L I E T U V O S R E S P U B L I K O S V Y R I A U S Y B Ė

L I E T U V O S E K O N O M I NĖS I N T E G R A C I J O S Į E S V I E N I N GĄ JĄ R I N KĄ

S K ATI N I M O S T R AT E G I NĖS K RY P T Y S

EUROPOS KOMITETAS PRIE LRV, 2001 M.

L I E T U V O S E K O N O M I N Ė S I N T E G R A C I J O S Į E S V I E N I N G Ą J Ą R I N K Ą S K A T I N I M O S T R A T E G I N Ė S

K R Y P T Y S T U R I N Y S

1. ĮŽANGA..................................................................................................................................3

2. TIKSLAI .................................................................................................................................5

3. APLINKOS ANALIZĖ ...........................................................................................................6

3.1 Europos Sąjungos Vieningoji rinka ir jos plėtros perspektyvos...............................6

3.2 Lietuvos ir ES santykiai............................................................................................9

3.3 Lietuvos ir ES ekonominiai ryšiai ir prekybos sąlygos ..........................................10

3.4 Lietuvos ekonominė politika integruojantis į Europos Sąjungą .............................12

4. EUROPOS SĄJUNGOS VIENINGOSIOS RINKOS REIKŠMĖ LIETUVOS EKONOMIKAI .........................................................................................................................15

4.1 Lietuvos situacija rengiantis narystei ES................................................................16

4.2 Lietuvos situacija įstojus į ES.................................................................................19

5. LIETUVOS INTEGRACIJOS Į ES VIENINGĄJĄ RINKĄ PAGRINDINIAI ASPEKTAI 22

5.1 Prielaidų laisvam prekių judėjimui užtikrinimas....................................................22

5.2. Palankios verslui aplinkos kūrimas .......................................................................30

5.3 Ekonominės integracijos skatinimas ......................................................................31

6. LIETUVOS EKONOMINĖS INTEGRACIJOS Į ES VIENINGĄJĄ RINKĄ SKATINIMO STRATEGINĖS KRYPTYS .....................................................................................................35

6.1 Prielaidų integracijai į Vieningąją rinką sudarymas...............................................36

6.2 Informacijos rinkos dalyviams teikimas.................................................................38

6.3 Rinkos dalyvių mokymas .......................................................................................39

6.4 Ekonomikos konkurencingumo kėlimas ................................................................39

7. LIETUVOS EKONOMINĖS INTEGRACIJOS Į ES VIENINGĄJĄ RINKĄ SKATINIMO STRATEGINIŲ KRYPČIŲ ĮGYVENDINIMAS……..……………….38

8. LIETUVOS INTEGRACIJOS Į ES VIENINGĄJĄ RINKĄ GAIRĖS 2004-2010M. ....................................................................................................................................... 42

LIETUVOS EKONOMINĖS INTEGRACIJOS Į ES VIENINGĄJĄ RINKĄ SKATINIMO STRATEGINĖS

KRYPTYS

1. ĮŽANGA

Integracija į Europos Sąjungos vieningąją rinką yra neatsiejama nuo Lietuvos siekio tapti ES nare.

Vieningoji rinka, apimanti laisvą prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos judėjimą ES teritorijoje, yra vienas ryškiausių Europos integracijos pasiekimų. Sėkminga integracija į Vieningąją rinką, apimanti efektyvų Europos Sąjungos acquis perėmimą ir įgyvendinimą, yra tarp svarbiausių Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą prioritetų. Šiuo metu vyksta nacionalinės teisės derinimas su Europos Sąjungos teise, kas yra tiek narystės ES, tiek ir dalyvavimo Vieningoje rinkoje pagrindas. Tačiau nacionalinės teisės derinimas yra tik būtina, tačiau nepakankama sąlyga. Ekonominės integracijos svarba yra neginčijama. Jai reikia pasirengti ir tuo būdu pasinaudoti teikiamomis Vieningosios rinkos galimybėmis.

Svarbu pažymėti, kad nacionalinės teisės derinimas su Europos Sąjungos teise

nors ir svarbus, vis dėlto yra tik vienas iš etapų integruojantis į Vieningąją rinką. Europos Komisija pabrėžia, kad šalies ekonominės integracijos sėkmė visų pirma priklausys nuo to, kaip efektyviai į šį procesą bus įtraukti rinkos dalyviai, t.y. tie ūkio subjektai, kuriuos tiesiogiai palies nauja teisinė-ekonominė aplinka.

1998 metų kovo mėn. buvo parengta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta pirmoji Lietuvos Respublikos Įsijungimo į Europos Sąjungos bendrąją rinką programa. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998m. kovo 24 d. nutarime Nr. 332 “Dėl Lietuvos Respublikos įsijungimo į Europos Sąjungos bendrąją rinką programos” (Žin., 1998, Nr.29-773) buvo numatyta pavesti tuometinei Europos reikalų ministerijai, kuri vėliau buvo reorganizuota į Europos komitetą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kasmet atnaujinti Lietuvos Respublikos įsijungimo į ES bendrąją rinką programą pagal naujausius Europos Sąjungos institucijų priimamus dokumentus bei veiksmų planus ir kas trys mėnesiai atsiskaityti Lietuvos Respublikos Vyriausybei apie šios programos vykdymą.

Per 1998-1999 metus buvo paruoštos keturios ketvirtinės ir viena metinė šios programos ataskaitos.

1999 metais parengta Lietuvos pasirengimo narystei ES programa (NAPP), apima Europos teisės aktų, reglamentuojančių Vieningąją rinką, nuostatų perkėlimą į nacionalinę teisę. Todėl Lietuvos ekonominės integracijos į ES Vieningąją rinką skatinimo strateginės kryptys skirtos rinkos dalyviams, turintiems išmokti dirbti naujomis sąlygomis – perėmus Europos teisės reikalavimus ir realiai juos įgyvendinus.

3

4

2. TIKSLAI

Lietuvos ekonominės integracijos į ES Vieningąją rinką skatinimo strateginėse

kryptyse svarbiausias dėmesys skiriamas verslui – rinkos dalyviams. Rinkos dalyviai yra įmonės, apimančios darbdavius ir darbuotojus, ir vartotojai. Siekdami sėkmingai integruotis į Vieningąją rinką, visų pirma, rinkos dalyviai turi susipažinti su savo teisėmis ir pareigomis naujoje aplinkoje, taip pat Vieningosios rinkos teikiamais privalumais ir galimybėmis. Antra, svarbu pasiekti, kad rinkos dalyviai, pasinaudodami savo teisėmis, sugebėtų sėkmingai konkuruoti rinkoje. Tai taip pat reiškia, kad kalbėdami apie rinkos dalyvius mes didžiausią dėmesį vis dėlto skirsime gamybos įmonėms, nes būtent jų konkurencingumas Vieningoje rinkoje apspręs visos šalies ekonomikos konkurencingumą.

Ekonominės integracijos į ES Vieningąją rinką skatinimo strateginių krypčių

misija - kelti Lietuvos ekonomikos konkurencingumą integruojantis į Vieningąją rinką per rinkos dalyvių informavimą, mokymą bei verslo ir valstybės institucijų interesų derinimą.

Strateginių krypčių vizija – Iki Lietuvos narystės ES dienos šalies rinkos dalyviai yra visapusiškai susipažinę su veiklos Vieningoje rinkoje sąlygomis bei taisyklėmis ir sugeba jas panaudoti efektyviai veiklai bei maksimaliai pasinaudoti Vieningosios rinkos teikiamomis galimybėmis.

Strateginių krypčių tikslas - spartinti sėkmingą Lietuvos verslo integraciją į ES Vieningąją rinką:

1) Keliant rinkos dalyvių informuotumą apie ES Vieningosios rinkos verslo sąlygas ir teikiamas galimybes bei mokant jomis pasinaudoti;

2) Skatinant verslo infrastruktūros plėtrą ir sudarant sąlygas rinkos dalyviams ja pasinaudoti;

3) Akumuliuojant išteklius ekonominės integracijos priemonių įgyvendinimui.

Išskiriamos trys pagrindinės Lietuvos rinkos dalyvių sėkmingos integracijos į ES Vieningąją rinką strateginės kryptys:

1) Prielaidų integracijai sudarymas;

2) Informavimas ir mokymas apie Vieningąją rinką;

3) Ekonomikos konkurencingumo kėlimas.

5

Strateginių krypčių gairės – Europos Komisijos rekomendacijos, pateiktos konsultaciniame dokumente “Kelio žemėlapis”; Europos komisijos Reguliari ataskaita, Europos Sąjungos pramonės politika, Lietuvos pažangos siekiant narystės ES pranešimai, Lietuvos pasirengimo narystei ES programa (NAPP), Lietuvos pramonės politika.

3. APLINKOS ANALIZĖ

3.1 Europos Sąjungos Vieningoji rinka ir jos plėtros perspektyvos

Europos Sąjungos Vieningoji rinka yra vienas pagrindinių pokario Europos integracijos pasiekimų, užtikrinusių kontinento politinį stabilumą ir ekonominį augimą. Jos sukūrimas padėjo Europos valstybėms atsisakyti ekonominio mažavalstybiškumo ir ekonomiškai bei politiškai žalingo prieškario protekcionizmo.

Vieningoji rinka, kuri buvo suformuota 1992 metais, iki dabartinio integracijos etapo - ekonominės ir pinigų sąjungos, perėjo keletą raidos etapų.

Europos ekonominė bendrija

1957m. šešios Europos valstybės – Prancūzija, Vokietija, Italija, Belgija, Liuksemburgas ir Olandija – pasirašė Romos sutartį, kuria buvo įkurta Europos Ekonominė Bendrija (EEB). EEB nuo pat pradžių siekė gilesnių ekonominės integracijos tikslų negu laisvosios prekybos zonos ar muitų sąjungos sukūrimas, panaikinant muitus ir kiekybinius prekybos apribojimus, o trečiųjų šalių prekėms nustatant bendrą muito tarifą. Jos tikslas – bendrosios rinkos sukūrimas.

Bendroji rinka

Europos ekonominėje bendrijoje buvo padėtas pamatas bendrosios rinkos sukūrimui, apimančios laisvosios prekybos zoną, muitų sąjungą bei laisvą prekių, kapitalo, paslaugų ir asmenų judėjimą, sudarytos prielaidos bendrų standartų/normų sukūrimui ir bendros ekonominės politikos vystymo pradžiai. Panaikinta diskriminacija tarp valstybėms-narėms priklausančių rinkos dalyvių (gamintojų, paslaugų tiekėjų ir vartotojų) ir nustatytas bendras režimas trečiųjų šalių rinkos dalyvių atžvilgiu. Vis dėlto, kad bendroji rinka veiktų efektyviai, neužteko pašalinti kliūtis laisvam prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimui, reikėjo suderinti valstybių narių ekonominę politiką svarbiausiose ūkio šakose. Tokiu būdu, kai kurios politikos (užsienio prekybos, žemės ūkio, transporto, konkurencijos) buvo atiduotos išskirtinei Europos Komisijos kompetencijai ir tapo neatsiejama bendrosios rinkos dalimi.

Bendrosios rinkos kūrimas - tęstinis procesas. 1986m. vasario 28d. pasirašytas Suvestinis Europos aktas numatė naujo ekonominės integracijos etapo – vieningos rinkos sukūrimo datą – 1993m. sausio 1d. ir nustatė šio tikslo įgyvendinimui būtinas teisės derinimo priemones. Ypatingas dėmesys buvo atkreiptas į priemonių, turinčių lygiavertį poveikį kiekybiniams apribojimams, t.y. netarifinių barjerų, panaikinimą

6

tarpusavio prekyboje. Taip pat Suvestinis Europos aktas įtvirtino Europos Teisingumo teismo suformuluotą abipusio pripažinimo principą, teigiantį, kad prekė, teisėtai pagaminta ir pateikta į rinką vienoje valstybėje narėje, turi teisę be apribojimų patekti į kitos valstybės-narės rinką. Šio principo taikymas atspindėjo požiūrio į teisės harmonizavimą pasikeitimą. Daugelyje sričių pereita nuo techninio pobūdžio direktyvų, smulkmeniškai reglamentuojančių privalomuosius reikalavimus, prie esminių reikalavimų gaminiams (pirmiausia pramonės gaminiams) nustatymo.

Vieningoji rinka

1992m. metais sukurta Vieningoji rinka - ekonominės integracijos etapas, apimantis bendrąją rinką bei valstybių-narių ekonominės politikos koordinavimą, ypač svarbų, siekiant valiutos keitimo kursų stabilumo bei mažinant valiutinę prekių mainų riziką. Vieningoje rinkoje įgyvendinamas bendros politikos – ypač konkurencijos, regioninės, struktūrinės bei socialinės – išplėtimas ir tolesnis vystymas. Papildomą pagreitį Vieningosios rinkos teisės aktų priėmimui suteikė Romos sutarties 100 straipsnio pataisos, numatančios Vieningosios rinkos teisės aktų priėmimą kvalifikuota dauguma.

Ekonominė ir pinigų sąjunga

Aukščiausias ekonominės integracijos laipsnis - ekonominė ir pinigų sąjunga (EPS). Jos pirmasis etapas (1990-1993) turėjo išspręsti tokius uždavinius: panaikinti laisvo kapitalo judėjimo barjerus, stiprinti integracijos procesus egzistuojančiuose konstituciniuose rėmuose, siekti ekonominės konvergencijos ir geresnio politikos koordinavimo tarp ES šalių. Antrasis etapas (1994-1998) – pasirengimas EPS, įkuriant instituciją, kurios pagrindu vėliau būtų formuojamas Europos Centrinis Bankas, suderinant ir kontroliuojant konvergencijos kriterijus. Trečiasis etapas (1999-2002 07 01) apima bendrosios valiutos įvedimą ir nacionalinių valiutų panaikinimą, Europos centrinių bankų sistemos veiklos pradžią, EPS plėtrą ir stabilumo palaikymą.

Įgyvendinus ekonominę ir pinigų sąjungą, visoje euro-zonoje, šiuo metu apimančioje vienuolika ES narių, įsigalios viena valiuta ir bendra pinigų (monetarinė) politika. Tai reikš mažesnius sandorių kaštus euro zonoje, stabilesnę valiutą ir pinigų politiką, didesnę fiskalinę discipliną, panaikins valiutos riziką, padidins kapitalo ir pinigų rinkų likvidumą bei efektyvumą. Nors ES šiuo metu sudaro penkiolika valstybių narių, EPS priklauso tik vienuolika – Jungtinė Karalystė, Danija ir Švedija pasinaudojo Mastrichto sutartyje suteikiama nestojimo teise, o Graikija nepatenkino Mastrichto konvergencijos kriterijų. 2000m. Graikija įvykdė narystės EPS reikalavimus ir 2001m. sausio 1 d. oficialiai tapo dvyliktąją EPS nare bei įsivedė bendrą ES piniginį vienetą eurą. Švedija atidėjo paraišką stoti į EPS, referendumą dėl prisijungimo prie euro zonos planuoja surengti iki 2004m. rudens.

Vieningosios rinkos statistika

Šiuo metu ES Vieningoji rinka apima 360,8 milijonų žmonių ir vienam gyventojui per metus vidutiniškai tenka 21.000 JAV dolerių bendrojo vidaus produkto (BVP). Didžiosioms ES valstybėms – Jungtinei Karalystei, Prancūzijai, Vokietijai ir Italijai tenka daugiau negu 70 procentų visų Bendrijos gyventojų ir beveik 80 procentų BVP. 1998m. realusis Europos Sąjungos BVP išaugo 2,7 proc., o 1999m. - 2,3 procentais.

