1

AB-40-1

TEISMŲ PRAKTIKOS NUSIKALSTAMŲ VEIKŲ, SUSIJUSIŲ SU NETEISĖTU DISPONAVIMU NARKOTINĖMIS, PSICHOTROPINĖMIS MEDŽIAGOMIS AR PIRMOS KATEGORIJOS ŠIŲ MEDŽIAGŲ PIRMTAKAIS (PREKURSORIAIS)

(BK 259–261, 263–264, 266 STRAIPSNIAI) APŽVALGA

ĮVADINĖS PASTABOS

Įsigaliojus 2000 metų Lietuvos Respublikos baudžiamajam kodeksui (toliau – ir BK) nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis ar pirmos kategorijos šių medžiagų pirmtakais (prekursoriais), aprašymas BK iš esmės kito, todėl teismų praktikoje susidurta su naujomis tokių veikų aiškinimo ir inkriminavimo problemomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 37 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas (BK 2321, 2322, 2325, 23210 straipsniai)“ (toliau – ir Senato nutarimas) apibendrinta 1961 m. BK 2321, 2322, 2325 ir 23210 straipsnių taikymo teismų praktika tam tikra dalimi buvo adaptuota naujam teisiniam reguliavimui, tačiau dėl esminių pokyčių dalis išaiškinimų neteko aktualumo, be to, kilo naujų šių nusikalstamų veikų kvalifikavimo probleminių aspektų.

Baudžiamojo proceso problematika Senato nutarime ir apžvalgoje nebuvo plačiau analizuojama, tačiau šioje srityje įvyko esminių pokyčių, reikšmingų aptariamajai bylų kategorijai. Įsigaliojus 2002 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksui (toliau – ir BPK), Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos 2002 m. birželio 28 d. įstatymui (nuo 2013 m. sausio 1 d. jį pakeitė Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymas), naujai reglamentuota daugelis slaptųjų tyrimo metodų, dažnai taikomų bylose dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Intensyviai formavosi Lietuvos teismų praktika dėl taikant tokius metodus (ypač imituojant nusikalstamas veikas) gautos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese, kuriai didelę įtaką turėjo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Analizuojamai baudžiamųjų bylų kategorijai gali būti aktualūs tarptautiniai teisės aktai, iš kurių svarbiausi: Jungtinių Tautų Organizacijos 1961 m. Bendroji narkotinių medžiagų konvencija, 1971 m. Psichotropinių medžiagų konvencija ir 1988 m. Konvencija dėl kovos su neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta.

Rengiant apžvalgą analizuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartys, priimtos po naujojo BK įsigaliojimo 2003 m. gegužės 1 d. (2003 m. gegužės 1 d.–2013 m. gruodžio 1 d.), kuriose spręsti BK 259–261, 263–264, 266 straipsnių taikymo ir šios kategorijos bylose aktualūs baudžiamojo proceso klausimai. Apžvalgoje vadovautasi ir galiojant 1961 m. BK Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotomis taisyklėmis, kuriose pateikti reikšmingi nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis ar pirmos kategorijos šių medžiagų pirmtakais (prekursoriais), aiškinimai ir kurių taikymas po 2003 m. gegužės 1 d. nekito. Apibendrinus teismų praktiką aptarti įvairūs nusikalstamos veikos dalyko, jo kiekio nustatymo, alternatyvių veikų turinio atskleidimo, subjektyviųjų požymių aiškinimo, veikos tęstinumo, taip pat baigtumo momentų konstatavimo klausimai. Apžvalgoje pasisakyta ir dėl galimybių taikant BK 259 straipsnio 3 dalį atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės už vartotų ar atiduotų narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, įgijimą ir laikymą, taip pat baudžiamosios ir administracinės atsakomybių už nedidelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą ir laikymą be tikslo jas platinti atribojimo klausimais. Pažymėtina, kad apžvalgoje analizuotas ir vienas aktualiausių ir daugiausia problemų teismų praktikoje keliantis tiriamos bylų kategorijos baudžiamasis procesinis aspektas – nusikalstamos veikos imitavimo teisėtumo vertinimas.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nėra išplėtota visais baudžiamajai justicijai svarbiais BK 259–261, 263–264 ir 266 straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų aiškinimo aspektais, šioje apžvalgoje pasisakoma tik dėl tų sudėties požymių, kurių turinys buvo atskleistas kasacinės instancijos teismo praktikoje. Be to, atsižvelgiant į tai, kad bausmės už nusikalstamų veikų, nurodytų BK 259–261, 263–264 ir 266 straipsniuose, padarymą skiriamos vadovaujantis bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), o skiriant švelnesnę negu BK 260–261, 263–264 ir 266 straipsnių sankcijoje numatytą bausmę – BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalies arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, taip pat į tai, kad apie bausmių skyrimą yra pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 27 d. teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgoje, šioje neanalizuoti bausmių skyrimo klausimai už BK 259–261, 263–264 ir 266 straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų padarymą.

1. BK 259–260, 263 ir 266 STRAIPSNIUOSE NUMATYTŲ NUSIKALSTAMŲ VEIKŲ objektyvieji požymiai

1.1. Narkotinės, psichotropinės medžiagos, pirmos kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakai (prekursoriai)

Viena pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų yra ta, kad nusikalstamos veikos sudėtis – šios atsakomybės pagrindas (BK 2 straipsnio 4 dalis), todėl kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nesant asmens veikoje bent vieno iš nusikalstamos veikos sudėties požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-201/2013, 2K-425/2011, 2K-671/2010 ir kt.). Šią baudžiamosios atsakomybės nuostatą vertinant BK 259–260, 263 ir 266 (kaip ir BK 261 bei 264) straipsniuose aprašytų nusikalstamų veikų dalyko kontekste pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal šiuos BK straipsnius galima, jei neteisėtai disponuota narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis ar jų pirmos kategorijos pirmtakais (prekursoriais) (toliau – ir pirmos kategorijos pirmtakai), kurie yra šių nusikalstamų veikų dalykas.

Nusikalstamų veikų, susijusių su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, pirmos kategorijos pirmtakais, dalykas yra tiesiogiai minimas straipsnio dispozicijose, todėl jis turi įtakos konstatuojant nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko padarytoje veikoje ir įrodinėtinas kiekvienoje byloje. Taigi išvadai, kad asmuo neteisėtai disponavo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, pirmos kategorijos pirmtakais, pagrįsti inter alia (be kita ko) būtina nustatyti, kokios tai medžiagos ir koks jų kiekis. Kvalifikuojant veiką pagal atitinkamą BK 259 ar 260 straipsnio dalį, nusikalstamos veikos dalykas aprašomas ir pagrindžiamas taip, kad nekiltų abejonių, kokio pavojingumo veiką kaltininkas padarė.

Nustatant narkotinių, psichotropinių medžiagų ar pirmos kategorijos pirmtakų rūšį, pavadinimą, savybes, kiekį ir kt., be kitų įrodymų, paprastai reikalinga specialisto išvada arba ekspertizės aktas. Tokia nuomonė išsakyta kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-671/2010: Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Nusikalstamų veikų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, sudėčių objektyviesiems požymiams būdingas specifinis nusikaltimo dalykas – psichotropinės ar narkotinės medžiagos. Konstatuojant, kad asmuo neteisėtai disponavo psichotropinėmis ar narkotinėmis medžiagomis, būtina įvardyti, kokios tai medžiagos, nustatyti tikslų jų kiekį. Nustatant tokių medžiagų rūšį, pavadinimą, savybes, kiekį, be kitų įrodymų, byloje turi būti specialisto išvada arba ekspertizės aktas.

Sudėtingesnių klausimų, vertinant nusikalstamos veikos dalyką, teismams kyla, kai tyrimo metu nenustatyta, kokiomis būtent narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis kaltininkas neteisėtai disponavo ir koks yra jų kiekis. Dažniausiai tokia situacija susiklosto tada, kai medžiagos (jų dalis arba visos) jau būna išplatintos arba suvartotos. Šiuo aspektu svarbus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8 punktas, kuriame išaiškinta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kasacinės instancijos teismo praktikoje atkreipiamas dėmesys į narkotinių ir psichotropinių medžiagų rūšies, kiekio motyvavimo svarbą, taip pat draudimą prielaidomis grįsti nusikalstamos veikos sudėties požymius:

Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-671/2010 nurodoma, kad E. B. buvo kaltinamas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį tuo, kad jis iš nenustatyto asmens, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, už 70 Lt įgijo tyrimo metu nenustatytą nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino ir tyrimo metu nenustatytą nedidelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino. Pirmosios instancijos teismas išteisino E. B. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, motyvuodamas tuo, jog kaltinimas padarius šią veiką yra grindžiamas prielaidomis. Teismas nusprendė, kad nors E. B. savo kaltę dėl šios veikos pripažino visiškai, tačiau tyrimo metu nenustatyta, kokių būtent medžiagų jis įgijo bei koks jų kiekis. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad E. B. veikoje nėra BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėties.

Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje esančiais įrodymais (E. B. parodymai, medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas, specialisto išvada Nr. T-N 1292/09 (01)) tiksliai nenustatyta, kokių konkrečiai narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijo E. B., ir visiškai nenustatytas tokių medžiagų kiekis, nes šias kaltininkas buvo suvartojęs. Taigi išnaudojus visas galimybes nenustatytas inkriminuotos nusikalstamos veikos dalykas. Dėl to abiejų instancijų teismai teisingai nustatė, kad kaltinimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, pagrįstas prielaidomis, nesant objektyvių įrodymų dėl šios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo E. B. veikoje. Byloje esančiais įrodymais konstatuotinas tik faktas, kad E. B. vartojo narkotines ir psichotropines medžiagas be gydytojo paskyrimo, t. y. jo veikoje yra ATPK 44 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo požymių.

