L O N G A S

DAFNIS IR

CHLOJĖ

1958

VALSTVBlftŠ GROŽINĖS LITERATŪROS LEIDYKLA

graikų k. vertė

V A L K Ū N A S

L O N G O B U K O LI N I S R O M A N A S „ D A F N I S IR C H L O J Ė"

Senosios graikų literatūros didieji pa­minklai, per ilgus amžius mokę ir žavėję Europos tautų literatūros atstovus, turėję nacionalinėms Europos tautų kultūroms tei­giamos įtakos, yra visiems daugiau ar ma­žiau pažįstami. Kiekvienas, dar vidurinės mokyklos suole sėdėdamas, susipažįsta su epo, dramos, tragedijos, komedijos ir kitais literatūros mokslo terminais, sužino, jog šie terminai yra skoliniai iš graikų kalbos ir jog patys literatūriniai žanrai, šiais žodžiais pa­žymėti, yra kilę ir išaugę senovės Graikijo­je. Homero, Eschilo, Sofoklio, Euripido ir kitų senovės literatų vardai yra girdėti dau­gumai, nors su jų kūriniais arčiau susipa­žinti ir ne visiems teko.

Graikų žemėje gana anksti, jų kultūros apyaušryje, gimė dvi didžiosios epinės poe­mos „Iliada" ir „Odisėja", ir jose vaizduo­jamas pirmykštės santvarkos irimo ir visuo­menės susiskaldymo į klases laikotarpis.

Kitas literatūros žanras — graikų lyrika, atspindėjo kiek vėlesnio laikotarpio gyveni­mą ir ideologiją, kai išsivystė klasinė visuo­menė ir susikūrė valstybė.

Drama, tragedija ir komedija pasirodė tuo metu, kai sustiprėjo miestas-valstybė, susikūrė vadinamoji polisinė santvarka, kai įsigalėjo Atėnų demokratija. V a. pr. m. e. pabaigoje ir IV a. pradžioje prasidėjo tos polisinės santvarkos krizė, kuri atsispindėjo ir literatūroje: pasikeitė senieji ir pasirodė nauji jos žanrai. Tuo būdu, graikų klasikinė literatūra, išsivysčiusi savarankiškai, be žy­mios kitų literatūrų įtakos, pavaizduoja vi­sus socialinio ir politinio gyvenimo paki­timus.

Graikų romanas irgi vaizduoja savo me­to gyvenimą, išreiškia savo laikotarpio ideo­logiją.

Pasakojamojo žanro kūrinių, kuriuos da­bartiniu metu yra įprasta apibrėžti „romano"

terminu, antikoje buvo sukurta gana daug, bet mūsų laikus ne visi jie yra pasiekę.*

Tais kūriniais, dabar vadinamais „anti­kiniais romanais", filologai ėmė domėtis žy­miai vėliau negu kitų antikinės literatūros žanrų pavyzdžiais, nes ilgą laiką tie „pasa­kojimai" buvo laikomi nerimtais, žemo me­ninio lygio kūryba. Mokslininkai šios rūšies kūrinius pradėjo tirti nuo XVII a. vidurio, o nuo XIX a. vidurio tas tyrimo darbas bu­vo suintensyvintas. Visa eilė žymių filologų tuo laikotarpiu ėmė domėtis antikinio roma­no problemomis, norėdami nustatyti geneti­nes šio žanro šaknis, išaiškinti tematinius motyvus, sulyginti vienus romanus su ki-

* Svarbiausi išlikusių šito žanro kūrinių yra šie: 1. Charitono apysaka „Apie Chairėją ir Kaliroję",

apie I m. e. a.; 2. Ksenofonto Efesiečio „Etoso pasakojimai", apie

II m. e. a. pradžią; 3. Longo bukolinis romanas „Dafnis ir Chlojė"; 4. Achilo Tatijaus apysaka „Apie Leukipę ir Klei-

tolontą", apie II m. e. a. pabaidą; 5. Heliodoro ..Etiopinė apysaka", apie III m. e. a.; 6. Pseudo-Lukijano „Lukijus arba asilas", II m.

e. a.; 7. Apulėjaus „Auksinis asilas", lotynų kalba, taip

pat II m. o. a.; B. Petroni jaus „Satyrikonas", lotynų kalba, I m. e. a.

tais, išnagrinėti pačius tų kūrinių tekstus. Tame laikotarpyje pasirodė žymaus vokie­čių filologo Ervino Rodės veikalas ,,Der griechische Roman und seine Vorlaufer" (1876 m.), kuriame nagrinėjama graikų „meilės romano" genezės ir vystymosi klausimai.

Be to, graikų romano, kaip atskiro lite­ratūrinio žanro, tyrimo istorijoje didelės reikšmės turi ir papirusai, kurių epocha pra­sidėjo nuo 1893 m., kai buvo surastas ro­mano apie Asirijos karalaitį Niną fragmen­tas, parodęs aiškų romano ryšį su istorio­grafija.

Kiti papirusų fragmentai, surasti XX a., leidžia patikslinti graikų romėnų chronolo­giją, liudija apie tų kūrinių populiarumą pirmaisiais mūsų eros amžiais. Tie radiniai praplėtė žinias apie antikinių romanų kilmę ir vystymąsi, privertė filologus peržiūrėti ir patikslinti savo jau nusistovėjusias šioje sri­tyje pažiūras, parodė, jog romano užuo­mazga siekia II-jį amžių prieš mūsų erą.

Tie radiniai rodo, jog antikiniam roma­nui didelės įtakos turėjo to laikotarpio re­torika.

Tačiau reikia pasakyti, jog antikinio ro-

mano kilmės ir raidos klausimas, nežiūrint didelių mokslininkų pastangų, iki šiol dar nėra galutinai išspręstas. Tyrinėtojų nuomo­nės šiuo klausimu suskilo į dvi grupes.

Vieni mokslininkai mano, jog šis žanras, gimęs ir išaugęs graikų žemėje, apglėbė, perdirbo ir toliau išvystė ankstesnėje lite­ratūroje (helenistinėje meilės poezijoje, utopijų ir kelionių literatūroje, helenistinėje novelėje, istoriografijoje ir kt.) sutinkamus motyvus bei epizodus. Kad ankstesnioji graikų literatūra buvusi graikų romanų šal­tinis, juos maitinusi ir auginusi — tokios nuomonės laikėsi Er. Rodė, V. Šmitas, XIX a. rusų mokslininkas A. Kirpičnikovas ir kiti.

Kita tyrinėtojų grupė mano, jog graikų romanai yra kilę Rytų kultūrų ir literatūrų įtakoje, jog jų dirvą vilgę ir gaivinę dau­gelis motyvų, patekusių helenistiniais ir Ro­mos imperijos laikais į graikų pasaulį, o iš čia nukeliavusių toliau į Italiją. Tokias pa­žiūras skelbė žymūs filologai — Šasanas (Chassang'as), Denlopas (Dunlop'as), Ke-renis ir kiti.

Pirmosios nuomonės šalininkai, atrodo, eina tikresniu keliu, nes graikų romanai iš

tikrųjų paveldėtojo, vystė ir keitė ankstenės graikų literatūros rūšių palikimą: antikinis romanas pirmiausia yra graikų literatūros žanrinė forma. Bet reikia pripažinti, jog šiuose kūriniuose yra jaučiama ir tam tikra Rytų įtaka: jų veiksmas dažniausiai vyksta Rytų šalyse, „stebuklų ir mįslių" kraštuose (Egipte, Mažojoje Azijoje, Sirijoje); romanų herojai būna Egipto arba Asirijos-Babiloni-jos politiniai veikėjai (Ninas, Sesonchosis, Oroondatas, Mitridatas, Artakserksas ir kt.); romanuose pasirodo rytietiški kultai.

Ir vienos, ir kitos grupės atstovai daro perdaug greitus ir vienašališkus apibendri­nimus; analizuodami romanuose pasitaikan­čius atskirus epizodus, atskirus temati­nius motyvus, minėti autoriai ieško jų pro­totipų ankstyvesnėje graikų ir Rytų tautų literatūroje ir, pastebėję panašumą, laiko tuos motyvus viso pasakojamojo žanro šal­tiniais. O iš tikrųjų toks tyrinėjimas, kad ir didelių pastangų pareikalavęs, veikiau gali nurodyti atskirų motyvų šaltinius, o ne išaiškinti viso žanro genezę. Trumpai sa­kant, buržuazinių tyrinėtojų trūkumas, kad jie, nors ir sėkmingai išaiškinę visą eilę kon­krečių klausimų, nepasistengė išnagrinėti

a

socialinių bei ideologinių šio žanro prielai­dų bei šaknų. Šia linkme nemaža yra nuvei­kę tarybiniai mokslininkai: akad. I. Tolstojus, A. Jegunovas, G. Kozlova. Ypač plačiai nag­rinėja šiuos klausimus specialioje studijoje apie Longą O. Loginova.*

Graikų romanuose atsispindi irstančios vergvaldinės santvarkos ideologinės tenden­cijos: individualios laimės ieškojimas, noras pasitraukti nuo visuomeninės veiklos ir už­sidaryti siauruose šeimos rėmuose, kosmo­politizmas, pasyvumas, jausmų seklumas, nepasitikėjimas savo jėgomis ir rytojaus diena, pesimizmas, nuovargis ir kt. Romanų herojai yra tik žaisliukai atsitiktinumo dei­vės Tychės rankose: žmogus turįs aklai klausyti likimo. Bet, iš kitos pusės, tuose romanuose matome ir naujų socialinių bruožų bei idėjų: užuojautą vergams, mote­rims, aplamai nuskriaustiesiems, jų autoriai skelbia tam tikrą humanizmą.

Visų graikų meilės romanų fabula y r a labai paprasta: jaunuolis ir mergaitė pa ­milsta vienas kitą, po visos eilės kliūčių jie

* O. Jlormiofta.. PoMąu TlGura, MocKBa, 1953 r. (rankraštis).

susituokia. Tačiau jaunųjų porą pradeda per­sekioti kokia nors įžeista dievybė, pasitaiko kliūčių, kurios juos išskiria. Herojai klai­džioja po tolimas šalis ir jūrą, ieško vienas kito, patenka į plėšikų, į jūros piratų ran­kas. Gresia pavojai duotajai ištikimybės priesaikai, net jų gyvybei. Pagaliau, išken­tėję daugybę nelaimių ir įvairiausių nuo­tykių, jie vėl vienas kitą susiranda, ir visas romanas baigiasi laimingai. Taigi trafareti­nė tų romanų siužetinė schema yra tokia: meilė — išsiskyrimas (plėšikų užpuolimas, kelionė jūra) — vienas kito suradimas.

Tokia siužetinė formulė tinka visiems mums žinomiems graikų meilės romanams. Su tam tikrais pakeitimais ji yra pritaiko­ma ir Longo romanui „Dafnis ir Chlojė".

Kaip ir kiti graikų romanų autoriai, Lon-gas yra mums paslaptinga ir mįslinga as­menybė: nei apie jo gyvenimą, kilmę, nei apie jo gyvenamą laiką mes nieko tikro nežinome. Net pats jo vardas kelia tam tik­rų abejonių: viename XIX a. pradžioje su­rastame rankraštyje jo vardas yra užrašy­tas ne Longos, bet Logos, todėl kai kurie mokslininkai manė, jog Logos esąs bendri­nis daiktavardis, o Longo vardas atsiradęs

per nurašinėtojo klaidą ar neatidumą. Ta­čiau Romos imperijos pirmaisiais amžiais toks vardas yra sutinkamas Egėjaus jūros salų įrašuose. Ir šiaip šis lotyniškas vardas negali mūsų didžiai stebinti, nes tuo lai­kotarpiu žinome ir daugiau graikiškai ra­šiusių žmonių, turėjusių lotyniškus vardus (Celer, Niger ir kt.).

Iš kur jis buvo kilęs, taip pat nieko tik­ro nežinome. Tyrinėtojai nurodo, jog Lon-gas šiek tiek pažįsta Lesbo salą. J ų nuo­mone, jis savo kūrinyje rašo apie tai, ką pats buvo matęs. Jis teisingai aprašąs Les­bo saloje auginamas vynuoges, kurios pa­lei žemę leidžiančios savo ataugas. Atrodo, jis bus matęs Mitilėnės miestą (I, 1), rytinį Lesbo pajūrį, kur yra daug maudyklių, so­dų ir miškelių (II, 12) ir t. t.

Iš kitos pusės kritikai nurodo visą eilę tokių Longo aprašymo bruožų, kurie ver­čia abejoti, ar jis galėjo būti lesbietis. Pa­minėsime tik keletą pavyzdžių. J au minė­tasis Lesbo salos vynuogių „žemumas" (II, 1) galėjo būti įdomus tik tiems skaity­tojams, kurių šalyse vynuogės buvo kitaip auginamos, t.y. ne Azijos ir Graikijos gy­ventojams. Ir pastebėti tą „žemumą"

galėjo žmogus, matęs kitaip augančių vyn­uogių. Galima būtų manyti, jog Longo skai­tytojai, kuriems autorius skyrė savo kūri­nį, nebuvo lesbiečiai, gal būt, ir ne Graiki­jos gyventojai: atseit, Longas rašė ne Les-bo saloje.

Didelių abejonių sukelia ir šaltos žiemos Lesbo saloje aprašymas. Tai yra veikiau­siai autoriaus fantazijos vaisius: krašte, kur vidutinė sausio mėnesio temperatūra — + 4° C, toks šaltis ir tokios sniego pusnys, kurios ,,visus kelius užvertė ir žemdirbius namuose pasilikti privertė" (III, 3), turi būti ypatingai retas įvykis, o Longas to netikė­tumo įsakmiai nepabrėžia. Gal jis čia seka kokiu nors rašytoju arba kokiame nors šiau­rės krašte matytus vaizdus perkelia į apra­šomąjį Lesbą.

Pačią Lesbo salą jis pavaizduoja dides­ne, negu ji yra iš tikrųjų, bet, žinoma, iš ra­šytojo negalime reikalauti smulkmeniško tikslumo.

J o kūrinyje pasigendame ir kai kurių etnografinių Lesbo salos bruožų, kuriuos, atrodo, autoriui derėjo pažymėti. Aprašy­damas vynuogių rinkimą, Longas galėjo nu­rodyti, kaip daro kiti autoriai, vyno, pra-

lenkiančio visus kitus*, nepaprastą kokybę arba pažymėti Dioniso, kuris saloje buvo ypatingai gerbiamas, kulto ypatingumą.**

Iš viso to galėtume daryti išvadą, jog Lon-gas buvo ne lesbietis, bet tik toje saloje bu­vęs, kurį laiką ten gyvenęs ar lankęsis. Gal jis čia lankėsi studijų tikslais, nes nuo I mū­sų eros amžiaus Mitilėnėje garsėjo retorikos mokykla. Longas, atrodo, geriausiai ir pažįs­ta Mitilėnę ir jos apylinkes.

Šiek tiek apie autoriaus asmenį galime spėti ir iš paties veikalo. Longas galėjo būti aukštojo luomo atstovas, nes kai ku­riose vietose, kur jis charakterizuoja žem­dirbius ir piemenis, justi atlaidi ir išdidi ironija. Jis buvo gana išsilavinęs ir apsi­švietęs žmogus: susipažinęs su Homero, Sapfo, Teokrito poezija, gal būt, šiek tiek pažįstąs Vergilijų, skaitęs Herodotą, Tuki-didą, Ksenofontą ir kitus prozaikus. Jis — didelis grožio mylėtojas: nepaprastai mėgs­ta gėles, ramią gamtą, šviesias bei giedras dienas. Jo beveik panteistinis pasaulio su-

* Tiesa, kitoje vietoje jis pamini „kvapų lesbišką v yną, puikiausią gėrimą" (IV, 10).

** 2iur. G. Dalmeyda, Longus, Pastorales, Paris, 1934, XVI psl.

vokimas rodo neoplatonikų ar stoikų įtaką. Longas — senovės gerbėjas, šiandieną pa­sakytume, „romantikas".

Nieko tikro negalima pasakyti ir apie laiką, kada jis gyveno ir tą apysaką sukū­rė. Pačiame veikale nerandame jokių isto­rinių užuominų, kurios padėtų nustatyti bent apytikrę jo pasirodymo datą. Taip pat pie­šiamoji romane buitinė padėtis, vaizduoja­mieji socialiniai santykiai nenurodo tiks­lesnio jo sukūrimo laiko, nes aprašomieji įvykiai yra nereikšmingi ir nebūdingi ko­kiam nors laikotarpiui.

Nedaug aiškumo šiuo klausimu suteikė kalbos, stiliaus ir motyvų nagrinėjimas, nes, šiais kriterijais remiantis, sunku nustatyti kiek labiau apibrėžtą epochą. Todėl tyrinė­tojai iki šiol nėra pasiekę vieningos nuo­monės dėl Longo gyvenimo tikslesnės da­tos: vieni jį priskiria II, kiti III ir net IV mūsų eros amžiui.

Kaip įdomiausią bandymą šiam klausi­mui išspręsti, t.y. Longo gyventąjį amžių nustatyti, galima būtų paminėti žymaus vo­kiečių filologo H. Reicho disertaciją, pava­dintą ,,De Alciphronis Longiąue aetate", išleistą 1894 m. Savo darbe H. Reichas ieško

u

onkrečių argumentų, kurie padėtų pasiekti tikslesnių ir patikimesnių rezultatų. Lygin­damas Longo romaną ir spėjamo jo amži­ninko Alkifrono ,,Laiškus", H. Reichas pa­stebi tarp jų gana didelį panašumą, kuris galėjęs atsirasti tik dėl to, kad vienas se­kęs kitu. Kriterijus, padedąs nustatyti, kuris iš paminėtųjų dviejų autorių buvo pavyz­dys ir kuris sekėjas, H. Reicho nuomone, yra bendri tikriniai vardai ir tų vardų for­mos. Lygindamas atskirų autorių kūriniuose pasitaikančius bendrus tikrinius vardus, H. Reichas tariasi galįs išvesti pagrindinę tikrinių vardų skolinimosi taisyklę, jog se­kėjas paprastai prailginąs ar praplečiąs pa­siskolinto tikrinio vardo formą. Remdama­sis šia savo susikurta taisykle, H. Reichas nustato, jog Alkifronas yra pasiskolinęs iš Longo kai kuriuos tikrinius vardus ir esąs jo sekėjas.*

Antruoju Longo pirmumo įrodymu H. Reichas laiko abiejų autorių santykius su Teokritu: jo nuomone, skolintų iš Teokrito motyvų gausumas ir jų perdavimo tikslumas

* H. Reich. Le Alciphronis Longiąue aetate, 51 psl.

taip pat įrodo Longo pirmenybę prieš Al-kifroną.

Remdamasis kitais įvairiais argumentais, kurių čia dėl vietos stokos nedėstysiu, H. Reichas prieina išvadą, jog Alkifronas parašęs savo laiškus laikotarpyje tarp 170 ir 200 m. e. m., o Longas savo romaną tarp 100 ir 200 m. e. m.

Šie H. Reicho argumentai ir teiginiai ne visų tyrinėtojų buvo pripažinti patikimais ir neabejotinais: kai kurie mokslininkai (pvz., V. Šmidas) manė, jog priskirti Longą tokiam ankstyvam laikotarpiui esanti ne­leistina hipotezė, nes šis autorius, V. Šmido nuomone, „būdamas grakščiausias iš visų romanų rašytojų, yra reikšmingiausias savo stiliumi". Todėl „Dafnį ir Chloję" tenka laikyti vėlesnio laiko (III a.) kūriniu: Lon­gą galima esą priskirti tam laikotarpiui, kai grakštus ir įmantrus stilius, retorika, buvo pasiekusi aukštesnį savo raidos laipsnį. Ta­čiau šie V. Šmido argumentai nėra labai svarūs ir įtikinami, nes stiliaus grakštumas ir kitos jo ypatybės gali priklausyti ir nuo rašytojo talento, išsilavinimo ir subjektyvių polinkių.

Prancūzų filologas G. Dalmcyda, kuris

ilgesnį laiką yra tyrinėjęs Longo kalbą ir stilių, viename savo straipsnyje papildo H. Reicho argumentus ir įrodinėja, jog Al-kifronas buvęs Longo sekėjas. Jis ta!p pat priskiria Longą II mūsų eros amžiui, bet negali nustatyti tikros jo gyvenimo datos, nes neįmanoma tiksliau apibrėžti ir Alkifro-no gyvenamojo laiko.

Klausimas, kada Longas gyveno ir kūrė, kaip matome, yra sunkiai išsprendžiamas: kol nėra surasta naujos medžiagos, abejo­nių visada galės kilti. Gal būt 7 kada nors atrasti papirusų fragmentai ar kitokie įra­šai padės išaiškinti to kūrinio datą.

Kad Longas pagrįstai yra priskiriamas antrajam mūsų eros amžiui, dabar galima būtų nurodyti dar vieną argumentą. Viena­me graikų romane, Achilo Tatijaus kūriny­je, yra keletas epizodų, kurie labai pa­našūs į kai kurias Longo apysakos vietas: abiejų kūrinių pradžioje beveik vienodai aprašomi miestai, vienur ir kitur randame visai panašius sodo vaizdus, tą pačią legen­dą apie Syringą ir kt. (žiūr. paaiškinimus). Kadangi dėl daugelio kitų ypatybių Achi­las Tatijus yra laikomas vienu iš paskiau­sių pasakojamojo žanro atstovų, minėti pa-

našūs motyvai ir epizodai gali rodyti Longo įtaką Achilui Tatijui. O pastarąjį moksli­ninkai priskirdavo III ar IV mūsų eros amžiui. Tačiau neseniai surastas papirusas, kuriame yra įrašyta Achilo Tatijaus roma­no VI knygos dalis, privertė pakeisti šią nuomonę, nes tas įrašas, kaip parodė tyri­nėjimas, buvo padarytas II mūsų eros am­žiuje. Tokią pat išvadą priėjo ir Fr. Althei-mas, kuris savo veikale „Literatur und Ge-sellschaft im ausgehenden Altertum" (I Band, Halle 1948), tirdamas Achilo Tatijaus kū­rinyje aprašytas Egipto bukolų* sukilimo scenas ir ten pat paminėtą Bizantijos mies­to užpuolimą, įrodo, jog apysaka „Apie Leukipę ir Kleitofontą" galėjo būti para­šyta laikotarpyje tarp 172 ir 194 m. e. m. (124 psl.). Vadinas, Achilas Tatijus yra nukeliamas į II mūsų eros amžių. Todėl ir Longas, iš kurio Achilas Tatijus yra sko­linęs kai kuriuos motyvus, turėjo gyventi II mūsų eros amžiuje. Taigi mūsų autorius yra kitų graikų meilės romanų rašytojų amžininkas.

* Bukolas — piemuo. Tų bukolų sąjūdis tęsėsi ilgokai II-jo m. e. a. antroje pusėje.

Tačiau jo kūrinys skiriasi nuo kitų to pa­sakojamojo žanro pavyzdžių. J ame mes ne­randame sudėtingo ir painaus veiksmo, vi­sos nuotykių virtinės, kuri yra būdinga kitiems romanams, nesutinkame nė herojų, klaidžiojančių po jūrą ir svetimas šalis. Au­torius piešia mums paprastą ir laimingą gyvenimą puikioje Lesbo saloje, sekdamas Teokritu ir kitais graikų bukolinės poezijos rašytojais, jis sukuria prozinę idiliją. Ne­veltui svarbiausias jo apysakos herojus yra pavadintas Dafniu, graikų bukolinės tauto­sakos personažo vardu. Tačiau Longas įtrau­kia į savo apsakymą ir kai kuriuos nuoty­kių bei kelionių romanų elementus, kurie jo laikais jau buvo tapę įprastiniais moty­vais ir proziniuose pasakojimuose meilės tema: pavyzdžiui, plėšikų užpuolimai, nors čia ir nevaidina tokio vaidmens, koks jiems yra skiriamas Charitono, Ksenofonto Efe-siečio, Achilo Tatijaus ir Heliodoro kūri­niuose, bet autorius išsiversti be jų nesiryž­ta. Taip pat ,,olos", į kurią paprastai pa­tenka vienas iš pagrindinių herojų, motyvą čia pavaduoja vilkaduobė, į kurią įkrenta Dafnis. Siame romane randame taip pat he­rojų pagrobimą, trumpą jų išsiskyrimą, lai­

žo

vo sudužimą, bet visi šie pavojai greitai praeina.

Matyti, Longas čia nusileidžia pasakoja­mojo žanro tradicijos reikalavimams. Rašy­damas savo kūrinį, autorius nori palinks­minti, sužavėti savo skaitytojus, jis rašo „malonų kūrinį, kuris ir sergantį pagydys ir nuliūdusį paguos, tam, kuris meilę pa­tyrė, kai ką primins, o meilės nepatyrusį — pamokys". Ir helenistinio laikotarpio litera­tūros teorija reikalavo iš tokių pasakojamo­jo žanro kūrinių „žavumo" ir „įdomumo".

Veikalo kompozicija yra labai papras­ta: siužeto rėmus („vaikų pametimas ir at­radimas"), pasiskolintus iš naujosios anti­kinės komedijos, autorius užpildo piemenų ir žemdirbių gyvenimo vaizdais. Veiksmas yra suskirstytas pagal metų laikus: kiekvie­noje (be ketvirtosios) knygoje yra aprašomas vienas ar du metų laikai, visame romane — du ganymo sezonai.

Vyraujanti apsakymo tema, kaip papras­tai bukolinėse idilijose, yra meilė: autorius piešia meilės jausmo vystymąsi nuo pirmo­jo neaiškaus ilgesio pabudimo; kitų roma­nų painius ir sudėtingus nuotykius čia pavaduoja pagrindinių herojų augimo ir są-

monėjimo pavaizdavimas. Tame sąmonėji­mo procese svarbią vietą užima ir gamta: jos fone stiprėja pagrindinių apysakos he­rojų, Dafnio ir Chlojės, meilės jausmas.

Gamtos aprašymai šiame romane yra la­bai žavūs ir grakštūs,— tai maži paveiks­lėliai. Visoje knygoje vyrauja šviesa ir die­na. Cia nėra nei audrų, nei liūčių, nei smarkių vėjų. Kaip ir Tcokritas, Longas mėgsta ramią gamtą.

Be to, skirtingai nuo kitų graikų roma­nų autorių, Longas yra mažų, miniatiūriš­kų paveikslų piešėjas: scena, kur veiksmas vyksta, yra nedidelė, įlanka — maža ir už­dara.

Piešdamas gamtos vaizdus, pirmojo pa­vasario (I, 9), vasaros pradžią (I, 23), ru­denį (I, 28), žiemą (III, 3), antrojo pavasa­rio pradžią (III, 12), vasaros pabaigą (IV, 1) ir t. t., Longas pasirodo esąs nepaprastas menininkas, gabus tapytojas. Jis keliais žo­džiais sugeba sukurti ryškų ir grakštų gam­tos paveikslą: neatsitiktinai autorius įžan­goje sakosi norėjęs „nupiešti, matyto paveikslo kopiją". „Paveikslų transponavi-mas", paveikslų aprašymas buvo mėgiamas

pirmųjų Romos imperijos amžių literatū­roje.

Dalis šių epizodų primena standartinius vadinamosios antrosios sofistikos aprašymus (vadin. ekirasis), bet kai kurie iš jų rodo, jog autorius piešia tai, ką pats buvo matęs ir jautęs.

Autorius — puikus atskirų epizodų ir vaizdų piešėjas, bet, komponuodamas visą veikalą, jis atsilieka nuo kitų mums žino­mų romanų rašytojų: jo kūrinyje labai maža judėjimo, dramatiškumo,- konflikto, įtampos. Longo pasakojime visokios kliūtys ir pavojai yra dažnai dirbtinai įvedami tuo tikslu, kad neleistų mylimųjų porai greitai susijungti: savo herojus autorius artina vie­ną prie kito pamažu.

Kaip ir Achilas Tatijus, Longas į savo pasakojimo pagrindinį audinį pribarsto vi­sokiausių intarpų: legendų, mitų, kaimo švenčių su pantomiminiais vaidinimais ap­rašymų (I, 27; II, 34—36; III, 21—23 ir t. t.). Bet tie mitų ir legendų atpasakojimai šiame romane yra labai trumpi ir blankūs, tik­riau sakant, trumpos turinių santraukos. J ie neprilygsta panašioms Ovidijaus „Metamor­fozių" ir Achilo Tatijaus romano vietoms.

Svarbiausi herojai augdami „sąmonėja", praeina „meilės mokslą", kurį dėstydamas autorius priartėja prie natūralizmo. Tačiau Longas ir čia išlaiko tam tikrą „rimtą" to­ną: jo kūrinyje mes nejaučiame cinizmo, ne­švankumo, tokio smaguriavimo aprašomais erotiniais vaizdais, kokį sutinkame kai kur Apulėjaus „Auksiniame Asile", Petronijaus „Satyrikone", kai kur to meto poezijoje. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, plikas ero­tizmas, būdingas kai kuriems antikiniams romanams, rodo jų ryšį su žemųjų vi­suomenės sluoksnių mėgiamais proziniais pasakojimais: tai yra liaudiško pasakojimo bruožas.

Longas savo romane, kuris tikriausiai buvo skiriamas aukštiesiems visuomenės sluoksniams, irgi daro nuolaidą šioms liau­diškoms pasakojimų tradicijoms.

Piešdamas idilišką laimingo gyvenimo vaizdą, Longas į savo kūrinį įveda ir realios tikrovės elementų, įjungia ir savo sprendi­mų apie tą tikrovę: kitaip, žinoma, idiliš­kasis gyvenimo vaizdas nebūtų pilnas. J is vaizduoja Lamoną ir jo žmoną Mirtalę, tur­tuolio Diomsofano vergus, kurie dirba šei­mininko duotą jiems žemės sklypą, gano

šeimininko bandas ir rūpinasi jas padidinti, svajoja, jog Dafnis, jų augintinis, suteiks jiems kada nors laisvę ir didesnį žemės sklypą. Chlojės augintojas Drijantas ir jo žmona Napė, Lamono kaimynai, dirba savo sklypelį ir rūpinasi avių banda. Ir Lamono, ir Drijanto socialinė padėtis yra vienoda, nors pastarasis yra laisvas žmogus ir turtin­gesnis už Lamoną. Vadinas, naujose socia­linėse sąlygose jau nyksta skirtumas tarp vergo, dirbančio šeimininko sklypą, ir lais­vojo smulkaus žemdirbio. Kaimynystėje gyvena ir daugiau smulkių žemdirbių: Chro-mis, „dirbąs savo žemę", Filetas, „pasipū­tėlis karvių ganytojas" Lampis ir k m Nie­kur nejaučiame didelio skirtumo tarp ver­go, dirbančio šeimininko sklypą, ir smulkaus savininko.

Tie smulkūs žemdirbiai — neturtingi, darbštūs žmonės. Tačiau jie gerai žino pi­nigų, turto galią: Lamonas ir Drijantas iš pradžių norėjo pasilikti tik rastuosius prie kūdikių daiktus, o pačius vaikus palikti li­kimo valiai, bet apsigalvoję pajuto gailestį ir paėmė auginti.

Abu svajoja praturtėti iš savo auginti­nių sutuoktuvių. Longas, vaizduodamas tų

kaimiečių buitį, darbus ir gyvenimą, pa­rodo juos gyvais, realiais žmonėmis: ,,dorus žemdirbius ir piemenis" (II, 5) autorius pie­šia su simpatija, bet į juos žiūri iš aukšto, tuose epizoduose kai kur nuskamba ir iro­niška gaida. Su atlaidžia kilmingojo žmo­gaus šypsena Longas pasakoja apie Drijan-tą, kuris „išsivijo šunį, tarytum kitas šuo" (III, 7). Pašiepia autorius ir Drijanto pinigų troškimą, „apsiskaičiavimą". Jis, „gavęs at­lyginimo tris tūkstančius drachmų", tampa labai iškalbingas, pats „peršasi jaunikiui", siūlydamas Chloję (III, 30).

Reikia pasakyti, kad šiuos kaimiečių ti­pus autorius nupiešė ryškiau ir realiau už pagrindinius veikalo herojus Dafnį ir Chlo­ję . Nors Chlojė ir turi moteriško saiko ir takto jausmą*, bet jos paveikslui trūksta ryškumo, ekspresijos. O Dafnis yra paro­dytas moteriškos širdies: bailus, ašaringas ir neveiklus. Bet, žinoma, idilijoje negali­ma tikėtis tragedijos charakterių.

Iš kitos pusės, miesto civilizacija, miesto gyvenimas Longui atrodo tolimas nuo jo

* Ji, pavyzdžiui, nieko nepasakoja Dafniui apie Dorkono pabučiavimą, nenorėdama suteikti skausmo savo mylimajam.

susikurto idealo: miestas žmogų lepina ir silpnina. Dafnis rungtynėse su Dorkonu sa­vo varžovui prikiša, jog jis esąs ,,baltas kaip moteris iš miesto" (I, 16).

Turtingieji miesto jaunuoliai rūpinasi tik pasismaginimais, medžiokle ir kitokiais išdykavimais: jie skriaudžia nekaltus pieme­nis ir žemdirbius, sukelia karą su kaimyni­niu miestu (II, 12 — 11, 19). Dafnis ir Chlojė bijo miestiečių, jų egoizmo, savanaudišku­mo, žiaurumo ir palaidumo. Miesto civiliza­cijos augintinis yra ir nedorėlis, iškrypėlis Gnatonas, mieste išmoko savo ,,amato" ir Lykėnija. Astilas, šiaip simpatingas ir jaut­rios širdies jaunuolis, nors ir šaiposi kiek iš Gnatono meilės objekto pasirinkimo, bet „berniukų meilės" nesmerkia. Mieste — daug moralinio supuvimo ir nešvarumo: tur­tus lydi išdykumas ir palaidumas. Priešin­gai, neturtingus kaimiečius autorius vaiz­duoja darbščius ir dorus.

Tačiau Longas nenori visų kaimo ir miesto santykių pavaizduoti perdaug sche­matiškai: ir turtingų miestiečių tarpe jis randa kilnių ir gerbtinų žmonių. Kilnus stra­tegas Hipasas, geras ir atlaidus Lamono šei­mininkas Dionisofanas, motiniškai jautri

Klearistė, apgailestaująs savo pasielgimą Megaklas, jo žmona Rodė,— visi šie turtin­gi miesto aukštuomenės atstovai autoriaus yra piešiami su simpatija. Longas nenori vi­sai suprastinti gyvenimo, nesiūlo atsisakyti ištaigingumo, siūlo turėti saiko jausmą ir protingai naudotis turtais (IV, 24).

Toks kvietimas grįžti į natūralų, dorą kaimo gyvenimą buvo skelbiamas Romos imperijos pirmaisiais amžiais gana plačiai. Tą šūkį skleidė populiarių filosofinių siste­mų (kinikų ir stoikų) atstovai ir kai kurių Rytų religinių sektų propagatoriai. Panašią, kaip Longo pavaizduotoji, miesto ir kaimo santykių schemą, kaimo idealizavimą ir miesto civilizacijos smerkimą mes randame ir vieno retoriaus, Diono Chrysostomo (40— 120 m.m.), vadinamojoje „Eubojiškoje kal­boje". Kaip ir Diono Chrysostomo kalba, Longo romanas yra svarbus literatūrinis pa­minklas, vaizduojąs irstančią vergvaldinę santvarką Romos imperijos pirmaisiais am­žiais.

Šio romano ne tik įdomus turinys, bet ir žavi forma. Longas yra puikus stilistas, sie­kiąs kalbos grakštumo ir žavumo. J o ro­mane atskiriamos kelios kalbų rūšys: 1) pa-

sakojamoji kalba — legenda, 2) įtikinamo­ji kalba — suasoria, 3) teisminė kalba, 4) rauda — threnos (IV, 8), 5) monologas (I, 14; I, 18), 6) dialogas. Tų kalbų kompo­zicijoje galima justi retorikos įtaką. Kaip atikistinės krypties atstovas, jis nedaug var­toja išsireiškimų, paimtų iš grynai klasi­kinės poezijos arsenalo, bet įtraukia į savo pasakojimą ir joniškų terminų bei žodžių, kurie yra sutinkami tik poklasikiniame ir romėniškajame laikotarpyje. Taigi jo žodynas yra labai margas, įvairus, tikra mo­zaika.

J o kalba yra labai išpuošta, bet glaus­ta: jis vengia ilgų periodų, rašo trumpomis ir aiškiomis frazėmis. Dažniausiai viena fra­zė yra dalinama į du ar tris atskirus sakinius (,,dikola" ar ,,trikola"). Šie maži saki­nėliai, vienos frazės dalys, baigiasi dažniau­siai vienodai skambančiais žodžiais ar for­momis (homoioteleuton). Iš kitų kalbos puoš­menų Longas mėgsta vartoti sugretinimus, priešpriešas, tų pačių žodžių pakartojimus (vadinamąsias anaphorcts) ir kt.