7

Bedarbystės lygis 1998m. ES sudarė 9,7 proc., o 1999m. - 8,9 proc., infliacija buvo žemo lygio – 1998m. ir 1999m. – po 1,4 procentus.

Akivaizdu, kad ES užima tvirtas pozicijas tarp stipriausiųjų pasaulio ekonominių blokų. 1999m. ES šalių bendrasis vidaus produktas sudarė 7161,5 mlrd. eurų ir buvo didesnis tiek už JAV (6526,4 mlrd. eurų), tiek už Japonijos (4110,3 mlrd. eurų) BVP. ES šalims tenka didžiausia pasaulinės prekybos prekėmis dalis – 19,2 proc., palyginus su 18,1 proc. tenkančiais JAV ir 9,6 proc. – Japonijai1. Dar ryškesnis ES pranašumas prekyboje komercinėmis paslaugomis. Čia ES tenka 26,1 proc., JAV – 23,2 proc., Japonijai – 7,1 proc. Svarbiausias ES prekybos partneris – JAV, kurioms tenka 18,8 proc. visos prekybos prekėmis ir 33,1 proc. prekybos komercinėmis paslaugomis.

Rytų ir Vidurio Europos (VRE) šalys - kandidatės smarkiai priklauso nuo prekybos su ES valstybėmis. Net 75 proc. viso jų eksporto nukreipiama į Europos Sąjungą. Kita vertus, Vidurio ir Rytų Europos rinkos yra kur kas mažiau svarbios ES eksportuotojams. Joms tenka tik apie 4 proc. penkiolikos ES valstybių eksporto ir daugiau negu pusė viso ES eksporto į VRE šalis tenka Vokietijai. Vis dėlto, Europos Sąjungos eksportas į VRE šalis, nors ir sudarantis tik 4 proc. visų bloko eksporto apimčių, viršija VRE šalių eksportą į ES šalis. Tai, viena vertus, reiškia ypatingą Vieningosios rinkos svarbą būsimosioms ES narėms, iš kitos pusės, atskleidžia nepilnai panaudotą VRE šalių, tame tarpe ir Lietuvos, eksporto į ES potencialą.

Pasipildžius Europos Sąjungai dar dvylika naujų narių, ji taps neginčijamai didžiausia savo perkamąja galia vientisa rinka pasaulyje, apimančia beveik 500 mln. vartotojų. Vis dėlto, vidutinė vienam gyventojui tenkanti BVP dalis vidutinės trukmės laikotarpiu sumažės dėl padidėjusių ekonominio išsivystymo lygio skirtumų Europos Sąjungos viduje. Paskaičiuota, kad 1993m. dešimties Vidurio ir Rytų Europos šalių kandidačių BVP sudarė tik 3,2 proc. ES-15 bendrojo vidaus produkto, nors išplėtus Sąjungą VRE gyventų net 28,5 proc. visos ES gyventojų. Tokiu būdu, tikėtina, kad VRE šalių priklausymas Vieningajai rinkai kartu su išsivysčiusiomis šalimis reikštų joms ne tik papildomas problemas, ypač konkurencingumo srityje, bet ir galimybes jas efektyviai spręsti pasinaudojant Vieningosios rinkos privalumais.

Lietuvai, siekiančiai narystės Europos Sąjungoje, ypač aktualu perimti ir įgyvendinti reikalingą acquis communautaire (Bendrijos įgytį) Vieningosios rinkos srityje, be kurios nei narystė ES, nei kiek vėliau ekonominėje ir pinigų sąjungoje nebūtų įmanoma. Taip pat labai svarbu laiku reaguoti į naujausius pokyčius pačios Europos Sąjungos vieningosios rinkos politikoje.

Naujoji ES Vieningosios rinkos strategija

Naujoji ES Vieningosios rinkos strategija, paskelbta 1999m. pabaigoje Europos Komisijos komunikate, išskiria keturis strateginius Vieningosios rinkos plėtros tikslus artimiausiems penkeriems metams:

Piliečių gyvenimo kokybės gerinimas;

1 1996m. duomenys. The European Union and world trade, Europe on the move, European Communities, 1999.

8

Produktų ir kapitalo rinkų efektyvumo didinimas;

Verslo aplinkos gerinimas;

Vieningosios rinkos pasiekimų pritaikymas ir panaudojimas besikeičiančiame pasaulyje.

Lietuvai, kaip būsimai pilnateisei ES narei, svarbu reaguoti ir laiku įgyvendinti naująsias ES iniciatyvas, užtikrinančias maksimalų Vieningosios rinkos teikiamų privalumų panaudojimą. Tuo labiau, kad Naujosios ES Vieningosios rinkos strategijos kryptys sutampa su Lietuvos ir kitų šalių-kandidačių ekonomine politika.

3.2 LIETUVOS IR ES SANTYKIAI

Oficialiųjų santykių tarp Lietuvos ir Europos Bendrijų pradžia laikytina 1991m. rugpjūčio 27d., kuomet ES šalys oficialiai pripažino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Tuo buvo padėtas pamatas tolimesniam ekonominiam ir politiniam šalių dialogui bei santykių raidai.

Lietuvos ir Europos bendrijos teisiniai pagrindai

1992m. gegužės 11d. Lietuva ir EB pasirašė Prekybos ir komercinio bei ekonominio bendradarbiavimo sutartį, kuri įsigaliojo nuo 1993m. vasario 1d. Taip pat buvo pasirašyta deklaracija dėl EB-Lietuvos politinio dialogo, formalizavusi šalių politinius santykius.

Vienas esminių Lietuvos-EB santykių etapų buvo laisvosios prekybos sutarties pasirašymas. Tuo tikslu, ES Taryba 1994m. vasario 7d. patvirtino Komisijos mandatą deryboms dėl laisvosios prekybos sutarčių su Baltijos valstybėmis ir iš principo pritarė, kad pasirašytos jos būtų išplėtotos į Europos (Asociacijos) sutartis, kurios savo ruožtu taptų tarpiniu žingsniu narystės Europos Sąjungoje link. Šio žingsnio istorinė svarba yra ta, kad jis suteikė Baltijos šalims kitokį statusą nei kitoms buvusios TSRS respublikoms ir sudarė prielaidas spartesnei integracijai į Vakarų struktūras bei rinkas. Lietuvos-ES laisvosios prekybos sutartis buvo pasirašyta 1994m. liepos 18d., o metų pabaigoje pradėtos derybos dėl asocijuotos narystės sutarties pasirašymo.

Narystės ES kriterijai

Po maždaug pusę metų trukusių derybų, 1995m. birželio 12d., Lietuva ir EB pasirašė Europos Asociacijos sutartį, kuri įsigaliojo 1998m. vasario 1 dieną. Tapusi asocijuota ES nare, Lietuva kartu su kitomis Baltijos bei Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis įžengė į naują santykių su ES etapą. Sutartimi buvo oficialiai pripažintas Lietuvos tikslas tapti ES nare. Jos pažangą siekiant narystės ES imta vertinti pagal kitoms Vidurio ir Rytų Europos šalims kandidatėms taikomus “Kopenhagos kriterijus”. Pagal juos (papildžius Madrido Europos viršūnių tarybos nuomone), valstybėje kandidatėje turi būti:

stabilios institucijos, garantuojančios demokratiją, įstatymų viršenybę, žmogaus teises ir pagarbą mažumų apsaugai;

9

funkcionuojanti rinkos ekonomika, atlaikanti konkurencijos spaudimą ir rinkos jėgų veikimą ES;

prisiimti narystės įsipareigojimai ir tvirtai įsipareigota siekti politinės, ekonominės ir pinigų sąjungos;

efektyviai veikiantys valstybės administraciniai (tarp jų ir teisminiai) pajėgumai.

1997m. gruodžio mėn. įvykęs Europos viršūnių susitikimas Liuksemburge priėmė sprendimą pradėti derybas dėl narystės su šešiomis šalimis (Čekija, Estija, Kipru, Lenkija, Slovėnija ir Vengrija), tuo pačiu padalindamas ES plėtros procesą ir šalis kandidates į dvi “bangas”. Lietuva, remiantis Komisijos pateiktomis išvadomis bei rekomendacijomis, kartu su Latvija, Bulgarija, Rumunija, Slovakija ir Malta, buvo priskirta antrajai šalių kandidačių grupei.

Vis dėlto, pokyčiai tarptautinėje arenoje (Kosovo krizė) bei šalių kandidačių pažanga įvedė tam tikras korekcijas į ES plėtros strategiją. 1999m. gruodžio mėn. Helsinkio viršūnių susitikimas nusprendė pradėti derybas su visomis šalimis kandidatėmis, suteikiant galimybę Lietuvai ir kitoms antrosios “bangos” šalims pasivyti kitas toliau derybose pažengusias kandidates.

Šiuo metu vyksta aktyvus derybinių pozicijų rengimas ir derinimas. Iki 2001m. sausio 1 d. buvo atidaryti 16 derybinių skyrių, įskaitant tuos, dėl kurių derybos jau preliminariai baigtos. Derybinėse pozicijose Lietuva įsipareigoja visą ES acquis perkelti į nacionalinę teisę iki 2003m. gruodžio 31d.

3.3 LIETUVOS IR ES EKONOMINIAI RYŠIAI IR PREKYBOS SĄLYGOS

Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1990m. kovo 11d. vyko laipsniškas šalies ekonominių ryšių perorientavimas iš Rytų į Vakarus. Ypač sparčiai augo prekybos ir investicijų apimtys su ES šalimis. Tai sąlygojo prekybos liberalizavimo sutarčių pasirašymas bei palaipsnis Lietuvos gamintojų prisitaikymas veikti tarptautinės konkurencijos sąlygomis.

Lietuvos ekonominių ryšių perorientavimas iš Rytų į Vakarus

Nuo 1993m. Lietuvos eksportas į ES nuolat augo, kai tuo tarpu eksportas į NVS, Baltijos ir ELPA šalis nuo 1997m. buvo sumažėjęs ir tik pastaruoju metu pradeda atsigauti. Paskutinės tendencijos rodo, kad eksportas į ES rinkas auga spartesniais tempais. 2000m. I pusmetį, palyginus su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu, Lietuvos eksportas į ES išaugo 17,3 proc. ir sudarė 47,2 proc. visos eksporto vertės. Tuo tarpu eksportas į buvusios NVS rinkas per tą patį laikotarpį išaugo tik 5,2 proc. ir sudarė 14,5 proc. visos eksporto apimties. Šie pokyčiai patvirtina integracijos į ES Vieningąją rinką potencialą ir svarbą.

10

1 grafikas. Lietuvos eksporto į ES ir NVS šalis dinamika 1993-1999 m. (mln. JAV dolerių)

0

500

1000

1500

2000

1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999

NVSES

Šaltinis: LR Statistikos metraštis, 1996, 1997, 1998, 1999, LR Statistikos Departamentas.

Lyginant su kitomis Baltijos valstybėmis, Lietuva ilgą laiką buvo labiausiai priklausoma nuo NVS rinkų. Iki pat Rusijos krizės (1998m.), eksportas į NVS šalis sudarė apie 40 procentų visos šalies eksporto apimties ir savo lyginamuoju svoriu buvo didesnis tiek už Latvijos, tiek už Estijos, jau nekalbant apie Vidurio ir Rytų Europos šalių eksporto į NVS apimtis (pvz.: 1997 m. Lietuvos eksportas į NVS sudarė 46.4 proc. visos šalies eksporto apimties, Latvijos – 29 proc., o Vengrijos – tik 7 proc.). Nuo Rusijos krizės labiausiai nukentėjo įmonės, eksportuojančios į Rytų rinkas ir krizės poveikis Lietuvai buvo didesnis nei Baltijos kaimynių ekonomikoms. Iš kitos pusės, Rusijos krizė paspartino gamintojų persiorientavimą iš NVS į ES rinkas, tačiau šis persiorientavimas nebuvo pakankamas, kad kompensuotų Rytuose prarastas pardavimų apimtis. Tai daugiausiai sąlygojo skirtingi Europos Sąjungos ir NVS šalių produkcijos kokybės reikalavimai. Buvę eksportuotojai į Rusiją savo gaminių kokybe ir kitais parametrais nebuvo pasirengę konkuruoti Vieningoje rinkoje, be to, Lietuvoje dar nebuvo sukurta tinkama infrastruktūra ekonominei integracijai į ES (atitikties įvertinimo, rinkos priežiūros sistema ir kt.). Situacija, kad Lietuvos prekybos su ES dalis yra viena mažiausių tarp asocijuotų narių, nėra patenkinama Lietuvos ekonominės integracijos į ES Vieningąją rinką požiūriu ir turi būti gerinama šios strategijos bei kitų programų pagalba.

Lietuvos prekyba ir Europos sutartis

Šiuo metu Lietuvos prekybą su ES reglamentuoja Europos sutartis, apimanti ir anksčiau pasirašytą Lietuvos-ES Laisvosios prekybos sutartį. Asociacijos sutartis yra sudaryta neribotam laikui ir apima pereinamąjį laikotarpį, kuris baigiasi 1999m. gruodžio 31d. Šis pereinamasis laikotarpis netaikomas politiniam šalių dialogui ir laisvam prekių judėjimui. Europos sutartis numato laipsnišką tarifinių barjerų naikinimą tarp šalių, mažinant importo muito mokesčius ir didinant eksporto kvotas. Pažymėtina Europos sutarties asimetrija, reiškianti, kad prekybos režimo liberalizavimas sparčiau vykdomas iš ES negu iš Lietuvos pusės, ir tuo suteikianti Lietuvos gamintojams galimybę geriau pasirengti tarptautinei konkurencijai vidaus rinkoje.

Prekybos sąlygos ir pereinamieji laikotarpiai skiriasi priklausomai nuo produktų grupės. Nors tiek Lietuva, tiek ES įsipareigojo daugumą muito mokesčių ir kiekybinių apribojimų panaikinti nuo 1995m. sausio 1d., sutartyje numatoma eilė išimčių, ypač

11

tekstilės, žemės ūkio ir žuvininkystės srityse. Lietuva įsipareigoja laipsniškai mažinti ir panaikinti didžiąją dalį muitų apmokestinamoms pramoninėms prekėms iki 2001m. sausio 1d. Kiek daugiau prekybos apribojimų išlieka prekybos žemės ūkio produktais srityje. Nuo 2001m. sausio 1d. prekyba tekstilės gaminiais su ES visiškai liberalizuota.

Liberali Lietuvos prekybos politika

Lietuva vykdo liberalią prekybos politiką ir santykiai su ES yra bendrosios nacionalinės prekybos politikos atspindys. Net 73 procentai visos Lietuvos prekybos tenka šalims, su kuriomis pasirašytos laisvosios prekybos sutartys. Tokios sutartys be ES pasirašytos su ELPA, Latvija, Estija, Lenkija, Čekija, Slovakija, Slovėnija, Turkija, Ukraina ir Vengrija. Su Rumunija ir Bulgarija baigtos derybos dėl laisvosios prekybos sutarties sudarymo. Pažymėtina, kad beveik visos šios šalys turi specialų santykių su ES statusą, dauguma jų yra šalys-kandidatės, netolimoje ateityje tapsiančios Vieningosios rinkos dalimi. Tokiu būdu, laisvos prekybos sutarčių pasirašymas turi strateginę reikšmę ir padės šalies gamintojams jau dabar intensyviau veikti rinkose, kurias apims ateityje besiplėsianti ES ekonominė erdvė.

Užsienio investicijų skatinimas

Tiesioginių užsienio investicijų srityje, Lietuva yra pasirašiusi dvišales sutartis dėl investicijų skatinimo ir apsaugos su visomis ES šalimis, išskyrus Airiją, taip pat Vidurio ir Rytų Europos šalimis – būsimosiomis ES narėmis. Vyksta derybos dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarčių pasirašymo su Graikija ir Ispanija.

