orumo ugdymas j.a.komenskio pedagogikoje ir jo
TRANSCRIPT
![Page 1: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/1.jpg)
1
VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS
SOCIALINĖS KOMUNIKACIJOS INSTITUTAS
SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS KATEDRA
GITANA VALAVI ČIŪTĖ
ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO
PEDAGOGIKOJE IR JO TRANSFORMACIJA
ŠIUOLAIKIN ĖJE VISUOMENĖJE
Magistro baigiamasis darbas
(Edukologija/ socialinė pedagogika)
Mokslinis vadovas
Prof. habil.dr. Dalia Marija Stančienė
VILNIUS, 2011
![Page 2: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/2.jpg)
2
TURINYS
ĮVADAS........................................................................................................................2
1. ORUMO SAMPRATOS TEORINIS PAGRINDIMAS ......................................5
1.1. Orumo sampratos teologinis kontekstas.....................................................5
1.2. Orumo filosofinė interpretacija..................................................................8
1.3. Orumo sampratos edukacinis kontekstas ..................................................15
2. J.A.KOMENSKIO DVASINIO UGDYMO KONCEPCIJA ............................19
2.1. Reformacinis judėjimas ir vertybių kaita................................................. 19
2.2. J.A Komenskio ugdymo koncepcijos filosofiniai pagrindai.....................23
2.3. J.A.Komenskis apie asmenybės orumą ....................................................27
3. ORUMO TRANSFORMACIJA ŠIUOLAIKIN ĖJE VISUOMENĖJE ...........31
3.1. Orumo dimensijų kaitos priežastys .................................................31
3.2. Orumo ugdymo psichologiniai mechanizmai ...........................................35
3.3. Šiuolaikinio jaunimo požiūris į orumą......................................................44
4. TYRIMAS APIE PAAUGLI Ų ORUMO UGDYMO PROCESĄ IR
POŽIŪRIO Į ORUMĄ TRANSFORMACIJAS ...................................................46
4.1. Socialinių institucijų vaidmuo ugdant paauglių orumą ............................46
4.2. Pažintinė (kognityvinė) raida ........................ ..........................................52
4.3. Paauglių požiūris į pagarbą ir orumą.........................................................58
IŠVADOS ...................................................................................................................68
REKOMENDACIJOS ..............................................................................................70
BIBLIOGRAFINOS S ĄRAŠAS ..............................................................................71
SANTRAUKA .............................................................................................................81
SUMMARY .................................................................................................................82
PRIEDAI .....................................................................................................................83
![Page 3: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/3.jpg)
3
ĮVADAS
Temos aktualumas ir mokslinis naujumas. 2011 metais balandžio mėn.
tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Pasaulis vaikui: ugdymo realijos ir
perspektyvos“ Švietimo ir mokslo ministerijos atstovė G. Šeibokienė ne kartą
akcentavo, kad šiuo metu Europos švietimo sistemą labiausiai akcentuoja kokybę. Tai
pažymėta ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos kolegijos 2002 m.
gegužės 21 d. nutarimu Nr.5 “Dėl švietimo reformos antrojo etapo prioritetų”, jog
vienas iš prioritetų yra švietimo kokybė.12 Siekdama minėto tikslo Lietuvos švietimo
sistema orientuojasi į tokius tikslus:
• Tikslai asmens atžvilgiu - puoselėti asmens dvasines ir fizines galias,
ugdyti protą ir dvasią, sukurti sąlygas individualybei plėtotis atskleisti
humanistines žmogaus vertybes ir jomis grįsti savo gyvenimą.
• Tikslai visuomenės, valstybės atžvilgiu - užtikrinti kultūrinį ir
socialinį visuomenės integralumą suteikiant bendrą kalbą, vertybių ir
žinių branduolį; inicijuoti visuomenės pokyčius.
• Tikslai kultūros atžvilgiu - rūpintis kultūros tapatumo išsaugojimu,
istoriniu kultūros tęstinumu; perteikti ir plėtoti tradicines Europos
vertybes išsaugant Europos kultūrinę tapatybę. 54
Šių tikslų įgyvendinimas turėtų sukurti harmoningą aplinką ir darnius santykius,
kurių dėka vaikas jausis saugus ir laimingas.
Tačiau mokslininkai pastebi, kaip moderniame pasaulyje ryšiai darosi
sudėtingesni ir problematiškesni (Giddens, 2005). P. Heelaso (2000) pastebėjimu
moderniam sociokultūriniam kontekstui būdinga diferenciacija, kuri suduoda skaudų
smūgį darniems santykiams. Kaip pastebi R.Grigas (Grigas, 2010) nūdienos Lietuvoje
žmonių diferenciacija, susisluoksniavimas pagal turtinę padėtį, savo tempais stebina
net Vakarų šalis. Neseniai atliktas K. Trakšelio (Trakšelis 2008) tyrimas rodo, kad
kaip tik mokykloje vaikai labiausiai patiria socialinę diferenciaciją. Tačiau kaip
bebūtų paradoksalu, bet P. Heelasas (2000) pastebi, kad moderniam sociokultūriniam
kontekstui būdinga ir dediferenciaciją. O tai reiškia, kad greta diferenciacijos vyksta
vienijimosi procesas, kuriuo metu ieškoma kažko jungiančio, vienijančio, tapataus,
trancendentinio ir universalaus. Tokiu visus sujungiančiu dalyku tampa žmogus
(Ališauskienė 2010), o pagrindinis veiksnys atskleidžiantis žmogaus vertę - jo
![Page 4: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/4.jpg)
4
orumas. Tačiau dabar apibrėžiant vaiko orumą nebepakanka teigti, kad vaikas yra
unikalus ir nepakartojamumas. Turime atrasti orumo trancendentines dimensijas,
kurios ir taptų dediferenciacijos vienijančiu elementu.
Mokslinėje literatūroje orumas nagrinėjamas teologiniu, filosofiniu,
psichologiniu ir pedagoginiu aspektu. Teologinėje literatūroje (Lobato, 2001;
Colombero, 2008) žmogaus orumas apibrėžiamas neatsietai nuo transcendentinės
dimensijos - žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir paskirtas kūrinijos valdovu.
Filosofinėje literatūroje žmogaus orumas interpretuojamas kaip moralinė ir socialinė
vertybė (Žemaitis, 2005; Popper, 1998). Psichologai (Paškus, 1998; Gailienė, 2002;
Sturlienė, 2002; Bulotaitė, 2002; Lemme, 2003) žmogaus orumą sieja su pranašumu
prieš kitus individus. Edukologai (Leliūgienė, 2002; Aramavičiūtė, 2005; Jovaiša,
2003; Martišauskienė, 2004, ir kt.) teoriškai nagrinėdami bendruosius dorovinio
auklėjimo klausimus ir atlikdami empirinius tyrimus apibendrino, kad mokyklose
pastaruoju metu prioritetą reiktų skirti doroviniam auklėjimui. Tyrimai rodo, kad
Lietuvos jaunimas veikiamas destruktyviai nes, visuomenėje silpsta orumo
pajautimas, nuvertinami humanistiniai idealai, tautos kultūrinis paveldas ir net
valstybingumas. Nusikaltimus, įvairios priklausomybes ir nusižengimus prieš žmogų
lemia moralinių vertybių nykimas (Vaišvila, 2004; Lobato, 2001). Prioritetinį
vaidmenį doroviniame auklėjime edukologai (Leliūgienė, 2002; Aramavičiūtė, 2005;
Jovaiša, 2003; Martišauskienė, 2004, Sprindžiūnas 2000 ir kt.) skiria orumo ugdymui.
Išsamių tyrimų, skirtų žmogaus orumo ugdymui nėra daug. Tema Lietuvoje dar nėra
išsamiai nagrinėta teologiniu aspektu.
Pirmoje darbo dalyje, kurioje tyrinėjama edukologinė, filosofinė ir teologinė
orumo interpretacija, filosofinė orumo samprata nagrinėjama neatsietai nuo teologinio
aspekto. Siekiant išryškinti teologijos mokslo įtaką orumo ugdymui, antroje darbo
dalyje nagrinėjami realistinės ugdymo sistemos visybinės būties pažinimo modeliai ir
aptariami Lietuvoje įsigalėję šios sistemos stereotipiniai vertinimai. Dėl ryškaus
teologinio aspekto realistinėje ugdymo sistemoje, orumo ugdymo paradigmų ieškoma
reformacijos sensualistinės pedagogikos žymaus atstovo Jano Amoso Komenskio
ugdymo idėjose. Trečioje dalyje bus aptariamos šiuolaikinės orumo internalizacijos
tendencijos.
![Page 5: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/5.jpg)
5
Mokslinė problema – Svarbią vietą asmenybės ugdymo procese užima orumas.
Reformacijos sensualistinėje J.A. Komenskio pedagogikoje orumas siejamas su
dievotumu ir veikimu tam tikroje socialinėje-kultūrinėje erdvėje. Šiuolaikinės
visuomenės socialinių ir kultūrinių vertybių transformacija keičia orumo dimensijas
Tyrimo objektas – Orumas J.A. Komenskio pedagogikoje ir šiuolaikinio jaunimo
požiūris į orumą
Tyrimo tikslas – atskleisti J.A. Komenskio orumo ugdymo procesą ir orumo
transformacijas šiuolaikinėje visuomenėje
Tyrimo hipotezė – šiuolaikinės visuomenės socialinių ir kultūrinių vertybių
transformacija keičia orumo dimensijas
Uždaviniai :
• Atskleisti orumo sampratą teologiniame, filosofiniame ir edukaciniame
kontekste
• Aptarti J.A. Komenskio orumo ugdymo koncepciją
• Išryškinti orumo transformacijos ypatumus šiuolaikinėje visuomenėje
• Apibūdinti šiuolaikinio jaunimo požiūrį į orumą
Tyrimo metodologija:
• Krikščioniška personalistinė filosofija, atskleidžianti žmogaus buvimo būdus
bei tarpusavio ryšius
• Vertybių filosofijos teiginiai, išryškinantys metafizinį gėrio pradmenį, kuris
įtvirtina žmogaus vientisumo bei nuolatinio tapsmo idėją ir integralaus
ugdymo būtinumą
Tyrimo metodai :
Teoriniai – filosofinės, teologinės ir edukologinės literatūros analizė.
Empiriniai – kiekybinių duomenų rinkimas (anketinė apklausa) ir jų lyginamoji
analizė.
Statistiniai – statistinė tyrimo duomenų analizė.
Tyrime dalyvavo 60 Romos katalikų ir evangelikų reformatų bei nekonfesiniai 16-18
metų jaunuoliai.
![Page 6: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/6.jpg)
6
1. ORUMO SAMPRATOS TEORINIS PAGRINDIMAS
1.1. ORUMO SAMPRATOS TEOLOGINIS KONTEKSTAS
Sisteminės teologijos klasikas L. Berkhofas (2010) teigia, kad „Religija būtų
negalima, jei Dievas neapreikštų savęs. Žmogui būtų neįmanoma pačiam pažinti
Dievą, jei Dievas nebūtų leidęs savęs pažinti. Savo pateis jėgomis žmogus niekuomet
neatrastų Dievo. Mes išskiriame Dievo apreiškimą gamtoje ir Jo apreiškimą
Šventajame Rašte“. (Berkhofas, 2010, p.19). Taigi aiškindamas dvasinę realybę
teologijos mokslas remiasi bendruoju apreiškimu, kuris reiškiasi per gamtos faktus,
žmogaus proto sandarą, istorinės patirties dalykus ir specialiuoju apreiškimu,
įkūnytu Šventajame Rašte arba Biblijoje.
Krikščioniškoji teologija remiasi šiomis esminėmis doktrinomis. Pirma,
žmogus yra kūrinys, sukurtas „pagal Dievo atvaizdą“ (Pr 1, 26-27). Žmogus yra
ribotas savo racionalia prigimtimi (Kol 3, 10), moraline prigimtimi (Ef 4, 20-24) bei
savo dominavimu kūrinijai (Pr 1, 27-28). Antra, žmonės yra silpni ir bejėgiai todėl
priklauso nuo Dievo. (2 Kol 3,5). Trečia, nuo pat kritimo (Pr 3) žmonės yra radikaliai
linkę daryti bloga (Rom 7, 18). Ketvirta, Dievas trokšta, kad žmonės suprastų esantys
tik riboti Jo kūriniai (1Pt 5, 6). (Rhodes, 2000, p.46)
Reformatų teologija visada pabrėždavo žmogaus sukurto pagal Dievo
paveikslą doktriną. Romos katalikai ypatingą dėmesį imago Dei doktrinai pradėjo
skirti tik XX a. Tai patvirtindamas Vatikano II susirinkimas teigia „Dauguma
šiandienių egzegetų, išskyrus retas išimtis, pripažįsta imago Dei temos centrinę vietą
Biblijos apreiškime (plg. Pr 1, 26 ir t.; 5, 1–3; 9, 6). Ši tema laikoma raktu į žmogaus
prigimties biblinį supratimą ir visas biblinės antropologijos ištaras tiek Senajame, tiek
Naujajame Testamente. Biblijai imago Dei yra tartum žmogaus apibrėžimas: žmogaus
slėpinio negalima suprasti atsietai nuo Dievo slėpinio.“ 69
Remiantis imago Dei doktrina apibrėžiamas žmogaus vertė ir orumas. Žmogus
yra Dievo atvaizdo nešiotojas ir paskirtas visos kūrinijos karaliumi ir valdovu
:„Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą;
tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius
žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“ (Pr 1, 26 ) Pabrėžiama, kad
žmogaus garbė kildinama ir siejama su pačiu Kūrėju, nes pirmas, kuris pradėjo žmogų
![Page 7: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/7.jpg)
7
gerbti yra pats Dievas. „Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save ir apvainikavai jį
garbe ir didybe. Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku, padėjai visa prie jo
kojų.“ (Ps 8, 6-7). „Biblija pateikia žmogiškosios būtybės sampratą, kurioje dvasinis
matmuo neatskiriamas nuo fizinio, socialinio ir istorinio matmens.“ 69. Tokiai
žmogaus valdymo ir vadovavimo kūrinijai sampratai krikščioniškoje teologijoje tenka
svarbus vaidmuo. Katalikai jį vadina „prigimtiniu įstatymu“, o reformatai
„kult ūriniu mandatu“.
Klasikinę žmogaus gyvenimo vertės ir orumo sampratą geriausiai nusako
Dievo dovanos įvaizdis. Siekdamas doktriną nusakyti vaizdžiau, teologas Helmutas
Thielicke (1990) įvedė „svetimo orumo“ terminą. Jis reiškia, kad Kristaus teisumas
tikinčiajam yra dovana, ateinanti iš išorės ir žmogaus kaip nusidėjėlio statusui yra
svetima. K.T. Johnsonas taip pat patvirtina, kad analogiškai, kiekvieno žmogaus
orumą mes laikome dovana, suteikiama žmogui dėl to, kaip Dievas į jį žiūri. 23
Visi krikščionių teologai vieningai sutaria, kad garbė ir orumas yra ypatingai
reikšminga krikščioniškoji kategorija. Evangelikų teologė S. Hamstra žodyne
"Evangelical Dictionary of Biblical Theology" rašo: "Pagarba kitiems yra vienas
svarbiausių tikinčio žmogaus gyvenimo bruožų" (Hamstra, 1996). Krikščionys
žmogaus orumo ir garbės principų ieško Biblijoje, nes vadovaudamiesi nuostata, kad:
„Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui“
(2 Tim 3, 16). Biblija, kalbėdama apie žmonių ir Dievo santykius, visur pabrėžia
garbę. Visų pirma raginama atiduoti garbę Dievui (pvz., 1 Tim 1, 17). Senasis ir
Naujasis Testamentai Dievo pažinimą ir tikėjimą gretina su Jam teikiama garbe (Rom
1, 21; 4, 20; Hab 2, 14). Iš esmės raginama viską daryti Dievo garbei (1 Kor 10, 31;
Kol 3, 17) - tarpusavyje lenktyniauti pagarba ir broliška meile (Rom 12, 10), gerbti
visus žmones (1 Pt 2, 17), šeimos narius (tėvus, našles, sutuoktinius Ef 5, 33; 6, 2; 1
Tes 4, 4; 1 Tim 5, 3; 1 Pt 3, 1.7; Hbr 13, 4), bendruomenės tarnautojus (1 Tim 5, 17),
darbdavius (1 Tim 6, 1–2; 1 Tes 4, 11) ir net priešus (Luk 6, 27. 35; Mat 5,44).
Gerbtini reikia visą Dievo nustatytą įstatymo tvarką: valstybė, valdžia (Rom 13, 7). Ir
galiausiai pagarbos reikalaujama "Dievo mokymui" (Tit 2, 10). 42
Garbės sąvokai yra artimas šlovės terminas. Pagal Dievo planą ji žmonėms
numatyta nuo pat pradžių. Apaštalas Paulius amžinąjį gyvenimą sujungia su garbe ir
šlove pas Dievą. Kūrėjas jau dabar mus gerbia, bet pas Jį amžinybėje mūsų laukia dar
didesnė garbė ir šlovė (Jn 5, 44; 12, 26). 42
![Page 8: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/8.jpg)
8
Raštas aiškiai sako, kad garbės galima siekti tik didesnei Dievo šlovei.
M.Weberis apibrėždamas kalvinistinę darbo etiką rašo, kad evangelikui reformatui
pasaulis egzistuoja tam, kad Dievas save išaukštintų, o žmogus, vykdydamas Jo
įstatymus, didintų Jo šlovę. Kalvinisto (evangeliko reformato) socialinė veikla yra IN
MAJOREM GLORIAM DEI (Didesnei Dievo šlovei)“, nes „Dievas pageidauja, kad
krikščionis būtų socialiai aktyvus“ (Weber, 1997, p.95).
Visais kitais atvejais, kai žmogus veikla vedinas tuščiagarbiškumo ir naudos
sau principais, Raštas nepripažįsta ir atmeta (Lk 14, 11; Jn 7, 18; 12, 43; Mt 6, 2; 1
Tes 2, 6; Gal 5, 26; Fil 2, 3). Taip yra dėl jau minėtos biblinės žmogaus prigimties,
kuri būdama netobula, skatina žmogų nuolat blogai elgtis (Rom 7, 18). Didysis
teologas ir mastytojas Jonas Kalvinas ko gero pirmasis taip gerai supratęs
krikščionišką žmogaus ontologiją ir savo garsiajame keturių knygų traktate
„Krikščionių tikėjimo pamokymas“ (Institutio religionis christiane, 1536 m.). detaliai
išdėstęs žmogaus nuopuolio doktriną. Visų pirma jis pabrėžia žmogaus prigimtis
orumą. „Mes turime visiems laikams įsikalti į galvą, kad reikia mastyti ne apie tai,
koks žmogus yra sugedęs, bet apie tai, kad jis yra Dievo atvaizdo nešiotojas. Jei
pridengiame žmogaus klaidas, tuomet pamirštame jas ir matome jame Dievo
atvaizdo grožį bei kilnumą, tada norime mylėti ir priimti j į. (Žyd 12,16; Gal 6,10;
Iz 58,7; Mat 5,44, Lk 17, 3-4).“ (Kalvinas, 2000, p.27). O kad taip nutiktų J.Kalvinas
(Kalvinas, 2000) teigia, kad iš mūsų turi būti išrautos klaidingos ambicijos ir
savimeilė, kurios ne tik trukdo žmogui laimingai gyventi, trukdo pripažinti kito
žmogaus orumą ir gerbti jį.
Evangelikų teologas H. Peters (2004) teigia, kad kai tik atmetame Dievą,
bemat miršta tai kas buvo vadinama žmogaus orumu. Tuojau pat prarandama
egzistencijos prasmė ir paskirtis; žmogus praranda žmogiškumą. Tuomet „....pačia
giliausia šio žodžio prasme, žmogus tampa nebe žmogus. Reikia tik dėkoti Dievo
malonei ir Dievo apsaugai, kad ne iš karto žmogus, gyvenantis be Dievo, pavirsta
gyvuliu.Todėl norėdami tai išsaugoti, turime vėl pradėti domėtis Dievo pažinimu,
kalbėti ir rašyti apie Jį.“ 59
Apibendrintai gali būtų pasakyti, kad biblinėje imago Dei žmogaus
doktrinoje užkoduotas neprilygstama žmogaus vertė ir orumas. Ji neatsiejama ne
tik nuo Dievo požiūrio į žmogų, bet ir nuo socialinės dimensijos. Todėl aiškiai
matome, kad Dievas pageidauja, kad žmogus būtų ne tik moralus, bet ir socialiai
aktyvus.
![Page 9: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/9.jpg)
9
1.2 ORUMO FILOSOFINĖ INTERPRETACIJA
Filosofinis požiūris į žmogaus orumą istorijoje bėgyje kito. Švedų teologo
Anders Nygren manymu didžiausią įtaką tokiai kaitai turėjo filosofijos ir teologijos
sąsajos. Savo knygoje „Agape ir Erotas: meilės istorija“ (A Study of the Christian Idea
of Love Part I) jis išskyrė kelis Vakarų Europos filosofinės minties etapus ir aiškiai
apibrėžė jų esminius skirtumus.
Pirmasis etapas prasideda Antikine kultūra ir baigiasi Šviečiamuoju amžiumi,
vadinamas biblijin ė – klasikinė sinteze. Šiuo laikotarpiu visuomenė toleruojama tik
tokią filosofiją, kuri yra „teologijos tarnaitė“. To meto didieji mastytojai Justinas
Martinas, Augustinas, Tomas Akvinietis, Martynas Liuteris, Jonas Kalvinas graikų-
romėnų filosofiją apjungia su krikščioniškąja teologija. Antras etapas prasideda
Šviečiamuoju amžiumi, taip vadinamu 1650 metų „didžiuoju sprogimu“, išardžiusiu
biblijinę – klasikinę sintezę. Vėlesni modernios filosofijos (Tomas Hobsas, Džonas
Lokas, I.Kantas) ir postmodrnios filosofijos (F.Nietzsche, K.Marksas, A.Kamiu,
M.Buberis, C.S.Lewis) etapai buvo vienokioje arba kitokioje krikščioniškosios
teologijos įtakoje, tačiau glaudžios sintezės nebesudarė ir žmogaus orumas jau
nebebuvo siejamas su imago Dei.
Filosofinė orumo sąvokos prasmė siejama su antikos laikų graikų filosofija.
Tuo metu pats terminas vartotas retai, tačiau orumo ir kilnumo sąvokos buvo vienos
reikšmingiausių. Antikos mąstytojai žmogaus orumą apibrėžia garbės, tiesos ir proto
sąvokomis. Anaksagoras (apie 500–425 m. pr. Kr.) pagrindė orumo sampratą ir
pavadino jį nous [„protu“] (Tatarkiewicz, 2001, p. 49–53). Aristotelis (384–324 m. pr.
Kr.) orumą apibrėžė kaip garbę, esančia didžiausia išorine žmogaus vertybe. Jo
teigimu tik išdidus žmogus linkęs daryti gerus darbus. Demoktritas (apie 460–370 m.
pr. Kr.) pagrindinį žmogaus siekį suprato kaip teisingą sielos būseną – darną ir rimtį,
pasiekiamą proto saikingumu, susilaikymu nuo juslinių malonumų, pagarba
dvasinėms gėrybėms. Žmogaus orumas, Demokrito teigimu, kaip ir tiesa, mėgsta
slėptis, bet negali likti nepastebėtas (Tatarkiewicz, 2001, p. 54–60). Antikos filosofai,
stoikai (Chrisipas, Seneka, Epiktetas, Markas Aurelijus, Ciceronas), pirmieji iškėlė
kiekvieno žmogaus orumo ir vidinės laisvės idėjas. Svarbiausią dėmesį jie skyrė
žmogaus moralinei prigimčiai, kurią siejo su Logos, aukščiausiu protu. Stoikai
reikalavo tokių įstatymų, kurie atitiktų moralės dėsnius ir nežemintų žmogaus orumo.
