41

Krantai 139

je. Vėliau legendinis Gruzijos sostinės įkūrėjas Vachtangas Gorgasali ją pakeitė bazilika, kurioje, beje, ir pats po mirties surado amžinąją ramybę.

Katedrą 1010–1029 metais statė garsiausi gruzinų meis-trai. Jiems vadovavo meistryste garsėjęs architektas Arsu-kisdze. Didingas pastatas atrodo tarsi išskaptuotas iš akmens luitų, stogai dengti akmens plokštėmis. Senoviniai gruzinų ornamentai puošia sienas, atbrailas, durų ir langų apvadus.

Iki mūsų dienų išliko iš visų pusių šventovę juosianti mūrinė aptvara su sargybos bokštais, šaudymo angomis.

– Sunku žodžiais apsakyti būseną, kai eidama į šventovę junti, kaip kas žingsnis ji auga, didėja, užpildo savimi erdvę ir tarsi ima kilti į dangų, – sakė Natela.

Ant išorinės katedros sienos iškalta ranka, laikanti kam-painį, pagrindinį architekto prietaisą. Ji tarsi laimina kiekvie-ną, atėjusį susitikti su žmogaus talento stebuklu.

Laikas, žengiantis per epochas, neįveikė šventyklos mūrų, bet liko negailestingas unikalioms nežinomo meistro freskoms. Istorijos ir kultūros paminklų erdvėse dirbantys restauruotojai vieną po kitos šiandien grąžina žmonėms ir pasauliui neįkainojamas meno vertybes. Atgimsta iš amžių gūdumos išlikę senosios tapybos fragmentai – sužeisti, bet nepraradę pirmykščio grožio ir poveikio galios.

Dar vienas traukos centras šiame susitikimų su istorija ir grožiu mieste – iki šiandien veikiantis Samtavro moterų vie-nuolynas. Jo rūsiuose – Gruzijos krikštytojo karaliaus Miri-jano, jo žmonos Nanos bei vieno iškiliausių šventųjų – senio Gavrilo palaikai.

Gruzinai Mcchetoje 317 metais priėmė krikščionybę. Tad pirmuosius mūsų eros šimtmečius menančios bažnyčios ir vienuolynai – bene svarbiausi istorijos ir architektūros pa-minklai Gruzijoje, dar labai religingoje šalyje. Į Mcchetą, vadinamąjį Gruzijos Vatikaną, bet kuriuo metų laiku iš visos šalies plūsta maldininkai.

Džvaris: išDiDus ir nenugalėtas

...Kai miestą apgaubia vakaro sutemos, Džvario vienuo-lynas primena fantastišką krištolo taurę, iškilusią tarp dan-gaus ir žemės. Prožektoriai išplėšia senąjį statinį iš tamsos, ir atrodo, kad visas jis spinduliuoja stebuklinga šviesa.

Viena didžiausių Gruzijos šventovių žvelgia į miestą nuo 800 metrų aukščio kalvos. Ne kuo nors kitu, o būtent Džvario vienuolynu – tikru krikščionybės paplitimo simboliu – pra-dedami Gruzijos paminklų sąvadai.

– Seniai seniai ant Saguramo kalnyno atšakos vietoje nuversto pagonių stabo buvo įkastas medinis kryžius, o 586 metais vyriausiasis Gruzijos valdytojas Stepanozas I čia pra-dėjo statyti vienuolyną. Jis buvo baigtas 605 metais, – faktus, seniai tapusius istorija, vardijo Natela.

Pasak legendų, medinį kryžių į kalną, kur susilieja di-džiosios Mtkvari ir Aragvi upės, įbedė mylimiausi šalyje šventieji – šv. Nina ir šv. Georgijus.

Mcchetos pasididžiavimą išgarsino rusų poetas Michai-las Lermontovas. 1837 metais už eilėraštį „Poeto mirtis“, smerkiantį Aleksandro Puškino žudiką ir caro didikus, Ler-montovas buvo suimtas, o paskui iš Carskoje Selo perkeltas

į dragūnų pulką Kaukaze. Kalnų šalis jam suteikė daug įspū-džių ir medžiagos kūrybai. Poetas čia susipažino su vienuo-liu, kuris jam papasakojo savo gyvenimo istoriją. Vieniša, laisvę mylinti asmenybė, protestuojanti prieš bet kokį paver-gimą, ne kartą bėgo į laisvę, kad vėl sugrįžtų į niūrią vienutę ir mirtų joje kankinio mirtimi. Sakmė apie neblėstantį laisvės troškimą ir įkvėpė poetą sukurti garsiąją poemą „Mcyris“.

Tūkstančiai keliautojų plūsta į Mcchetą, kad aplankytų vietas, kur kitados gyveno vienuolis, pasirinkęs laisvę, o ne lėtą mirtį tarp neįveikiamų akmens sienų. Ir vėl kaip gyva garsiojoje poemoje iškyla senovinė katedra, paskutiniųjų garsiųjų Gruzijos carų Iraklijaus II ir Georgijaus XII kapai, veržlių kalnų upių putojantys vandenys.

