li tuvos Ž m s u kio ir kaimo konomin s, so ialin s ir...
TRANSCRIPT
1
LIETUVOS Ž EME S U KIO IR KAIMO EKONOMINE S, SOCIALINE S IR APLINKOSAUGINE S SITUACIJOS
VERTINIMAS
Telefonas: (8 5) 261 4525
Faksas: (8 5) 261 4524
El. p. [email protected]
http://www.laei.lt
V. Kudirkos g. 18–2
LT-03105, Vilnius
LIETUVOS AGRARINE S EKONOMIKOS INSTITUTAS
Vilnius, 2019
Darbo vadovė : dr. R. Mėlnikiėnė
2
SANTRAUKA
Tikslas (a) –
remti perspektyvias ūkio pajamas ir ūkių atsparumą visoje ES ir taip užtikrinti geresnį
aprūpinimą maistu
Apibendrinimas. Lietuvoje ūkių skaičius sparčiai mažėja. Tai rodo, kad mažėja
gyventojų suinteresuotumas užsiimti žemės ūkio veikla, kuri, palyginti su kitomis veiklomis,
yra labiau veikiama neapibrėžtumo, susijusio su klimatinėmis sąlygomis, rinkos nepastovumu
ir kainų svyravimais. Mažėjant žemės ūkio veiklos patrauklumui, kyla grėsmė, kad blogės
šalies apsirūpinimas maistu.
Ūkininkai, apsispręsdami dėl veiklos tęstinumo, žemės ūkio pajamas lygina su
pajamomis kitose ekonominėse veiklose. Lietuvoje žemės ūkio pajamos yra žymiai mažesnės
nei vidutinės kituose šalies ekonomikos sektoriuose. Žemės ūkio verslo pajamos, tenkančios
vienam šeimos sąlyginiam darbuotojui, sudaro mažiau kaip pusę darbo užmokesčio
darbuotojams visuose šalies ekonomikos sektoriuose.
Lietuvoje ūkių pajamos pagal ūkio dydį (ekonominį, fizinį) ir ūkininkavimo kryptį
labai skiriasi. Mažų ūkių, kurių ekonominis dydis iki 25 tūkst. EUR arba kurių valdomas
žemės plotas iki 40 ha, pajamos, tenkančios vienam šeimos sąlyginiam darbuotojui, nesiekia
vidutinio darbo užmokesčio (neto) šalyje, todėl šiems ūkiams skiriama pajamų palaikymo
parama yra labai svarbi. Labiausiai nuo išmokų priklauso žolėdžių gyvulių ir pienininkystės
ūkiai, kurių sukuriama grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam sąlyginiam darbuotojui, (be
išmokų) – viena mažiausių tarp skirtingų ūkininkavimo krypčių ūkių.
Daugiau kaip pusė Lietuvos ūkių savo veiklą vykdo mažiau palankiose ūkininkauti
vietovėse. Šių ūkių sukuriama grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam sąlyginiam
darbuotojui, yra mažesnė nei ūkių, vykdančių veiklą palankiose ūkininkauti vietovėse, todėl
išmokos už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių, ir kitos išmokos
prisideda prie ūkių, vykdančių veiklą šiose vietovėse, pajamų užtikrinimo.
Lietuvoje ūkiai nepakankamai valdo riziką – kai kuriais metais, ypač tais, kai vyrauja
nepalankios klimatinės sąlygos arba mažos žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos, gana
didelė dalis ūkių patiria didesnį nei 30 proc. grynosios pridėtinės vertės sumažėjimą, palyginti
su 3-ijų praėjusių metų vidurkiu. Su didžiausiu pajamų nepastovumu susiduria javų, rapsų
ūkiai. Šiems ūkiams ypač svarbi rizikos valdymo priemonė turėtų būti pasėlių draudimas.
Nors rizika patirti nuostolius dėl nepalankių klimato reiškinių, kurie pastaruoju metu šalyje
3
ypač dažni, turėtų paskatinti ūkininkus drausti pasėlius, tačiau apdraustas pasėlių plotas
Lietuvoje reikšmingai nedidėja ir sudaro tik apie 10 proc.
Tinkamo pajamų lygio užtikrinimas ir jų stabilumas visuose ūkiuose padidintų žemės
ūkio veiklos patrauklumą pajamų atžvilgiu ir suteiktų aprūpinimo maistu saugumą. Siekiant
didinti ūkių gyvybingumą, būtina tikslingiau skirti paramą mažiems ir vidutiniams ūkiams,
kurie sudaro didžiausią visų šalies ūkių dalį, skirti papildomą paramą tam tikriems sektoriams
(gyvulininkystei), kurie yra svarbūs dėl ekonominių, socialinių ir aplinkosauginių priežasčių,
ir ūkiams, vykdantiems veiklą mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, tam, kad būtų
išlaikytas šių vietovių gyvybingumas ir patrauklumas, išsaugotas kraštovaizdis ir biologinė
įvairovė.
Siekiant padidinti ūkių, dalyvaujančių rizikos valdymo priemonėse, skaičių, būtina
didinti ir tobulinti jau esamų rizikos valdymo priemonių patrauklumą, taip pat diegti naujas ir
efektyvias rizikos valdymo priemones, kurios sudarytų galimybes padidinti ūkių atsparumą
neigiamiems išorės veiksniams, taip pat užtikrintų ūkių gyvybingumą ir konkurencingumą
ilguoju laikotarpiu.
4
Tikslo (a) stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė
Stiprybės Silpnybės
• Susiformavę stambūs ūkiai, turintys
finansinių pajėgumų vykdyti veiklą
efektyviai rinkos sąlygomis.
• Aukštas ūkių mokumo lygis.
• Smulkių ir vidutinių ūkių žemės ūkio
veiklos derinimas su kita mokama
veikla, leidžiančia užtikrinti pajamų
stabilumą.
• Mažos žemės ūkio verslo pajamos,
sudarančios tik apie 50 proc. darbo
užmokesčio visuose šalies
ekonomikos sektoriuose per
pastaruosius penkerius metus.
• Netinkamas rizikos valdymas ūkiuose
– labai maža (tik apie 10 proc.)
apdrausto pasėlių ploto dalis nuo
deklaruoto draustino ploto.
• Labai maža didžiausių paramos
gavėjų dalis (apie 0,1 proc.),
gaunančių didelę dalį (apie 10 proc.)
visų tiesioginių išmokų.
• Mažos žolėdžių gyvulių ir
pienininkystės ūkių pajamos ir didelė
priklausomybė nuo išmokų.
• Pasenusios ir nusidėvėjusios
melioracijos sistemos, dėl kurių
ūkininkai patiria nuostolių, vyraujant
nepalankiems hidrometeorologiniams
reiškiniams.
Galimybės Grėsmės
• Bus taikomos technologijos, įskaitant
skaitmeninimą, leisiančios sumažinti
tarpinio vartojimo išlaidas, padidinti
sukuriamą pridėtinę vertę ir ūkių
efektyvumą.
• Didės rizikos valdymo priemonių
įvairovė ir pasirinkimas rinkoje.
• Toliau augs darbo užmokestis kituose
ekonomikos sektoriuose, mažinantis
ūkininkavimo patrauklumą.
• Dažnės ekstremalių gamtos reiškinių,
didinančių ūkių pajamų nestabilumą.
5
Tikslas (b) –
labiau orientuotis į rinką ir didinti konkurencingumą, be kita ko, daugiau dėmesio
skirti moksliniams tyrimams, technologijoms ir skaitmeninimui
Apibendrinimas. Lietuvos žemės ūkio gebėjimą konkuruoti su kitomis šalimis parodo
bendras gamybos veiksnių produktyvumas, kuris, šaliai įstojus į ES, sparčiai augo, nuolat
mažėjant darbuotojų skaičiui žemės ūkyje, didėjant kapitalo investicijoms ir gerėjant
valdymo įgūdžiams. Paskutiniaisiais metais šalyje jau užfiksuotas šio rodiklio sumažėjimas.
Vertinant šalies žemės ūkio bendrojo gamybos veiksnių produktyvumo sudėtinių dalių –
darbo, kapitalo ir žemės produktyvumo – pokyčius, matyti, kad darbo ir žemės
produktyvumas didėjo, o kapitalo produktyvumas – mažėjo. Kapitalo produktyvumo
mažėjimas rodo, kad investicijų, kaip konkurencingumo skatinimo veiksnio, potencialas
mažėja.
Nuo pat įstojimo į ES iki šiol, didinant Lietuvos žemės ūkio konkurencingumą,
daugiausia taikoma mažų kaštų strategija, siekiant pagaminti kuo daugiau žemės ūkio
produkcijos ir aprūpinti pigia žaliava į eksportą orientuotą maisto perdirbimo pramonę.
Prioritetiniu šalies žemės ūkio politikos tikslu pasirinktas ūkių konkurencingumo didinimas,
teikiant paramą investicijoms. Ūkius geriau aprūpinant kapitalu, siekiama, kad žemės ūkio
produkcijos apimtys didėtų.
Žemės ūkio produkcijos apimčių didinimas Lietuvai tampa nevienareikšmiu iššūkiu,
nes, iš vienos pusės, tai sąlygoja geresnį kapitalo panaudojimą, iš kitos pusės – tai gresia
gamyboje naudojamų gamtinių išteklių pereikvojimu. Atsižvelgiant į tai, gamybos apimčių
didinimą būtina sieti su lietuviškos produkcijos paklausos vietinėje ir užsienio rinkose
augimu ir ūkių ekonominio efektyvumo rodikliais.
Lietuvos žemės ūkio produkcijos gamybos potencialas viršija vidaus paklausą, todėl
perteklinė produkcija yra eksportuojama. Augant šios produkcijos eksporto apimtims, šalies
žemės ūkio konkurencingumas didėja. Pastaruoju metu, plečiant esamas ir atrandant naujas
rinkas, lietuviškos kilmės žemės ūkio ir maisto produktų eksportas nuolat auga. Daugiausia
eksportuojama lietuviškos kilmės javų, pieno ir pieno produktų, žuvų ir vėžiagyvių bei mėsos
ir mėsos subproduktų. Pokyčiai eksporto struktūroje pagal produktus ir šalis rodo, kad
eksporto rizika yra diversifikuota, nes eksportuojama įvairi produkcija, plečiasi eksporto
apimtys ir geografija.
6
Didėjant ekologiškų ir pagal nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą
pagamintų produktų, taip pat maisto produktų, ženklinamų visoje ES atpažįstamais ir
vertinamais kokybės ženklais, gamybai, Lietuvos gamintojams atsiranda galimybė
konkuruojant panaudoti didesnės pridėtinės vertės strategiją. Pastaruoju metu daugelio
ekologiškų grūdinių kultūrų eksportas sparčiai didėja. Daugiausia eksportuojama ekologiškų
kviečių ir avižų.
Lietuvos žemės ūkis dar stipriai atsilieka bioekonomikos ir žiedinės ekonomikos
įgyvendinimo srityje, todėl ypatingą dėmesį būtina skirti didelės pridėtinės vertės produktų,
panaudojant biomasę, gamybai.
Pažangių technologijų ir skaitmeninimo taikymas dar nėra plačiai paplitęs Lietuvos
žemės ūkyje, todėl būtina paskatinti šalies ūkininkus, naudotis šių naujovių teikiamomis
galimybėmis, kurios yra susijusios su įvairiais gamybos ir pardavimų aspektais, pvz.,
geresniu procesų valdymu, sąnaudų mažinimu ir produktyvumo didinimu ūkiuose, vartotojų
aptarnavimo plėtojimu, rinkodara, naujų rinkų paieška ir kt.
Tikslo (b) stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė
Stiprybės Silpnybės
• Didėjantis darbo ir žemės
produktyvumas.
• Diversifikuotas geografiniu ir
produktų požiūriu žemės ūkio ir
maisto produktų eksportas.
• Mažėjantis kapitalo produktyvumas.
• Konkuruojant žemės ūkio produktų
rinkoje, vyrauja mažų kaštų strategija.
• Palyginti mažas suinteresuotumas
plėtoti gyvulininkystę, įvardijamą
kaip tradicinę ir geriausiai
atitinkančią šalies gamtinius
pranašumus šaką, ir ypač kai kuriuose
šalies regionuose, kuriuose vyrauja
mažiau palankios ūkininkauti
vietovės.
Galimybės Grėsmės
• Tiek šalies, tiek užsienio rinkose augs
ekologiškų, autentiškų, aukštos
kokybės žemės ūkio ir maisto
produktų paklausa.
• Bus diegiamos naujovės ir taikomos
technologijos, įskaitant
skaitmeninimą, siekiant žemės ūkio
išteklių naudojimo efektyvumo.
• Bus plečiamos esamos ir atrandamos
naujos patrauklios užsienio rinkos.
• Augs gamybos išteklių (pvz., degalų,
trąšų) kainos.
• Kaimo vietovėse trūks darbo jėgos,
ypač kvalifikuotos.
• Augs kitų šalių gebėjimai apsirūpinti
maistu.
• Didės politinis ir ekonominis
nestabilumas trečiosiose šalyse.
7
Tikslas (c) –
gerinti ūkininkų padėtį vertės grandinėje
Apibendrinimas. Lietuvoje žemės ūkio produkcijos gamybos sektorius, kuriame
vyrauja smulkūs gamintojai, yra susiskaidęs, o maisto perdirbimo pramonė ir mažmeninė
prekyba – labai koncentruotos. Derybose žemės ūkio produkcijos gamintojai paprastai yra
silpniausia grandis, todėl jiems nustatomos mažos produkcijos supirkimo kainos.
Pastaraisiais metais pridėtinės vertės pasidalijimo tarp maisto grandinės dalyvių dalys
keitėsi ne žemės ūkio produkcijos gamintojų, o maisto perdirbėjų ir mažmenininkų naudai.
Nors, siekiant sustiprinti ūkininkų derybinę galią, jie buvo aktyviai skatinami kooperuotis,
tačiau bendradarbiavimo mastas tarp jų išliko mažas. Tiek šalyje veikiančių žemės ūkio
kooperatinių bendrovių (kooperatyvų), tiek jų veikloje dalyvaujančių narių skaičius, palyginti
su kitomis ES šalimis, yra nedidelis.
Paskutiniu metu, siekdami pagerinti savo padėtį vertės grandinėje, dalis ūkininkų
ėmėsi savo ūkiuose užaugintos arba pagamintos produkcijos perdirbimo ir šios produkcijos
pardavimo tiesiogiai vartotojams, plėtojo ekologiškų, pripažintų ES mastu, pagamintų pagal
nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą produktų gamybą. Nepaisant šių iniciatyvų
daugėjimo, ūkininkų, dalyvaujančių vietinio maisto sistemoje ir trumpose maisto tiekimo
grandinėse bei kokybės sistemose, skaičius reikšmingai nepadidėjo, o jų dalis nuo visų
ūkininkų išliko maža.
Siekiant pagerinti Lietuvos ūkininkų padėtį vertės grandinėje, būtina stiprinti jų
bendradarbiavimą, remti gamybos modelių, orientuotų į rinką, plėtrą, skatinti mokslinius
tyrimus ir naujoves, didinti rinkos skaidrumą ir užtikrinti veiksmingas priemones nuo
nesąžiningos prekybos praktikos.
8
Tikslo (c) stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė
Stiprybės Silpnybės
• Didžioji dalis ūkių, plėtojančių
tiesioginius pardavimus – smulkūs
ūkiai, kurie yra sukaupę rinkodaros
sprendimų patirtį, sukūrę prekinius
ženklus ir pelnę vartotojų
pasitikėjimą.
• Didėjanti jaunųjų ir aukštesnį
profesinį pasirengimą turinčių
ūkininkų, įsitraukiančių į tiesioginius
pardavimus, dalis.
• Maža smulkių ūkių, kurie vyrauja
žemės ūkio sektoriuje, derybinė galia,
parduodant produkciją rinkoje.
• Nuolat ir sparčiai mažėjanti pridėtinės
vertės dalis, tenkanti žemės ūkio
produkcijos gamintojams.
• Mažas bendradarbiavimo tarp
ūkininkų mastas – tiek kooperatyvų,
tiek jų veikloje dalyvaujančių
ūkininkų skaičius, palyginti su
kitomis ES šalimis, yra nedidelis.
• Nedidelė ūkininkų, dalyvaujančių
vietinio maisto sistemoje ir trumpose
maisto tiekimo grandinėse, dalis.
Galimybės Grėsmės
• Didės didelės pridėtinės vertės žemės
ūkio ir maisto produktų paklausa,
keičiantis vartotojų prioritetams.
• Augs poreikis plėtoti bioekonomiką ir
žiedinę ekonomiką.
• Bus diegiamos naujovės ir taikomos
technologijos, plėtojant gamybos
modelius, orientuotus į rinką.
• Didės viešojo sektoriaus įstaigų ir
institucijų apsirūpinimas vietiniais,
sezoniniais ir ekologiškais žemės
ūkio ir maisto produktais.
• Bus taikomos veiksmingos
priemonės, padėsiančios apsaugoti
žemės ūkio produkcijos gamintojus
nuo nesąžiningos prekybos praktikos.
• Daugės iniciatyvų, siekiant padidinti
skaidrumą rinkoje.
• Dar labiau didės koncentracija maisto
perdirbimo pramonėje ir mažmeninės
prekybos sektoriuje.
• Didės užsienio šalyse mažomis
sąnaudomis pagamintos žemės ūkio ir
maisto produkcijos importo apimtys.
9
Tikslas (d) –
padėti švelninti klimato kaitą bei prisitaikyti prie jos ir plėtoti darniąją energetiką
Apibendrinimas. Lietuvoje pastaraisiais metais mažėjant gyvulių skaičiui,
gyvulininkystės poveikis klimato kaitai mažėjo. Tačiau dėl didėjančių ŠESD emisijų iš
augalininkystės subsektoriaus bendras iš žemės ūkio veiklos (įskaitant emisijas iš ariamosios
žemės, pievų ir ganyklų) išskiriamas ŠESD kiekis didėjo. Dar vienas klimato kaitos
švelninimo požiūriu nepageidaujamas reiškinys šalyje yra susijęs su dirvožemio organinės
anglies mažėjimu – vyraujant siaurai ūkių specializacijai, esant siauranarėms sėjomainoms,
neauginant daugiamečių žolių, dirvožemio organinės anglies kiekis pastaraisiais metais
mažėjo ir, palyginti su kitomis panašias gamtines sąlygas turinčiomis ES šalimis, buvo vienas
mažiausių. Net du trečdaliai dirvožemio organinės anglies kiekio buvo susikaupę pievose,
tačiau jos sudarė tik apie ketvirtadalį visų žemės ūkio naudmenų.
Lietuvoje pastaraisiais metais išaugęs ekstremalių meteorologinių reiškinių skaičius,
naujos augalų ligos ir kenkėjai, dažnėjantys gyvūnų ligų epidemijų protrūkiai didino ūkių
patiriamus nuostolius, mažino gamybos stabilumą, suinteresuotumą užsiimti žemės ūkio
veikla ir norą prisidėti prie šio sektoriaus plėtros ir modernizavimo. Šalyje pastaraisiais
metais žemės ūkyje iš atsinaujinančių išteklių pagaminamos energijos dalis visoje pirminėje
energijos iš atsinaujinančių išteklių gamyboje mažėjo, be to, pagal šios energijos gamybą,
tenkančią vienam ha ŽŪN, Lietuva gerokai atsiliko nuo ES vidurkio. Iš visų atsinaujinančių
energijos išteklių biomasės ištekliai dėl savo apimčių ir stabilių savybių Lietuvai yra vieni iš
svarbiausių, tačiau šių išteklių potencialas biokuro gamybai yra neišnaudojamas.
Lietuvoje taip pat mažai plėtojama biodujų gamyba iš gyvulių mėšlo, nors šalyje yra
galimybių ją plėtoti, kadangi sukaupiamas pakankamas mėšlo kiekis. Atsižvelgiant į tai, į
naująjį Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginį planą visų pirma reikalinga įtraukti
priemones, skatinančias žemės ūkio gamintojus tinkamai naudoti trąšas, taikyti dirvožemį
tausojančius žemės dirbimo būdus ir sėjomainas. Taip pat reikalinga skatinti dėl klimato
kaitos kylančios rizikos valdymo priemonių naudojimą ūkiuose. Darniosios energetikos
srityje siūloma skatinti biodujų gamybą iš gyvulių mėšlo, energijos gamybą iš biomasės ir
bioskaidžių atliekų, taip pat energiją taupančių technologijų naudojimą.
10
Tikslo (d) stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė
Stiprybės Silpnybės
• Didelę dalį Lietuvos teritorijos užima
miškai, kurie yra pagrindinis ŠESD
absorbentas.
• Mažos energijos sąnaudos žemės ir
miškų ūkyje.
• Dėl padidėjusio pasėlių ploto ir su tuo
susijusio mineralinių trąšų naudojimo
išaugęs ŠESD emisijų kiekis
augalininkystėje.
• Dėl siauros ūkių specializacijos,
siauranarių sėjomainų, daugiamečių
žolių neauginimo sumažėjęs
organinės anglies kiekis ariamojoje
žemėje.
• Didelės ŠESD emisijos iš nusausintų
pelkių.
• Mažas ūkių apsirūpinimas drėkinimo
įrenginiais.
• Mažas biomasės, ypač atliekinės,
panaudojimas energijos gamybai.
• Nedidelės gyvulių mėšlo dalies
panaudojimas biodujų gamybai.
Galimybės Grėsmės
• Bus įgyvendinami tarptautiniai
politiniai susitarimai, nacionaliniai
įsipareigojimai dėl klimato kaitos ir
energetikos.
• Tobulės žemės ūkyje naudojamos
technologijos, leisiančios švelninti
klimato kaitą.
• Bus išvedamos naujos augalų rūšys ir
gyvūnų veislės, pritaikytos prie
besikeičiančio klimato.
• Tobulės ir pigs energijos gamybos iš
atsinaujinančių energijos išteklių
technologijos.
• Keisis vartotojų elgsena, susijusi su
reikalavimais prekes gaminti
neutralaus poveikio klimatui būdu.
• Augs maisto poreikis pasaulyje, kuris
skatins didinti gamybos intensyvumą
ir kartu ŠESD emisijas.
• Keičiantis klimatui atsiras ir plis
naujos augalų bei gyvūnų ligos ir
kenkėjai.
• Dėl klimato kaitos dažnės ir
intensyvės ekstremalūs
meteorologiniai reiškiniai,
apsunkinsiantys prisitaikymą prie
klimato kaitos.
11
Tikslas (e) –
skatinti darnųjį vystymąsi ir veiksmingą gamtos išteklių, tokių kaip vanduo, dirvožemis
ir oras, valdymą
Apibendrinimas. Lietuvoje daugelis gamtos išteklius apibūdinančių rodiklių yra
geresni nei vidutiniškai ES, tačiau pastaraisiais metais aiškiai išsiskyrė keletas neigiamų
tendencijų. Visų pirma, Lietuvoje vykstant žemėnaudos pokyčiams, vis daugiau dirvožemio
buvo prarandama dėl vandens sukeltos erozijos. Antroji tendencija gali būti apibūdinta kaip
pernelyg gausus ir nesubalansuotas tręšimas mineralinėmis trąšomis, lėmęs kai kurių maisto
medžiagų perteklių dirvožemyje. Trečia, didinant gamybos intensyvumą ir dažnėjant
ekstremaliems reiškiniams, vis labiau blogėjo požeminio ir paviršinio vandens kokybė.
Atsižvelgiant į tai, į naująjį Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginį planą visų pirma
būtina įtraukti priemones, skatinančias žemės ūkio gamintojus tinkamai naudoti trąšas, taikyti
dirvožemį tausojančius žemės dirbimo būdus ir sėjomainas.
12
Tikslo (e) stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė
Stiprybės Silpnybės
• Vienas mažiausių ES iš žemės ūkio
veiklos išmetamų amoniako teršalų
kiekis.
• Dėl žemėnaudos pokyčių erozijai
jautriose teritorijose padidėjęs
dirvožemio praradimas dėl vandens
sukeltos erozijos.
• Azoto ir fosforo perviršis žemės ūkio
paskirties žemėje, ypač tuose
regionuose, kuriuose labiausiai
plėtojamas intensyvus ūkininkavimas.
• Pablogėjusi požeminio ir paviršinio
vandens kokybė, ypač rizikos
vandens telkinių baseinuose
Galimybės Grėsmės
• Bus įgyvendinami tarptautiniai
politiniai susitarimai, nacionaliniai
įsipareigojimai dėl tvaraus gamtos
išteklių valdymo.
• Tobulės žemės ūkyje naudojamos
technologijos, padėsiančios
veiksmingai valdyti gamtos išteklius.
• Augs ekosisteminių paslaugų, tokių
kaip švarus oras, vanduo, dirvožemis,
paklausa ir vartotojai bus pasirengę
mokėti už šias paslaugas.
• Keisis vartotojų elgsena, susijusi su
reikalavimais prekes gaminti darant
kuo mažesnį neigiamą poveikį gamtos
ištekliams.
• Augs maisto poreikis pasaulyje, kuris
skatins vis intensyviau naudoti
gamtos išteklius.
• Šiltėjant klimatui dažnės ir intensyvės
ekstremalūs meteorologiniai
reiškiniai, lemsiantys didesnį
maistinių medžiagų išsiplovimą iš
dirvožemio į vandens telkinius.
13
Tikslas (f) –
padėti apsaugoti biologinę įvairovę, gerinti ekosistemines paslaugas ir išsaugoti
buveines bei kraštovaizdžius
Apibendrinimas. Lietuvoje pastaraisiais metais tiek dėl žemės ūkio gamybos
intensyvinimo, tiek dėl žemės apleidimo žemės ūkio naudmenose gyvenančių paukščių
populiacijų būklė, atspindinti visos biologinės įvairovės būklę, blogėjo ir buvo viena
prasčiausių ES. Taip pat šalyje visų pievų buveinių apsaugos būklė buvo nepalanki. Be to,
Lietuvoje kraštovaizdžio elementų skaičius buvo mažesnis už ES vidurkį. Atsižvelgiant į tai, į
naująjį Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginį planą visų pirma būtina įtraukti
priemones, skirtas skatinti su žemės ūkiu susijusiai biologinei įvairovei išsaugoti tinkamą
ūkininkavimo intensyvumą ir buveinių bei kraštovaizdžio elementų tvarkymą.
Tikslo (f) stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė
Stiprybės Silpnybės
• Nemažoje dalyje (25 proc.)
deklaruotų žemės ūkio naudmenų
vykdomas didelės gamtinės vertės
ūkininkavimas.
• Bloga su žemės ūkiu susijusios
biologinės įvairovės būklė.
• Nepalanki žemės ūkio buveinių
pievose apsaugos būklė.
• Mažas kraštovaizdžio elementų
skaičius
Galimybės Grėsmės
• Bus įgyvendinami tarptautiniai
politiniai susitarimai, nacionaliniai
įsipareigojimai dėl biologinės
įvairovės apsaugos.
• Augs ekosisteminių paslaugų, tokių
kaip patrauklus kraštovaizdis, gausi
biologinė įvairovė, geros būklės
buveinės, paklausa ir vartotojai bus
pasirengę mokėti už šias paslaugas.
• Keisis vartotojų elgsena, susijusi su
reikalavimais prekes gaminti darant
kuo mažesnį neigiamą poveikį
biologinei įvairovei ir su ja
susijusioms buveinėms.
• Augs maisto poreikis pasaulyje, kuris
skatins didinti gamybos intensyvumą
ir pievų bei joms artimų buveinių
išarimą.
• Dažnės su klimato atšilimu siejami
miškų gaisrai.
• Didės invazinių augalų ir gyvūnų
rūšių plitimas.
• Biologinės įvairovės apsaugai
svarbiose teritorijose vyks
urbanizacijos ir infrastruktūros plėtra.
14
Tikslas (g) –
pritraukti jaunuosius ūkininkus ir sudaryti palankesnes sąlygas verslo plėtrai kaimo
vietovėse
Apibendrinimas. Ūkių valdytojų amžiaus struktūroje atsispindi agrarinės visuomenės
senėjimo problemos mastas. Lietuvoje, kaip ir kitose ES-28 šalyse, daugiau kaip pusę ūkių
valdytojų sudaro 55 m. amžiaus ir vyresni asmenys. Didėja jaunimo nenoras gyventi ir dirbti
kaime iš dalies ir dėl ūkininkavimo, kaip ekonominės veiklos, nepatrauklumo: jos rutininio
pobūdžio, nepertraukiamo gamybos ciklo, nenormuotos darbo dienos. Nors jaunųjų ūkininkų
skaičius auga, dalis jaunųjų ūkininkų pastaraisiais metais kuriasi kaimo vietovėse, esančias
šalia didžiųjų šalies miestų. Jie nevykdo aktyvios žemės ūkio produkcijos gamybos, o
naudojasi kaimo rezidentiniais pranašumais. Todėl išlieka grėsmės sklandžiai kartų kaitai
žemės ūkyje ir ūkininkavimo tradicijų tęstinumui.
Jaunųjų ūkininkų valdomų ūkių struktūroje vyrauja ūkiai, turintys mažiau kaip 10 ha
naudojamų žemės ūkio naudmenų. Šie ūkiai sukuria mažai pajamų ir gali egzistuoti tik kaip
dalinio užimtumo ūkiai. Be paramos jie neturi pakankamai prielaidų tvariai ūkių veiklai
ilgalaikėje perspektyvoje. Didžiausia kliūtis, trukdanti plėsti turimos žemės plotą – asmeninių
lėšų trūkumas žemės įsigijimui. Tuo tikslu būtina palaikyti jaunųjų ūkininkų pajamas, gerinti
prieigą prie žemės išteklių.
Jauniesiems ūkininkams parama teikiama, tikintis, kad jauni ir išsilavinę žmonės bus
pasirengę inovacijų diegimo procesui ir sėkmingai taikys naujas technologijas ir verslo
modelius. Didžioji jaunųjų ūkininkų dalis turi aukštąjį išsilavinimą, tačiau ne žemės ūkio
srityje. Situaciją gerintų jaunųjų ūkininkų technologiniai mokymai, įgūdžių ir kompetencijų
įgijimo veiklos, konsultavimas žemės ūkio srityje bei bendradarbiavimo skatinimas.
Jaunųjų ūkininkų pajamų struktūra rodo, kad dalis tų jaunų žmonių, kurie nusprendžia
ūkininkauti, mėgina ieškoti alternatyvos tradicinei intensyvaus ir specializuoto ūkininkavimo
strategijai. Tokias galimybes jauniesiems ūkininkams suteikia daugiafunkcinis ūkininkavimas
– tiesioginės veiklos žemės ūkyje derinimas su įvairiomis kitomis veiklomis, atitinkančiomis
konkretaus ūkininko ir jo šeimos narių sugebėjimus ir pomėgius, leidžiantis daug geriau
realizuoti ūkininkų poreikius socialiniam bendravimui, karjeros darymui.
Lietuvoje būtina stabdyti demografinės situacijos kaime blogėjimą ir keisti gyventojų
migracijos kryptį. Labai svarbu užtikrinti, kad kaime liktų gyventi jaunimas ir pritraukti naujų
gyventojų. Todėl, pirmiausia, jaunimui ir norintiems kurtis kaimo regionuose, turi būti
15
sudarytos sąlygos užsiimti norima veikla ir iš jos gauti pakankamas pajamas. Pajamos iš ne
žemės ūkio veiklos jauniesiems ūkininkams, kaip ir visiems kitiems, yra svarbus pajamų
šaltinis, todėl būtina ir toliau sudaryti palankias sąlygas verslo pradžios iniciatyvoms.
Tikslo (i) stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė
Stiprybės Silpnybės
• Sustabdytas jaunųjų ūkininkų
skaičiaus mažėjimas.
• Didelė dalis jaunųjų ūkininkų turi
aukštąjį išsilavinimą, suteikiantį žinių
apie verslo organizavimą.
• Jaunieji ūkininkai daugiausia kuriasi
prie didžiųjų miestų, kurdami labai
mažus rezidentinius ūkius.
• Trūksta išteklių žemės įsigijimui ir
nėra laisvos žemės ūkio plėtrai.
• Jauniesiems ūkininkams, kurie steigia
ūkį ne iš tėvų perimtoje valdoje,
trūksta kapitalo verslo pradžiai.
• Nedidelė jaunųjų ūkininkų dalis
įvairina veiklą ūkyje.
Galimybės Grėsmės
• Modernių technologijų ir socialinių
naujovių taikymas skatins jaunus
žmones imtis žemės ūkio verslo,
derinant jį su kitomis veiklomis.
• Žemės ūkis išliks tradicine, tik į
žaliavų gamybą orientuota, mažai
inovacijas taikančia veikla,
nepatrauklia jauniems žmonėms.
16
Tikslas (h) –
skatinti užimtumą, augimą, socialinę įtrauktį ir vietos plėtrą kaimo vietovėse, be kita
ko, bioekonomikos ir darnaus miškų ūkio sektorius
Apibendrinimas. Kaimo regionuose išlieka didelė gyventojų pajamų priklausomybė
nuo žemės ūkio veiklos. Savarankiškai dirbančių asmenų dalis nuo visų užimtųjų dėl
palyginti didelės šių kaimo regionų gyventojų priklausomybės nuo žemės ūkio veiklos yra
didesnė nei miesto ir tarpiniuose regionuose. Kaime išlieka aktuali ir nedarbo problema, nors
skirtumas tarp nedarbo lygio kaime ir mieste mažėja. Nepakankamas profesinis pasirengimas,
kvalifikacijos ir verslumo stoka yra vienos pagrindinių Lietuvos kaimo gyventojų ilgalaikio
nedarbo priežasčių. Asmenų, gyvenančių skurdo rizikoje ar socialinėje atskirtyje, dalis kaimo
vietovėse ženkliai didesnė nei kitose Lietuvos vietovėse. Ilgalaikis pašalpų mokėjimas,
socialinius įgūdžius, psichinę sveikatą ir emocinę kultūrą ugdančių priemonių trūkumas
skatina visuomenės sluoksnio, nesuinteresuoto darbo paieškomis ar verslo kūrimu,
formavimąsi. Išliekanti didelė kaimo gyventojų priklausomybė nuo žemės ūkio veiklos,
menkas verslumas ir prastos demografinės, išsilavinimo ir nedarbo charakteristikos lemia ir
tai, kad vidutiniškai kaimo gyventojų pajamos ketvirtadaliu mažesnės nei miesto gyventojų.
Kaimo gyventojų pajamų ir užimtumo augimui labai svarbi yra verslo plėtra. Lietuvos
kaimo vietovėse LMMVĮ skaičius nuolat auga, ypač paslaugų sektoriuje, tačiau LMMVĮ
plėtra yra netolygi, daugiausia jų veikia kaimo vietovėse prie didžiųjų miestų: Vilniaus,
Kauno ir Klaipėdos. Tai rodo, kad smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą ribojantys veiksniai,
tokie, kaip nepakankama vidaus rinka ir maža vartotojų perkamoji galia, kvalifikuotos darbo
jėgos trūkumas, pasireiškia dažniau ir intensyviau būtent atokių regionų kaimo vietovėse.
Turizmas – viena sparčiausiai vystomų alternatyviųjų žemės ūkiui veiklų kaime, ypač
tose vietovėse, kurios mažiau tinka žemės ūkio veiklai. Kaimo turizmo paslaugų teikėjai,
siekdami išlaikyti savo veiklą ir didinti teikiamų paslaugų įvairovę, turėtų daugiau dėmesio
skirti bendradarbiavimui su vietos ūkininkais ir kaimo bendruomenėmis, kurie turi vis
daugiau gebėjimų išnaudoti vietos potencialą ir pritraukti lankytojus į kaimo turizmo
sodybas.
Paskatas kurti verslą ir gyventi kaimo vietovėse lemia infrastruktūra. Lietuvoje dalies
vietinių kelių būklė yra prasta, beveik du trečdalius sudaro žvyrkeliai, mažėja vietinio
susisiekimo galimybės. Kita vertus, verslo sąlygas pagerino ir gyventojų preinamumą prie
paslaugų padidino plačiajuosčio interneto diegimo projektai. Daug dėmesio buvo skirta
17
viešojo sektorias paslaugų skaitmeninimui. Plačiajuosčio ryšio aprėptis kaimiškose vietovėse
siekia 98 proc. Vertinant Lietuvos investicijas į elektroninės valdžios projektus, galima teigti,
kad daugiausia orientuojamasi į nacionalinio, o ne vietos lygmens paslaugų teikimą.
Gyventojams skirtų pagrindinių viešųjų ir administracinių paslaugų perkėlimas į elektroninę
erdvę vyksta lėčiau nei paslaugų, skirtų verslui.
Potencialą spręsti kaimo gyventojų užimtumo, socialinės įtraukties problemas
Lietuvoje turi savanorystė, bendruomeninės iniciatyvos ir partnerystė, kurios aktyviai
plėtojamos šalies kaimo vietovėse LEADER metodo dėka. Kaimo bendruomenės turi
patirties įgyvendinti įvairius ekonominius, socialinius ir aplinkosauginius projektus. Ieškant
daugiau galimybių ir inovatyvių būdų sustiprinti nevyriausybinio sektoriaus pajėgumus,
Lietuvoje jau įgyvendinamos ir socialinio bei bendruomeninio verslo iniciatyvos, kurių
potencialas rodo, kad šiai veiklai perspektyvos yra didelės, ypač viešųjų paslaugų teikimo
srityje.
Vietos ekonomikos vystymui yra svarbus miškų sektorius, nes miškai užima vieną
trečdalį šalies teritorijos. Lietuvoje formuojama ir įgyvendinama visuotinai pripažįstamais
darnaus miškų ūkio principais paremta miškų politika, kuri sudaro prielaidas Lietuvos miškų
išsaugojimui ir šių miškų potencialo nuolatiniam didinimui, kartu užtikrinant subalansuotų
šiandieninės visuomenės poreikių miškams tenkinimą. Miškų sektorius kuria darbo vietas
kaimo vietovėse ir didina kaimo gyventojų pajamas. Lietuvos miškininkystė ir medienos
ruoša reikšmingai prisideda prie bioekonomikos plėtros šalyje ir yra inovatyvių didesnės
vertės bioproduktų gamybos, plėtojant vietos ekonomiką ateityje, šaltinis.
18
Tikslo (h) stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė
Stiprybės Silpnybės
• Aktyviai plėtojamos kaimo
bendruomeninės iniciatyvos ir
partnerystė, palaikanti kaimo socialinę
struktūrą.
• Palyginti didelė savarankiškai
dirbančių asmenų, turinčių patirties
plėtoti verslą, įdarbinant kitus kaimo
bendruomenių narius, dalis nuo visų
užimtųjų.
• Didelis potencialas plėtoti
bioekonomiką.
• Didelis atotrūkis tarp namų ūkio pajamų
kaime ir miestuose.
• Didelė dalis kaimo gyventojų, kuriems
gresia skurdas ir socialinė atskirtis.
• Tarp bedarbių dominuoja ilgalaikiai
bedarbiai ir į darbo rinką sunkiai
besiintegruojantys kaimo gyventojai.
• Trūksta paslaugų kaimo vietovėse,
nutolusiose nuo didžiųjų miestų.
Galimybės Grėsmės
• Stiprės kaimo ir miesto ryšiai,
panaudojant miesto finansinius ir
intelektualinius bei kaimo rekreacinius
išteklius kaimo gyventojų užimtumui
ir socialinei įtraukčiai didinti.
• Asmenys, kurie mokėsi ir/arba dirbo
užsienyje bei įgijo žinių ir/arba
kapitalo, būtinų ekonominės veiklos
plėtrai, sugrįš į vietoves, iš kurių yra
išvykę.
• Naujos technologijos ir naujų
bioekonomikos produktų paklausa
sudarys galimybes bioekonomikos
plėtrai.
• Augs kaimo turizmo ir rekreacijos,
sveikatinimo paslaugų paklausa.
• Dalijimosi ekonomika pagrįsti verslo
modeliai padidins žemės ūkyje
sukauptų išteklių sklaidą ir
efektyvumą, socialinių verslų plėtrą,
įtraukiant kaimo bendruomenes.
• Didės skirtumai tarp kaimo bei miestų ir
užsienio gyvenamųjų vietovių įsidarbinimo
galimybių, pajamų ir gyvenimo kokybės
požiūriu.
• Retės sveikatos, švietimo, socialinių,
transporto ir kitų paslaugų infrastruktūros
tinklas kaimo vietovėse, mažėjant gyventojų
skaičiui.
• Išnyks kaimo gyvenvietės, kurios nepajėgs
pritraukti jaunų žmonių.
19
Tikslas (i) –
siekti, kad ES žemės ūkio sektorius labiau atitiktų visuomenės poreikius, susijusius su
maistu, sveikatos priežiūra (įskaitant saugius, maistingus ir tvarius maisto produktus),
maisto atliekomis ir gyvūnų gerove
Apibendrinimas. Svarbiausias Lietuvos, kaip ir ES, maisto saugos politikos uždavinys
– užtikrinti kuo geresnę žmonių sveikatos ir vartotojų interesų apsaugą ir laisvą saugių ir
kokybiškų produktų apyvartą vidaus rinkoje ir su trečiosiomis šalimis. Maisto sauga turi būti
užtikrinta visuose maisto grandinės etapuose nuo lauko iki stalo. Lietuva yra sukūrusi maisto
kokybės, kontrolės ir rizikos vertinimo sistemą, kurios sėkmingam veikimui ir gebėjimui
valdyti naują riziką yra būtinas institucijų laboratorijų atnaujinimas ir nuolatinis darbuotojų
mokymas.
Lietuvos žemės ūkio sektoriaus subjektai deda daug pastangų, formuojant prielaidas,
kad Lietuvos žemės ūkio sektorius atitiktų visuomenės lūkesčius saugiems ir kokybiškiems
maisto produktams. Lietuvoje gaminamas maistas yra aukštos kokybės, nes yra gaminamas
naudojant mažai cheminių medžiagų. Tačiau, ateityje, trūkstant naujų ligų prognozavimo ir
monitoringo metodikų, gali pasireiški augalų ligų proveržiai, kuriuos suvaldyti gali tekti
intensyviau naudoti chemines augalų apsaugos priemones, o antimikrobinių medžiagų
maistui auginamiems gyvūnams sunaudojimo augimą gali lemti plintančios naujos gyvūnų
ligos.
Nors Lietuvoje vis daugiau ūkininkaujama ekologiškai, tačiau ekologiškos
produkcijos apimtys yra nedidelės. Daugiausia gaminami ekologiški augalininkystės
produktai, o ekologiškų gyvulininkystės produktų gamyba plėtojama mažai. Mažai maisto
produktų, pripažintų ES mastu.
Lietuvoje nepakankamai skatinami gyvūnų gerovės užtikrinimo veiksmai.
Kiaulininkystės ūkiuose nepakankamai imamasi veiksmų, užtikrinančių 2008 m. gruodžio 18
d. Tarybos direktyvos 2008/120/EB įgyvendinimą, o dėl besikeičiančio visuomenės požiūrio į
gyvūnų gerovę, auga poreikis pakeisti ar modernizuoti vištų dedeklių laikymo sistemas
(atsisakant ar mažinant narvuose laikomų vištų dalį).
Lietuva, kaip ir daugelis ES ir kitų šalių, susiduria su maisto praradimo arba
iššvaistymo mažinimo klausimais, kurie reikalauja inovatyvaus požiūrio į jų sprendimą.
Pirminėje žemės ūkio produkcijos gamyboje prarandama apie 10 proc. viso prarandamo
maisto. Maistas daugiausia prarandamas dėl nepalankių oro sąlygų, kenkėjų, ligų gyvūnų
20
traumų bei nelaimingų atsitikimų ir pan. Tikėtina, kad Lietuvoje augant vartojimui, gali augti
ir maisto atliekų kiekiai, ypač namų ūkiuose. Todėl, būtina analizuoti esamą situaciją, sukurti
monitoringo sistemą, užtikrinančią nuolatinę esamos situacijos stebėseną ir vertinimą,
užtikrinti vartotojų švietimą, atsakingo vartojimo skatinimą, maisto aukojimo labdarai
mechanizmų parengimą ir jų viešinimą.
Lietuvos gyventojų mityba keičiasi, vis daugiau vartotojų renkasi maitintis sveikiau,
pirmenybę teikis ekologiškiems, gamtai draugiškomis technologijomis pagamintiems
produktams. Higienos instituto atliekami sveikos gyvensenos tyrimai rodo, kad šie pokyčiai
yra nepakankami, kad Lietuva sumažintų su mitybos įpročiais susijusių ligų riziką.
Nepakankama mityba šeimose lemia tai, kad vaikų sveikos mitybos įpročių formavimui
būtina pasitelkti valstybines ir savivaldybių institucijas. Sveikos mitybos įpročiai yra
reikšmingas gyventojų sveikatos veiksnys, todėl siekiant pagerinti Lietuvos visuomenės
sveikatos būklę, būtina įgyvendinti priemonės gyventojų švietimui. Sveikos mitybos kultūra
yra nepakankama, todėl būtina įgyvendinti priemones, kurios skatintų vaikų sveikos mitybos
įpročių formavimą, ypač vaisų ir daržovių vartojimo srityse.
Tikslo (i) stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė
Stiprybės Silpnybės
• Mažas augalų apsaugos produktų ir
antimikrobinių medžiagų naudojimas
žemės ūkyje.
• Sukurta pripažinta maisto kokybės,
kontrolės ir rizikos vertinimo sistema.
• Tiesioginių pardavimų taikymas,
mažinantis perteklinės produkcijos
gamybą ir maisto švaistymą.
• Mažos ekologiškų produktų gamybos
ir perdirbimo apimtys.
• Mažas maisto produktų, kuriems
taikomos ES kokybės sistemos
skaičius.
• Nepakankami gyvūnų gerovės
užtikrinimo veiksmai kiaulininkystės
ir paukštininkystės sektoriuose.
• Augalų ir gyvūnų naujų ligų
prognozavimo ir monitoringo
metodikų trūkumas.
• Nepakankamas gyventojų sveikos
mitybos įpročių formavimas.
Galimybės Grėsmės
• Didės ekologiškų, aukštos ir
išskirtinės kokybės, šviežių ir
natūralių vietinių ūkininkų užaugintų
arba pagamintų žemės ūkio ir maisto
produktų paklausa, stiprėjant
gyventojų nuostatoms dėl sveikos
mitybos, švarios aplinkos ir gyvūnų
gerovės.
• Didės visuomenės lūkesčiai ir
reikalavimai maisto saugos, aplinkos
apsaugos ir gyvūnų gerovės srityse.
• Augant vartojimui, augs maisto
atliekų kiekiai.
21
Kompleksinis tikslas –
modernizuoti sektorių, kaupiant žinias ir keičiantis jomis, diegiant inovacijas ir
gerinant skaitmeninimą žemės ūkyje ir kaimo vietovėse, taip pat skatinant jų praktinį
taikymą
Apibendrinimas. Keičiantis ūkininkavimo reikalavimams, ūkininkams ir miško
savininkams reikalingos naujos žinios ir gebėjimai spręsti specifines ūkininkavimo
problemas, susijusias su ūkio valdymo reikalavimų laikymusi, klimatui ir aplinkai naudingos
ūkininkavimo praktikos taikymu, aplinkos apsaugos standartų diegimu. Todėl tais atvejais,
kai kaimo vietovėse besikuriantys ūkininkai stokoja patirties, plėtodami verslą ar spręsdami
aplinkosauginius ūkinės veiklos klausimus, būtina ir toliau užtikrinti išvystytą konsultavimo
ir keitimosi žiniomis tinklą, o tikintis inovatyvių sprendimų ir naujovių žemės ir miškų ūkio
srityse svarbu plėsti bendradarbiavimą tarp mokslo institucijų, viešųjų įstaigų, konsultantų ir
ūkininkų, stiprinti jų tarpusavio ryšius, atlikti daugiau tikslinių mokslinių tyrimų ir užtikrinti,
kad ūkininkai gautų naujausią ir kokybišką informaciją, profesines žinias, mokymus ir
apskritai europinius standartus atitinkantį išsilavinimą.
Dalyvavimas žemės ūkio žinių ir inovacijų sistemoje svarbus ir naudingas tiek
žemdirbiams ir kaimo gyventojams, tiek šioje sistemoje dirbančioms ir paslaugas
teikiančioms institucijoms ir organizacijoms, nes suteikia žinių, leidžia priimti inovatyvius ir
greitus sprendimus bei praktiškai įgyvendinti naujoves. Todėl svarbu užtikrinti ir plėsti
bendradarbiavimą tarp esamų mokslo institucijų, konsultantų ir žemdirbių, stiprinti jų
tarpusavio ryšius, plėsti teikiamų paslaugų tinklą, jo atvirumą ir prieinamumą, užtikrinti
aukštą žemdirbiams ir kaimo gyventojams teikiamų konsultavimo paslaugų kokybę, užtikrinti
galimybę patiems identifikuoti poreikius, kokių konsultacijų jiems reikia, stiprinti ūkininkus
vienijančių asociacijų vaidmenį identifikuojant konsultavimo paslaugų poreikį. 2021 – 2027
m. žemės ūkio žinių ir inovacijų sistema turi tapti strategija tvariam žemės ūkiui.1 Todėl
pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas informacijos srautų ŽŪŽIS gerinimui.
Neatsiejama žinių kaupimo, keitimosi ir inovacijų proceso dalis yra
bendradarbiavimas ir inovacijų tinklai. Tai efektyvi priemonė, kurios tikslas – skatinti
dalijimąsi žiniomis ir informacija tarp įmonių ir/ar mokslo bei viešųjų institucijų srityse,
kuriose siekiama išspręsti specifinius technologinius arba su specifine problema susijusius
1 EU SCAR AKIS (2019), Preparing for Future AKIS in Europe.Brussels, European Commission. 2ndEdition,
10 October 2019. P. 32.
22
klausimus. Inovacijų generavimui labai svarbu kurti ir dalytis žiniomis atvirai ir sukurti erdvę
dalyviams susitikti ir plėtoti idėjas. Inovacijos ir jų sėkmė priklauso nuo ŽŪŽIS veikėjų
vaidmens. Norint sukurti tikrą inovacijų ekosistemą, visi dalyviai, ypač nacionaliniu ir
regioniniu lygiu, turi būti struktūriškai įtraukti į žinių kūrimą ir dalijimąsi jomis. Bendrosios
žemės ūkio politikos modernizavimas sudarys sąlygas pereiti prie atsparaus, tvaraus ir
klimatui palankaus ūkininkavimo sistemų ir vertės grandinių, todėl esminis tikslas turėtų būti
sukurti ir įgalinti efektyviai veikti tokią ŽŪŽIS, kuri būtų stipri ir integruota (pagal A.
Knierim ir K. Prager modelį) ir sugebėtų pasiekti jai keliamus tikslus. Todėl vienas esminių
tikslų žinių kaupimo, keitimosi, inovacijų diegimo, skaitmeninimo ir modernizavimo srityje
turėtų būti didesnis esamų institucijų įgalinimas ir jų tarpusavio bendradarbiavimo ir
keitimosi informacija stiprinimas.
Kompleksinio tikslo stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė
Stiprybės Silpnybės
• Sukurtos ir veikiančios mokslo ir
mokymo institucijos, gebančios kurti
ir diegti inovacijas.
• Sukurti konsultavimo IT įrankiai,
galintys teikti konsultacijas nuotoliniu
būdu.
• Teritoriniu požiūriu išplėtotas kaimo
gyventojų ir žemdirbių konsultavimo
paslaugų tinklas.
• Nepakankamas inovacijų diegimas ir
žemas ūkių skaitmeninimas.
• Maža konsultavimo paslaugų sklaida,
įvairovė ir konkurencija.
• Neužtikrinamas ūkininkų (ir jų
asociacijų) keliamų reikalingų
konsultacijų kokybės ir įvairovės
spektras.
• Auštos kvalifikacijos konsultantų,
turinčių patirties kituose sektoriuose
ir tarptautinės konsultavimo patirties,
trūkumas.
• Į inovacijų ir konsultavimo veiklas
neįtrauktos ūkininkų asociacijos ir
kooperatyvai.
• Į konsultavimo veiklas, kaip
konsultantai, nėra įtraukti ūkininkai.
Galimybės Grėsmės
• Žemės ūkio žinių ir inovacijų
sistemos buvimas tarptautinėje
erdvėje paskatins perimti tarptautinę
inovacijų patirtį.
• Bendradarbiavimo tinklų kūrimas tarp
konsultantų, mokslininkų ir vartotojų
padidins konsultavimo paslaugų
teikimo būdų įvairovę ir asortimentą
bei pagerins paslaugų kokybę.
• Efektyvios mokslo žinių diegimo ir
perdavimo sistemos nebuvimas
sumažins gebėjimus diegti
inovacijas, būtinas didinti ūkių
konkurencingumą ir tvarumą.
• Netolygus finansavimas ir veiklų
tęstinumo stoka taps stabdžiu
efektyviai įgyvendinti
bendradarbiavimo, žinių keitimosi ir
inovacijų plėtojimo veiklas.
23
Turinys 1 Bendroji dalis ....................................................................................................................... 24
2 Lietuvos žemės ūkio ir kaimo padėtis ................................................................................ 39
2.1 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – remti perspektyvias ūkio
pajamas ir ūkių atsparumą visoje ES ir taip užtikrinti geresnį aprūpinimą maistu (a).............. 39
2.2 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – labiau orientuotis į rinką ir
didinti konkurencingumą, be kita ko, daugiau dėmesio skirti moksliniams tyrimams,
technologijoms ir skaitmeninimui (b) ....................................................................................... 64
2.3 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – gerinti ūkininkų padėtį vertės
grandinėje (c)............................................................................................................................. 90
2.4 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – padėti švelninti klimato kaitą
bei prisitaikyti prie jos ir plėtoti darniąją energetiką (d) ......................................................... 100
2.5 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – skatinti darnųjį vystymąsi ir
veiksmingą gamtos išteklių, tokių kaip vanduo, dirvožemis ir oras, valdymą (e) .................. 113
2.6 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – padėti apsaugoti biologinę
įvairovę, gerinti ekosistemines paslaugas ir išsaugoti buveines bei kraštovaizdžius (f) ......... 126
2.7 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – pritraukti jaunuosius ūkininkus
ir sudaryti palankesnes sąlygas verslo plėtrai kaimo vietovėse (g) ......................................... 134
2.8 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – skatinti užimtumą, augimą,
socialinę įtrauktį ir vietos plėtrą kaimo vietovėse, be kita ko, bioekonomikos ir darnaus
miškų ūkio sektorius (h) .......................................................................................................... 144
2.9 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – siekti, kad ES žemės ūkio
sektorius labiau atitiktų visuomenės poreikius, susijusius su maistu, sveikatos priežiūra
(įskaitant saugius, maistingus ir tvarius maisto produktus), maisto atliekomis ir gyvūnų
gerove (i) ................................................................................................................................. 169
3 Žemės ūkio žinių ir informacijos veikimas bei susijusios struktūros ........................... 186
24
1 Bendroji dalis
Geografinė vietovė
Lietuvos Respublika yra valstybė Vidurio Europoje. Vakaruose šalis prieina prie
Baltijos jūros, šiaurėje ribojasi su Latvija, rytuose ir pietuose – su Baltarusija, o
pietvakariuose – su Lenkija ir Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi. Lietuvos–
Baltarusijos ir Lietuvos–Rusijos Federacijos siena yra Europos Sąjungos (ES) siena.
Teritorija
Lietuvos teritorijos plotas – 6528,6 km2 (C.31 rodiklis), iš kurio didžiausią dalį
sudaro žemės ūkio paskirties žemė (2012 m. – 60,2 proc.). Ši dalis yra didesnė nei vidutinė
ES-28 šalyse (45,6 proc.), ir tai rodo, kad Lietuvoje žemės ūkiui tenka svarbus vaidmuo.
Gana didelę šalies teritorijos dalį sudaro miškai (29,1 proc.), ši dalis yra tik šiek tiek mažesnė
nei vidutinė ES-28 šalyse (31,9 proc.). Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemė (įskaitant
natūralias pievas) ir miškai (įskaitant krūmynus) kartu sudaro 93,8 proc. šalies teritorijos.
Pagal šį rodiklį Lietuva užima antrą vietą tarp visų ES-28 šalių po Slovėnijos.
Pagal EUROSTAT miesto ir kaimo tipologiją Lietuvoje didžiausią šalies teritorijos
dalį užima tarpiniai regionai (2015 m. – 71,5 proc.), o miesto regionas ir kaimo regionai –
žymiai mažesnes dalis (atitinkamai 14,9 ir 13,6 proc.) (C.03 rodiklis). Lietuvoje kaimo
regionų užimama šalies teritorijos dalis yra 3,2 karto mažesnė nei vidutinė ES-28 šalyse.
Gamtiniai veiksniai – reljefas, klimatas, dirvožemis
Nors Lietuva tradiciškai yra pristatoma kaip žemės ūkio kraštas, turintis gilias
ūkininkavimo tradicijas, tačiau Lietuvos, kaip šiaurės šalies, gamtiniai veiksniai žemės ūkio
veiklai plėtoti yra mažiau palankūs nei daugelio piečiau esančių šalių. Tai turi įtakos žemės
ūkio produktų gamybos pasirinkimui ir gamybos specializacijos specifikai.
Lietuvos reljefas yra palyginti lygus, išskyrus kalvotas lygumas rytuose ir vakaruose,
nesiekiančias 300 m virš jūros lygio. Aukščiausias taškas – Aukštojo kalnas Medininkų
aukštumoje (293,84 metro). Lygumos sudaro 48,1 proc. žemės ūkio naudmenų (ŽŪN),
banguotas paviršius (2–5o statumo šlaitai) – 31,6 proc., kalvotas paviršius (5–12) –
16,9 proc., o labai kalvotas paviršius (daugiau kaip 12) – 3,4 proc.
Šalies klimatas yra pereinamojo pobūdžio tarp vidutinių platumų jūrinio ir žemyninio.
Kritulių iškrinta pakankamai visais metų laikais (vidutiniškai apie 670 mm), gausiau –
šiltuoju laikotarpiu balandį–spalį (apie du trečdalius metinio kritulių kiekio), žiemą susidaro
sniego danga. Vidutinė liepos mėnesio temperatūra yra apie +17 °C, o sausio mėnesio – apie
−4 °C. W. Köppeno pasaulio klimato klasifikacijoje didžiosios Lietuvos dalies klimatas
25
priskiriamas vidutiniškai šalto (borealinio) klimato juostai (D), o vakarinio Lietuvos
pakraščio klimatas – vidutiniškai šilto klimato juostai (C)2.
Pasaulyje vykstantys klimato kaitos pokyčiai yra stebimi ir Lietuvoje. Lietuvos
hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, per 1961–2018 m. laikotarpį vidutinė oro
temperatūra šalyje pakilo 2,05 °C (0,342 °C per dekadą), o kritulių kiekis padidėjo 19 mm
(109 mm per dekadą3). Šalyje dėl klimato kaitos daugėja ekstremalių reiškinių. Šie reiškiniai
darosi intensyvesni, trunka ilgiau ir pasireiškia neįprastu laiku (pvz., sausros ir liūtys vasarą,
šalčio bangos besniegę žiemą, vėlyvos pavasario šalnos ir pan.). Pastaruoju metu dėl
nepalankių oro sąlygų (pvz., liūčių 2017 m., užsitęsusių sausrų 2018 m.) Lietuvos žemės ūkis
vis dažniau patiria didelių derliaus nuostolių.
Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje. Pernelyg šlapios žemės sudaro apie 52 proc.
viso valstybės žemės ploto. Tokią žemę naudoti žemės ūkio gamybai ar infrastruktūros
objektų rengimui galima, tik ją nusausinus. 2018 m. pradžioje nusausintos žemės plotas sudarė
3046,0 tūkst. ha (77,7 proc. visų šlapių žemių), iš kurio 2621 tūkst. ha buvo nusausinta drenažu.
Šiuo metu melioruotoje žemėje užauginama apie 90 proc. žemės ūkio produkcijos.
Lietuvoje vyrauja vidutinio derlingumo dirvožemiai, pagal natūralųjį derlingumą
artimi kitų šio regiono šalių – Lenkijos, Danijos, pietinės Skandinavijos ir kitų šalių –
dirvožemiams4. Smėlio dirvožemiai užima 13 proc. ŽŪN ploto, priesmėlio – 37 proc.,
priemolio – 39 proc., moliai – 3 proc., durpės ir puveningos velėnos – 8 proc. Nors šalies
teritorija yra nedidelė, dirvožemiai ir jų rūgštumas atskiruose regionuose žymiai skiriasi.
Vakarų ir Pietryčių Lietuvos dirvožemiai iš prigimties yra rūgščios reakcijos, o Vidurio
Lietuvoje didesnės dirvožemių dalies pH yra neutralus arba artimas neutraliam.
Gamtinių sąlygų skirtumai atskiruose Lietuvos regionuose nulemia ir ryškius žemės
ūkio produkcijos gamybos apimčių ir pajamų lygio skirtumus. Šalyje vieną trečdalį
(33,2 proc.) naudojamų ŽŪN užima didelių gamtinių kliūčių ir specifinių kliūčių turinčios
vietovės (C.32 rodiklis). Lietuva yra suinteresuota, kad šiose vietovėse žemės ūkio veikla
būtų tęsiama, siekiant išlaikyti jų gyvybingumą ir patrauklumą bei išsaugoti kraštovaizdį ir
biologinę įvairovę.
2 Studijos, nustatančios atskirų sektorių jautrumą klimato kaitos poveikiui, rizikos vertinimą ir galimybes
prisitaikyti prie klimato kaitos, veiksmingiausias prisitaikymo prie klimato kaitos priemones ir vertinimo
kriterijus, parengimas. Galutinė ataskaita. VšĮ Gamtos paveldo fondas. Vilnius, 2015. Prieiga per internetą:
https://am.lrv.lt/uploads/am/documents/files/KLIMATO%20KAITA/Studijos%2C%20metodin%C4%97%20me
d%C5%BEiaga/Klimato%20kaita_galutine%20ataskaita_2015_08_31.pdf. 3 2021–2030 m. Nacionalinė pažangos programa: strateginiai tikslai ir uždaviniai. Aplinkos ministerija, Vilnius
2019-05-17. 4 Mažvila J., Staugaitis G., Vaišvila Z., Aleknavičius P., Juozokas A., Mockevičius R., Lukšienė L. 2011.
Lietuvos žemės našumas. Akademija, Kėdainių r., 280 p.
26
Demografinė situacija
Lietuvos gyventojų skaičius mažėja. Pagrindiniai gyventojų skaičiaus mažėjimo
veiksniai – neigiamas natūralaus gyventojų prieaugio rodiklis ir nuolatinė grynoji
emigracija.5 Dėl šių demografinių pokyčių keičiasi šalies gyventojų struktūra: visuomenė
sensta, mažėja jauno ir darbingo amžiaus gyventojų skaičius.
2018 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2,8 mln. gyventojų – 7,0 proc. mažiau nei
2012 m. Per 2012–2018 m. laikotarpį miesto gyventojų skaičius sumažėjo nuo 2005,6 iki
1875,4 tūkst., arba 6,5 proc., o kaimo gyventojų – nuo 998,0 iki 918,8 tūkst., arba 7,9 proc.
Mažėjant miesto gyventojų skaičiui, kaimo gyventojų dalis išliko nepakitusi ir sudarė vieną
trečdalį (2018 m. – 32,9 proc.).
Kaimo vietovėse žymiai sparčiau nei miesto vietovėse mažėjo jauniausio amžiaus
gyventojų skaičius. Per 2012–2018 m. laikotarpį vaikų iki 15 m. amžiaus skaičius miesto
vietovėse sumažėjo 1,3 proc., o kaimo vietovėse – 12,1 proc. Tiek miesto, tiek kaimo
vietovėse vaikų iki 15 m. amžiaus dalis išliko mažesnė nei 65 m. amžiaus ir vyresnių
gyventojų. Tai rodo didėjantį demografinės senatvės koeficientą – 100-ui 0–14 m. amžiaus
vaikų tenkantį 65 m. amžiaus ir vyresnių gyventojų skaičių, kuris 2012 m. pradžioje siekė
122, o 2018 m. pradžioje – 131.
Lietuvoje grynoji emigracija tęsiasi, nors paskutiniaisiais metais jos tempas sulėtėjo6.
2017 m. iš šalies emigravo 27,5 tūkst. žmonių daugiau nei imigravo, o 2018 m. – 3,3 tūkst., ir
nuo 1990 m. tai mažiausias neto tarptautinės migracijos rodiklis. 2012–2018 m. iš šalies
emigravo vidutiniškai 41,6 tūkst. gyventojų per metus. Dėl emigracijos Lietuva praranda
jaunus ir darbingo amžiaus gyventojus. 2017 ir 2018 m. jaunesnių nei 35 m. emigrantų dalis
viršijo 70 proc. Daugiausia emigravo 20–24 ir 25–29 m. amžiaus grupių asmenys.
Pagal EUROSTAT miesto ir kaimo tipologiją7 daugiausia Lietuvos gyventojų
(2017 m. – 63,2 proc.) gyveno tarpiniuose regionuose. Miesto regiono gyventojai sudarė
mažesnę dalį (28,3 proc.), o kaimo regionų gyventojai – mažiausią dalį (8,6 proc.) (C.01
rodiklis). 2017 m., palyginti su 2012 m., Lietuvos kaimo regionuose gyventojų skaičius
sumažėjo daugiausia iš visų ES šalių (Lietuvoje – 8,8 proc., vidutiniškai ES-28 šalyse –
0,5 proc.).
5 Komisijos tarnybų darbinis dokumentas. Šalies ataskaita. Lietuva 2019. Prieiga per internetą:
https://ec.europa.eu/info/sites/info/files/file_import/2019-european-semester-country-report-lithuania_lt.pdf. 6 Ten pat. 7 Pagal EUROSTAT miesto ir kaimo tipologiją miesto regionui priskiriama Vilniaus apskritis, tarpiniams
regionams – Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Utenos, Alytaus ir Telšių apskritys, o kaimo regionams –
Marijampolės ir Tauragės apskritys.
27
Gyventojų skaičiaus mažėjimas nulėmė tai, kad Lietuva tapo viena iš rečiausiai
apgyvendintų ES šalių: 2017 m. vienam kvadratiniam kilometrui (km2) teko 45,2 gyventojo –
2,6 karto mažiau nei vidutiniškai ES-28 šalyse (C.04 rodiklis). Lietuvos kaimo regionuose
gyventojų tankumas buvo mažesnis nei miesto ir tarpiniuose regionuose (2018 m. –
atitinkamai 3,1 karto ir 29,7 proc.).
Lietuvos, kaip ir daugelio ES šalių, kaimo regionuose gyventojai senėjo. 2018 m.,
palyginti su 2012 m., šiuose šalies regionuose 65 m. amžiaus ir vyresnių gyventojų dalis
padidėjo nuo 18,7 iki 20,3 proc., o iki 15 m. amžiaus ir 15–64 m. amžiaus gyventojų dalys
sumažėjo atitinkamai nuo 15,4 iki 14,8 proc. ir nuo 65,9 iki 64,9 proc. (C.02 rodiklis).
Kai kuriose Lietuvos savivaldybėse demografiniai rodikliai yra žymiai blogesni nei
vidutiniai šalyje. 2018 m. pradžioje daugelyje Rytų Lietuvos savivaldybių gyventojų
tankumas buvo mažesnis nei 18,0 gyventojo vienam km2, o demografinės senatvės
koeficientas – didesnis nei 175 (1.1 pav.).
1.1 pav. Demografinės senatvės koeficientas* ir gyventojų tankumas 2018 m. pradžioje pagal
savivaldybes
*Pagyvenusių (65 m. amžiaus ir vyresnių) žmonių skaičius, tenkantis vienam šimtui vaikų iki 15 m. amžiaus.
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamento duomenys.
Žemės ir maisto ūkio vaidmuo šalies ekonomikoje
Dėl susiklosčiusių geopolitinių ir istorinių sąlygų Lietuvoje žemės ūkio sektoriaus
ekonominė ir socialinė reikšmė iki šiol išlieka didesnė nei senosiose ES šalyse narėse. Šis
sektorius Lietuvos strateginiuose dokumentuose yra įvardijamas kaip prioritetinė ūkio šaka.
28
Žemės ūkis yra svarbus tuo, kad tiekia žaliavas Lietuvos maisto pramonei, kuri yra
viena didžiausių šalies apdirbamosios pramonės šakų. Šios pramonės sukurtos bendrosios
pridėtinės vertės dalis šalies bendrojoje pridėtinėje vertėje, palyginti su kitų apdirbamosios
pramonės šakų (be kokso ir rafinuotų naftos produktų gamybos), yra didžiausia (2017 m. –
3,9 proc.).
Žemės ūkio sektoriaus produkcija yra svarbus ir Lietuvos eksporto pajamų šaltinis.
Žemės ūkio ir maisto produktų eksportas nuolat sudaro apie vieną penktadalį viso šalies
prekių eksporto, o užsienio prekybos balansas šiais produktais išlieka teigiamas.
Lietuvos žemės ūkis, miškininkystė ir medienos ruoša bei žuvininkystė – pirminis
sektorius – sukuria palyginti didelę šalies bendrosios pridėtinės vertės dalį (2018 m. –
3,0 proc.) (1 lentelė). Per 2012–2018 m. laikotarpį bendroji pridėtinė vertė, sukurta
antriniame ir tretiniame sektoriuose, augo sparčiau, todėl bendrosios pridėtinės vertės,
sukurtos pirminiame sektoriuje, dalis mažėjo. Nors šie pokyčiai rodo, kad Lietuvos
ekonomikos struktūroje pirminiam sektoriui teko vis mažesnė reikšmė, tačiau šio sektoriaus
sukurtos bendrosios pridėtinė vertės dalis išliko žymiai didesnė nei vidutinė ES-28 šalyse
(2018 m. – 1,9 karto) (C.10 rodiklis).
Teritoriniu požiūriu per 2012–2017 m. laikotarpį daugiausia šalies pridėtinės vertės
buvo sukurta tarpiniuose regionuose, o mažiausia – kaimo regionuose. Pirminio sektoriaus
reikšmė kaimo regionuose buvo žymiai didesnė nei miesto ir tarpiniuose regionuose
(1.1 lentelė).
29
1.1 lentelė. Ekonomikos struktūra 2012–2018 m.