Savo grakščiu stiliumi ir puikia kalba Longas pralenkia kitus graikų romano at­stovus.

Kaip Longo romanas buvo vertinamas antikiniais laikais, žinių beveik neturime. Ypatingo pasisekimo, gal būt, ir nebuvo su­silaukęs, nes nėra išlikę apie jį mokytų žmo­nių atsiliepimų. Spėjama, jog imperatorius Julijonas Apostatą (IV a.) turėjęs galvoje Longo romaną, minėdamas viename savo laiške autorių, „rašiusį kūrinį apie Dafnį". Tai yra vienintelis spėjamas liudijimas iš antikos.

Vakaruose Longu buvo susidomėta tik XVI a.: 1537 m. Hanibalas Karonas išvertė šį romaną į italų kalbą, bet tas vertimas ne­buvo išspausdintas. Daug garsesnis buvo 1559 m. išleistas vertimas į prancūzų kalbą, atliktas Amio (Amyot). 1598 m. graikišką tekstą parengė ir išspausdino italų moks­lininkas Kolombanijus.

Amio vertimas, vėlesniais šimtmečiais susilaukęs daugybės laidų, išpopuliarino Longą Prancūzijoje ir už jos ribų. Iš to ver­timo buvo padaryti vertimai ir į kitas Euro­pos kalbas. XVI—XVIII a. a. Longo romanas tapo Europoje garsus i r turėjo įtakos pasto­raliniams (XVI a.) ir saloniniams (XVII ir XVIII a. a.) romanams.

XIX a. pradžioje buvo surastas vienas Longo rankraštis, kuris užpildė anksčiau buvusias teksto spragas, o tarp mokslinin­kų kilęs ginčas dėl to teksto patikimumo patraukė ir platesnės visuomenės dėmesį: buvo išleisti nauji to romano vertimai Vo­kietijoje, Prancūzijoje ir kitur. Labai entu­ziastingai Longą įvertino Gėtė. Savo „Pasi­kalbėjimuose su Ekermanu" didysis vokiečių rašytojas, kuris buvo su Longu susipažinęs iš prancūziškų vertimų, Longo romaną nepa­prastai išaukštino: „Poema yra tokia gra­ži,— sakė jis,— kad šiais nelemtais, mūsų gyvenamais laikais jos sukeliamas įspūdis netelpa krūtinėje, ir kada tik ją skaitai, vis s tebies i . . . Koks skonis, koks jausmo pilnu­mas ir švelnumas!"

Toliau Gėtė smulkiau nagrinėja tą kūri­nį, laiko jo autorių nepaprastu menininku ir mano, jog vertėtų parašyti atskirą kny­gą, įvertinančią poemos ypatybes. Gėtės nuomone, tokį kūrinį reikėtų pakartotinai skaityti, kad „galima būtų pajusti jo grožį".

Tačiau XX a. pradžioje kai kurie žymie­ji filologai daug kritiškiau įvertino Longo romaną: jame atrado daug nenatūralumo ir dirbtinumo (Wilamowitz-Moellendorf).

Į rusų kalbą Longas buvo išverstas vė­liau, negu kiti graikų romanai, tik 1896 m. Tas vertimas, susilaukęs keleto laidų, buvo, matyti, atliktas ne iš originalo, bet iš kurios nors Vakarų Europos kalbos. Jis turi kai kurių netikslumų ir trūkumų. Geresnis ir tikslesnis yra tarybiniais laikais (1935 m.) ,.Akademijos" išleistas prof. S. Kondratjevo vertimas.

Šis pirmasis vertimas į lietuvių kalbą gali dominti tuos skaitytojus, kurie nori susipažinti su vėlyvosios antikos literatūros paminklais, su tos visuomenės ideologija ir gyvenimu.

L. Valkūnas

Į 2 A N G A

1. Lesbo saloje medžiodamas, Nimfų miš­kelyje aš išvydau reginį, gražiausią iš visų kada nors mano matytų: nutapytą paveiks­lą, meilės nuotykius vaizduojantį. Iš tikrųjų gražus buvo ir mškel is , tankiai priaugęs medžių, pilnas gėlių, gausiai drėkinamas: vienas šaltinis maitino viską — ir gėles, ir medžius. Tačiau paveikslas buvo dar ma­lonesnis, nes su nuostabia menine jėga jis vaizdavo meilės nuotykius. Todėl daug žmo­nių, net ir iš kitų šalių, išgirdę apie jį, at­vykdavo, norėdami ir nimfų pagalbos pa­prašyti, ir to paveikslo pasižiūrėti. J ame buvo pavaizduotos moterys gimdančios ir kitos, kūdikius vystančios, pamesti vaikai, juos maitiną gyvuliai, juos priglaudžia pie­menys, jaunuoliai, abipusę meilę žadą, plė­šikų užpuolimas, priešų įsiveržimas. Maty-

3 Dafnis ir Chlojė 33

damas daug ir kitų dalykų, vis meilę vaiz­duojančių, aš žavėjausi jais, ir man kilo noras parašyti apsakymą, išdėstyti to pa­veikslo turinį. Ir, susiradęs žmogų, kuris ga­lėjo man išaiškinti paveikslą, aš sukūriau keturias knygas — dovaną, skirtą Erotui, nimfoms ir Panui, o visiems žmonėms — malonų kūrinį, kuris ir sergantį pagydys ir nuliūdusį paguos, meilę patyrusiam kai ką primins, o meilės nepatyrusį — pamokys. Juk niekas neišvengė ir negalės išvengti meilės, kol grožis gyvuos ir kol akys ma­tys. O mums teleidžia dievas aprašinėti kitų meilės nuotykius, o patiems išlaikyti sveiką protą bei nuosaikumą.

P I R M O J I K N Y G A

1. Lesbo saloje yra Mitilėnės miestas, didelis ir gražus, jūros sąsiaurių išraižytas, tašyto ir balto akmens tiltais papuoštas. Sakytum matąs ne miestą, o salą. Maždaug už dviejų šimtų stadijų nuo šio Mitilėnės miesto buvo vieno turtingo žmogaus lau­kas, labai gražus ūkis: kalnai, pilni žvėrių, lygumose brendo kviečiai; kalvos, pilnos vynuogienojų, ganyklos — gyvulių. O jūra skalavo toli nusitiesusi švelnaus smėlio krantą.

2. Šiame lauke piemuo, vardu Lamonas, ganydamas rado kūdikį, kurį maitino viena ožka. Šalia žaliavo ąžuolynas ir erškėčių tankynė, iš viršaus buvo išsidraikiusi slan­kioji gebenė, žeme dengė švelnutė žolė, ku­rioje gulėjo kūdikis. Ožka dažnai pranyk­davo iš akių ir, palikusi savo ožiuką, at-

bėgdavo prie vaiko. Lamonas, gailėdamasis be priežiūros paliekamo ožiuko, ėmė sekti, kur ji bėgioja, ir pačiame vidurdienyje, ož­kos pėdomis eidamas, pamatė, kaip ožka atsargiai žengia aplinkui, saugodamasi, kad savo nagomis neužgautų kūdikio, o šis, tarsi iš motinos krūties, traukia tekantį pieną. Žinoma, labai nustebęs piemuo priėjo ar­tyn ir rado didelį ir dailų berniuką, gražiau suvystytą, negu paprastai kūdikiai palikti tokioje būklėje: jis buvo apvilktas purpu­riniu apsiaustėliu su auksine sagtimi, ir prie jo buvo kardukas su dramblio kaulo ran­kenėle.

3. Iš pradžių jis ketino pasiimti tiktai tuos daiktus, kuriuos rado prie kūdikio, o vaiką palikti, bet vėliau susigėdo, pagalvo­jęs, kad tąsyk jis neparodytų nė tiek žmo­niškumo, kiek parodė ožka. Todėl, sulaukęs nakties, viską nugabeno pas savo žmoną Mirtalę: ir rastus daiktus, ir kūdikį, ir pa­čią ožką. Žmona, labai nustebusi, paklausė, argi ožkos gimdo vaikus, bet Lamonas smul­kiai jai viską papasakojo, kaip atradęs pa­mestą kūdikį, kaip matęs jį maitinamą ir kaip gėda neleido jam palikti jį mirti. Mir-talė sutiko su vyru: jie paslėpė visus rastus

daiktus, o kūdikį pasisavino ir paliko jį ožkai maitinti. O kad ir kūdikio vardas atrodytų toks, kokį piemenys duoda savo vaikams, nutarė pavadinti jį Dafniu.

4. O jau po dvejų metų vienas piemuo, vardu Drijantas, ganydamas šalimais lau­kuose, užtiko tokį pat radinį ir išvydo pa­našų reginį. Tai buvo nimfų urvas, didžiu­lė uola, iš vidaus išgaubta, o iš lauko — apvali. Akmenyse buvo iškirstos pačių nim­fų figūros: kojos basos, rankos ligi pečių nuogos, plaukai ligi nugarų palaidi, strėnos apjuostos, šypsena apie antakius žaidžia: vi­sas vaizdas — tarsi šokančių mergaičių ra­telis. Urvo anga buvo tos didžiulės uolos pačiame viduryje. Iš ten tryško šaltinis, o jo vanduo tekėjo srauniu upeliu. Labai žavi lanka žaliavo prieš urvą, nes dėl drėgmės ten apsčiai augo švelni žolė. Prie uolos bu­vo prikabinėta milžtuvių, kreivųjų fleitų, dūdelių ir nendrinių švilpynių, senesniųjų piemenų įžadinių aukų.

5. Į šią nimfoms pašvęstą vietą tik ką apsiėriavusi avis ėmė tiek dažnai lankytis, kad piemuo jau manė, jog ji visai dingo. Norėdamas ją sudrausti ir atgrasinti nuo blogo įpročio, susisukęs lyg kilpą iš žalių

vytelių, jis priėjo prie uolos ir ketino ten ją sugauti. Bet, priėjęs arčiau, rado visai ne tą, ko tikėjosi: jis pamatė, jog avis kaip moteris davė iki soties čiulpti iš savo teš­mens pieno, o kūdikis, visai neverkdamas, godžiai prikišdavo čia prie vieno, čia prie kito spenio savo švarią ir dailią burnytę, o avis, kai tik kūdikis pasisotindavo, liežuviu jo veidą aplaižydavo. Tas kūdikis buvo mergaitė; šalia jos buvo taip pat padėta daiktų (vystyklų): auksu išsiuvinėtas galvos raištis, paauksuoti sandalai, auksiniai kojų papuošalai.

6. Taigi manydamas, jog tas radinys bu­vo jam dievų duotas, ir avies pamokytas gailėtis ir mylėti kūdikį, jis paėmė mergaitę ant rankų, sudėjo rastuosius daiktus į krep­šį ir meldė nimfas, kad leistų jų globotinę laimingai išauginti. Ir kai jau buvo laikas ginti bandą namo, grįžęs į savo trobelę, papasakojo žmonai, ką matė, parodė, ką rado, ragino pripažinti mergaitę savo duk­rele, ir, viską nuslėpus, auginti ją kaip savo kūdikį. O Napė (toks buvo žmonos var­das) staiga tapo motina ir mylėjo kūdikį, tarsi bijodama, kad avis nepasirodytų švel­nesnė negu ji, ir taip pat parinko piemenims

įprastą vardą — Chlojė, kad žmonės tikė­tų- j °g ji Y r a j U dukra.

7. Tie vaikai trumpu laiku labai išaugo ir buvo daug gražesni negu kiti kaimo vai­kai. Ir jau Dafniui buvo sukakę penkiolika metų, o Chlojei dviem metais mažiau, kai Drijantas ir Lamonas vieną naktį susapna­vo tokį sapną. Jiems pasirodė, jog nimfos, gyvenančios urve, prie kurio sruveno šal­tinis ir kur Drijantas buvo atradęs kūdikį, Dafnį ir Chloję atidavė labai gyvam ir gra­žiam berniukui, kuris buvo su sparnais ir laikė mažas strėles ir mažą lanką. Palietęs abu viena strėle, jis paliepė ateityje vienam ožkas, o kitai — avis ganyti.

8. Tokį sapną susapnavę, abu labai nu­siminė: jiems buvo liūdna, kad piemenys turės būti ir tie, kurių vystyklai žadėjo ge­resnį likimą. J o tikėdamiesi, juos ir geriau maitindavo, ir mokė rašto bei visko, kas kaime buvo laikoma puikiais dalykais. Rū­pinantis tais, kurie dievų apvaizdos buvo išgelbėti, reikėjo paklausyti dievų. Vienas kitam papasakoję tą sapną ir atnešę aukų sparnuotajam, tarp nimfų gyvenančiam ber­niukui (jo pavadinti vardu jie nemokėjo), Lamonas ir Drijantas išleidžia vaikus, kaip

naujus piemenis, su bandomis, smulkiai vis­ką paaiškinę: kaip ganyti prieš vidurdienį, kaip atsileidus karščiui, kada ginti girdyti, kada parginti į tvartą, kuriuos gyvulius ra­ginti lazda, kuriuos tik balsu. O tie, labai džiaugdamiesi, lyg būtų perėmę didelę val­džią, pamilo ožkas ir avis labiau negu pa­prastai kiti piemenys: Chlojė žinojo, jog avis ją buvo išgelbėjusi, o Dafnis atsiminė, kad jį, pamestą, buvo išmaitinusi ožka.

9. Buvo ankstyvas pavasaris, visur žydėjo gėlės, ir miškuose, ir pievose, ir kalnuose. Buvo jau girdėti bičių dūzgimas, paukščių giesmininkų čiulbėjimas, mažų ėriukų šo­kinėjimas: ėriukai šokinėjo kalnuose, dūzgė bitės pievose, paukščiai skardeno krūmus. Kai visa gamta džiaugėsi tokiu maloniu laiku, Dafnis ir Chlojė, būdami švelnūs ir jauni, ėmė pamėgdžioti viską, ką girdėjo ir matė. Klausydami paukščių giesmės — dainavo; matydami ėriukus šokinėjant, linksmai šokinėjo, o bites pamėgdžiodami, rinko gėles: vienas į sterbles dėjo, o iš kitų pynė vainikėlius ir nešė nimfoms.

10. Arti vienas kito ganydami, abu viską bendrai darė. Dažnai Dafnis nuklydusias avis suvarinėdavo, dažnai Chlojė perdaug

drąsias ožkas nuo stačių skardžių nuvary­davo. O kartais vienas iš jų saugodavo abie­jų bandas, kai kitas įnikdavo į žaidimą. O jų žaidimai būdavo piemeniški ir vaikiški. Chlojė, prisirinkusi kur nors iš pelkės šiau-denių, pynė žiogams gaudyti tinklą ir, visa įsitraukusi į tą darbą, nebesirūpino avimis. O Dafnis, prisipiovęs liaunų nendrių, pradū-ręs ūglių narelius ir sulipdęs juos minkštu vašku, iki vėlyvo vakaro švilpaudavo tokia dūdele. Kartais jie dalindavosi pienu ir vy­nu, o maistą, kurį iš namų atsinešdavo, drauge valgydavo. Dažniau buvo galima pamatyti vienas nuo kitų atsiskyrusias avis ir ožkas, negu Chloję ir Dafnį.

11. O jiems taip žaidž :ant, Erotas sukėlė tokį rūpestį. Vilkė, netoliese maitindama jaunus vilkiukus, dažnai pasiplėšdavo arti­muose laukuose iš kitų bandų, nes jai rei­kėjo daug maisto savo vilkiukams maitinti. Todėl susiėję kaimiečiai naktį iškasė keletą vilkaduobių sieksnio pločio, ketui ių sieks­nių gylio. Iškastas žemes išbarstė kur nors toli, o tas duobes iš viršaus užklojo ilgomis ir plonomis šakomis ir užpylė dalimi žemių, kad duobės nesiskirtų nuo anksčiau buvu­sios vietos. Tačiau net kiškis, užbėgęs į tą

vietą, galėjo sulaužyti tuos silpnesnius už šiaudus žagarus, ir tik tada būtų paaiškėję, jog ten buvo ne žemė, o tik žemės vaizdas. Prikasiojus daugybę tokių duobių ir kalnuo­se, ir lygumose, vilkės sugauti jiems ne­pavyko: ji, matyti, pajuto, jog ta vieta yra jai spąstai. Tik žuvo daug ožkų ir avių, ir vos nežuvo Dafnis. Štai kaip tai atsitiko.

12. Kartą du įniršę ožiai šoko muštis. J ie taip smarkiai mušėsi, jog vienam nulū­žo ragas. Iš skausmo bliaudamas, šis leidosi bėgti. Nugalėtojas, įkandin bėgdamas, be paliovos jį persekiojo. Pagailo Dafniui ožio nulaužtu ragu ir, pasipiktinęs tokiu įniršiu, jis pagriebė lazdą ir ėmė vytis persekioto­ją. Ir taip vienas gelbėjosi, o kitas įpykęs vijosi, abu gerai nežiūrėdami po savo ko­jomis. Todėl abu įkrito į duobę: pirma ožys, o paskui ir Dafnis. Tai ir išgelbėjo Dafnį, kad jis krisdamas nučiuožė ant ožio. Taigi jis ir sėdėjo ašarodamas, ir laukė, ar kar­tais nepasirodys kas nors, kuris jį ištrauk­tų. O Chlojė, išvydusi, kas atsitiko, tuojau pribėgo prie duobės ir, patyrusi, kad Dafnis tebėra gyvas, pasišaukė į pagalbą iš greti­mo lauko vieną piemenį, ganantį karves. Šis atėjęs ėmė ieškoti ilgos virvės, į kurią

įsikibęs Dafnis galėtų išlipti. Bet virvės čia pat nebuvo. Tada Chlojė nusirišo savo krū­tinės juostas ir padavė piemeniui, kad tas nuleistų jas žemyn. Tuo būdu vieni, sto­vėdami prie duobės krašto, traukė, o Daf­nis, rankomis įsikibęs į juostą, išlipo. Iš­traukė ir nelaimingąjį ožį, kuris buvo nu­silaužęs abu ragu: taip skaudžiai jam buvo atkeršyta už jo pergalę. Tą ožį, kaip dovaną už išgelbėjimą, atidavė karvių piemeniui paaukoti, o patys, jeigu jo kas nors pasi­gestų, nutarė namuose pameluoti, kad jį už­puolę ir nusinešę vilkai. Patys grįžę apžiū­rėjo avių ir ožkų bandas. Atradę gražiai besiganančias ir ožkas, ir avis, atsisėdo abu prie ąžuolo stuobrio ir apžiūrinėjo, ar Daf­nis krisdamas nesusikruvino kurios nors kū­no dalies. Nieko jis nebuvo susižeidęs ir niekur nesusikruvinęs, bet plaukai ir visas kūnas buvo purvinas ir žemėtas. Todėl nu­tarė nusiplauti, kad apie tą įvykį nesužino­tų Lamonas ir Mirtalė.

13. Ir nuvykęs kartu su Chloje prie nimfų urvo, jis padavė jai saugoti savo chi-toną ir krepšį, o pats, prie šaltinio atsisto­jęs, plovėsi plaukus ir visą kūną. J o plau­kai buvo juodi ir tankūs, o kūnas saulėje

nudegęs: galima buvo pagalvoti, kad jį nu­dažė plaukų šešėlis. Chlojės akims Dafnis atrodė gražus, ir kadangi anksčiau ji to ne­buvo pastebėjusi, tai dabar pamanė, jog jis pasidarė gražus tik nusiprausęs. Plauda­ma jam nugarą ir jausdama jo švelnios odos lankstumą, ji daug kartų slapta lietė sa­vo odą, norėdama patirti, kieno oda švel­nesnė. Po to, saulei leidžiantis, jie parginė gyvulius namo, ir Chlojė nieko daugiau netroško, kaip tik vėl pamatyti Dafnį be­simaudant. Kitą dieną, kai išginė į ganyklą gyvulius, Dafnis, po ąžuolu įprastoje vie­toje sėdėdamas, dūdele švilpavo ir prižiū-rinėjo ožkas, čia pat sugulusias ir tarsi jo dainelių besiklausančias, o Chlojė, greta atsisėdusi, nors ir saugojo avis, bet dar dau­giau žiūrėjo į Dafnį. Ir vėl pasirodė jai Dafnis gražus, pūsdamas dūdelę, ir ji vėl pamanė, kad to gražumo šaltinis yra dūde­lės garsai. Todėl, kai jis pabaigė pūsti, ji paėmė iš jo dūdelę, kad ir pati pasidarytų tokia graži. Taip pat ji prikalbino jį dar kartą išsimaudyti, o kai jis maudėsi, ji žiū­rėjo ir žiūrėdama palietė jį ranka ir nuėjo, vėl juo susižavėjusi, o tas susižavėjimas buvo meilės pradžia.

To jausmo, kurį patyrė, jaunoji mer­gaitė, kaime išaugusi, pavadinti nemokėjo, nes iš nieko nebuvo girdėjusi meilės var­do. Tik ilgesys apėmė jos sielą, ir akys klai­džiojo, ir dažnai kartojo Dafnio vardą. Pra­dėjo nebevalgyti, naktimis nebemiegoti, nebesirūpino savo banda: čia juokėsi, čia ver­kė; tai užmigdavo, tai vėl pašokdavo; veidas čia išbaldavo, čia staiga vėl užsi­degdavo raudoniu. Ir karvutė, gylio kan-džiojama, šitaip nedaro. Sykį, pasilikusi viena, kalbėjo ji tokius žodžius:

14. „Štai aš sergu, bet nežinau, kokia mano liga; jaučiu skausmą, bet žaizdos ne­turiu; esu nuliūdusi, bet nepraganiau nė vienos avies; degu, o tokiame pavėsyje sė­džiu. Kiek kartų erškėčiai man įdrėksdavo, ir neverkdavau. Kiek bičių mane įgeldavo, bet tfiiekad valgyti nesiliaudavau. Tačiau tai, kas dabar duria man širdį, yra skaudžiau negu visa kita! Gražus yra Dafnis, bet juk ir gėlės yra gražios; gražiai skamba jo dū­delė, bet juk ir lakštingalos gražiai gieda. Bet apie tai aš net neprisimenu! O kad tap­čiau jo dūdele, kurią jis pūstų! O kad tap­čiau avimi, kad jis mane ganytų! O, ne­labasis šaltini, kuris tik vieną Dafnį pada-

rei gražų, aš gi ploviausi veltui! Žūstu, mielosios nimfos, o jūs negelbstite mergai­tės, kuri tarp jūsų išaugo! Kas gi po manęs pins jums vainikus? Kas gi augins nelaimin­guosius ėriukus? Kas gi rūpinsis žiogu-čir-pūnėliu, kurį su dideliu vargu susigavau, kad jis mane, prie šio urvo čirškėdamas, migdytų? O, dabar aš per Dafnį negaliu už­migti, ir žiogas veltui čirpia!"

15. Taip ji kentėjo, taip kalbėjo, ieško­dama meilės vardo. O karvių piemuo Dor-konas, kuris Dafnį ir ožį iš duobės ištraukė, jau pradedančia želti barzda jaunuolis, pa­žinęs meilę ir jos darbus bei pavadinimus, nuo tos dienos staiga buvo apimtas meilės Chlojei, ir diena iš dienos jo siela vis labiau įsidegdavo. O žiūrėdamas į Dafnį kaip į vaiką, su panieka nutarė sau ją dovanomis ar smurtu pasiveržti. Ir iš pradžių atnešė jiems dovanų: Dafniui — piemens dūdelę iš devynių vamzdelių, ne vašku, o variu su­lipdytų, o Chlojei — stirnos kailį, kokį bak-chantės nešioja, visą margą, tarsi įvairiomis spalvomis išpaišytą. Nuo to meto laikomas draugu, Dafnį pamažu užmiršo, o Chlojei kasdieną atnešdavo ar šviežią sūrį, ar gėlių vainiką, ar prinokusį obuolį; atgabeno sykį

jai net jauniklį veršiuką, paauksuotą tau­relę ir jaunų kalnų paukščiukų. O ji, nepa­žindama meilės gudrybių, su džiaugsmu pri­imdavo dovanas ir dar labiau džiaugdavo­si, kad pati turėjo ką Dafniui padovanoti. O kartą (jau ir Dafnis turėjo patirti meilės veiklą) tarp jo ir Dorkono įvyko grožio varžybos. Ginčą išspręsti turėjo Chlojė, o varžybų nugalėtojui buvo skirta dovana — pabučiuoti Chloję. Dorkonas pirmasis šitaip kalbėjo:

16. ,,Aš, mergaite, esu didesnis už Dafnį ir ganau jaučius, o jis ožkas: taigi aš tiek už jį vertingesnis, kiek jautis yra vertin­gesnis už ožį. Esu baltas kaip pienas ir rus­vaplaukis kaip javai prieš piūtį, ir išaugino mane moteris, o ne žvėris. O jis — mažas ir bebarzdis lyg moteris, ir juodas lyg vil­kas. Gano ožius, biauriai nuo jų smirdi, ir yra toks neturtingas, kad neišmaitina nė šuns. Ir jei, kaip pasakojama, ožka jį savo pienu išmaitino, tai jis nė kiek nesiskiria nuo ožiuko."

Tokius ir panašius dalykus kalbėjo Dor­konas, o po to atsakė Dafnis:

„Tikrai mane išmaitino ožka kaip ir Dzeusą. Ganau ožius, kurie yra didesni ne-

gu jo jaučiai; ir nuo jų aš nesmirdžiu kaip ir Panas, kuris yra beveik kaip ožys. Aš pasitenkinu ant iešmo pakepta duona ir bal­tu vynu, o tai yra pasiturinčių kaimiečių gėrybės. Esu bebarzdis kaip ir Dionisas; tamsus kaip hiacintas: bet juk ir Dionisas yra vertesnis už Satyrus, o hiacintas už le­lijas. O jis ir rudas lyg lapė, ir barzdotas kaip ožys, ir baltas lyg moteris iš miesto. Ir jeigu tau tektų bučiuoti, tai mane bučiuo­dama, pabučiuosi į lūpas, o jį — į barzdos plaukus. Ir atsimink, mergaite, kad ir tave avis užaugino, o esi graži."

17. Chlojė daugiau nebelaukė, o iš da­lies nudžiuginta pagyrimo, iš dalies jau se­niai trokšdama pabučiuoti Dafnį, pašokusi pabučiavo jį paprastai ir nekaltai, taip, kad galėjo uždegti visą jo sielą. Dorkonas, pa­jutęs skausmą, nubėgo, ieškodamas kito meilės kelio. O Dafnis, tarytum ne pabu­čiuotas, o įdurtas, tuojau tapo kažin koks niūrus: dažnai ėmė justi šaltį, nebegalėjo sulaikyti plakančios širdies. Norėjo matyti Chloję, bet kai ją pamatydavo, raudonis jam veidą užliedavo. Tik tada pirmą kartą jis ėmė stebėtis jos geltonais plaukais, jos akimis, didelėmis lyg karvutės, jos veidu,

iš tikro baltesnių už ožkos pieną, tarytum tik dabar būtų praregėjęs, o anksčiau nieko nematęs. Taigi ėmė nebevalgyti, tik truputį ko paragaudavo; ėmė nebegerti, tik lūpas suvilgydavo būtinumo priverstas. Anksčiau už žiogą plepesnis, dabar tapo tylus; anks­čiau už ožkas judresnis — tapo tingus. Ban­dą apleido, dūdelę pametė; jo veidas labiau pagelto už vasaros žolę.

Tik su viena Chloje kalbėdamas būdavo plepus. O jei kartais vienas be jos pasilik­davo., šitaip pats sau tauškėdavo:

18. „Ką man daro Chlojės bučinys? Jos lūpos švelnesnės už rožės žiedą, burna sal­desnė už medų, bet pabučiavimas aštresnis už bitės geluonį. Dažnai bučiavau ožiukus, dažnai bučiavau ką tik gimusius šuniukus ir tą veršiuką, kurį Dorkonas padovanojo. Bet šis pabučiavimas yra visai kitoniškas: užgniaužia kvapą, nerimsta Širdis, tirpsta siela, bet vėl noriu bučiuoti. O nelemtoji pergalė! O keistoji liga, kurios net vardu pavadinti nemoku! Gal Chlojė, mane bu­čiuoti ketindama, išgėrė nuodų? Bet kaipgi ji nenumirė? Kaip žavingai lakštingalos gieda, o mano dūdelė tyli? Kaip linksmai šokinėja ožiukai, o aš nejudėdamas sėdžiu.

4 Dafnis ir Chlojė 49

Kaip gražiai sužydo gėlės, o aš vainikų ne-pinu. Štai žydi žibutės ir hiacintas, o Daf­nis vysta. Argi Dorkonas pasirodys už ma­ne dailesnis?"

19. Taip gerasis Dafnis kentėjo, taip kalbėjo, pirmą kartą paragavęs meilės ir kalbos apie ją.

O piemuo Dorkonas, pamilęs Chloję, nu­tykojo Drijantą, sodinantį medelį prie vyn-uogienojaus, priėjo prie jo, nešdamasis keletą puikių sūriukų. Juos kaip dovaną da­vė Drijantui, su kuriuo draugavo dar nuo to laiko, kai šis pats ganė bandą. Taip pra­dėjęs, užvedė kalbą apie Chlojės vestuves ir prižadėjo kaip turtingas piemuo, jei ją gausiąs už žmoną, daug puikių dovanų: jun­gą ariamų jaučių, keturis bičių spiečius, penkiasdešimt obelaičių daigų, jaučio odą sandalams išsikirpti ir kiekvienais metais nuo karvės atjunkusį veršiuką. Nedaug te­trūko, kad Drijantas, šių dovanų apkerėtas, būtų sutikęs su tomis sutuoktuvėmis. Ta­čiau pagalvojęs, jog mergaitė yra verta geresnio jaunikio, ir bijodamas, kad kada nors nebūtų apkaltintas ir nepatektų į labai nemalonią padėtį, jungtuves atšaukė, prašė

Dorkoną jam atleisti ir pasiūlytų dovanų atsisakė.

20. Tada Dorkonas, antrą kartą netekęs vilties ir veltui praradęs gerus sūrius, nu­tarė pavartoti prieš Chloję smurtą, kai ji bus viena. Ir įsistebėjęs, kad jie varė ban­das girdyti pakaitomis, vieną dieną' Dafnis, o kitą Chlojė, jis sugalvojo tikrai pieme­nišką klastą. Pasiėmęs kailį didelio vilko, kurį kartą jautis, gindamas karves, ragais užbadė, užsitraukė ant savo kūno nuo pe­čių ligi kojų taip, kad priešakinės vilko ko­jos buvo užtemptos ant rankų, o užpaka­linės ant kojų ligi kulnų, o nasrai dengė galvą tarsi hoplito šalmas. Tapęs kaip ga­lima labiau panašus į žvėrį, nuvyko prie šaltinio, iš kurio gerdavo pasiganiusios ož­kos ir avys. Šaltinis buvo dauboje, o ap­linkui — dykynė, priaugusi erškėčių, ger­vuogių, skurdžių kadagių ir dagių: leng­vai galėjo ten, tykodamas grobio, slėptis ir tikras vilkas. Dorkonas, čia pasislėpęs, lau­kė, kada ji varys girdyti avis, tvirtai tikė­damasis, kad savo išvaizda pirmiau išgąs­dins ir po to smurtu paims Chloję.

21. Praėjo trumpas laikas, ir Chlojė at­ginė prie šaltinio bandą, o Dafnis buvo pa-

silikęs ir skynė žalius lapus maitinti na­muose pasiganiusiems ožiukams. Ją sekė šunys — avių ir ožkų sargai — kaip papras­tai viską uostinėdami. Užuodę ir susekę Dorkoną, kuris jau buvo pasijudinęs, no­rėdamas pagriebti mergaitę, j ie ėmė smar­kiai loti ir puolė jį lyg tikrą vilką. Apspitę jį, kol jis iš baimės net kaip reikiant atsi­stoti nespėjo, ėmė draskyti kailį. Dorkonas iš pradžių gėdydamasis, kad jo nepažintų, tyliai gulėjo tankynėje kailio pridengtas. Bet kai Chlojė, po pirmojo žvilgsnio labai nusigandusi, pasišaukė į pagalbą Dafnį, o šunys, jau sudraskę kailį, ėmė kandžioti jo kūną, jis, smarkiai suvaitojęs, ėmė mal­dauti mergaitę ir jau atbėgusį Dafnį pagal­bos. Šie greitai nuramino šunis, įprastu bū­du juos pašaukę, o Dorkoną, apkandžioto­mis šlaunimis ir pečiais, nuvedė prie šal­tinio. Nuplovė (sukandžiotas vietas) ir, kur buvo dantų žymės, uždėjo sukramtę žalios guobos žievės. Būdami nepatyrę ir nežino­dami, kiek drąsos teikia meilė, laikydami tą kailio užsivilkimą piemenišku žaidimu, nė kiek nepyko, o stengėsi jį nuraminti ir truputį palydėjo, laikydami už rankos.

22. Išvengęs tokio didelio pavojaus ir.

kaip sakcma, išsigelbėjęs iš šuns, o ne iš vilko nasrų, Dorkonas gydė savo kūną, o Dafnis ir Chlojė turėjo daug vargo, iki pat nakties varinėdami ožkas ir avis, kurių vie­nos, to kailio ir šunų lojimo įbaugintos, į uolas įbėgo, o kitos ligi pat jūros nubėgo. Nors anksčiau jos buvo įpratintos ir balso klausyti, ir dūdelę išgirdusios mnimti, ir rinktis rankomis suplojus, bet ta'da iš bai­mės jos viską užmiršo. Ir vargais negalais, lyg kiškius iš pėdsakų, jas suradę, suvarė į tvartus. Tik tą vieną naktį jie kietai mie­gojo, nes nuovargis buvo jiems vaistas nuo meilės kančios. Bet, išaušus dienai, j ie vėl pasijuto patekę į tą pačią būklę: vienas kitą matydami, džiaugėsi, išsiskyrę kentė­jo, kažko norėjo, bet nežinojo ko. Tiek te­žinojo, jog vieną pražudė Chlojės pabučia­vimas, o antrąją Dafnio maudynė.

23. Be to, juos kaitino ir pats metų lai­kas: jau buvo pavasario pabaiga, prasidėjo vasaros kaitra. Viskas prinoko: medžiai bu­vo aplipę vaisiais, lygumose brendo javai. Maloniai čirpė cikados, saldžiai kvepėjo skinami vaisiai ir jaukiai bliovė avys. At­rodė, lyg upės dainavo, tykiai tekėdamos, ir vėjai švilpino į pinijas pūsdami, ir obuo-

liai, meilę kentėdami, krito žemyn, o saulė, grožio mylėtoja, visus nurengdavo. Taigi Dafnis, kuris dėl viso to kaito, šokdavo į upę: kartais maudėsi, kartais gaudė besisu­kiojančias žuvis; dažnai ir gerdavo, lyg norėdamas numalšinti vidinį karštį. O Chlo­jė, pamelžusi avis ir didesnę dalį ožkų, daug laiko sugaišdavo pieną raugindama: biaurios musės ją kankindavo ir kandžio­davo. Paskui, nusipraususi veidą, apsivaini­kuodavo pini jos šakelėmis, pasi juosdavo stirnos kailį ir, prisipylusi milžtuvę vyno ir pieno, kartu su Dafniu gerdavo.

24. Užėjus vidurdieniui, ir vieno ir kito akys jau atsidurdavo nelaisvėje: Chlojė, matydama Dafnį nusirengusį, būdavo pa­gauta jo grožio ir tirpdavo, negalėdama rasti jo kūne jokios ydos, o Dafnis, matydamas Chloję apsivilkusią kailiu, užsidėjusią pu­šies vainiką ir duodančią jam milžtuvę, tar­davosi matąs vieną iš olos nimfų. Jis, pa­griebęs nuo jos galvos vainiką ir jį pirma pabučiavęs, pats sau ant galvos užsidėdavo, o Chlojė, jam maudantis, apsivilkdavo jo drabužius, taip pat pirma pabučiavusi. Kar­tais jie mėtydavo į vienas kitą obuoliais ir, pindami plaukus, puošdavo vienas kitam

galvas: Chlojė lygindavo jo plaukus, ka­dangi buvo juodi, su mirtomis, o jis jos vei­dą, kadangi buvo baltai rausvas, palygin­davo su obuoliu. J is mokydavo Chloję ir dūdele pūsti, bet, jai tik pradėjus pūsti, pa­griebdavo dūdelę ir lūpomis pats perbėg­davo per vamzdelius: atrodė, jog jis moko ją, suklydusią, o iš tikro per tą dūdelę Chlo­ję bučiavo.