Chrisipas (apie 281-208 m. pr. m. e.) teigė, kad pasaulis yra sukurtas Dievams ir
![Page 10: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/10.jpg)
10
žmonėms, o Senekos suformuluota mintis „Elkis su mažesniu taip, kaip norėtumei,
kad didesnis su tavimi elgtųsi.“ (Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika, 1977,
p.392).Šiomis dienomis tapo tarpusavio santykių „auksine taisykle“.
Tačiau ne visi Antikinės visuomenės nariai, suskirstyti pagal rangus ir statusą,
buvo gerbiami. Orumas suvoktas kaip mažumos privilegija. Garbingiausieji
(honestiores) – labai negausus visuomenės sluoksnis; gerbtini (populus integer) –
negausi visuomenės dalis, savotiška vidurinioji klasė; likusi masėvargšai,
nepasiturintys, žemdirbiai, amatininkai, vergai, nenusipelnantys (humiliores) jokios
pagarbos. Žmogaus orumo pajautimą lėmė jo išsimokslinimas, kuris tuo metu buvo
prieinamas tik valdovams. Taigi, Antikos filosofai žmogaus vertę ir orum ą sija su
ugdymu ir socialine padėtimi.
Dievai antikiniame pasaulyje atrodo užėmė svarbią vietą, tačiau buvo
nereikšmingi ir menkai paisomi. Jie nesiklausė žmonių maldų ir neatsakė į žmonių
meilę. Achilas taip nusako šį santykį: „Dievai mums pavydi, nes kiekvienas oro
gurkšnis mums gali būti paskutinis. Dėl to mums viskas daug gražiau. Jie trokšta
mūsų mirtingumo.“ (Lahayne, 2004). Taigi, religija esminės įtakos antikinei
žmogaus orumo sampratai neturėjo. Tuo tarpu įsigalėjus krikščionybei Vakarų
Europos filosofijoje atsiranda visiškai nauja orumo samprata.
Viduramžių filosofija (476 m. - XV a.), „teologijos tarnaitė“, buvo prielanki
senosioms religijoms ir krikščionybei. Todėl susiformavo viena kitai priešingos
gnosticistinė ir patristin ė filosofijos kryptys. Gnosticistinė religijos filosofija
senąsias religijas jungė su neoplatonistų ir stoikų idėjomis, o patristų filosofijos
pagrindas buvo Šventas Raštas, tuo metu turėjęs didelį autoritetą.
Gnostikų filosofija rėmėsi mistinėmis ir slaptomis žiniomis, skirtomis tik
išrinktiesiams. Visatos valdovo ontologija panteistinė – Dievas yra visuose daiktuose
ir visi daiktai Dieve. Žmogus ontologija – jis yra dieviškosios kibirkšties nešiotojas ir
jame nėra nuodėmės. Gnostikai žmogaus vertei ir orumui ypatingo dėmesio neskiria.
Jau pačioje religijos filosofijoje, skirtoje išrinktiems, pažeistas žmogaus lygybės ir
pagarbos principas.
Visai kitaip atrodo patristinė filosofija, kuri rėmėsi bibline Dievo ir žmogaus
ontologija. Filosofinėje mintyje atsiranda esminė žmogaus, sukurto pagal Dievo
paveikslą idėja. Anzelmas Kenterberietis (1033-1109) akcentuoja žmogaus, kaip
Dievo kūrinio statusą: „Išpažįstu, Viešpatie, ir dėkoju Tau, kad sukūrei manyje tą savo
atvaizdą (imaginem), idant atminčiau Tave, galvočiau apie Tave, mylėčiau Tave.“
![Page 11: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/11.jpg)
11
(Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai, 1980, p. 357). Bonaventūras (1221
– 1271) masto apie Dievo ir žmogaus protingos sielos vienybę. Dievas sulaukia
džiaugsmo dėl žmogus trijų gražiųjų dorybių: taurumo (honestum), darnos
(conferens) ir malonumo(delectabile). Klemensas Aleksandrietis (28 ar 21 – 41 ar 49
m.e.) taip apibrėžia filosofijos paskirtį : „Iki Viešpaties atėjimo filosofija graikams
buvo būtina, kad vestų juos į teisingumą. Dabar ji reikalinga tam, kad nukreipt ų
Dievui garbinti“ (Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai, 1980, p.81)
Tomas Akvinietis (1225-1274) remdamasis Švento Rašto doktrinomis puikiai
interpretuoja Dievo ir žmogaus garbės sąvokas. Jis sako, kad Dievo garbė visą laiko
egzistavo ir yra pranašumo ženklas, o „šlovė, esanti Dieve, yra žmogaus laimės
priežastis“ (Ps 90,15-16)“.(Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai. 1980,
p.423).
Geras vardas (reputacija) filosofo teigimu nėra pastovus ir nukenčia dėl melagingų
gandų, o laimė, susijusi su Dievo garbe ir Jo pažinimu, yra pastovi ir visam laikui.
Žmogaus orumą mąstytojas siejo su dorybėmis, kurios lemia jo laikyseną.
Taigi Viduramžių krikščioniškai orumo sampratai būdinga tai, kad žmogus
turi būti gerbiamas, nes sukurtas pagal Dievo paveikslą. Dėl to orumas
suprantamas kaip savybė būdinga kiekvienam žmogui. Tas pačias idėjas toliau
gludino ir tobulino Renesanso mastytojai, žmogaus ontologiją dar labiau susiedami
su biblinėmis doktrinomis.
Renesanso filosofijos (XV-XVI a.) ryškiausia bruožas humanizmas, kurio
idėjinis pagrindas ir aukščiausia vertybė žmogus. Jau vien tai, kad Džovanio Pika
Dela Mirandola (1463-1494) garsusis traktatas „Kalba apie žmogaus orumą“
(„Oratio de homanis dignitate“) pavadintas savotišku humanizmo manifestu,
charakterizuoja šią epochą. „Nieko nėra nuostabiau už žmogų.“ sako filosofas
(Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas, 1984, p.122). Nors jo filosofija
remiasi Šventu Raštu, tačiau nukrypsta nuo krikščioniškosios žmogaus ontologijos,
atmesdamas žmogaus nuodėmingumą. Tačiau netrukus Reformacijos veikėjai Janas
Husas (1371-1415), Martynas Liuteris (1483-1546), Jonas Kalvinas (1509-1564) ir
kt. galutinai suformulavo biblinę žmogaus, nedalomai susieto su imago Dei, Dievo
paveikslo, doktriną. Reikia pažymėti, kad dėka šių mastytojų tuo metu dar labiau
sustiprėjo Švento Rašto autoritetas, kuris darė didelę įtaką įvairių šakų mokslinimas
pasiekimams, tame tarpe ir pedagogikai. J. Kalvinas (Kalvinas 2000) teigia, kad
pagarbą kitiems galime pasiekti tik atsižadėdami savęs (jo elementai santūrumas,
![Page 12: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/12.jpg)
12
teisumas ir pamaldumas) ir tapdami nuolankūs. Šventas Raštas mums įsako pagarbiai
vertinti kitus aukščiau už save ir stengtis dėl kitų pažangos. J. Kalvinas sako: “kad
gyventume laimingai, iš mūsų širdžių su šaknimis turi būti išrautos klaidingos
ambicijos ir savimeilė“ (Kalvinas, 2000, p.22). Jei klausome Švento Rašto nurodymų,
turime atminti, kad talentai yra ne mūsų pačių nuopelnai, bet Dievo dovana.
„Didžiuodamiesi savo talentais, parodome nedėkingumą Dievui.“(Kalvinas, 2000,
p.22)
Renesanso laikotarpiu žmogaus orumo samprata tapo nedalomai susieta su
imago DEI doktrina, tačiau gyvavo ji neilgai. Nespėjus jai įsitvirtinti Apšvietos
amžius pradėjo tokią orumo paradigmos rekonstrukciją, su kokia Reformacijos
veikėjai niekada nebūtų sutikę.
Šviečiamasis amžius (1648 m. - 1871 m.) pradeda naują filosofinės minties
etapą, kurio pradžia ženklinama jau minėtu „didžiuoju sprogimu“. Šios filosofijos
tikslai praktiški; pažinimas apšviečia protus, įveikia tamsumą ir prietarus. Bažnyčios
mokymas apie Dievą, nemirtingą sielą ir pomirtinį gyvenimą paneigiamas. Visi
žmonės iš prigimties lygūs, orūs ir turi teisę išsikovoti vietą visuomenėje. Žmogų
ištobulinti gali ne Dievas Kūrėjas, o sudievinta gamta gimdanti natūralų žmogų
(Ž.Ž.Ruso šūkis „atgal į gamtą“). Ž. Ž. Ruso (1712–1778) nagrinėjo žmonių santykių
problemą. Jo teigimu, visa ko pagrindas yra žmogaus savivertė, kurią suprantama kaip
meilė, skatinanti visus kitus jausmus. Taigi meilė artimui, pagarba kitam traktuojama
kaip veiksnys, lemiantis orius žmonių santykius. Ž.Ž. Ruso įsitikinimu stipresniojo
teisės priverčia žmogų atsisakyti laisvės ir žemina jo prigimtines teises. „Žmogaus
garbė nepavaldi kitam; garbė jame pačiame ir nepriklauso nuo viešosios nuomonės; ją
apgina ne kardas ir skydas, o sąžiningas ir nepriekaištingas gyvenimas, ir grumtynės
tokiomis sąlygomis nenusileidžia bet kokio kitokio mūšio didvyriškumui.“ (Rousseau,
1979 p.142 ).
T. Hobsas (1588–1679) pagarbą susijo su galia ir jos turėjimu. Toks
supratimas rodo, kad orus žmogus visada gali nuveikti daugiau, nei neturintis šio
jausmo. B. Paskalis (1623–1662) „Mintyse“ akcentuoja, kad didžiu ir oriu žmogų
padaro mąstymas. Tad orumo savybės neatskiria nuo gebėjimo mąstyti. Anglų
filosofas Dž. Lokas (1632–1704) viename iš moralės įstatymų (viešosios nuomonės
arba reputacijos) aptaria žmogaus doros kriterijus, kurie pelno pagarbą. Mąstytojas
atkreipia dėmesį ir į žmogaus ydas, kurios lemia nešlovę.
![Page 13: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/13.jpg)
13
Taigi nuo Šviečiamojo amžiaus pradeda susiformuoja nauja paradigma,
padėjusi pagrindus šiuolaikinei orumo sampratai. Išryškėja nauji komponentai:
asmenybės savigarbos jausmas, moralinės asmenybės savybės ir visuomenės
reiškiama pagarba. Imago Dei doktrina visiškai išeliminuojama.
Moderniojoje filosofijoje XVIII a. išryškėja naujas požiūris į žmogų. Orumo
dorybė siejama su asmenybės ugdymu ir branda. I. Kanto (1724–1804) (Kantas,
2000) teigimu, priešingai santykinei vertybei, kuri padeda siekti tikslo, orumas
suprantamas kaip absoliuti vertybė. Todėl žmogus kitam žmogui negali būti priemonė
tikslui pasiekti, nes jis pats yra tikslas. „Žmogus – tai būtybė, sukurta stovėti tiesiai ir
apžiūrinėti dangų“ (Kantas, 2000, p.9). „Melas yra žmogiškojo orumo paniekinimas ir
tarsi sunaikinimas. Žmogus, kuris pats netiki tuo ką jis sako kitam, yra mažiau vertas
už daiktą.“(Kantas, 2000, p.68) I.Kanto ontologijoje žmogus turi prigimtinį polinkį į
blogį. Jis nusakomas kaip už proto pasislėpęs priešas, „kuris kaip tik dėl to ypač
pavojingas“ (Kantas, 2000, p.75) Filosofas samprotauja: „Reikia pasakyti, kad polinkį
į blogį gali turėti net geriausias žmogus (pagal poelgius), o taip ir turi būti, jei turi būti
įrodytas polinkio į blogį visuotinumas arba, kitaip tariant, kad jis susijungė su
žmogaus prigimtimi. „Visa kas daroma ne pagal įsitikinimą yra nuodėmė“ (Rom 14,
23).“ (Kantas, 2000, p.46)
Georgas Vilhelmas Frydrichas Hėgelis (1770-1831) pripažintas mūsų epochos
krikštatėviu pirmasis Vakarų mastytojas kruopščiai ir tiksliai aprašė žmogaus
griaunančią ir naikinančia Nieko galybę. Kalbant krikščioniškomis doktrinomis,
filosofas skiria daug dėmesio žmogaus prigimtinei nuodėmei, atmesdamas panašumą į
Kūrėją. Žmogaus „siela“ ir „dvasia“ šiam filosofui yra tik „kalbos kaukėmis
pridegtas Niekis“ (Hėgelis, 1997, p.20). Hėgelio filosofijos tikslas įsimastyti į patį
„dieviškai skaidrų ir tyrą“ mastymą, Grynąją Sąmonę. Arvydas Šliogeris sako, kad
filosofas mums nepasakė, kam priklauso ši Sąmonė, bet „galima spėti, kad jos
savininkas yra Žmogus“ ( Hėgelis, 1997, p.11).
XIX a. mąstytojai S. Kierkegoras (1813–1855), J. S. Milis (1806–1873), A.
Šopenhaueris (1788–1860), F. Nyčė (1844–1900) ir XX a. filosofai H. Bergsonas
(1859–1941), M. Šeleris (1874–1928), K. Jaspersas (1883–1969) , E. Huserlis (1859–1938)
interpretuodami orumo temą sutaria ir nurodo žmogaus poreikį kurti garbingus
santykius su kitais žmonėmis. Orumo sampratoje akcentuojama laisvė, kaip teisingai
suprasta vertybė. Taigi orumas, filosofų požiūriu, lemia ne tik asmeninę, bet ir
![Page 14: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/14.jpg)
14
visuomeninę gerovę. M. Haidegeris (1889–1976) nurodo, kad XX a. slegia dvasinė
krizė, nes užmirštas Dievas ir būtis.
Taigi XX a. galutinai susiformuoja dabartinė orumo samprata, kuri siejama
su pagarba sau ir kitam, bei visuomeniniu reikšmingumu. Ir taip netvirtas orumo
pozicijas dar labiau susilpnino komunistų totalitarinis režimas.
Marksistin ė filosofija teigė, kad žmogaus orumas kyla iš valstybės arba
visuomenės. „Karlui Marksui žmogus - ne abstrakcija, o socialinių ir istorinių
gyvenimo sąlygų suformuota būtybė“ (Uzdila, 1983, p.220). Marksas teigė, kad tik
komunistinė visuomenė atitinka žmogiškajai esmei, nes „tik joje žmogus sąmoningai
pradeda kurti savo visuomeninę būtį ir pats save.“ (Uzdila, 1983, p.221). Komunistas
tiesos, grožio ir orumo ieško pašvęsdamas save visuomenei, kuris ir yra tikras
žmogaus pašaukimas. Vokiečių kilmės Lietuvoje gyvenantis filosofas ir teologas
Holgeris Lahaynas (2004) sako, kad XX a. komunizmas garbės supratimą sunaikino
galutinai. I. Kantas gynė žmogaus orumą ir stojo prieš individo panaudojimą vien kaip
priemonės, užmirštant kad jis turi būti vertinamas kaip tikslas. „Vis dėl to tai stengėsi
realizuoti visi totalitariniai režimai.“ (Kantas 1980, p.61-62).
Taigi totalitarinis komunistinis režimas žmogaus orumą siedamas su
visuomenės nauda ir poreikiais visiškai sunaikino žmogaus gyvenimo vertingumą,
reikšmingumą ir prasmingumą. Dingo pagarba ne tik sau, bet ir kitam. Žlugus
režimui mokslininkai pastebi, kad postkomunistinėse šalyse dirvą randa įvairios
modernios religijos formos, kurios taip pat imasi formuoti žmogaus orumo
dimensijas.
Populiariausia modernios religijos forma – NEW AGE (naujojo amžiaus)
judėjimas save vadinantis „decentralizuotu Vakarų kultūros socialiniu ir dvasiniu
judėjimu, kuris siekia Universaliosios Tiesos ir aukščiausio individualiojo žmogiškojo
potencialo.“ 89. Ir nors šis judėjimas griežtai atsiriboja nuo religijos, vis tik teologo
R.Rhodeso (2000) nuomone tai yra religijos forma, nes turi Dievo ir žmogaus
ontologiją. Šio judėjimo Dievo samprata panteistinė, kuri teigia, kad žmogaus visų
pirma yra taip pat Dievas. Antra, žmogaus galimybės yra neribotos, nes jis yra Dievas.
Trečia, žmogus kaip ir Dievas gali susikurti savo realybę. (Rhodes, 2000, p.5).
Pažymėtina yra tai, kad visi teiginiai yra radikaliai priešingi biblijinims. NEW AGE
judėjimas skelbiasi grąžinsiantys „žmonėms laisvę ir savo vertės suvokimą.“ 89.
Apibendrinat Vakarų Europos filosofinės minties žmogaus orumo
paradigmą, labai akivaizdu, kad ji kito drauge su teologijos mokslo vieta ir
![Page 15: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/15.jpg)
15
reikšmingumu. Iki Apšvietos amžiaus žmogaus orumas buvo siejamas su Dievo
garbe ir slėpiniu, o po 1650 metų transcendentinis orumo elementas visiškai
išeliminuojamas.. Liko tik tai, kas siejasi su žmogumi ir visuomene - savigarbos
jausmas, moralinės savybės, visuomenės reiškiama pagarba. XXI a. atsiradus
orumo sampratos transcendentinio elemento vakuumui, jį pradėjo pildyti modernios
religijos, kurių raišką ir ypatumus nagrinėjo M. Ališauskienė. Kokią įtaką ji daro
orumo paradigmai išsamių nagrinėjimų dar nėra. Tokia filosofinė orumo
interpretacija padarė įtaką moderniai edukacinei orumo sampratai.
![Page 16: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/16.jpg)
16
1. 3. ORUMO SMPRATOS EDUKACINIS KONTEKSTAS
Demokratinių valstybių fundamentinis vertybių pagrindas yra žmogaus orumo
koncepcija.Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (1948) “atsižvelgdama į tai, kad
visiems žmonių giminės nariams būdingo orumo ir lygių bei neatimamų teisių
pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas” (preambulė)
deklaruoja, kad “visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis” (1 str.) 37.
Visa eilė tarptautinių konvencijų ir taikomųjų žmogaus teisių deklaracijų (Helsinkio,
1964, Liublijanos, 1996 ir kitos) taip pat remiasi žmogaus orumo pripažinimo
nuostata. Minėtuose dokumentuose suponuojama prielaida, kad kiekvienas be išimties
žmogus turi savaiminę vertę, nepriklausomai nuo jo lyties, amžiaus, odos spalvos ir
kokių etninių, religinių ar socialinio statuso charakteristikų. Žmogaus teisių ir
biomedicinos Konvencija, 1997 skelbia: “Žmogaus interesai ir gerovė turi būti
svarbesni už išimtinius visuomenės ar mokslo interesus” 88. Tai turėtų reikšti, kad
kiekvienas žmogus privalo būti vertinamas, gerbiamas ir pripažįstamas ne dėl kokios
nors priežasties (nuopelnų ar išskirtinių savybių), bet vien tik dėl paties fakto, kad jis
yra žmogus. Antai ir Lietuvos Konstitucijos 21 straipsnis skelbia: “Žmogaus orumą
gina įstatymas. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo
elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes” 45.
Etimologiškai orumo terminas yra kildinamas iš lotyniškojo daiktavardžio
dignitas, kuris senojoje romėnų kultūroje turėjo trejopą reikšmę: (1) vertingumas,
pelnytas pripažinimas; (2) didingumas, autoritetas, žmogaus pasididžiavimo jausmas,
orumas kaip garbingumas; (3) puikus pasiekimas, brangaus daikto vertė. Panašiai
orumą apibūdina Lietuvių kalbos žodynas: “Orumas - žmogui būdingas savo vertės
pajautimas ir jį atitinkantis elgesys” 11. Sociologijos mokslų kontekste orumas
traktuojamas kaip “subrendusios asmenybės nuostata savo vertybių visuomenėje
atžvilgiu, vertinanti garbingą asmens elgesį. Tokia nuostata susiformuoja patyrus savo
vertę darbe, santykiuose su kitais žmonėmis, šeimoje, apskritai bet kurioje
gyvenimiškoje situacijoje...” 27. Edukologijos mokslų požiūriu orumas yra “moralinės
sąmonės padiktuota sąvoka, reiškianti asmenybės vertės supratimą, bei pasireiškianti
asmeninės savikontrolės forma” 27. Todėl žmogus pasirengęs nuolat ginti, saugoti ir
palaikyti savo žmogiškąją vertę, kurią lemia žmogaus išskirtinumo pozicija. Ši
pozicija grindžiamas tuo, kad tik žmogui galima priskirti tokias savybes kaip
![Page 17: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/17.jpg)
17
asmenybiškumas (sugebėjimo kritiškai ir racionaliai mąstyti) ir autonomiškumas
(sugebėjimo save determinuoti).
M. Peičius (2002) teigia, kad sąvoka “orumas” suponuoja reikšmę, kuri
apibrėžia žmogaus ar jo veiklos savybes, susijusias su tik pačiam asmeniui prieinama
dimensija. Todėl žmogus pasirengęs nuolat ginti, saugoti ir palaikyti savo žmogiškąją
vertę, kurią lemia žmogaus išskirtinumo pozicija. Ši pozicija grindžiamas tuo, kad tik
žmogui galima priskirti tokias savybes kaip asmenybiškumas (sugebėjimo kritiškai ir
racionaliai mąstyti) ir autonomiškumas (sugebėjimo save determinuoti). „Orumas yra
etinė charakteristika, kuria nusakomas individo santykis su pasauliu, o taip pat ir su
savimi pačiu. Nėra jokios galimybės padidinti savo orumą, ar jį užsitarnauti, ar
pasiekti, ar kitaip įsigyti tokiomis priemonėmis, kurios atimtų, paneigtų ar sumažintų
kito asmens orumą. Todėl orumas yra laikomas bendražmogiškąja vertybe, kuri
neretai tapatinama su paties žmogaus verte“ 60.
I. Leliūgienė (2003) žmogaus orumą aiškina kaip dorybę, kuri pasireiškia
pasitikėjimu savo patikimumu ir nepakartojamumu, todėl neleidžia žeminti savo ir
kito garbės. Nežiūrint to, žmogui ne visuomet pavyksta kito nežeminti, todėl būtent
teigiamos žmogaus savybės laikomos žmogaus orumo prielaidomis. „Kaip doroviškai
apibendrinančioji asmenybės charakteristika, orumas nusako žmogaus savybių
visumą, kurių visuomeninė vertė yra įsisąmoninama ir vertinama jo paties, o taip pat
sulaukia adekvataus visuomenės įvertinimo.“ (Leliūgienė, 2003, p.252)
V. Žemaičio (1983) teigimu, vertybinį žmogaus santykį su pačiu savimi ir
kitais nusako orumo sąvoka. Ši vertybė liudija apie vidinį žmogaus pasaulį, jo
dorumą, žmoniškumą. Jei žmogus yra kuklus, nuoširdus, teisingas ir paprastas, tai jis
vertina kitų žmonių pagarbą ir pasitikėjimą. „ Būti žmogumi – tai visų pirma mylėti
žmones, gerbti jų žmogiškąjį orumą“ (Žemaitis, 1983, p.42).
