K E L E T A S ŽODŽIŲ A P IE S T A T Y B IN Į D AŽYM Ą LIETUVOJE.

Kambarių dažymas ir dekoravimas pas mus niekuomet ne­buvo praktikuojamas tiek, kiek kituose kraštuose. Ik i paskuti­nių laikų mes tenkinomės daugiausia baltinimu kalkėmis, tape- tavimu, o je i ir buvo dekoruojama, tai tik pagal senus, iš ma­dos išėjusius, šablonus. Tam buvo daug priežasčių. Kaimas buvo neturtingas — neįstengė. Miestas, perdėm būdamas ne­lietuviškas, gyveno draugiausia svetimomis idėjomis, mito sve­timais pavyzdžiais, kuriuos patiekdavo taip pat svetim i meis­teriai.

Šiandien, atrodo, statybiniam dažymui, — apie kurį šioje knygoje bus kalbama — tarpti ir tobulėti yra palankesnės sąlygos. Visur pradedamas proteguoti ir remti savas, lietuviš­kas, tautinis menas. Lietuvių butus puošia ne tik įvairūs rank- darbeliai, baldai, bet norima ir sienas dažyti bei dekoruoti gra­žiai derintomis spalvomis ir tautiniais motyvais.

Be to, dažymas turi didelės praktinės, ekonominės, higie­ninės ir kultūrinės reikšmės. Dažų sluogsnis apsaugoja medžia­gos paviršių nuo įvairių išorinių įtakų, pav., geležį nuo rūdiji­mo, medį nuo drėgmės ir puvimo, žodžiu, dažymas pailgina pa­čio pastato amžių, kartu jam suteikdamas gražesnę, dekora ty- viškesnę išvaizdą.

Atsiranda dažytojui-dekoratoriui nauja ir plati darbo dir­va. Esant didesniam darbo pareikalavimui ir trūkstant specia­listų, pradžioje dažymo ir dekoravimo ėmėsi žmonės, visai tam amatui nepasiruošę, dirbo dažnai nesąmoningai, vien tik nuo kitų nusižiūrėję. Todėl nenuostabu, kad darbas nesisekdavo ir

3

ir užsakytojai būdavo tokiais „amatininkais“ nepatenkinti. Ir je i dar iki šiai dienai šio amato imasi bet kas ir bet kaip j į at­lieka, tai tokiam „tepliojimui“ jau laikas būtų užkirsti kelkį. Šiandien visiems turi būti aišku, kad norint bet kokį darbą ge­rai atlikti, reikia pirma jį išmokti. O gerai neišmoksi vien tik pasižiūrėjęs į kito atliktą darbą: — reikia nuosekliai ir sąmo­ningai mokytis, tiek teorijos, tiek praktikos.

Šios knygos autonus, tai gerai suprasdamas, ryžosi ateiti amatininkui dažytojui į pagalbą, patiekdamas nemaža teoreti­nių žinių ir praktinių patarimų. Jis surinko gana daug staty­binio dažymo praktikai naudingų žinių, kuriomis, reikia ma­nyti, galės pasinaudoti ne vien tik amatininkai, bet ir visi kiti, turintieji bet kokių reikalų su dažymo darbų vykdym u sta­tyboje.

Inž. J. Acus-Acukas.

— ---------------------------------------------

4

Autoriaus žodisDažymas pas mus vis labiau ir labiau praktikuojamas. P ri­

pažįstama ne tik praktiška, bet ir estetinė jo reikšmė. Besiple­čiant statybai ir tobulėjant visuomenės skoniui ir iš dažytojų reikalaujama daugiau patyrimo ir kvalifikacijų.

Be to, chemijos ir technikos pramonė kasdien rinkai pa­tiekia daugybę naujų ar patobulintų medžiagų ir įrankių, ku­riuos reikia sugebėti tinkamai įvertinti ir panaudoti. Dažymo technika sparčiai žengia pirmyn. Dažytojas visa ta i tu ri atsidė­jęs sekti.

Kitos tautos turi nemaža specialios literatūros (vadovėlių) ir periodinių leidinių (laikraščių ir žurnalų), kuriuose šie klau­simai gana smulkiai nagrinėjami, aprašomi. Amatininkai, mo­kantieji svetimų kalbų, pasinaudoja kartais vokiečių, rusų, len­kų a r kita literatūra, gi kalbų nemokantieji, ypač jaunieji ama­tininkai, y ra priversti pasitenkinti senesnių meisterių, ne retai gana šykščiais, nurodymais arba savo patyrimu, kuris yra ne visada lengvas ir tikslus.

Šios knygos tikslas — duoti svarbiausių vietos sąlygose priimtinų arba jau vartojam ų statybiniam dažymui medžiagų, įrankių ir darbo būdų apžvalgą, kuri pradedančiam ir jau prak­tikoj bedirbančiam amatininkui, manau, ne maža padės nuodug­niau ir aiškiau pažinti savo darbo sritį ir joje tobulintis.

Dažytojo am atas y ra gana platus ir sudėtingas. Visą jį iš­dėstyti trum pam vadovėlyj — neįmanoma. Knygos turinį plėsti negalima dėl dviejų svarbių priežasčių: 1) platus turinys reika­lauja iš skaitytojo daugiau laiko, pasiryžimo ir ištvermės ir 2) didelė knyga per brangiai atseitų. Todėl tiek pirmu, tiek antru, čia paminėtu, atveju knyga būtų amatininkui sunkiau pri­einama.

Rašydamas šią knygelę, be savo patyrimo (atliekant s ta ­tybų ir remonto dažymo darbus ir bedėstant dažymo techniką

5

vakariniuose dažytojų kursuose Kaune) naudojausi gana pla­čia vokiečių literatūra, kai kuriais čekoslovakų ir rusų auto­riais. Medžiagą rinkau pačią svarbiausią iš senesnių ir naujes­nių šaltinių, per daug nesigilindamas į mažiau reikšmingas smulkmenas. Dažymo medžiagų, ypač dažų suskirstym ą pa­ėmiau bendrą tos rūšies vadovėliams, pakeisdamas tik patį dės­tymo metodą, būtent: daugumoje vadovėlių atskirai kalbama apie medžiagas ir jų savybes, ir atskirai, kitose knygos vietose, apie jų pritaikymą praktikoj. Tas dažnai vieną ir tą patį dalyką taip suskaldo, kad sunku tinkamai susivokti. Aš stengiausi vi­sa, kiek galima, sujungti kartu.

Nuodugniau kalbant apie dažymo medžiagas, ypatingai apie dažus, tenka dažnai pavartoti specialius terminus, kurie chemijos nesimokiusiems amatininkams gali būti neaiškūs, dėl ko ir visos knygos turinys nebūtų tinkamai suprastas. Todėl kai kuriuos svarbesnius chemijos terminus ir sąvokas trum pai pa­aiškinau knygelės įvade.

Jaučiu, kad šis mano ir iš viso lietuvių kalba pirmas tos rūšies darbas turi kai kurių trūkum ų ir netobulumų. Todėl kiekvienam už rim tas pastabas būsiu nuoširdžiai dėkingas. Jei teks susilaukti antrojo šios knygelės leidimo, kiek sąlygos leis, bus stengiamasi pataisyti ir patobulinti.

Šį darbą dirbant savo patarimais padėjusiems p. inž. techn. J. Acui - Acukui, p. inž. Alytai ir kt., širdingas ačiū!

A u t o r i u s .

Kaunas, 1936-VIII-15.

6

Į V A D A S

Chemijos mokslo sąvokaGal nė vienai amatininko darbo šakai chemijos mokslas

neturi tokios didelės reikšmės, kaip dažytojo specialybei. Dažų sudėtis, jų ypatybės, džiūvimas, patvarum as šviesoj ir ore; gruntas, jo sudėtis ir įtaka dažams; oro ir, bendrai, aplinkumos sąlygų įtaka dažymui — vis ta i svarbūs veiksniai, kuriuos su chemijos pagalba galima lengviau išsiaiškinti, suprasti ir prie jų prisiderinti.

Ne vieta čia aiškinti chemiją ir nenoriu praktiškąjį dažy­to ją varginti sausomis chemijos formulėmis, o noriu nurodyti tik tai, kas y ra jam svarbiausia.

C h e m i j a i r c h e m i š k a s m e d ž i a g ų p a s i k e i t i m a s .

Chemija yra gamtos mokslų šaka, kuri aiškina medžiagų sudėtį ir jų chemiškus pasikeitimus. Chemiškais medžiagų pa­sikeitimais vadiname tokius reiškinius, kuriems vykstant me­džiaga pasikeičia taip, kad jos jau nebegalima pažinti. Chemiš­kai pasikeitusi medžiaga įgauna visai kitokias savybes ir į pir­mykštį pavidalą taip lengvai nebegrįžta.

Pavyzdžiai: medis dega, geležis rūdyja, keikės džiūsta... Medžiui de­gant gaunamos anglys, pelenai ir dūmai, iš kurių jokiu būdu medžio ne­gausiai. Rūdžių taip pat paprastomis sąlygomis negalime paversti geležimi, sudžiūvusių kalkių — dažymui tinkamomis kalkėmis...

F i z i š k a s m e d ž i a g ų p a s i k e i t i m a s .

Fizišką medžiagos pasikeitimą reikia skirti nuo chemiško pasikeitimo. Fiziškai pasikeičia tik medžiagos pavidalas. Esmė­

7

je medžiaga lieka ta pati ir, jei sąlygos y ra palankios, medžiaga vėl grįžta į pirmykštį pavidalą.

Pavyzdžiai: vanduo šaldamas virsta ledu, ledas šildomas lengvai virsta vandeniu, virdamas — garais, o šie ataušę — vandens lašais, lie­tumi; žemoje temperatūroje garai virsta sniegu... Taigi, kaip matome, nors čia vanduo pergyvena ir daug kitimų, bet esmėje sudėties nekeičia — vanduo vandeniu ir palieka.

E l e m e n t a i i r j ų j u n g i n i a i .

Visi gamtoje esantieji daiktai (tiek gyvi, tiek negyvi) yra sudaryti iš medžiagų, kurios gali būti vientisinės arba sudėtinės.

Vientisinės medžiagos yra tokios, kurių į kitas medžiagas jokiu būdu suskaidyti negalima. Tokios medžiagos chemijos moksle vadinamos elementais. Pav. varis, geležis, švinas ir pan.

Sudėtinės medžiagos yra tokios, kurios galima suskaidyti į vientisines medžiagas, arba elementus (pav., vanduo; jis elektros srovės pagalba lengvai galima suskaidyti į vientisinius dujų pavidalo elementus — vandenilį ir deguonį).

S i n t e z ė i r a n a l i z ė .

Kai chemiškai sujungiamos dvi ar kelios vientisinės me­džiagos ir gaunama visai skirtinga nauja trečia medžiaga, ta i toks sujungimas vadinamas chemijoj sintezė, pav., pakaitinus sieros miltelių ir geležies piūvenų mišinį, gausim visai naują medžiagą, vad. sieros geležį.

Kai medžiagą skaidome į sudėtines jos dalis arba elemen­tus, ta i darome analizę, pav., jau minėtam atsitikime, skaidy­dami elektros pagalba vandenį į vandenilį ir deguonį, darome vandens analizę.

C h e m i š k o s r e a k c i j o s .

Minėti medžiagų jungimosi ar skaidymosi vyksmai vadi­nami chemiškomis reakcijomis. Su chemiškų reakcijų pagalba iš įvairių bespalvių medžiagų gaunama įvairiaspalvių dažų.

8

M e d ž i a g ų s v o r i o p a s t o v u m a s .

Y ra pastebėta, kad besiskaidant a r besijungiant medžia­goms, jų sudedamų dalių svoris nekinta, pav., anksčiau paminė­to sieros geležies junginio svoris bus lygus geležies ir sieros atskirai paimtų svorių sumai, vandens svoris bus lygus vande­nilio ir deguonies svorių sumai ir panašiai.

Tas dėsnis chemikus įgalina lengvai apskaičiuoti, kiek rei­kia dėti tos a r kitos medžiagos tam tikram junginio kiekiui gauti, arba atvirkščiai, kiek iš kurio junginio, t. y. sudėtinės medžiagos, galima gauti vientisinės medžiagos.

A t o m a i i r m o l e k u l ė s .

Spėjama, kad visos elementarinės, t. y. vientisinės medžia­gos susideda iš begaliniai mažyčių, mažesnių, kokias galime tik įsivaizduoti, dalelių, vad. atomų. Jei paimti medžiagą ir susmul­kinti į miltelius, tai dar nebus atomai. Elementai gali sudaryti junginius tik tuomet, kai vieno elemento atomai chemiškai jun­giasi su kito elemento atomais. Elementų jungimasis vyksta ne bet kaip, o tik pagal pastovius atomų svorio santykius. Mažiau­sios junginio dalelės vadinamos molekulėmis.

s

A t o m ų i r m o l e k u l i ų s v o r i s .

Ne visų elementų atomai lygiai sveria. Vieno elemento ato­mai yra lengvesni, kito sunkesni.

Atominis svoris parodo, kelis kart vieno elemento atomas y ra sunkesnis už kito elemento atomą. Pagrindiniu atominio svorio vienetu laikomas lengviausio elemento, vandenilio, ato­mas, kurio svoris lygus apie 1, o visų kitų elementų atomų svo­ris su juo lyginamas. Pav., vandenilis 1, tai deguonis, būdamas 16 kartų už vandenilį sunkesnis, turės atominį svorį 16, gyvsi­dabris 201, geležis 56 ir t . t . .

Molekulės svoris yra lygus sumai junginy esančių elementų atominių svorių, pav., vandens molekulė susidedanti iš 2 atomų

9

vandenilio ir 1 atomo deguonies, turės 2 + 16 = 18 at. svorio vienetų.

Chemijoj vartojam i ženklai, lygtys ir formulės.

Kad chemiją visi vienodai suprastų, susitarta vartoti tam tikri ženklai, arba simboliai. Tie ženklai, jų nežinančiam atrodo labai paslaptingi, bet chemijos moksle jie padeda išvengti ilgų žodžių rašymo, palengvindami greičiau susivokti.

Chemijoj vartojam ų raidžių, skaičių ir kitokių ženklų reikš­mė žemiau paaiškinama.

C h e m i š k a s ž e n k l a s . Visų elementų rašomi ne pil­ni pavadinimai, bet žymimos pirmosios jų lotyniško arba grai­kiško pavadinimo reidės, pav., vandenilis — H (Hydrogenium), deguonis — O (Oxygenium) ir t. t. Jei pavadinimai prasideda vienodomis raidėmis, tai, kad paskui nesusipainiotų, prie pir­mos raidės pridedama dar kuri raidė iš vidurio žodžio, pav., gyvsidabris — Hg (Hydrargyrum ), atskirti nuo Hydrogenium, švinas — Pb (Plumbum), platina — P t (Platinum) ir t. t. Šie ženkleliai kartu reiškia ir elemento atomus.

C h e m i š k a f o r m u l ė . Kai reikia pažymėti ne vie­nas elementas, bet junginys arba junginio molekulė, tuomet ra ­šoma visų tų elementų atomų ženkleliai ir šalia jų skaitmenimis pažymima, kiek to a r kito elemento atomų junginyj yra, pav., H 20 — vanduo arba vandens molekulė, susidedanti iš 2 atomų vandenilio ir 1 atomo deguonies.

C h e m i š k o s l y g t y s . Kai reikia pažymėti junginio reakciją, ta i vartojam a vad. chemiškos lygtys, arba lygybė, pav., deginant paprastus kalkių akmenis, vyksta chemiška skai­dymosi reakcija. Kalkės, susidedančios iš kalcijaus, anglies ir deguonies, deginamos skaidosi į kalcio deginį (degtas kalkes) ir anglies dvideginį (dujas). Jų skaidymosi reakcija chemijoj žymima taip: CaC03, kaitinant virsta CaO + C 02 degt. kalk. ir anglies dvideg. Jei degtas kalkes užpilsime vandeniu, ta i vyks tokia reakcija:

CaO + H 20 -> CaH20 2 = Ca(O H )2degt. kalk. vanduo gesin tos kalkės

10

Svarbiausių chemijos elementų lentelė.

Elemento pavad. Ženklelis Atom. svo.

*) Anglis C 12Aliuminijus Al 27Arsenas As 75

*) Azotas N 14Baris Ba 137Bismutas Bi 209

*) Boras B 11*) Bromas Br 80

Chromas Cr 52*) Chloras C1 35

Cinkas Zn 65Cinas Sn 119

*) Deguonis O 16*) Fluoras F 19*) Fosforas P 31

Geležis Fe 56Kalis K 39Kalcis Ca 40Kadmis Cd 112Kobaltas Co 59Magnis Mn 55Manganas Mg 24N atris Na 23Nikelis Ni 59Siera S 32Silicijus Si 28Sidabras Ag 108Stibis Sb 207Švinas Pb 122Titanas Ti 48Varis Cu 63Vandenilis H 1

E l e m e n t ų p a d a l i n i m a s .

Visus elementus daliname j dvi grupes, būtent: į metalus ir nemetalus (metaloidus).

Metalai tu ri savotišką (metalinį) blizgėjimą, skamba, daž­niausiai yra sunkūs, prie paprastos tem peratūros y ra kieto pa­vidalo (išskyrus gyvsidabrį), ir geri šilimos ir elektros laidi­ninkai.

Nemetalai dažniausiai yra dujų pavidalo arba šiaip kieti, neturį metalinio blizgėjimo, kūnai. Tarp metalų ir nemetalų griežtos ribos negalima nustatyti. Nemetalai lentelėje (11 pusi.) pažymėti žvaigždute #).

Degimai (oksidai), hydroksidai, rūgštys, šarmai (bazės) ir druskos

D e g i n i a i. Chemijos elementai labai retai gamtoje ran ­dami gryni, jie dažniausiai esti įvairių junginių pavidale. Visi elementai sudaro junginius, vadinamus deginiais arba oksidais, pav., CaO — kalcio deginys (degtos kalkės), ZnO — cinko ok­sidas (cinko balti dažai), Fe20 3 — geležies oksidas (geležies su­rikas) ir pan.

Pats elementų su deguoniu jungimosi vyksmas arba pro­cesas vadinamas degimu arba oksidacija. Oksidacija gali vykti greit (medis dega), staiga (parakas) ir labai lėtai, beveik ne­pastebimai (metalai rūdyja).

R e d u k c i j a . Jei kuriuo nors būdu iš junginio pašalina­mas deguonis, ta i vyksta taip vadinama chemiškoji redukcija arba atgaivinimas. Metalo oksidas redukuojamas (grąžinamas) į pirminį pavidalą.

H y d r o k s i d a i . Jei elementų degimai arba oksidai susi­jungia dar ir su vandeniliu, tai gaunami hydroksidai, pav., Fe(O H )3 geležies hydroksidas (rūdys), Ca(O H )2 — kalcio hyd- roksidas (gesintos kalkės) ir tt.

12

*) Lakmuso popierėlis yra dviejų spalvų: mėlynos ir raudonos. Jis turi tas įdomias savybes, kad mėlynas rūgštyje paraudonuoja, raudonas šarmuose pamėlynuoja. Juo labai patogu atskirti šarmus nuo rūgščių.

13

R ū g š t y s . Nemetalų degimams jungiantis su vandeniu, gaunamos rūgštys. Jos tu ri rūgščių savybių ir mėlyną lakmuso popierėlį*) nudažo raudonai, pav., sieros rūgštį (H2S 04) gau­name, sieros trioksidą (S 03 nemetalo deginį) ištirpinę van­denyj (H20 ) .

Iš rūgščių, vartojam ų prie dažymo darbų, svarbiausios yra šios: sieros rūgštis (H2S 04), azoto arba salietros rūgštis (H N 03), druskos arba chloro vandenilio rūgštis (HC1), acto rūgštis (SH3COOH). Plačiau apie jas žiūr. pusi. 17.

Š a r m a i ( b a z ė s ) gaunami vandenyj tirpinant me­talų oksidus, pav., kad ir tas pats, jau minėtas, kalcio degi- nys (degtos kalkės), CaO gesinant vandeniu pavirsta į kalkių hydroksidą Ca(O H )2 (gesintas kalkes). Kalkės, kaip žinome, turi šarmines savybes ir raudoną lakmuso popierėlį nudažo mė­lynai. Kiti dažytojo praktikoj vartojam i šarmai, pav., seniems aliejiniams dažams suminkštinti, yra: natrio šarmas (NaOH), kalio šarm as (KOH). Ir vienas ir kitas vadinami muilo akmeniu. Šarmai^ arba bazės dar vadinami atkali jomis.

D r u s k o s dažniausiai gaunamos tuomet, kai šarmai jun­giasi su rūgštimis, pav., kalkes m aišant su sieros rūgštimi gau­namas toks chemiškas pasikeitimas arba reakcija:

Kaip iš pavyzdžių matyti, rūgštys vandenilio atomus pa­keičia metalų (natrio, kalcio) atomais. Druskos dažniausiai ne­turi nei šarminių nei rūgščių savybių. Jos yra neutralios ir ne­keičia lakmuso popierėlio spalvos.

Šis aštrių šarmų ir rūgščių „giminiavimasis“ ir virtimas neutraliomis druskomis dažytojui turi labai didelės praktiškos

reikšmės. Visi, kurie yra dirbę prie naujų statybų, gerai žino, kaip sunku švariai uždažyti naujas tinkas. Dažniausiai, naudo­jan t ir gerus dažus, prie geriausių norų dažymas lieka dėmėtas. Priežastis ta, kad tinke likę šarmai suėda dažus. Kad to išvengti, reikia tinką neutralizuoti rūgštimis. Tam reikalui daugiausia vartojam a praskiesta (10%) sieros arba druskos rūgštis, kuri su tinke esančiais šarmais sudaro neutralias druskas. Neutrali­zuotas tinkas dažams kenkia mažiau.

Kai kurie svarbesni dažytojui chemiški junginiaiAlium inijaus junginiai

A l ū n a s [aliuminijaus sulfatas, Al2 (S04) 3] kitaip dar va­dinamas koncentruotu alūnu. Prekyboj gaunamas baltų milte­lių arba bespalvių kristalinių gabaliukų pavidale. Koncentruoto alūno skiedinys vandenyje vartojam as alkaliniam (kalkiniam arba cementiniam) tinkui neutralizuoti. Kartais jis padeda izo­liuoti ir anilino dažų dėmes.

P a p r a s t a s k a l i o a l ū n a s [kalio aliuminijaus sulfa­tas KA1(S04) 2 .12 H 20 ] . Prekyboj gaunamas didelių, kristali­nių, bespalvių gabalų pavidale. Alūnas gana lengvai tirpsta vandenyj, ypač šiltame. Prisotintas kalio alūno skiedinys (pri­sotintas skiedinys skaitomas tuomet, kai jau alūnas daugiau vandenyj netirpsta) vartojam as gipsiniam arba smarkiai ge­riančiam tinkui gruntuoti.

Alūnas dažų gamyboj turi didelės reikšmės. Jį taip pat var­to ja beicavimui, dezinfekavimui (pav. nuo blakių), popierio pra­monėj ir kt.

Geležies junginiai

Dauguma mineralinių dažų y ra ne kas kita, kaip įvairių laipsnių geležies junginiai. Pagal geležies atomų skaičių oksi­dus skirstome į kelias rūšis, būtent: geležies oksidas FeO,

14

Fe20 3, Fe30 4. Mums didžiausios praktiškos reikšmės tu ri gele­žies deginys Fe20 3, kuris gamtoj esti įvairių rūdų pavidale arba junginyje su kitais metalais arba mineralais. Iš jo gaunami rau­doni geležies oksido, geležies suriko, mumijos, caput mortuum, anglų raudoni ir kiti dažai.

G e l e ž i e s v i t r i o l i s (geležies sulfatas, FeS04.7H20 ) . ** Geležies vitriolį galima gauti tirpdinant geležį praskiestoj sieros rūgštyj. Fabrikuose jis gaminamas rūdinant geležingąjį žvyrių. Išgarinus vandenį geležies vitriolis lieka žalių kristalų pavidale. Geležies vitriolis tanino rūgštį nudažo juodai. Ši jo ypatybe labai plačiai naudojama rašalo gamyboj. Geležies vitriolis dar vartojam as kaip juodas beicas ir gaminant Paryžiaus mėlynus dažus. Geležies vitriolio skiediniu anksčiau buvo gruntuojami tinkuoti paviršiai prieš dažant klijiniais dažais, bet šiandien re­tai tevartojam as. Dedama jo į kalkes (kalkes nudažo geltonai), į švediškus dažus, taip pat naudojamas ir medžiui konservuoti.

G e l t o n o j i k r a u j o d r u s k a (K4Fe/CN/6 . 3H20 ). Ši druska yra ciano junginys su kaliu ir geležim. Kraujo drus­ka vadinam todėl, kad ji anksčiau buvo gaminama iš sauso kraujo arba įvairių gyvulių liekanų. Dabar gaminama iš gele­žies nuosėdų, kurios, kaip pašalinis produktas, gaunama švie­čiamųjų dujų fabrikuose. Geltonoji kraujo druska vartojam a Paryžiaus mėlyniems ir kt. dažams gaminti.

Vario junginiai

V a r i o v i t r i o l i s (CuS04 . 5H20 ) dar vadinamas vario sulfatu arba mėlynu akmenėliu. Vario vitriolis lengvai tirpsta vandenyj. Vartojamas dažant kalkėmis, vaisiniams medžiams apsaugoti nuo amaro, medžio paviršiui konservuoti. Su kalkė­mis duoda žalsvai mėlyną spalvą. Vario vitriolis naudojamas gaminant Šveinfurto žalius, Bremeno mėlynus ir kitus dažus.

M a l a c h i t a s [bazinis vario karbonatas, CuC03 .. Cu(OH)2], Varis kurį laiką pabuvęs ore, apsitraukia žaliomis rūdimis [vario hydroksidu CuC03 . Cu(O H)2], kurios vadina­mos patina, kilniomis rūdimis ir pan. Patina sudaro sluogsnį,

kuris varį saugoja nuo tolimesnės oksidacijos (rūdijimo). Iš jo gaminami mineraliniai žali, malachito žali ir kiti dažai, bet jie šiandien mažai vartojami.

V a r i o ž a l u m a s [Cu(C2H 30 2)2 . 2H20 Griinspan, vario acetatas]. Veikiant varį kai kurių organiškųjų rūgščių — dažniausia acto rūgšties — garams, jo paviršius apsitraukia mėlynai žaliomis rūdimis. Tos rūdys yra acto rūgšties druska. Ji sudaro žalsvus kristalus, kurie jau žiloje senovėje buvo žino­mi kaip žali dažai. Vario žalumas plačiai vartojam as žalių dažų gamyboj (Šveinfurto žali, malachito žali ir k t.).

Visi vario junginiai ir dažai yra daugiau a r mažiau nuo­dingi.

Silicijaus junginiaiSilicijus gamtoje užima apie 1/4 visos žemės plutos. Smė­

lis, žvyras, akmenys, molis y ra silicijaus junginiai. Silicijaus junginių su deguoniu svarbiausias yra silicijaus dvideginis (S i02), kuris, jungdamasis įvairiam santykyje su vandeniu, sudaro silicijaus rūgštis. Silicijaus druskos, vadinamos silika­tais, gamtoje labai paplitusios.

S k y s t a s s t i k l a s . Skysto stiklo yra dviejų rūšių: ka­lio stiklas (kalio silikatas K2S i03) ir natrio stiklas (natrio sili­katas N a2Si03). Jis lengvai tirpsta vandenyje ir vartojamas tinkuotiems paviršiams dažyti.

T a l k a s (magnezijos silikatas MgSiO2) arba Venecijos kreida. Prekyboj gaunamas riebių švelnučių miltelių pavi­dale. Dažytojai jį varto ja lakuotiems blizgantiems paviršiams sumatinti. Be to, juo apibarstomi šablonai, patepami durų ar langų suvėrimai, kad nesuliptų aliejiniai, dar nevisai išdžiū­vę, dažai.

A s b e s t a s (mineralinis plaušas) vartojam as kaip ugniai atsparūs dažai ir kaip geras izoliatorius nuo karščio ir elektros.

P e m z a (jūrų puta) vulkaniškos, ugniakalnių lavos pa­dermės silikatas, vartojam as gabalų ar miltelių pavidale pavir­šiams svydinti.

16

F l u a t a s - silicijaus floro vandenilio rūgštis H 2SF6 vartojam a stipriems alkaliniams (kalkiniams ir cementiniams) paviršiams neutralizuoti.

R ū g š t y s

D r u s k o s r ū g š t i s (arba chloro vandenilis HC1). Chlo­ro vandenilis yra' nemalonaus kvapo dujos. Chloro vandenilio dujos, ištirpusios vandenyje, duoda druskos rūgštį, kuri yra beveik viena stipriausių rūgščių. Ji smarkiai garuoja paste­bimų dūmų pavidale.

Druskos rūgštis turi didelės reikšmės dažų gamyboj ir me­talų, pav., vario, žalvario valymui, ir kitiems tikslams. Gele­žies valymui netinka, nes iššaukia rūdis.

Druskos rūgšties skiedinys vartojam as neutralizuoti tin­kuotus paviršius.

Druskos rūgštimi valoma akmeninės grindys arba šiaip akmeninės namų dalys.

S i e r o s v a n d e n i l i s (H2S ). Iš visų sieros junginių da­žytojui svarbu žinoti sieros vandenilis. Jis nėra naudingas, bet žalingas produktas. Tai biauraus kvapo, primenančio supu­vusį kiaušinį, dujos. Šių sieros vandenilio dujų yra kūtėse, iš­vietėse, valgių spintose bei maisto produktų sandėliuose, nešva­riam kambarių ore ir pan. Nuo šių dujų visi dažai, savyje tu ­rintieji švino ar vario (pav., švino balti, Šveinfurto žali, Bre­meno mėlyni ir kt.), juoduoja, keičiasi. Taip pat nuo jų juo­duoja sidabras, sidabrinė bronza. Todėl dažytojas tu ri į ta i kreipti dėmesį.

Sieros vandenilio skiedinys vartojam as atskirti švino ir va­rio jaunginių dažams.

S i e r o s r ū g š t i s (H2S 0 4) yra viena svarbiausių neor­ganinių rūgščių. Ji dažų gamyboj turi nepaprastai didelės reikš­mės. Kondensuota ji yra tirš ta kaip aliejus ir bespalvė. Jos spec. svoris 1,8384. Prekyboj ji gaunama šiek tiek rusvos spal­vos ir vadinama techniškoji. Sieros rūgštis ėdančiai veikia be­veik visas organiškas medžiagas. Sieros rūgštis greit jungiasi su

17Statybinis dažymas 2.

vandeniu. Todėl skiedžiant koncentruotą rūgštį reikia rūgštį pil­ti į vandenį labai pamažu, ir tuojau suskalauti, kad neįvyktų sprogimas.

Sieros rūgštis turi ypatybę iš oro imti drėgmę, todėl daž­nai žiemą ji statom a tarp langų. Vartojam a tinkui neutralizuoti. Sieros rūgšties druskos vadinasi sulfatai.

A z o t o r ū g š t i s (H N 03) . Azoto rūgštis yra bespalvis, aštraus veikimo^skystis. Spec. svoris 1,52. Prie 18°C odą, šilką ar vilną nudažo geltonai. Tirpdo beveik visus metalus, išskiriant auksą ir platiną. Todėl ji vartojam a auksui atskirti nuo kitų, į jį panašių, lydinių. Azoto rūgštį anksčiau gamindavo iš Čili sa­lietros. Šiandien ji gaminama kitais chemiškais būdais. Visos azoto rūgšties druskos vad. nitratais.

K a r a l i š k a s i s v a n d u o — yra mišinys 2 svorio dalių koncentruotos salietros rūgšties ir 5 svorio dalių kone. druskos rūgšties. Karališkuoju vandeniu jis vadinamas todėl, kad šis skiedinys tirpdo auksą, patį metalų karalių, ir platiną.

A c t o r ū g š t i s (CH3COOH), bespalvis aštraus kvapo skystimas, pramonėj užimąs svarbią vietą. Lygin. svoris prie 15,50C yra 1,056. Smarkiai ėda organiškas medžiagas. P re­kyboj sutinkamos kelios acto rūgščių rūšys. Dažų gamyboj vartojam as tik medžio actas, kuris gaunamas sausai destiliuo- jan t medį. Iš acto rūgšties gaminamos acto rūgšties druskos, vad. acetatais, kurių svarbiosios yra: 1) švininis cukrus, ir 2) šarmingasis švino acetatas. Acto rūgštis, jungdamasi su variu, duoda acto rūgšties varį arba vario žalumą (Grūnspan.).

Šveinfurto žali dažai yra taip pat vario acetato junginys su arseno rūgšties variu.

Acto rūgštis vartojam a dažų analizui (kokybei tirti) .

K a r b o l i o r ū g š t i s (C6H6O) kitaip dar vadinama fenolu, vartojam a kai kurioms medžiagoms, pav. klijams, kon­servuoti, kad taip greit negęstų. Šiam reikalui pakanka labai mažos fenolo priemaišos. Karbolio rūgšties skiedinys varto ja­mas medicinoj žaizdoms, ligų mikrobams dezinfekuoti ir pan.

18

F e n o l f t a l e j i n a s sudaro šviesiai rusvus kristalus, kurie labai greit tirpsta alkoholyj. Šis skiedinys, įdėjus nors ir labai mažą kiekį kurios nors šarminės medžiagos, nusidažo gra­žiai raudonai. Ta jo ypatybė duoda dažytojui praktiškos naudos. Fenolftalejino druskos skiediniu užteptas tinkas, kuris dar tu ri šarmo, to j vietoj paraudonuoja. Toks tinkas aliejiniais dažais dažyti dar negalima, nes gali suėsti dažus.

S a 1 i c i 1 i n ė r ū g š t i s (C6H4OHCOOH) techniškai ga­minama iš fenolo. Salicinės rūgšties tirpinys spirite naudojamas klijams ir kt. greit gendančioms medžiagoms konservuoti.

G a l i o r ū g š t i s . Ši rūgštis randasi daugelio medžių la­puose, žievėje ir medienoje. Prekyboj ji gaunama kristalinių miltelių pavidale. Šie milteliai vandeny greit tirpsta, sudaryda­mi geležies chlorido arba geležies sulfato skiedinį, iš kurio pas­kum gaunamas rašalas. Vartojam a prie beicavimo darbų.

T a n i n o r ū g š t i s (Gerbsäure) prekyboj gaunama be­formių kristalinių miltelių pavidale. Tanino rūgštis tu ri daug ypatybių, panašių į anksčiau minėtą galio rūgštį, ir taip p a t vartojam a rašalui ir beicams gaminti.

Tanino rūgšties yra labai daug medžių, ypač ąžuolo, beržo, skroblo, alksnio, karklo ir kt. medienoj ir žievėj.

Dažytojas tu r būt bus pastebėjęs, jog šarmais plaunamos ąžuolinės durys, arba šiaip kurios ąžuolinės dalys, pajuoduoja- Tat yra ne kas kita, kaip tanino rūgščių susijungimas su šarmais.

Tanino rūgštys vartojamos kailiams ir odoms gerbuoti- Jos ne tik gražiai nudažo kailio ar odos paviršių, bet ir suteik ia jai didesnio atsparumo bei elastingumo.

v

Š a r m a i

N a t r i o š a r m a s (NaOH) vad. aštriuoju natriu (ä tz - natron), muilo akmeniu arba kaustine soda. Dažytojo p rak ti­koj vartojam as aliejiniams arba lakiniams dažams sum inkš­tinti. Jis yra baltų miltelių arba gabalų pavidale.

1 9

Natrio šarmas smarkiai ėda plaukus ir šerius, todėl tepant šarminiais skiediniais, negalima vartoti šerinių a r ašutinių tep­tukų. Naudodamiesi minėta natrio šarmų ypatybe, lengvai gali­me patikrinti a r vilnoniam bei šilkiniam audekle nėra medvilnės priemaišų.

Natrio šarmas yra vartojam as chemiškų ir anilino dažų gamyboj.

K a l i o š a r m a s (KOH) tiek savo išvaizda, tiek veikimu labai panašus j anksčiau aprašytą natrio šarmą. Taip pat ir jo naudojimas toks pat. Tik jis yra kiek brangesnis už natrio šar­mą, tai ir praktikoj mažiau vartojam as, nebent esant būtinam reikalui, pav. norint pagaminti žalią arba skystą muilą.

A m o n i a k a s (NH3) yra azoto ir vandenilio dujų jungi­nys. Tai bespalvės dujos, kurios ištirpusios vandenyj duoda tirpinį, vad. našatyru (Salmiakgeist, chemiškai vad. amonijaus hydroksidu NH4O H ). Gamtoje jis sutinkamas stiprokai akis ėdančių dujų pavidale, kūtėse, išvietėse ir pan.

Našatyre paprastai būva apie 10% vandenyje ištirpusio amoniako dujų. Amoniakas vartojam as seniems dažams paša­linti. Amoniako garai ąžuolą „apkanda“ rudai ir dėlto stalių vartojami kaip natūralūs beicai baldams beicuoti. Amoniako druska (amonijaus chloridas NH4CL) vad. salmiaku, varto­jam a lituoti geležį.

D r u s k o s

V a l g o m o j i d r u s k a (natrio chloridas NaCl). Ši, taip plačiai vartojam a, druska randam a ištisais klodais žemėje ir jūrų vandenyje. Iš valgomosios druskos gamina rūgštį ir so­dą. Druska plačiai vartojam a lithopono dažų gamyboj. Taip pat jos dedama dažant kalkėmis, kad šios būtų patvaresnės.

S o d a (natrio karbonatas Na.,C03). Soda dažų gamyboj tu ri labai didelės reikšmės. Prekyboj ji gaunama milteliais (kalcinuota) arba gabaliukais, panašiais į ledus (kristalizuota). Soda dera kaip valymo priemonė. Sodos skiediniu patartina

20

perplauti prieš dažant Senų dažų paviršių, kad ant šio neliktų riebalų ar kitų nešvarumų. Sodos skiedinys su kalkėmis varto­jamas seniems aliejiniams dažams pašalinti. K arštas sodos skie­dinys yra žymiai stipresnis už šaltą.

P o t a š a s (kalio karbonatas K2C 03) prekyboj gaunamas baltų šiurkščių miltelių pavidale. Potašas vandenyj, ypač šil­tam, labai lengvai tirpsta, duodamas šarminės reakcijos skiedinį. Naudojamas beveik tiems patiems tikslams, kaip ir soda.

Š v i n i n i s c u k r u s (švino acetatas Pb (C2H 30 2) 2 3H20 ) prekyboj gaunamas baltų, panašių į cukrų, kristalų pa­vidale. Švininis cukrus plačiai vartojam as gaminant švininius dažus, pav., švino baltus, chromo geltonus, chromo oranžinius, chromo raudonus ir sikatyvus. Yra nuodingas.

C h r o m o d r u s k a (kalio bichromatas K2Cr20 7) gami­nant dažus taip pat labai svarbi. Šios druskos junginiai su ki­tais elementais, šarmais arba rūgštimis, duoda ištisą eilę pui­kių įvairiaspalvių chromo dažų. Pats kalio bichromatas (drus­ka) y ra vienas iš svarbesnių chemiškų beicų. Prekyboj gau­namas oranžinės spalvos kristalinių gabaliukų pavidale.

Paprasčiausiam dažymo medžiagų tyrimui atlikti priemonių sąrašas

I n d a i i r į r a n k i a i .Dešimt stiklinių mėgintuvėlių, 10—15 cm. aukščio ir 1,5

cm. diam.Medinis pastovėlis indeliams laikyti.Maži šepetėliai stikleliams valyti.Stiklinis piltuvėlis.Porcelaninis trintuvėlis.Vielos trikojukas ir spiritinė lemputė.Vielinis tinklelis 15x15 cm. asbestu išteptas.Matavimui vamzdelis (mensurėlė) su padalinimais.Filtravimui popierio.Pora neglazūruotų koklių.Didinamasis stiklas.

21

Mėlyno ir raudono lakmuso popierio.Plaukinis koštuvėlis.Mažos rankinės svarstyklėlės 0,1 iki 0,5 gr. atsverti. Areometras.

Vartoti 10% skiedinys!(1 dal. rūgs. ir 9 d. vand.).

C h e m i k a l i j o s .

Destiliuoto vandens (kiekis nustatomas pagal reikalą). Denatūrato.Gryno spirito.Druskos rūgšties (grynos).Sieros „ „Azoto „ „ActoAmoniako (našatyro).Benzino.Natrio šarmo.Kalio „Sodos.Oksalinės rūgšties.Karališkojo vandens.Fenolftalejino.

Kai kurios bendros dažų ypatybėsD a ž ų s p a l v a a r b a t o n a s . Sugretinus kelias tos

pačios spalvos dažų rūšis, pasirodo, kad vieni jų tu ri aiškų, gi­lų, švarų, gryną ir t. t. atspalvį, kiti, priešingai, neaiškų, išblu­kusį, nešvarų, murziną ir pan. Spalvas arba tonus ir jų atspal­vius aptarti sunku. Tai dažniausiai priklauso nuo žmogaus, kaip jis sugeba juos pajusti. Dažų spalva, sprendžiant jų ko­kybę, gali dažnai apvilti. Pav. dirbtinio cinoberio kur kas g ra­žesnė spalva už tikrąjį cinoberį, bet šis pastarasis yra geresnės kokybės. Dažytojas gali susidaryti tikslesnę nuomonę tik iš pa­tyrimo.

Kad lengviau pastebėti dviejų, beveik vienodos spalvos, dažų rūšių atspalvius, reikia kiekvienos jų po krūvelę užpilti

22

ant stiklo a r lygaus kartono ir peiliuku a r švariu rašomu po­pierių pridengiant išlyginti. Dar geriau — tai truputį vienų dažų įpilti į kitus.

D a ž ų m i n k š t u m a s . Juo minkštesni dažai, juo jie ge­riau dengia ir duoda lygesnį dažymo paviršių. Prityręs dažy­tojas dažų minkštumą lengvai pastebės jų žiupsnelį patrynęs tarp pirštų. Smėlį ir kitas panašias priemaišas lengva paste­bėti tokiu būdu: užpilti žiupsnelį dažų an t stiklo ir peilio ga­liuku patrinti. Smėlio kruopelės tuoj atsilieps.

D a ž ų d e n g i a m o j i g a l i a . Ši dažų galia glūdi tame, kad plonesnis jų sluogsnis gali tirščiau padengti dažomąjį pa­viršių. Pastebėta, kad vieni dažai geriau, kiti blogiau dengia. Tai pareina nuo daugelio priežasčių. Juo dažai yra minkštesni, juo jie geriau dengia. Be to, kai kurios dažų rūšys, nors jos yra geros, bet silpnai dengia. Pav., umbros, Kaselio rudi, te rra di Siena, kraplakas, karminas, Paryžiaus mėlyni ir t. t. Tokie da­žai vadinami lazūruojaučiais (peršviečiamais). Jie daugiau dera medžio ar marmuro imitacijoms.

Dažų dengiamumas priklauso ir nuo jungėjo. Pav., te rra di Siena, maišyta su pakastu, dengia blogai, bet su vandeni­niais jungėjais (klijais, kalkėmis, vandens stiklu) — visai gerai.

Norinti palyginti dviejų rūšių dažų dengiamąją jėgą, daro­ma ta ip : imama vienodas kiekis abiejų dažų rūšių ir sumaišoma su vienodu kiekiu to pat jungėjo (pakasto, klijinio vandens ir pan.). Paskum, užtepus ant stiklo a r pergamentinio popie- rio, galima lengvai pastebėti, kurie dažai dengia geriau, kurie blogiau.

D a ž ų s p a l v i n i m o j ė g a suprantam a ta prasme, kaip stipriai vienodas spalvotų dažų kiekis nuspalvina tokį pat kiekį baltų dažų. Dažų spalvinimo jėga nereikia painioti su ką tik minėta dengiamąja galia. Pav., Paryžiaus mėlyni dažai silp­nai dengia, tačiau spalvinimo stiprumu pralenkia visus kitus la­bai gerai dengiančius dažus (u ltram ariną).

Geresniais laikomi tie dažai, kurie stipriau nuspalvina bal­tus dažus. Balti dažai tikrinami prašviesinant jais juodus. Ge­resnieji dažai ryškiau šviesina.

23

D a ž ų d ž i ū v i m a s . Ši ypatybė yra labai svarbi dažant aliejiniais dažais. Greičiau džiūstantieji dažai y ra daugiau mė­giami, nors ši ypatybė dar nieko nepasako apie jų kokybę. Dažų džiūvimo laikas priklauso nuo įvairių aplinkybių. Vasarą dažai džiūsta greičiau, negu žiemą, sausam ore greičiau, negu drėg­nam, lauke greičiau, negu kambaryj, ir t. t.

