VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA

Lina Grevaitė

TIKROVĖS VIZUALIZACIJA VINCO MYKOLAIČIO-PUTINO IR

VIDMANTĖS JASUKAITYTĖS POEZIJOJE

Magistro baigiamasis darbas

Literatūros ir spaudos studijų programa, valstybinis kodas 621Q20006

Literatūrologijos studijų kryptis

Vadovė doc. dr. Indrė Žakevičienė _________ ___________

(parašas) (data)

Apginta prof. dr. Ineta Dabašinskienė __________ ____________

(parašas) (data)

Kaunas, 2014

2

TURINYS

Tikrovės vizualizacija Vinco Mykolaičio-Putino ir Vidmantės Jasukaitytės poezijoje (santrauka) ... 3

Visualisation of Reality in Vincas Mykolaitis-Putinas' and Vidmantė Jasukaitytė's Poetry

(summary) ............................................................................................................................................ 4

ĮVADAS .............................................................................................................................................. 5

1. KOGNITYVINĖS POETIKOS SAMPRATA ........................................................................... 10

2. IKONIŠKO PASAULIO CHARAKTERISTIKA: ERDVIŲ VIZUALIZACIJA ..................... 16

2.1. Mentalinių erdvių tipai ........................................................................................................... 16

2.1.1. Laiko erdvės ........................................................................................................................ 17

2.1.2. Hipotetinės erdvės ............................................................................................................... 23

2.2. Peizažo vizualizacija: menamos vietos interpretacijos ir kultūros ženklai ............................. 28

2.2.1. Žemės, dangaus ir jūros įvaizdžių prasmės......................................................................... 35

2.2.2. Paukščio metaforų spektras................................................................................................. 43

2.3. Mitinės metaforos reprezentacija............................................................................................ 48

IŠVADOS .......................................................................................................................................... 55

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA ........................................................................................................ 57

Priedas Nr. 1. ..................................................................................................................................... 60

Priedas Nr. 2. ..................................................................................................................................... 65

3

Tikrovės vizualizacija Vinco Mykolaičio-Putino ir Vidmantės Jasukaitytės

poezijoje

Santrauka

Magistro darbe analizuojama tikrovės vizualizacija V. Mykolaičio-Putino ir V.

Jasukaitytės poezijoje. Tiriamoji medžiaga – V. Mykolaičio-Putino lyrikos rinkiniai: „Tarp dviejų

aušrų“ (1927 m.), „Keliai ir kryžkeliai“ (1936 m.), „Sveikinu žemę“ (1950 m.), „Būties valanda“

(1963 m.), „Langas“ (1966 m.) ir V. Jasukaitytės eilėraščių knygos: „Ugnis, kurią reikia pereiti“

(1976 m.), „Taip toli esu“ (1979 m.), „Mano broli žmogau“ (1982 m.), „Saulės per daug“ (1986 m.),

„Neiškastam sidabrui pasakyk sudie“ (1999 m.), „Tikrasis nebūties veidas“ (2002 m.), „La Loba /

Kas už nieko“ (2009 m.). Pasirinkti poezijos rinkiniai, geriausiai atspindintys autorių kūrybos

bruožus. Magistro darbo tikslas – išanalizuoti V. Mykolaičio-Putino ir V. Jasukaitytės poetinių

tekstų konceptualiąsias metaforas ir jų kuriamą vizualumą.

Teorinėje dalyje pristatoma kognityvinės poetikos samprata: aiškinamas blendingo

mechanizmas, ikoniškumo fenomenas, konceptualiųjų metaforų veikimas. Tiriamojoje dalyje

analizuojami įvaizdžiai, kurie padeda skleistis ikoniškumui, nagrinėjami mentalinių erdvių tipai,

tyrinėjama mitinė metafora.

Pastebėta, kad V. Mykolaičio-Putino ir V. Jasukaitytės poetinių tekstų ikoniškumas

reiškiasi skirtingais būdais. Konceptualiosiose metaforose slypi ikisąvokinės tikrovės atvaizdas.

Vizualumą stiprina poetų sukurtas apversto pasaulio vaizdinys. V. Mykolaičio-Putino eilėraščiuose

susijungia kelios mentalinės laiko erdvės. Dažniausias kūrinių laikas – nuo saulėlydžio iki aušros.

Poeto eilėraščiuose dažnas mėlyno paukščio įvaizdis, siejamas su kalno viršūne. V. Jasukaitytės

poetiniuose tekstuose fiksuojamas amžinas ir begalinis laikas, nepažinus pasaulis. Kosminėje

erdvėje mezgasi santykis, kurio dar negalima apibūdinti žodžiais; taip koduojama vadinamoji

ikigeštaltinė jausena.

Magistro darbas atskleidžia, kognityvinės poetikos galimybę giliau žvelgti į tekstą,

eilėraštyje atkoduoti naujas prasmes, akcentuojant metaforų konstravimo mechanizmą. Išsiaiškinta,

kad metaforose slypi ikoniškumo apraiškos.

4

Visualisation of Reality in Vincas Mykolaitis-Putinas' and Vidmantė

Jasukaitytė's Poetry

Summary

This Masters thesis analyzes the visualization of reality in V. Mykolaitis-Putinas and

V. Jasukaitytė poetry. Researching material are sets of lyrics of V. Mykolaitis-Putinas: "Tarp

dviejų aušrų" (1927), "Keliai ir kryžkeliai" (1936), "Sveikinu žemę" (1950), "Būties valanda"

(1963), "Langas" (1966) and V. Jasukaitytė book poetry, "Ugnis, kurią reikia pereiti" (1976), "Taip

toli esu" (1979), "Mano broli žmogau" (1982), "Saulės per daug" (1986), "Neiškastam sidabrui

pasakyk sudie" (1999), "Tikrasis nebūties veidas" (2002), "La Loba / Kas už nieko" (2009).

Selected collections of poetry, reflects the best author's creative features. Master's goal is to analyze

V. Mykolaitis-Putinas and V. Jasukaitytė visual aspect of poetic texts and creation of conceptual

metaphors.

The theoretical part introduces the concept of cognitive poetics: interpreted blending

mechanism, iconicity phenomenon of conceptual metaphors operation. The research provides an

analysis of the images that help unfold iconicity, examined mental types of spaces, explores the

mythic metaphor.

It is observed that poetic texts of V. Mykolaitis-Putinas and V. Jasukaitytė are iconicity

is manifested in different ways. Conceptual metaphors have reality image. Visual aspect enhances

poets created an inverted image of the world. V. Mykolaitis-Putinas poems combine some mental

space of time. The most common time pieces are from sunset to dawn. Verses common blue bird

image associated with the mountain top. V. Jasukaitytė poetic texts are recorded in the eternal and

infinite time, unknowable world. Space fraught relationship, which can not be described in words;

so-called coded phylosophic sensibility.

Master's thesis reveals opportunity of cognitive poetic to think deeply about the text of the

poem, to decode new meanings, metaphors emphasizing design mechanism. They found that the

metaphors have iconicity manifestations.

5

ĮVADAS

Šiame darbe analizuojama skirtingo periodo poetų kūryba. Vincas Mykolaitis-Putinas

(1893–1967 m.) – garsus simbolistas, o Vidmantė Jasukaitytė (1948 m.) – šiuolaikinė poetė. V.

Mykolaičio-Putino kūryba laikoma išskirtiniu fenomenu. J. Lankutis apie poetą rašė: „Šis skaidraus

talento, tauraus intelekto menininkas gali būti gretinamas su M. K. Čiurlioniu, nes ne su mažesne

menine aiškiaregyste žvelgė į paslaptingas sielos gelmes ir žvaigždėtas tolumas. Jis atsiskleidė kaip

didis romantikas ir simbolistas, dvasingumo ieškotojas, komiškai beribio pasaulėvaizdžio kūrėjas,

būties priešybių analitikas, o kartu ir psichologiškai įžvalgus realistas“ (Lankutis 1989: 7). V.

Mykolaičio-Putino kūryba tarsi apjungia kelias epochas. Joje galima surasti romantizmo ir

modernizmo idėjų. Kitais žodžiais tariant, poezijoje atsiskleidžia fantastiški reginiai, svajonės ir

tikrovės vizija, tradicijos ir novatoriškumo apraiškos.

V. Jasukaitytė kuria ne tik poeziją, tačiau rašo romanus, esė, dramas. Kovo 11-osios

akto signatarė ir Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Dirbo „Minties“ leidykloje. V. Jasukaitytei yra

suteiktos dvi literatūrinės premijos: 1977 m. Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus (už pirmąjį poezijos

rinkinį „Ugnis, kurią reikia pereiti“) ir 1991 m. Juozo Paukštelio (už romaną „Po mūsų nebebus

mūsų“). V. Jasukaitytės poezija išversta į anglų, vokiečių, rusų, persų kalbas. Režisierius Gytis

Padegimas yra sukūręs spektaklių pagal rašytojos dramą „Žemaitė“, tragediją „Žilvinas“, pjesę

„Vilkų medžioklė“. Šiuo metu autorė gyvena Vilniuje.

Analizuoti V. Mykolaičio-Putino ir V. Jasukaitytės poeziją pasirinkta neatsitiktinai.

2012 m. balandžio 15 d. šio darbo autorė atliko interviu su V. Jasukaityte. Pokalbiu metu poetės

buvo klausiama, ar galima įžvelgti sąsajų tarp jos ir V. Mykolaičio-Putino kūrybos. V. Jasukaitytė

atsakė, kad yra šiek tiek panašumų. Šiame darbe abiejų kūrėjų poetiniai tekstai nėra lyginami, tik

siekiama išanalizuoti, kokias reikšmes atskleidžia A. Mykolaičio-Putino ir V. Jasukaitytės poetinių

tekstų metafora. Kognityvinė poetika – esminis raktas, kuris padės atskleisti kūrinių prasmes, todėl

daug dėmesio skiriama skaitytojo emocijai. Svarbu išsiaiškinti, kokį poveikį sukuria XX a. pradžios

ir šiuolaikinis eilėraštis.

Skaitant bet kurį eilėraštį, svarbu jausti, įsivaizduoti menamos tikrovės reginius, todėl

skaitytojas neišvengs vizualizacijos. Tarptautiniame žodžių žodyne pateikiama: „Vizualizacija –

(lot. visualisation) įvairių rūšių informacijos kodavimas į regimuosius vaizdus; individualioje

sąmonėje informacija nuolat perkoduojama iš žodinės į vaizdinę, iš vaizdinės į žodinę.“ ()

Kognityvinėje poetikoje akcentuojama individuli skaitytojo patirtis, kuri atsiranda suvokiant regimą

ir įsivaizduojamą aplinką. Šio darbo objektas – tikrovės vizualizacijos būdai V. Mykolaičio-Putino

6

ir V. Jasukaitytės poezijoje. Analizuojant eilėraščius ieškoma savito tikrovės pakaitalo –

ikoniškumo.

Darbo tikslas – išanalizuoti V. Mykolaičio-Putino ir V. Jasukaitytės poetinių tekstų

konceptualiąsias metaforas ir jų kuriamą vizualumą. Minėtam tikslui pasiekti keliami keli

uždaviniai:

1. Aptarti kognityvinės poetikos postulatus ir naratologines sąvokas.

2. Išanalizuoti įvaizdžius, padedančius skleistis ikoniškumui.

3. Atskleisti mitinės metaforos prasmę.

4. Išryškinti ikoniškumo fenomeną V. Mykolaičio-Putino ir V. Jasukaitytės poetiniuose tekstuose.

V. Mykolaičio-Putino kūryba plačiai išnagrinėta daugeliu aspektų. Kritikai V.

Mykolaičio-Putino poezijoje ieškojo filosofijos ženklų. J. Lankutis išleido monografiją „V.

Mykolaičio-Putino kūryba“ (1961 m.), kurioje daug dėmesio skiriama ne tik prozai, bet ir poezijai.

V. Kubilius „XX amžiaus lietuvių lyrikoje“ (1982 m.) aptarė V. Mykolaičio-Putino poezijos

novatoriškumą. V. Daujotytė kūrybos studijoje „Putinas pasaulėvaizdžio kontūrai“ (2003 m.) rašė

apie būtį, filosofiškumą, saulėlydžio ontologiją, o knygoje „Literatūros fenomenologija“ (2003 m.)

kritikė V. Mykolaičio-Putino eilėraščius analizavo fenomenologiniu požiūriu. Nemažai poetinių

tekstų interpretacijų parašė V. Zaborskaitė knygoje „Eilėraščio menas“ (1965 m., 2002 m.). E.

Žmuida „Disonansų būtyje“ (2007 m.) analizavo šio poeto kūrybą, aptarė būties ir nebūties

klausimus, akcentavo, kad gera poezija yra visuomet ontologiška, būtent taip apibūdino ir V.

Mykolaičio-Putino kūrybą.

Literatūros kritikai plačiau išanalizavę V. Jasukaitytės prozos kūrinius negu poezijos.

V. Daujotytė knygoje „Kas tu esi, eilėrašti?“ (1990 m.) trumpai aptarė eilėraštį „Vasaris“ iš pirmojo

poezijos rinkinio. Kitoje V. Daujotytės knygoje „Parašyta moterų“ (2011 m.) apžvelgiama V.

Jasukaitytės kūryba. Literatūrologė pastebėjo: „Jasukaitytė rašė ir tarsi jausdama Salomėjos Nėries

palankumą.“ (Daujotytė 2001: 736). (Šiam teiginiui pritarė ir pati poetė). V. Sventickas analizavo

„Poemą mažam sūnui“. Apie V. Jasukaitytę nėra parašytos monografijos. Interviu metu poetė teigė:

„Esu savita poetė. Niekas neturi supratimo, ką rašau. Esu neįžvelgta todėl, kad niekas nesupranta,

kokia yra mano kūryba.“ (Jasukaitytė 2012) Taigi V. Jasukaitytė yra menkiau tyrinėta autorė, o V.

Mykolaičio-Putino kūryba nuodugniai analizuota, todėl atrodo, kad sunku atrasti nepastebėtus

aspektus. Tačiau kognityvinė poetika suteikia galimybę giliai žvelgti į tekstą, t. y. eilėraštyje

atkoduoti naujas prasmes akcentuojant metaforų konstravimo mechanizmą.

Metafora tampa ne tik literatūros, bet lingvistikos, sociologijos, psichologijos ir kitų

mokslo šakų objektu. P. Ricoeuris mano, kad „metafora egzistuoja ne pati savaime, o tik

interpretacijoje ir kaip interpretacija“ (Ricoeuris 2000: 64). Apskritai žmogų supanti aplinka

sudaryta iš metaforų, tačiau jų prasmė suvokiama tik mąstant, analizuojant.

7

Kognityvistai aiškina, kad konceptualioji metafora susijusi su mąstymu. Rodos, kad

žmogaus gyvenimas yra metaforiškas. Naratologai, tyrinėdami poeziją, taip pat akcentuoja šios

meninės išraiškos svarbą. Pavyzdžiui, B. McHale‘as iškelia klausimą, bet taip ir neatsako: „Koks

ryšys egzistuoja tarp pasakojimo logikos ir poetinės metaforos logikos?“ (McHale‘as 2008: 358).

Galima daryti prielaidą, kad koduojama poezijos tikrovė. Kitokios nuomonės yra žymus prancūzų

mokslininkas ir filosofas G. Bachelardas: „Gilindamiesi į metaforos ir vaizdo skirtumus,

suvoksime, jog metafora negali būti fenomenologinių studijų objektu. Ji to nenusipelno, nes nėra

fenomenologinė vertybė. Daugiausia ji tėra dirbtinis (pagamintas) vaizdas, neturintis gilių, tikrų,

realių šaknų.“ (Bachelardas 1993: 378). Ši įžvalga tarsi užkerta kelią metaforos prasmių lauko

tyrimams, tikrovės ikoniškumo (fenomeno) analizei. G. Bachelardo idėjos išsakytos anksčiau negu

atsirado kognityvinė poetika. Teoretikų mintys atskleidžia metaforos sampratos kitimą.

G. Bachelardui metafora tėra vaizduotė, nieko bendra neturinti su realybe.

Kognityvistė Margaret H. Freeman mano visiškai kitaip: būtent metafora kuria tikrovę, o pasauliui

pažinti reikalinga patirtis, kuri glaudžiai susijusi su fenomenologija. G. Bachelardas atskiria

metaforą nuo vaizdinių, o naratologė M. Bal šią meninę išraiškos priemonę įvardija „žodiniais

vaizdinių atvaizdais“ (Bal 2008: 630) ir pavadina vizualizacijos priemone. Kitais žodžiais tariant,

metafora padeda kurti vaizdus, dalyvauja mąstymo procesuose. Skirtingas teoretikų metaforos

suvokimas kelia diskusiją; svarbiausia šio darbo problema – ar V. Mykolaičio-Putino ir V.

Jasukaitytės poetiniai tekstai ikoniški?

Esminis eilėraščių analizės raktas – metafora, kuri turi sąsajų su vizualiniu

naratyvumu. Skaitytojui būdingas nuolatinis vizualizavimas, tačiau kiekvienas poetinis tekstas

sukuria kitokius įsivaizduojamus reginius. Visa tai leidžia kelti hipotezę, kad V. Mykolaičio-Putino

eilėraščiai sužadina stipresnį vizualumo pojūtį, kuriamame peizaže vyrauja priešpriešos, o V.

Jasukaitytė ieško vienovės apraiškų.

Šiame darbe daugiausiai bus remiamasi P. Stockwello studija „Cognitive Poetics. An

Introduction“ (2002 m.) M. H. Freeman teoriniais straipsniais „Poetic Iconicity“ (2009 m.) ir

„Blending and Beyound: Form and Feeling in Poetic Iconicity“ (2009 m.), R. Tsuro straipsniu

„Some Aspects of Cognitive Poetics“ (2003 m.), D. Vaitkevičienės lietuvių ir latvių mitologijos

studija „Ugnies metaforos“ (2001 m.), enciklopedija „Routledge Encyclopedia of Narrative Theory“

(2008 m.). Taip pat bus remiamasi J. Lankučio, V. Daujotytės studijomis.

V. Mykolaitis-Putinas išleido šešis poezijos rinkinius, iš kurių bus analizuojami: „Tarp

dviejų aušrų“ (1927 m.), „Keliai ir kryžkeliai“ (1936 m.), „Sveikinu žemę“ (1950 m.), „Būties

valanda“ (1963 m.), „Langas“ (1966 m.). V. Jasukaitytė išleido devynias poezijos knygas, tačiau

šiame darbe poetiniai tekstai bus tiriami iš šių eilėraščių rinkinių: „Ugnis, kurią reikia pereiti“ (1976

m.), „Taip toli esu“ (1979 m.), „Mano broli žmogau“ (1982 m.), „Saulės per daug“ (1986 m.),

8

„Neiškastam sidabrui pasakyk sudie“ (1999 m.), „Tikrasis nebūties veidas“ (2002 m.), „La Loba /

Kas už nieko“ (2009 m.). Tiriamąja medžiaga pasirinkti lyrikos rinkiniai, geriausiai atspindintys

autorių kūrybos bruožus.

Darbe taikomi aprašomasis (pateikiama teorinė medžiaga apie kognityvinę poetiką),

lyginamasis (aptariama, kurie poetiniai tekstai ikoniški, o kurie ne), interpretacinis (analizuojami

eilėraščiai ir aiškinama jų prasmė), atidaus skaitymo metodai.

Svarbiausias analizės instrumentas – kognityvinė poetika, kuri padės ištirti, kaip

konceptualioji metafora konstruoja prasmę. Metaforos genezę paaiškins blendingo modelis,

mentalinių erdvių koncepcija.

Eilėraščių analizei taikomos naratologijos prieigos. Apie naratyvą poezijoje

naratologai pradėjo kalbėti visiškai neseniai, nors jau Antikoje Aristotelio veikale „Poetika“ rašoma

apie fabulos kūrimą poezijoje: „Tikrasis poeto uždavinys nėra tik papasakoti apie tai, kas įvyko iš

tikrųjų, bet apie tai, kas galėtų įvykti“ (Aristotelis 1978: 46). Žinoma, Aristotelio laikais poetais

buvo vadinami dramaturgai. Poeziją Aristotelis suprato plačiąja prasme, t. y. grožinė literatūra.

Weststeijnas pasiūlė lyriniams eilėraščiams pritaikyti įvykių eigos (plot) sąvoką ir pabrėžė dvi

poezijai specifines savybes: pirmenybė teikiama psichiniams veiksmams ir (sąmoningai arba

nesąmoningai) praleidžiami socialiniai, erdvės ir laiko duomenys apie situaciją, veikėją ir veiksmą.

(Huhn 2012). Vertėtų pridurti, kad B. McHale‘as fokusuotę aptaria analizuodamas Homero

„Iliadą“. (McHale‘as 2009: 18). Naratologijos prieigos padeda analizuoti metaforų reikšmes –

realius ir išgalvotus pasaulius. Be jokios abejonės, metafora sukuria tam tikras situacijas, todėl yra

glaudžiai susijusi su įvykiais. Taigi naratologijos terminai labiau padės išskleisti metaforas.

Temos naujumas ir specifiškumas. V. Mykolaičio-Putino ir V. Jasukaitytės poezija

nebuvo tyrinėta taikant kognityvinės poetikos teoriją. Analizuodami V. Mykolaičio-Putino kūrybą

literatūros kritikai nevartoja naratologijos sąvokų, bet J. Lankutis, nagrinėdamas balades „Dvi

meilužės“ ir „Pati-žmogžudė“ pasakoja kūrinių siužetą. Iki šiol apie naratyvą poezijoje kalbama

mažai, todėl šiame darbe siekiama išsiaiškinti, kaip naratologinės prieigos padeda atskleisti V.

Mykolaičio-Putino ir V. Jasukaitytės poetinių tekstų prasmę. Pagrindinės vartojamos sąvokos:

kognityvinė poetika, konceptualioji metafora, ikoniškumas, mentalinės erdvės, naratyvas, žiūros

taškas.

Iki šiol kritikai mažai tyrinėja konceptualiąją metaforą literatūroje. I. Žakevičienė,

pasitelkdama kognityvine poetika, straipsnyje „Justino Marcinkevičiaus ir Vlado Šlaito poliai:

poetinio žodžio galimybės“ (2013 m.) analizavo visiškai skirtingų poetų metaforų struktūrą.

Konceptualiajai metaforai daugiau dėmesio skiria kalbininkai ir politologai. D. Vengalienė parašė

daktaro disertaciją „Lietuvos ir Amerikos internetinių naujienų antraščių ironija remiantis

konceptualiąja blendingo teorija: lyginamoji analizė“ (2011 m.). Svarbu tai, kad ironija veikia tokiu

9

pačiu principu kaip ir metafora. Kalbininkė R. Marcinkevičienė straipsnyje „Konceptualioji

metafora vertime“ (2006 m.) aiškina, kada vertimuose išlieka metaforiškumas ir dėl kokių

priežasčių neatsispindi originalo teksto metaforos. E. Vaivadaitė-Kaidi straipsnyje „Rojaus

konceptualiosios metaforos Sigito Gedos Korano vertime“ (2011 m.) analizuoja metaforos santykį

su kultūra, lygina poeto vertimą su originalu. J. Cibulskienė parašė daktaro disertaciją

„Konceptualioji metafora Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkimų diskursuose“ (2006 m.), kurioje

analizuojami politinių partijų metaforiniai pasakymai.

Taigi konceptualiąja metafora domisi įvairių sričių mokslininkai. Teoretikai H. M.

Freeman, P. Stockwellas poetiniuose tekstuose ieško ikoniškumo ir analizuoja konceptualiąsias

metaforas. Lietuvoje kognityvinė poetika retai taikoma literatūros tekstų analizei. Tikimasi, kad

darbas apie V. Mykolaičio-Putino ir V. Jasukaitytės poetinių tekstų metaforą praplės poezijos

tyrėjimo lauką.

Magistro darbą sudarys dvi dalys. Pirmoje bus aptariama teorinė dalis apie

kognityvinės poetikos postulatus ir konceptualiąją metaforą. Antroje dalyje analizuojama ikoniško

pasaulio charakteristika: erdvių vizualizacija. Siekiama įrodyti, kaip mentalinės laiko ir hipotetinės

erdvės sudaro „blendingą“ ir sukuria ikoniškumą. Poetiniai tekstai vizualūs, todėl bus siekiama

atskleisti žemės ir dangaus įvaidžių kuriamus menamos vietos aprašymus. Dėmesys skiriamas ir

mitinės metaforos analizei, kuri praplės eilėraščių analizės lauką. Aptariamos saulės ir mėnulio

įvaizdžių prasmės, siekiama atskirti ribą tarp tropo ir mitinės metaforos. Darbas baigiamas

apibendrinančiomis išvadomis.

10

1. KOGNITYVINĖS POETIKOS SAMPRATA

Kognityvinė poetika susijusi su pažinimu ir patirtimi. Taikant šią teoriją svarbu

pagrįsti, kodėl būtent taip, o ne kitaip interpretuojamas tekstas. Literatūra įtraukia kalbotyros,

psichologijos, antropologijos, kompiuterijos mokslus. Teoretikės M. H. Freeman teigimu,

kognityvinė poetika remiasi Maurice‘aus Merleau-Ponty egzistencine fenomenologija, Charleso

Sanderso Peirce‘o semiotika ir Susanne‘os K. Langes meno teorija (Freeman 2009: 423).

Kognityvinė poetika apjungia platų tyrinėjimo lauką. Kognityvistams aktuali patirtis, loginė analizė

ir vaizduotė, daug dėmesio skiriama konceptualiajai metaforai.

Metaforos suvokimą nulemia gyvenimiška patirtis. Tai iliustruoja ir J. Cibulskienės

pavyzdys: „Lakoffas ir Johnsonas daro išvadą, kad žmonės šią didžiulę pirminių metaforų sistemą

įsisavima automatiškai ir nesąmoningai, nuo pat kūdikystės paprasčiausiai gyvendami

kasdieniškame pasaulyje.“ (Cibulskienė 2005: 4). Įrodoma, kad metaforoms suvokti reikia ne tik

loginio mąstymo. Aplinkos supratimas atsiranda dar tuomet, kai pats žmogus to nežino –

kūdikystėje. Savaime suprantama, kad laikui bėgant metaforų suvokimas kinta, nes praplečiamos

žmogaus žinios ir įgyjama daugiau patirties.

Konceptualiąja metafora domisi lingvistai. D. Cibulskienės pastebėjimu, metafora yra

pagrindinis mechanizmas, kuriuo suvokiame abstrakčiąsias sąvokas ir abstrakčiai mąstome

(Cibulskienė 2005: 5). Rodos, kad pasaulis labiau pažįstamas patirtimi negu mokslu. E. Vaivadaitė-

Kaidi remdamasi George‘o Lakoffo ir Marko Johnsono teorijomis, teigė, kad konceptualioji

metafora „nėra tik retorinė figūra, bet vienas iš svarbiausių kalbinių reiškinių, glaudžiai susijusių su

mąstymu ir kognityvine veikla, nes visa konceptualioji sistema (esminis mąstymo turinys) yra

metaforiška.“ (Vaivadaitė-Kaidi 2011). Galima sakyti, kad visa žmogų supanti aplinka yra kaip

metafora, kurią reikia suvokti, interpretuoti. R. Marcinkevičienė, tyrinėdama konceptualiąją

metaforą vertimuose, pastebėjo, kad neišsenkantis metaforų šaltinis – juslėmis neapčiuopiami

dalykai, kurie įvardijami daiktavardžiais. (Marcinkevičienė 2006: 110). Iš tikrųjų, analizuojant bet

kurią metaforą, didžiausias dėmesys skiriamas daiktavardžiams, nes skaitytojas tuomet vaizduotėje

gali lengviau sukurti tam tikrus reginius. Taigi kalbininkų tyrimai gali būti labai parankūs

literatūrologams.

Nuo seno retorikoje metafora buvo pagrindinė išraiškos priemonė. Aristotelis manė,

kad „poetiniai vaizdai yra tiesiog malonus meninis akcentas.“ (Stockwellas 2002: 106). Visiškai

kitaip šią išraiškos priemonę suvokė Coleridge‘as: „Kiekviena išraiška – unikali metafora

pasaulyje.“ (Stockwellas 2002: 106). Skaitant poetinius tekstus, dažnai vaizduotėje sukuriami

11

vaizdai, kurių nėra realybėje (malonumą teikiantis kūrinys). Kita vertus, metafora yra ne tik mene,

bet ir kasdienybėje. Tiek gyvenimas, tiek ir eilėraštis sukontruotas iš metaforos.

Kognityvistai akcentuoja konceptualius skirtumus tarp metaforos, palyginimo,

alegorijos ir metonimijos. Pasigilinus į kitų teoretikų mintis, paaiškėja, kad metaforos samprata

išlieka diskusiniu klausimu. Pavyzdžiui, P. Ricoeuras aprašo metaforos sampratą tradicinėje

retorikoje. Aristotelis palyginimą laiko „išplėsta metafora“. (Ricoeuras 2000: 61). „Ciceronas ir

Kvintilianas vėliau modelį apvertė ir teigė, kad metafora paprasčiausiai yra sutrauktas palyginimas“

(Ricoeuras 2000: 61-62). Bet kuriuo atveju metafora suvokiama kaip palyginimas. Tačiau

kognityvistams svarbu, kada yra pavartota metafora, o kada kita meninės išraiškos priemonė.

Pavyzdžiui, „žmogus yra ryklys“ (Stockwellas 2002: 105) vadinama metafora, o „žmogus kaip

ryklys“ (Stockwellas 2002: 105) – palyginimu. Analizuojant poetinius tekstus atsižvelgiama, kada

palyginimas gali būti metafora.

