phyllis t. smith „aš esu livija“

Svarsčiau, kiek moterų nuo neatmenamų laikų galvojo apie tai, kad jei moterys galėtų valdyti pasaulį, jis būtų

daug geresnis. Išties, argi kiekviena moteris vienu ar kitu metu apie tai nepamąstė? Žinoma, aš taip pat.

Phyllis T. Smith (Filisė T. Smit) – JAV rašytoja, gimė ir gyvena Brukline, Niujorke. Autorė nuo vaikystės žavėjosi senovės Romos istorija ir kultūra.

„Aš esu Livija“ – romanas, į mus prabylantis vienos garsiausių Romos moterų balsu. Livija Druzila (58 m. pr. Kr.–29 m. po Kr.) – įtakingiausia senovės Romos moteris, Cezario Augusto žmona, politinė jo padėjėja, dviejų sūnų motina. Moteris, apie kurią buvo kalbama, kad ji vieną po kito nunuodijo potencialius savo vyro įpėdinius, o galiausiai ir jį patį tam, kad jos sūnus Tiberijus galėtų valdyti Romą. Bet ar tikrai?

Savo istoriją mums pasakoja pati Livija. Mergaitė, vaikys-tėje išgirdusi apie sąmokslą nužudyti valdovą ir kaip tylėjimo garantas atiduota Tiberijui Neronui į žmonas. Jaunutė žmona, pagimdžiusi savo vyrui du sūnus. Moteris, kurią Tiberijus atida-vė Cezariui Augustui jos pačios sutikimu – tam, kad laimingoje santuokoje išgyventų daugiau nei penkiasdešimt metų. Moteris, svajojusi apie meilę, laimę ir valdžią – ir visa tai įgijusi dėl savo proto ir grožio. Žmona, viską aukojanti savo vyro labui ir savo sūnaus būsimai šlovei... Visa tai telpa vienoje moteryje: aistrin-goje, gudrioje, kartais negailestingoje ir valdingoje. Ne veltui jos bijojo, ją gerbė, po mirties garbino kaip deivę, o Romos moterys prisiekdavo Livijos vardu.

Karų, gaisrų, intrigų, mūšių dėl valdžios ir meilės kupina seno-vės Romos istorija atgyja pasakojama Livijos Druzilos lūpomis.

UDK 821.111(73)-31 Sm28

Text copyright © 2013 by Phyllis T. SmithAll rights reserved.Published in the United States by Amazon Publishing, 2014. This edition made possible under a license arrangement originating with Amazon Publishing, www.apub.com. © Aurelijus Katkevičius, vertimas į lietuvių kalbą, 2015© Ilona Kukenytė, viršelio dizainas, 2015© „Tyto alba“, 2015

ISBN 978-609-466-088-7

Tarp moterų iškili moteris, viskuo priminusi labiau dievus nei žmones, kurios galios niekas nejuto, –

tik tuomet, kai ji palengvindavo vargą...

Velėjus Paterkulas

A Š E S U L I V I J A

9

Pagrindiniai veikėjai

Livija DruzilaMarkas Livijus Druzas Klaudianas, jos tėvasAlfidija, jos motinaSekunda, jos sesuoMarkas Brutas, Julijaus Cezario žudikų vadasMarkas Ciceronas, iškilus Romos valstybės vyras,

susijęs su žudikaisCezaris Oktavianas, Julijaus Cezario įsūnytas testamentuTiberijus Klaudijus Neronas, žinomas karininkas,

vedęs LivijąMažasis Tiberijus ir Druzas, Livijos sūnūsJulija, Cezario Oktaviano dukraRubrija, Livijos Druzilos vaikų žindyvė ir auklėMarkas Antonijus, Julijaus Cezario dešinioji rankaOktavija, Cezario Oktaviano sesuoKleopatra, Egipto karalienėSekstas Pompėjus, Sicilijos valdytojasMarkas Agripa, Cezario Oktaviano draugas

ir svarbiausias karvedysGajus Mecenatas, Cezario Oktaviano draugas

ir patarėjas, menininkų globėjas


11

Pirmas skyrius

K artais aš svarstau, kaip mane prisimins. Kaip šalies mo-tiną – šitaip vyrai man sako į akis – ar pabaisą? Žinau, kokie sklando apie mane gandai, kurių niekas nedrįsta

pakartoti garsiai. Kai kurie tiki, kad aš ne kartą žudžiau. Jie man pavydi, jie nekenčia mano galios. Romoje moters galia, kad ir kaip užuolankomis ji būtų taikoma, kelia pasipiktinimą.

Kiekviena mirtis mano šeimoje buvo priskirta man. Žmonės sako, kad aš nuodijimo meistrė. Taip, aš peržengiau ribas. Bet ne taip, kaip jie mano. Kai prisimenu jaunystę, atitokstu. Ar aš ati-tokusi galvoju apie jį, savo mylimąjį? Ne. Bet sieloje sumokėjau už savo meilę jam.

