„mano pasaulis“ 2012-12-21

Mano pasaulis | 115min

| 2012 m. gruodžio 21 d.

LIETUVOS ATRAMA PASAULYJE – LITVAKAI

GLOBALI LIETUVA: KITOKIE SAITAI SU TĖVYNE

GELEŽINKELIŲ PROJEKTAI TAPO SĖKMĖS ISTORIJOMIS

NEPARAŠYTA LDK DIPLOMATIJOS ISTORIJA

mano pasaulis

Metų pabaigos šventės užsienio diplomatams prieškario Kaune ir Lietuvos diplomatams užsienyje neretai virsdavo rimtu darbu.

18–19 psl.Plačiau:

6–8 psl. 10–11 psl. 14 psl. 16–17 psl.

Nr. 4/2012 m. gruodis.

Specialus „15min“ priedas.

Parengta bendradarbiaujant su

Užsienio reikalų ministerija.

J.Matejkos pieš.

BF

L n

uo

tr.

BF

L n

uo

tr.

J.M

ate

jko

s p

ieš.

Asm

en

inio

alb

um

o n

uo

tr.

Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.NaNNaNaNaNaNaN cicciciciciccicicciononononononoonalalalalalallininininnnnioioio MMMM.K.K.KK.Č.Č.ČČiuiuiuiurrlrllrrrrlioiooooioninininnio ooooooooo o oooo dadadaddadadadadddddddddaddadadailililililėsėsėė mmmmuzuzzzzieiieeei jajauusus nuouou trtr..

DIPLOMATŲ KALĖDOS

2 | Mano pasaulis 15min


2012.12.13 Darbą pradėjo naujasis

Lietuvos užsienio reikalų ministras

Linas Linkevičius.

PAGALBA GORO PROVINCIJAILietuva kartu su kitomis šalimis

donorėmis įgyvendino daug svarbių ir

kasdienį žmonių gyvenimą lengvinančių

projektų Afganistano Goro provincijoje:

Goro centrinės ligoninės rekonstrukcija,

Čagčarano vaikų dienos centro statyba.

Pasirūpinta, kad provincijoje būtų įsteigta

pirmoji viešoji biblioteka, 3 mažosios

vandens elektrinės ir net 22 mokyklos.

Vienas iš projektų buvo skirtas skatinti

moterų socialinį aktyvumą – šimtui moterų

keturiuose kaimuose buvo surengti kursai,

kuriuose jos buvo mokomos skaityti ir

rašyti.

Lietuvos indėlis, vadovavimas visos pro-

vincijos atkūrimui ir saugumo užtikrinimui

yra reikšmingas ir mums patiems. Kartu su

NATO partneriais Lietuva neleidžia įsiplieks-

ti prekybos žmonėmis, ginklais, narkotikais

ir terorizmo židiniams ir taip užkerta galimy-

bę šioms grėsmėms išplisti į Europą.

2012.04.03 Užsienio reikalų ministras

Audronius Ažubalis lankosi Goro provincijo-

je, Afganistane.

NAUJI IR SENI PARTNERIAI2012 m. buvo gilinamas politinis ir verslo

dialogas su Japonija, Omanu, JAE, Kataru,

Maroku, Mauritanija, Tailandu, Mongolija,

Vietnamu. Lietuvoje lankėsi Kataro verslo

ir investuotojų delegacija. Su Omanu apsi-

keista aukšto lygio URM vizitais su vers-

lo, kultūros, švietimo ir mokslo institucijų

atstovais.

2012.05.08 užsienio reikalų ministras

Audronius Ažubalis lankėsi Jungtiniuose

Arabų Emyratuose (JAE), kur ta proga vyku-

siame verslo forume kvietė investuoti į Lie-

tuvą ir skatino plėsti dvišalę prekybą bei pa-

sirašė susitarimą dėl oro susisiekimo.

Lietuva ir JAE turi geras galimybes bendra-

darbiauti mokslo, kultūros, inovacijų, aukš-

tųjų technologijų, atsinaujinančios energijos

ir medicinos srityse. JAE studentai kviečia-

mi studijuoti Lietuvoje. Daugelis Lietuvos

įmonių jau gali pasiūlyti „halal“ maisto pro-

duktus – tinkamus musulmonams.

2012.05.10 Į Vilnių atvyko Omano

delegacija, vadovaujama šios šalies

Užsienio reikalų ministerijos generalinio

sekretoriaus Saido Badrobin Hamadobin

Hamudo Al Busaidi (Sayyid Badrbin

Hamadbin Hamoud Al Busaidi).

2012.05.10 Berlyne susitiko Lietuvos ir Vo-

kietijos užsienio reikalų ministrai Audronius

Ažubalis ir Guido Westerwelle.

Per pastaruosius kelerius metus ypač su-

stiprėjo Lietuvos ir Vokietijos ekonominis

bendradarbiavimas: palyginti su 2008 m.,

dvišalė prekyba padidėjo 14 proc., ekspor-

tas į Vokietiją išaugo 63 proc., Vokietijos

tiesioginės investicijos Lietuvoje padidėjo

39 proc., o Lietuvos investicijos Vokietijoje

padidėjo daugiau kaip 2,5 karto.

LIETUVOS SAUGUMO UŽTIKRINIMAS2012 m. Čikagoje (JAV) NATO aukščiausio

lygio susitikime buvo patvirtinti Lietuvai

aktualūs sprendimai dėl neterminuoto

NATO oro policijos misijos pratęsimo

Baltijos šalyse, NATO energetinio saugumo

centro steigimo Lietuvoje ir ginkluotės

įsigijimų kaimyninėse šalyse stebėjimo.

Šitaip globaliu lygmeniu įtvirtinti esminiai

mūsų saugumo interesai: NATO gynybos

pajėgumų paketas, pasirengimą NATO

šalių gynybai užtikrinančios pratybos,

aiškus raginimas Rusijai atitraukti

branduolinę ginkluotę nuo NATO

šalių pasienio.

Nuotraukoje:

NATO šalių vadovų susitikimas Čikagoje.

NATO nuotr.

2012 m. Lietuvoje atidarytas Branduoli-

nio saugumo kompetencijos centras, kuris

įkurtas Valstybės sienos apsaugos tarny-

bos Pasieniečių mokykloje Medininkuose.

Centro tikslas – rengti mokymus ir semina-

rus branduolinio saugumo ir ypač kovos su

branduolinių medžiagų kontrabanda srityse.

Siekiama, kad centras taptų regioniniu.

2012.06.04 Medininkuose esančioje Pa-

sieniečių mokykloje surengta Branduolinio

saugumo kompetencijos centro (BSKC) ati-

darymo ceremonija.

Nuotraukoje iš kairės:

Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas

Vainius Butinas, vidaus reikalų viceministras

Mindaugas Ladiga, buvusi JAV ambasadorė

Lietuvoje Anne Derse, užsienio reikalų

viceministras Evaldas Ignatavičius.

Įtvirtinant Lietuvos energetinio saugumo

interesus NATO darbotvarkėje, prie Užsie-

nio reikalų ministerijos buvo įkurtas Ener-

getinio saugumo centras Vilniuje. Centras

akredituotas kaip NATO energetinio sau-

gumo kompetencijos centras (Center of

Excellence), pradėsiantis veiklą 2013 m.

sausio 1 d. Centro paskirtis – energetinių

iššūkių analizė, sprendimų paieška bei ino-

vatyvių energetinių sprendimų taikymas

gynyboje.

ISTORINĖ ATMINTIS2012.07.06 Lietuvos užsienio reikalų vice-

ministras Egidijus Meilūnas Lenkijoje daly-

vavo 79-ųjų Atlanto vandenyną įveikusių

Lietuvos lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio

Girėno žūties metinių renginiuose, kur pri-

minė lakūnų žygdarbio reikšmę, padėko-

jo jų atminimą saugantiems lietuviams bei

lenkams ir akcentavo abiejų tautų jaunimo

vaidmenį puoselėjant dvišalius santykius.

2012.07.18 Įprasminant iškilių Lietuvos

asmenybių atmintį Lietuvoje Senojo

Arsenalo kiemelyje atidengta atminimo

lenta 1863–1864 metų sukilimo dalyviams.

XIX a. antroje pusėje Senajame arsenale,

dabartiniame Taikomosios dailės muziejuje,

buvo įrengtos sukilimą malšinusių carinės

Rusijos kazokų kareivinės. Remiantis

atsiminimais, šių kareivinių kiemelyje,

tikėtina, buvo žiauriai nukankinti sukilimo

dalyviai. Nors faktą patvirtinančių

archeologinių duomenų trūksta, tačiau

ši vieta galėtų tapti viena iš sukilimą

simboliškai įprasminančių vietų.

2012-ųjų Lietuvos užsienio politikos akcentai„Mano pasaulis“ apžvelgia svarbiausius šių metų Lietuvos diplomatijos darbus bei reikšmingiausias iniciatyvas.

Nukelta į 4 psl. >>>



Jau ne vienerius metus Užsienio reikalų

ministerija yra Lietuvos tremtinių kapų

užsienyje tvarkymo projekto „Misija Sibiras“

partnerė. Lietuvos diplomatinės atstovybės

užsienyje ir LiJOT (Lietuvo jaunimo orga-

nizacijų taryba) projektą pristato užsienio

lietuviams.

2012.08.03 Lietuvos užsienio reikalų

viceministras Evaldas Ignatavičius Vilniaus

geležinkelio stotyje pasitiko jaunimo

pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo

projekto „Misija Sibiras“ dalyvius, Rusijos

Federacijos Chakasijos Respublikoje

lankiusius lietuvių tremtinių kapavietes.

2012 m. ministerijos iniciatyva garsūs Lie-

tuvos istorikai Alfonsas Eidintas, Alfredas

Bumblauskas, Antanas Kulakauskas ir Min-

daugas Tamošaitis, kartu su redakcine ko-

legija, kurios sudėtyje – Raimundas Lopata,

Alvydas Jokubaitis, Vytautas Radžvilas ir

Inga Vinogradnaitė, parengė nuoseklią stu-

diją „Lietuvos istorija“. Leidinyje pateikiama

Lietuvos politinė istorija nuo valstybės susi-

kūrimo iki šalies įsijungimo į transatlantines

struktūras 2004 m. Artėjant pirmininkavi-

mui Europos Sąjungos Tarybai, knyga

bus išversta į šešias kalbas ir

išplatinta užsienyje.

NB8 PERSPEKTYVA2012 m. Lietuva sėkmingai koordinuoja

Šiaurės ir Baltijos šalių aštuntuko bendra-

darbiavimo programą (NB8). Lietuvai

koordinuojant NB8 darbotvarkę, sukurtos

interneto rubrikos (ministerijos tinklalapyje

ir „Wikipedijoje“), populiarinančios Šiaurės

ir Baltijos šalių regioną.

2012.09.04 Vilniuje surengtame Lietuvos

šiais metais koordinuojamo Šiaurės ir Bal-

tijos šalių bendradarbiavimo (Nordic Baltic

Eight, NB8) užsienio reikalų ministrų susi-

tikime aptartos glaudesnės partnerystės

perspektyvos ir šių metų bendros veiklos

pasiekimai.

Nuotraukoje iš kairės:

Švedijos, Latvijos, Suomijos, Danijos,

Lietuvos, Estijos užsienio reikalų ministrai

Carlas Bildtas, Edgaras Rinkevičius,

Erkki Tuomioja, Villy Søvndalas,

Audronius Ažubalis, Urmas Paetas,

Islandijos valstybės sekretorius Einaras

Gunnarssonas ir Norvegijos užsienio reikalų

ministras Jonas Gahras Støre.

BALTIJOS ŠALIŲ VIENYBĖSudaryti atstovavimo susitarimai su Latvija

ir Estija išduodant Šengeno vizas.

Pagal 2010 m. sudarytą Lietuvos

ir Latvijos susitarimą, Lietuva

atstovauja Latvijai išduodant

Šengeno vizas Argentinoje, Latvija

atstovauja Lietuvai Uzbekistane.

Pagal 2009 m. sudarytą Lietuvos ir

Estijos susitarimą Lietuva atstovauja

Estijai išduodant Šengeno vizas Armėnijoje

ir Rusijos Federacijoje (Kaliningrade). 2012

m. papildžius susitarimą, Lietuva taip

pat pradėjo atstovauti Estijai išduodant

Šengeno vizas Kazachstane (Almatoje),

Baltarusijoje (Gardine) ir Rusijoje

(Sovetske), o Estija pradėjo atstovauti

Lietuvai Australijoje (Sidnėjuje) ir Rusijoje

(Pskove).

Panašius susitarimus Lietuva taip pat yra

pasirašiusi su Austrija, Belgija, Danija, Esti-

ja, Graikija, Latvija, Norvegija, Nyderlandais,

Prancūzija, Slovakija, Slovėnija, Vengrija ir

Vokietija.

13 ES valstybių atstovauja Lietuvai išduo-

dant Šengeno vizas 65 vietose. Lietuva ats-

tovauja 11 ES valstybių išduodant Šengeno

vizas 24 vietose.

2012 11 09 Užsienio reikalų ministras

Audronius Ažubalis dalyvavo 18-oje Baltijos

Taryboje – Baltijos Ministrų Tarybos ir Bal-

tijos Asamblėjos kasmetiniame bendrame

pasitarime, kur Baltijos šalių ministrai suta-

rė stiprinti bendradarbiavimą pirmininkavi-

mo ES Tarybai laikotarpiu, laikytis bendros

pozicijos derybose dėl ES biudžeto ir patvir-

tino įsipareigojimus įgyvendinti energetikos

ir transporto projektus.

Nuotraukoje: Estijos užsienio reikalų

ministras Urmas Paetas, A.Ažubalis

ir Latvijos užsienio reikalų ministras

Edgaras Rinkevičius.

NAUJI RYŠIAI2012.10.15 Pirmą kartą į Lietuvą ofi cialaus

vizito atvyko Monako Princas Albertas II

ir princesė Charlene.

Tai pirmasis Monako vadovo vizitas

mūsų šalyje. Lietuva diplomatinius

santykius su šia valstybe užmezgė tik

praėjusių metų balandį.

BFL nuotr.

163 – su tiek valstybių Lietuva šiuo

metu yra užmezgusi diplomatinius

santykius. Dvi naujausios Lietuvos

partnerės – Sent Kitsas ir Nevis bei

Trinidadas ir Tobagas.

2012.09.26 Užsienio reikalų ministras

Audronius Ažubalis su Sent Kitso ir

Nevio premjeru Denzilu Douglasu savo

vyriausybių vardu pasirašo komunikatą,

kuriuo ir užmezgami diplomatiniai

santykiai.

Atkelta iš 2 psl. >>>

Mindaugas Jurkynas, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas

2013 metais užsienio politikos srityje Lietuvos laukia trys svarbiausi iššūkiai.

Pirmasis – energetinis saugu-mas. Visiems suprantama, jog reikia dėti pastangas ir rasti dau-giau politinės valios, kad paju-dėtų elektros tilto, sujungsiančio Lietuvą su Vakarų energetikos sistema, projektas.

Jei norime pa-statyti Visagino atominę elektri-nę bei suskys-tintųjų dujų t e r m i n a l ą ,

reikia ir partnerių, tad jų paieška taip pat taps Lietuvos užsienio politikos dalimi.

Kita sritis – Rytų kaimynystė, nes mes, kaip maža valstybė, turime nišą, kurioje

veikiame. Mums reikia nesustoti, nepai-sant to, kad susidariusi padėtis

nėra labai palanki. Pavyzdžiui, Gruzijoje keičiasi valdžia, o,

tarkime, Ukrainoje viršų paėmusios politinės jėgos, palankiai žiūrinčios į Ru-

siją, nekalbant apie Balta-rusiją, kur kol kas ne-

matyti jokių

prošvaisčių reikštis demokratijai.Lietuva pakankamai sėkmingai transfor-

mavosi iš sovietinės į vakarietišką valstybę, tad, nors ir esame ekonomiškai silpnesni, savo patirtį galime perduoti kitiems.

Trečioji sritis, kurioje reikės padirbėti – mūsų santykiai su JAV ir Europos Sąjun-gos (ES) valstybėmis. Ši sritis taps ypač svarbi artėjant Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai.

Turime galvoti, kokie klausimai kyla ES ir kiek mes, kaip maža valstybė, galime juos įtraukti į savo pirmininkavimo programą bei prisidėti prie Europos politinės ir eko-nominės gerovės.

Kitąmet reikėtų skirti daugiau dėmesio santykiams su Lenkija ir Rusija. Kalbant apie pastarąją – visi supranta, kad kamuo-lys ne mūsų pusėje, tačiau su Rusija reikia bendrauti laikantis savo principų.

Pavyzdžiui, reikalavimas atlyginti oku-pacijos žalą negali būti nustumtas į šalį,

tačiau, kita vertus, reikia bendrauti, nes Rusija – ekonomiškai aktyvi valstybė.

Santykiai su Lenkija priklausys nuo to, ką politikai yra pasirengę dėl jų padaryti: galima švelninti įstatymus, kurie pagerin-tų Lietuvos lenkų integraciją, daryti nuo-laidas švietimo srityje, lanksčiau vertinti tautinių mažumų norą rašyti pavardes ne lietuviškais rašmenimis arba leisti gatvių pavadinimus rašyti dviem kalbomis.

Santykiai su šia šalimi dabar nėra tokie geri, kokie jie buvo prezidentaujant Val-dui Adamkui.

Pagal Konstituciją, užsienio politiką įgy-vendina prezidentas kartu su Vyriausybe. Prezidentės Dalios Grybauskaitės atsisaky-mas vykti į susitikimą su JAV prezidentu Baracku Obama, pareiškimas, kad Lietuva netarnaus nei JAV, nei Rusijos interesams, aktyvus CŽV kalėjimų ieškojimas, mano manymu, neprisidėjo prie mūsų trans-atlantinio ryšio.

M.Jurkynas: „Trys svarbiausi darbai“



-ieji:

DATOS. Iki pirmininkavimo liko

192 dienos.

TREJETAS. Gruodį patvirtinta ES

Tarybos darbo programa pirmininkaujant

Airijai, Lietuvai ir Graikijai. Vadinamasis

Trejetas ES mechanizmui vadovaus

pusantrų metų nuo 2013 m. sausio 1 d.

BIUDŽETAS. Lietuvos Vyriausybės

patvirtintas biudžetas pirmininkavimui

siekia 214 mln. litų – tiek pat skiria ir 2013

m. sausio 1 dieną ES pirmininkavimo vairą

perimsianti Airija. 2011 m. antrąjį pusmetį

pirmą kartą pirmininkavusi Lenkija išleido

beveik dvigubai daugiau – 397 mln. litų

(115 mln. eurų).

