykai.

- Nelabai juokinga, - pasakė jis. - Koks čia juo­kas, kai ant tavęs pyksta už gerą patarimą!

- Atrodo, - tariau, - kad tu tokių žmonių negini.

- Prisiekiu Dzeusu, ne, - atsakė jis. - O jeigu visa valstybė šitaip elgtųsi - apie tai ką

tik kalbėjome, - taip pat nepagirtum. Ar tau neat­rodo, kad panašiai elgiasi tos valstybės, kurios yra

c blogai tvarkomos? Jos uždraudžia savo piliečiams keisti visą valstybės santvarką ir tuos, kurie bando tai daryti, baudžia mirtimi. O tas, kuris pataikauja šitaip blogai besitvarkantiems piliečiams, visaip stengiasi jiems įtikti, iš anksto įspėja jų norus ir stropiai stengiasi juos patenkinti, yra laikomas geru piliečiu, dideliu valstybės vyru, jam reiškiama viso­keriopa pagarba.

- Man atrodo, - tarė jis, - jos taip ir elgiasi. Aš jų negiriu.

d - Ar tu nesigėri tų žmonių, kurie stengiasi patai­kauti šitokioms valstybėms, narsumu ir paslaugu­mu?

- Taip, - tarė jis, - aš gėriuosi jais, bet išskyrus tuos, kurie apsigauna, nes tokie žmonės tariasi iš tikrųjų esą dideli valstybės vyrai dėl to, kad minia juos giria.

- Ką tu sakai? - paklausiau. - Ar tu neatleidi tokiems žmonėms? Ar tu manai, kad žmogus, kuris

e nemoka matuoti, nepatikės, kai visi kiti, taip pat nemokantys matuoti, sakys, kad jis yra keturių uo­lekčių aukščio?

- Tikrai negalės nepatikėti. - Todėl nepyk ant jų. Tai patys juokingiausi žmo­

nės: jie leidžia įstatymus, apie kuriuos čia kalbėjo­me, juos taiso, vėl leidžia ir vis mano, kad įstengs padaryti galą visokiems sutarčių laužymams ir ki­tiems panašiems dalykams, kuriuos čia minėjome, ir nesupranta, kad jie tarsi pjauna hidrai galvą3.

427 — Iš tikrųjų jie taip elgiasi, - tarė jis.

- O aš manyčiau, - tariau, kad bet kokioje vals­tybėje - tiek blogai, tiek gerai sutvarkytoje - tikras įstatymu leidėjas neturėtu kvaršinti sau galvos dėl tokių ir panašių įstatymų, nes pirmuoju atveju jie būtų nenaudingi ir nieko naujo neduotų, o antruoju atveju vienus iš jų bet kas galėtų nustatyti, o kiti savaime atsirastų iš ankstesnės praktikos.

- Kas mums dar liko aptarti iš įstatymų leidy- b bos?

- Mums jau nieko neliko, - tariau, - bet Delfų Apolonui dar liko padiktuoti svarbiausius, gražiau­sius ir pirmutinius įstatymus4.

- Kokius? - paklausė jis. - Apie šventyklų statymą, aukojimus ir apskritai

apie dievų, demonų ir herojų garbinimą, apie miru­siųjų kapus ir apie tai, kaip reikia mirusiuosius gar­binti, kad jie būtų palankūs. Mat mes tokių dalykų nežinome, bet kurdami valstybę - jei būsime protin- c gi - nieko kito neklausysime ir nesikreipsime į nie­ką kitą, kaip tik į vietinį religijos aiškintoją5. Juk šitas vietinis dievas sėdi ant akmens žemės vidury­je 6 ir aiškina žmonėms tuos dalykus.

- Gerai sakai! - tarė jis. - Reikia taip ir daryti. - Aristono sūnau, - tariau, - galima sakyti, kad d

mūsų valstybė jau įkurta. Dabar paimk iš kur nors šviesą, pasišauk brolį, Polemarchą ir kitus ir pažiū­rėk, ar nepamatysime, kur slypi teisingumas ir kur -neteisingumas, kuo juodu vienas nuo kito skiriasi ir kuris iš jų reikalingas, kad būtum laimingas - ne­svarbu, ar visi dievai ir žmonės tave matys, ar ne.

- Niekus kalbi, - tarė Glaukonas. - Juk tu pats pasižadėjai šį dalyką ištirti - sakei, jog iš tavo pusės būtų nedora visomis jėgomis ir visokiais būdais ne- e pagelbėti teisingumui.

- Teisingai man priminei, - pasakiau. - Taip ir reikia daryti. Bet ir jūs turite man padėti.

- Mes taip ir darysime. - Tikiuosi, - tariau, - jog surasime tai, ko ieško­

me, štai kokiu būdu. Aš manau, kad mūsų valstybė, jei tik ji yra gerai sukurta, turi būti tobula.

- Būtinai. - Aišku, kad ji yra išmintinga, narsi, nuosaiki ir

teisinga. - Aišku. - Kurią tik iš šių dorybių surasime, nesurastos

bus tik likusios dorybės. - Suprantama.

428 - Jei, pavyzdžiui, bus keturi daiktai ir vieno iš jų ieškosime, tai arba mums reikės iš anksto žinoti, koks tas daiktas, arba žinoti kitus tris daiktus -tada rasime ir ketvirtąjį; juk aišku, kad nieko kito negalėjo likti!

- Teisingai sakai. - Ar ne panašiai reikia ieškoti ir dorybių, kurių

yra keturios? - Panašiai.

b - Man rodos, jog pirmiausia aš matau išmintį. Ji yra keistoka.

- Kodėl? - Valstybė, kurią apžvelgėme, iš tikrųjų atrodo

išmintinga, nes jos sprendimai yra protingi. Ar ne? - Teisingai. - O protingi sprendimai, aišku, remiasi žinojimu,

nes juk dėl žinojimo, o ne dėl nemokšiškumo žmonės protingai nutaria.

- Aišku. - Valstybėje yra daug įvairių žinojimo rūšių. - Suprantama.

- Argi dėl dailidės meno išmanymo valstybė ga- c lės būti vadinama išmintinga ir darančia protingus sprendimus?

- Jokiu būdu ne! - tarė jis. - Dėl šito žinojimo ji bus tik gera dailidžių meno meistrė.

- O gal dėl mokėjimo gaminti medžio dirbinius, kai meistrai, darydami protingus sprendimus, paga­mina geriausius įrankius, vadinsime valstybę išmin­tinga?

- Ne. - O gal dėl mokėjimo gaminti vario ir kitokius

panašius dirbinius? - Jokiu būdu ne! - tarė jis. - Ir dėl mokėjimo auginti javus valstybė netaps

išmintinga, o tik gera žemdirbė. - Taip man atrodo. - Tai ką? - tariau. - Ar mūsų įkurtoje valstybėje d

yra toks žinojimas, kuris būdingas tik nedaugeliui piliečių ir kuris padėtų svarstyti ir daryti sprendi­mus ne apie paskirus dalykus, o apie visą valstybę, kokiu būdu ji pati geriausiai tvarkytųsi ir kaip san­tykiautų su kitomis valstybėmis?

- Vis dėlto yra. - Koks tas žinojimas ir kam jis būdingas? - Tai sargybinių meno išmanymas; jis būdingas

valdantiesiems, kuriuos pavadinome tobulais sargy­biniais.

- O kaip dėl šito žinojimo tu pavadinsi valstybę? - Darančia protingus sprendimus ir išmintinga. - Ar tu manai, kad mūsų valstybėje kalvių bus e

daugiau negu tikrųjų sargybinių? - Kalvių bus daug daugiau, - pasakė jis. - Ar tu manai, - tariau, - kad ir palyginti su

visais kitais, kurie turi kokių nors žinių ir dėl jų yra

vienaip ar kitaip vadinami, sargybinių yra mažiau­siai?

^ Visų mažiausiai. - .Taigi dėl to mažiausio gyventojų luomo, dėl tos

mažiausios jų dalelės, kuri stovi valdžios priekyje ir vadovauja, ir dėl jai būdingo žinojimo visa pagal prigimties reikalavimus įkurta valstybė būtų vadi­nama išmintinga. Tas luomas, kaip atrodo, iš pri­gimties yra mažiausias, bet tik jis yra dalininkas to

429^žinojimo, kurį tik vieną iš visų žinojimo rūšių reikia pavadinti išmintimi.

- Labai teisingai kalbi, - tarė jis. - Štai mes jau - nežinau, kokiu būdu - suradome

vieną iš tų keturių dalykų ir nustatėme, kurioje vals­tybės dalyje jis yra.

- Man atrodo, - tarė jis, - mes galime būti tuo visiškai patenkinti.

- Patį narsumą, dėl kurio valstybė yra vadina­ma narsia, ir tą valstybės dalį, kurioje jis yra, ne­sunku surasti.

- Kaipgi? b - l ką gi kita pažiūrėjęs nustatysi, ar valstybė

narsi, ar baili, jei ne į tą jos gyventojų dalį, kuri dėl jos kovoja ir leidžiasi į karo žygius?

- Tik į šitą pažiūrėjęs, - pasakė jis. - Ar kiti piliečiai bus bailūs, - tariau, - ar nar­

sūs, nuo jų nepriklauso, ar valstybė vadinama bai­lia, ar narsia.

- Nepriklauso. - Taigi valstybė yra narsi dėl tam tikros savo

dalies - todėl, kad toje jos dalyje glūdi galia, kuri visą laiką išsaugoja nuomonę apie dalykus, kurių reikia bijoti, o tie dalykai yra tie patys ir tokie, ko-

c kius įstatymų leidėjas numatė auklėjimo plane. Ar ne šitai tu vadini narsumu?

- Nelabai supratau, ką tu sakai. Pakartok dar kartą.

- Aš teigiu, - tariau, - kad narsumas yra tam tikras išsaugojimas.

- Ko išsaugojimas? - Įstatymo auklėjimu įdiegtos nuomonės apie da­

lykus, kurių reikia bijoti, - kas tie dalykai ir kokie. Aš sakiau, kad narsumas ją išsaugoja visą laiką - ir liūdesyje, ir malonumuose, ir aistrose, ir baimėje - d ir niekad jos neatsisako. Jei nori, aš paaiškinsiu tai palyginimu.

- Labai noriu. - Tu, be abejo, žinai, - tariau, - kad dažytojai,

norėdami nudažyti vilnas purpuro spalva, pirmiau­sia iš daugybės spalvų vilnų išsirenka vienintelės -baltos - spalvos vilnas, paskui jas labai rūpestingai paruošia, kad purpuro spalva kuo geriau įsigertų, ir tada jau dažo. Šitaip nudažytos vilnos spalva jau e niekad nenublunka ir neišnyksta, net nuo plovimo -nesvarbu, ar vandeniu be muilo, ar su muilu. Jei dažo be paruošimo, žinai, kas atsitinka, vis tiek ar kitų spalvų vilnas nudažo, ar baltas.

- Žinau, kad tada vilnos išblunka ir juokingai atrodo.

- įsivaizduok, - tariau, - kad ir mes darome pa­našų darbą, kai išsirenkame karius ir auklėjame juos mūzų menu ir gimnastika. Mes nesiekiame nieko 430 kito, o tik to, kad jie iš įsitikinimo kuo geriausiai sugertų įstatymus tarsi dažus; kad dėl jų įgimto šau­naus būdo ir dėl tinkamo auklėjimo liktų neišdildo­ma nuomonė apie tai, ko reikia bijoti, ir apie kitus dalykus, kad ta jų spalva atlaikytų plovimą muilu, kad jos nenuplautų smagumai, kurie veikia stipriau už bet kokius šarmus, skausmas, aistra ir baimė, b veiksmingesni už visus muilus.Tokią galią visą lai-

ką išsaugoti tikrą ir pagrįstą nuomonę apie dalykus, kurių reikia bijoti ir kurių nereikia bijoti, aš vadinu ir laikau narsumu, jeigu tu sutinki.

- Neturiu kitokios nuomonės, - tarė jis. - Man atrodo, kad teisingos nuomonės apie tuos pačius da­lykus, kuri susidarė ne dėl auklėjimo, sakysim, gy­vulių ar vergų nuomonės, tu nelaikai patvaria ir vadini ją ne narsumu, o kaip nors kitaip.

c - Tikrą teisybę sakai, - tariau. - Taigi aš sutinku su tavuoju narsumo apibrė­

žimu. - Sutik ir su tuo, - tariau, - kad narsumas yra

pilietinė dorybė, - neapsigausi. Bet apie ją, jei su­tinki, kalbėsime vėliau ir smulkiau. Juk dabar mes aiškinamės, kas yra teisingumas, o ne narsumas. Apie narsumą, manau, jau užteks.

- Gerai sakai, - sutiko jis. d - Mums dar liko aptarti, - tariau, - du dalykus

valstybėje - nuosaikumą ir teisingumą, dėl kurio ir vyksta šis pokalbis.

- Teisingai. - Kokiu būdu mes galėtume surasti teisingumą,

kad vėliau nebereikėtų ieškoti nuosaikumo? - Nežinau, - tarė jis, - bet jeigu paskui jau ne­

ieškosime nuosaikumo, tai nenorėčiau, kad teisin­gumas pasirodytų anksčiau. Jei nori padaryti man malonumą, pirmiausia aptark nuosaikumą.

e - Noriu aptarti, - tariau, - nes nenoriu daryti tau skriaudos.

- Tai aptark, - tarė jis. - Reikia aptarti, - pasakiau. - Iš pirmo žvilgsnio

jis atrodo labiau panašus į sąskambį ir harmoniją negu kitos dorybės.

- Kokiu būdu?

- Nuosaikumas, - tariau, - yra tam tikra tvarka; tai malonumų ir aistrų suvaldymas - kaip žmonės sako, „savęs valdymas" - ir kiti panašūs dalykai, kurie yra tarsi nuosaikumo palikti pėdsakai. Ar ne?

- Tikrai taip, - tarė jis. - Ar ne juokinga sakyti „valdyti save"? Juk kas

save valdo, tas gali sau ir paklusti, o kas paklūsta, gali save ir valdyti, nes visa tai sakoma apie tą patį 431 žmogų.

- Teisybė. - Bet man atrodo, - tariau, - kad žodžiais „savęs

valdymas" norima pasakyti, jog žmogaus sieloje yra dvi dalys - viena geresnė, kita blogesnė. Kai iš pri­gimties geresnė dalis valdo blogesniąją, tada sako­ma, kad žmogus „valdo save", - tai yra pagyrimas; o kai dėl blogo auklėjimo arba dėl bendravimo su blogais žmonėmis blogesnioji dalis nugali savo blo­gumu geresniąją dalį, tada priekaištaujama, bara- b ma ir sakoma, kad žmogus „paklūsta sau" ir nesi-valdo.

- Taip ir yra, - pasakė jis. - Dabar pažiūrėk, - tariau, - į mūsų naująją

valstybę: joje rasi vieną iš tų dviejų atvejų; tu teisin­gai pavadinsi ją valdančią save, nes tas, kieno ge­resnioji dalis valdo blogesniąją, turi būti vadinamas nuosaikiu ir valdančiu save.

- Žiūriu ir matau, kad tu sakai tiesą, - tarė jis. - Vis dėlto tu rasi joje ir daugybę visokių aistrų,

malonumų ir skausmų, ypač tarp vaikų, moterų, ver- c gų ir daugybės vadinamųjų laisvų žmonių, kurie ma­žai ko verti.

- Tikrai. - O paprastus ir nuosaikius troškimus, kuriems

vadovauja protas ir teisinga nuomonė, turės tik

nedaugelis žmonių, kurie iš prigimties yra geri ir geriausiai išauklėti.

- Teisybę sakai. - Ar nematai, kad ir mūsų valstybėje tokių daly-

d kų yra ir kad daugumos žmonių žemas aistras valdo nedaugelio dorų žmonių aistros ir protas?

- Matau, - tarė jis. - Taigi, jeigu reikia pavadinti kokią nors valsty­

bę valdančia savo malonumus, aistras ir pačią save, tai pirmiausia taip pavadinkime mūsų valstybę.

- Teisingai kalbi, - pritarė jis. - O ar dėl viso to nereikėtų ją pavadinti ir nuo­

saikia? - Tikriausiai! - Ir jeigu kokioje nors valstybėje valdovai ir val-

e diniai yra tos pačios nuomonės, kas turi valdyti, tai tą nuomonę kaip tik rasime mūsų valstybėje. Ar tau taip neatrodo?

- Atrodo. - Kai piliečiai turi tą pačią nuomonę, kuriems iš

jų, tavo manymu, būdingas nuosaikumas - valdo­vams ar valdiniams?

- Ir vieniems, ir kitiems. - Matai, - tariau, - ar mes blogai nuspėjome, kai

sakėme, kad nuosaikumas panašus į harmoniją? - Kodėl? - Todėl, kad narsumas ir išmintis, glūdėdami tik

kurioje nors vienoje valstybės dalyje, visą valstybę 432 padaro narsią arba išmintingą, tuo tarpu nuosaiku­

mas pasireiškia kitaip: jis yra paplitęs po visą vals­tybę ir sukuria tobulą visų piliečių santaiką - vis tiek ar jie būtų silpni, ar stiprūs, ar vidutinio stip­rumo, ar, jei nori, pasižymintys protu arba kūno jėga, arba gausumu, arba turtais, arba kokiais ki­tais dalykais. Todėl nuosaikumą teisingai galėtume

pavadinti iš prigimties geresniosios ir blogesniosios daliu santaika tuo atžvilgiu, kuri iš ju turi valdyti ir valstybę, ir kiekvieną paskirą žmogų. b

- Ir man taip atrodo. - Gerai, - tariau. - Tris valstybės ypatybes jau

apžvelgėme. Dar liko ketvirtoji ypatybė, per kurią valstybė susyja su dorybe. Aišku, jog tai bus teisin­gumas.

- Aišku. - Dabar, Glaukonai, mes turime tarsi medžioto­

jai apstoti iš visų pusių krūmus ir žiūrėti, kad tei­singumas neištrūktų ir nepaspruktu nuo mūsų. Juk c aišku, kad jis slepiasi kur nors čia. įsižiūrėk, gal tu pirmas jį pamatysi ir man pasakysi.

- O, kad aš galėčiau jį pamatyti! - tarė jis. - Bet aš tam reikalui nelabai tinku: būsiu patenkintas, jei galėsiu sekti paskui tave ir pamatyti, kai tu jį man parodysi.

- Na, tai pasimelsk dievams ir sek paskui mane! - Gerai, - pasakė jis. - Taip ir padarysiu. Tik tu

eik pirmas. - Bet vieta, - tariau, - apžėlusi krūmais, sunku

eiti, aplinkui tamsu, nieko negali įžiūrėti. Tačiau vis tiek reikia eiti.

- Reikia eiti, - pasakė jis. d Aš pažvelgęs tariau: - Žiūrėk, žiūrėk, Glaukonai! Man rodos, užtiko­

me pėdsakus. Dabar jis iš mūsų neištrūks. - Gera žinia! - pasakė jis. - Ak, kokie mudu kvaili! - Kodėl? - Ogi, mielasis, jis jau seniai painiojasi mums po

kojomis, o mes vis nematėme! Kokie mudu juokingi! Kaip kartais žmogus ieško to, ką turi rankoje, taip e

ir mes žiūrėjome ne į jį, o dairėmės tolyn. Todėl ir nepastebėjome.

- Ką tu sakai? - Štai ką, - tariau. - Man atrodo, mes nepaste­

bėjome, kad jau seniai tam tikra prasme kalbame apie teisingumą!

- Per ilga tavo įžanga, - pasakė jis. - Aš jau noriu išgirsti apie teisingumą.

433 - Na, tai klausyk, - tariau, - ar aš teisingai kalbėsiu. Kai kūrėme valstybę, jau iš pat pradžių nustatėme vieną pareigą, kurią reikės visuotinai vyk­dyti. Toji pareiga, man rodos, ir buvo teisingumas arba kokia nors jo rūšis. Jei prisimeni, mes nusta­tėme ir daug kartų sakėme, kad kiekvienas pilietis privalo dirbti kurį nors vieną visuomenei naudingą darbą, kuriam jis iš prigimties geriausiai tinka.

- Iš tikro taip sakėme. - O kad dirbti tik savo darbą ir nebūti šimtadar-

b biu kaip tik ir yra teisingumas, tai mes iš daug ko esame girdėję ir net patys esame sakę.

- Esame sakę. - Taigi, mielasis, - tariau, - kiekvienam dirbti

tik savo darbą, kaip atrodo, tam tikra prasme ir bus teisingumas. Ar žinai, iš ko aš taip sprendžiu?

- Nežinau, - atsakė jis. - Pasakyk. - Man atrodo, - tariau, - kad tai, kas liko apta­

rus tris dorybes - nuosaikumą, narsumą ir išmin­tį, - kaip tik suteikia joms galią atsirasti, o atsira­dus gyvuoti tol, kol tai glūdės jose. Bet juk sakėme,

c kad tai, kas liks suradus šias tris dorybes, ir bus teisingumas.

- Iš tikro taip bus. - Bet jeigu reikėtų nuspręsti, kuri iš šių dorybių

valstybę padaro tobuliausią, būtų sunku pasakyti, ar tai bus valdančiųjų ir valdinių nuomonių sutapi-

mas, ar teisėtos karių nuomonės apie tai, ko reikia ir ko nereikia bijoti, išsaugojimas, ar valdovų pro­tingumas ir budrumas, o gal labiausiai valstybę pa­daro gerą toji dorybė, kuri yra būdinga ir vaikams, d ir moterims, ir vergams, ir laisviems žmonėms, ir amatininkams, ir valdantiesiems, ir valdiniams ir kuri kiekvieną priverčia dirbti tik savo darbą, o ne būti šimtadarbiu. i

- Būtų sunku šitai nuspręsti, - tarė jis. - Taigi, kaip atrodo, toji jėga, kuri kiekvieną pri­

verčia dirbti tik savo darbą, valstybės tobulinimo atžvilgiu varžosi su nuosaikumu, narsumu ir išmin­timi.

- Tikriausiai. - Argi tos jėgos, kuri varžosi su anomis dorybė­

mis valstybės tobulinimo srityje, nepavadinsi teisin- e gumu?

- Tikrai pavadinsi! - Pažvelk į šį klausimą dar ir šiuo atžvilgiu - ar

sutiksi su manimi ir valstybės valdovams įsakysi ir teisėjauti?

- Be abejo. - Spręsdami bylas, jie turbūt labiausiai žiūrės,

kad piliečiai negrobtų svetimo turto ir kad iš jų ne­būtų atimtas jų turtas.

- Kaip tik šito žiūrės. - Nes tai bus teisinga? - Teisinga. - Taigi ir šiuo atžvilgiu reikėtų sutikti, kad val­

dyti savo turtą ir dirbti savo darbą yra teisingumas. 434 - Iš tikrųjų taip. - Na, o ar sutiksi su manim štai dėl ko: jei dai­

lidė pradės dirbti batsiuvio darbą arba batsiuvys -dailidės, arba juodu susikeis darbo įrankiais ir atly­ginimu, arba tas pats žmogus ims dirbti abu darbus

ir kiti amatininkai susikeis vietomis, ar tu manai, kad valstybei dėl to bus didelis nuostolis?

- Nelabai, - atsakė jis. - Bet jeigu koks amatininkas arba kas nors ki-

b tas, iš prigimties verslininkas, pasikels į puikybę -ar dėl savo turtų, ar dėl šalininkų gausumo, ar dėl savo jėgos, ar dėl kitų panašių dalykų - ir užsima­nys pereiti į karių luomą arba kuris nors iš karių -patekti į luomą tų, kurie svarsto valstybės reikalus ar budi jos sargyboje, būdamas tam netinkamas, ar­ba jeigu šie susikeis įrankiais ir atlyginimais, arba jeigu tas pats žmogus mėgins vienas dirbti visus šiuos darbus, tai, manau, ir tu sutiksi, kad šitoks susikeitimas ir tokia šimtadarbystė bus pražūtingi valstybei.

- Tikriausiai. - Todėl tų trijų luomų maišymasis, tai yra perėji­

mas iš vieno luomo į kitą ir ne savo darbų dirbimas, c yra labai žalingas valstybei - šitai tikrai galėtume

pavadinti nusikaltimu. - Tikrai. - O didžiausio nusikaltimo savo valstybei ar ne­

pavadinsi neteisingumu? - Kaipgi nepavadinsi? - Tai štai kas yra neteisingumas. Ir pasakykime

atvirkščiai: kai visi trys luomai - verslininkų, padė­jėju ir sargybinių - kiekvienas dirbs savo darbą, tada, priešingai, vyraus teisingumas ir valstybę pa­darys teisingą.

d - Man atrodo, kad kitaip ir negali būti, - pasakė jis.

- Kol kas dar šito griežtai netvirtinkime, - ta­riau, - bet jeigu ir kiekvienam paskiram žmogui įdiegta ši dorybės rūšis savo veikimu pasirodys esanti visiškai tokia kaip teisingumas, tada sutiksime, kad

tai tikrai bus teisingumas. Argi galėtume dar abejo­ti? O jei ne, tada turėsime aiškintis kitaip. Bet da­bar užbaikime šį mūsų pradėtą svarstymą, nes jeigu pirmiausia ištirsime teisingumą didesniame objek­te, mums bus lengviau jį ištirti ir paskirame žmogų- e je. Mes nutarėme, kad tas didesnis objektas bus vals­tybė, todėl sukūrėme ją kuo tobuliausią, gerai žino­dami, kad tokioje valstybėje tikrai bus teisingumas. Tai, ką ten suradome, perkelkime į paskirą žmogų, ir jeigu tai bus tas pat, bus gerai, o jeigu paskirame žmoguje surasime kažką kita, vėl grįšime prie vals­tybės ir geriau ištirsime. Tada galbūt vieną su kitu sugretindami, tarsi trindami vienas į kitą du paga- 435 lius, priversime įsižiebti teisingumą ir, kai jis nu­švis, sustiprinsime jį mumyse pačiuose.

- Teisingas tavo kelias, - pasakė jis. - Reikia taip ir daryti.

- Jeigu apie du daiktus, - tariau, - vieną dides­nį, kitą mažesnį - sakome, kad tai yra tas pats daik­tas, tai ar juodu yra panašūs tuo atžvilgiu, kuriuo mes juos vadiname tuo pačiu daiktu? O gal jie ne­panašūs?

- Panašūs. - Taigi ir teisingas žmogus pačios teisingumo do- b

rybės atžvilgiu niekuo nesiskirs nuo teisingos vals­tybės, bet bus visiškai į ją panašus.

- Panašus, - tarė jis. - Bet mums atrodė, kad valstybė yra teisinga

tada, kai visi trys skirtingos prigimties luomai kiek­vienas dirba savo darbą, o nuosaikia, narsia ir iš­mintinga ją laikome dėl kiekvieno iš jos luomų kitų savybių ir polinkių.

- Teisingai, - tarė jis. - Taigi, mielas drauge, - pasakiau, - lygiai taip

pat vertinsime ir paskirą žmogų: jo sieloje surasime

tas pačias rūšis, kaip ir valstybėje, todėl jį galėsime c vadinti tais pačiais pavadinimais, kaip ir valstybe,

nes jo sieloje randamos rūšys turi tuos pačius polin­kius.

- Teisingai, - tarė jis. - Štai, nuostabusis drauge, - pasakiau, - mums

iškilo visai nesunkus klausimas: ar siela turi tas pačias tris savybių rūšis, ar ne.

- Man neatrodo, kad tai būtų lengvas klausimas, -tarė jis. - Turbūt, Sokratai, priežodis teisingai sako: „Gražūs dalykai yra sunkūs".

d - Taip atrodo, - tariau. - Bet žinok, Glaukonai, kad aš manau, jog tais metodais, kuriais iki šiol naudojomės svarstydami, tikslaus įrodymo nepasiek­sime. \ tikslą veda daug ilgesnis ir sudėtingesnis kelias. Vis dėlto jis yra vertas mūsų ligšiolinių svars­tymų ir tyrinėjimų.

- Argi to neužtenka? Aš tuo pasitenkinčiau. - Ir man to pakaks, - pasakiau. - Tad nenusimink, - tarė jis, - ir tyrinėk toliau.

e - Argi mums nebūtina sutikti, - tariau, - kad kiekvienam iš mūsų būdingos tos pačios dorovinės savybės ir tie patys įpročiai, kaip ir valstybei? Juk jie į valstybę yra patekę iš mūsų. Būtų juokinga manyti, kad įniršis, būdingas kai kurioms valsty­bėms - Trakijai, Skitijai ir šiaurės kraštams, - arba aistra mokslui, kuri labiausiai pastebima mūsų ša-

436 lyje, arba pelno troškimas, kurį galėtume laikyti bū­dingu finikiečiams ir Egipto žmonėms, nėra kilę pa­skiruose žmonėse ir iš jų perėję į visą valstybę.

- Teisybė, - pasakė jis. - Taip yra, - tariau, - ir šitai nesunku suprasti. - Nesunku. - Sunkumų sudaro štai kas: ar mes viską darome

pasitelkę tą patį pradą, ar kiekvienas iš trijų pradų

turi savo darbą, pavyzdžiui, vienas reiškiasi mokan­tis, kitas - pykstant, trečias - trokštant malonumu, kuriuos teikia valgymas, giminės pratesimas ir kiti panašūs dalykai. O gal visa siela atliekame kiekvie­ną iš šiu darbu, kai tik imamės veikti? Štai ką 6 sunku deramai išsiaiškinti.

- Ir man taip atrodo, - tarė jis. - Pamėginkime štai kaip: nustatykime, ar šiuos

pradus galime sujungti į vieną pradą, ar jie yra skir­tingi.

- Kokiu būdu? - Aišku, jog tas pats dalykas nenorės tuo pačiu

metu daryti arba patirti tai, kas priešinga jo tapa­tybei ir yra nukreipta prieš ją. Todėl jeigu pastebė­sime tokį reiškinį, tai žinosime, kad čia yra ne tas pats dalykas, o daug dalykų. c

- Tegul bus taip. - Tada klausyk, ką aš toliau pasakysiu. - Sakyk. - Ar gali tas pats daiktas, - tariau, - tuo pačiu

metu ir tuo pačiu atžvilgiu judėti ir stovėti? - Jokiu būdu. - Sutarkime dar tiksliau, kad vėliau neiškiltų

nesusipratimų. Jei kas nors sakytų, kad žmogus stovi nejudėdamas, bet judina rankas ir galvą, todėl jis kartu juda ir nejuda, aš manau, kad šiuo atveju mes turėtume štai kaip sakyti: viena jo dalis juda, o kita d nejuda. Ar ne taip?

- Taip. - O jeigu tas gudrusis pašnekovas imtų dar la­

biau juokauti ir sakytų, kad vilkelis kartu ir sukasi, ir stovi, nes jo smaigalys lieka toje pačioje vietoje, o jis pats sukasi aplinkui, arba kad koks nors kitas daiktas, būdamas toje pačioje vietoje, sukasi, mes atmestume jo teiginį, nes tokie daiktai juda ir stovi

ne tuo pačiu atžvilgiu, ir sakytume, kad jie turi ašį e ir apskritimą: ašies atžvilgiu jie stovi, nes ašis ne­

nukrypsta nei į vieną, nei į kitą puse, o apskritimo atžvilgiu sukasi. Bet jeigu ašis daiktui sukantis pa­kryps į kairę ar į dešinę, į priekį ar atgal, tada jau daiktas nestovės jokios savo dalies atžvilgiu.

- Teisingai sakai, - tarė jis. - Todėl tokios kalbos mūsų nesutrikdys ir neįti­

kins, kad koks nors daiktas, likdamas tas pats, stai-437 ga ims daryti ar patirs ką nors, kas būtų priešinga

jo tapatybei ar nukreipta prieš ją. - Bent jau manęs tai neįtikins, - tarė jis. - Tačiau, - pasakiau, - kad nebūtume priversti

ištirti visus tokius prieštaravimus ir ilgai įrodinėda­mi jų klaidingumą per daug ištęsti svarstymą, suti­kime, jog taip yra, ir eikime toliau susitarę, kad jeigu vėliau tie dalykai pasirodys esą klaidingi, tai ir visos iš jų padarytos išvados taip pat bus klai­dingos.

- Taip ir reikia daryti, - tarė jis. b - Ar pritariamai linktelėti ir neigiamai purtyti

galvą, siekti ko nors ir tai atmesti, traukti prie sa­vęs ir atstumti ir kiti tokie dalykai nėra vienas ki­tam priešingi - nesvarbu, ar tai būtų veiksmai, ar potyriai?

- Taip, priešingi, - tarė jis. - Na, - tariau, - o jausti alkį, troškulį ir apskri­

tai trokšti, siekti, norėti, geisti - ar tokių dalykų mes nepriskirsime toms rūšims, apie kurias ką tik kalbėjome? Pavyzdžiui, siela to, kuris nori, siekia to,

c ko trokšta, arba traukia prie savęs tai, ką nori tu­rėti; arba štai: kai ji nori, kad kas nors jai būtų parūpinta, ji pritaria pati sau galvos linktelėjimu, tarsi atsakydama tam, kuris klausia, siekdama, kad jos noras būtų įvykdytas.

- Taip. - Na, o nenorėti, nesiekti ir netrokšti - ar tai ne

tas pat, kaip ir atstumti, vyti šalin? Ar tai ne prie­šingi aniems dalykai?

- Be abejo. d - Su šituo sutikę, turėsime sutikti ir su tuo, kad

yra ypatinga troškimų rūšis; stipriausi iš jų - alkis ir troškulys.

- Sutiksime. - Alkis yra troškimas valgyti, o troškulys - troš­

kimas gerti. - Taip. - Ar troškulys kaip toks yra sielos troškimas ne

tik to, ką nurodėme, bet dar ir ko nors kito? Pavyz­džiui, ar troškulys yra troškimas gerti karštą, ar šaltą gėrimą, gerti daug ar mažai, arba tik tam tik­rą gėrimą? Jei prie troškulio prisidės dar ir karštis, tai ar neprisijungs dar ir vėsos troškimas, o jei šal- e tis - tai karšto gėrimo? Jei troškulys bus labai stip­rus, tai sukels troškimą daug gerti, jei silpnas -mažai. O pats troškulys visada bus troškimas ne ko kito, bet tik apskritai gerti, o alkis -troškimas val­gyti.

- Tai tiesa, - tarė Glaukonas. - Kiekvienas troš­kimas kaip toks visuomet yra troškimas to, kas ati­tinka jo prigimtį, o vienokio ar kitokio apibrėžto da­lyko troškimas jau yra pridėtinis dalykas.

- Bet nesiduokime išmušami iš vėžių, - tariau, - 438 jei kas sakys, kad niekas netrokšta tiesiog gerti, bet tik gero gėrimo, trokšta ne tiesiog valgyti, bet gero valgio, nes visi trokšta tik gerų dalykų. Taigi, jei troškulys yra troškimas, tai tik gero gėrimo arba kokio kito gero daikto troškimas. Taip yra su visais troškimais.

- Bet galbūt toks prieštaravimas turi šiokį tokį pagrindą, - pasakė jis.

- Tačiau tai tinka tik tiems dalykams, kurie yra siejami su kuo nors kitu: jie turi tokias savybes to-

b dėl, kad tai, su kuo jie yra siejami, taip pat turi tokias savybes, o patys savaime jie siejasi tik patys su savimi.

- Nesuprantu, - tarė jis. - Ar nesupranti, - tariau, - kad didesnis daiktas

yra didesnis tik už kitą daiktą? - Žinau. - Ir už tą, kuris mažesnis? - Taip. - O daug didesnis yra daug didesnis tik už daug

mažesnį? - Taip. - O anksčiau buvęs didesnis - tik už anksčiau

buvusį mažesnį ir būsiantis didesnis - tik už bū­siantį mažesnį?

- Be abejo. c - Ar ne panašiai yra su didesnio kiekio ir mažes­

nio kiekio santykiu, su dvigubo kiekio ir pusės san­tykiu ir su kitais tokiais dalykais - sunkesniais ir lengvesniais, greitesniais ir lėtesniais, šaltais ir šil­tais ir visais kitais panašiais dalykais?

- Panašiai. - O kaip su mokslais? Ar ir čia nėra panašiai?

Mokslas pats savaime yra susijęs su pačiu pažįsta­mu dalyku, nesvarbu, kokį dalyką imsime. Tam tik­ras apibrėžtas mokslas turi tam tikrą apibrėžtą da­

ri lyką. Juk kai atsirado namų statymo mokslas, jis išsiskyrė iš kitų mokslų ir buvo pavadintas namų statybos menu.

- Be abejo.

- Ar ne todėl, kad tai buvo ypatingos rūšies moks­las, skirtingas nuo visų kitų?

- Taip. - Kadangi tai buvo apibrėžto dalyko mokslas, jis

tapo apibrėžtu mokslu. Taip yra ir su kitais moks­lais bei menais.

- Iš tikrųjų taip. - Jeigu dabar jau supratai, - tariau, - tai matai,

ką aš norėjau pasakyti: kad daiktai, kurie siejami su kitais daiktais, patys savaime siejasi tik su savi­mi pačiais, bet siejami su kokiais nors apibrėžtais dalykais, jie tampa apibrėžtais dalykais. Aš nesa- e kau, kad jie yra tokie patys, kaip ir tie dalykai, su kuriais jie siejami, - pavyzdžiui, kad mokslas apie sveikatą ar ligas yra sveikas ar ligotas, o mokslas apie gėrį ar blogį yra geras ar blogas, bet kadangi gydymo mokslas nėra paties mokslo mokslas, o yra tam tikro dalyko mokslas, būtent sveikatos ir ligų mokslas, tai kartu jis tapo specialiu apibrėžtu moks­lu. Todėl jis buvo pavadintas ne tiesiog mokslu, bet pagal papildomai prisidėjusį specialų dalyką - gydy­mo menu.

- Supratau, - tarė Glaukonas, - ir atrodo, kad tiesą sakai.

- O ar troškulio, - tariau, - nelaikai vienu iš tų 439 dalykų, kurie siejasi su kokiu nors kitu dalyku? Juk troškulys yra ko nors troškimas.

- Gėrimo, - pasakė jis. - Jei yra kokios nors rūšies gėrimo troškimas, tai

ir troškulys turi būti kokios nors rūšies troškulys, o troškulys pats savaime nėra noras gerti gerą gėri­mą, gerti daug ar mažai, - žodžiu, tai nėra kokio nors apibrėžto gėrimo troškimas: troškulys pats sa­vaime neturi kito objekto, kaip tik gėrimą patį sa­vaime.

- Visiškai teisingai. - Todėl ištroškusiojo siela, kiek jis yra ištroškęs,

nenori nieko kita, kaip tik gerti: to ji siekia, į tai veržiasi.

- Aišku. b - Todėl jeigu kas nors ją ištroškusią bando sulai­

kyti nuo gėrimo, kitas joje glūdintis pradas tarsi koks žvėris traukte traukia ją prie gėrimo, nes mes teigiame, kad tas pats pradas ta pačia savo dalimi to paties dalyko atžvilgiu nedaro to, kas jam pačiam yra priešinga.

- Nedaro. - Ir apie lankininką, manau, negalima sakyti,

kad jo rankos tuo pat metu ir įtempia lanką, ir stu­mia jį nuo savęs, bet reikia sakyti taip: „Viena ran­ka stumia, kita įtempia".

c - Iš tikro taip yra, - tarė jis. - Ar nebūna kartais, kad žmogus jaučia troškulį,

bet nenori gerti? - Taip būna dažnai ir daug kam. - Ką galima pasakyti apie tokius žmones? - ta­

riau. - Turbūt tai, kad jų sieloje glūdi pradas, kuris liepia gerti, ir kitas pradas, kuris trukdo gerti, ir šis pastarasis nugali tą, kuris liepia.

- Ir man taip atrodo, - pasakė jis. d - Ar šis trukdantis pradas, jeigu jis atsiranda,

kyla ne iš samprotavimo, o tai, kas verčia ir traukia, gimsta ne iš kančios ir ligų?

- Atrodo, kad taip. - Taigi, - tariau, - mes pagrįstai sakytume, jog

tai yra du skirtingi pradai; vieną iš jų, kurio dėka siela samprotauja, galėtume pavadinti protinguoju sielos pradu ( T O AX)yiaTix6v) , o kitą, kurio dėka ji myli, jaučia alkį ir troškulį ir pasiduoda kitiems

troškimams, pavadintume neprotingu ir geidžiančiuo-ju (xo e7iiSuunxix6v) - jis yra tam tikro pasitenkini­mo ir malonumu bičiulis.

- Mes visai teisingai manytume, - pasakė jis. e - Taigi, - tariau, nustatėme, jog mumyse yra

du pradai. O ar pyktis» dėl kurio nirštame, bus tre­čiasis pradas, ar gal priskirsime jį vienam iš tų dviejų pradų, kuriam jis iš prigimties yra artimesnis?

- Turbūt priskirsirr^e jį prie neprotingojo prado. - Kartą girdėjau pasakojant, - tariau, - ir aš tuo

tikiu, kad Leontijas, Aglajono sūnus, grįždamas iš Pirėjo ir eidamas palei šiaurinę sieną iš išorinės pu­sės toje vietoje, kur buvo vykdomos mirties baus­mės, pastebėjo gulinčius lavonus. Jis norėjo pasižiū­rėti į juos, bet kartu jautė pasibjaurėjimą ir nusisu­ko. Kurį laiką jis k o v o j 0 su savimi, užsidengė galvą, 440 bet troškimas pamatyti nugalėjo, ir tada, plačiai at­merkęs akis jis pribėgo prie lavonų ir sušuko: „Še­kit, žiūrėkit, nelaimingosios, sotinkintės tuo puikiu reginiu!"

- Ir aš pats apie tai girdėjau, - pasakė Glaukonas. - Šis pasakojimas rodo, - tariau, - kad kartais

pyktis kovoja su trošKiniu, vadinasi, juodu vienas nuo kito skiriasi.

- Iš tikro rodo, - pasakė jis. - Juk ir šiaip dažnai matome, - tariau, - kaip

troškimai tempia žmo£U prieš proto nusistatymą: jis b pats ant savęs pyksta, bara save, niršta ant to pra­do, kuris jį tempia; kovojant tiems dviem pradams, pyktis tampa proto sąjungininku. Bet kad pyktis, susidėjęs su troškimais, eitų prieš protą, kai šis drau­džia daryti, - to, mansiu, nesi pastebėjęs nei savyje, nei kituose.

- Prisiekiu Dzeusu, — tarė jis, - niekada nesu pastebėjęs.

- O kaip tada, kai žmogus jaučiasi pasielgęs ne-c teisingai? Kuo jis bus kilnesnis, tuo mažiau galės

pykti, jei nuskriaustasis privers jį kęsti alkį, šaltį ar ką nors panašaus, nes mano, jog tasai elgiasi teisin­gai, ir, kaip jau sakiau, jo pyktis atsisako prieš jį sukilti.

- Teisybė, - tarė jis. - O jeigu žmogus jaučiasi nuskriaustas? Jis pyks­

ta, jo širdis virte verda, jis kovoja už tai, kas jam d atrodo teisinga, - dėl to jis yra pasirengęs iškęsti

alkį, šaltį ir kitus panašius dalykus, kad tik nuga-lėtuj jis neatsižada savo kilnių siekių, kol arba pa­siekia savo tikslą, arba numiršta, arba protas jį nu­ramina, panašiai kaip piemuo pašaukęs nutildo šunį.

- Tavo palyginimas labai vykęs, - tarė jis. - Juk mes nustatėme, kad mūsų valstybėje sargybiniai bus pavaldūs valdantiesiems kaip šunys piemenims.

- Gerai supratai mano mintį, - tariau. - Bet pa­galvok dar štai apie ką.

e - Ką? - Kad dėl pykčio išėjo priešingai, negu mums iš

pradžių atrodė. Anksčiau mes pyktį siejome su gei-džiančiuoju pradu, o dabar jau manome visai kitaip. Atrodo, kad pyktis, kai sieloje vyksta vaidas, eina išvien su protu.

- Teisingai. - Ar jis skiriasi nuo protingojo prado, ar yra tam

tikra jo rūšis? Tada sieloje būtų ne trys dalys, o dvi - protingoji ir geidžiančioj i. O gal panašiai kaip

441 valstybėje yra trys luomai - verslininkų, sargybinių ir sprendžiančiųjų, - taip ir sieloje yra trečiasis pra­das - aistringasis ( T O 8uuoei8ec)? Jei jo nesugadina blogas auklėjimas, jis būna protingojo prado padėjė­jas.

- Tikrai, - tariau, - tai yra trečiasis pradas.

- Taip, - pasakiau, - jeigu paaiškės, kad jis ski­riasi nuo protingojo prado, kaip paaiškėjo, jog ski­riasi nuo geidžiančioje

- Visai lengvai paaiškės, - tariau. - Tai galima pastebėti jau vaikuose: nuo pat kūdikystės jie pyks­ta, bet proto, man rodos, kai kurie iš jų visai neįgau- b na, o dauguma įgauna tik vėlai.

- Prisiekiu Dzeusu, - tariau, - teisingai sakai. Ir gyvulius stebint galima įsitikinti, kad yra taip, kaip tu sakai. Be to, šitai liudija ir Homeras, kurį jau anksčiau citavome:

Trenkė sau kumščiu todėl į krūtinę ir pratarė šitaip! „Reikia ištverti, širdie!"7

Šičia Homeras aiškiai pavaizdavo, kaip vienas iš dviejų skirtingų pradų - protingasis pradas, svars­tantis, kas geriau ir kas blogiau, - bara kitą - ne- c protingą aistringąjį pradą.

- Visai teisingai kalbi, - tarė jis. - Vargais negalais sutarėme, - pasakiau, - kad

valstybėje ir kiekvieno paskiro žmogaus sieloje yra tos pačios dalys ir jų yra tiek pat.

- Tai tiesa. - Vadinasi, jeigu valstybė yra išmintinga, tai bū­

tinai turi būti išmintingas ir paskiras žmogus, ir dėl tos pačios priežasties, kaip ir valstybė.

- Be abejo. - Kaip ir dėl kokios priežasties paskiras žmogus d

yra narsus, taip ir dėl tos pačios priežasties ir vals­tybė yra narsi. Ir kitų dorybių atžvilgiu abu - paski­ras žmogus ir valstybė - yra vienodi.

- Būtinai taip yra. - Aš manau, Glaukonai, kad mes galėsime saky­

ti, jog žmogus yra teisingas tuo pačiu būdu, kaip ir valstybė.

- Būtinai reikės taip sakyti.

- Bet turbūt dar neužmiršome, kad valstybė yra teisinga tada, kai kiekvienas iš luomų dirba tik savo darbą.

- Atrodo, kad neužmiršome, - tarė jis. - Todėl reikia įsiminti, kad ir kiekvienas iš mūsų

e bus teisingas ir atliks savo darbą tada, kai kiekvie­nas mūsų pradas dirbs savo darbą.

- Labai reikia šitai įsiminti, - tarė jis. - Argi nepritinka protingajam pradui valdyti, nes

jis yra išmintingas ir turi pareigą rūpintis visa sie­la, o aistringajam - paklusti jam ir būti jo padėjėju?

- Tikrai pritinka. - Ir, kaip jau sakėme, mūzų meno ir gimnastikos

derinys padeda jiems pasiekti sutarimą, nes vieną 442 iš jų įtempia gražiomis kalbomis ir gražiais pamoky­

mais, o kitą atleidžia, nuramina ir sušvelnina har­monija ir ritmu.

- Tikrai taip yra. - Abu šie pradai, šitaip išauklėti, išlavinti ir tik­

rai išmokyti atlikti savo pareigas, valdys geidžiantį-jį pradą, kuris sudaro didžiausią sielos dalį ir iš prigimties yra nepasotinamas turtų. Juodu jį stebės ir žiūrės, kad, persisotinęs vadinamaisiais kūno ma­lonumais ir sustiprėjęs, jisai neatsisakytų dirbti sa-

b vo darbą ir neužsimanytų pavergti ir valdyti tai, kas iš prigimties jam visai netinka, ir nesugriautų visų sielos dalių gyvenimo.

- Teisingai, - tarė jis. - Ar šitie du pradai, - tariau, - nėra labiausiai

tinkami visai sielai ir kūnui apsaugoti nuo išorės priešų: vienas iš jų svarsto, o kitas kariauja, paklus­damas valdančiajam pradui ir narsiai vykdydamas jo nutarimus?

- Taip.

- Ir narsiu žmogų vadiname dėl to, kad jo sielos aistringasis pradas ir skausme, ir malonumuose lai- c kosi proto įsakymų dėl dalykų, kurių reikia bijoti ir kurių nereikia.

- Teisingai, - tarė jis. - Ir išmintingu žmogų vadiname dėl tos mažos

dalies, kuri valdo ir duoda tuos ką tik minėtus įsa­kymus, nes ji žino, kas naudinga kiekvienam sielos pradui ir šių trijų pradų visumai.

- Teisingai. - Na, o ar nuosaikiu žmogų vadiname ne dėl tų

sielos pradų draugystės ir sutarimo, kai valdantysis pradas ir abu valdomieji pradai sutaria, jog protin- d gasis pradas turi valdyti, ir nesukyla prieš jį?

- Tai ir yra tiek valstybės, tiek paskiro žmogaus nuosaikumas.

- Pagaliau tokiu pačiu būdu ir dėl tos pačios prie­žasties, kaip jau ne kartą sakėme, žmogus yra tei­singas.

- Būtinai. - Ar kas nors, - tariau, - galėtų užtemdyti mūsų

nuomonę apie teisingumą ir verstų manyti, kad vals­tybėje jis yra kitoks?

- Man atrodo, ne, - atsakė jis. - Jeigu mūsų sieloje, - pasakiau, - dar yra likusi

kokia nors abejonė, tai mes jos atsikratysime patei- e kę pavyzdžių iš kasdienio gyvenimo.

- Kokių? - Pavyzdžiui, jeigu mums reikėtų susitarti dėl

tos valstybės ir joje gyvenančio žmogaus, panašaus į ją savo prigimtimi ir panašiai išauklėto, šitokiu klausimu: ar tau atrodo, kad toks žmogus pasisavin­tų jam patikėtą auksą ar sidabrą? Kas, tavo nuomo­ne, pamanytų, kad toks žmogus galėtų tai padaryti?

443 Tokį darbą kiekvienas verčiau priskirtų tiems, kurie nėra į jį panašūs.

- Tikrai, - tarė jis. - Argi toks žmogus būtų tinkamas šventvagys­

tėms, vagystėms, išdavystėms - tiek draugų, tiek valstybės?

- Aišku, netinkamas. - Argi jis galėtų sulaužyti priesaikas ar kokius

kitokius susitarimus? - Negalėtų. - Argi tokiam žmogui pritiktų svetimauti, nesi­

rūpinti tėvais, užmiršti dievus? Kam nori, tik jau ne jam!

- Tik jau ne jam, - pritarė jis. b - Argi viso to priežastis nėra ta, kad kiekvienas

jo pradas dirba savo darbą, ar tai būtų valdymas, ar paklusimas?

- Taip, priežastis kaip tik ta, - tarė jis. - Taigi ar dar gali abejoti, kad teisingumas yra

ne kas kita, o toji jėga, kuri sukuria tokius žmones ir tokias valstybes?

- Prisiekiu Dzeusu, neabejoju, - tarė jis. - Taigi visiškai išsipildė mūsų sapnas, kuris, kaip

sakėme, leido mums numatyti, kad kai tik pradėsi-c me kurti valstybę, kažkokio dievo vedami atrasime

teisingumo pradą ir tam tikrą pavyzdį. - Tikrai išsipildė. - Tai buvo, Glaukonai, tam tikras teisingumo at­

vaizdas, kuris padėjo mums surasti teisingumo dės­nį, kad batsiuvys, iš prigimties būdamas batsiuvys, neužsiimtų niekuo kitu, kaip tik batų siuvimu, dai­lidė - tik savo amatu, ir taip darytų ir visi kiti ama­tininkai.

- Atrodo, kad taip.

- Kaip atrodo, teisingumas iš tikrųjų yra kažkas panašaus, tik jis tinka ne žmogaus išoriniams veiks­mams, o vidiniams, susijusiems su juo pačiu ir jo d pradais. Toks žmogus neleis, kad kuris nors jo sielos pradas dirbtų svetimą darbą ar kad trys sielos pra­dai užsiimtų vienas kito darbais; priešingai, jis įves savo viduje tikrą tvarką, sudrausmins ir valdys pats save, bus pats sau draugas; jis suderins tris savo sielos pradus kaip tris pagrindinius dermės tonus -aukščiausiąjį, žemiausiąjį ir vidurinį - ir visus gali­mus tarpinius tonus; visa tai jis susies ir iš daugio e padarys vieną vienetą, nuosaikų ir harmoningą. Ir tada ką tik jis dirbs - ar tai bus susiję su turto įsigijimu, ar su kūno priežiūra, ar su politika, ar su privačiais sandoriais, - visur jis laikys ir vadins tei­singu ir gražiu tą darbą, kuris padeda sukurti ir palaiko šitą sielos būseną, o išmintimi laikys moks­lą, kuris vadovauja tam darbui; neteisingu jis lai­kys tą darbą, kuris naikina šitą būseną, o nemokšiš- 444 kurnu - nuomonę, kuri vadovauja šiam darbui.

- Tu, Sokratai, visai gerai kalbi, - tarė jis. - Trumpai tariant, - pasakiau, - jeigu mes teig­

tume, kad išsiaiškinome, kas yra teisingas žmogus ir teisinga valstybė bei kas yra vieno ir kito iš jų teisingumas, negalėtume pasakyti, jog labai sukly­dome.

- Prisiekiu Dzeusu, negalėtume, - tarė jis. - Tai patvirtinsime savo išvadas? - Patvirtinsime. - Apie tai pakaks, - tariau. - Dabar, manau,

reikia ištirti neteisingumą. - Teisingai. - Ar tai nebus šių trijų pradų nesantaika, sveti- b

mų darbų dirbimas, kišimasis į vienas kito darbus, vieno kurio prado sukilimas prieš visą sielą siekiant,

kad valdytų toji sielos dalis, kuri iš prigimties tam netinka, nes yra skirta vergauti tai daliai, kuri iš prigimties yra skirta būti valdove? Tai šitokie da­lykai ir netvarka bei sumišimas tose sielos dalyse sudaro, mūsų nuomone, neteisingumą, nesusivaldy­mą, bailumą, nemokšiškumą ir apskritai visokį blogį.

- Taip jau yra, - pasakė jis. c - Dabar jau aišku, - tariau, - kokie veiksmai yra

teisingi, o kokie neteisingi, nes žinome, kas yra tei­singumas ir kas - neteisingumas.

- Argi žinome? - Teisingumas ir neteisingumas, - tariau, - nie­

kuo nesiskiria nuo sveikų ir nesveikų dalykų, tik šie glūdi kūne, o anie - sieloje.

- Kokiu būdu? - Sveiki dalykai suteikia sveikatą, o nesveiki su­

kelia ligą. - Taip.

d - Argi teisingi veiksmai neįdiegia teisingumo, o neteisingi - neteisingumo?

- Būtinai. - Suteikti kūnui sveikatą - tai nustatyti, kas pa­

gal prigimtį valdys ir kas bus valdomas, o sukelti ligą - tai nustatyti, kas valdys ir kas paklus priešin­gai prigimčiai.

- Teisingai. - Na, o įdiegti sielai teisingumą, - tariau, - tai

nustatyti, kas pagal prigimtį valdys ir kas paklus, o įdiegti neteisingumą - tai nustatyti, kas valdys ir kas bus valdomas priešingai prigimčiai.

- Tikra teisybė. e - Taigi dorybė, kaip atrodo, yra tam tikra sveika­

ta, grožis ir sielos palaima, o nedorybė - liga, bjau­rumas ir silpnumas.

- Iš tikro taip yra.

- Ar geri veiksmai nepadeda rastis dorybei, o blogi - nedorybei?

- Būtinai. - Atrodo, mums dar liko ištirti, ar žmogui nau­

dinga teisingai elgtis, daryti gerus darbus ir būti 445 teisingam, nesvarbu, ar kas matys, kad jis toks yra, ar nematys, ar naudinga elgtis neteisingai ir daryti nedorybes, nesvarbu, jei ir išvengs bausmės ir nepa­sitaisys baudžiamas.

- Bet, Sokratai, - tarė jis, - man atrodo, kad svarstymas jau darosi juokingas. Jeigu, sugedus kū­no prigimčiai, gyvenimas atrodo nepakenčiamas, net jei galėsi visokius valgius valgyti, visokius gėrimus gerti, naudotis turtu teikiama gerove ir neribota val­džia, tai kaip gyvenimas galės būti pakenčiamas su­trikus ir pagedus pačiam gyvybės pradui, jeigu žmo­gus galės daryti ką tik panorės, išskyrus tai, kas b galėtų išvaduoti jį nuo nedorybės ir neteisingumo ir padėtų įgyti teisingumą ir dorybę, jei abu šie daly­kai - teisingumas ir neteisingumas - yra tokie, kaip mes juos išdėstėme.

- Iš tikrųjų juokinga, - tariau. - Bet vis dėlto, kadangi mes jau pasiekėme tokį tašką, iš kurio aiš­kiausiai galime matyti tiesą, nenusiminkime.

- Prisiekiu Dzeusu, - tarė jis, - jokiu būdu nerei­kia nusiminti.

- Na, tai eikš šen, - tariau, - pažiūrėk, kiek yra c nedorybės rūšių, bent jau tų, kurias verta pamatyti.

- Gerai, ateinu, - tarė jis, - tik sakyk. - Svarstydami mes pasiekėme tokį tašką, iš ku­

rio aš tarsi nuo pakilumos matau tik vieną dorybės 1

rūšį, o nedorybės rūšių - nesuskaičiuojamą daugy­bę; keturias iš jų verta paminėti.

- Ką tu sakai? - paklausė jis.

- Kiek yra valstybės santvarkos rūšių, tiek, atro­do, bus ir sielos rūšių.

- O kiek jų yra? - Penkios valstybės santvarkos rūšys, - atsa­

kiau, - ir penkios sielos rūšys. - Sakyk, kokios jos? - paklausė jis. - Sakau, - tariau. - Viena iš santvarkos rūšių

yra ta, kurią aptarėme; pavadinti ją galima dvejo­pai: kai vienas žmogus turi didžiausią galią tarp valdančiųjų, šitai vadinama monarchija, o kai val­džią dalijasi keletas žmonių - aristokratija.

- Teisybę sakai, - tarė jis. - Vis dėlto tai viena rūšis, - pasakiau, - nes ar

bus daug valdovų, ar vienas, jie nepakeis nė vieno svarbaus įstatymo, jeigu bus taip išauklėti ir išla­vinti, kaip mes nustatėme.

- Neatrodo, kad pakeistų, - tarė jis.

P E N K T A K N Y G A

- Šitokią valstybės ir valdymo formą aš vadinu 449 teisinga ir gera. Tokiu laikau ir ją atitinkantį žmo­gų. Jei ši forma yra gera, tai visos kitos yra blogos ir nevykusios. Jos ne tik blogai valdomos, bet ir pi­liečių sielos jose blogai ugdomos. Jų yra keturios rūšys.

- Kokios jos? - paklausė jis. Aš jau pradėjau iš eilės vardyti jas pagal tai, kaip

jos, mano nuomone, viena iš kitos kilo, kai Polemar­chas, sėdėjęs kiek tolėliau nuo Adeimanto, ištiesė b ranką, sugriebė jį už apsiausto ties petimi, prisi­traukė prie savęs ir pasilenkęs pradėjo kažką sakyti jam į ausį. Mes išgirdome tik šiuos žodžius: „Ar lei­sime jam ir toliau, ar ką darysime?"

Adeimantas atsakė jau garsiai: - Negalima leisti. - Kam jūs nenorite leisti? - paklausiau. - Tau, - atsakė Adeimantas. - Man? Kodėl? c - Mums atrodo, - pasakė jis, - kad tu labai lais­

vai elgiesi ir iš mūsų pavagi ištisą svarstymo dalį -ir gana svarbią, kad tik tau nereikėtų aiškinti. O gal manei, kad mes nepastebėsime, kai šiaip sau tu

prabėgomis pasakei, kad dėl moterų ir vaikų visiems yra aišku, jog draugų viskas yra bendra?

- Argi aš negerai pasakiau, Adeimantai? - pa­klausiau.

- Gerai , - tarė jis, - bet šitai, kaip ir kitus daly­kus, reikia paaiškinti. Koks bus tas bendrumas? Juk

d gali būti visokių bendrumo rūšių. Taigi nesididžiuok ir pasakyk, apie kokį bendrumą tu kalbi. Mes jau seniai laukiame, manėme, kad tu pagaliau atsimi­nei ir kalbas apie vaikų gimdymą, ką tu apie tai manai, kaip gimę jie bus auginami, ir apskritai apie tą, kaip tu sakei, moterų ir vaikų bendrumą. Mat mes manome, kad valstybės santvarkai labai svar­bu, ar tai bus gerai tvarkoma, ar blogai. Dabar, kai tu jau pradėjai kalbėti apie kitą valstybės santvar­ką, dar neišaiškinęs šio klausimo, mes ir nutarėme,

450 kaip pats girdėjai, neleisti tau eiti toliau, kol neiš­aiškinsi visų šitų dalykų, kaip išaiškinai kitus.

- Žinokite, - tarė Glaukonas, - kad ir aš esu to nutarimo bendrininkas.

- Žinok, Sokratai, kad mes visi taip nutarėme, -pasakė Trasimachas.

- Ką jūs darote? - tariau. - Na ir prikibote prie manęs! Vėl pradedate ilgiausią pokalbį apie valsty­bės santvarką, tarsi viską pradėtume iš pradžių! Aš jau džiaugiausi, kad baigiau apie ją, maniau, jūs pasitenkinsite tuo, kas anksčiau buvo pasakyta, ir galėsime tą klausimą mesti į šalį, o jūs vėl jį grąži-

b nate atgal! Jūs nežinote, kokį spiečių kalbų išjudi­note! Aš jau tada tai mačiau, todėl ir praleidau tą klausimą, nenorėdamas jūsų nuvarginti.

- Tai ką, - pasakė Trasimachas, - ar tu manai, kad mes čia atėjome aukso lydyti, o ne kalbų pasi­klausyti?

- Tik ne tokių ilgų, - atsakiau aš.

- Sokratai, - tarė Glaukonas, - protingi žmonės tokių kalbų gali klausytis visą gyvenimą. Bet dėl mūsų tu nesirūpink. Tik turėk kantrybės ir atsakyk į mūsų klausimą: išdėstyk, koks bus tas sargybinių moterų ir vaikų bendrumas. Kaip bus auginami vai- c kai nuo mažens, nuo gimimo iki tol, kol pradės mo­kytis, - šis laiko tarpas yra sunkiausias. Pamėgink parodyti, kaip tai turi vykti.

- Nelengva tai paaiškinti, mano mielas, - tariau. -Jums šitai sukels dar daugiau abejonių negu tai, ką iki šiol svarstėme. Jūs nepatikėsite, kad tuos daly­kus galima įgyvendinti, o jei ir sutiksite, kad gali­ma, tai nenorėdami tikėti sakysite, jog tai nėra ge- d riausia išeitis. Todėl aš ir delsiu, nenorėdamas liesti šių dalykų, kad, mielasis, jie neatrodytų esą tik gra­žus pageidavimas.

- Nebijok! - tarė jis. - Tavo klausytojai juk ne bukapročiai, jie patiklūs ir geranoriai.

- Tu, gerasis, turbūt šitai sakai norėdamas mane padrąsinti?

- Taip, - atsakė jis. - Jei taip manai, - pasakiau, - tai išeis priešin­

gai. Jei aš būčiau įsitikinęs, kad tikrai žinau, ką sakau, tavo padrąsinimas labai tiktų: juk protin- e giems ir draugiškai nusiteikusiems žmonėms kalbė­ti apie svarbiausius dalykus pačiam gerai žinant tie­są yra ir drąsu, ir saugu. Bet kalbėti abejojant ir ieškant, kaip aš dabar darau, yra baisu ir pavojin­ga - ne dėl to, kad galėčiau sukelti klausytojams juoką (tai būtų vaikiška), bet dėl to, kad, pats nu- 451 klydęs nuo tiesos, galėčiau ir savo draugus suklai­dinti dėl tokių dalykų, dėl kurių klysti yra pavojin­ga. Todėl, Glaukonai, aš maldauju Adrastėją 1, kad neįsižeistų dėl to, ką kalbėsiu. Mat aš manau, kad prieš savo norą nužudyti žmogų yra mažesnis nusi-

kaitimas, negu apgauti jį grožio, gėrio ir teisėtumo dalykuose. Tokiais dalykais verčiau rizikuoti priešų,

b o ne draugų tarpe. Todėl veltui ramini mane! - Na, Sokratai, - tarė Glaukonas, - jei dėl tavo

aiškinimo padarysime kokią klaidą, mes iš anksto dovanojame tavo kaltę ir paskelbiame, kad nesi su­sitepęs nužudymu, - mes sakysime, kad tu mūsų neapgavai. Taigi nebijok, kalbėk!

- Tiesa, - tariau, - kad nesusitepęs nužudymu žmogus ir prieš įstatymus yra švarus. Todėl aš tik­rai būsiu laikomas švariu.

- Taigi kalbėk! - tarė jis. - Matyt, reikės kalbėti ne iš eilės, - tariau, -

kaip aš norėjau, o pradėti nuo galo. Turbūt geriau­sia bus padaryti štai kaip: dabar, kai jau visiškai

c išsiaiškinome vyrų vaidmenį, reikia aptarti ir mote­rų vaidmenį, juolab kad ir tu ragini mane taip da­ryti.

Geros prigimties ir išauklėtiems taip, kaip mes nustatėme, žmonėms, mano nuomone, nėra kito, ge­resnio būdo pasirūpinti žmoną ir vaikų ir su jais elgtis, kaip tas kelias, kuriuo mes iš pat pradžių pradėjome eiti. Juk mes pasiūlėme sargybinius pa­daryti tarsi kaimenės sargais.

- Taip. d — Taigi eikime toliau tuo keliu, suteikime mote­

rims tokią pačią prigimtį ir tokį patį auklėjimą, kaip ir vyrams, ir pažiūrėkime, ar taip bus gerai, ar ne.

- Kaipgi? - paklausė jis. - Štai kaip. Ar mes manome, kad sarginės kalės

turi saugoti kaimenes kartu su šunimis, kartu su jais medžioti ir daryti visa kita, ar jos turi likti bū­dose kaip netinkamos tokiems darbams, nes jos turi vesti ir auginti šuniukus, o kaimenių priežiūra turi rūpintis šunys?

- Jos viską turi daryti kartu, tik, žinoma, reikia e atsižvelgti į tai, kad jos yra silpnesnės, o šunys -stipresni.

- Ar galima, - tariau, - vieną gyvulį panaudoti tam pačiam darbui kaip ir kitą, jeigu jo atitinkamai neauginsime ir neišlavinsime?

- Negalima. - Taigi, jei moterims pavėsime tuos pačius dar­

bus, kaip ir vyrams, tai jas reikės lygiai taip pat mokyti.

- Taip. 452 - Vyrus mokėme mūzų meno ir gimnastikos. - Taigi ir moteris reikės mokyti tų dviejų menų,

taip pat karo dalykų; ir naudosime jas lygiai taip pat, kaip vyrus.

- Taip jau išeina pagal tavo žodžius, - tarė jis. - Bet daugelis dalykų tikriausiai nesiderins su

papročiais ir atrodys juokingi, jei mėginsime juos įgyvendinti.

- Be abejo, - tarė jis. - O kas tau atrodytų juokingiausia? - paklau­

siau. - Turbūt tai, kad moterys nuogos mankštinsis palestrose 2 kartu su vyrais - ne tik jaunos, bet ir b pagyvenusios, panašiai kaip seniai mankštinasi gim-nasijuje 3 ; nors jų veidas raukšlėtas ir išvaizda ne­maloni, jie vis tiek mankštinasi.

- Prisiekiu Dzeusu, šitai tikrai atrodytų juokin­gai pagal dabartinius papročius, - atsakė jis.

- Jeigu jau pradėjome kalbėti, - tariau, - nesibi­jokime šaipūnų pajuokų, kad ir ką jie sakytų apie šitokį pasikeitimą - apie moterų mokymą gimnasti­kos ir mūzų meno, o ypač apie moterų mokymą nau- c dotis ginklais ir jodinėti.

- Teisybę sakai, - tarė jis.

- Kadangi jau pradėjome aiškintis, eikime prie tos nuostatos dalies, kuri atrodys keisčiausia, ir pa­prašykime šaipūnu susilaikyti nuo pašaipų ir prisi­minti, kad dar visai neseniai graikai, panašiai kaip dauguma barbarų, laikė gėdingu ir juokingu dalyku

d vyrui pasirodyti nuogam ir, kai kretiečiai pirmieji pradėjo mankštintis, o paskui ir lakedaimoniečiai, tų laikų šaipūnai iš to galėjo juoktis. Ar ne taip?

- Taip. - Bet kai žmonės patyrė, kad geriau mankštintis

išsirengus negu užsidengus visą kūną, ir protas nu­rodė, kas yra geriausia, akys nustojo juoktis. Tai parodė, kad tuščias yra tas žmogus, kuris juokingu dalyku laiko ne blogį, o ką nors kita; ir tas, kuris

e nori sukelti juoką tyčiodamasis ne iš beprotybės ir blogio vaizdų, o iš kitokių reginių, siekia ko kito, tik ne gėrio.

- Tikra teisybė, - tarė jis. - Ar nereikėtų mums pirmiausia susitarti, ar ga­

lima tuos dalykus įgyvendinti, ar ne, o paskui iš­spręsti klausimą - nesvarbu, ar juokais, ar rimtai, -

453 ar moters žmogiškoji prigimtis tinkama dirbti visus vyrų darbus, ar negalėtų nė vieno darbo dirbti, o gal vienus galėtų, o kitų negalėtų ir katrai lyčiai geriau tinka karo reikalai? Ar ne šitokiu metodu naudoda­miesi mes galėtume geriausiai pradėti darbą ir pa­siekti savo tikslą?

- Tikriausiai, - tarė jis. - Ar nenorėtum, - tariau, - jog mes apsimetę

savo priešininkais pasiginčytume dėl priešų teigi­nių, kad jie, mūsų kritikuojami, neliktų be apsaugos ir mes neapgultume neginamos tvirtovės?

b - Mielu noru, - pasakė jis. - Taigi jų vardu pasakykime: „Sokratai ir Glau-

konai! Nereikia, kad kiti užginčytų jūsų teiginius.

Juk pradėję kurti valstybę jus sutarėte, kad kiekvie­nas turės dirbti tik vieną darbą, atitinkantį jo pri­gimtį."

- Aš manau, sutarėme - kaipgi nesutarsi. - „O ar galima paneigti, kad moteris iš prigim­

ties labai skiriasi nuo vyro?" - Kaip nesiskirs! - „Taigi, ar nereikia, kad kiekviena lytis dirbtų

skirtingą darbą, atitinkantį jos prigimtį?" - Be abejo. - „Tai kaipgi jūs galite neklysti ir neprieštarauti

patys sau tvirtindami, kad vyrai ir moterys turi dirbti tuos pačius darbus, nors jų prigimtis yra labai skir­tinga?" Ar galėsi, drauge, jiems į tai atsakyti?

- Iš karto atsakyti būtų nelengva, - tarė jis, - bet aš tavęs paprašysiu, jau ir dabar prašau, kad tu atsakytum už mus - nesvarbu, koks bus tas atsaky­mas.

- Tai tokie, Glaukonai, yra tie sunkumai, - ta­riau. - Jų yra daug daugiau. Visa tai numatydamas aš bijojau ir delsiau kalbėti apie nuostatą dėl to, kaip įsitaisyti žmoną bei vaikų ir juos auginti.

- Prisiekiu Dzeusu, atrodo, tai tikrai nelengvas dalykas! - pasakė jis.

- Tikrai nelengvas, - tariau. - Bet štai kaip yra: ar kas įkris į mažą tvenkinį, ar į didžiulę jūrą, vis tiek plauks.

- Be abejo. - Todėl ir mums reikia plaukti ir pamėginti išsi­

kapstyti iš šio svarstymo tikintis, kad koks delfinas išneš mus ant nugaros arba išgelbės kitas koks ste­buklas.

- Reikia pamėginti, - tarė jis. - Pažiūrėkime, - tariau, - ar nesurasime kokios

išeities. Mes sutarėme, kad skirtingos prigimties žmo-

nių užsiėmimai turi būti skirtingi ir kad vyro ir mo­ters prigimtis yra skirtinga. O mes teigiame, kad skirtingos prigimties žmonės gali dirbti tą patį dar­bą. Ar šitai mums prikišate?

- Kaip tik šitai. 454 - Glaukonai, - tariau, - ginčijimosi menas turi

didelę galią! - Kodėl? - Man atrodo, kad daugelis į ginčą įsitraukia prieš

savo norą: jie tariasi svarstą dalyką, o iš tikrųjų ginčijasi 4, nes nesugeba svarstomo dalyko suskirsty­ti į rūšis. Todėl jie kimba prie žodžių ir taip stengia­si surasti prieštaravimą priešininko teiginyje, ir, užuot svarstę, lenktyniauja ginčijimosi mene.

- Iš tikro daug kam taip atsitinka, - tarė jis. - Ar kartais ir mums čia nėra panašiai?

b - Tikrai, - atsakiau. - Atrodo, kad mes prieš savo norą pradėjome ginčytis dėl žodžių.

- Kaip? - Remdamiesi žodžiais, mes labai drąsiai, kaip

tikri ginčininkai teigiame, kad skirtingos prigimties žmonių užsiėmimai turi būti skirtingi, bet neištyrė-me, kokios rūšies yra tas prigimčių skirtingumas ir tapatumas ir su kuo susijęs, kai skirtingos prigim­ties žmonėms paskyrėme skirtingus užsiėmimus, o tos pačios prigimties - tuos pačius.

- Tikrai neištyrėme, - tarė jis. c - Todėl, kaip atrodo, mums tenka pačių savęs

paklausti: ar plikagalvių ir plaukuotų žmonių pri­gimtys yra tokios pačios, ar priešingos? Jei sutarsi­me, kad priešingos, tada jeigu plikiai užsiims bat­siuvio amatu, ar plaukuotiesiems uždrausime juo užsiimti, ir atvirkščiai, jei plaukuotieji siūs batus, ar uždrausime plikiams juos siūti?

- Tai būtų per daug juokinga, - pasakė Glau­konas.

- Ar ne dėl to juokinga, - tariau, - kad tada, kai nustatėme prigimčių skirtingumą ir tapatumą, nu­statėme ne absoliučiai, o ėmėme tik tą jų skirtingu­mo ir tapatumo rūšį, kuri susijusi su užsiėmimais? d Pavyzdžiui, gydytoją ir gydytojo sielą turintį žmogų mes laikėme tos pačios prigimties žmonėmis. Ar ne taip?

- Taip. - Bet gydytoją ir dailidę laikėme skirtingos pri­

gimties žmonėmis? - Ir teisingai, - pasakė jis. - Todėl, - tariau, - jeigu mums atrodo, kad tarp

vyriškos ir moteriškos lyčių yra skirtumas tikimo kuriam nors menui arba užsiėmimui atžvilgiu, tai turėsime teigti, kad vieną amatą reikia duoti vienai lyčiai, o kitą - kitai. Bet jei pasirodys, jog vyrai ir moterys skiriasi tuo, kad moterys gimdo, o vyrai e apvaisina, tada nebegalėsime laikyti įrodytu daly­ku, jog vyrai ir moterys skiriasi tuo atžvilgiu, kurį čia svarstome, ir turėsime teigti, kad ir sargybiniai, ir jų žmonos turi užsiimti tais pačiais dalykais.

- Teisingai, - tarė jis. - Tada turime paraginti mūsų priešininką mums

įrodyti, kokio meno ar užsiėmimo atžvilgiu - iš tų 455 menų ir užsiėmimų, kurie susiję su valstybės kūri­mu, - vyro ir moters prigimtis yra skirtinga.

- Būtinai reikia! - Galbūt ir kas nors kitas pasakytų tą patį, ką tu

anksčiau sakei, būtent kad iškart atsakyti į klausi­mą būtų nelengva, bet pagalvojus nebūtų sunku.

- Galbūt ir pasakytų. - Ar nori, kad paprašytume savo priešininko sek­

ti mūsų samprotavimą? Gal mes įrodysime jam, kad

b tarp su valstybės tvarkymu susijusių užsiėmimų nė­ra tik moterims tinkamo užsiėmimo.

- Sutinku. - Tada pasakykime jam: „Atsakyk! Juk tu sakei,

kad vienas žmogus yra gabus kuriam nors dalykui, o kitas - negabus; vienas greitai ką nors išmoksta, o kitas - sunkiai; vienas, truputį pasimokęs, savo išradingumu eina toliau už tai, ką buvo išmokęs, o kitas, daug mokęsis ir lavinęsis, neįsimena nė to, ką buvo išmokęs; vieno kūnas gerai tarnauja dvasiai, o

c kito - trukdo. Ar yra dar kokių kitų požymių, iš kurių galėtum atskirti gabų nuo negabaus, o gal tik šitie?"

- „Tik šitie požymiai", - turės jisai atsakyti. - Ar žinai kokį žmonių užsiėmimą, kuriame vy­

riškoji lytis nepralenktų visais atžvilgiais moteriš­kosios? Negaiškime veltui pasakodami, kad apie au­dimo meną, pyragų ir pyragaičių gaminimą moteriš-

d koji lytis taip pat šį tą nutuokia, - būtų tiesiog juo­kinga, jei moterys čia pralaimėtų.

