Klasicizmo stiliaus plitimas Lietuvos

architektūroje

Rengė Alytaus Putinų gimnazijos IIag klasės mokinė Donata Tuminauskaitė

2011m. Alytus

Kas yra klasicizmas?Klasicizmas (lot. classicus – geriausias, pavyzdinis) – XVII a.–

XIX a. I pusės Vakarų Europos literatūros ir meno epocha. Esminis klasicizmo bruožas – sekimas Antikos meno ir

literatūros kūriniais kaip pavyzdiniais, geriausiais. Klasicistai stengėsi architektūroje atsisakyti įmantriai puošnaus, emocingojo baroko, pavienės pastato detalės laikytos antriniu dalyku, o daugiausia dėmesio teikta į orderio

tektoniką. Klasicistai atmetė klasikinę koloną, neturinčią realios apkrovos, siekė orderio utilitarinės funkcijos ir

meninės raiškos vientisumo. Manyta, kad architektūra turi būti praktiška, ekonomiška, pastatai respektabilūs, bet

paprasti, patogūs, taisyklingų formų, simetrinės kompozicijos.

Klasicizmas Lietuvoje

Lietuvos klasicizmą siejo ryšiai su Italijos, Lenkijos, Prancūzijos architektūros mokyklomis, tada jam labiau tiko romėniškoji kryptis negu

graikiška. Lietuvos klasicizmo užuomazgą paskatino italų mokykla. Ryšiai su Italija sietini su žymaus lietuvių menininko Pranciškaus

Smuglevičiaus studijomis Romos Šv. Luko dailės akademijoje ir tolesne veikla Italijoje. P. Smulgevičius Italijoje įgijo profesinį architekto

išsilavinimą, pasižymėjo kaip geras šios srities specialistas, artimai bendravo su Karlu ir Džambatista Sampaniais, gyveno jų šeimoje.

Greičiausiai jam tarpininkaujant, Karlas Sampanis apie 1770m. atvyko į Lietuvą ir pasėjo pirmuosius klasicizmo daigus. Ne mažesnį vaidmenį

ugdant Lietuvos klasicizmą suvaidino prancūzų mokykla. Tai buvo svarbiausias klasicizmo centras, veikęs kitų šalių architektūrą. Prancūzų klasicizmo poveikis buvo gana ryškus formuojant to laikmečio Lietuvos architektūrą, Paryžiuje studijavo žymiausi jos kūrėjai: L. Gucevičius, K.

Podčašinskis . Sužlugus Lietuvos–Lenkijos valstybei, nemažą įtaką pradėjo daryti Rusijos architektūra. Ji dar labiau padidėjo po to, kai buvo uždarytas Vilniaus universitetas, o sykiu ir Architektūros katedra. Miestų

statybose išplito Zacharovo ir kitų parengti tipiniai projektai.

Klasicizmo plitimas Lietuvoje

Daugumoje Europos šalių klasicizmas plito nuo XIII amžiaus vidurio iki 1830 metų. Lietuvą

klasicizmo stilius pasiekė nedaug pavėlavęs – jo pradžia laikomi 1770 metai. Klasicizmas ir čia plito panašiai kaip ir kitose šalyse, išsiskiria du ryškūs jo laikotarpiai : iki Lietuvos ir Lenkijos

valstybės suirimo ir po jo. Pirmuoju laikotarpiu (1780–1795m.) reiškėsi ankstyvasis ir brandusis, antruoju (1795–1860m.) – vėlyvasis klasicizmas,

o kartu su juo ir ampyras.

Ankstyvasis ir brandusis klasicizmas

(1780–1795m.)

Pirmuoju laikotarpiu Lietuvos klasicizmas palaipsniui peraugo iš ankstyvojo į brandųjį. Tarp jų nebuvo ryškių chronologinių ribų – tuo pačiu metu sukurta ir mažiau ir labiau brandžių kūrinių. Tai priklausė

nuo užsakovų išsilavinimo bei architektų talento. Ankstyvojo klasicizmo pastatams (maždaug iki 1790 metų) dažnai būdingos kai kurios baroko formos – laužyti mansardiniai stogai (Kauno rotušė, Paežerių dvaro rūmai ir kt.), akcentuota plastinė fasadų puošyba

(Vilniaus pranciškonų vienuolynas). Pirmuoju laikotarpiu iškilo savita architekto L. Gucevičiaus kūrybinė individualybė. Jo veikla pakreipė klasicizmą nauja linkme, iškėlė iki brandaus lygio, sudarė pagrindą

geriausioms tradicijoms tarpti iki ir po 1795m. Jo kūriniai tapo vertingais Vilniaus miesto ir jo apylinkių architektūros akcentais. Į to

meto Vilniaus barokinę architektūrą įjungdamas aiškų, laisvai perkurtą klasicizmą, jis žymiai pralenkė savo pirmtakų nedrąsius

ieškojimus šioje srityje ir nauja linkme pakreipė architektūros meno vystimąsi Lietuvoje.