Ne per seniai tenai, kur dviSubėga upės, kur guviKura, Aragvos apglėbtaSesuo, nurimsta priglausta, –Stovėjo vienuolynas. DarKai kas išliko ir dabar:Regi apgriuvusius vartusIr cerkvės bokštus bei skliautus;Tik niekad jau daugiau po jaisNebepakvips čia smilkalais,Nieks vakarais nebegirdėsMaldos vienuolių nei giesmės.*

Lermontovas neužsibuvo Kaukaze. Caras Nikolajus I su-teikė poetui malonę, ir netrukus jis atsisveikino su Gruzija. Bet poeto atmintyje išliko kalnų šalies sakmės ir legendos, kurios įkvėpė ne vieną jo kūrinį.

Iš Gruzijos Lermontovas išsivežė ne tik būsimųjų poezi-jos ir prozos kūrinių apmatus, bet ir Tbilisio albumą – poetas tapė didingą šio krašto gamtą. Iki šių dienų yra išlikę aštuoni šio albumo piešiniai.

Išdidus ir beveik nepaliestas negandų legendiniame kal-ne rymo senasis vienuolynas. Keisčiausia, kad keturiolika šimtmečių nepaliko jame skaudžių žaizdų. Bene ryškiau-sios – užkariautojų laužų apsvilintos mūrų sienos. Džvaris tebestovi nenugalėtas!

...Albumas, kuriuose Natelos Korti mintys ir būsimų kū-rinių eskizai, vėl gula į lagaminą. Jau įsigyti ir kelionės bilie-tai. Maršrutas nesikeičia: Mccheta, Tbilisis. Prieš akis – su-sitikimai su naujais kūrinių herojais, meistriškumo pamokos „Legendos“ studijoje.

Romualdas Čėsna Vilnius–Mccheta–Tbilisis

* M. Lermontovas. Mcyris. Vertė V.P. Bložė.

Kur amžiai Kalbasi su žmogumi

Krantai 139

42

1500 metais išleisto katalikiško giesmyno – gradualo – viršelis. Graduale secundum morem sancte Romane ecclesie... – Venetijs [Venecija, Italija] : Cura atque impeecunda nobilis viri Luce Antonij de Giunta

Florentini, arte aut Ioannis Emerici de Spira, 1499–1500

43

Krantai 139

agnė ZEMKaJUTė

LITURGInės EUCHaRIsTIJOs

ŠVEnTIMO KnYGOs

Katalikiško mišiolo, skirto bernardinams, antraštinis lapas ir frontispisas. Missale Benedictino-monasticum... – Augustae Vindelicorum [Augsburgas,

Vokietija] : Sumptibus Philippi Jacobi Veith, 1742

Gegužės 12 dieną Bažnytinio paveldo muziejuje buvo atidaryta paroda „Introibo ad altare Dei“, kurioje eksponuojamos Lietuvos

tradicinių konfesijų liturginės knygos, naudojamos švenčiant Eucharistiją. Bibliografės Agnės ZEMKAJUTĖS straipsnyje

apžvelgiamos Vakarų ir Rytų apeigų krikščionių bažnyčių naudotos ir naudojamos knygos, jų istorija, raida. Straipsnis pradedamas

lotyniškų Romos katalikų bažnyčios mišiolų – nuo seniausių laikų iki II Vatikano susirinkimo reformų – apžvalga. Toliau

apibūdinamos lietuviškos protestantų (Evangelikų liuteronų bei Evangelikų reformatų bažnyčių) agendos ir kitos liturginės knygos,

kuriose spausdinami Eucharistijos šventimo tekstai. Straipsnis baigiamas Rytų apeigų krikščionių (stačiatikių, sentikių, unitų)

leidiniais, aptariama jų įvairovė, pagrindinės knygos.

Šiuo metu Lietuvoje yra šešios tradicinės krikščioniškos konfesijos: trys Vakarų apeigų (Romos katalikai, evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai) ir trys Rytų apeigų (sta-čiatikiai, sentikiai ir graikų apeigų katalikai – unitai). Visus juos vienija tai, kad jie turi susiformavusią liturgiją ir speci-alias jai skirtas knygas. Visi vienaip ar kitaip savo liturgijo-je pamini Paskutinę Vakarienę. Šiame straipsnyje aptarsime tam naudojamas knygas* – pirmiausia katalikų šv. Mišių li-turgines knygas, vėliau – protestantų Paskutinės Vakarienės šventimui skirtas knygas bei knygas, naudojamas Rytų apei-gų krikščionių liturgijoje.

Šiuo metu oficialios Romos katalikų bažnyčios liturginės knygos yra septynios, jose sudėti visi liturginių apeigų tekstai.