Senatvė gali būti apgaulinga. Man skauda kelius, kai vaikštau, bet kai ramiai sėdžiu, jaučiuosi ne kitaip nei tuomet, kai buvau mergaitė. Sakau sau, kad esu tokia pati. Tuomet pažvelgiu į savo rankas, besiilsinčias ant savo geltonos stolos klosčių, ir matau mėlynas venas po beveik perregima oda. Negaliu išvengti aki-vaizdžios tikrovės. Ir vis dėlto tikiu, kad kažkokiu esminiu būdu likau tokia, kokia buvau penkiolikos ar dvidešimties. Šiandien mane pagarbiai vadina Julija Augusta, bet manyje vis dar gyva toji mergaitė Livija Druzila. Be abejo, tai, ką nusprendė mergaitė prieš daugelį metų, padarė mane tokią, kokia esu dabar.

P H Y L L I S T . S M I T H

12

Artėja laikas, kai turėsiu pasitraukti ir užleisti vietą kitiems gyvenimo pokylio svečiams. Man reikia pasiruošti pasiaiškinti dievų akivaizdoje. O labiausiai turiu būti pasiruošusi atsiskaityti už tai, kokia buvau jaunystėje.

Mano mylimasis užrašinėjo, ką nuveikęs, kad kiti galėtų per-skaityti. Žinoma, jis prislopino nemalonias tiesas. O aš parašysiu savo jaunystės istoriją tik man žinomu slaptaraščiu. Būsiu sąži-ninga. Nėra prasmės meluoti dievams.

Išdrįsiu prisiminti dienas, kai buvau Livija Druzila. Įdomu, ar galėsiu tai padaryti nekrūpčiodama.

Žmogžudystė, supurčiusi žemę, kuria vaikščiojome, žmogžu-dystė, kurią prisimena visa Roma, – žinojau apie ją daug dienų prieš jai įvykstant.

Mačiau, kaip trys vyrai suėjo į mano tėvo darbo kambarį, pas-kui negirdėjau nieko, net pokalbio dūzgesio. Ką jie ten veikė, jeigu nesikalbėjo?

Mane masino deginantis smalsumas. Ne atsitiktinis vaiko smalsavimas – jau buvau sulaukusi keturioliktojo gimtadienio. Aš norėjau pažinti kiekvieną smulkmeną to pasaulio, kuriame gyveno mano tėvas, – vyrų, turinčių galią, pasaulį. Žinojau, kad niekada negalėsiu į jį įeiti, bet jis traukė mane, kaip dangus trau-kia jauną paukštelį.

Tėvo kambarys nuo atrijaus buvo atskirtas ilga sunkios vilnos užuolaida, nudažyta aviečių spalva. Ant pirštų galų prislinkau prie užuolaidos taip arti, kad mano veidas beveik lietė šiurkštų audinį. Stovėjau tylutėliai ir klausiausi, bet, savo nuostabai, ne-girdėjau nė garso.


13

Buvau pratusi girdėti iš kambario sklindant vyrų pokalbių garsus. Kodėl jie dabar tokie tylūs? Ar pasakojasi paslaptis? Mes su seserimi kartais šnabždėdavomės. Mūsų tarnai dažnai šnabž-dėdavosi. Paprastai šnabždasi mergaitės ir tarnai, bet ne tokie vyrai kaip mano tėvas.

Stovėjau rami, įtempusi ausis, kad išgirsčiau. Iš pradžių buvo tylu. Tada pasigirdo balsas – tylus, bet girdimas: „Ne tiktai jį.“ Kitas balsas: „Kiek mirčių patenkins tave, Tiberijau Neronai?“

Prabilo pirmasis balsas: „Tiek, kiek reikia, kad būtume saugūs. Patikėk, nesu kraugeriškas, bet mes lažinamės iš savo gyvybių. Nebūkime kvailiai.“ – „Ir vėl proskripcijos?“

Proskripcijos. Kai dar nebuvau gimusi, diktatoriaus Sulos lai-kais ant sienos buvo iškabinami vyrų vardai – vardai tų, kurie jam priešinosi, arba jų giminių ar draugų, taip pat ir tų, kurie sukaupė tiek turto, kad sukeltų pavydą, ar dar ką nors padarė ir tuo sukėlė Sulos bei jo artimųjų įtarimus ar sulaukė jų priešiškumo. Kai tik tų vyrų vardai pasirodydavo ant sienos, jie buvo medžiojami kaip laukiniai žvėrys.

Pasigirdo tėvo balsas, pilnas ryžto ir pasibjaurėjimo, tėvas net pamiršo kalbėti tyliai. „Aš su tuo nesutiksiu. Ir Brutas nesutiks. Blogai jau tai, kad mes turime be teismo pasmerkti žmogų mirti.“ Balsai vėl pritilo.

Mane nukrėtė drebulys. Kadangi beveik viską jau žinojau. Ži-nojau, kad numatyta nužudyti, kas turėjo mirti ir kad mano tėvas dalyvauja sąmoksle.

Tėvui trūko sūnaus, o aš buvau vyresnioji iš dviejų jo dukrų. Jis visada daug daugiau dalijosi savo mintimis su manimi, negu to būtų galima tikėtis, turint galvoje, kad buvau mergaitė. Jis kal-bėdavo apie karus ir tolimas karalystes, aš tarsi mačiau jo akimis tolimiausius imperijos pakraščius. Arba pasakodavo, kaip vertina vieną ar kitą asmenį. Jis dažnai būdavo nepatenkintas. Gimė tur-


14

tingoje ir galingoje kilmingųjų šeimoje, buvo įsūnytas kitos ir vi-suomet tikėjosi eiti aukštas pareigas. Praeityje jau turėjo svarbių karinių ir vyriausybinių pareigų. Bet valdant Julijui Cezariui jam negalėjo atitekti joks vaidmuo Romos valdžioje – bent jau ne ati-tinkantis jo principus.

