Purpurinis vakaras Balandžio 11 dieną mūsų mylimojoje „Ąžuolyno“ gim-nazijoje vyko unikalus renginys – „Purpurinis vakaras“. Tai buvo akustinis gyvo garso koncertas, skirtas Vytautui Ker-nagiui atminti. Nuskambėjo gerai žinomi maestro kūriniai, tokie kaip „Kolorado vabalai“, „Ūkio mazas“, „Mūsų dienos kaip šventė“ ir kitos dainos. Ant scenos užlipti ir padainuoti nepabūgo šie jaunieji muzikantai: Simona ir Deimantė, Vilius ir Greta, Kristina, „Pėdos smėly“ (Eva, Rasa ir Viktorija) ir eksperimentinė grupė "Klaipėdos lenciūgai ( Povilas, Vilius ir Paulius). Įėjimas į koncertą kainavo simbolinį litą.

Nukelta į 5 psl.

2008 m. balandis

Tiražas: 150 egz.

Kaina 1 litas

Klaipėdos miesto „Ąžuolyno“ gimnazijos laikraštis

Iš arčiau Įdomu, kaip gyvena mūsų mokyklos mokytojai, ką veikia laisvalaikiu? Ar mėgsta savo darbą? Ko tikisi ir viliasi sulaukti iš savo mokinių? Į šiuos ir kitus klau-simus atsakys naujoji laik-raščio rubrika „Iš arčiau“. Domėsimės mokytojų darbu, popamokine veikla, gal netgi svajonėmis. Turite klausimų, norite juos pateikti mokytojams? O galbūt norite pasiūlyti mokytoją - kandidatą? Rašykit mums: rutushka@yahoo.com Šiame numeryje į skiltį „Iš arčiau“ pateko mokytojas J.Kukulskis, mūsų gimnazijoje žinomas kaip puikus matematikas, turintis subtilų humoro jausmą.

Apie mokytoją skaitykite 11 psl...

Su atsisveikinimo gaidele... Neilgai trukus dar viena dvyliktokų laida atsisveikins su mokykla. Tai bus jau 12-toji „Ąžuolyno“ gimnazijos laida. Ką jaučia dvyliktokai artėjant egzaminams ir mokyklos baigimui, mes šiek tiek nujaučiame, bet ką jaučia jų auklėtojai? Nusprendėme pakalbinti dvyliktokų auklėtojus ir sužinoti, kaip jie vertina šių metų laidą ir ko linki būsimiesiems pirmakursiams.

Nukelta į 7 psl...

Gimnazijos adresas: Paryžiaus Komunos g. 16, LT – 91166, Klaipėda, el. paštas: azuolyno.gimnazija@takas.lt Vilija Prižgintienė - direktorė, telefonas/faksas:(46)38-35-06 Raštinė - 38-35-05 Mokyklos tinklalapis: www.azuolynas.klaipeda.lm.lt

Turinys: Naujienos............................................... 2 psl. Mokykla ................................................. 6 psl. Trimestro rezultatai ................................ 9 psl. Sportas ................................................ 10 psl. Iš arčiau............................................... 11 psl. Bendraamžiai....................................... 12 psl. Kūryba ................................................. 15 psl.

Žodelis nuo žurnalistų Pateikiame Jums paskutinį šių mokslo metų laikraščio numerį. Teks atsisveikinti su vyriausiais mūsų mokyklos būrelio nariais - tai jų paskutinis laikraštis. Tikimės kitais metais sulaukti naujų, veiklių žurnalistų, kurie pateiks šviežią ir aktualią informaciją apie mūsų gimnaziją. Šis numeris, kaip jau tapo įprasta, išėjo gana storas - net 16 puslapių. Šį kartą nenuskriaudėme ir mokyklos sporto skilties bei pateikėme antrojo trimestro rezultatus. Vėl susitiksime tik po vasaros, taigi gerai pailsėkite laukdami naujo mūsų laikraščio numerio. O kol kas - didžiausios sėkmės, baigiant mokslo metus.

Puslapis 2 Naujienos Balandis 2008

Greta Gerazimaitė, 2e Sandra Jakimovičiūtė, 4c

Šimtadienio teatras Kaip ir kasmet, gimnazijoje paminėta Šimtadienio šventė. Šventės rytą abiturientai prisiminė vaikystę, šokinėdami per šokdynę, pūsdami muilo burbulus ar važinėdami paspirtuku. Jų rūbai mirgėjo visomis vaivorykštės spalv omis. Vakare išsipustę gimnazistai susirinko į aktų salę, kur jų laukė įspūdingas renginys teatro tema. Mokinius labiausiai sužavėjo mokytojų pasirodymas, juk taip

įdomu savo „kankintojus“ pamatyti kitame amplua. Šmaikštūs renginio o r g a n i z a t o r i a i p a r u o š ė gimnazistams įvairių užduočių, kurias abiturientai noriai atliko. Šios š v e n t ė s k u l m i n a c i j a t a p o

milžiniškas, nuostabus aitvaras, skirtas 12-okams. Po oficialiosios dalies mokiniai skriete nuskriejo į n a k t i n į k l u b ą „ M e m e l i s “ pasilinksminti. Abiturientai dėkoja režisierei G.Alijevai ir III klasių auklėtojams už puikią šventę.

Greta Gerazimaitė, 2e Sandra Jakimovičiūtė, 4c

„Ąžuolyno“ gimnazijos oskarai Mielas „Ąžuolyno“ gimnazijos mokiny , pamiršk įstabųjį kino elitą ir prašm atnią oskarų į t eik im o ceremoniją bei apsižvalgyk aplink: mūsų gimnazijoje ką tik išdalyti ne ką prastesni auksinės kaukės apdov anoj im ai ! Ypat i ngam e renginyje žibėjo tikros žvaigždės, o jo dalyviai buvo perrengti puošniais apdarais. Štai to vakaro laimingieji: • „Metų debiutas“ – Elena Miliauskienė; už tai, kad „Ąžuolyno“ gimnazijoje pagaliau pradėta dėstyti geografija. Apdovanojimą įteikė sk an da l i ngas i s da i n i n i nk as Ostapenko. • „Metų frazė“ – Aidas Tarnys; už tai, jog į mokinio repliką: „Jūs ne Diev as! “ mokytojas atsakė : „Neįžeidinėkite“. Jam dainavo seksualioji Zvonkė. Pats mokytojas teigė, kad jo frazė: Mylėti ir žadėti - n i eko nekainuoja“ v er tesnė

apdovanojimo. • „Metų filantropas“ – Juozas Kukulskis; už gausų vienetukų d a l i j i m ą . J į a p d o v a n o j o Čingischanas. • „Geriausias metų tragedijos aktorius“ – Genė Arlauskaitė; mokytoją pasveikino populiarusis Dima Bilanas. • „ G e r i a u s i a s m e t ų r e ž i s i e r i u s “ – A n d r i u s G u m u l i a u s k a s ; j a m s a v o pasirodymą skyrė Baggy B. • „Geriausias metų dramos aktorius“ – Dinalda Dovidauskaitė; mokytoją apdovanojo Jaunimo centro dramos studijos „Trepsė“ vadovė Rimutė Svytytė. • „ G e r i a u s i a s m e t ų komedijos aktorius“ – Vydmantas Vaičiulis; mokytoją pasveikino „Eurovizijos“ konkurse Lietuvai atstov ausiant is Jeronimas Milius. • „XI laidos proto ir kūrybos dermė“ – Eglė Sedunovaitė; šį g a r b i n g ą a p d ov an o j i m ą įteikė gimnazijos direktorė Vilija Prižgintienė. • „ M e t ų s t i l i u s “ – E d m u n d a s Kv ederi s; už

klasikinius kostiumus ir „Gucci“ diržą. Mokytojas prasitarė, kad per pamokas panūsta šį diržą panaudoti pagal paskirtį. Jį sveikino MC Hammer. Belieka tikėtis, kad šis renginys taps gražia tradicija, bei pasidžiaugti spalv ingu mūsų gimnazijos mokytojų kolektyvu.

Balandis 2008 Naujienos Puslapis 3

Spektaklio „Vinys“ premjera Kovo 31 dieną 18 valandą visi sugužėjo į mūsų gimnazijos aktų salę pažiūrėti režisierės Audros Lenkauskienės ir jos teatro studijos „Erdvė“ pastatyto spektakl io „Vinys“. Žiūrovai: mokytojai, moksleiviai ir svečiai (malonu, kad spektakliu susidomėjo ir Klaipėdos jaunimo organizacijų asociacija „Apskritasis stalas“)- rankose laikė paslaptingai juodą spektalio lank-stinuką, kurio antraštė skelbė: „Mirti reiškia nemirti.../Mirti reiškia PA-MIRŠTI“. Tada niekas net nenu-manė, ko tikėtis iš nenuspėjamos energingos mūsų mokyklos režis-ierės ir jos teatro grupės. Net prasidėjus spektakliui ži-ūrovai nebuvo tikri, ar šis prasidėjo: mat aktoriai vis vaikščiojo iš vieno scenos galo į kitą tarsi repetuodami, iš kolonėlių ataidinčiai šiurkščiai muzikai pritarė gitaros skambesiai ir aktorės dainos fragmentai,- nesusip-ratusi minia šnarėjo, žvilgčiojo į šalis ir laukė. Pagaliau aktoriai nutraukė šį chaosą : pasigirdo pirmieji drama-turgijos posmai, skelbiantys apie nepatenkintų prestižinės menų gim-nazijos moksleivių karą su mokyklos valdžia. Šis karas – maištas yra nuk-reiptas prieš nuolat nepatenkintą, anot moksleivių, neteisingą, nieko nesuprantančią mokyklos valdžią, kuri nuolat gadina smagumą, nelei džia džiaugt i s gražiais paauglystės metais ir visiškai nesu-pranta jaunų žmonių svajonių, troškimų, siekių. Visą spektaklį lydėjo veiksmo ir atoveiksmio princi-pas: mokiniai iškrečia kokią smagią nesąmonę, norėdami pakvailioti, tada pagrindinis herojus - Gil-

gamešas (vaidino Tomas Permi-nas)- yra pakviečiamas į direktori-aus kabinetą, aprėkiamas, po kelių minučių jis grįžta pas savo draugus ir rodydamas n-ioliktajį papeikimo raštą džiaugiasi, didžiuojasi, pyksta, vėl džiaugiasi (iš tikrųjų sunku su-prasti, bet tai tikriausiai ir yra pa-grindinė paauglių savybė- tokia nuo-taių kaita), pakabina gautą pa-peikimą ant stulpo (šis tam tikra prasme primena apeigų vietą, svar-biausią tašką, moksleivių išraiškos centrą) ir eina linksmintis toliau. Išties žiūrovai stebėjosi puiki-omis linksmybėmis, šėliojimu. Čia matėme pritrenkiančią sceną- grupinį plojimą (one time, two times, three times...), verčiančią iš koto „tūso“ imitaciją su Viktarija priešaky (vaidino Marija Dolgopolova), girdė-jome nuostabią Margaritos dainą (atliko Sabina Kuprėnaitė) bei įs-pūdingą langų dažymo sceną, kuri auditorijai priminė, kaip smagu būtų pagražinti ir savo kartais tokio pilko gyvenimo langus. Šios ir kitos šėlionės rodė kvailą mokinių troškimą būti tobulame, išgalvotame savo pasaulyje, kuriame leidžiama daryti ką nori, kuriame nėra pareigų ar atsakomybės, nėra mokytojų, tėvų, liūdesio, „neteisybės“, kuriame gyvenimas yra tikras „malonumas“. Šėliojimų pasekmės – mokytojų, direktorių (vaizduotų iškamšomis) moralai, riksmai, ginčai, paskutinėje scenoje pavaizduotas Gilgamešo atsisveikinimas su vininteliu gyven-ime jam svarbiu dalyku – muzika. Smuiko laidotuvės (puiki sceno-grafija: stulpo virsmas kryžiumi, dūmų sklidimas) rodė mokyklos valdžios kaltę, neteisėtą elgesį, kurio padariniai- nuostabių mokinių tal-ento, gyvenimo prasmės sužlugdy-mas. Nors spektaklyje ir buvo atsa-