Kognityvistai kelia ir tokius klausimus: „Ar metafora suvaržo sampratą apie pasaulį?“

(Stockwellas 2002: 106) „Metafora yra kalbos ar psichologijos reiškinys?“ (Stockwellas 2002: 106)

„Koks ryšys tarp metaforos ir idiomos?“ (Stockwellas 2002: 106). „Kokiais būdais metafora gali

būti išreikšta?“ (Stockwellas 2002: 106) „Kaip metafora paaiškina literatūros skaitymą ir kaip

sukuria metaforiškus literatūrinius pasaulius?“ (Stockwellas 2002: 106). Retoriniai klausimai

atveria neužbaigtą metaforos tyrinėjimo lauką. Teoretikai akcentuoja, kad metaforomis suvokiamas

pasaulis, bet tuo pačiu parodo abejones, kad galbūt ši meninės išraiškos priemonė suvaržo

suvokimą. Metafora atskleidžia perkeltinę, o ne tiesioginę prasmę, todėl kiekvienas skaitytojas

poetinio teksto metaforą gali suvokti skirtingai. Iki šiol nėra visiškai aišku, ką metafora sukuria

literatūros tekste. Šiame darbe analizuojant poetinius tekstus, atsižvelgiama į šiuos klausimus ir

svarstoma, kokie turėtų būti atsakymai.

Kognityvistai akcentuoja poetinį ikoniškumą. M. H. Freeman manymu, „eilėraštis –

tikrovės ikona.“ (Freeman 2009: 423). Kitaip tariant, poetinis tekstas atskleidžia realybę, kuri

suvokiama potyriais. Poezija susijusi su gyvenimiška išorinio pasaulio patirtimi. (Freeman 2009: 6).

Poezija kaip ir kiti menai stengiasi pralenkti tikrovę. Šiame darbe svarbu išsiaiškinti eilėraščių

ikoniškumą, kaip jis reiškiamas skirtingų poetų tekstuose ir kaip veikia skaitytoją. Poezija yra

tikrovės tikrovė.

Vienas iš poetų tikslų – sukurti ikonišką eilėraštį. Nepriklausomai nuo laikotarpio arba

teksto žanro, poetai ir rašytojai kalba, kad poezija yra „įsivaizduojama realybė“ (Yeats), „daiktų

daiktiškumas“ (Ransom), „realiai esantis objektas“ (Eliot). (Freeman 2009: 6) Iš šių teiginių atrodo,

kad poezija apskritai yra realybės užrašymas. Galima pridurti, kad eilėraštis nėra tik fantazijos

vaisius, bet tikrovės kūrimas meninės išraiškos medžiaga. Metafora yra būtina ikoniškumui

susidaryti, bet ne visada jos pakanka.

12

M. Merleau-Ponty teigimu, poetinis ikoniškumas nėra prasmės „kopija“ (Freeman

2009: 2). Toks teiginys eilėraštyje leidžia pastebėti ne vieną prasmę. Poetinis ikoniškumas sukuria

jausmus, emocijas, vaizdus. Hiragas manė, kad gramatinė metafora tampa tiltu, kuris „sujungia

formą ir prasmę“. (Freeman 2009: 4). Skaitant Mykolaičio-Putino ir Jasukaitytės poetinius tekstus,

atsiveria ne vienas interpretavimo variantas, skirtingos galimos tikrovės tiesos.

Aptariant ikoniškumą paaiškėja eilėraščio tikrovė. Pavyzdžiui, P. Ricoeuras

ikoniškumą pavadina „tikrovės per-rašymu“. <...> „Ikoniškumas yra tikrumo, tikresnio už įprastinę

tikrovę, atskleidimas“ (Ricoeuras 2000: 53). Atskleidžiama tikroji išgryninta tikrovė.

M. H. Freeman išskiria ikoniškumo komponentus – imitaciją, izomorfizmą ir

motyvaciją. Imitacija reikalauja gilios kalbinės analizės. Svarbu atskirti panašumą nuo imitacijos.

Stevensas pastebi, kad „panašumas metaforoje yra aktyvus vaizduotės kūrimas; ir metaforoje

vaizduotė yra gyvenimas“ (Freeman 2009: 429). M. H. Freeman iliustruoja šią teoretiko frazę ir

pateikia kelis pavyzdžius. Pavyzdžiui, ornitologas, pamėgdžiodamas paukščių garsus, lavina balso

stygas. Žmogus, kuris tapo šiaurės lankose augantį beržą, nekuria medžio imitacijos. Paveiksle

atvaizdas tampa toks, kaip jį suvokia tapytojas. (Freeman 2009: 429). Imitacija atkuria tikrovę.

Ikona sudaryta iš panašumų, bet gyvenimas nėra imitacija. Kitaip tariant, metafora atskleidžia

sukurtus ir tikrus pasaulius, joje susiduria vaizduotė ir realybė.

Terminas „izomorfizmas“ pirmiausiai buvo pavartotas mineralogijos srityje. Buvo

atrasti skirtingi elementų mineralai, kurie dalinosi į tokias pačias kristalines formas. (Freeman 2009:

430) Izomorfizmas reflektuoja mintį, kad forma prilygsta prasmei. Protas kuria ryšį tarp objektų,

idėjų ir vaizdinių. Prasmė nesukuriama žodžiais arba kalbinėmis struktūromis, bet patirtimi,

situacijomis, mintimis ir jausmais. (Freeman 2009: 429). Skirtingos emocijos sukuria tokią pačią

formą. Pavyzdžiui, verksmas gali būti džiaugsmo arba liūdesio rezultatas. Izomorfizmą galima

atpažinti iš „noro būti panašiam“ (Freeman 2009: 431). Įvyksta sąsaja tarp formos ir jausmų.

Indrė Žakevičienė straipsnyje „Justino Marcinkečiaus ir Vlado Šlaito poliai: poetinio

žodžio galimybės“ akcentavo: „Poetinis tekstas – tikrovės ikona – gali būti įsivaizduojamas kaip

nematomos tikrovės vizualizacija; tik šios ypatingos medžiagos teikiama informacija įsisavinama

labai individualiai, priklausomai nuo asmeninių savybių, patirties ir gal net lūkesčių.“ (Žakevičienė

2013: 82). Pastebima, kad kiekvienas eilėraštį suvokia nevienodai, nes skaitydamas vaizduotėje

regi skirtingus vaizdus. Tokiu atveju galima braižyti metaforų žemėlapį, nes tekstas gali atskleisti

daug prasmių.

Kognityvinėje poetikoje kalbama apie „blendingo“ teoriją. Šios teorijos pradininkai G.

Fauconnieris ir M. Turneris pasiūlė vartoti „sulydimo“ arba „persmelkimo“ sąvokas. (Žakevičienė

2013: 84) Blendingas kaip intertekstualumas veikia literatūros kūrinį. (Stockwellas 2002: 126). Tuo

norima pasakyti, kad vadinamasis lydinys atskleidžia kūrinio giliąją prasmę. Apskritai „blendingo“

13

teorijos atradimas laikomas „vienu svarbiausių pasiekimų žmoniškosios informacijos apdorojimo

procesuose.“ (Vengalienė 2011: 19). „Blendingo“ teorija atskleidė, kaip veikia metafora ir ironija.

D. Vengalienė disertacijoje „Lietuvos ir Amerikos internetinių naujienų antraščių ironija remiantis

konceptualiąja blendingo teorija: lyginamoji analizė“ aptaria „blendingo“ mechanizmą,

konceptualiosios metaforos ir mentalinių erdvių teorijas. ( Vengalienė 2011: 19)

Vertėtų išsiaiškinti „blendingo“ sąvoką. D. Vengalienė disertacijoje analizavo ironiją,

tačiau ir konceptualioji metafora veikia tokiu pačiu mechanizmu. Taigi „blendingas“ – vienas iš

kognityvinės metaforos susidarymo būdų, kuris „apibrėžiamas kaip konceptualiojo paskirstymo

(mapping) ir integracijos procesas, būdingas žmogaus mąstymui.“ (Vengalienė 2011: 19). Kitais

žodžiais tariant, blendingo esmė – parodyti, kaip iš senos informacijos atsiranda naujos reikšmės.

Šiame darbe analizuojami įvairaus periodo poetiniai tekstai. Kai kurie Mykolaičio-Putino eilėraščiai

sukurti daugiau negu prieš šimtą metų, tačiau šiuolaikiniam skaitytojui kūriniai gali atverti visiškai

naujas reikšmes.

Pasitaiko, kad opoziciniai reiškiniai tarsi sudaro vienovę. M. H. Freeman akcentuoja,

kad „konceptualioji metafora ir blendingas atskleidžia kognityvinius procesus: loginį mąstymą ir

vaizduotės kūrybiškumą“ (Freeman 2009: 2). Abu teoriniai metodai papildo vienas kitą. H.

Lundhaug aptaria, kad konceptualiajai metaforai svarbi ilgalaikė atmintis, „blendingo“ teorija

padeda analizuoti ir kurti konceptualius blendus. (Freeman 2009: 37). Kitaip tariant, pasaulio

sampratai reikalinga patirtis, tačiau ji atsiranda tik su atmintimi. Forma ir jausmai sujungti į

„blendingo“ modelį. M. H. Freeman, kalbėdama apie „blendingo“ teoriją, užsimena, kad pažinimas

yra apribotas proto. (Freeman 2009: 3). Kognityvistams svarbu juslėmis suvoktas pasaulis, tačiau

jie neatmeta ir loginio mąstymo.

Teoretikė M. H. Freeman pastebėjo, kad išorinį pasaulį suvokiame penkiais pojūčiais

ir emocijomis. (Freeman 2009: 3). Pažinimas apribotas mąstymo, tačiau reikia atskirti žinojimą nuo

emocijos. Tikrovė dažnai būna nematoma, paslėpta, bet egzistuojanti dabartyje. Metafora – esminis

elementas „lydimui“ („blendingui“) susidaryti. Mosako Hiraga buvo pirmasis, kuris pritaikė šią

teoriją ir eilėraščiuose pastebėjo sąsajas tarp metaforos bei ikoniškumo. (Freeman 2009: 4).

Vienos metaforos suprantamos lengvai ir greitai, kitoms suvokti reikalingos

pastangos. Pasak J. Cibulskienės, „Grady pirminės metaforos teorija teigia, kad visos sudėtingos

metaforos turi ,,molekulinę“ sudėtį, t. y. jos sudarytos iš ,,pirminių metaforų – atomų“. Pirminė

metafora turi minimalią struktūrą, kuri natūraliai, automatiškai ir nesąmoningai kyla iš kasdienės

patirties per konfliaciją, o jos metu dėl skirtingų sričių sąsajų gimsta asociacijos. Sudėtingos

metaforos atsiranda konceptualaus susiliejimo (blendingo) pagalba.“ (Cibulskienė 3). „Blendingo“

esmė – padėti išsiaiškinti metaforos veikimą.

14

Evans blendingo teoriją laiko vienu svarbiausiu pasiekimu informacijos apdorojimo

procesuose. (Vengalienė 2011: 19). Kaip ir buvo minėta, D. Vengalienės pastebėjimu, „blendingą“

svarbu sieti su mentaline erdve (gali būti prisiminimai, kurie aktyvuojami tam tikroje situacijoje).

(Vengalienė 2011: 9). Kitais žodžiais tariant, mentalinė erdvė priklauso nuo kultūrinės tautos

savimonės, laikotarpio ar konteksto. Sena informacija sukonstruoja naujas reikšmes. G.

Fauconnieris ir M. Turneris mentalines erdves apibrėžė kaip „mažus konceptualius ryšulėlius, kurių

konstrukcija yra tokia pati kaip mūsų mąstymas ir kalbėjimas. <...> Mentalinės erdvės turi įtakos

atminčiai“ (Vengalienė 2011: 31-38). Šios erdvės sukonstruojamos, kai žmogus kalba arba galvoja

apie laiką, įsivaizduojamus reiškinius.

P. Stockwellas pateikia mentalinių erdvių skirstymą, kuris pritaikomas V. Mykolaičio-

Putino ir V. Jasukaitytės poetinių tekstų analizei:

1. laiko erdvės – dabartis, praeitis arba ateitis.

2. erdvių erdvės – geografinės erdvės, kurias dažnai nurodo vietininkai.

3. teritorijos erdvės – veiklos sritis (darbo, mokslo ir t. t.).

4. hipotetinės erdvės – sąlyginės situacijos, nerealizuotos galimybės. (Stockwellas 2002: 96)

Metaforų prasmei atsiskleisti padeda mentalinės erdvės, kurios skirstomas į dar

siauresnius konceptualius ryšulėlius. Antroji ir trečioji mentalinės erdvės konkrečios, o likusios ne

visada turi aiškią apibrėžtį. Kiekviename eilėraštyje yra laiko erdvės. Metafora atskleidžia

vaizduotės ir realybės santykį, todėl dažnai galima surasti hipotetinių erdvių – nerealizuotų lyrinio

„aš“ galimybių. Taigi galima teigti, kad mentalinės erdvės turi sąsajų su vizualizacija, nes

mąstymas, prisiminimai kuriami vaizdais.

„Blendingo“ susidarymas vaizduojamas schemomis. Pirmiausiai aptariamos dvi

įvesties erdvės, turinčios bendrus elementus ir sujungiamos bendroje erdvėje. Kai kurie elementai

perkeliami į mišrią erdvę. D. Vengalienė, besiremdama S. Coulsono, T. P. Urbacho ir M. Kuto

idėjomis, teigia, jog, „kalbant apie mišrią erdvę nereikia pamiršti socialinio konteksto ir esamos

kognityvios kalbėjoto būsenos.“ (Vengalienė 2011: 20). Suprantama, kad ši erdvė priklausoma nuo

daugelio aspektų. Būtent „blendingo“ teorija atskleidžia ryšį tarp metaforos ir ikoniškumo

poetiniuose tekstuose.

Kelios metaforos apsunkina teksto suvokimą, todėl reikia pasitelkti „blendingu“, kad

būtų išsiaiškinta, kokia šiose menininės išraiškos priemonėse koduojama tikrovė. J. Cibulskienė

akcentuoja: „Fauconnier ir Turneris savoje konceptualaus susiliejimo (blendingo) teorijoje laikosi

nuomonės, kad atskiros konceptualios sritys gali būti koaktyvuotos, tad tam tikromis sąlygomis tarp

šių sričių gali susidaryti ryšiai, sąlygojantys naujas išvadas. J. Grady manymu, konceptualūs

konvenciniai blendai susidaro tuomet, kai dvi ar kelios pirminės metaforos sujungiamos taip, kad

sudarytų didesnes sudėtingąsias metaforas.“ (Cibulskienė 3-4) Šioje įžvalgoje galima pastebėti, kad

15

kelios paprastos metaforos susijungdamos sudaro sudėtingas; naujoje išplėstoje metaforoje glūdi

nauja reikšmė. Pasitelkus „blendingo“ teoriją, šią prasmę įmanoma atkoduoti.

P. Stockwellas pateikia tradicinę kognityvinę sampratą. Pavyzdžiui, naktis asocijuojasi

su miegu, miškas – medžių augimu. Priglaudę prie ausies kriauklę girdime jūros ošimą ir sakome,

kad laikas tarsi skrenda. Iš tikrųjų, šie faktai nėra visiškai tikri, nes medžiai sustoja augti, naktį

galima prabusti, o priglaudę prie ausies kriauklę, girdime save. „Skrendantis laikas“ nėra tik

metaforinė prasmė, bet ir tiesioginė. (Stockwellas 2002: 115). Teoretiko pateikiamuose

pavyzdžiuose nesunku pastebėti, kad aplinkai suvokti nepakanka tik patirties – reikia ir mokslinių

žinių.

Kognityvinės poetikos atstovai suteikia laisvę skaitytojui. M. H. Freeman akcentuoja,

kad autoriaus sumanyta idėja, kitais žodžiais tariant, sukurta emocija nebūtinai turi sutapti su

skaitytojo (Freeman 2009: 20). Iš tikrųjų perskaičius V. Mykolaičio-Putino arba V. Jasukaitytės

eilėraščius nesužinoma, ar sutampa, ar ne skaitytojo ir poetų sąmonėje kuriami vaizdai, emocija.

Metafora (susijusi su mąstymu, ne tik vaizduotės pasauliu) parodo, kaip veikia

žmogaus protas. P. Stockwellas apibūdina, kad išraiškinga (dažnai poetinių tekstų) metafora ne

visada aiški. Visų pirma, ją reikia suprasti. Priešingai, moksliniuose tekstuose ši meninės išraiškos

priemonė yra daug aiškesnė, tačiau ne tokia turtinga kaip eiliuotame kūrinyje. (Stockwellas 2002:

109) Taigi V. Mykolaičio-Putino ir V. Jasukaitytės poetinių tekstų metaforose slypi tikrovės

apraiškos, kurias reikia atkoduoti.

Šiame darbe bus daug dėmesio skiriama konceptualiajai metaforai, aiškinamasi,

kokias prasmes ji gali atskleisti literatūriniame tekste. Ikoniškumo sampratai pasitelkiama

„blendingo“ teorija, kuri skaitytojui atvers V. Mykolaičio-Putino ir V. Jasukaitytės neištirtą

poezijos lauką.

16

2. IKONIŠKO PASAULIO CHARAKTERISTIKA: ERDVIŲ

VIZUALIZACIJA

Ikoniškumas – tai tikrovės atskleidimas. Poetiniuose tekstuose dažnai vyrauja

nerealistiški vaizdai, tačiau H. M. Freeman eilėraštį pavadina „tikrovės ikona“. (Freeman 2009:

423). Poezija sukursto tikrosios realybės pojūtį. Toliau bus analizuojama, kaip V. Mykolaičio-

Putino ir V. Jasukaitytės poetinių tekstų metaforomis koduojama tikrovė, kokias emocijas sukelia

poetiniai tekstai.

I. Melnikovos teigimu, „ikoniškasis ženklas atkuria ne jo pristatomo objekto savybes,

o jo suvokimo sąlygas, kadangi atvaizdo atpažinimui mes naudojamės duomenimis apie žinomus ir

jau matytus daiktus bei reiškinius, t. y. atpažįstame atvaizdą naudodamiesi atpažinimo kodu. Ir toks

kodas išskaido apibrėžtus, esmingiausius dalyko bruožus.“ (Melnikova 2003: 48) I. Melnikovos

įžvalga svarbi ir V. Mykolaičio-Putino bei V. Jasukaitytės poetinių tekstų analizei. Kognityvistams

svarbu, kokias emocijas skaitytojui sukelia perskaitytas eilėraštis. Žinoma, kad kūrinio suvokimas

priklauso nuo skaitytojo amžiaus, lūkesčių, patirties. Būtent patirtis sudaro sąlygas ikoniškumui

reikštis.

Eilėraščio tikrovei suvokti padeda vizualizacija. E. Esrock teigia: „Kognityviais ir

neuropsichologiniais tyrimais surinkti įrodymai rodo, kad skaitant vizualizacija (atvaizdo gavimas

(imaging)) turi kognityvius bei emocinius padarinius, kurie dera su tarpusavyje susijusiais

skaitytojo ir teksto kintamaisiais. <...> Panašu, kad naratyvo skaitymui pats svarbiausias

vizualizacijos aspektas yra ne kognityvinis, bet emocinis poveikis.“ (Esrock 2008: 633-634).

Skaitant poetinį tekstą bet kuriuo atveju kyla tam tikra emocija, o įsivaizduojami reginiai susiję su

patirtimi. Kognityviniai procesai lemia ir emociją.

2.1. Mentalinių erdvių tipai

Vienos mentalinės erdvės jungia kitas. D. Vengalienė apibrėžia: „Mentalinės erdvės –

tai maži konceptualieji paketai, susiję su ilgalaikėmis specifinėmis žiniomis (pvz., prisiminimai,

kurie tam tikroje situacijoje aktyvuojami), kurie sudaromi dėl tam tikrų minties ir veiksmo

priežasčių.“ (Vengalienė 2011: 31) Mentalinų erdvių esmė – išplėtoti seną informaciją ir tokiu būdu

gauti naujas reikšmes. Mentalinės įvesties erdvės turį glaudų ryšį su metaforomis, nes padeda

sukonstruoti tikrovę.

17

G. Fauconnieris teigia, kad mentalinės erdvės sukonstruotos taip, kaip mąstome ir

kalbame, suprantame ir veikiame.1 Kognityvinės poetikos atstovas P. Stockwellas, kalbėdamas apie

erdvės sampratą, priduria, kad ji sudaryta iš vardų, apibūdinimų, laiko, spėjimo, transcendentinės

platybės. Teoretikas išskiria keturis mentalinių erdvių tipus: laiko, erdvių, teritorijos ir hipotetines

erdves. (Stockwellas 2002: 96). Šioje darbo dalyje plačiau analizuojama, kaip laiko ir hipotetinės

erdvės (dažniausiai atsiskleidžiančios eilėraščiuose) funkcionuoja V. Mykolaičio-Putino ir V.

Jasukaitytės poetiniuose tekstuose. Siekiama išsiaiškinti, kokias naujas prasmes šiuolaikiniam

skaitytojui gali atskleisti poetinio teksto informacija – skirtingo periodo eilėraščiai.

2.1.1. Laiko erdvės

Poezijoje dažnai lyrinis „aš“ gyvena ne tik šia akimirka, bet prisimena būtąjį arba

apmąsto būsimąjį laiką. Todėl pravartu išsiaiškinti, kaip eilėraščiuose funkcionuoja laiko erdvė,

kuriai būdinga persikėlimas iš dabarties į praeitį arba ateitį. Apskritai mentalinei erdvei reikalinga

ilgalaikė atmintis, be kurios neegzistuotų prisiminimai (lyrinio „aš“ sąmonėje jie gali koduoti vis

kitas ir naujas reikšmes).

Daugelį poetinių tekstų laiką vertėtų suvokti kaip praeities įvykį, iki šiol paveikusį

lyrinį „aš“. V. Mykolaičio-Putino eilėraščio pavadinimas „Atsisveikinimas“2 rodo išsiskyrimą,

atitolimą. Pačioje teksto pradžioje fiksuojama praeitis (naratologijoje atsigręžimas į praeitį

vadinamas „analepsiu“), tačiau įterpiamas esamasis laikas. Tokiu būdu atsiranda neaiški riba tarp

„čia“ ir „ten“. „Menu“ liudija ne tik prisiminimus, bet ir „chronologijos permaišymą“ (Fludernik

2008: 609). Konceptualioji metafora „Ir kažkieno žingsniai už sienos be balso sudyla“ ištrina ribą

tarp praeities ir šios minutės. „Menu“ reiškia ir šią akimirką, ir lyrinio „aš“ minčių sugrįžmą į būtąjį

laiką, kurį koduoja „nublanko“, „laukiau“. Visas poetinis tekstas parašytas būtuoju laiku, tačiau

„nebetranko“, „sudyla“ nurodo dabartį. Šis įterptas žodis skaitytojui sukelia sumaištį. Dabarties

įvykiai gali būti įpinami į prisiminimų nuotrupas. Kita vertus, esamojo laiko veiksmažodžiai galbūt

pavartoti atsitiktinai, nes lyrinis „aš“ mėgina prisiminti, kas vyko anksčiau. Skaitytojo sąmonėje

1 Sakinyje „Galbūt Romeo myli Džiuljetą“ atsiskleidžia kognityvinis modelis. Žodis „galbūt“ yra erdvės kūrėjas.

Galima erdvė atitinka pamatinės erdvės tašką. (Fauconnier 1-4). Pamato svarbą akcentuoja ir P. Stocwellas. Mentalinės

erdvėms suvokti kognityvistas pateikia paprastą, ne literatūros kūrinio pavyzdį:

Petras negali skristi. Jis tiki, kad gali skristi, tačiau klysta.

Pamatas požiūris centras pamatas

Pamatas yra pradinis taškas erdvei susidaryti. Centras – erdvė, kurioje formuojamas suvokimas. Požiūris yra erdvė,

nuo kurios gaunama prieiga prieiti prie kitos. (Stockwellas 2002: 98) Šis procesas formuoja metaforinių žemėlapių

susidarymą. Sukurtas „blendingo“ modelis konstruoja metaforinį ir alegorinį mąstymą, padeda suvokti mokslinius,

politinius ir t. t. procesus. (Stockwellas 2002: 98-99) Kelios erdvės susijungia į vieną bendrą, kitaip tariant, sukuria

naują. P. Stockwellas išskiria du pamatus. Vienas iš jų sudaro sakinio pagrindą, tarsi atskleidžia esmę, o kitas nurodo

rezultatą. 2 Eilėraštis 1 priede.

18

viskas susimaišo, todėl trūksta rišlumo. Tokiu atveju skaitytojas gali nutolti nuo poetinio teksto

tikrovės, kitais žodžiais tariant, fantazuoti ir savaip suvokti kūrinio prasmę.

Poetinis tekstas naratyvinis. Į lyrikos lauką įtraukiami mintyse vykstantys įvykiai –

prisiminimai. „Atsisveikinime“ yra aiški atskirtis tarp vietos (namai) ir erdvės (gatvė, laukas). Vieta

turi ribą, pavyzdžiui, „kambario sienoj“, „langinės“, „durys“. Eilėraščio kontekste šios būsto

metonimijos praplečia ir apriboja žiūros taško galimybes. Siena apriboja, atskiria nuo lauko erdvės,

o langinės ir durys gali būti praveriamos ir uždaromos. Šios poetinio teksto eilutės „Saulėlydžio

atspindis kambario sienoj nublanko. / Ir sutemų vėjas langines dusliai nebetranko“ (Mykolaitis-

Putinas 1989: 282) reprezentuoja saulės nusileidimą, vakaro blėsimą ir kuria ramybės bei

paprastumo atmosferą. Saulė į namus gali patekti pro stiklą arba pravirą vietą. Tai reiškia, kad tuo

metu buvo ramu, giedra. Apskritai saulėlydis nesureikšminamas, nesukelia asociacijų su gyvenimo

pabaiga. Nusileidusi saulė reprezentuoja „aš“ minčių kaitą, perėjimą į skirtingas mentalines erdves.

„Nebetranko“ fiksuoja praeitį – šviesiu paros metu langinės galėjo būti užtrenkiamos (lyrinis „aš“

negali matyti, kas vyksta už uždaros vietos) arba atveriamos (sustiprėja regėjimo galimybės).

Išorinio pasaulio vizualizacija atveria vidines lyrinio „aš“ gelmes. „Iš lauko prasiveria

durys tyliai tylutėliai“ (Mykolaitis-Putinas 1989: 282), atrodo, fiksuoja paprastą įvykį, bet

atskleidžia ne vieną prasmę. Pravirų durų įvaizdis reprezentuoja žiūros taško ribų praplėtimą. Nors

akcentuojama naktis, tačiau atidaromos durys ir „sukriko šviesa“ (Mykolaitis-Putinas 1989: 282)

atskleidžia permainą – lauko erdvės atsivėrimą. Kuriama intriga ir vis dar paliekama paslapties.

„Tyliai tylutėliai“ (Mykolaitis-Putinas 1989: 282) nereiškia ramybės, bet labiau koduoja baimę ir

nežinomybę. Tačiau tai turi ir kitą prasmę: lyrinis „aš“ pradeda suvokti ne tik regimą, bet ir sielos

pasaulį. Durų įvaizdis metaforiškai reprezentuoja lyrinio „aš“ vidinius pasaulius.

„Atsisveikinime“ nepavartota tiesioginė kalba, bet tokiame sakinyje: „Kas verkia? Tai

tavo būtis. / Neverk jai tariau. Juk matai, dabar metas vėlyvas. / Bet mano delne suvirpėjo

kvapsningi jos pirštai“ (Mykolaitis-Putinas 1989: 282) galima įžvelgti tikrovės proveržį –

monologas pavirsta dialogu. Šiuo atveju lyrinio „aš“ vizija labiau įsivaizduojama negu reali. Būtis

yra neaprėpiamas ir nekonkretus reiškinys. Klausimų ir atsakymų virtinę galima suvokti ne kaip

pokalbį, bet kaip mintis. Visus šiuos įvykius nulemia ypatingas laikas – naktis. Būtent šiuo metu,

uždaroje namų vietoje, mėginama sujunti šiapus ir anapus ribas.

Kūno pojūčiai sudaro gyvenimišką išorinio pasaulio patirtį. Bene didžiausią emocijų

išraišką sukuria žodis „verkia“. Atmosfera pripildoma liūdesio, negatyvo. Tačiau fiksuojamos

patyrimo sąsajos tarp „aš“ kūno ir supančio pasaulio. „Tavo būtis“ – nuoroda į transcendentalumą ir

lyrinį „aš“. Pažinimas atsiranda lytėjimu ir artumu, nes lyrinio „aš“ delnai susilieja su nematoma

tikrove – būtimi („pirštai“). Tačiau skaitytojas viso šio reiškinio iki šiol negali apibūdinti sąvoka.

Tai yra ikigeštaltinė būsena, kai tikrovė sukuriama, bet ją dar sunku apibūdinti.

19

Poetinio teksto pradžioje pavartotas žodis „menu“ fiksavo atskirtį tarp lyrinio „aš“ ir

jo vertės objektų, tačiau jau ketvirtame eilėraščio posme atsiranda atvirkščias procesas. K. Nastopka

analizavo eilėraščių pasakojimą ir pastebėjo: „Pagrindinė naratyvinio lygmens ašis – subjekto ir

vertės objekto santykiai. <...> Subjektas atsiskleidžia per santykį su siekiamu vertės objektu,

objektas apibrėžiamas jį vertinančio subjekto atžvilgiu. Elementarus pasakojimas prasideda

subjekto ir objekto disjunkcija (atsiejimu), baigiasi konjunkcija (sąsaja)“ (Nastopka 2002: 60).