Per paskutinįjį dešimtmetį tiesioginių užsienio investicijų (TUI) apimtys Lietuvoje nuolat augo ir 2000m. spalio 1d. sudarė 9227,6 mln. Lt. (2306,9 mln. JAV dol.) ir vienam Lietuvos gyventojui teko 2497 Lt (624 JAV dol.) tiesioginių užsienio investicijų. Pažymėtina, kad neskaitant JAV, visi didžiausi investuotojai Lietuvoje yra iš ES valstybių. Iki minėtos datos Danija yra investavusi 1556,8 mln. Lt. arba 16,9 proc. visų investicijų, Švedija – 1220,7 mln. Lt arba 13,2 proc., Vokietija – 635,8 mln. Lt. arba 6,9 proc. investicijų. Turint omenyje, kad užsienio investuotojai pasižymi intensyvesne prekyba su investicijų kilmės šalimi ar bloku, kuriai ta šalis priklauso, investicijos iš ES šalių skatina ir Lietuvos verslo integraciją į Vieningąją rinką. Kadangi Lietuvoje investuotų TUI apimtys vis dar atsilieka nuo daugelio VRE šalių, aktualu sukurti aplinką, palankią užsienio investicijoms šalyje, nes tai turės įtakos ekonominei integracijai.

3.4 LIETUVOS EKONOMINĖ POLITIKA, INTEGRUOJANTIS Į EUROPOS SĄJUNGĄ

1999m. birželio mėnesį patvirtinta Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategija ir 2000m. gegužės mėnesį Vyriausybės bei Europos Komisijos Ekonominių ir finansinių reikalų generalinio direktorato pasirašyta Bendrojo Lietuvos ekonominės politikos prioritetų įvertinimo sutartis apibrėžia pagrindines Lietuvos ekonominės politikos kryptis.

12

Lietuvos ekonominės politikos tikslai

Pagrindinis ekonominės politikos tikslas – sudaryti sąlygas tolygiai ekonominei plėtrai, tuo pačiu užtikrinant gyventojų gerovės augimą bei ūkio konkurencingumo stiprinimą. Vienas iš svarbiausių Lietuvos strateginių tikslų yra integracija į Europos Sąjungą, tuo pačiu ir į Europos Sąjungos vieningąją rinką. Todėl galima teigti, kad sklandi integracija į ES vieningąją rinką yra viena esminių subalansuotos Lietuvos ūkio plėtros prielaidų. Atsižvelgiant į ją, yra formuluojami strateginiai ūkio plėtojimo prioritetai, apimantys sąlygų makroekonominiam stabilumui užtikrinimą, tolesnį struktūrinių reformų įgyvendinimą bei rinkos institucijų konsolidavimą.

Makroekonominio stabilumo palaikymas

Siekiant palaikyti makroekonominį stabilumą, numatoma priemones įgyvendinti keturiomis pagrindinėmis kryptimis:

• užtikrinti finansinį stabilumą;

• stiprinti bankų sistemą ir finansų sektorių;

• intensyvinti struktūrines reformas bei

• užtikrinti tolygią neinfliacinę ūkio plėtrą.

Finansinis stabilumas siejamas su vykdoma griežta pinigų ir fiskaline politika. Stabili nacionalinė valiuta ir stabili bankų sistema buvo vienas iš pagrindinių veiksnių, sąlygojusių makroekonominį stabilumą Lietuvoje. Fiksuoto kurso sistema yra priimtinas būdas Lietuvai pasirengti narystei ES. Dabartiniu metu Lietuvoje naudojamas griežčiausias fiksuoto valiutos kurso režimas – valiutos valdybos modelis. Vienas svarbiausių vidutinio laikotarpio uždavinių yra lito susiejimo su doleriu orientaciją sklandžiai pakeisti euro orientacija. Lietuvos bankas planuoja, kad litas turėtų būti atrištas nuo JAV dolerio ir susietas su euru 2002 m. sausio 1 d. arba maždaug vienu mėnesiu vėliau, atsisakant jo susiejimo su tarpiniu valiutų krepšeliu, kurį lygiomis dalimis sudarytų euras ir JAV doleris.

Svarbiausias pinigų politikos tikslas – lito stabilumo palaikymas. 1999 m. liepos 1 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 101 “Dėl Lietuvos banko pinigų politikos priemonių taikymo krypčių” (Žin., 1999, Nr.61-2024) patvirtintos Lietuvos banko pinigų politikos priemonių taikymo kryptys grindžiamos Lietuvos banko įsipareigojimų litais visiško padengimo Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis principu.

Finansinį sektorių sudaro komerciniai bankai ir kitos kredito įstaigos (bankai ir kredito unijos) bei finansų institucijos, lizingo ir draudimo bendrovės, Nacionalinė vertybinių popierių birža ir vertybinių popierių rinka, finansų maklerio įmonės.

Bankų sistema ir finansų sektorius stiprinami įgyvendinant saugios bankininkystės

principus pagal ES reikalavimus ir Bazelio komiteto rekomendacijas. Pagrindiniai instrumentai, įgyvendinantys minėtąjį tikslą – valstybinių bankų (Taupomojo ir Žemės ūkio) privatizavimas ir lygiaverčių konkurencinių sąlygų sudarymas.

13

2001m. sausio 1d. Lietuvoje veikė 10 komercinių bankų, tarp kurių 2

(“Hansabankas” ir “Parex bankas”) buvo užsienio komercinių bankų filialai. Šiuo metu Lietuvoje yra 4 užsienio bankų skyriai (Kredit Bank S.A. Vilniaus skyrius, Merita Bank Plc Vilniaus skyrius, Norddeutsche Landesbank Girozentrale Vilniaus skyrius ir VEREINS-UND WESTBANK AG Vilniaus skyrius). Nuo 1998m. pastebimi bankų koncentracijos procesai – 1999m. rugsėjo mėn. Vilniaus bankas gavo Lietuvos banko leidimą įsigyti iki 100 proc. AB “Hermis” akcijų. Dviems valstybei priklausantiems bankams vis dar tenka didesnė visų bankų indėlių dalis (49%). Šių bankų privatizavimas numatomas artimiausiu metu.

Be valstybinių bankų privatizavimo, artimiausios trukmės prioritetai finansų sektoriuje – strateginio planavimo ir programinio biudžeto principų diegimas, tolesnė biudžeto sistemos reforma, naujos finansinės apskaitos ir atsakomybės įvedimas, vėliau – informacijos sistemos sukūrimas, tarpvalstybiniai susitarimai dėl pasikeitimo konfidencialia informacija bei priežiūros institucijų finansavimo iš rinkos dalyvių įmokų įteisinimas.

Struktūrinės ūkio reformos yra būtinos siekiant didinti rinkos ekonomikos funkcionavimo efektyvumą. Struktūrinės reformos apima įmonių privatizavimo ir restruktūrizavimo procesus, o būtent: • Infrastruktūros objektų privatizavimą; • Verslo įmonių restruktūrizavimą; • Smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą; • Aiškių įmonių ekonominės veiklos taisyklių (įėjimo ir išėjimo iš rinkos)

nustatymą, plėtojant privatų sektorių.

Jau privatizuota dauguma infrastruktūros sektoriaus svarbiausių objektų (“Mažeikių nafta”, “Lietuvos draudimas”, “Lietuvos kuras”, “Lietuvos Telekomas”, “Lisco” ir kt.). Restruktūrizuojamos įmonės skiriamos į dvi grupes: • Įmonės, kurios buvo tampriai inkorporuotos į buvusios SSRS karinį-pramoninį

kompleksą (elektronikos, elektrotechnikos, mašinų gamybos pramonėse) ir kurių dauguma atsidūrė sunkioje padėtyje rinkos sąlygomis;

• Įmonės, kurios pačios be didesnės valstybinės pagalbos sprendė restruktūrizavimo problemas ir sugebėjo ne tik išlikti, bet ir plėsti gamybą (maisto, lengvojoje, chemijos, baldų pramonėje). Pirmosios grupės įmonių atžvilgiu taikoma ES rekomenduojama apsaugos

politika, skatinanti jų įsiliejimą į efektyvias veiklos sritis. Svarbų vaidmenį vaidina 2001 m. kovo 20 d. priimtas LR Įmonių bankroto įstatymas (Žin., 2001, Nr.31-1010) ir LR Įmonių restruktūrizavimo įstatymas (Žin., 2001, Nr.31-1012), kurie įsigalios nuo 2001 m. liepos 1 d.

Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros srityje siekiama sukurti verslo plėtrai palankią teisinę-ekonominę aplinką, sumažinti biurokratinius barjerus, suformuoti SVV plėtros techninės ir finansinės paramos sistemą, tobulinti verslo infrastruktūrą ir verslo savivaldą.

14

Užtikrinant neinfliacinę ūkio plėtrą, infliacijos kontrolę numatoma vykdyti,

derinant ją su fiskalinės bei pajamų politikos priemonėmis. Fiksuoto kurso sąlygomis Lietuvos bankas stengiasi pinigų politikos priemonių naudojimo mechanizmą kuo labiau priartinti prie Europos centrinio banko praktikos.

2000m. vasario mėnesį Vyriausybė ir Lietuvos bankas pasirašė su Tarptautiniu valiutos fondu ekonominės veiklos memorandumą, laikotarpiui nuo 2000m. sausio 1 d. iki 2001m. kovo 31 d. Šiame memorandume yra išdėstyta Vyriausybės ir Lietuvos banko veiklos programa, kurios pagrindinis strateginis tikslas yra pasiekti ekonominį augimą, užtikrinant fiskalinę konsolidaciją ir monetarinį stabilumą.

Pagal memorandumo reikalavimus 2000m. fiskalinis deficitas numatomas 2,8 proc. nuo BVP. Siekiant fiskalinio balanso, 2001 m. numatomas tolesnis deficito mažinimas. Esminis TVF programos tikslas yra žymus mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficito sumažinimas vidutiniu laikotarpiu siekiant užtikrinti ilgalaikį ekonomikos augimą. Fiskalinė konsolidacija paremta fiskalinio planavimo gerinimu, išlaidų sumažinimu (įskaitant indėlių atkūrimo programos sustabdymą dvejiems metams), biudžeto valdymo ir kontrolės sustiprinimu, pajamų padidinimu. Siekiant pagerinti ilgalaikį fiskalinį valdymą pagal TVF programą numatyta įkurti Rezervinį (stabilizavimo) fondą (RSF), kuris bus naudojamas privatizavimo pajamoms kaupti. Šios fiskalinės priemonės derinamos su pagrindiniais biudžeto tikslais siekti narystės ES.

Iš esmės pertvarkant biudžeto planavimo procesą, numatomi valstybės išlaidų prioritetai ir pagal juos tikslinamos valstybės ekonominės, socialinės programos bei valstybės institucijoms skiriamos lėšos taip, kad jos atitiktų prioritetus ir realias valstybės galimybes. Tokiu būdu programinis biudžeto planavimas užtikrina ir programų, susijusių su integracija į ES (pvz. Lietuvos pasirengimo narystei ES programos (LPNP) ir kitų integracinių programų), prioritetinį finansavimą.

Pasiektas makroekonominis stabilumas bei nuosekliai vykdoma ekonominė politika sudaro prielaidas sklandžiai integracijai į ES vieningąją rinką.

4. EUROPOS SĄJUNGOS VIENINGOSIOS RINKOS REIKŠMĖ LIETUVOS EKONOMIKAI

Mažos valstybės, kokia yra Lietuva, ekonomikos plėtros tempai yra tiesiogiai susiję su jos atvirumo ir integracijos į tarptautines rinkas laipsniu. Europos Sąjungos bendroji rinka pagal sukuriamą bendrąjį vidaus produktą yra didžiausia rinka pasaulyje, todėl mažos Lietuvos gamintojams būtų ypatingai svarbu pasinaudoti ES Vieningos rinkos teikiamomis galimybėmis, taip pat apsisaugoti nuo grėsmių, kylančių dėl tarptautinės konkurencinės.

Priklausymas didelei rinkai ne tik sudaro prielaidas ekonomikos augimui, bet ir kelia aukštesnius reikalavimus kiekvienai pramonės šakai, kiekvienos įmonės veiklai, jų konkurencingumui. Akivaizdu, kad tarptautinis ūkio konkurencingumas negali būti

15

pasiektas izoliacijoje nuo išorinio pasaulio, ir integracija į Vieningąją rinką yra priemonė šiam tikslui pasiekti. Statistika rodo, kad labiausiai į ES Vieningąją rinką integruotos yra mažosios ES valstybės: Airija, Belgija, Liuksemburgas, Olandija, Portugalija, ir jų integracijos laipsnis nuolat auga (1 lentelė).

1 lentelė. Santykinė prekybos gaminiais ir paslaugomis svarba ES valstybėse

Gaminių eksportas į ES nuo BVP, proc. Valstybė 1988-92 vidurkis 1993-97 vidurkis Skirtumas

ES-12 11,6 13,1 1,5 Belgija-Liuksemburgas 39,0 41,2 2,1 Vokietija 14,4 11,4 -3,0 Danija 14,7 16,1 1,3 Ispanija 6,0 9,8 3,8 Graikija 3,2 4,3 1,1 Prancūzija 10,5 11,2 0,7 Italija 9,0 10,8 1,7 Airija 35,1 39,7 4,6 Olandija 29,5 30,5 1,0 Portugalija 16,9 16,7 -0,2 Jungtinė Karalystė 8,1 10,4 2,3 Šaltinis: Single Market News, the Newsletter of the Internal Market DG, Nr. 20, 2000 03.

Labai svarbios pramonės šakų ES plėtros tendencijos, galinčios pasitarnauti rengiant Lietuvos ekonomikos plėtros prognozes. (2 grafikas). ES per 1995-1999 metų laikotarpį spartesniais tempais negu tradicinių pramonės šakų augo aukštą arba vidutinę pridėtinę vertę generuojančios šakos – gamybos priemonių, chemijos pramonė, gumos ir plastikų, elektros ir elektronikos prietaisų pramonė.

2 grafikas. Pramonės šakų plėtra ES 1995-1999 metais (proc.) (Šaltinis: Eurostatistik. Daten zur Konjukturanalyse, Monatlich Nr.2, Europaische Kommission, 2000).

16-15

-10

-5

0

5

10

15

20

1995 1996 1997 1998 1999

Visa pramonė

Gamybos priemonės

Maisto produktai

Tekstilė

Odos gaminiai

Popierius

Chemijos pramonė

Guma ir plastikai

Metalai

Geležis ir plienas

Mašinos ir įrengimai

Elektros prietaisai

Transporto priemonės

4.1 Lietuvos situacija rengiantis narystei ES

Lietuvai rengiantis narystei Europos Sąjungoje, Lietuvos privalumai ir trūkumai, gresiantys pavojai, galimybės yra daugiausia vidinio pobūdžio.

Išoriniai pavojai – ES plėtros politikos pakeitimas ir Rusijos Federacijos įtaka ES plėtros procesui ir Lietuvos įstojimui į ES – mažai tikėtini. Galimas tik plėtros proceso sulėtėjimas tiek dėl pačios ES institucinio nepasirengimo, tiek dėl Lietuvos nepasirengimo perimti ir įgyvendinti acquis, visų pirma Vieningosios rinkos acquis.