VIETOS. Nacionalinė dailės galerija,

konferencijų centras „Litexpo“ ir Valdovų

rūmai taps svarbiausiomis pirmininkavimo

susitikimų vietomis Vilniuje.

KOMANDA. ES valstybių atstovų

posėdžiams vadovaus 205 pirmininkai, 247

jų pavaduotojai iš visų Lietuvos valstybinių

institucijų. Jiems talkins 950 ekspertų.

TECHNOLOGIJOS. Pirmą kartą

Vidurio Europoje bus surengta didelės

apimties informacinių technologijų

konferencija „ICT 2013“ – trijų dienų

renginyje tikimasi sulaukti 4-4,5 tūkst.

svečių.

KALENDORIUS. Per pirmininkavimą

Lietuva organizuos 3 tūkst. susitikimų Briu-

selyje ir Liuksemburge, vadovaus daugiau

nei 50 formalių ir neformalių tarybų. Jau

suplanuoti pagrindiniai ES darbotvarkės įvy-

kiai: Europos Vadovų Tarybos, ES Ministrų

Tarybos, Nuolatinių atstovų komitetų, Po-

litinio ir saugumo komiteto posėdžiai, ne-

formalūs aukšto lygio susitikimai. Lietuvoje

vyks apie 200 pirmininkavimo renginių, iš jų

22 – aukščiausio lygio.

PARTNERYSTĖ. Politiškai

svarbiausias su Rytų partneryste susijęs

pirmininkavimo renginys bus ES narių ir

Rytų partnerystės šalių vadovų susitikimas,

vyksiantis Vilniuje kitų metų lapkritį.

Rytų partnerystė yra vienas iš Lietuvos

pirmininkavimo ES Tarybai 2013 m. antroje

pusėje prioritetų.

PARLAMENTAS. Svečių antplūdžiui

iš užsienio ruošiasi ir Seimas. Į didžiausią

parlamentinį renginį – ES reikalų

parlamentinių komitetų plenarinį posėdį –

ketina atvykti per 300 dalyvių.

PO VISĄ LIETUVĄ. Užsienio svečiai

turės galimybę apsilankyti ne tik sostinė-

je, bet ir mažesniuose Lietuvos miestuose.

Dalį ekspertinio lygio susitikimų planuojama

rengti Trakuose, Druskininkuose, Klaipėdo-

je, Kaune ir kituose miestuose. Ketinama

ES valstybių pareigūnams pasiūlyti pažinti-

nes keliones ir ekskursijas, aplankant Lietu-

vos pajūrį, Dzūkijos nacionalinį parką, Ignali-

ną, Visaginą ir t.t.

DOVANOS. Nuo seno ES susiformavusi

tradicija pirmininkavimo ES Tarybai susiti-

kimų dalyviams įteikti atminimo dovanė-

les su pirmininkavimo simbolika. Papras-

tai svečiams ir aukšto rango pareigūnams

dovanojami kaklaraiščiai, šalikėliai, rašikliai,

bloknotai, USB atmintinės, puodeliai ir

pan. Pavyzdžiui, pirmininkaudama Vengrija

išdalijo 6 tūkst. kompaktinių diskų su kom-

pozitoriaus Franko Listo kūriniais ir 3 tūkst.

rubikų kubikų, o Danija – tūkstantį laikro-

džių. Lenkai dovanojo porceliano indelius

su medumi, o kipriečiai – sidabrines seges

ir sidabrinius knygų skirtukus. Lietuva taip

pat teiks atminimo dovanas – kaklaraiš-

čius, šalikėlius, rašiklius ir pan.

Kipro pirmininkavimo ES Tarybai dovana –

sidabrinė segė. cy2012.eu nuotr.

KAKLARAIŠČIAI. Kai kurie Briuse-

lio eurokratai turi sukaupę kelių dešim-

čių kaklaraiščių, gautų iš pirmininkavusių

valstybių, kolekcijas. Pirmininkaujanti šalis

paprastai išdalija dešimtis tūkstančių šių

ypatingų garderobo detalių: Danija pasiu-

vo 18 tūkst., Lenkija – 25 tūkst., Slovėnija

– 30 tūkst., Vengrija – 35 tūkst. kaklaraiš-

čių. 2009 m. pirmininkavusi Švedija siūlė

nacionalinės vėliavos spalvų kaklaraiščius,

dabar pirmininkaujančio Kipro kaklaraiščiuo-

se matoma toli horizonte šviečianti saulė,

simboliškai sujungianti jūrą ir dangų. Mote-

rims paprastai dovanojamos skarelės arba

šalikėliai su tokia pat simbolika.

Danijos pirmininkavimo ES Tarybai

kaklaraištis. eu2012.dk nuotr.

Kipro pirmininkavimo ES Tarybai

kaklaraištis. cy2012.eu nuotr.

TRANSPORTAS. Per pirmininkavimą

aukščiausius ES pareigūnus ir ES šalių

vadovus po Vilnių vežios 180 trečios,

penktos ir septintos klasės BMW

automobilių. Taip prie sėkmingo Lietuvos

pirmininkavimo ES Tarybai renginių

organizavimui neatlygintai prisidės ofi cialus

BMW atstovas Lietuvoje „Krasta auto“,

dar liepą su Užsienio reikalų ministeriją

pasirašęs apimtimi ir verte analogų

neturinčią paramos sutartį.

„Krasta auto“ generalinė direktorė

Asta Bagdonavičienė (kairėje) ir URM

kancleris Valdas Lastauskas (viduryje)

pasirašo paramos sutartį.

ATSTUMAS. ES sostinę Briuselį ir

Vilnių skiria 1465 kilometrai.

TERABAITAI. Pirmininkavimo partnerė

„Baltic Data Center“ pirmininkavimo

renginiams teiks modernias debesų

kompiuterijos paslaugas: 6 TB talpos

duomenų saugyklose gali tilpti maždaug

60 mln. tekstinių dokumentų.

PRADŽIA. Kitų metų liepos 5 dieną

į ofi cialią pirmininkavimo atidarymo šventę

laukiama atvykstant Europos Komisijos

(EK) pirmininko Jose Manuelio Barroso ir

kitų EK narių.

BALSAS. Lietuvos pirmininkavimo

ES Tarybai atidarymo Gala koncertas bus

surengtas 2013 metų rugsėjo mėnesį

karališkame Briuselio menų centre

BOZAR. Koncertuos operos primadona

Violeta Urmanavičiūtė-Urmana

ir Lietuvos nacionalinis simfoninis

orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno.

Prestižinė koncertų salė garsėja puikia

akustika, joje telpa 2,2 tūkst. žiūrovų.

ČIURLIONIS. Lietuvos pirmininkavimo

ES Tarybai proga Belgijoje rengiamas platus

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos

pristatymas. Gento dailės muziejuje bus

atidaroma menininko paveikslų paroda,

o tarptautiniame Flandrijos muzikos

festivalyje skambės jo simfoninės poemos.

KULTŪRA. Pirmininkavimo metu

per 50 Lietuvos atstovybių užsienyje

pristatys Lietuvos kultūros, meno ir verslo

laimėjimus. Lietuvos kultūros pristatymo

programoje numatytos vaizduojamųjų

menų parodos, kino retrospektyvos,

koncertai.

LIETUVOS ISTORIJA. Keturi istori-

kai – Alfonsas Eidintas, Alfredas

Bumblauskas, Antanas Kulakauskas

ir Mindaugas Tamošaitis – parašė

knygą apie Lietuvos istoriją. Specialiai

pirmininkavimui ji bus išversta į šešias

kalbas – anglų, prancūzų, vokiečių,

ispanų, lenkų ir rusų. Didžiausią „Lietuvos

istorijos“ siuntą gaus Nuolatinė

atstovybė prie Jungtinių Tautų biuro ir

kitų tarptautinių organizacijų Ženevoje:

iš viso 510 knygų. Leidinys pasieks ir

kitas Lietuvos atstovybes bei įvairius

informacinius centrus Europoje.

A. Kulakauskas, M. Tamošaitis,

A. Eidintas ir A. Bumblauskas pristatė

knygą „Lietuvos istorija“.

LIETUVIAI UŽSIENYJE. Lietuvos

kultūrą pristatys ir užsienyje gyvenantys

lietuviai. Pirmininkavimo pabaigos proga

Ispanijoje klasikinės muzikos koncertą

rengs ten gyvenanti smuikininkė Marija

Nemanytė. Danijoje, Estijoje, Švedijoje,

Norvegijoje skambins Rusijoje studijuojantis

jaunasis pianistas Lukas Geniušas.

UNESCO. Po Europą keliausiančioje

parodoje „Lietuvos ženklai UNESCO

žemėlapyje“ bus pristatomas autentiškas

ir išskirtinis Lietuvos kultūros ir gamtos

paveldas. Bus pristatomi ne tik objektai,

esantys Pasaulio paveldo sąraše, bet ir

lietuviškos dainų ir šokių švenčių tradicijos,

kryždirbystė, Nesvyžiaus bibliotekos

kolekcija, Radvilų archyvai ir kt.

TURIZMAS. Planuojama, kad

pirmininkavimo laikotarpiu Lietuvoje

apsilankys 20–30 tūkst. svečių.

PILIETIS. 2013 m. EK paskelbė Europos

piliečių metais. Europos Sąjunga per du

dešimtmečius nemažai nuveikė, siekdama

Bendrijos piliečiui sudaryti palankesnes

kelionių sąlygas, pigesnių telefoninių

pokalbių iš užsienio į gimtinę galimybę

bei užtikrindama būtiniausios sveikatos

priežiūros garantijas. Kitąmet EK skirs

dar daugiau dėmesio ES piliečių teisėms

ir bandys užtikrinti, kad bus panaikintos

paskutinės kliūtys, trukdančios pasinaudoti

savo teisėmis užsienyje.

IŠŠŪKIS LIETUVAILietuva 2013-aisiais pirmoji iš Baltijos valstybių pirmininkaus Europos Sąjungos (ES) Tarybai. Latvijai ši pareiga teks 2015, o Estijai – 2018 metais.

Pirmininkavimo metu per 50 Lietuvos atstovybių užsienyje pristatys Lietuvos kultūros, meno ir verslo laimėjimus.



Lietuva–Izraelis–Pietų Afrikos Respublika. Ar įmanomas toks ekonominio, mokslinio ir kultūrinio bendradarbiavimo trikampis? Pasirodo, taip. Gausi litvakų bendruomenė tampa vis stipresne jungtimi, plėtojant tvarius verslo ir žmogiškuosius santykius tarp lietuvių ir žydų. Dovilė Jablonskaitė[email protected]

Lietuvą ir Izraelį sieja ypatingi ryšiai, ku-riuos lemia bendra abiejų tautų šešių šimtų metų istorija. Lietuvos kultūra ir istorija ne-įsivaizduojama be didžiulio žydų bendruo-menės indėlio. Nors tarpvalstybinis bend-radarbiavimas skaičiuoja 20–metį, Lietuvos ir Izraelio dvišaliuose santykiuose esminis lūžis pasiektas tik pastaraisiais metais.

Turizmą pagyvino susisiekimas oru„2009–2012 metais įvyko daugiau nei 20 dvišalių vyriausybinio, parlamentinio ly-gio vizitų – tai net dvigubai daugiau nei per visą laikotarpį nuo diplomatinių santykių užmezgimo 1992-aisiais. Galėčiau šį trejų metų laikotarpį pavadinti dinamiškų, inten-syvių ir pozityvių santykių pavyzdžiu“, –džiaugėsi mūsų šalies ambasadorius Izra-elyje Darius Degutis. Tai – toli gražu ne tik politinėmis deklaracijomis grįsti vizitai, o apčiuopiamą naudą duodantys valstybių vadovų susitikimai, tiesiogiai prisidedan-tys prie ekonominių santykių plėtojimo.

Prekybiniai ryšiai tolydžio auga: Lietu-vos eksportas į Izraelį kasmet šokteli apie 40–50 proc. Pučiasi ir turizmo mastai: tu-ristų skaičius iš Lietuvos į Izraelį 2011 me-tais sudarė 8,9 tūkst. – 62 proc. daugiau nei 2010–aisiais. Didelis pasiekimas yra tai, kad didžiausiuose Izraelio laikraščiuose

pasirodo išsamūs straipsniai apie Lietuvą ir turizmo galimybes joje.

Tiesioginis skrydis maršrutu Vilnius–Tel Avivas, vykdytas vasaros sezonu, dar la-biau pakurstė ir izraeliečių susidomėjimą Lietuva.

„Tikimės, kad pavasarį skrydis vėl bus atnaujintas, nes lėktuvai buvo pilni, o bi-lietai greitai išparduodami. Izraelyje daug išeivių iš buvusios Sovietų Sąjungos: jie puikiai prisimena mūsų kurortus, mėgs-ta Druskininkus ir Palangą – keliauja šei-momis, ilsisi savaitėmis. Ir ne tik jie vis labiau susidomi Lietuva: visi izraeliečiai mėgsta mūsų kurortus, gamtą, nes vasarą Izraelyje labai karšta, todėl jie džiaugiasi galėdami pabėgti į gaivią Lietuvos žalu-mą. Be to, jiems labai svarbi žydiškoji is-torijos dalis, kultūros paveldas, kurį randa Vilniuje, Kaune, kituose miestuose“, –kalbėjo ambasadorius.

Ne neigti, bet gerbti praeitį Sudėjus kelias išeivių kartas, skaičiuoja-ma, kad Izraelyje gyvena apie 200 tūkst. litvakų – žydų, kurie savo šaknis kildina iš Lietuvos.

„Tarp jų ir tokios visame pasaulyje žino-mos ir unikalios asmenybės kaip premje-ras Benjaminas Netanyahu, kurio senelis kilęs iš Pumpėnų šalia Panevėžio. Buvu-sio premjero ir gynybos ministro Ehudo Barako senelis gimė Pušaloto kaime irgi netoli Panevėžio. Izraelio prezidento Shi-mono Pereso senelis kilęs iš Vyšniavos kaimo. Dabar jis yra Baltarusijos terito-rijoje, bet kadaise priklausė Lietuvai, to-dėl Sh.Peresas laiko save litvaku. Kitaip tariant, vos ne visi Izraelio vadovai yra litvakai. O jei dar išvardytume kultūros, meno, mokslo, verslo pasaulio garseny-bes...“ – sakė D.Degutis.

Šie žmonės ir jų šaknys esą yra puiki ats-pirtis tvirtinti tarpvalstybinius santykius,

Dovilė Jablonskaitė[email protected]

Kelionė į Izraelį Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos auklėtiniams tapo pilietiškumo pamoka.

„Vaikus nustebino, kaip puikiai litvakai kalba lietuviškai. Net jų vaikai, gimę jau Izraelyje, moka mūsų kalbą. Mokiniams tai buvo tarsi įkvėpimas, kaip mylėti savo tėvynę. Žmonės, su kuriais susitikome, yra

Izraelio patriotai, jie didžiuojasi, kad jų vaikai tarnavę Izraelio armijoje, patys yra kovęsi mūšiuose, bet širdyje jie nešiojasi Lietuvą, nes ji – jų tėviškė“, – kalbėjo Šv. Kristoforo gimnazijos mokytojas, kelio-nės į Izraelį iniciatorius Vytautas Toleikis.

Kelionė buvo suorganizuota padedant Lietuvos ir Izraelio draugystės asociaci-jos „Israelita“ nariams. Kelionės po Izraelį metu 18 moksleivių, studentų ir mokyto-jų grupė iš Lietuvos lankėsi Jad Vašeme –Holokausto tyrimų centre ir muziejuje, pasaulio žydų diasporos muziejuje „Beit

Vytautas Toleikis:

Vaikus nustebino, kaip puikiai litvakai kalba lietuviškai. Net jų vaikai, gimę jau Izraelyje,

moka mūsų kalbą.

V.Toleikis džiaugėsi, kad jo mokiniai Izraelyje gavo gerą pilietiškumo pamoką.

A.K

oro

lio

vo

nu

otr

.

• 2011 m. Izraelis buvo 43-čia

(0,12 proc. viso Lietuvos prekių

eksporto) didžiausia Lietuvos

eksporto bei 53-čia (0,05 proc.

viso Lietuvos prekių importo)

didžiausia Lietuvos importo rinka.

• 2012 m. sausio–rugsėjo mėn., pa-

lyginti su 2011 m. sausio–rugsė-

jo mėn., prekių eksportas į Izrae-

lį augo 27,4 proc., arba 15,3 mln.

Lt, kai bendras Lietuvos prekių

eksportas augo 10,6 proc. Iš

2012 m. eksportuotų prekių į Iz-

raelį net 97,8 proc. buvo lietuviš-

kos kilmės prekių eksportas.

• Prekių importas iš Izraelio tuo

pačiu laikotarpiu augo 36,4 proc.,

arba 11,1 mln. Lt, kai bendras

Lietuvos prekių importas augo

7,7 proc. 2012 m.

Šaltinis: VšĮ „Versli Lietuva“ inf.

Lietuvos užsienio prekyba su Izraeliu

saulis

Ryšiai su Izraeliu ir Pietų Afrikos Respublika yra didžiulis ir dar neišnaudotas mūsų šalies potencialas

Lietuvos atrama

V.A.Bumelis:

„Ant emocinių saitų lengviau kloti ir ekonominio bendradarbiavimo pamatus.“



| 7

ieškoti naujų sąlyčio taškų, neatrastų veik-los krypčių.

„Tai svarbu ne tik ekonomikai, bet, svar-biausia, sugriautų tiltų tarp abiejų tautų atstatymui. Nėra ko slėpti, kad holokaus-to tragedija, įvykusi ir Lietuvoje, kai žuvo 95 proc. visų Lietuvos žydų, tam tikrą šal-tį dvišaliuose santykiuose buvo įpūtusi. Tačiau pastaruosius du dešimtmečius abi šalys ieško būdų atstatyti tuos tiltus, su-grąžinti domėjimąsi vieni kitais“, – aiški-no ambasadorius.

Sužadinti pasitikėjimą ir kilstelėti tarp-valstybinius santykius į naują kokybę buvo stengiamasi ne kalbomis, o nuveiktais dar-bais, užtikrinant žydų kultūros Lietuvoje puoselėjimą.