L. Jovaiša (2003) orumą įžvelgia žmogaus jautrume, kuris leidžia pajausti
artimo meilę, skatina gailestingumą, užuojautą kitam. Todėl galima teigti kad
santykiai sustiprina orumo raišką. Mokslininko pastebėjimu, ši vertybė susiformuoja
tam tikrame amžiuje, kaip savo vertingumo nuostata, svarbi visuomenės požiūriu.
„Orus žmogus jaučia savo žmogiškosios prigimties vertę ir ją brangina kaip
svarbiausią buvimo pasaulyje vertybę“ (Jovaiša, 2003, p. 97).
![Page 18: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/18.jpg)
18
Mokslinėje literatūroje išskiriami šie pagrindiniai etiniai žmogaus orumo
požymiai:
• Asmenybės savigarbos jausmas, savojo Aš suvokimas ir objektyvus įvertinimas.
• Moralinės asmenybės savybės, nusakančios jų socialinį reikšmingumą.
• Kitų žmonių reiškiama pagarba ir adekvatus visuomenės nuomonės įvertinimas.
„Priešingai negu orumas, kuris yra pernelyg abstrakti ir pernelyg dvilypė
kategorija, garbę šiuolaikinis sociologijos mokslas įvardija vienu kertiniu socialiniu
identitetu ir „reputacijos politikos“ planavimo akmeniu“ (Žvinkilienė, 2010). Nors
viešojoje erdvėje garbė ir orumas vartojami dažnai, tačiau šios sąvokos gali tapti
beprasmėmis, jei nėra tiksliai apibūdinamos. Nors šiuolaikinė garbės samprata yra
apibrėžiama kaip moralės sistemos arba vertybių ramstis, tačiau dažnai ji netampa
dimensija, apibrėžiančia individo reputaciją ir socialinę padėtį. Tačiau A. Žvinkilienė
pastebi, kad tai dar nereiškia, kad garbė šiuolaikiniam žmogui prarado reikšmę ir
motyvaciją.
Socialinis mokslas garbę nusako žmogaus socialinį reikšmingumą, jo dorovinį
vaizdinį. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas asmens garbę apibrėžia - visuomenės
pripažįstama pagarba už nuopelnus, šlovė, geras vardas 11. Lietuviškam žodžiui garbė
atstovauja lotynų kalbos žodis honor – apdovanojimas už didvyriškumą ir narsą
(virtus), išlikęs germanų ir romanų kalbose: lenkų honor, angl. honour, pranc.
honneur, isp. honor ir italų kalboje onore . Tai patvirtina ir pagrindiniai garbės
sąvokos turinio elementai:
• Teigiama žmogaus reputacija ;
• Kitų žmonių pagarba konkrečiam žmogui ;
• Vidinis išgyvenimas stiprinti savo socialinį reikšmingumą.
A. Žvinkilienė (2010) teigia, kad garbė Lietuvoje dabar yra moralinė
kategorija, o ne veiklos vadovas, tačiau artimiausiu jos sinonimu dabar reikėtų laikyti
viešajame diskurse viešpataujantį žodį reputacija. Priklausomai nuo konteksto,
sąvoka „reputacija“ gali būti garbės sinonimu arba garbei artima, bet netapačia
sąvoka. Reputacija [pranc. réputation <lot. reputatio – apgalvojimas, apmąstymas] –
viešoji, paprastai teigiama nuomonė, apie žmogaus kompetencijas ir asmenines
![Page 19: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/19.jpg)
19
savybes. K. Jovaišas (2004) teigia, kad garbės ir reputacijos sąvokos reiškia tam tikrą
žmogaus padorumo statusą, jo atitikimą visuomenėje priimtiems etiniams ir
doroviniams standartams. Dėl to asmuo nusipelno aplinkinių ir jo paties pagarbos ir
vertinimo. Ir priešingai, asmuo, reguliariai pažeidinėjantis ir prasilenkiantis su
visuomenėje priimtomis moralės normomis, pelno prastos reputacijos ir negarbės
statusą. Negarbė yra garbės antipodas, tuo tarpu kai orumas tokio antipodo neturi 30.
Taigi apibrėžiant žmogaus orumo interpretaciją socialiniame kontekste
galima būtų rasti sąšaukų su Imogo Dei. Žmogaus moralinės savybės taip pat
liudija apie jo sukūrimą pagal Dievo paveikslą. Tačiau jei jos suvokiamos kaip
žmogaus nuosavybė, o ne Dievo dovana ir nesiejamos su Dievo šlove, tuomet šis
matmuo praranda transcendentinę dimensiją ir svorį. Norint geriau suprasti
modernios visuomenės požiūrį, palyginsime jį su Reformacijos visuomeninio
judėjimo raiška ir vertybėmis.
![Page 20: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/20.jpg)
20
2. J.A.KOMENSKIO DVASINIO UGDYMO KONCEPCIJA
2. 1. REFORMACIJOS JUDĖJIMAS IR VERTYBIŲ KAITA
Reformacija (lot. reformatio – pertvarkymas) XV-XVII a. Vakarų Europoje
vykęs judėjimas visų pirma siejamas su tikėjimo doktrinų reforma. Istorikai
reformacinį judėjimą vertino, kaip daugiaplanį reiškinį, kuris tikėjimą, siedamas su
politiniais ir socialiniais procesais, darė teigiamą įtaką kultūros raidai. Žymiausi
humanistai ir Reformacijos veikėjai buvo F. Melanchtonas, Dž. Viklifas, M. Buceris,
M. Liuteris, J. Husas, J. Kalvinas, H. Bulingeris, U. Hutenas, Švedijos karalius G.
Adolfas ir U. Cvinglis. Reformacijos pradžia siejama su 1517 m. (spalio 31 d.
Reformacijos diena), kada M. Liuteris ant Vitenbergo bažnyčios durų iškabino savo
garsiąsias 95 tezes. Reformacinio judėjimo siejamas su M. Liuterio vardu, užtemdo
kitų garsių Reformacijos veikėjų darbus. Labai svarų indėlį formuojant Reformacijos
doktrinas turėjo U. Cvinglis ir M. Buceris, o jiems mirus – J. Kalvinas 1555 m. baigė
pirmtakų darbus ir galutinai suformulavo protestantizmo pagrindus: „logiškai išdėstė,
bibliškai pagrindė ir įtvirtino evangelikų reformatų tikėjimą, kuris vėliau imtas vadinti
kalvinizmu“ (Religinės bendruomenės, 2009, p. 189). H. Lahayne (2010),
įvertindamas J. Kalvino nuopelnus, pabrėžė, kad jis nėra tik reformatų Bažnyčios
tėvas, nes „padarė didelę įtaką baptistams, daugeliui anglikonų, charizmininkų
judėjimo mąstytojams; daug laisvųjų bažnyčių rėmėsi jo mokymu ir principais, kas
net joms pačioms dažnai nežinoma. Tad būtent Kalvino tyrinėjimai galėtų būti ta
medžiaga, kuri atvertų ne tik išskirtinius bendruomenių požymius, bet ir bendras
evangelikų šaknis“ 40.
Lietuvoje Reformacija prasidėjo XVI a. ketvirtame dešimtmetyje, o amžiaus
pabaigoje dauguma LDK gyventojų save vadino reformatais ir „jei Lietuvos ir
Lenkijos valstybės istorija būtų susiklosčiusi šiek tiek kitaip, gali būti, jog apie
Lietuvą dabar kalbėtume kaip apie reformacijos kraštą“ 65
XVII a. šeštajame dešimtmetyje Reformacijos sąjūdis LDK silpo, tačiau,
pasak I. Lukšaitės (2008), žvelgiant į Reformaciją istoriko žvilgsniu, matyti, kad šis
sudėtingas tikybinis, bažnytinis, kultūrinis ir visuomeninis sąjūdis Lietuvoje truko
visą šimtmetį. (Lukšaitė 2008).
![Page 21: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/21.jpg)
21
Apie istorines protestantiškas darbštumo, sąžiningumo, ištikimybės šeimai,
kūrybingumo ir taupumo vertybes (Johnsonas, 2010) Lietuvoje šiomis dienomis
kalbama nedaug. I. Lukšaitė teigimu, „Lietuva iki šiol vis dar labai menkai
pasinaudojo to laikotarpio kultūros lobynais. O tai yra tik dar vienas akstinas dar
labiau pradėti juo domėtis.“ (Lukšaitė 2011) 50.
Traktate „Auksinės krikščionio gyvenimo tiesos“, kuris buvo išleistas 1545
m., J. Kalvinas, apibūdindamas Reformacijos vertybes, rašo: „Šventame Rašte yra
daugybė paradigmų ir detalus jų aptarimas užimtų labai daug vietos. Bažnyčios tėvai
yra parašę daugybę didelių darbų apie vertybes, net mokslininkų traktatai negali
išsemti vienos iš tų vertybių gelmės. Tačiau tam, kad krikščionis iš tiesų pasišvęstų,
nebūtina skaityti Bažnyčios tėvų darbus; jam reikia tik suprasti vieną pagrindin į
Biblijos vadovavimo principą“ (J. Kalvinas, 2000, p. 9). Taigi M. Liuterio
paskelbtas šūkis sola Scriptura! ir sola Christus!, kurie reiškia, kad tikintysis
išganymą gali pasiekti tik per Šv. Raštą ir Jėzų Kristų yra ryškiausias Reformacijos
epochos ženklas, atveriantis kelią į visas kitas to laikmečio vertybes.
Apie Reformacijos laikotarpiu išaugusį Šventojo Rašto autoritetą liudija 1651
metais Šveicarijoje Ciūriche išleistas „Antrasis šveicariškasis išpažinimas“, kuris iki
šiol naudojamas kaip evangelikų reformatų išpažinimas: „Šventas Raštas išsamiai
moko visapusiško dievobaimingumo. Todėl manome, kad iš Šventojo Rašto reikia
semtis tikrosios išminties ir dievobaimingumo, taip pat Bažnyčių reformacijos bei
valdymo nuorodų, visų pareigų, kurias suteikia dievobaimingumas, nustatymo,
galiausiai dogmų patvirtinimo bei atmetimo arba visų klaidų paneigimo; be to, ir visų
pamokymų, pasak apaštalo žodžių: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas
mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs
kiekvienam geram darbui.“ (2 Tim 3,16-17)“
Pažymėtina tai, kad iki Reformacijos žmogaus gyvenimo vadovais galėjo būti
Bažnyčios tėvai arba pati Bažnyčia, tačiau to meto teologai, save vadinę „Dievo
Žodžio tarnais“ pabrėžė, kad aukščiausias autoritetas yra Biblija. Tai išplaukia iš
nuostatos, kad kiekvienas tikinis pats atsako prieš Dievą, todėl privalo gebėti kritiškai
mąstyti, atskirti ir atsirinkti. J.Kalvinas teigė, kad Bažnytinis mokymas nėra tas, kuris
"negalėtų būti svarstomas" ar kritikuojamas. Suprantant ir aiškinant Dievo žodį, turi
dalyvauti kuo daugiau žmonių, todėl labai svarbu svarstyti, reikšti nuomonę ir
mąstyti. O tam reikalingas kritikos įrankis: „Kada ką begirdėtume, mes visada turime
kuo remtis [būtent Biblija], kad pažiūrėtume kritiškai, ar Dievas tikrai taip sakė, ar
![Page 22: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/22.jpg)
22
ne“ (Inst. IV,8,15). Tokia nuostata turėjo įtakos melstis gimtąja kalba ir steigti
mokyklas, skirtas vaikams iš neturtingų šeimų. Viena reikšmingiausių to laikotarpio
naujovių buvo spaudos technologijų vystymas ir idėjų bei pažiūrų formavimas
spaudos pagalba.
1545 metų Ženevos katekizme J. Kalvinas teigė, jog mes gyvename tam, kad
pažintume Dievą. Savo fundamentaliame veikale, keturių knygų traktate „Krikščionių
tikėjimo pamokymas“ (Institutio religionis christiane, 1536 m.) jis išdėstė
protestantizmo pagrindus, pabrėždamas pirmuose puslapiuose, kad „Dievo pažinimas
ir savęs pažinimas artimai susiję dalykai“. Klausimas „kas aš esu?“ yra labai svarbus,
nes mūsų, kaip nusidėjėlių suvokimas veda prie Dievo pažinimo, ir atvirkščiai,
nepažinę Dievo, nesitikėkime suvokti pačių savęs: „žmogus jokiu būdu neįstengs
tikrai pažinti savęs, jeigu prieš tai nebus pažvelgęs į Dievą, o tik po to žvilgsnį
permetęs į save. Mat mums būdinga tiesiog įgimta didžiulė puikybė, dėl kurios sau
atrodome visai nepeiktini, išmintingi bei šventi, kol apčiuopiami įrodymai nepaliudija
mūsų neteisingumo, nuodėmingumo, kvailybės ir netyrumo ir šitaip neįrodo mūsų
kaltės. Tačiau to visai nė neįvyksta, jeigu žvelgiam tik į save, tuo pat metu
nematydami Viešpaties; nes Jis gi yra vienintelis mastas, pagal kurį nustatomas
mūsų įvertinimas. Mes juk iš prigimties visi linkę į veidmainystę... Jeigu nepakeliame
akių nuo žemės, pasiliekame visiškai patenkinti savo teisumu, išmintimi ir dora, šitaip
sau baisiausiai pasigerindami – tetrūksta tik pusdieviais pasivadinti! Bet jeigu imame
ir savo mintis nukreipiame viršun į Dievą, jeigu susimąstome, kas jis per Dievas, jei
pasveriame jo teisumo, išminties bei doros griežtą tobulumą, į kurį ir patys turėtume
lygiuotis...“ ( J. Kalvinas, 1997, p.50).
Visi reformatų teologai, kaip antai Jamesas I. Packeris, šios esminės nuostatos
laikosi ir šiomis dienomis: „Kam mes buvome sukurti? – Pažinti Dievą. Kokio tikslo
turėtume siekti gyvenime? – Pažinti Dievą. Kas yra tas amžinas gyvenimas, kurį
mums duoda Jėzus? – Dievo pažinimas... Kas gyvenime geriausia, kas teikia daugiau
už bet ką džiaugsmo ir pasitenkinimo? – Dievo pažinimas... Kas Dievui suteikia
daugiausia malonumo žvelgiant į žmogų? - Dievo pažinimas“. (...)
Iš visų Šventojo Rašto pamokymų J. Kalvinas išskiria pagrindinį principą:
„Būkite šventi, nes aš esu šventas“ (1 Pt 1, 16). „Dievo šlovė negali turėti nieko
bendro su blogiu ir netyrumu.“ J. Kalvino teorija pakyla aukščiau filosofijos mokslo:
„Tegul tie, kurie mano, kad filosofai vieninteliai turi moralės sistemą, parodo mums
prakilnesnį kelią nei paklusnumas Kristui ir sekimas Juo.“ (J. Kalvinas, 2000, p.11).
![Page 23: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/23.jpg)
23
Taigi galiausiai žmogaus orumas Reformacijos laikotarpiu pasiekia neregėtas
aukštumas: „Filosofai niekada nepakyla aukščiau prigimtinio žmogaus orumo.
Tačiau Šventas Raštas rodo mums vienintelį nenusidėjusį Gelbėtoją, Jėzų Krist ų
(Rom 6,4; 8,29)“
(J. Kalvinas, 2000, p.12)
Reformacijos laikotarpiu pagrindinė vertybė buvo Biblijos autoriteto, kaip
vienintelio gyvenimo vadovo ir išganymo pagrindo, pripažinimas. Buvo raginama
kiekvienam savarankiškai studijuoti ir suprasti Dievo Žodį. Tai skatino kritišką
mastymą, formavo brandžią asmenybę, atsakingą Dievui ir visuomenei.
Svarbiausias akcentas religiniame mokyme buvo Dievo ir savęs pažinimas, kad
žinoti kaip apreikšti Jo šlovę ir tapti šventu. Šių vertybių internalizacija sąlygojo
Reformacijos sensualistinės pedagogikos atsiradimą.
![Page 24: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/24.jpg)
24
2.2. J.A.KOMENSKIO UGDYMO KONCEPCIJOS
FILOSOFINIAI PAGRINDAI
Realizmas nelaikomas atskira kryptimi, nes tai pasaulėžiūros principų visuma.
Realizmas vienija pripažįstančius dvasinę tikrov ę (šiuolaikinis neotomizmas,
reformacijos sensualizmas, protestantizmo dialektinė teologija) ir
nepripažįstančius dvasinės tikrovės (materializmas). Realizmas šiomis dienomis
vertinamas labai prieštaringai. Ši koncepcija turi labai karštų gynėjų ir tokių pačių
priešininkų „globaliųjų antirealistų“.
Realizmas teigia, kad materialusis pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo
stebėtojo sąmonės, o realybę galima suvokti pojūčiais. Koncepcijos pagrindą sudaro
šie teiginiai:
1. Realiai egzistuoja pasaulis, kuris nėra žmogaus sukurtas ar sukonstruotas
(materializmas tai neigia).
2. Šią objektyvią realybę žmogaus protu galima pažinti.
3. Žiniomis apie šią realybę žmogus remiasi savo veikloje. (Bitinas, 1996, p.
72)
Realizmo ištakos siejamos su antikiniais Demokrito ir Aristotelio filosofais.
XVI a. anglo F. Bekono filosofija, grindžiama jutiminiu tikrovės pažinimu, tampa
materialistinės krypties pradžia. XVII a. įžymusis čekų švietėjas J.A.Komenskis
teorij ą praplečia ir realizmo pagrindu sukuria nuoseklią, moksliškai pagrįstą,
asmenybės ugdymo teoriją, pavadintą Reformacijos sensualistinė (arba
empyrine) pedagogika.
Reformacijos sensualistinė pedagogika [lot. sensus – pojūtis] priskiriama
realistinei pedagogikai. Teorija grindžiama tuo, kad žmogaus sąmonėje atsispindi tai,
kas suvokiama pojūčiais. Ji dar vadinama empyrine pedagogika ir remiasi teiginiu
„Prote nieko nėra tokio, ko prieš tai nebuvo pojūčiuose“. Reformacijos sensualistinės
pedagogikos atstovai F. Bekonas, J. Šturmas, V. Ratke, Dž. Lokas, A. Kulvietis ir
J.A. Komenskis (Jovaiša, 2007, p.213).
Dž. Lokas ir A.Frankas realistinio ugdymo reikalavimus formulavo
remdamiesi tuo, kad lavinimo turinys turi atitikti laikmečio mokslo žinias ir sietis
su gyvenimu. Švietimo epochoje D. Didro, K. Helvecijaus, P. Holbacho suformulavo
teorinius determinizmo ir materializmo pagrindus. Ž.Ž.Ruso iškėlė mintį, kad
![Page 25: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/25.jpg)
25
ugdymu galima pertvarkyti visuomenę, o XVIII a. ugdymo idėjos siekia rengti žmogų
naudingą sau ir visuomenei. XIX a. amžiuje J. Herderis ir V. Humboltas pabrėžė
humaniškumo, ugdymo ir kultūros įsisavinimo tikslus.
Lietuvoje realistų idėjos žavėjo mastytoją J.Šliūpą. Jam priimtinos toks žinių
įgijimo būdas, kai einama nuo paprasto prie sudėtingo, nuo neapibrėžto prie apibrėžto,
nuo konkretaus prie abstraktaus, ir svarbiausia „ nuo patyrimo mes ateiname prie
samprotavimo [...], atieškome geriausias ypatybes ir savitarpinį prietikį visų daiktų“.
(Šliūpas, 1929, p.115). Jis apibendrina, kad tikrasis mokslas remiasi stebėjimu,
tyrinėjimu bei svarstymu. Todėl mokytojui ugdytinį reikia labiau išmokyti stebėti
gamtos reiškinius ir leisti, kad vaikai juos išmėgintų. Tik išlavintais pojūčiais
individas patiria daugiau ir subtilesnių įspūdžių. Todėl mokant labai svarbu ne tik
atskleisti,bet ir parodyti kaip prie jų prieinama.
J.A. Komenskio idėjomis žavėjosi ir Lietuvos pedagogė G. Petkevičiatė-Bitė.
Jai buvo priimtinas natūralus vaiko stebėjimas ir pažinimas ugdymo procese. Tačiau
dėl priemonių trūkumo ir tuomet vyravusio verbalinio mokymo būdo, kurį J.A.
Komenskis labai kritikavo, tuometinėje mokykloje jo nelabai laikėsi.
Kintant sociokultūrinei erdvei realizmas susidūrė su rimtomis kliūtimis. XXI
a. postmodernizmo pagrindinis mąstymo etosas yra grįstas prielaida, kad visatoje
nėra vienos objektyvios tiesos, nemažai mokslo filosofų realizmą pradėjo neigti
(Andronas, 2005). Teigiama, kad šis pažinimas per daug skubotas ir netinka radikaliai
pasikeitusioms teorijoms. Realizmo priešininkai „globalieji antirealistai“ „neigia, kad
mums kaip nors pasiekiama tikrovė.“ (Chalmers, 2005, p. 253).
XX a. pradėta mastyti, kad mokslas nėra racionali veikla, kurioje
vadovaujamasi tam tikru ypatingu metodu (Chalmers, 2005, p.20 ). Tokių idėja
paskatino filosofą P.Feyerabendą parašė knygą pavadinimu ,,Prieš metodą:
anarchistinės pažinimo teorijos apybraiža “ (1975). Pritardamas kolegos Johnui
Stuartui Miliui požiūriui į žmogaus laisvės idėją, jis suponavo mintį, kad mokslas, taip
kaip ir Bažnyčia, turi būti atskirtas nuo valstybės, nes šis pažinimo būdas nėra niekuo
pranašesnis už religiją. Feyerabendas teigė: ,,reikia išlaisvinti visuomenę iš
ideologiškai sustabarėjusio mokslo gniaužtų taip, kaip mūsų protėviai išlaisvino mus
iš Vienintelės teisingos religijos gniaužtų!“(Feyerabend, 1975, p.307). „Amerikos
pilietis dabar gali pasirinkti jam patinkančią religiją, bet jis negali reikalauti, kad jo
vaikai mokykloje būtų mokomi, tarkime ne mokslo, bet magijos. Bažnyčia atskirta
nuo valstybės, bet valstybė neatskirta nuo mokslo.“ (Feyerabend, 1975, p. 299).
![Page 26: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/26.jpg)
26
Tačiau XXI a. yra mokslininkų uoliai ginančių realizmo pozicijas. Mokslinio
realizmo principus aiškiai suformulavo R. Boydas (1984). Žymus šių laikų mastytojas
K.R. Popperis ir jo pasekėjai radikalų realizmą sušvelnina pavadindami jį hipotetiniu
realizmu ir radikaliai kritikuoja idealizmą. K.R. Popperis sako: „Realizmas yra nei
įrodomas, nei paneigiamas, bet jis yra pagrindžiamas ir argumentai pirmiausia liudija
jo naudai... [...] Sveikas protas aiškiai yra realizmo pusėje.“ (Popperis, 2001, p.289)
Lietuvoje realistinė ugdymo koncepcija XX a. vertinama kritiškai. Manoma,
kad ši ugdymo koncepcija absoliutina mokslo žinias ir apkrauna ugdytinį niekam
nereikalinga informacija.