2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018
Pokytis
2018 m.,
palyginti
su 2012
m., proc.
punktai
Bendroji
pridėtinė vertė,
mln. EUR
30165,2 31690,1 33067,6 33716,6 34957,9 37916,6 40440,5 –
Pagal ekonominės veiklos rūšis:
pirminiame
sektoriuje, proc. 4,4 3,9 3,8 3,8 3,4 3,5 3,0 –1,4
antriniame
sektoriuje, proc. 30,8 30,1 30,4 29,6 28,7 29,0 29,1 –1,7
tretiniame
sektoriuje, proc. 64,8 66,0 65,8 66,6 67,9 67,6 67,9 3,1
Pagal regionus:
miesto
regione, proc. 38,5 39,4 39,9 40,4 40,7 40,7 n. d. 2,2
tarpiniuose
regionuose, proc. 56,0 55,3 54,8 54,5 54,3 54,3 n. d. –1,7
kaimo
regionuose, proc. 5,5 5,4 5,3 5,1 5,0 5,0 n. d. –0,5
Pagal regionus ir ekonominės veiklos rūšis:
miesto regione
pirminiame
sektoriuje 1,1 1,0 1,0 0,9 0,8 0,9 n. d. –0,2
antriniame
sektoriuje 24,3 23,3 23,8 22,7 21,8 22,0 n. d. –2,3
tretiniame
sektoriuje 74,6 75,6 75,2 76,4 77,4 77,1 n. d. 2,5
tarpiniuose
regionuose
pirminiame
sektoriuje 5,9 5,2 5,0 5,1 4,7 4,7 n. d. –1,2
antriniame
sektoriuje 35,1 34,8 35,1 34,5 33,7 34,1 n. d. –1,0
tretiniame
sektoriuje 59,0 60,0 59,9 60,4 61,6 61,2 n. d. 2,2
kaimo
regionuose
pirminiame
sektoriuje 13,8 12,9 12,4 12,6 10,9 11,3 n. d. –2,5
antriniame
sektoriuje 30,6 30,4 31,4 31,1 29,5 30,0 n. d. –0,6
tretiniame
sektoriuje 55,6 56,7 56,1 56,3 59,5 58,7 n. d. 3,1
*Pokytis 2017 m., palyginti su 2012 m., proc. punktai.
Šaltiniai: EUROSTAT duomenys, Lietuvos statistikos departamento duomenys.
Šalies pirminis sektorius yra svarbus ne tik dėl indėlio, kuriant pridėtinę vertę, bet ir
dėl reikšmės kaimo gyventojų užimtumui. 2018 m. Lietuvos žemės ūkyje, miškininkystėje ir
medienos ruošoje bei žuvininkystėje dirbo 98,6 tūkst. asmenų (2 lentelė). Pokyčiai darbo
rinkoje rodo, kad šalies užimtumo struktūra artėjo prie išvystytos ekonomikos šalių užimtumo
30
struktūros, kurioje užimtųjų dalis žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje siekia
minimalų lygį, mažėja užimtųjų dalis pramonėje ir statyboje ir didėja užimtųjų dalis paslaugų
srityje. Nors 2018 m., palyginti su 2012 m., pirminiame sektoriuje dirbančių asmenų dalis
užimtumo struktūroje sumažėjo nuo 8,8 iki 7,5 proc., tačiau šio sektoriaus vaidmuo kaimo
gyventojų užimtumui išliko reikšmingas. Per 2012–2018 m. laikotarpį Lietuvos pirminiame
sektoriuje dirbančių asmenų dalis užimtumo struktūroje žymiai viršijo ES-28 šalių vidurkį
(2018 m. – 1,8 karto) (C.11 rodiklis).
Teritoriniu požiūriu per 2012–2016 m. laikotarpį visuose regionuose – miesto,
tarpiniuose ir kaimo – didžiausią visų užimtųjų dalį sudarė užimtieji tretiniame sektoriuje.
Užimtumas pirminiame sektoriuje išliko svarbiausias kaimo regionuose. Šiame sektoriuje
dirbo vienas penktadalis visų kaimo regionų užimtųjų (1.2 lentelė).
1.2 lentelė. Užimtumo struktūra 2012–2018 m.
2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018
Pokytis
2018 m.,
palyginti
su 2012
m., proc.
punktai
Užimtųjų skaičius, tūkst. 1274,9 1291,9 1317,8 1334,7 1361,2 1354,1 1368,4 –
Pagal ekonominės veiklos rūšis:
pirminiame sektoriuje,
proc. 8,8 8,4 9,2 9,1 8,0 7,8 7,5 –1,3
antriniame sektoriuje,
proc. 25,1 25,5 24,7 25,0 25,1 25,1 25,5 0,4
tretiniame sektoriuje, proc. 66,1 66,1 66,1 65,9 66,9 67,1 67,2 0,9
Pagal regionus:
miesto regione, proc. 29,8 29,8 29,5 29,8 30,6 n. d. n. d. 0,8*
tarpiniuose regionuose,
proc. 62,3 62,6 62,7 62,2 61,6 n. d. n. d. –0,6*
kaimo regionuose, proc. 7,9 7,6 7,8 8,0 7,8 n. d. n. d. –0,2*
Pagal regionus ir ekonominės veiklos rūšis:
miesto regione
pirminiame sektoriuje 2,3 2,7 2,8 2,7 2,9 n. d. n. d. 0,6*
antriniame sektoriuje 21,7 21,7 20,6 20,9 20,7 n. d. n. d. –1,0*
tretiniame sektoriuje 76,0 75,6 76,6 76,4 76,4 n. d. n. d. 0,4*
tarpiniuose regionuose
pirminiame sektoriuje 9,9 9,2 10,2 9,8 8,4 n. d. n. d. –1,5*
antriniame sektoriuje 27,0 27,5 26,9 27,6 27,8 n. d. n. d. 0,8*
tretiniame sektoriuje 63,1 63,3 62,9 62,6 63,8 n. d. n. d. 0,7*
kaimo regionuose
pirminiame sektoriuje 25,0 24,0 24,9 26,9 24,7 n. d. n. d. –0,3*
antriniame sektoriuje 22,5 24,1 22,3 21,0 21,4 n. d. n. d. –1,1*
tretiniame sektoriuje 52,5 51,9 52,8 52,1 53,9 n. d. n. d. 1,4*
*Pokytis 2016 m., palyginti su 2012 m., proc. punktai.
Šaltiniai: EUROSTAT duomenys, Lietuvos statistikos departamento duomenys.
31
Darbo našumas Lietuvos žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje yra
mažiausias tarp visų ekonomikos sektorių ir žymiai mažesnis nei vidutinis visuose šalies
ekonomikos sektoriuose (2017 m. – 2,2 karto) (C.12 rodiklis). Darbo vietos kaimo
regionuose sukuria mažiau bendrosios pridėtinės vertės nei miesto ir tarpiniuose regionuose
(1.3 lentelė).
1.3 lentelė. Darbo našumas 2012–2017 m., EUR vienam užimtajam
2012 2013 2014 2015 2016 2017
Pokytis
2017 m.,
palyginti
su 2012
m., proc.
Darbo našumas 23660,7 24530,0 25092,8 25261,0 25681,5 28001,1 18,3
Pagal ekonominės
veiklos rūšis:
pirminiame
sektoriuje 11959,1 11514,7 10373,8 10648,4 11025,5 12497,4 4,5
antriniame sektoriuje 29030,8 28915,8 30879,2 29799,3 29298,1 32313,1 11,3
tretiniame sektoriuje 23179,6 24494,1 24968,3 25544,4 26068,3 28182,8 21,6
Pagal regionus:
miesto regione 30539,7 32396,4 33898,7 34268,4 34157,4 n. d. 11,8*
tarpiniuose
regionuose 21277,8 21681,6 21939,5 22125,0 22630,8 n. d. 6,4*
kaimo regionuose 16443,5 17189,5 17089,9 16187,7 16467,3 n. d. 0,1*
*Pokytis 2016 m., palyginti su 2012 m., proc.
Šaltinis: EUROSTAT duomenys.
2017 m. Lietuvos žemės ūkyje dirbo 6,7 proc., miškininkystėje ir medienos ruošoje –
1,0 proc., maisto pramonėje – 3,0 proc., apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikloje –
2,5 proc. visų šalies užimtųjų (C.13 rodiklis) (1.4 lentelė). 2017 m., palyginti su 2012 m.,
šiose ekonominėse veiklose dirbančių asmenų skaičius pakito nevienodai: žemės ūkyje –
sumažėjo, o miškininkystėje ir medienos ruošoje, maisto pramonėje ir turizme – padidėjo. Per
2012–2017 m. laikotarpį užimtųjų žemės ūkyje bei miškininkystėje ir medienos ruošoje dalys
žymiai viršijo ES-28 šalių vidurkius (2017 m. – atitinkamai 1,8 ir 5,0 kartus), užimtųjų
maisto pramonėje dalis buvo didesnė nei vidutinė ES-28 šalyse (2017 m. – 30,4 proc.), o
turizme, priešingai – mažesnė nei vidutinė ES-28 šalyse (2017 m. – 1,9 karto).
32
1.4 lentelė. Užimtieji pagal ekonominės veiklos rūšis 2012–2017 m.
2012 2013 2014 2015 2016 2017
Vidutinis
metinis
pokytis,
proc.
Užimtųjų skaičius 1275,7 1292,8 1319,0 1334,9 1361,4 1354,8 –
žemės ūkyje, tūkst. 98,4 95,5 105,8 105,3 94,0 90,9 –1,3
miškininkystėje ir medienos ruošoje,
tūkst. 12,7 12,2 13,8 13,8 12,7 13,1 0,9
maisto pramonėje, tūkst. 40,4 40,5 41,4 39,4 38,7 40,9 0,3
apgyvendinimo ir maitinimo
paslaugų veikloje, tūkst. 32,2 33,5 33,7 34,0 35,5 34,4 1,4
žemės ūkyje, proc. 7,7 7,4 8,0 7,9 6,9 6,7 –
miškininkystėje ir medienos ruošoje,
proc. 1,0 0,9 1,0 1,0 0,9 1,0 –
maisto pramonėje, proc. 3,2 3,1 3,1 3,0 2,8 3,0 –
apgyvendinimo ir maitinimo
paslaugų veikloje, proc. 2,5 2,6 2,6 2,5 2,6 2,5 –
Šaltinis: EUROSTAT duomenys.
Lietuva yra tarp ES šalių, kurios pagal žemės ūkyje sukurtą bendrąją pridėtinę vertę,
tenkančią vienam sąlyginiam darbuotojui, žymiai atsilieka nuo ES-28 šalių vidurkio. 2018 m.
darbo našumas šalies žemės ūkyje buvo 2,7 karto mažesnis nei vidutinis ES-28 šalyse. Per
2012–2018 m. laikotarpį darbo našumas žemės ūkyje labai svyravo (C.14 rodiklis), ir tam
didžiausios įtakos turėjo bendrosios pridėtinės vertės sumažėjimas, tam tikrais metais
vyraujant nepalankioms klimatinėms sąlygoms (1.2 pav.).
1.2 pav. Darbo našumas žemės ūkyje Lietuvoje ir ES-28 šalyse 2012–2018 m., išreikštas bendrąja
pridėtine verte, tenkančia vienam sąlyginiam darbuotojui, EUR
Šaltinis: EUROSTAT duomenys.
Pagal miškininkystėje ir medienos ruošoje sukurtą bendrąją pridėtinę vertę, tenkančią
vienam sąlyginiam, Lietuva žymiai atsilieka nuo ES-28 šalių vidurkio. Nors per 2012–2016
8048 7305 6821 7432 67048460
6906
16582 17328 17633 17744 17651
20118 19634
0
5000
10000
15000
20000
25000
2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018
EU
R
Lietuva ES-28 šalys
33
m. laikotarpį darbo našumas miškininkystėje ir medienos ruošoje padidėjo nuo 11008 iki
13652 EUR, arba beveik vienu ketvirtadaliu (24,0 proc.), tačiau išliko keliais kartais
mažesnis nei vidutinis ES-28 šalyse (2016 m. – 3,9 karto) (C.15 rodiklis).
Pagal maisto pramonėje sukurtą bendrąją pridėtinę vertę, tenkančią vienam
užimtajam, Lietuva taip pat atsilieka nuo ES-28 šalių vidurkio. Nors per 2012–2017 m.
laikotarpį darbo našumas šalies maisto pramonėje padidėjo nuo 34030 iki 36902 EUR, arba
8,4 proc., ES-28 šalyse šis rodiklis augo sparčiau (C.16 rodiklis). 2017 m. darbo našumas
Lietuvos maisto pramonėje buvo vienu trečdaliu (33,3 proc.) mažesnis nei vidutinis ES-28
šalyse.
Žemės ūkio struktūros
2017 m. Lietuvoje naudojamos ŽŪN siekė 2935,3 tūkst. ha, iš kurių didžiausią dalį
sudarė ariamoji žemė (71,6 proc.), kelis kartus mažesnę dalį – pievos ir ganyklos (27,1 proc.)
ir mažiausią dalį – daugiametės kultūros (1,0 proc.) (1.3 pav.) (C.18 rodiklis). Lietuvos
naudojamų ŽŪN struktūra yra artima kaimyninių šalių – Lenkijos ir Latvijos – naudojamų
ŽŪN struktūroms, kuriose ariamoji žemė taip pat sudaro didžiausią visų naudojamų ŽŪN
dalį.
Nuo Lietuvos įstojimo į ES pradžios iki dabar šalies naudojamų ŽŪN struktūra
keitėsi. Per 2004–2014 m. laikotarpį išryškėjo žemės ūkio intensyvėjimo tendencija, kai
ariamosios žemės dalis padidėjo nuo 61,8 iki 79,5 proc., nors bendras naudojamų ŽŪN plotas
žymiai nesikeitė. 2015 m., palyginti su 2014 m., ariamosios žemės dalis šiek tiek sumažėjo
(iki 72,2 proc.) ir per paskutiniuosius metus beveik nesikeitė.
1.3 pav. Žemės ūkio naudmenų struktūra 2004–2017 m.
Šaltiniai: EUROSTAT duomenys, Lietuvos statistikos departamento duomenys.
61,8 67,0 67,2 68,0 69,676,3 76,7 77,8 79,5 79,1 79,5
72,2 72,5 71,6
36,7 31,4 31,4 30,8 29,322,6 22,1 21,0 19,3 19,6 19,2
26,5 26,3 27,1
1,1 1,3 1,1 0,9 0,9 0,9 0,9 0,9 1,0 1,0 1,0 1,0 1,0 1,0
0
10
20
30
40
50
60
70
80
90
100
20042005200620072008200920102011201220132014201520162017
Pro
c.
Ariama žemė Pievos ir ganyklos Daugiametės kultūros
34
Po restitucija pagrįstos žemės ūkio transformacijos Lietuvoje susikūrė didelis mažų
ūkių skaičius. Tuo pat metu tam tikri ūkiniai dariniai sugebėjo išsaugoti iki reformos buvusią
žemėvaldą. Laikui bėgant, Lietuvos ūkių struktūra kito: sparčiai mažėjo smulkių ūkių dalis ir
jų valdomas žemės plotas bei didėjo stambių ūkių dalis ir jų valdomas žemės plotas. 2016 m.,
palyginti su 2010 m., bendras ūkių skaičius Lietuvoje sumažėjo beveik vienu ketvirtadaliu
(24,8 proc.) ir sudarė 150,3 tūkst. Daugiausia veiklą baigė patys smulkiausi ūkiai, o stambūs
ūkiai tapo dar stambesni. Ūkių struktūra vis labiau tapo dvipole, kurioje mažas stambių ūkių
skaičius valdo palyginti didelę naudojamų ŽŪN dalį, o kitą naudojamų ŽŪN dalį valdo
didelis smulkių ūkių skaičius. 2016 m. ūkiai, turintys iki 30 ha, sudarė beveik 90 proc. visų
ūkių ir valdė beveik 30 proc. visų naudojamų ŽŪN, o ūkiai, turintys 100 ha ir daugiau, sudarė
3,5 proc. visų ūkių ir valdė pusę visų naudojamų ŽŪN (1.4 pav.) (C.17 rodiklis).
1.4 pav. Ūkių struktūra pagal fizinį ūkio dydį ir naudojamų ŽŪN plotą 2010, 2013 ir 2016 m.
Šaltiniai: EUROSTAT duomenys, Lietuvos statistikos departamento duomenys.
Didžioji dauguma Lietuvos ūkių pagal ekonominį ūkio dydį išliko smulkūs. 2016 m.
daugiau kaip pusė visų ūkių (58,4 proc.) buvo priskiriami mažiausio ekonominio dydžio
grupėms (mažiau kaip 4 tūkst. EUR standartinės produkcijos), tačiau šių ūkių skaičius,
palyginti su 2010 m., žymiai sumažėjo – 40,1 proc. Tik 4,9 proc. visų ūkių buvo priskiriami
didelio ekonominio dydžio grupėms (daugiau kaip 50 tūkst. EUR standartinės produkcijos), ir
šių ūkių skaičius, palyginti su 2010 m., išaugo 1,9 karto (1.5 pav.) (C.17 rodiklis).
92,7 91,1 89,3
5,4 6,2 7,2
1,9 2,7 3,5
0
10
20
30
40
50
60
70
80
90
100
2010 2013 2016
Pro
c.
< 30 ha 30 - < 100 ha > 100 ha
38,1 33,5 29,7
20,319,9
20,3
41,6 46,6 50,0
0
10
20
30
40
50
60
70
80
90
100
2010 2013 2016
Pro
c.
< 30 ha 30 - < 100 ha > 100 ha
35
1.5 pav. Ūkių struktūra pagal ekonominį ūkio dydį 2010, 2013 ir 2016 m.
Šaltiniai: EUROSTAT duomenys, Lietuvos Statistikos departamento duomenys.
Mažėjant ūkių skaičiui, mažėjo ir ūkių darbuotojų skaičius. 2016 m., palyginti su
2010 m., ūkių darbuotojų skaičius sumažėjo 30,4 proc. (1.6 pav.). Absoliučią daugumą ūkių
darbuotojų sudarė ūkininkaujantys asmenys ir jų šeimos nariai, nors jų dalis sumažėjo nuo
91,6 proc. 2010 m. iki 86,4 proc. 2016 m. Tarp ūkių darbuotojų nuolat augo vyrų dalis: jei
2010 m.. moterų (49,8 proc.) ir vyrų (50,2 proc.) buvo beveik po lygiai, tai 2016 m. vyrų
(54,7 proc.) buvo daugiau nei moterų (45,3 proc.). Sąlyginių darbuotojų skaičius kito
netolygiai: 2013 m. sąlyginių darbuotojų skaičius buvo 1,4 proc. mažesnis nei 2010 m., o
2016 m. – 2,5 proc. didesnis nei 2013 m. (C.22 rodiklis). Tai rodo, kad 2016 m., palyginti su
2010 m., ūkiuose dirbo mažiau darbuotojų, bet jie dirbo daugiau valandų per savaitę.
1.6 pav. Ūkių darbuotojų ir sąlyginių darbuotojų skaičius 2010, 2013 ir 2016 m.
Šaltinis: Lietuvos Statistikos departamento duomenys.
73,364,1 58,4
24,832,6
36,7
1,9 3,3 4,9
0
10
20
30
40
50
60
70
80
90
100
2010 2013 2016
Pro
c.
< 4 tūkst. EUR 4 - < 50 tūkst. EUR > 50 tūkst. EUR
369,0
300,3
256,8
146,8 144,8 148,3
0
50
100
150
200
250
300
350
400
2010 2013 2016
Tū
kst
.
Ūkių darbuotojų skaičius Sąlyginių darbuotojų skaičius
36
Sparčiai mažėjant smulkių ūkių skaičiui, didėjo tiek vidutinis fizinis, tiek ekonominis
ūkio dydis. 2016 m., palyginti su 2010 m., vidutinis ūkio dydis pagal naudojamų ŽŪN plotą
padidėjo 43,1 proc., o vidutinis ekonominis ūkio dydis, išreikštas standartinės produkcijos
verte išaugo 1,9 karto. Jei vidutinis fizinis ūkio dydis Lietuvoje 18 proc. jau viršijo ES-28
šalių vidurkį, tai vidutinis ekonominis dydis 2,3 karto dar atsiliko nuo ES-28 šalių vidurkio
(1.7 pav.) (C.17 rodiklis).
1.7 pav. Ūkių skaičius Lietuvoje ir vidutinis ūkio dydis Lietuvoje ir ES-28 šalyse 2010, 2013 ir 2016 m.
Šaltiniai: EUROSTAT duomenys, Lietuvos Statistikos departamento duomenys.
Jei ūkių darbuotojų skaičius vidutiniškai viename ūkyje beveik nesikeitė, tai
sąlyginių darbuotojų skaičius vidutiniškai viename ūkyje nuolat didėjo. Abu šie rodikliai
mažai skyrėsi nuo atitinkamų ES-28 šalių vidurkių (1.8 pav.) (C.17 rodiklis).
199913 171797 150317
13,7
16,819,6
14,4
16,1 16,6
0
2
4
6
8
10
12
14
16
18
20
0
50000
100000
150000
200000
250000
2010 2013 2016
Ha
Vn
t.
Ūkių skaičius Lietuvoje
Vidutinis fizinis ūkio dydis Lietuvoje, ha
Vidutinis fizinis ūkio dydis ES-28 šalyse, ha
199913 171797 150317
7635
11171
14810
25102
3055034785
1000
6000
11000
16000
21000
26000
31000
36000
0
50000
100000
150000
200000
250000
2010 2013 2016
EU
R
Vn
t.
Ūkių skaičius Lietuvoje
Vidutinis ekonominis ūkio dydis Lietuvoje, EUR
Vidutinis ekonominis ūkio dydis ES-28 šalyse, EUR
37
1.8 pav. Ūkių darbuotojų skaičius Lietuvoje ir darbuotojų skaičius vidutiniškai viename ūkyje Lietuvoje
ir ES-28 šalyse 2010, 2013 ir 2016 m.
Šaltiniai: EUROSTAT duomenys, Lietuvos Statistikos departamento duomenys.
Ūkių valdytojų amžiaus struktūroje atsispindi visuomenės senėjimo problema. Per
2010–2016 m. laikotarpį didžiausią ūkių valdytojų dalį (daugiau kaip 50 proc.) sudarė 55 m.
amžiaus ir vyresni asmenys (1.9 pav.) (C.23 rodiklis). Vertinant ūkių valdytojų amžiaus
struktūros pokyčius, pastebėtini ir teigiami poslinkiai – padidėjo jaunesnių nei 35 m. amžiaus
ūkių valdytojų dalis. 2016 m. jaunesnių nei 35 m. amžiaus ir 55 m. amžiaus ir vyresnių ūkių
valdytojų santykis sudarė 13,4 proc. ir buvo didesnis nei vidutinis ES-28 šalyse (8,8 proc.).
1.9 pav. Ūkių valdytojų amžiaus struktūra 2010, 2013 ir 2016 m.
Šaltiniai: EUROSTAT duomenys, Lietuvos Statistikos departamento duomenys.
Situacija dėl ūkių valdytojų pasirengimo ūkininkauti išliko problemiška, kadangi per
2010–2016 m. laikotarpį didžiausią ūkių valdytojų dalį sudarė ūkių valdytojai, turintys tik
369033300274
256753
1,81,7 1,7
2,1 2,0 2,0
0,0
0,5
1,0
1,5
2,0
0
50000
100000
150000
200000
250000
300000
350000
400000
2010 2013 2016
Vn
t.
Vn
t.
Ūkių darbuotojų skaičius Lietuvoje
Darbuotojų skaičius vidutiniškai viename ūkyje Lietuvoje
Darbuotojų skaičius vidutiniškai viename ūkyje ES-28
šalyse
146763
144774
1483470,7
0,8
1,0
0,80,9
0,9
0,0
0,2
0,4
0,6
0,8
1,0
142000
143000
144000
145000
146000
147000
148000
149000
2010 2013 2016
Vn
t.
Vn
t.
Sąlyginių ūkių darbuotojų skaičius Lietuvoje
Sąlyginių darbuotojų skaičius vidutiniškai viename ūkyje
Lietuvoje
Sąlyginių darbuotojų skaičius vidutiniškai viename ūkyje
ES-28 šalyse
5,9 5,6 7,3
40,6 39,5 38,1
53,6 54,9 54,6
0
10
20
30
40
50
60
70
80
90
100
2010 2013 2016
Pro
c.
Jaunesni kaip 35 m. amžiaus 35–54 m. amžiaus 55 m. amžiaus ir vyresni
38
praktinės patirties (1.10 pav.) (C.24 rodiklis). Vertinant ūkių valdytojų pasirengimo
ūkininkauti struktūros pokyčius, pastebėtini ir teigiami poslinkiai – ūkių valdytojų, turinčių
tik praktinės patirties, dalis nuolat mažėjo, o ūkių valdytojų, turinčių bazinį ir visišką
pasirengimą ūkininkauti (baigę universitetą ar kitą atitinkamą mokslo įstaigą, aukštesniąją
žemės ūkio mokyklą) dalys – nuolat didėjo.
1.10 pav. Ūkių valdytojų amžiaus struktūra 2010, 2013 ir 2016 m.
Šaltiniai: EUROSTAT duomenys, Lietuvos Statistikos departamento duomenys.
70,0 68,0 62,0
17,5 19,022,0
12,5 15,0 16,0
0
20
40
60
80
100
2010 2013 2016
Pro
c.
Turintys visišką pasirengimą ūkininkauti, proc.
Turintys bazinį pasirengimą ūkininkauti, proc.
Ūkininkauja, vadovaudamiesi praktine patirtimi, proc.
39
2 Lietuvos žemės ūkio ir kaimo padėtis
2.1 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – remti perspektyvias ūkio
pajamas ir ūkių atsparumą visoje ES ir taip užtikrinti geresnį aprūpinimą maistu
(a)
Žemės ūkio subjektų pajamos yra svarbiausias veiksnys, lemiantis jų sprendimą
vykdyti veiklą šioje srityje, sukuriantis prielaidas tvariam ūkininkavimui ir gyventojų
aprūpinimui maistu. Žemės ūkis ir maisto sektorius veikia ES bendrojoje rinkoje, kurioje
žemės ūkio ir maisto produktai gali laisvai judėti tarp šalių ir sumažinti maisto trūkumo
grėsmę, o visoms ES šalims bendra maisto kokybės reglamentavimo ir kontrolės sistema
užtikrina, kad kokybiškas maistas būtų prieinamas visoje ES teritorijoje. Visgi, klimato kaitos
iššūkiai ir naujas vartotojų požiūris į maistą, kaip sveikatos šaltinį, verčia koreguoti geresnio
apsirūpinimo maistu sampratą, atsižvelgiant į vietines maisto aprūpinimo sistemas,
leidžiančias sumažinti maisto pervežimo atstumus ir dėl to sukeliamą CO2 emisiją. Geresnis
apsirūpinimas maistu reiškia, kad kiekvienas regionas užtikrina tvarią, vietiniais gamtos
ištekliais pagristą, žemės ūkio gamybą ir apsirūpina vietiniais maisto produktais, tuo pat metu
dalyvaudamas mainuose tiek, kiek tai lemia tam tikrų produktų gamybos sezoniškumas ar
poreikis įvairinti maisto pasiūlos asortimentą. Sėkmingai veikiantys, pakankamas ir stabilias
pajamas savo veiklos plėtojimui gaunantys ūkiai yra būtina geresnio gyventojų aprūpinimo
maistu sąlyga.
Pastaraisiais metais Lietuvoje sparčiai mažėjo ūkių skaičius. Per 2010–2016 metų
laikotarpį ūkių skaičius sumažėjo beveik vienu ketvirtadaliu nuo 199,9 iki 150,3 tūkst.
Analizuojant ūkių struktūros pokyčius pagal valdomą ŽŪN plotą, matyti, kad sparčiausias
augimas vyko didelių ūkių, turinčių daugiau kaip 100 ha ŽŪN grupėje (šių ūkių skaičius
išaugo 39 proc.), o ūkių, turinčių iki 50 ha, skaičius mažėjo (2.1.1 pav.). Tai rodo, kad net ir
didesnio dydžio, nei Lietuvos vidutinis ūkio dydis, ūkiai traukiasi iš rinkos.
40
2.1.1 pav. Ūkių skaičiaus pokytis pagal valdomą žemės plotą 2016 m., palyginti su 2010 m., proc.
Šaltiniai: Lietuvos Respublikos 2010 m. visuotinio žemės ūkio surašymo rezultatai = Results of the Agricultural
Census of the Republic of Lithuania 2010. – Vilnius: Lietuvos statistikos departamentas, 2012. – 204 p. ISBN
978-9955-797-15-9. Prieiga per internetą:
https://osp.stat.gov.lt/documents/10180/204989/2010_ZUS_rezultatai.pdf/47181188-ad5c-4c7c-9b4f-
2cd542714007.
2016 m. žemės ūkio struktūros tyrimo rezultatai = Results of the Farm Structure. Survey 2016. – Vilnius:
Lietuvos statistikos departamentas, 2018. – 90 p. ISSN 2351-7247. Prieiga per internetą:
https://osp.stat.gov.lt/services-portlet/pub-edition-file?id=29740.
Ūkių skaičiaus mažėjimas rodo, kad mažėja gyventojų, norinčių užsiimti žemės ūkio
veikla, skaičius, nes žemės ūkio veikla yra rizikinga, ekonominiai rezultatai priklauso ne tik
nuo sunkiai prognozuojamų produkcijos kainų, bet vis labiau ir nuo ekstremalių gamtos
reiškinių. Mažėjantis žemės ūkio veiklos populiarumas kelia grėsmę, kad blogės
apsirūpinimas maistu. Žemės ūkio veikla, kaip ekonominė veikla, patiria didžiulį spaudimą
rinkoje iš kitų Lietuvos sektorių veiklų ir veiklos alternatyvų kitose šalyse, nes
ūkininkaujantys asmenys, apsispręsdami dėl veiklos tęstinumo, žemės ūkio pajamas lygina su
pajamomis, potencialiai galimomis uždirbti kituose sektoriuose.
Didelė dalis kaimo gyventojų renkasi ūkininkavimą kaip papildomą veiklą, greta
darbo užmokesčio kitoje profesinėje srityje ar senatvės pensijos. 2016 m. Žemės ūkio
struktūros tyrimo duomenimis, tik 13,8 proc. užimtųjų ūkiuose dirbo visą darbo dieną. Net
86,2 proc. visų iš žemės ūkio pajamas gaunančių asmenų skaičiaus ūkiuose dirbo ne pilną
darbo dieną, o 23,9 proc. užimtųjų ūkiuose šiai veiklai skyrė iki 2 val. Tokie dalinio
užimtumo ūkiai užtikrina jų savininkams didesnes pajamas ir sumažina pajamų praradimo
riziką, tuo pat metu prisideda prie geresnio vietos gamintojų aprūpinimo maistu, gamina
maisto produktus mažiau intensyviomis technologijomis. Šių ūkių savininkai turi profesinių
žinių plėtoti ir didesnės apimties verslą, todėl gali pasinaudoti investicine parama ir išplėsti
verslą. Norint padidinti darbo našumą dalinio užimtumo ūkiuose, būtina skatinti paiešką
-24,8
-30,9
-31,5
-10
3,6
-8,5
13,7
39,2
-40 -30 -20 -10 0 10 20 30 40 50
Iš viso
Mažiau kaip 2 ha
2–9,9 ha
10–19,9 ha
20–29,9 ha
30–49,9 ha
50–99,9 ha
Daugiau kaip 100 ha
Proc.
41
naujų organizacinių formų, kurios leistų efektyviau panaudoti jau turimą žemės ūkio techniką
ir įrangą ir nedidintų ūkių išlaidų nusidėvėjimui.
Žemės ūkio pajamų lygis. Lietuvos žemės ūkio ekonominį potencialą, lyginant su
kitomis veiklomis, iliustruoja žemės ūkio gamybos išteklių pajamų rodiklis. 2018 m. realiųjų
gamybos išteklių pajamų indeksas žemės ūkyje (C.25 rodiklis) (rodiklis – A, kai 2010=100)
siekė 106, ir buvo 33,3 proc. mažesnis nei 2017 m.. Per 2012–2018 m. laikotarpį šis indeksas
žemės ūkyje mažėjo vidutiniškai po 0,8 proc. per metus, o kituose Lietuvos ekonomikos
sektoriuose – augo (paslaugų sektoriuje – vidutiniškai po 10,8 proc. per metus, statybos
sektoriuje – vidutiniškai po 9,6 proc. per metus ir pramonės sektoriuje – vidutiniškai po 8,8
proc. per metus). Interpretuojant rezultatus, visgi, reikia paminėti, kad į analizuojamą
rezultatų eilutę pateko duomenys, kai pirmieji metai 2012 m., buvo išskirtinai ekonomiškai
sėkmingi metai, o paskutinieji metai 2018 m. – patys ekonomiškai nesėkmingiausi metai dėl
stichinės sausros. 2018 m. Lietuvos žemės ūkio gamybos išteklių pajamos, tenkančios
vidutiniškai vienam sąlyginiam darbuotojui, (C.25 rodiklis) siekė 4789 EUR ir sudarė 67,9
proc. 2012 m. lygio (2.1.2 pav.). 2012–2018 m. žemės ūkio gamybos išteklių pajamos,
tenkančios vienam sąlyginiam darbuotojui, Lietuvoje, palyginti su kitomis ES šalimis, buvo
mažos ir vidutiniškai sudarė tik 37,2 proc. ES-28 šalių vidurkio.
2.1.2 pav. Žemės ūkio gamybos išteklių pajamos 2012–2018 m.
Šaltiniai: EUROSTAT, 2018. Economic accounts for agriculture - values at real prices (chain linked volumes
2010) [aact_eaa04]. Prieiga per internetą:
http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=aact_eaa04&lang=en.
EUROSTAT, 2018. Agricultural labour input statistics: absolute figures (1000 annual work units) [aact_ali01].
Prieiga per internetą: http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=aact_ali01&lang=en.
EUROSTAT, 2018. Economic accounts for agriculture - agricultural income (Indicator A: Index of the real
income of factors in agriculture per annual work unit, 2010=100). [aact_eaa06]. Prieiga per internetą:
http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=aact_eaa06&lang=en.
7051 6223 5648 6077 5059 6288 4789
157
138
126
135
112
140
106
100
110
120
130
140
150
160
0
1000
2000
3000
4000
5000
6000
7000
8000
2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018
EU
R
Gamybos išteklių pajamos, tenkačios vienam sąlyginiam darbuotojui, EUR
Realiųjų gamybos išteklių pajamų indeksas (rodiklis – A)
42
Žemės ūkio gamybos išteklių pajamų dydžiui poveikį darė ir einamosios išmokos
(angl. operating subsidies), kurios per 2012–2018 m. laikotarpį didėjo ir vidutiniškai per
metus sudarė 47,6 proc. visų žemės ūkio gamybos išteklių pajamų. Lietuvos ūkiams
einamosios išmokos yra svarbi jų pajamų dalis, leidžianti išlaikyti ūkių gyvybingumą ir
nepalankiais metais.
Lietuvoje žemės ūkio verslo pajamų pokyčiams įtaką darė ne tik klimato reiškiniai ir
žemės ūkio produkcijos kainų svyravimai, bet ir darbo užmokesčio augimas bei didėjančios
išlaidos žemės nuomai (2.1.3 pav.). 2012–2018 m. Lietuvos žemės ūkio verslo pajamos,
tenkančios vienam šeimos sąlyginiam darbuotojui, (C.26 rodiklis) vidutiniškai per metus
siekė 4738 EUR ir sudarė 36,1 proc. ES-28 šalių vidurkio.
2.1.3 pav. Žemės ūkio gamybos išteklių ir verslo pajamos 2012–2018 m.
Šaltiniai: EUROSTAT, 2018. Economic accounts for agriculture - values at real prices (chain linked volumes
2010) [aact_eaa04]. Prieiga per internetą:
http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=aact_eaa04&lang=en.
Per 2012–2018 m. laikotarpį Lietuvoje žemės ūkio verslo pajamos, tenkančios vienam
šeimos sąlyginiam darbuotojui, (C.26 rodiklis) buvo mažesnės nei darbo užmokestis
darbuotojams visuose ekonomikos sektoriuose (skaičiuojant gautas pajamas už vieną dirbtą
valandą). 2012–2018 m. šios pajamos vidutiniškai per metus sudarė 45,9 proc. darbo
užmokesčio darbuotojams visuose ekonomikos sektoriuose. Ši dalis svyravo nuo 38,1 proc.
2016 m. iki 79,7 proc. 2012 m.. Tokia situacija daro didelį poveikį sektoriaus plėtrai, jo
240 245 260 273 299 321 339
7 6 7 7 8 8 855 55 57 61
71 71 71
721596 523
575375
523
268
1024
901847
916
753
922
687
0
200
400
600
800
1000
1200
2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018
Mln
. E
UR
Darbo užmokestis Sumokėtos palūkanos Sumokėta rentaŽemės ūkio verslo pajamos Gamybos išteklių pajamos
43
patrauklumui, neleidžia kurti sinergijos su kitais ekonomikos sektoriais ir aštrina kartų kaitos
kaimo vietovėse problemą8.
Pajamų lygis ir išmokų pasiskirstymas pagal ūkio dydį. Dėl dvipolės Lietuvos ūkio
struktūros, kuri yra aprašyta Bendrojoje dalyje, vidutiniai žemės ūkio pajamų rodikliai
neatspindi ūkių gyvybingumo. 2012–2017 m. Lietuvos ūkininkų ūkiuose ir žemės ūkio
bendrovėse (ŽŪB) sukurta grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam sąlyginiam darbuotojui,
(C.25 rodiklis) vidutiniškai per metus siekė 8,6 tūkst. EUR ir sudarė tik 45,1 proc. ES-28
šalių vidurkio. Per 2012–2017 m. laikotarpį daugiausia grynosios pridėtinės vertės,
tenkančios vienam sąlyginiam darbuotojui, buvo sukurta šalies ūkiuose, kurių ekonominis
dydis nuo 100 iki 500 tūkst. EUR, o mažiausia – ūkiuose, kurių ekonominis dydis nuo 2 iki 8
tūkst. EUR (2.1.4 pav.).
2.1.4 pav. Ūkininkų ūkių ir ŽŪB grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam sąlyginiam darbuotojui, pagal
ūkių ekonominį dydį Lietuvoje 2012–2017 m., tūkst. EUR
Šaltinis: Farm Accountancy Data Network (FADN, SE425). Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/agriculture/rica/database/report_en.cfm?dwh=SO.
2012–2017 m. Lietuvos ūkininkų ūkių grynosios pajamos, tenkančios vienam šeimos
sąlyginiam darbuotojui, (C.26 rodiklis) vidutiniškai per metus siekė 8,7 tūkst. EUR ir sudarė
55,7 proc. ES-28 šalių vidurkio (2.1.5 pav.). 2012–2017 m. mažiausių ūkininkų ūkių
grynosios pajamos, tenkančios vienam šeimos sąlyginiam darbuotojui, buvo vidutiniškai 88
kartus mažesnės nei didžiausių ūkininkų ūkių. Mažo ekonominio dydžio ūkininkų ūkių (nuo
8 Ūkininko profesija ir pelningumo iššūkis - Europa EU. Prieiga per internetą:
https://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:kEmqc6ocWgkJ:https://webapi2016.eesc.europa.eu/v
1/documents/EESC-2019-02022-00-01-AS-TRA-
LT.docx/content+&cd=1&hl=lt&ct=clnk&gl=lt&client=firefox-b-d.
2,5 2,81,3
3,2 2,5 2,14,6 5,3
3,7 4,25,7 5,7
13,711,7
9,411,6 10,9
13,5
22,9
16,815,3
18,5
14,6
21,2
36,0
26,9
21,5
29,1
18,1
28,3
24,5
18,516,9
20,2 18,7
27,3
0
5
10
15
20
25
30
35
40
2012 2013 2014 2015 2016 2017
Tū
kst
. E
UR
2 - < 8 8 - < 25 25 - < 50 50 - < 100 100 - < 500 > = 500
44
2 iki 8 tūkst. EUR ir nuo 8 iki 25 tūkst. EUR) grynosios pajamos, tenkančios vienam šeimos
sąlyginiam darbuotojui, nesiekė vidutinio darbo užmokesčio (neto) šalyje, o didžiausio
ekonominio dydžio ūkininkų ūkių (500 tūkst. EUR ir daugiau) – buvo vidutiniškai 35 kartus
didesnės.
2.1.5 pav. Ūkininkų ūkių grynosios pajamos, tenkančios vienam šeimos sąlyginiam darbuotojui, pagal
ūkių ekonominį dydį Lietuvoje 2012–2017 m., tūkst. EUR
Šaltinis: Farm Accountancy Data Network (FADN, SE430). Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/agriculture/rica/database/report_en.cfm?dwh=SO.
2012–2017 m. ūkininkų ūkių ir ŽŪB, kurių ekonominis dydis iki 25 tūkst. EUR,
sukuriama grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam sąlyginiam darbuotojui, be tiesioginių ir
KPP išmokų, vidutiniškai per metus buvo neigiama (2.1.6 pav.), todėl šių ūkių pajamos yra
labai priklausomos nuo išmokų. 2016 m. Lietuvoje ūkiai, kurių ekonominis dydis iki 25 tūkst.
EUR, sudarė 91 proc. visų ūkių.
Kompensacinės išmokos ūkininkams pagal KPP programą (tokios kaip išmokos už
vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitokių specifinių kliūčių, už ekologinį ūkininkavimą, už
agrarinės aplinkosaugos ir klimato priemonių taikymą, Natura 2000 išmokos ir su Bendrąja
vandens pagrindų direktyva susijusios išmokos bei kt.) buvo svarbiausios ūkiuose, kurių
ekonominis dydis nuo 8 iki 50 tūkst. EUR, t. y. 2012–2017 m. šios išmokos vidutiniškai per
metus sudarė apie 28 proc. visų išmokų, išskyrus investicijoms. Tai rodo šių ūkių svarbą
aplinkosauginiu požiūriu. Atsietųjų išmokų dalis nuo visų išmokų, išskyrus investicijoms,
(2012–2017 m. vidutiniškai per metus sudariusios 68 proc.) buvo didžiausia ūkiuose, kurių
2,5 3,2 1,3 3,3 3,1 2,65,7 5,6 4,5 4,8 6,8 7,215,4 12,8 10,7 12,5 12,1 14,831,7
19,8 19,7 23,1 17,026,2
91,7
58,349,3
64,5
33,3
61,6
348,3
268,2
205,9
260,7
100,4
216,5
0
50
100
150
200
250
300
350
400
2012 2013 2014 2015 2016 2017
Tū
kst
. E
UR
2 - < 8 8 - < 25
25 - < 50 50 - < 100
100 - < 500 > = 500
Vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje
45
ekonominis dydis nuo 100 tūkst. EUR ir daugiau, o susietųjų išmokų didžiausia dalis (22
proc.) – ūkiuose, kurių ekonominis dydis nuo 2 iki 25 tūkst. EUR.
2.1.6 pav. Ūkininkų ūkių ir ŽŪB grynoji pridėtinė vertė, tiesioginės ir KPP išmokos, tenkančios vienam
sąlyginiam darbuotojui, pagal ūkių ekonominį dydį Lietuvoje 2012–2017 m., tūkst. EUR
Šaltinis: Farm Accountancy Data Network (FADN, SE425; SE624; SE630; SE010; SE025). Prieiga per
internetą: http://ec.europa.eu/agriculture/rica/database/report_en.cfm?dwh=SO.
Per 2012–2017 m. laikotarpį ūkininkų ūkių grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam
sąlyginiam darbuotojui (C.25 rodiklis), pagal bendrą žemės plotą (ha) šalies ūkiuose didėjo,
didėjant ūkio dydžiui (2.1.7 pav.).
-485 -4442208
6670
14318 14537
597 1104
1882
1990
2000 1465
16462718
5001
6853
8424
4635
636
1485
2692
2713
1898
387
236
259
237
199
166153
0
50
100
150
200
250
300
-5000
0
5000
10000
15000
20000
25000
30000
2 - < 8 8 - < 25 25 - < 50 50 - < 100 100 - < 500 >= 500
EU
R/h
a
EU
R/S
D
KPP išmokos/SD Atsietosios išmokos/SD
Susietosios išmokos/SD GPV, atėmus susietąsias, atsietąsias ir KPP išmokas/SD
GPV/SD, vidutiniškai LT Susietosios, atsietosios ir KPP išmokos/ ŽŪN ha
46
2.1.7 pav. Ūkininkų ūkių grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam sąlyginiam darbuotojui, pagal ūkių
fizinį dydį Lietuvoje 2012–2017 m., tūkst. EUR
Šaltinis: LAEI skaičiavimai pagal Ūkių veiklos rezultatai (ŪADT tyrimo duomenys). Prieiga per internetą:
https://www.laei.lt/?mt=vt_UADT_tyrimas&straipsnis=482.
2012–2017 m. grynųjų pajamų, tenkančių vienam šeimos sąlyginiam darbuotojui,
(C.26 rodiklis) atotrūkis tarp mažiausių (turinčių mažiau kaip 10 ha) ir didžiausių (turinčių
150 ha ir daugiau) ūkininkų ūkių svyravo nuo 19 kartų 2016 m. iki 50 kartų 2012 m. 2012–
2017 m. ūkininkų ūkių, turinčių mažiau kaip 40 ha, grynosios pajamos, tenkančios vienam
šeimos sąlyginiam darbuotojui, nesiekė vidutinio darbo užmokesčio (neto) šalyje, o ūkininkų
ūkių, turinčių 150 ha ir daugiau – buvo vidutiniškai 8,2 karto didesnės (2.1.8 pav.).
1,5 1,2 1,22,4
1,1 1,12,4
3,5
1,01,9
1,22,3
4,63,5 3,8
4,63,6
2,6
4,3 4,73,6
4,35,2 5,66,1
5,0
6,95,5
6,67,7
10,6
8,77,9
11,610,4
11,9
20,8
14,8
12,9
18,3
14,7
20,0
35,0
23,9
21,3
31,6
19,0
30,8
0
5
10
15
20
25
30
35
40
2012 2013 2014 2015 2016 2017
Tū
kst
. E
UR
< 10 10–< 20 20–< 30 30–< 40 40–< 50 50–< 100 100–< 150 >= 150
47
2.1.8 pav. Ūkininkų ūkių grynosios pajamos, tenkančios vienam šeimos sąlyginiam darbuotojui, pagal
ūkių fizinį dydį (ha) Lietuvoje 2012–2017 m., tūkst. EUR
Šaltinis: LAEI skaičiavimai pagal Ūkių veiklos rezultatai (ŪADT tyrimo duomenys). Prieiga per internetą:
https://www.laei.lt/?mt=vt_UADT_tyrimas&straipsnis=482.
2012–2017 m. grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam sąlyginiam darbuotojui, be
tiesioginių ir KPP išmokų, vidutiniškai per metus buvo neigiama ūkininkų ūkiuose,
turinčiuose nuo 10 iki 40 ha, todėl šių ūkių pajamos buvo labai priklausomos nuo tiesioginių
ir kompensacinių išmokų (2.1.9 pav.). 2016 m. Lietuvoje ūkiai, turintys mažiau kaip 40 ha,
sudarė apie 90 proc. visų ūkių.
Kompensacinių išmokų ūkininkams pagal KPP programą (tokių kaip išmokos už
vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitokių specifinių kliūčių, už ekologinį ūkininkavimą, už
agrarinės aplinkosaugos ir klimato priemonių taikymą, Natura 2000 išmokos ir su Bendrąja
vandens pagrindų direktyva susijusios išmokos ir kt.) mažiausia dalis nuo visų išmokų,
išskyrus investicijoms, (2012–2017 m. vidutiniškai per metus sudariusi 7,2 proc.) buvo
ūkiuose, turinčiuose iki 10 ha. Didžiausia atsietųjų išmokų dalis nuo visų išmokų, išskyrus
investicijoms, (2012–2017 m. vidutiniškai per metus sudariusi 63 proc.) buvo ūkiuose,
turinčiuose 150 ha ir daugiau, o susietųjų išmokų dalis (2012–2017 m. vidutiniškai per metus
sudariusi 28 proc.) – ūkiuose, turinčiuose mažiau kaip 10 ha.
1,5 1,2 1,23,3 1,8 2,2
4,6 3,50,8
3,3 2,55,24,7 3,9 3,8
5,97,5 6,34,8 5,0
3,3 4,7
9,76,96,6
4,96,9
9,7 9,57,9
11,59,9 8,5
13,8 14,4 13,9
30,6
18,115,0
21,518,4
25,2
73,4
45,0
38,4
66,2
35,5
66,6
0
10
20
30
40
50
60
70
80
2012 2013 2014 2015 2016 2017
Tū
kst
. E
UR
< 10 10–< 20 20–< 30
30–< 40 40–< 50 50–< 100
100–< 150 >= 150 Vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje
48
2.1.9 pav. Ūkininkų ūkių grynoji pridėtinė vertė, tiesioginės ir KPP išmokos, tenkančios vienam
sąlyginiam darbuotojui, pagal ūkių fizinį dydį Lietuvoje 2012–2017 m., tūkst. EUR
Šaltinis: Farm Accountancy Data Network (FADN, SE425; SE624; SE630; SE010; SE025). Prieiga per
internetą: http://ec.europa.eu/agriculture/rica/database/report_en.cfm?dwh=SO.
Pajamų diferenciaciją tarp skirtingo dydžio ūkių didino nuo 2007 iki 2013 m. taikytas
tiesioginių išmokų modelis, kai ūkininkų gaunama tiesioginė išmokų suma buvo
apskaičiuojama kaip ūkio valdomų hektarų skaičiaus ir išmokos, mokamos už 1 ha, sandauga.
Nuo 2014 m., apskaičiuojant tiesiogines išmokas, atsirado galimybė pritaikyti „Pirmųjų
hektarų“ schemą. Ši schema turėjo teigiamą poveikį, mažinant pajamų nelygybę9. ŪADT
duomenimis, 2017 m., palyginti su 2013 m., atsietosios išmokos, tenkančios vienam ŽŪN ha,
padidėjo iki 50 proc. ūkiuose iki 50 ha.
Pajamų lygis ir išmokų pasiskirstymas mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse.
Lietuvoje ūkiai, ūkininkaujantys mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, sudaro palyginti
didelę visų šalies ūkių dalį (2016 m. – 54,7 proc.). 2018 m. mažiau palankioms ūkininkauti
vietovėms, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių, priskirta 33,2 proc. visų
naudojamų ŽŪN. 2012–2017 m. šalies ūkininkų ūkiuose ir ŽŪB, ūkininkaujančių mažiau
palankiose ūkininkauti vietovėse, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių (ES
FADN angl. in ANC or LFA areas other than mountain), sukurta grynoji pridėtinė vertė,
tenkanti vienam sąlyginiam darbuotojui, (C.25 rodiklis) vidutiniškai per metus siekė 7,2
9 Melnikienė, R. Tvarus žemės ūkio vystymas: iššūkis arba galimybė. Lietuvos žemės ir maisto ūkis 2016, p. 16.
Prieiga per internetą: https://www.laei.lt/?mt=leidiniai&straipsnis=1164&metai=2017.
507 -134 -256 -644 2641701
5455
13153
273 407 669 844 877
1320
1768
1702
5731326 2315
30483608
4958
6672
9226
70434 1030
13781538
2203
3015
2865
228 233
248239
218211
201
170
0
50
100
150
200
250
300
-5000
0
5000
10000
15000
20000
25000
30000
< 10 10–< 20 20–< 30 30–< 40 40–< 50 50–< 100 100–< 150 >= 150
EU
R/h
a
EU
R/S
D
KPP išmokos/SD Atsietosios išmokos/SD
Susietosios išmokos/SD GPV, atėmus susietąsias, atsietąsias ir KPP išmokas/SD
GPV/SD, vidutiniškai LT Susietosios, atsietosios ir KPP išmokos/ ŽŪN ha
49
tūkst. EUR ir sudarė 74,4 proc. ūkininkų ūkių ir ŽŪB, ūkininkaujančių palankiose
ūkininkauti vietovėse (ES FADN angl. not in ANC or LFA areas), sukurtos grynosios
pridėtinės vertės, tenkančios vienam sąlyginiam darbuotojui (2.1.10 pav.).
2.1.10 pav. Ūkininkų ūkių ir ŽŪB grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam sąlyginiam darbuotojui,
palankiose ir mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse 2012–2017 m., tūkst. EUR
Šaltinis: Farm Accountancy Data Network (FADN, SE425; mažiau palankiose angl. in ANC or LFA areas other
than mountain; palankiose angl. not in ANC or LFA areas). Prieiga per internetą:
http://ec.europa.eu/agriculture/rica/database/report_en.cfm?dwh=SO.
Išmokos už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių, ir kitos
išmokos (susietosios, atsietosios ir kitos pagal KPP) prisidėjo prie ūkininkų ūkių ir ŽŪB,
ūkininkaujančių šiose vietovėse, pajamų užtikrinimo. Ūkininkų ūkių ir ŽŪB,
ūkininkaujančiųjų vietovėse, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių, tiesioginių ir
KPP išmokų dalis nuo grynosios pridėtinės vertės, tenkančios vienam sąlyginiam darbuotojui,
svyravo nuo 75,3 proc. 2012 m. iki 133,1 proc. 2014 m. 2012–2017 m. šiuose ūkiuose
išmokos už mažiau palankias ūkininkauti vietoves (vidutiniškai per metus siekusios apie 19
proc.) ir atsietosios išmokos (vidutiniškai per metus siekusios apie 50 proc.) sudarė
didžiausias dalis nuo visų išmokų, išskyrus investicijoms (2.1.11 pav.).
8,67,7
5,97,3 6,6
7,5
10,9
9,5
7,4
10,1
8,4
12,2
0
5
10
15
20
25
2012 2013 2014 2015 2016 2017
Tū
kst
. E
UR
Mažiau palankios ūkininkauti vietovėse Palankiose ūkininkauti vietovėse
50
2.1.11 pav. Ūkininkų ūkių ir ŽŪB grynoji pridėtinė vertė, tiesioginės ir KPP išmokos, tenkančios vienam
sąlyginiam darbuotojui, palankiose ir mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse 2012–2017 m., tūkst. EUR
Šaltinis: Farm Accountancy Data Network (FADN, SE425; SE622; SE624; SE630; SE010; SE025; mažiau
palankiose angl. in ANC or LFA areas other than mountain; palankiose angl. not in ANC or LFA areas).
Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/agriculture/rica/database/report_en.cfm?dwh=SO.
Ūkių atsparumas ir rizikos valdymas. Vis didėjant verslo aplinkos dinamiškumui,
labai svarbiu sėkmingo ūkio vystymosi požymiu laikomas jo sugebėjimas išlikti stabiliu net
krizių metu. Žemės ūkio sektorius priskiriamas prie rizikingesnių verslų, nes greta
komercinių ir finansinių rizikos veiksnių, žemės ūkio veiklos rezultatams įtakos turi gamtinės
sąlygos, kurios dėl klimato kaitos Lietuvoje keičiasi.
Lietuvos kaimo ir žemės ūkio plėtros strateginiame dokumente Baltoji knyga iki 2030
m.10 pažymima, kad svarbiausias būdas, siekiant didinti ūkių atsparumą klimato kaitai, bus
ūkinės veiklos optimizavimas ir pertvarkymas. Inovatyvios žemės ūkio vandentvarkos
priemonės (melioracijos sistemų atnaujinimas) užtikrins mažesnį maisto medžiagų
išsiplovimą į paviršinius ar gruntinius vandenis, dėl to didės produkcijos apimtys ir
atsparumas klimato veiksniams. Lietuvoje ilgą laiką dauguma melioracijos statinių nebuvo
pakankamai prižiūrimi, todėl juos būtina atnaujinti. Siekiant atnaujinti šiuos statinius,
reikalingos didelės investicijos, susijusios su pažangių technologijų ir naujoviškų sprendimų
taikymu.
Pastaraisiais metais Lietuvos žemės ūkio subjektai nuolat susiduria su rizikos
valdymo iššūkiais. Vienas iš reikšmingiausių rizikos veiksnių – produkcijos supirkimo kainų
10 10 Lietuvos kaimo ir žemės ūkio plėtros baltoji knyga. Nacionalinės politikos iššūkiai, uždaviniai ir veiksmai
iki 2030 m. Prieiga per internetą:
https://zum.lrv.lt/uploads/zum/documents/files/LT_versija/Baltoji_knyga_2019%20FINAL.pdf.
-23
5021
1279
1030
3602
3291
1036
373
1357
256
172
0
50
100
150
200
250
300
-2000
0
2000
4000
6000
8000
10000
12000
Nepalankiose ūkininkauti vietovėse Palankiose ūkininkauti vietovėse
EU
R/h
a
EU
R/S
D
GPV, atėmus susietąsias, atsietąsias ir KPP išmokas/SD Susietosios išmokos/SD
Atsietosios išmokos/SD KPP išmokos atėmus MPŪV išmokas/SD
MPŪV išmokos/SD Susietosios, atsietosios ir KPP išmokos/ ŽŪN ha
51
svyravimai. Per 2012–2018 m. laikotarpį kainų šuolių ir nuosmukių patyrė visų žemės ūkio
produkcijos rūšių gamintojai, o labiausiai – augalininkystės sektorius (2.1.12 ir 2.1.13 pav.).
2.1.12 pav. Augalininkystės produkcijos supirkimo kainų pokytis, lyginant su ankstesniais metais, 2012–
2018 m.
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.
2.1.13 pav. Gyvulių, paukščių ir gyvulininkystės produktų supirkimo kainų pokytis, lyginant su
ankstesniais metais 2012–2018 m.
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.
Siekiant užtikrinti supirkimo kainos stabilumą, gali būti sudaromi ateities ir
išankstiniai sandoriai, kurie leidžia perskirstyti nepalankaus galimo kainos pokyčio riziką tarp
gamintojo ir pirkėjo. Lietuvoje sudaromi tik išankstiniai sandoriai. Vadovaujantis 2017 m.
atlikto tyrimo dėl rizikos valdymo ES žemės ūkyje duomenimis11, Lietuvoje nuo 25 iki 50
11 EC, 2017. Study on risk management in EU agriculture. Prieiga per internetą:
https://ec.europa.eu/agriculture/sites/agriculture/files/external-studies/2017-risk-management/report-study-on-
-50
-40
-30
-20
-10
0
10
20
30
40
50
60
2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018
Pro
c.
Javai Daržovės Bulvės Vaisiai ir uogos
-30
-20
-10
0
10
20
30
40
50
2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018
Pro
c.
Galvijai Kiaulės Paukščiai Natūralaus riebumo pienas Kiaušiniai
52
proc. auginančių pasėlius ūkių ir daugiau kaip 50 proc. pieno ūkių naudoja išankstinius
sandorius.
Lietuvoje ūkiai nepakankamai valdo riziką, ir tai parodo ūkininkų ūkių, kurie patyrė
didesnį nei 30 proc. grynosios pridėtinės vertės sumažėjimą, palyginti su 3-ijų praėjusių metų
vidurkiu, dalis. Per 2012–2018 m. laikotarpį didžiausia dalis ūkininkų ūkių, patyrusių didesnį
nei 30 proc. grynosios pridėtinės vertės kritimą, buvo 2014 m. ir siekė net 41,9 proc. (2.1.14
pav.). Kadangi šalies bendrosios žemės ūkio produkcijos struktūroje javai ir pienas sudarė
didžiausias dalis (2012–2018 m. – atitinkamai vidutiniškai 34 ir 16 proc.), tai šių žemės ūkio
produktų supirkimo kainos turėjo didelės įtakos ūkių ekonominiams rezultatams. 2014 m.,
palyginti su 2013 m., pieno ir kviečių supirkimo kainos buvo sumažėjusios, o gautas didesnis
javų derlingumas ir derlius bei didesnis pieno primilžis neužtikrino pajamų stabilumo. Dideli
nepalankūs pajamų svyravimai sukelia ūkininkams neužtikrintumą dėl veiklos tęstinumo,
sumažina ūkininkų norą investuoti, diegti technologijas, ir tai lemia ilgalaikį
konkurencingumo praradimą.
2.1.14 pav. Ūkininkų ūkių grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam sąlyginiam darbuotojui, ir ūkių, kurių
grynoji pridėtinė vertė sumažėjo daugiau nei 30 proc., palyginti su 3-ijų praėjusių metų vidurkiu, dalis
2012-2017 m.
Šaltinis: Lietuvos ŪADT, LAEI skaičiavimai.
Nors 2012–2017 m. vidutiniškai didžiausia grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam
sąlyginiam darbuotojui, pagal ūkių ūkininkavimo kryptį buvo sukurta javų, rapsų ūkininkų
ūkiuose, tačiau šie ūkiai susidūrė su didžiausiu pajamų nepastovumu, pvz., 2014 m. net 61
risk-management-eu-agri.pdfhttps://ec.europa.eu/agriculture/sites/agriculture/files/external-studies/2017-risk-
management/report-study-on-risk-management-eu-agri.pdf.
8528
7439
5613
7927
6001
8328
14,4
30,8
41,9
28,8
36,2
17,7
0
5
10
15
20
25
30
35
40
45
0
1000
2000
3000
4000
5000
6000
7000
8000
9000
2012 2013 2014 2015 2016 2017
Pro
c.
EU
R
Ūkininkų ūkių grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam sąlyginiam darbuotojui
Ūkininkų ūkių, kurių grynoji pridėtinė vertė krito daugiau nei 30 proc., dalis
53
proc. šių ūkininkų ūkių patyrė didesnį nei 30 proc. grynosios pridėtinės vertės sumažėjimą,
palyginti su 3-ijų praėjusių metų vidurkiu (2.1.15 pav.). Viena iš priežasčių – javų, rapsų ūkių
siaura specializacija. ŪADT duomenimis, 2012–2018 m. javų ir rapsų dalis sudarė
vidutiniškai 95 proc. šių ūkių bendrosios žemės ūkio produkcijos Dėl siauros specializacijos
bet koks didesnis rinkų ar gamybos sąlygų pasikeitimas gali sukelti ne tik nuostolių, bet ir
ūkių bankrotą.
Per 2012–2017 m. daugiau nei pusė augalininkystės (2016 m.), daržininkystės (2014
m.), sodininkystės (2013 m.) ūkininkų ūkių patyrė didesnį nei 30 proc. grynosios pridėtinės
vertės sumažėjimą, palyginti su 3-ijų praėjusių metų vidurkiu.
2.1.15 pav. Ūkininkų ūkių, kurių grynoji pridėtinė vertė, krito daugiau nei 30 proc., dalis, palyginti su 3-
ijų praėjusių metų vidurkiu, pagal ūkininkavimo kryptį 2012-2017 m.
Pastaba: kiaulių, paukščių ir mišrios augalininkystės krypties ūkių skaičius imtyje buvo nepakankamas analizei
pateikti.
Šaltinis: Lietuvos ŪADT, LAEI skaičiavimai.
Didėjančios išlaidos (tarpinio vartojimo, nusidėvėjimo ir išorinių veiksnių) mažina
ūkių pajamas. ŪADT duomenimis, per 2012–2017 m. laikotarpį ūkininkų ūkiuose ir ŽŪB
didžiausia visų išlaidų dalis teko tarpinio vartojimo išlaidoms (2.1.16 pav.). 2017 m.,
palyginti su 2012 m., ūkininkų ūkiuose ir ŽŪB labiausiai padidėjo išorinių veiksnių išlaidos –
48,6 proc.
Javų, rapsų Augalininkystės Daržininkystės Sodininkystės PienininkystėsŽolėdžių
gyvulių
Mišrus
augalininkystės
-žolėdžių
gyvulių
2012 6,7 6,7 26,3 27,3 20,5 10,0 13,6
2013 48,3 37,1 33,3 54,5 11,5 12,9 24,6
2014 61,2 47,1 52,6 46,2 22,3 27,0 39,7
2015 20,6 33,3 21,1 30,8 41,0 27,0 24,2
2016 52,8 65,0 33,3 18,2 18,8 9,7 34,4
2017 13,5 11,8 26,7 16,7 17,9 9,4 12,3
0
10
20
30
40
50
60
70
Pro
c.
54
2.1.16 pav. Ūkininkų ūkių ir ŽŪB išlaidų struktūra Lietuvoje 2012–2017 m. vidutiniškai per metus, proc.
Šaltinis: Farm Accountancy Data Network (FADN, SE4270; SE275;Se360;SE365). Prieiga per internetą:
http://ec.europa.eu/agriculture/rica/database/report_en.cfm?dwh=SO
Lietuvos ūkiai, investuodami ir plėsdami gamybą, skolinasi rinkoje. Ūkininkų ūkių ir
ŽŪB skolos ir turto santykis yra artimas ES-28 šalių svertiniam vidurkiui (2017 m. – 16
proc.), taigi, šių ūkių mokumas yra aukštas (2.1.17 pav.).
2.1.17 pav. Ūkininkų ūkių ir ŽŪB skolos ir turto vertė Lietuvoje 2012–2017 m. vidutiniškai per metus,
tūkst. EUR
Šaltinis: Farm Accountancy Data Network (FADN, SE436; SE485). Prieiga per internetą:
http://ec.europa.eu/agriculture/rica/database/report_en.cfm?dwh=SO.
67 65 5847
68 64 63 6781
22 2622
33
25 29 25 188
11 921 20
7 8 12 15 12
0102030405060708090
100
Jav
ų, ra
psų
Au
gal
inin
ky
stės
Dar
žin
inky
stės
So
din
ink
yst
ės
Pie
nin
ink
yst
ės
Žo
lėdži
ų g
yv
uli
ų
Miš
rus
aug
alin
inky
stės
Miš
rus
aug
alin
inky
stės
-
žolė
dži
ų g
yvu
lių
Kia
uli
ų,
pau
kši
ų
Pro
c.
Tarpinio vartojimo išlaidos Nusidevėjimas Išorinių veiksnių išlaidos
0
2
4
6
8
10
12
14
16
18
20
0
20
40
60
80
100
120
140
2012 2013 2014 2015 2016 2017
Pro
c.
Tū
kst
. E
UR
Turtas Skola Skola/turtas, proc.
55
2012–2017 m. Lietuvoje geriausiai apsirūpinę turtu buvo kiaulių, paukščių, javų,
rapsų ir daržininkystės ūkininkų ūkiai ir ŽŪB. Šie ūkiai turėjo daugiau skolos, atitinkamai
skolos ir turto santykis buvo didesnis (2.1.18 pav.), ir tai sudarė palankesnes sąlygas ūkių
pajamų atsparumui užtikrinti.
2.1.18 pav. Ūkininkų ūkių ir ŽŪB skolų ir turto vertė pagal ūkių ūkininkavimo kryptį Lietuvoje 2012–
2017 m. vidutiniškai per metus, tūkst. EUR
Šaltinis: Farm Accountancy Data Network (FADN, SE436; SE485). Prieiga per internetą:
http://ec.europa.eu/agriculture/rica/database/report_en.cfm?dwh=SO.
2018 m. buvo atlikta 7659 ūkininkų iš ES-24 šalių apklausa dėl žemės ūkio subjektų
finansinių poreikių ir galimybių gauti finansavimą12. Šios apklausos duomenimis, Lietuva
pateko tarp šalių, kuriose ūkininkai nurodė, kad jiems sunku buvo gauti finansavimą. Vienas
ketvirtadalis (25 proc.) šalies ūkininkų pažymėjo, kad patyrė sunkumų, siekdami gauti
paskolą investicijoms (vidutiniškai ES-24 šalyse tokių ūkininkų dalis sudarė 12 proc.), ir 23
proc. – siekdami gauti paskolą apyvartinėms lėšoms (vidutiniškai ES-24 šalyse – 10 proc.).
Lietuvoje gana didelė ūkininkų dalis (16,7 proc.) nurodė, kad nesikreipė į banką dėl paskolos,
baimindamiesi, kad jų prašymas bus atmestas, ir ši dalis buvo viena didžiausių tarp ES-24
šalių. Apklausos duomenimis, iš visų ES-24 šalių Lietuvoje daugiausia paraiškų dėl paskolos
buvo arba atmestos bankų (61 proc.), arba atsiimtos pačių ūkininkų dėl nepalankių paskolos
12 Survey on financial needs and access to finance of EU agricultural enterprises. Prieiga per internetą:
https://www.fi-
compass.eu/sites/default/files/publications/Survey_on_financial_needs_and_access_to_finance_of_EU_agricult
ural_enterprises_0.pdf.
815
202153 138
106 101 82 82 77
223
44 19 25 13 13 10 10 11
27
22
12
18
12 13 12 1214
0
5
10
15
20
25
30
0
100
200
300
400
500
600
700
800
900
Kia
uli
ų,
pau
kši
ų
Jav
ų, ra
psų
Dar
žin
inky
stės
Au
gal
inin
ky
stės
Žo
lėdži
ų g
yv
uli
ų
Miš
rus
aug
alin
inky
stės
-
žolė
dži
ų g
yvu
lių
So
din
ink
yst
ės
Pie
nin
ink
yst
ės
Miš
rus
aug
alin
inky
stės
Pro
c.
Tū
kst
. E
UR
Turtas Skola Skola/turtas
56
suteikimo sąlygų (4,5 proc.). Didžioji dalis šalies ūkininkų (62 proc.) pažymėjo, kad, gavę
paskolą, ją panaudojo apyvartinėms lėšoms, šiek tiek mažesnė dalis (52 proc.) –
investicijoms. Net 43 proc. Lietuvos ūkininkų nurodė, kad finansavimo poreikis per
ateinančius 2–3 metus didės, ir ši dalis buvo viena didžiausių tarp ES-24 šalių. Lietuva pateko
tarp šalių, kuriose ūkininkų susidomėjimas finansiniais instrumentais palankiomis sąlygomis
yra gana didelis: 58 proc. ūkininkų pažymėjo, kad imtų paskolą, jei jiems būtų pasiūlytos
mažesnės palūkanos arba pakoreguoti grąžinimo terminai, atsižvelgiant į veiklos ciklą, pinigų
srautus.
Lietuvos ūkininkų ūkiams ir ŽŪB skiriama pajamų palaikymo parama yra svarbi,
užtikrinat ūkių pajamų stabilumą. Labiausiai nuo išmokų priklauso žolėdžių gyvulių ir
pienininkystės ūkininkų ūkių ir ŽŪB pajamos. Šiuose ūkiuose sukurta grynoji pridėtinė vertė
(be išmokų) yra viena mažiausių tarp skirtingų ūkininkavimo krypčių ūkių (2.1.19 pav.).
2012–2017 m. vidutiniškai didžiausia grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam sąlyginiam
darbuotojui, (C.25 rodiklis) buvo sukurta javų, rapsų, o mažiausia – mišriuose
augalininkystės ūkininkų ūkiuose ir ŽŪB. Atotrūkis tarp šių ūkininkavimo krypčių ūkininkų
ūkių ir ŽŪB grynosios pridėtinės vertės, tenkančios vienam sąlyginiam darbuotojui, buvo
didelis ir vidutiniškai sudarė 2,9 karto.
2.1.19 pav. Ūkininkų ūkių ir ŽŪB grynoji pridėtinė vertė, tiesioginės ir KPP išmokos, tenkančios vienam
sąlyginiam darbuotojui, pagal ūkininkavimo kryptį Lietuvoje 2012–2017 m., tūkst. EUR
Šaltinis: Farm Accountancy Data Network (FADN, SE425; SE624; SE630; SE010). Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/agriculture/rica/database/report_en.cfm?dwh=SO.
