MA

RY

B

EA

RD

Mary BeardNereikia bûti archeologu, kad ásivaizduotum, kà reiškia palikti namus, pasiëmus vien tai, kà gali panešti.

Mary Beard (Meri Berd, g. 1955 m.) – viena iš originaliausių ir žymiausių šiandien dirbančių klasikinės kultūros tyrėjų. Kembridžo universiteto profesorė ir Karališkosios menų draugijos antikinės literatūros profesorė dėl savo mokslinės veiklos, dažno reiškimosi žiniasklaidoje ir viešų pasisakymų savo tyrimų srities klausimais yra pelniusi „žinomiausios Britanijoje antikos specialistės“ vardą. Jos knyga „Pompėjai“ – aistringas ir sukrečiantis pasakojimas apie garsųjį senovės miestą.

Pompėjai – bene vienintelė pasaulyje vieta, kur pradedi tiesio-giai suprasti, kaip iš tiesų gyveno pirmojo mūsų eros amžiaus romėnai – nuo viešnamių ir tualetų iki prašmatnių svetainių ir sudėtingų pirčių kompleksų. 79-aisiais mūsų eros metais išsiveržęs Vezuvijaus ugnikalnis sunaikino romėnų miestus ir kaimus, ūkius, namus, žmones – visa, kas gyva Neapolio įlankos regione. Žinomiausias iš žuvusių miestų – Pompėjai, įsikūrę tarp jūros ir Vezuvijaus, netoli Neapolio ir Herkulanė-jo. Nedaug suklysime pasakę, kad M. Beard knyga „Pompė-jai“ žuvusių miestelėnų kaulus apaugino mėsa ir gyvenimui prikėlė patį miestą. Autorei puikiai pavyko išdėstyti moksli-nius faktus kuo paprasčiau ir kartu jų neiškraipyti. M. Beard „Pompėjai“ – tai moderni ataskaita apie stebinamai išsamų ir tikslų tyrimą.

Ši knyga – tai išmanaus ir kartu suprantamo rašymo apie senovę pavyzdys. M. Beard stilius daro knygą lengvai skaito-mą, todėl ji bus vertinga ne tik specialistui, bet ir paprastam skaitytojui. Pompėjai – įkvepiantys ir nepakartojami. Pagaliau atsirado jų verta knyga.

Romėniško miesto gyvenimas

POMPEJAI

PO

MP

EJ

AI

2

3

VILNIUS 2015

Mary Beard

POMPĖJAI

Romėniško miesto gyvenimas

Iš anglų kalbos vertėAudronë Kučinskienë

4

© Audronė Kučinskienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2015© „Tyto alba“, 2015

Copyright © Mary Beard, 2008

Mary BEARDPOMPEIIThe Life of a Roman TownProfile Books, 2009

UDK 94(37)Be24

ISBN 978-609-466-132-7

Knyga išleista Lietuvos kultūros tarybai parėmus

UDK 821.172(481)-31 Ma607

© Rūta Mataitytė, 2015© „Tyto alba“, 2015

ISBN 978-609-466-076-4

Knyga išleista Lietuvos kultūros tarybai parėmus

5 Į Mist

erijų

vi

ląHerk

ulan

ėjo

vart

ai

Jūro

s va

rtai

forumas

Vezu

vija

us

vart

ai

100

met

rųN

olos

var

tai

NEA

TKAS

TA

NEA

TKAS

TA

NEA

TKAS

TA

Sarn

o up

ės

vart

ai

Nuc

erijo

s va

rtai

Stab

ijų

vart

ai

Gaus

ybės

gatv

ė

vynu

o-gy

nas

amfiteatras

pale

stra

Stabijų

gatvė

1 br

ėžin

ys. P

ompė

jų m

iest

as

© Audronė Kučinskienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2015© „Tyto alba“, 2015

6

NAMAI Amaranto namas – žr. Amaranto smuklė22 Lucijaus Cecilijaus Jukundo namas

(V. 1. 26)37 Kaskos Longo namas (I. 6. 11)38 Cėjų namas (I. 6. 15) Skaisčiųjų įsimylėjėlių namas –

žr. Skaisčiųjų įsimylėjėlių kepykla24 Gydytojo namas (VIII. 5. 24)34 Epidijaus Rufo namas (IX. 1. 20)7 Etruskiškos kolonos namas

(VI. 5. 17–18)5 Fabijaus Rufo namas

(VII. 16 [ins. occ.]. 22)15 Fauno namas (VI. 1. 22)4 Auksinės apyrankės namas

(VI. 17 [ins. occ.]. 42)42 Indiškos statulėlės namas (I. 8. 5)45 Julijaus Polibijaus namas (IX. 12. 1–3)51 Jūrų Veneros, arba Veneros

kriauklėje namas (III. 3. 3)36 Marko Lukrecijaus Frontono

namas (V. 4a)40 Menandro namas (I. 10. 4)50 Oktavijaus Kvartijono namas (III. 2. 2)21 Orfėjo namas (VI. 14. 20)44 Dirbančių tapytojų namas (IX. 12. 9)18 Neapolio princo namas (VI. 15. 7–8)9 Poeto tragiko namas (VI. 18. 3–5)27 Triklinijaus namas (V. 2. 4)3 Umbricijaus Skauro namas (VII. 16 [ins.

occ.]. 12–15)48 Veneros su bikiniu namas (I. 11. 6)1 Vestalių namas (VI. 1. 7)19 Vetijų namas (VI. 15. 1)8 Arijaus Polijono insula (VI. 6)52 Julijos Felikės dvaras (II. 4. 2)

UŽKANDINĖS, SMUKLĖS IR KOMERCINIAI PASTATAI

43 Skaisčiųjų įsimylėjėlių kepykla (IX. 12. 6)

46 Amaranto smuklė (I. 9. 11–12)41 Azelinos termopolijus (IX. 11. 12)47 Euksino smuklė (I. 11. 10–11)14 Merkurijaus gatvės užeiga (VI. 10. 1)20 Salvijaus smuklė (VI. 14. 36)25 Sitijaus užeiga (VII. 1. 44–45)23 viešnamis (VII. 12. 18–20)49 garo parduotuvė (I. 12. 8)

KITI VIEŠOSIOS PASKIRTIES STATINIAI IR KT.

apie forumo statinius žr. 14 planą35 dengtas teatras (odėjas)31 didysis teatras32+39 gladiatorių barakai17 vandens talpykla

ŠVENTYKLOS10 Apolono šventykla13 Augusto Fortūnos šventykla30 Izidės šventykla11 Jupiterio, Junonos ir Minervos

šventykla29 Minervos ir Herkulio šventykla

(Trikampis forumas)6 Veneros šventykla33 Jupiterio Meilichijo šventykla

TERMOS26 Centrinės termos12 Forumo termos16 Sarno termos28 Stabijų termos2 Priemiesčio termos

7

Á VA D A S

Nutrûkæs gyvenimas

Ankstyvà 79 m. rugpjûčio 25 d. rytà pemzos lietus jau rimo. Tai atrodë tinkamas metas palikti miestà ir pasirûpinti saugu-mu. Padrikai nusitæsusi grupë daugiau nei dvidešimties bëgliø, ieškojusiø prieglobsčio pastatuose, kol siautëjo bauginanti kruša, dabar pabandë pasiekti vienus iš rytiniø miesto vartø, tikëdamiesi ištrûkti iš vulkaninio bombardavimo rato.