k om y bės sv ar bos į r odym o užuomazgų (antraeilio siužeto linija: Gilgamešas, nepadėdamas Marga-ritai perbristi upės, negelbėdamas jos gyvybės, prarado jos meilę) , galutinė spektaklio, statyto pagal G. Kazlauskaitės apysaką „Sudie, mo-kykla“ , idėja skelbia, kaip sunku gyventi tokiame neteisingame pa-saulyje ir būti laviruojančiu tarp griežto režimo ( mokyklos, atsako-mybių, pareigų) ir linksmybių ( vaka-rėlių, pašėlusių minčių ir malonumų) paaugliu. Spektaklis baigėsi plojimų griausmu, atsistojusių žiūrovų nu-ostaba, gėlių, torto įteikimu, padėka bei pagrindinio veikėjo Gilgamešo (Tomo Permino) atsiprašymu dėl visų nuklydimų, galėjusių sustabdyti šį įspūdingą Audros Lenkauskienės ir jos teatro studijos „Erdvė“ triumfą. Nors spektaklis (pati dramaturgija) sulaukė daug kritikos ir įvairių nuo-monių, pačiu spektaklio pastatymo profesionalumu (ypač scenografija) ir vaidyba džiaugėsi visi, kurie tą gražų vakarą praleido „Ąžuolyno“ gimnazijos aktų salėje,o į lank-stinuko epigrafą “ Mirti reiškia ne-mirti.../Mirti reiškia pamiršti” žiūrovai tikriausiai išsiaiškino taip: jis niekada nemirs (bent tol, kol bus rodomas), nes jį prisimins kiekvienas, gyvenęs kartu su juo.

Povilas Žinys, 3c

Marija Dolgopolova, 3c

„Isado“ - vieni geriausių Lietuvoje ir ne tik...

„Ąž uo l y no “ g im naz i j os ši uo lai ki n ių spor t i nių šok ių kolektyvas „ Isado“, savo pergales skint pradėdavęs tik antroje mokslo metų pusėje, šiais mokslo metais nieko nelaukė ir į darbą kibo tik spėjęs apšilti kojas po vasaros atostogų. Vos įpusėjus pusmečiui,

kolektyvo „sąskaitoje“ jau buvo 17 pasirodymų.. Nuo 2000 metų, kai “Isado” buvo įkurtas dar mūsų mokyklos auklėtinės Ingridos Araškevičiūtės, kolektyvas yra kviečiamas ne tik koncertuoti bei dalyvauti įvairiose šv entėse, f est iv al i uose bei konkursuose, bet ir atstovauti Lietuvai pasaulyje. Jis yra daugelio Lietuvos konkursų laureatas, 1, 2, 3 vietų laimėtojas, ne vienerius metus Italijos šokių ir gimnastikos festivalio

„ D e l S o l “ , k u r i a m e s a v o pasirodymasi žiūrovus stebina geriausios pasaulio šokių grupės, dalyvis. 2004 m. Italijoje vykusiame pasauliniame šokių konkurse „ Perla Danza“ „Isado“ pelnė specialųjį prizą – „ Swarovski“ kristalų perlą, o 2006 m. vasarą Graikijoje vykusiame pasauliniame šokių konkurse „Hellas“ savo programomis „ Isado“ šokėjai iškovojo pirmąją ir dvi trečias vietas skirtingo šokių žanro kategorijose. Šių mokslo metų

Puslapis 4 Naujienos Balandis 2008

lapkričio mėnesį, už nuopelnų gausą gavę galimybę nedalyvauti pirmoje atrankoje, šokėjai Klaipėdos miesto garbę gynė tarptautiniame šokių ir dainų konkurse „Kaunas talent 2007“ ir, praėję dar vykusias 3 atrankas ir nusileidę tik rusų temperamentui,iškovojo garbingą trečią vietą. Miesto šokėjų konkurse „You dance“ „Isado“ šokėjas Tomas Araškevičius, atstovaudamas mūsų gimnazijai, iškovojo antrą vietą. Kaip ir kiekvienąkart, po „Isado“ šokėjų pasirodymo ir pergalių šokėjams pažiro daugybė komplimentų, pasiūlymų atstovauti Lietuvai šokių

konkursuose ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų - šalyse, kuriose „ Isado“ šokėjai dar nesilankė:šių metų vasarą šokėjai yra kviečiami atstivauti Lietuvai Graikijoje, net dviejuose šokių konkursuose ir festival iuose I tal i joje,sulaukė pasiūlymo dalyvauti ir gegužės mėnes į v yksianč i ame šokių konkurse Londone.Į kurią šalį vyks iškelti Lietuvos trispalvę šįkart, „ Isado“ kolektyvas dar nėra galutinai apsisprendęs, bet visi, net ir ne šokių kolektyv o nariai , jau rezervuojasi vietas kelionei ir su dideliu džiugesiu jos laukia, nes

kolektyvo vadovės, sportinių šokių mokytojos Ingridos organizuojamos išvykos į šokių konkursus svečiose šalyse dar ilgai išlieka visų širdyse ir mintyse. Jų metu visi tampa tarsi viena didelė šeima.. Nepaisant būsimos kelionės rūpesčių, „Isado“ šokėjai, drauge su kolektyvo vadove kuriantys naujas programas, šiuo metu ruošiasi šokių konkursams Lietuvoje - juk konkursų sezonas dar tik prasidėjo..

Marija Dolgopolova, 3c

Vasario 16-osios linksmybės 1918 metai Lietuvai labai svarbūs metai. Tų metų vasario 16 dieną Leituvos vardas grįžo į Europos žemėlapį – Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Tačiau 1918-ieji svarbūs ne tik Lietuvai: tais pačiais metais nepriklausomybę paskelbė ir mūsų kaimynai – Latvija ir Estija. Taigi, kaip ir kiekvienais metais, mūsų mokykla surengė koncertą Lietuvos v alstybės nepriklausomybei paminėti. Į mūsų mokyklą atvažiavo folklorinis ansamblis „Jancis” iš Latv i jos (beje, j i e pas mus svečiuojasi jau antrą kartą), o estai atvežė netgi dvi grupes: chorą ir šokėjus. Renginyje, kaip jau įprasta, dalyvavo ir mūsų gimnazijos kolektyvai „Auštra“ bei „Gervelė“. Koncertas vyko vasario 15 dieną po pamokų. Salė buvo pilna, bet, kaip paaiškėjo vėliau, didelė dalis susirinkusiųjų - koncerto dalyviai.

Tač iau susirinkusieji neslėpė susižavėjimo. Ir ne veltui, nes koncertas buvo l inksmas i r nuotaikingas. Renginio metu buvo suteikta galimybė pasisakyti mūsų gimnazijos direktorei V.Prižgintienei bei svečių kolektyvų vadovams. Apmaudu yra tai, kad didelė dalis klausiusiųjų nesuprato, kas buvo

sakoma, nors visi vadovai ir stengėsi kalbė t i rusiškai – šiuolaikinis jaunimas labiau pripažįsta anglų kalbą. Bet, manau, svečių vadovai vėliau papasakojo savo auklėtiniams, apie ką buvo šnekama. T ač i au v i en k onc er t u minėjimas nepasibaigė. Tą patį

Balandis 2008 Naujienos Puslapis 5

Martyna Bartašiūtė, 3c

Moksleiviai – Lietuvos verslui Balandžio 5 dieną Anykščiuose buvo surengtas respublikinis ekonomikos konkursas „Moksleiviai – Lietuvos verslui“. Projektas rengiamas tik antrus metus, tačiau organizatoriai tikisi, kad jis bus kasmetinis. Praeitais metais mūsų mokyklos atstovai iš šio konkurso grįžo nieko nepešę, tačiau šiemet namų užduotis atliko šimtu procentų ir grįžo aukštai pakeltomis galvomis, nugalėję komandas iš Anykščių, Vilniaus, Mažeikių, Alytaus. „Mes buvome užtikrinti savo jėgomis, pasitikėjome savimi, tikėjome, kad laimėsime, nors vienu metu kilo abejonių,“ – sakė viena

projekte dalyvavusių mokinių. „Nors rodant videoreklamą (tai buvo viena iš užduočių) dingo garsas ir mes praradome nemažai taškų, tačiau tai nesutrukdė nugalėti,“ – džiaugėsi ji. Bet šios, komandoms reikėjo atlikti dar 3 užduotis: pristatyti savo įkurtą reklamos kompaniją; taip pat pristatyti pasirinktą įmonę ir atlikti komisijos pateiktą užduotį. Užduotis nebuvo sunki: kryžiažodyje reikėjo surasti ir išbraukti žodžius, susijusius su verslu bei ekonomika ir argumentuotai atsakyti į klausimą „Kodėl reikia mokytis verslo?“. Užduočių atlikimo ir pristatymo laikas buvo ribojamas, viršijus jį – komandos prarasdavo taškus. „Mes, ko gero, vieninteliai nepraradome taškų, nes viską pristatydavome greitai. Pavyzdžiui, prisistatymui buvo skirtos 5 minutės, o mes

prisistatėme per 1min.30 sek. Taigi svarbu kokybė, o ne kiekybė- tuo mes įsitikinome,”- dalijosi įspūdžiais būsimiej i ekonomistai. Mūsų m oky k l os a t s t ov a i negav o a p d o v a n o j i m ų a t s k i r o s e kategorijose, tačiau vis tiek laimėjo. Nors nominacija „Perspektyviausias rinkodaros specialistas“ atiteko Gintarei Trybytei, tačiau, pasak jos, už tai ji yra dėkinga komandos draugams: Povilui Žiniui, Rasai Urbonaitei, Kristinai Griškonytei, Vytautui Liatukui bei Matui Dilpšui. Kadangi „Ąžuolyno“ atstovai laimėjo pereinamąjį prizą, kitąmet taip pat dalyvaus šiame projekte. „Prizus galima nusipirkti, tačiau nugalėtojo vardo – ne,“ – pridūrė mokytojas E. Kvederis, visos komandos vadas.

penktadienį visi dalyviai buvo pakviesti į vakaronę. O kadangi sv eč i ai nakv ojo m okykloj e , nusprendžiau su jais šiek tiek pabendrauti. Kad ir kaip bebūtų keista, visi atsakinėjo lyg susitarę: visi norėjo čia važiuoti, visiemslabai patiko mūsų mokykla ir pats miestas. Paklausti, kuris koncerto pasirodymas labiausiai patiko, pašnekovai vienbalsiai atsakė: „Gransveras“ (mokantys kviečia nemokančius). Vadovų pasiteiravus, kaip kilo mintis surengti bendrą minėjimą, paaiškėjo, kad šitą šventę surengti buvo vadovų A.Strumilienės ir Černeckienės idėja, brandinta gan ilgai, ir štai pagaliau įgyvendinta.

Kaip jau minėjau, vakare po renginio vyko vakaronė. Jos metu kolektyvai mokė vieni kitus įvairių linksmų ir energingų šokių, nuo kurių „Ąžuolyno“ aktų salės grindys drebėjo tiesiogine to žodžio prasme. Vienu metu jau atrodė, kad po dar vieno masiško sutrepsėjimo visi besilinksminantys prasmegs tiesiai į valgyklą.(Visi, kas manėt, kad tokio pobūdžio šokiai ar ansambliai yra nuobodūs – pagalvokit dar kartą). Ši s Jungt ini s Lietuv os Nepriklausomybės paminėjimas paliko neišdildomų įspūdžių. Tikimės (ne tik mes, bet ir kolektyvų vadovės), kad ateityje tokių bendrų renginių bus daugiau. Vis dėlto kartu švęsti – daug smagiau.