6334
10259
4925
9136
2822 2725
-2107
1169 2167
801
286
1188
328
652 1117
2620 1310452
6584936
1604
604
3912 2658 41382317 1746
2106
259
2997
262
999926
2491
873 1117
-4000
-2000
0
2000
4000
6000
8000
10000
12000
14000
16000
18000
Javų,
rap
sų
Kia
uli
ų, p
aukši
ų
Sod
inin
kyst
ės
Dar
žinin
kyst
ės
Aug
alin
inkyst
ės
Miš
rus
augal
inin
ky
stės
-žolė
dži
ų
gy
vuli
ų
Žolė
dži
ų g
yv
uli
ų
Pie
nin
ink
yst
ės
Miš
rus
augal
inin
ky
stės
EU
R
KPP išmokos/SD
Atsietosios išmokos/SD
Susietosios išmokos/SD
GPV, atėmus susietąsias, atsietąsias ir KPP išmokas/SD
GPV/SD, vidutiniškai LT
57
Ūkių rizikai valdyti Lietuvoje yra svarbios ūkininkų ir jų šeimos narių pajamos,
gaunamos iš kitų šaltinių. 2016 m. ūkininkavimą su kita mokama veikla derino 42 proc.
ūkininkų ir jų šeimos narių, iš kurių 68 proc. kita mokama veikla buvo jų pagrindinė veikla.
2016 m., palyginti su 2013 m., ūkininkaujančiųjų ir derinančių ūkininkavimą su kita mokama
veikla skaičius padidėjo 4 proc. punktais (Žemės ūkio struktūros tyrimas, 2013, 2016). Ypač
papildomos pajamos yra svarbios mažiems ūkiams. 2012–2017 m. ūkininkų ūkiuose, kurių
ekonominis dydis iki 8 tūkst. EUR, pajamos iš veiklų, nesusijusių su žemės ūkio veikla,
vidutiniškai sudarė 62,5 proc. visų pajamų (2.1.20 pav.). Ūkininkų ūkiuose, kurių ekonominis
dydis iki 25 tūkst. EUR, šeimos grynosios pajamos, tenkančios vienam šeimos sąlyginiam
darbuotojui, nesiekė vidutinio darbo užmokesčio Lietuvoje, tačiau šių pajamų ir kitų pajamų
iš veiklų, nesusijusių su žemės ūkio veikla, suma, tenkanti vienam šeimos darbuotojui, siekė
ir viršijo gaunamą vidutinį darbo užmokestį (neto) Lietuvoje.
2.1.20 pav. Ūkininkų ūkių grynosios šeimos pajamos ir pajamos ne iš žemės ūkio veiklos, tenkančios
vienam šeimos sąlyginiam darbuotojui, Lietuvoje 2012–2017 m., proc.
Šaltinis: Lietuvos ŪADT; LAEI skaičiavimai.
Viena iš rizikos valdymo priemonių, įgyvendinamų Lietuvoje, yra pasėlių draudimas.
Pasėlių draudimo rinka Lietuvoje yra palyginti jauna, pradėjusi veikti nuo 2008 m. 2017 m.,
palyginti su 2012 m., apdraustas plotas padidėjo nuo 125,6 iki 193,3 tūkst. ha, arba 1,6 karto
(2.1.21 pav.). Ūkininkai labiau susidomėjo draudimo paslaugomis nuo 2014 m., ir tam įtakos
turėjo vis nepastovesni orai ir parama, kompensuojant dalį draudimo įmokų. Nepaisant to,
apdrausto ploto dalis nuo deklaruoto draustino ploto reikšmingai nepadidėjo ir 2018 m.
sudarė tik 9,2 proc.
62,5
41,634,6
22,315,4 10,5 8,6
37,5
58,465,4
77,784,6 89,5 91,4
0
10
20
30
40
50
60
70
80
90
100
4 –< 8 8 –< 15 15 –< 25 25 –< 50 50 –< 100 100 –<
250
>= 250
Pro
c.
Pajamos ne iš žemės ūkio veiklos/ŠSD Grynosios šeimos pajamos/ŠSD
58
2.1.21 pav. Apdraustas plotas (ha) ir jo dalis nuo viso deklaruoto draustino ploto (proc.) Lietuvoje nuo
2007–2008 iki 2016–2017 derliaus metų
Šaltinis: ŽŪM duomenys.
Pastaraisiais metais Lietuvoje dėl užkrečiamų ligų protrūkių didžiulių nuostolių patyrė
paukščių ir kiaulių augintojai. Vienas iš būdų sumažinti nuostolius – ūkinių gyvūnų
draudimas. Susidomėjimas ūkinių gyvūnų draudimu nuo pavojingų užkrečiamų ligų išaugo
2016 m., kai pradėta teikti parama, kompensuojant dalį draudimo įmokos. Žemės ūkio
ministerijos duomenimis, per 2016–2018 m. laikotarpį daugiausia buvo draudžiamos vištos ir
kiaulės (2.1.22 pav.).
2.1.22 pav. Apdraustų ūkinių gyvūnų dalis nuo visų ūkinių gyvūnų 2016–2018 m., proc.
Šaltinis: ŽŪM duomenys.
125,9 151,9 211,1 199,6 219,9 201,2 193,3
1704,8 1720,9 1796,32136,5 2103,8 2074,2 2093,5
7,4
8,8
11,8
9,310,5
9,7 9,2
0
2
4
6
8
10
12
14
0
500
1000
1500
2000
2500
2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018
Pro
c.
Tū
kst
. h
a
Apdraustas plotas, tūkst. ha Deklaruotas ariamos žemės plotas, tūkst. ha
Apdrausto ploto dalis, proc.
21
100
6465
55
64
2 2 34 4 71 0 0
0
10
20
30
40
50
60
70
80
90
100
2016 2017 2018
Pro
c.
Vištos Kiaulės Galvijai Karvės Avys
59
2015 m. atliktos ūkininkų anketinės apklausos duomenimis13, ūkininkus drausti
pasėlius labiausiai skatina didelių nuostolių rizika dėl nepalankių klimato reiškinių. Kitos
svarbios ūkininkų dalyvavimo pasėlių draudimo sistemoje priežastys – valdžios intervencija į
pasėlių draudimo sistemą, siekiant dalinėmis draudimo įmokos kompensacijomis skatinti
ūkius drausti pasėlius ir suvokiama būtinybė valdyti žemės ūkio, kaip apskritai rizikingo
verslo, riziką. Kaip pasėlių draudimą labiausiai stabdančios priežastys, dėl kurių ūkininkai
dvejoja, ar tikslinga drausti pasėlius, ir kurios yra svarbios jų apsisprendimui, buvo įvardytos
šios: 1) nėra galimybės drausti pavienes pasėlių rūšis; nes 2) rinkoje parduodami tik
kompleksiniai pasėlių draudimo paketai nustatytoms draustinų žemės ūkio augalų grupėms;
3) Lietuvoje tik viena pasėlius draudžianti kompanija, todėl nėra konkurencijos ir
pasirinkimo; 4) pagal rinkoje siūlomus pasėlių draudimo produktus, draudimo kompanija
padengia ne visą patirto nuostolio vertę; 5) nepasitikima draudimo kompanija, kai manoma,
kad vertintojas nustato mažesnius nuostolius už faktiškai patirtus. Šios priežastys verčia
ūkininkus naudoti kitus pajamų užtikrinimo būdus, vienas iš kurių – pajamos iš kitų veiklų,
nesusijusių su žemės ūkio veikla.
Dar viena priežastis, kuri prisideda prie to, kad ūkininkai nedraudžia pasėlių, yra
susijusi su nacionaline ir ES parama, skiriama nuostoliams padengti. Pvz., 2017 m. dėl rudenį
vyravusių gausių liūčių ūkininkai negalėjo laiku nuimti derliaus ir laiku pasėti žieminių
pasėlių, o 2018 m. dėl užsitęsusios sausros – neteko didelės dalies derliaus. Šiems
nuostoliams kompensuoti buvo skiriama nacionalinė ir ES parama.
Lietuvos kaimo ir žemės ūkio plėtros strateginiame dokumente Baltoji knyga iki 2030
m.14 teigiama, kad dabartinėje dinamiškoje aplinkoje, kaskart pasikeitus ūkininkavimo
iššūkiams, tenka ieškoti naujų priemonių, galinčių padėti sumažinti veiklos riziką.
Pastaraisiais metais Lietuvoje buvo vis daugiau dėmesio skiriama ūkininkų veiklos rizikai
mažinti: buvo ir yra teikiama įvairiapusė investicinė parama ūkių veiklos modernizavimui,
įvairinimui, gerinamas priėjimas prie finansavimo šaltinių, o draudžiantis nuo įvairios rizikos,
kompensuojama dalis įmokos. Užsibrėžtam tikslui pasiekti, kad ūkių, dalyvaujančių rizikos
valdymo priemonėse, dalis 2030 m. sudarytų 50 proc., svarbu tobulinti esamas bei diegti
naujas ir efektyvias rizikos valdymo priemones.
13 Vitunskienė, V., & Lauraitienė, L. (2017). Augalininkystės gamybos rizikos dėl nepalankių meteorologinių
reiškinių valdymas pasėlių draudimo priemonėmis Lietuvoje. Science and studies of accounting and finance:
problems and perspectives, 2017, vol. 11, no. 1, p. 61-77. 14 Lietuvos kaimo ir žemės ūkio plėtros baltoji knyga. Nacionalinės politikos iššūkiai, uždaviniai ir veiksmai iki
2030 m. Prieiga per internetą:
https://zum.lrv.lt/uploads/zum/documents/files/LT_versija/Baltoji_knyga_2019%20FINAL.pdf.
60
Šalyje nėra įkurtų tarpusavio pagalbos fondų, siekiant kompensuoti nuostolius ir
stabilizuoti pajamas dėl nepalankių klimato reiškinių, gyvūnų ir augalų ligų, kenksmingųjų
organizmų antpuolių ir su aplinka susijusių įvykių, taip pat dėl kintančių rinkos sąlygų (kainų
pokyčių, rinkos nepastovumo). Jų steigimą galėtų paskatinti ūkininkų mokymai, gerosios
praktikos pavyzdžiai. Konsultavimo visomis paslaugomis naudojasi nedidelis skaičius
Lietuvos ūkininkų. Tuo pačiu akredituotos finansavimo sritys tik iš dalies apima rizikos
valdymą ūkiuose, ir nėra konsultavimo srities, kuri apimtų tik rizikos valdymą ūkiuose.
Tiesioginių išmokų pasiskirstymas tarp paramos gavėjų. Teisingas paramos
paskirstymas yra sudėtingas uždavinys, kuriuo sprendžiamos ekonominės, aplinkos ir
socialinės problemos. Svarbiausias uždavinys, kad parama atitiktų poreikį pagal
ūkininkavimą mastą, kryptį, užtikrintų pajamų stabilumą stabilių ūkininkams. Tai savo ruožtu
leistų padidinti vietinių maisto produktų pasiūlą ir užtikrintų apsirūpinimą maistu, formuotų ir
išlaikytų žemės ūkio struktūrą ir kraštovaizdį, prisidėtų prie kaimo gyventojų pritraukimo ir
išlaikymo.
Išmokų pasiskirstymas glaudžiai siejasi su ūkių struktūra pagal fizinį dydį (ha).
Atsietosios tiesioginės išmokos sudaro prielaidas tiesioginiam ryšiui tarp tiesioginių išmokų
ir fizinio ūkio dydžio (2.1.23 pav.). Didėjant fiziniam ūkio dydžiui, didėja tiesioginės
išmokos ūkiui. Pvz., NMA duomenimis, 2018 m. ūkiai iki 5 ha dydžio gavo apie 632 EUR
tiesioginių išmokų, o ūkiai nuo 250 ha ir didesni – daugiau kaip 58 tūkst. EUR.
2.1.23 pav. Tiesioginių išmokų pasiskirstymas Lietuvoje tarp ūkių pagal ūkio dydį (ha) 2018 m.
Šaltinis: NMA duomenys; LAEI skaičiavimai.
0
200
400
600
800
1000
0
20
40
60
80
100
120
140
160
180
200
<=
5
>5
<=
10
>1
0<
=2
0
>2
0<
=3
0
>3
0<
=5
0
>5
0<
=1
00
>1
00
<=
250
>2
50
<=
500
>5
00
Ha
Tū
kst
. E
UR
LT TI/ūkiui (tūkst. EUR) vid. ūkio dydis (ha)
61
NMA duomenimis, Lietuvoje žemės ūkio ploto dalis, kurią valdo 20 proc. didžiausių
ūkininkų (pagal ŽŪN plotą), 2012–2019 m. vidutiniškai siekė 80,1 proc., o tiesioginių
išmokų dalis, tenkanti 20 proc. didžiausių naudos gavėjų (pagal gaunamą tiesioginių išmokų
sumą) siekė 78,1 proc. (2.1.24 pav.). Nuo 2014 m. pradėjus taikyti perskirstymo išmoką
(išmoką už pirmuosius 30 ha), tiesioginių išmokų dalis, tenkanti 20 proc. didžiausių ūkininkų
pagal ŽŪN plotą ir gautas tiesiogines išmokas turėjo mažėjimo tendenciją. Taikomas išmokų
perskirstymas buvo reikšmingas ir turėjo teigiamą poveikį išmokų tolygesniam
pasiskirstymui tarp ūkių.
2.1.24 pav. Tiesioginių išmokų pagal pareiškėjus pasiskirstymas 2012–2019 m., proc.
Šaltinis: NMA duomenys; LAEI skaičiavimai.
Perskirstymo išmokos teigiamas poveikis matomas iš tiesioginių išmokų ir pareiškėjų
pasiskirstymo 2012, 2015 ir 2018 m. 2012 m. 80 proc. paramos gavėjų Lietuvoje gavo 20,9
proc. visų tiesioginių išmokų, o 2018 m. – 22,6 proc. 2018 m. didžiausiems šalies paramos
gavėjams (5 proc.) buvo išmokėta 49,3 proc. visų tiesioginių išmokų, o 2012 m. jiems teko
net 55,7 proc. visų tiesioginių išmokų. 2012, 2015 ir 2018 m. didžiausių paramos gavėjų dalis
(0,1 proc.) vidutiniškai per metus gavo apie 10 proc. visų tiesioginių išmokų, ir tokią pačią
tiesioginių išmokų sumą gavo net 50 proc. mažiausių paramos gavėjų. Atsižvelgiant į ūkio
fizinį dydį (ha), apie 55 proc. pareiškėjų vidutiniškai valdo iki 5 ha, 80 proc. pareiškėjų – iki
15,5 ha ir apie 94 proc. pareiškėjų – iki 66 ha (2.1.25 pav.).
76
77
78
79
80
81
82
2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018 2019
Pro
c.
Tiesioginių išmokų dalis, tenkanti 20 proc. didžiausių ūkininkų (pagal ŽŪN plotą)
Tiesioginių išmokų dalis, tenkanti 20 proc. didžiausių naudos gavėjų (pagal gaunamą TI sumą)
Žemės ūkio ploto dalis, kurią valdo 20 proc. didžiausių ūkininkų (pagal ŽŪN plotą)
62
2.1.25 pav. Tiesioginių išmokų pagal pareiškėjus pasiskirstymas 2012 m., 2015 m. ir 2018 m., proc.
Šaltinis: NMA duomenys; LAEI skaičiavimai.
Apibendrinimas. Lietuvoje ūkių skaičius sparčiai mažėja. Tai rodo, kad mažėja
gyventojų suinteresuotumas užsiimti žemės ūkio veikla, kuri, palyginti su kitomis veiklomis,
yra labiau veikiama neapibrėžtumo, susijusio su klimatinėmis sąlygomis, rinkos nepastovumu
ir kainų svyravimais. Mažėjant žemės ūkio veiklos patrauklumui, kyla grėsmė, kad blogės
šalies apsirūpinimas maistu.
Ūkininkai, apsispręsdami dėl veiklos tęstinumo, žemės ūkio pajamas lygina su
pajamomis kitose ekonominėse veiklose. Lietuvoje žemės ūkio pajamos yra žymiai mažesnės
nei vidutinės kituose šalies ekonomikos sektoriuose. Žemės ūkio verslo pajamos, tenkančios
vienam šeimos sąlyginiam darbuotojui, sudaro mažiau kaip pusę darbo užmokesčio
darbuotojams visuose šalies ekonomikos sektoriuose.
Lietuvoje ūkių pajamos pagal ūkio dydį (ekonominį, fizinį) ir ūkininkavimo kryptį
labai skiriasi. Mažų ūkių, kurių ekonominis dydis iki 25 tūkst. EUR arba kurių valdomas
žemės plotas iki 40 ha, pajamos, tenkančios vienam šeimos sąlyginiam darbuotojui, nesiekia
vidutinio darbo užmokesčio (neto) šalyje, todėl šiems ūkiams skiriama pajamų palaikymo
parama yra labai svarbi. Labiausiai nuo išmokų priklauso žolėdžių gyvulių ir pienininkystės
ūkiai, kurių sukuriama grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam sąlyginiam darbuotojui, (be
išmokų) – viena mažiausių tarp skirtingų ūkininkavimo krypčių ūkių.
Daugiau kaip pusė Lietuvos ūkių savo veiklą vykdo mažiau palankiose ūkininkauti
vietovėse. Šių ūkių sukuriama grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam sąlyginiam
63
darbuotojui, yra mažesnė nei ūkių, vykdančių veiklą palankiose ūkininkauti vietovėse, todėl
išmokos už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių, ir kitos išmokos
prisideda prie ūkių, vykdančių veiklą šiose vietovėse, pajamų užtikrinimo.
Lietuvoje ūkiai nepakankamai valdo riziką – kai kuriais metais, ypač tais, kai vyrauja
nepalankios klimatinės sąlygos arba mažos žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos, gana
didelė dalis ūkių patiria didesnį nei 30 proc. grynosios pridėtinės vertės sumažėjimą, palyginti
su 3-ijų praėjusių metų vidurkiu. Su didžiausiu pajamų nepastovumu susiduria javų, rapsų
ūkiai. Šiems ūkiams ypač svarbi rizikos valdymo priemonė turėtų būti pasėlių draudimas.
Nors rizika patirti nuostolius dėl nepalankių klimato reiškinių, kurie pastaruoju metu šalyje
ypač dažni, turėtų paskatinti ūkininkus drausti pasėlius, tačiau apdraustas pasėlių plotas
Lietuvoje reikšmingai nedidėja ir sudaro tik apie 10 proc.
Tinkamo pajamų lygio užtikrinimas ir jų stabilumas visuose ūkiuose padidintų žemės
ūkio veiklos patrauklumą pajamų atžvilgiu ir suteiktų aprūpinimo maistu saugumą. Siekiant
didinti ūkių gyvybingumą, būtina tikslingiau skirti paramą mažiems ir vidutiniams ūkiams,
kurie sudaro didžiausią visų šalies ūkių dalį, skirti papildomą paramą tam tikriems sektoriams
(gyvulininkystei), kurie yra svarbūs dėl ekonominių, socialinių ir aplinkosauginių priežasčių,
ir ūkiams, vykdantiems veiklą mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, tam, kad būtų
išlaikytas šių vietovių gyvybingumas ir patrauklumas, išsaugotas kraštovaizdis ir biologinė
įvairovė.
Siekiant padidinti ūkių, dalyvaujančių rizikos valdymo priemonėse, skaičių, būtina
didinti ir tobulinti jau esamų rizikos valdymo priemonių patrauklumą, taip pat diegti naujas ir
efektyvias rizikos valdymo priemones, kurios sudarytų galimybes padidinti ūkių atsparumą
neigiamiems išorės veiksniams, taip pat užtikrintų ūkių gyvybingumą ir konkurencingumą
ilguoju laikotarpiu.
64
2.2 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – labiau orientuotis į rinką ir
didinti konkurencingumą, be kita ko, daugiau dėmesio skirti moksliniams
tyrimams, technologijoms ir skaitmeninimui (b)
Lietuvai žemės ūkio konkurencingumo klausimas yra labai svarbus, kadangi šalis
pagamina daugiau žemės ūkio ir maisto produktų nei suvartoja. Lietuvos žemės ūkio ir
maisto produkcijos gamintojai veikia globalioje žemės ūkio ir maisto rinkoje ir konkuruoja su
kitų šalių gamintojais dėl vartotojų prioritetų. Remiantis ekonomikos teorija ir praktika, yra
galimos 2 konkuravimo strategijos: mažų kaštų ir didesnės pridėtinės vertės kūrimo. Pirmoji
strategija yra būdinga žemės ūkio produkcijos, kaip perdirbimui skirtos žaliavos, rinkai. Šią
strategiją pasirinkę gamintojai pelną uždirba didesnio masto ir mažesnių sąnaudų dėka.
Produkcijos apimčių didinimui yra būtinos investicijos, kurios didina gamybinius pajėgumus.
Tuo tarpu gamintojai, pasirinkę didesnės pridėtinės vertės kūrimo strategiją, siekia
vartotojams pateikti aukštesnės kokybės ir išskirtinio skonio produktus, todėl didžiausią
dėmesį skiria produkcijos kokybės gerinimui ir produkcijos pateikimui į rinką, vartotojų
atpažįstamų prekių ženklų sukūrimui.
Europos Komisija, šalims narėms rengiant strateginius planus, konkurencingumo
matavimui siūlo remtis techninio efektyvumo rodikliais15. Dabartiniame ES apsirūpinimo
maistu kontekste šis požiūris turi 2 esminius trūkumus. Pirma, jis orientuojasi į žemės ūkio
produkcijos gamybos apimčių didinimą, ir tai didina perprodukcijos ir nuostolių dėl kainų
kritimo riziką. Antra, jis nesuderintas su tvaraus aplinkos vystymosi tikslais, kadangi skatina
mažesnio žemės ūkio gamybos intensyvumo šalis lygiuotis į šalis – intensyvios gamybos
lyderes, kurios susiduria su gamtinių išteklių pereikvojimo problema16.
Žemės ūkio produktyvumas. Lietuvos žemės ūkio gebėjimą konkuruoti su kitomis
šalimis parodo bendras gamybos veiksnių produktyvumas. Lietuvai įstojus į ES 2004 m.,
šalies, kaip ir kitų naujųjų ES šalių, žemės ūkio bendras gamybos veiksnių produktyvumas
(C.27 rodiklis) sparčiai didėjo. Per 2005–2015 m. laikotarpį Lietuva pagal šio rodiklio
augimą (vidutinis metinis pokytis sudarė +2,8 proc.) buvo viena iš lyderių, t. y. užėmė antrąją
vietą tarp visų ES šalių. Naujųjų ir senųjų ES šalių žemės ūkio bendrojo gamybos veiksnių
produktyvumo augimas žymiai skyrėsi dėl skirtingo pradinio taško. Naujosiose ES šalyse,
įskaitant Lietuvą, žemės ūkio bendrasis gamybos veiksnių produktyvumas pradiniame taške
15 Pasiūlymas dėl EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTO, kuriuo nustatomos valstybių
narių pagal bendrą žemės ūkio politiką rengtinų strateginių planų (BŽŪP strateginių planų), finansuotinų iš
Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP),
rėmimo taisyklės ir panaikinami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (ES) Nr. 1305/2013 ir (ES) Nr.
1307/2013. 16 Global Footprint Network. Prieiga per internetą: https://data.footprintnetwork.org/#/.
65
buvo žymiai mažesnis nei senosiose ES šalyse ir sparčiai didėjo dėl žemės ūkio
restruktūrizavimo. Lietuvoje šio rodiklio spartus augimas buvo pasiektas, nuolat mažėjant
darbuotojų skaičiui žemės ūkyje, didėjant kapitalo investicijoms ir gerėjant valdymo
įgūdžiams. Paskutiniaisiais metais, t. y. per 2015–2017 m. laikotarpį, šalyje jau užfiksuotas
žemės ūkio bendrojo gamybos veiksnių produktyvumo sumažėjimas (vidutinis metinis
pokytis sudarė –0,6 proc.) (2.2.1 pav.).
2.2.1 pav. Žemės ūkio bendras gamybos veiksnių produktyvumas Lietuvoje ir ES-28 šalyse 2012–2017 m.
(indeksas, kai 2005 = 100)
Šaltinis: CAP CONTEXT INDICATORS 2014–2020. Total factor productivity (2005=100). Prieiga per
internetą: https://ec.europa.eu/agriculture/cap-indicators/context/2018_en.
Analizuojant šalies bendrojo gamybos veiksnių produktyvumo sudėtinių dalių –
darbo, kapitalo ir žemės produktyvumo – pokyčius per 2005–2017 m. laikotarpį, išryškėjo
tam tikros tendencijos: darbo ir žemės produktyvumas padidėjo, o kapitalo produktyvumas –
sumažėjo (2.2.2 pav.).
2.2.2 pav. Žemės ūkio bendras gamybos veiksnių produktyvumas Lietuvoje 2005–2017 m. (indeksas, kai
2005 = 100)
Šaltinis: EUROSTAT, DG AGRI duomenys.
98,1 96,7
100,7
105,7
113,4 113,5 114,0
118,4
124,7
130,3133,4 133,6 132,7
100,4101,0
99,9 101,0
102,6 103,7 104,5 104,4 105,0 106,3108,1 109,4 109,5
90
95
100
105
110
115
120
125
130
135
140
2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017
Lietuva ES-28
66
Lietuvoje darbo produktyvumo augimas buvo svarbiausias bendrojo gamybos
veiksnių produktyvumo augimo veiksnys. Darbuotojų skaičiaus mažėjimas ir perėjimas prie
didelėmis kapitalinėmis investicijomis pagrįsto žemės ūkio skatino bendrąjį gamybos
veiksnių produktyvumo augimą. Tačiau kapitalo produktyvumo mažėjimas rodo, kad
investicijų, kaip konkurencingumo skatinimo veiksnio, potencialas mažėja.
Po įstojimo į ES, didinant Lietuvos žemės ūkio konkurencingumą, daugiausia buvo
taikoma mažų kaštų strategija, siekiant pagaminti kuo daugiau žemės ūkio produkcijos ir
aprūpinti pigia žaliava į eksportą orientuotą maisto perdirbimo pramonę. Prioritetiniu šalies
žemės ūkio politikos tikslu buvo pasirinktas ūkių konkurencingumo didinimas, teikiant
paramą investicijoms. Ūkius geriau aprūpinant kapitalu, buvo siekiama bendrosios žemės
ūkio produkcijos didėjimo, tikintis, kad tai sudarys prielaidas žemės ūkio subjektų pajamų
augimui.
Parama investicijoms skatino ūkius aktyviai investuoti. 2018 m., palyginti su 2012 m.,
žemės ūkio bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo (BPKF) išlaidos (C.28 rodiklis)
padidėjo nuo 280,1 iki 640,4 mln. EUR, arba 2,3 karto (2.2.3 pav.).
2.2.3 pav. Žemės ūkio bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo (BPKF) išlaidos ir jų dalis nuo
bendrosios pridėtinės vertės žemės ūkyje 2012–2018 m., proc.
Šaltinis: EUROSTAT duomenys.
2010–2018 m. didžiausią visų BPKF išlaidų dalį (vidutiniškai 50,9 proc. per metus)
sudarė investicijos į žemės ūkio techniką ir įrengimus. Palyginti daug buvo investuojama į
ūkio pastatus (išlaidų į šį turtą dalis vidutiniškai sudarė 31,3 proc. visų išlaidų per metus)
(2.2.4 pav.).
280,1 270,7 267,2 249,6180,1
362,9
495,2398,8
603,3521,6
596,7657,2 652,2 640,4
47 49
3534 30
56 55
34
57
51 53
66
53
65
0
10
20
30
40
50
60
70
0
100
200
300
400
500
600
700
2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018
Pro
c.
Mln
. E
UR
BPKF, mln. EUR BPKF/BPV, proc.
67
2.2.4 pav. Žemės ūkio bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo išlaidos 2012–2018 m., mln. EUR
Šaltinis: EUROSTAT duomenys.
ŪADT duomenys rodo, kad 2012–2017 m. investavimo procesas vyko visų
ekonominio dydžio grupių ūkiuose. Bendrosios investicijos visų ekonominio dydžio grupių
Lietuvos ūkiuose buvo žymiai didesnės nei atitinkamų to paties ekonominio dydžio grupių
ES šalių ūkiuose, pvz., didžiausių ūkių, gaminančių 500 tūkst. EUR ir daugiau standartinės
produkcijos – 2,1 karto, pačių mažiausių ūkių, gaminančių nuo 2 iki 8 tūkst. EUR
standartinės produkcijos – net 13,2 karto (2.2.5 pav.). Tai rodo ir Lietuvos mažesniųjų ūkių
aktyvų dalyvavimą, gerinant apsirūpinimą žemės ūkio technika ir įrengimais bei kitu turtu.
2.2.5 Ūkių bendrosios investicijos pagal ekonominio dydžio grupes Lietuvoje ir ES-28 šalyse vidutiniškai
2012–2017 m., tūkst. EUR
Šaltinis: Farm Accountancy Data Network (FADN). Prieiga per internetą:
https://ec.europa.eu/agriculture/rica/database/database_en.cfm.
0
100
200
300
400
2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018
Mln
. E
UR
Žemės ūkio technika ir įrengimaiŪkio pastatai (negyvenamosios paskirties)GyvūnaiTransporto priemonėsSodiniaiNematerialusis turtas (pvz., programinė įranga)
5,1 7,7 13,228,8
79,4
307,1
12,30,4 2,1 5,7 11,735,8
146,0
9,8
0
50
100
150
200
250
300
350
2 - < 8 8 - < 25 25 - < 50 50 - < 100 100 - < 500 > = 500 Vidutiniškai
visuose
ūkiuose
Tū
kst
. E
UR
Lietuva ES-28 šalys
68
Dėl nenutrūkstamo investavimo proceso 2017 m., palyginti su 2012 m., visas turtas
vidutiniškai visuose Lietuvos ūkiuose išaugo 15,7 proc. Apsirūpinimas turtu padidėjo visų
ekonominio dydžio grupių ūkiuose, o labiausiai – didžiausio ekonominio dydžio grupės
(500 tūkst. EUR ir daugiau) ūkiuose – beveik vienu ketvirtadaliu (24,5 proc.). Įgyvendinant
ankstesnių programavimo laikotarpių priemones, šie ūkiai daugiau apsirūpino žemės ūkio
technika ir įrengimais, o pastaraisiais metais daugiau investavo į žemės sklypų įsigijimą
(nuosavybėje esančios žemės vertę padidino daugiau kaip 2 kartus), gamybinių pastatų
statybą (vertę padidino 1,3 karto) ir veislinės bandos plėtimą (vertę padidino 26 proc.).
Apsirūpinimą turtu pagerino ir mažo ekonominio dydžio grupių ūkiai: nuo 2 iki 8 tūkst. EUR
ir nuo 8 iki 25 tūkst. EUR ekonominio dydžio grupių ūkių turtas išaugo atitinkamai 13,2 ir
23,7 proc.
ŪADT duomenys rodo, kad 2012–2017 m. Lietuvos ir ES šalių visų ūkių turtas
vidutiniškai skyrėsi 2,8 karto (2.2.6 pav.). Visų ekonominio dydžio grupių ES šalių ūkiai,
išskyrus mažiausio ir didžiausio ekonominio dydžio grupių ūkius, yra geriau apsirūpinę turtu
nei atitinkamų to paties ekonominio dydžio grupių Lietuvos ūkiai. Pvz., Lietuvos ūkių,
priskiriamų nuo 100 iki 500 tūkst. EUR ekonominio dydžio grupei, turtas sudarė 69,9 proc., o
ūkių, priskiriamų nuo 25 iki 50 tūkst. EUR ekonominio dydžio grupei – tik 50,5 proc. ES
šalių ūkių, priskiriamų atitinkamoms to paties ekonominio dydžio grupėms, turto. Mažiausio
ekonominio dydžio grupės (nuo 2 iki 8 tūkst. EUR) Lietuvos ūkių turtas nesiskyrė nuo to
paties ekonominio dydžio ES šalių ūkių turto. Tačiau didžiausio ekonominio dydžio grupės
(500 tūkst. EUR ir daugiau) Lietuvos ūkiai valdo turtą, 1,3 karto viršijantį to paties
ekonominio dydžio grupės ES šalių ūkių valdomą turtą. Tai rodo, kad tolimesnei veiklai
pagerinti yra būtinos investicijos ne tik į pačius didžiausius ūkius, bet ir į kitas ūkių grupes.
69
2.2.6 pav. Ūkių turtas pagal ekonominio dydžio grupes Lietuvoje ir ES-28 šalyse vidutiniškai 2012–2017
m., tūkst. EUR
Šaltinis: Farm Accountancy Data Network (FADN). Prieiga per internetą:
https://ec.europa.eu/agriculture/rica/database/database_en.cfm.
Vadovaujantis LAEI tyrimais, galima teigti, kad padidinti ūkių galimybes pasinaudoti
žemės ūkio mechanizmais ir įrengimais yra įmanoma ir be papildomų investicijų, plėtojant
kituose sektoriuose jau išplėtotą verslo modelį, kai ūkiai nuo vien į produktų gamybą
orientuoto verslo modelio palaipsniui pereina prie verslo modelio „produktų gamyba plius
paslaugų teikimas17. Perteklinius technikos ir įrengimų pajėgumus valdantys ūkiai galėtų
teikti žemės ūkio paslaugas tiems ūkiams, kurie tokių įrengimų turi nepakankamai, tačiau dėl
ūkiuose vykdomos gamybos apimčių jų investicijos būtų neefektyvios. Plėtojant paslaugų
sektorių žemės ūkyje, būtų ne tik pagerintas kapitalo produktyvumas, bet paslaugas teikiantys
ūkiai gautų daugiau pajamų ir diversifikuotų veiklos riziką.
Skatinant investicijas, būtina įvertinti tą aplinkybę, kad, didėjant ilgalaikiam turtui,
didėja gamintojų sąnaudos dėl nusidėvėjimo. Kad ūkiai išlaikytų pelningumo lygį, jie turi
padidinti gamybos apimtis arba sumažinti kitas sąnaudas. Todėl, vertinant paramos
investicijoms poveikį Lietuvos ūkių konkurencingumui, svarbus rodiklis yra didėjančios
žemės ūkio produkcijos apimtys. Palyginti spartus šio rodiklio augimas buvo stebimas nuo
Lietuvos narystės ES pradžios ir buvo siejamas su ūkių apsirūpinimo turtu gerėjimu. 2012 m.,
palyginti su 2005 m., žemės ūkio produkcijos apimtys išaugo nuo 1433,3 iki 2792,4 mln.
17 Vidickienė, D.; Gedminaitė-Raudonė, Ž.; Simonaitytė, V. 2019. Ūkininkavimo servitizacija: verslo modelio
„produktų gamyba plius paslaugų teikimas“ apraiškos Lietuvoje. Mokslo studija. Vilnius: Lietuvos agrarinės
ekonomikos institutas. 87 p. : iliustr., santr. angl. (online) ISBN 978-9955-481-71-3. Prieiga per internetą:
https://www.laei.lt/?mt=leidiniai&straipsnis=1670&metai=2019.
45 71 135 251
688
3948
11845 161322
497
984
3120
332
0
500
1000
1500
2000
2500
3000
3500
4000
4500
2 - < 8 8 - < 25 25 - < 50 50 - < 100 100 - < 500 > = 500 Vidutiniškai
visuose
ūkiuose
Tū
kst
. E
UR
Lietuva ES-28 šalys
70
EUR, arba 1,9 karto. Tačiau nuo 2013 m. žemės ūkio produkcijos apimtys dėl nepalankių
klimatinių sąlygų (liūčių, sausrų) buvo itin nepastovios (2.2.7 pav.).
2.2.7 pav. Žemės ūkio produkcija 2005–2018 m., mln. EUR
Šaltinis: EUROSTAT duomenys.
Nors visuose Lietuvos strateginiuose kaimo politikai skirtuose dokumentuose
gyvulininkystės, kaip tradicinės ir geriausiai atitinkančio šalies gamtinius pranašumus šakos,
vystymas buvo įvardijamas kaip prioritetas, tačiau nuo įstojimo į ES pradžios, bendrosios
žemės ūkio produkcijos struktūra keitėsi gyvulininkystei nepalankia kryptimi. Nuo 2007 m.
pradėjus taikyti tiesioginių išmokų modelį, pagal kurį ūkiams mokama tiesioginių išmokų
suma nebuvo susieta nei su gaminamos produkcijos apimtimis, nei su jos rūšimis ir priklausė
tik nuo deklaruojamų ŽŪN ha skaičiaus, didesnė parama teko tiems ūkiams, kurie gamino
mažiau kapitalo ir darbo vienam ŽŪN ha reikalaujančią produkciją. Dėl šios priežasties
Lietuvos ūkininkai pradėjo sparčiai keisti savo specializaciją, t. y. mažino gyvulių skaičių ir
rinkosi auginti javus ir rapsus. 2012 m., palyginti su 2005 m., bendrosios žemės ūkio
produkcijos struktūroje gyvulininkystei tenkanti dalis sumažėjo nuo 48,3 iki 32,8 proc. (2.2.9
pav.). Paskutiniu metu buvo stebimi nežymūs teigiami poslinkiai, kai ši dalis nuo 2016 m.
nuolat po truputį didėjo, ir tam įtakos turėjo nuo 2015 m. mokama ES susieta parama
gyvulininkystės ūkių rėmimui ir Nacionalinės 2014–2020 m. gyvulininkystės sektoriaus
plėtros programos, priimtos 2013 m., priemonių įgyvendinimas.
1433,31381,4
1928,8
2130,9
1707,31893,8
2407,5
2792,42646,72575,6
2715,1
2510,7
2808,5
2577,6
0
500
1000
1500
2000
2500
3000
2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018
Mln
. E
UR
71
2.2.9 pav. Žemės ūkio produkcijos struktūra 2005–2018 m., proc.
Šaltinis: EUROSTAT duomenys.
Per 2005–2013 m. laikotarpį sąlyginių gyvulių skaičius nuolat mažėjo, t. y. sumažėjo
nuo 1,29 iki 0,84 mln. vnt., arba daugiau kaip vienu trečdaliu (35,0 proc.), o 2016 m.,
palyginti su 2013 m. – padidėjo 1,3 proc. iki 0,85 mln. vnt. (C.21 rodiklis) (2.2.10 pav.).
Sąlyginių gyvulių skaičius Lietuvoje sudarė tik mažiau kaip 1 proc. visų ES-28 šalyse
laikomų sąlyginių gyvulių (2016 m. – 0,6 proc.). Per 2005–2016 m. laikotarpį gyvulių tankis
Lietuvoje buvo vienas iš mažiausių tarp ES šalių.
2.2.10 pav. Sąlyginių gyvulių skaičius Lietuvoje ir sąlyginių gyvulių tankis Lietuvoje 2005, 2007, 2010,
2013 ir 2016 m.
Šaltinis: EUROSTAT duomenys.
Kai kuriuose Lietuvos regionuose, kuriems būdingas kalvotas reljefas ir mažai
derlingi dirvožemiai, gyvulininkystė yra vienintelė žemės ūkio produkcijos gamybos šaka.
45,840,2
52,6 50,9 50,0 48,8 53,359,2
53,2 53,158,5 54,6 52,8 51,5
48,352,2
41,7 41,5 39,8 42,3 37,832,8
37,3 37,0 30,230,8 32,8 34,7
5,8 7,6 5,8 7,6 10,2 8,9 8,8 7,9 9,4 10,0 11,3 14,6 14,4 13,8
0
10
20
30
40
50
60
70
80
90
100
2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018
Pro
c.
1290470 1030890 900080 838750 849990
0,46
0,39
0,330,29 0,29
0,00
0,10
0,20
0,30
0,40
0,50
0,60
0,70
0,80
0
200000
400000
600000
800000
1000000
1200000
1400000
2005 2007 2010 2013 2016
SG
V/h
a
Vn
t.
Sąlyginis gyvulių skaičius Lietuvoje Gyvulių tankis Lietuvoje
72
Mažai palankios ūkininkauti vietovės vyrauja šalies Vakarų ir Rytų Lietuvos regionuose.
Gamtinė aplinka šiuose regionuose yra palanki auginti gyvulius. 2019 m. daugelyje Vakarų
Lietuvos savivaldybių, palyginti su kitomis savivaldybėmis, sutartinių žolėdžių gyvulių
skaičius, tenkantis vienam ŽŪN ha, buvo didžiausias (0,28–0,45), tačiau daugelyje Rytų
Lietuvos savivaldybių – mažiausias (mažiau kaip 0,10) (2.2.11 pav.)
2.2.11 pav. Žolėdžių gyvulių tankis pagal savivaldybes
Šaltinis: Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) duomenys.
Lietuvoje žemės ūkio produkcijos apimtys didėjo, intensyvinant gamybą. Pajamų
palaikymo priemonės sudarė galimybes žemės ūkio subjektams geriau apsirūpinti
apyvartinėmis lėšomis ir pritaikyti intensyvesnes technologijas. Šiuos procesus atspindėjo
augančios tarpinio vartojimo išlaidos. Per 2005–2018 m. laikotarpį Lietuvos žemės ūkyje
tarpinio vartojimo išlaidos padidėjo 1,9 karto. Dėl žemės ūkio subjektų geresnio apsirūpinimo
žemės ūkio technika žymiai išaugo išlaidos šios technikos remontui ir eksploatacijai – 3,0
karto. Keičiantis šalies žemės ūkio gamybos specializacijai, kai žemės ūkio produkcijos
gamintojai nusprendė mažinti gyvulių skaičių ir didinti javų ir rapsų plotus, padidėjo išlaidos
73
sėklai (2,1 karto), augalų apsaugos produktams, herbicidams, insekticidams ir pesticidams
(2,1 karto), trąšoms ir dirvos gerinimo priemonėms (2,0 karto). Iš tarpinio vartojimo išlaidų
daugiausia išaugo kitos prekės ir paslaugos, apimančios labai platų prekių ir paslaugų spektrą
(3,3 karto). Tai rodo, kad įvairios paslaugos tampa vis svarbesniu gamybos veiksniu.
Per 2005–2018 m. laikotarpį didžiausią visų žemės ūkio gamybos išlaidų dalį sudarė
pašarai, tačiau šios išlaidos padidėjo mažiausiai iš visų išlaidų – tik vienu trečdaliu (32,8
proc.). Palyginti didelę visų žemės ūkio gamybos išlaidų dalį sudarė kompensacija
darbuotojams, kuri 2018 m., palyginti su 2005 m., išaugo 3,0 karto (2.2.12 pav.).
2.2.12 pav. Žemės ūkio gamybos išlaidos vidutiniškai 2005–2018 m., mln. EUR
Šaltinis: EUROSTAT duomenys.
Pritaikius modernias technologijas, žemės ūkio produkcijos apimtys augo dėl žemės
ūkio techninio efektyvumo didėjimo. 2017 m., palyginti su 2005 m., kviečių derlingumas
padidėjo nuo 3,7 iki 4,7 t/ha, arba 29,2 proc. (1.2.11 pav.). 2012–2017 m. kviečių
derlingumas Lietuvoje, vidutiniškai sudaręs 4,7 t/ha per metus, buvo didesnis nei
kaimyninėse šalyse – Lenkijoje (4,6 t/ha), Latvijoje (4,4 t/ha) ir Estijoje (3,8 t/ha). Tiek
Lietuvoje, tiek kaimyninėse šalyse kviečių derlingumui įtakos turėjo klimatinės sąlygos –
vyraujant nepalankioms šioms sąlygoms, jis smarkiai sumažėdavo.
Lietuvoje pieno primilžis iš vienos karvės taip pat augo – 2017 m., palyginti su 2005
m., jis padidėjo nuo 4450 iki 5743 kg, arba 29,0 proc., tačiau Latvijoje ir Estijoje karvių
produktyvumas augo nuolat ir žymiai sparčiau (2.2.13 pav.). 2012–2017 m. pieno primilžis iš
0
1000
2000
3000
2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018
Mln
. E
UR
Kitos išlaidosSumokėtos palūkanosRenta ir kiti nekilnojamojo turto nuomos mokėtini mokesčiaiKiti gamybos mokesčiaiKompensacija darbuotojamsKapitalo suvartojimasPašaraiIšlaidos veterinarijaiAugalų apsaugos produktai, herbicidai, insekticidai, pesticidaiTrąšos ir dirvos gerinimo priemonėsDegalai, tepalaiSėklos
74
vienos karvės Lietuvoje, vidutiniškai sudaręs 5618 kg per metus, buvo didesnis nei Lenkijoje
(4831 kg), tačiau mažesnis nei Latvijoje (5948 kg) ir žymiai mažesnis nei Estijoje (8436 kg).
Lietuvoje karvių produktyvumas augo lėčiau dėl šalies pieno ūkių struktūros, kurioje vyrauja
smulkūs ūkiai. Vidutinis pieno ūkis Lietuvoje – vienas iš mažiausių tarp ES šalių. Smulkūs
pieno ūkiai, palyginti su stambiais pieno ūkiais, už superkamą žalią pieną gauna žymiai
mažesnę kainą. Vadovaujantis ŪADT duomenimis, didėjant pieno ūkiui, pieno primilžis iš
vienos karvės didėja. Pvz., 2017 m. pieno ūkiuose, kurių ekonominis dydis nuo 2 iki 8 tūkst.
EUR (2,9 karvės), pieno primilžis iš vienos karvės sudarė 4613 kg, o pieno ūkiuose, kurių
ekonominis dydis nuo 100 iki 500 tūkst. EUR (85,2 karvės) – 6272 kg. Smulkūs pieno ūkiai,
gaudami už superkamą žalią pieną labai mažą kainą, neturi lėšų didinti karvių produktyvumo.
2.2.13 pav. Kviečių derlingumas (t/ha) ir pieno primilžis (kg iš vienos karvės) Lietuvoje, ES-28 šalyse ir
kaimyninėse šalyse 2005–2017 m.
Šaltinis: DG AGRI duomenys.
Per 2012–2017 m. laikotarpį bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės žymaus
padidėjimo Lietuvoje nepavyko pasiekti dėl stichinių gamtos reiškinių (liūčių ir sausrų), kurie
pablogino ūkių ekonominius rezultatus 2016 ir 2017 m. Kaip rodo ŪADT duomenys, tik
didžiausio ekonominio dydžio grupei priskiriami ūkiai per analizuojamą laikotarpį sugebėjo
suvaldyti gamtos stichinių reiškinių pasekmes, padidinti gaminamą produkciją ir tuo pačiu
metu sumažinti pelningumo praradimus dėl augančio nusidėvėjimo. Būtina pažymėti, kad
didėjančius šių ūkių produkcijos rezultatus lėmė ir investicijos, plečiant nuosavos žemės
plotus. Situacijos analizė rodo, kad dėl klimato kaitos vis sunkiau prognozuoti žemės ūkio
veiklos finansinius rezultatus ir planuojant investicijas būtina atsižvelgti į gamtinės rizikos
veiksnius. ŪADT duomenimis, pagal bendrąją produkciją, vidutiniškai tenkančią vienam
2,0
2,5
3,0
3,5
4,0
4,5
5,0
5,5
6,0
6,5
200
5
200
6
200
7
200
8
200
9
201
0
201
1
201
2
201
3
201
4
201
5
201
6
201
7
201
8
t/h
a
ES-28 šalys Lietuva Latvija
Estija Lenkija
3000
4000
5000
6000
7000
8000
9000
10000
200
5
200
6
200
7
200
8
200
9
201
0
201
1
201
2
201
3
201
4
201
5
201
6
201
7
kg
/iš
vie
no
s k
arv
ės
ES-28 šalys Lietuva Latvija
Estija Lenkija
75
hektarui ŽŪN, 2017 m. Lietuva užėmė tik ketvirtą vietą nuo pabaigos tarp ES šalių.
Vidutiniškai 2012–2017 m. visuose Lietuvos ūkiuose sukuriama produkcija, tenkanti vienam
ha žemės ūkio naudmenų (ŽŪN), tesiekė 37 proc. ES-28 šalių vidurkio. Visų ekonominio
dydžio grupių Lietuvos ūkių žemės produktyvumo rodikliai buvo mažesni nei atitinkamų to
paties ekonominio dydžio grupių ES-28 šalių ūkių. Žemės ūkio produkcijos apimčių
didinimas tapo Lietuvai nevienareikšmiu iššūkiu, nes, viena vertus, tai sąlygoja geresnį
kapitalo panaudojimą, kita vertus, gamybos intensyvinimas gresia gamyboje naudojamų
gamtinių išteklių pereikvojimu. Poreikis vis plačiau taikyti gamtą tausojančias ūkininkavimo
technologijas užkerta kelią beatodairiškai siekti intensyvios žemės ūkio gamybos rezultatų.
Todėl reikia gamybos apimčių didinimą pirmiausia sieti su lietuviškos produkcijos paklausos
vietinėje ir užsienio rinkose augimu ir ūkių ekonominio efektyvumo rodikliais.
Užsienio prekyba žemės ūkio ir maisto produktais. Lietuvos žemės ūkio produkcijos
gamybos potencialas viršija vidaus paklausą, todėl perteklinė produkcija yra eksportuojama.
Augant šios produkcijos eksporto apimtis, šalies žemės ūkio konkurencingumas didėja. 2018
m., palyginti su 2012 m., šalies žemės ūkio ir maisto produktų, priskiriamų Kombinuotosios
nomenklatūros 01–24 prekių grupėms, eksportas padidėjo nuo 4240 iki 4897 mln. EUR, arba
15,5 proc. Žemės ūkio ir maisto produktų eksportas užima svarbią vietą visame Lietuvos
prekių eksporte: 2012–2018 m. žemės ūkio ir maisto produktų eksportas vidutiniškai sudarė
18,7 proc. viso šalies prekių eksporto per metus. 2018 m., palyginti su 2012 m., žemės ūkio ir
maisto produktų importas padidėjo nuo 3264 iki 3855 mln. EUR, arba 18,1 proc. Per visą
2012–2018 m. laikotarpį užsienio prekybos balansas žemės ūkio ir maisto produktais išliko
teigiamas (2.2.14 pav.).
2.2.14 pav. Žemės ūkio ir maisto produktų eksportas, importas ir užsienio prekybos balansas 2012–
2018 m., mln. EUR
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamento duomenys.
42404696 4644 4475 4386
4820 4897
32643722 3706 3585 3409
3759 3855
976 974 939 890 977 1061 1042
0
1000
2000
3000
4000
5000
6000
2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018
Mln
. E
UR
Eksportas Importas Balansas
76
Per 2012–2018 m. laikotarpį lietuviškos kilmės žemės ūkio ir maisto produktų
eksportas nuolat augo – padidėjo nuo 2841,3 iki 3598,3 mln. EUR, arba 27,9 proc. Didėjo
beveik visų lietuviškos kilmės žemės ūkio ir maisto produktų eksportas, o sparčiausiai augo
daržovių (3,3 karto) ir žuvų (2,2 karto) eksportas.
Ilgą laiką svarbiausia Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto prekė buvo
pienas ir pieno produktai. Šaliai įstojus į ES, žemės ūkio ir maisto produktų eksporto
struktūra keitėsi, ir šiems pokyčiams daugiausia įtakos turėjo ūkininkų sprendimas mažinti
gyvulių skaičių bei didinti javų ir rapsų plotus. Didėjant javų ir rapsų plotams, didėjo ir jų
eksportas. Be to, mažėjant gyvulių skaičiui, pašarinių grūdų paklausa vidaus rinkoje taip pat
mažėjo, ir tai dar labiau padidino javų eksporto augimo tendenciją. 2013 m., palyginti su
2005 m., lietuviškos kilmės javų eksportas išaugo nuo 117,8 iki 553,5 mln. EUR, arba 4,7
karto, o jų dalis nuo viso lietuviškos kilmės žemės ūkio ir maisto produktų eksporto
(neskaitant tabako ir perdirbtų tabako pakaitalų) padidėjo nuo 12,6 iki 20,5 proc. Per tą patį
laikotarpį lietuviškų pieno ir pieno produktų (apskaitomų kartu su paukščių kiaušiniais ir
natūraliu medumi) eksportas išaugo nuo 247,7 iki 569,8 mln. EUR, arba 2,3 karto, o jų dalis
nuo viso lietuviškos kilmės žemės ūkio ir maisto produktų eksporto sumažėjo nuo 26,5 iki
21,1 proc. 2014–2017 m. javai sudarė didžiausią lietuviškos kilmės žemės ūkio ir maisto
produktų eksporto dalį (vidutiniškai 20,7 proc. per metus), o pienas ir pieno produktai – antrą
pagal dydį dalį (vidutiniškai 17,0 proc. per metus). Nors javų eksportas yra pelningas žemės
ūkio subjektams ir eksportuotojams, tačiau Lietuva, užsienio rinkose parduodama javus,
išveža žaliavą, t. y. produkciją, duodančią mažiausią pridėtinę vertę18. Per 2012–2018 m.
laikotarpį palyginti daug buvo eksportuojama lietuviškos kilmės žuvų ir vėžiagyvių (2018 m.
šių produktų eksportas sudarė 13,2 proc. viso lietuviškos kilmės žemės ūkio ir maisto
produktų eksporto), mėsos ir mėsos subproduktų (7,0 proc.), maisto pramonės liekanų ir
atliekų bei paruoštų pašarų gyvūnams (6,5 proc.), daržovių (5,5 proc.), gaminių iš javų, miltų,
krakmolo arba pieno (4,9 proc.), malybos produktų (4,7 proc.).
Lietuvos žemės ūkyje vykstantys specializacijos pokyčiai, kai žemės ūkio gamybos
produkcijos struktūroje augalininkystei tenkanti dalis didėjo, o gyvulininkystei tenkanti dalis
– mažėjo, lėmė šalies maisto pramonės importuojamų žaliavų augimą. Plečiantis eksporto
galimybėms ir mažėjant gyvulių skaičiui, kai kurios gaminamos žemės ūkio produkcijos
18 D. Vidickienė, R. Melnikienė. Kaimo politikos evoliucija: monografija. Vilnius: Leidykla. 2014. 250 p.
77
gamybos apimtys tapo nepakankamos, kad patenkintų žaliavos, reikalingos maisto pramonei,
poreikį19.
Lietuvos pieno perdirbimo pramonei trūkstant žalio pieno, 2005 m. jis buvo pradėtas
importuoti iš kaimyninių šalių – Latvijos ir Lenkijos. 2012 m., palyginti su 2005 m., žalio
pieno importas išaugo nuo 39,9 iki 380,6 tūkst. t, arba 9,5 karto, o 2018 m., palyginti su 2012
m. – iki 447,8 tūkst. t, arba 17,7 proc. 2018 m. importuoto žalio pieno kiekis sudarė 33 proc.
viso šalyje supirkto žalio pieno kiekio.
Mėsos importas sparčiai didėjo per 2005–2012 m. laikotarpį, kai išaugo nuo 79,4 iki
188,9 tūkst. EUR, arba 2,4 karto. Per 2013–2018 metų laikotarpį mėsos importas taip sparčiai
nedidėjo, tačiau išlaikė augimo tendenciją. 2018 m. mėsos importas sudarė 227,9 tūkst. EUR
ir buvo 20,6 proc. didesnis nei 2012 m.
Ilgą laiką šalies žemės ūkio ir maisto produktų eksportas koncentravosi į Rusijos ir ES
šalių rinkas, o eksporto diversifikavimo procesai vyko lėtai. Poreikis skverbtis į naujas rinkas
ir plėsti eksporto geografiją tapo ypač aktualus, kai Rusija įvedė apribojimus ES žemės ūkio
ir maisto produkcijos importui. Paskutiniu metu šalies eksportuotojams pavyko patekti į
naujas rinkas. Pagrindinių žemės ūkio ir maisto produktų eksporto prekių – javų bei pieno ir
pieno produktų – eksporto rinkos tapo diversifikuotos. 2018 m., palyginti su 2012 m.,
lietuviškos kilmės žemės ūkio ir maisto produktų eksporto dalis į trečiąsias šalis (be Rusijos)
padidėjo nuo 21 iki 27 proc. (2.2.15 pav.). Tai rodo, kad plečiasi eksporto geografija, mažėja
priklausomybė nuo nedaugelio eksporto rinkų skaičiaus.
2.2.15 pav. Žemės ūkio ir maisto produktų eksportas į ES ir trečiąsias šalis 2012–2018 m., mln. EUR
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamento duomenys.
19 Ten pat.
1907200119852261232426132528
372 418 510 558 597 572 630
328 310 22263 62
72 71
922 1064 847424 357 414 447
579709 831 720 806
864 979
132194 249
449 240 285 242
0
500
1000
1500
2000
2500
3000
3500
4000
20122013201420152016201720182012201320142015201620172018
Lietuviškos kilmės Nelietuviškos kilmės
Mln
. E
UR
ES-28 Rusija Kitos trečiosios šalys
78
Didesnės pridėtinės vertės kūrimas, taikant pažangias technologijas ir diegiant
naujoves, įskaitant skaimeninimą. Didėjant aukštesnės pridėtinės vertės žemės ūkio ir
maisto produktų gamybai, Lietuvos gamintojams atsiranda galimybė konkuruojant panaudoti
didesnės pridėtinės vertės strategiją. Didelės pridėtinės vertės produkcijai galima priskirti
ekologišką produkciją ir maisto produktus, ženklinamus visoje ES atpažįstamais ir
vertinamais kokybės ženklais: saugoma kilmės vietos nuoroda (SKVN), saugoma geografinės
nuoroda (SGN) arba garantuoto tradicinio gaminio (GTG). Lietuviškų maisto produktų,
pripažintų ES mastu skaičius, yra nedidelis. Šiuo metu šalyje yra gaminami 9-ių pavadinimų
maisto produktai, pažymėti SKVN, SGN ir GTG ženklais, o dar vienas maisto produkto
pavadinimas laukia patvirtinimo (detaliau žr. tikslo (h) aprašymą). Lietuvoje plėtojama ir
produktų, pagamintų pagal nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą (NKP),
numatančią papildomus kokybinius reikalavimus, susijusius su maistingumu, natūralumu ir
aplinką tausojančiais aspektais, gamyba. Esminis šios kokybės sistemos trūkumas yra tas, kad
ji veikia tik nacionaliniu mastu ir nesuteikia jokio produkcijos išskirtinumo užsienio rinkose.
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) duomenimis, 2018 m.,
palyginti su 2016 m., daugumos ekologiškų grūdinių kultūrų eksporto kiekis padidėjo.
Sparčiausia išaugo ekologiškų rapsų (3,8 karto), miežių (2,5 karto), grikių (2,1 karto) ir avižų
(1,6 karto) eksportas. Iš grūdinių kultūrų daugiausia eksportuojama kviečių ir avižų (2.2.1
lentelė).
2.2.1 Ekologiškų grūdų eksporto kiekis 2016–2018 m., t
2016 2017 2018 Pokytis 2018 m.,
palyginti su 2016
m., proc.
Kviečiai 35227 51983 42943 21,9
Rugiai 12324 11962 6153 –50,1
Miežiai 3243 1482 3324 2,5*
Avižos 24296 34208 38609 1,6*
Grikiai 1928 4678 4096 2,1*
Kvietrugiai 14525 9335 5549 –61,8
Žirniai 12417 14173 15225 22,6
Pupos 8625 12048 12447 44,3
Lubinai 269 323 353 31,2
Rapsai 387 2374 1474 3,8*
Sojos n. d. 802 1178 21,9º
*Kartai.
º2018 m., palyginti su 2017 m.
Šaltinis: ŽŪIKVC duomenys.
Vertinant Lietuvos žemės ūkio konkurencingumo potencialą, reikia pripažinti, kad
pastaruoju metu naujos maisto vartojimo „mados" keičia žemės ūkio ir maisto produkcijos
79
prekybos srautus. Auga vartotojų atsakomybė už tvarų gamtos išteklių panaudojimą. Jie vis
labiau yra susirūpinę, kad, pervežant maisto produktus dideliais nuotoliais, yra didinama
anglies CO2 emisija. Maistas, gabenamas iš toli, turi galioti ilgą laiką, todėl savo sudėtyje turi
įvairių konservuojančių priedų, o vaisiai ir daržovės yra apdorojami cheminėmis
medžiagomis. Vartotojams yra svarbus maisto šviežumas ir natūralumas. Be to, pirkdami
vietinį maistą, vartotojai jaučiasi socialiai atsakingi ir prisidedantys prie kaimo bendruomenių
ekonominio potencialo stiprinimo. Naujų vartotojų prioritetų pasekmė yra vis labiau
populiarėjantis maistas, perkamas tiesiogiai iš ūkininkų ir naujos maisto sampratos, kaip
ūkininkų vartotojams teikiamos paslaugos, įsigalėjimas. Tokioje rinkoje importuotojai neturi
galimybės konkuruoti su vietiniais gamintojais.
Lietuvos kaimo ir žemės ūkio plėtros Baltojoje knygoje numatyta įgyvendinti keletą
veiksmų, tiesiogiai susijusių su žemės ūkio technologinių naujovių plėtojimu:
bendradarbiaujant su mokslininkais, konsultantais, žemdirbių savivalda ir verslu diegti
pažangiausias technologijas Lietuvos ūkiuose (robotizuoti ūkiai, dirbtinis intelektas ir kt.);
skatinti naujų technologijų ūkiuose diegimą (gyvūnų laikymas ir kokybiška mityba, pašarų
gamybos ir panaudojimo proceso optimizavimas, mėšlo tvarkymo sistemų tobulinimas,
genetinis gyvulių potencialas, aplinkosaugos priemonės ir kt.). Tačiau žemės ūkio
konkurencingumas turėtų būti didinamas, ne tik taikant technologines naujoves žemės ūkio ir
maisto produktų gamyboje. Pastaruoju metu kaip viena iš prioritetinių vystymosi krypčių yra
įvardijama bioekonomika. Atsižvelgiant į tai, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas biomasės
panaudojimui, skatinant inovatyvių bioproduktų ir žaliavų (pvz., maisto papildų, medžiagų,
naudojamų kosmetikos gamybai, žaliavų farmacijos pramonei, organinių plastikų, izoliacinių
medžiagų ir pan.) gamybą. Inovatyvių produktų gamybos rėmimas paskatintų šiems
produktams naudojamos žaliavos (pvz. pluoštinių augalų) paklausą, prisidėtų prie pasėlių
įvairinimo ir sumažintų ūkių ekonominę riziką. Naujovių diegimas taip pat galėtų sumažinti
atliekų mastą – perdirbant žemės ūkio gamybos atliekas į naujus produktus, būtų užtikrintas
žiedinės ekonomikos principų įgyvendinimas.
Pažangių technologijų ir skaitmeninimo taikymas dar nėra plačiai paplitęs Lietuvos
žemės ūkyje, todėl būtina paskatinti šalies ūkininkus naudotis šių naujovių teikiamomis
galimybėmis. Gamybos skaitmeniniams leidžia geriau valdyti procesus, mažinti sąnaudas,
didinti produktyvumą. Skaitmeninės technologijos suteikia naują impulsą žemės ūkio
produktų gamybai ir leidžia įdiegti naują modernų požiūrį į ūkininkavimą. Informacinės ir
komunikacinės technologijos atlieka svarbų vaidmenį, plėtojant vartotojų aptarnavimą (pvz.,
80
produktų pardavimą be tarpininkų), rinkodarą, naujų rinkų paiešką, ekonominių duomenų
apie produktus, kainas, galimas nišas rinkoje, konkurenciją ir kitos informacijos sklaidą.
Apibendrinimas. Lietuvos žemės ūkio gebėjimą konkuruoti su kitomis šalimis parodo
bendras gamybos veiksnių produktyvumas, kuris, šaliai įstojus į ES, sparčiai augo, nuolat
mažėjant darbuotojų skaičiui žemės ūkyje, didėjant kapitalo investicijoms ir gerėjant
valdymo įgūdžiams. Paskutiniaisiais metais šalyje jau užfiksuotas šio rodiklio sumažėjimas.
Vertinant šalies žemės ūkio bendrojo gamybos veiksnių produktyvumo sudėtinių dalių –
darbo, kapitalo ir žemės produktyvumo – pokyčius, matyti, kad darbo ir žemės
produktyvumas didėjo, o kapitalo produktyvumas – mažėjo. Kapitalo produktyvumo
mažėjimas rodo, kad investicijų, kaip konkurencingumo skatinimo veiksnio, potencialas
mažėja.
Nuo pat įstojimo į ES iki šiol, didinant Lietuvos žemės ūkio konkurencingumą,
daugiausia taikoma mažų kaštų strategija, siekiant pagaminti kuo daugiau žemės ūkio
produkcijos ir aprūpinti pigia žaliava į eksportą orientuotą maisto perdirbimo pramonę.
Prioritetiniu šalies žemės ūkio politikos tikslu pasirinktas ūkių konkurencingumo didinimas,
teikiant paramą investicijoms. Ūkius geriau aprūpinant kapitalu, siekiama, kad žemės ūkio
produkcijos apimtys didėtų.
Žemės ūkio produkcijos apimčių didinimas Lietuvai tampa nevienareikšmiu iššūkiu,
nes, iš vienos pusės, tai sąlygoja geresnį kapitalo panaudojimą, iš kitos pusės – tai gresia
gamyboje naudojamų gamtinių išteklių pereikvojimu. Atsižvelgiant į tai, gamybos apimčių
didinimą būtina sieti su lietuviškos produkcijos paklausos vietinėje ir užsienio rinkose
augimu ir ūkių ekonominio efektyvumo rodikliais.
Lietuvos žemės ūkio produkcijos gamybos potencialas viršija vidaus paklausą, todėl
perteklinė produkcija yra eksportuojama. Augant šios produkcijos eksporto apimtims, šalies
žemės ūkio konkurencingumas didėja. Pastaruoju metu, plečiant esamas ir atrandant naujas
rinkas, lietuviškos kilmės žemės ūkio ir maisto produktų eksportas nuolat auga. Daugiausia
eksportuojama lietuviškos kilmės javų, pieno ir pieno produktų, žuvų ir vėžiagyvių bei mėsos
ir mėsos subproduktų. Pokyčiai eksporto struktūroje pagal produktus ir šalis rodo, kad
eksporto rizika yra diversifikuota, nes eksportuojama įvairi produkcija, plečiasi eksporto
apimtys ir geografija.
Didėjant ekologiškų ir pagal nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą
pagamintų produktų, taip pat maisto produktų, ženklinamų visoje ES atpažįstamais ir
vertinamais kokybės ženklais, gamybai, Lietuvos gamintojams atsiranda galimybė
konkuruojant panaudoti didesnės pridėtinės vertės strategiją. Pastaruoju metu daugelio
81
ekologiškų grūdinių kultūrų eksportas sparčiai didėja. Daugiausia eksportuojama ekologiškų
kviečių ir avižų.
Lietuvos žemės ūkis dar stipriai atsilieka bioekonomikos ir žiedinės ekonomikos
įgyvendinimo srityje, todėl ypatingą dėmesį būtina skirti didelės pridėtinės vertės produktų,
panaudojant biomasę, gamybai.
Pažangių technologijų ir skaitmeninimo taikymas dar nėra plačiai paplitęs Lietuvos
žemės ūkyje, todėl būtina paskatinti šalies ūkininkus, naudotis šių naujovių teikiamomis
galimybėmis, kurios yra susijusios su įvairiais gamybos ir pardavimų aspektais, pvz.,
geresniu procesų valdymu, sąnaudų mažinimu ir produktyvumo didinimu ūkiuose, vartotojų
aptarnavimo plėtojimu, rinkodara, naujų rinkų paieška ir kt.
Sektoriai, kuriems taikomos intervencinės priemonės
Vaisiai ir daržovės
Pakankamas vaisių ir ypač daržovių vartojimas yra svarbus gyventojų geros sveikatos
palaikymui. Higienos institutas, remdamasis gyventojų faktinės mitybos ir mitybos įpročių
tyrimu, konstatuoja, kad Lietuvos gyventojai jų suvartoja nepakankamai – tik 260 g vaisių ir
daržovių per dieną, nors rekomenduojama suvartoti 400 g20.
Lietuvos apsirūpinimas vaisiais ir daržovėmis nėra pakankamas, ir jis mažėja.
2012 m. apsirūpinimas daržovėmis siekė 77 proc., o 2018 m. – 60 proc., atitinkamai
apsirūpinimas vaisiais sumažėjo nuo 48 proc. iki 35 proc. Visiško apsirūpinimo vaisiais
Lietuva nepasiekia ir dėl to, kad Lietuvos klimatas tinka auginti ne visų rūšių vaisius ir uogas.
Lietuvoje auginamais vaisiais ir uogomis apsirūpinama iš dalies (2017 m. – 69 proc.).
Daržovių poreikis galėtų būti patenkintas vietine produkcija. Vaisių ir daržovių realizavimas
vietinėje rinkoje padeda užtikrinti jų šviežumą, o rinkos aprūpinimas vietine produkcija dėl
mažesnių pervežimų padidina tiekimo grandinės tvarumą. Parama vaisių ir daržovių
sektoriams galėtų padidinti šios veiklos patrauklumą ir paskatinti gamybos bei apsirūpinimo
augimą.
Vaisių ir daržovių sektoriuose vyrauja smulkūs ūkiai, tačiau jų mažėja, ir vidutinis
ūkio dydis auga. 2016 m. žemės ūkio struktūros tyrimo duomenimis, vidutiniškai vienam
sodininkystės ūkiui teko 0,42 ha, o daržininkystės – 0,13 ha. Palyginti su 2013 m., vidutinis
sodininkystės ūkis išaugo 82,6 proc., o daržininkystės – 38,5 proc. Specializuoti
sodininkystės ūkiai 2016 m. sudarė 6,0 proc., o daržininkystės – 7,5 proc. visų atitinkama
201Skrobotovas R., Petrauskaitė I., Želvienė A. Netinkamos mitybos padariniai Lietuvos gyventojų sveikatai. –
http://hi.lt/uploads/pdf/leidiniai/Informaciniai/Mitybos_leidinys.pdf
82
veikla besiverčiančių ūkių. Dauguma specializuotų ūkių turi gerai išvystytą infrastruktūrą,
specialistus ir techninę bazę. Specializuotų sodininkystės ir daržininkystės ūkių techninis
apsirūpinimas yra gana aukštas: juose amortizacija 1 ha ŽŪN 2018 m. 3 kartus lenkė javų–
rapsų ir mišrių augalininkystės–žolėdžių gyvulių ūkių bei 2 kartus – augalininkystės ūkių
amortizaciją.
Užsienio prekyba vaisiais ir daržovėmis orientuota į reeksportą ir vidaus rinką. 2012–
2018 m. laikotarpiu reeksportas sudarė nuo 94 iki 97 proc. vaisių ir nuo 91 iki 100 proc.
daržovių eksporto, o nuo 24 iki 44 proc. importuotų vaisių ir nuo 30 iki 53 proc. daržovių liko
Lietuvos rinkoje.
Vaisiai
Nepaisant to, kad vietinė rinka ne visiškai aprūpinama Lietuvoje augančiais vaisiais ir
uogomis, nauji sodai plečiami vangiai (kasmet įveisiama ne daugiau kaip po 30 ha sodų), nes
reikia ypač daug investicijų, lyginant su kitomis žemės ūkio šakomis, sodams įveisti ir
infrastruktūrai sukurti (specializuota technika, saugyklos, rūšiavimo linijos), o pajamos
gaunamos tik po kelerių metų. Sodų ir uogynų plotas visu 2012–2018 m. laikotarpiu sudarė
apie 30 tūkst. ha. Dažniausiai Lietuvos soduose ir uogynuose auginama kultūra – obelys. Jų
plotas 2018 m. sudarė 46,0 proc. viso sodų ir uogynų ploto. Lietuvoje obelų sodai yra
ilgaamžiai, todėl didelę sodų dalį (apie 30 proc.) sudaro seni nepaklausių veislių sodai,
kuriuose auginama pigi, perdirbti skirta žaliavinė produkcija.