Aliejiniai dažai normaliose oro sąlygose turi išdžiūti per 24 val., gi per 48 val. visiškai sukietėti. Jei taip nėra, reikia ieškoti priežasčių, kurių gali būti keletas. Pirmiausia gali būti blogas pakastas (žalias, nedavirtas a r reikiamai neišsigulėjęs), per riebus gruntas a r per storai dažyta. K artais gali būti kalti patys dažai. Umbra, Kaselio rudi, caput mortuum, kai ku­rios rūšys ochrų, asfaltas, dramblio kaulo juodi ir kiti dažai džiūsta labai lėtai. Priešingai, švino balti dažai ir švininis su­rikas džiūsta labai gerai. Jie naudojami ir pakasto džiūvimui pagreitinti.

Iš baltų dažų greičiausiai džiūsta švino balti ir cinko balti, iš juodų — angliški suodžiai.

D a ž ų p a t v a r u m a s š v i e s o j e . Kai kurie, nors iš pažiūros gražūs dažai, ir laiko gerai, bet šviesoje keičiasi: blunka arba tamsėja. Šviesai nepatvarūs dažai galima vartoti tik ten, kur mažiau esti šviesos. Dažų patvarum as šviesai lengvai patiriam as šiuo būdu: nudažytą plokštumą per puspridengti tamsiu popierių ir kuriam laikui palikti saulėje. Jei dažai šviesai neatsparūs, atidengę pastebėsim tarp atviros ir pridengtos vietos skirtum ą; juo tas skirtum as bus didesnis, juo dažai nepatvaresni.

D a ž ų p a t v a r u m a s o r e . Ši ypatybė labai dažnai priklauso nuo jungėjo. Ore bus tie dažai patvaresni, kurie bus maišyti su riebiomis grynomis medžiagomis, negu su liesomis, praskiestomis terpentinu ar kuriais kitais skiedėjais. Be to, da­žų patvarumas labai artimai susijęs su vietos ir oro sąlygomis. Sausumoj ir švariam ore dažai geriau laiko, negu pajūryj, drėg­nam ore ir mieste, kur oras teršiam as įvairiomis iš fabrikų ar dirbtuvių kylančiomis dujomis (sieros vandeniliu, amoniaku ir pan.). Dažų patvarum ą ore galima patikrinti tik per ilgesnį laiką.

24

D a ž ų l a i k y m a s i s m a i š a n t v i e n u s s u k i ­t a i s . Ne visus dažus galima vienus su kitais maišyti. Maišyda­mi dažus, kurie vieni kitus chemiškai veikia, kartais gauname arba visai kitą spalvą, negu mes norime, arba pajuoduoja, pav., švino balti, sumaišyti su cinoberiu, ultramarinu, Švenfurto ža­liais, ir pan. pajuoduoja. Švino baltų dažų nepatartina maišyti ir su cinko baltais dažais ir lithoponu. Taip pat neturėtų būti maišomi vieni su kitais dar šie dažai: chromo geltoni su cinobe­riu, ultram arinu ir cinko žaliais; lithoponas su chromo gelto­nais, chromo raudonais ir švino baltais; Paryžiaus mėlyni su caput mortuum, cinoberiu ir Neapolio geltonais; ultram arinas su chromo geltonais, švino baltais ir Šveinfurto žaliais.

Geriausiai maišosi vieni su kitais žemės dažai, pav. kreida, ochros, umbros ir kt.

Iš pridedamos lentelės dažų maišymo galimumai bus aiš­kiau m atyti (26 pusi.).

D a ž ų k o k y b ė i r j ų k a i n a . Nors kaina ir nėra tie­sioginė dažų savybė, bet ji dažnai nulemia darbo rūšį ir koky­bę. Gal niekur nėra tokio nevienodumo kainose, kaip dažymo medžiagose. Todėl vienas patarim as visiems: tiek dažų tiekė­jui (prekybininkui), tiek jų vartotojui (dažytojui), juo labiau ir pačiam darbdaviui (savininkui), — verčiau kiek daugiau pridėti ir geresnę medžiagą pirkti, negu neišmintingai taupyti ir skriausti save, turinti didesnių nuostolių dėl netinkamai atlik­to darbo. Darbas giria meisterį: o juo geresnė medžiaga, tuo geresnis darbas.

L y g i n a m a s i s s v o r i s . Lyginamasis arba specifiš­kas svoris suprantam as ta parsme, kiek kuri medžiaga yra sun­kesnė ar lengvesnė už tokį pat tū rį vandens. Pavyzdžiui, 1 litras vandens prie 4°C sveria 1000 gr., 1 litras pakasto sveria 930 gr. Tad norint surasti pakasto lyginamąjį svorį, šiuo atveju rei­kia išskaičiuoti, kiek kartų jis už vandenį yra lengvesnis. Tai sužinosime dalydami medžiagos svorį (930 gr.) iš vandens tūrio

(1000 cm.3), būtent — 0,93. Skaičius 0,93 parodo, kad

25

Dažų vienų su kitais maišymosi cheminiu atžvilgiu l e n t e l ė .

D ažų chem iška sudėtis.

Švino balti -— švino junginys Litopono balti — cinko su lfa to jung. Cinko balti — cinko jung.T itano balti — titano jung.Chromo gelt. — švino chromo jung. Neapolio gelt. — švino stibio jung. Kadmio gelt. — sieros kadm io jung. Švino su rikas — švino jung.Bremeno mėl. — vario jung. U ltram arinas — sieros - ciano jung. Cinoberis — sieros - gyvsidabrio jung.

Šveinfurto žal. — arseno - vario jung. Cinko žali — cinko - chromo jung.P aryž. mėlyn. — ciano - geležies jung. C aput m ortuum — geležies jung. V iktorijos žali — cinko - chromo jung. Žemės dažai — geležies - m angano jung. Organiški d. — įvairi sudėtis Kreidos — kalcio jung.Juodi dažai — organiškos medžiag.Sp. kalk . daž. — įvairi chem. sudėtis K alkės — kalcio jung.

pakastas už vandenį y ra lengvesnis 0,93 kartus ir reiškia pa­kasto lyginamąjį svorį.

Skysčių lyginamasis svoris labai lengvai nustatomas at- sveriant juos aiškiai nustatyto tūrio induose, pav. 1 litre, 1/10 litro (100 cm.3) ir pan. Be to, skysčių lygin. svoriui matuoti var-

26

tojam as labai patogus prietaisas, vadinamas areom etras (žiūr. pieš 1 c).

Areometras yra aklinai uždarytas vamzdelis, kurio apatiniam gale yra spurgelė, pripilta gyvsidabrio arba šratų. Viršutinė vamzdelio dalis yra pa­dalyta brūkšneliais ir sužym ėta skaičiais, kurie reiškia specifišką svorį.

Vamzdelio sunkesnysis galas statom as į skystį, kurio norime surasti ly­ginam ąjį svorį. Juo skystis yra lengvenis, juo giliau vamzdelis skęsta. Prie pat skysčio paviršiaus esantis brūkšnelis rodo jo lyginamąjį svorį.

Sausų dažų lyginamojo svorio suradimas sudaro šiek tiek daugiau sunkumų. Jis nustatomas dviem būdais: sausu ir šlapiu.

Ieškant lyginamąjį svorį sausu būdu dažai beriami į tam tikro talpumo indą, (žinoma, pirma atsvėrus patį indą), pav. litrą, ir gerai sukratomi, kad liktų kuo mažiausia tuštumos. Pas­kui atsveriama, ir gautas svoris gramais padalomas iš to paties tūrio vandens cm3 skaičiaus. Pav. indas 1 litro talpumo sveria 253 gr., švino balti dažai su indu — 2373 gr., vieni dažai be indo svers 2120. Dažų lyginamasis svoris bus:

27

Tačiau šiuo būdu galima surasti tik apytikrį lyg. svorį, nes neįmanoma dažais indą aklinai prigrūsti. Tie patys dažai inde mažiau suslėgti svers mažiau, negu daugiau suslėgti.

Daug tikslesnis, bet ne toks patogus, yra šlapias lygina­mojo svorio suradimo būdas. Daroma taip: paimama stiklinė mensurėlė su pažymėtais brūkšneliais, kurie reiškia kubinius centimetrus. Į mensurėlę įpilti iki 50 brūkšnelio vandens ir atsverti. Paskiau pamažu berti sausus dažus. Kai vanduo pa­sikels iki 60 brūkšnelio, ta i dažai užims 10 cm3 tūrį. Pasvėrę pamatysim, kad tie dažai, užėmę 10 cm3 tūrį, sveria, sakysim, 35 gr. R astąjį dažų svorį (35 gr.) padalom iš tokio pat tūrio

vandens (10 cm3) ir gausim dažų lygin. svorį, būtent::

Jei tikrinam dažus, kurie sunkiai skęsta vandenin, ta i rei­kia įpilti keletą lašų spirito.

Surastieji sausu ir šlapiu būdu lyginamieji svoriai, savai­me aišku, žymiai skirsis. Bet tuos pačius dažus tikrindami vie­nodu būdu, pav. šlapiu, turime gauti maždaug vienodus lygin. svorius. Jei gaunamas žymus skirtumas, tai dažai yra nevieno­dos kokybės. Didesnis lygin. svorio skaičius rodo esant sunkes­nių medžiagų, pav. špato, molio ir kt. priemaišų.

Pieš. 1.Sveriant svarstyklėm is, matuojant mensurėle ar areometru, pakasto ly­

ginam asis svoris gautas visur vienodas, būtent: 0,93.

Žinant grynų medžiagų lyginamąjį svorį, jau iš pirmo kils­telėjimo ranka galima spręsti apie medžiagos kokybę. O pa­tikrinus jautresnėmis svarstyklėmis, galima nustatyti, a r me­džiaga yra tikra ar falsifikuota. 29 pusi. paduodamas kai kurių svarbesnių medžiagų apytikris lyginamasis svoris:

P i g m e n t a i i r s u b s t r a t a i .

Paviršiams dažyti statyboje vartojami daugiausia tik den­giantieji dažai. Jie yra pagaminti iš dviejų sudedamų dalių, būtent: pigmento — spalvinančios medžiagos ir substrato — pildomos medžiagos.

Pigmentais vadinami chemiškai gryni dažai, pagaminti iš įvairių mineralinių a r organinių junginių (daugiausia — iš akmens anglių). Chemiškai gryni dažai statybiniam dažymui būtų per brangūs, o be to, silpniau arba ir visai nedengia. Tad

28

Svarbesniųjų dažymo medžiagų lyginamojo svorio lentele.

M e d ž i a g o s p a v a d i n i m a sL yginam asis svoris

sausam pavidale pagal K. Koch’ą

Lyginam asis svoris sausam pav ida le

pagal K. A n tony’ą

Kreida ........................... 1,20—1,30 2,7Gipsas ........................... 1,20—1,50 2,2Sunkusis špatas .......... 1,75—2,50 4,5Filingas ....................... 0,60—0,80 2,7Grafitas ....................... 1,80—2,50Ochra natūrali .......... 0,60—0,75 2,2Ochra deginta ........... 0,72—0,85 —Umbra ........................... 0,50—0,70 2,5—2,0Švino balti ................... 2,00—2,50 6,4Cinko balti ................... 0,60—0,90 4,0—5,0Lithoponas ................... 1,00—1,40 3,4Titano balti ................... 2,00—2,50 —Chromo g e lto n i............. 0,60—0,95 4,5Chromo oranžas .......... 1,75—2,50 —Cinko geltoni ............... 0,60 —Švininis surikas ........... 3,30—4,20 7,5Geležinis surikas . . . . 0,75—1,15 —Anglų ra u d o n i............... 4,0Cinoberis ....................... 1,70—2,00 8,0

Berlyno mėlyni .......... 0,65 __U ltram arinas ............... 0,60—0,95 2,5—3,8Šveinfurto žali .......... 1,35 ---Švino chromo žali . . . . 0,70—1,50 ---Cinko chromo žali . . . . 1,00 3,9—5,2Dramblio kaulo juodi . . 0,50—0,75 2,9Suodžių juodi ............... 0,08—0,21 0,3Kaselio rudi .......... 0,50—0,55Pakastas ....................... 0,93 __Terpentinas ............... 0,87 ----Petrolėjus ................... 0,80 ----Alkoholis ....................... 0,79 ---

29

juos paprastai maišo su kitomis, medžiagomis, su kuriomis ne tik geriau dengia, bet ir geriau laiko. Kaip substratai daugiau­sia vartojam a sunkusis špatas, nedegintas gipsas (lengvasis špatas), kaolinas, kreida ar kiti mineraliniai dažai, kurie dėl neaiškios spalvos vieni patys dažymui vartoti netinka.

Pigmentai nuo substratų skiriasi dar ir tuo, kad šie van­denyje arba spirite, ištirpsta, duodami spalvotą skystimą, kai tuo tarpu substratai netirpsta, ir po kiek laiko nusėda į dug­ną. Vanduo ar spiritas lieka visai švarus.

D a ž ų n u o d i n g u m a s .

Gana didelis skaičius dažų yra labai nuodingų, būtent: švino balti, Šveinfurto žali, kiti kiek mažiau — choromo gel­toni, Neapolio geltoni, švininis kleitas, švininis surikas, Pa- ryžaus mėlyni, Bremeno mėlyni, cinko, chromo ir Viktorijos žali, gumiguta, drakono kraujas ir dauguma akmeninių anglių deguto dažų.

Žemės dažai, pav., ochros, umbros, kreidos, kalkės ir pan. — nenuodingi.

Su visais kitais dažais, nors jie prie aiškiai nuodingų ne­priskiriami, visuomet tam tikras atsargum as būtinai reika­lingas.

Nuodingi dažai neturėtų būti pardavinėjami sausam ir laisvam pavidale. Tokių dažų įdaras turėtų būti pažymėtas žo­džiu „Nuodai!“, „Stiprūs nuodai!“ ar atitinkamu ženkleliu (kaukole).

N u o d i n g ų d a ž ų v a r t o j i m a s . Nors šiandien svei­katos apsaugos sumetimais, nuodingų dažų gamyba stengia­masi kiek galint suvaržyti, bet praktikoj ne visur galima be jų apsieiti. Kai kurie smarkiai nuodingi, y ra taip tik geriausios kokybės dažai, pav. švino balti, švininis surikas, ir jų iki šiol kitais neįmanoma pakeisti. Kai kurie nuodingi dažai, kurių ga­myba pigiau atseina, negu tos pat a r panašios rūšies nenuo­dingi, prekyboj dangstomi įvairiais išgalvotais vardais. Pav. Šveinfurto žali dažai prekyboj turi apie 50 pavadinimų.

30

Taigi vartotojui, šiuo atveju dažytojui, tu rin t reikalo su nuodingais dažais, reikalinga būti atsargesniam, kad neapsi- nuodijus, ko dažnai mūsų dažytojai visiškai nepaiso.

Dirbant reikia kreipti dėmesio, kad nuodingų dažų dulkės nepatektų j plaučius, j žarnas a r j žaizdas. Reikia stengtis ga­limai daugiau laikytis švaros. Žinoma, sunku dažymo darbe išvengti dulkių ar kitų nešvarumų, bet vis dėlto kai kuriuos reikalavimus kiekvienas gali lengvai išpildyti, būtent:

1) Nuodingais dažais dažytų paviršių nesvydinti (nešli­fuoti) sausai, nes tokiu būdu besvydinant kyla daugybė dulkių, kurias kartu su oru darbininkas įkvepia į plaučius. Svydinant šlapiai nebus sukeliamos dulkės ir bus išvengta apsinuodijimo pavojaus.

2) P ilstant ar maišant sausus dažus, reikia žiūrėti, kad jie kuo mažiausia dulkėtų. Ypač pavojinga dirbti purškiamuoju aparatu be kaukės ar atitinkamo dulkes nutraukiamo prietaiso (egzhausterio). Purškiamasis aparatas tiek daug paskleidžia dulkių, kad ir visai nenuodingi dažai žmogui gali greit užkimšti plaučius.

3. Po darbo, ypač prieš valgant a r prieš rūkant, rankas ir burną visuomet švariai prausti su muilu. Ypatingai reikia va­lyti panages. Tinkamas švaros palaikymas yra beveik vienin­telė priemonė apsisaugoti nuo nuodų.

Be to, nuodingais dažais negalima dažyti tų indų ar daiktų, kuriuose laikomi maisto produktai. Taip pat ir žaislų.

4. Nuodingus dažus reikia laikyti sandariai uždaromose dė­žutėse sausam a r šlapiam pavidale, su atitinkamais, jau anks­čiau minėtais, užrašais, a r etiketėmis. Neleisti nuodingais dažais dažyti nepilnamečiams.

Kituose kraštuose yra išleisti specialūs įstatymai, kurie normuoja dažų prekybą bei jų vartojimą.

31

D A ŽY M O M E D ŽIA G O SDažymo darbams vartojam ų medžiagų skaičius yra gana

didelis. Patogumo déliai mes jas suskirstysim į keletą grupių, ir apie kiekvieną pakalbėsim atskirai. Didžiausią ir, gal būt, sudėtingiausią grupę sudaro dažai (sausi ir šlapi). Toliau, jun­gėjai (aliejus, pakastas, klijai ir t. t .) , su kuriais sausus dažus maišome, skystintojai (terpentinas, sangojolis, benzinas), si- katyvai, glaistymo, svydinimo ir kitos medžiagos.

D A Ž A IB e n d r o s p a s t a b o s .

Mūsų pirm takai dažų rasdavo gamtoje įvairių spalvotų mineralinių (žemių, akmenų) a r organinių (augalų ir gyvulių) junginių pavidale. Jie juos tiesiog, arba labai mažai teapdirbę, naudodavo tapybai.

Vėliau dažus gamindavo savo dirbtuvėj kiekvienas meiste­ris pagal savo receptus, kurie buvo laikomi kuo didžiausioj pa- slaptyj. Nors dažai būdavo neskaitlingi ir brangūs, tačiau vieno buvo gera jų ypatybė, ta i gera kokybė. Iki šiol išsilikę didžiųjų dailininkų freskai ir kiti tapybos bei dažymo darbai tą kaip tik patvirtina.

Šiandien, atvirkščiai. Chemijos ir technikos mokslų pa­žangos dėka turime daugybę įvairiausių rūšių dažų, jų tarpe ir neblogų. Bet dėl įvairių aplinkybių, — kurios ne nuo vienų da­žytojų, kaip vartotojų, pareina — neįstengiama gerų medžiagų pasirinkti. Svarbiausia to priežastimi yra per gausi dažų gamy­ba ir nesunormuota prekyba. Dažnai pasitaiko falsifikatų, ku­riuos nuo tikros prekės labai sunku atskirti.

Daugybė dažų rūšių vadinami tokiais vardais, kurie eili­niam pirkėjui a r vartotojui apie jų tik rą ją vertę nieko apčiuo­piamo nepasako. Perkant dažnai sprendžiama ,,iš akies“, nes

32

«

gilintis į jų sudėtį ar kokybę nėra galimumo. Daryti kokius nors „analizus“ dažytojas amatininkas neturi nei tam reikalingo pa­siruošimo, nei priemonių, nei, pagaliau, laiko. Dažniausiai pasi­tiki gamintojo ar tarpininko reklama, kuri, deja, ne visuomet būna sąžininga. Ne paslaptis, kad iš pažiūros gražūs, aiškūs, ug­ningi dažai po kelių mėnesių a r net savaičių išblunka, sutam sėja ir pan. Žinoma, yra ir rim tų firmų, kurios, būdamos suintere­suotos savo klijentūra, stengiasi duoti tik gerą prekę.

Be to, dažai (taip pat ir kai kurios kitos dažymo medžia­gos) tu rėtų būti laikomi induose ar įdaruose tik su originaliais firmos ženklais a r bent su aiškiais užrašais. Tai būtų ne tik pirkėjui aiškiau matyti, ką jis perka, bet būtų patogiau orien­tuotis ir pardavėjui, tuo būdu išvengiant nesmagių įtarinėjimų.

Žemiau nurodyta svarbiausių šiandien rinkoje ir praktiš­kam darbe pasitaikančių dažų rūšių ir jų ypatybių apžvalga, manau, palengvins dažytojui tiksliau pasirinkti reikiamą prekę ir ją panaudoti.

D a ž ų p a d a l i n i m a s

Šiandien rinkoj ir dažymo praktikoj pasitaikančius da­žus, kilmės atžvilgiu galime suskirstyti maždaug taip:

I. Mineraliniai natūralūs (žemės kilmės) dažai,II. Mineraliniai dirbtini dažai,

III. Organiniai natūralūs (augalų ir gyvulių kilmės) dažai,IV. Organiniai dirbtini (anilino arba akmeninių anglių der­

vos) dažai.Toliau, atsižvelgiant, su kokiais jungėjais (skystimais)

sausi dažai maišomi, kam, kur ir kaip naudojami, kalbame dar apie: aliejinius (maišyti su aliejum arba su pakastu), laki­nius (su lakais), klijinius (su klijais), kalkinius (su kalkėmis), silikatinius (su skystu stiklu), cementinius (su cementu), ka- seininius arba varškinius (su kazeinu arba varške), vaškinius (su vašku), emulsijinius, bealiejinius, tempera, akvarėlinius ir t. t.

Prekyboj gaunami ir specialūs tam a r kitam tikslui pritai­kyti dažai, pav., grindims, krosnims, fasadams, laivams, geleži­niams paviršiams, siūlams ir kt. dažyti, a r beicuoti.

33Statybinis dažymas 3.

Mineraliniai natūralūs arba žem ės dažai

Mineraliniais dažais vadiname tokius dažus, kurie randami žemėje įvairių junginių pavidale. Žemės dažų didžiausios kasyk­los yra Prancūzijoje (ochros), Italijoj, Čekoslovakijoj, Rusijoj ir kitur. Lietuvoj tuo tarpu randam a tik kalkių, kreidos ir kai kurių spalvotų žemių, bet kol kas, išskiriant kalkes, vietinės že­mės dažai pramonėje dar nenaudojami.

Iškastoji dažų žaliava plaunama, valoma nuo įvairių ne­švarumų, džiovinama ir malama. Kai kurios rūšys deginamos, pav., ochros, umbros, Terra di Siena ir kt. Tuo būdu gaunamos tamsesnės spalvos, o kartais ir geresnės kokybės dažai.

Kadangi ne visi žemės dažai turi gražias natūralias spal' vas, todėl kai kurie jų dažomi ir gražinami (spalvinami) dirb­tiniais akmeninių anglių deguto, dažniausiai anilino, dažais.

Tačiau tokie dažai šviesoj nepatvarūs ir greit išblunka.Reikia pažymėti, kad ž e m ė s d a ž a i b e n d r a i y r a

p a t v a r ū s š v i e s o j e i r o r e , n e u t r a l ū s , n e b i j o š a r m ų , r ū g š č i ų i r d u o d a s i m a i š o m i s u k i t a i s d a ž a i s i r j u n g ė j a i s (pakastu, kalkėmis, vandens stiklu, klijais ir k.).

Geriausios freskos (tapyba an t šlapio tinko) galima atlik­ti tik su žemės dažais. Tik šiam tikslui vartojam i dažai nepri­valo turėti gipso, kreidos a r molio priemaišų, kas statyboj var­tojamuose dažuose dažnai pasitaiko.

Balti žem ės dažai

K a l k ė s .

Kalkės, kaip statybinė medžiagų ir dažai, buvo žinomos gilioje senovėje. Jos nenustoja savo reikšmės ir dabar. V ar­

34

4

tojamos mūro, tinko, baltinimo ir dažymo darbams. Kalkės patvariausi ir pigiausi dažai.

Kalkės gaminamos deginant kalkių akmenis (CaC03). Didelėj kaitroj kalkės nustoja angliarūgšties ir virsta kalcio deginiu:

CaC03 —> CaO + C 02kalkiniai akmenys kalcio deg. ir angliarūgštis.

Geros kalkės, gesinamos vandeniu smarkiai įkaista, ima virti ir subyra į minkštus baltus miltelius. Jei dar daugiau pilti vandens, iš miltų pasidaro skiedinys.

Chemiškai kalcio deginys, jungdamasis su vandeniu, pa­virsta kalcio hydroksidu (gesintomis kalkėmis).

CaO + H 20 - Ca(O H )2.

Beveik visos kalkės turi daugiau a r mažiau įvairių prie­maišų, pav. molio, smėlio, geležies ir magnezijos junginių. Per didelis kiekis priemaišų kenkia kalkių patvarumui. Kad šias nereikalingas medžiagas pašalinti, šviežiai gesintos kalkės pi­lamos į duobę, o an t viršaus pilama smėlio ir paliekama kuriam laikui „pagulėti“. Žemė ištraukia iš kalkių žalingas priemai­šas ir šios lieka švarios ir „riebios“. Išsigulėjusios kalkės yra ge­resnės už šviežiai gesintas dar ir dėl to, kad begulint jose iš­tirp sta neišgesintos dalys. Kiek kalkės tu ri gulėti, nėra aiš­kiai nustatyta, bet geriausiai laikyti ne mažiau pusės metų. Tačiau šiandien ir atsakingiems darbams kartais vartojamos tik ką išgesintos kalkės. Tad nenuostabu, kad tiek daug m a­ty ti suaižė jusio, sutrūkinėjusio ir netvirto tinko. Seniau, vidu­ramžiuos, mažiau kaip 7 metus gulėjusios kalkės buvo drau­džiama statyboj vartoti.

K r e i d a .

Kreida y ra taip pat tos pačios chemiškos sudėties, kaip ir kalkių akmenys (CaC03). Ji, spėjama, y ra susidariusi iš mažučių (mikroskopinių) jūros gyvūnėlių, vad. koralų, kiaute­lių liekanų. Kai kuriuose kraštuose kreidos klodai sudaro di-

35

tižiausius plotus. Didžiausios kreidos kasyklos ir jos pramonės punktai y ra Prancūzijoje — Šampanijoj (Šampanijos kreida laikoma viena iš geriausių), Anglijoj (Dover), Vokietijoj (Po­meranijoj, Rūgene), Čekoslovakijoj, Holandijoj (M astricht), Belgijoj, Danijoj, Švedijoj ir kitur. Lietuvoj taip pat nemaži kreidos klodai randasi Nemuno ir Merkio upių pakraščiuose, bet dar nenaudojami.

Kreida rūšimis skirstoma atsižvelgiant į jos apdirbimą ir kilimo vietą. P l a u t a k r e i d a (Schlämmkreide), m a l t a k r e i d a (Mahlkreide), k a l n ų k r e i d a (Bergkreide). Bo­lonijos, Šampanijos, belgiška, daniška, angliška, vokiška, šve­diška, rusiška ir t. t.

Dažymui geriausiai tinka plauta kreida. Gera plauta krei­da turi būti minkšta, balta ir be jokių kietų priemaišų. Per­kama paprastai maišuose arba statinėse po 50, 100 ir 200 klg. Plauta kreida, būdama labai minkšta, esti susislėgusi gaba­liukais, kurie lengvai susitrina ir vandenyj pasileidžia. Tačiau dėl šios priežasties ji netinka daryti kitui, nes pakaste gaba­liukų negalima gerai ištrinti.

Kreida yra viena pigiausių ir geriausių baltų dažų, varto­jam a beveik išimtinai tik su klijais tinkuotiems paviršiams bal­tinti. Kreida vartojam a kaip pagrindiniai- dažai ir spalvotam dažymui. Ji labai gerai maišosi su visais kitais dažais, yra neutrali ir, kaip klijiniai dažai, puikiai dengia, duodama švel­nius, minkštus ir švarius atspalvius.

K artais pasitaiko ir ne visai baltų kreidos rūšių. Spalvo­tam dažymui ta s nieko nekenkia. Bet baltinant, kad atrodytų baltesnė, reikia įdėti truputį ultramarino (sinkos).

Kreida aliejiniams dažams nevartojama, nes blogai dengia; kartais jos gali būti dažuose tik nežymi priemaiša, kad šie, sto­rai dažant, netekėtų. Su pakastu kreida vartojam a tik kitui ir glaistui (špakliui) daryti. Kitui ir glaistui daryti geriausiai tin ­ka m alta kreida, dažnai ji būva kiek tamsesnė už plautą. Nors ir sakom, kad malta kreida geriau tinka tik kitui arba glaistui, tačiau ta i dar nereiškia, kad ji netiktų dažymui.

Kreidos yra ir kietų gabaliukų pavidale (kalnų kreida), kuri geriau tinka glaistui daryti, tik prieš varto jan t reikia stam ­besnius gabaliukus susmulkinti ir iš vakaro užmerkti.

36

Kreida labai plačiai vartojam a ir pramonėje (rašomąjai kreidai, popierio ir tapetų pramonėj, dantų milteliams ir pastai, kaip pildomoji medžiaga (substratas) dažų gamyboj ir t. t.).

Sunkusis špatas.

Sunkusis špatas (chem. B aS04, bario sulfatas). Sunkiojo špato randam a žemėje ištisais klodais bespalvių ar spalvotų panašių į stiklą, kristalinių sluogsnių pavidale. Sunkiojo špato didžiausios kasyklos yra Vokietijoj, Čekoslovakijoj, Anglijoj ir kitur. Be natūralaus, žemėje randamo špato, y ra ir dirbtiniu būdu pagaminto. Dirbtinis špatas prekyboj vadinamas įvairiais vardais: B l a n c f i x , p e r m a n e n t i n i a i b a l t i , m i ­n e r a l i n i a i b a l t i , b a r y t o b a l t i , s n i e g o b a l t i dažai, ir pan.

Tiek natūralinis, tiek dirbtinis sunkusis špatas vienas pats dažymo praktikoj beveik nevartojamas, nes blogai dengia. Ta­čiau dažų pramonėj jis užima svarbią vietą. Beveik visuose, šiandien statybiniam dažymui vartojamuose dažuose, y ra dides­nis ar mažesnis špato kiekis.

Anksčiau į špatą buvo žiūrima labai nepalankiai, kaip į falsifikatorių. Bet šiandien špatą vertina ir patys aršiausi jo priešai.

Špatas yra visų, plačiai vartojamų, dirbtinių dažų pagrin­das. Natūraliniai dažai taip pat dažnai maišomi su špatu, kad gauti ne tik šviesesnius ir įvairesnius atspalvius, bet ir atpigini­mo tikslu. Priešingu atveju, esant aukštai kai kurių dažų kainai, daug šiandien taip mėgiamų dažų liktų neprieinami platesnėms vartotojų masėms. Kai kas sako, kad su špatu dažai blogai den­gia ir y ra nepatvarūs. Tiesa, pats špatas blogai dengia, bet yra labai patvarus ir, be to, atsparus rūgštim s ir šarmams. Kenkia tik per didelis jo kiekis. Yra pastebėta, kad švino balti dažai su 50% špato priemaiša yra kur kas patvaresni už grynus.

Lengvasis špatas.

Lengvasis špatas yra kiek kitokios chemiškos sudėties, negu anksčiau minėtas sunkusis špatas, būtent ne bario sul­fatas, bet kalcio sulfatas su vandens priemaiša (CaS04 + H 20 ) .

37

Lengvojo špato žaliava nėra tokia švari, kaip sunkiojo špato. Jo dideli klodai randami ir Lietuvoj, Biržų - Pasvalio apylinkėse. Laužyklose išsprogdinti akmenys džiovinami ir ma­lami j miltus. Tuo būdu gaunamas lengvasis špatas, kuris taip pat vartojam as dažų gamyboje, vietoj sunkiojo špato. Lengva­sis špatas rūgštim s neatsparus.

Gipsas.

Gipsas gaminamas deginant lengvąjį špatą arba k rista­linį gipsą. J į pamažu deginant iki 170°C, apie 15% vandens iš­garuoja. Degintas gipsas y ra linkęs veikiai jungtis su vande­niu ir kietėti. Deginant iki 200°C gipsas nustoja viso vandens. Toks gipsas vadinamas p e r d e g i n t u (vok. totgebrannt) ir jau, sumaišytas su vandeniu, nebekietėja.

Statybinis gipsas yra smulkių, šiek tiek šiurkštesnių už kreidą, baltų miltelių pavidalo. Vartojam as tinkui, įvairiems architektūriniam s pagražinimams, gipsatūroms, formoms lieti ir kitiems darbams. Dažytojai j | varto ja užtaisyti bei užgip- suoti tinkuotų sienų plyšius.

G i p s o p a r u o š i m a s i r g i p s a v i m a s .

Gipsą paprastai maišo nedideliam kiekyj su vandeniu ir kad ne taip veikiai kietėtų, į jį pila truputį klijų skiedinio arba klijinių dažų. Kad geriau prikibtų ir susijungtų su tinku, gip- suojamas vietas sušlapina vandeniu, o nežymius plyšelius ar įtrūkimus pradreskia giliau. Pradėjus gipsui kietėti, pilti van­dens nepatartina, nes jis nuo to nebus minkštesnis, bet tik iš­purs. Toks gipsas blogai laikosi ir greit iškrenta. N epatartina gipsą maišyti su kreida. Tai mažina jo patvarumą. Geriau mai­šyti su kalkėmis.

Gipsas vandeny tirpsta, todėl iš oro pusės jo vartoti nega­lima. Nebent ten, kur lietus ir drėgmė nepasiekia. Tinko už­taisymui iš oro pusės vietoj gipso reikia vartoti kalkių arba kalkių ir cementi skiedinį.

38

Estrichinis gipsas gaunamas gipsinius akmenis kaitinant iki raudonumo ir paskui malant. Jis labai iš lėto, bet kietai džiūsta ir vartojam as daugiausiai gipsinėms grindims lieti arba linoleumui priklijuoti.

Alebastrinis gipsas gaminamas iš gryniausios gipso žalia­vos. Jis yra žymiai švelnesnis, mikštesnis ir baltesnis už pa­prastą statybinį gipsą ir vartojam as daugiausia skulptūroje. Dėl to vadinamas ir skulptūriniu gipsu.

Spalvoti žem ės dažai

Ochros.

Šiuo vardu vadinami visi nuo šviesiai iki tam siai geltonos, net rudos arba rusvos spalvos, žemės dažai. Cheminė jų sudėtis gana įvairi. Ochros dažniausiai būva sudarytos iš silicijaus (S i02), aliuminijaus (A120 3), geležies (Fe20 3), ir kitų jungi­nių, nuo kurių kiekio pareina ir dažų spalva. Šviesesnės rūšys tu ri daugiau silicijaus ir aliuminijaus, mažiau geležies jungi­nių, kai tuo tarpu raudonos — beveik vieni geležies oksidai.

Šitų spalvotų žemių didžiausi klodai randami daugelyje kraštų. Visam pasauly, dar prieš Didįjį karą, buvo pagarsė­jusi, t. v. prancūziškoji ochra, kuri dar ir šiandien tebelaikoma viena iš geriausių.

Pagal vietą, kur ochros randamos, prekyboj pasitaiko to­kių pavadinimų: prancūziška, ispaniška, vokiška, angliška(Oksfordo, Waleso, Derby), itališka ir kt. ochros.

Pagal spalvos charakterį: šviesi, tamsi, auksinė, satineochra, satinobras ir kt.

Pagal panaudojimą: klijinė ochra, grindinė ochra, gele­žinė ochra, metalinė ochra ir panašiai.

Toliau: deginta ochra, Marso geltoni dažai, oksid-ochra,geležinė ochra, bronzinė ochra ir kt.

Šiais paskutiniais vardais dažniausiai vadinamos dirbtinės a r pagražintos rūšys (Marso dažai, chrominė ochra), kurios natūralinių ochrų visų teigiamųjų savybių dažnai ir neturi.

39

Ochros y ra beveik nepamainoma dažymo medžiaga. Jos vartojamos įvairiems dažymams ir su visais jungėjais. Ochros, turinčios daugiau molio priemaišų, lėčiau džiūsta ir silpniau dengia, todėl kaip aliejiniai dažai, mažiau tevartojami, nebent medžio a r marmuro imitacijoms ir su sikatyvu. Tačiau šiaip ochros džiūsta ir dengia gerai, ypač kaip vandeniniai dažai. Prekyboj ochra dažniausiai parduodama statinėmis. Dažų rū ­šys žymimos labai įvairiai.

Terra di Siena.Terra di Siena (natūrali ir deginta) taip pat yra ochros

rūšis, susidedanti iš geležies hydroksido ir silicijaus junginių, tačiau praktiškai turi visai kitas savybes. Ochros pirmoje vieto­je vartojamos kaip gerai dengiantieji dažai, gi te rra di Siena dažniausiai lazūravimui. Terra di Siena, tiek natūrali, tiek de­ginta, im ituojant medį a r m arm urą yra nepamainoma. Kaip aliejiniai dažai jie džiūsta blogai, todėl reikia skiesti terpentinu ir pridėti sikatyvo. Terra di Siena rekalauja daugiau pakasto, negu kurie nors kiti dažai.

Kaip klijiniai a r kiti vandeniniai dažai te rra di Siena yra labai geri: puikiai dengia ir duoda minkštų tonų atspalvius.

Terra di Siena daugiausia randam a Italijoj Toskanos ir Livorno miestų apylinkėse. Sienos miesto apylinkėse, iš kur šių dažų pavadinimas kilęs, šiandien jų jau beveik neberandama.

Umbros.Umbromis vadinami rudi, šviesesnių a r tamsesnių atspal­

vių, žemės dažai. Jų cheminė sudėtis (geležies oksidas, geležies hydroksidas) y ra labai panaši ochroms, tik skirtum ą sudaro didesnis a r mažesnis kiekis mangano oksido (MnO), kuris kaip tik sutamsina spalvos pobūdį. Umbrų tėvynė ir didžiau­sios kasyklos yra taip pat Italijoj, tačiau nemažai jų randam a ir kitur, pav., Vokietijoj, Prancūzijoj, Anglijoj, Rusijoj ir pie­tinėse Europos valstybėse.

Umbros yra labai geros kokybės dažai, naudojami visiems dažymo darbams. Umbros, tirščiau maišytos su pakastu, gerai dengia, tik lėtai džiūsta. Todėl reikalinga skiesti terpentinu ir dėti sikatyvo. Skysčiau maišytos — neblogai lazūruoja. Rie­

40

šuto imitacijai geriausia tinka vartoti šviesesnę umbrą, vadi­namą stirnos spalvos rudais dažais.

Prekyboj pasitaiko dar šių umbros pavadinimų: umbraruda (U m braun), šviesi, tamsi, žalia, itališka, turkiška, olan­diška, umbros žemė, mangano rudi, mineraliniai rudi, kaštanų rudi, geležies oksido rudi, Kolno umbra, deginta umbra ir kt.

Kaselio rudi dažai.

Kaselio rudi dažai išviršiniai yra panašūs tamsioms umb­roms, bet kitomis savybėmis griežtai skirtingi. Kaselio rudi nėra mineraliniai dažai, bet susidarę iš rudųjų anglių. Šių dažų didžiausios kasyklos yra Vokietijoj, netoli Kaselio miesto (nuo jo vardo kilęs ir dažų pavadinimas).

Kadangi jie y ra riebaus charakterio (turi bitumino), ta i labai blogai džiūsta. Dėl šios savo savybės dažymo darbams mažai tevartojami. Gi medžio imitacijoms jie y ra nepamainomi dažai. Šviesoje nepastovūs. Todėl išoriniams darbams imti ge­riau tam sią umbrą. Iš Kaselio rudų dažų gaunami labai gražūs riešutiniai beicai. Kaselio rudi prekyboj vadinami dar van Dyck’o rudais, nes šis gąrsus niderlandų dailininkas juos labai mėgo vartoti paveikslų fonui.

Anglų raudoni, geležies surikas, caput mortuum.

Dažniausiai šiais vardais vadinami natūraliniai ir dirbti­niai, beveik tos pačios cheminės sudėties, tamsiai raudoni dažai. Jie arba kasami iš žemės geležies oksido pavidale arba gaunami dirbtiniu būdu iš geležies vitriolio, alūno ir kitų junginių. Šiaip jie tu ri beveik vienodas ypatybes, tik skiriasi spalvų atžvilgiu. Šviesesni yra anglų raudoni, vidutiniai — geležies surikas, ir tamsūs, net violetiniai, — caput mortuum (mirusio galva).

Prekyboj jie gaunami ir kitokiais pavadinimais: geležies oksidas, geležies raudoni, Italijos, Venecijos, Pompejos, Indijos, Niurnbergo, prūsų, persų, turkų, rudai raudoni (Braunrot), ir kitokie.

Visi šie dažai yra geros kokybės, juos galima maišyti su vi­sais kitais dažais (neutralūs), ir tinka visiems dažymo darbams.

41

Pagal rusų techniškas OCT Nr. 230 normas, geležies surikotu ri būti tokia sudėtis:

Geležies oksido Fe20 3 nemažiau ....................... 75%Gipso nedaugiau ...................... i.......................... 1%Drėgmės „ 3%Kreidos ir kitų medžiagų ......................... 21%

Atsakingiems darbams:

Geležies oksido Fe20 3 ne mažiau ................... 96%Priemaišų, netirpstam ų HC1 ................................ 2,5%Gipso ................................................................. pėdsakaiLiekana si jo jan t 3200 skylučių 1 cm2 sietu . . 0,5%

Šios rūšies dažai daugiausia vartojam i skardiniams sto­gams (kaip gryni aliejiniai dažai), mediniams stogams ir sie­noms dažyti (kaip švediški dažai), taip pat geležiai saugoti nuo rūdžių (geležies surikas grynam pakaste).

Jie tu ri ypatybę oksiduotis su riebaline rūgštimi, kurios daug yra pakaste, ir sudaryti tv irtą , oro įtakoms atsparų, sluogsnį.

Šie, iš esmės geri, dažai būna kartais falsifikuojami ir nu­spalvinami anilino dažais. Tokie dažai šviesoj greit išblunka. Anilino dažų prispalvinimą galima pažinti tuo būdu: žiupsnelį sausų dažų sumaišyti stiklelyj su vandeniu a r su spiritu ir, suskalandavus, palikti, kad nusistotų. Jei vanduo nusistoja nešvarus, spalvotas, ta i reiškia, kad dažai buvo maišyti su anilinu.

Mumija.

Šiandien prekyboj sutinkami ir praktikoj vartojam i tamsūs raudoni dažai, vadinami mumija. Jie dažniausiai y ra mineraliniai geležies oksidai arba kai kurios degintų ochrų rūšys. Anksčiau šiuos dažus gamindavo iš į asfaltą panašios raudonos žemės, ku­ri, manoma, buvo susidarius Egipte iš prieš 2000—3000 metų palaidotų balzamuotų kūnų, vad. mumijų. Šiandien paliko tik šių dažų vardas.

42

Mumija plačiai vartojam a stogams, vagonams ir šiaip ge­ležiniams paviršiams dažyti.

Pagal rusų OCT nr. 279 normas mumija privalo turėti tokį sąstatą:

S ą s t a t a s šviesi tamsiGeležies oksido (Fe20 3) nemažiau . . . 20% 35%Hygroskopinės drėgmės nedaugiau . . . 2% 2%Gipso (nedeginto) nedaugiau .............. , . . 80% 65%

Žali žemės dažai.Žali žemės dažai (Grüne E rde), nors ir patvarūs, bet dėl

neaiškios išblukusios spalvos šiandien praktikoj beveik nevar­tojami. Daugiausiai juos varto ja kaip pildomąją medžiagą, (substratą) dirbtinių, ypač žalių dažų gamyboje. Žalios žemės dažai nepamainomi tik fresko tapyboj (ant šlapio tinko).

Grafitas.

Grafitas yra kristalizuotos anglies rūšis. Randamas gam­toje. Paskutiniais laikais gaminamas dirbtinu būdu. Daugiau­siai grafito randam a Vokietijoj, Čekoslovakijoj, Anglijoj, Š. Amerikoj, ir kt. Geriausia grafito rūšis randam a Ceilono saloje ir Bavarijoje.

Grafitas y ra tamsiai pilkos arba sidabriniai blizgančios spalvos, miltelių arba žvynelių pavidale (kristalinis grafitas). Grafitas yra labai atsparus karščiui ir todėl vartojam as kaip karščiui atsparūs dažai. Šiam tikslui maišomas su karščiui atspariu (krosnių) laku arba tiesiog su vandeniu, kuriame yra truputis acto. G rafitas atsparus taip pat rūgštims ir šarmams.

Su pakastu arba aliejiniu laku vartojam as geležiai dažyti. Jis labai gerai ją saugoja nuo rūdžių.

Filingas.*)

Filingas yra pilko molio rūšis. (Chem. aliuminijaus silika­tas) , randam as Vokietijoj prie Reino ir Tiuringijoj, Italijoj, Ti- rolyj ir kt.

*) A ngliškas pavadinimas — Filling up, vok. Schieferton, Schiefermehl.

43

Filingas prekyboje gaunamas pilkų, net juodų, švelniai sumaltų miltelių pavidale. Jis dar vadinamas: sidabriniai pil­kais, akmeniniai pilkais, mineraliniai pilkais, mineraliniais juo dais ir pan. dažais.

Filingas be išimties tinka beveik visiems dažymo darbams. Iš jo galima pagaminti aliejiniai, kalkiniai a r klijiniai dažai. Tinka freskui (ant šlapio tinko) ir su skystu stiklu.

Jis yra atsparus amoniako ir sieros vandenilio dujoms. Ta­čiau daugiausiai vartojam as glaistui (špakliui).