Realizmo kritikai teigia, kad „Pagrindinis dėmesys skiriamas žinioms apie
tikrovę, esančią šalia žmogaus ir už žmogaus, ir sumenkinama žinių apie patį žmogų,
apie save kaip asmenybę reikšmė.“ (Bitinas, 1996, p.76). Kritikos šiai ugdymo
koncepcijai negaili VGTU Humanitarinio instituto docentas Tomas Kačerauskas:
„Realizmo kritikos esmė – siauras ir ribotas požiūris į žmogaus prigimtį, nieko
gera neduodantis mokymui ir ugdymo teorijai.“ 31. Jis įsitikinęs, kad alternatyva
realizmui yra idealizmas, kurio gyvybingumą lemia didžiausias dėmesys individui.
Idealistinio ugdymo centras yra žmogus ir jo “aš“ todėl jis neabejotinai pranašesnis už
realizmą (Kačerauskas 2002). Idealistinei ugdymo sistemai pritaria ir B.Bitinas
įsitikinęs, kad „Buvusiose socialistinėse šalyse idealistinis ugdymo vaizdinys dažnai
atlieka socialinę politinę funkciją, yra autoritarinės ugdymo sistemos, grįstos
filosofiniu materializmu, priešprieša.“ (Bitinas, 1996, p.72).Į realistinę ugdymo
koncepciją palankiau žiūri L.Jivaiša, tačiau esminio skirtumo tarp šių skirtingų
sistemų dvasinės būties pažinimo nedaro „vadinasi, visatos, pasaulio pirmasis pradas
ura Idėja. Ji yra ne kas kita kaip Dievas.“ (Jovaiša, 2002, p.12). Su tokia formuluote
realizmo atstovai niekada nesutiks, nes Dievas krikščioniškoje pasaulėžiūroje yra
Asmuo.
Kalbant apie ugdytinio apkrovimą niekam nereikalinga informacija derėtų
aptarti Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) Kalifornijos universitete, atliktą studiją
„Koks informacijos kiekis?“. Ji parodė, kad nuo 1980 m. iki 2008 m. informacijos
padaugėjo daugiau nei dvigubai. Studijos bendraautoris R. Bohnas sakė, jog
„žmogaus mąstymo intervalai mažėja, o tai lemia gilesnių minčių mažėjimą.“ JAV
psichiatras, mokslininkas E. Hallowellis teigė, kad dabartiniai jaunuoliai ypač daug
savo laiko praleidžia prie kompiuterių ar mobiliųjų telefonų ekranų.“ „Jie taip
užsiėmę informacijos paieškomis įvairiuose šaltiniuose, kad praranda gebėjimą
![Page 27: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/27.jpg)
27
mąstyti ir jausti.“ 32. Taigi studija parodė, kad perteklinę informaciją jaunuoliai
gauna ne ugdymo įstaigose, o laisvalaikio metu.
Lietuvos mokslininkė D. Verbylaitė (2006) tyrinėdama dvasingumo ugdymo
aspektus realizmą vertina palankiai. „Vadinasi, ugdant dvasingumą, svarbu plėsti ir
gilinti žmogaus patirtį, kad žmogaus buvimas pasaulyje įgautų egzistencinę prasmę.“
(Verbylaitė, 2006, p.25).
1992 metais vyko Respublikinės mokslinė konferencija, skirta J. A.
Komenskio 400-ųjų gimimo metinių jubiliejui. Todėl galima sakyti, kad mūsų šalyje
yra pastebimas susidomėjimas šio iškilaus pedagogo idėjomis. Tačiau Lietuva vis
dar labai menkai pasinaudojo šios pedagogikos lobynais. Dažniausiai
J.A.Komenskis cituojamas kaip autorius, kurio pedagogika paremta gamtos
dėsniais, o ne Švento Rašto doktrinomis. Todėl labai svarbu pabrėžti tai, kad J. A.
Komenskis visų pirma buvo krikščionis ir jo pedagogika persmelkta krikščioniška
pasaulėžiūra. Realistinės ugdymo sistemos situacija Lietuvoje apgailėtina. Ji
susiduria ne tik su postmodernistinėm sociokultūrinėm tendencijom, bet ir su
stereotipiniu neobjektyviu sistemos vertinimu. Realistinę pažinomo sistemą, kuri
remiasi Dievo apreiškimu, keičia idealistinė, kuri remiasi žmogaus filosofija . Tokia
dvasinės realybės pažinimo kaita lemia žmogaus ontologijos kaitą ir orumo
dimensijos transformacijas.
![Page 28: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/28.jpg)
28
2.3. J. A. KOMENSKIS APIE ASMENYBĖS ORUMĄ
Janas Amosas Komenskis įžymus čekų mokslininkas, pedagogas J.A.
Komenskis savo veikla pelnęs didelę pagarbą ir nemirtingumą. Moksliškai pagrindęs
sensualizmą, apjungęs teologines ir pedagogines žinias, sukūręs vieningą moksliškai
pagrįstą mokymo teoriją Komenskis vadinamas „Pedagogikos Niutonu“,
„Pedagogikos Kolumbu“, „Pedagogikos tėvu“ ir „Tautų mokytoju“. Jo nuopelnai
pedagogikai prilyginami Dekarto ir Bekono filosofijai, Koperniko – astronomijai.
J. A. Komenskis teigė, kad ugdymo pagrindas turi būti pagarba vaiko
orumui. Anot pedagogo kiekvieno, kuris ruošiasi ugdyti asmenybę, širdyse turi
įrašytas Šventame Rašte pažymėtas žmogaus įvertinimas ir pranašumas:
„Aš tave paskyriau bendrakeleiviu į amžinybę, tavo labui aš sukūriau
dangų, žemę ir visą, kas juose yra, dėl tavęs vieno aš sutelkiau į vieną vietą visą,
ką kitiems padarams daviau atskirai: buvimą, gyvybę, jausmus ir protą. Ir
padariau tave aukštesniu už visus savo rankų padarus, viską padėjau tau po
kojų, avis, jaučius, laukinius žvėris, padangės paukščius ir jūrų žuvis, ir tokiu
būdu garbe ir šlove apvainikavau tave (Ps 8.1; Tim 3,16; 1 Pet 1,12; Žyd 1,6; Jon
1,52; Mat 4,11)“ (Komenskis, 1986, p.216). Šis teiginys turi būti kiekvieno žmogaus
savižinos GNOTHI REAUTON („pažink pats save“) pagrindas, kurį antikos filosofai
taip pat vertino ir akcentavo.
Pagal krikščioniška pasaulėžiūrą žmogus turi praeiti tris buvimo vietas: įsčias,
žemę ir dangų. Žmogus gimsta kai susiformuoja kūnas, bet miršta ne visada tada, kai
susiformuoja siela paruošta amžinam gyvenimui. Jei taip nutinka, žmogus pražūsta
amžinam gyvenimui. Todėl su didele atsakomybe, remdamasis Šventu Raštu, jis
suformulavo žmogaus ugdymo triadą: 1) pažinti save ir daiktus 2) juos ir save
valdyti 3) siekti Dievo. Ir nors mūsų prigimtyje yra dievotumo pradai, jį reikia
ugdyti, mokantis, dirbant, meldžiantis. Todėl mokymo turinį reikia jungti su dorybe,
o „kur prie jų prisijungs tikras dievotumas, tas sutviskės tobulybe“ (Komenskis, 1986,
p.132). J. A. Komenskis pastebi, kad „ką pirmučiausia reikėjo įkvėpti žmogui –
dievotumą ir dorumą, - tuo mažiausiai buvo rūpinamasi“ (Komenskis, 1986, p.134).
Mokslas padeda pažinti kūriniją, bet jei nepripažįstamas jos Kūrėjas, iškreipiama jos
paskirtis ir nukrypstama nuo Dievo tikslo ir plano. J.Uzdila (1983) taip pritaria
žymiojo pedagogo idėjoms: “Todėl dievotumo ir dorovės simbiozė yra būtina
![Page 29: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/29.jpg)
29
protingos būtybės raidoje: ji esmingai pagerina prigimtį, suteikia jai naują būtį,
pranokstantį kutus žemės padarus.“ (Uzdila, 1983, p.78) ir tai veda į garbingą
gyvenimo kelią.
Dievotumo ugdymo metodus pedagogas apibrėžia kaip teisingas supratimas
apie religijas ir tikėjimo dalykus. Pažinimo šaltiniai - Šventas Raštas (žodžiai),
pasaulis (kūriniai) ir mes patys (įkvėpimas). Būdai dievotumui ugdyti taip pat trys
– meditacija, malda ir bandymas.
Kaip šiais šaltiniais ir būdais naudotis J. A. Komenskis išdėstė 21 taisyklėse.
Dievotumą būtina ugdyti nuo pat vaikystės, nes jei to nedaroma į vaiko sielą „ į sielą
įsiskverbia tylus dievybės neigimas ir negerbimas“, kurį vėliau sunku, o kai kam ir
visai negalima išrauti.“ (Komenskis, 1986, p.59).Vaikai tesimoko šauktis Dievo ir Jį
garbinti. Taip jie laimingai gyvens čia ir drauge su Išganytoju po mirties. Ypač
veiksmingas šiame procese yra Švento Rašto poveikis. Jis žadina mintis apie Dievą,
gerus darbus ir pagarbą, stiprina tikėjimą, meilę ir vilt į. Visas mokymas įgauna
prasmę kai jis suderintas su Šventu Raštu.
Krikščioniškas mokymas turi auklėti „pilie čius dangui, o ne pasauliui“
(Komenskis, 1986, p.369). nes „viskas prasideda ir baigiasi Dievo vardu“
(Komenskis, 1986, p.285). Humanitariniai mokslai, kurie remiasi klasikinė reformatų
teologija, Dievo pažinimą vadina visų „Mokslų karaliene“ ir pagrindu.
„Humanitarinių mokslų tradicija tikėjimą patalpino žmogaus identiteto centre,
kuriame kaip emblema stovi Kristus, nes „Jis yra pirma visų
J. A. Komenskio vadovėlis „Orbis sensualum pictum“ (1658m.) pagrindė
sensualizmą ir moksliškai įrodė, kad pažinimas prasideda nuo pojūčių. Šio kūrinio
pansofinė idėja tuo metu buvo milžiniškas šuolis ugdymo teorijoje ir praktikoje, o
šiomis dienomis, ypač protestantiškose šalyse, vėl sulaukia Vakarų Europos
edukologų dėmesio. Vadovėlio turinio ir struktūros pagrindas – žmogus ir pasaulis,
kuriuos sutvėrė aukščiausioji jėga. Jame atskleidžiamas žmogaus būties santykis su
pasauliu, nurodoma, ko jis turėtų siekti ir kuo tapti. J. A. Komenskio skelbia visuotinį
mokymo principą - mokyti visus ir visko, kas gyvenime yra naudinga ir rengia
įvairiapusei veiklai, kas lavinimą daro tvirtą, pagrįstą ir visapusišką (apimantį išmintį,
kalbą ir ranką). Mokymo turinys apima visą kosmosą, pradedant Dievu kaip
aukščiausia tobulybe. Apžvelgiama kas yra pasaulis ir kokia Žemės vieta jame t.y.
negyvoji ir gyvoji gamta, žmogus ir jo raida, jo kūno sandara, jutimo organai ir siela,
visapusiška veikla aprašant amatus ir visuomeninį gyvenimą. Nušviečiama kultūrinė
![Page 30: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/30.jpg)
30
dvasinė žmogaus gyvenimo sritis, o pirmiausia bendroji etikos sąvoka. Žmogus turi
tapti geradariu, nugalėti kliūtis, siekdamas pagrindinio tikslo, neišklysti iš tiesaus
kelio. Toliau aiškindamas kokios svarbios žmogaus savybės kaip išmintis,
darbštumas, saikingumas, drąsa, ištvermė, žmogiškumas, teisingumas, Dievo leista
santuoka, vedanti į savitarpio pagalbos rojų ir žmonijos pratęsimą. Nagrinėjami
valstybinio ir visuomeninio gyvenimo pagrindai.
J. A. Komenskio įsitikinimu XVI a. tuo metu egzistavusi scholastinei
mokyklai trūksta sistemingumo ir nuoseklumo ir ji neturėjo aiškiai apibrėžtų tikslų ir
būdų kaip jų siekti. J. A. Komenskio formuluojami tikslai. Jei žmogus yra
paskutinis, tobuliausias ir kilniausias Dievo kūrinys, tai jis ir privalo siekti aukščiausio
tikslo – amžinybės. Jo siekiama savęs pažinimu (su savimi ir visų daiktų),
savitvarda ir dievotumu (Dievo siekimu). Pirmasis tikslas reikalauja žinoti, mokėti,
suprasti kas vyksta pasaulyje; antrasis – mokėti tvarkyti ir valdyti visus daiktus, savo
veiksmus ir judesius; trečia – tiksliai atvaizduoti Dievo tobulumą. J. A. Komenskio
formuluojami b ūdai. J. A. Komenskis garsiojoje ,,Didžiojoje didaktikoje‘‘
suformulavo gamtinį ugdymo metodą, kuris remiasi žmogaus prigimtimi.
Mokymo metodas turi atitikti natūralų prigimtį žmogaus siekį tobulėti „kad sužadintų
žinių siekimą“, nes “visa kas gamtiška vystosi savaime“. Tai aiškiai išreiškiama
terminuose tokių reiškinių, kurie ir yra labai reikšmingi šiandieninei pedagogikai ir
etikai – autopisja (gr.+pats norėti mokytis), autopraksija (gr.pats+darau) autochresija
(„savarankiškas taikymas, naudojimas“), sinkrezė (nesutarimų sutaikymas jų
sugretinimo keliu). Mokslininkas teigimu Dievas suteikė žmogui tris kelius gamtai
pažinti ir ją valdyti: pažinimo, veiklos ir kalbos, prie kurių jis pats dar pridūrė vaiko
prigimties universalumą, spontaniškumą, žmogaus prigimtines laisves. Vaikas yra
pats save formuojantis, deformuojantis, reformuojantis priklausomai nuo to kokie jam
teikiami atvejai.
Pedagogas aiškiai suformulavo mokymo struktūrą: trys mokymo tikslai – gerai
žinoti, veikti ir kalbėti; tris objektai – Dievas, pasaulis, žmogus; trys svarbiausi
subjektai – protas, valia, gabumai įvykdyti; trys instrumentai – protas, samprotavimas,
nuojauta.
J. A. Komenskio ir „ankstyvosios mokyklos“ atstovai kritikavo programas,
kurios aiškiai neatskiria faktų, dėsnių, pateikia gatavas žinias. Jis suformulavo
auksinę taisyklę kuri reikalavo, kad mokytojas remtųsi, kai tik galima visais mokinio
pojūčiais. J. A. Komenskio pagrindė tokį mokymą, kuris remiasi artimiausios aplinkos
![Page 31: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/31.jpg)
31
stebėjimu, aiškinimu, faktų rinkimu, jų grupavimu, vaiko patirties plėtimu ir gilinimu,
plačiau supažindinant su gimtuoju kraštu.
Išmintis pasireiškia tikru ir aiškiu daiktų pažinimu. Vaikai turi teisingai žinoti,
teisingai veikti ir teisingai reikšti mintį. Tai ne tik sintetinis viso pasaulio daiktų
pažinimas, bet ir daikto, žodžio ir veiksmo vienovė, vedanti į intelekto, jausmų ir
veiklos sintezę, o per ją – į visuotinę išmintį.
J. A. Komenskis žmogų vadino gamtos dalimi dėl to jo pasaulėžiūra kartais
vadinama panteistiška. R. Tidikis tegia: „J. A. Komenskis...savo protestantišką
pasaulėžiūrą pagrįsdamas panteizmo ir empirinio materializmo idėjomis...“ (Tidikis,
1992, p.84). Tačiau toks pedagogo koncepcijos vertinimas yra klaidingas. J. A.
Komenskio pasaulėžiūra buvo krikščioniška ir ji visiškai nesiderina su panteistine.
Taigi J.A. Komenskis apibrėždamas žmogaus orumą ir iškeldmas jo svarbą
pradeda nuo GNOTHI REAUTON („pažink pats save“). Jo teorijoje svarbūs
pažinimo būdas, ugdymo metodai, būdai ir tikslai. Teorija nuosekli, moksliškai
pagrįsta ir neatsiejama nuo socialinio ir transcendentinio lygmens.
![Page 32: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/32.jpg)
32
3. ORUMO TRANSFORMACIJA ŠIUOLAIKIN ĖJE
VISUOMENĖJE
3.1. ORUMO DIMENSIJŲ KAITOS PRIEŽASTYS
Pirminiame socializacijos etape vaikas dvasines vertybes perima šeimoje.
Remiantis socialinio išmokimo teorija vaikas nuo mažų dienų, matydamas tėvų
pagarbos (nepagarbos) vienas kitam ženklus, pradeda kurti vaizdinius apie žmogaus
orumą. Kaip pastebi japonų mokslininkė Y.Nomuro (2000), jaunuomenės integruoto
ugdymo sėkmė visų pirma priklauso nuo suaugusiųjų.
Anot D.M. Stančienės (2006), gėrio ženklai aptinkami įvairiose kultūrose ir
civilizacijose, mokslo ir meno kūriniuose, tautos tradicijose bei papročiuose, sakmėse
mituose, tikėjime. Gėrio ženklai visada liudija žmogaus orumą, kuris neatsiejamas
nuo Kūrėjo. Reformatų filosofas ir teologas Thomas K. Johnsonas (2009) plėtodamas
sampratą apie Švč. Trejybę, pažymi, jog Dievas Tėvas per kūriniją mums nuolat
skleidžia gėrio ženklus. Jo mintį pratęsia ir kalvinistas M. Weberis (2000), teigdamas
tą idėją, kad šiuolaikinė visuomenė mokslo dėka siekia pateikti atsakymus į tuos
klausimus, kuriuos anksčiau padėdavo atsakyti tik religija. Mokslas ir technologija, iš
vienos pusės, skatina industrializaciją, kuri sąlygoja gyvenimo trukmę, komfortą, ir iš
kitos pusės – keičia gyvenimo idealus. Tokiu būdu aukštų technologijų dėka
skleidžiasi „...tarptautinės bendrijos pastangos siekti žmogaus gerovės“ (Kvieskienė,
2003, p.15). Tačiau, kalbėti vien tik apie gerovę, įvardinant ją žmogaus racionalios
veiklos ženklu, liudijančiu jo orumą būtų netikslinga, neminint žmogaus pagarbos
Dievui.
Aptariant orumo paradigmos transformacijas visuomenėje, neišvengiamai
tenka analizuoti jos sociokultūrinį paveldą. Tai vienas iš esminių veiksnių, darančių
didžiulę įtaką orumo paradigmai. Šiandien, analizuojant pokomunistinę visuomenę,
ugdymas ir visa švietimo sistema yra veikiami ne tik istorinio konteksto, bet ir tokių
socialinių procesų kaip globalizacija, europeizacija, urbanizacija ir kt. Tie patys
veiksniai transformuoja ir ugdymo institucijas kaip šeimą, mokyklą, Bažnyčią.
Šiame darbe, nagrinėjant orumo paradigmą teologiniu ir filosofiniu aspektais,
matėme kokią svarbų vaidmenį vaidina religija. M. Ališauskienė (2010), siekdama
nubrėžti teorinę perspektyvą tarp tradicinės ir modernios visuomenės, siūlo analizuoti
![Page 33: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/33.jpg)
33
ne tik pokomunistinį socialinį kontekstą, bet ir identifikuoti tradicinės bei modernios
religijos raiškos formas.
Vienu didžiausiu modernios visuomenės iššūkiu įvardinamas utilitarus
individualizmas. Jis akivaizdžiai skiriasi nuo biblinės tradicijos, kurios pagrindinis
leitmotyvas – sąžinė. Šį reiškinį mokslininkas Z. Baumanas (1998) susiejo su
tradicinės religijos transformacija į modernią. „Moderniam žmogui nereikia
pamokslininko, primenančio, kad jis yra netobulas ir silpnas; žmogui reikia
konsultanto, patikinančio, kad jis gali tai padaryti, ir patariančio, kaip taip padaryti“
(Bauman, 1998, p.68). Pranašas ir autoritetas yra tas, kuris skelbia „Tu gali tai
padaryti“.
Tokį patį modernios visuomenės ypatumą, remdamasis įvairių mokslo sričių
tyrimo duomenimis, pastebėjo ir V. Žemaitis. Jis išskyrė tris pagrindines žmonių,
ypač jaunimo, destruktyvias vertybines orientacijas: pragmatizmą (beatodairišką
naudo siekimą), hedonizmą (siekimas malonumų), konformizmą (prisitaikėliškumą).
Kaip Antikos laikais, taip ir modernioje epochoje, hedonizmas reiškiasi girtavimu,
narkomanija, sekso kultu. V. Žemaitis diagnozuoja, jog „Tiesioginė nudvasinto,
beprasmio gyvenimo pasekmė, tarsi liga, kurios išgydyti neįmanoma, nesutaurinus ir
neįprasminus žmonių gyvenimo“ (Žemaitis, 1995, p.15).
Didžiausia problema su kuria nesugebėjo susidoroti utilitarus
individualizmas, pasak R. N. Bellaho (1976) – pasiūlyti prasmingą modelį asmeninei
ir socialinei egzistencijai. Jo nuomone, plačiai propaguojamos individualios laisvės
idėjos paskatino jaunuomenę prasmės ieškoti už religijos ribų, todėl šešiasdešimtųjų
metų krizę reikėtų vadinti prasmės krize su plačiomis politinėmis, socialinėmis ir
kultūrinėmis pasekmėmis (Bellah, 1976, p.339). R.N. Bellahas pabrėžė, kad
Reformacijos diegtas įsitikinimas, jog kiekvienas bažnyčios narys atsakingas už save,
moderniojoje religijoje transformuojasi į būseną, kurią jis apibūdina – „Mano protas
yra mano bažnyčia“ (Bellah, 1964, p.373). Taigi individualizmas tampa viena esminių
moderniosios religijos formų. Mūsų epochoje bręstančiam jaunam žmogui pačiam
reikia susikurti savo pasaulėžiūrą, įskaitant ir religijos elementus, kuriuos jis susirenka
lyg dėlionę. R.Wuthnowas tokį reiškinį pavadino religijų mišiniu (angl. patchwork
religion).
Su tokiu religiniu sinkretizmu ir individualizmu nesutiko Reformacijos
veikėjai. Tai visiškai prieštarauja esminiam Renesanso epochos šūkiui sola Scriptura
ir sola Christus. Jau tuomet J. Kalvinas buvo vienas iš pirmųjų didžių religijos
![Page 34: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/34.jpg)
34
kritikų, kuris pabrėžė „Tikros ir klaidingos religijos skirtumus“. Jis puikai suprato,
kad įvairios religijos modifikacijos dažniausiai yra susikurtos paties žmogaus. J.
Kalvinas teigė, kad kiekvienas žmogus yra kaip nors religingas, tik gaila, kad
dauguma niekina „neišmatuojamą Dievo didybę“. Tokie žmonės susikuria Dievą
patys pagal savo įsivaizdavimą „jų supratimą apie Dievą lemia jų pačių mąstymo
sukurtos kvailos ir neapgalvotos fantazijos“ ir taip žmogus „nusigręžia nuo tikrojo
Dievo“ (Kalvinas, 2010,p. 10).
Siekiant aptarti orumo paradigmos transformacijas, paanalizuosime tradicinių
ir modernių religijų išpažinėjų požiūrius į kai kuriuos religijai svarbius elementus,
pateiktus M. Ališauskienės (2010).