Purpurinis vakaras Atkelta iš 1 psl...

Salėje tvyrojo puiki atmosfera, kurią stengėsi palaikyti renginio ve-dėjai, suteikdami galimybę sužinoti apie vieną kitą įdomesnį faktą iš Vy-tauto Kernagio gyvenimo, pacituo-dami jo paties minčių :"Esu tikrai laimingas, turiu dar daug planų. Kiekviena bėda stiprina žmogų. Sti-prus ne tas, kuris muša, o tas kuris atlaiko. Aš būsiu tas, kuris atlaikys." Muzikantai virpino gitarų stygas, minia šaukė: "Pakartot! Pakartot!"… Žodžiu, reikėjo būti, kad tai patirtum.

Esu įsitikinęs, kad tie, kurie dvejojo, eiti ar ne į šį renginį, apsiriko, nes reikėjo nedvejojus nuspręsti ateiti. Belieka viltis, kad gimnazijoje ir toliau atsiras aktyvistų, kurie sugebės tokius gyvo garso koncertus surengti dažniau. Pasidomėjau, ar dažnai tokių koncertų organi-zuoja kitos mokyklos. Na, ir kaip jūs manote, ką aš sužino-jau? Mūsų mokykla pastebimai lenkia kitas mokyklas. Kiekvi-enas toks vakaras – tai naud-inga patirtis ir gerai praleistas laikas.. Kol dainuosime Vytauto dainas, kol mūsų širdyse gyvens bent dalelė viso to, ką jis mums

paliko, tol gyvuos ir Vytautas Kernagis, padovanojęs nemirštamą purpurinį vakarą.

Tauras Monkus, 4h

Puslapis 6 Mokykla Balandis 2008

Vienos dienos mokykla Veronika Jurkevičiūtė – sep-tyniolikmetė moksleivė, šiuo metu grįžusi į Lietuvą iš visų emigrantų rojaus arba nerojaus – Didžiosios Britanijos. Ten ji gyvena trečius me-tus, mokosi ir vargsta su tokiais pačiais rūpesčiais kaip ir mes. Ve-ronikos mama išvažiavo prieš trejetą su puse metų, o Veronika ilgai neišbuvo be mamos ir nuskuodė paskui baigusi aštuntąją klasę. Tad taip išsiskyrė mano ir mano geriau-sios draugės rytinis kelias į mokyklą, tačiau - ne draugystė. Kaip bebūtų paradoksalu, aš toliau mokiausi devintoje, dešimtoje klasėse, o Ve-ronika mane aplenkė – ten išlaikiusi patikrinimo egzaminus, pateko į dešimtąją klasę. Todėl nemanykit, kad Anglijoje mokiniai mokosi taip pat kaip ir mes. Atsimokė ji dvejus metus, išlaikė egzaminus ir še – ji jau studentė, o aš dar tik moksleivė. Veronika pastebi, kad Anglijoje eg-zaminai buvo išties lengvi, tik iš pradžių bijojo dėl anglų kalbos žinių. Bet ilgai netruko, kol išmoko prid-eramai kalbėti ir nė nebegalvoti lie-tuviškai. Juokavo, kad štai per pamokas kartais užsirašo pusiau lietuviškai, pusiau angliškai, tai po to nieko nebesupranta. Kaipgi kitaip bebūtų, jei gim-tinė netrauktų grįžti? Tai štai, ir dži-augiaus Veronika, Kalėdų proga sugrįžusia. Paatostogavusi vėl išskrido savan užsienin. Šiuo metu ji mokosi, galima sakyti, panašiai kaip ir mes 11 – 12 klasėse, tačiau pro-filiavimas gerokai tikslesnis – ver-slas. Ir tesimoko ji keturių dalykų, bet veiklos pakanka. Reikia rašyti kursinius, daryti krūvą projektų... Keista tik tai, kad ji jau baigė mo-kyklą. Gimė idėja pasikviesti Ve-roniką į mūsų mokyklą padalyvauti pamokose. Sutarėme, kad pirmadi-enis labiausiai tinka ir keliavom į mokyklą kartu, kaip ir senais laikais. Visi sako, kad Didžiojoje Britanijoje vaikai nieko nesimoko, jų, atseit, žinių lygis mažesnis, o reikalavimai prastesni. Norėjosi įsistikinti, patik-rinti. Padarytos išvados anaiptol nepanėšėja į tokias. Pirmoji pakliuvo biologijos

pamoka. „Mokytojas toks linksmas pasirodė,“ – šypteli Veronika, tik dar prideda, kad savo mokykloj ji per pamokas užsirašydavo tikrai mažiau, o ir biologiją turėjo ne visą laiką. Pas juos juk fizika, chemija ir biologija vienas dalykas – science. Vėliau ėjom į ekonomiką. Čia iškilo keblumų dėl lietuviškos ter-minijos. „O kaip tas angliškai? O tas?“,- klausinėjo pasimetusi draugė. Užtai skaniai prisikikenom. Mūsų lietuviški terminai nė kiek nepanašūs į angliškuosius. Tada anglų kalba. Atlikom skaitymo užduotį - ir kaip kitaip, jei ji nebūtų gavusi 10? Nors užduotis buvo ir pakankamai lengva. Kai Ve-ronika išvažiavo gyventi į Angliją, ten jau nebesimokė visokių gramatikos taisyklių, o turėjo tik an-glų literatūrą, kuri labai panaši į mūsų. Sakė, kad niekas tų taisyklių ir nenaudoja. Tiesiog šnekamoji kalba gerokai paprastesnė nei ta, kurios mes mokomės. O žodžius išmoko bendraudama su kitais. Per lietuvių kalbos pamoką nagrinėjom ištrauką iš K. Donelaičio „Metų“. „Aš galiu čia angliškai atsa-kyt, nes lietuviškų žodžių trūksta,“ – sakė Veronika. O dar ir patį tekstą prisiminė iš mokyklos Lietuvoje. Per matematiką komentaras buvo, kad viską britai paprasčiau paaiškina, paprasčiau išmoko išspręsti. Lygtį, rašytą ant lentos, sakė mokėsi spręst, tik visai kitokiu būdu. Gal iš tiesų yra trumpesnių variantų, kaip gauti sprendimą? Dar pridėjo, kad mokytojas pasirodė panašus į jos matematikos moky-toją. Ech, tie matematikai… Kaip kokiam desertui, pas-kutinė pamoka buvo vokiečių kalba. Prieš išvažiuodama Veronika mokėsi vokiečių apie ketverius me-tus, tačiau klasėje jau nieko nebepri-siminė. Sakė, kad viską suprato, ką mokytoja sakė, tačiau atsakyti buvo jau per sudėtinga. Štai taip su tom kalbom. „Tai kaip tau mūsų mokykla?“, - paklausiau aš kulniuojant namo. „Seniai nemačiau lentos ir kreidos,“- išsišiepė Veronika. „Pas mus visos jos elektroninės ir jungiamos prie kompiuterio. Ir turim didelį kambarį pertraukoms, kuriame stovi kompi-uteriai, suolai. O štai media pamokoms turim apie trisdešimt at-

skirų Apple kompiuterių, taip pat mokykloje galime turėti savo duomenų bazę. Pagrindinis skirtu-mas tai, kad angliškos mokyklos labiau modernizuotos. Ai, dar tu-aletuose būna popieriaus,“ – juokėsi draugė. Dar smagiai besišnekučiuoda-mos nusprendėm, kad mokomės mes tikrai panašiai, nors čia ir rašom daugiau. Nėra jau ten taip ir lengva mokytis. „Sausio 9-tą laikau mate-matikos bei verslo egzaminus, po to, 13-tą dieną, media egzaminą. Priv-ersk mane per atostogas pasimokyt, gerai?“. (Aut. pastaba: Veronika eg-zaminams būdama Lietuvoje beveik nesiruošė, užtai parvažiavusi namo daug mokėsi. Sakė, kad parašė ne-blogai, bet daug nesitiki - rezultatus tesužinos pavasarį.) Šiaip ar taip, Veronikos įs-pūdžiai po dienos “Ąžuolyne” kuo geriausi. Apsilankėm ir mūsų Ban-delinėj, nes į valgyklą niekas nepanoro pasiūlyti eiti. Per daug kvapas neviliojo. Pirmiausia Ve-roniką nustebinęs dalykas buvo: „Oi, čia gi visi šneka lietuviškai..“ Man tai sukėlė daug juoko. Įpratus ji, kad jei mokykla, tai ir anglų kalba. Reziumė pasidarykit patys. Nepasakysiu aš jums, kas iš tiesų geriau – angliškasis ar lietuviškasis švietimo sistemos variantas. Ir tas, ir tas turi teigiamų bei neigiamų savy-bių. Vienur modernumas pirmauja, kitur jo stoka, bet anaiptol žinių lygis nuo to nepriklauso. Mes mokomės tiksliau ir sudėtingiau, jie duoda laisvę vaizduotei ir savarankiškumui. Galbūt aš ir galėčiau įstoti į univer-sitetą su savo dabartiniu žinių ba-gažu, jei užsienio kalba nebūtų problema, tačiau ar aš turėčiau didesnę vertę? Manau, kad viskas priklauso nuo žmogaus. Mus čia verčia domėtis tuo, kas mums neį-domu, o ten žmonės turi galimybę jau anksti pasirinkti, kas jiems svarbu ateities planams. Manote, trūks jam individualių pastangų toki-oms pačioms žinioms, kokių turime mes, įsigyti? „Kas turi vaizduotę be mokslo, t u r i s p a r n u s , b e t n e t u r i kojų.“ (Džozefas Jubertas).

Sitora Šlauterytė, 3c

Balandis 2008 Mokykla Puslapis 7

Atkelta iš 1 psl... Paklausta, kokie auklėtojos pareigų minusai, 4E klasės auk lė t o j a , e t i k os m okyt o ja A.Povilaitienė sakė, kad ši pareigybė turi daug įsipareigojimų, rūpesčių, kurie kartais nepalieka auklėtojo net užvėrus mokyklos duris. Tačiau tai kompensuoja auklėtinių dovanos - gerumas, meilė. Mokytoja teigė, kad jos auklėtiniai visų pirma „jaukūs, ramūs, kas neįprasta šiandieniniam jaunimui, geba suprasti ją be žodžių ir, kai reikia, atsiprašyti.“ Etikos mokytoja sakė, kad ar bendraus ji po mokyklos su savo auklėtiniais, priklausys tik nuo jų pačių ir nuo jų noro. Ši auklėtoja būsimiesiesiems pirmakursiams linkėjo kantrybės visose srityse, nes „Viską šiame gyvenime reikia užauginti“, taip pat palinkėjo niekada nepasiduoti.

4 A k l a sė s a u k l ė t o j a R.Berkmanienė teigė, kad vienas iš auklėtojo darbo pliusų yra jausmas, jog turi mokykloje artimus žmones. Mokytoja šių metų laidą apibūdina kaip labiausiai motyvuotą, tai atspindi geri mokinių mokymosi rezultatai. R. Berkmanienė savo auklėjamąją klasę vertina labai gerai, laiko juos draugiškais. Mokytoja norėtų palinkėti visiems

dvyliktokams susiimti ir pabaigti mokyklą kuo geriau.