„Ne neigiant, bet gerbiant ir prisime-nant tragišką žydų tautos istoriją. Neliko nepastebėta tai, kad Vyriausybė ir Seimas patvirtino įstatymą dėl žydų bendruo-meninio turto kompensacijos Lietuvoje, kad buvo išspręsti žydų senųjų Šnipiškių kapinių paveldo apsaugos klausimai, kad Vilniaus centre buvo atidaryta žydų bib-lioteka, kad pradėti Didžiosios Vilniaus sinagogos atstatymo darbai, visoje Lie-tuvoje įrengti ir plėtojami tolerancijos centrai. Į tai Izraelis reaguoja su pagar-ba, dėmesingai“, – užtikrino D.Degutis.

Žavisi lietuvių pasiekimaisRugsėjį Vilniuje įvykusį gyvybės moks-lų forumą „LSB2012“, kuriame dalyvavo daugiau nei 100 verslininkų ir mokslinin-kų delegacija iš Izraelio galima vadinti beprecedenčiu istorinės reikšmės įvy-kiu dvišaliuose santykiuose – tai parodo,

kad Izraelis mato tarpvalstybinių san-tykių potencialą, o Lietuvą vertina kaip partnerę.

Izraelio ekonomika diversifi kuota, pa-remta pažangiomis technologijomis, la-bai gerai išplėtoti „high–tech“, inovacijų, mokslinių tyrimų sektoriai.

Skaičiuojant pagal gyventojų skaičių, Izraelyje yra didžiausias „start ups“ skai-čius pasaulyje. Izraelio ekonomika sėk-mingai išvengė globalinės finansų krizės –ūkio augimas išliko stabilus.

Izraelis seniai suprato, kad sutvirtinti šalies ekonomiką vien žemės ūkio pro-dukcijos nepakaks, todėl didžiulis dėme-sys skiriamas inovacijoms. Moksliniams tyrimams atriekiama net 4,5 proc. šalies bendrojo vidaus produkto. Čia sugebama išnaudoti protinį potencialą.

D.Degutis tikino, kad Izraelio moksli-ninkai ir verslininkai žavisi lietuvių pa-siekimais biochemijos ir gamtos mokslų srityse, aukštųjų technologijų sektoriaus plėtra.

Izraeliečiams patraukli Lietuvos geog-rafinė padėtis. Jie mato, kad mūsų įmo-nėse dirba kvalifikuoti pasaulinio lygio specialistai ir svarbu, kad esame ES na-riai, kad šalia yra didelė Rusijos rinka. Lietuva turi labai gerai išplėtotą infras-truktūrą: iš čia nesunku pasiekti Šiaurės, Vidurio ir Rytų Europos šalis.

Savo ruožtu skatinamas Lietuvos vers-lininkų domėjimasis ypatingais Izraelio pasiekimais aukštųjų technologijų sri-tyje. Tai – atvira niša ir didžiulės verslo galimybės. Siekiama, kad abiejų valsty-bių mokslininkai ir verslininkai vykdytų bendrus projektus, kuriems galėtų būti naudojamos ir ES lėšos.

Lietuvos ir Izraelio vyriausybės yra pa-sirašiusios susitarimą dėl bendradarbiavi-mo pramoninių mokslinių tyrimų ir eks-perimentinės plėtros srityse. Remiantis susitarimu šiuo metu jau antrą kartą Lie-tuvos ir Izraelio įmonės kviečiamos teikti paraiškas bendrų mokslo ir tyrimų projek-tų fi nansavimui.

• 2011 m. PAR buvo 67-ta

(0,05 proc. viso Lietuvos prekių

eksporto) didžiausia Lietuvos

eksporto bei 73-čia (0,01 proc.

viso Lietuvos prekių importo)

didžiausia Lietuvos importo rinka.

• 2012 m. sausio–rugsėjo mėn.,

palyginti su 2011 m. sausio–

rugsėjo mėn., prekių eksportas

į PAR mažėjo 26,5 proc., arba

5,8 tūkst. Lt, kai bendras Lietuvos

prekių eksportas augo 10,6 proc.

• Iš 2012 m. eksportuotų

prekių į PAR net 94,7 proc.

buvo lietuviškos kilmės prekių

eksportas. Prekių importas iš

PAR tuo pačiu laikotarpiu augo

11,8 karto, arba 98,2 tūkst. Lt,

kai bendras Lietuvos prekių

importas augo tik 7,7 proc.

Šaltinis: VšĮ „Versli Lietuva“ inf.

Lietuvos užsienio prekyba su PAR

„Izraelis – tai Lietuvos tęsinys“ Hatfutsot“ Tel Avive, turėjo progos iš arčiau susipažinti su kibucų gyvenimo aspektais.

„Izraelis – tai Lietuvos tęsinys. 200 tūkst. iš Lietuvos kilusių žydų – juk tai yra mūsų žmonės“, – sakė V.Toleikis.

Jis atkreipė dėmesį, kad istorinių para-lelių tarp šių dviejų tautų yra kur kas dau-giau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

„Panašiu metu, kai lietuvių tauta iš vals-tietiškos pradėjo virsti į modernią, prasi-dėjo ir sionizmas. Kita paralelė – kalba. Lietuviai kultūrinėms reikmėms vartojo lenkų kalbą, bet grįžo prie lietuvių kal-bos. Lygiai tą patį teko padaryti žydams, kai jie atsigręžė į hebrajų kalbą, ėmė jos sąmoningai mokytis, kad ne tik skaitytų Šventąjį raštą, bet ir buityje vartotų. Iki tol mes turėjome tik kaime vartojamą lie-tuvių kalbą, o žydai – tik religinėje tradi-cijoje“, – lygino V.Toleikis.

Izraelyje viešėję

Šv. Kristoforo

gimnazijos mokiniai

ir mokytojai susitiko

su ambasadoriumi

D.Degučiu (antroje eilėje

trečias iš kairės).

URM nuotr.

MaMano pa

Nukelta į 8 psl. >>>

pasaulyje – litvakai

D.Degutis:

„Jei kas nors pasaulyje be mūsų dar taip mėgsta šaltibarščius, tai tik PAR litvakai.“



Sentimentais paremtos investicijos2012 metų sausio–birželio mėnesiais Lie-tuvos ir Izraelio prekybos apyvarta siekė 82,77 mln. Lt – 41 proc. daugiau nei tuo pačiu 2011 metų laikotarpiu.

Tiesioginės Izraelio investicijos Lietu-voje sudarė 59,52 mln. Lt. Lietuvoje yra investavusi didžiausia Izraelio farmacijos bendrovė „Teva“.

Izraelio valstybės garbės konsulas Lietu-voje, Lietuvos–Izraelio prekybos rūmų pre-zidentas, balandį iš tarptautinės generinių vaistų gamintojos „Teva“ valdomos Lietu-vos biofarmacijos lyderės bendrovės „Sicor Biotech“ generalinio direktoriaus pareigų pasitraukęs verslininkas Vladas Algirdas Bumelis įsitikinęs, kad Izraelio investicijų Lietuvoje apimtys augs. „Ant emocinių saitų lengviau kloti ir ekonominio bendradarbia-vimo pamatus. Kai valdai milijardinę kor-poraciją, investuoti kelis milijonus į Lietuvą gali vien dėl sentimentų. Gerų pavyzdžių jau turime: štai kad ir Deimantų muziejus Vilniaus centre, atsiradęs Izraelio litvako iniciatyva“, – atkreipė dėmesį V.A.Bumelis.

„Pagaminta Lietuvoje“ reiškia kokybę2011 metais Lietuvos ir Izraelio prekybos apyvarta sudarė 123,66 mln. Lt ir, palyginti su 2010 metais, padidėjo 56 proc. Valsty-bes skiria 4 tūkst. kilometrų, todėl ekono-minis bendradarbiavimas nėra paprastas. Patekti į Izraelio rinką nelengva, tačiau mūsų verslininkai labai aktyvūs ir ran-da savo nišą.

Ypač sėkmingai kelią skinasi Lietuvos maisto pramonė: Izraelyje gyvena 200 tūkst. litvakų ir apie 1,5 mln. „išeivių“ iš buvusios Sovietų Sąjungos, todėl „paga-minta Lietuvoje“ izraeliečiams reiškia ko-kybės ženklą.

„Izraelio parduotuvėse galima gauti lietuviško fermentinio sūrio, varškės sū-relių, „Vilniaus“ majonezo, „Žemaitijos pieno“ sviesto, „Panevėžio“ ledų, „Švytu-rio-Utenos“ alaus ir tauriųjų alkoholinių gėrimų.

Labai sėkmingai eksportuojame baldus, manekenus, juk Lietuvos įmonė „Mane-kenų pasaulis“ yra viena pagrindinių ma-nekenų gamybos įmonių visame pasauly-je“, – pasakojo ambasadorius.

Lietuviai Izraelyje parduoda ne tik mais-to produktus, bet ir baldus, eksportuojama

chemijos pramonės produkcija. „Prekybos tinklai ir platintojai labiausiai domisi lie-tuviškais saldainiais, kepiniais, daržovių konservais, įvairiais padažais, alkoholi-niais gėrimais, mineraliniu vandeniu. Ypač populiari jaunų veršiukų mėsa“, – vardijo viešosios įstaigos „Versli Lietuva“ analiti-kas Vadimas Ivanovas.

Jis atkreipė dėmesį, kad didžiausias iš-šūkis eksportui – tai konkurencija su žy-miai pigesniais produktais iš Azijos šalių ir dažnai painios kašruto sertifi kato gavi-mo procedūros.

Tačiau tikimasi, kad ekonominis bend-radarbiavimas įgaus didesnį pagreitį, mat šiemet Ūkio ministerija įsteigė komercijos atašė Izraelyje biurą.

Kas pirmesnis, tas gudresnisPastaraisiais metais atsigręžta ne tik į Izrae-lio, bet ir į Pietų Afrikos Respublikos (PAR) litvakų bendruomenę. Vis dažniau kalbama apie Lietuvos, Izraelio ir PAR verslo ryšių plėtrą, ypatingas dėmesys skiriamas ga-limybėms užmegzti verslo kontaktus su PAR litvakais.

„Plėtojant politinius ir ekonominius san-tykius, labai svarbus faktorius yra žmogiš-kieji kontaktai. PAR – dar ne iki galo atrasta ir neišnaudota, bet milžinišką potencialą turinti mūsų veiklos kryptis“, – įvertino D.Degutis.

Lietuvos pramonininkų konfederacija irgi neabejoja, kad PAR gyvenanti litva-kų bendruomenė gali tapti ta jungtimi, su kuria užmezgus ryšius, būtų galima sėk-mingai plėtoti verslo santykius Lietuvai dar nepažintoje žemėje – piečiausioje Af-rikos valstybėje.

Apie tai kalbėta Pramonininkų konfe-deracijos surengtoje diskusijoje „Lietuva–

Izraelis–PAR: verslo trikampis“. Seminare įžanginį žodį taręs Lietuvos ir Izraelio Pre-kybos rūmų vykdomasis direktorius Vytis Mackevičius teigė, kad PAR – viena dina-miškiausių augančių ekonomikų per pas-tarąjį dešimtmetį. Jos rinka didelė, tačiau Lietuvos verslininkų dar visai neištyrinėta.

„Galima į ten eksportuoti, daryti bendrus verslo projektus, galima importuoti iš ten ir būti jų atstovais. Kas pirmesnis ateis į šią rinką, tas bus gudresnis“, – lietuvišką patarlę pritaikė V.Mackevičius.

Jis taip pat pabrėžė, kad įsitvirtinus PAR, ši šalis galėtų tapti puikiu tramplinu žen-giant į kitų Afrikos šalių rinkas. „Tų, kurie bandė daryti verslą su juodąja Afrikos da-limi, istorijos yra labiau kaip nuotykių is-

torijos negu sėkmingo verslo pavyzdžiai. PAR, būdama pati stipriausia Afrikos eko-nomika, jau 20 metų sėkmingai plėtojo verslo ryšius su visomis Afrikos valstybė-mis, turi su jomis atstovybes, kontaktus, yra pramynusi kelius. Taigi, žiūrint į gali-mą bendradarbiavimą su PAR, turėtume atsiminti, kad tai gali būti atspirtis toliau žengiant į daugelį Afrikos respublikų“, – kalbėjo V.Mackevičius.

Emigraciją gaubia mitaiApie 80 tūkst. PAR žydų yra kilę iš Lietu-vos. Litvakai sudaro beveik 90 proc. visos žydų bendruomenės. Tai žydai, iš Lietu-vos išvykę ekonominės migracijos epocho-je. Viešosios įstaigos „Šiaurės Jeruzalė“ direktorė Anna Avidan yra pastebėjusi, kad litvakų atsiradimo PAR istorija yra apipinta daugybe mitų, kurių dauguma nėra teisingi.

„Žydai visada turėjo pinigų, bet sugalvo-jo turėti dar daugiau, todėl žinodami, kad

PAR yra aukso kasyklos, ten iškeliavo“, – vieną tokių mitų yra pateikusi A.Avidan.

Migracija į PAR iš esmės vyko 1920-aisiais. Taip, kaip šimtai tūkstančių lietuvių geresnio gyvenimo vyko ieškoti į JAV, taip ir žydai laimės ieškojo svetur. O tai, kad tiek daug jų atsidūrė PAR, nu-lėmė labiau atsitiktinumas nei dėsnin-gumas: kai pirmieji migrantai iš Lietuvos pasiekė Londoną, kelios didesnės žydų grupės įsigijo pigesnius bilietus kelionei laivu į PAR, mat į JAV bilietai buvo bran-gesni. Nuvykę į PAR ir pamatę dideles ga-limybes verslui, jie puolė skubiai raginti gimines, draugus atvykti. Tokiu būdu iš lūpų į lūpas tarp Lietuvos žydų ir paskli-do garsas apie PAR.

Svajonėse – „bakūžė“ prie ežeroD.Degutis pastebėjo, kad PAR litvakų do-mėjimasis Lietuva – unikalus ir pribloš-kiantis: „Jei kas nors pasaulyje be mūsų dar taip mėgsta šaltibarščius, tai tik PAR litvakai. Buvau priblokštas juodaodės tar-naitės rankomis pagamintų šaltibarščių, bulvių plokštainio, lietuviškai marinuo-tos silkės, žuvies maltinukų skonio – visai toks, kaip mūsų tėvų ir senelių.“

Lietuvos ambasada Izraelyje sulaukia PAR litvakų užklausų apie turizmo Lietu-voje galimybes.

„Jie nori apžiūrėti Lietuvą kaip savo se-nelių tėvynę, klausia, kaip surasti vieną ar kitą vietą“, – sakė D.Degutis. Be to, anot jo, ieškoma ne tik savo šaknų, bet ir būdų užmegzti verslo santykius.

„Tarp Pietų Afrikos litvakų yra didžiausių pasaulyje kompanijų vadovai, Pietų Afri-kos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, dei-mantų biržos vadovas, nacionalinio banko vadovas ir t.t. Mums labai smagu, kad di-džiausios Johanesburgo biržoje listinguoja-mos kompanijos įkūrėjas ir savininkas, val-dantis 14 mlrd. JAV dolerių vertės imperiją, kurioje dirba 120 tūkst. žmonių 26 pasaulio šalyse, įsigijo įmonę Kaune, kuri šiuo metu plečia savo veiklą“, – kalbėjo D.Degutis.

„PAR litvakai savo karjerose yra pasie-kę įspūdingų aukštumų, gali gyventi labai plačiai. Kas jiems ta Lietuva? Tai – jų sene-lių žemė. Turėdami milijardines imperijas jie svajoja apie „bakūžę“ Lietuvoje prie ežerėlio, kur būtų kelios vištos, karvė. Tai būtų to milijardieriaus kampelis jo sielos atgaivai. Jam čia viskas patinka – ir oras, ir maistas“, – neabejojo ambasadorius.

Atkelta iš 7 psl. >>>

„Turėdami milijardines imperijas jie svajoja apie „bakūžę“ Lietuvoje prie ežerėlio, kur būtų kelios vištos, karvė.“



Eglė Digrytė[email protected]

Reikia keisti mąstymą apie emigraciją – gyvename nebe XX a. pradžioje, kai laivo bilietas anapus Atlanto lietuvių šeimoms reikšdavo išsiskyrimą visiems laikams. Verčiau siekti, kad lietuviai neprarastų tvirtų ryšių su savo šalimi bei vieni su kitais, įsitikinęs Kanados karališkajame banko padalinyje Londone dirbantis Daumantas Mockus.

Lietuvių visur pilnaInvesticijų bankininkystės specialistas pas-taruosius dvylika metų užsienyje mokėsi, studijavo ir dirbo. Nuo praėjusių metų lap-kričio buvo Londono Sičio lietuvių klubo prezidentas, bet prieš kelias savaites pa-reigas perleido teisininkei Ramintai Dereš-kevičiūtei. Šis klubas vienija daugiau nei 60 šiame mieste dirbančių fi nansininkų, teisininkų, verslo konsultantų, akademi-nio pasaulio atstovų.

Darbo dienai banke dažnai užsitęsus iki vidurnakčio ar ilgiau, laiko Sičio klu-bui dažniausiai likdavo tik savaitgaliais ar naktimis. Bet tai atsipirkdavo su kaupu – 2007 m. nedidelį būrį lietuvių suvienijęs klubas išaugo dvigubai ir sugebėjo išsiko-voti savo vietą Sityje. Į jo renginius ver-žiasi Londono fi nansų centro darbuotojai, daug dėmesio sulaukė susitikimas su eu-rokomisaru iš Lietuvos Algirdu Šemeta.

Siekdamas telkti lietuvius, kurie dir-ba garsiose tarptautinėse kompanijose ar studijuoja prestižiniuose universitetuo-se, skatindamas juos bendradarbiauti su Lietuvos bankuose ir fi nansų institucijose dirbančiais tautiečiais, D.Mockus kartu su bendramoksliu lietuviu iš Bostono įkūrė „Wall Street“ lietuvių klubą.

Lietuvos piliečiams sparčiai sklin-dant po pasaulį, dalyvauti lietuviškoje veikloje darosi vis lengviau. Kai prieš dvylika metų pirmąkart paliko gimtinę ir nukeliavo į Honkongą, su tautiečiais D.Mockus ilgą laiką neturėjo jokio tie-sioginio kontakto.

Dabar lietuvių yra visur: nuo Las Vega-so iki Bondi Beach – paplūdimio Austra-lijoje. Didžiuosiuose pasaulio miestuose, kuriuos lietuviai pamėgę labiausiai, susi-kūrusios stiprios bendruomenės, vyksta renginiai, renkama labdara, vystomi ko-merciniai projektai tarp šalių.