Kasacinės instancijos teismas nesutiko su prokuroro argumentu, kad, nustačius, jog E. B. veikoje yra ATPK 44 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo požymių, bei atsižvelgus į ATPK 9 straipsnio 2 dalį, jo veika kvalifikuotina pagal BK 259 straipsnio 2 dalį. Teismas pažymėjo, kad tokiu atveju narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimo faktas būtų preziumuojamas šių medžiagų vartojimo faktu, o tai prieštarauja BPK 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatoms. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis turi būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

BK 259–260, 263 (kaip ir BK 261 bei 264) straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų dalykas yra narkotinės ar psichotropinės medžiagos, o BK 266 straipsnyje – pirmos kategorijos pirmtakai. Dėl to sprendžiant dėl veikos kvalifikavimo pagal šiuos BK straipsnius pirmiausia nustatomas toks dalyko pobūdis (rūšis). Pagal BK 269 straipsnio („Sąvokų išaiškinimas“) 1 dalyje pateiktą narkotinių ir psichotropinių medžiagų išaiškinimą, XXXVII skyriuje nurodytos narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra medžiagos, įtrauktos į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus (toliau – ir Medžiagų sąrašai). Sprendžiant, ar disponuota medžiaga yra nusikalstamos veikos dalykas, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašo) ir vėlesniais jo pakeitimais bei papildymais, kuriuose nurodytos medžiagos (gamtinės ar sintetinės) laikomos narkotinėmis arba psichotropinėmis. Kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje tokio nusikalstamos veikos dalyko aiškinimo taikymo praktika nuosekli, nagrinėtose bylose narkotinės ir psichotropinės medžiagos apibrėžiamos atsižvelgiant į BK 269 straipsnio 1 dalyje pateiktą šių medžiagų sąvoką (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-610/2012, 2K-334/2009, 2K-500/2010) ir pripažįstamos nusikalstamos veikos dalyku vadovaujantis Įsakymu dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2012, 2K-424/2007).

Konkreti narkotinės ar psichotropinės medžiagos rūšis įtakos nusikalstamų veikų, numatytų BK 259–260, 263 (kaip ir BK 261 bei 264) straipsniuose, inkriminavimui paprastai neturi. Pagal šiuos BK straipsnius kvalifikuotina veika nepriklausomai nuo to, su kokia narkotinių ar psichotropinių medžiagų rūšimi ji yra susijusi, jei neteisėtai buvo disponuota medžiaga, kuri pagal Medžiagų sąrašus laikytina narkotine arba psichotropine. Teismų praktika rodo, kad šis iš BK 269 straipsnio 1 dalies kylantis aiškinimas problemų kėlė sprendžiant, ar nusikalstamų veikų, susijusių su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, dalyku pripažintinos pluoštinio tipo kanapės.

Šiuo aspektu svarbu tai, kad 2013 m. gegužės 23 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos pluoštinių kanapių įstatymas. Jo 2 straipsnio 4 dalyje pluoštinės kanapės apibrėžtos kaip kanapinių (Cannabaceae) šeimos sėjamosios kanapės (Cannabis sativa L) rūšies veislių augalai, kurių išdžiovintoje medžiagoje tetrahidrokanabinolio (toliau – ir THC) yra ne daugiau kaip 0,2 proc. ir kurie auginami vien tik pramoniniams tikslams (pluoštui ir sėkloms) arba sodininkystei. Šis įstatymas įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d. (Įstatymo 13 straipsnis). Kartu įsigaliojo Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 1 straipsnio ir priedo pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriame nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas Lietuvos Respublikos pluoštinių kanapių įstatymu reglamentuojamoms pluoštinėms kanapėms. Be to, pagal Europos Sąjungos teisę, reglamentuojant bendrąjį rinkos organizavimą kanapių sektoriuje, tokias kanapes leidžiama auginti, nustatoma Europos Sąjungos parama augintojams. Europos Sąjungos teisės aktuose (reglamentuose) įtvirtinti reikalavimai su pluoštinėmis kanapėmis susijusiai ūkinei veiklai, įskaitant didžiausią leistiną THC kiekį, ir sąlygos Europos Sąjungos pagalbai gauti.

Šiame kontekste taip pat svarbus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) 2008 m. liepos 11 d. sprendimas byloje Babanov (C-207/08), kuriame, patvirtindamas ankstesnėje savo praktikoje suformuotą poziciją, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Europos Bendrijos teisė draudžia valstybės narės teismui taikyti nacionalinės teisės aktą, kuriuo, pažeidžiant atitinkamą Tarybos reglamentą, draudžiama auginti ir laikyti šiame reglamente nurodytas pluoštines kanapes, kurioms taikomos Bendrijos tiesioginės paramos schemos pagal bendrą žemės ūkio politiką. Šis sprendimas priimtas dėl Panevėžio apygardos teismo (pagal prokuroro apeliacinį skundą nagrinėjusio baudžiamąją bylą Nr. 1A-114-349-2008, kurioje E. B. išteisintas dėl didelio kiekio pluoštinių kanapių auginimo (BK 265 straipsnis) 2008 m. balandžio 28 d. kreipimosi į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo pateiktą išaiškinimą, Panevėžio apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartimi atmetė prokuroro apeliacinį skundą E. B. baudžiamojoje byloje. Šis sprendimas kasacine tvarka nebuvo skundžiamas.

Apylinkės teismas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs bylos aplinkybes, teisingai įvertino surinktus įrodymus bei taikė teisės aktus ir priėmė pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.

Apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad Lietuvos baudžiamojo įstatymo normos, numatančios atsakomybę už disponavimą narkotinėmis, psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis, turi tikslą saugoti žmonių sveikatą.

BK 265 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už kanapių auginimą, neišskiriant jų tipo ir nepriklausomai nuo jose esančių narkotinių medžiagų kiekio.

Bylos medžiaga neginčijamai nustatyta, kad E. B. 2006 metais iš Prancūzijos kanapių sėklų gamintojų centrinio kooperatyvo nupirko 300 kg Felina 32 veislės kanapių, kurias pasėjo nuomojamame <...> 6,063 ha žemės plote. Ištyrus užaugintas kanapes, buvo nustatyta, kad tai yra pluoštinio tipo kanapės ir jose esančios psichotropinės medžiagos – tetrahidrokanabinolio yra 0,04 procento. Tą patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta ekspertė.

Europos Sąjungos Tarybos 2003 m. rugsėjo 29 d. reglamento (EB) Nr. 1782/2003, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiančio ankstesnius Reglamentus, 52 straipsnyje „Kanapių auginimas“ nurodyta: „Auginant kanapes, klasifikuojamas pagal KN kodą 53021000, naudojamose veislėse tetrahidrokanabinolio kiekis neviršija 0,2 procento ir jos auginamos sudarius sutartį ar prisiėmus įsipareigojimą, kaip nurodyta Reglamento (EB) Nr. 1673/2000 2 straipsnio 1 dalyje, Valstybės narės sukuria sistemą, skirtą tikrinti tetrahidrokanabinolio kiekį augaluose <...>“ 2004 m. kovo 24 d. Reglamento (EB) Nr. 489/2006 II priede pateiktame sąraše pluoštinių kanapių veislių, kurios atitinka tiesioginių išmokų reikalavimus, yra nurodyta ir pluoštinių kanapių veislė Felina 32.

Nors nei Europos Sąjungos, nei Europos Bendrijų sutartyse Europos Sąjungos teisės viršenybės principas neįtvirtintas, tačiau pagal šių Sutarčių sistemą ir tikslus bei Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką, sprendžiant bylas, galima teigti, kad šį principą iš esmės pripažįsta ir Sąjungos institucijos, ir valstybės narės. Be šio principo būtų neįmanoma įgyvendinti Europos Sąjungos teisę. Valstybė narė, įstodama į Europos Sąjungą, apriboja savo kompetenciją tokia pat dalimi kaip ir visos kitos valstybės narės. Jeigu valstybės narės nesuteiktų tokiai Europos Sąjungos teisinei tvarkai viršenybės, tada kiekviena valstybė narė turėtų neribotas galias pažeisti Europos Sąjungos teisę ar jos nevykdyti išlaikydama ar priimdama tai teisei prieštaraujančius nacionalinės teisės aktus ir todėl būtų neįmanoma įgyvendinti bendrų tikslų, kurių siekiama kuriant Europos Bendriją ir Europos Sąjungą.

Europos Bendrijos steigimo sutarties 249 straipsnio 1 dalis reglamentus apibūdina kaip visuotinai taikomus, privalomus visa apimtimi ir tiesiogiai taikomus visose valstybėse narėse. Jie yra skiriami visoms valstybėms narėms bei taikomi visiems ES teisės subjektams, tiek valstybėms narėms, tiek fiziniams ir juridiniams asmenims. Nei valstybių narių valdžios (tarp jų ir teisminės) institucijos, nei privatūs asmenys negali nesilaikyti kokios nors reglamentų normos, nes jie yra privalomi visa apimtimi, todėl valstybės narės negali vienašališkai suteikti išimčių ir nepripažinti reglamento galiojimo.

<...> Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atliekant įrodymų tyrimą, buvo kreiptasi į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą, kurio paskirtis yra užtikrinti, kad visose Europos Sąjungos valstybės narėse Europos Sąjungos teisės aktai būtų aiškinami ir taikomi vienodai, prašant priimti prejudicinį sprendimą dėl Lietuvos baudžiamojo įstatymo, numatančio baudžiamąją atsakomybę už visų be išimties kanapių auginimą, atitikties Europos Sąjungos teisei ir Europos Sąjungos bei nacionalinės teisės viršenybės nustatymo.

Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 2008 m. liepos 11 d. nutartimi nusprendė, kad 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1782/2003, nustatantis bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiantis Reglamentus (EEB) Nr. 2019/93,(EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001, turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia nacionalinės teisės aktą, kuriuo draudžiama auginti ir laikyti šiame reglamente nurodytas pluoštines kanapes. Bendrijos teisė draudžia valstybės narės teismui taikyti nacionalinės teisės aktą, kuriuo, pažeidžiant Reglamentą Nr. 1782/2003, draudžiama auginti ir laikyti šiame reglamente nurodytas pluoštines kanapes.

Nors šiuo metu jau yra rengiama kanapių auginimo teisinė bazė, tačiau Lietuvos teisės aktai, reglamentuojantys kanapių auginimą, vis dar nėra suderinti (nėra numatyta kanapių auginimo, kontrolės, išmokų už kanapių auginimą išmokėjimo tvarka ir pan.) su Europos Sąjungos teisės aktais šiuo klausimu. Tačiau Europos Bendrijos steigimo sutartis, Reglamentai (EB) Nr. 1782/2003 ir kiti yra taikomi tiesiogiai ir, esant kolizijai, turi viršenybę prieš nacionalinius teisės aktus.

Akivaizdu, kad pirmiau nurodyti teisės aktai ir jų tiesioginis veikimas paneigia apeliaciniame skunde nurodytus motyvus dėl nacionalinės teisės, draudžiančios visų rūšių kanapių auginimą, taikymo viršenybės.

Išteisintasis E. B., pasėjęs ir auginęs pluoštinio tipo kanapes Felina 32, neturėjo tikslo auginti ir naudoti jas kaip narkotines medžiagas, t. y. jis neturėjo tikslo kelti pavojaus visuomenei, taip pat nesikėsino į BK 265 straipsniu saugomą objektą – žmonių sveikatą. Kolegija E. B. veiką vertina kaip teisėtą ir nekeliančią pavojaus baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms.

Pirmiau nurodytų motyvų visuma rodo, kad apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis, kuriuo E. B. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Taigi, nustačius, kad kanapės priskirtinos pluoštinėms, jos paprastai nusikalstamos veikos dalyku nelaikomos. Iš žemesnių instancijų teismų praktikos matyti, kad tokios pozicijos yra laikomasi. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-67/2013 nurodyta, kad sprendžiant klausimą dėl BK 260 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalyko buvo gautos Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2010 m. kovo 4 d., Lietuvos teismo ekspertizės centro 2010 m. lapkričio 8 d. specialisto išvados ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011 m. lapkričio 23 d. ekspertizės aktas. Šių specialistų bei ekspertizės aktų išvados neabejotinai patvirtina, kad tyrimui pateiktos augalinės medžiagos, paimtos iš automobilio „Toyota Corolla“ bagažinės, salono ir nuteistojo N. G. asmens kratos metu, yra narkotinė medžiaga – kanapės ir jų dalys, nurodyti ir konkretūs jų kiekiai. Kad tyrimui pateikta augalinės kilmės medžiaga yra ne pluoštinės kanapės, kurias leidžiama auginti, o būtent narkotinė medžiaga, konstatuota atlikus papildomą tyrimą ir nustačius tyrimui pateiktoje augalinės kilmės medžiagoje veikliosios medžiagos tetrahidrokanabinolio kiekį ir joje esančių kanabinoidų santykį, kuris yra didesnis už vienetą.

Kanapėse esančio THC koncentracija vertinta ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 5 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-91-256/2013: apeliacinės instancijos teismas tenkino nuteistosios M. V. prašymą ir skyrė narkotinių ir psichotropinių medžiagų ekspertizę. Ekspertizės akto išvada nustatyta, kad tirti pateiktos kanapės yra narkotinė medžiaga. Psichotropinės medžiagos – Δ-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija jose yra 3,8 proc. ir 3,0 proc. Tirti pateiktose kanapėse esančių kanabinoidų santykis THC+CBN/CBD yra didesnis už 1 (> 1). Taigi, neginčytinai nustatyta, kad M. V. 2010 m. kovo 22 d. laikė, gabeno ir pardavė bei 2010 m. kovo 24 d. įgijo, laikė ir gabeno narkotines medžiagas, kurios yra uždraustos teisės aktų.

Nusikalstamų veikų, susijusių su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, dalykui nustatyti yra svarbūs ne tik BK, bet ir Įsakymo dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų pakeitimai. Kintant šių medžiagų sąrašams (pavyzdžiui, į jį įtraukus naujas narkotines ar psichotropines medžiagas), išsiaiškintina, kokios įtakos tai turėjo BK 259–260, 263 (kaip ir BK 261 bei 264) straipsniuose nurodytų veikų nusikalstamumui ir, atsižvelgiant į tai, taikytinos baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu nuostatos (BK 3 straipsnis). Imperatyvas, kad baudžiamasis įstatymas nustatantis nusikalstamumą neturi grįžtamosios galios, inter alia aktualus tais atvejais, kai veikos su konkrečiomis narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis kriminalizuotos (jas įtraukus į sąrašą) vėliau, nei kaltininkas šiomis medžiagomis disponavo. Tokių veiksmų vertinimui taikyti vėlesnes redakcijas neleidžia nei iš BK 2 straipsnio 1 dalies kylantis nusikalstamos veikos sudėties kaip baudžiamosios atsakomybės pagrindo reikalavimas, nei BK 3 straipsnyje esančios baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu nuostatos.

Priešingai praktikai nepritaręs kasacinės instancijos teismas nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-201/2013 pažymėjo, kad kvalifikuojant asmens padarytą veiką pagal BK 260 straipsnio atitinkamą dalį, būtina nustatyti, kad medžiagos, kuriomis jis [K. G.] disponavo, jau tuo metu buvo laikomos narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis ir asmuo neturėjo leidimo jomis disponuoti. <...> BK 260 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su teisiniu reguliavimu, nustatytu BK 269 straipsnio 1 dalyje, konstatuotina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 straipsnį gali atsirasti tik tada, kai neteisėtai disponuojama medžiagomis, jau įtrauktomis į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą ar kitus Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus sąrašus. Tačiau jeigu atitinkamos medžiagos buvo įtrauktos į minėtą sąrašą jau po to, kai asmuo baigė disponuoti jomis ar toks disponavimas nutrūko (pavyzdžiui, asmuo jas pardavė, laikomas medžiagas konfiskavo, ar kitokiu būdu paėmė atitinkamos valstybės institucijos), tai asmens veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio atitinkamą dalį kaip neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Priešingu atveju būtų pažeistas iš BK 2 straipsnio 1 dalies kylantis reikalavimas, kad asmuo atsako pagal BK tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu, taip pat būtų nepaisoma BK 3 straipsnyje įtvirtintų baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu taisyklių, pagal kurias baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, neturi (išskyrus tam tikras išimtis, kurios nagrinėjamoje byloje netaikytinos) grįžtamosios galios. Šioje byloje K. G. buvo nuteistas už trijų skirtingų rūšių psichotropinių medžiagų, tarp kurių ir psichotropinės medžiagos – katinono darinio – 4-metil-N-etilkatinonas, laikymą. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad katinonų darinių grupė į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą buvo įtraukta tik sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu papildžius sąrašą šia darinių grupe. Tai, kad 2010 m. spalio 26 d. įstatymu Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 2 straipsnis buvo papildytas 3 dalimi, kurioje įtvirtinama narkotinės ar psichotropinės medžiagos darinio sąvoka, nepaneigia būtinumo šiuos medžiagų darinius pripažinti BK 260 straipsnyje numatytu nusikalstamų veikų dalyku ir juos (jų darinių grupes) įtraukti į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą. Taigi tuo metu, kai kasatorius laikė miltelius, kurių sudėtyje buvo katinono darinio – 4-metil-N-etilkatinono, šie dariniai dar nebuvo įtraukti į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą, tai buvo padaryta vėliau. Minėta, kad jeigu atitinkamos medžiagos buvo įtrauktos į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą jau po to, kai asmuo baigė disponuoti jomis ar toks disponavimas nutrūko (pavyzdžiui, asmuo jas pardavė, laikomas medžiagas konfiskavo ar kitokiu būdu paėmė atitinkamos valstybės institucijos), tai asmens veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio atitinkamą dalį kaip neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Priešingu atveju būtų pažeistas iš BK 2 straipsnio 1 dalies kylantis reikalavimas <...>, taip pat būtų nepaisoma BK 3 straipsnyje įtvirtintų baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu taisyklių <...>. Taigi ir nagrinėjamoje byloje kasatoriaus veiksmai laikant katinono darinį 4-metil-N-etilkatinoną negali būti pripažinti neteisėtu disponavimu psichotropinėmis medžiagomis (BK 260 straipsnis), nes šis darinys tuo metu, kai juo buvo disponuojama, dar negalėjo būti laikomas BK 260 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų dalyku. Taigi, nustačius disponavimo skirtingomis medžiagomis faktą, pagal iš BK 2 straipsnio 1 dalies ir 3 straipsnio kylančius reikalavimus turėtų būti patikrinamas atskirai kiekvienos narkotinės ar psichotropinės medžiagos disponavimas. Jei buvo disponuota medžiagomis, kurios veikos padarymo metu pagal Medžiagų sąrašus nebuvo laikomos narkotinėmis arba psichotropinėmis, tokia veika nekvalifikuotina pagal atitinkamus BK straipsnius kaip neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis.