- Teisybę sakai, - tarė jis, - kad beveik visuose dalykuose vyriškoji lytis pralenkia moteriškąją. Nors daugelis moterų įvairiais atžvilgiais yra pranašes­nės už vyrus, bet apskritai yra taip, kaip tu sakai.

- Taigi, mielas drauge, tarp su valstybės tvarky­mu susijusių užsiėmimų nėra nė vieno, tinkamo mo­teriai kaip moteriai arba tinkamo vyrui kaip vyrui. Gabumai yra paskirstyti lygiai abiem lytims, ir mo­teris iš prigimties tinka visoms pareigoms kaip ir

e vyras, tik visuose užsiėmimuose vyras būna prana­šesnis už moterį.

- Tikrai. - Ar mes viską paskirsime tik vyrams, o mote­

rims - nieko? - Jokiu būdu!

- Mes turbūt sakysime, kad viena moteris yra gabi gydymo menui, o kita - negabi, viena gabi mū­zų menui, o kita - ne.

- Be abejo. - Viena gali būti gabi gimnastikai ir karo daly- 456

kams, o kita nemėgsta karo ir gimnastikos. - Ir aš taip manau. - Na, ar vienos moterys nėra filosofės, o kitos jos

nekenčia? Vienos yra narsios, o kitos - bailios? - Yra ir tokiu. - Tad yra moterų, tinkamų saugoti valstybei, o

kitos tam netinka. Juk mes ir vyrus sargybiniais parinkome tuos, kurie turi tokią prigimtį.

- Aišku, tokios prigimties vyrus parinkome. - Taigi valstybei saugoti lygiai tinka ir vyrų, ir

moterų prigimtis, tik moterų ji silpnesnė, o vyrų -stipresnė.

- Atrodo, kad taip. - Todėl tokiems vyrams parinksime ir tokias mo- b

teris, kad jos būtų vyrų draugės ir kartu su jais saugotų valstybę, nes jos sugeba tai daryti ir savo prigimtimi yra giminiškos vyrams.

- Teisingai. - Argi toms pačioms prigimtims nereikia pavesti

tų pačių darbų? - Aišku, tuos pačius. - Štai, apsukę ratą, mes vėl grįžome į pradinį

tašką ir sutariame, kad neprieštarauja prigimčiai mokyti sargybinių moteris mūzų meno ir gimnas­tikos.

- Iš tikro neprieštarauja. - Taigi mūsų nuostatai nėra neįgyvendinamai ir c

iliuziniai, nes jie atitinka prigimtį. Kaip atrodo,

prigimčiai prieštarauja tai, kas dabar vyksta gyve­nime.

- Taip atrodo. - Mes juk svarstėme, ar mūsų nuostatai įgyven­

dinami ir ar jie yra geriausi. - Taip. - Kad jie įgyvendinami, jau sutarėme. - Sutarėme. - Dabar reikia sutarti, kad jie yra geriausi. - Taip. - Argi, norint moterį išauklėti sargybine, netiks

d vyriškas auklėjimas, o reikės kažkokio moteriško auklėjimo? Juk abiejų lyčių prigimtis vienoda.

- Nereikės kitokio auklėjimo. - O ką tu manai apie tokį dalyką... - Kokį? - Ką tu pats sau manai apie žmones - ar vienus

laikai geresniais už kitus, ar visus laikai lygiais? - Jokiu būdu! - Ar tu manai, kad mūsų sukurtoje valstybėje

sargybiniai, išauklėti taip, kaip mes nustatėme, bus geresni vyrai negu batsiuviai, išauklėti kaip batsiu­viai?

- Juokingas klausimas! - atsakė jis. e - Suprantu, - tariau. - O ar sargybiniai, palygin­

ti su kitais piliečiais, nebus patys geriausi? - Žinoma, geriausi. - O jų žmonos, palyginti su kitomis moterimis, ar

nebus geriausios? - Kur kas geresnės už kitas. - Ar valstybei gali būti kas nors naudingiau, kaip

turėti geriausius vyrus ir geriausias moteris? - Negali.

457 - O tą gerumą pagal mūsų nustatytus dėsnius jiems suteiks mūzų menas ir gimnastika.

1«S

- Be abejo. - Taigi sargybinių žmonoms reikės nusivilkti dra­

bužius, nes vietoj jų jos apsisiaus šaunumu ir kartu su vyrais dalyvaus karuose ir visuose kituose vals­tybės gynimo reikaluose ir niekuo kitu neužsiims. Tik joms, kaip silpnesnėms, reikės duoti lengves- b nius darbus negu vyrams. O tas vyras, kuris juoksis pamatęs nuogas moteris besimankštinančias siekiant tobulumo, „skina dar nenunokusį juoko vaisių" 5 ir, atrodo, visai nežino, iš ko juokiasi ir ką daro. Juk gerai sakoma - ir bus sakoma, - kad tai, kas nau­dinga, yra gražu, o kas nenaudinga - bjauru.

- Visai teisingai. - Taigi galėtume sakyti, kad kalbėdami apie nuo­

status dėl moterų išvengėme pirmosios bangos, ir ji nepaskandino mūsų, kai nustatėme, kad sargybiniai vyrai ir sargybinės moterys turės visus darbus dirb- c ti kartu: priešingai, mūsų pokalbis įrodė, kad tie nuostatai yra įgyvendinami ir naudingi.

- Tikrai tu išvengei didelės bangos. - Kai pamatysi, - tariau, - kas bus toliau, saky­

si, kad ši banga buvo nedidelė. - Kalbėk, pažiūrėsiu, - pasakė Glaukonas. - Po šito nuostato ir kitų, kuriuos nustatėme anks­

čiau, eina štai koks. - Koks? - Visos šių vyrų žmonos turės būti bendros; nė

viena negalės atskirai gyventi su kuriuo nors vyru. Bendri turės būti ir vaikai: nei tėvas nepažins savo d sūnaus, nei sūnus - tėvo.

- Šį nuostatą bus sunkiau priimti negu aną -vargu ar žmonės patikės, kad jis įgyvendinamas ir naudingas.

- Aš manau, - tariau, - kad niekas neužginčys, jog būtų be galo naudinga turėti bendras žmonas,

bendrus vaikus - jei tik tai būtų įmanoma. Dau­giausia ginčų, mano nuomone, sukeltų klausimas, ar toks dalykas įgyvendinamas, ar ne.

e - Aš manau, - tarė jis, - kad dėl abiejų dalykų būtų ginčijamasi.

- Tu abu klausimus suplaki į vieną, - tariau, -o aš maniau, kad nuo vieno klausimo bus galima išsisukti, jei pripažinsi, jog tai yra naudinga; tada mums liktų apsvarstyti, ar tai įgyvendinama, ar ne.

- Aš pamačiau, - pasakė jis, - kad tu nori išsi­sukti, įrodyk ir viena, ir kita!

- Ką darysi, - tariau, - reikia prisiimti tokią baus­me. Tik padaryk man vieną malonumą: leisk su-

458 rengti sau šventę! Panašiai elgiasi tingios dvasios žmonės: vaikščiodami sau vieni, jie mėgaujasi savo svajonėmis. Užuot iš pat pradžių suradę, kaip įgy­vendinti savo troškimus, tokie žmonės apeina visa tai, kad nereikėtų kvaršinti galvos, ar tai įvykdoma, ar ne. Jie iš karto įsivaizduoja, kad tai, ko trokšta, jau yra, ir pradeda tvarkyti visa kita, ir džiaugiasi iš eilės apžvelgdami visa, ką jie darys tada, kai troš-

b kimai bus įgyvendinti; jų tingi siela dėl to tampa dar tingesnė. Panašiai ir aš dabar jaų pradedu pa­siduoti šiai silpnybei ir noriu vėlesniam laikui atidė­ti svarstymą, kokiu būdu tuos nuostatus būtų gali­ma įgyvendinti. O dabar įsivaizduoju, jei tik man leisi, kad juos galima įvykdyti, ir noriu aptarti, ko­kiu būdų valdantieji juos vykdys, bei įrodyti, kad jų įgyvendinimas būtų labai naudingas ir valstybei, ir sargybiniams. Taigi pirmiausia kartu su tavim svars­tysime šituos dalykus, o anuos, jei leisi, - paskui.

- Aš leidžiu, svarstyk, - tarė jis. - Aš manau, kad jeigu valdantieji bus verti šio

c vardo ir tokie bus ir jų padėjėjai, tai vieni mielai vykdys įsakymus, o kiti mielai įsakinės - arba pa-

klusdami įstatymams, arba pamėgdžiodami tai, ką mes jiems įsakysime.

- Suprantama. - Tu, - tariau, - būk įstatymu leidėju ir panašiai,

kaip atrinkai vyrus, parink jiems ir žmonas - tik žiūrėk, kad būtų kuo panašesnės į juos, — ir perduok jas jiems. Kadangi jie bendrai gyvens ir bendrai val­gys, neturėdami nieko nuosava, nuolat bendraus, kartu mankštinsis gimnasijuje, kartu dalyvaus ki­tuose pratimuose, bus kartu auklėjami, įgimtas po- d reikis privers juos suartėti vienus su kitais. O gal tau atrodo, kad aš kalbu ne apie tai, kas yra būti­nybė?

- Tai ne geometrinė, o meilės būtinybė 6 , - pasakė jis; - ji, atrodo, yra stipresnė už aną, geriau įtikina ir traukia daugumą žmonių.

- Teisingai, - tariau. - Bet, Glaukonai, klestin­čioje valstybėje būtų nedora be jokios tvarkos vie- e niems su kitais santykiauti ar ką kita daryti, o ir valdovai neleis.

- Šitai būtų neteisinga, - pasakė jis. - Aišku, jog santuokas padarysime kuo šventes­

nes. O šventos bus naudingiausios santuokos. - Ir aš taip manau. - O kuo santuokos būtų naudingiausios? Tu, Glau­

konai, turi man tai pasakyti. Tavo namuose aš ma- 459 tau daug medžioklinių šunų ir gerų veislių paukš­čių. Vardan Dzeuso, pasakyk, ar tu skyrei dėmesio jų poravimuisi ir jauniklių vedimui?

- Ką tu turi galvoje? - Pirmiausia, ar tarp jų nėra geresnių ir bloges­

nių, nors visi jie yra geros veislės? - Yra. - Ar tu nori, kad visi jie vestų jauniklius, ar tik

geriausieji?

- Tik geriausieji. b - Ar nori, kad jauniklius vestų jauniausieji iš jų,

ar seniausieji, ar tie, kurie yra pačiame stiprume? - Tie, kurie yra pačiame stiprume. - O jeigu šituo nesirūpinsi, tai labai pablogės ta­

vo šunų ir paukščių veislė? - Žinoma. - O kaip su arkliais ir kitais gyvuliais? — ta­

riau. - Ar čia nebus panašiai? - Būtų keista, jei būtų kitaip. - Ak, mielas drauge, - tariau, - kokie puikūs

turės būti mūsų valdovai, jei ir žmonių giminėje yra taip pat.

c - Ko gero, taip pat, - pasakė jis. - O kas iš to? - Mat, - tariau, - jiems reikės vartoti labai daug

vaistų. Kai žmonėms nereikia vaistų, nes jie nori laikytis režimo, pakanka ir blogesnio gydytojo. Bet kai reikia skirti vaistus, žinome, jog tada reikalin­gas narsesnis gydytojas.

- Teisybė. Bet kam tai sakai? - Ogi štai kam, - tariau. - Atrodo, kad valdovai

valdinių labui dažnai turės meluoti ir juos apgaudi-d nėti. Juk mes sakėme, kad melas dažnai būna nau­

dingas kaip vaistas. - Tikrai sakėme, - tarė jis, - ir teisingai. - Atrodo, kad šitas „teisingas dalykas" vaidins

svarbų vaidmenį santuokų sudarymo ir vaikų gim­dymo atžvilgiu.

- Kokiu būdu? - Pagal mūsų sutartus nuostatus reikės, kad ge­

riausieji kuo dažniau poruotųsi su geriausiomis, o blogiausieji su blogiausiomis - priešingai; gerųjų vai­kus reikės auginti, o blogųjų - ne, jeigu norėsime

e geriausiai išlaikyti puikią kaimenės veislę. Viso to

neturi pastebėti kiti, tai žinos tik valdovai, kad sar­gybinių kaimenėje būtų kuo mažiau neramumų.

- Labai teisingai, - tarė jis. - Reikės įvesti ir tam tikras šventes, per kurias

suvesime nuotakas ir jaunikius. Jų metu bus auko­jamos aukos; mūsų poetai turės sukurti himnus, tin­kamus toms vestuvėms. Vedybų kiekį pavėsime nu- 460 statyti valdovams, kad jie šitokiu būdu kaip galima geriau išlaikytų tą patį žmonių skaičių - žinoma, atsižvelgiant į karus, ligas ir kitus tokius panašius dalykus, - ir mūsų valstybė pagal galimybes nepa­sidarytų nei per didelė, nei per maža.

- Teisingai. - Aš manau, reikės įvesti tam tikrą labai gudrų

burtų traukimą, kad blogesnieji žmonės dėl kiekvie­no suartėjimo kaltintų atsitiktinumą, o ne valdovus.

- Reikės, - tarė jis. - Jaunuolius, kurie pasižymės kare ar kur kitur, b

reikės pagerbti ir gausiai apdovanoti, ypač leisti jiems dažnai sueiti su moterimis, kad jie pradėtų kuo dau­giau kūdikių.

- Teisingai. - Užgimusius kūdikius perims kaip tik tam pa­

skirti valdžios žmonės - vyrai arba moterys, arba ir vieni, ir kiti, nes visuomeninės pareigos bus lygiai prieinamos ir vyrams, ir moterims.

- Taip. - Iš gerų piliečių gimusius kūdikius tie žmonės c

nuneš į lopšelį ir atiduos auklėms, kurios gyvens atskiroje miesto dalyje. O blogiausiųjų vaikus ir tuos, kurie gims luoši, nuneš į slaptą ir nežinomą vietą ir ten paslėps kaip pridera 7 .

- Jeigu norės, kad sargybinių giminė išliktų gry­na, - tarė jis.

- Jie rūpinsis ir vaikų auginimu: ves į lopšelį pieno pritvinkusias motinas, visokiais būdais žiūrė­dami, kad nė viena neatpažintų savojo kūdikio; jei

d motinų pieno neužteks, atsiųs ir kitų žindyvių ir žiūrės, kad ne per ilgai žindytų; budėjimą ir vaikų priežiūrą užkraus žindyvėms ir auklėms.

- Sargybinių žmonoms tu skiri labai lengvą mo­tinyste, — pasakė jis.

- Taip reikia, - tariau. - Bet tęskime toliau mū­sų tyrinėjimą. Sakėme, kad vaikus turi gimdyti žmo­nės pačiame stiprume.

- Taip. e - Ar sutinki su manim, kad toks amžius moteriai

yra dvidešimt metų, o vyrui - trisdešimt? - O kiek jis tęsiasi? - paklausė Glaukonas. - Moterys gimdys valstybei vaikus nuo dvidešim­

ties iki keturiasdešimt penkerių metų, o vyrai, kai praeis jų stipriausias amžius, bus tinkami duoti vals­tybei vaikus iki penkiasdešimt penkerių metų.

461 — Tai stipriausias abiejų lyčių amžius - ir kūno, ir dvasios atžvilgiu.

- O jeigu vyresnis arba jaunesnis nei nustatyto amžiaus ims gimdyti valstybei vaikus, tai sakysime, kad jis nusikalto ir religijai, ir teisingumui, nes da­vė valstybei vaiką, kuris buvo slapta pradėtas, ne-palydėtas aukomis ir maldomis, kuriomis žyniai ir žynės, ir visa valstybė meldžia, kad iš gerų žmonių gimtų dar geresni, o iš naudingų - dar naudinges-

b ni, - juk jis atsirado tamsoje ir iš baisaus nesusival­dymo.

- Teisybė, - pasakė jis. - Tas pats įstatymas, - tariau, - taikomas ir tam,

kuris dar būdamas tinkamo amžiaus suartės su tin­kamo amžiaus moterimis be valdovo teikiamų jung­tuvių. Mes sakysime, kad jis davė valstybei pavaini-

kį, nes be jungtuvių ir religinių apeigų gimęs vaikas yra neteisėtas.

- Visai teisingai, - tarė jis. - Kai pasibaigs moterų ir vyrų vaikams gimdyti

tinkamas amžius, leisime jiems laisvai suartėti su kuo tik norės, išskyrus vyrams - dukteris, motinas, dukterų dukteris ir motinų motinas, o moterims - c sūnų, tėvą, senelius bei anūkus. Davę laisvę, para­ginsime juos imtis atsargumo priemonių, kad vaikas nebūtų pradėtas, o jeigu vis dėlto vaikas gims, nu­statysime, kad valstybė to vaiko neaugins.

- Visai protingai nustatai, - tarė jis. - Bet kaip jie atskirs tėvus, dukteris ir kitus tavo minėtus gi- d minaičius?

- Jokiu būdu neatskirs, - atsakiau. - Bet kai kuris nors iš jų suartės su moterimi, visus vaikus, kurie gims dešimtą ar septintą mėnesį nuo tos jung­tuvių dienos, jis vadins berniukus sūnumis, o mer­gaites - dukterimis, o tie vaikai jį vadins tėvu; jų vaikus jis vadins savo vaikaičiais, tie juos - seneliu ir močiute, o visus tuos vaikus, kurie gimė tuo lai­ku, kai jų tėvai ir motinos gimdė palikuonis, - bro­liais ir seserimis, todėl, kaip sakėme, negalės su jais e santykiauti. Broliams ir seserims bus leista tuoktis tik tuo atveju, jei taip lems burtai ir jei pitija 8 tai patvirtins.

- Labai teisingai, - tarė jis. - Tai toks bus, Glaukonai, sargybinių moterų ir

vaikų bendrumas. Toliau svarstant reikia tvirtai pa­grįsti, kad jis derinsis su visais kitais valstybės nuo­statais ir sudarys pačią geriausią jų dalį. Ar ne taip darysime?

- Taip, prisiekiu Dzeusu, - atsakė jis. 462 - Kad susitartume, ar nereikėtų mums pirmiau­

sia paklausti savęs, kas yra didžiausias gėris Vais­

i o j

tybės santvarkai, kurio siekdamas įstatymų leidėjas leistų įstatymus, ir kas yra didžiausias blogis, o pas­kui žiūrėti, ar tai, ką mes pasiūlėme, veda prie gėrio ir atitolina nuo blogio?

- Būtina taip daryti, - atsakė jis. - Ar gali būti valstybei didesnis blogis už tą, ku­

ris ją skaldo ir iš vienos padaro daug valstybių? b Arba didesnis gėris už tą, kuris valstybę sujungia ir

padaro viena valstybe? - Negali. - Ar ne labiausiai valstybę sujungia džiaugsmo ir

skausmo bendrumas, kai visi piliečiai vienodai džiau­giasi ar liūdi dėl tų pačių sėkmių ar tų pačių nelai­mių?

- Be abejo. - O labiausiai valstybę skaldo atskirumas, kai

dėl tų pačių su valstybe ir jos piliečiais susijusių c įvykių vieni liūdi, o kiti džiaugiasi.

- Suprantama. - Ar ne dėl to taip pasidaro, kad piliečiai tuo

pačiu metu sako ne tuos pačius žodžius: „Tai - ma­no!" arba „Tai - ne mano!" Panašiai jie sako ir apie tai, kas svetima.

- Tikriausiai. - O valstybė, kurioje dauguma piliečių apie tuos

pačius dalykus tuo pačiu atžvilgiu sako tuos pačius žodžius: „Tai - mano!" arba „Tai - ne mano!", ar tik nebus geriausiai tvarkoma?

- Tikrai geriausiai. - Tas pat yra ir tokioje valstybėje, kuri labiausiai

panaši į paskirą individą. Pavyzdžiui, kai kuris nors iš mūsų susimuša pirštą, visa kūno ir sielos ben­druomenė, susitelkusi apie vieną valdantįjį pradą, pajunta tai ir, kenčiant vienai jos daliai, kenčia

d skausmą visa ištisai, ir mes sakome, kad žmogui

1Qfi

skauda pirštą. Panašiai yra ir su bet kuria kita žmo­gaus kūno dalimi - jis kenčia skausmą, kai ji serga, ir džiaugiasi, kai ji gyja.

- Panašiai, - tarė jis. - Ir atsakau į tavo klausi­mą: geriausiai tvarkoma valstybė yra panaši į tokį paskirą pilietį.

- Kai vienas iš piliečių patirs ką nors gera arba bloga, visa tokia valstybė sakys, kad tai ji pati pa- e tiria, ir džiaugsis arba liūdės kartu su tuo piliečiu.

- Gerai tvarkomoje valstybėje būtinai taip bus, -pasakė jis.

- Jau laikas mums grįžti, - tariau, - atgal į mūsų valstybę ir pažiūrėti, ar tai, ką mes priėjome svarstydami, jai tinka, o gal geriau tiks kitai vals­tybei.

- Reikia pažiūrėti, - pasakė jis. - Tai štai. Juk ir kitose valstybėse yra valdovai 463

ir liaudis, kaip ir mūsiškėje. - Yra. - Ir visi vienas kitą vadina piliečiais. - Kaipgi nevadins? - Bet kitose valstybėse liaudis vadina valdovus

ne tik piliečiais, bet dar ir kitaip? - Daugumoje valstybių vadina viešpačiais, o de­

mokratijose - tuo pačiu valdovų vardu. - O kaip bus mūsų valstybėje? Be piliečių vardo,

kaip liaudis dar juos vadins? - Išgelbėtojais ir gynėjais, - atsakė jis. b - O šie kaip vadins liaudį? - Mokėtojais ir maitintojais. - O kaip valdovai vadina liaudį kitose valsty­

bėse? - Vergais, - tarė jis. - O kaip valdovai vadina vienas kitą? - Bendravaldžiais.

i an

- O kaip mūsiškiai vadins? - Sargybos bendrais. - Ar galėtum sakyti, kad kitose valstybėse kuris

nors valdovas vieną iš bendravaldžių vadina drau­gu, o kitą - svetimu?

- Galėčiau paminėti daug tokių. c - Ar jie nevadina ir nelaiko draugų savais, o sve­

timų - ne? - Taip ir yra. - Na, o kaip elgsis tavo sargybiniai? Ar kuris

nors iš jų galėtų savo draugą laikyti ir vadinti sve­timu?

- Jokiu būdu ne, - atsakė jis. - Kiekvieną sutik­tąjį jis laikys arba broliu, arba seserimi, arba tėvu, arba motina, arba sūnumi, arba dukterimi, arba šių vaikais ar seneliais.

- Labai gerai kalbi, - tariau, - bet pasakyk dar štai ką. Ar įsakysi jiems tik vartoti giminaičių pava­dinimus, ar ir visais atžvilgiais elgtis pagal tuos

d pavadinimus ir tėvams rodyti pagarbą, globoti juos ir jų klausyti, kaip nustatė įstatymas dėl vaikų el­gesio su tėvais? O jeigu jie taip nesielgs, nesulauks nieko gera nei iš žmonių, nei iš dievų, nes tokiu atveju jų elgesys bus ir nedoras, ir neteisingas. Argi ne šitokias taisykles visi piliečiai kals savo vaikams į galvą - ir dėl tų, kuriuos jiems nurodys kaip tėvus, ir dėl kitų giminaičių?

e - Šitokias, - tarė jis. - Juk būtų juokinga tik kartoti giminaičių pavadinimus, o elgtis visai kitaip!

- Todėl mūsų valstybėje labiau negu bet kurioje kitoje, kai kuriam nors piliečiui eisis gerai ar blogai, visi kartu sakys minėtus žodžius: „Man gerai kloja­si!" arba „Mano reikalai prasti!"

- Tikra teisybė, - tarė jis.

1Q8

- Argi nesakėme, kad šitokį nusistatymą ir šito- 464 kius žodžius lydės bendri džiaugsmai ir bendri skausmai?

- Ir teisingai sakėme. - Ar mūsų valstybės piliečiai labiau bendrai išgy­

vens įvairius įvykius, jei jie galės sakyti: „Tai mano reikalas", ir šitaip bendrai išgyvendami turės ben­drų džiaugsmų ir skausmų?

- Aišku, labiau. - Viso to priežastis bus turbūt valstybės santvar­

ka ir ypač sargybinių žmonų ir vaikų bendrumas? - Tikriausiai, - tarė jis. b - Bet mes sutarėme, kad valstybei tai yra di­

džiausias gėris - gerai sutvarkytą valstybę mes ga­lėjome palyginti su kūnu, kuris jaučia bet kurios savo dalies skausmą ir džiaugsmą.

- Mes teisingai sutarėme, - tarė jis. - To, kas valstybei yra didžiausias gėris, priežas­

tis, pasirodo, yra jos sargybinių žmonų ir vaikų ben­drumas.

- Taip yra, - tarė jis. - Bet mes sutariame ir dėl tų dalykų, kuriuos

anksčiau nustatėme. Juk sakėme, kad sargybiniai negalės turėti nei nuosavų namų, nei žemės, nei turto, jie gaus maistą iš kitų kaip atlyginimą už c sargybą ir turės jį bendrai valgyti, jeigu jie bus tikri sargybiniai.

- Teisingai, - tarė jis. - Ar mūsų anksčiau nustatytos taisyklės ir tos,

kurias dabar nustatėme, padarys juos tikrais sargy­biniais ir sutrukdys jiems suskaldyti valstybę, kaip atsitinka tada, kai tardami žodį „mano" žmonės jį supranta nevienodai, vieni vienaip, kiti kitaip, kai vienas į savo namus velka viską, ką tik įstengia įsigyti atskirai nuo kitų, kitas - vėl į savo namus, d

1QQ

kai kiekvienas turi savo žmoną ir vaiku, kurie, bū­dami savi, kiekvienam atskirai teikia džiaugsmu ir skausmu, bet visi turės tą pačią nuomonę apie tai, kas sava, pagal išgales sieks to paties tikslo ir visi bendrai išgyvens džiaugsmus ir skausmus?

- Tikrai taip bus - tarė jis. - Na, o ar neišnyks tarp jų bylos ir vienas kito

kaltinimai dėl to, kad jie, trumpai tariant, neturės e jokios nuosavybės, išskyrus savo kūną, o visa kita jų

bus bendra? Todėl nekils jokių ginčų, nes žmonės paprastai ginčijasi arba dėl turto, arba dėl vaikų ir giminaičių.

- Tikrai jie išnyks, - tarė jis. - Teisybė, jų tarpe nebebus bylų dėl smurto ir

sužalojimų, nes mes laikysime geru ir teisingu daly­ku patiems užpultiesiems gintis nuo savo bendra­amžių ir liepsime jiems patiems apsisaugoti.

- Teisingai. 465 - Sis nuostatas, - tariau, - yra geras dar ir tuo,

kad jei kas ant ko užpyks ir pats išlies savo pyktį, tai nebus pavojaus, kad kils didesnių vaidų.

- Teisingai. - Vyresniajam bus įsakyta visus jaunesniuosius

valdyti ir bausti. - Aišku. - O jaunesnysis negalės panaudoti smurto prieš

vyresnįjį arba jį mušti, arba šiaip įžeidinėti, nebent valdovams įsakius - tai suprantama. Jam sutruk­

ti dys du geri sargai - baimė ir pagarba: pagarba truk­dys užgauti tą, kuris gali būti jo tėvu, o baimė -kad nukentėjusiajam neateitų į pagalbą kiti, vieni kaip sūnūs, kiti kaip broliai, dar kiti - kaip tėvai.

- Taip būna, - tarė jis. - Taigi įstatymai užtikrins taiką tarp žmonių. - Ir tvirtą taiką.

9nn

- Kadangi tarp šių žmonių nebus nesutarimų, tai nereikės bijoti, kad kiti piliečiai su jais vaidysis ar­ba savo tarpe kels neramumus.

- Tikriausiai nereikės bijoti. - Apie mažas blogybes, nuo kurių jie taip pat c

išsivaduos, aš nenoriu kalbėti - net ir nepritiktų jas minėti: pavyzdžiui, kad būdami neturtingi jie nepa­taikaus turtuoliams, neturės bėdų ir nemalonumų augindami vaikus, kaupdami pinigus, būtinai reika­lingus vergams išlaikyti, ir dėl to arba juos skolin­damiesi, arba užginčydami skolą, arba kokiu nors būdu įsigydami pinigų ir pavesdami juos saugoti ir tvarkyti žmonoms ir vergams, - kiek daug visokių nemalonumų žmonėms tenka iškęsti! Bet tai visiems matomi dalykai, ir neverta apie juos kalbėti. d

- Aišku, juos ir aklas mato, - tarė jis. - Išsivadavę nuo visų tų vargų, jie gyvens lai­

mingiau negu laimingieji olimpinių žaidynių nuga­lėtojai 9 .

- Kuriuo atžvilgiu? - Olimpiadų nugalėtojai turi tik mažą dalelę to,

kas tenka šiems žmonėms. Juk šių pergalė yra gra­žesnė, ir valstybė geriau juos aprūpina, maitina iš savo lėšų. Savo pergale jie išgelbsti visą valstybę, o vietoj vainiko jie patys ir jų vaikai gauna visą išlai­kymą ir visa kita, kas reikalinga; be to, gyvi būdami jie gauna iš valstybės visokių dovanų, o numirę de- e ramai palaidojami.

- Tai tikrai garbingos dovanos. - Ar prisimeni, - tariau, - kai anksčiau mes svars­

tėme, nežinau kas mums prikišo, kad sargybinius mes padarysim nelaimingus, nes jie, galėdami turė­ti visa tai, ką turi piliečiai, nieko neturės. Mes tada 466 atsakėme, kad šį klausimą aptarsime vėliau, pasi­taikius progai; kol kas sargybinius mes darome tik-

rais sargybiniais, o valstybę - kuo laimingesnę, bet tą laimę kursime žiūrėdami ne kurio nors vieno luo­mo.

- Prisimenu, - tarė jis. - Dabar grįžkime prie gynėjų gyvenimo. Jei jis

mums atrodo daug gražesnis ir geresnis negu olim­piadų nugalėtojų gyvenimas, tai ar nebūtų galima jį

b palyginti su batsiuvių ir kitų amatininkų arba žem­dirbių gyvenimu?

- Neatrodo, kad būtų galima, - tarė jis. - Bet - čia verta pakartoti tai, ką aš tada sa­

kiau, - jeigu sargybinis pradės ieškoti tokios laimės, kad jis jau nebebus sargybinis, jeigu jis nepasiten­kins tuo kukliu ir pastoviu gyvenimu - ir, mūsų nuomone, geriausiu gyvenimu, - bet jį užvaldžiusi kvaila ir vaikiška nuomonė apie laimę privers jį jė-

c ga pasisavinti viską, kas yra valstybės, tada jis pa­matys, kad Hesiodas buvo teisus sakydamas, jog tam tikra prasme pusė yra daugiau už visumą 1 0 .

- Jei paklausys mano patarimo, jis neatsisakys tokio gyvenimo, - pasakė jis.

- Tai sutinki, - tariau, - kad vyrų ir moterų viskas būtų bendra, kaip jau anksčiau išdėstėme, -auklėjimas, vaikai ir kitų piliečių saugojimas. Ar moterys liks mieste, ar eis į karą, jos kartu su vy­rais saugos valstybę, kartu su jais medžios tarsi šu-

d nys ir visur visais atžvilgiais pagal išgales dalyvaus vyrų darbuose. Šitaip elgdamosi jos darys tai, kas geriausia ir nė kiek neprieštarauja vyro ir moters prigimčiai, kuri nustatė, kokiu atžvilgiu abi lytys turi bendrauti.

- Sutinku. - Dar mums liko nustatyti, - tariau, - ar tarp

žmonių galimas toks bendrumas, kokį matome tarp gyvulių, ir kokiu būdu jis galimas.

- Aš kaip tik norėjau šitai pasakyti, - tarė jis, -bet tu mane aplenkei.

- Dėl karo reikalų, - tariau, - tai, manau, ir taip e aišku, kaip kariaus moterys.

- O kaipgi? - paklausė jis. - Jos kartu su vyrais dalyvaus karo žygiuose;

pasiims su savimi ir vaikus, kurie jau įstengs žy­giuoti kartu, kad, panašiai kaip kitų amatininkų vai­kai, jie įsižiūrėtų į tuos darbus, kuriuos užaugę tu­rės dirbti, be to, kad būtų padėjėjai ir pasiuntiniai 467 visuose karo reikaluose ir patarnautų savo tėvams ir motinoms. Argi nesi pastebėjęs, kad puodžių vai­kai ilgą laiką patarnaudami prisižiūri ir tik vėliau imasi žiesti puodus?

- Mačiau. - Argi amatininkams labiau reikia rūpintis savo

vaikais negu sargybiniams, kad jie prisižiūrėtų ir įgytų patyrimo?

- Tai būtų juokinga, - tarė jis. - Be to, kiekvienas gyvulys narsiau kovoja, kai b

mato šalia savo vaikus. - Taip yra. Bet, Sokratai, pralaimėjus - kare tai

dažnai atsitinka - grėstų pavojus pražudyti ir vai­kus, o tada valstybei būtų sunku atsigauti.

- Teisybę sakai, - tariau. - Bet ar tu manai, jog reikia pasiruošti taip, kad išvengtum visokių pavo-jų?

- Jokiu būdu ne. - Tai ką? Jeigu jau reikės rizikuoti, tai tik su

sąlyga, kad patyrę pavojus, jeigu laimėtų, jie taps geresni.

- Aišku. - Ar tu manai, jog tai nesvarbu ir neverta rizi- c

kuoti ir leisti vaikams prisižiūrėti karų? Juk ateity­je jie taip pat bus kariai.

- Remiantis tavo samprotavimais, šiuo atžvilgiu tai bus svarbu.

- Taigi vaikams reikia suteikti progą įsižiūrėti į karą, žinoma, pasirūpinus jų saugumu - tada vis­kas bus gerai. Ar ne taip?

- Taip. - Pirmiausia, - tariau, - jų tėvai bus prityrę,

kiek tai žmogui įmanoma, ir sugebės atskirti pavo-d j ingus žygius nuo nepavojingų.

- Suprantama. - \ nepavojingus žygius jie vesis vaikus, o nuo

pavojingų saugos. - Tikriausiai taip darys. - Ir jų vadais paskirs ne blogiausius, o labiausiai

prityrusius vyresnio amžiaus žmones, kurie būtų ir geri vadovai, ir auklėtojai.

- Teisingai. - Bet pripažinkime, kad dažnai viskas pakrypsta

visai nelauktai. - Taip dažnai būna. - Šitokiems atvejams, drauge, reikia jau iš ma-

e žens vaikams auginti sparnus, kad, reikalui esant, jie galėtų išskristi iš pavojaus.

- Ką tu sakai? - paklausė Glaukonas. - Reikia vaikus kuo anksčiausiai sodinti ant ar­

klių ir, kai išmoks joti, išsiųsti juos pasižiūrėti ka­ro - tik jų arkliai turi būti ne smarkiausi ir karin­giausi, bet greičiausi ir klusniausi. Šitokiu būdu jie geriausiai įsižiūrės į darbus, kuriuos ateityje dirbs, ir, jeigu prireiks, saugiausiai ištrūks sekdami pas­kui savo vyresniuosius vadovus.

- Atrodo, kad visai teisingai kalbi, - pasakė jis. 468 — O kaip su karu? - tariau. - Kaip kariai turės

elgtis su savaisiais ir su priešais? Žiūrėk, ar mano mintis teisinga...

9.04

- Kokia mintis? Pasakyk. - Jei kuris nors paliks rikiuotę, - tariau, - ar

numes ginklus, ar padarys kokį kitą panašų dalyką, tai ar nereikėtų dėl bailumo perkelti jį į amatinin­kus arba žemdirbius?

- Tikrai reikėtų. - O tą, kuris gyvas pasiduos priešams, ar nerei­

kėtų padovanoti tiems, kurie jį pagavo, ir leisti da- b ryti su juo ką tik nori?

- Tikriausiai. - Tą, kuris pasižymės narsumu, pirmiausia pa­

čiame žygyje ginklo draugai, jaunuoliai ir paaugliai, turėtų visi iš eilės apvainikuoti. Ar ne?

- Taip. - O paskui paspausti jam ranką. - Sutinku. - Bet su šituo, manau, tu nesutiksi... - Su kuo? - Kad jis kiekvieną pabučiuotų ir jį visi pabu­

čiuotų. - Kaip tik pritariu, - pasakė jis. - Prie šio nuo­

stato aš dar pridėsiu kitą, kad per visą žygį niekas neturi teisės atsisakyti, jei toks karys panorės jį pa- c bučiuoti, - juk jeigu kas myli vyrą ar moterį, su didesniu užsidegimu sieks narsumo dovanos.

- Puiku! - tariau. - Be to, mes jau sakėme, kad tokiam žmogui dažniau bus rengiamos jungtuvės, dažniau jam parinks moteris, labiausiai panašias į jį patį, kad iš jų gimtų kuo daugiau vaikų.

- Jau sakėme tai. - Pasak Homero, narsius jaunuolius galima pa­

gerbti ir kitokiu būdu. Homeras sako, kad kovoje d pasižymėjusiam Ajantui tekę „nugaros raumenys pa­tys gardieji" 1 1 . Tai labai tinkamas būdas stipriam ir

narsiam vyrui pagerbti: taip ne tik pagerbiama, bet ir sustiprinamos jėgos.

- Tikra teisybė. - Taigi, - tariau, - šiuo atžvilgiu paseksime Ho­

meru ir aukojimų ir kitų panašių iškilmių metu mes pagerbsime šaunius jaunuolius - pagal tai, kiek ku­ris bus nusipelnęs, - ne tik himnais ir tomis garbė-

e mis, kurias ką tik minėjome, bet dar ir garbinga vieta, mėsa ir pilnomis taurėmis 1 2 , kad ne tik pa­gerbtume, bet ir pastiprintume tuos šaunius vyrus ir moteris. ,

- Puikiai kalbi, - tarė jis. - O iš žuvusiųjų žygio metu tą, kuris bus pasiro­

dęs narsus, pirmiausia pavadinsime auksinės gimi­nės žmogumi.

- Be abejo. - Argi netikėsime Hesiodu, kuris sako, kad miru­

sieji tos giminės žmonės po mirties 469 Didžiojo Dzeuso valia <...> demonais tapo geraisiais,

Vaikštančiais žemės paviršium ir serginčiais žmones mariuosius.13

- Patikėsime. - Taigi pasiklausime dievo, kaip reikia laidoti ir

kokiomis ypatingomis apeigomis pagerbti tokius de­moniškus ir dieviškus žmones, ir laidosime juos taip, kaip dievas pasakys.

- Taip ir darysime. - Ir nuo to laiko prižiūrėsime ir gerbsime jų, kaip

b demonų, kapus. Panašiai pagerbsime mirusį iš se­natvės ar dėl kokios kitos priežasties, jeigu gyvas būdamas jis bus pasižymėjęs šaunumu.

- Labai teisingai. - Na, o kaip mūsų kariai elgsis su priešais? - Kokia prasme?

- Pirmiausia dėl valstybių pavergimo. Ar tau at­rodo teisinga, kad graikai pavergia graikų valsty­bes? Ar nereikėtų šito uždrausti, kiek tai įmanoma, ir nė kitoms valstybėms neleisti šitaip elgtis, o įpra­tinti pasigailėti graikų ir žiūrėti, kad graikas nebū- c tų pavergtas barbaro?

- Labai svarbu pasigailėti. - Be to, mes neįsigysime vergo graiko ir kitiems

patarsime taip nedaryti. - Ir mano tokia nuomonė. Verčiau jie susitelktų

prieš barbarus ir susilaikytų nuo tarpusavio karų. - Na, o nugalėjus apiplėšti žuvusiuosius (apie gin­

klus aš nekalbu), - tariau, - ar tau atrodo geras d daiktas? Ar bailiams tai nėra dingstis neiti į kovą? Kai jie pasilenkę apžiūrinėja mirusiuosius, tariasi taip pat atlieką šiokią tokią pareigą. Dėl grobimų jau pražuvo ne viena kariuomenė.

- Tikrai. - Apiplėšti lavoną - tai žemo ir gobšaus žmo­

gaus poelgis. Tik moterims ir žemiems žmonėms tin­ka laikyti priešu net žuvusiojo kūną, kai pats žmo­gus jau išskrido, palikęs tik įrankius, su kuriais ko­vojo. Argi yra koks skirtumas tarp tokių žmonių ir šunų, pykstančių ant akmenų, kuriais į juos patai- e kė, ir neliečiančių to, kuris juos mėto?

- Jokio skirtumo, - atsakė jis. - Taigi reikia atsisakyti lavonų apiplėšinėjimo ir

netrukdyti priešui atsiimti žuvusiuosius. - Prisiekiu Dzeusu, reikia atsisakyti. - Taip pat nenešime į šventyklas ginklų, kad pa­

kabintume juos ant sienų 1 4 , ypač jei tai bus graikų ginklai, jei norime parodyti kitiems graikams palan- 4 kurną. Mes baiminsimės padaryti šventvagystę at­nešdami daiktus, atimtus iš savųjų, - nebent dievas taip lieptų.

9.07

- Teisingai sakai, - tarė jis. - O kaip su graikų žemės niokojimu ir namų de­

ginimu? Kaip tavo kariai elgsis su priešais? - Tu pats pasakyk savo nuomonę, aš mielai iš­

klausysiu. b - Man atrodo, - tariau, - kad nereikia daryti nei

vieno, nei kito, reikia apsiriboti tik metinio derliaus atėmimu. Ar nori, kad pasakyčiau, kodėl?

- Noriu. - Man atrodo, kad yra ne tik du žodžiai - karas

ir nesantaika, - bet ir du skirtingi dalykai. Vienas iš jų vyksta tarp savųjų, artimųjų, o kitas - su sve­timais, svetimšaliais. Priešiškumas tarp savųjų va­dinamas nesantaika, o su priešais - karu.

- Visai teisingai skiri tuos du dalykus, - tarė jis. c - Žiūrėk, ar ir šitą dalyką aš gerai pasakysiu. Aš

teigiu, kad visa graikų giminė yra pati sau sava ir artima, o barbarams - svetima ir negiminiška.

- Gerai sakai, - tarė jis. - Todėl, kai graikai kariaus su barbarais, o bar­

barai su graikais, sakysime, kad jie iš prigimties yra priešai, ir tą jų priešiškumą vadinsime karu. O kai graikai panašiai elgsis su graikais, sakysime, kad jie iš prigimties yra artimi, bet Heladė serga ir gy-

d vena nesantaikoje, ir tokį priešiškumą vadinsime ne­santaika.

- Sutinku su tavo nuomone: jie gyvena nesantai­koje.

- Taigi, - tariau, - pažvelk į mūsų sutartą ne­santaikos apibrėžimą: kur tiktai kils nesantaika ir valstybė suskils, jie siaubs vieni kitų laukus, degins namus; kokia pražūtinga bus toji nesantaika ir kiek maža meilės savo valstybei rodys vieni ir kiti! Ki­taip argi jie išdrįstų niokoti savo aukles ir motinas?

e Užtenka, jei nugalėtojai atims iš nugalėtųjų derlių

ir manys, jog vis tiek susitaikys, o ne visą laiką kariaus!

- Šita nuomonė yra daug žmoniškesnė už aną, -pasakė jis.

- Na, - tariau, - argi tavo kuriama valstybė ne­bus graikų valstybė?

- Ji būtinai bus graikų, - atsakė jis. - Argi jos piliečiai nebus geri ir švelnūs? - Tikriausiai bus. - Argi jie nebus graikų draugai? Argi Heladės jie

nelaikys savo žeme? Argi nebus tos pačios religijos, kaip ir kiti graikai?

- Tikriausiai bus. - Argi nesutarimų su graikais, kaip su savai- 471

šiais, jie nelaikys nesantaika ir vadins juos karu? - Nelaikys jų karu. - Ir pyksis su jais turėdami galvoje būsimą susi­

taikymą? - Be abejo. - Jie švelniai atves juos į protą, nebaus paverg­

dami ir pražudydami, nes laikys juos ne priešais, bet tais, kuriuos reikia pamokyti.

- Taip. - Taigi, patys būdami graikai, jie neniokos Hela­

dės, nedegins namų ir nelaikys savo priešais visų valstybės piliečių - ir vyrų, ir moterų, ir vaikų, o tik nedaugelį žmonių, kurie bus kalti dėl nesutarimų, b Dėl visų šių priežasčių jie nenorės nei jų žemę nu­siaubti, nei griauti namus, nes daugumai piliečių bus draugai, ir gyvens nesantaikoje tik tol, kol ne­kaltai nukentėjusieji privers kaltininkus atsilyginti už skriaudas.

- Sutinku, - tarė jis, - kad mūsų piliečiai šitaip turėtų elgtis su savo priešininkais, o su barbarais

reikėtų elgtis taip, kaip dabar graikai elgiasi su grai­kais.

c - Taigi išleiskime sargybiniams įstatymą - ne­niokoti žemės ir nedeginti namų.

- Išleiskime, - tarė jis, - ir sutikime, kad tai geras įstatymas, kaip ir ankstesnieji.

- Bet, Sokratai, man atrodo, kad jei tau ir toliau leisime kalbėti šiais klausimais, tu niekad neprisi­minsi, ką anksčiau nustūmei į šalį, kad tik galėtum kalbėti apie šituos dalykus, būtent ar šitokia valsty­bės santvarka yra įgyvendinama ir kaip ją įgyven­dinti. Juk jeigu ji būtų įgyvendinta, valstybė iš to turėtų visokeriopos naudos. Aš dar nuo savęs pridė­siu tai, ką tu praleidai: kariai ir su priešais narsiau-

d siai kovotų, nepaliktų vienas kito nelaimėje, nes vieni kitus pažintų ir vadintų broliais, tėvais, seserimis. O jei ir žmonos kartu su vyrais žygiuotų arba toje pačioje rikiuotėje, arba užpakalyje išsirikiavusios, kad priešams įvarytų daugiau baimės ir, ištikus rei­kalui, padėtų saviesiems, aš esu įsitikinęs, kad vy­rai būtų nenugalimi. Tu nepasakei, kiek gėrybių jie

e turėtų taikos metu. Bet kadangi aš sutinku, kad jeigu būtų įvesta tokia santvarka, valstybė, be šitos naudos, turėtų dar ir tūkstančius kitų gėrybių, tai tu jau nekalbėk apie pačią santvarką, bet pamėgin­kime patys sau įrodyti, jog ji yra įgyvendinama, o visa kita meskime į šalį.

472 - Tu taip, sakyčiau, netikėtai įsibrovei į mano kalbą ir nesigaili manęs, kai aš sutrikau! Tu galbūt užmiršai, kad aš tik vargais negalais ištrūkau nuo dviejų bangų, o dabar tu siunti man trečią - di­džiausią ir sunkiausią bangą. Kai tu ją pamatysi ir išgirsi, dovanosi man supratęs, kad aš ne be pagrin­do delsiau: aš bijojau išsakyti savo keistą pasiūlymą ir pamėginti jį apsvarstyti.

- Juo labiau atsikalbinėsi, - pasakė jis, - tuo mažiau leisime tau išsisukti. Vis tiek turėsi pasaky- b ti, kokiu būdu įgyvendinama šita santvarka. Kalbėk ir negaišuok.

- Pirmiausia, - tariau, - reikia prisiminti, kad mes čia atėjome ištirti, kas yra teisingumas ir netei­singumas.

- Reikia. Tai ką? - paklausė jis. - Nieko. Bet jeigu išsiaiškinsime, kas yra teisin­

gumas, tai ar reikalausime, kad teisingas žmogus niekuo nesiskirtu nuo teisingumo, bet visais atžvil­giais būtu toks, kaip pats teisingumas? O gal pasi- c tenkinsime tuo, kad žmogus kuo labiau priartėtų prie teisingumo ir turėtų kur kas didesne jo dalį negu kiti žmonės?

- Taip, pasitenkinsime, - pasakė jis. - Kad turėtume pavyzdį, - tariau, - mes tyrinė­

jome, kas yra teisingumas pats savaime ir kas yra tobulai teisingas žmogus, jei toks atsirastų; taip pat tyrinėjome, kas yra neteisingumas ir neteisingiau­sias žmogus, kad, žiūrėdami į šiuodu žmones kaip į pavyzdžius, matytume, ar jie yra laimingi, ar nelai­mingi, o tada būtume priversti ir dėl pačių savęs pripažinti, kad to, kuris bus panašus į vieną iš jų, o į kitą nepanašus, ir likimas bus panašus į to pavyz- d džio likimą. Bet mes neturėjome tikslo parodyti, kad tie pavyzdžiai yra įgyvendinami.

- Teisybę sakai, - tarė jis. - Ar tu manai, kad tas, kuris nupieštų tobuliau­

sio žmogaus pavyzdį, bet, visus jo bruožus padaręs tobulus, nemokėtų įrodyti, kad toks žmogus iš tikrų­jų gali būti, nebūtų geras dailininkas?

- Prisiekiu Dzeusu, nemanau. - Taigi ir mes žodžiais nupiešėme geros valsty- e

bės pavyzdį.

9.11

- Nupiešėme. - Ar tu manai, kad mūsų išvedžiojimai nustos

savo vertės, jei negalėsime įrodyti, kad tokią valsty­bę įmanoma sukurti?

- Nemanau. - Tai tiesa, - tariau. - Bet jei nori, kad padary­

čiau tau malonumą ir parodyčiau, kokiu būdu ir ko­kiomis sąlygomis tokia valstybė gali būti įgyvendin­ta, tai dėl to įrodymo turėsi vėl su manim sutarti.

- Dėl ko? 73 - Ar galima ką nors įvykdyti taip, kaip tas daly­

kas yra nusakytas žodžiais? O gal įvykdytas daly­kas jau iš prigimties yra toliau nuo tiesos negu žo­džiais nusakytas, nors daugelis mano kitaip? Ar su­tinki su manimi?

- Sutinku, - atsakė jis. - Todėl nereikalauk iš manęs, kad tai, ką mes

žodžiais išdėstėme, visiškai taip būtų įgyvendinama ir tikrovėje. Bet jei mums pasisektų surasti, kokiu būdu būtų galima sukurti valstybę, kuri kuo labiau­siai priartėtų prie mūsų idealo, tada turėsi pripažin­ti, jog aš įrodžiau tai, ką liepi, būtent kad tai yra

b įgyvendinamas dalykas. Ar tu nepasitenkinsi tuo? Aš tai pasitenkinčiau.

- Ir aš pasitenkinsiu, - pasakė Glaukonas. - Po viso to dabar, kaip atrodo, reikėtų pamėgin­

ti ištirti ir parodyti, kas dabartinėse valstybėse yra blogai tvarkoma, kodėl jos nėra tokios kaip mūsų idealioji valstybė ir kokį pakeitimą, kad ir mažiau­sią, padarius jos priartėtų prie mūsų valstybės san­tvarkos; galbūt užtektų vieno pakeitimo, o jei ne, tai gal dviejų, o gal prireiktų ir daugiau pakeitimų, bet vis dėlto jų turėtų būti visai nedaug ir nedidelių.

c - Gerai, - tarė jis.

- Jei tik vieną dalyką pakeistume, - tariau, -man atrodo, galėtume įrodyti, kad valstybė pasikeis­tu- Tas pakeitimas nemažas ir nelengvas, bet vis dėlto jis galimas.

- Koks? - Štai, - tariau, - priėjome prie dalyko, kurį pa­

lyginome su didžiausia banga. Vis dėlto pasakysiu, net jei banga paskandintų mane pajuokoje ir negar­bėje. Klausyk, ką pasakysiu.

- Sakyk, - tarė jis. - Kol valstybėse nekaraliaus filosofai arba vadi­

namieji dabartiniai karaliai ir valdovai netaps tik- d rais ir rimtais filosofais, kol politinė galia ir filoso­fija nesusilies į viena ir kol iš valdžios nebus prie­varta pašalinti valdovai - o jų yra daug, - kurių prigimtis linksta tik į vieną kurį iš tų dviejų dalykų, tol, mielas Glaukonai, nebus galo valstybių var­g a m s 1 5 - net, mano nuomone, visos žmonių giminės vargams, - ir ši ideali santvarka, kurią išdėstėme žodžiais, niekuomet negims (kiek ji yra įgyvendina- e ma) ir neišvys saulės šviesos. Štai kodėl aš ilgai delsiau pasakyti - aš numačiau, kad tie žodžiai at­rodys keisti. Juk sunku įsivaizduoti, kad tik mūsų valstybėje galima laimė - tiek asmeninė, tiek visuo­meninė.

- Sokratai, - tarė jis, - kokius žodžius ir kokią mintį tu pasakei! Juk taip sakydamas turėjai pagal­voti apie tai, kad daugelis žmonių - ir ne bet kokių, o žymių, - nusimetę apsiaustus ir pasigriebę į ran­kas kas paklius, pusnuogiai atbėgs tekini pas tave, 474 pasiruošę kažin ką baisaus tau padaryti! Ir jeigu tu neatsiginsi įrodymais ir nepabėgsi, jie pasityčiodami tave nubaus!

- Argi ne tu būsi dėl viso to kaltas?

91 a

- Aš patenkintas, - tarė jis, - gerai padariau! Bet aš tavęs nepaliksiu vieno - savo palankumu ir pa­drąsinimu ginsiu kiek galėdamas. Be to, aš galbūt geriau sugebėsiu atsakinėti į tavo klausimus negu kas nors kitas. Todėl, turėdamas tokį padėjėją, pa-

b mėgink tiems, kurie netikės, įrodyti, kad iš tikro yra taip, kaip tu sakai.

- Pamėginsiu, - tariau, - jeigu jau tu pažadi man tokią didelę pagalbą. Jei norime ištrūkti iš tu, ku­riuos tu minėjai, tai, man rodos, būtina paaiškinti jiems, ką mes vadiname filosofais, jeigu išdrįstame teigti, jog filosofams reikia patikėti valdžią. Kai ši-

c tai pasidarys aišku, tada galėsime gintis įrodinėda­mi, kad vieni žmonės iš prigimties yra skirti užsiim­ti filosofija ir valdyti valstybę, o kiti - neužsiimti filosofija ir klausyti valdovų.

- Pats laikas tai paaiškinti, - pasakė jis. - Na, tai sek paskui mane ir žiūrėk, ar būsiu

geras vedlys. - Vesk! - Ar reikia tau priminti, - tariau, - o gal pats

prisimeni, jog kai sakome, kad kas nors ką nors myli, tai jei sakome teisybę, turi būti aišku, kad jis myli ne tą ar kitą mylimo objekto dalį, bet jį visą?

- Atrodo, kad reikia priminti, nes neprisimenu. d - Glaukonai, - tariau, - gal kam ir pritiktų šitaip

kalbėti, tik jau ne tau! Vyras, kuris yra prityręs meilėje, neturėtų užmiršti, kad visi jauni žmonės vienaip ar kitaip jaudina ir sužeidžia mėgstančio įsimylėti ir besižavinčio jaunuoliais vyro širdį - jam atrodo, jog jie yra verti jo dėmesio ir meilės. Argi ne taip jūs elgiatės su gražiais berniukais? Riestano-sius jūs vadinsite grakščiais ir girsite, kumpanosį vadinsite karališkos išvaizdos jaunuoliu, o tą, kurio

e nosis bus nei riesta, nei kumpa - proporcingai sudė-

tu žmogumi; juodbruviai jums atrodo esą narsios išvaizdos, o šviesius vadinate dievų vaikais; „me­daus geltonumo" spalvą bus sugalvojęs ne kas kitas, kaip tik įsimylėjėlis, kuris šiuo žodžiu pagražina ir pagiria mylimojo blyškumą, jei tik jaunuolis yra žy­dinčio amžiaus. Vienu žodžiu, jūs išsigalvojate viso­kiu dingsčių, visokių žodžių ir nė vieno žydinčio ber- 4 75 niuko neišleidžiate iš akių.

- Jeigu tai, ką sakai apie įsimylėjėlius ir jų dar­bus, taikai man, sutinku mūsų pokalbio labui, - pa­sakė jis.

- O ką? - tariau. - Ar ne panašiai elgiasi tie, kurie mėgsta vyną? Kiekviena dingstis jiems būna gera, kad tik išgirtų bet kokį vyną.

- Teisybę sakai. - Aš manau, jog ir pats matei, kad tie, kurie

trokšta garbės, jeigu negali būti vyriausiais kariuo­menės vadais, pasidaro bent triti jų 1 6 vadovais; jeigu negali būti gerbiami didžių ir žymių žmonių, jie pa­sitenkina mažesnių ir žemesnių žmonių pagarba, nes b apskritai trokšta garbės.

- Tikra teisybė. - O dabar tu man atsakyk „taip" arba „ne". Kai

sakome, kad kas nors trokšta kokio daikto, ar saky­sime, kad jis trokšta viso daikto, ar tik tam tikros jo dalies?

- Aišku, kad viso, - atsakė jis. - Taigi sakysime, kad ir filosofas trokšta ne ku­

rios nors išminties dalies, bet visos išminties? - Tikrai. - O jei žmogus bodisi mokslais, ypač kai yra dar c

jaunas ir nesupranta, kas naudinga, o kas - ne, nepavadinsime jo nei mėgstančiu mokslą, nei filoso­fu, panašiai kaip to, kuris nenori valgyti, nevadinsi-

me nei išalkusiu, nei norinčiu valgyti, nei mėgėju pavalgyti, o tik tuo, kuris bodisi valgiu.

- Ir teisingai pavadinsime. - O tą, kuris trokšta paragauti visokių mokslų,

mėgsta mokytis ir sužinoti ir negali tuo pasisotinti, mes turbūt teisingai pavadinsime filosofu. Ar ne?

Čia Glaukonas pasakė: d - Tokių žmonių atsiras daug, ir gana keistų. Man

atrodo, kad tokie bus tie, kurie mėgsta visokius re­ginius ir džiaugiasi iš jų sužinoję ką nors nauja. Būtų labai keista prie filosofų priskirti ir tuos, kurie mėgsta pasiklausyti: jų visai netraukia pasiklausyti tokių pokalbių kaip šis, kuriuose kas nors svarsto­ma, bet jie laksto po visas šventes, rengiamas Dio­niso garbei, nepraleisdami nei miesto, nei kaimo švenčių, kad išgirstų giedant visus chorus, tarsi juos kas būtų nusamdęs išklausyti. Argi visus tuos žmo-

e nes ir kitus, užsiimančius panašiais niekniekiais ir žemais amatais, vadinsime filosofais?

- Jokiu būdu, - tariau, - nevadinsime filosofais, o tik panašiais į juos.

- O kuriuos pavadinsi tikrais filosofais? - pa­klausė jis.

- Tuos, - atsakiau, - kurie trokšta įžvelgti tiesą. - Teisingai, - tarė jis. - Bet paaiškink, kaip tu

šitai supranti. - Kitam būtų nelengva paaiškinti, bet tu, ma­

nau, sutiksi su tokiu dalyku... - Kokiu?

4 76 - Kadangi grožis ir bjaurumas yra vienas kitam priešingi, tai yra du skirtingi dalykai.

- Žinoma. - O jeigu tai yra du dalykai, tai kiekvienas iš jų

yra vienas. - Aišku.

21fi

- Tą patį reikia pasakyti apie tai, kas teisinga ir neteisinga, gera ir bloga ir apie visus kitus tokius dalykus. Kiekvienas iš jų, imamas atskirai, yra vie­nas, bet kadangi jie visur reiškiasi sumišę vieni su kitais ir įsimaišę į įvairius veiksmus ir kūnus, tai kiekvienas iš jų atrodo esąs dauginis.

- Teisingai sakai, - tarė jis. - Pagal tai aš ir skiriu: atskiriu tuos, kurie, kaip

sakei, mėgsta žiūrėti visokius reginius, taip pat ama­tu mėgėjus ir verslo žmones, o kita vertus - tuos, apie kuriuos dabar kalbame. Tik juos vienus teisin- b gai galėtume pavadinti filosofais.

- Kaip tu sakai? - paklausė jis. - Mėgėjai klausytis ir žiūrėti, - tariau, - gėrėsis

gražiais balsais, gražiomis spalvomis, formomis ir visais tais kūriniais, kuriuose pasireiškia šių dalykų grožis, bet jų protas nesugeba matyti paties grožio ir jo pamilti.

- Taip jau yra, - pasakė jis. - Bet visai nedaug yra tokių, kurie įstengia pa­

kilti iki paties grožio ir matyti jį patį savaime. - Tikrai nedaug. c - Tas, kuris pripažįsta gražius daiktus, bet ne­

pripažįsta paties grožio ir net kieno nors vedamas į jo pažinimą neįstengia sekti paskui, - ar toks žmo­gus, tavo nuomone, iš tikrųjų gyvena, ar tik sapnuo­ja? Pats pagalvok: juk sapnuoti - nesvarbu, miegant ar budint, - tai atvaizdą, kuris yra panašus į kokį nors daiktą, laikyti ne to daikto atvaizdu, bet pačiu daiktu, į kurį jis yra panašus.

- Tikriausiai tai ir yra sapnavimas. - Na, o tas, kuris, priešingai, pripažįsta grožį pa­

tį savaime ir įstengia matyti ir patį grožį, ir daiktus, kurie jį sudaro, nesumaišydamas grožį sudarančių d

daiktų su pačiu grožiu, - ar tau atrodo, kad jis sap­nuoja, ar iš tikrųjų gyvena?

- Iš tikrųjų gyvena, - atsakė jis. - Argi tokio žmogaus, kuris žino, mąstymo nepa­

vadinsime pažinimu, o ano, sprendžiančio pagal re­gimybę, - nuomone?

- Teisingai. - Na, o jeigu tas, kuris, kaip sakėme, turi ir iš­

sakys tik nuomonę, o ne žinojimą, supyks ant mūsų ir ims ginčytis, kad mes sakome netiesą? Ar turėsi-

e me kuo jį nuraminti ir švelniai įtikinti neparodyda­mi, kad jis yra ne viso proto?

- Turime jį įtikinti, - tarė jis. - Tad pagalvok, ką mes jam sakysime. Jei nori,

šitaip jį paklausinėkime - jei jis ką nors žino, mes nepavydime, priešingai, mums net malonu, kad jis žino: „Pasakyk mums štai ką: ar žinantis žino ką nors, ar ne?" Tu atsakinėk man už jį.

- Atsakysiu, kad ką nors žino, - tarė jis. - Ar žino tai, kas yra, ar tai, ko nėra?

477 - Tai, kas yra, - tarė jis. - Kaipgi pažinsi tai, ko nėra?

- Taigi laikysime tikru dalyku, kad nesvarbu, kuriuo atžvilgiu ką nors nagrinėtume, tai, kas tikrai yra, tikrai galima ir pažinti, o kas neegzistuoja, to visai negalima pažinti.

- Tikriausiai. - Gerai. Bet jeigu yra tokių dalykų, kurie ir eg­

zistuoja, ir neegzistuoja, argi jie nebus viduryje tarp grynosios būties ir to, kas visai neegzistuoja?

- Jie bus viduryje tarp vieno ir kito. - Kadangi pažinimas susijęs su tuo, kas egzistuo-

b ja, o nežinojimas - su tuo, kas neegzistuoja, tai vi­duryje esantiems dalykams turime paieškoti vidurio

tarp pažinimo ir nežinojimo, jei tik kas nors pana­šaus yra.

- Teisingai. - Ar yra tai, ką mes vadiname nuomone? - Kaipgi nebus! - Ar tai bus ta pati pažinimo galia, ar kita? - Kita. - Taigi nuomonė turi vieną objektą, o pažinimas -

kitą, kiekvienas iš jų pagal savo galią. - Taip. - Taigi pažinimas, kuris susijęs su tuo, kas yra,

siekia pažinti tai, kas yra. Bet, man rodos, pirmiau dar reikia daryti skirtumą...

- Mes teigiame, kad galios yra tam tikra rūšis c esybių, kurių dėka mes galime daryti tai, ką gali­me, - ne tik mes", bet ir kiekvienas kitas dalykas, kuris gali daryti tai, ką gali. Pavyzdžiui, mes vadi­name galiomis regėjimą ir klausą, jei supranti, apie kokios rūšies dalyką aš kalbu.

- Suprantu, - tarė jis. - Tad paklausyk, ką aš manau apie tas galias. Aš

nematau galiose nei spalvos, nei formos, nei kokių nors kitų ypatybių, kurios būdingos kitiems daik­tams. Matydamas kai kurias iš tų ypatybių, aš at­skiriu vieną daiktą nuo kito ir galiu pats sau pasa­kyti, kad čia yra toks daiktas, o ten - toks. Tuo tarpu galioje aš žiūriu tik to, į ką ji yra nukreipta d ir kaip ji veikia, ir pagal tai duodu kiekvienai galiai pavadinimą. Galią, kuri yra nukreipta į tą patį objektą ir kurios veikimas yra toks pat, aš vadinu ta pačia galia, o tą kuri yra nukreipta į skirtingą ob­jektą ir veikia skirtingai, vadinu skirtinga. O kaip tau atrodo?

- Lygiai taip pat, - atsakė jis.

- Kokį?

- Dabar, mielasis, - tariau, - grįžkime atgal. Ar tu pažinimą laikai galia, ar priskiri jį kuriai kitai giminei?

e - Kaip tik laikau galia, - atsakė jis, - ir iš visų galių stipriausia.

- Na, o nuomonę ar vadinsime galia, ar priskir­sime kitai rūšiai?

- Jokiu būdu ne kitai, - atsakė jis. - Juk nuomo­nė yra ne kas kita, kaip ta galia, kurios dėka mes susidarome nuomonę.

- Bet juk anksčiau tu pripažinai, kad pažinimas ir nuomonė yra ne tas pat.

- Kaipgi protingas žmogus galėtų sutapatinti tai, kas neklaidinga, su tuo, kas gali klysti?

78 - Gerai, - tariau. - Aišku, kad sutariame, jog pažinimas ir nuomonė yra skirtingi dalykai.

- Skirtingi. - Kiekvienas iš jų turi skirtingą objektą, tad ir

skirtingą galią. - Būtinai. - Pažinimo objektas yra būtis; jis siekia pažinti

jos esmę. - Taip. - O nuomonė, sakome, turi reikalą su regimy­

bėmis? - Taip. - Ar ji pažįsta tą patį, kaip ir pažinimas? Ar

pažinti ir susidaryti nuomonę bus tas pat? O gal taip negali būti?

- Pagal tai, ką mes sutarėme, taip negali būti, -atsakė jis. - Jei kiekviena galia turi skirtingą objek­tą ir jeigu pažinimas ir nuomonė yra galios, bet, kaip mes teigiame, skirtingos, tai išeina, kad tas

b pats dalykas negali būti ir pažinimo, ir nuomonės objektu.

9.20

- Taigi jeigu pažinimo objektas yra būtis, tai nuomonės objektas turi būti kas nors kita.

- Kas nors kita. - O gal nuomonės objektas yra nebūtis? Bet gal

neįmanoma, kad nuomonės objektas būtų nebūtis? Kas turi nuomonę, turi nuomonę apie ką nors. Ar galima turėti nuomonę apie tai, ko nėra?

- Negalima. - Taigi, kas turi nuomonę, turi nuomonę apie ką

nors. - Taip. - Bet nebūtis nėra kas nors - tiesą sakant, ji yra c

niekas. - Teisingai, - tarė jis. - Taigi nebūčiai priskirsime nežinojimą, o būčiai -

pažinimą. - Visai teisingai, - tarė jis. - Taigi nuomonė nesusijusi nei su būtimi, nei su

nebūtimi. - Aišku. - Taigi nuomonė nėra nei nežinojimas, nei paži­

nimas. - Nei viena, nei kita. - O gal nuomonė yra už jų ribų ir savo aiškumu

viršija pažinimą, o neaiškumu - nežinojimą? - Nei viena, nei kita. - Ar tau neatrodo, kad nuomonė yra tamsesnė už

pažinimą ir šviesesnė už nežinojimą? - Daug šviesesnė, - atsakė jis. - Vadinasi, ji yra tarp jų? d - Taip. - Tad nuomonė yra kažkas tarpiška tarp šių dvie­

jų dalykų. - Tikriausiai.

- Ar mes anksčiau nesakėme, kad jeigu kas nors yra kartu ir esantis, ir nesantis, tai jo vieta yra per vidurį tarp grynosios būties ir visiškos nebūties, ir šitai negali būti nei pažinimo, nei nežinojimo objek­tas, bet tik kažko, kas yra tarp nežinojimo ir paži­nimo?

- Tikrai sakėme. - Dabar paaiškėjo, kad tai, kas yra tarp jų, bus

kaip tik vadinamoji nuomonė. - Paaiškėjo.

e - Kaip atrodo, mums dar lieka surasti tai, kas būdinga abiem - ir būčiai, ir nebūčiai - ir nėra nei gryna būtis, nei gryna nebūtis. Jei tai surasime, tei­singai sakysime, jog tai kaip tik ir yra nuomonės objektas; kraštinėms galioms mes priskirsime kraš­tinius dalykus, o tarpinėms - tarpinius. Ar ne taip?

- Taip. - Dabar, kai šitai nustatėme, pasakysiu aš, tegul

atsako man tas šaunusis priešininkas, kuris netiki, 479 kad yra grožis pats savaime ir paties grožio idėja,

visuomet tapati pati sau, ir pripažįsta tik daugybę gražių dalykų, - tas visokių reginių mėgėjas, kuris nepakenčia, kai kas nors sako jam, jog grožis yra vienas, kaip ir teisingumas, ir visi kiti tokie dalykai: „Gerasis, ar negalime sakyti, kad tarp tokios gausy­bės gražių dalykų nėra nė vieno, kuris kuriuo nors atžvilgiu neatrodytų bjaurus? Argi tarp teisingų da­lykų neatsirastų neteisingas, o tarp dorų - nedo­ras?"

b - Taip, - tarė jis, - gražūs dalykai kuriuo nors atžvilgiu būtinai atrodys bjaurūs; taip pat ir visi kiti dalykai, apie kuriuos kalbėjai.

- O argi daugelis sudvigubintų dalykų negalės tam tikru atžvilgiu atrodyti pusiniai?

- Galės.

- O jei mes ką nors pavadinsime dideliu, mažu, lengvu, sunkiu, tai ar mes turime daugiau pagrindo vadinti juos taip, o ne priešingai?

- Nė kiek ne daugiau, nes kiekvienas daiktas gali turėti šias abi ypatybes.

- Ar kiekvienas iš daugybės daiktu daugiau yra toks, kokiu jį vadina, ar daugiau ne toks?

- Šitie dalykai, - tarė jis, - panašūs į vaišėse kartojamas dviprasmybes arba į vaiku mįslę apie eunuchą, kuris metė akmenį į šikšnosparnį; reikia c įspėti, ką eunuchas metė ir ant ko tupėjo šikšnos­parnis. Juk ir šitie dalykai taip pat yra dviprasmiai, nes negalima tvirtai teigti, kad jie yra arba kad jų nėra, arba kad jie yra kartu abu dalykai, arba nėra nei vienas, nei kitas.

- Ką tu darysi su tokiais dalykais? - tariau. - Ar surasi jiems geresnę vietą negu viduryje tarp būties ir nebūties? Juk jie nėra tamsesni už nebūtį, tad d negalima sakyti, kad jie yra labiau nesantys, ir jie nėra šviesesni už būtį, tad negalima sakyti, kad jie yra labiau esantys.

- Labai teisingai, - tarė jis. - Atrodo, įsitikinome, kad žmonių nuomonės apie

grožį ir kitus tokius dalykus dažniausiai sukasi tarp grynos būties ir visiškos nebūties.

- įsitikinome. - Be to, mes iš anksto sutarėme, kad jeigu toks

daiktas atsirastų, reikėtų sakyti, kad jis priklauso ne pažinimui, o nuomonei. Mat tarpinė galia pagau­na daiktą, plevenantį tarp tų dviejų kraštutinumų.

- Sutarėme. - Todėl apie tuos žmones, kurie regi daugybę gra- e

žių daiktų, bet nemato grožio paties savaime ir ne­sugeba sekti paskui tą, kuris juos veda į jį, ir apie tuos, kurie mato daugybę teisingų dalykų, bet ne-

mato paties teisingumo ir panašiai elgiasi su kitais dalykais, sakysime, kad jie apie tuos dalykus turi nuomonę, bet jų nepažįsta.

- Be abejo. - O ką sakysime apie tuos, kurie mato dalykus

pačius savaime ir visuomet tapačius sau? Argi jie nepakyla iki pažinimo, užuot turėję tik nuomonę?

- Be abejo, pakyla. - Ar nesakysime, kad jie mėgsta ir myli tuos da-

480 lykus, kurie yra pažinimo objektas, o anie - daly­kus, kurie yra nuomonės objektas? Juk prisimeni, kad pastarieji, kaip sakėme, mėgsta klausytis gra­žių balsų, gėrėtis gražiomis spalvomis ir kitais gra­žiais dalykais, bet nepakenčia, kai kas nors jiems sako, jog egzistuoja ir grožis pats savaime?

- Prisimenu. - Tad gal neapsiriksime, jei juos pavadinsime nuo­

monių mėgėjais, o ne filosofais? Ar jie labai ant mū­sų užpyks, jei šitaip juos pavadinsime?

- Jei manim patikėsi - nepyks, - tarė jis: - juk nedera įsižeisti dėl teisybės.

- Taigi tuos, kurie mėgsta žiūrėti kiekvieno daly­ko esmės, vadinsime filosofais, o ne nuomonių mė­gėjais.

- Tikriausiai.

Š E Š T A K N Y G A

- Glaukonai, - tariau, - po ilgo svarstymo šiaip 484 taip paaiškėjo, kas yra filosofai, o kas - ne ir kas tokie yra vieni ir kiti.

- Trumpesniu keliu šitai nebūtų buvę lengva nu­statyti, - pasakė jis.

- Atrodo, kad nelengva, - tariau. - Mano nuomo­ne, būtų dar geriau paaiškėję, jei būtume nagrinėję tik šį vieną dalyką ir nebūtume svarstę daugelio kitų klausimų, kai norėjome sužinoti, kuo teisingo b žmogaus gyvenimas skiriasi nuo neteisingo.

- O ką toliau svarstysime? - paklausė jis. - Ką gi kita, - tariau, - jei ne tai, kas eina iš

eilės? Kadangi filosofai sugeba pasiekti tai, kas vi­suomet egzistuoja ir visuomet yra tapatu sau, o ne-filosofai klaidžioja tarp daugybės nuolat kintančių dalykų ir todėl nėra filosofai, tai kurie geriau tinka būti valstybės vadovais?

- Kaip aš galėčiau tinkamai tau atsakyti? - Kurie pasirodys sugebą saugoti valstybės įsta­

tymus ir papročius, tuos reikia skirti valstybės sar- c gybiniais, - pasakiau.

- Teisingai. - Turbūt aišku, - tariau, - ar ką nors saugoti

reikia pavesti aklam, ar turinčiam aštrų regėjimą.

- Kaipgi nebus aišku! - Argi tau atrodo, kad bent kiek skiriasi nuo ak­

lųjų tie, kurie, iš tikrųjų nepažindami kiekvieno da­lyko esmės ir savo sieloje neturėdami jokio aiškaus pavyzdžio, negali, kaip dailininkai, regėti aukščiau­siosios tiesos, išvien į ją žiūrėti ir kaip galima tiks-

d liau ją atkurti, ir todėl nesugebėtų leisti čia grožio, teisingumo ir gėrio įstatymų, jei juos dar reikia leis­ti, o išleistuosius išlaikyti, ištikimai juos saugant?

- Prisiekiu Dzeusu, - tarė jis, - jie nedaug kuo skiriasi nuo aklųjų.

- Argi mes verčiau šituos padarysime sargybi­niais, o ne tuos, kurie pažįsta kiekvieno dalyko es­mę, o patyrimu nė kiek nenusileidžia šitiems ir ne­atsilieka nuo jų kitomis dorybėmis?

- Iš tikro būtų keista pasirinkti ne juos, jei jie aniems nė kiek nenusileidžia ir dar pralenkia anuos pačiu svarbiausiu dalyku - pažinimu.

485 -Ar nereikėtų dabar klausti, kokiu būdu tie pa­tys žmonės galės turėti abu šiuos dalykus - patyri­mą ir pažinimą?

- K e i k i a .

- Kaip jau šio pokalbio pradžioje sakėme, pir­miausia reikia gerai pažinti jų prigimtį. Kai tik su­sitarsime šiuo klausimu, tai, manau, sutiksime, kad tie patys žmonės gali turėti abu šiuos privalumus ir kad valstybės valdovais reikia paskirti ne kitus, o tik juos.

- Kodėl? - Dėl filosofų prigimties sutarkime, kad jie trokš-

b te trokšta žinių, kurios bent kiek atskleistų jiems esmę, amžiną ir nepatiriančią nei atsiradimo, nei žuvimo.

- Sutinkame.

- Taip pat sutikime, - tariau, - kad jie trokšta aprėpti visą esmę, savo noru neatsisako jokios jos dalelės - nei didelės, nei mažos, nei vertingos, nei menkavertės, panašiai kaip elgiasi garbėtroškos ir įsimylėjėliai, apie kuriuos anksčiau kalbėjome.

- Teisybe sakai, - tarė jis. - Na, o dabar pažvelk dar į štai kokią savybe -

ar, be anos, ir ją yra būtina turėti tiems, kurie pri­valės būti tokie, kaip mes juos nusakėme.

- Kokią? - Tiesos meilę ir pasiryžimą savo noru niekuo­

met neįsileisti melo, neapkęsti jo, o tiesą branginti. - Tai suprantama, - tarė jis. - Ne tik suprantama, mielasis, bet ir būtina, kad

tas, kuris iš prigimties yra linkęs į meilę, brangintų viską, kas giminiška ir artima tam, ką jis myli.