Vaisių ir uogų sektoriaus rodikliai 2012–2018 m.
Rodikliai 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018
Pokytis
2018 m.,
palyginti
su 2012 m.,
proc.
Sodinių plotas, tūkst. ha 30,0 30,0 30,3 30,5 29,5 30,2 30,4 1,3
Derlingumas, t/ha 3,2 2,8 2,7 3,4 3,2 2,6 4,0 25,0
Derlius, tūkst. t 84,0 74,0 70,2 87,1 79,2 99,2 105,6 25,7
Supirkimas, tūkst. t 49,4 57,1 42,9 51,6 57,5 45,3 57,2 15,8
Importas*, tūkst. t 471,0 600,1 740,8 1219,4 717,0 678,4 598,6 27,1
Eksportas*, tūkst. t 358,6 452,1 533,8 1074,1 485,5 469,1 344,0 -4,1
Apsirūpinimas, proc. 48 37 29 37 33 41 35 -13 proc. p.
*Perdirbti produktai, perskaičiuoti į žaliavos ekvivalentą.
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.
Apie trečdalis sodų ir uogynų ploto įveisti ūkiuose, mažesniuose nei 1 ha. Likusiuose
dviejuose trečdaliuose sodų ir uogynų ploto, žemės ūkio struktūros tyrimo duomenimis,
83
vidutiniškai vienam ūkiui 2013 m. teko 0,23 ha, o 2016 m. – 0,42 ha, t. y. vidutinis ūkio
dydis išaugo 82,6 proc. Smulkesni ūkiai dažniau užsiima uogų auginimu, ir tai jiems yra
papildomas pajamų šaltinis. Tokiuose ūkiuose nesudaromos didesnės partijos vienarūšės
produkcijos, nes vaisių produkcijos realizaciją kiekvienas ūkis vykdo atskirai, todėl
dažniausiai savo produkciją realizuoja tiesiogiai vartotojams, patirdami didesnes realizavimo
išlaidas. Kooperacijos, kaip ir gamybinių organizacijų steigimo skatinimas, galėtų pastebimai
padidinti ūkių konkurencingumą.
Lietuvoje verslinių sodų (daugiau kaip 50 ha) yra 13, jie sudaro beveik 5 proc. visų
sodininkystės ūkių. Tačiau šių stambiausių sodininkystės ūkių sodai užima apie 54 proc. visų
šalyje intensyviai prižiūrimų sodų ploto, arba apie 40 proc. deklaruotų sodų ploto.
Deklaruotas sodų ir uogynų plotas 2012 m. sudarė 13,3 tūkst. ha, o 2018 m. išaugo iki 16,7
tūkst. ha, arba 25,6 proc. Dauguma didelių verslinių sodų diegia naujas vaisių auginimo ir
laikymo technologijas, naudodamiesi naujausiais mokslo ir pažangiausių ūkininkų
pasiekimais, vyksta glaudus bendradarbiavimas su Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro
Sodininkystės ir daržininkystės institutu. Nepakankamai išvystyta tik prekinio vaisių
paruošimo infrastruktūra.
Sodų ir uogynų derlingumas ir derlius labai priklauso nuo klimatinių sąlygų ir įvairių
gamtinių reiškinių. Per 2012–2018 m. laikotarpį aukščiausias derlingumas buvo 2018 m. –
4,0 t/ha, o žemiausias 2017 m. ir 2014 m. – atitinkamai 2,6 t/ha ir 2,7 t/ha. Nederliaus metais
mažėja ūkių pajamos ir pelningumas. Lietuvos sodininkai negali suvaldyti visų rizikų, nes
neturi galimybės apsidrausti nuo visų nepalankių gamtinių reiškinių, tokių, kaip pavasarinės
šalnos, kurios kai kuriais metais reikšmingai sumažina derlių.
Derlius analizuojamu laikotarpiu, minimaliai keičiantis sodų ir uogynų plotui, atitiko
derlingumo svyravimo tendencijas. Didžiausias derlius buvo 2018 m. – 105,6 tūkst. t.
Palyginti su 2012 m., jis padidėjo 25,7 proc. Ekologiška vaisių ir uogų produkcija 2018 m.
sudarė 8,9 proc. viso derliaus. Be to, daug vaisių ir uogų augintojų sertifikuoti kaip
nacionalinės kokybės produktų augintojai. 2012–2016 m. buvo supirkta 60–70 proc. derliaus,
o 2017 ir 2018 m. supirkto derliaus dalis atitinkamai sumažėjo iki 46 proc. ir 54 proc.
Lietuvos rinkoje likusių importuotų vaisių ir uogų didžiąją dalį sudarė Lietuvoje
neauginami vaisiai. Nuo 17 proc. 2012 m. iki 20 proc. 2018 m. importuotų vaisių ir uogų
buvo produkcija, kuri auga ir Lietuvoje. Tai sudarė daugiau nei 20 proc. metinio Lietuvoje
išauginto vaisių ir uogų derliaus. Tiek galėtų būti išplėstas vaisių ir uogų išauginimas
Lietuvoje, nesibaiminant realizacijos sunkumų. Lietuviška vaisių ir uogų produkcija yra
konkurencinga vietinėje rinkoje. Vartotojai teikia prioritetą vietoje išaugintiems vaisiams ir
84
uogoms ir yra pasirengę mokėti sąlyginai didesnę kainą, nes Lietuvos gamtinės sąlygos
leidžia auginti kokybišką produkciją, naudojant daug mažiau cheminių priemonių nuo ligų ir
kenkėjų negu labiau į pietus nutolusiuose kraštuose, iš kurių produkcija yra įvežama.
Daržovės
Lietuvoje galima užsiauginti beveik visas vietos rinkai reikalingas daržoves, išskyrus
pačias ankstyviausias, kurios net ir auginamos šiltnamiuose būna vėlyvesnės už importuotas.
Tačiau Lietuvos apsirūpinimas vietine daržovių produkcija, 2012 m. siekęs 77 proc., 2018 m.
sumažėjo 17 proc. punktų ir tesiekė 60 proc. Pasėtas pasėlių plotas mažėjo nuo 2012 m. iki
2015 m. Per šį laikotarpį jis sumažėjo 13,0 proc. Tačiau nuo 2016 m. jis nuolat didėjo.
2018 m., palyginti su 2015 m., daržovių pasėlių plotas padidėjo 11,4 proc.. Tam įtakos
tikėtinai turėjo nuo 2015 m. pradėtos mokėti susietosios išmokos vaisų ir uogų augintojams.
Daržovių sektoriaus rodikliai 2012–2018 m.
Rodikliai 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018
Pokytis 2018
m., palyginti
su 2012 m.,
proc.
Pasėlių plotas, tūkst. ha 13,1 13,2 12,6 11,4 12,5 12,6 12,7 -3,1
Derlingumas, t/ha 23,6 19,2 22,1 19,1 19,1 17,0 17,1 -27,5
Derlius, tūkst. t 307,4 251,0 274,8 215,9 236,2 195,2 212,7 -30,8
Supirkimas, tūkst. t 55,6 56,4 57,4 55,7 59,6 71,7 79,6 43,2
Importas*, tūkst. t 351,3 450,9 437,1 396,3 288,2 295,7 284,9 -18,9
Eksportas*, tūkst. t 240,4 327,7 308,4 295,6 171,4 191,2 158,9 -33,9
Apsirūpinimas, proc. 77 65 70 60 65 55 60 -17 proc. p.
*Perdirbti produktai, perskaičiuoti į žaliavos ekvivalentą.
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas
2018 m., palyginti su 2012 m., daržovių derlingumas sumažėjo 27,5 proc., o derlius –
30,8 proc. Tam įtakos turėjo nepalankios klimatinės sąlygos ir ypač 2017–2018 m. sausros,
kurioms daržovės labai jautrios. Derlingumo ir derliaus sumažėjimas turi neigiamos įtakos
ūkių veiklos rezultatams. Daržininkystės ūkiams prisitaikyti prie klimato kaitos ateityje reikės
nemažai investicijų.
Ekologiškai išauginta daržovių produkcija 2018 m. sudarė 1 proc. viso jų derliaus. Be
to, daug daržovių augintojų sertifikuoti kaip nacionalinės kokybės produktų augintojai.
Lietuvoje vyrauja smulkūs daržovių ūkiai. Šiek tiek daugiau nei trečdalis lauko
daržovėmis apsėto ploto buvo ūkiuose, mažesniuose nei 1 ha. Likusiame lauko daržovėmis
apsėtame plote, žemės ūkio struktūros tyrimo duomenimis, vidutiniškai vienam ūkiui 2013 m.
teko 0,091 ha, o 2016 m. – 0,126 ha, t. y. vidutinis ūkio dydis išaugo 38,5 proc., tačiau vis
tiek liko labai nedidelis. Smulkiems daržovių augintojams problemiška įsirengti drėkinimo
85
sistemas, jie dažnai netaiko šiuolaikinių auginimo technologijų, tad nepalankios klimatinės
sąlygos gerokai sumažina jų daržovių derlingumą ir atitinkamai derlių. Be to, maži ir
vidutiniai daržininkystės ūkiai neturi pakankamų gamybinių pajėgumų, kad užtikrintų
galimybę laiku patiekti rinkai pakankamai reikiamos kokybės produkcijos. Dėl fragmentiškos
ir nepakankamai išvystytos produkcijos laikymo infrastruktūros jiems sudėtinga užtikrinti
tolygų produkcijos patiekimą per metus, o tai nesudaro galimybės gauti didesnę kainą už savo
produkciją ir mažina jų konkurencingumą. Nedidelės pajamos savo ruožtu nesudaro
galimybių modernizuoti gamybos. Santykinai maža augintojų dalis susivienijusi į daržovių
augintojų kooperatyvus. Kooperacijos plėtra suteiktų galimybę pateikti didesnes
homogeniškas vienarūšės kokybės produkcijos partijas ir gauti už savo produkciją aukštesnę
kainą.
Tačiau stambesniuose daržovių ūkiuose vystoma prekinė daržovių gamyba Lietuvoje
plečiasi. Deklaruotas daržovių plotas išaugo nuo 3,8 tūkst. ha 2012 m. iki 5,0 tūkst. ha
2018 m., arba 31,6 proc. Deklaruotas plotas 2012 m. sudarė 29,0 proc. viso daržovių ploto, o
2018 m. – 39,3 proc. Daržovių supirkimas per tą patį laikotarpį padidėjo 43,2 proc.
Stambesnių ūkių plėtra pagrįsta šiuolaikinėmis auginimo ir produkcijos paruošimo ir
apdorojimo technologijomis. Stambesnių ūkių daržovių augintojai keičiasi patirtimi, kelia
kvalifikaciją ne tik šalies mastu, bet ir užsienyje, intensyviai bendradarbiauja su
sodininkystės ir daržininkystės institutu, tobulindami veisles, gerindami agrotechniką, augalų
apsaugą ir pan. Tai leidžia užtikrinti stabiliai gerą tiekiamos rinkai produkcijos kokybę.
Daugelis augintojų sertifikuoti kaip NKP (nacionalinės kokybės produktas) ar ekologiškos
produkcijos augintojai. Stambesni gamintojai jungiasi į kooperatyvus teritoriniu principu.
Formuojasi galimybė patiekti rinkai didesnius kiekius įvairesnio asortimento daržovių, taip
formuojant santykinai stipresnę augintojų derybinę galią. Tačiau yra tik kelios dešimtys
specializuotų daržininkystės ūkių. Kaip specializuoti daržininkystės ūkiai visų pirma veikia
žieminius šiltnamius turintys bei pievagrybius auginantys subjektai. Prekinių daržovių ūkių
plėtra 2012–2018 m. buvo per lėta, kad galėtų patenkinti visą vietinės rinkos paklausą.
Mažėjant Lietuvoje išauginamų daržovių derliui, Lietuvos rinkoje 2012 m., palyginti
su 2018 m., importuotų daržovių kiekiai išaugo 35 proc. 2018 m. tai sudarė apie 42 proc. viso
Lietuvoje suvartoto daržovių kiekio. Lietuviškos kilmės daržovių eksportas atskirais metais
sudarė tik 4–8 proc. daržovių derliaus.
Apibendrinant, galima teigti, kad Lietuvoje apsirūpinimas vaisiais ir daržovėmis yra
nepakankamas, nors gamtinės sąlygos leidžia užsiauginti beveik visą reikiamą daržovių kiekį
ir daug didesnę vaisių dalį. Lietuvos vaisių ir daržovių augintojai susiduria su rizikos
86
valdymo problemomis Mažesnieji ūkiai netaiko modernių auginimo technologijų, darbas
mažai mechanizuotas, o produkcijos pardavimas individualizuotas. Kooperacija galėtų padėti
spręsti daugelį problemų, tačiau ji silpnai vystosi. Yra įkurta tik viena šiltnamių daržovių
augintojų gamintojų organizacija, o didžioji dalis vaisių ir daržovių augintojų į gamintojų
organizacijas nesijungia.
Bitininkystė
Bitininkystė turi senas tradicijas Lietuvoje ne tik kaip verslas, bet ir kaip tam tikra
gyvensena išsaugant artimą ryšį su gamta. Pagrindinis bitininkystės produktas – medus 2012–
2017 m. sudarė apie 0,25 proc. Lietuvos bendrosios žemės ūkio produkcijos, o 2018 m. ši
dalis padidėjo iki 0,55 proc. Tačiau bitininkystės reikšmė žemės ūkiui matuojama ne vien
bičių pagaminamo produkto dydžiu. Bitės, apdulkindamos atskirus žemės ūkio augalus,
žymiai padidina jų derlių. Be to, bitininkystė prisideda prie visuomenės gerovės ir aplinkos
apsaugos požiūriu – palaikant ekologinę pusiausvyrą ir biologinę įvairovę. Net 84 proc.
augalų rūšių ir 76 proc. maisto gamybos Europoje priklauso nuo bičių ir kai kurių kitų
vabzdžių atliekamo apdulkinimo.
Šios veiklos plėtojimui nereikia daug investicijų ir žemės, todėl ji gali būti puikus
kaimo gyventojų papildomų pajamų šaltinis, derinamas su įvairia profesine veikla bei puiki
pradinė ar pagalbinė žemės ūkio veikla, kartu diversifikuojant gamybą ir valdant ūkio
finansinę riziką. Bitininkystė gali būti ir viena iš priemonių, padedančių jauniems ūkininkams
įsitvirtinti kaime. Jaunimo pritraukimo aktualumą didina ir tai, kad vidutinis bitininkų amžius
Lietuvoje 2018 m. buvo 59 m.
Bičių šeimų skaičius Lietuvos statistikos departamento duomenimis nuo 2012 m.
nuolat augo ir ypač šoktelėjo 2018 m. Jeigu per 5 metus, t.y. 2017 m., palyginti su 2012 m.,
bičių šeimų skaičius padidėjo 56,1 proc., tai vien per 2018 m. bičių šeimų skaičius išaugo
43,7 proc. Iš viso per laikotarpį bičių šeimų skaičius padidėjo 2,2 karto. Žemės ūkio
struktūros tyrimo duomenimis ūkiuose, didesniuose nei 1 ha, 2013 m. vidutiniškai buvo 12,9,
o 2016 m. – 14,8 bičių šeimos. Profesionalių bitininkų (laikančių daugiau nei 150 bičių
šeimų) ūkiuose laikomos bičių šeimos 2018 m. sudarė tik 8,4 proc. nuo visų bičių šeimų.
Surinkto per metus medaus kiekis 2018 m., palyginti su 2012 m., padidėjo 2,3 karto
iki 4207 t. Surinkto medaus kiekis didėjo tik dėl išaugusio bičių šeimų skaičiaus. Bičių šeimų
produktyvumas 2012–2018 m. mažai keitėsi ir svyravo apie 20 kg iš bičių šeimos. Bičių
šeimų produktyvumo padidinimas – vienas iš svarbių veiksnių, siekiant padidinti
bitininkystės konkurencingumą. Tam šiuo metu dar nepakankamai panaudojamos natūralios
87
bičių ganyklos, vežiojant bites prie žydinčių augalų; iki šiol nepavyksta išspręsti varoatozės
bei kitų ligų ir kenkėjų plitimo problemos; per mažai naudojamasi galimybe stiprinti bičių
šeimas aukštos veislinės vertės bičių motinomis.
Užsienio prekyba medumi per 2012–2018 m. laikotarpį pastebimai išaugo: importas –
2,4 karto, o eksportas – 2,3 karto. Šis augimas iš dalies susijęs su nuo 2015 m. pastebimai
išaugusiu reeksportu. Lietuva tapo viena iš šalių, per kurią pigesnis medus iš Kinijos ir
Ukrainos buvo vežamas į kitas ES šalis. Lietuviškos kilmės medaus eksportas 2018 m.,
palyginti su 2012 m., padidėjo mažiau – 60,0 proc.
Tačiau pigesnis medus iš Kinijos ir Ukrainos užėmė ir nemažą Lietuvos rinkos dalį
bei sudarė konkurenciją lietuviškam medui. Jeigu importuoto medaus kiekis Lietuvos rinkoje
2012 m. siekė 524,6 t, tai 2018 m. – jau 968,5 t arba 84,6 proc. daugiau.
Lietuviškos kilmės medus tiek vietinėje, tiek kitų ES šalių rinkose negali konkuruoti
su pigesniu ukrainietišku ar kinišku medumi kaina, bet galėtų konkuruoti kokybe. Nors
Lietuvoje vartotojai lietuvišką medų vertina kaip kokybiškesnį už importuotą, tačiau kitose
Europos šalyse kokybiško medaus vardą reikia užsitarnauti. Užsienio rinkose vertinamas
ekologiškas medus ar pagal kokybės sistemas pagamintas. 2018 m. Lietuvoje ekologiškas
medus sudarė tik 1,1 proc. viso pagaminto medaus kiekio, o pagal nacionalinę žemės ūkio ir
maisto kokybės sistemą pagamintas – 5,5 proc. Didesnė tokio medaus gamyba ir kitos
medaus ir kitų bičių produktų kokybei kelti svarbios priemonės padėtų kelti Lietuvos
bitininkystės ūkių konkurencingumą.
Bitininkystės rodikliai 2012–2018 m.
Rodikliai 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018
Pokytis
2018m.,
palyginti su
2012 m., proc.
Bičių šeimų skaičius,
tūkst. 88,3 92,1 121,7 130,3 133,5 137,8 198,0 2,2*
Iš vienos šeimos gautas
medaus kiekis, kg 20,7 20,1 16,4 19,7 20,3 19,0 21,3 2,9
Surinkta medaus, t 1828 1848 1990 2572 2708 2622 4207 2,3*
Medaus importas, t 556,9 1002,6 849,2 1280,3 1395,5 1450,8 1322,3 2,4*
Medaus eksportas, t 458,1 790,2 857,7 1449,9 1580,5 973,4 1034,9 2,3*
Lietuviškos kilmės
eksportas, t 425,8 762,6 811,6 894,2 976,6 557,5 681,1 60,0
*Kartai.
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.
88
Vyno sektorius
Lietuvoje yra gaminamas tik putojantis vynuogių vynas. Lietuvoje jis pradėtas
gaminti 1980 m. Šiuo metu putojantį vyną gamina trys įmonės – AB „MV GROUP
Production“ , UAB „Boslita“ ir KO bei UAB „Italiana LT“. Lietuvoje putojantis vynas
gaminamas tiek rezervuariniu (Charmat), tiek tradiciniu (fermentacija vyksta butelyje)
metodais, žaliava jo gamybai perkama Prancūzijoje, Italijoje, Vengrijoje, Ispanijoje ir kitose
Europos Sąjungos šalyse.
Lietuvoje vynai su saugoma geografine nuoroda ar su saugoma kilmės vietos nuoroda
negaminami, tačiau gaminami putojantys vynai su vyninių vynuogių veislių nuorodomis.
Pastaraisiais metais bendra putojančio vyno (tiek su vyninių vynuogių veislių
nuorodomis, tiek be jų) gamyba Lietuvoje svyravo. 2013 ir 2014 m. gamyba, lyginant su
2012 m., didėjo – pagaminta po 4,4 mln. litrų putojančio vynuogių vyno, bet 2015 m. gamyba
krito iki 3,6 mln. litrų. 2016 m. gamyba vėl padidėjo iki 4,2 mln. litrų, bet 2017 m. sumažėjo
iki 3,2 mln. litrų. Lietuvoje pagaminto putojančio vyno eksporto dalis nuo gamybos yra labai
maža – 2013–2014 m. sudarė apie 3-4 proc., 2015 m. krito iki 1 proc. ir 2016–2017 m. vėl
šiek tiek pakilo virš 2 proc. Putojančio vyno su vyninių vynuogių veislių nuorodomis
eksporto į trečiąsias šalis išplėtimas ne tik padidintų jį eksportuojančių įmonių
konkurencingumą, bet ir būtų plačiau paskleista informacija apie ES auginamas vynines
vynuogių veisles, iš kurių pagamintas putojantis vynas.
Pagrindinės šalys, į kurias eksportuojamas Lietuvoje pagamintas putojantis vynas, yra
Kinija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Baltarusija.
Putojančio vyno gamyba Lietuvoje ir eksportas į trečiąsias šalis 2013–2017 m., litrais
Eil.
Nr. Vyno gamyba ir eksportas 2013 2014 2015 2016 2017
1. Gamyba (tik putojantis
vynas, KN 2204.10) 4412000 4385000 3633000 4219000 3212000
2. Lietuviškos kilmės
putojančio vyno eksportas: 148221 189144 37814 111960 70982
2.1. Kinija 82440 118827 1593 53802 37422
2.2. Honkongas 0 12 3807 1638 0
2.3. Jungtinės Amerikos
Valstijos 37917 734242 13279,5 18990 16380
2.4. Baltarusija 19386 19836 0 11160 10998
2.5. Rusija 0 16200 10800 0 0
3. Vyno eksporto dalis nuo
gamybos, proc. 3,4 4,3 1,0 2,7 2,1
Šaltinis: Lietuvos Respublikos statistikos departamentas.
89
Lietuva, siekdama padidinti Lietuvoje pagaminto putojančio vyno su vyninės
vynuogių veislės nuoroda eksportą į trečiąsias šalis bei suteikti vartotojams daugiau
informacijos apie ES auginamas vynines vynuogių veisles, yra patvirtinusi Paramos Lietuvos
vyno sektoriui 2019–2023 m. programą.
90
2.3 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – gerinti ūkininkų padėtį vertės
grandinėje (c)
Maisto grandinė jungia visus rinkos dalyvius, susijusius su maisto gamyba,
perdirbimu ir paskirstymu vartotojams. Visų Lietuvos maisto grandinės grandžių – žemės
ūkio, maisto perdirbimo pramonės, mažmeninės maisto produktų prekybos bei maitinimo ir
gėrimų paslaugų – indėlis į šalies ekonomiką yra labai svarbus dėl užimtumo užtikrinimo ir
pridėtinės vertės kūrimo. 2016 m. šalies maisto grandinėje veikė 165,5 tūkst. verslo subjektų,
kuriuose dirbo 408,0 tūkst. asmenų, ir buvo sukurta 3,1 mln. EUR pridėtinės vertės.
Lietuvos, kaip ir kitų ES šalių, maisto grandinei yra būdinga tai, kad didžioji dauguma
šioje grandinėje dalyvaujančių verslo subjektų (2016 m. – 90,8 proc.) ir dirbančių asmenų
(2016 m. – 62,6 proc.) užsiima žemės ūkio veikla (2.3.1 pav.).
2.3.1 pav. Įvairių maisto grandinės grandžių indėlis į Lietuvos ekonomiką 2016 m.
Šaltiniai: EUROSTAT duomenys.
Maisto grandinės dalyvių rinkos galia. Lietuvos žemės ūkyje vyrauja smulkūs ūkiai:
2016 m. daugiau kaip trys ketvirtadaliai šalies ūkių turėjo mažiau kaip 10 ha naudojamų ŽŪN
(78,7 proc.) arba buvo priskiriami mažiausio ekonominio dydžio grupėms (mažiau kaip 8
tūkst. EUR standartinės produkcijos) (75,9 proc.). Žemės ūkio produkcijos gamybos sektorius
yra susiskaidęs. Maisto tiekimo grandinėje ūkininkų skaičius yra žymiai didesnis nei maisto
perdirbėjų ir mažmenininkų.
Šalies maisto perdirbimo pramonei yra būdinga didelė koncentracija. Kai kuriose šios
pramonės šakose (pieno, grūdų) vyrauja kelios stambios įmonės arba jų grupės. Lietuvos
agrarinės ekonomikos instituto duomenimis, 2012 m. šalies pieno rinkoje 4-ių didžiausių
pieno perdirbimo įmonių grupių koncentracijos laipsnis sudarė 79 proc., 2018 m. – 68 proc.
90,8
62,6
37,8
1,1
10,5
26,4
5,9
17,9 28,4
2,2 8,9 7,4
0
20
40
60
80
100
Ūkiai/įmonės Darbuotojai Pridėtinė vertė
Pro
c.
Vartotojams teikiamos maitinimo ir gėrimų paslaugos
Maisto produktų mažmeninė prekyba
Maisto, gėrimų ir tabako gamyba
Žemės ūkis
91
(šis laipsnis sumažėjo dėl 2016 m. į pieno rinką įsiliejusio „Pienas LT“, kai 150 pieno
gamintojų įgyvendino vertikalios integracijos projektą – įkūrė žemės ūkio kooperatyvą,
pasistatė pieno perdirbimo įmonę, pradėjo šiai įmonei tiekti visą savo ūkiuose pagamintą
žalią pieną bei gaminti ir parduoti pieno produktus)21.
Koncentracija mažmeninės maisto produktų prekybos sektoriuje taip pat yra labai
didelė. Maistas daugiausia parduodamas didžiuosiuose prekybos centruose. Keli didieji
mažmeninės prekybos tinklai kontroliuoja didžiąją dalį visų maisto produktų pardavimų.
Konkurencijos tarybos duomenimis, 2018 m. didelę rinkos galią turėjo 5 didieji mažmeninės
prekybos tinklai – „Maxima“, „Iki“, „Norfa“, „Rimi“ ir „Lidl“22.
Didėjant koncentracijai Lietuvos maisto perdirbimo ir mažmeninės maisto produktų
prekybos sektoriuose, šių sektorių atstovų derybinė galia stiprėjo, o žemės ūkio produkcijos
gamintojų – silpnėjo. Nevienoda derybinė galia lėmė tai, kad žemės ūkio produkcijos pirkėjai
kai kuriais atvejais pradėjo piktnaudžiauti padėtimi ir elgtis ne pagal sąžiningos
konkurencijos principus.
Nors 2008–2016 m. žemės ūkio produkcijos gamintojams iš visų maisto grandinės
dalyvių teko didžiausia pridėtinės vertės dalis, tačiau per paskutiniuosius metus ji nuolat ir
palyginti sparčiai mažėjo. 2016 m., palyginti su 2012 m., ši dalis sumažėjo nuo 50,1 iki 37,8
proc., arba 12,3 proc. punktų (2.3.2 pav.).
21 Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto skaičiavimai, vadovaujantis Lietuvos statistikos departamento ir
NASDAQ Baltic vertybinių popierių biržos duomenimis. 22 Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos naujienos, 2018–06–01. Prieiga per internetą:
https://www.kt.gov.lt/lt/naujienos/mazmenines-prekybos-rinkos-zaidejai-ivertino-ju-santykius-reglamentuojanti-
istatyma. Didelę rinkos galią turinti mažmeninės prekybos įmonė (ūkio subjektas, besiverčiantis mažmenine
prekyba nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maisto prekės, gėrimai ir tabako gaminiai, ir vienas
arba kartu su tokia pat prekyba besiverčiančiais su juo susijusiais ūkio subjektais atitinkantis visus šiuos
reikalavimus: 1) iš visų Lietuvos Respublikoje jo (jų) valdomų parduotuvių bent 20 parduotuvių yra ne
mažesnio kaip 400 m2 prekybos ploto; 2) bendrosios jo (jų) pajamos paskutiniais finansiniais metais yra ne
mažesnės kaip 116 mln. EUR. Jeigu mažmeninės prekybos įmonė yra užsienio valstybės ūkio subjektas,
bendrosios pajamos skaičiuojamos kaip Lietuvos Respublikoje gautų pajamų suma.
92
2.3.2 pav. Pridėtinė vertė Lietuvos maisto tiekimo grandinėje ir pirminės produkcijos gamintojams
tenkanti pridėtinės vertės dalis Lietuvoje ir ES-28 šalyse 2008–2016 m.
Šaltiniai: EUROSTAT duomenys.
Priemonės nuo nesąžiningos prekybos praktikos. Lietuvoje maisto tiekimo
grandinėje ypač savo derybinę galią sustiprino didieji mažmeninės prekybos tinklai. Siekiant
riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą ir
užtikrinti tiekėjų ir didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių interesų
pusiausvyrą, 2009 m. gruodžio 22 d. buvo priimtas Mažmeninės prekybos įmonių
nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas Nr. XI-62623. Vadovaujantis šio įstatymo
nuostatomis, mažmeninės prekybos įmonėms draudžiama atlikti ūkinės veiklos sąžiningai
praktikai prieštaraujančius veiksmus, kuriais šių įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams
ar jiems primetami papildomi įsipareigojimai arba kurie varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti
rinkoje ir kurie išreiškiami kaip reikalavimai tiekėjui (pvz., mokėti už sutikimą pradėti
prekiauti jų prekėmis, kompensuoti prekybininkų negautą pelną ar atlyginti vykdomo
pardavimo skatinimo išlaidas ir kt.). Įstatymo nuostatų laikymosi priežiūrą atlieka
Konkurencijos taryba. Ši institucija, siekdama visapusiškai įvertinti didžiųjų mažmeninės
prekybos tinklų ir maisto produktų ir gėrimų tiekėjų santykius, kiekvienais metais vykdo šių
maisto grandinės dalyvių apklausas, taip pat atlieka ir kitus tyrimus, susijusius su naujų
aplinkybių dėl įstatymo tobulinimo būtinybės nustatymu. Atsižvelgdama į tyrimų rezultatus,
Konkurencijos taryba siūlo įstatymo pataisas. 2016 m. gegužės 1 d. ir 2019 m. liepos 1 d.
įsigaliojo įstatymo pataisos, padidinančios už nesąžiningus veiksmus mažmeninės prekybos
23 Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas Nr. XI-626. Prieiga per internetą:
https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalActPrint/lt?jfwid=-
1c2dteasbo&documentId=85fba040a97b11e59010bea026bdb259&category=TAD.
34,4 38,042,8 44,0 50,1 46,8 41,5 41,3 37,8
25,8 23,9 25,3 25,8 25,8 26,2 25,4 23,7 23,30102030405060708090100
0
500
1000
1500
2000
2500
3000
3500
2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016
Pro
c.
Mln
. E
UR
Vartotojams teikiamos maisto ir gėrimų paslaugos
Maisto ir gėrimų pardavimas
Maisto ir gėrimų gamyba
Pirminės produkcijos gamyba
Pridėtinės vertės dalis, tenkanti pirminės produkcijos gamintojams Lietuvoje
Pridėtinės vertės dalis, tenkanti pirminės produkcijos gamintojams ES-28 šalyse
93
įmonei skiriamą baudą, praplečiančios įstatyme numatyto nesąžiningų veiksmų draudimo,
taikomo didiesiems mažmeninės prekybos tinklams, sąrašą, suteikiančios daugiau įgaliojimų
Konkurencijos tarybai ir kt.
Rinkos skaidrumas. Siekiant didesnės konkurencijos mažmeninėje maisto produktų
prekyboje, ŽŪM iniciatyva nuo 2019 m. sausio 1 d. internetinėje svetainėje
www.produktukainos.lt pradėta viešai skelbti oficiali informacija apie svarbiausių maisto
produktų kainas, taikomas didžiuosiuose mažmeninės prekybos tinkluose. Anksčiau šioje
svetainėje buvo viešinamos apibendrintos maisto produktų kainos, nenurodant konkretaus
mažmeninės prekybos tinklo kainų. Šiuo metu yra skelbiamos 5-ių didžiųjų mažmeninės
prekybos tinklų – „Maxima“, „Iki“, „Norfa“, „Rimi“ ir „Lidl“ – 20-ies maisto produktų
kategorijų (duonos ir grūdų produktų, mėsos, pieno gaminių, kiaušinių, aliejaus ir riebalų,
įvairių daržovių ir kt.) kainos ir jų pokyčiai. Mažmeninės prekybos tinklų parduotuvėse
esančias kainas fiksuoja ir skelbia VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras.
Internetinėje svetainėje yra viešinamos ne tik maisto produktų krepšelio kainos skirtinguose
didžiuosiuose mažmeninės prekybos tinkluose, bet ir informacija, kokia tos kainos dalis tenka
produkcijos gamintojams ir prekybininkams. Tokio pobūdžio informacijos skelbimas viešai
padeda užtikrinti didesnį skaidrumą rinkoje.
Kooperacijos ir bendradarbiavimas tarp ūkininkų mastas. Viena iš galimybių
ūkininkams, ypač smulkiesiems, išsilaikyti ir pagerinti savo padėtį rinkoje yra kooperacija.
VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, per 2008–2018 m. laikotarpį
Lietuvoje kiekvienais metais vidutiniškai 34 kooperatinės bendrovės buvo pripažintos žemės
ūkio kooperatinėmis bendrovėmis (kooperatyvais) (2.3.3 pav.).
2.3.3 pav. Žemės ūkio kooperatinių bendrovių (kooperatyvų), gavusių pripažinimą 2008–2018 m.,
skaičius
Šaltinis: VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenys.
35
30
39
45
38
32
44
3532
2226
0
5
10
15
20
25
30
35
40
45
50
2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018
Vn
t.
94
Nors Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatyme Nr. X-166324 kooperacija yra
įvardyta kaip viena iš prioritetinių sričių, kooperatyvų veiklos pradžiai skatinti tobulinami
teisės aktai, reglamentuojantys kooperatyvų veiklą, gamintojų grupių ir organizacijų
įsisteigimui žemės ūkio sektoriuje teikiama ES parama, tačiau bendradarbiavimo tarp
ūkininkų mastas iki šiol išlieka mažas: tiek šalyje veikiančių kooperatyvų, tiek jų veikloje
dalyvaujančių narių skaičius – palyginti nedidelis. Žemės ūkio ministerijos duomenimis,
2018 m. Lietuvoje pripažinimą yra gavę apie 200 žemės ūkio kooperatyvų25. Žemės ūkio
rūmų duomenimis, šie kooperatyvai jungia apie 12 proc. visų šalies ūkininkų. Palyginti su
kitomis ES šalimis, kooperatyvų skaičius šalyje yra mažas (15 vieta tarp ES-28 šalių), o
kooperatyvų narių skaičius – vienas mažiausių26. Pagrindinės kliūtys kooperacijos plėtrai yra
susijusios su ūkininkų nepakankamomis žiniomis apie kooperatyvų naudą, nenoru arba
galimybių neturėjimu finansiškai prisidėti prie kooperatyvų kūrimo, pasitikėjimo trūkumu,
noru patiems priimti sprendimus, nesugebėjimu susitarti ir dirbti kartu.
Pastaraisiais metais atliktų apklausų duomenimis (2016 m. Žemės ūkio rūmai
apklausė 152 kooperatyvus27 ir 2018 m. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas apklausė 60
kooperatyvų28), didžioji dalis kooperatyvų (2016 m. – 72 proc., 2018 m. – 57 proc.) nurodė,
kad turi mažiau kaip 10 narių. Palyginti nedidelė dalis kooperatyvų (2016 m. – 17 proc., 2018
m. – 27 proc.) nurodė, kad perdirba žemės ūkio produkciją. Dauguma kooperatyvų savo
veiklą yra sutelkę į žemės ūkio produktų gamybą ir pardavimą, o ne į šių produktų
perdirbimą, rinkodarą ir realizavimą.
Ūkininkų įsitraukimas į gamybos modelius, orientuotus į rinką. Paskutiniu metu
dalis šalies ūkininkų, ypač smulkių ir vidutinių, nuolat kintant žemės ūkio produkcijos
supirkimo kainoms, ieškojo galimybių išlikti gyvybingiems ir surasti savo vietą rinkoje, todėl
pradėjo naudotis galimybėmis, kurias teikė besikeičiantys vartotojų poreikiai. Augant
gyventojų susidomėjimui vietinių ūkininkų užaugintais arba pagamintais žemės ūkio ir
maisto produktais, kurie yra aukštos kokybės, tinkami ir palankūs sveikatai, pagaminti,
nekenkiant aplinkai ir laikantis gyvūnų gerovės reikalavimų, ūkininkai vis aktyviau ėmėsi
24 Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas. Prieiga per internetą: https://e-
seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.171174/asr. 25 Žemės ūkio ministerijos 2018 m. veiklos ataskaita. Prieiga per internetą:
https://zum.lrv.lt/uploads/zum/documents/files/LT_versija/Administracine_informacija/Planavimo_dokumentai/
Veiklos_ataskaitos/%C5%BD%C5%AAM_2018_veiklos_ataskaita.pdf. 26 LR žemės ūkio rūmai. Naujienos (2019-03-29). Dar vienas kooperacijos naudos pavyzdys. Prieiga per
internetą: https://www.zur.lt/lt/dar-vienas-kooperacijos-naudos-pavyzdys/. 27 LR žemės ūkio rūmų atliktos žemės ūkio kooperatyvų apklausos rezultatai, 2016. 28 Melnikienė R., Ribašauskienė, E., Šumylė, D. Kooperacijos plėtros modeliavimas. Lietuvos agrarinės
ekonomikos institutas, 2018.
95
savo ūkiuose užaugintos arba pagamintos produkcijos perdirbimo ir šios produkcijos
pardavimo tiesiogiai vartotojams. Lietuvoje daugėjo iniciatyvų plėtoti vietinio maisto sistemą
ir trumpas maisto tiekimo grandines, naudojant įvairius žemės ūkio ir maisto produktų
tiesioginių pardavimų būdus – mobiliuosius ir stacionarius ūkininkų turgus, ūkių
parduotuves, pardavimus tiesiogiai iš ūkių, išankstinio užsakymo ir pristatymo sistemas bei
kitas partnerystės tarp gamintojų ir vartotojų formas. Įsitraukti į žemės ūkio ir maisto
produkcijos perdirbimą ir šios produkcijos pardavimą tiesiogiai vartotojams šalies ūkininkus
paskatino ir ES parama pagal 2014–2020 m. Kaimo plėtros programos priemones
„Bendradarbiavimas“, “Ūkio ir verslo plėtra” ir “Investicijos į materialųjį turtą“. Žemės ūkio
struktūros tyrimų duomenimis, 2013 m. 39,6 proc., o 2016 m. – 24,3 proc. visų šalies ūkių
nurodė, kad tiesiogiai parduoda daugiau kaip 50 proc. produkcijos. Absoliučią daugumą šių
ūkių (2013 m. – 79,6 proc., 2016 m. – 67,9 proc.) sudarė smulkūs ūkiai, priklausantys
mažiausio ekonominio dydžio ūkių grupei (mažiau kaip 8 tūkst. EUR standartinės
produkcijos) (2.3.4 pav.). 2016 m., palyginti su 2013 m., ūkių, tiesiogiai parduodančių
daugiau kaip pusę produkcijos, dalis sumažėjo, kadangi didelė dalis smulkių ūkių baigė
veiklą.
2.3.4 pav. Ūkiai, tiesiogiai parduodantys daugiau kaip 50 proc. produkcijos, pagal ūkių ekonominį dydį
2013 ir 2016 m., proc.
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamento duomenys.
Daugiausia ūkininkai, tiesiogiai parduodantys daugiau kaip 50 proc. produkcijos,
užsiėmė lauko augalų auginimu, ganomų gyvulių laikymu bei mišria augalininkyste ir
gyvulininkyste. Į tiesioginius pardavimus vis aktyviau įsitraukė jaunesni ir turintys aukštesnį
profesinį pasirengimą ūkininkauti ūkininkai: 2016 m., palyginti su 2013 m., tiesiogiai
79,667,9
16,825,1
1,9 4,01,4 2,9
0,3 0,2
0
10
20
30
40
50
60
70
80
90
100
2013 2016
Pro
c.
< 8 tūkst. EUR 8 - < 50 tūkst. EUR 50 - < 100 tūkst. EUR
100 - < 500 tūkst. EUR > = 500 tūkst. EUR
96
parduodančių daugiau kaip pusę produkcijos ūkininkų iki 45 m. amžiaus dalis padidėjo nuo
18,7 iki 21,9 proc., o ūkininkų, turinčių visišką pasirengimą ūkininkauti, dalis – nuo 15,2 iki
22,7 proc.
Plėtojant trumpas maisto tiekimo grandines, Lietuvoje buvo įgyvendinta daug įvairių
projektų. Vieni iš sėkmingų pavyzdžių – Sūrininkų namai, Kaimas į namus. Sūrio namai yra
įsikūrę Varėnos r. Dargužių kaime. Tai sūrio kultūros židinys, kuriame plėtojama ne tik sūrių
gamyba ir pardavimas, bet ir kitos veiklos, tokios kaip viešasis maitinimas, sūrininkystės
mokykla. Kaimas į Namus – tai unikalus projektas, patogiai ir praktiškai apjungiantis į vieną
platformą smulkius ir vidutinius ūkininkus ir natūralios, lietuviškos produkcijos ieškančius
vartotojus. Šiam projektui įgyvendinti sukurtoje internetinėje svetainėje buriamos pirkėjų
bendruomenės ir skatinimas lietuviškos produkcijos iš ūkininkų vartojimas, formuojant
užsakymus internetu (2.3.5 pav.).
2.3.5 pav. Kaimas į namus
Šaltinis: Kaimas į namus. Prieiga per internetą: https://www.kaimasinamus.lt/bendruomenes/.
Nors pastaruoju metu ir išryškėjo tendencija, kai vis daugiau žemės ūkio ir maisto
produkcijos gamintojų dalyvauja trumpose maisto tiekimo grandinėse, tačiau tiesioginių
pardavimų apimtys nėra didelės. Jų plėtrą stabdo įvairios kliūtys, iš kurių svarbiausios: žinių,
iniciatyvos ir įgūdžių trūkumas, siekiant pradėti naują veiklą, susijusią su tiesioginiais
pardavimais; teisinio reguliavimo trūkumai; aukšti veterinarijos reikalavimai, ribotas
prieinamumas prie finansavimo šaltinių; ribotas produkcijos asortimentas ir nepakankami jos
kiekiai, produkcijos sezoninis pobūdis; kooperacijos ir bendradarbiavimo stoka; sudėtingas
97
viešųjų pirkimų, siekiant aprūpinti žemės ūkio ir maisto produktais viešojo sektoriaus įstaigas
ir institucijas, reglamentavimas29.
Lietuvoje tik nedidelė žemės ūkio ir maisto produktų gamintojų dalis vykdo pirminį
arba antrinį savo gaminamos produkcijos perdirbimą. Valstybinės maisto ir veterinarijos
tarnybos duomenimis, 2017 m., palyginti su 2013 m., maisto tvarkymo subjektų registre
įregistruotų ūkininkų ir kitų žemės ūkio veiklą vykdančių subjektų, perdirbančių produkciją
savo ūkiuose, skaičius padidėjo nuo 440 iki 518 (2.3.6 pav.).
2.3.6 pav. Maisto tvarkymo subjektų registre įregistruotų ūkininkų ir kitų žemės ūkio veiklą vykdančių
subjektų, perdirbančių produkciją savo ūkiuose, skaičius 2013–2017 m.
Šaltinis: Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenys.
Lietuvoje ūkininkų įsitraukimas į ekologiškų, pagal nacionalinę ir ES kokybės
sistemas pagamintų produktų gamybą yra mažas, t. y. ūkių, dalyvaujančių šiose kokybės
sistemose, dalis yra nedidelė.
Per 2012–2017 m. laikotarpį sertifikuotas ekologiškos produkcijos gamybos plotas
išaugo 1,5 karto, o ekologinių ūkių skaičius kito netolygiai ir nuo 2016 m. nuolat mažėjo (šie
ūkiai stambėjo) (2.3.7 pav.). Ekologiniai ūkiai sudarė labai mažą visų šalies ūkių dalį: 2013
m. – 1,5 proc., o 2016 m. – 1,7 proc.
29 Lietuvos kaimo ir žemės ūkio plėtros baltoji knyga. Nacionalinės politikos iššūkiai, uždaviniai ir veiksmai iki
2030 m. Prieiga per internetą:
https://zum.lrv.lt/uploads/zum/documents/files/LT_versija/Baltoji_knyga_2019%20FINAL.pdf.
440
456
507495
518
400
420
440
460
480
500
520
540
2013 2014 2015 2016 2017
Vn
t.
98
2.3.7 pav. Ekologinių ūkių skaičius Lietuvoje ir jų dalis nuo visų ekologinių ūkių ES-28 šalyse 2012–
2017 m.
Šaltinis: EUROSTAT duomenys.
2007 m. Lietuvoje įteisinus nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą (NKP),
pirmieji produktų, pagamintų pagal šią sistemą, gamintojai sertifikuoti prieš dešimtmetį,
tačiau žymesnis jų skaičiaus augimas prasidėjo nuo 2012 m. Žemės ūkio ministerijos ir
Viešosios įstaigos „Ekoagros“ duomenimis, 2013 m. pabaigoje 206 gamintojai, o 2017 m.
pabaigoje – 360 gamintojų rinkai tiekė pagal NKP pagamintus produktus (2.3.8 pav.). Visi
šie gamintojai užsiėmė tik šviežių uogų, vaisių, daržovių auginimu ir bičių produktų gamyba.
Iki šiol NKP sistemoje nėra vieno kitų rūšių maisto produktų (mėsos, pieno, grūdų ir kitų)
gamintojo.
2.3.8 pav. Ūkio subjektų, sertifikavusių produktų gamybą pagal nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės
sistemą, skaičius 2013–2017 m.
Šaltiniai: Žemės ūkio ministerijos, VšĮ „Ekoagros“ duomenys.
Apibendrinimas. Lietuvoje žemės ūkio produkcijos gamybos sektorius, kuriame
vyrauja smulkūs gamintojai, yra susiskaidęs, o maisto perdirbimo pramonė ir mažmeninė
25112570
2445
2672
25392478
1,00,9
1,00,9
0,0
0,2
0,4
0,6
0,8
1,0
2300
2350
2400
2450
2500
2550
2600
2650
2700
2012 2013 2014 2015 2016 2017
Pro
c.
Vn
t.
Ekologinių ūkių skaičius Lietuvoje
Ekologinių ūkių Lietuvoje dalis nuo visų ekologinių ūkių ES-28 šalyse
206237
280
318
360
0
50
100
150
200
250
300
350
400
2013 2014 2015 2016 2017
Vn
t.
99
prekyba – labai koncentruotos. Derybose žemės ūkio produkcijos gamintojai paprastai yra
silpniausia grandis, todėl jiems nustatomos mažos produkcijos supirkimo kainos.
Pastaraisiais metais pridėtinės vertės pasidalijimo tarp maisto grandinės dalyvių dalys
keitėsi ne žemės ūkio produkcijos gamintojų, o maisto perdirbėjų ir mažmenininkų naudai.
Nors, siekiant sustiprinti ūkininkų derybinę galią, jie buvo aktyviai skatinami kooperuotis,
tačiau bendradarbiavimo mastas tarp jų išliko mažas. Tiek šalyje veikiančių žemės ūkio
kooperatinių bendrovių (kooperatyvų), tiek jų veikloje dalyvaujančių narių skaičius, palyginti
su kitomis ES šalimis, yra nedidelis.
Paskutiniu metu, siekdami pagerinti savo padėtį vertės grandinėje, dalis ūkininkų
ėmėsi savo ūkiuose užaugintos arba pagamintos produkcijos perdirbimo ir šios produkcijos
pardavimo tiesiogiai vartotojams, plėtojo ekologiškų, pripažintų ES mastu, pagamintų pagal
nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą produktų gamybą. Nepaisant šių iniciatyvų
daugėjimo, ūkininkų, dalyvaujančių vietinio maisto sistemoje ir trumpose maisto tiekimo
grandinėse bei kokybės sistemose, skaičius reikšmingai nepadidėjo, o jų dalis nuo visų
ūkininkų išliko maža.
Siekiant pagerinti Lietuvos ūkininkų padėtį vertės grandinėje, būtina stiprinti jų
bendradarbiavimą, remti gamybos modelių, orientuotų į rinką, plėtrą, skatinti mokslinius
tyrimus ir naujoves, didinti rinkos skaidrumą ir užtikrinti veiksmingas priemones nuo
nesąžiningos prekybos praktikos.
100
2.4 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – padėti švelninti klimato kaitą
bei prisitaikyti prie jos ir plėtoti darniąją energetiką (d)
Pastaraisiais dešimtmečiais žmonija vis dažniau susiduria su įvairaus pobūdžio
krizėmis, viena iš jų – klimato kaita. Dėl besikeičiančio klimato kyla oro ir vandenynų
temperatūra, didėja grėsmė išnykti daugelio rūšių augalams ir gyvūnams, daugėja naujų ligų
ir kenkėjų. Kadangi klimatas nešyla tolygiai dėl jo sistemos sudėtingumo ir kompleksiškumo,
taip pat daugėja ekstremalių meteorologinių reiškinių.
Klimato kaitos švelninimui nepalankus veiksnys yra maisto poreikio pasaulyje
augimas, kuris skatina didinti žemės ūkio produkcijos gamybos intensyvumą ir kartu
šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijas. Kita vertus, žemės ūkyje naudojamų
technologijų (pvz., gyvūnų laikymo bei šėrimo, mėšlo tvarkymo, pašarų gamybos, žemės
dirbimo) tobulėjimas ir naujų augalų rūšių bei gyvūnų veislių išvedimas sukuria galimybes
klimato kaitos švelninimui.
Lietuva yra prisiėmusi eilę tarptautinių įsipareigojimų, prisidėti prie tikslų, susijusių
klimato kaitos švelninimu. 2015 m. pagal Jungtinių Tautų (JT) bendrąją klimato kaitos
konvenciją Paryžiuje buvo priimtas susitarimas, kuris padės stabdyti pasaulinį klimato
atšilimą po 2020 m. Tais pačiais metais JT aukščiausiojo lygio susitikime buvo priimta
darnaus vystymosi iki 2030 m. darbotvarkė „Keiskime mūsų pasaulį: Darnaus vystymosi
darbotvarkė iki 2030 metų“ (angl. Transforming Our World: the 2030 Agenda for
Sustainable Development)30,31.
Europos Sąjunga (ES), siekdama įgyvendinti Paryžiaus susitarimą ir siekti JT darnaus
vystymosi tikslų, 2018 m. gegužės 30 d. priėmė Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą
Nr. 2018/842, kuriuo, prisidedant prie klimato politikos veiksmų, kad būtų vykdomi
įsipareigojimai pagal Paryžiaus susitarimą, valstybėms narėms nustatomi įpareigojimai 2021–
2030 m. laikotarpiu sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) metinį
kiekį. Šiame Reglamente Lietuvai nustatytas 9 proc. išmetamų ŠESD kiekio mažinimas iki
2030 m., palyginti su jų 2005 m. išmestu kiekiu. Reglamente Lietuvai nustatytas 6,5 mln.
t CO2 ekv. bendras grynasis absorbuotas kiekis, susijęs su mišku apželdinta žeme, iškirstų
miškų žeme, kultivuojamais pasėliais ir tvarkomomis pievomis 2021–2030 m.
30 United Nations [interaktyvus]. 2015. Transforming our world: the 2030 Agenda for Sustainable Development
[žiūrėta 2019 m. lapkričio 12 d.]. Prieiga per internetą:
http://www.un.org/ga/search/view_doc.asp?symbol=A/RES/70/1&Lang=E 31 United Nations [interaktyvus]. 2015. Adoption of the Paris Agreement. Proposal by the President [žiūrėta
2019 m. lapkričio 12 d.]. Prieiga per internetą: http://unfccc.int/resource/docs/2015/cop21/eng/l09r01.pdf
101
Atsižvelgiant į Konkurencingos mažo anglies dioksido kiekio technologijų
ekonomikos sukūrimo iki 2050 m. plane32 nurodytų ES indikatyvių išmetamų ŠESD kiekio
mažinimo tikslų vykdymą, Nacionalinėje klimato kaitos valdymo politikos strategijoje33
išmetamų ŠESD kiekį, palyginti su 1990 m. lygiu, iki 2030 m. numatyta sumažinti 40 proc.,
iki 2040 m. – 60 proc. ir iki 2050 m. – 80 proc. Lietuvos Respublikos integruoto nacionalinio
energetikos ir klimato srities veiksmų plano projekte34 numatyta remti veiksmus dėl kurių
sumažės ŠESD išmetimas.
ŠESD emisijos žemės ūkio sektoriuje. Lietuvos, kaip ir kitų intensyvų pirminį ūkio
sektorių turinčių valstybių, žemės ūkis yra svarbus ŠESD emisijų šaltinis. Per 2012–2016 m.
laikotarpį visų sektorių išmetamas ŠESD kiekis Lietuvoje sumažėjo 10,3 proc. (ES-28 šalyse
– 5,9 proc.), tačiau iš žemės ūkio veiklos (įskaitant emisijas iš ariamosios žemės, pievų ir
ganyklų) išmetamas ŠESD kiekis padidėjo 7,2 proc. (ES-28 šalyse – 0,6 proc.) (C.45
rodiklis) (2.4.1 lentelė). Esant tokioms tendencijoms, iš žemės ūkio veiklos išmetamų ŠESD
dalis bendrame ŠESD pasiskirstyme tarp sektorių 2016 m., palyginti su 2012 m., padidėjo
8,9 proc. punkto (ES-28 šalyse – 0,8 proc. punkto).
32 2011 m. kovo 8 d. Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių
reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Konkurencingos mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos
sukūrimo iki 2050 m. planas“ (KOM (2011) 112) (angl. k. A Roadmap for moving to a competitive low carbon
economy in 2050). 33 2012 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas Nr. XI-2375 Dėl Nacionalinės klimato kaitos
valdymo politikos strategijos patvirtinimo. 34 2018 m. gruodžio 14 d. Lietuvos Respublikos integruotas nacionalinis energetikos ir klimato srities veiksmų
planas (Projektas).
102
2.4.1 lentelė. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis Lietuvoje ir ES-28 šalyse 2012–2016 m.
Rodiklis 2012 2013 2014 2015 2016
Šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis iš žemės
ūkio veiklos (įskaitant emisijas iš ariamosios
žemės, pievų ir ganyklų) ES-28, mln. t CO2 ekv.
487,355 486,194 492,904 485,378 490,098
Šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis iš
žemės ūkio veiklos (įskaitant emisijas iš
ariamosios žemės, pievų ir ganyklų)
Lietuvoje, mln. t CO2 ekv.
5,916 6,215 7,044 6,705 6,344
Šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis iš visų
ekonomikos sektorių ES-28, mln. t CO2 ekv.
4 239,173 4 138,208 3 969,005 4 000,271 3 989,760
Šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis iš
visų ekonomikos sektorių Lietuvoje, mln. t
CO2 ekv.
12,973 12,431 13,633 14,031 11,638
Šiltnamio efektą sukeliančių dujų dalis iš žemės
ūkio veiklos (įskaitant emisijas iš ariamosios
žemės, pievų ir ganyklų) ES-28, proc.
11,5 11,7 12,4 12,1 12,3
Šiltnamio efektą sukeliančių dujų dalis iš
žemės ūkio veiklos (įskaitant emisijas iš
ariamosios žemės, pievų ir ganyklų)
Lietuvoje, proc.
45,6 50,0 51,7 47,8 54,5
Šaltiniai: EUROSTAT, 2019. Greenhouse gas emissions by source sector [env_air_gge]. Prieiga per internetą:
http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=env_air_gge&lang=en.
European Commission, 2019. CAP context indicators – 2018 [C.45 Emissions from agriculture]. Prieiga per
internetą: https://ec.europa.eu/agriculture/cap-indicators/context/2018_en.
Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, žemės ūkio sektorius yra atsakingas už
didžiąją dalį N2O (azoto suboksido) ir CH4 (metano) dujų emisijų. Didžioji N2O dalis
išsiskiria iš dirvožemių tiesioginiu (sintetinių ir organinių trąšų, gyvulių mėšlo ir šlapimo,
liekančio ganyklose, pasėlių likučių, organinių dirvožemių valdymo ir azoto mineralizacijos,
susijusios su organinės anglies netekimu dėl žemės naudojimo pokyčių) ir netiesioginiu
(azoto išgaravimas ir azoto išplovimas/nutekėjimas) būdu, o CH4 – gyvulių žarnyne vykstant
fermentacijai (Aplinkos apsaugos agentūra, 2018).
Visgi, lyginant augalininkystės ir gyvulininkystės sektorių išmetamus ŠESD kiekius,
galima matyti, kad dėl didėjančio pasėlių ploto ir su tuo susijusio augančio mineralinių trąšų
naudojimo augalininkystės sektoriaus išmetamas ŠESD kiekis pastaraisiais metais didėjo, o
gyvulininkystės sektoriuje dėl mažėjančio gyvulių skaičiaus buvo matomos priešingos
tendencijos (2.4.2 lentelė). Tai rodo, kad augalininkystės sektoriuje slypi pagrindinis ŠESD
mažinimo rezervas.
103
2.4.2 lentelė. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos iš žemės ūkio veiklos Lietuvoje pagal šaltinius
2012–2016 m., tūkst. t CO2 ekv.
Metai
Fermentacija gyvulių
žarnyne
Mėšlo tvarkymas Dirvožemis
Kalkinimas Mėšlas ir
srutos
ganyklose
Iš viso
CH4
tiesioginiai
išmetimai
netiesioginiai
išmetimai
tiesioginiai
išmetimai
netiesioginiai
išmetimai
CH4 N2O N2O N2O N2O CO2 CO2 CO2
ekv.
2012 1 620,0 278,0 93,3 97,9 1 882,8 380,4 11,2 14,2 4 377,9
2013 1 588,6 278,9 95,0 97,1 1 883,0 383,3 16,8 15,8 4 358,5
2014 1 631,4 276,7 100,7 98,3 1 990,6 415,7 24,8 41,0 4 579,2
2015 1 636,9 277,7 103,9 99,0 2 033,2 427,3 20,9 18,0 4 617,0
2016 1 586,3 254,9 101,7 94,0 1 965,4 407,2 15,9 17,2 4 442,6
Šaltinis: Aplinkos apsaugos agentūra, 2018. Nacionalinė šiltnamio efektą sukeliančių dujų apskaitos ataskaita.
Prieiga per internetą: http://klimatas.gamta.lt/files/LT_NIR_20180415_final.pdf.
Naujausiais VšĮ FPP Consulting tyrimo duomenimis35, 2014–2018 metų laikotarpiu
labiausiai prie ŠESD mažinimo prisidėjo ekologinio ūkininkavimo, agrarinės aplinkosaugos
ir klimato priemonės bei parama įsipareigojimams pagal Natura 2000 ir Vandens pagrindų
direktyvą (VšĮ FPP Consulting, 2019). Todėl ir ateityje tikslinga įgyvendinti šias priemones,
taip pat skatinti neariminį žemės dirbimą, tiesioginę sėją, sėjomainos taikymą, augalų,
sugeriančių didesnį ŠESD kiekį, ir perteklinį azotą iš dirvos kaupiančių tarpinių augalų
auginimą, subalansuotą mineralinių trąšų naudojimą, sudarant ir vykdant tręšimo planus,
mineralinių trąšų keitimą mažiau taršiomis mineralinėmis trąšomis, biopreparatais ar kitomis
organinėmis trąšomis, daugiamečių pievų įrengimą ir išlaikymą, ariamų durpžemių plotų
keitimą pievomis ar miškais. Tai pat reikalinga remti investicijas, reikalingas tiksliojo
ūkininkavimo technikai ir įrangai įsigyti.
Dirvožemio organinės anglies kiekis. Atsižvelgiant į tai, kad dirvožemis prisideda
prie klimato kaitos švelninimo kaupdamas organinę anglį, dar vienas klimato kaitos
švelninimo požiūriu nepageidaujamas reiškinys yra susijęs su dirvožemio organinės anglies
mažėjimu – vyraujant siaurai ūkių specializacijai, esant siauranarėms sėjomainoms,
neauginant daugiamečių žolių, vidutinis dirvožemio organinės anglies kiekis 2015 m.,
palyginti su 2012 m., Lietuvoje sumažėjo 3,6 proc., o bendras organinės anglies kiekis
ariamojoje žemėje (C.41 rodiklis) – 4,8 proc., ir, palyginti su kitomis panašias gamtines
sąlygas turinčiomis ES valstybėmis, buvo vienas mažiausių. Kitose panašių gamtinių sąlygų
ES valstybėse vidutinis dirvožemio organinės anglies kiekis kito įvairiai: labiausiai padidėjo
Estijoje (11,8 proc.), o sumažėjo Suomijoje (9,6 proc.) (Europos Komisija, 2019).
Tačiau svarbu paminėti, kad šis rodiklis yra tik orientacinio pobūdžio, nes vidutinė
dirvožemio organinės anglies koncentracija atskirose vietovėse gali labai skirtis. Detalesni
35 VšĮ FPP Consulting. (2019). Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos indėlis mažinant neigiamą
žemės ūkio poveikį klimato kaitai. Prieiga per internetą: https://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/kaimo-pletra/lietuvos-
kaimo-pletros-2014-2020-m-programa/stebesena-ir-vertinimas-1.
104
2015 m. duomenys atskleidžia, kad apie du trečdaliai dirvožemio organinės anglies kiekio yra
pievose, tačiau jos sudaro tik apie ketvirtadalį visų žemės ūkio naudmenų. Vienas trečdalis
dirvožemio organinės anglies kiekio yra pasėliuose (2.4.3 lentelė).
2.4.3 lentelė. Dirvožemio organinės anglies kiekis Lietuvos ir kai kurių ES šalių ariamojoje žemėje
2015 m.
ES šalis
Bendras organinės anglies kiekis ariamojoje žemėje, mega t Vidutinis
organinės
anglies
kiekis, g/kg
Organinės
anglies
kiekio
standartinis
nuokrypis,
g/kg
iš viso
ariamojoje
(pasėlių)
žemėje
pievų
žemėje
daugiamečių
augalų
pasėlių
žemėje
Airija 807,8 17,9 789,9 0,0 82,4 91,8
Suomija 635,8 281,7 354,1 0,0 60,5 75,6
Estija 175,9 34,8 141,0 0,0 50,6 77,0
Švedija 550,9 107,0 443,9 0,0 47,9 51,9
Latvija 207,8 37,1 170,6 0,0 35,7 60,1
Nyderlandai 273,9 44,8 229,1 0,0 32,0 40,6
Austrija 263,2 64,5 198,6 0,0 30,4 21,8
Vokietija 1306,0 415,5 851,7 38,8 30,1 46,4
Danija 258,0 114,7 143,3 0,0 25,8 34,4
Lietuva 215,7 71,9 143,8 0,0 24,9 43,7
Lenkija 945,4 345,1 582,5 17,8 21,9 44,2
Šaltinis: European Commission, 2019. CAP context indicators – 2018 [C.41 Soil organic matter in arable
land]. Prieiga per internetą: https://ec.europa.eu/agriculture/cap-indicators/context/2018_en.
Metinis organinių medžiagų praradimas gali labai skirtis priklausomai nuo
ūkininkavimo praktikos, augalų rūšies, dirvos paviršiaus padengimo, dirvožemio drenažo
būklės ir oro sąlygų. Teigiamą poveikį formuojant dirvožemio organinę medžiagą turi
ekologinis ūkininkavimas ir priemonės, skirtos įgyvendinti agrarinės aplinkosaugos ir klimato
kaitos švelninimo veiksmus.
VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, plotai, deklaruoti
pagal priemones, skirtas įgyvendinti agrarinės aplinkosaugos ir klimato kaitos švelninimo
veiksmus, nors ir sumažėję analizuojamojo periodo viduryje, per 2014–2018 m. laikotarpį
padidėjo nuo 90 839 ha iki 98 142 ha. VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro
duomenimis, 2017 m. 23 583 ha žemės ūkio paskirties žemės plote (0,9 proc. visų žemės ūkio
naudmenų) buvo vykdomos valdymo sutartys, susijusios su išmetamo ŠESD ir (arba)
amoniako kiekio mažinimu. Tais pačiais metais 50 456 ha žemės ūkio ir miškininkystės
paskirties žemės plote (1,0 proc. viso žemės ūkio ir miškininkystės paskirties žemės ploto)
buvo vykdomos valdymo sutartys, susijusios su anglies dioksido sekvestracija/išsaugojimu
(VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, 2019).
ŠESD emisijos žemės naudojimo, žemės naudojimo paskirties keitimo ir
miškininkystės sektoriuje. Analizuojant išmetamų ir sugertų (absorbuotų) ŠESD kiekius
105
žemės naudojimo, žemės naudojimo paskirties keitimo ir miškininkystės (ŽNŽNPKM)
sektoriuje, galima matyti, kad didžiausią ŠESD dalį šiame sektoriuje sugeria miškai, kiek
mažiau pievos ir ganyklos, taip pat didelis absorbuotų ŠESD kiekis išlaikomas ir nukirsto
medžio produktuose. Bendrai 2016 m. šiame sektoriuje susidarė 4 179 tūkst. t CO2 ekv., o
absorbuota buvo 8 445 tūkst. t CO2 ekv. (2.4.1 pav.)
2.4.1 pav. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos ir absorbavimas žemės naudojimo, žemės naudojimo
paskirties keitimo ir miškininkystės sektoriuje Lietuvoje 2012–2016 m.
Šaltinis: EUROSTAT, 2019. Greenhouse gas emissions by source sector [env_air_gge]. Prieiga per internetą:
http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=env_air_gge&lang=en.
Dirbamos žemės kategorijoje didžiąją dalį ŠESD emisijų lemia žemės naudojimo
paskirties keitimas, t. y., pievų ir ganyklų keitimas ariamosios žemės plotais. Prie bendro
ŽNŽNPKM sektoriaus emisijų kiekio ženkliai prisideda ir nusausintos pelkės. Svarbu
pastebėti, kad Lietuvoje šiuo metu pelkėtos vietovės užima apie 654 tūkst. ha plotą, beveik
70 proc. šalies pelkių yra nusausintos. Apibendrinant anksčiau išdėstytas mintis, galima
teigti, kad ŽNŽNPKM sektoriuje nepilnai išnaudojamas ŠESD emisijų mažinimo potencialas.
Kaip minėta anksčiau, klimato kaita lemia daugelio nepalankių reiškinių atsiradimą. Ir
nors Lietuva kol kas laikoma viena mažiausiai klimato kaitos veikiamų valstybių pasaulyje,
klimato kaitos reiškiniai jau vis dažniau pastebimi ir mūsų šalyje. VšĮ FPP Consulting tyrimo
duomenimis, Lietuvoje stebimas tropinių naktų (kai oro temperatūra naktį viršija 20 laipsnių)
skaičiaus ir vidutinės metinės oro temperatūros didėjimas. Meteorologinių stebėjimų
duomenys Lietuvoje rodo, kad vidutinė metinė oro temperatūra nuo XVIII a. šalyje pakilo
-9839 -9642 -8951 -8638
-10866
2990 3234 3709 2909 2673
-1426 -1344-1178
-782
-738
642 881880
965 730530
688603
611719
6973 73
58 58
-1233 -1426-1430
-1290
-1043
-14000
-12000
-10000
-8000
-6000
-4000
-2000
0
2000
4000
6000
8000
2012 2013 2014 2015 2016
tūk
st.
t C
O2
ek
v.
Nukirsto miško produktai
Kita žemė
Užstatytos teritorijos
Šlapynės
Pievos ir ganyklos
Ariamoji žemė
Miško paskirties žemė
106
1,8°C, o nuo XX a. pradžios – 0,8°C. Sparčiausias vidutinės metinės oro temperatūros
kilimas labiausiai pasireiškė žiemos ir pavasario sezonų metu. Taip pat pastebėti ir kritulių
kiekio pokyčiai – didėjantis kritulių kiekis šaltuoju laikotarpiu (lapkričio-kovo mėnesiais) ir
mažėjantis kritulių kiekis šiltuoju laikotarpiu (balandžio-spalio mėnesiais). Temperatūros ir
kritulių kiekio pokyčiai turi labai reikšmingą poveikį žemės ūkio sektoriaus, ypač
augalininkystės, vystymuisi ir produktyvumui dėl neigiamo sausrų poveikio vegetacijos
laikotarpiu, stiprių liūčių ir jų sukelto laukų užtvindymo, žemos temperatūros neigiamo
poveikio žieminiams pasėliams, esant per mažai sniego dangai (VšĮ FPP Consulting, 2019).
Dėl šių pokyčių vis aktualesnis tampa ūkių prisitaikymas prie klimato kaitos. Tačiau jį gali
apsunkinti vis dažnėjantys ir intensyvėjantys ekstremalūs meteorologiniai reiškiniai, naujų
augalų ligų ir kenkėjų atsiradimas bei plitimas, dažnėjantys gyvūnų ligų epidemijų protrūkiai.
Dėl šių veiksnių Lietuvoje gamybą vykdantys ūkiai periodiškai patiria ekonominių nuostolių.
Kita vertus, galimybę prisitaikyti prie klimato kaitos teikia naujų augalų rūšių ir gyvūnų
veislių išvedimas.
Ūkių apsirūpinimas drėkinimo įrenginiais. Šiltėjant klimatui ir dažnėjant ekstremalių
meteorologinių reiškinių, didėja ne tik sausinimo, bet ir drėkinimo poreikis. Tačiau Lietuvos
ūkiai vis dar menkai prisitaikę prie klimato kaitos. 2016 m. žemės ūkio struktūros tyrimo
duomenimis, šalyje buvo 9,0 tūkst. ūkių, turimais įrenginiais ir vandens kiekiu, galinčių
drėkinti 4,5 tūkst. ha žemės ūkio augalų pasėlių plotą (įskaitant šiltnamių plotą), t. y.,
0,2 proc. naudojamų žemės ūkio naudmenų. Bent kartą per paskutinius 12 mėnesių iki tyrimo
2,6 tūkst. ūkių buvo drėkinta mažiau nei pusė galimo drėkinti pasėlių ploto (C.20 rodiklis)
(2,1 tūkst. ha).