Pagal BK 266 straipsnį kvalifikuojamas neteisėtas pirmos kategorijos bet kokios rūšies narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) gaminimas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas arba kitoks realizavimas. BK 269 straipsnis nenumato šios nusikalstamos veikos dalyko aiškinimo, todėl sprendimui, kokios tai medžiagos, svarbus Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) kontrolės įstatymas (toliau – ir Pirmtakų kontrolės įstatymas), kuriame suformuluota bendra narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) sąvoka. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalį narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakas (prekursorius) – tai į oficialų sąrašą įtraukta medžiaga, kaip nurodyta Reglamento (EB) Nr. 273/2004 2 straipsnio a punkte ir Reglamento (EB) Nr. 111/2005 2 straipsnio a punkte. Šiuose Reglamentuose įtvirtinta analogiška įtrauktų į oficialų sąrašą medžiagų apibrėžtis – tai bet kuri priede nurodyta medžiaga, įskaitant tokių medžiagų turinčius mišinius ir natūralius produktus, tačiau išskyrus vaistus, kaip jie apibrėžti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2001/83/EB(3), vaistinius preparatus, mišinius, natūralius produktus ar kitus preparatus, kuriuose yra į oficialų sąrašą įtrauktų medžiagų ir kurie sudaryti taip, kad tokios medžiagos yra sunkiai panaudojamos arba išgaunamos greitai pritaikomomis ar ekonomiškai pagrįstomis priemonėmis.

Pirmtakų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakai (prekursoriais) suskirstyti į pirmos, antros ir trečios kategorijos pirmtakus. Šių kategorijų pirmtakai tai atitinkamai kategorijai priskirtos į oficialų sąrašą įtrauktos medžiagos, kaip nurodyta Reglamento (EB) Nr. 273/2004 I priede bei Reglamento (EB) Nr. 111/2005 priede. Šis skirstymas aktualus tuo, kad BK 266 straipsnyje kriminalizuotas neteisėtas disponavimas pirmos kategorijos bet kurios rūšies narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais), t. y. medžiagomis, įtrauktomis į Reglamento (EB) Nr. 273/2004 I priede pateiktą I kategorijos medžiagų sąrašą ir Reglamento (EB) Nr. 111/2005 priede pateiktą oficialų I kategorijos medžiagų sąrašą. O atsakomybę už veiklą, susijusią su antros ir (arba) trečios kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) neturint veiklos vietos registracijos pažymėjimo, importo ar eksporto leidimo, kai jie reikalingi, numato ne BK, o Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 442 straipsnio 3 dalis.

Apžvelgus teismų praktiką matyti, kad teismai, spręsdami, ar disponuotos medžiagos yra pirmos kategorijos pirmtakai, t. y. BK 266 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos dalykas, vadovaujasi Pirmtakų kontrolės įstatyme esančia pirmos, antros ir trečios kategorijos pirmtakų apibrėžtimi ir pirmiau nurodytų Reglamentų nuostatose pateiktu pirmos kategorijos pirmtakų sąrašu.

Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1–108–175/2012 E. G., D. K. ir E. N., be kitų nusikalstamų veikų, taip pat nuteisti pagal BK 266 straipsnio 3 dalį už tai, kad disponavo labai dideliu kiekiu 3,4-metilendioksifenil-2-propanonu. Šioje byloje teismas pasisakė, kad <...> inkriminuojant kaltinamiesiems nusikalstamą veiką susijusią su disponavimu narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtaku (prekursoriumi) būtina nustatyti, ar medžiaga, kuria disponavo kaltininkai, iš tiesų yra narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakas. Kaip matyti iš specialisto išvados, atliktų tyrimų metu nustatyta, kad paslėptoje medžiagos pakuotės bendroje masėje yra 2,195 g narkotinės medžiagos heroino <...>. Viename iš pakelių yra 974 g narkotinės ar psichotropinės medžiagos pirmtako metilpiperonilketono (kitaip – 3,4-metilendioksifenil-2-propanonas) <...>. Pagal 2008 m. spalio 1 d. Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) kontrolės įstatymo 2 straipsnio 5 punktą, kuriame nurodyta, jog pirmos, antros, trečios kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakas (prekursorius) yra atitinkamai kategorijai priskirta į oficialų sąrašą įtraukta medžiaga, kaip nurodyta Reglamento (EB) Nr. 273/2004 I priede bei reglamento (EB) Nr. 111/2005 priede. Taigi, kaip matyti iš Reglamento (EB) Nr. 111/2005 priedo, 3,4-metilendioksifenil-2-propanonas (metilpiperonilketonas) bei piperonalis yra pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakai (prekursoriai).

1.2. Narkotinių ir psichotropinių medžiagų, pirmos kategorijos pirmtakų kiekis

Nusikalstamų veikų kvalifikavimui pagal atitinkamas BK 259–260, 263 ir 266 straipsnių dalis turi įtakos narkotinių, psichotropinių medžiagų ir pirmos kategorijos pirmtakų kiekybinė išraiška – baudžiamoji atsakomybė už veikas, susijusias su tokiu nusikalstamos veikos dalyku, diferencijuojama pagal tai, kokiu narkotinių, psichotropinių medžiagų ar pirmos kategorijos pirmtakų kiekiu buvo neteisėtai disponuota.

BK 269 straipsnio 2 dalyje skiriami trys – nedidelis, didelis ir labai didelis – narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiai, kurie nustatomi remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis. Įgyvendinant BK 269 straipsnio 2 dalies nuostatas, priimtas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymas Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ bei vėlesnė 2007 m. gruodžio 14 d. šio įsakymo redakcija Nr. V-1033 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo metodinių rekomendacijų“ (toliau – ir Kiekių nustatymo rekomendacijos). Šiose rekomendacijose nurodyti narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelis, didelis ir labai didelis kiekiai yra rekomendaciniai, todėl tais atvejais, kai nežymiai viršytas jose nurodytas tokių medžiagų kiekis, teismai, įvertinę visas bylos aplinkybes (medžiagų svorį, apimtį, jų poveikio žmogui ypatybes ir kt.) ir nurodę savo sprendimo motyvus, gali peržengti lentelėse nustatytas ribas pripažindami mažesnį kiekį.

Apibendrinus kasacinės instancijos teismo praktiką matyti, kad šių Kiekių nustatymo rekomendacijų, konstatuojant narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį, paprastai laikomasi. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-185/2010, atsakant į kasatoriaus skunde keltas abejones dėl nusikaltimo dalyko ir jo kiekio nustatymo, nurodyta, kad Lietuvos Respublikos teismų praktika nesikeičia nuo naujojo Baudžiamojo kodekso (2003 m. gegužės 1 d.) įsigaliojimo, ir teisėjų kolegija pagal S. K. kasaciniame skunde nurodytus argumentus neturi pagrindo nukrypti nuo šios praktikos.

Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo dalyko, buvo gautos Lietuvos policijos Kriminalinių tyrimų centro specialisto 2007 m. liepos 19 d. ir 2007 m. liepos 30 d. išvados ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2008 m. liepos 17 d. ekspertizės išvada. Tik šių išvadų pagrindu teismai nustatė, kad augalinės kilmės medžiaga, paimta (duomenys neskelbtini), yra narkotinė medžiaga, jos kiekis – atitinkamai 2717,662 g ir 6734,956 g. Spręsdami klausimą dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio, teismai nuo 2003 m. gegužės 1 d. vadovaujasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad jau iš šio įsakymo pavadinimo matyti, jog jo sąrašuose nurodyti narkotinių ir psichotropinių medžiagų „nedidelis“, „didelis“ ir labai didelis“ kiekiai yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau, kaip rodo teismų praktika, teismai, spręsdami baudžiamosios atsakomybės klausimą, t. y. kvalifikuodami nusikalstamas veikas, iš esmės laikosi šių rekomendacijų. Jose nurodytas kanapių ir jų dalių labai didelis kiekis yra 2500 g medžiagos. Šios medžiagos kiekis, už kurio gaminimą ir laikymą nuteisti S. K. ir P. K. – 2717,662 g ir 6734,956 g – žymiai viršija 2500 g, todėl svėrimo paklaida negali turėti esminės įtakos veikos kvalifikavimui pagal požymį „labai didelis kiekis.“ Taip pat nėra jokio pagrindo pripažinti, kad narkotinių medžiagų, paimtų pastatuose (duomenys neskelbtini), kiekis buvo mažesnis. Į šiuos klausimus, kaip pažymėjo kasacinės instancijos teismas, išsamiai atsakyta Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendyje. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ir daugiau atvejų, kai sprendžiant nusikalstamos veikos dalyko kiekio nustatymo klausimus atkreiptas dėmesys į Kiekių nustatymo rekomendacijas ir jose esančius narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekius (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-334/2009, 2K-350/2009, 2K-500/2010 ir kt.). Toks aiškinimas atitinka BK 269 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Atsakomybė už BK 266 straipsnyje numatytą neteisėto disponavimo pirmos kategorijos pirmtakais veiką po 2010 m. liepos 20 d. įsigaliojusių šio straipsnio pakeitimų taip pat diferencijuojama priklausomai nuo neteisėtai gamintų, įgytų, laikytų, gabentų ir kt. pirmos kategorijos pirmtakų kiekio. Didelis ir labai didelis dalyko kiekis yra šią nusikalstamą veiką kvalifikuojančios aplinkybės. Kokį pirmos kategorijos pirmtakų kiekį laikyti dideliu ir labai dideliu, nustatoma remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos įstaigos, atsakingos už veiklos, susijusios su pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais), licencijavimą, patvirtintomis rekomendacijomis (BK 269 straipsnio 3 dalis). Šiuo metu minėtų medžiagų kiekius nustato Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento direktoriaus 2011 m. gegužės 3 d. įsakymas Nr. T1–68 „Dėl pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų patvirtinimo“. Juo pripažintas netekusiu galios Narkotikų kontrolės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus 2010 m. liepos 20 d. įsakymas Nr. T1–77 „Dėl pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų patvirtinimo“.