Dar keletas jau buvo išmëginæ šá kelià prieš kelias valandas. Viena pora bëgo nešina tik raktu (kad ir kà juo buvo užrakinæ – namus, kambará, skrynià ar dëžæ, – tikriausiai tikëjosi vienà dienà sugrážti) ir vienintelæ bronzinæ lempelæ (1 pav.). Šioji ne kažin kiek tegalëjo padëti aklinoje tamsoje, išsiveržusio ugnikalnio debesims uždengus saulæ. Tačiau tai buvo brangus ir madingas daiktas, išlietas kaip juodaodžio afrikiečio galva – kruopelë mus trikdančio išradingumo, su kuriuo nuolat susi-dursime Pompëjuose. Pora neišsigelbëjo. Užversti krintančios pemzos, jie buvo rasti 1907 metais ten, kur ir parkrito, ne-toli vienos iš didingø kapaviečiø, stovinčiø abipus šio ir kitø iš miesto vedančiø keliø. Tiksliau sakant, jiedu susmuko šalia prašmatnaus paminklo moteriai, mirusiai turbût prieš kokius 50 metø, Eskvilijai Polai, Numerijaus Herenijaus Celso žmo-nai. Mirusi vos dvidešimt penkeriø, kaip galime áskaityti užra-še ant akmens, ji turbût buvo daugiau nei perpus jaunesnë už savo turtuolá vyrà, vienos iš žymiausiø Pompëjø giminës nará, užsitarnavusá laipsná romënø kariuomenëje ir dukart išrinktà aukščiausiu vietinës savivaldos pareigûnu.

Pemzos sluoksnis jau buvo keliomis pëdomis išaugæs tuo

8

metu, kai kita grupë pabandë ištrûkti eidama ta pačia krypti-mi. Ėjo sunkiai ir lëtai. Dauge-lis šiø bëgliø buvo jauni vyrai, kai kurie einantys tuščiomis – gal dël to, kad neturëjo kà neštis, o gal jau nebeástengë prasibrauti prie savo brange-nybiø. Vienas buvo apdairiai apsiginklavæs durklu su dai-liomis makštimis (jis turëjo dar vienas makštis, tuščias – galbût buvo paskolinæs ar pametæs jose buvusá ginklà). Keletas grupelëje buvusiø mo-terø nešësi kur kas daugiau. Viena laikë nedidukæ soste

sëdinčios deivës Fortûnos („Laimës“) sidabrinæ statulëlæ ir dar saujà auksiniø bei sidabriniø žiedø – vienà jø su grandinële prikabintu plonu sidabriniu falu, galbût sëkmæ nešančiu amu-letu (tai dar vienas dalykas, kurá dažnai sutiksime šioje kny-goje). Kitos turëjo savuosius brangiø mažmožiø rinkinëlius: sidabrinæ vaistinëlæ, nedidelį dingusios statulëlës pagrindą ir keletà raktø – viskas sudëta á medžiaginę rankinæ, – taip pat medinæ papuošalø dëžutæ su vëriniu, auskarais, sidabro šaukš-teliu ir vël keletà raktø. Be to, jos nešësi pinigø, kiek ástengë pasiimti: vienos – kiek pakliuvo po ranka grynøjø, kitos – kiek buvo užslëpusios namuose arba savo krautuviø pajamas. Bet ne po daug. Viskà sudëjus, visa grupë teturëjo vos 500 sester-cijø, t. y. Pompëjø mastu maždaug tiek, kad pakaktø nupirk-ti mulà. Kai kuriems šios grupës žmonëms pavyko nusigauti tolëliau už ankstesniàjà porà. Maždaug penkiolika jau buvo pa-siekæ kitą paminklà, už dvidešimties metrø palei tà patá kelià

1. Žmogaus galvos ar pėdos for-mos lempelės buvo madingos I a. po Kr. Aliejus buvo įpilamas per skylę kaktoje, o dagtis užde-gama burnoje. Kartu su žiedla-piais, atstojančiais rankenėlę, ji yra 12 cm ilgio.

9

stovintá Marko Obelijaus Firmo kapà, kai juos parbloškë tai, kà dabar vadiname Vezuvijaus piroklastiniu srautu – mirtinas, visa deginantis, didžiuliu greičiu judantis dujø, vulkaniniø pe-lenø ir išsilydžiusiø uolienø mišinys, prieš kurá niekas negalëjo atsilaikyti. Kai kuriø jø kûnai buvo rasti susipynæ, matyt, be-sistengiant užsikabinti už medžiø šakø. Galbût mitriausi iš jø, beviltiškai stengdamiesi išsigelbëti, nusitvërë už aplink kapus augusiø medžiø; bet greičiau ta pati banga, nužudžiusi bëglius, su savimi nešë ir medžius, versdama juos ant žmoniø.

Obelijaus Firmo kapui pasisekë kur kas labiau. Tai buvo dar vienas Pompëjø didžiûnas, miræs keliais dešimtmečiais anks-čiau, pakankamai seniai, kad antkapio šonai bûtø pradëti nau-doti kaip skelbimø lenta. Dar ir dabar galime ant jo perskaityti gladiatoriø kovas reklamuojančius skelbimus ir daugybæ pake-verzotø užrašø, paliktø pro kapà ëjusiø dykinëtojø: „Habitas

2. Gipsinės aukų kūnų atliejos nuolat primena apie jų žmogiškąją prigimtį – jie buvo lygiai tokie kaip mes. Ši nepamirštama mirštančio vyro, rankomis užsidengusio veidą, atlieja padėta saugoti archeologinėje vietovėje esančiame sandėlyje. Dabar atrodo, kad jis aprauda savo įkalinimą.

10

sveikina Isà“, „Skepsinijanas sveikina Okazà“ ir t. t. Matyt, Ha-bito draugai atsakë dideliu falu su kiaušiniais ir žinute: „Habità sveikina bičiuliai iš visur“*. Viršuje tikrasis Obelijaus Firmo antkapinis árašas skelbë, kad jo laidotuviø išlaidas, sudariusias 5 tûkst. sestercijø, padengusi miesto taryba, o kažkoks vietos pareigûnas pridëjæs dar tûkstantá sestercijø smilkalams ir „sky-dui“ (tikriausiai portretui ant skydo – romënams bûdingam antkapio tipui). Kitaip tariant, šiø laidotuviø kaštai buvo dau-giau nei dešimtkart didesni už tà sumà, kurià visa bëgliø grupë sugebëjo pasiimti bëgdami á saugø prieglobstá. Pompëjai buvo turtuoliø ir vargšø miestas.