- Teisingai, - tarė jis. - O ar rastum ką nors artimesnio išminčiai už

tiesą? - Jokiu būdu negalėtum rasti, - tarė jis. - Ar gali tas pats žmogus mylėti ir išmintį, ir

melą? - Jokiu būdu. - Todėl tas, kuris iš tikrųjų mėgsta pažinimą, jau

iš pat mažens privalo atkakliai siekti tiesos. - Žinoma. - Bet jei visi troškimai stipriai veržiasi į vieną

kurį dalyką, tai žinome, kad jie būna silpnesni kitų dalykų atžvilgiu, nes jų srovė yra nukreipta į vieną objektą.

- Be abejo. - Taigi jeigu kieno nors troškimai yra nukreipti

į mokslus ir kitus tokius dalykus, tai jis, manau, siekia tik sielos kaip tokios malonumų, o kūno malo-

e numų atsisako, jeigu jis ne apsimeta, bet iš tikrųjų yra filosofas.

- Būtinai taip turi būti. - Toks žmogus bus nuosaikus ir jokiu būdu ne­

sieks turtų, nes turtas ir prabanga, kuriems įsigyti dedama tiek daug pastangų, tinka bet kam kitam, tik jau ne filosofui.

- Tikrai. 486 - Jei norėsi atskirti filosofą nuo nefilosofo, reikia

atkreipti dėmesį dar štai į ką. - I k ą ? - Kad neliktų nepastebėti kokie nors žemi jo po­

linkiai: juk smulkmeniškumas yra visiškai priešin­gas sielai, siekiančiai dieviškų ir žmogiškų dalykų visumos ir visuotinumo.

- Tikra teisybė. - Jeigu žmogus turi kilnią sielą ir kontempliuoja

visų laikų ir visų būtybių esmę, tai ar, tavo many­mu, jis laiko svarbiu dalyku žmogaus gyvenimą?

b - Jis negali jo laikyti svarbiu, - atsakė Glauko­nas.

- Argi toks žmogus ir mirties nelaikys baisiu da­lyku?

- Aišku, nelaikys. - Todėl bailaus ir žemo būdo žmogus, kaip atro­

do, negalės būti tikrosios filosofijos dalininkas. - Atrodo, kad negalės. - Na, o kuklus, negobšus, neturįs žemų polinkių,

tuštybės ir bailumo žmogus ar galėtų kokiu nors būdu pasidaryti nesugyvenamas ir neteisingas?

- Negalėtų. - Todėl norėdamas ištirti, ar siela yra filosofiška,

ar ne, turėsi jau iš pat mažens žiūrėti, ar ji yra teisinga ir romi, ar nesugyvenama ir žiauri.

- Tikrai reikės žiūrėti.

- Manau, neišleisi iš akių dar ir štai ko... - Ko gi? - Ar ji lengvai mokosi, ar sunkiai. Juk ar galima

tikėtis, kad kas nors rimtai pamėgs kurį nors moks­lo dalyką, jeigu jis jam įgrįsta ir net didelėmis pa­stangomis jis mažai ką pasiekia?

- Negalima. - O jeigu jis, ką tik išmoks, nieko neįstengs išlai­

kyti atmintyje ir viską užmirš? Ar galėtų jo galva nebūti tuščia, be žinių?

- Kaipgi galės! - Todėl vargdamas be jokios naudos jis galų gale

bus priverstas neapkęsti ir paties savęs, ir tokio už­siėmimo.

- Kaipgi kitaip! - Taigi užmaršios sielos žmogaus jokiu būdu ne-

priskirsime prie filosofų - reikės ieškoti žmogaus su gera atmintimi.

- Tikrai. - Bet žmogus be mūzų meno ir be žavesio, galė­

tume sakyti, yra linkęs į nedarnumą. - Žinoma. - O ar tiesą tu laikai giminiška darnumui, ar

nedarnumui? - Darnumui. - Taigi ieškosime žmogaus, kuris, be kitų savy­

bių, būtų dar iš prigimties darnus ir žavus ir leistų­si prigimties vedamas prie kiekvieno dalyko esmės.

- Be abejo. - O gal tu manai, kad sielai, kuri pakankamai ir

tobulai pasieks būties pažinimą, visos šios savybės, kurias išvardijome, nėra būtinos ir nėra glaudžiai viena su kita susijusios?

- Priešingai, jos yra labai reikalingos, - pasakė jis.

>>>;u

487 - O ar galėtum ką nors prikišti užsiėmimui, ku­riuo sėkmingai užsiimti gali tik tas, kuris iš prigim­ties turi gerą atmintį, yra gabus mokslui, kilnios širdies, žavus ir, be to, tiesos, teisingumo, narsumo bei nuosaikumo draugas ir sąjungininkas?

- Net ir pats Momas 1 čia neturėtu ką prikišti. - Ar ne vien šitokiems žmonėms - ištobulėju-

siems dėl auklėjimo ir patyrimo - patikėtum vals­tybę?

Čia į pokalbį įsikišo Adeimantas: b - Sokratai, tavo samprotavimams niekas nieko

negalėtų prikišti. Bet ar nori žinoti, ką patiria klau­sytojai kiekvieną kartą, kai tu šitaip dėstai savo min­tis? Jie mano, kad tu juos, neįpratusius klausinėti ir atsakinėti, kiekvienu pokalbio klausimu po truputį vedi į šalį nuo tiesos, o kai susideda daug tokių mažų nukrypimų, tai svarstymo pabaigoje išryškėja didžiulė klaida, prieštaravimas pradiniams teigi-

c niams. Panašiai kaip žaidžiant šaškėmis geri žaidė­jai užtveria neprityrusius žaidėjus ir šie neturi kur statyti savo akmenukų, taip ir šitame šaškių žaidi­me, kur žaidžiama ne akmenukais, o žodžiais, klau­sytojai užspeičiami ir nebežino, ką sakyti, bet tiesa iš šito žaidimo vis tiek nieko nelaimi. Aš taip sakau turėdamas galvoje mūsų atvejį, - juk kiekvienas pa­sakytų, kad nesugebėtų žodžiu paprieštarauti nė vie­nam iš tavo klausimų; bet pažiūrėkime, kaip yra iš tikrųjų: juk tie, kurie veržiasi į filosofiją ne tam,

d kad išsilavintų, o paskui dar jauni būdami ją mestų, bet, priešingai, lieka su ja ilgą laiką, tie dažniausiai pasidaro keistuoliai - jei nenorime sakyti „nedorė­liai", - o tie iš jų, kurie atrodo protingiausi, paveikti to mokslo, kurį tu taip giri, pasidaro visiškai netin­kami tarnauti valstybei.

Išklausęs Adeimantą, aš tariau:

9 Q n

- Ar tu manai, kad tie, kurie taip kalba, meluoja? - Nežinau, - atsakė jis, - bet mielai išgirsčiau

tavo nuomonę. - Man atrodo, kad jie sako tiesą. - Bet kaip tada šitai suderinti su tuo, kas buvo e

pasakyta, būtent kad valstybė tol neatsikratys savo bėdų, kol jos nevaldys filosofai, kuriuos pripažinome netinkamais šitam dalykui?

- Tu keli klausimą, - tariau, - į kurį galima at­sakyti tik palyginimu.

- Bet juk tu nesi įpratęs kalbėti palyginimais, -pasakė jis.

- Ką gi! Tu įtraukei mane į taip sunkiai išspren­džiamo klausimo svarstymą ir dar juokiesi! Na, tai išklausyk mano palyginimą, kad pamatytum, kaip 488 man sunku juos kurti. Geriausiųjų žmonių padėtis valstybėje yra tokia sunki, jog sunkesnės nebegali būti, ir norint sukurti palyginimą, kuris tuos žmo­nes pateisintų, reikia jį sudaryti iš įvairiausių dalių, kaip kad dailininkai piešia būtybę, susidedančią iš ožio ir elnio, ir kitokias panašias baidykles. įsivaiz­duok tokį įvykį laivyne arba paskirame laive. Laivo vairininkas yra didesnis ir stipresnis už visus kitus b jūreivius, bet apykurtis, trumparegis ir apie kitus jūreivystės reikalus ne ką teišmanantis, o jūreiviai vaidijasi tarp savęs dėl laivo valdymo; kiekvienas laiko save tinkamiausiu vairininku, nors niekada nesimokė vairavimo meno ir negali nurodyti, kas buvo jo mokytojas ir kada jis mokėsi; kai kurie net sako, kad to ir nereikia mokytis, ir yra pasirengę sudraskyti tą, kuris sako, kad reikia išmokti vairuo­ti. Jie grumdosi aplinkui laivo viršininką, prašo jį ir c daro viską, kad tik jis patikėtų jiems vairą. Kartais, kai jiems nepavyksta gauti vairo, o gauna jį kiti, jie tuos užmuša ir išmeta į jūrą, o kilnųjį vairininką

0 0 1

įveikia mandragora 2 , vynu arba kokiomis kitomis priemonėmis; tada jie užgrobia laivą ir naudojasi tuo, kas jame yra: geria, puotauja ir plaukia taip, kaip tokie gali plaukti; be to, jie giria ir vadina pui­

ri kiu jūreiviu, vairininku ir jūreivystės žinovu tą, ku­ris padeda jiems paimti vairą - arba įtikinus, arba jėga privertus laivo viršininką, ir peikia tą, kuris ne toks, vadindami jį niekam tikusiu. Jie net nenujau­čia, kad tikras vairininkas būtinai turi gerai nusi­manyti apie metų laikus, dangų, žvaigždes, vėjus ir visus kitus su šiuo menu susijusius dalykus, jei iš

e tikrųjų nori valdyti laivą. O dėl vairavimo - ar su dalies jūreivių sutikimu, ar be jo - jie mano, kad šito meno negalima išmokti nei teoriškai, nei prak­tiškai, taip pat negalima išmokti ir valdyti laivą. Kai laive būna tokia netvarka, ar tu manai, kad

489 jūreiviai tikro vairininko nelaikys tik žiopliu, ple­p iu 3 ir niekam tikusiu žmogumi?

- Tikriausiai, - atsakė Adeimantas. - Aš manau, - tariau, - jog jau nereikia smul­

kiau ištirti šį palyginimą, kad suprastum, jog jis parodo vaizdą, kaip valstybės elgiasi su filosofais, -tu ir taip suprasi mano mintį.

- Suprasiu. - Tad pirmiausia papasakok šį palyginimą žmo­

gui, kuris stebisi, kad valstybėse filosofai negerbia­mi, ir pamėgink jį įtikinti, kad dar labiau reikėtų

b stebėtis, jeigu jie būtų gerbiami. - Papasakosiu. - Taip pat pasakyk jam, kad jis neklysta sakyda­

mas, jog geriausieji filosofai valstybei yra nenaudin­gi, bet dėl jų nenaudingumo liepk kaltinti ne filoso­fus, o tuos, kurie jais nesinaudoja. Juk būtų nena­tūralu, jeigu vairininkas prašytų jūreivių jam pa­klusti arba jeigu išminčiai eitų prie turtuolių du-

rų, - tas, kuris sugalvojo šį sąmojį, melavo 4 . Tiesa yra ta, kad ligonis - ar jis bus turtingas, ar varg­šas, - būtinai eis prie gydytojo durų, ir kiekvienas, kuris yra reikalingas vadovavimo, eis prie durų to, c kuris sugeba valdyti, o ne valdovas prašys valdinių, kad leistųsi valdomi, kai jiems iš tikro šito reikia. Nesuklysi dabartinius valstybių valdovus palyginęs su ką tik minėtais jūreiviais, o žmones, kuriuos tie jūreiviai vadina žiopliais ir niekam tikusiais, - su tikrais vairininkais.

- Tikra teisybė, - tarė jis. - Dėl šių priežasčių tokiomis sąlygomis geriau­

siam užsiėmimui būna nelengva tapti gerbiamam tų, kurie užsiima priešingais dalykais. Bet didžiau- d sių ir stipriausių priekaištų filosofija sulaukia dėl tų žmonių, kurie sakosi užsiima filosofija, - jie, pasak tavęs, filosofijos niekintojus verčia sakyti, kad dau­guma tų, kurie atsideda filosofijai, yra nedorėliai, o geriausieji iš jų yra nenaudingi. Aš su tuo sutikau, ar ne?

- Taip. - Taigi išsiaiškinome, kodėl gerieji filosofai yra

nenaudingi. - Pakankamai. - Ar nori, kad išsiaiškintume, kodėl dauguma fi­

losofų būtinai yra blogi? O gal pamėginkime įrodyti, jei įstengsime, kad ir dėl šito filosofija yra nekalta? e

- Pamėginkime. - Tad klausykime ir atsakinėkime, prisiminda­

mi, kokias išvardijome savybes, kurias būtinai turės tas, kas bus šaunus filosofas. Jei atsimeni, pirmoji 490 savybė buvo meilė tiesai, kurios jis turės siekti visur ir visados, nes būdamas apgavikas jis jokiu būdu netaptų filosofu.

- Tikrai taip sakėme.

- Argi jau vien šitas dalykas nėra visiškai prie­šingas tai nuomonei, kuri yra paplitusi apie filoso­fus?

- Visiškai priešingas, - tarė jis. - Argi mes ne prideramai ginsime savo nusista­

tymą, jei sakysime, kad žmogus, kuris iš prigimties mėgsta mokslą, iš visų jėgų stengsis pasiekti tikrąją būtį? Jis nesustos prie daugybės daiktų, kurie tik

b atrodo esą, bet nenuilsdamas eis pirmyn, ir jo aistra nenurims tol, kol jis pasieks kiekvieno daikto esmę ta sielos dalimi, kuriai ir tinka siekti tokių dalykų -o tinka jai todėl, kad ji yra tos pačios prigimties. Prisiartinęs šia sielos dalimi prie tikrosios būties ir susijungęs su ja, jis pagimdys protą ir tiesą, jis ir pažins, ir gyvens tikrą gyvenimą, ir maitinsis tik­ruoju maistu, ir tik tokiu būdu išsivaduos iš skaus­mų, bet ne anksčiau.

- Šitaip mes gerai apsiginsime, - tarė jis. - Ar toks žmogus mėgs melą, ar, priešingai, jo

neapkęs? c - Neapkęs, - tarė jis.

- Kai tiesa eina priekyje, nemanau, kad paskui ją sektų nedorybių pulkas.

- Jokiu būdu! - Bet užtai ją lydės geri papročiai ir teisingumas,

o iš paskos eis nuosaikumas. - Tikrai. - Argi reikia vėl išvardyti visą filosofo savybių

pulką ir įrodinėti, kad jos yra būtinos? Be abejo, prisimeni, kad mes nustatėme, jog filosofui pritinka narsumas, sielos kilnumas, gabumas mokslui, gera

d atmintis? Tu man paprieštaravai, kad visi bus pri­versti sutikti su tuo, ką mes sakome, bet, metęs į šalį kalbas ir pažiūrėjęs į tuos filosofus, apie ku­riuos čia kalbame, kiekvienas galėtų teigti matąs

vienus iš jų esant nenaudingus, o daugumą - visiš-kus nedorėlius. Ieškodami šio kaltinimo priežasčių, mes ir priėjome prie klausimo, kodėl dauguma iš jų yra blogi. Todėl mes vėl grįžome prie tikro filosofo prigimties ir buvome priversti ją vėl iš naujo api­brėžti.

- Iš tikrųjų taip, - pasakė jis. e - Dabar, - tariau, - reikia pažiūrėti, kodėl tokia

filosofo prigimtis sugenda ir kaip ji sugenda dauge­lio žmonių; tuos, kurių bent maža dalelė išvengia sugedimo, vadina ne blogais, o nenaudingais. Pas­kui pažvelgsime į tuos, kurie mėgdžioja filosofų pri­gimtį ir užsiėmimus, - tokios prigimties yra tos sie- 491 los, kurios, būdamos tam netinkamos, griebiasi filo­sofų užsiėmimų, viršijančių jų jėgas; savo dažnais išsišokimais jos pelnė filosofijai tokį visuotinai blogą vardą, kurį tu minėjai.

- Kokios to sugedimo priežastys? - Jei įstengsiu, - tariau, - pamėginsiu tau paaiš­

kinti. Aš manau, kiekvienas sutiks su mumis, jog tokios prigimtys, pasižyminčios visomis tomis savy­bėmis, kurias nustatėme esant būtinas, kad taptum tobulu filosofu, tarp žmonių pasitaiko retai ir yra b labai negausios, ar ne?

- Teisingai. - Ir kiek daug baisių dalykų gadina tą nedaugelį! - Kokių gi? - Išgirsi keisčiausią dalyką - kiekviena iš tų pri­

gimtinių savybių, kurias mes išgyrėme, žudo sielą ir atitraukia ją nuo filosofijos: aš turiu galvoje narsu­mą, nuosaikumą ir visas kitas mūsų išvardytas sa­vybes.

- Keista šitai girdėti, - pasakė Adeimantas. - Be to, - tariau, - sielą gadina ir atitraukia taip c

pat visos vadinamosios gėrybės: grožis, turtas, kūno

jėga, didelis sekėjų būrys valstybėje ir kiti panašūs dalykai. Dabar jau turi bendrą tų priežasčių vaizdą.

- Turiu, bet norėčiau tikslesnio paaiškinimo. - Pažiūrėk, - tariau, - kas yra sugedimas apskri­

tai. Tada tau pasidarys aišku ir neatrodys keista tai, ką čia sakiau.

- O kaip šitai padaryti? - paklausė jis. d - Mes visi žinome, - tariau, - kad kiekviena sėk­

la, kiekviena augalo arba gyvulio užuomazga, ne­gaudama tinkamo maisto, neturėdama tinkamos vie­tos ir tinkamų oro sąlygų, tuo labiau kenčia nuo šių nepriteklių, kuo yra stipresnė. Juk blogis gėriui yra labiau priešingas negu tam, kas nėra gėris.

- Teisingai. - Juk, mano nuomone, ne be pagrindo geriausia

prigimtis, maitinama netinkamu maistu, nukenčia labiau negu vidutinė.

- Suprantama. e — Ar ne panašiai, Adeimantai, - tariau, - ir ver­

tingiausios sielos blogai auklėjamos tampa itin blo­gos? Negi tu manai, kad didžios nedorybės ir bai­siausia niekšybė kyla iš menkos, o ne iš veržlios, tik auklėjimo sugadintos sielos? Silpna prigimtis nieka­da nebus nei didžių gėrybių, nei didelių niekšybių priežastis.

- Tikrai, - tarė jis. 492 - Taigi jeigu mūsų nustatyta filosofo prigimtis

bus tinkamai auklėjama, tai ji augdama būtinai įgys visokių dorybių. O jeigu ji auga ir ima leisti šaknis pasėta į netinkamą dirvą, tai, priešingai, pasiduoda visokioms nedorybėms, nebent koks dievas jai pa­gelbėtų. Ar ir tu manai, kaip dauguma žmonių, kad kai kuriuos jaunuolius sugadina sofistai ir kad tie sofistai gadintojai yra privatūs žmonės - tik apie juos ir esą verta kalbėti? Ar nematai, kad tie, kurie

taip sako, patys yra didžiausi sofistai - jie puikiai b sugeba perauklėti ir perdirbti pagal savo užgaidas ir jaunuolius, ir senius, ir vyrus, ir moteris.

- Kada jie tai daro? - paklausė jis. - Tada, - tariau, - kai, sėdėdami susigrūdę liau­

dies susirinkimuose arba teismuose, arba teatruose, arba karo stovyklose, arba kitokiuose susibūrimuo­se, jie su didžiausiu triukšmu vienas kalbas ar veiks­mus peikia, kitas giria, ir vis perdėtai - šaukdami ir c plodami, o aplinkinės uolos ir vietos, kur jie susirin­kę, aidu atkartoja jų pagyrimus ir peikimus ir dar padvigubina jų keliamą triukšmą. Kas, tavo many­mu, tokiomis sąlygomis dėsis, kaip sakoma, jaunuo­lio širdyje? Koks privatus auklėjimas atsilaikys prieš tai ir nebus nuneštas šitokios peikimo ir gyrimo ban­gos ten, kur banga nusiris, jį su savim nešdama? Ar neims šis jaunuolis laikyti gražiais ir bjauriais tų pačių dalykų, kaip ir jie? Ar nepradės elgtis taip, kaip jie? Ar nepasidarys toks, kaip ir jie?

- Būtinai taip bus, Sokratai, - pasakė jis. d - Bet, - tariau, - mes dar nekalbėjome apie di­

džiausią prievartą. - Kokią? - paklausė jis. - Kurią iš tikrųjų panaudoja tie auklėtojai ir so­

fistai, kai neįstengia įtikinti žodžiais. Argi nežinai, kad nepaklusnųjį jie baudžia pilietybės atėmimu, pi­niginėmis baudomis, mirtimi?

- Gerai žinau, kad baudžia. - Koks kitas sofistas, koks privatus auklėjimas

įstengtų jiems atsispirti? - Manau, - tarė jis, - kad tokio sofisto nėra. e - Tikrai nėra, - pasakiau. - Būtų net kvaila pa­

mėginti spirtis. Juk minios išauklėto žmogaus bū­das dorybės atžvilgiu nesikeičia, nesikeitė ir tikriau­siai nepasikeis, - sakau, žmogiškai išauklėtas bū-

das, bet dieviškajam auklėjimui, mielas drauge, kaip sako priežodis, padarykime išimtį. Mat reikia gerai žinoti, kad visa, kas šitaip tvarkomose valstybėse

493 išsilaiko ir vyksta taip, kaip pridera, išsilaiko tik dievo malonės dėka, - šitaip sakydamas nesuklysi.

- Ir man taip atrodo, - tarė jis. - Sutik, - tariau, - dar ir su šitokiu dalyku. - Su kokiu? - Kiekvienas iš tų atlyginimą imančių privačių

žmonių, kuriuos jie vadina sofistais ir laiko savo varžovais, moko ne ko kito, bet tų pačių dalykų, kuriuos minia laiko savo pažiūromis, kai ji susibu­ria vienoje vietoje, ir vadina tai išmintimi. Panašiai būtų, jeigu kas, augindamas didelį ir stiprų gyvūną,

b ištirtų visus jo instinkto diktuojamus judesius ir no­rus, žinotų, iš kurios pusės prie jo prieiti, kur jį paglostyti, kada ir dėl ko jis būna piktas arba jau­kus, kada kokiu balsu šaukia ir kokį kito gyvūno balsą išgirdęs darosi piktas ar ramus, o visa tai ilgai su juo bendraudamas sužinojęs, vadintų šitai išmin­timi ir, sudaręs vadovėlį, pradėtų jos mokyti; iš tik­rųjų nežinodamas, kas to gyvūno pažiūrose ir no­ruose yra gražu ar bjauru, gera ar bloga, teisinga ar neteisinga, ir apie visa tai spręsdamas tik pagal to gyvūno nuomonę, vadintų gerais tuos dalykus, ku-

c riais jis džiaugiasi, o blogais tuos, kurie jį pykina, ir nemokėtų kitaip pagrįsti, kas yra gera ir kas blo­ga, o tik būtinus dalykus vadintų teisingais ir gra­žiais, nes niekada nėra matęs ir kitam negalėtų pa­rodyti, koks didelis skirtumas yra tarp būtinybės ir gėrio. Vardan Dzeuso, sakyk, ar šitoks mokytojas tau neatrodytų keistas?

- Tikrai atrodytų keistas, - atsakė jis. - Ar tau atrodo, kad nuo šito žmogaus skiriasi

tas, kuris, pažinęs minios, susidedančios iš daugy-

bės visiškai skirtingų individų, instinktus ir sko- d nius - ar tapybos, ar mūzų meno, ar politikos srity­je, - laikys tai išmintimi? Jeigu kas nors pasirodys šitokiam minios susibūrimui ar su poezijos veikalu, ar su kokiu kitu kūriniu, ar siūlysis tarnauti vals­tybei ir labiau negu būtina atsiduos minios sprendi­mui, tai vadinamoji „Diomedo prievarta" 5 verste pri­vers jį daryti tai, kam pritars minia. O kad tie da­lykai iš tikrųjų yra geri ir gražūs, argi kada nors girdėjai ką nors iš minios įrodinėjant šitai argumen­tais, kurie nebūtų buvę tiesiog juokingi?

- Manau, kad niekada ir neišgirsiu, - atsakė jis. e - Visa tai supratęs, dabar prisimink dar štai ką:

ar yra kokia nors priemonė paveikti minią taip, kad ji sutiktų ir pripažintų, jog egzistuoja grožis pats savaime, o ne daugybė gražių dalykų, jog egzistuoja kiekvienas daiktas pats savaime, o ne daugybė 494 daiktų?

- Nėra tokių priemonių. - Vadinasi, - tariau, - minia negali būti filosofu. - Negali. - Todėl ji ir peikia tuos, kurie užsiima filosofija. - Žinoma. - Peikia ir tie paskiri žmonės, kurie, bendrauda­

mi su minia, nori jai įtikti. - Aišku. - Visa tai turėdamas galvoje, sakyk, kokį tu ma­

tai išsigelbėjimą filosofiškai prigimčiai, kad ji neat­sisakytų savo pastangų ir pasiektų tikslą? Spręsk iš to, ką sakėme anksčiau. Juk sutarėme, kad tokios b prigimties savybės yra gabumas mokslams, gera at­mintis, narsumas ir didžiadvasiškumas.

- Taip. - Argi šitoks žmogus jau nuo pat vaikystės nebus

pirmas draugų tarpe, ypač jei jo kūnas bus panašus į jo sielą?

- Aišku, bus! - tarė jis. - Aš manau, kai jis paūgės, ir giminaičiai, ir pi­

liečiai norės pasinaudoti juo savo reikalams. - Kurgi ne!

c - Taigi puldinės prie jo su prašymais, rodys jam pagarbą, iš anksto numatydami jo būsimą galybę ir pataikaudami jam.

- Paprastai taip ir būna, - pasakė jis. - Ką, tavo nuomone, šitoks žmogus darys, būda­

mas tarp tokių žmonių, ypač jei laimė jam lems gim­ti didelėje valstybėje, būti turtingam ir kilmingam, be to, dar gražios išvaizdos ir aukšto ūgio? Ar jis nepuoselės neįgyvendinamų vilčių? Ar jis neįsivaiz-

d duos galėsiąs valdyti ir graikus, ir barbarus? Ar ne­pasikels į puikybę, nepasiduos prabangai ir tuš­čiam gyvenimui, neklausydamas proto?

- Tikriausiai taip ir atsitiks, - tarė jis. - Ir jei kas nors jam, šitaip gyvenančiam, priėjęs

švelniai pasakys tiesą - kad jis neturi proto ir kad protą galima įgyti tik visiškai pasiaukojant šiam tiks­lui, - ar tu manai, kad jam, šitokiose bėdose gyve­nančiam, bus lengva klausytis tokių dalykų?

- Kur tau bus lengva! - tarė jis. - O jeigu jis - tegu tik vienas iš daugelio - dėl

e savo geros prigimties ir dėl to, kad tie žodžiai yra artimi jo prigimčiai, pajus jų jėgą, apsigręš ir pa­suks į filosofiją? Ką, tavo manymu, darys tie, kurie pasijus netekę jo paslaugų ir draugystės? Jie viską darys, viską kalbės, stengsis visokiais būdais jį per­kalbėti ir suniekinti tą, kuris jį įkalbėjo, kad šis jo neklausytų, spęs jam žabangas ir asmeniškai, ir vie­šai, iškeldami jam bylas.

495 - Aišku, kad jie taip darys, - tarė jis. - Argi toks žmogus galės tapti filosofu? - Negalės.

- Dabar matai, - tariau, - kad mes teisingai sa­kėme, jog net pačios gerosios filosofo savybės, kai jos blogai ugdomos, tam tikru būdu paskatina jį mesti savo užsiėmimą; taip pat ir vadinamosios gėrybės -turtai ir visokia gerovė.

- Visai teisingai sakėme, - pritarė jis. - Štai, - tariau, - nuostabusis drauge, kaip su­

genda ir žūva geriausios prigimties žmonės, tinkami kilniausiam užsiėmimui, - o jų, kaip jau sakėme, b tiek nedaug! Prie tokių žmonių priklauso ir tie, ku­rie valstybėms ir paskiriems žmonėms padaro di­džiausią žalą, ir tie, kurie padaro daugiausia gero, kai pasuka eiti ta kryptimi. O silpnos prigimties žmogus dar niekuomet nei valstybei, nei paskiram piliečiui nėra padaręs nieko didaus.

- Tikra teisybė, - pasakė jis. - Atsimetę nuo filosofijos, kuri jiems geriausiai c

pritinka, - tariau, - šie žmonės palieka ją tarsi naš­laitę be tėvų, vienišą ir užmirštą, ir patys gyvena taip, kaip jų prigimčiai nepritinka, o filosofijos imasi žmonės, kurie visai jos neverti. Todėl jie užtraukia jai gėdą ir priekaištus, kuriuos tu minėjai, būtent kad ja užsiima arba nieko neverti žmonės, arba -tokių dauguma - verti didžiausių bausmių.

- Taip kalbama apie juos, - tarė jis. - Ir ne be pagrindo taip kalbama, - pasakiau

aš. - Mat kiti žmogiūkščiai, matydami tą vietą tuš­čią, bet pilną skambių žodžių ir išorinio prašmatnu- d mo, panašiai kaip iš kalėjimo ištrūkę kaliniai bėga į šventyklas, meta savo amatą ir veržiasi į filosofi­ją, - tai būna gabiausi savo smulkių amatų atsto­vai. Mat filosofija, nors ir būdama tokioje padėtyje, palyginti su kitais užsiėmimais, vis dėlto yra labiau gerbiama, todėl daug žmonių jos siekia, nors iš pri­gimties ir nėra jai pakankamai gabūs, nes amatai ir

e kitokie užsiėmimai dėl rankų darbo ne tik žaloja kūną, bet ir palaužia bei išsekina sielą. Ar ne taip?

- Tikrai taip. - Argi pažiūrėjęs į juos nepasakysi, kad jie visai

panašūs į mažą ir pliką kalvį, kuris, užsidirbęs pi­nigų ir ką tik paleistas iš grandinių, bėga į pirtį maudytis, užsivelka naują apsiaustą ir išsipuošia kaip jaunikis - jis mat iš tikrųjų ruošiasi vesti savo nusigyvenusio ir vienišo šeimininko dukterį!

496 — Visai panašūs, - tarė jis. - Kas gali gimti iš tokios santuokos? Menkaver­

čiai, silpni palikuonys. - Kitaip ir negali būti. - Na, o kai žmonės, neverti išsilavinimo, nueina

į filosofiją ir užsiima ja, nors ir būdami tam netin­kami, tai kokias, tavo manymu, mintis ir kokias nuo­mones jie pagimdys? Ar ne sofizmus, jei jas vadin­sime tikrai joms tinkančiu vardu, nes jose nėra nie­ko tikroviško nei tikrai moksliško?

- Visiškai sutinku, - pasakė jis. - Taigi, Adeimantai, - tariau, - lieka visai ne-

b daug žmonių, kurie tikrai yra verti užsiimti filosofi­ja: tai arba kilni ir gerai išauklėta siela, gyvenanti tremtyje, pagal savo prigimtį nepaliekanti filosofijos todėl, kad nebuvo kam ją sugadinti, arba mažoje valstybėje gimusi didi siela, kuri nesidomi tos vals­tybėlės reikalais, nes laiko juos nevertais dėmesio. Prie filosofijos pereina ir vienas kitas kilnus žmo­gus, teisingai paniekinęs savo užsiėmimą. Galbūt kai ką sulaiko ir toks apynasris, kaip mūsų draugo Teago 6 . Mat Teagui viskas susiklostė taip, kad jis

c jau ketino mesti filosofiją, bet pašlijusi sveikata jam trukdo užsiimti politika ir sulaiko jį prie filosofijos. Apie mano paties demoniškąjį ženklą 7 neverta kal­bėti - gal kas nors panašų ženklą turėjo, o gal nie-

kas. Visi tie, kurie įeina į šį nedidelį filosofų skaičių ir paragavę filosofijos pajunta, koks saldus ir palai­mintas yra šis gėris, mato minios beprotybę, taip pat tai, kad valstybėse nėra nė vieno politiko, kuris bent kiek protingiau spręstų valstybės reikalus, ir neranda sąjungininko, su kuriuo išvien eidami pa­gelbėtų teisingumui ir išliktų gyvi; panašiai kaip d žmogus, atsidūręs tarp žvėrių, nenori kartu su jais daryti pikta ir negali vienas prieš visus atsilaikyti, taip ir jie mato, jog teks žūti nespėjus padaryti nie­ko gero nei valstybei, nei draugams, žūti be jokios naudos ir sau pačiam, ir kitiems. Visa tai apgalvoję, jie ramiai gyvena ir dirba savo darbą; kaip žmogus, užkluptas smėlio audros ir liūties, pasislepia už sie­nos, taip jie, matydami kitus pertekusius nedorybių, yra patenkinti, kad patys galės nugyventi šitą gyve- e nimą nesusitepę nedorybėmis ir niekšybėmis, o pas­kui išeis iš jo su gražia viltimi, ramūs ir giedri.

- Vadinasi, jie išeis iš gyvenimo nemažai laimėję. 497 - Bet, - pasakiau, - laimėję ne pačius didžiau­

sius dalykus, nes jiems neteko gyventi geroje vals­tybės santvarkoje. Gyvendami tinkamoje santvarko­je, jie ir patys išaugs, ir kartu su savo pačių gerove išsaugos ir valstybės gerovę.

Man atrodo, pakankamai paaiškinome, kodėl fi­losofija yra šmeižiama - nors ir neteisingai, - ne­bent tu norėtum dar ką nors pridurti.

- Nieko nenoriu pridurti, - tarė jis. - Bet pasa­kyk, kuri iš dabartinių santvarkų labiausiai tinka filosofijai?

- Nė viena, - atsakiau. - Kaip tik dėl to aš ir b apgailestauju, kad nė viena iš dabartinių valstybės santvarkų netinka filosofo prigimčiai. Tokiose san­tvarkose tokia prigimtis genda ir keičiasi į blogąją pusę. Panašiai kaip iš svetur atgabenta sėkla, pasė-

ta į jai svetimą dirvą, vietinių sąlygų nuveikta iš­sigimsta, taip ir filosofo prigimtis dabartinėmis są­lygomis neįstengia išsaugoti savo savybių ir pereina į kitą prigimtį. O jeigu ji pateks į geriausią santvar-

c ką, tai ir pati būdama geriausia ji parodys, jog iš tikrųjų yra dieviška, o visos kitos prigimtys ir užsi­ėmimai yra tik žmogiški. Žinau, kad dabar tu pa­klausi, kokia yra toji santvarka.

- Neįspėjai, - pasakė jis, - nes aš ketinau klaus­ti, ar tai bus toji santvarka, kurią nustatėme kurda­mi mūsų valstybę, ar kokia kita.

- Apskritai toji, - tariau, - tik reikia pridurti dar vieną dalyką. Jau ir tada minėjome, kad toje san-

d tvarkoje turės būti tam tikra dalis, kuri laikysis to­kio paties nusistatymo kaip ir tu, kai, būdamas įsta­tymų leidėju, leidai įstatymus.

- Minėjome, - pasakė jis. - Bet nepakankamai šitai išsiaiškinome, - ta­

riau, - nes jūs, jau iš anksto išsigandę, nutarėte, kad to klausimo nagrinėjimas bus ilgas ir sunkus. Tačiau juk ir tai, kas liko, taip pat ne iš lengvųjų.

- Apie ką tu kalbi? - Kaip valstybė turi elgtis su filosofija, kad pati

nepražūtų. Mat visi dideli dalykai yra nepastovūs, ir, kaip sakoma, kas gražu, tas sunku 8 .

e — Bet vis dėlto užbaik savo įrodymą, kad pasida­rytų aišku, - pasakė jis.

- Jei nepavyks įrodyti, - tariau, - taip atsitiks ne iš blogos valios, o dėl nesugebėjimo - pats pamatysi, kaip labai aš noriu įrodyti. Klausyk, kaip drąsiai ir ryžtingai aš dabar pasakysiu, kad valstybė turi elg­tis su filosofija visai priešingai, negu ji dabar el­giasi.

- O kaip?

- Dabar, - tariau, - tie, kurie imasi filosofijos, yra dar paaugliai, tik ką išaugę iš vaiko amžiaus, dar nesusipažinę su namų ūkio tvarkymu ir pinigi- 498 niais reikalais. Vos tik susidūrę su sunkiausia filo­sofijos dalimi, jie tuoj pat meta ją, nors laikomi tik­rais filosofais. Sunkiausia filosofijos dalimi aš vadi­nu įrodymų sritį. Vėliau jie laiko dideliu dalyku da­lyvauti filosofų pokalbiuose, kai tik juos kviečia, nors, jų nuomone, filosofija reikia užsiimti tik tarp kitko. \ senatvę jie - išskyrus vieną kitą - užgęsta greičiau negu Herakleito saulė 9 , nes daugiau jau nebeužsi- b dega.

- O kaip reikia elgtis? - paklausė jis. - Visai priešingai. Paaugliams ir vaikams reika­

lingas vaikiškas auklėjimas ir atitinkama filosofija; augimo ir brendimo metu ypač reikia rūpintis kūno lavinimu, kad jis taptų geru filosofijos padėjėju. Kai jie sulaukia to amžiaus, kada vystosi siela, reikia įtemptai ją lavinti. O kai jėgos pradeda silpti ir žmo­gus pasidaro netinkamas politikai ir karo reikalams, tada jiems, tarsi dievui skirtiems gyvuliams, reikia c leisti laisvai ganytis ir užsiimti kuo nors tik tarp kitko, jeigu jie nori laimingai gyventi, o numirę gau­ti šį gyvenimą atitinkančią laimę ir tenai.

- Tu kalbi, Sokratai, tikrai su užsidegimu, - pa­sakė jis. - Vis dėlto aš manau, kad dauguma tavo klausytojų, pradedant Trasimachu, dar karščiau tau priešinsis ir netikės.

- Nesukiršink manęs su Trasimachu, - tariau, — mes juk tapome draugais, o ir anksčiau nebuvome priešai. Negailėsime pastangų, kol įtikinsime jį ir d kitus arba bent padarysime ką nors naudinga jų kitam gyvenimui, kai jie, vėl atgimę, susidurs su panašiais svarstymais.

- Tu atidedi neilgam laikui! - tarė jis.

- Tai niekis, palyginti su amžinybe, - pasakiau. -O kad dauguma žmonių netiki mūsų žodžiais, nerei­kia stebėtis. Juk jie niekad nematė, kad būtų įgy­vendinta tai, apie ką mes dabar kalbame. Maža to,

e jie girdėjo tik frazes, kurios tyčia būdavo viena su kita suderintos, ne taip, kaip mūsų frazės, kurios savaime išplaukia viena iš kitos ir dera tarp savęs. Ir žmogaus, kuris ir žodžiais, ir darbais būtų kiek galima susilyginęs ir supanašėjęs su dorybe ir vieš­patautų valstybėje, tokioje kaip mūsiškė, jie nieka-

499 da nėra matę - nei vieno, nei daugiau tokių žmonių. Kaip tu manai?

- Jie dar nėra matę. - Mielasis, jie net nėra užtektinai girdėję gražių

ir kilnių kalbų, kuriose įtemptai visokiais būdais ieškoma tiesos tik dėl pažinimo, - ir teismuose, ir privačiuose pokalbiuose jie girdėjo tik gudrias kal­bas, kurių vienintelis tikslas buvo tuščia garbė arba eristinis 1 0 lenktyniavimas.

- Teisybė. b - Visa tai matydamas, - tariau, - aš ir bijojau

kalbėti, bet vis dėlto kalbėjau - mane privertė kal­bėti tiesa - ir sakiau, kad nei valstybė, nei valstybės santvarka, nei paskiras žmogus tol nepasieks tobu­lumo, kol kokios nors aplinkybės neprivers tų ne­gausių filosofų, kurie dabar vadinami ne nedorėliais, o tik nenaudingais, rūpintis valstybės reikalais -nesvarbu, ar jie to norės, ar nenorės, - ir valstybę padaryti jiems pavaldžią, arba kol koks nors dieviš­kas įkvėpimas nepaskatins dabartinių valdovų ir ka-

c ralių sūnų arba jų pačių stipriai pamilti tikrąją fi­losofiją. Aš nematau jokio pagrindo teigti, kad vie­nas kuris iš tų dviejų atvejų arba jie abu būtų ne­galimi. Kitaip mus teisingai išjuoktų, kad kalbame apie svajones. Ar ne taip?

- Taip. - Taigi, jei kada nors neaprėpiamos praeities lai­

kais arba dabar būtinybė privertė žymius filosofus valdyti valstybę kokioje nors barbarų šalyje, toli, kur nepasiekia mūsų akys, arba jei taip atsitiks ateityje, d mes esame pasiruošę ryžtingai teigti, kad mūsiškė valstybė buvo, yra ir bus ateityje, kai tik ten viešpa­taus filosofijos mūza, nes tokia valstybė yra visiškai įmanoma, ir mes kalbame apie galimus dalykus. Kad tai sunku, pripažįstame ir mes patys.

- Ir man taip atrodo, - pasakė jis. - Bet tu sakysi, - tariau, - kad daugumai žmo­

nių taip neatrodo. - Galbūt, - pasakė jis. - Mielasis, - tariau, - nebūk toks griežtas dau- e

gumai žmonių. Jie tikrai pakeis savo nuomonę, jei tu, užuot su jais vaidijęsis, švelniai išsklaidysi jų klaidingą pažiūrą į meilę mokslui ir parodysi, ko­kius žmones tu vadini filosofais, apibrėši, kaip mes čia padarėme, jų prigimtį ir užsiėmimą, kad jie ne­manytų, jog tu laikai filosofus tokiais, kokius jie įsi- 500 vaizduoja. Ir jeigu jie pradės į filosofus šitaip žiūrė­ti, tai tu pats sakysi, jog jie susidarė kitokią nuomo­nę ir kitaip tau atsakinės. Negi manai, kad kas nors, pats nepatirdamas pavydo ir neapykantos, pyks ant to, kuris nepyksta, ir pavydės tam, kuris nepavydi? Užbėgdamas tau už akių sakau, kad, mano nuomo­ne, tokį netikusį būdą turi ne daugelis, o tik vienas kitas žmogus.

- Ir aš visiškai sutinku su tavo nuomone, - tarė jis.

- Be abejo, sutiksi ir su tuo, kad dėl daugumos b žmonių nusistatymo prieš filosofiją yra kalti tie, ku­rie visai nederamai iš šalies su triukšmu įsiveržia į filosofiją, nuolat vaidijasi tarp savęs, vienas kitą

įžeidinėja, pyksta vienas ant kito ir visuomet užsi­puola tik paskirus žmones - filosofijai tai visai ne­tinka.

- Tikrai. - Adeimantai, tas, kuris iš tikrųjų nukreipė savo

mintis į būtį, neturi kada nuleisti savo žvilgsnį že­myn į žemus žmonių reikaliukus ir kovodamas su

c jais pritvinkti neapykantos ir kartėlio; matydamas ir kontempliuodamas sutvarkytus ir niekada nesi­keičiančius dalykus, kurie nedaro vienas kitam ža­los ir nepatiria jos iš kito, bet visą laiką yra tvarkos ir proto valdomi, jis mėgdžioja juos ir stengiasi kuo labiau į juos panėšėti. Argi tu manai, kad yra koks nors būdas nepamėgdžioti to, kuo bendraudamas gė­riesi?

- Nėra, - atsakė jis. - Tad bendraudamas su tuo, kas dieviška ir tvar­

kinga, filosofas pats tampa - kiek tai žmogui įmano-d ma - dieviškas ir tvarkingas. O apšmeižti pasaulyje

galima viską. - Visiškai teisingai, - tarė jis. - O jeigu, - tariau, - kokios nors aplinkybės

privers filosofą tai, ką jis ten mato, perkelti į žmo­nių privačius ir visuomeninius papročius, o ne apsi­riboti vien tik savęs paties tobulinimu, ar tu manai, kad jis bus blogas nuosaikumo, teisingumo ir viso­kių politinių dorybių kūrėjas?

- Anaiptol, - atsakė jis. e - Bet jeigu minia supras, kad mes apie jį sakome

tiesą, tai argi ji pyks ant filosofų ir netikės mumis, kai sakysime, jog valstybė niekuomet ir jokiu būdu nebus laiminga, jeigu jos nenupieš dailininkai pagal dieviškąjį pavyzdį?

501 - Kai supras, nepyks, - tarė jis. - Bet kaip jie tą valstybę nupieš?

- Paėmę valstybę ir žmonių papročius tarsi len­te lę 1 1 , jie pirmiausia švariai juos nuvalys. Tai ne­lengvas darbas. Bet tu žinai, kad jie jau iš pat pra­džių skirsis nuo kitų tuo, kad nesutiks užsiimti nei paskiru žmogumi, nei valstybe, nei leisti įstatymų tol, kol negaus švarios valstybės arba patys jos ne­apšvarins.

- Jie elgsis teisingai, - pasakė jis. - Paskui jie nupieš valstybės santvarkos apmatus. - Be abejo. - Paskui, mano nuomone, jie tobulins tuos apma- b

tus žiūrėdami dviejų dalykų: to, kas iš prigimties yra teisinga, gražu, nuosaiku ir panašiai, o kita ver­tus, kaip visa tai pasireiškia žmonėse. Sumaišydami ir sujungdami visus žmonių užsiėmimus, jie sukurs žmogaus pirmavaizdį, nusižiūrėję į tą, kurį jau Ho­meras matė tarp žmonių ir vadino „panašiu į dievus ir turinčiu panašias į dievo ypatybes".

- Teisingai, - tarė jis. - Mano nuomone, jie kai ką ištrins, kai ką pri-

pieš, kol žmogaus bruožus padarys kaip galima ma­lonesnius dievams. c

- Tai būtų labai gražus piešinys! - tarė jis. - Argi mums nepavyks įtikinti tų, kurie, kaip tu

sakei, iš visų jėgų mus puolė, jog toks santvarkų braižytojas yra filosofas, kurį mes jiems tada gyrė­me, o jie piktinosi, kad mes jam pavedėme valdyti valstybę? Argi jie dabar, tuos pačius dalykus girdė­dami, nebus mums švelnesni?

- Jei jie protingi, tai bus švelnesni. - Ką gi jie dar galės mums prikišti? Ar kad filo- d

sofai nemėgsta būties ir tiesos? - Tai būtų keista, - tarė jis. - Ar kad filosofų prigimtis, kurią aptarėme, ne-

giminiška aukščiausiajam gėriui?

- Ir šito negalės prikišti. - Argi šitokia prigimtis, gavusi jai tinkamą užsi­

ėmimą, nebus tobulai gera ir filosofiška - labiau nei kuri kita? O gal jie sakys, kad tai bus tos prigimtys, kurias mes atmetėme?

e - Tikriausiai nesakys. - Ar jie vis dar sius, kai mes sakysime, kad nei

valstybė, nei piliečiai tol neišsivaduos iš vargų, kol neviešpataus filosofų giminė ir kol santvarka, kurią mes nupiešėme vaizduotėje, netaps tikrove?

- Gal jau mažiau sius, - tarė jis. - Ar nori, kad apie juos nereikėtų sakyti „mažiau

sius", bet kad jie pasidarytų švelnūs ir įsitikintų, ir 502 jei ne dėl ko kito, tai bent jau iš gėdos su mumis

sutartų? - Labai norėčiau, - pasakė jis. - Tarkime, kad jie jau įsitikino. O ar kas galės

teigti, kad tarp valdovų ir karalių sūnų neatsiras filosofiškos prigimties žmonių?

- Niekas negalės teigti, - tarė jis. - Ar kas galėtų sakyti, kad tokie žmonės būtinai

pages? Ir mes pripažįstame, kad jiems bus sunku b išlaikyti savo prigimtį. Bet kad per visą laiką nė

vienas iš jų neišlaikys savo prigimties - kas galėtų šitai teigti?

- Kaip galima šitai teigti? - Jei bent vienas išlaikys tokią savo prigimtį ir jo

klausys piliečiai, jis galėtų įgyvendinti visa tai, kas dabar atrodo neįtikima.

- Užtektų jo vieno, - tarė jis. - Jei valdovas išleis tokius įstatymus ir įves tuos

dalykus, kuriuos mes nustatėme, tai nėra neįmano­ma, kad piliečiai jo klausys.

- Nėra neįmanoma.

- O argi kitiems žmonėms būtu keista ir neįma­noma pritarti mūsų pažiūroms?

- Aš taip nemanau, - atsakė jis. c - Kad tai, ką mes siūlome, yra geriausia, jei tik

būtų įgyvendinta, manau, jau įrodėme anksčiau. - Pakankamai įrodėme. - Dabar, kaip atrodo, išeina, kad mūsų įstaty­

mai, jei būtų vykdomi, būtų geriausi, bet jie sunkiai įgyvendinami, nors ir nėra neįmanomi.

- Taip išeina, - tarė jis. - Vargais negalais išsiaiškinome šį klausimą; da­

bar lieka dar aptarti, kokiu būdu ir kokie mokslai d bei užsiėmimai išugdys žmones, išsaugojančius san­tvarką, ir kokio amžiaus būdamas kiekvienas iš jų imsis kokio darbo.

- Reikia šitai aptarti, - pasakė jis. - Gudravimas man nieko nepadėjo. Žinodamas,

kiek prieštaravimų sukeltų tikroji tiesa ir kaip sun­ku būtų visa tai įgyvendinti, aš anksčiau praleidau sunkųjį klausimą apie žmonų įsigijimą, vaikų gim­dymą ir valdžios vietų paskirstymą. Bet dabar vis tiek reikia apie tai kalbėti. Tiesa, žmonų ir vaikų e klausimą mes jau aptarėme, bet apie valdovus viską reikės pradėti iš pradžių. Jei prisimeni, mes sakė­me, kad jie turi mylėti valstybę ir tą meilę patikrinti džiaugsmuose ir skausmuose, ir niekad neturi atsi- 503 sakyti savo nusistatymo varguose, iš baimės ir dėl kitokių padėties pasikeitimų.Tą, kurį išmėginimai palauš, teks pašalinti, o tą, kuris išeis iš jų švarus tarsi auksas, ugnimi išmėgintas, - padaryti valdovu ir teikti jam dovanas ir gyvam, ir po mirties. Maž­daug šitaip aš kalbėjau užuolankomis, slėpdamas savo mintis, nes bijojau, kad jos nesukeltų tų svars­tymų, kurių dabar vis tiek imamės. b

- Teisingai sakai, - tarė jis, - prisimenu.

- Iš tikrųjų, mielasis, aš delsiau pasakyti tokias drąsias mintis, kurias dabar pasakiau. Tai turėkime drąsos pasakyti ir tai, kad tobuliausi sargybiniai bus filosofai.

- Pasakykime. - Pagalvok, kaip mažai jų tikriausiai bus. Juk jų

prigimtis turi būti tokia, kokią nustatėme, tuo tarpu tos savybės retai kada pasireiškia visos kartu - daž­niausiai jos būna išsibarsčiusios.

c - Ką tu sakai? - paklausė jis. - Gabumas mokslams, gera atmintis, įžvalgumas,

sąmojingumas ir kitos panašios savybės, kaip žinai, paprastai nepasitaiko visos kartu, o jaunuoliškai karšti, aštraus ir didelio proto žmonės nenori gyventi tvarkingai, ramiai ir pastoviai. Dėl savo gyvumo jie veržiasi kur pakliūva ir visai netenka pastovumo.

- Teisybe sakai, - tarė jis. - Kita vertus, pastovaus ir nepajudinamo būdo

žmonės, kuriais galima labiau pasikliauti, karuose d nesiduoda pavojų išmušami iš pusiausvyros, bet pa­

našūs jie būna ir mokslų atžvilgiu: jie lėti, sunkiai mokosi, atrodo lyg apsvaigę, o kai reikia stipriau įtempti protą, snaudžia ir žiovauja.

- Taip būna, - tarė jis. - O mes sakėme, kad valdantiesiems reikia turė­

ti ir vienas, ir kitas savybes, ir jeigu jie jų neturi, tokiems žmonėms nereikia suteikti visapusiško auk­lėjimo, garbingų vietų ir valdžios.

- Teisingai, - tarė jis. - Bet tokių žmonių retai pasitaiko. - Retai!

e - Todėl juos reikia išmėginti sunkiais darbais, pavojais ir malonumais, kuriuos minėjome; pasaky­sime ir tai, ką tada praleidome, būtent kad juos reikia lavinti įvairiais mokslais ir žiūrėti, ar jie su-

geba perprasti svarbiausius mokslus, ar gal neište­sės ir pabėgs, kaip kartais pabėgama iš sporto var- 504 žybų.

- Reikia šito žiūrėti ir juos išmėginti. O kokius mokslus tu vadini svarbiausiais?

- Juk prisimeni, - tariau, - kad mes išskyrėme tris sielos dalis ir paaiškinome, kas yra teisingu­mas, nuosaikumas, narsumas ir išmintis.

- Jei neprisiminčiau, nebūčiau vertas išklausyti tai, kas dar liko apžvelgti.

- O ar prisimeni, ką sakėme prieš tai? - O ką? - Sakėme, kad, norint apžvelgti šias savybes gra- b

žiausioje šviesoje, reikia eiti ilgesniu keliu, kurį nu­ėjus viskas pasidarytų aišku, bet ir iš to, kas buvo pasakyta anksčiau, galima padaryti reikiamas išva­das ir pridėti jas kaip įrodymus prie mūsų sampro­tavimų. Jūs sakėte, kad jums to pakaktų, ir tada aš išdėsčiau, man rodos, ne visai tiksliai. Jūs pasaky­site, ar to jums užteks.

- Man, - tarė jis, - to įrodymų saiko užteks, ki­tiems, kaip atrodo, taip pat.

- Bet, mielasis, - tariau, - kai kalbame apie to- c kius svarbius dalykus, nepilnas saikas, nors ir ne­daug trūktų, negali patenkinti, nes netobulas sai­k a s - joks saikas. Tačiau kai kam atrodo, kad to pakanka ir nebereikia toliau tyrinėti.

- Daug yra taip manančių, - tarė jis. - Tai leng­vapėdiškumas.

- Šitokia galvosena visiškai netinka valstybės ir įstatymų sargybiniui, - pasakiau.

- Suprantama, - tarė jis. - Tokiam žmogui, mano drauge, reikia eiti ilges- d

niu keliu ir ne mažiau pavargti mokantis nei mankš­tinantis; o jei jis taip nedarys, tai, kaip sakėme,

niekuomet neįgys aukščiausio ir labiausiai jo parei­gas atitinkančio mokslo.

- Ar tai yra svarbiausias dalykas, - paklausė jis, -ar gali būti kas nors svarbesnio už teisingumą ir visa tai, ką mes aptarėme?

- Yra ir svarbesnių dalykų, - pasakiau. - Reikia pateikti ne tik jų apmatus, kaip darėme iki šiol, bet ir tobulai užbaigtą jų paveikslą. Argi ne juokinga,

e jog dėl menkaverčių dalykų darome viską, kad tik jie būtų kuo tiksliausi ir kuo ryškiausi, bet nemano­me, kad ir svarbiausiems dalykams reikalingas di­džiausias tikslumas?

- Teisingai sakai, - tarė jis. - Bet negi manai, kas išsisuksi nepasakęs, kas yra tas svarbiausias mokslas ir apie ką jis?

- Nemanau, - tariau. - Na, tai klausk! Bet juk tu ne kartą esi girdėjęs apie jį kalbant. Matyt, arba neprisimeni, arba savo priekaištais tyčia nori prida-

505 ryti man sunkumų. Turbūt taip ir yra. Juk dažnai esi girdėjęs, kad gėrio idėja yra svarbiausias moks­las: ji lemia teisingumo ir visų kitų dorybių naudin­gumą ir tinkamumą. Jau gali nuspėti, ką aš pasaky­siu, ir dar pridursiu, kad šią idėją mes nepakanka­mai pažįstame, o jeigu jos nepažįstame, tai net jeigu visa kita puikiausiai žinotume, iš to mums nebūtų jokios naudos, panašiai kaip be gėrio joks daiktas nėra naudingas. O gal tu manai, kad bus naudinga

b ką nors turėti, jei tas daiktas nebus geras? Arba pažinti visa kita, nepažįstant gėrio, o apie grožį ir gėrį nieko nežinoti?

- Prisiekiu Dzeusu, ne, - tarė jis. - Tu žinai ir tai, kad minia gėriu laiko malonu­

mą, o subtilesni žmonės - supratimą. - Kaipgi nežinosi!

'2f)l

- Taip pat žinai, mielasis, kad tie, kurie taip ma­no, nemoka paaiškinti, kas yra supratimas, bet pa­galiau būna priversti pasakyti, kad tai yra gėrio su­pratimas.

- Tikrai juokinga. - Kaipgi nebus juokinga, - tariau, - jei jie prikai- c

šioj a mums, kad nežinome, kas yra gėris, o paskui sako mums, tarsi mes jau žinotume! Kai jie ištaria žodį „gėris", tai sako, jog tai yra gėrio supratimas, tarsi mes nesuprastume, ką jie nori pasakyti.

- Tikrai, - pasakė jis. - O kaip su tais, kurie gėriu laiko malonumą?

Argi jie mažiau klysta negu kiti? Ir jie būna privers­ti pasakyti, jog esama ir blogų malonumų.

- Be abejo. - Tad, pasak jų, tie patys dalykai yra ir geri, ir

blogi. - Aišku. d - Argi neaišku, kad dėl to kyla visokių ginčų? - Suprantama. - Argi neaišku ir tai, kad dauguma žmonių tei­

singumu ir grožiu laiko jų regimybes, ir net jeigu tos tariamos dorybės neegzistuotų, jie vis tiek nori jas praktikuoti, įgyti ir tariasi jas turį, bet gėrio regimybės niekam nepakanka - visi ieško tikrojo gėrio, o tariamąjį niekina.

- Tikrai taip yra, - pritarė jis. - Gėrio siekia kiekviena siela, dėl jo ji viską daro; e

ji nujaučia, kad tai yra svarbus dalykas, bet nežino ir nemoka apibrėžti, kas tai; neturėdama jo atžvil­giu tvirto įsitikinimo, kokį turi apie kitus dalykus, ji netenka naudos ir iš kitų dalykų. Argi šitokio svar­baus ir brangaus dalyko atžvilgiu turės būti tamsoje ir tie žymiausieji piliečiai, kuriems mes viską pati- 506 kėsime?

- Jokiu būdu, - atsakė jis. - Aš manau, kad teisingumas ir grožis turės blo­

gą saugotoją, jeigu jis nežinos, kuriuo atžvilgiu tei­singi ir gražūs dalykai yra geri. Aš manau, kad be šito niekas negali deramai pažinti šių dalykų.

- Tu gerai manai, - tarė jis. b - Mūsų valstybės santvarka bus tobulai sutvar­

kyta, jeigu ją saugos šiuos dalykus žinantis sargybi­nis.

- Tai būtina, - tarė jis. - O tu pats, Sokratai, kaip manai - ar gėris yra žinojimas, ar malonumas, ar dar kas nors kita?

- Man jau seniai buvo aišku, - tariau, - kad tu nepasitenkinsi kitų nuomone šiuo klausimu.

- Man, Sokratai, atrodo, jog neteisinga, kad su­gebi išdėstyti kitų nuomones, o savo paties nuomo-

c nės nesakai, nors seniai užsiimi tais dalykais, - pa­sakė jis.

- Tai tu manai, - tariau, - kad teisinga kalbėti apie dalykus, kurių nežinai, tarsi juos žinotum?

- Reikia kalbėti ne kaip žinančiam, o kaip tam, kuris nori pasakyti tai, ką mano.

- Argi tu nepastebėjai, - tariau, - kad visos nuo­monės, jeigu jos nepagrįstos žinojimu, yra niekam tikusios? Net ir geriausios iš jų yra aklos. Ar, tavo manymu, tie, kurie, turėdami tikrą nuomonę apie ką nors, neturi apie tai supratimo, skiriasi kuo nors nuo aklųjų, einančių tiesiu keliu?

- Niekuo nesiskiria, - pasakė jis. d - Argi tu norėtum žiūrėti į bjaurius, miglotus ir

kreivus dalykus, kai gali iš kitų išgirsti apie švie­sius ir gražius?

- Vardan Dzeuso, Sokratai, - tarė Glaukonas, -nesustok, tarsi jau būtum priėjęs galą! Mums pa-

\

kaks, jei tu paaiškinsi apie gėrį, panašiai kaip dės­tei apie teisingumą, nuosaikumą ir kitas dorybes.

- Man, bičiuli, šito visiškai pakaks, - tariau. -Tik bijau, kad galiu neįstengti, o nevikriai stengda­masis galiu sukelti jums juoką. Bet, mielieji, kas yra gėris pats savaime, kol kas šitai palikime nuo- e šalyje. Man atrodo, jis pranoksta tą supratimą, kurį galėtume pasiekti dabartinėmis pastangomis ir kurį aš apie jį esu susidaręs. Aš noriu pasakyti, kas yra to gėrio atžala ir tiksliausias jo atvaizdas, jeigu jums tai patiks; jei ne, numosiu į tai ranka.

- Tik sakyk, - tarė jis. - Kitą kartą mums atsi­teisi paaiškindamas, kas yra jo tėvas.

- Ir aš norėčiau grąžinti jums skolą, - tariau, -507 jei galėčiau ir jūs ją priimtumėte, užuot, kaip dabar, pasitenkinęs tik palūkanų mokėjimu. Tad priimkite tą gėrio atžalą kaip palūkanas. Tik saugokitės, kad netyčia neapgaučiau jūsų, pakišdamas jums netei­singą palūkanų apyskaitą.

- Saugosimės, kiek įstengsime, - pasakė jis. -Tik tu kalbėk.

- Pirmiausia, - tariau, - aš jums priminsiu, ką jau anksčiau ne kartą sakėme, ir sutarkime dėl to.

- Dėl ko? b - Mes sakome, - tariau, - kad yra daug gražių

dalykų, daug gerų dalykų ir daug visokių kitų daly­kų, kuriuos mes skiriame kalbėdami.

- Taip sakome. - Mes taip pat teigiame, kad yra grožis pats sa­

vaime, gėris pats savaime ir taip yra ir su visais daiktais, kuriuos mes imame daugiskaita ir sakome, kad kiekvienas daiktas turi atitinkamą idėją, kuri yra viena ir kurią vadiname daikto esme - ji yra tai, kas yra kiekvienas daiktas.

- Teisingai.

- Mes sakome, kad tuos daiktus matome, bet jų nesuvokiame, o idėjas suvokiame, bet jų nematome.

- Visiškai teisingai. c - Kuo gi mes matome regimus daiktus?

- Regėjimo organu, - pasakė jis. - Panašiai klausos organu girdime, o kitomis jus­

lėmis juntame juntamus dalykus, ar ne? - Be abejo. - Ar tu atkreipei dėmesį į tai, - tariau, - kad

juslių kūrėjas daugiausia pastangų įdėjo kurdamas galią regėti ir būti regimam?

- Nelabai, - atsakė jis. - O tu pagalvok štai apie ką: ar klausai ir balsui,

kad vienas girdėtų, o kitas būtų girdimas, reikia dar d kokio nors trečio dalyko, be kurio klausa negirdėtų,

o balsas nebūtų girdimas? - Nieko nereikia, - pasakė jis. - Aš manau, - tariau, - kad ir įvairioms kitoms

galioms - o gal ir visoms - taip pat nereikia nieko kita. Ar žinai kokią išimtį?

- Nežinau, - pasakė jis. - Bet turbūt matai, kad regėjimui ir tam, kas

regima, reikia dar kai ko? - Ką tu sakai? - Nors akims būdinga regėti ir turintis jas norės

jomis pasinaudoti, nors daiktai turi spalvą, tu žinai, kad akis nieko nematys ir spalvos nebus matomos,

e jeigu neprisijungs dar vienas - trečias - dalykas, iš prigimties skirtas kaip tik tam reikalui.

- Koks tas dalykas? - paklausė jis. - Tai, ką tu vadini šviesa, - atsakiau. - Teisybę sakai, - tarė jis. - Taigi regėjimo pojūtis su galia būti regimam

508 yra susietas daug brangesniu ryšiu negu kiti pojū-

čiai su savo objektais - žinoma, jei šviesą laikome brangiu dalyku.

- Šviesa yra labai brangus dalykas, - tarė jis. - Kurį iš dangaus dievų tu laikai to ryšio valdo­

vu, kurio šviesa įgalina mus geriausiai matyti daik­tus, o daiktus - būti regimus?

- Tą patį, kaip ir tu, ir visi kiti, - tarė jis. - Juk aišku, kad tu turi galvoje saulę.

- Ar ne toks santykis yra tarp regėjimo ir šito dievo...

- Koks? - Nei pats regėjimas, nei tai, kur jis atsiranda -

mes tai vadiname akimi, - nėra saulė. - Nėra, - tarė jis. - Bet iš visų jutimo organų akis yra labiausiai

panaši į saulę. - Labiausiai. - Ir regėjimo galią akis gauna iš saulės, kuri ją

atsiunčia tarsi kokį atitekantį daiktą. - Tikrai. - Argi ne tiesa, kad ir saulė nėra regėjimas? Nors

ji yra regėjimo priežastis, bet pats regėjimas ją mato. - Tiesa, - tarė jis. - Tad žinok, - tariau, - kad saulę aš vadinu gėrio

atžala. Ją gėris pagimdo pagal savo paties paveiks­lą, ir koks yra gėrio santykis su protu ir protu su­vokiamais dalykais protu suvokiamų dalykų pasau­lyje, toks yra saulės santykis su regėjimu ir regi­mais dalykais regimų dalykų pasaulyje.

- Kaip tu sakai? - paklausė jis. - Paaiškink ge­riau.

- Tu žinai, - tariau, - kad akys, kai jas nukreipi į daiktus, kurių spalvos apšviestos ne dienos švie­sos, o nakties šviesulių, silpnai mato ir yra beveik aklos, tarsi būtų netekusios aštraus regėjimo.

- Taip, - tarė jis. d - O kai saulė apšviečia daiktus, tos pačios akys

aiškiai juos mato ir jų regėjimas būna puikus. - Suprantama. - Panašiai galvok ir apie sielą. Kai ji nukreipia

savo žvilgsnį į tai, ką apšviečia tiesa ir būtis, ji su­vokia ir pažįsta, ir atrodo turinti protą; o kai ji nu­kreipiama į tai, kas sumišę su tamsa, su tuo, kas gimsta ir žūva, ji turi tik nuomones, blaškosi nuo vienos nuomonės prie kitos ir atrodo neturinti proto.

- Atrodo, kad taip. e - Tad tai, kas dalykams, kuriuos galima pažinti,

suteikia teisingumą, o tam, kuris pažįsta, - pažini­mo galią, ir laikyk gėrio idėja - žinojimo ir tiesos pažinumo priežastimi. Kad ir kaip gražu yra viena ir kita - pažinimas ir tiesa, - bet jeigu gėrio idėją laikysi kažkuo kitu, dar gražesniu už šiuodu daly-

509 kus, galvosi teisingai. Kaip šviesą ir regėjimą yra teisinga laikyti panašiais į saulę dalykais, bet būtų klaidinga juos laikyti saule, taip ir čia: teisinga yra žinojimą ir tiesą laikyti panašiais į gėrį dalykais, bet būtų klaidinga vieną kurį iš jų laikyti pačiu gė­riu, nes gėrio prigimtis yra nepalyginamai vertin­gesnė.

- Jei jis teikia žinojimą ir tiesą, - tarė jis, - bet pats yra daug gražesnis už šiuodu dalykus, tai tu jam priskiri nepaprastą grožį. Tikriausiai tu jį lai­kai ne malonumu?

- Nepiktžodžiauk, - tariau. - Verčiau štai kaip pasižiūrėk į gėrį.

b - Kaip? - Manau, tu sutiksi, kad saulė matomiems daik­

tams suteikia ne tik galią būti regimiems, bet ir gimimą, augimą ir maistą, nors pati saulė nėra gi­mimas.

- Žinoma! - Ir tie dalykai, kuriuos galima pažinti, iš gėrio

gauna ne tik pažinumą, bet ir buvimą ir esmę, nors pats gėris nėra esmė - savo didingumu ir galia jis pranoksta ją.

Glaukonas juokaudamas pasakė: c - O Apolonai, kaip aukštai mes pasikėlėme! - Tu pats kaltas, - tariau, - kad privertei mane

pasakyti savo nuomonę apie tai. - Nepaliauk kalbėjęs, - tarė jis, - ir užbaik bent

jau tą palyginimą su saule, jei daugiau nenori, -pažiūrėk, ar nepraleidai ko nors.

- Aš daug ką praleidau, - pasakiau. - Nepraleisk nė mažiausios smulkmenos! - Aš ketinau daug ką praleisti, - tariau. - Vis

dėlto pasistengsiu ir, kiek bus įmanoma, nieko ne­praleisiu.

- Žiūrėk, nepraleisk! - pasakė jis. - Tad žinok, - tariau, - kad, kaip sakėme, yra d

du valdovai; vienas iš ju valdo protu suvokiamą gi­minę ir pasaulį, o kitas - regimąjį pasaulį; aš neno­riu vadinti jo dangumi, kad neatrodytų, jog žaidžiu žodžiais. Ar perpratai šias dvi rūšis - protu suvokia­mą ir regimą?

- Perpratau. - įsivaizduok liniją, padalytą į dvi nelygias dalis.

Kiekvieną iš tų dviejų dalių, vaizduojančių regimąją ir protu suvokiamą sritis, vėl padalyk į dvi dalis tokiu pačiu būdu, be to, regimųjų dalykų sritį pada­lyk pagal didesnį ar mažesnį jų aiškumą. \ vieną iš e tokiu būdu gautų atkarpų pateks atvaizdai. Atvaiz­dais aš pirmiausia vadinu šešėlius, paskui atspin- 51 džius vandenyje ir kietų, lygių ir žvilgančių kūnų paviršiuje ir kitus panašius dalykus. Ar supranti mane?

- Suprantu. - \ kitą atkarpą, kuri yra panaši į pirmąją, sudėk

visus gyvus padarus, visokiu rūšių augalus ir paga­mintus daiktus.

- Sudedu, - pasakė jis. - Dabar pamėgink įsivaizduoti, kad ta atkarpa

yra padalyta į tai, kas tikra, ir tai, kas netikra: koks yra santykis tarp to, ką mes manome, ir to, ką tik­rai žinome, toks bus ir atvaizdo santykis su tuo, kieno jis yra atvaizdas.

b - Tikrai taip, - tarė jis. - Dabar iš eilės pažvelk į protu suvokiamų daly­

kų atkarpą - pagal kokį požymį ją reikės padalyti? - O pagal kokį? - Pirmąją tos atkarpos dalį siela būna priversta

susiieškoti remdamasi prielaidomis ir naudodamasi kaip atvaizdais tais daiktais, kurie anksčiau aptar­toje atkarpoje buvo atvaizdų originalai, ir todėl ji eina ne į pradžią, o į pabaigą. Antrąją dalį siela susiranda eidama nuo prielaidos prie pradžios, kuri nebeturi prielaidų. Šiuo atveju ji nesinaudoja atvaiz­dais, kaip pirmuoju atveju, bet eina į priekį padeda­ma pačių idėjų.

- Aš nelabai supratau, ką tu pasakei. c - Grįžkime atgal, - tariau. - Iš to, ką pasakysiu,

gal tu lengviau suprasi. Aš manau, tu žinai, kad tie, kurie užsiima geometrija, skaičiavimu ir kitais pa­našiais dalykais, atsižvelgdami į savo tyrinėjimo ob­jektą ima pagrindu lyginį ir nelyginį skaičių, figū­ras, tris kampų rūšis ir kitus panašius dalykus. Su jais jie elgiasi kaip su visiems žinomais dalykais, kurių nereikia įrodinėti nei patiems sau, nei kitiems. Juos jie padaro prielaidomis ir laiko savaime su­prantamais dalykais; jais remdamiesi jie eina toliau

prie kitų dalykų ir užbaigia įrodydami tai, dėl ko d pradėjo tyrinėjimą.

- Gerai žinau, kad taip yra, - pasakė jis. - Zinai ir tai, kad jie naudojasi brėžiniais ir iš jų

daro išvadas, bet jie turi galvoje ne tuos brėžinius, o tas figūras, kurių atvaizdai yra brėžiniai: jie sam­protauja apie kvadratą patį savaime, apie įstrižainę pačią savaime, o ne apie čia nubrėžtąją. Panašiai ir apie visus kitus dalykus. Visas tas figūras, kurias e nulipdo arba nupiešia - jų atvaizdai būna šešėliai arba atspindžiai vandenyje, - jie panaudoja kaip atvaizdus, kad surastų ir pamatytų tuos aukštes­nius objektus, kuriuos galima tik protu suvokti. 51

- Teisybę sakai, - tarė jis. - Tai pirmoji protu suvokiamų dalykų grupė, apie

kurią kalbėjau: čia siela, siekdama to, kas protu su­vokiama, yra priversta naudotis prielaidomis ir nei­na į pradžią, nes ji negali pakilti aukščiau už prie­laidas. Ji naudojasi kaip atvaizdais pačiais daiktais, kurių atvaizdai yra žemutinėje grupėje, ypač tais, kuriuose ji suranda ir labai vertina didesnį ryškumą.

- Suprantu, - pasakė jis; - tu kalbi apie tai, kas 6 būna geometrijoje ir kituose jai giminiškuose moks­luose.

- Dabar suprask ir tai, ką kalbėsiu apie antrąją protu suvokiamu dalykų grupę. Tuos dalykus protas pasiekia savo dialektine galia, prielaidas laikyda­mas ne kažkokiais pradais, o tik prielaidomis - tam tikromis pakopomis ir atramos taškais, kad pasikel­tų iki viso ko pradžios, kuriai jau nereikia prielai­dos. Pasiekęs tą pradžią ir laikydamasis nuo jos pri­klausomų išvadų, jis pagaliau prieina galutinę iš- c vadą, nesinaudodamas jokiais juslėms prieinamais dalykais, o remdamasis tik pačiomis idėjomis, eida-

mas nuo vienos idėjos prie kitos, ir užbaigia taip pat idėjomis.

- Ne visai suprantu, — tarė jis; - man atrodo, tu kalbi apie sudėtingus dalykus. Matyt, tu nori įrody­ti, kad dialektika įgalina aiškiau pažinti būtį ir pro­tu suvokiamus dalykus negu vadinamieji mokslai, kurie remiasi prielaidomis. Tiesa, tie, kurie tyrinėja

d protu suvokiamų dalykų sritį, yra priversti tai da­ryti protu, o ne juslėmis, bet kadangi jie tiria rem­damiesi savo prielaidomis, nepakildami iki pradų, tai tau atrodo, kad jie negali įgyti jų supratimo, nors juos būtų galima susekti, jeigu pasieksi jų pradus. Man rodos, geometrų ir kitų tokių mokslininkų pa­žinimą tu vadini ne tiesioginiu supratimu, o tarpišku pažinimu, kuris yra tarp nuomonės ir tiesioginio su­pratimo.

- Tu labai gerai supratai, - tariau. - Dabar ke­turioms linijos atkarpoms priskirk keturias sielos

e būsenas - aukščiausioji pakopa yra tiesioginis su­prat imas (vor|aic), antroje vieto je - tarpiškas pažinimas (Siavoict), trečioje vietoje - tikėjimas (TCICTTIC), O paskutinėje - įsivaizdavimas (eixaaia) -ir surikiuok jas pagal aiškumą: kuo kurioje nors iš jų daugiau tiesos, tuo ji aiškesnė.

- Suprantu, - tarė jis, - sutinku su tuo ir suri­kiuosiu taip, kaip tu sakai.

S E P T I N T A K N Y G A

- Dabar, - pasakiau, - palygink mūsų žmogišką- 514 ją prigimtį išprusimo ir neišprusimo atžvilgiu su štai kokia būsena. įsivaizduok žmones olą primenančia­me požeminiame būste. Per įėjimą į olą plačiai krin­ta šviesa. Tų žmonių kojos ir kaklas iš pat mažens surakinti grandinėmis, todėl jie negali pasijudinti iš vietos ar pasukti galvos į šalį ir visą laiką mato tik b tai, kas yra priešais juos. Užpakalyje jų toli aukštu­moje dega liepsna, ir jos šviesa patenka į olą. Tarp liepsnos ir kalinių aukštai eina kelias; palei tą kelią įsivaizduok nedidele sienelę, panašią į fokusininkų priešais publiką pastatytą užtvarą, virš kurios jie rodo savo stebuklus.

- įsivaizduoju, - tarė jis. - įsivaizduok, kad už šios sienelės žmonės neša c

visokius daiktus, kyšančius virš sienelės, - žmonių ir gyvulių akmenines ir medines statulas ir kitokius 515 daiktus. Vieni nešdami kalbasi, kiti tyli.

- Keistas vaizdas ir keisti kaliniai! - pasakė jis. - Jie panašūs į mus, - tariau. - Visų pirma ar tu

manai, kad jie per visą savo gyvenimą yra matę ką nors kita, sava ar svetima, išskyrus šešėlius, ku­riuos ugnis meta ant priešais juos esančios olos sie­nos?

- Kaipgi matys, - tarė jis, - jei visą gyvenimą b negali pajudinti galvos?

- O kaip su daiktais, nešamais už sienelės? Ar ne tas pat ir su jais?

- Aišku, tas pat. - Jeigu kaliniai galėtų kalbėtis tarpusavyje, ar

tu manai, kad jie tų šešėlių, kuriuos mato, nelaiky­tų pačiais daiktais ir nevadintų jų daiktų vardais?