1 lentelė. Tradicinės ir modernios religijos palyginimas (M. Ališauskienė)
Tradicin ė religija Modernioji religija Nerimas Ontologinis Egzistencinis Orientacija Transcendentinė Imanentinė Autoritetas Dievas Žmogus Tikslas Gyvenimas po mirties/
išganymas Gyvenimas čia ir dabar/ gera savijauta
Įsitraukimas / narystė Paveldas/tradicinis Sukonstruotas ( pranc. bricolage)
Ritualas Pamaldos, Šv. Mišios Nebūtinas, bet galimi periodiški susitikimai
Simboliai Sakramentai Bendrų nebėra, individualūs, diferencijuoti
Organizacinė išraiška Organizuota( bažnyčia, sekta)
Individualiai arba populiariai legimituota (denominacija, kultas, tinklai)
Garbinimo vieta Bažnyčia, šventykla, sinagoga, mečetė
Nėra arba bet kur pagal poreikius (klubas, ratelis)
Atstovas Dvasininkas (autorės pastaba - Kristus)
Konsultantas
Patirtis Būtina, patvirtina šventenybės egzistenciją
Būtina, atveria nepažintas žmogaus galimybes)
Iš šios lentelės matome, kad kinta tikinčiųjų požiūris ne tik į pačias apeigas,
bet ir į Bažnyčios vietą visuomenėje, todėl nukreipiant žmogų oriam gyvenimui,
reikalingas permanentinis širdies ir proto ugdymas bei formavimas.
Remiantis mokslininko R. Rhodes (1995) New AGE judėjimo tyrimais, kuriais
papildžius M. Ališauskienės lentelę, galime teigti, jog sociokultūriniai veiksniai keičia
gėrio paradigmos sampratą, o tuo pačiu, transformuoja orumo dimensijas.
![Page 35: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/35.jpg)
35
2 lentelė. Tradicinės ir modernios religijos palyginimas (pagal R. Rhodes)
Tradicin ė religija Modernioji religija Dievo ontologija Moralus Asmuo Amorali beasmenė
energija
Žmogaus ontologija Nuodėminga Dieviška, nuodėmės nėra Dievo ir žmogaus pažinimo šaltiniai
Biblija, Šventas Raštas Sinkretizmas
Matome kaip nuo Reformacijos laikų pasikeitė ne tik Dievo ir žmogaus
samprata, bet ir dvasinės realybės pažinimo šaltiniai, darantys esminius pokyčius
orumo ir kitų dvasinių vertybių koncepcijai. Žmogaus orumo didybė ypač išryškėja,
kai atsižvelgiama į asmens kilmę ir jo paskirtį, todėl orumo sampratoje svarbus
vaidmuo tenka žmogaus ontologinei struktūrai.
Biblinė doktrina pabrėžia, kad didžiausia žmogaus nuodėmė yra jo išdidumas.
Filosofas C. S. Lewis (2007) pažymi, kad tai labiausiai prieš Dievą nukreipta būsena
ir iš jos kildinamos visos kitos nuodėmės – godumas, savanaudiškumas, valdžios
troškimas, priešiškumas ir kt. „Puikybės esmę sudaro varžybos, jos prigimtis yra
varžymasis“ (Lewis, 2007, p.143). Modernios lyderystės teorijos dažnai skatina tokias
varžybas, nekreipdamos dėmesio į moralės ir etikos principus, nes dažniausiai
remiasi modernios religijos Dievo, amoralios, beasmenės energijos samprata.
Jaunimas, priimdamas nuostatą, kad išdidumas ir puikybė nėra blogis, dažnai neskiria
orumo ir savivertės nuo puikybės.
Taigi galima būtų daryti išvadą, kad orumo paradigmos transformacijai
įtakos turi sociokultūriniai veiksniai, jų tarpe ir modernioji religija. Biblijai netekus
pagrindinio vaidmens visuomeniniame gyvenime, žmogus pats pradėjo modeliuoti
orumo paradigmos elementus, kurie ne visada atitinka tiesą ir žmogaus tikrąją
prigimtį.
![Page 36: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/36.jpg)
36
3.2.ORUMO UGDYMO PSICHOLOGINIAI MECHANIZMAI
Internalizacijos procesai išsamiai nagrinėti B. Bitino, L. Jovaišos, B.
Kuzmicko, G. Colombero, J. Piaget, B. Pyragino. Vertybių tapsmas motyvais,
sužadinančiais konkrečius ir socialiai vertingus veiksmus.
Mokslinė literatūra nurodo, kad asmens lygmeniu vertybės funkcionuoja
vertybinių orientacijų pavidalu. Asmuo iš visos vertybių skalės išskiria tai kas
esminga ir neesminga. Pripažįstama, kad motyvai yra esmingiausia vertybinių
orientacijų apraiška, svarbiausias jų susiformavimo kriterijus. Motyvai skiriasi savo
įsisąmoninimo laipsniu, turiniu, veiksmingumu, reikšmingumu, vieta motyvacijos
struktūroje, raiška ir kt. Vieni motyvai reškiasi emocijomis, jausmais, kiti – asmens
nuostatomis arba atskirais jų elementais (tikslais, norais, siekiais ir pan.) „Nors
pripažįstami visi internalizacijos komponentai, vis tik labiausiai vertinami tie, kurie
skatina socialiai vertingą elgesį.“ (Aramavičiūtė 2005, 120 psl.)
Nors internalizacija vyksta visą gyvenimą, kiekviename amžiaus tarpsnyje
vyksta vertybinių, pažintinių, emocinių ir elgesio komponentų kaita. Vokiečių tyrėjų
G. Huberto ir K. Stiegerio (2004) nuomone pagal amžių keičiasi veiksnių
reikšmingumo centrai. 1-7 metų vaikui svarbūs funkciniai, 7-14 metų emociniai, o
14-21 metų pažintiniai. Paauglystėje labiausiai įprasminamos dvasinės vertybės, todėl
šiame amžiaus laikotarpyje labai svarbu kalbėti apie orumą102.
Internalizacijje dalyvauja sąmoningai ar nesąmoningai įsisavintos vertybės.
Tarp šių vertybių egzistuoja netiesiškas ryšys, kuris įsitvirtina žmogaus sąmonėje ir
reguliuoja jo elgesį. Neįsąmonintų vertybių žmogus gali nesuvokti, tačiau jos vis tik
dalyvauja kaip elgesio reguliatoriai, kurie reiškiasi įpročiais, nuostatomis, potraukiais,
poreikiais. Labai svarbu, kad tokia kai kurios vertybės, tarp jų ir orumas, būtų pažinta
sąmoningai, o ne formaliai (indiferentiškai, ignoruojančiai). Tuomet esant
netiesioginiam ryšiui tarp neįsisąmonintų vertybių tai turės asmenybės įpročių ir
potraukių raiškai.
Mokslininkai nuogąstauja, kad egzistuoja vertybių įsisąmoninimo ribos ir
galimybės. Kadangi spektras labai platus, tai tebesprendžiama problema, kiek
vertybių žmogus gali suprasti. N. Hartmannas (2003) taip pat sutinka su šia problema
ir teigia, kad daugumą jų suvokti gali tik labai brandi asmenybė.
![Page 37: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/37.jpg)
37
Psichologų bihevioristų požiūriu, elgesio išmokimui reikšmės turi šie trys
mechanizmai: modeliavimas, imitacija ir pastiprinimas. Kai kurie autoriai mano, kad
tinkamo elgesio įpročių formavimas yra svarbiausias pedagoginio darbo uždavinys.
I. Kanto (2000) teorija taip pat sako, kad reikia keisti ne įpročius, o jų priežastį
„.... moralinis žmogaus ugdymas turi prasidėti ne nuo papročių gerinimo, bet nuo
perversmo mąstysenoje ir charakterio įtvirtinimo, nors įprastinis vyksmas kitoks – su
ydomis kovoja paskiri asmenys, o bendra ydų šaknis lieka nepaliesta.“ (Kantas, 2000,
p.68).
Emocijos (lot. „judinti“) yra mūsų psichikos variklis, kuris mus išjudina.
Tyrimais nustatyta, kad vertybės tampa motyvacinės struktūros elementu, kai jos ne
tik racionaliai suvokiamos, bet ir emociškai išgyvenamos. Vien racionalus vertybės
suvokimas neretai neduoda impulso ją įgyvendinti.
Psichologų nuomone svarbiausia emocijų savybė – santykis su objektu, kurį
bene ryškiausiai parodo aplinkos daiktų, reiškinių ar situacijų vertinimas, arba jų
svarbumo išskyrimas. Perduodamas šiuos vertinimus emocijų pavidalu, emocijos
drauge parodo, ar tuos išgyvenimus sukeliantys objektai atitinka žmogaus poreikius.
Taigi, emocijos atlieka ir veiklos skatinimo, reguliavimo ar koregavimo funkciją.
Žodžiu, vienaip ar kitaip atlieka motyvacinio elgesio funkciją ir drauge tampa
ypatinga santykio su pasauliu stimuliavimo bei raiškos forma.
V. Žemaitis (1992) pastebi, kad ne visada skiriamos emocijos nuo jausmų.
Jausmai yra elementarūs ir gyvūnams būdingi išgyvenimai. Jausmai yra daug
gilesnės, subtilesnės, sužmogintos žmogaus emocijos. Jausmai yra skirti jaudinti, o ne
virsti siekiamybe.
Emocijos ir jausmai būna teigiami ir neigiami. Mūsų išgyvenimai gali būti
aktyvūs – steniški (drąsa, džiaugsmas ir kt.) ir pasyvūs – asteniški (liūdesys, neviltis ir
kt.). Emocijos gali reikštis staiga, audringai, o kai kada trunka ilgai, lėtai. Tai
vadinama emocinėmis būsenomis. Auklėjamuoju požiūriu labiausiai vertinamos
teigiamos emocijos, grindžiamos maloniais išgyvenimais. Tokie išgyvenimai laikomi
vertybių inetrnalizavimo pagrindu. B. Bitino (1996) požiūriu, į pirmą vietą iškyla
malonumas, patiriamas tinkamai pasielgus, o nemalonūs išgyvenimai – netinkamai.
Teigiamą ar neigiamą emocinį santykį lemia ne tik socialinio ar dvasinio gyvenimo
reiškiniai, bet ir mūsų pačių veiksmai ir poelgiai. Padarę gerą darbą jaučiame
pasitenkinimą, o blogai pasielgę – gėdos, savęs pasmerkimo jausmą.
![Page 38: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/38.jpg)
38
Sudėtinga suklasifikuoti trapius ir plačius emocinius reiškinius. Vis tik
ukrainiečių mokslininkas B. Dodonovas (2003) remdamasis empyrine medžia
suklasifikavo altruistines, komunikacines, gloristines, praksines, gnostines,
pugnistines, romantines, estetines, hedonistines ir akizytivistines emocijas. Dorovinių
išgyvenimų branduolį sudaro altruistin ės (noras suteikti kitam žmogui džiaugsmą,
laimę), komunikacinės (poreikis bendrauti) ir estetinės (grožio estetikos troškimas)
emocijos. Altruistinės reškiasi – švelnumo, graudulio, ištikimybės, atsidavimo,
gailesčio jausmais. Komunikacinės – simpatijos, palankumo, pagarbos, garbingumo,
dėkingumo. Estetinės – gėrėjimasis grožiu, ko nors pakylėto, dramatiško, šviesaus,
mielo, artimo, brangaus išgyvenimais.
XX a. pasirodė ypač daug teorijų ir mokslininkų, kurie pabrėžia emocijų
reikšmę mūsų gyvenimui ir sėkmei. D. Golemanas (2001) knygoje „Emocinis
intelektas“ teigia: „taigi pačia tikriausia prasme mes turime du protus: vienas mąsto,
kitas jaučia“ (Golemanas, 2001, p.25). Jis taip pat kaip ir J.A.Komnskis akcentuotą
Sokrato „Pažink save“ priesaką emocinio intelekto esmę – gebėjimą atpažinti ir
valdyti savo jausmus. Išsamesnei ir gilesnei žmogaus onotologijai mokslininkas
neskiria dėmesio. Manoma, kad kuo dažniau žmogus patiria teigiamus išgyvenimus,
tuo labiau pasireiškia jo valia. Teigiama, kad žmogaus santykis su pasauliu reiškiasi
per visų žmogaus psichinių procesų vienovę – proto, valios ir jausmų.
V. Žemaitis (1992) žmogaus jausmus ir emocijas grupuoja į žemesniuosius
susijusius su fiziologiniais poreikiais (alkis, miegas, lytinis instinktas ) ir
aukštesniuosius susijusius su dvasinių poreikių tenkinimu (estetinių, religinių,
dorovinių ir kt.). Dorovinių jausmų gamoje tarp gerumo, žmogiškumo, teisingumo
savigarbos, pareigingumo, meilės, altruizmo, užuojautos labiausiai išsiskiria orumas.
V. Žemaitis (1992) pastebi, asmenybės elgesiui labai svarbūs yra doroviniai
jausmai, kurie nuo žemųjų skiriasi savo trukme. Kuo didesnis fizinis pasitenkinimas
tuo jis trumpesnis. Taigi, pasitenkinimo intensyvumas atvirkščiai proporcingas jo
trukmei. O jei dar pridursime, kad po intensyvaus fizinio pasitenkinimo visada
atsiranda persisotinimas, tai turėtumėm daryti išvadą, kad fizinis pasitenkinimas
gyvenime negali būti pakankamas ir svarbiausias. Patį didžiausią pasitenkinimą ir
džiaugsmą teikia aukštųjų – dorovinių džiaugsmų išgyvenimas. Kuo intensyvesnis
dorovinis išgyvenimas tuo jis patvaresnis. Kuo labiau žmogaus gyvenimas dera su
kilniais doroviniais išgyvenimais, tuo didesnį dvasinį pasitenkinimą jis patiria.
![Page 39: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/39.jpg)
39
V. Žemaitis (1992) sako, kad įsitikinimai sudaro žmogaus gyvenimo dorovinio
pasaulio širdį. „ Įsitikinimai – tai žmogaus emociškai išgyventos pažiūros bei žinios,
kurie sudaro jo gyvenimo nuostatas bei vertybines orientacijas.“ (Žemaitis, 1992,
p.12) . Žmogui reikšmingi tik pagrįsti ir patikrinti, iškentėti įsitikinimai. Jais
vadovaudamasis jis gali darniai bendrauti su kitais žmonėmis. Jausmai yra
atsakomoji reakcija ir pati savaime neturi moralinės vertės. Anot T. Maršalo (2002)
„Jausmai suteikia mūsų elgesiui jėgą, tačiau jais negalime pasikliauti, sprendžiant,
koks turi būti mūsų elgesys“ (Maršalas, 2002, p.33) T. Maršalas atskiria šiltus
jausmus, vadinamus paprasčiausiais sentimentais ir valingąją meilę, kuriai reikalinga
mūsų valia ir sąmoningumas. Jis netgi ne tik išskiria emocijas ir jausmus, bet ir
pabrėžia jų intensyvumą „Meilė yra nuostata, nes ją sudaro pažinimo, jausmų ir
elgesio elementai“ (Maršalas, 2002, p.33).
Šventas Raštas jausmams taip pat suteikia prioritetinį vaidmenį Pagrindinis
Įsakymas ne prašo, o mums įsako, liepia vieniems kitus mylėti ir gerbti. Tačiau prieš
pamildami kitus turime atiduoti aukščiausią pagarbą Kūrėjui kaip asmeniui, kuris turi
aukščiausią vertę “Myl ėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis
jėgomis.” (Įst 6,5). Pripažindami kito žmogaus vertę, pripažįstame ir kito žmogaus,
sukurto pagal Dievo paveikslą, orumą. Dėl to žmogaus gyvenimas įgauna reikšmę,
prasmę ir turtingumą. „Vadinasi jei nepripažįstu, kad aplink mane yra vertingi vyrai ir
moterys, nuskurdinu savo gyvenimą ir sumenkinu jo reikšmę.“ (Maršalas, 2002,
p.35).
Internalizuojat orumą Šventas Raštas reikalauja pakeisti savo prigimtines
nuostatas, kurios sugadintos „nesuskaičiuojamų ydų“. J. Kalvinas sako „ Ydas, kurių
pilna mumyse, mes rūpestingai slepiame nuo kitų ir guodžiamės mintimi, kad jos
mažos ir nevertingos, o kartais jas palaikome vertybėmis.“ (Kalvinas, 2000, p.19)
Savimeilė ir savanaudiškumas skatina žmogų žeminti kitus ir aukštinti save.
J.Kalvinas pastebi, kad kiekvienas žmogus yra patenkintas savimi ir kritikuoja kitų
mintis bei elgseną. Todėl nuostatos pasikeitimas turi būti radikalus „kitus
pagarbiai vertinti aukščiau už save“ (Kalvinas, 2000, p.17). Jei nepakeičiame šios
esminės nuostatos, elgiamės gerai tik tam kad sulauktumėm žmonių pripažinimo.
„Neatsižadėdamas savęs žmogus arba begėdiškai puola į didžiausias nuodėmes, arba,
jei jis yra nors kiek doras, tą dorumą sutepa žmogiškos šlovės troškimais“ (Kalvinas,
2000, p.19).
![Page 40: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/40.jpg)
40
Tačiau Švento Rašto reikalavimai krikščioniui yra dar aukštesni nei mandagus
elgesys ar geros manieros. Vietoje savanaudiškumo turi atsirasti nuostata, kad turime
siekti naudos ne sau, o daryti gerą kiekvienam, draugui ar priešui. Žmogui tai sunku
atlikti, nes dažniausiai atrodo, kad kitas nenusipelnė tokio mūsų gerumo. Todėl Dievo
Žodis duoda puikų argumentą „jis sukurtas pagal atvaizdą Dievo, kuriam priklauso
mūsų pagarba ir meilė“ (Kalvinas, 2000, p.43).
Tokiam asmenybės pasikeitimui ir atsinaujinimui nemažą savo teorijos dalį
skyrė ir I. Kantas „.....turi būti revoliucija žmogaus nuostatose (perėjimas prie jo
maksimos šventumo) ir nauju žmogumi jis gali tapti tik tam tikru būdu atgimdamas,
tarsi naujais sukurtas (Jm 3,5) ir pasikeitęs širdyje.“ (Kantas 2000, p.67 )
Taigi iš aptartos medžiagos apie emocijų reikšmę ryškėja, kad moderniame
amžiuje skiriame didžiulį dėmesį paviršutiniškiems jausmams arba
sentimentalumui, tuo tarpu kai didžiausia dėmesys turi būti skiriamas sąmoningai
ir valingai meilei, kuri keičia mūsų nuostatas kitų žmonių naudai. Tai vyksta
įsisąmoninant kokia yra tikroji žmogaus vertė ir orumas. Tokiu būdu nustojame
rūpinti reputacija, kuri siekia žmogiškos šlovės ir tuščiagarbiškumo, skatinančio
konkurenciją, priešiškumą ir pažeminimą.
Valia, kaip vertybių internalizacijos komponentas, bendrąja prasme
dažniausiai apibūdinama žmogaus aktyvumu arba sąmoningumu siekiant išsikelto
tikslo. Ji veikia kaip žmogaus gyvenimą organizuojantis ir reguliuojantis pradas.
Psichologų nuomone, valia prasideda tikslo pasirinkimu ir toliau pasireiškianti jo
siekimu ir išorinių bei vidinių 99 kliūčių nugalėjimu. Ne visada situacijos būna
susijusios su aktualiais poreikiais, nes rezultatai bus reikšminti tik ateityje. Tuomet
valia padeda atlikti ne visai motyvuotus veiksmus. Kitaip tariant valios pastangomis
žmogus įveikia motyvų kovą, suderina asmeninius poreikius su veiklos ar konkrečios
situacijos reikalavimais.
Valia nagrinėjama platesne ir siauresne prasme. JAV eksperimentinės
psichologijos įkūrėjas V. Džeimsas mokslininkas platesne prasme valia žymi
impulsyvų ir aktyvų gyvenimą ir apima intensyvias žmogaus reakcijas, taip pat
antraeiles, automatiškas ir pusiau nesąmoningas jo elgesio formas. Siauresne prasme
tai tokie veiksmai, prieš kuriuos atlikdamas turi turėti aiškią idėją ir duoti protui
įsakymą. Vadinasi valingas veiksmas yra žmogaus impulsų ir jo slopinimų sąveikos
padarinys.
![Page 41: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/41.jpg)
41
Galimi du valios tipai veržlioji (aktyvioji) valia, kai dominuoja impulsai, ir
slopinamoji (pasyvioji), kai vyrauja slopinimai, kurie aktyvumą mažina (neigia,
sulaiko). O kai dominuoja slopinamoji forma, tada valia pasižymi principingumu,
ištverme, santūrumu, savitvarda. Aišku, kai vyrauja veržlioji forma, valia reiškiasi
atkaklumu, iniciatyvumu, drąsumu, veržlumu, ir pan. O kai dominuoja slopinančioji
forma, valia pasižymi santūrumu, principingumu, savitvarda, , ištverme. Beje, V.
Džeimsas linkęs išskirti ir du slopinimo tipus – slopinimą prievarta ir slopinimą
pakeičiant. Prievartos atveju konfliktuojančios idėjos ir toliau pasilieka individo
sąmonėje, sukeldamos joje tam tikrą įtampą. V. Džeimsas (1998), kalbėdamas apie
slopinimą, teigė, kad yra daugybė interesų, kurių neįmanoma nuslopinti neigiant. Dėl
to patarė, kur tik galima, taikyti slopinimą keičiant. Daugelių mokslininkų nuomonė
šiuo klausimu skiriasi. Yra mokslininkų (tarp jų ir egzistencialistai) teigiančių, kad per
valią galima kontroliuoti ir reguliuoti visą psichiką, o valios slopinančią funkciją
neigia ir nepripažįsta. Jie akcentuoja valios ir laisvės suderinamumą.
Kaip bebūtų valia iškyla virš žmogau potraukių ir polinkių, dažnai juos
neigdama ir slopindama, jei šie trukdo įgyvendinti aukštesnius tikslus. Tik tuomet
žmogus tampa savo valios reiškėju ir tuomet galime pasakyti, kad valingo žmogaus
bruožas yra ne „aš noriu“, o „aš privalau“. Tai reiškia, kad gebėjimas laisvai
apsispręsti ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus yra doro asmens požymis ir jo
laimės sąlyga. Anot V. Žemaičio (1992) valia yra žmogaus dvasios aktas ir praskina
kelią į vertybių pasaulį. Ji yra susijusi su tikslo prasmės ir vertės įsisąmoninimu ir
išgyvenimu. Jei tikslas neturi prasmės, reiškia nėra tikslo jo siekti.
Silpnavališkumas pasireiškia įvairiomis formomis. Būdingiausios jų yra
nesavarankiškumas, impulsyvumas, neryžtingumas, užsispyrimas, negatyvumas,
apatija, įtaigumas ir kt. Viena ryškiausių silpnavališkumo formų yra tingumas. J.A.
Komenskis (1986) ypatingai aštriai kritikavo šią ydą, kuri būdinga ne tik mokiniams,
bet ir mokytojams ir mokykloms. Pasisakydamas prieš tingumą jis nežemino asmens
ir jo orumo, bet kritikavo šios ydos padarinius: „Vietoj dailių statulų iš savo dirbtuvių
jos išleidžia netašytus stuobrius, vietoj pasaulio žibintų – rūkstančius nuodėgulius,
vietoj nekaltų avinėlių – įžūlius ožius, vietoj vaismedžių- dyglius erškėčius“
(Komenskis, 1986, p.412) Reformatų teologai visada ir iki šiol pabrėžia tingumo žalą.