„Kad ir kas bebūtų, vis tiek bendrauti su mokiniais norisi“, - taip auklėtojos darbo pliusus įvardija 4H klasės auklėtoja D. Jakubauskienė. Mokytoja tiek visą laidą, tiek savo auklėtinius vertina labai teigiamai ir pabrėžia, kad 4H klasė yra labai organizuota. Ji su auklėtiniais neturėjo jokių problemų. Muzikos mokytoja norėtų abiturientams palinkėti visų pirma gerai išlaikyti egzaminus ir įstoti į aukštąją mokyklą, dar mokytoja linki svajonių išsipildymo.

4 F k l a sė s a u k l ė t o j a V.Šileikienė savo auklėtinius vadina draugiškais ir nuoširdžiais, bet priduria, kad jie kartais truputį tingi. Ši mokytoja matematiką dėsto dar ir 4G klasei, kaip mokinius ji juos giria ir vadina „bitutėmis“. Mokytoja linki dvyliktokams sėkmingai išlaikyti valstybinius egzaminus. Mokytoja J.Jovaišienė , pap r ašy t a ap i būd i nt i sav o auklėtinius - 4G klasę, paberia aibę būdvardžių: geri, kūrybingi, šaunūs, atsakingi. Lietuvių kalbos mokytoja savo, kaip auklėtojos, darbo pliusus

įv ardi j a ta i , j og turėdam a auklėjamąją klasę turi kuo mokykloje rūpint i s, gal i su mokiniai s pabendrauti artimiau, pažinti juos kaip asmenybes, pažinti jų tėvus. „Mokykloje jaučiuosi nesvetima, nes turiu savus - savo auklėtinius“, - sakė J.Jovaišienė. Mokytoja norėtų palinkėti abiturientams pasiekti to, ko jie nori. Ir svarbiausia - DAUG SĖKMĖS, nes sėkmė kartais būna svarbesnė nei pasiruošimas.

F i z i k o s m o k y t o j a s S.Žukauskas (4d) kaip auklėtojo darbo pliusą įvardija atlyginimą. „Net nežinau, kur pinigus dėti! J”, - sakė mokytojas. Jis negailėjo gerų žodžių tiek savo auklėtiniams, tiek visai laidai. Mokytojui gaila, kad šie dvyliktokai paliks mokyklą, nes, jo nuomone, tai pati geriausia laida, surinkti patys geriausi mokiniai. „Reikia dėkot i Diev ui , kad apdov ano j o t ok i a i s ge r a i s dvyliktokais“, - sakė Saulius Žukauskas. Artimoje ateityje jis nori palinkėti abiturientams išlaikyti egzaminus taip, kaip jie nori, o ne taip, kaip jie yra verti, o toliau - kaip Dievas duos.

Agnė Mileikaitė, 4a Dovilė Tribičiūtė, 4a

Puslapis 8 Mokykla Balandis 2008

Posūkis nuo dainos prie dialogo

Klaipėdoje vykstantis Jaunųjų talentų festivalis jau ne pirmą dieną traukia žiūrovus išvysti scenoje bendradarb iau janč i us teat ro nau j ok us be i š i os s r i t i es profesionalus. Balandžio 17 dieną „Ąžuolyno“ gimnazijos mokiniai t u rė j o ga l im y bę K l a i pėdos muzikiniame teatre įv ert int i v i enav ei ksmę XVI I I a . i t a lų kompozitoriaus G.B.Pergolesi’o komišką operą - „Tarnaitė ponia“, kuri yra vaidinama vos keletą kartų per metus. Vaidmenys išradingai buv o at l ikt i „Metų kaukės“ prizininkės Ritos Petrauskaitės, Artūro Kozlovskio, scenos „vilko“ Stasio Razgevičiaus bei šių metų festivalio debiutantės Evelinos Fokinos. Žiūrovai galėjo ne tik stebėti aktorių darbą atliekant operą, bet po spektaklio su jais ir susipažinti, sužinoti darbo teatre ypatumus bei atlikėjų požiūrį į sceninį gyvenimą. Tokia galimybė gimnazistų auditorijai buvo suteikta pirmą kartą ir ji sulaukė mokinių susidomėjimo. Yra žinoma, kad Giovanni Battista Pergolesi kūriniai yra neapsakomo grakštumo, skamba paprastai, nuo pat pirmų muzikos garsų sukuria šiltą ir jaukią nuotaiką.

„Tarnaitė ponia“ žavėjo savo lengva muzika, nors atlikėjų partijos buvo ypač sudė t i ngos, re i kalav o nepaprasto susikaupimo. Paklausti sol istai apie galimą žodžių pamiršimą, atsakė, kad tokių klaidų operoje negali būti, o jeigu taip nutinka, yra didelė galimybė, kad suklys ir partneris, nesugebėjęs suvokti, kas vyksta. Juokaudami at l ikė j ai pal ygino sav e su kompiuteriais, nes jų darbas reikalauja tokio pat tikslingumo, o improvizuoti retai kada galima. Gal teatrinės taisyklės ir yra griežtos, bet būtent jos kuria tą neįprastą reginį scenoje ir ausims mielą garsą. „Sunku žiūrovą priversti žavėtis tuo, ką tu darai scenoje“,- teigė pagrindinį vaidmenį atliekanti R.Petrauskaitė. Deja, komedijos žanras Lietuvoje tapo trečiarūšis, žiūrovas tampa reiklesnis ir kritiškesnis, todėl aktorius slegia didelė atsakomybė tinkamai perteikti herojų monologus ir charakterius. Žinoma, pasirodymo sėkme solistai dalijasi ir su režisieriumi Ramūnu Kaubriu, padėjusiu įveikti komedijos barjerą. Kaip bebūtų, personažų charakteriai nėra visiškai svetimi atlikėjams. Mokiniai, bendraudami su R.Petrauskaite, pastebėjo, kad ji savo žavesiu yra pakankamai artima atliekamam vaidmeniui – tarnaitei Serpinai, dirbančiai pono Uberto namuose, nors pastarąjį įkūnijantis Artūras Kozlovskis lyg ir yra

skeptiškai nusiteikęs prieš Uberto i m p u l s y v u m ą , j a m mielesnis ,,Paryžiaus katedroje“ atliekamas Klodo Frodo vaidmuo. Bet visi aktoriai sutiko, kad yra smagu ir įdomu įkūnyti tokios tolimos nuo mūsų epochos veikėjus. O mums, gimnazistams, buvo gera stebėti profesionaliai dirbančius žmones. Įdomu ir tai, kad šį kartą scenoje matėme du dainuojančius solistus ir du - tarsi įkūnijančius operos nuotaiką, kurie savo personažą turėjo išreikšti ne žodžiais, o judesiais. ,,Tiek su tekstais, tiek be jų yra sunku. Aktorius privalo rodyti jausmus įvairiais būdais“,- pabrėžė Stasys Razgevičius. T i k r i au s i a i k i ek v i enas atlikėjas, komentuodamas tam tikrą sceninį aspektą, ne vieną kartą paminėjo žodį „įdomu“ taip leisdami suprasti, kad jie mėgaujasi savo darbu ir stengiasi patikti auditorijai. Taigi tikimės dar ne kartą pamatyti įdomų spektaklį, kuris privers jaunus žiūrovus „panirti“ į veiksmą ir aktorius iš scenos lydėti šiltais plojimais. Tai jau ne pirmas kartas, kai kažkas nauja sulaukia didesnio susidomėjimo nei įprastinis kičas. Spektaklis mums įrodė, kad tikras ir nuoširdus menas nebūtinai turi būti grandiozinis projektas.

Mindaugas Aušra, 3b

Lietuvių kalbos mokytoja S.Riaukienė, 4C klasės auklėtoja, sakė, jog auklėtojo pareigos minusų neturi, vien pliusai: geriau susipažįsti su mokiniais, klasė susikuria savo gražias tradicijas. Ši mokytoja turi

auklėtinius nuo pat savojo darbo pradžios, ji gailėjosi, kad dabar klasėse nebėra kolektyvo, kaip būdavo anksčiau. Ši mokytoja teigė, kad kiekviena laida yra skirtinga, bet šioji išsiskyrė savo geru mokymusi, norėjimu itin gerų pažymių J. S.Riaukienė sakė, jog norėtų palaikyti artimesnius santykius su savo auklėtiniais, kai jie paliks mokyklą. Mokytoja sakė, kad stengiasi palaikyti ryšį su visomis s a v o l a i d o m i s . M o k y t o j a abiturientams linkėjo sėkmės laikant egzaminus, taip pat linkėjo svajonių išsipildymo bei išlikti dvasingiems, nesureikšminti materialių dalykų. Mokytojas D.Tarnys (4b), kitaip nei kiti mokytojai, liaupsių šiai laidai pagailėjo. Jis teigė, jog ši laida neišsiskiria iš kitų, o auklėtojo darbas turi vien tik minusus. Savo

auklėjamosioos klasės D.Tarnys iš viso nevertino, motyvuodamas, kad tai neetiška. Tikėkimės, kad mokytojas tik juokavo. O palinkėjo j is v isiems puikiai išlaikyti egzaminus.

Balandis 2008 Trimestro rezultatai Puslapis 9

ANTROJO TRIMESTRO REZULTATŲ APTARIMAS

Trimestrą baigė 224 I -os klasės mokiniai, išvyko Zubrickaitė Marija iš 1d kl.

II trimestre: 11 - mokosi labai gerai ( 4,9 %)

90 - gerai (40,18 %) 108 - patenkinamai (48,21%)

15 - nepažangūs (6,70%)

Klasė 9- 10

7 - 10 4 - 10

Nepažangūs

Pažan- gumas

Kokybė 1 tr. II tr.

1A 2+1 10 9 7-3+2 78,6 57,14 59,01

1B +1 6+2 17 2 93 23,08 34,6

1C - 6+1 18 4-2 93 26,09 28,00

1D 2 6+4 15 2 93 28,57 44,44

1E 1 10 16 - 100 40,74 40,7

1F +3 13+2 9 1 96 48,15 69,00

1G 8+6 15 2-1 96 28,57 48,27

1H 1 11+5 9 1 96 46,15 65,38

6+5 70+20 108 15

PIRMŪNAI: 1a Pranskaitis Vilius (9,8) Solovjov Maksim (9,64) Mickutė Karolina (9,53) 1b Liepinytė Gabrielė (9,87) 1d Bružas Emilis (9,67) Jurgelionytė Monika (9,6) 1e Vyšniauskaitė Ieva (9,67) 1f Kučinskas Tadas (9,6) Arlauskaitė Greta (9,47) Bernotaitė Karolina (9,36) 1h Armonaitė Jurgita (9,53)

Trimestrą baigė 240 II-ų klasių mokinių.