25. Kartą, kai taip vidurdienį jis griežė, o avys pavėsyje slėpėsi, Chlojė nejučiomis užmigo. Dafnis, tai pastebėjęs, padėjo dū­delę ir ją visą ėmė godžiomis akimis apžiū­rinėti, j au nieko nebesigėdydamas, ir kartu paslapčiom tyliai šnibždėjo: ,,Kaip miega jos puikios akys! Kaip švelniai kvėpuoja šios lūpos! Nei obelys, nei krūmai tokio kvapo neturi. Bet bučiuoti bijau: bučinys kanda širdį ir lyg naujas medus atima protą. Be to, bijausi bučiuodamas ją pažadinti. O, plepiosios cikados! Jos neleis jai mie­goti, čirpdamos taip garsiai! Ir tie ožiai taip trankiai badosi ragais! O, vilkai, bailesni už lapes! Ko jūs dar jų nepačiupote!"

26. Taip jam bekalbant, cikada, gelbė-damasi nuo kregždės, kuri ją norėjo sugauti, įšoko Chlojei užantin, ir kregždė ne^ega-

Įėjo jos sugriebti, tik besivydama, arti pra-skridusi, užkliudė savo sparnais mergaitės skruostus. O ji, nežinodama, kas atsitiko, smarkiai sušukusi, pašoko iš miego. Paste­bėjusi ir kregždę, dar arti tebeskraidančią, ir Dafnj, besijuokiantį iš to jos išgąsčio, lio­vėsi baimintis ir ėmė trinti dar mieguistas savo akis. O cikada, tarytum maldautojas, dėkojąs už išgelbėjimą, užantyje sucirpė. Ir vėl Chlojė smarkiai sušuko, o Dafnis juo­kėsi. Ir pasinaudodamas proga, įkišo jai užantin ranką ir ištraukė gerąją cikadą, net ir jo rankoje nenutilusią. Mergaitė, ją pa­mačiusi, nudž'ugo, paėmusi pabučiavo ir vėl užantin bečirpiančią įsileido.

27. Kartą suburkavo laukinis balandis m'ške. J ie klausėsi jo malonaus balso ir ža­vėjo i. Ir kai Chlojė norėjo patirti, ką jis kalba Dafnis jai paaiškino, papasakodamas plačiai žinomą pasaką:

, Kada'se, mano mergaite, gyveno tokia pat kaip ir tu graži mergaitė ir miške taip pat ganė didelę karvių bandą. Be to, ji bu-

t ge~a dainininkė, ir karvės mėgdavo k'au-sytis jos dainavimo. Todėl ji ganydama ne­naudodavo nei lazdos, nei botago, bet, po pinija atsisėdusi, pinijos vainiką užsidėjusi,

dainuodavo apie Paną ir Pitiją. Ir karvės, jos balso klausydamos, niekur nuo jos ne­nueidavo. Netoli nuo jos ganė jaučius ber­niukas, toks pat gražus ir toks pat geras dainininkas, kaip ir mergaitė. Dainavimu su ja varžydamasis, jis kaip vyras pasirodė tu­rįs už ją ne tik stipresnį balsą, bet ir ma­lonų, nes buvo dar berniukas. Ir paviliojęs aštuonias pačias geriausias karves, nusivarė į savo bandą. Širdo mergaitė, sumažėjus jos bandai ir pralaimėjus dainų varžybose, ir pradėjo dievus maldauti, kad ją paukščiu paverstų, namo nebesugrįžusią. Išklausė jos maldą dievai ir pavertė ją šiuo paukščiu, geru giesmininku, kaip ir ji pati. Ir dar da­bar ji skundžiasi savo nelaime ir ieško nu­klydusių karvių."

28. Tokius malonumus jiems vasara tei­kė. O vėliau, rudeniui atėjus ir vynuogėms prinokus, plėšikai tyriečiai, plaukdami leng­vu kariečių laiveliu, kad neatrodytų iš sve­tur atplaukę, a tvyko į tas vietas. Iš priekio apsišarvavę ir apsiginklavę trumpais kar­dais, jie i š l po ir grobė viską, kas tik pa­kliuvo į rankas: kvapų vyną, gausybę kvie­čių, medų koriuose; išsivarė iš Dorkono bandos ir keletą karvių. Pagrobė taip pat ir

Dafnį, bevaikštinėjantį prie jūros; o Chlojė kaip mergaitė, bijodama įžūlių piemenų, vė­liau Drijanto avis buvo išginusi. Plėšikai, pamatę augalotą ir gražų berniuką, vertes­nį už visą kitą iš tų laukų paimtą grobį, nebesivaikė laukuose nei ožkų, nei kitos naudos, o nusivedė jį prie savo laivo, ver­kiantį, nežinantį, kas daryti, ir garsiai šau­kiantį Chlojės vardą. Ir, tuojau atrišę lyną ir užgulę irklus, išplaukė į plačiąją jūrą. Tuo tarpu Chlojė išsivarė ganyti bandą, nešdama naują dūdelę, kurią ketino pado­vanoti Dafniui. Bet, pamačiusi išgąsdintas ožkas ir išgirdusi Dafnį, vis garsiau ją šau­kiantį, paliko avis, metė dūdelę ir skubiai nubėgo pas Dorkoną prašyti pagalbos.

29. O šis gulėjo vos gyvas, smarkiai plė­šikų sumuštas, dar truputį kvėpuodamas, visas krauju apsiliejęs. Bet, pamatęs Chlo-ję, jis atgavo truputį karščio iš pirmykštės meilės ir tarė: „O Chloje, greitai aš mirsiu: tie prakeiktieji plėšikai mane, už jaučius bekovojantį, nudobė kaip jautį. Bet tu ir Dafnį išgelbėk, ir už mane atkeršyk, ir juos sunaikink! Pripratinau aš savo karves klau­syti dūdelės balso ir eiti paskui jos garsus, net ir toli kur besiganančias. Taigi paimk

šią dūdelę ir pūsk tą gaidą, kurią aš ka­daise išmokiau Dafnį, o Dafnis tave. Visa kita padarys dūdelė ir karvės, kurios yra tenai (jūroje). Dovanoju tau ir pačią dūde­lę, kuria varžybose nugalėjau daug ir kar­vių, ir ožkų ganytojų. Tu gi, atsidėkodama už visa tai, pabučiuok mane dar gyvą, o mirusį apverk; ir kai pamatysi, kad jau ki­tas gena karves, prisimink mane."

30. Taip pasakęs, Dorkonas paskutini kartą ją pabučiavo, o kartu su bučiniu ir su tais žodžiais neteko gyvybės. O Chlojė, paėmusi dūdelę, prisidėjo ją prie lūpų ir ėmė pūsti, kiek galėdama smarkiau: karvės išgirdo, atpažino dūdelės melodiją ir baub­damos vienu šuoliu šoko į jūrą. Smarkiai susiūbavo laivas, šokus visoms iš vieno šo­no, o dėl karvių kritimo jūra iki gelmių prasiskyrė, laivas apvirto ir, bangoms susi­liejus, pranyko. Visi buvę laive žmonės iš­šoko, bet ne visi turėjo vienodą viltį išsi­gelbėti. Mat, plėšikai buvo prisijuosę kar­dus, užsidėję žvyniuotus pusšarvius ir užsitraukę blauzdines, o Dafnis, ganydamas bandas lygumoje, buvo basas ir pusnuogis, nes buvo dar karštas metas. Todėl plėšikai tik truputį paplaukė, ir ginklai juos nu-

t raukė į gelmę. Ir Dafnis, nors drabužius lengvai nusimetė, bet plaukė labai sunkiai, nes anksčiau buvo plaukiojęs tik upėse. Tačiau vėliau, būtinybės pamokytas, kas reikėjo daryti, įplaukė į karvių tarpą ir, abiem rankom nusitvėręs už karvių ragų, buvo nešamas vidury be jokio sunkumo ir vargo, tarytum vežimu važiuotų. (O karvė plaukia taip, kaip negali joks žmogus; tik vandeniniai paukščiai ir, žinoma, žuvys jas pralenkia. Ir karvė plaukdama nežūtų, jei­gu jų kanopų nagai, vandenyje peršlapę, nenukristų. Šio mano tvirtinimo teisingumą paliudija daugelis jūros vietų, kurios iki šiol yra vadinamos Karvių takais.)

31. Taigi tokiu būdu Dafnis visiškai ne­tikėtai buvo išgelbėtas vienu metu iš dvie­jų pavojų. Jis paspruko iš plėšikų ir išsigelbėjo po laivo sudužimo. Išėjęs į sausu­mą ir atradęs ten Chloję, kartu besijuokian­čią ir beverkiančią, jis puolė į jos glėbį ir klausinėjo, kam ji pūtė dūdelę. O ji viską jam papasakojo, kaip nubėgo pas Dorkoną, kaip karvės buvo išmokytos, kaip jai liepė Dorkonas dūdelę pūsti ir kaip jis numirė. Tik vieno dalyko drovėdamosi nepasakė; nepaminėjo bučinio. Nutarė abu pagerbti

savo geradarį: nuvykę kartu su Dorkono artimaisiais nelaimingąjį palaidojo. J am su­pylė didelį kapą, prie kurio prisodino daug vaisinių medžių ir prikabinėjo derliaus pir­mųjų vaisių: nuliejo daug pieno, išspaudė vynuogių ir sulaužė daug dūdelių. Buvo gir­dėti, kaip graudžiai baubė karvės, buvo ma­tyti, kaip baubdamos jos neramiai bėgiojo. Karvių ir ožkų ganytojai manė, jog šitaip karvės apraudojo savo mirusį piemenį.

32. Po Dorkono laidotuvių Chlojė nuve­dė Dafnį pas nimfas į olą ir nuplovė. Ir pati tada, pirmą kartą Dafniui matant, nusiplovė savo baltą ir skaistų kūną, spindintį gro­žiu, nė nusiplovimo nereikalaujantį. Po to pririnkę gėlių, kokių tik tuo metų laiku buvo, apvainikavo nimfų statulėles, o Dor­kono dūdelę prie uolos pakabino kaip auką. Paskui sugrįžę apžiūrėjo savo ožkas ir avis. Visi gyvuliai nebliaudami gulėjo, matyti, ilgėdamiesi Dafnio ir Chlojės, nuo jų pasi­traukusių. O kai šie pasirodė ir įprastu bal­su sušuko ir dūdelę papūtė, avys sukilusios ėmė ganytis, o ožkos mekendamos šokinėjo, tarytum džiaugdamosios savo piemens iš­sigelbėjimu.

Tačiau Dafnis nebegalėjo prisiversti

džiaugtis nuo to laiko, kai išvydo Chlojo nuogą ir atskleidė anksčiau paslėptą grožį: skaudėjo jam širdį, tarsi ją graužtų nuodai. J o kvėpavimas buvo kartais smarkus ir dažnas, tarytum kas nors jį vytųsi, o kar­tais visai sustodavo, lyg išsekęs per anks­tesnius antpuolius. Šitoji maudynė pasirodė jam baisesnė už jūrą: jam rodėsi, jog jo siela pasiliko tarp plėšikų. Nes jis buvo jaunas kaimietis ir dar nežinojo, jog bai­siausias plėšikas yra meilė.

A N T R O J I K N Y G A

1. J a u įpusėjo ruduo, atėjo vynuogių rin­kimo metas. Kaime darbas vir te virė: kas spaustuvus taisė, kas statines valė, kas krep-"ius pynė; vienam rūpėjo pasitaisyti vynuo­gėms piauti piautuvėlį, kitam — įsigyti ak­menį, kuriuo prinokusias vynuoges būtų ga­lima spausti, dar kitam parinkti sausų balanų, kad naktį jomis pasišviesdamas ga­lėtų nešioti išspaustą vyną. Taigi Dafnis ir Chlojė, palikę savo avis ir ožkas, teikė ki­tiems darbe savo rankų pagalbą. Dafnis krepšiais vynuoges nešiojo ir spaudė, į spaustuvus sumetęs, pylė į statines vyną, o Chlojė vynuogių rinkėjams maistą gamin­davo, duodavo atsigerti senesnio vyno ir nuo žemesnių medelių kekes skindavo. Mat, Lesbo saloje vynuogienojai paprastai nėra aukšti, žemučiai: jie nesi vynioja ant me-

džių, bet palei žemę leidžia savo ataugas, kaip slankioji gebenė. Tuo būdu, net kūdi­kis, tik ką rankas iš vystyklų išsilaisvinęs, jų kekes galėtų pasiekti.

2. Kaip paprastai Dioniso šventės ir vy­no gimimo dienomis, iš artimųjų kaimų buvo pakviestos į pagalbą moterys, kurios atkreipė savo akis į Dafnį, ėmė jį girti, kad grožiu jis prilygstąs Dionisui. O viena iš drąsesnių Dafnį net pabučiavo. Tai jam už­degė širdį, o Chlojė nuliūdo. O vyrai, kurie dirbo prie spaustuvų, įvairiais žodžiais už­kabindavo Chloję, pašėlusiai šokinėjo, lyg satyrai apie bakchantę, ir įtikinėjo, jog jie norį tapti jos ganomomis avimis. Dabar ji savo ruožtu džiaugėsi, o Dafnis liūdo. Abu troško, kad greičiau pasibaigtų vynuogių rinkimas, norėjo grįžti į įprastas vietas ir klausytis ne šiurkščių šauksmų, bet dūdelės garsų ir savo avių bliovimo. Todėl, kelioms dienoms praėjus, kai vynuogės buvo su­rinktos, o šviežias vynas supiltas į statines, kai jau nebereikalinga buvo daugelio ran­kų pagalba, jie išsivarė savo bandas į ly­gumą. Ten džiaugsminga širdimi jie garbino nimfas, aukojo joms vynuogių kekes su ša­kelėmis, vynuogių derliaus pirmienas. Ir

ksčiau niekada be pagarbos nepraeidavo ro nimfas, bet visada, pradėdami ganyti, rie jų pasėdėdavo ir, grįždami iš ganyk-

jas garbindavo. Ir kiekvieną kartą ką rs joms atnešdavo: ar gėlių, ar vaisių, ar ią šaką, ar pieno auką. Ir už visa tai vė-u iš nimfų susilaukė gausaus atlyginimo, da gi, tarytum šunes, nuo grandinės pa-

isti, kaip žmonės sako, jie šokinėjo, dū­dele grojo, daineles dainavo ir grūmėsi kartu su ožiais ir avimis.

3. Kai jie taip linksminosi, sykį priėjo prie jų senelis, apsivilkęs ožkos kailį, ap­siavęs naginėmis, pasikabinęs krepšį, tokį pat seną, kaip ir jis pats. Šalia jų atsisėdęs, jis taip kalbėjo:

„Aš, mano vaikai, esu senelis Filetas, 'kuris dažnai šių nimfų garbei dainavau, fdaug kartų Pano garbei grojau, didelę ra­guočių kaimenę giniau vien tik dainų gai­domis. Čia atvykau pasakyti jums, ką ma­čiau, ir pranešti, ką girdėjau. Aš turiu so­dą: savo rankomis jį pasodinau, o nuo to laiko, kai dėl senatvės lioviausi bandą ga­nęs, ypatingai pamėgau jame darbuotis. Visko, ką bet kuris metų laikas teikia, ten galima rasti kiekvienu laikotarpiu: pavasa-

rį — rožių, lelijų, hiacintų ir žibučių mėly­nų ir baltų; vasarą — aguonų, kriaušių ir visokių rūšių obuolių, o dabar — vynuogių, figų, granatų ir žalių mirtų. Į šį sodą nuo ankstaus ryto renkasi paukščių būriai: vieni ieškoti maisto, kiti pačiulbėti. Tas sodas yra tankus, pavėsingas ir trijų šaltinių drė­kinamas; jei kas nugriautų esančią aplin­kui tvorą, tai pamanytų matąs miškelį.

4. Šiandieną apie vidurdienį įžengdamas į tą sodą, aš pastebėjau po granatmedžiais ir mirtomis berniuką, rankoje laikantį gra­natų ir mirtų uogų, baltą lyg pieną, ir gel­tonplaukį lyg liepsną, žvilgantį, tarsi jis bū­tų tik ką išsimaudęs. Nuogas buvo, vienas buvo, ir žaidė, tarsi savo paties sodą rašky­damas. Todėl aš puoliau jį, norėdamas su­gauti: bijojau, kad jis savo įžūlumu neiš­laužytų mano granatmedžių ir mirtų. Bet jis lengvai ir vikriai nuo manęs nubėgo, tai po rožėmis palįsdamas, tai po aguonomis pa­sislėpdamas, lyg mažas kurapkiukas. Nors man dažnai tekdavo vaikytis žindomus ožiu­kus, dažnai vargdavau, begaudydamas jau­nučius veršiukus, bet čia reikalas pasirodė painus, berniukas nesugaunamas. Pagaliau, kaip senas žmogus, pavargęs, lazda atsirė-

męs, aš saugojau, kad jis nepabėgtų, ir pa-lausiau, kurių kaimynų esąs vaikas, ką

jis sau galvoja, svetimą sodą skindamas. Nieko jis neatsakė, bet, arti manęs sustojęs, ėmė labai švelniai juoktis ir pradėjo mėtyti į mane mirtas ir kažin kaip mane nurami­no, kad aš jau ir pyktį užmiršau. Tada aš ėmiau jį prašyti mane apkabinti ir nieko nebebijoti; aš prisiekiau mirtomis, kad jį paleisiu, be to, dar duosiu obuolių ir gra­natų ir visada leisiu rinkti vynuoges bei skinti gėles, jei tik jis nors vieną kartą mane pabučiuos.

5. Tada berniukas, labai skardžiai nusi­juokęs, prakalbėjo tokiu balsu, kokio ne­turi nei kregždė, nei lakštingala, nei gulbė, kad ir būtų ji tokia pat sena kaip ir aš:

,,Man tave, Filetai, pabučiuoti nesunku, nes aš labiau noriu būti bučiuojamas, negu tu atjaunėti. Tik žiūrėk, ar tavo amžius leis tau priimti tokią dovaną. Nors ir tokioje senatvėje, nebegalėsi susilaikyti manęs ne-sivijęs. O aš esu nepagaunamas nei vana­gui, nei ereliui, nei kitam, už juos dar grei­tesniam paukščiui. Nesu aš berniukas, nors ir atrodau esąs, o iš tikrųjų esu senesnis už Kroną ir už bet kokį laiką. Pažinau

tave dar jaunuolį, aname kalne pasklidusią kaimenę beganantį, buvau šalia tavęs, kai prie anų bukų dūdele grojai, pamilęs Ama-rilidą. Bet tu manęs nematei, nors aš ir visai arti prie mergaitės stovėjau. Aš ją tau ati­daviau, ir štai ji pagimdė tau vaikų — pui­kių piemenų ir žemdirbių! Dabar aš globoju lyg piemuo Dafnį ir Chloję. Ir dažnai, kai juos ryto metą į vieną vietą suvedu, atvyks­tu į tavo sodą ir čia džiaugiuosi gėlėmis ir medeliais ir šiuose šaltiniuose maudausi. Štai dėl ko gražios tavo gėlės ir medeliai, juk juos mano maudyklės vanduo drėkina. Bet pažiūrėk, ar tau kuris medelis nulaužtas, ar kuris nors vaisius nuskintas, ar kurios nors gėlės šaknis sutrypta, ar kuris šaltinis su­drumstas. Ir džiaukis, nes esi vienintelis žmogus, kuris, sulaukęs senatvės, pamatei štai šitą berniuką."

G. t a i pasakęs, tarsi jaunas lakštinga-liukas, įšoko į mirtą ir, nuo šakutės ant ša­kutės šokinėdamas, pro lapus įšliaužė į pa­čią viršūnę. Tada aš pamačiau už jo pečių ir sparnus, ir mažą lanką su strėlėmis tarp sparnų (ir pečių), bet greitai nebemačiau nei tų daiktų, nei jo paties. Ir jeigu ne veltui aš susilaukiau šių žilų plaukų ir sendamas ne-

praradau sveiko proto, pasakysiu, vaikai, jog jūs esate pašvęsti Erotui ir rūpinasi jumis "rotas ."

7. J ie labai nudžiugo, tarytum pasaką, o ne tikrą atsitikimą girdėdami, ir paklau­sė, kas gi yra tas Erotas, ar jis vaikas ar paukštis, ir kokia jo galia. Taigi vėl Filetas tarė: ,.Erotas, vaikai, yra dievas, jaunas, gražus ir mokąs skraidyti. Dėl to jam pa­tinka jaunatvė, jis ieško grožio ir sieloms suteikia sparnus. Jis toks galingas, koks nėra galingas nė Dzeusas. J is valdo pasaulį, valdo žvaigždynus, valdo sau panašius die­vus: tokios valdžios jūs neturite savo ožkoms ir avims. Visos gėlės yra Eroto sukurtos. Šie medeliai yra jo kūriniai. Jo dėka ir upės teka, ir vėjai pučia. Mačiau meilės kanki­namą jautį, kuris baubė, lyg gylio geliamas. Aš mačiau ožį, pamilusį ožką,— visur jis ją sekiojo. Juk ir aš pats buvau jaunas ir my­lėjau Amarilidą: ir valgį užmiršdavau, ir gė­rimą apleisdavau, ir miego nebenorėdavau. Sielą man skaudėjo, širdis šokinėjo, o kū­nas šalo: aš šaukdavau lyg mušamas, tylė­davau lyg mirdamas, į upę šokdavau lyg deginamas. Šaukdavaus Pano pagalbos, nes ir jis mylėjo Pitiją (Pušį); garbindavau Aidą,

nes jis po manęs Amarilidos vardą karto­davo. Dūdeles laužydavau, nes jos privilio­davo karves, o Amarilidos man neatvėsda­vo. Iš tikro nuo meilės nėra vaisto, nei geriamo, nei valgomo, nei dainomis išdai­nuojamo. Čia gelbsti vien tik pabučiuoti apglėbus ir, kūnais nuogais susiglaudus, gulėti."

8. Filetas, taip juos pamokęs ir gavęs iš jų už tai keletą sūrių ir jau raguotą ožiuką, nuėjo. O jie, vieni pasilikę, tik tada pirmą kartą išgirdę Eroto vardą, buvo gilaus liū­desio prislėgti ir, naktį sugrįžę į savo tro­beles, ėmė lyginti tai, ką patys jautė, su tuo, ką buvo išgirdę. „Mylintieji jaučia skaus­mą, ir mes jaučiame. J i e užmiršta valgyti, ir mes užmirštame. J i e negali miegoti, ir mes dabar nuo to kenčiame. Jiems rodos, kad jie deginami, ir mumyse ugnis lieps­noja. Trokšta vienas kitą matyti, dėl to ir mes meldžiame, kad greičiau prašvistų die­na. Tur būt, tai ir yra meilė, ir mes mylime vienas kitą, to nežinodami. Jeigu tai nėra meilė, o aš nesu mylimasis, tai kodėl mes taip kenčiame, kodėl vienas kito ieškome? Teisingi buvo Fileto žodžiai. Tas berniu­kas iš sodo buvo kadais pasirodęs sapne

mūsų tėvams ir įsakė mums bandas ganyti. Kaipgi gali kas nors jį pagauti? Jis yra ma­žiukas ir tuojau pabėgs. O kas gali nuo jo pabėgti? Juk jis turi sparnus ir tuojau pa­sivys. Reikia bėgti pas nimfas prašyti pa­galbos. Bet juk ir Panas nieko nepagelbėjo Filetui, kai jis buvo pamilęs Amarilidą. Mums reikia išmėginti tuos vaistus, kuriuos paminėjo jisai: apsikabinus pasibučiuoti ir žemėj nuogiems pagulėti. Tiesa, dabar šalta, bet šaltį pakęsime: pakentė juk ir Filetas."

9. Toji naktis buvo jiems mokykla. Kitą dieną, išginę gyvulius į ganyklą, vos susi­tikę pasibučiavo ir rankomis apsikabino, o to anksčiau niekad nedarydavo. Imtis gi tre­čiojo vaisto — atsigulti nusirengus — dar nesiryžo: perdaug drąsu tai atrodė ne tik mergaitei, bet ir jaunam piemeniui. Vėl užėjo naktis, kurią praleido be miego, pri­simindami, kas įvyko, ir sau priekaištaudami tai, ko dar nepadarė. „Pasibučiavome, bet tai nė kiek nepadėjo; apsikabinome, ir tai beveik nieko daugiau nepagelbėjo. Taigi vien susiglauduą gulėti bus vienintelis vais­tas nuo meilės. Reikia jį išbandyti: jame turi būti kažkas stipresnio už bučinį."

10. Po tokių apmąstymų jie, žinoma, re-

gedavo meilės pilnus sapnus: pasibučiavi­mus, glėbesčiavimus; ir tai, ko dieną neda­rė, dabar darė sapne: nuogi susiglaudę gulėjo. Kitą dieną jie kėlėsi, tarsi kokios dievybės įkvėpti, skubėdami ginė bandas ir puolė bučiuotis. Su šypsena pribėgdavo, vos tik vienas kitą pamatę. Taigi jie bučiavosi ir rankomis apsikabino, bet imtis trečiojo vaisto dar delsė, nes ir Dafnis nedrįso pri­minti, ir Chlojė pradėti nenorėjo. Pagaliau vienas atsitiktinis įvykis jiems padėjo ir tai padaryti.

11. Sėdėdami po ąžuolu šalia vienas kito, j ie ragavo bučinio saldybę ir godžiai gėrė tą malonumą. Rankomis apsikabinę, vienas prie kito arčiau ir arčiau glaudėsi, stipriau lūpas prie lūpų spaudė. Taip jiems besi-glėbesčiuojant, Dafnis kiek smarkiau prisi­spaudė Chloję, ir ji kažin kaip krito ant šono. Drauge krito ir Dafnis, nenorėdamas nu­traukti bučinio. Ir, atpažinę sapne matytą vaizdą, jie gulėjo taip ilgą laiką, lyg surišti. Tačiau nežinodami, ką toliau daryti, ir ma­nydami, jog tai yra meilės džiaugsmo vir­šūnė, jie sugaišo taip veltui didelę dienos dalį; vakarop išsiskyrė, parginė savo bandas ir keikė naktį. Gal būt, jie ir būtų ką nors

tikresnio padarę, jei visoje vietovėje ne­būtų kilęs netikėtas sąmyšis.

12. Jauni turtingi metimniečiai, sumanę atšvęsti vynuogių rinkimą linksmu pasisve­čiavimu, nuleido j jūrą laivelį, pasodino sa­vo tarnus prie irklų ir plaukė pro mitilė-niečių laukus, esančius prie jūros. Tame pajūryje buvo gerų prieplaukų, jis buvo pui­kiomis sodybomis apstatytas. Gausu ten bu­vo maudyklų, sodų ir miškelių: vieni — gamtos kūriniai, kiti — žmonių meno pada­riniai. Visa vietovė gražiai tiko jaunuolių žaidimams. Plaukdami palei krantą ir kai

ur sustodami, jie nieko blogo nedarydavo, ik įvairiais būdais pasismagindavo: tai, prie

nendrinio koto plona virvute prisirišę kab­liuką, nuo uolos, kabančios virš vandens, meškeriodavo žuvis, kurios veisiasi jūroje tarp akmenų, tai šunimis ar tinklais gaudė zuikius, kurie bėgdavo nuo vynuogynuose keliamo triukšmo. Ėmėsi jie ir paukščių me­džioti, ir kilpomis gaudė laukines žąsis, antis ir einius. Tuo būdu šis malonumas buvo naudingas ir jų stalui. Je igu ko nors jiems prireikdavo, pirkdavosi iš kaimiečių ir mo­kėdavo brangiau, negu buvo verta. O rei­kėjo jiems tik duonos, vyno ir pastogės, nes

atrodė pavojinga vėlyvo rudens metu jūroje nakvoti. Todėl, bijodami audringos nakties, jie ištraukdavo laivą į krantą.

13. Tačiau kartą vienas kaimietis, kuriam buvo reikalinga virvė pakelti akmeniui, tri­nančiam išspaustas vynuogių kekes, nes jo turėta virvė sutruko, slaptai atvyko prie jūros, priėjo prie niekieno nesaugomo laivo, atsirišo lyną, parsinešė namo ir panaudojo, kur jam reikėjo. Ryto metą jaunieji metim-niečiai ėmė ieškoti lyno ir, kadangi niekas neprisipažino vagystės, truputį pabarę šei­mininkus, išplaukė. Per trisdešimtį stadijų paplaukę, sustojo toje apylinkėje, kurioje gyveno Dafnis ir Chlojė. Ši lyguma pasiro­dė jiems gera vieta kiškiams medžioti. Bet jie neturėjo virvės, kurią būtų galėję lyno vietoje panaudoti. Todėl susisukę kaip vir­vę ilgą žalią vytelę, pririšo ja užpakalinę laivelio dalį prie sausumos. Po to, paleidę šunis žvėrelių sekti, ant takų, kur jiems at­rodė patogiausia, ištempė tinklus. Šunes išbėgo lodami ir išgąsdino ožkas, kurios, pa­likusios kalnus, subėgo prie jūros. Bet ne­turėdamos plikame smėlyje ko ėsti, kai ku­rios drąsesnės iš jų nuėjo prie laivo ir suėdė žalią vytelę, kuria buvo pririštas laivas.

14. Tuo tarpu pradėjo šiek tiek banguoti jūra, sujudinta iš kalnų pučiančio vėjo. To­dėl labai greitai atrištą laivą pagavo atsi­traukiančios bangos ir nusinešė į atvirą jū­rą. Tai pastebėję vieni metimniečiai bėgo prie jūros, kiti rinko šunis; ir visi taip šau­kė, kad, tą šauksmą išgirdę, subėgo visi apy­linkių gyventojai. Bet nieko pagelbėti negalėjo, nes, vėjui stiprėjant, laivas buvo ne­šamas pasroviui nesulaikomu greičiu. Metim­niečiai, nemaža turto praradę, ėmė ieškoti tų ožkų piemens ir, Dafnį suradę, ėmė mušti ir plėšti nuo jo drabužius. O vienas, pasi­ėmęs šuns grandinę, užsuko jam rankas, no­rėdamas surišti. Dafnis mušamas klykė ir maldavo kaimiečių užtarimo, o pirmiausia šaukėsi Lamono ir Drijanto pagalbos. Šitie įsikišo ir atsilaikė, būdami dar tvirti seniai ir turėdami kaimiškų darbų užgrūdintas ran­kas: jie pareikalavo, kad tą visą įvykį iš­nagrinėtų teismas.

15. Kadangi to paties ir kiti reikalavo, visi išrinko teisėju karvių piemenį Filetą, nes jis iš visų esančiųjų buvo vyriausias ir kaimiečių tarpe turėjo ypatingai teisingo žmogaus vardą. Pirmiausia savo kaltinimą išdėstė metimniečiai, kalbėdami aiškiai ir

trumpai, nes jų teisėjas buvo karvių gany­tojas.

,,Mes atvykome į šiuos laukus, norėda­mi pamedžioti. Laivą, žaliomis vytelėmis pri­rišę, palikome prie kranto, o patys su šu­nimis išvykome ieškoti žvėrių. Tuo tarpu jo ožkos, atėjusios prie jūros, suėdė vytelę ir paleido laivą. Tu pats matei tą laivą, jū­ros bangų nešamą. O kiek ten prikrauta gė­rybių! Kokie puikūs drabužiai žuvo! Kokios šunų puošmenos! Kiek ten sidabro! Visa tai turėdamas, galėtum nusipirkti šiuos laukus! Už visa tai mes laikome teisingu pasiimti šį blogą ožkų piemenį, kuris gano ožkas prie jūros lyg jūrininkas."

16. Toks buvo metimniečių kaltinimas. O Dafnis, nors po smūgių labai blogai jau­tėsi, bet, pamatęs Chloję, čia pat stovinčią, visą sielvartą užmiršo ir kalbėjo šitaip:

,,Aš ožkas ganau gerai. Dar niekad nė vienas kaimietis nekaltino manęs, kad ma­no ožka kieno nors sodą apgraužė ar vyn­uogienojo daigą nulaužė. O jie yra netikę medžiotojai, kurių ir šunes blogai išmokyti, nes visur bėgioja ir biauriai loja, ir ožkas nuo kalnų ir lygumų nuvijo kaip vilkai prie jūros. ,,Bet juk jos suėdė vytelę",— jie tvir-

tina.— „Taip! Nes juk nerado smėlėtame krante nei žolės, nei ežeinių, nei čiobrelių!" „Bet juk žuvo laivas, vėjo į jūrą nuneštas!" ,,Tai audros, o ne ožkų kaltė." „Bet juk laive buvo prikrauta drabužių ir sidabro!" „O kas, sveiko proto būdamas, patikės, kad laivas, pilnas tokių gėrybių, vietoj lyno turėjo vy­telę?"

17. Taip pasakęs Dafnis apsiašarojo, tuo sukeldamas kaimiečių didelę užuojautą. Todėl Filetas, to ginčo sprendėjas, Pano ir nimfų vardu prisiekė, jog nei Dafnis niekuo nenusikaltęs, nei ožkos, o kalta buvusi jūra ir vėjas, kuriuos teisti turi kiti teisėjai. To­kiais žodžiais Filetas nepajėgė įtikinti me-timniečių, ir jie, pykčiu nebesitverdami, puolė Dafnį, norėdami jį vėl surišti. Bet tada suaudrinti kaimiečiai, nelyginant varnėnai ar kuosos, prišoko prie jų ir greitai išva­davo Dafnį, kuris jau ir pats negailėjo smū­gių. Smarkiai tvodami lazdomis, jie privertė atvykėlius bėgti ir tik tada liovėsi persekio­ję, kai išvijo už savo ribų, į kitų laukus.

18. Kol j ie 'v i jos i metimniečius, Chlojė, jau apsiraminusi, nuvedė Dafnį pas nimfas ir nuplovė jam sukruvintą veidą, nes vienu smūgiu jam buvo sumušta nosis; po to, iš-

ėmusi iš krepšio gabalą raugintos duonos ir atlaužusi sūrio, padavė valgyti. Bet la­biausiai jį atgaivino švelnių lūpų bučinys, saldesnis už medų.

19. Taigi tada Dafnis vos vos išvengė nelaimės. Bet viskas tuo nesibaigė. Užuot pasismaginę metimniečių jūreiviai, sužeisti pėsčiomis grįžę namo, sušaukė savo piliečių susirinkimą ir, padėję maldautojų šakeles, prašė už save atkeršyti. Žinoma, teisybės jie nė žodžio nesakė, bijodami, kad be visa to, dar bus išjuokti, tiek labai nuo piemenų nukentėję. J ie kaltino mitilėniečius, kad at­viroje kovoje jiems laivą atėmę ir turtus išplėšę. Piliečiai, matydami žaizdas, patikėjo ir nutarė, kad būtų teisinga atkeršyti už kil­mingiausių jų tarpe šeimų jaunuolius. Todėl nubalsavo pradėti karą su mitilėniečiais, net per pasiuntinį nepaskelbdami, ir savo karvedžiui įsakė nuleisti į jūrą dešimtį lai­vų ir nuniokoti jų pakraštį. Artinantis žie­mai, atrodė pavojinga patikėti jūrai didesnį laivyną.

20. Ilgai negaišdami, kitą dieną vadas su kareiviais, kurie patys ir yrėsi, išvyko į jūrą ir atplaukė prie mitilėniečių pakrantės. Ten pasigrobė daug gyvulių, duonos ir vyno,

nes vynuogių rinkimas buvo ką tik pasi­baigęs, ir nemaža žmonių, kurie dirbo lau­kuose. Buvo išsilaipinę ir prie tų laukų, kur Chlojė ir Dafnis ganė bandas, ir išsivarė daugybę gyvulių, kurie jiems į rankas pa­kliuvo. Tuo metu Dafnis neganė ožkų, bet buvo nuvykęs į mišką, kur skynė žalius la­pus ožkiukams žiemą šerti. Todėl, iš viršaus pastebėjęs tą antpuolį, pasislėpė išdžiūvusio buko uokse. O Chlojė buvo prie gyvulių ir, priešų persekiojama, nubėgo pas nimfas, maldaudama pagalbos, ir prašė vardan dei­vių pasigailėti jos ganomų gyvulių ir jos pačios. Tačiau tai nieko nepadėjo, nes me­timniečiai, žiauriai pasityčioję iš deivių sta­tulų, ir gyvulius išsivarė, ir ją pačią išsi­vedė, lyg ožką ar avį, rykštėmis plakdami.