Turbūt, kai buvau maža, apie politiką tėvas su manimi kalbė-josi, kad jam palengvėtų. Kartais, kai jo ko nors paklausdavau, nustebęs man nusišypsodavo, tarsi jį stulbintų, kad sugėriau viską, ką sakė. Kai paaugau, jis pradėjo laukti mano klausimų.

Tėvas kalbėjo apie laisvę ir teisingą valdžios sandarą. Cezaris, sakė jis, yra ne tik diktatorius – tai garbingos pareigos, apibrėž-tos įstatymo, – bet ir tironas. Prieš penkerius metus jis įžiebė pilietinį karą ir užgrobė valdžią. Jis panaikino senato viršenybę ir daro viską, ką panorėjęs. Iš savo pasipūtimo Cezaris net per-vardijo vieną iš mėnesių – gražiausią vasaros mėnesį – savo, Ju-lijaus, vardu. Vėliau jo pakurstyti rėmėjai ėmė reikalauti, kad jis užsidėtų karūną ir pasivadintų karaliumi. Žinojau tėvą tikint, kad respubliką griauna būtent šis žmogus. Bet niekuomet man neuž-siminė, kad ketina su draugais imtis veikti.

Matau save įsispitrijusią į užuolaidą, besistengiančią dar ką nors išgirsti, lieknutę rudaplaukę mergaitę su tamsiomis ir per-nelyg didelėmis akimis veide – veidas dabar visiškai išblyškęs. Tai, kad Cezaris turės mirti, manęs nebaugino. Buvau išmokyta matyti jį kaip Romos priešą, niekuomet nebuvau jo sutikusi. Mačiau tik iš toli, kai triumfuodamas jojo Šventuoju keliu ir su blankia ironiška šypsena klausėsi žmonių šūksnių. Bet aš supra-tau, koks pavojus grėsė tėvui. Cezaris neatleis pasikėsinimo į savo gyvybę.

Galbūt aš pati to nejusdama sušnarėjau ar paliečiau ir suju-dinau užuolaidą. Vienas iš vyrų pajuto, kad esu, ir truktelėjo užuolaidą į šalį. Man pašoko širdis. Tėvo draugai žiūrėjo į mane


15

apimti siaubo. Tėvas atrodė išsigandęs ir sutrikęs, bet pasku-bomis tarė:

– Nesirūpinkite dėl vaiko. Ji niekam nepasakys.– Dangaus dievai! – tarė Tiberijus Neronas, jauniausias iš su-

sirinkusių. – Mūsų plepalus girdi per daug žmonių. Dabar žinos ir tavo dukra? Kaip kvaila.

Kitas vyras, žilaplaukis senatorius purpuru apkraštuota toga, įdėmiai pažvelgė man į akis.

– Vaike, ką tu girdėjai? Jo rimti žodžiai išgąsdino mane. Burnoje prisikaupė seilių ir

vos sugebėjau prašnabždėti: – Aš manau... Jūs ketinate užmušti Cezarį.Senatoriaus veido bruožai sugriežtėjo. Pažvelgė, tarsi norėtų

pritvoti mane negyvai, kad tik laiduotų mano tylėjimą.– Ramiai, bičiuliai, – pasakė tėvas. – Plačiau tai nepasklis. Ar

ne, Livija Druzila?Stovėjau prislėgta baimės ir gėdos, bet tai, kad jis į mane krei-

pėsi taip oficialiai, visu vardu, privertė ištiesti nugarą.– Aš nieko nepasakysiu, – tariau. – Jeigu ji prabils... – įsiterpė Tiberijus Neronas.– Ji neprabils, – nutraukė tėvas. – Ji davė mums savo žodį. Pa-

tikėkite, mano dukra nėra nei melagė, nei kvailė.Tiberijus Neronas pažvelgė į mane taip, kaip vyrai žiūri į par-

duodamus vergus: – Ar tai?..– Taip, mano pirmagimė, – atsakė tėvas.– A, – pratarė Tiberijus Neronas.Man nepatiko į mane įsmeigtos jo akys. Įsispoksojau ir aš, pa-

kėliau smakrą. Po akimirkos jis nusuko žvilgsnį.Tai buvo aukštas vyras smailia nosimi ir pavandenijusiomis

akimis. Tuomet jam buvo trisdešimt aštuoneri. Niekuomet anks-


16

čiau nebuvau jo mačiusi. Kiti du vyrai buvo seni mano tėvo drau-gai. Jie tiriamai žvelgė į mane, turbūt mėgindami suprasti, ar man pakaks proto išsaugoti jų paslaptį.

Visi trys paliko mūsų namus slogios nuotaikos. Kai jie išėjo, tėvas mane apkabino:

– Žinai, dukra, nepadoru klausytis vyrų pokalbių. Argi mudu su motina tave kitaip auklėjom?

Beveik verkdama, pasukau galvą ir priglaudžiau veidą prie jo peties. Nekenčiau, kai jis man priekaištaudavo, nors visada tai darė švelniai:

– Oi, tėve...– Ššššš.Pasakiau tyliau: – Aš bijau dėl tavęs.– Nebijok, – irgi sušnabždėjo tėvas. – Ne aš smogsiu. Daly-

vaus tiktai senatoriai. Aš tik būsiu pasirengęs, kaip ir dar keli, eiti valdžion, kai kelias bus išvalytas. Tai nelabai herojiška ar pavo-jinga, ar ne?