Lietuvos pasirengimo narystei ES privalumai, trūkumai, galimybės, pavojai:

Privalumai:

Daugelio ekonomikos sričių pakankamai kvalifikuota darbo jėga, siekianti naujos patirties ir naujų žinių

Lietuvoje dirbančios užsienio ir mišraus kapitalo įmonės, perduodančios vakarietišką vadybos patirtį ir atveriančios Vakarų rinkas

Trūkumai:

Lietuvos įmonių vadovų patirties ir žinių (ypač rinkos ekonomikos srityje) stoka

Maža savo perkamąja galia Lietuvos rinka

Lietuvos rinka yra maža tiek savo gyventojų skaičiumi (3,7 mln.), tiek jų perkamąja galia. Palyginus su kitomis mažomis ES nepriklausančiomis valstybėmis, Lietuva neturi nei didelių gamtinių išteklių (kaip Norvegija), nei išvystyto tarptautinio verslo paslaugų sektoriaus (kaip Šveicarija), kurie galėtų užtikrinti ekonominį augimą šalies viduje. Taip pat šalis neturi pakankamai vietinio investicinio kapitalo, o turint omenyje, kokią svarbą tiesioginėms užsienio investicijoms turi šalies rinkos dydis, užsienio šalių gamintojai nėra ypatingai suinteresuoti investuoti į Lietuvą ir dažnai teikia pirmenybę didesnėms šalims. Maža vietos rinka gamintojus, veikiančius Lietuvos rinkoje, verčia ieškoti produkcijos eksportui užsienio rinkų. Tačiau patekimas į jas nėra paprastas.

Nepakankamas Vakarų rinkų pažinojimas

Nestabili teisinė aplinka

Administraciniai barjerai verslui

Informacijos ir mokymo apie ES ir Vieningąją rinką stygius

Nepakankamai spartus rinkos ekonomikos infrastruktūros įdiegimas (standartų ir atitinkamų institucijų ir kt.)

17

Sunkumai apsirūpinant finansiniais ištekliais (kreditavimo problemos)

Galimybės:

Veiklos pasaulinėse rinkose patirties įgijimas

Sėkminga ir pelninga veikla ES vieningoje rinkoje

Verslo perorientavimas pagal rinkų paklausą ir kokybės reikalavimus

Įsiskverbimo į stabilias rinkas galimybė

Ekonomikos augimo galimybė panaudojant naujausias technologijas

Užsienio investicijų pritraukimas, užtikrinant teisinės bazės ir verslo aplinkos stabilumą bei harmonizavimą integruojantis į ES

Pavojai:

Integracijos į ES prioritetiškumo nesilaikymas

Integracijos į ES tempų sulėtinimas

Finansų ir kitų išteklių integracinėms priemonėms trūkumas

Finansų perskirstymas neprioritetinių ekonomikos sričių naudai

Ypatingas vaidmuo turėtų tekti investicijoms į švietimą, mokslą ir tyrimus, informacines technologijas, inovacijų infrastruktūros sukūrimui. Šios investicijos Lietuvoje nėra pakankamos. Labai aktuali aukštą pridėtinę vertę generuojančių sektorių – elektronikos, informacinių technologijų, vaistų ir kt. pramonės šakų - plėtra šalyje. Lietuvoje vis dar nėra susiformavę aukštos pridėtinės vertės pramonės sričių klasteriai, kurių atsiradimui reikia tiek investicijų į žmogiškuosius išteklius ir materialinę bazę, tiek pramonės įmonių sugebėjimo bendradarbiauti. Pastebimas pramonės įmonių kooperacijos tradicijų stygius, jaučiamas nepasitikėjimas tarp smulkių ir stambių verslo įmonių. Kalbant apie ekonomikos prioritetus, būtina atsižvelgti į pasaulio ekonomikos prioritetus ekonomikos globalizacijos sąlygomis.

Ekonominių reformų ir integracijos pasekmių sutapatinimas

Valstybės paramos ūkio subjektams prioritetų neturėjimas

Kitų integracinių sąjungų pasirinkimas

18

4.2 LIETUVOS SITUACIJA ĮSTOJUS Į ES

Privalumai:

Lietuva turi palyginti nedaug tik mūsų šaliai būdingų privalumų integracijos į Vieningąją rinką kontekste. Dauguma iš tokių privalumų yra būdingi Rytų ir Vidurio Europos regionui platesniąja ar siauresniąja prasme. Tai:

Lietuva su savo sąlyginai gerai išvystyta infrastruktūra (kelių, transporto, paslaugų) ir patogia geografine padėtimi gali tapti (ir jau tampa) tranzitine šalimi tarp Vakarų ir Rytų, pervežant prekes ir teikiant paslaugas

Šios sąlygos bei santykinai pigi darbo jėga suteikia Lietuvai konkurencinį pranašumą daugelio “vidutinės technologijos” šakų produkcijoje bei galimybes visiškai naujų, modernių, aukštos technologijos produktų gamybai.

Puikus NVS rinkų pažinojimas ir įgyjama veiklos ES rinkose patirtis, suteikia Lietuvos verslininkams galimybę pasinaudoti abiejų rinkų teikiamais privalumais (eksportuoti, steigti bendras ES-NVS įmones, atstovauti ES įmones NVS šalyse ir pan.)

ES finansinė parama

Pirmaisiais narystės metais, ekspertų paskaičiavimu, Lietuvos mokestis į ES biudžetą sudarys 640 mln. litų, o išmokos Lietuvai iš ES biudžeto sieks 1700 mln. litų, t.y. bus 2.6 karto didesnės nei įmokos. Po 4-5 narystės ES metų Lietuva gaus iš ES biudžeto apie 3300-3700 mln. litų. Šios lėšos bus panaudotos regioninei plėtrai, darbo vietų kūrimui, mokslo ir mokymo programoms ir kitų Lietuvos ekonomikos augimo bei gyventojų gerovės kėlimo sričių finansavimui. Lietuvai reikės užtikrinti apie 900 mln. litų nacionalinį kofinansavimą pirmaisiais metais, o praėjus 4-5 metams nuo Lietuvos įstojimo į ES, nacionalinio kofinansavimo poreikis sieks maždaug 1800-2000 mln. litų.

Trūkumai:

Labai santykinai trūkumu galima laikyti tai, kad integracija į ES Vieningąją rinką, paspartėsiantys ekonomikos augimo tempai ir sparčiau kylanti žmonių gerovė bus laimėti, palaipsniui atsisakant kai kurių nacionalinės ekonominės politikos elementų (nacionalinės valiutos, pinigų politikos, užsienio prekybos politikos, svarbių žemės ūkio politikos elementų) bei vis labiau derinant visą ekonominę politiką su ES Ekonominei ir pinigų sąjungai priimtinu modeliu (ekonominės politikos konvergencija). Ryškių trūkumų narystė Europos Sąjungoje Lietuvai neturėtų atnešti. Tai daugiausia jau įvardinti pavojai (konkurencija, aukšti kokybės ir kiti standartai). Tačiau šie pavojai egzistuoja nepriklausomai nuo Lietuvos siekio įstoti į Europos Sąjungą, ir būtent įstojimas į ES bei tinkamas pasiruošimas narystei ES leis daugelio pavojų išvengti.

19

Galimybės:

ES Vieningoji rinka suteikia Lietuvai galimybių ir privalumų, kuriais tereikia sugebėti pasinaudoti. Tai:

• Įmonės konkurencijos sąlygomis bus priverstos diegti naujas technologijas ir tuo užtikrinti savo išlikimą ir realizacijos rinkų išlaikymą.

Tiesioginė nauda prekių ir paslaugų vartotojams

Konkurencija vieningoje rinkoje skatins gamintojus gaminti kokybišką ir pigesnę produkciją. ES vartotojų apsaugos normos bus taikomos ir Lietuvos vartotojams.

Didelės rinkos privalumai gamintojams

Lietuvos gamintojai turėtų įgyti galimybę pasinaudoti masto ekonomijos teikiamais pranašumais, turės platesnes galimybes veikti ES rinkose, su mažesniais vidutiniais kaštais įeidami į Europos Sąjungos vieningąją rinką.

Protekcionistinių ES priemonių nebetaikymas Lietuvos gamintojams

Lietuvai tapus ES nare, Lietuvos gamintojams iš ES pusės nebebus keliamos antidempingo bylos bei taikomos kitos protekcionistinės priemonės.

Išaugęs inovacijų lygis

Išaugusi konkurencija bei laisvas gamybos veiksnių judėjimas atviroje ekonominėje sistemoje sudaro prielaidas vietos gamintojų patirties ir inovacijų lygio šalyje kilimui. Savo ruožtu, inovaciniai gebėjimai yra pagrindinė ilgalaikio ūkio konkurencingumo prielaida. Pastebimas “mokymosi” efektas yra ne tik nauda vietos vartotojams, bet ir kitiems gamintojams, visai šalies ekonomikai. Vieningosios rinkos funkcionavimas remiasi principu, kad bendroji nauda visuomenei yra didesnė už kaštus, kuriuos patiria firmos išaugus konkurencijai.

Išaugęs patrauklumas užsienio investuotojams

Kadangi daugiausiai tiesioginių užsienio investicijų pritraukia išsivysčiusios pasaulio ekonomikos, priklausymas išsivysčiusių valstybių blokui pagerins Lietuvos patrauklumą užsienio investuotojams. Rinkos dydis paprastai yra pagrindinis užsienio investuotojus motyvuojantis veiksnys, todėl įsiliejimas į Vieningąją rinką padėtų eliminuoti Lietuvos kaip mažos rinkos trūkumus.

Europos Sąjungos šalys pagal šalies rizikos rodiklį patenka į pirmąjį 25-uką (Lietuva – 69 vietoje iš 185 pasaulio valstybių) (Euromoney/September 2000). Tai reiškia, kad politinė rizika ES šalyse yra žemiausia, o ekonominė aplinka palankiausia, pasiekti geriausi ekonominiai rodikliai. Tai tiesiogiai įtakoja užsienio investicijų apimtis konkrečiose šalyse.

Sustiprėjusi šalies derybinė pozicija tarptautinėse organizacijose

Kadangi Europos Sąjunga yra viena iš pagrindinių jėgų derantis dėl tarptautinės prekybos sąlygų Pasaulio Prekybos Organizacijoje, Lietuva, turėdama atstovus ES, galės įtakoti bloko politiką trečiųjų šalių, pvz. Rusijos, atžvilgiu.

20

Europos Sąjungos acquis – teisinės sistemos stabilumo garantas

Savalaikis vieningosios rinkos acquis perėmimas pereinamuoju ekonomikos laikotarpiu suteiks Lietuvos teisinei sistemai stabilumo bei patikimumo, aktualaus tiek užsienio investuotojams, tiek vietos ūkio subjektams.

Laisvas asmenų judėjimas

Lietuvos piliečiai įgis teisę laisvai keliauti ir dirbti bet kurioje Europos Sąjungos šalyje, studentų diplomai bus pripažįstami ES lygiu, o darbuotojai gaus adekvačias socialines garantijas visoje ES.

Europos Sąjungos parama

Lietuvos įnašai į ES biudžetą bus žymiai mažesni už gaunamas išmokas, gaunant struktūrinių fondų paramą, taip pat vykdant Bendrąją žemės ūkio politiką.

Pavojai:

Pavojai verslui, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, tikėtini daugiausia ekonominėms šakoms ir įmonėms, laiku nepasirengusiomis konkuruoti ekonomikos globalizacijos sąlygomis. Galima išskirti tokius pavojus:

Skirtingas integracijos į Vieningąją rinką ir tarptautinės konkurencijos poveikis skirtingų pramonės šakų gamintojams

Pavyzdžiui, dauguma tekstilės ar chemijos pramonės įmonių jau yra pakankamai sėkmingai prisitaikę prie konkurencinių Vieningosios rinkos sąlygų. Tuo tarpu, kai kurios tradiciškai sėkmingos pramonės įmonės NVS rinkoje (pvz. maisto pramonėje) išgyvena nuosmukio laikotarpį, nes nesugeba persiorientuoti veiklai ES dėl žinių, patirties, kapitalo stokos ar dėl specifinės rinkoje susiklosčiusios situacijos. Restruktūrizavimo ir inovacinio aktyvumo tempai ateityje didės, ir Lietuvos verslo įmonėms yra pavojus nesuspėti laiku to padaryti.

Daugumą pavojų, susijusių su Lietuvos gamintojų integracija į Vieningąją rinką, sąlygoja ekonomikos globalizacijos procesai. Šiems procesams būdinga nuolat auganti tarptautinė konkurencija, žinių ir inovacijų kaip esminio konkurencingumo veiksnio svarba, nuolatinė technologijų kaita. Lietuvos integracija į ES Vieningąją rinką turi būti suvokiamas kaip neišvengiamo šalies atsivėrimo globalizacijos procesams etapas.

Išaugę išoriniai prekybos suvaržymai su NVS šalimis konkrečioms prekių grupėms

Lietuvai tapus ES nare, bus prisijungta prie ES bendrųjų išorinių muitų tarifų. Nors pažymima, kad tiek Lietuva, tiek ES taiko palyginti žemus importo muitus Rusijos prekėms, muitai kai kurioms prekių grupėms gali išaugti. Kita vertus, Lietuva galės įtakoti ES užsienio prekybos politiką ir skatinti ES-Rusijos laisvosios prekybos sutarties pasirašymą. Tas pats galioja ir prekybiniams susitarimams su Ukraina, su kuria laisvosios prekybos sutartis turės nustoti galioti nuo Lietuvos narystės ES datos.

Taigi, Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungos Vieningąją rinką, šiame procese dalyvauja valstybė (valstybinės institucijos), verslas (gamintojai) ir

21

visuomenė (vartotojai). Vartotojai gauna iš ekonominės integracijos tiesioginę didžiausią naudą ir pradeda ją gauti jau artimiausios trukmės laikotarpyje. Didžiausios sąnaudos, apimančios vidutinės trukmės laikotarpį, tenka valstybei ir verslui. Visos sąnaudos atsiperka ilgalaikėje perspektyvoje.

5. LIETUVOS INTEGRACIJOS Į ES VIENINGĄJĄ RINKĄ PAGRINDINIAI ASPEKTAI

5.1 Prielaidų laisvam prekių judėjimui užtikrinimas

Laisvas prekių judėjimas yra reikšmingiausia vieningosios rinkos egzistavimo prielaida ir todėl jis sudaro šios programos ašį. Tačiau, skatinant Lietuvos verslą integruotis į ES vieningąją rinką, turi būti užtikrinamas visų jos elementų funkcionavimas. Lietuvos verslo integracija į vieningąją rinką yra ilgalaikis ir nuoseklus procesas, reikalaujantis kompleksiškų Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiksmų. Pagrindiniai vieningosios rinkos elementai - keturios laisvės. Be laisvo prekių judėjimo ne mažiau svarbūs yra laisvas asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas. Pastarųjų laisvių užtikrinimas taip pat reikalauja įvairių teisės derinimo ir administracinių pastangų, tačiau jų įgyvendinimas nėra toks kompleksiškas ir brangus kaip laisvo prekių judėjimo atveju.

Laisvo kapitalo judėjimo srityje Lietuva pasižymi vienu iš liberaliausių režimų tarp Vidurio ir rytų Europos valstybių. Nepaisant to, Lietuva šioje srityje turi panaikinti mokėjimo priemonių importui/eksportui apribojimus bei investavimo apribojimus pensijų fondams ir draudimo bendrovėms, suderinti įstatymus tiesioginių investicijų ir užsienio draudimo kompanijų veiklos srityse.

Laisvo asmenų judėjimo srityje pagrindiniai uždaviniai yra abipusio diplomų pripažinimo suderinimas bei pilietybės ir gyvenamosios vietos reikalavimų panaikinimas.