Nustatant narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekio požymį svarbi Kiekių nustatymo rekomendacijose pateikta pastaba, paaiškinanti bendrą lentelėse nurodytą kiekių nustatymo metodiką, kad medžiagų kiekiai lentelėse pateikti, jei nenurodyta kitaip, perskaičiavus į grynąją medžiagą. Dėl to teismų praktikoje, nustatant BK 259–260 ir 263 straipsniuose nurodytą nusikalstamos veikos dalyko kiekį, vadovaujamasi ne rastų ir paimtų visų medžiagų, kuriose yra narkotinių ar psichotropinių medžiagų priemaišų, kiekiu, o šiose medžiagose esančiu grynu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu. Toks išaiškinimas atitinka šių nusikalstamų veikų dalyko formuluotę, t. y. dalyku pripažįstamos ne bet kokios medžiagos, kuriose yra narkotinių ar psichotropinių medžiagų priemaišų, o tos, kurios yra narkotinės ar psichotropinės medžiagos.

Apžvelgta teismų praktika leidžia daryti išvadą, kad su neteisėtai disponuotų medžiagų kiekio nustatymo perskaičiuojant į grynąją medžiagą problemomis daugiausia susidurta taikant iki 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. V–1033 galiojusias Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintas Kiekių nustatymo rekomendacijų redakcijas. Neaiškumų teismams keldavo tai, kad prie lentelių pateikta pastaba, jog medžiagų kiekiai lentelėje pateikti perskaičiavus į grynąją medžiagą, buvo pažymėta penkiomis žvaigždutėmis. Nors ši pastaba turėjo būti suprasta kaip paaiškinanti bendrą lentelėse nurodytų kiekių nustatymo metodiką ir taikoma ne kokiai nors konkrečiai penkiomis žvaigždutėmis pažymėtai medžiagai, tačiau teismų praktikoje toks žymėjimas ne visuomet buvo teisingai interpretuojamas. Šiuo aspektu pasisakyta kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-217/2007, kuria pakeistas Kauno apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendis: sprendžiant medžiagų kiekio klausimus, atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V–239 patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų priedų lentelėse nurodytus atitinkamų medžiagų kiekius. Prie šių lentelių įrašytose iš penkių dalių susidedančiose pastabose pasisakoma dėl kai kurių sąrašuose įrašytų medžiagų ypatybių ar kiekio nustatymo metodikos. Paskutinėje (penkiomis žvaigždutėmis pažymėtoje) pastaboje nurodyta, kad medžiagos kiekis pateikiamas perskaičiavus į grynąją medžiagą. Apeliacinės instancijos teismas šios pastabos esmę interpretavo klaidingai. Ši pastaba taikytina ne kokiai nors konkrečiai penkiomis žvaigždutėmis pažymėtai medžiagai, bet paaiškina lentelėse nurodytų kiekių nustatymo metodiką (perskaičiavus į grynąją medžiagą), taigi liečia taip pat ir nagrinėjamos bylos nusikaltimo dalyką – narkotinę medžiagą metamfetaminą, lentelėje pažymėtą 69-uoju numeriu. Šios medžiagos kiekis laikomas dideliu, kai jos yra daugiau kaip 20 g, o labai dideliu – daugiau kaip 100 g.

P. T. ir D. V. įgytų bei parduotų 2005 m. gegužės 26 d., P. T., E. S. ir D. V. įgytų bei parduotų 2005 m. birželio 1 d. ir E. S. įgytų bei parduotų 2005 m. birželio 14 d. miltelių bendras svoris buvo didesnis kaip 20 g, tačiau juose buvusios psichotropinės medžiagos – metamfetamino kiekis buvo mažesnis, atitinkamai 12,007 g, 9,446 g ir 14,405 g, t. y. net apytikriai nesiekė to kiekio, kuris pagal rekomendacijų lentelę laikytinas dideliu kiekiu.

Apeliacinės instancijos teismas savo išvadą dėl baudžiamojo įstatymo šioms veikoms taikymo pagrindė iš esmės tik klaidingai aiškinama Rekomendacijų 5-ąja pastaba, nenurodydamas konkrečių įrodymais pagrįstų motyvų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadą dėl veikų subjektyviojo požymio – kaltininkų suvokimo apie parduodamą psichotropinės medžiagos kiekį. Pažymėtina, kad šios instancijos teismo nuosprendyje dėl 2005 m. gegužės 26 d., 2005 m. birželio 1 d. ir 2005 m. birželio 14 d. padarytų nusikalstamų veikų konstatuojama, kad buvo įgytas ir parduotas didelis kiekis (atitinkamai 45,046 g, 47,967 g ir 96,729 g) gelsvos ar baltos spalvos miltelių, kuriame nustatytas kiekis psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kai tuo tarpu BK 260 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta už didelio kiekio psichotropinės (o ne kokios kitokios) medžiagos įgijimą ar dispozicijoje numatytus kitokius veiksmus.

Analogiškas išaiškinimas pateiktas ir kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-651/2007, kurioje teismas, kaip ir ankstesnėje praktikoje, atkreipė dėmesį į tai, kad nusikaltimo [BK 260 straipsnio 2 dalis] dalykas yra narkotinės ar psichotropinės medžiagos, įrašytos į Sveikatos apsaugos ministerijos sąrašus ir išimtos iš laisvos apyvartos. Teismų praktikoje, sprendžiant medžiagų kiekio klausimus, atsižvelgiama į sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V–239 patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų priedų lentelėse nurodytus atitinkamų medžiagų kiekius. Remiantis šiuo norminiu aktu, amfetamino kiekis laikomas dideliu, kai šių psichotropinių medžiagų yra daugiau kaip 20 g.

Bylos medžiaga rodo, kad pirmosios instancijos teismas didelio psichotropinių medžiagų kiekio požymį nustatė vadovaudamasis paimtų ir tyrimui pateiktų miltelių kiekiu (63,051 g), bet ne šiuose milteliuose esančių psichotropinių medžiagų kiekiu (5,374 g). Apeliacinio skundo argumentą, kad 5,374 g amfetamino nesudaro didelio kiekio, apeliacinės instancijos teismas atmetė, nes amfetaminas nepriklauso medžiagų kategorijai, kurios kiekis pateikiamas perskaičiavus ją į grynąją medžiagą. Tokia išvada argumentuojama tuo, kad minėtų rekomendacijų priedų lentelėse amfetaminas nepažymėtas penkiomis žvaigždutėmis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Rekomendacijų priedų lentelių pabaigoje žvaigždutėmis pažymėtose pastabose iš tikrųjų pasisakoma dėl kai kurių sąrašuose įrašytų medžiagų ypatybių ar kiekio nustatymo metodikos. Tačiau paskutinė, penkiomis žvaigždutėmis pažymėta pastaba, kurioje nurodyta, kad medžiagos kiekis pateikiamas perskaičiavus ją į grynąją medžiagą, taikytina ne kokiai nors konkrečiai penkiomis žvaigždutėmis pažymėtai medžiagai, bet paaiškina bendrą lentelėse nurodytų kiekių nustatymo metodiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-217/2007, 2K-365/2007). Taigi lentelėse nurodytų kiekių nustatymo metodika, t. y. perskaičiavimas į grynąją medžiagą, taikytina ir nagrinėjamos bylos nusikaltimo dalykui – amfetaminui. Būtent todėl specialisto išvadoje tiksliai nurodomas psichotropinės medžiagos kiekis, esantis tyrimui pateiktuose milteliuose, ir kokia yra jos procentinė dalis.

Kolegija konstatuoja, kad, remiantis BPK 383 ir 369 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai keistini, nes, nustatydami veiką kvalifikuojantį psichotropinių medžiagų didelio kiekio požymį (BK 260 straipsnio 2 dalis) pagal tyrimui pateiktų miltelių bendrą kiekį, teismai rėmėsi klaidingu Rekomendacijų 5-osios pastabos aiškinimu ir dėl to, kvalifikuodami nuteistojo O. P. 2005 m. rugsėjo 30 d. padarytą nusikaltimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

2007 m. gruodžio 29 d. įsigaliojus naujos redakcijos Kiekių nustatymo rekomendacijoms pakeistas ir prie lentelių pateiktų pastabų žymėjimas – žvaigždutėmis nebežymima pastaba, kad medžiagų kiekiai lentelėje pateikti, jei nenurodyta kitaip, perskaičiavus į grynąją medžiagą. Panaikinus šios bendros kiekio nustatymo metodikos žymėjimą žvaigždutėmis, aiškiau įtvirtinta, kad ši pastaba taikytina visoms lentelėse nurodytoms medžiagoms, jei jose nenurodyta kitaip.

Nusikalstamų veikų, susijusių su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, dalyko nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio konstatavimui turi įtakos Kiekių nustatymo rekomendacijose nurodyti tokių medžiagų kiekių pokyčiai. Kiekių nustatymo rekomendacijose nurodytų medžiagų kiekių pokyčiai vertinami remiantis baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu nuostatomis. Sunkinantys atsakomybę keitimai grįžtamosios galios neturi (BK 3 straipsnio 3 dalis). Iš kasacinės instancijos teismo praktikos matyti, kad toks aiškinimas svarbus inter alia tais atvejais, kai narkotinė ar psichotropinė medžiaga į Kiekių nustatymo rekomendacijas buvo įtraukta anksčiau, nei nustatytas jos nedidelis, didelis ir labai didelis kiekis. Paprastai tai būna medžiagos, kontroliuojamos pagal Jungtinių Tautų konvencijų sąrašus, tačiau Lietuvoje dar neįregistruotos ir neaptinkamos nelegalioje apyvartoje. Kiekių nustatymo rekomendacijose prie tokių medžiagų pateikiama nuoroda, kad jų kiekiai bus nustatyti šias medžiagas įregistravus arba aptikus nelegalioje apyvartoje. Vėlesniais pakeitimais Kiekių nustatymo rekomendacijas papildžius šių medžiagų kiekiais kyla baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu klausimai, kurie spręstini pagal BK 3 straipsnyje numatytas baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu nuostatas.