Tada aš jam sukuždėjau: – Bet tu dalyvauji sąmoksle nužudyti patį galingiausią Romos

žmogų. Jeigu nepavyks, tau grės didelis pavojus. Baisūs vaizdai plūdo man į galvą: Cezaris įsako nubausti tėvą

mirties bausme arba, kadangi mano šeima buvo kilminga, siunčia jam durklą ir raštelį – išsaugok savo garbę.

– Sąmokslas nežlugs, – tarė tėvas.– Manau, kad tu pakliūsi į pavojų net jei sąmokslas nežlugs. Ar

aš negirdėjau tave sakant, kad žmonės myli Cezarį? Jis, be abejo, turi draugų, kurie norės už jį atkeršyti.

– Tiesiog, žiūrėk, neprasitark apie tai, ir viskas bus gerai, – jis suspaudė mano petį. – Tiberijus Neronas...

– Ką, tėve?


17

– Jis buvo Cezario karininkas. Bet perėjo į mūsų pusę. Puikus vaikinas, nuostabios kilmės. Jis, beje, yra mano trečios eilės pus-brolis.

Nieko nesakiau.– Tu tekėsi už jo.Ilgainiui, po metų kitų tėvas privalėjo man rasti vyrą, todėl to-

kių žodžių reikėjo tikėtis. Bet mane perliejo nerimo banga. Lep-telėjau pirmą šovusią mintį:

– Atiduodi mane jam, kad paskatintum išduoti Cezarį?– Žinoma, ne. Ką tu kalbi! – tėvas vengė mano žvilgsnio.Žinojau, kad mano spėjimas teisingas, bent jau iš dalies. Aš

buvau sandorio dalis – tikriau, mano kraitis, na, ir sąjungos su mano tėvu pranašumai. Bet tiesiog sakyti, kad jis atiduos mane kaip kyšį žmogui, kuris išduoda, – tai jau neteisinga. Buvau žiauri ir kvaila kalbėdama apie tai šitaip bukai sąžiningai.

Tuomet dažnai leptelėdavau ką nors kvaila. Mano motina vel-tui stengėsi iš manęs rykšte išmušti šį įprotį. Tėvas buvo gerokai atlaidesnis. Kartais krizendavo išgirdęs, ką sakau, ir užsimindavo, kad dar šiek tiek apie tai pagalvočiau. Atrodė, jam kartais net pa-tikdavo, kad kai kurie mano žodžiai priverčia jį stabtelėti ir pa-mąstyti.

Darbo kambarys buvo man ypatinga vieta – ten mes su tėvu geriausiai pasikalbėdavome. Ten visada švelniai kvepėjo perga-mento ritinių apsauginiu aliejumi. Prie dviejų sienų stovėjo tėvo mėgstamų knygų lentynos – ritiniai apie istoriją ir politinę filoso-fiją, pasakojimai apie gyvenimus vyrų, kovojusių už respubliką. Ant kitos sienos buvo nutapyta nuostabi freska, vaizduojanti Za-mos mūšį. Kampinėje nišoje stovėjo Cincinato biustas – nesa-vanaudiško patrioto, išgelbėjusio Romą nuo įsiveržėlių ir iškart pasitraukusio iš valdžios. Šičia visuomet jaučiausi taip vertinama, tokia artima savo tėvui.


18

Man suspaudė skrandį, kad buvau negera jam, vieninteliam žmogui pasaulyje, kuriam norėjau įtikti.

– Tu pyksti ant manęs? – paklausiau.Atsakydamas pabučiavo man kaktą: – Bėk sau, vaike. Puoliau iš kambario, bet viena mintis mane sustabdė. Atsigrę-

žiau. Tėvas buvo palinkęs prie savo darbo stalo, žiūrėjo į kažkokį dokumentą – raumeningas vyras geležies pilkumo spalvos plau-kais, mūsų šeimos kertinis akmuo.

Žinojau, kad turėčiau tylėti. Aš jau suteikiau jam progą man priekaištauti. Graužė baimė, bet man skausmingai reikėjo patvir-tinimo, taigi grįžau atgal ir sušnabždėjau jam į ausį:

– Tėve, kas valdys Romą, kai Cezaris bus miręs?– Senatas, kas dar? – Bet tu visuomet sakei, kad senatas nesugeba valdyti. Kraujas

buvo liejamas beveik šimtą metų. Ar daugiau to nebus, jei Ceza-ris mirs?

– Dabar senatas valdys teisingai ir pelnys žmonių pasitikėjimą. Markas Brutas yra gabus ir doras vyras. Jis mus ves.

Brutas buvo svarbus asmuo senate. Be to, jis buvo tiesiogi-nis palikuonis žmogaus, kuris prieš šimtmečius vadovavo sėk-mingam sukilimui prieš piktadarį Romos karalių Tarkvinijų. Jo pirmtakas labiau negu kas kitas prisidėjo prie respublikos įkū-rimo. Taigi, natūralu, jog Cezario priešininkai norėjo, kad jis da-bar būtų vadas.