Galime atsekti daugybæ kitø istorijø apie bandymus išsigelbëti. Beveik 400 kûnø buvo rasta pemzos sluoksniuose ir dar kone 700 – sustingusiose piroklastinës srovës liekanose. XIX a. išrasta gudri technologija padėjo daugelį jø tikroviškai atkurti tokius, kokie jie buvo mirties akimirkà: gipsu užpildant ertmes, susidariusias yrant kûnams ir drabužiams, atkuriamos net atsismaukusios tunikos, paslëpti veidai ir baisios aukø grimasos (2 pav.). Gatvëje netoli forumo rasta keturiø žmo-niø grupelë tikriausiai buvo išsigelbëti bandžiusi šeima. Tëvas ëjo priekyje – stambus vyras plačiai sužëlusiais antakiais, kaip parodë atlieja. Jis buvo prisidengæs galvà apsiaustu, kad apsi-saugotø nuo krintančiø pelenø bei skeveldrø, ir nešësi keletà auksiniø papuošalø (paprastà žiedà ir keletà auskarø), kelis raktus ir šákart jau nemenkà pinigø sumà – apie 400 sestercijø.

* Visas lotyniškas citatas, jei nenurodyta kitaip, išvertė ir nuorodas pateikė šios knygos vertėja. Dauguma Pompėjų įrašų versta iš Lotyniškų inskripcijų korpuso (Corpus inscriptionum Latinarum). Čia minimų grafičių vertėjai nepavyko rasti – jų korpuse dar nėra, nes Obelijaus Firmo kapas atrastas tik 1975 m. Tačiau kitose Pompėjų vietose yra panašių įrašų su Habito vardu, pvz., Habitus Issae salutem (CIL IV, 8954). (Čia ir toliau visos pastabos vertėjos)

11

Dvi mažos dukrelës sekë paskui tëvà, o motina ëjo paskiausiai. Ji pasikaišë drabužá, kad bûtø lengviau eiti, o nedideliame krep-šyje nešë dar keletà šeimos vertybiø (kelis šaukštelius, porà tauriø, medalionà su Fortûnos atvaizdu, veidrodá) ir mažà figûrëlæ tupinčio berniuko, su- sisiautusio á apsiaustà, pro ku-rio apačià kyšo basos pëdos. Tai nesudëtingas dirbinys, ta-čiau pagamintas iš gintaro, tik- riausiai nukeliavusio šimtus kilometrø iš artimiausios vie-tos, kur buvo tiekiamas prie Baltijos jûros – todël ir vertin-gas.

Kiti radiniai byloja apie ki-tus gyvenimus. Ten bûta gy-dytojo, kuris bëgo užsikabinæs savo įrankiø dëžutæ, bet buvo užkluptas lemtingosios ban-gos, kirsdamas palestrà (di-delæ atvirà sporto aikštæ) ne-toli amfiteatro, mëgindamas nusigauti prie vienø iš pieti-niø miesto vartø. Miesto vi-duryje, didžiulio namo sode, atrastas vergas, kurio judesius aiškiai apsunkino geležiniai pančiai ant kojø. Deivës Izidës žynys ar galbût šventyklos tar-nas susivyniojæs prigriebë kai kurias šventyklos brangenybes, kad išgelbëtø bëgdamas, tačiau žuvo, nenubëgæs në 50 metrø. Ir dar, žinoma, turtingai pasipuošusi ponia, rasta viename iš gladiatoriø barakø kambariø. Šitai ne kartà buvo aprašyta kaip gražus aukštuomenës romëniø potraukio rusviems gladiatoriø

3. Kažkieno brangus daiktas? Ši nedidukė tupinčio berniuko figūrėlė iš raudonojo Baltijos gintaro buvo rasta su vienu iš nelaimingųjų bėglių. Vos 8 cm aukščio, jis galbūt vaizdavo vieną iš romėniškų mimų, Pompėjuose mėgstamos pramogos, veikėjų (p. 336).

12

kûnams pavyzdys. Šiuo atveju, regis, viena jø užklupta netin-kamu laiku netinkamoje vietoje, kad jos svetimavimas bûtø apnuogintas istorijos žvilgsniui. Tačiau iš tikrøjø tai kur kas nekaltesnis vaizdelis. Tikriausiai moteris visai nebuvo pasima-tyme, bet ieškojo barakuose prieglaudos, kai bëgant iš miesto eiti pasidarë per sunku. Pagaliau net jeigu tai ir buvo sutartas susitikimas su jaunu meilužiu, mirtá ji pasidalijo kartu su sep-tyniolika kitø žmoniø ir dviem šunimis – visø jø palaikai rasti tame pačiame kambarëlyje.

Žuvusiø Pompëjø miestiečiø kûnai visada buvo vienas áspûdingiausiø sugriautojo miesto vaizdø ir traukos objektø. Vykstant pirmiesiems kasinëjimams XVIII–XIX a., palaikai bûdavo patogiai „atrandami“ karališkosios šeimos nariø ar kitø garbingø lankytojø akivaizdoje (4 pav.). Romantiškus keliau-tojus sukrësdavo mintis apie šiurpià nelaimæ, ištikusià sielas nelaimingøjø, kuriø žemiškøjø palaikø liudytojais jie buvo, jau neminint bendresniø pasvarstymø apie pavojingà žmogiško-sios bûties trapumà, kuriuos sukeldavo visa ši patirtis. Hester Lynch Piozzi, anglø rašytoja, savo pavardæ gavusi santuoko-je su italu muzikos mokytoju, 1786 m. apsilankiusi vietovëje, puikiai perteikë (ir šiek tiek parodijavo) šias reakcijas: „Kokias bauginančias mintis sukelia šis vaizdas! Koks siaubingas suvo-kimas, kad tokia scena gali bûti suvaidinta vël iš naujo jau rytoj ir kad šiandienos žiûrovai gali tapti reginiu ateinančio amžiaus keliautojams, kurie, supainiojæ mûsø kaulus su anø neapolie-čiø, gali parsivežti juos á savo gimtuosius kraštus.“

Vienas iš garsiausiø pirmøjø kasinëjimo metø radiniø buvo moters krûties atspaudas, rastas XVIII a. aštuntajame dešimt- metyje dideliame name, vadinamojoje Diomedo viloje, tuoj už miesto sienos. Kone šimtmečiu anksčiau buvo ištobulinta atliejø technika, kai kûno paliktos ertmës užpildomos gipsu – sustingusi masë leisdavo kasinëtojams pamatyti visà mirusiojo pavidalà, net ir lavoje atsispaudusius plaukus. Vienintelë šios

13

medžiagos dalis, kurià jie sugebëjo sëkmingai ištraukti ir išsau-goti, buvo toji krûtis, padëta apžiûrai šalia esančiame muzie-juje, ir greitai tapusi turistø traukos objektu. Savu laiku ji tapo garsios Théophile’io Gautier novelës Arria Marcella ákvëpimo šaltiniu. Joje pasakojama apie jaunà prancûzà, kuris, netekæs galvos dël muziejuje pamatytos krûties, persikelia á senovës miestà (kelionë laiku čia keistai persipina su svarstymais apie trokštamą dalykà ir fantazijomis), kad surastø, o gal išrastø savo mylimàjà – svajoniø moterá, vienà paskutiniø Diomedo vi-los gyventojø. Deja, pati krûtis, nepaisant jos garsumo, tiesiog dingo, ir XX a. šeštajame dešimtmetyje surengta jos medžioklë neatskleidë në menkos užuominos apie jos likimà. Vienas iš spëjimø yra toks, jog ištisa kruša žalojančiø bandymø, atliktø smalsiø XIX a. mokslininkø, atvedusi prie jos suirimo: taip sa-kant, dulke buvai, dulke pavirsi.