„Atsisveikinime“ lyrinis „aš“ siekia pažinti būtį (gyvenimą, tikrovę ir patį save). Pradžioje jis yra

atskirtas nuo vertės objektų – pažinimo, suvokimo. Lyrinio „aš“ apmąstymas įvyksta užslėpto

dialogo forma, kitais žodžiais tariant, susiduria „aš“ kaip kūno ir sielos akistata. „Menu“ dar

nereiškia, prisimenu, tiesiog mėginu prisiminti. Pamažu emocinis eilėraščio laukas kinta, nes nuo

įtampos artėjama prie ramybės.

Skirtingas emocijas nulemia laiko erdvės. Vakare besileidžianti saulė sukuria intrigą,

o naktį dedasi mistiniai, šiek tiek baimę keliantys reiškiniai. Pabaiga tarsi apibendrina visą eilėraštį:

„Balzganas rudenio rytas“ (Mykolaitis-Putinas 1989: 282). Išaušus naujai dienai prasideda kiti

įvykiai. Mistišką naktį pakeičia tikrovė. Sužinomas konkretus metų laikas – ruduo, todėl skaitytojo

sąmonėje atsiveria vaizdai – anksti besileidžianti saulė, lietus, purvinos ir šlapios gatvės. Visa tai

stiprina nostalgiškas emocijas.

V. Mykolaičio-Putino „Atsiminime“ ryškus praeities sureikšminimas. Pirmasis

eilėraščio posmas nukelia į prisiminimų lauką: „Tai buvo berods neseniai, gal tik vakar. - / Dar

šiandien tą nuostabų kvapą užuodžiu, / Dar šiandien juntu šiltą rankos švelnumą, / Ir šiandien dar

skamba tos kalbos be žodžių.“ (Mykolaitis-Putinas 1989: 283). Panašiai kaip ir G. Fauconnierio

pavyzdyje, V. Mykolaičio-Putino „Atsiminime“ žodis „gal“ kuria erdvę. Kitais žodžiais tariant,

atsiveria laiko erdvė – vakarykštė diena, tačiau „gal“, „berods“ sukelia abejones. Laiko nuoroda

„neseniai“ fiksuoja nekonkretumą. Priklausomai nuo skaitytojo suvokimo, ši mentalinė erdvė

skirtingai konstruoja tikrovę. Toks laiko apibendrinimas gali reikšti ir vieną dieną, ir kelis metus.

Antroji ir trečioji eilutės atskleidžia tuos įvykius, kurie buvo praeityje, bet atgyja

atmintyje. Pasak R. Jakobsono, „ikoninio ženklo būtis priklauso praeities patyrimui. Jis yra tik

atmintyje išlikęs atvaizdas.“ (Nastopka 2010: 71). Paskutinė posmo eilutė brėžia metaforinį lauką,

nes „kalbos be žodžių“ (Mykolaitis-Putinas 1989: 282) sukuria stiprų emocinį poveikį – meilės

reprezentaciją, kai esmei suprasti nereikia žodžių, pakanka jausmų išraiškos. Patirtis ir žinojimas

kuria ikigeštaltinę būseną – tikrovės pajautą ne žodžiais, o jausmais ar pojūčiais. V. Mykolaičio-

Putino eilėraščiuose skleidžiasi ikoniškumo apraiškos, tačiau norint suvokti prasmę, reikia pasitelkti

vaizduote. Poeto kūryboje reiškiasi menama tikrovė.

Praėjusio laiko ir šios akimirkos sandūra būdinga ir V. Jasukaitytės poezijoje.

Menamos tikrovės atspindys fiksuojamas „Žeimenio akvarelėse“: „Praeik liūdesy, / Mes visi jau po

20

vieną, po vieną, / Ir ežero spalvos – tarsi akvarelėj / Nublunkanti vasara - / Praeityje, - / Sustabdyta

akimirka / Šitam eilėrašty.“ (Jasukaitytė 1979: 46). Kognityvinėje poetikoje eilėraštis vadinamas

„tikrovės ikona“ (Freeman 2009: 423). Būtent šis poetinis tekstas iliustruoja mentalinę laiko erdvę –

tam tikrą akimirką, užfiksuotą „šitam eilėrašty“ (Jasukaitytė 1979: 46). Tai kuria neįprastą reiškinį –

ikoną ikonoje (eilėraštis eilėraštyje). I. Žakevičienė poeto V. Šlaito poetiniame tekste „Mažoj

atvirutėj“3 pastebėjo, kad įsivaizduojamas peizažas supaprastinamas, kai įvedamas atvirutės

įvaizdis: „Galima įsivaizduoti specifinį darinį – ikoną ikonoje ir, toji įrašytoji, fiktyvioji ikona

prasklaido besiformuojančią autentiškąją analogišką tikrovę.“ (Žakevičienė 2013: 86). Panašiu

principu tikrovės analogą kuria ir V. Jasukaitytė.

Menama tikrovė – besibaigianti vasara ir prasidedantis ruduo – perkeliama į meno

kūrinį. Susiduria kelios dimensijos – kintantis metų (ciklinis) ir amžinas eilėraščio laikas. Realiai

egzistuojanti laiko erdvė patalpinama į sukurtą poetinio teksto erdvę. Tokiu būdu skaitytojui

aprašoma situacija atrodo ikoniška, nes realus įvykis užrašomas kūrinyje, kitaip tariant,

sujungiamos įsivaizduojamos ir tikroviškos laiko erdvės.

Fiksuojama mentalinė laiko erdvė – tam tikroje situacijoje aktyvuojami prisiminimai.

„Nublunkanti“ sustiprina emocijų lauką. Praėjusi vasara dažnai sukelia nostalgiją (taip galima

manyti remiantis skaitytojų patirtimi). Trokštama, kad sugrįžtų šis metų laikas. Atsiveria riba tarp

matoma ir nematoma, esama ir nykstama. Bet kuriuo atveju ši metaforinė įvestis nurodo

pasibaigusią arba besibaigiančią vasarą.

Skaitant poetinį tekstą skaitytojo vaizduotėje atsiveria peizažas – ežeras. Palyginimas

„Ir ežero spalvos – tarsi akvarelėj / Nublunkanti vasara - / Praeityje“ (Jasukaitytė 1979: 46) primena

išplėstą metaforą. Šiose eilutėse fiksuojamas neatitikimas tarp nublukimo ir akvarelės – spalvų

gausybės. Skaitytojo sąmonėje ežeras gali būti įsivaizduojamas kaip vandens stichija, plati erdvė,

tačiau ne spalvų gausybė. Visa tai leidžia daryti prielaidą, kad metaforinė spalvų akvarelė yra kito

laiko – rudens meto reprezentacija. Vizualinėje perspektyvoje atsiveria spalvoto peizažo reginys –

ant vandens nukritę spalvoti medžių lapai. Kita vertus, reflektuojama ir kita tikrovė – vandenyje

atsispindintis peizažas – medžiai. Kelios poetinio teksto interpretacijos sukuria įvairius menamos

tikrovės variantus. Svarbu tai, kad eilėraštyje fiksuojama praeitis, todėl galima įžvelgti ir kitą

poetinio teksto prasmę – ežeras yra kaip vasaros prisiminimas. Apskritai spalvos kuria nuotaiką,

todėl „ežero spalvos“ – tai emocija – vasaros ilgesys.

3 Viskas sensta ir keičiasi,

tik sena ir kreiva gatveliūkštė popiečio saulėje

pasilieka mažoj atvirutėj nepasikeitusi.

Nusipirksiu šiaudinę kėdę ir atsisėdęs

pasvajosiu mažoj atvirutėj popiečio saulėje,

ir tegu sau gyvenimas bėga tolyn ir keičiasi,

tik tegu atvirutė palieka nepasi5

21

Apskritai akvarelės įvaizdis suteikia galimybę įsivaizduoti daug spalvų. Poetinis

tekstas informuoja apie vasarą ir rudenį. Skaitytojo sąmonėje iškyla žalios, mėlynos, geltonos,

raudonos spalvos, kurios pakelia nuotaiką. Rudenį nyksta žalia, o spalvoti medžiai nors ir suteikia

malonumą, tačiau tarsi įspėja, kad visas šis ryškumas netrukus pasibaigs.

Begalybės apmąstymas nusidriekia ir V. Jasukaitytės poetiniuose tekstuose.

Eilėraštyje „Vien klausaus ir girdžiu“ kuriamos gyvenimo, laikinumo ir tuo pačiu amžinybės

metaforos.

Vien klausaus ir girdžiu, -

Kaip greitai slenka laiko ledikalnis,

Vieno gyvenimą sutrumpina,

Sumala,

Kito – ašarą

Savo viršūnėj sušaldo,

Kad šviestų.

Vien klausaus ir girdžiu, -

Iškrinta iš širdies

Vienintelis, tikras,

Neatskiestas kraujo lašas

Ir – viešpatie mano -

Niekas iš jo neišauga, -

Prieš slenkantį ledo kalną

Bejėgė mano širdis.“ (Jasukaitytė 1982: 135).

Laikas yra visagalis, o ledikalnis gali tirpti, tačiau tuo pačiu kalno įvaizdis suponuoja

viršūnę, nepasiekiamybę. „Ledikalnis“ – nevienareikšmis žodis, nes ledas yra šaltas, slidus, kietas,

bet vis tiek ištirpsta, o kalnas – stiprybė, siekiamybė, amžinybė. Tokiu atveju supriešinama

amžinybė su laikinumu. Pirmame posme įvardijama ašara (žmogaus metonimija), tačiau ji tarsi

įamžinama, nes lyrinis „aš“ yra stebėtojas: per kančią pasiekiama tai, ko trokštama. Kitaip tariant,

ašara siejama su skausmu, o jos švytėjimas – su pasiekta laime. Žmogus tampa pakylėtas, nes laikas

įamžino jo dalelę (ašarą). „Ašara - vandens lašas – gyvybės simbolis.“ (Jurgutienė 2010: 304). Kaip

ir buvo minėta, ledikalnis tirpsta, todėl ir žmogaus ašara gali pavirsti į tekantį žemyn vandens lašą.

Atsiranda jungtis tarp „kito“ (žmogaus) ir „savo“ (laiko), nes žmogus negali egzistuoti be laiko.

„Aš“ yra priklausomas nuo laiko, iš jo neįmanoma išsivaduoti.

Antrame posme parodomas didėjantis lyrinio „aš“ skausmas, nes ašarą pakeičia

kraujas, o laikas bėga vis greičiau. Ašaromis parodomas dvasinis, o krauju – fizinis „aš“ skausmas.

Pirmame posme įvardijamas „laiko ledikalnis“, o antrame – „ledo kalnas“, tačiau vis tiek

suvokiama, kad kalbama apie laiką. Galima įžvelgti paralelę tarp laiko ir ledo, nes juos jungia žodis

22

„slenka“. Ledas asocijuojasi su laikinumu, t. y. ištirpimu – virsmas vandeniu. Skaitytojo sąmonėje

iškyla kalno ir tirpstančio ledo vaizdinys, kuris asocijuojasi su laiko tėkme.

V. Jasukaitytė interviu metu taip apibūdino šį savo eilėraštį: „Laiko ledikalnis –

universalu, jauti, kas vyksta pasaulyje. Laikas sutraiškina, prieš jį esi bejėgis. Siela atsimena

amžinybę ir begalybę.“ (Jasukaitytė 2012). Autorė laiką suvokia kaip begalinį, greitai bėgantį,

tačiau pats žmogus nieko negali pakeisti. Paskutiniame šio eilėraščio posme akcentuojama akimirka

ir begalinė laiko tėkmė. „Slenka“ pakeičiama į „čiuožia“ (taip sustiprinamas laiko greitis).

Egzistencializmo filosofas M. Heideggeris buvo priėjęs prie tokios išvados: „Būtis = egzistencija =

niekas“ (Girnius 2002: 104). Remiantis šiuo teiginiu, atrodytų, jog visas gyvenimas po mirties yra

niekas, tačiau šiuo atveju niekas nėra tuštuma, bet įgyja visiškai kitokią prasmę. Pasak J. Girniaus,

analizavusio M. Heideggerio egzistencinę filosofiją, „niekas – žmoniškosios būtybės pradžia,

niekingas rūpestis – žmogiškasis gyvenimas, niekas (mirtis) – žmoniškosios būtybės galas“ (Girnius

2002: 104). Niekas, jo teigimu, yra tai, kas ištinka po egzistencijos, po gyvenimo.

Pirmame posme dabartis (sekundė) akcentuojama kaip akimirka, o vakar diena

prilygsta praėjusiai minutei. Atsiranda žaismė tarp „balsas“ (dabartis stipresnė) ir „šnabždesys“

(asocijuojasi su praeitimi ir paslaptimi). V. Jasukaitytė interviu metu teigė: „Matau laiką tarsi

negatyvą uždėtą ant negatyvo. Kas čia yra minutė, ten – amžinybė, begalybė ir atvirkščiai.

Apimama viskas nuo pradinio taško, kada viskas prasidėjo. Skausmingai ir nepaprastai įdomiai

jaučiu laiką, kurį suvokiu kaip begalinį dalelių srautą, skriejantį skriejantį ir niekada nesustojantį.

Galiu pajusti priešistorę ir begaliniame laike neįžvelgiamą praeitį ir dabartį.“ (Jasukaitytė 2012).

Būtent tai ir yra pastebima šiame eilėraštyje, jog akimirka gali būti amžina. Gili praeitis susilieja su

ateitimi, numanoma jungtis tarp pirmo ir antro posmo. Atsiveria be galo plati erdvė, nes aprėpiami

tūkstantmečiai. Laikas – svarbi dimensija lyriniam „aš“, tačiau retorinis klausimas sukelia dvejonę.

Trečiame posme susilieja netolima praeitis su ateitimi.

Greita laiko tėkmė pastebima ir eilėraštyje „Sutemos“: „Sutemos. Medis už lango. /

Laikas kaip debesys bėga. / Troškau kadaise ant rankų / Degančio šalto sniego...“ (Jasukaitytė 2002:

68). Debesys yra aukštai danguje, kurių negalima paliesti, sustabdyti: jie nuolatos plaukia, keičiasi

jų forma, o galiausiai išnyksta ir vėlei atsiranda kiti. Dėl šios priežasties laikas (vartojama

vienaskaitos forma) palyginamas su debesimis (daugiskaita), kadangi abu šie objektai tampa

lygiaverčiais: nuolatos juda, niekada nesustoja ir nesugrįžta atgal. Tiesiama paralelė tarp medžio ir

lyrinio „aš“ (sieja vienišumas), tačiau jie yra atskiriami lango: supriešinama išorinė lauko su vidine

namo erdve. G. Bachelardas teigė: „Tad namas taip visapusiškai svetingas, jog visa, kas matoma

pro langą, jam priklauso.“ (Bachelardas 1993: 372). Remiantis šia filosofo mintimi, galima sutikti,

kad namui, kuriame yra lyrinis „aš“ priklauso sutemos, medis ir debesys, tačiau „aš“ gali paliesti tik

medį, bet ne debesis. Oksimoronu ir nutylėjimu „Degančio šalto sniego...“ parodomas priešingų

23

reiškinių – karščio ir šalčio derinys, kitaip tariant, norima akcentuoti, kad lyrinis „aš“ trokšta, jog

priešingi objektai derėtų tarpusavyje. Įvardijamos rankos, kurios negalėtų ilgai laikyti sniego, nes jis

šaldo, tačiau taip pat negalėtų laikyti ugnies, kuri degina. Norima atskleisti, kad lyrinis „aš“ siekia

sukurti harmoniją, darną. Kita vertus, posmo pradžioje rašoma apie dabartį („bėga“), o pabaigoje

prisimenama praeitis („troškau“). Dabartis sujungiama su praeitimi, kadangi juos sieja laikas ir

atsiminimai.

Poetų kūryboje laiko erdvės fiksuojamos skirtingai. V. Mykolaičio-Putino laikas –

nuo saulėlydžio iki aušros, įgyjantis mistikos elementų. Toks reiškinys pastebimas ir kituose poeto

eilėraščiuose: „Tarp dviejų aušrų“, „Saulėleidy“, „Kelionė“. Į dabartį įterpti praeities įvykiai

(prisiminimai) atskleidžia, kaip sena informacija atveria naujų prasmių lauką. V. Jasukaitytės

poetinių tekstų laikas amžinas ir begalinis, reprezentuojantis transcendentinį pasaulį. Tai

atsiskleidžia šiuose eilėraščiuose: „Nepaleisk mano rankos“, „Balsas esu dabar, sekundė esu“

Tikrovės kasdienybė pavirsta nepažinta laiko erdve.

2.1.2. Hipotetinės erdvės

Hipotetinės erdvės – sąlyginės situacijos, nerealizuotos galimybės, planavimai ir

spėlionės. (Stockwellas 2002: 96). Hipotetinė erdvė gali būti ir reali, ir įsivaizduojama, ir niekada

neegzistuojanti. Poetiniuose tekstuose dažnai kuriamos iš pirmo žvilgsnio neįtikėtinos situacijos,

tačiau ir jose galima atkoduoti tikrovę. Siekiama išsiaiškinti, kaip hipotetinė erdvė buvo kuriama

simbolisto V. Mykolaičio-Putino ir šiuolaikinės poetės V. Jasukaitytės.

V. Mykolaičio-Putino „Nutilusioje jūroje“4 susilieja hipotetinės erdvės – kosmosas ir

jūra. Interpretuojant šį poetinį tekstą, pravartu atkreipti dėmesį, kaip kognityvinės poetikos atstovai

tyrinėja metaforas. P. Stockwellas analizuoja Hugho Sykeso Davieso eilėraštį5. Kūrinio pradžioje

apibūdinamas niūrus miško peizažas. Vyrauja tokios metaforos („medžio širdis“, „lapų skeletas“) ir

analogijos („ilgos kaip žmogaus rankos“ (taip apibūdinamos olos). Poetinio teksto eilutėje „medžio

kelmas – yrantis kūnas“ slypi konceptualioji metafora (Stockwellas 2002: 117). Tokią metaforą

galima suvokti remiantis fenomenologiniu požiūriu – kūno samprata, nes aprašomos fizinės

savybės. Būtent šiame V. Mykolaičio-Putino eilėraštyje jūra yra kaip kūnas. Metaforos „jos veidas

ramus“, „ar mėnuo su žvaigždėm nakčia į ją žiūri“ fiksuoja regėjimo galimybes. G. Bachelardas

pastebėjo, kad „tvenkinys arba ežeras yra peizažo akis, kad atspindžiai vandenyje – pirmasis visatos

4 Eilėraštis 1 priede. 5 Eilėraščio pavadinimas nenurodytas.

24

pačios savęs pamatymas.“ (Bachelardas 1993: 486). Remiantis filosofo įžvalga skleidžiasi ne viena

poetinio teksto metaforų reikšmė.

Konceptualiosios metaforos reprezentuoja kosmoso ir požemio – jūros (yra ne tik

žemės paviršiuje, bet įsiterpia į jos gylį) susitikimą. Žodis „žiūri“ koduoja mėnulio ir žvaigždžių

santykį su vandens telkiniu. Taip atskleidžiama ikoniška tikrovė – rami ir jūra, ir nakties tamsoje

atsispindintis mėnulis su žvaigždėmis. Jūra tarsi tampa gamtos veidrodžiu. Pasak K. Nastopkos,

„mūsų veidrodinis antrininkas nėra vien tikslus mūsų „realaus“ kūno pakartojimas.“ (Nastopka

2010: 75). Žinoma, literatūros tyrinėtojas kalba apie veidrodį, o ne apie vandens telkinį, kuriame

atsispindi objektai. Metaforiškai apibūdinamas dangaus kūnų žvilgsnis į jūrą ir tuo pačiu savęs

pamatymas vandens telkinyje. K. Nastopkos įžvalga verčia susimąstyti, nes jūra taip pat tiksliai

neatspindi dangaus objektų. Iš dalies kuria realią ir hipotetinę – įsivaizduojamą erdvę.

Fiksuojamas platus pažinimo laukas, nes aprėpiamos plačios sferos, tačiau ir šioje

vietoje prasiveria hipotetinė erdvė, apie kurią nežino nė lyrinis „aš“. Atspindys suteikia galimybę

matyti ne tik save, bet ir tai, kas yra už nugaros. Metaforinis žvaigždžių ir mėnulio žvilgsnis nakties

metu įamžina atspindį, slypinčią kosminę begalybę, kuri išlieka nematyta ir nepažinta. Skaitytojui

sunku suvokti kosminę erdvę, ją gali tik įsivaizduoti.

Paskutiniame eilėraščio posme susiduria (ne)realizuotos galimybės. Tarsi vyksta kova

tarp gamtos stichijos ir lyrinio „aš“: „Nesako ji savo gelmės paslapčių. / Ji ilgesį, skausmą į tylą

užbūrė. / Bet aš jos slaptus troškimus atjaučiu, - / Ir mano dvasia kaip ta jūra.“ (Mykolaitis-Putinas

1989: 72). Jūra – nepažinta erdvė, ypač tai išryškinama pirmoje eilutėje. Visame eilėraštyje tapomas

romantinis sustingdytas gamtos reginys, kurį pakeičia lyrinio „aš“ konjunkcija su vertės objektais –

pergale, pažinimu. „Aš“ emocijų proveržis sąlygoja kognityvinį procesą – loginį mąstymą ir

vaizduotės išraišką. Jūra yra tik stichija, negyvas, bejausmis objektas, tačiau poetinio teksto

metaforos koduoja kitokią tikrovę. Šiuo atveju jūra tarsi sugyvinta, nes fiksuojama jos išraiška. Taip

siekiama atskleisti, kad vandens telkinys yra ypatinga stichija. Taigi „troškimus atjaučiu“

reprezentuoja lyrinio „aš“ emocijų išraišką – dvasios didybę, savotišką beribiškumą. Realybė yra

gamtos stichijos stebėjimas ir savęs suvokimas. Mėginimas nuspėti bekraštės jūros tikrovę priveda

tik prie lyrinio „aš“ savęs pažinimo. Žinojimas virsta paslapties išgyvenimu. „Nutilusioje jūroje“

įvyksta formos ir jausmų sąsaja – lyrinio „aš“ troškimas būti panašiam į jūrą.

Iki šiol nepatirtas jausmas – naujos patirties sklaida atsiveria V. Mykolaičio-Putino

cikle „Pietų šalies posmai“. Hipotetinės erdvės skleidžiasi dalyje „Pakvipo žiedai“:

Pakvipo žiedai,

Kurių ligi šiol buvau neregėjęs,

Kuriais kaip vylingu miražu

Nudegintuos tyruos keleivis grožėjas.

25

Kai grįšiu namo

Po šitų užburtų dienų ir naktų,

Sakysiu visiems, kad už mėlynų jūrų

Daug žydi margų neregėtų žiedų. (Mykolaitis-Putinas 1989: 291).

Ikoniško pasaulio išraiška fiksuojama pirmosiose poetinio teksto eilutėse. Aplinkos

pažinimas kuriamas patirties klodais. V. Daujotytės pastebėjimu, „gyvename patirdami. Gyventi ir

reiškia patirti. Visomis jutiminėmis galimybėmis – matant, girdint, liečiant, lytint. Mąstant,

išgyvenant. Kažką numanant. Ir patenkant į situacijas – ne tik netikėtas, bet ir žaibo nutviekstas.“

(Daujotytė 2003: 113). Būtent V. Mykolaičio-Putino „Pakvipo žiedai“ reprezentuoja, kad pasaulis

pažįstamas rega ir uosle. Pirmosios poetinio tekto eilutės tarsi visiškai nenurodo hipotetinės erdvės,

nes fiksuojama įgyvendinta lyrinio „aš“ situacija, tačiau „miražas“ skaitytojui sukelia dvejones.

Iš dalies tikrovės ir vaizduotės atskirtį sujaukia miražo įvestis. Miražas sukuria

apgaulingą vaizdą: matomi objektai yra visiškai kitoje vietoje negu atrodo. Skaitytojas suvokia

kelias galimas ikoniško pasaulio sampratas. Pirma, galima įsivaizduoti nepaprasto grožio gėles, nes

„neregėti žiedai“ (Mykolaitis-Putinas 1989: 291). Antra, skaitytojas tarsi informuojamas, kad gėlių

žiedų gali nebūti, tiesiog jos įsivaizduojamos. Kitaip tariant, tai yra nepatirta, spėjama ir

įsivaizduoja – išplečiama mentalinė hipotetinė erdvė, kuri sudaro sąlygas ikoniškumui reikštis.

Eilėraštyje vyrauja kelionės motyvas, todėl galima įžvelgti P. Stockwello pasiūlytą

mentalinių erdvių tipą – erdvių erdvės, kurios reprezentuoja geografines vietoves. Kūrinys „Pakvipo

žiedai“ neatskleidžia konkrečios geografinės erdvės, todėl skaitytojui atsiveria vaizduotės

galimybės. Šis poetinis tekstas yra iš ciklo „Pietų šalies posmai“, kuris informuoja, kad toje

geografinėje erdvėje šilta, gamta skiriasi nuo tos, kurioje gyvena lyrinis „aš“. Menama vieta

sužadina vizualumo pojūtį.

Poetiniame tekste „Pakvipo žiedai“ svarbią vietą užima ir mentalinė laiko erdvė,

kurioje driekiasi praeitis, dabarties akimirka ir ateities vizija. Antrasis posmas įveda hipotetinę

erdvę – ateities spėjimą. „Aš“ įsivaizduoja tam tikrą situaciją – sugrįžimą namo, tačiau žodis

„užburtų“ sužadina stiprų vizualumo pojūtį, nes atsiveria nerealus reginys, kuris egzistuoja kažkur

ten, bet ne čia. Kita vertus, skaitytojui iškyla apgaulės asociacija, nes užbūrimas transformuoja ir

neigiamą sąmonės poveikį. Lyrinis „aš“ regi netikrus, iškreiptus vaizdus. Eilėraštis įveda į spėjamą,

dviprasmišką interpretaciją. Metaforinės situacijos atskleidžia kelias galimas reikšmes, kitais

žodžiais tariant, susidaro blendingo mechanizmas.

Kosminės begalybės fiksuojamos ir V. Jasukaitytės kūrinyje „Vienatvė, naktis ir

akacija“6, kuris išspausdintas dviejuose V. Jasukaitytės poezijos rinkiniuose: „Saulės per daug“

6 Eilėraščiai 1 priede.

26

(1986 m.) ir „La Loba“ / Kas už nieko“ (2009 m.). Eilėraščių versijos skiriasi. Pirmasis variantas

platesnis, nes įvedamas lyrinis „aš“:

Juoda nakties erdve

Perduodu savo užuojautą,

Švelnumą,

Dar kažką, ko niekaip negaliu pavadinti.

Žinau – nueis ten, kur reikia... (Jasukaitytė 1986: 9)

Posmas sudarytas iš vieno sakinio, tačiau juo galima paaiškinti, kaip mentalinės

erdvės veikia metaforinį procesą. Analizuojant eilėraščio „Vienatvė, naktis ir akacija“ trečiąjį

posmą pravartu prisiminti kognityvisto P. Stockwello pavyzdį, kuriuo jis aiškino erdvių sąveiką.

Taigi V. Jasukaitytės poetiniame tekste šios eilutės: „Juoda nakties erdve / Perduodu savo

užuojautą, / Švelnumą / Dar kažką“ (Jasukaitytė 1986: 9) reiškia pradinį tašką erdvei susidaryti,

kuris vadinamas pagrindu. Kitaip tariant, pirmieji žodžiai skaitytojo sąmonėje formuoja erdvę. Šiuo

atveju sužinoma apie geradarį lyrinį „aš“ ir tamsų nakties metą. Įtraukiamas konkretus žodis –

erdvė, kuri atlieka tarpinę funkcija, tarsi praskiria ribą tarp lyrinio „aš“ ir siekiamos vietos. „Ko

niekaip negaliu pavadinti“ leidžia nuo vienos erdvės pereiti prie kitos. Šis veiksmas rodo ir

emocijos kaitą, nes nuo teigiamų aspektų artėjama prie nežinojimo. Iš nakties erdvės persikeliama į

kitą – nepažintą.

Suvokimas formuojamas paskutinėje eilutėje: „Žinau – nueis ten“ (Jasukaitytė 1986:

9). Šis junginys vadinamas centru. Sąmonėje kuriama aplinkos samprata, nuo nežinomybės

priartėjama žinojimo link. Poetinis tekstas pabaigiamas žodžiais: „kur reikia...“ (Jasukaitytė 1986:

9). Tai apjungia visą esmę, tikslo įgyvendinimą.

Poetiniame tekste dominuoja spėlionė, nevisiškas planetos pažinimas, tačiau šios

eilutės koduoja ikigeštaltinę „aš“ būseną: „Dar kažką, ko niekaip negaliu pavadinti. / Žinau – nueis

ten, kur reikia...“ (Jasukaitytė 1986: 9) Mezgasi aplinkos pažinimas, nors lyrinis „aš“ dar negali to

apibūdinti žodžiais. Nutylėjimas, koduotas daugtaškiu, kuria keliaprasmybę – teigiamą ir neigiamą

emociją.

Eilėraštyje susijungia dvi hipotetinės erdvės – kosmoso ir žemės. Retoriniai klausimai

leidžia daryti prielaidą, kad dangaus ir žemės erdvės yra nepažintos. Pirmasis poetinio teksto

sakinys „Vienatvė, naktis ir akacija“ (Jasukaitytė 1986: 9) atrodo lakoniškas, bet tuo pačiu

slepiantis prasmę. Pradedama nuo abstrakčių sąvokų – vienatvės ir nakties. Galiausiai aptariamas

konkretus įvaizdis – akacijos. Visi šie trys žemėje esantys objektai yra moteriškosios, o danguje

egzistuojantis mėnulis – vyriškosios giminės. Tai dar labiau sustiprina opoziciją tarp dangaus ir

žemės. Kita vertus, tarp priešingų erdvių tiesiama paralelė, kadangi žemėje yra vienatvė, o kosmose

(už mėnulio) – verksmas, kuris hiperbolizuojamas, nes teigiama, kad girdimas iš kitos dangaus

27

kūno pusės. Mėnulis skiria kelias erdves: viena pusė regima nuo žemės, o kita paslėpta, nematoma,

bet iš jos sklinda garsas. Visa tai sujungia naktis, nes ji egzistuoja abejose sferose. Lyrinis „aš“

gyvena žemėje, todėl mėnulis jam yra svetimas objektas – neįgyvendinta hipotetinė erdvė.