– Nebekalbėkim apie tai. Bėk sau, Livija.Pasisukau eiti, bet atsigręžiau: – Tiberijus Neronas – ar tikrai reikia, kad už jo tekėčiau?– Na, aš tave jam pažadėjau, vaike.– Galėtum pasakyti jam, kad apsigalvojai. Ar ne?– Daviau žodį.


19

– Tėve, man jis nepatinka.– Nepatinka? Tu net nepažįsti jo. Tu iš tikrųjų pradedi pyk-

dyti mane, Livija. Dabar... – ir jis mostelėjo ranka vydamas mane.

Išbėgau į sodą. Ašaros degino man akis. Kaip tėvas galėjo mane atiduoti Tiberijui Neronui? Aš iškart juo pasibjaurėjau. Jis spoksojo į mane lyg apžiūrinėdamas vergę, o kai aš atsakiau į jo žvilgsnį, nugręžė akis visai nekreipdamas į mane dėmesio.

Ką tėvas turėjo galvoje sakydamas, kad Tiberijus Neronas yra geras vaikinas? Tikslūs tėvo žodžiai buvo: geras vaikinas, puikios kilmės. Mano nuomone, tik jo kilmė buvo puiki, visa kita man nepatiko. Nei kaip atrodė, nei kaip elgėsi. Prisiminiau nugirstą pokalbio nuotrupą. Jis pasisakė už proskripcijas, ar ne? Jis linkęs pasmerkti žmones dėl jų ryšių ir nuomonių – tiesiog, kad apgintų save. Kiek mirčių patenkins tave, Tiberijau Neronai? – jo paklausė. Jis atsakė: Tiek, kiek reikia, kad būtume saugūs. Ar taip kalba geri vaikinai?

Mūsų sodas buvo didžiulis, šerdis ir židinys, iš visų keturių pu-sių apsuptas mūrų. Čia, kur neprasiskverbdavo gatvės triukšmas, galėjai patikėti, kad esi ne Romoje, o kokiame nors kaime. Dabar, ankstyvą kovą, vos kelios gėlės pradėjo krauti pumpurus, – užuo-mina į būsimąją sodo grožybę pavasarį. Pasirinkau šią vietą kaip užuoglaudą. Bent jau kelias akimirkas čia galėjau būti savimi ir išsiaiškinti, ką jaučiu. Niekas, ką patyriau anksčiau, neparengė manęs smūgiui, kurio ką tik sulaukiau. Atrodė, lyg tėvas būtų pa-sakęs, kad aš jam nerūpiu. Jis mane išmainė ir išmetė iš galvos. Vienintelis blogesnis likimas negu suprasti, kad tėvui aš nerūpiu,


20

buvo visai jį prarasti – ir tokia grėsmė buvo, jei sąmokslas prieš Cezarį būtų atskleistas.

Greta baseinėlio, šiaurinėje sodo pusėje, stovėjo Dianos sta-tula. Skulptorius pavaizdavo deivę kaip medžiotoją ir nuspalvino ją gyvomis spalvomis – plaukai kviečių spalvos, o akys audros debesies pilkumos. Ji atrodė kaip mano amžiaus mergina, apdo-vanota dieviška laisve. Vilkėjo kelių nesiekiančią tuniką ir žengė pirmyn, laikydama rankoje lanką.

Apsidairiau aplink įsitikinti, kad aš sode viena, tada priėjau prie Dianos statulos ir ištiesiau rankas maldai delnais į viršų. Su-šnabždėjau: „Deive, neturiu tau ko paaukoti. Bet aš pažadu tau dovaną – greitai, labai greitai. Maldauju tavęs – kad ir kas atsitiktų Cezariui, prašau, prašau, tegul mano tėvas būna saugus. Ir prašau, padaryk taip, kad neturėčiau tekėti už Tiberijaus Nerono.“

Akimirką vėliau manęs atėjo ieškoti vergas, mano motinos pasiųstas pakviesti pietų. Žinojau, kad motina pyks, jei nepasi-skubinsiu, todėl nuėjau į vidų ir stabtelėjau tik nusiplauti rankų variniame inde prie įėjimo į valgomąjį. Ant vidurinio stalo jau buvo padėtas pirmasis patiekalas. Mano tėvai, išsitiesę ant gultų, jau valgė. Mano vienuolikametė sesuo Sekunda buvo įsitaisiusi valgomojo trečiame gulte. Atsisėdau šalia jos.

Motina per pietus vilkėjo, kaip visada, nepriekaištingai. Ji se-gėjo smaragdinius karolius, už kuriuos tėvas sumokėjo didžiu-lius pinigus, jos liepsnos spalvos plaukai buvo sudėti į žiedelių karūną. Jos laikysena buvo puiki iš prigimties ir ji turėjo dovaną visuomet taip atsigulti, kad kūnas atrodytų patraukliai, o stola kristų elegantiškomis klostėmis. Žmonės sakė, kad aš panaši į ją, nors tik mūsų plaukų spalva buvo tokia pati. Aš tikrai nepaveldė-jau jos grakštumo.

– Na, dukra, – tarė ji, – tėvas sako, kad pranešė tau naujieną.Pažvelgiau į tėvą. Jis sukando dantis ir skvarbiai pažiūrėjo į


21

mane. Pajutau, kad tyliai primena mano pažadą neprasitarti apie sąmokslą nužudyti Cezarį.