Klasė Mokinių skaičius

9 - 10 7 - 10 4 - 10 Nepažan- gūs

2A 30 1 7 22

2B 30 3 22 5

2C 30 1-1 5 23 2

2D 30 1 6 22 1

2E 30 3-1 10 17 +1

2F 30 6 20 +4

2G 30 12 17 +1

2H 30 1-1 10 17 2+1

240 4 59 160 10+7

PIRMŪNAI: 2a Grigutis Mantas (9,5) 2d Kvaukaitė Gintarė (9,93) 2e Staniulytė Agnė (9,71) Gerazimaitė Greta (9,83) Buvo I trimestre ir 2h Varpučianskytė Greta (9,73) ekonomika - 8 2c Žutautaitė Laura (9,47) chemija - 8 2e Leonavičiūtė Erika (9,47) matematika - 8

Puslapis 10 Sportas Balandis 2008

Sporto pasiekimai Mūsų gimnazistai ne tik uoliai mokosi, bet ir dalyvauja įvairiose sporto varžybose. Nesikuklinant galima pasakyti, kad labai sėkmingai jose pasirodė. „Ąžuolyno“ vaikinų krepšinio komanda iš peties pasistengė ir „Mero taurės“ krepšinio čempionate užėmė garbingą 1-ąją v ietą. Komandai vadovavo G. Pancerovas, o žaidė : R.Rakevičius (3g), K.Kirkutis (3d), V.Chodosovskis (4e),J.Sąlyga (2e), M.Norkus (2e), M.Rancas (4c),L.Bambalas (3a), J.Kazakauskas (3b), J.Vilovas (2b),E.Urnikis (3f), V.Maslauskas (3a), R.Narkus (3d).Sveikiname juos! Futbolo srityje taip pat pasiekėme įspūdingų rezultatų. Miesto „Mero taurės“ futbolo

čempionate „Ąžuolyno“ sportininkai iškovojo taip pat 1-ąją vietą. Dėkojame mokytojai A.Pažerienei ir, ž inoma, v isiems žaidusiems moksleiviams: J.Vilavičiui(1d), T.Dargužui (1d), M.Laučkai (4c), E.Bukevičiui (2c), V.Krutuliui (2e), J.Vilovui (2d),V.Čižauskui (1c), V.Jurkaičiui (3b), A.Mockui (4b), A.Čiunkai (4g), J.Zaburai (4h), M.Neščiokui (4c) . Mokyklos lengvaatlečiai taip pat nenusileido ir pasiekė svarių rezultatų. Merginų estafetės komanda varžybose Vasario 16-tajai paminėt i užėmė 1-ąją v ietą (V.Beržinskaitė (2e), M.Čepenko (4h), A.Jerumbauskytė (4c), N.Piliušina (3c), o vaikinų komanda po atkaklios kovos iškovojo 2-rąją vietą (A.Mockus (4b), D.Guzauskas (2e), T.Bauža (2f), P.Aušra (2c).Dėkojame mokytojui J.Mikučiui. Turime mokykloje ir „kietų“ š a c hm a t i n i n kų . „Ąž u o l y n o “ komanda puikiai pasirodė „Mero taurės“ šachmatų čempionate ir laimėjo 2-ąją vietą. Sveikiname: M.Daukšaitę(4c), A.Drozdovą (3g), T.Grinkevičių (3c), J.Šviriną (4a), taip pat mokytoją S.Pancerovą. Na, o „Mero taurės“ stalo teniso čempionate „Ąžuolyno“ gimnazijos mokiniai pasistengė ir laimėjo 3-iąją vietą. Sveikiname:

N.Dumčių (1d), K.Pesecką (1h), E.Bružą (1d) taip pat mokytoją S.Pancerovą. S po r t i nės g im nast i k os komanda – L. Masiulytė (2b), S Pociūtė(2b), I.Čiunkaitė (2b), S.Gibiežaitė (2b), A.Jekniūnaitė (2g), K. Choromanskis (2g) – Lietuvos mokinių olimpinio festivalio sportinės aerobikos varžybose laimėjo 1-ąją vietą. Juos ruošė mokytoja A.Pažerienė. Sveikiname! Teniso komanda – D.Šatkauskas(1b), R.Andrušką (2a) A.Balčiūnaitė (3a), E.Ežerinskaitė (1g)- Lietuvos mokinių olimpinio festivalio teniso varžybose laimėjo 2-ąją vietą. Dėkojame mokytojai G.Arlauskaitei Pasidžiaukime šauniai s mokinių sportiniais rezultatais ir palinkėkime sėkmės tolimesnėse varžybose!

Agnė Ubartaitė, 3f

„Mero taurė“ lieka „Ąžuolyne“ 12 geriausių mūsų mokyklos krepšininkų, trenirujamų mokytojo G. Pancerovo, paneigė mitą, jog apginti čempiono titulą yra sunkiau nei jį atimti iš varžovų. Šiemet Klaipėdos „Mero taurės“ krepšinio turnyre mūsiškiai vėl buv o neįveikiami ir artimiausius metus galės būti vadinami stipriausiais uostamiestyje. Šiemet „Mero taurė j e “ dalyvavo aštuonios Klaipėdos mokyklos, kurios buvo suskirstytos į dvi grupes: Pogrupis A 1.„Vėtrungės“ gimnazija 2.„Zudermano“ vid. m-kla 3.„Varpo“ vid. m-kla 4.„Aukuro“ vid. m-kla

Pogrupis B 1.„Ąžuolyno“ gimnazija 2.„Žemynos“ gimnazija 3.„Vytauto Didžiojo“ gimnazija 4.„S. Dacho“ vid. m-kla Grupės varžybose mūsiškiai v isas tris pergales iškovojo užtikrintai: Vytauto Didžiojo gimnazija nugalėta rezultatu 65:50, S. Dacho auklėt iniai sutriuškinti net 86:62, „Žemyna“ taip pat rimčiau nepasipriešino - 88:66. Pusfinalyje mūsų lauke B pogrupyje antrąją vietą užėmę „Aukuro“ atstovai. Tačiau ir jiems nepav yko sustabdyt i „žaliųjų“, kurie šįkart į varžovų krepšį įmetė a p v a l ų „ š i m t u k ą “ . Rezultatas- 100:76. „Mero taurės“ finalas

Vasario 6-ąją vyko „Ąžuolyno“ namų aikštelėje - Sporto mokyklos salėje. Nors „Vėtrungę“ ir palaikė nemaža jų sirgalių armija, tačiau aikštelėje intrigos vėl buvo maža - rezultatu 93:67 laimėjo G. Pancerovo auklėtiniai, kurie dar kartą įrodė, kad „Ąžuolyno“ gimnazija šiuo metu yra nenugalima Klaipėdoje. Sveikiname trenerį bei visą mūsų nenugalimą dvyliktuką.

Antanas Jonušas, 3f

Balandis 2008 Iš arčiau Puslapis 11

Kalbėjausi su mokytoju J.Kukulskiu, kuris mūsų gimnazijoje žinomas kaip puikus matematikas, turintis humoro jausmą. Na, šį kartą gerb. J.Kukulskis atsakinėjo labai rimtai ir gana atvirai. Nemažą darbo patirtį turintis mokytojas jau yra išleidęs 8 abiturientų laidas. O kiti metai - jubiliejiniai (mūsų mokykloje dirba nuo 1979 metų), neužmirškite pasveikinti! Mokytojau, ar jums patinka dirbti mokykloje? Na, turbūt nedirbč iau, jeigu nepatiktų. Nuo pat pirmos dienos, kai pradėjau dirbti, patiko. Prieš įsidarbindamas mokykloje, atlikau praktiką pionierių stovyklose, paskui - mokyklose. Pionierių stovykloje d i r b d av om s u m a ž i u k a i s , pradinukais. Smagu dirbti su jaunais žmonėmis. O kiek jūs metų jau dirbate? Dirbu nuo 1973 metų. Būdamas studentu, irgi dirbau mokykloje. Reikėjo užsidirbti pinigų. Juk ir dabar studentai taip pat uždarbiauja. Kai tik baigiau aukštąją mokyklą, di rbau Klaipėdos penktojoje vidurinėje mokykloje šešerius metus. Bet iš tų šešerių metų vienerius metus tarnavau armijoje. Oho, tarnavot armijoj? O kokie prisiminimai išliko? Aš vienerius metus tarnavau Maskvoje, statybos batalione. Per tuos metus išmokau kloti parketą. Iš karto gavau meistro kategoriją. Tais l a i k a i s m a n o m ėg s t a m a s užsiėmimas buvo daryti dailės dirbinius iš medžio. Tai jūs drožinėdavote visokius dirbinius? Taip. Ir mano tikslas buvo visai ne matematiką studijuoti, bet mokytis T el š ių T a i k om osi os da i lės technikume ir tapti darbų mokytoju. D e j a , p a v ė l a v a u n u v e ž t i dokumentus. Tuo metu jau buvau įstojęs į Klaipėdos buhalterinės apskaitos technikumą. Bet ten mokiausi tik vienerius metus, nes paskui stojau į Pedagoginį - į matematiką. Ar jums nepatiko buhalterinės apskaitos technikume? Ten matematikos praktiškai nėra. Vien aritmetika, debitai, kreditai. Tik dirbi dirbi savaitę laiko, padarai aritmetinę klaidą - ir vėl viską iš naujo turi daryti. Ir, pasirodo, jokio ten mąstymo nereikia. Vieni skaičiavimai. Matematika tikriausiai jums labai gerai sekėsi mokykloje... Medžio apdirbimas, visokie darbai, susiję su daile, o taip pat tikslieji-

fizika, matematika, chemija- sekėsi labai gerai. Labiausiai, žinoma,- matematika. O kaip lietuvių kalba, istorija? Matot, kas yra: žmogus turi gyslelę kažkuriems dalykams. Aš turėjau tiksliesiems. O, pavyzdžiui, lietuvių kalba man buvo didžiulė kančia. Jei reikėdavo kokia tema parašyti rašinį, atrodo, minčių daug, bet kaip jas išreikšti - nežinau. Parašau vieną du tris sakinius, atrodo, viską pasakiau ir nebėra ką bepridurti. Tikslieji mokslai reikalauja tikslumo, jokių aplinkinių išvedžiojimų. O juk būna, kad žmogus moka kalbėti: iš nieko padaro kažin ką, nors daug šneka ir nieko nepasako. Aš tokios savybės neturiu. Vieni žmonės turi viena, kiti kita. Savy tai reikia atrasti. Kokių savybių turi turėti mokytojas? Sugebėti rasti bendrą kalbą su jaunimu. Ir niekada negalima mokinių išskirti. Negalima vienus mokinius gerbti, kitų - ne. Visur turi būti lygybė. Tas pats mokinys juk gali vieną dieną ir dvejetą gauti, ir dešimtuką. Išmokai - gavai geresnį pažymį, neišmokai - šį kartą nukentėjai. O ne taip: „Aha, šitas mokinys gerai mokosi, tai šį kartą padarysiu jam nuolaidą.“ Tiesiog, ką uždirbai, tą turi. Visiems vertinimas turi būti vienodas. Visi vienodi. Ir niekada nereikia su mokiniais konfliktuoti, turi būti draugiški santykiai. O ką patartumėt mokiniams, k u r i e m s n e l ab a i s e k a s i matematika? Kiekvienas turi atrasti kažką savo. Vienas juk gali kurti, kitas gali rašyti, žaisti šachmatais, krepšinį. Kaip nesuklysti pasirenkant tą „kažką savo“? Na, čia yra bandymai. Reikėtų dalyvauti skirtingose veiklose, įvairiuose būreliuose. Tada žmogus pradeda suvokti, kas jam „prie dūšios“, maloniau. Norint baigti vidurinę mokyklą, reikalinga ir matematika, ir kiti dalykai. Jei, sakysim, tu matai, kad įdedi daug energijos, laiko, o rezultato nėra, tai reikia suvokti, kad šitam dalykui netinki, pasirinkti B lygį ir stengtis, kad būsimos studijos nebūtų susijusios su tuo dalyku. Negalvoti taip, kad reikia stoti ten, kur baigęs gautum didžiulį atlyginimą. Tas didžiulis atlyginimas gali būti šiuo momentu, o vėliau gali ir pasikeisti. Reikia rinktis tokį dalyką, kuris vėliau g y v e n i m e b ū t ų m a l o n u s . Neatrodytų, jog eini į darbą kaip į katorgą ar lažą... O ką veikiat laisvalaikiu, po mokyklos? Anksčiau laisvalaikiu darydavau ornamentuotus rėmus, vaikystėje –

visokias dėžutes . Kadangi dukra daile užsiima, jai darydavau įvairius rėmelius su ornamentais. Viena pažįstama gobelenistė pastebėjo mano di rbinius. Ji veždavo gobelenus į Vokietiją, o gobelenai turėjo būti įrėminti. Aš padarydavau pagal eskizą nupieštus rėmus. Mano laisvalaikis būdavo meistrystė. O dabar laisvalaikis - žvejyba. Pavyzdžiui, vakar žvejojau, kadangi antradieniais turiu išeiginę dieną. Būna, kad su draugais išplaukiame į marias pavasarį. Žiemos metu pagauname stintų. Vakar iki pietų pabuvome, parsivežėme pusę kibiro ešeriukų. Kai kuriuos katinams atidavėm, o kitos tinka skusti ir valgyti. Taip pat savaitgalius leidžiu su šeimyna, pavyzdžiui, važiuojame į Palangą prie jūros. Išsiruošiame su dukra, anūke. O kitą išeiginę dieną arba antradienį važiuoju į sodą. Mėgstu ten praleisti laiką. Dar rašau knygas. Pernai ab i tur i entam s rei kė j o pr i eš egzaminus išdalyti medžiagą. Tai aš pats padariau knygutes, išdalinau, kad jiems nereikėtų pirkti. Ar mėgstate skaityti knygas, eiti į spektaklius? Mėgstu spektaklius. Nueinu, jei pasitaiko proga. Baletai man nepatinka, operetę dar galiu žiūrėti, bet labiausiai mėgstu spektaklius dramos teatre. Patiko K.Smorigino „Urvinis žmogus“. O knygoms praktiškai laiko nelieka, tą laiką „suvalgo“ sąsiuvinukai. Jei laisvo laiko lieka, tai važiuoju į sodą, į žvejybą. Tiesa, mėgstu spręsti SUDOKU. Jei pasitaiko kokia ke l i onė , pasi im ame kor tas. Labiausiai mėgstu žaisti „Kingą“, bet visas žaidimas trunka apie 2,5 v a l a n d a s . D a u g v i s o k i ų skaičiavimų, bet labai įdomus žaidimas. Dėkoju mokytojui už nuoširdų pokalbį.