Laisvo paslaugų judėjimo srityje esminę dalį sudaro būtinybė suderinti finansinėms paslaugoms (bankininkystei, draudimui, vertybiniams popieriams, mokėjimo sistemai) keliamus reikalavimus.

Vienas iš kertinių laisvo prekių judėjimo filosofijos principų yra tai, kad bet kokia įmanoma valstybės vykdoma prekių kontrolė yra sumažinama iki minimumo, daugeliu atvejų gamintojui perkeliant atsakomybę už prekių atitikimą saugumo reikalavimams, ir atliekama prekėms cirkuliuojant rinkoje, o ne stabdant jų judėjimą prie valstybių sienų. Šio principo įgyvendinimui turi būti sukurtos atitinkamos sąlygos, t.y. kuriami Europos darnieji standartai, prekių atitikties įvertinimo taisyklės ir struktūros bei efektyvi rinkos priežiūra. Lietuva, sudarydama sąlygas nacionaliniam verslui įsijungti į vieningąją rinką, privalo verslo subjektams užtikrinti ES galiojančių nuostatų pilnavertį funkcionavimą ir jų pripažinimą ES mastu. Tam yra būtina nuosekliai vykdyti reformas ir skatinti tolygų visų minėtų komponentų vystymąsi.

22

Teisinė integracijos į Vieningąją rinką aplinka užtikrina laisvą prekių judėjimą, kuris neįmanomas be atitinkamos ekonominės infrastruktūros - be ES standartų perėmimo bei atitinkamos notifikacijos, rinkos priežiūros sistemos sukūrimo, sertifikavimo įstaigų įsteigimo. Valstybė taip pat turi būti atsakinga už aiškios ir lanksčios įstatyminės bazės sukūrimą, teisingos konkurencijos sąlygų rinkoje sudarymą. Kad būtų pasiekti šie ir kiti tikslai, ypač svarbu modernizuoti valstybės institucijų (viešojo administravimo įstaigų) veiklą bei funkcijas.

Kuriant prielaidas ekonominei integracijai, valstybė turi atlikti darbus integracinės infrastruktūros srityse: organizuojant standartizacijos, notifikavimo, sertifikavimo įstaigų, akreditacijos įstaigos įkūrimą, reorganizuojant rinkos priežiūros sistemą, kuriant įstatyminę bazę, užtikrinant sąžiningą konkurenciją ir kita.

Laisvam prekių judėjimo užtikrinimui yra svarbūs infrastruktūros (techniniai) aspektai:

Standartizacija Europos Sąjungos standartų perėmimas ir taikymas Lietuvos pramonės gaminiams

nėra privalomas. Tačiau, pagaminta produkcija turi atitikti ES produktų saugos ir kitų “Naujojo požiūrio” direktyvų reikalavimus, kurių neįmanoma įgyvendinti netaikant reikiamų standartų. Todėl standartų perėmimas ir standartizacijos veikla yra galimybės parduoti prekes ES rinkoje prielaida ir būtina sąlyga.

Už standartizacijos veiklos organizavimą Lietuvoje atsakingas Lietuvos

standartizacijos departamentas (LSD), įsteigtas 1990 m. balandžio 25 d. Iki 1997 m. pabaigos LSD buvo atsakingas už standartizaciją, metrologiją ir akreditaciją. 1998 m. sausio 27 d. LSD buvo reorganizuotas į tris savarankiškas institucijas: Nacionalinį akreditacijos biurą, Valstybinę metrologijos tarnybą (VMT) ir LSD. Strateginių standartizacijos klausimų svarstymui sudaryta Standartizacijos taryba, į kurios sudėtį įeina Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ministerijų, Lietuvos standartizacijos departamento, pramonininkų ir vartotojų visuomeninių organizacijų atstovai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės politikai metrologijos, atitikties įvertinimo ir kokybės užtikrinimo srityse formuoti ir įgyvendinti sudaryta Kokybės taryba.

Sekant Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimais, Lietuvoje standartai taikomi savanoriškai. Lietuvos standartų projektus rengia ir susitarimo pagrindu priima LSD technikos komitetai (TK). Šiuo metu yra 60 LSD TK, kurių nariais yra pramonės įmonių, valstybės valdymo institucijų, mokslo įstaigų, vartotojų organizacijų atstovai.

Iki 2000 m. lapkričio 1 d. išleisti 3321 Lietuvos standartai. 58,4 % visų Lietuvos standartų sudaro Lietuvos standartais perimti Europos standartai ir 16,8 % - Lietuvos standartais perimti tarptautiniai standartai. 1999 m. gegužės 13 d. Kokybės taryba patvirtino patikslintą Darniųjų Europos standartų priėmimo Lietuvos standartais programą, kuri nuolat peržiūrima ir atnaujinama.

Bendrieji “Naujojo požiūrio” principai įteisinti LR Standartizacijos įstatyme (Žin., 2000, Nr.35-972), kuris visiškai atitinka ES reikalavimus, keliamus nacionalinėms standartizacijos institucijoms. Šio įstatymo nuostatų bei ES teisės aktų,

23

reglamentuojančių vartotojų dalyvavimą standartizacijos procese, įgyvendinimui, 1999 m. birželio 21 d. buvo įsteigta Lietuvos standartizacijos departamento Vartotojų komisija.

Šiuo metu LSD veikla finansuojama iš biudžeto. Pradėjus įgyvendinti Standartizacijos įstatymą, numatoma, kad nacionalinės standartizacijos institucijos veiklą aktyviau finansuos ekonominiai subjektai. Standartų rengimui lėšos skiriamos iš biudžeto, o Europos standartų vertimas į lietuvių kalbą finansuojamas pagal PHARE projektą.

LSD dalyvauja tarptautinių ir Europos standartizacijos organizacijų veikloje. LSD nuo 1996 m. yra tikrasis Europos ryšių standartų instituto (ETSI) narys, nuo 1993 m. Europos standartizacijos komiteto (CEN) ir nuo 1997 m. Europos elektrotechnikos standartizacijos komiteto (CENELEC) narys stebėtojas, nuo 1992 m. Tarptautinės standartizacijos organizacijos (ISO) narys korespondentas, nuo 1996 m. Tarptautinės elektrotechnikos komisijos (IEC) asocijuotasis narys. Padedant Danijos standartizacijos asociacijos atstovams parengtas LSD veiklos planas dėl pasirengimo tapti tikruoju CEN/CENELEC nariu 2003 m. pabaigoje.

Standartizacijos srityje jau užbaigtas 1999 m. lapkričio mėn. pradėtas vykdyti “Dvynių” projektas dėl LSD administracinių gebėjimų stiprinimo.

Pagal direktyvų 98/34/EC ir 98/48/EC reikalavimus kaip centrinė informacinė tarnyba (central contact unit) ir kaip PPO Prekybos techninių kliūčių informacinė tarnyba (WTO/TBT Enquiry point) veiks LSD Informacijos centras. Valstybės valdymo institucijose įkurti ryšio punktai (contact points). LSD Informacijos centro techninio aprūpinimo ir personalo mokymo finansavimas numatytas PHARE projekte.

Siekiant užtikrinti informacijos apie standartus, techninius reglamentus ir atitikties įvertinimo procedūras pasikeitimo su PPO narėmis efektyvumą, LSD 1999 m. tapo informacijos tinklo ISONET nariu. Vykdydamas PPO Prekybos techninių kliūčių susitarimo standartų rengimo taisyklių reikalavimus, LSD 1999 m. vasario 22 d. išleido įsakymą dėl Lietuvos standartų rengimo tvarkos patikslinimo, kuriame pateikti standartų programų rengimo ir standartų įforminimo bei išleidimo reikalavimai.

Europos Komisija pastebi, kad Lietuvos standartizacijos ir akreditacijos institucijos (Nacionalinis akreditacijos biuras, Lietuvos standartizacijos departamentas, Valstybinė metrologijos tarnyba) funkcionuoja pakankamai sklandžiai. Vis dėlto, reikėtų pasiekti aktyvesnio šalies gamintojų dalyvavimo standartizacijos procese. Taip pat svarbu užtikrinti Standartizacijos departamento autonomiją, jį reorganizuojant iš valstybinės institucijos į Lietuvos Standartizacijos Asociaciją. Aktualu kokybės sistemų sertifikavimo įstaigos (LST-Sert) veiklą papildyti aplinkosaugos sistemų sertifikavimu pagal LST ISO 14000 serijos standartus.

2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Seimas priėmė LR Standartizacijos įstatymą (Žin., 2000, Nr.35-972), kuris atspindi Naujojo požiūrio dvasią bei numato reorganizuoti Lietuvos standartizacijos departamentą į Standartizacijos asociaciją, kuriai laisvanoriškais pagrindais priklausyti gali visos suinteresuotos valstybinės ir savivaldybių institucijos, įstaigos, organizacijos, privačios verslo įmonės, mokslo

24

įstaigos ir įvairūs susivienijimai. Asociacija turės būti išlaikoma iš jos narių įnašų. Vienas iš prioritetų šiuo metu yra vesti aiškinamąjį darbą potencialių asociacijos narių tarpe, kad Lietuva būtų pasirengusi įsteigti Standartizacijos asociaciją tam metui, kai Lietuvos standartizacijos tarnyba bus pripažinta pasirengusi tapti pilnateise CEN ir CENELEC nare.

Notifikavimas Notifikavimas – tai atitikties įvertinimo įstaigų paskyrimas ir pranešimas ES, kad

paskirta įstaiga atliks atitikties įvertinimo procedūras pagal atitinkamas “Naujojo požiūrio” direktyvas, perimtas Lietuvos teisės aktais. Įstaigų paskyrimas ir atitikties įvertinimo procedūrų atlikimas Lietuvoje – vienas iš veiksnių, palengvinančių Lietuvos gamintojų įsiskverbimą į ES rinkas.

1999 m. birželio 30 d. Ūkio ministro įsakymu Nr. 236 patvirtintos

“Paskelbtųjų (notifikuotųjų) atitikties įvertinimo įstaigų paskyrimo taisyklės” (Žin., 1999, Nr.62-2058), kuriose, atsižvelgiant į Europos Sąjungoje veikiančią notifikavimo tradiciją, yra nustatyta bendroji lietuviškų atitikties įvertinimo įstaigų notifikavimo procedūra. Remiantis minėtų taisyklių 3.1. punktu, paskelbtąsias (notifikuotas) įstaigas Lietuvoje paskiria “įgaliotoji institucija, atsakinga už “Naujojo požiūrio” direktyvų įdiegimą”.

Sertifikavimas Sertifikavimas – tai procedūra, kuria sertifikacijos įstaiga patvirtina, kad

produktas, procesas, paslauga ar fizinio asmens kvalifikacija atitinka nustatytus reikalavimus. Prekių atžvilgiu tai reiškia, kad prekė atitinka jai keliamus saugos ir kitų direktyvų reikalavimus. Tokios paslaugos suteikimas Lietuvos gamintojams Lietuvoje yra labai svarbus parduodant prekes tiek ES, tiek kitose pasaulinėse rinkose.

Principinės sertifikavimo nuostatos Lietuvoje įtvirtintos 1998 m. LR Atitikties įvertinimo įstatyme (Žin., 1998, Nr.92-2542).

Viena iš aktualiausių ir iki šiol neišspręstų problemų yra privalomas kai kurių iš ES importuotų gaminių sertifikavimas Lietuvoje, nors jis ir nėra diskriminacinio pobūdžio ES gamintojų atžvilgiu. Lietuvoje įvežamiems bei gaminamiems šalyje biocidams, kosmetikos, asmens higienos bei buitinės chemijos gaminiams yra taikomi griežti pateikimo į rinką reikalavimai, įteisinti Sveikatos apsaugos ir Ūkio ministrų 1998 m. gruodžio 29/30 d. bendru įsakymu Nr. 788/437. Europos Komisija šį įsakymą traktuoja kaip dirbtinį prekybos barjerą, kurį Lietuva turi panaikinti2.

Ūkio ministerijos nuomone, privalomas detergentų ir kosmetikos registravimas gali būti visiškai panaikintas tik 2002 m., kai reorganizuota rinkos priežiūros sistema galės užtikrinti, kad į rinką patektų tik saugūs produktai. Argumentuojama, jog šiuo metu rinkos priežiūra Lietuvoje nėra pakankama: šalyje nėra laboratorijų, galinčių patikrinti jau rinkoje esančių produktų (detergentų, kosmetikos) cheminę sudėtį, užtikrinant jų nekenksmingumą vartotojams. Iš kitos pusės, nepripažįstant ES atliktų 2 Europos (Asociacijos) sutarties 25 str. nurodo, kad nuo 1995 m. sausio 1d. prekyboje tarp Lietuvos ir ES nebus įvesti jokie nauji kiekybiniai importo ar eksporto apribojimai ar priemonės, turinčios lygiavertį poveikį ir nebus sugriežtinti jau taikomi apribojimai.

25

testų ir išduotų sertifikatų, vis dar plačiai taikomi GOST’uose nustatyti reikalavimai ir tyrimo metodai.

Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, jog Lietuva įsipareigojo perimti taisykles taikomas visiems ES vieningosios rinkos dalyviams, būtina užtikrinti kad biocidų, kosmetikos, asmens higienos ir buitinės chemijos gaminių, įvežamų iš Europos Sąjungos šalių, pateikimo į rinką procedūra neprieštarautų mūsų šalies tarptautiniams įsipareigojimams.

Atitikties įvertinimo infrastruktūros plėtrai turi būti skirtas ypatingas dėmesys. Į šią sritį taip pat turi būti sukoncentruota ir žymi valstybės finansinė parama, kuri užtikrintų Lietuvos eksportuotojams reikalingų atitikties įvertinimo paslaugų teikimą. Atitikties įvertinimo infrastruktūros vystymo kryptys, priemonės bei finansavimo poreikiai turi būti numatyti Ūkio ministerijos parengtoje Atitikties įvertinimo infrastruktūros (bandymų laboratorijų, sertifikacijos įstaigų) steigimo bei veikiančių atitikties įvertinimo įstaigų akreditacijos srities plėtimo programoje. Šios programos tikslas - susisteminti bandymų laboratorijų ir sertifikavimo įstaigų steigimo, akreditacijos srities plėtimo ir įrangos įsigijimo poreikį ir numatyti valstybės finansinės paramos modelį. Kuriant tokį modelį, turi būti atsižvelgiama į adekvatų Lietuvos gamintojų poreikių tenkinimą bei efektyvų finansinių resursų paskirstymo prioritetizavimą. Šiuo metu labiausiai jaučiamas laboratorijų steigimo arba modernizavimo poreikis asmeninių apsaugos priemonių, ploviklių, mašinų, statybinių prekių, dujinių prietaisų, slėgio indų, maisto, kosmetikos, pakavimo, metrologijos srityse.

Akreditavimas

Laisvo prekių judėjimo infrastruktūros vienas iš elementų – atitikties įvertinimas.

Akreditavimas – procedūra, kuria Nacionalinis akreditacijos biuras pripažįsta, kad juridinis asmuo, taip pat įmonė neturinti juridinio asmens teisių, gali užsiimti atitikties įvertinimu.

Pagrindinių ES teisės aktų, reglamentuojančių atitikties įvertinimą

horizontaliajame lygmenyje ir apimančių akreditacijos sistemą, nuostatos priimtos 1998 m. spalio 6 d. LR Atitikties įvertinimo įstatymu (Žin., 1998, Nr.92-2542) bei 1998 m. kovo 4 d. Nacionalinio akreditacijos biuro įsakymu Nr. 11 “Dėl atitikties įvertinimo procedūrų ir atitikties ženklo “CE” žymėjimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo” (Žin., 1998, Nr.25-670).