Kadangi su pakastu blogai džiūsta, ta i paprastai dedama sikatyvo, lako ar švino baltų dažų. Taip paruošta tirštoka ma­sė glaistant (špakliuojant), greit džiūsta, duodama tv irtą ir lengvai svydinamą (šlifuojamą) paviršių. Filingo glaistas varto­jam as visiems geresniems lakavimo darbams, tiek geležiniams (automobiliams), tiek ir mediniams paviršiams glaistyti.

Asfaltas.

Asfaltas (anglies vandenilio junginys), nors ir ne minera­linės kilmės, bet kadangi ši žaliava randam a žemėje, ta i jį skir- sim prie žemės dažų grupės. Asfaltas randam as Sirijoj, P a­lestinoj, Vakarų Indijoj, Kuboj, Meksikoj,' Kalifornijoj, Pietų Amerikoj ir kt.

Žaliava dažniausiai esti kietame (aštrių, blizgančių gaba­lų), minkštame ir skystame pavidale. Šiandien asfaltas gami­namas dirbtiniu būdu, iš akmeninių anglių. Jis, kaip pašalinis produktas, atsiranda iš akmeninių anglių gaminant šviečiamas dujas ir kitas medžiagas.

Asfaltas vartojam as gatvėms ir plentams grįsti (meksfal­tas, bitukas), statyboj kaip izoliavimo ir impregnavimo me­džiaga, asfaltiniams arba geležiniams lakams gaminti ir kt.

Dažymui kietas asfaltas pirma ištirpinamas benzine, benzo- lyj arba terpentine, ir maišomas su pakastu bei lakais.

Asfalto milteliai, kurie paprastai esti tamsiai rudos spal­vos, naudojami meniškoj tapyboj gruntui arba kaip la zd u o ­jantieji dažai. Džiūsta labai lėtai. Dažai patvarūs šviesoje ir atsparūs rūgštims.

44

Mineraliniai dirbtini dažaiŠiandien jau maža tokių natūralinių dažų, kurių negalima

būtų pagaminti dirbtiniu būdu. Iki šiol labai vertinami natūralūs dažai, pav., ochros, umbros, karmino, kraplako, indigo ir kiti, dabar jau dažniausiai keičiami dirbtiniais. Nors į dirbtinius da­žus mes įpratę žiūrėti „kreivomis akimis“, bet pasiseka kartais pagaminti ir tokių dažų, kurie tu ri net ir geresnių ypatybių už natūralius, pav. jie gražesni, įvairesni spalvos atžvilgiu, pigesni, ir dėl to prieinamesni platesnėms vartotojų masėms.

Dirbtinių mineralinių dažų gamybai daugiausia y ra varto­jamos švinas, cinkas, titanas, baritas, chromas, geležis, kadmis, varis, siera, gyvsidabris, kobaltas ir kitos mineralinės medžia­gos, kurias veikiant įvairiomis rūgštimis, šarmais arba drus­komis, gaunami spalvoti junginiai — dažai.

Geriau būtų dažus skirstyti į grupes pagal junginių gimi­ningumą, bet kadangi mums praktiniu atžvilgiu daugiau rūpi dažų spalva, tad patogumo dėliai mes juos suskirstysime spal­vomis, būtent į: baltus, geltonus, raudonus, mėlynus, žalius ir kitų spalvų dažus.

B a l t i d a ž a i

Cinko balti dažai.Cinko balti dažai (cinko oksidas ZnO) gaunami deginant

cinką arba cinko rūdą specialiai įruoštose kamerose. Kylantieji cinko garai karštoje oro srovėje pavirsta minkštučiais baltais milteliais, kurie nusėda ant kamerų sienų ir dugno. Lengviausi ir minkščiausi milteliai duoda pirmos rūšies dažus.

Cinko balti dažai prekyboje žymimi taip:B a l t a b a n d e r o l e — geriausia rū š is ; jie kitaip dar va­

dinami snieginiais baltais (Schneeweiss), lakiniais baltais (Lackweiss).

45

Ž a l i a b a n d e r o l e — gera rūšis.R a u d o n a b a n d e r o l e - — vidutinė rū šis ; jie daugiau­

sia vartojam i statybiniam dažymui.M ė l y n a a r b a g e l t o n a b a n d e r o l e — pati pras­

čiausia rūšis. Šios rūšies dažuose yra didžiausias % špato.P i l k a b a n d e r o l e — ypatinga cinko dažų rūšis. Jie

šiaip y ra geri dažai, bet ne visai balti.Gryni cinko dažai privalo turėti ne mažiau 99% cinko

oksido (ZnO). Tačiau prekyboje dažnai gali būti falsifikuoja­mi mechaniškomis priemaišomis, pav., špatu, gipsu, kreida, moliu ir pan.

Gryni cinke dažai visai ramiai tirpsta rūgštyse. Jei nežy­miai kunkuliuoja, ta i ženklas, kad prim aišyta švino baltų dažų. Jei atsiduoda supuvusiais kiaušiniais — gali būti įmaišyta lito- pono. Nuosėdose dažnai pasilieka netirpstančios špato ir kitos priemaišos.

Geriausios kokybės cinko baltus dažus gamina Belgija, Prancūzija ir Vokietija. Amerikoniški cinko balti dažai y ra pil­ki, tu ri nemažą kiekį švino oksido, dėl to sunkūs ir prasti.

Cinko balti y ra vieni iš mėgiamiausių baltų dažų. Paly­ginus su švino baltais ar litoponu, dengia ir džiūsta blogiau, bet už ta t nenuodingi, minkšti ir lengvi. Be to, cinko balti da­žai nebijo sieros vandenilio dujų.

Cinko balti dažai plačiai vartojam i ir gali būti maišomi su visais kitais dažais. Tik su kalkėmis, freskui a r klijiniams vi­daus darbams, beveik nevartojami, nes čia baltus dažus pilnai pavaduoja kalkės ir kreida.

Baltų emalių gamyboj cinko balti dažai yra nepamainomi.Kadangi cinko balti dažai bedžiūdami chemiškai neoksi­

duoja su pakastu, kaip, pav., švino balti, ta t jais dažytas pa­viršius nėra toks atsparus oro įtakoms. Norint išorėj jų patva­rumą sustiprinti, reikalinga į gatavai sutaisytus aliejinius da­žus įdėti truputį (apie 5%) tirštinto aliejaus.

Sausi cinko balti dažai yra linkę iš oro imti drėgmę, todėl reikia vengti juos laikyti drėgnuose sandėliuose, nes sukimba į kruoputes, kurias paskui sunku ištrinti. Maišyti su pakastu, ilgai bestovėdami, nustoja dengiamos galios.

46

Cinko balti dažai vartojam i taip pat meniškiems darbams, medicinoj (mostys) ir kosmetikoj (pomados).

Švino balti dažai.Švino balti dažai [Pb (0 H )2PbC 03] y ra gana plačiai var­

tojami, ypatingai išoriniams darbams. Gaminami gana sudėtin­gu būdu, iš švino metalo arba švininio cukraus, veikiant acto rūgšties, vandens ir angliarūgšties garais.

Švino balti dažai buvo žinomi jau gilioje senovėje, tačiau jų tikroji gamyba prasidėjo apie 1650 metus Olandijoj (Roterdame). Švino baltiems dažams gam inti yra keletas būdų. P ats prim ityviškiausias ir pigiausias — olandiškas būdas.

Spiraliai susukti švino lapai, 10—11 mm. storio, ir apie 0,5 metro ilgio, dedami j molinius indus, kuriuose yra tiek įpilta acto rūgšties, kad ne­siektų švino lapų. Puodai dedami į lentynas ir apdedami arklių mėšlu. Arklių m ėšlas palaiko reikalingą, tem peratūrą ir drėgmę, kartu duodamas angliarūgšties. Per tam tikrą laiką (apie 10 savaičių) švino lapai, acto, vandens ir angliarūgšties rarų veikianti, apsikloja storu baltų miltelių sluogsniu (švino baltais dažais).

Šį olandų būdą vokiečiai patobulino vadinamu kam eriniu būdu.Švino lapai kabinami specialėse plytinėse kamerose. Iš apačios leidžia

acto, vandens ir angliarūgšties (kuri čia pat šalim ais gaminama iš akm e­ninių anglių) garus. Per kokias 4-5 savaites lapai apsikloja baltų miltelių sluogsniu, kuriuos nukratoma, plaunama ir malama. Šis būdas yra ne tik greitesnis, bet ir higieniškesnis. Tačiau dažai gaunam i beveik tos pačios kokybės, kaip ir gam inant olandišku būdu.

Kiek kitoniškesnis yra prancūziškas būdas, kuriuo dažus gamina iš švininio cukraus. Tačiau šiuo būdu gaunam i nors ir baltesni bei m inkš- tesni, bet mažiau dengią ir mažiau patvarūs dažai.

Švino balti dažai y ra vieni iš patvariausių baltų dažų. Jie, kaip ir visi švininiai dažai, tu ri tą gerą savybę, kad bedžiūdami chemiškai jungiasi su pakaste esančia aliejine rūgštimi, sudary­dami tvirtą, atsparų oro įtakoms ir drėgmei, sluogsnį (filmą). Dėl šios priežasties jie labai tinka išoriniams, o ypatingai, gele­žiniams paviršiams dažyti.

Švino balti dažai gerai dengia ir gerai džiūsta, todėl į juos dėti sikatyvo nereikia.

Be šių gerų savybių švino balti dažai tu ri ir blogų pusių: jie labai nuodingi ir nuo sieros vandenilio dujų pagelsta, pajuo­duoja. Todėl su šiais dažais reikia elgtis labai atsargiai, kad neužsinuodijus. Taip pat reikia vengti jais dažyti geriamo van­

47

dens rezervuarus, maisto produktų spintas, sandėlius, krautu­ves ir pan. Tokias vietas jais dažyti pavojinga ne tik sveikatos atžvilgiu, bet čia nuo maisto produktų atsiranda ir sieros van­denilio a r amoniako dujų, nuo ko dažai pajuoduoja. Taip pat švino baltais dažais nepatartina dažyti išoriniai paviršiai, esan­tieji netoli dirbtuvių ar fabrikų, kur nuolat oras teršiamas įvai­riomis dujomis. Tokiais atvejais geriau vartoti cinko baltus da­žus, su tirštin to aliejaus priemaiša, arba titano baltur; grynam pakaste. Vidaus darbuose pilnai galima apsieiti su cinko baltais dažais ir litoponu.

Gryni švino balti dažai statybinio dažymo praktikoj mažai tevartojami. Dažniausiai būna maišyti su baritu (sunkiuoju špa­tu ). Prekyboj švino balti dažai gaunami sausam pavidale ir trin ti su pakastu. Trinti y ra mažiau pavojingi sveikatai, nes ga­lima lengviau apsisaugoti. Daugiausia pasitaiko šios trys rūšys: I rūšis, turinti 20% špato, II — 40% ir III — 60% špato.

Švino baltus vengtina maišyti su cinoberiu, ultramarinu, kadmio geltonais, Šveinfurto žaliais ir kt. dažais, kurie turi savyj sieros junginių.

Gryni švino balti dažai tu ri ištirpti kunkuliuodami sieros arba azoto rūgštyj. Netirpstančios dalys būna špatas, molis ar kitos priemaišos. Jei atsiduoda supuvusiu kiaušiniu — reiškia juose yra litopono. Deginant jie pagelsta (virsta švino oksidu) ir tokie palieka. Dėl šios savybės jie lengvai atskiriami nuo cin­ko baltų, nes šie deginant taip pat pagelsta, bet atšalę vėl pa­bąla. O jei nepabąla, ta i esti prim aišyta švino baltų dažų.

Kremzo balti dažai.Geriausia rūšis švino baltų dažų vadinami kremzo (Krem-

serweiss) a r kremnico (Kremnitzerweiss) balti, kurie vartojami daugiausia meniškoj tapyboj, aliejinių a r temperinių dažų pa­vidale.

Litoponas.Litoponas — barito B aS04 ir cinko sulfido ZnS mišinys.

Nors šie dažai išrasti prieš 80 metų, bet jie platesniu mastu praktikoje pradėta vartoti tik paskutiniais laikais. Litoponas pirmiausia buvo pradėtas gaminti Prancūzijoj, paskum Anglijoj,

48

o šiandien didžiausi litopono dažų fabrikai y ra Vokietijoj, kurie (viso apie 14) susijungę į specialų litopono gamyklų sindikatą.

Litoponas gaminamas iš sunkiojo špato, kurio didžiausi klodai y ra Vokietijoj. Tam tikslui špatas sumaišomas su ang­lim, susmulkinamas ir deginant redukuojamas į bario sulfidą (BaS). Toliau barito sulfidas, veikiamas cinko vitrioliu, duoda litoponą.

BaS + ZnS04 = B aS04 +ZnS Bario sulfidas cinko vitriolis litoponas

Litopono yra keletas rūšių, kurių kokybė priklauso nuo cinko sulfido kiekio. Vokiečių litopono sindikatas, kurio cent­ras yra Kolne, leidžia apyvarton šias rūšis:Sidabrinė banderolė .................................... 60% ZnSBronzinė „ 50%Žalia „ ....................... 40%—35%Raudona „ ....................... 35%—30%Balta „ 26%Mėlyna „ 22%Geltona .................................... 15%

Čekoslovakų stambiausia litopono gamykla „Hrušovsky Lithopon“ gamina sekančias rūšis:Balta bandero lė 30% ) ^žalia ........................ 30% | ZnS Į?la,stul' lakamsR audona,, ........... 27% „ normaliam dažymuiGeltona „ 12% „ gruntavimui

Litoponas, lyginant su kitais baltais dažais, kai kuriais atžvilgiais tu ri geresnių, kai kuriais — blogesnių savybių.

Pirmiausia litoponas, išskiriant švino baltus dažus, labai gerai dengia (dėl to jį vadina Deckweiss’u ) , duoda lygų dažy­mo paviršių, nenuodingas ir nesikeičia nuo sieros vandenilio dujų. O spiritinių emalių gamyboje litoponas yra nepakeičiami balti dažai (cinko ir švino balti spirite sutirštė ja). Be to, žy­miai pigesnis už kitus baltus dažus.

Be šių, gerų savybių, jis tu ri ir blogų, būtent nėra patva­rus oro įtakoms ir todėl išimtinai gali būti vartojam as tik vi­daus darbams. Išorėj juo leistina tik gruntuoti, o dažymui

49Statybinis dažymas 4.

vartoti tik geresnes rūšis. Tamsoje gelsta. Paskutiniais laikais rinkoje pasirodė šviesai atsparus („Lichtecht“) , patentuotas

litoponas, bet kol kas jo kokybė praktikoj dar neištirta.

Kadangi litoponas yra, pa­lyginti, sunkūs dažai, ta i prak­tikoje dažnai jie maišomi lygio­mis dalimis su cinko baltais da­žais. Vartojami daužiausia kaip aliejiniai dažai. Meniškoj tapy­boj maža tevartojami, nebent gruntuoti.

Litoponą nepatartina mai­šyti su švino baltais, chromo ža­liais, chromo geltonais, Pary­žiaus mėlynais ir kt. dažais, tu ­rinčiais savyj švino ar sieros junginių.

Litoponą nepatartina mai­šyti su švino baltais, chromo ža­

liais, chromo geltonais, Paryžiaus mėlynais ir kt. dažais, tu rin­čiais savyj švino a r sieros junginių.

Šarmai ir rūgštys ištirpdo tik cinko sulfidą, todėl bandy­mai, kokių priemaišų litoponas turi, y ra be pasėkų. Špatas (ba­rio sulfatas) čia nėra falsifikatorius, o esminė litopono dažų sudėties medžiaga.

Litoponas, ištirpintas rūgštyje, skleidžia nemalonaus kva­po, atsiduodančio supuvusiu kiaušiniu, sieros vandenilio dujas (H2S)- Dėl šios savybės jis lengva atskirti nuo kitų baltų dažų.

Titano balti dažai.Titano balti (titano dioksidas T i02), ta i bene bus vieni iš

jauniausių baltų dažų, kurie paskutiniu laiku siūlomi vietoj švino baltų.

Titano balti dažai gaminami iš, taip vadinamos, titano ge­ležies rūdos (ilmenito), kurios didžiausi klodai randami dau- gelyj vietų žemėje (Australijoj, Brazilijoj, Indijoj, Kaliforni­joj, Norvegijoj, Portugalijoj ir k itur).

Pieš 2.V eikiant amoniako garais la­biau nukentėjo cinko baltais dažais uždažyta pusė (dešinėj),

negu Iotoponu.

50

Titano balti dažai pirmiausia pradėti gaminti Norvegijoj ir, beveik tuo pačiu metu, Amerikoj. Šiandien pasaulyje stam ­biausia titano baltų dažų gamykla yra norvegų bendrovė „Titan Co A/S“, kuri, glaudžiai bendradarbiaudama su tokia pat Ame­rikos bendrove „Titanius Pigment Co“, gamina visai patikimos markės „Kronos“ dažus.

Grynas titano dioksidas (T i02) yra labai geros kokybės dažai, tačiau dėl ekonominių priežasčių dažymo praktikoje re­ta i tevartojami. Dažniausiai jie maišomi su dirbtiniu špatu (blanc fix) ir cinko baltais dažais. Tokie dažai žymimi marke „Kronos“ titano balti, kurios standarto A sudėtis yra tokia:

18,75% titano dioksido — TiO225 % cinko baltų dažų56,25% bario sulfato — BaSO4

Cinko balti dažai padidina titano baltų patvarumą, o špa­tas suteikia elastiškumo. Tokio sąstato dažai taip pat gerai dengia.

„Kronos“ titano baltų dažų standartas T turi tokią sudėtį :

75 % špato.25% titano dioksido

„Kronos“ titano balti ex tra T:50% titano dioksido 50% špato.

Čekoslovakų firm a „Bohemia“ gamina sekančios sudėties titano baltų dažų markes:

Auksinė banderolė . . . . 96—98 % T i0 2 (specialiems pramonėstikslam s)

Sidabrinė banderolė .......... 40% BaSO2, ) ..* J baltiems emaliams 60% T i0 2 >

Balta banderolė .......... 34—36% TiO2 , ' i paprastiems normaliems vidaus ir išorės10 Ą ZnO , darbams

62—54% B a S 0 4

Įvairūs praktiški tyrim ai parodė*), kad titano balti dažai

Pieš. 3.

baltus ir litoponą. Jie neutralūs, todėl drąsiai galima maišyti su visais kitais dažais. Nenuodingi ir nejautrūs sieros vandenilio dujoms, kas yra visai priešinga švino baltiems dažams.

Jie gali būti be išimties vartojam i įvairiems dažymo dar­bams, kaip kalkiniai, klijiniai, tempera, lakiniai ir aliejiniai dažai.

Pieš. 4.V eikiant sieros vandenilio ga ­rams, švino balti dažai (1) pajuo­davo, gryni cinko balti dažai (2) m ažai pasikeitė. Juostelė 3 yra užtepta cinko balta is dažais su 3 %, juost. 4 — su 5% švino

baltų dažų priem aiša.

Pieš. 5.V eikiant sieros vandenilio garam s, labiausia pajuodo švino balti da­žai gryni (5 juost.) ir cinko balti su švino baltų priem aiša (1 juost. 5%, 2— 3% ). Titano balti dažai (3) ir litoponas (4) liko beveik

nepaliesti.

B a l t a i s a l i e j i n i a i s d a ž a i s d a ž y t ų p a v i r ­š i ų g e l t o n a v i m a s . Dažnai pastebimas baltai dažytų pa­viršių geltonavimas glūdi dalinai pačių dažų sudėtyj, dalinai jungėjuose (aliejuj arba pakaste), su kuriais balti dažai maišo­mi. Čia didesniu kaltininku būva aliejus arba pakastas, kuris bedžiūdamas, ypač esant mažai šviesos, geltonuoja, tamsėja. Daugiausia geltonuoja švino balti ir litoponas, kadangi švino oksidas (švino balti) ir cinko sulfidas (litoponas) chemiškai jungiasi su aliejine rūgštimi. Mažiausia geltonuoja cinko balti

52

ir titano balti dažai. Be to, labiau gelsta riebūs dažai, negu liesi (praskiesti terpentinu ar sangojaliu) ir su tamsiais sikatyvais.

Visiškai išvengti aliejinių dažų geltonavimo tuo tarpu prie­monių nėra. Jį galima tik šiek tiek sumažinti.

' jgjgg j

Pieš. 6.Taip atrodė po 3 1/2 metų cin­ko (kairėj) ir titano (dešinėj)

baltais dažais dažytos lentelės.

Pieš. 7.Chemijos laboratorijoj įvairių dujų veikiam i cinko (viršuj) ir titano (apačioj) balti dažai.

Balti dažai maišyti su šviesiu, geru baltintu aliejum arba pakastu ir tinkamai praskiesti šviesiu, geros rūšies, terpentinu arba sangojaliu geltonuoja žymiai mažiau.

Kad balti dažai būtų tariam ai baltesni, reikia įdėti truputį mėlynų arba juodų dažų. Tačiau tamsiose patalpose ir tas ma­žai padeda. Geresniems baltiems darbams patogiausia vartoti specialius baltus emalius, kurie pagal reikalą skiedžiami šviesiu terpentinu ir į juos dedama mėlynų arba juodų dažų.

53

G e l t o n i daža i

Chromo geltoni dažai.

Chromo geltoni dažai (švino chromatas — PbC r04). Chro­mo geltoni dažai gaminami iš švininio cukraus ir kalio bichro- mato arba acto rūgšties švino. Laboratoriniu būdu chromo geltonus dažus labai lengva gauti, sumaišius švininio cukraus ir kalio bichromato skiedinius.

Švin in i scu kr us

Kal iob ichrom.

C h r o m o ge l to n i daža i

Pieš. 8.

Chromo geltoni yra vieni mėgiamiausių geltonų dažų. Jų y ra įvairių atspalvių ir kokybės. Geriausi skaitomi tie, kurie perkami gabaliukais ir lengvi. Prieš varto jant juos reikia gerai sutrinti. Geros rūšys neprivalo turėti stambių priemaišų. Nors negalima pasakyti, kad visos sunkios rūšys būtų blogos.

Šviesesni chromo geltoni dažai vadinami citrininiais gelto­nais, tamsesni — auksiniais ir net oranžiniais. Prekyboje pasi­taiko dar šie naujesni chromo geltonų dažų vardai: Paryžiaus geltoni, mados gelt. (Modegelb), chrominė ochra, ir kt.

Kadangi gryni chromo geltoni dažai yra gana brangūs, tad prekyboj dažniausiai jie gaunami maišyti su kitomis piges­nėmis medžiagomis, pav. špatu, kreida, kaolinu ir pan. S taty­biniam dažymui tas daug nekenkia, o tuo pačiu dažai prieina­mesnį.

Chromo geltoni dažai gerai dengia, gerai džiūsta, duoda gražius, tirštus tonus, todėl, nežiūrint kai kurių blogų ypatybių

54

(nuodingi ir jau trūs sieros vandenilio dujoms), Praktikoj pla­čiai vartojami, kaip aliejiniai ir vandeniniai dažai. Su kalkėmis arba an t šviežio tinko nevartotini, nes kalkės juos suėda (dažy­tas paviršius lieka dėmėtas, vietomis išblunka ir pan.). Tam tikslui geriau vartoti specialius, kalkėms atsparesnius, geltonus dažus (Kalkgelb). N epatartina chr. gelt. d. maišyti su u ltram a­rinu, litoponu, cinoberiu ir Šveinfurto žaliais.

Prekyboj kartais pasitaiko chromo geltonų dažų, gamintų iš akmeninių anglių deguto. Šie dažai sieros arba azoto rūgštyj tirpsta, palikdami netirpstančių priemaišų.

Cinko geltoni dažai.

Cinko geltoni dažai (cinko chromatas ZnCrO) savo iš­vaizda panašūs chromo geltoniems, tik šviesesni, bet žymiai geresnės kokybės dažai. Gal kiek blogiau dengia, bet užtat, priešingai chromo geltoniems, yra atsparūs šarmams ir sieros vandenilio dujoms. Tinka visiems dažymo darbams, ypatingai išoriniams.

Cinko geltoni gaminami pagelba sieros rūgšties iš cinko oksido ir kalio bichromato. Cinko geltoni tinka taip pat ir cinko žalių dažų gamybai.

Gryni cinko geltoni statybiniam dažymui maža tevarto ja­mi, nebent meniškoj tapyboj. Cinko geltoni su aliejum arba pa­kastu duoda žalsvą atspalvį, kai tuo tarpu chromo geltoni — rausvą oranžinį.

Kadmio geltoni dažai.

Kadmio geltoni dažai (kadmio sulfidas CdS) gražūs ir ge­ros kokybės dažai. Tinka visiems dažymo darbams. Vartojami daugiausiai meniškoj tapyboj. V artojant su kalkėmis, a r van­dens stiklu, pirmiausiai reikalinga padaryti bandymą, nes ne visos rūšys yra vienodai geros.

Neapolio geltoni dažai.

Neapolio geltoni dažai (stibio rūgšties švinas) labai geros kokybės, bet nuodingi, daugiausia vartojam i meniškoj tapy­boj.

Marso geltoni dažai (geležies oksido hydroksidas F 20 3 . .F e 2(OH)3). Jie dar vadinami dirbtine ochra (žiūr. pusi. 39). Gaunami iš geležies vitriolio, su pagelba kalkių, alūno ir kitų medž. Su pakastu, kaip aliejiniai dažai, netinka. Tačiau visiems dažymo darbams su vandeniniais jungėjais, labai puikūs ir pa­tvarūs dažai. Marso dažai, žymiai daugiau negu kiti, reikalauja klijų.

Be geltonų y ra dar ir kitokių spalvų Marso dažų: raudoni, violetiniai, oranžiniai ir žali. Daugiausia vartojam i raudoni ir geltoni.

R a u d o n i d a ž a i

Cinoberis.

Cinoberis (gyvsidabrio sulfidas HgS) — vieni gražiausių raudonų dažų, vartojam ų nuo senų laikų. Cinoberis randam as žemėje mineralo cinabrito pavidale (Urale, Ispanijoj, Kaliforni­joj ir k itu r) . Tačiau paskutiniais laikais naturalus cinoberis be- veik nevartojamas. Jį pakeitė dirbtinis cinoberis, nors ir ne tos pačios kokybės, bet aiškesnės spalvos.

Cinoberis galima vartoti prie visų dažymo darbų ir kaip aliejiniai ir kaip vandeniniai dažai. Šviesoj cinoberis nepasto­vus. Jį maišyti su kitais dažais taip pat reikia atsargiai. Rūgš­tims ir silpniems šarmams cinoberis atsparus. Stipresni šarmai, pav., kalkės, raudoną jo spalvą pakeičia į nešvarų oranžinį toną. Gryną cinoberį galima pažinti taip: paimti trupu tį dažų ir už­mesti ant stipriai įkaitintos anglies. Jei dažai sudegs duodami melsvą liepsnelę ir sieros kvapą — bus gryni. Jei nelieka mi­neralinių priemaišų, (pav., švininio suriko) — liks švino a r sie­ros švino grūdeliai. Jei prispalvintas anilino dažais — spiritą nudažys raudonai. Cinoberis y ra labai sunkūs dažai.

Cinoberio imitacija.Šie dažai labai panašūs į tik rą cinoberį, bet y ra žymiai pi­

gesni, nors ne tokie patvarūs, šviesoj išblunka. Šiaip jų spal­va būva daug aiškesnė. Gaminami jie iš suriko, prim aišant

Marso geltoni dažai.

56

tam tikrą kiekį špato, molio ir kt., o paskui nuspalvinami anili- no dažais (eosinu). Cinoberio imitacijos y ra įvairių atspalvių — nuo šviesiai raudonų (oranžinių) iki tamsiai raudonų (violeti­

nių) . Kai kurios rūšys pa­sitaiko gana geros, pav., Moderot, Schildrot, Sig- nalrot ir k.

Chromo raudoni dažai.Chromo raudoni da­

žai arba chrominis cinobe­ris (PbC r04 . PbO) šian­dien dažymo technikoj be­veik nebevartojamas.

Švino surikas.

Švino surikas (mini- jus, Bleimennige, Pb30 4)

ugningai aštrios raudonos spalvos sunkūs dažai, daugiausia vartojam i geležiai dažyti. Švino surikas gaunamas deginant paprastą švino oksidą PbO (švino kleitą). Švino surikas yra beveik vieninteliai dažai, kurie bedžiūdami oksiduojasi su alieji­ne rūgštimi ir sudaro atsparų, drėgmės nepraleidžiantį sluogsnį, kuris gerai saugoja geležį nuo rūdžių. Šiam tikslui dažai turi būti maišomi tik su grynu pakastu. Skiesti terpentinu nereika­linga, nes terpentinas gali iššaukti rūdis ir sumažinti patvaru­mą. Švino surikas labai gerai džiūsta ir naudojamas pakastą verdant kaip sikatyvas (džiūvimui pagreitinti). Prieš gruntuo­jant, geležis turi būti nuvalyta nuo bet kokių rūdžių a r riebalų.

Surikas šviesoj tam sėja, o kadangi tu ri perdaug aštrią, nemaloniai akį veikiančią, raudoną spalvą, tai, išskyrus gele­žies gruntavimą, šiaip dažymui nevartojamas.

Švino surikas, būdamas sunkus, sumaišytas su pakastu, per ilgesnį laiką nusėda j dugną ir sukietėja taip, kad paskui sunku išmaišyti ir, tik nebent per malūnėlį perleidus, galima vėl jį naudoti. Todėl patartina šių dažų pasiruošti tik tiek, kiek galima per vieną arba dvi dienas sunaudoti. Prekyboj kartais

57

galima gauti aliejuje trinto suriko, kuris yra specialiai maišytas su kai kuriomis medžiagomis, kad nenusėstų.

Dažnai surikas falsifikuojamas, prim aišant trin tų plytų, špato, molio ir kt. pigių medžiagų, o kad spalva perdaug ne­pasikeistų, nudažomas anilino dažais. Toks surikas atsakin­giems darbams jau netinka. Anilino dažų priemaišas galima pa­tir ti užpylus spiritu (spiritas nusidažo).

Kadangi švino surikas y ra gana brangūs dažai, ir, be to, nuodingi, tad šiandien vietoj jų dažnai vartojam as geležies su­rikas (geležies oksidas Fe2Oa).

M ė l y n i d a ž a i

Ultramarinas.

U ltram arinas vieni iš plačiausiai vartojam ų dažų. U ltra­marino gamyba nepaprastai sudėtinga. Jo gamybai vartojamos daugiausia šios medžiagos: kaolinas, soda, Glauberio druska, siera, anglis ir kai kurie silikatiniai junginiai. Ultramarino cheminė sudėtis taip pat labai komplikuota.

Anksčiau ultramarinas buvo gaminamas iš gamtoje randamo brang­akmenio „lapis lazuli“. Kadangi tas akmuo būdavo retai randamas, todėl ir dažai buvo nepaprastai brangūs. Sako, kad prieš šim tą metų ultramarino klg. kaštuodavęs apie 4000 lt.! Tuo tarpu šiandien, chemijos mokslo dėka, mes jj perkame 1000 kartų pigiau1

Pirm as ultramariną dirbtiniu būdu pradėjo gam inti prancūzas Guimet (Tulūzoj), 1828 metais.

Ultramarino spalva yra tamsiai mėlyna. Atspalvis gilus, ugningas, aiškus. Sumaišytas su aliejum arba pakastu pasi­daro net juodas. Todėl vienas niekuomet nevartojamas. Dau­giausia maišomas su baltais ar kitais kuriais šviesiais dažais. Iš ultramarino gamina skalbiniams lazurką.

U ltram arinas puikiai dengia ir gerai džiūsta, y ra patvarus ore ir šviesoj, atsparus šarmams, todėl be išimties tinka vi­siems dažymo darbams.

Tačiau ultram arinas y ra jau trus rūgštim s ir sieros van­denilio dujoms. Kad įsitikinus, galima padaryti tokį bandymą: į sumaišytus su vandeniu dažus įpilkime trupučiuką kokios

58

nors rūgšties (druskos, sieros). Tuojau pastebėsime, kaip spal­va ima blukti, atsiranda nešvarių balzganų nuosėdų ir jaučia­mas supuvusio kiaušinio kvapas.

U ltram arinas tu ri labai stiprią spalvinimo jėgą. Ši ypatybė duoda galimumo lengvai ji falsifikuoti įvairiomis menkavertė­mis medžiagomis, kaip špatu, gipsu, moliu ir pan. O kad jo spalva nepašviesėtų, „tamsinamas“ glicerinu arba alyva. Taip įtepti dažai lengva pažinti stipriai suspaudus jų žiupsnelį švariam popieryje. Jei liks riebi dėmė — aišku, dažai įtepti. K artais vietoj tikrojo ultramarino rinkoje pasitaiko anilino da­žais nuspalvintas gipsas, špatas ir panašios medžiagos. Tokie „ultram arinai“, žinoma, dar blogesni už minėtus falsifikatus.

Be mėlyno ultramarino yra dar ir kitokių spalvų: raudono, žalio, geltono, violetinio. Nors pastarieji tu ri taip pat visas geras mėlyno ultram arino savybes, bet dėl savo brangumo praktikoje maža tevartojami. Juos atsto ja kiti, panašių spalvų, dažai.

Paryžiaus, Berlyno ir prūsų mėlyni dažai.Paryžiaus, Berlyno ir prūsų mėlyni dažai y ra tamsiai mė­

lynos spalvos. Jie šiek tiek skiriasi tik kokybės atžvilgiu. Pa­ryžiaus ir prūsų mėlyni dažai skaitomi geresni už Berlyno mėlynus, ir esti gabaliukų pavidale, su variniai švytinčiu blizgėjimu lūžyje. Berlyno mėlyni, kiek šviesesni, dažniausiai miltelių pavidale, paprastai sumaišyti su mums žinomomis pigio­mis medžiagomis (špatu, gipsu, moliu, krakmolu ir kt.).

Šių dažų gamyba yra taip pat labai sudėtinga. Paryžiaus mėlynieji gam inam i iš geltonosios kraujo druskos ir geležies vitriolio. Šių medžia­gų skiediniai chemiškai reakcijai vykstant duoda baltas nuosėdas, kurios, paveikus sieros ar azoto rūgštim i arba chloro kalkėm is, duoda Paryžiaus mėlynus dažus.

Laboratoriniu būdu sum aišius geltonos kraujo druskos ir geležies chlorido skiedinius vandenyje labai lengvai gaunasi panaši spalva j P a­ryžiaus mėlynus dažus.

Paryžiaus mėlynieji dažai turi stiprią spalvinimo jėgą, su aliejum arba pakastu darosi labai tamsūs, o jei pridėti Kaselio rudų, ta i spalva bus tamsesnė už pačius juodus dažus.

Nors Paryžiaus mėlyni dažai ir gerai dengia, bet taip pat duoda gražiai lazūruojančius tonus. Im ituojant medį a r m ar­murą be jų apseiti negalima. Vartojami taip pat meniškoj ta ­

59

pyboj, kaip aliejiniai, akvareliniai ir temperos dažai. Statybi­niam dažymui neturi didelės reikšmės, nes, būdami labai jau t­rūs šarmams, j kalkes ir ant kalkinio tinko, freskui a r pan, nebevartojami. Kalkės Paryžiaus mėlynus dažus visiškai su­ėda. Tačiau rūgštim s atsparūs.

Juos galima maišyti su visais dažais, išskyrus cinoberį, švino baltus, caput mortuum.

Jei Paryžiaus mėlynus dažus (atskiestus vandenyje) užpilti šarminiu skiediniu, galima tuoj pastebėti, kaip mėlyna spalva pasikeičia į rudą, panašią į geležies rūdis. Užpylus druskos ar azoto rūgštimi, Paryžiaus mėlynų dažų atgaivinam a (redukuojami) pirm ykštė spalva.

Paryžiaus mėlyni visai ištirpsta oksalinės rūgšties skiedinyj, kas duo­da galimumo patikrinti jų grynumą.

Krakmolo priem aišą galima pažinti m aišant dažus karštam e vande­nyje arba verdant; esant krakmolo jie tirštėja. Dažai nėra nuodingi.

Paryžiaus mėlyni dažai, kaip žaliava, vartojam i kitiems da­žams gaminti. Toliau pamatysim, kad chromo žali, cinko žali, įvairūs šviesiai mėlyni dažai, pav. Himmelblau, Hellblau, Neu- blau, Modeblau, Mineralblau ir kitų fantastiškų pavadinimų da­žai yra ne kas kita, kaip pigios medžiagos, nudažytos Paryžiaus mėlynais dažais, o kartais net anilinu.

Kobalto mėlyni dažai.

Kobalto mėlyni dažai y ra labai geros kokybės ir gražios mėlynos spalvos dažai. Tinka vartoti prie visų dažymo darbų, kaip aliejiniai ir vandeniniai dažai. Tačiau dėl savo brangumo statybinio dažymo praktikoj beveik nevartojami. Įšimtinai vartojam i tik meniškoj tapyboj.

Kobalto dažų yra ir kitokių spalvų (žalių, raudonų, viole­tinių, rudų), bet jie dažytojams neturi didelės reikšmės.

Žali dažai

Chromo žali dažai.

Chromo žali dažai dažniausiai būna chromo geltonų ir Paryžiaus mėlynų dažų mišinys. Chromo geltonų dažų yra ga­na daug atspalvių. Juos maišant su mėlynais, žiūrint jųdviejų santykio, galima gauti chromo žalių dažų taip pat įvairių

60

atspalvių, pradedant šviesiai gelsvai žaliais iki tamsiai, net mė­lynai žalių, kurie prekyboje vadinami įvairiais vardais: švie- seseni — šilkiniai žali (Seidegriin), lapų žali (Laubgriin), tam ­sesni — cinoberio žali, vežimų žali (Wagengriin), rusiški žali, alyviniai žali ir pan.

Chromo žali daugiausiai vartojam i kaip aliejiniai ir kliji­niai dažai. Kadangi šarmams jie neatsparūs, todėl su kalkėmis, su vandes stiklu ir freskui netinka. Be to, jie nelabai pastovūs šviesoj. Druskos rūgšty ištirpsta, duodami melsvą skiedinį. Netirpstančiose priemaišose palieka špatas, molis ir kt., kas tačiau negalima visuomet laikyti falsifikavimu. Gryni chromo žali dažai statybiniam dažymui beveik nebevartojami, nes silp­niau dengia, blogiau džiūsta ir y ra per brangūs.

Chromo oksido ir chromo oksidhydrato dažai.

Chromo oksido (Cr20 3) ir chromo oksidhydrato (Cr20 3 . . 2H2O) žali vieni ir antri y ra labai geri, gražūs ir patvarūs da­žai, todėl be išimties vartotini prie visų dažymo darbų. P ir­mieji tu ri daugiau dengiančių, antrieji daugiau lazūruojančių savybių.

Chromo oksido - hydrato žali dažai, kitaip dar vadinami Guigneto žali (jų išradėjo vardu), brilijantiniai žali, smaragdi­niai žali ir kt., daugiau vartojam i meniškoj tapyboj.

Cinko žali dažai.Cinko žali dažai yra cinko geltonų ir Paryžiaus mėlynų mi­

šinys. Dažai labai patvarūs ir pastovūs šviesoje. Todėl labiau Už chromo žalius rekomenduotini išoriniams darbams. V arto­jami visiems darbams, išskiriant spiritinius lakus, nes šiuose, kaip ir visi kiti cinko dažai, jie tirštėja. Praktikoje daugiausia vartojam i tik su špatu, nes geriau dengia ir pigesni. Cinko žali kitaip dar vadinami cinko chromo žali.

Viktorijos žali dažai.

Viktorijos žali dažai yra cinko geltonų ir chromoksid- hydrato žalių mišinys. Jų yra įvairių atspalvių. Dažai geri, patvarūs ore ir šviesoje, tinka visiems dažymo darbams, tik labai nuodingi.

61

Kalkių žali dažai (Kalkgrün) yra ne kas kita, kaip anilinu dažyta žalia žemė. Jie plačiau vartojam i tik kaip klijiniai arba kalkiniai dažai. Kalkių žali dažai, nors tu ri gražią spalvą, bet šviesoj nepastovūs.

Šveinfurto žali dažai.

Šveinfurto žali dažai yra geros kokybės, gražios, aiškios spalvos dažai, tik labai nuodingi. Todėl juos reikia vartoti su didžiausiu atsargum u.

Pirm iausia jie buvo pagam inti 1814 m. Šveinfurte (Vokietijoj), todėl taip ir vadinami. Seniau buvo vieni iš svarbiausių žalių dažų, bet šiandien, esant tiek gražių kitų žalių dažų, galim a būtų apsieiti ir be jų, jei pre­kyboje jie nebūtų dangstomi įvairiais fantastiškais vardais, kurie nuolat sugalvojami vien tik dėl to, kad nuodingumą paslėpus. D ėliai orientacijos nurodysim bent svarbesnius šių nuodingų dažų vokiškus pavadinimus, būtent: Baseler Grün, Braunschweiger Grün, Deckgrün, Englischgrün, Gentele Grün, Glanzgrün, Grünspan, Kaisegrün, Fensterladengrün, Kupfer­grün, Lakiergrün, Malachitgrün, Malgrün, Mineralgrün, Mitisgrün, Mün­chener Grün, Nachtgrün, Napoleonsgrün, Naturgrün, Neapelgrün, N euwie­dergrün, Nürnbergergrün, Originalgrün, Papaigeigrün, Patentgrün, Schee- lessches Grün, Schwedisch Grün, Schweizer Grün ir kt.

Gryni Šveinfurto žali dažai tirpsta praskiestoj sieros rūgš- ty j ir amoniake, pastarąjį nudažydami melsvai. Deginant jie pa­juosta ir atsiduoda aršeniku (česnaku), iš to lengva juos pa­žinti.

Šveinfurto žali dažai gali būti vartojam i tik kaip aliejiniai ir tik išoriniams darbams. Viduje vengtini dėl savo stipraus* nuodingumo.

Šveinfurto žalius dažus su kalkėmis varto ja medžiams ap­saugoti nuo kenkėjų.

V i o l e t i n i a i d a ž a iVioletiniai dažai dažniausiai yra raudonų ir mėlynų mi­

šinys. Tačiau yra ir kai kurios atskiros rūšys, gaunamos che­mišku būdu, būtent: violetinis ultramarinas, violetinis kobal­tas (fosforo rūgšties kobalto oksidas). Šios abi rūšys y ra g e - '

Kalkių žali dažai.

ros, tik dėl savo brangumo dažytojų beveik nevartojamos. Pa­skutiniu laiku rinkoje sutinkami įvairūs violetiniai dažai (Kalkviolett) ir jiems pan. y ra daugiausia anilinu nudažytos pigios medžiagos (špatas ir kt.) ir, kaip tokie, nėra patvarūs.

Violetinę spalvą galima visuomet pačiam pasidaryti iš mė­lynų ir raudonų dažų. Labai gražią violetinę spalvą duoda Paryžiaus mėlyni sumaišius su kraplaku, kobalto mėlyni — su karminu bei kraplaku; pridedant cinko baltų, galima gauti šviesesnių ir tamsesnių atspalvių. Tačiau statybiniam dažymui pakanka maišyti ultramarino, bet kurių raudonų ir baltų dažų.

R o ž i n i a i d a ž a i

Jie dažniausiai gaunami maišant baltus su raudonais. P re­kyboje sutinkami įvairiais pavadinimais (Krapprosa, Kalkro- sa, Lackrosa ir pan.) dažai y ra ne kas kita, kaip anilinu dažy­tas špatas ir litoponas. Šviesoje nepatvarūs.

P i l k i d a ž a i

Gaunami maišant baltus su juodais ir pridedant kitų a t­spalvių dažų. Prekyboje galima gauti ir gatavų, pav., cinko pilki (Zinkgrau), metaliniai pilki (M etallgrau), akmeniniai pilki (Steinzinkgrau), švino pilki (Bleigrau) ir kt. Visi šie dažai neblogi, patvarūs, gerai dengia ir, išskiriant švino pilkus, nenuodingi.

63

Organiniai natūralūs dažaiŠios rūšies dažai šiandien statybinio dažymo praktikoj la­

bai mažai naudojami, daugiau — meniškoj tapyboje. Vietoj n a tūralinių dažų, kurie anksčiau buvo gaminami iš kai kurių gy­vių a r augalų sulčių, šiandien pasiliko tik vardai ir jų spalvų charakteris. Dabar visi šios rūšies dažai gaminami dirbtiniu būdu iš akmeninių anglių dervos. Bet kadangi jie daug kuo pa­našūs į savo pirmtakus, todėl, manau, bus naudinga susipažinti pirma su natūraliais ir paskum juos palyginti su dirbtiniais.

Karminas.