Naujausiais VšĮ FPP Consulting tyrimo duomenimis, 2014–2018 metų laikotarpiu
dauguma Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonių veiklų darė teigiamą
poveikį prisitaikymui prie klimato kaitos, nors šis poveikis buvo nedidelis. Santykinai
geriausią poveikį prisitaikymui prie klimato kaitos padarinių turėjo priemonės „Investicijos į
materialųjį turtą“ veiklos „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ ir „Parama
investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir plėtrą“ bei priemonės
„Ekologinis ūkininkavimas“ abi veiklos (VšĮ FPP Consulting, 2019). Remiantis atlikta
analize, ateityje ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas investicijoms į kontroliuojamo
drenažo ir drėkinimo sistemų įrengimą. Taip pat reikalinga didinti ūkininkų kompetencijas,
susijusias su prie kintančių klimato sąlygų pritaikytų augalų rūšių ir gyvūnų veislių
naudojimu, atsparumo kenkėjams didinimu.
107
Energijos vartojimo efektyvumo didinimas ir energijos iš atsinaujinančių žemės ūkio
išteklių gamyba greta indėlio švelninant klimato kaitą, gali padėti sumažinti iškastinio kuro
naudojimą ir energijos išteklių importo poreikį.
Žemės ūkyje naudojamų technologijų, energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos
išteklių technologijų tobulėjimas bei pigimas ir vartotojų elgsenos pokyčiai, susiję su
didėjančiais reikalavimais prekių gamybos procesui (pvz., reikalavimas gaminti
neutralizuojant poveikį klimatui ir/ar naudoti energiją iš atsinaujinančių išteklių) sukuria
galimybes energijos vartojimo efektyvumo didėjimui ir energijos iš atsinaujinančių žemės
ūkio išteklių gamybos plėtrai.
Lietuva yra prisiėmusi eilę tarptautinių įsipareigojimų, prisidėti prie tikslų, susijusių
su energijos vartojimo efektyvumo didinimu ir energijos iš atsinaujinančių žemės ūkio
išteklių gamyba. JT Darnaus vystymosi darbotvarkėje iki 2030 metų36 numatyta labai
padidinti atsinaujinančios energijos dalį pasaulinės energijos rūšių derinyje ir padvigubinti
pasaulinį energijos vartojimo efektyvumo padidinimo rodiklį.
Europos Komisijos komunikate „Švari mūsų visų planeta Strateginė klestinčios,
modernios ir konkurencingos neutralizuoto poveikio klimatui Europos ekonomikos ateities
vizija“37 pažymima, kad kuriant neutralizuoto ŠESD poveikio ekonomiką svarbiausias
vaidmuo teks energetikai, nes šis sektorius atsakingas už daugiau kaip 75 proc. viso ES
išmetamo ŠESD kiekio. Todėl numatoma spartinti perėjimą prie švarios energetikos tokiomis
priemonėmis, kaip didesnė atsinaujinančiosios energijos gamyba, itin efektyvus energijos
vartojimas ir geresnis energijos tiekimo saugumas. ES 2020–2030 m. klimato ir energetikos
politikos strategijoje38 pažymima, kad elektros energijos sektoriuje atsinaujinančiosios
energijos dalis 2030 m. turėtų būti mažiausiai 45 proc.
Lietuva prisidėdama prie visų šių tikslų, Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės
strategijoje39 numato, kad 2020 m. energija iš atsinaujinančių energijos išteklių sudarys
30 proc. šalies bendrai suvartojamos galutinės energijos, 2030 m. – 45 proc., o 2050 m. –
36 United Nations [interaktyvus]. 2015. Transforming our world: the 2030 Agenda for Sustainable Development
[žiūrėta 2019 m. lapkričio 12 d.]. Prieiga per internetą:
http://www.un.org/ga/search/view_doc.asp?symbol=A/RES/70/1&Lang=E. 37 2018 m. lapkričio 28 d. Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Europos Vadovų Tarybai, Tarybai,
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui, Regionų komitetui, ir Europos investicijų bankui
COM(2018) 773 final Švari mūsų visų planeta Strateginė klestinčios, modernios ir konkurencingos
neutralizuoto poveikio klimatui Europos ekonomikos ateities vizija. 38 2014 m. sausio 22 d. Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir
socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui COM(2014) 15 final 2020–2030 m. klimato ir energetikos
politikos strategija. 39 2018 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas Nr. XIII-1288 Dėl Lietuvos Respublikos Seimo
2012 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. XI-2133 „Dėl Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos
patvirtinimo“ pakeitimo.
108
80 proc. Taip pat numatoma didinti vartojamos elektros energijos iš atsinaujinančių energijos
išteklių dalį, palyginti su galutiniu elektros energijos suvartojimu, iki 30 proc. 2020 m.,
45 proc. 2030 m. ir 100 proc. 2050 m. Lietuvos Respublikos integruoto nacionalinio
energetikos ir klimato srities veiksmų plano projekte40 numatoma skatinti naudoti biomasę
energijos gamybai.
Energijos iš atsinaujinančių žemės ūkio išteklių gamyba. Diegiant atsinaujinančių
energijos išteklių panaudojimo technologijas, Lietuvoje per 2010–2016 m. laikotarpį didėjo
energijos iš atsinaujinančių žemės ūkio išteklių gamyba (C.43 rodiklis), tačiau jos dalis
visoje pirminėje energijos iš atsinaujinančių išteklių gamyboje mažėjo. 2016 m. žemės ūkyje
iš atsinaujinančių išteklių pagaminta energija siekė 109 tūkst. t naftos ekvivalentu ir visoje
pirminėje energijos iš atsinaujinančių išteklių gamyboje sudarė 7,3 proc. (vidutiniškai ES-28
šalyse – 11,7 proc.) (2.4.4 lentelė).
2.4.4 lentelė. Lietuvos ir ES žemės ūkyje ir miškininkystėje iš atsinaujinančių išteklių pagaminama
energija 2010 ir 2016 m.
Rodiklis 2010 2016
Lietuvos žemės ūkyje iš atsinaujinančių išteklių pagaminama energija, tūkst. tne 105 109
Lietuvos žemės ūkyje iš atsinaujinančių išteklių pagaminamos energijos dalis visoje
pirminėje energijos iš atsinaujinančių išteklių gamyboje, proc. 8,8 7,3
ES žemės ūkyje iš atsinaujinančių išteklių pagaminamos energija dalis visoje pirminėje
energijos iš atsinaujinančių išteklių gamyboje, proc. 10,6 11,7
Lietuvos miškininkystėje iš atsinaujinančių išteklių pagaminama energija, tūkst. tne 1002 2000
Lietuvos miškininkystėje iš atsinaujinančių išteklių pagaminamos energijos dalis
visoje pirminėje energijos iš atsinaujinančių išteklių gamyboje, proc. 84,5 80,1
ES miškininkystėje iš atsinaujinančių išteklių pagaminamos energijos dalis visoje
pirminėje energijos iš atsinaujinančių išteklių gamyboje, proc. 48,5 44,7
Šaltiniai: EUROSTAT, 2019. Agri-environmental indicator – renewable energy production. Prieiga per
internetą: http://ec.europa.eu/eurostat/statistics-explained/index.php/Agri-environmental_indicator_-
_renewable_energy_production#Further_Eurostat_information (2010 m.).
European Commission, 2019. CAP context indicators – 2018 [C.43 Production of revewable energy from
agriculture and forestry]. Prieiga per internetą: https://ec.europa.eu/agriculture/cap-
indicators/context/2018_en (2016 m.).
Lietuvoje daugiausia energijos pagaminama iš miškininkystės atsinaujinančių išteklių.
2016 m. miškininkystėje iš atsinaujinančių išteklių pagaminta energija siekė 2,0 mln. tne ir
visoje pirminėje energijos iš atsinaujinančių išteklių gamyboje sudarė 80,1 proc. (vidutiniškai
ES-28 šalyse – 44,7 proc.).
Visgi, Lietuvos žemės ūkyje ir miškininkystėje iš atsinaujinančių išteklių, skaičiuojant
vienam ha ŽŪN ir miško žemės, 2016 m. buvo pagaminama 27,2 proc. mažiau energijos nei
40 2018 m. gruodžio 14 d. Lietuvos Respublikos integruotas nacionalinis energetikos ir klimato srities veiksmų
planas (Projektas).
109
vidutiniškai ES (2.4.2 pav.). Miškininkystėje šis skirtumas buvo 6,2 proc., o žemės ūkyje –
3,7 karto.
2.4.2 pav. Lietuvos ir ES žemės ūkyje ir miškininkystėje iš atsinaujinančių išteklių pagaminama energija
2016 m.
Šaltiniai: EUROSTAT, 2019. Crop production in EU standard humidity [apro_cpsh1]. Prieiga per internetą:
http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=apro_cpsh1&lang=en.
EUROSTAT, 2019. Area of wooded land (source: FAO - FE) [for_area]. Prieiga per internetą:
http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/submitViewTableAction.do (2015 m.).
European Commission, 2019. CAP context indicators – 2018 [C.43 Production of revewable energy from
agriculture and forestry]. Prieiga per internetą: https://ec.europa.eu/agriculture/cap-
indicators/context/2018_en (2016 m.).
Žemės ūkyje vis dar neišnaudojamas biomasės potencialas biokuro gamybai.
Potenciali biomasės žaliava gali būti energetinės plantacijos, šiaudai ir žemės ūkio atliekos
(VšĮ FPP Consulting, 2019).
Kita probleminė sritis darniosios energetikos plėtros požiūriu yra biodujų gamyba.
Lietuvos energetikos agentūros duomenimis41, šalyje šiuo metu veikia 40 biodujų jėgainių, iš
kurių tik 10 yra įrengtos prie stambių kiaulių kompleksų. 2018 m. Europos Komisijos
Jungtinio tyrimų centro tyrimo duomenimis42, atsižvelgiant į sukaupiamo ir galimo surinkti
mėšlo kiekį, Lietuvoje būtų galima pastatyti nuo 157 iki 212 biodujų jėgainių, kurių galia
siektų nuo 100 kW iki 3 MW. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto tyrimo duomenimis43,
pagrindinės priežastys, stabdančios biodujų gamybos plėtrą šalyje, yra patikimų ir stabilių
paramos schemų nebuvimas bei žinių trūkumas, įgyvendinant tokio pobūdžio projektus. Anot
šio tyrimo autorių, biodujų gamybos plėtrą Lietuvoje labiausiai galėtų paskatinti ilgalaikės ir
41 Lietuvos atsinaujinančių energijos išteklių interneto svetainė, 2019. Prieiga per internetą: http://www.avei.lt/.
42 Scarlat, N., Fahl, F., Dallemand, J. F., Monforti, F., Motola, V., 2018, A spatial analysis of biogas potential
from manure in Europe. 43 Gapšys, A., Eičaitė, O., Dabkienė, V., & Mikelionytė, D. (2018). Development Opportunities for Biogas
Production from Animal Manure in Lithuania. Scientific Papers: Management, Economic Engineering in
Agriculture & Rural Development, 18(4).
37
549
255
138
585
350
0
100
200
300
400
500
600
700
Žemės ūkis Miškininkystė Žemės ūkis ir
miškininkystė
tne/
tūk
st.
ha
Lietuva ES
110
stabilios paramos biodujų gamybai politikos nustatymas bei potencialių biodujų projektų
vykdytojų informuotumo apie biodujų gamybos teikiamą naudą didinimas.
Energijos suvartojimas žemės ir miškų ūkyje. Diegiant naujas technologijas,
Lietuvoje didėja žemės ir miškų ūkio veiklos energijos efektyvumas. 2012–2016 m. galutinis
energijos suvartojimas žemės ir miškų ūkyje vienam ha ŽŪN ir miško žemės kito netolygiai,
tačiau įžvelgiama bendra mažėjimo tendencija nuo 21,7 iki 20,4 kgne/ha (C.44 rodiklis)
(2.4.3 pav.).
2.4.3 pav. Energijos suvartojimas, tenkantis vienam ha ŽŪN ir miško žemės, Lietuvos ir ES-28 žemės ir
miškų ūkyje 2012–2016 m.
Šaltinis: European Commission, 2019. CAP context indicators – 2018 [C.44 Energy use in agriculture, forestry
and food industry]. Prieiga per internetą: https://ec.europa.eu/agriculture/cap-indicators/context/2018_en.
2016 m. Lietuvoje galutinis energijos suvartojimas žemės ir miškų ūkyje vienam ha
ŽŪN ir miško žemės buvo apie 3,5 karto mažesnis nei vidutiniškai ES-28. Svarbu paminėti,
kad šiuos skirtumus daugiausia lemia šalyje vyraujanti ūkių specializacija. 2016 m. Lietuvoje,
panaudojus vieną toną energijos (naftos ekvivalentu), sukurta 15,3 tūkst. EUR žemės ir miškų
ūkio bendrosios pridėtinės vertės, ir tai yra beveik dvigubai daugiau nei ES-28 (2.4.4 pav.).
21,7 20,7 20,3 18,9 20,4
70,9 71,1 69,675,2
70,9
0
10
20
30
40
50
60
70
80
2012 2013 2014 2015 2016
kg
ne/
ha
Lietuva ES-28
111
2.4.4 pav. Žemės ir miškų ūkio bendroji pridėtinė vertė, tenkanti vienai tonai suvartojamos energijos,
Lietuvoje ir ES-28 2012–2016 m.
Šaltiniai: European Commission, 2019. CAP context indicators – 2018 [C.44 Energy use in agriculture, forestry
and food industry]. Prieiga per internetą: https://ec.europa.eu/agriculture/cap-indicators/context/2018_en.
EUROSTAT, 2019. Economic accounts for agriculture - values at current prices [aact_eaa01]. Prieiga per
internetą: http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=aact_eaa01&lang=en.
EUROSTAT, 2019. Economic aggregates of forestry [for_eco_cp]. Prieiga per internetą:
http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=for_eco_cp&lang=en.
Naujausiais VšĮ FPP Consulting tyrimo duomenimis, 2014–2018 metų laikotarpiu
investicijos į miško veisimą, miško infrastruktūrą, miško ruošos įrangos atnaujinimą prisidėjo
prie biokuro gamybos palengvinimo (VšĮ FPP Consulting, 2019). Todėl ir ateityje tikslinga
įgyvendinti šias priemones, taip pat skatinti investicijas biodujų gamybai iš gyvulių mėšlo,
energijos gamybai iš biomasės ir bioskaidžių atliekų bei jų panaudojimui ūkyje. Taip pat
reikalinga remti investicijas, skirtas energiją taupančiai tiksliojo ūkininkavimo technikai ir
įrangai įsigyti. Be to, nemažiau svarbu didinti ūkininkų kompetencijas, susijusias su energijos
gamyba iš atsinaujinančių žemės ūkio išteklių, energiją taupančių technologijų naudojimu.
Apibendrinimas. Lietuvoje pastaraisiais metais mažėjant gyvulių skaičiui,
gyvulininkystės poveikis klimato kaitai mažėjo. Tačiau dėl didėjančių ŠESD emisijų iš
augalininkystės subsektoriaus bendras iš žemės ūkio veiklos (įskaitant emisijas iš ariamosios
žemės, pievų ir ganyklų) išskiriamas ŠESD kiekis didėjo. Dar vienas klimato kaitos
švelninimo požiūriu nepageidaujamas reiškinys šalyje yra susijęs su dirvožemio organinės
anglies mažėjimu – vyraujant siaurai ūkių specializacijai, esant siauranarėms sėjomainoms,
neauginant daugiamečių žolių, dirvožemio organinės anglies kiekis pastaraisiais metais
mažėjo ir, palyginti su kitomis panašias gamtines sąlygas turinčiomis ES šalimis, buvo vienas
mažiausių. Net du trečdaliai dirvožemio organinės anglies kiekio buvo susikaupę pievose,
tačiau jos sudarė tik apie ketvirtadalį visų žemės ūkio naudmenų.
15,215,9
16,5 17,0
15,3
8,0 8,3 8,4 8,4 8,1
0
2
4
6
8
10
12
14
16
18
2012 2013 2014 2015 2016
tūk
st.
Eu
r/tn
e
Lietuva ES-28
112
Lietuvoje pastaraisiais metais išaugęs ekstremalių meteorologinių reiškinių skaičius,
naujos augalų ligos ir kenkėjai, dažnėjantys gyvūnų ligų epidemijų protrūkiai didino ūkių
patiriamus nuostolius, mažino gamybos stabilumą, suinteresuotumą užsiimti žemės ūkio
veikla ir norą prisidėti prie šio sektoriaus plėtros ir modernizavimo. Šalyje pastaraisiais
metais žemės ūkyje iš atsinaujinančių išteklių pagaminamos energijos dalis visoje pirminėje
energijos iš atsinaujinančių išteklių gamyboje mažėjo, be to, pagal šios energijos gamybą,
tenkančią vienam ha ŽŪN, Lietuva gerokai atsiliko nuo ES vidurkio. Iš visų atsinaujinančių
energijos išteklių biomasės ištekliai dėl savo apimčių ir stabilių savybių Lietuvai yra vieni iš
svarbiausių, tačiau šių išteklių potencialas biokuro gamybai yra neišnaudojamas.
Lietuvoje taip pat mažai plėtojama biodujų gamyba iš gyvulių mėšlo, nors šalyje yra
galimybių ją plėtoti, kadangi sukaupiamas pakankamas mėšlo kiekis. Atsižvelgiant į tai, į
naująjį Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginį planą visų pirma reikalinga įtraukti
priemones, skatinančias žemės ūkio gamintojus tinkamai naudoti trąšas, taikyti dirvožemį
tausojančius žemės dirbimo būdus ir sėjomainas. Taip pat reikalinga skatinti dėl klimato
kaitos kylančios rizikos valdymo priemonių naudojimą ūkiuose. Darniosios energetikos
srityje siūloma skatinti biodujų gamybą iš gyvulių mėšlo, energijos gamybą iš biomasės ir
bioskaidžių atliekų, taip pat energiją taupančių technologijų naudojimą.
113
2.5 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – skatinti darnųjį vystymąsi ir
veiksmingą gamtos išteklių, tokių kaip vanduo, dirvožemis ir oras, valdymą (e)
Vanduo, dirvožemis ir oras yra aplinkos elementai, kurių pusiausvyros pažeidimas
turi daug neigiamų pasekmių. Kai teršiamas dirvožemis, kartu daroma žala orui, vandeniui,
maisto produktams, kenkiama augalams ir gyvūnams, galiausiai prisėdėdama prie klimato
šiltėjimo, kuris pasireiškia įvairiais nepageidaujamais reiškiniais.
Veiksmingam vandens, dirvožemio ir oro valdymui nepalankūs veiksniai yra maisto
poreikio augimas pasaulyje, skatinantis vis intensyviau naudoti gamtos išteklius, ir šiltėjant
klimatui dažnėjantys ekstremalūs meteorologiniai reiškiniai, lemiantys didesnį maistinių
medžiagų išsiplovimą iš dirvožemio į vandens telkinius. Kita vertus, žemės ūkyje naudojamų
technologijų tobulėjimas, ekosisteminių paslaugų, tokių kaip švarus oras, vanduo,
dirvožemis, paklausos didėjimas bei vartotojų pasirengimas mokėti už šias paslaugas ir
vartotojų elgsenos pokyčiai, susiję su reikalavimais prekes gaminti atsakingai naudojant
gamtos išteklius, sukuria galimybes mažinti žemės ūkio neigiamą poveikį gamtos ištekliams.
Lietuva yra prisiėmusi eilę tarptautinių įsipareigojimų, prisidėti prie tikslų, susijusių
su darniu vystymusi ir veiksmingu gamtos išteklių valdymu, įgyvendinimo. JT Darnaus
vystymosi darbotvarkėje44 numatyta iki 2030 m. kovoti su dykumėjimu, atkurti nykstančią
žemę ir dirvožemį, įskaitant žemę, paveiktą dykumėjimo, sausros ir potvynių, ir siekti, kad
žemės būklė neblogėtų visame pasaulyje.
Europos Komisijos komunikate „Švari mūsų visų planeta. Strateginė klestinčios,
modernios ir konkurencingos neutralizuoto poveikio klimatui Europos ekonomikos ateities
vizija“45 dėmesys sutelkiamas į inovacijų vaidmens didėjimą, siekiant sustabdyti dirvožemio
būklės blogėjimą. Akcentuojama, kad skaitmeninimas ir pažangiosios technologijos yra
tiksliosios žemdirbystės, kuri grindžiama optimaliu trąšų ir augalų apsaugos produktų
naudojimu, pagrindas.
ES aplinkosaugos veiksmų programoje iki 2020 m. „Gyventi gerai pagal mūsų
planetos išgales“46 numatyta dėti daugiau pastangų siekiant sumažinti dirvožemio eroziją ir
padidinti dirvožemio organinių medžiagų kiekį, atkurti užterštas teritorijas ir labiau integruoti
44 United Nations [interaktyvus]. 2015. Transforming our world: the 2030 Agenda for Sustainable Development
[žiūrėta 2019 m. lapkričio 12 d.]. Prieiga per internetą:
http://www.un.org/ga/search/view_doc.asp?symbol=A/RES/70/1&Lang=E. 45 2018 m. lapkričio 28 d. Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Europos Vadovų Tarybai, Tarybai,
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui, Regionų komitetui, ir Europos investicijų bankui
COM(2018) 773 final Švari mūsų visų planeta Strateginė klestinčios, modernios ir konkurencingos
neutralizuoto poveikio klimatui Europos ekonomikos ateities vizija. 46 Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 1386/2013/ES dėl bendrosios Sąjungos aplinko saugos
veiksmų programos iki 2020 m. „Gyventi gerai pagal mūsų planetos išgales“.
114
žemės naudojimo aspektus į koordinuotą sprendimų priėmimo procesą visais atitinkamais
valdžios lygmenimis, o tas pastangas papildyti nustatant dirvožemio ir žemės, kaip ištekliaus,
naudojimo tikslus ir žemės planavimo tikslus.
Direktyvoje (ES) 47 2016/2284 visoms ES valstybėms narėms yra nustatyti į atmosferą
išmetamų teršalų kiekio mažinimo reikalavimai. Lietuvai numatyta sumažinti amoniako
(NH3) teršalų kiekį 10 proc. bet kuriais metais po 2020 m., palyginti su 2005 m.
Siekiant sušvelninti teršalų emisijos į aplinką poveikį, ES priimtos dvi svarbios
direktyvos: Nitratų direktyva (91/676/EEB)48 ir Bendroji vandens politikos direktyva
(2000/60/EB)49. Pastarojoje direktyvoje nustatytas tikslas – iki 2015 m., o kai kuriais
išskirtiniais atvejais iki 2021 arba 2027 m. užtikrinti gerą paviršinio ir požeminio vandens
kokybę.
Baltijos jūros veiksmų plane50 didžiausias dėmesys skiriamas azoto ir fosforo junginių
taršos krūviams – šių medžiagų kiekiams (tonomis), patenkantiems iš HELCOM šalių į
Baltijos jūrą, mažinti. Šiame plane iki 2021 m. siekiama atkurti gerą ekologinę Baltijos jūros
būklę.
Vieni svarbiausių nacionalinių teisės aktų yra Vandenų srities plėtros 2017–2023
metų programa51 ir Vandenų srities plėtros 2017–2023 metų programos įgyvendinimo
veiksmų planas52.
Prisidėdama prie darnaus vystymosi tikslų, Lietuva parengė Lietuvos Respublikos
integruoto nacionalinio energetikos ir klimato srities veiksmų plano projektą53, kuriame
numatoma remti veiksmus, padėsiančius stabdyti dirvožemio degradaciją, mažinti oro taršą ir
gerinti paviršinio bei požeminio vandens kokybę.
47 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/2284 dėl tam tikrų valstybėse narėse į atmosferą
išmetamų teršalų kiekio mažinimo, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2003/35/EB ir panaikinama Direktyva
2001/81/EB. 48 Europos Tarybos direktyva 91/676/EEB dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių. 49 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/60/EB, nustatanti Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje
pagrindus. 50 HELCOM Baltic Sea Action Plan. HELCOM Ministerial Meeting Krakow, Poland, 15 November 2007. 51 2017 m. vasario 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 88 dėl vandenų srities plėtros 2017–
2023 metų programos patvirtinimo. 52 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2017 m. gegužės 5 d.
įsakymas Nr. D1-375/3D-312 dėl vandenų srities plėtros 2017–2023 metų programos įgyvendinimo veiksmų
plano patvirtinimo. 53Nacionalinio energetikos ir klimato srities veiksmų plano projektas. 2019. Prieiga per internetą:
https://lsta.lt/wp-content/uploads/2019/01/J.Liukaityte-Integruotas-energetikos-ir-klimato-kaitos-srities-
veiksmu-planas.pdf.
115
Šiuo metu rengiamo Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano54 koncepcijoje
numatoma remti veiksmus, padėsiančius didinti dirvožemio gyvybingumą, užtikrinti
išsklaidytosios taršos prevenciją, mažinti pasekmes ir gerinti paviršinio bei požeminio
vandens kokybę. Šio plano koncepcijoje geros būklės požeminio geriamojo vandens išteklių
išsaugojimas įvardijamas kaip viena svarbiausių šalies saugumo užtikrinimo priemonių.
Lietuvos kaimo ir žemės ūkio plėtros baltojoje knygoje55 numatoma puoselėti
tausojančią agrarinę aplinkosaugą, skatinti tvarų gamtinių išteklių naudojimą.
Visi minėti dokumentai rodo, kad rengiant Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros
strateginį planą, būtina įtraukti priemones, kurių dėka žemės ūkis prisidės prie darniojo
vystymosi ir veiksmingo gamtos išteklių valdymo.
Vandens sukelta dirvožemio erozija. Viena iš pavojingiausių dirvožemio degradacijos
formų, susijusių su intensyvia žemės ūkio veika, yra dirvožemio erozija. Lietuvos žemės ūkio
naudmenos, palyginti su kaimyninėmis šalimis, tokiomis kaip Latvija ir Estija, yra daugiau
pažeistos dirvožemio erozijos. 2012 m. Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemės, kuriai
būdinga vidutinio sunkumo ir stipri vandens erozija (dirvožemio praradimas >11 t) buvo 0,6
tūkst. ha (C.42 rodiklis) (2.5.1 lentelė). 2012 m. Lietuvoje dirvožemio praradimo dėl
vandens sukeltos erozijos tempas buvo 0,49 t/ha (ES-28 – 2,40 t/ha) per metus.
54 Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano koncepcija. 2019. Prieiga per internetą:
http://www.bendrasisplanas.lt/. 55 Lietuvos kaimo ir žemės ūkio plėtros baltoji knyga. 2019. Nacionalinės politikos iššūkiai, uždaviniai ir
veiksmai iki 2030 m. Žemės ūkio ministerija. Prieiga per internetą:
http://zum.lrv.lt/uploads/zum/documents/files/LT_versija/Baltoji_knyga_2019%20FINAL.pdf.
116
2.5.1 lentelė. Žemės ūkio paskirties žemė, kuriai būdinga vidutinio sunkumo ir stipri vandens erozija
(dirvožemio praradimas >11 t) Lietuvoje ir kai kuriose ES šalyse 2012 m.
ES šalis
Dirvožemio
praradimo
dėl vandens
sukeltos
erozijos
tempas,
t/ha/metai
Paveiktas
žemės
ūkio
plotas,
tūkst. ha
Paveiktas
ariamosios
ir
daugiamečių
sodinių
žemės
plotas, tūkst.
ha
Paveiktas
daugiamečių
pievų ir
ganyklų
žemės
plotas, tūkst.
ha
Paveikto
žemės
ūkio
ploto
dalis,
proc.
Paveikto
ariamosios
ir
daugiamečių
sodinių
žemės ploto
dalis, proc.
Paveikto
daugiamečių
pievų ir
ganyklų
žemės ploto
dalis, proc.
Austrija 7,32 690,6 243,7 446,9 21,0 12,2 34,3
ES-28 2,40 14137,2 12025,5 2111,8 6,7 7,5 4,2
Vokietija 1,18 286,9 242,7 44,2 1,4 1,7 0,7
Lenkija 0,93 258,0 257,0 1,0 1,4 1,6 0,0
Švedija 0,39 13,2 12,3 0,9 0,3 0,3 0,2
Airija 1,12 14,7 6,7 8,0 0,3 0,8 0,2
Lietuva 0,49 0,6 0,6 0,0 0,0 0,0 0,0
Latvija 0,33 0,2 0,2 0,0 0,0 0,0 0,0
Estija 0,21 0,1 0,1 0,0 0,0 0,0 0,0
Nyderlandai 0,27 0,1 0,1 0,0 0,0 0,0 0,0
Danija 0,50 0,1 0,1 0,0 0,0 0,0 0,0
Suomija 0,05 0,1 0,1 0,0 0,0 0,0 0,0
Šaltiniai: EUROSTAT, 2019. Estimated soil erosion by water, by NUTS 3 regions [aei_pr_soiler]. Prieiga per
internetą: http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=aei_pr_soiler&lang=en.
European Commission, 2019. CAP context indicators – 2018 [C.42 Soil erosion by water]. Prieiga per
internetą: https://ec.europa.eu/agriculture/cap-indicators/context/2018_en (2012 m.).
Naujesniais Aplinkos apsaugos politikos centro tyrimo duomenimis, 2014–2018 m.
laikotarpiu Lietuvoje erozija žemės ūkio teritorijose galėjo išaugti nuo 5,4 iki 5,8 mln. t
(8,1 proc.). Šiuo laikotarpiu augo tiek bendras deklaruotas žemės ūkio augalų pasėlių plotas
(2,5 proc.), tiek žemės ūkio augalų pasėlių plotas erozijai jautriose teritorijose, t. y.
teritorijose, kurių šlaito nuolydis didesnis nei 2 laipsniai (11,0 proc.). Intensyviausiai erozija
augo Pietryčių ir Pietų Lietuvoje. Vandens sukeliamos erozijos padidėjimą lėmė žemėnaudos
pokyčiai erozijai jautriose teritorijose: eroziją stabdančios daugiametės žolės buvo keičiamos
erozijos požiūriu mažiau palankiais augalais – vasariniais javais, ankštiniais, grikiais. Taip
pat išaugo juodojo pūdymo plotai, kurie yra ypač jautrūs vandens sukeliamai erozijai
(Aplinkos apsaugos politikos centro, 2019).
Dirvožemio praradimas dėl vandens sukeltos erozijos 2018 m. galėjo siekti 2,0 t/ha
deklaruotų žemės ūkio naudmenų (2.5.2 lentelė). Lyginant su 2014 m., šis rodiklis išaugo
0,11 t/ha. Erozijos paveiktas plotas 2018 m. sudarė 12,4 proc. nuo deklaruotų žemės ūkio
naudmenų ploto (0,9 proc. punkto padidėjimas, lyginant su 2014 m.) (Aplinkos apsaugos
politikos centras, 2019).
117
2.5.2 lentelė. Vandens sukeliamos erozijos rodiklių reikšmės Lietuvoje 2014 ir 2018 m.
Rodiklis Matavimo vienetas Metai Reikšmė
Dirvožemio praradimas
dėl vandens sukeltos
erozijos
t/ha (deklaruotų žemės
ūkio naudmenų*)
2014 1,89
2018 2,00
t/ha (nacionalinės
teritorijos)
2014 0,08
2018 0,09
Erozijos paveiktas
dirvožemio plotas
proc. (deklaruotų žemės
ūkio naudmenų*)
2014 11,5
2018 12,4
proc. (nacionalinės
teritorijos)
2014 0,5
2018 0,6
*Neskaičiuojant plotų, kuriuose deklaruotos priemonės susijusios su miškais.
Šaltinis: Aplinkos apsaugos politikos centras, 2019. Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos įtakos
gamtinei aplinkai analizė ir aplinkosauginių rodiklių identifikavimas 2016–2018 metais. Prieiga per internetą:
http://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/kaimo-pletra/lietuvos-kaimo-pletros-2014-2020-m-programa/stebesena-ir-
vertinimas-1.
Žemės dirbimo būdai. Dirvožemio erozija sumažėja minimaliai dirbant žemę. Visgi,
Lietuvos statistikos departamento atliktas Žemės ūkio struktūros tyrimas parodė, kad 2016 m.
Lietuvoje labiausiai paplitęs buvo įprastinis žemės dirbimo būdas (gilaus arimo plūgu) –
tokiu būdu buvo įdirbta 88,5 proc. ariamosios žemės. Rečiau naudojami buvo tausojamasis
žemės dirbimo būdas56 (10,2 proc.) ir be įdirbimo57 (1,3 proc.). Didėjant ūkio dydžiui, didėjo
tausojamojo ir be įdirbimo žemės dirbimo būdų naudojimas (Lietuvos statistikos
departamentas, 2018).
Maisto medžiagų balansas. Dirvožemio erozija pasireiškia maisto medžiagų
mažėjimu dirvožemio ariamajame sluoksnyje, o tai skatina ūkininkus intensyviau tręšti
pasėlius. Trąšos, jeigu tinkamai naudojamos, yra svarbiausias maisto medžiagų atsargų
dirvožemyje papildymo šaltinis. Tačiau žemdirbystės praktikoje dažnai stebimas ilgalaikis
pernelyg gausus, nesubalansuotas ir nesavalaikis tręšimas, galintis turėti neigiamos įtakos
dirvožemio biologinėms, cheminėms ir fizinėms savybėms. Lietuvos žemės ūkio paskirties
žemėje 2011–2015 m. buvo stebimas azoto (vidutiniškai 30,0 kg/ha) ir fosforo (vidutiniškai
3,0 kg/ha) perviršis dirvožemyje (2.5.3 lentelė). Dėl Lietuvoje vyraujančių silpnai fosforą
sulaikančių dirvožemių taršos fosforu rizika yra aktuali.
56 Tausojamasis (neariamasis) žemės dirbimas – žemės dirbimas dažniausiai neariant žemės, kai dalis (bent
30%) augalų liekanų paliekama dirvos paviršiuje erozijos kontrolei ir drėgmės apsaugai (pvz., neverstuvinis
žemės purenimas ar kiti dirvą tausojantys žemės dirbimo būdai). 57 Be įdirbimo (tiesioginė sėja) – sėklų įterpimas į priešsėlio ražieną niekaip neįdirbant dirvos.
118
2.5.3 lentelė. Bendrasis maisto medžiagų balansas Lietuvoje ir ES 2011–2015 m., kg/ha ŽŪN
Rodiklis 2011 2012 2013 2014 2015
Azoto balansas ES 49 50 49 47 51
Azoto balansas Lietuvoje 40 29 31 25 25
Fosforo balansas ES 1 2 2 1 1
Fosforo balansas Lietuvoje 5 7 2 1 1
Šaltinis: European Commission, 2019. CAP context indicators – 2018 [C.40 Water quality]. Prieiga per
internetą: https://ec.europa.eu/agriculture/cap-indicators/context/2018_en.
Naujesnis Aplinkos apsaugos politikos centro tyrimas parodė, kad 2014–2018 m.
laikotarpiu Lietuvos žemės ūkio paskirties žemėje buvo stebimas azoto (vidutiniškai
27,2 kg/ha) perviršis ir fosforo (vidutiniškai –0,9 kg/ha) deficitas dirvožemyje (2.5.4 lentelė).
Labiausiai perteklinis maisto medžiagų balansas buvo 2018 m., kai dėl sausros ne visos trąšos
buvo sunaudotos planuojamam derliui gauti, tad dirvožemyje galėjo susidaryti 44,5 kg/ha
azoto ir 2,5 kg/ha fosforo perteklius (Aplinkos apsaugos politikos centras, 2019).
2.5.4 lentelė. Bendrasis maisto medžiagų balansas Lietuvoje 2014–2018 m., kg/ha ŽŪN
Rodiklis 2014 2015 2016 2017 2018
Azoto balansas 26,1 17,6 25,6 22,3 44,5
Fosforo balansas -1,6 -3,4 -0,8 -1,3 2,5
Šaltinis: Aplinkos apsaugos politikos centras, 2019. Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos įtakos
gamtinei aplinkai analizė ir aplinkosauginių rodiklių identifikavimas 2016–2018 metais. Prieiga per internetą:
http://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/kaimo-pletra/lietuvos-kaimo-pletros-2014-2020-m-programa/stebesena-ir-
vertinimas-1.
Aplinkos apsaugos politikos centro atlikti skaičiavimai parodė, kad maisto medžiagų
įnešimas į dirvožemį didėja. Labiausiai tą lemia didėjantis mineralinių trąšų naudojimas.
Auga ir ankštinių kultūrų plotai, kurie lemia didesnį azoto įnešimą dėl fiksacijos iš oro.
Augant įnešamų maisto medžiagų kiekiui ir dažnėjant ekstremalių meteorologinių reiškinių,
kai augalai didelės dalies maisto medžiagų neįsisavina, vis dažniau galima tikėtis didelio
azoto pertekliaus dirvožemyje, kuris gali būti išplaunamas į vandens telkinius (Aplinkos
apsaugos politikos centras, 2019).
Šio tyrimo rezultatai taip pat atskleidė, kad maisto medžiagų balansas KPP agrarinės
aplinkosaugos ir klimato bei ekologinio ūkininkavimo priemonių įgyvendinimo plotuose yra
mažesnis už balansą tradiciškai dirbamuose laukuose, tad galima konstatuoti, kad šių
priemonių įgyvendinimas daro teigiamą poveikį, mažinant azoto ir fosforo perteklių. Tiesa,
esant deficitiniam fosforo balansui, minėtos priemonės bendrą fosforo deficitą gali padidinti
(Aplinkos apsaugos politikos centras, 2019).
Skirtingose Lietuvos apskrityse maisto medžiagų balansai skiriasi ir priklauso nuo
žemdirbystės intensyvumo. Remiantis atliktais skaičiavimas, optimalus, t. y. mažiausiai
119
perteklinis, azoto balansas yra būdingas Utenos apskričiai, o daugiausia azoto dirvožemyje
paliekama Marijampolės, Tauragės, Kauno ir Šiaulių apskrityse (2.5.1 pav.). Fosforo balansas
2014–2017 m. visose apskrityse (išskyrus Tauragės) buvo neigiamas, tačiau 2018 m.
(išskyrus Utenos apskritį) jau buvo tikėtinas perteklinis fosforo balansas. Didžiausias fosforo
perteklius dirvožemyje taip pat yra prognozuojamas Šiaulių, Kauno, Marijampolės ir
Tauragės apskrityse (2.5.2 pav.) (Aplinkos apsaugos politikos centras, 2019).
2.5.1 pav. Apskaičiuotas vidutinis azoto balansas Lietuvos apskrityse 2016–2018 m. laikotarpiu
Šaltinis: Aplinkos apsaugos politikos centras, 2019. Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos įtakos
gamtinei aplinkai analizė ir aplinkosauginių rodiklių identifikavimas 2016–2018 metais. Prieiga per internetą:
http://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/kaimo-pletra/lietuvos-kaimo-pletros-2014-2020-m-programa/stebesena-ir-
vertinimas-1.
120
2.5.2 pav. Apskaičiuotas vidutinis fosforo balansas Lietuvos apskrityse 2016–2018 m. laikotarpiu
Šaltinis: Aplinkos apsaugos politikos centras, 2019. Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos įtakos
gamtinei aplinkai analizė ir aplinkosauginių rodiklių identifikavimas 2016–2018 metais. Prieiga per internetą:
http://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/kaimo-pletra/lietuvos-kaimo-pletros-2014-2020-m-programa/stebesena-ir-
vertinimas-1.
Aplinkos apsaugos centro ekspertų nuomone, didžiausią efektą KPP agrarinės
aplinkosaugos ir klimato bei ekologinio ūkininkavimo priemonių įgyvendinimas duoda tose
apskrityse, kuriose ūkininkaujama intensyviau, kur tradiciškai azoto balansas yra labiausiai
perteklinis. Siekiant užtikrinti kuo didesnį aplinkosauginių priemonių efektyvumą, tikslinga
būtų skatinti intensyvesnį jų įgyvendinimą regionuose, kuriuose maisto medžiagų balansai
yra labiausiai pertekliniai (Aplinkos apsaugos politikos centras, 2019).
Siekiant stabdyti dirvožemio išteklių degradaciją, taip pat tikslinga remti neariminį
žemės dirbimą, visų pirma erozijai jautriose teritorijose, tiesioginę sėją, sėjomainos taikymą,
dirvožemio kalkinimą, tręšimą organinėmis trąšomis, biologinių stimuliatorių naudojimą,
perteklinį azotą iš dirvos kaupiančių tarpinių augalų auginimą, neapartų ražienų laukų
palikimą per žiemą, juodojo pūdymo atsisakymą, jį pakeičiant žaliuoju pūdymu, eroduotų
žemės plotų keitimą pievomis. Be to, reikalinga remti investicijas, skirtas neariminio žemės
dirbimo, tiksliojo ūkininkavimo technikai įsigyti, kontroliuojamo drenažo ir drėkinimo
sistemoms įrengti. Galiausiai, svarbu didinti ūkininkų kompetencijas, susijusias su
dirvožemio išteklių degradacijos stabdymu.
121
Išmetamų amoniako teršalų kiekis Nacionalinėje Lietuvos ir ES teritorijoje
didžiausias išmetamų amoniako (NH3) teršalų kiekis yra iš žemės ūkio veiklos. 2016 m.
Lietuvoje išmetamų amoniako (NH3) teršalų dalis iš žemės ūkio veiklos siekė 88,8 proc. (ES-
28 šalyse – 92,3 proc.) (2.5.5 lentelė).
2.5.5 lentelė. Nacionalinėje Lietuvos ir ES teritorijoje išmetamų amoniako (NH3) teršalų kiekis 2012–
2016 m.
Rodiklis 2012 2013 2014 2015 2016
Bendras ES-28 teritorijoje išmetamų
amoniako (NH3) teršalų kiekis, t 3811757 3804471 3835683 3896309 3912609
Bendras Lietuvos teritorijoje išmetamų
amoniako (NH3) teršalų kiekis, t 35298 34585 34596 34720 34025
ES-28 teritorijoje iš žemės ūkio veiklos
išmetamų amoniako (NH3) teršalų kiekis, t 3503805 3498974 3542552 3596087 3611068
Lietuvos teritorijoje iš žemės ūkio
veiklos išmetamų amoniako (NH3)
teršalų kiekis, t 31830 31146 31081 31000 30223
ES-28 teritorijoje iš žemės ūkio veiklos
išmetamų amoniako (NH3) teršalų dalis,
proc. 91,9 92,0 92,4 92,3 92,3
Lietuvos teritorijoje iš žemės ūkio
veiklos išmetamų amoniako (NH3)
teršalų dalis, proc. 90,2 90,1 89,8 89,3 88,8
Šaltinis: EUROSTAT, 2019. Air pollutants by source sector [env_air_emis]. Prieiga per internetą:
http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=env_air_emis&lang=en.
Lietuvos teritorijoje iš žemės ūkio veiklos išmetamų amoniako (NH3) teršalų kiekis,
tenkantis vienam ŽŪN ha, 2012–2016 m. vidutiniškai sudarė 10,6 kg (2.5.6 lentelė) ir buvo
vienas mažiausių tarp panašias gamtines sąlygas turinčių šalių. Lietuvoje per visą penkerių
metų laikotarpį ši dalis nuosaikiai mažėjo, o vidutiniškai ES-28 šalyse – kiek padidėjo.
2.5.6 lentelė. Kai kurių ES šalių teritorijose iš žemės ūkio veiklos išmetamų amoniako (NH3) teršalų kiekis
2012–2016 m., kg/ha ŽŪN
ES šalis 2012 2013 2014 2015 2016
Latvija 7,1 7,2 7,5 7,4 7,2
Lietuva 11,2 10,8 10,5 10,3 10,2
Estija 11,1 11,0 11,2 11,3 10,5
Suomija 13,1 13,1 13,2 12,5 12,4
Švedija 15,2 15,6 15,7 15,8 15,5
Lenkija 18,2 18,4 18,1 18,0 18,0
ES-28 19,8 19,8 19,9 20,1 20,2
Austrija 21,7 21,7 23,1 23,2 23,7
Airija 23,1 23,8 24,0 24,8 26,0
Danija 27,0 26,4 26,4 26,6 27,0
Vokietija 36,5 37,4 37,5 38,1 37,8
Nyderlandai 57,3 56,3 58,9 59,1 61,3
Šaltiniai: EUROSTAT, 2019. Air pollutants by source sector [env_air_emis]. Prieiga per internetą:
http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=env_air_emis&lang=en.
EUROSTAT, 2019. Crop production in EU standard humidity [apro_cpsh1]. Prieiga per internetą:
http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=apro_cpsh1&lang=en.
122
Taip pat svarbu pastebėti, kad 2012–2016 m. Lietuvos teritorijoje tiek bendrai, tiek ir
iš žemės ūkio veiklos išmetamų amoniako (NH3) teršalų dalis, palyginti su 2005 m., mažėjo
ir jau 2016 m. pasiekė Direktyvoje (ES) 2016/2284 nustatytus amoniako (NH3) teršalų kiekio
mažinimo reikalavimus nuo 2020 m. Iš žemės ūkio veiklos išmetamų amoniako (NH3) teršalų
dalis per 2012–2016 m. laikotarpį mažėjo didesniu tempu nei bendrai Lietuvos teritorijoje
išmetamų amoniako (NH3) teršalų dalis.
Požeminio ir paviršinio vandens kokybė. Lietuvai iki šiol pavyko išsaugoti, palyginti
su kitomis ES šalimis, gerą požeminio vandens kokybę (C.40 rodiklis): 2012 m. ji Lietuvoje
buvo viena geriausių ES. Prastos kokybės požeminio vandens 2012 m. buvo 0,6 proc. Tuo
pačiu metu nemaža dalis paviršinio vandens telkinių (C.40 rodiklis) dėl pasklidosios taršos
neatitiko geros būklės reikalavimų pagal Bendrosios vandenų direktyvos kriterijus: geros
kokybės paviršinio vandens telkinių dalis 2012 m. sudarė 72,2 proc. (2.5.7 lentelė).
2.5.7 lentelė. Nitratai Lietuvos ir kai kurių ES šalių gėlame vandenyje 2012 m., proc.
ES šalis
Paviršinis vanduo Požeminis vanduo
gera kokybė
(<2,0 mg N/l)
vidutiniška
kokybė
(>=2,0 ir
<5,6 mg N/l)
prasta
kokybė
(>=5,6
mg N/l)
gera kokybė
(<25
mg NO3/l)
vidutiniška
kokybė
(>=25 ir <50
mg NO3/l)
prasta
kokybė
(>=50
mg NO3/l)
Suomija 98,3 1,7 0,0 96,5 3,5 0,0
Švedija 93,2 6,8 0,0 92,2 5,8 1,9
Latvija 80,0 20,0 0,0 100,0* 0,0* 0,0*
Airija 72,8 26,6 0,6 88,9 11,1 0,0
Lietuva 72,2 24,1 3,7 96,2 3,1 0,6
Estija 62,9 32,3 4,8 85,9 11,9 2,1
ES-28 56,9 31,7 11,4 74,1 14,2 11,7
Vokietija 25,9 69,3 4,8 66,6 18,0 15,4
Danija 15,0 80,0 5,0 63,6 15,9 20,5
Lenkija 12,4 49,1 38,5 87,6 8,3 4,1
Nyderlandai 7,1* 92,9* 0,0* 79,4 6,5 14,1
* 2010 m. duomenys.
Šaltinis: European Commission, 2019. CAP context indicators – 2018 [C.40 Water quality]. Prieiga per
internetą: https://ec.europa.eu/agriculture/cap-indicators/context/2018_en.
Naujesniais Aplinkos apsaugos politikos centro duomenimis, didžiojoje dalyje
požeminio vandens tyrimo vietų vandens kokybė tebeišlieka gera, tačiau, lyginant su
2012 m., tokių vietų dalis sumažėjo nuo 96,2 iki 92,9 proc. Tuo tarpu prasta požeminio
vandens kokybė, kai nitratų azoto koncentracijos viršijo 50 mg/l, 2017 m. buvo nustatyta
3,6 proc. tyrimo vietų (2012 m. tokios vietos tesudarė 0,6 proc.). Prasta požeminio vandens
kokybė buvo nustatyta ne tik tose tyrimo vietose, kurios reprezentuoja dirbamus laukus,
tačiau ir miestelių teritorijose. Vis dėlto didžiausios koncentracijos (dažniausiai viršijančios
100 mg/l) buvo aptinkamos būtent dirbamus laukus reprezentuojančiose vietose, o 2017 m.
123
visos vietos, kuriose nustatyta prasta požeminio vandens kokybė, buvo dirbamuose laukuose.
Aplinkos apsaugos politikos centro ekspertų teigimu, vandens kokybės pablogėjimą (ypač
paviršinių vandens telkinių) galėjo lemti meteorologinės sąlygos (Aplinkos apsaugos
politikos centras, 2019).
2.5.8 lentelė. Nitratai Lietuvos gėlame vandenyje 2012–2017 m., proc.
Metai
Paviršinis vanduo Požeminis vanduo
gera kokybė
(<2,0 mg N/l)
vidutiniška
kokybė
(>=2,0 ir
<5,6 mg N/l)
prasta
kokybė
(>=5,6
mg N/l)
gera kokybė
(<25
mg NO3/l)
vidutiniška
kokybė
(>=25 ir <50
mg NO3/l)
prasta
kokybė
(>=50
mg NO3/l)
2012 72,2 24,1 3,7 96,2 3,1 0,6
2014 73,7 24,3 2,0 95,4 3,9 0,7
2015 76,0 21,2 2,8 95,9 2,7 1,4
2016 58,6 23,3 18,1 95,5 2,2 2,2
2017 61,6 26,4 12,0 92,9 3,6 3,6
Šaltinis: Aplinkos apsaugos politikos centras. 2019. Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos įtakos
gamtinei aplinkai analizė ir aplinkosauginių rodiklių identifikavimas 2016–2018 metais. Prieiga per internetą:
http://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/kaimo-pletra/lietuvos-kaimo-pletros-2014-2020-m-programa/stebesena-ir-
vertinimas-1.
Siekiant efektyviai mažinti vandens telkinių taršą, Aplinkos apsaugos politikos centro
ekspertai rekomenduoja intensyvinti maisto medžiagų išsiplovimą į vandens telkinius
mažinančių priemonių įgyvendinimą LR aplinkos ministerijos išskirtuose rizikos vandens
telkinių baseinuose. Rizikos vandens telkinių baseinai sutampa su teritorijomis, kuriose
ūkininkaujama intensyviai ir dirvožemyje paliekamas didžiausias azoto perteklius. Rizikos
vandens telkinių būklei gerinti būtų tikslinga į Programą įtraukti priemones, skatinančias
subalansuotą, precizinį tręšimą, atsižvelgiant į faktines azoto atsargas dirvožemyje ir augalų
poreikius. Azoto išsiplovimą efektyviai mažina tarpiniai augalai, todėl būtų tikslinga didinti
šios priemonės įgyvendinimo apimtis rizikos telkiniuose (Aplinkos apsaugos politikos
centras, 2019). Taip pat tikslinga remti investicijas, reikalingas tiksliojo trąšų įterpimo
technikai ir įrangai įsigyti, šlapynėms, sedimentacijos tvenkiniams, kontroliuojamo drenažo ir
drėkinimo sistemoms įrengti. Nemažiau svarbu didinti ūkininkų kompetencijas, susijusias su
požeminio ir paviršinio vandens kokybės gerinimu, visų pirma su darniu trąšų naudojimu.
Aplinkos apsaugos agentūros tyrimo duomenimis58, su Nemunu iš Lietuvos į Baltijos
jūrą patenkantis bendrojo azoto kiekis taip pat sparčiai auga, ir paskutiniais metais (2016–
2017 m.) šis kiekis dvigubai viršijo pagal Helsinkio konvenciją šalies įsipareigotą iki 2021 m.
58 Plungė, S., Gudas, M. (2018). Žemės ūkis ir Lietuvos vandenys. Žemės ūkio veiklos poveikis Lietuvos upių
būklei ir taršos apkrovoms į Baltijos jūrą. Prieiga per internetą:
http://vanduo.gamta.lt/cms/index?rubricId=17df9df6-e9c6-41c0-bb6c-4b83c61d9e43.
124
pasiekti tikslą. Lietuva tolsta nuo pagal nacionalinius ir ES teisės aktus nustatyto tikslo – iki
2021 m. pasiekti gerą būklę visuose šalies vandens telkiniuose. Esant tokiai situacijai, yra
didžiulė tikimybė, kad Lietuva laiku neįgyvendins savo tarptautinių įsipareigojimų pagal
Bendrąją vandens politikos pagrindų direktyvą, Jūrų strategijos pagrindų direktyvą, Nitratų
direktyvą, Helsinkio Konvencijos Baltijos jūros veiksmų planą, taip pat ir nacionalinių
Vandens įstatymo bei jo poįstatyminių teisės aktų nuostatų. Ateityje šiltėjant klimatui, gali
didėti maisto medžiagų išsiplovimas ir greitėti vandenyje vykstantys biocheminiai procesai,
lemiantys eutrofikaciją esant mažesnėms, nei dabar leidžiama, maisto medžiagų
koncentracijoms.
Vandens suvartojimas. Lietuvoje vandens suvartojimo indeksas yra viena žemiausių
ES (2.5.9 lentelė). Per penkerių metų laikotarpį vandens suvartojimo indeksas sumažėjo 1,0
proc. punktu – nuo 2,8 proc. 2011 m. iki 1,8 proc. 2015 m.
2.5.9 lentelė. Vandens suvartojimo indeksas (WEI) Lietuvoje ir kai kuriose ES šalyse 2011–2015 m., proc.
ES šalis 2011 2012 2013 2014 2015
Latvija 1,1 0,8 0,7 n. d. n. d.
Lietuva 2,8 n. d. n. d. 1,7 1,8
Danija 5,9 4,0 4,7 4,6 n. d.
Nyderlandai 11,2 11,7 11,7 10,3 n. d.
Estija 15,2 13,2 14,2 14,0 n. d.
Lenkija 19,8 19,1 18,7 18,8 18,4
Šaltinis: EUROSTAT, 2019. Water exploitation index [wat_src]. Prieiga per internetą:
https://ec.europa.eu/eurostat/tgm/table.do?tab=table&init=1&plugin=1&language=en&pcode=t2020_rd220.
Analogiškos tendencijos nustatytos ir palyginus laistymui žemės ūkyje sunaudoto
vandens kiekį (C.39 rodiklis) (2.5.10 lentelė). Lietuvoje tokio vandens kiekis 2015 m. sudarė
0,9 mln. m3 ir buvo toks pat, kaip ir analizuojamojo laikotarpio pradžioje.
2.5.10 lentelė. Laistymui žemės ūkyje sunaudoto vandens kiekis Lietuvoje ir kai kuriose ES šalyse 2011–
2015 m., mln. m3
ES šalis 2011 2012 2013 2014 2015
Lietuva 0,9 1,0 n. d. 0,9 0,9
Slovakija 11,9 21,1 16,6 13,7 21,6
Čekija 21,6 25,3 13,9 16,8 31,8
Lenkija 83,1 80,1 78,5 80,8 84,9
Nyderlandai 81,1 23,0 n. d. n. d. n. d.
Danija 242,4 96,9 n. d. n. d. n. d.
Šaltinis: European Commission, 2019. CAP context indicators – 2018 [C.39 Water abstraction in agriculture].
Prieiga per internetą: https://ec.europa.eu/agriculture/cap-indicators/context/2018_en.
Apibendrinimas. Lietuvoje daugelis gamtos išteklius apibūdinančių rodiklių yra
geresni nei vidutiniškai ES, tačiau pastaraisiais metais aiškiai išsiskyrė keletas neigiamų
125
tendencijų. Visų pirma, Lietuvoje vykstant žemėnaudos pokyčiams, vis daugiau dirvožemio
buvo prarandama dėl vandens sukeltos erozijos. Antroji tendencija gali būti apibūdinta kaip
pernelyg gausus ir nesubalansuotas tręšimas mineralinėmis trąšomis, lėmęs kai kurių maisto
medžiagų perteklių dirvožemyje. Trečia, didinant gamybos intensyvumą ir dažnėjant
ekstremaliems reiškiniams, vis labiau blogėjo požeminio ir paviršinio vandens kokybė.
Atsižvelgiant į tai, į naująjį Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginį planą visų pirma
būtina įtraukti priemones, skatinančias žemės ūkio gamintojus tinkamai naudoti trąšas, taikyti
dirvožemį tausojančius žemės dirbimo būdus ir sėjomainas.
126
2.6 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – padėti apsaugoti biologinę
įvairovę, gerinti ekosistemines paslaugas ir išsaugoti buveines bei kraštovaizdžius
(f)
Kaip įvardijama Biologinės įvairovės konvencijoje59, planetos biologinės įvairovės
ištekliai yra gyvybiškai svarbūs žmonijos ekonominiam ir socialiniam vystymuisi. Biologinė
įvairovė yra neįkainojamas turtas dabarties ir ateities kartoms, tačiau dėl intensyvios žmogaus
veiklos kyla didžiulė biologinės įvairovės išnykimo grėsmė60.
Biologinės įvairovės išsaugojimui grėsmę kelia augantis maisto poreikis pasaulyje,
skatinantis didinti gamybos intensyvumą ir pievų bei joms artimų buveinių išarimą, su
klimato atšilimu siejami dažnėjantys miškų gaisrai, didėjantis invazinių augalų ir gyvūnų
rūšių plitimas, urbanizacija ir infrastruktūros plėtra biologinės įvairovės apsaugai svarbiose
teritorijose. Todėl su žemės ūkiu susijusios biologinės įvairovės ir ją palaikančių buveinių
išsaugojimas bei atkūrimas yra svarbus iššūkis ES šalyse. Kita vertus, auganti ekosistemų
teikiamų paslaugų, tokių kaip patrauklus kraštovaizdis, gausi biologinė įvairovė, geros būklės
buveinės, paklausa bei vartotojų pasirengimas mokėti už šias paslaugas ir vartotojų elgsenos
pokyčiai, susiję su reikalavimais prekes gaminti darant kuo mažesnį neigiamą poveikį
biologinei įvairovei ir su ja susijusioms buveinėms sukuria galimybes apsaugoti biologinę
įvairovę, gerinti ekosistemines paslaugas ir išsaugoti buveines bei kraštovaizdžius.
Lietuva yra prisiėmusi eilę tarptautinių įsipareigojimų, prisidėti prie tikslų, susijusių
su biologinės įvairovės apsauga, ekosisteminių paslaugų gerinimu ir buveinių bei
kraštovaizdžių išsaugojimu. JT Darbotvarkėje 203061 įvardijama, kad būtina imtis skubių ir
reikšmingų veiksmų, siekiant sumažinti gamtos buveinių būklės blogėjimą, sustabdyti
biologinės įvairovės praradimą ir iki 2020 metų apsaugoti nykstančias rūšis ir užkirsti kelią jų
išnykimui.
Komisijos komunikate „Švari mūsų visų planeta. Strateginė klestinčios, modernios ir
konkurencingos neutralizuoto poveikio klimatui Europos ekonomikos ateities vizija“62
59 Biologinės įvairovės konvencija. 1992. Prieiga per internetą: https://e-
seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.19850?positionInSearchResults=1&searchModelUUID=07df77f8-
cf66-4f89-a28f-26ff30fef413. 60 UN Report: Nature’s Dangerous Decline „Unprecedented“; Species Extinction Rates „Accelerating“.
Summary for policymakers of the global assessment report on biodiversity and ecosystem services – unedited
advance version. IPBES. PARIS, 6 May, 2019. 61 United Nations [interaktyvus]. 2015. Transforming our world: the 2030 Agenda for Sustainable Development
[žiūrėta 2019 m. lapkričio 12 d.]. Prieiga per internetą:
http://www.un.org/ga/search/view_doc.asp?symbol=A/RES/70/1&Lang=E. 62 2018 m. lapkričio 28 d. Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Europos Vadovų Tarybai, Tarybai,
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui, Regionų komitetui, ir Europos investicijų bankui
127
pažymima, kad miško įveisimas, nualintos miško žemės ir kitų ekosistemų atkūrimas gali dar
labiau padidinti CO2 sugėrimą ir kartu būti naudingi biologinei įvairovei.
ES aplinkosaugos veiksmų programoje iki 2020 m. „Gyventi gerai pagal mūsų
planetos išgales63“ numatytas tikslas iki 2020 m. atkurti bent 15 proc. nualintų ekosistemų.
Minėtuose tarptautinių institucijų dokumentuose įvardinti bioįvairovės išsaugojimo
tikslai yra įtraukti į Lietuvos strateginius dokumentus. Šiuo metu rengiamo Lietuvos
Respublikos teritorijos bendrojo plano64 koncepcijoje numatoma siekti atkurti ir didinti
gamtinio karkaso geoekologinį potencialą, formuoti ekologiškai tvarų agrarinį kraštovaizdį,
didinti natūralių teritorijų geoekologinį potencialą, užtikrinti optimalias biologinės įvairovės
raiškos sąlygas bei išsaugoti natūralių teritorijų etalonus.
Lietuvos integruoto nacionalinio energetikos ir klimato srities veiksmų plano
projekto65 priemonėmis, numatoma vykdyti saugomų ir invazinių rūšių reguliaciją ir
stebėseną, įgyvendinti biologinės įvairovės apsaugos projektus, parengti gamtosaugos planus,
apsaugoti saugomas teritorijas ir gamtinį karkasą, didinti miško ekosistemų aplinkos ir
kraštovaizdžio stabilumą.
Kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimo 2015−2020 metų veiksmų plane66
numatyta sustabdyti biologinės įvairovės nykimą, ekosistemų ir jų teikiamų paslaugų
kokybės blogėjimą, kur įmanoma, jas atkurti.
Lietuvos kaimo ir žemės ūkio plėtros baltojoje knygoje67 planuojama remti veiksmus,
skatinančius didelės gamtinės vertės ūkininkavimo praktikas, susijusias su biologinės
įvairovės atkūrimu ir išsaugojimu, kaimo specifinių teritorijų tvarkymu. Taip pat numatoma
išplėtoti specialias aplinkosaugos priemones, puoselėjančias biologinės įvairovės bei
kraštovaizdžio apsaugą ir siekti, kad būtų išlaikyta biologinė įvairovė, būtų atliekama
poveikio aplinkai stebėsena.
COM(2018) 773 final Švari mūsų visų planeta Strateginė klestinčios, modernios ir konkurencingos
neutralizuoto poveikio klimatui Europos ekonomikos ateities vizija. 63 Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 1386/2013/ES dėl bendrosios Sąjungos aplinko saugos
veiksmų programos iki 2020 m. „Gyventi gerai pagal mūsų planetos išgales“. 64 Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano koncepcija. 2019. Prieiga per internetą:
http://www.bendrasisplanas.lt/. 65Nacionalinio energetikos ir klimato srities veiksmų plano projektas. 2019. Prieiga per internetą:
https://lsta.lt/wp-content/uploads/2019/01/J.Liukaityte-Integruotas-energetikos-ir-klimato-kaitos-srities-
veiksmu-planas.pdf. 662015 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas Nr. D1-12 dėl Kraštovaizdžio ir
biologinės įvairovės išsaugojimo 2015−2020 metų veiksmų plano patvirtinimo. 67 Lietuvos kaimo ir žemės ūkio plėtros baltoji knyga. 2019. Nacionalinės politikos iššūkiai, uždaviniai ir
veiksmai iki 2030 m. Žemės ūkio ministerija. Prieiga per internetą:
http://zum.lrv.lt/uploads/zum/documents/files/LT_versija/Baltoji_knyga_2019%20FINAL.pdf.
128
Biologinės įvairovės apsaugai, ekosisteminių paslaugų gerinimui ir buveinių bei
kraštovaizdžių išsaugojimui itin svarbus „Natura 2000“ pavadinimu kuriamas vieningas
specialių saugomų teritorijų Europos ekologinis tinklas. Tai Europos Bendrijos svarbos
saugomų teritorijų bendras tinklas, susidedantis iš teritorijų, įtrauktų į aplinkos ministro
patvirtintus buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų sąrašus, taip pat teritorijų,
įtrauktų į vietovių, atitinkančių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą,
ir skirtas išsaugoti, palaikyti ir prireikus atkurti iki tinkamos apsaugos būklės natūralius
buveinių tipus ir gyvūnų bei augalų rūšis jų natūraliame paplitimo areale.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (2009/147/EB) dėl laukinių paukščių
apsaugos68 reglamentuoja ilgalaikę visų laukinių paukščių rūšių apsaugą Europos Sąjungoje.
Pagal šios direktyvos reikalavimus yra steigiamos paukščių apsaugai svarbios teritorijos.
Tarybos direktyva 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros
apsaugos69 yra pagrindinis visos Europos natūralių buveinių ir gyvūnijos bei augalijos
apsaugos instrumentas. Jos tikslas skatinti biologinės įvairovės palaikymą, atsižvelgiant į
ekonominius, socialinius, kultūrinius ir regioninius reikalavimus, prisidėti prie bendro
subalansuotos plėtros siekio; išlaikyti biologinę įvairovę, o tam tikrais atvejais palaikyti ar
netgi skatinti žmogaus veiklą.
Prioritetinių veiksmų programa70 yra nacionalinis strateginis planavimo dokumentas,
kuriame aptariamos priemonės, reikalingos siekiant sukurti ir palaikyti „Natura 2000“ tinklą
ir susijusią žaliąją infrastruktūrą.
Pagal šiuo metu rengiamo Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano71
koncepciją numatomi sprendiniai yra susiję su saugomų teritorijų steigimu ir pertvarkymu.
Juos įgyvendinus saugomų teritorijų plotas Lietuvoje padidėtų 2,7 proc. ir sudarytų
20,35 proc. šalies teritorijos ploto. Saugomų teritorijų plėtrą taip pat numatoma susieti su
naujų „Natura 2000“ teritorijų kūrimu, kad būtų iki galo įgyvendinti buveinių ar paukščių
apsaugai svarbių teritorijų direktyvų reikalavimai.
Rengiant Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginį planą turi būti atsižvelgiama
į Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus ir strateginiuose dokumentuose numatytus
bioįvairovės išsaugojimo tikslus.
68 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos. 69 Tarybos direktyva 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos. 70 „NATURA 2000“ prioritetinių veiksmų programa (PVP), skirta įgyvendinti Lietuvoje pagal Tarybos
direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (Buveinių direktyvos) 8
straipsnį 2021–2027 m. daugiametės finansinės programos laikotarpiu. 71 Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano koncepcija. 2019. Prieiga per internetą:
http://www.bendrasisplanas.lt/.
129
Biologinės įvairovės būklė. Tarp žemės ūkio veiklos ir su žemės ūkiu susijusios
biologinės įvairovės egzistuoja abipusis ryšys: žemės ūkio intensyvumas veikia susijusias
buveines ir rūšis, o žemės ūkio veikla labai priklauso nuo įvairių rūšių biologinės įvairovės
(pvz., dirvožemio bakterijos, genetiniai ištekliai, apdulkintojai). Siekiant stabdyti su žemės
ūkiu susijusios biologinės įvairovės nykimą, žemės ūkio veiklą reikalinga vystyti aplinkai
palankiu būdu, atsižvelgiant į teritorinius ypatumus. Lietuvoje pastaraisiais metais tiek dėl
žemės ūkio gamybos intensyvinimo, tiek dėl žemės apleidimo žemės ūkio naudmenose
gyvenančių paukščių populiacijų būklė, atspindinti visos biologinės įvairovės būklę, blogėjo
ir buvo viena prasčiausių ES. 2014 m., palyginti su 2000 m., žemės ūkio naudmenose
gyvenančių paukščių populiacijos indeksas (C.35 rodiklis) sumažėjo 22,0 proc. punktais ir
buvo vienas žemiausių ES-28 (2.6.1 lentelė).
2.6.1 lentelė. Žemės ūkio naudmenose gyvenančių paukščių indeksas (2000=100) Lietuvoje ir kai kuriose
ES šalyse 2010–2014 m.
ES šalis 2010 2011 2012 2013 2014
Latvija 121,3 103,1 119,3 123,0 116,3
Airija 98,4 98,5 98,8 91,1 93,0
Lenkija 87,8 87,2 84,5 85,1 84,4
Vokietija 87,2 81,2 85,5 82,6 n.d.
Suomija 82,0 87,7 82,2 79,3 81,7
Danija 88,4 75,8 76,8 77,4 88,3
Estija 69,8 68,2 70,7 73,8 78,1
Lietuva 83,1 74,9 69,7 72,2 78,0
Švedija 72,3 77,6 69,4 68,1 71,7
Nyderlandai 71,8 83,5 75,3 67,1 72,9
Austrija 70,9 68,1 69,3 63,4 58,2
Šaltiniai: EUROSTAT, 2019. Common farmland bird index [env_bio2]. Prieiga per internetą:
http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=env_bio2&lang=en.
European Commission, 2019. CAP context indicators – 2018 [C.35 Farmland birds index]. Prieiga per
internetą: https://ec.europa.eu/agriculture/cap-indicators/context/2018_en.
Naujausio Lietuvos ornitologų draugijos tyrimo duomenimis, 2000–2018 m.
laikotarpiu žemės ūkio naudmenose gyvenančių paukščių indekso reikšmės atskirais metais
kito netolygiai, tačiau turėjo tendenciją mažėti (2.6.1 pav.). Tokia rodiklio kitimo tendencija
rodo, kad Lietuvoje blogėja žmogaus gyvenamoji aplinka. Be to, Lietuvos ornitologų draugija
akcentuoja, kad pastaraisiais metais agrarinio kraštovaizdžio biologinės įvairovės būklė
blogėja sparčiau, nei tai buvo konstatuojama anksčiau.
130
2.6.1 pav. Lietuvos žemės ūkio naudmenose gyvenančių paukščių indeksas vidutinės trukmės (2000-
2018 m.) laikotarpiu
Šaltinis: Lietuvos ornitologų draugija. 2018. KPP 2014–2020 poveikio rodiklio „Paukščių populiacija žemės
ūkio naudmenose“ apskaičiavimas 2016–2018 metais ir biologinės įvairovės kaitos vertinimas. Prieiga per
internetą: http://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/kaimo-pletra/lietuvos-kaimo-pletros-2014-2020-m-
programa/stebesena-ir-vertinimas-1.
Lietuvos ornitologų draugijos tyrimo duomenimis72, pastaraisiais metais meldinių
nendrinukių skaičius Alkos ir Šyšos polderiuose kito nevienodai: Alkos polderyje didėjo, o
Šyšos polderyje – atvirkščiai – mažėjo. Lietuvos ornitologų draugijos ekspertų nuomone,
KPP priemonės „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ veikla „Nykstančio paukščio meldinės
nendrinukės buveinių saugojimas natūraliose ir pusiau natūraliose pievose“ prisideda prie
meldinės nendrinukės apsaugos, bet jos negarantuoja. Todėl svarbus savanorių/derybininkų
dalyvavimas kalbantis su ūkininkais, kad būtų atidėti šienavimai ten, kur peri meldinė
nendrinukė, bet nėra įsipareigojimo vėlyvam šienavimui (Lietuvos ornitologų draugija, 2018,
Aplinkos apsaugos politikos centras, 2019).
Kraštovaizdžio mozaikiškumas. Lietuvoje su žemės ūkiu susijusiai biologinei
įvairovei palankesnes sąlygas galėtų sudaryti kraštovaizdžio elementų skaičiaus didinimas.