- Būtinai taip darytų. - O jeigu ir aidas atsimuštų nuo tos kalėjimo

sienos? Kai tik kuris nors iš einančiųjų pro šalį ką nors pasakytų, ar, manai, kaliniai negalvotų, kad tai praeinančio šešėlio balsas?

- Prisiekiu Dzeusu, tikriausiai, - tarė jis. c - Be abejo, - pasakiau, - tie kaliniai tikrove lai­

kytų ne ką kita, kaip pagamintų daiktų šešėlius. - Būtinai taip būtų, - tarė jis. - Dabar, - pasakiau, - pažiūrėk, kas būtų, jeigu

juos išlaisvintų iš grandinių ir pagydytų nuo tos be­protybės, jeigu viskas vyktų natūraliai. Jei vienas iš jų būtų išlaisvintas ir būtų priverstas atsistoti, su­kinėti galvą ir vaikščioti, visa tai jam sukeltų skaus­mą, ir šviesos apakintas jis negalėtų matyti tų daik-

d tų, kurių šešėlius matė iki šiol. Kaip tu manai, ką jis pasakytų, jei kas jam primintų, kad iki šiol jis matydavo tik niekus, o dabar yra daug arčiau tikro­vės ir regi daug tikresnius dalykus, ir, rodydamas jam kiekvieną pranešamą daiktą, priverstų jį atsa­kyti, kas tai per daiktas? Ar manai, kad jis nesu­triktų ir anksčiau matytų daiktų nelaikytų tikres­niais už dabar rodomus?

- Jam jie atrodytų realesni, - tarė jis. e - O jeigu jį priverstų žiūrėti į pačią šviesą, jam

imtų skaudėti akis, ir jis apsisukęs bėgtų atgal prie

tų daiktų, kuriuos gali matyti, ir manytų, jog jie yra aiškesni už tuos, kuriuos jam rodo.

- Taip būtų, - pritarė jis. - O jeigu, - tariau, - kas nors prievarta ištemptų

jį iš ten ir vilktų stačiu ir nelygiu keliu aukštyn, ir nepaleistų tol, kol neišvilks į saulės šviesą, ar ma­nai, kad jis nekentėtų baisaus skausmo ir nepyktų šitaip tempiamas? O kai išeitų į saulės šviesą, ar, apakintas stiprios šviesos, jis galėtų įžiūrėti kurį 516 nors iš tų vadinamųjų tikrų daiktų?

- Iš karto tikrai negalėtų, - pasakė jis. - Jeigu norėtų matyti, kas ten, viršuje, jis, ma­

nau, pirmiausia turėtų priprasti. Iš pradžių jam bū­tų lengviausia matyti šešėlius, paskui - žmonių ir daiktų atspindžius vandenyje, o vėliau jau ir pačius daiktus; be to, jam būtų lengviau naktį pamatyti b žvaigždes ir mėnulį danguje, ir patį dangų, negu dienos metu - saule ir jos šviesą.

- Be abejo. - Galų gale, manau, jis jau galėtų žiūrėti ir į

saulę - ne į jos atspindį vandenyje ar kurioje kitoje vietoje, o į pačią saulę, esančią įprastinėje savo vie­toje, ir pamatyti, kaip ji atrodo.

- Žinoma, - tarė jis. - Tada jis imtų samprotauti apie saulę, kad nuo

jos priklauso ir metų laikai, ir metų tėkmė, kad ji valdo visa mūsų regimame pasaulyje ir pati tam tikru būdu yra priežastis viso to, ką jis ir jo draugai c matė oloje.

- Aišku, - tarė jis, - kad pagaliau jis prieitų tokią išvadą.

- Na, o jeigu jis prisimintų savo ankstesnį gyve­nimą, tenykštę išmintį ir savo bendrus kalinius, ar tu manai, kad jis nelaikytų savęs laimingu dėl pa­sikeitusios padėties ir negailėtų jų?

- Netgi labai gailėtų. - O jeigu jie tenai gerbė ir gyrė vienas kitą ir

apdovanodavo tą, kuris geriausiai įžiūrėdavo pro ša­lį slenkančius daiktus ir geriausiai įsimindavo, kas pasirodydavo pirmiau, kas vėliau, o kas kartu, ir

d pagal tai geriausiai nuspėdavo, kas bus, ar tu ma­nai, kad tas, kuris jau išsilaisvino, trokštų tos gar­bės ir pavydėtų tiems kaliniams, kurie ten yra ger­biami ir viešpatauja? Ar jis neprisimintų Homero žodžių ir nenorėtų verčiau „už tarną būti pas kitą žmogų beturtį" 1 ir bet ką iškęsti, negu laikytis ka­linių pažiūrų ir gyventi taip, kaip jie?

- Aš manau, kad jis verčiau sutiktų viską iškęsti, negu taip gyventi, - pasakė jis.

- įsivaizduok dar štai ką, - tariau: - jei šitas žmogus vėl nusileistų į olą ir užimtų savo ankstesnę vietą, ar jo akių neuždengtų tamsa, taip staiga pa­sitraukus nuo saulės šviesos?

- Dar ir kaip, - tarė jis. - O jeigu jam vėl reikėtų varžytis su tais kali­

niais, kurie visą laiką ten buvo, sprendžiant apie 517 šešėlius? Kol jo akys dar matys silpnai ir nebus pri­

sitaikiusios - o tam prireiktų nemažai laiko, - ar jis nesukeltų jiems juoko? Ar nesakytų jie, kad užkopęs aukštyn jis susigadino akis, ir todėl nesą verta nė mėginti išlipti į viršų? O to, kuris pamėgintų juos išlaisvinti ir išvesti į viršų, argi jie nenužudytų, jei tik galėtų sučiupti?

- Tikriausiai nužudytų, - pasakė jis. - Mielas Glaukonai, - tariau, - šitą palyginimą

b reikia pritaikyti visam tam, kas buvo pasakyta anks­čiau: regimasis pasaulis yra panašus į gyvenimą ka­lėjime, o liepsnos šviesa - į saulės galią; iškopimą aukštyn ir viršuje esančių daiktų stebėjimą palygi­nęs su sielos pasikėlimu į protu suvokiamų dalykų

pasaulį, įspėsi mano viltingą mintį, nes tu nori ją sužinoti. Dievas žino, ar ta mano mintis yra teisin­ga. Kad ir kaip būtų, man atrodo, jog pasaulio, kurį galima pažinti, riba yra gėrio idėja. Ji sunkiai įžiū­rima, bet kai tik ją pamatai, turi padaryti išvadą, kad ji yra viso to, kas gera ir gražu, priežastis. Re- c gimajame pasaulyje ji pagimdė šviesą ir šviesos val­dovą, o protu suvokiamame pasaulyje ji valdo ir tei­kia tiesą ir supratimą. Jos turi žiūrėti tas, kuris nori sąmoningai elgtis privačiame ir visuomeninia­me gyvenime.

- Aš pritariu, kiek įstengiu sekti tavo mintį, -pasakė jis.

- Sutik, - tariau, - ir su šiomis mano mintimis ir nesistebėk, kad žmonės, kurie pasikėlė į tas aukš­tumas, nebenori užsiimti savo žmogiškais reikalais - d jų sielos veržiasi gyventi ten, aukštai. Tai visai su­prantama, nes atitinka mūsų palyginimą.

- Suprantama, - pritarė jis. - Na, - pasakiau, - argi nuostabu, jei kas nors,

nuo dieviškos kontempliacijos perėjęs prie žmogiškų vargų, elgiasi neoriai ir atrodo juokingas? Dar sil­pnai regėdamas ir nepripratęs prie tamsos, kurioje atsidūrė, jis jau būna verčiamas teismuose ar kur kitur kovoti dėl teisingumo šešėlių arba atvaizdų, metančių tuos šešėlius, ir ginčytis dėl dalykų, kaip e juos supranta tie, kurie paties teisingumo niekada nėra matę.

- Visai nenuostabu, - pasakė jis. - Kas turi progą, - tariau, - turėtų prisiminti, 518

jog yra dvi regėjimo susilpnėjimo priežastys ir du silpnėjimo būdai: kai pereinama arba iš šviesos į tamsą, arba iš tamsos į šviesą. Tas pat atsitinka ir sielai. Kai pamatysi kurią nors sielą silpnai reginčią ir neįstengiančią aiškiai skirti objektų, užuot neap-

galvotai juokęsis, išsiaiškink, ar ji atėjo iš šviesesnio gyvenimo ir apžilpo tamsoje, nes dar nespėjo prie jos priprasti, ar, iš visiško nežinojimo patekusi į ryš-

b kesnę šviesą, buvo apakinta per daug ryškios švie­sos. Pastaruoju atveju tu ją laikyk laiminga dėl jos padėties ir gyvenimo, o pirmuoju atveju - pasigai­lėk, ir jeigu vis dėlto norėsi iš sielos pasijuokti, pa­juoka bus mažiau netinkama, kai juoksiesi iš sielos, kuri nusileido iš aukštybių.

- Tu labai teisingai kalbi, - pasakė jis. - Jei tai teisybė, - tariau, - mes turime štai kaip

galvoti: auklėjimas yra ne tai, ką kai kurie žmonės pažada. Mat jie sako, jog sielai nebūdingas joks ži-

c nojimas ir jie suteiksią jį jai panašiai, kaip neregio akims suteiktų regėjimą.

- Iš tikro jie taip sako, - tarė jis. - Dabartinis mūsų svarstymas rodo, kad kiekvie­

na siela turi sugebėjimą mokytis ir įrankį, padedan­tį žmogui mokytis. Bet kaip akies negalima pasukti nuo tamsos į šviesą kitaip, kaip tik pasukant visą kūną, taip visa siela reikia nusukti tą įrankį nuo išnykstančių dalykų, kol siela pagaliau įstengs pa­

či kęsti būties ir šviesiausios jos dalies - tai mes vadi­name gėriu - vaizdą. Ar ne taip?

- Taip. - Taigi, - tariau, - auklėjimas yra menas sukinė­

ti tą įrankį ir susekti, kokiu būdu jį būtų galima pasukti lengviausiai ir veiksmingiausiai - ne tam, kad suteiktume regėjimą, nes jis jį jau turi, bet kad sugalvotume, kaip jį, neteisingai nusuktą ir žiūrintį ne ten, kur reikia, atsukti teisingai.

- Atrodo, taip, - tarė jis. - Kitos vadinamosios sielos savybės, atrodo, yra

labai panašios į kūno savybes; iš tikrųjų iš pradžių e jų nebūna - jos įdiegiamos tik vėliau per įpročius ir

pratybas, o supratimo galia, kaip atrodo, yra kažkas labiau dieviška, ji niekuomet nepraranda savo jė­gos, tik priklausomai nuo pasukimo krypties kartais būna naudinga ir pravarti, o kartais - nenaudinga ir net žalinga. Argi nesi pastebėjęs, kad tų, kuriuos vadina nors ir protingais, bet netikusiais žmonėmis, 519 sieliukė aštriai mato ir puikiai įžvelgia, kai į ką nors pasisuka? Jos regėjimas yra geras, bet jis pri­verstas tarnauti nedorybei, ir kuo geriau ji mato, tuo daugiau blogo padaro.

- Tikrai. - Ir vis dėlto, - tariau, - jeigu iš pat mažens

išrausi iš tokios sielos tuos įgimtus polinkius, kurie tartum švininiai pasvarai traukia ją į apsirijimą, b smaližiavimą ir kitokius smagumus ir kreipia jos žvilgsnį žemyn, ir jeigu ji išsilaisvins nuo jų ir pa­suks savo žvilgsnį į tiesą, tai tie patys žmonės pra­dėtu taip pat aiškiai matyti tiesą, kaip dabar jie gerai mato tai, į ką yra nukreipta jų siela.

- Teisybė, - pasakė Glaukonas. - Na, - tariau, - o ar iš to, ką pasakėme, neiš­

plaukia štai kas: valstybei valdyti netinka nei neiš-siauklėję ir nesuvokia tiesos žmonės, nei tie, kurie c visą gyvenimą praleidžia lavindamiesi, - pirmieji to­dėl, kad neturi vieno gyvenimo tikslo, kuriam pa­jungtu visus savo privačius ir visuomeninius dar­bus, o antrieji todėl, kad jie nepanorės imtis tu dar­bu, dar gyvi būdami įsivaizduodami, jog jau gyvena Palaimintųjų salose 2 .

- Teisybę sakai, - tarė jis. - Mūsu, valstybės kūrėju, uždavinys yra privers­

ti geriausios prigimties žmones siekti to mokslo, ku­rį pirma nustatėme esant svarbiausiąjį, - tai yra d pamatyti gėrį ir užkopti į tą aukštybę, kurią nu-

rodėme; o kai ten užkopę jie pakankamai prisižiū­rės, nebeleisime jiems daryti to, kas dabar leidžiama.

- Ko gi? - Pasilikti ten, aukštai, ir nepanorėti vėl sugrįžti

pas tuos kalinius ir dalytis su jais vargais ir pagar­ba - ar ji būtų menkavertė, ar svarbi.

- Bet mes padarysime jiems skriaudą, - pasakė jis, - ir priversime juos gyventi blogiau, negu jie galėtų.

e - Tu, mano drauge, - tariau, - vėl užmiršai, jog įstatymui rūpi ne tai, kad vienas kuris luomas gerai gyventųj jis siekia ir stengiasi, kad visa valstybė taptų laiminga; todėl įtikindamas arba prievarta jis suburia piliečius ir priverčia juos dalytis vienus su kitais ta nauda, kurią kiekvienas iš jų gali duoti

520 bendruomenei; jis išugdo valstybei žymių žmonių ne tam, kad kiekvienas iš jų galėtų nukreipti savo veiklą kur panorėjęs, bet tam, kad panaudotų tokius žmo­nes valstybės sąrangai stiprinti.

- Teisybę sakai, - pasakė jis, - buvau tai už­miršęs.

- Dabar įsidėmėk, Glaukonai, - tariau, - kad mes nenuskriausime filosofų, kuriuos išugdysime, bet teisėtai priversime juos rūpintis kitais ir juos saugo-

b ti. Mes pasakysime jiems, kad kitose valstybėse žmo­nės, tapę filosofais, nedalyvauja valstybės reikaluo­se, nes jie patys išaugo prieš savo valstybės santvar­kos norą, o tas, kas pats išauga, niekam nėra sko­lingas už maitinimą, todėl teisėtai neturi noro atsi­lyginti kam nors už maistą. Bet jus išugdėme mes jūsų pačių ir visos valstybės labui, tarsi bičių spie­čiaus vadus ir karalius; mes jus išauklėjome geriau

c ir tobuliau ir padarėme jus tinkamesnius filosofiją jungti su valstybės tvarkymu. Todėl dabar jūs turite visi iš eilės leistis į kitų žmonių buveinę ir priprasti

regėti tamsius daiktus; kai priprasite, jūs tūkstantį kartų geriau už kitus matysite ir pažinsite kiekvie­ną atvaizdą ir žinosite, kieno jis, nes jau esate matę tikruosius gėrio, grožio ir teisingumo pavyzdžius. Ta­da mūsų valstybės santvarka ir mums, ir jums iš sapno virs tikrove - ne taip, kitose dabarties valsty­bėse, kur kovojama tarpusavyje dėl šešėlių ir kivir- d čijamasi dėl valdžios, tarsi tai būtų didelis gėris. Tiesa yra štai kokia: valstybė, kurioje valdantieji mažiausiai nori valdyti, būtinai bus geriausiai val­doma, ir be jokių kivirčų. Kitaip būna valstybėje, kur valdantieji yra nusiteikę priešingai.

- Tai tikra tiesa, - tarė jis. - Ar tu manai, kad mūsų auklėtiniai šitai išgirdę

nepaklus ir nenorės kiekvienas iš eilės dalyvauti sun­kiuose valstybės reikaluose, nes didžiausią laiko da­lį jie vis dėlto gyvens vieni su kitais grynųjų idėjų pasaulyje?

- Jie negalės atsisakyti, - pasakė jis. - Juk jie e yra teisingi žmonės, ir mes jiems teisingai įsakysi­me. Aišku, kad kiekvienas iš jų eis valdyti tik iš pareigos - priešingai, negu elgiasi dabartiniai vals­tybių valdovai.

- Tai šit kaip yra, mano mielas, - tariau. - Jei tiems, kurie turės valdyti, surasi geresnį gyvenimo 521 būdą negu būti valdžioje, tai bus įmanoma sukurti gerai valdomą valstybę, nes tik šitokioje valstybėje valdys iš tikrųjų turtingi žmonės, bet turtingi ne aukso, o to, ko reikia laimingam gyvenimui: išmin­ties ir dorybės. O jeigu skurdžiai, išalkę turtų, pasi­neria į valstybinius reikalus tikėdamiesi pasiplėšti būdami valdžioje, valstybė negali būti gerai tvarko­ma, nes jie kaunasi dėl valdžios, ir šis vidinis karas pražudo ir juos pačius, ir visą valstybę.

- Tikriausiai, - pasakė jis.

b - Ar kokį nors kitą gyvenimą gyvenantis žmo­gus, - tariau, - gali niekinti valdovo gyvenimą, iš­skyrus tą, kuris gyvena tikrą filosofo gyvenimą?

- Prisiekiu Dzeusu, negali. - Tačiau nereikia eiti į valdžią tiems, kurie jos

trokšta, nes jeigu eis jos trokšdami, jiems teks kovo­ti su kitais, taip pat trokštančiais valdžios.

- Be abejo. - Tad ką kitą tu versi eiti saugoti valstybę, jei ne

tuos, kurie geriausiai nusimano apie valstybės val­dymą, be to, yra apdovanoti kitokiomis garbėmis ir turi geresnį gyvenimą negu valstybės vyrai?

- Nieko kito, - tarė jis. c - Gal nori, kad dabar aptartume, kaip tokie žmo­

nės bus ugdomi ir kaip jie bus išvesti į šviesą, pa­našiai kaip, sakoma, kai kurie iš Hado pasikėlė pas dievus.

- Kur čia nenorėsi! - tarė jis. - Šitai, atrodo, yra ne tas pat, kaip apversti šu­

kę 3 , čia reikia sielą atgręžti nuo tamsios dienos į tikrąją būties dieną: tokį sielos pasikėlimą mes pa­vadinsime tikrąja filosofija.

- Teisingai. d - Taigi reikia pažiūrėti, kuris iš mokslų turi ši­

tokią galią. - Be abejo. - Koks gi mokslas, Glaukonai, traukia sielą nuo

to, kas gimsta, prie to, kas yra? Bet taip sakydamas aš galvoju štai ką: argi nesakėme, kad filosofai jau­nystėje būtinai turėtų būti karo atletais?

- Sakėme. - Taigi mokslas, kurio ieškome, turėtų turėti dar

ir kitą savybę. - Kokią?

- Jis turėtų būti naudingas kariams. - Jei tik tai įmanoma, turėtų būti naudingas. - Anksčiau mes juos auklėjome gimnastika ir mū- e

zų menu. - Taip buvo, - tarė jis. - Bet gimnastika yra skirta tam, kas gimsta ir

žūsta, - ji susijusi su kūno augimu ir nykimu. - Atrodo, kad taip. - Tačiau mes ne tokio mokslo ieškome. - Ne tokio. 522 - Tai gal mūzų meno, kurį aptarėme anksčiau? - Jei atsimeni, jis kaip tik buvo atsvara gimnas­

tikai: jis sargybiniams įdiegia gerus papročius - har­monija neteikia pažinimo, bet ugdo pusiausvyrą, rit­mas suteikia darnumą, o pasakojimai - mitiniai ar­ba tikroviški - ugdo kitus panašius gerus įpročius, bet šis menas neduoda tokių žinių, kurios vestų į b tavo siekiamą tikslą.

- Labai teisingai man priminei, - tariau. - Iš tikrųjų nieko tokio jis neduoda. Bet, šaunusis Glau-konai, kas galėtų teikti tokį pažinimą? Juk visi me­nai pasirodė esą šiurkštoki.

- Be abejo. Koks dar mokslas lieka, atmetus gim­nastiką, mūzų meną ir kitus menus?

- Na, gerai, - tariau, - jei mes, be jų, daugiau nieko neturime, tai imkime tą, kuris juos visus ap­ima.

- Koks tas mokslas? - Ogi tas, kuriuo naudojasi visi menai, mąstymas c

ir visi mokslai; tas, kurį kiekvienas turėtų išmokti vieną iš pirmųjų.

- K ą gi? - Tą paprastą mokslą, - tariau, - kuris skiria

skaičius - vieną, du, tris, - žodžiu, skaičių ir skaičia-

vimo mokslą. Argi visi menai ir mokslai nėra pri­versti juo remtis?

- Taip, jie yra priversti, - atsakė jis. - Ar karo mokslas taip pat turi juo remtis? - Būtinai turi remtis, - tarė jis.

d - Palamedas 4 , - pasakiau, - tragedijose kiekvie­na proga parodo, koks juokingas karvedys buvo Aga­memnonas. Ar atkreipei dėmesį, kad jis, Palamedas, sakosi išradęs skaičius, suskirstęs kariuomenę į bū­rius ties Ilionu, suskaičiavęs laivus ir visa kita, tar­si prieš tai jie nebūtų buvę suskaičiuoti, ir Agamem­nonas, ko gero, net nežinojęs, kiek turi kojų, nes nemokėjęs skaičiuoti! Kaip tu manai, koks iš jo ga­lėjo būti karvedys?

- Tikrai būtų keista, jei iš tikrųjų taip buvo, -pasakė jis.

e - Taigi, - tariau, - ar nesakysime, kad kariams, be kitų mokslų, yra reikalingas ir skaičių bei skai­čiavimo mokslas?

- Šis mokslas ypač reikalingas, jei nori žinoti, kaip rikiuoti kariuomenę, ir apskritai jei nori būti žmogumi, - pasakė jis.

- Ar tu apie šį mokslą manai tą patį, ką ir aš? - O ką?

523 - Atrodo, kad jis yra vienas iš tų mokslų, kurių mes ieškome, nes jis iš prigimties skatina grynąjį mąstymą, tik niekas nemoka tinkamai pasinaudoti juo, nors jis ypač gali nuvesti prie pačios esmės.

- Ką tu sakai? - paklausė jis. - Pamėginsiu paaiškinti savo mintį, - tariau. -

Tuos dalykus, kuriuos aš pats sau išskiriu kaip ve­dančius į mūsų tikslą, ir tuos, kurie į jį neveda, tu ištirk kartu su manimi ir arba man pritark, arba nepritark. Šitaip mes aiškiau pamatysime, ar tei­singi mano spėjimai.

- Tai dėstyk. - Taigi dėstau, - tariau, - o tu klausyk. Matai, b

kad kai kurie iš juslėmis suvokiamų dalykų neska­tina proto tyrinėti toliau, nes pakanka pojūčių duo­menų, kad galėtum spręsti apie juos, o kiti raginte ragina protą juos tyrinėti, nes pojūčiai neteikia nie­ko tikro.

- Tu, matyt, turi galvoje daiktus, matomus iš tolo, ir piešinius iš perspektyvos, - pasakė jis.

- Ne visai įspėjai, ką norėjau pasakyti, - tariau. - Tai ką tu nori pasakyti? - paklausė jis. - Tyrinėti neskatina tie daiktai, - tariau, - kurie c

tuo pat metu nesukelia priešingo pojūčio, o tuos, kurie sukelia tokį pojūtį, aš laikau skatinančiais ty­rinėti, nes pojūtis viena atskleidžia ne daugiau negu kita, nesvarbu, ar jį sukelia arti, ar toli esantys daik­tai. Pateiksiu tau pavyzdį, iš kurio geriau suprasi, ką sakau. Štai, sakysim, yra trys pirštai - didysis, mažasis ir vidurinysis.

- Sakykim. - Turėk galvoje, kad į juos žiūrime iš arti. Dabar

atkreipk dėmesį štai į ką. - i ką? - Kiekvienas iš jų atrodo esąs pirštas - šiuo

atžvilgiu nėra jokio skirtumo, ar jis bus vidurinis, ar d kraštinis, ar baltas, ar juodas, ar storas, ar laibas ir taip toliau. Visais šiais atvejais paprastų žmonių siela nėra verčiama klausti proto, kas yra pirštas, nes regėjimas jokiu būdu nerodo, kad pirštas kartu yra ir kažkas priešinga pirštui.

- Žinoma, nerodo. - Suprantama, - tariau, - kad tai nepaskatina ir e

neverčia mąstyti. - Suprantama.

- Bet ar regėjimas pakankamai gerai nustato pirš­to didumą ar mažumą, ar jam nėra skirtumo, ar pirštas yra viduryje, ar iš krašto? Panašiai ar lytė­jimu pakankamai gerai nustatoma, ar pirštas sto­ras, ar plonas, ar minkštas, ar kietas? O ir kiti po­jūčiai ar gali pakankamai parodyti daiktų savybes?

524 Su kiekvienu pojūčiu yra šitaip: pojūtis, skirtas nu­statyti kietumui, pirmiausia yra priverstas kartu jus­ti ir minkštumą, todėl jis praneša sielai, jog tą patį daiktą junta esant ir kietą, ir minkštą.

- Taip būna. - Tokiais atvejais, - tariau, - siela tikrai nežino,

ką rodo šis pojūtis, nes tą patį daiktą jis rodo esant ir kietą, ir minkštą, ir lengvą, ir sunkų. Kaip su­prasti, kad lengvas yra sunkus, o sunkus - lengvas?

b - Tokie duomenys sielai yra keisti, ir juos reikia ištirti, - tarė jis.

- Suprantama, - pasakiau. - Tokiais atvejais sie­la pirmiausia pasitelkia protą ir mąstymą ir mėgina išsiaiškinti, ar tie duomenys pateikiami apie vieną, ar apie du daiktus.

- Kaipgi kitaip! - Jeigu nusprendžia, kad yra du daiktai, tai kiek­

vienas iš jų pasirodys esąs vienas ir skirtingas nuo kito.

- Taip. - Jei kiekvienas iš juodviejų yra vienas, o abu

kartu jie yra du, tai juos abu protas laikys atskirais c daiktais, nes jeigu jie nebūtų atskiri, tai būtų laiko­

mi ne dviem, o vienu. - Teisingai. - Mes sakome, kad regėjimas didumą ir mažumą

mato kartu, ne kaip paskirus dalykus, bet kaip su­mišusius į viena, ar ne?

- Taip.

- Todėl protas, norėdamas ištirti tą mišinį, buvo priverstas į didumą ir mažumą žiūrėti ne sumišai, bet į kiekvieną iš jų atskirai - priešingai, negu darė regėjimas.

- Teisybė. - Todėl mums ir kyla mintis paklausti, kas gi yra

didumas ir mažumas. - Iš tiesų. - Taigi mes juos atskyrėme ir vieną vadiname

protu suvokiamu, o kitą - regėjimu. - Visai teisingai, - sutiko jis. d - Štai šitai aš ir norėjau pasakyti, kai sakiau,

kad vieni dalykai skatina protą veikti, o kiti - ne, ir prie pirmųjų priskyriau tuos, kurie sukelia priešin­gus pojūčius, o prie antrųjų - tuos, kurie tokių po­jūčių nesukelia ir todėl nežadina mąstymo.

- Suprantu, - tarė jis. - Man irgi taip atrodo. - Na, o skaičius ir vienetas prie kurių priklauso? - Nežinau, - atsakė jis. - Bet, - tariau, - gali spręsti iš to, ką sakėme.

Jeigu vienetas yra gerai matomas toks, koks jis yra, arba juntamas kokiu kitu pojūčiu, tai nekyla reika­las išsiaiškinti jo esmę, kaip aš parodžiau piršto pa- e vyzdžiu. O jeigu kartu su juo matoma ir kokia nors priešingybė ir jis atrodo esąs vienetas ne daugiau negu jo priešingybė, tada jau reikėtų spręsti, ir siela būtų priversta suglumti, ieškoti, išjudinti savo min­tį ir paklausti, kas gi yra tas vienetas pats savaime. Šitaip vieneto pažinimas vestų į būties stebėjimą ir 525 skatintų tai.

- Bet, - tarė jis, - vieneto regėjimas šitą ypatybę turi aukščiausiu laipsniu, nes kartu matome ir vie­netą, ir nesuskaičiuojamą daugybę.

- Tačiau jei taip yra su vienetu, tai tas pat bus ir su kiekvienu skaičiumi! - pasakiau.

- Kaipgi kitaip! - Bet skaičiavimas ir aritmetika ištisai remiasi

skaičiumi. - Žinoma.

b — Vadinasi, šitie mokslai aiškiai veda į tiesą. - Nuostabiausiai. - Kaip atrodo, tai ir bus tie mokslai, kurių mes

ieškome. Kariui juos būtina perprasti, kad mokėtų rikiuoti kariuomenę, o filosofui - kad išeitų iš taps­mo srities ir pasiektų esmę. Be šių mokslų jis nepa­sidarytų mąstytoju.

- Tikrai. - O mūsų sargybinis yra kartu ir karys, ir filo­

sofas. - Be abejo. - Taigi, Glaukonai, šitą mokslą reikėtų įstaty­

mais padaryti privalomą tiems, kurie užims valsty-c bėje aukščiausias vietas, ir įtikinti juos, kad moky­

tųsi skaičiavimo, bet ne paviršutiniškai, o taip, kad protu pasiektų pačią skaičių prigimtį, - ne dėl pirki­mo ir pardavimo, kaip pritinka pirkliams ir prekiau­tojams, bet karo reikalams ir kad palengvintų sielai pereiti nuo pojūčiais patiriamo pasaulio prie tiesos ir esmės.

- Puikiai kalbi, - pasakė jis. - Dabar, aptaręs su jumis skaičiavimo mokslą, aš

d matau, koks jis puikus ir ne vienu atžvilgiu naudin­gas mūsų tikslui, jeigu jo imamasi dėl pažinimo, o ne dėl prekiavimo.

- Kuo gi jis toks naudingas? - paklausė jis. - Kaip jau sakiau, jis atkakliai traukia sielą į

aukštybes ir priverčia samprotauti apie skaičius pa­čius savaime, jokiu būdu neleisdamas pakeisti jų skaičiais, rodančiais matomus arba apčiuopiamus kū­nus. Tu žinai, kad dideli šio mokslo žinovai juokiasi

e iš to, kuris mintimis mėgina padalyti patį vienetą, -

jie nenori nieko apie tai žinoti. Tačiau jeigu tu pats vienetą suskaldysi, jie tiek pat kartų jį padaugins bijodami, kad vienetas gali pasirodyti esąs ne viene­tas, bet dalių rinkinys.

- Teisingai sakai, - tarė jis. - Kaip tu manai, Glaukonai, ką atsakytų tie moks- 526

lininkai, jei kas nors jų paklaustų: „Nuostabieji moks­lininkai, apie kokius skaičius jūs samprotaujate? Ar ne apie tuos, kuriuose vienetas iš tikrųjų yra toks, kokiu jūs jį laikote, - tai yra bet kuris vienetas yra lygus bet kuriam vienetui, nė kiek nuo jo nesiskiria ir neturi savyje jokių dalių?"

- Aš manau, jie atsakytų, jog kalba apie skaičius, kuriuos galima tik mąstyti - nieko kita su jais ne­galima daryti.

- Dabar matai, mano mielas, — tariau, - kad šitas mokslas mums tikrai būtinas, nes jis, pasirodo, b priverčia sielą pasitelkti protą siekiant tiesos.

- Iš tikrųjų jis šitai padaro! - pasakė jis. - O ar nesi pastebėjęs, kad iš prigimties gabūs

skaičiuotojai greitai, galima sakyti, perpranta ir vi­sus kitus mokslus? Net tie, kurių galvosena lėta, smarkiai išmankštinti ir išlavinti šioje srityje, jeigu ir neturi iš to kitokios naudos, tai bent jau tampa įžvalgesni negu buvo anksčiau.

- Tai tiesa, - pritarė Glaukonas. - Aš manau, kad nelengvai ir nedaug rastum c

tokių mokslų, kurie besimokančiajam suteiktų dau­giau vargo ir pareikalautų daugiau pastangų negu skaičiavimo mokslas.

- Sutinku, - tarė jis. - Dėl visų šių priežasčių negalima šito mokslo

palikti nuošalyje, reikia mokyti jo gabiausius žmo­nes.

- Pritariu tau.

- Šitą mokslą jau priėmėme, - tariau. - Bet yra ir kitas mokslas, susijęs su šituo. Pažiūrėkime, ar jis mums tiks.

- Koks mokslas? Ar tu turi galvoje geometriją 5? - Kaip tik ją, - atsakiau.

d - Ji taip susijusi su karo reikalais, jog aišku, kad ji mums tinka. Juk kai reikės įrengti stovyklą, už­imti įtvirtintas vietoves, sutelkti ir išskleisti kariuo­menę ir įvairiai ją rikiuoti ir mūšio, ir žygio metu, kaip yra įprasta, geometrijos žinovas pasirodys pra­našesnis už tą, kuris neišmano šio mokslo.

- Bet šiems reikalams, - tariau, - pakanka pa­prasčiausių žinių iš geometrijos ir skaičiavimo moks-

e lo. Reikia žiūrėti, ar šito mokslo visuma ir viršūnė veda mus į mūsų tikslą - įgalina lengviau pamatyti gėrio idėją. O mes teigiame, kad į šį tikslą veda visa tai, kas priverčia sielą atsigręžti į tą sritį, kurioje glūdi didžiausia būties palaima, - ją siela ir turi pamatyti bet kokia kaina.

- Teisingai kalbi, - tarė jis. - Todėl jei geometrija verčia stebėti esmę, ji mums

tinka, o jei tapsmą - netinka. - Mes taip sakome.

527 - Bet aš manau, - tariau, — jog visi, kurie yra bent kiek susipažinę su geometrija, neneigs, kad šio mokslo objektas yra visai kitas, negu sako tie, kurie juo užsiima.

- Nejaugi? - paklausė jis. - Jie kalba labai juokingai ir iš reikalo. Mat jie

į geometriją žiūri tik kaip praktikai ir kalba prak­tiškai - apie kvadratų braižymą, linijų brėžimą, pri­dėjimus ir visokius kitokius terminus, o iš tikrųjų

b šiuo mokslu užsiimama tik pažinimo dėlei. - Tikra teisybė, - tarė jis. - Ar su šituo taip pat reikės sutikti...

- Su kuo? - Kad šiuo mokslu užsiimama siekiant pažinti

tai, kas visą laiką egzistuoja, o ne tai, kas atsiranda ir žūsta.

- Sutinku, kad geometrija yra pažinimas to, kas visą laiką egzistuoja.

- Taigi, šaunusis drauge, ji gali vesti sielą į tiesą ir įdiegti filosofinį mąstymą, kuris pakylėja ją aukš­tyn, kad ji nebežiūrėtu žemyn, kaip mes dabar da­rome.

- Ji tam labai gerai tinka, - pasakė jis. - Todėl, - tariau, - ypač reikia paraginti mūsų

gražiosios valstybės piliečius, kad jie pasirūpintų ge­ometrija - juk ji teikia ir nemažą papildomą naudą.

- Kokią? - paklausė jis. - Tu jau pats pasakei, - tariau, - kam ji naudin­

ga: karo reikalams. Be to, ji padeda geriau perprasti ir kitus mokslus. Mes žinome, kad yra labai didelis skirtumas tarp to, kuris mokėsi geometrijos, ir to, kuris jos nesimokė.

- Prisiekiu Dzeusu, labai didelis skirtumas! - Taigi įsakykim jaunuoliams mokytis ir šį ant­

rąjį mokslą. - įsakykim, - pritarė jis. - Na, o trečiasis dalykas bus astronomija. Ar ne? - Ir man taip atrodo, - pasakė jis. - Ji labai

svarbi ne tik žemdirbystei ir jūreivystei, kai reikia nustatyti mėnesius ir metus, bet ne mažiau reika­linga ir karo menui.

- Koks tu gerutis! - tariau. - Matyt, bijai minios, kad neapkaltintų tavęs, jog liepi mokytis nenaudin­gų mokslų. Bet mūsų pasirinktieji mokslai yra nau­dingi, nors tą naudą sunku suvokti. Mat jie apvalo ir atgaivina kiekvieno sieloje tam tikrą įrankį, kurį kiti užsiėmimai buvo sugadinę ir apakinę. Jį išsaugo-

ti tūkstantį kartų svarbiau negu akis, nes tik jo dėka galima regėti tiesą. Tie, kurie yra tos pačios nuomonės, tave labai pagirs, bet tie, kurie to nieka­da nėra pajutę, sakys, jog tu kalbi niekus. Mat jie iš tų mokslų nemato jokios kitos naudos, išskyrus prak-

528 tinę. Tad žiūrėk, su kuriais žmonėmis tu kalbi; o gal nei su vienais, nei su kitais, tik pats sau kalbi dėl savęs paties ir nepavydi, jei kas pasinaudotų tais tavo samprotavimais?

- Aš pasirenku kalbėti pats sau, pats kelti klau­simus ir pats į juos atsakinėti, - tarė jis.

- Jei taip, - pasakiau, - tai grįžkime atgal, nes mes ne iš eilės nustatėme mokslą, kuris eina po geometrijos.

- Kurgi mes suklydome? - paklausė jis. - Po paviršių mes ėmėmės aplinkui besisukančių

b kietų kūnų, - tariau, - dar neištyrę pačių kietų kū­nų 6 . Bet pagal teisingą tvarką po antrojo matavimo reikia imti trečiąjį: jis būdingas kubams ir daiktams, kurie turi gylį.

- Tai tiesa, Sokratai, - tarė jis, - b e t tas mokslas, atrodo, dar neišrastas.

- Dėl dviejų priežasčių, - pasakiau. - Pirmoji priežastis yra ta, kad nė viena valstybė negerbia tokio mokslo, jis menkai tyrinėjamas, nes yra sun­kus. Antroji priežastis - tai stoka vadovo, be kurio neįmanoma ką nors išrasti. Bet pirmiausia sunku rasti vadovą, o jeigu jis ir atsirastų, tai tų dalykų

c tyrinėtojai dėl išdidumo nenorėtų jo klausyti. Ta­čiau jei visa valstybė bendradarbiautų su vadovu ir jį gerbtų, tada tyrinėtojai galbūt jam paklustų ir, be paliovos įtemptai dirbdami, padarytų atradimų. Net ir dabar, kai minia niekina šiuos tyrinėjimus ir truk­do, tyrinėtojai, nemokėdami išsiaiškinti jų naudin-

gumo, vis dėlto žavisi jais ir varo juos į priekį. Tad nenuostabu, jei jie iškyla aikštėn.

- Iš tikrųjų tai labai patrauklu, - tarė jis. - Bet d paaiškink man, ką tik ką sakei: į pirmąją vietą tu iškėlei paviršių mokslą - geometriją.

- Taip. - Po jos nurodei astronomiją, bet paskui vėl grį­

žai atgal. - Matai, - tariau, - skubėdamas išdėstyti visus

mokslus aš net pažengiau atgal. Po geometrijos tu­rėtų eiti gylio matavimo mokslas, bet kadangi jo tyrimų rezultatai tebėra juokingai menki, aš peršo­kau jį ir perėjau prie astronomijos, judančių kūnų e mokslo.

- Teisingai kalbi, - pasakė jis. - Taigi astronomija yra ketvirtoje vietoje - įsi­

vaizduokim, kad praleistasis mokslas egzistuos, jei tik valstybė juo užsiims.

- Atrodo, kad taip, - pasakė jis. - Bet kadangi prikišai man, kad aš išgyriau astronomiją banaliai, tai dabar ją išgirsiu pagal tave. Man atrodo, jog visiems turi būti aišku, kad ji verčia sielą žvelgti į 529 aukštybes ir nuo čia esančių dalykų pereiti prie ten esančių.

- Galbūt visiems ir aišku, tik ne man, - tariau. -Man taip neatrodo.

- O kaip tau atrodo? - paklausė jis. - Tie, kurie dabar nori pakylėti ją prie filosofijos,

elgiasi taip, kad priverčia ją žiūrėti žemyn. - Ką tu sakai? - paklausė jis. - Man atrodo, - tariau, - kad tu puikiai pats sau

nusprendei, kaip galima pažinti dalykus, kurie yra aukštybėse. Jei kas nors užvertęs galvą žiūrės į iš- b margintas lubas ir ten šį tą pamatys, tu turbūt sa­kysi, kad jis matė ne akimis, o protu! Galbūt tu

teisingai manai, o aš kvailai. Bet aš vis tiek negaliu manyti, kad koks nors kitas mokslas galėtų privers­ti sielą žvelgti aukštyn, o ne tas, kuris tiria būtį ir tai, kas nematoma. O jeigu kas nors žiūrėdamas išsižiojęs aukštyn arba susičiaupęs žemyn norės iš­tirti ką nors iš pojūčiams prieinamų dalykų, tai aš sakau, kad jis nieko nepažins, nes moksle nėra po­jūčiams prieinamų dalykų. Mat tokiu atveju siela

c žiūri ne aukštyn, o žemyn, nors ir žiūrėtum gulėda­mas aukštielninkas ant žemės arba plauktum ant nugaros jūroje.

- Aš klydau, - pasakė jis. - Teisingai mane išba­rei! Bet sakyk, kaip, tavo nuomone, reikėtų mokytis astronomijos ir pakeisti dabartinį metodą, kad ji tiktų mūsų tikslui?

- Štai kaip, - tariau. - Margieji dangaus skliau­to raštai yra regimajame pasaulyje. Ir nors jie labai

d gražūs ir kuo tiksliausiai sutvarkyti, vis dėlto jie toli gražu neprilygsta tikriesiems daiktams, kurie tikruoju greičiu ir tikruoju lėtumu, tikruoju kiekiu ir visomis tikromis formomis juda vieni kitų atžvil­giu ir nešasi su savimi visa, kas yra jų viduje. Juos galima pagauti tik protu ir mąstymu, bet ne regėji­mu. O gal tu kitaip manai?

- Jokiu būdu, - atsakė jis. - Dangaus skliauto puošmenomis reikia naudotis

kaip pavyzdžiais, - tariau, - kad pažintume tai, kas e nematoma, panašiai kaip jeigu rastum puikiai nu­

pieštus ir užbaigtus Dedalo 7 ar kurio kito meistro ar dailininko kūrinius. Koks nors geometrijos žinovas pamatęs juos pripažintų, kad jie puikiai sukurti, bet jam atrodytų juokinga tyrinėti juos rimtai, kad juo-

530 se surastų tikrą lygybę, dvigubumą ar kokius nors kitus santykius.

- Tikrai būtų juokinga! - pasakė jis.

- Ar tu manai, - tariau, - kad tikras astronomas, žiūrėdamas į žvaigždžių judėjimą, nebūtų įsitikinęs tuo pačiu? Argi jis nemanytų, kad dangaus ir žvaigž­džių kūrėjas dangų ir jame esančias žvaigždes su­kūrė kuo geriausiai, bet dėl santykių tarp dienos ir nakties, paros ir mėnesio, mėnesio ir metų, žvaigž­džių ir visų šių dalykų bei vienų žvaigždžių su kito- b mis argi jam neatrodytų kvaila manyti, kad visi tie dalykai visada vyksta vienodai ir nepatiria jokių nu­krypimų, nors jie yra kūnai ir matomi, ir visokiais būdais ieškoti juose tiesos?

- Tavęs pasiklausius, ir man taip atrodo, - pasa­kė jis.

- Taigi, - tariau, - astronomiją - kaip ir geomet­riją - tyrinėsime keldami problemas, bet paliksime nuošalyje dangaus reiškinius, jeigu iš tikrųjų užsi­imdami šiuo mokslu norėsime protingąjį sielos pra- c dą, kuris iki šiol buvo nenaudingas, padaryti nau­dingą.

- Tu astronomams užkrauni daug kartų sunkes­nį darbą, negu jie dabar dirba, - pasakė jis.

- Aš manau, - tariau, - kad mes įsakysime nau­dotis tuo pačiu metodu ir kitiems mokslams, jei esa­me rimti įstatymų leidėjai.

- O ar galėtum paminėti dar kokį mokslą, kuris tiktų mūsų tikslui?

- Dabar taip staiga negaliu, - atsakė jis. - Judėjimas, mano nuomone, būna ne vienos, bet

daugelio rūšių. Visas jas išvardyti galėtų nebent ži- d novas, bet bent dvi rūšis žinome ir mes.

- Kokias? - Be tos, kurią minėjome, yra dar viena, ją atitin­

kanti. - Kokia?

- Atrodo, - tariau, - kad panašiai kaip mūsų akys yra sukurtos astronomijai, taip mūsų ausys — darnių sąskambių judėjimui; šie du mokslai yra tar­si broliai, kaip sako pitagorininkai 8 , ir mudu, Glau­konai, su jais sutinkame. Ar tu kitaip manai?

- Taip pat. e - Kadangi dalykas yra svarbus, tai mes pažiūrė­

sime, kaip jie tai aiškina, - gal jie dar daugiau ką sako. Bet, šiaip ar taip, mes laikysimės savo nusi­statymo.

- Kokio? - Žiūrėsime, kad mūsų auklėtiniai nemėgintų iš­

mokti ko nors netobulo ir nukreipto ne į tą tikslą, į kurį viskas turi būti nukreipta, kaip mes ką tik sa­kėme dėl astronomijos. Argi nežinai, kad panašiai

531 elgiamasi ir su harmonija? Apsiribodami tik sąskam­bių ir ausimi girdimų paskirų garsų lyginimu tarpu­savyje ir matavimu, jie dirba nenaudingą darbą.

- Prisiekiu dievais, jie elgiasi juokingai, - tarė jis. - Jie kalba apie kažkokius „sutankėjimus" ir ištempia ausis, tarsi norėdami išgirsti savo kaimy­nų pokalbį; vieni teigia, kad tarp dviejų garsų dar girdimas kažkoks kitas garsas - tai ir esąs mažiau­sias tarpas, kurį reikia imti matavimo vienetu; kiti šitai užginčija ir sako, kad tas garsas niekuo nesi-

b skiria nuo kitų garsų, bet ir vieni, ir kiti ausis laiko svarbesnėmis už protą.

- Tu, - tariau, - turi galvoje tuos šaunius muzi­kantus, kurie neduoda stygoms ramybės, visaip jas mėgina, įtempdami sukynėmis. Nenorėdamas tęsti pasakojimo, kaip jie plektru užgauna stygas, kaip kaltina jas, jei jos atsisako skambėti arba išgauna per stiprų garsą, aš nutrauksiu, - ne apie juos aš noriu kalbėti, o apie tuos, kuriuos sakėme išklausi-nėsią apie harmoniją. Juk jie elgiasi lygiai taip pat,

kaip ir astronomai: sąskambiuose, kuriuos girdime, c jie ieško skaičių, bet nepakyla iki problemų ir nety­rinėja, kurie skaičiai yra harmoningi, o kurie - ne ir kodėl.

- Tai būtų nuostabus darbas! - tarė jis. - Jis būtų naudingas ieškant grožio ir gėrio; ki­

tais tikslais dirbamas jis nenaudingas. - Suprantama, - pasakė jis. - Jei, tirdami visus šiuos mūsų apžvelgtus daly­

kus, atrasime jų tarpusavio ryšius ir giminiškumą d ir nustatysime, kuriuo atžvilgiu jie yra vienas kitam giminiški, tai aš manau, kad tie tyrimai padės mums siekti mūsų užsibrėžto tikslo ir bus naudingi, o jei ne - darbas bus veltui.

- Ir aš taip spėju, - pasakė jis. - Bet, Sokratai, tu kalbi apie milžinišką darbą.

- Ar tu kalbi apie įžanginį darbą, ar apie kokį kitą? - paklausiau. - Juk žinome, kad tai tik įžanga dainos, kurią reikia išmokti. Ar tau neatrodo, kad geri šių dalykų žinovai yra ir geri dialektikai? e

- Prisiekiu Dzeusu, ne! - tarė jis. - Tarp jų su­tikau tik vieną kitą tokį.

- Ar tu manai, kad žmonės, kurie nesugeba pa­teikti protingo įrodymo arba suvokti kitų įrodymų, kada nors žinos ką nors iš tų dalykų, kuriuos mes laikome būtinais žinoti?

- Aišku, nežinos, - atsakė jis. - Taigi, Glaukonai, - tariau, - ar tai nebus kaip 532

tik ta daina, kurią traukia dialektika? Ją, nors tik protu suvokiamą, mėgdžioja regėjimo galia, kuri, kaip sakėme, pradeda žiūrėti pirmiausia į gyvas būtybes, paskui pereina prie žvaigždžių ir pagaliau nukryps­ta į pačią Saulę. Panašiai būna, kai kas nors pasi­telkęs dialektiką, be jokių pojūčių, vien tik protu stengiasi pasiekti kiekvieno daikto esmę ir nesusto-

6 ja tol, kol grynuoju protu nepagauna gėrio esmės; galų gale jis atsiduria prie pačios protu suvokiamos srities ribos, kaip anas pasiekia regimosios srities ribą.

- Tikra teisybė, - pasakė jis. - Tai kaip? Ar šitos kelionės nepavadinsi dialek­

tika? - Be abejo. - Tai kelionė žmogaus, - tariau, - kuris išsilais­

vino iš grandinių, nuo šešėlių atsigręžė į atvaizdus ir šviesą, išėjo iš požemio į saulę. Dar negalėdamas

c žiūrėti į gyvas būtybes, augalus ir saulės šviesą, jis stebi jų dieviškus atspindžius vandenyje ir realių daiktų šešėlius, o ne atvaizdų šešėlius, krintančius dėl kitos šviesos, kuri pati yra tik saulės metamas šešėlis. Mūsų aptartieji mokslai suteikia jam šią ga­lią ir kilniausiąjį jo sielos pradą veda aukštyn prie to, kas iš visos būties tobuliausia, stebėjimo, pana­šiai kaip pirmuoju atveju aiškiausias mūsų kūno pojūtis vedė prie to, kas šviesiausia kūniškame ir

d regimame pasaulyje, stebėjimo. - Tarkime, kad taip ir yra, nors labai sunku su

tuo sutikti. Bet, kita vertus, sunku ir nesutikti. Ka­dangi apie tai kalbame ne tik dabar ir dar ne kartą teks prie to sugrįžti, sutikime, kad iš tikrųjų taip yra, ir pereikime prie pačios dainos - išnagrinėkime ją taip pat smulkiai, kaip ir jos įžangą. Taigi pasa­kyk mums, kokia yra dialektikos galia, į kokias rū­šis 'dialektika skirstoma ir kokiais keliais ji eina, nes, kaip atrodo, tie keliai mus atves į tikslą - pa­siekę jį kaip keleiviai, galėsime pailsėti, tai bus mū­sų kelionės galas.

533 - Mielas Glaukonai, - tariau, - tu jau nebeįstengsi sekti paskui mane, nors man tikrai netrūks geros valios ir ryžto. Tu pamatysi jau nebe atvaizdą, apie

ką mes kalbame, o pačią tiesą - bent jau kokia ji man atrodo. Ar ji iš tikrųjų tokia yra, ar ne, kol kas neverta įrodinėti, bet kad ji yra tokia pažiūrėti - tą galiu teigti. Ar ne?

- Žinoma. - Turbūt taip pat galima tvirtinti, kad tik dialek­

tikos galia žmogui, ištyrusiam mūsų svarstytus da­lykus, gali padėti ją atrasti; kitokiu būdu jos nie­kaip nepasieksi.

- Ir šitai verta tvirtinti, - pasakė jis. - Niekas mūsų neužginčys, - tariau, - kai sako- b

me, kad nėra kito mokslo, kuris visur mėgintų me­todiškai susekti kiekvieno daikto esmę. Visi kiti me­nai arba yra susiję su žmonių nuomonėmis ir troš­kimais, arba tiria daiktų atsiradimą ir sudarymą, arba yra skirti to, kas atsiranda ar sudaroma, išsau­gojimui. Kiti mokslai, kurie, kaip sakėme, mėgina pasiekti nors šį tą iš dalykų būties - geometrija ir su ja susiję mokslai, - būties pažinimo atžvilgiu yra tarsi sapne, jie neįstengia pamatyti būties dienos c šviesoje tol, kol remiasi savo prielaidomis, laikyda­mi jas nepajudinamomis, nes negali jų pagrįsti. Jei­gu pradžia yra tai, ko nežinai, o pabaiga ir vidurys taip pat yra supinti iš to, ko nežinai, nepaisant tų dalykų suderinimo, vis tiek visa tai netaps pažinimu.

- Jokiu būdu netaps, - pasakė jis. - Taigi, - tariau, - tik dialektinis metodas eina

tuo keliu ir, atmesdamas prielaidas, pakyla iki pa­ties prado, kad pagrįstų savo išvadas; jis pamažu d išlaisvina sielos žvilgsnį, panirusį į barbariškumo purvą, ir nukreipia jį aukštyn, pasinaudodamas kaip padėjėjais ir tarnais tais menais, kuriuos aptarėme. Mes dažnai vadinome juos mokslais, nes taip įpras­ta vadinti, bet jiems reikėtų kito pavadinimo, kuris

parodytų, kad jie turi daugiau aiškumo negu nuo­monės, tačiau yra tamsesni už mokslą. Man atrodo, juos anksčiau pavadinome tarpišku pažinimu. Bet

e čia ne vieta ginčytis dėl pavadinimo, kai reikia svars­tyti tokius svarbius klausimus, kaip šie.

- Tikrai neverta, - pasakė jis, - jei tik pavadi­nimas aiškiai parodo mūsų mintį.

- Man patinka, - tariau, - kaip ir anksčiau pir-534 mąją pažinimo pakopą vadinti žinojimu, antrąją -

tarpišku pažinimu, trečiąją - tikėjimu ir ketvirtą­j ą - įsivaizdavimu; dvi paskutiniosios sudaro nuo­monę, o dvi pirmosios - mąstymą. Nuomonės objek­tas yra tapsmas, o mąstymo - esmė. Koks santykis yra tarp esmės ir tapsmo, toks pat yra tarp mąsty­mo ir nuomonės; o koks santykis yra tarp mąstymo ir nuomonės, toks pat yra tarp žinojimo ir tikėjimo, tarp tarpiško pažinimo ir įsivaizdavimo. Suskirsty­mą į dvi sritis - į tai, ką mes manome, ir tai, ką suvokiame protu, - ir tų pavadinimų bei jais žymi­mų dalykų atitikimą mes, Glaukonai, paliksime nuo­šalyje, kad nereikėtų daug kartų ilgiau svarstyti negu iki šiol.

b - Aš tau pritariu, kiek įstengiu sekti tavo min­tį, - pasakė jis.

- Ar tu dialektiku vadini tą, kuris pasiekia kiek­vieno daikto esmės pažinimą? O tą, kuris šito nepa­siekia, vadini turinčiu tuo mažiau supratimo apie tai, kuo mažiau jis sugeba pateikti ataskaitą sau ir kitiems?

- Kaipgi kitaip aš galėčiau vadinti? - Panašiai yra ir su gėriu. Kas nesugeba apibrėž­

ti gėrio idėjos ir atskirti jos nuo visų kitų idėjų, kas, c tarsi karys mūšyje, neprasiveržia tyrinėdamas pro

visas kliūtis, grįsdamas savo įrodymus ne tuo, kaip atrodo, o tuo, kaip tikrai yra, ir nesivadovauja čia

neklystama logika, apie tą sakysi, kad jis nepažįsta nei gėrio paties savaime, nei kokio kito gėrio, o jeigu jis ir pagauna kokį gėrio atvaizdą, tai ne žinojimo, o tik nuomonės dėka. Toks žmogus leidžia dabartinį savo gyvenimą snausdamas ir sapnuodamas ir ne­spėja pabusti šiame pasaulyje, nes prieš pabusda­mas nukeliauja į Hadą ir ten visiškai užmiega. d

- Prisiekiu Dzeusu, aš drąsiai šitaip sakysiu, -tarė jis.

- O jei iš tikrųjų augintum savo vaikus, kuriuos dabar augini ir auklėji tik vaizduotėje, tai, manau, nepakęstum, kad, būdami nebylūs tarsi nubrėžtos linijos, valstybėje jie užimtų aukščiausias valdžios vietas.

- Žinoma, ne, - atsakė jis. - Tu įstatymu paskirsi jiems ypač tokį auklėjimą,

kuris įgalintų juos kuo mokyčiausiai kelti klausi­mus ir atsakyti į juos.

- Paskirsiu įstatymu kartu su tavimi, - pasakė e jis.

- Be abejo, - tariau, - tu manai, kad dialektika yra virš visų mokslų, tarsi jų viršūnė ir vainikas, ir joks kitas mokslas teisėtai negali būti aukščiau už ją - ji užbaigia visus mokslus. 535

- Taip. - Dabar, - tariau, - tau belieka nustatyti, kam

mes skirsime šiuos mokslus ir kokiu būdu. - Aišku. - Ar prisimeni, kokius valdovus mes parinkome,

kai kalbėjome apie jų parinkimą? - Kaipgi neprisiminsi! - Apskritai, - tariau, - reikia parinkti tokių įgimtų

gabumų turinčius žmones, kokius tada nurodėme, -ištvermingiausius, narsiausius ir, pagal galimybes, gražiausius. Be to, reikia ieškoti ne tik kilnių ir tvir- b

to būdo žmonių, bet ir žiūrėti, kad jie iš prigimties būtų tinkami tokiam auklėj imui.

- Kokių gi savybių jie privalo turėti? - Laimingasis drauge, - tariau, - pirmiausia jiems

būtina turėti aštrų protą mokslams - jie turi leng­vai mokytis. Mat žmonės greičiau pabėga nuo dide­lių mokslų negu nuo gimnastikos: šie sunkumai yra artimesni sielai, susiję tik su siela, kūnas čia neda­lyvauja.

- Teisybę sakai, - tarė jis. c - Taip pat jie turi būti geros atminties, atsparūs

nuovargiui ir mėgti visokį darbą. Ar tu manai, kad kitoks žmogus atlaikytų ir tokį kūno darbą, tiek pra­timų, ir kartu iki galo išmoktų tiek mokslų?

- Joks kitas žmogus neištvertų, - tarė jis, - jei nebūtų iš prigimties apdovanotas tokiais gabumais.

- Mūsų laikų klaida ir filosofijos negerbimo prie­žastis, kaip jau sakėme, yra ta, kad filosofijos imasi jos neverti žmonės: jos turėtų imtis ne žemi, o kil­nūs žmonės.

- Ką tu turi galvoje? - paklausė jis. d - Visų pirma, - tariau, - kas nori imtis filosofi­

jos, to darbštumas neturi šlubuoti, - jis neturi būti pusiau darbštus, pusiau vangus. Taip būna tada, kai žmogus mėgsta gimnastiką, medžioklę ir viso­kius kūno darbus, bet nemėgsta mokytis, pokalbių, svarstymų, tyrinėjimų ir nekenčia visų tokio pobū­džio darbų. Šlubas bus ir tas, kuris mėgs tik šiems priešingus darbus.

- Labai teisingai kalbi, - pasakė jis. - Ar ne tą patį pasakysime ir tiesos atžvilgiu? -

tariau. - Ar nevadinsime suluošinta tos sielos, kuri e nekenčia tyčinio melo, pati jo bodisi ir labai piktina­

si, kai kiti meluoja, bet atsitiktinį melą lengvai pri­ima ir, sugauta nieko neišmananti, nepyksta pati

ant savęs, o mielai voliojasi nemokšiškume kaip kiau­lė purve?

- Sakysime tą patį, - tarė jis. 536 - Ir nuosaikumo, narsumo, didžiadvasiškumo bei

visu kitu dorybės daliu atžvilgiu taip pat reikia stro­piai skirti kilnu žmogų nuo žemo. Kas nemoka at­skirti tokių dalykų - ar paskiras žmogus, ar valsty­bė, — tas net nepastebi, kad tvarkydamas visokius reikalus naudojasi šlubais ir žemais žmonėmis -draugais arba valdovais.

- Iš tikrųjų taip būna, - pritarė jis. - Taigi, - tariau, - šitokių dalykų atžvilgiu mes

turime būti labai atidūs. Jeigu mes parinksime svei­ko kūno ir sveikos sielos žmones ir auklėsime juos, uoliai mokydami ir uoliai mankštindami, tai pats b teisingumas nieko negalės mums prikišti, ir mes iš­saugosime sveiką valstybę ir jos santvarką; o jei ki­tokius - netinkamus - žmones pristatysime prie to­kių darbų, tai išeis priešingai, ir filosofijai užtrauk­sime dar didesnę pajuoką.

- Tai būtų gėda, - tarė jis. - Tikrai būtų didelė gėda. Bet atrodo, kad aš

darausi juokingas. - Kodėl? - paklausė jis. - Aš užmiršau, - tariau, - kad mes tik žaidžia- c

me, ir pradėjęs kalbėti įsismarkavau. Mat kalbėda­mas pažvelgiau į filosofiją ir pamatęs, kad ji netei­singai apdrabstyta purvais, susierzinau ir, lyg įpy­kęs ant kaltininkų, įsikarščiavau ir ėmiau kalbėti pernelyg rimtai.

- Prisiekiu Dzeusu, - tarė jis, - man, kaip klau­sytojui, neatrodo, kad būtum smarkiau kalbėjęs.

- Bet man, kaip oratoriui, taip atrodo, - pasa­kiau. - Tik neužmirškime, kad tada rinkdami ypač vertinome pagyvenusius žmones, o šičia taip neiš-

d eis. Netikėkime Solonu, kuris sako, kad sendamas žmogus gali daug ko išmokti - priešingai, šitai jis dar mažiau gali negu bėgti! Visi dideli ir sunkūs darbai tinka jauniems.

- Be abejo. - Vadinasi, jau iš mažens reikia mokyti aritme­

tikos, geometrijos ir kitų mokslu, kuriuos reikia iš­eiti prieš dialektiką, bet reikia mokyti taip, kad ne­atrodytu, jog jie mokosi prievarta.

- Kodėl? e - Todėl, kad laisvas žmogus nė vieno mokslo ne­

turi mokytis vergiškai. Prievartinis kūno mankšti-nimas nesusilpnina kūno, bet sieloje neišlieka jokio prievarta įkalto mokslo.

- Teisybę sakai, - pritarė jis. - Todėl, mielasis, - tariau, - vaikus mokyk ne

537 prievarta, o žaisdamas. Tada geriau pastebėsi, kam kuris iš jų geriausiai tinka.

- Tai, ką tu sakai, turi pagrindą, - pasakė jis. - Prisimeni, - tariau, - mes sakėme, kad ir vai­

kus reikia imti į karą raitus, kad jie prisižiūrėtu, o kur saugu, leisti jiems prieiti arčiau ir kaip šuniu­kams paragauti kraujo.

- Prisimenu. - Tuos, kurie visuose šiuose darbuose, moksluose

ir pavojuose pasirodys esą vikriausi, reikia išskirti į atskirą grupę.

b - O kokio amžiaus? - Kai užbaigs privalomą gimnastikos mokymąsi,

nes tuos dvejus ar trejus metus jie negalės užsiimti kuo nors kitu - juk nuovargis ir miegas yra mokslo priešai. Be to, šitas gimnastikos mokymas bus vie­nas iš svarbiausiu išmėginimų, nes mokiniai paro­dys gabumus atlikdami gimnastikos pratimus.

- Suprantama, - pasakė jis.

- Po šito kurso, - tariau, - iš dvidešimtmečių jaunuolių bus atrinkti gabiausieji, ir jiems bus rodo­ma didesnė pagarba negu kitiems; mokslai, kurių c jie vaikystėje mokėsi sumišai, dabar jiems bus pa­teikti suderinti, kad jie iš karto galėtų juos apžvelg­ti, pamatytų jų tarpusavio ryšius ir būties prigimtį.

- Tik šitoks mokymasis įtvirtina įgytas žinias, -tarė jis.

- Tai taip pat geriausias būdas patikrinti, ar žmo­gus yra tinkamas dialektikai, ar ne. Tas, kuris su­geba iš karto viską apžvelgti, bus dialektikas, o ku­ris nesugeba, nebus.

- Ir aš esu tokios pačios nuomonės, - pasakė jis. - I tai, - tariau, - tau kaip tik reikės atkreipti d

dėmesį, ir kai atrasi tokius, kurie bus tinkamiausi dialektikai, ištvermingi moksluose, kare ir kituose įstatymo nustatytuose dalykuose, - tokius, kai jie sulauks trisdešimties metų, vėl reikės atrinkti iš jau anksčiau išrinktųjų, suteikti jiems didesnę garbę ir pasitelkus dialektiką ištirti, kurie iš jų be regėjimo ir kitų juslių pagalbos sugeba pakilti per tiesą iki būties. Bet čia, mano drauge, reikalingas didžiau­sias atsargumas.

- Kodėl? - paklausė jis. - Argi tu nepastebi, - tariau, - koks blogis mūsų e

laikais kyla iš dialektikos? - Koks? - Žmonės, kurie ja užsiima, nesilaiko įstatymų. - Ir netgi labai. - Ar reikia stebėtis tuo, ką jie patiria? Ar galima

jiems nedovanoti? - Ką dovanoti? - paklausė jis. - įsivaizduok pamestinuką, - pasakiau, - augi­

namą gausioje, turtingoje ir žymioje šeimoje, apsup- 538 tą pataikūnų. Užaugęs jis sužino, kad jo tėvai yra

ne tie, kurie vadinami jo tėvais, bet savo tikrųjų tėvų negali surasti. Kaip, tavo spėjimu, jis elgsis su pataikūnais ir tariamais tėvais - tada, kai dar ne­žinojo, jog yra rastinukas, ir vėliau, kai sužinos? Jei nori, pasakysiu, kaip aš įsivaizduoju.

- Noriu. - Aš spėju, - tariau, - kad, dar nežinodamas tik­

ti rosios padėties, jis labiau gerbs tėvą, motiną ir ta­riamus giminaičius negu pataikūnus, labiau rūpin­sis matydamas, kad jiems ko nors trūksta, vengs netinkamai su jais elgtis ar kalbėti, dėl pagrindinių dalykų bus jiems paklusnesnis negu pataikūnams.

- Atrodo, kad taip, - pasakė jis. - O sužinojęs tiesą jis, kaip spėju, mažiau rūpin­

sis savo tėvais, mažiau juos gerbs, labiau žiūrės pa­taikūnų negu anksčiau, bus jiems paklusnesnis ir

c net atvirai su jais bendraus, o savo tėvais ir kitais tariamais giminaičiais visiškai nesirūpins, nebent jis būtų nepaprastai kilnios prigimties žmogus.

- Tikrai taip būtų, - tarė jis. - Bet sakyk, ką bendra šis palyginimas turi su tais, kurie užsiima dialektika?

- Štai ką: mes nuo pat vaikystės turime savo požiūrį, kas yra teisinga ir gera, įskiepytą mūsų tė­vų, - mes jų klausome ir juos gerbiame.

- Taip. d - Bet yra ir priešingas požiūris. Jis susijęs su

malonumais, pataikauja mums ir traukia mus prie savęs, tačiau nepaveikia tų, kurie yra bent kiek pro­tingi - jie gerbia tėvų požiūrį ir jo laikosi.

- Tikrai. - Na, - tariau, - o jeigu šitaip nusiteikusį žmogų

paklaustum, kas yra grožis, ir kai jis atsakytų tai, ką yra girdėjęs iš įstatymų leidėjo, tu jį sukritikuo­tum ir, dažnai visokiais būdais jam įrodinėdamas,

priverstum jį manyti, kad grožis nė kiek ne daugiau e yra grožis negu bjaurumas, o paskui panašiai pra­dėtum jį įtikinėti dėl teisingumo ir gėrio, kuriuos jis ypač gerbė, kaip manai, ar po to jis gerbs šias dory­bes ir joms paklus?

- Aišku, kad negerbs ir nebepaklus, - tarė jis. - O jeigu jis nebegerbs ir nebrangins šių dalykų

kaip anksčiau ir nesuras tiesos apie juos, tai kokį, tavo manymu, gyvenimo būdą jis pasirinks, jei ne 539 tą, kuris glostys jį malonumais?

- Aišku, tik tokį, - pasakė jis. - Taigi jis taps įstatymų pažeidėju, nors anks­

čiau jų laikėsi. - Būtinai taip bus. - Tai visai suprantamas išgyvenimas tų, kurie

šitokiu būdu imasi dialektikos, ir, kaip sakiau, jiems reikia dovanoti.

- Ir pasigailėti, - pridūrė jis. - Taigi, - tariau, - kad netektų gailėtis šitų tavo

išrinktųjų trisdešimtmečių, reikia labai atsargiai ei­ti prie dialektikos.

- Be abejo. - Argi nebus viena iš svarbių atsargumo priemo- b

nių neleisti visai jauniems paragauti dialektikos? Aš manau, esi pastebėjęs, kad paaugliai, vos tik pa­ragavę dialektikos, pradeda ja naudotis žaisdami, kritikuoja kitus ir pamėgdžiodami tuos, kurie juos sukritikuoja, patys kitus sukerta, ir džiaugiasi savo samprotavimais tarsi šuniukai draskydami ir tam­pydami tuos, kurie tik prisiartina.

- Tikrai jiems tai teikia didelį džiaugsmą, - pa­sakė jis.

- Kai jie šitaip sukritikuoja kitus ir patys būna c kitų sukritikuoti, greitai jie ima nebetikėti tuo, kuo

anksčiau tikėjo, todėl ir jie patys, ir visa filosofija sulaukia kitų žmonių paniekos.

- Teisybė, - pasakė jis. - Na, - tariau, - o vyresnio amžiaus žmogus ne­

norės įsivelti į šitokias kvailystes; jis verčiau pa­mėgdžios tą, kuris ginčijasi norėdamas surasti tiesą, o ne tą, kuris žaidžia kitus sukritikuodamas. Jis ir

d pats bus santūresnis, ir filosofiją padarys garbingą, o ne vertą paniekos.

- Teisingai, - tarė jis. - Atsargumo dėlei ir buvo pasakyta tai, ką anks­

čiau kalbėjome, - kad dialektika reikia leisti užsiim­ti tik tvarkingiems ir pastoviems žmonėms, o ne taip, kaip šiandien, kai jos imasi bet kas, net ir visai netinkami žmonės.

- Iš tikrųjų. - Ar dialektikos studijoms - jeigu ja išvien bus

labai kruopščiai užsiimama ir nieko kito nedirba­m a - užteks dukart tiek laiko, kiek skiriama kūno mankštinimui?

e - Ar šešerių metų, ar ketverių? - paklausė jis. - Nesvarbu, - tariau. - Tegu bus penkeri. Pas­

kui turėsi juos vėl nuleisti į olą ir priversti būti kariais ir eiti valstybėje kitas pareigas, tinkamas jauniems žmonėms, kad jie ir patyrimu neatsiliktų nuo kitų. Tai leis tau dar kartą juos išmėginti - ar

540 jie atsispirs visokioms pagundoms, kurios trauks juos į visas puses, o gal kai kur ir pasiduos joms.

- O kiek tam reikės laiko? - paklausė jis. - Penkiolikos metų, - tariau. - Kai jiems sueis

penkiasdešimt metų, tuos, kurie išliks ir bus visur pasižymėję - ir darbuose, ir moksluose, - bus laikas nuvesti į galutinį tikslą: priversti juos pakelti aukš­tyn savo sielos žvilgsnį ir pažvelgti į tai, kas viskam teikia šviesą; paskui, pamatę gėrį patį savaime, jie

turės imti jį pavyzdžiu ir visą likusį gyvenimą tvar­kyti pagal jį valstybe, paskirus piliečius ir pačius save - kiekvienas iš eilės. Didesnę laiko dalį jie skirs b filosofavimui, bet atėjus eilei kiekvienas dirbs visuo­menės labui ir vadovaus valstybei - ne todėl, kad tai yra garbė, bet todėl, kad jų pareiga yra dirbti valstybės gerovės vardan. Jie visą laiką auklės ki­tus piliečius, panašius į save, kad jie pakeistų juos valstybės sargyboje, o patys persikels gyventi į Pa­laimintųjų salas. Valstybė savo lėšomis pastatys jiems paminklus, aukos valstybės vardu jiems au- c kas, jei pitija pritars - kaip demonams, o jei nepri­tars - kaip laimingiems ir dieviškiems žmonėms.

- Tu, Sokratai, tarsi skulptorius sukūrei labai gražius valdovų paveikslus, - pasakė jis.

- Ir valdovių, - tariau. - Nemanyk, Glaukonai, kad tai, ką aš pasakiau, daugiau tinka vyrams, o ne moterims, - tinka bent jau toms, kurios iš prigim­ties yra tiems dalykams tinkamos.

- Teisingai, - tarė jis, - jeigu abi lytys yra ly­gios, kaip mes nustatėme.

- Ką gi, - tariau, - ar sutinkate, kad mūsų min- d tys apie valstybę ir jos santvarką nėra tuščios vaiz­duotės vaisius? Tiesa, jas sunku įgyvendinti, bet įma­noma; tačiau tik tokiu būdu, kaip mes nusakėme: kai tie, kurie iš tikrųjų yra filosofai, valdys valsty­bę - vienas arba keli, - jie niekins dabar visų siekia­mą garbinimą kaip nepritinkantį laisvam žmogui ir nieko nevertą, o labiausiai vertins pareigos vykdy­mą ir iš to kylančią pagarbą; laikydami teisingumą e svarbiausiu ir būtiniausiu dalyku, jie tarnaus jam, jį stiprins ir pagal jį tvarkys savo valstybę.

- O kaip? - paklausė jis. - Visus tuos , - pasakiau, - kuriems bus daugiau

kaip dešimt metų, jie išsiųs į kaimą, o kitus vaikus,

541 norėdami apsaugoti juos nuo blogų papročių, būdin­gų jų gimdytojams, paims ir išauklės pagal savo pa­pročius ir įstatymus, kuriuos išdėstėme anksčiau. Šitaip jie labai greitai ir lengvai įves mūsų aptartą­ją santvarką; tada valstybė bus laiminga, o joje gy­venantys žmonės turės sau didžiulę naudą.

b - Taip - tarė jis. - Atrodo, Sokratai, tu gerai pa­aiškinai, kaip gali būti įgyvendinta mūsų santvar­ka - jei ji kada nors bus įgyvendinta.

- Mes jau pakankamai kalbėjome apie tą valsty­bę ir žmogų, kuris būtų į ją panašus. Aišku, koks jis, mūsų požiūriu, turėtų būti.

- Aišku, - tarė jis. - Atrodo, šitas klausimas jau išspręstas.

A Š T U N T A K N Y G A

- Gerai. Šituos dalykus mes, Glaukonai, jau su- 543 tarėme - nustatėme, kad mūsų pavyzdingai sutvar­kytoje valstybėje žmonos bus bendros, vaikai ben­dri, auklėjimas bendras; taip pat bendri bus kari­niai ir taikūs užsiėmimai, o karaliaus tie, kurie bus labiausiai pasižymėję filosofijoje ir karo mene.

- Sutarėme, - pasakė jis. - Sutarėme ir dėl to, kad, kai tik bus paskirti b

valdovai, jie nuves karius į būstus, apie kuriuos anks­čiau kalbėjome, ir ten juos apgyvendins; niekas ne­turės privataus namo, nes visų namai bus bendri. Sutarėme, kad bus sutvarkyta ir jų nuosavybė, ne tik namai, - jei prisimeni, mes apie tai kalbėjome.

- Prisimenu, - tarė jis. - Mes sakėme, kad nė vienas iš jų negalės turėti privačios nuosavybės, ko­kią turi kiti žmonės: kaip karo atletai ir sargybiniai, jie gaus iš kitų piliečių atlyginimą - maisto atsargą c vieneriems metams - ir už tai privalės rūpintis ir savo pačių, ir valstybės saugumu.

- Teisingai kalbi, - tariau. - Kadangi šį klausi­mą jau užbaigėme, prisiminkime, kurioje vietoje nu­krypome į šalį, kad galėtume vėl grįžti į tą kelią.

- Visai nesunku prisiminti, - pasakė jis. - Pakal­bėjęs apie valstybę tu pasakei maždaug tą patį, kaip

ir dabar: tu pasakei, kad laikai tobula tokią valsty-d be, kokią tu tada aptarei, o žmogumi - tą, kuris

atitinka tą valstybę, nors būtum galėjęs mums nu­rodyti dar tobulesnę valstybę ir dar tobulesnį žmo-

544 gų. Apie kitas valstybių santvarkas, kiek prisime­nu, sakei, kad mūsiškė gera, o kitos - blogos. Tu minėjai keturias kitas santvarkų rūšis; vertėtų jas aptarti ir ištirti jų ydas, taip pat vertėtų aptarti ir jas atitinkančius žmones, kad juos visus apžvelgę ir nustatę, kuris yra geriausias ir kuris - blogiausias, galėtume pasvarstyti, ar geriausias žmogus yra lai­mingiausias, o blogiausias - nelaimingiausias, ar yra

b kitaip. Kai aš tavęs paklausiau, kokios yra tos ketu­rios santvarkos, įsikišo Polemarchas su Adeimantu, ir tu, pasigavęs jų iškeltąjį klausimą, atėjai iki tos vietos, kur dabar esame.

- Tu labai gerai atsimeni, - tariau. - Tad panašiai kaip imtynininkas vėl stok į tą

pačią kovos padėtį ir, kadangi aš pateikiau tą patį klausimą, pamėgink atsakyti tai, ką tada ketinai.

- Jei tik įstengsiu, - atsakiau. - Aš labai noriu sužinoti, kokios tos keturios san­

tvarkos, kurias minėjai, - pasakė jis. c - Visai nesunku šitai pasakyti, - tariau. - Aš

kalbu apie tas, kurios yra gerai žinomos ir turi pa­vadinimus: pirmoji yra labai giriama - tai kretiško-ji, arba lakedaimoniškoji, santvarka; antroje vietoje pagyrimų atžvilgiu yra oligarchija, labai ydinga san­tvarka; toliau eina pastarajai visai priešinga san­tvarka - demokratija, o kilnioji tironija, kuri skiria­si nuo visų kitų, - tai ketvirtoji ir sunkiausia vais­

ei tybės liga. Ar tu dar randi kokią kitą santvarkos formą, kuri sudarytų atskirą rūšį? Juk paveldima valdžia ar už pinigus įgyjama karaliaus valdžia ir kitos panašios santvarkos įeina į šias keturias san-

tvarkas; tarp barbarų jų pasitaiko ne rečiau negu tarp graikų.