Karminas y ra ryškiai aiškios raudonos spalvos dažai, gau­nami iš vabzdžių, gyvenančių an t kaktusų lapų, Jų dar ir šian­dien gana daug auginama Alžyre, Kanarų salose, vakarų Indi­joj ir kitur. Tie vabalėliai žudomi garais ir džiovinami. Be- verdant su kai kuriomis rūgštimis bei druskomis, pav., alūnu, gaunama skaidriai raudonai dažyta medžiaga, kurią išdžiovi­nus ir sumalus gaunami tikrieji karmino dažai. Tikrasis kar­minas prekyboje esti gabaliukų bei miltelių pavidale. Meniš­kiems darbams prekyboje karminas gaunamas aliejinių, tem- perinių, kvašo, akvarelinių dažų pavidale tūbelėse, bliūdeliuose arba plytelėmis, Karmino dažai vartojam i ir tualetinėms pa- madoms (lūpoms tepti pieštukai).

Geriausia natūraliojo karmino rūšimi skaitomas nacarat- karminas. Tačiau šiandien jj gali pakeisti ir dirbtinis aliza- rino karminas.

Reikia paminėti, kad karminas turi labai gražią spalvą, duoda labai aiškiai peršviečiamus lazūruojančius (paveikslams ir medžio imitacijoms) dažus; maišytas su baltais — švelnius rožinius; su kobalto mėlynais — violetinius atspalvius, bet nėra patvarus. Saulėj blunka. Kaip aliejiniai dažai blogai

€4

džiūsta, o uždažyti an t riebaus aliejinio grunto suaižėja. Ant kalkinio tinko, freskui arba su kalkiniais dažais — netinka.

Karminas visiškai ištirpsta spirite; dėl to jis lengva a t­skirti nuo panašių kraplako dažų. Pamažu kaitinant karminas tamsėja, duodamas violetinį atspalvį; toks karminas vadina­mas purpuriniu (Purpurrot).

Deginant karminas sudega, skleisdamas rago kvapą ir pa­likdamas baltų pelenų.

Karmino cheminėj sudėtyj svarbiausia dalimi įeina taip vadinama karmino rūgštis (C22H220 13), dėl kurios karminas nepakenčia geležies, todėl vengti karmino dažus paruošti ge­ležiniuose induose ir nemaišyti geležiniu įrankiu.

Vietoj tikrojo karmino prekyboj sutinkama blogesnės rū ­šies, nors labai panašūs, bet pigesni dažai, vad. karmininis la­kas (Karminlack). Kadangi jis tu ri gražią, o kartais net ug­ningesnę spalvą, negu tikrasis karminas, ta i praktikoj plačiai vartojamas.

Karminas vadinamas dar ir kitais vardais: Mūncheno la­kas, Florencijos lakas, Vienos lakas, Paryžiaus lakas, Carmoi- sinis lakas, košenila ir pan.

Kraplakas.

Kraplakas savo išorine išvaizda ir spalva labai panašus į karminą. Anksčiau jis buvo gaminamas iš augalų, vadinamų krapų, šaknų. Šiandien beveik tik dirbtiniu būdu gaminamas iš akmeninių anglių deguto ir vad. alizarino kraplakas. Krap­lakas patvaresnis ir šviesoje pastovesnis už karminą. V arto­jamas beveik tiems pat tiksalms, kaip ir karminas: lazūravi- mui, im ituojant medį ar marmurą, meniškoj tapyboj, kaip alie­jiniai dažai (tūbelėse), akvarelė (bliūdeliuose a r plytelėse) ir kt. Daug reikalauja aliejaus ir lėtai džiūsta. Tad visuomet reika­linga pridėti sikatyvo. Maišyti su kalkėmis, su skystu stiklu arba dažyti kalkinį tinką negalima. Kraplakas iš anilino dažų, yra blogesnis, tad jo reikia vengti.

Tikrasis kraplakas (natūralus arba alizarino) spirite ne- tirpsta. Spiritas nusistoja švarus. Jei spiritas nusidažo — reiškia, kad kraplakas gamintas su anilino dažais.

65Statybinis dažymas 5.

Kraplakas prekyboje vadinamas dar ir kitais vardai« Krapp-Purpur, Rembrandlack, van Dyck’o raudoni, Laque de Garance (prancūziškai), Rabbia (itališkai) Mudder (angliš­kai), lazūriniai raudoni ir kt.

Sepia.

Tam tikras jūrų gyvūnas, vad. sepia, turi maišelį tamsiai rudo skystimo, kurį išleidžia pavojui ištikus, kad tuo būdu ap­sisaugotų nuo priešo akių. Iš šio skystimo, gana sudėtingu būdu, amoniako ir druskos rūgšties pagalba, gaunami, gražūs rudi dažai, vad. sepia, kurie daugiausiai vartojami akvarėlinėje tapyboje. Sepios kiautelių milteliai vartojam i svydinimui ir polyravimui.

Indijos geltoni dažai.

Indijos geltoni dažai anksčiau buvo gaminami iš karvių šlapumo, kurios būdavo specialiai maitinamos tam tikrais, In­dijoje augančių, mango krūmų lapais. Šie dažai geri, patva­rūs ir tu ri gražią geltoną spalvą. Daugiausia vartojam i akva­rėlinėje tapyboje. Duoda gražius peršviečiamus tonus. Šian­dien gaminami dirbtiniu būdu iš alizarino ir tu ri beveik tas pa­čias savybes.

Indigo.

Indigo, vieni seniausių mėlynų dažų, gaminami iš tam tikrų ry tų Indijos augalų (indigo tinktoria, indigofera ir pan.). Šiandien gaminami beveik išimtinai dirbtiniu būdu iš akmeni­nių anglių deguto.

Daugiausia vartojam i meniškoj tapyboj, kaip aliejiniai ar akvareliniai dažai, siūlams bei audiniams dažyti, litografi­joj ir kt.

Indigo gaminama labai daug rūšių ir kelių spalvų.

Drakono kraujas.

Drakono kraujas — tam tikro Rytų Indijos medžio raudo­nos spalvos sakai. Vartojami beicams ir įvairiems lakams pri-

spalvinti. Tačiau šiandien, atsiradus panašios spalvos dirbti­niams dažams, natūralus drakono kraujas nustoja savo reikšmės.

Juodi dažaiPraktikoje vartojam i juodi dažai dažniausiai yra organiš­

kos kilmės. Prekyboje jie vadinami įvairiais vardais, kurių po­puliariausi (visiems girdėti) yra: F rankfurto juodi, dramblio kaulo juodi, suodžiai ir kt.

Visų juodų dažų dažomoji medžiaga (pigmentas) y ra anglis.

Frankfurto juodi dažai.

Frankfurto juodi dažai — vieni iš geresnių juodų dažų. Se­niau jie buvo gaminami iš vynuogienojų, kuriuos be oro deginant būdavo gaunama gražios juodos spalvos anglis. Tačiau neblogos rūšies juodi dažai pasisekdavo gauti ir iš įvairių kitų medžiagų, pav., popierio, kamščio, žievių ir kitokių organiškų atmatų.

Šiandien Frankfurto juodi dažai gaminami daugiausia iš rudųjų anglių liekanų, vadinamo grudekokso, kuris, kaip pa­šalinis produktas, iškrenta gaminant šviečiamus aliejus ir pa­rafiną. Grudekoksas malamas (sausai ir šlapiai) į smulkiau­sius miltelius, kurie eina kaip juodi dažai.

Jų kokybė priklauso nuo juose esančių mineralinių riebalų priemaišų. Geri dažai vandenyje privalo išsimaišyti lengvai, o su pakastu — gerai išdžiūti.

Frankfurto juodi dažai prekyboje vadinami dar kitais var­dais: vynuogienojų juod’i (Rebschwarz), šaknų juodi (Kern- W urzelschwarz), ir pan.

Kaulų juodi dažai.

Kaulų juodi dažai (Beinschwarz) yra taip pat vieni iš ge­resnių juodų dažų. Jie gaunami iš įvairių gyvulių kaulų, iš kurių benzino pagalba specialiuose katiluose pašalinami rieba­lai ir klijai. Paskui trinam i ir tam tikrose krosnyse, be oro, kaitinami. Ypatingai pigią kaulų juodiems dažams gaminti žalia­

67

vą duoda kaulų anglys, kuriomis valomas cukrus. Cukraus fab­rikuose jų daug pasilieka.

Juo geriau išdeginti — juo geresni dažai. Blogesnės (ma­žiau degintos) rūšys turi paprastai rusvą atspalvį ir blogiau džiūsta. Kaulų juodi dažai vartojam i visiems dažymo darbams.

Geriausi kaulų juodi dažai yra gaminami iš dramblio kaulų (Elfenbeinschwarz). Bet jų šiandien prekyboje sunku yra gauti, o jei ir gaunama, ta i vargu galima patikėti jų tapatybe.

Deginant kaulų juodus dažus, jie lengvai atskiriami nuo Frankfurto juodų. Kaulų juodi dažai palieka baltų pelenų, tuo tarpu Frankfurto juodi beveik visiškai sudega.

Kaulų juodi dažai vadinami dar šiais vardais: lakiniaijuodi (Lakierschwarz), Paryžiaus juodi, ir kt.

Juodi suodžių dažai.

Juodi suodžių dažai (Russ) gaminami iš įvairių sakingų medžių ar mineralinių aliejų, kuriuos be oro kaitina specia­liose lempose. Dūmai leidžiami į tam tikras kameras, kur ant sienų suodžiai nusėda švelnučių miltelių pavidale. Kadangi tokie suodžiai paprastai tu ri daugiau ar mažiau sakingų ir riebių priemaišų, tad, norint gaut geresnes rūšis, deginami. Prekyboj suodžiai dažnai esti žymimi: I B, II B, III B, kas reiškia: vieną kart, du kart, tris kart deginta. Tačiau ir deginimu ne visuo­met pasiseka pašalinti riebias priemaišas. Esant riebių prie­maišų suodžiai blogiau džiūsta.

Jie yra labai lengvi. Statinėj, kurioj litopono ar ochros tilptų 100 ir daugiau klg., suodžių tėra tik apie 10—12 klg. Suodžiai, patogumo dėliai, prekyboje gaunami pokeliuose po 50, 100, 500 gramų.

Suodžiai, būdami lengvi ir riebūs, sunkiai duodasi maišomi. Todėl iš karto patariam a tirštai maišyti. Kad lengviau maišy- tųsi, reikia truputį įlašinti spirito (denatūrato).

Geriausia rūšimi laikomi angliški suodžiai.Suodžiai vadinami dar šiais vardais: malkų suodžiai

(Kienruss), lempiniai suodžiai (Lampenruss), aliejiniai suo­džiai (O lruss), ir kt.

68

Organiniai dirbtini dažaiŠie, be galo įvairūs, tiek savo spalvomis, tiek chemiška su­

dėtimi ir kitomis ypatybėmis, dažai gaunami iš akmeninių ang­lių deguto, kuris, kaip pašalinis produktas, atsiranda gaminant šviečiamas dujas. Kadangi akmeninės anglys yra susidariusios iš organinių medžiagų (medžių, žolių), kurios per ilgus amžius begulėdamos žemėje sukietėjo, todėl ir pagamintus iš jų da­žus vadiname organiniais dirbtiniais dažais.

Degutą įvairiais būdais destiliuojant gaunama visa eilė produktų, kurie turi didžiausios reikšmės ne tik šiandieninei da­žų gamybai, bet ir visai pramonei.

Jau dabar iš akmens anglies gaunamų produktų skaičius prašoka 2000, o kasdien chemijos mokslas atranda dar dau­gybę naujų junginių.

Čia pažymėsime kai kuriuos, dažų gamybai ir dažymui var­tojamus svarbesnius akmens anglių junginius:

K a r b o l i n e u m a s i r k r e o z o t a s , vartojam i me­džio impregnavimui.

A s f a l t a s (dirbtinis), vartojam as gatvėms grįsti, me­džiui apsaugoti nuo puvimo ir, kaip žaliava, asfaltiniams la­kams gaminti.

K u m a r o n a s (dirbtiniai sakai), vartojam as lakams ga­minti vietoj natūralinių sakų.

B e n z o l a s , k s i l o l a s , t o l u o l a s vartojam i rieba­lams, aliejams ir sakams tirpdinti.

K a r b o l i o a r b a f e n o l o i r s a l i c i l o r ū g š t y s , vartojamos medicinoj ir technikoj, kaip dezinfektoriai.

D e k a l i n a s i r t e t r a l i n a s vartojami vietoj te r­pentino aliej. dažams skiesti.

69

F e n o l f t a l e j i n a s vartojam as patikrinti šarmų esi- mui. Mažiausi šarmų pėdsakai ji nudažo gražiai raudonai.

G r a f i t a s (dirbtinis) vartojam as geležies dažymui.

K o k s a s , š v i e č i a m o s d u j o s — kurui ir šviesai.

A 1 i z a r i n a s (rusvos kristalinės adatos), a n i 1 i n a s (tirštas, bespalvis, nuodingas skystis), n a f t a l i n a s (be­spalviai, sidabrinio blizgėjimo kristaliniai žvyneliai) ir kiti pa­našūs produktai, vartojam i dirbtinių organinių dažų gamyboj. Jie, veikiant įvairiems chemikalams, ir dažnai labai kompli­kuotais būdais apdirbant, duoda daugybę įvairių, skaisčiai aiš­kių spalvų dažų. Gautieji pigmentai, paprastai, būna skystam, kietam, miltelių a r kristalinių druskų pavidale, o ištir­pę vandenyje a r spirite neduoda tirštų nuosėdų ir nedengia. Bet užtat duoda puikius peršviečiamus beicus. Tuo jie išoriniai ski­riasi nuo anksčiau aprašytų žemės ir dirbtinių mineralinių dažų.

Šie dažai tiesioginiai į dažytojo rankas retai pakliūva, ne­bent kaip anilino beicai. Tačiau kaip priemaiša kituose dažuose šiandien statybinio dažymo praktikoj jie labai dažnai pasitai­ko. Visiems dažytojams žinomas dažų „prasimušimas“, „plė- mavimas“, bei „išblukimas“ dažniausiai yra anilino dažų kaltė. Kadangi anilino dažai yra pigūs ir tu ri labai gražias ir vi­liojančias spalvas, todėl jie, nežiūrint jų menkos kokybės, dažnai vartojami mineralinių dažų „pagražinimui“.

Dauguma šiandien prekyboj pasitaikančių įvairiais fan tas­tiškais pavadinimais gana gražių dažų y ra ne kas kita, kaip anilino a r kuriais kitais akmeninių anglių deguto pigmentais dažytos pigios medžiagos: špatas, kaolinas, lengvasis špatas,litoponas, surikas, ochra, žalia žemė ir pan.

Negalima sakyti, kad visi tokie dažai būtų taip jau blogi. Y ra ir gana gerų. Pav., alizarino, azo, diazo, indantrėno, naf- talino ir kitų grupių pigmentais dažytos medžiagos pasižymi labai geromis savybėmis — aiškiomis gražiomis spalvomis, patvarumu ore, pastovumu šviesoj, atsparum u šarmams ir rūgštims ir kt. Mat šie pigmentai su pildomomis medžiagomis chemiškai jungiasi ir kiaurai nudažo medžiagos dalelytes, kai tuo tarpu a n i l i n o dažai nuspalvina tik paviršių. Tokiu būdu

70

anilino pigmentais „pagražinti“ dažai nėra patvarūs ir lengvai tirpsta vandenyje bei spirite. Ši aplinkybė duoda galimumo atskirti anilinu dažytas medžiagas nuo kitais organiškais pig­mentais nuspalvintų dažų.

Štai keletas praktikoj vartojamų, minėtu būdu gam in­tų, dažų:

Anilino pigmentais spalvinti dažai: kalkiniai žali, (Kalk-grūn), raudoni (Kalkrot), geltoni (Kalkgelb), mėlyni (Kalk- blau), violetiniai (Kalkviolett).

Azo ir diazo junginių pigmentais spalvinti įvairių pava­dinimų raudoni dažai (Moderot, Signalrot, Universalrot) ir kt.

Alizarino pigmentais spalvinti dažai, kaip: kraplakas, ka r­minas, cinoberio imitacija, indigo ir kt.

Naftalino pigmentais spalvinti: raudoni (Echtrot), juodi (Echtschwarz), indigo ir kt.

Visi organiniai dirbtini dažai, kurie prekyboj iš pripra­timo (nors ir neteisingai) vadinami anilino dažais, tu ri di­džiausios reikšmės audinių, siūlų, medžio (beicai), popierio ta ­petų, porcelano ir kitokių medžiagų dažymo bei spaudos p ra ­monėje.

71

B R O N Z O SBronzos y ra ne kas kita, kaip įvairių metalų lydinių milte­

liai. Bronzos buvo žinomos jau gilioje senovėje ir buvo labai mėgiamos įvairiems dekoratyviniams efektams paryškinti. Šios savo reikšmės jos nenustojusios ir dabar.

Bronzų gamybos receptai buvo laikomi didžiausioj paslap- ty j ir tik apie 1750 metus bavariečiui Huber’iui pripuolamai pa­sisekė atrasti. Tačiau bronzas, kokias mes šiandien pažįstam, pradėta gamint tik 19 šimtm. Šiandien bronzų gamyba yra iš­augusi į didelę pramonės sritį, kurios centras dar vis tebėra Bavarija (Fiurto ir Niurnbergo miestai).

Bronzų šiandien gaminama apie 50 rūšių. Tad pasirinki­mas nemažas. Svarbiausios ir daugiausiai vartojamos bronzos y ra šios: auksinės, sidabrinės, varinės, aliumininės, geleži­nės ir kt.

Auksinės bronzos, kuriose aukso nėra nė pėdsako, papras­tai gaminamos iš vario, cinko ir aliuminijaus lydinių. Žiūrint santykio imamų lydomųjų metalų, gaunama įvairių rūšių, švie­sesnių ir tamsesnių atspalvių, bronzų. Pav., šviesiai auksinei bronzai pagaminti imama 82 dalys vario, 17 dalių cinko ir 1 da­lis aliuminijaus; tamsesnei (Reichgold) — 91 dalis vario, 8 da­lys cinko ir 1 dalis aliuminijaus.

Kitos auksinių bronzų rūšys: seno aukso (Altgold), rau ­dono aukso (Rotgold), citrininė (Citronengold), oranžinė (Orangegold), ir kitos. Yra dar taip vadinamos gryno aukso arba dukatų bronzos, kurios, būdamos gana brangios, praktikoj maža tevartojamos.

Sidabrinės bronzos gaminamos iš gryno metalo, arba lydi­nio su cinku ir aliuminijum. Kadangi jos yra nepatvarios (la­bai jautrios sieros vandenilio dujoms), ir, be to, gana brangios, tad praktikoj mažai tevartojamos. Jas pilnai gali pavaduoti daug patvaresnė ir žymiai pigesnė aliuminijaus bronza.

72

Aliuminijaus bronza dažniausiai gaminama iš gryno aliu- minijaus metalo. Ji, nors ir neturėdama tokio švariai balto blizgėjjimo, kaip kad sidabrinė bronza, dėl kitų gerų savybių yra labai plačiai vartojam a. Aliuminijaus bronza mažiausiai jau tri rūgštims, tačiau daugiausia šarmams. Labai patvari ore ir dėl to dažnai vartojam a geležiniams paviršiams dažyti, kad apsaugojus nuo rūdžių: taip pat krosnims, vamzdžiams ir ra ­diatoriams, kaip karščiui atsparūs dažai.

Varinės bronzos šiaip jau mažai tevartojamos, daugiausia tik gipsiniams modeliams, imituojant seną žalvarį. Jos bijo rūgščių ir ore greit juoduoja.

Geležinės bronzos prekyboj gaunamos smulkių, plieninės spalvos, piūvenų pavidale (vok., Schuppenpanzerfarbe, Eisen- glimmer). Būdamos labai patvarios ore, vartojamos geleži­niams vartam s, antkapių kryžiams ir šiaip geležiniams pavir­šiams dažyti, nes jos apsaugoja geležį nuo rūdžių ir išlaiko me­talinę daikto išvaizdą.

Be anksčiau minėtų metalinės išvaizdos arba naturalinių bronzų, yra dar spalvotų, kurių spalva gaunama arba jas oksi­duojant, t. y., kaitinant, arba nudažant anilino dažais.

Oksiduotų bronzų spalva yra daug patvaresnė, negu da­žytų. Šios pastarosios, kaip ir patys anilino dažai, šviesoj greit išblunka.

Reikia pasakyti, kad visos bronzos, išskiriant aliuminijaus ir geležies, y ra labai jautrios rūgštims ir oro įtakoms, ypač drėgmei. Todėl bronzuojant reikia vengti jas maišyti su jun­gėjais, savyje turinčiais bent pėdsakus rūgščių (kaip pakastas, klijai ir pan.) arba naudoti išoriniams darbams. Auksinės, va­rinės a r sidabrinės bronzos, nors jos ir būtų apsaugotos tvirtu lako sluogsniu, drėgnam ore pažaliuoja arba pajuoduoja. To­dėl jas galima vartoti išimtinai tik vidaus darbams, ir ta i tik sausam ore.

Brokatai. Rupesnės, dažnai žvynelių pavidalo, bronzos vadinamos brokatais. Jos daugiausia vartojamos teatro deko­racijose prabangos efektams sukelti.

73

D A ŽŲ JU N G Ė JA I

V A N D E N IN IA I J U N G Ė J A I

Kalkės ir kalkiniai dažaiApie kalkes, kaip baltus dažus ir jų paruošimą, jau buvo

kalbėta (žiūr. pusi. 34). Čia įvertinsiu jas kaip jungėją. Kal­kinių dažų patvarum as remiasi grynai chemišku procesu, va­dinamu oksidacija [kalcio hydroksidas priima iš oro angliarūg- štį, o atiduoda vandenį: C a(0 H )2 + C 02 -» CaC03 + H 20.

Kad kalkiniai dažai būtų atsparūs oro įtakoms, nepakan­ka jiems leisti išdžiūti, bet reikia ir jų oksidacijai sudaryti pa­lankias sąlygas. Pirmoji tų sąlygų yra grynas naujas arba se-

74

Dažymo technikoj dažų jungėjais vadiname visas tas skys­tas ir kietas medžiagas, kurios vartojamos sausiems dažams paruošti dažymui. Jungėjų tikslas sausus dažų miltelius su­jungti arba surišti taip, kad ne tik galima būtų patogiai dažyti, bet kad jie bedžiūdami, mechaniškų a r chemiškų procesų dėka, sudarytų reikiamai tvirtą, gražų ir atsparų sluogsnj.

Atsižvelgiant j visa tai, jungėjai dažymo technikoj turi nepaprastai svarbios reikšmės.

Visus jungėjus galima suskirstyti į kelias svarbesnes gru­pes, būtent:

nas, bet švariai nuo bet kokių dažų liekanų nuvalytas, kalkinis arba cementinis tinkas. Kalkinių dažų oksidacija gali įvykti tik tuomet, jei jie betarpiškai susisiekia su kalkiniu ar cementiniu paviršium. Ant medinių arba kartą dažytų klijiniais, aliejiniais arba panašiais dažais paviršių kalkės nesilaiko ir anksčiau ar vėliau nubyra. Gi ant grynų tinkuotų paviršių, esant pato­gioms dažymo ir džiūvimo sąlygoms, kalkiniai dažai yra vieni patvariausių.

Vos tik išdžiūvę kalkiniai dažai truputį tepasi. Jų visiška oksidacija įvyksta tik maždaug per dvi savaites. Pastebėta, kad kuo lėčiau kalkiniai dažai džiūsta, juo jie lieka patvaresni. Kalkiniais dažais reikia vengti dažyti labai karštomis ir saulė­tomis vasaros dienomis, kada įkaitęs paviršius godžiai geria vandenį; tada kalkės greitai džiūsta ir nespėja oksiduotis. To­kiais atvejais reikia dažyti iš ryto, vakarop arba šešėlio pusę Be to, patartina dažytą paviršių kartas nuo karto apipurkšti vandeniu. Dažant smulkus lietus nieko nekenkia. Smarkesnis — dažus gali nuplauti.

Kalkiniams dažams paruošti imamas kalkinis pienas ir į jį sumaišomi dažai. Daugiau kaip 10% dažų dėti nepatartina, nes kalkės neįstengia reikiamai oksiduotis ir dažymas lieka ne­patvarus. Dėl šios priežasties tirštomis tamsiomis spalvomis dažyti fasadai dažniausiai po pirmo lietaus išblunka, nušunta.

Sudarant tamsesnes spalvas, kalkių sutvirtinimui dedama druskos, pieno, varškės, klijų, pakasto, galvijų kraujo, silkių skystimo ir pan.

Kadangi kalkės yra gana stiprus šarmas, ta i su jomis ne visi dažai galima maišyti. Pirmoj eilėj tinkamiausi su kalkėmis maišyti yra žemės dažai, būtent: ochros, umbros, te rra di Siena, geležies oksidai, caput mortuum, žalios žemės dažai, mineraliniai juodi dažai, ir kt. Toliau, kai kurie dirbtiniai, pav., ultram ari­nas, dirbtiniai geležies oksido dažai (geležies surikas, anglų raudoni), Šveinfurto žali, permamentiniai žali, Viktorijos žali, visi juodi dažai, ir, pagaliau, specialūs kalkiniai (dirbtiniai) da­žai: kalkių žali, geltoni, raudoni, violetiniai ir pan.

Norint į kalkes maišomų dažų tinkamumą patirti, p a tar­tina padaryti šiokį bandymą: tuos pačius dažus sumaišyti

vienam stiklelyje su kreida, kitam — su kalkėmis, taip, kad gautųsi maždaug vienodo stiprumo spalva. Jei spalva per dvi, tris a r daugiau dienų nesikeičia, reiškia dažai kalkėms atspa­rūs (Kalkecht). Kalkėms jau trūs dažai, pav., chromo geltoni, chromo žali ir pan., pasikeičia tuojau.

Cementas ir cementiniai dažaiCemento yra kelių rūšių. Statyboj, o taip pat ir dažymui

daugiausia vartojam as, t. v. Portland cementas, žalsvai pilkos spalvos ir, Roman cementas, šviesiai rusvos spalvos.

Cementas, maišytas su kalkėmis ir vandeniu, tinka fasa­dams taškyti. Pageidaujamai spalvai gauti pridedama atitin­kamas kiekis dažų. Su cementu galima vartoti beveik visus tuos dažus, kurie tinka maišyti su kalkėmis. Tamsesnės spal­vos daromos su Portland - cementu, šviesesnės — su Roman - cementu.

Cementą sumaišius su pienu gaunami neblogi dažai geleži­niams paviršiams saugoti nuo rūdžių, neobliuotoms lentoms ir šiaip šiurkštiems mediniams paviršiams dažyti.

Skystas stiklas ir silikatiniai dažai

Skysto stiklo y ra keletas rūšių, būtent: kalio, natrio ir dvigubas skystas stiklas. Pastarasis yra pirmųjų abiejų mi­šinys.

Skystas stiklas gaminamas iš gryno smėlio, anglių ir po- tašo arba sodos. Su potašu gaunamas kalio silikatas (Ka2Si03), su soda — natrio silikatas (Na2Si03).

Prekyboj skysto stiklo galima gauti trejopame pavidale: skystame (kleinus, bespalvis ir be jokio kvapo skystis), gaba­liukais ir miltelių pavidale, kurie vandenyje lengvai tirpsta, duodami ką tik minėtą skystą stiklą.

Skystas stiklas buvo žinomas jau 14 šimtm etyje, bet vėliau tapo už­mirštas. Tik neseniai, apie 1818 metus, Miinchene profesoriui Fuchsui pri­puolamai pasisekė jį vėl pagaminti. Iš pradžių skystam stiklui buvo pra­našaujama pramonėje reikšm inga vieta, bet ik i šiol, išskyrus kai kurias gamybos sritis (muilo, popierio, dirbtinio šilko ir kt.), jis plačiau tepritai- komas tik fasadų dažymui ir medžiagų impregnavimui.

76

Buvo manyta, kad iš skysto stiklo bus galim a pagaminti patvarius ir pigius fasadų dažus, bet po dažnų nepasisekimų, kuriam laikui vėl jis bu­vo paliktas ramybėj. Tik apie 1913 m etus (beveik šimtui metų praėjus nuo jo išradimo) juo susidomėjo kai kurie pramonininkai ir bandė ga­minti įvairius patentuotus silikatinius dažus, jungėjus ir fiksažus.

Vieni iš daugiausia praktikoj prigijusių (ypač Vokietijoj) yra t. v. Kaim’o silikatiniai fasadų dažai ir jungėjai (Kaimsche Silikatfarben und Bindemittel).

Silikatinių dažų paruošimas.

Dažymui daugiausia vartojam as kalio stiklas (K2Si03). Jis yra patvaresnis už natrio stiklą. Skystas stiklas normaliai privalo turėti apie 33° Be", Lygin. svoris 1,2—1,4. Tokio tirš- tumo stiklas skiedžiamas su minkštu lietaus ar upės vandeniu (1 dalis stiklo ir 2 dal. vandens). Dažai pirmiausiai sumaišomi tirštai su minkštu vandeniu, o paskui atmiešiami praskiestu stiklu. Kadangi prekyboje dažnai būna nevienodo tirštum o skys­tas stiklas, o taip pat ir dažomas paviršius nesti vienodas, tai dažus visuomet reikia patikrinti. Normaliai su skystu stiklu su­daryti dažai išdžiūvę, trinant drėgnu skuduru, neprivalo teptis. Paviršius turi blizgėti silpnai, ne daugiau kiek kiaušinio lukštas.

Silikatiniais dažais, panašiai, kaip ir kalkiniais, galima da­žyti tik grynus naujus arba senus, bet švariai nuvalytus, kalki­nius ar cementinius paviršius. Silikatinių dažų tvirtumo pa­grindą sudaro taip pat oksidacija.

Dažus su skystu stiklu tinka vartoti beveik tuos pačius, kaip ir su kalkėmis. Tik reikia žiūrėti, kad dažuose nebūtų pri­maišyta gipso. Tokie dažai, sumaišius juos su skystu tikiu, tirš­tėja.

Kadangi silikatinė dažymo technika reikalauja nemaža praktiško įgudimo ir atidumo, o, be to, ir pati medžiaga gan brangoka, ta i pas mus, prie dabartinių sąlygų, silikatinis dažy­mas beveik neapsimoka. Silikatinius dažus fasadams dažyti lengvai gali atsto ti kalkiniai dažai.

Skystas stiklas kartais vartojam as drėgmei izoliuoti, su asbestu ugniaatspariam dažymui, stiklui bei geležiai prie stiklo priklijuoti, ir panašiai.

77

Klijai ir klijiniai dažaiDažymo technikoj vartojamos dvi svarbiausios klijų rūšys,

būtent: 1) gyvuliniai, baugiausia stalių vartojami, ir 2) augali­niai, beveik išimtinai dažytojų vartojami.

Stalių klijai.

Stalių klijai gaminami iš įvairių gyvulių atmatų, pav., kau­lų, skūros, kremzlių, nagų ir pan., kurias chemišku būdu, kalkių ir rūgščių pagelba, perdirba į skystį. Šiam sustingus, piausto į plyteles ir džiovina ant tam tikrų tinklų.

Stalių klijų prekyboj pasitaiko dar kelios rūšys, dažniau­siai: kaulų ir skūros klijai.

Geriausiais laikomi skūros (vadinami Kolno) klijai, kuriuos daugiausia vartoja staliai. Tačiau dar tas nieko nesako, kad jų negalima būtų panaudoti ir dažymui. Geresni klijai geriau da­žus jungia ir mažiau jų reikia.

Dažymo technikoj daugiausia vartojam i kaulų klijai, ku­rie yra nors ir blogesnės kokybės, bet pigesni.

Prekyboj kaulų klijus nuo skūros klijų galima atskirti iš kvapo: kaulų klijai labiau dvokia; be to, juos galima atskirti ir iš briaunų: kaulų klijai tu ri beveik lygias, su pačios plytelės storumu, briaunas, tuo tarpu skūros klijai turi žymiai aukštes­nes ir aštresnes.

Be minėtų rūšių stalių klijų dar yra:

Rusiški klijai, balzganos spalvos, neskaidrūs. Jie taip pat gaminami iš kaulų, pridedant kreidos, cinko baltų dažų ar špato. Klijai neblogi. Vartojami stalių ir dažytojų.

Mišrūs klijai — tai skūros ir kaulų klijų mišinys. Jie maža kuo geresni už kaulų klijus.

Perliniai klijai.

Perliniai klijai — tai nauja perlų ar keturkampių gabaliu­kų pavidalo skūros ar kaulų klijų rūšis. Jie gaminami tokiu būdu: klijinis sirupas lašinamas per anglies vandenilio dujas.

78

Sustingę lašai surenkami an t tam tikrų tinklų ir džiovinami. Dažytojui jie patogesni dėl to, kad greičiau išsileidžia, negu, pav., stalių klijai plytelėmis. Grūdeliai išbrinksta per 1j2 valan­dos, o kiek pašildžius ir visiškai išsileidžia.

Be minėtų kietų stalių klijų, yra skystų ir miltų pavidalo klijų. Tačiau dažymo praktikoj jie didelio pasisekimo neturi.

Želatina.

Želatina y ra ne kas kita, kaip valyti veršiukų kaulų, kremz­lių ir gyslų klijai. Jie yra skaidrūs, permatomi, bespalviai arba spalvoti, plonų sausų lakštelių pavidale. Šeimininkės juos var­to ja kaip maisto produktą, dažytojai — auksuojant stiklą, bronzuojant, klijiniam dažymui fiksuoti (kada klijinis dažy­mas tepasi) ir kt.

Želatina lengvai leidžiasi šiltame vandenyje.

Vyzina.

Vyzina (Hausenblase) — klijai, gaminami iš žuvų pūslių. Vartojami auksuojant ant stiklo vietoj želatinos.

S t a l i ų k l i j ų k o k y b ė .

Manoma, kad geri stalių klijai turi būti šviesūs, skaidrūs, net permatomi. Bet reikia pasakyti, kad ta i ne visuomet yra kokybę lemianti žymė. Beskaidrinant klijus įvairiomis che­miškomis reakcijomis, kartais žymiai sumažinama jų rišamoji jėga.

Perkant klijus reikia žiūrėti, kad jie būtų sausi. Drėgni klijai nustoja jungiamos jėgos, o, be to, jų ir svoris didėja. Laužiant klijai tu ri trupėti aštriomis blizgančiomis, spin­duliuotomis skeveldromis. Šaltam vandenyje per 18—24 val. tu ri išbrinkti, bet neišsileisti. Jei sum irksta panašiai, kaip rūgštus pienas a r tepalas — tokie klijai blogi. Lyginant dvi klijų rūšis, geresnė skaitoma ta, kuri daugiau sugeria į save vandens, kas tiksliai galima nustatyti pasveriant klijus prieš apm erkiant ir jau išmirkus.

Geri klijai neprivalo turėti rūgščių. Tai galima patirti to ­kiu būdu: mėlyną lakmuso popierėlį įmerkti į klijinį skiedinį

79

arba pašlapinus klijų plytelę, prilipdyti. Jei y ra rūgščių, mė­lynas popierėlis paraudonuos.

S t a l i ų k l i j ų p a r u o š i m a s .

Klijų plyteles reikia pamerkti iš vakaro. Kitą dieną nupylus vandenį, kuriame jie mirko, užpilti šviežio karšto vandens ir klijai visiškai išsileis. Jei taip greit neįvyktų, rėkia atsargiai pašildyti.

Jei kartais priseina paruošti nemirkytus klijus, daroma taip: indas, kuriame yra susmulkinti ir vandeniu užpilti klijai, statom as į kitą didesnį indą, taip pat su vandeniu, ir pamažu, nuolat maišant, kad neprisviltų, verdama. Po pusės valandos klijai išsileidžia. Staigiai verdant ir nemaišant, klijus galima prisvilinti. Tokie klijai lieka nešvarūs ir blogi; norint juos pa­naudoti dažymui, reikia būtinai perkošti.

K l i j i n i o s k i e d i n i o k o n s e r v a v i m a s .

Klijai kiek pastovėję pradeda dvokti. Todėl jų nereikia ruošti daugiau, kiek galima per vieną a r dvi dienas sunaudoti. Jei per kelias dienas nesuvartojama, tad reikalinga konservuoti saliciline, karboliaus arba acto rūgštimi (10 lašų rūgšt. 1 klg. klijinio skiedinio).

D a ž ų p a r u o š i m a s s u s t a l i ų k l i j a i s .

Sausi dažai pirmiausiai tirštai maišomi su vandeniu ir pri­dedamas reikiamas kiekis minėtu būdu paruoštų klijų. Kiek klijų dėti į dažus, griežtai apriboti negalima, nes ne visiems dažams pakanka vienodo kiekio klijų. Vieni jų, pav., degintos ochros, Marso raudoni ir geležies oksidai reikalauja klijų žy­miai daugiau už bet kuriuos kitus dažus. Be to, ir klijų koky­bė ne visuomet vienoda. Garesnės rūšies klijų pakaks mažesnio kiekio, gi blogesnių reikės didesnio kiekio. Tačiau labai svarbu nureguliuoti, kad klijų nebūtų nei per daug, nei per maža. Jei bus per daug, dažai lupsis, jei per maža — tepsis. Norint pa­ruošti gerus klijinius dažus, geriau iš karto įpilti mažesnį kie­kį, bandymui užtepti an t popierėlio arba an t sienos ir išdžio­

80

vinti: jei lengvai patrynus truputį tepa, reikia dar klijų pri­dėti. Jei kiek stipriau paspaudus dažai netepa — klijų pa­kanka. O jei jau stipriai trinan t nesitepa, bet ima blizgėti — tai, aišku, klijų per daug. Dažai tinkamai paruošti su stalių klijais nuo teptuko turi lengvai tekėti. Išdžiūvęs, kad ir visai tinkamai paruoštų klijinių dažų paviršius, stipriau trinan t te ­pasi. Todėl reikalauti, kad klijiniai dažai visiškai neteptų, ne­tikslu.

K l i j i n i ų d a ž ų n a u d o j i m a s .

Klijiniai dažai plačiai naudojami vidaus tinkuotoms sie­noms dažyti ir dekoruoti, teatro dekoracijoms, ir pan. Jie gerai dengia, duodami gražų, šiltą aksominiai matinį paviršių. Drėg­nose patalpose, ypač jei dar būna staigios oro atmainos, pav., bažnyčiose ir pan., klijiniai dažai nevartotini. Nuo drėgmės jie ima pūti, pelyti ir gesti, kartu gadindami ir patalpų orą. To­kiose vietose geriau dažyti kalkiniais, kazeininiais, silikatiniais a r kitais, drėgmei atsparesniais dažais. Medinius paviršius taip pat galima dažyti klijiniais dažais, bet jie laiko silpniau, negu an t tinkuotų paviršių.

Kad klijiniai dažai būtų elastiškesni, ne tokie trapūs, da­žant dedama, (pav., dažant drobę), truputį glicerino arba alie­jaus.

Nors šiandien dažymo praktikoje, vietoj stalių klijų, var­tojam i tam tikslui tinkamesni augaliniai klijai, bet daugely de­koravimo darbų ir stalių klijai savo reikšmės nenustoja. S ta­lių klijai kol kas nepamainomi teatro dekoracijų tapyboj, šab- lonavime, linijavime ir pan.

Be to, stalių klijai vartojam i vidaus paviršiams ir baldams gruntuoti dažant aliejiniais dažais, klijiniam glaistui ir įvai­riems klijavimo darbams.

Kazeinas ir kazeininiai dažaiKazeinas, kaip klijai ir dažų jungėjas, buvo seniai žinomas

ir vartojam as tapybai, bei dažymui. Kazeinas gaminamas iš varškės (šviežio sūrio) pagalba šarmų. Prekyboj gaunamas

81Statybinis dažymas 6.

gelsvų kruopelyčių, panašių į manų kruopas, pavidale. Tačiau kazeiną nesunku ir pačiam pasigaminti. Dažnai naminiu būdu gamintas kazeinas kai kuriais atžvilgiais esti net žymiai ge­resnis.

Kazeinui gaminti imama paprasta, gerai išsunkta ir iš­mazgota varškė. Ji gerai išminkoma arba malūnėliu permala­ma ir, pridėjus apie 1/5 dalį gesintų kalkių, trintuvu ištrinama. Per keletą minučių gaunama tirštas kleinus sirupas, kuris tu ri didelę rišamą jėgą ir išdžiūvęs vandeny nesileidžia. Jis stalių vartojam as kaip drėgmei atsparūs klijai, o dažyme — dažams jungti.

K a z e i n i n i ų d a ž ų p a r u o š i m a s .

Anksčiau minėtu būdu gautas kazeininis sirupas atskie- džiamas 3-5 dalimis vandens, paskui šio skiedinio pilama į tirštai su vandeniu sumaišytus dažus, tiek, kol šie būna tinka­mi dažymui. Kadangi ne visi dažai vienodai reikalauja jungėjo, ta i prieš dažant, panašiai kaip ir klijinius dažus, reikia būtinai išbandyti. Jei išdžiūvę dažai popierėlį suraukšlėja — yra per stiprūs, jei tepasi — per silpni. Geriausia išbandyti an t to pat paviršiaus, kurį manoma dažyti.

Šiaip jau kazeininiai dažai, turėdami beveik visas geras klijinių dažų savybes, praneša klijinius dar patvarumu ir atspa­rumu drėgmei. Todėl vartotini tiek paprastam dažymui tin­kuotų ir medinių paviršių, drėgnose patalpose, salėse, bažny- žiose ir išoriniam dažymui, tiek ir meniškoj tapyboj (šlapiai ir sausai freskai).

Tačiau kazeininiai dažai turi ir neigiamų savybių, kurios praktikoje sudaro daug nepatogumų: šie klijai labai greitgenda. Kazeino ir kazeininių dažų negalima paruošti daugiau, kiek jų per dieną galima sunaudoti. Ilgiau pastovėję jie p ra­deda dvokti ir žymiai nustoja rišamos jėgos. Net ir kai kurios konservavimo priemonės (salicilinė a r karbolio rūgštis) mažai gelbsti.

Atliekant didesnius darbus (salėse, teatruose, bažnyčiose), kur vienoda spalva tenka padengti ištisi plotai ir darbas tru n ­ka keletą dienų, reikiamos spalvos dąžų tiršta i paruošiamas di-

82

dėsnis kiekis, o paskui su nuolat šviežiai pagamintu kazeinu jie maišomi.

Vietoj kalkių, kad varškė ištirptų, galima dėti ir kitų šar­minių arba alkalinių medžiagų, pav., kalio šarmo, natrio šarmo, amoniako, sodos a r potašo. Tačiau kalkės visiems y ra prieina- miausia ir pigiausia medžiaga. Tik jos tu ri būti geros. Prieš dedant į varškę, patartina jas dar perkošti. Patvarumo dėliai į kazeininius dažus, vartojam us išoriniams darbams, patartina pridėti apie 10%—25% pakasto. Pakastą reikia pilti labai iš lėto ir nuolat maišyti. Staiga pilant jis gerai nesusijungia.

Kazeininiams dažams geriausias gruntas yra grynas, šva­rus naujas ar senas tinkas. Seni dažai tu ri būti visiškai pa­šalinti.

Kadangi kazeininiai jungėjai tu ri stiprią šarminę reakciją, ta i su jais galima maišyti tie dažai, kurie tinka į kalkes a r­ba skystą stiklą. Be tų, galima su jais maišyti dar cinko balti, litoponas, švino surikas, chromo žali ir kt.

G a t a v a s k a z e i n a s yra konservuotas, kad taip greit negestų. Todėl vartojimo atžvilgiu jis y ra patogesnis, bet vis dėlto brangokas, o kai kada būna ir nevisai patikimos ko­kybės. Iš vertingesnių patentuotų kazeinų rekomenduojamas „Kohlers Kasein“, „Nobel K asinat“ ir kt., kurie kaip šalti klijai taip pat ir stalių vartojami. Perkant kazeiną gaunamas ir jo paruošimo receptas.

Pienas.

Pienas taip pat jau seniai vartojam as dažams jungti. Dar ir šiandien labai dažnai linijavimui, šablonavimui ir kitokiems dekoravimo darbams dažus maišoma su pienu. Su pienu dažai būna skystesni ir tuo būdu lengviau galima linijas vesti. Pie­nas naudojamas ir temperinėms emulsijoms gaminti.

Kiaušiniai.

Kiaušiniai tu ri taip pat gana stiprių rišamų savybių ir var­tojam i su bronzomis, o svarbiausia, darant emulsijas.

i83

A u g a l i n i a i k l i j a iAugaliniai klijai, kurie pradėta vartoti nelabai seniai, maž­

daug prieš 30 metų, šiandien dažymo praktikoj turi didelio pa­sisekimo ir pradeda gyvulinius klijus pamažu išstumti. Auga­liniai klijai su natrio šarmo pagalba gaminami iš bulvių krak­molo.

Augaliniai klijai prekyboj gaunami pastos, miltelių arba kruopučių pavidale, patentuotose dėžutėse ir pakeliuose. Iki šiol tokių patentuotų fabrikatų geriausiais laikomi „Sichelleim“ — Sichel’io klijai, arba tiesiog „Sichelis“ (pavadinti išradėjo Fardinando Sichel’io vardu). Jie perkami pakeliuose po 500 gr. gelsvų kruopelyčių pavidale ir išleidžiami šaltame vandenyje. Kad šiuos klijus būtų galima gerai išleisti, reikia juos į vandenį pilti labai iš lėto ir nuolat plakti. Kad sichelinių klijų kruope­lytės visiškai ištirptų, patartina paruošti juos dar iš vakaro.