Kraštovaizdžio elementai teikia naudą žemės ūkio ekosistemoms ir visai aplinkai, turi
estetinę ir kultūrinę vertę. Vertinant kraštovaizdžio mozaikiškumą Lietuvoje pastaraisiais
metais nustatytos teigiamos tendencijos. Aplinkos apsaugos politikos centro tyrimo
duomenimis, 2014–2018 m. kraštovaizdžio mozaikiškumas augo. Aplinkos apsaugos
politikos centro ekspertų nuomone, tokioms tendencijoms daug įtakos turėjo KPP priemonė
„Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“. Vis dėlto, Europos Komisijos 2015 m. duomenimis,
Lietuvoje vidutinis kraštovaizdžio elementų skaičius buvo mažesnis už ES vidurkį. Be to,
72 Lietuvos ornitologų draugija. 2018. KPP 2014–2020 poveikio rodiklio „Paukščių populiacija žemės ūkio
naudmenose“ apskaičiavimas 2016–2018 metais ir biologinės įvairovės kaitos vertinimas. Prieiga per internetą:
http://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/kaimo-pletra/lietuvos-kaimo-pletros-2014-2020-m-programa/stebesena-ir-
vertinimas-1.
131
Aplinkos apsaugos politikos centro tyrimas biologinės įvairovės apsaugai svarbiose
teritorijose parodė grėsmingą tendenciją – 2014–2018 m. buvo suarta net 9,0 proc. pievų ir
joms artimų buveinių. Ateityje rekomenduojama nustatyti teritorinius paramos skyrimo
apribojimus, kad būtų išvengta vertingų buveinių sunaikinimo. (Aplinkos apsaugos politikos
centras, 2019).
Didelės gamtinės vertės ūkininkavimas. Prie palankesnių sąlygų sukūrimo su žemės
ūkiu susijusiai biologinei įvairovei galėtų prisidėti didelės gamtinės vertės ūkininkavimas
(C.37 rodiklis), kuris tiesiogiai susijęs su biologinės įvairovės, nuo žemės ūkio priklausančių
buveinių ir ekosistemų bei tradicinių kaimo kraštovaizdžių išsaugojimu ir stiprinimu. Didelės
gamtinės vertės ūkininkavimas pasižymi didele pusiau natūralios augmenijos dalimi,
neintensyviu ūkininkavimu, kraštovaizdžio mozaikiškumu, retomis ir saugomomis rūšimis ar
jų buveinėmis bei didele biologine įvairove. Aplinkos apsaugos politikos centro tyrimas73
parodė, kad didelės gamtinės vertės ūkininkavimas Lietuvoje vykdomas beveik ketvirtadalyje
deklaruotų žemės ūkio naudmenų (2.6.2 lentelė) (Aplinkos apsaugos politikos centras, 2019).
2.6.2 lentelė. Didelės gamtinės vertės ūkininkavimas Lietuvoje 2014 ir 2018 m.
Rodiklis Matavimo vienetas Metai Reikšmė
Žemės ūkio paskirties
naudmenos ha
2014 2 815 938
2018 2 888 304
Didelės gamtinės vertės
ūkininkavimas proc.
2014 23,8
2018 24,9
Šaltinis: Aplinkos apsaugos politikos centras. 2019. Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos įtakos
gamtinei aplinkai analizė ir aplinkosauginių rodiklių identifikavimas 2016–2018 metais. Prieiga per internetą:
http://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/kaimo-pletra/lietuvos-kaimo-pletros-2014-2020-m-programa/stebesena-ir-
vertinimas-1.
Vis tik žemės ūkio buveinių pievose apsaugos būklė Lietuvoje kelia susirūpinimą:
2007–2012 m. visų žemės ūkio buveinių pievose apsaugos būklė (C.36 rodiklis) buvo
nepalanki (2.6.2 pav.). Daugiausia žemės ūkio buveinių pievose apsaugos būklė buvo
įvertinta kaip „nepalanki-bloga“ (55,6 proc.) (situacija, kurią būtina keisti, nes tik taip būtų
užtikrinta palanki apsaugos būklė, nors dar nėra pavojaus, kad artimiausioje ateityje buveinė
išnyks), kiek mažiau kaip „nepalanki-nepakankama“ (44,4 proc.) (grėsminga situacija, kai yra
pavojus, kad buveinė išnyks). Europos Komisijos duomenimis, didelėse vertingų buveinių
teritorijose pasireiškia tokios problemos kaip ganyklų apleidimas, per daug arba per mažai
naudojamos ganyklos, nesubalansuotas tręšimas ir pesticidų naudojimas, auginimo veiklos
73 Aplinkos apsaugos politikos centras. 2019. Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos įtakos
gamtinei aplinkai analizė ir aplinkosauginių rodiklių identifikavimas 2016–2018 metais. Prieiga per internetą:
http://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/kaimo-pletra/lietuvos-kaimo-pletros-2014-2020-m-programa/stebesena-ir-
vertinimas-1.
132
keitimas, pievų apželdinimas mišku ir kraštovaizdžio objektų, kaip antai gyvatvorės,
naikinimas. Šio rodiklio teigiamus pokyčius galėtų paskatinti Buveinių direktyvoje numatytų
priemonių, tokių kaip „Natura 2000“ tinklo plėtra (teritorijų tinklo užbaigtumas yra siekia
apie 80 proc.) ir buveinių bei rūšių apsauga, įgyvendinimas.
2.6.2 pav. Žemės ūkio buveinių pievose apsaugos būklė 2007–2012 m. (proc. nuo vertintų buveinių)
Šaltinis: European Commission, 2019. CAP context indicators – 2019 [C.36 Conservation status of agricultural
habitats]. Prieiga per internetą: https://ec.europa.eu/agriculture/cap-indicators/context/2018_en.
„Natura 2000“. VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis,
pagal Lietuvos kaimo plėtros programos priemones, skirtas „Natura 2000“ teritorijose
palaikyti aplinkai palankią žemės ir miškų ūkio veiklą, deklaruoti plotai per visą 2014–2018
m. laikotarpį nuosekliai didėjo ir 2018 m. siekė 34 894 ha. Didžiąją remiamo ploto dalį
(79,0 proc.) sudarė remiamas žemės ūkio paskirties plotas, kuris 2018 m. siekė 27 560 ha.
Paremtas „Natura 2000“ miško paskirties žemės plotas tuo pačiu metu siekė 7 334 ha.
Atsižvelgiant į tai, kad 2016 m. Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijos, esančios
žemės ūkio paskirties žemėje, (C.34 rodiklis) Lietuvoje sudarė 4,6 proc. visų žemės ūkio
naudmenų (ES-28 – 11,0 proc.), o teritorijos, esančios miško paskirties žemėje – 24,1 proc.
visos miško žemės (ES-28 – 22,9 proc.) (2.6.3 pav.), galima konstatuoti, kad Lietuvoje vis
dar deklaruojama tik maža dalis „Natura 2000“ teritorijoms priskirtų žemės ūkio naudmenų ir
miško paskirties žemės (C.34 rodiklis). Todėl tikslinga tęsti „Natura 2000“ tinklo plėtrą ir
skatinti su žemės ūkiu susijusiai biologinei įvairovei išsaugoti tinkamą ūkininkavimo
intensyvumą ir buveinių bei kraštovaizdžio elementų tvarkymą.
0%
10%
20%
30%
40%
50%
60%
70%
80%
90%
100%
Palanki Nepalanki-nepakankama Nepalanki-bloga Nežinoma
133
2.6.3 pav. „Natura 2000“ teritorijų dalis žemės ūkio naudmenose ir miško teritorijose 2016 m.
Šaltinis: European Commission, 2019. CAP context indicators – 2018 [C.34 Natura 2000 area]. Prieiga per
internetą: https://ec.europa.eu/agriculture/cap-indicators/context/2018_en.
2014–2018 metų laikotarpiu prie biologinės įvairovės apsaugos, ekosisteminių
paslaugų gerinimo ir buveinių bei kraštovaizdžių išsaugojimo prisidėjo ekologinio
ūkininkavimo, agrarinės aplinkosaugos ir klimato priemonės bei parama įsipareigojimams
pagal „Natura 2000“ ir Vandens pagrindų direktyvą. Todėl ir ateityje tikslinga įgyvendinti
šias priemones, skatinant veiksmus ariamojoje ir ne ariamojoje žemėje, koncentruojantis į
tikslines vertingas teritorijas ir rūšis. Tai pat tikslinga remti investicijas, reikalingas
prevencinėms apsaugos nuo didžiųjų plėšrūnų daromos žalos priemonėms įsigyti ir
negamybines investicijas, susijusias su biologinės įvairovės, buveinių, kraštovaizdžių
atkūrimu ir išsaugojimu.
Apibendrinimas. Lietuvoje pastaraisiais metais tiek dėl žemės ūkio gamybos
intensyvinimo, tiek dėl žemės apleidimo žemės ūkio naudmenose gyvenančių paukščių
populiacijų būklė, atspindinti visos biologinės įvairovės būklę, blogėjo ir buvo viena
prasčiausių ES. Taip pat šalyje visų pievų buveinių apsaugos būklė buvo nepalanki. Be to,
Lietuvoje kraštovaizdžio elementų skaičius buvo mažesnis už ES vidurkį. Atsižvelgiant į tai, į
naująjį Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginį planą visų pirma būtina įtraukti
priemones, skirtas skatinti su žemės ūkiu susijusiai biologinei įvairovei išsaugoti tinkamą
ūkininkavimo intensyvumą ir buveinių bei kraštovaizdžio elementų tvarkymą.
11,5 11,5 11,0 10,66,6 5,7 4,7 4,6 4,3 4,1 3,7
1,2
34,7
13,4
22,925,6
12,3
18,315,9
24,1
37,4
7,6
18,7
10,2
0
5
10
15
20
25
30
35
40P
roc.
NATURA 2000 žemės ūkio naudmenose NATURA 2000 miško teritorijose
134
2.7 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – pritraukti jaunuosius
ūkininkus ir sudaryti palankesnes sąlygas verslo plėtrai kaimo vietovėse (g)
Pastarųjų metų tyrimai Vakarų Europos šalyse rodo, kad dauguma jaunų, išsilavinusių
ūkininkų nebenori paveldėti tradicinio į intensyvią, masinio produkto gamybą orientuoto tėvų
ūkio, nes tai reiškia didžiulę priklausomybę nuo tokių sunkiai nuspėjamų procesų pasaulinėje
ekonomikoje, kaip žemės ūkio produktų kainų kritimas, prekybos liberalizacija ir
besivystančių šalių finansinio pajėgumo importuoti maisto produktus svyravimai. Be to,
daugėja įvairių apribojimų intensyviam ūkininkavimui ir brangiai kainuojančių reikalavimų,
susijusių su gamtos ir gyvūnų apsauga bei maisto kokybės standartais.74 Todėl, išlieka
grėsmės sklandžiai kartų kaitai žemės ūkyje bei ūkininkavimo tradicijų tęstinumui.
Lietuvos visuomenė sparčiai sensta ir kaimas susiduria su demografiniais iššūkiais.
2018 m. demografinis senatvės koeficientas, kuris atspindi senyvo amžiaus (60 m. ir
vyresnių) žmonių persvarą vaikų iki 14 m. skaičiaus atžvilgiu, siekė 182 ir buvo 9 proc.
didesnis nei 2012 m. (167). Kaimo vietovėse demografinės struktūros problemas lydi ir
gyventojų tankio mažėjimas, kas mažina paslaugų prieinamumą, blogina gyvenimo kokybę ir
tampa jaunimo nenoro gyventi kaime priežastimi. Visų pirma tai liečia kartų kaitos
problemas žemės ūkyje, nes 2018 m. pusė žemės ūkio valdų savininkų yra pensinio amžiaus,
o jauni ūkininkai (iki 40 m. amžiaus) tesudaro apie 15 proc. tarp registruotųjų Ūkininkų ūkių
registre.
Per 2010–2016 m. laikotarpį Lietuvoje jaunųjų ūkių valdytojų (iki 35 m. amžiaus)
skaičius sumažėjo nuo 11,72 iki 10,97 tūkst., arba 6,4 proc., tačiau laikotarpio eigoje kito
netolygiai (2.7.1 pav.). Jaunųjų ūkininkų skaičiaus kitimą lėmė parama, skirta jaunųjų
ūkininkų įsikūrimui, kuri skatino registruoti ūkius, prisitaikant prie paramos teikimo
laikotarpio. Didelė dalis jaunųjų ūkininkų įsteigtų ūkių atsirado skaidant ūkius. LAEI atliktos
apklausos duomenys rodo, kad daugiau kaip pusė jaunųjų ūkininkų (55,4 proc.), kuriems nuo
2014 m. buvo mokama jaunųjų ūkininkų išmoka, žemę ūkio steigimui gavo neatlygintinai iš
tėvų ar kitų giminaičių ir tik 18,4 proc. perėmė visą ūkį. Vertinant ūkininkų amžiaus
struktūros pokyčius būtina atsižvelgti į tai, kad Lietuvoje ūkių struktūra vis dar išgyvena
transformaciją, kurią lėmė po žemės ūkio reformos susiformavusi žemėvalda. Iš žemės ūkio
gamybos traukiasi pensinio amžiaus ūkininkai, kurie daugiausiai valdo ypač mažus (2-3 ha)
ne prekinius ūkius. Per 2010–2016 m. pensinio amžiaus ūkininkų skaičius sumažėjo 33,3
74 Žalioji knyga. Lietuvos kaimo ateitis. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2010.
135
proc. nuo 69 iki 46 tūkst. Ši aplinkybė lemia tai, kad jaunųjų ūkininkų dalis nuo visų ūkių
valdytojų padidėjo nuo 5,9 iki 7,3 proc.
2.7.1 pav. Jaunųjų ūkininkų (iki 35 m. amžiaus) skaičius ir jų dalis nuo visų ūkininkų 2010, 2013 ir 2016
m.
Šaltinis: EUROSTAT, 2018. Farm indicators by agricultural area, type of farm, standard output, sex and age of
the manager and NUTS 2 regions [ef_m_farmang]. Prieiga per internetą:
http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/setupDownloads.do.
Per 2010–2016 m. laikotarpį didžiausią visų jaunųjų ūkių valdytojų (iki 35 m.
amžiaus) dalį sudarė 25–34 m. amžiaus ūkių valdytojai (2010 m. – 83 proc., 2013 ir 2016 m.
– po 87 proc.) ir žymiai mažesnę dalį – jaunesni kaip 25 m. amžiaus ūkių valdytojai (2010 m.
– 16 proc., 2013 ir 2016 m. – po 13 proc.). Tarp jaunųjų ūkių valdytojų vyravo vyrai, kurių
dalis nuo visų ūkių valdytojų 2016 m., palyginti su 2010 m., padidėjo nuo 64 iki 72 proc.
Priimant sprendimą ūkininkauti, jauniems žmonėms buvo svarbi galimybė naudotis
miestų teikiamais socialinio ir kultūrinio gyvenimo privalumais, todėl, daugiausia jaunųjų
ūkininkų savo ūkius kūrė vietovėse, esančiose šalia didžiųjų šalies miestų, VĮ Žemės ūkio
informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis75, 2018 m. sausio 1 d. jaunųjų ūkininkų (iki
40 m. amžiaus) dalis nuo visų ūkių valdytojų buvo didžiausia Vilniaus apskrityje. Ši dalis
sudarė 19,6 proc. ir 6,0 proc. punktais viršijo vidutinę kitose apskrityse (2.7.2 pav.).
75 Ūkininkų ūkių registras. Valstybės įmonė Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, 2019. Prieiga per
internetą: http://www.vic.lt/valdos-ukiai/wp-content/uploads/sites/3/2018/05/UUR-faktai-ir-skaiciai-
2017_II_pusmetis.pdf.
117209660
10970
5,9
5,6
7,37,5
6,0
5,1
0,0
1,0
2,0
3,0
4,0
5,0
6,0
7,0
8,0
0
2000
4000
6000
8000
10000
12000
14000
2010 2013 2016
Pro
c.
Vn
t.
Jaunųjų ūkininkų skaičius Lietuvoje
Jaunųjų ūkininkų dalis nuo visų ūkininkų Lietuvoje, proc.
Jaunųjų ūkininkų dalis nuo visų ūkininkų ES-28 šalyse, proc.
136
2.7.2 pav. Jaunųjų ūkininkų (iki 40 m. amžiaus), ūkininkaujančių ne ilgiau nei 5 metus, dalis nuo visų
pateikusių paraiškas tiesioginėms išmokoms, proc. 2018 m.
Šaltinis: Parengta pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros duomenis, 2018.
Žemės trūkumas ir su tuo susiję sunkumai plėsti ūkį lėmė, kad tarp jaunųjų ūkininkų
ūkių dominavo ūkiai turintys mažiau kaip 10 ha naudojamų ŽŪN (2.7.3 pav.), tačiau jaunieji
ūkininkai dėjo pastangas didinti gamybos apimtis, plėsdami žemės plotą. 2016 m., palyginti
su 2010 m., jaunųjų ūkininkų vidutinis fizinis ūkio dydis padidėjo 30,2 proc., o vidutinis
ekonominis ūkio dydis – 1,8 karto. Šie rodikliai žymiai viršijo atitinkamus šalies vidutinius
rodiklius, pvz., 2016 m. jaunųjų ūkininkų vidutinis fizinis ūkio dydis buvo 2,0 kartus didesnis
nei šalies vidutinis fizinis ūkio dydis, o vidutinis ekonominis dydis – 1,6 karto didesnis nei
šalies vidutinis ekonominis ūkio dydis.
137
2.7.3 pav. Jaunieji ūkių valdytojai (iki 35 m. amžiaus) pagal naudojamų ŽŪN plotą 2010, 2013 ir 2016 m.,
proc.
Šaltinis: EUROSTAT, 2018. Farm indicators by agricultural area, type of farm, standard output, sex and age of
the manager and NUTS 2 regions [ef_m_farmang]. Prieiga per internetą:
http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/setupDownloads.do.
Jaunųjų ūkininkų galimybes didinti dirbamos žemės plotą ribojo laisvos žemės plotai,
finansinių išteklių trūkumas ir teisinės kliūtys. Vertindami kliūtis, trukdančias plėsti turimos
žemės plotą, LAEI tyrime dalyvavę jaunieji ūkininkai dažniausiai paminėjo asmeninių lėšų
trūkumą (52,4 proc. respondentų – labai didelė kliūtis ir 27,8 – didelė kliūtis)76. Aplinkybę,
kad nėra galimybės gauti kreditą žemės įsigijimui kaip labai didelę kliūtį įvardijo mažesnė
dalis – 21,1 proc. respondentų, o kaip didelę kliūtį – 25,3 proc. respondentų. Tai rodo, kad
pakankamai daug jaunųjų ūkininkai nėra linkę rizikuoti, o kaip galimybę didinti valdomos
žemės plotą mato žemės nuomą – 67 proc. respondentų. Labai didele ir didele kliūtimi, kuri
trukdo pradedantiems ūkininkauti įsigyti žemės, jeigu jie negali perimti ūkio iš
ūkininkaujančių tėvų, apklausoje dalyvavę jaunieji ūkininkai (48,1 proc.) įvardijo LR žemės
įstatyme nustatytus įpareigojimus žemę parduodantiems asmenims, sklypą pirmiausiai
pasiūlyti besiribojančio su parduodamu sklypu savininkui. Ši teisinė norma buvo sukurta
siekiant užkirsti kelią žemės perpardavinėtojams supirkti žemės sklypus ir sumažinti
žemėnaudos fragmentaciją, tačiau ji tapo ir tam tikru apribojimu jauniesiems ūkininkams
plėsti gamybos apimtis.
Lietuvoje jaunųjų ūkininkų situacijos pokyčius lėmė parama, skirta jaunųjų ūkininkų
įsikūrimui, skiriami paramos prioritetai kitose ES priemonėse, nuo 2014 m. išskirtinai
76 Jaunųjų ūkininkų galimybių naudotis žeme, žemės nuosavybės judumą, žemės restruktūrizavimą, galimybių
gauti finansavimą ir kreditus, galimybių įgyti žinių ir gauti konsultacijas tyrimas. LAEI, 2019.
57,4 53,2 47,6
27,626,8
31,1
8,910,9 11,9
6,0 8,8 9,1
0,0
10,0
20,0
30,0
40,0
50,0
60,0
70,0
80,0
90,0
100,0
2010 2013 2016
Pro
c.
Mažiau kaip 10 ha 10–49,9 ha 50–99,9 ha 100 ha ir daugiau
138
jauniesiems ūkininkams teikiama ES 1-ojo ramsčio parama. Lietuvoje palyginti 2007–2013
m. ir 2014–2020 m. finansavimo laikotarpius parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui pagal 2-ojo
ramsčio priemones sumažėjo. Bet, įskaitant paramą pagal 2-ąjį ramstį viešoji parama išaugo
15,2 proc. (2.7.4 pav.).
2.7.4 pav. Biudžetas jauniesiems ūkininkams tiesiogiai taikomai paramai, mln. EUR
*2007-2013 m. laikotarpis pateiktos išlaidos, 2014–2020 m. laikotarpis pateikti asignavimai (ES ir bendrojo
finansavimo lėšos).
Šaltinis: Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos.
Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programą paramos jaunųjų (iki 40 m.
amžiaus) ūkininkų įsikūrimui kreipėsi 2920 pareiškėjai, parama skirta 2673 jauniesiems
ūkininkams. Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programą paramos jaunųjų
ūkininkų įsikūrimui 2019 m. duomenimis kreipėsi 2409 pareiškėjai, parama skirta 979
jauniesiems ūkininkams. 2016 m. žemę tiesioginėms išmokoms gauti deklaravo 8979, 2017
m. – 8585, o 2018 m. – 9245 Lietuvos jaunieji ūkininkai, ūkininkaujantys ne ilgiau kaip
penkerius metus. 2016–2018 m. jaunieji ūkininkai vidutiniškai sudarė apie 7,3 proc. visų
deklaravusiųjų skaičiaus, išmokėta tik jauniesiems ūkininkams skirtų tiesioginių išmokų
suma 2016 m. buvo 8,7 mln. EUR, 2017 m. – 7,9 mln. EUR, 2018 m. – 9,1 mln. EUR (2.7.1
lentelė).
0
20
40
60
80
100
2007–2013 m. 2014–2020 m.
54,42
103,41
64,71
2-asis ramstis1-asis ramstis
Mln. Eur
139
2.7.1 lentelė. Jaunųjų ūkininkų įsikūrimo rėmimas Lietuvoje 2007–2018 m.
Metai Pareiškėjų skaičius,
vnt.
Prašoma paramos suma,
EUR
Gavėjų skaičius, vnt. Patvirtinta paramos
suma, EUR
2007 729 27.639.011 639 24.320.874
2008 518 20.141.067 474 18.460.356
2009 385 14.858.760 362 14.022.687
2010 726 28.209.468 676 26.482.547
2011 0 0 0 0
2012 100 3.860.059 85 3.284.304
2013 0 0 0 0
2014 0 0 0 0
2015 1.822 96.370.482 538 29.433.928
2016 266 9.561.315 177 6.380.289
2017 321 11.613.387 264 9.584.213
2018 0 0 0 0
Iš viso 4.867 212.253.549 3.215 131.969.198
Šaltinis: Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos. Prieiga per
internetą: https://www.nma.lt/index.php/parama/lietuvos-kaimo-pletros-20072013-m-
programa/statistika/8801#res, https://www.nma.lt/index.php/parama/lietuvos-kaimo-pletros-20142020-m-
programa/statistika/9156#res.
Jauniesiems ūkininkams mokamos tiesioginės išmokos naudingos, daro įtaką jų
sprendimui tęsti ūkininkavimą ir plėsti ūkį (įsigyti žemės, gyvulių, technikos, įrangos ir pan.).
Respondentinių ūkių duomenys rodo, kad nuo 2015 m. pradėtos mokėti tiesioginės
išmokos pagal jauniesiems ūkininkams skirtą schemą padidino jaunųjų ūkininkų grynąsias
pajamas ir turėjo įtakos bendrųjų investicijų augimui (2.7.5 pav.).
2.7.5 pav. Grynosios pajamos ir bendrosios investicijos jaunųjų (iki 40 m. amžiaus) ūkininkų ūkiuose,
EUR/ha
Šaltinis: Farm Accountancy Data Network (FADN). Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/agriculture/rica/database/report_en.cfm?dwh=SO.
299
245
200
412374 366
276
210 206236
390
570
379404
00
50
100
150
200
250
300
350
400
450
500
550
600
2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018
Ben
dro
sio
s in
ves
ticij
os
Ben
dra
sis
pel
na
s
Bendrasis pelnas, EUR/ha Bendrosios investicijos, EUR/ha
140
Išmokos jauniesiems ūkininkams pagerino jų ūkių finansinę situaciją, todėl padidino
jų priėjimą prie kreditinių išteklių. Didelė dalis apklausos respondentų turėjo sėkmingos
bendravimo su bankais patirties. 52,1 proc. apklausoje dalyvavusių jaunųjų ūkininkų kreipėsi
į kredito institucijas kredito ir jį gavo. Ir tik 5,4 proc. kreipėsi kredito, bet jo negavo. Kita
vertus, net 42,5 proc. respondentų nurodė, kad nesinaudoja kredito institucijų teikiamomis
galimybėmis, vadinasi finansuoja veiklą asmeninėmis lėšomis, ar naudojasi šeimos finansine
parama.
Jauniesiems ūkininkams parama teikiama tikintis, kad jauni ir išsilavinę žmonės bus
pasirengę inovacijų diegimo procesui ir sėkmingai diegs naujas technologijas ir verslo
modelius, tačiau jaunųjų ūkininkų pasirengimo ūkininkauti lygis nebuvo geresnis nei
vidutiniškai. Per 2010–2016 m. laikotarpį didžiausią jaunųjų ūkių valdytojų dalį (daugiau
kaip 50 proc.) sudarė ūkių valdytojai, turintys tik praktinės patirties. 2016 m., palyginti su
2010 m., jaunųjų ūkių valdytojų, turinčių bazinį pasirengimą ūkininkauti, dalis padidėjo nuo
25 iki 29 proc., o ūkių valdytojų, turinčių visišką pasirengimą ūkininkauti, dalis išliko
nepakitusi ir sudarė 15 proc. (2.7.6 pav.). Jaunųjų ūkininkų išsilavinimo situacijos pokytis
neatitinka nuolat gerėjančių bendrosios kaimo gyventojų išsilavinimo struktūros, bei
nuosekliai augančio kaimo gyventojų iki 40 m. išsilavinimo lygio. Kaip antai, kaime 20–24
m. jaunimo, įgijusio vidutinį ar aukštesnį už vidutinį išsilavinimą dalis, išaugo nuo 85,5 proc.
2012 m. iki 89,0 proc. 2018 m. 30–34 m. amžiaus kaimo gyventojų, įgijusių aukštąjį
išsilavinimą, dalis išaugo nuo 23,8 proc. 2012 m. iki 34,4 proc. 2018 m.
2.7.6 pav. Jaunieji ūkių valdytojai pagal pasirengimą ūkininkauti 2010, 2013 ir 2016 m., proc.
Šaltinis: EUROSTAT, 2018. Agricultural training of farm managers: number of farms, agricultural area, labour
force and standard output (SO) by age and sex of the manager [ef_mptrainman]. Prieiga per internetą:
http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=ef_mptrainman&lang=en.
6052 56
2528
29
15 20 15
0
20
40
60
80
100
2010 2013 2016
Pro
c.
Turintys visišką pasirengimą ūkininkauti
Turintys bazinį pasirengimą ūkininkauti
Turintys tik praktinę patirtį
141
Vertinant jaunųjų ūkininkų išslavinimo lygį būtina atsižvelgti, kad žemės ūkio
surašymo ir struktūros tyrimo duomenys atspindi tik ūkininkų pasirengimą žemės ūkio
srityje. Dėl šios priežasties aukštąjį universitetinį ne žemės ūkio išsilavinimą turintys
ūkininkai yra priskiriami tik praktinės patirtiems turintiems ūkininkams. Prieštaravimą tarp
gerėjančio jaunųjų kaimo gyventojų išsilavinimo ir lėtai gerėjančio jaunųjų ūkininkų
pasirengimo galima paaiškinti tuo, kad daugelis ūkininkauti pradėjusių jaunųjų žmonių
rinkose ne žemės ūkio krypties studijas, kurios, atsižvelgiant į naujas ūkininkavimo sąlygas,
kai žemės ūkio gamybą reikia derinti su kitomis veiklomis, suteikia įvairesnių verslo
galimybių.
Jaunųjų ūkininkų pasirengimą taikyti ūkiuose žinias ir inovacijas iliustruoja jų
gebėjimas taikyti informacines technologijas. LAEI atliktos jaunųjų ūkininkų apklausos
rezultatai parodė, kad informacines technologijas buhalterinei apskaitai taiko 12,3 proc., o
gamybinių procesų valdymui ūkyje 8,6 proc. apklausoje dalyvavusių jaunųjų ūkininkų. 53,8
proc. jaunųjų ūkininkų ūkininkavimui reikalingas žinias ir konsultacijas gauna naudodamiesi
informacinėmis technologijomis. Jaunieji ūkininkai taip pat aktyviai naudojosi konsultantų
paslaugomis ir didelį dėmesį skyrė kvalifikacijos kėlimui. Beveik pusė respondentų - 48,3
proc. jaunųjų ūkininkų naudojasi Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos teikiamomis
paslaugomis, o 34,3 proc. planuodami ir vykdydami ūkinę veiklą kreipėsi į privačius
konsultantus. Tik 5,4 proc. teigė, kad konsultacijų ateityje nereikia. 77,1 proc. respondentų
teigė, kad kėlė kvalifikaciją dalyvaudami seminaruose, kursuose, mokymuose, 22,5 proc. -
kvalifikaciją kėlė savarankiškai. Tik 0,4 proc. nurodė, kad kvalifikacijos kėlimas jiems yra
neaktualus. Apklausa taip pat parodė, kad jaunieji ūkininkai akcentuoja ne tiek technologinių,
kiek ekonominių ir vadybinių žinių poreikį, todėl ateityje turėtų keisti į ŽŪŽIS įtraukiamų
tematikų prioritetai. Apklausos metu jaunieji ūkininkai dažniausiai paminėjo tokias temas
kaip verslo planavimas (28,5 proc.), produkcijos kokybės gerinimas (20,9 proc.),
aplinkosaugos reikalavimų įgyvendinimas (8,6 proc.), rinkodaros ir logistikos sprendimai
(8,6 proc.), veiklos įvairinimo galimybės (7,7 proc.). tai rodo, kad jaunieji ūkininkai savo
veikloje yra pasirengę diegti technologines ir organizacines naujoves.
Respondentinių ūkių duomenys rodo, kad pajamos iš ne žemės ūkio veiklos yra
svarbus pajamų šaltinis ypač jauniesiems ūkininkams. Pajamų iš ne žemės ūkio veiklos dalis
2012–2018 m. laikotarpiu augo visų amžiaus grupių ūkininkų ūkių bendrose pajamose.
Pajamų iš ne žemės ūkio veiklos dalis bendrose jaunųjų ūkininkų pajamose 2018 m. siekė 45
proc. ir tai 8 proc. punktais daugiau nei 40–49 m. amžiaus ūkininkų pajamose. Pajamos ne iš
žemės ūkio veiklos 50 m. ir vyresnių ūkininkų taip pat sudarė ženklią pajamų dalį, tačiau
142
reikia įvertinti tai, kad dalis šių ūkininkų yra pensinio amžiaus ir dalį jų pajamų ne iš žemės
ūkio veiklos sudaro išmokos, sulaukus pensinio amžiaus (2.7.7 pav.).
2.7.7 pav. Pajamų iš ne žemės ūkio veiklos dalis ūkio grynose pajamose skirtingose ūkių grupėse pagal
ūkininko amžių, proc.
Šaltinis: Farm Accountancy Data Network (FADN). Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/agriculture/rica/database/report_en.cfm?dwh=SO.
Jaunųjų ūkininkų pajamų struktūra rodo, kad dalis tų jaunų žmonių, kurie nusprendžia
ūkininkauti, mėgina ieškoti alternatyvos tradicinei intensyvaus ir specializuoto ūkininkavimo
strategijai, laikydami ją imlia investicijoms ir rizikinga ir renkasi galimybę derinti įvairias
veiklas. Tokias galimybes jauniesiems ūkininkams suteikia daugiafunkcinis ūkininkavimas.
Jis leidžia vystyti veiklą, naudojant daug mažiau finansinių išteklių, nes ūkininko turimi
gamtiniai ištekliai gali būti išnaudojami ne tik tiesioginei žemės ūkio veiklai, bet ir vėjo ar
vandens energijai gaminti, žuvivaisai, agroturizmui, miškininkystei, papildomos pajamos
gaunamos, atliekant kraštovaizdžio tvarkymo ir išsaugojimo darbus. Antras svarbus
privalumas yra tai, kad orientacija į vietinę rinką sukuria tiesioginius ryšius su vartotojais ir
taip mažina riziką nerealizuoti pagamintos produkcijos bei leidžia gauti didesnę kainą, kuri
mažėja proporcingai tarpininkų skaičiaus augimui. Trečia, paveldintiems tėvų ūkį jauniems
žmonėms netenka atsisakyti savo svajonių padaryti karjerą kitose veiklos srityse. Pasirinkę
daugiafunkcinį ūkininkavimo būdą, jie gali pritaikyti čia įvairiausią išsilavinimą, pvz.,
farmacininkas ar gydytojas gali derinti savo profesiją su vaistažolių auginimu. Ūkininkų
turimos žinios apie žemės ūkį taip pat gali būti panaudojamos, teikiant konsultacijas,
projektavimo darbuose, žurnalistikoje ir pan. Tiesioginės veiklos žemės ūkyje derinimas su
įvairiomis kitomis veiklomis, atitinkančiomis konkretaus ūkininko ir jo šeimos narių
22
30
39
33
44
37
45
22
27
36
29
42
36 37
22
32 3134
41
28
44
0
5
10
15
20
25
30
35
40
45
50
2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018
Pro
c.
< 40 m. 40–49 m. > = 50 m.
143
sugebėjimus ir pomėgius, leidžia daug geriau realizuoti ūkininkų poreikius socialiniam
bendravimui, karjeros darymui.
Apibendrinimas. Ūkių valdytojų amžiaus struktūroje atsispindi agrarinės visuomenės
senėjimo problemos mastas. Lietuvoje, kaip ir kitose ES-28 šalyse, daugiau kaip pusę ūkių
valdytojų sudaro 55 m. amžiaus ir vyresni asmenys. Didėja jaunimo nenoras gyventi ir dirbti
kaime iš dalies ir dėl ūkininkavimo, kaip ekonominės veiklos, nepatrauklumo: jos rutininio
pobūdžio, nepertraukiamo gamybos ciklo, nenormuotos darbo dienos. Nors jaunųjų ūkininkų
skaičius auga, dalis jaunųjų ūkininkų pastaraisiais metais kuriasi kaimo vietovėse, esančias
šalia didžiųjų šalies miestų. Jie nevykdo aktyvios žemės ūkio produkcijos gamybos, o
naudojasi kaimo rezidentiniais pranašumais. Todėl išlieka grėsmės sklandžiai kartų kaitai
žemės ūkyje ir ūkininkavimo tradicijų tęstinumui.
Jaunųjų ūkininkų valdomų ūkių struktūroje vyrauja ūkiai, turintys mažiau kaip 10 ha
naudojamų žemės ūkio naudmenų. Šie ūkiai sukuria mažai pajamų ir gali egzistuoti tik kaip
dalinio užimtumo ūkiai. Be paramos jie neturi pakankamai prielaidų tvariai ūkių veiklai
ilgalaikėje perspektyvoje. Didžiausia kliūtis, trukdanti plėsti turimos žemės plotą – asmeninių
lėšų trūkumas žemės įsigijimui. Tuo tikslu būtina palaikyti jaunųjų ūkininkų pajamas, gerinti
prieigą prie žemės išteklių.
Jauniesiems ūkininkams parama teikiama, tikintis, kad jauni ir išsilavinę žmonės bus
pasirengę inovacijų diegimo procesui ir sėkmingai taikys naujas technologijas ir verslo
modelius. Didžioji jaunųjų ūkininkų dalis turi aukštąjį išsilavinimą, tačiau ne žemės ūkio
srityje. Situaciją gerintų jaunųjų ūkininkų technologiniai mokymai, įgūdžių ir kompetencijų
įgijimo veiklos, konsultavimas žemės ūkio srityje bei bendradarbiavimo skatinimas.
Jaunųjų ūkininkų pajamų struktūra rodo, kad dalis tų jaunų žmonių, kurie nusprendžia
ūkininkauti, mėgina ieškoti alternatyvos tradicinei intensyvaus ir specializuoto ūkininkavimo
strategijai. Tokias galimybes jauniesiems ūkininkams suteikia daugiafunkcinis ūkininkavimas
– tiesioginės veiklos žemės ūkyje derinimas su įvairiomis kitomis veiklomis, atitinkančiomis
konkretaus ūkininko ir jo šeimos narių sugebėjimus ir pomėgius, leidžiantis daug geriau
realizuoti ūkininkų poreikius socialiniam bendravimui, karjeros darymui.
Lietuvoje būtina stabdyti demografinės situacijos kaime blogėjimą ir keisti gyventojų
migracijos kryptį. Labai svarbu užtikrinti, kad kaime liktų gyventi jaunimas ir pritraukti naujų
gyventojų. Todėl, pirmiausia jaunimui ir norintiems kurtis kaimo regionuose, turi būti
sudarytos sąlygos užsiimti norima veikla ir iš jos gauti pakankamas pajamas. Pajamos iš ne
žemės ūkio veiklos jauniesiems ūkininkams, kaip ir visiems kitiems, yra svarbus pajamų
šaltinis, todėl būtina ir toliau sudaryti palankias sąlygas verslo pradžios iniciatyvoms.
144
2.8 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – skatinti užimtumą, augimą,
socialinę įtrauktį ir vietos plėtrą kaimo vietovėse, be kita ko, bioekonomikos ir
darnaus miškų ūkio sektorius (h)
Demografinės situacijos kaime tyrimai rodo, kad Lietuvoje gyventojų skaičius
sparčiai mažėja, visuomenė sensta, kinta demografinė pusiausvyra. Neigiamas tokių
tendencijų poveikis demografiniams procesams bei darbo jėgos išteklių kokybei reiškiasi jau
dabar, o ateityje jis gali dar labiau išryškėti. Neigiami demografiniai pokyčiai sukelia įvairių
socialinių ir ekonominių problemų. Spartus gyventojų senėjimas keičia santykį tarp
visuomenės kuriančiosios ir vartojančiosios dalies, reiškiasi naujais iššūkiais šalies biudžetui,
socialinei sferai, paslaugų plėtrai. Neigiami demografiniai procesai kelia grėsmę
ūkininkavimo tradicijų tęstinumui, viešųjų vertybių kūrimui ateityje, o tuo pačiu ir
kaimiškųjų vietovių gyvybingumui. Todėl itin aktualus tampa ekonomikos augimas kaimo
regionuose. Tyrimai rodo, kad ekonominio augimo tempai tiesiogiai proporcingi žmogiškojo
kapitalo augimui, o naujoji ekonomika iš esmės remiasi individu, disponuojančiu žiniomis ir
gebėjimais, reikalingais verslui kurti ir palaikyti. Visi paminėti bruožai visų pirma būdingi
jauniems išsilavinusiems žmonėms, kuriems dėl išaugusios iniciatyvumo ir novatoriškumo
svarbos ateityje priklausys galimybės imtis nuosavos veiklos, pasinaudojant valstybės
parama.
Užimtumas, nedarbas. Kaimo regionuose savarankiškai dirbančių asmenų dalis nuo
visų užimtųjų dėl palyginti didelės šių regionų gyventojų priklausomybės nuo žemės ūkio
veiklos yra didesnė nei miesto ir tarpiniuose regionuose. Per 2012–2015 m. laikotarpį
Lietuvos kaimo regionuose savarankiškai dirbančių asmenų dalis nuolat didėjo, tačiau 2016
m., palyginti su 2015 m., – sumažėjo 4,1 proc. punkto (2.8.1 pav.). 2016 m. kaimo regionuose
savarankiškai dirbantys asmenys sudarė 22,0 proc. visų užimtųjų, ir ši dalis buvo atitinkamai
12,5 ir 10,4 proc. punkto didesnė nei miesto ir tarpiniuose regionuose bei 8,3 proc. punkto
didesnė nei vidutinė ES-28 šalyse.
145
2.8.1 pav. Savarankiškai dirbančių asmenų dalis nuo visų užimtųjų kaimo, tarpiniuose ir miesto
regionuose 2012–2016 m., proc.
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2019. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-
rodikliu-analize#/.
Kaimo vietovėse išlieka aktuali nedarbo problema, nors skirtumas tarp nedarbo lygio
kaime ir mieste mažėja. Nepakankamas profesinis pasirengimas, kvalifikacijos ir verslumo
stoka yra vienos pagrindinių Lietuvos kaimo gyventojų nedarbo priežasčių. 2017 m. kaimo
gyventojų nedarbo lygis 3,9 proc. punkto viršijo vidutinį nedarbo lygį šalyje ir 5,6 proc.
punkto – vidutinį nedarbo lygį miestuose (2.8.2 pav.).
2.8.2 pav. Nedarbo lygis kaime ir mieste 2005–2017 m., proc.
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2019. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-
rodikliu-analize#/.
Jaunų, 15–24 metų amžiaus, gyventojų nedarbo lygis kaimo vietovėse didesnis nei
mieste, ir šis atotrūkis 2016 ir 2017 m. vėl, nors ir nežymiai, pradėjo didėti (2.8.3 pav.).
23,825,5 25,6 26,1
22,0
11,2 11,3 11,812,0 11,6
5,7
7,1 7,2 7,39,5
0
5
10
15
20
25
30
2012 2013 2014 2015 2016
Pro
c.
Kaimo regionai Tarpiniai regionai Miesto regionai
7,5
6,4
4,56,1
16,8
22,721,3
19,7
17,116,1
14,212,4
11
8,7
5,54,1
5,7
12,6
15,9
12,9
10,79,5
8,46,9
5,9 5,4
0
5
10
15
20
25
2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017
Pro
c.
Kaime Mieste
146
Išsimokslinęs jaunimas nemato galimybių pritaikyti įgytą išsilavinimą ir žinias kaime, kur
vyrauja mažai kvalifikuotos darbo jėgos reikalaujančių darbo vietų pasiūla, o norintiems
ūkininkauti sunku prieiti prie išteklių.
2.8.3 pav. pav. 15–24 m. amžiaus gyventojų nedarbo lygis kaime ir mieste 2005–2017 m., proc.
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2019. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-
rodikliu-analize#/.
Sparčiai kintančiomis ekonominėmis ir visuomenės raidos sąlygomis vienas iš
veiksnių, galinčių turėti įtakos socialinei atskirčiai, yra mokymosi visą gyvenimo lygis, kuris
2017 m. kaime sudarė 3,4 proc. ir buvo beveik 2,1 karto mažesnis nei mieste (2.8.4 pav.).
2.8.4 pav. 25–64 m. amžiaus gyventojų mokymosi visą gyvenimą lygis 2005–2017 m., proc.
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2019. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-
rodikliu-analize#/.
14,8
9,67,3
11,6
32,8
41,0 41,5
33,0
27,524,6
17,8 18,616,316,3
10,2 9,0
14,2
27,9
32,8
27,7
23,2
18,716,2
15,311,7 11,3
0
5
10
15
20
25
30
35
40
45
2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017
Pro
c.
Kaime Mieste
7,4
6,26,7
5,6 5,75,3
7,56,8
7,1
6,4
7,1 7 7,1
3,3
2,22,7
3,4
2,3 2,32,7
2,4
3,1
2,43
3,73,4
0
1
2
3
4
5
6
7
8
2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017
Pro
c.
Mieste Kaime
147
Pajamos, socialinė atskirtis. Vienas iš svarbiausių veiksnių, nulėmusių emigraciją iš
kaimo, – mažos gyventojų pajamos kaime. 2017 m. vidutinės disponuojamosios namų ūkių
pajamos, tenkančios vienam namų ūkio nariui, kaime sudarė 362,2 EUR ir buvo 1,3 karto
mažesnės nei mieste. Per 2012–2014 m. laikotarpį atotrūkis tarp kaimo ir miesto gyventojų
pajamų mažėjo, o 2015–2017 m. – didėjo (2.8.5 pav.).
2.8.5 pav. Vidutinės disponuojamosios namų ūkių pajamos vienam namų ūkio nariui per mėnesį 2012–
2017 m., EUR
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2019. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-
rodikliu-analize#/.
Lietuvos, kaip ir daugelio ES šalių, kaimo vietovių gyventojai labiau nei didžiųjų ir
kitų miestų gyventojai susidūrė su skurdu. Per 2012–2017 m. laikotarpį asmenų, gyvenančių
skurdo rizikoje ar socialinėje atskirtyje, dalis kaimo vietovėse vidutiniškai sudarė 38,1 proc.
ir buvo atitinkamai 15,3 ir 7,2 proc. punkto didesnė nei didžiuosiuose ir kituose miestuose
(2.8.6 pav.). Nors 2017 m., palyginti su 2012 m., skurdo lygis Lietuvos kaimo vietovėse
sumažėjo 1,2 proc. punkto, tačiau išliko žymiai didesnis nei vidutinis ES-28 šalyse
(1,6 karto). Daugiausia skurdo rizikos ir socialinės atskirties patyrė vieniši asmenys,
asmenys, vieni auginantys vieną ir daugiau vaikų, daugiavaikės šeimos77.
77 Gyventojų pajamos ir gyvenimo sąlygos 2017. Lietuvos statistikos departamentas, 2018. Prieiga per internetą:
https://osp.stat.gov.lt/services-portlet/pub-edition-file?id=30782.
242,3
283,6302,6
326,4337,5
362,2
320,3
347,0 364,8
400,0
442,8
479,7
200
250
300
350
400
450
500
2012 2013 2014 2015 2016 2017
EU
R
Kaimas Miestas
148
2.8.6 pav. Asmenys, gyvenantys skurdo rizikoje ar socialinėje atskirtyje, 2012–2017 m., proc.
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2019. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-
rodikliu-analize#/.
Ilgalaikis pašalpų mokėjimas, socialinės integracijos ir aktyvių užimtumą skatinančių
priemonių trūkumas skatina visuomenės sluoksnio, nesuinteresuoto darbo paieškomis, verslo
kūrimu, formavimąsi, nes dalis kaimo gyventojų neturi motyvacijos siekti gerovės. Per 2012–
2017 m. laikotarpį namų ūkių, kuriems socialinės išmokos (išskyrus socialines išmokas
senatvėje) buvo pagrindinis pajamų šaltinis, dalis buvo žymiai didesnė kaime nei mieste.
2018 m. tokie namų ūkiai kaime sudarė 11 proc. visų namų ūkių kaime, o mieste – 5 proc.
visų miesto namų ūkių (2.8.7 pav.).
2.8.7 pav. Namų ūkių, kuriems socialinės išmokos yra pagrindinis pajamų šaltinis, dalis kaime ir mieste
2012–2017 m., proc.
Šaltinis: Gyventojų pajamos ir gyvenimo sąlygos 2017. Lietuvos statistikos departamentas, 2018. Prieiga per
internetą: https://osp.stat.gov.lt/services-portlet/pub-edition-file?id=30782 .
40,7 40,8
32,234,9
40,4 39,5
30 29,329,2
33,2 31,232,6
27,323,8
22,2 22,5 21,319,8
15
20
25
30
35
40
45
2012 2013 2014 2015 2016 2017
Pro
c.
Kaimas
Miestas
Didieji miestai (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys)
1514
1112
13
11
89
8
65 5
0
2
4
6
8
10
12
14
16
2012 2013 2014 2015 2016 2017
Pro
c.
Kaime Mieste
149
Kaimo gyventojų gyvenimo sąlygos išlieka blogesnės nei miesto gyventojų. Lietuvos
statistikos departamento 2017 m. pajamų ir gyvenimo sąlygų statistinio tyrimo78 duomenimis,
asmenų, gyvenančių namų ūkiuose, turinčiuose įvairių būsto problemų, dalis kaime buvo
žymiai didesnė nei mieste (2.8.8 pav.).
2.8.8 pav. Asmenų, gyvenančių namų ūkiuose, susiduriančiuose su išvardytomis būsto problemomis,
dalis 2017 m., proc.
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2019. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/services-
portlet/pub-edition-file?id=30782.
LAEI mokslininkų 2015 m. atlikto tyrimo79, kurio metu buvo siekiama išsiaiškinti
jaunų išsilavinusių žmonių motyvaciją, renkantis gyvenamąją vietą, duomenimis, apklausus
128 studentus, studijuojančius su žemės ūkio veikla, miškininkyste, agrarine ekonomika,
kaimo politikos įgyvendinimu ir pan. susijusius dalykus, nustatyta, kad 63 proc. apklaustųjų,
baigusių studijas, nuolatiniam gyvenimui norėtų įsikurti kaimo vietovėje. Studentai,
pasirinkusieji kaimą, prioritetą teikė labiau urbanizuotoms teritorijoms, kurias mažiau palietė
švietimo, sveikatos ar socialines paslaugas teikiančių įstaigų tinklo mažinimas: 31 proc. visų
apklaustųjų buvo linkę rinktis miestelį, kuriame gyvena keli tūkstančiai gyventojų, 16 proc. –
gyvenvietę, kurioje gyvena keli šimtai gyventojų. Tik 12 proc. respondentų nurodė, kad
ketina gyventi nedideliame kaime su keliomis sodybomis, o 11 proc. norėtų gyventi
vienkiemyje.
78 Gyventojų pajamos ir gyvenimo sąlygos 2017. Lietuvos statistikos departamentas, 2018. Prieiga per internetą:
https://osp.stat.gov.lt/services-portlet/pub-edition-file?id=30782. 79 Vidickienė, D., Melnikienė, R., & Ribašauskienė, E. (2015). Kaimo tipo gyvenviečių patrauklumas jaunimui
poindustrinėje visuomenėje. Filosofija. Sociologija, 26(4), 322–328.
31
29
24
3
3
12
0 10 20 30 40
Nėra tualeto su nutekamuoju vandeniu
Nėra vonios arba dušo
Varvantis stogas, drėgnos sienos,
supuvę langai arba grindys
Mieste Kaime
150
Smulkaus ir vidutinio verslo plėtra. Kaimo gyventojų pajamų ir užimtumo augimui
labai svarbi yra verslo plėtra. Lietuvos kaimo vietovėse 2014–2018 m. laikotarpiu labai
mažų, mažų ir vidutinių įmonių (LMMVĮ) skaičius nuolat augo. 2018 m., palyginti su
2014 m., veikiančių LMMVĮ skaičius kaimo vietovėse išaugo ketvirtadaliu. Ir nors kaimo
regionuose per 2014–2018 m. laikotarpį veikiančių įmonių skaičius nuolat didėjo, šio rodiklio
vidutinis metinis augimo tempas kaimo regionuose buvo lėtesnis nei miesto ir LMMVĮ
skaičius, tenkantis 1000-iui kaimo gyventojų, beveik 2,5 karto mažesnis nei skaičius,
tenkantis 1000-iui miesto gyventojų.
Lietuvos, kaip ir kitų ES šalių, kaimo vietovėse esančios LMMVĮ sudaro daugiau kaip
99 proc. visų kaimo vietovėse veikiančių įmonių. 2017 m. kaime veiklą vykdė jau per 14,2
tūkst. LMMVĮ (2.8.9 pav.), iš jų, kaip ir mieste, apie 80 proc. – mikroįmonės (įmonės,
kuriose dirba iki 10 darbuotojų). Buvusi stabili kaimo LMMVĮ dalis nuo visų Lietuvoje
veikiančių LMMVĮ nuo 2016 m. pradėjo didėti ir 2017 m. kaimo vietovėse veikiančios
LMMVĮ sudarė 17,2 proc. visų Lietuvos LMMVĮ (atitinkamai 2016 m. – 16,8 proc.).
2.8.9 pav. Labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių* skaičius Lietuvos kaimo vietovėse 2014–2018 m., vnt.
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2019. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/services-
portlet/pub-edition-file?id=30782.
LMMVĮ skaičiaus pagal regionus rodo, kad daugiausia LMMVĮ 2018 m., kaip ir
anksčiau, veikė Kauno, Vilniaus, Klaipėdos apskričių kaimo vietovėse. 2014–2018 m.
laikotarpiu kaimo LMMVĮ skaičius sparčiausiai augo Alytaus, Klaipėdos, Kauno, Vilniaus
apskričių, kuriose įsikūrę didieji Lietuvos miestai, kaimo vietovėse (išimtis – Alytaus
apskritis) (2.8.1 lentelė). Pažymėtina, kad SVV plėtros regioninės disproporcijos nemažėja.
9585 1018011192 11561 12274
20812227
2316 23012352
401406
402 405393
0
2000
4000
6000
8000
10000
12000
14000
16000
2014 2015 2016 2017 2018
Vn
t.
Labai mažos Mažos Vidutinės
151
Tai rodo, kad SVV plėtrą ribojantys veiksniai, ypač tokie, kaip nepakankama vidaus rinka ir
vartotojų perkamoji galia, kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas, pasireiškia ir dažniau, ir
intensyviau būtent atokiuose regionuose.
2.8.1 lentelė. Kaimo labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių skaičius Lietuvos regionuose 2014–2018 m.
Regionas LMMVĮ skaičius, vnt.
Vidutinis
metinis
augimo
tempas 2014–
2018 m., proc.
2014 2015 2016 2017 2018
Kaimo 1087 1130 1204 1202 1270 4,00
Marijampolės apskr. 452 465 504 495 538 4,54
Tauragės apskr. 635 665 700 707 732 3,63
Tarpinis 8352 8807 9646 9901 10433 5,75
Alytaus apskr. 512 552 606 628 675 7,18
Kauno apskr. 2659 2823 3104 3268 3455 6,78
Klaipėdos apskr. 1453 1565 1722 1788 1890 6,82
Panevėžio apskr. 1150 1195 1282 1297 1354 4,19
Šiaulių apskr. 1193 1229 1366 1399 1467 5,36
Telšių apskr. 743 756 838 803 842 3,32
Utenos apskr. 642 687 728 718 750 4,02
Miesto 2628 2876 3060 3164 3316 6,01
Vilniaus apskr. 2628 2876 3060 3164 3316 6,01
Iš viso 12067 12813 13910 14267 15019 5,65
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2019. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/services-
portlet/pub-edition-file?id=30782.
2018 m., palyginti su 2014 m., kasmet kaimo LMMVĮ struktūroje pagal ekonomikos
sektorius mažėja įmonių, veikiančių pirminiame ir antriniame sektoriuose, o auga įmonių,
veikiančių tretiniame sektoriuje, skaičius. Tarp Lietuvos kaimo LMMVĮ pagal ekonominės
veiklos rūšis dominuoja paslaugų įmonės (2.8.10 pav.), kurios 2018 m. jau sudarė 63,0 proc.
visų kaimo vietovėse veikiančių LMMVĮ.
152
2.8.10 pav. Kaimo labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių struktūra pagal ekonomikos sektorius* 2014–
2018 m., proc.
* Pirminis sektorius – žemės ūkis, miškininkystė ir žuvininkystė, antrinis – pramonė ir statyba, tretinis –
paslaugos
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2019. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/services-
portlet/pub-edition-file?id=30782.
Daugiausia paslaugų įmonių užsiima prekyba, teikia transporto ir saugojimo,
apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas, vykdo profesinę, mokslinę ir techninę veiklą
(2.8.2 lentelė).
2014–2018 m. laikotarpiu kaimo vietovėse labiausiai augo įmonių, užsiimančių
menine, pramogine ir poilsio organizavimo, profesine, moksline ir technine, administracine ir
aptarnavimo veiklomis, informacija ir ryšiais, švietimu, žmonių sveikatos priežiūra ir
socialiniu darbu, statyba. Mažiausiai augo apdirbamąja gamyba, didmenine ir mažmenine
prekyba, žemės ūkiu, miškininkyste ir žuvininkyste užsiimančių LMMVĮ skaičius.
10,2 10,1 9,9 9,8 9,1
28,4 28,3 27,5 27,4 27,9
61,4 61,6 62,6 62,8 63,0
0,0
10,0
20,0
30,0
40,0
50,0
60,0
70,0
80,0
90,0
100,0
2014 2015 2016 2017 2018
Pro
c.
Pirminis sektorius Antrinis sektorius Tretinis sektorius
153
2.8.2 lentelė. Kaimo labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių skaičius pagal ekonominės veiklos rūšis
2014–2018 m.
Ekonominės veiklos rūšis
Skaičius, vnt. Vidutinis metinis augimo
tempas 2014–2018 m.,
proc. 2014 2014 2015 2016 2018
Žemės ūkis, miškininkystė ir
žuvininkystė
1233 1298 1383 1396 1371 2,74
Kasyba ir karjerų eksploatavimas 60 66 64 73 68 3,55
Apdirbamoji gamyba 1919 2007 2031 2041 2106 2,36
Elektros, dujų, garo tiekimas ir oro
kondicionavimas
265 250 257 245 247 –1,68
Vandens tiekimas, nuotekų valymas,
atliekų tvarkymas ir regeneravimas
79 86 90 90 95 4,77
Statyba 1104 1212 1371 1468 1668 10,90
Didmeninė ir mažmeninė prekyba 3815 3982 4134 4135 4215 2,54
Transportas ir saugojimas 1309 1362 1471 1546 1666 6,23
Apgyvendinimo ir maitinimo
paslaugų teikimas
475 510 551 531 577 5,11
Informacija ir ryšiai 140 166 190 210 230 13,27
Finansinė ir draudimo veikla 41 43 54 55 56 8,53
Nekilnojamojo turto operacijos 320 356 416 415 461 9,74
Profesinė, mokslinė ir techninė veikla 682 765 1080 1169 1240 16,92
Administracinė ir aptarnavimo veikla 299 345 388 433 511 14,37
Švietimas 45 51 57 60 70 11,76
Žmonių sveikatos priežiūra ir
socialinis darbas
96 95 124 121 145 11,73
Meninė pramoginė ir poilsio
organizavimo veikla
78 103 124 140 146 17,41
Kita aptarnavimo veikla 107 116 125 139 147 8,28
Iš viso 12067 12813 13910 14267 15019 5,65
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2019. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/services-
portlet/pub-edition-file?id=30782.
2018 m. 71,7 proc. kaimo vietovėse veikiančių LMMVĮ sudarė UAB, ir jų dalis per
metus padidėjo. Individualiosios įmonės, kurių skaičius ir santykinė dalis nuolat mažėja,
2018 m. sudarė 17,2 proc. Nuo 2012 m., priėmus LR mažųjų bendrijų įstatymą, kaimo
vietovėse, kaip ir miestuose, pradėjo steigtis mažosios bendrijos. Jų santykinė dalis LMMVĮ
struktūroje 2018 m. jau sudarė 7,4 proc.
Vis daugiau kaimo gyventojų dirba LMMVĮ. Per pastaruosius penkerius metus
vidutiniškai kasmet LMMVĮ dirbančių gyventojų padaugėja apie 2,5 proc. (2.8.11 pav.).
2018 m. LMMVĮ dirbo 119,5 tūkst. darbuotojų – 30 proc. visų kaimo užimtųjų.
154
2.8.11 pav. Kaimo labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių darbuotojų skaičius
2014–2018 m., tūkst.
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2019. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/services-
portlet/pub-edition-file?id=30782.
2018 m. kaimo vietovėse 30,1 proc. visų LMMVĮ darbuotojų dirbo labai mažose
įmonėse, 38,8 proc. – mažose ir 31,1 proc. – vidutinėse įmonėse. Vidutiniškai 1-ai labai
mažai įmonei teko 3, mažai – 20, vidutinei – 95 darbuotojai.
LMMVĮ kasmetinių pajamų, skaičiuojant vienam darbuotojui, nuo 2014 m. augimas
buvo stebimas tiek labai mažose, tiek mažose, tiek vidutinėse įmonėse. Labiausiai pajamos,
skaičiuojant vienam darbuotojui, augo mažų įmonių kategorijoje, t. y. per 2014–2018 m.
laikotarpį – po 7,33 proc. kasmet (2.8.12 pav.).
30,8
32,5
34,2 34,736
41,1
43,7
45,5 45,346,3
36,537,4 37,6
38,537,2
30
35
40
45
50
2014 2015 2016 2017 2018
Tū
kst
.
Labai mažose Mažose Vidutinėse
155
2.8.12 pav. Kaimo labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių metinės pajamos, tekusios vienam darbuotojui,
2014–2018 m., tūkst. EUR
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2019. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/services-
portlet/pub-edition-file?id=30782.
LMMVĮ vystymas ir ateityje turėtų išlikti kaimo ekonomikos stabilumo pagrindas.
Europos Parlamento ir Tarybos reglamente dėl paramos kaimo plėtrai, teikiamos Europos
žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšomis, 2014–2020 m. pripažįstama, kad, siekiant didinti
užimtumą kaimo vietovėse, turėtų būti skatinama ne žemės ūkio verslo plėtra, remiamos
įvairių vietos verslo sektorių sąsajos. Tai lėmė, kad parama veiklos įvairinimui, mažųjų
įmonių kūrimui ir plėtojimui, taip pat darbo vietų kūrimo lengvinimui, kartu kuriant ir
diegiant inovacijas, tausojant aplinką, teikiama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m.
programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ dvi veiklos sritis.
Kaimo turizmo plėtra. Turizmas – viena sparčiausiai vystomų alternatyviųjų žemės
ūkiui veiklų kaime, ypač tose vietovėse, kurios mažiau tinka žemės ūkio veiklai. 2017 m.,
palyginti su 2012 m., kaimo turizmo sodybų skaičius išaugo 10,4 proc., o vietų jose skaičius
– 15,0 proc. (2.8.13 pav.).
39,8 39,2 40,243,6
4851,8 50,9 49,1
56,1
67,5
80,375,6
81,583,9
97,9
35
45
55
65
75
85
95
105
2014 2015 2016 2017 2018
Tū
kst
. E
UR
Labai mažose Mažose Vidutinėse
156
2.8.13 pav. Kaimo turizmo sodybų ir vietų jose skaičius 2012–2017 m., vnt.
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2019. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/services-
portlet/pub-edition-file?id=30782.
Per 2012–2017 m. laikotarpį kaimo turizmo sodybų skaičius sparčiausiai augo miesto
regione (vidutiniškai po 4,2 proc. per metus), lėčiausiai – kaimo regionuose (vidutiniškai po
1,4 proc. per metus) (2.8.14 pav.).
2.8.14 pav. Kaimo turizmo sodybų skaičius kaimo, tarpiniuose ir miesto regionuose 2012–2017 m., vnt.
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2019. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/services-
portlet/pub-edition-file?id=30782.
2017 m. daugiausia kaimo turizmo sodybų buvo Trakų, Molėtų, Zarasų, Lazdijų,
Ignalinos ir Utenos rajonų savivaldybėse. Apgyvendinimo paslaugas Trakų rajono
savivaldybėje teikė 43 kaimo turizmo sodybos, Molėtų – 39, Zarasų – 38, Ignalinos – 37,
Lazdijų – 34, Utenos – 32 (2.8.15 pav.). Dažniausiai poilsiautojai rinkosi prie ežerų
įsikūrusias sodybas.
605620
662 655 661 66813087
13648
1482314482 14611
15048
12000
12500
13000
13500
14000
14500
15000
15500
560
580
600
620
640
660
680
2012 2013 2014 2015 2016 2017
Sodybos Vietos
So
dyb
ų s
kai
čiu
s
Vie
tų s
kai
čiu
s
39 37 44 42 44 41
454 473 489 488 491 491
112 110 129 125 126 136
0%
20%
40%
60%
80%
100%
2012 2013 2014 2015 2016 2017
Kaimo regionai Tarpiniai regionai Miesto regionas
157
2.8.15 pav. Kaimo turizmo sodybų skaičius ir saugomų teritorijų dalis savivaldybėse 2017 m.
Šaltinis: Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie
Aplinkos ministerijos, 2018.
Per 2012–2017 m. laikotarpį didžiausias kaimo turizmo sodybų lankytojų ir jiems
suteiktų nakvynių skaičius stebimas 2017 m. (2.8.3 lentelė). 2017 m., palyginti su 2012 m.,
apgyvendintų lankytojų skaičius išaugo beveik vienu ketvirtadaliu. Vidutinis vieno
poilsiautojo nakvynių skaičius nežymiai didėjo ir 2017 m. sudarė 1,92 nakvynės. Kaimo
turizmo sodybose užsieniečiai, palyginti su Lietuvos gyventojais, praleido daugiau laiko.
2017 m. vieno užsienio poilsiautojo nakvynių skaičius vidutiniškai sudarė 2,41 nakvynės,
Lietuvos gyventojo – 1,86 nakvynės.
2.8.3 lentelė. Poilsiautojų ir nakvynių kaimo turizmo sodybose skaičius 2012–2017 m.
Rodiklis 2012 2013 2014 2015 2016 2017
Apgyvendinta poilsiautojų, tūkst. 260,7 275,8 310,4 303,3 318,0 324,7
Suteikta nakvynių iš viso, tūkst. 475,7 525,8 590,8 579,9 605,9 622,3
iš jų: Lietuvos gyventojams 417,9 458,2 523,3 512,4 529,9 545,6
užsieniečiams 57,8 67,6 67,5 67,6 75,9 76,7
Užsieniečiams suteiktų nakvynių dalis nuo visų
nakvynių skaičiaus, proc. 12,2 12,9 11,4 13,2 12,5 14,1
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2019. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/services-
portlet/pub-edition-file?id=30782.
Stebimi ryškūs kaimo turizmo sodybų užimtumo sezoniniai svyravimai rodo, kad
Lietuvoje kaimo turizmo sodybų pakanka. 2017 m. šalyje maksimalus vietų kaimo turizmo
sodybose panaudojimas, skaičiuojant pagal suteiktų nakvynių skaičių, vidutiniškai sudarė tik
11,1 proc. (2.8.16 pav.).
158
2.8.16 pav. Maksimalus vietų panaudojimas (proc.) ir vietų skaičius vidutiniškai kaimo turizmo sodyboje
2017 m.
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2019. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/services-
portlet/pub-edition-file?id=30782.
Kaimo vietovėse teikiamų turizmo paslaugų asortimentas plėtėsi – jos buvo teikiamos
ir kempinguose, ir turistinėse stovyklose. 2017 m. šalyje veikė 29 kempingai, kurių
teikiamomis paslaugomis vis dažniau naudojosi užsieniečiai. 2017 m., palyginti su 2012 m.,
užsieniečiams suteiktų nakvynių skaičius išaugo 23,4 proc., o Lietuvos gyventojams –
6,6 proc. (2.8.4 lentelė). Iš visų kempinguose esančių vietų sezoninės vietos sudarė apie
80 proc.
2.8.4 lentelė. Kempingų veiklos rodikliai 2012–2017 m. Rodiklis 2012 2013 2014 2015 2016 2017
Kempingų skaičius, vnt. 20 21 22 23 26 29
Apgyvendinta turistų, tūkst. 33,9 37,5 39,2 40,3 39,1 39,5
Suteikta nakvynių iš viso, tūkst. 57,8 69,2 72,2 75,2 68,0 66,2
iš jų: Lietuvos gyventojams 30,4 36,7 41,4 40,8 32,4 32,4
užsieniečiams 27,4 32,5 30,8 34,4 35,6 33,8
Užsieniečiams suteiktų nakvynių dalis nuo visų
nakvynių skaičiaus, proc. 47,4 47,0 42,7 45,7 52,4 51,1
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2019. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/services-
portlet/pub-edition-file?id=30782.
Leisdami laisvalaikį kaime, užsieniečiai, palyginti su Lietuvos gyventojais, dažniau
renkasi nakvynes kempinguose, o ne kaimo turizmo sodybose. Tokį pasirinkimą lemia
pasaulyje egzistuojančios turizmo tendencijos (populiarėjantis religinis, lėtasis, rekreacinis,
sveikatą stiprinantis ir kt. turizmas), į kurias ateityje, įvertinus turizmo išteklius, vis labiau
turėtų orientuotis ir Lietuvos kaimo turizmo subsektorius.
10,4
12 12,111,1
11,9
8,3
12,4
9,3
11,7 11,9
2313
1865
1469
679 645642
277
954
2412
3792
0
500
1000
1500
2000
2500
3000
3500
4000
0
2
4
6
8
10
12
14
Aly
tau
s
Kau
no
Kla
ipėd
os
Mar
ijam
polė
s
Pan
evėž
io
Šia
uli
ų
Tau
rag
ės
Tel
šių
Ute
no
s
Vil
nia
us
Maksimalus vietų panaudojimas, proc. Vietų skaičius , vnt.
Vie
tų p
anau
do
jim
as,
pro
c.
Vie
tų s
kai
čius
159
Kaimo vietovių pasiekiamumui užtikrinti reikalinga infrastruktūra. Kaimo vietovių
pasiekiamumą užtikrinanti infrastruktūra (keliai, viešasis transportas, plačiajuostis internetas)
yra svarbi sąlyga, leidžianti padidinti kaimo vietovių patrauklumą gyventi ir plėtoti verslą.
Gera kelių būklė sudaro galimybes net ir atokių kaimo vietovių gyventojams susirasti darbą
kitur bei operatyviai gauti kokybiškas sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos, policijos,
valdžios institucijų ir kitas paslaugas.
Lietuvoje dalies vietinių kelių būklė yra prasta. 2017 m. 62,0 proc. vietinių kelių
sudarė žvyrkeliai. Didžiausia tokių kelių dalis buvo tarpiniuose regionuose (64,3 proc.), šiek
tiek mažesnė – kaimo regionuose (61,0 proc.) (2.8.17 pav.).
2.8.17 pav. Žvyrkelių dalis bendrame vietinės reikšmės kelių ilgyje kaimo, tarpiniuose ir miesto
regionuose 2012–2017 m., proc.
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2019. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-
rodikliu-analize#/.
2017 m., palyginti su 2012 m., vietinio (priemiestinio) susisiekimo maršrutų autobusų
rida miesto regione padidėjo 4,4 proc., o tarpiniuose ir kaimo regionuose sumažėjo
atitinkamai 11,2 ir 5,6 proc. (2.8.5 lentelė).
2.8.5 lentelė. Vietinio (priemiestinio) susisiekimo maršrutų autobusų rida kaimo, tarpiniuose ir
miesto regionuose 2012–2017 m., tūkst. km
2012 2013 2014 2015 2016 2017
Lietuva 57964,6 55660,6 57965,5 53841,3 54736,2 53674,9
Miesto regionas 12002,1 12395,9 13668 11865,1 12112,3 12528,6
Tarpiniai regionai 40074,5 37916,3 38291,9 36447,5 36670,0 35589,6
Kaimo regionai 5888,0 5348,4 6005,6 5528,7 5953,9 5556,7
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2019. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-
rodikliu-analize#/.
64,966,4
63,9
63,261,1 6164,2 64,1 63,9
63,864,6 64,3
57,9 57,6 57,5 57,4
53,1 53
50
52
54
56
58
60
62
64
66
68
70
2012 2013 2014 2015 2016 2017
Pro
c.