CEREMONIAL BOOKS OF CHRISTIAN CHURCHOn 12 May the exhibition “Introibo ad altare Dei” opened at the Church Heritage Museum, exhibiting books of liturgy of Lithuania’s traditional confessions that are used in celebrating the Eucharist. In this article, the bibliographer Agnė ZEMKAJUTĖ reviews Western and Eastern liturgical books used in Christian churches, and their history and development. It starts with the history of Latin Roman Catholic missals and their development from ancient times to the reforms of the Second Vatican Council. Then she discusses the agendas and other liturgical books of Lithuanian Protestants (the Evangelical Lutheran and Evangelical Reformed churches) in which the texts of the celebration of the Eucharist appear. The article ends with books of the Eastern Christians (Orthodox and Uniates), reviewing their diversity and the main publications.

StraipSnio publikaciją parėmė

Krantai 139

44

Katalikiško mišiolo, skirto dominikonams, antraštinis lapas.Missale Sacri Ordinis Praedicatorum... – Romae [Roma, Italija] : In typographia Octavii Puccinelli, 1768

agnė ZEmKaJuTĖ

45

Krantai 139

Vilniaus jėzuitų kolegijos spaustuvėje išleisto katalikiško gedulinio mišiolo antraštinis lapas.

Missae defunctorum... – Vilnae [Vilnius, Lietuva] : Typis Universitatis Societatis Jesu, 1730

Čia bus aptariamos tik šv. Mišių liturgijoje naudojamos kny-gos. Pirmiausia tai, be abejo, yra mišiolas. Tačiau bus užsime-nama ir apie Katalikų bažnyčios Mišių giesmyną – gradualą.

Poreikis užsirašinėti tam tikras tipines formules, maldas atsirado ankstyvaisiais krikščionybės amžiais, kartu su litur-gija. Iš šių pirmųjų užrašų susiformavo mišiolų pirmtakai – knygos, vadinamos sakramentarijais. Kaip ankstyviausi ir reikšmingiausi išskiriami trys – Leono, Gelazijaus ir Griga-liaus, pavadinti popiežių, kuriems sąlyginai priskiriami rank­raščiai, vardais: šv. Leono (440–461), Gelazijaus (492–496) ir šv. Grigaliaus didžiojo (590–604). Visi šie rankraščiai da-tuojami XVII–XVIII amžiais. Svarbiausias jų – Grigaliaus, tapęs vėliau atsiradusio mišiolo pagrindu. Sakramentarijuose buvo surašomos tik kunigui skirtos maldos jo skaitomos li-turgijos metu. Maždaug X a. viduryje į knygas, vadinamas „Ordines Romani“, imta surašinėti, kaip turi būti atliekama liturgija.

Pirmasis spausdintas Romos mišiolas išleistas 1474 me-tais Milane („Ordo Missalis secundum consuetudinem Ro-manae curie“ – „Mišių tvarka pagal įprastą Romos kurijoje“). Jis buvo parengtas remiantis Romoje naudotomis pranciško-niškomis rankraštinėmis knygomis. Šis mišiolas susilaukė ne vieno pakartotinio leidimo. Svarbus 1502 metais popiežių ceremonmeisterio Johanno Burchardo (1440–1506) Romoje išleistas mišiolas „Ordo Missae“ („Mišių tvarka“), kuriame, be liturginių tekstų, buvo sudėtos ir išsamios rubrikos – nu-rodymai, sudaryti pagal ceremonijas, matytas popiežiaus li-turgijoje.

Ypač svarbiam Katalikų bažnyčios liturgijos raidos eta-pui, susijusiam ir su mišiolų redagavimu XVI amžiuje, turė-jo įtakos reformacijos plitimas. Atsižvelgdamas į iškilusius sunkumus, Šventasis sostas Tridento bažnytinio susirinkimo (1545–1563) metu nusprendė peržiūrėti ir suvienodinti li-turgines knygas, kurios turėjo būti naudojamos visoje Baž-nyčioje, tam tikras išimtis paliekant tik atsižvelgus į seniau susiklosčiusias vietos tradicijas. Dvidešimt penktosios (pas­kutinės) sesijos metu buvo sudaryta liturginių knygų tvarky-mo komisija. Naujasis mišiolas baigtas tvarkyti ir patvirtintas 1570 metų liepos 14 dienos popiežiaus Pijaus V (1566–1572) bule „Quo primum“. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje šis mišiolas įsigaliojo 1578 metais, kartu su kitais Tridento susirinkimo dokumentais.

Netrukus po to, kai popiežius Pijus V mišiolą patvirti-no, jo tekstas buvo dar du kartus taisomas. Antroji redakcija patvirtinta 1604 metų liepos 7 dieną popiežiaus Klemenso VIII (1592–1605) bule, trečioji – 1634 metų rugsėjo 2 dienos popiežiaus Urbono VIII (1623–1644) bule. Šių bulių svarbą atspindi ir visas mišiolo pavadinimas: „Missale Romanum ex decreto Sacrosancti Concilii Tridentini restitutum, Pii V Pon-tificis Maximi jussu editum, Clementis VIII et Urbani VIII auctoritate recognitum“ („Romos mišiolas, šventojo Tridento susirinkimo dekretu atnaujintas, vyriausiojo kunigo Pijaus V įsakymu išleistas, Klemenso VIII ir Urbono VIII įgaliojimu peržiūrėtas“).