Rūta Kirevičiūtė, 3c

Puslapis 12 Bendraamžiai Balandis 2008

Jie nepriklauso „bandai“ P l a č i u o s e m o k y k l o s koridoriuose kiekvienas bando nelikti nepastebėtas. Tik štai pro gerkles paleidusius, vaikščiojančius „išmetus rėmą“ ir kojom trypiančius, dėmesio ištroškusius jaunuolius netyčia galima pastebėti kamputyje prie sienos stoviniuojantį keistuolį. Ir kyla klausimas: kodėl jis ten stovi? Kodėl nesibrauna į koridoriaus vidurį pasirungti su kitais dėl saviraiškos? O gal priešingai – jis būtent tokiu būdu t rokšta atkreipt i v isų susidomėjimą savimi? G a l i m a m a n y t i , k a d kiekvienas savaip supranta pasaulį, bet keistuoliai nebijo to parodyti. O žmogaus pasaulio suvokimą formuoja daug aspektų. Vertybių pamatus pastato tėvai, žinių pasaulį padeda lipdyti mokytojai, kartu su draugais patiri gyvenimo džiaugsmo skonį... Tiesa, tėvų, mokytojų pats nesirenki, bet draugus atsisijoji. Ir tai, kokius draugus renkiesi, liudija, koks pats esi. Pavyzdžiui, apie savo bičiulius papasakoti sutiko vienas „Ąžuolyne“ besimokančių, keistai atrodančių žmonių – Aivaras Norkus. Tikriausiai ne vienam, išvydus jį, teko nusistebėti ilgais palaidais plaukais, įdomia, kiek neįprasta apranga, o jei kam teko ir pabendrauti – neįprasta nuomone. Taigi šis mokinys, kuris pats sakėsi atkreipiąs dėmesį į atsiskyrėlius, atskleidė, kad visi jo draugai - tikri keistuoliai. Ir pats prisipažįsta toks esąs: ne tik išvaizda, bet ir mąstymu. Ir vis dėlto jis nėra tuo visiškai patenkintas, mat norėtų būti ne toks uždaras, trokšta lengviau bendrauti su bendraamžiais. Tačiau laisvalaikiu kuriantis eilėraščius, užsiimantis fotografija jaunuolis, kuris galbūt ir neatitinka madingo šių

dienų vaikino paveikslo, yra originali asmenybė. Savita, kaip aš, kaip ir tu. Bet, priešingai nei kai kurie prisitaikėliai, savo savitumą „padaro matomą“. Beje, kai kuriems žmonėms nereikia stengtis, kad „prisilipdytų“ keistuolio etiketę. Jie turi įgimtų nepaprastų gabumų ir todėl neranda bendros kalbos su daugeliu. Pavyzdžiui, šie žmonės neretai net „pasim eta“ , kai k i t i em s jų „moksliškas“ juokelis pasirodo kvailokas. O ir patys apie „nieką“ tauškėti nenori. Todėl įvyksta nesusikalbėjimas ir keistuolių atsiskyrimas nuo „bandos“. Štai mokykloje turime pasididžiavimą – įvairių olimpiadų nugalėtoją ir itin gabų žmogų – Henriką Kiūpelį. Šis mūsų mokyklos mokinys atskleidė, kad didžiąją dalį savo laiko nepraleidžia pr ie vadovėl ių . Laisvalaikiu dažniausiai jis skaito, ypač fantastinio, o retsykiais net ir mokslinio stiliaus kūrinius. Iš visų perskaitytų knygų labiausiai Henriką sužavė j o „Žiedų v aldov as“ . Atviraudamas Henrikas prisipažino, kad pats nesijaučia visose srityse esąs „numeris vienas“. Jis nėra meniškos sielos žmogus, matyt, todėl prasčiausiai sekasi dailė ir darbai. Vis dėlto iš pradžių pasiklausius, kiek įvairiausių apdovanojimų ir medalių yra pelnęs šis vaikinas, atrodė, jog jis turėtų būti labai uždaras ir nekalbus. Bet pabendravus tapo aišku, kad ir keistuol is gal i bū t i įdomus pašnekovas. Bet yra ir tokių žmonių, kurie vaizduoja „padirbtą“ savo keistumą. Mat per televiziją prisižiūrėję rodomų minedų ir antanų, sumąstė, jog atėjo keistuolių mada. Nors mūsų „Ąžuolo“ laikraščio surengtoje apklausoje paaiškėjo, kad daugelis moksleivių nemano, jog išsiskirti yra „stilinga“. Gal ir „ne stilinga“, bet „apsimoka“. Prisiminkime pasakas. Pavyzdžiui, mūsų visų puikiai žinoma pasakos herojė Pelenė, kurią pamotė laikė kvailele, o dvi jos dukterys visaip iš vargšelės šaipėsi. Bet pabaigoje Pelenė triumfavo. Taip pat kaip ir kitos pasakos veikėjas, neprotingu visų vadintas trečiuoju brolis Jonas. Tačiau šie herojai neapsimetinėjo, būtent savo nuoši rdumu, kuklumu j ie i r „užsi t raukė “ k i tų sugalv otą

„keistuolio“ pravardę. O dabartiniai netikri keistuoliai bando į save atkreipti visų dėmesį. Tos pačios apklausos duomenimis remiantis, galima teigti, kad būtent tokius žmones labiausiai visi pastebi. O ypač madinga „būti kitokiam“ savo išvaizda. Pavyzdžiui, Karolina Peištaraitė. Ji savo apranga ir nebendravimu su daugeliu žmonių kelia susidomėjimą. Tačiau vidumi ji paprasta, mintys neišsiskiria originalumu, taip pat savo ateitį įsivaizduoja tokią kaip ir kone k i ekv ienas: še im a, nam as, sėkminga karjera ir pan. Taigi ir vienišiai, tūnantys kampe, gali būti apsimetėliai keistuoliai. Taigi derėtų pripažinti seną, banalią, bet teisingą f razę : „Kiekvienas esame savitas.“ Bet dar būtų galima pridurti, kad tarp mūsų atsiranda ir labiau „savitų“: gal tai itin protingi, meniški, gal išsiskiriantys įdomiu mąstymu, o gal sau dėmesio gauti siekiantys žmonės. Mes kasdien su jais prasilenkiame, o sykiais, kai mūsų žvilgsniai su jais „susitinka“, tebūnie tie žvilgsniai ne smerkiantys, o supratingi.

Gabrielė Vičytė, 3f Simona Lėliutė, 3f

Aivaras Henrikas

Viena iš Aivaro fotografijų

Balandis 2008 Bendraamžiai Puslapis 13

Operacija „Medicina“ ir kiti garbaniaus nuotykiai Kaune

Mūsų laikraštyje jau ne kartą buvo publikuotos vilnietiško studentų gyvenimo ypatybės. Pats laikas žvilgterėti ir į Kauno studentų gyvenimėlį. Mes pakalbinome žavųjį garbanių Mindaugą Šimkevičių, kuris Kauno Medicinos Universitete pirmus metus kremta medicinos mokslus. Mindaugas pasakoja originalų kelią į medicinos pasirinkimą: vaikinas v ieną nakt į t iesiog susapnavo save su baltu chalatu ir pagalvojo, kodėl gi ne? Šiuos mokslus studentas pasiryžęs tęsti šešerius metus, nepaisydamas, kad visi jo draugai išvyko mokytis į Vilnių. Ateityje jis planuoja tapti

šeimos daktaru. O kol kas Mindaugas pasilieka medicinos mieste, kuriame, jo teigimu, gausu kl ausos aparatų i r kankl ių parduotuvių bei niekas nesišypso. Tačiau vaikiną džiugina neilgos paskaitos, laisvo laiko platybės, nedideli atstumai ir besikeičiantys dėstytojai, tad studentui mielesnis un i v er si te t as ne i m okyk la. Mindaugas patvirtino mitą, kad studentai atsiskaitymams ruošiasi paskutinę minutę. Vaikinas stengiasi nepraleisti nė vienos paskaitos, nes lankomumas – tai dalelė galutinio įv er t inimo. Paklaustas apie gyvenimą bendrabutyje, studentas vardi ja: ši l tas v anduo, ši l t i rad ia tor i a i , j am per m aža spyruoklinė lova ir ilgas kelias iki dušo. Matyt, toks gyvenimas gana žavus, juk laisvalaikiu dirba tik kas 5 -10 studentas. Mūsų pašnekovas į Klaipėdą grįžta kas tris savaites ir teigia namų nepasiilgstantis.

Mindaugas dėkingas „Ąžuolyno“ g imnazi jai i r st i pr iem s jos mokytojams už puikų paruošimą, o nuoširdžiausius linkėjimus siunčia matematikos mokytojai Romai Petrošienei. Linkime sėkmės vaikinui studentaujant, kada prabėga linksmiausi gyvenimo metai!