Žuvæ pompëjiškiai užvaldë ir mûsø amžiø. Primo Levi

4. Žymūs Pompėjų lankytojai stebi specialiai jiems surežisuotus kasinėjimus. Šioje graviūroje Austrijos imperatorius apžiūri griaučius, 1769 m. rastus name, jo garbei pavadintame Imperatoriaus Juozapo II namu. Jo draugijoje esanti moteris žvelgia su daug didesniu susidomėjimu.

14

eilëraštyje Pompëjø mergaitë (The Girl-Child of Pompei) pasitelkta mažos mergaitës, kuri buvo rasta prigludusi prie savo mamos („Tarsi kuomet vidurdienio dangus tapo juodas, / Tu troškai vël sugrážti á jos ásčias“), atlieja, kad sukurtø sàsajà su Anne Frank* ir bevarde mokinuke iš Hirošimos – žmogaus rankø, o ne gamtos stichijø aukomis („Kančiø, dangaus siøstø mums, jau gana, / Pirmiau nei jûsø pirštas nusileis, stabtelkit ir pa-galvokit.“). Dvi atliejos net atlieka kamëjos vaidmená** Roberto Rossellini 1953 m. sukurtame filme Kelionë á Italijà (Viaggio in Italia), pripažintame „pirmuoju šiuolaikinës kinematografijos darbu“, nors tapusiu tikra komercine nelaime. Prigludæ vienas prie kito ásimylëjëliai, šios Vezuvijaus mirties neperskirtos au-kos, tampa griežtu ir nerimà keliančiu priminimu dviem mûsø laikø turistams (Ingrid Bergman, tuo metu jau yrant jos pačios santuokai su Rossellini, ir George’ui Sandersui), kokie sveti-mi ir tušti tapo jø santykiai. Tačiau tokiu bûdu išsaugomos ne vien žmoniø aukos. Viena žymiausiø ir labiausiai jaudinančiø atliejø yra sarginio šuns, taip ir rasto pririšto savo vietoje tur-tingo milo vëlëjo name. Jis nugaišo pašëlusiai besistengdamas išsilaisvinti nuo savo grandinës.

Vujarizmas, aistra ir iškreiptas geidulys – išties visi šie niu-ansai prisideda prie nepaprasto potraukio šioms atliejoms.Net ir blaiviausiai màstantis archeologas gali pateikti kraujà stingdančiø aprašø apie jø agoniškà mirtá ar piroklastinio srau-to poveiká žmogaus kûnui („jø smegenys turëjo užvirti…“). Archeologinës vietovës lankytojams atliejos, kuriø dalis palik-

* Annelies Marie (Anne) Frank (1929 –1945) – žydų kilmės rašytoja, viena iš holokausto aukų. Jos karo laikų Mergaitės dienoraštis ne kartą buvo inscenizuotas teatre ir kino filmuose.

** Epizodinis žinomo žmogaus (režisieriaus, aktoriaus, politiko, sportininko, dainininko ir pan.) pasirodymas antraeiliame vaidmenyje kino filme ar teatro spektaklyje. Kartais jis vaidina pats save.

15

ta apžiûrai bûtent netoli tos vietos, kur buvo rastos, sukelia kažkà panašaus á „Egipto mumijø efektà“: maži vaikai glaudžia savo nosytes prie stikliniø dëžiø su siaubo šûksniais, o suau-gusieji griebiasi savo fotoaparatø ar kamerø, sunkiai slëpdami savo slogø susižavëjimà šiomis mirusiøjø liekanomis.

Tačiau šis geidulys – tai dar ne viskas. Mat šiø aukø suke-liamas áspûdis (ar jos visiškai atlietos iš gipso, ar iš dalies) kyla iš pojûčio, kad jos tau leidžia tiesiogiai prisiliesti prie senojo pasaulio; tai žmoniø istorijos, kurias atliejos leidžia mums atkurti, lygiai kaip pasirinkimus, sprendimus ir viltis tikrø žmoniø, á kuriø bûsenas mes galime ásijausti, perženg-dami tûkstantmečiø atstumus. Nereikia bûti archeologu, kad ásivaizduotum, kà reiškia palikti namus, pasiëmus vien tai, kà gali panešti. Mes galime pasijusti kaip tas daktaras, paëmæs su savimi tik savo amato árankius, ir kone dalytis su juo gailes-čiu tiems daiktams, kuriuos buvo priverstas palikti. Mes gali-me suprasti bergždžià optimizmà tø, kurie žengdami iš namø kyštelëjo kišenën durø raktus. Net toji bjauri gintarinë figûrëlë ágyja ypatingos svarbos, kai žinome, jog tai buvo kažkieno brangus mëgstamas daikčiukas, greitomis pačiuptas išeinant iš namø paskutiná kartà.

Dabartinis mokslas gali papildyti šias pavienes gyvenimo istorijas. Mes galime pasistûmëti toliau už ankstesniàsias kar-tas ir išgauti iš išlikusiø griaučiø įvairios informacijos apie kiekvienà asmená: nuo tokio palyginti paprasto gyventojø su-skirstymo pagal ûgá ir kûno sudëjimà (senovës pompëjiškiai buvo gal kiek aukštesni už dabartinius neapoliečius) ir iškal-bingø vaikystëje patirtø ligø ar kaulø lûžiø žymiø iki užuominø apie giminystës ryšius bei etninæ kilmæ, kurià jau pradeda at-skleisti DNR ir kiti biologiniai tyrimai. Kartais archeologai iš gaunamø duomenø padaro turbût per toli siekiančias išvadas, kaip antai teigdami, jog ypatingos vystymosi žymës vieno paauglio griaučiuose yra pakankamas árodymas, kad didžiàjà

16

savo neilgo gyvenimo dalá jis praleido žvejodamas ir kad dantø ëduonis dešiniojoje jo burnos pusëje atsirado kramtant vir-væ, ant kurios jis laikë savo laimiká. Bet kitais atvejais galime spëlioti patikimiau.