Paskutinis reikšmingas mišiolo redagavimas susijęs su Vatikano II bažnytinio susirinkimo liturgine reforma, kurios vienas rezultatų buvo 1970 metais išleistas naujas mišiolas.

Nors nuo 1570 metų visoje Romos katalikų bažnyčioje galiojo vienas mišiolas, atskiros vyskupijos bei vienuolijos gaudavo leidimą Mišių liturgijoje naudoti ir mišiolų papil-dymus. Juose buvo spausdinami konkretaus ordino šventie-siems, kankiniams pagerbti skirtų maldų tekstai, skaitomi šventojo minėjimo dieną, taip pat ir maldos atskirų vyskupijų šventiesiems globėjams.

Visiems mišiolams būdinga ta pati struktūra. Knygos pradžioje spausdinamos popiežių Pijaus V, Klemenso VIII ir Urbono VIII bulės, aprobacijos – leidimai spausdinti mišio-lą. Toliau dedama kalendoriaus, liturginių metų aprašymas, kilnojamųjų švenčių lentelės, bažnytinių metų kalendorius su išvardytais konkrečiomis dienomis minimais šventaisiais, liturginėmis šventėmis. Po to – įvairūs paaiškinimai: apie Mišias, jų eigą, liturgijoje galinčias pasitaikyti klaidas. Mi-šiolo pradžia baigiama kunigo maldomis prieš Mišias ir po jų. Toliau sudėtos trys pagrindinės mišiolo dalys: „Proprium Missarum de Tempore“, „Proprium Missarum de Sanctis“ ir „Commune Sanctorum“.

liTurgiNĖs EuCHarisTiJos ŠVENTimo KNYgos

Krantai 139

46

1501 metų katalikiško mišiolo teksto lapas, kuriame matomos marginalijos (rankraštiniai įrašai) lietuvių kalba. Missale ad usum romane ecclesie peroptime ordinatum... – Lugduni [Lionas, Prancūzija] : Impressum per Jacobum Sachon..., 1501

Evangelikų reformatų religinių tekstų rinkinys (kontrafakcinis leidinys). Kniga nobaznistes krikśćioniszkos... – Kiedaynise [Kėdainiai, Lietuva] : drukawoia Joachimas Jurgis Rhetas, 1653 [Karaliaučius, 1684]

„Proprium Missarum de Tempore“ – pagrindinių švenčių, sekmadienių, visų gavėnios dienų Mišių maldos ir skaitiniai. Tai ir pati puošniausia, gausiausiai iliustruo-ta mišiolo dalis. Ji pradedama pirmuoju advento sekma-dieniu, o baigiama dvidešimt ketvirtuoju sekmadieniu po Šventosios Dvasios atsiuntimo (Sekminių) ir papildomo-mis maldomis, skirtomis trečiajam–šeštajam sekmadie-niams po Trijų karalių šventės (šių prireikia, jeigu Vely-kos būna vėlyvos ir nuo Trijų karalių šventės iki gavėnios susidaro ilgesnis laikotarpis).

„Proprium Missarum de Sanctis“ – pagal liturginius metus (pradedant lapkričio 29 diena) surašytos Mišių, skirtų šventiesiems, maldos. Lapkričio 29­oji daugiau ma-žiau sutampa su liturginių metų pradžia – adventu.

„Commune Sanctorum“ – įvairių Mišių liturgija: bend ros Mišios šventiesiems, apaštalams, kankiniams, popiežiams išpažinėjams, mergelėms, Bažnyčios mokyto-jams ir pan., Mišios už mirusiuosius, įvairios papildomos maldos.

Atskirą liturginių knygų grupę sudaro pontifikalai – knygos, kuriose surašytos vyskupų atliekamos ceremoni-jos ir liturgija. Šių knygų turinys įvairuoja. Juose spausdi-

agnė ZEmKaJuTĖ

47

Krantai 139

Katalikiško mišiolo, skirto silpnaregiams kunigams, antraštinis lapas.Missale ad usum sacerdotum caecutientium concinnatum. – Ratisbonae,