Augaliniai klijai, palyginti su stalių klijais, tu ri kai kurių geresnių savybių: greičiau paruošiami, duoda lygesnį ir šva­resnį dažymo paviršių ir mažiau trūkinėja. Nors dirbant su augaliniais klijais ir nėra tokio didelio pavojaus, kad dažai būtų per daug įklijuoti, bet — atsarga gėdos nedaro — prieš da­žant būtinai reikia patikrinti. Su augaliniais klijais paruošti dažai atrodo tiršti ir nuo teptuko, panašiai kaip su stalių klijais, nebėga. Dėl šios priežasties jie mažiau tinka dekoravimo dar­bams: šablonavimui, laisvam piešimui ar linijavimui.

t

Dažant dažais, paruoštais su augaliniais klijais, muilinis gruntas, koks vartojam as su stalių klijais paruoštiems dažams, ne visuomet tinka. Geriau šiuo atveju gruntuoti silpnesniu au­galinių klijų skiediniu, į kurį dedama trupu tį muilo skiedinio ir dažų. Tokio sąstato skiedinys y ra kartu ir gruntas ir paspal- vis. Jei tinkamai buvo paruoštas gruntas, galima tinkuotą pa­viršių padengti spalva iš vieno karto.

Augaliniai klijai vartojam i geresniems vidaus darbams gruntuoti, kai paviršius dažomas aliejiniais a r lakiniais dažais.

Tam tikslui klijų dedama arba į gatavai priešpaskutiniam dažymui paruoštus aliejinius dažus, arba sudaroma gruntui

84

speciali emulsija: 6 dalys tirštų klijų ir 1 dalis aliejaus arba pakasto. Pagal reikalą emulsija skiedžiama vandeniu.

Taip pat rekomenduojama ir glaistui, būtent: 5 dalys krei­dos, 1 dal. švino baltų aliejinių dažų ir — dalys tirštų augali­nių klijų, su lako priemaiša.

Krakmolas.

Krakmolas (bulvių, javų, ar kit. augalų) vartojam as dau­giausia popieriniams tapetam s klijuoti, drobei po aliejiniais da­žais gruntuoti, dažams jungti vietoj klijų, ir pan. Tirštai su­maišytas bulvių krakmolas, į kurį pridedama dar tam tikras kiekis kurių nors druskų arba šarmų, duoda medžiagą, panašią į gumą, kuri tinka sienoms valyti nuo dulkių ir suodžių.

Dekstrinas.

Dekstrinas (degintas bulvių krakmolas) gaminamas tokiu būdu: krakmolo milteliai maišomi su praskiesta sieros arbaazoto rūgštimi ir kaitinami. Tuo būdu gaunami gelsvi milteliai, kurie tirpsta šiltame vandenyje ir galima vartoti vietoj kitų klijų dažams jungti arba su bronzomis.

Arabų guma.

Arabų guma — šviesiai gelsvų, net rudų gabaliukų pavi­dalo sakai. Tirpsta ir šiltame ir šaltame vandenyje, duoda kleinų skystimą, kuris daugiausia vartojam as su bronzomis ir emulsijomis.

A L I E J I N I A I J U N G Ė J A I

Aliejus, pakastas ir aliejiniai dažaiAliejus ir pakastas aliejinių, lakinių, emulsinių dažų ir ki­

tokių dažymo medžiagų gamyboj, o tuo pačiu ir dažymo tech­nikoj užima bene svarbiausią vietą.

85

Aliejais vadiname augalinius riebalus, kuriuos išspaudžia iš įvairių augalų sėklų. Tapybos ir dažymo technikoj didžiau­sios reikšmės tu ri sėmenų aliejus ir iš jo pagamintas pakastas.

Sėmenų aliejus.

Sėmenų aliejus, kaip ir pats pavadinimas sako, y ra gami­namas iš sėmenų — linų sėklų. Aliejaus kokybė daug priklauso nuo pačių sėmenų kokybės. Juo švaresnės, grynesnės ir geriau išnokusios sėmenys, juo geresnis aliejus. Seniau aliejų gamin­davosi, kas ir dabar kaimuose pasitaiko, naminiu būdu. Ka­dangi jo suvartojimas tiek pramonės, tiek maisto reikalams yra gana didelis, šiandien aliejaus gamyba yra virtusi stambia pra­monės šaka. Linų auginimu specialiai aliejaus pramonei rūpi­namasi įvairiuose kraštuose. Produktingiausi žaliavos tiekė­jai, pirmoj eilėj, y ra Argentina, toliau Indija, Rusija, Jungt. Amerikos valstybės, Ruminija, Baltijos ir kiti kraštai. Specia­listų tvirtinimu, gryniausią žaliavą tiekia Baltijos kraštai. Tik esanti viena y da: kadangi čia linai pirmoj eilėj auginami pluoš­tui, o ne aliejui, tad per mažai išnokinami. Ne visai prinokusių linų yra geresnis pluoštas, bet būna blogesnis aliejus.

Aliejus iš sėmenų spaudžiamas šaltu ir šiltu būdu, specia­liais presais arba ekstraguojam as (ištraukiamas) su pagalba įvairių chemikalų (sieros, anglies vandenilio, eterio ir pan.).

Šaltu būdu spaustas aliejus y ra šviesesnis, maloniau kve­pia, tu ri mažiau dumblo (nuosėdų) ir dėl to geresnis, negu šiltu būdu gamintas. Bet šiltu būdu aliejaus išspaudžiama didesnis kiekis, negu šaltu, tad spaudyklose ir fabrikuose daugiau var­tojam as šiltas būdas.

A l i e j a u s v a l y m a s .

Tuo ar kitu būdu tik ką šviežiai pagamintas aliejus papras­tai tu ri daug nešvarumų (dumblo), drėgmės, ir kitokių džiū­vimui ir patvarumui nepalankių priemaišų.

Aliejui valyti vartojam a keletas būdų. Geriausias jų yra nutūralus nusistovėjimas (aliejui leidžiama per tam tik rą laiką,

86

pav., dvejus metus, išsistovėti). Tačiau ilgas aliejaus laikymas nevisuomet yra patogus, ir be to, daug kaštuoja. Fabrikantai stengiasi tam tikslui pavartoti greitesnes priemones, būtent: dirbtinę kvarco lempų šviesą, sieros rūgštį, kalkes, sunkųjį špa­tą, baltinančią žemę (Floridaerde, Fullererde), ir pan.

Reikia pasakyti, kad dirbtinos priemonės natūralaus nusi- stovėjimo neatstoja.

Iš dažytojui prieinamiausių medžiagų aliejui valyti pato­giausios y ra negesintos kalkės ir sunkusis špatas. Kalkės iš­traukia iš aliejaus drėgmę, o špatas nusodina aliejuje esantį dumblą. Nors pats špatas dažnai plūduriuoja aliejuje ir jį daro drumstą, bet tas visai nieko nekenkia. Keletas lašų terpentino a r benzino špato dalelytes įstengia nusodinti, bet ta i nėra bū­tinas reikalas, nes per ilgesnį laiką jis ir pats nusėda.

Vietoj špato galima naudoti gryną, švarų ir smulkų smėlį, susmulkintą stiklą arba kreidą.

Senesni meisteriai aliejų valydavo sniego pagalba. Tam tikslui jį maišydavo tiršta i su šviežiu sniegu ir palikdavo kokiai savaitei „iššalti“. Paskui, įnešę į kambarį, pamažu atšildy- davo ir, reikia stebėtis, koks švarus būdavo aliejus. Nešvaru­mai gražiai nusistodavo an t dugno gelsvų nuosėdų pavidale. Tačiau šis valymo būdas gali būti labai pripuolamas, nes ne vi­suomet būna sniego.

A l i e j a u s b a l t i n i m a s .

Jau bevalant, aliejus žymiai praskaidrėja, tačiau šviesiems, ypač baltiems, dažams paruošti jis reikia dar baltinti. Aliejus baltiniams natūraliu arba dirbtiniu būdu.

N a t ū r a l i u b ū d u baltinant, daroma taip: aliejuspilamas į šviesaus stiklo bonkas ir statom as tokioj vietoj, ku­rią gerai galėtų pasiekti saulės šviesa. Per keletą mėnesių alie­jus, saulės spindulių veikiamas, nusistovi, praskaidrėja ir iš­bąla. Toks natūraliu būdu baltintas aliejus y ra pats geriausias aliejinei tapybai. Puspilnėse ir atvirose bonkose aliejus nusisto- ja greičiau, negu pilnose ir uždarytose, bet užtat žymiai sutirš­tė ja. Su tirštu aliejumi nepatogu maišyti dažus, o skiedžiant nukenčia jo patvarumas.

87

D i r b t i n i u b ū d u aliejus baltinamas jį pamažu šil­dant iki tam tikro tem peratūros laipsnio arba verdant su bal­tinančia žeme (Fullererde) bei kitomis priemonėmis. Šiuo būdu aliejų galima išbaltinti žymiai greičiau ir net švariau, bet tas išbalinimas nėra pastovus. Dažnai toks, iš pažiūros šviesus, alie­jus su baltais dažais dar greičiau pagelsta, kaip nebaltintas.

S ė m e n ų a l i e j a u s r ū š y s i r s u v a r t o j i m a s .

Žalias aliejus vadinamas toks, kuris šaltu, šiltu a r ekstrak­cijos būdu pagamintas ir dar nevalytas. Jis tapybos ir dažymo darbams netinka.

Rafinuotas aliejus, t. y., valytas ir pritaikytas maistui (daugiausia šaltu būdu gam intas). Tapybai galima naudoti, bet dažymui — ne.

Lakinis aliejus — geros kokybės ir šviesios skaidrios gels­vos spalvos. Jis gaunamas žaliam aliejui nusistovėjus per ilgą laiką (metus, dvejus) ir neturi jokių nuosėdų. Vartojamas ge­ros rūšies aliejiniams lakams gaminti ir tapyboj.

Baltintas aliejus, gaminamas jau minėtu natūraliniu ir dirbtiniu būdu, vartojam as baltam emaliui ir baltam dažymui.

Tirštintas aliejus (Standol, Dickol) gaunamas natūraliniu a r dirbtiniu būdu sutirštinant paprastą aliejų.

Natūralus aliejaus tirštinim o būdas buvo vartojam as se­niau. Tam tikslui aliejų pildavo į plačius indus, pridengdavo stiklu, kad nepridulkėtų, ir išstatydavo saulėtoje vietoje. Per metus, ligi pusantrų, protarpiais jis pamaišomas, kad paviršiu­je nesusidarytų plėvė, aliejus saulės šviesos ir ore esančio de- guonio veikiamas pakankamai sutirštėdavo ir praskaidrėdavo.

Vėliau buvo vartojam as kiek greitesnis šildymo būdas. Aliejus sutirštėdavo per keletą dienų, nors nebūdavo toks skaidrus.

Šis, pastarasis, šildymo būdas vartojam as ir dabar, tik atliekamas specialiuose aparatuose, esant aukštai tem peratūrai ir leidžiant sausą ir karštą oro srovę. Atsižvelgiant į šildymo

88

laiką ir tem peratūros laipsnį, galima gauti skystesnio ir tirs- tesnio aliejaus.

Tirštintas aliejus pats vienas dažymui nevartojam as. Tačiau jo įmaišant apie 10%—15% į gatavus aliejinius, išorės darbams skirtus dažus, jis dažymui suteikia didesnio patvarumo ir blizgėjimo. Ypatingai patartina pridėti į dažus, vartojam us geležiai dažyti.

Be to, tirštin tas aliejus vartojam as išorinių aliejinių lakų ir emalių gamyboj. Jis lakams ir emaliams suteikia ne tik di­desnio patvarumo, bet ir elastiškumo.

Mikstionas taip pat yra sutirštinto aliejaus rūšis su ati­tinkam a kopalų priemaiša. Jis vartojam as auksuojant bei bronzuojant. Mikstionas plonai užtepamas an t gerai auksavi­mui paruošto tvirto grunto ir po 20—24 val., kada jo paviršius dar truputį glitus (lipnus), klojami lapeliai bei barstom a bronza.

Mikstiono y ra džiūstančio greičiau (per 12 val.) ir lėčiau (per 24 val.). Visam pasaulyje pragarsėjusi mikstiono markė y ra „Lefranc & Co, Paris“. Jis skaitomas geriausias.

Pakastas (pernicas).

Kadangi beveik visi anksčiau minėti aliejai, o taip pat ir su jais maišyti dažai, džiūsta gana lėtai, tad jau seniai buvo stengiamasi tą jų džiūvimą kaip nors pagreitinti. Aliejaus džiū­vimo pagreitinimas, nepakenkiant jo kokybei, y ra vienas svar­biausių pakasto gamybos uždavinių, turinčių didelės ekonominės ir praktinės reikšmės. Šiandien darbo tempas y ra toks greitas, kad vargu ar kas sutiktų laukti dažymo darbų pabaigos, jei kartą dažytas paviršius turėtų džiūti savaitę ir daugiau. Dažant gi po kelius kartus, darbas tęstųsi mėnesius.

Pakastas verdamas iš sėmenų aliejaus, pridedant kai kurių džiūvimą pagreitinančių priemonių (sikatyvų). Tam tikslui var­tojam a įvairių metalų (pav., kobalto, mangano, švino, vario, chromo, cinko) oksidai, arba specialūs preparatai: linoleatai ir rezinatai.

89

Linoleatai ir rezinatai y ra pagaminti iš jau minėtų, dau­giausia mangano ir kobalto, metalų oksidų su aliejum arba su sakais (su aliejum — linoleatai, su sakais — rezinatai).

K a i p p a č i a m p a s i g a m i n t i p a k a s t o .Seniau pakastą virdavosi patys amatininkai, bet šiandien,

kai fabrikai siūlo įvairių jo rūšių ir palyginti nebrangiomis kainomis, tad, atrodo, neapsimokėtų su juo gaišti laiką. Bet atsižvelgiant į tai, kad fabrikų gaminto pakasto kokybe tenka ne k artą nusivilti, pravartu dar ir šiandien mokėti pačiam jį gamintis. Čia nurodysiu keletą receptų, pagal kuriuos, tu rin t noro ir laiko, o ypač savo žaliavos (aliejaus), galima būtų pa­čiam išsivirti pakasto:

1. 25 klg. aliejaus, 500 gr. švininio kleito (Bleiglatte) ir120 gr. cinko vitrioliaus.

2. 25 klg. aliejaus, 750 gr. švino kleito.3. 25 klg. aliejaus, 750 gr. švino suriko.4. 25 klg. aliejaus, 500 gr. baltų sikatyvo miltelių (boro

rūgšties mangano oksidulas).5. 25 klg. aliejaus, 1 klg. švino cukraus.P a k a s t o v i r i m o b ū d a s . Aliejaus pilama į katilą

nedaugiau dviejų trečdalių. Pradėdam as virti aliejus smarkiai, putoja, tad iš pilno gali daug nubėgti. Virti reikia atviroj vietoj, nes bevirdamas aliejus labai dvokia. Minėtąsias džiūvimo prie­maišas (kleitą, vitriolį ir kt.) dėti aliejui beverdant ir nuolat maišyti. Virti apie 2-3 valandas, kol jau aliejus nebeputoja.

Pradėjus aliejui bėgti, katilą reik nuo ugnies nukelti arba įpilti šiek tiek jau virinto aliejaus. Tik nieku būdu nepilti žalio aliejaus arba vandens, nes tuom et viskas išbėgtų. Užsidegus katilą pridengti skarda a r drėgnu skuduru. Saugotis gaisro!

Faktorinis pakastas.Faktorinis pakastas neseniai išrasta (vokiškas patentas)

specialaus, greit džiūstančio pakasto rūšis. Jis gaminamas ga­na sudėtingu chemišku būdu, faktorizuojant gryną sėmenų aliejų. Jis tu ri tą įdomią savybę, kad, mažai susigerdamas į da­žomąjį paviršių, duoda ploną, gerai dengiantį ir greit džiūstan­tį sluogsnį. Pilnai išdžiūsta per 6-7 val.

90

Faktorinis pakastas tinka tiek vidaus tiek išorės dažymo darbams.

Aliejaus ir pakasto savybės.A l i e j u s a r p a k a s t a s t i r p s t a eteriniuose skys­

čiuose, pav., terpentine, benzolyje, benzine, žibale, spirite ir pan.N e t i r p s t a tik vandenyje. Būdamas lengvesnis už van­

denį, plūduriuoja jo paviršiuje.M e c h a n i š k a i s u p l a k t a s s u v a n d e n i u a l i e ­

j u s a r p a k a s t a s jame išsisklaido smulkiausiomis dalelė­mis, duodamas emulsiją, tačiau tokiam pavidale jis ilgai išbūti negali: po kurio laiko pradeda gesti, dvokti ir vėl išsiskiria iš vandens. Šarmai aliejų muilina.

A l i e j a u s , p a k a s t o i r a l i e j i n i ų d a ž ų d ž i ū v i m o s ą l y g o s .

Sėmenų aliejus, o juo labiau iš jo pagamintas pakastas, y ra priskaitomas prie džiūstančių aliejų. Aliejaus džiūvimas re­miasi oksidacija, t. y. riebalinių rūgščių chemišku jungimusi su oro deguoniu. Oksidacijos dėka aliejai taip sukietėja, kad van­deny netirpsta ir lieka atsparūs oro įtakoms. Džiūvimo arba oksidacijos greitis priklauso nuo labai įvairių sąlygų:

1) n u o p a č i o a l i e j a u s s u d ė t i e s i r k o k y ­b ė s . Žalias ir šviežias aliejus džiūsta blogiau, negu valytas a r­ba pastovėjęs. Su nedžiūstančių aliejų priemaiša sėmenų alie­jus džiūsta taip pat blogiau negu grynas, nefalsifikuotas;

2) n u o o r o s ą l y g ų . Sausą šiltą ir saulėtą dieną alie­jus džiūsta žymiai greičiau, negu drėgname ir 'šaltame ore ar tamsoj. Vandenyje visai nedžiūsta. Todėl aliejai, užpilti vande­niu, ilgai galima išlaikyti skysti;

3) n u o d a ž ų , s u k u r i ai s a l i e j u s m a i š o ­m a s , pav., su Kaselio rudais, umbromis, te rra di Siena, karmi­nu, kraplaku ir su juodais žymiai blogiau džiūsta negu su visais kitais dažais. Geriausiai aliejus džiūsta su švino baltais, švino suriku, chromo geltonais, chromo raudonais. Šitais pastarai­siais galima dažyti maišytais su pakastu be jokių sikatyvų;

4) n u o d a ž o m o j o p a v i r š i a u s . Ant akytesnio a r minkštesnio paviršiaus užteptas aliejus greičiau džiūsta. Be

91

to, aliejus blogai džiūsta ant riebaluoto, vaškuoto ir sakingo paviršiaus. Tad prieš dažant reikia visus tuos nešvarumus ar sakus pašalinti;

5) n u o a l i e j a u s a r b a a l i e j i n i ų d a ž ų s l u o g - s n i o s t o r u m o . Juo plonesnis sluogsnis, juo greičiau džiūs­ta . Storas aliejaus sluogsnis ne tik ilgai džiūsta, bet dar ir raukšlėjasi. Kadangi aliejinis sluogsnis pradeda džiūti arba ok­siduotos iš viršaus, tad paviršiuje užsidėjusi aliejaus plėvelė (filmas) kliudo deguoniui skverbtis gilyn. Jei sluogsnis yra storas, deguonis renkasi tik viršutinėj sluogsnio dalyj, nuo ko ši plečiasi ir, nebesutilpdama, raukšlėjasi.

Beveik tas pat atsitinka ir tuomet, kai an trą kartą dažo­ma, pirmam aliejaus a r aliejinių dažų sluogsniui pakankamai neišdžiuvus.

Kadangi aliejaus ir aliejinių dažų džiūvimas priklauso nuo įvairių aplinkybių, tad ir džiūvimo laiką sunku griežtai nu­statyti.

A l i e j u s normaliose sąlygose (sausam kambario tempe­ratūros ore) pradžiūsta per 3-4 dienas tiek, kad ranka sliduoja, o galutinai išdžiūsta ne mažiau per 8-10 dienų. Nagu braukiant per pakankamai išdžiūvusį paviršių turi palikti baltas bruožas.

P a k a s t a s normaliose sąlygose pradžiūsta per 12—24 val., o galutinai išdžiūsta ne mažiau kaip per 30—48 valandas.

S ė m e n ų a l i e j a u s p r i ė m i m o s ą l y g o s . Chemiškai ištirti * ir nustatyti aliejaus kokybę gali tik chemikas specialistas.

Perkant ar priimant aliejų reikia žiūrėti: kad jis būtų skaidrus, gels­vos ar r u sv o j gintarinės spalvos. Įpylus į bandomąjį stiklelį ir palikus il­gesniam laikui (iki 3-jų dienų) stovėti, neprivalo atsirasti dumbluotų nuo­sėdų arba susidrumsti. Šaltu būdu spaustas aliejus yra šviesesnės spalvos ir turi malonesnį kvapą, už šiltu būdu spaustą aliejų.

Gryno aliejaus lyginam asis svoris turi būti 0,935—0,950. Priem aišos lyginam ąjį svorį mažina.

Pašildžius aliejų bandomajame stiklelyj, neprivalo rodytis putų arba kitų nešvarumų.

PAKASTO (PERNICO) STANDARTAS. (Kainų tvarkytojo įsakym as).

A APIBRĖŽIMAS: pakastas yra medžiaga, susidedanti iš virinto sė­menų aliejaus ir sausinančios medžiagos (sikatyvo) priemaišos.

92

B. TECHNINĖS SĄLYGOS:

1. Į p a k a s tą negali būti dedama sausinančios medžiagos daugiau kaip: a) 2%, jei vartojam a oleatai, arba b) 5% jei vartojama rezinatai. B e sau­sinančios medžiagos i pakastą neturi būti dedamos jokios pašalinės prie­maišos,

2. pakastas turi būti skaidrus ir negali turėti nuosėdų; žemoje tem ­peratūroje gali pasidaryti neskaidriu, bet pašildžius iki 400 C, neskaidru- mas turi pranykti,

3. pakastas gali būti geltonos, iki raudono vyno, spalvos, bet ne tam ­sesnis už i/50 normalaus jodo tirpinį,

4. pakastas turi būdingą virinto aliejaus (akroleino) kvapą,5. pakasto lyginam asis svoris 200 C temperatūroje: 0,930—0,960,6. rūgščių skaičius nedidesnis kaip 12,7. sumuilėjimo skaičius tarp 187—195,8. jodo skaičius tarp 150—185,9. džiūvimo laikas: 8-12 valandų temperatūroje 18-23° C. Džiūvimo

laikas tikrinam as šiuo būdu: ant švarios stiklo plokštelės užtepam as plo­nas pakasto sluogsnis, kuris sausoje, saulės neapšviestoje vietoje, prie temperatūros tarp 18—230 C, turi pasidaryti sausa, elastiška, blizgančia, ne- suaižėjusia plėvele. Po 24 valandų plėvelė turi visai sausai išdžiūti, pasi­likdama elastiška, blizgančia ir nesuaižėjusia.

C. ĮDARYMAS IR ŽENKLAI:

pakastas pilamas į švarias statines. Statinės dugnai turi būti dažomi raudonai. Viename dugne turi būti aiškūs ir patvarūs užrašai:

a) pakastą gaminusios įmonės pavadinimas,b) statinės svoris kg. brutto,c) statinės tar kg.,d) statinės numeris (Nr.).

Iš užsienio įvežamojo pakasto standartas neturi būti žemesnis už vietinį.

Pardavinėjant pakastas neturi būti maišomas su pakasto nuosėdomis (liekanom is), žibalu, terpentinu, aliejais ar kitom is medžiagomis.

Prekybininkam s leidžiama turimas ne standartinio pakasto atsargas išparduoti iki 1936 m. gegužės mėn. 30 dienos.

N usikaltę šiam įsakymui bus baudžiami pagal kainų priežiūros įstaty­mo 3 ir 9 str. str.

A l i e j i n i ų d a ž ų p a r u o š i m a s .

Aliejinių dažų paruošimas y ra labai paprastas. Sausi dažai maišomi tiršta i su-pakastu ir gerai išplakami, kad nebepaliktų sausų kruopelių. Geresniems darbams dažus reikia būtinai per­

93

malti malūnėliu a r sutrinti. Paskui atitinkamai praskiesti arba vienu pakastu (išoriniams darbam s), arba su terpentinu (vi­daus darbam s). Jei reikalinga, kad dažai skubiai džiūtų, šiek tiek pridedama ir sikatyvo.

K i t i a l i e j a iMedžio aliejus.

Medžio aliejus, dar vadinamas Tungo aliejum, gaminamas iš tam tikrų Kinijoj ir Japonijoj augančių medžių riešutų. Jis tu ri savotišką savybę: kaitinant, maždaug 200° tem peratūroj, taip sutirštėja, kad galima piaustyti peiliu. Ši savybė, o taip pat ir stiprus, atsiduodąs kiaulės taukais, kvapas leidžia jį lengvai atskirti nuo kitų aliejų. Medžio aliejaus kiek storesnis sluogsnis bedžiūdamas raukšlėjasi ir darosi panašus į ledo ra š­tus, kuriais žiemą šaltis papuošia langus. Užteptas plonai grei­čiau ir kiečiau išdžiūsta už sėmenų aliejų. P ats vienas dažymui netinka. Bet plačiai vartojam as k i e t a i d ž i ū s t a n č i ų a l i e j ų , l a k ų i r e m a l i ų gamyboj (grindims, baldams ir k t.). Iš medžio aliejaus taip pat gaminamas pakastas ir tirš­tin tas aliejus, kuris turi beveik tas pačias sėmeninio pakasto ir tirštinto aliejaus savybes.

Aguonų aliejus.

Aguonų aliejus gaminamas iš baltųjų aguonų sėklų. Jis dažymo technikoj nebevartojamas, kadangi blogai ir netvirtai džiūsta. Bet už ta t tapyboj labai mėgiamas. Jis ne tiek gelsta ir mažiau trūkinėja už sėmenų aliejų.

Nedžiūstantieji aliejai.

Nedžiūstantieji aliejai dažymo technikoj neturi jokios praktinės vertės. Kadangi y ra pigesni, ta i jais kartais geri aliejai falsifikuojami. Tokių nedžiūstančių aliejų pažymėtini: alyvų, migdolų, ricinos, medvilnės, sakų (gaunamas destiliuo- jan t pušų sakus), žuvų (tranas) ir kiti.

94

Mineraliniai aliejai savo išvaizda y ra labai panašūs orga­niškos kilmės aliejams, bet chemine sudėtimi yra visai skir­tingi. Svarbiausia mineralinių aliejų žaliava — nafta. Dabartiniu metu daug mineralinių aliejų gaunama destiliuojant akmens anglis.

Mineraliniai aliejai, priešingai organiškos kilmės aliejams, netirpsta jokiuose eteriniuose skysčiuose (benzine, benzolyj, terpentine ir p.). Šarmams ir rūgštims jie visiškai nejautrūs. Mineraliniai aliejai daugiausia vartojam i įvairiems tepalams gaminti ir kaip džiūstančių aliejų falsifikatoriai.

Mineraliniai aliejai.

95

LA K A I IR E M A LIA ILakais vadiname aliejiniuose a r eteriniuose skysčiuose iš­

tirpintus įvairių, daugiausia spygliuotų, medžių sakus, kopalus a r celiuliozą. Emaliais arba glazūromis vadinami tie patys la­kai, sumaišyti su įvairiais dažais. Tačiau jie nieko bendro ne­turi, su keramikoj vartojam ais emaliais a r glazūromis.

Lakai ir emaliai vartojam i tam , kad suteikus dažomąjam paviršiui tvirtesnį, patvaresnį sluogsnį, o kartu gražesnę ir ele­gantiškesnę išvaizdą.

Lakams gaminti medžiagos galima suskirstyti į tris svar­biausias grupes, būtent:

Lakams gaminti medžiagos

kopalai

I. K ietos medžiagos

sakaišvieži sakai, balzamai, sukietin­ti sakai arba esterai ir dirbti­niai sakai.

asfaltas Į natūralūs ir dirbtinis

( celiulioidas, nitroceliulioza, ce- ce liu lio za j lonasceliuliozą

sėmenų aliej., medžio aliej., aliejai tirštintas aliej., aguonų aliej.

ir kt.II. Skystos medžiagos terpentinas, spiritas, acetonas,

eteriniai benzolis, amilalkoholis, amila-skysčiai cetatas, toluolas, butilalkoholis,

ksilolas ir eilė kitų.

III. Chemikalijos.

azotasazoto rūgštis sieros „ chloras kalkės ir kt.

96

K o p a I a iSpėjama, kad prieš šimtus tūkstančių metų augę ypatingi,

tiek spygliuoti, tiek lapuoti medžiai, iš kurių tekėjusi derva (smala). Ištekėjusi derva per ilgus amžius buvo apnešta žemė­mis ir, mūsų supratimu, palaidota, kad supūtų. Bet derva ne­supuvo, o tik, giliai žemėje be oro gulėdama, dar labiau sukie­tėjo. Dabar ji, iškasta iš žemės, vadinama kopalais. Kopalai tinka gaminti geriausiems lakams, vad. kopalų lakams.

Daugiausia kopalų randam a Afrikos pakraščiuose, Zanzi- baro ir Madagaskaro salose, Rytų Indijoj, Didžiojo vandenyno salose, Australijoj, Pietų Amerikoj, Lietuvos ir Vokiečių jūros pakraščiuose. Pagal randamų vietų vardus dažniausiai ir kopa­lai vadinami, pav., Zanzibaro kopalas, Madagaskaro kopai., Kongo kopai., Manila kop., Borneo kop., Sum atra kop., ginta­ras ir kt.

97Statybinis dažymas 7.

K a i p i š k o p a l ų g a m i n a m i l a k a i ? Kopalai pirmiausia atrenkami nuo visokių priemaišų ir valomi. Paskui gana aukštoj tem peratūroj, iki 300°C, tirpdinami ir lydomi i taip vadinamą kopalų kanifoliją. Tik išlydyti kopalai tampa iš­tirpdomi aliejuose. Juo lakas turi būti riebesnis, tuo didesnis kiekis aliejaus imama. Pav., automobilių lakas 1-nai daliai der­vos turi 3 dalis aliejaus; vidaus lakas 1-ną dalį dervos ir 1 alie­jaus. Pagal reikalą jį galima skiesti terpentinu.

Kopalai yra labai atsparūs šarmams ir rūgštims. Tik kon­centruoti skiediniai juos truputį veikia. Atsižvelgiant į šias ko­palų savybes, iš jų gaminami specialūs karščiui, rūgštims, šar­mams ir, apskritai oro įtakoms atsparūs lakai. Ypatingai labai geri (karščiaatspariai, išoriniai, automobiliams, grindims) la­kai gaminami iš gintaro, kurio paprastai sunaudojama tik a t­matos ir liekanos, o visa kita eina papuošalams gaminti.

S a k a iSakai y ra ištekėjusi, pro tyčia a r netyčia sužeistas me­

džių vietas, ir sukietėjusi, daugiausia spygliuotų medžių, derva (smala, sultys). Sakai nėra tokie kieti, kaip kopalai. Bet vis dėlto, tam tikru būdu užgrūdinus, galima ir iš jų gauti neblogų lakų.

98

Daugiausia sakų gaunama Pietų Amerikoj ir Europoj. Pas mus, Lietuvoje, sunaudojami tik pušų sakai.

Svarbiausi produktai, gaminami iš pušų sakų yra terpen­tinas ir kanifolija. Tam tikslui sakai, panašiai kaip kopalai, atrenkam i nuo priemaišų, valomi ir lydomi. Toliau lydinys destiliuojamas. Lekiančios dalys garų pavidale surenkamos j specialius rezervuarus, kur jos ataušta ir virsta skysčiu. Šis skystis yra ne kas kita, kaip terpentinas (nevalytas). Jei šitą skystį dar sykį destiliuoja ir garus leidžia per kalkes, ta i gauna valytą terpentiną arba rektifikuotą.

Destiliato kietosios dalys vadinamos kanifolija.Kanifolija dar neutralizuojama, kitaip tariant, su kalkių

arba metalų deginių (oksidų) pagalba pašalinamos iš jos t. v. sakų rūgštys ir kai kurios minkštos medžiagos. Tokia neutrali­zuota kanifolija vadinama esteru ir vartojam a lakams gaminti.

99

Iš esterio gaminti lakai esti ne tik dar žymiai pigesni.

ne blogesni už kopalų, bet

Lakams gaminti dau­giausia vartojam i šie sa­kai: pušų sakai, sandara- kas, mastiksas, damara, kaučiukas, šelakas ir kt.

Kadangi šelakas tu ri didelės reikšmės ne tik la­kų pramonėj, bet plačiai vartojam as dažytojų, s ta ­lių ir kitose amato srityse, tai, manau, pravartu bus su juo šiek tiek arčiau su­sipažinti.

V

Š e l a k a s

Šelakas gaminamas iš tam tikrų Indijoj augan­čių krūmų sakų, vad. laz- delinio lako (Stocklack), kuris skiriasi nuo kitų sa­kų tuo, kad nėra vien tik augalų, bet kartu ir gyvu­lių kilmės produktas.

100

Lazdelinis lakas yra vabz­džių, lotyniškai vadinamų „Coc- cus lacca“, „Tachardia lacca”, perdirbtos minėtų augalų sul­tys. Tūkstančiai šitų vabz­

džių, apgulę krūmų šakeles, ima čiulpti sultis, kurias perdirbę iš savęs išskiria. Sultys, kurios ore labai greit kietėja, apdengia ne tik šakeles, bet ir pačias vabzdžių pateles, sudarydamos krumplio didumo gumbelius. Čia jos padeda kiaušinėlius, o pačios miršta. Po kelių mėnesių iš kiaušinėlių išsiperi nauja vabzdžių karta, kuri, atlikus savo uždavinį, vėl miršta, irt. t. Šie vabzdžiai, specialiai sakams perdirbti, auginam i panašiai kaip bi­tės medui, ištisom is plantacijomis. Kai jau krūmai pakankamai apsidengia sakų gumbeliais ir vabzdžiai išsispiečia, kas paprastai įvyksta du kart į

metus, gegužės - birželio ir lapkričio - gruodžio mėnesiais, juos nukrečia arba kartu su šakelėm is nulaužo. Paskui džiovina, atrenka nuo stambių priemaišų, sm ulkina ir didelėse baliejose ar duobėse užpylę vandeniu, ko­jomis mindžiodami, plauna. Šiandien plovimui vartojami specialūs katilai ir aparatai. Beplaunant iš sakų išsiskiria tam siai raudoni, net violetiniai, dažai (lac dye), kurie suvartojami siūlams dažyti ar lakam s prispalvinti.

Išplautą lazdelinj laką mala, tirpdina ir, išpylę plonais sluogsniais ant tam tikrų skardinių lapų ar specialių molinių vamzdžių, džiovina. Lanks­tant skardą ar auštant vamzdžiams, trapus lako sluogsnis subyra į žvy­nelius arba lupynėles. Tokiu būdu gaunamas vad. lupynėlių šelakas.

Lupynėliij šelakas yra tamsiai rudos spalvos ir praktikoj daugiausiai vartojamas. Markės ženklas „L N pure“, reiškia gryną rūšį.

Be šio lupynėlių šelako prekyboj pasitaiko ir kitokių rūšių:

Rubininis arba granatinis šelakas, tamsios spalvos plonų plytelių pavidalo. Iš jo paprastai dar ne visai būna pašalinti dažai (lac dye) ir vaškas. Markė „Garnet Lac“.

Oranžinis, citrininis šelakas yra beveik tas pats lupynėlių šelakas, tik kiek šviesesnės spalvos.

Rafinuotu arba valytu šelaku vadinama toks šelakas, ku­riame mažai arba ir visai nėra vaško ir dažų priemaišų. P ar­duodamas, tamsesnių ir šviesesnių, gelsvų gabaliukų pavidale. Ištirpęs duoda skaidrų skiedinį.

Baltintas šelakas gaunamas veikiant tą patį lazdelinį laką chloro kalkėmis, soda ir sieros rūgštimi. Baltinant išnyksta jo tam si spalva, bet kokybė nenukenčia. Vartojam as daugiausia šviesiam polituravimui. Parduodamas baltų susuktų gabalų pavidale. Laikyti reikia vandenyj ir tamsioj vietoj, nes, būda­mas sausas ir šviesoj, pageltonuoja. Tirpsta kaip ir visos kitos šelako rūšys 95° spirite, tik kiek lėčiau.

Šelako surogatai (pavaduotojai) savo išviršinėmis savy­bėmis yra labai panašūs į dirbtinius sakus, tačiau kokybe toli gražu nuo pastarųjų skiriasi. Jie neduoda tokio tvirto, elestiš- ko, blizgančio, atsparaus smūgiams, sluogsnio. Prityręs am ati­ninkas šelako surogatus gali lengvai pažinti iš spalvos, kuri

101

dažnai esti neskaidri, arba česnaku kviepia. Poliruojant jis ne taip greit džiūsta ir limpa.

Š e l a k o n a u d o j i m a s , kaip jau minėjau, yra gana didelis. Jo skiedinys spirite vartojam as baldams poliruoti. Jis duoda labai kietą, lygų, veidrodinio spindėjimo paviršių, ko ne­galima pasiekti jokia kita priemone.

Dažytojai vartoja šelaką lakams, anilino, asfalto dažų dė­mėms, aprūkusioms a r drėgnoms vietoms izoliuoti, skubiems darbams gruntuoti ir pan. Ypatingai šelakas turi didelės reikš­mės spiritinių ir izoliuojamų lakų, bronzinių tinktūrų gamyboj. Be to, šviesaus šelako skiedinys spirite vartojam as kaip fiksa- žas, anglių a r pastele pieštiems paveikslams fiksuoti.

B a l z a m a iBalzamais vadiname minkštus ir maloniai aromatiškai

kvepiančius kai kurių užsieninių, daugiausia spygliuotų, me­džių sakus. Tokie sakai savyje turi eterinių aliejų ir sudaro tirštus terpentinus. Svarbiausi jų yra: Venecijoje terpentinas, copaiva - balzamas, elemi - balzamas, galipotas ir kt. Tam tik ­ra balzamo doza (kiekis) lakams suteikia elastiškumo ir jie nesti tokie trapūs.

Dirbtiniai arba sintetiniai sakaiDirbtiniai arba sintetiniai sakai labai sudėtingu būdu ga­

minami iš akmens anglių deguto. Destiliuojant degutą, gaunama t. v. solventnafta, iš kurios, su įvairių chemikalijų pagalba, gau­nama minkšta arba kieta masė — dirbtiniai sakai. Dirbtinių sa­kų yra daug rūšių. Svarbiausios — kumaronas, fenolo - alde- hydo sakai, naftalino sakai, albertolis (patentuotas) ir kai ku­rie mišrūs — natūralinių (daugiausia kanifolijos) ir dirbtinių sakų mišinys.

Dirbtiniai sakai tirpsta visuose eteriniuose skysčiuose ir vartojam i pigiems lakams gaminti. Iš labiau žinomų yra ai bertoliai.

102

Celiulioza ir kiti jos produktaiCeliulioza gaminama iš medžio, šiaudų, skudurų ir kitų

organinių medžiagų. Celiuloidinių arba nitro lakų gamyboj di­džiausios reikšmės tu ri medžio celiulioza.

Mediena yra sudaryta iš mažučių narvelių arba ląstelių, kurių sieneles sudaro tam tikra jungiama tarpnarvelinė medžiaga, vadinam a celiulioza. Pavadinim as pareina iš lotynų kalbos, kurioj žadis „celle“ reiškia narvelį. Celiulioza — išeitų narveliena. Medžio ir kitų augalų, pav., medvilnės, linų, kanapių ir pan., pluoštas yra sudarytas taip pat iš eeliuliozos.

Gaminant celiuliozą iš medžio, šis smulkinamas į piršto storumo pagaliukus ir prie aukšto spaudimo, pridėjus natrio šarmo ir kalcio bisulfito, verdamas. Paskui plaunamas ir džiovi­namas, kol gaunama balta masė, vadinama celiulioza.

Nitro-celiulioza.

Nitro-celiulioza gaunama iš eeliuliozos, veikiant šią azoto ir sieros rūgšties mišiniu.

Azoto rūgštis lotyniškai vad. „acidum natrieum “, azotas „nitrogenium”. Tad žodelis „nitro” parodo, kad medžiagoj esam a azoto rūgšties, o jei nesa­ma, tai reiškia, kad bent su azotu ar azoto rūgštim i buvo kas nors daroma (nitruojam a).

Nitro - celiulioza lengvai tirpsta alkoholyj, metilalkoholyj, etere, acetone ir kituose eteriniuose skysčiuose. Iš šių tirpinių gaunami įvairūs nitro celiulioziniai arba tiesiog nitro lakai.

Nitro - eeliuliozos tirpinys, atitinkamai praskiestas amila- cetatu a r spiritu, vartojam as vietoj pakasto bealiejiniam grun­tavimui.

Visi nitro - eeliuliozos skiediniai yra n u o d i n g i i r l e n g v a i d e g a . Todėl su jais reikalinga elgtis labai a t­sargiai.

Celiulioidas.

Celiulioidas gaunamas minkant su kamparu tam tikrą n it­ro - eeliuliozos rūšį, kolodiumo vilną. Celiulioidas šiandieninėj

103

pramonėj, kaip kietos gumos surogatas (pavaduotojas), tu ri labai didelės reikšmės. Naudojamas dramblio kaului, gintarui ir perlamutrui imituoti, gam inant sagas, šukas, papuošalus ir kt. Vartojam as ir lakams gaminti.

Celonas.

Celonas (kitaip vadinamas dar acetylceliulioza, celiuliozos te traace ta tas), gaunamas paprastą celiuliozą veikiant acto rūgš­timi (acto rūgšties anhidridu) ir toliau apdirbant spiritu, ben- zoliu a r kamparu. Celonas skiriasi nuo seliuliozos arba nitro - - celiuliozos tuo, kad visiškai nedega.

Iš celono gaminamas nedegamas ir nedūžtamas stiklas au­tomobiliams, garlaiviams, vartojam as filmoms, dirbtiniam šil­kui, šukoms ir kitiems panašiems daiktams gaminti vietoj ce- liuloido. Be to, iš celono gaminami nedegami lakai.

Reikia pasakyti, kad celiuliozos pramonės tėra tik pirmie­ji žingsniai. Kasdien atrandam i vis nauji ir tobulesni jos su­naudojimo būdai, kas duoda pagrindo daug ko iš jos ateity j sulaukti.

L A K U R Ū Š Y S

Lakų yra labai daug rūšių.

A t s i ž v e l g i a n t į t a i , k o k i u o s e s k y s č i u o ­s e s a k a i y r a t i r p i n a m i , lakus skiriame į: 1) alie­jinius (aliejuose ir terpentinuose) ir 2) spiritinius (alkoholy,, metyliniame spirite, etery, medžio spirite, benzoly ir k t.).

A t s i ž v e l g i a n t į j ų g a m y b a i n a u d o j a m ą ž a l i a v ą skiriame į: 1) kopalų, 2) šviežių sakų arba jų eks­trak tų , ir 3) nitroceliuliozinius arba nitro lakus.

A t s i ž v e l g i a n t į t a i , k u r j i e , v i d a u s a r i š o r ė s d a r b a m s n a u d o j a m i , skiriame į : 1) vidaus ir 2) išorinius lakus.

A t s i ž v e l g i a n t į į v a i r i u s k i t u s t i k s l u s , skiriame dar t. v. specialius lakus. Pav., lakai izoliavimui ir im­pregnavimui, lakai atsparūs karščiui, šarmams ir rūgštim s; de­

104

zinfekciniai, matiniai, metaliniai, auksiniai, paveikslams per­traukti, svydinamieji ir daugybė kitų lakų. Tačiau griežtų ribų ta rp šio suskirstymo jokiu būdu pravesti negalima. Dažnai ta s pats lakas įvairiai gaminamas ir įvairiems tikslams skiriamas.

Aliejiniai lakaiAliejiniai lakai, daugiausia gaminami iš kietųjų kopalų,

sukietintos kanifolijos, tirpdant juos aliejuj a r pakaste ir ati­tinkamai skiedžiant eteriniais skysčiais. Riebesniems lakams, kurie skiriami išoriniams darbams dedama dar ir tirštin to aliejaus. Pav., tokiam lakui pagaminti receptas yra maždaug toks:

18 d. Kongo kopalo, 35,5 d. benzino,18 d. sėmenų aliejaus, 1,5 d. kobalto sikatyvo.27 d. tiršt. aliejaus,

Visus aliejinius lakus galima padalinti į tris svarbesnes grupes, būtent:

1) Riebius aliej. lakus, kai aliejaus esti daugiau negu sakų.