Pvz., dviejuose galiniuose turtingo namo kambariuose buvo atrasti dvylikos žmoniø palaikai – galimas daiktas, pats šeimi-ninkas su šeima ir vergais. Šeši vaikai ir šeši suaugusieji, tarp jø jauna beveik dvidešimties metø moteris, kuri mirë bûdama nëščia dešimtà mënesá, jos vaisiaus kauliukai tebeguli ásčiose. Panašu, kad bûtent jos nëštumas paskatino visus juos slëptis viduje, tikintis geriausio, o ne ryžtis skubotam bëgimui. Griau-čiai buvo atrasti 1975 m. ir ne itin kruopščiai saugomi (kaip neseniai paskelbë vienas mokslininkas, tas faktas, kad „apati-niai [vienos kaukolës] kapliai buvo klaidingai ástatyti á viršuti-niø priekiniø kandžiø ádubas“, anaiptol nerodo negrabaus anø laikø dantø gydymo, greičiau nevykusá šiø laikø restauravimà). Vis dëlto, sudëjæ draugën visas išlikusias detales – atitinkamà žuvusiøjø amžiø, prabangius nëščios moters papuošalus, tai, kad ji ir dar vienas devynmetis berniukas turëjo tà pačià ágimtà nedidelæ stuburo ydà, – galime po truputá atkurti šeimos, gy-venusios šiame name, vaizdà. Vyresnioji pora – šeštà dešimtá pasiekæs vyras ir maždaug penkiasdešimties metø moteris su aiškiomis artrito žymëmis – tikriausiai buvo tø namø šeimi-ninkai ir kartu nëščios moters tëvai arba seneliai. Iš nëščiosios papuošalø gausos galime bûti kone visiškai tikri, kad ji nëra vergë, o ta pati nugaros yda leidžia spëti ją priklausius šeimai pagal kraujo ryšá, o ne per vedybas – devynmetis berniukas, ma-tyt, buvo jos jaunesnysis brolis. Jeigu taip, vadinasi, ji su vyru (tai turbût antrà dešimtá einantis vyras, kurio galva, kaip rodo griaučiai, buvo aiškiai, neestetiškai ir neabejotinai skausmingai pakrypusi á dešinæ) gyveno su jos šeima arba buvo parvykusi namo gimdyti, arba, žinoma, tiesiog atsitiktinai aplankë namiš-kius tà lemtingà dienà. Kiti suaugusieji – šeštà dešimtá einantis

17

vyras ir vyresnë nei dvidešimties metø moteris galëjo bûti tiek vergai, tiek giminaičiai.

Atidi jø dantø (ástatytø á žandikaulá arba ne) apžiûra su-teikia papildomø žiniø. Dauguma jø turi daug aiškiø emalio rieviø, atsirandančiø dël pasikartojančiø infekciniø ligø prie-puoliø vaikystëje – geras priminimas, koks pavojingas buvo vaikiškas amžius romënø pasaulyje, kai pusë gimusiø vaikø mirdavo, nesulaukæ dešimties metø. (Geresnë žinia ta, kad, jei tau pavyko sulaukti dešimties, galëjai tikëtis pragyventi dar ko-kius keturiasdešimt ar daugiau metø.) Aiškûs dantø ëduonies ženklai, nors nesiekia dabartinio Vakarø pasaulio vidurkio, by-loja apie cukraus ir krakmolo gausià mitybà. Iš suaugusiøjø tik nëščiosios vyro dantys nebuvo pažeisti ëduonies. Tačiau jis, vëlgi sprendžiant iš dantø bûklës, buvo apsinuodijæs fluoridu, nes, matyt, augo ne Pompëjuose, o kažkokiame krašte, kur neáprastai didelis natûralaus fluorido kiekis. Labiausiai ste-bina, kad visi griaučiai, net vaikø, turi dideles dantø akmenø sankaupas (kartais net poros milimetrø). Priežastis akivaizdi. Jie galëjo turëti dantø krapštukø, galbût net kokiø nors gudriø priemoniø dantims valyti ir balinti (farmakologijos receptø knygoje imperatoriaus Klaudijaus asmeninis gydytojas aprašo mišiná, kuris, kaip teigiama, suteikæs imperatoriaus žmonai Mesalinai žavià šypsenà: apdegintas elnio ragas su sakais ir kalnø druska). Tačiau tas pasaulis nežinojo dantø šepetëlio.

S u g r i a u t a s m i e s t a s

Netrukus gimdysianti moteris, šunys, vis dar pririšti prie savo grandiniø, ir akivaizdžiai prastas burnos kvapas… Tokie šio romëniško miesto ásimintini vaizdai – iš áprasto kasdienio gy-venimo, staiga nurûkusio pačiame tëkmës ákarštyje. Jø esama kur kas daugiau: krosnyje rasti duonos kepalëliai, palikti ten,

18

kur kepë; sienø tapytojø brigada išsinešdino nebaigusi dažy-ti kambario ir paliko dažø puodynes bei šviežio tinko pilnà kibirà, užkeltà aukštai ant pastoliø; kai išsiveržus ugnikalniui pastoliai parvirto, kibiro turinys ištiško ant kruopščiai tapymui paruoštos sienos, palikdamas storà plutà, matomà ir šiandien (žr. p. 160–165). Tačiau tereikia pakrapštyti paviršiø ir aptiksi-te, kad Pompëjø istorija yra kur kas sudëtingesnë ir painesnë. Daugeliu atžvilgiø Pompëjai nëra Marie Céleste, paslaptingai apleisto XIX a. laivo (sako, kad net virti kiaušiniai likæ ant pus-ryčiø stalo), senovinis atitikmuo. Tai nëra romënø miestas, pa-prasčiausiai sustingæs gyvenimo eigoje.

Pradëkime nuo to, kad Pompëjø gyventojai áspëjančius ženklus išvydo jau gerokai anksčiau, prieš kelias valandas ar net dienas. Vienintelis mûsø turimas išsiveržimà mačiusio stebëtojo aprašymas – tai pora laiškø, parašytø praëjus ketvir-čiui amžiaus istorikui Tacitui jo bičiulio Plinijaus, kuris buvo apsistojæ Neapolio álankos pakrantëje, kai ištiko nelaimë. Be abejonës, laiškai sukurti žvelgiant iš laiko perspektyvos ir su rašytojo vaizduote, bet iš jø tampa aišku, kad pabëgti dar buvo ámanoma net po to, kai virš Vezuvijaus pasirodë debe-sis, „pagal formà labiausiai panašus á pinijà“. Plinijaus dëdë, garsiausia išsiveržusio ugnikalnio auka, žuvo tik todël, kad sirgo astma ir kad dràsiai, o gal kvailai, nusprendë pažiûrëti á reiškiná iš arčiau – mokslo labui. Ir jeigu tiesa, kaip dabar mano archeologai, kad bûta keleto požeminiø smûgiø bei nedideliø žemës drebëjimø per pastaràsias dienas ar net mënesius prieš didžiàjà nelaimæ, jie turëjæ paskatinti žmones palikti vietovæ. Mat grësmë kilo ne tik Pompëjams, bet ir plačiam žemës ruo-žui á pietus nuo Vezuvijaus, áskaitant Herkulanëjà ir Stabijas, kurie, kaip ir Pompëjai, galiausiai ir buvo užlieti.