Greta Gerazimaitė, 2e Sandra Jakimovičiūtė, 4c

Maištinga dvasia Ar suderinami tokie dalykai, kaip mokslas ir menas? O pasirodo – taip. Kaip tai pavyksta, derėtų klausti „Ąžuolyno“ gimnazijos mokinės, Jelenos Čalyševos, kuri jau ne pirmais metais pasižymi tiek poezijos, tiek matematikos ir chemijos konkursuose. Nors jos kūryba buvo įvertinta - šiais metais jaunimo poezijos skaityme „Poezijos ruduo“ ji pelnė nominaciją „Už eilutės energiją“, o praeitais – „Už maištingą dvasią“ ,– pirmenybę Jelena teikia chemijai, kurią ir planuojanti studijuoti. Mokytoja A.Strumilienė, pasak Jelenos, jos poeziją vertina teigiamai, tačiau apie tėvų nuomonę ji yra linkusi nutylėti. Linkime sėkmės jaunajai poetei, matematikei ir chemikei. Štai keletas Jelenos eilėraščių: Jie Paženklintas miško bjaurybėm Jis žengė tą minkštąjį žingsnį. Ramus šaltakraujiškas žvilgsnis... Jis kvepia medžioklės gėrybėm. Sušaukęs savuosius į kovą,

Jis kviečia palaiminti naktį. Mėnulio šaukimui patekti Į širdį nereikia žinovų. Ginkluotės – jos svetimos genčiai. Jų iltys ragavusios kraujo. Kas naktį jiems viskas iš naujo, Kas naktį vergauja vien lemčiai. Jų skrydis nematomas žmogui, O aš jį jaučiu ir pažįstu. Iš ryto aušra vėl pražysta, Aptinka jų pėdsaką nuogą... O ryto šaukimo pagerbti, Kiti skrenda tiesiai į saulę. Jie jaučia naktinių apgaulę, Ji gimus tarp jų įsiterpti. Dieniniai neturi sau vado. Jie skrieja, kutendami orą. Žmonių sumanumą ir norą Nuniekino, vos tik atrado. Ir aš susilieju tarp žemių, Dangaus bei šviesos ir tamsybių. Turiu ne mažiau galimybių, Ir siela jų išmintį semia... Paženklinta naujo likimo, Žengiu jau tą lengvąjį žingsnį. Tas liūdesio iškreiptas žvilgsnis Šiek tiek pamaištavęs nurimo... Užkastieji Jis miega po skylėtais lapais. Jis nejuda, tik keistas kvapas Vis dirgina jo minkštą dvasią. Nejau dievai yr jį užkasę? Atkando jį, lyg duonos kąsnį,

Lyg duonos, už kurią prastesnė Yra ambrozija. Bet ką gi, Darykit iš aukos melagį... Ir aš gulėsiu netoliese. Sintetišką besielę šviesą Nuniekinsiu, užtversiu žemėm. Net iš dangaus mes mirtį semiam... Abu jau mirę, kūnai pūna, Ir sielos bąla, akys džiūna, Bet mums jau visiškai vienodai... Gyvybe, tu gražiai atrodai. Pames. Man pasiūlyta laimė – aš imčiau, tikrai, Betgi rankos pradingo... Liko sparnai – Tik du organai. Kita pradingo tamsoj, Toj tamsoj, dėl kurios Jūsų sielų karuos Aš jau mirt pasiruošusi tuoj...

Martyna Bartašiūtė, 3c Gintarė Trybytė, 3c

Puslapis 14 Bendraamžiai Balandis 2008

Kad keliai būtų atviri Ramojus Gineika baigė mūsų mokyklą 2005 metais. Savo baigimo atestatą apibūdino kaip itin smagų (įvertinimai: vien tik dešimtukai ir šimtukai). Beje, Ramojus - fizikos mokytojos V. Gineikės sūnus, studi-juojantis Stokholmo aukštojoje eko-nom ikos m okyk lo j e Rygoje (Stockholm School of Economics in Riga, SSE Riga). O šiuo metu rašo savo bakalauro darbą. Domėjausi, kaip šiam vaikinui sekasi, ką šiuo metu veikia ir kokie jo ateities planai. —Ramojau, ar toks ir buvo tavo tikslas- baigus mokyklą išvažiuoti mokytis į Rygą? —Iš tikrųjų aš galvojau, kad mokysiuos Lietuvoj. Stosiu į ekonomiką Vilniaus universitete. Kita vertus, registracija studijoms SSE Riga vyko lyg ir iki kovo pabaigos, kai dar niekas neaišku ir jokie egzaminai nelaikyti, tad nutariau pabandyti ir užsiregistruoti. Pagalvojau, jei įstosiu į Rygoje, o buvau girdėjęs gana nemažai gerų atsiliepimų, tada ir važiuosiu. —Kaip sugalvojai studijuoti būtent į ekonomiką? —Iš pradžių, aštuntoje – devintoje klasėje, galvojau apie architektūrą, bet taip ir nepradėjau lankyti jokios dailės mokyklos ar važinėti į Vilnių pas dėstytojus , o ir pats noras stoti nebuvo toks stiprus. Ekonomika atėjo tarsi kompromisas tarp „sauso“ racionalaus mokslo ir kūrybos. Tuo metu ir sužinojau apie SSE Riga. Pasišnekėjau su ekonomikos mokytoju E. Kvederiu, keliais ten įstojusiais ąžuolyniečiais. Pasirodė įdomu ir naudinga, be to, bent jau Baltijos šalyse geriausia. Dabar jau galiu sakyti, tikrai įdomu - pamatai , kas vyksta tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje, visai kitomis akimis ir imi kitaip vertinti. —Girdėjau, jog į SSE Riga priima mokinius, turinčius aukštus akademinius įvertinimus. Ko gi reikia, kad taip gerai išlaikytum egzaminus? —Nuoseklaus darbo ir gero mokytojo. Visada stengiausi paruošti namų darbus, nebuvo taip, kad grįžęs namo numesčiau į šalį ir net

nepažiūrėčiau į jų pusę. Neturėjau jokių korepetitorių. Stengiausi, kad tai, ką mokausi, man būtų įdomu. Net jeigu tai nebūdavo įdomu... Nesibl aškiau, pasi r inkdamas dalykus, susikoncentravau ties svarbiausiais ir reikalingiausiais stojimui: istorija, lietuvių kalba, anglų kalba bei matematika. Neatsisakiau ir papildomos veiklos – lankiau chorą , ansambl į , dalyv av au olimpiadose. Teko ir kai kuriuos „Ąžuolyno“ renginius vesti. —Tikriausiai, sužinojęs egzaminų r e z u l t a t u s , n e s i t v ė r e i džiaugsmu... —Tada trumpam atrodė, kad visur kelias atviras ir laisvas, maždaug: „Lietuvos universitetai, aš ateinu!“ Kita vertus, bent jau SSE Riga ne tik valstybiniai egzaminai svarbūs stojimui – jie padeda atrinkti tuos 400 žmonių, kurie toliau dalyvauja stojimo konkurse. Taigi konkursas 10 į vieną vietą sumažėjo iki 4:1. Dar buvo likę pakankamai darbo – testas bei interv iu. Tikrasis džiaugsmas ir atokvėpis atėjo, kai sužinojau, jog įstojau. —Jau kelerius metus studijuoji Rygoje, papasakok, kaip vyksta pats mokymo procesas. —Jis kitoks nei Lietuvoje. Beveik kiekvienam dalykui rašome rašto darbus komandose po keturis žmones. SSE Riga skatina skirtingų kultūrų bendravimą, taigi pirmosios komandos sudaromos iš lietuvių, latvių ir estų, o vėlesnes renkamės patys. Neturime egzaminų sesijų – baigiame dalyką i r laikome egzaminą. —Žinau, jog dalyvavai studentų mainų programoje. Į kokią šalį važ i avai mokyt i s? Kokie įspūdžiai? —Vieną semestrą, t.y. keturis mėnesius, mokiausi Ital i joje. Gyvenau Castellanza miestelyje, geras pusvalandis traukiniu iki Milano centro. Tai buvo vienas smagiausių pusmeč ių mano gyvenime! Susipažinau su daugybe skirtingų žmonių, o taip įgijau patirties ir pamačiau kasdienius dalykus kitu kampu, nei buvau įpratęs. Pavyzdžiui, nuolatinis 15 – 30 minučių studentų vėlavimas į paskaitas, dėstytojų vėlavimas į

egzaminą Italijoje yra įprastas, kaip ir įprasta yra dažnai 4 metus trunkančią bakalauro programą baigti per šešis ar dar daugiau metų. Stebino ir olandai, ispanai savo nesibaigiančiu linksmumu bei linksminimusi. —O kokie tau pasirodė italai? —Na, jei jau italui patinka kokia mergina, tai bus labai greitai apsisukta: prasideda meilikavimai, saldūs žodeliai, o už nugaros – ji šiokia, anokia. Baltijos šalys jiems nėra labai gerai žinomos, o tie, kurie žino, dažnai pažymi ne tik lietuvaičių ar latvaičių grožį, bet ir palydi jas replikomis „Good bitches.“ Tiek italės, tiek italai labai rūpinasi savo išvaizda. Juk Milanas- dizainerių bei mados miestas. Taigi 2000 eurų medžiaginės rankinės jau nebestebina, kaip nebestebina ir kiek toliau parduodamos tų rankinių kopijos po 5-10 eurų. Taip pat man įsiminė italų vairavimas. Įsitikinau: kuo piečiau- tuo blogiau. Kadangi pats nevairuoju, teko patirti pėsčiojo dalią. Net ir siauriausią gatvę pereiti gali tapti sudėtinga, kai vakare važiuojama iš darbo ar ryte į jį. Visgi Italijoje ne tiek daug avarijų, tokių kaip čia, Lietuvoje, kai važiuojama dideliais greičiais ir gerokai įkaušus... —Tau Italija paliko didžiulį įspūdį, gal kuri ateities planus, susijusius su šia šalimi? —Norėčiau vasarnamio Italijoje (juokiasi). Bet mano artimiausi planai- kėlimasis gyventi į Vilnių. Aišku, greitu metu pradėsiu dirbti. O kol kas veiklos užtenka - rašau bakalauro darbą...

Rūta Kirevičiūtė, 3c

Balandis 2008 Kūryba Puslapis 15

C'est la vie, arba tai - gyvenimas

Jie ėjo. Ėjo pučiant atšiauriam vakariui, lyjant žvarbiam lietui, šviečiant karštai pietų saulei bei sningant. Jie ėjo. Ėjo dieną, ėjo naktį. Jie ėjo. Ėjo skubėdami, ėjo sustodami atsikvėpti. Ėjo, kol galiausiai pasiekė tikslą. Imogena ir Baltramiejus atsidūrė ten, kur kelias šakojasi į daugybę takų takelių. Vieni statūs, kiti lygūs, o treti nuolaidūs. Vieni seni, išmindyti, matyt, daugybė žmonių jais keliavo, kiti nauji, dar nepraminti. Imogena stabtelėjo, ji nežinojo, kur eiti, kur sukti. O Baltramiejus nuėjo nė neabejodamas ilgu pilku keliu. Imogena liko dvejodama, ką daryt... Kur sukti... Kurį kelią rinktis... Milijonai klausimų ją kamavo, milijonai klausimų jai nedavė ramybės jau ne vienerius metus. Mes taip pat visi esame einantys, ieškantys, o galbūt žinantys, atradę savąjį kelią. Mes visi skirtingai vienodi. Mus visus vienija bendras tikslas – kalno viršūnė. Mus visus skiria – neapsisprendimas, į kurią viršūnę kopti. Tie, kurie žino. Pažįstu keletą žmonių, tokių kaip Baltramiejus. Jie jau seniai turi svajonę, jie jau seniai žino, kuo nori būti, kur studijuoti, kokią profesiją pasirinkti. Štai Karolis nuo mažens norėjo būti daktaru, kartą sėdėdamas smėlio dėžėj pasakė: „Aš būšiu taš, kuris pjaušto žmones ir taip jiems padeda.“ Jis žinojo, kad jo kelias veda į Vilniaus Universitetą. Jis žinojo, kad jo kalno viršūnė – daktaro bakalauras. Deividas gyveno svajodamas apie lietuvių antrąją religiją – krepšinį. Žiemą vasarą, dieną vakarą – kamuolys visada rankose. „Deividai, ką veiki?“. „Žaidžiu krepšinį“. „Deividai, ką veiksi rytoj?“. „Žaisiu krepšinį“. „Deividai, ką darysi ateity?“. „Būsiu krepšininkas“. Ką gi, sveikinu, Deividai, tu žinojai, kuo nori tapti, siekei tikslo ir tau pavyko. Tačiau net pats krepšininkas pripažįsta, kad ir žinantiems yra sunku: „Man buvo sudėtinga apsispręsti, ar rinktis saugų ofiso darbuotojo kelią, ar vis dėlto pasirinkti neužtikrintą sportininko