2) Vidutinius arba pusriebius, kai aliejaus ir sakų deda­ma maždaug po lygiai.

3) Liesius aliejinius lakus, kada aliejaus esti mažiau, ne­gu sakų.

Riebesni lakai lėčiau džiūsta, y ra elastiškesni, atsparesni drėgmei ir kitoms oro įtakoms, todėl daugiausia vartojam i išo­riniams darbams.

R i e b ū s a l i e j i n i a i l a k a i .

Vežimams lakai.Vežimams lakai (Kutschenlacke), šviesūs elastiški, džiūsta

per 12 val., tačiau galutinai išdžiūsta, kad galima būtų svydin- ti, per 2 paras. Geriausias vežimų lakas vadinamas „super- fein“, vidutinis „fein, hellgelb“.

Greičiau džiūstantieji vartojam i skubesniems darbams.

105

Šių lakų kokybei statom i ypatingi reikalavimai. Jie tu ri išdžiūti neilgiau, kaip per 8-10 val. ir būti atsparūs dūmams ir kitoms atmosferinėms įtakoms. Turi būti kieti ir kartu elas­tingi.

Lokomotyvams lakai.

Lokomotyvams lakai turi būti ypatingai atsparūs k arš­čiui ir oro įtakoms. Šie lakai y ra dažniausiai riebūs gintaro ir kietųjų kopalų lakai. Vartojami, vieni ir m aišant su dažais, ga­ro katilams, radiatoriams, šildymo vamzdžiams, elektros apa­ratam s ir pan. dalykams dažyti.

Automobiliams lakai.

Automobiliams lažyti lakai dažniausia yra tie patys veži­mų lakai. Jie tu ri būti ypatingai elastingi, kieti, gražiai, ele­gantiškai blizgėti. Šiandieninėj auto pramonėj vartojam i taip pat nitrolakai, nors patvarumo atžvilgiu kopalų lakams jie ne­prilygsta.

V i d u t i n i a i a r b a p u s r i e b i a i l a k a i .

Prie vidutinių arba pusriebių ir liesų lakų galima priskai- ty ti visus vidaus darbams varto jamus lakus.

Dekoratyviniai lakai.

Dekoratyviniai lakai daugiausia vartojam i durims, lan­gams, spintoms ir panašiems vidaus daiktams lakuoti. Jie turi išdžiūti per 10—12 val. Iš jų, maišant su dažais, galima gauti spalvuoti emaliai. Dekoratyviniai lakai paprastai būna šviesūs, dėl to labai mėgiami šviesioms imitacijoms perlakuoti.

Baldams lakai.

Baldams lakai yra dažnai vadinami tie patys pusriebiai kopalų, dekoratyviniai ar kitokie geri, šviesūs, kietai džiūstan- tieji lakai. Jie tinka taip pat medžio ir marmuro imitacijoms perlakuoti.

Vagonams lakai.

106

Grindims lakai.Grindims lakai turi būti greit ir kietai džiūstantieji. Jie bū­

na arba bespalviai (pertraukiamieji) arba spalvoti emaliai ir iš­džiūsta per 12—15 val. Primaišius 15—20% liesų aliejinių da­žų, neprivalo prailginti džiūvimo laiką ir nustoti tvirtum o bei blizgėjimo. Grindims lakai gaminami iš kopalų, sukietintų sa­kų (esterų), o kartais ir iš dirbtinių sakų. Geriausi grindims skaitomi gintariniai lakai.

Krosnims lakai.Krosnims lakai (Heizkorperlacke) privalo pakelti aukštą

tem peratūrą ir nuo karščio nesuminkštėti ir neatsiduoti ko­kiu nors kvapu. Krosnims lakai prekyboj gaunami bespalviai, su dažais (emaliai) ir bronzomis. Bespalvius lakus m aišant su dažais, šie neprivalo sutirštėti. Skiesti tik terpentinu, niekuo­met neskiesti aliejum arba pakastu. Krosnims dažyti lakai yra tik karščiui atsparūs, o ne ugniai atsparūs, kas dažnai painio­jama. Jei geležis a r kuri kita medžiaga įkaista iki raudonumo, joks lakas neišlaikys.

Mašinoms lakai (glazūros).Mašinoms lakai arba glazūros. Mašinų dalims lakuoti var­

tojami specialūs lakai arba emaliai, vadinami glazūromis. Jie gaminami taip pat iš kopalų, kietintų sakų (esterų) ir dirbtinių sakų, su aliejum arba spiritu. Jiems ypatingų reikalavimų ne­statoma. Prekyboj esti įvairių spalvų, geresnių ir blogesnių rū ­šių. Jais galima dažyti nuvalytus arba glaistytus geležinius pa­viršius.

Grabams lakai.Grabams lakai dažniausiai yra gaminti iš kanifolijos su

linų arba medžio aliejum. Jie greit džiūsta, duodami blizgantį paviršių. Pridėjus paprasto a r tirštinto aliejaus, galima jų pa­tvarum ą padidinti.

Rašomoms lentoms lakai.Rašomoms lentoms lakai y ra dviejų rūšių: spiritiniai ir

aliejiniai. Šiems lakams, geriau pasakius, emaliams, statom i

107

ypatingi reikalavimai. Jie tu ri būti kieti, matiniai ir duotis maz­gojami. Kad rašan t gerai kreida liptų, j šiuos emalius dedama šiurkštinančių priemaišų, pav., šmirgelio, filingo, pemzos mil­telių ir pan. Iš dažų vartojam i daugiausia šie: suodžiai, kaulų juodi, ultramarinas.

Receptas pačiam pasigam inti rašomųjų lentų laką:I. 1 klg. gero gintarinio arba kieto svydinamo (šlifuojamo) lako sk ie­

džiama 1,5 klg. terpentino. Šis skiedinys maišoma su juodais dažais, per­pus su filingu ar pemzos mitleliais.

II. 200 gr. šelako ištirpinti 1 litre 95« spirite (denatūrate) ir pridėti 20 gr. Venecijos terpentino. Po kelių dienų, kai šelakas gerai ištirpsta, su­m aišyti su I recepte nurodytais dažais ir pridėti dar apie 1 valg. šaukštą gintarinio svydinamo lako.

Vonioms lakai.

Vonioms dažyti vartojam i specialūs, daugiausia balti, ema­liai. Jie tu ri būti atsparūs karštam vandeniui ir muilo bei šarmų reakcijoms.

Skardai lakai.

Skardai dažyti lakai tu ri būti elastingi ir karščiui atspa­rūs. Kad lakas gražiau išsilietų nulakuotą skardą paprastai dedama į krosnį, esant 60—80f temperatūrai. Pamažu auši­nant, lakas tu ri tv irtai ir kietai išdžiūti.

Iki šio laiko daugiausia tam tikslui naudojami nitro ir alie­jiniai lakai.

Svydinamieji lakai.

Svydinamieji lakai (Schleiflacke) tu ri greit ir kietai išdžiū­ti, kad paskui galima būtų šlapiai su veltiniu ir pemzos milte­liais svydinti (šlifuoti). Jie daugiausia vartojam i vežimams, au­tomobiliams, vagonams, baldams ir panašiems daiktams lakuo­ti ir dekoratyviniams darbams. Jų sudėtis y ra maždaug tokia:

34 dal. Kongo kopalo, 11 dal. terpentino,3 dal. glicerino, 26 dal. benzino ir

19 dal, sėmenų aliejaus, 2 dal. kobalto sikatyvo.5 dal. medžio aliejaus,

Tokio sąstato lakas turi gražiai, lygiai ir matiniai nusisvydinti.

108

Asfaltiniai arba bituminiai lakaiAsfaltiniai lakai gaminami iš natūralaus Syrijos arba

Amerikos (Gilsonito) ir dirbtinio asfalto, tirpdinant jį su pa­prastu ir tirštin tu sėmenų a r medžio aliejum. Asfaltiniam lakui skystinti vartojam a sangojalis, benzinas, benzolas, žibalas ir kt.

Asfaltiniai lakai pirmoj eilėj vartojam i geležinėms dalims dažyti, jas apsaugojant nuo rūdžių. Toliau jie naudojami kaip šarmams ir rūgštims atsparūs dažai.

V artojant asfaltinį laką išoriniams darbams, reikia vengti dažyti stipriai saulės kaitinamas paviršius. Yra pastebėta, kad viduje arba lauke, kur saulė nesiekia, asfaltinio lako sluogsnis gali keletą metų išlaikyti nepasikeitęs, tuo ta rpu saulėje per keletą savaičių sunyksta ir nušunta.

Asfaltinis lakas, būdamas tamsios, rudai juodos spalvos, estetiniais sumetimais ne visur gali būti pritaikytas. Be to, jis tu ri dar vieną nemalonią savybę — prasimuša pro aliejinių da­žų sluogsnį, nors tas dalinai galima izoliuoti šelaku.

Asfaltinis lakas y ra ir karščiui gana atsparus.

Asfaltinio lako yra riebesnio ir liesesnio, džiūstančio kros­nyje, aukštoj tem peratūroj ir ore.

Riebūs asfaltiniai lakai prekyboje daugiausia gaunami juodų japonų lakų pavidale. Jie lygiai liejasi dažomam pavir­šiuje, ypač aukštesnėj temperatūroj, ir gražiai blizga. Varto«, jami mažesniems geležiniams daiktams (kabliams, replėms ir pan.) ir įvairioms, pav., siuvamų, rašomų mašinų, optikos instrum entų ir kt. dalims lakuoti. Antrieji, liesesnį ir ore džiūs- tantieji, daugiausia vartojam i tvoroms, vartams, tankams, krosnims, vagonų ir laivų apatinėms dalims dažyti.

109

Spiritiniai lakaiSpiritiniai lakai, kaip jau buvo minėta, gaminami sakus

tirpdinant spirite arba kituose eteriniuose skysčiuose. Kadan­gi visi eteriniai skysčiai greit garuoja, ta i ir šie lakai praverčia skubesniems vidaus darbams. Išorėj nevartotini. Spiritiniams lakams gaminti svarbiausia ir tinkamiausia žaliava y ra šela- kas, kopalai, natūralūs sukietinti sakai (esterai) arba kanifolija ir dirbtiniai sakai.

k

Spiritinių lakų rūšys

Spiritinių lakų yra. dvejopų, būtent: bespalvių arba trans- parentinių ir spalvotų arba emalių.

Bespalviai spiritiniai lakai daugiausia vartojam i galutinai dažytiems paviršiams arba gryniems metaliniams paviršiams lakuoti. Svarbesnes ir daugiau praktikoj vartojam as rūšis čia paminėsiu:

Spiritinis šelako lakas.

Spiritinis šelako lakas yra beveik vienas iš geriausių spi­ritinių lakų. Gaminamas iš įvairių rūšių šviesesnio ir tamsesnio šelako, nuo ko pareina ir jo spalva. Šis lakas y ra labai skystas, duoda ploną, greit ir kietai džiūstantį sluogsnį. Jis labiausiai tinka metaliniams daiktams lakuoti. Be to, vartojam as fotog­rafų, knygrišių ir šiaudinėms skrybėlėms lakuoti.

Spiritinis sandarako lakas.

Spiritinis sandarako lakas gaunamas iš sandarako sakų ir daugiausia vartojam as lakuoti popierinėms kartonažo pre­kėms, etiketėms, plakatams, muzikos instrum entam s ir pan.

Muzikos instrum entam s lako receptas:

160 gr sandarako, 1 gr ricinos aliejaus,15 gr mastikso, ■ 81 gr spirito.14 gr kopaiva - balzamo,

110

Spiritinis kopalų lakas.

Spiritinis kopalų lakas daugiausia vartojam as muzikos instrumentams lakuoti, kad šie duotų gerą garsą (rezonansą).

Jis privalo būti kietas, elastingas, gražiai ir elegantiškai blizgėti ir duotis svydinamas.

R e c e p t a s :

130 gr šviesaus malto kopalo,60 gr baltinto malto šelako,

200 gr 95° spirito.Šiems sakam s ištirpus skiedinys iškošiam as ir pridedama:15 gr ricinos aliejaus,

5 gr Venecijos terpentino.

Auksinis lakas.

Auksinis lakas vartojam as imituoti auksui. Auksiniu laku lakuoti aliuminijaus, cinko a r misingio paviršiai iš tolo daro aukso įspūdį. Vartojamas teatro dekoracijoms, bažnyčiose, sa­lėse, rėmams ir pan.

Paskui v isa kartu sum aišyti ir perkošti.

Politūros ir politūriniai lakai.

Politūros ir politūriniai lakai daugiausia y ra šelako skiedi­niai stipriame spirite. Politūrose paprastai yra šelako riebalų arba vaško, kuris politūruojant palaiko atitinkam ą minkštumą ir elastingumą. Tokios politūros atrodo drumstos, neskaidrios. Be to, politūriniai lakai dar tu ri Venecijos terpentino priemaišų. Jais dažniausia lakuojama sunkiai politūravimui prieinamos vie­tos. Tepama minkštu teptuku.

Receptas: I. 92 gr. šelako,ištirpinti 600 gr. spirito.32 gr. sandarako,

II. 12 gr drakono kraujo 24 gr gumiguto 32 gr m astikso 8 gr šafrano (crocus)

111

Rusiškas politūrinis lakas susideda iš:130 gr šelako

65 gr šviesaus mastikso 65 gr Venecijos terpentino

740 gr 960 spirito.

Spalvoti spiritiniai lakai.

Spalvoti spiritiniai lakai arba emaliai, dar vadinami glazū­romis, daugiausiai vartojam i dengiamam lakavimui (emaliavi- m ui). Jie gaminami iš bespalvių spiritinių lakų, m aišant su da­žais. Iš svarbesnių pažymėtini: indams emaliai, mašinoms ema­liai, rašomoms lentoms emaliai, krosnims emaliai ir kt.

Nitro-celiulioziniai lakaiNitro - celiulioziniais arba, trum piau tariant, nitro lakais

vadinami visi tie lakai, kurie gaunami, kaip jau buvo minėta iš medžio celiuliozos produktų: celiuloido, nitroceliuliozos (kolo- diumo vilnos) ir celono, tirpdinant juos įvairiuose eteriniuose skysčiuose: spirite, amilacetate, medžio spirite, taip pat ir acto rūgšty j. Atsižvelgiant į celiuliozos tirpdintojų bei kitų priedų pobūdį, gaunama ne mažas skaičius rūšių lakų, taikomų įvai­riems tikslams.

Zaponiniai lakai.

Nors nitro celiulioziniai zaponinių lakų vardu buvo žinomi ir vartojam i metaliniams ir auksuotiems paviršiams lakuoti jau gana seniai, bet jų gamyba ir platesnis naudojimas prasi­dėjo tik apie 1920 metus. Pirmieji nitroceliuliozinius lakus p ra­dėjo vartoti amerikiečiai. Jie su purškiamojo aparato pagalba lakavo automobilius. Nitro lakai teptuko technikai mažiau tin­ka, nes per greit džiūsta ir nesiduoda išlyginami. Tad tiems da­žytojams, kuriems purškiamas aparatas dar nėra prieinamas, teks palaukti, kol jie bus pritaikyti teptuko technikai. Dabar šiuo atžvilgiu daromi bandymai duoda vilties, kad ateityj ir mažiau pasiturįs dažytojas galės pasinaudoti kai kuriomis ge­romis nitro lakų savybėmis.

112

Nitro lakai dėl savo ypatingų savybių labiausiai tinka mė- talui lakuoti. Jie duoda skaidrų, ploną, lygų ir tv irtą celuloido sluogsnį (filmą), saugojantį metalą nuo išorinių atmosferos įtakų ir rūdžių. Mediniams paviršiams taip pat tinka ir duoda neblogesnius rezultatus, tik viena yda gali kartais pasireikšti — tai trūkinėjimas, kas pareina nuo medžio nepastovumo įvai­riose tem peratūros ir oro atmainose.

Nitro lakai per pusę valandos visiškai išdžiūsta.N i t r o l a k a i vartojam i p o p i e r i u i i r m e d ž i a ­

g o m s i m p r e g n u o t i , t. y. apsaugoti nuo peršlapimo. Į to ­kius lakus paprastai esti pridėta aliejaus, kaučiuko, ricinos, vaško ir kitokių minkštinančių priemaišų, nuo kurių jie lieka elastingesni ir medžiagą lankstant netrūkinėja. Be to, jie turi būti kiek galima skystesni, kad medžiagos nesustangrintų (ne­sukietintų) .

N itro lakais lakuojant reikia turėti švarią, šiltą ir uždarą patalpą. Lakuojamieji daiktai tu ri būti sausi, švarūs, neapdul­kėję ir neriebaluoti, taip pat neprivalo būti šalti. Kad geriau lakas išsilietų, mažesnius lakuotus daiktus patartina įdėti į krosnį (50°C).

Be šviesių, bespalvių nitro lakų yra dar spalvotų — skaid­rių spalvotų (transparentinių) ir dengiamų (emalių).

Spalvotieji skaidrūs lakai būna prispalvinti augalų kilmės (drakono kraujo, kraplako, šafrano) a r akmeninių anglių de­guto dažais. Tokie lakai labai tinka aukso imitacijai (auksiniai zaponiniai lakai) ir kitiems dekoratyviniams darbams.

Dengiamieji nitro lakai.

Dengiamieji nitro lakai arba emaliai tinka dengiamam spalvotam lakavimui. Šie nitro emaliai paprastai esti maišomi su kai kuriais kopalais arba sakais, nuo ko jie tam pa kietesni, duodasi svydinami ir poliruojami.

Celoniniai lakai.

Celoniniai lakai (gaminami iš celono), priešingai zaponi- niams lakams, yra visiškai nedegami. Jie daugiausia vartojami

113Statybinis dažymas 8.

medžiagai saugoti nuo ugnies ir nuo peršlapimo (im pregnuoti). Šiandien beveik jais vienais dažomi lėktuvų sparnai ir kitos da­lys. Celoniniai lakai vieninteliai sudaro dideliam oro spaudimui ir benzino bei motorų alyvos garų įtakoms atsparų celuloido sluogsnį.

Išdžiūvęs celoninis lakas duoda tos pat kokybės filmą, kaip ir pats celonas. Jis yra kietas, elastingas,, atsparus karščiui ir visoms kitoms šarmų, rūgščių ir garų įtakoms. Žodžiu sakant, y ra beveik vienintelis tos rūšies lakas, kokio negalima gauti ir iš geriausių kopalų.

Celoninių lakų yra dviejų rūšių: normalių ir kiety. Be to, y ra įvairaus kietumo laipsnių. Kadangi jų sluogsnio tvirtum as skiedžiant eteriniais skysčiais žymiai sumažėja, tad geriau pirkti tokį, kad paskui nereikėtų skiesti. Sutirštėjusius celoni- nius lakus galima visuomet praskiesti tik iki pirmykštės jų koncentracijos, ne daugiau.

Celoniniais lakais dažant pilnai pakanka normalios kam­bario temperatūros. Jie džiūsta kiek lėčiau, negu zaponiniai (nuo 1—3 val., žiūrint koks storumo sluogsnis).

Celoniniais lakais galima dažyti kiekvienas tv irtas pavir­šius: metalas, kietas medis, betonas, tinkas ir pan. Dažant švie­siais celoniniais lakais gruntuoti nereikalinga. Tačiau spalvo­tais (emaliais), — gruntuojam a specialiu gruntu, bespalviu celonlaku.

Nors sakėm, kad celoniniai lakai nedega, bet skystam pa­vidale ir jie, kaip ir visi kiti nitro celiulioziniai lakai, dega. Jie dega dėl to, kad juose yra didelis kiekis eterinių, lengvai dega­mų, skysčių. Šiems išgaravus, sausas sluogsnis nedega.

Skystas celoninis lakas tirpdo tiek organinius, tiek mine­ralinius -aliejus, riebalus, vašką, parafiną, sakus ir šelaką. Ce- loninio lako sluogsnis, uždažytas ant riebaluoto paviršiaus ne- džiūsta ir nuolat limpa.

Celoninis lakas ne tik kad medvilnei, drobei, odai, popieriui, medžiui ir panašioms medžiagoms visiškai nekenkia, bet atvirkš­čiai, padidina jų patvarumą.

Celiulioziniams lakams skiesti vartojam i specialūs skystin- tojai, kurių sudėties pagrindą sudaro acetonas, spiritas, ben- zolis, amilacetatas ir kt.

114

Kai kurios specialių lakų rūšysNors bekalbėdami apie aliejinius, asfaltinius, spiritinius ir

nitro lakus paminėjom jų pritaikymą įvairiems specialiems tiks­lams, tačiau, aiškumo déliai, čia juos sugrupuosim atitinkamo­mis rūšimis.

Izoliuojantieji ir impregnuojantieji lakai.

Ne visuomet dažomas paviršius yra tiek sveikas, kad bū­tų galima drąsiai, be tam tikro pavojaus, dažyti. Dažnai būna riebalų, anilino dažų, karbolineumo, asfalto, drėgmės, suodžių, rūdžių, sakų, ir kitokių kenksmingų dėmių, kurių prieš dažymą atitinkamu būdu nepašalinus ar nepadarius neveikliomis, šva­rus darbas neįmanomas. Kadangi pašalinti ne visuomet gali­ma ir patogu, tad geriau jas kuo nors užtepti, izoliuoti. Tarpįvairių kitų, izoliavimui skiriamų, priemonių (žiūr. pus )daugiausia vartojam i izoliuojantieji lakai, kurių šiandien gami­nama nemažas skaičius, vadinamų įvairiais vardais, pav., „Tor- nesit“, „Kronalit“ ir kt. Tačiau dažniausiai yra ne kas kita, kaip spiritinių šelako, kaučiuko arba nitro lakų kombinacijos su kaikuriomis priemaišomis. Turint po ranka šelako a r nitro laką, galima juos taip pat panaudoti izoliavimui ir tikėtis tų pačių rezultatų.

Lakai elektros laidumui izoliuoti.

Elektros laidumui izoliuoti daugiausia vartojam i lakai su kaučiuko lakų priemaiša. Ypatingai šiam tikslui patartina var­toti dabar neseniai pradėtą gaminti chloro kaučiuko laką.

Chloro kaučiuko lakas tinka ne tik elektros laidumui izo­liuoti, bet ir apskritai įvairioms dėmėms izoliuoti ir medžiagoms impregnuoti. Be to, šiandien jį gaminančios firmos rekomen­duoja įvairiems, tiek vidaus tiek išoriniams, lakavimo darbams. Chloro kaučiuko, lakas yra ypatingai atsparus karščiui, rūgš­tims, šarmams, rūdims, garų ir oro įtakoms. Išorės darbams skiriami chloro kaučiuko lakai dažniausiai yra gaminti su dirb­tiniais sakais ir aliejais.

115

Be chloro kaučiuko lakų medžiagoms impregnuoti, jas ap­saugojant nuo drėgmės ir ugnies, vartojam i dar celoniniai, alie­jiniai ir šiaip specialūs elastingi lakai, kurie šiam tikslui preky­boj gaunami įvairiais vardais.

Šarmams ir rūgštims atsparūs lakai.

Šarmams ir rūgštims atsparūs lakai daugiausia vartojami laboratoriniams įrankiams ir aparatam s dažyti, ligoninėse, fab­rikuose ir kt. Šiam tikslui prekyboj jų gaunama įvairių specia­lių rūšių.

Tačiau tokie lakai dažniausiai būna atsparūs tik nekon­centruotiems šarmams ir rūgštims. Tokių lakų, kurių neveiktų jokios koncentruotos rūgštys a r šarmai, dar vis labai sunku gauti.

Dezinfekuojantieji lakai ir emaliai.

Dezinfekuojantieji lakai ir emaliai daugiausia vartojami li­goninėse ir operacijų salėse. Jie tu ri būti ne tik šarmams ir rūgštim s atsparūs, bet privalo turėti ir kitų mikrobus naikinan­čių (dezinfekuojančių) savybių.

Matiniai lakai.

Matiniai lakai dažniausiai yra tie patys kopalų lakai, su­maišyti su vašku, cerezinu ir parafinu. Tačiau šios priemaišos tuo nepatogios, kad, an trą k artą uždažius, dažai gali nusilupti. Dėl to buvo stengiamasi surasti kitų matinančių priemonių. Dabar daugumas matinių lakų gaminami su įvairiomis molio junginių priemaišomis, neturinčiomis minėtų nepatogumų.

Matiniai lakai vartojam i tiek vidaus, tiek išorės darbams, tik pastarajam tikslui tu ri būti riebūs aliejiniai matiniai lakai.

Metaliniai lakai.

Metaliniai lakai daugiausia vartojam i metaliniams pavir­šiams, auksuotiems a r bronzuotiems rėmams ir bagetams la­kuoti; taip pat metalui saugoti nuo rūdijimo, ypač tais atve­

116

jais, kai metalas neprivalo pakeisti savo charakteringos m eta­linės išvaizdos. Metaliniai lakai gali būti aliejiniai, spiritiniai (šelako) a r nitroceliulioziniai. Jie esti bespalviai arba prispal- vinti organiniais pigmentais (pav., auksinis lakas). Spalvinti lakai daugiausia vartojam i aukso imitacijai. Juo užteptas pigus baltas a r geltonas (misinginis) metalas sudaro aukso įspūdį.

Japonų lakas.

Japonų lakas gaunamas iš Japonijoj a r Kinijoj augančių lako medžių „Rhus vernigofera“ sulčių, kurios atrodo kaip pienas, bet greit sukietėja ir pajuosta. Šie sakai nereikalauja jokio ypatingo apdirbimo, o tiktai valomi ir minkštinami kam­paru. Paskum lakuojama.

Apskritai, reikia pasakyti, kad japonai yra nepaprasti la- kavimo specialistai. Jie turi ypatingą lakavimo techniką, ge­riau sakant meną, kurios europiečiai dar iki šiol neįstengė iš­mokti. Japonai moka visa ta i laikyti paslaptyj.

Lakuoja paprastai daug, iki 15—18 kartų. Dirbtuves turi įsitaisę laivuose, toli jūrose, kur nėra dulkių ir kur galima bū­tų palaikyti lakavimui reikalingą tem peratūrą ir drėgmę.

Japonų lakas, priešingai mūsų lakams, džiūvimui nereika­lauja šilimos ir sauso oro, džiūsta tik drėgnam ore ir gana že­moj temperatūroj. Tokias „džiovyklas“ jiems kaip tik patogiau­sia įsitaisyti laivuose.

Europoj gaminami taip vadinami japonų lakai ar emaliai toli gražu nėra tikri japonų lakai, o tik įvairūs kopalų, dirbti­nių sakų a r šiaip geresni lakai.

Lakavimo ir emaliavimo sąlygosŠvariai, dailiai ir lygiai nulakuoti arba nuemaliuoti pavir­

šių galima tik tuomet, jei tam darbui yra tinkamos sąlygos. Pirmoj eilėj svarbu turėti atskirą, švarią ir šiltą patalpą. Dul­kėtam ore bloga dažyti jau aliejiniais dažais, bet lakuoti ir emaliuoti dar blogiau. Nors ir mažiausia dulkelė, nusėdusi ant tik ką lakuoto blizgančio paviršiaus, reflekso (atspindžio) dėka

117

atrodo dar didesnė. Tuo būdu dulkės, kurios ant aliejiniais da­žais dažyto paviršiaus nepastebimos, čia, blizgančiam lako sluogsniui teikia visai blogą vaizdą. Kad išvengus dulkių, prieš pradedant lakuoti, reikia patalpą iškrapinti arba išpurkš­ti vandeniu. Tuomet jos ne tik iš oro nusėda, bet ir vaikščiojant nekyla nuo grindų.

Lakuoti geriausia gulsčius plotus. Tuomet lakas gražiai išsilieja. Lakuojant gi stačius paviršius, reikia stengtis lako sluogsnį dengti kiek galima ploniau. Storai, tiršta i tepant, la­kas a r emalis ims tekėti, arba, kaip dažytojai sako „verkti". Kadangi lakas a r emalis, ypač spiritinis a r nitroceliuliozinis, gana greit džiūsta, tad reikia vikriai ir energingai dirbti.

Krislams nuiminėti pravartu po ranka turėti špilkutę ar šiaip kokį smailą įnagį.

Lakavimui gruntas (lakuojamas paviršius) tu ri būti lie­sas, lygus ir matinis (neblizgąs). Ant riebaus aliejinių dažų sluogsnio lakai tuoj ima trūkinėti ir luptis.

B a l t a s l a k a v i m a s .

B a l t a s l a k a v i m a s yra vienas sunkiausių darbų. Tokiam lakavimui gruntas tu ri būti švarus, baltas. Gruntui ge­riausiai tinka litopono ir titano balti dažai. Glaistyti (špak- liuoti) patartina tik su specialiu lakiniu glaistu.

Paskutinis prieš pat lakavimą sluogsnis tu ri būti cinko baltų dažų arba svydinamo emalio, kuris ištikro duoda puikų gruntą galutinam perlakavimui. Prieš galutinai lakuojant, grun­tas reikalinga dar gerai nusvydintinti smulkiu stikliniu popie­rium arba šlapiai su pemzos milteliais ir švariai su kempe nu­mazgoti. Galutinam lakavimui geriausiai tinka baltas emalis. Bespalviai, nors ir labai šviesūs lakai, duoda gelsvą atspalvį.

Aišku, kad toks darbas, kur tiek kartų glaistoma, svydi- nama ir dažoma, gana brangiai atseina. Paskutiniais laikais to­kie ir panašūs darbai stengiamasi, kiek galima, suprastinti. Tam tikslui gruntui imama specialūs dažai, kuriais tiesiog dažoma negruntuotas medis, o paskum perlakuojama.

118

Šilkinis (Seidenglanz), pusmatinis ar matinis lakavimo pa­viršius gaunamas keliais būdais: 1) lakuojant pusmatiniais la­kais, 2) šlapiai pemzos milteliais ir veltiniu arba ašutais svydi- nant ir pagaliau 3) dar ne visiškai išdžiūvusį lako sluogsnj api­barstan t talko milteliais.

Pirmas būdas y ra pats lengviausias. Svydinimas reikalau­ja daug darbo ir įgudimo. Svydinti reikia labai atsargiai, kad nepratrynus ploną lako sluogsnj. Ypač reikia saugoti briaunas ir kampus. Svydinti galima tik tokį paviršių, kuris yra pakan­kamai išdžiūvęs ir, be abejojimo, lakuotas specialiu svydina- muoju laku. Svydinant nereikia gailėtis vandens, nes apysausiai galima labai lengvai pratrinti. Baigus svydinti, mazgojama kempe su vandeniu ir nušluostoma minkšta elnio oda (zomšu). Trečias būdas taip pat nėra sunkus. Tik reikia atsargiai įsiti­kinti, kad nebūtų dar per minkštas lako paviršius. Tuomet vi­sas darbas nueitų niekais. Turėtume valyti ir lakuoti iš naujo.

Svydinami lakai, kad geriau blizgėtų, galima dar poliruoti. Poliruojama speciale lakui arba, tiesiog, šelakine stalių poli­tūra.

Patalpoj, kurioj atliekami lakavimo darbai, tem peratūra neprivalo būti žemesnė, kaip 18°C šilimos. Kitaip lakas tirštėja, stingsta ir neišsilieja. Be to, lakuojant patartina indą su laku laikyti šiltam vandenyje.

Maži metaliniai daiktai, (įvairios mašinų, automobilių, ve­žimų dalys a r iškabėlės) džiovinami aukštoj (iki 180°C) tem ­peratūroj specialiai įrengtose krosnyse. Daiktas išlaikomas apie 1,5 val. ir paskui pamažu ataušinamas. Staiga atšaldžius, lako paviršius gali sutrūkinėti. Dažnai lakuoti daiktai paliekami a t­vėsti kartu su pačia krosnimi. Aukštoj tem peratūroj lakas ne tik gražiau ir lygiau išsilieja, bet ir tvirčiau laiko. Lakuoti ga­lima tik karščiui atspariais lakais.

Š i l k i n i s l a k a v i m a s .

119

Bronzinės tinktūros ir bronzavimo sąlygosBronzomis galima bus sudaryti metalo įspūdį tik tuomet,

jei jos bus sujungtos su tinkamais jungėjais ir an t tinkamai paruošto grunto panaudotos.

Paprastai skiriama dvi grunto rūšys, bū ten t: a l i e j i n i s , dažytas aliejiniais arba lakiniais dažais, ir k l i j i n i s , dažytas kuriais nors vandeniniais dažais.

B r o n z a v i m a s a n t a l i e j i n i o g r u n t o .

Bronzuojant an t aliejinio grunto, bronzų milteliai maišomi su lakais arba tinktūromis, an t klijinio grunto — su atitinka­mais vandeniniais jungėjais (želatina, kiaušiniu, klijais ir k t).

Be gatavų specialių bronzinių tinktūrų, galima panaudoti:1) kiekvienas šviesus, neturįs savyj rūgščių savybių, alie­

jinis lakas, tinkamai praskiestas benzinu arba sangajoliu,2) šviesus sikatyvas, praskiestas sangajoliu,3) šviesus zaponinis arba celuloidinis lakas, praskiestas

amilacetatu arba specialiu skiedėju, kuris vartojam as nitro - lakams skiesti,

4) balto arba šviesaus šelako skiedinys 95° spirito (100 gr. spirito imama apie 15—20 gram ų šelako).

Apskritai imant, iš šios rūšies jungėjų reikalaujama, kad jie būtų nepertiršti, kad neduotų storo, bronzos dalelytes ap­supančio ir tuo būdu slopinančio jų blizgėjimą, sluogsnio, kad jie per greit nedžiūtų ir duotųsi tinkamai išlyginami, o svar­biausia, kad neturėtų rūgščių.

Pastarąsias jungėjo savybes galima patirti tokiu būdu: su­maišome truputį bronzos miltelių su tiriam uoju jungėju ir pa­liekame stovėti. Jei jungėjas tu ri rūgščių, ta i po kurio laiko (paros a r dviejų) paviršiuje galima pastebėti žalios spalvos pėdsakų, jei mišinys palieka švarus — jungėjas neturi rūgščių.

Bronzos reikia sumaišyti tik tiek, kiek numatoma per vie­ną dieną sunaudoti. Kitaip, pav., varinė a r auksinė bronza, kurį laiką pastovėjusi sumaišyta, tamsėja, net pažaliuoja ir nustoja savo švaraus blizgėjimo. Be to, paviršiuje užsitrau­

120

kusi plėvelė sunkiai duodasi pašalinama ir paskui visą laiką tąsosi bronzuojamame paviršiuje. Užpylimas vandeniu, kaip kad aliejinių dažų, čia pasilieka be pasekmių, nes lakas a r bron­zinė tinktūra ir vandenyje kietėja.

S a u s a s b r o n z a v i m a s . Sausas bronzavimas su­prantam as ta prasme, kada bronzos milteliais apibarstomas dar ne visai išdžiūvęs lakuotas arba mikstionuotas paviršius ir minkštu teptuku arba skudurėliu nušluostomas. Šis bronzavimo būdas galima skaityti pačiu tobuliausiu, nes duoda lygų ir g ra­žiai, švariai blizgantį paviršių.

Darbas atliekamas tokiu būdu: lygus, aliejiniais (liesais) dažais nudažytas paviršius k artą pertraukiam as geru svydina- muoju (šlifuojamu) laku ir, šiam pakankamai išdžiūvus, pem­zos milteliais su vandeniu ir veltiniu nusvydinamas. Paskui la­kuojama dar kartą, geru, ne per riebiu, aliejiniu laku. Atsižvel­giant į džiūvimo sąlygas, po kelių a r keletos valandų, kai lako paviršius, patraukus atgalia ranka, dar trupučiuką būna lip­nus, jis apibarstomas sausais bronzos milteliais ir minkštu tep­tuku arba aksominiu skudurėliu lengvai nušluostomos bronzos liekanos ir tuo pačiu geriau pablizginama. Lygiai ta pati yra darbo procedūra ir tepant mikstionu. Skirtumas tik tas, kad mikstioną reikia užtepti kiek galima plonesnių sluogsniu (tepa­ma lininiu skudurėliu ir gerai ištrinama) ir kiek ilgiau palaukti, kol pradžius.

A pibarstyti galima ir pirmu būdu bronzuotas, bet jau vi­sai sausas paviršius. Daroma taip: bronzos milteliai maišomi su spiritu ir minkštu teptuku tepami. Spiritas, kiek suminkš­tinęs lakuotą paviršių, greit išgaruoja, o bronzos milteliai gana tv irtai prikimba.

B r o n z a v i m a s a n t k l i j i n i o g r u n t o .

Paprastai klijinis gruntas yra akytas ir smarkiai traukia į save bronzas jungiantį skystimą, o šios, likusios be jungėjo, lengvai nudulka. Tad, norint gerai darbą atlikti, pirma reikia norimas bronzuoti vietas pergruntuoti želatinos skiediniu. Tik tuomet bronzos gerai laiko ir gražiai blizga. Bronzuotų paviršių

121

fiksavimas neduoda tokių rezultatų, nes fiksažas, kuris, daž­niausiai y ra želatinos skiedinys, pridengia metalinį blizgėjimą.

Bronzavimui an t klijinio grunto vartojamos kartais gata­vos tinktūros, bet daugiausia žemiau paduodami skiediniai:

1) želatina, išleista šiltam vandenyje, viena arba su keletu lašų spirito,

2) arabų guma (sakai), ištirpinta šiltame vandenyje,3) ryžių krakmolo kleisteris su maža priemaiša cukraus

arba spirito,4) pagaliau, gerų kaulinių (stališkų) klijų arba dekstrino

skiedinys. Tačiau su jais maišytų bronzų blizgėjimas kiek nu­kenčia.

Prieš bronzuojant, bronzos mišinį reikia būtinai patikrin­ti bandymu. Mišinys neprivalo nei teptis, nei būti per tirštas. Normaliam mišiniui paprastai imama apie 80—85 tūrio dalys jungėjo ir apie 15—20 tūrio dalių bronzos miltelių. Bronzuoja­ma minkštu teptuku arba purškiamo aparato pagalba.

Bronzuojant kuriuos nors architektūrinius pagražinimus, gipsatūras a r pan., kur tikrasis auksas perbrangu naudoti, var­tojam a šis būdas: norimos bronzuoti vietos gruntuojamos mi­šiniu, kuris sudaromas suplakant 1 kiaušinio trynį ir 10—15 la­šų glicerino. Po kokių 10 minučių, kol dar gruntas pakankamai lipnus, atsargiai mažu minkštu teptuku imama sausa bronza ir tepama. Po pusės valandos galima jau stipriau pašluostyti ir pablizginti. Savaime suprantam a, toks bronzavimo būdas tinka tik sausose patalpose. Drėgnose patalpose a r išoriniams dar­bams jis netinka. Kad bronzą apsaugojus nuo oro įtakų ir nuo pergreitos oksidacijos, reikia lakuoti bespalviu spiritiniu arba zaponiniu laku. Neblogi ir celiuloidiniai arba pirokselininiai la­kai. Tačiau blizgėjimas jau tuomet žymiai nukenčia.

Labai dažnai „pigūs meisteriai“ bronzas varto ja vietoj aukso reklaminiam raštui an t stiklo. Raidžių kontūrą išve- džioja aliejiniais dažais, vidurį patepa mikstionu, užbarsto bronza ir, išdžiūvus, iš apačios padengia aliejiniais dažais. Ta­čiau toks „auksavimas“, nors iš pradžių daro ir tikro auksavi­mo įspūdį, greitai pajuoduoja.

122

Reikia pastebėti, kad darbo rezultatai ne visada priklauso vien nuo mūsų gerų norų, bet ir nuo išorinių aplinkumos sąly­gų. Drėgnam ir nešvariam ore, prie staigių tem peratūros svy­ravimų ir pan., kad ir rūpestingiausiai bus atliktas bronzavi- mas, už jį garantuoti negalima.

E M U L S I J O SEmulsijomis vadiname tokius skysčius, kuriuos gauname

sumaišę riebalus, pav., aliejų, su vandeniu. Emulsijos yra miši­niai dviejų a r daugiau, vienų kitose netirpstančių, medžiagų. Kuo skiriasi mišinys, sakysim, nuo tirpinio, Kai, pav., aliejus ir terpentinas, vienas kitame tirpsta, gauname tirpinį. Emulsi­jos nėra joks tirpinys nė chemiškas junginys, bet tik grynai mechaniškas mišinys. Riebalai vandeny netirpsta ir su juo chemiškai nesijungia, o tik bemaišant, beplakant išsisklaido jame į smulkiausius lašelius. Tirpiniai dažniausiai būna skaid­rūs, kai tuo tarpu emulsijos nuo beplaukiojančių smulkučių rie­balų lašelių atrodo drumstos, neskaidrios, net baltos. Emulsi­jos nėra pastovios. Per ilgesnį laiką riebalai iš vandens vėl iš­siskiria, ir būdami lengvesni už jį, paprastai iškyla į viršų.

Tokių paprasčiausių natūralinių emulsijų pavyzdžiu gali būti pienas ir kiaušinis. Pienui ilgesnį laiką pastovėjus, išsiski­ria riebalai (grietinė) ir baltymai (varškė). Lieka vanduo (išrūgos).

Temperinės em ulsijosEmulsijos buvo žinomos ir tapyboje vartojamos dažams

jungti jau gilioje senovėje. Seniausios dirbtinės emulsijos yra t. v. temperinės emulsijos.

Žodis „tempera“ pareina iš lotynų kalbos žodžio „temperare“, kuris reiškia maišyti. Kadangi emulsijos gaunamos tik maišant, tad spėjama, kad jos nuo to ir savo vardą gavusios.

Temperinėms emulsijoms gaminti amžių bėgyj buvo sugal­vota daugybė įvairių receptų, kurių keletą čia nurodysiu.

Pieno tempera. Tai bene paprasčiausia dirbtinė emulsija, kuri gaunama 1 litre pieno išplakus 2 kiaušiniu. Su ja tiesiog galima maišyti sausus dažus ir dažyti. Ypač tinka drobei dažyti.

124

Kiaušinių tempera taip pat nesudėtinga ir labai gera. Im a­ma 1 kiaušinis ir gerai išplakama dažams maišyti dubenėlyje. Paskui imama pusė kiaušinio tūrio (geriausia m atuoti pusė lukšto) sėmenų aliejaus arba pakasto ir pamažu, lašas po lašo, pilama į tik ką išplaktą kiaušinį ir nuolat energingai maišoma. Kad pakastas geriau su kiaušiniu susijungtų, galima įdėti apie šaukštą muilo putų arba muiluoto vandens. Paskum atitinka­mai (perpus ar daugiau) galima skiesti vandeniu. E lastin­gumo dėliai dedama keletą lašų glicerino. Kad emulsija ne taip greit gestų, kai kurie meisteriai pildavo vyninio a r paprasto acto, bet tas visai bereikalinga, nes kartais actas jautriem s da­žams gali pakenkti. Jo vietoj tam pačiam tikslui geriau vartoti formaliną arba karbolio rūgštį.

Elastingumo dėliai dedamas glicerinas taip pat nepagei­dautinas. Jis, pats nedžiūdamas, trukdo dažų džiūvimą, pritrau­kia iš oro drėgmę ir paveiksluose iššaukia kai kuriuos kitus ne­malonius reiškinius, pav., dėmes, geltonavimą, net juodavimą ir pan.

Klijinė tempera.

Receptas:Im am a 10 tūrio dalių išmirkusių klijų,5—10 dalių sėmenų aliejaus arba pakasto,1 dalis Venecijos terpentino arba kopaiva balzamo.

Klijai tu ri būti gerai išmirkyti. Paskui iš lėto sušildant ir nuolat maišant, pilti aliejų arba pakastą. Pagaliau dedama Ve­necijos terpentinas ir vėl gerai išmaišoma. Prieš maišant su dažais dar galima atitinkamai skiesti vandeniu. Vanduo taip pat pilti pamažu ir nuolat maišyti.

Ši tem pera labai tinka teatro dekoracijoms ir šiaip me­džiagoms, kurios turi būti vyniojamos a r lankstomos.

Kazeininė tempera. Apie kazeininių klijų paruošimą iš varš­kės ir kalkių jau kalbėjome (žiūr. pusi. 82). Kazeininė tempera gaunama prie anksčiau minėtos emulsijos pridedėjus dar apie 15—25% sėmenų aliejaus arba pakasto.

125

Kita, greičiau džiūstanti, kazeininė tem pera galima gauti panašiu būdu, tik vietoj aliejaus a r pakasto reikia imti te r­pentiną.

Ši kazeininė tem pera turi beveik visas klijinių, temperinių ir aliejinių dažų savybes: duoda gražų, tv irtą ir nenuplaunamą matinį dažų sluogsnį.

Guminė tempera. Guminei temperai gaminti pagrindinė medžiaga imama arabų guma arba vyšnių sakai.

R e c e p t a s :

50 gr arabų gumos arba vyšnių sakų,80—100 gr aguonų arba sėmenų aliejaus,

200 gr m inkšto vandens.