Kaimo regionai Tarpiniai regionai Miesto regionas
160
Geresniam paslaugų prieinamumui pasiekti, teikiant elektroninės valdžios institucijų
paslaugas, diegiant internetines sveikatos apsaugos ir švietimo paslaugas, kaimo vietovėse
sėkmingai buvo įgyvendinti plačiajuosčio interneto diegimo projektai RAIN, RAIN-2, PRIP
ir PRIP-2. Įgyvendinus RAIN-2 projektą, plačiajuosčio ryšio aprėptis kaimiškose vietovėse
siekė 98 proc.80 2018 m. 71,8 proc. namų ūkių kaimo vietovėse turėjo plačiajuosčio interneto
prieigą (2.8.18 pav.).
2.8.18 pav. Namų ūkiai, turintys plačiajuosčio interneto prieigą 2012–2018 m., proc.
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2019. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-
rodikliu-analize#/.
Plėtojant išmanius sprendimus ir siekiant teikti gyventojams ir verslui viešąsias
paslaugas ir informaciją kokybiškiau bei efektyviau, buvo sukurtas valdžios teikiamų
elektroninių paslaugų portalas „Elektroniniai valdžios vartai“. Vertinant Lietuvos investicijas
į elektroninės valdžios projektus, daugiausia orientuojamasi į nacionalinio, o ne vietos
lygmens paslaugų teikimą. Gyventojams skirtų pagrindinių viešųjų ir administracinių
paslaugų perkėlimas į elektroninę erdvę vyksta lėčiau nei paslaugų, skirtų verslui. 2013 m.
bendras pagrindinių viešųjų ir administracinių paslaugų perkėlimo į internetą brandos
procentas siekė 91 proc. ir buvo 1 proc. didesnis nei ES vidurkis81.
Bibliotekoms įdiegus atvirą prieigą ir sudarius sąlygas nemokamai pasinaudoti
internetu, išaugo kaimo gyventojų galimybės pasinaudoti įvairiomis elektroninėmis
paslaugomis.
80 VšĮ ,,Plačiajuostis internetas“ duomenys, 2019. Prieiga per internetą: https://www.placiajuostis.lt/lt. 81 Pagrindinių elektroninių viešųjų ir administracinių paslaugų vertinimas 2013 m. tyrimo ataskaita.
Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Susisiekimo ministerijos. Prieiga per internetą:
https://ivpk.lrv.lt/uploads/ivpk/documents/files/IVPK_leidiniai/2013%20m_%20e_%20paslaugu%20perkelimo
%20tyrimas%20-%20skelbimui.pdf.
44,4
49,4
56,760,6
62
65,371,8
61,8
65,9 64,5 64,3
71,172,8
74,3
70,6
74,872,7 74,1
78,7
83,6 84,5
40
45
50
55
60
65
70
75
80
85
90
2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018
Pro
c.
Kaimas Miestas Didieji miestai (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys)
161
Bendruomenės inicijuota vietos plėtra. Potencialą spręsti kaimo gyventojų
užimtumo, socialinės įtraukties problemas Lietuvoje turi savanorystė, bendruomeninės
iniciatyvos ir partnerystė, kurios aktyviai plėtojamos šalies kaimo vietovėse. LEADER veikla
apėmė visą Lietuvą nuo 2007 m. 2014–2020 m. finansavimo laikotarpiu vietos plėtros
strategijas įgyvendina 49 vietos veiklos grupės, dažniausiai teritoriškai susiformavusios
savivaldybių pagrindu. Įgyvendinant vietos plėtros strategijas, planuojama suteikti paramą
daugiau kaip 2 tūkst. projektų, iš kurių 22,0 proc. skirti ne žemės ūkio plėtrai, 16,3 proc. –
socialiniam verslui, 11,8 proc. – kaimo atnaujinimui, 10,5 proc. – verslo pradžiai.
Prie socialinės atskirties mažinimo, užimtumo didinimo, gyvenimo kokybės gerinimo
kaimo vietovėse prisideda daugiau kaip 1,9 tūkst. kaimo bendruomeninių organizacijų, kurios
turi galimybių savo iniciatyva įgyvendinti projektus, finansuojamus tiek ES, tiek
nacionalinėmis lėšomis. Nuo 2012 m. kaimo bendruomeninių organizacijų skaičius išaugo
11,8 proc.
Ieškant daugiau galimybių ir inovatyvių būdų spręsti skurdo ir kitas socialines bei
integracijos į darbo rinką problemas, taip pat sustiprinti nevyriausybinio sektoriaus
pajėgumus, Lietuvoje jau įgyvendinamos ir socialinio verslo iniciatyvos, kurių sėkmė, plėtros
potencialas ir valdžios ketinimai skatinti socialinio verslo plėtrą rodo, kad socialinio verslo
perspektyvos yra didelės, ypač viešųjų paslaugų teikimo srityje. Randasi vis daugiau
iniciatyvų, kuriomis pripažįstama socialinių įmonių ir pilietinės visuomenės organizacijų
svarba, išreiškiamas pasitikėjimas socialiniu verslu, kaip priemone kovoti su aktualiausiomis
socialinėmis problemomis, jų gebėjimais teikti viešąsias paslaugas. 2004 m. priėmus
Socialinių įmonių įstatymą, Lietuva pateko tarp nedaugelio ES šalių, reguliuojančių
socialinio verslo sritį. Vėliau įvykę politikos pokyčiai, įskaitant galiojančių įstatymų
pakeitimus ir 2015 m. priimtą Socialinio verslo koncepciją, 2017 m. priimtas Socialinio
verslo vykdymo gaires pareiškėjams, teikiantiems paraiškas pagal Lietuvos kaimo plėtros
2014–2020 m. programos priemones, rodo nuolatinį įsipareigojimą toliau plėtoti socialinio
verslo sritį. 2017 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atlikto tyrimo, siekiant
nustatyti nevyriausybinių organizacijų vaidmenį, teikiant viešąsias paslaugas, duomenimis,
79 proc. apklaustų savivaldybių ir 77 proc. apklaustų nevyriausybinių organizacijų, iš kurių
60 proc. dalyvavo, teikiant viešąsias paslaugas, nurodė, kad nevyriausybinių organizacijų
instituciniai pajėgumai teikti viešąsias paslaugas buvo daugiausia pakankami arba labiau
tinkami nei netinkami. Lietuvoje sukaupta nemažai žinių ir gebėjimų teikti finansinę ir verslo
plėtros paramą mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ). Tai rodo, kad tam tikra socialiniam
verslui reikalinga infrastruktūra yra lengvai prieinama, tačiau turėtų būti pritaikyta socialinio
162
verslo modelio ypatumams. Yra keletas inkubatorių, padedančių socialinėms įmonėms
konsoliduoti savo verslo modelį. Inkubatorius „Socifaction“ teikia paramą regioninėms
socialinio verslo iniciatyvoms ir socialinio verslo steigimo finansavimui. Lietuvoje
įgyvendinamos ir finansavimo schemos, tiesiogiai skirtos socialinei ekonomikai ir ne pelno
organizacijoms. Ne pelno organizacijos daugiausia finansuojamos iš valstybės ir savivaldybių
teikiamų dotacijų. Kitas svarbus finansavimo šaltinis yra ES struktūriniai fondai, LEADER
programa, kai kurios tarptautinės iniciatyvos.
Vis dėlto socialinis verslas dažnai susiduria ir su įvairiomis kliūtimis, trukdančiomis
jam pasiekti mastą ir plėstis. Šios kliūtys – tai visuotinai priimtinos socialinio verslo sąvokos
nebuvimas, ribotas institucinis pripažinimas, politikos koordinavimo ir teisės aktų suderinimo
stoka, viešųjų pirkimų sistemos apribojimai, prieigos prie rinkų ir finansų trūkumas ir silpni
socialinio poveikio vertinimo pajėgumai, informacijos ir supratimo apie socialinį verslą
trūkumas, dažnai neigiamas požiūris ir nepasitikėjimas, perėjimo nuo ne pelno prie socialinio
verslo modelio iššūkiai82.
Darnus miškų ūkio sektorius. Miškų tvarkymas Lietuvoje paremtas darnaus ir
subalansuoto miškų ūkio principais. Tai įtvirtinta Miškų įstatyme, kuriuo numatyta
reglamentuoti miškų atkūrimą, apsaugą bei naudojimą ir sudaryti teisines prielaidas, kad visų
nuosavybės formų miškai būtų tvarkomi pagal vienodus darnaus ir subalansuoto miškų ūkio
principus, užtikrinant racionalų miškų išteklių naudojimą ir siekiant aprūpinti šalies pramonę
žaliava, suteikti šaliai didžiausią socialinę ir ekonominę naudą, užtikrinant biologinės
įvairovės išsaugojimą, miškų produktyvumo didinimą, kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos
kokybę, galimybę dabar ir ateityje vykdyti ekologines, ekonomines ir socialines funkcijas,
nedarant žalos kitoms ekosistemoms. Svarbiausias miškų politiką formuojantis dokumentas –
Nacionalinė miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 m. programa, kurioje įtvirtintas
strateginis miškų ūkio plėtros tikslas, kiti miškų ūkio plėtros tikslai ir uždaviniai, taip pat jų
vertinimo kriterijai, įgyvendinimo finansavimas ir įgyvendinančios institucijos. Dar vienas
labai svarbus su miškų valdymu Lietuvoje susijęs dokumentas – Nacionalinė aplinkos
apsaugos strategija, kurioje numatyti 3 aplinkos apsaugos politikos tikslai miškams: miškų ir
jų išteklių išsaugojimas ir gausinimas, tvarių miško ekosistemų išsaugojimas ir formavimas
bei racionalaus miškų išteklių naudojimo užtikrinimas. Lietuvoje miškų ūkio plėtros
strateginis tikslas yra didinti miškų teikiamą įvairiapusę naudą visuomenei, atsižvelgiant į
82 Boosting Social Entrepreneurship and Social Enterprise Development in Lithuania. OECD/European
Union, 2019.
163
ilgą miško augimo trukmę ir nuosavybės formų skirtumus bei sąveiką, taip pat užtikrinant
darnaus miškų ūkio principų įgyvendinimą visuose šalies miškuose.
Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, 2017 m. miško žemė užėmė 2189,6 tūkst. ha
plotą šalies teritorijos, šalies miškingumas buvo 33,5 proc. Nuo 2012 m. Lietuvoje
miškingumas išliko stabilus. 2017 m. miškai užėmė 33,6 proc. šalies teritorijos.
Miškingiausia yra Alytaus apskritis (2.8.6 lentelė).
Valstybinės reikšmės miškai sudaro 49,7 proc. (1089,0 tūkst. ha), privatūs –
40,3 proc. (883,0 tūkst. ha), rezervuoti nuosavybės teisei atkurti – 10,0 proc. (218,0 tūkst. ha).
Lietuvos miškai skirstomi į 4 grupes pagal jų pagrindinę funkciją. I miškų grupei –
rezervatiniams miškams – priskirta 24,9 tūkst. ha (1,0 proc.) miškų. Juose laisvai formuojasi
miško ekosistemos, uždrausta bet kokia ūkinė veikla. II miškų grupei – specialios paskirties
miškams – priskirta 260,8 tūkst. ha (12,0 proc.), kurių pagrindinė funkcija – biologinės
įvairovės išsaugojimas ir rekreacija. III miškų grupei – apsauginiams miškams – priskirta
320,3 tūkst. ha (15,0 proc.). IV grupės arba ūkiniai miškai užima 1 583,5 tūkst. ha – 72,0
proc. viso miškų ploto. Šalies privačių miškų ūkyje vyrauja smulkios valdos – vidutinis
valdos dydis – 2,81 ha. Tokias valdas sudėtinga prižiūrėti, miško savininkai menkai
motyvuoti vykdyti medienos ruošos darbus ir tiekti medieną rinkai, nelinkę investuoti į
didelių finansinių investicijų reikalaujančias ir mažo pelningumo veiklas.
Miškingiausi yra Alytaus (49,3 proc.) ir Vilniaus (44,2 proc.) regionai. Mažiausiai
miškingi – Marijampolės.
2.8.6 lentelė. Miškingumas 2012–2017 m., proc.
Apskritys 2012 2013 2014 2015 2016 2017
Lietuva 33,3 33,3 33,4 33,5 33,5 33,6
Miesto regionas
Vilniaus 43,9 44,0 44,0 44,1 44,2 44,3
Tarpiniai regionai
Alytaus 49,0 49,0 49,1 49,3 49,3 49,4
Kauno 29,7 29,6 29,7 29,7 29,7 29,7
Klaipėdos 26,4 26,5 26,5 26,5 26,6 26,6
Panevėžio 28,2 28,2 28,2 28,3 28,3 28,6
Šiaulių 27,5 27,6 27,6 27,7 28,0 28,1
Telšių 36,1 36,3 36,3 36,6 36,6 36,6
Utenos 34,1 34,1 34,3 34,5 34,5 34,6
Kaimo regionai
Marijampolės 21,7 21,9 22,0 22,0 22,0 22,0
Tauragės 33,0 33,0 33,1 33,2 33,2 33,2
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2019. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-
rodikliu-analize#/.
164
Siekiant užtikrinti racionalų Lietuvos miškų išteklių naudojimą ir didinti medynų
produktyvumą, medynų tūris Lietuvos miškuose kasmet didinamas: 2011 m. – 490 mln. m3,
2017 m. – 542,7 mln. m3. Vidutinis medienos tūris visuose šalies miškuose padidėjo nuo
237 m3/ha 2011 m. iki 256 m3/ha 2017 m. Einamasis metinis medienos tūrio prieaugis
visuose medynuose padidėjo nuo 16,6 mln. m3 2011 m. iki 19,8 mln. m3 2017 m. Per metus
vidutiniškai medienos gamybai panaudojama apie pusė metinio medienos tūrio prieaugio
Lietuvos miškuose. Tokį miško kirtimų ir medienos prieaugio santykį, t. y. 50 proc.,
numatoma išlaikyti iki 2030 m. Lietuvos miškai medienos gamybai naudojami tausojančiai,
miškų potencialas medienos ruošai yra didelis, todėl net ir žymiai padidėjusi medienos
gamyba iš Lietuvos miškų nesukeltų grėsmės miškų ekosistemoms83.
Produktyviausi medynai išliko Alytaus, Marijampolės ir Vilniaus apskrityse
(2.8.7 lentelė).
2.8.7 lentelė. Medynų produktyvumas 2012–2017 m., m³/ha
Apskritys 2012 2013 2014 2015 2016 2017
Lietuva 222 226 230 234 237 256
Miesto regionas
Vilniaus 243 243 246 246 251 253
Tarpiniai regionai
Alytaus 259 261 264 266 261 270
Kauno 221 229 231 234 237 234
Klaipėdos 211 213 221 238 238 241
Panevėžio 199 205 209 211 214 222
Šiaulių 186 188 190 191 203 202
Telšių 198 201 204 219 221 224
Utenos 223 221 222 230 233 236
Kaimo regionai
Marijampolės 229 262 262 262 263 265
Tauragės 217 218 237 245 247 249
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2019. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-
rodikliu-analize#/.
Siekiant didinti miškų ūkio ekonominį efektyvumą ir konkurencingumą, 2017 m.
pradėta valstybinių miškų valdymo pertvarka. Nuo 2018 m. sausio 8 d. veiklą pradėjo viena
valstybinių miškų valdymo įmonė – valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija. Valstybinių
miškų valdymo sutelkimas vienoje valstybinių miškų valdymo įmonėje sudaro prielaidas
optimizuoti įmonės veiklą, standartizuoti procesus, plėtoti gamtotvarkos priemones miškuose
ir daugiau dėmesio skirti miškininkystės veikloms. Siekiant išsaugoti ir didinti miško
ekosistemų tvarumą, atsižvelgiant į jų ekologinį ir socialinį vaidmenį bei klimato kaitą,
83 JT darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 m. įgyvendinimo Lietuvoje ataskaita, 2018. Prieiga per internetą:
https://www.google.com/search?client=firefox-b-
d&q=JT+darnaus+vystimosi+darbotvark%C4%97s+iki+2030+m.+%C4%AFgyvendinimo+Lietuvoje+ataskaita
165
sukurtas miško rekreacinės infrastruktūros tinklas, apimantis daugiau nei 2 tūkst. įvairių
rekreacinių objektų miškuose visoje Lietuvoje: takų, stovyklaviečių, apžvalgos aikštelių ir kt.
Šis tinklas nuolat prižiūrimas ir plečiamas – nauji objektai įrengiami valstybiniuose ir
privačiuose miškuose. Apibendrinant galima konstatuoti, kad Lietuvoje formuojama ir
įgyvendinama visuotinai pripažįstamais darnaus miškų ūkio principais paremta miškų
politika, kuri sudaro prielaidas Lietuvos miškų išsaugojimui ir šių miškų potencialo
nuolatiniam didinimui, kartu užtikrinant subalansuotų šiandieninės visuomenės poreikių
miškams tenkinimą84.
Bioekonomikos plėtra. Didelės ekonomikos augimo ir užimtumo didinimo kaimo
vietovėse galimybės, kartu išsaugant ekosistemas, yra siejamos su bioekonomika. 2018 m.
pagrindinės žemės naudmenos (ŽŪN, miško žemė, vidaus vandenys, apleistos žemės),
tinkamos biomasei auginti, sudarė 84 proc. šalies teritorijos. 2012–2018 m. plėtėsi žemės
ūkyje naudojami plotai, miško plotai bei kiti žemės plotai (pelkės, atskirieji želdynai,
nenaudojama ir apleista žemė, pažeista žemė), tinkantys augalinei biomasei auginti, ir tai
rodo vis dar augantį biologinių išteklių gavybos / gamybos potencialą Lietuvoje. Kita vertus,
nėra ištirtos Lietuvos žemės išteklių tvaraus naudojimo biomasės gamybai didinti galimybės
ir ribos85.
Lietuvos žemės ūkis, miškininkystė ir medienos ruoša bei maisto pramonė
reikšmingai prisideda prie bioekonomikos plėtros šalyje. Lietuvos bioekonomikos plėtros
studijos86, atliktos 2017 m., duomenimis, 2014 m. Lietuvos bioekonomikoje buvo sukurta
beveik 4,7 mlrd. EUR bendrosios pridėtinės vertės, kurios didžiausias dalis sudarė maisto
produktų, gėrimų ir tabako gamyba (31,6 proc.) bei žemės ūkis (21,8 proc.). Miškininkystei ir
medienos ruošai šalies bioekonomikos sukurtoje bendrojoje pridėtinėje vertėje teko mažesnė
dalis (4,3 proc.) (2.8.8 lentelė). Pagal bendrosios pridėtinės vertės, sukurtos maisto
pramonėje, žemės ūkyje bei miškininkystėje ir medienos ruošoje, pokyčius 2010–2014 m. ES
šalyse Lietuva pateko tarp lyderių, t. y. tarp šalių, kuriose šie sektoriai augo labiausiai: užėmė
ketvirtąją vietą pagal maisto pramonės ir penktąją – pagal žemės ūkio ir miškininkystės bei
medienos ruošos sektorių augimą.
84 JT darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 m. įgyvendinimo Lietuvoje ataskaita, 2018. Prieiga per internetą:
https://www.google.com/search?client=firefox-b-
d&q=JT+darnaus+vystimosi+darbotvark%C4%97s+iki+2030+m.+%C4%AFgyvendinimo+Lietuvoje+ataskaita 85 Lietuvos bioekonomikos strateginės nuostatos. VDU. Kaunas, 2019. 86 Lietuvos bioekonomikos plėtros galimybių studija. V. Vitunskienė, A. Miceikienė, A. Aleknevičienė ir kt.
Akademija, Kauno r., 2017.
166
Per 2010–2015 m. laikotarpį pagal apyvartos apimtis, eksporto vertę ir darbuotojų
skaičių Lietuvos žemės ūkis bei maisto produktų, gėrimų ir tabako gamyba išliko didžiausi
šalies bioekonomikos subsektoriai, o miškininkystė ir medienos ruoša – mažas
bioekonomikos subsektorius. Įvertinus visų Lietuvos bioekonomikos subsektorių vystymosi
tendencijas per 2010–2015 m. laikotarpį, padarytos išvados, kad žemės ūkis, miškininkystė ir
medienos ruoša bei maisto pramonė – vidutiniu tempu augantys šalies bioekonomikos
subsektoriai. Darbo našumas žemės ūkyje išliko labai žemas, miškininkystėje ir medienos
ruošoje – žemas, o maisto pramonėje – vidutinis.
2.8.8 lentelė. Žemės ūkio, miškininkystės ir medienos ruošos bei maisto pramonės pagrindiniai
ekonominiai rodikliai
Žemės ūkis Miškininkystė
ir medienos
ruoša
Maisto
produktų,
gėrimų ir
tabako gamyba
Iš viso
bioekonomikoje
BPV, mln. EUR (2014 m.)
dalis nuo bioekonomikos BPV,
proc.
1019,7
21,8
201,6
4,3
1480,8
31,6
4680,8
–
Apyvarta, mln. EUR (2015 m.)
dalis nuo bioekonomikos
apyvartos, proc.
2664,1
23,0
400,2
3,5
4575,8
39,6
11562,0
–
Eksportas, mln. EUR (2016 m.)
dalis nuo bioekonomikos eksporto,
proc.
1310,8
13,3
121,0
1,2
3087,9
31,2
9890,5
–
Darbuotojų skaičius, tūkst. (2015 m.)
dalis nuo darbuotojų
bioekonomikoje, proc.
105,2
44,9
13,7
5,8
43,0
18,3
234,4
–
Darbo našumas, EUR/vienam
darbuotojui (2014 m.)
proc. nuo bioekonomikos vidurkio
proc. nuo šalies vidurkio
9,6
48,2
38,2
14,7
73,9
58,6
32,8
164,8
130,7
19,9
–
79,4
Šaltinis: Lietuvos bioekonomikos plėtros galimybių studija. V. Vitunskienė, A. Miceikienė, A. Aleknevičienė ir kt.
Akademija, Kauno r., 2017.
Šalies savarankiškumo, aprūpinant vidaus poreikius biologinėmis medžiagomis
(biomase), lygis nuo šio amžiaus pradžios aukštesnis už 105 proc. ribą, o atskirais metais
siekė iki 126 proc. Pagrindinis augalinės biomasės gamintojas šalyje yra žemės ūkis – apie
80 proc. bendro išgaunamo / pagaminamo biomasės kiekio. Žemės ūkio biomasės gamyba
auga sparčiausiai, o medienos biomasės – labai lėtai. Iš žuvininkystės ir akvakultūros
išgaunamos biomasės dalis nesiekia vieno procento87. Daugiau kaip pusė žemės ūkio
biomasės gaunama auginant grūdines kultūras, kurių plotai ir proporcija pasėlių struktūroje
nuolat auga, o ypač paspartėjo po pasaulinės ekonominės krizės. Javų auginimas netvarus –
87 Lietuvos bioekonomikos strateginės nuostatos. VDU. Kaunas, 2019.
167
sunaudoja didžiąją dalį sintetinių trąšų ir cheminių augalų apsaugos priemonių, didėja ŠESD
išmetimas.
Biologinių medžiagų (biomasės) tiesioginis sunaudojimas Lietuvos ekonomikoje
2000–2018 m. išaugo beveik 69 proc., t. y. nuo 17,3 iki 29,1 mln. t. Po pasaulinės
ekonominės krizės šių medžiagų tiesioginis sunaudojimas augo gerokai sparčiau (vidutiniškai
po 4,1 proc. per metus 2010–2018 m.) nei iki jos (vidutiniškai po 2,9 proc. per metus 2000–
2009 m.). Priešingai, iškastinio kuro sunaudojimas po pasaulinės ekonominės krizės labai
sumenko (vidutiniškai po 1,2 proc. per metus), palyginti su labai sparčiu augimu dešimtmetį
iki šios krizės (vidutiniškai po 9,7 proc. per metus). Tai rodo, kad Lietuvos ekonomika vis
labiau persiorientuoja į biologinių medžiagų vartojimą. Pastebėtina, kad visoje ES biologinių
medžiagų tiesioginės sąnaudos per du dešimtmečius išaugo vos 11 proc., o pokriziniu
laikotarpiu jų vidutinis metinis augimas siekė 1,6 proc., t. y. Lietuvoje augo 2,5 karto greičiau
nei vidutiniškai ES. Kita vertus, Lietuvoje biologinių išteklių gavyba / gamyba nepakankamai
subalansuota ir neatitinka vidaus poreikių, o vietinių biologinių medžiagų naudojimas
nepakankamai orientuotas į perdirbimą ir didesnės vertės produktų gamybą.
Apibendrinimas. Kaimo regionuose išlieka didelė gyventojų pajamų priklausomybė
nuo žemės ūkio veiklos. Savarankiškai dirbančių asmenų dalis nuo visų užimtųjų dėl
palyginti didelės šių kaimo regionų gyventojų priklausomybės nuo žemės ūkio veiklos yra
didesnė nei miesto ir tarpiniuose regionuose. Kaime išlieka aktuali ir nedarbo problema, nors
skirtumas tarp nedarbo lygio kaime ir mieste mažėja. Nepakankamas profesinis pasirengimas,
kvalifikacijos ir verslumo stoka yra vienos pagrindinių Lietuvos kaimo gyventojų ilgalaikio
nedarbo priežasčių. Asmenų, gyvenančių skurdo rizikoje ar socialinėje atskirtyje, dalis kaimo
vietovėse ženkliai didesnė nei kitose Lietuvos vietovėse. Ilgalaikis pašalpų mokėjimas,
socialinius įgūdžius, psichinę sveikatą ir emocinę kultūrą ugdančių priemonių trūkumas
skatina visuomenės sluoksnio, nesuinteresuoto darbo paieškomis ar verslo kūrimu,
formavimąsi. Išliekanti didelė kaimo gyventojų priklausomybė nuo žemės ūkio veiklos,
menkas verslumas ir prastos demografinės, išsilavinimo ir nedarbo charakteristikos lemia ir
tai, kad vidutiniškai kaimo gyventojų pajamos ketvirtadaliu mažesnės nei miesto gyventojų.
Kaimo gyventojų pajamų ir užimtumo augimui labai svarbi yra verslo plėtra. Lietuvos
kaimo vietovėse LMMVĮ skaičius nuolat auga, ypač paslaugų sektoriuje, tačiau LMMVĮ
plėtra yra netolygi, daugiausia jų veikia kaimo vietovėse prie didžiųjų miestų: Vilniaus,
Kauno ir Klaipėdos. Tai rodo, kad smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą ribojantys veiksniai,
tokie, kaip nepakankama vidaus rinka ir maža vartotojų perkamoji galia, kvalifikuotos darbo
jėgos trūkumas, pasireiškia dažniau ir intensyviau būtent atokių regionų kaimo vietovėse.
168
Turizmas – viena sparčiausiai vystomų alternatyviųjų žemės ūkiui veiklų kaime, ypač
tose vietovėse, kurios mažiau tinka žemės ūkio veiklai. Kaimo turizmo paslaugų teikėjai,
siekdami išlaikyti savo veiklą ir didinti teikiamų paslaugų įvairovę, turėtų daugiau dėmesio
skirti bendradarbiavimui su vietos ūkininkais ir kaimo bendruomenėmis, kurie turi vis
daugiau gebėjimų išnaudoti vietos potencialą ir pritraukti lankytojus į kaimo turizmo
sodybas.
Paskatas kurti verslą ir gyventi kaimo vietovėse lemia infrastruktūra. Lietuvoje dalies
vietinių kelių būklė yra prasta, beveik du trečdalius sudaro žvyrkeliai, mažėja vietinio
susisiekimo galimybės. Kita vertus, verslo sąlygas pagerino ir gyventojų preinamumą prie
paslaugų padidino plačiajuosčio interneto diegimo projektai. Daug dėmesio buvo skirta
viešojo sektorias paslaugų skaitmeninimui. Plačiajuosčio ryšio aprėptis kaimiškose vietovėse
siekia 98 proc. Vertinant Lietuvos investicijas į elektroninės valdžios projektus, galima teigti,
kad daugiausia orientuojamasi į nacionalinio, o ne vietos lygmens paslaugų teikimą.
Gyventojams skirtų pagrindinių viešųjų ir administracinių paslaugų perkėlimas į elektroninę
erdvę vyksta lėčiau nei paslaugų, skirtų verslui.
Potencialą spręsti kaimo gyventojų užimtumo, socialinės įtraukties problemas
Lietuvoje turi savanorystė, bendruomeninės iniciatyvos ir partnerystė, kurios aktyviai
plėtojamos šalies kaimo vietovėse LEADER metodo dėka. Kaimo bendruomenės turi
patirties įgyvendinti įvairius ekonominius, socialinius ir aplinkosauginius projektus. Ieškant
daugiau galimybių ir inovatyvių būdų sustiprinti nevyriausybinio sektoriaus pajėgumus,
Lietuvoje jau įgyvendinamos ir socialinio bei bendruomeninio verslo iniciatyvos, kurių
potencialas rodo, kad šiai veiklai perspektyvos yra didelės, ypač viešųjų paslaugų teikimo
srityje.
Vietos ekonomikos vystymui yra svarbus miškų sektorius, nes miškai užima vieną
trečdalį šalies teritorijos. Lietuvoje formuojama ir įgyvendinama visuotinai pripažįstamais
darnaus miškų ūkio principais paremta miškų politika, kuri sudaro prielaidas Lietuvos miškų
išsaugojimui ir šių miškų potencialo nuolatiniam didinimui, kartu užtikrinant subalansuotų
šiandieninės visuomenės poreikių miškams tenkinimą. Miškų sektorius kuria darbo vietas
kaimo vietovėse ir didina kaimo gyventojų pajamas. Lietuvos miškininkystė ir medienos
ruoša reikšmingai prisideda prie bioekonomikos plėtros šalyje ir yra inovatyvių didesnės
vertės bioproduktų gamybos, plėtojant vietos ekonomiką ateityje, šaltinis.
169
2.9 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – siekti, kad ES žemės ūkio
sektorius labiau atitiktų visuomenės poreikius, susijusius su maistu, sveikatos
priežiūra (įskaitant saugius, maistingus ir tvarius maisto produktus), maisto
atliekomis ir gyvūnų gerove (i)
Žmonių, gyvūnų ir augalų apsauga visais maisto produktų gamybos proceso etapais –
vienas iš pagrindinių visuomenės sveikatos srities ir ekonomikos prioritetų. ES maisto saugos
politika siekiama užtikrinti, kad ES piliečiai galėtų valgyti sveikus ir maistingus produktus,
pagamintus iš sveikų augalų ir gyvūnų, o maisto pramonė galėtų veikti kuo geresnėmis
sąlygomis.
Kasmet maisto atliekos ES sudaro 88 mln. tonų arba 173 kg vienam gyventojui.
Maistas švaistomas visose maisto grandinės grandyse: pirminės gamybos, maisto gamybos,
didmeninės ir mažmeninės prekybos, maitinimo paslaugų ir vartotojų lygmenimis. Tai veikia
aplinką, ekonomiką ir visuomenę. EP pritarė siūlymams, kaip iki 2030 m. maisto atliekas
sumažinti perpus.
Maisto sauga ir kokybė. ES reikalavimai maisto ir pašarų produktų kontrolės
metodams nuolat keičiasi ir griežtėja, nes ES reglamentai bei rekomendacijos reikalauja tirti
vis platesnį kenksmingų medžiagų spektrą bei nustatyti jų minimalią koncentraciją. Pasaulyje
plinta tiek gyvūnams, tiek žmonėms pavojingos infekcinės ligos, atsiranda naujos gyvūnų
ligos, kurios stabdo laisvą prekybą gyvūnais ir gyvūniniais produktais. Svarbiausias Lietuvos,
kaip ir ES, maisto saugos politikos uždavinys – užtikrinti kuo geresnę žmonių sveikatos ir
vartotojų interesų apsaugą ir laisvą saugių ir kokybiškų produktų apyvartą vidaus rinkoje ir su
trečiosiomis šalimis. Maisto sauga turi būti užtikrinta visuose maisto grandinės etapuose nuo
lauko iki stalo. Svarbus vaidmuo užtikrinant saugių, maistingų ir kokybiškų maisto produktų
tiekimą į rinką tenka žemės ūkio technologinius procesus prižiūrinčioms ir maisto kokybę
kontroliuojančioms institucijoms: Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai ir jai
pavaldžiam Nacionaliniam maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutui, Valstybinei
augalininkystės tarnybai prie LR žemės ūkio ministerijos; viešajai įstaigai ,,Ekoagros“.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba88 (toliau VMVT) vykdo valstybinę maisto ir
veterinarinę kontrolę, kuri apima maisto saugą ir kokybę, gyvūnų gerovės užtikrinimą bei
gyvūnų užkrečiamųjų ligų valdymą. Sukurta integrali maisto ir veterinarijos informacinė
sistema (IMVIS). Paslaugos teikiamos visoje teritorijoje (veikai 52 teritoriniai padaliniai,),
todėl VMVT gali operatyviai reaguoti į kylančias problemas. VMVT inspektoriai
88 Prieiga per internetą: https://vmvt.lt/
170
kontroliuoja daugiau kaip 140 tūkst. ūkio subjektų (kasmet atliekama apie 47 tūkst.
patikrinimų): prekybos ir viešojo maitinimo įmones, gyvūninio ir negyvūninio maisto
gamintojus, pienininkystės ūkius, gyvūnų laikymo vietas, pašarų, veterinarinių vaistų
gamybos įmones ir kt. Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas89
(toliau NMVRVI)_ atlieka rizikos vertinimo ir nacionalinių referentinių laboratorijų funkcijas
bei laboratorinius tyrimus maisto ir pašarų saugos ir kokybės bei veterinarijos srityse, taip pat
hidrobiontų ir gamtinio vandens tyrimus (daugiau 1 mln. laboratorinių tyrimų). Didėjant
reikalavimams maisto kokybei ir saugai su dabartine instrumentine baze ir laboratorine įranga
NMVRVI jau artimiausiu metu negalės įgyvendinti valstybinių strateginių tikslų maisto ir
pašarų saugos bei gyvūnų sveikatos srityse. Todėl, vienas iš didžiausių iššūkių VMVT -
gyvūnų naujų užkrečiamų ligų ir jų galimų protrūkių valdymas.
Valstybinė augalininkystės tarnyba prie LR Žemės ūkio ministerijos90 (toliau VAT)
užtikrina augalų sveikatingumą, kokybę, saugant aplinką ir žmonių sveikatą bei didinant
visuomenės informuotumą. Tarnybos veiklos sritys: augalų apsaugos produktų registravimas,
augalų dauginamosios medžiagos ir augalų veislių kontrolė, fitosanitarija, augalininkystės
produktų kokybės tyrimai, fizinių ir juridinių asmenų veiklos, susijusios su augalų apsaugos
produktų įvežimu, saugojimu, naudojimu ir tiekimu rinkai, priežiūros vykdymas; trąšų ir
dirvožemio gerinimo priemonių tinkamumo naudoti ekologinėje gamyboje vertinimas.
Ateityje VAT kels iššūkius augalų naujų ligų plitimas ir tam reikalingų prognozavimo ir
monitoringo metodikų trūkumas.
Ekologinius ūkius, ekologiškų maisto produktų tvarkymą ir nacionalinės kokybės
produktų gamybos ūkius Lietuvoje sertifikuoja viešoji įstaiga ,,Ekoagros“91, turinti didžiulę
veiklos patirtį, pripažinimą tarptautiniu mastu ir plačią bendradarbiavimo geografiją. Jau
2000 m. įstaiga buvo akredituota IFOAM akreditavimo tarnybos ekologinės gamybos
sertifikavimui. ,,Ekoagros“ yra sertifikavimo įstaigų tarptautinio aljanso Quavera, kuris
vienija sertifikavimo ir kontrolės įstaigas, nare, IFOAM EU grupės nare. 2017 m. įstaigai
suteikta akreditacija ekologinę gamybą sertifikuoti pagal Jungtinių Amerikos Valstijų Žemės
ūkio departamento Nacionalinės ekologijos programos (NOP) reikalavimus. Tais pačiais
metais įstaiga įtraukta į Reglamento (EB) Nr. 1235/2008 IV priedo lygiavertiškumo
nustatymo tikslais sudarytą kontrolės įstaigų ir kontrolės institucijų sąrašą dėl sertifikavimo
darbų atlikimo ne ES šalyse (Rusija, Baltarusija, Ukraina, Tadžikistanas, Kazachstanas).
89 Prieiga per internetą: https://nmvrvi.lt/ 90 Prieigą per internetą: http://www.vatzum.lt/ 91 Prieiga per internetą: https://www.ekoagros.lt/
171
2018 m. įstaiga tapo Europos ekologijos sertifikuotojų tarybos nare bei Akredituotų
sertifikavimo įstaigų asociacijos nare. ,,Ekoagros“ pasirašiusi bendradarbiavimo sutartis: dėl
patikrų pagal Vokietijos privataus standarto Bioland reikalavimus; dėl teisės atlikti tikrinimus
pagal „Demeter“ standarto reikalavimus; dėl teisės atlikti patikras pagal „Bio Suisse“
standartą; dėl ūkio subjektų patikrinimo pagal „Naturland“ standartą; dėl „KRAV“ standarto
atitikties patikrinimo; dėl patikrų pagal „Nature“ natūralios ir ekologiškos kosmetikos, CCPB
ekologiškos ir natūralios kosmetikos, „GOTS“ ir „TE“ tekstilės produkcijos standartus; dėl
ekologinės gamybos patikrų vykdymo su Vokietijos ir Armėnijos atsakingomis institucijomis
trečiosiose šalyse; dėl ekologiškos produkcijos sertifikavimo pagal Kinijos Liaudies
Respublikos nacionalinį standartą ekologiškiems produktams; dėl patikrų pagal privataus
Vokietijos standarto VLOG „Ohne Gentechnik“ (be GMO) reikalavimus. Tarptautinis VŠĮ
,,Ekoagros“ pripažinimas ir plati bendradarbiavimo geografija sudaro galimybes Lietuvos
ekologiniams ūkiams teikti produkciją ne tik vietinei rinkai, bet ir pagamintus ekologiškus
produktus eksportuoti ne tik į ES, bet ir į tokias šalis kaip Kinija, Amerika. Šia kryptimi jau
aktyviai dirba ,,Auga“92, Amerikos rinkai teikdama sausas sriubas iš Lietuvoje užaugintų
ekologiškų produktų.
Oficiali gamintojų kontrolė ir kita oficiali veikla turi būti pagrįsta analizės, tyrimų ir
diagnostinių tyrimų metodais, kurie atitiktų naujausius mokslo standartus ir užtikrintų
pagrįstus, patikimus ir palygintinus rezultatus visoje ES. Todėl reikia nuolatos atnaujinti
institucijų laboratorijas, gebėjimus visose tose žemės ūkio maisto produktų tiekimo grandinės
srityse, kuriose reikia tikslių ir patikimų analizės, tyrimų ir diagnostinių tyrimų rezultatų, ir
pasikliauti jų ekspertų pagalba. Nauja laboratorinė įranga padėtų greitai ir efektyviai,
mažiausiomis sąnaudomis ir greitai atlikti laboratorinius tyrimus, sutrumpintų tyrimų laiką.
Įsigijus laboratorinę įrangą būtų užtikrinti institucijų gebėjimai vykdyti efektyvią kontrolę bei
garantuoti maisto saugos ir vartotojų apsaugos reikalavimų vykdymą.
Žemės ūkio indėlis į saugių, maistingų ir tvarių maisto produktų gamybą pasireiškia
gamtai draugiškų gamybos technologijų ir didesnės vertės žemės ūkio žaliavos ir maisto
produktų dėka. Lietuvoje gaminami maisto produktai yra saugūs ir atitinka reikalavimus,
tačiau augant visuomenės sąmoningumui dėl aplinkosaugos ir gyvūnų gerovės Lietuvos
gamintojams teks prisitaikyti prie naujų iššūkių. Lietuvoje daug dėmesio skiriama
ekologiniam ūkininkavimui, kaip gamybos būdui, kuris ne tik sumažina cheminę aplinkos
taršą, bet ir patiekia rinkai vartotojų požiūriu sveikesnius maisto produktus. Dėl palankių
92 Prieigą per internetą: http://auga.lt/
172
paramos teikimo sąlygų, Lietuvoje didėjo ŽŪN ploto dalis, skirta ekologiniam
ūkininkavimui. 2017 m., palyginti su 2012 m. šalyje sertifikuotas ekologiškos produkcijos
gamybos plotas padidėjo nuo 156,5 iki 234,1 tūkst. ha, arba 1,5 karto. Ekologiniams plotams
tenkanti ŽŪN dalis buvo didesnė nei vidutinė ES-28 šalyse: 2016 m. Lietuvoje šie plotai
sudarė 8 proc. ŽŪN, o vidutiniškai ES-28 šalyse – 7 proc. (2.9.1 pav.), tačiau mažesnė nei
kaimyninėse šalyse. Eurostato duomenimis, 2016 m. ekologinių ūkių sertifikuotas plotas
Estijoje sudarė 18,9 proc., Švedijoje - 16,0 proc., Latvijoje – 14, 3 proc., o Suomijoje – 10,4
proc.
2.9.1 pav. Ekologinių ūkių sertifikuotas plotas Lietuvoje, ekologinių plotų ŽŪN struktūroje dalis
Lietuvoje ir ES-28 šalyse 2012–2017 m.
Šaltinis: EUROSTAT, 2019. Organic crop area by agricultural production methods and crops (from 2012
onwards) [org_cropar]. Prieiga per internetą:
https://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=org_cropar&lang=en.
Ekologiniams ūkiams teikiama parama lėmė sėkmingus šių ūkių finansinius
rezultatus, kurie per nagrinėjamą 2012–2017 m. laikotarpį buvo geresni nei vidutiniškai
žemės ūkyje. ŪADT duomenimis, didėjo ekologinių ūkių žemės ūkio produkcija ir bendrasis
pelnas (2.9.2 pav.). Tai rodo, kad auga ekologinės produkcijos paklausa ir ekologiniams
ūkiams lengviau rasti realizacijos kanalus. Gerėjanti situacija rinkoje padidino ekologinei
gamybai skiriamos paramos efektyvumą: 2012 m. vienam ekologiniuose ūkiuose pagamintos
žemės ūkio produkcijos EUR teko 0,36 EUR paramos, o 2017 m. – 0,28 EUR. Tačiau
išlaidos, tenkančios ha ekologiniuose ūkiuose vidutiniškai, buvo mažesnės nei vidutiniškai
156539 165885 164390
213579 221665 234134
5,5
5,7
5,6
7,17,5
8,0
5,7
5,7
5,8
6,26,7
7,0
0
1
2
3
4
5
6
7
8
9
0
50000
100000
150000
200000
250000
2012 2013 2014 2015 2016 2017
Pro
c.
Ha
Ekologinių ūkių sertifikuotas plotas Lietuvoje
Ekologinių plotų ŽŪN struktūroje dalis Lietuvoje
Ekologinių plotų ŽŪN struktūroje dalis ES-28 šalyse
173
žemės ūkyje (pvz. 2017 m. siekė 90 proc.). Tai dar kartą rodo, kad dalis ekologiškai
ūkininkaujančių renkasi ekstensyvų ūkininkavimo būdą ir visiškai neišnaudoja technologijų
teikiamų galimybių pagaminti kuo daugiau ekologinės produkcijos iš ha ŽŪN. Šią situaciją
lemia dvi priežastys. Viena vertus, parama teikiama už plotą, kuriame ūkininkaujama
ekologiškai, nepriklausomai kiek ir kokios produkcijos ūkiai patiekia rinkai. Ekologiniams
ūkiams yra tik keliamas reikalavimas užtikrinti, kad gamybos procese nebūtų naudojamos
cheminės medžiagos, o gaminiuose nebūtų pesticidų ir herbicidų likučių. Kita vertus,
ūkininkus demotyvuoja tai, kad dėl nepakankamai efektyviai veikiančios ekologinių maisto
produktų perdirbimo ir tiekimo į rinką grandinės, dalis ekologiškai užaugintos žaliavos yra
perdirbama kartu su neekologiška ir patiekiama rinkai kaip tradicinė produkcija. LAEI tyrimo
duomenimis, 2014 ir 2015 m. į įprastinio pieno produktų gamybą buvo nukreipta net 38 proc.
ekologiško pieno93.
2.9.2 pav. Ekologinių ūkių ekonominiai rodikliai, 2012–2017 m. EUR/ha
Šaltinis: Farm Accountancy Data Network (FADN). Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/agriculture/rica/database/report_en.cfm?dwh=SO.
Nepaisant ekologinio sektoriaus augimo, ekologiškos produkcijos apimtys yra
nedidelės, o jos dalis sudaro palyginti mažą visos žemės ūkio produkcijos dalį. Daugiausia
užauginama ekologiškų kviečių, bei avižų ir varpinių mišinių, t. y. produktai, kuriuos galima
93 Skulskis, V.; Girgždienė, V. 2016. Ekologiškų pieno produktų tiekimo grandinės plėtotė Lietuvoje : Mokslo
studija. Vilnius : Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. 86 p. : iliustr., santr. angl. (online) ISBN 978-9955-
481-58-4. Prieigą per internetą: https://www.laei.lt/?mt=leidiniai&straipsnis=1071&metai=2016
2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017
Subsidijos investicijoms 79 92 60 34 13 74 180 142
Subsidijos, išskyrus
investicijoms333 313 341 339 373 360 424 388
Visa produkcija 345 421 448 361 377 453 562 559
Visos išlaidos 403 487 465 431 481 495 559 653
Bendrasis pelnas su
subsidijomis354 339 384 304 282 392 608 436
0
200
400
600
800
1000
1200
1400
EU
R/h
a
174
parduoti neperdirbtus. Ekologiškų gyvulininkystės produktų gamyba plėtojama mažai (2.9.1
lentelė).
2.9.1 lentelė. Kai kurios ekologiškos žemės ūkio ir maisto produkcijos apimtys 2012 ir 2017 m.
2012 2017
Pokytis 2017
m., palyginti
su 2012 m.,
proc.
Augalininkystės produkcija
Kviečiai, tonos 23649 64537 2,7*
dalis nuo visų kviečių, proc. 0,8 1,6
Rugiai, tonos 22756 13499 –41
dalis nuo visų kviečių, proc. 14,5 21,4
Miežiai, tonos 5867 4424 –25
dalis nuo visų miežių, proc. 0,8 0,9
Avižos ir varpinių mišiniai, tonos 19028 58396 3,1*
dalis nuo visų avižų ir varpinių mišinių, proc. 8,9 27
Ankštiniai augalai, tonos 37381 46588 25
dalis nuo visų ankštinių augalų, proc. 46,8 6,6
Bulvės, tonos 2982 2900 –3
dalis nuo visų bulvių, proc. 0,5 1,3
Šviežios daržovės, tonos 596 2736 4,6*
dalis nuo visų šviežių daržovių, proc. 0,2 1,6
Obuoliai, tonos 3655 3916 7
dalis nuo visų obuolių, proc. 5,7 5,3
Gyvulininkystės produkcija
Jautiena, tonos 1441 351 –76
dalis nuo visos jautienos, proc. 3,0 0,7
Žalias pienas, tonos 48307 65560 36
dalis nuo viso žalio pieno, proc. 2,7 4,2
Kiaušiniai, vnt. 394353 1441586 3,7*
dalis nuo visų kiaušinių, proc. 0,1 0,2
Medus, tonos 35 37 6
dalis nuo viso medaus, proc. 1,9 1,4
*Kartai.
Šaltinis: EUROSTAT, 2019. Organic crop production by crops (from 2012 onwards) [org_croppro]. Prieiga
per internetą: https://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=org_croppro&lang=en.
EUROSTAT, 2019. Organic production of animal products (from 2012 onwards) [org_aprod]. Prieiga per
internetą: https://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=org_aprod&lang=en.
Žemas Lietuvos gyventojų pajamų lygis vis dar riboja ekologinių maisto produktų
paklausą, todėl ekologiniai ūkiai ieško produkcijos pardavimo galimybių užsienio rinkose.
Augant ekologinės produkcijos paklausai ES šalyse, per 2012 – 2017 m. ekologiškų grūdų
gamybos apimtys išaugo net 2,7 karto.
Greta ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybos, Lietuvoje plėtojama ir
produktų, pagamintų pagal nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą (NKP), kuri
numato papildomus kokybinius reikalavimus, gamyba. NKP sistema leidžia naudoti
sumažintus cheminių medžiagų kiekius, todėl gamintojams yra lengviau įgyvendinti
reikalavimus bei taikyti technologijas. Esminis šios kokybės sistemos trūkumas, kad ji veikia
175
tik nacionaliniu mastu ir nesuteikia jokio produkcijos išskirtinumo užsienio rinkose. Be to,
Lietuvos vartotojai, kurie kelia aukštesnius aplinkosaugos ir maisto kokybės reikalavimus,
teikia pirmenybę ekologiškiems produktams.
2018 m. buvo sertifikuoti 356 NKP pirminės gamybos pareiškėjai: 229 pagal NKP
užaugintų šviežių vaisių, uogų ir daržovių specifikaciją (bendras sertifikuotas plotas –
6192,88 ha, kuris sudarė 19 proc. viso 2018 m. deklaruoto sodų, uogynų, bulvių ir daržovių
ploto, pagaminta 88673 tonos daržovių (46 proc. viso daržovių derliaus) ir 35773 tonos vaisių
ir uogų (34 proc. viso vaisių ir uogų derliaus) ir 127 pagal NKP pagamintų bičių produktų ir
jų mišinių specifikaciją (sertifikuotos 4573 bičių šeimos, pagaminta 185579 kg bičių
produktų). 2018 m. buvo sertifikuoti 13 pareiškėjų, užsiimančių NKP produktų tvarkymu.
Visi NKP gamintojai užsiėmė tik šviežių uogų, vaisių, daržovių auginimu ir bičių produktų
gamyba94. Nacionalinėje žemės ūkio ir maisto kokybės sistemoje labai trūksta kitų rūšių
maisto produktų (mėsos, pieno, grūdų ir kitų).
Pastaruoju metu vartotojai ypač domisi maisto produktais, kurie išsiskiria savo
ypatingumu ir reputacija. Išskirtiniai maisto produktai – tai produktai, ženklinami visoje ES
atpažįstamais ir vertinamais kokybės ženklais: saugomos kilmės vietos nuorodos (SKVN),
saugomos geografinės nuorodos (SGN) arba garantuoto tradicinio gaminio (GTG).
Lietuviškų maisto produktų, pripažintų ES mastu skaičius, yra nedidelis. Šiuo metu šalyje yra
gaminami 9 pavadinimų maisto produktai, pažymėti SKVN, SGN ir GTG ženklais, o dar
vienas maisto produkto pavadinimas laukia patvirtinimo (2.9.2 lentelė).
2.9.2 lentelė. ES Saugomos kilmės vietos nuorodos, saugomos geografinės nuorodos ir garantuotų
tradicinių gaminių registre įregistruoti lietuviški žemės ūkio ir maisto produktai
Produktai su saugoma
kilmės vietos nuoroda
Produktai su saugoma
geografine nuoroda
Garantuoti tradiciniai
gaminiai
Į produktų su saugoma
geografine nuoroda
registrą registruojami
produktai
Seinų/Lazdijų krašto
medus
Lietuviškas varškės sūris
Daujėnų naminė duona
Sūris „Liliputas“
Midus „Stakliškės“
Sūris „Džiugas“
„Kaimiškas Jovarų alus“
Mėsos gaminys
„Lietuviškas skilandis“
„Žemaitiškas kastinys“
„Nijolės Šakočienės
šakotis“
Šaltinis: Žemės ūkio ministerija, 2009. Prieiga per internetą: http://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/maisto-sauga-ir-
kokybe/produktai-su-saugomomis-nuorodomis/zemes-ukio-ir-maisto-produktai.
Paskutiniu metu vis daugiau vartotojų kreipia dėmesį į tai, ką valgo, kokioje aplinkoje
gyvena, todėl pageidauja maisto, kuris būtų pagamintas, nenaudojant arba mažiau naudojant
cheminių augalų apsaugos produktų ir antibiotikų, taip pat laikantis gyvūnų gerovės
94 Žemės ūkio ministerija.
176
reikalavimų95. Lietuvos ūkininkams kyla nauji iššūkiai, susiję su žemės ūkio ir maisto
produktų, kurie atitiktų vartotojų lūkesčius, gamyba. Vertinant žemės ūkio gamintojų
pasiekimus vartotojų naujųjų prioritetų maisto srityje kontekste, Lietuvoje pagaminta
produkcija vis dar išsiskiria tarp Europos šalių mažesniu augalų apsaugos priemonių
panaudojimu. Be to, ekologinio ūkininkavimo ir ūkininkavimo, taikant nacionalines žemės
ūkio ir maisto kokybės sistemą, dėka buvo stabilizuoti Lietuvos žemės ūkyje naudojamų
augalų apsaugos produktų kiekiai. Nuo 2014 iki 2016 m. rinkai pateiktų augalų apsaugos
produktų kiekiai didėjo, o 2017 m. pradėjo mažėti visose produktų grupėse: fungicidų,
herbicidų, ir augimo reguliatorių, išskyrus insekticidų (2.9.3 lentelė).
2.9.3 lentelė. Rinkai pateikti augalų apsaugos produktai 2012–2017 m., tonomis (100 proc. veikliąja
medžiaga)
2012 2013 2014 2015 2016 2017
Fungicidai 488,9 540,9 604,9 739,3 741,2 690,1
Herbicidai 1715,2 1421,9 1394,2 1371,5 1432,7 1251,5
Insekticidai 42,3 39,9 43,6 30,7 45,3 53,8
Augimo reguliatoriai 313,5 513,0 502,9 599,5 1116,9 998,0
Iš viso 2712,7 2664,5 2703,8 2788,5 3385,1 3056,4
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2018. Žemės ūkis. Agrarinė aplinka. Augalų apsaugos produktai,
pateikti į rinką. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize#/.
Kaip svarbų augalų apsaugos produktų panaudojimo augimo veiksnį reikia paminėti
tai, kad pastaraisiais metais Lietuvoje didėjo ariamos žemės plotai, taip pat didėjo plotai
augalų, kurių didelė dalis pasėlių apdorojami augalų apsaugos produktais. Lietuvos statistikos
departamento duomenimis, 2014 m. daugiausiai augalų apsaugos produktais buvo apdorota
žieminiai ir vasariniai kviečiai, vasariniai miežiai, žieminiai ir vasariniai rapsai (nuo 85 proc.
iki 95 proc. ploto). Tačiau vaisių ir daržovių auginimui buvo būdingas mažas augalų
apsaugos produktų panaudojimo lygis: pvz., tik 25 proc. baltagūžių kopūstų, 28,6 proc.
morkų, 16,6 proc. svogūnų ir 26,3 proc. burokėlių plotų buvo apdoroti augalų apsaugos
priemonėmis.
Lietuvoje augalų apsaugos produktų, tenkančių vienam žemės ūkio augalų pasėlių
hektarui, buvo sunaudota mažiau nei vidutiniškai ES-28 šalyse (2016 m. – 2,1 karto) (2.9.3
pav.).
95 Visuomenės lūkesčiai dėl Lietuvos kaimo politikos. Žaliosios knygos „Lietuvos kaimo ateitis“ diskusijų
apibendrinimas. LAEI .Prieiga per internetą: https://www.laei.lt/?mt=leidiniai&straipsnis=14&metai=2010.
177
2.9.3 pav. Vidutinis pesticidų panaudojimas 2010–2016 m., kg/vienam žemės ūkio augalų pasėlių ha
Šaltinis: FAO, 2019. Prieiga per internetą: http://www.fao.org/faostat/en/#data/EP/visualize.
Teigiamos tendencijos, gerinant produkcijos kokybę, formavosi ir gyvulininkystės
sektoriuje. Per 2010–2016 m. laikotarpį Lietuva pateko tarp mažiausiai antibiotikų ūkiniams
gyvūnams sunaudojančių Europos šalių. Europos vaistų agentūros vykdomo Europos
antimikrobinių medžiagų vartojimo veterinariniais tikslais stebėsenos projekto duomenimis96,
2016 m., palyginti su 2010 m., šalyje antimikrobinių medžiagų maistui auginamiems
gyvūnams pardavimai sumažėjo, skaičiuojant veikliąja medžiaga 20,6 proc., o antimikrobinių
medžiagų sunaudojimas Lietuvoje pagal mg/kg biomasės maistui auginamiems gyvūnams
sumažėjo 21,5 proc. Per 2010–2015 m. laikotarpį šių medžiagų sunaudojimas kiekvienais
metais mažėjo, tik 2016 m., palyginti su 2015 m. – padidėjo (2.9.5 pav.). 2016 m.
antimikrobinių medžiagų sunaudojimas Lietuvoje pagal mg/kg biomasės maistui
auginamiems gyvūnams (37,7 mg/kg) buvo žymiai mažesnis nei vidutinis Europoje (30-yje
šalių) (124,6 mg/kg).
96 European Medicines Agency. European Surveillance of Veterinary Antimicrobial Consumption (ESVAC).
Annual reports on sales of veterinary antibiotics. Prieiga per internetą:
https://www.ema.europa.eu/en/veterinary-regulatory/overview/antimicrobial-resistance/european-surveillance-
veterinary-antimicrobial-consumption-esvac.
2,742,93 2,85 2,85
3,08 3,05 3,14
0,84 0,831,12 1,08 1,07
1,241,53
0
0,5
1
1,5
2
2,5
3
3,5
2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016
Kg
/ha
ES-28 Lietuva
178
2.9.4 pav. Antimikrobinių medžiagų maistui auginamiems gyvūnams pardavimai 2010–2016 m., tonos
(skaičiuojant veikliąja medžiaga)
Šaltinis: European Medicines Agency. European Surveillance of Veterinary Antimicrobial Consumption
(ESVAC), 2018. Annual reports on sales of veterinary antibiotics. Priega per internetą:
https://www.ema.europa.eu/en/veterinary-regulatory/overview/antimicrobial-resistance/european-surveillance-
veterinary-antimicrobial-consumption-esvac.
2.9.5 pav. Antimikrobinių medžiagų sunaudojimas 2010–2016 m., mg/kg biomasės maistui auginamiems
gyvūnams
Šaltinis: European Medicines Agency. European Surveillance of Veterinary Antimicrobial Consumption
(ESVAC), 2018. Annual reports on sales of veterinary antibiotics. Priega per internetą:
https://www.ema.europa.eu/en/veterinary-regulatory/overview/antimicrobial-resistance/european-surveillance-
veterinary-antimicrobial-consumption-esvac.
Mažinant antibiotikų vartojimą žemės ūkyje yra reikšmingos ir privačių gamintojų
pastangos patiekti rinkai sveikesnius, aukštesnės kokybės produktus. Norint ženklinti
produkciją „Užauginta be antibiotikų“ reikia kreiptis į VMVT ir pateikti pagrindžiančią
informaciją, kad maistinių gyvūnų auginimo laikotarpiu gydymo tikslais nenaudojami
antibiotikai. Gamintojų ženklas „Užauginta be antibiotikų“ ant vištienos pakuotės patvirtina,
kad paukščiai per visą auginimo laikotarpį nebuvo gydyti antibiotikais. Šiuo metu
savanorišką maisto produktų ženklinimą „Užauginta be antibiotikų“ su VMVT yra
suderinusios 2 Lietuvos vištienos perdirbimo įmonės AB "Vilniaus paukštynas" ir AB
16,0
14,013,4
12,4 11,9 11,912,7
0
2
4
6
8
10
12
14
16
18
2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016
To
no
s
48,0
42,039,4
36,6 35,5 35,137,7
0
10
20
30
40
50
60
2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016
mg
/kg
179
"Kaišiadorių paukštynas" ir 1 Latvijos paukštienos perdirbimo įmonė "Kekava". Taip pat yra
3 paukštynai, kuriuose įdiegtos vištų auginimo be antibiotikų programos ir vištų kiaušiniai
ženklinami papildoma nuoroda "Užauginta be antibiotikų". Šiuo metu tokį ženklą yra
pasitvirtinę 3 paukštynai (kiaušinių gamyba): UAB "Vilkyčių mėsa", UAB "Vievio
paukščiai", UAB "Zujų paukštynas".
Gyvūnų gerovė. Dar viena svarbus vartotojų prioritetas vertinant gyvulininkystės
produkcijos kokybę – gyvūnų gerovės reikalavimų įgyvendinimas. Lietuvoje ūkinių gyvūnų
laikytojai laikosi pagrindinių gyvūnų gerovės reikalavimų, tačiau nepakankamai aktyviai
imasi veiksmų, siekiant padidinti ūkinių gyvūnų gerovę, laikantis aukštesnių gyvūnų gerovės
standartų. Kai kuriose srityse, susijusiose su ūkinių gyvūnų gerove, dar išlieka trūkumų:
daugelyje kiaulininkystės ūkių sistemingai vykdomas kiaulių uodegų trumpinimas, didžioji
dauguma vištų dedeklių paukštininkystės ūkiuose laikomos narvuose.
VMVT duomenimis, iš Lietuvoje veikiančių 76 kiaulininkystės ūkių, kuriuose
laikoma daugiau kaip 100 kiaulių, 21 kiaulininkystės ūkyje įprastai karpomos uodegos
paršeliams ir į 25 kiaulininkystės ūkius tolimesniam auginimui atvežami paršeliai su
nukarpytomis uodegomis (šiuose 46 kiaulininkystės ūkiuose laikoma apie 82 proc. visų šalyje
auginamų kiaulių).
Lietuvos paukštininkystės ūkiuose 89,5 proc. vištų dedeklių laikomos narvuose ir tik
10,5 proc. vištų dedeklių – alternatyviose laikymo sistemose (pagal ekologinio ūkininkavimo
metodus, laisvai, su galimybe išeiti į lauko aptvarus, paukštidėse ant kraiko) (2.9.4 lentelė).
2.9.4 lentelė. Vištų dedeklių laikymas Lietuvos paukštininkystės ūkiuose
Vištų dedeklių laikymo
būdas
Paukštininkystės ūkių
skaičius, vnt.
Didžiausias leistinas vištų
dedeklių skaičius, vnt.
Dalis nuo visų Lietuvoje
laikomų vištų dedeklių,
proc.
Narvuose 13 2670443 89,5
Ekologiškai 9 15456
10,5 Laisvas, su galimybe
išeiti į lauko aptvarus 4 2252
Paukštidėse ant kraiko 11 294370
Viso: 37 2982521 100,0
Šaltinis: Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, 2019.
Besikeičiantis visuomenės požiūris gyvūnų gerovės atžvilgiu paskatino mažmeninės
prekybos įmones, viešojo maitinimo įmones, gamybos įmones, kuriose produktų gamybai
naudojami kiaušiniai ar jų produktai, įsipareigoti ir nustatyti laikotarpį, per kurį turėtų
atsisakyti prekiauti kiaušiniais ar gaminti produktus iš kiaušinių, sudėtų narvuose laikomų
vištų dedeklių. Vištų dedeklių laikymo sistemų pakeitimui ir modernizavimui (iš narvų
180
sistemų į laisvo laikymo sistemas) reikalingas ne tik pereinamasis laikotarpis, bet ir laikytojų
skatinimas tai įgyvendinti laiku.
Maisto atliekos. Lietuvoje, kaip ir ES bei kitose šalyse, maisto praradimo arba
iššvaistymo mažinimo klausimas yra svarbus ir aktualus. Milžiniški kiekiai išmetamo maisto
neigiamai veikia aplinką. Didžioji dalis maisto atliekų patenka į sąvartynus, kur pūvantis
maistas išskiria anglies dioksidą ir nuodingas metano dujas. Pastarosios teršia atmosferą 20
kartų stipriau nei CO₂ ir tuo smarkiai aštrina klimato atšilimo problemą. Be to, gaminant
maisto produktus naudojamas iškastinis kuras, trąšos ir gėlas vanduo.
2016 m. paskelbto Europos Komisijos finansuojamo projekto „Fusions“97
duomenimis, ES kasmet išmetama apie 88 mln. tonų maisto (namų ūkiuose – 53 proc.,
perdirbimo sektoriuje – 19 proc., maitinimo paslaugų sektoriuje – 12 proc., pirminėje
gamyboje – 10 proc., didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje – 5 proc.). „Fusions“ projekte
dėl nepakankamos duomenų kokybės nėra pateikta, kiek yra prarandama arba iššvaistoma
maisto Lietuvoje. Europos Komisijos duomenimis, Lietuvoje bendras maisto atliekų kiekis
tenkantis vienam gyventojui sudaro 119 kg (vidutiniškai ES – 173 kg)98. Tačiau ši problema
mažai susijusi su pirmine žemės ūkio gamyba. 2016–2017 m. Lietuvoje Kauno technologijos
universiteto Maisto institutas, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas bei Labdaros ir
paramos fondas „Maisto bankas“ įgyvendino projektą „Švaistomo maisto sulaikymas,
patikrinimas, paskirstymas ir prieinamumas vartotojams – įveiklinimo modelis“99. Vykdant šį
projektą, vienas iš uždavinių buvo atlikti Lietuvos ūkininkų apklausą, siekiant išsiaiškinti,
koks užaugintos ir/arba pagamintos žemės ūkio ir maisto produkcijos kiekis yra prarandamas
ūkiuose, dėl kokių priežasčių susidaro maisto atliekos, ar ūkininkai aukoja arba dovanoja
perteklinių ir/arba neparduotų žemės ūkio ir maisto produktų labdaros organizacijoms,
nepasiturintiems asmenims, dėl kokių priežasčių jie to nedaro ir kt.
Nors buvo apklausti 406 ūkininkai, tačiau tik vienas ketvirtadalis respondentų (103)
atsakė į klausimą, kokį kiekį jau užaugintos ir/arba pagamintos žemės ūkio ir maisto
produkcijos jie prarado ir/arba nepardavė paskutiniaisiais metais: 43 proc. atsakiusiųjų
nurodė, kad mažiau kaip 5 tonas, 37 proc. – nuo 6 iki 20 tonų ir 20 proc. – 20 tonų ir daugiau.
Didžiausia žemės ūkio ir maisto produkcijos dalis (50 proc.) buvo prarasta dėl natūralių
priežasčių (pvz., nepalankių oro sąlygų, kenkėjų, ligų ir pan.), kita palyginti didelė dalis
97 Stenmarck, Â., Jensen, C., Quested, T., Moates, G., Buksti, M., Cseh, B., ... & Scherhaufer, S. (2016).
Estimates of European food waste levels. IVL Swedish Environmental Research Institute. 98 https://www.europarl.europa.eu/news/lt/headlines/society/20170505STO73528/maisto-svaistymas-skaiciai-
faktai-ir-parlamento-siulymai-kaip-ji-sumazinti. 99 KTU Maisto institutas, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, LPF „Maisto bankas“, 2017. Švaistomo
maisto sulaikymas, patikrinimas, paskirstymas ir prieinamumas vartotojams – įveiklinimo modelis.
181
(41 proc.) – dėl kitų priežasčių (pvz., gyvūnų traumų, nelaimingų atsitikimų ir pan.) (2.9.6
pav.). Absoliuti dauguma ūkininkų (93 proc.) nurodė, kad neaukoja perteklinių arba
neparduotų žemės ūkio ir maisto produktų. Pagrindinės priežastys, dėl ko jie to nedaro –
neturi tokių produktų, produktai nėra tinkami žmonių mitybai, ūkininkai neturi laiko, patirtų
papildomų išlaidų, nepasitiki labdaros organizacijomis.
2.9.6 pav. Žemės ūkio ir maisto produkcija, prarasta ūkiuose dėl įvairių priežasčių, proc.
Remdamasi anksčiau minėtu tyrimu, Aplinkos ministerija parengė priemonių planą,
skirtą sumažinti maisto išmetimą ir sudaryti geresnes sąlygas perduoti maistą
nepasiturintiems asmenims, į kurio įgyvendinimą įtraukė didelį skaičių valstybinių institucijų:
SAM, FM, VMVT, ŽŪM100. Kai kurios iš priemonių yra jau įgyvendintos. Siekiant sumažinti
maisto praradimus žemės ūkio grandyje, VMVT parengė ir įgyvendino naujus reikalavimus,
kuriais sudarė galimybes ūkininkams į prekybos vietas patiekti prastesnės prekinės išvaizdos,
tačiau kitus kokybinius reikalavimus atitinkančius, vaisius ir daržoves101. Šis sprendimas yra
reikšmingas ne tik maisto švaistymo mažinimo požiūriu, bet taip pat leidžia sumažinti ūkių
ekonominius nuostolius, kai prastos prekinės išvaizdos produkcija yra pagaminama dėl
klimatinių reiškinių, tokių kaip sausra, liūtys ir pan.
Produkcijos praradimus žemės ūkyje mažina ir naujos ūkininkų taikomos rinkodaros
iniciatyvos plėtojant tiesioginius pardavimus. Ūkiai, plėtojantys veiklas, kurioms reikia daug
darbo jėgos, ir kurių produkcija yra sezoninė (ypač uogininkytė, daržininkystė ar vaisių
sektorius), kviečia vartotojus įsigyjamą produkciją patiems nusiskinti laukuose, tokiu būdu
susimažindami derliaus praradimo riziką ir užmegzdami tiesioginį ryšį su vartotojais, šiam
100 LR Aplinkos ministerijos raštas Nr. (17)-D8(E)-3253. 101 LR Aplinkos ministerijos raštas Nr. (17)-D8(E)-3253.
0,7%
2,1%
2,7%
3,6%
41,3%
49,6%
0% 10% 20% 30% 40% 50% 60%
Produkcijos dalis, prarasta dėl su darbo jėga susijusių problemų
(pvz., darbuotojų trūkumo derliau nuėmimo metu)
Produkcijos dalis, neparduota dėl neprekinės produktų
išvaizdos (estetinių savybių)
Produkcijos dalis, prarasta dėl techninių priežasčių (pvz.,
netinkamo laikymo, neefektyvios technikos ir pan.)
Produkcijos dalis, neparduota dėl problemų, susijusių su pasiūla
ir paklausa (pvz., nestabilių kainų, neprognozuojamų
užsakymų, didelės pasiūlos, nepakankamos paklausos ir pan.)
Produkcijos dalis, prarasta dėl kitų priežasčių (pvz., gyvūnų
traumų, nelaimingų astitikimų ir pan.)
Produkcijos dalis, prarasta dėl natūralių priežasčių (pvz.,
nepalankių oro sąlygų, kenkėjų, ligų ir pan.)
182
procesui organizuoti aktyviai išnaudodami IT ir socialinius tinklus (2.9.7 pav.). Tiesioginiai
pardavimai leidžia tiksliau suplanuoti produkcijos kiekį ir asortimentą ir išvengti perteklinės
produkcijos ir maisto švaistymo.