Filosofijos ir teologijos profesorius K.T. Johnsonas (2009) pateikdamas 20
kalvinistinių darbo etikos taisyklių vienoje iš jų teigia : „Tinginystė yra rimta yda,
žlugdanti verslą, ekonomiką, ardanti šeimas ir bendruomenes.“ 23. Dirbant ugdomos
![Page 42: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/42.jpg)
42
tokios teigiamos asmenybės savybės kaip darbštumas, pareigingumas, atkaklumas,
ištvermė, vyriškumas ir kt.
V. Aramavičiūtės (2005) manymu valios pagrindą sudaro norai. Tačiau kaip
pavojinga vadovautis vien žmogaus norais daug kalba Šventas Raštas. Tam pritaria ir
I. Kantas „Reikia pasakyti, kad polinkį į blogį gali turėti net geriausias žmogus (pagal
poelgius), o taip ir turi būti, jei turi būti įrodytas polinkio į blogį visuotinumas arba,
kitaip tariant, kad jis susijungė su žmogaus prigimtimi. „visa kas daroma ne pagal
įsitikinim ą yra nuodėmė“ (Rom 14, 23). (Kantas, 2000, p.46) J.A.Komenskis
internalizuojant vertybes akcentavo Proto ir Valios sąveiką, lemiantį gyvenimo būdą.
Svarbu pastebėti, kad prioritetą jis skiria Protui. Nors jis rašo, kad „..sielos judesių
pagrindas yra valia...“, tačiau „....ją judinantys pavarai yra norai ir aistros, kurie lenkia
ją tai į vieną, tai į kitą pusę. Skląstis, paleidžiantis ir stabdantis judesius yra protas...“
(Komenskis, 1986, p.108). Protas „...pamatuoja ir apibrėžia, kur ir iki kokios ribos
reikia norėti ir vengti.“ (Komenskis, 1986, p.108). „Nesunku suprasti, kad valia
išskiria žmogų ne tik iš viso gyvūnijos pasaulio, bet kartu sutiekia jam galimybę
gyventi pakilesnį, aukštesnį gyvenimą, siekiant kilnesnių tikslų ir idealų, kurti save ir
tobulėti.“ (Žemaitis, 1986, p.5)
V. Aramavičiūtės (2003) teigimu rūpintis vertybių internalizuocija reiškia
rūpintis geros arba grynos valios ugdymu.V. Žemaitis priduria, kad „Valios ugdymas
neįmanomas be aukštesnių gyvenimo tikslų puoselėjimo ir dorovinio idealo“
(Žemaitis, 1992, p.15) Tokią pat nedalomą valios ir dorovės simbiozę pastebi ir J.
Uzdila: “Todėl dievotumo ir dorovės simbiozė yra būtina protingos būtybės raidoje: ji
esmingai pagerina prigimtį, suteikia jai naują būtį, pranokstantį kitus žemės padarus.“
(Uzdyla 1983, p.78), o tai veda į garbingą gyvenimo kelią. J.A.Komenskio, kurio
ugdymo pagrindas yra žmogaus prigimtis, manymu valia nieku gyvu negali būti
atskirta nuo jo dievotumo (religingumo).
Tokia skirtinga nuomonė į valią ryški dėl to, kad valios kultas Renesanso
epochoje ir iki jo buvo gerai išvystytas. Tuo tarpu kai Švietėjiška epocha išaukštino
protą, tačiau nuslopino valią. V. Žemaičio nuomine dabartinė pedagogika turėtų
kreipti vis didesnį dėmesį valiai, nes pagarba žmogus pasiekia ne tada, kai
išaukštinamas žmogaus orumas, bet kai valios pastangomis paverčiamas gyvenimo
tikrove. (Žemaitis, 1992, p.15).
Autorės nuomone norint reguliuoti vaiko įpročius, kurie pastaruoju metu vis
labiau linksta į žalingus, turime labiau susirūpinti sąmoningu vertybių įsisavinimu.
![Page 43: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/43.jpg)
43
Orumas neabejotinai turi turėti prioritetin į vaidmenį, nes tikėtina, kad jis turi stiprų
netiesioginį ryšį su neįsisąmonintomis vertybėmis, o tai savo ruoštu reguliuoja
vaiko elgesį ir įpročius.
Svarbų vaidmenį internalizuojat vertybes atlieka savimonė. Savimonė –
gebėjimas pažinti ir vertinti save (L. Jovaiša, 2001, p.130) „Savivaizdis“ turi lemiamą
reikšmę ne tik sąmoningiems pasirinkimams, bet ir socialiai priimtino elgesio plėtotei
ir tobulinimui. Savimonė sudaro prielaidą individo orientacijai į vertybes. „ Per
savimonę žmogus pažįsta pats save: savo savybes savo santykius su aplinka, su pačiu
savimi. Taip žmogus išskiria save iš kitų pasaulio objektų, gali suvokti savo vietą ir
paskirtį, vertinti save kaipo asmenybę.“ (Valickas, 1991, p.10). „Vykdydama savo
socialinę paskirtį, ji leidžia žmogui geriau suvokti savo socialinę paskirtį, socialines
funkcijas, socialines normas ir vertybes, socialinius vaidmenis. Suvokdamas save kaip
įvairių socialinių bendrijų atstovą ir joms būdingų funkcijų atlikėją, individas geriau
suvokia ir savo individualybę, ir gyvenimo prasmę. (Aramavičiūtė 2005, 118 psl.)
Vadinasi žmogaus orumui savimonė yra labai svarbi.
Sąmoningumas dažniausiai suprantamas kaip asmenybės gebėjimas
apgalvotai, supratingai, kruopščiai vertinti aplinkos reiškinius ir atitinkamai veikti.
Didaktikoje sąmoningumas laikomas itin reikšmingu mokymo principu – vienu iš
svarbiausių reikalavimų mokymo procesui , iš esmės lemiančiu mokymo rezultatus.
Sąmoningumą J.A. Komenskio didaktikoje reiktų laikyti viena iš pačių
svarbiausių. Mokymo medžiagos supratimas, gebėjimas išreikšti įsavintas žinias
žodžiu, mokėjimas įgytas žinias taikyti praktikoje; tų žinių vertinimas asmenybės
savastimi; savarankiškas tų žinių gilinimas ir platinimas. Visų pirma mokiniai turi
suprasti priežasties - pasekmės ryšius t.y. suprasti ne tik kokiu būdu kas tai vyksta, bet
ir kodėl. „Paremti viską įrodymais – tai mokyti visko iš priežasčių, atseit parodyti ne
kas kaip yra, bet kodėl negali būti kitaip“ (Komenskis, 1983, p.316). Tokiu būdu
iškyla labai svarbus sensualistų principas ne tik sužinoti, apmastyti, bet ir išbadyti,
pritaikyti praktikoje. Apie tai, kad visybinis būties pažinimas gali vykti pasitelkus
pojūčius kalba ir D.M. Stančienė „Vadinasi, gėris galai būti apmastomas ir kaip
būties savybės, pažįstamos per įvairius ženklus, ir kaip tikslas, kurio visi siekai dėl
gerumo, per kurį realizuoja gyvenimo prasmę.“(Stančienė, 2006, p.13)
Savimonės struktūroje ypatingą vietą užima savęs vertinimas. Todėl
kiekvienas žmogus privalo gebėti adekvačiai save vertinti ne vien atskirus žmones,
socialines grupes ar kitus reiškinius, bet ir patį save. Tie patys daiktai, objektai ir
![Page 44: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/44.jpg)
44
subjektai gali būti vertinami daugelio aspektų – doroviniu, politiniu, estetiniu ir kt. Jo
specifika – dorovinį vertinio vertinimo sritis yra žmonių santykiai, elgesys. Todėl nuo
pat mažens svarbu pratinti vaiką vertinti savo ir kitų asmenybių savybes: teigiamus ir
neigiamus charakterio bruožus, gebėjimus, motyvacijas ir kt. Objektyvus savęs
vertinimas tampa stipria varomąja jėga reikiama linkme kreipiančia žmogaus veiklą.
Kognityvinis savęs vertinimas apima individo žinias apie save: savo
asmenybę, elgesio ir valios stilių, santykius ir kita. Normos ir vertybės sudaro
objektyvų savęs vertinimo pagrindą : nuo to, kurias iš jų individas įsisąmoninęs,
priklauso savęs ir kitų vertinimo kokybė bei kryptingumas. Šios funkcijos atitikimas
daug priklauso nuo to, ar individas geba tik sugretinti save su kitais žmonėmis, ar jis
jau gali palyginti savo paties veiksmus, siekius, tikslus, požiūrius, suprasti juos
sukėlusias priežastis ir kt.
Žiūrint į savimonę struktūriniu aspektu, akivaizdu, kad ji veikia trijų
komponentų pavidalu: kognityvinio (pažintinio), emocinio (vertinamojo) ir
reguliacinio (valios, elgesio). „Svarbiausia vaidmuo tenka jausmams, valiai, ir protui
– esminiams psichiniams procesams.“ (Aramavičiūtė 2005, 123 psl.)
Moderni edukologija internalizuojant vertybes akcentuoja emocijas arba
valią, tuo tarpu kai Renesanso epochos mastytojai akcentuoja protą, pažinimą ir
sąmoningumą. Nors savimonė ir savęs vertinimą moderni edukologija pripažįsta,
tačiau nevadina prioritetiniais.
![Page 45: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/45.jpg)
45
3.3. ŠIUOLAIKINIO JAUNIMO POŽIŪRIS Į ORUMĄ
Šiuolaikinių mokslininkų atliktu tyrimai apie vyresnių klasių moksleivių
garbės ir orumo supratimą atskleidė, jog tik labai maža dalis apklaustųjų 7-8 %
teisingai suvokia sąvokų esmę, pateikia plačius sąvokų apibrėžimus, žino pagrindinius
jų pasireiškimo būdus (Leliūgienė, 2003, p.250). Kas dešimto moksleivio atsakymai
yra iš esmės teisingi, bet fragmentiški. Kas trečias moksleivis orumo sąvokas tapatina
su drąsa ir savimeile.
35 % respondentų nežino arba abejojo kaip pasireiškia orumas, o nemaža dalis
moksleivių niekada nesusimastė apie šią sąvoką. Tyrimai (F. Kodal, 1998) parodė,
kad
75 % moksleivių reikalinga šių sąvokų supratimo ir pasireiškimo korektūra.
E. Martišauskinė (2005) tyrinėdama paauglių dvasinių vertybių
internalizavimo problemas ir iššūkius konstatuoja, kad dabartiniai moksleiviai
sėkmingiausiai internalizuoja dorines vertybes, susijusias su tarpasmeniniais
santykiais (orumą, jautrumą, sąžiningumą).
Anot I. Leliūgienės (2003) daugumai vyresnių klasių mokinių būdingi tokie
garės ir orumo išsivystymo lygiai:
o Intensyvi savigarba ir savo reputacijos palaikymas;
o Noras tapti geresniais atsiradimas, siekimas įgyti pripažinimą;
o Įsisąmonintas siekimas pagerinti reputaciją moksle, darbe, sporte ir kt.;
o moralinių žinių personifikacija, tam tikros nuostatos apie garbės ir
orumo principus susidarymas;
o stabilių garbingų gebėjimų ir įpratimų pasireiškimas gyvenime.
Toks skirstymas nėra absoliutus, todėl kaip sako I. Leliūgienė (2003) garbės ir
orumo pasireiškimo lygis priklauso nuo atskiros mokyklos, asmeninių mokinių
savybių. Tam turi įtakos vidiniai ir išoriniai veiksniai.
Vertinant iš teologinės perspektyvos moksleivių garbės ir orumo sąvokos
supratimo tendencijos kelia nerimą. Atmetus transcendentinę dimensiją t.y. Dievo
šlovės siekimą, kuris reiškia savęs atsižadėjimą, pradedame rūpintis reputacija,
pripažinimu ir visu tuo, kad vadinama savanaudiškumu. Tuo tarpu kai:“ Šventas
Raštas ragina mus atsisakyti visų asmeninių ir savanaudiškų tikslų, tai ne tik pašalina
![Page 46: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/46.jpg)
46
iš mūsų minčių turto, valdžios ir žmogiškos garbės troškimą, bet ir neteisingas
ambicijas, žmonių šlovės alkį bei kitas sunkiau pastebimas blogybes“ (Kalvinas,
2000, p.18). Doras elgesys, kuriuos siekiama pasipuikuoti, o ne siekti artimo naudos,
bibljinių principų ne tik netoleruojamas, bet net smerkiamas. „Dievui taip nepatinka
tie, kurie trokšta žmonių šlovės ir kurių širdys yra pilnos išdidumo ir geros nuomonės
apie save, kad Jis aiškiai sako, jog „jie jau atsiėmė savo atlygį“ šioje žemėje ir jog
(atgailaujančios) prostitutės ir muitininkai yra arčiau dangaus karalystės nei tokie
žmonės“ (Kalvinas, 2000, p.19)
Kita nerimą kelianti tendencija yra moksleivių orumo sąvokas tapatinimas su
drąsa ir savimeile. Išdidumą krikščionybė visada įvardino didžiausia žmogaus
nuodėme. Filosofas C.S.Lewis (2007) pažymi, kad tai labiausiai prieš Dievą nukreipta
būsena ir iš jos kildinamos visos kitos nuodėmės – godumas, savanaudiškumas,
valdžios troškimas, priešiškumas ir kt.. „Puikybės esmę sudaro varžybos, jos prigimtis
yra varžymasis“ (Lewis, 2007, p.143).
Pastarąjį dešimtmetį mokslininkai, edukologai aktyviai ieško naujų jaunimo
pilietinės edukacijos strategijų, padedančių jaunimui tapti aktyvesniais ne vien savo
asmeninio gyvenimo , bet ir bendruomenės, atviros visuomenės kūrėjais (Zaleskienė,
2004, p.66). Tokioms plačiai pasaulyje aptarinėjamom mokymosi gyventi kartu
programoms kaip „mokymasis gyventi kartu“ („lerning to live together“)
„mokymasis tarnaujant“ („service learning“) labai svarbu, kad vaikų požiūris į
orumą nebūtų siejamas su puikybe ir savimyla.
Taigi galima būtų daryti išvadą, kad šiuolaikinio jaunimo požiūris į orumą
kelia nerimą. Mokslininkai pastebi, kad paaugliai orumą painioja su išdidumu ir
savimyla. Taip yra dėl to, kad sociokultūrinių procesų eigoje atmetus Dievo šlovės
siekimą, savęs atsižadėjimo klausimas tampa neaktualus, o tai atsiliepia požiūriui į
kito žmogaus orumą ir pagarbą jam.
![Page 47: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/47.jpg)
47
4. TYRIMAS APIE PAAUGLI Ų ORUMO UGDYMO
PROCESĄ IR POŽIŪRIO Į ORUMĄ
TRANSFORMACIJAS
4.1. SOCIALINIŲ INSTITUCIJŲ VAIDMUO UGDANT
PAAUGLIŲ ORUMĄ
Vidurinio ugdymo bendrojoje dorinio ugdymo programoje apie apibrėžiant
ugdymo paskirtį įrašyta: „Etikos ir tikybos pamokas į darnią dorinio ugdymo
turinio visumą sieja bendras tikslas, dėmesys žmogaus vertybėms, pagarba
asmens orumui ir žmonių socialiniams santykiams, dalis bendrų uždavinių,
didaktinių nuostatų ir ugdymo turinio tematikos integraciniai ryšiai.“ Vienas iš
programoje keliamų uždavinių yra:„išugdyti gyvenimo įprasminimo pasaulyje
veiklą, skatinančią mokinius egzistenciškai mąstyti, autentiškai būti ir ieškoti
gyvenimo prasmės besikeičiančiame pasaulyje, apmąstyti ribines gyvenimo
situacijas, atsispirti negatyvioms mintims ir nuostatoms, kūrybiškai ir konstruktyviai
spręsti problemas.“80
Ar tokie ugdymo tikslai ir uždaviniai įgyvendinami? Svarbu išsiaiškinti kaip
svarbiausios socialinės institucijos (šeima, švietimas, kultūra, Bažnyčia) ugdo vieną
esminių dorovinę-dvasinę vertybę orumą. Siekiant išryškinti visų socialinių institucijų
ugdymo aspektus, tiriame dalyvavo 60 Romos katalikų ir evangelikų reformatų bei
nekonfesiniai 16-18 metų jaunuoliai.jaunuoliai. Toks amžius pasirinktas dėl to, kad
tokio amžiaus jaunuoliai ieško esminių atsakymų apie Dievą, visatą, žmogų, jo
paskirtį ir likimą šiame pasaulyje. Paprastas pažinimas perauga į filosofinį ir religinį
interesą. Jį tenkinimas formuoja pasaulėžiūrą, kurioje svarbų vaidmenį vaidina
orumas, kaip vertybė, vaidinanti svarbiausių vaidmenų socializacijos procese.
Tyrimui naudota anketinė apklausa. Tyrime dalyvavo 20 evangelikų reformatų
jaunuolių gyvenančių Papilio km. Biržų rajone, Biržuose, Vilniuje ir Kaune; 20
Romos katalikų bendruomenės jaunuolių vilniečiai, kurie mokosi Vilniaus jėzuitų
gimnazijoje; 10 nekonfesinių jaunuolių mokosi Vilniaus Salomėjos Neries
gimnazijoje ir 10 Vilniaus, Biržų ir papilio km. Biržų raj. Mokyklų.
![Page 48: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/48.jpg)
48
Iš 20 evangelikų reformatų tiriamų jaunuolių -12 mergaitės ir 8 berniukai; iš
20 Romos katalikų - 10 mergaičių ir 10 berniukų; iš 20 nekonfesinių jaunuolių - 7
mergaitės ir 13 berniukų.
Tyrimui svarbu nustatyti kokią mokyklos ugdymo programą rinkosi
respondentai.
1. Kokias pamokas mokykloje lankėte?
1 pav. Evangelikų reformatų mokyklos ugdymo programa
35 % evangelikų reformatų mokėsi etikos, 45 % lankė etikos ir tikėjimo pamokas, 20
% tikėjimo.
2 pav. Romos katalikų mokyklos ugdymo programa
Jėzuitų gimnazijos moksleiviai 70 % lankė tikėjimo pamokas, 30 % ir
tikėjimo ir etikos.
3 pav. Nekonfesinių respondentų mokyklos ugdymo programa
![Page 49: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/49.jpg)
49
Salomėjos Neries gimnazijos respondentai daugiausiai 85 % lankė etikos
pamokas, 15 % tikėjimo ir etikos pamokas.
Svarbu pastebėti, kad diskusijos metu respondentai pripažino, kad jų
pasirinkimą kurią ugdymo programą rinktis etikos ar tikybės lemia mokytojo
asmenybė, o ne pasaulėžiūra ar įsitikinimai. Tyrimas parodė labai aiškią tendenciją,
kad Romos katalikai prioritetą skiria tikėjimo pamokoms, nekonfesiniai ugdytiniai
etikai, o evangelikai reformatai neretai renkasi tik etikos pamokas dėl mokyklose
vyraujančios katalikiškos ugdymo programos. Galima būtų daryti išvadą, kad
protestantiškoms subkultūroms priklausantys jaunuoliai mokykloje linkę atsisakyti
krikščioniško švietimo. Todėl tyrimui svarbu išsiaiškinti ar kitos svarbios socialinės
institucijos tokios kaip šeima, Bažnyčia ar švietimas jas užpildo.
J. Uzdila (1993) teigia, kad šeimoje glūdi kiekvieno žmogaus dvasinės raidos
pradžia. „Taigi, šeima daro vaikui lemiamą įtaką, todėl, kad jis atsiduria tokių
dvasinių vertybių, kaip meilė, pagarba, pasitikėjimas, centre. Šeimoje jis gauna tai, ko
niekas kitas negali suteikti; nebent kita, gera šeima,- būtent – jį mylėti, juo rūpintis,
tikėti, jį gerbti, jo daroma pažanga džiaugtis.“ (Uzdila, 1993, p.24). Todėl labai svarbu
išsiaiškinti kaip šeima prisideda prie jaunuolių dorinio ugdymo ir kaip tai užtikrina
mokyklos ugdymo programų tęstinumą.
2. Ar šeimoje kalbate tikėjimo klausimais?
4 pav. Evangelikų reformatų šeimos religinis švietimas
45 % kalbasi, 20 % retai kalbasi , 35 % - nesikalba visai.
![Page 50: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/50.jpg)
50
5 pav. Romos katalikų šeimos religinis švietimas
35 % kalbasi, 30 % retai kalbasi , 35 % - nesikalba visai.
6 pav. Nekonfesinių respondentų šeimos religinis švietimas
15 % kalbasi, 5 % retai kalbasi , 80 % - nesikalba visai.
Tyrimas akivaizdžiai rodo, kad jaunuolių, priklausančių krikščioniškoms
subkultūroms, šeimose religinis švietimas nevyksta tik iš dalies. Matome, kad
nekonfesinių respondentų šeimose taip pat kalbama tikėjimo klausimas. Tačiau tyrime
nenustatyta kokios religijos klausimais vyksta pokalbis.
3. Ar dažnai lankote Bažnyčią?
Ugdant vaikų orumą Bažnyčios švietimas ir vaidmuo turėtų būti ypač svarbus.
Tačiau dėl visuotinai žinomų sekuliarizacijos procesų Bažnyčiai atitenka kitoks
vaidmuo ir vieta nei buvo įprasta ankstesnėms visuomenėms. Todėl buvo siekiama
išsiaiškinti ar ši institucija dalyvauja paauglių doroviniame ugdyme.
![Page 51: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/51.jpg)
51
7 pav. Evangelikų reformatų Bažnyčios lankymas
75 % lanko tik per šventes, 25 % beveiki nelanko ir tokių, kurie lankytų kas
sekmadienį, tarp respondentų neatsirado.
8 pav. Romos katalikų Bažnyčios lankymas
20% lankosi beveik kas sekmadienį, 60 % lanko tik per šventes, 20 % nelanko.
9 pav. Nekonfesinių respondentų Bažnyčios lankymas
25 % lanko tik per šventes, 75 % nelanko
Tyrimas parodė, kad Bažnyčia labai menkai dalyvauja jaunuolių ugdyme dėl prastų
lankymo rodiklių. Toks 60 - 75 % respondentų skaičius rodo, kad ši institucija
esminės įtakos ugdant orumą atlikti negali.
Reformacijos laikais Švento Rašto studijos ir vaidmuo krikščionio gyvenime buvo
centrinė vertybė. Kaip ji atrodo moderniais laikais?
![Page 52: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/52.jpg)
52
4. Ar daug laiko skiriate maldai, savarankiškos Švento Rašto studijos?
10 pav. Evangelikų reformatų malda, savarankiškos Švento Rašto studijoms
11 pav. Romos katalikų malda, savarankiškos Švento Rašto studijos
Tyrimas rodo, kad ši vertybė gerokai sumenko, bet dar neišnyko. Krikščioniškai
pasaulėžiūrai būdingas reflektyvus mastymas, kurtis labai svarbus orumo ugdymo
procese. Ar ryški tokia tendencija?
5. Ar daug laiko skiriate savo poelgių analizei?
12 pav. Evangelikų reformatų reflektyvus mastymas
![Page 53: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/53.jpg)
53
13 pav. Romos katalikų reflektyvus mastymas
14 pav. Nekonfesinių respondentų reflektyvus mastymas
Matome, kad skirtumas tarp konfesinių ir nekonfesnių respondentų nėra ryškus, bet
vis tik egzistuoja.