Neo Eboraci et Cincinnatii [Regensburgas, Vokietija; Niujorkas ir Cincinatis, JAV : Sumptibus, chartis et typis Friderici Pustet, S. sedis

apostolicae et Sacr. rituum congregationis typographi, 1889

Rankraštinis šventinis sentikių giesmynas. Праздники на крюковых нотах. – Vetkos (Baltarusija) regionas, 1805 / 1806. – Rankraštis, raštininkas – Aleksandras Feodulovas Kovaliovas

nama Sakramentų teikimo liturgija, bažnyčių, altorių konse­k racijos, bažnytinių reikmenų šventinimo ceremonijos, vie-nuolių, kunigų, vyskupų, abatų ir abačių šventimų apeigos, karalių ir karalienių karūnavimo ceremonijos. Šiai grupei pri-skirti ir Mišių kanonai, kurių pavadinimuose nurodoma, kad jie skirti vyskupams: „Canon Missae ad usum episcoporum ac praelatorum solemniter, vel privatè celebrantium“ („Mišių kanonas vyskupams bei prelatams, iškilmingai arba privačiai [Mišias] švenčiantiems“). Nuo paprastų mišiolų kanono jie pirmiausia skiriasi puošnumu, dydžiu, iliustracijų gausumu. Mišių turinys bet kuriuo atveju lieka tas pats.

Geduliniai mišiolai, kaip jau minėta, priklauso trečiajai Romos mišiolo daliai. Vis dėlto labai dažnai mišios už miru-siuosius spausdinamos atskirai. Be abejo, čia atsižvelgiama į praktinius poreikius. Knygoje surašytos apeigos vykdavo ne tik bažnyčioje, bet ir kapinėse, tad plonas, nedidelio for-mato apeigynas buvo daug praktiškesnis. Šie leidiniai išsi-skiria ne tik dydžiu, bet ir puošybos paprastumu. Daugumos jų viršeliai yra paprasti, aptraukti oda ar popieriumi su odine nugarėle, kartais juodame viršelyje dar įspaustas auksuotas ar paprastas kryžius. Reikėtų paminėti, kad keturis gedulinių mišiolų leidimus XVII–XVIII amžiais išspausdino Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvė (1685, 1707, 1730, 1757).

Daugumoje Lietuvoje aptinkamų mišiolų įdėti du priedai (jie kartais ir spausdinami sykiu): „Missae propriae patrono-rum et festorum Regni Poloniae“ („Atskiros Mišios, skirtos Lenkijos karalystės globėjams ir šventėms“) ir „Missae pro-priae sanctorum Regni Sueciae patronorum“ („Atskiros Mi-

liTurgiNĖs EuCHarisTiJos ŠVENTimo KNYgos

Krantai 139

48

šios, skirtos Švedijos karalystės šventiesiems globėjams“). Galima manyti, kad bent dalį šių konvoliutų galėjo įrišti patys leidėjai ar su jais bendradarbiavę knygrišiai, tokius mišiolus skirdami šiaurės kraštų bažnyčioms. Be šių didžiųjų priedų, esama ir atskirų lapelių, skirtų vienam ar keliems šventie-siems, šventėms.

Mišios yra neatskiriamos nuo giedojimo, kuris tradiciškai skambėjo lotynų kalba. Iš pradžių visi liturginiai giedojimai buvo sudėti į vieną knygą, vadinamą Romos antifonariumu, tačiau jau IX amžiuje šis giesmynas buvo išskaidytas į tris knygas, iš kurių Mišių giedojimams buvo skirtas gradua-las (arba kantatoriumas). Po Tridento susirinkimo, vykdant liturgijos reformą, 1614 metais Romoje buvo išspausdintas Medici (Medičių) gradualas, kuriame grigališkojo choralo giedojimai buvo peržiūrėti, pritaikyti tų laikų poreikiams. Šis leidimas vėliau buvo perspausdinamas kaip oficialus Bažny-čios giesmynas. 1908 metais jį pakeitė naujas oficialus Vati-kano leidimas.

Tačiau bažnyčioje ir toliau egzistavo ne tik spausdinti, bet ir rankraštiniai giesmynai, vargonininkų sąsiuviniai, ku-riuose buvo užrašomi tiek vienbalsiai, tiek daugiabalsiai kū-riniai, bažnytinė vargonų muzika.

Lietuvoje visais laikais buvo dvi protestantiškos konfe-sijos – reformatai ir liuteronai. Pirmieji pavieniai reforma-cijos sekėjai Vilniuje pasirodė apie 1525 metus. 1540–1542 metais čia veikė pasaulietinė Abraomo Kulviečio mokyk­la. Istoriškai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje paplito evangelikų reformatų bendruomenės, šis plitimas yra susijęs su Radvilų gimine, ypač su Mikalojumi Radvila Juoduoju (1515–1565). Liuteronų bažnyčios labiau plito vokiškose že-mėse, Prūsijoje.

Pagrindinė protestantų ritualinių apeigų knyga – agenda. Joje būna surašomos visos ar dauguma reikalingų formų. Ta-čiau dažnu atveju šios maldos yra spausdinamos kitose litur-ginėse knygose, kaip jų dalis.