„Įsitraukimas į lietuvišką veiklą reika-lingas ir naudingas patiems emigrantams. Kad ir kokie sėkmingi, pripažinti ar my-limi būtume svečioje šalyje, retas kuris norėtų atsisakyti savo tikrojo identiteto, –svarstė pašnekovas. – Ypač kai šiais lai-kais jis nėra kliūtis gyvenime, o atvirkš-čiai: atveria daugiau galimybių, užtikrina vertybinį tęstinumą, emocinį komfortą, galų gale padaro tave įdomesniu patiems užsieniečiams.“

Londonas arti lyg ŠiauliaiD.Mockaus įsitikinimu, ilgainiui grįži-mo–išvykimo klausimą reikės pamiršti. Būtinybė keisti požiūrį į emigraciją dar akivaizdesnė, kalbant apie lietuvius, pa-birusius po Europos Sąjungos šalis.

„Juk gyvename ne XX a. pradžioje, kai laivo bilietas į vieną pusę už Atlanto ne-pritekliaus ir karų išvargintoms lietuvių šeimoms reikšdavo garantuotą išsiskyri-mą visiems laikams. Gyvename moder-niame, laisvame pasaulyje, kai įprasta

gyvenamą miestą, šalį ar net kontinentą keisti kas penketą metų.“

Radę geresnių galimybių žmonės išva-žiuoja, po kurio laiko grįžta, galbūt vėl traukia, kur tuo metu įdomiau, naudin-giau, lengviau ar, atvirkščiai, sudėtin-giau. D.Mockų supantys lietuviai renka-si gyventi ten, kur geriausia įgyvendinti profesinius, akademinius ar asmeninius tikslus. Tai gali būti ir Lietuva.

Londono Sityje dirbantis Daumantas Mockus:

„Lietuvybė – emigrantų vertybė“

D.Mockų galima vadinti tikru pasaulio

piliečiu. Būdamas vienuoliktokas jis pa-

gal Jungtinių pasaulio koledžų programą

išvyko mokytis į Honkongą. Ten mokėsi

kartu su bendraamžiais iš viso pasaulio.

Dabar šioje programoje dalyvauja kaip rė-

mėjas – padėjo paauglei iš vieno Lietu-

vos miestelio patekti į tą pačią Honkongo

mokyklą.

Studijoms lietuvis pasirinko JAV Masa-

čiūsetso valstijoje esantį „Williams“ uni-

versitetą. Dokumentus buvo išsiuntęs į

keliolika geriausių pasaulio aukštųjų mo-

kyklų, nepateko tik į vieną. Buvo įstojęs į

Oksfordą, bet dėl palankesnių fi nansinių

sąlygų pasirinko Ameriką. D.Mockus visa

galva nėrė į mokslus ir darbą: dirbo uni-

versiteto bibliotekoje, dėstė jaunesniems

studentams, prižiūrėjo kompiuterius, ėjo

studentų laikraščio fi nansų direktoriaus

pareigas.

Universitete lietuvis laimėjo galimybę

studijuoti Argentinos sostinėje Buenos

Airėse. Čia spėjo ne tik mokytis, bet ir

sportuoti, pakeliauti po šalį. Išsyk apgy-

nęs du bakalauro darbus – ekonomikos ir

ispanų kalbos, persikėlė į Londoną ir nuo

2007 m. dirba investicijų bankininkystės

srityje. Prieš tai jis porą vasarų sėmėsi

patirties Lietuvos laisvosios rinkos insti-

tute ir JAV banke „Lehman Brothers“.

Baigęs mokslus D.Mockus įsidarbino šio

banko fi liale Londone. Karjera čia baigė-

si po 15 mėnesių – 2008 m. rugsėjį, kai

bankas žlugo ir tapo prasidėjusios pasau-

linės krizės simboliu. Didžiausią JAV ban-

ko bankrotą lietuvis matė iš vidaus. Ne-

tekęs darbo, jis nusipirko turistinį dviratį

ir su bičiuliu išskrido į JAV, kur tris mėne-

sius keliavo.

Grįžęs įsidarbino analitiku „Nomura In-

ternational“, o nuo 2009 m. rugsėjo yra

vyresnysis investicijų bankininkas Kara-

liškajame Kanados banke (Royal Bank of

Canada), kuris yra didžiausias šioje šaly-

je. D.Mockus dirba įmonių susijungimų ir

įsigijimų srityje – konsultuoja pasaulines

kompanijas, kurios nori pirkti ar parduoti

kitas įmones.

Nuo rugsėjo jis yra viešosios įstaigos

„Globalios Lietuvos lyderiai“, kuri sutei-

kia galimybes verslininkams, politikams,

mokslininkams pasinaudoti užsienyje be-

sitobulinančių tautiečių patirtimi, žiniomis

ir kontaktais, valdybos narys, dalyvauja

programoje „Big Brother“.

Pasaulio pilietis

D.Mockus:

„Gyvename moderniame, laisvame pasaulyje, kai įprasta miestą, šalį ar net kontinentą keisti kas penketą metų.“

D.Mockus Londono Sičio

lietuvių klubo prezidento

pareigas perleido

R.Dereškevičiūtei.

Asmeninio albumo nuotr.



„Kalbėkime ne vien tik apie migracijos keliamus iššūkius, bet įžvelkime ir naujas galimybes, panaudokime užsienio lietuvių sukauptas žinias ir patirtį mūsų valstybės ateičiai kurti“, – ragina Užsienio reikalų ministerijos (URM) Užsienio lietuvių departamento direktorius Arvydas Daunoravičius. Miglė Jankutė[email protected]

Šiam tikslui įgyvendinti ir buvo parengta „Globalios Lietuvos“ programa, kuria sie-kiama telkti ir stiprinti ryšius su pasaulio lietuviais, kurti lietuvišką tapatumą šian-dienos pasaulyje ir šalies ateitį.

Vietoj migracijos pavojų – galimybėsNuo 2010 metų valstybės santykių su už-sienio lietuviais politikos formavimas ir jos įgyvendinimo koordinavimas, atsižvelgiant į daugelio pasaulio šalių patirtį, buvo paves-tas URM. Tai ne tik sumažino biurokratinį aparatą, bet ir į darbą su užsienio lietuviais leido tiesiogiai įtraukti „arčiausiai“ jų esan-čias Lietuvos diplomatines atstovybes, ku-rios į savo veiklą įtraukė bendrus su užsie-nio lietuviais projektus.

Lietuvos diasporoje vyksta daug poky-čių. Pasaulio lietuvių šeima yra gausi ir la-bai skirtinga – nuo Sibiro tremtinių ir jų palikuonių iki Pietų Amerikoje jau bemaž šimtmetį gyvenančių mūsų tautiečių, nuo gilias veiklos tradicijas sukūrusių Šiaurės Amerikos lietuvių iki po Europą patirties ir žinių pasisemti pasklidusio mūsų jaunimo.

Per 150–200 metų Lietuva išgyveno ke-turias emigracijos bangas. Atsargiais skai-čiavimais, už Lietuvos ribų gyvena per mi-lijoną lietuvių kilmės, iš Lietuvos kilusių, ryšį su Lietuva turinčių žmonių. Vertinant drąsiau, jų gali būti iki pusantro milijono. Tarp jų Lietuvos piliečių yra apie 300 tūkst.

„Globalios Lietuvos“ programa neskir-ta su emigracija susijusioms šalies vidaus problemoms spręsti (pagrindinėmis emi-gracijos priežastimis laikomas aukštas ne-darbo lygis, socialinis nesaugumas, psi-chologinis diskomfortas). Programa yra instrumentas po pasaulį pasklidusios lie-tuvių tautos ryšiams išlaikyti ir sustiprin-ti, paskatinti išvykusius savo patirtimi ir žiniomis dalyvauti valstybės gyvenime.

Ryšiai su užsienio lietuviais mezgami ir išlaikomi įvairiose srityse (verslo, kultūros, mokslo turizmo, sporto politikos ir kt.), to-dėl programą įgyvendina net 13 institucijų.

Esama ne vieno pavyzdžio, kai lietuviai ar iš Lietuvos kilę asmenys aktyviai padėjo pritraukti į tėvynę užsienio kompanijas.

Pavyzdžiui, „Barclays“ banko techno-logijų centras, greitųjų siuntų kompanija „Western Union“. Vieno lietuvio užsispy-rimas padėjo atlaikyti spaudimą, kad pas-taroji kompanija nenueitų kitur, bet pasi-rinktų Lietuvą.

Profesionalų tinklasĮvairių institucijų, įstaigų, organizacijų ir Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovų parengtos ir Lietuvos Vyriausybės patvirtin-tos „Globalios Lietuvos“ – užsienio lietuvių

įsitraukimo į valstybės gyvenimą – kūri-mo programos įgyvendinimui numatyti konkretūs tikslai, uždaviniai ir priemonės jiems pasiekti.

Ypatingas dėmesys yra skiriamas litua-nistiniam švietimui užsienyje ir jo plėt-rai. Šiandien daugiau kaip trisdešimty-je pasaulio valstybių veikia daugiau nei 180 lituanistinio švietimo įstaigų, kurios yra aprūpinamos mokymo priemonėmis, mokytojams sudaromos sąlygos tobulinti kvalifi kaciją. Šiuose lietuvybės centruose užsienyje lietuvių kalbos, istorijos ir etno-kultūros mokosi ne vien užsienyje gyve-nantys lietuviai, bet ir Lietuvos draugais tapę kitataučiai, kurie, pramokę lietuviš-kai, net ima mokyti kitus.

Užsienio reikalų ministerija kasmet or-ganizuoja lituanistinių mokyklų mokytojų kvalifi kacijos tobulinimo seminarus. Šių metų spalio mėn. tokiame seminare daly-

vavo daugiau kaip 50 mokytojų iš 25 užsie-nio valstybių – nuo Argentinos ir Kanados iki Sibiro. Užsienio lietuviai yra skatinami studijuoti, atvykti į stažuotes arba mainų programas Lietuvoje.

Šiandieniame globaliame pasauly-je etniškumas, nors ir tebevaidina svar-bų vaidmenį, nebėra vienintelis matmuo, kalbant apie valstybės santykį su diaspo-ra – pereinama prie tikslinių, pavyzdžiui, profesinių grupių: neretai žmogus dėl įvai-rių priežasčių nedalyvauja bendruomenės veikloje, bet yra savo srities profesionalas, pabrėžia savo lietuvišką kilmę – taip gar-sindamas savo kraštą. Kartais vien žino-mo žmogaus pripažinimas turint lietuviš-kų šaknų Lietuvos valstybei kuria žymią pridėtinę vertę.

Be lietuvybės puoselėjimo atsiranda ir papildomi bendros lietuviškos veiklos var-dikliai, tokie kaip profesinės ar asmeninės savirealizacijos siekis. Siekiant paskatinti Lietuvos diasporą įsitraukti į Lietuvos gy-venimą, reikia ieškoti ir atrasti naujus me-chanizmus, nes senieji ne visuomet veikia.

Todėl skatintinas yra viešosios įstaigos (VšĮ) „Globalios Lietuvos lyderiai“ Lietu-vos diasporos profesionalų tinklų kūrimas. Šių metų pabaigoje ši organizacija kartu su Užsienio reikalų ministerija ir kitais part-neriais išdalys apdovanojimus pasaulio lietuviams verslo, mokslo ir meno srityse bei už gyvenimo pasiekimus.

Plati veiklaVisos valstybės institucijos, kurios ėmėsi įgyvendinti programą, lėšų šiai veiklai su-rado institucijų vidiniuose biudžetuose. Tai gražus savanoriškumo principo realizavi-mo pavyzdys ir valstybiniame sektoriuje. 2012 m. programai įgyvendinti institucijos iš viso skyrė 9,2 mln. Lt.

Dalis „Globalios Lietuvos“ programos lėšų yra skirtos įvairių projektų įgyvendi-nimui – tiek bendrų su užsienio lietuviais, tiek vien jų įgyvendinamiems. URM kas-met iš įvairių užsienio lietuvių organiza-cijų sulaukia apie 200 paraiškų paremti jų inicijuotus projektus. Šiemet paramos sulaukė 97 projektai, pavyzdžiui, Lietuvai reikšmingų datų minėjimai, mūsų šalies pristatymo užsienyje, lituanistinio švieti-mo stiprinimo renginiai.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė šiais metais sėkmingai pradėjo įgyvendinti nau-ją stažuočių programą „Kurk Lietuvai“. Joje dalyvaujantys užsienyje mokslus bai-gę lietuviai gali metams įsidarbinti mūsų šalyje – išmėginti jėgas trijose institucijose, o atlyginimas jiems mokamas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų.

Jau ketvirtus metus rengiamas Pasaulio lietuvių ekonomikos forumas, kuris yra puikus instrumentas pritraukti investicijas į Lietuvą, įtraukti Lietuvos verslo diasporą į mūsų šalies ekonominį gyvenimą.

Viena sėkmingiausių iniciatyvų galima būtų įvardyti liepą Prienų rajone vykusį Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos orga-nizuotą ir daugiau kaip tris tūkstančius dalyvių sutraukusį Pasaulio lietuvių jau-nimo susitikimą, kurio viena iš partnerių buvo URM. Tai buvo beprecedenčio mas-to ir sėkmės renginys, sukėlęs daug teigia-mo šurmulio šalyje ir užsienyje, sulaukęs aukščiausių valstybės pareigūnų dėmesio ir „suteikęs sparnus toliau dirbti atsisukus veidu į Lietuvą“.

„Bet ar juos iškart derėtų kategorizuo-ti kaip „sugrįžusius“? – retoriškai klau-sė pašnekovas. – Juk retas žino, kur bus po dešimties metų. Gal įgyvendinus tuo metu jam ar Lietuvai naudingą verslo arba asmeninį projektą, vėl atsiras galimybė tobulintis kitur. Ar vėl keisime jo etike-tę į „išvykėlio“? Juk ne viskas tik juoda ir balta.“

Jo manymu, Šiauliuose augęs, bet Vilnių studijoms ir darbui pasirinkęs jaunuolis etikečių nenusipelno. Juk kelionė tarp šių miestų mašina trunka 2,5 val. – kiek skry-dis iš Londono į Vilnių, net ir kaina itin nesiskiria. Tad kodėl Vilniuje apsistojęs šiaulietis – savas, o Londone duoną pel-nantis vilnietis – jau emigrantas?

Anot D.Mockaus, verčiau stengtis užtik-rinti, kad lietuviai neprarastų tvirtų ryšių su savo šalimi ir vieni su kitais.

Pastaruoju metu šioje srityje pasiektas progresas: užsienyje gyvenantys lietu-viai aktyviai dalyvauja Lietuvos gyveni-me, yra neabejingi jos politinei, ekono-minei, kultūrinei raidai. Palaikyti ryšius su giminėmis ir draugais, sekti situaciją ir pastebėti galimybes vėl dirbti savo ša-lyje vis lengviau.

88 proc. svetur gyvenančių lietuvių

domisi įvykiais Lietuvoje (seka

interneto žiniasklaidą, gauna žinių iš

artimųjų, bičiulių, socialinių tinklų),

tačiau tik 38 proc. dalyvauja šalies

viešajame gyvenime (lankosi įvairiuose

renginiuose, balsuoja rinkimuose,

palaiko ryšius su tam tikra interesų

grupe, prisideda prie kultūrinės veiklos).

Užsienio reikalų ministerijos užsakymu

atlikta apklausa parodė, kad

devyniems iš dešimties respondentų

svarbu išlaikyti lietuvybę. Jie lankosi

renginiuose, skaito lietuviškas

knygas, dalyvauja bendruomenės ar

kultūrinėje veikloje, dirba arba mokosi

sekmadieninėje mokykloje.

Du trečdaliai žmonių įsitikinę, kad

kliūčių bendradarbiauti su Lietuva

nėra, tereikia pačiam norėti ir rodyti

iniciatyvą. Tiek pat apklaustųjų norėtų,

kad atsirastų virtualūs profesionalų

tinklai, kurie vienytų tautiečius pagal

interesus ir profesinę veiklą.

Daugumos nuomone, Lietuvos

žinomumas ir patrauklumas

jų gyvenamoje valstybėje yra

patenkinamas arba blogas,

bet padėtis gerėja.

41 proc. žmonių įsitikinę, kad prie

teigiamų pokyčių Lietuvoje prisideda

būtent garsindami jos vardą, 29 proc.

tai daro namie likusiems giminaičiams

teikdami paramą. Kiti padėjo užmegzti

kontaktus tarp žmonių Lietuvoje ir

savoje šalyje, su partneriais įgyvendino

įvairius projektus, dalyvavo diskusijose

viešojoje erdvėje, investavo Lietuvoje.

Bendrovė RAIT apklausė 353

suaugusius užsienyje gyvenančius

lietuvius, atsižvelgdama į jų išvykimo

šalį, lytį ir aktyvumą bendruomenėse.

Daugumai išeivių svarbu išlaikyti lietuvybę

„Globali Lietuva“: pasaulio lietuviams telkti ir valstybės ateičiai kurti

A.Daunoravičius:

„Kalbėkime ne vien tik apie migracijos keliamus iššūkius, bet įžvelkime ir naujas galimybes, panaudokime užsienio lietuvių sukauptas žinias ir patirtį mūsų valstybės ateičiai kurti.”



2007-ųjų gruodžio 21-oji. Tą dieną išnyko Lietuvą nuo Latvijos ir Lenkijos skiriančios sienos. Kartu atsivėrė galimybė nevaržomai keliauti po likusias Šengeno sutarties valstybes – be trukdžių, įtampos ir laiko gaišimo. Milda Kazlauskienė[email protected]

„Šengenas – tai vienas sėkmingiausių Eu-ropos projektų, skirtų paprastam žmogui, –akcentuoja ambasadorius ypatingiems pa-vedimams, bendradarbiavimo su Šengeno valstybėmis koordinatorius Vytautas Gu-daitis. – Tai buvo labai novatoriškas pro-jektas, nes Europa turėjo atsisakyti savo pagrindinių saugumo kontrolės svertų. Tame galime įžvelgti ir humanišką mintį –užkardas ir aukštas sienas turi pakeisti bend-ravimas tarp įvairių institucijų: policijos, muitinės, teismų.“

Tačiau kol Lietuvai buvo uždegta žalia šviesa įsilieti į šį sėkmingą projektą, teko nueiti ilgą ir pilną iššūkių kelią.

2004 m. gegužės 1-ąją prisijungus prie Europos Sąjungos (ES), Lietuvai ir dar devynioms naujosioms narėms Šengeno teisynas (Šengeno acquis) tapo „taikyti-nas, bet neprivalomas“. Šios valstybės dar turėjo įrodyti, kad pasirengusios be išlygų taikyti Šengeno acquis tokiose sri-tyse, kaip išorinių ES sienų (Lietuvoje tai –1070 km) kontrolė, vizos ir migracija, teisėsaugos struktūrų bendradarbiavimas, asmens duomenų apsauga. Kai atrodė, kad šiuos tikslus jau pavyko pasiekti, kojos vos nepakišo techninės kliūtys.