- Pasakojama apie visokias ir labai keistas san­tvarkas, - pasakė jis.

- O ar žinai, - tariau, - kad ir žmonių būdų yra keturios rūšys, kaip ir valstybės santvarkų? Negi manai, kad tos santvarkos atsiranda iš medžių ar uolų? Jos kilo iš piliečių papročių, kurie lemia visa e kita, nes turi persvarą.

- Tikrai jos kilo iš papročių, o ne iš ko kito, -pritarė jis.

- Jeigu yra penkios valstybių rūšys, tai ir paski­rų žmonių sielos sandarų taip pat turi būti penkios rūšys.

- Be abejo. - Mes jau aptarėme aristokratiją atitinkantį žmo­

gų ir pagrįstai sakome, kad jis yra geras ir teisingas. - Aptarėme. 545 - Ar po jo nereikėtų apžvelgti blogesniuosius: pir­

miausia tą, kuris trokšta pergalės ir garbės - jis atitinka lakedaimoniečių santvarką, paskui - oligar­chijos, demokratijos ir tironijos žmogų? Pastatę ne­teisingiausiai į prieš teisingiausiai į, galėsime tiksliai nustatyti, kaip grynasis teisingumas, palyginti su grynuoju neteisingumu, atsiliepia laimei to, kam jis būdingas, ir nelaimei to, kam jis nebūdingas. Tada mes arba paklausysime Trasimacho ir sieksime ne­teisingumo, arba, remdamiesi mūsų svarstymo išva- b domis, - teisingumo.

- Iš tikrųjų reikia taip ir daryti, - pritarė jis. - Kadangi mes pirmiau pradėjome nagrinėti vals­

tybės, o ne paskirų žmonių papročius, nes valstybėje jie labiau išryškėja, tai ir dabar pirmiausia aptarki­me valstybės santvarką, grindžiamą garbės troški­mu (kito pavadinimo, kuris būtų vartojamas, netu-

riu - galbūt ją reikėtų vadinti „timokratija" 1 arba „timarchija"); paskui aptarsime ją atitinkantį paski-

c rą žmogų, po to - oligarchiją ir oligarchinį žmogų; pažiūrėję į demokratiją, tirsime demokratinį žmogų; pagaliau, nuvykę į ketvirtąją santvarką - tironų val­domą valstybę - ir ištyrę ją, pažvelgsime į tironišką sielą. Tada pamėginsime tinkamai atsakyti į mūsų iškeltąjį klausimą.

- Visai teisingai apžvelgsime ir spręsime, - pasa­kė jis.

- Na, - tariau, - tai pamėginkime paaiškinti, ko­kiu būdu iš aristokratijos atsiranda timokratija. Ar­gi neaišku, kad kiekviena santvarka pasikeičia tik

d dėl valdančiosios grupuotės, kai tarp valdančiųjų kyla nesutarimų ir vaidų? Juk jeigu valdantieji, nors jų būtų ir labai nedaug, sutars tarpusavyje, santvarka bus nepajudinama.

- Tai tiesa. - O kas gi, Glaukonai, galėtų išklibinti mūsų vals­

tybę? - tariau. - Dėl ko kils nesantaika tarp padė­jėjų ir valdovų? O gal, sekdami Homeru, melskime

e mūzas 2 , kad pasakytų mums, kaip pirmą kartą kilo nesantaika, ir prašykim, kad jos, su mumis tarsi su vaikais žaisdamos, kalbėtų iškilmingu tragedijos to­nu, tarsi tai būtų rimta kalba.

- Kaip kalbėtų? 546 — Maždaug šitaip: „Sunku išklibinti taip sutvar­

kytą valstybę, kaip jūsiškė. Bet kadangi visa, kas atsirado, turi žūti, tai ir šitokia santvarka neišliks amžinai - ir ji turės iširti. O suirs štai kaip: ne tik į žemę šaknis įleidusių augalų, bet ir ant žemės gyvenančių gyvų būtybių sielos ir kūnai patiria vai­singumo ir nevaisingumo periodus; jų kaita sudaro uždarą besisukantį ratą, kiekvienai rūšiai skirtin­gą, - trumpaamžių būtybių šis ratas mažas, ilgaam-

žiu - didelis; kai ratas užsidaro, ciklas prasideda iš naujo. O tie iš jūsu giminės, kuriuos išugdėte būti valstybės valdovais, nors ir gabūs būdami, remda- b miesi pojūčiais grindžiamu samprotavimu vis dėlto nesugebės geriau skirti vaisingumo ir nevaisingumo periodu ir kartais gimdys vaikus tada, kai nereikėtu gimdyti. Dieviškųjų palikuonių gimimo periodą nu­sako tobulas skaičius, o žmonių - skaičius, kuria­m e - pirmajame iš visų - dėl kėlimo kvadratu ir kubu, turinčiais tris tarpus ir keturias ribas (pana­šėjimas ir nepanašėjimas, didėjimas ir mažėjimas), visa įgyja bendrą matą ir tampa racionaliai išreiš- c kiama. Keturi trečdaliai tų skaičių, sujungti su pen­ketu ir triskart padauginti, sudarys du harmonin­gus derinius - vieną lygiakraštį, sudarytą iš šimto, paimto šimtą kartų, kitą - to paties ilgio, bet pailgą; kitaip sakant, penketo racionalių skersmenų skai­čius imamas šimtą kartų, kiekvieną kartą išskai­čiuojant po vieną, o iš iracionalių išskaičiuojama po dvejetą, ir jie imami šimtą kartų trejeto kubu. Visas šis skaičius yra geometrinis, ir jis turi tokią galią, d kad lemia geresnių ar blogesnių palikuonių gimimą 3. Jeigu jūsų sargybiniai, nežinodami šito dėsnio, ne-laiku suporuos jaunikius su nuotakomis, gims nega­būs ir iš prigimties nelaimingi vaikai. Ankstesnieji sargybiniai geriausius iš tų vaikų padarys valstybės valdovais, bet šie, būdami neverti, perėmę iš savo tėvų valdžią nesirūpins mumis, nors ir būdami sar­gybiniai. Jie mažiau vertins mūzų meną, o vėliau ir gimnastiką. Todėl jaunoji karta bus mažiau išsilavi­nusi. Iš jos išeis nekokie valdovai, nelabai tinkami e būti sargybiniais, nemokantys skirti Hesiodo kartų, kurios bus ir pas jus: auksinė, sidabrinė, varinė ir geležinė 4 ; susimaišius geležiai su sidabru, o variui 54 su auksu, atsiras neatitikimų ir nukrypimų, o kur

tik jie atsiranda, sukelia karus ir neapykantą. Tai tokia nesantaikos kilmė visur, kur tik ji kyla."

- Mūzos mums kalbėjo teisingai ir gražiai, - pa­sakė jis.

- Taip joms ir pridera - juk jos mūzos. b - O ką paskui mūzos kalba? - paklausė jis.

- Kilus nesantaikai, - tariau, - dvi giminės -geležinė ir varinė - ėmė traukti žmones į pasipelny­mą, žemės, namų, auksiniu ir sidabrinių daiktų įsigijimą, o kitos dvi giminės - auksinė ir sidabrinė, -nepatyrusios skurdo, bet iš prigimties turėdamos turtingas sielas, stengėsi vesti į dorybę ir senovinę santvarką. Abiem pusėms kovojant tarpusavyje ir tempiant kiekvienai į save, pagaliau buvo susitarta žemę ir namus pasidalyti ir padaryti privačia nuo-

c savybe, o tuos piliečius, kuriuos iki tol jie saugojo kaip savo laisvus draugus ir maitintojus, paversti vergais, padaryti juos perioikais 5 ir tarnais; patys jie nusprendė ir toliau užsiimti karu ir saugoti kitus.

- Be abejo, - tarė jis, - šis pasikeitimas kilo dėl to. - Ar šita santvarka nebus vidurys tarp aristokra­

tijos ir oligarchijos? - paklausiau. - Tikriausiai. - Šitaip pasikeis santvarka, o kaip ji pasikeitusi

tvarkysis? Aišku, kad kai kuriais atžvilgiais ji mėg­ti džios ankstesniąją santvarką, kai kuriais - oligar­

chiją, nes ji yra vidurys tarp jų, o kai ką turės ir visai savita.

- Taip, - tarė jis. - Būdami gynėjai, jie gerbs valdovus, susilaikys

nuo žemės darbų, amatų ir visokių kitokių pelningų užsiėmimų, įsteigs bendrą visų maitinimą, gimnas­tikos ir karines pratybas, - visais šiais dalykais ši santvarka primins ankstesniąją.

- Taip.

- Bet jie bijos išmintingiems žmonėms patikėti e valdžios vietas, nes ten jau nebebus nuoširdžių ir tvirtų žmonių, o tik mišraus būdo; jie mėgs tik smar­kius ir paprastesnio būdo žmones, iš prigimties dau­giau tinkamus karui negu taikai, laikys garbingais 548 dalykais klastą ir apgaulę, kurių griebiamasi karo metu, ir visą laiką kariaus. Štai kokie bus tos san­tvarkos saviti bruožai.

- Taip. - Tokie žmonės trokš turtų, - tariau, - kaip įpras­

ta oligarchijoje. Tarsi laukiniai jie garbins tamsoje auksą ir sidabrą, turės įsirengę savo privačius san­dėlius ir lobynus, savo namus apsups sutvirtinimais; jie gyvens pasislėpę tuose savo lizduose ir leis pini­gus moterims ir kam tik panorės. b

- Tikra teisybė, - pritarė jis. - Jie bus šykštūs, nes labai garbins turtus ir juos

įsigys slapta, bet eikvos svetimus turtus, tenkinda­mi savo aistras. Jie mėgausis slaptais malonumais, stengdamiesi pabėgti nuo įstatymo kaip vaikai nuo tėvo, nes jie buvo auklėjami ne įtikinėjimu, o prie­varta, nepaisė tikrosios mūzos - dialektikos ir filo­sofijos mūzos - ir labiau vertino gimnastiką negu c mūzų meną.

- Tu kalbi apie santvarką, kurioje gėris sumišęs su blogiu, - tarė jis.

- Ji iš tikrųjų maišyta, - tariau. - Ji turi vieną ypač ryškų bruožą, atsiradusį dėl to, kad ten viešpa­tauja aistringasis pradas, - garbės troškimą ir jos vaikymąsi.

- Šis bruožas labai ryškus, - pasakė jis. - Tokia yra ir taip atsirado ši santvarka, - ta­

riau. - Aš nupiešiau tik jos apmatus 6 , o ne užbaigtą paveikslą, nes norint pamatyti, koks žmogus bus tei- d singiausias ir koks - neteisingiausias, užtenka ir

apmatų; aptarti visas santvarkas ir visus žmonių būdus nieko nepraleidžiant būtų neaprėpiamas dar­bas.

- Teisybė, - sutiko jis. - O koks bus tą santvarką atitinkantis žmogus?

Kaip jis išauklėtas, koks jo būdas? - Aš manau, - tarė Adeimantas, - kad jis yra

gana panašus į Glaukoną 7 - bent jau dėl garbės vaikymosi.

e - Tuo atžvilgiu galbūt, - tariau, - bet štai bruo­žai, kuriais jis jau skiriasi.

- Kokie tie bruožai? - Jis yra smarkesnis, - tariau, - mažiau išprusęs

ir, nors vertina išprusimą ir mielai klausosi kitų 549 kalbų, bet pats visai nemoka kalbėti. Toks žmogus

vergams yra labai kietas, nors jų neniekina kaip tas, kuris gavo pakankamą išsilavinimą; jis yra švel­nus laisviesiems ir labai paklusnus valdovams, mėgs­ta valdžią ir garbę, bet jaučiasi vertas būti valdovu ne dėl iškalbos ir kitų panašių dalykų, o dėl karinės veiklos ir karinių gabumų, mėgsta gimnastiką ir me­džioklę.

- Šitoks būdas tinka tokiai santvarkai, - tarė jis. - Jaunystėje toks žmogus gal ir niekins turtus, -

b pasakiau, - bet sendamas jis vis labiau juos pa­mėgs, nes turės savo prigimtyje gobšumo daigų, o jo dorybė nėra gryna - juk jį paliko jo geriausias sargas.

- Koks sargas? - paklausė Adeimantas. - Protas, susijungęs su mūzų menu, - tariau. -

Tik šitai išsaugoja dorybę per visą gyvenimą, jeigu žmogui ji būdinga.

- Gražiai kalbi. - Tai toks yra tas garbės trokštantis jaunuolis,

panašus į timokratinę valstybę, - pasakiau.

- Tikrai panašus. c - Štai kaip jis pasidaro toks: kartais tai būna

suaugęs gero tėvo sūnus, kai tėvas gyvena blogai tvarkomoje valstybėje ir todėl vengia garbės, val­džios vietų, bylų ir kitokio panašaus triukšmo, ver­čiau nusileidžia, kad tik išvengtų nemalonumų.

- Tai kaip jis pasidaro toks? - paklausė Adei­mantas.

- Pirmiausia, - tęsiau, - jis girdi motiną skun­džiantis, kad jos vyras nesąs valdžioje ir dėl to ji mažiau vertinama kitų moterų draugėje; kad ji ma- d tanti, jog vyras nesirūpinąs praturtėti, nekovojąs ir nesiplūstas nei privačiai teismuose, nei liaudies su­sirinkimuose, bet lengvai pakenčiąs įžeidinėjimus ir kitas panašias nuoskaudas; kad ji pastebinti, jog jis visą laiką galvojąs tik apie save, o ją pačią nei ger­biąs, nei negerbiąs. Ji piktinasi visu tuo ir sako sū­nui, kad jo tėvas esąs ne vyras, o lepšė, ir kitus panašius dalykus, kuriuos žmonos mėgsta porinti e apie savo vyrus.

- Taip ir panašiai jos zyzia, - tarė Adeimantas. - Tu žinai, - tęsiau, - kad kartais ir tokių vyrų

tarnai, kurie atrodo esą jiems palankūs, slaptai pa­sakoja sūnums tokius dalykus ir jeigu mato, kad skolininkas negrąžina skolos, o tėvas jos neišreika­lauja arba nenubaudžia kito skriaudiko, ragina vai­ką, kad užaugęs atkeršytų jiems už tai ir pasirodytų vyriškesnis už savo tėvą. Išėjęs iš namų, jaunuolis 550 mato ir girdi tą patį: tie, kurie dirba tik savo darbą, yra laikomi ir vadinami kvailiais, o tie, kurie užsi­ima ne savo reikalais, yra gerbiami ir giriami. Jau­nuolis, visa tai girdėdamas ir matydamas, o kita vertus, girdėdamas tėvo žodžius ir iš arti įsižiūrėda­mas į jo užsiėmimus, visai priešingus kitų užsiėmi­mams, patiria štai ką: jį tempte tempia į save abi

b pusės - tėvas gaivina ir stiprina protingąjį jo sielos pradą, o anie kursto jo sielos geidžiantįjį ir aistrin­gąjį pradus; kadangi jis nėra blogas žmogus, tik pa­kliuvęs į prastą draugiją, jis pasirenka vidurį tarp tų dviejų požiūrių ir savo sielą valdyti patiki tam viduriui - garbės troškimui ir aršumui, - ir tampa išdidus ir garbėtroška.

- Tu puikiai išdėstei, kaip susiformuoja jo bū­das, - pasakė jis.

c - Taigi, - tariau, - jau aptarėme antrąją valsty­bės santvarką ir antrąjį žmogų.

- Aptarėme, - pritarė jis. - Po šito reikėtų kartu su Aischilu kalbėti apie

tai, kad „prie kito miesto stovi kitas vyras" 8 , o gal verčiau, laikydamiesi savo metodo, iš pradžių kalbė­kime apie valstybę?

- Visai teisingai, - ta'ė jis. - Po šios santvarkos, - tariau, - eina oligarchija. - Kokią santvarką tu vadini oligarchija? - pa­

klausė jis. - Tai santvarka, paremta turto cenzu, - valdo

d turtingieji, o skurdžiai nedalyvauja valdyme, - atsa­kiau.

- Suprantu. - Ar nereikėtų paaiškinti, kokiu būdu iš timar-

chijos pereinama į oligarchiją? - Reikėtų. - Iš tikrųjų net ir aklas mato, kaip pereinama. - Kaip? - Kai kiekvienas susikrauna turtus, - tariau, —

tai ir pražudo santvarką. Pirmiausia jie susiranda progų išlaidauti, tada tuo tikslu pakeičia įstatymus ir nebeklauso jų - nei jie patys, nei jų žmonos.

- Tikrai, - pritarė jis.

- O paskui, - tęsiau, - žiūrėdami į kitus ir steng- e damiesi su jais susilyginti, jie visus piliečius padaro panašius į save.

- Suprantama. - Nuo tada, - tariau, - eidami tolyn turtėjimo

keliu, kuo labiau jie vertina turtą, tuo mažiau ger­bia dorybę. Turtas ir dorybė yra tokie skirtingi, kad, uždėjus juos abu ant svarstyklių lėkščių, jie traukia lėkštes į visai priešingas puses.

- Teisybė. - Jei valstybėje garbinamas turtas ir turtingieji, 551

tada joje negerbiami gerieji ir pati dorybė. - Aišku. - Kas yra gerbiama, tuo ir užsiimama, o kas ne­

gerbiama, tuo nesirūpinama. - Taip yra. - Šitaip ambicingieji ir garbėtroškos tampa go­

dūs pinigų ir trokšta turtų, jie giria turtingąjį, juo žavisi, sodina į valdžios vietas, o vargšą niekina.

- Tai tiesa. - Tada jie išleidžia įstatymą, kuris nustato, kad b

turto cenzas yra oligarchinės santvarkos norma: kuo santvarka labiau oligarchinė, tuo cenzas didesnis, kuo mažiau oligarchinė - tuo mažesnis. Tiems, ku­rie neturi nustatyto turto, neleidžiama dalyvauti val­džioje. Tokią santvarką jie įveda arba ginklu, arba iš anksto įbauginę piliečius. Ar ne taip?

- Taip. - Tai maždaug tokia yra toji santvarka. - Taip, - pasakė jis. - Bet kokie yra tos santvar­

kos papročiai ir kokias ydas jai priskyrėme? c - Pagrindinė yda, - tariau, - tai pats jos pagrin­

das. Tik pagalvok, kas atsitiktų, jei šitaip būtų ski­riami laivų vairininkai - pagal turto cenzą, o varg-

šui, net jei jis būtų tinkamesnis vairininkas, neleis­tų juo būti.

- Nelabai kur nuplauktum tokiu laivu, - pasakė jis.

- Ar ne panašiai būtų ir su kiekviena kita val­džia?

- Aš manau, kad panašiai. - Ar išskyrus valstybės valdymą, ar jį taip pat

čia priskirsi? - Priskirsiu, nes ją valdyti sunkiausia ir svar­

biausia. d - Tai pirmoji ir labai didelė oligarchijos yda.

- Atrodo, kad taip. - Na, o šita yda ar mažesnė? - Kokia? - Tokia valstybė nebus vieninga, joje bus dvi vals­

tybės - turtingųjų ir vargšų, gyvenančių toje pačioje vietoje ir nuolat rezgančių vieni kitiems pinkles.

- Prisiekiu Dzeusu, ši yda nė kiek ne mažesnė, -tarė jis.

- Yra ir kitas nepatogumas - oligarchai negalės e kariauti: arba jie bus priversti labiau bijoti apgin­

kluotos minios negu priešų, arba neapginkluos mi­nios ir pasirodys kovoje esą tikri oligarchai; be to, dėl šykštumo jie nenorės mokėti reikalingos pinigų sumos.

- Tai tikrai negerai. - Na, o kaip su šimtadarbiškumu, kurį mes anks-

552 čiau peikėme? Kai šitokioje santvarkoje tie patys ir žemę dirbs, ir užsiims pelningais darbais, ir kariaus, ar tau atrodo, kad bus gerai?

- Jokiu būdu ne. - O dabar žiūrėk, ar iš visų blogybių didžiausioji

nebus šita - ji pirmiausia būdinga oligarchijai. - Kokia?

- Laisvė parduoti visą savo nuosavybę, o kitam -tą parduotąją nuosavybę įsigyti, ir pardavus gyventi valstybėje nepriklausant jokiam piliečių luomui -nei verslininkų, nei amatininkų, nei raitelių, nei hop-litų, - ir būti tais, kuriuos vadina skurdžiais ir varg­šais.

- Pirmoji tą ydą turi oligarchija, - tarė jis. b - Oligarchijose toks dalykas nėra draudžiamas,

nes kitaip vieni nebūtų pertekę turtų, o kiti - visiški skurdžiai.

- Teisybę sakai. - Pažvelk dar štai į ką: kai turtingas žmogus

švaisto savo turtą, ar jis būna naudingas tokiai vals­tybei ta prasme, kaip mes ką tik kalbėjome? Jis at­rodė esąs iš tų, kurie valdo, o iš tikrųjų nebuvo nei valdantysis, nei patarnautojas, bet tik savo turtų eikvotojas.

- Iš tikro jis toks atrodė, o buvo tik eikvotojas, - c pasakė jis.

- Ar nenori, - tariau, - kad mes jį pavadintume tranu namuose ir nelaime valstybei, panašiai kaip atsiradęs tranas yra nelaimė spiečiui?

- Teisingai, Sokratai, - pasakė jis. - Adeimantai, visus skraidančius tranus dievas

sukūrė be gylių, o rėpliojančius - vienus su gyliais, kitus - be gylių. I senatvę iš tranų be gylių atsiran­da elgetos, o iš tų, kurie su gyliais, - niekadėjai. d

- Labai teisingai sakai. - Todėl, - tariau, - kurioje valstybėje pamatysi

elgetų, žinok, kad ten yra ir pasislėpusių vagių, pi­niginių pjaustytojų, šventvagių ir kitokių nedorėlių.

- Aišku, - tarė jis. - Argi nematai, kad oligarchinėse valstybėse yra

elgetų?

- Išskyrus valdančiuosius, ten beveik visi yra el­getos, - atsakė jis.

e - Tad ar nemanysime, kad ten yra ir daug nedo­rėlių, turinčiu gylius, kuriuos valdantieji jėga sulai­ko nuo nusikaltimu?

- Tikrai taip manome. - Ar nesakysime, kad šitokie žmonės atsiranda

dėl netikusio auklėjimo, neišprusimo ir blogos vals­tybės santvarkos?

- Sakysime. - Štai kokia yra oligarchinė valstybė ir kiek joje

yra ydų - o gal ir dar daugiau. - Galbūt.

553 - Taigi jau aptarėme ir tą santvarką, kuri vadi­nama oligarchija. Joje valdantieji parenkami pagal turto cenzą. Dabar pažvelkime ir į ją atitinkantį žmo­gų - kaip jis atsiranda ir koks jis yra.

- Pažvelkime, - tarė jis. - Ar ne šitokiu būdu timokratinis žmogus tampa

oligarchiniu? - Kokiu? - Timokrato sūnus iš pradžių seka tėvo pėdomis

ir jį pamėgdžioja, o paskui pamato, kad tėvas staiga b palūžo atsitrenkęs į valstybę tarsi į uolą, išleido visą

savo turtą ir pats išsieikvojo - ar jis buvo karo va­das, ar ėjo valstybėje kokias nors kitas aukštas pa­reigas, - paskui buvo patrauktas į teismą ir puola­mas sikofantų 9, ir arba žuvo, arba buvo ištremtas, arba neteko pilietybės ir viso savo turto.

- Taip būna. - Visa tai matydamas ir išgyvendamas, praradęs

turtą ir netgi, manau, baimindamasis jis tuojau iš-c meta iš savo sielos sosto žemyn galva garbės troški­

mą ir išdidumą. Pažemintas skurdo, jis griebiasi ko­kio nors pelningo užsiėmimo ir visokiais būdais tau-

pydamas ir dirbdamas susikrauna turtą. Argi šitoks žmogus nepasodins į savo sielos sostą gobšumo ir šykštumo ir nepadarys jų didžiuoju karaliumi su tia­r a 1 0 ant galvos, su vėriniu ir trumpu persišku kardu už diržo?

- Tikriausiai. - O protingumą ir aršumą jis patupdys ant že- d

mės iš abiejų sosto pusių ir, pavertęs juos vergais, vienam iš jų nieko neduos galvoti, tik žiūrėti, kaip būtų galima padidinti turtą, o kitam neleis nieko kito gerbti, niekuo kitu gėrėtis, tik turtu ir turtuo­liais, ir lieps nieko kito nelaikyti garbe, kaip tik turtų įsigijimą ir visa tai, kas padeda jų įsigyti.

- Nėra kito kelio, kuris garbės trokštantį jaunuo­lį taip greitai ir tvirtai vestų į gobšumą, - tarė jis.

- Tai ir bus oligarchinis žmogus, - pasakiau. e - Taip pasikeičia žmogus, atitikęs santvarką, iš

kurios atsirado oligarchija. - Dabar pažiūrėkime, ar jis atitinka tą santvarką. - Pažiūrėkime. 554 - Pirmiausia jis yra panašus į ją tuo, kad turtus

laiko garbingiausiu dalyku. - Be abejo. - Jis panašus į ją ir tuo, kad yra taupus ir darbš­

tus, tenkina tik būtiniausius savo norus, o visų kitų išlaidų atsisako ir visus kitus troškimus tramdo kaip tuščius.

- Iš tikrųjų jis taip elgiasi, - tarė jis. - Jis vaikščioja paniuręs, iš visko daro pinigus ir

juos krauna į savo lobyną. Tokius žmones minia gi- 6 ria. Argi šitoks žmogus nepanašus į šią santvarką?

- Man atrodo, panašus. Ir tokia valstybė, ir toks žmogus labiausiai vertina pinigus.

- Toks žmogus, manau, nekreipia dėmesio į išsi­lavinimą.

- Tikriausiai, nes kitaip jis nebūtų pasirinkęs ne­regio vadovauti chorui ir taip labai jo negarbintų 1 1 , -pasakė jis.

- Gerai, - tariau. - Pagalvok dar štai apie ką. Ar nesakysime, kad dėl išsilavinimo stokos jam kyla

c tranų troškimų - tiek būdingų elgetoms, tiek nedo­rėliams, - tik rūpindamasis savo interesais jis juos jėga sutramdo?

- Taip. - Ar žinai, - tariau, - į ką žiūrėdamas išvysi jų

nedorybes? - \ ką? - paklausė jis. - \ tai, kaip jie globoja našlaičius arba daro ką

nors panašaus, kur jie gali nevaržomi nedorai elgtis. - Tavo teisybė. - Argi iš to neaišku, kad kitų verslinių įsiparei­

gojimų atveju toks žmogus įgyja garbingo žmogaus vardą, nes jis atrodo esąs teisingas? Mat dar išliku-

d sių gerų savybių dėka jis sutramdo savo blogus troš­kimus, bet ne dėl įsitikinimo, kad būtų geriau tų troškimų nepatenkinti, ir ne dėl to, kad proto ska­tinamas juos numalšintų, o tik verčiamas baimės, nes jis dreba dėl viso kito savo turto.

- Tikrai taip yra, - pasakė jis. - Prisiekiu Dzeusu, mielas drauge, - tariau, -

kai reikia leisti svetimą turtą, daugelyje tokių žmo­nių tu rasi troškimų, giminiškų tranų troškimams.

- Labai giminiškų, - pritarė jis. - Tokį žmogų draskys nuolatiniai vidiniai nesu­

tarimai - tai jau bus ne vienas, o du žmonės: vienos e aistros kovos su kitomis, bet dažniausiai nugalės

gerosios aistros. - Tai tiesa. - Todėl toks žmogus atrodys padoresnis už kitus,

bet tikroji dorybė, kurią sudaro sielos harmonija ir santarvė, bus toli nuo jo pabėgusi.

- Ir man taip atrodo. - Šis taupus žmogus bus blogas varžovas, kai

reikės asmeniškai su kitais piliečiais varžytis dėl pergalės ar kokio kito garbingo dalyko, nes jis neno- 555 rės leisti pinigų vien dėl garbės arba kokioms nors panašioms varžyboms laimėti; jis bijos, kad nesuža­dintų savyje turtų švaistymo aistros ir nepadarytų jos sąjungininke pergalei pasiekti; kaip oligarchas, jis kovos ne visomis savo pajėgomis ir dažniausiai pralaimės, bet išsaugos savo turtus.

- Tai tiesa, - pasakė jis. - Tad ar galima dar abejoti, kad šis šykštuolis ir

turtuolis yra panašus į oligarchinę valstybę? b - Jokiu būdu negalima, - atsakė jis. - Dabar, kaip atrodo, reikia aptarti demokrati ją-

kokiu būdu ji atsiranda ir kokia ji yra; paskui pa­nagrinėkime demokratinio žmogaus būdą, kad galė­tume spręsti apie jį.

- Mes eisime mums įprastu keliu, - tarė jis. - Ar ji neatsiranda iš oligarchijos štai kaip: kai

žmonės nepasisotina siekiamu gėriu - pasidaryti kuo turtingesniems?

- Kokiu būdu? - Mano nuomone, valdantieji, kurie valdo valsty- c

bę tik todėl, kad turi didžiausius turtus, nenori pa­tvirkusiems jaunuoliams įstatymu uždrausti švais­tyti savo turtą ir jo netekti, nes patys, supirkinėda-mi tokių jaunuolių turtus ar skolindami jiems už palūkanas pinigus, tikisi dar labiau praturtėti ir pa­sidaryti dar labiau gerbiami.

- Kaip tik to jie siekia. - Argi neaišku, kad valstybėse neįmanoma kartu

ir turtą garbinti, ir būti pakankamai nuosaikiam, - d būtina vienu iš tų dviejų dalykų rūpintis, o kitu nesirūpinti.

- Gana aišku, - tarė jis. - Oligarchijose valdantieji nekreipia dėmesio į iš­

tvirkavimą ir leidžia jam klestėti, todėl kartais ir kilnius žmones priverčia tapti skurdžiais.

- Tikrai taip būna. - Mano nuomone, šitokie žmonės gyvena valsty­

bėje apsiginklavę ir apsirūpinę gyliais - vieni iš jų įbridę į skolas, kiti netekę pilietinių teisių, dar kitus ištiko ir viena, ir kita bėda; jie nekenčia ir rezga pinkles tiems, kurie įsigijo jų turtus, taip pat ki-

e tiems, ir trokšta perversmo. - Taip būna. - O palūkininkai vaikščioja susigūžę, tarsi jų ne­

matydami, - jie domisi kitais ir, radę kurį nuolai-desnį, sužeidžia suleisdami jam gylį - pinigus - ir lupdami už paskolintus pinigus palūkanas, kurios

556 daug kartų viršija skolą, pagausina valstybėje tranų ir elgetų.

- Iš tikro labai pagausina, - tarė jis. - Kai valstybėje įsiliepsnoja toks blogis, jie neno­

ri jo gesinti nei uždrausdami jaunuoliams elgtis su savo turtu kaip kam patinka, nei išleisdami kitą įstatymą.

- Kokį? - įstatymą, kuris paremtų pirmąjį ir priverstų

b piliečius siekti dorybės. Juk jeigu įstatymas įsakytų žmonėms daugumą sutarčių sudaryti savo pačių ri­zika, valstybėje būtų mažiau begėdiško lupikavimo ir sumažėtų tų blogybių, apie kurias kalbėjome.

- Tikrai sumažėtų, - pritarė jis. - O dabar, - tariau, - dėl visų šių priežasčių

valdantieji kaip tik šitaip ir nuteikia valdinius vals­tybėje, o patys leidžia sau ir savo vaikams palaidai gyventi: jaunuoliai leidžia laiką be darbo, pasiduoda

kūno ir sielos suglebimui, tampa vangūs, nesugeba c iškęsti nei skausmų, nei džiaugsmų.

- Kitaip ir negali būti. - O patys tėvai, niekuo daugiau nesirūpindami,

kaip tik turtėjimu, nė kiek ne daugiau domisi dory­be negu skurdžiai.

- Nė kiek. - Kai šitaip nusiteikę valdovai ir valdiniai susi­

tinka vieni su kitais kelionėse ar kitokiuose susibū­rimuose, ar lankydamiesi kartu šventėse, ar karo žygiuose, ar plaukdami drauge laivu, ar kaip kariai, d ar pavojuose stebi vieni kitus, tada turtuoliai varg­šų jau neniekina; dažnai vargšas, išdžiūvęs, įdegęs saulėje, stovėdamas rikiuotėje šalia pavėsyje užau­gusio turtuolio, užsiauginusio per daug riebalų, ma­to, kaip šis šniokštuoja ir nežino, ką daryti. Ar tu manai, kad jis nepagalvos, jog tokie žmonės yra tur­tingi tik dėl vargšų bailumo, ar, būdami vieni savo tarpe, jie neims kalbėti vienas kitam: „Tie žmonės nuo mūsų priklauso, jie yra niekingi"? e

- Žinau, kad jie taip ir mano, - tarė jis. - Panašiai kaip liguistam kūnui užtenka mažo

išorinio sukrėtimo, kad apsirgtų, o kartais ir be iš­orinių priežasčių jis pats sutrinka, taip ir panašioje būklėje esanti valstybė dėl mažiausios dingsties su­serga ir kovoja pati su savimi, kai vieni pasikviečia pagalbą iš oligarchinės valstybės, o kiti - iš demo­kratinės; tačiau kartais vidaus karas kyla ir be iš­orinio įsikišimo.

- Ir smarkus karas. 557 - Demokratija, mano nuomone, įsigali tada, kai

vargšai, nugalėję savo priešus, vienus iš jų išžudo, kitus ištremia, o su visais kitais dalijasi valstybės reikalus ir valdžios vietas - valdžios vietos demo­kratijoje dažniausiai skirstomos burtais.

- Taigi šitaip įvedama demokratija - arba gin­klu, arba iš baimės pabėgus turtingiesiems, - tarė jis.

- Kaip šie žmonės tvarko valstybę ir kokia yra b toji santvarka? Aiškus dalykas, kad žmogus, kuris

ją atitiks, pasirodys esąs demokratinis žmogus. - Aišku. - Pirmiausia tai yra laisvi žmonės, valstybėje įsi­

gali visiška laisvė ir kiekvienam piliečiui leidžiama daryti, ką tik jis nori.

- Bent jau taip sakoma, - tarė jis. - Kur yra laisvė, ten kiekvienas gali susikurti

tokį privatu gyvenimą, koks jam patinka. - Aišku.

c - Tad, aš manau, tokioje santvarkoje žmonės bus labai įvairūs.

- Kur nebus! - Atrodo, - tariau, - kad tai yra gražiausia iš

visų santvarkų- Kaip visokiomis spalvomis išmar­gintas apsiaustas, taip ir ši santvarka, išmarginta visokiais papročiais, atrodo gražiausiai. Galimas daiktas, kaip vaikai ir moterys gėrisi žiūrėdami į išmargintus daiktus, taip ir šitą santvarką daug kas laiko gražiausia.

- Daug kas ją tokia laiko, - pritarė jis. d - Mielas drauge, - tariau, - dabar pritinka joje

ieškoti santvarkos. - Ką tu turi galvoje? - Mat, - tariau, - dėl laisvės joje glūdi visos san­

tvarkų rūšys. Atrodo, kad tas, kuris nori įkurti vals­tybę, kaip mes ką tik darėme, būtinai turi nuvykti į demokratiškai tvarkomą valstybę ir čia išsirinkti santvarką, kuri jam labiausiai patiks, - tarsi jis nu­vyktų į visų santvarkų mugę, ten išsirinktų geriau­sią santvarką ir tada įkurtų valstybę!

- Tikriausiai jam netrūktų pavyzdžių. e - Toje santvarkoje niekas tavęs neverčia būti val­

dovu, nors ir būtum tinkamas tam darbui, neverčia paklusti, jei nenori, arba kariauti, kai kiti kariauja, arba gyventi taikoje kaip kiti, jei nenori taikos. Kita vertus, jei įstatymas ir draudžia tau valdyti arba teisti, tu vis tiek gali valdyti ir teisti, jei tik tau 558 ateis į galvą tokia mintis. Argi iš pirmo žvilgsnio toks gyvenimas neatrodo dieviškas ir saldus?

- Iš pradžių galbūt, - atsakė jis. - Na, o švelnumas nuteistųjų atžvilgiu? Argi tu

nesi matęs, kaip šitokioje santvarkoje žmonės, nu­teisti mirti arba ištremti, vis tiek pasilieka valstybė­je ir sukinėjasi tarp žmonių, vaikščioja tarsi hero­j a i - niekam jie nerūpi, niekas jų nemato?

- Daug tokių mačiau, - tarė jis. - Šitas atlaidumas - tai ne kokia nors demokra- b

tinės santvarkos smulkmena, o panieka dėsniams, kuriuos mes su tokiu rimtumu nustatėme, kai kūrė­me valstybę, - būtent kad jei kas neturės nepapras­tų gabumų, niekuomet negalės tapti šauniu žmogu­mi, o ir būdamas gabus netaps šaunus, jei iš pat mažens nežais su gražiais dalykais ir nesimokys vi­sų gerų mokslų. Kaip išdidžiai demokratija, pamy­nusi visa tai, visai nesirūpina, kokiais užsiėmimais žmogus pasiruošė eiti į politinį gyvenimą, bet jei tik kas pasisako esąs palankus liaudžiai, tuoj jį pagerbia, c

- Tikrai puiki santvarka! - tarė jis. - Tai tokie ir kiti į juos panašūs yra demokratijos

privalumai. Kaip atrodo, tai tikrai maloni santvar­ka - tam tikrą lygybę ji lygiai teikia ir lygiems, ir nelygiems.

- Tu kalbi visiems žinomus dalykus, - tarė jis. - Pažiūrėk, - tariau, - kaip atrodo paskiras žmo­

gus. O gal pirmiausia reikia aptarti, kaip jis atsi­randa, panašiai kaip mes aptarėme pačią santvarką?

- Taip. - Ar ne šitokiu būdu: šykštuolis oligarchas turės

d sūnų, išauklėtą tėvo priežiūroje ir pagal jo papro­čius.

- Suprantama. - Kaip ir tėvas, jis prievarta slopins tuos savo

troškimus, kurie skatina švaistyti pinigus, o ne kaup­ti turtą, - žinoma, kiek be jų galima apsieiti.

- Aišku, - tarė jis. - Kad aiškiau susikalbėtume, jei nori, pirmiausia

apibrėžkime, kurie troškimai yra reikalingi, o kurie ne.

- Noriu, - atsakė jis. - Reikalingais turbūt teisingai vadinsime tuos,

e kurių neįmanoma atmesti, ir tuos, kurie būna nau­dingi, jei juos patenkini. Ir vienus, ir kitus paten­kinti siekia pati mūsų prigimtis.

- Teisybė. 559 - Vadinasi, juos teisingai galėtume pavadinti rei­

kalingais? - Teisingai. - O tuos troškimus, kurių galima atsikratyti, jei

iš pat vaikystės pratinsies, ir kurie neteikia jokios naudos, bet dažnai net veikia priešingai, pavadinę nereikalingais turbūt pasielgtume teisingai?

- Teisingai. - Dabar imkime vienų ir kitų troškimų pavyz­

džius, kad susidarytume bendrą jų vaizdą. - Sitai reikia padaryti. - Ar troškimas valgyti tiek, kiek yra naudinga

b sveikatai ir kūno stiprybei, duonos ir mėsos noras nėra reikalingas?

- Manau, kad reikalingas. - Duonos noras yra reikalingas dėl dviejų prie­

žasčių - jis yra naudingas ir reikalingas gyvybei palaikyti.

- Teisybė. - O priedo prie duonos, tai yra mėsos ar žuvies,

noras taip pat yra reikalingas, jei padeda išlaikyti kūno stiprybę.

- Suprantama. - Na, o noras dar ir kitokių, prašmatnesnių, val­

gių, kurio dauguma žmonių gali atsikratyti, jei iš mažens bus prie to pratinami ir taip auklėjami, yra žalingas ir kūnui, ir sielai protingumo ir nuosaiku­mo atžvilgiu. Argi jis reikalingas? c

- Tikriausiai nereikalingas. - Šituos norus galėtume vadinti brangiai atsiei­

nančiais, o pirmuosius - pravarčiais ir naudingais, nes jie padeda veikti.

- Be abejo. - Panašiai sakysime ir apie meilės bei kitus troš­

kimus. - Panašiai. - Tas, kurį pavadinome tranu, bus žmogus, pil­

nas geidulių ir aistrų, valdomas nereikalingų troški­mų, o tas, kurį sakėme esant valdomą reikalingų d troškimų, bus šykštus ir oligarchinis.

- Be abejo. - Dabar grįžkime atgal, - tariau, - ir pažiūrėki­

me, kaip iš oligarcho pasidaro demokratas. Dažniau­siai būna šitaip.

- Kaipgi? - Kai jaunas žmogus, užaugęs, kaip sakėme, be

auklėjimo, o tik įpratintas taupyti, paragauja tranų medaus ir bendrauja su tais aistringais ir žalingais padarais, galinčiais suteikti jam įvairiausių, viso­kiausių smagumų, tada jo viduje prasideda pasikei­timas - perėjimas nuo oligarchinio būdo prie demo- e kratinio.

- Būtinai prasideda, - pritarė jis.

- Kaip valstybė pasikeičia, kai viena iš jos dalių gauna išorinę paramą dėl pažiūrų giminiškumo, taip ir jaunuolis pasikeičia, kai viena jam būdingų troš­kimų dalis gauna iš išorės giminiškų troškimų para­mą.

- Tikrai taip. - O jeigu jo oligarchinis pradas gaus kokią nors

pagalbą, kuri atsvers priešingą pagalbą, - jeigu jį 560 pamokys tėvas ar kuris kitas iš namiškių ir prie­

kaištaus jam, tada jo viduje pradės grumtis dvi vie­na kitai priešingos jėgos, ir jaunuolis ims kovoti pats su savimi.

- Be abejo. - Tokiu atveju kartais demokratinis pradas pasi­

traukia oligarchiniam iš kelio, kai kurie troškimai išnyksta arba išvejami, jaunuolio sieloje atsiranda gėda ir viskas vėl susitvarko.

- Kartais taip būna, - tarė jis. - Bet paskui vietoj išvytųjų slapta išauga kiti

jiems giminiški troškimai, o kadangi tėvas dėl neiš-b siauklėjimo nesugeba sūnaus paveikti, jų atsiranda

daug ir stiprių. - Taip atsitinka gana dažnai. - Tada jie tempia jaunuolį į tas pačias draugijas

kaip anksčiau, ir slapta bendraujant randasi daug naujų troškimų.

- Suprantama. - Galų gale jie užima jaunuolio sielos akropolį,

nes pajuto, kad jis tuščias: ten nėra nei mokslų, nei kilnių užsiėmimų, nei teisingų kalbų - geriausių pro­to saugotojų ir gynėjų dievų mylimų žmonių širdyse.

c - Tikrai geriausių. - Tada jų vietą urmu užima klaidingi ir pagyrū­

niški žodžiai bei nuomonės. - Tai neišvengiama, - tarė jis.

- Tada jis vėl sugrįžta pas lotofagus 1 2 ir atvirai ten apsigyvena. Ir jeigu jo sielos taupiajam pradui ateina kokia pagalba iš artimųjų, tai pagyrūniški žodžiai uždaro jo viduje esančios karališkos tvirto­vės vartus, neįsileidžia nei atvykusios pagalbos, nei pasiuntinių - gerų senesnių žmonių žodžių ir patys d nugali ir valdo; pavadinę gėdą kvailyste, jie išstu­mia ją lauk ir gėdingai ištremia, o nuosaikumą pa­vadina lepšiškumu ir, apdrabstę purvais, išmeta lauk; santūrumą ir saikingą išlaidavimą jie vadina storžieviškumu ir žemumų ir išveja už šalies ribų, -jiems padeda daugybė nenaudingų troškimų.

- Taip būna. - Ištuštinę ir apvalę nuo šių dorybių jų valdomą

sielą, jie atveria jai didžiąsias paslaptis, o paskui e parveda atgal įžūlumą, anarchiją, išlaidumą ir be­gėdiškumą, išpuoštus ir apvainikuotus, didelio cho­ro lydimus. Garbindami juos, jie įžūlumą pagražin­dami vadina geru išsiauklėjimu, anarchiją - laisve, išlaidumą - didžiadvasiškumu, begėdiškumą - nar­sumu. Argi ne šitokiu būdu jaunuolis, kurį auklėjo 561 reikalingi troškimai, pereina prie nereikalingų, ža­lingų troškimų, palaido ir laisvo gyvenimo?

- Aišku, - tarė jis, - taip būna. - Tada šitoks žmogus gyvena nereikalingiems

troškimams skirdamas nė kiek ne mažiau pinigų, darbo ir laiko negu reikalingiems. Jei, laimei, jis nevisiškai pasineria į ištvirkavimo siautulį, bet, kai su amžiumi praeina didžiausios aistros, vėl įsilei­džia į savo sielą dalį išvytųjų troškimų ir nevisiškai b pasiduoda įsiveržusioms aistroms, tada jo sieloje atsiranda lyg ir tam tikra pusiausvyra: tada jis savo sielą paveda valdyti pirmam pasitaikiusiam malo­numui, o kai jo prisisotina, atsiduoda kitam, nė vie­no neniekindamas, visus laikydamas lygiais.

- Taip būna. - Bet vis dėlto, - tariau, - jis nepriima teisingo

samprotavimo, neįsileidžia jo į savo tvirtovę, ir jei c kas nors jam sakys, kad štai šitie malonumai kyla

iš kilnių ir gerų troškimų, o anie - iš blogų ir kad šituos reikia puoselėti ir gerbti, o anuos - užgniauž­ti ir pavergti, jis viską atmes ir sakys, jog visi troš­kimai yra lygūs ir todėl visus reikia lygiai gerbti.

- Toks žmogus iš tikrųjų taip elgiasi, - pritarė jis.

- Toks žmogus, - tariau, - diena iš dienos gyvena pataikaudamas bet kokiam pasitaikiusiam troškimui: vieną dieną jis girtauja grojant fleitai, kitą dieną geria tik vandenį ir liesėja, vieną kartą mankština-

d si, kitą kartą nieko neveikia ir niekuo nesirūpina. Kartais, kaip jam atrodo jis net pasineria į filosofiją, dažnai užsiima politika: pašokęs pasako kalbą, kas tik jam užeina ant liežuvio, ir veikia. Kartais jis žavisi karingais žmonėmis ir pasuka ta kryptimi, o kartais linksta į pelno siekimą arba nukrypsta kur nors kitur. Jo gyvenime nėra jokios tvarkos, jo ne­valdo jokia būtinybė; bet jis tokį gyvenimą vadina maloniu, laisvu ir laimingu, todėl taip ir gyvena vi­są laiką.

e - Tu puikiai apsakei lygybę mėgstančio žmogaus gyvenimą, - pasakė jis.

- Aš parodžiau, - tariau, - kad šis žmogus yra labai įvairus, margas ir turi daugelio žmonių bruo­žų, - jis toks, kaip ir toji valstybės santvarka. Dau­gelis vyrų ir moterų pavydi šitokio gyvenimo, kuria­me derinasi daugybė visokiausių santvarkų ir pa­pročių.

- Taip, tai tiesa, - pasakė jis. 562 - Šitokį žmogų, kuris atitinka demokratiją, tei­

singai galėtume pavadinti demokratiniu žmogumi.

- Teisingai. - Mums liko apžvelgti gražiausią santvarką ir

gražiausių savybių žmogų - tironiją ir tironą. - Tikrai. - Mielas drauge, kokia būna tironija? Mat ji kilo

iš demokratijos, tai aišku. - Aišku. - Ar ne panašiai kaip iš oligarchijos atsiranda

demokratija, taip iš demokratijos - tironija? 6 - Kokiu būdu? - Gėris, - tariau, - dėl kurio atsirado oligarchija,

buvo per didelis turtingumas, ar ne? - Taip. - Taigi nepasotinamas turtų troškimas ir nesirū­

pinimas niekuo kitu pražudė oligarchiją. - Tikrai, - tarė jis. - Argi ir demokratijos nepražudo nepasotinamas

troškimas to, ką ji laiko gėriu? - O koks yra tas gėris, apie kurį tu kalbi? - Laisvė, - tariau. - Demokratinėje valstybėje tu

visus girdėsi kalbant, kad tai yra gražiausias daly- c kas ir kad laisvas gimęs žmogus tik demokratijoje gali gyventi.

- Dažnai gali girdėti taip kalbant, - pritarė jis. - Jau aš ir ketinau sakyti, - tariau, - kad nepa­

sotinamas šito gėrio troškimas ir nesirūpinimas ki­tais dalykais ir šitą santvarką keičia ir ruošia dirvą tironijai.

- Kaip tai atsitinka? - paklausė jis. - Kai laisvės ištroškusi demokratinė valstybė tu­

ri blogus vyno pilstytojus, ji per daug prisigeria ne- d atmieštos laisvės, o valdančiuosius, jeigu jie pasiro­do esą nenuolaidūs ir neduoda visiškos laisvės, ap­kaltina ir baudžia kaip nusikaltėlius ir oligarchus.

- Taip ir būna, - tarė jis.

- Piliečius, kurie paklūsta valdantiesiems, ap­drabsto purvais ir vadina vergiškais ir niekam tiku­siais, o valdančiuosius, kurie yra panašūs į valdi­nius, ir valdinius, kurie yra panašūs į valdančiuo-

e sius, giria ir privačiai, ir viešai. Argi dar reikia abe­joti, kad tokioje valstybėje paplis visokios laisvės?

- Be abejo, taip bus. - Ta laisvė įsiskverbia į paskiras šeimas ir galų

gale pasiekia net gyvulius. - Kaip suprasti tavo žodžius? - paklausė jis. - Pavyzdžiui, - tariau, - tėvas įpranta savo sūnų

laikyti sau lygiu ir ima bijotis vaikų, o sūnus lygi­nasi su tėvu ir nejaučia pagarbos ir baimės savo

563 gimdytojams, nes nori būti laisvas, metekas 1 3 susi­lygina su piliečiu, o pilietis - su meteku, taip pat ir su svetimšaliu.

- Taip būna. - Be šitų, - tariau, - būna dar visokių mažesnių

iškrypimų: mokytojas bijosi mokinių ir pataikauja jiems, mokiniai nekreipia dėmesio į mokytoją ir auk­lėtoją. Apskritai jaunieji susilygina su vyresniaisiais ir lenktyniauja su jais ir žodžiais, ir darbais, o še­

fe niai, norėdami patikti jauniesiems, darosi linksmi ir žaismingi, mėgdžioja jaunuolius, kad neatrodytų niū­rūs ir valdingi.

- Tikrai taip būna, - sutiko jis. - O didžiausias piktnaudžiavimas laisve tokioje

valstybėje, mano nuomone, yra tai, kad pirktieji vy­rai ir pirktosios moterys nė kiek ne mažiau yra lais­vi negu jų pirkėjai. Mes dar būtume užmiršę pasa­kyti, kokią lygybę ir laisvę ten turi moterys, paly­ginti su vyrais, ir vyrai, palyginti su moterimis.

c - Ar nedarysim taip, kaip sako Aischilas: „saky­sim, kas mums užeis ant liežuvio" 1 4 ? - paklausė jis.

- Taigi aš taip ir kalbu, - tariau. - Kad žmogui tarnaujantys gyvuliai šičia yra laisvesni negu kur kitur, tuo niekas nenorėtų tikėti, kas pats nėra ma­tęs. Čia ir kalės, kaip sako priežodis, yra panašios į savo šeimininkes, arkliai ir asilai čia yra įpratę lais­vai ir išdidžiai vaikščioti gatvėmis ir užkliudyti pra­eivį, jei šis nepasitraukia iš kelio. Visur čia pamaty- d si per daug laisvės.

- Tu pasakoji mano sapną, - pasakė jis, - kada tik einu į laukus, vis man taip atsitinka.

- O kai visa tai sudedi į krūvą, tai svarbiausias dalykas - tu ir pats šitai supranti - yra tas, kad piliečių siela pasidaro tokia jautri, jog kai tik kas užsimena apie ką nors panašaus į prievartą, jie piktinasi ir negali pakęsti. Galų gale pats žinai, jog jie nežiūri net įstatymų - nei rašytų, nei nerašytų, -kad tik neturėtų sau jokio valdovo. e

- Žinau, kad taip yra, - pasakė jis. - Tokia, mano drauge, graži ir žavinga būna pra­

džia, iš kurios, kaip man atrodo, išauga tironija, -pasakiau.

- Tikrai žavinga, - tarė jis. - O kas vyksta pas­kui?

- Ta pati liga, - tariau, - kuri, atsiradusi oligar­chijoje, pagaliau ją pražudo, čia kilusi iš laisvės, iš­sivysčiusi ir sustiprėjusi pavergia pačią demokra­tiją. Iš tikrųjų kiekvienas kraštutinumas paprastai sukelia pasikeitimą į priešingą pusę - orų, augalų, 564 kūnų būklės ir dažnai net santvarkos.

- Suprantama, - tarė jis. - Mat per didelė laisvė - ir paskiro žmogaus, ir

valstybės - paprastai virsta per didele vergija. - Tam yra pagrindo, - pasakė jis. - Taigi, - tariau, - suprantama, kad tironija at­

siranda ne iš kurios nors kitos santvarkos, o tik iš

demokratijos - iš per didelės laisvės turi atsirasti didžiausia ir žiauriausia vergija.

- Suprantama, - sutiko jis. - Bet, - tariau, - man atrodo, tu manęs ne šito

b klausei, o kokia yra toji liga, kuri, išsikerojusi ir oligarchijoje, ir demokratijoje, pastarąją pavergia.

- Teisybę sakai, - tarė jis. - Aš turėjau galvoje tam tikros rūšies žmonių,

tinginių ir švaistūnų, atsiradimą, - tariau; - vieni iš jų narsesni, tie vadovauja, kiti - bailesni, tie seka paskui anuos. Mes juos palyginome su tranais, iš kurių vieni turi gylį, o kiti - neturi.

- Teisingai, - sutiko jis. - Ir vieni, ir kiti, atsiradę bet kurioje valstybėje,

c sukelia tokius pat sutrikimus, kaip kūne gleivės ir tulžis. Ir geras gydytojas, ir įstatymų leidėjas, pana­šiai kaip išmintingas bitininkas, turi jau iš tolo žiū­rėti, kad šiuodvi nelaimės visai neatsirastų, o jeigu jau atsiranda, tai reikia kuo greičiausiai išpjauti jas kartu su koriais.

- Prisiekiu Dzeusu, - tarė jis, - taip ir reikia daryti.

- Štai kaip eikime prie reikalo, kad aiškiau su­prastume.

- Kaip? - Mintimis demokratinę valstybę padalykime į

d tris dalis - ji iš tikrųjų susideda iš trijų dalių. Viena iš tų dalių bus tranai; jų čia dėl palaidumo atsiran­da nė kiek ne mažiau negu oligarchijoje.

- Tai tiesa. - Tik čia jie daug nuodingesni negu oligarchijoje. - Kodėl? - Oligarchijoje jie neišsivysto ir lieka silpni, nes

ten jie niekinami ir neprileidžiami prie valdžios. O demokratijoje jie - su mažomis išimtimis - beveik

valdo valstybę: nuodingiausieji tranai sako kalbas ir veikia, o kiti sėdi aplink tribūną, murma ir nepa­kenčia, jei kas pamėgina kitaip kalbėti. Taigi toje santvarkoje viską, išskyrus tik nedaugelį dalykų, e tvarko tokie žmonės.

- Tikrai taip yra, - tarė jis. - Yra ir kita grupė žmonių, kuri išsiskiria iš

minios. - Kokia? - Kai visi vaikosi pelno, tie, kurie iš prigimties

yra tvarkingesni, dažniausiai tampa turtingiausi. - Suprantama. - Iš jų, manau, tranai gauna daugiausiai medaus

ir lengviausiai jį iščiulpia. - Kaipgi jį iščiulpsi iš tų, kurie jo mažai turi? - Dėl to šie turtingieji, mano nuomone, ir vadina­

mi tranų ganykla. - Teisingai. - Trečiąją grupę sudaro liaudis - darbininkai ir 565

tie, kurie neužsiima verslais; jie turi nedidelį turte­lį. Susirinkę į krūvą, jie demokratijoje sudaro gau­siausią ir galingiausią grupę.

- Taip, - tarė jis, - bet jie nelabai nori eiti į susirinkimus, nebent jiems pasiūlo dalį medaus.

- Jiems duoda tiek medaus, - pasakiau, - kiek gali duoti valdantieji, kai atima turtus iš turtingųjų ir padalija - žinoma, didžiausiąją dalį pasilikdami sau.

- Jie gauna tokią dalį. b - Turtingieji, kai juos apiplėšia, yra priversti gin­

tis, jie kalba liaudžiai ir daro visa, ką tik gali. - Kaip nedarys! - O jei jie ir nieko nedaro, juos vis tiek kaltina

sąmokslo prieš liaudį rengimu ir oligarchiškumu. - Taip jau būna.

- Galų gale matydami, kad liaudis, šmeižikų ap­gauta, ne iš blogos valios, o dėl nežinojimo puola

c jiems bloga daryti, jie norom nenorom pasidaro tik­rais oligarchais, nors ir ne savo valia, - tai viena iš blogybių, kurią į juos suleidžia gylį turintys tranai.

- Tikra tiesa. - Tada vieni kitus skundžia, kelia bylas, vieni su

kitais grumiasi. - Tikrai taip būna. - Liaudis paprastai kurį nors vieną žmogų išsi­

renka vadovu, jį ugdo ir padaro galingą. - Taip būna. - Todėl, - tariau, - visiškai aišku, kad jeigu iš-

d auga tironas, jis išdygsta tik iš valdovo šaknies. - Visiškai aišku. - Kaip tas liaudies valdovas pradeda virsti tiro­

nu? Aišku, kad tai atsitinka tada, kai jis pradeda daryti tą patį, kas pasakojama mite apie Dzeuso Likiečio šventyklą Arkadijoje.

- Kas gi pasakojama tame mite? - paklausė jis. - Kad tas, kuris paragauja žmogaus širdies, plau­

čių ir kepenų, smulkiai supjaustytų ir įmaišytų į e aukojamų gyvulių mėsą, būtinai virsta vilku. Ar ne­

girdėjai šito pasakojimo? - Girdėjau. - Panašiai atsitinka ir liaudies vadovui. Turėda­

mas savo žinioje paklusnią minią, jis neįstengia su­silaikyti nuo savo gentainių kraujo. Jis, kaip pa­prastai būna, neteisingai apkaltina žmones ir pa­traukia juos į teismą, ir, atimdamas iš žmogaus gy­vybe, suteršia savo sąžinę žmogžudyste: savo nešva­ria burna ir liežuviu jis ragauja nužudytųjų tautie­čių kraują. Baugindamas tremtimi ir mirtimi, jis siūlo

566 panaikinti skolas ir iš naujo perdalyti žemę. Argi šitokiam žmogui nėra likimo lemta arba žūti nuo

priešų rankos, arba tapti tironu ir iš žmogaus pasi­daryti vilku?

- Tikrai lemta, - tarė jis. - Taigi, - pasakiau, - jis sukelia karą prieš tuos,

kurie turi turto. - Taip, sukelia. - O jeigu ištremtas jis vėl sugrįš, nors tam ir

priešinsis jo priešai, argi jis netaps jau tikru tironu? - Aišku. - O jeigu priešai neįstengia jo nei išvyti, nei nu- b

žudyti, nors ir šmeižia jį piliečiams, tada jie spęs spąstus, kad slapta jį nužudytų.

- Taip dažnai būna, - pasakė jis. - Tie, kurie yra jau toli pažengę tironijos link,

sugalvoja garsųjį tironų prašymą - jie prašo liau­dies paskirti jiems asmens sargybinius, kad valdo­vas būtų sveikas ir galėtų tarnauti liaudžiai.

- Tikrai taip būna, - tarė jis. - Ir liaudis jam duoda juos, nes, manau, būgš­

tauja dėl jo likimo, o pati kol kas jaučiasi rami. - Taip ir būna. c

- Kai šitai pamato žmogus, turintis turtų ir dėl to įtariamas esąs liaudies priešas, jis, mano drauge, elgiasi taip, kaip orakulas nurodė Krezui:

prie žvirgždėtojo Hermo Bėga skubiai ir nebijo, kad gali bailiu pasirodyt.15

- Antrą kartą jam jau netektų gėdytis savo bai­lumo, - pasakė jis.

- Jeigu jį pagautų, - tariau, - jis neišvengtų mir­ties.

- Jokiu būdu. - O tasai liaudies vadovas, aišku, neguli „išsitie­

sęs kaip milžins" 1 6 , bet, išžudęs daug savo priešų, d stovi valstybės vežime, iš vadovo tapęs tikru tironu.

- Kurgi jis nestovės! - pritarė jis. - Dabar, - tariau, - patyrinėkime tokio žmogaus

ir tokios valstybės, kurioje atsiranda toks mirtinga­sis, laimę.

- Patyrinėkime, - sutiko jis. - Argi, - tariau, - pirmomis savo valdymo dieno­

mis jis nesišypso visiems ir nesveikina kiekvieno su-e tiktojo? Ar nesigina esąs tironas? Argi nepasižada

daug ką padarysiąs ir paskiriems piliečiams, ir visai valstybei? Argi nepanaikina skolų? Argi nepadalija iš naujo žemės liaudžiai ir savo artimiesiems? Argi neapsimeta esąs švelnus ir malonus?

- Jis būtinai taip elgiasi, - pasakė jis. - O kai jis susidoroja su išoriniais priešais — su

vienais susitaiko, kitus nugali - ir kai jie nurimsta, jis pirmiausia sukelia kitus karus, kad liaudžiai bū­tų reikalingas vadas.

- Suprantama. 567 — Be abejo, ir dėl to, kad piliečiai, mokėdami di­

delius mokesčius, nuskurstų ir būtų priversti diena iš dienos plūktis, - tada jie mažiau spęstų jam spąstų.

- Aišku. - O jeigu jis įtaria, kad kai kurie piliečiai mąsto

laisviau ir nenori pasiduoti jo valdžiai, suradęs dings­tį jis juos pražudo įduodamas priešams. Todėl tiro­nas visada turi kurstyti karą.

- Be abejo. b - Bet šitaip elgdamasis jis užsitraukia piliečių

neapykantą. - Kaipgi neužsitrauks! - Argi nebūna taip, kad ir kai kurie iš tų, kurie

padėjo jam paimti valdžią - bent jau drąsiausieji iš jų, - būdami įtakingi, atvirai kalba su juo ir tarp savęs ir kritikuoja tai, kas vyksta?

- Be abejo.

- Jei tironas nori valdyti, jis turi juos visus su­naikinti ir taip elgtis tol, kol galų gale nei iš draugų, nei iš priešų neliks nė vieno bent kiek vertesnio žmogaus.

- Aišku. - Todėl jis turi labai gerai įžvelgti, kas narsus,

kas didžiadvasis, kas protingas, kas turtingas. Jis yra toks laimingas, kad yra priverstas nori nenori c būti jiems priešu ir visiems regzti pinkles tol, kol apvalys nuo jų valstybę.

- Nieko sau apvalymas! - pasakė jis. - Taip, - tariau, - jis priešingas tam, kurį nau­

doja gydytojai: šie pašalina iš kūno visa, kas blo­giausia, o palieka tai, kas geriausia, tuo tarpu tiro­nas elgiasi priešingai.

- Žinoma, jei nori valdyti, jis privalo taip elgtis. - Jis yra supančiotas laimingos būtinybės - arba d

gyventi kartu su menkaverčiais žmonėmis, ir dar jo nekenčiančiais, arba visai negyventi!

- Tikrai supančiotas, - tarė jis. - Bet kuo labiau jis įsipyks piliečiams šitaip elg­

damasis, tuo daugiau ir tuo ištikimesnių sargybinių jam reikės.

- Be abejo, reikės. - O kas tie ištikimieji? Iš kur juos ims? - Jie patys lėkte atlėks, - tarė jis, - jei tik jiems

mokės atlyginimą. - Po šimts! - pasakiau. - Tu, atrodo, vėl kalbi e

apie kažkokius tranus, atvykusius iš svetur, iš visur. - Tau teisingai atrodo, - tarė jis. - O vietinių ar nenorėtų?.. - Kaipgi? - Atimti iš piliečių vergus, paleisti juos į laisvę ir

padaryti savo sargybiniais? - Tikriausiai, - tarė jis, - nes jie bus ištikimiausi.

- Tu kalbi, - pasakiau, - apie tikrai laimingą 568 tirono gyvenimą, jeigu jis apsistatys tokiais ištiki­

mais draugais, o ankstesniuosius draugus pražudys! - Jis tikrai turės tokius draugus. - Šitie jo draugai, - tariau, - juo gėrėsis, su

šitokiais naujaisiais piliečiais jis gyvens, nes senieji jo neapkęs ir vengs.

- Aišku, kad taip bus. - Ne be reikalo giriama tragedija kaip išminties

mokytoja, - tariau, - o ypač didysis jos meistras Euripidas.

- Kodėl? - Už tai, kad jis yra pasakęs tokią gilią mintį:

b „Tironai, draugaudami su protingais, tampa protin­g i " 1 7 . Matyt, jis protingais pavadino tuos, su kuriais tironas gyvena.

- Jis išgarbina tironiją kaip dievišką dalyką 1 8 ir dar kitaip, - pasakė jis. - Taip elgiasi ir kiti poetai.

- Būdami išmintingi, tragedijų rašytojai atleis mums ir visiems tiems, kurių požiūris į valstybės santvarką artimas mūsų požiūriui, už tai, kad mes nepriimsime jų į savo valstybę, nes jie liaupsina ti­roniją.

c - Aš manau, kad jie mums atleis, - tarė jis, -bent jau protingiausieji.

- Vaikščiodami po kitas valstybes, jie suburia mi­nias ir, pasisamdę atlikėjus su gražiais, stipriais ir įspūdingais balsais, tempia santvarkas į tironiją ir demokratiją.

- Jie taip daro. - Be to, už tai jie dar gauna atlyginimą ir yra

gerbiami, ypač, suprantama, tironų, o po jų - demo­kratijų. Bet kuo aukščiau jie pakyla prie valdžios

d viršūnių, tuo labiau mąžta jų garbė, tarsi lipant jai pritrūktų kvapo.

- Tikrai taip yra. - Bet mes, - tariau, - čia iškrypome iš kelio.

Grįžkime atgal prie tirono kariaunos. Iš ko jis išlai­kys tą gražią, gausią, margą, nuolat besikeičiančią savo sargybą?

- Aišku, kad jeigu valstybėje bus šventyklų tur­tų, jis juos išeikvos, ir kol išlaidoms padengti užteks parduodamų šventų daiktų, jis sumažins piliečiams užkraunamus mokesčius.

- O kaip bus, kai šių išteklių pritrūks? e - Aišku, kad tada ir jis pats, ir jo puotos bendrai,

draugai ir draugės gyvens iš savo tėvų palikimo, -pasakė jis.

- Suprantu, - tariau. - Liaudis, kuri pagimdė tironą, turi ir maitinti jį su visais jo draugais.

- Būtinai turi. - Ką tu sakai? - paklausiau. - O jeigu liaudis

piktinsis ir sakys, jog yra neteisinga, kad tėvas mai­tintų suaugusį sūnų, bet, priešingai sūnus turėtų maitinti tėvą, jog ne tam jį pagimdė ir atidavė jam valdžią, kad jam užaugus pati, vergaudama jo ver- 569 gams, maitintų ir jį patį, ir jo vergus, ir visus iš visur suplaukusius jo pasekėjus, bet tam, kad jo va­dovaujama išsivaduotų nuo turtuolių ir vadinamųjų garbingų valstybės piliečių, taigi dabar įsakys jam nešdintis iš valstybės su visais savo draugais, pana­šiai kaip tėvas išveja iš namų sūnų kartu su jo įky­riais sugėrovais?

- Prisiekiu Dzeusu, - tarė jis, - tada liaudis pa­matys, kokį vaiką ji pagimdė, glamonėjo ir užaugi­no, ir supras, kad, būdama silpnesnė, veja už save b stipresnius.

- Ką tu sakai? Argi tironas išdrįs panaudoti prie­vartą prieš savo tėvą ir, jei šis nepaklus, muš jį?

- Taip, atėmęs iš jo ginklą, - tarė jis.

- Išeitų, - pasakiau, - kad tironas yra tėvažudys ir netikęs savo gimdytojų karšintojas, kad tironija yra tokia, kaip apie ją kalba žmonės, ir kad liaudis,

c bėgdama, kaip sakoma, nuo vergavimo laisviems žmonėms dūmų, pakliuvo į vergų despotizmo ugnį ir vietoj besaikės ir netvarkingos laisvės gavo sunkiau­sios ir karčiausios vergijos vergiškus drabužius.

- Deja, taip būna, - pasakė jis. - Tai ką? - tariau. - Ar mes negalėsime sakyti,

kad jau aptarėme, kokiu būdu iš demokratijos atsi­randa tironija ir kaip ji atrodo?

- Labai gerai aptarėme, - pasakė jis.

D E V I N T A K N Y G A

- Beliko aptarti tironiškos santvarkos žmogų, -571 tariau, - kaip jis atsiranda iš demokratinio žmo­gaus, koks jis yra ir kaip gyvena - vargingai ar laimingai.

- Beliko jį aptarti, - pasakė jis. - Ar žinai, ko, mano manymu, dar trūksta? - Ko gi? - Man rodos, mes nepakankamai aptarėme troš­

kimus - kokie jie yra ir kiek jų. Šito neišsiaiškinus, b nebus visiškai aiškus mūsų tyrinėjimas^""

- Kaip tik dabar laikas tai išsiaiškinti, - pasakė jis.

- Teisingai. Žiūrėk, ką aš noriu apie juos išsiaiš­kinti. Ogi štai ką: man atrodo, kad kai kurie nerei­kalingi malonumai ir troškimai yra nedori. Jie bū­dingi visiems žmonėms, bet, įstatymų ir geresniųjų troškimų tramdomi, padedant protui kai kuriuose žmonėse jie visai išnyksta arba susilpnėja, ir jų lie­ka nedaug; tačiau kituose žmonėse jų lieka daugiau c ir stipresnių.

- Apie kokius troškimus tu čia kalbi? - paklausė jis.

- Apie tuos, - tariau, - kurie sukyla miegant, kai sielos protingasis, romusis ir valdantysis pradas mie-

ga, o gyvuliškasis ir laukinis pradas, prisisotinęs valgio ir gėrimo, šokinėja ir, nustūmęs į šalį miegą,

d ieško laisvės ir nori patenkinti savo troškimus. Tu žinai, kad tada jis gali išdrįsti viską, nes būna atsi­kratęs bet kokios gėdos ir proto. Kaip manoma, jis nesibijo santykiauti su motina ar su bet kuriuo iš žmonių, dievų arba gyvulių, gali susitepti bet kokio­mis žudynėmis, valgyti bet kokį valgį - vienu žo­džiu, jis nevengia jokios kvailystės, jokios begėdystės.

- Tikrą teisybę sakai. - Bet kai žmogus būna sveikai nusiteikęs ir nuo­

saikus ir, eidamas miegoti pažadinęs savo sielos pro­tingąjį pradą ir pavaišinęs jį gražiomis mintimis ir samprotavimais, pasineria į vidinius apmąstymus;

e kai jis apmalšina geidžiantįjį pradą, neversdamas jo nei badauti, nei persisotinti, kad jis miegotų ir savo

572 džiaugsmais bei liūdesiu nedrumstų geriausiojo sie­los prado ir šis galėtų vienas ir visiškai grynas mė­ginti surasti ir pajusti tai, ko jis nežino arba iš pra­eities, arba iš dabarties, arba iš ateities; kai jis nu­tildo ir aistringąjį pradą ir eina miegoti nurimusia širdimi, ant nieko neširsdamas; kai nuraminęs tuos du sielos pradus ir išjudinęs trečiąjį, kuriam būdin­ga išmintis, jis atsiduoda poilsiui, - tu žinai, kad

b tada jis labiausiai pasiekia tiesą, o tie nedori sapnai rodosi mažiausiai.

- Aš visiškai tikiu, kad taip yra, - pasakė jis. - Bet mes nuklydome į šalį, kalbėdami apie tai.

Juk mes norime pabrėžti štai ką: kiekviename iš mūsų slypi baisių, laukinių, nesuvaldomų troškimų rūšis - net ir tuose žmonėse, kurie atrodo labai pa­dorūs. Tai rodo sapnai. Ar tau atrodo, kad aš sakau tiesą ir ar tu sutinki su manimi?

- Sutinku.

- Dabar prisimink, ką sakėme apie demokratinį c žmogų. Iš mažens jis buvo auklėjamas prižiūrint šykščiam tėvui, kuris vertino tik pelno troškimą, ki­tus troškimus laikė nereikalingais, o tuos troškimus, kurie siekia žaidimų ir pasipuošimo, niekino.

- Taip. - Bet bendraudamas su įmantresniais žmonėmis,

pasidavusiais troškimams, kuriuos jau minėjome, jis puola į nežabotą palaidumą ir, neapkęsdamas tėvo šykštumo, perima jų gyvenimo būdą, tačiau būda­mas iš prigimties geresnis už savo tvirkintojus, tem­piamas į abi puses jis sustoja per vidurį tarp šių dviejų gyvenimo būdų ir gyvendamas, kaip jam at­rodo, nuosaikiai, jis ragauja abiejų ir gyvena nei nedorą, nei iškrypusi gyvenimą, - taip iš oligarcho d jis tampa demokratu.

- Tokią nuomonę apie jį susidarėme tada, tokia ji yra ir dabar.

- įsivaizduok, - tariau, - kad šis žmogus, jau e senstelėjęs, turi sūnų, kurį išaugino pagal savo pa­pročius.

- įsivaizduoju. - įsivaizduok, kad jam atsitinka lygiai tas pat,

kas ir jo tėvui: jis pasineria į palaidą gyvenimą, kurį jo tvirkintojai vadina visiška laisve. Tėvas ir namiš­kiai skatina jo nuosaikius troškimus, bet jo tvirkin­tojai elgiasi priešingai. Kai tie gabūs kerėtojai ir tironų kūrėjai nesitiki kokiu nors kitu būdu išlaiky­ti jaunuolį savo rankose, jie įdiegia į jo širdį meilę, dykūniškų ir švaistūniškų troškimų vadovą - didelį 573 sparnuotą traną. Ar gali būti kas nors kita tokių žmonių meilė?

- Negali būti kas nors kita, - atsakė jis. - Kiti troškimai, zvimbdami aplink meilę lydimi

smilkalų, miros, vainikų, vyno ir kitų tokioms ben-

drijoms įprastų palaidų smagumų, jį peni ir be galo išaugina, o paskui įdiegia tam tranui aistros gylį;

b tada tasai sielos valdovas, apimtas beprotybės, dūks­ta kaip pamišėlis, ir jeigu jis aptinka jaunuolio sie­loje nuomonių ar troškimų, laikomų dorais ir dar turinčiais šiek tiek gėdos, užmuša juos ir išmeta lauk, kol jaunuolis galutinai apvalo savo sielą nuo nuosaikumo ir pripildo ją iš svetur atplūdusios be­protybės.

- Tu nupasakoji, kaip atsiranda tironiškas žmo­gus, - tarė jis.

- Argi ne dėl šitų dalykų Erotas 1 ir vadinamas tironu? - paklausiau.

- Atrodo, kad taip, - atsakė jis. c - Ar ne dėl to girtas žmogus turi tirono bruožų? -

tariau. - Taip, turi. - Na, o apimtas šėlo ir išprotėjęs žmogus tariasi

ir viliasi galįs valdyti ne tik žmones, bet ir dievus. - Iš tikrųjų. - Kilnusis drauge, - tariau, - žmogus virsta tik­

ru tironu tada, kai jis arba dėl savo prigimties, arba dėl įpročių, arba ir dėl vieno, ir dėl kito pasidaro girtuoklis arba įsimylėjėlis, arba beprotis.

- Tikra teisybė. - Atrodo, šitaip ir atsiranda tironiškas žmogus.

O kaip jis gyvena? d — Tau atsakysiu žaidimo žodžiais: „Tu man pasa­

kysi" 2 . - Gerai, - tariau, - pasakysiu. Paskui prasideda

jų puotos, šventės, pasilinksminimai, heteros ir kiti panašūs dalykai, kuriuos visus valdo Erotas, tiro­nas, gyvenantis sieloje ir tvarkantis visus sielos ju­desius.

- Tikrai taip būna, - tarė jis.

- Kas dieną ir kas naktį šalia meilės gimsta dau­gybė naujų stiprių troškimų, reikalaujančių juos pa­tenkinti.

- Tikrai daugybė. - Taigi jei buvo kokių pajamų, jos greitai ištirpsta. - Kurgi neištirps! - Tada jie skolinasi ir švaisto tėvų palikimą. e - Be abejo. - O kai viskas išeikvojama, tada gausūs, stiprūs

ir giliai įsišakniję troškimai pradeda rėkti, ir žmo­gus, genamas visokiausių troškimų, o ypač Eroto, vadovaujančio visiems kitiems tarsi sargybiniai jį lydintiems troškimams, pradeda gelti žiūrėdamas, kas ką turi ir ką galima atimti apgaule arba prie- 574 varta.