Verkiama dėl tos priežasties, kad jaučiamasi vienišu, todėl žemė (akacija) tarytum graudina dangų

(mėnulį). Tarp šių objektų galima pastebėti panašumą: įvardintas augalas gali būti gelsvos spalvos

kaip ir dangaus šviesulys, tačiau tuo pačiu atsiranda ir opozicija – žiedai (gyvybė) ir kosmoso

kūnas (ne gyvybė, šaltis, paslaptis). Priešybės atskiria erdves, bet šiuo atveju fiksuoja ir tą patį

rezultatą – „aš“ mąstymą apie (ne)regimojo pasaulio tikrovę.

Kognityvinėje poetikoje svarbi metaforos ir palyginimo atskirtis. Viename iš poetinių

tekstų rašoma: „Labai ramu – lyg prieš pasaulio pabaigą“ (Jasukaitytė 1986: 9), o kitame

fiksuojama: „Ramu – lyg prieš pasaulio pabaigą“ (Jasukaitytė 2002: 246). Tarp šių eilėraščių eilučių

neatitinka tik vienas žodis, tačiau sukuria skirtingą emociją. Naujesnės versijos eilėraštyje kuriama

didesnė intriga, nes rašoma „labai“. Tokiu būdu skaitytojas įtraukiamas į platesnį emocijų lauką.

Perskaičius šias kelias eilutes susidaro įspūdis, kad tai palyginimas, o ne metafora. Be to, „pasaulio

pabaiga“ yra įprastas ir sąmonėje nusistovėjęs žodžių junginys, tačiau vaizduotėje sukuria

hipotetines erdves, t. y. įsivaizduojamų įvykių variantiškumą.

Žiūros taškas nuo kosmoso ir padangės erdvių krypsta žemės link. Kosminei erdvei

apibūdinti buvo vartojamas žodis „verkia“, o žemiškajai – „kūkčioja“. Abu žodžiai sukelia

emocijas: pirmuoju išreiškiamas liūdesys ir nostalgija, o antruoju parodoma atviriau išsakoma

lyrinio „aš“ emocija – dvasinio gyvenimo išraiška. Šie veiksmažodžiai pavartoti visiškai

neatsitiktinai, nes žemėje, o ne kosmose gyvena lyrinis „aš“. Kiekvienam labiau rūpi pažinta ir

artima erdvė, negu nutolusi bei svetima.

Izomorfizmas išreškiamas V. Jasukaitytės eilėraštyje „Kas trokšta skverbtis į

kosmosą“. Vienatvės jausmas prilyginamas kosmoso formai. Kūrinyje vyrauja plačios ir

neaprėpiamos erdvės:

Kas trokšta skverbtis į kosmosą,

Turi pažinti vienatvę.

Ji daug arčiau,

Ji nepalyginamai didesnė.

Joje telpa galaktikos.

Kartais ten gali pajusti Dievo alsavimą. (Jasukaitytė 2009: 180).

Kosmosas – hipotetinė erdvė. Šiame eilėraštyje ribos labai praplatėja: atsiranda

„kosminė“ vienatvė (sukelia ne liūdesį, bet intrigą). Namai sukurti paties žmogaus, o kosmosas –

28

Dievo, todėl ir teigiama, kad tik vienatvėje ir tyloje „aš“ gali bendrauti su Dievu, tačiau „kartais“

įrodo, kad ne visada kosmosas – nepažinta, paslaptinga vieta, tačiau ne tik žemėje, bet ir ten žmogus

gali pajausti vienatvę. Vienatvė yra be galo didelė, neturinti ribų. Atsiranda ryšys tarp „aš“ ir

nepažintos erdvės. Pavyzdžiui, G. Bachelardas fiksuoja kosmoso ir žmogaus sielos jungtis.

(Bachelardas 1993: 477). Funkcionuoja sąsaja, tarp žmogaus ir nežemiškos erdvės. Tokia vienatvė

nesuteikia lyriniam „aš“ liūdesio, bet, priešingai, tarsi leidžia pažinti tai, ko galbūt negali kiti.

„Vienatvė“ virsta egzistencijos ir kasdienybės dalimi, patirties konceptu. Pirmose

eilutėse konceptualiąja metafora atskleidžiamas ryšys tarp kosmoso ir vienatvės. Kosmosas – plati

ir tuščia erdvė. Vienatvė – liūdesys, tuštybė, susikaupimas, lyrinio „aš“ savęs išbandymas. Poetinis

tekstas konstruoja kognityvinės poetikos aspektus: „pažinti“ ir „pajusti“. Kuriamas išjausto pasaulio

pavidalas. Patirtis kuria eilėraščio ikoniškumą. Eilėraštis nėra itin vizualus, nes siekiama sukurti

tuštumos įspūdį.

Abiejų poetų kūryboje kosmosas – įsivaizduojama ir nepažinta hipotetinė erdvė. V.

Jasukaitytės eilėraščiuose ne tik transcendentinės, dangiškosios, bet ir žemiškosios erdvės lyriniam

„aš“ palieka spėlionę, galimos tikrovės kūrimą. V. Mykolaičio-Putino peizažų aprašymai leidžia

vizualizuoti. Sustingdytas pasaulio reginys fiksuoja tikrovę, regis, matomoje erdvėje slypi lyriniam

„aš“ nesuvokiami reiškiniai. Hipotetinės erdvės reprezentuoja ateitį.

2.2. Peizažo vizualizacija: menamos vietos interpretacijos ir kultūros

ženklai

Žodis „peizažas“ skaitytojo sąmonėje iškart sužadina vizualumą. Svarbu išsiaiškinti,

kokį poveikį skaitytojui sukelia dinamiški ir statiški eilėraščių vaizdiniai, įsivaizduojama gamtos,

konkrečios vietos iliustracija ir kultūros ženklai.

Kalnas V. Mykolaičio-Putino poezijoje koduoja siekiamybė, svajonė. Tarp gelmės ir

aukštybių esantis objektas sukelia romantines asociacijas. Viename iš poetinių tekstų „Tylu ant

dugno okeano“ prasiveria gelmės ir aukščio sferos:

Tylu ant dugno okeano –

Ten glūdi turtai paslėpti.

Tylu ir ant aukštųjų kalnų –

Ten žavi saulė mus skaisti.

Atraski, drauge, savo sieloj

Ir jūros paslėptas gelmes.

29

Ir amžinų aukštųjų kalnų

Viršūnes saulėtas ramias. (Mykolaitis-Putinas 1990: 153).

Perskaičius poetinį tekstą atsiveria menamos tikrovės reginiai. Šį įspūdį sustiprina

opozicija tarp to, kas paslėpta (vandenyno gelmė) ir matoma (saulės apšviestas kalnas). Išryškėja

gylio ir aukščio priešybė. Tačiau tuo pačiu galima įžvelgti ir vienovę, nes objektus sieja žodis

„tylu“, kuris skleidžia vieną iš realių įvykių – neaudringą vandenyną ir ramybę kalno viršūnėje.

Pirmame posme atsiveria stichijų jungtis: okeanas (vanduo), kalnai (žemė), saulė (ugnis). G.

Bachelardas teigė: „Tačiau niekada, jokiame gamtiniame vaizde nematoma triguba materiali

vandens, žemės ir ugnies sąjunga. Tuo labiau joks vaizdas negali aprėpti keturių elementų.“

(Bachelardas 1993: 207). Vizualizuodamas skaitytojas gali įvairiai įsivaizduoti menamą peizažą.

Neįtikėtini vaizdiniai atskleidžia tikrovę – lyriniam „aš“ reikia išmokti pažinti save. „Mirusioji“

metafora „ant“ padeda atskleisti lyrinio „aš“ emocijas, gelmės ir aukščio priešpriešą.

Anksčiau buvo įvardijama „aukštųjų kalnų“, o vėliau „amžinų aukštųjų kalnų“.

Pirmuoju atveju svarbu aukštis (didybė), o antruoju ir laikas (amžinybė). Kalnus pasiekia iš žemės

atėję žmonės ir iš dangaus šviečiantys saulės spinduliai. V. Daujotytė, analizuodama V.

Mykolaičio-Putino kūrybą, teigė: „Lietuvių lyrika daugiausiai remiasi į žemę, o į saulę žiūri kaip į

svarbiausią pasaulio tvarkytoją, iš dangaus laukdama paguodos ir teisybės.“ (Daujotytė 2003: 65).

Kaip ir buvo minėta, kad kalnas yra žemės dalis, kylanti dangaus link. Saulė gali būti tvarkytoja,

nes apšviečia, suteikia vilties. Būtent šiame poetiniame tekste žemė (kalnas, nes jis sudarytas iš

žemės) yra tarp vandens ir ugnies elementų.

Dažnai V. Mykolaičio-Putino eilėraščiuose lyrinis „aš“ nuo kalno regi peizažą. Anot

V. Daujotytės, „svarbesnis tampa jūros vaizdinys. <...> Jūros peizažas sinchronizuotas su vidaus

peizažu, su sielos bedugnėmis.“ (Daujotytė 2003: 93-94). Iš tiesų lyrinis „aš“ dažnai stebi jūrą,

būdamas aukščiau jos – ant kalno, tai pastebima ir „Parafrazių“ ciklo dalyje „IX. Džiaugsmui“:

„Riedėkite, neramios jūros bangos, / Laisvai, plačiai!“ (Mykolaitis-Putinas 1990: 89).

Reprezentuojama laisvė ir begalybė. Jūros metonimija – banga – tarytum palyginama su ratu, nes

„riedėkite“. Metaforiškas apibūdinimas atskleidžia tikrovę – „aš“ troškimą, kad bangos būtų

didelės. Tačiau šis peizažas atskleidžia kur kas daugiau negu regimą vaizdą. Visų pirma, tai vidinis

pasaulis, kuris išreiškiamas jūros metafora. Lyrinis „aš“ siekia išsiveržti.

Daugelyje poetinių tekstų tam tikras peizažas arba vaizdinys slepia ikoniškumą –

kitokią tikrovę. Metaforinė situacija fiksuojama kitose eilėraščio eilutėse: „Nuo kalno vienišos

viršūnės / Jus vėl matau.“ (Mykolaitis-Putinas 1990: 89). Konkrečiai įvardijamas lyrinis „aš“, nes

„matau“ (kalbama pirmuoju asmeniu). Skaitytojas gali suvokti, ką iš tiesų fiksuoja jūros metafora –

„aš“ vidų. Vieniša kalno viršūnė atskleidžia ir „aš“ vienatvę, kuri įrodoma menamu peizažu. „Vėl“

reprezentuoja, kad lyrinis „aš“ ne pirmą kartą ateina ant šio kalno.

30

Kintantis žiūros taškas atsiveria antrame posme. „Aš“ žvilgsnis nuo jūros nukrypsta į

kitą pusę: „Pasisuku atgal - / Ir štai kalnų viršūnės / Kaip nuotakos su balto šilko šydrais / Į mėlyną

dangaus aukštybę kelia galvas.“ (Mykolaitis-Putinas 1990: 89). Pirmosios eilutės fiksuoja

tikrovišką įvykį ir tuo pačiu kuria romantinę atmosferą – jūros bangų ir kalnų peizažą. Lyrinis „aš“

stebi vaizdą, kuris iki šiol buvo už jo nugaros. Kitaip negu daugelyje V. Mykolaičio-Putino

eilėraščių, „Parafrazėse“ nekuriamas dangaus erdvės atspindys vandenyje, bet akcentuojamas tolis,

panoraminis reginys. Pirmame posme buvo vienišos kalno viršūnės metafora, kuri iš tiesų

atskleidžia kitokią prasmę – lyrinio „aš“ vienatvę ir mėgavimąsi gamtos grožiu. Šiame posme

atsiranda naujas įvaizdis – kalnų viršūnės (daugiskaita nurodo platėjantį peizažą). Tokiu būdu

sustiprėja vizualizacija, nes įterpiama daugiau objektų.

Kalnai palyginami su nuotakomis: „Kaip nuotakos su balto šilko šydrais / Į mėlyną

dangaus aukštybę kelia galvas.“ (Mykolaitis-Putinas 1990: 89). Šiame peizaže akcentuojama

mėlyna (dangaus) ir balta (snieguoti kalnai) spalvos, kurios reprezentuoja dangaus erdvę.

Konceptualioji metafora atskleidžia konkretų metų laiką. Skaitytojo vaizduotėje kinta ir jūros

reginys. Iki šiol buvo įsivaizduojama banguojanti jūra, tačiau snieguotos pakalnės leidžia

įsivaizduoti ir ledo luitus vandens telkinyje. Žinoma, šias poetinio teksto eilutes galima interpretuoti

kitaip: snieguotos kalnų viršūnės būna ir kitais metų laikais, tiesiog skaitytojui labiausiai sukelia

žiemos asociaciją.

Konceptualioji metafora neturi vienos reikšmės, todėl tolesnės poetinio teksto eilutės:

„O apačioj - / Plačiųjų lygumų žaliuos laukuos / Marguoja miestų daugiaaukščiai rūmai / Ir kaimai

soduose paskendę.“ (Mykolaitis-Putinas 1990: 90) atskleidžia kitą baltų kalnų viršūnių prasmę. Žali

laukai reprezentuoja šiltą metų laiką – vasarą. Kita vertus, eilėraštyje tapomas peizažas gali būti

svetimos šalies kraštovaizdis: kalno viršūnėje – sniegas, o apačioje – žali laukai. Supriešinama

aukščio ir žemės erdvės. Poetiniame tekste pradeda nykti peizažas, nes „aš“ regi miestus, kaimus.

Tai dar labiau išryškina kalno aukštį, iki tolybių išplečia panoraminius vaizdus.

P. Ricoeuro nuomone, „angelas negali būti mėlynas, jei mėlyna reiškia spalvą;

liūdesys nėra skraistė, jei skraistė – iš audeklo pasiūtas apdaras. Taigi metafora egzistuoja ne pati

savaime, o tik interpretacijoje ir kaip interpretacija. Metaforinė interpretacija suponuoja tiesioginę

interpretaciją, kurią griauna reikšminis jos pačios prieštaringumas. Būtent šis autodestrukcijos ar

transformacijos procesas tarsi iškraipo žodžius, išplečia reikšmę ir atveria mums prasmės galimybę

ten, kur pažodinė interpretacija būtų absurdiška.“ (Ricoeuras 2000: 64). Taigi ir V. Mykolaičio-

Putino snieguotos kalnų viršūnės negali būti nuotakos, o tiesiog metaforiškai apibūdintas menamas

peizažas.

V. Jasukaitytės eilėraštyje „Chamonix-Mont-Blanc Aiguille du midi“ kuriamas nakties

peizažas: „Dangaus tolybėje skrieja galaktikos, / Nenusakoma balta spalva ima ryškėti aplinkui

31

kalnų viršūnes, / Daugybė žvaigždžių nakčia nusileidžia netoliese į ežerą, virš kurio – / Amžinai

kažką rašanti fontano purslų plunksna.“ (Jasukaitytė 2009: 12). Kiekviena poetinio teksto eilutė

fiksuoja kintančią erdvę: pradedama nuo kosmoso ir baigiama ežero vandeniu. Galaktikos –

nepažinta ir nematoma erdvė, tarsi išvedanti iš kasdienybės rėmų.

Galaktika labai nutolusi nuo žemės, tačiau žvaigždės apšviečia kalno viršūnes. Žodis

„nenusakoma“ skaitytojui sukuria teigiamas emocijas. Suvokiama, kad realybėje naktį žvaigždės

negali taip apšviesti žemės, kad būtų ryškus sniegas. Todėl šiuo atveju „nenusakoma“ reiškia ne

baltumą, o tikrovės analogiją – patirtą menamo lyrinio „aš“ įspūdį – tamsoje regimą apsnigtą kalną.

Begalybė tęsiama ir trečioje poetinio teksto eilutėje, tačiau kinta žiūros taškas, nes

žvilgsnis nuo kalno nukrypsta į ežerą. Metaforišką dangaus kūnų persikėlimą į žemės erdvę

poetizavo ir V. Mykolaitis-Putinas. G. Bachelardas, analizavęs Edgaro Po kūrybą, pastebėjo, kad

„sustingdydamas dangaus vaizdą, ežeras kuria dangų savo gelmėje. Savo jaunystės skaidrumu

vanduo yra apverstas dangus, kuriame žvaigždės gyvena naują gyvenimą.“ (Bachelardas 1993:

162). Tą patį galima pasakyti ir apie V. Jasukaitytės eilėraštį, nes žvelgiant į ežerą atsispindi

dangus. Žvaigždės tarsi tampa ne dangaus, bet ežero metonimija.

Kintantį peizažą įprasmina konceptualioji metafora: „Amžinai kažką rašanti fontano

purslų plunksna“, kuri veda ikoniškumo link. Tikrovės reginiu galima apibūdinti auštantį rytą, nes

„fontano purslus“ galima suvokti kaip garuojantį vandenį, kylantį rūką. Amžinybės paminėjimas

dar labiau įrodo gamtos ciklą – besikartojantį reiškinį – virš ežero kylantį rūką.

Menamo vitražo, statulos ir paveikslo motyvai išryškėja V. Jasukaitytės eilėraštyje

„Nes viskas numiršta“:

Nes viskas numiršta,

Nuvysta,

Apsninga sniegu,

Net sniegenos pėdos

Ledo vitražuose –

Lyg ornamentika...

Iš rūko,

Iš debesio balto, miglos,

Iš viduržiemio laužo dūmų,

Iš miego

Savo ranka sunkia

Kurk –

Baltą statulą,

Baltą kelio viražą,

Baltą paveikslą

32

Iš mūsų žiemos dažų. (Jasukaitytė 1982: 149).

Nusidriekia menamas žiemos peizažas, kurį sukuria tik viena balta spalva. Rodos, ši

spalva neturi stipraus vizualinio poveikio, tačiau eilėraštis atskleidžia kitą reikšmę. Poetinis tekstas

pradedamas jungtuku „nes“, todėl atrodo, kad sakinys nepilnas, ne viskas jame išsakyta, palikta

vieta skaitytojo apmąstymams. Siekiama įrodyti, kaip keičiasi metų laikai, kokia yra laiko tėkmė.

Pirmosios trys eilutės skleidžia įprastą situaciją – augalai nuvysta, kitais žodžiais tariant, vasarą

keičia ruduo, o vėliau žiema. Likusios posmo eilutės brėžia konceptualiąją metaforą: „Net

sniegenos pėdos / Ledo vitražuose – Lyg ornamentika...“ (Jasukaitytė 1982: 149). Baltame peizaže

atsiradusi sniegena įveda daugiau spalvų, tačiau šį paukštį galima išvysti tik žiemą. Tokiu būdu dar

labiau sustiprinamas būtent šis metų laikas. Pėdų įvaizdis skaitytojo sąmonėje sukelia įamžinimo

asociacijas, tačiau ledas iškart informuoja, kad viskas laikina, kaip ir žiema. Vitražas riboja erdvę,

bet yra vienspalvis, neįprastas skaitytojui, nes dažniausiai vaizduotėje iškyla spalvoti vitražai.

Šiame eilėraštyje tekstūros prasme jis nelygus – grublėtas, netolygus.

Antrasis posmas apriboja žiūros taško ribas, nes įterpiamas rūkas, migla, dūmai, kurie

vėliau vis tiek išsisklaido. Sniego ir ledo opozicija – ugnis (laužas) tarsi sustiprina menamos

žiemos šaltį. Metaforines situacijas sukuria ir miego įvestis: gali būti apibūdinama gamtos augalija

žiemą, tačiau gali reprezentuoti ir lyrinio „aš“ atitrūkimą nuo realybės bei pasinėrimą į kitą erdvę

(miego metu).

Poetiniame tekste įprastas gamtos reiškinys aprašomas taip, kad sukeltų pakylėjimą,

įvestų į šiek tiek pasakišką erdvę. Atskirai egzistuojanti balta spalva nesukelia vizualumo, tačiau

būtent šiame eilėraštyje atsiveria vaizduotė, nes įvedamos baltos meno figūros, kuriose slypi

įsivaizduojamos tikrovės apraiškos. Baltos statulos įvaizdis skaitytojui informuoja, kad metaforiškai

tai atitinka iš sniego nulipdytą senį besmegenį, o paveikslas yra menamos gamtos peizažas. Kelio

viražas (nespalvota virsta spalvota) brėžia jau kitokios prasmės kontūrus. Apskritai kelias atveria

asociacijų tinklus. Šis objektas gali reikšti tiek gyvenimo, tiek kelionės, laiko metaforas. Neryškus

kelias pavirtęs baltu reprezentuoja tam tikrą „aš“ pakylėjimą, nuotaikos kaitą.

Skaitant V. Mykolaičio-Putino „Iš auksinių rėmų“ sukuriamas paveikslų vaizdinys,

tačiau neatitinka realios poetinio teksto tikrovės (seno apgriuvusio dvaro). „Liūdnai šypso senas

grafas / Iš auksinių rėmų. - / Tirpsta prieblandos šešėliuos / Sumušti vitražai“ (Mykolaitis-Putinas

1989: 210). Skaitytojas nemato, tačiau mėgina įsivaizduoti grafo portretą. Poetinis tekstas

emocionalus, nes atskleidžiama įamžinto žmogaus išraiška – „liūdnai šypso“. Tai fiksuoja tikrovę –

tuo metu, kai buvo tapomas portretas, žmogus buvo nusiminęs. Kita vertus, grafo portretas tarsi

atspindi praeitį ir dabartį (kaip šiuo metu atrodo). Išryškėja opozicija tarp prabangos (aukso) ir

dvasinio nepritekliaus (liūdesio). Visas materialus turtas nyksta, išskyrus auksinius rėmus.

33

Antroji poetinio teksto eilutė nurodo ribojamą portreto erdvę. Pasak K. Nastopkos

„poezijos ir dailės tektai kalba skirtingomis kalbomis. <...> Regimieji pasaulio „požymiai“, perkelti

į paveikslo plokštumą, atpažįstami vaizdo semitologijoje kaip pasaulio raiškos figūros.“ (Nastopka

2000: 176). V. Mykolaitis-Putinas neaprašo konkretaus paveikslo, kurį skaitytojas būtų matęs. Dėl

šios priežasties skaitytojo vaizduotėje sukuriamas grafo portretas. Regimasis pasaulis perkeliamas

ne į paveikslą, bet į poetinį tekstą. Metafora „Skęsta sienoj du peizažai / Į drėgmės nuodingą ūką“

(Mykolaitis-Putinas 1989: 210) atskleidžia kelias paveikslo turinio interpretacijos galimybes.

„Skęsta“ prilygsta žodžiui nyksta, nes rūmuose niekas negyvena, todėl daiktai pradeda irti. Tačiau

paveiksluose gali būti pavaizduotas peizažas, kuris yra apsemtas vandens. „Skęsta sienoj“

metaforiškai gali būti įvardijama, kas pavaizduota ant sienos kabančiuose paveiksluose. Pirmoji

metaforos prasmė atskleidžia, kaip nyksta rūmų prabanga. Tai dar labiau įrodo tolimesnės eilutės:

„Ir italo vardą / Kandys graužia rūpestingai“ (Mykolaitis-Putinas 1989: 210). Paveikslą greitai

baigia sunaikinti kandys, nes įvardijama žodžiu „rūpestingai“. Antroji prasmė koduoja kitą menamą

tikrovę: „skęsta“ asocijuojasi su vandeniu. Peizažas gali būti labai įvairus, net ir toks, kuriame nėra

nutapyto vandens. Be to, įvardijamas ne vienas, bet du paveikslai, todėl jie gali būti visiškai

skirtingo turinio. Menamą realybę labiau atskleidžia pirmoji metaforos reikšmė.

N. Frye pastebėjo literatūros artumą vizualiniams menams. (Žvirgždas 2003: 2).

Literatūrai reikalinga regėjimo metaforika. Konceptualioji metafora „Tirpsta prieblandos šešėliuos

/ Sumušti vitražai“ (Mykolaitis-Putinas 1989: 210) skaitytojo žvilgsnį tarsi praplečia, nes erdvė

neribojama rėmais. Kita vertus, poetiniame tekste nerašoma, kaip atrodo vitražai, tačiau bet kuriuo

atveju jie regėjimo lauką ir apriboja, nes būna spalvoti. Per vitražą vaizdas nematomas toks, koks

būtų per skaidrų stiklą, pavyzdžiui, langą. „Tirpsta“ yra nuoroda į ledo virtimą vandeniu. Taip

norima atskleisti vitražų ir viso dvaro nykimą. Šioje metaforoje ryški laiko dimensija. Praeities

prabanga šiuo metu bevertė, kadangi nyksta, sensta, kitais žodžiais tariant, įrodoma, kad nieko nėra

amžina. Spalvotas vitražas tampa praeities opozicija dabarčiai – griūvančiam rūmui. Prieblanda

iškart skaitytojo vaizduotėje sukuria vis artėjančią tamsą, o šešėliai sustiprina emocijas, intriguoja.

Šešėliai tarsi informuoja apie saulės nusileidimą, bet tuo pačiu sukuria mitišką, šiek tiek

bauginančią atmosferą. Prieblanda mažina apšvietimą, todėl vitražo dekoracija pakinta. Tuo norima

atskleisti, kad laikas keičia viską, netgi meno kūrinius.

Apleisto dvaro įvaizdį suformuoja vitražų aprašymas: „Sumušti vitražai“, „Skylės

sumuštų vitražų“, „Pro sudužusį vitražą“. (Mykolaitis-Putinas 1989: 210). Šie teiginiai sustiprina

skaitytojo vizualizaciją, nes poetinis tekstas neapibūdina, kokie yra vitražai. Vaizduotėje gali

atsiverti įvairūs vaizdai: paprasti spalvoti stiklo galiukai, peizažai ir t. t. kiekvieno skaitytojo

sąmonėje bus sukurtas skirtingas vitražas, priklausomai nuo to, kokį anksčiau buvo matęs. Kitais

žodžiais tariant, suvokimas atsiranda remiantis patirtimi. I. Žakevičienė rėmėsi Stevenso idėjomis ir

34

analizavo J. Marcinkečiaus ir V. Šlaito poezijos ikoniškumą, pastebėjo, kad „eilėraščiui vertėtų

suteikti specifinį statusą: jis turėtų būti suvokiamas kaip specifinė visokeriopos patirties iliustracija,

esminė jungtis tarp žmogaus kognityvinių ir to, kas objektyviai egzistuoja, bet yra iškraipoma

konceptualizacijos procese.“ (Žakevičienė 2013: 82). Norint suvokti bet kurį poetinį tekstą

reikalinga ir gyvenimiška patirtis.

Sudaužyti vitražai praplečia regėjimo lauką, nes matomas (nors tekstas to neįvardija,

bet suvokiama) ne tik rūmų vidus – buvimo vieta, bet ir lauko erdvė. Pasak M. Bal, „erdvė, kuri yra

reprezentuota naratyve, labai dažnai yra (pa)vaizduota/aprašyta per vizualinius atvaizdus ir per

žiūrėjimo pozicijų reprezentacijas.“ (Bal 2008: 1) Būtent vitražus galima apibūdinti žiūrėjimo

reprezentacijomis. Ribas turintys sudaužyti vitražai atveria neapibrėžtą lauko erdvę.

Vizualinėmis ir verbalinėmis struktūromis kristalizuojasi lyrinio „aš“ emocijos.

Ribojamos vitražo erdvės atveria platų vaizdą. Būtent tai įvyksta V. Mykolaičio-Putino „Sonetuose

V“: „Ir lyg sapne regiu aš Miestą stebuklingą / Pro gotikos vitražų mėlynus stiklus.“ (Mykolaitis-

Putinas 1990: 153). Iš eilėraščio konteksto nesunku suprasti, kad poetizuojamas miestas – tai

Vilnius. Sapno įvestis skaitytojui sukelia abejones, koks iš tiesų yra miestas, regimas pro vitražus.

Sapnas dažnai gali neatitikti realybės. K. Nastopka teigia: „Sapno vaizdiniai skaitomi kaip kalbos

metaforos ar metonimijos. Jų kodas nėra iš anksto duotas, ir jų negalima pakeisti vienareikšmiais

pranešimais. Išreikštų vaizdinių iššifravimas - ne skaitymo tikslas, o prielaida, padedanti atnarplioti

vaizdinių transformacijų gijas. Analitikui rūpi ne metaforinių lygčių sprendimas, o pats metaforinis

vyksmas, ne simbolių inventorius, o simbolinimo procesas.“ (Nastopka 2002: 46). Sapnas nukelia į

kitą pasaulį, netikrą arba turintį ryšį su realybe. Tačiau „lyg sapne“ gali fiksuoti ir kitą prasmę –

įsivaizduojamą, įspūdingą reginį, kuris primena sapną, tarsi neatitinka tikrovės.