Išskirtinis pakvietimas Prie Lietuvos, kaip patikimos ir atsakingos šalies, įvaizdžio prisidėjo ir tam tikri tinka-mu laiku padaryti sprendimai. Pavyzdžiui, dar 1996-aisiais Lietuva pradėjo naudoti tokias vizų įklijas, kurios atitiko Šengeno vizos standartus. Tai tapo vienu iš mūsų nacionalinių pasididžiavimų ir savotišku tolesnio mūsų siekio bei kelio deklaracija.

Naująją vizų įkliją pasitaikė proga pris-tatyti 1997 metais Šveicarijoje, Brunene,

surengtame simpoziume. Šis simpoziumas tapo akademinio Šengeno forumo, kuris padėjo sujungti politiką, mokslą ir aukštųjų gamybos technologijų atstovus, pradžia. Tai buvo ir užuomazga bendro dar-bo tarp senųjų ES valstybių ir būsimųjų jos narių.

Bruneno konferencija tapo savotiška Lietuvos kelio į Šengeną pradžia –iš būsimųjų ES narių dalyvauti joje buvo pak-viestos tik Čekija, Slo-vėnija ir Lietuva. Toks pakvietimas reiškė didelį pasitikėjimą.

Šeštoji Šengeno konferencija – jau Lietuvoje Pakeliui į Šengeno erdvę vieni sunkesnių metų Lietuvai buvo 2006–2007-ieji. Tuo metu Užsienio reikalų ministerijai (URM) reikėjo taip paruošti konsulatus, kad jie atitiktų Šengeno standartus, atlikti patalpų rekonstrukcijas, garantuoti apsaugą, priei-gas prie informacinių sistemų.

Kaip tai pavyko padaryti, tikrino Šengeno vertintojų komisijos. Tikrinamos buvo ir mūsų pasienio, policijos, konsulinių įstaigų pareigūnų žinios.

2007-ųjų liepos mėnesį Lietuva jau galėjo pasidžiaugti greitai įvyksiančia Šengeno plėtra. Lietuvoje buvo surengtas labai svar-bus renginys: šeštoji Šengeno konferenci-ja. Joje dalyvavo ne tik Europos, bet ir Ja-ponijos, JAV pareigūnai. Buvo aptariami tuomet ir ateityje aktualūs Šengeno erdvės valstybių klausimai.

Informacinės sistemos spąstai Vis dėlto dėl netikėtai atsiradusių tech-ninių kliūčių kilo grėsmė, kad Lietuva ir

kitos naujosios ES narės, nepaisant pasi-rengimo, numatytu laiku negalės įsilieti į Šengeno erdvę.

Viena pagrindinių priemonių, leidusių panaikinti vidaus sienas, yra Šengeno informacinė sistema (SIS). Čia valstybių narių institucijos (policija, pasieniečiai, muitininkai, migracijos ir konsuliniai pareigūnai ir t.t.) keičiasi informacija apie ieškomus asmenis, dingusius, pavog-tus daiktus ir pan. Tai svarbus tarptau-tinio bendradarbiavimo instrumentas, leidžiantis operatyviai ir efektyviai veikti didelėje Šengeno teritorijoje.

Iki naujų narių įsiliejimo, SIS naudojosi 15 šalių. Kadangi šios sistemos techniniai pajėgumai buvo riboti, pradėta diegti ant-

rosios kartos Šengeno informacinė sistema (SIS II). Tačiau visi numatyti darbai nebuvo laiku atlikti.

Kai Šengeno plėtra subraškėjo, labai aktyvių veiksmų ėmėsi slovėnai. Jie gavo viešą tuometinio Europos Komisijos vice-pirmininko Franco Frattini patvirtinimą, kad, nepaisant visko, Slovėnija bus pri-imta į Šengeną. Lietuvai ir kitoms šalims kandidatėms nepriimtiną situaciją padėjo

išspręsti Portugalija. Ši šalis pasiūlė laikiną alternatyvą – pritaikyti tuo metu veikusią Šengeno informacinę sistemą, kad ja galėtų naudotis ir daugiau šalių.

Šį sprendimą ES valstybių narių vadovai patvirtino 2006 metų gruodžio 14–15 dieno-mis vykusioje Europos Vadovų Taryboje. Gruodžio 21-ąją Lietuva ir dar aštuonios ES narės (Čekija, Estija, Latvija, Lenkija, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija) tapo visateisėmis Šengeno erdvės narėmis.

Visam Šengenui – viena viza Nuo Laplandijos Suomijoje, iki piečiausio Europos taško – Portugalijos Šv. Vincento kyšulio. Tokia bevizė erdvė po didžiausios istorijoje Šengeno plėtros atsivėrė Lietuvos piliečiams.

Vis dėlto keliaujant būtina turėti asmens tapatybės kortelę arba pasą – pareigūnai turi teisę dokumentus bet kada patikrinti. Tačiau patikrinimų sumažinta iki minimu-mo – jie yra arba prevenciniai ir atsitikti-niai, arba vykdomi gavus teisėsaugai svarbią informaciją.

Trečiųjų šalių piliečiams Šengeno erdvėje reikalinga tik viena viza. Šengeno vizų išdavimas yra bendrijos, o ne atskirų valstybių kompetencija. Taigi Šengeno susitarimo šalys privalo taikyti vienodą vizų išdavimo praktiką, harmonizuoti reikala-vimus pateikiamiems dokumentams, imti vienodą mokestį už prašymo nagrinėjimą.

Trumpalaikės Šengeno vizos (ši viza yra skirta vykti tranzitu per Šengeno valstybių narių teritoriją arba numatomam bu-vimui joje, kurio bendra trukmė neviršija trijų mėnesių) prašymo nagrinėjimo kai-na yra nustatyta 2006 m. Europos Parla-mento sprendimu ir 2010 m. patvirtintu

Lietuva Šengeno erdvėje: • Šengeno sutartis savo vardą gavo nuo Liuksemburgo pietiniame pasienyje esančio

Šengeno kaimo, kuriame gyvena vos pusė tūkstančio žmonių. Šiame bažnytkaimy-

je 1985 m. birželio 14 d. buvo pasirašytas susitarimas dėl bendrų sienų kontrolės

panaikinimo tarp penkių šalių – Prancūzijos, Vokietijos Federacinės Respublikos,

Liuksemburgo, Belgijos ir Nyderlandų.

• Garsioji sutartis pasirašyta Mozelio krantinėje prišvartuotame „Princesse Marie-As-

trid“ laive. Šiam įvykiui atminti netoli tos vietos stovi paminklas „Accord de Schen-

gen“ su paaiškinimais penkiomis kalbomis ir istorine nuotrauka, kurioje matyti Šen-

geno sutarties pasirašymo akimirka. O laivo jau nebeliko – jis supjaustytas.

• Diskusijos dėl Šengeno sutarties prasidėjo dar gerokai prieš 1985-uo-

sius. Tuometinio Vokietijos kanclerio Helmuto Kohlio (kancleriu jis buvo

1982–1998 m.) kabinete dirbo keletas žmonių, kurie atvirų sienų idėją

pradėjo pristatinėti kolegoms iš kitų valstybių. Daugumai jų tai atro-

dė donkichotiška svajonė. Diskusijos tęsėsi ilgai ir iš pradžių jose da-

lyvavo daugiau valstybių, bet galiausiai liko penkios. Nutarta idėją iš

pradžių realizuoti mažesnėje erdvėje, o jeigu ji pasiteisins, šią erdvę

praplėsti.

• Netrukus nekontroliuojamo asmenų judėjimo Šengeno zona išsi-

plėtė iki 15 valstybių – prie sutarties prisijungė Italija, Ispanija, Portu-

galija, Graikija, Austrija, Danija (pasirinktinai įgyvendina Šengeno acquis

nuostatas), Suomija, Švedija ir ES nepriklausančios Norvegija bei Islandija.

• 2007 m. gruodžio 21 d. prie Šengeno erdvės prisijungė Čekija, Estija, Latvija,

Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija, o 2008 m. gruodžio 12-ąją –

Šveicarija.

• Airija ir Didžioji Britanija yra vienintelės ES narės, nepasirašiusios Šengeno sutar-

ties, nes šios valstybės nenori visiškai atsisakyti sienų kontrolės. Jos pasirinktinai

įgyvendina Šengeno acquis nuostatas, bet yra prisijungusios prie SIS.

Istorija

Tokio ilgio yra Lietuvos

valstybės siena. 1070 km

arba 60 proc. jos yra ir išorinė

Europos Sąjungos siena.

17622Nuo 2009 m. birželio pabaigos į Lietuvos pasus

elektroniniu būdu įrašomi asmens biometriniai

duomenys – pirštų atspaudai.

A.Ufarto/BFL nuotr.

ndro darbių ir

į

geno suta

• D

siu

1

•

pl

gali

nuosta



penkeri metai laisvo judėjimo

Šengeno vizų kodeksu. Mokestis nustaty-tas atsižvelgiant į administracinius kaštus ir siekia 60 eurų (apie 207 Lt).

ES yra sudariusi supaprastintų vizų išdavimo sutartis su kai kuriomis Rytų kaimynėmis ir Vakarų Balkanų šalimis (Lietuvai aktualiausi Rytų partneriai – Ukraina, Moldova, Gruzija, Rusija). Pagal šias sutartis mokestis už vizos prašymo nagrinėjimą yra sumažintas iki 35 eurų (apie 121 Lt). 2013 m. bus siekiama analogiškų susitarimų su Armėnija ir Azerbaidžanu.

Atvykti į Šengeno erdvę trumpam laiko-tarpiui be vizų gali JAV, Australijos, Japoni-jos, Brazilijos, Kanados, Izraelio, Naujosios Zelandijos, Pietų Amerikos regiono ir kai kurių kitų šalių piliečiai.

Per metus – daugiau nei 345 tūkst. vizų Paraišką dėl Šengeno vizos gavimo užsie-niečiai turi pateikti tos valstybės, į kurią ke-tina vykti, atstovybei. Jei ketinama vykti į kelias Šengeno valstybes, reikia kreiptis į tos valstybės, kuri yra pagrindinis kelionės tikslas, atstovybę.

URM Šengeno skyriaus vedėjas Dainius Šriubša pateikia pavyzdį. Tarkime, žmogus vyksta į mokslinę konferenciją Vokietijoje, o jai pasibaigus ketina aplankyti tris Baltijos šalis. Tokiu atveju paraišką jis turi teikti Vokie-tijos vizų tarnybai ir nurodyti, kad ketina lan-kytis ir kitose Šengeno zonos valstybėse.

Būna atvejų, kai pagrindinį kelionės tikslą nustatyti labai sunku – žmogus planuoja apsilankyti keliose šalyse, neišskirdamas nė vienos jų. Tokiu atveju jis turi kreiptis į tos valstybės, į kurią ketina atvykti pir-miausia, t.y. kurios teritorijoje kirs išorinę ES sieną, atstovybę.

Lietuva 2011 m. išdavė kiek daugiau nei 345 tūkst. trumpalaikių Šengeno vizų. D.Šriubša prognozuoja, kad šiais metais šis skaičius viršys 2011 m. rezultatus. Aiškus lyderis tarp visų Šengeno šalių ambasadų, įsikūrusių Baltarusijos sostinėje Minske, – Lietuvos ambasada. Šiais metais ji jau išdavė beveik 115 tūkst. vizų.

Prašymo vizai gauti nagrinėjimas gali užtrukti iki dešimties dienų. Tačiau kar-tais Lietuvos atstovybėse Baltarusijo-je ir Rusijoje susidaro eilės. Didžiausios – lapkričio pabaigoje–gruodžio pirmoje pusėje ir prieš vasaros sezoną, kai smarkiai padidėja šventines dienas ar atostogas Lietuvoje pra-leisti pageidaujančių užsieniečių skaičius.

„Taip, tai bėda, – pripažįsta D.Šriubša. – Bet negalime turėti daugiau administracinių resursų, negalime pristatyti daugiau pastatų, nes visa tai reikėtų daryti iš mūsų mokesčių mokėtojų kišenės.“

Sąžiningiems – mažesnis patikros barjeras

Trečiosios šalies piliečiui pateikus paraišką dėl Šengeno vizos, pirminis pa-tikrinimas atliekamas Šengeno vizų tar-nybos būstinėje. Tikrinama, ar pilietis vi-sose šalyse narėse yra pageidaujamas, ar ankstesnių apsilankymų metu nebuvo nusižengęs įstatymams.

Nustatyti bendro pobūdžio reikalavi-mai, kad trečiosios šalies pilietis logiškai pagrįstų savo atvykimo tikslą, paaiškintų, kaip atvyks, kur apsistos, ar turi pakanka-mai lėšų deklaruojamam buvimo laikui ir tikslui pasiekti, kada ir kokiu būdu planuoja išvykti.

Jeigu paprašoma, reikia tai įrodyti doku-mentais – pateikti viešbučio, bilietų rezer-vacijas, sveikatos draudimą.

Šio patikros barjero tikslas – nelegalios migracijos prevencija. Taip pat – atsijoti piktų kėslų turinčius žmones nuo tų, ku-rie yra sąžiningi, ir pastariesiems sudaryti kuo geresnes laisvo judėjimo sąlygas visoje Šengeno erdvėje.

„Kartais demonizuojama, kad vizos gavimui keliami nežmoniški reikalavi-mai, kad jų neįmanoma įvykdyti. Kad tai netiesa, įrodo skaičiai. Pavyzdžiui, Lietu-vos atstovybėse Baltarusijoje neigiamų atsakymų dėl vizų suteikimo – vos 0,17 proc.“ – sako D.Šriubša.

Prognozuojama, kad ateityje sąlygos sąžiningiems trečiųjų šalių piliečiams lankytis Šengeno erdvėje tik gerės. Žmogus gavo vienkartinę Šengeno vizą, atvyko, pabuvo ir grįžo į savo šalį. Vadinasi, kitą kartą jis gali pretenduoti į daugkartinį apsilankymą, nes per pirmą vizitą buvo sąžiningas, nekėlė grėsmės nelegalios migracijos požiūriu.

Visose Šengeno susitarimo valstybėse iki 2014 m. bus įdiegta Vizų informacinės sistema – VIS. Tai – aukštesnio lygio vizų išdavimo programinė įranga, kai kaupi-ami ir biometriniai duomenys – ne tik žmogaus atvaizdas, bet ir pirštų atspau-dai. Šie duomenys bus saugomi penke-rius metus.

Daugiausia vizų 2011 m. išdavusios Lietuvos atstovybės:

Ambasada Baltarusijoje – 115 705

Konsulatas Kaliningrade – 47 805

Ambasada Rusijoje – 43 029

Konsulatas Gardine – 23 903

Ambasada Ukrainoje – 20 027

Konsulatas Sovetske – 18 408

Ambasada Kazachstane – 11 458

Šengeno šalių ambasadų Minske 2011 m. išduotų vizų skaičius:

Lietuvos – 115 705

Lenkijos – 92 653

Vokietijos – 69 516

Italijos – 29 400

Estijos – 19 766

Latvijos – 19 067

Prancūzijos – 16 260

Trumpalaikių vizų išdavimas 2011 m.:

Lenkija – 893 455

Lietuva – 340 692

Austrija – 270 539

Latvija – 156 307

Estija – 142 031

Norvegija – 138 494

Portugalija – 126 513

Danija – 84 266

Slovakija – 69 681

Statistika

Tapus Šengeno nare ir vykdant bendrą Šengeno vizų politiką,

Lietuvai atsivėrė didesnės galimybės išduodant vizas būti

atstovaujamai ir atstovauti kitoms susitarimo valstybėms.

Pavyzdžiui, Vokietija atstovauja Lietuvai Alžyre, Jordanijoje,

Maroke, Peru, Tailande, Tunise, Belgija – Burundyje, Kongo

Demokratinėje Respublikoje, Nigerijoje, Ruandoje, o Lietuva

Belgijai ir daugeliui kitų šalių – Rusijoje (Kaliningrade). Taip

sutaupoma nemažai lėšų – tolimose, egzotiškose valstybėse

Lietuvai būtų neracionalu turėti savo diplomatinę atstovybę,

bet taip pat tokiu būdu pageidaujantiems apsilankyti Lietuvoje

sudaromos sąlygos be didesnių vargų gauti Šengeno vizą

Lietuvai atstovaujančioje ambasadoje.

Priklausymas Šengeno erdvei reiškia ir didesnį Lietuvos

saugumą. Nuolat vyksta Šengeno vizų tarnybų pareigūnų

susitikimai, kurių metu aptariamos tiek pozityvios, tiek

negatyvios tendencijos konkrečiose šalyje. Pavyzdžiui, dalijamasi

patirtimi, kurių draudimo bendrovių išduoti draudimo polisai yra

patikimi, t.y. tikrai garantuoja medicininių išlaidų kompensavimą,

kokiais būdais žmonės atvyksta iš trečiųjų šalių ir t.t.

Tai – prevencinės priemonės, padedančios sumažinti rizikas

ir apsisaugoti nuo nepageidaujamų asmenų.

Šengeno pliusai

Paskutinis vilkikas,

kurį Latvijos ir

Lietuvos pasienyje

dar pasitiko

užkardos. Lygiai po

minutės įsigaliojo

Šengeno sutartis.

„Reuters“ nuotr.

Lietuvos prisijungimo

prie Šengeno erdvės

minėjimas Lietuvos

nacionalinėje

fi lharmonijoje, Vilniuje.

A.Ufarto/BFL nuotr.



Eglė Gorienė[email protected]

Lietuva maža, bet turinti išskirtinę geografi nę padėtį. Dėl gerai išvystytos transporto infrastruktūros per šalį kasmet pervežama daugybė įvairiausių krovinių. Dėl to darbo gauna Klaipėdos valstybinis jūrų uostas ir šalies verslas, o Lietuva minima ir už Atlanto.

„Pasaulis pasikeitė. Jis tiesiog tapo mažesnis ir labiau susipynęs“, – sakė ambasadorius energetikos ir transporto politikos klausi-mais Vytautas Naudužas.

Pavyzdžiui, anksčiau duoną nuo pat pa-sėto grūdo iki šilto kepalo ant stalo paga-mindavo ta pati šeima. O dabar šiame pro-cese dalyvauja vidutiniškai 30 kompanijų iš dešimties šalių.