- Tikrai. - Jam reikia grobti iš visur arba kentėti baisų

nerimą ir skausmą. - Būtinai reikia. - Panašiai kaip vėlesnieji malonumai tokiam žmo­

gui nustelbia senuosius ir juos apiplėšia, taip jis pats, būdamas jaunesnis už savo tėvą ir motiną, iššvais­tęs savąją dalį, nori tėvus nustelbti ir apiplėšti, ir eikvoti tėvo palikimą.

- Tikriausiai jis taip elgsis, - tarė jis. - Jeigu tėvai neleis jam šito daryti, argi jis ne- b

pradės iš pradžių iš jų vogti ir juos apgaudinėti? - Aš manau, kad jis taip elgsis. - O jeigu negalės pavogti, argi jis nepaims iš jų

jėga? - Tikriausiai. - O jeigu jo senas tėvas ir sena motina priešinsis

ir kovos, argi jis žiūrės, kad nepasielgtų su jais kaip tironas ir jų gailėsis?

- Bijau, - tarė jis, - kad nuo tokio žmogaus tėvai gali labai nukentėti.

- Bet, vardan Dzeuso, Adeimantai, jeigu jis susi­ras naują draugužę, nereikalingą meilužę, kaip jis elgsis su savo sena ir reikalinga drauge - motina? O jei pasitaikys jaunas gražus berniukas, visai nerei-

c kalingas draugas, kaip jis elgsis su seniausiu ir rei­kalingu draugu - tėvu? Argi toks žmogus jų nemuš ir neprivers tarnauti savo mylimiesiems, jeigu juos parsigabens į savo namus?

- Prisiekiu Dzeusu, jis taip elgsis, - atsakė jis. - Kokia didelė laimė, - tariau, - pagimdyti sūnų

tironą! - Labai didelė.

d - Na, o jeigu šitokiam pritrūks tėvo ir motinos turtų, tačiau jo sieloje bus susispietęs ištisas malo­numų spiečius, tai ar jis pirmiausia nepamėgins iš­laužti kokio nors namo sienos arba naktį nutraukti praeivio apsiaustą, o paskui ar neįsibraus ir į šven­tyklą? Jam šitaip elgiantis, teisingomis laikomos se­nosios nuomonės apie tai, kas gražu ir kas šlykštu, perimtos dar vaikystėje, turės užleisti vietą toms nuomonėms, kurios neseniai buvo išlaisvintos iš ver-

e gijos, - jos sudaro Eroto palydą ir kartu su juo nu­galės senąsias nuomones. Kol jaunuolis dar buvo įstatymų ir tėvo valdžioje, o vidujai buvo demokra­tas, tos nuomonės išsilaisvindavo tik jam miegant, sapnuose; dabar, kai jį užvaldė Erotas, jis visą laiką yra toks, koks tik retkarčiais būdavo sapne: jis jau nebesusilaikys nuo jokių žudynių, nuo jokio valgio,

575 nuo jokio nedoro darbo. Erotas, kuris viešpataujant visiškai anarchijai ir palaidumui kaip tironas gyve­na jo sieloje, būdamas vieninteliu valdovu, ves tą, kuris jį turi savo širdyje, tarsi tironas valstybę į visokias įžūlias nedorybes, kad išsimaitintų pats ir

išlaikytų triukšmingą troškimų palydą, kurią suda­ro troškimai, užplūdę žmogų iš išorės, bendraujant su blogais žmonėmis, ir kilę jo paties viduje iš anks­tesniųjų tos rūšies troškimų, kuriuos jis dabar palei­do į laisvę. Argi ne šitaip gyvens toks žmogus?

- Aišku, kad šitaip, - tarė jis. - Kai šitokių žmonių valstybėje būna nedaug, o

dauguma piliečių yra nuosaikūs, jie išvyksta iš vals­tybės ir tampa kokio nors tirono palyda arba parsi- b samdo kariais ten, kur vyksta karas; o jeigu visur viešpatauja taika ir ramybė, tai jie, pasilikę savo tėvynėje, daro aibes visokių mažų šunybių.

- Apie kokias šunybes tu kalbi? - Pavyzdžiui, vagia, įsilaužinėja į namus, nupjaus-

tinėja pinigų kapšus, nurenginėja praeivius, švent-vagiauja, pardavinėja žmones į vergiją, kartais ne­teisingai įskundinėja, o jei sugeba gerai kalbėti -neteisingai liudija, ima kyšius.

- Ir tu tai vadini mažomis šunybėmis, kai tokių c žmonių būna nedaug?

- Šunybės būna mažos, - tariau, - tik palyginti su didelėmis blogybėmis, o visos šitos nelaimės, pa­lyginti su tironijos niekšybėmis ir valstybei atneša­momis nelaimėmis, yra tik menkniekis. O kai vals­tybėje atsiranda daug tokių žmonių ir didelis jų se­kėjų būrys ir kai jie pamato savo gausumą, tai kvai­lai liaudžiai remiant iš jų tarpo ir atsiranda tiro­nas - kaip tik tas, kurio sieloje tūno didžiausias ir kiečiausias tironas. d

- Suprantama, - tarė jis, - kad toks žmogus ge­riausiai tinka būti tironu.

- Tada piliečiai pasiduoda savo noru; o jei vals­tybė pasipriešins, tai kaip anksčiau tironas baudė savo tėvą ir motiną, taip dabar jis baus tėvynę, jei tik įstengs: jis įsives naujuosius draugus, ir kadaise

jam buvusią brangią „motinynę" (untpiSa), kaip sa­ko kretiečiai - tai yra tėvynę, - privers vergauti tiems žmonėms ir laikys ją kaip vergę. Toks yra šitokio žmogaus troškimų galutinis tikslas.

e — Tikrai toks, - pritarė jis. - Ar ne panašiai tokie žmonės elgiasi ir asmeni­

niame gyvenime, dar prieš ateidami į valdžią: iš pra­džių jie, nesvarbu, su kokiais žmonėmis bendrautų, arba draugauja su pataikūnais, visada pasirengu­siais jiems visur patarnauti, arba, jei jiems ko nors prireikia, patys šliaužioja prieš kitus, visokiais bū-

576 dais apsimesdami jų draugais, bet kai tik pasiekia savo tikslą, iškart atsuka jiems nugarą.

- Tai tiesa. - Tokie žmonės per visą gyvenimą neturi drau­

g ų - jie arba viešpatauja, arba vergauja; tikrosios draugystės ir laisvės tironiška prigimtis niekada ne­paragauja.

- Tikrai. - Ne be reikalo tokius žmones vadiname nepati­

kimais. - Kaip nevadinsi! - Ir pačiais neteisingiausiais, jei mes anksčiau

b teisingai nutarėme, kalbėdami apie teisingumą. - Mes teisingai nutarėme, - pasakė jis. - Glaustai kalbant, - tariau, - nedoriausias žmo­

gus yra tas, kuris dienos metu elgiasi taip, kaip sakėme kai ką elgiantis sapnuojant.

- Teisybė. - Toks pasidaro tas, kuris, iš prigimties būdamas

labai tironiškas, valdo pats vienas, ir kuo ilgiau jis išbus tironu, tuo bus tironiškesnis ir blogesnis.

- Būtinai taip bus, - pasakė Glaukonas, įsijung­damas į pokalbį.

- Ar tasai, - tariau, - kuris atrodo nedoriausias, nebus ir nelaimingiausias? Kuo ilgiau žmogus vai- c dys ir kuo didesnė bus jo valdžia, tuo ilgiau ir labiau jis bus iš tikrųjų nelaimingas. Bet minia apie tai mano įvairiai.

- Būtinai taip bus. - Ar tironiškas žmogus atitinka tirono valdomą

valstybe, o demokratinis - demokratinę valstybę ir panašiai kitais atvejais?

- Kur neatitiks! - Ir koks yra valstybės santykis su kita valstybe

dorybės ir laimės atžvilgiu, toks yra ir paskiro žmo­gaus santykis su kitu žmogumi tuo pačiu atžvilgiu.

- Kaip nebus! d - O koks yra santykis dorybės atžvilgiu tarp ti­

rono valdomos valstybės ir karaliaus valdomos vals­tybės, kurią aptarėme anksčiau?

- Jos yra viena kitai visiškai priešingos - šita yra pati geriausia, o ana - pati blogiausia.

- Aš neklausiu, - pasakiau, - kuri iš jų geriau­sia, - šitai ir taip aišku. O laimės ir nelaimės atžvil­giu ar ne panašiai vertinsi, ar gal kitaip? Nesileis­kime apstulbinami tirono - jis yra vienas, jo sekėjai taip pat negausūs; bet kadangi mums reikia apžvelgti visą valstybę, tai išvaikščiokime ją visą, įsižiūrėki- e me ir tada pasakykime savo nuomonę.

- Teisingai ragini, - tarė jis. - Bet juk kiekvie­nam aišku, kad nėra nelaimingesnės valstybės už tirono valdomą ir laimingesnės - už karaliaus val­domą.

- Ar nereikėtų panašaus atsargumo reikalauti ir sprendžiant apie paskirus žmones ir laikyti tinka­mu spręsti apie juos tik tą, kuris yra pakankamai 5 7 7 protingas, kad galėtų įsiskverbti į žmogaus būdą ir pažvelgti į jį iš arti, o ne susižavėtų kaip vaikas

išoriniu blizgesiu, kurį tironas paskleidžia norėda­mas padaryti įspūdį minioms, bet būtų pakankamai įžvalgus. Aš manau, kad mums visiems reikėtų iš­klausyti nuomonės to, kuris sugeba spręsti, tai yra kuris būtų gyvenęs su tironu po vienu stogu ir būtų matęs visą jo privatų gyvenimą ir kaip jis elgiasi namie su saviškiais - tarp jų jį geriausiai būtų ga-

b Įima matyti tarsi nuogą, be tragedijos aktoriaus dra­bužių. Be to, jis stebėtų jo elgesį ir valstybei pavo­jingomis akimirkomis. Paprašykime, kad visa tai pa­matęs jis mums pasakytų, ar tironas yra laimingas, ar nelaimingas, palyginti su kitais žmonėmis.

- Tavo reikalavimas būtų labai teisingas, - tarė jis.

- Gerai, - pasakiau. - įsivaizduokime, kad mes esame iš tų, kurie sugeba spręsti, arba kad jau su­tikome galintį spręsti žmogų. Tada jau būtų kam atsakyti į mūsų klausimus.

- Įsivaizduokime. c - Na, - tariau, - daryk štai kaip: prisimink, kad

valstybė ir paskiras žmogus yra panašūs. Todėl žiū­rėk pakaitomis į vieną ir į kitą iš eilės kiekvienos savybės atžvilgiu ir pasakyk, kokie yra viena ir kitas.

- O kokių savybių atžvilgiu? - Pirmiausia, - tariau, - pradėk nuo valstybės ir

pasakyk, ar tirono valdoma valstybė yra laisva, ar pavergta.

- Aišku, kad pavergta - ir dar kaip! - Bet joje tu matai valdovus ir laisvus žmones. - Matau, bet jų nedaug. Apskritai galima sakyti,

kad beveik visi geri piliečiai yra paversti negarbin­gais ir nelaimingais vergais.

d - Jei paskiras žmogus yra panašus į valstybę, tai jame turi būti panašiai kaip valstybėje: jo siela ku­pina vergijos ir žemumo, geriausios jos dalys ver-

gauja, o maža dalelė - blogiausia ir beprotiškiau­sia - valdo.

- Būtinai taip yra, - tarė jis. - Kaip pavadinsi tokią sielą - laisva ar verge? - Be abejo, verge. - Pavergta ir tirono valdoma valstybė negali da­

ryti, ką nori. - Negali. - Tad ir tirono valdoma siela, kaip visuma, nega- e

lės daryti, ką norės: geliančios aistros prievarta trau­kiama, ji bus pilna nerimo ir nusiminimo.

- Aišku, taip bus. - Ar tirono valdoma valstybė bus turtinga, ar

nuskurdusi? - Nuskurdusi. - Tad ir tirono valdoma siela bus skurdi ir al- 578

kana. - Taip. - Ar tokia valstybė ir toks žmogus nebus pilni

baimės? - Būtinai bus. - Ar kurioje kitoje valstybėje rasi daugiau skun­

dų, vaitojimų, raudų ir skausmo? - Niekur kitur nerasi. - Ar kuris nors kitas žmogus patiria tokių daly­

kų daugiau negu tironiškas žmogus, šėlstantis nuo troškimų ir aistrų?

- Kur tau daugiau! - Matydamas visas šitas ir kitas nelaimes, argi b

šitos valstybės tu nelaikai nelaimingiausia iš visų? - Argi aš neteisingai nusprendžiau? - paklausė

jis. - Labai teisingai, - tariau. - O ką tu pasakysi

apie tironišką žmogų, pastebėjęs jame visas šias blo­gybes?

- Sakysiu, kad jis yra nelaimingiausias iš visų. - Čia tu jau neteisingai sakai, - tariau. - Kodėl? - Mano nuomone, jis dar nėra nelaimingiausias

iš visų. - Tai koks jis yra? - Šitas galbūt tau atrodys dar nelaimingesnis. - Kuris?

c - Tas, - tariau, - kuris, iš prigimties būdamas tironiškas, gyvens ne privatų gyvenimą, bet dėl ko­kios nors nelaimės taps tironu.

- Iš to, kas buvo pasakyta, sprendžiu, kad sakai tiesą, - tarė jis.

- Taip, - tariau, - bet čia reikia ne spėlioti, o remiantis samprotavimais daryti išvadą. Juk čia kal­bama apie tai, kas svarbiausia, - apie gerą ir blogą gyvenimą.

- Tu teisus, - tarė jis. - Kaip tau atrodo, ar aš teisingai sakau? Mano

d manymu, šį klausimą reikia pradėti svarstyti štai nuo ko...

- Nuo ko? - Nuo kiekvieno valstybėje gyvenančio turtuolio,

turinčio daug vergų. Jie labai panašūs į tironus tuo, kad valdo daugelį žmonių, - skirtumas tik tas, kad vergų būna mažiau.

- Taip, skirtumas tik tas. - Ar žinai, kad jie gyvena ramūs ir nesibijo savo

vergų? - O ko jiems bijotis? - Nieko, - tariau. - Bet kodėl? - Juk kiekvienam pagelbėtų visa valstybė.

e - Gerai sakai, - tariau. - Na, o jei kuris nors dievas žmogų, turintį penkiasdešimt ar daugiau ver­gų, kartu su žmona ir vaikais pakeltų aukštyn iš

valstybės ir nuleistų kur nors į dykumą su visu tur­tu ir visais vergais, kur jam niekas iš laisvųjų nega­lėtų pagelbėti, kokią didelę ir baisią baimę jis pajus­tų ir dėl savęs, ir dėl žmonos, ir dėl vaikų, kad jų nenužudytų vergai!

- Tai būtų išgąstis! - tarė jis. - Argi jis nebūtų priverstas kai kuriems vergams 579

meilikauti, visko pažadėti, kai kuriuos neprašomas išlaisvinti, - žodžiu, pataikauti savo paties vergams?

- Jis iš tikro turėtų taip elgtis arba žūtų, - tarė jis.

- O jeigu aplinkui dievas apgyvendintų daug kai­mynų, kurie nepakęstų, jei kas nors norėtų valdyti kitus, ir tokį pagavę nubaustų žiauriausia bausme?

- Tada jo padėtis būtų dar blogesnė, nes iš visų b pusių jis būtų saugomas priešų, - pasakė jis.

- Argi ne panašiame kalėjime sėdi supančiotas tironas, iš prigimties būdamas toks, kokį mes jį ap­rašėme, pilnas visokių baimių ir aistrų? Nors iš pri­gimties būtų smalsus, tik jis vienas iš visų valstybės piliečių negali niekur iškeliauti, negali pamatyti to, ką pamato kiti laisvi piliečiai. Dažniausiai jis tūno užsidaręs savo namuose tarsi moteris ir pavydi ki- c tiems piliečiams, kurie išvyksta į svetimas šalis ir pamato ką nors įdomaus.

- Iš tikrųjų jie taip gyvena, - pritarė jis. - Tokios nelaimės ištinka žmogų, kuris blogai val­

do savo sielą, - jį tu ką tik pavadinai nelaimingiau­siu; tai tironiškas žmogus, kuris, užuot gyvenęs pri­vatų gyvenimą, kokio nors atsitiktinumo būna pri­verstas tapti tironu ir, nemokėdamas valdyti savęs paties, imasi valdyti kitus. Panašiai esti, kai ser­gantis žmogus, užuot susivaldęs ir sėdėjęs namie, būna priverstas visą gyvenimą kovoti ir rungtis su d kitais.

- Tavo palyginimas labai taiklus, Sokratai, ir vi­siškai atitinka tiesą, - pasakė jis.

- Mielas Glaukonai, - tariau, - tai visiškai nelai­mingas žmogus - tirono gyvenimas yra nelaimin­gesnis nei to, kurį tu nusprendei esant nelaimin­giausią.

- Tikrai, - sutiko jis. - Taigi tikras tironas, nors kai kuriems žmonėms

e taip ir neatrodo, iš tikrųjų yra vergas, žemiausias tarnas, pataikaujantis nedoriausiems žmonėms; jis negali patenkinti savo troškimų, jam labai trūksta daugelio dalykų - tai tikras skurdžius, jei kas suge­ba pažvelgti į visą jo sielą. Jis visą gyvenimą visko baiminasi, jį nuolat kankina skausmai ir traukuliai, jei iš tikrųjų jis yra panašus į valstybę, kurią valdo. Ar ne taip?

- Taip, - pritarė jis. 580 - Be šitų nelaimių, priskirsime jam dar ir kitas,

kurias anksčiau minėjome, - nelaimes, kurios jam neišvengiamai būdingos ir kurios dar labiau išsike-roja, kai jis valdo, - jis pasidaro pavydus, neištiki­mas, neteisingas, nedraugiškas, nedoras, palaiko ir puoselėja visokias ydas. Dėl visų tų dalykų jis tam­pa nelaimingiausiu žmogumi, o paskui padaro ne­laimingus ir savo artimuosius.

- Nė vienas protingas žmogus tau neprieštaraus, -pasakė jis.

b - O dabar, - tariau, - panašiai kaip vyriausias teisėjas paskelbia nuosprendį, taip ir tu paskelbk, kuris, tavo nuomone, yra pirmas pagal laimingumą, kuris antras ir taip toliau iš eilės apie visus pen­kis - karališkosios santvarkos žmogų, timokratijos, oligarchijos, demokratijos ir tironijos.

- Lengva nuspręsti, - pasakė jis. - Aš ir aptarsiu juos tarsi chorus taip, kaip jie išeina į sceną, pagal dorybę ir nedorybę, laimę ir nelaimingumą.

- Na, tąi nusisamdykime šauklį! - tariau. - Arba aš pats paskelbsiu, kad Aristono sūnus nusprendė, jog geriausias ir teisingiausias žmogus yra laimin­giausias - tai yra karališkiausias žmogus, valdantis c pats save, o blogiausias ir neteisingiausias žmogus yra nelaimingiausias - toks yra tironiškiausias pats sau ir valstybei, kurią valdo.

- Gerai, paskelbk, - sutiko jis. - Aš dar pridursiu, kad visai nesvarbu, ar visi

žmonės ir dievai žino, kad jis toks, ar nežino. - Paskelbk ir šį priedą, - pasakė jis. - Gerai, - tariau. - Tai bus pirmasis įrodymas. O

štai antrasis, jei jis tau atrodys geras. d - Koks tas įrodymas? - Kaip valstybė yra suskirstyta į tris luomus,

taip ir kiekvieno žmogaus siela dalijama į tris pra­dus. Iš to išplaukia kitas įrodymas.

- Koks? - Štai koks. Kadangi sieloje yra trys pradai, tai,

man atrodo, juos atitinka trys malonumu rūšys -kiekvieną pradą atskira rūšis; panašiai skirstomi ir troškimai bei jų valdymas.

- Ką tu sakai? - paklausė jis. - Vienu pradu mes vadiname tą, kuriuo žmogus

mokosi, kitu - tą, kuriuo širsta, o trečiojo dėl jo įvairumo negalėjome pavadinti vienu tinkamu var- e du, todėl pavadinsime jį pagal tai, kas jame yra svar­biausia ir stipriausia, - geidžiančiuoju pradu, nes jis pasireiškia stipriu valgio, gėrimo, meilės smagu­mų ir kitų panašių dalykų troškimu; mes jį vadina­me ir turto trokštančiu pradu, nes tokiems troški­mams patenkinti dažniausiai reikalingi pinigai. 581

- Teisingai, - pasakė jis. - Jei pinigų teikiamą malonumą ir meilę jiems

priskirsime siekimui pralobti, tai tuo paremsime sa-

vo nusistatymą tą sielos pradą pavadinti pagal tai, kas jame svarbiausia, ir kiekvieną kartą, kai tik paminėsime tos sielos dalies vardą, mes turėsime aiškų vaizdą; tad turbūt nesuklysime vadindami šį pradą pinigų ir pelno mėgėju.

- Ir man taip atrodo, - tarė jis. - Na, o apie aistringąjį pradą turbūt sakysime,

kad jis iš visų jėgų siekia valdyti, nugalėti ir pelnyti garbę.

b — Teisingai. - Todėl jį teisingai pavadintume trokštančiu per­

galės ir garbės. - Labai teisingai. - O dėl to prado, kurio dėka pažįstame, visiems

yra aišku, kad jis visada siekia tik pažinti tiesą to­kią, kokia ji yra, o pinigai ir garbė jam mažiausiai rūpi.

- Tikrai. - Ar pavadindami jį mėgstančiu mokslą ir filoso­

fiją pasielgtume teisingai? - Žinoma.

c - Vienų žmonių sielą valdo vienas pradas, kitų -kitas, kaip kur išeina.

- Taip jau yra. - Todėl sakome, kad ir žmonių yra trys pagrindi­

nės rūšys - filosofai, garbėtroškos ir pelno mėgėjai. - Teisingai. - Ir malonumų yra trys rūšys, atitinkančios tris

žmonių rūšis. - Tikrai yra. - Ar žinai, - tariau, - kad jeigu kiekvieno iš tų

trijų rūšių žmonių iš eilės paklaustume, kurio iš jų gyvenimas yra maloniausias, kiekvienas išgirtų są­

ri vąjį. Pelno mėgėjas pasakytų, kad garbės arba mokslo teikiami malonumai yra niekis, palyginti su pelnu, nebent ir iš jų būtų galima pasipelnyti.

- Teisybę sakai. - Na, o garbėtroška? - paklausiau. - Jis pinigų

teikiamą malonumą laiko žemu, mokslo - taip pat: kadangi mokslas neteikia garbės, jis jam yra tik tušti niekai.

- Taip yra, - pasakė jis. - Na, - tariau, - o kuo, mūsų nuomone, filosofas

laikys kitus malonumus, palyginti su malonumu pa- e žinti tiesą tokią, kokia ji yra, ir nuolat plėsti savo pažinimą? Ar jis nemanys, kad kiti malonumai yra labai toli nuo tikrojo malonumo? Jis juos vadins rei­kalingais tik todėl, kad jeigu nebūtų būtino reikalo, jis jų visai atsisakytų.

- Tikrai. - Kai ginčijamasi dėl įvairių malonumų rūšių ir

dėl paties gyvenimo ir žiūrima ne to, kuris gyveni­mas yra garbingesnis ar gėdingesnis, blogesnis ar geresnis, o tik to, kuris yra malonesnis ir teikia ma- 582 žiausiai skausmo, kaip galėsime sužinoti, kuris iš tų trijų žmonių sako tiesą?

- Aš neįstengčiau nustatyti, - tarė jis. - Tada pagalvok štai apie ką: kuo reikia remtis

sprendžiant, jei norime, kad sprendimas būtų ge­ras? Argi ne patirtimi, protu ir įrodymu? O gal yra koks geresnis matas?

- Kur tau bus! - atsakė jis. - Tai pasvarstyk, kuris iš šių trijų žmonių yra

labiausiai prityręs visuose mūsų minėtuose malonu­muose! Ar tu manai, kad pelno mėgėjas, jeigu jis pažins tiesą tokią, kokia ji yra, bus labiau prityręs mokslo teikiamuose malonumuose, negu filosofas - b teikiamuose pasipelnymo?

- Jokiu būdu ne, - atsakė jis. - Filosofas bus labiau prityręs, nes jis jau iš mažens buvo privers­tas paragauti ir kitų rūšių malonumų, o pelno mėgė-

jas, jeigu jis panorės ištirti daiktų esmę, nebūtinai pajus šio malonumo saldybę ir nebūtinai taps prity­rusiu net ir labai norėdamas, nes tai yra nelengva.

- Taigi, - tariau, - abiejų rūšių malonumų paty­rimu filosofas pralenks pelno mėgėją.

c - Gerokai pralenks. - Na, o garbėtroška? Ar filosofas bus mažiau pa­

tyręs garbės teikiamų malonumų, negu garbėtroš­ka — mokslo teikiamų malonumų?

- Jei kiekvienas gerai atliks tą darbą, kurio ėmė­si, jį būtinai lydės garbė. Juk minia gerbia ir turtuo­lį, ir narsuolį, ir išminčių, todėl visi yra patyrę gar­bės teikiamų malonumų. O kokį didelį malonumą teikia būties pažinimas, to niekas nėra paragavęs, išskyrus filosofą.

d - Todėl, - tariau, - dėl savo patyrimo jis iš tų trijų žmonių geriausiai gali spręsti.

- Tikrai geriausiai. - Tik jis vienas su patyrimu gali sujungti protą. - Žinoma. - Tą įrankį, kuriuo naudojamės spręsdami, turi

ne pelno mėgėjas ir ne garbėtroška, o tik filosofas. - Koks tas įrankis? - Juk sakėme, kad spręsti reikia remiantis įrody­

mais, ar ne? - Taip. - O įrodymas kaip tik yra filosofo įrankis. - Be abejo. - Jeigu geriausiai būtų sprendžiama pagal turtą

e ir pelną, tai pelno mėgėjo pagyrimai ar išpeikimai būtinai būtų teisingi.

- Žinoma. - O jei būtų sprendžiama remiantis garbe, perga­

le ir narsumu, tai garbėtroškos ir pergalių mėgėjo nuomonė atitiktų tiesą.

- Aišku.

- Bet kadangi sprendžiama remiantis patirtimi, protu ir įrodymais...

- Tai tiesa turi būti tai, ką sako filosofas - įrody­m u mėgėjas.

- Taigi iš trijų malonumų rūšių didžiausias ma- 583 lonumas yra tas, kuris būdingas pažįstančiajai sie­los daliai; žmogus, kuriame ši sielos dalis viešpatau­ja, gyvena maloniausią gyvenimą.

- Kitaip ir negali būti, - tarė jis. - Juk kai išmin­čius giria savo gyvenimą, jam pakanka išmanymo apie tai spręsti.

- O kokiam gyvenimui ir kokiems malonumams mūsų teisėjas paskirs antrąją vietą?

- Aišku, jog tai bus kario ir garbėtroškos gyveni­mas, nes jis yra artimesnis jam negu pelno mėgėjo gyvenimas.

- Paskutinę vietą, kaip atrodo, atduosime pelno mėgėjui.

- Be abejo. - Taigi iš eilės vyko tarsi dvejos varžybos, ir abu 6

kartus teisingas žmogus nugalėjo neteisingąjį. Da­bar bus trečios varžybos, olimpinės, Dzeuso Olim­piečio garbei. įsidėmėk: išskyrus išminčiaus malo­numą, visų kitų žmonių malonumai nėra nei visiš­kai tikri, nei visiškai gryni - tai tik tarsi malonumų apmatai, kaip girdėjau sakant vieną išminčių. Šitai bus svarbiausias ir didžiausias neteisingojo pralai­mėjimas.

- Taip, bet paaiškink tai. - Paaiškinsiu, - tariau, - jei man padėsi atšaki- c

nedarnas. - Na, tai klausk. - Sakyk, - tariau, - ar skausmas nėra priešingas

malonumui? - Žinoma, priešingas.

'.m

- Ar nėra tokios būsenos, kai nejauti nei skaus­mo, nei malonumo?

- Yra. - Būdama vidurys tarp dviejų kraštutinumų, ji

atspindi tam tikrą sielos ramybę. Ar ne taip? - Taip, - atsakė jis. - Ar prisimeni, - tariau, - ką sako ligoniai ken­

tėdami? - O ką? - Kad nieko nėra malonesnio už sveikatą, bet kol

d buvo sveiki, jie nepastebėjo, kad tai yra maloniau­sias dalykas.

- Prisimenu, - pasakė jis. - O ar nesi girdėjęs, kaip tie, kurie kenčia dide­

lius skausmus, sako, jog būtų užvis maloniausia, jei praeitų skausmas?

- Esu. - Be abejo, esi pastebėjęs, kad ir daugeliu kitų

panašių atvejų, kai žmonės kenčia skausmą, kaip maloniausią dalyką jie giria ne džiaugsmą, bet ra­mybę, kai praeina skausmai.

- Tokiais atvejais ramybė tampa maloniausiu da­lyku.

e - O kai džiaugsmas baigiasi, - tariau, - tada ramybė teikia skausmą.

- Turbūt, - pasakė jis. - Taigi ramybė, kurią sakėme esant vidurį tarp

skausmo ir malonumo, būna ir viena, ir kita - ir skausmas, ir malonumas.

- Taip išeitų. - Ar gali tas pats dalykas būti ir viena, ir kita,

o kartu nebūti nei viena, nei kita? - Man atrodo, negali. - Ir sieloje atsirandantis skausmas, ir malonu­

mas yra tam tikri judesiai.

- Taip. - O kai nėra nei malonumo, nei skausmo, tada 584

būna ramybė, kuri yra vidurys tarp'jų. - Taip išeina. - Tad argi būtų teisinga sakyti, kad skausmo

nebuvimas yra malonumas, o malonumo nebuvimas -skausmas?

- Jokiu būdu. - Taigi, - tariau, - ramybė nėra malonumas; ji

tik atrodo esanti malonumas, palyginti su skausmu, ir atrodo esanti skausmas, palyginti su malonumu; bet palyginti su tikru malonumu, tai yra tik nesvei­kos iliuzijos, apgaulė.

- Tai rodo mūsų samprotavimas, - tarė jis. - Dabar, - pasakiau, - pažvelk į malonumus, ku- fc»

rie atsiranda ne po skausmo, kad nemanytum, jog malonumas yra skausmo nebuvimas, o skausmas -malonumo nebuvimas.

- Apie ką tu kalbi? - tarė jis. - Apie kokius ma­lonumus?

- Jų daug ir, be to, labai įvairių; bet ypač tokie yra kvapų teikiami malonumai. Jeigu nori į juos atkreipti dėmesį, jie atsiranda staiga ir būna nepa­prastai stiprūs; prieš juos nebūna jokio skausmo, o kai jie išnyksta, nepalieka jokio skausmo.

- Tikra teisybė, - pritarė jis. - Todėl mes netikėsime, kad grynas malonumas c

yra išsivadavimas nuo skausmo, o skausmas - išsi­vadavimas nuo malonumo.

- Netikėsime. - Bet - tariau, - malonumai, kuriuos siela pati­

ria per kūną - juos daugeliu atvejų ir vadiname malonumais, - o ypač stipriausieji iš jų yra kaip tik tos rūšies malonumai - išsivadavimas nuo skausmo.

- Jie tokie ir yra.

- Tą patį galima pasakyti ir apie tuos išanksti­nius malonumus ir skausmus, kuriuos sukelia būsi­mųjų malonumų ir skausmų laukimas.

- Tą patį. d - Ar žinai, - tariau, - kokie yra šie malonumai ir

į ką jie labai panašūs? - \ ką? - paklausė jis. - Ar sutinki, kad gamtoje yra tai, ką mes vadina­

me „aukštai", „žemai" ir „viduryje"? - Sutinku. - Jei kas nors kyla iš apačios į vidurį, tai galima

sakyti, kad jis kyla aukštyn? Sustojęs viduryje ir žvelgdamas į ten, iš kur pakilo, jis manys, kad yra aukštai, nes jis nematė to, kas iš tikrųjų yra aukštai.

- Prisiekiu Dzeusu, jis tikrai nemanys kitaip. e - O jeigu jis kristų atgal, tai manytų, kad leidžia­

si žemyn, ir teisingai manytų. - Žinoma! - Jis taip manytų todėl, kad neturi patyrimo apie

tai, kas iš tikrųjų yra aukštai, kas viduryje ir kas žemai.

- Aišku. - Argi reikia stebėtis, jei žmonės, nežinantys tie­

sos, susidaro klaidingą nuomonę apie daugelį daly­kų, tarp jų ir apie malonumą, skausmą ir tai, kas yra viduryje tarp jų? Kai jie nubloškiami į skaus­mą, tai mano, kad tai yra tikras skausmas, ir iš

585 tikrųjų kenčia, o kai jie iš skausmo pereina į tarpinę būseną, tada būna įsitikinę, jog pasiekė malonumo pilnatvę ir džiaugsmą; panašiai kaip žmonės, neži­nantys baltos spalvos, pilką spalvą lygina su juoda, taip jie lygina skausmą su jo nebuvimu, nes nepa­žįsta malonumo, ir apsigauna.

- Prisiekiu Dzeusu, aš labiau stebėčiausi, jeigu būtų kitaip, - pasakė Glaukonas.

- Pagalvok štai apie ką, - tariau: - ar alkis, troš- 6 kūlys ir panašūs dalykai nėra kažkokios tuštumos jutimas kūne?

- Be abejo. - O nežinojimas ir nesupratimas - ar tai ne tuš­

tumos jutimas sieloje? - Iš tikrųjų. - Ta tuštuma pašalinama pripildant kūną mais­

to, o sielą - proto. - Žinoma. - O kas iš tikrųjų pripildo - ar tai, kas labiau

tikra, ar tai, kas mažiau? - Aišku, tai, kas labiau tikra. - O kuri daiktų rūšis, tavo nuomone, labiau su­

sijusi su grynąja būtimi? Ar ta, kurią sudaro duona, gėrimai, mėsa ir visokiausi valgiai, ar tikrosios nuo­monės, žinojimo, proto ir apskritai visokių dorybių c rūšis? Štai kaip spręsk apie tai: ar tau neatrodo, kad tas, kas susijęs su amžinai tapačia, tikra ir ne­mirtinga būtimi, kas pats yra toks pat ir atsiranda tokiame pačiame, yra tikresnis negu tas, kas susijęs su amžinai kintančia, mirtinga būtimi, pats yra toks pat ir atsiranda tokiame pačiame?

- Daug tikresnė yra nekintama būtis, - atsakė jis.

- O ar amžinai kintanti būtis labiau susijusi su būtimi negu su pažinimu?

- Jokiu būdu ne. - O su tiesa ar ji labiau susijusi? - Irgi ne. - O jei ji mažiau susijusi su tiesa, tai mažiau ir

su būtimi? - Būtinai mažiau. - Vadinasi, kūnui palaikyti reikalingų dalykų rū- d

šis mažiau susijusi su tiesa ir būtimi negu sielai palaikyti reikalingų dalykų rūšis?

- Žymiai mažiau. - Ar ne panašiai ir kūnas mažiau susijęs su bū­

timi negu siela? - Panašiai. - Vadinasi, tas, kas prisipildo tikresnių dalykų ir

pats yra tikresnis, prisipildo tikriau negu tai, kas prisipildo mažiau tikrų dalykų ir kas pats yra ma­žiau tikras.

- Suprantama. - Taigi jeigu yra malonu prisipildyti tavo prigim­

tį atitinkančių dalykų, tai tas, kas prisipildo tikriau e ir tikresnių dalykų, tikriau ir patikimiau džiaugiasi

tikruoju malonumu, o tas, kas gauna mažiau tikrų dalykų, prisipildo ne taip tikrai ir stipriai ir patiria mažiau patikimą ir tikrą malonumą.

- Būtinai, - tarė jis. 586 - Tad žmonės, kurie nepažįsta išminties ir dory­

bės, pasinėrę į puotas ir kitus panašius malonumus nusileidžia, kaip atrodo, į apačią, o paskui vėl pasi­kelia iki vidurinės srities ir taip visą gyvenimą kla­joja iš vienos srities į kitą. Jie neperžengia šių ribų, nepakelia akių į tikrąsias aukštybes ir niekad ne­mėgina į jas įkopti, niekada tikrai neprisipildo bū­ties, neparagauja tikro ir gryno malonumo; tarsi gy­vuliai jie pasilenkę visą laiką žiūri į žemę ir į stalus, gausiai prisikemša pašaro, joja vieni ant kitų, vaidi-

b jasi dėl gausesnio maisto, bado vieni kitus geleži­niais ragais, spardo kanopomis, užmušinėja vieni ki­tus negalėdami pasotinti savo aistrų, - mat jie ne­valgo tikro maisto ir nepripildo tikrai tos savo da­lies, kuri tikrai egzistuoja ir gali sulaikyti maistą.

- Tu, Sokratai, tarsi koks pranašas pieši daugu­mos žmonių gyvenimą, - pasakė Glaukonas.

- Argi į tuos malonumus neišvengiamai neįsi­maišo ir skausmo? Juk tai neišvengiama, nes jų malo-

numai bus tik tikrojo malonumo atvaizdai ir apma­tai, kurie šiokią tokią spalvą įgyja tik tada, kai ma­lonumai ir skausmai gretinami vieni su kitais, -tada jie taip sustiprina vieni kitus, kad kursto ne­protingu žmonių šėlstančias aistras, ir jie net kovoja c vieni su kitais: pavyzdžiui, pasak Stesichoro, Trojoje vyrai kovėsi tik dėl Elenos šešėlio, nes jie nežinojo tiesos 3 .

- Būtinai turi būti kažkas panašaus, - pasakė jis.

- Na, o aistringasis sielos pradas ar nesukelia panašių dalykų? Žmogus panašiai elgiasi arba iš pa­vydo, nes trokšta garbės, arba griebiasi smurto no­rėdamas žūtbūt laimėti, arba iš pykčio, kuris kyla dėl jo nesugyvenamo būdo, - tada jis beprasmiškai ir neprotingai siekia tik vieno tikslo: prisisotinti gar- d bės, pergalės ir įniršio. *

- Ir šiuo atveju visa tai neišvengiama, - tarė jis. - Na, o ar mes išdrįsime pasakyti, kad ir pelno

bei garbės troškimai, jeigu jie paklūsta pažinimui ir protui ir kartu su jais siekia malonumų, kuriems vadovauja protingasis pradas, pasieks tikruosius ma­lonumus, kiek iš viso įmanoma juos pasiekti, nes jie seka paskui tiesą, - ir pasieks kaip tik jiems būdin­gus malonumus, jei tiesa, kad tai, kas kam nors yra geriausia, yra ir labiausiai tam būdinga? e

- Taip, labiausiai būdinga, - pritarė jis. - O kai visa siela paklūsta filosofiniam pradui ir

tarp jos dalių nekyla vaidų, tada kiekviena sielos dalis daro savo darbą ir elgiasi teisingai, ir kiekvie­na patiria geriausius ir, kiek tai įmanoma, tikriau­sius malonumus. 587

- Be abejo. - O kai sielą užvaldo kuris nors kitas pradas, jis

nesuranda jam būdingų malonumų ir priverčia ki­tas sielos dalis siekti svetimų ir netikrų malonumų.

- Taip būna. - Kuo labiau nutolstama nuo filosofijos ir proto,

tuo labiau šitaip atsitinka. - Tuo labiau. - O kuo labiau kas nutolsta nuo proto, tuo labiau

nutolsta ir nuo įstatymo ir tvarkos. - Aišku, kad taip. - Ar ne labiausiai būna nutolę meilės ir tironiški

troškimai? - Labiausiai. - O mažiausiai būna nutolę karališki ir saikingi

troškimai. - Taip. - Taigi tironas bus labiausiai nutolęs nuo tikrųjų

malonumų, o karalius - mažiausiai. - Būtinai taip bus. - Taigi, - tariau, - tironas gyvens nemaloniau­

siai, o karalius - maloniausiai. - Būtinai taip bus. - Ar žinai, - tariau, - kiek kartų nemaloniau

gyvena tironas negu karalius? - Jei pasakysi, žinosiu, - atsakė jis. - Kaip atrodo, yra trys malonumų rūšys: viena iš

jų tikra, dvi - netikros. Tironas, peržengęs netikrų malonumų srities ribas, pabėgęs nuo įstatymų ir pro­to, gyvena su visa kažkokių vergiškų malonumų pa­lyda. Kiek kartų jo malonumai būna žemesni už ki­tus, net sunku pasakyti, nebent štai kokiu būdu...

- Kokiu? - paklausė jis. - Po oligarcho tironas yra trečioje vietoje, o tarp

jų yra demokratinis žmogus. - Taip. - Ir, pradedant nuo oligarcho, tironas turi jau

trečios eilės tikrojo malonumo atvaizdą - jei mūsų ankstesni išvedžiojimai teisingi.

- Teisingai. - O ir pats oligarchinis žmogus yra trečioje vie- d

toje po karališkosios santvarkos žmogaus, jeigu pas­tarąjį sutapatinsime su aristokratiniu.

- Taip, trečioje vietoje. - Taigi, - tariau, - tironas yra nutolęs nuo tikro­

jo malonumo triskart po tris kartus. - Taip atrodo. - Taigi atrodo, kad tirono malonumo šešėlio ilgu­

mas gali būti išreikštas plokštumos skaičiumi. - Teisingai. - Tą skaičių reikia pakelti kvadratu, o paskui

kubu, kad pamatytume, kaip labai tironas nutolęs nuo karaliaus.

- Kas moka skaičiuoti, tam bus aišku. - Ir atvirkščiai, jei kas norės sužinoti, kiek kara- e

lius yra nutolęs nuo tirono patiriamo malonumo tik­rumo prasme, tai suskaičiavęs pamatys, kad jis gy­vena 729 kartus laimingiau negu tironas ir kad ti­ronas gyvena tiek pat kartu nelaimingiau.

- Kokį stulbinantį skaičių, parodantį mums skir- 588 tumą tarp tų dviejų žmonių - teisingo ir neteisin­g o - malonumo ir skausmo atžvilgiu, tu mums pa­teikei! - pasakė jis.

- Sis skaičius yra tikslus, - tariau, - ir atitinka juodviejų gyvenimus, jeigu juos viskas atitinka - die­nos, naktys, mėnesiai ir metai 4 .

- Tikrai atitinka, - tarė jis. - Jeigu geras ir teisingas žmogus tiek pralenkia

blogą ir neteisingą žmogų malonumais, tai kiek kar­tų jis pralenks jį gyvenimo padorumu, gražumu ir dorybėmis!

- Prisiekiu Dzeusu, sunku suskaičiuoti, kiek daug kartų! - pasakė jis.

b - Gerai, - tariau. - Kadangi jau pradėjome kal­bėti apie tai, grįžkime atgal prie to, ką anksčiau nustatėme ir dėl ko priėjome šį tašką. Sakėme, kad visiškai neteisingam žmogui, jei tik jis atrodo esąs teisingas, neteisingumas yra naudingas.

- Sakėme. - Dabar, - tariau, - kai jau žinome, ką reiškia

elgtis teisingai ir neteisingai ir kokių padarinių turi teisingo ir neteisingo žmogaus veikla, pakalbėkime su tuo, kuris taip teigia.

- Kaip mes šitai padarysime? - paklausė jis. - Sukurkime mintyse sielos atvaizdą, kad tas žmo­

gus sužinotų, ką jis kalbėjo 5 . - Kokį atvaizdą? - paklausė jis.

c - Tokį, - tariau, - kokios buvo, kaip pasakojama mituose, Chimaira, Skila, Kerberas 6 ir daugelis ki­tų baidyklių, suaugusių iš kelių pavidalų į vieną kūną.

- Taip pasakojama. - Taigi padaryk baidyklę - margą žvėrį su dau­

geliu galvų; tos galvos - naminių gyvulių ir laukinių žvėrių - išsidėsčiusios ratu; pabaisa gali jas keisti ir išauginti iš savęs pačios.

d - Čia reikia gero lipdytojo, bet kadangi mintimis yra lengviau lipdyti negu iš vaško, tarkime, kad toks žvėris jau sukurtas!

- Sukurk dar ir kitus pavidalus - vieną liūto, kitą žmogaus. Pirmasis tegul būna daug didesnis, o antrasis - mažesnis už pirmąjį.

- Šitai lengviau: tebūnie jie jau sukurti! - pasakė jis.

- Visus tris pavidalus sujunk į vieną taip, kad jie suaugtų į vieną kūną.

- Jau sujungiau, - tarė jis. - Dabar visas tas pabaisas apgaubk vieno žmo­

gaus pavidalu, kad tas, kuris negalės pažvelgti į

vidų ir matys tik išorinį apvalkalą, manytų, jog prieš e jį yra tik viena būtybė - žmogus.

- Jau apgaubiau. - Dabar tam, kuris teigia, jog tokiam žmogui nau­

dinga būti neteisingam, o būti teisingam - nenau­dinga, pasakykime, kad jis teigia ne ką kita, kaip tai, jog yra naudinga penėti ir stiprinti daugialypį žvėrį ir liūtą su jo palyda, o žmogų marinti badu ir 589 silpninti, kad anie du žvėrys galėtų tempti jį kur panorėję, ir jis, užuot pratinęs tuos žvėris draugiš­kai sugyventi, leistų jiems kandžiotis, pjautis ir ėsti vienas kitą.

- Tikrai šitaip sakytų tas, kuris giria neteisingu­mą, - tarė jis.

- O tas, kuris 'teigia, jog naudinga būti teisin­gam, tvirtina, jog reikia taip elgtis ir taip kalbėti, kad žmogaus viduje esantis žmogus būtų kuo stip- b resnis ir valdytų tą daugiagalvę ^pabaisą,ir maitintų ją panašiai kaip žemdirbys, kuris augina ir puoselė­ja geros veislės augalus, o laukinėms žolėms trukdo augti, liūtą padarytų savo sąjungininku, rūpintųsi visais ir pratintų juos sugyventi tarpusavyje ir su juo pačiu.

- Tikrai taip sakytų tas, kuris giria teisingumą. - Šiap ar taip, tas, kuris giria teisingumą, teisin­

gai kalba, o tas, kuris giria neteisingumą, klysta. Ar c pažvelgsi į gerą vardą, ar į malonumą, ar į naudin­gumą, giriantis teisingumą sakys tiesą, o peikiantis jį nepasakys nieko protingo - jis ir pats nežinos, ką peikia.

- Man rodos, jis tikrai nieko nežinos, - pritarė jis.

- Pamėginkime jam švelniai nurodyti jo klaidą, nes jis klysta ne savo noru, ir paklauskime jo: „Lai­mingasis žmogau! Gražius dalykus mes pagrįstai

skiriame nuo bjaurių todėl, kad gražūs dalykai žmo-d gui - tikriau sakant, dievui - pajungia gyvuliškąją

mūsų prigimties dalį, o bjaurūs dalykai švelniąją mūsų prigimties dalį pajungia laukinei daliai." Ar jis su tuo sutiks? Jei ne, tai ką sakys?

- Jei manęs paklausys, sutiks, - atsakė jis. - Jei su tuo sutiks, - tariau, - tai ar kam nors

būtų naudinga neteisingu būdu iš kieno nors paimti pinigus? Juk tokiu atveju atsitiktų štai kas: imda­mas pinigus, jis kartu geriausiąją savo dalį pajung­tų blogiausiajai. Arba jeigu už pinigus žmogus par-

e duotų į vergiją laukiniams ir žiauriems žmonėms savo sūnų ir dukterį, ar jam būtų naudinga taip daryti net ir už labai didelius pinigus? O jeigu jis dieviškiausiaią savo paties dalį be jokio gailesčio pa­jungtų bedieviškiausiai ir nedoriausiai, argi jis ne-

590 būtų nelaimingas ir, leisdamasis paperkamas auk­su, argi neužsitrauktų dar žiauresnės pražūties ne­gu Erifilė, kuri įsigijo vėrinį už vyro gyvybę 7 ?

- Jis užsitrauktų daug žiauresnę pražūtį, atsaky­siu tau už jį, - tarė Glaukonas.

- Argi ne dėl to peikiamas nesusivaldymas, kad jam pasiduodamas žmogus per daug atleidžia va­džias tai baisiai daugialypei baidyklei?

- Žinoma, dėl to, - tarė jis. b - O arogancija ir nesugyvenamas būdas ar ne dėl

to yra peikiami, kad tada labai išauga ir per daug išsiplečia ta žmogaus dalis, kuri panaši į liūtą ir gyvatę?

- Kaip tik dėl to. - O prabangus gyvenimas ir ištižimas ar ne dėl

to smerkiami, kad jie žmogų padaro išglebusį ir bailų?

- Be abejo.

- O pataikūniškumas ir dvasios menkumas ar ne dėl to yra peikiami, kad aistringąjį sielos pradą pa­jungia tam nerimstančiam žvėriui ir dėl nepasotina­mo turtų troškimo jį pažemina ir įpratina iš liūto virsti beždžione?

- Tikriausiai dėl to, - tarė jis. c - O kodėl su panieka žiūrima į amatus ir rankų

darbą? Ar ne dėl to, kad geriausioji sielos dalis būna tokia silpna, jog neįstengia valdyti jos viduje esan­čių žvėrių - priešingai, pataikauja jiems ir nieko l^ito negali išmokti, kaip tik šliaužioti prieš juos?

- Atrodo, kad taip, - tarė jis. - Jei norime, kad ir šitokį žmogų valdytų pradas,

panašus į tą, kuris valdo geriausią žmogų, mes tei- d giame, jog jis turi tapti geriausiojo žmogaus, kuria­me viešpatauja dieviškasis pradas, vergu. Bet mes nemanome, kad vergija jam būtų žalinga, kaip ma­nė apie valdinius Trasimachas, - priešingai, mes manome, kad visiems yra geriau būti valdomiems dieviško ir išmintingo prado, arba glūdinčio mūsų pačių viduje - tai būtų geriausia, - aroa valdančio iš išorės, idant mes visi, kiek tai įmanoma, taptume panašūs vieni į kitus ir draugai, valdomi to paties prado.

- Visai teisingai, - tarė jis. - To paties tikslo siekia ir įstatymas, kuris yra e

visų piliečių sąjungininkas, - pasakiau. - Dėl to mes valdome ir vaikus, neduodami jiems laisvės tol, kol juose, tarsi valstybėje, nesudarysime valdžios ir, pa­dedami savo pačių geriausiojo prado, neišugdysime jų geriausiojo prado ir nepadarysime jo jų sargu ir 591 valdovu, panašiu į mus, - tik tada paleidžiame juos į laisvę.

- Tai akivaizdu, - tarė jis.

- Taigi, Glaukonai, kuo remdamiesi mes galėtu­me sakyti, kad yra naudinga neteisingai elgtis, ne­sivaldyti ir daryti gėdingus dalykus? Juk nuo to žmo­gus pasidarys tik nedoresnis, nors ir įsigytų dau­giau turtų ir taptų galingesnis.

- Nėra kuo remtis, - atsakė jis. - O kokia nauda būtų nedorai elgtis nepastebė-

b tam ir išvengti bausmės? Juk nepastebėtas nusikal­tėlis tampa dar nedoresnis! Susekto ir nubausto nu­sikaltėlio žvėriškasis pradas apraminamas ir prijau­kinamas, švelnūs polinkiai išlaisvinami, ir visa jo siela, nukreipta į gerąją pusę, prisipildo nuosaiku­mo, teisingumo ir išmintingumo ir pasijunta esanti garbingesnėje padėtyje negu kūnas, įgijęs jėgą, gro­žį ir sveikatą, - tuo garbingesnėje, kuo siela yra garbingesnė už kūną.

- Visiškai teisingai. c — Tad argi protingas žmogus negyvens visomis

jėgomis siekdamas šio tikslo? Pirmiausia jis vertins tuos mokslus, kurie jo sielą padarys tokią, o kitų nevertins.

- Žinoma, - pritarė jis. - Be to, savo kūno būklės ir jo maitinimo jis ne­

pajungs gyvuliškam ir beprasmiui malonumui, kreip­damas savo dėmesį tik ta linkme. Jis net nelabai žiūrės sveikatos, nesieks tapti labai stiprus, sveikas

d ir gražus, jeigu dėl to nepasidarys nuosaikesnis, bet visuomet rūpinsis kūno harmonija, derindamas ją su sielos darnumu.

- Iš tikro jis taip elgsis, jei norės tapti mūzų meno meistru, - pasakė jis.

- Argi ir įsigydamas turtus jis neturės prieš akis to paties tikslo - tvarkos ir darnumo? Argi jis, nu­sileisdamas minios pažiūroms - minios, kuri žavisi

turtingumu, - kraus turtus be jokio galo ir patirs daugybę nelaimių?

- Nemanau, kad jis taip darytų, - atsakė jis. - Jis rūpinsis savo vidine santvarka, - tariau, - e

ir žiūrės, kad turto perteklius arba jo stoka jos ne­pažeistų; jis pagal tą santvarką tvarkys savo turtą, tai šį tą pridėdamas, tai šį tą išleisdamas.

- Be abejo, jis taip elgsis, - pasakė jis. - Panašiai jis žiūrės ir į garbingas vietas: vienas 592

priims ir mielai jomis naudosis - tomis, kurios, jo nuomone, daro jį geresnį, o tų, kurios galėtų su­drumsti jo sielos būseną, vengs ir privačiame, ir vie­šajame gyvenime.

- Tada jis atsisakys politinės veiklos, jeigu rūpin­sis tokiais dalykais, - pasakė jis.

- Kad tave šunys! - tariau. - Savo paties vals­tybėje jis užsiims politika, tik galbūt ne savo tėvy­nėje - nebent dieviškas likimas taip lemtų.

- Suprantu - tu kalbi apie valstybę, kurią ką tik kūrėme; ji egzistuoja tik mūsų kalbose, nes niekur pasaulyje, mano nuomone, jos nėra. b

- Bet, - tariau, - galbūt danguje yra jos pavyz­dys. Kas nors gali į jį pažvelgti ir pagal j ^ kurti savąją valstybę. Nesvarbu, ar ji kur nors yra, ar kur nors bus. Tik šitos valstybės reikalais užsiimtų šis žmogus - jokios kitos.

- Taip ir turi būti.

D E Š I M T A K N Y G A

595 - Aš ir šiaip manau, - tariau, - kad mes tą valstybę įkūrėme kuo geriausiai, ypač kai prisime­nu, kaip mes joje sutvarkėme poezijos reikalus.

- O kaip? - paklausė jis. - Jokiu būdu negalima įsileisti į valstybę tos po­

ezijos dalies, kurią sudaro pamėgdžiojimas. Man at­rodo, kad dabar, kai mes išskyrėme kiekvieną sielos

b dalį, ypač pasidarė aišku, jog ją reikia atmesti. - Kaip tu sakai? - Jums aš kalbėsiu visai atvirai - jūs juk neįskų-

site manęs nei tragedijų kūrėjams, nei visiems ki­tiems pamėgdžiotojams: mano nuomone, visi tokie kūriniai gadina sielą to, kuris jų klausosi, jeigu jis neturi priešnuodžio - nežino, kas yra tie kūriniai.

- Ką tu čia kalbi? Paaiškink, - pasakė jis. - Teks paaiškinti, - tariau, - nors dar iš vaikys­

tės laikų išlikęs tam tikras palankumas ir pagarba Homerui trukdo man pasakyti teisybę. Atrodo, kad

c jis buvo visų tų šauniųjų tragedijų kūrėjų pirmasis mokytojas ir valdovas. Bet tiesą reikia gerbti labiau negu žmogų. Todėl, kaip jau minėjau, reikia pasa­kyti.

- Tikrai reikia, - pasakė jis. - Tad klausyk, tikriau sakant - atsakinėk.

- Klausk. - Ar nepasakytum man, kas apskritai yra pa­

mėgdžiojimas? Mat ir aš pats nelabai susigaudau, kas tai yra.

- Tai ar manai, kad aš susigaudysiu? - paklausė jis.

- Kas čia nuostabaus? - tariau. — Juk dažnai būna, kad apyakliai žmonės greičiau pastebi daik­tus negu akylieji. 596

- Būna, - pasakė jis. - Bet tavo akivaizdoje aš jokiu būdu neišdrįsčiau kalbėti, net jeigu man kas nors ir paaiškėtu- Tu pats aiškink.

- Nori, pradėkime tyrinėti nuo čia savo įprastu būdu? Mes paprastai imame pagrindu vieną kurią rūšį, kuri apima daug daiktu, vadinamu tuo pačiu pavadinimu. Ar supranti?

- Suprantu. - Taigi ir dabar iš daugybės daiktų imkime kurį

nors vieną daiktą - jei nori, lovą arba stalą. Yra b daug lovų ir stalų.

- Aišku, daug. - Bet šių baldų idėjos yra tik dvi: viena - lovos

ir viena - stalo.

- Argi mes nesame pratę sakyti, kad abiejų bal­dų meistrai daro vienas - lovas, kitas - stalus ir kitus daiktus, kuriais mes naudojamės, tik nusižiū­rėdami į jo idėją? Bet pačios idėjos nė vienas meist­ras negalėtų pagaminti. Ar ne?

- Jokiu būdu. - Bet kaip tu pavadinsi tokį meistrą... - Kokį? - Tą, kuris gamina visus visokiausių amatininkų

gaminamus daiktus?

- Taip.

- Tai turi būti nepaprastas ir nuostabus meist­ras!

- Palauk, tu jį pavadinsi dar nuostabesniu. Mat šitas amatininkas ne tik sugeba pagaminti visus bal­dus, jis sukuria taip pat visus iš žemės išaugančius augalus, net visas gyvas būtybes ir patį save; be to, jis sukūrė žemę, dangų, dievus ir visa tai, kas yra danguje ir kas yra Hade, po žeme.

d - Tu kalbi tikrai apie nuostabų kūrėją, - tarė jis. - Ar netiki? - paklausiau. - Pasakyk man, ar tu

manai, kad tokio meistro iš viso negali būti, ar kad tam tikru būdu galima visa tai sukurti, o kitu - ne? Argi nematai, kad ir tu pats tam tikru būdu galė­tum visa tai sukurti?

- Koks gi tas būdas? - paklausė jis. - Jis visai nesunkus, - tariau. - Juo galima nau­

dotis įvairiai ir greitai, net labai greitai. Jei nori, paimk veidrodį ir sukinėk į visas puses: bematant sukursi ir saulę, ir visa tai, ką matome danguje,

e bematant - žemę, bematant - patį save ir visas ki­tas gyvas būtybes, ir daiktus, ir augalus, ir visa kita, apie ką kalbėjome.

- Taip, - pasakė jis, - bet tai bus tik regimybė, o ne tikri daiktai.

- Gerai, - tariau. - Tu pataikei pasakyti. Prie tokių meistrų reikia priskirti ir dailininką. Ar ne?

- Be abejo. - Bet, manau, tu sakysi, kad jis gamina ne tik­

rus dalykus, nors tam tikra prasme ir dailininkas gamina lovą. Ar ne?

- Taip, - tarė jis, - jis gamina, bet tik jos regimy­bę, - pasakė jis.

597 - Na, o dailidė? Argi nesakei, kad jis gamina ne idėją, kuri, mūsų požiūriu, yra lovos esmė, o paskirą lovą?

- Sakiau. - Jei jis nepadaro lovos esmės, tai jis nepadaro

tikros lovos, o tik panašią į ją. Taigi, jei kas sakytų, kad dailidės ar kurio kito amatininko dirbinys yra visiškai tikras, atrodo, sakytų netiesą.

- Bent jau ne tokios nuomonės yra tie, kurie svars­to tokius klausimus, - tarė jis.

- Todėl nesistebėkime, jeigu jo dirbinys bus tik kažkoks neaiškus tikrovės atvaizdas. b

- Nesistebėkime. - Ar nori, - tariau, - kad šiuos dirbinius imdami

pavyzdžiais pažiūrėtume, kas sudaro pamėgdžiojimą? - Jei nori, pažiūrėkime, - pasakė jis. - Yra trijų rūšių lovos: viena yra pačioje gamtoje,

ją pagamino, galėtume sakyti, dievas. O gal kas nors kitas?

- Niekas kitas, mano nuomone, tik dievas. - Kitą padarė dailidė. - Taip, - pritarė jis. - Kitą - dailininkas, ar ne? - Tegul bus taip. - Taigi dailininkas, dailidė, dievas - štai trys tri­

jų rūšių lovų kūrėjai. - Taip, jų yra trys. - Dievas - arba dėl to, kad nenorėjo, arba dėl to, c

kad būtinybė jį vertė, - padarė gamtoje tik vieną lovą, vienintelę lovą kaip tokią: dviejų ar daugiau lovų jis nepadarė ir nepadarys.

- Kodėl? - paklausė jis. - Mat, - pasakiau, - jeigu jis padarytų dvi lovas,

tai atsirastų ir trečioji, kurios idėją įgyvendintų anos dvi lovos: tai būtų viena lova kaip tokia, o ne dvi lovos.

- Teisingai, - tarė jis.

d - Tai žinodamas ir norėdamas būti tikruoju tik­ros lovos kūrėju, o ne paskiru paskiros lovos kūrėju, dievas sukūrė tik vieną lovą - lovą kaip tokią.

- Atrodo, kad taip. - Jei nori, pavadinkime jį šio daikto kūrėju arba

kaip nors panašiai. - Jis vertas vadintis kūrėju, - pasakė Glauko-

nas, - nes sukūrė ir šį daiktą, ir visa kita gamtoje. - O kaip pavadinsime dailidę? Ar ne lovų meistru? - Taip. - Ar dailininką taip pat vadinsime tokių daiktų

meistru ir dirbėju? - Jokiu būdu. - Tai kas jis yra lovos atžvilgiu?

e - Man atrodo, geriausiai jį pritiktų vadinti anų sukurto daikto pamėgdžiotoju, - pasakė jis.

- Gerai, - tariau. - Vadinasi, pamėgdžiotoju tu vadini trečios eilės dirbėją, tolstant nuo gamtos.

- Teisingai. - Toks bus ir tragedijų kūrėjas, jeigu jis yra pa­

mėgdžiotojas: jis yra trečioje vietoje nuo karaliaus ir tiesos; panašiai ir visi kiti pamėgdžiotojai.

- Atrodo, kad taip. 598 - Dėl pamėgdžiotojo jau sutarėme. Bet pasakyk

man dar štai ką: ar dailininkas, tavo nuomone, ima­si pamėgdžioti kiekvieną gamtoje esantį daiktą, ar tik amatininkų dirbinius?

- Amatininkų dirbinius, - atsakė jis. - Ar tokius, kokie jie yra, ar kokie atrodo? Ir šitai

tu turi nustatyti. - Ką tu sakai? - paklausė jis. - Štai ką. Ar lova, jei žiūrėsi į ją iš šono arba iš

priešakio, ar dar kaip nors, bus ta pati ir niekuo nesiskirs, tik atrodys vis kitokia? Panašiai ir kiti daiktai.

- Atrodys skirtingai, bet niekuo nesiskirs, - atsa­kė jis.

- Dabar pagalvok štai apie ką. Kokį tikslą turi b dailė kiekvieno daikto atžvilgiu? Ar ji nori pamėg­džioti tą, kas yra, tokį, koks yra, ar tokį, koks atro­do? Ar tai regimybės, ar tiesos pamėgdžiojimas?

- Regimybės, - atsakė jis. - Todėl pamėgdžiojimo menas, kaip atrodo, yra

toli nuo tikrovės, ir jeigu jis ir gali viską padaryti, tai tik dėl to, kad jis atkuria tik mažą daikto dalelę, ir ta dalelė yra tik atvaizdas. Pavyzdžiui, mes sako­me, kad dailininkas nupieš batsiuvį, dailidę ir kitus amatininkus, pats nieko neišmanydamas apie jų c amatus. Vis dėlto jei jis bus geras dailininkas, tai nupiešęs dailidę ir iš tolo rodydamas piešinį vai­kams ir neišmanėliams apgaus juos, ir jiems atro­dys, kad tai yra tikras dailidė.

- Tikriausiai. - Bet, mielas drauge, panašių dalykų atžvilgiu

reikia laikytis štai kokio požiūrio. Jei kas nors pa­sakys, jog sutiko žmogų, mokantį visus amatus ir išmanantį viską, ką žino kiekvienas amatininkas, ir d net geriau išmanantį, tokiam reikia atsakyti, kad jis yra naivus ir, kaip atrodo, leidosi apgaunamas kaž­kokio apgaviko ir pamėgdžiotojo, kurį susitikęs pa­laikė visažiniu todėl, kad pats nesugeba atskirti ži­nojimo nuo nemokšiškumo ir pamėgdžiojimo.

- Tikra teisybė, - pritarė jis. - O dabar, - tariau, - turime aptarti tragediją ir

jos vadovą Homerą, nes girdime kai kuriuos žmones kalbant, jog šie poetai moka visus menus, išmano e visus žmogiškuosius dalykus, susijusius su dorybe ir nedorybe, ir netgi dieviškuosius dalykus, nes ge­ras poetas, norėdamas gerai kurti, būtinai turi pa­žinti tuos dalykus, apie kuriuos ketina kalbėti, arba

visai neįstengs kurti. Todėl reikia išsiaiškinti, ar šie žmonės, sutikę poetus, kurie yra tik pamėgdžiotojai,

599 apsigavo ir žiūrėdami į jų kūrinius nepastebėjo, kad jie yra triskart nutolę nuo tikrovės ir lengvai kuria­mi tu, kurie nežino tiesos, - juk jie kuria tik atvaiz­dus, o ne tikrus daiktus. O gal tu žmonių kalbose yra šiek tiek tiesos, ir gerieji poetai iš tikrųjų išma­no tuos dalykus, apie kuriuos jie, žmonių nuomone, taip gerai kalba?

- Labai reikia šitai išsiaiškinti, - pasakė jis. - Jei kas nors sugebėtų sukurti ir viena, ir kita -

ir daiktą, kurį pamėgdžios, ir jo atvaizdą, - ar tu b manai, kad jis labai rimtai atsidėtų atvaizdų gamy­

bai ir laikytų tai savo gyvenimo tikslu, tarsi nebūtų nieko geresnio?

- Nemanau. - Bet jeigu jis iš tikrųjų pažintų tuos dalykus,

kuriuos pamėgdžioja, daug mieliau užsiimtų kūry­ba, o ne pamėgdžiojimų ir stengtųsi palikti kaip pa­minklą ateičiai daug gražių savo darbų, ir verčiau trokštų būti garbinamas negu pats garbinti.

- Ir aš taip manau, - pasakė jis. - Iš to jam būtų didesnė ir garbė, ir nauda.

- Dėl kitų dalykų mes nereikalausime ataskaitos nei iš Homero, nei iš kitų poetų, neklausime, ar ku-

c ris nors iš jų buvo geras gydytojas, o ne tik gydytojų kalbos pamėgdžiotojas, ar yra pasakojama, kad ku­ris nors iš senųjų ar naujųjų poetų būtų ką nors išgydęs, kaip Asklepijas, arba būtų palikęs mokinių, išmanančių gydymo meną, kokie buvo minėtojo Ask­lepijo palikuonys; neklausinėkime jų nei apie kitus menus - palikime visa tai nuošalyje. Bet apie svar­biausius ir gražiausius dalykus, apie kuriuos Home­ras imasi kalbėti, - apie karus, apie vadovavimą ka­riams, apie valstybių valdymą, apie žmonių auklėji-

mą - būtų teisinga paklausti ir jam pasakyti: „Mie- d las Homerai, jeigu dorybės atžvilgiu tu nesi trečioje vietoje nuo tiesos, jei tu nesi tik atvaizdų kūrėjas, kurį mes pavadinome pamėgdžiotoju, bet esi antroje vietoje nuo tiesos ir įstengei sužinoti, kokie dalykai žmones daro geresnius ar blogesnius privačiame ar­ba visuomeniniame gyvenime, tai pasakyk mums, kokia valstybė tavo dėka įsivedė geresnę santvarką, kaip, pavyzdžiui, Lakedaimonas Likurgo dėka 1 ir daugelis kitų didelių ir mažų valstybių - kitų žmo- e nių dėka? Kuri valstybė pripažįsta, kad tu buvai geras įstatymų leidėjas ir padarei gera? Italija ir Sicilija giria Charondą, mes - Soloną 2, o kas giria tave?" Ar galės Homeras nurodyti bent vieną vals­tybę?

- Manau, kad negalės, - tarė Glaukonas. - Net ir patys homeridai 3 apie tai nieko nekalba.

- Ar yra minimas koks karas, vykęs Homero lai- 600 kais, kuris buvo laimėtas jam vadovaujant arba duo­dant patarimus?

- Ne. - Ar jis laikomas gabiu kokiems nors darbams,

ar yra ką nors išradęs kokiame nors amate arba pasižymėjęs kokia kita veikla, kaip pasakojama apie miletietį Talį ir skitą Anacharsį 4 ?

- Nieko apie tai nepasakojama. - Jei jis niekuo nepasižymėjo valstybės reikaluo­

se, tai gal jis buvo kai kurių paskirų piliečių auklė­tojas, o tie jį mylėjo už jo patarimus, ir vėlesnėms kartoms jis paliko kokį nors homerišką gyvenimo b būdą, kaip, pavyzdžiui, Pitagoras ir pats dėl tų da­lykų buvo mylimas, ir jo sekėjai dar ir šiandien lai­kosi tam tikro gyvenimo būdo, kurį vadina pitago-rišku, ir tuo išsiskiria iš kitų žmonių 5 ?

- Nė apie šitokius dalykus nieko nepasakojama, -atsakė jis. - Juk Kreofilas, Sokratai, kuris galbūt buvo artimas Homero bičiulis, dėl savo neišsiauklė-jimo yra dar juokingesnis už savo vardą 6 - jei tiesa tai, kas pasakojama apie Homerą. Mat pasakojama,

c kad, Homerui gyvam esant, tas žmogus su juo visai nesiskaitė.

- Taip pasakojama, - tariau. - Bet ar tu, Glau-konai, manai, kad Homeras, jeigu jis iš tikrųjų būtų sugebėjęs auklėti žmones ir padaryti juos geresnius, kaip žmogus, kuris apie tuos dalykus gali kalbėti kaip žinovas, o ne kaip paprastas pamėgdžiotojas, nebūtų turėjęs daugybės draugų, kurie jį būtų gerbę ir mylėję? Antai Protagoras Abderietis, Prodikas Ke-j ietis 7 ir daugelis kitų sugeba privačiuose pokal­biuose įtikinti savo mokinius, kad jie nemokės nei

d valstybės valdyti, nei savo namų tvarkyti, jeigu ne­pasiduos jų auklėjimui, ir dėl savo išminties yra taip mokinių mylimi, jog vos ne ant rankų nešiojami. Nejaugi Homerui arba Hesiodui, jeigu šie poetai iš tikrųjų būtų galėję padėti žmonėms tapti dorybin­giems, jų amžininkai būtų leidę būti klajojančiais dainiais? Argi jie nebūtų branginę jų labiau už auk­są ir argi nebūtų vertę pas juos apsigyventi, o jeigu šie būtų nesutikę, argi patys nebūtų sekę paskui

e juos, kur tik jie ėjo, kol būtų pakankamai išmokę jų mokslą?

- Atrodo, Sokratai, kad tu sakai tikrą tiesą, -tarė jis.

- Taigi laikykime tikru dalyku, kad visi poetai, pradedant Homeru, nesvarbu, ar jų kūryba vaizduo­ja dorybę, ar kitus dalykus, yra tik atvaizdų pamėg­džiotojai, bet nepasiekia tiesos ir, kaip jau sakėme, primena dailininką, kuris nupiešia batsiuvį, pats apie

601 batų siuvimą nieko neišmanydamas, bet tiems, ku-

rie taip pat nieko neišmano apie batų siuvimą, jis atrodo tikras batsiuvys, nes jie sprendžia tik iš for­mų ir spalvų.

- Teisybę sakai. - Aš manau, mes taip pat sakysime, kad poetas

žodžiais ir posakiais kiekvieną meną ir amatą ap­velka jam pritinkančiomis spalvomis, nors pats nie­ko daugiau nemoka, kaip tik pamėgdžioti, o kiti žmo­nės, būdami tokie kaip jis, sprendžia tik iš žodžių, kai girdi poetą kalbant pasitelkus metro, ritmo ir harmonijos žavesį - ar jis kalbėtų apie batsiuvio amatą, ar apie vadovavimą kariuomenei, ar apie ką nors kita, — ir mano, kad jis kalba labai gerai: tokį b didelį natūralų žavesį turi visos tos puošmenos. Bet jeigu iš poetų kūrinių atimsime visas mūzų meno spalvas ir paliksime juos be tų puošmenų, aš ma­nau, tu gali įsivaizduoti, kaip jie atrodys, - be abejo, ir pats esi tai pastebėjęs.

- Pastebėjau, - pritarė jis. - Tie kūriniai, - tariau, - būna panašūs į jaunų

žmonių veidus: jų grožį lemia jaunystė, o kai jau­nystės žiedas nuvysta, jie nebetraukia akies.

- Tikra teisybė, - pasakė jis. - Dabar pagalvok štai apie ką. Atvaizdų kūrė­

jas - pamėgdžiotojas - nieko neišmano apie būtį, tik apie regimybę. Ar ne taip? c

- Taip. - Tad nepalikime įpusėję šio klausimo, tęskime

iki galo. - Kalbėk, - pasakė jis. - Dailininkas, sakykime, nupieš vadžias ir briz­

gilą. - Taip. - O juos padarys odininkas ir kalvis. - Teisingai.

- Ar dailininkas žino, kokios turi būti vadžios ir brizgilas? Gal šito nežino ir tie, kurie juos gamina, -odininkas ir kalvis, o žino tik tas, kuris moka jais naudotis, - raitelis?

- Tikriausiai. - Ar ne panašiai sakysime ir apie visus kitus

dalykus? - Ką gi?

d - Kiekvieną daiktą atitinka trys menai - menas juo naudotis, menas jį gaminti ir menas jį pamėg­džioti.

- Taip. - Bet kokio reikmens, gyvos būtybės ar darbo

gera kokybė, grožis ir tikslumas siejami ne su kuo nors kitu, o su naudojimusi, kurio dėlei tas dalykas buvo žmogaus pagamintas arba gamtos sukurtas.

- Tik su naudoj imusi. - Todėl tas, kuris naudojasi daiktu, būtinai turi

būti labiau prityręs ir galėti gamintojui nurodyti, kaip tas daiktas naudojamas veikia - gerai ar blo-

e gai. Pavyzdžiui, fleitininkas pasako fleitų gaminto­jui apie fleitas, kuriomis jis groja, ir nurodo, kokias jas reikia gaminti, ir gamintojas jo paklauso.

- Suprantama. - Taigi žinovas pasako apie geras ir blogas flei­

tas, o gamintojas juo pasitikėdamas taip ir paga­mina.

- Taip. - Taigi to paties daikto gamintojas dėl jo gerumo,

gražumo ar blogumo pasitikės žinovu, nes su juo bendraus ir bus priverstas jam paklusti, o tas, kuris

602 naudojasi tuo daiktu, išmanys apie jį. - Tikrai. - O pamėgdžiotojas? Ar jis iš patyrimo žinos apie

daiktus, kuriuos piešia, - ar jie geri, ar tinkami, ar

ne, - ar bus susidaręs teisingą nuomonę dėl to, kad bus priverstas bendrauti su žinovu ir klausyti jo nurodymų piešdamas?

- Nei viena, nei kita. - Vadinasi, pamėgdžiotojas neturės nei reikalin­

gų žinių, nei teisingos nuomonės apie pamėgdžioja-mus daiktus, ar jie yra geri, ar blogi.

- Atrodo, kad neturės. - Tai bus puikus pamėgdžiotojas, jei jis tiek teiš­

manys apie pamėgdžiojamus dalykus! - Nieko sau meistras! - Bet neturėdamas supratimo, kuriuo atžvilgiu b

koks daiktas yra geras ar blogas, jis vis tiek pamėg­džios. Matyt, jis pamėgdžios tai, kas atrodo gražu miniai, kuri nieko neišmano.

- O ką kita jis gali daryti? - Atrodo, mes visiškai sutarėme, kad pamėgdžio­

tojai neturi deramo supratimo apie tai, ką jie pa­mėgdžioja, ir kad pamėgdžiojimas yra tik vaikiškas žaidimas, o ne rimtas užsiėmimas; o tie, kurie kuria tragedinę poeziją, rašomą jambiniais metrais arba epiniu metru, visi jie iš esmės yra pamėgdžiotojai.

- Teisybė. - Bet, vardan Dzeuso, - tariau, - argi toks pa- c

mėgdžiojimas nėra trečioje vietoje nuo tiesos? - Taip. - Kurį žmogaus pradą pamėgdžiojimas veikia sa­

vo galia? - Apie ką tu čia kalbi? - Štai apie ką: tas pats dydis, žiūrint iš toli ir iš

arti, atrodo nevienodas. - Nevienodas. - Tie patys daiktai, jei žiūri į juos panardintus į

vandenį arba išimtus iš vandens, atrodo tiesūs arba lenkti, įgaubti arba išgaubti, nes jų spalvos apgau-

d na akis - aišku, kad visa tai sukelia sieloje sąmyšį. Pasinaudodama šitokia mūsų prigimties būsena, dai­lė apgaudinėja mus savo kerais 8 - čia ji nė kiek neatsilieka nuo fokusininkų ir visokių „stebukla­darių".

- Teisybę sakai. - Bet prieš visus tokius dalykus mes pasitelkia­

me matavimą, skaičiavimą ir svėrimą, todėl mumy­se vyrauja ne tai, kas atrodo didesnis ar mažesnis, lengvesnis ar sunkesnis, o tai, kas apskaičiuoja, iš­matuoja ir pasveria.

- Be abejo. e - Bet tai yra mūsų sielos protingojo prado darbas.