21. J au prisikrovę į laivus visokiausio grobio, jie toliau nutarė nebeplaukti ir, bi­jodami audrų ir priešų, pasuko atgal namo. Ir taip jie nuplaukė, sunkiai irkluodami, nes vėjo nebuvo. O Dafnis, kai viskas nurimo, nusileidęs į lygumą, kur jie paprastai ga­nydavo, nei ožkų nebepamatė, nei avių ne­užtiko, nei Chlojės neberado. Rado tik tuščią dykumą ir pamestą dūdelę, kuria pa­prastai Chlojė linksmindavosi. J is ėmė smar-

kiai šaukti ir gailiai raudoti, bėgo tai prie skroblo, kur jiedu sėdėdavo, tai prie jūros, lyg tikėdamasis ją pamatyti, tai pas nimfas, kur Chlojė, kai ją persekiojo, buvo nubė­gusi prisiglausti. Čia ]is krito ant žemės ir prikaišiojo nimfoms, kad juos apleido.

22. ,,Iš jūsų šventovės jie pagrobė Chlo­ję, o »jūs tai galėjot pakęsti? J i pindavo jums vainikus, nuliedavo pirmąjį pieną, dū­delę štai jums paaukojo! Vilkas man nė vienos ožkos nepagrobė, o priešai pagrobė štai visą bandą ir tą, su kuria drauge ga­nydavau. Ožkoms jie kailį nulups, avis pa­skers kaip auką, o Chlojė dabar jau gyvens mieste. Kaip aš grįšiu pas tėvą ir motiną be ožkų, be Chlojės, netekęs savo darbo? Juk daugiau neturiu, ką ganyti! Gulsiu aš čia ir lauksiu mirties arba kito karo! Gal ir tu, Chloje, tą patį kenti? Ar tu beatsi-meni šitą štai lygumą, nimfas savas ir ma­ne? O gal tave guodžia nelaisvėje avys ir ožkos, pagautos drauge su tavim?"

23. Taip kalbantį, liejantį ašaras ir liū­dintį jį apima gilus miegas. Ir štai jam pa­sirodo trys nimfos, aukštos ir gražios mo­terys, pusnuogės, basos, palaidais plaukais, panašios į savo statulas. Iš pradžių atrodė,

jog jos gailisi Dafnio, vėliau vyriausioji, jį guosdama, šitaip tarė:

„Nekaltink mūs, Dafni, nes mums Chlojė rūpi labiau negu tau. Juk mes jos, dar kū­dikio, pasigailėjom ir pamestą šitoj oloj išmaitinom. J i nieko bendro neturi nei su šitais laukais, nei su Drijantu ir jo avimis. Ir dabar ja pasirūpinom: ji nebus nugaben­ta vergaut į Metimną ir nebus karo grobio dalim. Ar matai tu tą Paną po šia pušimi, kurio jūs nepagarbinot nė gėlėmis? Jį pa­prašėme Chlojei pagelbėti, nes labiau negu mes jis yra pripratęs karo stovykloje lan­kytis, kaimą palikęs, ne sykį kariavo jisai. Todėi ir metimniečiams nebus gailestingas kare. Neliūdėk, bet pareik atsikėlęs namo. Pasirodyk Lamonui tenai ir Mirtalei, kurie irgi ten guli parkritę ant žemės, nes mano, kad tu irgi pagrobtas buvai. O Chlojė kitą dieną grįš su ožkomis ir avimis, ir ganysit drauge, ir pūsit dūdelę drauge. O dėl kitko Erotas jumis pasirūpins."

24. Tai pamatęs ir išgirdęs, Dafnis pa­šoko iš miego ir, liedamas džiaugsmo ir liū­desio ašaras, garbino nimfų statulas ir kar­tu pasižadėjo paaukoti puikiausią ožką, jei­gu Chlojė bus išgelbėta. Ir nubėgęs prie

pušies, kur pastatyta statulėlė vaizdavo Paną, ožiakojį, raguotą, laikantį vienoje ran­koje dūdelę, o kitoje šokantį ožį,— jam nu­silenkė ir meldė išgelbėti Chloję, pažadė­damas paaukoti ožį. Ir tik apie saulėlydį liovėsi verkęs bei meldęsis ir, susirinkęs la­pus, kurių buvo prisibraukęs, grįžo į trobe­lę ir išblaškė Lamono liūdesį, suteikdamas jam ir Mirtalei didelį džiaugsmą. Šiek tiek užkandęs, nuėjo miegoti ir čia ašarodamas vėl meldė nimfas, kad pasirodytų jam sap­ne, kad greitai išauštų diena, kurią, kaip jos žadėjo, Chlojė turėjo grįžti. Bet toji naktis jam pasirodė iš visų naktų ilgiausia. Štai kas tą naktį įvyko.

25. Metimniečių karo vadas, nuplaukęs į jūrą apie dešimtį stadijų, panoro per ant­puolį nuvargusiems kareiviams leisti pail­sėti. Todėl, radęs į jūrą išsišovusį iškyšulį, kuris buvo ištįsęs mėnulio piautuvo pavi­dalu ir kurio viduje jūra sudarė ramesnę už uostą prieplauką, išmetė inkarus truputį to­liau nuo kranto, kad niekas iš toje žemėje gyvenančių kaimiečių negalėtų daryti su­stojusiems laivams kokios nors žalos. Pas­kui jis leido metimniečiams pailsėti ir pa­sidžiaugti ramybe. O šie, turėdami prisigro-

bę visko didžiausias atsargas, gėrė ir žaidė, tarsi švęsdami pergalės šventę. Bet vos tik­tai baigėsi diena ir naktis nutraukė links­mybę, staiga pasirodė, jog visa žemė lieps­noja ugnimi, ir pasigirdo smarkus irklų puškėjimas, tarytum atplauktų didžiulis lai­vynas. Vieni ėmė šaukti prie ginklų, kitas šaukė karo vadą, kažkam pasirodė, jog jis jau sužeistas, o kai kurie gulėjo išsitiesę lyg l avona i . . . Galima buvo manyti, jog naktį vyko jūrų kautynės, tik priešų ne­buvo.

26. Po tokios nakties jiems užėjo daug baisesnė diena. Dafnio ožiai ir ožkos turėjo ant ragų gebenę su kekėmis, o Chlojės avi­nai ir avys staugte staugė lyg vilkai. Pa­sirodė ir ji pati, pušies šakelėmis apvaini­kuota. Ir pačioje jūroje vyko daug nepa­prastų dalykų: kai jūreiviai bandydavo pa­kelti inkarus, šie pasilikdavo dugne, kai jie norėdavo irkluoti, lūždavo irklai. O delfinai, iš vandens iššokdami, savo uode­gomis plakė laivus ir ardė laivų sandūras. Nuo stačios uolos ties iškyšuliu buvo gir­dėti dūdelės garsai: bet klausantiems jie ne­buvo malonūs, dūdelė tik kėlė baimę, kaip karo trimitas. Kilo sąmyšis, jūreiviai grie-

b e s i ginklų ir ėmė šaukti apie priešus, nors nieko nematė. J ie troško, kad vėl užeitų naktis, tikėdamiesi jos metu susilauksią ra­mybės. Taigi visiems sveiko proto žmonėms buvo aišku, jog visi šie regimi ir girdimi stebuklai — Pano darbas, kuris kažin ko už­sirūstino ant jūreivių. Tačiau jie niekaip negalėjo suvokti tos rūstybės priežasties, nes jokios Pano šventovės jie nebuvo api­plėšę. Tik apie vidurdienį ne be dievų va­lios karvedys staiga kietai užmigo, ir jam pasirodė pats Panas, štai ką sakydamas:

27. , ,0 , jūs, piktadariai didžiausi, visų žmonių šventvagiškiausi! Kaip drįsot jūs, pablūdėliai, taip elgtis? Suniokojot karu apylinkę man brangią! Mano globotų kar­vių, ožkų ir avių bandas jūs išsivarėt! Nuo aukuro nutraukėte mergaitę, kurią Erotas buvo pasirinkęs apysakos veikėja. Ir nesigė-dinot nei mačiusių tai nimfų, nei Pano, tai yra manęs. Taigi nebematysite Mctimnos, su tokiu grobiu plaukdami, ir nepabėgsite nuo tos dūdelės, kuri jus taip gąsdina. Aš jus visus į jūrą nugramzdinsiu, žuvims su­ėsti atiduosiu, jei kuo greičiausiai nimfoms Chlojės negrąžinsit ir Chlojės kaimenių, ožkų ir avių. Tad kelkis tuoj ir išlaipink

mergaitę su visa tuo, ką paminėjau aš. Nu­rodysiu aš tau, kur tu turėsi plaukti, o jai — kuriuo keliu turės keliauti."

28. Labai sujaudintas Brijaksis (taip va­dinosi vyriausias vadas) pašoko ir, pasišau­kęs atskirų laivų vadus, įsakė kuo greičiau­siai tarp belaisvių suieškoti Chloję. J ie greit ją surado, nes ji sėdėjo pušies vaini­ku papuošta, ir atvedė jo akivaizdon. Vai­niką laikydamas ženklu to reginio, kurį bu­vo matęs sapne, savo paties laivu ją nuga­beno į sausumą. Vos tik ji išlipo į krantą, kai vėl nuo uolos pasigirdo dūdelės balsas, bet jau nebe kariškas ir baisus, o pieme­niškas, koks veda bandas į ganyklą. Avys nubėgo laivo tilteliu, nuslysdamos savo ra­ginėmis nagomis, bet ožkos buvo daug drą­sesnės, nes buvo papratusios laipioti stačio­mis uolomis.

29. Jos visos rateliu apsupo Chloję, šo­kinėjo, bliovė ir nepaprastai džiaugėsi. O kitų piemenų ožkos, avys ir karvės nė iš vietos nepajudėjo, pasiliko laive, tarsi jų tas dūdelės garsas nebūtų šaukęs. Kai visi buvo labai nustebę ir garbino Paną, ir sausumo­je ir jūroje įvyko dar didesnis stebuklas. Metimniečių laivai, dar inkarų neištraukus,

pradėjo plaukti, o vado laivą vedė delfinas, iš vandens pašokinėdamas. Ožkas ir avis vedė labai švelnus dūdelės garsas, bet nie­kas nematė, kas tą dūdelę pučia. Taip avys ii ožkos ėjo ir kartu ganėsi, tų garsų su­žavėtos.

30. J a u buvo metas, kai antrą kartą rei­kėjo ginti gyvulius, ir štai Dafnis iš aukš­tos stebėjimo vietos pamatė bandas bei Chloję ir, garsiai šaukdamas: , ,0 nimfos, o Panai!", nubėgo į lygumą ir, apkabinęs Chloję, griuvo, netekdamas sąmonės. Vos-ne-vos, Chlojės bučiuojamas ir karštai gla­monėjamas, atsigavo, nuvyko prie įprastojo skroblo ir, atsisėdęs po jo kamienu, ėmė teirautis, kaip ji paspruko iš tiek gausių priešų. J i viską papasakojo: kaip ožkos ge­benėmis pasipuošė, kaip avys bliovė, kaip jai ant galvos pušies vainikas atsirado, kaip pasirodė sausumoje ugnis. Papasakojo apie jūroje girdėtą triukšmą, apie dvejopą dū-davimą, karišką ir taikingą, apie baisią nak­tį ir kaip jai, nežinančiai kur eiti, kelią ro­dė dūdelės garsai. Dafnis, atpažinęs tą sap­ną, kuriame jam pasirodė nimfos ir Panas, ir pats papasakojo, ką matė ir ką girdėjo, kaip jis, jau pasirengęs mirti, tik nimfų

dėka išliko gyvas. Paskui pasiuntė Chloję atvesti Drijanto ir Lamono žmonių ir atga­benti viską, kas reikalinga aukojimui. O pats tuo tarpu, pagavęs puikiausią ožką ir apvainikavęs ją gebenėmis (taip, kaip jos priešams buvo pasirodžiusios), tarp ragų nuliejęs pieno, atliko nimfoms auką ir, ją pakabinęs, kailį nulupo ir nimfoms paskyrė.

31. Kai atvyko Chlojė ir atsivedė savuo­sius, Dafnis užkūrė ugnį ir vieną dalį mė­sos išvirė, o kitą iškepė. Po to, paaukojęs pirmuosius kąsnius nimfoms ir išliejęs ąsotį nerūgusio vyno, jis pakrėtė lapų guoliams, ir visi ėmė valgyti, gerti ir linksmintis. Bet drauge ir bandas prižiūrėjo, kad vilkas už­puolęs nebaigtų priešų darbo. Nimfų garbei srgiedojo ir kelias giesmes, senųjų pieme­nų kūrinius. Užėjus nakčiai, pernakvojo č ' i pat lauke, o kitą dieną prisiminė Paną. Puikiausią ožį — visos bandos vadovą, ap­vainikavo pušies vainiku ir nuvedė prie pušies. Čia, aplaistę jį vynu ir gražiai pa­vadinę dievą, paaukojo, pakabino ir kailį nudyrė, o mėsą, iškepę ir išvirę, padėjo gretimoje pievoje, lapuose. O kailį su ra­gais prikalė prie pušies, šalia Pano statu­lėlės. Tai buvo piemenų dovana piemenų

dievui. Taip pat paaukojo pirmuosius mė­sos kąsnius ir nuliejo vyno iš didesnio ąso­čio; Chlojė dainavo, o Dafnis dūdele grojo.

32. Paskui sugulė ir ėmė valgyti. Ir štai atsitiktinai pas juos užėjo karvių piemuo Filetas, nešdamas Panui keletą vainikėlių ir vynuogių kekių dar su lapais ir šakelėmis. Jį lydėjo jauniausias jo sūnus Titiras, gel­tonplaukis, mėlynakis, šviesios odos ir links­mo būdo berniukas; jis žengdamas lengvai šokinėjo, tarsi ožiukas. Visi, tuoj pašokę nuo guolių, ėmė taip pat puošti Paną vai­nikais ir pakabino prie pušies vynuogių ša­keles, paskui pakvietė ir Filetą atsigulti tarp jų ir būti puotos dalyviu. Tada, kaip tai mėgsta daryti įsigėrę seniai, ilgai tarp savęs kalbėjosi apie tai, kaip, jauni būda­mi, ganė bandas, kaip daug kartų buvo iš­vengę plėšikų užpuolimų. Vienas gyrėsi vilką užmušęs, kitas, jog dūdelę pūsdamas, tik vienam Panui pirmą vietą užleidęs. Ši­taip Filetas pasigyrė.

33. Taigi Dafnis ir Chlojė ėmė visaip jį prašyti, kad juos supažindintų su tuo me­nu, pagrotų dūdele šventėje to dievo, ku­ris mėgsta dūdelės grojimą. Filetas, nors ir skųsdamasis senatve, kuri jam trukdanti

groti, sutiko ir paėmė Dafnio dūdelę. Tačiau ji, pritaikyta vaiko lūpoms, didžiajam me­nui buvo perdaug maža.

Todėl Filetas pasiuntė Titirą atnešti jo paties dūdelę iš trobelės už dešimties sta­dijų. Šis, nusimetęs apsiaustą, pusplikis lei­dosi bėgti kaip elniukas. O tuo tarpu Lamo­nas pasisiūlė sekti pasaką apie Syringą, ku­rią jam buvo padainavęs vienas ožkų pie­muo iš Sicilijos, gavęs už tai ožį ir dūdelę.

34. ,,Ši Syringa, kuria mes dabar grie­žiame, kitados nebuvo dūdelė, o daili ir gra­žiabalsė mergaitė. J i ganydavo ožkas, žais­davo drauge su nimfomis, dainuodavo taip, kaip ir dabar. Kai ji šitaip ganė, žaidė ir dainavo, prie jos priėjo Panas, mėgindamas patenkinti savo troškimus, o už tai žadėjo padaryti, kad visos jos ožkos vestų tik dvy­nukus. Ji juokėsi iš jo meilės ir pareiškė, jog nenorinti tokio meilužio, kuris nesąs nei visiškas ožys, nei visiškas žmogus. Pa­nas šoko ją vytis, norėdamas sugauti, bet Syringa paspruko ir nuo Pano, ir nuo jo prievartavimo: bebėgdama pavargo, pasi­slėpė tarp nendrių ir pranyko pelkėje. Pa­nas iš pykčio iškirto nendres, bet mergaitės nerado: patyręs tokį skausmą, jis sugalvojo

šią dūdelę, vašku sulipdęs nelygaus ilgio nendres, nes ir jų meilė buvo nelygi. Ir taip kadaise buvusi daili mergaitė dabar yra pavirtusi skaidriabalse dūdele."

35. Vos tik Lamonas baigė savo pasako­jimą ir Filetas jį pagyrė, nes jis pasekęs pa­saką, malonesnę už dainą, kai sugrįžo Ti-tiras ir atnešė tėvui didelę dūdelę, padarytą iš ilgų vamzdelių, kurių vaškuoti sujungi­mai buvo išmarginti variu. Galima buvo manyti, kad ši dūdelė tai buvo pati pirmoji Pano darbo dūdelė. Tada Filetas pakilęs at­sisėdo sėdynėje tiesiai ir pirmiausia paban­dė, ar atskiri vamzdeliai pučiami gražiai skamba. Paskui patyręs, kad pučiamas oras laisvai praeina, jis kaip jaunuolis papūtė dūdelę labai smarkiai ir žvaliai. Galima buvo manyti, jog iš karto girdisi dau­gelio fleitų grojimas: toks stiprus buvo dū­delės balsas. Tačiau Filetas pamažu nuo aukštųjų garsų perėjo prie švelnesnių, ma­lonesnių gaidų. Ir parodydamas visą gaidų darnumo meną, jis pūtė, kaip reikia pūsti raguočių bandai, kaip dera ožkų kaimenei, kaip mėgsta klausytis avys. Švelniai skam­bėjo gaidos, skirtos avims, galingai raguo-

čiams, aštriai ožkoms; žodžiu, viena dūdelė mėgdžiojo visų dūdelių garsus.

36. Kiti gulėjo tylėdami ir žavėjosi. Tik Drijantas, pakilęs ir paprašęs pagroti Dio­niso dainą, pašoko jiems vynuogių rinkimo šokį: ir atrodė, jog jis tai skina vynuoges, tai krepšius nešioja, tai vynuoges spaudžia, tai statines pripildo, tai naują vyną ragau­ja. Visa tai Drijantas pašoko taip gražiai ir vaizdingai, kad jie iš tikro tarėsi matą ir vynuoges, ir spaustuvus, ir statines, ir tik­rai geriantį Drijantą.

37. Ir šis tretysis senelis, dėl to šokio susilaukęs visų pagyrimo, pabučiavo Chlo­j ę ir Dafnį, kurie, labai greitai pakilę, pa­šoko Lamono pasaką. Dafnis vaidino Paną, o Chlojė Syringą: vienas maldavo, įtikinė­jo, o kita, nekreipdama į tai dėmesio, šai­pėsi. J is vydamasis bėgo pirštų galais, vaiz­duodamas ožio nagas, o ji vaidino nuo bė­gimo pavargusią. Pagaliau Chlojė pasislėpė miške tarytum pelkėje, o Dafnis, paėmęs didelę Fileto dūdelę, tarsi mylimasis už­grojo graudžią dainą, kurios aistringi gar­sai mylimąją viliojo; paskui pasigirdo ta­rytum mylimosios ieškančiojo šauksmas. Nu­stebo Filetas ir pašokęs jį pabučiavo, po to

padovanojo jam dūdelę, linkėdamas, kad ir Dafnis ją paliktų panašiam įpėdiniui.

38. O Dafnis savo mažą dūdelę paauko­jo Panui ir, pabučiavęs tarsi po tikro bėgi­mo atsiradusią Chloję, grodamas nusivarė savo bandą namo, nes jau artėjo naktis. Gi­nė ir Chlojė, dūdelės garsais suvariusi sa­vo avis: ožkos ėjo šalia avių, o Dafnis žings­niavo šalia Chlojės. Vienas kitu iki nakties prisidžiaugę, jie sutarė kitą dieną anksčiau savo bandas išginti. Taip jie ir padarė. Vos dienai išaušus, jie atvyko į ganyklą: čia pasveikinę iš pradžių nimfas, o paskui Pa­ną, susėdo po ąžuolu, dūdelėmis grojo. Pas­kui bučiavosi, glėbesčiavosi, atsigulė ir, nieko daugiau neveikę, kėlėsi vėl. J ie šiek tiek pavalgė ir išgėrė vyno, sumaišyto su pienu.

39. Dėl visa to įkaitę ir tapę drąsesni, jie pradėjo tarp savęs meilės ginčą ir pamažu priėjo prie ištikimybės priesaikos. Dafnis, priėjęs prie pušies, Pano vardu prisiekė, kad negyvens be Chlojės vienas nė vienos die­nos, o Chlojė, įžengusi į olą, nimfų vardu prisiekė Dafniui, kad mylės jį ir gyvą, ir mirusį. Tačiau Chlojė buvo tokia paprasta

mergaitė, kad, išėjusi iš olos, panoro, kad Dafnis duotų jai dar ir kitą priesaiką.

, ,0 Dafni, — tarė ji, — dievas Panas greit pamilsta, bet nėra ištikimas: jis my­lėjo Pitiją, mylėjo Syringą, bet niekad ne­siliovė persekiojęs drijadų ir varginęs ga­nyklų nimfų. Pats, nepaisydamas priesaikų, jis nesirūpins nubausti tave, net jeigu tu moterų turėtum daugiau negu dūdelė vamz­delių. Todėl tu man prisiek šia ožkų kai­mene ir ta ožka, kuri tave išmaitino, kad neapleisi Chlojės, kol ji tau liks ištikima. O jeigu ji tau ir nimfoms bus neteisi, bėk nuo jos, nekęsk jos ir nužudyk ją lyg vil­ką!"

Dafniui patiko toks Chlojės nepasitikė­jimas ir, atsistojęs vidury ožkų bandos, už­dėjęs vieną ranką ant ožkos, o kitą ant ožio, jis prisiekė, jog mylėsiąs Chloję, kol pats būsiąs mylimas, o jeigu ji vietoj Dafnio pasirinks kitą, tai jis ne ją nužu­dysiąs, bet pats save. O Chlojė, kaip pa­prasta piemenaitė, laikydama ožkų ir avių piemenų tikraisiais dievais ožkas ir avis, džiaugėsi ir nebeabejojo ta priesaika.

T R E Č I O J I K N Y G A

1. O mitilėniečiai, kai išgirdo apie de­šimties laivų užpuolimą ir kai žmonės, at­vykę iš kaimų, papasakojo jiems apie plė­šimą, laikydami nepakenčiama tokią padėtį, kad jie yra taip metimniečių skriaudžiami, nutarė kuo greičiausiai pakelti prieš juos ginklą. Ir, surinkę tris tūkstančius skydnešių ir penkis šimtus raitelių, išsiuntė savo kar­vedį Hipasą sausumos keliu, nes žiemos metu pasitikėti jūra nesiryžo.

2. Hipasas, išvykęs į žygį, metimniečių laukų neniokojo, negrobė žemdirbių ir piemenų bandų bei turto, manydamas, kad tai būtų daugiau plėšiko, o ne karvedžio darbas; jis negaišdamas nuvedė kariuome­nę prie paties miesto, tikėdamasis įsiveržti pro nesaugojamus vartus. Ir kai iki miesto liko koks šimtas stadijų, jį pasitiko šauk-

lys, siūlydamas susitaikyti. Mat, metimnie­čiai, patyrę iš belaisvių, kad mitilėniečiai nie­ko nežinoję apie tai, kas įvyko, ir tik žem­dirbiai ir piemenys taip sudraudę jaunuo­lių įžūlumą, ėmė gailėtis išdrįsę surengti prieš kaimyninį miestą smarkų ir neapgal­votą žygį. Todėl skubėjo atiduoti visa, ką buvo pagrobę, kad vėl galėtų be baimės bendrauti su kaimynais ir sausumoje, ir jū­roje. Tą šauklį Hipasas nusiuntė pas mitilė-niečius, nors ir pats, kaip išrinktas kariuo­menės vadas, turėjo neribotą valdžią; ir, sustojęs stovykloje maždaug už dešimties stadijų nuo Metimnos, laukė nurodymų iš savo miesto. O praėjus dviem dienom, at­vykęs pasiuntinys įsakė paimti viską, kas buvo pagrobta, o pačiam, nieko pikto jiems nepadarius, grįžti namo; turėdami pasirinkti karą ar taiką, mitilėniečiai nutarė, kad tai­ka naudingesnė.

3. Taip pasibaigė metimniečių ir mitilė-niečių karas: jo pabaiga buvo tiek pat neti­kėta, kaip ir pradžia. Tačiau užėjo žiema, kuri Dafniui ir Chlojei buvo sunkesnė už ka­rą: netikėtai iškritęs gilus sniegas užvertė visus kelius ir visus žemdirbius privertė pasilikti namuose. Iš kalnų ėmė tekėti smar-

kūs upokšniai, vandens paviršiuje sustingo ledas, medžiai atrodė lyg aplaužyti. Žemės niekur nebuvo matyti, nebent tik prie šal­tinių ir upelių. J au niekas nebevarė bandos į ganyklą, niekas nuo savo durų toliau ne­beėjo, bet, apie gaidykstę užkūrę didelę ug­nį, vieni linus suko, kiti ožkų vilnas kede­no, treti vilkstes paukščiams gaudyti taisė. Tuo metu reikėdavo rūpintis, kad raguočių ėdžiose būtų pelų, ožkoms ir avims avidė-se — lapų, kiaulėms kiaulidėse — kaštonų ir gilių.

4. Tuo tarpu, kai visi taip priverstinai tu­rėjo sėdėti namie, kiti žemdirbiai ir pieme­nys džiaugėsi, nors trumpam laikui išsivada­vę iš sunkių darbų, galėdami iš ryto paval­gyti ir ilgiau pamiegoti. Vienu žodžiu, žiema jiems atrodė malonesnė ir už vasarą, ir už rudenį, ir net už patį pavasarį. O Chlojė ir Dafnis, netekę savo džiaugsmų ir prisimin­dami, kaip jie bučiuodavosi, kaip glamonė-davosi, kaip drauge valgydavo, dabar liūd­nai leisdavo naktis be miego ir laukė pa­vasario, tarsi naujo po mirties gimimo. Nu­liūdimą jiems keldavo ir krepšys, į rankas patekęs, iš kurio drauge imdavo maistą, ir pastebėta milžtuvė, iš kurios drauge gerda-

vo, ir bet kur numesta dūdelė, mylimojo do­vana. Todėl meldėsi nimfoms ir Panui, kad juos išlaisvintų iš tų vargų ir pagaliau jiems patiems ir jų bandoms grąžintų saulę. Taip besimelsdami, jie kartu ieškojo būdų pasi­matyti. Chlojė buvo visai pasimetusi ir nie­ko negalėjo sugalvoti. Su ja drauge visada būdavo jos tariamoji motina, kuri ją mokė vilnas kedenti ir verpstę sukti ir apie vedy­bas ji kalbėdavo. O Dafnis, turėdamas daug laisvo laiko ir būdamas už mergaitę suma­nesnis, surado tokį būdą pasimatyti su Chloje.

5. Prieš Drijanto trobą pačiame kieme augo dvi didžiulės mirtos ir gebenė. Mirtos augo arti viena kitos, o gebenė — tarp jų, tarsi vynuogienojas, išskleidusi savo šakeles į abi puses, iš susipynusių lapų sudarė lyg olą; nuo gebenės šakų kabojo daug didelių, tarytum vynuogių kekių. Todėl aplinkui būdavo daugybė žieminių paukščių, kurie čia atskrisdavo, nerasdami laukuose maisto: čia būdavo daug pilkųjų ir raibųjų strazdų, laukinių balandžių, varnėnų ir kitų sparnuo­čių, kurie mėgsta gebenės uogas. Neva šių paukščių gaudyti atėjo Dafnis, prisikrovęs savo krepšį skanių meduolių ir, kad labiau

patikėtų kas nors jo medžiokle, pasiėmęs amalo ir kilpų. Atstumas buvo ne didesnis kaip dešimt stadijų, bet dar nenuleistas snie­gas sudarė jam daug vargo; bet meilė visur praeina, ir per ugnį, ir per vandenį, ir per Skitijos sniegą.

6. Taigi Dafnis bėgte atbėgo prie trobos ir, nusipurtęs nuo blauzdų sniegą, pastatė vilkstes ir užtepė amalą ant ilgų vytelių, paskui atsisėdo, laukdamas paukščių ir Chlojės. Paukščių atskrido daugybė, ir pa­kankamai jų buvo pagauta. Todėl jis turėjo daug darbo juos rinkdamas, piaudamas ir pešdamas. Tačiau iš trobos neišėjo niekas, nei vyras, nei moteriškė, nei naminis paukš­tis. Visi sėdėjo prie ugnies, viduj užsidarę. Taigi Dafnis visiškai nežinojo, kas daryti, tarsi būtų atvykęs blogų ženklų lydimas. Ir jis ryžosi, prisidengęs kuria nors proga, pra­smukti pro duris ir ėmė pats vienas ieškoti, ką čia įtikinamesnio galėtų pasakyti.— „At­ėjau ugnies."—„O ar neturi kaimynų už vieno stadijaus?" — „Atvykau pasiskolinti duo­nos." —• „Bet juk tavo krepšys yra pilnas maisto!" — „Pritrūko vyno." — „Betgi visai neseniai vynuoges spaudei!" —> „Vilkas mane vijosi." — „O kur vilko pėdsakai?" — „Atvy-

kau pamedžioti paukščių." — „Betgi me­džioklė baigta: kodėl neini namo?" — „Aš noriu matyti Chloję." — „Bet kas gi mergai­tės tėvui ir motinai tai prisipažįsta?" Taigi vi­sur susidurdamas su kliūtimis, jis tarė: „Va­dinas, visa tai sukels įtarimą. Matyti, geriau tylėti, o Chloję pamatysiu pavasarį, nes, kaip atrodo, žiemą man ją pamatyti nelemta!" Taigi visa tai apgalvojęs ir tylomis pasiėmęs, ką buvo sumedžiojęs, Dafnis jau rengėsi vyk­ti namo, bet tada, tarytum Erotas būtų jo pa­sigailėjęs, įvyko štai kas.

7. Drijantas su savo šeimyna sėdėjo už stalo: dalino mėsą, dėjo duoną, vyną ąsotyje skiedė. Tuo metu vienas aviganis šuo, pasau­gojęs, kai niekas nematė, pagriebė mėsos ga­balą ir išbėgo pro duris. Supykęs Drijantas — mat, tas gabalas buvo jo dalis — nutvėrė pa­galį ir išsivijo paskui, tarsi kitas šuo. Besi­vydamas atsidūrė prie gebenės ir pamatė Daf­nį, dedantis ant pečių sugautąjį grobį ir tai­santis eiti namo. Drijantas tuoj pat užmiršo mėsą ir šunį ir, garsiai sušukęs: „Sveikas gy­vas, vaikeli!", apkabino jį, pabučiavo ir, pa­ėmęs už rankos, nusivedė į vidų. Dafnis ir Chlojė, išvydę vienas kitą, vos neparkrito ant žemės iš susijaudinimo, bet, prisivertę stovėti

tiesiai, pasisveikino ir pasibučiavo: tai buvo jiems tarsi ramstis, kad nepargriūtų.

8. Dafnis, taip netikėtai išvydęs Chloję ir gavęs bučinį, atsisėdo prie ugnies, nuėmė nuo pečių ir padėjo ant stalo balandžius bei straz­dus ir ėmė pasakoti, kaip jam įgrisę sėdėti namie ir kaip jis išvykęs medžioti, kaip vie­nus paukščius, kurie mėgsta mirtas ir gebe­nės uogas, sugavęs vilkstėmis, kitus amalu. J ie gyrė jo miklumą ir kvietė valgyti, ką bu­vo palikęs šuo, o Chlojei liepė įpilti gėrimo. J i džiaugdamasi padavė kitiems, o Dafniui paskutiniajam: mat, apsimetė pykstanti, kad atvykęs ketino pabėgti net nepasimatęs. Ta­čiau, prieš paduodama jam taurę, ji truputį nugėrė, o paskui padavė. O Dafnis, nors ir jautė stiprų troškulį, gėrė palengva, kad ga­lėtų pratęsti savo malonumą.

9. Ir štai stalas greitai ištuštėjo, neliko nei duonos, nei mėsos. Tada už stalo sėdintieji ėmė teirautis apie Mirtalę ir Lamoną ir vadi­no juos laimingais, nes šie susiradę sau tokį maitintoją senatvėje. Ir Dafnis taip giriamas džiaugėsi, nes visa tai girdėjo Chlojė. O kai jį mėgino sulaikyti, nes kitą dieną rengėsi aukoti Dionisui aukas, iš džiaugsmo jis vos nepradėjo jų garbinti vietoj Dioniso. Taigi

uojau iš krepšio išėmė daugybę meduolių ir sugautų paukščių, ir visa tai buvo patiekta vakarienei. Buvo pastatytas antras vyno ąso­tis, ir antrą kartą buvo užkurta ugnis. Labai greitai, užėjus nakčiai, antrą kartą pasisotino, o paskui, šiek tiek pasekę visokių pasakų ir padainavę, nuėjo gulti: Chlojė su motina, Dri­jantas su Dafniu. Chlojei nebuvo dabar jokio kito džiaugsmo, o tik tas, kad rytojaus dieną ji vėl pamatys Dafnį, o Dafnis džiaugėsi tuš­čiu džiaugsmu: jam buvo labai malonu ir su Chlojės tėvu drauge gulėti. Todėl daug kartų jis apkabino Drijantą ir bučiavo, sapnuoda­mas, jog visa tai daro su Chloje.

10. Kai išaušo diena, užėjo baisus šaltis, ir viską degino šiaurio pūtimas. Visi atsikėlę paaukojo Dionisui vienergį aviną ir, užkūrę didelę ugnį, rengė valgį. Tuo laiku, kai Napė kepė duoną, o Drijantas virė aviną, Dafnis ir Chlojė, suradę laisvą valandėlę, išėjo iš tro­bos prie gebenės. Ir vėl, pastatę vilkstes ir už­tepę amalo, pagavo nemažai paukščių. Ir nuo­lat jie bučiavosi ir maloniai tarp savęs kalbė­josi. ,,Dėl tavęs, Chloje, aš čia atėjau!" — „Aš tai žinau, Dafni!"—„Dėl tavęs žudau tuos vargšus strazdus!" — ,,Ko gi tu iš manęs nori?" — „Prisimink mane!" — „Aš tave

dažnai prisimenu, prisiekiu nimfomis, kurio­mis kadaise prisiekiau anoje oloje, kur mes tuojau nuvyksime, kai tik ištirps sniegas." — „Bet, Chloje, koks jis gilus, tas sniegas! Aš bijau, kad nesutirpčiau pirmiau už jį."— „Drąsos, Dafni, juk saulė karšta!" —• „O Chloje! Kad ji taip degintų, kaip toji ugnis degina mano širdį."—„Tu juokauji ir mane apgaudinėji!" —• „Ne, prisiekiu ožkomis, ku­riomis tu man liepei prisiekti!"

11. Kai Chlojė taip Dafniui tarytum aidas atsakinėjo, juos pašaukė Napės namiškiai, ir j ie abu atbėgo, nešdamiesi daug gausesnį gro­bį negu išvakarėse. Tada, nulieję iš ąsočio Dioniso garbei vyno, ėmė valgyti, apsivaini­kavę galvas gebenės šakelėmis. Ir kai atėjo metas skirtis, džiaugsmingai pašlovinę Bak­chą ir jo garbei sušukę, išleido Dafnį namo, pridėję jo krepšį mėsos ir duonos. Taip pat atidavė balandžius ir strazdus parnešti Lamo-nui ir Mirtalei, sakydami, jog sau jie kitų su-sigausią, jeigu žiema užsitęs ir užteks gebenės kekių. Ir Dafnis išėjo, pabučiavęs pirma juos, o paskui Chloję, kad jos bučinys pasiliktų ne­suteptas. Nuo to laiko jis dažnai atvykdavo pas juos, sugalvodamas kitas dingstis. Tuo

būdu ir žiemą jie praleido ne visiškai be mei­lės.