Supratau, kad motina užsiminė tik apie mano būsimąsias su-žadėtuves. Pažvelgusi į ją atsiliepiau:

– Tėvas man sakė, kad privalau tekėti, – ir negalėjau susilaikyti nepridūrusi: – Bet aš viliuosi, kad jis apsigalvos, – pasakiau tai tyliai ir nudelbiau akis į savo lėkštę, vergas pylė į ją žuvų troškinį.

– O kodėl tu viliesi, kad jis apsigalvos? – paklausė motina.– Nes man nepatinka Tiberijus Neronas, – atsakiau. Šalia vos girdimai sukrizeno sesuo.– Alfidija, – kreipėsi tėvas į motiną.– Ne, Markai, gana, kodėl neleidi Livijai kalbėti? Paprastai jos

tauškalai tau patinka. Livija, man gaila girdėti, kad tau nepatinka būsimasis vyras. Ar gali pasakyti, kodėl jis tau netinka?

– Aš nemanau, kad jis tvirto būdo vyras, – tariau. – Jis perėjo į kitą pusę ir tai nieko gero nesako apie jo ištikimybę. Ir kalba jis kaip bailys.

– Tu neteisingai jį vertini, – pasakė tėvas. – Matyti klaidą ir pa-klausyti gero patarimo politikoje nėra neištikimybė, tai išmintis. Tu teisi, Tiberijus Neronas yra atsargus, bet kas jį šiais laikais gali smerkti? Jis drąsus vyras, puikus karys.

– Aš netikiu, – nuleidau akis, prieštaravau tėvui iš gryno užsi-spyrimo.

– Na, Cezaris ne kartą gyrė jo drąsą mūšyje. O Cezaris – kad ir ką mes sakytume apie jį – moka įvertinti žmones.

– Ar tikrai? – pakėliau akis. – Ar todėl laiko Brutą savo deši-nėje?

Tėvas atrodė sukrėstas. Galbūt akimirką jis pamanė, kad ke-tinu prabilti apie Bruto įsitraukimą į sąmokslą nužudyti Cezarį. Motina matė jo nerimą, bet nesuprato priežasties.

– Matai? – tarė tėvui. – Va, ką reiškia ją lepinti. Atleisk man,


22

bet gali kaltinti tik save. Tu kalbiesi su ja apie rimtus dalykus ir kurstai jos išdidumą. Ir ieškai pateisinimų, kai ji manęs neklauso. Ar reikia stebėtis, kad ji jaučiasi galinti kalbėti šiurkščiai net su tėvu prie pietų stalo?

– Tėve, – pasakiau, – tu mokei mane, kad be sąžiningumo ne-gali būti garbės. Aš tik sakau tiesą, – ir pridūriau, labiau nusižemi-nusi: – Tai, kas man atrodo tiesa.

– Eik į lovą, – paliepė motina. – Tu nenusipelnei pietų. Pažvelgiau į tėvą ieškodama paramos. Man nerūpėjo pietūs.

Maistas akmeniu būtų nugulęs skrandyje. Bet aš norėjau, kad tė-vas mane apgintų.

Jis nepasakė nieko.– Eik, – paragino motina.Pakilau ir išbėgau į savo miegamąjį, kritau skersai lovos ir

ėmiau verkti.

Pamažu šviesa, krintanti pro mažą langą į mano kambarį, geso. Kai atėjo naktis, nustojau verkti. Sėdėjau ant lovos ir žiūrėjau į pilnėjantį mėnulį, galvodama, kiek dar galėsiu gyventi namie iki ištekėdama už Tiberijaus Nerono. Vyliausi, kad mūsų sužadėtu-vės truks ilgai, bet abejojau, ar taip ir bus. Daug merginų tekė-davo kaip tik mano amžiaus.

Pati mintis apie santuoką nebaugino. Bet Tiberijus Neronas man nepatiko niekuo ir aš bijojau tekėti už jo. Klausiau savęs, ar yra būdas to išvengti. Kas, jei vestuvėse kliedėčiau kaip beprotė ar griūčiau ant žemės su virstančiomis putomis iš burnos, lyg sirgčiau nuomariu? Be abejo, Tiberijus Neronas tada nenorėtų manęs vesti. Arba, pavyzdžiui, per apeigas atsisakyčiau ištarti su-


23

tikimo žodžius ar išspjaučiau pašventintą pyragą? Tuomet tuok-tis nebūtų galima. Galvojau apie šias galimybes guosdamasi ir bandžiau įtikinti save, kad vedybos nėra neišvengiamos. Tuomet atsiguliau ir vėl verkiau, kol užmigau.

Sapnavau labai keistą sapną.Lipau gludintų raudonų akmenų laiptais ir išgirdau – kad ir

kaip keista – kudakuojančią vištą. Višta buvo prie mano kojų ir žiūrėjo aukštyn į mane šviesiomis, smalsiomis akimis. Nors ant jos plunksnų buvo kraujo, atrodė nesužeista. Ji pradingo, o aš pamačiau, kad einu vingiuojančiu taku milžiniškame vešliame sode, pilname gausiai žydinčių gėlių. Sodo viduryje stovėjo di-džiulė Dianos statula. Kol žiūrėjau, Diana atgijo ir nušoko nuo pjedestalo, ji ėjo grakščiai ir atrodė stipri kaip liūtė.