Pirmosios evangelikų reformatų liturginės knygos („Ka-techism...“, išspausdintas XVI a. pabaigoje, I leidimas prieš 1581) buvo leidžiamos viena iš LDK lingua vulgaris – len-kiškai. Jos buvo nedidelio formato, čia sudėti būtiniausi tekstai: krikšto, santuokos, Eucharistijos šventimo ir kitos formos. 1598 metais Vilniuje buvo išspausdintas lietuviš-kas Merkelio Petkevičiaus (1550–1608) katekizmas, kurio trečiąją dalį sudarė tekstai, kaip švęsti Paskutinę Vakarienę. Reikšmingiausias lietuviškas evangelikų reformatų leidinys – 1653 metais Kėdainiuose išspausdinta „Kniga nobaznistes krikśćioniszkos“. Joje sudėti visi reikalingiausi tekstai: gies-mės, evangelijos, maldos ir katekizmas. Antrasis knygos lei-dimas, išspausdintas Karaliaučiuje 1684 metais, yra pirmoji lietuviška kontrafakcija – norint suklaidinti cenzorius nuro-dyta, kad išleista 1653 metais Kėdainiuose.

Evangelikai liuteronai LDK daugiausia kalbėjo, o kartu ir meldėsi, vokiškai. Jie perėmė saksoniškąją liturgijos tra-diciją. Lietuvą įjungus į carinės Rusijos sudėtį, 1832 metais Peterburge buvo išspausdinta „Agenda“, pagal kurią turėjo melstis visi imperijos liuteronai. Šiuo būdu buvo suvienyta ir liturgija, – iki tol atskiros grupės turėjo savas agendas, ku-riose maldos kiek skyrėsi, išlaikoma buvo tik esmė. Vis dėlto

bendroji agenda nebuvo išversta į lietuvių kalbą, kunigai tu-rėjo naudotis rankraščiais.

Liuteroniškos liturginės knygos lietuvių kalba buvo ren-giamos ir spausdinamos Prūsijoje. 1547 metais buvo išleis-tas Martyno Mažvydo (1510–1563) „Katekizmas“ (čia buvo ne tik katekizmas, elementorius, bet ir būtiniausios giesmės, liturginės formos), netrukus po to ir kitos knygos, būtinos liuteronų bažnyčių funkcionavimui: „Forma Chrikstima“ (1559), „Gesmes Chriksczoniskas“ (dvi dalys: 1566, 1570). Švenčiausiojo Sakramento pašventinimo apeigų formos buvo įdėtos ir į Jono Bretkūno (1536–1602) giesmyną „Giesmes duchaunas“ (1589). Šventosios Vakarienės liturginiai tekstai lietuviškai išspausdinti 1589 metais išleistame maldynėlyje „Parafrazis“. Atskiras santuokos, išpažinties apeigų knygeles parengė Baltramiejus Vilentas (1525–1587).

Pirmoji visas liturgines pamaldas reglamentuojanti agen-da lietuvių kalba, parengta Jono Berento (1667–1737), iš-spausdinta tik 1730 metais pavadinimu „Dawadnas Pamokin-nimas“. Agendą mėgino parengti ir Gotfriedas Ostermeyeris (1716–1800), bet tuo metu vyko diskusija dėl naujo lietuviš-ko giesmyno, – Ostermeyerio parengtasis sukritikuotas dėl prastos lietuvių kalbos, tad ir agenda nebuvo priimta. Naujas agendų raidos etapas matomas XIX a. pradžioje, kai liutero-nybę ir kalvinizmą mėginta sujungti į vieningą Evangelišką bažnyčią (Prūsijoje tokia sąjunga deklaruota XIX a. pradžio-je). Šiai bažnyčiai skirta agenda lietuvių kalba buvo išspaus-dinta 1825 metais. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pro-testantiškos bažnyčios naudojo ne tik lietuviškas agendas, bet ir išspausdintas kitomis liaudies kalbomis, pirmiausia lenkų, vokiečių. Ir vėliau, visą XIX amžių, Prūsijoje agendos perio-diškai buvo verčiamos į lietuvių kalbą.

Svarbią vietą apeigose užima giedojimas: kunigas čia gieda drauge su tikinčiaisiais. Dėl šios priežasties bažnyti-niai giesmynai buvo labai populiarios knygos. Į jas, kad būtų dar praktiškesnės, dėtos ir liturgijos santraukos, nes pamaldų tvarką turėjo žinoti jose dalyvaujantys žmonės. Po Martyno Mažvydo giesmyno vėliau juos rengė ir giesmes kūrė Jonas Bretkūnas, Lozorius Zengštokas (1562–1621), Danielius Kleinas (1609–1666), Fridrichas Šusteris (1671–1750), Frydrichas Kuršaitis (1806–1884) ir kiti. Pirmosios spaus-dintos lietuviškos giesmės dėtos ir į XX amžiaus giesmynus. Giesmynai buvo leidžiami galvojant apie praktinį jų naudoji-mą: patogaus nešiotis formato, storais viršeliais, kuriuos buvo galima susegti metalinėmis sagtimis. Be to, dažnai juose įrišti papildomi lapai surašyti šeimos naujagimiams, mirusiesiems.