12. J au prasidėjus pavasariui, nutirpo sniegas, žemė nusimetė dangą, pradėjo ža­liuoti žolė; jau kiti piemenys išginė bandas į ganyklą, bet anksčiau už visus Chlojė ir Dafnis, nes tarnavo jie kitam, galingesniam piemeniui. Tuojau jie nubėgo pas nimfas į olą, paskui pas Paną prie pušies, o tada prie ąžuolo, po kuriuo sėdėdami jie ganė bandas ir bučiavosi. Surado ir gėlių, norėdami die­vams vainikų nupinti: bet jos, dzefiro mai­tinamos ir saulės šildomos, vos tik buvo pra­dėjusios kaltis iš žemės. Vis dėlto jie susira­do ir žibučių, ir narcizų, ir progailių, ir kitų pirmųjų pavasario dovanų. Chlojė ir Dafnis gėrė tik ką pamelžtą ožkų ir avių pieną ir jo nuliejo, vainikuodami dievų statulėles. J ie paskyrė savo dievams ir pirmuosius dūdelės garsus, tarsi ragindami lakštingalas pradėti savo giesmes. Jos gi pri tardavo krūmuose ir vis aiškiau minėjo Itį, tarsi po ilgo tylėjimo prisimindamos savo gaidas.

13. Kai kur bliovė avys, kai kur šokinėjo ėriukai ir, palindę po savo motinomis, tešme­nį tampė; o tas, kurios dar nebuvo apsiėria-vusios, avinai vaikėsi ir šokinėjo vienas ant

vienos, kitas ant kitos. Ožiai taip pat vaikėsi paskui ožkas ir aistringai ant jų šokinėjo, kovojo tarpusavyje dėl ožkų: kiekvienas tu­rėjo savąsias ir saugojo, kad jų slapta nepa­viliotų. Tokie reginiai net seniams galėjo su­kelti meilę, o jie jauni ir pilni jėgų, jau ilgą laiką ieškoję meilės, degė nuo to, ką girdėjo, tirpo nuo to, ką matė, ir patys ieškojo kažko daugiau už pasibučiavimą ir glamonėjimąsi, o ypač Dafnis. Jis per žiemą, būdamas namie ir nieko neveikdamas, subrendo ir godžiai siekė bučinių, troško glamonėtis ir pasidarė dabar apsukresnis bei drąsesnis.

14. Todėl jis prašė Chloję, kad ji jam su­teiktų viską, ko tik jis trokšta, ir nuoga su nuogu drauge pagulėtų ilgiau, negu anksčiau buvo įpratę: toji vienintelė priemonė, kuri pasiliko neišmėginta iš kitų Fileto nurodymų, galinti jų meilę numalšinti. Chlojei gi klau­siant, kas yra daugiau už pasibučiavimą, gla­monėjimąsi ir net gulėjimą greta, ką jis yra nusprendęs daryti, nuogas su nuoga atsigu­lęs, jis sakydavo: ,,Tą patį, ką avinai daro su avimis ir ožiai su ožkomis. Matai, kaip po šito veiksmo jos jau nuo jų nebebėga, ir jie nebevargsta besivaikydami, bet, tarytum bendru malonumu pasidžiaugę, paskui drauge

ramiai ganosi? Atrodo, jog šis veiksmas tei­kia kažin kokį saldumą ir įveikia meilės kar­tėlį."—„Argi nematai, Dafni, ožkų ir ožių, avių ir avinų, kaip vieni stati tai atlieka, o kitos stačios su tuo sutinka: vieni užšoka ant nugarų, o kitos juos atlaiko? O tu mane pra­šai, kad aš atsigulčiau su tavimi ir dar nuoga? O argi jos nėra gauruotesnės už mane, apsi­vilkusią?" Dafnis patikėjo ir, atsigulęs šalia Chlojės, ilgą laiką gulėjo, bet, nemokėdamas padaryti, ko kankinamai troško, pastatė ją ir, ožius pamėgdžiodamas, apglobė iš užpakalio. Bet, nieko nepasiekęs, dar daugiau nusiminė, atsisėdo ir ėmė verkti, skųsdamasis, kad mei­lės reikaluose jis išmanąs mažiau už avinus.

15. Turėjo jis kaimyną, kuris dirbo nuo­savą žemę. Tai buvo žmogus, jau senstelėjęs, vardu Chromis. Jis buvo parsivedęs moterį iš miesto,— jauną, dailią ir žavesnę už kitas kaimo moteris; ji vadinosi Lykėnija. Šitoji Lykėnija, matydama kasdieną Dafnį, rytą be­genantį ožkas į ganyklą, o vakare parvarantį namo, panorėjo prisivilioti jį dovanomis ir taip įsigyti meilužį. Todėl kartą, jį vieną nu­tykojusi, padovanojo jam dūdelę, medaus korį, stirnos kailio krepšį. Tačiau ką nors sa­kyti nedrįso, suvokdama, jog Dafnis myli

Chloję, nes aiškiai matė, kaip jis negalėjo nuo mergaitės atsiskirti. Anksčiau ji tai su­prato iš mostų ir šypsnių. O sykį anksti rytą, teisindamasi Chromiui, jog einanti pas kai­mynę gimdyvę, pasekė juos iš paskos ir, pa­sislėpusi krūmuose, kad niekas jos nepaste­bėtų, viską girdėjo, ką jie kalbėjo, ir viską matė, ką jio darė. Neliko jos nepastebėta ir tai, kad Dafnis verkė. Pagailo jai nelaimingų­jų; be to, pamaniusi, jog jai pasitaiko dvigu­ba, proga — ir jiems pagelbėti, ir savo pačios aistrą patenkinti, ji sugalvojo štai ką.

16. Kitą dieną, vėl išėjusi tarsi pas tą gim­dyvę, visai nesislėpdama ji nuvyko prie ąžuo­lo, po kuriuo sėdėjo Dafnis ir Chlojė. Puikiai apsimetė esanti susijaudinusi, ji tarė: „Gel­bėk, Dafni, mane vargšę! Iš dvidešimties mano žąsų vieną, pačią gražiausią, pagrobė erelis. Tačiau, pasiėmęs tokią sunkią naštą, j is nepajėgė su ja pakilti aukštyn ir nusi­nešti į aną, sau įprastą, aukštą uolą, bet kartu su grobiu įkrito į šiuos krūmus. Aš prašau ta­v e vardan nimfų, vardan ano štai Pano, eik su manim į mišką, nes viena aš bijau, išgelbėk man žąsį, neleisk, kad mano žąsų skaičius su­mažėtų. Gal būt, ir patį erelį užmuši, ir jis jau nebegrobs jūsų ėriukų ir ožiukų. Bandą tuo

tarpu pasaugos Chlojė: ją gerai pažįsta ožkos, nes ji visada su tavimi gano."

17. Dafnis, nieko nenujausdamas, kas bus, tuojau pakilo ir, pasiėmęs lazdą, nuėjo paskui Lykėnija. O ši nusivedė jį kuo toliausiai nuo Chlojės. Ir kai j iedu priėjo tą vietą, kur miš­kas buvo tankiausias, Lykėnija paliepė jam atsisėsti prie šaltinio ir tarė: ,,Tu, Dafni, myli Chloję. Tai aš sužinojau naktį iš nimfų: sapne jos man papasakojo apie tavo vakarykščias ašaras ir įsakė tau pagelbėti — išmokyti, kaip reikia mylėti. Tai yra ne pasibučiavimas ir glamonėjimasis ir ne tai, ką daro avinai ir ožiai: tie džiaugsmai yra daug saldesni už anuos, nes teikia ilgiau trunkantį malonumą. Taigi, jei tu nori išsivaduoti iš vargų ir pamė­ginti trokštamų džiaugsmų, tai pasiduok man, kaip mielas mano mokinys, o aš tave, iš mei­lės šioms nimfoms, viso to išmokysiu."

18. Dafnis nebesitvėrė džiaugsmu ir, bū­damas nepatyręs kaimietis, ožkų piemuo, įsi­mylėjęs jaunuolis, puolė Lykėnijai į kojas ir pradėjo ją maldauti, kad kuo greičiausiai iš­mokytų jį to meno, kurį įsisavinęs, jis ga­lėtų padaryti Chlojei, ką nori. Ir tarytum Ly­kėnija jam iš tikrųjų galėtų atskleisti kažko­kią didingą ir dievišką paslaptį, jis prižadėjo

jai duoti dovanų: tvarte išaugintą ožiuką, minkštų sūrių, suspaustų iš riebaus pieno, ir pačią ožką. Lykėnija, sulaukusi iš ožkų pie­mens tokį palankumą, kokio nė nelaukė, pra­dėjo mokyti Dafnį to būdo. Paliepė jam atsi­sėsti šalia savęs ir bučiuoti ją taip ir tiek, kaip ir kiek jis buvo įpratęs bučiuoti Chloję, ir bučiuojant drauge apkabinti ir išsitiesti že­mėje. O kai jis atsisėdo, išbučiavo ją ir išsi­tiesė, ji, matydama, kad jis jau turėjo pakan­kamai jėgų ir degė aistra, pakėlė jį iš gulimos ant šono padėties, o pati vikriai išsitiesė apa­čioje ir atvedė jį į ilgai ieškota kelią. Paskui jau jis tuščiai nebeklaidžiojo, nes pati prigim­tis nurodė jam, kas daryti.

19. Kai ši meilės pamoka buvo baigta, Dafnis, kuris dar tebebuvo paprastos, pieme­niškos galvosenos, šoko bėgti pas Chloję, nes norėjo tuojau pat padaryti tai, ką buvo iš­mokęs: atrodė, jog jis bijojo užmiršti delsda­mas. Tačiau Lykėnija jį sulaikė ir štai ką pa­sakė: „Klausyk, Dafni, tu turi ir dar kai ką žinoti. Aš, būdama moteris, dabar nieko nenu­kentėjau, nes šito mane jau seniai buvo išmo­kęs kitas vyras, kaip atlyginimą pasiėmęs mano mergystę. O Chlojė, kovodama su ta­vimi šią kovą, ir šauks ir verks, ir smarkiai

krauju, apsipils, tarytum būtų sužeista. Bet tu to kraujo nebijok. Tik kai ją prisišnekinsi pa­siduoti, atsivesk į šią vietą, kad niekas negir­dėtų jos šauksmų ir niekas nematytų jos aša­rų, o jeigu kraujuos, ji galės nusiplauti šitame šaltinyje. Ir atsimink, kad aš tave anksčiau už Chloję padariau vyru!"

20. Tada Lykėnija, užbaigusi tuos pamo­kymus, nuėjo į kitą miško pusę, tarsi norėda­ma dar savo žąsies paieškoti. O Dafnis, apgal­vodamas, ką ji buvo pasakiusi, užmiršo savo ankstyvesnį karštį, nes nedrįso, be pabučiavi­mo ir apkabinimo, Chlojei ką nors daugiau daryti, nenorėjo, kad ji šauktų, tarytum prie­šą išvydusi, arba verktų, tarsi įskaudinta, arba krauju apsipiltų, tarsi sužeista. Mat, dėl savo nesenos patirties jis bijojo kraujo ir manė, jog kraujas teka tik iš žaizdos. Taigi, nutaręs smagintis su Chloje tik įprastais džiaugsmais, jis išėjo iš miško ir nuėjęs ten, kur ji sėdėjo, žibučių vainikėlį pindama, pa­melavo, jog žąsį iš erelio nagų išplėšęs, ir ap­kabinęs pabučiavo ją taip karštai, kaip ir mė­gaudamasis Lykėnija: tai buvo, jo nuomone, leistina ir visai nepavojinga. O Chlojė uždėjo jam ant galvos vainiką ir pabučiavo plaukus, kurie jai atrodė žavesni už žibutes. Pagaliau

išėmusi iš krepšio vaisių šiupinio ir keletą duonos gabalų, padavė jam valgyti, o beval-gančiam iš burnos traukė ir pati valgė, kaip mažas paukščiukas.

21. Jiems bevalgant, o dar daugiau besi­bučiuojant, negu valgant, pasirodė žvejų lai­vas, pro šalį plaukiąs. Vėjo nebuvo, jūra buvo visiškai rami; reikėjo irkluoti. Ir j ie irklavo smarkiai, nes skubėjo tik ką sugau­tas žuvis nugabenti vienam turtuoliui į mies­tą. Ką paprastai daro jūrininkai, kad suma­žintų nuovargį, tai darė ir anie žvejai, irklus kilnodami: vienas iš jų, vadovas, traukė jū­reivišką dainą, o kiti, tarsi choras, kai vado­vo balsas nutildavo, darniai pritardavo. Kol jie plaukė ir dainavo atviroje jūroje, garsas nyko, nes balsai ore išsisklaidydavo, bet kai, aplenkę iškyšulį, įplaukė į gilią įlanką, kuri buvo panaši į mėnulio delčią, balsai skambėjo daug smarkiau, ir krantą pasiekdavo aiškios ritmingos dainos: šalia lygumos buvo dubus tarpeklis, tarsi koks nors pučiamasis ragas, kuris sugaudavo bet kokį garsą ir į kiekvieną balsą atsakydavo pamėgdžiojimu. Aidas buvo toks aiškus, jog jame buvo girdėti ir irklų pliuškenimas ir jūrininkų balsai: tikrai malo­nu buvo klausytis. Pirma pasigirsdavo balsas

iš jūros, o balsas iš sausumos tiek vėliau nu­tildavo, kiek vėliau prasidėdavo.

22. Taigi Dafnis, žinodamas, kas ten vyko, žiūrėjo tiktai į jūrą, sužavėtas stebėjo laivą, plaukiantį pro šalį greičiau už paukštį, ir sten­gėsi gerai įsiminti kai kurias daineles, kad vėliau galėtų jas dūdele pagroti. O Chlojė, tada pirmą kartą išgirdusi vadinamąjį aidą, čia žvelgė į jūrą, kur dainavo jūrininkai, čia kreipė akis į krantą, ieškodama, kas pritarė. O kai žvejai praplaukė pro šalį ir slėnyje vis­kas nutilo, tada ji ėmė teirautis Dafnio: ar kitoje iškyšulio pusėje irgi yra jūra, ar kitas laivas plaukia pro šalį, ar kiti jūrininkai dai­nuoja tą pačią dainą ir visi kartu nutyla. Ta­da Dafnis ėmė švelniai juoktis ir, dar švel­niau ją pabučiavęs, uždėjo jai žibučių vainiką ir pradėjo pasakoti pasaką apie Echo (Aidą), už šią pasaką išsiderėjęs iš jos dar dešimtį bu­činių.

23. „Miela mergele, nimfų yra visokių rū­šių; yra melijų, yra driadžių ir helėjų, visos jos yra gražios, visos dainininkės. Vienai iš jų gimė duktė Echo — mirtinga, nes jos tėvas buvo mirtingasis, ir graži, kaip ir jos motina. Augino ją nimfos, o mūzos mokė dūdele gro­ti, fleitą pūsti, lyra ir kitara skambinti viso­

kių dainelių. Taip ji, išaugusi gražia ir žydin­čia jauna mergaite, šokdavo kartu su nimfo­mis rateliuose, dainuodavo kartu su mūzomis. Tačiau, gerbdama savo mergystę, ji vengdavo visų vyrų, tiek žmonių, tiek ir dievų. Tada Panas, pavydėdamas jai skardaus balso, vel­tui mėginęs pasidžiaugti jos grožiu, užpyko ant mergaitės ir įkvėpė avių ir ožkų pieme­nims siautulį. Tie piemenys, lyg šunes ar vil­kai, sudraskė nelaimingąją mergaitę ir išmėtė po visą žemę dar tebedainuojančius jos sąna­rius. O žemė iš meilės nimfoms paslėpė visas jos kūno dalis. Išsaugojo ji ir savo gražų bal­są, ir, mūzoms panorus, skamba jis, pamėg­džiodamas viską, kaip ir anksčiau,— dievus, žmones, daiktus, žvėris. J is pamėgdžiojo ir patį Paną, švilpaujantį dūdele. O šis išgirdęs tai, pašoka ir vejasi per kalnus, trokšdamas ne tiek pagauti, kiek sužinoti, kas yra tas slaptas jo mokinys."

Kai tik Dafnis pabaigė sekti šią pasaką, Chlojė jį pabučiavo ne tik dešimtį, bet ir daug daugiau kartų. O netoliese tą patį pakartojo ir Echo, tarsi paliudydama, jog visa ta pasa­ka buvo teisybė.

24. Kasdieną kaitino vis karštesnė saulė, nes buvo pavasario pabaiga ir prasidėjo va-

sara, vėl jiems atsirado naujų vasaros džiaugsmų. Dafnis plaukiodavo upėse, o Chlo­jė maudydavosi šaltiniuose; jis dūdele gro­davo, su pušimis lenktyniaudamas, o ji dai­nuodavo, su lakštingalomis rungtyniaudama; medžiodavo čirkšlius žiogus, gaudydavo grie­žiančius laumžirgius, r inkdavo gėles, purty­davo nuo medžių vaisius ir juos valgydavo. Jau kartais ir nuogi vienas šalia kito pagulė­davo, užsikloję ožkos kailiais. Ir Chlojė leng­vai būtų tapusi moterimi, jei Dafnis nebūtų taip labai bijojęs kraujo. Bijodamas, jog kar­tais jo protas nebūtų įveiktas, jis dažnai ne­leisdavo Chlojei visiškai apsinuoginti. Chlojė tuo stebėdavosi, bet klausti drovėdavosi.

25. Tą vasarą daugybė jaunikaičių sukosi apie Chloję, daugybė jų iš visur atvykdavo pas Drijantą, prašydami išleisti ją už vyro. Vieni atnešdavo dovanų, o kiti labai daug žadėdavo, jei Chlojė jiems atitektų. Taigi Na-pė, tų vilčių apkerėta, patardavo išleisti Chlo­ję už vyro, nebelaikyti daugiau namuose to­kios suaugusios mergaitės, kuri beganydama labai greitai gali prarasti mergystę, o vyru išsirinkti už obuolius ir rožes kokį nors pie­menį: geriau, esą, ją padaryti namų šeimi­ninke, o patiems gauti daug dovanų ir visa

tai pasaugoti savo tikrajam vaikui. Mat, visai neseniai jiems buvo gimęs berniukas. Dri­jantas kartais susiviliodavo tomis kalbomis, nes matė, jog kiekvienas jaunikis žada di­desnių dovanų, negu galima tikėtis už ne­turtingą piemenaitę. O kartais pagalvodavo, jog mergaitė yra verta gauti geresnį vyrą, o ne kokį nors žemdirbį, ir jeigu ji kada nors susirastų savo tikruosius tėvus, tai ir jiems, augintojams, būtų gausiai atlyginta. Todėl atidėliodavo savo atsakymą ir tęsdavo dieną iš dienos, tuo pačiu metu laimėdamas nema­ža dovanų. O Chlojė viską žinojo, buvo labai nusiminusi, bet ilgą laiką slėpė nuo Dafnio, nenorėdama suteikti jam liūdesio. Tik kai jis užsispyręs ėmė atkakliai teirautis ir, kaip at­rodė, nieko nežinodamas, buvo labiau nusi­minęs, negu galėjo būti, ką nors sužinojęs, ta­da Chlojė viską jam išpasakojo,— kiek daug turtingų jaunikaičių jai peršasi, ką sakė Na-pė, kuri skubina su jungtuvėmis, kaip paga­liau laikosi Drijantas, nieko neatmesdamas, tik atidėliodamas sprendimą iki vynuogių rin­kimo.

26. Dafnis, tai išgirdęs, tarytum prarado protą ir atsisėdęs ėmė verkti, sakydamas, jog jis numirsiąs, jei Chlojė daugiau kartu su juo

nebeganys; ir ne tik jis vienas, bet ir avys, netekusios tokio piemens. Paskui, kiek atsi­gavęs, ėmė jaustis drąsiau, nes tikėjosi įti­kinti jos tėvą, o save ėmė laikyti vienu iš besiperšančių jaunikių, turėdamas didelę vil­tį, kad galės kitus nugalėti. Tik vienas daly­kas jam tebekėlė baimę: Lamonas nebuvo turtingas. Tokia padėtis niekais vertė jo vil­tis. Vis dėlto nutarė pasipiršti, o Chlojė irgi tam pritarė. Tačiau Lamonui jis nieko nedrįso sakyti, o Mirtalei įsidrąsinęs pranešė apie sa­vo meilę ir užvedė kalbą apie jungtuves. Mir-talė nakties metu viską papasakojo Lamonui. Rūsčiu veidu išklausė jis tą prašymą ir api­barė žmoną, kad perša paprastą piemenų duk­terį jaunuoliui, kuriam, sprendžiant iš rastų­jų prie jo daiktų, yra pranašaujama laiminga ateitis ir kuris, susiradęs tikruosius savo tė­vus, galės juos net padaryti laisvais žmonė­mis ir duoti daugiau žemės. Tačiau Mirtalė, bijodama, kad Dafnis, netekęs vilties vesti Chloję, iš meilės nesiimtų kokių nors pražū­tingų žygių, pranešė jam visai kitas Lamono nesutikimo priežastis. „Mes, sūnau, esame ne­turtingi. Mums reikia marčios, kuri šiek tiek daugiau atsineštų, o jie yra turtingi, ir jiems reikia turtingo žento. Tačiau eik, prikalbink

Chloję, o ji tegu įtikina savo tėvą, kad per daug nereikalautų ir leistų jums tuoktis. Ji, be abejo, tave myli ir labiau norėtų gulėti su neturtingu gražuoliu, negu su turtinga bež­džione."

27. Mirtalė visai nesitikėjo, kad su tuo sutiks Drijantas, pas kurį lankėsi labai turtin­gi jaunikiai. Todėl ji tarėsi nurodžiusi labai puikią priežastį, dėl kurios tėvas nesutinkąs su jungtuvėmis, o ir Dafnis nieko negalėjo prikišti tiems išvedžiojimams. Būdamas toli nuo to, ko troško, jis elgėsi taip, kaip papras­tai daro neturtingi įsimylėjėliai: verkė ir vėl šaukėsi nimfų pagalbos. Jos nakties metu jam bemiegančiam pasirodė tokiu pavidalu, kaip ir anksčiau, ir vėl vyriausioji iš jų kalbėjo: ,.Chlojės jungtuvėmis rūpinasi kitas dievas, o mes duosime tau dovanų, kuriomis galėsi įsiteikti Drijantui. Jaunųjų metimniečių laivą, kurio vytelinę virvę tavo ožkos kadaise buvo suėdusios, tą dieną vėjas nunešė toli nuo sau­sumos, bet kitą naktį smarkus vėjas, pradė­jęs pūsti iš jūros, išmetė jį į krantą, į iškyšu­lio uolas. Žinoma, jis buvo sudaužytas, ir ja­me buvusi didelė važta žuvo; tiktai piniginė su trimis tūkstančiais drachmų, bangos išmes­ta ir dumbliais apnešta, dabar guli šalia negy-

vo delfino. Bėgdamas nuo pūvančios smar­vės, čia neužklydo nė vienas pakeleivis. Bet tu. nebijok: nueik tenai, pasiimk piniginę ir atiduok. To užteks, kad pasirodytum nesąs beturtis, c su laiku ir turtą įsigysi."

28. Tai pasakiusios nimfos kartu su nak­ties tamsa pranyko. Išaušus dienai, Dafnis pa­šoko labai linksmas ir garsiai švilpaudamas varėsi ožkas į ganyklą. Ten pabučiavęs Chlo­ję ir pagarbinęs nimfas, nuėjo prie jūros, tar­si norėdamas nusiprausti, ir vaikščiojo po smėlį netoli bangų pasiekiamo krašto, ieško­damas tų trijų tūkstančių drachmų. Ir jis tu­rėjo visai nedaug vargo, nes tuojau pajuto, kur buvo išmestas pūvąs delfinas: jo smarvė parodė Dafniui kelią. Tuojau priėjo, nuėmė dumblius ir rado piniginę, pilną sidabro. Ją pasiėmęs, įsidėjo į krepšį ir, pagarbinęs nim­fas ir pačią jūrą, nuėjo. Nors jis ir buvo ožkų piemuo, bet jūrą nuo to meto laikė malonesne už sausumą, nes jūra jo ir Chlojės sutuoktu­vėms padėjo.

29. Pasiėmęs tuos tris tūkstančius drach­mų ir laikydamas save turtingiausiu iš visų žmonių, o ne tik iš tenykščių žemdirbių, jis tuojau nuėjo pas Chloję. Tada papasakojo jai sapną, parodė piniginę ir liepė pasaugoti ban-

M?

das, kol jis sugrįš. Paskui labai ryžtingai nu­skubėjo pas Drijantą. Rado jį kartu su Nape bekuliantį kviečius ir gana drąsiai pradėjo kalbėti apie vestuves: „Atiduok man Chloję už žmoną. Aš moku gražiai derlių nuimti, vynuogienojus genėti ir vaismedžius sodinti. Moku taip pat žemę arti ir javus vėtyti. Kaip bandą ganau, gali paliudyti Chlojė: pradėda­mas ganyti, gavau penkias dešimtis ožkų, da­bar tą skaičių padvigubinau; išauginau ir di­delių, gražių ožių; anksčiau savo ožkas prie svetimų leisdavome. Pagaliau esu jaunas ir jūsų kaimynas, kuriuo skųstis negalite; mane taip pat išaugino ožka, kaip Chloję avis. Tiek kitus pralenkdamas visais atžvilgiais, neapsi-leisiu jiems ir dovanomis: jie dovanos tau ožkų arba avių, porą nusususių jaučių arba javų, kurių nė vištos nelesa, o aš štai duodu tau tris tūkstančius drachmų! Tik niekas ne­turi tai žinoti, net pats Lamonas, mano tėvas." Taip sakydamas jis padavė pinigus, apkabino juos ir pabučiavo.

30. O jie, visai netikėtai pamatę tokią krū­vą sidabro, tuojau prižadėjo išleisti už jo Chloję ir apsiėmė prikalbinėti Lamoną. Napė, su Dafniu pasilikusi, varė aplink klojimą kar­ves ir kuliamais grėbliais kūlė varpas, o Dri-

jantas paslėpė piniginę ten pat, kur buvo pa­dėti rasti prie Chlojės daiktai, ir greitai išvy­ko pas Lamoną ir Mirtalę, ketindamas (iš tikro, negirdėtas dalykas!) pasipiršti jauni­kiui. Atradęs juos, beseikėjančius tik ką iš­vėtytus miežius ir nusiminusius, nes pribyrė­jo beveik mažiau negu buvo pasėta, paguodė, sakydamas, jog visi tuo pačiu dabar skun­džiasi. Paskui ėmė prašyti apvesdinti Dafnį su Chloje, tikindamas, kad iš Lamono ir Mir-talės jis nieko neimsiąs, nors kiti jiems daug duoda, o priešingai, net pats jiems kai ko duo­siąs. Mat, jų vaikai kartu išaugę ir, begany­dami greta, taip vienas kitą pamilę, kad dabar nelengva jų meilę suardyti. Be to, jiedu jau sulaukę tokio amžiaus, kada galį gyventi kaip vyras su žmona. Prie šių įtikinėjimų pridėjo Drijantas dar ir kitokių, nes už tai buvo ga­vęs atlyginimo tris tūkstančius drachmų. Ir Lamonas dabar negalėjo atsisakyti nei todėl, kad jis neturtingas, nes Drijantas ir Napė da­bar visai nesididžiavo, nei kad Dafnis jaunas, nes šis jau buvo subrendęs vaikinas; nepa­reiškė jis ir tikrosios savo minties, kad Dafnis esąs vertas geresnės žmonos, bet, patylėjęs truputį, atsakė šitaip:

31. „Teisingai darote, teikdami kaimy­

n o

nams pirmenybę prieš ateivius ir nestatydami turto aukščiau už garbingą skurdą. Už tai Pa­nas ir nimfos teparodo jums savo meilę! Ir aš esu linkęs paskubinti šias jungtuves, juk be­protis būčiau, jei būdamas senas ir reikalin­gas daugiau rankų darbams, nevertinčiau draugystės su jūsų namais. Ir pati Chlojė bus puiki žmona: mergaitė kilni ir daili, visais at­žvilgiais tinkama. Tačiau aš, būdamas vergas, savo nuožiūra negaliu tvarkyti to, kas yra ma­no žinioje: šeimininkas apie tai turi žinoti il­su tuo sutikti. Todėl geriau atidėkime vestu­ves iki rudens: aš girdėjau iš tų, kurie atvyks­ta pas mus iš miesto, jog tada atvyksiąs ir šei­mininkas. Tada mūsų jaunuoliai ir taps vyras ir žmona, o dabar tegu mylisi tarp savęs kaip brolis ir sesuo. Ir štai ką, Drijante, žinok: tu duodi pasiūlymą jaunuoliui, kuris toli mus abu prašoksta!" Taip pasakęs Lamonas pabu­čiavo Drijantą ir davė jam atsigerti, nes jau buvo pats vidurdienis, ir palydėjo jį truputį, visaip reikšdamas didžiausią prielankumą.

32. Drijantas, nepralcidęs pro ausis pas­kutinio Lamono sakinio, beeidamas ėmė pats vienas svarstyti, kas gi yra tas Dafnis. ,,Ožka buvo jo maitintoja, tarytum patys dievai juo rūpinosi. Jis dailaus gymio jaunuolis, visai

nepanašus į tą bukanosį senį, ar jo nuplikusią moterį. Turėjo ir tris tūkstančius drachmų, o tiek net laukinių kriaušių paprastas piemuo neturi. Argi ir jį buvo kažin kas pametęs, kaip Chloję? Argi ir jį Lamonas rado, kaip aš Chlo­ję? Gal šalia jo buvo padėti tokie pat daiktai, kckius radau aš? O kad taip būtų buvę, vieš­patie Pane ir mielosios nimfos! Tada jis, grei­tai suradęs savuosius, gal išaiškintų kai ką ir iš Chlojės paslapčių!" Taip sau vienas galvojo ir svajojo Drijantas, kol priėjo klojimą. Čia atėjęs ir užtikęs Dafnį, labai nekantraujantį išgirsti naujienų, padrąsino jį, pavadindamas žentu, pranešė, kad rudenį švęsią jungtuves, ir paspaudė dešiniąją, žadėdamas, jog Chlojė nebus išleista už nieko kito, kaip tik už Daf­nio.

33. Greičiau už mintį, nieko negėręs, nie­ko nevalgęs, nubėgo Dafnis pas Chloję ir, radęs ją bemelžiančią gyvulius ir bespau-džiančią sūrius, pranešė linksmą žinią apie jungtuves. Nuo to laiko, jau nebesislėpdamas, bučiuodavo ją kaip žmoną ir kar tu su ja darbą dirbdavo: melždavo pieną į melžtuves, džio­vindavo sūrius pintinėse, prileisdavo prie mo­tinų ėriukus ir ožiukus. Baigę visus darbus, Dafnis ir Chlojė nusimaudydavo, pavalgyda-

vo ir atsigerdavo, vaikščiodavo aplinkui, ieš­kodami prinokusių vaisių. Jų buvo nepapras­ta gausybė, nes tuo metų laiku viskas bręsta: buvo daugybė laukinių ir naminių kriaušių, gausybė obuolių, vieni jau buvo nukritę ant žemės, o kiti dar tebebuvo ant šakų; ant že­mės nukritę skaniau kvepėjo, ant šakelių pa­likę gražiau spindėjo: vieni kvepėjo lyg vy­nas, kiti blizgėjo lyg auksas. Viena obelis jau buvo nukrėsta, nebeturėjo nei vaisių, nei la­pų: visos šakos buvo plikos, tiktai pačioje vir­šūnėje kabojo dar vienas obuolys, didelis ir gražus, kuris savo spalva visus pranoko. Tur būt, tas, kuris obuolius skynė, bijojo taip aukštai lipti ir paliko jį; o gal būt, paliko tą gražųjį obuolį mylinčiam piemeniui.

34. Kai tik Dafnis pamatė tą obuolį, labai panorėjo užlipęs jį nuskinti ir visai nepaisė Chlojės atkalbinėjimų. Todėl ji, matydama, kad jos žodžių jis neklauso, pyktelėjusi sku­biai nuėjo prie savo bandos, o Dafnis, vikriai įlipęs į medį, pasiekė obuolį ir nuskynė. Pas­kui nunešęs Chlojei, kuri tebepyko ant jo, pa­dovanojo jai ir taip pasakė: „Brangioji mer­gele, šį obuolį užmezgė gražiosios Horos, gra­žusis medis išaugino, Saulė subrandino, o Li­kimas išsaugojo. Aš, turėdamas akis, negalė-

jau jį palikti, kad jis nukristų žemėn, ir jį ar­ba gyvuliai besiganydami kojomis tryptų, arba gyvatė bešliauždama užnuodytų, arba laikas sunaikintų, žemėn nukritusį, tą, kurį ką tik matėme kabantį ant šakelės ir kuriuo ste­bėjomės. Tokią dovaną Afroditė gavo už savo grožį, ir aš dovanoju tau šį vaisių, kaip per­galės ženklą. Ir jūs abi turite vienokius liudi­ninkus: Paris buvo karvių piemuo, o aš — ožkų." Taip pasakęs jis įdėjo obuolį Chlojei į sterblę, o ji pabučiavo Dafnį, kai šis arti jos pasilenkė. Todėl nebuvo jam gaila, kad taip aukštai išdrįso lipti, nes gavo bučinį, vertesnį ir už auksinį obuolį.

K E T V I R T O J I K N Y G A

1. Atvykęs iš Mitilėnės vienas vergas, ku­ris tarnavo su Lamonu tam pačiam šeiminin­kui, pranešė, kad dar prieš vynuogių rinkimų šeimininkas atvyks pasižiūrėti, ar tas metim-niečių užpuolimas nepadarė jo ūkiui nuos­tolio. Todėl, baigiantis vasarai ir artėjant rudeniui, Lamonas pradėjo ruoštis, kad šei­mininkui viešint viskas džiugintų akį. Valė šaltinius, kad juose būtų švarus ir grynas vanduo, išmėžė diendaržį, kad smarvė nesi­jaustų, tvarkė sodą, kad gražus atrodytų.

2. O tas sodas buvo visų gražiausias, įrengtas taip, kaip įrengiami karališki sodai. Buvo jis apie vieną stadiją ilgio, aukštoje vietoje, keturių plėtrų pločio. Jį buvo galima lyginti su didele lyguma. Jame augo visokių medžių: obelų, mirtų, kriaušių, granatų, figų, alyvų. O vienoje vietoje — aukštas vynuo-

gienojas, kuris glaudėsi prie obelų ir kriaušių ir savo juodomis kekėmis tarytum rungtynia­vo su jų vaisiais. Tokie buvo vaisiniai me­džiai. Be jų, buvo dar ir kiparisų, laurų, plata­nų ir pušų. Aplink juos visus vyniojosi ne vynuogės, o gebenės, kurių didelės juoduo­jančios kekės priminė vynuoges. Vaismedžiai lyg saugojami augo sodo viduryje, o aplinkui žaliavo nevaisiniai medžiai, tarytum kokia dirbtinė užtvara. Viską supo žema akmeninė tvora. Kiekvienas medis buvo apgenėtas ir augo laisvai, kamienas stovėjo atskirai nuo kamieno. Bet viršūnėje, priešingai, šakos vie­na su kita buvo susipynusios, lapai maišėsi: todėl galėjai pamanyti, jog ir tai yra ne gam­tos, o žmogaus rankų darbas. Lysvėse buvo ir gėlių, kurių dalį išaugino žemė, o kitos — žmogaus globojamos atsirado. Rožes, hiacin­tus ir lelijas žmogaus rankos pasodino, o ži­butės, narcizai ir progailiai patys žemėje iš­augo. Vasarą buvo pavėnis, pavasarį gėlės žydėjo, rudenį brendo vaisiai, kiekvienu me­tų laiku buvo džiaugsmo.

3. Iš tos vietos gerai buvo matyti lyguma, ir galėjai stebėti ganančius piemenis. Žvilgs­nis pasiekdavo jūrą ir pro šalį plaukiančius laivus. Tas dar labiau teikė sodui žavumą. Pa-

čiamo sodo viduryje stovėjo Dioniso švento­vė ir aukuras: apie aukurą vyniojosi gebenė, apie šventovę — vynuogienojo atžalos. Šven­tovės viduje buvo piešinių, vaizduojančių Dioniso gyvenimą ir žygius: gimdančią Seme-lę, miegančią Ariadnę, surištą Likurgą, su­draskytą Pentėją. Čia buvo matyti ir indų nu­galėjimas ir tirėnų pavertimas; visur satyrai vynuoges trypia, visur bakchantės ratelį šo­ka. Nebuvo užmirštas ir Panas: jis sėdi ant uolos, dūdele grodamas, o jo dainelė, rodos, lydi ir satyrų trypimą, ir bakchančių šokį.