Nagrinėjamą situaciją atspindi kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-201/2013, kurioje, be kitų klausimų, taip pat spręsta, ar kasatorius buvo pagrįstai nuteistas už neteisėtą disponavimą 4-fluoramfetaminu bei mefedronu. Teismas pažymėjo, kad <...> 4-fluoramfetaminas į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą buvo įtrauktas 2009 m. liepos 10 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu, o sveikatos apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu buvo papildytas sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymas „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ nurodant, kad mefedronas nauja psichotropinė medžiaga, kurios kiekis bus nustatytas šią medžiagą aptikus neteisėtoje apyvartoje. Taigi tiek 4-fluoramfetaminas, tiek mefedronas tuo metu, kai kasatorius jomis disponavo, jau buvo teisės aktų nustatyta tvarka pripažintos psichotropinėmis medžiagomis ir kartu laikomos nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnyje, dalyku ir norint jomis disponuoti turėjo būti gautas atitinkamas leidimas. <...>

BK 260 straipsnyje baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą psichotropinėmis ar narkotinėmis medžiagomis diferencijuojama atsižvelgiant į jų kiekį. Antai šiame straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą psichotropinėmis ar narkotinėmis medžiagomis (1 dalis): griežtesnė – už neteisėtą disponavimą dideliu psichotropinių ar narkotinių medžiagų kiekiu (2 dalis) ir dar griežtesnė – už neteisėtą disponavimą labai dideliu psichotropinių ar narkotinių medžiagų kiekiu (3 dalis). BK 269 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, kokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį laikyti nedideliu, kokį dideliu ir labai dideliu, nustatoma remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis. Minėta, kad sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ buvo patvirtinti narkotinių ir psichotropinių medžiagų kvalifikaciniai kiekiai.

Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad nuteistasis, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai laikė 4,845 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 3,812 g psichotropinės medžiagos 4-fluoramfetamino bei 186,097 g psichotropinės medžiagos – mefedrono. Pagal minėtą įsakymą toks psichotropinės medžiagos – 4-fluoramfetamino kiekis nėra pripažįstamas nei dideliu, nei labai dideliu. Kitos psichotropinės medžiagos – mefedrono kiekis pagal šį įsakymą, galiojantį šiuo metu, laikomas labai dideliu, kai jo kiekis yra daugiau kaip 125 g. Tačiau pažymėtina, kad psichotropinės medžiagos – mefedrono kvalifikaciniai kiekiai buvo nustatyti sveikatos apsaugos ministro 2011 m. vasario 1 d. įsakymu papildžius sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymą, t. y. po to, kai mefedronas buvo rastas pas kasatorių ir iš jo paimtas. Taigi, sprendžiant apie pas kasatorių rasto mefedrono kiekį, negalima remtis šiuo 2011 m. vasario 1 d. įsakymu, nes priešingu atveju būtų pažeistas iš BK 3 straipsnio 3 dalies kylantis reikalavimas, jog baudžiamasis įstatymas, griežtinantis bausmę, neturi grįžtamosios galios. Todėl konstatuotina, kad kasatoriaus neteisėtai, turint tikslą platinti, laikytas psichotropinės medžiagos – mefedrono kiekis negali būti pripažįstamas nei dideliu, nei labai dideliu.

Taigi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad kasatoriaus veiksmai neteisėtai disponuojant 4,845 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 3,812 g psichotropinės medžiagos 4-fluoramfetamino bei 186,097 g psichotropinės medžiagos – mefedrono, turint tikslą jas platinti, atitinka BK 260 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymius ir turi būti kvalifikuojami kaip neteisėtas šių medžiagų laikymas, turint tikslą jas platinti.

Neaiškumų kvalifikuojant veikas teismų praktikoje gali kilti nustačius, kad neteisėtai disponuota įvairių rūšių narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, taip pat skirtingais jų kiekiais. Tokiais atvejais vertinant veikos dalyką, atsižvelgtina į tai, kad BK 259 ir 260 straipsniuose nurodomas narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis apskritai, o ne atskiros rūšies tų medžiagų kiekis, todėl neteisėtai disponuotų medžiagų kiekiai sumuojami ir nustatomas bendras visų medžiagų kiekis.

Tais atvejais, kai kaltininkas platinimo tikslais disponuoja skirtingomis narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, iš kurių kiekvienos kiekis nėra didelis, sprendžiant klausimą, ar bendras tokių medžiagų kiekis gali būti pripažįstamas dideliu, turi būti nustatomas kiekvienos medžiagos kiekio santykis su Kiekių nustatymo rekomendacijose nurodytu dideliu tos medžiagos kiekiu ir sudedamos visos santykinės dalys. Jeigu gautas skaičius viršija vienetą (skaičiuojant procentais – viršija 100 proc.), konstatuojama, kad kaltininkas disponuoja dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu (BK 260 straipsnio 2 dalis). Toks aiškinimas pateiktas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159/2012, kurioje konstatuotas didelis narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis:

BK 260 straipsnyje atsakomybė diferencijuojama priklausomai nuo nusikalstamos veikos dalyko – narkotinių ar psichotropinių medžiagų – kiekio. Pagal BK 269 straipsnio 2 dalį, kokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį laikyti nedideliu, kokį dideliu ir labai dideliu, nustatoma remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintomis rekomendacijomis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. L. ir I. J. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe įgijo ir laikė turėdami tikslą platinti ne mažiau kaip: 1,242 g psichotropinės medžiagos – piperazino, 0,715 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), 1,638 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, 0,085 g psichotropinės medžiagos – buprenorfino, 0,004 g psichotropinės medžiagos – klonazepamo, 0,0625 g psichotropinės medžiagos – lorazepamo, 0,105 g psichotropinės medžiagos – diazepamo, 0,102 g narkotinės medžiagos – heroino, 0,010 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintos Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijos (toliau – Rekomendacijos). Pagal šį norminį aktą didelį kiekį (daugiau kaip) sudaro: piperazino – 20 g, kanapių – 500 g, kanapių dervos – 25 g, buprenorfino – 0,3 g, klonazepamo – 0,12 g, lorazepamo – 0,12 g, diazepamo – 0,6 g, heroino – 2 g, metamfetamino – 20 g. Taigi, nė viena iš R. L. ir I. J. laikytų turint tikslą platinti narkotinių ir psichotropinių medžiagų, atskirai paėmus, neviršija nurodytų kiekių, tačiau tai nereiškia, kad bendras šių medžiagų kiekis negali būti pripažintas dideliu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai asmuo platinimo tikslais disponuoja skirtingomis narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, iš kurių kiekvienos kiekis nėra didelis, sprendžiant klausimą, ar bendras tokių medžiagų kiekis gali būti pripažįstamas dideliu, turi būti nustatomas kiekvienos medžiagos kiekio santykis su Rekomendacijose esančioje lentelėje nurodytu dideliu kiekiu ir sudedamos visos santykinės dalys. Jeigu gautas skaičius (procentais ar vieneto dalimis) viršija santykinio didelio kiekio ribas, konstatuojama, kad kaltininkas disponuoja dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu, todėl jo veika kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Šiuo konkrečiu atveju, apskaičiavus kiekvienos iš medžiagų, kurios buvo rastos R. L. bute, didelio kiekio (nurodyto lentelėje) procentines dalis matyti, kad jos sudaro: piperazino – 6,1 proc., kanapių (ir jų dalių) – 0,14 proc., kanapių dervos – 6,55 proc., klonazepamo – 37,3 proc., lorazepamo – 52,08 proc., diazepamo – 17,5 proc., heroino – 5,1 proc., metamfetamino – 0,05 proc., buprenorfino – 28,3 proc. Sudėjus visas nurodytų medžiagų didelio kiekio procentines dalis gaunama 153,23 proc. santykinio didelio kiekio. Atsižvelgiant į tai, kad pas nuteistuosius rastų narkotinių ir psichotropinių medžiagų didelio kiekio procentinių dalių suma viršija 100 proc. santykinio didelio kiekio, bei įvertinus, kad nuteistieji disponavo net 9 rūšių narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, konstatuotina, kad bendras šių medžiagų kiekis laikytinas dideliu, todėl nuteistųjų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 2 dalį.

Kitais kasacinės instancijos teismo praktikoje pasitaikiusiais atvejais spręstos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekio nustatymo problemos, kai neteisėtai disponuota įvairiomis medžiagomis, kurių kiekiai patekdavo į skirtingas Kiekių nustatymo rekomendacijose esančių kiekių kategorijas. Nustačius, kad asmuo platinimo tikslais neteisėtai įgijo, laikė, gabeno ir pan. įvairias narkotines ar psichotropines medžiagas, iš kurių vienų kiekis nesiekė didelio kiekio, o kitų viršijo didelį arba labai didelį kiekį, jam atsakomybė kildavo pagal BK 260 straipsnio 2 arba 3 dalį už visų psichotropinių ir narkotinių medžiagų neteisėtą įgijimą, laikymą, gabenimą ir kt. Vienas iš tokių dalyko kiekio nustatymo pavyzdžių matyti kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-412/2008.

Šioje byloje atmesti kaip nepagrįsti kasacinio skundo argumentai apie neteisingai nustatytą narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį. Kasacinis teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti teismo išvada dėl labai didelio surastų narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekio. Faktas, kad O. S. įgijo ir laikė labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, nustatytas remiantis 2007 m. gegužės 31 d. specialisto išvada Nr. 140-(5712)-ISI-3991, patvirtinančia 0,375 g psichotropinės medžiagos metamfetamino suradimą; 2007 m. birželio 13 d. specialisto išvada Nr. 140-(5866)-ISI-4346, patvirtinančia narkotinių medžiagų – 10,788 g ir 0,407 g heroino, 2,421 g kokaino, 0,372 g kanapių ir jų dalių, 0,036 g metadono, taip pat 49,566 g psichotropinės medžiagos metamfetamino suradimą. Specialisto išvadomis patvirtintas bendras narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis, paimtas iš O. S., pagal sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V–239 patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas, laikomas labai dideliu. <...>. Taigi byloje konstatuota, kad teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo veiką pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

Kaip matyti iš specialisto išvados šioje byloje nustatytas disponavimas įvairiomis narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, kaip ir įvairūs tiek nedideli, tiek jį viršijantys medžiagų kiekiai. Kadangi byloje konstatuotas heroino kiekis viršijo labai didelio kiekio ribą, tai O. S. veika kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už visų narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimą ir laikymą.