Lietuvoje akreditacijos įstaigos funkcijas vykdo Nacionalinis akreditacijos biuras, atsakingas už atitikties įvertinimo įstaigų (bandymų, kalibravimo laboratorijų, produktų, kokybės ir aplinkos apsaugos vadybos sistemų ir darbuotojų sertifikacijos įstaigų bei kontrolės įstaigų) akreditavimą. Nacionalinis akreditacijos biuras yra nepriklausoma biudžetinė institucija prie Aplinkos ministerijos. Darbuotojų bei techninių ekspertų kvalifikacijos kėlimas yra vykdomas PHARE bei kitų projektų pagalba.

Nacionalinis akreditacijos biuras savo veikloje vadovaujasi Atitikties įvertinimo įstatymu, Lietuvos standartais perimtais Europos EN 45000 serijos standartais bei

26

kitais būtinais dokumentais. Akreditacijos politikos formavime ir jai pavestų uždavinių sprendime dalyvauja Akreditacijos taryba, sudaryta iš suinteresuotų institucijų atstovų. Šiuo metu Lietuvoje yra akredituotos 32 bandymų laboratorijos, 17 kalibravimo laboratorijų ir 6 sertifikavimo įstaigos.

Nuo 1999 m. birželio mėn. Nacionalinis akreditacijos biuras yra EA organizacijos (European co-operation for accreditation) tikrasis narys.

Rinkos priežiūra

Laisvas prekių judėjimas reikalauja efektyviai funkcionuojančios rinkos priežiūros

sistemos, galinčios pakeisti valstybių sienų kontrolę ir apsaugoti vartotojus nuo nesaugių produktų patekimo į rinką. Rinkos priežiūra sukuria prielaidas ne tik laisvam prekių judėjimui bei vartotojų interesų gynimui, bet ir užtikrina teisingą konkurenciją tarp ūkio subjektų, t.y. gamintojų.

Pastaruoju metu ypatingas dėmesys Lietuvoje skiriamas rinkos priežiūrai. 1999m.

birželio 1 d. priėmus LR Produktų saugos įstatymą (Žin., 1999, Nr.52-1673), buvo nubrėžtos aiškios institucinio Lietuvos rinkos priežiūros sistemos pertvarkymo gairės. Rinkos priežiūros institucijų reforma įgyvendinama naudojantis Europos Komisijos parengtu “Naujojo ir globalaus požiūrio direktyvų įgyvendinimo vadovu”, Europos Komiteto parengta apžvalga “Rinkos priežiūra Europos Sąjungoje” ir Europos Komiteto užsakymu pagal PHARE SEIL projektą paruošta studija “Lietuvos Respublikos rinkos priežiūros sistemos analizė”.

Reformuota rinkos priežiūros sistema atitiks ES keliamus reikalavimus, kur pagrindinis prioritetas tenka vartojimo saugai, o atsakomybė perkeliama gamintojui.

2000m. liepos 1 d. įsteigta Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba bei Valstybinė ne maisto produktų inspekcija. Pastaroji (Valstybinė ne maisto produktų inspekcija) vykdo rinkos priežiūros procedūras pagal “Naujojo požiūrio” ir kitas ne maisto produktus reglamentuojančias direktyvas.

Maisto kontrolės srityje iš esmės jau sukurta vieninga sistema - “nuo fermos iki vartotojo stalo”. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba apjungė išsibarsčiusias kontrolės institucijas į vieningą sistemą, kontroliuojančią visus maisto produktus ir visas jų gamybos stadijas.

Rinkos priežiūros sistemos reforma neapėmė kai kurių kontrolės institucijų, vykdančių specifinių produktų (vaistų, medicinos priemonių ir medicinos paslaugų, metrologijos) priežiūros.

Remiantis 2000m. spalio 24d. LRV nutarimu Nr.1267 “Dėl Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos įsteigimo” (Žin., 2000, Nr.90-2799) įsteigta vartotojų apsaugos politiką ir rinkos priežiūrą koordinuojanti institucija - Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba, kuri iš esmės užbaigs Produktų saugos įstatyme numatytos rinkos priežiūros ir vartotojų teisių gynimo institucinės struktūros formavimą.

Dabartiniame etape, įgyvendinant rinkos priežiūros sistemos reformą, iškyla daugiausia naujų rinkos priežiūros institucijų finansavimo bei laboratorijų techninio

27

aprūpinimo klausimai bei “Naujojo Požiūrio” direktyvų perėmimo ir įgyvendinimo paspartinimo problema.

Teisinės bazės aiškumo ir vientisumo užtikrinimas

Lietuvos ūkio subjektai, užsienio investuotojai charakterizuoja Lietuvos teisės

aktų sistemą kaip nepakankamai aiškią ir prieštaringą. Teisės aktų aiškumas ir vientisumas yra ne tik verslo integracijos į Vieningąją rinką, bet ir visų pirma jo efektyvaus funkcionavimo vietinėje rinkoje prielaida. Svarbu, kad teisės aktų sistemos problemų sprendimo iniciatyvą remtų ir skatintų aukščiausiojo lygio valstybės tarnautojai, politikai, tuo sudarant prielaidas tokių rekomendacijų, kaip Lietuvoje atliktos Pasaulio Banko FIAS studijos “Administraciniai verslo barjerai Lietuvoje” rekomendacijos, efektyviam įgyvendinimui.

Be to, valstybės institucijų uždavinys – operatyviai ir savalaikiai sureaguoti į įstatymų, reglamentuojančių procedūras, neaiškumus ir trūkumus, teikti pasiūlymus dėl įstatymų ir kitų teisės aktų pataisų.

Teisingos konkurencijos užtikrinimas Valstybės pareiga yra užtikrinti vienodą konkurencinę aplinką visiems ūkio

subjektams. Faktas, kad daugiausiai bylų Europos Sąjungoje priklauso konkurencijos teisės sričiai, įrodo jos svarbą Vieningoje rinkoje. Teisinga konkurencija turėtų užtikrinti įmonių veiklos optimalų efektyvumą, jų restruktūrizaciją, bankrotą ir kt., kaip reakciją į rinkoje susiklosčiusias sąlygas. Tuo pačiu, turi būti atsižvelgta į teisingos konkurencijos reikalavimus koncentruojant veiklą, užkertant kelią monopolijų susidarymui. ES teisė taip pat draudžia bet kokius susitarimus tarp įmonių, galinčius neigiamai paveikti prekybą tarp Europos Sąjungos valstybių – narių.

Tokiu būdu, siekiant, kad Lietuvos ūkio subjektai sėkmingai integruotųsi į

Vieningąją rinką, privalu suderinti Lietuvos konkurencijos teisę su ES galiojančiomis nuostatomis. 1999m. kovo 23d. buvo priimtas naujasis, acquis reikalavimus atitinkantis LR Konkurencijos įstatymas (Žin., 1999, Nr.30-856), apimantis Mastrichto sutarties 85 ir 86 straipsnių nuostatas, taip pat įmonių jungimosi kontrolės taisykles, nustatytas Tarybos Reglamente 4064/89/EEC. Remiantis šiuo įstatymu, įsteigta nepriklausoma Konkurencijos taryba, turinti teisę reikalauti įmonių finansinės informacijos, atlikti tyrimus įmonės viduje, peržiūrėti kitų teisinių aktų atitikimą konkurencijos taisyklėms. Šiuo metu svarbus LR Konkurencijos įstatymo įgyvendinimas, įgyvendinant poįstatyminius aktus, kurie buvo parengti 1999-2000m.: Konkurencijos tarybos nuostatus, Konkurencijos tarybos nutarimą dėl bendrųjų išimčių suteikimo vertikaliems susitarimams, nutarimą dėl bendrųjų pajamų apskaičiavimo tvarkos vykdant koncentracijos kontrolę ir kt. aktus. Vienas pagrindinių artimiausio laikotarpio Stojimo Partnerystės prioritetų konkurencijos srityje buvo valstybės pagalbą reglamentuojančių teisės aktų priėmimas (Valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatymas priimtas 2000m. gegužės 18d. (Žin., 2000, Nr.45-1292)) bei valstybės pagalbos priežiūros institucijos veiklos optimizavimas.

28

Naujoji Nacionalinė acquis priėmimo programa numato, kad galutinis konkurencijos teisės derinimas turėtų būti baigtas 2001 metais. NAPP’e numatyta perkelti visą acquis valstybės pagalbos srityje iki 2003m. pabaigos.

Valstybės institucijų veiklos gerinimas

Kai jau minėta, valstybės institucijos turi įtakos verslui per makroaplinkos, ypač

teisinės ir infrastruktūrinės, formavimą. Valdymo institucijų vaidmuo ir veiklos organizavimo principai ir būdai turi būti dinamiški ir tobulinami pagal kintančios aplinkos poreikius. Europos Sąjungoje pastaruoju metu vyksta aktyvus teisinės sistemos ir administracinių procedūrų supaprastinimo procesas, kuriamos ir įgyvendinamos valstybinių institucijų strateginio valdymo koncepcijos.

Lietuvoje, kaip ir ES valstybėse-narėse, būtina turėti Vidaus rinkos valdymo

struktūrą, kurios funkcija būtų plačiąja prasme koordinuoti ekonominę integraciją, tirti rinkos dalyvių integracines problemas ir poreikius, suteikti pagalbą savo kompetencijos ribose ir kt.

Lietuvos valdymo institucijų reforma turėtų vykti dviem kryptimis:

1) naujas funkcijas atitinkančių viešojo administravimo įstaigų steigimas;

2) institucijų strateginio valdymo koncepcijos ir metodų parengimas ir įgyvendinimas.

Institucinių gebėjimų naujose viešojo administravimo srityse plėtra turėtų vykti apmokant personalą, efektyvinant institucijų veiklą, siekiant gerinti Lietuvos gyventojams bei Lietuvos ir užsienio verslininkams teikiamų paslaugų kokybę.

Valstybės parama

Valstybė, tiesiogiai nereguliuodama privataus verslo veiklos, atlieka ūkio plėtros

prognozavimo, plėtros gairių nustatymo funkciją. Ekonomikos globalizacijos sąlygomis verslas, atskiros verslo šakos, būna nepajėgūs atlaikyti konkurencinį rinkos spaudimą dėl didelio finansų ar kitų išteklių poreikio. Tokioms sritims, kaip verslo infrastruktūra, kuri yra brangi ir ja naudojasi daugelis ūkio sektorių, būtina valstybės parama.

Valstybės paramos ūkio subjektams klausimas yra tiesiogiai susijęs su vienodų konkurencinių sąlygų visiems rinkos dalyviams sudarymu. Kaip minėta, priimtas Valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatymas apibrėžia valstybės pagalbos būdus, tai: subsidijos (dotacijos), atleidimas nuo mokesčių, mokesčių mažinimas ir atidėjimas, delspinigių ir baudų nurašymas, valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų įmonėse dalies ar vertės didinimas įvairiais būdais, lengvatinės paskolos, valstybės garantijos ir kiti pagalbos būdai.

Tačiau nėra išryškinti Lietuvos valstybės pagalbos suteikimo prioritetai, siejant pagalbą su ekonomine ir pramonės politika, su naujosios ekonomikos gairėmis Europos Sąjungoje. Tokių prioritetų nustatymas ir išteklių paramai koncentravimas

29

perspektyviose ūkio šakose, įskaitant naujomis technologijomis paremtų darbo vietų kūrimą, būtų svarbi strateginė integracijos į vieningąją rinką kryptis.

Laisvo prekių judėjimo įgyvendinimas yra svarbiausia sąlyga Lietuvos verslo integracijai į ES vieningąją rinką ir prielaidų šiai integracijai sudarymas – viena iš strateginių ekonominės integracijos krypčių.

Šalia prielaidų laisvam prekių judėjimui sudarymo svarbios ir kitos veiklos kryptys – rinkos dalyvių mokymas, konsultavimas ir kt. (sk.5)

5.2. PALANKIOS VERSLUI APLINKOS KŪRIMAS

Palankios verslui aplinkos sukūrimas yra svarbus sėkmingai ūkio plėtrai, ekonomikos augimui, o tuo pačiu ir šalies gyventojų gerbūvio didėjimui. Konkurencingos ekonomikos sukūrimas palankių verslui sąlygų dėka,- prielaida integracijai į ES vieningąją rinką. Šiuo metu verslo aplinką reglamentuoja šie pagrindiniai įstatymai: LR Įmonių įstatymas (Žin., 1990, Nr.14-395), LR Juridinių asmenų pelno mokesčių įstatymas (Žin., 1990, Nr. 24-601), LR Konkurencijos įstatymas (Žin., 1999, Nr.30-856), LR Investicijų įstatymas (Žin., 1999, Nr.66-2127) ir kiti. Šie įstatymai užtikrina vienodas, nediskriminacines veiklos sąlygas tiek vietiniams, tiek užsienio investuotojams.

Europos komiteto prie LRV bei Lietuvos ekonominės plėtros agentūros iniciatyva 1999 m. kovo mėn. buvo inicijuotas “Administracinių kliūčių investicijoms Lietuvoje” tyrimas. Jį atliko Pasaulio Banko padalinys FIAS (Foreign Investment Advisory Service), kuris analizuoja besivystančių bei tranzitinių ekonomikų šalių investicinę aplinką bei pataria investicinės politikos klausimais. Pagrindinė studijos išvada – verslas Lietuvoje stipriai ir labiau reguliuojamas negu kitose Baltijos ir Vidurio Europos šalyse (pvz. Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Čekijoje), ypatingai žemės nuosavybės, darbo santykių ir prekių judėjimo srityse. Didžiausias investuotojų rūpestis – neretai tarpusavyje prieštaraujančių ir nuolat besikeičiančių normų, taisyklių apribojimų, nutarimų bei įstatymų “perteklius”. Apie teisinių aktų kaitą verslo visuomenė iš anksto neinformuojama, nors šioje srityje pastebėta pažanga.

Gerinant verslo aplinką, valstybė turėtų atsisakyti jai nebūdingų ar įmonės veiklą trukdančių funkcijų. Verslo aplinką formuoja įmonių įėjimą, veikimą bei išėjimą iš rinkos reglamentuojantys įstatymai.

Biurokratinės kliūtys – vienas pagrindinių verslo aplinką iškreipiančių elementų. Todėl, gerinant verslo aplinką, didelis dėmesys turi būti skirtas biurokratinių procedūrų optimizavimui. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2000 m. balandžio 3 d. priėmė nutarimą Nr.386 “Dėl verslo sąlygų gerinimo priemonių rengimo” (neteko galios 2001 m. sausio 29 d. priėmus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 100 “Dėl verslo sąlygų gerinimo ir nereikalingų rinkos suvaržymų panaikinimo priemonių rengimo ir komisijos sudarymo” (Žin., 2001, Nr.11-320)), kurio įgyvendinimui buvo suformuota “Saulėtekio” komisija. “Saulėtekio” komisija bei Pasaulio Banko FIAS ekspertai pateikė pasiūlymų mokesčių administravimo

30

gerinimui, muitinės formalumų racionalizavimui, žemės įsigijimo procedūrų supaprastinimui, statybų vykdymo procedūrų išaiškinimui, darbo rinkos reguliavimo gerinimui.

Dabar Lietuvoje veikianti įmonių steigimo tvarka yra gana biurokratizuota. Įmonių registravimą, išskyrus užsienio kapitalo įmonių, atlieka vietos savivaldybės. Užsienio kapitalo įmones registruoja Ūkio ministerija. Neretai nustatomi nepagrįstai ilgi įmonės registravimo dokumentų svarstymo terminai, nenumatyta galimybė su įmonės steigimu susijusias procedūras sutvarkyti internetu.