Ankstyvojo ir brandžiojo klasicizmo statiniai

Kauno rotušė Paežerių dvaro rūmai

Kauno rotušė Kauno rotušė – vienas vertingiausių

architektūros paminklų, geriausiai reprezantuojančių pereinamąjį laikotarpį iš baroko į ankstyvąjį klasicizmą.

Kauno rotušė 1771–1780m. rekonstruota iš gotikinio pastato. Ji paaukštinta ir pailginta vakarų kryptimi, užstatytas dar vienas bokšto tarpsnis, pietų pusėje prie pastato prijungtas kolonomis paremtas balkonas. Vėlyvojo baroko kompozicija papildyta ankstyvojo klasicizmo formomis. Fasadus sieja platus antablementas. Pastatą dengia aukštas mansardinis stogas. Įspūdingiausias rotušės rytinis fasadas, kuriame dominuoja aukštas, grakštus bokštas. Fasadų kompozicija pagrįsta darnia vertikalių ir horizantalių linijų pusiausvyra, griežtu ritmu, aiškiu, logišku klasicistiniu kiekvienos detalės bei elemento traktavimu.

Paežerių dvaro rūmaiPuošnūs Paežerių rūmai, pastatyti 1795–1799m., yra dviaukščiai,

dengti mansardiniu stogu. Rūmų išorės architektūra – glaudi baroko ir klasicizmo meninių formų jungtis. Į parką atgręžto rūmų

fasado centras pabrėžtas pusapskrite iškyša: ji aukšta, su dekoratyviai išlenktu frontonu. Rūmų interjere, kaip ir išorėje, gausu figūrinės ir ornamentinės, trapios plastinės puošybos.

Vėlyvasis klasicizmas

(1795–1860m.) Vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu Lietuvos architektūroje persipynė net

kelios kryptys: ieškota originalių sprendimų, tęstos ankstyvojo ir brandaus klasicizmo tradicijos, reiškėsi ampyro, o po 1830m. ir romantizmo bruožai, kartais būdavo visai atsisakoma klasikinių

formų. Ryškiausi vėlyvojo klasicizmo atstovai buvo M. Šultcas ir K. Podščianskis. Jų darbuose jau išnyko brandžiajam klasicizmui

būdingas didingumas, išryškėjo tendencija ieškoti tobulų proporcijų, siekti pastato grožio ir praktiškumo harmonijos. Dauguma

architektų, tiek vietinių, tiek atvykusių iš kitų šalių, tęsė ankstesnes Lietuvos klasicizmo tradicijas. Tai ypač ryšku dvarų sodybų

architektūroje. Be didesnių pakitimų išliko rūmai su kolonų portiku. Bažnyčių (Onuškio, Mielagėnų) architektūroje dažnai sekta Vilniaus katedros pavyzdžiu arba taikytas ankstyvajame klasicizme išplitęs

bažnyčios be portiko tipas (Čiobiškio, Leipalingio bažnyčios).