Išskirtinis protestantiškų liturginių knygų bruožas tas, kad čia dažnu atveju yra žinomas sudarytojas, knygos parengėjas, vertėjas. Be to, šie tekstai periodiškai redaguojami, diskutuo-jama dėl jų kalbos, atskirų žodžių vartojimo. Tad liturginių knygų raida neatsiejama ir nuo pačios kalbos formavimosi. Be abejo, leidžiant katalikiškus mišiolus, vertėjo problema neiš-kilo, nes visi tekstai buvo lotyniški, ten buvo įrašoma nebent pavardė dvasininko, leidžiančio spausdinti knygą. Beveik ne-aptinkama autorystė ir Rytų apeigų krikščionių knygose.

Kaip jau minėta, tradicinėms krikščioniškoms bendruo-menėms priskiriamos trys Rytų apeigų bažnyčios: stačiati-kiai, sentikiai ir graikų apeigų katalikai (unitai). Iš pradžių

agnė ZEmKaJuTĖ

49

Krantai 139

verta trumpai jas apžvelgti, nes, būdamos skirtingos, jos nau-dojasi tomis pačiomis liturginėmis knygomis.

stačiatikybė (gr. Oρθοδοξία, ortodoksija) yra viena pagrindinių krikščionybės atšakų, atsiradusi po 1054 metų Bažnyčios skilimo. Lietuva su Stačiatikių bažnyčia susidūrė dar prieš krikštą. Pagonys Lietuvos kunigaikščiai, valdę ry-tuose stačiatikių slavų žemes, neretai priimdavo stačiatikių tikėjimą. Iki XV a. vidurio nemažai lietuvių kunigaikščių buvo stačiatikiai, vienas jų – Daumantas, valdęs Pskovą ir gavęs Timotiejaus vardą, buvo paskelbtas Stačiatikių bažny-čios šventuoju.

Unitai, arba Rytų apeigų katalikai – tai Lietuvos ir Lenkijos valstybės stačiatikiai, 1596 metais su Romos kata-likų bažnyčia sudarę Brastos bažnytinę uniją. Pagal ją sta-čiatikiai pripažino popiežiaus valdžią ir priėmė katalikybės dogmatiką, bet pasiliko savo senas apeigas ir bažnytinę slavų kalbą.

sentikybė – rusų stačiatikių atšaka, nepripažįstanti Rusijos Bažnyčios 1653–1666 metų patriarcho Nikono re-formos. Kadangi reformuotos daugiausia apeigos, jomis sen-tikystė labiausiai ir skiriasi nuo oficialiosios stačiatikybės: pvz., sentikiai tradiciškai žegnojasi dviem pirštais, per pa-maldas aleliuja gieda du, o ne tris kartus, lenkiasi iki žemės, pripažįsta tik trijų kryžmų kryžių bei senąsias (iki XVII a. vidurio leistas arba nuo jų perrašytas) liturgines knygas ir ikonas. Pirmieji sentikiai dabartinės Lietuvos teritorijoje ap-sigyveno XVII a. paskutiniajame ketvirtyje.

Visus sentikius vienija bendra liturginė bažnytinė slavų kalba, bendras pagrindinių liturginių knygų korpusas, kitoks nei Vakarų apeigų krikščionių kalendorius (jie nepriėmė po-piežiaus Grigaliaus XIII inicijuotos kalendoriaus reformos ir tebesinaudoja Julijaus kalendoriumi, tad dabar šventes šven-čia 13 dienų vėliau). Liturginiai metai skaičiuojami ne nuo pirmojo advento sekmadienio, bet nuo rugsėjo 1 dienos.

Konfesiniai Rytų apeigų krikščionių liturgijos skirtumai pasireiškia kalboje, struktūroje. Sentikių knygose liturginiai tekstai yra išlaikę archajiškiausią kalbą, jų giesmynuose var-tojama senoji ženklinė notacija. Unitų liturginėse knygose aptinkama tekstų bažnytine slavų kalba, skirtų vien Romos katalikų bažnyčios šventiesiems ir šventėms, kurių nėra Rytų krikščionybėje (pavyzdžiui, liturgija, skirta paminėti šv. Juozapato Kuncevičiaus dieną).

Rytų apeigų krikščionys išsiskiria ypač dideliu įvairių li-turginių knygų skaičiumi. Jos priklauso nuo pamaldų tipo bei jų atlikimo laiko, bažnytinio kalendoriaus ypatumų ir kt. Jų liturgija neįmanoma be Šv. Evangelijos bei Apaštalų darbų ir laiškų knygų, Dovydo psalmyno, specialiai pritaikytų liturgi-niams tikslams, Kasdienio apeigyno, Šventinės, Bendrosios ir mėnesinių minėjų, Oktoecho, Pasninko ir Verbų triodės, Hirmologijaus bei kitų knygų.