Gerinant įmonių steigimo aplinką, reikėtų optimizuoti įmonių registravimo procedūras, atsisakyti bereikalingų leidimų įmonės veiklai pradėti bei vykdyti, numatyti įmonių registravimo procedūrų atlikimą internetu, sutrumpinti įmonių registravimui pateiktų dokumentų svarstymo laiką.

Įmonės veiklos vykdymą neretai apsunkina nestabili, nuolat besikeičianti bei neprognozuojama teisinė aplinka. Dažnai išleidžiami su mokesčiais, darbo rinka, eksportu-importu susiję įstatymai bei poįstatyminiai aktai. Įmonių veiklą trikdo įvairių kontroliuojančių institucijų, dažnai dubliuojančių viena kitos veiklą, kontrolė.

Gerinant verslo aplinką, reikėtų užtikrinanti įmonių veiklą reglamentuojančios teisinės bazės stabilumą bei skaidrumą. Numatyti būdus, kurie leistų optimizuoti verslą kontroliuojančių institucijų darbą.

Labai svarbus veiksnys, įtakojantis verslo aplinką, – išėjimo iš verslo arba verslo perorientavimo į kitą veiklą būdas - yra bankroto procedūros. Dėl neracionalių bankroto bei restruktūrizavimo procedūrų, nemažai įmonių negali greitai ir efektyviausiu būdu išspręsti verslo problemų. Todėl būtina radikaliai supaprastinti įmonių bankroto bei restruktūrizavimo procedūras.

5.3 EKONOMINĖS INTEGRACIJOS SKATINIMAS

Orientacijos į ES Vieningąją rinką svarba

Po penkis dešimtmečius trukusios gilios integracijos į planinę ekonomiką Sovietų Sąjungos politinėje-ekonominėje zonoje Lietuva susidūrė su dilema, kurios pasirinkimas apspręs tolesnę ūkio plėtrą. Lietuva yra maža valstybė su nedidele rinka ir jos ateitis – atvira rinkos ekonomikos politika, kurios efektyviausias įgyvendinimas galimas integravusis į stambesnę ekonominę erdvę, tuo užtikrinant stabilesnes rinkas eksportui. Europos Sąjunga su būsimais mokiais 500 mln. vartotojų yra palankiausia iš egzistuojančių stabilių ekonominių sąjungų.

Lietuvos ūkio subjektai veikia naujomis šaliai rinkos ekonomikos sąlygomis, turi įeiti ir prisitaikyti veikti naujose rinkose. Tuo pačiu, jie turi būti pasirengę reaguoti į pasaulines ekonomikos tendencijas, būtent Naująją Ekonomiką, pagrįstą žiniomis, inovacijomis, nuolatiniais technologijų pokyčiais, gamybos veiksnių ir komunikacijų globalizacija. Naujosios ekonomikos atsiradimas susijęs su ekonomikos globalizacija,

31

augančia tarptautine konkurencija, su technologine pažanga, būtent interneto paslaugų ir elektroninės komercijos augimu, pasaulinių komunikacijų plėtra. Svarbiausias naujosios ekonomikos bruožas – stabilus augimas, remiamas ir sąlygojamas vis didėjančio darbo produktyvumo.

Todėl, skatinant šalies verslo integraciją į Europos Sąjungą plačiąja prasme, reikėtų esamus bei būsimus verslininkus informuoti ir mokyti:

Rinkos ekonomikos principų;

Veiklos ES rinkose sąlygų ir taisyklių;

Konkurencingumo “Naujojoje Ekonomikoje” prielaidų.

Dauguma šalyje įgyvendinamų programų šioje srityje yra orientuotos į šalies įmonių bendrojo konkurencingumo lygio kėlimą ir eksporto bei užsienio investicijų skatinimą. Dėmesį integracijai į ES vieningąją rinką ir konkurencingumo joje didinimui reikėtų koncentruoti dėl tokių priežasčių:

1) ES Vieningoji rinka yra būsimoji Lietuvos įmonių veiklos erdvė. Nuo verslo integracijos į Vieningąją rinką tempų priklausys ir šalies ūkio augimo tempai.

2) Vieningoji rinka sudaro Lietuvai prielaidas pasiekti tarptautinį konkurencingumą. Nė viena mažos šalies įmonė netapo konkurencinga tarptautiniu mastu augdama vietinėje rinkoje ir tenkindama vietinę paklausą. Kadangi ES Vieningoji rinka pasižymi ne tik didele perkamąja galia, bet ir intensyvia konkurencine aplinka, Lietuvos įmonėms tapus konkurencingomis Vieningoje rinkoje, jos bus pajėgios konkuruoti ir bet kurioje pasaulio rinkoje.

Dėl šių priežasčių, efektyviau būtų koncentruoti valstybės pastangas įmonių konkurencingumo kėlimui Vieningoje rinkoje. Tai leis sutaupyti išteklių bei pasiekti geresnių rezultatų.

Valstybės vaidmens apribojimai skatinant ekonominę integraciją. Lietuvai pereinant iš centrinio planavimo į rinkos ekonomiką radikaliai pasikeitė valstybės ekonominis vaidmuo. Vis daugiau funkcijų atiduodama rinkos dalyvių - pramonės įmonių, šakinių asociacijų, darbdavių, darbuotojų ar vartotojų - kompetencijai. Didelis

dėmesys skiriamas rinkos dalyvių bei valstybės institucijų dialogui. Taigi, instrumentai, kuriais disponuoja valstybė, skatindama ūkio subjektų integraciją į tarptautines rinkas, yra griežtai riboti tarptautinės konkurencijos teisės nuostatų.

Vyriausybė, vykdydama savo funkcijas ekonominės politikos formavimo srityje, 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 789 patvirtino Pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politiką ir jos įgyvendinimo strategiją (Žin., 2000, Nr.56-1664), Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategiją integracijos į ES kontekste (1999m. birželio 9 d.), 1998 m. spalio 29 d. nutarimu - Eksporto plėtros ir skatinimo strategiją (Žin., 1998, Nr. 96-2669), 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2003 m. strategines kryptis (Žin., 2000, Nr.81-2448), 2000 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr.

32

528 - Inovacijų versle programą. Jau parengtas Mokslo ir technologijų baltosios knygos projektas (2000m. rugsėjo 12 d.).

Prioritetinis dėmesys kreipiamas jau aukščiau minėtos palankios verslui aplinkos kūrimui. Visi ūkio subjektai traktuojami vienodai, nepažeidžiant valstybės pagalbos įstatymo nuostatų. Įtvirtinamas ko-finansavimo principas, labiau skatinantis verslininkų atsakomybę. Skatinant eksportą, vengiama tiesioginio subsidijavimo.

Kadangi ne visos šalies ūkio šakos turi vienodą potencialą užtikrinti ekonomikos augimą, kurti naujas darbo vietas, valstybės dalyvavimas nukreipiamas daugiausiai į aukštos pridėtinės vertės gamybą. Informacijos ir žinių visuomenėje ekonomikos plėtrai gyvybiškai svarbiomis tampa žinioms imlios pramonės šakos, todėl didesnis valstybės dėmesys turi būti teikiamas būtent šioms, o ne tradicinėms pramonės įmonėms. Parama žmogiškųjų resursų, inovacijų plėtrai užima centrinę vietą rengiant įmones konkurencijai Naujosios Ekonomikos sąlygomis ir neprieštarauja konkurencijos teisės nuostatoms.

Vyriausybės patvirtintų strateginių dokumentų įgyvendinimo priemonės skirtos: makrostabilumo ir mikromobilumo darnos, verslui palankios aplinkos sudarymui, šalies pramonės konkurencinio pranašumo veiksnių stiprinimui, įmonių restruktūrizacijai, verslo paslaugų sektoriaus plėtrai, pramonės subalansuotos plėtros užtikrinimui.

Šalies tarptautinė ekonominė integracija, visų pirma, matuojama pagal jos ūkio subjektų tarptautinės prekybos ir akumuliuotų užsienio investicijų apimtis, kurios yra tiesiogiai susijusios ir su šalies įmonių konkurencingumu.

Užsienio investicijų pritraukimas

Ypatingą vaidmenį vaidina tiesioginių užsienio investicijų iš ES pritraukimas, nes užsienio investuotojai prisideda ne tik investiciniu kapitalu, bet ir žiniomis apie efektyvius vadybos modelius, užsienio rinkas. Nustatyta, kad užsienio investuotojai pasižymi ir didesnėmis užsienio prekybos apimtimis negu vietinės įmonės, taigi, jų atėjimas į šalį prisideda ir prie bendrojo vietinių eksportuotojų know-how kilimo. Lietuva siekia formuoti palankų investicinį klimatą, didinti vietines ir užsienio investicijas.

Prekybos liberalizavimas

Prekybos liberalizavimo srityje pagrindinis dėmesys sutelktas tarptautinių normų pagal įsipareigojimus Pasaulio prekybos organizacijai užsienio prekybos politikos srityje vykdymui. Jau dabar PPO nuostatų Lietuva laikosi de facto. Derybos dėl narystės šioje organizacijoje yra baigtos.

Šiuo metu didžiausio palankumo statusą prekyboje (dvišalių-ekonominio bendradarbiavimo sutarčių pagrindu arba suteiktų vienašališkai) Lietuva taiko Australijai, Baltarusijai, Bulgarijai, Gruzijai, Indijai, Japonijai, JAV, Kanadai, Kazachstanui, Kinijai, Kiprui, Korėjai, Kubai, Moldovai, Rumunijai, Rusijai, Uzbekistanui ir Vietnamui. Pažymėtina, kad Lietuvai įstojus į PPO, didžiausio

33

palankumo statusas bus taikomas visoms PPO narėms (šiuo metu PPO sudaro 140 šalių).

Lietuva 2000m. spalio 24d. preliminariai baigė derybas dėl derybinio skyriaus “Išoriniai santykiai”. Šiame skyriuje įsipareigota visą užsienio prekybos politikos vykdymą perduoti Europos Komisijai (kaip to reikalauja 133 Europos sutarties straipsnis). Tuo pačiu įsipareigota, kad po Lietuvos įstojimo į ES bus prisiimti Bendrijos įsipareigojimai trečiosioms šalims ir tarptautinėms organizacijoms. Tai reiškia, kad, įstojusi į ES, Lietuva turės denonsuoti visas laisvosios prekybos sutartis ir užtikrinti ES laisvosios prekybos sutartimis nustatytų užsienio prekybos sąlygų vykdymą.

Eksporto skatinimas

Eksporto skatinimo srityje siekiama, kad eksporto augimo apimtys viršytų importo ir BVP augimo apimtis ir būtų pasiekta ūkio internacionalizacija pagal pažangius konkurencijos rodiklius. Tikslo siekiama didinant įmonių konkurencingumą ir plečiant tarptautinio bendradarbiavimo formas, gerinant socialinius–institucinius konkurencingumo veiksnius (pinigų stabilumą, valstybės skolos reguliavimą, socialinę apsaugą, švietimą). Numatoma kurti eksportui palankią aplinką, mokyti ir informuoti eksportuotojus, skatinti bendradarbiavimą tarp valstybinių institucijų ir verslo.

Smulkaus ir vidutinio verslo plėtra

Smulkus ir vidutinis verslas, apimantis virš 95 proc. Lietuvos įmonių, labai svarbus kuriant BVP ir naujas darbo vietas. Tobulinant verslo teisinę ir ekonominę aplinką, numatoma gerinti smulkaus ir vidutinio verslo subjektų finansavimo galimybes, teikti informaciją apie verslą, mokymo bei konsultavimo paslaugas, stiprinti įmonių inovacinį potencialą, skatinti bendradarbiavimą tarp didelių bei smulkių ir vidutinių įmonių, skatinti smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą regionuose.

Inovacijų versle skatinimas

Šiuo metu Lietuvoje dar nėra funkcionuojančios inovacijų plėtros sistemos. Inovacijų versle programos pagrindinis tikslas - didinti Lietuvos verslo tarptautinį konkurencingumą, skatinant naujų mokslo rezultatų, technologinių sprendimų ir organizacinių iniciatyvų įgyvendinimą versle. Šio tikslo numatoma siekti sukuriant prielaidas inovacijų sistemai plėtoti, spartinant inovacinius procesus įmonėse, plėtojant inovacijoms palankią infrastruktūrą.

Mokslo ir technologijų baltojoje knygoje akcentuojama mokslo ir technologijų plėtros svarba ilgalaikėje nacionalinės plėtotės strategijoje ir nacionalinių interesų išlaikymas ekonomikos globalizacijos procese.

Apibendrinant galima teigti, kad visos programos yra daugiau ar mažiau orientuotos į verslui palankios aplinkos formavimą arba bendrųjų konkurencingumo veiksnių stiprinimą.

34

Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategija integracijos į ES kontekste yra pagrindas, numatantis strategines šalies ūkio vystymosi kryptis ir prioritetus vidutiniu laikotarpiu. Pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politika ir jos įgyvendinimo strategija išauga bei papildo ūkio vidutinės trukmės strategiją, nurodydama pagrindinius pramonės plėtros principus ir akcentuodama priemones, kurias įgyvendinus, galima tikėtis pakelti šalies pramonės įmonių konkurencingumą. Pramonės politikos pagrindu, įgyvendinant esminius įmonių konkurencingumo kėlimo veiksnius, suformuluotos atskiros programos: Inovacijų versle programa, Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2003m. strateginės kryptys, Eksporto plėtros ir skatinimo strategija.

Lietuvos ekonominės integracijos į ES Vieningąją rinką skatinimo strateginių krypčių, paremtų jau Lietuvoje parengtomis ekonominėmis programomis, įgyvendinimas yra svarbi atitinkamų Lietuvos institucijų, bendradarbiaujant su verslu, užduotis.

6. LIETUVOS EKONOMINĖS INTEGRACIJOS Į ES VIENINGĄJĄ RINKĄ SKATINIMO STRATEGINĖS KRYPTYS

Lietuva dabartiniame ekonominių reformų ir integracijos tiek į Europos Sąjungos, tiek į pasaulinę ekonomiką etape, turi spręstinų problemų. Sėkmingai integruotis į Vieningąją rinką gali tik konkurencinga ekonomika. Ekonomikos, o konkrečiai - pramonės šakų ir įmonių, - konkurencingumą nulemia du, aktyviai sąveikaujantys, veiksniai:

1) pačių įmonių aktyvi ir efektyvi veikla ekonominėje aplinkoje,

2) prielaidų (infrastruktūros) rinkos dalyvių konkurencingumui didinti iš valstybės pusės sudarymas.

Verslo ir valstybės institucijų bendradarbiavimas Lietuvai integruojantis į ES Vieningąją rinką dabartiniame ES ir Lietuvos santykių raidos etape efektyviausias šiose strateginėse kryptyse:

1) Ekonominės integracijos prielaidų sudarymas;

2) Informacijos rinkos dalyviams teikimas;

3) Rinkos dalyvių mokymas;

4) Ekonomikos konkurencingumo kėlimas.

Nurodytų strateginių krypčių įgyvendinimui atitinkamos institucijos turi parengę priemonių planus, tačiau jie nėra pakankamai efektyviai įgyvendinami ir šis dokumentas, kaip minėta, turi paspartinti integracinių priemonių vykdymą.

35

6.1 Prielaidų integracijai į Vieningąją rinką sudarymas

Valstybės uždavinys keliant ekonomikos konkurencingumą - sukurti verslui palankią ekonominę, teisinę aplinką, užtikrinti ekonominį (vidinį ir išorinį) bei politinį stabilumą.