Arabų guma arba vyšnių sakai pirma vandeny išmirkomi, o paskui, nupylus vandenį, palengva pilamas aliejus ir gerai maišomas, kol sakai su aliejum visiškai emulguoja. Išmaišius praskiedžiama vandeniu.

Ši tempera tinka daugiausia smulkiems miniatūriniams me­no darbams.

Tempera iš kiaušinių, arabų gumos ir pakasto.I m a m a :

20 kiaušinių,1,5 litro sėmenų pakasto,300 gr arabų gumos.

Visa sumaišoma jau žinomu būdu ir atitinkamai skiedžia­ma minkštu vandeniu.

Temperiniai dažaiJau minėti ir dar daugybė kitų panašių receptų buvo se­

niau vartojam i temperiniams dažams gaminti naminiu būdu. Turint gatavas emulsijas, temperinių dažų paruošimas nėra sunkus. Tam tikslui sausi dažai tiršta i maišomi su emulsijomis ir trinami an t marmurinio trintuvo arba malūnėliu. Tačiau su­trin ti reikia gerai, nes paskui emulsijos iš dažų gali išsiskirti.

126

Tirštus dažus prieš vartojim ą atitinkamai skiedžiama van­deniu. Kiti darydavo ir taip, kad dažus tiesiog ant paletės mai­šydavo su emulsijomis, tačiau šis būdas netinka, nes sausi da­žai teptuku sunku gerai ištrinti, o be to, ne visada galima nu­staty ti vienodą dažų ir jungėjo santykį.

Temperiniai dažai, arba tiesiog tempera, dėl tam tikro alie­jaus kiekio džiūsta kiek lėčiau, negu bet kurie vandeniniai. Kiek riebesni temperiniai dažai, išdžiūvę lieka nenuplaunami.

Šiandien įvairių temperinių dažų galima gauti gatavų (tū­belėse) .

Temperiniai dažai tinka vidaus darbams ir an t kiekvieno tvirto, švaraus ir sauso paviršiaus, pav., tinko, medžio, dro­bės, popierio. Temperiniais dažais dažytus paviršius galima la­kuoti.

Emulsijos kaip bealiejinio gruntavimo priemonė

B e a l i e j i n i o g r u n t a v i m o s ą v o k a . Jau seniai pastebėta, kad iki šiol plačiai tebevartojam as pakastas nėra tam tikslui ideali medžiaga. Štai kodėl? Kaip jau buvo minėta, aliejus džiūsta tik oksidacijos dėka ir ta oksidacija vyksta nuo viršaus gilyn. Paviršiuje užsitraukusi aliejaus plė­velė trukdo oro deguoniui patekti į apatinę sluogsnio dalį, įsi­siurbusią giliau į tinkuoto a r medinio paviršiaus akutes (po­ras). Tuo būdu aliejus ir pakastas, nors iš paviršiaus atrodo sausas, giliau labai lėtai arba visai nedžiūsta. I r jeigu ant tokio, tariam ai „sauso“, grunto uždažyti aliejiniais arba lakiniais da­žais, ta i aliejinio grunto oksidacija bus visai sustabdyta. Toli­mesni dažų sluogsniai taip pat blogai džius, paskui ims pūsliuo- ti, pagaliau trūkinėti ir luptis. Tad pakastu gruntuoti paviršiai tu rėtų būti džiovinami nemažiau 1—2 dienas. Taip, kaip daž­nai šiandien daroma, iš ryto nugruntavus, vakare dažyti — nepatartina. D ar ilgiau turėtum e džiovinti paviršių, gruntuotą karštu pakastu, nors, reikia pasakyti, šio gruntavimo vertė, kokia jam teikiama, labai abejotina.

127

Be to, nepatartina gruntuoti grynu pakastu. Geriau, ypač vidaus darbams, ir jei tuojau manoma dažyti, pakastą p ra­skiesti terpentinu. Jo galima dėti iki 20%.

Pieš. 12.

Medžio im itacija atlikta ant grun­tuoto p aviršiau s: kairėj pusėj pa­kastu, dešinėj — bealiejiniu gruntu (Kronengrund).(Iš Pauliaus Jae- ger’io bandymų

Š tu tgarte).

Žinoma, visai kitaip šis reikalas atrodo, kai gruntuotas paviršius dar taip greit nedažomas. Tokiais atvejais be pakasto būtų sunku apseiti.

Taigi ši, nevisai tobula, pakasto džiūvimo savybė ir buvo viena svarbiausių priežasčių, vertusių ieškoti kitų, patogesnių gruntavimo priemonių.

A ntra priežastis — ta i žaliavos klausimas. Šalys, kurios turi įsivežti didelius žaliavos kiekius aliejui gaminti, taip pat y ra tuo nemažai suinteresuotos. Čia pirmoj eilėj reikia priskirti Vokietiją, kuri paskutiniais metais net įstatymais suvaržė alie­jaus suvartojimą statyboje.

128

Dėl šių priežasčių šiandien Vokietijoj, kaip nė vienam ki­tam krašte, bealiejinių gruntavimo bei dažymo medžiagų, — kurios galima būtų vartoti aliejaus vietoj, — gamyba virtusi stambia pramonės šaka. Šitos bealiejinės medžiagos yra dau­giausia emulsijos, kuriose arba visai nėra aliejaus a rba labai mažai.

Statybinis dažymas 9.

Atsižvelgiant į aliejaus ir kitų suvartojamų medžiagų kie­kį, prof. dr. inž. H. W agner’is skirsto visas emulsijas į keturias grupes, būtent:

I grupė: bealiejinės, dažniausiai kazeininės emulsijos (Ri- chard-kazeinas, Antony-Kazeinas). Jos daugiausia vartojamos vidaus darbams, ant tinkuotų ir medinių paviršių teatro deko­racijoms ir kt.

II grupė: kazeininės emulsijos, turinčios šiek tiek aliejaus, (sėmenų al., medžio al.), kopalų lako, dirbtinių sakų lako, vaško, parafino a r kitų priemaišų. Jos esti pastos (košės) arba skystam pavidale.

Svarbesni fabrikatai pastos pavidale yra šie: „Cirine“(aliejinis vaško kazeinas), „Grundin“ (kleisterio ir aliejaus

emulsija), „Rockenit“ (medžio aliejaus ir vaško kazeinas), „Sichol“ (kopalų, aliejaus ir vaško kazeinas), ir kt.

Skysti: „Auscilium“ (aliejinis kazeinas), „Demiol“ (me­džio aliejaus kazeinas, spec. išorės darbam s), „Purtalin“ (vi­daus darbam s), ir kiti.

III grupė: lakinės emulsijos, arba vandeniniai lakai, kuriuose y ra daugiau lako negu klijų. Jiems bedžiūstant išsi­skiria lakas ir paviršius blizga. Kiti gi matiniai. Jų svarbesni „Waternol“, „Walacin“, „W erkstoff 3 W“ ir kt.

IV grupė: vandeniniai lakai, bet riebesni, duodantieji bliz­gantį paviršių. Iki šiol šios rūšies žinomas yra „Membranit“.

Visas emulsijas, tiek liesesnes tiek riebesnes, galima ati­tinkamai skiesti vandeniu. Pridedant aliejaus, patvarum ą gali­ma žymiai sustiprinti.

Visi čia suminėti fabrikatai y ra patentuoti ir jų sudėtis bei gamybos būdai yra laikomi kuo didžiausioj paslaptyj.

Pas mus šitos patentuotos emulsijos maža tevartojamos dėl peraukštos kainos (dideli muitai), o, be to, ir aliejaus trū kūmo pas mus nejaučiama.

K a i p p a č i a m p a r u o š t i b e a l i e j i n į g r u n t ą ?

Kadangi bealiejinis gruntavimas vis dėl to turi ir kai ku­rių gerų savybių, būtent: gerai ir greit džiūsta, duoda tv irtą ir patikimą gruntą, ant kurio aliejiniai dažai gražiai išsilieja, ly­giai dengia ir blizga, — ta t vidaus darbams galima būtų jį prak­tikuoti. Užsieniniai fabrikatai neapsimoka, tačiau panašių, tu ­rinčių ne blogesnes savybes, gruntų galima ir pačiam pasi­gaminti.

Kleisterio gruntas: imama bulvių krakmolo ir tirštai mai­šoma su vandeniu. Paskui apie 15 minučių plakama. Toliau dedama ant ugnies, pilama dar kiek vandens ir maišant verda­ma tol, kol gaunasi kleinus kleisteris. Beverdant pridedama šiek tiek žalio muilo, kurį prieš ta i tiršta i išleidžiama vandenyje. Muilą su kleisteriu gerai sumaišius, pilama apie 1 /5 visos masės kiekio pakasto ir dar, nuolat maišant, verdama 15 minučių.

130

Pagaliau kleisteriui konservuoti pridedama keletą arbati­nių šaukštelių salicinės rūgšties, bet jos nesant, galima ir be to apseiti. Vietoj bulvių krakmolo, galima im ti ir javų krak­molą.

Ši emulsija tinka vidaus darbams, tiek mediniams, tiek tin­kuotiems paviršiams gruntuoti. Taip pat tinka kaip priemaiša į kalkinius dažus.

Klijinis gruntas. Mediniams paviršiams gruntuoti viduje taip pat vartojam a karštas ir stiprus stalių klijų skiedinys. Jis turi būti tokio stiprumo, kad atšalęs galėtų sustingti j košelie- ną. Gruntuoti būtinai karštu skiediniu. Indas su klijais turi būti visą laiką karštam vandeny laikomas.

SichePio gruntas. Be to, neblogas gruntas galima padaryti ir iš Sichel’ klijų ir pakasto, būtent: su vandeniu tiršta i sumai­šoma 6 dalys klijų ir pridedama 1 dalis pakasto. Paskui ati­tinkamai praskiedžiama vandeniu.

Vaškas ir vaškiniai dažaiBičių vaškas.

Bičių vaškas gaunamas lydinant ir valant bičių korius. Paprastai jis yra neryškiai gelsvos spalvos, malonaus kvapo, kieta, riebi masė. Baltos vaško rūšys gaunamos baltinant pa­prastą vašką saulės šviesoj arba chemišku būdu. Bičių vaškas daug kur pritaikomas, būtent:

a) K a i p p r i e m a i š a į a l i e j i n i u s a r b a l a ­k i n i u s d a ž u s , kad šie įgautų matinį (ne blizgantį) cha­rakterį. Tam tikslui vaškas piaustomas arba skutamas plonomis lupynomis ir išleidžiamas terpentine. Išleisti galima šildant ant ugnies, tik reikia saugoti, kad neužsidegtų, arba pastatant ilges­niam laikui (parai, dviem) šiltoj vietoj.

Su vašku aliejiniai arba lakiniai dažai duoda gražų matinį, bet ne labai patvarų paviršių. Vaškiniams dažams džiūstant vaškas iškyla į paviršių ir paskum lengvai braižosi, tepasi, nuo

vandens dėmiuoja ir pan. Be to, vaškiniais dažais vieną kartą dažytas paviršius būna labai blogas gruntas tolimesniems dažų sluogsniams. Ant vaškuoto paviršiaus aliejiniai ir lakiniai da­žai blogai džiūsta, nesilaiko, trūkinėję ir lupasi. Todėl prieš perdažant, vaškinių dažų paviršių pirma reikia stipriai nutrinti vilnoniu skuduru, įmirkytu terpentine. Kartais vaškinių dažų sluogsnį reikia visai pašalinti.

Kiek vaško dėti į aliejinius dažus, griežtai nustatyti nega­lima. Dėsim mažiau, bus paviršius mažiau matinis, dėsim dau­giau — bus daugiau matinis. Svarbu tik, kad nebūtų per daug ir, būtent, ne daugiau 1—1,5 klg ištirpinto vaško 10-čiai litrų gatavai sumaišytų aliejinių dažų.

Aliejiniai dažai su vaško priemaiša sunkiai duodasi dažo­mi ir žymu teptuko sudūrimai. Šiuo atveju geriausiai tupkuoti. Galima jais dažyti ir purškiamo aparato pagalba, tik reikia ne­mažo spaudimo ir dažnai valyti aparato galvutę.

b) K a i p p r i e m a i š a į k l i j i n i u s d a ž u s i r e m u l s i j a s . Tam tikslui vaškas išleidžiamas vandeny pagalba potašo, pa v., 500 gr vaško, 280 gr potašo ir 4 litrai vandens ver­dama, nuolat maišant, kol gaunama emulsija, o paskum šios emulsijos 1 dalis pridedama maždaug 4 dalims gatavai paruoš­tų klijinių dažų.

Gerai išdžiūvusių dažų paviršių galima dar pablizginti minkštu šepečiu.

Vaškas vartojam as emulsijoms, matinėms politūroms, grindų tepalui, batų kremui, žvakėms gaminti ir kitokiems rei­kalams.

Kitos vaško rūšys, vartojamos vietoj bičių vaško y ra : Japonų vaškas.

Japonų vaškas gaunamas iš tam tikrų Kinijoj ir Japonijoj augančių medžių vaisių. Baltos, iki žalsvos spalvos, kietas, tra ­pus. Vartojam as beieui ir grindų tepalui gaminti.

Montano vaškas.Montano vaškas gaunamas iš rudųjų anglių. Baltai gels­

vos spalvos. Vartojamas taip pat tiems patiems tikslams kaip ir japonų vaškas.

132

Cerezinas.

Cerezinas, dar vadinamas kalnų arba mineraliniu vašku, gaunamas iš tam tikro žemės alyvos produkto, ozokerito. Ce- rezino yra baltos, gelsvai žalsvos iki rudos spalvos.

Parafinas.

Parafinas, taip pat mineralinio aliejaus, akmens anglių, ru ­dųjų anglių ar durpių destiliacijos produktas. Jo yra balto ir gelsvo. Vartojamas žvakėms, grindų vaškui ir kt.

Muilas — valymo ir gruntavimo priemonėMuilas yra riebalų ir šarmų junginys. Muilo gamybai var­

tojam a žaliava daugiausia yra gyvulių ir augalų riebalai, sakai, kanifolija, glicerinas, kalio ir natrio šarm as; kaip priemaišos: soda, amoniakas, boraksas, kreida, gipsas, bulvių krakmolas, skystas stiklas ir pan.

Atsižvelgiant j panaudotų šarmų rūšis, gaunama trys svar­biausi muilo pavidalai, būtent: su natrio šarmu — kietas, su kalio šarmu — minkštas, ir su amoniaku skystas.

Kietas muilas daugiausia vartojam as skalbimui, plovimui ir apskritai, valymui. Jo yra įvairių specialių pavadinimų, ku­riuos nėra galimumo čia suminėti.

Dažytojams svarbiausias yra minkštas arba žalias muilas. Jo yra keleriopos spalvos, būtent, tamsiai žalios, šviesiai ru ­dos, tamsiai rudos ir net baltos.

Kiekvienam dažytojui aišku, kad tinkuotų ar medinių pa­viršių, jų tinkamai neužgruntavus, dažyti negalima. Šie ir pa­našūs paviršiai, būdami daugiau ar mažiau akyti (poringi), su­traukia dažus jungiantį skystimą. Likę beveik apysausi dažai nesiduoda išvarinėjami, išlyginami, o išdžiūvę palieka dėmėti. Negana to, likęs gana storas ir be rišamos medžiagos, o taip pat neturėdamas tvirto pagrindo, dažų sluogsnis tepasi, lupasi, byra ir pan.

133

Dažant aliejiniais arba lakiniais dažais gruntuojam a pa­kastu arba bealiejinėmis priemonėmis.

Dažant vandeniniais dažais (klijiniais arba emulsijomis), tinkuoti paviršiai dažniausiai gruntuojami minkšto muilo skie­diniu.

Minkšto muilo, kaip gruntavimo priemonės, reikšmė yra tuo svarbi, kad jis tu ri ypatybę užkimšti paviršiaus poras (sky­lutes) ir dažymui sudaryti tv irtą pagrindą.

Paskutiniu metu, naudojant augalinius klijus (Sichel’į), vietoj muilo dažnai vartojam a tų pačių klijų skiedinys, vienas arba taip pat su muilo ir dažų priemaiša (paspalvis).

Bet kol stalių klijai bus apyvartoj, muilas liks nepamai­noma gruntavimo priemonė, ypač tais atvejais, kai paviršius būna labai poringas ir smarkiai traukia.

Muilo skiedinio paruošimas yra labai paprastas. Muilas iš­tirpinamas karštam vandenyj arba išverdamas. Šaltam van­deny išleistas muilas nėra toks geras. Skiedinio stiprumas nu­statom as bandymu. Jei paviršius labiau traukia, reikia skiedi­nys daryti stipresnis. Tinkamas skiedinys esti tuomet, kai mui­luotas paviršius šlapinamas nešlampa. Jei nuo paviršiaus van­duo bėga spurgomis, panašiai kaip nuo žąsies, skiedinys bus per stiprus.

Į muilo skiedinį įvairiais sumetimais dedama dar kiek kal­kių arba klijų. Muilas su kalkių priemaiša turėtų atstoti tinko kalkiavimą kalkiniu pienu, bet tai visai klaidingas įsitikinimas. Visuomet geriau pirma nukalkiuoti, paskui muiluoti.

Stalių klijai arba Siche’lis, sakoma, suteikia gruntui dau­giau ar mažiau tvirtumo. Tačiau ir vienas muilas tą patį už­davinį atlieka.

S k i e d i n y s g i p s i n ė m s s i e n o m s g r u n t u o t i (senas recep tas):

3-juose litruose vandens išleidžiama 0,5 klg stalių klijų. K artu priruošiamas prisotintas 0,5 klg alūno skiedinys (priso­tintas skaitosi tuomet, kai jau alūno druska nebetirpsta ir nu­sėda į dugną. Pridėdami vandens galime ją visai ištirpinti). Trečiam inde paruošiam 0,5 klg. muilo skiedinį. Visa kartu su- pflę į vieną indą (pilama pirma klijų ir muilo, paskui alūno, nes

134

muilas su alūnu sušoks j kruopas), paskui mišinį užverdame. Minėto kiekio klijų, muilo ir alūno, pakanka paruošti 1—2 ki­birams skiedinio. Šitas skiedinys taip pat tinka aprūkusiems arba sunkiai nuvalomiems dažytiems bei tapetuotiems pavir­šiams gruntuoti.

Gruntuojant kalkinį tinką, skiedinys imamas pusiau silp­nesnis.

Kai kas muilo skiedinio pila į gatavai paruoštus klijinius dažus. Sako, esą geriau dažyti.

Be to, minkštas muilas su kalkėmis vartojam as seniems aliejiniams dažams suminkštinti, teptukam s valyti, rankoms mazgoti ir daug kur kitur. Sukietėję aliejiniai teptukai apie sa­vaitę mirkomi stipriam minkšto muilo skiedinyj ir taip atmirk- sta, kad paskui lengvai galima išmazgoti ir vėl panaudoti.

135

S K I E D Ė J A IS k i e d ė j a i s dažyme vadiname visus tuos skysčius,

kuriuos vartojam e dažams skiesti. Skiedėjų dėka dažus gali­ma nureguliuoti taip, kad jie tik tų sėkmingam dažymui.

Tiesa, iš oro pusės dažant, dažus skiesti nereikalinga, nes čia dažai tu ri būti galimai riebesni, kad oro įtakos jų taip greit nepaveiktų. Bet viduje, pav., dažant grindis, langus, duris, bal­dus ar kit., aliejinius arba lakinius dažus skiesti būtinai rei­kia. Štai dėl ko: su grynu pakastu maišyti dažai, būdami per daug riebūs, blogai dengia, nesiduoda išlyginami, blogai džiūs­ta, dažnai net susiraukšlėja, limpa. Išdžiūvęs tokių dažų pavir­šius neturi gražaus, elastingo blizgėjimo. Atrodo tartum rie­baluotas a r taukuotas. Šviesios spalvos riebūs aliejiniai dažai greit geltonuoja. Kai tuo tarpu, atitinkamai dažus skiedžiant, visų tų defektų ir trūkum ų galima išvengti.

Visiems vandeniniams dažams skiesti išimtinai varto ja­mas vanduo, aliejiniams ir lakiniams — įvairūs eteriniai skys­čiai, kurių svarbiausi yra terpentino aliejus ir sangojalis.

Terpentino aliejus.

Terpentino aliejus, trum piau vadinamas terpentinu, kaip jau buvo minėta (žiūr. pusi. 99) gaminamas iš spygliuotų me­džių, daugiausia pušų ir eglių sakų, arba sakingų pušinių malkų. Sakų terpentinas yra geresnis negu malkų.

Terpentino yra keletas rūšių. Kilmės atžvilgiu prekyboj pasitaiko prancūziško, amerikoniško, vokiško, rumuniško, len­kiško, rusiško, švediško, lietuviško ir kitokio. Geriausias jų skaitomas prancūziškas, paskum amerikoniškas. Blogiausi yra vokiškas, lenkiškas ir rusiškas.

Jie daugiausia yra gaminami, pagalba sausos destilia- cijos, i^pušinių kelmų (Kienol). Lyginant kelias terpentino rū ­

136

šis, geresnė bus ta, kuri yra skaidresnė, maloniai kvepia ir už­lašinta ant balto popierio išgaruoja nepalikdama dėmės. Jei terpentinas stipriai dvokia degutu, ne skaidrus, tamsus, užla­šintas ant popierio ir išgaravęs palieka riebalų pėdsakus, ant stiklo — lipnių sakų sluogsnį, — toks terpentinas y ra blogas, Vidutinis terpentino lyg. svoris 0,865.

Terpentinas yra tuo geras, kad jis ne tik praskiedžia alie­jinius dažus, bet pagreitina oksidaciją. Nuo to dažų sluogsnis darosi kietas. Tuo tarpu kiti eteriniai skysčiai (benzinas, žiba­las) tik skiedžia.

Terpentinas lengvai tirpdo riebalus, sakus, vašką, cereziną, parafiną. Dėl to vartojam as kaip valymo arba minkštinimo priemonė.

Terpentinas lengvai užsidega, duodamas tamsius, troški­nančius dūmus.

S u s i r g i m a i n u o t e r p e n t i n o . Su terpentino aliejum reikia elgtis atsargiai ne tik prie ugnies (lengvai užsi­dega) , bet ir dėl kai kurių sveikatai kenksmingų ypatybių. Gero terpentino aromatiški garai organizmą šiek tiek gaivina, bet per daug jų prikvėpavus apsunkinami alsavimo organai (plaučiai). Ypač gana slegiančiai veikia blogo terpentino garai.

Neatsargiai terpentiną vartojant galima gauti smarkų odos uždegimą (egzemą), kuris pasireiškia ant rankų ar kitose kūno vietose raudonų, skausmingai niežtinčių, dėmių pavidale. Ši li­ga labai sunkiai gydoma ir iš atskirų vietų, pav., rankų, užde­gimas gali išplisti po visą kūną, kas sudaro rimto pavojaus.

Dėl to su terpentino aliejum reikia elgtis kiek galima a t­sargiau. Ankštas dirbtuvės patalpas reikia dažniau vėdinti. Nie­kados nemazgoti rankų terpentino aliejum, nebent labai būti­nais atsitikimais, kai kitu būdu negalima pašalinti sudžiūvusių aliejinių a r lakinių dažų. Tačiau po to švariai numazgoti su muilu. Plaunant teptukus, pirma juos inde su terpentino alie­jum išmaigyti, terpentino neliečiant rankomis, ir tik vėliau su muilu švariai išmazgoti.

Bonkas su terpentinu visuomet laikyti užkimštas.

137

Terpentino surogatai (pavaduotojai).

Gana aukšta tikrojo terpentino kaina buvo priežastimi ieškoti kitų, pigesnių, medžiagų, kurios terpentiną galėtų pa­vaduoti. Iš tokių, gana neblogų ir dabar plačiai vartojamų skiedėjų, y ra sangojalis. Jis gaminamas destiliacijos būdu iš tam tikros žemės alyvos rūšies, vadinamo Borneo naftos. San­gojalis yra šviesiai skaidrios baltos spalvos lengvai garuojan­tis skystis. Atsiduoda žibalu. Sangojalis yra beveik toks pat geras tirpintojas ir skiedėjas, kaip ir terpentinas. Jo lygin. svoris šiek tiek mažesnis negu terpentino aliejaus. Geras san­gojalis privalo išgaruoti be liekanų.

Benzinas.

Benzinas gaminamas destiliacijos būdu ir žemės alyvos arba rudųjų anglių. Jo yra keletas rūšių, skirstomų pagal lyg. svorį:1) lengvas, 2) vidutinis, 3) sunkus ir 4) lako benzinas.

Lakų gamyboj ir šiaip dažams skiesti tinkamiausias yra sunkusis benzinas ir taip vadinamas lako benzinas. Pagal lyg. svorį skirstoma taip:

Nuo — iki0,65—0,70 lengvas benzinas 0,70—0,73 vidutinis ,,0,73—0,75 sunkus „0,76—0,81 lako benzinas (Testbenzinas).

Lengvas ir vidutinis benzinas dažniausiai naudojamas va­lymo tikslams: suminkštinti seniems aliejiniams dažams, va­lyti teptukams, dėmėms ir pan.

Lengvesni benzinai dažams skiesti netinka, nes jie greit išgaruoja, o dažų sluogsnis esti minkštas ir ne toks tvirtas, kaip skiedžiant terpentino aliejum.

Benzino garai taip pat sveikatai kenksmingi.

Benzolis.

Benzolis gaminamas iš akmeninių anglių. Labai panašus į benziną skystis. Vartojam as lakų gamyboj sakams tirpinti.

138

Dažymo praktikoj nebevartojamas, nebent tik valymo tikslams. Garai žalingi sveikatai. Susijungę su oru greit sprogsta.

Žibalas.

Žibalas gaminamas iš naftos ir vartojam as švietimui. Da­žams skiesti netinka, nes turi per daug riebių mineralinių dalių, kurios mažina dažų kokybę. Daugiau tinka rūdžių ir teptukų valymui.

Spiritas.

Spiritas, dar vadinamas alkoholiu, vyniniu spiritu, etylal- koholiu, gaminamas iš bulvių arba javų, juos atitinkamai rau ­ginant ir destiliuojant. Valytas arba rektifikuotas spiritas yra apdėtas įvairiomis rinkliavomis, dėl to jis yra brangus.

Techniškiems reikalams daugiausia vartojam as denaturuo- tas spiritas, kuris tu ri apie 90%—96% gryno alkoholio.

Spiritas denaturuojamas primaišant įvairių spirito skonį gadinančių medžiagų, pav., medžio spirito, šelako, terpentino, tačiau dažniausiai denaturuojamas p i r i d i n u, nuo ko spiritas nusidažo violetine spalva. Toks spiritas gerti yra labai nesveika.

Alkoholio nuošimčiai skaitomi laipsniais, ir matuojami spe­cialiu areometru—alkoholmetru.

Lyginamasis svoris prie 20°C yra 0,789.Spiritas plačiai vartojam as spiritiniams lakams ir politū­

roms gaminti, ir jiems skiesti.Spirito pavad. kilęs yra iš lotynų kalbos žodžio „spiritus“,

kuris reiškia „dvasią“. Spiritas irgi garuoja kaip dvasia, ne­matomai.

Medžio spiritas

Medžio spiritas, kitaip vadinamas metyliniu, gaminamas sausai destiliuojant medį. Iš pažiūros labai panašus į geria­mąjį spiritą. Labai nuodingas ne tik gerti, bet ir garus įkvė­puoti.

Tachnikoj vartojam as vietoj tikrojo spirito, lakams ištir­pinti, politūroms gaminti ir kt.

139

Acetonas.

Acetonas, gaunamas iš medžio spirito, kaitinant uždarose retortose su acto rūgšties kalkėmis. Paskui su kalkių arba chloro kalkių pagalba destiliatas rektifikuojamas. Skaidrus ir judrus kaip vanduo, lengvai dega. Vartojam as celiuliozai iš­tirpinti ir zaponinių lakų gamyboj. Taip pat tinka nitro la­kams skiesti.

Fuselio aliejus ir amilalkoholis.

Fuselio aliejus gaunamas, kaip pašalinis produktas, iš bul­vių varant spiritą. Iš jo gaunami kiti eteriniai skysčiai, kurių dažymo technikoj svarbesnis y ra amilalkoholis. Amilalkoholio sepc. svoris yra 0,825. Vartojam as nitro lakų gamyboj ir nitro lakams praskiesti.

Kiti eteriniai skysčiai, kaip tetralinas, dekalinas, trichlor- etilėnas, butylalkoholis, butylacetatas, nors šiaip yra labai geri tirpintojai, bet statybinio dažymo praktikoj maža tebevarto­jami.

Eteris.

Eteris, dar vadinamas etilo eteris, gaunamas paprastą al­koholį veikiant sieros rūgštimi ir paskui destiliuojant. E teris labai greit garuoja ir lengvai dega. Prekyboj jo pasitaiko ke­lių rūšių, pagal spec. svorį, 0,718, 0,720, 0,722, ir 0,725. Gry­niausia rūšis skaitoma su spec. svoriu 0,718. E teras varto ja­mas medicinoj ir technikoj. Tinka nitro lakams skiesti ir ce­liuliozai ištirpinti.

140

S I K A T Y V Ą IŽodis sikatyvas yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio „sicus“,

reiškia „sausas“. Sikatyvai, atseit džiovintojai, vartojam i alie­jinių dažų džiūvimui pagreitinti. Jau kalbant apie aliejaus džiūvimą, buvo minėta, kad aliejaus džiūvimui pagreitinti vartojam a įvairių metalų oksidai arba specialūs preparatai — linoleatai arba rezinatai, kurie daugumoj yra sausos, kietos arba tirštos medžiagos. Gi sikatyvai vartojam i aliejiniuo­se dažuose yra šviesesnės ar tamsesnės spalvos, skaidrūs, ma­lonaus kvapsnio skysčiai. Skysti sikatyvai gaminami iš anks­čiau minėtų metalų oksidų a r preparatų, tirpinant juos aliejuo­se arba eteriniuose skysčiuose. Koncentruotam pavidale šitie tirpiniai vadinami sikatyvų ekstraktais. Jie vartojam i naminiu būdu sikatyvams pasigaminti arba pakastui virti. Tokie eks­trak ta i gaunami pirkti miltelių pavidale (sikatyvo milteliai). Jie lengvai tirpsta šaltame aliejuje ir, tokiu būdu, taip pat ir varto­jan t sikatyvus koncentruotam, skystam a r miltelių pavidale, išvengiama aliejaus virinimo. Tačiau tokio pakasto vertė labai abejotina.

Praktikoj vartojam us skystus sikatyvus galima skirti į dvi stambesnes grupes, būtent:

1) aliejinius sikatyvus, kurie dažniausia būna švino, man­gano ar kobalto 1 i n o 1 e a t ų tirpiniai eteriniuose skysčiuose, su aliejaus priemaiša;

2) sakų sikatyvus, kurie gaminami švino, mangano ir ko­balto rezinatus tirpinant eteriniuose skysčiuose, su maža alie­jaus priemaiša.

Pirmosios grupės, ta i y ra aliejiniai sikatyvai, y ra geresni ir vartojam i daugiau tiems dažams, kurie bus svydinami, kai tuo tarpu antros grupės sakų sikatyvai yra pigesni, bet svydin- ti netinka. Jie veliasi an t pemzos ir nesiduoda lygiai išsvydinti.

141

Toliau, atsižvelgiant į tai, su kokiais preparatais sikaty- vai gaminami, skiriama dar: švino, mangano ir kobalto sikaty- vus.

Švino sikatyvas.

Švino, tiek linoleatų, tiek rezinatų, sikatyvas atrodo ne visai skaidrus, džiūsta, palyginus su kobalto sikatyvu, žymiai lėčiau, bet duoda tvirtesnį dažų sluogsnį.

Mangano sikatyvas.Mangano sikatyvas, galima sakyti, pats blogiausias. Su jo

priemaiša aliejiniai dažai drėgnam ore susibėga į charakterin­gus lašus. Baltiems dažams mangano sikatyvas visai netinka, nes dažai įgauna rausvo atspalvio.

Kobalto sikatyvas.Kobalto sikatyvas labai greit džiūsta ir todėl į dažus ne­

galima jo daug dėti. Greit užtraukdamas dažų paviršiuje plė­velę, trukdo tolimesnę dažų oksidaciją. Tokiu būdu vietoj to, kad džiūvimą pagreitintų, jį trukdo. Kobalto sikatyvas yra skaidrus ir šviesus. Dėl to jis labiausiai vartotinas baltiems dažams arba emaliams.

Bendrai imant, iš sikatyvų reikalaujama:1) kad gerai džiūtų. Geras sikatyvas, užteptas normaliu

sluogsniu, tu ri išdžiūti per 12—15 val. tiek, kad neliptų prie p irš tų ;

2) kad sumaišytas su metaliniais (metalų oksidų) da­žais, jų nesutirštintų;

3) kad būtų skaidrus, ne drum stas;4) kad per ilgesnį laiką, gerai užkimštuose induose be­

stovėdamas, nenustotų džiovinamos jėgos ir neatsirastų nuo­sėdų.

Sikatyvas yra tik pagelbinė dažytojo priemonė dažų džiū­vimui pagreitinti. Kokybės atžvilgiu sikatyvas daugiau kenkia, negu padeda. Todėl jis vartotinas dedant mažą kiekį, ir tik iš­imtinais atsitikimais, kur darbas labai skubus. Normaliai sika- tyvo pakanka į paruoštus aliejinius dažus ne daugiau 3—5%.

142

K I T A IKitais vadiname tirštą, beveik apykietę masę, vartojam ą

įvairiems dažomosios plokštumos nelygumams ir plyšiams už­lyginti, užkituoti. Kitų yra daug rūšių, kurių čia keletą svar­biausių paminėsiu. Visų papraščiausias yra aliejinis arba stik­lių kitas, daromas iš kreidos ir pakasto. Juo kreida sauses­nė, o pakastas grynesnis, tuo geresnis kitas. Todėl geri meis­teriai užtai kreidą padžiovina ant ugnies arba vasaros metu ko­kį pusvalandį saulėj. Geras kitas turi rankose trauktis, kaip gu­ma, ir nelipti prie pirštų. Tam tikslui kitas reikia gerai išminkyti ir išmušti. Kad lengviau kreida maišytųsi su pakastu, reikia laikytis šios taisyklės: papilti an t lentelės a r skardos krūvelę kreidos, jos viduryje padaryti duobutę, įpilti pakasto ir glais- tyklės (špaklės) kampu maišyti taip, kad pakastas voliotųsi, priimdamas vis daugiau ir daugiau kreidos, kol bus galima tirš tą košės gabalą paimti į rankas ir suminkyti, o paskui ge­rai išmušti. Toks kitas vartojam as kituoti mediniams pavir­šiams, kurie prieš ta i tu ri būti nugruntuoti, nes kitaip kitas nelaikytų. Kad aliejinis kitas geriau džiūtų, ypač kituojant gi­lius plyšius, reikalinga šiek tiek pridėti sikatyvo. Nesunau­dotą kitą geriausia laikyti suvyniojus šlapiam skudure arba vandenyje.

Dažnai, ypač masiniams darbams vartojam as ir fabrikuose pagamintas kitas, bet čia reikia daug rizikuoti, nes ne visuomet sąžiningai gali būti pagamintas. Čia paprastai, vietoj gryno pakasto, imama visokios dažų ir aliejų liekanos.

Jei paviršiai dažomi ne dengiamais dažais, o lazūruojami, ta i kito spalva tu ri būti atitinkamai pritaikyta medžio spalvai, kad neatsirastų dėmių. Baltam aliejiniam kitui nuspalvinti ge­riausia tinka ochra, umbra, te rra di Siena, Kaselio rudi dažai ir pan.

143

Medžio piūvenų kitas grindims kituoti.

Jis daromas iš sijotų piūvenų, kurios sausai sumaišomos per pus su kreida, paskui su stipriu stalių klijų skiedimu. Šis kitas ypatingai tinka dideliems grindų plyšiams užkišti. Prieš kituojant, plyšius reikia išvalyti ir patepti klijais.

Suriko kitas.

Suriko kitas vartojam as geležinėms dalims kituoti. Daro­mas iš gryno pakasto, suriko ir trupučio kreidos. Šis kitas la­bai greit džiūsta, ypač pridėjus smulkių geležies piūvenų.

Klijinis kitas.

Klijinis kitas daromas iš kreidos ir stipraus, karšto stalių klijų skiedinio. Tinka plyšiams užkišti ant negruntuoto medžio. Džiūsta kietai ir tvirtai laiko. Paprastai vartojam as pigiems darbams.

Kazeininis kitas.

Kazeininis kitas daromas iš kreidos ir kazeino. V artoja­mas mediniams ir moliniams daiktams kituoti.

Ugniai atsparus kitas.

Ugniai atsparus kitas gaminamas iš šamotinių miltelių ir geležies piūvenų. Imama 3 dalys minėtų miltelių ir 1 dalis piū- vėnų ir tirštai vandeny užmaišoma, kuriame pridedama tru ­putis borakso ir valgomos druskos. Šis kitas tinka krosnių ply­šiams užkituoti.

Karščiui atsparus kitas.

Karščiui atsparus kitas koklinėms krosnims daromas iš ly­gių dalių cinko baltų dažų ir špato, tiršta i maišant su skystu stiklu.

Iš lokomotyvų arba krosnių lako ir kreidos gaunamas taip pat neblogas, karščiui atsparus, kitas.

144

Greit džiūstantis šelako kitas.

Greit džiūstantis šelako kitas gaminamas iš šelako ir krei­dos, kuri pirma tiršta i sumaišoma su vandeniu, o paskui pri­dedama stipraus šelako tirpinio spirite.

Šis kitas greit ir kietai džiūsta. Vartojam as skubiems s ta ­lių darbams.

Statybinis dažymas 10.145

G L A IS TA S (špaklius)Nors būtų ir lygiausias dažomasis paviršius (gruntas), bet

neglaisčius (nešpakliavus) negalima būtų pasiekti reikiamo dažų sluogsnio lygumo ir blizgėjimo. Ypatingai be glaisto būtų neįmanoma apseiti lakuojant.

Dažomiems paviršiams glaistyti vartojam a tiršta, kiek skystesnė už kitą, masė, vadinama glaistu arba špakliu. P a­prasčiausia ir daugiausia vartojam a masė y ra klijinis glaistas. Jis daromas iš maltos kreidos, vandens, stalių klijų su pakasto priemaiša.

Kreida maišoma tirštai su vandeniu, pridedama stipraus stalių klijų skiedinio ir pakasto. Visa gerai išmaišius turi gau­tis apytiršti kleini masė, kuri gerai liptų prie glaistomo pavir­šiaus.

Medžiagų kiekis sunku nustatyti, nes ne visais atvejais reikalinga vienodo stiprumo masė. Čia jau kiekvienas dažyto­jas tu ri iš praktikos jausti, kiek ko maždaug reikia dėti. Gali­ma tik tiek pasakyti, jei masėj per maža klijų, o per daug pa­kasto, ta i ji atrodys labai išakijusi, trapi ir nelipni; o jei per daug klijų ir mažai pakasto — bus labai kleini, tąsi ir greit džiūstanti. Jei bus mažai ir klijų ir pakasto — masė greit džius, bus netvirta ir dulkės. Geriausia yra tokia masė, kuri lengvai duodasi glaistoma, svydinama ir duoda lygų paviršių.

Svydinamasis glaistas.

Svydinamasis glaistas (Schleifkitt) daromas iš 2-jų dalių filingo, 1 dal. švininių aliejinių baltų dažų ir 1 dalies grynos plau­tos kreidos, visa kartu sutrinant su svydinamu laku. Paskum, pagal reikalą, skiedžiama terpentinu. Šis glaistas duodasi gerai svydinti tiek šlapiai, tiek sausai. Vietoj svydinamo lako gali­ma imti mišinys iš lygių dalių pakasto, terpentino ir sikatyvo. Kad spalva būtų tamsesnė, vietoj kreidos galima imti umbra.

146

Ši masė tinka švariems vidaus darbams, vagonams, bal­dams, geležinėms spintoms ir pan. daiktams glaistyti.

Mazgojamasis glaistas.

Mazgojamasis glaistas (W aschkitt) daromas tokiu būdu: imama ochra, umbra, grafitas, filingas a r kreida ir tirštai mai­šoma su skiediniu, sudarytu iš lygių dalių pakasto, terpentino ir sikatyvo. Paskui dar perleidžiama per malūnėlj. A titinka­mai praskiedus terpentinu, galima kietu teptuku arba glaistyk- le (špakle) užtepti ir nelygias profiliuotas vietas, kol neišdžiū­vo, pirštu nulyginti, Kad geriau sliduotų pirštas, nuolat jį reikia pavilgyti į vandenį, kuriame y ra įlašinta truputis te r­pentino. Iš pradžių gal tas nelabai seksis, bet toliau galima įprasti. Kur nepasiekia pirštas, galima pasinaudoti teptuku. Šis glaistas labai tinka apvalioms ir profiliuotoms vietoms glaistyti.

Kleisterinis arba švediškas glaistas.

Kleisterinis arba švediškas glaistas gaminamas iš ruginių miltų kleisterio, į kurį pilama apie trečdalis pakasto ir tirštai maišoma su kreida. Kad pakastas su kleisteriu geriau susi­jungtų, šiek tiek dedama muilo putų.

Toks glaistas labai tinka tinkuotoms sienoms ištisai glaistyti.

147

S V Y D IN A M O S PRIEM O N ĖSBeveik visi dažomieji paviršiai, nors jie ir labai lygūs, dar

reikia svydinti (šlifuoti). Ypatingai negalima be svydinimo apseiti poliruojant arba lakuojant. Dažomiems, lakuojamiems arba poliruojamiems paviršiams svydinti vartojam a visa eilė priemonių, kurių čia svarbiausias paminėsiu.

Stiklo popieris.

Jo yra kelių rūšių — smulkesnio ir stambesnio — nuo 00 iki 6. Dažymo reikalams pakanka 0, 1, 2, 3 nr. Paprastai lapas dalomas į keturias dalis ir svydinant sulenkiama dar per pus šiukščiąja puse į viršų. Tokiu būdu jis patogu laikyti — ne- slysta iš rankų.

Stikliniam popieriui gaminti, vietoj grūsto stiklo imama dirbtiniai akmenys (granatas, Flintstein), silici jaus karbidas (karborundas), šmirgelis ir kt. Vietoj paprasto popierio ima­ma impregnuotas popieris arba drobė. Pastarieji daugiausia vartojam i svydinti šlapiai (su vandeniu). Šlapiai svydinant iš­vengiama dulkių, kurios kenkia ne tik darbininko sveikatai, bet ir pačiam lakavimo darbui. Be to, šlapiai galima daug švel­niau nusvydinti.

Pemza.

Pemza dažytojų vartojam a dvejopa: natūrali ir dirbtinė. Natūrali pemza yra vulkaniškos padermės žemė, susidariusi iš ugniakalnių išsiveržusios ir atšąluąįps lavos. N atūrali pemza dar vadinama jūrų puta. Ji perkama dideliais, akytos išvaiz­dos, pilkos spalvos, netaisyklingos formos gabalais. V artoja­ma sausai ir šlapiai svydinti, be to, perdažant aliejiniais arba lakiniais dažais dažytus paviršius, šviežiems dažams įtrin­ti, kad šie gerai susijungtų su senais jų sluogsniais.

148

Pemza miltelių pavidalo.

Pemza miltelių pavidalo yra vartojam a svydinti šlapiai, kad gavus gražų pusmatinį paviršių. Tačiau tas pavyksta tik la­bai atsargiai, minkšto veltinio (vailoko) pagalba, svydinant paviršių, bent porą kartų lakuotą geru svydinamu laku.

Dirbtina pemza.

Dirbtina pemza gaminama iš smulkaus smėlio, infuzorijos žemės, pemzos miltelių ir molio. Perkam a vienodos keturkam ­pės formos gabalais. Jos y ra taip pat kelių rūšių: minkštesnių ir kietesnių, švelnesnių ir šiurkštesnių.

Plieninė vilna.

Plieninė vilna, kurios taip pat yra įvairių rūšių, varto ja­ma svydinimui. Minkštesnė — lakuojant, stambesnė — gele­žiniams paviršiams valyti nuo rūdžių arba parketui. Perkam a pokeliais po 250 ir 500 gr.

Ašutai.

Ašutai taip pat vartojam i svydinti, ir išimtinai tik šlapiai, su pemzos milteliais.

Vienos kalkės.

Vienos kalkės (Wiener Kalk), — taip vadinami balti, tik ką išgesintų kalkių milteliai, — vartojamos metalams poliruoti.

Toliau svydinimui galima gauti pirkti ir patentuotų me­džiagų, pav., „Artifex“. Tai silicijaus karbido masė, taisyklin­gos formos gabalais 7 X5 X5 arbal4 X 5 X 5 cm. Vartojam a sausai ir šlapiai svydinti.

Be minėtų medžiagų, prie svydinamųjų priemonių dar reiktų priskirti ir įvairius aparatus, tačiau jie pas mus maža tevartojami, nebent didesnėse dirbtuvėse. Aprašinėti jų nėra reikalo, nes perkant gaunami prospektai su smulkiais apra­šymais.