4.2. PAŽINTINĖ (KOGNITYVINĖ) RAIDA
6. Kaip dar galite pažinti Dievą?
Toks anketos klausimas buvo užduotas su tikslu išsiaiškinti kaip jaunuoliai
pažįsta materialinę ir dvasinę tikrovę. Tai aktualus klausimas, nes XXI amžiuje
krikščioniškos konfesijos susiduria su tikrovės pažinimo iškraipymu, vadinamuoju
bendru Dievo apreikimo atmetimu. Šis reiškinys turi pavadinimą "DPP yra dvasios ir
pasaulio praraja [angl. sacred-secular divide, SSD]. Jos esmę sudaro tikėjimas, kad
kai kurios mūsų gyvenimo sritys (darbas, mokykla, laisvalaikis) Dievui nėra svarbios;
visos tos, kurios susijusios su malda, Bažnyčia, dvasine veikla, tarnystėmis – šios
esančios svarbios.39 Norint tiksliau išryškinti tokio reiškinio tendencijas, reiktų
išsamesnio tyrimo, bet panašu, kad 10 % krikščioniškų konfesijų respondentų DPP
reiškinys vis tik būdingas. Ir dar labiau tikėtina tai, kad tokiam suvokimui įtakos turi
modernios religijos formos.
![Page 54: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/54.jpg)
54
7. Ar svarbus Jums bendravimas?
Orumas betarpiškai susijęs su bendravimu. V. Žemaitis teigia, kad „bendravimas yra
realus dorovės įsikūnijimas. Koks žmogaus dorovinis bendravimas toks ir gyvenimas“
(Žemaitis, 1992, p30). Galima būtų sakyti kad orumas, kaip ir dorovė, sudaro dvasinio
bendravimo pagrindą. Jis sutaurina ir humanizuoja žmonių santykius, juos įprasmina,
sukuria abipusio supratimo ir tarpusavio pagarbos atmosferą. Todėl labai svarbu žinoti
ar jaunuoliai jaučia poreikį bendravimui ir kiek jis jiems svarbus.
15 pav.Evangelikų reformatų ir Romos katalikų respondentų poreikis bendrauti
16 pav. Nekonfesinių respondentų poreikis bendrauti
Matome ryškią tendenciją, kad nekonfesiniai respondentai į bendravimą žiūri
atsainiau, o kai kurie rodo net atvirą paniekinantį požiūrį.
8. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą. Iš kur tai sužinojote?
J.A. Komenskis (1986) tvirtino, kad tai jog žmogus sukurtas pagal Dievo
paveikslą turi būti bet kokio ugdymo pagrindas. Tam pritaria ir V. Aramavičiūtė
(2005) teigia, kad „savivaizdis“ turi lemiamą reikšmę ne tik sąmoningiems
![Page 55: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/55.jpg)
55
pasirinkimams, bet ir socialiai priimtino elgesio plėtotei ir tobulinimui. Svarbu žinoti
ne tik kokios socialinės institucijos turėjo įtakos žmogaus ontologijos pažinimui, bet ir
kur kas svarbiau sužinoti tai ar respondentai yra ką nors apie tai girdėję.
17 pav.Evangelikų reformatų žmogaus ontologijos pažinimo šaltiniai
18 pav. Romos katalikų žmogaus ontologijos pažinimo šaltiniai
19 pav. Nekonfesinių respondentų žmogaus ontologijos pažinimo šaltiniai
Tyrimas parodė įdomią tendenciją, kad evengelikų reformatų šeimose susipažinimas
su žmogaus prigimtimi vyksta anksčiau, šeimose. Romos katalikams didesnę įtaką
turi mokykla.
![Page 56: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/56.jpg)
56
9. Dievo įgaliojimai žmogui – valdyti kūrinij ą
J.A. Komenskis akcentavo svarbiausią žmogaus gyvenimo tikslą amžinybės
siekimą, kuris yra pasiekiamas per savęs pažinimą (su savimi ir visų daiktų),
savitvardą ir dievotumą (Dievo siekimą). Šiuolaikine kalba kalbant tai vadiname
kultūriniu mandatu, kuris grindžiamas šiomis Švento Rašto eilutėmis: „Dievas juos
palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!
Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems
gyvūnams.“ (Pr 1, 28). Daugelis teologų pastebi, kad iki šių dienų šis mokymas vis
dar laikomas mažiau bažnytišku nei visos kitos religinės pareigos. Tyrimas siekė
išsiaiškinti ar respondentai apie tai ką nors žino.
20 pav.Evangelikų reformatų apie kūrinijos valdymą (kultūrinį mandatą)
21 pav. Romos katalikai apie kūrinijos valdymą (kultūrinį mandatą)
Matome, kad dvasinis ugdymas vis tik nepakankamai akcentuoja „Biblija pateikia
žmogiškosios būtybės sampratą, kurioje dvasinis matmuo neatskiriamas nuo fizinio,
socialinio ir istorinio matmens.“ 69.
![Page 57: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/57.jpg)
57
10. Ar tvirtai žinote kokai Jūsų gyvenimo prasmė ir tikslas?
Jei pedagogiką suprantame kaip visapusį auklėjimą ir ugdymą, tai jis turi būti
kreipiamas link prasmingo gyvenimo. Vokiečių kilmės teologijos daktaras ir
sociologijos profesorius H. Wagneris (2010) kalba apie tai labai atsakingai : „Juk iš
esmės čia kalbame apie vertybines orientacijas, tačiau lygiai taip pat ir apie pagarbą
auklėjamiems vaikams bei jaunuoliams, nes tik tokiu būdu juose apskritai gali
išsiskleisti bei įsitvirtinti vertybiniai modeliai. Kitas esminis šio auklėjimo etapo
momentas yra jausmo, kad esi kažkam reikalingas, kažkam priklausai, perdavimas.
Mokymosi teorija šioje vietoje deda specifinį akcentą: tik turėdami saugius ryšius,
vaikai gali pajausti susiorientavimo – netgi smalsumo – jausmą, kurio pagrindu vėliau
plėtoja kognityvines strategijas.“ 92
22 pav. Evangelikų reformatų ir Romos katalikų gyvenimo prasmė
23 pav. Nekonfesinių respondentų gyvenimo prasmė
20 % respondentų visiškai nežinojo kokia yra gyvenimo prasmė. Krikščionys 30 %
žinojo aiškiai, o nekonfesiniams 50 % šis klausimas nekėlė abejonių. Iš pirmo
žvilgsnio panašu, kad susiduriame su tam tikru paradoksu. Konfesiniai respondentai
gyvenimo prasmės klausimais turėtų jaustis kur kas tvirčiau. Todėl reikia pasigilinti
nuodugniau.
![Page 58: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/58.jpg)
58
11. Koks Jūsų gyvenimo tikslas? Žemiškas ar dangiškas?
Jei žmogus yra paskutinis, tobuliausias ir kilniausias Dievo kūrinys, tai jis ir privalo
siekti aukščiausio tikslo – amžinybės. (Komenskis, 1986, p.235)
24 pav. Evangelikų reformatų gyvenimo tikslas
Tik 5 % evangelikų reformatų patvirtino, kad jų tikslas nėra utilitarus.
25 pav. Romos katalikų gyvenimo tikslas
Taip pat ir Romos katalikų 5 % patvirtino, kad jų tikslas yra dangiškas. 20 %
teigė, kad ir dangiškas ir žemiškas, 20 % negalėjo atsakyti.
26 pav. Nekonfesinių respondentų gyvenimo tikslas
100 % žemiškas. Tai patvirtina modernios visuomenės utilitarias tendencijas.
![Page 59: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/59.jpg)
59
4.3. PAAUGLIŲ POŽIŪRIS Į PAGARBĄ IR ORUMĄ
12. Autoritetas – svarbus orumo ugdymo veiksnys
Daugelis atliktų mokslinių tyrimų rodo, kad formuojantis paauglių vertybėms,
ypač svarbus teigiamas pavyzdys. „Suvoktas, patrauklus, emociškai paremtas geras
pavyzdys padeda formuotis vertingos asmenybės savybėms, blogas pavyzdys –
blogoms, žalingoms. Dažnai jis turi lemiamą reikšmę asmenybės vystymuisi“ (Uzdila,
1993, p.14). Kiekvienas istorinis laikotarpis turi savo ypatybių, kuris vienaip ar kitaip
atsiliepia jaunosios kartos ugdymui. Šiuo metu daugelis visuomenės narių sutriko,
neturi vertybinių orientacijų ir autoritetų. Anglų filosofas Dž. Grėjus pažymi
“Tikriausiai pats ryškiausias mūsų epochos bruožas yra ne tiek nuokrypis į
individualią laisvę, kiek bet kokio autoriteto išnykimas ir jį lydintis moralinio
sprendimo virtimas klausimu apie asmeninius prioritetus, kurių pasirinkimas protui,
kaip arbitrui, yra našta ne pagal jėgas.“ (Grėjus, 2006, p.196 )
27 pav. Evangelikų reformatų gyvenimo mokytojai, autoritetai
1 – aš pats, 2- tėvai, 3 – mokytojai, 4- visuomenės veikėjai, 5 – Kristus
Evangelikų reformatų bendruomenės 30 % respondentų savo gyvenimo autoritetais ir
mokytojais pažymėjo abu arba vieną iš tėvų, senelius. 10 % - nurodė vieną iš
mokytojų, 25 % - įvairius visuomenės veikėjus ir 30 % respondentų jokių autoritetų
nenurodė. Pažymėtina tai, kad reformatai nenurodė savęs kaip autoriteto ir labai
mažas procentas tik 5 % procentai nurodė Kristų kaip autoritetą.
![Page 60: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/60.jpg)
60
28 pav. Romos katalikų gyvenimo mokytojai, autoritetai
1 – aš pats, 2- tėvai, 3 – mokytojai, 4- visuomenės veikėjai, 5 – Kristus
Romos katalikų bendruomenės 50 % respondentų savo gyvenimo autoritetais ir
mokytojais pažymėjo abu arba vieną iš tėvų, senelius arba giminaičius. 10 % -
autoritetais įvardino save, 30 % - įvairius visuomenės veikėjus. Pažymėtina tai, kad
tiriamieji katalikų respondentai nenurodė mokytojų kaip autoritetų ir labai mažas
procentas tik 5 % procentai nurodė Kristų kaip autoritetą.
29 pav. Nekonfesinių respondentų gyvenimo mokytojai, autoritetai
1 – aš pats, 2- tėvai, 3 – mokytojai, 4- visuomenės veikėjai, 5 – Kristus
![Page 61: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/61.jpg)
61
Nekonfesiniai respondentų 35 % savo gyvenimo autoritetais ir mokytojais pažymėjo
abu arba vieną iš tėvų, senelius ir 35 % visuomenės veikėjus, 15 % - autoritetais
įvardino save, 10 % - mokytojus ir 5 % procentai respondentų autoritetų nenurodė.
Pažymėtina tai, kad katalikai nenurodė mokytojų kaip autoritetų ir labai mažas
procentas tik 5 % procentai nurodė Kristų kaip autoritetą.
Autoriteto tyrimas parodė, kad esminių skirtumų tarp krikščioniškų konfesijų
atstovų ir nekonfesinių respondentų nėra. Dominuojantis autoritetas vis dar išlieka
tėvai ir giminaičiai, o pagrindinis krikščionybės orumo ir pagarbos ugdymo autoriteto
Kristus beveik nėra. Matome kokią milžinišką įtaką šiam aspektu padarė
sociokultūrinis aspektas.
13. Kas labiausiai nusipelnė Jūsų pagarbos?
30 pav. Evangelikų reformatų reškiama pagarba
1 – Dievas, 2- Šventieji, 3 – tėvai, 4- draugai, 5 – mokytojai
![Page 62: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/62.jpg)
62
31 pav. Romos katalikų reškiama pagarba
1 – Dievas, 2- Šventieji, 3 – tėvai, 4- draugai, 5 – mokytojai
32 pav. Nekonfesinių respondentų reškiama pagarba
1 – Dievas, 2- Šventieji, 3 – tėvai, 4- draugai, 5 – mokytojai
Matome kaip pasiskirsto pagarba. Kaip ir autoriteto taip ir pagarbos klausimu pirmoje
vietoje yra tėvai. Dievui taip pat skiriama nemaža pagarbos dalis. Ir labai keista, kad
reformatai deklaruoja pagarbą Šventiesiams. Tai liudija apie Lietuvos sociokultūrinės
erdvės įtaką protestantiškai kultūrai. Ankstesnei subkultūrai šis bruožas buvo visiškai
nebūdingas.
![Page 63: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/63.jpg)
63
14. Su kokiomis žmogaus savybėmis siejate žmogaus orumą?
31 pav. Su kuo evangelikai reformatai sieja orumą
1 – Dievas, 2- mano paties nuomonė, 3 – moralė, 4- žmonių nuomonė
32 pav. Su kuo Romos katalikai sieja orumą
1 – Dievas, 2- mano paties nuomonė, 3 – moralė, 4- žmonių nuomonė
![Page 64: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/64.jpg)
64
33 pav. Su kuo siejasi orumas nekonfesiniams respondentams
1 – Dievas, 2- mano paties nuomonė, 3 – moralė, 4- žmonių nuomonė
Matome, kad Romos katalikų ir nekonfesinių respondentų orumą siejo su panašiais
požymiais, tačiau katalikai taip pat pažymėjo Dievo ir žmogaus orumo sąsajas.
Reformatai aukštino moralę, bet Dievo su orumo samprata beveik nesiejo. Tai rodo,
kad XXI a. konfesinis ugdymas žmogaus orumo su Dievo šlove nebesieja, taip kaip
buvo XVII a. arba sieja labai menkai.
![Page 65: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/65.jpg)
65
15. Su kokiomis žmogaus savybėmis siejate žmogaus garbę?
34 pav. Su kuo siejasi garbė evangelikams reformatams
1 – Dievas, 2- reputacija, 3 – pagarba sau ir kitam, 4-visuomeninis
reikšmingumas
35 pav. Su kuo sieja garbę evangelikai reformatai
1 – Dievas, 2- reputacija, 3 – pagarba sau ir kitam, 4-visuomeninis
reikšmingumas
![Page 66: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/66.jpg)
66
36 pav. Su kuo siejasi garbę Romos katalikai
1 – Dievas, 2- reputacija, 3 – pagarba sau ir kitam, 4-visuomeninis
reikšmingumas
Matoma, kad garbės sąvoka visų respondentų yra labai panaši. Daugiausiai ji siejama
pagarba vienas kitam ir teologinė garbės sampratos interpretacija jauniems
krikščionims reikšmės nebeturi.
16. Ar tyčiojatės?
37 pav. Evangelikų reformatų polinkis į patyčias
![Page 67: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/67.jpg)
67
38 pav. Romos katalikų polinkis į patyčias
39 pav. Nekonfesinių respondentų polinkis į patyčias
Matome kaip smarkiai skiriasi konfesinių ir nekonfesnių respondentų požiūris į
patyčias.
17. Ar dėl patyčių graužia sąžinė?
40 pav. Evangelikų reformatų sąžinės balsas
![Page 68: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/68.jpg)
68
41 pav. Romos katalikų sąžinės balsas
42 pav.. Nekonfesinių respondentų sąžinės balsas
Ne ir finale matome, kaip nekonfesiniai respondentai linkę sąmoningai ir ciniškai
žeminti žmogų.
![Page 69: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/69.jpg)
69
IŠVADOS
1. Atskleidus orumo interpretaciją teologiniame, filosofiniame ir edukologiniame
kontekste išryškėjo ryškiausias Vakarų Europos kultūros lūžis, nulėmęs orumo
paradigmos transformacijas. 1650 metais iširo iki tol gyvavusi teologijos ir
filosofijos glaudi sintezė. Todėl iki XVII a. žmogui buvo svarbu kaip jį gerbia
ir vertina Dievas, o nuo Apšvietos laikų, kaip jį vertina visuomenė arba pats
žmogus.
2. XVII a. J.A.Komenskio ugdymo teorijos pagrindas specialusis Dievo
apreiškimas (Biblija) ir bendras apreiškimas (kūrinija). Todėl ugdymo
pagrindas – vaiko orumas nukreiptas į transcendentinį tikslą – „pilietis
dangui, o ne pasauliui“. Su tuo sieję transcendentiniai ugdymo metodai –
pažinti Dievą, save ir pasaulį. Todėl J.A.Komenskis sukūrė nuoseklią,
moksliškai pagrįstą ugdymo teoriją, kuri remiasi realistine (sensualistine)
pasaulėžiūra. Deja Lietuvoje J.A.Komenskis dažnai klaidingai vadinamas
panteistu, o realistinė ugdymo koncepcija kritikuojama kaip netinkama
transcendentinei realybei pažinti.
3. Teorinis tyrimas parodė, kad modernioje epochoje didžiausią įtaką orumo
sampratai turi utilitarus individualizmas ir sekuliarizacija. Žmogus pats
pasirenka tuos orumo elementus, kurie derinasi su jo gyvenimo tikslais. O jie
kaip rodo empyrinis tyrimas, dažniausiai yra utilitarūs. Todėl labiausiai reikia
rūpintis pagarba sau ir kitam, reputacija. Krikščioniškas ugdymas
pageidaujamų rezultatų paauglių orumo sampratai Lietuvoje deja neduoda, nes
jaučiama stipri sekuliarizacijos procese susiformavusi modernios religijos
(New Age) įtaka. Tačiau reikia pripažinti, kad lyginant krikščioniškų
subkultūrų ir nekonfesinio jaunimo pagarbą kitam, išryškėjo ženklūs skirtumai
konfesinio ugdymo naudai.
4. Hipotezė, kad šiuolaikinės visuomenės socialinių ir kultūrinių vertybių
transformacija keičia orumo dimensijas, pasitvirtino. Sulyginus modernios
visuomenės ir Reformacijos laikotarpio vertybes, tapo akivaizdu, kad
didžiausią įtaką tam turėjo Švento Rašto ir krikščionybės lyderio Kristaus,
vadovaujančio vaidmens žmogaus gyvenime sunykimas ir nuvertėjimas.
Tokiu būdu visuotinai žinomos ydos tokios kaip puikybė ir tuščiagarbiškumas,
![Page 70: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/70.jpg)
70
tampa šiuolaikinio jaunimo orumo dimensijos komponentais. Tuo tarpu
krikščionybė puikybę įvardina didžiausia žmogaus yda, nes ji sąlygoja visos
kitos gerai žinomos blogybės - godumas, savanaudiškumas, priešiškumas.
![Page 71: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/71.jpg)
71
REKOMENDACIJOS
1. Lietuvos švietimo sistemai orientuotis į tokius tikslus:
• Tikslai asmens atžvilgiu – ugdyme didžiausią dėmesį skirti protui (visų
pirma) ir valiai. Ugdyti ne emocijas, o brandžius jausmus - pagarbą ir
meilę. Todėl ugdytinius raginti radikaliai pakeisti nuostatą „kitus
pagarbiai vertinti aukščiau už save“.
• Tikslai visuomenės, valstybės atžvilgiu - inicijuoti visuomenės
pokyčius per žmogaus orumo sampratos pažinimą ir suvokimą, kas
užtikrintų kultūrinį ir socialinį visuomenės integralumą.
• Tikslai kultūros atžvilgiu - rūpintis krikščioniškos kultūros
išsaugojimu, kuri užtikrintų istorinį kultūros tęstinumą; plėtoti
tradicines Europos vertybes, kurių centre krikščioniška žmogaus
orumo samprata.
2. Žmogaus valdymo ir vadovavimo kūrinijai sampratai, krikščioniška teologija skiria
svarbų vaidmenį, todėl ši dimensija turi įgauti tokį patį svorį ir dvasiniame ugdyme.
Krikščioniškas konfesinis ugdymas turėtų daugiau akcentuoti biblinę žmogaus
ontologiją, kurioje dvasinis matmuo neatskiriamas nuo fizinio, socialinio ir istorinio
matmens.
3. Ugdymo turinys turi atkreipti dėmesį į stiprėjantį utilitarų individualizmą, kuris
nesugeba suteikti gyvenimo prasmės ir turinio dimensijos. Konfesinis ugdymas tam
turi skirti ypatingą dėmesį, nes pastebėta, kad vaikai, linkę į dvasinės realybės
pažinimą, gyvenimo prasmės ir tikslo atžvilgiu, tampa dar labiau išcentruoti.
4. Lietuvos edukologai linkę palankiai vertinti idealizmą. Todėl turėtų atkreipti
dėmesį į mokslininko K.R. Popperio (2001) idealizmo kritiką ir nuomonę, kad
realizmas yra pranašesnis, nes yra pagrindžiamas ir argumentai pirmiausia liudija jo
naudai.
5. Šis ir M.Ališauskienės darbas apie modernios religijos raidą ir ypatumus galėtų būti
medžiaga tolimesniems tyrimams kokią įtaką orumo sampratai turi kintantys
idealistiniai epistemologiniai procesai.
![Page 72: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/72.jpg)
72
BIBLIOGRAFIJOS SĄRAŠAS
1. ANDRONAS Linas. Postmodernizmas ir Evangelija [interaktyvus] 2005[žiūrėta
2011 sausio 5 d.].Prieiga per internetą:
<http://www.prizme.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=177&Itemid=
81 >
2. ALIŠASKINĖ, Milda. Moderniosios religijos formavimosi prielaidos, raiška ir
ypatumai. Kultūra ir visuomenė: 2010 Nr. 1(2) ISSN 2029-4573
3. ARAMAVIČIŪTĖ, Vanda. Auklėjimas ir dvasinė asmenybės branda. Vilnius
: Gimtasis žodis, 2005. ISBN 9955160063
4. Biblija. Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1999, ISBN 9986790166
5. BALČIUS, Jonas. Etinės ir pedagoginės Žano Žako Ruso pažiūros. Vilnius
: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 2000. 142 p. ISBN 998652377X
6. BITINAS, Bronislovas. Ugdymo filosofijos pagrindai. Vilnius : VPU
leidykla, 1996. 72 p. ISBN 998651956X
7. BITINAS, Bronislovas. Ugdymo filosofijos pagrindai. Vilnius : VPU
leidykla, 1996. 76 p. ISBN 998651956X
8. BOYDAS Richardas. The Philosophy of Science. The MIT Press (June 26, 1991)
ISBN 9780262521567
9. BERKHOF, Louis. Krikščioniškų doktrinų santrauka. Vilnius, Reformatų
literatūros centras, 2010. 19 p. ISBN 978-9955-593-16-4
10. COLOMBERO, Giuseppe. Vidinio išgijimo kelias: kad geriau sutartume su
savimi. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2008, ISBN 9789955290742
![Page 73: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/73.jpg)
73
11. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų
leidykla, 1993. ISBN 5430035637
12. Dėl švietimo reformos antrojo etapo prioritetų, Žin. (2002, Nr. 89-3817)
13. GIDDENS, Anthony. Sociologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2005, ISBN
9986850541
14. GOLEMAN, Danliel. Emocinis intelektas ir kodėl jis svarbesnis už IQ. Vilnius,
Presvika, 2001. p. 25 ISBN 9955-424-37-0
15. CHALMERS, Alan Francis. Kas yra mokslas. Vilnius: Apostrofa, 2005. ISBN
9955-605-15-4.