Daugelis iš tiesø pasitraukë, tai patvirtina mieste rastø kûnø skaičius. Per kasinëjimus atrasta apie 1100. Turime at-sižvelgti á tai, kad dalis jø tebeguli dar nekasinëtoje miesto

19

dalyje (maždaug ketvirtis antikiniø Pompëjø tebëra neištirta) ir kad dalis žmoniø palaikø buvo pražiûrëta per ankstyvuo-sius kasinëjimus (vaikø kaulus galima lengvai palaikyti gyvu-liø kaulais ir atmesti). Net jei ir taip, atrodo, kad ne daugiau kaip 2000 gyventojø neteko gyvybës, ávykus nelaimei. Kad ir kiek skaičiuosime Pompëjuose buvus iš viso gyventojø – skai-čiai svyruoja nuo 6400 iki 30 000, priklausomai nuo to, kaip ankštai susigrûdusius ásivaizduosime gyvenus šiuos žmones ar kokius šiø dienø atitikmenis pasirinksime palyginimui – žuvu-sieji sudaro santykinai nedidelæ arba visai mažà dalá.

Bëgdami per pemzos krušà, žmonës drauge pasiëmë tik tai, kà galëjo greitosiom pagriebti ir panešti. Kiti, turëjæ daugiau laiko, galëjo išsivežti daugiau turto. Turime ásivaizduoti gausià asilø, vežimø ir karučiø vilkstinæ, traukiančià iš miesto, kai di-džioji gyventojø dalis išvyko, susikrovusi tiek namø apyvokos daiktø, kiek tik pajëgë. Kai kurie klaidingai nusprendë užrakin-ti pačius vertingiausius daiktus, tikëdamiesi sugrážti, praëjus pavojui. Tai paaiškina, kodël nuostabûs lobiai, pvz., stulbi-nanti sidabro kolekcija (žr. p. 286–287), buvo rasti Pompëjø namuose ir užmiesčio vilose. Tačiau daugeliu atvejų visa, kas buvo palikta archeologams atrasti, – tai jau miestas po to, kai jo gyventojai paskubomis susikrovë daiktus ir išvyko. Tai gali paaiškinti, kodël Pompëjø namai atrodo taip menkai apstatyti baldais ir tokie neperkrauti. Nepanašu, kad I a. po Kr. vyravo skonis, primenantis mûsø laikø minimalizmà. Didumà namø ûkio puošmenø tikriausiai ištisais vežimais išsigabeno jas pamëgæ šeimininkai.

Šiuo skubotu pabëgimu galime aiškinti ir kai kuriuos keis-tus dalykus, kuriuos randame miesto namuose. Jei, pvz., krûva sodo árankiø pasirodo gulinti ten, kur galima spëti buvus pra-bangø valgomàjá, galbût, kad ir kaip tai mus stebintø, kaip tik ten buvo áprasta juos laikyti. Tačiau gali bûti ir taip, kad išvy-kimo sàmyšyje, renkant turtà ir sprendžiant, kà pasiimti ir kà

20

palikti, kastuvas, kauptukas ir karutis savo tarnystæ atsitiktinai baigë bûtent šiame kambaryje. Net jei kai kurie miesto gyvento-jai toliau ëjo savo kasdienes pareigas, tarsi rytojus neabejotinai turëjo ateiti, vis tiek tai nebuvo áprastas miestas, besirûpinantis savo áprastais reikalais: tai buvo bëgantis miestas.

Praëjus kelioms savaitëms ar mënesiams po išsiverži-mo, daugelis likusiø gyvø vël grážo pasiimti, kà buvo palikæ, gelbëti (arba pasigrobti) visa, kà galima iš naujo panaudoti, pvz., bronzà, švinà ar marmurà, likusá palaidotame mieste. Gal tai ir nebuvo toks neišmintingas sprendimas, kaip atrodo da-bar, – užrakinti vertingus savo daiktus, tikintis vëliau juos pa-siimti. Mat ávairiose Pompëjø vietose matyti aiškių ženklų, kad žmonës buvo sëkmingai prasikasæ pro vulkanines nuosëdas. Ar tai bûtø teisëti šeimininkai, ar proga pasinaudojæ plëšikai ir lobiø ieškotojai – jie išrausdavo urvus á turtingus namus, kar-tais palikdami sienose nežymius skyliø pëdsakus, pereidami iš vieno užtverto kambario á kità. Žavus šios veiklos liudijimas – du žodžiai, ábrëžti prie vieno prašmatnaus namo pagrindiniø durø (XIX a. atkasus namà, jis rastas kone visiškai tuščias). Užrašas skelbia: „Namas perkastas“. Nepanašu, kad šiuos žo-džius bûtø parašæs namø šeimininkas, tikriausiai šià žinutæ paliko koks namø plëšikas kitiems gaujos nariams, áspëdamas, kad su šituo namu jau baigta.

Beveik nieko nežinome, kas buvo tie urvø kasëjai. Bet minëta žinutë, nors parašyta lotyniškai, bet graikiškais rašme-nimis, gana aiškiai rodo juos buvus dvikalbius, priklausančius mišriai Pietø Italijos graikø-romënø bendruomenei, kurià ap-tarsime pirmame skyriuje. Be to, tiksliai nežinome, kada jie vykdë savo reidus. Pompëjø griuvësiuose rasta jau po ugnikal-nio išsiveržimo kaldintø romëniškø monetø, datuojamø nuo pirmo amžiaus pabaigos iki ketvirto pradžios. Kad ir kada, kad ir kokiø paskatø vedami romënai nutarë prasikasti á palaidotà miestà – ar tikëdamiesi atgauti didžiàjà dalá šeimos turto, ar

21

išeiti lauk su prisiplëštu grobiu, – tai buvo nepaprastai rizikin-gas užsiëmimas. Prakasti tuneliai turëjo bûti pavojingi, tamsûs ir siauri, o kai kuriose vietose – jei apskritai ámanoma pralásti pro kai kur sienose paliktas angas – praeinami tik vaikams. Net ten, kur galima buvo laisviau judëti vulkaniniø šiukšliø nepripildytose tarpsniuose, sienos ir lubos bet kuriuo metu galëjo ágriûti.

Ironiška, kad kai kurie atrasti griaučiai aiškiai yra ne išsi-veržimo aukø, bet žmoniø, pasiryžusiø sugrážti á miestà po mënesiø, metø ar net šimtmečiø. Pvz., Menandro name – da-bartinis namo pavadinimas kilæs iš paveikslo, vaizduojančio graikø komediografà Menandrà (44 pav.), – prašmatniame kambaryje, besiveriančiame á kieme esantá sodà, atrasti kirtik- liu ir kapliu apsiginklavusiø trijø žmoniø palaikai, dviejø su-augusiø ir vaiko. Ar jie buvo šio namo gyventojai, kaip mano kai kurie archeologai, – galbût vergai, bandantys prasimušti kelià lauk iš išsiveržimo praryto namo ir šiomis mirtinomis pa-stangomis netekæ gyvybës? Ar, kaip ásivaizduoja kiti, grupelë plëšikø, besistengiančiø prasibrauti namo vidun ir galbût žuvu-sių, netvirtam urvui užgriuvus ant jø galvø?

Šis sugriauto miesto vaizdas tampa tik dar painesnis dël ankstesniø gamtos nelaimiø padarytos žalos. 62 m., septynio-lika metø iki išsiveržiant Vezuvijui, miestas gerokai nukentëjo

5. Vienos iš dviejų kone metro ilgio skulptūrinių plokščių reljefas vaizduoja 62 m. žemės drebėjimą. Kairėje matyti gerokai pasvirusi Jupiterio, Junonos ir Minervos šventykla, stovėjusi Pompėjų forume. Dešinėje vyksta aukojimas: jautis vedamas prie aukuro, o aplinkui pavaizduoti įvairūs aukojimo įrankiai – peilis, dubenys ir atnašų indai.