Įgyvendinant prielaidų ekonominei integracijai sudarymo prioritetą, valstybė turi

atlikti darbus integracinės infrastruktūros srityse: organizuojant standartizacijos, notifikavimo, sertifikavimo įstaigų, akreditacijos įstaigos įkūrimą, reorganizuojant rinkos priežiūros sistemą, kuriant įstatyminę bazę, užtikrinant sąžiningą konkurenciją ir kita. Tai:

Standartizacija:

• Pasiekti aktyvesnio šalies gamintojų dalyvavimo standartizacijos procese;

• Užtikrinti Standartizacijos Departamento autonomiją, jį reorganizuojant iš valstybinės institucijos į Viešąją Standartizacijos Asociaciją;

• Aktualu kokybės sistemų sertifikavimo įstaigos LST-Sert veiklą papildyti aplinkosaugos sistemų sertifikavimu pagal LST ISO 14000 serijos standartus.

Notifikavimas: • Pagerinti notifikavimo sistemos veiklą. Sertifikavimas: • Išspręsti privalomo kai kurių iš ES importuotų gaminių sertifikavimo

Lietuvoje problemą;

• Panaikinti kliūtis laisvam prekių judėjimui, užtikrinant kad gaminių, įvežamų iš ES šalių pateikimo į rinką procedūra neprieštarautų Lietuvos tarptautiniams įsipareigojimams;

• Skatinti atitikties įvertinimo infrastruktūros plėtrą, užtikrinant Lietuvos eksportuotojams reikalingų atitikties įvertinimo paslaugų teikimą.

Rinkos priežiūros sistema: • Tęsti rinkos priežiūros sistemos reformą, apimant kontrolės institucijas,

vykdančias specifinių produktų (vaistų, medicinos priemonių ir medicinos paslaugų, metrologijos) priežiūrą ir stiprinant jau reformuotas institucijas;

• Gerinti rinkos priežiūros institucijų finansavimą bei laboratorijų techninį

aprūpinimą;

• Skatinti “Naujojo Požiūrio” direktyvų perėmimą ir įgyvendinimą.

36

Teisinės bazės plėtra: • Užtikrinti teisinės bazės aiškumą ir vientisumą yra ne tik verslo integracijos į

Vieningąją rinką, bet ir, visų pirma, jo efektyvaus funkcionavimo vietinėje rinkoje prielaida.

• Įpareigoti valstybės institucijas operatyviai ir laiku reaguoti į įstatymų

reglamentuojamų procedūrų neaiškumus ir trūkumus, nustatyta tvarka teikti pasiūlymus dėl įstatymų ir kitų teisės aktų pataisų.

Palankios verslo aplinkos kūrimas: • Pasiekti mokesčių administravimo sistemos aiškumą ir stabilumą; • Supaprastinti žemės įsigijimo procedūras; • Įgyvendinti finansinius instrumentus, sudarančius sąlygas smulkaus ir

vidutinio verslo atstovams prieinamumą prie finansinių išteklių; • Sukurti statybos procedūrų vadovą. Konkurencijos užtikrinimas: • Užtikrinti vienodą konkurencinę aplinką visiems ūkio subjektams veikiantiems

Lietuvoje vienodomis sąlygomis; • Suderinti Lietuvos konkurencijos teisę su ES galiojančiomis nuostatomis,

taisyklėmis;

• Įgyvendinti LR Konkurencijos įstatymą per poįstatyminius aktus (Konkurencijos tarybos nutarimą dėl bendrųjų išimčių suteikimo vertikaliems susitarimams, nutarimą dėl bendrųjų pajamų apskaičiavimo tvarkos vykdant koncentracijos kontrolę ir kt.).

Valstybinių institucijų veiklos gerinimas: • Lietuvoje, kaip ir ES valstybėse-narėse, būtina įkurti Vidaus rinkos valdymo

struktūrą, kurios funkcija būtų plačiąja prasme koordinuoti ekonominę integraciją, tirti rinkos dalyvių integracines problemas ir poreikius, suteikti pagalbą savo kompetencijos ribose;

• Įsteigti naujas valdymo funkcijas atitinkančias viešojo administravimo įstaigas;

• Parengti ir įgyvendinti institucijų strateginio valdymo koncepciją ir metodus.

Institucinių gebėjimų naujose viešojo administravimo srityse plėtra: • Išplėsti ir apmokyti Viešųjų pirkimų tarnybos personalą tarptautinių pirkimų

administravimo ir ES teisės srityje;

37

• Išplėsti Mokesčių policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos intelektualinės nuosavybės teisių gynimo poskyrio įgaliojimus, sukurti naujas institucijas intelektualinės nuosavybės apsaugos srityje;

• Tęsti pramoninės nuosavybės apsaugos įstaigų, tokių kaip Valstybinis Patentų biuras, darbuotojų apmokymą;

• Stiprinti Valstybinės duomenų apsaugos tarnybos gebėjimus bei kelti jos darbuotojų kvalifikaciją;

• Pagal LR Konkurencijos įstatymą atlikti institucinius pertvarkymus Vartotojų apsaugos srityje.

Valstybės parama: • Derinti gamintojų ir vartotojų interesus, siekiant vartotojų interesų geresnio

patenkinimo; • Parengti valstybės pagalbos suteikimo prioritetus, siejant pagalbą su

ekonomine ir pramonės politika, su naujosios ekonomikos gairėmis Europos Sąjungoje. Tokių prioritetų nustatymas ir išteklių paramai koncentravimas perspektyviose ūkio šakose, įskaitant naujomis technologijomis paremtų darbo vietų kūrimą, būtų svarbi strateginė integracijos į Vieningąją rinką kryptis.

6.2 INFORMACIJOS RINKOS DALYVIAMS TEIKIMAS

Informuojant rinkos dalyvius ekonominės integracijos klausimais, informacijos šaltiniai yra interneto svetainės, informaciniai taškai (centrai), seminarai ir konferencijos, informacinės kompanijos per žiniasklaidą ir kita:

Interneto puslapis: • Svetainės “Dialogas su verslu” informacija; • Europos komiteto prie LRV svetainė (Investicinių procedūrų Lietuvoje

vadovas); • Mėnesinis elektroninis biuletenis “Euroverslo naujienos” platinamas tiesiogiai

Lietuvos įmonėms; • Lietuvos ekonominės plėtros agentūros svetainė. Informacinių šaltinių plėtra:

• Steigti Europos informacinius centrus bei korespondencinius Euroinfocentrus;

• Teikti prioritetą informacijos centrų finansavimui.

Seminarų, konferencijų organizavimas:

38

• Organizuoti “apskrito stalo” diskusijas tarp Vieningosios rinkos ekspertų, atsakingų institucijų atstovų ir verslininkų;

• Skatinti kooperaciją su verslo asociacijomis, svarstant verslo ekonominės integracijos klausimus.

Informacinės kampanijos, pasitelkiant masines informavimo priemones:

• Teikti informaciją apie Vieningąją rinką platiesiems verslo bendruomenės sluoksniams, pasitelkiant žiniasklaidą tiek nacionaliniu, tiek regioniniu lygiu;

6.3 RINKOS DALYVIŲ MOKYMAS

Mokant rinkos dalyvius rinkos ekonomikos ir ES veiklos principų ir taisyklių, reikėtų organizuoti mokymo kursus pagal vadybos ir kitas ekonomines bei teisės programas, tobulinti mokslo institucijų mokymo programas, publikuoti mokymo bei informacinę medžiagą, konsultuoti verslą ir kita.

Mokymo kursų pagal vadybos ir kitas programas organizavimas:

• Skatinti verslo vadovų ir vadybininkų išsilavinimą remiant privačių verslo mokyklų, mokymo centrų steigimą;

• Organizuoti mokymus ir finansuoti mokymo programas apie integraciją į ES Vieningąją rinką (mokymo programa “Euroverslas”).

Mokymo programų mokslo institucijose tobulinimas:

• Skatinti Europos Sąjungos disciplinos, ypač ES ekonomikos, įtraukimą į ekonomikos, verslo vadybos ir kitas mokymo programas.

Mokymo ir informacinės medžiagos bei vadovų publikavimas:

• Užpildyti praktinės informacijos, mokomosios medžiagos apie Vieningąją

rinką lietuvių kalba trūkumą. Verslo konsultavimas:

• Skatinti verslo konsultavimą Vieningosios rinkos klausimais; • Atlikti rinkos dalyvių tyrimą, siekiant išryškinti tiek rinkos dalyvių

informavimo, tiek mokymo poreikį pagal Lietuvos regionus, šakas, įmonių dydį.

6.4 EKONOMIKOS KONKURENCINGUMO KĖLIMAS

Įmonių konkurencingumas yra pagrindinė sėkmingo jų įsiliejimo į Vieningąją rinką sąlyga. Prielaidos integracijai sudaromos diegiant Europos Sąjungos standartus, užtikrinant bendras konkurencijos taisykles, tačiau jos būtų nerezultatyvios, jei

39

Lietuvos gamintojai gamintų produkciją, nekonkurencingą tarptautinėse rinkose. Todėl įmonių konkurencingumo kėlimui labai svarbu skirti ypatingą dėmesį.

Valstybės vaidmuo didinant verslo konkurencingumą:

• Sukurti tinkamą verslui aplinką ir infrastruktūrą;

• Suderinti tarpusavyje ir įgyvendinti programas, kuriomis siekiama kelti Lietuvos įmonių konkurencingumą: Eksporto plėtros ir skatinimo strategiją (Žin., 2000, Nr.56-1664), Mokesčių teisinės bazės sutvarkymo programą (Žin.,1998, Nr.72-2102), Inovacijų versle programą, Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2003m. strategines kryptis (Žin., 2000, Nr.81-2448), Įmonių veiklos gaivinimo programą (Žin., 1999, Nr.45-1451), Nacionalinę kokybės programą (Žin., 1999, Nr.7-153), Valstybės investicijų programą (Žin., 2000, Nr.15-400), Nacionalinę energetikos strategiją (Žin., 1999, Nr.86-2568) ir kitas (sk.4.3);

• Skatinti “neapčiuopiamas” investicijas (darbuotojų mokymą bei kvalifikacijos kėlimą), pramonės restruktūrizavimą, privatizavimą, įmonių ir šakų kooperaciją, inovacijų diegimą ir kita:

• Remti verslininkų mokymą, skatinti tarptautinio vadybinio know-how atėjimą į šalį. Kvalifikacijos kėlimą valstybė turi skatinti per mokymo programas, prieinamas visų pramonės šakų darbuotojams;

• Remti valdymo kokybės sistemų diegimą ir sertifikavimą;

• Teikti valstybės pagalbą, mokant esamus ir potencialius rinkos dalyvius, nepažeidžiant konkurencijos sąlygų.

Pramonės kooperacijos skatinimas: • Skatinti kooperaciją tarp ūkio subjektų kaip svarbią konkurencingumo rinkoje

prielaidą; • Skatinti ūkio subjektų bendradarbiavimą su mokslo institucijomis (organizuoti

parodas, apskrito stalo diskusijas tarp pramonininkų, mokslo ir tyrimų institucijų atstovų, taip pat specialias programas-seminarus, kurių metu būtų atskleidžiama bendradarbiavimo svarba keliant ūkio konkurencingumą, kuriant naujas darbo vietas);

• Siekiant panaudoti kooperaciją rinkos konkurencijos palaikymui, skatinti:

• Kooperaciją tarp smulkių ir vidutinių įmonių;

• Smulkių ir vidutinių įmonių kooperaciją su stambiu verslu;

• Pramonės bendradarbiavimą su mokslo ir tyrimų įstaigomis.

40

Inovacijos Įmonių konkurencingumas ES Vieningoje rinkoje priklausys nuo to, kaip

sėkmingai jos sugebės kurti, diegti ir komerciškai pritaikyti naujas technologijas ir metodus, pateikdamos rinkai naujus ar patobulintus produktus.

• Valstybė turi teisę savo ištekliais prisidėti remdama kompanijų inovacinę veiklą. Jei atliekami baziniai tyrimai, valstybės ko-finansavimas gali siekti 50% visos inovacijų sąmatos, jei taikomieji – 25%. Inovacijoms, kurias vykdo smulkusis ir vidutinis verslas, yra taikomos papildomos nuolaidos;

• Sukurti inovacinės veiklos valdymo sistemą, patobulinti inovacijų spartinimo mechanizmus, įsteigti institucijas, atliekančias inovacijų valdymo funkcijas, inovacijas versle reglamentuoti įstatymais.

Valstybės lygiu išskiriamos sekančios bazinės inovacijų rėmimo problemos:

Neapibrėžtos ir nereglamentuojamos inovacijų sąvokos neleidžia jų panaudoti kuriant įstatymus ir normatyvinius aktus;

Dalis teisės aktų nuostatų iš dalies riboja inovacijų plėtojimą versle;

Teisės ir normatyviniuose aktuose neapibrėžtos išskirtinės sąlygos ir mokesčių lengvatos formuojant bei įgyvendinant inovacijas;

Lėšų skyrimas tyrimams ir technologijų kūrimui nėra teisiškai reglamentuotas, nereglamentuotas ir jų pripažinimas sąnaudomis.

Inovacijų versle programoje išskirtos taip pat organizacijų ir įmonių lygio problemos, kurių sprendimui būtinos skubios priemonės.

2000m. rudenį parengtas Mokslo ir technologijų baltosios knygos projektas apibrėžia inovacijų vaidmenį kuriant naujas technologijas bei formuojant informacinę visuomenę, nurodomi mokslo ir technologijų politikos įgyvendinimo instrumentai. Šios srities valstybės parama ypač svarbi visos šalies ekonomikos konkurencingumo didinimui.

7. LIETUVOS EKONOMINĖS INTEGRACIJOS Į ES VIENINGĄJĄ RINKĄ SKATINIMO STRATEGINIŲ KRYPČIŲ ĮGYVENDINIMAS

Lietuvos ekonominės integracijos į ES Vieningąją rinką skatinimo strateginių krypčių, paremtų jau Lietuvoje parengtomis ekonominėmis programomis, įgyvendinimas yra svarbi atitinkamų institucijų, bendradarbiaujant su verslu, užduotis. Svarbių strateginių krypčių – rinkos dalyvių informavimo ir mokymo – įgyvendinimą planuoja vykdyti Europos Komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Numatoma 2001m. parengti mokymo programas apie verslo veiklą ES Vieningoje

41

rinkoje. Kitų strateginių krypčių – ekonominės integracijos prielaidų sudarymo ir ekonomikos konkurencingumo kėlimo įgyvendinimas yra numatytas Ūkio ministerijos parengtose programose, aktyviai dalyvaujant verslui. Prie strateginių krypčių pateikiamas rinkos dalyvių mokymo ir informavimo strateginės krypties įgyvendinimo priemonių planas.

8. LIETUVOS INTEGRACIJOS Į ES VIENINGĄJĄ RINKĄ GAIRĖS 2004-2010 M.

Darant prielaidą, kad Lietuva pasieks savo užsibrėžtą tikslą ir pasirengs narystei Europos Sąjungoje iki 2004 metų sausio 1 d., Lietuvos ekonominės integracijos gairės sutaps su Naujosios ES Vieningosios rinkos strategija:

• Gerinti piliečių gyvenimo kokybę;

• Didinti produktų ir kapitalo rinkų efektyvumą;

• Gerinti verslo aplinką;

• Vieningosios rinkos pasiekimus efektyviai pritaikyti ir panaudoti besikeičiančiame pasaulyje, ypač ekonomikos globalizacijos sąlygomis.

Dalyvaudama ekonominės integracijos procese, integruodamasi į ES, esančią aukštame ekonominės integracijos lygyje (Ekonominė ir pinigų sąjunga), Lietuva:

• Sieks įsijungimo į euro zoną;

• Įgyvendins ES bendrąsias politikas (ypač regioninę ir kitas).

42