16. Filosofijos istorijos chrestomatija. ANTIKA. Vilnius: Mintis, 1977
17. Filosofijos istorijos chrestomatija. VIDURAMŽIAI. Vilnius: Mintis, 1980
18. Filosofijos istorijos chrestomatija. RENESANSAS. Vilnius: Mintis, 1984
19. GAILIENĖ, Danutė; BULOTAITĖ Laima, STURLIENĖ Nijolė. Asmenybės ir
bendravimo psichologija : vadovėlis 11-12 klasėms. Vilnius: Tyto alba, 2002, ISBN
9986162513
20. GRĖJUS, Džonas. Apgaulinga viltis, globalaus kapitalizmo iliuzija. Vilnius,
Vaga, 2006
21. GRIGAS, Romualdas . Akivarų atspindžiai : sociosofinės mintys eilėmis .
Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2010. ISBN 9789955205937
22. HĖGELIS, Georgas Vilhelmas Frydrichas. Dvasios fenomenologija. Vilnius: ALK pradai, 1997. ISBN 9986-776-14-7
![Page 74: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/74.jpg)
74
23. JOHNSON K. Thomas. Protestantiškosios etikos dvasia ir pasaulio ekonomikos krizė. [interaktyvus] 2009 [žiūrėta 2011 balandžio 20 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-596.htm > 23. JOHNSON K. Thomas. Žmogaus teisės ir krikščioniška etika. [interaktyvus] 2008 [žiūrėta 2011 balandžio 28 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-556.htm > 25. JOVAIŠA, Leonas. Ugdymo mokslas ir praktika : analitinių straipsnių monografija. Vilnius : Agora, 2001. ISBM 9986633451
26. JOVAIŠA, Leonas. Hodegetika: auklėjimo mokslas.Vilnius : Agora, 2003. ISBN 9986633648
27. JOVAIŠA Leonas. Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius : Gimtasis
žodis, 2007. ISBN 995551292X 28. JOVAIŠA, Leonas. Edukologojos pradmenys. Šiauliai: Šiaulių universiteto
leidykla, 2001, ISBN 9986382610
29. JOVAIŠA, Leonas. Edukologijos įvadas. Vilnius : Vilniaus universiteto
leidykla, 2002. ISBN 9986382610
30. JOVAIŠAS, Karolis. Žmogaus garbė ir orumas: interpretavimo ir gynimo
problemos. . [interaktyvus] 2004 [žiūrėta 2011 sausio 10 d.]. Prieiga per internetą:
<http://www.teise.org/next.php?nr=57 >
31. KAČERAUSKAS, Tomas. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 sausio 5 d.]. Prieiga per
internetą: <http://e-stud.vgtu.lt/users/?p=10127.8023&id=3242 >
32. Informacijos perteklius gali pakeisti smegenų sandarą (pagal
www.timesonline.co.uk) [interaktyvus] [žiūrėta 2011 sausio 5 d.]. Prieiga per
internetą:
<http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-12-21-informacijos-perteklius-gali-
pakeisti-smegenu-sandara/37396 >
33. KOMENSKIS, Janas Amosas. Pedagoginiai raštai. Kaunas: Šviesa,1986
![Page 75: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/75.jpg)
75
34. KALVINAS, Jonas.Auksinės krikščionio gyvenimo tiesos. Sidabrinis trimitas, Kainas 2000. ISBN 9986-98-008-9 35. KANT, Immanuel. Religija vien tik proto ribose. Vilnius: Pradai, 2000. ISBN 9986-943-38-8 36. KANT, Immanuel. Tavo gyvenimo prasmė. Vilnius: Vaga, 2000.ISBN 9986-481-29-5
37. Laisvi ir lygūs : skiriama Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 60-osioms
metinėms paminėti. Vilnius : Valstybės žinios, 2008, ISSN 9789986181842
38. KVIESKIENĖ, Giedrė. Pozityvioji socializacija : monografija. Vilnius : Vilniaus
pedagoginis universitetas, 2005. p.15. ISBN 9955200219
39. LAHAYNE, Holger. Kaip išgirsti Dievą pasaulyje? [interaktyvus] 2011 [žiūrėta 2011 sausio 5 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-682.htm>
40. LAHAYNE, Holger. Septynios Kalvino pamokos šiandien? [interaktyvus] 2010
[žiūrėta 2011 sausio 6 d.]. Prieiga per internetą: <
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-06-01-holger-lahayne-septynios-kalvino-
pamokos-siandien/45685>
41. LAHAYNE, Holger. Psalmė mokslininkams (II). [interaktyvus] 2010 [žiūrėta 2011
sausio 5 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-
648.htm>
42. LAHAYNE, Holger. Garbės reikalas. [interaktyvus] 2004 [žiūrėta 2011 sausio 5
d.]. Prieiga per internetą: < http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-194.htm>
44. LELIŪGIENĖ, Irena. Socialinė pedagogika: vadovėlis. Kaunas
: Technologija, 2003, ISBN 9955093420
45. Lietuvos Respublikos Konstitucija: (su pakeitimais ir papildymais iki 2006 m.
birželio 1 d.).Vilnius : Valstybės žinios, 2007, ISSN 9789986181736
![Page 76: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/76.jpg)
76
46. LEMME, Barbara Hansen. Suaugusiojo raida. Kaunas : Poligrafija ir
informatika, 2003, ISBN 9986850401
47. LEONAVIČIUS Juozas. Sociologijos žodynas. Vilnius: Academia, 1993. ISBN
9986080029
48. LEWIS, C. S. Tiesiog krikščionybė. Vilnius: katalikų pasalio leidiniai, 2007. p
143. ISBN 987-9955-29-021-6
49. LUKŠAITĖ, Ingė. Reformacija Lietuvoje. [interaktyvus] 2008 [žiūrėta 2011-05-
05]. Prieiga per internetą: < http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-551.htm >
50. LUKŠAITĖ, Ingė. Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo stipendininkai užsienio
universitetuose XVII a. Pranešimas skaitytas 2011 m. tarptautinėje konferencijoje
"Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir protestantiškoji Europa XVII a."
51. LOBATO, Abelardo. Žmogaus orumas ir likimas. Vilnius: Logos, 2001. ISBN
9986721369
52. MARŠALAS Tomas, Geri santykiai. Kaip juos sukurti kaip juos atkurti, reformatų
knygos, Vilnius, 2002 ISBM 9955-9381-3-7
53. MARTIŠAUSKIENĖ, Elvyra. Paauglių dvasingumas kaip pedagoginis reiškinys
:monografija. Vilnius : Vilniaus pedagoginis universitetas, 2004, ISBN 9955516836
54. Nacionalinės monitoringo sistemos švietimo kokybės rodiklių poreikio tyrimas
(lyginamoji analizė) [interaktyvus]. [žiūrėta 2011-04-28]. Prieiga per internetą: <
http://www.pedagogika.lt/puslapis/naujienos/poreikiu%20analize.doc>
55. NIETSCHE Friedrichas. Linksmasis mokslas. Vilnius: ALK pradai, 1995. ISBN 9986-405-56-4 56. NOMURA, V. Moral Eduction and Lifelong Intergrated Education. London and New Yaork, 2000
![Page 77: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/77.jpg)
77
57. PACKER, James I. Pažinti Dievą. Vilnius : Apyaušris, 2009, Vilnius : ISBN 978-
9955-609-44-5
58. PAŠKUS,Antanas. Tikėjimo ir netikėjimo sąlytis šiandien. Kaunas: Lietuvos
katechetikos centro leidykla, 1998, ISBN 9986556716
59. PETER, Hans-Jürgen. Biomedicina, klonavimas ir genetinė ateitis. [interaktyvus] 2005 [žiūrėta 2011 balandžio 28 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.prizme.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=141&Itemid=78 > 60. PEIČIUS, Eimantas. Žmogaus orumo koncepcija kaip autonomijos reikalavimas. Humanistica [interaktyvus], Kaunas: Technologija, Nr. 1, 2002. ISSN 1392-5628. [žiūrėta 2011 sausio 7 d. ]. Prieiga per internetą <http://www.mintysposakiai.lt/?id=tema8 >
61. POPER, Karl Raimund. Atviroji visuomenė ir jos priešai. Vilnius : Pradai, 1998,
ISBN 9986776635
62. POPPER Karl Raimond . Rinktiniai raštai. Pradai. Vilnius, 2001.p.289. ISBN
9986-943-68-8
63. RHODES, Ron. Naujojo amžiaus judėjimas ir Biblija. Kaunas: Sidabrinis trimitas:
2000. 46 p. ISBN 0-310-70431-6
64. ROUSSEAU, Jean-Jacques. Rinktiniai raštai. Vilnius : Mintis, 1979.
65. Religinės bendruomenės. Paruošta pagal. G.Beresnevičių. Vilnius : Mokslo ir
enciklopedijų leidybos institutas, 2009. ISBN 9785420016459
66. SPRINDŽIŪNAS, Andrius. X-XII klasių mokinių tolerancijos ugdymas. Daktaro
disertacijos santrauka. Vilnius: 2000
67. STANČIENĖ, Dalia Marija. Gėrio ženklai būtyje. Vilnius : Kultūros, filosofijos ir
meno institutas, 2006. ISBN 9986638666
68. ŠLIŪPAS, Jonas. Valstybė ir jos uždaviniai. Šiauliai 1929. 115 p.
![Page 78: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/78.jpg)
78
69. Tarptautinė teologijos komisija [interaktyvus]. [žiūrėta 2011 sausio 7 d. ]. Prieiga per internetą:<http://www.lcn.lt/b_dokumentai/kiti_dokumentai/bendryste-ir-tarnyste.html#_1 >
70. TATARKIEWICZ, Władysław. Senovės ir viduramžių filosofija. Vilnius: Alma
litera, 2001. 49–53 p. ISBN 9955080221
71. TIDIKIS Rimantas. Komenskio J.A. idėjos ir Lietuvos mokykla. Respublikinės
mokslinės konferencijos , skirtos J.A.Komenskio 400-ųjų gimimo metų jubiliejui,
medžiaga.Vilnius: Vilniaus pedagoginio instituto leidykla, 1992. p 84.
72. TRAKŠELIS, Kęstutis. Vėlyvosios modernybės švietimo sistema: visuomenės
homogenizacija ar socialinė diferenciacija. Socialinis darbas 2008 Nr. 7(3)
73. THIELICKE, Helmut. Theological Ethics. Fortress Pr, 1969, ISBN 0800662652 74. UZDILA, Juozas. Šimtas etikos mįslių. Vilnius: Vaga 1983 75. UZDILA, Juozas. Dorinis asmenybės ugdymas šeimoje. Vilnius: Academia, 1993. 76. VABALAS – GUDAITIS, Jonas. Psichologijos ir pedagogikos straipsniai. Vilnius: Mokslas, 1983
77. VAIŠVILA, Alfonsas. Teisės teorija: vadovėlis.Vilnius: Justitia, 2004, ISBN
9955616075
78. VALICKAS, Gintautas. Asmenybės savęs vertinimas : mokymo priemonė. Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 1991.
79. VERBYLAITĖ, Dalia. Dvasingumas ir jo ugdymo galimybės universitete:
monografija. Šiauliai : Šiaulių universiteto leidykla, 2006. 25 p.ISBN 998638673X
80. Vidurinio ugdymo bendrosios programos: dorinis ugdymas. [interaktyvus].
[žiūrėta 2011-04-20]. Prieiga per internetą:
<http://www.upc.smm.lt/suzinokime/bp/2011/Dorinis_ugdymas_1_priedas.pdf >
81. ZALESKIENĖ, Irena. Pilietinio ugdymo socialinė dimensija : monografija .
Vilnius : Regioninis pilietinės edukacijos centras, 2004, ISBN 9955959347
![Page 79: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/79.jpg)
79
82. ŽEMAITIS, Vincentas. Šeimos etika. Vilnius : Rosma, 2005, ISBN 9986003520
83. ŽEMAITIS, Vincentas. Valios fenomenas. VPU, Vilnius, Šviesa 1992.
84. ŽEMAITIS, Vincentas. Bendravimo prasmė. VPU, Vilnius, Šviesa 1992.
85. ŽEMAITIS, Vincentas. Dorovės sąvokos. Vilnius : Mintis, 1983
86. ŽEMAITIS, Vincentas. Dorovinis savęs vertinimas. Vilnius : Lietuvos etinės
kultūros draugija "Ethos", 1995
87. ŽVINKILIENĖ Alina. Garbė vyriškumo ir moteriškumo kūrime. Vytauto
Didžiojo universiteto Socialinių tyrimų institutas. [interaktyvus]. [žiūrėta 2011-04-
20]. Prieiga per internetą: <http://www.minfolit.lt/arch/21501/21550.pdf >
88. Žmgaus teisių ir biomedicinos Konvencija. [interaktyvus]. [žiūrėta 2011-04-27].
Prieiga per internetą:
<http://www.hrmi.lt/uploaded/PDF%20dokai/Konvencija_del_zmogaus_teisiu_ir_oru
mo_apsaugos_biologijos_ir_medicinos_taikymo_srityje.pdf >
89. WEBERIS, Maxas. Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia. Vilnius: Pradai 1997, 95 psl. ISBN 9986776333 90. WEBERIS, Maxas. Religijos sociologija. Vilnius : Pradai, 2000. ISBN 9986943620 91. Wikipedia enciklopedija. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 sausio 22 d.]. <http://lt.wikipedia.org/wiki/Naujasis_Am%C5%BEius > 92. WAGNER, Harald. Gyvenimo prasmės ieškos aspektai socialinio darbo kontekste. Aca pedagogica Vilnensia, 2010 24. ISSN 1392-5016. 93. BAUMAN, Z. Postmodrn religion? In Religion, Modernity and Postmodernity. Ed. P.Heelas. 1998 94. BELLAH, R.N. Religioaus Evoliution. American Sociological Reviw. 1964 95. BELLAH, R.N. New Religious consciouness and the Criosis of Modernnity. 1976
![Page 80: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/80.jpg)
80
96. FEYERABEND Paul. Against Method: Outline of an Anarchistic Theory of
Knowledge. London: Verso. 1992. ISBN 0-86091-934-X.
97. Evangelical Dictionary of Biblical Theology. Baker Pub Group. ISBN
0801020492
98. EHIL, Gerhard. Nicolai Hartmanns philosophische Anthropologie in
systematischer Perspektive. Cuxhave, Junghans 2003
99. JOHNSON, K. Thomas. What Difference Does the Trinity Make? A Complete
Faith, Life, and Worldview. The WEA Global Issues Series, 2009. ISSN 1867-7320
100. DONOVAN, Jenifer. Seth Follwers Spoon Un Fun in Their Goal to Enjoy
Liwing // Dallas Morning News. July 1, 1986
101. HEELAS, Paul; WOODHEAD, Linda. Religion in modern times. Oxford
; Malden (Mass.) : Blackwell, 2000, ISBN 0631210733
102. NYGREN, Anders. Agape and Eros - A Study of the Christian Idea of Love Part
I Society for Promoting Christian Knowledge, London, 1937
103. THIELICKE, Helmut. Modern Faith and Thought. Grand Rapids, MI:
Eerdmans, 1990.
104. The Oxford Encyclopedic English Dictionary. New York: Oxford University Press, 1996. ISBN 0198613091
105. HUBERT, Gräfen, STEIGER Klaus. Zerstörungsfreie Prüfungen bei Betrieb
und Instandhaltung von Chemieanlagen. 2004
106. Грей Дж. Поминки по просвещению : политика и култура на закате
совремнности. Москва, 2003
107. ДЖЕЙМС, Уильям. Беседы с учителями о психологии. Москва
Совершенство, 1998. ISBN 5808900123
![Page 81: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/81.jpg)
81
108. КАЛВИН, Жан. Наставление в христианской вере. Росийского
государственного гуманитарного универсиета, 1997. ISBN 5-7281-0195-X
![Page 82: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/82.jpg)
82
SANTRAUKA
Svarbią vietą asmenybės ugdymo procese užima orumas. Reformacijos sensualistinėje
J.A. Komenskio pedagogikoje orumas siejamas su dievotumu ir veikimu tam tikroje
socialinėje-kultūrinėje erdvėje. Šiuolaikinės visuomenės socialinių ir kultūrinių
vertybių transformacija keičia orumo dimensijas. Darbo tikslas atskleisti J.A.
Komenskio orumo ugdymo procesą ir orumo transformacijas šiuolaikinėje
visuomenėje. Siekiant minėto tikslo keliami uždaviniai: atskleisti orumo sampratą
teologiniame, filosofiniame ir edukologiniame kontekste; aptarti J.A. Komenskio
orumo ugdymo koncepciją ; išryškinti orumo transformacijos ypatumus šiuolaikinėje
visuomenėje; apibūdinti šiuolaikinio jaunimo požiūrį į orumą. Tyrimo metodologijai
pasitelkta krikščioniška personalistinė filosofija, atskleidžianti žmogaus buvimo
būdus bei tarpusavio ryšius; vertybių filosofijos teiginiai, išryškinantys metafizinį
gėrio pradmenį, kuris įtvirtina žmogaus vientisumo bei nuolatinio tapsmo idėją ir
integralaus ugdymo būtinumą. Kiekybiniame tyrime dalyvavo 60 Romos katalikų ir
evangelikų reformatų bei nekonfesiniai 16-18 metų jaunuoliai. Tyrimo hipotezė, kad
šiuolaikinės visuomenės socialinių ir kultūrinių vertybių transformacija keičia orumo
dimensijas pasitvirtino. Teorinis tyrimas parodė, kad modernioje epochoje orumo
dimensiją transformuoja utilitarus individualizmas, sekuliarizacija ir moderni religija
(New Age). Empirinis tyrimas atskleidė, kad krikščioniškų konfesijų respondentai
transcendentinę orumo sampratos dimensiją su socialiniais veiksniais nesieja.
![Page 83: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/83.jpg)
83
SUMMARY
Dignity plays a major role in the process of personality’s upbringing and edification.
The sensualistic pedagogy of the Reformation outlined by J. A. Comenius relates
dignity to godliness and action (operation) in a certain social-cultural area. The
transformation of modern society’s social and cultural values impacts and changes the
dimensions of personal dignity. The aim of this paper is to show the process of the
upbringing of person’s dignity according to J. A. Comenius as well as disclose the
transformations of dignity in today’s society. The aim is achieved in several ways: by
revealing the concept of dignity in different contexts – such as theological,
philosophical and educological; by reviewing the concept of the upbringing of dignity
introduced by J. A. Comenius; by emphasizing the peculiarities of dignity
transformations in today’s society; by defining the attitude of today’s youth
concerning the issue of dignity. The methodology of the research has been based on
Christian personalistic philosophy that outlines the ways of persons being and
interpersonal relationships; the statements of the philosophy of values that emphasize
the metaphysic principle of the good that lays firm foundation for personality’s
wholeness, the idea of constant becoming (transformation), and the necessity of
integral upbringing. The quantitative research was conducted by polling 60 Roman
Catholics, Evangelical Reformers and non-confessional young people, aged 16-18.
The hypothesis of the research stating that the transformation of today’s society’s
social and cultural values changes the dimensions of dignity proved out to be true.
Theoretical research has revealed that the dimension of dignity of modern epoch is
transformed by utilitarian individualism, secularization and modern religion (the New
Age). Empirical research has revealed that respondents from Christian confessions do
not associate the transcendental concept of dignity with any social factors.
![Page 84: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/84.jpg)
84
PRIEDAI
A N K E T A
Garbės ir orumo ugdymas
Anketą atlieka SKI (Socialinės komunikacijos instituto) edukologijos su evangeliškąja specializacija magistrantė Gitana Valavičiūtė. Anketos duomenys bus panaudoti magistrinio darbo „Orumo ugdymas pagal J.A. Komenskį ir reformacijos sensualistinę pedagogiką“ tiriamojoje dalyje.
Anketos tikslas išsiaiškinti, ar pakankamai ugdomos vaikų garbė ir orumas. Anketą pildydami Jums priimtiną atsakymo variantą pažymėkite kryžiuku, o jei nerandate tinkamo atsakymo, parašykite savo.
Jums nereikia rašyti savo vardo, pavardės. Atsakymai bus anonimiški. Iš anksto dėkojame, už sutikimą dalyvauti.
1. Kas Jūs esate? o Vaikinas o Mergina 2. Koks Jūsų tik ėjimas? o Evangelikų reformatų o Romos katalikų
Kitas.................................................................................................................................. 3. Kokias pamokas lankėte mokykloje? o Tikėjimo o Etikos o Tikėjimo ir etikos
Jei norite pakomentuokite........................................................................................................
4. Ar šeimoje kabate apie tikėjim ą? 5. Taip 6. Ne
.......................................................................................................................................... 7. Ar lankote Bažnyčią? o Beveik kiekvieną sekmadienį o Per šventes o Nepamenu kada buvau
.......................................................................................................................................... 8. Ar skiriate laiko savarankiškoms Švento Rašto studijoms? Maldai? o Daug o Pakankamai o Skiriu mažai, beveik ne
.......................................................................................................................................... 9. Kaip galite dar pažinti Dievą: o Nušvitimas o Stebint pasaulį, skaitant knygas o Bendraujant su žmonėmis
..........................................................................................................................................
10. Kiek svarbus Jūsų gyvenime bendravimas?
![Page 85: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/85.jpg)
85
o Negalėčiau be jo gyventi o Galiu be jo ir apseiti
.......................................................................................................................................... 11. Ar daug laiko skiriate savo poelgių analizei, apmastymams? o Daug o Pakankamai o Skiriu mažai, beveik ne
12. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą. Iš kur apie tai sužinojote: o Tėvų o Bažnyčios o Mokyklos o Nieko apie tai nežinau
Kiti šaltiniai............................................................................................................................
13. Kokius esminius įgaliojimus Dievas suteikė žmogui? (parašykite trumpai)
.......................................................................................................................................... 14. Ar jau čiatės orus ir vertingas? o Taip o Nelabai
.......................................................................................................................................... 15. Ar tvirtai žinote kokia yra J ūsų gyvenimo prasmė ir tikslas?Koks jis? o Taip o Ne o Negaliu pasakyti
........................................................................................................................... 16. Kokia Jūsų gyvenimo prasmė ir tikslas? o Žemiškas o Dangiškas
................................................................................................................................... 17. Ar turite gyvenime autoritetus, mokytojus. Kas jie?
.......... .................................................................................................................... 18. Kas labiausiai nusipelnė Jūsų pagarbos? (Surašyti numeriais eiliškumo
tvarka) o Dievas o Šventieji o Tėvai, seneliai o Draugai o Mokytojai
Dar kas nors .........................................................................................................................
19. Su kokiomis (viena arba trimis) kategorijomis Jūs sietumėt žmogaus orumą?
o Žmogaus orumas priklauso nuo jo visuomeninės padėties o Žmogaus orumas priklauso nuo to kaip jis save vertina o Žmogaus orumas priklauso nuo jo moralinių savybių o Žmogaus orumas priklauso nuo to kaip jį vertina ir gerbia žmonės o Žmogaus orumas priklauso nuo to kaip jį vertina ir gerbia Dievas
![Page 86: ORUMO UGDYMAS J.A.KOMENSKIO PEDAGOGIKOJE IR JO](https://reader031.vdocuments.site/reader031/viewer/2022012517/619151ba4dcd2744f12c5687/html5/thumbnails/86.jpg)
86
20. Su kokiomis (viena arba trimis) kategorijomis Jūs sietumėt žmogaus garbę?
o Žmogaus reputacija o Pagarba sau ir kitam o Siekimas visuomeninio aktyvumo ir reikšmingumo o Siekimas didinti Dievo garbę ir šlovę 21. Ar pastebite savyje tuščias ambicijas ir savimeilę? o Taip o Ne
Negaliu pasakyti ............................................................................................................ 22. Visų pirma kitame žmoguje matote: o Dievo atvaizdo grožį o Nuodėmingą jo prigimtį
..........................................................................................................................................
23. Ar kada nors teko tyčiotis iš kito žmogaus? o Niekada taip nedariau o Pasitaiko, bet retai o Pasitaiko. Nieko negaliu su savimi padaryti
.......................................................................................................................................... 24. Jei dėl Jūsų įžeidimo kas nors nuliūsta, verkia ar graužia sąžinė? o Taip o Nelabai o Negraužia
..........................................................................................................................