gyvenimą“. Garsus rašytojas Fitzhenry yra pasakęs: „Priėmus sunkų sprendimą, neišvengiamai kas nors sukel i a abejonę . Dažniausiai įveikus abejonę, sprendimas pasiteisina“. Taigi, ponios ir ponai, jie žinantys, ko nori! Tie, kurie ieško. Tai grupė žmonių, kurie lyg ir žino, ko nori, tačiau vis dar dvejoja, vis dar ieško, kurią viršūnę rinktis, į kurį kalną kopti. Pati save priskiriu šiai grupei. Vis neapsisprendžiu, ar rinktis aistrą ir atsidavimą savo mylimai ir trokštamai profesijai, žinant, kad ji neatneš didelių turtų, ar užtikrintą ir saugų kelią, kuris manęs, deja, netraukia. Ir tokia neapsisprendusi kaip Imogena esu ne viena. Aušra skundžiasi: „Aš dvyliktokė, tuoj atsivers durys į platųjį pasaulį, bet nieko nežinau. Vieną dieną mano tikslas A, kitą – jau B“. Daugybė j aunimo nežino bei i eško. Vienuoliktoje ar dvyliktoje klasėje, kai reikia atsakyti į vieną iš didžiausių gyvenimo klausimų, jie vis dar mąsto: būti ar nebūti? Airių rašytojas Džonatanas Sviftas yra pasakęs: „Šiame pasaulyje nėra nieko pastovaus, išskyrus patį nepastovumą“. Ką gi, ponios ir ponai, tokie tie ieškantys – neapsi sprendę , dv e joj antys, nepastovūs. Tačiau galiausiai ir jie turi tikslą – kalno viršūnę – tik nežino, kurią rinktis. O tikslo turėjimas – tai jau pradžia. Lietuvių liaudies patarlė sako: „Nėra padėties be išeities“. Netgi suklydus, pasirinkus ne tą kelią, niekas akmenimis neužmėtys ar pirštais neužbadys – klysti juk žmogiška. Vis dėlto linkiu ieškantiems atrasti geriausią- savąjį- kelią. Tačiau ir be žinančių bei ieškančių yra dar ir laukiantys. Jie nesirenka savo gyvenimo kelio, likimas už juos tai padaro. Tai žmonės, kurie atiduoda savo gyvenimą ir ateitį likimui į rankas, sakydami: kaip bus – taip. Jie teisinasi kadaise anglų politiko Francio Bekono pasakyta mintimi: „Apie ateitį daugiausia kalba tie, kurie jos neturi“. Todėl laukiantys ir nesivargina kalbėti apie ją, jie gyvena šia diena. Gyvenimas jiems paprastesnis, kadangi nekelia milijono klausimų, kamavusių tiek Imogeną, tiek Baltramiejų. Jie ne erkiuliai puaro, jiems nereikia

nagrinėti, tyrinėti savo gyvenimo „detektyvų“. Atrodo, kaip paprasta jiems gyventi. Tačiau jų gyvenimas pats sudėtingiausias: dabar jiems gerai, ką ateitis atneš – nežinia. Jei likimas pametės gardesnį kąsnelį, jie bus laimės kūdikiai, jei likimas n e p a m y l ė s , l i k s l i k i m o nuskriaustaisiais. Galiausiai jie bus laimingi abiem atvejais, nes niekada nekaltins savęs, likimas bus jų priešas. Ačiū už dėmesį, čia buvo laukiantys. Ką gi, štai ir visi jie – žinantys, ieškantys ir laukiantys. Žinantiems tinka garsusis Juliaus Cezario posakis: „Veni, Vidi, Vici (atėjau, pamačiau, nugalėjau) “. Deja, jiems tinka ir kitas garsus aforizmas: „Gyvenime patiriame dvi tragedijas. Viena – negauti tai, ko trokšta jūsų širdis, kita – gauti“ (Bernardas Šou). Iešk ant i em s posak io nė ra , paprasčiausiai kiekvienas kuria savo istoriją savaip. O laukiantys vadovaujasi taisykle: „Kad ir ką darytume, mes tik irkluojame, o vairą suka likimas“ (Samuelis Butleris). Ir iš dalies jie teisūs, juk būna, kad pasiseka, nes atsidūrei tinkamoje vietoje, tinkamu laiku. Tačiau, kad ir kiek žinotume ar ieškotume, nereikia pamiršti, jog jei yra akseleratorius, turi būti ir stabdžiai. O laukiantys tegu prisimena patarlę apie tuos, kurių traukinys nelaukia...

Milda Butkutė, 3d

Agnė Antanaitytė, 1 c kl. Tavo sunkumai - masyvūs kalnai, Ilgos kelionės ir statūs šlaitai... Kad visa įveiktum ir grįžtum namo, Ėjimu link tikslo neapsiribok... Kad visa įveiktum ir grįžtum namo, Svarbiausia tikėti tau savo jėgom... Karolina Mickutė, 1 a kl. Sėdi sau meška ramiai, Netoli jos - katinai, Iš kairės jų - trys vilkai... Elgias jie kažkaip keistai: Guli, tyso, ūsą riečia, Ar ne saulė jiems tik šviečia?.. Taip! Saulės spindulys kaitrus Kerta tiesiai per kelius!

Puslapis 16 Kūryba Balandis 2008

Pievos drugelis

Šį kartą papasakosiu apie tą pievą, kur kadaise buvau, kur tarp aukštų smilgų sėdėjau, skaičiavau boružėles ir linksmai kikenau. Buvo gana tai seniai, gal prieš kokį dešimtmetį. Kai buvau mažas vaikas, nekaltai žvelgiantis į žydrą padangę, stebintis plaukiančius debesis ir svajojantis apie braškinius ledus. Taigi tada toj pievoj murksojau. Nežinau, kaip ten nukeliavau, kaip viena aš ten atsidūriau, bet buvo kaip buvo. Geriausiai prisimenu tą momentą, kai susipažinau su drugeliu, tačiau su ne bet kokiu, o su margaspalviu drugiu – iki šiandien dar tokio antro nesutikau, kokį grožį a n a s t u r ė j o . Taigi tąkart ir užkliuvo už akių tasai drugelis. Iš toli atrodė mažas, nepasiekiamas, vėjo gūsio nunešamas. Tačiau jis lakiojo tai

šen, tai ten, tupinėjo ant mažų gėlyčių žiedų. Kai nusileisdavo ant geltonų žiedelių, šie sulinkdavo, pasvirdavo, bet nepasiduodavo drugelio sparnų mostams ir a tsi t i esdav o. Tada drugel i s suskleisdavo savo sparnelius, tapdavo plona skiaute, vos įžiūrima iš ten, kur aš sėdėjau, ir įnikdavo gėrėtis žiedų kvapais... Vėl imdavo ir lengvai pakildavo, išskleisdavo sparnus, ir nusigaudavo iki kito žiedelio. Užsisvajojusi, kaip būtų ge ra t ap t i t ok i u dr ugel i u , nepastebėjau, kaip jis priskrido artėliau. Šį kartą jis pasirinko raudoną, didelį, bet visai prie žemės žiedą, o nusileido grakščiau negu ant pirmesniųjų. Dabar jis išskleidė savo sparnus, priešingai nei darydavo anksčiau – suglausdavo, ir gėrėjosi ne pats, o leido man pasidžiaugti juo. Supratau, kam jam reikėjo žemesnės gėlės – kad geriau galėčiau matyti jį iš viršaus. O gal net ne patį jį, o jo sparnų didybę, tą nenusakomą grožį. Sparnų krašteliai buvo tamsiai juodi, priminė karštą anglį, liejosi į oranžinę bei raudoną,

o tada virto į sodrią mėlyną. Prie pat drugio kūnelio sparnai nušvisdavo juoduma ir viskas susiliedavo. Jis visas iš toli galėjo pasirodyti kaip mažas ugnies kamuol iukas, apvestas juodu žiedu. Štai čia mirgėdavo raudona, čia, kaip ir liepsnose, sužirdavo mėlyna. Man bežiūrint į jį, akyse liejosi, o kiekv ienąkart sumirksint , j i s pasirodydavo įmantresnis nei buvo pieš tai. Tai buvo nepakartojama. Sėdėti ir stebėti tą mažą, lengvą, grakščiausią padarėlį Žemėje. Gal tos akimirkos ir buvo be krašto trumpos, o gal nenusakomai ilgos, bet aš niekada nepamiršiu to drugelio grožio. Niekada neužmiršiu, kaip jis pakilo nuo gėlės žiedo, nusinešdamas dalelę jos kvapo, pievos žalumos, mano minčių, kaip jis pakilo ir ugninių sparnų nešamas nuskrido. Tada aš dar ilgai sėdėjau ir galvojau apie jį, dar ilgai mačiau jį savo vaizduotėje, bandžiau pakilti nors mintimis tiek, kiek jo sparnai leido jam. Ir visa tai tik vaikystės akimirka.

Sitora Šlauterytė, 3 c

Julija Volkova, 1 d kl. Jau sutemo, bet dar vis Užu lango - žiburys... Labai vėlu, naktis jau čia Ir žemę gaubia ji slapčia... Jau žmogui laikas eit miegot Ar sapną kokį susapnuot... Vis šviečia mūs kieme šviesa, O ko ji dega - nežinia... Lauke tik vaikšto patvory Katė ir šunys keturi... Oru šaltu vėl pūs šiaurys, Vis degs, spindės ir žiburys... Ar vakaras, ar jau naktis?.. Nemiršta niekada viltis! Monika Jurgelionytė, 1 d kl. Dabar tu man jau nieko nesakyk... Aš pamąstysiu tyliai... Namus primins man dar nesyk Gilios žiemos dangus nebyliai... Už tų namų baltuos speiguos Saulelės spindulys paguos... Rokas Mežetis, 1 c kl. Vasara - laikas, kai pievų žiedai Auga, žaliuoja, siūbuoja...

Saulė danguj nusijuokia linksmai - Auksą dangaus dovanoja... Rasti tą auksą visai nesunku - Akis užmerk ir pajusk jį! Puiku! Aistė Kišūnaitė, 1 c kl. Lietus, šaltas ir labai baisus, Ypač kai tu mažas, nedrąsus... Jau bėgti norisi nuo jo, tačiau... Aš nukritau ir visas sušlapau... Gabrielė Liepinytė, 1 b kl. Greitu žingsniu namo einu... Aplink tamsu - miške esu... Baugu vienai...bijau labai... Rymoti nemanau tikrai... Ir vos tik garsą išgirstu, Einu tolyn, bet...nuvirstu... Laiminga būsiu tik namie, todėl Einu tolyn, einu aš vėl... Ir jau atrodo - miškas baigias, Bet...viltys žlunga, verkiu lyg vaikas... Atrasti išėjimą - sunkiau nei aš maniau... Ieškot bandau ir, savo laimei, - jį radau! Sugrįžt namo dabar man nesunku: Už medžio šito ir - kieme esu

Žurnalistų būrelio vadovės: Rita Babraitienė, Sigita Brazienė,

Raimonda Karpušenko

Šio numerio žurnalistai: Greta Gerazimaitė, 2e Mindaugas Aušra, 3b Gintarė Trybytė, 3c

Marija Dolgopolova, 3c Martyna Bartašiūtė, 3c

Povilas Žinys, 3c Rūta Kirevičiūtė, 3c Sitora Šlauterytė, 3c

Milda Butkutė, 3d Agnė Ubartaitė, 3f

Antanas Jonušas, 3f Gabrielė Vičytė, 3f Simona Lėliutė, 3f Agnė Mileikaitė, 4a Dovilė Tribičiūtė, 4a

Sandra Jakimovičiūtė, 4c Tauras Monkus, 4h

Dizainas, Maketas Mantas Šarnas, 3f

mplius@animecentras.lt