4. Toks buvo Lamono sodas, kurį jis uoliai prižiūrėjo, nudžiūvusias šakeles piaustydavo, nukritusias vynuogių ataugas pakeldavo ir parišdavo. Dionisui nupynė vainiką, gėlėms dirvą sudrėkino, grioveliais atvedęs vandenį. Ten buvo vienas šaltinis, patogus gėlėms lais­tyti, kurį Dafnis buvo suradęs. Tas šaltinis bu­vo skirtas gėlėms, tačiau jis buvo pavadintas Dafnio šaltiniu. Prisakė Lamonas ir Dafniui kaip galima labiau atganyti ožkas, manyda­mas, jog atvykęs šeimininkas, kuris seniai čia buvo buvęs, panorės kaip tik jas matyti. Ta­čiau Dafnis buvo ramus, tikėdamasis, jog už ožkas būsiąs pagirtas: jis dvigubai padidino bandą, palyginus su ta, kurią buvo gavęs ga-

nyti pradėdamas, ir vilkas nė vienos nebuvo pagrobęs; be to, jo ožkos buvo riebesnės net už avis. Tačiau norėdamas, kad šeimininkas būtų palankesnis jo vedyboms, buvo labai rū­pestingas ir stropus: • išgindavo rytą labai anksti, o pargindavo jau sutemus vakare. Du kartu per dieną varydavo girdyti, ieškodavo geriausių ganyklų. Taip pat pasirūpino naujų puodynių, daugiau milžtuvių ir didesnių sūr-dėžių. Tiek rūpinosi savo ožkomis, kad net jų ragus alyva ištepė ir plaukus sušukavo. Jo banda atrodė panaši į Pano šventąją bandą. Visuose darbuose, besirūpinant ožkomis,.pa­dėjo jam Chlojė: palikusi savo avis, daugiau laiko prie ožkų praleisdavo. Už tai Dafnis ir manė, jog tik Chlojės dėka ožkos tapo tokios gražios.

5. Kai jie buvo užsiėmę tais darbais, iš miesto atvykęs kitas pasiuntinys įsakė kuo greičiausiai nurinkti vynuoges. Jis pareiškė, jog ir pats čia pasiliksiąs, kol iš vynuogių iš­spausiu naująjį vyną, ir tik tada grįšiąs į mies­tą, iš kur jau po vynuogių rink \mo atvešiąs savo šeimininką. Taigi šitą Eudromą (ioks bu­vo jo vardas; jis tarnavo bėgiku) jie priėmė nepaprastai vaišingai. Tuojau pradėjo rinkti vynuoges: gabeno kekes į spaustuvus, pilstė

naują vyną į statines, o pačias puikiausias ke­kes su šakutėmis atidėdavo, nes norėjo, kad ir iš miesto atvykusieji galėtų pasidžiaugti šiokiais tokiais vynuogių rinkimo teikiamais malonumais.

6. Kai jau Eudromas rengėsi grįžti į mies­tą, Dafnis davė jam daug dovanų, visko, ko galima laukti iš ožkų piemens: gerai suslėgtų sūrių, visiškai jauną ožiuką, tankių vilnų bal­tą ožkos kailį, kad žiemą turėtų ką apsisiausti bėgiodamas. Eudromas labai džiaugėsi, bučia­vo Dafnį ir žadėjo apie jį savo šeimininkui pa­sakyti ką nors gero. Taip Eudromas iškeliavo, draugiškai nusiteikęs, o Dafnis sunerimęs vėl ganė kartu su Chloje. Ją irgi apėmė didelė baimė: jaunuolis, papratęs ligi tol matyti vien ožkas, avis, žemdirbius ir Chloję, turėjo pirmą kartą išvysti savo šeimininką, kurio tik vardą anksčiau tebuvo girdėjęs. J i buvo susirūpi­nusi dėl Dafnio, kaip jis prakalbės į šeiminin­ką, nerimo jai širdis ir dėl jungtuvių, ar tik ne veltui jiedu apie jas svajoja. Dėl to jie nuolat bučiuodavosi ir nuolat apsikabinę bū­davo, tarytum suaugę; tačiau jų bučiniai būdavo pilni baimės, o apsikabindavo jie liūd­nais veidais, tarsi bijotų jau atvykusio šeimi-

ninko arba nuo jo slėptųsi. Bet štai juos su­jaudino dar vienas įvykis.

7. Jų kaimynystėje gyveno vienas karvių ganytojas, pasipūtėlis Lampis. Jis irgi piršosi Chlojei ir, norėdamas paskubinti jungtuves, jau buvo davęs Drijantui daug dovanų. O da­bar, matydamas, jog Chloję ves Dafnis, jei tik gaus sutikimą, jis ieškojo būdo, kaip su­kiršinti prieš juos šeimininką. Žinodamas, jog šeimininkas labiausiai mėgsta grožėtis sodu, nutarė kiek pajėgdamas jį nuniokoti ir su­naikinti visą jo žavumą. Tačiau medžių kirsti nedrįso: bijojo, kad išgirdę nesugautų. Ėmė žvalgytis į gėles, nutaręs jas sunaikinti. Su­laukęs nakties, perlipo per tvorą ir vienas gė­les su šaknimis išrovė, kitas nuskynė, dar ki­tas lyg kiaulė sutrypė ir niekieno nepastebė­tas pasišalino. O rytą atėjo į sodą Lamonas, rengdamasis palaistyti gėles šaltinio vande­niu. Pamatęs visą plotą suniokotą,—• buvo aiš­ku, jog tai buvo priešo, o ne plėšiko darbas,— tuojau sudraskė savo chitonėlį ir didžiu balsu pradėjo šauktis dievų. Išbėgo Mirtalė, pame­tusi viską, ką turėjo rankose, ir Dafnis pali­kęs ožkas atbėgo. Pamatę, kas nutiko, visi ėmė šaukti ir šaukdami verkti.

8. Galėjo atrodyti keista, kad jie taip rau-

dojo gėlių. Tačiau jie verkė, bijodami šeimi­ninko, o ir pašalinis žmogus, ten patekęs, bū­tų pravirkęs, nes visas plotas buvo nunioko­tas, sumindžiotas, pasiliko tiktai purvas, pli­ka žemė. Tos gėlės, kurios liko piktadario ne­paliestos, tebežydėjo, spindėdamos aiškiomis spalvomis, buvo gražios, nors ir gulėjo žemė­je. Ant jų be paliovos nutūpdavo bitės, be perstojo dūzgėdamos, tarytum gėlių verkda­mos. Lamonas, skausmo pritrenktas, sušuko: „Ak, mano rožytės! Kaip jos sulaužytos! Ak, mano žibutės! Kaip jos sumindytos! Ai ai! Mano hiacintus ir narcizus kažin koks nedo­rėlis išrovė! Ateis pavasaris, bet jos nebeža­liuos! Bus vasara, o jos nebežydės! Ateis ru­duo, ir niekas nebepins iš jų vainikų! Ir tu, viešpatie Dionisai, nepasigailėjai tų vargšių gėlelių! Tu šalia jų gyveni, tu jomis žaviesi! Dažnai iš jų aš pindavau tau vainiką, ir tu juk džiaugeisi? Kaip aš savo sodą šeimininkui pa­rodysiu? Ką jis pagalvos, tai išvydęs? Jis ma­ne, senį, pakars kur nors ant pušies, kaip Mar-siją! O gal ir Dafnį, manydamas, jog tai pa­darė jo ožkos!"

9. Taip kalbėdami jie liejo karštas ašaras. J ie verkė ne tiek dėl gėlių, kiek dėl savęs pačių. Verkė taip pat ir Chlojė, bijodama, kad

Dafnio nepakartų, meldė dievus, kad niekad jau neatvyktų jų šeimininkas, ir vos ji ištvėrė tas baisias dienas, tarsi matytų jau plakamą Dafnį. O jau sutemus, tas pats Eudromas jiems pranešė, kad senesnysis šeimininkas at­vyksiąs po trijų dienų, o jo sūnus čia būsiąs jau rytoj. Gavę šią žinią, j ie ėmė svarstyti tą įvykusią nelaimę ir, viską jam pasakę, klausė Eudromo patarimo. Būdamas Dafniui prielan­kus, jis patarė pirmiausia pranešti viską jau­najam šeimininkui, ir pats žadėjo pagelbėti, sakydamas esąs šiek tiek jo gerbiamas, kaip buvęs pieno brolis. Išaušus dienai, taip jie ir padarė.

10. Atvyko Astilas raitas, kartu ir jo para­zitas, irgi raitas; pirmasis tik ką barzdą pra­dėjo želdinti, o antras, Gnatonas (toks buvo parazito vardas), seniai jau barzdą skuto. La­monas kartu su Mirtale ir Dafniu puolė Asti-lui po kojų ir maldavo pasigailėti nelaimingo senelio, išgelbėti jį, niekuo nenusikaltusi, iš tėvo rūstybės. Paskui jam viską iš eilės pa­pasakojo. Astilui pagailo maldaujančiųjų; jis pats, nuėjęs į sodą, apžiūrėjo sunaikintas gė­les ir pažadėjo numaldyti tėvą: visą kaltę jis suversiąs arkliams, kurie neva buvę čia pri­rišti ir, apimti įsiutimo, nutrūkę; vienas gėles

nulaužę, kitas išmindę, o dar kitas su šakni­mis išrovę. Už tokį gerumą Lamonas ir Mirta-lė palinkėjo jam visokeriopos laimės, o Dafnis atgabeno dovanų: ožiukų, sūrių, paukščių su paukščiukais, vynuogių kekių su šake­lėmis, obuolių su šakomis. Tarp dovanų buvo taip pat ir kvapaus lesbiško vyno, puikiausio gėrimo.

11. Astilas padėkojo už dovanas ir išėjo medžioti kiškių: jis buvo turtingas ir išlepin­tas jaunuolis, a tvyko į kaimą, norėdamas pa­sidžiaugti naujais malonumais. O Gnatonas buvo toks žmogus, kuris mokėjo tik valgyti, be saiko gerti ir nusigėręs ištvirkauti. Vienu žodžiu, tai buvo tik žandai, pilvas ir papilvė. Jis netruko pastebėti Dafnį, atgabenus tas do­vanas. Būdamas iš prigimties linkęs į berniu­kų meilę ir atradęs čia tokį grožį, kokio net mieste nebuvo, nutarė su Dafniu pasismaginti ir galvojo, jog jam nebūsią sunku jį prisikal­binti. Taip nutaręs, jis nenulydėjo Astilo į medžioklę, o nuėjo ten, kur ganė Dafnis, sa­kydamas norįs pasižiūrėti ožkų, o iš tikrųjų — Dafnio. Ir ten, norėdamas Dafniui prisimeilin­ti, gyrė jo ožkas, paprašė, kad jis dūdele pa­grotų kokią nors piemenų dainelę, ir sakėsi,

jog greitai jam suteiksiąs laisvę, nes jis viską galįs.

12. Tuo būdu jį prisijaukinęs ir sau palan­kiai nuteikęs, sutemus patykojo, kai Dafnis varė ožkas iš ganyklos namo, ir pirmiausia pribėgęs jį išbučiavo, o paskui prašė, kad pa­našiai, kaip ožkos prisileidžia ožius, ir Dafnis leistų jam iš užpakalio prieiti. Ne iš karto su­prato Dafnis ir pasakė, jog visai nieko nuo­stabaus, jei ožiai lipa ant ožkų, bet niekas nie­kada nematęs, kad ožys liptų ant ožio, arba avinas, užuot lipęs ant avies, liptų ant avino, arba gaidys, užuot šokęs ant vištos, šoktų ant gaidžio. Tada Gnatonas čiupo Dafnį ranko­mis, norėdamas išprievartauti. Bet Dafnis jį, girtą ir vos pastovintį, pastūmė ir parbloškė žemėn, paskui lyg šunelis pabėgo, palikdamas gulintį Gnatoną, kurį parvesti reikėjo vyro, o ne berniuko rankos. Ir nuo tos dienos Dafnis jo neprisileido, kiekvieną kartą vis kitoje vie­tojo ožkas ganė: aiškiai Gnatono vengė, o Chloję sergėjo. Tačiau ir Gnatonas tuščiai ne­sivargino, patyręs, jog Dafnis buvo ne tik gra­žus, bet ir stiprus. Dabar jis tik laukė progos pasikalbėti apie Dafnį su Astilu ir tikėjosi gauti jį dovanų iš jaunikaičio, kuris dažnai mėgo mylimiesiems rodyti savo prielankumą.

13. Bet tuo tarpu jis nieko negalėjo pa­siekti, nes atvyko Dionisofanas kartu su savo žmona Kleariste: kėlė didelį triukšmą jungo gyvuliai, tarnai, vyrai ir moterys. Tada Gna-tonas ėmė rengti ilgą kalbą apie meilę. Tas Dionisofanas buvo žmogus jau apyžilis, aukš­to ūgio ir dailaus sudėjimo, galįs dar varžytis ir su jaunuoliais. Be to, jis buvo turtingas, kaip retas kuris, ir labai kilnus, kaip niekas kitas. Vos atvykęs, pirmąją dieną atnešė aukų dievams, kurie globoja žemdirbių gyvenimą: Demetrai, Dionisui, Panui ir nimfoms; visiems dalyvavusiems jis pastatė didelį vyno ąsotį. Kitomis dienomis jis apžiūrinėjo Lamono tvar­komą ūkį. Matydamas gražiai išartą dirvą, vynuogyną, pilną kabančių kekių, gražiai pri­žiūrėtą sodą,— dėl gėlių prisiėmė kaltę Asti-las,—-jis buvo nepaprastai patenkintas, labai gyrė Lamoną ir žadėjo suteikti jam laisvę. Paskui nuėjo prie ožkų bandos, norėdamas pamatyti ir ožkas, ir piemenį.

14. Chlojė tuojau pabėgo į mišką, varžy-damasi ir bijodama tokios žmonių minios, bet Dafnis liko bestovįs, pasijuosęs gauruotą ož­kos kailį, per pečius pasikabinęs naujai pa­siūtą krepšį, vienoje rankoje laikydamas keletą ką tik suspaustų sūrių, o kitoje dar žin-

domus ožiukus. Jei kada nors Apolonas tar­navo Laomedontui ir ganė bandą, tai jis tu­rėjo atrodyti lygiai toks, kaip tąsyk Dafnis. Jis pats nė žodžio netarė, tik užraudęs žemai nusilenkė ir ištiesė dovanas, o Lamonas tarė: „Štai, viešpatie, ožkų piemuo! Tu man davei ganyti penkiasdešimt ožkų ir du ožiu, o jis tau išaugino šimtą ožkų ir dešimtį ožių. Ma­tai, kokios jos riebios, žvilgančios, vilnomis apžėlusios ir turi sveikus ragus! Jis jas išmo­kė ir muziką suprasti: išgirdusios jo dūdelę, jos daro viską, kas įsakyta."

15. Klearistė, kuri dalyvavo tame pokal­byje, išgirdusi, ką pasakė Lamonas, panorėjo patikrinti tai, kas buvo pasakyta. Ji liepė Daf­niui pagroti ožkoms, kaip jis paprastai groda­vo, ir žadėjo atsilygindama dovanoti jam chi-toną, vilnonį apsiaustą ir sandalus. Dafnis, su­sodinęs savo klausytojus ratu tarytum teatre, pats atsistojo po buku, išsiėmė iš krepšio dū­delę ir iš pradžių negarsiai papūtė: ožkos tuo­jau sustojo, galvas iškėlusios. Tada jis ėmė groti garsiau, kad gyvuliai ganytųsi, ir ož­kos, nuleidusios galvas žemyn, pradėjo rupš­noti žolę. Paskui vėl švelniai papūtė aukštą gaidą, ir visos ožkos susirinkusios sugulė. Tada jis užgrojo kažin kokią aštrių gaidų dai­

ras

nelę, ir jos visos nubėgo į mišką, tarsi prie jų sėlintų vilkas. Truputį palaukęs, užgrojo at­šaukiamąją dainelę, ir jos visos, palikusios mišką, subėgo prie jo kojų. Niekas nematė, kad tarnai taip klausytų savo šeimininko pa­liepimų. Visi labai stebėjosi, o už visus labiau­siai Klearistė: ji prisiekė atiduosianti žadėtas dovanas tokiam gražiam ožkų piemeniui, to­kiam puikiam griežėjui. Paskui, sugrįžę į tro­bą, visi ėmė pusryčiauti ir, ką patys valgė, nusiuntė ir Dafniui. Dafnis valgė kartu su Chloje ir ragaudamas negalėjo atsidžiaugti miestietiškos virtuvės menu. Jis turėjo didelę viltį, jog pavyks įkalbėti šeimininkus ir gauti jų sutikimą vedyboms.

16. O Gnatonas, dar labiau užsidegęs po to, kas atsitiko prie ožkų bandos, tarėsi, jog visas gyvenimas jam — ne gyvenimas, jeigu jis negausiąs Dafnio. Pasaugojęs po sodą vaikščiojantį Astilą, nusivedė jį į Dioniso šventyklą ir ėmė jam bučiuoti rankas ir ko­jas. Šis nustebęs paklausė, kodėl jis taip daro, liepė pasakyti, kas yra, ir prisiekė, jog jam pagelbėsiąs. Tada Gnatonas pasakė: „Mano viešpatie, žuvo tavasis Gnatonas. Iki šiol my­lėjau tik tavo stalą, dar visai neseniai prisie­kinėjau, jog nieko nėra malonesnio už seną

vyną, tvirtinau, jog tavo skanėstų gamintojai yra šaunesni už Mitilėnės jaunuolius, bet da­bar tik vieną Dafnį laikau gražuoliu. Nė į bur­ną nebeimu skaniausio maisto, nors kiekvie­ną dieną yra gaminama labai daug mėsos, žuvų ir meduolių. Mielai rupšnočiau, ožka ta­pęs, žolę ir lapus, Dafnio dūdelės klausyda­masis ir jo ganomas. Tad išgelbėk gyvybę sa­vajam Gnatonui ir nugalėk neįveikiamą mei­lę. Priešingu atveju, prisiekiu tavimi, kuris esi mano dievas, pagriebsiu durklą ir, prisi­kimšęs pilvą maisto, nusižudysiu prieš Daf­nio duris: tu manęs niekada jau nebešauksi Gnatoniuku, kaip visados buvai įpratęs juo­kais vadinti."

17. Ir didžiadvasis jaunuolis, pats gerai pažinęs meilės liūdesį, nepajėgė atsispirti verkiančiam ir vėl jo kojas bučiuojančiam Gnatonui. Pažadėjo paprašyti savo tėvą, kad nusigabentų Dafnį į miestą kaip savo tarną, o Gnatono mylimąjį. Ir, norėdamas sugrąžinti jam gerą nuotaiką, šypsodamasis paklausė, ar nejaučia gėdos, mylėdamas Lamono sūnų ir trokšdamas atsigulti su ožkas ganančiu jauni­kaičiu. Tuo pačiu metu apsimetė, lyg jaučiąs

pasišlykštėjimą ožių smarve. O Gnatonas, kaip žmogus lėbautojų puotose išmokęs visokių

pasakų apie meilę, gana tiksliai ir apie save ir apie Dafnį pasakė: „Nė vienas, viešpatie, mylintysis to daug nesvarsto. Kuriame kūne suranda grožį, tuo ir susižavi. Dėl to kai kas pamilsta augalą, upę ar laukinį žvėrį. Bet kas gi nejaustų pasigailėjimo mylinčiajam, ku­riam tenka bijotis mylimojo? O aš myliu ver­go kūną, bet laisvojo žmogaus grožį. Matai, jo plaukai yra panašūs į hiacintą. Akys blizga po antakiais, tarytum brangakmeniai auksi­nėje įtvaroje, veidas gražiai nuraudęs, o bur­noje baltuoja dantys, kaip dramblio kaulas. O kuris mylintysis netrokštų jį saldžiai pabu­čiuoti? O jei pamilau piemenį, tai pasielgiau taip, kaip ir dievai. Anchizas ganė karves, bet juk Afroditė jį mylavo! Ožkas ganė Branchas, o jį pamilo Apolonas! Piemuo buvo Ganime­das, bet juk jį pagrobė dangaus ir žemės val­dovas! Neniekinkime berniuko, kurio, kaip matėme, ir ožkos klausė, tarsi pamilusios. O padėkokime Dzeuso ereliams, kad jie dar lei­džia gyvuoti žemėje tokiam grožiui."

18. Tada Astilas, maloniai nusijuokęs la­biausiai dėl to pasakymo, pareiškė, jog Erotas sukuria didelius gražbylius, ir ėmė ieškoti progos pasikalbėti su tėvu apie Dafnį. Tačiau Eudromas, slapta išgirdęs viską, kas buvo ten

kalbėta, ir mylėdamas Dafnį kaip puikų jau­nuolį, negalėjo pakęsti, kad toks gražuolis patektų į ištvirkėlio Gnatono rankas, ir viską papasakojo Dafniui ir Lamonui. Dafnis, šios žinios pritrenktas, nutarė pamėginti kar tu su Chloje pabėgti arba nusižudyti. O Lamonas, pasišaukęs iš trobos Mirtalę, tarė: „Pražuvo-me, žmona! Atėjo laikas atskleisti mūsų pa­slaptį. 2uvo mano Dafnis ir visa kita, ko tikė­jausi! Tačiau prisiekiu Panu ir nimfomis, net jeigu likčiau tvarte jaučiu, kaip priežodis sako, Dafnio likimo, koks jis yra, nenutylėsiu, bet pasakysiu, kaip radau jį pamestą, pa­aiškinsiu, kaip jis buvo maitinamas, ir paro­dysiu prie jo rastus daiktus. Tegu žino niek­šas Gnatonas, kas jis pats yra ir ką jis pa­milo. Tiktai žiūrėk, kad būtų man čia tie daik­tai!"

19. Taip susitarę, j ie vėl sugrįžo į vidų. Tuo tarpu Astilas, kai tėvas turėjo laiko, pri­ėjo prie jo ir paprašė leisti Dafnį kartu į miestą pasiimti, nes jis esąs gražus jaunuolis ir būtų gaila; jei pasiliktų kaime. Ten jis greitai galėsiąs išmokti iš Gnatono miestiškų papročių. Tėvas mielai su tuo sutiko ir, pasi­kvietęs Lamoną ir Mirtalę, pranešė jiems linksmą žinią, kad nuo šiol Dafnis, užuot ga-

nęs ožkas ir ožius, tarnausiąs Astilui, o jo vietoj ožkoms ganyti žadėjo jiems paskirti du piemenis. Tada Lamonas, kai jau visi vergai buvo subėgę ir džiaugėsi turėsią tokį gražų li­kimo draugą, paprašęs žodžio, pradėjo ta ip kalbėti: „Išklausyk, viešpatie, seno žmogaus tiesos žodžio, prisiekiu Panu ir nimfomis, kad nieko nemeluosiu. Aš nesu Dafnio tėvas, ir nebuvo tiek laiminga Mirtalė, kad būtų jo motina. Jį buvo pametę kiti tėvai, kuriems, gal būt, užteko vyresnių vaikų. Aš atradau jį pamestą ir maitinamą mano ožkos, kurią, kai ji nugaišo, aš palaidojau šalia sodo, mylė­damas už tai, kad atliko motinos pareigas. Prie jo radau padėtų daiktų: aš tai prisipažįs­tu, viešpatie, ir saugau juos, nes jie rodo, kad jis, palyginus su mumis, yra kilęs iš aukštes­nės šeimos. Nesipriešinsiu, tegu jis bus Astilo vergas — gražus gražaus ir gero šeimininko tarnas. Tačiau niekuo būdu negaliu pakęsti, kad jis būtų atiduotas raminti geiduliams Gnatonui, kuris rūpinasi nusigabenti jį į Mi-tilėnę tokiems patarnavimams, kuriuos pa­prastai atlieka moterys."

20. Tai pasakęs Lamonas nutilo ir grau­džiai pravirko. Tada Gnatonas įsidrąsinęs ėmė grasinti rykštėmis, bet Dionisofanas, pri-

trenktas Lamono kalbos, liepė Gnatonui nu­tilti, piktai suraukęs antakius, o Lamoną iš naujo paklausė, ragino sakyti tiesą ir neišsi­galvoti jokių pasakų, kad galėtų pasilaikyti sūnų sau. Tačiau Lamonas atkakliai tvirtino vis tą patį, prisiekė visais dievais ir sutiko būti visaip kankinamas, jei tik meluojąs. Tada Dionisofanas su greta sėdinčia Kleariste pra­dėjo svarstyti Lamono žodžius: ,,Kam gi La-monui meluoti, jeigu jis vietoj vieno gali gau­ti du ožkų piemenis. Kaip paprastas kaimo žmogus galėtų visa tai sugalvoti? O juk ir iš pirmo žvilgsnio atrodo neįtikima, kad tokiam seniui ir tokiai paprastai motinai galėjo gim­ti toks gražus sūnus!"

21. J ie nutarė daugiau nebespėlioti, o pa­žiūrėti tų daiktų, ar iš tikro jie rodo puikes­nę ir garbingesnę jo kilmę. Mirtalė nuėjo at­nešti visko, kas buvo saugojama sename krepšyje. Kai atnešė, Dionisofanas pirmas pradėjo apžiūrinėti tuos daiktus ir, pamatęs purpurinį apsiaustėlį, auksinę sagtį, durkliu-ką su dramblio kaulo rankena, garsiai sušu­ko: ,,G viešpatie Dzeuse!" ir ėmė kviesti pa­sižiūrėti žmoną. Ši pamačiusi ir pati ėmė gar­siai šaukti: , ,0 mielosios Moiros! Argi tai ne tie patys daiktai, kuriuos drauge su savo vai-

ku palikome? Argi ne į šitas vietas pasiuntė­me Sofrosynę jį nunešti? Juk tai ne kiti daik­tai, o tie patys! Brangusis vyre, juk tai yra mūsų vaikas! Dafnis yra tavo sūnus, ir jis ga­nė savo tėvo ožkas!"

22. Dar jai bekalbant, o Dionisofanui be­bučiuojant tuos daiktus ir verkiant iš didelio džiaugsmo, Astilas, supratęs, jog Dafnis yra jo brolis, numetęs savo apsiaustą, leidosi bėg­ti per sodą, norėdamas pirmas jį pabučiuoti. Bet Dafnis, pamatęs jį bėgantį drauge su ki­tais ir šaukiantį ,,Dafni", pagalvojo, kad jis atbėga, norėdamas jį suimti, numetė krepšį ir dūdelę ir pasileido bėgti prie jūros, pasiry­žęs šokti nuo aukštos uolos. Ir, gal būt — keisčiausias likimas! — surastas Dafnis būtų žuvęs, jeigu, supratęs visą reikalą, Astilas iš naujo nebūtų sušukęs: „Dafni, sustok ir nieko nebijok! Aš tavo brolis! Iki šiol buvę tavo šeimininkai — tavo tėvai! Tik ką Lamonas mums papasakojo apie ožką ir parodė su ta­vim kartu rastus daiktus. Pažvelk atsigręžęs, kokie linksmi visi, kaip švyti jų veidai! Bet tu mane turi pirmiausia pabučiuoti: prisiekiu nimfomis, kad nieko nemeluoju!"

23. Pagaliau Dafnis po tokios priesaikos sustojo ir palaukė atbėgančio Astilo, o kai tas

atbėgo, pabučiavo jį. Tuo tarpu, kai j ie bu­čiavosi, atskubėjo visa daugybė kitų tarnų, tarnaičių, pats tėvas, o su juo ir motina. Visi Dafnį glamonėjo, bučiavo, kartu ir džiaugda­miesi ir verkdami. O Dafnis pirmiau už kitus švelniai glamonėjo tėvą ir motiną ir, tarytum jau seniai juos pažindamas, spaudė juos prie krūtinės ir visai nenorėjo ištrūkti iš jų glėbio: taip greit prigimtis randa atbalsį. Trumpam laikui užmiršo ir Chloję. Įėjęs į trobą, gavo puikius drabužius ir, atsisėdęs šalia savo tik­rojo tėvo, klausėsi šitokios jo kalbos:

24. ,,Mano vaikai, aš vedžiau labai jaunas ir, praėjus trumpam laikui, tapau, kaip aš ma­niau, laimingu tėvu: pirmiausia man gimė sū­nus, paskui duktė, o trečias iš eilės — Asti-las. Aš maniau, jog man vaikų užtenka, ir šį paskutinį vaiką, vėliau už anuos visus gimusį, paliepiau išmesti, padėjus šalia jo šiuos daik­tus, ne kaip atpažinimo ženklus, bet kaip lai­dotuvių auką. O likimas lėmė kitaip. Vyres­nysis mano sūnus ir duktė vieną dieną mirė nuo tos pačios ligos, o tave dievų apvaizda iš­saugojo, kad senatvėje turėtume didesnę at­ramą. Nebūk piktai prieš mane nusiteikęs, kad tave kadaise pamečiau: nelengva širdimi aš tam pasiryžau. O tu, Astilai, neliūdėk, kad

vietoj viso turto paveldėsi tik dalį: sveikai galvoj antiems žmonėms nėra brangesnio tur­to už brolį. Todėl mylėkite vienas kitą, o jeigu kalbėti apie turtą, tai jūs galite juo var­žytis ir su karaliais. Aš jums paliksiu daug žemės, daug nagingų vergų, aukso, sidabro ir daug kitokių gėrybių, kurių paprastai turtin­gieji turi. Tik šitą ūkį atiduodu vienam Daf­niui, jam taip pat atiduodu ir Lamoną bei Mirtalę, ir ožkas, kurias jis ganė."

25. Dar jam bekalbant, Dafnis pašoko ir tarė: „Gerai, tėve, kad man priminei. Eisiu ožkų girdyti. Jos jau ištroško ir laukia mano dūdelės, o aš čia sau sėdžiu!" Linksmai visi nusijuokė, kad, tapęs šeimininku, dar tebeno­rėjo būti ožkų piemeniu. Ožkomis pasirūpinti buvo pasiųstas kitas, o jie, atlikę aukas Dzeu­sui — Gelbėtojui, surengė linksmą puotą. Į tą puotą neatvyko tik vienas Gnatonas: jis pra­leido ir dieną, ir naktį Dioniso šventykloje pilnas baimės, tarsi nusižeminęs maldininkas. Greit tarp visų žmonių pasklido gandas, kad Dionisofanas surado sūnų ir kad Dafnis, tas ožkų piemuo, yra tapęs ūkio savininku. Vos tik prašvitus, vieni iš vienur, kiti iš kitur at­vyko, ir susirinko didelė minia. Visi norėjo pasveikinti jaunikaitį ir atgabenti tėvui dova-

: nų. Pirmasis atvyko Drijantas, Chlojės augin­tojas.

26. Dionisofanas stengėsi visus sulaikyti, kad po tokios džiaugsmingos dienos dalyvau­tų šventėje. Buvo paruošta gausybė vyno, daug miltų, pelkių paukščių, žindomų paršiu­kų ir įvairiausių meduolių. Taip pat paaukota daug aukų dievams, vietovės globėjams. Tada ir Dafnis, surinkęs visą savo priemenišką tur­tą, paskirstė jį kaip dovanas atskiriems die­vams: Dionisui paaukojo krepšį ir kailį, Pa­nui dūdelę ir įžambiąją fleitą, o nimfoms laz­dą ir milžtuves, kurias pats buvo pasidirbęs. Tačiau, žinoma, pripratimas yra malonesnis už naują ir nežinomą laimę. Todėl jis, atsi­sveikindamas su kiekvienu daiktu, ašarojo: prieš paaukodamas milžtuves, į jas dar pa­melžė, prieš paaukodamas kailį, juo dar apsi­siautė, o dūdele pagrojo. Be to, kiekvieną daiktą atsisveikindamas bučiavo, —• kalbino ožkas, o ožius vardais vadino. Atsigėrė iš šal­tinio, kur daug kartų su Chloje buvo gėręs.

ačiau vis dar nedrįso pasisakyti apie savo eilę, laukdamas tinkamos progos.

27. Tuo metu, kai Dafnis buvo užsiėmęs aukomis, štai kas įvyko su Chloje. Ji sėdėjo ir verkė, avis ganydama, ir, žinoma, skundė-

si: „Užmiršo mane Dafnis. Jis svajoja apie turtingas vedybas. Ir kam gi aš priverčiau jį prisiekti ožkomis, o ne nimfomis? Juk jis pa­liko ožkas taip pat, kaip ir Chloję! Net kai au­kojo aukas nimfoms ir Panui, jam nekilo no­ras pamatyti Chloję. Tur būt, prie motinos atrado tarnaičių, gražesnių už mane. Telieka sau sveikas! Aš jau daugiau nebenoriu gy­venti!"

28. Taip Chlojė viena dūsavo, taip svars­tė. Tuo tarpu karvių piemuo Lampis, staiga pasirodęs su kaimiečių būriu, pagrobė ją, ma­nydamas, jog Dafnis jos jau nebevesiąs, o Drijantas būsiąs juo patenkintas. Nešėsi ją, gailiai bešaukiančią. Tačiau kažin kas iš ma­čiusių pranešė apie tai Napei, Napė Drijan-tui, o šis Dafniui. Dafnis, tarsi protą praradęs, nei tėvui nedrįso pasakyti, nei susivaldyti ne­galėjo, bet, nuėjęs prie sodo, ėmė aimanuoti: „O, kaip liūdna, kad buvau atrastas ir atpa­žintas! Kur kas geriau man buvo ganyti! Kur kas buvau laimingesnis, būdamas vergas! Tada aš mačiau Chloję, tada ją bučiavau! Da­bar gi Lampis nešasi ją pagrobęs ir atsiguls su ja, nakčiai užėjus. O aš geriu, aš linksmi­nuosi! Veltui prisiekėme Panu, ožkomis ir nimfomis! . . "

29. Tuos Dafnio žodžius išgirdo sode pasi­slėpęs Gnatonas. Pagalvojęs, jog atsirado gera proga susigerinti su Dafniu, pasiėmė ke­letą Astilo jaunuolių ir pasivijo Drijantą. Jam liepęs rodyti kelią, pats tekinas nubėgo prie Lampio trobos. Užtiko jį, kaip tik bevedantį į vidų Chloję; ją tuojau atėmė, o tuos Lampio kaimiečius, kurie jam pagelbėjo, smarkiai ap­mušė. Norėjo ir patį Lampį surišti ir kaip kokį belaisvį iš karo parsigabenti, bet tas suspėjo pasprukti. Atlikęs tokį žygį, temstant sugrįžo atgal, rado Dionisofaną bemiegantį, o Dafnį bebudintį ir vis dar sode tebeverkiantį. Taigi Gnatonas atvedė pas jį Chloję ir atiduodamas viską papasakojo, prašė užmiršti visa pikta, žadėjo būti naudingas tarnas ir meldė nepa­varyti nuo stalo, nes kitaip jis numirsiąs badu. Dafnis, matydamas ir laikydamas savo glėbyje Chloję, susitaikė su juo, kaip su savo geradariu, o Chloję ėmė atsiprašinėti dėl savo nerūpestingumo.

30. Pasikalbėję, jie nutarė kol kas apie savo jungtuves niekam nesakyti. Dafnis slap­ta lankysiąs Chloję ir tik vienai motinai pasi­sakysiąs apie savo meilę. Tačiau Drijantas buvo kitokios nuomonės: jis manė, jog geriau viską pasakyti tėvui, ir pats pasižadėjo jį pri-

kalbėti. Todėl kitą dieną, įsidėjęs į krepšį tuos daiktus, kuriuos rado prie Chlojės, jis nuėjo pas Dionisofaną ir Klearistę, kurie sėdėjo sode; ten pat buvo ir Astilas, ir pats Dafnis. Kai visi nutilo, Drijantas pradėjo taip kalbėti:

,,Mane tokia pat būtinybė, kaip ir Lamo-ną, privertė pasakyti tai, kas ligi šiol buvo laikoma paslaptyje. Ne aš šitos Chlojės gim­dytojas, ne aš ją gimusią maitinau. Kiti ją pa­gimdė, o pamestą nimfų oloje avis išmaitino. Tai aš mačiau savo akimis, pamatęs labai nu­stebau, o nustebęs ją išauginau. Tai gali pa­liudyti ir jos grožis: juk ji visai nepanaši į mus; tai liudija ir šie daiktai: j ie puošnesni, negu piemeniui derėtų turėti. Pažiūrėkite tų daiktų ir paskui suraskite tikruosius mergai­tės gimdytojus, gal būt, ji pasirodys Dainio verta."