22

nuo žemës drebëjimo. Anot istoriko Tacito, „sugriuvo didelë Pompëjø dalis“. Beveik nekyla abejoniø, kad bûtent šis ávykis pavaizduotas dviejose reljefinëse plokštëse, rastose Pompëjø bankininko Lucijaus Cecilijaus Jukundo namuose. Jose maty-ti dvi drebëjimo krečiamo miesto vietos: forumas ir apylinkës prie šiauriniø miesto vartø, atsigræžusiø á Vezuvijø. Pirmajame reljefe Jupiterio, Junonos ir Minervos šventykla bauginančiai svyra á kairæ; iš abiejø šventyklos pusiø stovinčios raiteliø sta-tulos atrodo atgijusios, nes raiteliai atitrûkæ nuo savo žirgø (5 pav.). Kitoje plokštëje Vezuvijaus vartai grësmingai virsta dešinën, atsiskirdami nuo didžiulës vandens talpyklos kairëje. Ši nelaimë kelia mokslininkams pačiø painiausiø klausimø apie Pompëjø istorijà. Kaip ji paveikë miesto gyvenimà? Kiek laiko prireikë miestui atsigauti? Ar jis išvis atsigavo? Ar 79 m. pompëjiškiai tebegyveno apgriuvusiuose statiniuose – foru-mas, šventyklos, pirtys, nekalbant apie privačius namus, dar nebuvo iki galo atstatyti?

Sukurta daugybë teorijø. Viena iš jø teigia, kad po žemës drebëjimo Pompëjuose kilo socialinë revoliucija. Didelë dalis senosios aristokratijos nutarë kartà ir visiems laikams palik-ti miestà, aišku, išsikraustydama á kitas šeimø valdas. Jø pa-sitraukimas ne tik atvërë kelius atleistiniams ir kitokiems praturtëliams, bet ir lëmë kai kuriø elegantiškiausiø mies-to namø „nuosmuká“, mat jie skubiai buvo paversti milo vëlyklomis, kepyklomis, smuklëmis ir kitokios komercinës bei gamybinës paskirties pastatais. Žinoma, ir ana sodininko árankiø krûva valgomajame taip pat gali bûti panašiø pokyčiø ženklas: kadaise pasiturinčiø žmoniø gyvenamàjá namà naujie-ji šeimininkai drastiškai sudarkë, paversdami já sodininkystës turgaviete.

Gali bûti ir taip. Taigi turime dar vienà priežastá manyti, kad miesto gyvenimas anaiptol nebuvo „normalus“ tuomet, kai 79 m. já prarijo ugnikalnio išsiveržimas. Kita vertus, negalime

23

tvirtai teigti, jog visos šios permainos buvo tiesioginiai žemës drebëjimo padariniai. Vienaip ar kitaip, prieš didžiàjà nelaimæ turbût bûta tam tikrø gamybos pokyčiø. Kai kurie jø, jei ne dau-gelis, be abejo, buvo dalis tø dësningø turto, naudos ir prestižo svyravimø, kurie ženklina bet kurio miesto, antikinio ar dabar-tinio, istorijà. Kà bekalbëti apie šiek tiek juntamà „aukštesnio-sios klasës“ nuostatà, bûdingà daugeliui šiø dienø archeologø, kurie visuomenës pokyčius ir naujo kapitalo atsiradimà taip užtikrintai prilygina revoliucijai ar nuosmukiui.

Kitas rimtas teiginys – kad 79 m. Pompëjuose dar nebuvo pasibaigæs ilgai užtrukæs atstatymas. Kiek galime spræsti iš ar-cheologiniø duomenø, Tacito tvirtinimas, kad „sugriuvo didelë Pompëjø dalis“, yra gerokai perdëtas. Tačiau daugelio visuo-meniniø pastatø bûklë (pvz., 79 m. tik vienos viešosios pirtys dirbo visu pajëgumu) ir tai, jog daug privačiø namø savininkø, kaip vëliau matysime, išsiveržimo metu buvo nusisamdæ sienø tapytojus, turbût ne tik patvirtina spëjimà, kad padaryta žala buvo didžiulë, bet ir kad ji dar nebuvo atitaisyta.

Pragyventi septyniolika metø su neveikiančiomis viešo-siomis termomis, nenaudojamomis keliomis svarbiausiomis šventyklomis ir apšiurusiais nuosavais namais – romënø mies-tui tai reiškia rimtà lëšø stygiø arba nerimà keliantá savivaldos institucijø veiklos sutrikimà, arba ir viena, ir kita. Kà, po galais, kone du dešimtmečius veikë miesto taryba? Sëdëjo atsilošusi ir žiûrëjo kaip yra miestas? Bet ir čia viskas ne taip, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ar mes galime bûti tikri, kad visi atstatymo darbai, vykæ tuo metu, kai išsiveržë ugnikalnis, buvo žemës drebëjimo padariniai? Paliekant nuošaly akivaizdžià tiesà, kad bet kuriame mieste kone ištisai vyksta nuolatinës statybos (remonto ir statybø verslas visada yra miesto gyveni-mo centre, tiek antikinio, tiek mûsø dienø), dar lieka neatsa-kytas klausimas, negailestingai suskaldæs Pompëjus tiriančius archeologus á dvi stovyklas: ar buvo vienas žemës drebëjimas,

24

ar du? Vieni tvirtai laikosi nuomonës, kad buvo vienas visa nio-kojantis žemës drebëjimas 62 m., ir iš tiesø mieste vyravo toks jovalas, kad ir po daugelio metø atstatymo darbai tebebuvo ne-baigti. Didesnë dalis mokslininkø dabar pabrëžia buvus daugy-bæ požeminiø smûgiø per pastaràsias dienas ar net mënesius prieš išsiveržimà. Kaip tik tokios eigos galëtume tikëtis prieš stiprø vulkaniná sprogimà – tvirtina mums vulkanologai – ir, šiaip ar taip, Plinijaus aprašas buvo bûtent toks: „Jau keletà dienø buvo juntami požeminiai smûgiai.“ Tad jei namø šeimi-ninkai buvo subruzdæ perdažyti namus, tai buvo, teigia šios nuomonës šalininkai, greičiau bandymas užlopyti neseniai atsiradusius pažeidimus, o ne gerokai užtrukęs ir pavëluotas bandymas iškuopti septyniolikos metø senumo netvarkà.

Kalbant apie miesto bûklæ apskritai ir ypač apie visuome-

6. Izidės šventykla buvo vienas iš traukos taškų pirmiesiems turistams ir įkvėpimo šaltinis rašytojams bei muzikantams, pradedant jaunuoju Mozartu ir baigiant Edwardu Bulweriu-Lyttonu, romano Paskutinės Pompėjų dienos autoriumi. Šioje graviūroje matyti aptvaro viduryje stovinti pati šventykla, o kairiau – nedidelis sienų apsuptas šulinys, kurio vanduo naudotas Izidės garbinimo apeigoms.