Lietuvoje transporto sektorius yra gerai išvystytas. Pagal krovinių gabenimą ge-ležinkeliais Lietuva nedaug atsilieka nuo ketvirtos pagal dydį Europos valstybės –Švedijos.

V.Naudužo teigimu, transportas yra svar-bi strateginė ūkio šaka, daranti didelę įtaką kitiems sektoriams. Kalbėdamas apie trans-portą, jis išskiria kelis projektus ir vadina juos Lietuvos sėkmės istorijomis.

Kokia šių projektų sėkmės formulė? V.Naudužas atsako diplomatiškai: „Sėk-

mės formulės niekas nežino, bet kokia yra nesėkmės formulė, visi žino – yra iliuzijos, o ne informacija. Mes turime bent keletą faktorių sėkmės istorijai sukurti – infras-truktūrą, informaciją, iniciatyvas.“

„Vikingo“ keliasKonteinerinis traukinys „Vikingas“ – vienas sėkmingų projektų pavyzdžių. Tai yra Lie-tuvos, Baltarusijos ir Ukrainos geležinkelių, uosto krovos kompanijų ir Klaipėdos, Ilji-čiovsko bei Odesos uostų projektas. Geležin-keliais jis sujungia Baltijos ir Juodąją jūras.

Kursuoti „Vikingas“ pradėjo 2003 metais. Per 54 valandas traukinys įveikia 1734 ki-lometrus. Sunku patikėti, bet viso trauki-nio patikrinimas išvykstant ir atvykstant Europos Sąjungos pasienio stotyje Kenoje trunka vos pusvalandį. Krovinių gabeni-mas „Vikingu“ yra šiek tiek brangesnis nei jūros keliais, tačiau apie 30 proc. pigesnis nei automobilių transportu.

2008 metais „Vikingas“ Europos Komi-sijos koordinuojamo PROMIT projekto ty-rime pripažintas gerosios praktikos pavyz-džiu. 2009 metais Europos intermodalinio transporto asociacija (EIA) projektui skyrė apdovanojimą nominacijoje „Geriausias in-termodalinis transportas ir krovinių vežimo nuo A iki B paslaugų integracija“.

Sėkmė įkvėpė naujiems užmojams. V.Naudužo teigimu, tikimasi „Vikingo“ ke-lionę prailginti. Prie projekto galėtų prisi-jungti Turkija, Bulgarija ir Rumunija.

„Kalbama apie Bulgariją ir Rumuniją to-dėl, kad, jeigu nėra keltų, techniškai negali-ma išspręsti krovinių pervežimo iš Turkijos į Ukrainą klausimo, tai galima padaryti tik sausuma važiuojant per Bulgarijos ir Rumu-nijos teritorijas. Tam, kad tarifai būtų pa-lankūs, o ne pakibę virš debesų, kad būtų galima konkuruoti su krovinių pervežimais jūros keliais, būtina, kad tos šalys vienaip ar kitaip būtų įtrauktos į „Vikingo“ projek-tą“, – sakė V.Naudužas.

Kol kas, labiausia dėl kainos, krovinius populiariausia vežti jūrų keliais – daugiau nei 90 proc. krovinių keliauja laivais.

Visgi yra ir kitų faktorių, dėl kurių tokie projektai, kaip „Vikingas“, yra vadinami sėk-mės istorijomis. Pavyzdžiui, laikas. Jūrų keliais kroviniai vis dar keliauja pakan-kamai ilgai, todėl traukiniai, kuriais vežti krovinius yra gerokai pigiau nei automo-biliais arba lėktuvais, yra konkurencingi.

Tiltas tarp Azijos ir Europos2011 metų pabaigoje startavo trauki-nys „Saulė“ kuris 11 tūkst. kilometrų maršrutą Kinija–Lietuva–Belgija įvei-kė per 19 parų. Pirmasis konteinerinis

traukinys gabeno 41 jūrinį (40 pėdų, 1 pėda – 0,3048 m.) konteinerį.

Planuojama, kad ateityje konteinerinis traukinys iš Kinijos į Europą ir atgal kursuos per Klaipėdos uostą. Nauja traukinio linija į Europą žymiai sutrumpina prekių trans-portavimo laiką. Krovinio gabenimas iš Ki-nijos į Europą jūrų keliu užtrunka 40 die-nų, o „Saulė“ Lietuvą pasiekė per 13 parų.

V.Naudužo teigimu, unikalūs ir kiti du projektai – konteinerinis traukinys „Mer-kurijus“ ir „Šeštokai–Express”.

„Merkurijus“ keliauja iš Klaipėdos į Mask-vą, 1397 kilometrus įveikia vos per dvi paras.

Pirmasis traukinio sąstatas su 42 konteine-riais plataus vartojimo prekių į Maskvą iš-vyko pernai kovą.

Konteinerinis traukinys „Šeštokai–Express“ vyksta maršrutu Varšuva–Šeš-tokai–Kena–Minskas–Smolenskas. Viso maršruto atstumas – 1126 km, kurį trauki-nys įveikia per 3 paras. Projektas unikalus tuo, kad leidžia išvengti važiavimo pro Bres-tą, kur paprastai užtrunkama dėl muitinės procedūrų.

Susidomėjo amerikiečiaiTokie projektai kaip „Vikingas“, „Saulė“ ar kiti, V.Naudužo teigimu, yra komerciš-kai pagrįsti.

„Be abejonės, buvo ir tam tikra politinė dimensija, nes buvo būtina valdžios insti-tucijų parama, kad tie projektai įsivažiuo-tų“, – sakė V.Naudužas.

Tačiau projektai Lietuvai naudingi ne tik fi nansiškai. Dėl ISAF (Tarptautinės saugu-mo paramos pajėgos) krovinių vežimo į Af-ganistaną per Lietuvą, Lietuvos vardas gar-siai skamba ir Jungtinėse Valstijose.

„JAV, kitos šalys matė, kad patogiausias ir trumpiausias kelias vežti krovinius į Afga-nistaną buvo per Pakistaną, bet tas kelias, nors ir tiesiausias, buvo pavojingiausias, kroviniai gadinami, deginami. NATO pra-dėjo galvoti, kaip diversifi kuoti tuos marš-rutus per centrinę Rytų Europą, ir nauji iš-šūkiai pagimdė naujas galimybes“, – sakė V.Naudužas. Taip buvo atrastas kelias į Af-ganistaną per Taliną, Rygą, Klaipėdą.

Lietuvai svarbu, kad kuo daugiau krovi-nių keliautų per šalies teritoriją. Nes trans-portas duoda impulsą ir visos valstybės ekonomikos vystymuisi.

Visi keliai veda per LietuvąMūsų šalies geležinkelių projektai tapo sėkmės istorijomis

Pirmasis traukinys

„Saulė“ iš Kinijos

Keną pasiekė 2011 m.

lapkričio 10 d.

A.Ufarto/BFL nuotr.

Traukinio „Saulė“ maršrutas: Chongqing (Kinija) – Antverpenas (Belgija), tranzitu per Šeštokus (Lietuva).

Operatorius – UAB „VPA

Logistics“.

Pristatymo laikas apie 20 parų.

Atstumas – 10929 km.

V.Naudužas:

„Mes turime bent keletą faktorių sėkmingesnėms istorijoms – infrastruktūrą, informaciją ir iniciatyvas.“

BFL nuotr.



Lina Želnytė[email protected]

Pasaulyje vis dažniau registruojami neteisėti branduolinių medžiagų prekybos ir kontrabandos atvejai.

Lietuvos užsienio reikalų ministerija už-tikrina, kad Lietuva yra maksimaliai ap-sidraudusi nuo grėsmės tapti koridoriumi tokiai veiklai.

Lietuva aktyviai dalyvauja ir kitose prog-ramose, siekiančiose užtikrinti didesnį sau-gumą pasaulyje.

Lietuva pasiruošusiVien pernai Tarptautinės atominės energeti-kos agentūra (TATENA) pasaulyje užregist-ravo 147 neteisėtų veiksmų su branduoli-nėmis medžiagomis atvejus. Tokie skaičiai liudija, kad branduolinių medžiagų pateki-mas į neteisėtas rankas yra reali grėsmė.

Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) taip pat pastaruoju metu ėmė skirti daugiau dėmesio masinio naikinimo ginklo neplatinimo klausimams. Balandį Lietuvo-je buvo atidarytas Branduolinio saugumo kompetencijos centras, kuriame pareigū-nai mokomi aptikti net mažiausius nelega-liai gabenamų branduolinių ir radiologinių medžiagų kiekius.

„Centras veikia labai aktyviai ir vykdo mokymus pirmiausia mūsų pareigūnams: pasieniečiams, muitininkams – tarnyboms, kurios atsakingos už prevenciją ir kovą su kontrabanda bei gali užkirsti kelią bran-duolinių medžiagų prekybai“, – teigia URM Transatlantinio bendradarbiavimo ir sau-gumo politikos departamento direktorius Gediminas Varvuolis.

Lietuva nėra tapusi branduolinių me-džiagų kontrabandininkų koridoriumi, per mūsų šalį tik kartą bandyta gabenti bran-duolines medžiagas – 1993 metais buvo aptiktas tokio tipo pavojingas krovinys. Tačiau, pasak URM atstovo, atsipalaiduo-ti jokiu būdu negalima.

„Šiuo atveju pirmiausia didžiausias dė-mesys skiriamas prevencijai. Nereikėtų pamiršti, kad masinio naikinimo ginklo medžiagos pakanka labai mažo kiekio, o pasekmės būtų katastrofi škos didelei vi-suomenės daliai. Todėl kalbame apie pre-vencines priemones, kurios bet kurią, net ir hipotetinę, grėsmę minimalizuotų“, – pažy-mi URM Transatlantinio bendradarbiavimo ir saugumo politikos departamento direk-toriaus pavaduotojas Audrius Aleksand-ras Žulys.

Lietuvai tinkamai pasiruošus užkardy-ti galimus nusikaltimus ir apie tai garsiai paskelbus pasauliui, itin mažėja tikimybė, kad nusikaltėliai mūsų šalį pasirinks taiki-niu ar tranzito vieta.

Nauja grėsmė – teroristaiURM pabrėžia, kad branduolinių medžiagų platinimo pavojų dėl galimo siekio pasiga-minti branduolinį ginklą pasauliui kelia jau

ne tik Iranas ir apie savo atominius bandy-mus trimituojanti komunistinė Šiaurės Ko-rėja, bet ir menkiausiai prognozuojamos ir jokiai kontrolei nepasiduodančios įvairios teroristinės organizacijos ir nusikalstami susivienijimai.

Dėl to 2010 metais JAV prezidento Ba-racko Obamos iniciatyva Vašingtone įvyko pirmasis Branduolinio saugumo viršūnių susitikimas (dalyvavo 47 šalių vadovai). Buvo tartasi sutelkti pastangas ir užtikrinti, kad medžiagos, iš kurių galima pagaminti branduolinių bombų (plutonis, prisodrin-tas uranas), nepatektų į teroristų ir kontra-bandininkų rankas.

Vašingtone pasaulio lyderiai įvardijo kon-krečius nacionalinius įsipareigojimus, sie-kiant garantuoti branduolinių medžiagų apsaugą, pvz., atsisakyti prisodrinto urano,

prisijungti prie svarbių pasaulinių bran-duolinio saugumo konvencijų, kurti Bran-duolinio saugumo kompetencijos centrus, prisidėti prie Branduolinio saugumo fondo, kurį administruoja TATENA.

2012 metais Seule vyko antrasis Bran-duolinio saugumo viršūnių susitikimas, į kurį pirmą kartą buvo pakviesta ir Lietuva. Susitikime dalyvavo Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Lietuvos diplomatai tikisi, kad prevenci-nių veiksmų kovoje su neteisėtu disponavi-mu branduolinėmis medžiagomis imsis ir tokios šalys, kaip Pakistanas ir Indija, akty-viau programose dalyvaus kaimynė Rusija.

„Rusijoje, ne paslaptis, yra likę tyrimų institutai, bandomieji reaktoriai, kita bran-duolinė infrastruktūra. Kitaip tariant, yra daug rizikos kad tos medžiagos gali nute-kėti ir patekti į blogas rankas, todėl Rusi-jai itin aktualu įsitraukti į šią iniciatyvą“, –aiškino G.Varvuolis.

Sėkminga iniciatyvaBe branduolinių ginklų, pasauliui svarbu apsisaugoti ir nuo kitokių masinio naikini-mo – cheminių, biologinių – ginklų. Lietu-vai aktualiausias yra paskandintų cheminių ginklų klausimas.

Lietuvos iniciatyva 2010 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja vienbalsiai patvirtino rezoliuciją dėl jūrose paskan-dintos cheminio ginklo amunicijos povei-kio aplinkai.

„Rezoliucija Lietuva paragino valsty-bes ir tarptautines organizacijas glaudžiau bendradarbiauti tarpusavyje siekiant įver-tinti jūrose paskandinto cheminio gink-lo keliamas grėsmes aplinkai. Tai pirmoji savarankiškai pateikta Lietuvos rezoliu-cija Jungtinėse Tautose ir vienas geriau-sių pavyzdžių, kaip maža šalis sėkmingai gali dalyvauti daugiašaliuose forumuo-se, būti pastebima ir skatinti tarptautinį

bendradarbiavimą jai aktualiais klausi-mais“, – teigia G.Varvuolis.

Dabar Jungtinėms Tautoms priklausan-čios šalys rengs bendrą duomenų bazę, kurioje bus sukaupta visa informacija apie jūrose paskandintas cheminio ginklo tal-pas ir jų buvimo vietas.

Trūksta skaidrumoAnot Transatlantinio bendradarbiavimo ir saugumo politikos departamento direkto-riaus pavaduotojo A.A.Žulio, nerimą kelia ir skaidrumo trūkumas kalbant apie įpras-tinę ginkluotę ir karines pratybas.

Lietuva aktyviai dalyvauja didelę žalą civiliams darančių ginklų tarptautinėse naikinimo programose ir viena pirmųjų regione sunaikino turėtas priešpėstines minas bei savo pavyzdžiu paskatino ki-tas šalis atsisakyti šių ginklų. Be to, Lietu-va informuoja savo kaimynes apie visas šalyje vykdomas karines pratybas.

Tuo tarpu kaimyninėje Kaliningrado sri-tyje ginkluotės naikinimas vyksta ganėtinai sudėtingai. Rūpesčių kyla dėl Kaliningra-de vykstančio pasenusios amunicijos nai-kinimo ją sprogdinant Lietuvos pasienyje.

„NATO turi išvystytas technologijas ir mielai padėtų Rusijai darbus įvykdyti sau-giau. Tikimės, kad Rusija atvirai pažvelgs į NATO geros valios pasiūlymą ir tai bus darbas, kuriame NATO ir Rusija galėtų bendradarbiauti“, – viliasi G.Varvuolis.

Dar šaltojo karo pabaigoje 1990 m. sude-rėta Įprastinės ginkluotės Europoje sutar-tis, kuriai Lietuva nepriklauso, šiuo metu taip pat neveikia, nes Rusija vienašališkai sustabdė savo įsipareigojimų įgyvendini-mą, taip pat nutraukė keitimąsi informacija pagal dvišalę su Lietuva sudarytą saugu-mą ir pasitikėjimą skatinančią priemonę.

Todėl Lietuva stengiasi išnaudoti kitas Eu-ropos Saugumo ir Bendradarbiavimo Orga-nizacijos sukurtas skaidrumo priemones –inspekcijas, pasikeitimą karine informa-cija ir taip didinti tarpusavio pasitikėjimą tarp kaimyninių valstybių.

Saugus pasaulis – ir mūsų reikalas

MaMaMMaaMaaMaasisisisisisisisisis nninininininiiniiin oooooooooooonananaannaaikikkkikikkininininnininnimimimimimiiimmmmmo oooooooooo

gigigiggigiginknknknkknknklųlųlųlųlųų pppppplilililillititititititittimamamamamamamamamamaaassssssssssdedededededemomomomomomokrkrkrkkk atatatatatattatinininininininniaiaiaiaiaiaiaaiaiammmmmmmmmmmmpapapapapapaasasasasasaulululu iuiuiuiuiuiuiuiiiiiiii kekekekekekekekeeelilililiililililililiaaaaaaaaaaaaa

viviviissss dididididdididdiididedededededededeeeddeeeeeesnsnsnsnsnsnnsnssnsnnnnsnsnsnsnįįį į į įįį įįį įįnneneneneneneeneririrriririiririiriiimąmąmąmmąmmąmąmąmąmąmąmąmąąąą......

BFBFLBFLBFBFLBFLBFLFLLFLLLLBFL nununnunununuotrotrotrotr..

A.A.Žulys:

„Lietuva siunčia signalą pasauliui, kad mes esame pasiruošę.“

I.G

elū

no

nu

otr

.

G.Varvuolis:

„Lietuva reikšmingai prisideda prie pastangų, kad pasaulyje liktų kuo mažiau branduolinių medžiagų grėsmės.“

I.G

elū

no

nu

otr

.



Rimvydas [email protected]

Kuriame amžiuje diplomato darbas tampa profesija? Kas buvo pirmieji mūsų karjeros diplomatai – intelektualai, nuotykių ieškotojai? Lietuva iki šiol neturi parašytos LDK dip-lomatijos istorijos. Kodėl taip atsitiko, jei šaltinių nors vežimu vežk? Apie tai ir XVI–XVII a. diplomatijos istoriją kalbamės su profesore Jūrate Kiaupiene.

– Iš atminties pirmiausia išplaukia 1547 metai, kai Mikalojus Radvila Juodasis į Vie-ną veža 30 000 auksinų – mirusios didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmonos Elžbietos Habsburgaitės kraičio dalį, o jam pačiam Šv. Romos imperatorius suteikia Biržų ir Dubingių kunigaikščio titulą. Ar tai sako, kad viena iš svarbiausių sostinių mums, lietuviams, tuomet yra Viena? Ką įrašytumėte šalia Vienos?

– Nelygu laikas, visada buvo svarbūs san-tykiai su Maskva. Ir, žinoma, totorių ordos. Lenkijos istorikas Dariuszas Kolodziejczy-kas neseniai išleido didžiausią tomą, kur sudėta didžioji dalis LDK santykių su toto-riais liudijančių diplomatinių dokumentų. Per totorius LDK diplomatai išėjo į turkų Osmanų imperijos erdvę. Nuo XVI a. II pusės, kai prasideda karas dėl Livonijos, įeiname ir į Baltijos jūros diplomatiją, kuri be Stokholmo neįsivaizduotina.