2.9.7 pav. Šilauogės Dargužiuose - UAB Jūsų sodui kvietimas atvykti į ūkių prisiskinti uogų
Šaltinis: https://www.facebook.com/SilauogesDarguziuose/
Gyventojų sveikata ir sveikos gyvensenos formavimas. Besikeičianti maisto pasiūla ir
naujos maisto pardavimo formos sukuria vartotojams naujas pasirinkimo galimybes ir keičia
vartotojų požiūrį į mitybą. Vis daugiau vartotojų renkasi maitintis sveikiau, pirmenybę teikia
ekologiškiems, gamtai draugiškomis technologijomis pagamintiems produktams. Visgi,
Higienos instituto atliekami sveikos gyvensenos tyrimai rodo, kad šie pokyčiai yra
nepakankami, kad Lietuva sumažintų su mitybos įpročiais susijusių ligų riziką102. Lietuvos
gyventojų būsimo gyvenimo trukmė yra viena mažiausių Europoje. 2018 m. šis rodiklis
siekė: tarp moterų 80,6 m., o vyrų – 70,9 m. Vienas iš veiksnių, lemiančių gyventojų
sergamumą ir gyvenimo kokybę, yra vartotojų galimybė rinkoje įsigyti sveikų, mitybos
rekomendacijas atitinkančių produktų ir jų mitybos įpročiai. Lietuvai, kaip kitoms ES šalims
yra būdinga gyventojų antsvorio ir nutukimo problema. Higienos instituto paskelbtais
duomenimis, 2008 m. moterų ir vyrų buvo nutukę 18 ir 16 proc., o antsvorį atitinkamai turėjo
102 Liuima, V.; Valentienė, J. Suaugusiųjų gyvensenos tyrimas 2018 m. Rodiklių suvestinė-ataskaita. Higienos
instituto Visuomenės sveikatos technologijų centro Visuomenės sveikatos tyrimų skyrius. Vilnius, 2018 m.
183
44 proc. ir 60 proc.103. Nors Lietuvos jaunimo iki 15 m., turinčio antsvorio, rodikliai buvo
vieni geriausių Europoje (merginų 5 proc., o vaikinų – 15 proc. ), tačiau nemažėjantis
Lietuvos gyventojų sergamumas ligomis, kurios susijusios su mitybos įpročiais, rodo, kad
sveikos gyvensenos formavimui ir mitybai, kaip sveikatos šaltiniui turi būti skiriamas didelis
dėmesys104.
Siekiant formuoti teigiamus mitybos į įpročius Lietuvoje pastaraisiais metais buvo
įgyvendinamos specialios vaikams skirtos programos. Nuo 2004 m. ES ir nacionalinio
biudžeto lėšomis buvo siekiama paskatinti ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus
vaikus vartoti daugiau pieno ir pieno produktų bei vaisių ir daržovių. Šią programą
administruojančios įstaigos Litfood duomenimis, 2018 m. joje dalyvavo 868 mokyklos,722
darželiai 6 vaikų globos namai, parama pasiekė apie 24 tūkst. vaikų. Visgi, programos
aprėptis yra nepakankama. Vaikų, kurie nepatenka į programos remiamas amžiaus grupes,
daržovių suvartojimas nepakankamas ir, analizuojant besimokančiųjų 5–9 klasėse mitybos
įpročius, didėjant amžiui, mažėja vaisių ir daržovių vartojimas. Vaisius bent kartą per dieną
valgė 44,1 proc. penktokų, 38,1 proc. septintokų ir 33,7 proc. devintokų. Vaisius bent kartą
per dieną atitinkamai vartojo 39,6, 34,7 ir 35,1 proc. penktokų, septintokų ir devintokų105. Šie
duomenys rodo, kad vaisių ir daržovių skatinimo programa turi būti plečiama, ilginant
moksleivių, kurie gali ja pasinaudoti, amžių, įtraukiant kuo daugiau institucijų. Įgyvendinant
programą, visiems moksleiviams turėtų būti plačiau siūloma ekologinė produkcija ir
produkcija pagaminta pagal NKP, nes tai ne tik garantuotų vaikams geresnę produkcijos
kokybę, bet ir sukurtų aukštesnės kokybės produkcijos gamintojams realizavimo kanalus.
Tokiu būdu būstų pasiekiamas paramos ekologiniams ūkiams ir NKP sinerginis efektas.
Apibendrinimas. Svarbiausias Lietuvos, kaip ir ES, maisto saugos politikos uždavinys
– užtikrinti kuo geresnę žmonių sveikatos ir vartotojų interesų apsaugą ir laisvą saugių ir
kokybiškų produktų apyvartą vidaus rinkoje ir su trečiosiomis šalimis. Maisto sauga turi būti
užtikrinta visuose maisto grandinės etapuose nuo lauko iki stalo. Lietuva yra sukūrusi maisto
103 Lietuva. Visuomenės sveikatos netolygumai Europoje. Atnaujinta 2013 . Higienos instituto biostatistinės
analizės Prieiga per internetą:
http://www.hi.lt/uploads/pdf/leidiniai/Informaciniai/Pranesimai.%20Lt.%20Vs%20netolygumai%20Europoje.p
df. 104 Skrobotovas,R.; Petrauskaitė, I.; Želvienė, A. Netinkamos mitybos padariniai Lietuvos gyventojų sveikatai,
Higienos institutas, 2017.
Prieiga per internetą: http://www.hi.lt/uploads/pdf/leidiniai/Informaciniai/Mitybos_leidinys.pdf. 105 Liuima, V.; Valintėlienė, R.; Jociute, A. Mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos tyrimas 2016 m. rodiklių
suvestinė–ataskaita, Higienos instituto Visuomenės sveikatos technologijų centro tyrimų skyrius. Vilnius, 2016.
Prieiga per internetą:
http://hi.lt/uploads/pdf/padaliniai/GYVENSENA/2016%20m.%20Mokyklinio%20amziaus%20vaiku%20gyvens
enos%20suvestine-ataskaita.pdf.
184
kokybės, kontrolės ir rizikos vertinimo sistemą, kurios sėkmingam veikimui ir gebėjimui
valdyti naują riziką yra būtinas institucijų laboratorijų atnaujinimas ir nuolatinis darbuotojų
mokymas.
Lietuvos žemės ūkio sektoriaus subjektai deda daug pastangų, formuojant prielaidas,
kad Lietuvos žemės ūkio sektorius atitiktų visuomenės lūkesčius saugiems ir kokybiškiems
maisto produktams. Lietuvoje gaminamas maistas yra aukštos kokybės, nes yra gaminamas
naudojant mažai cheminių medžiagų. Tačiau, ateityje, trūkstant naujų ligų prognozavimo ir
monitoringo metodikų, gali pasireiški augalų ligų proveržiai, kuriuos suvaldyti gali tekti
intensyviau naudoti chemines augalų apsaugos priemones, o antimikrobinių medžiagų
maistui auginamiems gyvūnams sunaudojimo augimą gali lemti plintančios naujos gyvūnų
ligos.
Nors Lietuvoje vis daugiau ūkininkaujama ekologiškai, tačiau ekologiškos
produkcijos apimtys yra nedidelės. Daugiausia gaminami ekologiški augalininkystės
produktai, o ekologiškų gyvulininkystės produktų gamyba plėtojama mažai. Mažai maisto
produktų, pripažintų ES mastu.
Lietuvoje nepakankamai skatinami gyvūnų gerovės užtikrinimo veiksmai.
Kiaulininkystės ūkiuose nepakankamai imamasi veiksmų, užtikrinančių 2008 m. gruodžio 18
d. Tarybos direktyvos 2008/120/EB įgyvendinimą, o dėl besikeičiančio visuomenės požiūrio į
gyvūnų gerovę, auga poreikis pakeisti ar modernizuoti vištų dedeklių laikymo sistemas
(atsisakant ar mažinant narvuose laikomų vištų dalį).
Lietuva, kaip ir daugelis ES ir kitų šalių, susiduria su maisto praradimo arba
iššvaistymo mažinimo klausimais, kurie reikalauja inovatyvaus požiūrio į jų sprendimą.
Pirminėje žemės ūkio produkcijos gamyboje prarandama apie 10 proc. viso prarandamo
maisto. Maistas daugiausia prarandamas dėl nepalankių oro sąlygų, kenkėjų, ligų gyvūnų
traumų bei nelaimingų atsitikimų ir pan. Tikėtina, kad Lietuvoje augant vartojimui, gali augti
ir maisto atliekų kiekiai, ypač namų ūkiuose. Todėl, būtina analizuoti esamą situaciją, sukurti
monitoringo sistemą, užtikrinančią nuolatinę esamos situacijos stebėseną ir vertinimą,
užtikrinti vartotojų švietimą, atsakingo vartojimo skatinimą, maisto aukojimo labdarai
mechanizmų parengimą ir jų viešinimą.
Lietuvos gyventojų mityba keičiasi, vis daugiau vartotojų renkasi maitintis sveikiau,
pirmenybę teikis ekologiškiems, gamtai draugiškomis technologijomis pagamintiems
produktams. Higienos instituto atliekami sveikos gyvensenos tyrimai rodo, kad šie pokyčiai
yra nepakankami, kad Lietuva sumažintų su mitybos įpročiais susijusių ligų riziką.
Nepakankama mityba šeimose lemia tai, kad vaikų sveikos mitybos įpročių formavimui
185
būtina pasitelkti valstybines ir savivaldybių institucijas. Sveikos mitybos įpročiai yra
reikšmingas gyventojų sveikatos veiksnys, todėl siekiant pagerinti Lietuvos visuomenės
sveikatos būklę, būtina įgyvendinti priemonės gyventojų švietimui. Sveikos mitybos kultūra
yra nepakankama, todėl būtina įgyvendinti priemones, kurios skatintų vaikų sveikos mitybos
įpročių formavimą, ypač vaisų ir daržovių vartojimo srityse.
186
3 Žemės ūkio žinių ir informacijos veikimas bei susijusios struktūros
Pastarąjį dešimtmetį Žemės ūkio žinių ir inovacijų sistemos (ŽŪŽIS) idėja Europos
Sąjungoje (ES) išaugo iš akademinės koncepcijos į platesnį požiūrį, pabrėžiantį žemės ūkio
žinių ir inovacijų poreikį. Padidėjo supratimas apie ŽŪŽIS stiprinimo svarbą, siekiant susieti
mokslą ir praktiką, taip pat skatinti keitimąsi žiniomis ir diegti naujoves Europos ūkininkų ir
miškininkų labui. Tai atsispindėjo 2012 m. pradėtoje įgyvendinti Europos žemės ūkio
produktyvumo ir tvarumo inovacijų partnerystėje (EIP-AGRI), nustatančioje pagrindines
sąlygas EIP-AGRI veiklos grupėms ir kartu remiančioje ES ŽŪŽIS raidą ir progresą.
Lietuva, kaip ir visos ES šalys narės, priklauso ŽŪŽIS, t.y. organizacinei struktūrai,
kurios veikimas grindžiamas žinių srautais tarp asmenų, organizacijų ir institucijų,
naudojančių ir kuriančių žemės ūkiui ir susijusiems sektoriams skirtas žinias, ir tokią veiklą
vykdančių organizacijų visuma. Nors ŽŪŽIS dėl įsitvirtinimo nacionalinėse institucijose,
įstatymuose ir kultūroje, nėra tarp šalių tiesiogiai palyginamos, tačiau ŽŪŽIS gali būti
vertinama pagal du kriterijus: ŽŪŽIS institucijų stiprumą/silpnumą (angl. strong/weak) ir
fragmentacijos/integracijos lygį (angl. fragmented/integrated).
Stiprios institucijos rodo, jog nacionaliniu lygiu veikia įtakingos organizacijos, kurios
užtikrina žinių sistemos funkcionavimą, ŽŪŽIS sistemai yra prieinamos valstybinės
investicijos, skirtos konsultavimo tobulinimui , žinių dalinimuisi ir sklaidai. Šis kriterijus taip
pat atspindi, ar ūkininkus pasiekia žinios ir, ar jie naudojasi konsultacijomis paremtu žinių
dalinimusi.
Aukštas institucijų integracijos lygis rodo, jog yra veikiantys gerai koordinuoti žinių
tinklai, kuriuos palaiko nacionalinė ŽŪŽIS politika. Fragmentuotoje ŽŪŽIS ryšiai tarp
sistemos veikėjų gali ir egzistuoti, tačiau jie dažnai yra nekoordinuoti. Dažnais atvejais
ŽŪŽIS sudarančios institucijos veikia savo nuožiūra, konkuruoja tarpusavyje ir siekia labiau
naudos sau nei žemės ūkio subjektams. Fragmentacija gali sumažinti ŽŪŽIS sistemos
galimybes patenkinti ūkininkų žinių poreikius.106
Remiantis 2014 m. A. Knierim ir K. Prager107 analize, matyti, kad Lietuvos žemės
ūkio ir žinių sistema yra stipri, tačiau fragmentuota, kas reiškia, kad tarptautinių ekspertų
manymu Lietuvoje veikia stiprios organizacijos, kurios užtikrina žinių sistemos
funkcionavimą, ūkininkus pasiekia žinios, jie naudojasi konsultacijomis, visai sistemai
106 Knierim, A., Prager, K., (2015). Agricultural Knowledge and Information Systems in Europe: Weak or
strong, fragmented or integrated? Prieiga per internetą:
http://proakis.webarchive.hutton.ac.uk/sites/www.proakis.eu/files/AKIS_characterisation_briefing_final.pdf . 107 Diversity of European AKISs in 2014 (Knierim and Prager, 2015). Prieiga per internetą:
https://cordis.europa.eu/project/rcn/105025_en.html Cituota iš: EU SCAR AKIS (2019), Preparing for Future
AKIS in Europe.Brussels, European Commission. 2ndEdition, 10 October 2019. P. 19.
187
prieinamos investicijos, skirtos konsultavimo tobulinimui, žinių dalinimuisi ir sklaidai, tačiau
ryšiai tarp ŽŪŽIS veikėjų yra nekoordinuoti, institucijos veikia savo nuožiūra, konkuruoja
tarpusavyje ir labiau siekia naudos sau nei žemės ūkio subjektams.
Lietuvos žemės ūkio žinių ir inovacijų sistemą formuoja ir įgyvendina Kaimo verslo ir
rinkų plėtros agentūra (KVRPA) (iki 2018 m. spalio 1 d. – Programos „Leader“ ir žemdirbių
mokymo ir metodikos centras), Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas (LAEI), Lietuvos
agrarinių ir miškų mokslų centras (LAMMC), Lietuvos kaimo tinklas, Lietuvos Respublikos
žemės ūkio ministerija (ŽŪM), Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba (LŽŪKT),
Lietuvos žemės ūkio rūmai (ŽŪR), Mokslo, studijų ir verslo centras „Slėnis Nemunas“, VDU
Žemės ūkio akademija, Žemės ūkio mokslų ir technologijų parkas108 bei kitos institucijos ir
organizacijos.
BŽŪP biudžeto dalis dalinantis žiniomis ir naujovėmis. 2014–2020 metų
programavimo laikotarpiu Lietuva numatė 2,3 proc. viso savo kaimo plėtros voko (EŽŪFKP
ir nacionalinis įnašas) pagal M01 priemonę: žinių perdavimo ir informavimo veiksmai, M02:
konsultavimo paslaugos, ūkių valdymas ir paramos ūkiams paslaugos ir M16:
Bendradarbiavimas-EIP. Tai yra mažesnis nei ES-27 vidurkis, kuris yra 3,6 proc.
(neskaičiuojant Jungtinės Karalystės).109
Žemės ūkio mokslo, studijų ir mokymo institucijos. Žemės ūkio ir kaimo plėtros
srities mokslinius tyrimus Lietuvoje vykdo keletas mokslo institucijų: VDU Žemės ūkio
akademija; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademija ir
Gyvulininkystės institutas; LAMMC, jungiantis Žemdirbystės, Sodininkystės ir
daržininkystės, Miškų institutus; Kauno technologijos universiteto Maisto institutas; Lietuvos
agrarinės ekonomikos institutas. Taip pat Lietuvoje žemės ūkio žinių ir informacijos teikimo
funkcijas atlieka LŽŪKT, ŽŪR, ŽŪM ir kiti.
ŽŪM prie žemės ūkio informacijos kūrimo, kaupimo prisideda, finansuodama
mokslinius tyrimus, taip pat finansuoja mokslinių tyrimų sklaidos priemones (konferencijas,
seminarus). ŽŪM 2014–2020 m. iš Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros skatinimo
programos priemonės ,,Parama taikomiesiems tyrimams vykdyti“ finansavo (ir
tebefinansuoja) 171 mokslinį tyrimą. 2014–2018 m. laikotarpiu buvo užbaigti 157 moksliniai
tyrimai (2014 m. – 30 mokslinių tyrimų, 2015 m. – 29, 2016 m. – 43, 2017 m. – 27, 2018 m.
108 Žemės ūkio žinių ir inovacijų sistemą formuojančios ir įgyvendinančios institucijos ir organizacijos
išvardytos abėcėlės tvarka. 109 Šaltinis: valstybių narių pranešimas SFC (Europos Sąjungos fondų valdymo sistemai (angl. System for Fund
Management in the European Union)) (pagrįstas priimtomis programomis iki 2019 m. liepos mėn.). Cituota iš:
Analytical factsheet for Lithuania: Nine objectives for a future Common Agricultural Policy. Agriculture and
Rural Development.
188
– 28)110 ir taikomosios veiklos žemės ūkio, kaimo plėtros ir žuvininkystės srityse. 2014-2020
m. laikotarpiu priemonei „Parama taikomiesiems tyrimams vykdyti“ kasmet skiriama nuo
578 tūkst. iki 750 tūkst. EUR (žr. 3.1 paveikslą).
3.1 pav. Priemonės „Parama taikomiesiems tyrimams vykdyti“ finansavimo suma 2014–2020 m., tūkst.
EUR
Šaltinis: Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija. Strateginiai veiklos planai. Atnaujinta: 2019 11 05.
Žiūrėta: 2019 12 05. Prieiga per internetą: https://zum.lrv.lt/lt/administracine-informacija/planavimo-
dokumentai/strateginiai-veiklos-planai .
Žemės ūkio mokslo tinklo plėtros tikslais įsteigtas integruotas mokslo, studijų ir
verslo Slėnis „Nemunas“, kurio veikla jungia žemės ūkio ir kaimo plėtros mokslo ir mokymo
sistemoje dalyvaujančius institutus, universitetus, viešąsias įstaigas ir verslo atstovus. Slėnis
„Nemunas“ buvo įkurtas telkti žemės, miško ir maisto ūkio mokslinius tyrimus, studijas ir
žinioms imlaus verslo potencialą ir prisidėti prie žemės, miškų ir maisto ūkio plėtros ir žinių
kūrimo, tačiau 2014–2020 m. finansavimo laikotarpiu iki 2015 m. Slėnis „Nemunas“
įgyvendino ir užbaigė 6 projektus iš kurių tik viename projekte dalyvavo ir kiti Slėnio
„Nemunas“ steigėjai ir nariai, kas rodo, kad Slėniui keltas tikslas jungti ir integruoti žemės
ūkio ir kaimo plėtros mokslo, mokymo, viešojo sektoriaus ir verslo atstovus yra nepasiektas.
Mokymo paslaugos. Lietuvoje 2016 m. 38 proc. visų žemės ūkio valdytojų pasiekė
bazinį arba visišką profesinį pasirengimą žemės ūkio srityje. Ši dalis laikui bėgant yra
didėjanti, nes 2013 m. tokių ūkių valdytojų buvo 34 proc. Palyginti su ES, ūkininkų, kurie
įgijo visišką profesinį pasirengimą žemės ūkio srityje, dalis (tai reiškia, kad mokymo kursai,
110 Mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos darbų galutinės ataskaitos. 2014–2017 m. ataskaitos. Prieiga per
internetą: http://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/mokslas-mokymas-ir-konsultavimas/mokslas/moksliniu-tyrimu-ir-
taikomoji-veikla/.
578604
695
761732 750 750
0
100
200
300
400
500
600
700
800
2014 2015 2016 2017 2018 2019 2020
Tū
kst
. E
UR
189
trunkantys ne mažiau kaip dvejų metų mokymą visą darbo dieną po privalomojo švietimo
pabaigos ir baigti žemės ūkio kolegijoje, universitete ar kitame aukštesniame institute žemės
ūkyje srityje) yra šiek tiek aukštesnė Lietuvoje. Vadovų, turinčių bent bazinį profesinį
pasirengimą žemės ūkio srityje, dalis lygi 2016 m. ES lygiui.111 Visgi svarbu paminėti, kad
Žemės ūkio struktūros tyrimas dėmesį kreipia tik profesiniam pasirengimui ir išsilavinimui
žemės ūkio srityje, nors ekonominis, vadybinis art kitoks pasirengimas ūkininkams gali būti
nemažiau svarbus, tačiau toks išsilavinimas į anksčiau minėtą žemdirbiams keliamą
išsilavinimo ir pasirengimo ūkininkauti apibrėžimą nepatenka.
LŽŪKT mokymų centre „Agroakademija“ 2018 m. buvo organizuojami kvalifikacijos
kėlimo kursai specialistams ir konsultantams. 2017 m. suorganizuoti 158 mokami kursai,
kuriuose dalyvavo 2971 dalyvis pagal 5 mokymo programas augalų apsaugos naudotojams ir
platintojams. 2018 m. LŽŪKT suorganizuota 200 kursų, kuriuose dalyvavo 3736 dalyviai.
2017 m. ir 2018 m. ir toliau veikė nuotolinių mokymų sistema IKMIS (Informavimo,
konsultavimo ir mokymų informacinė sistema), kuria 2017 m. pasinaudojo 1002, o 2018 m.
888 ūkininkai ir konsultantai. Jie išklausė mokymus pagal 10 sistemoje esančių mokymo
programų pasirinkę elektroninių mokymų vaizdo įrašo peržiūros bei elektroninių mokymų
realiu laiku būdus, išlaikė žinių įvertinimo testus, gavo kvalifikacijos pažymėjimus. 2018 m.
suorganizuoti 6 mokymai ir seminarai 186 miško savininkams elektroninių mokymų realiu
laiku būdu (2017 m. atitinkamai 10 mokymų 282 miško savininkams). Iš viso per 2018 m.
kursus išklausė ir žinių įgijo 4493 ūkininkai (2017 m. - 3941). Kursų dalyviams 2018 m.
išduoti 389 kvalifikacijos tobulinimo ir 3507 augalų apsaugos kursų baigimo pažymėjimai
(2017 m. atitinkamai 434 ir 4104).112 Visgi svarbu paminėti, kad kritišką mokymų ir lankytų
kursų įvertinimą apriboja du veiksniai – visų pirma, iki šiol nėra atlikta apklausų ir/ar tyrimų,
kuriuose būtų analizuojama tokių organizuojamų mokymų, seminarų, kursų nauda ir
reikalingumas informacijos gavėjams, t.y. ūkininkams, miškų savininkams ir patiems
konsultantams ir, antra, vis dar dažnai ūkininkų apsisprendimą dėl mokymosi lemia paramos
gavėjams taikomi reikalavimai – kitaip tariant vis dar dažnai Lietuvos ūkininkai rinkdamiesi
111 Valstybių narių pranešimas SFC (Europos Sąjungos fondų valdymo sistemai (angl. System for Fund
Management in the European Union)) (pagrįstas priimtomis programomis iki 2019 m. liepos mėn.). Cituota iš:
Analytical factsheet for Lithuania: Nine objectives for a future Common Agricultural Policy. Agriculture and
Rural Development. 112 Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos 2018 m. veiklos ataskaita 2019-04-26. Protokolo Nr. R1-38.
Prieiga per internetą:
http://www.lzukt.lt/uploads/Apie%20mus/2019/2018%20m.%20Veiklos%20ataskaita_internetui.pdf P. 15-18;
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos 2017 m. veiklos ataskaita 2018-04-09. Prieiga per internetą:
http://www.lzukt.lt/uploads/Apie%20mus/2017_ataskaita_internetui.pdf P. 10-11.
190
mokymus (ir konsultacijas) daug dėmesio skiria kompleksinės paramos reikalavimams ir
aktyviau dalyvauja šiose veiklose, kai jos yra privalomos.113
ŽŪR taip pat teikia mokymo ir kompetencijų tobulinimo paslaugas. Pritarus ŽŪM,
ŽŪR 2017–2018 m. įgyvendino projektą „Žemdirbių kompetencijų tobulinimas“ pagal
Lietuvos Kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Žinių perdavimas ir
informavimo veikla“ veiklos sritį „Parama profesiniam mokymui ir įgūdžiams įgyti“. Taip
pat vykdė kaimo gyventojų kompetencijų tobulinimo (2016–2017 m.), žemdirbių
kompetencijų tobulinimo (2017–2018 m.), žemdirbių ir kitų kaimo gyventojų kompetencijų
tobulinimo (2019-2020 m.) projektus114.
Remiantis Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) bendra Lietuvos kaimo plėtros
2014–2020 m. programos priemonių statistika, pagal priemonę „Žinių perdavimas ir
informavimo veikla“ 2014–2019 m. buvo gautos 82 paraiškos (bendra prašoma paramos
suma – 10 648,8 tūkst. EUR), iš kurių 49 – paramai parodomiesiems projektams ir
informavimo veiklai, o 33 – paramai profesiniam mokymui ir įgūdžių įgijimui. Bendrai žinių
perdavimo ir informavimo veiklai 2014–2019 m. laikotarpiu skirta 7 699,3 tūkst. EUR, arba
40 proc. skirtų lėšų, o išmokėta 5 581,4 tūkst. EUR, arba vos 29 proc. visų šiai veiklai skirtų
lėšų. Priemonė „Parama parodomiesiems projektams ir informavimo veiklai“ sulaukė beveik
dvigubai daugiau paraiškų nei „Parama profesiniam mokymui ir įgūdžių įgijimui“ ir
atitinkamai gavo du kartus didesnį finansavimą (atitinkamai 3 706 tūkst. ir 1 874 tūkst.
EUR)115.
Apskritai Lietuvoje žemės ūkio moksliniams tyrimams ir plėtrai skiriama lėšų dalis
atitinka 2004 m. į ES įstojusių narių skiriamų lėšų vidurkį, tačiau, pavyzdžiui, Estija nuo
2010 m. Lietuvą skiriamų lėšų žemės ūkio moksliniams tyrimams suma lenkia bent kelis
kartus. Didesnes negu Lietuvoje išlaidas žemės ūkio moksliniams tyrimams ir plėtrai verslas,
viešosios politikos sprendimų priėmėjai ir aukštojo mokslo institucijos skiria, skaičiuojant
išlaidas vienam gyventojui, Kroatijoje, Vengrijoje, Slovėnijoje, Čekijoje, o mažiau negu
Lietuvoje, remiantis tyrimo duomenimis, žemės ūkio moksliniams tyrimams lėšų skiriama
Slovakijoje, Bulgarijoje ir Rumunijoje.
113 Vidickienė, D., Melnikienė, R. (2014). Kaimo politikos evoliucija. Vilnius. LAEI. P. 201. 114 Lietuvos Respublikos Žemės ūkio rūmai. Vykdomi ir įvykdyti projektai. Prieiga per internetą:
http://zur.lt/projektai/ . 115 Bendra Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonių statistika 2019-11-14. Prieiga per
internetą: https://www.nma.lt/index.php/parama/lietuvos-kaimo-pletros-20142020-m-
programa/statistika/9156#res (1, 1.1 ir 1.2 rodikliai).
191
3.1 lentelė. Žemės ūkio mokslinių tyrimų ir plėtros išlaidos pagal 2007 m. mokslo biudžetų ir programų
analizės ir palyginimo nomenklatūrą (NABS) 2008–2014 m. Lietuvoje
Išlaidų matas 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014
Bendrosios (gross) išlaidos (mln. EUR) 17,1 14,3 11,4 13,6 8,3 13,8 16,9
Bendrosios išlaidos (proc. BVP) 0,052 0,053 0,041 0,044 0,025 0,039 0,046
Bendrosios išlaidos (EUR vienam gyventojui) 5,3 4,5 3,6 4,5 2,7 4,6 5,7
Iš kurių:
verslo įmonės (mln. EUR)
n. d. n. d. n. d. n. d. n. d. n. d. n. d.
Vyriausybė (mln. EUR) 9,4 6,9 5,3 7,0 n/d 8,1 8,2
aukštasis mokslas (mln. EUR) 7,6 7,4 6,1 6,6 8,3 5,6 8,6
Šaltinis: Midmore, P., (2017). Agricultural science research impact in the Easter European Union Member
States. Studies in Agricultural Economics. No. 119. P. 3.
Nors ir nėra duomenų (Midmore (2017) tyrimas), kiek verslo įmonės Lietuvoje skyrė
lėšų žemės ūkio moksliniams tyrimams, vis dėlto tai galėtų būti svarbus šios srities
finansavimo šaltinis. Nepaisant potencialiai didelio atsipirkimo iš viešųjų investicijų į žemės
ūkio mokslą, į ES 2004 m. įstojusios šalys, tarp jų ir Lietuva, investuoja nepakankamus
išteklius, o naujovių diegimo pajėgumų ir tinklų kūrimas turėtų ženkliai padidinti mokslinių
tyrimų poveikio veiksmingumą. Nedidelis skaičius šalių (Vokietija, Ispanija, Jungtinė
Karalystė, Italija ir Prancūzija) yra atsakingos už daugiau kaip 70 proc. viešųjų žemės ūkio
mokslo biudžeto lėšų, todėl Vidurio ir Rytų Europos šalys, anot P. Midmore (2017, p. 2),
siekdamos inovacijų ir modernizacijos žemės ūkyje, turėtų didinti skiriamas lėšas žemės ūkio
tyrimams ir plėtrai.
Konsultavimo paslaugų teikimas. Lietuvoje veikia nemažai žemės ūkio konsultavimo
paslaugas teikiančių institucijų ir organizacijų. Žemdirbių ir kaimo gyventojų konsultavimo
veiklą vykdo LŽŪKT, ŽŪR, VDU ŽŪA, LSMU, kitos viešos ir privačios konsultavimo
įstaigos. Konsultuojama augalininkystės, sodininkystės ir daržininkystės, gyvulininkystės,
statybos, inžinerijos, kaimo turizmo ir žemės ūkio verslų plėtros, žemės ūkio ir kaimo
ekonomikos, žemės ūkio ir kaimo verslo buhalterinės apskaitos ir kitais klausimais. Minėtos
institucijos taip pat vykdo ir neformalųjį suaugusiųjų mokymą.
LŽŪKT paslaugomis 2018 m. naudojosi ir jas pirko 9572 žemės ūkio ir ne žemės ūkio
veiklą vykdantys subjektai, kurie naudojosi mokymo, technologinėmis, darbų saugos,
miškininkystės, ekonominėmis, buhalterinės apskaitos paslaugomis.116 Palyginti su 2017 m.,
pirkusių paslaugas klientų skaičius padaugėjo 4,5 proc.117
116 Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos 2018 m. veiklos ataskaita 2019-04-26. Protokolo Nr. R1-38.
Prieiga per internetą:
http://www.lzukt.lt/uploads/Apie%20mus/2019/2018%20m.%20Veiklos%20ataskaita_internetui.pdf P. 11. 117 Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos 2017 m. veiklos ataskaita 2018-04-09. Prieiga per internetą:
http://www.lzukt.lt/uploads/Apie%20mus/2017_ataskaita_internetui.pdf P. 10-11.
192
3.2 lentelė. Unikalūs žemės ūkio ir ne žemės ūkio veiklą vykdantys subjektai pirkę LŽŪKT konsultavimo
paslaugas 2016-2018 metais.
Metai Unikalūs žemės ūkio ir ne žemės ūkio veiklą
vykdantys subjektai pirkę konsultavimo paslaugas
Pokytis palyginus su
ankstesniais metais
2016 9580 n. d.
2017 9158 –4,4 proc.
2018 9572 4,5 proc.
Šaltinis: Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos 2018 m. veiklos ataskaita 2019-04-26. Protokolo Nr. R1-
38. Prieiga per internetą:
http://www.lzukt.lt/uploads/Apie%20mus/2019/2018%20m.%20Veiklos%20ataskaita_internetui.pdf P. 11;
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos 2017 m. veiklos ataskaita 2018-04-09. Prieiga per internetą:
http://www.lzukt.lt/uploads/Apie%20mus/2017_ataskaita_internetui.pdf P. 10-11.
Remiantis 3.2 lentele, matyti, kad, pavyzdžiui, 2016 metais vos 6,4 proc. visų
Lietuvos ūkių naudojosi LŽŪKT konsultavimo paslaugomis.118 LŽŪKT žemdirbiams teikia
augalininkystės, darbų saugos, inžinerijos, ekonomikos, gyvulininkystės, ūkio apskaitos,
miškininkystės, mokymo bei nuotolines paslaugas. Ūkių apskaita buvo tvarkoma buhalterinės
apskaitos programa „e-GEBA Buhalterija“. Visos buhalterinės operacijos yra automatizuotos.
Konsultavimo tarnyboje teikiamos nuotolinės ūkio valdymo paslaugos, kurios klientams
prieinamos naudojantis programomis „e-GEBA Gyvulininkystė“, „e-GEBA Augalininkystė“
bei „e-GEBA Buhalterija“. 119
Programos „Leader“ ir žemdirbių mokymo metodikos centras iki 2018 m. spalio
koordinavo žemės ūkio ir kaimo plėtros dalyvių (žemdirbių, žemės ūkio ir kaimo plėtros
specialistų bei konsultantų, kaimo bendruomenių, vietos veiklos grupių, kitų žemės ir miškų
ūkio, žuvininkystės ir kaimo verslo sektoriuose dirbančių žmonių) tęstinį profesinį mokymą,
organizavo žemės ūkio ir kaimo plėtros dalyvių kvalifikacijos tobulinimą ir informavimą.
Centras konsultavimo veiklas vykdė valdymo, geros agrarinės bei aplinkosaugos būklės
reikalavimų ir darbo saugos standartų įgyvendinimo veikloje; agrarinės aplinkosaugos ir
ūkininkavimo saugomose teritorijose veikloje; tvarkant ūkio veiklos buhalterinę apskaitą;
miškininkystės klausimų srityje ir LEADER metodo įgyvendinimo veiklose.
Siekiant užtikrinti konsultacijų kokybę, buvo sukurta konsultantų bei įstaigų
akreditacijos procedūra ir registras. Šią akreditaciją turėjo gauti konsultantai ir įstaigos,
kurios dalyvavo KPP priemonėse. Per 2017 m. dėl konsultantų ir specialistų bei įstaigos
akreditacijos pratęsimo/suteikimo programos „Leader“ ir žemdirbių mokymo metodikos
centras suteikė akreditacijas 141 specialistui ir konsultantui pagal 5.1–5.6 konsultavimo
118 Statistikos departamento duomenimis 2016 m. Lietuvoje buvo registruota 150 317 ūkių. 119 Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos 2017 m. veiklos ataskaita 2018-04-09. Prieiga per internetą:
http://www.lzukt.lt/uploads/Apie%20mus/2017_ataskaita_internetui.pdf P. 13.
193
sritis120. 2018 m. registruota 219 (2017 m. – 262) konsultantų, kurie dirbo pagal 6.1–6.4 ir
5.1–5.6 konsultavimo sritis.121 Nuo 2018 m. spalio 1 d. programos „Leader“ ir žemdirbių
mokymo metodikos centras likviduotas ir konsultantų ir konsultavimo įstaigų akreditavimo
funkcijas įgyvendina KVRPA. 2019 m. birželio mėnesio duomenimis, KVRPA yra
akreditavusi 15 įstaigų (sausio mėnesį tokių buvo 17)122 ir 2019 m. spalio mėn. duomenimis
yra akreditavusi 346 konsultantus (2019 m. pradžioje akredituotų konsultantų buvo 520),
dirbančius 5.1–5.6 konsultavimo srityse.123
ŽŪR nuo 1994 m. vykdo žemės ūkio veiklos subjektų konsultavimo programą. Ji
apima žemės ūkio veiklos subjektų ir kitų kaimo gyventojų informavimą apie gaminamos
augalininkystės ir gyvulininkystės produkcijos konkurencingumo didinimą; kooperacijos
žemės ūkyje plėtrą; žemės ūkio verslo planavimą ir veiklos teisinius klausimus. ŽŪR
konsultavimo veiklą vykdo 42 konsultantai.124
Žemės ūkio ir susijusiose srityse konsultacijas taip pat teikia VDU Žemės ūkio
akademija, LSMU, LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno miškų ir
aplinkos inžinerijos kolegija, Klaipėdos valstybinė kolegija, Žemaitijos kolegija, Lietuvos
kaimo turizmo asociacija, viešosios įstaigos, profesinės mokyklos, verslo įmonės ir privatūs
konsultantai.
Remiantis bendra Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonių
statistika, pagal priemonę „Konsultavimo paslaugos, ūkio valdymo ir ūkininkų pavadavimo
paslaugos“ 2014–2019 m. laikotarpiu gautos 4408 paraiškos (prašoma paramos suma – 6
120 Akreditavimo sritys:
5.1. konsultavimas teisės aktų nustatytų žemės ūkio veiklos valdymo reikalavimų, geros agrarinės ir
aplinkosaugos būklės standartų ir darbo saugos reikalavimų laikymosi klausimais;
5.2. konsultavimas agrarinės aplinkosaugos ir ūkininkavimo saugomose teritorijose klausimais;
5.3. konsultavimas ūkio veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymo klausimais;
5.4. konsultavimas miškų ūkio klausimais;
5.5. konsultavimas ekologinės augalininkystės klausimais;
5.6. konsultavimas ekologinės gyvulininkystės klausimais. 121 Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos 2017 m. veiklos ataskaita 2018-04-09. Prieiga per internetą:
http://www.lzukt.lt/uploads/Apie%20mus/2017_ataskaita_internetui.pdf P. 17–18. ir Lietuvos žemės ūkio
konsultavimo tarnybos 2018 m. veiklos ataskaita 2019-04-26. Protokolo Nr. R1-38. Prieiga per internetą:
http://www.lzukt.lt/uploads/Apie%20mus/2019/2018%20m.%20Veiklos%20ataskaita_internetui.pdf . 122 VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra. Akredituotų konsultavimo įstaigų sąrašas, atnaujintas 2019 m.
birželio 28 d. Prieiga per internetą:
https://www.litfood.lt/media/files/Akreditavimas/Akredituotos%20istaigos_20190628.pdf . 123 VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra. Akredituotų konsultantų sąrašas, atnaujintas 2019 m. spalio 3d.
Prieiga per internetą: https://www.litfood.lt/media/file/akreditavimas/Akredituoti_konsultantai_20191003.pdf . 124 LR žemės ūkio rūmai. Konsultavimas. Prieiga per internetą: https://www.zur.lt/lt/konsultavimas/ .
194
610,7 tūkst. EUR), iš kurių 65,5 proc. – 2887 paraiškos buvo patvirtintos. Patvirtinta
paramos suma siekė 4 329 tūkst. EUR, o išmokėta 1 941 tūkst. EUR.125
Konsultavimo veiklai didelę svarbą teikia ir patys ūkininkai. Ecorys et al. tyrimo
duomenimis, beveik 80 proc. apklaustų Lietuvos jaunųjų ūkininkų nurodė, kad informaciją
gauna iš žemės ūkio konsultantų, patarėjų ar plėtotojų (angl. extensionists)126. 2019 m. LAEI
atlikta jaunųjų ūkininkų apklausa taip pat identifikavo, kad jaunieji ūkininkai aktyviai
naudojosi konsultantų paslaugomis ir didelį dėmesį skyrė kvalifikacijos kėlimui. Beveik pusė
respondentų - 48,3 proc. jaunųjų ūkininkų naudojasi Lietuvos žemės ūkio konsultavimo
tarnybos teikiamomis paslaugomis, o 34,3 proc. planuodami ir vykdydami ūkinę veiklą
kreipėsi į privačius konsultantus. Tik 5,4 proc. teigė, kad konsultacijų ateityje nereikia.
77,1 proc. respondentų teigė, kad kėlė kvalifikaciją dalyvaudami seminaruose, kursuose,
mokymuose, 22,5 proc. - kvalifikaciją kėlė savarankiškai. Tik 0,4 proc. nurodė, kad
kvalifikacijos kėlimas jiems yra neaktualus. Apklausa taip pat parodė, kad jaunieji ūkininkai
akcentuoja ne tiek technologinių, bet ekonominių ir vadybinių žinių poreikį, todėl ateityje
turėtų keistis į ŽŪŽIS įtraukiamų konsultavimo tematikų prioritetai.127 Visgi siekiant
skaidrumo ir viešumo principų įgyvendinimo, ateityje turėtų būti siekiama sudaryti ir viešai
skelbti ūkininkų mokymo ir konsultavimo registrą (šiuo metu viešai prieinamas tik jaunųjų
ūkininkų, išklausiusių Jaunųjų ūkininkų kompetencijos ugdymo mokymo programą,
registras128), siekiant sužinoti žinių sklaidą tarp ūkininkų, užtikrinti, kad kelis kartus nebūtų
konsultuojami tie patys asmenys.
Visgi nepaisant esamų konsultavimo institucijų buvimo ir aiškiai išsakyto ūkininkų
poreikio konsultacijoms, nemažiau svarbi konsultavimo veiklos dalis yra konsultantai ir jų
konsultavimo kokybė. Todėl 2021-2027 m. programavimo laikotarpyje ŽŪŽIS turėtų būti
keliami ir tokie tikslai, kaip – interaktyvių konsultavimo paslaugų įgyvendinimas, kai
konsultavimą galėtų teikti ūkininkai ūkininkams; būtina užtikrinti tinkamą konsultantų
pasirengimą, mokymą ir kvalifikacijos kėlimą (ūkininkų ir konsultantų galimybę tobulintis
125 Šaltinis: Bendra Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonių statistika 2019-11-14. Prieiga
per internetą: https://www.nma.lt/index.php/parama/lietuvos-kaimo-pletros-20142020-m-
programa/statistika/9156#res (2 rodiklis). 126 Ecorys in cooperation with LEI and Aequator Groen & Ruimte, 2015. Young Farmers’ Needs in Lithuania.
Annex I.17 to the Pilot project: Exchange Programmes for Young Farmers. Client: European Commission,
Directorate-General for Agriculture and Rural Development. Prieiga per internetą:
https://ec.europa.eu/agriculture/sites/agriculture/files/external-studies/2015/young-farmers/country-
reports/annex-i.17-lithuania.pdf. P. 14. 127 Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto atlikta jaunųjų ūkininkų apklausa, 2019. 128 VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra. Informacija jauniesiems ūkininkams. Prieiga per internetą:
https://www.litfood.lt/mokymai/jaunuju-ukininku-mokymas/ .
195
užsienyje, lankyti užsienio gerosios praktikos demonstracinius ūkius)129, įgyvendinti tokią
konsultavimo sistemą, kurios poreikiai visada labiau kiltų iš apačios (t.y. iš ūkininkų,
asociacijų poreikių), o ne iš Lietuvos konsultavimo institucijų ir konsultantų gebėjimų teikti
konsultacijas vienoje ar kitoje srityje.
Inovacijų diegimo procesai. Inovacijų diegimui, pritaikant ūkiuose mokslininkų
sukurtus sprendimus, yra pasitelkta Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos
priemonė „Bendradarbiavimas“ (veiklos sritis „Parama EIP veiklos grupėms kurti ir jų
veiklai vystyti“). Ši priemonė yra skirta įgyvendinti Europos inovacijų partnerystę (EIP)
žemės ūkio srityje. Europos inovacijų platforma žemės ūkio produktyvumui ir tvarumui (EIP-
AGRI) apima EIP veiklos grupių skatinimą, kurias sudaro suinteresuotieji subjektai:
ūkininkai, mokslininkai, konsultantai ir žemės ūkio bei maisto sektoriaus įmonės. EIP veiklos
grupės susiburia dirbti su konkrečiais, praktiniais problemos ar novatoriškos galimybės
sprendimais, kurių projektą finansuoja Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai. Lietuvoje
tik 2016 m. pabaigoje pasirašytos pirmosios sutartys, tačiau jau 2017 m. pradėti įgyvendinti
ūkininkams reikšmingi projektai.
Dažniausiai Lietuvoje diegtos inovacijos žemės ūkyje susijusios su našesnių
technologijų įgyvendinimu, augalų auginimo technologijomis, gyvulių laikymo ir šėrimo
technologijomis, naujų veislių augalų ir gyvulių (gyvūnų) auginimu, naujais darbo
organizavimo metodais, finansų valdymo, tiekimo grandinės valdymo ir rinkodaros metodais
ir inovatyviomis žemės ūkio produkcijos perdirbimo veiklomis.130
Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programą 2014–2018 m. pateiktos 27
EIP paraiškos, o finansavimą kol kas gavo daugiau nei pusė teikusiųjų paraiškas, t.y. 15.131
Iki 2019 m. pabaigos EIP veiklos grupėms patvirtinta paramos suma siekė 4 122 tūkst. EUR,
o išmokėta 2 332 tūkst. EUR.132
Nedidelis paraiškų skaičius ir išmokėtos paramos suma rodo, kad mokslo, tyrimų ir
žemės ūkio atstovai silpnai ir vis dar nepakankamai įsitraukia į inovacijų kūrimo ir diegimo
veiklas, neefektyviai išnaudoja skiriamą finansavimą. Šuo metu įgyvendinami ir/ar jau
129 EU SCAR AKIS (2019), Preparing for Future AKIS in Europe.Brussels, European Commission. 2nd
Edition, 10 October 2019. P. 36-37. 130 Vidickienė, D., Melnikienė, R., Gedminaitė-Raudonė, Ž., (2013). Inovacijų diegimo Lietuvos ūkininkų
ūkiuose motyvai ir barjerai. Management Theory and Studies for Rural Business and Infrastructure
Development. 2013. Vol. 35. No. 1. P. 140–149. P. 144.
1 131 EIP Liėtuvojė įgyvėndinami projėktai. Priėiga pėr intėrnėtą:
http://www.kaimotinklas.lt/lt/temos/eip-lietuvoje-igyvendinami-projektai . 132 Šaltinis: Bendra Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonių statistika 2019-05-28. Prieiga
per internetą: https://www.nma.lt/index.php/parama/lietuvos-kaimo-pletros-20142020-m-
programa/statistika/9156#res (16.1 rodiklis).
196
įgyvendinti EIP projektai analizuoja ir diegia inovacijas šiose srityse: drėgmės režimo dirvoje
reguliavimas; dirvos struktūros ir jos kokybės gerinimas; efektyvus ūkio valdymas; žinių
kaupimas ir perdavimas; galvijų ir avių veislių gerinimas; pieninių karvių sveikatingumo
gerinimas; grūdų ir pašarų kontrolės sistemos kūrimas; kenksmingų organizmų kontrolės
diegimas ir kitos.
Ateityje labai svarbu – ką pažymi ir SCAR AKIS – EIP atvėrimas platesnėms, ne tik
griežtai susijusioms su žemės ūkiu per technologinius sprendimus, inovacijoms, bet ir
minkštųjų kompetencijų ir inovacijų vystymas ir tobulinimas. Be to būsimajame
programavimo laikotarpyje komisijos pasiūlyme dėl Specialiosios Programos „Horizontas
Europa“ daugiau dėmesio skiriama bendram idėjų generavimui ir daugelio veikėjų
(daugiafunkciai) projektų prieigai (angl. multi-actor approach), apimančiai įvairius
visuomenės iššūkius klasteryje „Maistas ir gamtos ištekliai“.133 Todėl ateityje EIP projektai
turėtų peraugti į „Horizontas Europa“ projektus, kur visi projektų partneriai dalyvautų
visuose projektų etapuose ir jų sklaidoje.
Inovacijų perdavimo ir sklaidos infrastuktūra. Greta inovacijas kuriančių institucijų,
svarbų vaidmenų inovacijų perdavimo procese vaidina inovacijų sklaidos institucijos, kurios
veikia kaip tarpininkai tarp inovacijų kūrėjų ir inovacijų vartotojų. Tokiu inovacijų
tarpininku yra VDU Žemės ūkio akademijos Komunikacijos ir technologijų perdavimo
centras (KTPC), kuriam yra keliama užduotis kurti sąlygas naujausių mokslo žinių
komercializavimui, vykdyti verslui patrauklių technologijų paiešką agroinovacijų ir maisto
technologijų srityje. KTPC yra Slėnio „Nemunas“ infrastruktūros dalis, kurio tikslas –
skatinti verslo ir mokslo bendradarbiavimą. KTPC atsakingas už Slėnio steigėjų ir partnerių,
mokslininkų, tyrėjų, studentų ir verslininkų bendradarbiavimą, mokslinio potencialo
panaudojimą, inovacijas ir inovatyvaus verslo kūrimą, mokslinės informacijos viešinimą.
Bendradarbiaujant su atviros prieigos centrais (APC) ir juose dirbančiais mokslininkais,
KTPC keliamas tikslas užtikrinti inovacijų sklaidos, technologijų perdavimo ir MTEP
rezultatų komercinimo mechanizmų veiklas.
Inovacijų diegimo veikloje Lietuvoje taip pat aktyviai dalyvauja Mokslo, inovacijų ir
technologijų agentūra (MITA), kuri kuruoja atvirą mokslinių tyrimų ir eksperimentinės
plėtros tinklą „OPEN R&D Lietuva“. „OPEN R&D Lietuva“ yra subūręs visus šalies
valstybinius universitetus, mokslinių tyrimų institutus, mokslo ir technologijų parkus bei
atviros prieigos centrus, teikia daugiau kaip 2,5 tūkst. paslaugų inžinerijos ir informacinių
133 Proposal for a Specific Programme implementing Horizon Europe: Doc 2 on the webpage https://eur-
lex.europa.eu/legalcontent/EN/TXT/DOC/?uri=CELEX:52018PC0436&from=EN .
197
technologijų, biomedicinos ir biotechnologijų, medžiagų mokslo, fizikinės ir cheminės
technologijos, gamtos išteklių ir žemės ūkio srityse.
Svarbiu inovacijų perdavimo infrastruktūros elementu yra LŽŪKT, kuri aktyviai
veikia inovacijų skaitmeninimo srityje ir kuriant IT sistemas, kurios palengvina informacijos
sklaidą. LŽŪKT dalyvauja įgyvendinant žemės ūkio žinių ir inovacijų sklaidą Lietuvoje ir
2014-2018 m. pagal priemonės „Bendradarbiavimas“ veiklos sritį ,,Parama EIP veiklos
grupėms kurti ir jų veiklai vystyti“ kartu su partneriais vykdo projektą „Inovacijų vartai“,
kurio tikslas – užtikrinti sklandų žemės ūkio inovacijų kūrimo, diegimo ir sklaidos grandinės
ūkis-konsultavimas-mokslas veikimą, žinių kaupimo ir perdavimo sistemos plėtrą. 2019 m.
pradėjo veikti Taikomųjų inovacijų tyrimų ir rezultatų informacinė sistema (TITRIS), kuri
renka, viešina ir kaupia taikomųjų inovacijų tyrimų ir rezultatų duomenis, kurie potencialiai
gali prisidėti prie efektyvesnio, tvaresnio, aplinką tausojančio ūkininkavimo.
LŽŪKT sukūrė kompiuterinę ūkio valdymo programą „e-GEBA“ su susietais
gyvulininkystės, ekonomikos, buhalterijos, augalininkystės moduliais. Kita jų įdiegta
inovatyvi sistema yra IKMIS – informavimo, konsultavimo ir mokymų informacinė sistema.
Ją sudaro 4 nemokamos elektroninės paslaugos skirtos žemdirbiams, konsultantams, mokslo
atstovams ir visiems besidomintiems žemės ūkiu. IKMIS sistema suteikia pažangius
nuotolinius būdus informuoti ūkininkus apie artėjančias augalininkystėje augalų ligas, jų
prognozavimą bei prevencines priemones. Tai vienas iš modernių metodų, siekiant tausaus
augalų apsaugos produktų naudojimo.
Apskritai labai svarbus modernus požiūris į šiuolaikines žemės ūkio technologijas ir
konsultavimo metodus, efektyvus bendravimas su mokslo ir mokymo įstaigomis,
dalyvavimas tarptautinių organizacijų ir iniciatyvų veikloje, tokių kaip EIP tinklas, žemės
ūkio žinių ir inovacijų sistema. Per paskutinius dešimtmečius šalies ūkiuose įvyko daug
pokyčių: neatpažįstamai pasikeitė gyvulių laikymo ir augalų auginimo technologijos,
naudojama įranga ir technika. XXI a. III dešimtmetis pasižymės kaip nauja technologinė
(skaitmeninė) revoliucija: „autopiloto“ vairuojami traktoriai, fermų robotai, tikslioji
žemdirbystė, dronai ir daugelis kitų. Žemdirbiui keliami reikalavimai apima ne tik dirvožemį,
vandenį ir orą, bet ir gyvulių gerovę, kraštovaizdį ir bioįvairovę. Visa tai sudaro Lietuvos ir
ES žemės ūkio konsultavimo, modernizavimo, inovacijų ir žinių informacinės sistemos
kūrimo ir perdavimo esmę, kurią ypač svarbu stiprinti, plėsti, pakankamai finansuoti ir
skatinti praktinį inovacijų taikymą, kurį ateityje turėtų įgyvendinti inovacijų brokeriai, kurie
198
užsiimtų ne tik inovacijų sklaida suinteresuotosioms šalims, bet ir atrinktų tas inovacijas,
kurios yra labiausiai tinkamos ir reikalingos konkrečiam ūkiui ar sektoriui.134
Skaitmeninimo gerinimas ir modernizacija žemės ūkyje bei kaimo vietovėse.
Lietuvos kaimo vietovėse įgyvendinus RAIN–2 projektą, plačiajuosčio ryšio aprėptis kaimo
vietovėse pasiekė 98 proc. Nors nuo 2014 m. prieigą prie interneto turinčių namų ūkių dalis
kaime išaugo 14 proc. punktų, tačiau palyginti su miestu, ši dalis išliko mažesnė. 2018 m.
plačiajuosčio ryšio prieigą prie interneto turinčių namų ūkių dalis kaime sudarė 72 proc. ir
9 proc. punktais atsiliko nuo miesto (3.2 pav.).
3.2 pav. Plačiajuosčio ryšio prieigą prie interneto turinčių namų ūkių dalis kaime ir mieste 2014–2018 m.,
proc.
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.
Nepaisant sparčiai augančio plačiajuosčio ryšio naudojimo, vis dar išlieka didelis
poreikis sumažinti skirtumus tarp miesto ir kaimo gyventojų galimybių naudotis sparčiu
interneto ryšiu, sprendžiant „paskutinės mylios“ problemą dalyje šalies kaimo vietovių. Pagal
Kaimo plėtros 2014–2020 m. programą buvo įgyvendintas 1 projektas, teikiant paramą
plačiajuosčio ryšio infrastruktūrai kaimo vietovėse, kurio bendra suma buvo 4 424,0 tūkst.
EUR.135
Paslaugų skaitmeninimas neišvengiamas, todėl svarbu, kad Lietuvos žemdirbiai ir
viešosios institucijos sugebėtų pasinaudoti skaitmeninimo ir modernizavimo veikloms
skirtomis finansavimo priemonėmis. ES e. valdžios veiksmų planas 2016–2020 m. (angl. EU
134 EU SCAR AKIS (2019), Preparing for Future AKIS in Europe.Brussels, European Commission. 2ndEdition,
10 October 2019. P. 110. 135Bendra Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonių statistika 2019-11-14
https://www.nma.lt/index.php/parama/lietuvos-kaimo-pletros-20142020-m-programa/statistika/9156#res (7.3
rodiklis).
66 6872
7578
70 7076
80 81
5862 63
6672
0
10
20
30
40
50
60
70
80
90
2014 2015 2016 2017 2018
Pro
c.
Turi interneto prieigą iš viso Mieste Kaime
199
eGovernment Action Plan 2016–2020) ragina Europoje modernizuoti viešojo administravimo
institucijas ir pagerinti sąveiką su piliečiais bei įmonėmis. Šiuo modernizavimu siekiama
sumažinti administracinę naštą suinteresuotosioms šalims, įskaitant ūkininkus, remiantis
pakartotiniu bendrų paslaugų teikimu. Šiuo metu galima išskirti šešias Lietuvos pareiškėjams
svarbias „Horizontas 2020“ 2018–2020 m. skaitmeninimo žemės ūkyje finansavimo
galimybes ir programas136.
Administravimo procesų automatizavimą ir robotizavimą žemės ūkio
administravimo srityje sparčiai įgyvendina NMA, kuri 2017 m. buvo pirmoji valstybinė
įstaiga, įdarbinusi robotą. Robis NeMigA – tai programinė įranga, galinti dirbti kitų
programinių įrangų ir aplikacijų aplinkose, apdorojanti itin didelės apimties duomenis ir
atliekanti periodinius, pasikartojančius veiksmus ar žingsnius. Paramos administravimo
procesų robotizavimas leidžia ne tik padidinti šių procesų efektyvumą ir operatyvumą, bet ir
mažinti administravimo kaštus.
Vienas iš NMA tikslų yra ir toliau didinti nuotolinių patikrų skaičių, taikant
pažangiausius palydovinius vaizdus ir technologijas bei tobulinti atrankų nuotolinėms
patikroms procesą, užtikrinantį ne mažiau kaip 80 proc. patikrų, atliekamų nuotoliniu būdu,
naudojantis aerofotografine medžiaga. Naudojantis „Sentinel“ palydoviniais vaizdais, bus
stebima deklaruotų laukų būklė ir tik pastebėjus galimą pažeidimą, tikrintojai vyks į vietą,
kad galėtų įsitikinti, ar reikalavimai tikrai pažeisti. Šie pokyčiai leis didinti NMA veiklos
efektyvumą, mažinant žmogiškųjų ir finansinių išteklių panaudojimo apimtis, procesų
priklausomybę nuo žmogiškųjų išteklių bei klaidų tikimybę.137
Prie skaitmeninimo įgyvendinimo Lietuvoje prisideda Skaitmeninių Inovacijų Centras
„AgriFood Lithuania“ (angl. Digital Innovation Hub (DIH) AgriFood Lithuania), kuris yra
VšĮ „Smart IT Cluster“ įkurtas pelno nesiekiantis centras, ir kurio tikslas yra skatinti ir
prisidėti prie žemės ūkio, maisto ir su jomis susijusių sektorių skaitmenizacijos ir
technologinių inovacijų plėtros Lietuvoje. „AgriFood Lithuania“ yra registruotas Europos
Komisijos Skaitmeninių inovacinių centrų kataloge138. Centras taip pat yra Europos
136 RUR-02-2018: žemės ūkio ir kaimo vietovių skaitmeninimo socialinis ir ekonominis poveikis; RUR-13-
2018: ūkių konsultantų bendruomenių įgalinimas, suteikiant galimybę pasirengti ūkininkams skaitmeniniam
amžiui; RUR-14-2018: skaitmeniniai sprendimai ir e. įrankiai BŽŪP modernizavimui; DT-RUR-12-2018: IT ir
komunikacijos inovacijos žemės ūkiui – skaitmeniniai inovacijų centrai žemės ūkiui; DT-RUR-12-2018: Žemės
ūkio skaitmeninės kompleksinės integracijos platformos; DT-ICT-09-2020: Skaitmeninių paslaugų platformos
kaimo ekonomikai. 137 NMA prie ŽŪM 2018 metų veiklos planas. Patvirtinta NMA direktoriaus 2018 m. kovo 30 d. įsakymu
Nr. BR1-89. 138 Europos Komisijos Išmanios specializacijos platformos Skaitmeninių inovacinių centrų katalogas. Nuoroda
internete: https://s3platform.jrc.ec.europa.eu/digital-innovation-hubs-tool/-/dih/15066/view .
200
inovacijų centrų tinklo „SmartAgriHubs“139 narys ir atstovas Lietuvoje. „SmartAgriHubs“ yra
ilgalaikis ES lygio inovacijų infrastruktūros projektas, siekiantis realizuoti Europos žemės
ūkio skaitmeninimą skatinant, formuojant ir koordinuojant tvarią organizacijų ekosistemą
inovacijų ir kompetencijų sklaidai Europoje.140 „AgriFood Lithuania“ jungia 27 Lietuvos
viešojo, mokslo, švietimo, pramonės ir inovacijų vystymo partnerius, kuriuos sudaro viešieji
ir socialiniai141, mokslo ir tyrimų142, verslo ir pramonės143 ir veiklos paramos partneriai
(advokatų kontora „Cobalt“). Centras atlieka koordinavimo bei suinteresuotųjų
bendradarbiavimo užtikrinimo funkcijas, teikia paramą ir specializuotas paslaugas žemės
ūkio ir maisto technologinių inovacijų tyrimo, vystymo ir diegimo srityse; palengvina
suinteresuotų grupių partnerystę vykdant bendrus aukštųjų technologijų tyrimus, technologijų
perdavimą ir industrinį taikymą; sujungia nacionalinius inovacijų projektus, startuolius ir
įmones su platesnėmis tarptautinėmis ir tarpsektorinėmis iniciatyvomis bei kompetencijų
centrais; siekia prisidėti prie nacionalinės ir europinės technologinės infrastruktūros
stiprinimo.
Lietuvoje veikia Elektroniniai valdžios vartai, kuriuose teikiama 81 paslauga žemės
ūkio ir aplinkos apsaugos srityse. Paslaugų teikėjai yra Valstybinė augalininkystės tarnyba,
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, Lietuvos geologijos tarnyba, Nacionalinė
žemės tarnyba, NMA, LŽŪKT, Distancinių tyrimų ir geoinformatikos centras „GIS-Centras“,
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Valstybinė miškų tarnyba, Valstybinė gyvulių
veislininkystės priežiūros tarnyba, Aplinkos apsaugos agentūra ir kiti.
LŽŪKT, be jau minėtų elektroninių sistemų IKMIS, „e-GEBA Gyvulininkystė“, „e-
GEBA Augalininkystė“ bei „e-GEBA Buhalterija“, elektroniniuose valdžios vartuose teikia
ūkininkų, žemės ūkio specialistų ir konsultantų nuotolinių mokymų internetu paslaugas, jų
akreditacijos dokumentų rengimo, pažymėjimų suteikimo ir kitas paslaugas.
ŽŪMIS yra dar viena prie žemės ūkio paslaugų skaitmeninimo prisidedanti priemonė.
ŽŪMIS yra ŽŪM informacinė sistema, kuri apima 5 sritis: ekologinės gamybos sertifikavimą
139 Europos Komisijos „Horizon 2020” programos remiamas projektas „SmartAgriHubs“. Nuoroda internete:
www.smartagrihubs.eu . 140 Projektas finansuojamas pagal Europos Komisijos „Horizon 2020“ programą. 141 Lietuvos Respublikos Žemės ūkio rūmai, Lietuvos ūkininkų sąjunga, Lietuvos verslo konfederacija,
Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos, Visorių informacinių technologijų parkas,
Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas. 142 Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos, Chemijos ir gamtos mokslų, Fizikos bei Matematikos ir
informatikos fakultetai, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija, valstybinis mokslinių tyrimų
institutas Gamtos tyrimų centras, Vilniaus kolegija. 143 UAB „Agrokoncernas“, UAB „Tiskūnų Agro“, UAB „Šiaurės Vilkas“, UAB „Birštono mineraliniai
vandenys ir Ko“, UAB „SiemTecha“), inovacijų vystymo partneriai (UAB „ART21“, UAB „Spektrolabas“,
UAB „ARS Lab“, UAB „Agrolabas“, UAB „Vertex“, UAB „IT Sistemos“, UAB „Benco“, MB „Raudonas
Mygtukas“, UAB „Žemdirbių Konsultacijos“.
201
(6 paslaugos teikiamos per ŽŪMIS sistemą), Nacionalinėmis lėšomis finansuojamas
priemones (17 el. paslaugų), Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programa (41 el.
paslauga), pašarų ūkio subjektų įregistravimas ir patvirtinimas (2 el. paslaugos), Lietuvos
kaimo plėtros 2014–2020 m. programa (31 el. paslauga). ŽŪMIS sistemoje pareiškėjai ir
paramos gavėjai gali teikti paraiškas investicinei paramai gauti, mokėjimo prašymus, projektų
įgyvendinimo ataskaitas ir naudotis kitomis sistemos galimybėmis. Taip pat priimami
prašymai nacionalinei paramai gauti.
Žemdirbių mokymo ir konsultavimo informacinė sistema ŽMIKIS kaupia duomenis
apie žemdirbių (žemės, maisto ir miškų ūkio veikla užsiimančių asmenų, kitų kaimo
vietovėse užsiimančių asmenų) kvalifikacijos įgijimą, tobulinimą ir jų konsultavimą.
Pagrindinis ŽMIKIS tikslas yra informacinėmis technologijomis valdyti duomenis apie
žemdirbių mokymą, konsultavimą ir švietimą, o pagrindinis ŽMIKIS uždavinys –
automatizuoti žemdirbių mokymo ir konsultavimo duomenų tvarkymo procesus144.
Apibendrinimas. Keičiantis ūkininkavimo reikalavimams, ūkininkams ir miško
savininkams reikalingos naujos žinios ir gebėjimai spręsti specifines ūkininkavimo
problemas, susijusias su ūkio valdymo reikalavimų laikymusi, klimatui ir aplinkai naudingos
ūkininkavimo praktikos taikymu, aplinkos apsaugos standartų diegimu. Todėl tais atvejais,
kai kaimo vietovėse besikuriantys ūkininkai stokoja patirties, plėtodami verslą ar spręsdami
aplinkosauginius ūkinės veiklos klausimus, būtina ir toliau užtikrinti išvystytą konsultavimo
ir keitimosi žiniomis tinklą, o tikintis inovatyvių sprendimų ir naujovių žemės ir miškų ūkio
srityse svarbu plėsti bendradarbiavimą tarp mokslo institucijų, viešųjų įstaigų, konsultantų ir
ūkininkų, stiprinti jų tarpusavio ryšius, atlikti daugiau tikslinių mokslinių tyrimų ir užtikrinti,
kad ūkininkai gautų naujausią ir kokybišką informaciją, profesines žinias, mokymus ir
apskritai europinius standartus atitinkantį išsilavinimą.
Dalyvavimas žemės ūkio žinių ir inovacijų sistemoje svarbus ir naudingas tiek
žemdirbiams ir kaimo gyventojams, tiek šioje sistemoje dirbančioms ir paslaugas
teikiančioms institucijoms ir organizacijoms, nes suteikia žinių, leidžia priimti inovatyvius ir
greitus sprendimus bei praktiškai įgyvendinti naujoves. Todėl svarbu užtikrinti ir plėsti
bendradarbiavimą tarp esamų mokslo institucijų, konsultantų ir žemdirbių, stiprinti jų
tarpusavio ryšius, plėsti teikiamų paslaugų tinklą, jo atvirumą ir prieinamumą, užtikrinti
aukštą žemdirbiams ir kaimo gyventojams teikiamų konsultavimo paslaugų kokybę, užtikrinti
144 Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymas dėl žemdirbių mokymo ir konsultavimo informacinės
sistemos nuostatų patvirtinimo. 2011 m. rugsėjo 30 d. Nr. 3D-724, Vilnius. Suvestinė redakcija nuo 2019-05-21.
Įsakymas paskelbtas: Žin. 2011, Nr. 121-5758, i. k. 1112330ISAK003D-724.
202
galimybę patiems identifikuoti poreikius, kokių konsultacijų jiems reikia, stiprinti ūkininkus
vienijančių asociacijų vaidmenį identifikuojant konsultavimo paslaugų poreikį. 2021–2027
m. žemės ūkio žinių ir inovacijų sistema turi tapti strategija tvariam žemės ūkiui.145 Todėl
pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas informacijos srautų ŽŪŽIS gerinimui.
Neatsiejama žinių kaupimo, keitimosi ir inovacijų proceso dalis yra
bendradarbiavimas ir inovacijų tinklai. Tai efektyvi priemonė, kurios tikslas – skatinti
dalijimąsi žiniomis ir informacija tarp įmonių ir/ar mokslo bei viešųjų institucijų srityse,
kuriose siekiama išspręsti specifinius technologinius arba su specifine problema susijusius
klausimus. Inovacijų generavimui labai svarbu kurti ir dalytis žiniomis atvirai ir sukurti erdvę
dalyviams susitikti ir plėtoti idėjas. Inovacijos ir jų sėkmė priklauso nuo ŽŪŽIS veikėjų
vaidmens. Norint sukurti tikrą inovacijų ekosistemą, visi dalyviai, ypač nacionaliniu ir
regioniniu lygiu, turi būti struktūriškai įtraukti į žinių kūrimą ir dalijimąsi jomis. Bendrosios
žemės ūkio politikos modernizavimas sudarys sąlygas pereiti prie atsparaus, tvaraus ir
klimatui palankaus ūkininkavimo sistemų ir vertės grandinių, todėl esminis tikslas turėtų būti
sukurti ir įgalinti efektyviai veikti tokią ŽŪŽIS, kuri būtų stipri ir integruota (pagal A.
Knierim ir K. Prager modelį) ir sugebėtų pasiekti jai keliamus tikslus. Todėl vienas esminių
tikslų žinių kaupimo, keitimosi, inovacijų diegimo, skaitmeninimo ir modernizavimo srityje
turėtų būti didesnis esamų institucijų įgalinimas ir jų tarpusavio bendradarbiavimo ir
keitimosi informacija stiprinimas.
145 EU SCAR AKIS (2019), Preparing for Future AKIS in Europe.Brussels, European Commission. 2ndEdition,
10 October 2019. P. 32.
203
3.3 pav. Žemės ūkio žinias ir inovacijas kuriančios organizacijos Lietuvoje
Šaltinis: Sudaryta ir papildyta remiantis: Ramanauskas, J., Žukovskis, J., (2014). AKIS and Advisory Services in Lithuania. Report for the AKIS Inventory (WP3) of the PRO
AKIS Project. P. 13. Prieiga per internetą: http://proakis.webarchive.hutton.ac.uk/sites/www.proakis.eu/files/Country%20Report%20Lithuania%2003%2006%2014.pdf.
ŽEMĖS ŪKIO ŽINIŲ IR INOVACIJŲ SISTEMA LIETUVOJE
Žemės ūkio ministerija
www.zum.lrv.lt
Valstybinė įmonė „Žemės
ūkio informacijos ir kaimo
verslo centras“ www.vic.lt
Kaimo verslo ir rinkų
plėtros agentūra
www.litfood.lt
Lietuvos kaimo tinklas
www.kaimotinklas.lt
Privačios produkcijos
perdirbėjai, techniniai tiekėjai
ir žemės ūkio gamintojai
(įmonės ir ūkininkai)
Konsultavimo, tyrimų, mokymo ir inovacijų paslaugos
Viešasis sektorius
(ūkininkų organizacijos)
Lietuvos sveikatos mokslų
universitetas www.lsmuni.lt
VDU Žemės ūkio akademija
www.zua.vdu.lt
Moksliniai tyrimai ir švietimas
Žemės ūkio rūmai
www.zur.lt
Lietuvos žemės ūkio
konsultavimo tarnyba
www.lzukt.lt
Kitos privataus konsultavimo
organizacijos
Privačios produkcijos
gamintojai, techniniai tiekėjai ir
žemės ūkio gamintojai
NVO. Asociacijos (kaimo
bendruomenės, vietos veiklos
grupės)
Privačios ir susijusios
konsultavimo organizacijos
Žemės ūkio mokyklos ir
kolegijos
Mokslo ir inovacijų slėnis
„Nemunas“
www.slenis-nemunas.lt
Tyrimų institutai ir centrai
www.laei.lt
www.lammc.lt
204