Vienas iš sapno įvaizdžių – vitražai, kurie praplečia regėjimo lauko ribas, nes pro

stiklą matoma tai, kas yra už jo. Lyrinis „aš“ regėti ne tik miestą, bet ir virš jo esančią erdvę –

dangų. „Sonetuose V“ „mėlyni pušynai“ (Mykolaitis-Putinas 1990: 153) ir metafora „Ir debesis

nuplauna mėlyna banga“ (Mykolaitis-Putinas 1990: 153) atveria sąsajas su vitražu. Tiesiama

paralelė tarp stiklo, pušynų ir bangos, nes visi objektai yra mėlynos spalvos. Kitais žodžiais tariant,

regimi mėlyni vitražai gali būti tik peizažo metafora. Iš tolo matomi pušynai ir besiniaukiantis

dangus yra mėlyni kaip ir šis meno kūrinys. Minėta konceptualioji metafora atskleidžia realų

įvykį – giedrą dieną pakeičia lietaus debesys. Tačiau vienas iš neįtikėtinų atsitikimų –

įsivaizduojamas „aš“ pasaulis. Banga yra jūros metonimija, tai reprezentuoja, kad vandens telkinys

yra žemėje. „Aš“ gali matyti arba sapnuoti tikrovėje neegzistuojantį vaizdą – bangos pakilimą iki

dangaus. Visa tai siekiama susieti su vitražu, nes žvelgiant pro stiklą visas reginys yra mėlynas.

Poetiniame tekste „Iš auksinių rėmų“ skaitytojui vitražai sukelia kitokio pobūdžio

vizualizaciją, negu „Sonetuose V“. Visa tai nulemia spalvos įvestis. Tuo atveju, kai neapibūdinama,

35

koks yra vitražas – skaitytojas gali labiau pasitelkti vaizduote. Kognityvistas P. Stocwellas

apibūdina, kad vizualizuojant suvokimą labiau formuoja ne objektai, bet fonas (Stockwellas 2002:

19). Kitais žodžiais tariant, kad bet kuris poetinio teksto objektas, pavyzdžiui, vitražas

įsivaizduojamas skirtingai, priklausomai nuo to, kokiame kontekste aprašomas. „Sonetuose V“

labiau dėmesį patraukia ne pats vitražas, o vaizdai, kurie regimi pro jį. „Iš auksinių rėmų“

skaitytojui reikšminga ir dvaro aplinka, ir vitražo įvaizdis.

V. Jasukaitytės poetiniame tekste „Žydėjo medis violetiniais žiedais“ kuriama tikrovės

ikona: „Žydėjo medis violetiniais žiedais, / Ir geltonai žydėjo, / Norėjau, / Stovėdama ten, / Išlikti

tavo atminty / Kaip fotojuostelėje.“ (Jasukaitytė 1999: 117). Įsivaizduojama, kokia galėjo būti

fotografija, tačiau jos taip ir nebuvo. Pirmoji poetinio teksto eilutė reflektuoja tikrovišką įvykį –

žydinčias alyvas, tačiau jau kita eilutė skaitytoją nukelia į platesnį vaizduotės lauką. Eilėraščio

pradžią galima suvokti skirtingai. Vienas medis gali žydėti violetine spalva, o kitas – geltona, tačiau

poetinis tekstas kuria kitokią realybę – vienas augalas žydi abejomis spalvomis. Fotojuostelė reiškia

neišryškintą nuotrauką, pradėtą, bet nesukurtą atvaizdą. Tai sukelia intrigą, kokia iš tiesų turėtų būti

nuotrauka.

V. Mykolaičio-Putino eilėraščiuose fiksuojamas didingas peizažas, regimas nuo kalno

viršūnės. Tokiu būdu išplečiamos žiūros taško ribos, nes aprėpiamos platybės, kuriose atsiveria

jūros ir dangaus reginiai. Paveikslų įvaizdžiai tampa priemone menamos vietos aplinkai suvokti, o

vitražai daugeliu atvejų apriboja žiūros taško ribas. Kažkada buvę prabangūs meno kūriniai

reprezentuoja sunykimą, laikinumą. V. Jasukaitytės kūryboje vyrauja statiški reginiai – nakties

tamsoje įamžintas kalnų ir vandens telkinio peizažas fiksuoja tikrovės analogą. Baltos spalvos

metafora traktuoja neapibrėžtą vietą. Kultūros ženklus galima pastebėti ir kituose poetės

eilėraščiuose: „Eizenšteino meksikietiškų piešinių motyvais“, „Mikelandžele“, „Faraone“.

2.2.1. Žemės, dangaus ir jūros įvaizdžių prasmės

Žemės ir dangaus erdvės kuria įsivaizduojamą reginį, kuris skaitytoją gali vesti

ikoniškumo link. Kognityvistas R. Tsuras pastebi, jog poetai geba sukurti emocijų sklidimą:

„Skaitytojo vaizduotėje jie sužadina peizažą, kuriame taip pat reikia susiorientuoti. Tą orientaciją

vertėtų iliustruoti dviem smegenų pusrutuliams būdingais skirtingais informacijos apdorojimo

būdais.“ (Tsuras 2003) Teoretikas apibūdina, kad dešinysis pusrutulis atsakingas už vizualiąsias

įvestis, padeda susiorientuoti erdvėje. Skaitant peizažo aprašymus, įvestys labiau išsklinda. (Tsuras

2003). Taigi menamam peizažui suvokti padeda ne tik dešinysis pusrutulis, kuris atsakingas už

vaizduotę, emocijas, bet ir kairysis, padedantis logiškai mąstyti.

36

V. Jasukaitytės eilėraščio „Tėve, pasodink vyšnią, kad spėtų užaugti...“ pirmasis

posmas skaitytoją įveda į metaforinį prasmių lauką. Pasak G. Bachelardo, „metafora – netikras

vaizdas, kadangi neturi produkuojančio vaizdo tiesioginės vertės, formuojamos kalba reiškiamų

apmąstymų.“ (Jasukaitytė 2009: 380). Kognityvistai mano visiškai priešingai negu filosofas G.

Bachelardas. Kognityvinėje poetikoje metafora yra esminis elementas. Kasdienybė yra apsupta

metaforų, kuriančių ikoniškumą – tikrovę. Skaitant šį poetės eilėraštį vaizduotėje sukuriamas

neįtikėtinas reginys – medžio šaknys danguje, o šakos stiebiasi į žemę. Kuriamas apversto pasaulio

vaizdinys. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad vaizdas netikras, dirbtinis, tačiau kiekviena eilutė

koduoja vis kitą tikro pasaulio reikšmę.

Metafora – tikrovės atspindys. Lakonišką pirmąją eilėraščio eilutę papildo antroji:

„Tėve, pasodink vyšnią, kad spėtų užaugti, - / Danguje pasodink“ (Jasukaitytė 2009: 138). Dėmesio

centre atsiduria ne medis, bet lyrinio „aš“ tėvas. Koduotoje frazėje „kad spėtų užaugti“ išreiškiamas

troškimas, kad medis užaugtų iki kol lyrinis „aš“ gyvas, yra šioje žemėje. „Aš“ įspaustas laiko

rėmuose, priklausomas nuo aukštesnių jėgų. Apskritai medžio sodinimas įtvirtina šeimos tradiciją.

Medis yra kaip sukurto pasaulio išraiška. Danguje pasodinta vyšnia reprezentuoja ne vien dirbtinį

vaizdą, bet fiksuoja ir realią situaciją. Lyrinio „aš“ tėvas gali būti miręs, todėl kreipinys atskleidžia

„aš“ emocijų išraišką – ilgesį, prisiminimus ir tikėjimą pomirtiniu gyvenimu – sielos nukeliavimą į

rojų, dangų. Metaforiškai aprašomas medžio įsišaknijimas dangaus erdvėje tėra emocijos išraiška –

brangaus žmogaus atminimas.

Neatsitinkinai pasirinkta vyšnia – sodo augalas. Raudonų uogų paminėjimas įsteigia ir

mitinę prasmę: reiškia saulės ašaras. Pasak D. Vaitkevičienės, „raudona uogų spalva ir apvali forma

jas sieja ne tik su ugninėmis ašaromis, bet ir su kraujo lašais. <...> Raudoną (kruviną) ašarą ar

kraujo lašą primena ir besileidžianti raudona Saulė.“ (Vaitkevičienė 2001: 109). Taigi vyšnia yra

vienas iš nedaugelio sodo medžių, kurie veda raudonas uogas. Poetiniame tekste neįvardijamas

konkretus laikas (išskyrus penktą posmą, kuriame yra užuomina apie naktį, nes atsiranda

mėnesienos įvaizdis), todėl sudėtinga nustatyti, tačiau galima daryti prielaidą, kad yra vakaras.

Apversto medžio vaizdinys reflektuoja ne tik šaknų įsitvirtinimą danguje, bet ir aukštai kybančias

uogas. Dėl šios priežasties galima tiesti paralelę tarp medžio vaisių ir saulės. Kitais žodžiais tariant,

lyriniam „aš“ atgyja prisiminimai tuo metu, kai leidžiasi saulė. Būtent saulėlydis turi sąsają su

gyvenimo pabaiga.

Vizualizuojant atsiveria ir kitokia teksto reikšmė, nes „raudonom uogom į žemę“

(Jasukaitytė 2009: 138) gali koduoti ir lyrinio „aš“ troškimus. Natūraliai augančio medžio vaisiai ne

visada lengvai pasiekiami. Šiame eilėraštyje poetizuojamas išskirtinis medis, kurio uogos lengvai

pasiekiamos. Metaforinė poetinio teksto išraiška koduoja „aš“ galimybes, tam tikrą pranašumą prieš

kitus. Viena konceptualioji metafora sukuria kelias galimas tikroves.

37

Ateities planavimas ir spėjimas atveria hipotetines erdves. Lyrinis „aš“ vaizduotėje

regi pakankamai ilgą tolimesnio gyvenimo atkarpą. Vyšnia auga kelias dešimtis metų, o „aš“

įsivaizduoja, kaip atrodys iš šio medžio pagamintas stalas. Vyšnios augimas reprezentuoja ciklinį

laiką. Raudonos uogos tampa nuoroda į vasarą, krentantys žiedai – pavasarį, o medžio nukirtimas –

žiemą. Visa tai įrodo, kaip greitai bėga lyrinio „aš“ gyvenimas.

Kiekvienas tekstas yra intertekstualus, susijęs su kitu tekstu. Skaitant V. Jasukaitytės

poetinio teksto antrąjį posmą: „Pasodink vyšnią, / Kad ją nukirstų man grįžtant, - / Man reikia stalo

iš vyšnios medžio. / Padirbink man stalą. / Sudėk savo dainas į stalviršį, / Savo sakmes į stalčių.“

(Jasukaitytė 2009: 138) kyla asociacija su M. Martinaičio žinomu eilėraščio „Jeigu aš medis, kurį

kada nors nukirs...“ eilutėmis: „Iš manęs padarykite lieptą, / duris arba slenkstį, / ties kuriuo

pasisveikina“ (Martinaitis). M. Martinaitis pabrėžia namų objektus – duris ir slenkstį, kurie sudaro

atskirtis, bet tuo pačiu suponuoja jungtis tarp erdvių. V. Jasukaitytės poetiniame tekste fiksuojamas

tik vienas medžio dirbinys – stalas (pabaigoje atsiranda lopšio įvaizdis, tačiau neįvardijama, kad

pagamintas iš vyšnios), kuris koduoja ne vieną prasmę.

Visų pirma, stalas tarsi įformina tradicijos tęstinumą. Poetinis tekstas koduoja šiapus ir

anapus ribas – žemiškąjį ir pomirtinį gyvenimą. Tėvo ir dangaus įvestis padeda geriau suvokti

lyrinio „aš“ emocijas. Nors eilėraštyje iki šiol fiksuojama tik ateitis, tačiau „aš“ sąmonėje bet

kuriuo atveju iškyla praeities vaizdai (prisiminimai aprašomi tik pabaigoje, tačiau juos galima

įžvelgti daug anksčiau). Stalo įvaizdis asocijuojasi su bendravimu, šeima. Neatsitiktinai „aš“

kreipiasi į tėvą – šeimos tradicijos puoselėtoją. Į poetinį tekstą įterpiamas anoniminis subjektas, nes

yra tėvas, kuris pasodins vyšnią, „aš“, kuris sėdės už stalo ir kažkas neįvardintas, kuris nukirs medį.

Apie anoniminį subjektą kūrinyje neužsimenama, tačiau eilėraštyje jis yra užkoduotas. Taip

atsitinka todėl, kad lyriniam „aš“ svarbu, ne kas pagamins stalą, bet kad jis apskritai būtų

pagamintas. Tokiu būdu dar labiau sustiprinamas „aš“ ryšys su tėvu. Stalas turi būti pagamintas

būtent iš tos vyšnios, kuri pasodinta tėvo. Poetiniame tekste atsiveria praeitis ir dabartis, todėl

fiksuojamos mentalinės laiko ir hipotetinės erdvės.

Poetiniame tekste koduojama nemažai metaforų, bet svarbias prasmes atskleidžia ir

metonimijos („stalviršis“ ir „stalčiai“). Stalviršis nurodo pagrindinę visiems matomą stalo dalį, o

stalčiai yra uždari, todėl asocijuojasi su paslaptimi, tarsi atveria vidinės erdvės vaizdus.

Konceptualioji metafora „Sudėk savo dainas į stalviršį, / Savo sakmes į stalčius“ (Jasukaitytė 2009:

138) fiksuoja individualų gyvenimą, nes išreiškiama įvaizdžiu „savo“, tačiau dainos, sakmės

įtraukia ir kolektyvinę patirtį, kultūros tradiciją. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad vis dėlto sakmė

paslaptingesnė negu daina. Tuo pačiu principu galima lyginti ir stalviršį (matoma išorė) bei stalčius

(paslėptas vidus). G. Bachelardo nuomone, spinta, skrynia ar stalčius „yra tikri slapto psichologinio

gyvenimo organai. Be šių ir kai kurių kitų taip pat valorizuotų „objektų“ mūsų intymus gyvenimas

38

stokotų intymumo modelio. Jie – sudėtiniai objektai, objektai-subjektai. Kaip ir mes, per mus ir

mums jie turi savąjį intymumą.“ (Bachelardas 1993: 381). Stalčius yra kaip metafora, kuri atveria

lyrinio „aš“ vidinį pasaulį – paslaptis. G. Bachelardo frazė „objektai-subjektai“ atitinka V.

Jasukaitytės „stalčiaus-lyrinio „aš“ paralelę. Kitaip tariant, stalo įvaizdis reprezentuoja patį lyrinį

„aš“.

Dangaus ir žemės erdvių sukeitimas fiksuojamas ir trečiame posme. Apverstojo

pasaulio vaizdinį pakeičia žemiškojo peizažo pakėlimas aukštyn: „Pareisiu pareisiu dangaus

lieptais, / Debesų ižui plaukiant“ (Jasukaitytė 2009: 138). Skaitant šios eilutės iškart suvokiamos

netiesiogiai. Pirmiausiai ižas – vandens telkinio paviršiuje sueižėjusios ledo lytys. Debesų ižas yra

upe tekančių ledų atitikmuo. Mintyse atsiveria neįtikėtinas reginys – tarsi ledo lytys plaukiantys

debesys ir virš jų lieptais vaikščiojantis „aš“. Šį regėjimą galima interpretuoti kaip anapusinio

pasaulio peizažą, tarsi sujungiamas nepažintas dangiškasis ir kasdieniškas pasauliai.

Konceptualioji metafora „Kai sėdėsiu už stalo, širdyje vyšnios žydės“ (Jasukaitytė

2009: 138) fiksuoja lyrinio „aš“ emocijas. Ateities planavimas nurodo lakonišką ir metaforišką

procesą. „Kai sėdėsiu už stalo“ galima perskaityti pažodžiui, nes nurodomas kasdieniškas įvykis,

tačiau „širdyje vyšnios žydės“ atskleidžia perkeltinę prasmę. Į tekstą įvedama lyrinio „aš“

metonimija – širdis sukuria specifinę atmosferą; ryškėja „aš“ jausmai: nostalgija, liūdesio ir

džiaugsmo akimirka.

Vietos ir laiko kaita fiksuojama kitose poetinio tekto metaforinėse eilutėse. Stalą

pakeičia plati erdvė – marių dugnas, o pavasarinius žiedus – vaisiai: „Įkvėpimo marių dugne

raudonas uogas raškysiu, / Gyvenimo brangvynį / Raudonai juodo skausmo sunka užgersiu...“

(Jasukaitytė 2009: 138). Vertėtų prisiminti šioje darbo dalyje minėtą D. Vaitkevičienės įžvalgą apie

raudonas uogas, kurios mitiniame kontekste įvardijamos saulės ašaromis. Apskritai uogų ir marių

įvaizdžiai skaitytojo sąmonėje suvokiami kaip individuali lyrinio „aš“ išraiška ir mitinis pasaulis.

Šiuos įvaizdžius galima interpretuoti remiantis skaitytojo patirtimi ir žvelgiant giliau – į

mitologinius klodus. Tokiu būdu platėja metaforos skleidžiamų prasmių laukas.

Individualumą fiksuoja žodis „įkvėpimo“, nes jis reiškia kūrybą, išskirtinumą. Tačiau

D. Vaitkevičienė priduria: „Naktį Saulė miega pačiose marių gelmėse. <...> Į marias nugrimzdusi

Saulė metaforiškai vaizduoja mitinį ugnies ir vandens derinį.“ (Vaitkevičienė 2001: 146).

Poetiniame tekste saulė neminima, bet atradus paralelę tarp raudonų uogų ir saulės ašarų galima

daryti prielaidą, kad aprašomas metas – vėlyvas vakaras (dangaus objektas – saulė nusileidžia į

marias). Mitinis klodas imituoja tikrovę. Nežinant D. Vaitkevičienės įžvalgos skaitytojui kiltų šiek

tiek kitokios asociacijos. Šio eilėraščio kontekste marių įvaizdis suvokiamas kaip kūrybos

beribiškumas, o gylys atstoja susimąstymą. Raudonų uogų vaizdinys skaitytojo sąmonėje kuria

veržlumo, kovingumo ir ryžto asociacijas.

39

Konceptualioji metafora „Gyvenimo brangvynį“ koduoja poetinio teksto prasmę. Visų

pirma, „brangvynis“ sukelia asociacijas su žodžiu „kaina“. Gyvenimas konstatuojamas kaip

vertybė. Brangvynis – tai eleksyras, taurus gėrimas, kuris pakylės dvasią. Analizuojamame posme

susiduria vaizduotė ir realybė ir šis santykis įprasminamas metafora.

Poetinio teksto pabaigoje konceptualiosios metaforos formuoja gyvenimiško pasaulio

patirtį. „Mano gyvenimas – vyšnios medis, pilnas tavo dainų“ ir „Mano gyvenimas - / Raudonas

stalas iš tavo vyšnios medžio. // Ir lopšys - / Po tavo žydinčios vyšnios šakom...“ (Jasukaitytė 2009:

139). Šios metaforos fiksuoja lyrinio „aš“ emociją – koduojamas ilgesys, nostalgija. Sumaišomos

realaus ir nepažinto pasaulio ribos. Lopšį galima suvokti kaip kabantį ant vyšnios, kuri auga iš

dangaus (mitinis aspektas). Žemės įvaizdis tampa nuoroda į vaikystę, kurioje pasaulis tik

pradedamas pažinti.

Skaitytojo vizualumo pojūtį sužadina jūra. Pasak, E. Esrock „Panašu, kad naratyvo

skaitymui pats svarbiausias vizualizacijos aspektas yra ne kognityvinis, bet emocinis poveikis.“ ()

Vizualizacija yra labai svarbi, nes skaitytojui padeda sukurti tam tikrus eilėraščių vaizdus. V.

Jasukaitytės poezijoje jūra ne tik kuria kraštovaizdį, bet ir koduoja lyrinio „aš“ emocijas. Eilėraštyje

„Nieko apie save nežinau...“ vyrauja požemio ir dangaus sferos: „Jūra - / Juodas gyvenimas, / Kuris

dangų atspindi, / O paskui virsta balta migla / Ir iškrinta rasa...“ (Jasukaitytė 1979: 13). Eilėraščio

posmas metaforiškas: pirmųjų eilučių konceptualioji metafora fiksuoja begalybės pajautą. Jūros

įvaizdis iškart sukelia romantikos, ramios ar audringos stichijos asociacijas, kurias užgožia „juodo

gyvenimo“ įvestis. Šiame poetiniame tekste nėra nostalgijos, o atsiveria pesimizmas.

Dangaus atspindys vandenyje nėra tik įprastas reginys. Jeigu jūra atitinka požemį, o

dangus asocijuojasi su rojumi, dieviškąja sfera, tai šiame eilėraštyje vaizduojama, kad abejose

erdvėse egzistuoja tokia pati menama realybė. Pirmosios trys posmo eilutės, rodos, skaitytoją

nuveda į metaforinį lauką ir skleidžia ikoniškumą. Jūroje kaip veidrodyje dangus regi savo atvaizdą.

Abu objektai yra priešingose erdvėse, tačiau juos sieja paralelė – pomirtinį gyvenimą lyrinis „aš“

įsivaizduoja tokį patį kaip žemėje, būtent tai sustiprina juodos spalvos įvestis.

Akcentuojamas jūros ir dangaus ryšys, nes vanduo garuoja, tada susidaro debesys,

kurie atneša lietų ir taip vanduo sugrįžta į žemę. Priešingos spalvos juoda ir balta nesudaro

opozicijos, nes epitetais „juodas gyvenimas“ ir „balta migla“ apriboja žiūros taško galimybes,

kadangi juoda viską užslopina, o migla trukdo žvelgti toliau. Visa tai kuria tikrovę, kad „aš“

gyvenime būna sunkių ir lengvesnių dienų. Tačiau metaforinės situacijos gali koduoti visumos,

vienatvės pojūtį, taip siekiama įtvirtinti savitą harmoniją.

Jūra – dažna peizažo dalis V. Jasukaitytės ir V. Mykolaičio-Putino poetiniuose

tekstuose. N. Frye‘us pastebėjo: „To, kad daugelyje eilėraščių kartojasi įprasti gamtos įvaizdžiai, -

pavyzdžiui, jūra arba miškas, negalima vadinti „atsitiktiniu sutapimu“, kaip vadiniame modelį,

40

kurio niekur negalime pritaikyti. Tačiau toks kartojimasis rodo, kad yra tam tikra poezijos

mėgdžiojamos gamtos ir meninės komunikacijos, kurios dalis – poezija, vienovė. Dėl platesnio

švietimo bei auklėjimo konteksto pasakojimas apie jūrą gali būti archetipinis ir smarkiai paveikti

skaitytojo vaizduotę.“ (2011: 16). Iš tiesų skaitytojas poetiniame tekste pastebėjęs jūros įvaizdį,

vaizduotėje kuria tam tikrą reginį. Bet kuriuo atveju jūros peizažui formuotis daug įtakos turi

patirtis. Vizualizuodamas vienas skaitytojas gali įsivaizduoti tokią jūrą, kokią yra matęs.

Nemačiusieji įvaizduoja panašiai, kokią regėjo paveiksluose, paveiksliukuose ir pan. Galima pritarti

N. Frye‘aus nuomonei, kad jūra yra archetipas, tačiau bet kuris vaizdinys sukelia skirtingas

asociacijas. Mąstymas, tikrovės samprata atsiranda patirtimi. Įvaizdžių kartojimasis nėra atsitiktinis

sutapimas, bet kiekviename poetiniame tekste (V. Jasukaitytės ir V. Mykolaičio-Putino) gali būti

koduojamos skirtingos lyrinio „aš“ emocijos, kurios atskleidžia įvairias prasmes.

Hipotetinė erdvė pamažu pavirsta įgyvendinta tikrove V. Mykolaičio-Putino „Viršūnių

ir gelmių“ ciklo dalyje „Gelmių dangus“7. Kuriamas apverstojo pasaulio vaizdinys. Kitaip negu V.

Jasukaitytė, V. Mykolaitis-Putinas kuria platesnę erdvę, akcentuoja gamtos beribiškumą.

Konceptualioji metafora „Prasiskyrė pakalnėj rūkų uždanga“ tarsi sukuriama gamtoje vykstančio

teatro sceną, kurioje lyrinis „aš“ regi vaizdinius. Teatro asociacija leidžia mąstyti apie sukurtą

tikrovę arba realybę paverstą menu. Apskritai uždanga atlieka paslapties funkciją, nes už jos vyksta

tai, ko nemato stebėtojas, šiuo atveju lyrinis „aš“. „Prasiskyrė pakalnėj“ vis dar rodo tik pusiaukelę,

ribą tarp kalno apačios ir viršūnės, kitaip tariant, tarp praregėjimo, tikrovės ir vaizduotės.

Rūką ir bangą sieja vandens požymis. Galima įžvelgti ir kitą sąsają – „sidabro banga“

ir „spindi mėnuo“. Visą kuriamą vaizdą sujungia vandens, mėnulio ir žvaigždžių spindėjimas.

Vandenyje tarsi veidrodyje dangus lyg gyvas objektas regi savo atvaizdą. Poetiniame tekste žemė

(nors ir neminima), rodos, visiškai išnyksta (išskyrus apversti kalnai), tapomas tik dangaus peizažas.

Nakties metu (įvardijamas ypatingas laikas – vidurnaktis) kuriamas šviesos efektas: spindintis

vanduo, mėnulis, žvaigždės (pastarieji apibūdinami „dangaus žiburiais“). Ryškumas tarytum

užgožia tamsą.

Realybė kuriama metaforomis: „Ir jau ne viršuj spindi mėnuo ir žvaigždžių būriai, /

Tik žemėje mirga skaidrieji dangaus žiburiai. - / Ir jau ne padangėj kalnai į žydrumą įsmigo, / Tik

žemėj apvirtę viršūnėmis gyly užmigo“ (Mykolaitis-Putinas 1989: 192). Neįprasto reginio peizažas

vaizduotėje kuria tikrovę – vandenyje atsispindi dangaus peizažas. Apskritai lyrinis „aš“ būdamas

žemėje regi mėnulį, žvaigždes. Tačiau eilėraštyje kasdienybė išreiškiama perkeltine prasme, nes

dangaus objektai atsiduria žemėje, o iš tiesų jie tik atsispindi vandenyje. Metafora aprašoma

paprastas visatos reiškinys, tačiau šiame peizaže koduojama ir lyrinio „aš“ būsena –

nepasiekiamybė virsta tikrumu. V. Mykolaičio-Putino kūryboje naktis mistiška. Būtent šiuo metu

7 Eilėraštis 1 priede.

41

pasaulyje įvyksta neįtikėtini įvykiai – apsiverčia žemė ir dangus. Kognityvistė M. Freeman teigia:

„Mistika ir meditacija – du keliai, kuriais galima suvokti ir patirti nematerialų pasaulį.“ (Freeman

2009: 426). Kosmoso – dangaus pasaulis niekada nėra visiškai pažintas, tačiau dangaus atspindys

žemėje tarsi priartina erdves.

„Viršūnių ir gelmių dalyje“ konceptualiąją metaforą sukuria daiktavardžių gausa.

Tokie žodžiai kaip „jūroj“, „banga“, „dangus“, „uolos“, „mėnuo“, „žvaigždžių būriai“, „dangaus

žiburiai“, „padangėj kalnai“, „žemėje“, „vidurnakčio“, „gelmių“ skaitytojo vaizduotėje sukuria

ryškų reginį: šalia jūros atsiveria kalnuota vietovė, žvaigždėtas nakties dangus. Taigi net

neperskaičius viso poetinio teksto, tik kelis žodžius, vaizduotėje galima sukurti regimą peizažą,

tačiau jis nebūtinai bus metaforiškas.

Dangaus ir žemės metaforos domino filosofą G. Bachelardą, kuris manė, kad

„sustingdydamas dangaus vaizdą, ežeras kuria dangų savo gelmėje.“ (Bachelardas 1993: 162). V.

Mykolaičio-Putino eilėraštyje yra jūros įvaizdis, tačiau jame taip pat kuriamas dangaus atspindys.

Pastebima laužoma vertikalė, nes statmeni kalnai atsispindi vandenyje (horizontalėje). G.

Bachelardas toliau rašo: „Kur tikra – danguje ar vandenų gelmėj? Mūsų svajonėse begalybė tokia

pat gili dangaus skliaute kaip ir vandenyje. <...> Svajonė vandeniui suteikia pačios tolimiausios –

dangiškosios – tėvynės prasmę.“ (Bachelardas 1993: 163). Harmonija vyrauja tiek nurimusioje

jūroje, tiek ir nepasiekiamame danguje.

J. Lankutis apie ciklo dalį „Gelmių dangus“ rašė, kad „mintis apie idealiųjų ir

materialiųjų žmogaus prigimties pradų vienybę išplėtojama ir susiejama su grožio įvairiapusiškumu

bei pilnumu. Poetas, matydamas jūros gelmėje atsispindintį dangų, džiaugiasi, kad ir „žemėje mirga

skaidrieji dangaus žiburiai“. (Lankutis 1961: 90). Iš dalies galima įžvelgti ir žemės pranašumą prieš

dangų, nes joje kuriamas aukštybėse esantis peizažas (reginys). Poetiniame tekste praplečiamos

žiūros taško ribos: žvelgiant į jūrą atsispindi kosminės erdvės – dangaus sfera, o rūko

išsisklaidymas leidžia regėti tai, kas yra toliuose. Visa tai atskleidžia sunkiai žodžiais pavadinamos

tikrovės pajautą.