Turėjome kontaktų ir su Prancūzija. Kai Abiejų Tautų Respublikos karaliumi buvo išrinktas Prancūzijos karaliaus brolis Hen-rikas Valua, pasiuntinybėje, vykstančioje į Paryžių parsivežti valdovo, tarp 11 didi-kų yra ir du LDK atstovai: tuomet dar tik dvaro maršalas Mikalojus Kristupas Rad-vila Našlaitėlis ir Aleksandras Pronskis. Našlaitėlį lydėjo brolis Jurgis ir devyni, A.Pronskį – šeši bajorai.

Kunigaikščiui Radvilai Vilniuje buvo duota rimta diplomatinė užduotis – Pran-cūzijos dvare ne tik žodžiais deklaruoti, bet ir laikysena rodyti, kad jis atstovauja suvereniai valstybei – Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.

Nors ir labai jaunas, M.K.Radvila sugeba atvykti į Paryžių anksčiau ir gauna audi-enciją dvare prieš atvykstant visai dele-gacijai. Paryžiuje įvyksta ginčas tarp lie-tuvio ir lenkų, nes Našlaitėlis nori kalbėti Lietuvos vardu atskirai.

– Kaip lietuviams tada atrodė Paryžius? Našlaitėlio dėdei Mikalojui Radvilai Ruda-jam Paryžius yra „ten kiti kraštai“. Pats Naš-laitėlis, kuris nors daug keliavo po pasaulį, pusbroliui pataria nesiųsti ten mokytis sū-naus. Negatyviai jis kalbėjo ir apie Angli-jos karalienę, nekaip atsiliepė apie Vokie-tiją. Išeitų, kad Paryžius lietuviui XVI a. atrodė daug baisesnė vieta negu koks Ru-sios užkampis?

– Su Rusios užkampiu Paryžiaus nely-ginčiau. Tačiau Paryžius buvo sunkus ne tik LDK diplomatams, bet ir daugeliui kitų. XVI a. prancūzai jau nenorėjo kalbėti loty-niškai, tarptautinės politikos kalba Vaka-ruose, tad vykstant į Paryžių reikėjo mokė-ti prancūziškai, o LDK mokančių šią kalbą buvo mažai, vienas tokių buvo į Paryžių su Našlaitėliu vykęs A.Pronskis.

Antra, pakliūti į Prancūzijos valdovo dvarą buvo sunku. Našlaitėlis 1573 m. rug-pjūtį sugebėjo. Yra išlikęs tos pasiuntiny-bės „Dienoraštis“, bet jame nėra rašoma, kokiais jis kanalais pakliuvo į patį dvarą. Aišku tiek, kad italų kalbos mokėjimas lei-do Našlaitėliui užmegzti gerus santykius su Henriku Valua, kuris silpnai kalbėjo lo-tyniškai, užtat mokėjo motinos – Kotrynos Mediči – italų kalbą.

– Šiais laikais dėl vienos užsienio kalbos ministrams Lietuvoje iškyla problemų, o kiek kalbų privalėjo mokėti LDK didikas XVI–XVII a.?

– Be gimtosios, mokėdavo pagrindines regiono kalbas – lenkų, rusėnų, vokiečių ir tarptautinio bendravimo kalbą – lotynų. Chodkevičiai, Radvilos ir kiti LDK didikai siuntė vaikus mokytis į užsienį.

Yra išlikusių laiškų – tiesiog instruk-cijų: ir pirmiausia apie kalbų išmokimą. Kalbų reikia. 1573 m. prasideda renka-mų valdovų epocha. 1576 m. Respubli-kos valdovu išrinktas Steponas Batoras iš pradžių lenkiškai nemokėjo, bendravo tik lotyniškai.

– Vienas iš tokių dvarų, kur siųsdavo vai-kus mokytis ir Chodkevičiai, ir Radvilos, regis, buvo Prūsijos didžiojo kunigaikščio dvaras, kurį iš Vilniaus pasiuntiniai pa-siekdavo per 11 dienų?

– Taip, Karaliaučius – dar viena diplo-matijos kryptis. Ypač po to, kai Albrechtas Hohencolernas Kryžiuočių ordino valstybę pavertė pasaulietine Kunigaikštyste. Prū-sijos valdovas – Žygimanto Augusto pus-brolis. Su Radvilomis jis susisieja ir per

reformaciją. O Mažosios Lietuvos žemės ir jų gyventojai!

Dirbo mūsiškai visur, net Londone. Da-bar jau aiškėja, tiesa, čia jau kalbame apie XVIII a., kad Londone būtent lietuviai daž-nai atstovavo Abiejų Tautų Respublikai.

Per Austrijos Habsburgus LDK diploma-tai susisiekia su Ispanijos Habsburgais. Ap-skritai su Habsburgais tenka dirbti nuolat, nes su jais, kol neišmirė Jogailaičiai, visą laiką vyksta kova dėl Čekijos ir Vengri-jos sostų.

Be to, pradedant Kazimieru, kiek Jogai-laičių žmonų buvo Habsburgaitės. O Rad-vila Juodasis tai ne tik vežė tuos 30 000 auksinių, bet ir aktyviai dalyvavo peršant trečią žmoną Žygimantui Augustui – pir-mosios žmonos Elžbietos seserį Kotryną Habsburgaitę. Vestuvėse per procura jis, atstovavęs Žygimantui Augustui, buvo sim-boliškai paguldytas šalia nuotakos.

Yra išlikę Radvilos laiškų, kuriuose apra-šo, kokį siaubą jam kėlė visos tos ceremo-nijos, nes reikėjo dar ir šokti, o jis visai netroško to daryti. Bet tai buvo to laiko diplomatijos reikalavimai – teko jų ir mo-kytis, ir laikytis.

– Nuo Kazimiero laikų jau žinoma Pasiun-tinių tarnyba. Kokia ji? Kas dirba žygūnais ir pasiuntiniais? Ar tai jau galima laikytis Užsienio reikalų ministerijos užuomazga?

– Panaši į dabartinę diplomatinės tar-nybos organizacija Europoje pradeda for-muotis XV a. antrojoje pusėje Italijoje. LDK kancleris, kuris vadovavo kanceliarijai, buvo ir diplomatijos vadovas. Šia prasme vienas ryškiausių kanclerių – Leonas Sa-piega. Jis pats buvo patyręs diplomatas, daug kartų važinėjo į Maskvą.

Iš, kaip dabar sakytume, karjerinių diplo-matų, vienas ryškiausių buvo iš Voluinės kilęs ir dar 1500-aisiais karjerą kaip kuklus raštininkas pradėjęs Bogušas Bohovitino-vičius, kuris tapo valstybės vyru, rašan-čiu sutarčių tekstus. Būdamas Žiežmarių ir Daugų vietininku, dalyvavo pasiuntiny-bėje į Maskvą. Vėliau tapo dvaro maršalu, ir toliau dirbo diplomatinėje tarnyboje.

Vienoje pavyko rasti liudijimą, kad ir gar-susis Andrius Volanas imperatoriaus dvare versdavo Maskvos didžiojo kunigaikščio laiškus, nes maskvėnai juos rašydavo tik rusiškai, o Imperijos kanceliarijoje XVI a. šios kalbos ir Maskvos realijų žinovų tik-riausiai nebuvo.

– O Mykolas Haraburda?– Mykolas Haraburda – taip pat profesio-

nalas. Prieš vykstant į Maskvą M.Hara-burdai būdavo pateikiama, kaip ir kiek-vienam diplomatui, labai daug instrukci-jų žodžiu. Dažname laiške randi pasakyta: „Žodžiais pavesta pasakyti“.

„LDK diplomatijos istorija – Profesorė Jūratė Kiaupienė:

J.Kiaupienė:

„Visi tyrimai, kuriuos turime, baigiasi ties XVI amžiumi. Krūvos lietuviškos medžiagos neliesta tebeguli archyvuose.“

T.U

rbelio

nio

/BF

L n

uo

tr.

Vienas pirmųjų ir

ryškiausių diplomatijos

vadovų buvo LDK kancleris

Leonas Sapiega.

Wikipedia.org nuotr.



Ir viskas. Jau XVI a. Šv. Romos imperi-jos diplomatinėje korespondencijoje nau-dojami šifrai.

– Kiek žinoma, Maskvos valstybėje mūsų nuolatinės atstovybės nebuvo. Ar Europos sostinėse turėjome kažką panašaus į dabar-tines ambasadas?

– Ambasadų užuomazgų net Vakaruo-se atsiranda iš esmės tik XVI a. pradžioje. Kalbėti apie nuolatines ambasadas galima tik XVIII a., bet vadinti jų mūsų atstovy-bėmis nebūtų tikslu, veikė bendra Abiejų Tautų Respublikos diplomatinė tarnyba.

Vakaruose tokių pasiuntinybių, kokios vykdavo į Maskvą ir iš jos, su daugybe do-vanų, jau XVI a. nebėra. Tai rytietiškas pa-protys, kai joja labai daug žmonių, pirk-liai, bajorai, šnipai – labai marga publika. Maskvėnai – į Vilnių, lietuviai – į Maskvą. Įdomiausia, kad Maskvoje pirmiausia ty-rinėjamas dovanų sąrašas: ko atvežė. Ne-patikusių dovanų nepriimdavo.

L.Sapiegos pasiuntinybės 1600 m. ca-ras Borisas Godunovas ilgai nepriima – tai jam pirštą skauda, tai dar ką nors, o pa-siuntiniai, kol laukia, turi gyventi užda-ryti Maskvos pasiuntinių namuose. Tada L.Sapiega rašo carui, kad dovanos čia gali sudegti, žirgai nudvėsti. Ir ką gi, caras su-prato, kad gali prarasti turtą, todėl pagrei-tina priėmimą.

– Kaip dažnai keisdavosi pasiuntinybė-

mis su Maskva? Po karų?– Ne tiktai. Aišku, didžiosios pasiunti-

nybės būdavo siunčiamos tada, kai baig-davosi paliaubų laikas, o šiaip tai nuolat vykdavo apsikeitimai. LDK tokių reikalų su Maskva turėdavo nuolat.

– O kaip su Krymo chanatu, Kazanės to-toriais – taip pat galiojo maskvėniškų pa-siuntinybių stilius?

– Taip, tik jos ne tokios prašmatnios, kaip didžiosios pasiuntinybės į Maskvą. Bet ir totoriams lietuviai veždavo dovanų. Kelionės į Krymą – labai rizikingos. Kar-tais pasiuntiniai žūdavo. Apskritai XVI a. diplomatą bet kada galėjo sulaikyti, api-plėšti, įkalinti, ir taip atsitikdavo ne tik mūsiškiams.

– Pabandytumėte nupiešti XVI–XVII a. lietuvio diplomato portretą? Jis turi mokėti kalbų, išmanyti skirtingas kultūras, etiketą, tai ar jis – intelektualas ar vis dėlto avantiū-ristas, šiaip darbo ieškantis bajoras?

– Viskas iš karto. Be žinių, intelekto, kal-bų mokėjimo diplomatu tapti anuomet buvo neįmanoma. Be avantiūrizmo – taip pat sunku įsivaizduoti, nes tai buvo pavo-jingas darbas. Be to, Europoje jau tada vy-rauja įsitikinimas, kad diplomatas turi būti gero būdo žmogus, nekaprizingas, manda-gus, išsiauklėjęs, mokantis bendrauti su įvairiais sluoksniais. Ir mokantis valgyti.

L.Sapiegos pasiuntinybė Maskvoje šiur-po, nes rusai per priėmimą valgė maistą,

imdami rankomis. Nepriimtina lietuviams buvo ir tai, kad rusai duodavo tik degtinės, o ne vyno. Rusai tokio lietuvių elgesio ne-supranta. Lietuvius stebina ne tik tai, kad nėra peilių ir šakučių, bet ir tai, kaip gali-ma valgyti maistą be prieskonių.

– Šakutės problema buvo ne tik maskvė-nams, bet ir suomiams, nes, kai Žygimanto Augusto sesuo Kotryna išteka už švedų ku-nigaikščio Jono Vazos, jos vyras Suomijos bajorams pilyje surengia žmonos kraičio parodą, kurioje didžiausią nuostabą kėlė sidabrinės šakutės.

– Bonos Sforcos pasirodymas Vilniuje su savo dvaru reiškia, kad nuo XVI a. antrojo dešimtmečio Italija LDK jau gyva. Tai vei-kė ir diplomatijos kultūrą.

– Ko gero, vienas svarbiausių to meto dip-lomatų darbo baras – vestuvių diplomatija?

– Karalių vedybos buvo diplomatų dar-bas. Tarkim, Žygimantas Augustas neno-rėjo vesti Kotrynos Habsburgaitės, bet jam ji buvo įbrukta, ir ne tik Radvilos buvo tuo suinteresuoti.

Ivanas Žiaurusis troško vesti tą pačią Kotryną Jogailaitę, kuri ištekėjo už Suo-mijos kunigaikščio Jono Vazos. Bet karas su Maskva nekyla. Diplomatai sugebėjo tą problemą kažkaip išspręsti.

Bet konkrečių studijų apie tai turime labai mažai. Apskritai turime per mažai istorikų tokiai istorijai, kaip LDK. LDK is-torijai reikėtų viso instituto.

Paskatinimo tirti LDK diplomatijos isto-riją sulaukiame nebent iš Užsienio reikalų ministerijos.

– Prakalbome apie pinigus. Kiek diplo-matija kainavo?

– Kainavo taip pat brangiai, kaip ir kariuo-menė. Tik kariuomenei išlaikyti Seimas už-dėdavo sidabrinę ar kitus mokesčius, o dip-

lomatus iš dalies fi nansuodavo valdovas, kitą dalį dažnai dengdavo didikai.

M.Haraburda XVI a. aštuntajame de-šimtmetyje rašo, kad jam Vinicoje tvarkant reikalus su Turkijos sultono pasiuntinybe „tų pinigų, t.y. 400 kapų grašių, kurie buvo skirti jo pragyvenimui šiame alkaname krašte, ir dar dalį pinigų skiriant Turkijos pasiuntiniui, kuris ir su juo esantys totoriai alkani gyvena, didelė dalis jau išsileido“.

Kai Radvilai Našlaitėliui buvo pasiūly-ta vykti pas popiežių su pasiuntinybe, jis atsisakė, nes įstengė kelionei skirti 15 000 auksinų, o reikia 45 000.

– Ar LDK nebuvo provinciali, palyginti su Vakarų Europa? Antai Radvila Rudasis XVI a.surengė tokį didžiulį priėmimą iš Maskvos vykusiam Anglijos pasiuntiniui J.Horsey, tarsi šis būtų pats Anglijos valdovas.

– Nebuvo provincija. Buvo kultūrinių skirtumų, skyrėsi apranga, bet tai labiau išryškėja po Liublino unijos. LDK madų prasme buvo net vakarietiškesnė nei Len-kija. Lenkų bajorai anksti ėmė kildinti save iš sarmatų. Iš čia ir sarmatiška – rytietiš-ka apranga.

Kadangi lietuviai kildino save iš Pale-mono, iš romėnų, o per Boną Sforcą atėjo itališka mada, apranga ir kiti dalykai LDK dažnai būdavo vakarietiškesni nei Lenki-joje. Galima prisiminti garsiuosius Radvi-lų šarvus, saugotus vienoje Tirolio pilyje –tai šarvų prašmatnumas!

Kur LDK skyrėsi nuo Vakarų stipriai, tai pašauktinės bajorų kariuomenės gink-luotės srityje. Bet jau nuo XVI a. antrosios pusės pradeda dominuoti samdyta kariuo-menė. Čia Steponas Batoras labai daug pa-darė. Tapęs Respublikos valdovu jis puikiai susigaudė situacijoje, sugebėjo naudotis lenkų ir lietuvių priešprieša – jis ir tiems, ir tiems geras karalius buvo, ir vieniems, ir kitiems naudą paliko.

O juk lietuviai, rėmę rinkimuose Habs-burgus, nenorėjo jo.

– O kaip keičiasi LDK diplomatija po Liub-lino unijos?

– Labiau gal į Rytus pasisuka. LDK palie-kama rytų kryptis. Kurį laiką ten siunčia-mi tik LDK diplomatai. Paskui jau lenkai pradeda bent po vieną diplomatą įterpti į pasiuntinybes.

Labai daug ko dar nežinome, nes šiaip visi tyrimai, kuriuos turime, baigiasi ties XVI amžiumi. Krūvos lietuviškos medžia-gos neliesta tebeguli archyvuose.

– Paradoksas: lyg ir daug popierių išlikę, o mažai studijų turime. Kodėl?

– Priežasčių yra ne viena. Diplomatijos šaltiniai išsibarstę įvairių šalių saugyklo-se. Sovietmečiu istorikams Vakarų šalių archyvai buvo nepasiekiami, Rusija ribojo ir teberiboja galimybes dirbti su joje saugo-mais diplomatiniais dokumentais.

Po 1990 metų atsirado kitų problemų. Viena jų – kalbos. LDK istorikui, norint dirbti įvairių šalių archyvuose, reikia skai-tyti ne tik lotyniškai, bet ir vokiečių kalbos vadinamąją „virvutę“.

– Kitaip sakant, ne kiekvienas jaunas isto-rikas gali tyrinėti LDK diplomatijos istoriją?

– Taip. LDK diplomatijos istorijai tirti žmogų ruošti reikia labai ilgai – net ir kalbas mokantis sunkiai perskaitys M.Radvilos Juodojo laiškus – toks jo raštas, kad, o Die-ve. Kita problema – fi nansavimas, istoriko darbas užsienio šalių archyvuose kainuo-ja brangiai.

O valstybės institucijoms dar ir supra-timo stinga, kas yra archyvas ir tyrinė-tojo darbas jame. Buvo tokia istorija, kai užsipuolė Valdovų rūmus, kad jie švais-to pinigus, ir pradėjo prokuratūra tyrimą. O pinigų švaistymu pasirodė ir tai, kad pra-dėta investuoti ne tik į plytas ir cementą, bet ir į mokslinius tyrimus. Ir čia paaiškė-jo, kad mūsų teisinis supratimas yra toks: „O ko ten važiuot?“

O jeigu jau tu dukart į Vienos ar kitą kokį užsienio archyvą nuvažiavai, tai apskritai baisu. Tik po kurio laiko istorikams pavy-ko išaiškinti, kas yra šaltinių paieškos ir ko jos vertos. O juk dažnai lietuviškos medžia-gos tenka ieškoti nesutvarkytuose, neap-rašytuose fonduose, kur randi daugybę juodraščių, o staiga iš jų išnyra prašmat-nus pergamentinis dokumentas. Tokiam darbui, deja, reikia ne tik gerų norų, bet daug laiko ir pinigų.