Vėlyvojo klasicizmo statiniai

Vilniaus katedra

Mielagėnų bažnyčia

Onuškio bažnyčia Leipalingio bažnyčia

Čiobiškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Vilniaus katedraVilniaus katedra buvo rekonstruojama po 1769m. apgriovimo. Ši rekonstrukcija iš pagrindų pakeitė išvaizdą senos dvibokštės katedros, suprojektuotos J. K. Glaubičiaus. Projektas buvo patikėtas dar jaunam architektui L. Gucevičiui. Skulptorius K. Jelskis papuošė portiką trimis didžiulėmis šventųjų statulomis. Vilniaus Katedros rekonstrukcijos projektas yra svarbiausias L. Gucevičiaus, taip pat ir visos lietuvių klasicizmo architektūros, darbas ir išreiškia jos nacionalinį savitumą, paremtą tradicijų tęstinumu. Katedros planą architektas sukūrė pagal tradicinį lietuviškų gotikinių bažnyčių ir barokinių rūmų su keturiais stambiais kampiniais bokštais planą. Vietoj bokštų pagrindinio korpuso kampuose įtaisė stambias koplyčias. Iš senos katedros pastato jis paliko nepakeista 2/3 viso statinio. Gucevičius Vilniaus katedroje panaudojo paladijnės architektūros elementus ir kai kuriuos baroko sprendimus. Architektas M. Šulcas pagal savo projektą rekonstravo katedros varpinę suteikęs jai savitą ankstyvojo klasicizmo stiliaus išvaizdą.

Mielagėnų bažnyčia

Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia kartu su šventoriaus vartais ir varpine sudaro darnų ansamblį. Pagrindiniame fasade vidurinė nava pabrėžta keturių kolonų taskaninio orderio potikų. Fasado šonuose yra nišos su šv. Petro ir Povilo skulptūromis, kurias 1838m. nulipdė dailininkas Vincas Smokovskis. Presbiterijos fasade išskirta vidurinė nava su trikampiu frontonu, ryškiai atsikišusi antablementu ir pusapskričiu langu.Šonines navas gaubia kryžminiai skliautai. Navas sudarančiose ramstinėse arkose ištapyti kesonai ir rozetės (1826–1838 m.; tapė Julius Andriuškevičius). Interjere yra dailininko V. Smolskio paveikslų, fundatorių bei koliatorių biustų.

Onuškio bažnyčia

Onuškio bažnyčia, pastatyta 1823–1829 m., stačiakampė, halinė. Abipus presbiterijos glaudžiasi nedidelė zakristija ir lobynas, virš jų yra galerijos, nuo presbiterijos atskirtos baliustradomis. Pagrindinis fasadas matyt sukurtas sekant Vilniaus katedros pavyzdžiu, tačiau gerokai nuo jos skiriasi. Šešios laibos dorėninio portiko kolonos be bazių .Už portiko, tinkuotoje navos sienoje tarp piliastrų, įkomponuotos keturios nišos su evangelistų skulptūromis. Šoniniuose fasaduose klasicizmo formos persipina su liaudies architektūrai būdingomis dailiai sumūrytų lauko reidulių plokštumomis. Interjeras kuklus. Keturias poros kolonų skaido jo erdvę į tris beveik vienodo aukščio navas, suskliaustas cilindriniais skliautais. Sienose, tarp langų, išdėsyti piliastrai

Leipalingio bažnyčia

Leipalingio Švenčiausiosios Mergelės Marijos į dangų ėmimo bažnyčia, stovėdama anksčiau susiformavusios aikštės šone, išsiskiria iš aplinkos dideliu tūriu. Bažnyčia plati, stačiakampė. Vidaus erdvė halinė, trijų navų. Pagrindinio fasado portalas pabrėžtas trikampiu frontonu, o plokštumos tarp piliastrų horizontaliai suraižytos. Langai beveik kvadratiniai, aukštai iškelti. Kitų fasadų langai stačiakampiai, nuleisti žemiau. Interjere labai saikingai panaudotas orderis, šoninių navų sienos lygios, be piliastrų.

Čiobiškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Čiobiškio Šv. Jono krikštytojo stačiakampė, halinė, trinavė bažnyčia stovi aukštumoje, netoli dvaro sodybos. Navą skiria trys poros aštuoniakampių stulpų; ketvirta pora kartu su sienomis atitveria skliautuotas zakristijas šoninių navų tęsinyje. Plokščią pagrindinį fasadą skaido šeši dorėninio orderio piliastrai. Interjeras kiek perkrautas dekoratyviniais elementais. Kaip daugumos vėlyvojo klasicizmo bažnyčių, Čiobiškio bažnyčioje neišvengiama Vilniaus katedros pavyzdžio. Čia nemažai panašių detalių ir bruožų: nišos su skulptūromis, trikampiai sandrikai, pusapskričiai langai, fasadų skaidymas dorėniniais piliastrais, lakoniškos išorės formos, darnios proporcijos, monumentali išvaizda. Matyt dėl šių savybių jos autoriumi kartais laikomas architektas L. Gucevičius.

Ampyras Ampyras – vėlyvojo klasicizmo, XIX a. pr.