Dangaus kūnai poetizuojami eilėraštyje „Monologas XXVI“: „Ta planeta, kur

kibirkščiavo, sproginėjo – buvom mes. / Oranžinis mėnulis kaip likimas / Visai čia pat alsavo virš

gelmės, / Baltai žydėjo nesutikimas.“ (Jasukaitytė 1982: 90). Kuriamas chaosas, kurį atskleidžia

ugnį apibūdinantys žodžiai: „kibirkščiavo“, „sproginėjo“. Akcentuojamos kelios erdvės: kosmoso

(planeta, mėnulis) ir žemės (gelmė). Jos tarsi sumaišomos, nes neįprastai oranžine spalva

įvardijamas mėnulis yra arti žemės. Tai įrodoma persofinikacija „alsavo virš gelmės“. Nebylus

dangaus kūnas įgyja balsą. „Mes“ apsikeičia vietomis su mėnuliu: „mes“ yra kosmose, kuriame

siaučia chaosas, netvarka, o mėnulis apačioje, žemėje ir turi balsą kaip žmogus. Visoje sumaištyje

42

atsiranda šviesos elementas – baltai žydintis objektas, kuris sušvelnina esamą padėtį, tačiau

„likimo“ ir „nesutikimo“ abstrakcijos parodo, kad nieko negalima pakeisti.

Metaforiški reginiai veda ikoniškumo link. Vertėtų paanalizuoti, kaip lakoniški

eilėraščiai atskleidžia ikigeštaltinę būseną. V. Jasukaitytės eilėraštis „Lietus I“ dvelkia ramybe ir

išsaugo paslaptingumą. Poetinis tekstas svyruoja tarp paprastumo ir romantinės atmosferos.

Lietus lyja į skardinius senų namų stogus,

Kažkieno žingsniai šlapiu grindiniu nueina tolyn,

Smarkiai žydi varpeliai, pamerkti mano kambary,

Visą laiką žvelgiu į baltą varpelių debesį, -

Vienatvės spalva balta. (Jasukaitytė 2002: 36)

Poetinis tekstas informatyvus, nes fiksuojami skirtingi įvykiai. Ryškus garso (lietus,

žingsniai) ir vaizdo (baltos gėlės) santykis. Neatsitiktinai pasirinktas gėlių pavadinimas – varpeliai,

kurie asocijuojasi su skambesiu, tarsi susilieja su krintančių lašų garsais. Pirmoji eilutė, rodos,

fiksuoja paprastą įvykį, bet skaitytojas vis tiek turi įžvelgti, kas yra koduojama. Lietus sukuria

įprastą, pažįstamą reginį, o „skardinius senų namų stogus“ (Jasukaitytė 2002: 36) atveria vaizduotę.

Senas namas asocijuojasi su praeitimi, paslaptimi, iki šiol dar visiškai nepažinta aplinka.

Nuo aukštesnės erdvės – namo stogo, nusileidžiama žemyn, nes minimas grindinys.

Antroji eilutė įveda intrigą. Plečiama erdvė, nes kažkas nueina (dėl šios priežasties „aš“ lieka

vienišas). Grindinio figūra išryškina iškeliavimą, atitolimą.

Poetinis tekstas nukelia į ikigeštaltinę būseną, nes pasklinda stipri emocija, kurią

sukuria ikoniški vaizdai: lietus, grindinys, žydinčios gėlės. Persikėlimas į namo vidų nurodo lyrinio

„aš“ nuosavybę, nes įvardijama „mano“. G. Bachelardas teigė, kad „kambario vidus tampa mūsų

vidumi“ (Bachelardas 1993: 499). Visa kambario aplinka atspindi vidinę liūdinčio „aš“ būseną. „Ž“

ir „š“ aliteracija sukelia nerimą ir paslaptingumą: „kažkieno“, „žingsniai“, „šlapiu“, „žydi“,

„žvelgiu“. Vyrauja opozicija tarp varpelių ir vienišo „aš“. Objektas (varpeliai, kurių yra daug) ir

„aš“ (vienas) turėtų sudaryti opoziciją, bet tarp jų atsiranda jungtis, nes objektus sieja vienatvė.

Pamerktos gėlės primena atviruką. Būtent tai sustiprina vizualumo pojūtį.

Konceptualioji metafora „Visą laiką žvelgiu į baltų varpelių debesį“ (Jasukaitytė 2002: 36) apjungia

žemiškąją ir dangiškąją sferas. Baltas debesis – dangaus objektas, nuoroda į giedrą dieną (visiška

priešingybė poetinio teksto tikrovei – lietui). Metafora apibūdina vietos ir erdvės atskirtį. Vieta –

kambarys, kuriame žydi gėlės, šviesu, o erdvė – laukas, ten lyja lietus. Atskleidžiama lyrinio „aš“

emocija – liūdesys, vienatvė, bet tuo pačiu ir ramybė.

Apibendrinant galima teigti, kad abiejų poetų kūryboje išgalvoto pasaulio

vaizdiniuose slypi esminė tikrovė. V. Mykolaitis-Putinas kuria kosminės erdvės priartėjamą prie

žemės. Dangaus ir žemės erdvės kuriamos „Viršūnėse ir gelmėse“, „Vidurnaktyje“. V. Jasukaitytė

43

reprezentuoja neįprastą vaizdinį – iš dangaus augantį medį. Norint suvokti šį reiškinį kaip tikrovę,

reikia pasitelkti religinį ir mitinį klodą. Kai kurie poetės eilėraščiai, rodos, vaizduoja kasdienybę

(„Už seno vasarnamio lango“ „Meilės eilėraštis), tačiau metaforose glūdi stipri lyrinio „aš“ emocija.

V. Mykolaičio-Putino poetiniai tekstai vizualūs, kuriama peizažų platybė, kuri taip pat skleidžia

ikoniškumą.

2.2.2. Paukščio metaforų spektras

V. Mykolaičio-Putino ir V. Jasukaitytės ne viename poetiniame tekste aprašomas

baltas (žuvėdra, gulbė) arba mėlynas (neegzistuojantis realybėje, o sukurtas vaizduotės) paukštis.

Apskritai šis objektas tarsi susieja dangų su žeme arba vandeniu, nes gali skristi, vaikščioti,

plaukioti. Pirmiausiai paukštis sukelia laisvės, nepriklausomybės asociacijas, tačiau pravartu

išsiaiškinti, kokias prasmes šis objektas kuoduoja skirtingo periodo eilėraščiuose.

Mėlynos spalvos paukštis kuria romantinę atmosferą. V. Mykolaičio-Putino ciklo

„Mano būstas“ dalyje „Pragiedrėjimas“ objektas pavirsta svarbia „aš“ emocijų raiška: „Šis vakaras,

o Viešpatie, toks ilgas / Po tos trumpos dienos! / Bet mėlynas pakalnės paukštis / Jau greit į dangų

nuplasnos. / Tad kas manos keistos būties / Užkeiktą žodį pasakys / Ir kas man angoje nakties /

Nuskaidrins temstančias akis?“ (Mykolaitis-Putinas 1990: 290). Rodos, eilėraščio pradžia turėtų

priminti maldą, tačiau vos toliau paskaičius, nesunku suvokti, kad poetizuojamas lyrinio „aš“

dramatizmas dėl greitos laiko tėkmės. Trečiosios eilutės konceptualioji metafora: „Bet mėlynas

pakalnės paukštis / Jau greit į dangų nuplasnos.“ (Mykolaitis-Putinas 1990: 290) vaizduotėje

sukuria tikrus ir įsivaizduojamus įvykius. Atrodo, kad vaizduojama reali, nemetaforiška situacija –

paukščio skrydis, tačiau daug prasmių gali atskleisti neįprasta šį objektą apibūdinti mėlyna spalva.

Vienu atveju visa tai galima suvokti kaip romantinėmis nuotaikomis gyvenančio lyrinio „aš“

vaizduotės vaisių. Vakaras apriboja „aš“ regėjimo galimybes, nes temstančioje erdvėje vis labiau

nyksta skriejantis objektas – paukštis. Tačiau metafora niekada neturi vieno ir tikslaus atsakymo,

todėl „mėlynas pakalnės paukštis“ (Mykolaitis-Putinas 1990: 290) gali reikšti temstantį mėlyną

dangų, kurį pakeis nakties tamsuma. Neatsitiktinai tiesiama paralelė tarp paukščio (nuplasnos) ir

dangaus (temsta). Abiem atvejais parodomas nykimas. Išskrendantį paukštį galima tapatinti su

diena – bėgančiu laiku, kaita.

Aplinka pažįstama mąstymu ir vaizduote. Lyrinis „aš“ tikrovę paverčia vizija. „Aš“

monologas pakeičia situaciją: „- Apsižvalgyk, - pats sau tariau, - / Jau štai saulėlydy giedriau. /

Antai viršūnėmis kalnų / Jau kitas paukštis / Mosuoja mėlynu sparnu.“ (Mykolaitis-Putinas 1990:

290). Tiesioginė kalba poetiniame tekste suvokiama kaip lyrinio „aš“ emocijų proveržis. Abiejuose

44

posmuose fokusuotės taikiniu tampa mėlynas paukštis. Skaitytojui poveikį suteikia mėlyna

paukščio spalva, kuri kuria neįprastą reginį, įtraukia į svajonių, romantikos erdvę.

Apskritai aprašomas nerealus virsmas, nes pradžioje temsta – nyksta diena, o tik

vėliau atsiranda saulėlydis (atvirkštinis procesas). Prasiplečia žiūros taško ribos (kas buvo sunkiau

matoma, tampa vėl regima), kurį papildo saulėlydis. Šioje vietoje įvyksta pagrindinė naratyvinio

lygmens ašis, atsiranda „aš“ ir jo vertės objektų sąsaja, t. y. pergalė prieš būtį (disjunkcijos virsmas

konjunkcija). Kartojama paukščio metafora. Pakalnę pakeičia kalnas. Metonimiškai įvardijamas

mėlynas sparnas (paukščio dalis). Visa tai sukelia dvejones, ar visas paukštis mėlynas, ar tik jo

dalis – sparnas. Pirmame posme laikas buvo orientuotas į ateitį, o antrame – į dabartį. Kaip dieną

pakeičia naktis, taip vienas paukštis – kitą. Tačiau iš tiesų jie abu yra vienu metu, kadangi

„nuplasnos“ (iki šiol yra) ir „mosuoja“ (atskrenda). Eilėraštyje nėra jokių nuorodų, koks galėtų būti

poetizuojamas metų laikas, todėl galima spėti, kad yra žiema. Neatsitiktinai paminimas kalnas, nes

gali būti pavaizduotas viršūnėje esantis sniegas, kuris iš tolumos atrodo mėlynas. V. Daujotytė yra

pastebėjusi, kad „aukščiausia pakopa – įsižiūrėjimas į dangų, akių pakėlimas į viršų judesys, toks

būdingas Putino pasaulėvaizdžiui“. (Daujotytė 2005: 129). Būtent ir šiame eilėraštyje lyrinis „aš“

žvelgia į dangų, į kalnų viršūnes. Dėmesys sutelktas į aukštį ir tolį.

„Pragiedrėjime“ mėlyno paukščio įvaizdis atskleidžia ne vieną prasmę, sukuria

metaforinius žemėlapius. Eilėraštyje kuriamas „aš“ romantiko maištininko paveikslas. Priešingai,

V. Jasukaitytės „Pagailėki manęs“ primena elegišką kūrinį: „Pagailėki manęs, / Mėlynas vakaro

paukšti... / Pagailėki, kai žolės, / Kai debesys sunkiai tylės.“ (Jasukaitytė 1979: 66). Paukštis nėra

tik peizažo dalis, bet „aš“ emocijų išraiška. Pirmose eilutėse konceptualioji metafora nėra tokia

informatyvi kaip Mykolaičio-Putino „Pragiedrėjime“, nes neapibūdinta vieta, tik žinomas laikas –

vakaras. Neatsitiktinai tokiu metu apmąstoma praeitis: „Visus tuos metus / Ėjau tik namo, tik

namolio, / Bet ten manęs niekas / Nebepažins, nepagailės.“ (Jasukaitytė 1979: 66). Dabartyje

svarbiausiu akcentu tampa būtasis laikas, nes jis lyriniam „aš“ skausmingiausiais (vyrauja

neiginiai). „Ėjau“ liudija vidinę fokusuotę, padeda atskleisti „aš“ pasaulį.

Mėlyno paukščio metafora ir šiuo atveju gali reikšti nusiminusio, įskaudinto „aš“

vaizduotės reginį. Bet kuriuo atveju, svarbus akcentas – laikas, todėl jį galima tapatinti su paukščiu.

Kitas realus vyksmas – ryškėjanti temstančio dangaus mėlyna spalva. Vakarėjant ta spalva vis

labiau nyksta, ją pakeičia rausva (besileidžianti saulė), o vėliau juoda (artėjanti naktis). Pradeda

nykti mėlyna spalva. Saulėlydis taip pat atskleidžiamas konceptualiąja metafora: „Danguje –

serbentų raudonis.“ (Jasukaitytė 1979: 66). Tarsi tapatinami priešingi objektai – dangaus erdvė ir

žemės metonimija – sodo (konkreti vieta) uoga. Tačiau besileidžianti raudona saulė įgauna mitinę

reikšmę, nes pranašauja arba praneša apie pralietą kraują. (Vaikevičienė 2001: 109). Nors šiame

45

poetiniame tekste nerašoma apie mirtį, bet kruvino dangaus akcentas sustiprina liūdesio pripildytą

atmosferą.

Paskutiniame posme fiksuojamas kitos dienos – ryto vaizdinys. Konceptualiosios

metaforos konstruoja viso eilėraščio prasmę ir tuo pačiu palieka mįslę: „Raudonas serbentas /

Skinsiu tau nuo dangaus / Atsistojus, - / Ir ištirpusios uogos / Ant sparnų mėlynumo nukris.“

(Jasukaitytė 1979: 67). Raudonomis uogomis pavadinama aušra – laikas iki saulės patekėjimo.

Nauja diena tarsi atskleidžia lyrinio „aš“ dvasinį išsivadavimą – pergalę, o suvaržymas pavirto

hiperbolizuota jėga („aš“ pasiekia dangų). Poetiniame tekste situacijai palyginti minimas ruduo,

pavasaris, bet konkretus metų laikas neįvardijamas. Pastebimi serbento (vasara) ir šermukšnio

(ruduo) įvaizdžiai. Nekonkretumas komplikuoja metaforos atskleidžiamą realų įvykį. Lyrinio „aš“

galia pasiekti dangų – tai įgyta stiprybė prieš gyvenimo sunkumus. Kita vertus, stovėdamas žmogus

daugiausiai gali pasiekti medžių šakas arba serbentų krūmą, o poetiniame tekste teigiama, kad gali

paliesti dangų. Tokia metaforiška situacija tiesiog atskleidžia „aš“ pasitikėjimą. Tačiau eilėraščio

pabaiga nesukelia ramybės pojūčio, priešingai, išlieka nejauki atmosfera. Visiškai kitokią prasmę

įgauna „mėlynumo“ negu mėlyni sparnai. Taip dar labiau išryškinamas paukščio akcentas, bet vėlgi

užsimenama tik apie sparnus. Įtvirtinamas ikoniškumo komponentas – izomorfizmas. Skirtingos

lyrinio „aš“ emocijos sukuria tokią pačią prasmę. „Aš“ nusivylimas ir pergalė vis tiek išlaiko

liūdesio pripildytą atmosferą, o mėlynas paukštis išlieka paslaptingas objektas.

Poetų kūryboje dažnas balto vandens paukščio įvaizdis – gulbės, žuvėdros.

Mykolaičio-Putino eilėraštyje „Baltieji paukščiai“ vyrauja vandens stichijos ir paukščio

susidūrimas. Pirmosios poetinio teksto eilutės: „Pragydo didis okeanas / Audringo ryto kilnią

giesmę.“ (Mykolaitis-Putinas 1989: 171) sukuria tarsi romantizmo laikais nutapytą peizažą

(audringo vandenyno reginys, nusidriekiantis iki begalybės). Į fiksuotą akimirką įsiterpia paukščio

vaizdinys, nes rašoma „pragydo“ ir „giesmę“. Šie žodžiai sukuria veržlumo ir didybės pojūtį.

„Pragydo“ gali reikšti ne tik bangavimą, bet ir virš vandens skrendančių vandens paukščių giesmę,

juo labiau, kad antrame posme atsiranda konkretūs objektai: „Ir šit pulkai baltųjų paukščių / Mum

neša linksmą žemės žinią.“ (Mykolaitis-Putinas 1989: 171). Tokiu būdu kinta regėjimo laukas, nes

plačią vandenyno erdvę pakeičia žemės ir paukščių vaizdinys. Visame eilėraštyje juntama

dinamika, nėra statiškų epizodų.

Jūros peizaže atsiranda žuvėdros vaizdinys ir V. Jasukaitytės poetiniuose tekstuose.

„Po dvidešimties metų. Ciklas I“ aiški paukščio ir saulės paralelė: „Aukštai aukštai raižo spindulius

/ balta balta žuvėdra. / Bet ji nenusileidžia, / pabūgusi atsitiktinių žmonių.“ (Jasukaitytė 2002: 11).

Perskaičius posmą, rodos, viskas kuriama pasitelkiant tiesiogines prasmes: skrenda laukinis

paukštis, kuris nenori būti arti žmonių. Tačiau ikoniškame tekste konceptualioji metafora

atskleidžia laisvę, jėgą, tam tikrą pranašumą. „Aukštai aukštai“ yra nuoroda į nepasiekiamybę, bet

46

tuo pačiu ribojamas ir lyrinio „aš“ regėjimo laukas, nes paukštis vis sunkiau įžvelgiamas. Tolumoje

skrendanti balta žuvėdra susilieja su debesimis, tarsi išnyksta (nors tekste neminima, bet tai galima

suvokti). Spinduliai (saulės metonimija) atlieka šilumos ir baltos žuvėdros išryškinimo funkciją.

Svarbus paukščio akcentas V. Mykolaičio-Putino eilėraštyje „Ereliai ties rugių lauku“.

Kuriamas nesustingdyti, nuolat besikeičiantys vaizdai:

Su auštančio ryto raudona aušra

Pakilo į dangų ryžtingi ereliai.

Žydriojoj erdvėj jokių kliūčių nėra

Taurių drąsiasparnių stiprėjančiai galiai.

Nuo didelio vėjo siūbuoja beržai,

Banguoja rugiagėlėm kvepiantis laukas.

Padangių erdvėj kaip sidabro lašai

Ereliai žvilgėdami saulėje plauko.

Žiūriu aš į laisvus padangių paukščius,

Aš glostau žiedais papūkavusias varpas, -

Ir žingsnis po žingsnio mažėja, jaučiu,

Mane ir tas žydrumas skiriantis tarpas.

Krūtinėje laisva, pasauly erdvu,

Banguojanti jūra artėja ir plečias.

Iš mėlynų tolių sidabro laivu

Atplaukia su dovana laukiamas svečias. (Mykolaitis-Putinas 1989: 329)

Eilėraštyje „Ereliai ties rugių lauku“ metafora dažnai sukuriama įvykių jungtis (plot).

Gali būti atskleidžiami ne tik realaus pasaulio įvykiai, bet ir sukurti lyrinio „aš“ reginiai, kuriuos jis

tik įsivaizduoja, kad mato. Analizuojamame eilėraštyje galima įvardinti tokius realius įvykius: į

dangų pakilo ereliai, o prie rugių lauko yra lyrinis „aš“, kuris regi skrendančius paukščius, liečia

varpas. Išgalvoti įvykiai: lyrinis „aš“ vietoje rugių lauko regi jūrą ir saulėje plaukiojančius

paukščius. Visus įvykius padeda atskleisti vizualiniam naratyvumui svarbi metafora. Eilėraščio

vaizdai būna metaforiški, todėl juos reikia atkoduoti. Būtent šis poetinis tekstas palieka abejonių,

nes jūra gali reikšti metaforą, kaip ir buvo minėta, rugių lauką, bet „aš“ juk gali regėti ir tikrą jūrą.

Antro posmo paskutinės eilutės metafora „Ereliai žvilgėdami saulėje plauko“

(Mykolaitis-Putinas 1989: 329) atskleidžia, kad paukštis ne tik apjungia lauką su padange, bet ir

neišmatuojamą apačios ir viršaus sritį (paukščiai pasiekia saulę). Įvardijama, kad paukštis

neskrenda, bet plaukia, todėl galima įžvelgti dviejų priešingų gamtos stichijų kaitą: saulė – ugnis,

bet šiuo atveju atrodo, kad ji pavirsta vandens telkiniu, tai atskleidžia žodis „plauko“. Vyrauja

47

ugnies ir vandens sankirta. Metafora įrodoma, kad paukštis galingas: neapsiriboja tik žemės erdve.

Ereliai palyginami su sidabro lašais, tuo pačiu pastebima ir litotė, nes paukštis įvardijamas lašo

dydžio. Galima įžvelgti ir hiperbolę, nes išdidinamas erelių ryžtas. Svarbu tai, kad ereliai

apibūdinami sudurtiniu žodžiu „drąsiasparniai“. Drąsa yra savybė, o sparnas – paukščio metonimija.

Skaitytojui sustiprėja emocija, nes iškyla nepaprastai stipraus ir galingo paukščio vaizdinys.

Pajuntama ne savo, bet paukščio laisvė.

Metafora yra pagrįsta panašumu. Metaforoje „Ereliai žvilgėdami saulėje plauko“

galima įžvelgti ir kitą paralelę: „ereliai“ atitinka žuvis, „žvilgėdami“ – žvynus, „saulėje“ - jūroje,

„plauko“ – skrenda. Tarp priešingų erdvių – padangės (paukščiai) ir žemės vandens (žuvys)

sudaroma jungtis. G. Bachelardo samprotavimu, „vaizdų simbiozė dovanoja paukštį giliam

vandeniui, o žuvį – dangaus skliautui. Inversija, kuri veikė dviprasmį ir inertišką žvaigždės-salos

koncertą, šiuo atveju veikia dviprasmį ir gyvą paukščio-žuvies koncertą.“ (Bachelardas 1993: 166).

Paukščio ir žuvies tapatinimas kuria apverstojo pasaulio vaizdinį, nepažintą kosminę erdvę.

Neįprastas reginys sukuria aukščio ir gelmės metaforas. Anot U. Eco, „kiekvienoje

metaforoje galima rasti metoniminių jungčių grandinę, kuri sudaro kodo rėmus ir pagrindžia

kiekvieną semantinį lauką, dalinį ar (teoriškai) globalų.“ (Dessonsas 2005: 294). Be to,

pateikiamoje eilėraščio metaforoje pastebimos ir metonimijos, nes žvynai yra žuvies dalis, o žuvis

yra vandens telkinio metonimija. Apskritai šiame posme ereliai palyginami su lašais ir žuvimis,

tarsi yra nuoroda į vandenį.

Šiame eilėraštyje metafora aktuali kiekviename posme, tačiau yra ir metonimijų. Akys

ir rankos – žmogaus metonimija, kuria apibūdinamas lyrinio „aš“ santykis su išoriniu pasauliu. Kita

žmogaus dalis – krūtinė atskleidžia „aš“ vidų – jausmus. Ereliai – gali būti žemės ir dangaus

metonimija. Tokiu principu sukuriama priešprieša.

Kita eilėraščio metafora „Banguojanti jūra artėja ir plečias“ (Mykolaitis-Putinas 1989:

329) apibūdinamas rugių laukas. Artėjant turėtų būti pastebimos detalės, bet nematoma visuma,

tačiau šiame eilėraščio sakinyje rašoma, kad artėjant vaizdas plečiasi, todėl galima teigti, kad

metafora atskleidžiamas kitas lyrinio „aš“ veiksmas. „Aš“ artėja pri rugių lauko, kuris metaforiškai

apibūdinamas jūra. Žinoma, šią eilėraščio eilutę galima skaityti ir kaip ne metaforą, o tiesiogiai

išsakytą mintį.

Lyrinis eilėraštis pradedamas subjekto ir objekto disjunkcija. Subjektas – tai ties rugių

lauku esantis lyrinis „aš“, o vertės objektas – drąsa, laisvė, ryžtas. Trečiame posme pastebima, kaip

disjunkciją pakeičia konjunkcija, nes „žingsnis po žingsnio“ nurodo lyrinio „aš“ judėjimą tikslo

link. „Aš“ siekinys parodomas metafora: „Krūtinėje laisva, pasauly erdvu.“ (Mykolaitis-Putinas

1989: 329). Akcentuojamas laisvės potyris. Be to, galima pastebėti, kad krūtinė yra žmogaus

metonimija, o žmogus – pasaulio dalis. Konjunkcija sustiprinama paskutine eilėraščio eilute:

48

„Atplaukia su dovana laukiamas svečias“. (Mykolaitis-Putinas 1989: 329). Poetiniame tekste

neįvardijama, ko konkrečiai laukia lyrinis „aš“, bet suvokiama, kad pabaiga siejama ne su

atskyrimu, bet sąsaja.

Eilėraščio veiksmas chronologiškas, nes pirmame posme rašoma: „Pakilo į dangų

ryžtingi ereliai.“ (Mykolaitis-Putinas 1989: 329), o antroje: „Nuo didelio vėjo siūbuoja beržai“

(Mykolaitis-Putinas 1989: 329). „Pakilo“ yra nuoroda į praeitį, o „siūbuoja“ – į dabartį. Minimalus

naratyvas: „Su auštančio ryto raudona aušra“ nurodo laiką. „Raudona aušra“ atskleidžiama, kad

prieš tai buvo naktis (paros laikas), dabar yra rytas ir greitai bus diena. Paros metu keičiasi spalvos,

nes prieš saulės patekėjimą dangus buvo raudonas, o vėliau padangė tapo žydra ir galiausiai

įvardijama mėlyna. Metafora „Ereliai žvilgėdami saulėje plauko“ (Mykolaitis-Putinas 1989: 329)

apibūdinimas vidurdienis, nes pradžioje buvo poetizuojama aušra (mitiniame kontekste vadinama

„Antrąja Saule“ (Greimas 2005: 140) – laikas prieš saulės patekėjimą. Skaitytojo vaizduotėje

nusidriekia paukščių ir prieblandos, vis dar nešvintančio ryto peizažas, tačiau mitinis kontekstas

leidžia kitaip interpretuoti šio poetinio teksto eilutes. Paukščiai pirmiau pakyla negu saulė, kitais

žodžiais tariant, aušra jiems tampa šviesos šaltiniu. Eilėraščio veiksmas apima vieną dieną. Iš

poetinio teksto suvokiama, kad metų laikas – vasara (rugių laukas).

Jasukaitytės mėlyno paukščio metafora lakoniškesnė negu Mykolaičio-Putino, todėl

atskleidžia mažesnį prasmių lauką. Balto paukščio įvaizdis kuria realistišką vaizdą. Abiejų poetų

eilėraščiai palieka vizualų įspūdį, galima įžvelgti tikrus ir vaizduotės sukurtus reginius. Paukštis

koduoja ne tik laisvę ir nepriklausomybę, bet daugeliu atvejų atskleidžia lyrinio „aš“ emocijas,

patirtį.

2.3. Mitinės metaforos reprezentacija

Mitinės metaforos analizėje svarbu išsiaiškinti, kad „mitinis pasaulis susideda iš tikrų

ir fantastiškų vaizdų, jame vyksta paprasti ir stebuklingi įvykiai. Mitinė įvairovė yra kur kas didesnė

už realiąją – čia regime daugybę kintančių formų, nuolatines mitines metamorfozes.“ (Vaikevičienė

2001: 7). Taigi mitas yra realybės ir fantazijos derinys, turintis ryšį su tradicijomis, kultūra. Žinoma,

kad poetiniuose tekstuose mitinė metafora nėra tokia dažna kaip liaudies dainose.

Analizuojant poetinių tekstų saulės ir mėnulio mitologiją, svarbu išsiaiškinti, mitinės

metaforos apibrėžimą. Pasak D. Vaitkevičienės, „atsižvelgiant į konotacinę mitinio vaizdo struktūrą

ir asociatyvinę prigimtį, mitinio diskurso komponentus (figūras) galime vadinti mitinėmis

metaforomis. Kaip ir poetinės metaforos, kiekviena jų įeina į tam tikrą asociacijų grandinę

49

(semantinę paradigmą), kurios vidinius ryšius užtikrina elementarių seminių požiūrių (semų) dalinis

bendrumas. Metaforizacijos procesas, suponuojantis vieno semantinės paradigmos elemento

pakeitimą kitu, yra labai tolima Aristotelio metaforos modifikacija, išeinanti už klasikinės retorikos

rėmų.“ (Vaitkevičienė 2001: 10). Mitinė metafora taip pat siejama su asociacijomis, patirtimi.

Nors mitas susijęs su kolektyvine pasąmone, tačiau Ch. Mauronas psichoanalitinėje

kritikoje išpopuliarino asmeninio mito sampratą (Nastopka 2006: 154). Kitais žodžiais tariant,

individualioje kūryboje ieškoma kolektyvinių ženklų. Analizuojant V. Mykolaičio-Putino ir V.

Jasukaitytės eilėraščius atsižvelgiama į saulės ir mėnulio įvaizdžių reprezentaciją. Siekiama

išsiaiškinti, kada šie įvaizdžiai tėra poetinio individualizmo išraiška, o kada įgyja mitinę prasmę.

Remiantis geografiniu modeliu, aptariama saulės ir mėnulio konotacija. D. Vaitkevičienė apibūdina,

kad saulės padėtis danguje reprezentuoja skirtingą mitinį turinį. Saulės keliavimas per skirtingas

pasaulio šalis nurodo laiką. Erdvės modelis lemia laiko sampratą. (Vaitkevičienė 2001: 120).

Svarbu aptarti, kaip poetiniuose tekstuose atskleidžiama saulės prasmė rytų, pietų ir vakarų

padėtyje.

Saulėtekis (rytų pusė) nėra toks dažnas poetinis įvaizdis kaip saulėlydis. V.

Mykolaičio-Putino eilėraštyje „Saulėtekis kalnuose“ poetizuojamas dangaus kūno pabudimas. D.