Taip skirtingų narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis nustatomas ir kitose kasacinės instancijos teismo nutartyse, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-610/2012: nustatyta, kad trijų kratų metu E. Č. bute ir pagalbinėse patalpose rasta didelis kiekis – 5,9 g – narkotinės medžiagos kodeino bei nedideli kiekiai įvairių psichotropinių medžiagų (diazepamo, klonazepamo, oksazepamo, fenobarbitalio, nitrazepamo). Narkotinės ir psichotropinių medžiagų kiekis nustatytas specialistų išvadomis, remiantis 2003 m. balandžio 23 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis, pagal kurias didelis kodeino kiekis yra 3 g. Kasacinis teismas, patikrinęs apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, konstatavo, kad nuteistojo E. Č. veika pagal teismų nustatytas aplinkybes teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 2 dalį.

Taip pat šis aiškinimas aktualus nustatant medžiagų kiekį, kai padaryta nusikalstama veika yra tęstinė. Esant tęstinei nusikalstamai veikai medžiagų kiekiai sumuojami, taigi byloje gali būti konstatuotas didesnis už nedidelį, didelis ar labai didelis narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis, jei bendras visų jų kiekis viršija Kiekių nustatymo rekomendacijose nurodytas atitinkamų kiekių ribas. Tokios situacijos sprendimo pavyzdys matyti kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-624/2006, kurioje pasisakyta tiek dėl tęstinės nusikalstamos veikos, tiek dėl skirtingų narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekio nustatymo:

Bylos duomenys patvirtina, kad D. M. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iš nenustatyto asmens, neturėdamas tikslo platinti, per vieną kartą neteisėtai įgijo amfetaminą ir kanapių, šias medžiagas gabeno į savo butą „duomenys neskelbtini“, kuriame, 2004 m. lapkričio 22 d. atlikus kratą, buvo rasta 0,305 g psichotropinės medžiagos – amfetamino ir 4,18 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių. Teismas šią veiką kvalifikavo kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 259 straipsnyje atsakomybė diferencijuojama priklausomai nuo nusikalstamos veikos dalyko – narkotinių ar psichotropinių medžiagų – kiekio. Tokių medžiagų nedidelis kiekis atitinkamą veiką teisiškai daro ne nusikaltimu, bet baudžiamuoju nusižengimu, kvalifikuojamu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį. BK 269 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis skirstomas į tris kategorijas: nedidelį, didelį ir labai didelį. Jis nustatinėjamas ir priskiriamas atitinkamai kategorijai remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis. Šiuo metu tai sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintos Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijos. Pagal minėtas rekomendacijas D. M. įgytas ir bute laikytas neturint tikslo parduoti ar kitaip platinti kanapių ir jų dalių kiekis (4,18 g) laikomas nedideliu, nes neviršija 5 g, todėl padaryta nusikalstama veika atitiktų BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad D. M., veikdamas vieninga tyčia, tuo pačiu metu (per vieną kartą) neteisėtai įgijo, gabeno ir laikė savo bute minėtas narkotines ir psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jų platinti, iš kurių vienos medžiagos – amfetamino – kiekis, atsižvelgiant į minėtas rekomendacijas, viršija nedidelį, o kitos medžiagos – kanapių ir jų dalių – kiekis yra nedidelis, todėl ši nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota kaip vienas nusikaltimas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį.

D. M. 2004 m. lapkričio 22 d. nusikalstama veika (amfetaminas ir kanapės), kvalifikuota kaip dvi atskiros veikos pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, kvalifikuotina kaip viena nusikalstama veika pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Taigi teismų sprendimai keistini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

1.3. Neteisėtas gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas ar kitoks platinimas kaip pavojingos veikos

Inkriminuojant neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, inter alia nustatoma, kad kaltininko veikimas (neveikimas) atitinka bent vieną iš BK 260 ar 259 straipsnių dispozicijose nurodytų veikų. BK 260 straipsnyje įtvirtintos gaminimo, perdirbimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo pavojingų veikų alternatyvos. Kadangi BK 259 straipsnis nustato atsakomybę už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, tai pardavimo ar kitokio platinimo veikų šio straipsnio dispozicija nenumato. Kasacinės instancijos teismo praktikoje atkreipus dėmesį į tai, kad dispozicijose objektyvieji veikos požymiai išvardyti kaip alternatyvūs, išaiškinta, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 259 ar 260 straipsnius kilti pakanka bent vienos iš juose nurodytų veikų padarymo. Tokia praktika matyti, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-488/2009: nuteistasis teigė, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už narkotinių medžiagų įgijimą ir laikymą galima tik nustačius papildomą trečiąjį objektyvųjį sudėties požymį – gabenimą. Atsakydamas į šiuos argumentus kasacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad BK 259 straipsnio 1 dalyje išvardyti objektyvieji veikos požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiame BK straipsnyje nurodytų veikų, šiuo atveju narkotinių medžiagų laikymas. Kas dėl kasatoriaus nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2007 m. birželio 6 d., apie 19.40 val., Šiaulių tardymo izoliatoriuje, esančiame Šiauliuose, Trakų g. 10, tarnybinėse patalpose, neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti, laikė 7,488 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), paslėpęs 12-oje vienetų cigarečių „Red & White“, įdėtų į cigarečių pakelį „Red & White“, bei laikė 11,055 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) paslėpęs polietileniniame paketėlyje, įdėtame į tą patį cigarečių pakelį „Red & White“, bei laikė 5,464 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, paslėpęs kitame polietileniniame paketėlyje, įdėtame į tą patį cigarečių pakelį „Red & White", iki 2007 m. birželio 6 d., 19.40 val., kol patikrinimo metu šias narkotines medžiagas rado ir paėmė pareigūnai, tai kolegija laiko, kad dėl šios veikos padarymo byloje yra pakankamai įrodymų. <...> J. L. pagrįstai nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už neteisėtą narkotinių medžiagų laikymą, neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti.

Neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis nusikalstamų veikų sudėtys yra formalios, nes minėtuose BK straipsniuose alternatyviomis gaminimo, perdirbimo, įgijimo, laikymo ir pan. veikomis sukeliami pavojingi padariniai nenurodomi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-75/2009, 2K-311/2006, 2K-47/2004 ir kt.).

BK 260 straipsnyje esančios nusikalstamos veikos pabaigos momentą susiejus su bent vienos iš jos sudėtyje nurodytų veikų padarymu, aktualios tampa savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką galimybės (BK 23 straipsnis). Konstatuojant savanorišką atsisakymą, svarbus nusikalstamos veikos baigtumo momentas, nes savo noru nusikalstama veika gali būti nutraukiama tik tuo atveju, jei ji nebuvo baigta (nerealizuoti visi sudėties požymiai). Nustačius, kad asmuo padarė bent vieną iš BK 260 straipsnio dispozicijoje nurodytų alternatyvių veikų, tokia nusikalstama veika laikoma baigta – taigi negalimas ir savanoriškas atsisakymas šią nusikalstamą veiką pabaigti. Šiuo klausimu neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas parduoti arba kitaip platinti kontekste pasisakyta kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-664/2011: BK 23 straipsnis nurodo, kad savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti. M. Š. yra inkriminuota BK 260 straipsnio 1 dalis, šiame straipsnyje įtvirtinta nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, vadinasi, nusikaltimas laikomas baigtu, kai asmuo padaro bent vieną iš įstatymo dispozicijoje numatytų veikų, turėdamas tikslą narkotines ar psichotropines medžiagas parduoti arba kitaip platinti. Taigi šiuo konkrečiu atveju M. Š. daroma nusikalstama veika tuo momentu, kai pas jį buvo atliekama krata ir jai pasibaigus jis nusprendė parodyti ir likusias narkotines medžiagas, jau buvo pasibaigusi, todėl savanoriškai atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką jis objektyviai negalėjo. Veikos baigtinumo momentas buvo anksčiau, negu jis nusprendė pripažinti turįs daugiau paslėptų psichotropinių medžiagų ir parodyti jų buvimo vietą. Tokie nuteistojo veiksmai buvo pagrįstai vertinami kaip prisipažinimas apie nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis, t. y. kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad M. Š. veiksmai negali būti vertinami kaip savanoriškas atsisakymas nuo nusikalstamos veikos, nes jis įgijo, laikė ir pardavė psichotropines medžiagas, jau turėdamas tikslą jas platinti, todėl buvo padaryta baigtinė veika. Svarbu, kad sprendimą atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką asmuo prisiimtų savo valia ir būdamas įsitikinęs, jog jai pabaigti nėra neįveikiamų kliūčių, nors iš tikrųjų tokios kliūtys egzistuoja. Tačiau šioje situacijoje svarstyti apie kaltininko įsitikinimą ar neįveikiamas kliūtis nėra prasmės, nes nusikalstama veika dar iki jo sprendimo atskleisti psichotropinių medžiagų buvimo vietą buvo baigta.