Liturgijos metu (liturgija stačiatikiai vadina tai, kas Katalikų bažnyčioje vadinama Mišiomis) ant altoriaus pri-valo būti padėta keturių Evangelijų knyga. Ją imti nuo alto-riaus ir skaityti gali tik įšventintas asmuo (vyskupas, kunigas ar diakonas) – taip pabrėžiamas ypatingas altoriaus ir ant jo esančių daiktų sakralumas. Kadangi apaštalų laiškus ir darbus gali skaityti ir pasauliečiai, jie leidžiami atskirai, ir

ši knyga nėra dedama ant altoriaus. Pastarojoje knygoje nėra spausdinamas Apreiškimas apaštalui Jonui (apokalipsė), nes šis tekstas liturgijoje nėra naudojamas.

Visų pamaldų metu tikintysis ruošiasi Eucharistijai. Pamaldos sudarytos iš nekintamųjų ir kintamųjų dalių. Kintamosioms dalims tekstai imami iš skirtingų knygų pa-gal tai, kuri tai bus savaitės, mėnesio, liturginių metų diena. Kiekviena savaitė turi savo melodinę dermę, kurių iš viso yra aštuonios. Nuo šių dermių kilęs liturginės knygos, ku-rioje sudėtos savaitės maldos (taip pat giesmės, psalmių ei-lutės), pavadinimas Oktoechas (Oktajus, Aštuonbalsis, rus. Октоих, Октай, Осмогласник, gr. Oκτώηχος). Minėjoje surašyti tekstai, skirti kiekvienai bažnytinių metų dienai (tą dieną minimam šventajam ar šventajai). Šią knygą sudaro 12 tomų (jie dar kartais dalijami į dvi dalis), kurių kiekviename išspausdintos vieną mėnesį skaitomos maldos. Į pamaldas įpinamos ir psalmės, surašytos Psalmyne. Visos psalmės yra perskaitomos per savaitę. Kilnojamųjų švenčių tekstai pagal liturginių metų kalendorių surašyti Triodėse. Jų yra dvi – Pasninko ir Verbų. Pasninko triodėje surašyti tekstai, kurie skaitomi pasiruošimo gavėniai ir gavėnios laikotarpiu. Verbų triodėje – nuo Velykų iki Sekminių. Hirmologijus – hirmų (pirmųjų kiekvienos kanono giesmės eilučių) rinkinys. Unitų tradicijoje hirmologijaus turinys praplėstas kitomis giesmė-mis, jis tapo savotiška bažnytinių giesmių rinktine. Taip pat liturgijoje naudojami įvairūs kiti giesmynai. Iš visų šių knygų surinkti tekstai ir sudaro Rytų apeigų krikščionių liturgiją. Reikia pastebėti, kad kiekvienai dienai skirtų tekstų yra labai daug, juos visus būtų sunku perskaityti, tad išlieka pasirin-kimo galimybė – išrinkti minėjimus ir maldas, kurie bus tą dieną naudojami.

Pirmosios stačiatikių liturginės knygos bažnytine sla-vų kalba buvo išspausdintos Krokuvoje XV a. pabaigoje Szwajpolto Fiolio spaustuvėje. Iki tol slavai stačiatikiai naudojo tik rankraštines knygas. LDK teritorijoje veikė keli stambūs stačiatikių raštijos centrai Naugarduke, Vilniuje, Supraslėje, Slucke ir kitur. Nuo XVI a. antrosios pusės li-turginės stačiatikių knygos buvo spausdintos įvairiose LDK ir Lenkijos karalystės spaustuvėse Vilniuje, Zabluduve, Vievyje, Ostrohe ir kitur. XVI a. pabaigoje–XVII a. pirmo-joje pusėje stačiatikių liturginių knygų spauda buvo sparčiai vystoma Maskvoje.

Aprėpti skirtingų liturginių knygų įvairovę viename straipsnyje yra sudėtinga. Be to, žodžiais nenusakoma jų for-ma, meninė išvaizda. Tačiau šiuo metu skaitytojai turi puikią progą gyvai susipažinti su knygomis, pamatyti jas parodoje Bažnytinio paveldo muziejuje.

agnė ZEMKaJUTė

* Šiuo metu (iki rugsėjo 17 dienos) Bažnytinio paveldo muziejuje Vil-niuje veikia paroda „Introibo ad altare Dei“, pristatanti tradicinių Lie-tuvos krikščioniškųjų konfesijų liturgines Mišių knygas. Pirmą kartą muziejuje drauge eksponuojami ir Rytų apeigų krikščionių (stačiatikių, sentikių, unitų), ir Vakarų apeigų krikščionių (Romos katalikų, evange-likų liuteronų, evangelikų reformatų) spaudiniai bei rankraštinės kny-gos – dalis tų, kurios yra aptariamos šiame straipsnyje.

liTurgiNĖs EuCHarisTiJos ŠVENTimo KNYgos