31. Tuos žodžius Drijantas pasakė rimtai, o Dionisofanas dėmesingai išklausė. Pažvel­gęs į Dafnį, ir matydamas jį išblyškusį ir slap­ta ašarojanti, jis tuojau suprato jo meilę. Ir jausdamas didesnį nerimą dėl savo vaiko, negu dėl svetimos mergaitės, su didžiausiu atidumu ėmė svarstyti Drijanto žodžius. O kai pamatė atneštus tuos daiktus, paauksuotus sandalus, kojų papuošalus ir galvos kaspiną,

PI8

pasišaukė Chloję pas save, patarė nenusimin­ti, nes jau ji turinti vyrą, o greitai atrasianti ir savo tėvą bei motiną. Ir Klearistė, pasiėmusi Chloję su savimi, ėmė ją puošti, kaip savo būsimą marčią, o Dionisofanas, užtikęs Dafnį vieną, tik paklausė, ar Chlojė tebėra mergai­tė. Ir kai Dafnis prisiekė, jog nieko nėra atsi­tikę rimtesnio už pasibučiavimą ir priesaiką, tėvas, labai patenkintas ta priesaika, pasodi­no juodu už stalo.

32. Ir iš tikro tada galima buvo matyti, kas yra grožis, kai jį supa papuošalai. Chlojė, gražiai apsirengusi, susišukavusi plaukus ir nusipraususi veidą, visiems pasirodė tiek pa­gražėjusi, kad net Dafnis ją vos beatpažino. Net ir be atpažinimo daiktų daug kas galėjo prisiekti, jog tokios mergaitės tėvas nėra Dri­jantas. Tačiau ir jis ten buvo ir kartu su Nape užėmė vietą prie stalo; drauge su jais puotoje ant atskiro guolio dalyvavo ir Lamonas su Mirtalę. Kitomis dienomis vėl buvo aukoja­mos aukos, ir vėl jie statė vyno ąsočius, o Chlojė paaukojo jai priklausiusius daiktus: dūdelę, krepšį, kailį ir milžtuves! Į šaltinį prie olos primaišė vyno, nes pati greta jo buvo maitinama ir labai dažnai jame maudėsi. Ji nupynė ir uždėjo vainiką ant tos avies kapo,

kurį parodė Drijantas. Ir dar šį tą pagrojo sa­vo avims, o pagrojusi meldėsi deivėms, pra­šydama, kad leistų susirasti tuos, kurie ją buvo pametę, ir kad jie pasirodytų verti jos ryšių su Dafniu.

33. J ie buvo jau užtektinai atšventę kaime švenčių, todėl nutarė grįžti atgal į miestą, pasieškoti Chlojės tėvų ir nebeatidėlioti dau­giau Dafnio ir Chlojės jungtuvių. Vieną rytą, susiruošę į kelionę, padovanojo Drijantui dar tris tūkstančius drachmų, o Lamonui leido nu­siimti pusę javų ir vyno derliaus, padovanojo ir ožkas kartu su piemenimis, keturis jungus jaučių, žieminius rūbus, o jį patį ir jo žmoną paleido į laisvę. Paskui labai prabangiai, žir­gais ir vežimais, iškeliavo į Mitilėnę. Piliečiai jų sugrįžimo iš karto nepastebėjo, nes atvyko jie naktį. Kitą dieną tik išaušus prie jų durų susirinko didelė vyrų ir moterų minia. Vyrai sveikino Dionisofaną, susiradusį sūnų, ir džiaugėsi, matydami jo nepaprastą grožį. O moterys kartu su Kleariste džiūgavo, kad ji parsigabeno ir sūnų, ir marčią. Jos taip pat buvo pritrenktos Chlojės gražumo, su kuriuo lygintis niekas negalėjo. Taigi sujudo visas miestas, trokšdamas pamatyti jaunikaitį ir mergaitę, ir jau garsiai gyrė jų laimingas

J 50

ungtuves. Linkėjo, kad atsirastų Chlojės gim-ytojai, kad jos kilmė atitiktų jos grožį. Dau­

gelis moterų iš pačių turtingiausių šeimų mal­davo dievus, kad būtų tikima, jog jos yra to­kios gražios dukters motinos.

34. Dionisofanas, po daugelio rūpesčių giliai užmigęs, išvydo tokį sapną. Jam pasi­rodė, jog nimfos prašo Erotą, kad jis pagaliau leistų Dafniui ir Chlojei susituokti. Tačiau Erotas, atleidęs savo mažutį lanką ir padėjęs į šalį šūtį, paliepęs Dionisofanui pakviesti į puotą visus kilminguosius mitilėniečius, ir, kai bus pripildytas paskutinis ąsotis, tada kiekvienam parodyti atpažinimo daiktus, o po to sudainuoti vestuvinę dainą. Išvydęs tokį sapną ir išgirdęs toki paliepimą, rytą atsikėlė Dionisofanas ir įsakė savo žmonėms rengti puikiausią puotą, panaudojant ir sausumos ir jūros teikiamas dovanas, taip pat ir tai, kas tik surandama pelkėse ir upėse, o visus kil­minguosius mitilėniečius pakvietė į puotą. Kai jau sutemo ir buvo pripildytas paskutinis ąsotis, iš kurio paprastai yra nuliejama Her­miui, vienas tarnas įnešė sidabriniame inde tuos atpažinimo daiktus ir, iš kairės į dešinę nešdamas, visiems parodė.

35. Niekas iš svečių tų daiktų neatpažino,

tik vienas žmogus, Megaklas, dėl senatvės gu­lėjęs paskutinis, vos tik pamatė, tuojau atpa­žino ir garsiai tvirtu balsu sušuko: , ,0, ką aš matau! Kas su tavimi atsitiko, mano dukrele? Ar tu dar gyva tebesi, o gal koks nors pie­muo tave užtikęs tik tuos daiktus pasiėmė? Maldauju, Dionisofanai, pasakyk man: kur tu radai mano kūdikio daiktus? Nepavydėk man laimės, jei ir aš ką atrasiu, kaip tu atradai sa­vo Dafnį!" Dionisofanas paprašė jį pirmiau papasakoti, kur ir kaip buvo išmestas kūdikis. Tada Megaklas, nė kiek nenuleisdamas balso, pasakė: „Anksčiau aš gyvenau vargingai, nes išleidau visą savo turtą, choregijos ir trier-erchijos prievoles atlikinėdamas. Tuo metu, kai gyvenau šitokioje padėtyje, gimė man dukrelė. Nenorėdamas jos varge auginti, pa­mečiau, papuošęs šitais daiktais, žinodamas, jog daug yra tokių, kurie stengiasi tapti tė­vais nors tokiu keliu. Kūdikį padėjau nimfų oloje, patikėdamas jį deivių globai. Nuo to laiko man, nors ir nebeturinčiam įpėdinio, kasdieną ėmė didėti turtas. Bet jau nebeteko man tapti no dukrelės tėvu, tik dievai, tary­tum iš manęs pasijuokdami, naktimis man at­siunčia sapnų, kurie skelbia, jog avis pada­rys mane tėvu."

36. Tada Dionisofanas sušuko garsiau už I Megaklą ir pašokęs įvedė labai gražiai pa­

puoštą Chloję ir tarė: ,,Šitą kūdikį pametei, ir štai tau mergaitė, kurią avis iš dievų ap­vaizdos išaugino kaip ožka mano Dafnį. Pa­siimk sau tuos daiktus, pasiimk ir dukterį ir pasiėmęs atiduok Dafniui, už žmoną! Juodu abu mes pamėtėme, juodu abu mes atradome! Juodu abu globojo Panas, nimfos ir Erotas!" Megaklas pritarė tai kalbai ir pasiuntė at­vesti savo žmoną Rodę, o Chloję laikė glėby­je. Ir ten pat pasilikę, jie pernakvojo, nes Dafnis buvo prisiekęs, jog niekam neužlei-siąs Chlojės, net ir pačiam tėvui.

37. Išaušus visi susitarę sugrįžo vėl į kai­mą: to prašė Dafnis ir Chlojė, nes jie nega­lėję pakęsti gyvenimo mieste. Ir jų tėvai nutarė surengti jiems kaimiškas piemenų ves­tuves. Atvykę pas Lamoną, atvedė pas Me­gaklą Drijantą, o Napę suvedė su Rode, ir pradėjo rengtis puikiai šventei. Čia antrą kar­tą tėvas atidavė Chloję nimfoms, be kitų aukų, taip pat ir tuos atpažinimo daiktus pa­aukojo, o Drijantui. papildė turtą, kiek trūko ligi dešimties tūkstančių drachmų.

38. Kadangi, buvo gražus oras, Dionisofa­nas ten pat prieš olą liepė pakloti guolius iš

k

žalių lapų, sukvietė į puotą visus apylinkės kaimiečius ir juos puikiai vaišino. Čia daly­vavo Lamonas ir Mirtalė, Drijantas ir Napė, Dorkono giminės, (Filetas), Fileto vaikai, Chromis ir Lykėnija; netrūko ten nė Lampio, kuris buvo atsiprašęs ir kuriam buvo atleista. Ir visa puota, kaip visuomet būna tokiose šventėse, buvo paprasta ir kaimiška: vienas dainavo, kaip dainuoja piovėjai, kitas pašai­pas laidė, kaip šaiposi vyno spaudėjai: File­tas grojo dūdele, o Lampis fleita, Drijantas su I.amonu šoko, o Chlojė su Dainiu bučiavo­si. Nepertoliausiai ganėsi ir ožkos, tarytum ir jos dalyvavo šventėje. Tiesą sakant, miesto svečiams tai buvo nelabai malonu, bet Dafnis kai kurias iš jų vardais pašaukdavo, duodavo žalių lapų ir, už ragų nutvėręs, bučiuodavo.

39. Ir taip jie ne tik tą dieną praleido, bet ir visą gyvenimą. Beveik visą laiką jie gyve­no kaip piemenys: garbino kaip dievus nim­fas, Paną ir Erotą, įsigijo dideles ožkų ir avių bandas, skaniausiu maistu laikė vaisius ir pie­ną. Ir kai jiems gimė sūnus, atidavė jį mai­tinti ožkai, o kai gimė antrasis kūdikis — duk­tė, pripratino ją žįsti avies spenį. Sūnų pava­dino Filopoimenu, o dukterį Agele. (Taip jie išlaikė piemenų papročius ligi senatvės.) Tą

olą išpuošė ir statulų pristatė, pašventė auku­rą Erotui Ganytojui, o Panui vietoje pušies jie paskyrė šventyklą, pavadinę ją Pano Ka­riautojo šventykla.

40. Tačiau visa tai ir pavadino, ir atliko jie vėliau, o tada, sutemus nakčiai, visi juos nulydėjo į vestuvinį kambarį: vieni grojo dūdelėmis, kiti fleitomis, treti iškėlę nešė di­delius deglus. Priėję prie durų, dainavo aštriu ir šiurkščiu balsu, tarytum žemę tridančiu plėsdami, o ne vestuvinę dainą dainuodami. O Dafnis ir Chlojė, nuogi greta sugulę, myla-vosi ir bučiavosi, per visą naktį akių nesu­merkdami lyg pelėdos. Tada Dafnis ir atliko tai, ko jį buvo išmokiusi Lykėnija, o Chlojė tik tada patyrė, jog ką jie darė anksčiau miš­ke, tebuvo vien piemenų žaidimas.

P A A I Š K I N I M A I

įžanga. Lesbo saloje: Lesbas — Egėjaus jūros sala prie Mažosios Azijos vakarinio pakraščio. Pagrindi­nis gyventojų užsiėmimas — žemdirbystė. Se­novėje sala garsėjo savo vynu. Geriausias vy­nas buvo gaminamas šiaurės vakarinėje salos da­lyje, netoli nuo Metimuos (plg. Vergilijaus Geor­gikas II, 90 ir Horacijaus Satyras II 50).

Lesbo saloje antikiniais laikais buvo sukles­tėjusi gana aukšta kultūra, apie kurią liudija visa eilė žymių rašytojų Ir mokslo žmonių (Sapfo, Alkajus, Pitakas, Helanikas ir kt) , kilusių iš Lesbo salos ir ten veikusių. Sala senovėje buvo priskiriama prie „laimingųjų salų" skaičiaus. Tur būt, dėl to Longas ir pasirinko ją savo romano veiksmo vieta: bukolinių idilijų ir utopinių pa­sakojimų veiksmas paprastai vyksta saloje.

Įžanga. Nimlų miškelyje.. . nimfomis graikai vadinda­vo gyvybingąsias gamtos jėgas, kurios, jų ma­nymu, gyvenančios ir veikiančios kalnuose, miš­keliuose, pievose, prie šaltinių (plg. Odisėja VI,-123). Nimfos buvo siejamos su vandeniu (plg. lot. fympha— vanduo). Homeras nimfas va-

dina Dzeuso dukterimis (Odisėja VI, 105), bet kitoje vietoje kalba (Odisėja X, 3501, kad nim­fos „gimstančios iš šaltinių, miškelių ir šventųjų upių". Helenistiniais laikais nimfos buvo pradė­tos skirstyti į atskiras grupes (plg. Longo III, 23).

Nimfoms būdavo įrengiamos ir šventyklėlės, paprastai kur nors miškeliuose, olose. Romėniš­kame laikotarpyje nimfoms būdavo įrengiamos šventyklos ir miestuose („nymphaia"). Nimfas graikų skulptoriai vaizduodavo kaip jaunas, linksmas mergaites, šokančias rateliuose (plg. Longo I, 4).

Keturias knygas... graikų romanų rašytojai dar neturi nusistovėjusio termino pasakojamajam žanrui pavadinti: jie vartoja įvairius žodžius: drama, diegema (pasakojimas, apysaka), poiema, logoi, biblia (knygos).

Įžanga. .. . skirtą Erotui, nimfoms ir Panui. Nimfos ir Panas, gyvendami miškuose ir ganyk­lose, globoja piemenis ir jų bandas. Vergilijus (Ecl. X, 26) Paną vadina „Arkadijos dievu", at­seit, piemenų ir bandų globėju.

Erotas, meilės dievas, Tibulo pasakymu, taip pat buvo gimęs kaime, tarp ganyklų ir bandų.

/, 1 Mitilėnė (dabar Mitilinis) — didžiausias ir svar­biausias Lesbo miestas rytinėje salos dalyje. Miesto apylinkės yra labai gražios, todėl senieji iašytojai jį lygindavo su kitais gražiausiais miestais (žiūr. Cicerono Ad familiares 4, 7; Ho­racijaus Odės 1.7.1; Epistulae, I, 11, 17).

Mitilėnės miesto aprašymas Longo romane primena kito graikų romanisto Achilo Tatijaus

„Apie Leukipidę ir Kleitofontą" veikalo pradžia Sidono miesto aprašymą (I, 1).

/ Stadijus — graikų ilgio matas, apie 178 m.

2 Ožkų piemuo. Antikinėje bukolinėje poezijoje piemenys yra skirstomi į tris rūšis: avių, ožkų ir karvių. Avių piemenys yra neturtingiausi ir mažiausiai išprusę, karvių — turtingiausi, „pie­menų aristokratai": piemenų rungtynėse pasta­rieji paprastai nugali kitus (plg. Teokrito V ir VIII id.; Longo 1,19).

Lamono vardas sudarytas, gal būt, paties au­toriaus (lamos — „gerklė, praraja") — „Rijūnas". Alkifronas, spėjamas Longo amžininkas, turi irgi tos pačios šaknies vardą: viena hetera vadinasi barnia. Lamia būdavo vadinama ir pasakiškai siaubinga moteris, kuria graikų motinos gąsdin­davo mažus vaikus (kaip mūsų ragana!).

Apsiaustėlis — gr. chlamidion — plonas vil­nonis drabužis.

3 Mirtalė (myrtalis — mirta, laukinis dagys), taip pat Horacijus vadina vieną atleistinę vergę (Odės 1,33, 14 Myrtale libertina), vardas sutin­kamas ir užrašuose.

Dainis (lauras) yra bukolinis vardas, sutin­kamas Teokrito, Vergilijaus ir kt. bukolinių ra­šytojų poezijoje. Dafnis buvo lcgendarinis pie­muo, daug iškentėjęs ir žuvęs (plg. Tcokritas I id.). Pasakojimai apie jo kančias ir vargus bu­vo paplitę, ir priežodžiu tapęs toks posakis: „Daf­nio kančios" (plg. Teokritas V, 20).

Helenistiniame laikotarpyje Dafnį mini Kali-machas (24 epigr.). Teokritas jį pavaizduoja kaip

gerą dainininką (VIII ir IX id), apdainuoja jo nHaimingą meilę (I id.).

Iš Teokrito Longas yra pasiskolinus Dafniu ii kitus penkis vardus: Filetą 11,3; Titirą 11.32; Chromį III, 15; Amarilidą II, 5; Klearistę IV, 13.

/, 4 Drijanto vardas, susijęs su piemenų gyvenimo sfera (dryas, drys —ąžuolas); viena nimfų rūšis irgi vadinosi dryades.

/, 4 Nimių urvas. Nimfų buveinę antikiniai rašyto­jai vaizduodavo pagal tam tikrą trafaretą: dide­lių uolų viduryje yra išgaubta tuščia anga, iš ku­rios arba šalia kurios teka šaltinis („gyvas van­duo"), aplinkui žaliuoja lanka, priaugusi vešlios žolės (galima plg. Teokrito \ II, 136; Vergilijaus Eneida I, 166). Sis Longo aprašymas visai pri­mena nimfų olą, kurią piešia Alkifronas savo Laiškuose (1Y, 13, 4).

1,4 Kreivosios fleitos (auloi plagioi): aulos — muzi­kos instrumentas, panašus į fleitą arba klarnetą, plačiai vartotas graikų gyvenime: tuo instru­mentu grodavo per religines ir visuomenines šventes bei eisenas, per teatrinius vaidinimus ir laidotuves. Auloi būdavo vartojami ir gamybi­niuose procesuose: per piūtį, renkant vynuoges. To instrumento muzika palydėdavo graikus į ko­vą, laivuose nustatydavo irklavimo ritmą. Aulos, lot. tibia, iš pradžių būdavo daroma iš nendrių, išėmus šerdis, vėliau pradėta tą instrumentą da­ryti ir iš kitokios medžiagos.

Aulos plagios arba plagiaulos (IV, 26) „krei­voji fleita", kuri būdavo pučiama arba iš šono

arba per tam tikrą įstatomą kreivą kandiklį. Jos garsas būdavo švelnesnis negu paprastosios flei­tos. Kreivoji fleita buvo laikoma satyrų, Bakcho palydovų, instrumentu. (Vergilijaus Eneida XI, 737).

Dūdelė — syrings — lot. fistula — sudaryta iš keletos nendrinių vamzdelių, suklijuotų tarp savęs vašku, o kartais sutvirtintų varinėmis plokštelėmis su pagražinimais. Vamzdeliai būdavo nevienodo ilgio: pirmasis būdavo ilgiau­sias, o kiti vis trumpesni, todėl visa dūdelė, su­daryta iš tokių vamzdelių, būdavo panaši į paukš­čio sparną (Ovidijaus Metamorphoses VIII, 192), kartais išlenkta pagal lūpų formą (Teokritas, I, 129).

Švilpynė — kalamos — nendrė, nendrinė švil­pynė.

/, 5 Kojų papuošalai — gr. periskelides — žiedai, ne­šiojami ant kojų. Tie papuošalai iš Rytų kartu su Rytų madomis buvo patekę ir į Romą. Tuos papuošalus pradžioje nešiodavo heteros (Hora­cijaus Epistulae I, 17,56), atleistiniai vergai ir vergės, vėliau (imperijos laikotarpyje) ėmė jais puoštis ir aukštesniųjų sluoksnių asmenys.

/, 6 Napė („slėnys, tarpeklis") — vardas buvo gana plačiai vartojamas (plg. Alkifrono II, 17; II, 18).

Chlojė — Demetros epitetas, „žaliuojanti, veš­liai auganti" (plg. Aristofano Lys. 835). Kaip bendrinis daiktavardis žodis reiškia „žalia alyva". Yra manoma, kad Longas tą vardą yra pasisko­linęs iš naujosios atikinės komedijos. Horacijus

Chloje vadina mergaitę iš Trakijos, matyti, he­terą (Odės III, 9,9).

/, 7 Susapnavo tokį sapną... Tikėjimas sapnais se­novėje buvo plačiai paplitęs. Buvo tikima, jog dievai, pasiųsdami sapnus, praneša žmogui atei­tį. Romanų rašytojai naudojasi sapnais, kaip kompozicijos priemone.

Sapnuose paprastai pasirodydavo dievai, pa­grindinių romanų veikėjų globėjai. Be dievų kar­tais pasirodo didžiulė moteris Tychė, lot. Fortū­na (Atsitiktinumas, Likimas).

Longo veikėjams sapnuose dažniausiai pasi­rodo nimfos, globojančios Dafnį ir Chloję. Tik vieną kartą Brijaksui sapne pasirodo Panas.

Tikėjimas sapnais ypač paplito imperijos lai­kotarpyje, Rytų kultams ir populiarioms filoso­finėms sistemoms, (neoplatonizmui, neopitagoriz-mui) įsigalėjus.

Ankstesniame (helenistiniame) laikotarpyje buvo tikima, jog sapno pasirodymo laikas lei­džia spręsti apie jo patikimumą ar nepatikimu­mą. Teisingus sapnus dievai pasiunčia po vidur­nakčio, o apgaulingus iš vakaro. Longas tokio skirtumo nežino.

Mokėjimas paaiškinti sapnus būdavo aukštai vertinamas, tokie aiškintojai (oneiropoloi, onei-rokritai) gerbiami.

/, 8 Mokė rašto. Jau helenistiniame laikotarpyje val­dančios klasės savo švietimui skyrė daug dėme­sio. Buvo stengiamasi pasiekti, kad auklėjimas būtų, kaip Platonas siūlė, miesto valstybės ranko-

se. Tačiau šių idėjų įgyvendinti labai dažnai ne­pavykdavo: miestai priklausydavo nuo karalių ir kitų turtuolių dovanų (žiūr. B. Tapu, 3. I . IHHHC-

T i m c c K a H miDi i . i i i 3au .HH, vert. į rusų k., 103 p.). Pradinį mokslą vaikai gaudavo mokyklose, ku­rias lankydavo berniukai ir mergaitės kartu. Tos mokyklos būdavo išlaikomos atskirų asmenų. Čia mokydavo mokytojas (grammatistes), kuriam mo­kinių tėvai turėdavo atsilyginti. Miestuose tų mokyklų tinklas būdavo tankesnis, todėl ir raš-tingesnių žmonių ten būdavo daugiau negu kai­muose.

Longas čia pažymi rašto mokymą, kaip tam tikrą išimtį, kadangi neturtingųjų kaimiečių vai­kai retai galėdavo mokytis rašto.

10 Siaudenis — asphodelus ramosus — šakotosios plėnūnės, augančios ir mūsų krašte, stiebas. Jo šaknys senovėje būdavo valgomos.

12 Visas šis epizodas galima palyginti su Alkifrono Laiškuose (II, 1) įdėtu aprašymu, kaip šuo vi­josi kiškį ir abu įkrito į duobę. Šunelis bekris­damas nusilaužė vieną priešakinę koją. Atbėgę žmonės ištraukė šlubuojantį šunelį ir apėstą zuikį.

Tarp šių abiejų epizodų panašumas yra gana žymus.

12 Krūtinės juostos, gr. tainia. Tainia dažniausiai reiškia „plaukų kaspiną". Bet tokia juosta nega­lėtų būti nei pakankamai ilga, nei pakankamai tvirta. Kaip nurodo Poluksas (VII, G5), tainia tu­rėjo dar ir kitą reikšmę: taip vadindavo juostą,

J 63

,,kuria moterys apsijuosdavo savo krūtis". Bet, žinoma, ir tokia juosta negalėtų būti pakanka­mai ilga, apie 4—5 metrus. Visa ši scena auto­riaus nevykusiai sukurta bei motyvuota.

/, 12 Čia daugelyje rankraščių prasideda vadinamoji didžioji lakūną, t. y. spraga. Kaip pažymėta kai kurių rankraščių (V) paraštėse, čia trūksta pen­kių puslapių. Toji spraga baigiasi I, 17. Be tos spragos yra tik vienas rankraštis — Codcx Lau-rentianus (pažymimas A), kuris buvo surastas XIX a. pradžioje.

I, 13 Chitonas buvo graikų vyrų ir moterų nešiojamas apatinis drabužis, užsivelkamas tiesiog ant kū­no (endyma), panašus į mūsų marškinius, pa­prastai vilnonis, su dviem arba viena rankove. Darbininkai, vergai ir piemenys būdavo apsi­rengę tik vienu chitonu, turtingesnieji Žmonės užsivilkdavo dar ir kitų drabužių.

Marškinėliai • — chitoniskos, mažybinis nuo chiton.

Krepšys, gr. perą, būdavo daromas iš odos ir diržu pakabinamas per petį. Į tą krepšį pie­menys įsidėdavo sau maisto. Odisėjoje tokį krep­šį nešioja elgetos.

I, 14 O kad tapčiau jo dūdele, kurią jis pūstą! Plg. Teokritas III, 12: „O kad tapčiau dūzgiančia bi­tute!"

/, 15 Varžybų scena yra autoriaus sukomponuota pa­gal Teokrito III, V, VI ir VIII idilijas.

Devynių vamzdelių dūdelė (syringa) yra ne­paprastas daiktas.

Kasdieninės Dorkono (vardas, sudarytas iš dorkas — stirniukė, veiksm. derkomai — matau, stebiu) dovanos Chlojei rodo Teokrito įtaką (I, 58; 111,21; 111,10; XI, 40; III, 34; VIII, 14 ir kt ) .

16 Mane išmaitino ožka, kaip ir Dzeusą. . . Mitas pasakoja, kad mažą Dzeusą, gimusį

Kretos saloje, saugojo ir augino kuretai, o nim­fos jį maitino ožkos pienu ir medumi, kurį bitės atnešdavo iš kalnų.

16 Panas, kuris yra beveik kaip ožys. Panas —• miš­kų ir pievų dievas. Jis būdavo vaizduojamas su ragais, ožio kojomis, su barzda, kreiva nosimi, visas apaugęs plaukais ir su uodega. Jis klaidžio­jęs po kalnus ir miškus, ganęs bei globojęs ban­das, mėgęs medžioklę.

Pano, aukštumų ir kalnų dievo, kultas VI—V a. a. pr. m. erą paplito ir įgijo didesnę reikšmę. Panas tapo net karių globėju (plg. Longo II, 23 24).

Panas buvęs muzikos instrumento — piemenų dūdelės (syringos) išradėjas. Mitai pasakoja apie Pano meilę gražuolei Syringai, apie jo piktus ketinimus (plg. Longo II, 34).

16 Sūris, duona, mėsa ir vynas — pagrindinis grai­kų žemdirbių ir piemenų maistas. Odisėjo drau­gai, patekę pas kiklopus, patarinėjo jam pasiim­ti sūrių ir plaukti atgal (Odisėja IX, 225). Libi­jos turtingumą pažymėdamas, Homeras pasakoja, kad joje netrūksta ,,sūrio, mėsų ir saldaus pie­no" (Odisėja IV, 88).

Longas savo romane piešia tam tikrą gero vės, pertekliaus vaizdą: jo piemenys daug ko ne­trokšta, tenkinasi mažu, neieško ypatingų ska­nėstų, bet paprastai turi sočiai pavalgyti.

Esu bebarzdis, kaip ir Dionisas... Dionisas buvo garbinamas kaip vegetacijos dievas: jis kasmet mirštąs ir vėl atgimstąs, esąs jaunas ir gražus; jis visada žydįs (euanthes).

Tamsus kaip hiacintas. . . Hiacintas — lelijų šeimos augalas, mūsų krašte irgi auginamas dar­želiuose.

Mitas pasakoja, jog Hiakintas (arba Hiacin­tas) buvęs Amiklų miesto įkūrėjo sūnus. Jį, gra­žų jaunuolį, buvo pamilęs Apolonas. Bet jaunuo­lį taip pat mylėjęs ir Dzefiras. Vieną sykį, kai Apolonas Euroto krantuose žaidęs su savo myli­muoju, mėtydamas diską, Dzefiras iš pavydo nu­kreipęs diską į Hiakinto galvą, ir tas kritęs ne­gyvas. Apolonas iš užmuštojo kraujo išvedęs juodas gėles, kurių žieduose esąs įrašytas grau­dus šauksmas „AI-AI" /^Ovidijaus Met. X, 184).

Hiakinto garbei Amikluose kas treti metai būdavo švenčiama Hiakintijų šventė.

Rudas lyg lapė. .. Lapė, panašiai kaip ir nau­jųjų tautų folklore, buvo laikoma gudriu, suktu ir klastingu žvėrimi: klastingą žmogų irgi vadin­davo lape.

Baltas lyg miesto moteris.. . Baltumas buvo švelnumo, išlepimo, silpnumo požymis (plg. Aris-tofano Thesm. 191).

1,17 ...pabučiavo paprastai ir nekaltai... Gal būt, autorius Chlojės nekaltą ir ,,be išmonės" arba

paprastą bučinį priešpastato prityrusių piemenų „išmonei" (technė), apie kurią kalba Teokritas (V, 132). Tai yra vadinamasis „puodo bučinys" (chytra): besibučiuojantieji vienas kitą nusitver­davo už ausų, lyg puodą už ąsų.

1,17 ...stebėtis jos geltonais plaukais... Geltona plaukų spalva buvo laikoma gražia:

geltonplaukio epitetą Homeras prijungia kai ku­rių dievų vardams (Demetrai, Apolonui ir kt) .

Akys didelės lyg karvutės... Karvės didelės ir iš kaktos iššokusios akys buvo laikomos gra­žiomis: Homeras Herą vadina „jautake arba kar-viake" (boopis).

. . . /o veidas labiau pagelto už žolę... Sapfo sekimas (2, 14).

/, 18 Gal Chlojė, mane bučiuoti ketindama, išgėrė nuodų, plg. Moscho I, 27.

/, 20 Pasiėmęs kailį didelio vilko.. . Visas šis epizodas yra Pseudo-Euripido Rhe-

sus, 208 sekimas. Hoplitas — sunkiai ginkluotas graikų karys.

/, 22 . . . išsigclbėjąs iš šuns, o ne iš vilko nasrų. Snidas sieja šį priežodį su pasakėčia „Apie

vilką ir gervę". Graikai, kaip ir mes, sakydami, jog kas nors paspruko „iš vilko nasrų", pažymė­davo to žygio nepaprastumą ir netikėtumą.

/ , 23 . . . jau buvo pavasario pabaiga, prasidėjo vasa­ros kaitra... Šią vietą galima palyginti su Teo­krito VII, 143 „Derlinga vasara viskas kvepėjo, vaisiais kvepėjo."

/, 24 Kartais jie mėtydavo vienas į kitą obuoliais. . . Obuolys visų tautų liaudies karyboje užima

svarbią vietą. Gerai yra žinomas mitas apie trijų deivių ginčą dėl aukso obuolio. Gana dažnai liau­dies dainose mylimasis ii mylimoji, bernelis ir mergelė yra lyginami su sodo obuoliu. Teokritas (VII, 117) su obuoliu lygina patį meilės dievą Erotą, o Sapfo — mergaitę (93). Jaunos mergaitės skruostai, ypač rausvi, sukeldavo graikams obuo­lio vaizdą, todėl ir kilo epitetas — „obuolia-skruostė" (malaparauos), kuris paprastai yra pri­skiriamas jaunai gražuolei (Teokritas XXI, 1).

Obuolių mėtymas meilės poezijoje, tur būt, ir pačiame gyvenime vaidindavo žymų vaidmenį: mylimoji, o kartais ir mylimasis, sterblėje atsi­nešdavo obuolių ar kriaušių (gr. mela, lot. mala, galėjo reikšti ir obuolį, ir kriaušę) savo berne­liui ar mergelei dovanų ir juos mesdavo į myli­mąjį. Metimas atgal reikšdavo sutikimą, teigiamą atsakymą. Tą paprotį mini visa eilė antikinių ra­šytojų.

/, 25 Lyg naujas medus atima protą. . . Medus senovės graikų ir romėnų gyvenime

turėjo didelę reikšmę, nes jis jiems pavaduoda­vo cukrų. Šviežias medus, kadangi yra truputį aitrus, svaiginąs žmogų.

Cikada (tcttiks) — medžio žiogas: atskirai sto­vinčiuose, saulės apšviestuose medžiuose ir krū­muose gyvenąs sparnuotas vabzdys, sutinkamas Europos pietuose. Karštu metų laiku dkadl] patinai, trindami savo sparnelius į krūtinės sky­dą, sukelia aiškų skambesį, kurį senovės žmonos

ypatingai mėgdavo ir kuriuo žavėdavosi (plg. Vergilijaus ecl. II, 13; Cul. 153.).

27 Pitija (gr. pitys) yra ne mūsų kraštuose auganti pušis, bet kita pušies rūšis, kurią Linėjus vadina pinus pinea. Ji Graikijoje ir Italijoje užauga pui­kiu, didžiuliu medžiu. Tas medis buvo labai mė­giamas sodų papuošalas. Tų medžių (pinijų) kan­korėžiai (gr. konoi) yra valgomi. Čiurlenąs šalti­nis, šalia jo auganti didžiulė, plačiašakė, vėjo siūbuojama pinija — mėgstamas idilijų kūrėjų paveikslas (Teokritas I, 1; V, 49 ir kt) . Tas me­dis buvo Panui pašvęstas: jos šakelių vainiku Chlojė ir Dafnis puošia Pano statulą.

Mitą apie Pano meilę Pitijai Longas prisime­na ir II, 39.

28 Plėšikai tyriečiai. Jūros plėšikai buvo senovės pasaulio nelaimė. Romėnai keletą kartų buvo su­organizavę tikrą karo žygį prieš jūros plėšikus. Tyras buvo turtingas finikiečių miestas, kiek to­lėliau į pietus nuo Sidono, buvęs kadaise pasta­rojo kolonija. Tyriečiai buvo išvystę plačius prekybinius ryšius su visu antikiniu pasauliu, daugelis jų versdavosi ir plėšikavimu jūroje. Plėšikų užpuolimas, herojų pagrobimas, jų iš­skyrimas yra antikinių romanų standartizuotų nuotykių schemos dalis. Longo romane šis plė­šikų užpuolimas neturi tos reikšmės, kokią tas epizodas dažnai turi kituose romanuose: jis nu­lemia ir laikinai pakeičia svarbiausių herojų savi­tarpio santykius.

Kariečių laiveliu.. . Karai, kariečiai yra pieti-

1§9

nės-vakarinės Mažosios Azijos dalies, Karijos, gyventojai.

Trumpas kardas (gr. machaira) — didelis peilis, kuriuo skersdavo gyvulius, kapodavo mė­są, apipiaustydavo vynuogių ataugas ir naudoda­vo kovoje.

Pusšarviai (hemithorakion) — šarvai, kurie apsaugodavo kovotoją tik iš priekio.

/, 28 Visa scena apie Dafnio pagrobimą ir plėšikų iš plaukimą beveik pažodžiui sutinka su Elijano ap­rašytu epizodu apie tyriečių plėšikų užpuolimą, per kurį piratai sugauna keletą kiaulių, nusiva­ro j laivą ir išplaukia (Natūra animalium VIII, 19).

/, 30 Pasakojimas apie karvių sugebėjimą plaukti yra aiškus vėlesnių laikų intarpas, bet, tur būt, la­bai senas: tokių pasakojimų apie nuostabius da­lykus (vad. paradoksą) randamo jau mūsų eros pradžioje.

Žinomiausi buvo du „bosporai": vienas, jun­giąs Juodąją su Marmuro jūra, antrasis — Juodąją su Azovo jūra.

/, 31 Nutarė abu pagerbti savo geradarį... Dafnis ir Chlojė aukoja tai, ką Dorkonas, gy­

vas būdamas, mėgo ir ką piemenys yra pajėgūs aukoti, t. y. vadinamosios aukos „kata dynamin" („pagal pajėgumą").

/ 3 / Buvo girdėti, kaip graudžiai baubė karvės. .. Su mirusiuoju atsisveikindami, artimieji jį

apraudodavo, taip pat aidėdavo moterų raudos, šii Longo vieta yra prisiminimas Teokrito I, 74

75, kur aprašoma rauda dėl piemens Dafnio mirties.

/, 32 Chlojė nuvedė Dafnį pas nimlas į olą ir nuplo­vė. ..

Chlojė nuplauna Dafnį ir pati nusiplauna, nes, senųjų įsitikinimu, mirusiojo prisilietimas suteršia žmogų. Po laidotuvių reikia atlikti tam tikras apsivalymo apeigas, o pirmiausia nusi­plauti tekančiame vandenyje.

1,32 . . . skaudėjo jam širdį... ir 1.1. Plg. Sapfo 2, 9—15.

//, 1 Kitam — įsigyti akmenį. . . Vynuoges iš pradžių išspausdavo kojomis

(lot. calcare), o stiebelius ir lukštus, kai jau pa­grindinė skysčio masė būdavo išspausta, sudėda­vo į spaustuvus ir spausdavo akmeniu. Apie vyn­uogių spaudimą senovėje mums pasakoja Varo-nas (Res rusticae, 1, 54, 2).