Alternatyvios BK 259 ir 260 straipsniuose numatytos veikos turi savarankišką baudžiamąją teisinę reikšmę, nes kiekviena jų, ją padarius, gali būti savarankišku asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindu. Dėl to teismai konstatuodami, kad buvo padarytos kelios veikos, turi nustatyti kiekvienos jų padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeliant nė vienos iš alternatyvių veikų įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų. Reikalavimas įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymį draudžia padarytas veikas preziumuoti, įrodinėti ne savarankiškai, o išvesti iš kitų BK 259 ir 260 straipsniuose kaip alternatyvos nurodytų ir byloje neginčytinai įrodytų veikų. Šis imperatyvas gali būti kildinamas inter alia iš baudžiamojo proceso paskirties, asmens teisių apsaugos baudžiamojo proceso metu ir baudžiamojo proceso įstatymo keliamų reikalavimų apkaltinamojo nuosprendžio turiniui (BPK 1 straipsnio 1 dalis, 44 straipsnio 6 dalis, 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Šių nuostatų pažeidimai laikytini esminiais, o veikos, kurios buvo pagrįstos ne įrodymais, o tik prielaidomis, šalintinos iš kaltinimo. Kasacinės instancijos teismo praktikoje dažni atvejai, kai spręstas pavojingų veikų inkriminavimo pagrįstumo klausimas, aiškinantis, ar išvados dėl veikų padarymo nėra grindžiamos prielaidomis. Pavyzdžiui, kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009 pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 18 d. nuosprendis ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis, panaikinant jų dalį dėl D. L., G. Š. ir G. P. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už neteisėtą, turint tikslą platinti, labai didelio kiekio (892,278 g) metamfetamino įgijimą.

1. Kasatorius tvirtina, kad pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį jis nuteistas nepagrįstai, nes jo kaltė neįrodyta, ir todėl prašo jį išteisinti.

2. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako asmuo, kuris neteisėtai gamino ir (ar) perdirbo ir (ar) įgijo ir (ar) laikė ir (ar) gabeno ir (ar) siuntė ir (ar) pardavė ir (ar) kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Vadinasi, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nusikalstamai neteisėtas disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų gali reikštis minėtomis veikomis. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Taigi BK 260 straipsnio 3 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma ir bet kurios iš jų padarymas gali būti (esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų.

3. D. L. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su G. Š., G. P., neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, iš ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai įgijo labai didelį kiekį (892,278 g) metamfetamino, kurį laikė Kaune nenustatytoje vietoje ir gabeno iš Kauno į Nemenčinę. Nuteistasis D. L. ir apeliaciniame skunde ginčijo labai didelio kiekio (892,278 g) metamfetamino įgijimą bei laikymą, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos nuteistojo argumentus atmetė kaip nepagrįstus. <...>

4. Iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad labai didelio kiekio (892,278 g) metamfetamino įgijimas ir laikymas D. L. baudžiamojoje byloje pripažįstami nustatytais, tačiau šios veikos nepagrįstos baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Esminės metamfetamino įgijimo, laikymo aplinkybės: kas konkrečiai, kur, kaip, kokiais veiksmais, iš kokio asmens įgijo metamfetamino, kas patvirtina, kad jis visą laiką buvo kaltininko ar kaltininkų žinioje, kur jis buvo laikomas ir pan., nenustatytos. Tai nutartyje iš esmės konstatavo ir pats apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad „kai kurios neteisėto psichotropinių medžiagų įgijimo aplinkybės iš tiesų nustatytos nevisiškai arba apytiksliai.<...> Tai, kad byloje liko tiksliai nenustatyta, kur, kada, kokiomis aplinkybėmis ir iš ko nuteistieji įgijo labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, nulėmė objektyvios priežastys“, todėl veikos aplinkybės nuosprendyje aprašytos tiek, kiek nustatytos bylos duomenimis.

Kartu apeliacinės instancijos teismo nutartyje teigiama, kad tai, jog D. L. ir kiti nuteistieji įgijo labai didelį kiekį metamfetamino, „patvirtina ir įrodo kiti nuteistųjų tolesnio disponavimo psichotropinėmis medžiagomis veiksmai. Įrodyta, kad jie patys tas medžiagas slėpė automobilyje, vadinasi, prieš tai nuteistieji tas medžiagas tikrai neteisėtai buvo įgiję. Visa tai įrodo, kad kaltinime nurodytas psichotropines medžiagas nuteistieji tikrai neteisėtai įgijo. Įrodytas ir neteisėtas psichotropinių medžiagų laikymas bei gabenimas“. Taigi metamfetamino įgijimo bei laikymo faktai šioje byloje tiesiog preziumuojami remiantis nustatytu metamfetamino gabenimo faktu. Ši teismo išvadų dalis nepagrįsta baudžiamojo proceso įstatymo būdu gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir neginčijamais įrodymais, o kaltinimas D. L. (kaip ir kitiems nuteistiesiems) dėl labai didelio kiekio metamfetamino įgijimo bei laikymo nekonkretus ir grindžiamas iš esmės prielaidomis. Tuo tarpu neginčijamas konstatavimas, kad D. L. (ir kiti nuteistieji) gabeno didelį kiekį psichotropinių medžiagų, savaime nereiškia, jog būtent D. L. (ir kiti nuteistieji) įgijo, laikė didelį kiekį šių medžiagų. Minėta, kad BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos veikos turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę ir todėl kiekviena iš jų turi turėti savarankišką procesinį įrodinėjimą, o ne preziumuojamos („išvedamos“) iš kitų BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų ir neginčijamai įrodytų vėlesnių veikų.

5. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, teisėsaugos pareigūnai privalo atlikti tyrimą, o teismas – išnagrinėti bylą taip, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam nebūtų taikomos jokios procesinės prievartos priemonės ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo nekaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti ir įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Analogiški įstatymo reikalavimai – neginčijamais įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymį – taikytini ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje (pvz., BK 260 straipsnio 1 dalyje) nurodomos kelios alternatyvios veikos, kurių kiekviena, ją padarius, gali būti savarankišku kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindu. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barberà, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti).

Taigi nagrinėjamoje byloje kaltinant D. L. neteisėtai įgijus ir laikius didelį kiekį metamfetamino ir nuteisus jį už šias veikas, buvo pažeisti BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimai. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai D. L. baudžiamojoje byloje laikytini esminiais.

6. D. L. nusikalstama veika dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis pirmosios instancijos teismo 2008 m. balandžio 18 d. nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutartyje kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ne kaip atskiri savarankiški nusikaltimai, bet kaip vientisas pavienis nusikaltimas. Vadinasi, nurodytų medžiagų įgijimas, laikymas, gabenimas teismų baigiamuosiuose aktuose pripažįstami tos pačios – pavienės nusikalstamos veikos atskirais epizodais. Šioje nutartyje konstatuota, kad nagrinėjamoje byloje kaltinimas, jog D. L. (ir kiti nuteistieji) įgijo, laikė psichotropines medžiagas, nepagrįstas neginčijamais baudžiamojo proceso įstatymo nustatytais būdais gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kad kaltinimas dėl psichotropinių medžiagų įgijimo bei laikymo nekonkretus ir pagrįstas prielaidomis, kad tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Dėl to teiginiai, kad D. L. įgijo bei laikė psichotropines medžiagas šalintini iš pirmosios instancijos teismo 2008 m. balandžio 18 d. nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutarties.

Tokios praktikos tęstinumą liudija ir kitos kasacinėse neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis bylose priimtos nutartys. Pavyzdžiui, viena jų yra kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159/2011, kurioje taip pat akcentuotas draudimas preziumuoti nusikalstamos veikos sudėties požymius: BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. To paties straipsnio 1 dalies 2 punkte reikalaujama, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Taigi asmeniui, inkriminuojant bet kurią iš BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytų alternatyvių veikų, privalo būti: 1) nustatytos tokių veikų padarymo aplinkybės; 2) jos pagrįstos bylos įrodymais, gautais įstatymų nustatyta tvarka ir išnagrinėtais bei patikrintais teismo posėdyje.

Kaltinimas A. A. pareikštas dėl didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimo, laikymo ir gabenimo, turint tikslą platinti, bei jų pardavimo ir jis nuteistas atlikęs visas šias keturias BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodytas alternatyvias veikas. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl teismų išvadų, apkaltinant A. A. įgijus ir pardavus didelį kiekį psichotropinių medžiagų, pagrįstumo. Tai įrodyta tiek operatyvinėmis priemonėmis gautais duomenimis (telefoniniais pokalbiais, trumposiomis žinutėmis), tiek nuteistųjų D. P. ir A. J. parodymais bei liudytojų A. Ja., R. S. parodymais, kitais įrodymais byloje, t. y. įrodymų visuma, nepažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų rinkimo, tyrimo ir vertinimo taisyklių. BK 260 straipsnyje numatyto didelio kiekio psichotropinių medžiagų pardavimo vieta, laikas, būdas nurodyti apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Teismo išvados, kad būtent nuteistasis A. A. padarė šią veiką, pagrįstos tinkama pirmiau nurodytų įrodymų visumos analize.

Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus ir prokurorės nuomonę, daro išvadą, kad psichotropinių medžiagų gabenimas ir laikymas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų tik preziumuojami, remiantis nustatytu psichotropinių medžiagų pardavimo faktu, ir niekaip neįrodinėjami. BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodytos veikos turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę ir todėl kiekviena iš jų savarankiškai įrodinėjama, o ne preziumuojama iš kitų BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodytų ir neginčijamai įrodytų nusikalstamų veikų. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis turi būti pagrįstas įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę (tokia praktika dėl kiekvieno alternatyvaus nusikalstamos veikos sudėties požymio atskiro įrodinėjimo nustatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje Nr. 2K-P-218/2009, šios praktikos laikomasi iki šiol (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-268/2009, 2K-488/2009, 2K-493/2009 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje kaltinant A. A. ir jį nuteisiant dėl didelio kiekio psichotropinių medžiagų laikymo ir gabenimo, turint tikslą jas parduoti, buvo pažeisti BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimai. Tokie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai laikytini esminiais, todėl yr