- Taip, tai jo darbas. - Tačiau šitam sielos pradui, daugelį kartų išma­

tavusiam ir nurodžiusiam, kad kai kurie daiktai yra didesni ar mažesni už kitus arba lygūs, iš pažiūros tie patys daiktai atrodo visai priešingai!

- Taip. - Bet mes nustatėme, kad tas pats pradas apie

tuos pačius dalykus tuo pačiu metu negali turėti dviejų priešingų nuomonių.

- Ir teisingai nustatėme. 603 - Todėl tas sielos pradas, kuris sprendžia neatsi­

žvelgdamas į matavimą, negali būti tas pats, kuris sprendžia remdamasis matavimo duomenimis.

- Be abejo. - Bet tas sielos pradas, kuris pasitiki matavimu

ir skaičiavimu, yra geriausias. - Geriausias. - Taigi tai, kas jam priešinga, sudaro žemąją mū­

sų dalį. - Žinoma. - Kaip tik tuo aš ir norėjau jus įtikinti sakyda­

mas, kad dailė - ir apskritai pamėgdžiojamasis me-

nas - dirba savo darbą būdama toli nuo tikrovės; ji b bendrauja ir yra susijusi su tuo mūsų sielos pradu, kuris yra toli nuo išminties ir siekia ne to, kas yra sveika ir tikra.

- Iš tikrųjų taip yra, - pritarė jis. - Tad pamėgdžiojamasis menas, būdamas žemas,

bendraudamas su tuo, kas žema, gimdo tai, kas žema. - Taip jau yra. - Ar turime galvoje pamėgdžiojimą, skirtą tik

akims, ar ir tą, kuris skirtas ausims, - tą, kurį va­diname poezija?

- Be abejo, turime galvoje ir jį. - Nepasitikėkime regimybe, remdamiesi tik dai­

le, bet eikime prie to sielos prado, su kuriuo susijęs c poetinis pamėgdžiojimas, ir pažiūrėkime, ar tai gar­bingas pradas, ar žemas.

- Reikia šitai išsiaiškinti. - Kelkime klausimą štai kaip: sakome, kad pa-

mėgdžiojamoji poezija vaizduoja žmones, veikiančius prievarta arba savo noru; dėl tų savo veiksmų jie jaučiasi laimingi arba nelaimingi ir todėl arba džiau­giasi, arba liūdi. Ar jie daro ką nors kita?

- Nieko kito. - Ar visomis šiomis aplinkybėmis žmogus sutaria

pats su savimi, ar panašiai kaip regimų daiktų at­žvilgiu jis nesutarė pats su savimi ir apie tuos pa- d čius daiktus tuo pačiu metu turėjo priešingas nuo­mones, taip ir dėl savo veiksmų žmogus nesutaria ir kovoja pats su savimi? Bet, kiek prisimenu, dėl šito mums jau nereikia sutarti, nes ankstesnėje mūsų svarstymo dalyje sutarėme, kad mūsų sieloje knibž­da tūkstančiai tokių tuo pačiu metu atsirandančių prieštaravimų.

- Teisybė, - sutiko jis.

e - Teisybė, - tariau, - bet tada mes kai ką pralei­dome, tad dabar reikia tai išsiaiškinti.

- Ką gi? - paklausė jis. - Santūrus žmogus, ištiktas nelaimės, netekęs sū­

naus ar ko nors, ką jis labiausiai vertina, iškęs visa tai lengviau negu kiti, - taip mes tada sakėme.

- Tikrai. - O dabar išsiaiškinkime štai ką: ar jis visai ne­

sielvartaus, o jei tai neįmanoma - ar sugebės apval­dyti savo skausmą?

- Veikiau antra, - atsakė jis. 604 — Pasakyk man dar štai ką. Ar tu manai, kad jis

labiau kovos su skausmu ir priešinsis jam tada, kai jį matys kiti žmonės, ar kai jis liūdės pasilikęs vie­nas?

- Jis labiau valdysis, kai kiti jį matys, - tarė jis. - Pasilikęs vienas jis, manau, išdrįs garsiai vai­

toti - jeigu kas tai išgirstu, jis susigėstu, - ir šiaip elgtis taip, kaip nesielgtų kitiems matant.

- Taip, žinoma, - pasakė jis. - Ar tai, kas skatina jį priešintis skausmui, nėra

protas ir paprotys, o tai, kas verčia jam pasiduoti, -b pats skausmas?

- Teisybė. - Jei žmoguje tuo pačiu metu to paties dalyko

atžvilgiu kyla du priešingi siekimai, tai jame būti­nai yra kažkokie du pradai.

- Be abejo. - Vienas iš jų yra pasiruošęs klausyti papročio,

ką jis nurodys. - Kokiu būdu? - Paprotys sako, kad nelaimėse gražiausias daly­

kas yra išlikti kuo ramesniam ir nesigraužti, nes neaišku, kas tuose įvykiuose yra gera, o kas bloga; be to, grauždamiesi mes nieko nelaimėsime, ir nė

vienas iš žmogiškų dalykų nėra vertas, kad jį laiky- c tume labai svarbiu; pagaliau sielvartas kaip tik truk­dys tam, kas nelaimėje turi ateiti pagalbon.

- Apie ką tu kalbi? - Apie apmąstymą, kas atsitiko. Panašiai kaip

žaidžiant kauliukais patyrus pralaimėjimą reikia pri­sitaikyti prie susidariusios padėties ir elgtis taip, kaip protas sako būsiant geriausia, o ne daryti kaip vaikams, kurie gavę smūgį laikosi ranka už sumuš­tos vietos ir verkia, taip ir čia reikia pratinti sielą kuo greičiausiai imtis gydymo, atitaisyti tai, kas pra- d žuvo ar susirgo, ir gydant nuslopinti raudas.

- Taip elgtis nelaimėse būtų geriausia, - pritarė jis.

- Taigi sakome, kad geriausias mūsų sielos pra­das paklūsta protui.

- Aišku. - O tas mūsų sielos pradas, kuris mums primena

nelaimę, verčia dejuoti ir negali pasisotinti vaitoji­mais, ar nebus neprotingas, vangus ir bailus?

- Tikrai jį tokiu pavadinsime. - Sirstantysis mūsų sielos pradas tinka visokiau- e

šiems pamėgdžiojimams, o mūsų protingąjį ir romų­jį pradą, kuris visuomet išlieka toks pat, nelengva pamėgdžioti; jeigu jį pamėgdžiosi, žmonėms bus sun­ku tai pastebėti ir suprasti, ypač didelių švenčių metu ar teatruose, kur susirenka įvairiausi žmonės -jiems būna svetimi išgyvenimai, kurie ten pamėg-džiojami.

- Tikrai. 605 - Aiškus dalykas, kad poetas pamėgdžiotojas iš

prigimties nėra linkęs į protingąjį sielos pradą - jei­gu jis nori pagarsėti minioje, jo talentas nesiekia patenkinti tą sielos pradą; jis pasirenka širstantį ir permainingą būdą, nes jį lengviau pamėgdžioti.

- Aišku. - Todėl mes pagrįstai pulsime tokį poetą ir pa­

statysime jį greta dailininko, į kurį jis panašus tuo, kad tiesos atžvilgiu kuria žemus kūrinius ir yra su-

b sijęs su žemesniu sielos pradu, o ne su geriausiuoju. Todėl pagrįstai neįsileisime jo į valstybę, kuri turės būti tvarkoma gerų įstatymų, nes jis pažadina, au­gina ir stiprina blogąją sielos dalį, o protingąjį jos pradą žudo, - panašiai būna valstybėje, kai kas nors bloguosius padaro galingus ir atiduoda jiems val­džią, o išmintinguosius išnaikina. Todėl mes sakysi­me, kad ir poetas pamėgdžiotojas į kiekvieno žmo-

c gaus sielą įdiegia blogą santvarką, nes pataikauja neprotingam jos pradui, kuris nesugeba skirti, kas daugiau ir kas mažiau, bet tuos pačius daiktus vie­ną kartą laiko dideliais, kitą - mažais ir todėl kuria atvaizdus, o nuo tiesos yra labai nutolęs.

- Tikrai. - Tačiau mes dar nepateikėme poezijai didžiau­

sio kaltinimo. Iš tikrųjų baisiausia yra tai, kad ji sugeba žaloti ir dorus žmones - tik vienas kitas to išvengia.

- Kur nežalos, jeigu ji taip elgiasi! d - Tad paklausyk ir spręsk pats. Geriausieji iš

mūsų klausydamiesi, kaip Homeras ar kuris kitas iš tragedijų kūrėjų pamėgdžioja kurį nors herojų, kai jis liūdi, rauda ir sako ilgą kalbą arba net dainuoja apie savo nelaimę ir mušasi į krūtinę, kaip tu žinai, patiria malonumą ir pasiduoda herojaus išgyveni­mams, kartu su juo liūdi ir kenčia. Mes gėrimės gabumais poeto, kuris priverčia mus tai išgyventi.

- Žinau, kur nežinosi! - O kai mus ištinka kokia nelaimė, tada matai,

kaip mes didžiuojamės priešingu dalyku - sugebėji-

mu ramiai ir kantriai ją iškęsti: tokį elgesį laikome e vyrišku, o anokį, kurį gyrėme tada, - moterišku.

- Matau, - pasakė jis. - Bet argi gražu, - tariau, - girti žmogų, kai

matai jį elgiantis taip, kaip pats nemanytum esant garbinga ir netgi gėdytumeisi elgtis, ir užuot bjau-rėjusis, džiaugtis ir grožėtis?

- Prisiekiu Dzeusu, tai neprotinga! - pasakė jis. - Taip, - tariau, - jei pažvelgsi į tai štai kaip... 606 - Kaip? - Jei pagalvosi apie tai, kad tas mūsų sielos pra­

das, kurį, kai mus pačius ištinka nelaimė, mes jėga stengiamės sutramdyti, išalkęs ašarų ir dejonių, ku­riomis galėtų pasisotinti, nes iš prigimties jis tokių dalykų trokšta, yra kaip tik tas pradas, kurį poetai tenkina ir džiugina, o iš prigimties geriausia mūsų sielos dalis, dar nepakankamai sutvirtinta auklėji­mo ir įpročių, atleidžia vadžias tam verksmingajam pradui, nes nelaiko gėdingu dalyku žiūrėti į sveti- b mas kančias ir, jei kitas žmogus, kuris sakosi esąs garbingas, ne vietoje rauda, jį girti ir jo gailėtis, -priešingai, tą malonumą ji laiko net labai naudin­gu ir nesutiktų jo atsisakyti ir atmesti visą kūrinį. Aš manau, tik nedaug kas pagalvoja, kad svetimi išgyvenimai būtinai pereina į mus pačius. Mat išug-dę ir sustiprinę gailestį svetimoms kančioms, ne­lengvai jį suvaldysime ir savo pačių kančiose.

- Tikra teisybė, - pritarė jis. c - Ar ne tą patį galima pasakyti ir apie juoką? Kai

tu komedijose ir privačiuose pokalbiuose girdi juo­kaujant, nors pats gėdytumeisi taip elgtis, ir, užuot nekentęs tokių dalykų kaip nedorų, džiaugiesi, tai ar ne tą patį darai, kaip ir pasiduodamas gailesčiui? Tada tu duodi valią norui krėsti juokus, kurį nuslo­pindavai savyje, bijodamas pasirodyti šaipūnu, Įsi-

smagini ir dažnai nejučiomis saviškių tarpe tampi juokdariu.

- Tikrai taip būna. d - Meilės aistrų, pykčio ir visų kitų malonių ir

skausmingų sielos afektų, kurie, kaip mes sakome, lydi kiekvieną mūsų veiksmą, atžvilgiu poetinis pa­mėgdžiojimas elgiasi lygiai taip pat: jis laisto juos ir augina, užuot išdžiovinės, ir padaro mūsų valdovais, tuo tarpu jie turėtų būti valdomi, kad mes, užuot buve blogesni ir nelaimingesni, taptume geresni ir laimingesni.

- Geriau nesugebėčiau pasakyti, - tarė jis. e - Tai štai, Glaukonai, - tariau, - kai sutiksi Ho­

mero gerbėjus, sakančius, kad šis poetas išauklėjo Graikiją ir kad žmonių reikalų sutvarkymo ir jų auk­lėjimo dėlei jį verta imti į rankas ir mokytis iš jo, ir net pagal šį poetą sutvarkyti visą savo gyvenimą, tu

607 su jais elkis maloniai ir draugiškai, nes, kiek tai įmanoma, jie yra geri žmonės. Sutik, kad Homeras yra didžiausias poetas ir pirmasis tarp tragedijų kū­rėjų, bet žinok, kad iš poezijos į mūsų valstybę rei­kia įsileisti tik himnus dievams ir žymių žmonių pašlovinimus; o jeigu įsileisi maloniąją mūzą - epi­nę arba lyrinę, - tai tavo valstybėje vietoj papročio ir protingojo prado, kurį visa bendruomenė laikys geriausiu, viešpataus malonumas ir sielvartas.

- Labai teisingai sakai, - pritarė jis. b - Štai, - tariau, - kaip aš norėjau pasiteisinti dėl

poezijos, kurią mes prisiminėme ir teisėtai išvijome iš savo valstybės, nes ji yra tokia. Juk protas priver­tė mus taip pasielgti. O kad mūsų nekaltintų šiurkš­tumu ir storžieviškumu, mes jai pasakykime, jog tarp filosofijos ir poezijos nuo seno buvo nesantaika. Tai liudija tokie posakiai, kaip: „kiauksinti ir lojanti ant savo šeimininko kalė" arba „jis didis tuščiais bepro­

čių plepalais", arba „išminčių minia, užvaldanti Dzeu­są", arba „užsiimantys smulkmenomis", atseit „alka- c ni", ir tūkstančiai kitų senosios nesantaikos įrody­mų. Vis dėlto iškilmingai pareikškime: jeigu pamėg-džiojamoji poezija, skirta malonumui, sugebėtų įro­dyti, kad jai reikia surasti vietą gerų įstatymų tvar­komoje valstybėje, mes mielu noru ją priimtume, nes ir patys jaučiamės esą jos sužavėti. Bet būtų nedora išduoti tai, ką laikai tiesa. Mielas drauge, d argi tavęs nežavi poezija, ypač kai žiūri į ją per Homerą?

- Labai žavi. - Todėl kai tik ji pasiteisins lyriniu ar kokiu kitu

metru, ji vėl galės sugrįžti iš tremties. - Be abejo. - Ir jos gynėjams - ne poetams, bet poezijos my­

lėtojams - mes leisime pateikti proza įrodymus jai pateisinti ir įrodyti, kad ji yra ne tik maloni, bet ir naudinga tiek valstybėms, tiek apskritai žmogaus gyvenimui, - mes mielu noru išklausysime. Juk bus naudos, jei paaiškės, kad ji ne tik maloni, bet ir e naudinga.

- Žinoma, kad bus naudos! - pritarė jis. - Bet jeigu jie neįrodys, mes, mielas drauge, pa­

sielgsime taip, kaip įsimylėjėliai, kurie nutarė, kad meilė yra nenaudinga, ir todėl nors ir su dideliu vargu, bet vis dėlto nuo jos susilaiko. Taip ir mes: dėl mumyse išsikerojusios meilės tokiai poezijai, ku­rią mums įdiegė geros santvarkos nustatytas auklė­jimas, mes maloniai jai palinkėsime, kad ji būtų kuo geriausia ir tikroviškiausia. Bet kol ji neįstengs sa- 608 vęs pateisinti, mes jos klausydamiesi išvien kartosi­me tuos įrodymus, kuriuos dabar sakome, kad jie kaip užkeikimai apsaugotų mus nuo jos kerų, ir ati­džiai žiūrėsime, kad vėl nepasiduotume tai vaikiš-

kai poezijos meilei, kuri būdinga daugumai žmonių. Mes jaučiame, kad nereikia siekti tokios poezijos, nes ji nėra rimta ir neatskleidžia tiesos; jos klausan-

b tis reikia saugotis ir baimintis dėl savo paties vidi­nės santvarkos, ir pagaliau laikytis to, ką mes sakė­me apie poeziją.

- Visiškai sutinku su tavimi, - tarė jis. - Mielas Glaukonai, - tariau, - vyksta didelė ko­

va, daug didesnė, negu manoma, - dėl to, ar tapsi geru, ar blogu žmogumi. Nei garbė, nei turtai, nei valdžia, nei poezija neverti to, kad dėl jų reikėtų nepaisyti teisingumo ir kitų dorybių.

- Sutinku su tavimi, - pasakė jis, - nes tai iš­plaukia iš mūsų svarstymo. Manau, ir kiti su tuo sutiks.

c - Mes, - tariau, - dar nekalbėjome apie di­džiausią atpildą už dorybę ir didžiausius apdovano­jimus.

- Jei jie yra didesni už tuos, kuriuos minėjome, tai turi būti baisiai dideli.

- Koks didelis dalykas gali įvykti per tokį trum­pą laiką? - paklausiau. - Juk, palyginti su amžiny­be, laiko tarpas nuo vaikystės iki senatvės yra toks trumpas!

- Labai trumpas, - pritarė jis. - Tai ką? - tariau. - Negi tu manai, kad nemir­

ei tinga būtybė privalo taip labai rūpintis tokiu trum­pu laiko tarpu ir nepaisyti amžinybės?

- Nemanau, - atsakė jis. - Bet ką tu nori tuo pasakyti?

- Argi nežinai, - tariau, - kad mūsų siela yra nemirtinga ir niekad nežūsta?

Jis pasižiūrėjo į mane nustebęs ir tarė: - Prisiekiu Dzeusu, ne. Ar tu gali tai įrodyti?

- Jei negalėčiau, būčiau neteisus, - pasakiau. -Aš manau, ir tu galėtum įrodyti, nes tai visai ne­sunku.

- Tik ne man, - tarė jis. - Aš mielai paklausy­čiau, kaip tu nesunkiai tai įrodysi.

- Tai klausyk. - Klausau. - Ar pripažįsti, kad yra gera ir bloga? - paklau­

siau. - Pripažįstu. - Ar apie tai manai tą patį, ką ir aš? e - Ką? - Visa, kas žudo ir naikina, yra bloga, o kas sau­

go ir stiprina - gera. - Sutinku. - Ar nemanai, kad kiekvienam daiktui yra skirta

gera ir bloga? Pavyzdžiui, akims - uždegimas, vi- 609 sam kūnui - liga, javams - raugės, medžiams - pu­vimas, geležiai ir variui - rūdys, ir apskritai kiek­vienam daiktui iš prigimties yra skirta kokia nors blogybė ir liga.

- Aišku. - Kai ta blogybė įsimeta į kurį nors daiktą, ji

padaro jį blogą, o galų gale jį visai pražudo ir sunai­kina.

- Kaip kitaip! - Taigi kiekvieną daiktą pražudo iš prigimties

jam skirta blogybė, ir jeigu ji nepražudytų, niekas kitas neįstengtų jo pražudyti. Juk gėris negalėtų ko b nors pražudyti, nepražudytų ir tai, kas nėra nei ge­ra, nei bloga.

- Kaipgi galėtų pražudyti! - tarė jis. - Taigi, jei surasime kokią nors esybę, kuriai skir­

tas blogis padaro ją blogą, bet neįstengia pražudyti, tai žinosime, kad šitokia esybė negali pražūti.

- Matyt, taip ir yra. - Na, - tariau, - o siela ar turi blogybę, kuri ją

padaro blogą? - O kaipgi? - atsakė jis. - Tai tos ydos, kurias

aptarėme, - neteisingumas, nesusivaldymas, bailu-c mas, nemokšiškumas.

- Ar šitos ydos gali ją sunaikinti ir pražudyti? Tik žiūrėk, kad mes neapsigautume ir nemanytu­me, jog nedoras ir neprotingas žmogus, sučiuptas darant nusikaltimą, žūsta dėl neteisingumo, kuris yra jo sielos blogybė. Verčiau galvok štai kaip: kaip liga - kūno blogybė - graužia ir naikina kūną, kol jis pasidaro jau nebe kūnas, taip ir visi kiti dalykai,

d apie kuriuos ką tik kalbėjome, dėl blogybės, kuri į juos įsimetė ir juose gyvena, pagenda ir žūsta. Ar ne taip?

- Taip. - Na, o dabar tą patį pritaikyk ir sielai. Ar joje

glūdintis neteisingumas ar kokia kita į ją įsimetusi blogybė taip ją gadina ir naikina, kad ji miršta ir atsiskiria nuo kūno?

- Jokiu būdu ne, - atsakė jis. - Kita vertus, būtų neprotinga teigti, kad sveti­

ma blogybė galėtų ją pražudyti, o sava - negalėtų. - Neprotinga.

e - Pagalvok, Glaukonai, apie tai, - tariau, - kad ne dėl maisto blogybės - seno ar sušvinkusio, ar dar kokio nors maisto - kūnas turi žūti; bet jeigu suge­dęs maistas sukelia kokią nors kūno negalią, tada mes sakysime, jog kūnas žuvo nuo savo paties blo­gybės - nuo ligos, o nuo maisto blogybės, kuri kūnui

610 yra svetima, jis niekuomet negalėtų žūti, jeigu ta jam svetima blogybė nesukels jam pačiam būdingos blogybės.

- Labai teisingai kalbi, - pasakė jis.

- Remdamiesi šiuo samprotavimu, - tariau, - jei­gu kūno blogybė nesukels pačiai sielai būdingos blo­gybės, mes niekuomet nemanysime, kad siela žūsta nuo jai svetimos blogybės, o ne nuo savos, - nuo svetimos blogybės ji negali žūti.

- Tu kalbi pagrįstai, - pasakė jis. - Taigi arba įrodykime, kad tai, ką pasakėme,

yra klaidinga, arba tol, kol šito neįrodysime, nesa­kykime, kad siela galėtų žūti nuo drugio arba nuo b kurios kitos ligos, arba dėl nužudymo - net jei kas supjaustytų kūną į mažus gabaliukus, - dėl visų tų blogybių, kol kas nors neįrodys, kad dėl šių kūno nelaimių pati siela pasidarė neteisingesnė ir nedo-resnė. Neleiskime sakyti, kad įsiveržus svetimai blo­gybei, bet neprisidėjus savai blogybei siela ar kas c nors kita galėtų žūti.

- Bet juk niekas negalės įrodyti, kad mirštančių­jų sielos dėl mirties tampa neteisingesnės, - pasakė jis.

- Tačiau jei kas nors išdrįs pulti mūsų samprota­vimą ir iš baimės, kad nebūtų priverstas pripažinti sielos nemirtingumą, sakys, jog mirštantysis tampa nedoresnis ir neteisingesnis, tai padarysime išvadą, kad jeigu jis sako tiesą, neteisingumas tarsi liga yra mirtinas tam, kam jis būdingas, ir kad jis nužudo tuos, kurie jį įgyja, nes iš prigimties yra žudikas; d vadinasi, neteisingesni žūsta greičiau, mažiau ne­teisingi - lėčiau, o ne taip, kaip dabar, kai nedorė­liai žūsta nuo bausmės, kurią jiems skiria kiti.

- Prisiekiu Dzeusu, - pasakė jis, - tokiu atveju neteisingumas pasirodys ne toks jau baisus, jeigu jis mirtinas tam, kam jis būdingas, nes išvaduoja jį iš vargų! Bet aš manau, kad yra visai priešingai: jis juk žudo kiek galėdamas kitus, o tą, kuriam jis bū­dingas, padaro labai gyvybingą, ir ne tik gyvybingą, e

bet ir budrų. Vadinasi, jis yra labai toli nuo to, kad būtų mirtinas!

- Gerai sakai, - tariau. - Jeigu sielai būdinga blogybė ir jos nedorybė neįstengia jos nužudyti ir sunaikinti, tai vargu ar kitam daiktui skirta blogy­bė galėtų pražudyti ją arba kokį kitą daiktą, išsky­rus tą, kuriam ji skirta.

- Vargu, - bent jau taip atrodo, - pasakė jis. - Bet jeigu daiktas nežūva nei nuo jam pačiam

611 būdingos, nei nuo svetimos blogybės, tai aišku, kad jis būtinai turi egzistuoti visą laiką, o jeigu egzis­tuoja visą laiką, tai yra nemirtingas.

- Būtinai. - Šitai laikykime pripažintu dalyku, - tariau. -

O jeigu taip, tai supranti, kad sielos visą laiką eg­zistuoja tos pačios. Jų skaičius negalėtų sumažėti, nes nė viena iš jų nežūsta, nei padidėti, nes jei ko­kia nemirtingųjų esybių grupė padidėtų, ji padidėtų mirtingųjų sąskaita, ir galų gale viskas taptų ne­mirtinga.

- Teisybę sakai. - Bet mes taip nemanysime, - tariau, - nes pro-

b tas tam prieštarauja. Taip pat nemanysime, kad tik­rąją sielos prigimtį sudaro daugybė įvairių, viena į kitą nepanašių ir skirtingų dalių.

- Ką tu sakai? - paklausė jis. - Sunku įsivaizduoti, - tariau, - kad būtų amži­

na tai, kas sudėta iš daugybės dalių ir, be to, sudėta netobulai; ką tik paaiškėjo, kad siela kaip tik yra sudėta labai tobulai.

- Sunku įsivaizduoti. - Kad siela yra nemirtinga, rodo ir ką tik mūsų

pateiktas įrodymas, ir kiti įrodymai verčia tai pripa­žinti. Norint sužinoti, kokia iš tikrųjų yra siela, rei-

c kia imti ją ne sugadintą susijungimo su kūnu ir kitų

blogybių, kokią mes ją dabar matome, bet tokią, ko­kia ji yra gryna, - ją reikia atidžiai stebėti pasitel­kus protavimą. Tada pamatysi ją esant daug gra­žesnę ir aiškiau galėsi atskirti teisingumą nuo ne­teisingumo ir visus tuos dalykus, apie kuriuos čia kalbėjome. Dabar mes pasakėme tiesą apie sielą -tokią, kokia ji mums atrodo; bet mes matėme tik jos išorinę pusę, panašiai kaip, matydami jūrų dievą Glauką 9, sunkiai įžvelgtume jo pirmykštę prigimtį, d nes kai kurios senosios jo kūno dalys yra sulaužy­tos, kitos - nuzulintos ir subjaurotos bangų; be to, jis apaugęs naujomis dalimis iš kriauklių, dumblių, žvirgždo ir labiau panašus į kokį nori gyvulį, tik ne į tą, koks jis buvo iš tikrųjų. Taip ir sielą mes ma­tome subjaurotą tūkstančio blogybių. Bet, Glauko­nai, atkreipkime dėmesį štai į ką...

- I ką? - \ išminties siekimą. Reikia pažiūrėti, kokių da- e

lykų ji siekia, kokios draugystės ieško, jeigu ji yra giminiška tam, kas dieviška, nemirtinga ir amžina, ir kokia ji pasidarytų, jei visa atsiduotų šių dalykų siekimui, jei tas jos veržlumas išneštų ją iš to van­denyno, kuriame ji dabar yra, - tada ji nusipurtytų tuos akmenukus ir kriaukles, kuriomis visa yra ap­augusi - jos susideda iš žemės ir žvirgždo, nes tose vadinamosiose laimingose puotose ji maitinosi že­me. Tada galėtum pamatyti jos tikrąją prigimtį - ar 612 ji sudėtinė, ar vientisa, iš ko ji susideda ir kaip su­tvarkyta. Dabar mes, atrodo, paaiškinome įvairias jos būsenas žmogaus gyvenime ir jos rūšis.

- Labai gerai paaiškinome, - pasakė jis. - Ir kitus prieštaravimus išsiaiškinome, tik dar

nekalbėjome apie atpildą už teisingumą ir garbę, kuri jį lydi, kurią, kaip jūs sakėte, teikia Homeras b ir Hesiodas. Mes įrodėme, kad teisingumas pats sa-

vaime yra didžiausias gėris sielai ir kad ji privalo teisingai elgtis nepriklausomai nuo to, ar jai atiteko Gigo žiedas, o priedo dar ir Hado ša lmas 1 0 , ar ne.

- Tikra teisybė, - pasakė jis. - Dabar, Glaukonai, - tariau, — niekas mums

neprieštaraus, jei, be šitos naudos, kurią teikia tei­singumas, mes pridėsime dar ir kitokį atpildą už

c teisingumą ir kitas dorybes, kurį įvairiais būdais teikia sielai žmonės ir dievai - ir žmogui gyvam esant, ir po mirties.

- Niekas neprieštaraus, - pritarė jis. - O ar sugrąžinsite man tai, ką pasiskolinote

svarstymo metu? - Ką gi? - Aš leidau jums tarti, kad teisingas žmogus gali

atrodyti neteisingas, o neteisingas - teisingas. Nors tokiu atveju ir nebūtų galima apgauti dievų ir žmo­nių, vis dėlto jūs sakėte, jog reikia imti tokį atvejį įrodymo dėlei, kad būtų galima geriau spręsti apie

d teisingumą patį savaime ir neteisingumą patį savai­me. Ar neprisimeni?

- Būčiau neteisus, jei pasakyčiau, kad neprisi­menu.

- Kadangi šis dalykas jau nuspręstas, tai aš tei­singumo vardu vėl prašau jūsų, kad kartu su mani­mi priimtumėte tą nuomonę, kurios apie teisingumą laikosi dievai ir žmonės, idant teisingumas galėtų gauti apdovanojimą ir už gerą vardą, kurį jis pelno tiems, kam yra būdingas, nes paaiškėjo, kad jis su­teikia gėrį už tikrą dorybingumą ir neapgauna tų, kurie jį įgyja.

e - Teisingai prašai, - sutiko jis. - Pirmiausia man sugrąžinkite prielaidą, kad šie

žmonės nelieka dievų nepastebėti. - Grąžinsime, - pasakė jis.

- O jei juodu negali pasislėpti nuo dievu, tai vie­nas iš j u yra dievų mylimas, o kitas - nekenčiamas, kaip mes iš pradžių sutarėme.

- Taip ir yra. - Turbūt sutarsime, kad tam, kurį myli, dievai

suteiks kuo daugiausiai gėrybių, nebent iš ankstes- 613 nio gyvenimo būtų likusi kokia kaltė, dėl kurios jam būtinai reikėtų patirti ir ką nors bloga.

- Sutarsime. - Taigi apie teisingą žmogų reikia šitaip galvoti:

jeigu jį apniks skurdas, ligos ar dar kokios nors ne­laimės, galų gale jam visa tai išeis į gera - arba dar gyvam esant, arba po mirties. Juk dievai niekuomet neapleis to žmogaus, kuris stengiasi būti teisingas ir puoselėdamas dorybes tampa panašus į dievą, kiek b tai žmogui yra įmanoma.

- Suprantama, kad tokio žmogaus neapleis tas, į kurį jis yra panašus, - pasakė jis.

- O apie neteisingą žmogų reikia galvoti visai priešingai.

- Žinoma. - Tai tokį atpildą teisingas žmogus gauna iš dievų. - Bent aš taip manau, - tarė jis. - Na, o iš žmonių? - paklausiau. - Jei sakysime

teisybę, ar ne šitaip bus? Gabūs neteisingi žmonės elgiasi kaip tie bėgikai, kurie į priekį bėga gerai, o atgal - b logai 1 1 . Iš pradžių jie guviai pašoka, bet į galą pasidaro juokingi ir nuleidę galvas greitai pa- c sišalina be vainikų, o tikrai geri bėgikai pasiekę fi­nišą apdovanojami ir apvainikuojami. Dažniausiai taip būna ir teisingiems žmonėms. Kiekvienas jų darbas, kiekvienas bendravimas su žmonėmis ir vi­sas jų gyvenimas galų gale pelno jiems garbę ir ap­dovanojimą, kurį jiems suteikia žmonės.

- Tikrai.

- Ar pakęsi, - tariau, - jei aš apie teisingus žmo-d nes pasakysiu tą patį, ką tu sakei apie neteisingus?

Aš pasakysiu, kad teisingi žmonės, sulaukė vyresnio amžiaus, jei nori, savo valstybėje užima aukštas val­džios vietas, veda žmonas iš kokių tik nori šeimų, išleidžia savo dukteris už ko tik nori, ir visa, ką tu sakei apie anuos, aš dabar sakau apie šituos. O dėl neteisingųjų, tai net jei daugumai iš jų jaunystėje ir pasiseka nuslėpti, kokie jie yra, tai bėgimo pabaigo­je jie vis tiek pagaunami, tampa pajuokos objektu, o pasenę ir nelaimingi jie dar įžeidinėjami ir svetim­šalių, ir savų piliečių, juos plaka botagais, skiria

e bausmes, kurias tu pavadinai žiauriomis (ir teisin­gai), - kankina ant rato, degina įkaitinta geležimi. Žinok, kad ir iš manęs esi girdėjęs apie visas tas jų kančias. Na, ar pakęsi, ką aš sakau?

- Taip, - tarė jis, - tu teisingai pasakoji. - Štai kokį atpildą ir apdovanojimus teisingas

614 žmogus dar gyvas būdamas gauna iš žmonių ir die­vų, jau nekalbant apie tas gėrybes, kurias teikia pats teisingumas.

- Tai tikrai garbingas ir patikimas atpildas. - Šis atpildas, - tariau, - ir kiekio, ir dydžio

atžvilgiu yra niekis, palyginti su tuo, kas vieno ar kito žmogaus laukia po mirties. Apie tai verta pa­klausyti, kad ir vienas, ir kitas išgirstų tai, ką jie iš mūsų svarstymo turėtų sužinoti.

b - Tai pasakok. Nedaug rasi dalykų, apie kuriuos mieliau norėčiau išgirsti.

- Bet aš tau papasakosiu, - tariau, - ne Alkino-jo , o šaunaus vyro Ero, Armenijo sūnaus, kilusio iš Pamfilijos, pasakojimą 1 2 . Jis žuvo kovos lauke; po dešimties dienų, kai buvo laidojami jau sugedę lavo­nai, Erą rado visiškai sveiką. Iš mūšio lauko jį nu­gabeno į namus ir ruošėsi laidoti. Ir štai dvyliktą

dieną, jau gulėdamas ant laužo, jis atgijo, o atgijęs papasakojo, ką buvo tenai matęs. Jis sakė, kad jo siela, kai tik ji išėjusi iš kūno, kartu su kitomis sielomis atvykusi į kažkokią nuostabią vietą. Žemė- c je ten vienas šalia kito žiojėję du plyšiai, o tiesiai priešais juos, danguje, irgi du tokie pat plyšiai. Tarp j u sėdėję teisėjai. Kai tik jie padarydavę nuosprendį, tuoj teisingiesiems liepdavę eiti keliu į dešinę ir aukš­tyn į dangų ir užkabindavę jiems iš priekio ant kak­lo lentelę su nuosprendžiu, o neteisingiesiems įsaky­davę eiti į kairę ir žemyn ir užkabindavę jiems ant nugaros lentelę, kurioje būdavę surašyti visi jų ne­dori darbai. Kai priėjęs Eras, teisėjai pasakę, kad jis d turėsiąs būti pasiuntiniu žmonėms ir pranešti jiems visa, ką čia matė, ir liepę jam atidžiai stebėti ir klausyti visa, kas toje vietoje vyko. Jis ten matęs, kaip sielos, gavusios nuosprendį, nueidavusios į du plyšius - vieną dangaus, kitą žemės, o per kitus du ateidavusios - vienos iškildavusios iš žemės, nuvar­gusios ir apsinešusios dulkėmis, o kitos nužengda­vusios iš dangaus švarios. Atrodę, jog visos sielos grįždavusios iš ilgos kelionės; jos mielai įsikurdavu- e sios stovyklauti pievoje, panašiai kaip žmonės stato­si palapines švenčių metu. Kurios buvusios pažįsta­mos, sveikinosi ir klausinėjo atėjusių iš žemės, kaip ten, žemėje, o nusileidusių iš dangaus - kaip ten, danguje. Vienos pasakojusios verkdamos ir%vaitoda­mos, prisiminusios, kiek daug visko turėjusios iš­kęsti ir ką mačiusios keliaudamos po žeme - ta ke- 615 lionė trunkanti tūkstantį metų, - o kitos, nusileidu­sios iš dangaus, pasakojusios apie didžiausią džiaugs­mą ir neapsakomo grožio reginius. Prireiktų daug laiko, Glaukonai, jei norėčiau viską išpasakoti. Svar­biausia buvę štai kas: kas kada nors buvo padaręs kokių nusikaltimų, už visus juos iš eilės turėjęs

atkentėti dešimteriopai - kiekviena bausmė trun-b kanti šimtą metu, nes tiek tęsiasi žmogaus gyveni­

mas. Pavyzdžiui, jei kas nužudė daug žmonių ar išdavė valstybę arba kariuomenę ir atidavė ją į ver­giją, ar šiaip yra kaltas dėl kokios nelaimės, už kiek­vieną nusikaltimą turi atkentėti dešimteriopas kan­čias. O tie, kurie darė visokias geradarystes, buvo teisingi ir dori, gaudavę atlyginimą, tiek pat kartų atitinkantį jų darbus. Ką Eras pasakojo apie vaikus,

c kurie mirė tik gimę arba neilgai gyveno, neverta minėti. O kas nusikalto dievams ir gimdytojams ar­ba pats savo ranka nužudė žmogų, tie gaudavę daug sunkesnes bausmes negu čia paminėtosios.

Eras girdėjęs, kaip vienas žmogus klausęs kito, kur yra Ardiajas Didysis. Tas Ardiajas prieš tūks­tantį metų buvęs vieno Pamfilijos miesto tironas. Apie jį buvo pasakojama, kad jis nužudęs savo seną

d tėvą ir vyresnįjį brolį ir padaręs daug kitokių baisių nusikaltimų. Paklaustasis atsakęs: „Jis čia neatėjo ir neateis.

Be kitų baisių reginių, mes matėme ir tokį: kai patyrę daugybę išmėginimų buvome jau arti angos ir ketinome išlipti, staiga pamatėme Ardiają kartu su kitais - dauguma jų buvo tironai. Tarp jų buvo ir vienas kitas paprastas žmogus, padaręs baisius nusikaltimus. Kai tik jie norėdavo išlipti, anga ne­leisdavo: kai tik kuris nors iš tų baisių nusikaltėlių arba iš tų, kurie dar nebuvo atlikę bausmės, mėgin-

e davo išlipti, anga pradėdavo staugti. Tada šalia sto­vėję laukiniai ugninio veido vyrai, išgirdę staugimą, vienus griebdavo už juosmens ir vesdavo šalin, o Ardiajui ir kitiems supančiojo rankas ir kojas, užnė­rė ant kaklo kilpą, nulupo odą ir vilko pakele per aštrius spyglius, aiškindami visiems sutiktiesiems,

616 už kokius nusikaltimus juos šitaip kankina, ir vedė

juos į Tartarą." 1 3 Tada, pasak Ero, nors jie ir buvo matę įvairiausiu baisiu dalykų, visus juos pranoko baimė, kad išlipant nepasigirstų tas staugimas, ir kiekvienas džiaugdavosi galėdamas išlipti, neišgir­dęs to garso. Štai kokios ten bausmės ir štai koks atpildas. Praleidę pievoje stovyklaudami septynias b dienas, aštuntąją dieną pakildavę ir eidavę tolyn, ir po keturių dienų prieidavę vietą, iš kurios pamaty-davę šviesos juostą, iš viršaus nusidriekusią per dan­gų ir žemę tarsi stulpas, panašią į vaivorykštę, tik daug šviesesnę ir grynesnę. Po dienos kelio jie pri­eidavę prie to šviesos stulpo ir ties jo viduriu pama-tydavę kabančius iš dangaus grandinių galus: mat c ta šviesa - tai ryšys, kuriuo buvęs surištas dangus, panašus į tr ierų 1 4 virves, apjuosiantis visą besisu­kantį dangų. Ant tų grandinių galų buvusi pakabin­ta Anankės verpstė 1 5 , apie kurią sukosi sferos. Jos ašis ir kabliukas buvę iš plieno, o velenas - iš plie­no, sumaišyto su kitais metalais. Veleno sandara tokia: iš išorės jis buvęs panašus į čia naudojamus d velenus, bet, pasak Ero, į didelį tuščiavidurį veleną buvęs įdėtas kitas toks pat velenas, tik mažesnis, panašiai kaip sudedami vienas į kitą indai; į antrąjį veleną įdėtas trečias, į trečiąjį - ketvirtas ir dar keturi. Iš viso buvę aštuoni velenai, sukišti vienas į kitą; iš viršaus buvę matyti jų visų išsikišę graižai, kurie atrodę tarsi žiedai; jie tarsi sudarę vieną ve- e leną apie verpstės ašį, kuri ėjusi kiaurai per aštun­tąjį veleną. Pirmutinio, išorinio, veleno žiedas buvęs plačiausias; šeštojo veleno - antras pagal didumą, ketvirtojo - trečias, aštuntojo - ketvirtas, septinto­jo - penktas, penktojo - šeštas, trečiojo - septintas, antrojo - aštuntas. Didžiausiojo veleno žiedas buvęs margas, septintojo - šviesiausias; aštuntojo spalva buvusi tik septintojo atšvaitas, antrojo ir penktojo -61

beveik ta pati spalva, tik geltonesnė už anų dviejų, trečiojo - balčiausia, ketvirtojo - rausva, šeštojo -antroje vietoje pagal baltumą 1 6 . Visa verpstė vieno­dai sukosi apie savo ašį, bet jai sukantis septyni vidiniai žiedai iš lėto sukęsi priešinga kryptimi. Iš

b jų greičiausiai sukęsis aštuntasis žiedas, septinta­sis, šeštasis ir penktasis sukęsi vienodai, bet jau lėčiau; ketvirtasis, kaip jiems atrodę, pagal sukimo­si greitį užėmęs trečiąją vietą, trečiasis - ketvirtąją, o penktąją - antrasis. Pati verpstė sukosi ant Anan-kės kelių. Ant kiekvieno žiedo krašto stovėjusi sire­na, kuri, sukdamasi kartu su žiedu, dainavusi vieno jai būdingo aukštumo balsu. Jų visų aštuonių balsai sudarę gražų sąskambį 1 7 . Aplink sirenas vienodu at-

c stumu nuo jų sėdėjusios sostuose kitos trys būtybės, vilkinčios baltais drabužiais, su vainikais ant galvų; tai buvusios Anankės dukros Moiros: Lachesė, Kloto ir Atropė 1 8 . Jos dainavusios vienu balsu, sutarda-mos su sirenomis, - Lachesė apie praeitį, Kloto apie dabartį, o Atropė apie ateitį. Be to, Kloto kartkartė­mis dešine ranka paliesdavusi išorinį žiedą ir padė­davusi jam suktis, Atropė kaire ranka padėdavusi suktis vidiniams žiedams, o Lachesė tai viena, tai kita ranka padėdavusi tai vienam, tai kitam.

d Atvykę jie tuojau turėję eiti pas Lachesę. Kaž­koks pranašas sustatęs juos į eilę, o paskui paėmęs nuo Lachesės kelių burtus ir gyvenimo pavyzdžius, užlipęs ant aukštos pakylos ir taręs: „Anankės duk­ros Lachesės žodis. Viendienės sielos! Štai naujo mir­tingos mirtingųjų giminės rato pradžia! Ne jus de-

e monas burtais ištrauks, bet jūs pasirinksite demo­ną 1 9 . Kas pirmas ištrauks burtą, tas tegul pirmas pasirenka gyvenimą, kurį jam neišvengiamai teks gyventi. Dorybė nėra kieno nors nuosavybė: ją gerb­damas arba jos negerbdamas kiekvienas gaus jos

10(5

daugiau ar mažiau. Kiekvienas yra atsakingas už savo pasirinkimą - dievas čia nekaltas."

Šitaip pasakęs, pranašas metęs burtus į visą bū­rį, ir kiekvienas pasiėmęs tą burtą, kuris nukritęs arčiausiai jo, - tik Erui neleidę pasiimti. Kiekvienas 618 tada sužinojęs, kokį gyvenimą gavo. Paskui tas pats pranašas išdėliojęs prieš juos ant žemės gyvenimų pavyzdžius - jų buvę daug daugiau negu sielų, ir labai įvairių: visokių gyvulių gyvenimai, visos žmo­nių gyvenimo rūšys; tarp jų buvę net tironų gyveni­mų - arba trunkančių iki mirties, arba nutrūkstan­čių per vidurį ir pasibaigiančių tremtimi, skurdu ir elgetavimu; buvę ten ir garbingų žmonių gyveni- b m ų - žmonių, pagarsėjusių kūno grožiu, gražia iš­vaizda, stiprumu, vikrumu varžybose arba savo aukš­ta kilme ir protėvių šaunumu. Buvę ir nežymių žmo­nių, taip pat moterų gyvenimų. Sielų santvarka ne­buvo nustatoma, nes kiekviena siela būtinai turėjo pasikeisti pasikeitus gyvenimo būdui, kurį ji pasi­rinko. Šiaip gyvenimų buvę labai įvairių, sveikata maišėsi su ligomis, turtas - su neturtu, bet buvo ir vidurys tarp tų kraštutinumų. Čia, mielas Glauko­nai, žmogui ir slypi didžiausias pavojus, ir todėl pa- c gal galimybes reikia siekti, kad kiekvienas iš mūsų, metęs į šalį kitus mokslus, imtų mokytis ir tyrinėti tik šitą mokslą, jei tik jis bus jam prieinamas. Tada galbūt jis sužinos ir susiras tą žmogų, kuris jam suteiks galimybę ir mokėjimą skirti gerą gyvenimą nuo blogo ir iš visų galimų gyvenimų visur ir visada išsirinkti geriausią. įvertindamas visus tuos daly­kus, kurie čia buvo pasakyti, kiek jie - tai vieni su kitais sujungiami, tai vieni nuo kitų atskiriami -daro įtaką dorybingam gyvenimui, jis supras, ką ge­ra ar bloga teikia grožis, sujungtas su turtu arba d neturtu ir su vienokia ar kitokia sielos būsena, ko-

kias pasekmes sukelia aukštos kilmės sujungimas su žema kilme, privataus gyvenimo - su valstybinė­mis pareigomis, galios - su silpnumu, gabumų moks­lui - su negabumu ir visų kitų įgimtų ar įgytų dva­sinių savybių sujungimas. Tada bus galima iš viso

e to padaryti išvadą ir, atsižvelgiant į sielos prigimtį, pasirinkti blogesnį ar geresnį gyvenimą - blogesniu vadinsime tą gyvenimą, kuris sielą veda ten, kur ji tampa nedoresnė, o geresniu - tą, kuris ją padaro teisingesne; į visa kita jis numos ranka. Mes jau matėme, kad ir gyvam, ir mirusiam tai yra geriau­sias pasirinkimas. Šitokia nuomonė turi būti tvirta

619 kaip plienas, su ja reikia leistis į Hadą, kad ir ten nesusižavėtum turtais ir kitokiomis panašiomis blo­gybėmis, kad nepasidarytum tironu ir kitais pana­šiais darbais nepridarytum nesuskaičiuojamų nepa­taisomų blogybių, ypač sau pačiam, bet žinotum, kad visuomet reikia pasirinkti vidurinį kelią ir vengti kraštutinumų - ir šiame gyvenime, ir kiekviename

b būsimame. Tik tada žmogus bus laimingas. Tada ano pasaulio pasiuntinys sakė, kad prana­

šas mesdamas burtus šitaip taręs: „Net ir paskuti­nis, jei tik mokės protingai pasirinkti ir griežtai gy­vens, turės visai neblogą, pakenčiamą gyvenimą. To­dėl pirmasis tegul apdairiai pasirenka, o paskutinis tegul nenusimena."

Eras pasakojo, kad, išgirdęs šiuos žodžius, pir­masis tuojau pasirinkęs didžiausio tirono gyvenimą -

c tai buvęs neprotingas, gobšumo padiktuotas, visiš­kai neapgalvotas pasirinkimas. Jis nežinojęs, kad likimo jam buvę lemta ryti savo paties vaikus ir kitokie baisūs dalykai. Vėliau, kai ramiai viską ap­svarstęs, jis ėmęs verkti ir muštis į krūtinę, kam pasirinko nepaklausęs pranašo. Tačiau jis kaltinęs ne save, bet likimą, demonus ir visus kitus, tik ne

pats save. Jis buvęs vienas iš tu, kurie atvykę iš dangaus, ir anksčiau gyvenęs geroje santvarkoje, bet jo dorybingumą skatino tik įprotis, o ne filosofija, d Apskritai nemaža iš dangaus atėjusių sielų šitaip įkliuvusios, nes jos buvusios nepratusios prie vargų. O tos, kurios atvykdavusios iš žemės, pačios patyru­sios daug vargo ir mačiusios kitų kančias, rinkęsi apdairiau. Todėl daugumai sielų gyvenimo sąlygos pasikeisdavusios - iš blogo į gera ir iš gero - į bloga. Žinoma, prie pasikeitimo prisidėdavęs ir burtų trau­kimas. Jei kas, atėjęs į šį gyvenimą, rimtai užsiimąs filosofija ir jei renkantis burtas tenkąs ne iš pasku­tiniųjų, tai, sprendžiant iš to, kas pranešama iš ano e pasaulio, jis čia laimingai gyvenąs, ir jo kelias iš čia į ten ir atgal esąs ne požeminis ir nelygus, bet dan­giškas ir lygus.

Eras sakęs, kad buvę įdomu žiūrėti, kaip sielos rinkęsi gyvenimus. Tai buvęs ir graudus, ir juokin- 620 gas, ir nuostabus reginys. Mat dauguma sielų rinkę­si pagal ankstesnio gyvenimo įpročius. Jis sakėsi matęs, kaip buvusio Orfėjo siela iš neapykantos mo­terims - moterys jį pražudė - pasirinkusi gulbino gyvenimą, nes nenorėjusi gimti iš moters. Jis matęs, kaip Tamiro 2 0 siela pasirinkusi lakštingalos gyveni­mą; matęs ir gulbę, kuri savo gyvenimą pakeitusi į žmogaus; panašiai elgęsi ir kiti gyvūnai giesminin­kai. Dvidešimtąjį burtą ištraukusi siela pasirinkusi b liūto gyvenimą. Tai buvusi Telemono sūnaus Ajanto siela, kuri, prisimindama nuosprendį dėl Achilo gin­klų, nenorėjusi tapti žmogumi 2 1 . Po jo ėjusi Aga­memnono siela. Irgi nekęsdama žmonių dėl iš jų patirtų kančių, ji pasirinkusi erelio gyvenimą 2 2 . Ta­da burtas tekęs Atalantės 2 3 sielai: matydama, jog atletams teikiama didelė garbė, ji neatsilaikiusi ir pasirinkusi atleto dalią. Po jos jis matęs, kaip Pa- c

nopėjo sūnaus Epė jo 2 4 siela pasirinkusi darbščios mo­ters buitį. Tarp paskutiniųjų jis matęs juokdario Ter-s i to 2 5 sielą - ji pasirinkusi beždžionės išvaizdą. Pas­kutinis burtas tekęs Odisėjo sielai. Prisimindama ankstesniąsias kančias ir atsikračiusi garbės troški­mo, ji ilgai ieškojusi paprasto žmogaus, neužsiiman-čio politika, gyvenimo; pagaliau ji užtikusi tokį kaž-

d kur kampe, kitų paniekintą, ir labai patenkinta jį pasiėmusi sakydama, jog būtų jį pasirinkusi ir tada, jeigu jai būtų tekęs pirmasis burtas. Gyvulių sielos elgęsi panašiai: vienos virtusios žmonėmis, kitos -kitais gyvuliais, nedori gyvuliai rinkęsi laukinių gy­venimus, o teisingi - romių gyvulių gyvenimus. Bu­vę ten visokio maišymosi.

Kai visos sielos pasirinkusios gyvenimus, tada jos iš eilės, kaip buvo ištraukusios burtus, ėjusios pas Lachesę. Si kiekvienai sielai davusi demoną, kurį ta buvo pasirinkusi; jis turėjęs būti jos sargu per visą

e gyvenimą ir įvykdyti visa, ką siela buvo pasirinkusi. Sis pirmiausia vesdavęs sielą pas Kloto ir pastaty-davęs ją po jos ranka ir po jos sukama verpste - taip jis patvirtindavęs sielos pasirinktąjį likimą. Palietus verpstę, jis vesdavęs sielą prie Atropės siūlų, kad padarytų nepakeičiama tai, ką priverpė Kloto. To­liau neatsigręždama siela eidavusi prie Anankės sos-

621 to ir pereidavusi per jį kiaurai. Kai ir kitos sielos perėjusios per sostą, tada jos per baisią, sloginančią kaitrą suėjusios į Letės 2 6 lygumą. Lygumoje nebuvę nei medžių, nei kitokios augmenijos. Atėjus vaka­rui, jos apsistojusios nakvynės prie Ameleto upės 2 7 , kurios vanduo nesilaikąs jokiame inde. Visos sielos

b turėjusios išgerti jo tam tikrą saiką. Kai kurios, ne-sivadovaudamos protu, išgėrusios daugiau negu nu­statytą saiką.Vos tik atsigėrusios to vandens, viską užmiršusios. Kai jos visos sumigusios, vidurnaktį pa-

sigirdęs griausmas ir pradėjusi drebėti žemė. Tada sielos pakilusios ir tarsi krintančios žvaigždės skri­dusios į visas puses aukštyn, į pasaulį, kad vėl tenai atgimtų. Erui neleidę gerti Letės vandens. Bet jis nežinąs, kur ir kokiu būdu jo siela grįžusi į kūną; švintant atmerkęs akis, jis pamatęs, jog guli ant laužo.

Tai šitokiu būdu, Glaukonai, buvo išsaugotas ir c išliko mums šis pasakojimas. Jei juo tikėsime, jis ir mus išsaugos, ir mes lengvai pereisime per Letės upę ir nesuteršime savo sielos. Taigi jeigu manimi tikite ir manote, kad mūsų nemirtinga siela gali pa­daryti visa, kas gera ir kas bloga, mes visuomet eisime keliu, vedančiu į aukštybes, ir visokiais bū­dais laikysimės teisingumo ir išminties, kad būtume mieli ir patys sau, ir dievams - ir čia gyvendami, ir tada, kai gausime atpildą už teisingumą, - ir tarsi varžybų nugalėtojai, gaunantys dovanų iš draugų, d mes būsime laimingi ir čia, ir toje tūkstantmetėje kelionėje, kurią apsakėme.

P L A T O N O FILOSOFIJOS B R U O Ž A I

Kūrybinga senovės graikų mintis jau iki Platono buvo sukūrusi teorijų, kurios iki šiol stebina problemų kėlimo drąsa. Graikai jau turėjo Herakleito, pitagorininkų, elėjie-čių ir kitas filosofijos mokyklas, kurių tolesnė raida atvė­rė kelią filosofinių sistemų formavimuisi. Ilgai domina­vęs gamtamokslinis pasaulio aiškinimas viršūnę pasiekė Demokrito materializme. O idealistinio mąstymo prad­menys ryškiau atsiskleidė sofistų ir Sokrato filosofijoje. Juos išplėtojęs Platonas sukūrė savo filosofiją - objektyvųjį idealizmą. Nuo tada filosofijoje ir atsirado vadinamosios Demokrito ir Platono linijos.

Platonas (428/427 - 348/347 m. pr. Kr.) ieškojo tiesos, gėrio, grožio ir kitų idealų, kurie jo filosofijoje yra glau­džiai susiję. Jie analizuojami pačiais įvairiausiais aspek­tais. Siekdamas tuos idealus pagrjsti teoriškai, Platonas ieškojo visuotinių stabilių pagrindų, kurie padėtų paaiš­kinti pasaulį, žmogų, pažinimą, gyvenimą. Bet Platono tarsi nedomino tai, ką jis matė. Mąstymo ir fantazijos ga­liomis jis kūrė abstrakčius idealus, o juos įgyvendinti pa­tikėjo valstybei. Todėl visa Platono filosofija glaudžiai su­sijusi su valstybės teorija. Galima manyti, kad sudėtingus teorinius ieškojimus jis buvo pajungęs vienam tikslui -valstybės problemų sprendimui.

Valstybės reikalams graikai nebuvo abejingi ir iki Pla­tono. Jie siūlė įvairias reformas, stengėsi taisyti tai, kas jiems atrodė negera. Tačiau Platonas reformomis nepasi­tenkino. Išnagrinėjęs visus jam žinomus valstybės tipus -timokratiją, oligarchiją, demokratiją ir tironiją, - jis atme­tė juos kaip netinkamus ir sukūrė visiškai naują valstybės tipą, idealios valstybės modelj. Tai buvo pirmoji vientisa valstybės teorija, turėjusi didžiulę reikšmę tolesnei filoso­fijos raidai.

Epochos ir gyvenimo bruožai. Platono filosofijos spe­cifiką didele dalimi nulėmė konkreti istorinė situacija ir aplinka, kurioje jis gyveno. Visas Platono gyvenimas bu­vo susijęs su Atėnų miestu-valstybe, jos iškilimu, klestė­jimu ir smukimu. Gimė jis, kai graikų ir persų karai (490-449 m. pr. Kr.) buvo sėkmingai užbaigti ir graikai, išsiva­davę iš ilgai trukusios persų priespaudos, savo jėgas ir dėmesį galėjo skirti vidaus gyvenimui. Senieji ekonomi­kos ir kultūros centrai kolonijose - Miletas, Efesas ir kiti -buvo sunaikinti arba neteko pirmykštės reikšmės. Dabar iškilo metropolijos miestai - Korintas, Aigina ir ypač Atė­nai, kovų prieš persus hegemonas. Gyvenimas Atėnuose labai suintensyvėjo. Laisvasis atėnietis, kuris, kaip ir kiek­vienas graikas, aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime ir valstybės valdyme, dabar jautė pareigą reprezentuoti ne tik Atėnus, bet ir visą Graikiją. Atėniečiui jau nebepa­kako mokyklinių žinių, jo nebepatenkino ir gamtos filo­sofija. Į pasaulį jis dabar žvelgė per žmogų. Jis troško žinoti, kaip jam dera gyventi, kaip elgtis, kokia jo vieta valstybėje, ar jis gali pažinti pasaulį, žmogų ir koks to pažinimo tikslas. Atsakymą į šiuos klausimus mėgino rasti humanistinės krypties mąstytojai - sofistai. Keliaudami iš miesto į miestą, jie mokė graikus įvairiausių dalykų, bet visų pirma - mąstyti ir reikšti savo mintis, įtikinti ir pa­vergti klausytoją. To meto sofistai neabejotinai buvo švie-

tėjai plačiąja šio žodžio prasme. Jie - Protagoras, Gorgi-jas, Prodikas ir kiti - žadino intelektualinį nerimą, skati­no kultūros ugdymą. Ypač daug jie nusipelnė kalbos mokslams - gramatikai, stilistikai. Sofistai įžvelgė žodžio grožį ir galią. Mokėjimas tinkamai vartoti žodį sofistui buvo didžiausias gėris, suteikiąs ir laisvę, ir teisę valdyti kitus. Tačiau sofistai suabsoliutino individo galias, todėl jų mąstysenoje nuo pat pradžių buvo ryškus subjektyviz­mas ir reliatyvizmas. Šios pakraipos švietėjus paprastai domino ne objektyvi tiesa, o nauda ir mokėjimas įtikinti. Dėl to jie lengvai nukrypdavo nuo dalyko esmės. Aristo­telis teigė, kad sofistų samprotavimuose dažniausiai vy­raują atsitiktiniai dalykai, kuriuos jie pateikia vietoj esmi­nių. Toks galvojimo būdas negalėjo užtikrinti, kad žmo­gus, išmokęs sofistikos, nepanaudos jos savanaudiškiems ir žemiems tikslams. Pražūtingos sofistikos galimybės ypač atsiskleidė Peloponeso karo metu (431-404 m. pr. Kr.), kai išryškėjo vergovinės santvarkos prieštaravimai, prislopinti taikos ir klestėjimo laikotarpiu. Naminio karo nelaimės neseniai buvusius galingus Atėnus smukdė ekonomiškai, politiškai, morališkai. Visuomeniniame gyvenime pradė­jo įsigalėti tie, kurių noras patogiai įsikurti nustelbdavo sąžinę. Istorikai nurodo, kad tuo metu Atėnuose kiekvie­nas, kuris bent trumpam pasijusdavęs stipresnis už kitą, manęs, kad jam nesą nieko negalima. Krašte viešpatavęs kyšininkavimas, išdavystės ir nepasitikėjimas. Dori ir są­žiningi žmonės buvę laikomi kvailiais, o triumfuojantys skriaudikai taręsi esą išminčiai. Klestinti demokratija už­leidusi vietą nuolatiniam valdančiųjų partijų keitimuisi, kurį lydėjo teroro bangos. Visų tų blogybių šaltinis buvęs valdžios troškimas.

Platonas sielojosi dėl savo krašto negandų ir ieškoda­mas jų priežasčių priėjo išvadą, kad gyvenimą reikia or­ganizuoti ir tvarkyti moksliškai. Jis ryžosi parodyti atė­niečiams, kokia turėtų būti jų valstybė ir jos piliečiai. Iš

tikrųjų tai buvo mėginimas gelbėti aristokratų (aristokra­tais Platonas vadino geriausius žmones ir piliečius) padė­tį teoriškai pagrindžiant jų ideologiją. Tam jis skyrė savo žinias ir gabumus.

Aristokratų lūkesčiai ir jų gyvenimo suvokimas Plato­nui nebuvo svetimi - jis pats buvo kilęs iš labai senos aristokratų giminės: Platono tėvas Aristonas - legendinio karaliaus Kodro ainis, artimas Perikliui, motina - garsiojo įstatymų leidėjo Solono giminaitė. Berniukui buvo duo­tas senelio Aristoklio vardas. Platonas - tai slapyvardis (gr. 7tXaxoc- platumas). Taip jį pavadino gimnastikos mo­kytojas, o gal Sokratas dėl to, kad buvo gražiai ir tvirtai sudėtas, plačių pečių ir krūtinės. Nuo pat vaikystės Pla­tonas buvo rūpestingai auklėjamas ir mokomas. Ir gabu­mų jam netrūko - buvo gabus gimnastikai, muzikai, ta­pybai, literatūrai. Poetu jis liko visą gyvenimą. Filosofinė­je kūryboje Platonas nuolatos vartojo palyginimus, analogijas, mitinius įvaizdžius, suteikdamas jiems simbo­linę prasmę. Jaunuolis greičiausiai ir rengėsi tapti poetu ar valstybės vyru. Tačiau dvidešimties metų Platonas at­sitiktinai sutiko Sokratą, kurį K. Marxas pavadino „filo­sofijos įsikūnijimu". Sokratas ir išsigimusios sofistikos lai­kais gyveno taip, kaip mokė. Lydimas jaunų vyrų - savo šalininkų, - ir aikštėse, ir gatvėse, ir bičiulių namuose jis su kiekvienu norinčiu (nes ir turtuoliui, ir vargšui vieno­dai leidęs klausinėti, atsakinėti arba klausytis) aiškinosi, kas yra gėris, grožis, teisingumas, valstybė, koks turi būti valstybės vyras ir t. t. Sokratas reikalavo, kad žmonės suprastų vartojamų žodžių reikšmę ir prasmę, o tai įma­noma tik suvokus dalyko esmę. Platoną sužavėjo Sokrato teorija ir gyvenimo principai. Paskutinius devynerius me­tus iki Sokrato mirties jis buvo vienas iš artimiausių Sok­rato bičiulių ir klausytojų.

Tragišką Sokrato mirtį Platonas išgyveno skaudžiai. Po mokytojo mirties, matyt, susidarius tam tikrai politi-

nei situacijai, Platonas išvyko iš Atėnų ir dvylika metų keliavo po pasaulį, bendravo su kitų kraštų mokslinin­kais, gilino savo žinias. Jis lankėsi Megaroje, kur Euklei-das, subūręs Sokrato šalininkus, įkūrė Megaros mokyklą, ir susipažino su jos filosofija, griežtai skyrusią sąvokinį pažinimą nuo juslinio. Egipte Platonas domėjosi visuo­menės susiskirstymu į kastas, darbo pasidalijimu ir t. t. Italijoje jis gilinosi į elėjiečių racionalizmą ir pitagorininkų teorijas, žavėdamasis matematiniu mąstymu. Kai kurie minėtų teorijų motyvai aptinkami ir Platono filosofijoje.

387 m. pr. Kr., būdamas jau keturiasdešimties metų, Platonas sugrįžo į Atėnus ir Akademo miškelyje įkūrė filosofijos mokyklą - Akademiją, su kuria susiejo tolesnį savo gyvenimą. Šeimos jis nesukūrė, bet vienišas nebuvo: apsuptas mokinių ir vienminčių, jų garbinamas ir net die­vinamas jis gyveno iki gilios senatvės, visiškai atsidavęs filosofijai.

Filosofavimo forma ir metodas. Platono veikalai, lai­mingai susiklosčius aplinkybėms, išliko visi. Mėgstama jo veikalų forma - dialogas. Dialoguose dalyvauja kon­kretūs, dažniausiai istoriniai asmenys. Kiekvienas iš jų gina savo pažiūras, priešpriešindamas jas oponento teigi­niams. Platonas neapsiriboja vien savo laikotarpiu: jis žvel­gia toli į praeitį, kritikuoja viską, ko pats nepripažįsta, ir gina visa tai, kur įžvelgia savo pažiūrų šaltinį. Be to, rem­damasis susintetintais analizuojamų problemų duomeni­mis, Platonas žvelgia į ateitį: jis prognozuoja, kuria idea­lius modelius, kuriuos taiko pasauliui ir žmogui.

Dialoguose Platonas dažniausiai naudojasi Sokrato klausimų ir atsakymų metodu, kurį jis mėgino suderinti su plačiu savo filosofijos užmoju. Sokrato metodas visų pirma reikalavo tiksliai formuluoti klausimą, o atsaky­mas į jį turėjo iš dalies paaiškinti tiriamąjį objektą ir su­ponuoti tolesnę jo analizę. Platonas nė vienos problemos

nesprendžia iki galo iš karto. Jis formuluoja ją ir susieja su daugeliu kitų problemų. Toks tyrimo būdas reikalauja nuolatos sugrįžti prie to, kas jau buvo nagrinėta, kad į tą patį dalyką būtų galima pažvelgti kitame kontekste, kitu aspektu. Todėl terminai ir sąvokos čia ne visada viena­reikšmiai. Jų turinys priklausomai nuo konteksto keičia­si, darosi skirtingas, o kartais prieštaringas ar net priešin­gas. Platono filosofija - nuolatinis ieškojimas, nuolatinė kūryba, kurią lemia priešybių įžvelgimas, jų vienijimas, visumos skaidymas ir dalių jungimas, sintetinimas. Pla­tonas tiesos ieško mąstydamas. Jis derina, skaido, anali­zuoja ir sintetina grynąsias sąvokas. Juslėmis gauti duo­menys, Platono nuomone, tam tik kliudytų. Siela „geriau­siai mąsto tada, kada jai nekliudo nė vienas iš pojūčių ar jausmų - nei girdėjimas, nei regėjimas, nei nuliūdimas, nei koks džiaugsmas, bet kai ji daugiausia susitelkia sa­vyje" 1.

Šį sąvokų derinimo ir jų analizės būdą, kuris parodo, kad sąvokos yra viena su kita susijusios, viena kitą lemia, papildo ir viena į kitą pereina, Platonas vadino dialektika. Dialektika jam - tai įrankis, padedąs apvalyti sąvokas nuo juslinės ir atsitiktinės medžiagos, išgryninti jas, padaryti tinkamas pažinimui ir mąstymui. Susieta su įvairiomis mokslo dalimis, ji turėtų būti ne kas kita, kaip filosofija, kuri, pasak Platono, turinti tendenciją išsikristalizuoti į savarankišką mokslą. To mokslo objektas turėtų būti idė­jos, o metodas - sąvokų derinimas. Neabejotina, kad Pla­tono keltas mąstymo autonomijos reikalavimas, raciona­listinis sąvokų derinimas, susiejant jas su visomis filoso­fijos dalimis, įžvelgiant prieštaravimus ir ieškant būdo jiems įveikti bei suderinti, turėjo įtakos vėlesniems dia­lektikams, tarp jų ir G. Hegeliui. Pasitelkęs dialektiką, Platonas toli pažengė teorinio mąstymo srityje, iškelda-

1 Platonas. Dialogai. - V.: Vaga, 1968. - P. 158.

mas proto, mąstymo reikšmę pažinimui, parodydamas, kad mąstymas kokybiškai skiriasi nuo juslinio pažinimo. Remdamasis tais pačiais dialektikos principais Platonas kūrė ir valstybės teoriją.

Idėjų teorija. Filosofijos istorijoje įsigalėjusi nuomonė, kad Platono filosofijos pagrindą sudaro idėjų teorija. Ta­čiau paaiškinti, kaip Platonas suprato idėją, nėra papras­ta, ir filosofijos istorikai ją interpretuoja nevienodai. Už­baigtos idėjos sampratos jis niekur nepateikia, be to, są­vokas eTSoc ir idea, kuriomis dažnai žymi idėjas, vartoja nevienareikšmiškai. Platono idėjas galima aiškinti įvai­riais aspektais: loginiu gnoseologiniu, ontologiniu, etiniu, estetiniu ir kitais. Visi šie aspektai susipynę, vienas kitą lemia ir papildo, sudarydami neišardomą vienumą.

Platonas teigia, kad priešingai negu materialius daik­tus, kuriuos galima matyti ir liesti, idėjas galima suvokti tik protu 2. Vadinasi, loginiu gnoseologiniu aspektu idė­ja - tai gryna mintis, loginė abstrakcija, apimanti vienarū­šių objektų aibę. Šia prasme kiekviena loginė giminė ir loginė rūšis, pagaliau ir kiekviena sąvoka yra idėja. Visos idėjos sudaro loginę sferą, idėjų pasaulį, kuriuo Platonas remiasi aiškindamas bet kurį reiškinį.

Platonui ne mažiau svarbus ir ontologinis idėjos as­pektas, kuriam tarsi pajungiami visi kiti. Platono idėja -tai savarankiška, nuo daiktų nepriklausoma būtis. Jis ją vadina „tikrąja būtimi" 3. Tai jau ne žodis ir ne sąvoka. Ontologiniu požiūriu idėja Platonui yra savarankiška es­mė, minties ieškoma tobulybė, kurioje dialektiškai jun­giasi į visumą galimi apibrėžimai ir santykiai. Priešingai pojūčiams, kurie yra painūs, nestabilūs ir netobuli, idėja, pasak Platono, yra gryna, vienalytė „ir niekuomet niekur

2 Žr. flnamoii. COHHHCHHH B rpčx TOMax. - M.: Mbioiib, 1970. T. 2. -C. 416.

1 Platonas. Dialogai, p. 158.

jokiu būdu nesikeičia"4. Daiktų atžvilgiu idėja transcen­dentinė ir pirminė. Tik jos dėka daiktai yra tuo, kuo jie yra. Idėja - tai tarsi daikto modelis, jo siekiamas tikslas, jo vertinimo kriterijus. Štai, pavyzdžiui, kaip Platonas aiš­kina grožio idėją, kurią jis nagrinėja „Puotoje", „Faidone", „Timajuje" ir kituose dialoguose: pasaulyje yra daug gra­žių dalykų, tačiau kas yra grožis pats savaime? Konkre­tus grožis - nei graži mergina, nei graži lyra, nei gražus ąsotis - jo nepaaiškina. Konkretus grožis reliatyvus ir lai­kinas. O Platonui rūpi amžinas ir nepriklausomas grožis, tas, kurio dėka tampa gražu visa, su kuo tik jis susyja, -„akmuo ir medis, žmogus ir dievas, kiekvienas veiksmas ir kiekvienas žinojimas"5. Tą amžiną savarankišką grožį Platonas ir vadina grožio idėja. Ji apima visa, kas gražu. Ji yra konkretaus grožio priežastis ir tikslas, jo vertinimo kriterijus.

Panašiai Platonas aiškino ir kitas idėjas. Yra dideli, yra lygūs daiktai, bet yra ir didumo bei lygybės idėjos. Taip pat judėjimo, spalvos, garso, pagaliau tiesos, gėrio ir dau­gelis kitų idėjų, šias nuo daiktų abstrahuotas bendrybes Platonas pripažįsta savarankiškai egzistuojant.

Idėjų, pasak Platono, yra daug. Visos jos susijusios pagal subordinacijos principą ir sudaro specifinę sferą, kurią Platonas ir laiko tikrąja būtimi. Idėjų hierarchijos viršūnėje yra absoliutaus gėrio idėja. Jai pajungtos visos kitos idėjos, ji yra pažinimo, visos esaties tikslas. Tačiau kas yra gėris? Kaip jį apibrėžti? Ir pats Platonas abejojo, ar galima apibrėžti gėrį, nes kiekviena siela „nujaučia, kad tai yra svarbus dalykas, bet nežino ir nemoka api­brėžti, kas tai" 6.

Bendriausia prasme gėrį, matyt, galima būtų suprasti kaip žinojimą, protą. Tačiau jis gali reikšti ir tiesą, grožį,

4 Ten pat, p. 182-183. s fJ.iamoH. COMHHCHHH B TDCX 1 1 >M,1 \ M.: MucJib. 1968. - T. 1. - C . 167. 6 2r. šios knygos p. 255

teisingumą. Gėrį Platonas lygino su saule ir šviesa. Pana­šiai kaip reiškinių pasaulyje niekas negali egzistuoti be šilumos ir negali būti skiriama be šviesos, taip esmių pa­saulyje gėris lemia jų būtį ir jų pažinimą. Saulė Platonui tampa gėrio ir grožio, daiktų matymo ir pažinimo, paga­liau kiekvienos gyvybės šaltiniu. Antikoje tai nebuvo nauja mintis. Ir iki Platono filosofai teigė, kad šviesa ir šiluma (ją dažnai vadindavo tiesiog ugnimi) yra visos esaties pa­grindas. Ji sukuria gyvybę, ją palaiko ir sudaro jai būtinas sąlygas. Be to, ji suteikia galimybę matyti ir būti mato­mam. Dėl to Platonas ieškojo analogijos tarp šviesos ir gėrio. Gėris - taip pat šviesa. Tačiau tai šviesa, kurią su­vokia žmogaus siela, protas. Platono filosofijoje gėris yra visų žemesnių, jam subordinuotų idėjų šaltinis; jis - žino­jimo, tiesos, grožio principas ir galutinis tikslas, „viso to, kas gera ir gražu, priežastis"7. Tačiau pats gėris neapib­rėžiamas, nepriklausomas ir atskirybių atžvilgiu transcen­dentinis.

Už idėjų transcendentiškumą, jų nepriklausymą nuo daiktų Platonas buvo bene daugiausia kritikuotas. Jau Aristotelis nurodė, kad idėjų savarankiškumo suabsoliu­tinimas esąs gnoseologiškai nepagrįstas, kad esmės nega­lima atskirti nuo to, kieno esmė ji yra. Toks svarus Aris­totelio argumentas griauna ne tik Platono teorijos, bet ir apskritai idealizmo pagrindus.

Tačiau Platono filosofijoje idėjų transcendentiškumą, matyt, ne visada reikėtų suprasti tiesiogiai. Platono idėja yra daiktą kuriantis modelis, jo konstravimo metodas. Bū­dama kuriančiuoju modeliu, idėja tampa ir daikto prie­žastimi, ji tarsi susijungia su daiktu ir skatina jį siekti tobulumo arba - jei idėjos aktyvumą nustelbtų kita, stip­resnė, jėga - tolti nuo jo. Todėl net ir Platono dialektikos požiūriu idėjų transcendentiškumas ir imanentiškumas yra

dvi priešybės, kurios viena kitą lemia, papildo ir netgi pereina viena į kitą.

Idėjos ir materijos dialektika. Esaties kūrimo procese idėjai Platonas teikia prioritetą. Ji yra kuriančioji jėga, ku­rioje dialektiškai susijungia kūrybos planas, modelis, kū­rimo aktas ir šio akto atlikėjas - kūrėjas. Idėja - aktyvus kūrimo veiksnys. Ją Platonas vadina tėvu. Idėjos priešybė yra materija, kurios vaidmuo šiame procese yra pasyvus. Ji tik priima idėjas, idėjos joje atsispindi, tarsi palieka sa­vo atspaudus. Materiją Platonas vadina idėjų maitintoja, jų motina. Šių dviejų priešybių - idėjos ir materijos - su­sijungimo rezultatas, kūdikis yra juslėmis suvokiamas daiktas.

Daiktas materialus, bet jis - ne materija. Materija Pla­tono filosofijoje yra tikrosios būties - idėjų pasaulio - prie­šybė, gryna nebūtis. Kad ji taptų kuo nors, kad būtų ga­lima kalbėti apie jos egzistavimą, reikalinga idėja. Pati materija apibrėžtumo neturi. Ji - nuolatinis tapsmas. Kiek­vienoje materijos apraiškoje, kiekviename reiškinyje idėja tarsi žaidžia, verčia reiškinį nuolat kisti ir siekti tobulu­mo. Taigi materija Platonui - tik galimybė idėjai įsikūny­ti, grynas esaties tapsmas. Bet tapsmas - tai ne niekas. Per tapsmą įsikūnija idėja. Vadinasi, idėja ir materija, Pla­tono požiūriu, yra dvi priešybės, kurias sieja dialektinė priklausomybė.

Atrodytų, kad materijos ir idėjos dialektika tam tikra prasme lyg susilpnina filosofijos istorikų dažnai akcen­tuojamą Platono filosofijos dualizmą, esaties suskaidymą į dvi sferas: idėjų ir daiktų. Tačiau tikroji būtis Platonui -tai idėjos, daiktų esmės, o patys daiktai - tik idėjų šešė­liai, jų atspindžiai. Apie juos net negalima pasakyti, kad jie yra. Dėl savo nuolatinės raidos, nuolatinio kitimo jie yra ir kartu jų nėra. Taigi Platonas neneigė Herakleito teorijos, kad viskas keičiasi, viskas juda. Tačiau jis manė,

kad Herakleito amžino kitimo teorija tinka tik daiktams, tik reiškinių pasauliui, o ne idėjoms.