Gyvos Dianos veidas buvo gražesnis nei bet kuri skulptūra ir švietė kaip žibintas.

– Aš esu Romos žmonių globėja, – tarė deivė. – Tu pažadėjai man dovaną. Ar žinai, kokia ji bus?

Papurčiau galvą: – Gal ėriukas?Ji perbraukė ranka man plaukus: – Palauk. Atėjus laikui sužinosi.

Kitą vakarą mano tėvai ėjo į pokylį draugų namuose, o mudvi su seserimi valgėme vienos. Aš knibinėjau savo maistą. Net mano paprastai mėgstamos austrės neteko viso savo skonio. Maty-dama, kaip varganai atrodau, Sekunda tarė:

– Tik pagalvok, kai ištekėsi, prižiūrėsi savo namus visai kaip mama. Tau patiks.


24

– Man nepatiks tekėti už Tiberijaus Nerono, – atsakiau.Vėliau savo miegamajame peržiūrėjau Aristotelio „Politikos“,

kurią pradėjau studijuoti su savo mokytoju, dalį. Pasidėjau per-gamento ritinį ant savo mažo stalo tik tuomet, kai išgirdau, kad tėvai grįžo namo. Motina visuomet bardavo mane, jei ilgai už-trukdavau skaitydama prie aliejinės lempos. Galvodama apie tai, ką sakė Sekunda, įsivaizdavau save – ištekėjusią moterį, galinčią skaityti iki aušros, jei taip norisi. Bet ne – aš turėsiu eiti miegoti su savo vyru, ar ne?

Aš šiek tiek žinojau apie kūniškąją vedybų pusę. Ir net vieną kartą užklupau mūsų ūkvedį ir vieną iš vergių besimylint sta-čiomis virtuvėje, drabužius jie buvo susikėlę iki juosmens. Pri-simenu, kaip atrodė jų kojos: jos – blyškios ir grakščios, jo – tamsios ir plaukuotos. Mergina buvo pasilenkusi virš stalo, o vyriškis kriuksėjo iš malonumo. Tai, ką mačiau, buvo panašu į dviejų gyvūnų poravimąsi. Nenorėjau tikėti, kad tai turi ką nors bendra su manimi, kad aš kada nors galėčiau būti mergi-nos vietoje.

Mano pačios ilgesiai buvo kitokie, įsupti į svajingą miglą. Įsivaizdavau jaunuolio veidą, gražų, tarsi iškaltą Feidijo, tai išo-rinis dvasinio tobulumo ženklas. Mudu sukursime dviejų tyrų sielų sąjungą, tokią, kaip aprašė Platonas, kalbėdamas apie do-rąją meilę.

Kvailė, aš įsivaizdavau vieną dieną save ištekančią už tobulo žmogaus ir patiriančią kilnią meilę. Dabar žinojau, kad taip nie-kuomet nebus. Taigi aš ištekėsiu už Tiberijaus Nerono.

Kaip tik tuomet, kai ketinau užpūsti mažą lempos liepsnelę ir gultis, išgirdau beldžiant į miegamojo duris. Įėjo tėvas.

– Eik su manim į atrijų, – pasakė. Užsimečiau ant savo naktinių marškinių audeklo atraižą ir pa-

klusau. Atrijų apšvietė tik viena maža lempa. Ji buvo pastatyta


25

ant altoriaus šalia įėjimo, priešais laro, mūsų šeimos dievo glo-bėjo, statulėlę.

Tėvas priėjo prie aukštos plačios spintos šalia altoriaus ir pla-čiai atvėrė duris. Lentynose stovėjo vaškinės pomirtinės kau-kės – eilės griežtų vyriškų veidų.

– Tu žinai, kieno čia portretai, ar ne, Livija?– Tai tavo protėviai.– Ir tavo, – pasakė tėvas. – Karta po kartos jie ėjo aukštas pa-

reigas. Kai kurie netgi vedė kariuomenes, kovojusias už Romą. Jų kraujas teka mūsų gyslomis.

Tėvas dažnai man pasakojo apie Romos istoriją ir apie vaid-menis, kuriuos mūsų pačių protėviai atliko joje. Jo pasakojimai visuomet jaudindavo mane, vertė jaustis, lyg pažinočiau prieš mus gyvenusius vyrus, nulėmusius mūsų likimą. Norėčiau pri-sidėti prie didvyrių, apie kuriuos jis man pasakojo, virtinės. Bet kaip moteris galėtų nuveikti ką nors didaus Romai?

– Livija, nuo tų laikų, kai buvai maža, žinojau, kad esi nepa-prasta, – tėvas palietė man galvą, ir lempos šviesoje aš pastebėjau sublyksint jo dantis, jis greitomis nusišypsojo. – Kiti žmonės sa-kytų, kad aš persistengiau tave ugdydamas, bet man niekuomet neatrodė neteisinga elgtis su tavim kaip su protinga būtybe – to-kia pačia kaip aš, arba padrąsinti tave mąstyti. Gali būti, vieną dieną tu būsi labai išmintinga moteris. Pasistenk būti tiek pat gera, kiek išmintinga, gerai?