Vaitkevičienės nuomone, „mitinė Saulės kelionė dangumi ir požemiu (mariomis), buvimas šiame ir

aname pasaulyje vyksta pagal naratyvinį modelį, implikuojantį ciklinę reikšmių inversiją.“

(Vaitkevičienė 2001: 138). Iš Mykolaičio-Putino eilėraščio pavadinimo atrodo, kad visame tekste

poetizuojamas saulės tekėjimas, tačiau atidžiau perskaičius pastebima, kad šio dangaus objekto

padėtis keičiasi laiko ir erdvės atžvilgiu, nes saulė keliauja dangaus erdve. Pirmas posmas „Tyliąją

pakalnę / Padengė šešėlis, - / Melsvu kalno slėniu / Plaukia debesėlis“ (Mykolaitis-Putinas 1989:

137) beveik tapatus paskutiniam „Tyliąją pakalnę / Padengė šešėlis, - / Melsvu slėniu / Plaukia

rausvas debesėlis“ (Mykolaitis-Putinas 1989: 137), nes juos sieja pakalnės šešėliai, kurie

simbolizuoja vakarą. Rausvos spalvos paminėjimas nurodo saulėlydį. Eilėraščio viduryje saulėtekis

tarsi įrėmintas tarp dviejų saulėlydžių. Vietoje pakalnės iškyla viršūnės vaizdinys. Vietos kaita

apibūdina geografinio modelio „stotis“. Pakalnėje saulėlydžio judėjimas vidurnakčio link (iš

vakarų į šiaurę) ir dangaus objekto atsiradimas viršūnėje nurodo, kaip saulėtekis virsta vidurnakčiu

(iš rytų į pietus). Biezais akcentuoja: „Saulės judėjimas dangaus skliautu figūratyviai

įsivaizduojamas kaip kopimas kalnu.“ (Vaitkevičienė 2001: 123). Galima teigti, kad ši įžvalga

svarbi ir Mykolaičio-Putino eilėraščiui, nes saulės ir kalno įvaizdžiai padeda atskleisti laiko prasmę.

Saulės judėjimas dangaus erdve – kasdienybės reiškinys, tačiau visa tai skaitytojas gali suvokti ir

kaip mitinės metaforos apraišką.

Mitiniame kontekste svarbus saulės ir rožės ryšys. Pavyzdžiui, raudona spalva ir

apvali forma jungia saulės ir rožės figūras. (Vaitkevičienė 2001: 39). Šioje mitologinėje įžvalgoje

50

skaitytojas pastebi ryšį tarp žemiško ir dangaus objekto. Rožė – augalas, kurį žmogus gali paliesti, o

saulė išlieka nepasiekiama, tam tikra prasme paslaptinga. Šis objektų sugretinimas skaitytojui

padeda geriau suvokti, įsivaizduoti dangaus kūną – saulę. Taigi V. Jasukaitytės „Baladėje“

nekalbama apie gėlę, tačiau balta rožė „mitiškai gimininga baltai saulei. <...> Baltoji rožė

vandeninės prigimties.“ (Vaitkevičienė 2001: 40-111). Pažvelgus į V. Jasukaitytės metaforą:

„Dangum skubėjo baltas saulės luotas...“ (Jasukaitytė 1979: 61) pastebima ugnies ir vandens

sandūra, nes luotas yra laivelis. Skaitytojo sąmonėje kuriamas reginys – vandenyje plaukiantis

laivas, tačiau dangaus įvestis reprezentuoja metaforišką situaciją ir veda ikoniškumo link. Balta

spalva – vandens asociacija, todėl galima nuspėti menamą situaciją – artėjantį lietų. Be to,

„skubėjo“ nurodo saulės judėjimą dangaus erdve, kintantį laiką.

Nuo pietų krypties keliaujama į vakarus. V. Mykolaičio-Putino ir V. Jasukaitytės

eilėraščiuose vienas iš dažniausių įvaizdžių – saulėlydis. D. Vaitkevičienė teigė, kad „į marias

nugrimzdusi Saulė metaforiškai vaizduoja mitinį ugnies ir vandens derinį.“ (Vaitkevičienė 2001:

146) V. Jasukaitytės „Žeimenio akvarelių“ cikle poetizuojamas saulės nugrimzdimas: „Jau vakaras,

/ Ir saulė vedasi / Tą žmogų į marias.“ (Jasukaitytė 1979: 45). Vaizduojamas dangaus objekto

susidūrimas su vandens stichija. Tarp šių stichijų atsiranda ir lyrinis „aš“. Poetizuojama dienos

pabaiga – saulės miegas naktį ir metaforiškai atskleidžiama žmogaus mirtis. Žinoma, šią metaforą

galima skaityti ir kitaip: juk saulė ryte ir vėl pakyla, kaip ir žmogus vakare eina miegoti, o ryte

atsikelia. Taigi ši metafora gali koduoti kasdienį reiškinį. Ugnies patalpinimas vandenyje

apibūdinamas ir „Liūdname eilėraštyje mamai“: „Saulė eina maudytis vakarais“ (Jasukaitytė 1979:

61). Metafora parodo įprastą gamtos reiškinį (apibūdina daugiskaitos vartosena „vakarais“) – saulės

nusileidimą į vandenį. Tai yra gamtos reiškinio metafora, kuri paaiškina įprastą reiškinį – naktį

saulė išnyksta, o ryte pasirodo.

Metafora eilėraštyje „Žalios upės mieste“ kuria įsivaizduojamą pasaulį: žemiškasis

perkeliamas į dangiškąjį: „Būkim dvi saulėlydžio valtys, / Kurios nardo po visą dangų, / O vis tiek

susitiks / Vieną šiltą ir drumzliną vakarą / Prieš perkūniją, audrą, / Prieš liūtį / Ir ilgai viena kitai

guosis / Žalios upės / Paslaptinga spalva.“ (Jasukaitytė 1979: 93). Dangaus erdvė apibūdinama

vandens požymiu („valčių“ metaforos sklaida). Valtis – vandens telkinio metonimija. Ugnies

pavidalo saulė apibūdinama kaip visiškai kita stichija. Mitinis pasaulis susideda ne tik iš fantastinių,

tačiau ir paprastų vaizdų bei įvykių. Ta pati saulėlydžio metafora gali atskleisti dar kelias reikšmes,

nes posmo pabaigoje atsiranda upės įvaizdis. Valtis asocijuojasi su vandeniu, todėl „saulėlydžio

valtys“ gali būti kaip saulės spindulių atitikmuo – greitai išnykstantis, laikinas, bet nuolatos

pasikartojantis pavidalas. Kita vertus, skaitytojui toks eilėraščio posmas atveria kitokį tikrovės

analogą – vandens telkinyje plaukia valtys, kurios horizonte susilieja su saulėlydžiu. Menamame

51

peizaže susijungia vandens ir dangaus erdvių ribos. Metaforinė situacija skaitytojui padeda suvokti

tikrovės apraiškas.

Metaforiškai saulėlydis apibūdinamas V. Jasukaitytės eilėraštyje „Šypsokis, moterie“:

„Kai saulė leidžiasi į spanguolinį vyną“ (Jasukaitytė 2002: 52). Spanguolės – tai miško metonimija.

Kitaip tariant, vaizduojamas dangaus objekto nusileidimas už miško. Saulę ir spanguolinį vyną sieja

raudona spalva. Šioje metaforoje galima atrasti tautosakos užuomazgų, nes „raudonos uogos yra

karštos (ugninės) Saulės ašaros.“ (Vaikevičienė 2001: 108). Vertėtų atkreipti dėmesį, kad vyno

sudėtis – daugybė saulės ašarų. Tokiu atveju ugnis pavirsta skysčiu. Žinoma, kad skaitytojas,

nežinodamas mitologijos, šią metaforą suvoktų visiškai kitaip. „Spanguolinis vynas“ sukelia

prisirpusių uogų asociacijas. Spanguolės, kitaip negu kitos uogos, sunoksta vėlyvą rudenį, renkamos

netgi žiemą. Vizualizuojant atsiveria miško reginys – medžiai be lapų, besileidžianti saulė, o žemė

padengta sniegu ir spanguolėmis. Analizuojant metaforą, tiek mitologijos žinios, tiek skaitytojo

patirtis atveria ikoniškąjį pasaulį.

Dar viena iš skystų ugnies formų – kraujas. V. Mykolaičio-Putino „Sonetų“ cikle

saulėlydis tarsi fonas, kuriame yra lyrinis „aš“: „Saulėlydžio kely aš vėl sustoju, - / Ir vėl širdis

kraujuoja ir mintis nuklysta.“ (Mykolaitis-Putinas 1990: 159). Saulėlydžio ir kelio įvaizdžiai nurodo

„aš“ gyvenimo pabaigos artėjimą. Be to, besileidžiančią saulę, širdį ir kraują sieja raudona spalva,

kuri sustiprina emocijas. Kraujas iškart sukelia skausmo, netgi mirties asociacijas, o saulėlydis tarsi

informuoja apie tamsą. Pirmoji eilutė nubrėžia kontūrus peizažui susidaryti, o antroji atveria „aš“

vidinio pasaulio gelmes. Menamas peizažas tarsi atspindi vidinį „aš“ pasaulį.

V. Mykolaičio-Putino „Vakarėj žaroj“ poetizuojama gęstanti saulė, tačiau yra

užuominų ir į saulėtekį. Eilėraščio veiksmas prasideda vakare ir pasibaigia kitos dienos ryte. Saulė

apkeliauja visas „stotis“, išskyrus pietų pusę. Metafora „Kur auksas ir varis jau gęsta danguj

pamažu“ (Mykolaitis-Putinas 1990: 56) atskleidžiama erdvių sankirta, nes tokie elementai kaip

auksas ir varis yra žemės (iš jos kasami) metonimija, tačiau apibūdinama dangaus sfera. Auksas –

„ugninė figūra“ (Vaitkevičienė 2001: 53), saulė taip pat yra karštis, ugnis. Tekste vyrauja

besileidžiančios saulės vaizdinys, tačiau yra užuominų apie saulėtekį. Vertikalė pavirsta horizontale

(saulėlydis) ir atvirkščiai horizontalė – vertikale (saulėtekis). Nastopkos teigimu, „kintančią erdvę

apibūdina horizontalės ir vertikalės sankirta.“ (Nastopka 2010: 145). Be to, pastebima ugnies ir

vandens sankirta. Šiuos elementus skiria spalvos. Ugniai būdinga ryškiai raudona, o vandeniui –

matinė (balta, pilka arba sidabrinė). D. Vaitkevičienė apibūdina, kad šios spalvos išreiškiamos

aukso ir sidabro opozicija. (Vaitkevičienė 2001: 88). „Vakarėj žaroj“ saulė metaforiškai

apibūdinama auksu. Šalia atsiranda ir jūros įvaizdis, todėl vandenį galima apibūdinti opozicine

raudonai spalvai (auksui) – sidabrine.

52

Ugnies dominantė išryškėja šiose posmo eilutėse: „Į gęstančią saulę pakėliau rankas ir

akis - / Ir mano krūtinėj gal blėstančios ugnys atgis.“ (Mykolaitis-Putinas 1990: 56). Apibūdinama

gamtinė ugnis ir lyrinio „aš“ jausmai. Ši metafora apibendrina kosmogoninę saulę, kuri „kuri dalija

erdvę i du pasaulius – Saulę viršuje ir pasaulį apačioje, Saulės amžių (amžinybę) ir žmogaus amžių

(gyvenimą), regimąjį ir paslaptingą (kitą) pasaulį.“ (Vaitkevičienė 2001: 24-25). „Vakarėj žaroj“

aukštumoje yra saulė, o žemėje gyvena lyrinis „aš“, akcentuojamas dangaus kūno amžinumas ir

žmogaus laikinumas. Susiduria mitinis ir kasdieninis pasaulis. Kasdienybę kuria patirtis – žvilgsnio

ir rankų pakėlimas, kuris reiškia „aš“ emocijų proveržį – tikėjimą, ryžtą.

Šiaurėje saulė išvis nėra matoma. D. Vaitkevičienė pastebi, kad ši kryptis siejama su

požemio sfera. Saulės erdvinė opozicija virš žemės / po žeme yra skiriamasis požymis.

(Vaitkevičienė 2001: 123). Geografinis modelis paaiškina ne tik saulės, bet ir mėnulio padėtį

erdvėje. V. Jasukaitytės poetiniame tekste „Kaip saulėtekis, kaip malūnas“ vyrauja skirtingos

kryptys: „Raudonas saulėlydis, / Neramus pilnaviduris mėnuo, / Žvelgdamas pro langą, už kurio /

Augau kaip sodas, kaip saulėtekis, kaip malūnas.“ (Jasukaitytė 2009: 13). Akcentuojami du

skirtingi laikai – vakaras ir naktis, dvi kryptys – vakarai (saulėlydis) ir pietūs („pilnaviduris mėnuo“

atitinka pilnatį). Lango įvaizdis praplečia žiūros taško ribas, nes atsiveria erdvė, neapsiribojama

uždaros patalpos vieta. Paskutinėje eilutėje minimas saulėtekis (pietų pusė), tačiau jis nenurodo

laiko, o vartojamas kaip palyginimas lyrinio „aš“ emocijai išreikšti: sodo medžiai, rytinė saulė

asocijuojasi su kilimu aukštyn. Šiame kontekste sodo vaizdinys atskleidžia „aš“ individualumą,

todėl nesietinas su mitiniu kontekstu. Skaitytojo sąmonėje atsiveria panašumo principas tarp

saulėlydžio, pilnaties ir saulėtekio, nes juos sieja šviesa ir tokia pati forma.

Naktis poetizuojama ir V. Mykolaičio-Putino poetiniame tekste „Iš auksinių rėmų“,

nes dažnas mėnesienos įvaizdis. Poetiniame tekste neužsimenama apie saulę, tačiau šį vaizdinį vis

tiek galima surasti. Besiremiant Jungo samprata, gulbė yra mirštančios saulės mitas, kosminis

mastas. Šis paukštis tiek šviesos atspindžio vandenyje, tiek mirties himno simbolis. (Bachelardas

1993: 159). Būtent ir baladėje užsiminama apie šį paukštį: „O tenai, kur baltos gulbės / Plaukinėjo

iškilmingai, / Tik iš dumblo žali maurai / Siaubia srovę veidrodinę.“ (Mykolaitis-Putinas 1989:

212). Diena ir naktis, saulė ir mėnulis visada sudaro opoziciją. Skaidrų vandenį pakeičia dumblas.

Kaip ir buvo minėta, gulbę galima sieti su nusileidusia mirusia saule. Susiduria du laikai: praeitis

(„plaukinėjo“) ir dabartis („siaubia“). Šiuo metu nėra (tik buvo) nei gulbės, nei jos atitikmens –

saulės, nes vyrauja vidurnaktis. Šiaurės kryptis opozicinė pietums, todėl ją galima sieti su pragaru –

priešinga dausoms. (Vaitkevičienė 2001: 140). Kuriamas negatyvus vaizdas: švarą pakeičia purvas

(panašu į pragarą). Nežinant mitinio gulbės konteksto, skaitytojui atsivertų kuklesnė interpretacija.

Pirmiausiai šis paukštis sukelia neapsakomo baltumo, karališkumo acociacijas. Praeities vaizdinys

gali reikšti išnykusią prabangą.

53

Vertėtų atkreipti dėmesį, kad nevisuose eilėraščiuose saulę galima sieti su mitiniu

kontekstu. Pavyzdžiui, V. Mykolaičio-Putino „Atsisveikinimo“ antrame posme metaforos

individualios, daugiau sietinos su lyrinio „aš“ emocijomis: „Aš laukiau, aš laukiau, aš laukiau taip

ilgai, taip ilgai! / ...paauksinti rėmai ir skliautuose saulių peizažas, / ...ir kelias į laimę, o laimėn

keleivis toks mažas - ... / Tu ryto, tu saulių, tu laimės buities pasiilgai?“ (Mykolaitis-Putinas 1989:

282). Neįvardijama, bet galima suvokti, jog poetizuojamas paveikslas, nes vartojami tokie žodžiai

kaip rėmai, peizažas. „Paauksinti rėmai“ gali būti apšviesti saulės, tačiau „saulių peizažas“ yra tarsi

nuoroda į nutapytą paveikslą. Vartojama daugiskaita, o šis dangaus objektas tegali būti vienas, todėl

šiuo atveju labiau atskleidžiama individualybė, vaizduotės reginys. Tuo pačiu atsiranda žaismė, nes

sunku suvokti, ar keleivis yra tik paveiksle, ar egzistuoja poetinio teksto realybėje. Pirmoje eilutėje

dominuoja „aš“, o paskutinėje „tu“ vaidmuo. Vyrauja ryšys tarp „aš“ laukiančio ir „tu“

pasiilgstančio. Taip atskleidžiama laiko dominantė (nuo saulėlydžio iki saulėtekio). Rodos, kad būtų

galima aptarti nuo vakaro iki ryto saulės keliavimą geografiniu modeliu, tačiau daugiskaitinė forma

„saulių“ nurodo tropą, bet ne mitinę metaforą.

Pilnatis, kaip ir vidurdienio saulė, atstovauja pietų krypčiai. V. Jasukaitytės eilėraštyje

„Pilnatis“ ryškus baltos spalvos akcentas: „Šią naktį ir vėl / Suklusęs pasaulis nemiega, / Po debesiu

budi / Išbalus mėnulio dvasia, / O sodai balti / Panašūs į pirmąjį sniegą, / Ir kyla velėnos / Per naktį

žmonių kapuose.“ (Jasukaitytė 1979: 59). Mitine prasme sodas yra sodybos vėlių buveinė.

(Vaitkevičienė 2001: 52) A. J. Greimas, analizuodamas lietuvių mitologiją, rašo: „Mėnuo tuo pačiu

yra ir mirusiųjų globėjas, jis gali arba suteikti, arba bent padėti surasti „pomirtinį gyvenimą“

(Greimas 2005: 182). Skaitytojui sukeliamos neigiamos emocijos, nes vyrauja šalčio ir baimės

pojūtis. Balta spalva reprezentuoja besielę ir nykią erdvę. Mėnulis įgyja nematomo objekto

pavidalą, todėl eilėraštis užpildomas negatyvu. Visiškai kitaip negu pietuose šviečianti saulė,

mėnulis neatskleidžia šviesos, o nukelia į baugaus pasaulio erdvę. Balti sodai fiksuoja pavasarį, bet

kapų įvaizdis užgožia žydinčių medžių vaizdinius.

Delčia minima tik viename V. Jasukaitytės eilėraštyje „Už lango lietus“. D.

Vaitkevičienė mėnulio koreliacijas pavaizduoja semiotiniu kvadratu. Delčia reprezentuoja ne tik

vakarų pusę, bet ir ne šviesą (sutemas). Būtent šiame V. Jasukaitytės poetiniame tekste sudėtinga

atskirti tropą nuo mitinės metaforos: „Ir tviska / Delčia tarsi skaudūs ašmenys / Gerai išgaląstos

skriaudos.“ (Jasukaitytė 1976: 21). Atidžiau pasigilinus į šias eilėraščio eilutes, galima teigti, kad

yra „išplėsta metafora“ (Ricoeuras 2000: 61). Poetizuojamas mėnulis, kuris palyginamas su

ašmenimis, bet tikrovėje jie negali būti „skaudūs“ arba egzistuoti toks teiginys kaip „išgaląsta

skriauda“. Taigi pats palyginimas yra metaforiškas. Formos panašumas – delčia palyginama su

ašmenimis. Sukeliamos bauginančios, neigiamos emocijos.

54

V. Mykolaičio-Putino poezijoje vyrauja vakaras, naktis ir auštantis rytas. Dažni

saulėlydžio, žvaigždžių ir saulėtekio įvaizdžiai, tačiau retai paminimas mėnulis, o juo labiau fazė.

Viename iš V. Mykolaičio-Putino eilėraščių „Pavasario naktį“ kuriamas reginys neįgyja mitinės

prasmės: „Miega jau sodas naktužės ramybėje, / Visas paskendęs baltuose žieduos. / Plinta jo

kvapūs dvelkimai aukštybėje, - / Mėnuo ir žvaigždės tegul jais kvėpuos.“ (Mykolaitis-Putinas 1989:

120). Metaforiškas posmas reprezentuoja įprastą reiškinį – naktį ir žydintį sodą. Pirmoji eilutė

sukelia atsipalaidavimo ir lengvumo pojūtį, o žodis „miega“ ne tik įasmenina, bet ir leidžia atsidurti

fantazijos pasaulyje. Pati naktis įgyja mistikos elementų, o miegas – tai atsiribojimas nuo realybės,

pasinėrimas į sapnus (šios informacijos poetinis tekstas nesuteikia). Emocija sustiprėja, pajuntamas

pavasario dvelksmas.

Nakties peizaže išryškinama balta sodų spalva, mėnulio ir žvaigždžių spindesys.

Tamsoje ribojamas žiūros taškas, tačiau juodai opozicinė balta užgožia naktį, nes siekiama sukurti

šviesią aplinką. Metaforiškas sodo miegas fiksuoja augalų žiedų užsimerkimą, „paskendęs“ – žiedų

gausybę. Taip pat atsiveria stipraus kvapo pojūtis, nes „mėnuo ir žvaigždės tegul jais kvėpuos“

(Mykolaitis-Putinas 1989: 120). Formuojamas ikigeštaltinės tikrovės analogas, skaitytojui

sukuriamas stiprus vizualinis įspūdis, kuris negali nesukelti emocijos.

Apibendrinant galima teigti, kad Mykolaičio-Putino ir Jasukaitytės poetiniuose

tekstuose metaforos atskleidžia ne tik lyrinio „aš“ jauseną, sukurtą tikrovės analogą, bet ir mitinį

mąstymą. Abiejų lyrikų poezijoje būdingas skystos ugnies formos (saulės ašarų, kraujo) atitikmuo.

Dažniau poetizuojamas saulėlydis negu saulėtekis. Jasukaitytės tekstuose pastebima kosmogoninė

laivo figūra, kuri yra besileidžiančios saulės atitikmuo. Mykolaičio-Putino eilėraščiams būdinga tai,

kad viename tekste iškart pavaizduojama dangaus kūno kelionė trimis geografinio modelio

kryptimis. Mėnulio įvaizdis labiau fiksuoja „aš“ emocijų išraišką, o ne atveria mitinio pasaulio

klodus.

55

IŠVADOS

Magistro darbe aptarta ikisąvokinės tikrovės vizualizacija V. Mykolaičio-Putino ir V.

Jasukaitytės poezijoje. Išanalizavus poetinius tekstus paiškėjo, kad konceptualiosios metaforos

sukuria ikoniškumo pajautą. Abiejų poetų tekstai ikoniški, tačiau tikrovė išreiškiama skirtingai.

Darbo pradžioje iškelta hipotezė iš dalies pasitvirtino. V. Mykolaičio-Putino eilėraščiai sužadina

stipresnį vizualumo pojūtį, nes menamame peizaže vyrauja kalnai, jūra, reprezentuojama platybė ir

begalybė. Poetas ne visada kuria dangaus ir žemės priešybę, kai kuriais atvejais šias erdves

sutapatina. Poetiniai tekstai dvelkia ramybe. V. Jasukaitytės kūryboje funkcionuoja aukščio ir

gelmės metaforos, tačiau jos nekoduoja vien harmoningos atmosferos. Kosminė erdvė išlieka

nepažinta ir svetima, vaizduotėje ji nesukuria aiškaus reginio. Vizualumą stiprina poetų

reprezentuojamas apversto pasaulio vaizdinys. Ištyrus konceptualiąsias metaforas, galima daryti

tokias išvadas:

1. V. Mykolaičio-Putino eilėraščiuose susijungia kelios mentalinės laiko erdvės. Dažniausias

kūrinių laikas – nuo saulėlydžio iki aušros. Poetiniuose tekstuose fiksuojama dabartis, į kurią

įterpiami prisiminimai, tačiau atsiranda ir ateities vizija. Būtojo laiko akcentas informuoja, kaip

sena informacija skaitytojui atveria naujų prasmių lauką. V. Jasukaitytės eilėraščiuose taip pat

pastebimas chronologijos permaišymas – lyrinio „aš“ mintys nuklysta į praeitį. Ne visuose

poetiniuose tekstuose laiką galima suvokti kaip mentalinę erdvę, nes neapsiribojama dabartimi,

praeitimi arba ateitimi. Fiksuojamas amžinas ir begalinis laikas, nepažinus pasaulis.

2. Poetų kūryboje mentalines hipotetines erdves reprezentuoja kosmosas. V. Mykolaičio-Putino

metaforiškai aprašomas kosminių objektų – žvaigždžių ir mėnulio – žvilgsnis į vandens telkinį.

Fiksuojamas platus pažinimo laukas, aprėpiamos plačios sferos, tačiau prasiveria ir hipotetinės

erdvės, apie kurias galima tik spėlioti. V. Jasukaitytės kosminėje erdvėje mezgasi nuojautos, bet jų

dar negalima apibūdinti žodžiais.

3. Tikrovės analogą padeda sukurti kultūros ženklai. Vienas iš jų – vitražas, kuris eilėraščiuose

reprezentuojamas skirtingai. Kai kuriuose V. Mykolaičio-Putino poetiniuose tekstuose neaprašoma,

kaip atrodo vitražai, bet galima įsivaizduoti, kad šis meno kūrinys dažniausiai būna spalvotas.

Sudaužytų vitražų įvaizdis skaitytojo žvilgsnį tarsi praplečia, nes erdvė neribojama rėmais. V.

Jasukaitytės poezijoje kuriamas gamtos vitražas, kuris riboja erdvę, nes yra vienspalvis – baltas.

Abiejų poetų kūryboje vitražai, paveikslai atskleidžia neamžino laiko prasmę. V. Mykolaitis-

Putinas išryškina meno kūrinio opoziciją – prabangą praeityje ir jo nykimą dabartyje. V.

Jasukaitytės ledo vitražas iškart sukelia laikinumo asociacijas, nes žiemai pasibaigus jo nebeliks.

56

4. Poetinių tekstų įvaizdžiai koduoja skirtingas emocijas, kurios atskleidžia įvairias prasmes.

Paukščio įvaizdis sustiprina vizualumą ir fiksuoja ikoniškas situacijas. V. Mykolaičio-Putino

poetiniuose tekstuose mėlyno paukščio įvaizdis siejamas su kalno viršūne. V. Jasukaitytės mėlyno

paukščio metafora lakoniškesnė, tačiau irgi sukelia emocijas, atveria patirties klodus. Balto

paukščio įvaizdis kuria įprastą kasdienį vaizdą.

5. Konceptualioji metafora suvokiama individualiai, priklausomai nuo skaitytojo patirties,

mąstymo. Mitinio pasaulio žinojimas nesumenkina skaitytojo patiriamos emocijos, bet priešingai –

išplečia interpretacijos ribas. Mitinė metafora taip pat turi asociatyvinę prigimtį. V. Mykolaičio-

Putino ir V. Jasukaitytės eilėraščiuose saulės ir mėnulio įvaizdžius galima suvokti ne tik kaip

individuliai patirtą pasaulį, bet ir mitinį aspektą. Saulės keliavimas rytų, pietų ir vakarų kryptimis

nurodo laiką ir erdvę. V. Mykolaitis-Putinas dažnai tuose pačiuose poetiniuose tekstuose sukuria

saulės kelionę rytų, pietų ir vakarų kryptimis. Poetas retai pamini mėnulio fazę, todėl šiame

įvaizdyje sudėtinga ieškoti mitinių asociacijų. V. Jasukaitytės kosmogoninė laivo figūra atveria

besileidžiančios saulės tikrovę. Mėnulis stipriau reprezentuoja „aš“ vidinį pasaulį nei atveria

mitologinį lauką.

Kognityvinė poetika suteikė galimybę naujai perskaityti poetų eilėraščius, įsigilinti į

metaforinių prasmių tinklą, surasti ikoniško pasaulio apraiškas.

57

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

ŠALTINIAI:

1. Jasukaitytė V. 2009: La Loba / Kas už nieko. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga.

2. Jasukaitytė V. 1982: Mano broli žmogau. Vilnius: Vaga.

3. Jasukaitytė V. 1999: Neiškastam sidabrui pasakyk sudie. Vilnius: Margi raštai.

4. Jasukaitytė V. 1986: Saulės per daug. Vilnius: Vaga.

5. Jasukaitytė V. 1976: Ugnis, kurią reikia pereiti. Vilnius: Vaga.

6. Jasukaitytė V. 1979: Taip toli esu. Vilnius: Vaga.

7. Jasukaitytė V. 2002: Tikrasis nebūties veidas. Vilnius: Eikoma.

8. Mykolaitis-Putinas V. 1989: Raštai I. Vilnius: Vaga.

9. Mykolaitis-Putinas V. 1990: Raštai II. Vilnius: Vaga.

Literatūra:

10. Aristotelis. 1978: Poetika. Poetika ir literatūros estetika. Vilnius: Vaga, 36-81.

11. Bachelard G. 1993: Svajonių džiaugsmas. Vilnius: Vaga.

12. Bal M. 2008: Visual Narrativity. Routledge Encyclopedia of Narrative Theory. London and

New York: Routledge, 629-633.

13. Cibulskienė J. 2005: Konceptualioji kelio metafora Lietuvos rinkimų diskurse. Kalbotyra 1,

51–64.

14. Cibulskienė J. Metaforų džiunglėse: G. Lakoffo ir M. Johnsono kūniškoji filosofija. Prieiga per

internetą: http://filologija.vukhf.lt/5-10/turinys.htm (žiūrėta 2014-04-03).