25

ninius pastatus, vëlesniø laikø plëšikavimo padariniai tik dar labiau apsunkina problemà. Gana aišku, kad 79 m. kai kurie statiniai buvo apgriuvæ. Viena didžiulë jûros pusën atsigræžusi šventykla, skirta, kaip dažniausiai sutariama, deivei Venerai, te-bebuvo statoma – kita vertus, atrodo, šventyklà ketinta atstatyti kur kas didesnæ nei ankstesnioji jos pirmtakë. Kitos šventyklos jau buvo grážusios á áprastas veiklos vëžes. Pvz., Izidës šventykla (6 pav.) jau buvo atstatyta ir turtingai išpuošta sienø piešiniais, vienais garsiausiø iš dabar esamø mieste.

Forumo bûklë ugnikalnio išsiveržimo metu – kur kas didesnë máslë. Vienø nuomone, iš jo tebuvo likæ pusiau ap-leisti griuvësiai, vargu ar bent kiek atstatyti. Jei taip, tai mažø mažiausiai turëtø liudyti, kad aukščiausià padëtá užiman-tys Pompëjø piliečiai buvo, švelniai tariant, nusišalinæ nuo bendruomenës gyvenimo. Blogiausiu atveju tai turëtø reikšti visiškà pilietiniø institucijø žlugimà – tokià padëtá, kuri, kaip matysime, në trupučio nedera su kitais turimais duomenimis apie miestà. Pastaruoju metu vis labiau imama pirštu baksnoti á tuos, kurie po išsiveržimo bandë atgauti savo turtà arba tiesiog pasiplëšti. Dauguma forumo pastatø, teigia šios nuomonës šalininkai, buvo jau sutvarkyti ir net gerokai pagražinti. Bet, žinodami apie neseniai sudëtas brangias marmurines dangas, vietos gyventojai netrukus į palaidotą miestą prasikasdavo gi-lyn, nulupdavo jas nuo sienø ir išsinešdavo. Paliktos sienos vi-sam pasauliui dabar atrodo tarsi bûtø buvusios nebaigtos arba tiesiog apšiurusios. Žinoma, gelbëtojai ieškojo ir daugybës brangiø bronziniø statulø, puošusiø forumo aikštæ.

Šie ginčai ir nesutarimai tebesitæsia ir toliau audrina arche-ologø konferencijas. Jie tampa medžiaga mokslininkø deba-tams ir studentø rašto darbams. Kad ir kaip jie būtų išspręsti (jei tai apskritai ámanoma), viena yra visiškai aišku: „mûsø“ Pompëjai nëra áprastas romënø miestas, gyvenęs savo kasdie-niais reikalais ir staiga „sustingæs laike“, kaip mëgsta teigti

26

daugelis turistiniø vadovø ir knygeliø. Viskas čia daug painiau ir sudëtingiau. Sugriauta ir sujaukta, gyventojø apleista ir iš-grobstyta, ši vieta tebeturi žymes (ir randus) gausybës ávairiø istorijø, kurios ir bus šios knygos pasakojimo dalis ir kurios le-

mia tai, kà galëtume pavadinti „Pompëjø paradoksu“: apie šio miesto gyvenimà mes žinome ir nepaprastai daug, ir kartu la-bai mažai.

Be abejonës, šis miestas su-teikia mums galimybæ iš daug arčiau pažvelgti á tikrus žmo-nes ir jø tikrus gyvenimus nei bet kuri kita romëniško pasau-lio vieta. Mes sutinkame nelai-mingus ásimylëjëlius („Audëjas Sukcesas myli smuklës tarnai-tæ, vardu Iridë, bet ji nekreipia á já dëmesio“, – pasakoja vienas árašas*) ir begëdžius patalø šla-pintojus („Lovon primyžau, sakau atvirai, šeimininke, pri-dirbau. / Jei paklausi, kodël – puodo nebuvo šalia“, – giriasi kažkoks svečias, palikæs eleginá

dvieilá ant miegamojo sienos**). Galime pasekti ir Pompëjø vai-kø paliktas žymes. Antai vienas bamblys, matyt, gerai pasisma-gino, áspausdamas porà monetø á šviežià sienos tinkà turtingo namo pagrindiniame kambaryje, atrijuje, bei palikdamas per septyniasdešimt pëdsakø ant sienos virš grindø (sykiu nejučia

* CIL IV, 8259.** CIL IV, 4957.

7. Esama kažkokio keisto pana-šumo tarp mūsų laikų gineko-loginio prietaiso (speculum) ir šio senovinio atitikmens iš Pompėjų. Nors trūksta kai kurių detalių, aišku, kad įrankio „rankos“ prasiverdavo, sukant T raidės formos rankeną.

MA

RY

B

EA

RD

Mary BeardNereikia bûti archeologu, kad ásivaizduotum, kà reiškia palikti namus, pasiëmus vien tai, kà gali panešti.

Mary Beard (Meri Berd, g. 1955 m.) – viena iš originaliausių ir žymiausių šiandien dirbančių klasikinės kultūros tyrėjų. Kembridžo universiteto profesorė ir Karališkosios menų draugijos antikinės literatūros profesorė dėl savo mokslinės veiklos, dažno reiškimosi žiniasklaidoje ir viešų pasisakymų savo tyrimų srities klausimais yra pelniusi „žinomiausios Britanijoje antikos specialistės“ vardą. Jos knyga „Pompėjai“ – aistringas ir sukrečiantis pasakojimas apie garsųjį senovės miestą.

Pompėjai – bene vienintelė pasaulyje vieta, kur pradedi tiesio-giai suprasti, kaip iš tiesų gyveno pirmojo mūsų eros amžiaus romėnai – nuo viešnamių ir tualetų iki prašmatnių svetainių ir sudėtingų pirčių kompleksų. 79-aisiais mūsų eros metais išsiveržęs Vezuvijaus ugnikalnis sunaikino romėnų miestus ir kaimus, ūkius, namus, žmones – visa, kas gyva Neapolio įlankos regione. Žinomiausias iš žuvusių miestų – Pompėjai, įsikūrę tarp jūros ir Vezuvijaus, netoli Neapolio ir Herkulanė-jo. Nedaug suklysime pasakę, kad M. Beard knyga „Pompė-jai“ žuvusių miestelėnų kaulus apaugino mėsa ir gyvenimui prikėlė patį miestą. Autorei puikiai pavyko išdėstyti moksli-nius faktus kuo paprasčiau ir kartu jų neiškraipyti. M. Beard „Pompėjai“ – tai moderni ataskaita apie stebinamai išsamų ir tikslų tyrimą.

Ši knyga – tai išmanaus ir kartu suprantamo rašymo apie senovę pavyzdys. M. Beard stilius daro knygą lengvai skaito-mą, todėl ji bus vertinga ne tik specialistui, bet ir paprastam skaitytojui. Pompėjai – įkvepiantys ir nepakartojami. Pagaliau atsirado jų verta knyga.

Romėniško miesto gyvenimas

POMPEJAI

PO

MP

EJ

AI