– Taip, tėve, – atsakiau aš, sušildyta jo žodžių.– Galbūt Tiberijus Neronas nėra tavęs vertas žmogus, – tęsė jis.– Tuomet... – jau buvo beapkabinanti tėvą ketindama jį api-

pilti padėkomis už tai, kad mane paleidžia.– Aš nesakau, kad jis nėra geras žmogus. Sakau, kad galbūt –

gal – jis nėra vyras, kurį rinkčiau tau, jei mano rankos nebūtų su-rištos. Paklausyk manęs, dukra. Neįsakinėsiu tau, bet kalbėsiu,


26

tarsi būtum man lygi. Mes gyvename įtemptais laikais. Mes tu-rime kovoti už laisvę – dabar. Statymas – pati Romos ateitis. Ti-berijų Neroną reikia laikyti kuo arčiau. Jis vienas iš gerbiamiausių Cezario karininkų, turi daug draugų tarp kareivių. Jo atsidavimas svarbus. Ar supranti tai?

Suspaudžiau lūpas ir nudelbusi akis linktelėjau.– Jeigu būtum mano sūnus ir aš paprašyčiau tavęs paimti

kardą ir kovoti už Romą, net jeigu tai kainuotų tau gyvybę, ar atsakytum man „ne“?

Papurčiau galvą.Tėvas paėmė mane už smakro ir pakėlė veidą. Nubraukė man

nuo kaktos užkritusią sruogą.– Tikriausiai jotum į mūšį labai drąsiai. Ar ne?– Taip.– Bet tu gali padėti mums ištekėdama už šio žmogaus.– Geriau mirčiau mūšyje, – atsakiau aš.Vos ištarusi šiuos žodžius, supratau, kad meluoju. Kovoti mū-

šyje? Tai daryčiau noriai. Bet mirti? Net ir herojiška mirtis manęs netraukė.

Tėvas liūdnai nusišypsojo.Mane persmelkė mintis: aš niekada nekrisiu mūšyje, o jis gali.

Nors ir buvau jauna, suvokiau, kad Cezario, žmogaus, laikančio valstybę sutelktą, mirtis gali sukelti sumaištį. Ateityje mūsų ty-kojo patys įvairiausi nežinomi pavojai. Jeigu vedybos su Tiberi-jumi Neronu galės padėti išlaikyti tvirtą žemę po kojomis, aš tai padarysiu.

– Aš tekėsiu už Tiberijaus Nerono, – pasakiau. Ir prisiverčiau pridurti: – Jeigu tai dėl Romos laisvės, aš tai mielai padarysiu.

Tėvas pasilenkė ir pabučiavo mane. Po akimirkos tarė: – Tu turi ne tik už jo ištekėti, bet ir daryti jam gerą įtaką. Se-

niau jo atsidavimas buvo abejotinas. Bet jei jam rūpėsi tu – jei


27

tu tarnausi, būsi mylinti žmona ir susaistysi jį tikru jausmu – jis gali atsiklausti tavo nuomonės, kai tai bus svarbu. Niekuomet nebūk valdinga, bet būk jo patikėtinė ir draugė. Švelniai, švel-niai. Ar supranti, ką tau sakau?

– Taip, tėve.Tėvas žiūrėjo į mane išdidžiai ir švelniai: – Tu būsi kilnių sūnų motina.

Svarsčiau, kiek moterų nuo neatmenamų laikų galvojo apie tai, kad jei moterys galėtų valdyti pasaulį, jis būtų

daug geresnis. Išties, argi kiekviena moteris vienu ar kitu metu apie tai nepamąstė? Žinoma, aš taip pat.

Phyllis T. Smith (Filisė T. Smit) – JAV rašytoja, gimė ir gyvena Brukline, Niujorke. Autorė nuo vaikystės žavėjosi senovės Romos istorija ir kultūra.

„Aš esu Livija“ – romanas, į mus prabylantis vienos garsiausių Romos moterų balsu. Livija Druzila (58 m. pr. Kr.–29 m. po Kr.) – įtakingiausia senovės Romos moteris, Cezario Augusto žmona, politinė jo padėjėja, dviejų sūnų motina. Moteris, apie kurią buvo kalbama, kad ji vieną po kito nunuodijo potencialius savo vyro įpėdinius, o galiausiai ir jį patį tam, kad jos sūnus Tiberijus galėtų valdyti Romą. Bet ar tikrai?

Savo istoriją mums pasakoja pati Livija. Mergaitė, vaikys-tėje išgirdusi apie sąmokslą nužudyti valdovą ir kaip tylėjimo garantas atiduota Tiberijui Neronui į žmonas. Jaunutė žmona, pagimdžiusi savo vyrui du sūnus. Moteris, kurią Tiberijus atida-vė Cezariui Augustui jos pačios sutikimu – tam, kad laimingoje santuokoje išgyventų daugiau nei penkiasdešimt metų. Moteris, svajojusi apie meilę, laimę ir valdžią – ir visa tai įgijusi dėl savo proto ir grožio. Žmona, viską aukojanti savo vyro labui ir savo sūnaus būsimai šlovei... Visa tai telpa vienoje moteryje: aistrin-goje, gudrioje, kartais negailestingoje ir valdingoje. Ne veltui jos bijojo, ją gerbė, po mirties garbino kaip deivę, o Romos moterys prisiekdavo Livijos vardu.

Karų, gaisrų, intrigų, mūšių dėl valdžios ir meilės kupina seno-vės Romos istorija atgyja pasakojama Livijos Druzilos lūpomis.

phyllis t. smith „aš esu livija“

Documents