15. Daujotytė V. 2003: Literatūros fenomenologija. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla.

16. Daujotytė V. 2003: Putinas: pasaulėvaizdžio kontūrai. Vilnius: Tyto alba.

17. Daujotytė V. 2001: Parašyta moterų. Vilnius: Alma littera.

18. Daujotytė V. 2005: Saulėlydžio ontologija Putino kūryboje. Darbai ir dienos 35, 125-132.

19. Dessons G. 2005: Poetikos įvadas. Vilnius: Baltos lankos.

20. Esrock E. 2008: Visualisation. Routledge Encyclopedia of Narrative Theory. London and New

York: Routledge, 633-634.

21. Jurgutienė A. 2010: Teksto kurtuazija: „ašara, tau dar anksti“. XX amžiaus literatūros teorijos:

konceptualioji kritika. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 300-324.

58

22. Girnius J. 2002: Heideggerio egzistencinės filosofijos pagrindai. Diplominis darbas. Kaunas:

Vytauto Didžiojo universitetas.

23. Greimas A. J. 2005: Lietuvių mitologijos studijos. Vilnius: Baltos lankos.

24. Fauconnier G. Mental spaces. Prieiga per internetą:

http://terpconnect.umd.edu/~israel/Fauconnier-MentalSpaces.pdf (žiūrėta 2014-03-19).

25. Fludernik M. 2008: Time in Narrative. Routledge Encyclopedia of Narrative Theory. London

and New York: Routledge, 608-612.

26. Freeman M. H. 2009: Blending and Beyond: Form and Feeling in Poetic Iconicity. Prieiga per

internetą: http://www.semioticon.com/virtuals/poetics/freeman_2.pdf (žiūrėta 2014-01-17).

27. Freeman M. H. 2009: Poetic Iconicity. Prieiga per internetą:

http://www.semioticon.com/virtuals/poetics/freeman_1.pdf (žiūrėta 2014-01-21).

28. Frye N. 2011: Mitinis aspektas: simbolis kaip archetipas. XX amžiaus literatūros teorijos II.

Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

29. Huhn P., Sommer N. 2012: Narration in Poetry and Drama. Prieiga per internetą:

http://wikis.sub.uni-hamburg.de/lhn/index.php/Narration_in_Poetry_and_Drama (žiūrėta 2013-04-

15).

30. Lankutis J. V. 1961: Mykolaičio-Putino kūryba. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros

leidykla.

31. Lankutis J. 1989: Vinco Mykolaičio-Putino meninis pasaulis. Raštai. Vilnius: Vaga, 7–32.

32. Marcinkevičienė R. 2006: Konceptualioji metafora vertime. Prieiga per internetą:

http://donelaitis.vdu.lt/publikacijos/dd45_ruta.pdf (žiūrėta 2014-01-24).

33. Martinaitis M. Prieiga per internetą: http://www.booksfromlithuania.lt/en/node/160 (žiūrėta

2014-03-27).

34. McHale B. 2009: Beginning to Think about Narrative in Poetry. Prieiga per internetą:

http://muse.jhu.edu/journals/nar/summary/v017/17.1.mchale.html (žiūrėta 2013-11-06)

35. McHale B. 2008: Narrative in Poetry. Routledge Encyclopedia of Narrative Theory. London

and New York: Routledge, 356-358.

36. Melnikova I. 2003: Intertekstualumas: teorija ir praktika. Vilnius: Vilniaus universiteto

leidykla.

37. Nastopka K. 2010: Literatūros semiotika. Vilnius: Baltos lankos.

38. Nastopka K. 2006: Mitinis literatūros matmuo. XX amžiaus literatūros teorijos. Vilnius:

Leidykla.

39. Nastopka K. 2002: Reikšmių poetika. Vilnius: Baltos lankos.

40. Ricoueris P. 2000: Interpretacijos teorija. Diskursas ir reikšmės perteklius. Vilnius: Baltos

lankos.

59

41. Stockwell P. 2002: Cognitive Poetics. An Introduction. London, New York: Routledge.

42. Terminų žodynas. Prieiga per internetą: http://www.lietuviuzodynas.lt/terminai/Vizualizacija

(žiūrėta 2014-02-04).

43. Tsur R. 2003: Some Aspects of Cognitive Poetics. Prieiga per internetą:

http://www.tau.ac.il/~tsurxx/ (žiūrėta 2014-05-12).

44. Vaitkevičienė D. 2001: Ugnies metaforos. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

45. Vaivadaitė-Kaidi E. 2011: Rojaus konceptualiosios metaforos Sigito Gedos Korano vertime.

Prieiga per internetą: http://www.lietuviukalba.lt/index.php?id=187 (žiūrėta 2014-01-23).

46. Vengalienė D. 2011: Lietuvos ir Amerikos internetinių naujienų antraščių ironija remiantis

konceptualiąja blendingo teorija: lyginamoji analizė. Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius:

Vilniaus universitetas.

47. Žakevičienė I. 2013: Justino Marcinkevičiaus ir Vlado Šlaito poliai: poetinio žodžio galimybės.

Česlovo Milošo skaitymai 6 „Gimtoji Europa“: erdvė, mintis, žodis. Kaunas: Vytauto Didžiojo

universitetas, 81-87.

48. Žvigždas M. 2003: Dailės citatos Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje. Prieiga per internetą:

http://www.biblioteka.vpu.lt/zmogusirzodis/PDF/literaturologija/2003/zvir59-67.pdf (žiūrėta 2013-

11-15).

60

Priedas Nr. 1.

V. Mykolaitis-Putinas

Atsisveikinimas

Menu aš to liūdnojo vakaro spengiančią tylą...

Saulėlydžio atspindis kambario sienoj nublanko.

Ir sutemų vėjas langinės dusliai nebetranko, -

Ir kažkieno žingsniai už sienos be balso sudyla.

Aš laukiau, aš laukiau, aš laukiau taip ilgai., taip ilgai!

...paauksinti rėmai ir skliautuose saulių peizažas,

... ir kelias į laimę, o laimėn keleivis toks mažas - ...

Tu ryto, tu saulių, tu buities paiilgai?

Sutrinksėjo gatvėj. Kuris dabar metas? Naktis.

Ir lauko prasiveria durys tyliai tylutėliai...

Sukriko šviesa, neramiai susiūbavo šešėliai, -

Ir laikas sustojo. Kas verkia? Tai tavo būtis.

Neverk, jai tariau. Juk matai, dabar metas vėlyvas.

Bet mano delne suvirpėjo kvapsningi jos pirštai:

Kad niekas, kad niekad, kad niekad manęs nepamirštai!

…kad niekad… kuždėjo širdy aidesys tartum gyvas.

Išėjo, kai švito jau balzganas rytas.

Tekšnoja lašai taip nuobodžiai į purviną gatvę. -

O nerimastinga būtie, o klaikioji vienatve!

Sugrįžau pailsęs, purvų ir vandens aptaškytas.

V. Mykolaitis-Putinas

Nutilusi jūra

Nutilusi jūra lengvu dvelkimu

61

Tyliai lyg per sapną liūliuoja banguoja,

Jos veidas ramus, nes aplinkui ramu,

O kas gelmėse – nieks neboja.

Ar žėri jai saulė iš tyro dangaus,

Ar mėnuo su žvaigždėm nakčia į ją žiūri,

Ir saulę į savo gelmes ji priglaus,

Mėnulį ar žvaigždžių tą būrį.

Ji tyliąją naktį nemiega viena.

Čia glaudžias meilingai prie kranto smėlėto,

Čia ilgisi tolių tyli ir liūdna,

Kol vėlėi nurimsta iš lėto.

Nesako ji savo gelmės paslapčių.

Ji ilgesį, skausmą ir tylą užbūrė.

Bet aš jos slaptus troškimus atjaučiu, -

Ir mano dvasia kaip ta jūra.

V. Jasukaitytė

***

Vienatvė, naktis ir akacija.

Kas ten verkia –

Kitoj pusėj didelio mėnulio lauko?

Labia ramu – lyg pries pasaulio pabaigą.

Debesys ganosi kaip kumeliukai.

Bet kas ten verkia

Už jų, už debesų?..

Juoda nakties erdve

Perduodu savo užuojautą,

Švelnumą,

Dar kažką, ko niekaip negaliu pavadinti.

62

Žinau – nueis ten, kur reikia…

Bet kas ten kūkčioja –

Anapus šilto nakties dirvono

Ir neatsisliepia?..

Vienatvė, naktis ir akacija…

***

Vienatvė, naktis ir akacija.

Kas ten verkia –

Kitoj pusėj mėnulio lauko?

Ramu – lyg prieš pasaulio pabaigą.

Debesys ganosi kaip kumeliukai.

Bet kas ten verkia

Už jų,

Už debesų?

Kas ten kūkčioja

Anapus šilto nakties dirvono

Ir neatsiliepia?..

Vienatvė, naktis ir akacija.

V. Jasukaitytė

Tėve, pasodink vyšnią, kad spėtų užaugti, -

Danguje pasodink –

Šaknimis į viršų, raudonom uogom į žemę,

Kad žiedais snigtų,

Kad vyšnių sunką gerčiau.

Pasodink vyšnią,

Kad ją nukirstų man grįžtant, -

63

Man reikia stalo iš vyšnios medžio.

Padirbink man stalą.

Sudėk savo dainas į stalviršį,

Savo sakmes į stalčius.

Pareisiu pareisiu dangaus laiptais,

Debesų ižui plaukiant, -

Rasiu stalą raudoną iš vyšnios medžio –

Žinosiu, ką turiu veikti.

Kai sėdėsiu už stalo, širdyje vyšnios žydės,

Įkvėpimo marių dugne raudonas uogas raškysiu,

Gyvenimo brangvynį

Raudonai juodo skausmo sunka užgersiu...

Mano gyvenimas – vyšnios medis, pilnas tavo dainų,

Tavo takai, išminti pro mėnesienos sodo kamienus,

Susipynę kaip miegančių bičių dūzgimas gyvame kamuoly,

Tavo atodūsiai, sienojuose įkirsti, kaip žaibai, išdeginę širdį...

Mano gyvenimas –

Raudonas stalas iš tavo vyšnios medžio.

Ir lopšys –

Po žydinčios vyšnios šakom...

V. Mykolaitis-Putinas

Gelmių dangus

O kai prasiskyrė pakalnėj rūkų uždanga

Ir žvilgančioj jūroj nuslūgo banga,

Mačiau, kaip apvirtęs dangus po uolos mano kojų

Visas grožybes į atvertąją gelmę suklojo.

64

Ir jau ne viršuj spindi mėnuo ir žvaigždžių būriai,

Tik žemėje mirga skaidrieji dangaus žiburiai, -

Ir jau ne padangėj kalnai į žydrumą įsmigo.

Tik žemėn apvirtę viršūnėmis gyly užmigo.

Būk sveikas gi, žemėje atsispindėjęs dangau!

Tik tau savo sieloj aš lūkesčio žiedus rinkau.

Paskęsiu tavy ir gyvensiu pasauliu kitu:

Ir dangų, ir juodąją gelmę pasieksiu kartu.

Vidurnakčio monai ir kylančio ilgesio burtai

Atidengė angą spėjimuose dvasiai sukurtai:

Tyliais nujautimais ir dangų, ir žemę apjuosę,

Skandina ir supa savųjų gelmių atspindžiuose.

65

Priedas Nr. 2.

Interviu su poete Vidmante Jasukaityte

Poetė interviu metu paskojo apie kiekvieną eilėraščių rinkinį.

„Ugnis, kurią reikia pereiti“

Prasideda neidiliniu eilėraščiu. „Poezijai“ – pirmasis eilėraštis. Mirtis kaip nuojauta,

neišvengiamybė. Rašydama matau mirtį. Išėjo knyga ir niekas „nekibo“. To negalėjo rašyti

tarybinis žmogus, ką aš rašiau. Parašiau, kas gyvenime vėliau nutiks (15 psl.). Mano kūryboje daug

lyrinio dramatizmo. Kuriu tarsi eidama Salomėjos Neries keliu. Esu jausmo poetė. Pradžioje rašiau

tradicine forma, o tik vėlesnėje kūryboje nusprendžiau, kad ką rašau, tas gerai.

Pirmi eilėraščiai parašyti 1971 m. Vasarą, birželio pradžioje, nuvažiavau pas mamą į

Pumpučius. Atsiguliau ir supratau, kad su manimi kažkas darosi. Parašiau eilėraštį „Birželis“.

Buvau arti mirties. Visus eilėraščius parašiau kaip mirties laišką, gamtos cikliškumą. Parašiau

eilėraštį „Mikelandželas“, tarsi nujausdama kūrėjo gyvenimą su visomis tragedijomis. Mirtis kūrėjui

ateina per anksti.

„Ugnis, kurią reikia pereiti“ atspindi mano gyvenimą, nes man iš tikrųjų reikėjo pereiti

„ugnį“.

„Taip toli esu“

Laikotarpis, kai po skyrybų su vyru, kartu su sūnumi buvau prie jūros. Emocinės

informacijos šaltinis. Prisiminiau jausmus, kuriuos kažkada išgyvenau. Iš naujo juos išgyvenau.

Nežinai, kas buvo, tik jauti. Iš akmenų numačiau, kas įvyko praeityje, priešistorėje.

Pirmieji punktyrai būsimos pasaulėjautos, kuri ateina kaip prisiminimas iš tolimos

praeities – sielos, genetinės atminties. Tikiu gyvenimo amžinybe, nesibaigimu, pačios sąmonės

lygmeniu. Žmogus negali pereiti į žemesnį lygmenį. Sąmonės lygmenyje yra amžinas gyvenimas.

Regėdavau vizijas. Tuo metu pabudo kaip rašytojos vizionistės ypatumai. Kiti mane vadina

teosofe. Kuomet pradedu rašyti, matau raides ir rašau, tačiau dalis manęs mato veiksmą. Transo

būsena. Greitai rašau, matau fantastiką. Vizionistiniai potyriai.

Esu savita poetė. Niekas neturi supratimo, ką rašau. Esu neįžvelgta todėl, kad niekas

nesupranta, kokia yra mano kūryba. Sakau tiesiai, ką galvoju.

„Mano broli žmogau“

Ši knyga uždarė visus kelius į literatūrą. Buvau įsimylėjusi latvį. Esu telepatinių

meilių specialistė. Kūryboje vyrauja modernus požiūris ir išraiška, nemirtingumas ir beprasmybė.

66

Asmeninė drama, kai skiriasi šeima, nesaugumas: tėvas neatlieka pilietinės funkcijos. Kaip poetė

jaučiau įvairialypiškumą, nesaugumą.

Poemoje mažam sūnui „Ir mano eilės – tik žydra spalva apie mažytę šviesią tavo

galvą“ intarpuose, kursyvu rašoma, kaip žuvo Lietuvos sūnus. 22-25 psl. rašoma apie partizaną,

motinos ir vaiko santykius istorine prasme ir socialiniame nesaugume.

Moderni to laiko poezija, begalybė ir amžinybė – mano kūrybos fonas. Išeinam ir

ateinam iš begalybės.

Motinystės tema, pašaukimas, atsakomybė ir pasaulio nesaugumas. Mano

pasaulėjautoje nėra mirties, o tik laikinas išsiskyrimas. Realybė rašytojos bijo, nes buvau pakilusi

virš tarybinės realybės. Vytautas Kubilius mane vadino „tyliąja rezistente“.

Stipriausius eilėraščius sudėjau į koliažą. Socialistinis realizmas, nes nėra tikro

profesionalumo. Iš žmogaus reikalaujama cirko, todėl įvedami veikėjai:

„Užsispyrusi herojė“ – kūrėja. Sakiniai surinkti iš tuometinės literatūros.

„Angelų choras“ – autorė turėjo galvoje bendrą socialistinį variklį – sėdintį ir rašantį cenzorių. Jie

(kritikai) teigiami, nes geros recenzijos.

„Nuolatinis operatorius“ – skaičių teorija. Nulis skaičių sekoje įvardijamas kaip nuolatinis

operatorius. Yra pliusas ir minusas. Amžiną dėsnį sudaro skaičiai, egzistuoja dvi pusės, o nulis yra

pusiausvyra. Nuolatinis operatorius tapo nuliu, nes jis egzistuoja visados. Dvasios skurdas ir mirties

banalybė.

„Balsas tyruose“ yra iš begalybės.

Lyrinės herojės monologas – mano vidinė būsena, kurią perkerta cenzorius. Po

kiekvieno eilėraščio protestas, veržimasis, negyvas peizažas. „Išdeginta naktis“ – turėjimas ir

netektis.

Reikšminga, prasminga ir nutylėta knyga. Autorės santykis su amžinybe ir begalybe.

Pakylėjimas aukštyn nuo realybės. Kas su tavimi vyksta, gali žiūrėti per tam tikrą distanciją.

Egzistencinė šviesa yra jūros, dangaus, horizonto. Galiu numatyti savo išgyvenimus.

Eilėraštyje „Sekundė esu“ vakar yra tik minutė. Matau laiką tarsi negatyvą uždėtą ant

negatyvo. Kas čia yra minutė, ten – amžinybė, begalybė ir atvirkščiai. Apimama viskas nuo

pradinio taško, kada viskas prasidėjo. Skausmingai ir nepaprastai įdomiai jaučiu laiką, kurį suvokiu

kaip begalinį dalelių srautą, skriejantį skriejantį ir niekada nesustojantį. Galiu pajusti priešistorę ir

begaliniame laike neįžvelgiamą praeitį ir dabartį.

Poezija ateina ir virsta žodžiu viršjutiminiu būdu. Tai vyksta tarsi iš begalinės laiko

gelmės, tarsi tveriantis pasauliui. Šios dienos realybės egzistenciališkumo suvokimas ir įvertinimas.

Egzistencinis dramatizmas – žmogus išniręs per milijonus metų su visa savo milijonų metų

patirtimi, bet negali tai įvardinti žodžiu. Iš begalinio laikotarpio dramatiškai ir tragiškai vertini šią

67

akimirką. Žmogus yra trumpalaikis, daugiau dvasinė negu fizinė būtybė. Žmogus prasideda ne nuo

fizinio kūno, o nuo Absoliuto sumanymo. Per milijonus metų jis materializavosi. Dvasią, kuri yra

už materijos, pažįstame tuo, ką mes turime už savo kūno. Pažįstame sielą, kuri gali kalbėtis su

dvasia. Takoskyra tarp fizinio kūno tanki kaip geležinė uždanga. Žmogaus sielą galima lyginti su

virtuozu pianistu, o sąmonę – su instrumentu (fortepijonu). Pianistas (siela) gali būti tobulas, tačiau

jeigu sąmonė yra netobula kaip iškleręs instrumentas, nors pianistas kurtų dievišką muziką, vis tiek

pasaulis išgirs tik nesuderintą garsyną. Žmogus šioje materijoje vis tiek kurs šiek tiek nesuderintą

muziką. Bus šiek tiek disonanso, lyginant su tobuląja kūrybine mintimi, iš kurios jis yra atsiradęs.

Kančia ir liūdesys atsiranda iš tobulybės nepasiekiamumo, tobulybės ilgesio, kada

siela veržiasi į tobulus santykius, laiką, grožį, per labai netobulą istorinio laiko brūzgyną ir fizinio

žmogaus gyvenimo aplinkybes.

Laiko ledikalnis – universalu, nes jauti, kas vyksta pasaulyje. Laikas sutraškina. Turėti

neturėta. Egzistencinė neviltis. Prieš laiką esi bejėgis. Siela atsimena amžinybę ir begalybę. Pasaulis

uždengtas stiklu, kad gyvenimas grįžtų į tave. Laikas ir genetinė atmintis.

Esu daugiau kaip niekas kitas iš dabartinių rašytojų, sukūrusi meilės eilėraščių.

Daugelyje eilėraščių, kaip ir visoje kūryboje, amžinybės ir begalybės išraiška. Mano kūryboje

konkretus žmogus – tik impulsas, slinktys – siekti amžinojo Kosminio vyro. Vyras meilės

eilėraščiuose tėra impulsas kūrybai. Amžinąjį moteriškumą papildo amžinasis gamtinis vyriškasis

pradas. Eilėraščiai parašyti tam, ko pasaulyje nėra. Nežiūrint to, daugelis meilės eilėraščių skirti

žmogui, dvidešimt devynerius metus gyvenusiam šalia.

„Saulės per daug“

Rašydama šį eilėraščių rinkinį gydžiausi Nidoje. Eilėraščiuose atsiranda verlibras,

kurio šiek tiek buvo ir antroje poezijos knygoje „Taip toli esu“.

Daug eilėraščių skirta vyrui. Meilės eilėraščiai - labai konkretūs išgyvenimai, kai nuo

realybės galėjai pasislėpti šio žmogaus viduje.

Būtis – tai, kas yra anapus. Prabunda rašytojos aiškiaregystė, kas jos laukia

tolimesniame realiame gyvenime (100 psl., 101 psl., 102 psl., 103 psl., 105 psl., 106 psl., 107 psl.,

108 psl., 109 psl., 114 psl., 116 psl.). Šie eilėraščiai turėjo sudaryti ciklą. Autorės aiškiaregės

protestas (111 psl., 113 psl., 116 psl.). Asmeniški eilėraščiai: labai pažįstama realybė. Viskas, ką

rašiau, manyje buvo pažadinta aiškiaregystės dovanos, kurios negalėjau net nujausti, o laikiau

poetine laisve ir vaizduote.

Tapusi Aukščiausios Tarybos deputate, paskelbusi Lietuvos nepriklausomybę, bet dėl

savo nepriklausomų įsitikinimų ir tiesos sakymo, ilgai ir negailestingai buvau traiškoma politinės

68

mėsmalės. Nebuvusi komunistų partijos nare, buvau apšaukta raudonąja ir jaučiau atskirtį,

nepelnytą nuoskriaudą, o mano kūryba sustojo beveik visam dešimtmečiui.

Mano kūryboje vanduo su ugnimi – tai nėra dvi viena kitą naikinančios pusės, bet

greičiau kaip du nesutaikomi dalykai, kurie gamtoje sudaro vienybę.

„Neiškastam sidabrui pasakyk sudie“

Pirma dalis parašyta labai seniai, dešimt metų iki Atgimimo. Antros dalies eilėraščiai

paveikti senovinės egiptietiškos mitologijos, kultūros, įspūdžių. Tuomet pasitraukiau nuo

skaudžiausių gyvenimiškų aktualijų į dramatiškai romantišką rytietišką kultūrą, nuspalvintą

įvaizdžių pasaulį, kuriame mane apima visagalis ir amžinas laikas. Žmonės – tik smiltelės,

suvedamos ir išskiriamos karmos dėsnio.

Eilėraštis „Himnas nueinančiai meilei“ skirtas nekonkrečiam žmogui. Tai tarsi

persikėlimas į piramidžių gyvenimo realybę, kurioje įsivaizduojamos meilės žynės galbūt ir galėjo

dainuoti himnus.

Sutiktas žmogus yra kaip vos atpažįstamas siluetas išlikusioje laiko fotojuostelės

atmintyje. Amžinas Kosminis vyras tampa ir sutiktu žmogumi, ir jaunu faraonu, kurio galva ilsisi

ant lyrinės herojės rankų. Kosminės meilės ilgesys realiame laike, realiam žmogui yra neįmanomas.

Lyrinė herojė tarsi atitrūkusi nuo gimtosios kultūros, kurios ilgisi kaip begalinė siela tegali ilgėtis

savo įsikūnijimo (114 psl., 120 psl.). Atitrūkusi nuo gimtosios kultūros, ji tarsi tampa karmos siela.

Kaip jūra pažadino tolimo laiko pojūtį, taip buvimas svetimoje kultūroje, įsijautimas į

tos kultūros seniausias detales, kurias vaizduotė patalpindavo į įsivaizduojamą laiką ir aplinkybes,

tarsi sukūrė egzistavimą menamoje erdvėje. Tačiau mintyse liko šiaurė, artimiausių žmonių vardai,

kurie mane vedė namo. Grįžusi daug rašiau: prasidėjo aktyviausias kaip rašytojos periodas.

Proza – tai Dievo ir žmogaus santykis. Jeigu ne kelionė į Egiptą, nebūtų buvusios

knygos „Neiškastam sidabrui pasakyk sudie“. Egipto gamta, dabartis ir praeitis (mitologija) ir

margo dabartinio gyvenimo sintezė ilgam liko kūrybinę mintį maitinančiu šaltiniu.

„Tikrasis nebūties veidas“

Dešimtmetį patyriau kūrybinę atskirtį dėl mano kūrybos neskaitančių ir jos

nesuvokiančių piliečių. Visa tai atsispindėjo ir leidybiniuose santykiuose, nes neskyrė lėšų knygai

išleisti. Pasklido potekstė, kad esu komunistė ir beveik grafomanė. Buvau nutylėta, mano pavardės

nebuvo tarp šiuolaikinių rašytojų, nebuvo straipsnių, interviu. Jasukaitytės pavardė buvo tabu

televizijoje ir radijuje. Rėmėjų surinktomis lėšomis buvo išleistas eilėraščių rinkinys „Tikrasis

nebūties veidas“. Rinkinys buvo gana margas. Galima atpažinti, kad knygos pradžioje pratęsiamas

„Taip toli esu“ esantis jūros ciklas. Devynių eilėraščių ciklas po dvidešimties metų. Atstumtis,

69

neviltis, depresija pasireiškia visiškai atvirai (14 psl.). Stipriausias pasąmonės simbolis – vanduo ir

jūra, kur saulėlydyje regėdavau savo poetines vizijas, tampa visiškai neatpažįstami (15 psl.).

Vienintelė vertybė – meilė ir jos siekimas išliko nepraradę savo vertės. Eilėraščiai parašyti įvairiais

metais. Tradicinė eilėdara. Visur yra santykis su neteisybe ir išgyvenimais.

Baltoje vienatvės spalvoje lyrinė herojė užsidaro su deformacijomis. Daug meilės

lyrikos. Meilė įgauna romanso žanrą, ji kaip neblėstanti vertybė. Šis žanras panaikina bet kokį

konkretumą. Dvidešimt šeši eilėraščiai yra virtę dainomis, kuriomis tobulo jausmo ilgesį, gali

išsakyti bet kuris išmanantis dainuojamąją poeziją. Apstu kančios, vienatvės. Idealas ir tobulumo

siekiamybė išlieka kaip tolimos žvaigždės šviesa. Kaip poetė stoviu ant slenksčio, o kas po juo?

Į „Tikrasis nebūties veidas“ sudėta dvylika metų kurti eilėraščiai. Ši knyga – tai viso

gyvenimo patirties apibendrinimas – skurdus ir tragiškas likimas. Vyriškasis ir moteriškasis pradai

papildo vienas kitą. Būdinga šviesa, amžinybė ir begalybė.

„Subačiaus gatvė. Getas“

Būdama nepaprastai jautri, sugerianti sudėtingiausius ir prieštaringiausius įvykius,

netikėtai pakeičiau gyvenamąją vietą. Apsigyvenau namuose, kuriuose vokiečių okupacijos metais

buvo karinės dirbtuvės. Mane iškart pagavo nenusakomas pojūtis, atsineštas iš patirties

beviltiškumo, tačiau visiškai kitokia forma. „Subačiaus gatvė. Getas“ nėra knyga apie getą, tačiau

būtų galima rašyti atskirą studiją apie tai, kodėl laisva, stipri, nepriklausomą nuomonę išlaikiusi

rašytoja, savo gyvenimą laisvoje Lietuvoje sutapatina su getu – duobe. Matyt, giliai slepiama

nepelnyta skriauda, gali padiktuoti šiuos žodžius (43 psl.). Realijos, skausmingos istorinės

praeities – žydų genocido ir asmeninių mano išgyvenimų, susiplaka. Kartais gimsta eilėraščiai labai

negailestingi (77 psl.). Tik taip galima nuplėšti bet kokias uždangas nuo realybės veido (43 psl.).

Tik įvardijus sielos ir visuomenės ligos diagnozę, galima atsistoti ir eiti pirmyn – gyventi toliau.

Identifikuoju save su tais, kurie buvo suvaryti į duobę – be vardų, pavardžių. Susitapatinu su duobės

misterija, bet pabaigoje išsakau moralinę poziciją.

Parašiau daug knygų žmonėms ir tautai. Knygos yra apie sunkų žmogaus viržimąsi į

šviesą. Kas gali iškelti iš tos duobės? Kas gali pašaukti? Tik kūryba... Nauja, autentiška, įsisavinusi

istorinę patirtį, nebebijanti kalbėti savo kalba ir verčianti skaitytoją tą kalbą išmokti. Nėra dėl ko ir

kur slėptis – viskas įvardinta – santykis su pasauliu ir pasaulis su tavimi.

„Subačiaus gatvė. Getas“ – tai eilėraščiai, kurie įgyja ilgą eilutę, turinčią dvigubą

kirčiavimą. Daugelis eilėraščių kam nors dedikuoti.

Iš apeigų kuriu projektą netradicinėje erdvėje: žodžio, judesio, šviesos ir ugnies reginį.

Jis turėtų būti atliktas ant Subačiaus kalno, kuriame užkasti žydai.

70

„La Loba / Kas už nieko“

„La Loba / Kas už nieko“ – tai dvi atskiros eilėraščių knygos, tik išleistos viename

rinkinyje. Knyga nenominuota poezijos pavasaryje. Pirma dalis – tai laiko reikšmė iki aukštumų, o

kita dalis – depresija. Likau su sūnumi, vyru ir šuniu, o dukra išvyko į užsienį.

Mintis pasirenka žanrą. Nerašau sau (gal tik eilėraščiuose). Atsiranda idėja, kuri turi

būti žinoma, prieinama žmonėms. Mintys eina greitai ir nespėju rašyti. Greitai rašau - nedaug

taisau. Vidinis gyvenimas labiau intensyvesnis kūryboje negu realybėje. Vienatvė ir protesto

prielaidos. Minties laisvės troškimas, beribės dvasinės begalybės.

Esu jungtinė moters siela, kuriai būdinga visų laikų moteriškojo prado patirtis.