Napoleono I laikmečio meno kryptis. Ampyras Lietuvoje pasireiškė gana ribotai.

Jo ištakų reikėtų ieškoti ne tiek Prancūzijos, kiek Rusijos architektūroje. Ryškiausias rusiškojo ampyro pavyzdys – Vilniaus generalgubernatoriaus rūmai, suprojektuoti žymaus Peterburgo architekto V. Stasovo. Ši stiliaus kryptis pasireiškė ir kai kurių Vilniaus gyvenamųjų namų architektūroje: interjeruose (Chodkevičių rūmai), balkonų puošyboje (namas Rūdninkų gatvėje 14). Aiški ampyro įtaka pastatuose, kurių orderio elementai mažiau tektoniški ir turi daugiau dekoratyvinę paskirtį, kolonos kampuotos, antrajame aukšte ( Vilniaus Tiškevičių rūmai, Jašiūnų dvaro rūmai) arba priglaustos prie konstrukcinių keturkampių stulpų (sargybinė Vilniuje, J. Basanavičiaus gatvė), pagausėjo antikinio ornamento motyvų.

Ampyro stilius. Karuselo triumfo arka Paryžiuje, Prancūzija

Ampyro stiliaus statiniai

Chodkevičių rūmai Vilniaus Tiškevičių rūmai

Jašiūnų dvaro rūmai

Chodkevičių rūmai

Tai stambus kompleksas, išsidėstęs per visą kvartalo plotį tarp Bokšto ir Didžiosios gatvių. Pagrindinis fasadas įjungtas į ištisinį Didžiosios gatvės apstatymą ir uždaro jos vaizdingą perspektyvą iš pilies pusės. Netaisyklingos konfigūracijos triaukščiai korpusai ir dviaukštė oficina supa erdvų uždarą kiemą, įvažiavimais sujungtą su abiem gatvėmis. Rūmų antrojo aukšto kambarius puošė ampyrui būdinga augalinio motyvo polichrominė, dominuojančio žalsvo ir gelsvo kolorito tapyba. Palubės frizai buvo dekoruoti faunos ir floros motyvų lipdiniais, plastinėmis kompozicijomis. Vakarinis fasadas, nukreiptas į didžiąją gatvę, pats turtingiausias, simetriškas

Vilniaus Tiškevičių rūmai

1840m. pagal architekto Tomo Tišeckio projektą pastatytas korpusas prie Trakų ir Kėdainių gatvių, kurio fasadas turėjo vėlyvojo klasicizmo bruožų. XIX amžiaus viduryje prie Trakų gatvės fasado ties pagrindiniu įėjimo pristatytas ryškus akcentas – balkonas. Jį suprojektavo N. Čaginas, skulptūras atliko P. Andriolis su mokiniu J. Kozlovskiu. Dviaukščiai korpusai įjungti į ištisinį apstatymą ir pritaikyti prie gatvių posūkių. Už rūmų į kvartalo gilumą tęsiasi ilgas, siauras, pusiau uždaras kiemas. Rūmų planas netaisyklingas. Jų išorės architektūra sietina su ampyru. Visi trys gatvių fasadai panašūs. Rūmų interjerą puošė lipdyba : vestibiulyje išliko analogiškų antikinių formų (kaip ir fasade) medalionas su skulptūrine galvute ir abipus reljefiški grifonai.

Jašiūnų dvaro rūmai

Dviaukščiai, pailgi, stačiakampiai rūmai dengti keturšlaičiu stogu, dominuoja aplinkoje tūriu ir puošniomis formomis. Abiejų aukštų patalpos sudėstytos simetriškai, anfiladine tvarka, susisiekia tarpusavyje ir su koridoriumi. Rūmų išorės formos vėlyvojo klasicizmo krypties. Pagrindinis fasadas ypač originalios kompozicijos. Kitaip negu daugelį Lietuvos dvaro rūmų, K. Podčašinskis būdingą ampyrui maniera keturių dorėninų kolonų portiką iškėlė į antrąjį aukštą, virš trijų atvirų arkų prieangio. Gana puošnus rūmų vidus : daugumoje patalpų veidrodiniai skliautai, vestibiulio skliauto platfonerozetė ir meandra. Jašiūnų dvaro rūmuose jau pastebima ampyro ir romantizmo įtaka, tai vienas originaliausių Lietuvos vėlyvojo klasicizmo kūrinių.

Ačiū už dėmesį!

Laurynas Gucevičius