/ ... išspaustas vynas — šviežias, neišsivaikščio­jęs vynas (gleukos).

II, 1 . . . vynuogienojai paprastai nėra aukšti... Kai kurie Longo tyrinėtojai (Brunkas ir Kairis) šio­je vietoje pastebėjo tam tikrą prieštaravimą, ku­ris trumpai yra išreiškiamas taip: jeigu Lesbo sa­loje vynuogienojai nesivynioja ant medžių, bet palei žemę leidžia savo ataugas, tai kodėl Chlojė renka tik žemesnes kekes? Iš kitos pusės, Longas sako, kad „net kūdikis, tik ką rankas iš vystyklų išsilaisvinęs, jų kekes galėtų pasiekti". Tai esan­tį tikra nesąmonė. G. Dalmeyda, žymus prancūzų

filologas ir Longo tyrinėtojas, gina Longą, nuro­dydamas tokią galimybę šiai vietai aiškinti: Chlo­jė skinanti tas kekes, kurios yra jos rankos aukštyje, o kūdikis irgi galėtų pasiekti kekes, esančias jo rankos aukštyje. Bet šiaip ar taip kalbant, G. Dalmeydos argumentai yra silpni ir neįtikinami.

Longas primygtinai pabrėžia Lesbo salos vyn­uogienojų žemumą, o Chlojė buvo jau paaugusi, daugiau negu 13 metų amžiaus mergaitė, todėl ji turėjo būti ir ne žemesnio ūgio už kitas moteris, vadinas, ji galėjo skinti visokias kekes, o ne tik žemesniąsias.

Matyti, autorius užmiršo savo herojės amžių. O gal tuo jis nori pavaizduoti Chlojės nepatyri­mą? Taigi autorius čia prieštaravimo neišvengia.

II, 2 . . . moterys atkreipė akis j Dainį. . . Visas šis epizodas primena Heliodoro Etio­

pinių pasakojimų sceną, kurioje pavaizduojama, kaip Teageno, svarbiausio herojaus, grožiu ste­bisi moterys ir merginos (III, 3).

II, 3 . . . ožkos kailis (gr. sisyra) — storas apsiaustas iš kailio nenukirptomis vilnomis. Tas pats žodis yra patekęs ir į lotynų kalbą: sisura ir sisurna. Hermanas Fritšė nurodo, jog Italijoje dar XIX a. pabaigoje galima būdavo matyti pavasarį ir ru­denį piemenis, varinėjančius savo ožkas ir par­davinėjančius pieną, apsisiautusius kailiais ir už sidėjusius rudą kepuraitę.

Naginės — gr. karbatinai — autuvas, padary­tas iš neišdirbtos odos,

//, 3 Filetas (veiksmažodis phileo — mėgstu, myliu, bu­čiuoju) — vardas, autoriaus pasiskolintas iš Teokrito.

//, i Aš turiu sodų. . . Sodo motyvas dažnai yra sutinkamas graikų

romanuose. Longas mini tris sodų rūšis: a) so-das-darželis (kepos II, 3), b) sodas-miškelis {alsos — įžangoje) ir c) sodas-parkas (paradeisos IV, 2). Didžiausias yra paskutinysis sodas. Pats žodis paradeisos yra skolinys iš persų kalbos: persai taip vadindavo didžiulius parkus, kuriuos įrengdavo karaliai ir satrapai. Iš graikų kalbos tas žodis („paradeisos"), krikščionybei plintant, pateko į kitas Europos kalbas ir reiškia „rojų, dausas".

Puikių sodų ir parkų aprašymai, dažnai su­tinkami imperijos laikotarpio literatūroje, buvo mėgiami to meto menininkų — rotorių.

Mėlynų ir baltų žibučių. .. Buvo žinomos dvi žibučių rūšys: tamsiai mėlynos (ion melan) ir baltosios žibutės (leukon), leukonijos.

11,5 . . . kokio neturi nei kregždė, nei lakštingala, nei gulbė. ..

Kregždę graikai laikydavo „plepiu" paukščiu; kaip ir mes, jie mėgdavo klausytis lakštingalų dainavimo. Gulbė, jų manymu, yra gražus, įdo­mus ir ateitį pranašaująs paukštis. Gulbė prieš mirdama giedanti liūdną giesmę: juo senesnė gul­bė, tuo gražesnė giesmė.

Kronas (lot. Saturnus) pagal graikų mitus bu­vęs Urano ir Gėjos sūnus, vienas iš titanų, nu­vertęs savo tėvą ir drauge su kitais titanais pa-

sigrobęs pasaulio valdžią. Tačiau vėliau pats buvo nuverstas savo sūnaus Dzeuso.

Krono viešpatavimo laikas buvęs laimingiau­sias laikotarpis pasaulyje, aukso amžius, kai žmonių nepersekiodavusios nei ligos, nei senat­vė, nebuvę nei šalčių, nei per didelių kaitrų: žmonės be vargo ir triūso ramiausiai gyvendavę.

Amarilida — piemenės vardas, sutinkamas Teokrito idilijose ir Vergilijaus eklogose.

//, G Šis Eroto aprašymas sutinka su Moscho Eros drapetes (Erotas bėglys) nurodytomis Eroto ypa­tybėmis (7, 15, 16, 18, 20, eil.).

11,7 . . . nėra vaisto nuo meilės.. .

** Plg. Teokrito XI, 1—2, Ovidijaus Heroides V, 14, Ovidijaus Met. I, 523: ,,meilė nėra pa­gydoma jokiomis žolėmis". Tą trafaretinį skun­dą dėl meilės nepagydomumo Longas yra pasi­skolinęs iš ankstesnių rašytojų, tikriausiai iš Teokrito.

//, 12 Mctimna (gr. Methymna) yra po Mitilėnės žy­miausias miestas šiaurinėje Lesbo salos dalyje su gera ir plačia prieplauka, dabar Molyvos.

II, 12 Einis, tur būt, otis Arabs.

//, 15 . . . kalbėdami aiškiai ir trumpai.. . Metimniečiai nori, kad juos paprastas žmogus, jų teisėjas, su­prastų, todėl kalba „paprastai".

//, 19 .. .padėją maldautojų šakeles...

Maldaulojas arba prašytojas, kreipdamasis į dievus ar susirinkimą, laikydavo rankoje alyvų

šakelę, kuri buvo vadinama hiketeria. Maldau-tojų šakeles padėti reiškė „kreiptis į ką nors, maldauti".

//, 19 Graikų miestų valdymo organai, išlikę ir Romos imperijos laikotarpyje buvo taryba — bulė (bou-le) ir susirinkimas — ekklesia. Pirmasis buvo aristokratijos organas, antrasis — demokratinių sluoksnių, visų piliečių susirinkimas.

Strategas (karvedys) buvo vienas iš archon-tų-magistratų, nepriklausomos Graikijos laikais rūpinęsis savo miesto-valstybės gynyba, vado­vavęs kariuomenei — pėstininkams. Longas, vaiz­duodamas Metimnos piliečių susirinkimą, jo nu­tarimą pradėti karą su mitilėnicčiais ir karo va­do (stratego) su 10 laivų pasiuntimą į kaimynų žemes, archaizuoja, pavaizduoja miestų padėtį, buvusią nepriklausomos Graikijos laikais. Ir kiti romanų autoriai (pvz., Charitonas, Heliodoras) savo pasakojimus nukelia į senesnius laikus.

//, 26 Delfinais (delphines) būdavo vadinamos ir tam tikros mašinos, naudojamos jūros kautynėse, skirtos priešų laivams skandinti. Čia tikrieji del­finai atlieka tų mašinų darbą.

77, 27 Iškilminga Pano kalba turi poetišką atspalvį. G. Valei (G. Valley) spėja, jog Longas čia seka Iliadą, XXIV, 114.

77, 28 Brijaksis — neaiškios kilmės vardas, graikai sie­dino tą žodį su veiksmažodžiu bryo — „vešliai augti, dygti, klestėti" ar bryddzo — „kilti, veš­liai želti". Longas motimniečius vaizduoja išdy-

kėliais barbarais, jų vadą — išlepusiu „Nutukė-liu". Autoriaus simpatijos — mitilėniečių pusėje.

//, 32 Tiliras (gr. Tityros), tur būt, iš Teokrito paimtas asmens vardas. Iš Teokrito tą vardą buvo pa­ėmęs ir Vergilijus. Antikiniai Teokrito aiškinto­jai nurodo, jog Tityros — satyros, vadinas, var­das paimtas iš Dioniso, vaisingumo dievo, kulto aplinkos. Vergilijaus komentatorius Servijus (ad Vergilii eclogam, I) sako, jog lakedemo-niečiai ožį vadiną litini (tityros).

//, 33 Nusimetęs apsiaustą. .. šis apsiaustas (gr. enkom-boma) buvo baltas drabužis, kurį vergai ir pie­menys užsisiausdavo virš apatinio drabužio (exo-mis). Tas apsiaustas pasirodė graikuose helenis­tiniame laikotarpyje.

Nusimetęs tą apsiaustą, Titiras nebuvo visai plikas, jis dar buvo užsivilkęs trumpą apatinį drabužį.

//, 34 Mitas apie Paną ir Syringą buvo atpasakotas ke-feto rašytojų. Ypač panašūs į mūsų variantą yra Ovidijaus (Metamorphoses I, 689—712) ir Achilo Tatijaus (VHI.6) atpasakojimai. Pastarasis kai kurias to mito vietas pasakoja beveik tais pa­čiais žodžiais, kaip ir Longas.

II, 36 ir 37 Šie šokiai, atliekami Drijanto ir Dafnio bei Chlojės, yra m iminės scenos. Mimas (pažodžiui reikštų gyvenimo pamėgdžiojimą) buvo labai graikų ir romėnų visais antikos laikais mėgia­mas.

///, / Longas, aprašinėdamas karo veiksmus ir plėšikų užpuolimą, seka istoriku Tukididu. Jau pirmasis

šios knygos sakinys primena daugelį žymiojo is­toriko vietų, kuriose Tukididas, baigęs vienos kariaujančios pusės veiksmų aprašymą, pradeda vaizduoti kitos pusės ir jos sąjungininkų pasi­rengimą ir pačius žygius (plg. II, 10; V, 83; VIII. 82 ir t. t.).

111,2 Longas vaizduoja mitilėniečius ir jų vadą Hipa-są kitaip, negu mitimniečius ir Brijaksį — Hipasas elgiasi kilniai, kaip tikras riteris, beginklių žmo­nių nepuola ir krašto neplėšia, o Brijaksis nioko­ja, kaip tikras barbaras ir plėšikas.

Autorius pabrėžia Mipaso ,,demokratiškumą" ir taikingumą: nors jis yra savo piliečių išrinktas „strategu" (strategos autokrator), bet svarbesniais reikalais atsiklausia savo piliečių nuomonės: jis vykdo jų valią.

///, 3 . . . kad raguočių ėdžiose būtų pelų, ožkoms ir avims avidėse — lapų, kiaulėms kiaulidėse — kaštonų ir gilių.. . — galima palyginti — Odi­sėja X, 241—3: „pametus gilių joms ir kitko ėsti, ką žemknisės kiaulės papratusios ėsti ir mėgsta".

///, 4 . . . žiema jiems atrodė malonesnė ir už vasarą, ir už rudenį, ir net už patį pavasarį... Panaši Biono vieta 17(6), kur yra kalbama apie visus metų laikus, aprašomi kiekvieno jų teikiami sma­gumai.

///, 4 . . . vilnas kedenti ir verpstę sukti. ..

Moterys, užsiimančios tais darbais, būdavo gi­riamos ir aukštinamos.

///, 5 . . . per Skitijos sniegą. Skitija senovės graikams ir romėnams buvo žiemos ir nepaprasto šalčio bei sniego kraštas. Plg. Ovidijaus Heroides XII, 27, Ovidijaus Met. VIII, 788 ir 1.1.

Tas Longo epizodas (paukščių medžioklė žie­mą) primena vieną Alkifrono Laiškų vietą (II, 27).

/ / / , 6 . . . blogų ženklų lydimas... Pažodžiui būtų „paukščiams esant nepalankiems". Vienas iš bū­dų sužinoti, ar ateitis yra laiminga, ar nelaimin­ga, buvo paukščių stebėjimas. Iš jų skridimo, balso ar pasirodydamo vietos spėdavo, ar lau­kia pasisekimas, ar ne.

///, 10 Aprašomas nepaprastas šaltis Lesbo saloje, tur būt, yra autoriaus fantazijos padaras.

///, 12 Jos (lakštingalos)... vis aiškiau minėjo Itį. Se­novėje paplitęs mitas pasakoja (plg. Ovidijaus Met. VI, 424 ir toliau), kad Itis (gr. Itys) buvo Terėjaus ir Proknės sūnus. Kadangi Terėjus pa­sirodė neištikimas savo žmonai, klasta suviliojęs ir prievarta užmezgęs santykius su Filomela, jos seserimi, Proknė nutarė žiauriai atkeršyti savo vyrui. Abi seserys, Proknė ir Filomela, nužudė Proknės ir Terėjaus sūnų Itį ir jo mėsa pavalgy­dino Terėjų. Jo persekiojamos, paprašė dievų pagalbos, ir abi pavirto paukščiais: Proknė — lakštingala, Filomela — kregžde, o Terėjus tapo vanagu, jas persekiojančiu. Tapusi lakštingala, Proknė nuolat prisimena savo Itį.

///, 15 Chromis — iš Teokrito pasiskolintas vardas. Jis dirba savo žemę (gr. georgos ges idias), vadi-

nas, yra smulkus žemės savininkas arba nuomi­ninkas, bet ne vergas kaip Lamonas.

. . . atsivedęs moterį iš miesto.

Originale yra pavartotas terminas — gynai-on (bobelė), kuris imperijos laikotarpio kalboje turėjo niekinamą atspalvį: Alkifronas (III, 271) tuo žodžiu (gynaion) vadina moteriškę, kuri penktą po vestuvių mėnesį pagimdė berniuką ir pasirūpino jį išmesti.

Lykėnija (gr. Lykainion) yra heteros vardas (Kalimachas mini Lykainis, lykos—vilkas). Prof. Kondratjevas teisingai lygina šio vardo darybą su lot. lupa ir lupanar: Lykėnija gali reikšti ,,meile prekiaujanti, parsidavinėjanti moteris".

Tokios moterys būdavo kilusios iš žemųjų ar nusigyvenusių vidutiniųjų sluoksnių. Lykėnija, būdama mieste (gal būt, Mitilėnėje), išmoko sek­ti ir mėgdžioti miestiečių įpročius.

Pats vardas rodo, jog Lykėnija gali būti ko­kios nors komedijos personažo vardas.

III, 15 . . . einanti pas kaimyną gimdyvę... Ta pačia dingstimi vienoje Aristofano komedijoje (Eccles. .528—9) Praksagora palieka naktį savo miegamą­jį. Galima tą vietą palyginti ir su vienu Alkifro-no laišku (II, 7).

///, 17 O ši nusivedė jį kuo toliausiai nuo Chlojės... Visa ši suvedžiojimo scena tankiame miške

primena viename Alkifrono laiške aprašytus „nuotykius" (II, 35).

///, 23 Nimfų rūšys: melijos — uosių nimfos, iš kurių kilusi žmonių giminė (Hesiodas); driadės (drys —

medis, ąžuolas) — medžių nimfos; helėįos yra pelkių (helos) nimfos.

Pasakėčią apie gražuolę Echo (Aidą) pasa­koja keletas antikinių rašytojų. Ovidijus (Met. III, 357—269) kiek kitaip pasakoja jos nuoty­kius:

Echo buvusi plepi mergaitė. Savo ilgomis kalbomis ji sulaikiusi Junoną, kai toji norėjusi sugauti savo neištikimąjį, nuolat į gražuoles be-sižvalgantį Jupiterį, tuo momentu besilinksmi­nantį su nimfomis. Kol Junona gaišo, klausydama Echo pasakojimų, nimfos išbėgiojo. Supykusi ga­lingoji deivė nubaudė Echo ir pavertė ją aidu: „balsingoji nimfa, kuri nemoka nei nutylėti, ki­tam kalbant, nei pati pradėti anksčiau kalbėti".

Kiek kitokį to mito variantą mini Moschas (IV, Ahrens), kuris pasakoja, jog Panas mylėjęs

Echo, Echo mylėjusi vieną satyrą, o tasai Lydą. Tuo būdu susidariusi paini situacija.

/ / / , 26 . . . kad per daug nereikalautų.. . Čia Longas mini seną paprotį, pagal kurį jaunikis turėdavo atnešti jaunajai ir jos tėvams dovanų (hedna, eednon), tuo būdu ją tarytum išpirkti. Klasiki­niais laikais hedna reiškė jaunosios kraitį, kurį ji nusineša į jaunojo šeimą. Sunku pasakyti, ar Longo laikais paprotys, kad jaunasis atneša jau­nosios tėvams dovanų, buvo Lesbo saloje iš tik­rųjų išlikęs, ar čia yra tiktai literatūrinė remi­niscencija.

///, 27 Drachma (drachme) — svorio ir piniginis viene­tas. Sidabrinė drachma (Atėnuose) buvo lygi 6 obolams, sudarė šimtąją minos dalį.

///, 29 Aš moku derlių nuimti (rankraščiuos „dūdele gro­ti" — syridzein). Kairis, mano nuomone, teisingai pakeitė į „derlių nuimti" (theridzein), nes rank­raščių „syridzein" šiame kontekste netinka. Vi­sai natūraliai kalba gali prasidėti nuo to darbo, kurį dirbo Drijantas ir Napė tuo metu, kai atvy­ko Dafnis, t. y. nuo kūlimo, arba platesnės pras­mės terminą vartojant, nuo derliaus nuėmimo (theridzein).

///, 29 .. . nusususių jaučių — pažodžiui būtų „niežuo-tų, niežais aptekusių" jaučių.

III, 30 Kuliamais grėbliais (gr. triboloi, lot. tribula ir tribulum) — tai buvo tam tikra dantyta apa­čia, akmenimis prislegiama lenta, kuri būdavo velkama per klojime išskleistus javus. Žodis, tur būt, ir pats daiktas pasirodė poklasikiniame lai­kotarpyje.

///, 31 . . . nestatydami turto aukščiau už garbingą skur­dą. .. Tur būt, stoicizmo įtaka: žmogaus vertę nulemia jo dvasinės ypatybės, o ne turtas.

///, 31 Panas ir nimfos yra Longo kaimiečių ir piemenų galingiausi dievai; kitų galingųjų Olimpo val­dovų jo kaimiečiai nepažįsta.

111,33 Greičiau už mintį (plg. Odisėja VII, 36). Jųjų laivai taip greiti yra jūroj, kaip paukščiai ar

mintys. III, 33 . . . visos šakos buvo plikos, tiktai pačioje vir­

šūnėje kabojo dar vienas obuolys, didelis ir gra­žus. . . Visas šis vaizdas yra garsaus Sapfo eilė­raščio (93) parafrazė:

Kaip obuolys saldinis aukštai ant šakos raudo­nuoja,

Ant aukščiausios šakutės — tur būt, jį užmiršo skynėjai,

Ne, neužmiršo jie jo, tiktai negalėjo pasiekti.1

///, 34 Horos yra besikeičiančių metų laikų deivės arba pačių metų laikų sudievinimas (hora — metų lai­kas). Jos prižiūri tvarką gamtoje, rūpinasi išau­ginti ir subrandinti derlių. Horų skaičius nebu­vo pastovus visą laiką. Hesiodas mini jų tris, kurios gyvenančios ir saugančios tvarką ne tik gamtoje, bet ir visuomenėje; jų vardai: Eunomia (įstatymų saugotoja), Dike (Teisingumas) ir Eire-ne (Taika).

Vėliau jų skaičius padidėjo: yra žinomos ke­turios horos pagal metų laikų skaičių.

///, 34 .. . tokią dovaną Afroditė gavo už savo grožį... Žinomas mitas apie Afroditės, Heros ir Atėnės ginčą dėl grožio, kurį išsprendė Priamo sunūs Paris, pripažinęs Afroditę gražiausiąja ir jai atidavęs obuolį.

IV, 2 Aprašydamas Lamono sodą, Longas sekė Home­ru. Savo ruožtu šis Lamono sodo aprašymas, tur būt, buvo pavyzdžiu Achilui Tatijui (I, 15): ap­rašinėdamas savo romane Hipijo sodą, Achilas Tatijas jau buvo skaitęs Longo romaną.

Visi šioje vietoje minimi vardai yra susiję su mitais apie Dioniso kulto plitimą.

1 J. Dumčiaus vertimas,

i 82

IV, 3 Semelė buvo Kadmo, Tebų karaliaus, duktė ir Dioniso motina.

Ariadnė — Mino ir Pasifajės duktė, kuri pa-gelbėjusi Tesėjui, Atėnų karaliaus sūnui, užmuš­ti Minotaurą ir išlaisvinti Atėnus iš baisios duok­lės, kurią Atėnai turėję kasmet siųsti į Kretos salą baidyklei Minotaurui. Bet, grįždamas namo, Tesėjas palikęs miegančią Ariadnę Nakso (Dijos) saloje. Čia ją atradęs Dionisas ir padaręs savo žmona (Katulas, 64).

Likurgas buvęs trakų — edoniečių karaliaus sūnus. Jis norėjęs pasipriešinti Dioniso kulto pli­timui, išvijęs girto Dioniso aukles iš Nisėjos laukų. Išsigandęs Dionisas įšokęs į jūrą, kur jį priglaudusi Tetida. Už tokius darbus dievai supykę ir Likurgą nubaudę: Dzeusas jį apakinęs. Pagal kitą mito versiją Likurgas buvęs kiek ki­taip nubaustas: jo žemė tapusi nederlinga, o jis pats pamišęs. Edomiečiai jį surišę, nuvedę ant Pangajaus kalno ir sudraskę į gabalus.

Pentėjas buvęs Agavos, Kadmo dukters, sūnus ir po Kadmo mirties paveldėjęs Tebų sostą. Jis norėjęs uždrausti savo šalies moterims dalyvau­ti Dioniso kulte, laikydamas tas visas apeigas be­protyste. Persekiodamas bakchantes kalnuose, Pentėjas ir žuvo: jo motina Agava ir jos seserys, bakchiškos ekstazės apimtos, palaikiusios lauki­niu žvėrimi, jį sudraskė (Euripido Bakchantes 1142).

Indų nugalėjimas — pasakojimai, kaip Dioni­sas, satyrų ir silėnų lydimas, privertė ir tolimąją Indiją pripažinti jo kultą, priklauso vėlesniajam laikotarpiui, po Aleksandro Didžiojo žygių.

Tirėnų pavertimas... Mitas pasakoja, jog sykį tirėnai, jūros plėšikai, pagrobę Dionisą nuo kranto ir išplaukę. Kadangi jie nepripažinę Dio­niso dievu ir iš jo šaipęsi, šis atsikeršydamas už jam daromas nuoskaudas, plėšikus pavertęs del­finais.

IV, 5 Eudromas — „reikšmingas" vardas, kuris reikštų „Geras bėgikas". Alkifrono Laiškuose (II, 21) vienas vergas turi Dromono (Dromon) vardą: sunku nuspręsti, kas kam buvo pavyzdys.

IV, 7 Lampis — vardas, sietinas su gr. daiktavardžiu „lampė" — puta ir nešvarumai vandens pavir­šiuje, aplamai, nešvarumai, kurie iškyla pavir­šiuje. Taigi ir šis vardas charakterizuoja per­sonažą.

IV, 7 Išbėgo Mirtalė. .. Dalnis... atbėgo. Longas kai kada kartoja sakinyje tuos pačius

veiksmažodžius arba to paties veiksmažodžio formas, sujungtas su skirtingais priešdėliais: ori­ginale — exedrame ir anedrame. Tokių pavyz­džių yra nemaža.

IV, 8 Marsijas buvo frigietis silenas, puikus fleitistas. Sykį jis rado Atėnos pamestą fleitą ir pradėjo rungtyniauti su Apolonu, norėdamas pralenkti šį meno ir muzikos globėją savo grojimo sugebė­jimais, bet buvo nugalėtas. Apolonas Marsijui nudyręs odą ir pakabinęs ją ant medžio (Ovidi­jus, Met. VI, 382—400).

IV, 9 Taip kalbėdami, jie liejo karštas ašaras. Kalbė­damas ir skųsdamasis Lamonas dar labiau susi-

graudina: žodžiai, garsiai ištarti, paveikė jo nuo­taiką.

IV, 10 Gnatonas — parazito vardas, sutinkamas kome­dijose ir Alkifrono Laiškuose (II, 32; III, 8). Var­das yra „reikšmingas", parodo žmogaus, tuo var­du pavadinto, užsiėmimą (gnathos — žandas).

IV, 11 ...jam būsią nesunku prisikalbinti piemenį... Gnatonas, būdamas miestietis, iš aukšto žiūri į kaimo gyventojus, ypač į piemenukus: jis yra įsitikinęs, jog Dafnis išvydęs jį, tokį puikuolį, iš karto suglums ir paklausys, ką tik jis besakytų.

IV, 13 Dionisolanas (gr. Dioniso — phanes — „pasiro-dąs", „tikrasis Dionisas", plg. epiphanes — „pa-sirodąs", nuo veiksmažodžio phainomal — „pa­sirodau") — kilmingojo žmogaus, aristokrato vardas.

Klearistė — iš Teokrito (V, 88) pasiskolintas vardas (Kleos — „garsas, garbė" ir aristė — „ge­riausia").

IV, 13 Atnešė aukų. . . Demetrai, Dionisui, Panui ir nim­foms.

Būdinga, kad šeimininkas, ūkio savininkas, aukoja ir didiesiems žemdirbystėms globėjams — Demetrai ir Dionisui. Piemenys ir smulkūs žem­dirbiai kreipiasi tik į Paną ir nimfas (II, 31).

IV, 14 Apolonas tarnavo Laomedontui ir ganė bandą. Laomedontas, kaip mitas pasakojo, buvo Pri-

jamo tėvas, Trojos karalius. Apolonas ir Posei­donas, susiderėję tam tikrą atlyginimą, jam tar­navo: pirmasis ganė Idos kalne jaučius, antrasis

pastatė Ilijono sienas. Kadangi, praėjus metams, sutartam tarnybos laikui, Laomedontas mokėti dievams atlyginimą atsisakė, Poseidonas pasiun­tė prieš jį jūros baidyklę. Karalius, norėdamas išgelbėti savo miestą, turėjęs tai baidyklei ati­duoti savo dukterį Hesijonę, bet ją išvadavęs Heraklis. Vėliau Laomedontas norėjęs apgauti ir Heraklį, bet buvęs jo nužudytas.

IV, 15 Vilnonis apsiaustas — gr. chlaina, t. y. apsiaus­tas, kuriuo vyrai apsirengdavo, kad apsisaugotų nuo šalčio ir blogo oro, todėl jis būdavo vadi­namas „apgynėju nuo vėjo" („anemoskepes"). Visas sakinys primena Odisėjos XVI, 79—80.

IV, 15 Visas epizodas, kaip Dafnis grodamas keičia to­ną, o gyvuliai jo klauso, primena Alkifrono vie­name laiške aprašytą sceną (II, 9). Panašią sceną piešia ir Heliodoras savo Etiopiniuose pasako­jimuose (V, 14).

7V, 15 . . . ėmė pusryčiauti. Gr. ariston žymėjo pirmąjį arba antrąjį valgymą (mūsiškai „pusryčius" arba „pietus").

IV, 17 Dėl to kai kas pamilo augalą, upę ar laukinį žvėrį. Daug buvo pasakojimų apie tokios keis­tos meilės atvejus: Elijanas (Varia historia II, 14) pasakoja, jog Kserksas buvo pamilęs plata­ną, Homeras (Odisėja XI, 235—240) kalba apie Teros meilę upei Enipejui. Pagaliau galima pri­siminti žinomą mitą apie Ledos, Spartos karalie­nės, meilę gulbei (Dzeusui).

7V, 17 Saldžiai pabučiuoti.. . Originale yra pasakyta „leuka philemata" („balti bučiniai"). Daugelis ro-

mano leidėjų keičia tekstą į „glykea philemata" (,,saldūs bučiniai").

IV, 17 Anchisą, beganantį karves Idos kalne, pamilusi Afroditė ir pagimdžiusi jam sūnų Enėją.

Legendą apie Apolono meilę Bronchui mini Kalimachas, Strabonas ir Lukijanas. Branchas buvo Branchidų giminės, kurios nariai vadovavo Apolono orakului Didimoje prie Mileto, protė­vis. Todėl ir Didimos Apolonas turėjęs Branchie-čio pravardę.

Ganimedas — gražus jaunikaitis, Trojos karaliaus sūnus, kurį Dzeusas pamilęs ir savo ereliams įsakęs pagrobti. Olimpe įkurdintas ir pasidaręs vyno pilstytoju dievų puotose, žinoma, tas gražuolis sukėlė Heros, Dzeuso žmonos, nea­pykantą visai giminei ir gimtinei, Trojos miestui (Vergilijaus Eneida I, 28).

/V, 18 Priežodį ,,Gulėt jautis tvarte" Hesychijus paaiš­kina: „Kalbama apie nenaudingas būtybes."

IV, 21 Moiros — mitologija minėjo tris seseris moiras: Klotho — verpianti, siūlą traukianti, Lachesis — skirianti likimą ir Atropos — neišvengiamoji. Jos būdavo vaizduojamos griežtomis, kilmingo­mis deivėmis, kurios laiko būtinybės vairą ir suteikia galią baudžiančioms erinijoms. Jos nule­mia žmogaus gyvenimo ilgį ir likimą. Todėl Klea-ristė kreipiasi į jas tokiu svarbiu savo gyveni­me momentu.

IV, 22 Prisiekiu nimiomis.. . Astilas, nors ir miestietis, prisiekia nimfomis, kaimiškomis dievaitėmis, tur būt, norėdamas, kad Dafnis, kuris paprastai pri-

siekia tomis savo globėjomis, kuo greičiausiai patikėtų ta priesaika ir sustotų.

IV, 24 Aš maniau, jog man vaikų užtenka. V. Tarnas, remdamasis įrašais ir kitais liu­

dijimais, nustato („S.i.iHHHCTJmecKaH u,HBHJiH3a-UHH", MocKBa, 1949, vert. rusų k., 109 p) , jog helenistiniame laikotarpyje Graikijoje daugiau­sia būdavo šeimų, turinčių vieną vaiką; galima dar pastebėti norą turėti porą vaikų; bet dides­nės šeimos, turinčios keturis ar penkis vaikus, buvo labai retos. Labai retai pasitaiko šeimų, tu­rinčių daugiau negu vieną dukterį. Tarnas daro išvadą, jog „netenka abejoti, jog vaikų, ypač mergaičių, žudymas buvo labai paplitęs".

Naujoji atikinė komedija, pasirinkdama ir traktuodama pamesto vaiko siužetą, pavaizduo­davo padėtį, pastebimą pačiame gyvenime.

IV, 24 . . . nėra brangesnio turto už brolį. . . Tur būt, perfrazuojama Sofoklio sentencija (Philoctetus 673): „draugas yra geriau už bet kokį turtą.''

IV, 25 Dzeuso — Gelbėtojo (Dzcus soter) kultas buvo paplitęs: puotose jam būdavo aukojama kas tre­čioji vyno taurė, iš čia ir buvo kilęs priežodis: „trečioji Gelbėtojui".

IV, 26 Pelkių paukščiai, tur būt, tie patys, aukščiau (II, 12) minimi paukščiai: žąsys, antys ir einiai.

IV, 26 Visas šių aukų atskiriems dievams paskirstymas primena nežinomo autoriaus epigramoje, pateku­sioje į Teokrito rinkinį (Ahrenso leidinio X epigr.), aprašytas dovanas dievams.

IV, 28 Veltui prisiekėme. . . Manau, kad pagrįstas yra P. Kurjės (Courier) pasiūlymas vietoje rankraš­čių „prisiekiau" skaityti „prisiekėme": dabar Dafnis prisimena abiejų (savo ir Chlojės) prie­saikas.

IV, 29 Smarkiai apmušė — pažodžiui būtų „apkūlė": čia sutinkama ta pati metafora, kaip ir lietuvių kal­boje.

IV, 34 Jam pasirodė, jog nimfos prašo Erotą, kad jis pagaliau leistų Dainiui ir Chlojei susituokti.

Romano pradžioje Drijantui ir Lamonui sap­ne pasirodžiusios nimfos perdavė Dafnį ir Chloję ginkluotam Erotui. Dabar Dionisofanui sapne pa­sirodžiusios nimfos prašo Erotą juos sutuokdinti: Erotas nusiginkluoja, „meilės istorija" baigiasi.

IV, 34 . . . buvo pripildytas paskutinis ąsotis, iš kurio paprastai yra nuliejama Hermiui. . . Svečiai, prieš išsiskirstydami namo, nuliedavo paskutiniajam Hermiui, nes šis dievas atnešąs gerą miegą (plg. Odisėja VII, 138). Eidami gult, visuomet šitą die­vą turį žmonės pagerbti.

IV, 34 . . . iš kairės į dešiną nešdamas: kryptis iš deši­nės pusės aukojimuose būdavo laikoma žadan­čia laimę ir pasisekimą.

IV, 35 Megaklas (gr. Mega-klęes — „didžiai garsus, di­džiai šlovingas") — aristokratiškos šeimos pa­vadinimas.

Megaklas užima prie stalo „garbingą", pirmą­ją vietą, bet tarnas eina iš kairės į dešinę, nuo guolio prie guolio, ir atpažinimo daiktus parodo Megaklui paskutiniajam.

Choregija — chorego, choro vadovo, pareigos ir garbė. Choregas turėdavo sudaryti, apmokyti ir vadovauti chorui. Tos pareigos buvo susiju­sios su didelėmis išlaidomis, todėl jas galėdavo atlikti tik pasiturintieji piliečiai: retorius Lisijas (XIX, 142) nurodo, jog choregija pareikalauda­vo ligi 3000 drachmų išlaidų.

Trierarchija — trierarcho pareigos, tų parei­gų atlikimas. Trierarchas pats vienas arba pade­damas kitų piliečių apginkluodavo trierą, laivą su trimis irkluotojų eilėmis, ir tam karo laivui vadovaudavo. Tos pareigos būdavo susijusios su dar didesnėmis išlaidomis, negu chorego parei­gos: tas pats Lisijas nurodo 80 minų (viena mi­na — 100 drachmų) sumą, kurios trierarcho pa­reigos pareikalaudavo. Atlikinėdami šias viešą­sias pareigas, piliečiai įsigydavo populiarumo vi­suomenėje, galėdavo pradėti politinę karjerą.

IV, 35 Nebeteko man tapti nė dukrelės tėvu... Tikrasis įpėdinis buvo sūnus. Megaklas, tapęs

turtingas, žinoma, lauktų sūnaus, blogiausiu at­veju būtų buvęs patenkintas ir dukterimi.

/V, 38 . . . Filetas dūdele grojo, o Lampis lleita, Drijan­tas su Lamonu šoko — plg. Teokrito VI, 44—45.

IV, 39 Filopoimenas („bandų mylėtojas") ir Agelė („banda, kaimenė") — abu vardai yra sutinkami Alkifrono Laiškuose (II, 21 ir II, 5).

IV, 39 Taip jie išlaikė piemenų papročius ligi senatvės. Vienas iš žymiausių XIX a. Longo tyrinėtojų

ir leidėjų Hercheris taiko šią frazę vėlesniu in­tarpu, nes ji nutraukia nuoseklų pasakojimą.

T U R I N Y S

Longo bukolinis romanas „Dafnis ir Chlojė" 3 Jžanga 33 Pirmoji knyga 35 Antroji knyga 63 Trečioji knyga 94 Ketvirtoji knyga 124 Paaiškinimai 157

Jloiir

AA^HHC H XJ10fl Ha J I I I T O B C K O M a3UKe

Atsak. redaktorė S. Butkienė Redaktorių; R. Mironas

Viršel is dali. P. Rauduvės Tcchn, redaktorius D. Jakubonis

Korektorė V. Ražinskienė Pasirašyta spaudai 1958.111.31. Leidinio Nr. 2444. Tiražas 10 000 egz . Popier ius 70 x 92 l / 3 2 — 3 pop. 1. = 7,02 s p . 1., 6,1 leid. 1. Spausd ino vals tybinė spaus tuvė „ R a i d ė " Kaune, Spaustuvininku, g. 3. Užsak. N i . 638.

Kaina 3 rb