Pažinimo teorija. Idėjų reikšmė, jų prioritetas reiški­nių atžvilgiu labai ryškus Platono pažinimo teorijoje. Pa­žinimo klausimus Platonas analizuoja „Teaitete" ir kituo­se dialoguose. Graikams buvęs būdingas požiūris, kad daiktas pažįstamas tiesiogiai jį stebint, Platono nepaten­kino. Nepatenkino todėl, kad idėjos, pasak jo, pažįstamos ne juslėmis, bet protu. Daikto esmės negalima suvokti juslėmis, ją galima tik mąstyti. Tačiau suprasdamas, kad vien racionalaus pažinimo gyvenime nepakanka, Plato­nas neneigė ir juslių vaidmens. Bet tai - vaizdinių ir įspū­džių sfera, kurioje, pasak jo, galima tik nuomonė, kuri yra „tamsesnė už pažinimą ir šviesesnė už nežinojimą"8.

Protu suvokiamo ir juslėmis pažįstamo pasaulių skir­tingumą Platonas atskleidė garsiuoju olos simboliu. Jis vaizduoja žmones, kurie sukaustyti grandinėmis sėdi tam­sioje požemio oloje. Iš viršaus per įėjimą į olą patenka šviesa. Tačiau žmonės sėdi nugara į šviesą ir yra taip prirakinti, kad negali pasukti galvos. Ant priešais juos esančios sienos jie mato tik virš olos einančiu keliu neša­mų daiktų šešėlius. Nesunku suprasti, kad žmogus, jei jis visą gyvenimą liktų prirakintas oloje ir matytų tik šešė­lius, net nežinotų, kad virš jo yra šviesa ir kitoks gyveni­mas, o šešėlius, kuriuos mato, laikytų tikraisiais daiktais. Jeigu jam ir pavyktų išsivaduoti ir išsiveržęs iš olos jis staiga pažiūrėtų į šviesą, jinai tokį neįgudėlį apakintų, ir jis nieko nematytų. Tik įgudusi, prie aplinkos pripratusi akis pradeda skirti daiktų kontūrus. Taip ir racionalusis pažinimas reikalauja ilgo ir įtempto darbo. Mąstyti iš­mokstame palaipsniui.

Racionalųjį pažinimą Platonas skirsto į diskursyvų ir intuityvų. Diskursyviu būdu tiesos ieškoma logiškai sam-

protaujant. Diskursyvaus pažinimo kelias toks: priėmus pagrindinį teiginį, teisinga pripažįstama visa, kas jam ne­prieštarauja, ir neteisinga - visa, kas jam prieštarauja. Aiš­ku, kad čia kalbama apie loginę tiesą, gaunamą dedukci­jos būdu. Bet dedukcijai reikalingas išeities taškas - tas pagrindinis teiginys. Juo, pasak Platono, galėtų būti tik bendrybė, teiginys, turintis visuotinę galią. Tad Platonui aiškiai turėjo iškilti bendrybės ir atskirybės santykio dia­lektikos problema, kuri tapo dar ryškesnė Aristotelio filo­sofijoje. Platonas šią problemą tarsi apeina. Jis hiposta-zuoja bendrybę teigdamas, kad ji visiškai nepriklauso nuo juslėmis gautų duomenų. Ne tik nepriklauso - ji yra anks­tesnė už kiekvieną juslinį suvokimą ir net jį remia ir jam padeda. Vertindami lygius daiktus, remiamės jau turimu lygybės supratimu. Vadinasi, lygybės sąvoka, lygybės idė­ja sąmonėje jau turėjusi būti. Lygūs daiktai - tik akstinas surasti tą idėją sąmonėje, ją prisiminti. Platonas pateikia faktų, kurie, jo nuomone, liudija bendrybės buvimą są­monėje iki pažinimo. Jis pasakoja apie berniuką, kuris, niekada nesimokęs geometrijos, orientavosi pagal tiksliai formuluojamus klausimus ir išsprendė geometrijos užda­vinį, šis ir kiti panašūs pavyzdžiai (apie juos kalbama „Menone", „Faidone" ir kituose veikaluose) rodą, kad ben­drieji racionalaus pažinimo pagrindai yra aprioriniai. Pla­tonas - griežtas racionalistas ir aprioristas.

{žvelgti bendrybę sąmonėje galinti padėti intuicija. Šią pažinimo pakopą Platonas laiko aukštesne už diskursyvų mąstymą. Intuicija, pasak Platono, yra tiesioginis objekto pažinimas protu, intelektinis stebėjimas. Ji nesietina su ekstaze ar mistika - toks požiūris išryškėjo vėlesniųjų mąs­tytojų, Platono sekėjų, teorijose. Platonas, atrodo, intuiciją suprato daug blaiviau. Ji esanti pasiekiama įtemptu proto darbu. Kai objektą ilgai analizuojame, apie jį mąstome, jis staiga lyg atsiveria tyrinėtojui, ir protas jį supranta. „<...> kas bus stebėjęs gražius dalykus palaipsniui, pagal tikslią

•12-1

jų eilę, tas šito kelio gale staiga išvys nuostabios prigim­ties grožį, <...> pamatys kažką <...> amžiną, nepažįstantį gimimo nei mirties, nei augimo, nei nykimo" 9.

Tačiau iš kur bendrybė atsirado sąmonėje? Griežtas racionalizmas į tą klausimą atsakyti bejėgis. Šitai Plato­nas puikiai suprato. Todėl apriorizmui pagrįsti jis griebė­si iracionalių argumentų, sielos nemirtingumo ir eschato­logijos sampratos. Tais argumentais nelabai tikėjo ir pats Platonas. Tačiau čia yra pradžia įgimtų idėjų teorijos, ku­rią kartojo ne vienas vėlesnis racionalistas.

Sielos samprata. Sielą graikų mąstytojai iki Platono suprato labai plačiai: ji buvo judėjimo, gyvybės ir visų dvasinių galių priežastis ir šaltinis. Ir Platonas sielą su­pranta analogiškai. Tik, priešingai materialistams, jis gin­čija jos materialumą. Pasak Platono, siela esanti artima idėjoms, ji kilusi iš idėjų ir lemianti judėjimą ir gyvybę. Visa, kas gyva ir kas juda, turi sielą. Ne tik žmogus, bet ir pasaulis esąs gyvas organizmas ir turįs sielą. Pasaulio siela susijusi su visomis pasaulio dalimis, visais daiktais. Ji - toji jėga, kuri tvarko materialųjį pasaulį pagal idėjų pavyzdį. Todėl ji ir esanti pasaulio tvarkos, harmonijos ir tikslingumo laidas.

Pasaulio siela - aktyvi jėga. Jos veikla - visa apimantis mąstymas. Pasaulio siela mąstanti apie savo pačios veik­lą. Mąstydama ji nuolatos sugrįžtanti į save ir įsisąmoni­nanti, ką yra atlikusi. Abstrahuojantis nuo Platono fanta­zijos diktuojamų analogijų, pasaulio sielą galima būtų su­prasti kaip žmonių dvasinį gyvenimą, pažinimą ir jo rezultatų įgyvendinimą.

Žmogaus siela susijusi su pasaulio siela, ji - pasaulio sielos dalis. Todėl ji taip pat artima idėjoms; ji vientisa, amžina ir nemirtinga. Kiekvienas individas turi savo

4 Platonas. Dialogai, p. 64.

individualią sielą. Ji - žmogaus esmė. Ji padaranti žmogų tuo, kuo jis yra. Tai ji suteikianti kūnui gyvybę, o kūnui mirus nuo jo atsiskirianti. Kūnas, pasak Platono, yra sie­los kalėjimas. Atėjusi iš idėjų pasaulio, siela ilgisi tiesos, grožio ir harmonijos. Ji veržiasi prie idėjų tobulumo, sie­kia aukščiausiojo gėrio. Tačiau kelias į jį nelengvas, nes kūniškoji prigimtis turi savo teisių, ir siela privalanti į jas atsižvelgti. Todėl ir žmogaus siela, Platono supratimu, nėra vienalytė. Ją sudaro trys pradai - trys sielos funkci­jos, arba galios: protingoji, aistringoji ir geidžiančio ji. Sielos funkcijos - nevienareikšmės, jos tarpusavyje susijusios pa­gal subordinacijos principą. Svarbiausia yra protingoji sie­la. Ji savarankiška ir tvarko kitas dvi sielos dalis. Jai ne­retai tenka tramdyti temperamentą, ginčyti nepagrįstus norus ir panašiai. Platonas siekė parodyti, kad gyvenime svarbiausia paklusti protui, įveikti kūniškumą. Todėl vi­soje Platono filosofijoje ir jo idėjų sampratoje ryškus eti­nis aspektas.

Etika. Prieš žmogų, aiškino Platonas, visada yra du keliai: kelias aukštyn, paklūstant protui ir dorybei, ir ke­lias žemyn, nepaisant dorybės ir proto, pervertinant kū­niškuosius malonumus, kurie dažnai nepagrįstai vadina­mi laime. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu Platonas visą dėmesį buvo sutelkęs į intelektines galias - gėrio ir kitų idėjų pažinimą. Tuo metu jis kūrė labai griežtą, asketišką etiką, tapatindamas dorovę su žinojimu. Protas, žinoji­mas jam ir vėliau buvo svarbiausias, lemiamas dorovin­gumo požymis. Tačiau vienpusiškumo vėliau jis lyg ir išvengė, mėgindamas suderinti įvairias žmogaus galias, kiekvienai pripažindamas jai priklausančią sritį. Kiekvie­nai sielos galiai jis numatė idealą, dorybę, kuria ji turėtų vadovautis ir jos siekti. Protingosios sielos dorybė - iš­mintis. Aistringosios, tos, kurios buveinė krūtinėje, - nar­sumas, o geidžiančiosios - nuosaikumas. Šias tris dorybes

susiejanti ketvirtoji dorybė - teisingumas. Taip atsirado keturių pagrindinių dorybių teorija, suvaidinusi nemažą vaidmenį etikos istorijoje.

Dorą gyvenimą lemia sielos harmonija, o šią - teisin­gumas, kai kiekvienas sielos pradas rūpinasi tuo, kas jam priklauso: protingoji siela siekia išminties, aistringoji -garbės, geidžiančioji - malonumų, turtų, naudos ir pan. Protas nustato saiką, reikalaudamas tvardyti godumą, geismus, afektus. Sielos harmonija, pasak Platono, prime­na sveiką organizmą, kai visos jo dalys veikia darniai. Kai ima viešpatauti tas sielos pradas, kuris pagal savo prigimtį tam netinka, pažeidžiama harmonija ir teisingu­mas. Dėl to atsirandantis blogis yra tarsi sielos liga. Todėl dorovė, pasak Platono, - tai sielos sveikata, jos grožis, jos gerovė. O nedorovingumas - sielos liga, silpnumas, jos gėda. Elgtis dorovingai ir elgtis teisingai čia reiškia tą patį. Tuo tarpu dorovės principų nepaisymas yra nusi­kaltimas. Baisiausia, kad nedorovingumas, blogis gali reikštis įvairiausiomis formomis, o dorovės kelias esąs vienas - paklusti protui. Vadovaujantis protu turėtų būti sprendžiama, kam reikia ryžtis, ko vengti; protas įgalina suprasti, kas gera, kas naudinga ir kas žmogų padaro laimingą.

Laimės problema buvo viena iš svarbiausių visoje grai­kų etikoje. Ir Platonas ėjo eudaimonistinės etikos keliu. Jis neginčijo, kad žmogus nori būti laimingas. Tačiau kas yra laimė? Hedonistų teorija, skatinusi žmogų siekti trumpa­laikių malonumų, Platonui buvo nepriimtina. Jis teigė, kad žmogų laimingą padaro meilė, kurią suprato kaip siekimą to, ko žmogui trūksta, nes „būtinai taip esti, kad geidžiame to, ko stokojame..."1 0. Todėl žmogus ir siekia tobulumo, geidžia nemirtingumo. Vadinasi, nėra pagrin­do stebėtis tuo, kad kiekviena būtybė iš prigimties rū-

pinasi savo palikuonimis. Jie tarsi pratęsia trumpalaikės prigimties egzistenciją. Taip mirtinga dalyvauja nemirtin­gume.

Meilės objektas - tobulybė, pasireiškianti kaip grožis, kurį graikai (ir ne tik graikai!) labai intymiai siejo, net tapatino su gėriu. Reiškinių pasaulyje per grožį atsisklei­džia gėris. Grožis žavi ir stipriai jaudina sielą, tuo suža­dindamas, pasak Platono, atsiminimus iš idėjų pasaulio. Jis kaip Ariadnės siūlas padedąs išbristi iš kūniškojo pa­saulio chaoso ir pakilti iki esmės pažinimo. Todėl ir meilė tik palaipsniui atsiskleidžia, kildama nuo žemesniųjų gė­rio formų prie aukštesniųjų. Pirmiausia ji įsiliepsnoja nuo kūniškojo grožio. Tačiau pamažu imama suprasti, kad sie­los grožis vertingesnis už kūno grožį. Taip meilė ima ap­rėpti visą pasaulį, pamažu kildama prie grynojo grožio ir gėrio.

Laimės, dorybės, pagaliau ir gyvenimo tikslo žmogus negali pasiekti gyvendamas vienas. Visa tai pasiekiama visuomenėje, kurioje žmogus gyvena, kurioje jis už;ma atitinkamą vietą ir kuriai jaučiasi įsipareigojęs. Platonas visa tai puikiai suprato ir individo dorovę glaudžiai su­siejo su visuomenės gyvenimu. Platono etika - socialinė. Ji neatskiriama nuo valstybės teorijos, į kurią tarsi įsilieja visi svarbiausi Platono filosofijos motyvai. Valstybės te­orijoje susieti su konkrečiais dalykais, jie, šalia pranašu­mų, išryškina ir Platono filosofijos iliuziškumą bei klasi­nę jos orientaciją.

Valstybės teorija. Platono valstybė - politinė ir doro­vinė organizacija. Jos tikslas - aprūpinti piliečius viskuo, kas būtina jų gyvenimui. Svarbiausia, ji sudaro ir užtik­rina sąlygas dvasinei veiklai ir kūrybai. Kad galėtų tai padaryti, ji turi būti organizuota ir turėti priemonių ap­ginti tai organizacijai nuo vidaus ir išorės priešų. Plato­nas ieškojo panašumo tarp valstybės ir žmogaus organiz-

mo bei viso pasaulio. Valstybę jis suprato kaip organiz­mą, kurio dalys - individai ir jų grupės - paklūsta visu­mai. Kaip ir visoje Platono filosofijoje, atskirybė čia sub­ordinuojama bendrybei, piliečiai ir jų gyvenimas pajun­giami valstybės idėjos įgyvendinimui. Valstybės funkcijas Platonas mėgino nustatyti siedamas jas su trimis sielos pradais ir keturių dorybių teorija.

Numatomas valstybės valdymo principas - teisingu­mas. Jis turėtų lemti valstybės darną, harmoniją, kuri ga­lima tik tuo atveju, kai kiekvienas rūpinasi ne tuo, kas jam pačiam naudinga, o tuo, kas naudinga valstybei. To­dėl valstybė turėtų žiūrėti, kad kiekvienas dirbtų tik tai, kas jam pridera. Toks valdymo principas įgyja ekonomi­nį, politinį, socialinį ir moralinį aspektus. Platonas genia­liai įžvelgė darbo pasidalijimo būtinybę, teigė, kad dar­bas visada atliekamas geriau ir lengviau, kai jį dirba pa­sirengęs, įgudęs ir turintis tam darbui sugebėjimų žmogus. Todėl Platonas reikalavo, kad valstybė diferencijuotų žmo­nes, vieniems paskirtų auginti gyvulius, rūpintis maistu, kitiems - parūpinti drabužius, apavą, įvairius reikmenis, tretiems - ginti kraštą arba jį valdyti. Tačiau veikiamas vergovinės santvarkos Platonas darbo pasidalijimo klau­simą sprendė vien iš vartotojo pozicijų, neatsižvelgdamas į gamintoją. Pagal atliekamą darbą idealios valstybės gy­ventojus jis suskirstė į tris luomus: valdovų filosofų, sargy­binių ir gamintojų.

Žmonių suskirstymą į luomus Platonas mėgino pa­grįsti jų prigimties ypatybėmis. Jis pateikia pasakojimą, esą kūrėjas „lipdydamas" žmones į vienus įmaišęs auk­so - tai vertingiausieji, išmintingi žmonės, kurie gyveni­me patys vadovaujasi protu ir gali vadovauti kitiems. ( antruosius kūrėjas įmaišęs sidabro, šie taip pat esą kil­nios prigimties, pirmųjų pagalbininkai, pasižymintys nar­sumu, drąsa. Tai valstybės sargybinių ir karių luomo at­stovai. Tretieji savyje turį vario arba geležies. Tai žemdir-

biai, amatininkai, pirkliai, kuriems, pasak Platono, jau pa­čios prigimties yra skirta gaminti ir paklusti pirmiesiems. Tokį žmonių suskirstymą į privilegijuotuosius ir jiems pa­valdžius Platono teorijoje sušvelnina nebent tai, kad pri­klausymą luomui lemia ne individo kilmė, bet jo dvasi­nės ir moralinės savybės. Jei vaiko krūtinėje yra vario arba geležies, jis priskiriamas trečiajam luomui, nesvar­bu, kas yra jo tėvai. O jei amatininko, žemdirbio ar pir­klio šeimoje atsirastų jaunuolis, turintis krūtinėje aukso arba sidabro, jis turėtų būti perkeltas į aukštesnį luomą. Kas galėtų nesavanaudiškai „rūšiuoti" augančią kartą? Tą atsakingą darbą Platonas ketino patikėti atitinkamai or­ganizuotai valstybei.

Platonas reikalavo mokant ir auklėjant jaunuolius įžvelgti ir įvertinti jų gabumus. Iš dvidešimtmečių turėtų būti atrenkami sargybiniai, tie, kuriems toliau būtų lei­džiama mokytis matematikos, astronomijos, muzikos ir karo dalykų. O iš trisdešimtmečių sargybinių reikėtų at­rinkti tuos, kurie, dar trejus metus pasimokę dialektikos, pradėtų dirbti valstybinį darbą. Tik tokiems žmonėms ir derėtų būti idealios valstybės valdovais - išsimokslinu­siems, mokantiems įžvelgti absoliutų gėrį ir sugebantiems juo vadovautis.

Labai ryškus platoniškojo auklėjimo ir gyvenimo bruo­žas - asketizmas, kuris einant nuo žemesniųjų luomų prie aukštesniųjų vis stiprėja. Gamintojų gyvenimas dar nėra labai asketiškas. Gamintojai - žemdirbiai, amatininkai, pir­kliai - yra pati gausiausia ir, Platono akimis žiūrint, pati žemiausia piliečių kategorija. Tačiau valstybei ji būtina. Be jos valstybė negalėtų funkcionuoti. Bet šie žmonės Pla­toną valstybėje mažiausiai domino, ir jis paliko jiems kai kurių laisvių. Gamintojai - ne vergai. Jų negalima nei pirkti, nei parduoti, nei savavališkai brautis į jų gyveni­mą. Jie gamina produktus, juos parduoda, bendrauja su svetimšaliais, tvarko savo privatų gyvenimą pagal savo

supratimą. Ekonomiškai jie lyg ir laisvi. Tačiau tokia lais­vė - iliuzija. Jų gaminamais produktais ir jų gyvenimu disponuoja valdovai. Gamintojai gamina tam, kad egzis­tuotų valstybė ir funkcionuotų aukštesnieji luomai.

Sargybinių ir valdovų gyvenimas visiškai pajungia­mas valstybės reikalams. Jų asmeniniai interesai pateisi­nami tik tiek, kiek jie netrukdo idėjai, bendriems tiks­lams. Sargybinių darbas - ginti valstybę nuo vidaus ir išorės priešų - esąs nelengvas. Jis reikalauja specialių ži­nių, užsigrūdinimo, pasirengimo. Todėl Platonas reikala­vo sudaryti sargybiniams tokias gyvenimo sąlygas, ku­rios netrukdytų jiems būti geriausiais sargybiniais, ne­skatintų jų skriausti kitų piliečių. Valdovams, tiems, kurie turi savyje aukso, didžiausią malonumą teikia gilinimasis j mokslą. Jie siekia pažinti tiesą ir ja vadovautis. Todėl šių dviejų luomų atstovus Platonas stengiasi apsaugoti nuo materialinių gėrybių, nuosavybės pamėgimo, kurį jis lai­ko didžiausiu visuomenės blogiu.

Platonas taikliai įžvelgė, kad valstybė yra istoriškai susiformavusi institucija. Jo manymu, žmonių gyvenime yra buvę du laikotarpiai. Pirmuoju žmonės valstybės ne­turėję. Gyvenę jie pagal prigimtį, ir gamta jiems teikusi viską. Nebuvę tada karų, nesantaikos, vaidų. Tačiau tur­tai ir nuosavybė suskaldę žmones į priešiškas klases. Go-dieji pasiskirstę žemę ir namus, paskelbę juos savo nuo­savybe, o tuos žmones, kurie dirbo ir juos maitino, paver­tę savo tarnais ir vergais. Pastariesiems tramdyti ir atsiradusi valstybė, kuri jau iš pat pradžių buvusi dvily­pė. Ją sudariusios tarsi „dvi valstybės - turtingųjų ir varg­šų". Dėl priešiškų klasių susidūrimų keitęsi valstybės val­dymo formos, bet klasės išlikdavusios. Neatsisakė jų ir Platonas. Tačiau malonumą naudotis materialinėmis gė­rybėmis ir nuosavybe jis paliko tik gamintojams. O val­dovus ir sargybinius įspėjo, kad saugotųsi turtų, pinigų, nuosavybės. Pinigai visada esą susiję su nešvariais ir nie-

kingais dalykais. Be to, valdovams ir sargybiniams jų, Pla­tono nuomone, ir nereikia. Jie sieloje turį savo aukso ir sidabro, gryno, nesutepto. Todėl Platono valstybės sargy­biniai neturi asmeninės nuosavybės, nes jei tik jie įsigytų žemės, nuosavus namus ir pinigų, tuoj pat iš sargybinių pasidarytų namų šeimininkais ir žemdirbiais. Tada jie nu­stotų rūpintis bendrais valstybės interesais ir žiūrėtų tik savųjų. Todėl Platono valstybės sargybiniai - vyrai ir mo­terys - gyvena bendrose stovyklose, bendrai maitinasi, lavinasi ir dirba. Jie sudaro tarsi vieną šeimą. Jie nežino savo vaikų, o jų vaikai - savo tėvų. Vyresniosios kartos žmogus kiekvieną jaunuolį vadina savo sūnumi ir juo rū­pinasi. Tik taip valstybė ir teišgalėtų grupuoti žmones, kuriais naudojasi kaip priemonėmis. Valdovams Platonas suteikia neribotas teises. Jie skelbia karus, poruoja jau­nuolius, rūpinasi jų auklėjimu. Valdovams leidžiama net meluoti ne tik priešui, bet ir saviems piliečiams, jei to prireikia valstybei. Valdovai niekam neatsiskaito: jie va­dovaujasi vien savo protu, savo valia.

Platono valstybės teorija, kaip ir visa jo filosofija, -sudėtinga; ne visos jos dalys gali būti vienodai vertina­mos. Jo filosofija žavi mus gėrio ir harmonijos ieškojimu pasaulyje, visuomenėje, žmoguje. Platonas genialiai įžvel­gė ir iškėlė ne vieną problemą, kurios vėliau ilgai vargi­no, o kai kurios ir iki šiol tebevargina žmonių protus. Jis suprato darbo pasidalijimo reikšmę visuomenėje, iškėlė ir mėgino pagrįsti moters vaidmenį ir vietą valstybėje, pri­pažindamas moteriai lygias teises su vyrais. Nepaseno ir Platono reikalavimas rūpintis jaunimo auklėjimu, jo kelta meno, poezijos, muzikos ir panašių veiksnių įtakos doro­vei ir žmogaus charakteriui problema. Ir čia galbūt ne taip svarbu, ar mus patenkina Platono siūlomas proble­mos sprendimas. Svarbi pati problema. Platonas geriau už visus ankstesnius mąstytojus atskleidė teorinio mąsty­mo galimybes ir reikšmę. Tačiau šio mąstymo pagrindus

jis atplėšė nuo juslėmis suvokiamos tikrovės ir priešprie­šino jai. Suabsoliutinti ir hipostazuoti tie pagrindai tapo iliuziniai, todėl ir išvados dažnai nutolusios nuo gyveni­mo, utopiškos.

Platoną žavėjo senojo graikų polio gyvenimas, ir jis norėjo jį atstatyti, restauruoti. Tačiau graikų miesto-vals-tybės laikai jau buvo praėję. Artėjo imperijų laikotarpis su savo kosmopolitine pasaulėžiūra. Ir vergovinei Graiki­jai buvo dar labai toli iki to, kad jos gyvenimą būtų ga­lima tvarkyti moksliškai. Platonas apeliavo į valdovo fi­losofo protą, bet nenurodė jo kriterijaus. Palikus jį paties valdovo dispozicijai, liktų atviras kelias prievartai, des­potizmui. Suabsoliutinęs bendrybę, Platonas tarsi užmir­šo individą, jo teises, jo nepakartojamumą ir tai, kad at-skirybių raida lemia bendrybę. Matyt, suprasdamas tai, kitame veikale „Įstatymai" jis mėgino kai kurias valsty­bės teorijos dalis koreguoti, švelninti. Tačiau „{statymai", rašyti filosofo gyvenimo pabaigoje, liko neužbaigti ir ne­išbaigti. Tas veikalas tik dar kartą patvirtino, kad ir į Pla­tono filosofiją reikėtų žiūrėti kaip į nuolatinį ieškojimą.

Kristina Rickevičiūtė

P A A I Š K I N I M A I

„Valstybė" - vienas iš stambiausių ir reikšmingiausių Plato­no kūrinių. Pagrindinė jo tema - teisingumas, tačiau analizuo­damas šią sąvoką Platonas paliečia beveik visas svarbiausias filosofines problemas. Tai daiktų būties tikrųjų priežasčių - idė­jų ir aukščiausiosios iš jų - gėrio idėjos problema, žmogaus pri­gimties (sielos, jos pažintinių galių, sielos ir kūno santykio, sie­los likimo po žmogaus mirties), valstybės ir jos piliečių luomų kilmės klausimai, pagaliau - kokia turi būti ideali valstybė, kas ir kaip ją turi valdyti, kokia tinkamiausia jos piliečių mokymo ir auklėjimo sistema ir t.t. Dėl savo užmojo, nagrinėjamų pro­blemų daugiaplaniškumo „Valstybė" tyrinėtojų laikoma visos brandaus laikotarpio Platono filosofinės sistemos išdėstymu (iš­skyrus kosmologiją ir dialektiką).

„Valstybė" parašyta apie 370-360 m. pr. Kr. (išskyrus pirmą­ją knygą, kuria, dauguma tyrinėtojų priskiria ankstyvajam Plato­no kūrybos periodui). Dialogo veiksmas vyksta maždaug 421 arba 411-410 m. pr. Kr. birželio mėn., atėniečių garbintos deivės Bendidės šventės metu. Sokratas atpasakoja filosofinį pokalbį, vykusį Pirėjuje garbingo sirakūziečio Kefalo, Lisanijo sūnaus ir garsaus oratoriaus Lisijo tėvo, atvykusio į Atėnus Periklio kvie­timu, namuose. Pokalbyje dalyvauja Sokratas, Platono broliai Adeimantas ir Glaukonas, Kefalo sūnus Polemarchas (Trisde­šimties tironų valdymo metu nubaustas mirtimi), sofistas Trasi­machas Chalkedonietis. Tylėdami pokalbio klausosi Kefalo sū­nūs Lisijas ir Eutidemas, žymaus Atėnų politinio veikėjo Nikijo

sūnus Nikeratas, Trasimacho mokinys sofistas Charmantidas. Aristonimo sūnus Kleitofontas - sofistas, Trasimacho šalinin­kas - dialogo dalyvių sąraše neminimas, tačiau jis kartkartėmis įsikiša į pokalbį.

„Valstybę" iš senosios graikų kalbos išvertė Jonas Dumčius. Versta iš: Platon. La Republique / / Platon Oeuvres Completes. Paris, 1932, t. 6. Rengiant šį, antrąjį, Platono „Valstybės" leidimą buvo apsiribota minimaliais redakciniais pataisymais, siekiant išlaikyti vertėjo pateiktos versijos autentiškumą.

Pirma knyga 1 Turima galvoje trakų mėnulio deivė Bendidė, kuri Atikoje

buvo tapatinama su Artemide. Jos garbei birželio pradžioje Atė­nuose kasmet būdavo rengiama šventė - bendidijos. Jų metu vykdavo raitelių lenktynės su fakelais iš Atėnų į Pirėją, kur bu­vo Bendidės šventykla.

2 Aukodami dievams, graikai užsidėdavo ant galvos vaini­ką. Kiekvieno namo kiemelyje būdavo aukuras.

3 Platono dialoge „Puota" šis priežodis skamba taip: „Pana­šūs visada prie panašių šliejasi" (Platonas. Dialogai, p. 39). Ho­meras „Odisėjoje" sako: „Dievas, matyti, jau pats taip suveda lygų su lygiu" (XVII giesmė, 218).

4 Temistoklis (0£^KTroxArfc, gim. apie 525 m. pr. Kr.) - Atėnų karvedys ir valstybės veikėjas, laimėjęs pergalę Salamino jūrų mūšyje.

5 Šerifas - nedidelė salelė Egėjo jūroje, dėl savo nereikšmin­gumo ir gyventojų skurdumo buvusi pasiturinčių graikų pašai­pos objektu.

6 Hadas - požeminė mirusiųjų karalystė graikų mitologijoje.

7 Pindama {TtlvSapoc, 522 ar 518-446 m. pr. Kr.) - žymiausias graikų chorinės lyrikos kūrėjas. Iki mūsų dienų išliko keturios

jo epinikijų - odžių jvairių varžybų nugalėtojų garbei - knygos įr daugiau kaip 300 kitų kūrinių fragmentų.

8 Simonidas Kėjietis (ZiįiaiviSnę, 556-468 m. pr. Kr.) - žymus graikų poetas, kūręs elegijas ir chorinę lyriką.

9 Homeras apie Autoliką sako:

Pranoko visus Autolikas Priesaikom ir klastom, kaip elgtis jj buvo išmokęs Dievas Hermėjas, kuriam avinėlių jis ir ožkyčių Degino kulšis geriausias, o tas jj globojo ir gynė.

(„Odisėja", XIX, 395-398)

10 Biantas Priėnietis (Bi'ac, VI a. pr. Kr.) - graikų valstybės veikėjas, laikytas valdovo idealu, vienas iš vadinamųjų septynių išminčių. Pitakas Mitilenietis (fJirTaxo'c, VII-VI a. pr. Kr.) - Mi-tilenės miesto (Lesbo s.) tironas, vienas iš septynių išminčių. Periandras (/lepia vSpoc, 625-585 m. pr. Kr.) - Korinto tironas, pasižymėjęs žiaurumu, vienas iš septynių išminčių. Perdikas U (/7epSixxac, V a. pr. Kr.) - Makedonijos karalius. Kserksas (Sepįnc) - Persijos karalius, 485-465 m. pr. Kr. mėginęs užka­riauti graikus. Ismenijas ('/opnviac) - Tėbų demokratų vadas, kurstęs sukilti prieš Spartą. Užėmę Tėbus, spartiečiai jį nužudė (382 m. pr. Kr.).

1 2 Aliuzija į senovės prietarą, esą jeigu sutiktas vilkas žmogų pamatąs pirmiau negu žmogus vilką, žmogus staiga netenkąs žado.

1 3 Atėnų teismuose pačiam teisiamajam būdavo liepiama pa­siūlyti sau bausmę (mirtį, tremtį, piniginę baudą ir t.t.).

1 4 Užuomina į tai, kad sofistai savo išminties visada moky­davo už užmokestį.

15 Polidamantas Tesalietis (noAuSajjac) - trakų atletas penkia-kovininkas, Sokrato amžininkas. Pasakojama, kad jis plikomis rankomis įveikęs liūtą, be ginklų įstengdavęs kovoti su visu būriu ginkluotų vyrų.

1 6 ši patarlė būdavo taikoma tiems, kurie mėgindavo imtis ko nors neįmanomo.

Antra knyga 1 Herodotas pasakoja apie karalių Gigą, Daskilo sūnų (VII a.

pr. Kr.), kuris, būdamas ietininku, nužudė savo šeimininką Kan-daulą, Lidijos valdovą (apie 685 m. pr. Kr.), ir užgrobė jo turtus, žmoną ir karalystę. Gigo žiedas taip pat minimas „Valstybės" X knygoje. Lidas - Ačio sūnus, lidų eponimas (žr. Herodotas. Istorija, I, 7-12).

2 Aischilas. Septynetas prieš Tėbus, 610-612.

3 Žr. Hesiodas. Darbai ir dienos, 232-234.

4 Homeras. Odisėja, XIX, 108-113.

5 Musajas (MovoaToc) ir jo sūnus Eumolpas (Ev/jokxoc) - mi­tiniai dainiai. Musajas paprastai figūruoja kaip Orfėjo, kito gar­saus mitinio dainiaus, sužavėdavusio savo dainomis net gyvulius ir negyvąją gamtą, mokytojas arba mokinys.

6 Pasak padavimo, danaidės, nužudžiusios savo vyrus, die­vų buvusios pasmerktos amžinai pilti vandenį į bedugnę sta­tinę.

7 Hesiodas. Darbai ir dienos, 287-290.

' Homeras. Iliada, IX, 497-501.

9 Musajui buvo priskiriamos poemos „Eumolpija", „Teogo­nija" ir kt, Orfėjui - 24 giesmių teogoninė poema, vadinamieji „šventieji žodžiai". Aristotelis neigė egzistavus poetą Orfėją, tuo tarpu sofistas Hipijas laikė jį Homero ir Hesiodo pirmtaku.

10 Selenė - graikų mėnulio deivė.

1 1 Čia turimi galvoje orfikai ir jų paslaptys. Orfikai - senovės graikų religinė srovė, atsiradusi VIII a. pr. Kr. ir susijusi su Dioniso ir Demetros kultu. Orfizmo kūrėju laikomas mitinis Or­fėjas.

12 Archilochas (ApxiXoxoc, apie 714-676 m. pr. Kr.) - graikų poetas, rašęs satyrinius eilėraščius - jambus. Jam priklauso dvi eiliuotos pasakėčios apie lapę ir beždžionę, kuriose vaizduojami Archilocho ir jo mylimosios Neobulos tėvo Likambo, klastingai apgavusio poetą, asmeniniai santykiai.

13 Aristono vaikai - pažodžiui „geriausio žmogaus vaikai" (gr. apioroc - „geriausias"). Spėjama, kad cituojamos eilutės autoriumi galėjęs būti Kritijas, nors iki mūsų dienų išlikusiuose jo elegijų fragmentuose jos nėra.

14 Hoplitai - sunkieji pėstininkai, ginkluoti skydais, ietimis, kalavijais.

1 5 Terminu pou<rixrj (pažodžiui - „muzika", „išsilavinimas", „dvasinė kultūra") Platonas apima poeziją, retoriką, muziką siau­rąja prasme ir orchestiką (šokio meną). Plačiau apie tai žr. JIo-ceeA. 0. HcTopHH 3HTHMHOH OCTCTHKH : BbicoKaa KJIACCM<a. - M. ,

1974.- C. 59-62.

1 6 Pasak padavimo, Gaja (Žemė) pagimdžiusi Uranui (Dan­gui) šimtarankius ir kiklopus. Uranas jais pasibaisėjęs, surišęs juos ir nutrenkęs į Tartarą. Supykusi Gaja sukursčiusi savo sū­nus titanus atkeršyti tėvui. Jauniausias iš brolių, Kronas, paė­męs motinos pjautuvą iškastravęs tėvą. Už tai savo sūnaus Dzeu­so Kronas buvęs nutrenktas į Tartarą. Šią istoriją vaizdingai ap­rašė Hesiodas „Teogonijoje".

1 7 Čia turimas galvoje siauras ratas žmonių, dalyvaudavusių misterijose, galbūt eleusinijose - mistika apgaubtose religinėse iškilmėse deivių Demetros, Persefonės ir dievo Dioniso garbei, kasmet rengiamose Eleusino mieste netoli Atėnų, - per kurias būdavo aukojamas paršelis.

1 8 Apie titanų kovą su olimpiečiais pasakojama Hesiodo „Teogonijoje" (674-735), apie dievų kovas - Homero „Iliadoje" (XX, 1-75; XXI, 385-514).

14 Homeras. Iliada, XXIV, 527-528, 530, 532.

2 0 Šioje nežinia iš kur paimtoje eilutėje išreikšta mintis, arti­ma Hesiodui ir Pindarui.

2 1 Apie tai žr.: Homeras. Iliada, IV, 68-126.

2 2 Kai Gaja pasiskundusi Dzeusui, kad per daug esą žmonių, jis kartu su savo buvusia žmona Temide nusprendęs sunaikinti dalį žmonių giminės ir sukėlęs baisųjį Trojos karą.

2 3 Cituojama iš neišlikusios Aischilo tragedijos „.Niobė".

2 4 Niobė didžiavosi turinti daugiau vaikų negu deivė Leto. Užsirūstinusi Leto liepusi savo vaikams Apolonui ir Artemidei išžudyti Niobės vaikus (žr. Ovidijus. Metamorfozės, VI, 146-312).

Pelopas pamilęs Elidės karaliaus Oinomajo dukrą Hipoda-mėją ir gavęs ją tik Oinomajo vežėjo Mirtilo padedamas. Kai po to Mirtilas pareikalavęs žadėto atlyginimo, Pelopas gudrumu nusiviliojęs jį ant jūros kranto ir nustūmęs nuo aukštos uolos. Krisdamas nuo uolos, Mirtilas prakeikęs Pelopą ir jo palikuonis. Nuo to laiko Pelopo palikuonis persekiojusios visokios nelai­mės.

25 Homeras. Odisėja, XVII, 485^186.

26 Protėjas - graikų mitologijoje Poseidonui pavaldi jūrų die­vybė, „jūrų senis", nuolat keičiantis savo pavidalą. Tetidė - Ne-rėjo duktė, mirtingojo didvyrio Pelėjo žmona ir Achilo motina. Ji, kaip ir Protėjas, nuolat keisdavo savo pavidalą.

2 7 §i eilutė paimta greičiausiai iš Aischilo tragedijų. Argo karaliaus Inacho duktė Ijo, Dzeuso mylimoji, buvusi Heros žynė.

2 8 Dzeusas pasiuntęs Agamemnonui apgaulingą sapną, no­rėdamas išmėginti achajų ryžtą (žr. Homeras. Iliada, II, 1-41).

2 9 Čia cituojamas fragmentas iš nenustatytos Aischilo trage­dijos.

" Duoti poetui chorą V a. pr. Kr. Atėnuose reiškė leisti vai­dinti jo tragedijas.

Trečia knyga 1 šiais žodžiais Achilo vėlė kreipiasi į Odisėją, nusileidusį į

mirusiųjų karalystę (Homeras. Odisėja, XI, 489-491).

2 Homeras. Iliada, XX, 63-64.

3 šiuos žodžius taria Achilas, nesugebėjęs sulaikyti naktį jam pasirodžiusio žuvusio draugo Patroklo šešėlio (Homeras. Iliada, XXIII, 103-104).

4 Hade sugebėjimas mąstyti esąs paliktas tik Tėbų pranašui Teiresijui - iš kitų sielų atimtas protas ir atmintis (Homeras. Odi­sėja, X, 495).

5 Čia kalbama apie Hektoro nužudyto Patroklo sielą (Home­ras. Iliada, XVI, 856-857).

6 Taip Patroklo siela išslydo iš mėginusio ją apkabinti Achilo rankų (Homeras. Iliada, XXIII, 100-101).

7 Su šikšnosparniais lyginamos Odisėjo nužudytų Penelopės jaunikių sielos, kurias dievas Hermis veda į Hadą (Homeras. Odisėja, XXrV, 6-9).

8 Kokitas - pažodžiui „raudų upė" (upė Epyre, Acheronto intakas, mituose tapusi, kaip ir Acherontas, viena iš požemio karalystės upių). Stiksas - pažodžiui „baisioji upė", svarbiausia požemio karalystės upė, aptekanti ją septynis kartus. Jos vande­nimis prisiekdavę dievai.

9 Čia cituojamos eilės iš Homero „Iliados", vaizduojančios Achilo sielvartą žuvus jo draugui Patroklui („Iliada", XXIV, 10-12; XVIII, 23-24).

1 0 Trojos karalius Priamas, Hektoro tėvas, prašė trojiečių leisti jį pas Achilą maldauti, kad liautųsi tyčiotis iš užmušto sūnaus lavono (Homeras Iliada, XXII, 414-415).

1 1 šiuos žodžius taria Achilo motina, jūrų deivė Tetidė, išėju­si iš jūros su savo seserimis Nereidėmis, kad paguostų sūnų, apraudantį savo draugą Patroklą (Homeras. Iliada, XVIII, 54).

1 2 šiuos žodžius Dzeusas taria žiūrėdamas į Achilo persekio­jamą Hektorą (Homeras. Iliada, XXII, 168-169).

1 3 Dzeusas sielvartauja nujausdamas, kad jo sūnus Sarpedo-nas žus nuo Patroklo rankos (Homeras. Iliada, XVI, 433-434).

14 Homeras. Iliada, I, 598-599.

15 Homeras. Odisėja, XVII, 386.

1 6 šiais žodžiais Diomedas kreipiasi į Stenelą, neteisingai kal­tinantį karalių Agamemnoną melu (Homeras. Iliada, IV, 412).

1 7 Pirmoji eilutė - „Iliada", III, 8, antroji - ten pat, IV, 431.

1 8 Taip įpykęs Achilas plūsta Agamemnoną („Iliada", I, 225).

1 9 šiais žodžiais Odisėjas, klausydamasis Demodoko dainų, giria karaliaus Alkinojo vaišingumą („Odisėja", IX, 8-10). Tačiau Homero Odisėjas giria ne tik valgių gausumą, bet ir „linksmu­mą", kurį svečiams teikia dainius, „dievams prilygstantis balso grožybe" (IX, 2-8).

2 0 Šie žodžiai buvo įtikinamas argumentas Odisėjo bendra­keleiviams, papjovusiems šventas Helijo karves („Odisėja", XII, 342).

2 1 Žr. „Iliada", XVI, 294-296.

2 2 Žr. „Odisėja", VIII, 266-366.

2 3 Šitaip Odisėjas tramdo save, užrūstintas jaunikių begėdiš­kumo jo paties namuose („Odisėja", XX, 17-19).

2 4 ši eilutė priskiriama Hesiodui.

2 5 Žr. „Iliada", IX, 515-526.

2 6 Žr. „Iliada", XIX, 278-280.

2 7 Žr. „Iliada", XXIV, 175.

2 8 Žr. „Iliada", XXII, 15, 20.

2 9 Žr. „Iliada", XXI, 130-132, 211-226, 233-327 apie Achilo dvikovą su upės dievu Skamandru.

3 0 Žr. „Iliada", XXIII, 140-151. Tačiau Achilas turėjo paauko­ti savo plaukus Sperchėjo upei ir Patroklo garbei, nes Patroklo žuvimas tarsi pranašavo ir jo žūtį.

3 1 Žr. „Iliada", XXII, 395-405.

3 2 Žr. „Iliada", XXIII, 175-183.

3 3 Pasak mito, Trojos karo didvyris Achilas buvo mirmidonų valdovo Pelėjo ir nereides Tetidės sūnus. Kai Tetidė pabėgo, Pelėjas atidavė sūnų auklėti kentaurui Cheironui.

3 4 Tesėjas ir mitinės lapitų tautos karalius Peiritojas norėjo pagrobti Hado žmona, mirusiųjų karalystės deivę Persefonę. Pla­tonas Peiritoją vadina Dzeuso sūnumi, tačiau jis buvo karaliaus Iksiono sūnus.

3 5 Fragmentas iš Aischilo tragedijos „Niobė".

3 6 „Iliada", I, 15-16.

3 7 „Žr. „Iliada", I, 7-21.

3 8 Sokratas proza atpasakoja „Iliados" I giesmės 11-42 ei­lutes.

39 Trigonas - trikampio formos styginis instrumentas, arti­mas lyrai, kuriuo išgaunamas labai švelnus ir minkštas garsas. Pektida - daugiastygės lyros variantas, atsiradęs Lidijoje. Jos sty­gas užgaudavo pirštais. Ji skleisdavo labai švelnius garsus.

40 Apolono instrumentas - lyra, skleidžianti kilnius garsus, o Marsijo - fleita, skleidžianti jaudinančius, erzinančius garsus. Pasak padavimo, deivė Atėnė mėginusi groti fleita, bet pamačiusi, kaip grojant išsikreipia veidas, metusi fleita ant žemės. Satyras Marsijas pagriebęs Atėnės numestą fleitą ir bandęs var­žytis grojimu su Apolonu. Nugalėjęs Apolonas liepęs nulupti Marsijui odą ir pakabinti ją oloje, kur siūbuodama nuo vėjo ji skleidžianti gailius garsus (Ovidijus. Metamorfozės, VI, 382-400; Kscnofontas. Anabasis, I, 2, 8). Šis mitas atspindi kovą tarp kilnios lyros muzikos ir jaudinančios, aistras žadinančios fleitos.

4 1 Senovės graikų eilėdaros pagrindą sudarė sisteminga ilgų ir trumpų skiemenų kaita. Ilgas skiemuo buvo prilygintas dviem trumpiems skiemenims. Metro vienetą sudarė pėda, susidedanti iš ilgų ir trumpų skiemenų. Vienų pėdų ilgoji dalis buvo lygi trumpajai (2 : 2, daktilis - u u , anapestas u u - , spondėjas - -), kitų pėdų ilgoji dalis buvo dvigubai ilgesnė už trumpąją ( 2 : 1 , jambas u - , trochėjas (chorėjas) - u , Jonikai u u — , — u u ) , trečiųjų pėdų ilgoji dalis buvo pusantro karto ilgesnė už trum­pąją (3 : 2, visos keturios pajanų rūšys - u u u , u - u u , u u u , u u u - , kretikas - u - , bakchėjas - - u ) . Trumpoji pėdos dalis buvo vadinama pakilimu (apoic), ilgoji - nuleidimu (9eaic). Dak-tilinis-spondėjinis metras buvo laikomas rimtu, iškilmingu, di­dingu (epinis hegzametras), eleginis - švelniu ir liūdnu, anapes­tas - žvaliu, tinkamu maršui, trochėjas - greitu, vikriu, jam­bas - aistringu, pašėlusiu, Jonikas - švelniu, pajanas - žadinančiu aistras.

Keturios garsų rūsys - čia turimas galvoje muzikinis tetra-chordas, keturių laipsnių garsaeilis, apimantis kvartos intervalą. Jį sudaro du tonai ir vienas pustonis, kurio vieta įvairuoja. Tetrachordas būna kelių tipų: joniškasis (arba mišrus lidiškasis), frigiškasis, lidiškasis, dorėniškasis.

42 Damonas (Aafjcov, V a. pr.Kr.) - Atėnų muzikas ir sofistas, Periklio draugas, Sokrato mokytojas.

4 3 Antikos atletai labai daug valgydavo, nes buvo įsitikinę, kad gausus maistas teikia kūnui stiprybę.

44 Helespontas - Dardanelų sąsiauris.

4 5 Sirakūziečiai mėgo prašmatnius patiekalus, turėjo ne vie­ną garsų kulinarą.

4 6 Korintiečiai garsėjo papročių laisvumu, ištvirkavimu. Jų gražuolės heteros sugebėdavo išvilioti iš meilužių daug pinigų.

47 Asklepijas - graikų gydymo dievas, Apolono ir Koronidės sūnus. Gydymo meno jį išmokė kentauras Cheironas. Jo sūnūs

Podaleirijas ir Machaonas taip pat buvę garsūs gydytojai, daly­vavę Trojos apgulime. Asklepijas buvo vaizduojamas su lazda, apie kurią rangėsi gyvatė, tapusia medicinos simboliu

4 8 Platonas čia sujungia du skirtingus „Iliados" epizodus. XI giesmėje (638-641) Nestoro belaisvė Hekamedė vaišina Nesto­rą ir sužeistą Machaoną gėrimu, sutaisytu iš Pramno vyno, ož­kos sūrio ir miežinių miltų. XI giesmės 842-848 eilutėse vaizduo­jama, kaip Patroklas išgydė sužeistą Euripilą, išpjovęs iš šlaunies strėlės antgalį ir pabarstęs žaizdą karčiosios šaknies milteliais.

4 9 Herodikas (HpoSizoc) - Hipokrato mokytojas. Jvedė gim­nastiką kaip gydymo priemonę. Prailgindavo ligonio gyvenimą, jo neišgydydamas.

50 Fokilidas Miletietis (dkūzuAi'Snę, VI a. pr. Kr.) - poetas, rašęs moralinius pamokymus eleginio disticho forma.

5 1 „Iliada", IV, 218-219.

52 Midas - mitinis Frigijos karalius. Dionisas buvo patenkinęs jo pageidavimą, kad viskas, ką tik jis palies, virstų auksu.

5 3 Žr. „Iliadą", XVII, 588. Apolonas priekaištauja Hektorui, kad šis bėgąs nuo Menelajo, kuris visuomet buvęs „netikęs karys".

54 Finikiečių istorija - t.y. labai senas prasimanymas, sukurtas svetimoje šalyje, kurį sumanūs įstatymų leidėjai panaudojo liau­dies labui.

Ketvirta knyga 1 Turimas galvoje žaidimas šaškėmis, kuriame „miestas"

(„valstybė") padalijamas į dvi priešiškas dalis.

2 Homeras. Odisėja, I, 351-352.

3 Palyginimas su daugiagalve Lernos hidra, kuriai vietoj He­raklio nukirstos vienos galvos ataugdavusios dvi.

4 Apolonas buvo laikomas valstybinės santvarkos, įstatymų ir visuomeninės santaikos globėju (žr., pavyzdžiui, Aischilo tra­gediją „Eumenides").

5 Čia turimas galvoje dievas Apolonas. Atėniečiai jį laikė savu, vietiniu dievu, nes, pasak padavimo, jis buvęs jonėnų -taigi ir atėniečių - protėvio Jono tėvas.

6 Delfuose prie Apolono šventyklos gulėjo akmuo, kurį, pa­sak padavimo, Rėja davusi praryti Kronui vietoj kūdikio Dzeu­so. Kai Kronas jį išspjovęs, jį padėję Parnaso kalno papėdėje kaip šventenybę, žymėjusią Žemės vidurį (Hesiodas. Teogonija, 497-500).

7 Homeras. Odisėja, XX, 17-18.

Penkta knyga

1 Adrastėja, dar vadinama Nemeside, - likimo ir keršo deivė, atlyginanti teisiesiems ir baudžianti už blogus darbus, ypač už puikybę.

2 Palestra - sporto aikštė, taip pat paauglių berniukų gimnas­tikos mokykla.

3 Gimnasijas - aikštė arba pastatas, skirti fiziniam lavinimui.

4 Platonas ginčijimosi meną (eristiką) skiria nuo filosofinių diskusijų meno - dialektikos. Dialektika siekia objektyvios tie­sos, o eristika - kiekvieno iš besiginčijančių subjektyvaus tei­sumo.

5 Cituojama eilutė priklauso Pindarui.

6 Geometrinė būtinybė - t.y. protu pagrįsta būtinybė.

7 Čia Platonas, kaip ir toliau (461 c), matyt, pasmerkia mirti vaikus, turinčius fizinių trūkumų. Tai Spartoje įsigalėjusio pa­pročio atgarsiai.

8 Pitija - Apolono žynė Delfuose.

4 Olimpinių žaidynių nugalėtojai turėdavo daug privilegi­j ų - pavyzdžiui, jie visą gyvenimą maitindavosi valstybės są­skaita, dažnai nebemokėdavo jokių mokesčių.

1 0 Hesiodas rašo:

Jie nesupranta, kvailiai, kad pusė verčiau, negu visa.

(„Darbai ir dienos", 40)

11 Homeras. Iliada, VII, 321.

1 2 Žr. Homeras. Iliada, VIII, 162.

13 Hesiodas. Darbai ir dienos, 122-123. 1 4 Graikijoje nuo seno buvo įsigalėjęs paprotys nuimti nuo

nugalėto žuvusio priešo ginklus ir kabinti juos šventykloje.

1 5 Šią tezę Platonas mėgino įgyvendinti Sicilijoje. Jis triskart keliavo pas jos tironus Dionisiją Vyresnįjį ir Dionisiją Jjaunesnį-jį, vildamasis padaryti juos apsišvietusiais valdovais.

1 6 Demokratiniuose Atėnuose buvo 10 filių (sričių); kiekvie­na iš jų buvo padalyta į tris dalis - tritijas, kurios savo ruožtu buvo dalijamos į fratrijas. Kiekviena tritija turėjo savo vadą -tritiarchą.

Šešta knyga 1 Momas - graikų pašaipos ir piktžodžiavimo dievas, Niktės

sūnus.

2 Mandragora - augalas, kurio šaknis primena žmogaus figū­rą ir, jos užvalgius, sukelia miegą.

3 Taip Sokratą pavadino jo kaltintojai.

4 Aristotelis žodžius, kad „išminčiai nuolat kiūto prie tur­tuolių durų", priskyrė poetui Simonidui. Diogenas Laertijas pa­sakoja, kad į Sirakūzų tirono Dionisijo klausimą, kodėl filosofai einą prie turtuolių durų, o ne turtuoliai - prie filosofų durų,

filosofas Aristipas atsakęs: „Todėl, kad vieni žino, ko jiems rei­kia, o kiti - ne" („Filosofų gyvenimai", II, 8, 69).

5 Grįždami iš Trojos, Diomedas su Odisėju slapta pagrobę paladijų (Atėnės statulą). Achajų stovykloje Odisėjas mėginęs nužudyti Diomedą, tačiau jam nepasisekę. Tada Diomedas su­pykęs, surišęs Odisėjui rankas ir, mušdamas bukąja kardo puse, parsivaręs jį į stovyklą.

6 Teagas minimas Platono „Sokrato apologijoje" kaip vienas iš Sokrato mokinių. Jo vardu pavadintas vienas Platono dialo­gas.

7 Sokratas pasakodavęs, kad kažkoks vidinis balsas (jis jį vadinęs demonu) įspėdavęs jį visuomet, kai jis ketindavęs dary­ti ką nors nederama (plačiau apie tai žr. „Sokrato apologijoje").

8 Šis posakis priskiriamas Solonui.

9 Herakleitas Efesietis (Hpaxk£ixoc, apie 544-apie 483 m. pr. Kr.) - graikų filosofas, teigęs, kad visa, kas egzistuoja, nuolat kinta. Pagrindiniu pasaulio elementu jis laikė amžinai judančią ir kintančią ugnį. Jo saulė - ne tik kasdien nauja saulė, bet ir be paliovos atsinaujinanti.

10 Eristika - ginčo menas.

1 1 T.y. lentelę pastaboms pasižymėti.

Septinta knyga

1 Homeras. Odisėja, XI, 489^*90.

2 Apie Palaimintųjų salas, kur be jokių rūpesčių, ramūs ir laimingi gyvena po mirties teisuoliai, kalbama Hesiodo poemo­je „Darbai ir dienos" (167-173).

3 Čia turimas galvoje atsitiktinumas, kuriuo paremtas žaidi­mas šukėmis. Viena šukės pusė būdavo nudažyta baltai, kita -juodai. Vienas iš žaidėjų mesdavo ją klausdamas: „Diena ar nak­tis?"

4 Palamedas - vienas iš Trojos karo herojų, Odisėjo neteisin­gai įskųstas graikams ir jų nužudytas. Jis buvęs poetas ir išra­dėjas, išradęs alfabetą, skaičiavimo mokslą ir kt. Agamemnonas -Atrėjo sūnus, Mikėnų karalius, vyriausiasis achajų ir jų sąjungi­ninkų kariuomenės vadas Trojos karo metu.

5 Platonas geometrijai teikė labai didelę reikšmę. Prie įėjimo į Akademiją buvo užrašas: „Kas ne geometras, tegul čia neįei­na". Tarp Platono mokinių buvo žymių matematikų.

6 Čia turima galvoje stereometrija, nagrinėjanti erdvinius kūnus.

7 Dedalas - mitinių laikų atėnietis, garsus išradėjas (skulptūros, įvairių įrankių ir kt.). Už jį pralenkusio mokinio nužudymą bu­vęs išvarytas iš Atėnų. Kretoje karaliui Minojui pastatęs Labi­rintą. Kai Minojas jį su sūnumi Ikaru įkalinęs Labirinte, juodu iš vaško ir plunksnų pasidarę sparnus ir išskridę.

8 Platonas susieja astronomiją ir muziką remdamasis pitago-rininkų teorija, pasak kurios dangaus kūnai sukdamiesi skleidžia garsus. Regėjimu suvokiamas dangaus kūnų judėjimas sukuria sferų harmoniją, sudarančią klausa suvokiamas muzikinės har­monijos pagrindą.

Aštunta knyga 1 Timokratija - tam tikra aristokratijos forma, kai teisė valdyti

suteikiama ne pagal kilmę, o pagal turtą, kaip, pavyzdžiui, Atė­nuose iki Solono konstitucijos.

2 Čia, matyt, užuomina į „Iliadą" (XVI, 112).

3 Mūzų pranašystė apie idealios valstybės žuvimą pagrįsta vadinamuoju „Platono skaičiumi". Tai buvo mėginimas mate­matiškai apibrėžti geriausias sąlygas idealios visuomenės kles­tėjimui. Konkreti matematinė šio skaičiaus reikšmė jau antikoje kėlė daug ginčų. Dėl jos ginčijamasi iki šiol. Kai kurie komen­tatoriai čia įžvelgia ryšį su kūdikio embrioninio vystymosi pe-

riodu. Plačiau apie tai žr.: Jlocee A. 0. HcropHa aHTHHHOH icreTHKH:

CocįmcTu. CoicpaT. njiaroH. - M., 1969. - C. 319-326.

4 Žr. Hesiodas. Darbai ir dienos, 109-201.

5 Perioikai - Spartos ir kitų valstybių smulkūs valstiečiai, ama­tininkai ir prekiautojai..

6 Platonas čia piešia valstybę, pagrindiniais bruožais prime­nančią Spartą V a. pr. Kr.

7 Glaukonas, Ksenofonto liudijimu, teturėdamas vos dvide­šimt metų, norėjęs valdyti valstybę ir jautęsis didžiu žmogumi, girdėdamas ironiškus Sokrato pagyrimus. Galų gale Sokratas jj atkalbėjęs, pataręs siekti kuo gilesnių žinių pasirinktoje veiklos srityje, jei norįs pelnyti šlovę ir pagarbą („Atsiminimai apie Sok­ratą", III 6, 1-2, 18).

8 Čia perfrazuojami Aischilo tragedijos „Septynetas prieš Tė­bus" herojaus Eteoklio žodžiai, kuriais jis kreipiasi į pasiuntinį, prašydamas papasakoti apie vadus, stovinčius su savo kariais prie kitų miesto vartų (Aischilas. Septynetas prieš Tėbus, 455).

9 Sikofantai - Atėnų šantažuotojai ir prievartautojai, kurie grasindavo pramanytais kaltinimais patraukti į teismą garbingus piliečius, jeigu tie neužmokės už tylėjimą.

10 Tiara - senovės Persijos ir Asirijos karalių galvos apdan­galas.

1 1 Čia turimas galvoje turto dievas Plutas, kuris buvęs aklas ir todėl neteisingai dalijęs žmonėms turtus.

12 Lotofagai - mitinė tauta, mitusi jėgas stiprinančiais lotoso vaisiais. Užvalgę lotoso, svetimšaliai užmiršdavę savo tėvynę (Homeras. Odisėja, IX, 83-102).

13 Metekai - Atėnų ir kitų graikų miestų nevietiniai gyventojai, priešpriešinami tikriesiems piliečiams ir neturėję pilietinių teisių.

1 4 Tai citata iš neišlikusios Aischilo tragedijos „Niobė".

15 Herodotas. Istorija, I, 55.

16 Homeras. Iliada, XVI, 775.

1 7 Tai citata ne iš Euripido, bet iš Sofoklio neišlikusios trage­dijos „Ajantas Lokrietis". Sofoklis turėjo galvoje tironų siekimą tapti kultūros skleidėjais. Dėl to jie kviesdavosi į savo rūmus didžiuosius poetus. Platonas čia savaip iškreipia Sofoklio mintį.

1 8 Plg. Euripidas. Trojietės, 1169.

Devinta knyga 1 Erotas - graikų meilės dievas, karo dievo Arėjo ir meilės

bei grožio deivės Afroditės sūnus. Vaizduojamas gražiu berniu­ku su sparnais ir lyra ar lanku ir strėline ant pečių.

2 Tai priežodis apie tuos, kurie ko nors paklausti ir nežino­dami, ką atsakyti, sakydavo: „Tu man pasakysi".

3 Stesichoras (Zrno-i'zopoc, 640-555 m. pr. Kr.) - graikų poetas lyrikas, herojinių himnų kūrėjas. Jis parašęs himną „Elena", ku­riame heroję pavaizdavęs kaip nedorą ir neištikimą moterį. Pa­sak padavimo, dėl tokios Elenos charakteristikos Stesichoras apa­kęs, tačiau sugalvojęs versiją, kad buvusi pagrobta ne pati Ele­na, o tik jos šmėkla, ir parašęs palinodiją - himną, kuriame išgarbino gražuolę Eleną, - vėl praregėjęs.

4 Platonui labai būdinga moralines ypatybes ir žmogaus bū­seną reikšti geometrinėmis figūromis. Tirono laimė, pasak jo, -tik tikrosios laimės šešėlis, ir ją galima išreikšti tik kvadratu, kurio kraštinė lygi 9 (32), o plotas - skaičiui 81 (92). Tačiau no­rint išreikšti visą tirono nuopuolio dydį, reikia sukurti trimatį kūną, t.y. kubą (9x9x9 = 729). Taigi karaliaus laimė 729 kartus pranoksta tirono patiriamą malonumą. Šis skaičius, pasak Pla­tono, atitinka metų dienų ir naktų skaičių: 364V2+364V2 (taip ap­skaičiavo pitagorininkas Filolajas (0iXoXaoc, V a. pr.Kr.). Bet tas pats skaičius išreiškia ir vadinamuosius didžiuosius metus, ku­riuos, pasak Filolajo, sudaro 59 metai ir dar 21 mėnuo - iš viso

729 mėnesiai; galimas daiktas, kad čia turimi galvoje kaip tik šie didieji metai. Kai dėl gyvenimų, tai galbūt karaliaus gyvenimas lygus skaičiui 729, padalytam iš 12 mėnesių, t.y. maždaug 67 metams, o antikoje vidutine žmogaus gyvenimo trukme buvo laikoma 60 metų.

5 Turimas galvoje Trasimachas, kuris I knygoje (343 d - 344 c) įrodinėjo, kad neteisingumas stipresnis ir galingesnis už teisin­gumą ir teikia žmogui daugiau naudos negu pastarasis.

6 Chimaira, Skila, Kerberas - mitinės baidyklės. Chimaira - pa­baisa su liūto galva ir drakono kūnu. Skila - baidyklė su šešio­mis šuns galvomis, gyvenanti oloje virš jūros ir ryjanti jūreivius. Kerberas - trigalvis šuo, saugas įėjimą į požeminę mirusiųjų karalystę ir niekam neleidžiąs iš jos išeiti..

7 Erifilė - Alkmeono motina ir Argo karaliaus Amfiarajo žmo­na. Amfiarajas, būdamas doras, nenorėjęs žygiuoti prieš Tėbus. Erifilė išdavė savo vyrą, susiviliojusi brangiu vėriniu {Homeras. Odisėja, XI, 326-327). Alkmeonas, keršydamas už tai, vėliau nu­žudė savo motiną.

Dešimta knyga 1 Lakedaimonas - senas Spartos srities ir miesto pavadinimas.

Likurgas {Avzovpyoc, IX a. pr. Kr.) - menamas griežtosios Spar­tos santvarkos įkūrėjas.

2 Charondas (XapajvSac, V a. pr. Kr.) - garsus įstatymų leidė­jas iš Katanės (P. Italija). Solonas - (Eokcov, 640-561 m. pr. Kr.) -Atėnų aristokratas, poetas ir įstatymų leidėjas, vienas iš septynių išminčių.

3 Homeridai - rapsodai, dainavę Homero kūrinius arba pa­mėgdžioję jį savo pačių kūriniuose.

4 Talis Miletietis (Gakiję, VII-VI a. pr. Kr.) - graikų filosofas, pirminiu pasaulio pradu laikęs vandenį. Vienas iš septynių išminčių. Anacharsis (Avdxapoic) - legendinis karalių giminės

skitas, atkeliavęs į Atėnus. Pagarsėjo savo išmintimi. Senovės graikai jam priskyrė visokius išradimus: esą jis išradęs laivo inkarą, žiestuvą ir kt. Kai kas jį laikė vienu iš septynių išminčių.

5 Graikų filosofo Pitagoro (f7v9ayopac, 570-500 m. pr. Kr.) mokiniai ir šalininkai sudarė sektą (ji buvo įkurta Krotone, Ita­lijos pietuose. Sektos nariai skyrėsi savo gyvensena, savotiškais drabužiais, valgymo papročiais, griežtu dorovingumu.

6 Kreofilas iš Chijo salos buvęs Homero žentas, gavęs iš jo dovanų „Iliadą" ir priėmęs poetą į savo namus. Pasak kitos versijos, samietis Kreofilas, priėmęs Homerą, gavęs iš jo poemą „Oichalijos paėmimas", kurią poetas jam leidęs laikyti sava. Pa­sak Kalimacho, poemos autorius buvęs pats Kreofilas; jis net buvęs laikomas Homero mokytoju. Kreofilo vardas reiškia „ki­lęs iš mėsos giminės" (gr. xpeac - „mėsa", tpvArj - „giminė").

7 Protagoras Abderietis (npcorayopac, 481-411 m. pr. Kr.) -graikų filosofas sofistas. Važinėjo po Graikiją ir už didelį honorarą skaitė paskaitas apie iškalbos meną, teisę ir etiką. Pro-dikas Kejietis (rip6Sixoc, V a. pr. Kr..) - sofistas, kurio morali­niams pamokymams, skirtingai nuo kitų sofistų, būdingas mo­ralinis patosas. Be to, jis domėjosi kalbos filosofija - sinonimi-ka, - kaip ir būdinga sofistams.

8 Čia turimas galvoje perspektyvos dėsnis.

9 Pasak mitų, Glaukas buvęs žvejys. Paragavęs stebuklingos žolės, jis tapęs nemirtingas ir šokęs į jūrą. Okeanas ir Tetija padarę jį dievu.

1 0 Užsidėjęs Hado šalmą, žmogus pasidarydavęs nemato­mas.

1 1 Senovės graikų bėgikai lenktyniaudami turėdavo nubėgti iki stadiono gale esančio stulpo ir grįžti atgal.

12 Alkinojas - mitinis fajakų karalius. Jam Odisėjas pasipasa­kojo apie savo klajones (Homeras. Odisėja, IX-XII). Ero vardą

graikai laikė sirišku asmenvardžiu. Klemensas Aleksandrietis sutapatina jj su Zaratustra (Zoroastru, Armenijo sūnumi).

13 Tartaras - tamsi bedugnė, giliausia vieta Hade, kur Dzeu­sas nutrenkė Kroną, titanus ir kt.

14 Triera - lengvas, judrus laivas, turintis tris eiles irklų.

15 Anankė - graikų mitologijoje moirų motina, atpildo deivė. Tarp jos kojų sukasi verpstė, kurios ašis yra pasaulio ašis.

1 6 Sferų spalvos atitinka planetų spalvas. Išorinė, didžiausio­ji, sfera - nejudančių žvaigždžių sfera. Ji pati margiausią, nes spinduliuoja visais ją sudarančių šviesulių atspalviais. Septinto­ji sfera - Saulės, ji pati šviesiausia; aštuntoji - Mėnulio ir Že­mės - sfera švyti tik atspindėta Saulės šviesa; antroji sfera -Saturno, penktoji - Merkurijaus, abi geltonos; trečioji - Jupite­rio- sfera įkaitusi iki baltumo, ketvirtoji - Marso - raudona ir šeštoji - Veneros - balta.

1 7 Intervalai tarp aštuonių sferų sudaro oktavą, arba harmo­niją.

18 Moiros - likimo deivės. Lachesė - „duodanti traukti burtą", Kloto - „verpėja", verpianti žmogaus gyvenimo siūlą; kai siūlas nutrūksta, žmogus miršta. Atropė - „nepakeičiamoji", „nepaju­dinamoji". Dainuodamos kartu su sirenomis Moiros sudaro pasaulio sferų harmoniją.

1 9 Čia turimas galvoje žmogaus sielos demonas („genijus"), geras arba piktas.

20 Tamiras - mitinis trakų dainius, varžęsis su mūzomis ir jų apakintas (žr. Homeras. Iliada, II, 594-599).

2 1 Žuvus Achilui, jo ginklai buvo paskirti ne narsiam achajui Ajantui, Salamino salos karaliaus Telemono sūnui, bet Odisėjui. Įtūžęs Ajantas norėjo išžudyti achajų vadus, bet Atėnė sumaišė jam protą ir nukreipė jo pyktį į achajų gyvulių kaimenę. Atsi-

peikėjęs po šio priepuolio, Ajantas iš gėdos nusižudė. Šią isto­riją pavaizdavo Sofoklis tragedijoje „Ajantas".

2 2 Mikėnų karalių Agamemnoną grįžusį namo iš Trojos karo nužudė žmona Klitaimnestra, kuri buvo jam neištikima su savo pusbroliu Aigistu. Apie tai pasakojama Aischilo tragedijoje „Agamemnonas"

23 Atalantė - mitinė mergaitė medžiotoja iš Arkadijos, Jaso duktė. Ji dalyvavusi Kalidono šerno medžioklėje ir pirmoji pa­šovusi šerną, todėl Meleagras jai padovanojęs užmuštojo šerno galvą.

24 Epėjas - Trojos karo dalyvis, achajų karys, pastatęs medinį arklį, į kurį sulindę achajai įsiveržė į Troją {Homeras. Iliada, XXIII, 653-699; 839-840).

25 Tersitas - išsigimėliškos išvaizdos achajų karys, šmeižęs achajų vadus ir kurstęs achajus grįžti namo (žr. Homeras. Iliada, II, 212-277).

26 Letė - užmaršties upė mirusiųjų karalystėje, iš kurios atsi-gėrusios mirusiųjų sielos užmiršdavusios savo žemiškąjį gyve­nimą.

27 Ameleto upė - pažodžiui: „upė, nusinešanti visus rūpes­čius".

Parengė Jonas Dumčius ir Ramutė Rybelienė

*

VARDŲ RODYKLĖ

Achilas 94, 98, 409 Adeimantas 7,8,59,66,67,69-

72, 79, 81-83, 86, 89, 91, 94, 96,97,100,103,104,106,107, 136, 139, 142-144, 177, 178, 230, 232, 235, 236, 242, 248, 304, 310, 311, 315, 346

Adrastėja 179 Afroditė 97 Agamemnonas 89,98,101,102,

276, 409 Aglajonas 167 Aischilas 57,58,84,89,312,330 Ajantas 205, 409 Alkinojas 402 Anacharsis 381 Anankė 405, 406, 410 Apolonas 89, 98,102,110,122,

147, 261 Archilochas 62 Ardiajas 404 Arėjas 97 Ariadnė 428 Aristoklis, žr. Platonas

Aristonas 7, 66, 147, 355, 416 Aristonimas 7, 8 Aristotelis 415, 421, 424 Armenijas 402 Asklepijas 119-122, 380 Atalantė 409 Atėnė 84 Atropė 406, 410 Autolikas 17

Biantas 21

Charmantidas 8 Charondas 381 Cheironas 98 Chimaira 368 Chrisas 101, 102

Damonas 111, 112, 143 Dedalas 286 Demokritas 413 Diomedas 96, 239 Dionisas 216 Dzeusas 84,89,97-99,206,334,

359, 393

Elena 365 Epėjas 410 Eras 402^*05, 407^*09, 411 Erifilė 370 Erotas 344-346 Eukleidas 417 Euripidas 338 Euripilas 119, 122 Eutidemas 8

Foibas 89 Foinikas 98 Fokilidas 121

Gigas 55, 56, 400 Glaukas 399 Glaukonas 7, 8, 24, 38, 39, 52,

58-60, 65, 66, 72-74, 77-79, 108-110, 113-115, 117, 120, 122, 123, 128, 130, 131, 133-135, 147, 155, 160, 163, 165, 167, 169, 172, 178-180, 182-185, 189, 191, 194, 195, 204, 212, 213, 216, 225, 228, 256, 261, 268, 271, 272, 274, 275, 280, 281, 288-290, 292, 301, 303, 306, 310, 348, 354, 362, 364, 370, 372, 378, 381, 382, 392, 394, 396, 399, 400, 403, 407, 411

Gorgijas 415

Hadas 63, 91, 92, 99, 400 Hefaistas 82, 95, 97

Hegel, Georg VVilhelm Frie-drich 418

Hektoras 98 Hera 82, 87, 97 Herakleitas 245, 413, 422, 423 Heraklis 23 Herodikas 119

Hesiodas 59, 81, 202, 206, 307, 382, 399

Homeras 17,18, 59, 61, 81, 82, 84,89,92,94-96,98,101,102, 106, 117, 169, 205, 206, 249, 268, 306, 374, 379, 380-382, 390, 392, 393, 399

Inachas 87 Ismenijas 21

Kefalas 7-13 Kerberas 368 Kleitofontas 8, 27, 28 Kloto 406, 410 Kodras 416 Kreofilas 382 Krezas 335 Kronas 81 Kserksas 21

Lachesė 406, 410 Leontijas 167 Lidas 55 Likurgas 381 Lisanijas 11 Lisijas 8

V A R D U R O D Y K L Ė

Marsijas 110 Marx, Kari 416 Menelajas 122 Midas 122 Momas 230 Musajas 60, 61

Nikeratas 7 Nikijas 7 Niobė 84

Odisėjas 17, 410 Orfėjas 61, 409

Palamedas 276 Pandaras 84, 122 Panopėjas 409 Patroklas 94, 98, 119 Peiritojas 99 Pelėjas 98 Pelopas 84 Perdikas 21 Periandras 21 Periklis 416 Pindaras 12, 62, 122 Pitagoras 381 Pitakas 21 Platonas 413-433 Polemarchas 7,8,13-16,19,21,

22, 27, 28, 147, 177, 304 Polidamantas 25 Poseidonas 99 Priamas 94 Prodikas 382, 415

Protagoras 382 Protėjas 87

Sarpedonas 94 Selenė 61 Simonidas 13, 14, 15, 18, 19,

21 Skila 368 Sofoklis 10 Sokratas 7, 9-16,18, 21-25, 27,

28, 32-34, 38, 50, 52, 54, 55, 58-60, 63, 64, 67, 69, 72, 74, 109, 115, 123, 125, 127, 128, 136, 139, 160, 173,175, 178-180, 182, 203, 210, 230, 237, 245, 256, 284, 289, 301, 302, 315, 364, 382, 413, 416, 417

Solonaas 296, 381, 416 Stesichoras 365

Talis 381 Tamiras 409 Teagas 242 Telemonas 409 Temidė 84 Temistoklis 10 Tersitas 410 Tesėjas 99 Tetidė 87, 89

Trasimachas 8, 21-29, 31, 32, 34-48, 50, 52-54, 64, 65,178, 245, 371

Uranas 81

T U R I N Y S

V A L S T Y B Ė 5 PIRMA KNYGA 7

ANTRA KNYGA 52

TREČIA KNYGA 91

KETVIRTA KNYGA 136

PENKTA KNYGA 177

ŠEŠTA KNYGA 225

SEPTINTA KNYGA 265

AŠTUNTA KNYGA 303

DEVINTA KNYGA 341

DEŠIMTA KNYGA 374

Kristina Rickevičiūtė. Platono filosofijos bruožai 413 Paaiškinimai 435 Vardų rodyklė 457

P l a t o n a s VALSTYBĖ

Iš senosios graikų kalbos vertė lonas Dumčius

Redaktorė Ramulė Rybelienė Dailininkė Audronė Uzielaitė

Korektorė Ingrida Sutkevičicnė Maketavo Irutė Stukienė

SL 1573. 2000 03 30. Užsakymas 43

Išleido UAB „Pradų" leidykla, T. Vrublevskio g. 6, 2000 Vilnius Spaudė Bl UAB „Litimo", Liepkalnio g. 97, 2030 Vilnius

Printed in Lithuania

Platon 31 Valstybė / Platonas: [iš senosios graikų kalbos

vertė Jonas Dumčius]. - 2-asis patais, leid. - Vilnius: Pradai, 2000. - 461 p. - (Filosofijos klasika: didžioji serija)

Virš antraštės nurodyta. - Kn. taip pat: Platono filosofijos

bruožai / Kristina Rickevičiūtė, p. 413-433. - Vardų r-klė: 457-459

ISBN 9986-943-26-4

„Valstybė" - didžiausias ir reikšmingiausias Platono dialogas. Čia dėstoma ne tik antikinė valstybės teorija, bet ir savitas pažinimo mokslas, pagrįstas Platono skelbta idėjų teorija.

UDK 1(38)+321