žavi, bet neparašyta“

„Dovanos vienas iš svarbių diplomatinių santykių aspektų, turėjusių savo prasmę. Nepatikusių dovanų nepriimdavo.“

Lietuvos didžiojo

kunigaikščio ir Lenkijos

karaliaus Vladislovo

Vazos dovana naujai

išrinktam carui Aleksejui

Michailovičiui,

XVI a. pab., Maskvos

Kremliaus muziejus

Lietuvos didžiojo


karaliaus Vladislovo

Vazos dovana naujai

išrinktam carui Aleksejui

Michailovičiui, Hans Jacob

I Baur, Augsburgas.

1635–1640 m., Maskvos

Kremliaus muziejus

Lietuvos didžiojo


karaliaus Vladislovo Vazos

dovana carui Aleksejui

Michailovičiui 1651 m.,

Antverpenas,

1544–1545, Maskvos

Kremliaus muziejus

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų nuotr.



Dovilė Jablonskaitė[email protected]

Tarpukario Lietuvos diplomatai Kalėdas dažniausiai sutikdavo namuose – šeimos narių apsuptyje. Iškart po Naujųjų metų diplomatinį šalies korpusą priimdavo prezidentas. O po to dar visą sausį Kaune siausdavo „balių sezonas“, kuriame netrūko nei vyno, nei šokių.

1919–1923 m. Lenkijai inkorporavus Lietu-vos sostinę Vilnių su visa pietryčių Lietuva į savo valstybės sudėtį, 1919–1940 metais Kaunas staiga tapo laikinąja Lietuvos sosti-ne. Šis statusas pakėlė Kauno, kaip politinio, ekonominio ir kultūrinio centro, reikšmę.

Į Kauną persikėlė ar susiformavo naujai valstybinės įstaigos. Jame užvirė visuo-meninis gyvenimas: buvo įkurtas univer-sitetas, klinikos, Lituanistikos institutas, duris atvėrė muziejai, Valstybės teatras. Didžiausias dienraštis „Lietuvos aidas“ tu-rėjo rytinę ir vakarinę laidą. Nuo 1927 metų pradėtos grįsti gatvės miesto centre, buvo tiesiama kanalizacija, kitos komunikaci-jos. Pradėjo dygti modernioji architektū-ra. Todėl natūralu, kad didžiosios žiemos šventės garsiausiai ūždavo būtent laikino-joje sostinėje, kur šventinis sezonas tęsėsi ilgiau nei nuo Kalėdų iki Naujųjų metų ar Trijų karalių.

„Nuo sausio prasidėdavo vadinamasis „balių sezonas“, kai įvairių valstybės parei-gūnų, draugijų ir organizacijų rengti vakarai būdavo tituluojami „naujametiniais“. Tai liudija ir Nacionaliniame Mikalojaus Kons-tantino Čiurlionio dailės muziejuje saugo-mos fotografi jos, kuriose užsienio valstybių diplomatai kartu su Lietuvos atstovais daly-vauja įvairiuose šventiniuose vakaruose“, –pasakojo istorinės Prezidentūros Kaune is-torikė Justina Minelgaitė.

Linki Dievo palaimosPirmąją Naujųjų metų dieną Prezidentūros durys neužsiverdavo. Apie numatytus ofi cia-lius vizitus informuodavo to meto spauda.

„Jo Ekscelencija valstybės prezidentas Naujųjų metų sausio 1 dieną priims su vizi-tais: 12 val. Vyriausybę ir Valstybės Tarybos pirmininką, 12 val. 15 min. svetimų valsty-bių atstovus, 12 val. 45 min. kariuomenės vadovybę, 13 val. aukštuosius valdininkus, 13 val. 30 min. visuomenės ir organizaci-jos atstovus bei atskirus asmenis“, – 1934-ųjų išvakarėse skelbia dienraštis „Lietu-vos aidas“.

Susitikimai Prezidentūroje buvo trumpi ir ofi cialūs, apsiribodavo rankos paspau-dimu, viena kita gražbylyste ir patetiškais sveikinimo žodžiais.

„Diplomatinis ir konsularinis korpusas su gilios simpatijos jausmais susirinko Naujų

metų dieną Prezidentūroje nuoširdžiausiai palinkėti Jūsų Ekscelencijai prasidedan-čių metų proga. Dievo malonės ir išminties dėka, kurią jis įkvėpė Jūsų Ekscelencijai ir Tamstos Vyriausybei, Lietuva, nežiūrint sunkių puolimų krizės, nuo kurios beveik visos tautos kenčia, sugebėjo palaikyti savo ekonominę tvarką. Mes linkime Jūsų Eks-celencijai, kad Tamsta ir Tamstos Vyriau-sybė ir ateity pajėgtų suvaldyti pavojus, kurie galėtų kilti lietuvių tautos gerovei. Prašau leisti man, Jūsų Ekscelencija, ta prasme pareikšti karštus ir nuoširdžius lin-kėjimus diplomatinio ir konsularinio korpu-so, kuris šią iškilmingą valandą prašo Dievo palaiminimo Jūsų Ekscelencijai, Tamstos Vyriausybei, Tamstos šeimai ir visai Lie-tuvai“, – sutinkant 1933-iuosius Preziden-tą Antaną Smetoną sveikino diplomatinio korpuso dekanas, Vokietijos pasiuntinys Hansas Morathas.

Po prezidento vizito – šokiaiDalis užsienio diplomatų šventiniu laikotar-piu išvykdavo namo. Ypač katalikai, kurie švęsdavo Kalėdas savo šeimose.

„Mūsų diplomatai, reziduojantys sve-čiuose kraštuose, irgi grįždavo pas saviškius į Lietuvą. Bet ne visi. Dalis Naujuosius sutik-davo bičiulių šeimose, svečiuodamiesi pri-vačiuose namuose“, – kalbėjo J.Minelgaitė.

Aprašydamas, kaip Kaunas sutiko 1936 metus, „Lietuvos aidas“ praneša, kad už-sienio diplomatai juos atšventė pas sovie-tų atstovą, diplomatinio korpuso dekaną, Michailą Karskį: „Naujuosius metus čia su-tiko diplomatinio korpuso nariai, Užsienio reikalų ministerijos aukštesnieji valdinin-kai, meno, mokslo, spaudos atstovai ir kt. Į susitikimą atsilankė ir užsienio reikalų ministras St. Lozoraitis.“

Šventiniu šurmuliu prisipildydavo visos Kauno kavinės ir restoranai. Tačiau bene didžiausia puota vykdavo Karininkų ra-movėje, kur irgi rinkdavosi Vyriausybės nariai, užsienio valstybių karo atašė, karo vadovybė su gausia karininkija, aukštoji valdininkija, literatai – visuomenės elitas. Pasveikinti karininkų atvykdavo ir prezi-dentas A.Smetona.

„Prezidentas su ponia Karininkų ramovė-je išbuvo iki 2 val. Orkestrui griežiant mar-šą, Tautos Vadas iškilmingai palydėtas iki automobilio“, – įspūdžius iš puotos aprašo „Lietuvos aidas“.

Tačiau iškilmės tuo nesibaigdavo. Po ofi -cialiosios dalies, apšlakstytos stiklu vyno,

puota įsisiūbuodavo: „Šokiai vyko dviejose salėse. Jaukus ir nuotaikingas balius užsi-tęsė ilgesnį laiką.“

Neapsieita ir be akibrokštųIstorikas Algimantas Kasparavičius sako, kad Kaune rezidavęs vietos diplomatinis korpusas nebuvo didelis: niekuomet nevir-šijo 10 atstovų. Korpuso narius – nuncijų/internuncijų, pasiuntinius, reikalų patikė-tinius, generalinius konsulus, konsulus ir kt. – tarpukario Lietuvos prezidentai Pre-zidentūroje priimdavo pirmąją naujų metų savaitę, sausio 1–5 dienomis. Po 1926 metų gruodžio 17-osios perversmo A.Smetona įvedė savo tvarką: diplomatus priimdavo sausio 1–3 dienomis.

„Tai būdavo tipiškas kurtuazinis forma-lizuotas priėmimas, į kurį užsienio diplo-matai atvykdavo iškilmingai pasipuošę „su cilinderiais“ ir baltomis pirštinėmis. Diplo-matinio korpuso dekanas (šias pareigas ei-davo Vatikano nuncijus/internuncijus ar ilgiausiai šalyje reziduojantis pasiuntinys) ofi cialiai viso dipkorpuso vardu pasiunti-nius išrikiuodavo ir pristatydavo valstybės galvai. Prezidentas su kiekvienu diploma-tu pasisveikindavo ir persimesdavo vienu kitu sakiniu, palinkėjimu ar tiesiog man-dagumo fraze. Būta atvejų, kada naujame-tiniai priėmimai neapsieidavo ir be tam tikrų akibrokštų. Pavyzdžiui, Vokietijos pasiuntinys H.Morathas kartą A.Smetoną ofi cialiai dipkorpuso vardu pasveikino ne prancūziškai, kaip buvo įprasta, nes tai

Naujametės arbatėlės –

„Naujametinėsarbatėlės buvogalimybė pasikeistinuomonėmis, išgirstinaujienas, aptartipasaulines didžiosiospolitikos tendencijas,sužinoti naujų intrigų aružkulisinių žaidimų.“

Naci

on

alin

io M

. K

. Č

iurl

ion

io d

ailės m

uzie

jau

s n

uo

trau

ko

s

Lietuvos diplomatinio korpuso nariai Naujųjų metų sutiktuvėse.

Kaunas, 1938 m. gruodžio 31 d. – 1939 m. sausio 1 d.

M.Smečechausko nuotr.



irgi rimtas darbas Kaip metų pabaigosšventes švęsdavodiplomatai

buvo ofi ciali diplomatinė kalba, bet vo-kiškai. Dėl to dipkorpuse kilo šurmulys. Tokiu tradicijos laužymu itin pasipiktino Prancūzijos, Italijos ir Latvijos pasiunti-niai. Įtarinėjo, kad vokietis „riečia nosį“ ir stengiasi savo šalį bei kalbą iškelti virš kitų. Suprantama, į kolektyvinį viso dipkor-puso naujametį pasveikinimą A.Smetona atsakydavo pracūziškai, o sveikindama-sis individualiai su kiekvienu stengdavo-si kalbėti jo kalba: prancūziškai, vokiškai, rusiškai“, – sako A.Kasparavičius.

Tvirtas ryšys su Šventuoju TėvuTarpukario Lietuvos diplomatinė tarnyba užsienyje buvo palyginti nemaža, o jos geog-rafi ja plati: nuo Rygos, Talino, Prahos, Hel-sinkio, Stokholmo, Maskvos ir Mančiuko (Mandžiūrija, Kinijos dalis, – red. past.), ligi Paryžiaus, Berlyno, Romos, Vatikano, Berno, Londono, Ženevos, Vašingtono, Buenos Airių, Montevideo ir Rio de Žaneiro. Iš viso tarpukario metais užsienyje rezida-vo per pusšimtį įvairaus rango lietuvių di-plomatų. Prieš didžiąsias metų šventes juos irgi priimdavo valstybių, kuriose rezidavo, aukščiausios valdžios atstovai: popiežius, karaliai, prezidentai, premjerai, didžioji kunigaikštienė ar pan.

Apie šiuos priėmimus diplomatai savo Užsienio reikalų ministeriją (URM) infor-muodavo pranešimais.

„Keletą kartų yra tekę matyti praneši-mus iš Romos, rašytus Lietuvos atstovo prie Vatikano. Iš jų atsispindi, kad Lietuvos ir Šventojo sosto diplomatiniai santykiai beveik visą tarpukarį buvo įtempti. Todėl

kasmet Naujų metų proga susitikęs su Lie-tuvos atstovu popiežius Pijus XI reikšda-vo viltį, kad ateinančiais metais kaip nors pavyks juos bent truputį pagerinti. Kadan-gi Pijus XI asmeniškai pažinojo Lietuvos prezidentą, per lietuvių pasiuntinį kie-kvienų Naujųjų metų proga A.Smetoną dar pasveikindavo specialiai ir pasiųsda-vo palaiminimą. Savo ruožtu A.Smetona per pasiuntinį irgi perduodavo savo ir vi-sos Vyriausybės naujametinį pasveikinimą Šventajam Tėvui. Nepaisant įtampos tarp šalių, asmeninis Pijaus XI ir A.Smetonos ryšys buvo toks tvirtas, kad 1927 metais po-piežius savo išskirtinį sveikinimą-palaimi-nimą vestuvių proga atsiuntė ir preziden-to dukrai Marytei“, – pasakojo istorikas.

Pijaus XI pontifi katas tęsėsi 1922–1939 metais. Keletą metų prieš mirtį popiežius sirgo ir pastebimai silpo. Tai atsispindi ir Lietuvos reikalų patikėtinio prie Vatikano dr. Kazimiero Graužinio pranešimuose. Taip pat ir naujamečiuose.

1939 metais Pijus XI paskutinį kartą suti-ko Naujuosius. „Pasak dr. K.Graužinio, po patirto infarkto popiežius nyko jau tiesiog akyse, jo rankos paspaudimas darėsi silp-nesnis, veidas prarado išraišką, akys blizge-sį. Paskutinė naujametė dr.K.Graužinio au-diencija pas Pijų XI užtruko trigubai ilgiau: vietoj numatytų 5 minučių – net 15-iolika“, –sako istorikas.

Britų premjero pamokėlės 1925 metais Didžiosios Britanijos prem-jeras Austinas Chamberlainas, priimda-mas Lietuvos pasiuntinį Londone Ernestą

Galvanauską, kalbėjo ne apie šventinius reikalus, o apie sudėtingą Lietuvos tarp-tautinę situaciją.

„Po 1923 metų, kai didžiosios Vaka-rų valstybės Vilnių pripažino Lenkijai, o Kaunas šį sprendimą atmetė, Lietuva at-sidūrė dalinėje tarptautinėje izoliacijoje. Vienintelė šalis pasaulyje, kuri pripažino Lietuvos suverenitetą Vilnijoje, buvo So-vietų Sąjunga. Todėl britų premjeras Lie-tuvos pasiuntiniui E.Galvanauskui Naujų-jų metų proga linkėjo racionaliau vertinti įvykius, kuo greičiau atkurti diplomatinius-ūkinius santykius su Lenkija ir susitaikyti su Vilniaus netektimi. „Kam jums Vilno, juk tai lenkiškas miestas ir jis tik susprog-dins jūsų tautinę valstybę?“ – klausė britų premjeras“, – tuometį susitikimą apžvel-gia pašnekovas.

Situacija pasikartojo ir 1926 metais, kai A.Chamberlainas Lietuvos nusistatymą dėl Vilniaus pavadino tiesiog „negudria politika“.

Susidūrimai su diktatoriais1926 metų gruodžio 17 dieną Kaune buvo įvykdytas karinis perversmas, kurio metu nuverstas teisėtas prezidentas Kazys Gri-nius, kairiųjų Vyriausybė ir įvestas lie-tuviškas autoritarinis režimas. Šie radi-kalūs pokyčiai, žinoma, neliko Europoje nepastebėti.

Pasak A.Kasparavičiaus, iškart po per-versmo tuometis Italijos diktatorius Benit-to Mussolini ir karalius Vittorio Emanuele III Lietuvos pasiuntinį Romoje Valdemarą Čarneckį pasveikino ne tik su Naujaisiais metais, bet ir „su sėkmingu žygiu“ prieš komunizmą. Italų fašistai vylėsi, kad Lie-tuva suks „itališkąja autostrada“ ir taps jos savotiška partnere šiaurrytinėje Europoje, stabdant rusiškąjį komunizmą, socializmą ir įtvirtinant diktatūrinį bei korporatyvinį valstybės valdymo modelį.

„Politines simpatijas Lietuvai B.Musso-lini reiškė ir vėliau, iš esmės iki pat

Miuncheno konferencijos. Štai iškart po 1936 metų sausio 1-osios jis pasiūlė pro-jektą Lietuvos Vyriausybei, kaip tarptau-tinėmis juridinėmis priemonėmis neu-tralizuoti nacius Klaipėdos krašte, kaip sumažinti hitlerinės Vokietijos politinį spaudimą Lietuvai, kišimąsi į Lietuvos vidaus reikalus“, – sako A.Kasparavičius.

Įdomūs pranešimai Kauną pasiekdavo ir iš Berlyno: „Vieniems diplomatams į val-džią atėjęs Adolfas Hitleris atrodė ener-gingas ir tvirtas, galintis sukurti „tvarką Europoje“, kitiems – isteriškas ir pavojin-gas politinis entuziastas su abejotina psi-chine sveikata.“

Vynas atrišdavo liežuviusA.Kasparavičiaus teigimu, lietuvių diplo-matai užsienyje irgi organizuodavo nau-jamečius vakarėlius, vadintus dažniausiai „naujametine arbatėle“.

Užsienio diplomatams ir svetur reziduo-jantiems lietuvių pasiuntiniams ilgesni neformalūs pasisėdėjimai, kai leidžiama sau išgerti ne vieną taurę vyno, konjako ar viskio, tapdavo puikia dirva informacijai rinkti: sužinoti diplomatų politines sim-patijas ar antipatijas, galbūt, išgirsti apie svetimų valstybių URM koridoriuose dar tik brandinamus planus ar intencijas, vie-nų ar kitų valstybių politinius žingsnius tarptautinėje arenoje ir pan.

Štai pasitinkant 1938-uosius lietuvių diplomatai Paryžiuje, Stokholme, Taline ir Rygoje gana taikliai numatė, kad artėja Lietuvos–Lenkijos santykių krizė ir Lietu-va gali sulaukti vienokių ar kitokių iššū-kių iš Varšuvos.

„Naujametinės arbatėlės buvo galimybė pasikeisti nuomonėmis, išgirsti naujienas, aptarti pasaulines didžiosios politikos ten-dencijas, sužinoti naujų intrigų ar užku-lisinių žaidimų. Pranešimai, kuriuos dip-lomatai rašydavo po tokių vakarėlių, yra vieni įdomiausių“, – mano A.Kaspara-vičius.

„Anglo-American bar“

vienoje iš Kauno puotų.

Pirmas iš kairės –

Lietuvos užsienio

reikalų ministras

Stasys Lozoraitis.

Kaunas,

1936 m. sausio 11 d.

Diplomatai puotoje Karininkų ramovėje.

Kaunas, 1938 m. vasaris

M.S

meče

chau

sko

nu

otr

.

„mano pasaulis“ 2012-12-21

Documents