149

Priemenės seniems dažams pašalintiVandeninius, pav. klijinius dažus bendrai pašaliname su­

šlapinę vandeniu. Tačiau su senais aliejiniais arba lakiniais da­žais priseina kartais nemažai pavargti. Tai viens iš sunkiausių ir nemaloniausių dažytojo darbų, kuris ne visuomet susilaukia tinkamo įvertinimo. O vis dėlto labai svarbus ir reikalingas darbas.

Kai dažai dar gerai atrodo ir gerai laiko, galima drąsiai an t jų dažyti toliau. Bet jei kyla nors mažiausias įtarim as ir abejojimas, nekalbant apie aiškų reikalą — geriau prieš dažant pašalinti.

Seniems aliejiniams ir lakiniams dažų sluogsniams paša­linti praktikoj vartojam i trys būdai, būtent:

1. suminkštinimas šarminių skiedinių pagalba,2. suminkštinimas eterinių skysčių mišinių pagalba ir3. apdeginimas.

Š a r m i n i ų s k i e d i n i ų s u d a r y m o r e c e p t a i :1) Paprastų, gesintų ar negesintų kalkių skiedinys stipriam sodos

skiedinyj. Karštas skiedinys yra stipresnis, negu šaltas. Vietojsodos galim a im ti potašą.

2) Skiedinys iš lygių dalių amoniako ir denaturato.3) Tirštas m išinys iš lygių dalių žalio muilo ir gesintų kalkių.4) Skiedinys iš lygių dalių skysto stiklo, sodos tirpinio ir amoniako.5) Muilo akm ens skiedinys vandenyje (500 gr pusei kibiro vandens).

Bet kuris minėtų skiedinių, žoliniu te ptuku (šerių teptu­ką suėda) užtepamas ant aliejinių dažų paviršiaus ir leidžiama kokią valandą a r daugiau pastovėti. Šarmai dažus taip sumink­ština, kad šiuos lengvai galima glaistykle (špakle) a r skutikliu nuskusti. Paskui reikia gerai, po kelis kart, švariu vandeniu nuplauti. Nuplovus patartina dar neitralizuoti sieros arba drus­

150

kos rūgšties 10% skiediniu. Kitaip pasilikę šarmų pėdsakai ga­lėtų pakenkti sekantiems dažų sluogsniams.

E t e r i n i ų s k y s č i ų m i š i n i a i .

Vieni patys eteriniai skysčiai, pav., terpentinas, spiritas ir pan., sausų aliejinių dažų sluogsnių beveik netirpdo, tačiau įvairūs jų mišiniai kartais net labai greitai veikia.

R e c e p t a i :1) Mišinys iš lygių dalių terpentino ir denaturato. Vietoj terpentino

galima im ti sangojalj.2) Mišinys iš 2 dalių amilalkoholio ir 1 dalies denatūrato. [Amilalko-

holio (fuselio aliejaus) galima gauti bet kuriam vaistų sandėlyjbei vaistinėj].

3) Labai stiprus mišinys gaunamas iš 1 dal. amilacetato, 6 dalių ben- zolio ir 10 dal. denatūrato.

4) Neblogi tirpintojai yra karbolio rūgštis, chloroformas, medžio spi­ritas, acetonas, trichloretilėnas, solventnafta.Tačiau, viena — jie yra brangoki, o antra — sunkiai gaunami.

Kad šiais skysčiais būtų patogiau užtepti ir geriau laiky­tųsi an t statm enų paviršių, jie sutirštinami, primaišant piūve- nų, vaško, parafino, kreidos ir pan. Šerių teptukus taip pat ėda.

Šiandien sausiems dažams pašalinti galima gauti įvairių gatavų fabrikatų, kurie tikrovėj y ra dažniausiai ne kas kita, kaip įvairūs, anksčiau minėtų medžiagų, mišiniai.

Kai kurie tų patentuotų fabrikatų turi ir kitokių ypatybių, būtent: vietoj visai pašalinti seną dažų sluogsnį, jį tik suminkš­tina, paskui teptuku išlyginus ir išdžiovinus, galima drąsiai to ­liau dažyti. Tokių skysčių paminėtinas Paul Jager’io kroninis (Kronengrund) ir perlinis (Perlgrund) gruntas. Tačiau pas mus kol kas dėl peraukštos kainos nevartojamas. Nors pato­gumo atžvilgiu bene geriausia priemonė.

Ą ž u o l i n i a m s p a v i r š i a m s valyti šarminiai skie­diniai netinka, nes šarmai chemiškai jungdamiesi su ąžuole esančia tanino rūgštimi, apkanda jį rudai arba juodai. Dalinai galima natūralią spalvą atstaty ti, neutralizuojant paviršių drus­kos, sieros arba oksalo rūgštimi (8 dal. vandens, 1 dal. koncent­ruotos rūgšties).

151

Geriau tam tikslui vartoti eterinių skysčių mišinius.Politūros ir beicai dažniausiai skutikliu (ciklina) nuskuta­

mi. Neprieinamose vietose galima panaudoti kai kurių rūgščių skiedinius, pav., druskos, sieros. Tačiau ne visi, ypač chemiški beicai, lengvai duodasi rūgštimis pašalinami.

G r i n d ų d a ž y m a sGrindys dažomos ne tik dėlto, kad būtų gražiau, bet ir

grynai praktiškais sumetimais. Dažytos grindys y ra daug lengviau valyti, o tv irtas dažų sluogsnis apsaugo jas nuo per greito nusinešiojimo, nuo drėgmės ir puvimo. Todėl atsižvel­giant į visa tai, jų priežiūrai nereikia pagailėti kad ir kiek di­desnių išlaidų.

Gal nei joks kitas daiktas nėra taip trypiam a ir mindžio­jama, kaip grindys, todėl ir dažai reikia parinkti kiek galima kietesni ir patvaresni. Šiam tikslui geriausia tinka kieti, spe­cialiai grindims, gintariniai lakai, nors jie yra kiek brangoki. Paprastam grindų dažymui tinka ir gerai sutaisyti, ne per rie­būs, aliejiniai dažai, j kuriuos baigiamam dažymui įpilama kiek grindinio lako.

N a u j a s g r i n d i s g r u n t u o t i g r y n u p a k a s ­t u n e p a t a r i a m a , nes blogai džiūsta vėlesni dažų sluogs- niai ir dėl to nuolat limpa. Geriausia g r u n t u o t i p a k a s ­t u p e r p u s s u t e r p e n t i n u . Pirmas dažų sluogsnis taip pat neprivalo būti riebus: neblogai į dažus pridėti iki 1/3 terpentino ir dar kiek sikatyvo. Ant tokių liesų dažų gerai ir tvirtai laiko lakas arba ai. dažai.

S e n o s , i š n e š i o t o s g r i n d y s , jei dažai vietomis dar tvirtai laiko ir nebuvo niekados vaškuotos, pergruntavus nusi­šėrusias vietas, galima dažyti aukščiau m irk y tu būdu ištisai.

V a š k u a r b a a l y v a į t e p t o s g r i n d y s d a ž y ­t i n e g a l i m a . Dažai niekumet nedžius ir lips. Tokios grindys pirma reikia gerai nuvalyti kalkių ir sodos arba muilo akmens skiediniu. Paskum gerai po kelis k a rt vandeniu šva­riai išmazgoti. Kadangi šarminiai skiediniai išėda kartu ir da­

152

žus, ta i ten, kur seni dažai dar gerai laikosi, šis valymo būdas netinka. Tuomet geriau nuvalyti vašką su plienine vilna (truš- kėmis), o paskum vilnoniu skuduru su terpentinu stipriai iš­trinti.

J u d a n č i o s g r i n d y s reikia pirma gerai vinimis su­kalinėti, nes kitaip nesilaikys glaistas (špaklis).

G r i n d i m s š p a k l i u o t i daromas klijinis, kiek rie­besnis špaklis iš kalnų kreidos, stalių klijų ir pakasto. Kad būtų artimesnė grindiniams dažams spalva, įpilama šiek tiek tų pačių grind. dažų. Didesni plyšiai reikia pirma iškrapšty­ti, paskui pagruntuoti ir užkituoti, nes glaistas (šapklis) iš di­delių plyšių išbyra.

G r i n d i m s s p a l v a geriausia parinkti tamsesnė, nes šviesi greit susiteršia. Grindims įprasta spalva yra raus­vai ruda (spec. grindinė ochra ir maža doza rudai raudonų dažų). Moderniškesniuose butuose grindų spalvas stengiamasi taikinti sienų spalvoms, tačiau kiek tas yra praktiška, tenka labai abejoti.

A l y v a a r b a m i n e r a l i n i a i s a l i e j a i s teptos grindys labai sunku išvalyti, nes medis beveik kiaurai yra per­mirkęs. Šarminiai skiediniai maža tegelbsti. Tokios grindys rei­kia pirma sausai skuduru ištrinti, paskui benzinu a r terpentinu po kelis kart gerai išvalyti ir pergruntuoti arba šelako skiedi­niu, arba stipriais klijiniais dažais ar benzinu atskiestais laki­niais dažais. Tik an t tokio grunto galima toliau dažyti paprastu būdu aliejiniais arba lakiniais dažais.

G r i n d ų l a z ū r a v i m a s . Naujos, švarios pušinės grindys vietoj dažyti lazūruojamos. Tai žymiai pigiau atseina. Daroma taip: izoliavus šakas, gruntuojam a pakastu, kuris yra skiedžiamas iki i/3 terpentinu. Toliau lazūruojama dažais, kurie sudaromi iš pusės pakasto, pusės terpentino ir nedidelio kiekio kurių nors dažų: ochros, te rra di Sienos ir pan. Dažai (lazūra) tu ri būti skysti, kad nudažius būtų m atyti medis. Dažyti reikia labai plonai. Pagaliau perlakuoti bespalviu grindims laku.

153

B e t o n i n ė s a r b a a s f a l t i n ė s grindys dažomos paprastais aliejiniais dažais arba grindims laku. Joks ypatin­gas paruošimas ar gruntavimas nereikalingas. Tik pirmas da­žų sluogsnis turi būti kiek skystesnis.

Karbolineumas ir medžio konservavimasKarbolineumas yra žinomas kaip pigi medžio konservavimo

(nuo drėgmės apsaugojimo) priemonė. Jis plačiai vartojam as gal ne tiek dėl savo gerų ypatybių, kurios toli gražu nėra to ­kios, kokios jam pripažįstamos, kiek dėl savo pigumo.

Karbolineumas yra gaminamas, gana sudėtingu būdu, iš rudųjų ir akmeninių anglių, durpių a r medžio dervos. Svar­biausios sudėtinės dalys yra šios: sunkusis aliejus, kreozoto aliejus, karbolio rūgštis ir kt. Jis tu ri aštrų kvapsnį ir y ra tam ­siai rudos spalvos. Karbolineumas tu ri konservuojančių ir de­zinfekuojančių ypatybių, todėl vartojam as medžiui konservuo­ti, tvartam s ir išvietėms dažyti. Karbolineumas suima į save dvokiančius garus su visomis ligas platinančiomis bakterijo­mis. Karbolineumo yra ir spalvoto. Jis tinka tvoroms ir tva r­tam s bei kitiems trobesiams dažyti, kur nereikalaujama ypa­tingai gražaus spalvingumo. Tokiais atvejais karbolineumas yra ne tik medį konservuojanti, bet drauge ir pigi dažymo me­džiaga.

Be šių gerų ypatybių karbolineumas turi ir blogų pusių. Visų pirma, jis stipriai dvokia ir slegiančiai veikia ne tik žmo­gaus, bet ir gyvulio organizmą. Dėl šios priežasties nepatarti­na dažyti tvartų vidus. Antra, jis neturi jokios dekoratyvinės vertės ir trečia, sykį karbolineumu dažytas paviršius negalima perdažyti aliejiniais arba kitais kuriais dažais, nes jis rudų dėmių pavidale prasimuša kad ir pro storiausį dšttų sluogsnį. Be to, kas liečia patvarumą, su aliejiniais dažais jo sulyginti taip pat negalima. Aliejiniai dažai ne tik už karbolineumą il­giau laiko, bet, kiek tyrim ai yra parodę, geriau ir konservuoja. Karbolineumas geriausia tinka tepti toms medžio dalims, ku­rios įleidžiamos žemėn. Karbolineumas, giliai įsisunkdamas į medžio porus, apsaugoja jį nuo puvimo.

154

Karbolineumu tepamos pamatinės namų dalys, pogrindi­niai balkiai, grindys iš apačios ir pan. Tas apsaugo nuo drėg­mės ir nuo grybo. Prieš dedant į žemę karbolineumu Įteptas medžio dalis reikia pirma gerai išdžiovinti, kitaip jis nėra tiek patvarus ir ilgai dvokia.

Kadangi sykį užteptas karbolineumas sunkiai duodasi va­lomas, todėl, m anant ką nors juo dažyti, reikia apsvarstyti, ar kada nors ateityje neprisieis tą daiktą perdažyti aliejiniais dažais.

Labai panaši į karbolineumą medžiaga yra d e g u t a s , tik jis kiek tirštesnis. Degutu tepama daugiausia mediniai a r toli­mai stogai. Pagal reikalą skiedžiama žibalu a r benzinu. Kad geriau įsisiurbtų į medį, tepama karštu skiediniu.

Geriausiai konservuojančiu skaitoma Avenarijaus (Ave- narius ir Co, Hamburg) karbolineumas „Račo“.

Ši firm a taip pat duoda ir geriausias spalvoto karbolineu- mo rūšis.

Rusų degutas gaminamas iš beržinių malkų. Daugiausia vartojam as odai tepti. Nors ir stipriai dvokia, bet gerai minkš­tina odą ir apsaugoja nuo drėgmės.

Medžiui konservuoti vartojam a dar kiti būdai, būtent:1) apdeginant;2) impregnuojant (mirkinant) įvairiomis metalų drusko­

mis, pav., vario vitrioliu, cinko vitrioliu, gyvsidabrio chloridu (sublimatu), kreozoto aliejum ir pan.;

3) verdant su šarmais arba vulkanizuojant.Tačiau dažytojui šie būdai mažiau prieinami, nes reikalingi

specialūs įrengimai, katilai ir pan.

155

T A P E T A I IR T A P E T A V IM A SB e n d r o s p a s t a b o s :

Nors tapetavimas neturi nieko bendro su dažymu, bet ka­dangi dažytojui kartu su kitais darbais tenka statyboje atlikti ir tapetavimą, tad pravartu bus ir apie šios rūšies medžiagas ir darbus kiek išsitarti.

Sienų išmušimas audiniais (divonais, kilimais, gobelenais) ir klijavimas popieriniais, odiniais a r kitokiais tapetais buvo žinomas jau gilioje senovėje, o viduriniais amžiais virto atskira dekoratyvinio meno šaka. Ne mažos reikšmės tapetavimas turi ir šiandien, nors jau daug kur jj nustelbia dažymas, kaip la­biau atitinkąs šiandieninius higienos ir estetikos reikalavi­mus. Jeigu dažymas daugiau ar mažiau valo, dezinfekuoja kambarius naikindamas ligos bakterijas ir vabzdžių kiaušinė­lius, ta i tapetai atvirkščiai, — gali suteikti jiems veistis visai palankias sąlygas. Po tapetais, ypač, jei jie blogai priklijuoti, turi puikiausias slėptuves visokių rūšių parazitai.

Tačiau vis dėlto yra išimčių, kur tapetai gali tik ti geriau, negu dažymas. Tapetai, ypač geresnių rūšių, tinka daugiau to ­se vietose, kur paprastas klijinis dažymas nebūtų toks patva­rus, o aliejinis atrodytų neestetišku.

T a p e t ų r ū š y s

Natūraliniai tapetai.

Natūraliniai tapetai (Naturelltapeten) yra patys pigiausi ir paprasčiausi tapetai. Jų popieriaus spalva yra kiaurai nuda­žyta ir sudaro foną ornamentiniams piešiniams. Jie šviesoj greit blunka ir todėl gali būti naudojami tik paprasčiausiems reikalams.

Parduodami gabalais (ritiniukais) po 50 cm. pločio ir 7,5 m. ilgio, kuriuo galima išklijuoti plotą 3,50 m2.

156

Fondiniai tapetai (Fondtapeten) yra jau žymiai geresni už naturalinius. Jų geras popieris dažomas tik iš vienos pusės, ant kurios paskui spaudžiami įvairūs ornamentai. Jų yra kartais gana gražių ir skoningų pavyzdžių (raštų, dešinių), kurie gali patenkinti žymiai didesnius pirkėjų skonio reika­lavimus.

Parduodami taip pat gabalais po 50 cm. pl. ir 7,5 m. ilgio.

Šiurkštaus plaušo tapetai.

Šiurkštaus plaušo tapetai (Rauhfasertapeten) y ra gami­nami iš tvirto gana storo ir šiurkštaus popierio. Jų spalva, šiurkštumas ir bendra išvaizda primena drobę arba šiaip stam ­besnį audinį. Šiandien jie y ra labai mėgiami moderniškuose bu­tuose. Juos galima valyti drėgnu skuduru.

Veliūro tapetai.

Veliūro tapetai (Velourtapeten) yra panašūs į pliušinę medžiagą. Jie gaminami tuo būdu, kad susmulkinta vilna, tam tikro aparato pagalba, dulkinama į dar neišdžiūvusią popierio masę ir po to įvairiai išpiaustytais volais išvoliojama. Tokiu būdu gaunami įvairūs reljefinių ornamentų pavyzdžiai.

Tokie tapetai y ra geri, net liuksusiniai ir užtat brangūs. Šiandien maža vartojami.

Odiniai tapetai.

Odiniai tapetai y ra labai geri ir patvarūs. Šiandien dau­giausia vartojam i odos imitacijos tapetai, kurie iš akies kartais sunku nuo tikrųjų odos tapetų atskirti.

Salubra tapetai.

Salubra tapetai y ra taip pat labai geri, pagaminti iš tv ir­to pergamentinio popierio su aliejiniais dažais. Kartais esti gana skoningų ir meniškų pavyzdžių, tiek spalvų, tiek ornamen­

Fondiniai tapetai.

157

tų atžvilgiu. Juos galima plauti. Taip pat pastovūs šviesoj. Parduodami įvairaus ilgio gabalais po 80 cm. pločio.

Tekko tapetai.

Jie gaminami tuo būdu: pergamentinė masė nudažoma natūraliomis arba spalvotomis bronzomis, o raštai spaudžiami ornamentuotais volais.

Tekko — tapetus galima valyti su karštu vandeniu ir muilu.

Uni tapetai.

Uni tapetai — vienos spalvos lygūs matiniai tapetai. Jie naudojami tapetuoti kambariams ištisai ir aprėmavimams.

Be šių rūšių yra dar ir daugiau, pav., gobelenų, fajanso, medžio ir marmuro imitacijų, bet jie šiandien tiek praktiškais, tiek estetiškais sumetimais mažai naudojami.

Linkrusta.

Linkrusta stori, reljefiški plastiški tapetai, vartojami dažniausiai paneliams išmušti. L inkrusta gaminama iš sėmenų aliejaus, kreidos ir medžio piūvenų. Tiršta masė tepama ant plono, bet tvirto popierio ir ornamentuotais volais iškočiuo- jama.

Linkrusta parduodama arba gatava spalvota arba tik a t­spausta ir dar nedažyta, kurią dažoma išmušus sienas pagal reikalą ir skonį. Kartais sumaniai parenkant spalvas, ypač la- zūras, galima pasiekti neblogų efektų.

Linkrusta parduodama gabalais 53 cm. pločio ir 16 m. il­gio. Kaina skaičiuojama metrais. 0

L i n k r u s t o s e r z a c a i . Vietoj tikrosios linkrustos parduodami jų erzacai, kurie iš pažiūros nuo tikrosios prekės kartais sunku atskirti. Skirtumas yra tas, kad erzacas yra tik paprastas storas popieris, kurio paviršiuje įspaudžiami tie patys ornamentai ir nudažoma tomis pačiomis spalvomis.

Linkrustos erzacai pardavinėjami gabalais 57 cm. pločio ir 10,5 m. ilgio.

158

Tapetuoti, taip pat kaip ir dažyti, galima tik sausus, tvir­tus ir švarius paviršius. Šviežias ir drėgnas, ypač cementinis tinkas, tapetam s yra pavojingas. Tapetai trukdo normalų sie­nos vėdinimąsi, nuo ko patys pūsta, pelyja ir kartu gadina kambarių orą.

T a p e t a v i m u i p a v i r š i ų reikia rūpestingai pa­ruošti. Naujas tinkuotas paviršius reikia lentele arba plyta nu­lyginti ir nuvalyti nuo smėlio kruopelių, užtaisyti plyšius ir pan.

Klijiniais, kalkiniais arba kitokiais vandeniniais dažais dažyti paviršiai reikia taip pat švariai nuvalyti. Taip nuvaly­tas paviršius galima gruntuoti stalių klijų arba ruginių miltų kleisterio skiediniu. Šiam gruntui išdžiūvus klijuojama maku­latūra. Ji reikalinga tam, kad tapetai geriau ir lygiau ant sie­nos priliptų. M akulatūrai vartojam i paprasti laikraščiai arba specialus baltas popieris. K artais makulatūrai vartojam i pa­prasti pigūs tapetai, bet ta i netikslu: geriau — laikraštinis po­pieris. Jei pertapetuojama seniau tapetuoti paviršiai ir seni ta ­petai tv irtai laiko, m akulatūra nereikalinga. Tik tuomet senų tapetų sudūrimai a r šiaip nelygumai reikia nulyginti su pemza arba skutikliu.-

M akulatūra ir tapetai klijuojama ruginių arba bulvinių miltų Meisteriu. K lijuojant m akulatūrą pravartu sienų pakraš­čiai viršuje, kampuose, prie langų, durų, krosnių ir pan., apkli­juoti merle arba skysta drobe. Tuo būdu tapetai tvirčiau laiko, neatšoka. Tai ypač būtina varto jant storesnius tapetus. Plonus (naturalinius) tapetus galima klijuoti ir be makulatūros.

T a p e t a v i m a s .

Tapetams ištiesti ir jiems jtepti kleisteriu reikalingas ly­gus ir patogus stalas, kuris statyboje galima lengvai įsitaisyti iš lygių lentų. Yra ir specialių tapetavimui stalų.

Klijuoti tapetus reikia visuomet pradėti nuo langų pusės, tuomet ne taip matosi tapetų kraštų sudūrimai. Tad ir tapetų lygiai nupiaustomi tie kraštai, kurie tapetuojant sieną, turės būti dedami į lango pusę.

Tapetų kraštam s aplyginti vartojamos ilgos žirklės arba specialūs aparatai.

T e p a n t t a p e t u s k l e i s t e r i u reikia žiūrėti, kad per daug šie nesušlaptų ir nepermirktų. Ypatingai turi būti da­bojama, kad būtų lygiai ir švariai tepama.

Tapetavimui kleisteris privalo būti šviežiai paruoštas, ne- prarūgęs. Pasenusio kleisterio rūgščios savybės lengvai pavei­kia jautresnius, ypač su anilino dažais gamintus, tapetus taip, kad šie greit suplėmuoja.

Tapetuojant neprivalo kambaryje būti oro traukimo. Taip pat pavojinga stipriai šildyti. Staigiai bedžiūdami tapetai gali atšokti arba susiraukšlėti. Kad oras geriau vėdintųsi, darbą baigus, galima langus atidaryti, tačiau tik iš vienos pusės, kad nebūtų traukimo.

Klijuojant plonus tapetus, jų kraštus dedama vienus ant kitų, storus — vienus su kitais suduriama. Tamsių tapetų švie­sios briaunos užtepamos dažais. Viršuj siena apribojama bor­diūrą (bortu, juostele) arba bagetu. Bagetas pritvirtinamas specialiomis adatėlėmis. ęr

L i n k r u s t a k l i j u o j a m a panašiai kaip tapetai, tik kadangi ji y ra žymiai storesnė, ta i klijai tu ri būti tvirtesni. Be to, linkrusta prieš klijuojant reikia pirma sušlapinti vandeniu, paskui išdžiovinti ir du kart tepti kleisteriu, į kurį pridedama truputį Venecijos terpentino. A ntru syk tepama po kokio pus­valandžio (kai pirmas tepimas išdžiūvęs) ir tuojau klijuojama prie sienos. Atsargumo dėliai galima pritvirtinti vinutėmis.

Viršuje linkrusta apribojama išimtinai bagetu. Linkrustai reikalinga labai tvirto grunto, prie kurio gerai laikytųsi. K ar­tais labai gerai, prieš klijuojant linkrustą, tinkuotą paviršių nugruntuoti pakastu.

160

Geležinių paviršių apsaugojimas nuo rūdžiųB e n d r o s p a s t a b o s .

Geležį dažome ne tik dėl to, kad jos paviršiui suteiktume gražesnę ir dekoratyviškesnę išvaizdą, bet dažnai dėl to, kad apsaugotume ją nuo žalingos ligos, t. y. rūdžių. Rūdija ir kiti metalai, pav. varis, švinas, cinkas, bet ši jų liga yra visai kito pobūdžio. Čia rūdys metalo paviršių aptraukia plėvele, kuri sustabdo tolimesnį rūdijimo procesą (palyg. žalvaris), tuo ta r ­pu geležis gali perdėm surūdyti. Geležies rūdijimo procesas yra chemiškas reiškinys ir aiškinamas taip: geležis būdama gami- ta iš rūdos, kuri randam a gamtoje, įtakoje drėgmės ir oro stengiasi vėl sugrįžti į tą patį rūdžių pavidalą. Ne visos gele­žies rūšys vienodai greit rūdyja. Kalamoji geležis rūdyja grei­čiau už spyžių (lietą geležį). Laikant geležį visiškai sausoj vietoj, rūdys neatsiranda. Bet kur gi gamtoje rasti tokias są­lygas? Garų pavidale tam tikras vandens kiekis būna net ir pačiam sausiausiam ore. Tokiu būdu nieko kito nebelieka, kaip pasistengti rūdijimo procesą sulaikyti dirbtinomis priemo­nėmis.

Jeigu atsižvelgsim į šiandieninę tiltų, geležinkelių, radio stiebų, laivų ir kitų stambesnių geležinių pastatų bei konstruk­cijų milžinišką vertę, kuriuos dieną ir naktį naikina rūdys, su­prasim, kokios reikšmės gali turėti geležinių paviršių dažymas. Ne veltui specialistai (praktikai ir teoretikai) jau senai laužė galvas tyrinėdami medžiagas ir ieškodami būdų šiam klausimui tinkamai išspręsti. Nors jau daug šioj srityje padaryta, išrasta daug priemonių ir būdų rūdims sulaikyti, bet klausimas geležį nuo rūdžių veikimo visiškai apsaugoti, paliks spręsti dar toli­mesnėms kartoms.

Tarp įvairių, geležiai saugoti nuo rūdžių priemonių, svar­biausią vietą užima dažymas.

161Statybinis dažymas 11.

Geležiniams paviršiams dažyti iki šiol vis dar plačiausiai tebevartojamas švininis surikas (minijus, Bleimennige). Vėles­niais laikais pradėta rekomenduoti ir geležinis surikas (geležies oksidas, Eisenmennige).

Kadangi švininis surikas turi per daug aštrų ir nesimpa­tišką raudoną atspalvį, tad jis daugiausiai tevartojam as tik gruntui. Kitokių spalvų dažais geležinius paviršius dažoma tik nugruntuotus suriku. Kaip dengiamieji dažai rekomenduojami švino balti, švino pilki ir grafitas. Cinko baltus, ypatingai lito- poną, reikia visiškai išskirti iš dažų, vartojam ų geležiai dažyti.

Aliuminijaus ir geležies bronza, sumaišyta su grynu pa­kastu arba išoriniu laku, taip pat gerai geležį saugoja nuo rū ­džių, tuo pačiu suteikdama ne blogą dekoratyvinę ir metalinę išvaizdą.

Asfaltinis arba geležinis lakas daugiausia vartojam as van­dentiekio ir kanalizacijos vamzdžiams dažyti.

Asfaltas, degutas ir smala naudojama daugiau toms gele­žinėms dalims apsaugoti, kurios dedamos į žemę ar į vandenį. Tepama karštu skiediniu.

Cementas taip pat kartais naudojamas kaip pigi ir patogi geležies apsaugojimo priemonė. Tam tikslui cementas maišo­mas su vandeniu ir švariai nuvalytas paviršius keletą kartų skystai tepamas. Kiekvienas naujas sluogsnis tepamas tik tuo­met, kai anksčiau teptas sluogsnis būvo pakankamai išdžiūvęs.

Cementas, sužadinęs nedidelį kiekį rūdžių, pats su jomis susijungia, sudarydamas tam tikrą apsaugos sluogsnį ir me­talas daugiau neberūdyja.

Be šių, anksčiau pažymėtų, dažų, yra dar visa eilė specialių medžiagų, kurios daugiau a r mažiau šiam tikslui vertingos. Tarp jų pažymėtinas perlinis gruntas (vokiškas patentas). Juo per­traukiam as sausas švininio suriko gruntas ir paskui dažoma, bent du kart, gerais aliejiniais dažais. Perlinis gruntas taip su­tvirtina aliejinių dažų sluogsnį, kad pro jį neprasiskverbia drėgmė.

D a ž a i i r d a ž y m o s ą l y g o s .

162

Anglijoj nesenai išrasti dažai, vadinami „Anodite“, dau­giausia vartojam i laivams ir šiaip geležiniams paviršiams dažy­ti. Šie dažai vartojam i geležiai gruntuoti švininio suriko vietoj.

Nors geležies dažymas iš pirmo žvilgsnio atrodytų nesun­kus darbas, bet, įsigilinus į aplinkumos sąlygas, sutinkama kar­tais nenugalimų kliūčių.

Kad dažų sluogsnis gerai geležį apsaugotų nuo rūdžių, jis neprivalo praleisti drėgmės. Tačiau toks idealus dažymas yra beveik neįmanomas. Visų pirma nėra tokio jungėjo, kuris su­darytų absoliučiai nepraleidžiantį sluogsnį, antra, bedažant ne­išvengiamai dažuose pasitaiko smulkučių oro pūslelių, kurios džiūstant dažams, dar labiau atsidaro. Be to, nuolatinis oro įtakų veikimas susilpnina nors ir labai atsparų jungėjo sluogs­nį ir šis, laikui bėgant, sutrūkinėja, suaižėja. Tą pačią žalą daro ir geležies tūrio kitimas veikiant įvairioms temperatūros atm ai­noms, (nuo šilimos plečiasi, nuo šalčio susitraukia). Labai nei­giamai dažus veikia ore esantieji sieros vandenilio bei amonia­ko garai, suodžių nuosėdos ir kiti nešvarumai, kurių ypatingai daug pasitaiko arti pramonės centrų, dirbtuvių ir geležinkelių.

Geram kvalifikuotam geležies dažymui iki šiol statomi šie bendri reikalavimai:

1) Pagrindinai nuvalyti geležies paviršių nuo rūdžių ir ki­tų nešvarumų.

Naujas, dar nedažytas, paviršius, an t kurio vos tik pasi­reiškia rūdys, a r yra palikę riebalų pėdsakai, pakanka nuvalyti vilnoniu skuduru, suvilgytu žibale bei benzine. Labiau aprūdi­ję ir mažesni paviršiai valomi geležiniu šepečiu, ir taip pat nu­trinam i skuduru, suvilgytu žibale ar benzine. Prie didesnių dar­bų vartojam os valymo mašinos, kuriomis tam tikru švirkštu oro spaudimo pagalba, pučiama sijoto smėlio srovė.

2) Geležį nuvalius tuojau gruntuoti, kad nespėtų rūdys vėl užsitraukti. Jei nespėjama tuoj užgruntuoti, nuvalytas vie­tas reikia plonai įtrinti grynu pakastu arba aliejum.

3) Išoriniai dažymo darbai galima atlikti tik vasaros metu ir sausomis dienomis.

4) Gruntuoti geriausiai švininiu arba geležiniu suriku, su­maišius su grynu pakastu.

163

5) Dažymui imti gerai dengiančius (geriausiai švininius) dažus. Geriau dažyti kelis kartus ir plonesniais sluogsniais, ne­gu iš karto ir storai. Tai geriau apsaugo nuo drėgmės. P a ta rti­na paskutiniu kart dažant panaudoti . gerus riebius emalius.

Dažus maišyti tik su gry­nu pakastu, neskiedžiant terpentinu a r panašiais skiedėjais. Skiedėjai grei­čiau sužadina rūdis ir ma­žina dažų patvarumą. P a­tvarumui padidinti, galima įdėti į gatavai paruoštus dažus trupučiuką tirštinto aliejaus. Plyšius a r kitus nelygumus užkituoti švini­nio suriko kitu. Paviršiui glaistyti (špakliuoti) pa­ta rtina imti specialius, ge­ležiniams paviršiams glais­tus (mases).

6) Seni, ypač perrūdi­ję, dažų sluogsniai būtinai reikia nuvalyti. Storesnį sluogsniai atkalinėjami, apdeginami, šarmųpjami, nudraskomi šepečiu, sku­tami ir pan.

Dėl sveiko dažų sluogsnio pašalinimo spe­cialistų tarpe kurį laiką buvo nuomonių skirtumas.

Vieni sakė, kad nereikia, kiti tvirtino, kad būtinai reikia pa­šalinti. Pažiūrėkim į šį klausimą iš praktinės pusės. Pastebėta, kad dažnai, nors iš paviršiaus dažų sluogsnis atrodo sveiku­tėlis, apačioj jau pasireiškia rūdžių pėdsakai. Vadinas, jei ant tokio sluogsnio jo nepašalinus, uždažyti iš naujo, ta i rudyjimo procesas tuo dažymu nebus sulaikytas ir rūdys greit prasimuš

] 6 4

į paviršių, net ir pro naują dažų sluogsnj. Gi uždažius kol dar nepradėjo rūdyti, apsaugojimo laikas prailginamas ir sutau­poma senų dažų valymo išlaidos. Turint galvoj milžiniškus ge­ležinių konstrukcijų plotus, toks darbas turi nemažos ekono­minės reikšmės. Tas klausimas būtų lengva išspręsti, jei būtų galimumo pataikyt perdažyti kaip tik tuo momentu, kada dar nepasireiškusios, bet jau tuojau turės pasireikšti rūdys. Ilgais tyrimais prieita išvados, kad rūdys atsiranda tuomet, kai dažų sluogsnis, oro įtakų veikiamas, tiek susidėvi, kad lengvai p ra­leidžia drėgmę. Šiai senų dažų ypatybei patirti buvo sugalvotas tam tikras prietaisas, vadinamas panetratorium. Šio aparato pagalba, jį sujungus su galvanometru ir veikiant elektros srovei, galima lengvai pažinti dažų sluogsnio atsparum ą drėgmei. Be to, šio aparato pagalba galima nustatyti po dažų sluogsniu ne tik jau bepradedančias plėstis rūdis, bet ir kaip greit gali tos rūdys atsirasti, tuo būdu laiku galima num atyti perdažymo reikalingumą.

D a ž ų t i n k a m u m ą s a u g o t i g e l e ž i a i n u o r ū d ž i ų pagal E. Bandow’ą, galima patirti šiuo būdu: imame švariai blizgančiai išpoliruotos geležinės skardos 10x30 cm. gabaliuką ir du kart nudažome bandomaisiais dažais. Padžio­vinę apie 8 dienas ore, laikome 10—12 val. verdančio vandens garuose. Išėmę, geriamuoju popierių atsargiai nuspaudžiam ir džiovinam apie valandą laiko prie 100°C. Po to ataušinam ir, dažus suminkštinę chloroformu, atsargiai juos nuimam. tf Jei geležis lieka nepaliesta rūdžių — dažai yra atsparūs, priešingu atveju, kai pasirodys rūdžių žymės — dažai geležies nuo rūdžių nesaugoja.

Šis, palyginti paprastas būdas, duoda galimumo išvengti kartais ir patentuotų, bet menkaverčių ir šiam tikslui netinka­mų medžiagų.

166

Švediškų dažų receptai ir dažymo sąlygos

v

Šių pigių ir gana praktiškų dažų sąstatą sugalvojo švedai, todėl taip ir vadinami. Švediški dažai labai tinka mediniams sto­gams, sienoms ir tvoroms dažyti. Ant neobliuotų paviršių jie gana gerai laiko, ant lygių — kiek prasčiau. Švediškiems dažams paruošti čia nurodysiu keletą receptų, kurie pas mus yra iš­bandyti ir pasirodė esą tinkami mūsų sąlygoms.

1. Švediškasis receptas: Dešimčiai kvadr. metrų medžio pa­viršiaus du kart nudažyti imama: 5,5 litro vandens, 220 gr ge­ležies vitriolio arba, šviesiems dažams, tiek pat alūno, 250 gr ruginių pikliavotų miltų ir 900—1250 gr dažų (ochros, anglų raudonų, geležies oksido ir pan.).

Dažai paruošiami taip: j m inkštą (lietaus a r upės) vande­nį pilamas geležies vitriolis arba alūnas. Jam ištirpus, dalis tirpinio nupilama ir įmaišomi miltai. Miltus reikia gerai ištrin­ti, kad neliktų sausų dalelių. 15 minučių pavirinus pilami dažai. Dar 15 min., nuolat maišant, pavirinti ir tuojau galima dažyti.

2. Suomiškasis receptas: Dešimčiai kv. metrų medžio pavir­šiaus du kart nudažyti imama: 5,5 litro vandens, 300 gr gele­žies vitriolio arba, šviesiems dažams, tiek pat alūno, 250 gr valgomosios druskos, 400 gr valyto sėmenų aliejaus, arba pa­kasto, ir nuo 1250 gr iki 1500 gr dažų.

Dažai paruošiami taip: į vandenį dedamas gel. vitriolis arba alūnas ir valgom, druska. Vanduo, nuolat maišant, šildo­mas, kol viskas ištirpsta. Skyrium sumaišomi dažai su nedideliu kiekiu tirpinio ir paskum su pakastu arba aliejum, kol gaunama skystas mišinys. Gautasis mišinys pamažu ir nuolat m aišant pi­lamas atgal į tirpinį. Pavirinus dar apie 15 minučių galima dažyti.

167

3. Mišrusis receptas. Nudažyti 10 kv. metrų imama: 5,5 lit­ro vandens, 220 gr geležies vitriolio arba alūno, 250 gr miltų, 400 gr aliejaus arba pakasto, ir nuo 900 gr iki 1250 gr dažų.

Dažai paruošiami taip: šiltame vandenyje (verdant) ištir­pinamas geležies vitriolis arba alūnas. Į mažą kiekį skiedinio tirštai išmaišomi miltai ir supilami atgal į visą skiedinį. Paviri­nus apie 15 min. supilamas pakastas arba aliejus. Po 15 min. dedama dažai ir dar 15 min. virinama, visa gerai maišant. P as­kui jau galima dažyti.

Dažant indas reikia laikyti visą laiką an t silpnos ugnies, kad dažai neatšaltų.

Šiuose receptuose dažų kiekis svyruoja dėl to, kad dažų lyginamasis svoris yra nevienodas. Jei dažai sunkesni, reikia daugiau, jei lengvesni — mažiau.

Pagal suomiškąjį ir mišrųjį receptą paruošti dažai yra kur kas stipresni, negu pagal švediškąjį, nes čia įeina aliejus arba pakastas. Stogams geriau tinka pagal suomiškąjį ir miš­rųjį receptą paruošti dažai, o sienoms ir tvoroms — geriau tin­ka pagal švediškąjį. Stogams vartotini šie dažai: „falu“ olan­diški 1 ir 2 nr., raudoni geležies oksidai, caput mortuum ir ang­lų raudoni.

Kad dažymas pavyktų, reikalinga: 1) dažyti visai sausi paviršiai, 2) dažyti karštais dažais, 3) dažyti du kart (antrą kartą dažoma, kai pirmas dažymas yra visiškai išdžiūvęs, 4) dažyti tik saulėtą ir sausą dieną, 5) stogas neturi būti genes­nis, kaip metų, o sienos, kad ir senesnės, bet sveikos, dar neap­samanojusios '

Trobesio langai, durys, langinės, pagražinimai ir karnyzai dažomi aliejiniais dažais.

168

Dažomųjų paviršių ir aplinkumos įtaka dažams ir dažymui

Norint pilnai įvertinti dažų, dažymo medžiagų ir darbų ko­kybę, reikia būtinai atsižvelgti:

1) į dažomųjų paviršių medžiagos tinkamumą,

2) į aplinkumos sąlygas, kuriose dažymas atliekamas ir kuriose jis turės pasilikti

Praktika yra parodžiusi, kad šios sąlygos yra labai dažnai užmirštamos, neįvertinamos arba nesistengiama jų suprasti.

Nesusipratimams ta rp dažytojų ir darbdavių a r statybos prižiūrėtojų bei vykdytojų išvengti, manau, kiek padės ir čia nurodyti atsitikimai.

Tinkuoti paviršiai

Nepakankamai sausas paviršius.

Šiandien statybinio darbo tempas dažnai lenktyniauja su natūraliomis medžiagų džiūvimo sąlygomis, nuo ko nukenčia ne tik dažytojas, bet ir namų savininkas arba jo nuomininkas.

Mūro sienos dar nespėja apdžiūti — jau tinkuojama, ne­spėja tinkas išdžiūti — jau dažoma. To pasėkos aiškios: mūro sienos palieka dar ilgai drėgnos, o dažymas nelaiko — klijiniai dažai supelyja, supūva, suplėmuoja, — aliejiniai dažai ilgai nedžiūsta, limpa, pagaliau ima pūsliuoti ir luptis. Namuose vi­suomet būna blogas ir drėgnas oras. Mat, dažai daugiau ar mažiau užkemša sienos skylutes ir trukdo tolimesnį džiūvimą. Beveik tas pat pasireiškia ir mediniuose paviršiuose. Taigi sau­sas paviršius — pirma sąlyga, kurios turi teisę reikalauti kiek­vienas dažytojas.

169

Per stiprus cementinis tinkas.

Geriausias dažymui tinkas yra kalkinis, sudarytas iš 1 tū ­rio dalies gerų gesintų kalkių ir 2-3 dalių švaraus, sijoto, neperstambaus ir nepersmulkaus žvyro. Bet, deja, toks skiedi­nys šiandien statyboj yra retenybė. Dažniausiai skiediniai tin- kui daromi su cementu ir, reikia pasakyti, kad jo dedama į nie­ką neatsižvelgiant, kiek ir kuriam tikslui reikalinga. Atitinka­ma cemento priemaiša šiandie pasidarė būtina tiek išoriniams, tiek vidaus darbams. I r prieš tai, rodos, ir iš dažytojų nieks ne­protestuotų. Bet kas per daug, ta i nesveika. K artais vidaus sie­noms, — kur reikalinga dažyti gana jautriais klijiniais arba aliejiniais dažais, — cemento dedama perdaug. Dažytojai ga­lėtų sutikti dar, maždaug, ir su tokia tinko skiedinio norma: 1 dalis kalkių, 1 dalis cemento ir 6-7 dalys žvyro, tačiau ši nor­ma tikrovėj labai dažnai peržengiama. O tas dažymui labai daug reiškia. Stiprus cementinis tinkas (pagal Karlj Koch’ą) galėtų būti dažomas be pavojaus ne anksčiau, kaip po dviejų metų, ir ta i tik kalkiniais dažais.

Kai grynai kalkinis tinkas normaliose sąlygose išdžiūsta (pagal Wagnerį) per 3-4 savaites, tai su cemento priemaiša jam išdžiūti reikia metų laiko.

Cementinis tinkas turi dažams kenksmingų šarminių drus­kų, kurios gali išsivėdinti ore tik per ilgesnį laiką (metus, dve­jus). Dalinai jų veikimą galima sustabdyti įvairiomis dirbtinė­mis priemonėmis, pav., izoliuojant specialiais preparatais arba neutralizuojant praskiestomis rūgštimis. Tačiau šių priemonių veikimas yra laikinis ir, anksčiau a r vėliau, ypač veikiant drėg­mei, druskos išsiveržia pro dažų sluogsnį ir, jį sunaikinusios, baltų, tartum sniegas, dėmių pavidale lieka paviršiuje. Be to, toksai neutralizavimas bei izoliavimas ne visuomet prieinamas kainos atžvilgiu. Tiek valdiškose, tiek privačiose dažymo darbų sąmatose tokie dalykai visai nepramatomi. Gerai, jei ta i būtų dar tik nedidelės išimtys, bet kai priseina ištisai tokie paviršiai izoliuoti arba neutralizuoti, ta i netikslu reikalauti, kad dažyto­jas ta i atliktu kaip „savaime aiškų“ darbą.

Tinko šarminiam veikimui patikrinti vartojam a raudonas lakmuso popierėlis arba fenolftalejinas. Jei raudonas popierėlis,

170

pridėjus jį prie sušlapinto tinko, visai arba labai mažai pamėly­nuoja — galima dažyti. Bet jei stipriai mėlynuoja — reikia dar palaukti arba imtis neutralizavimo priemonių. Fenolftalejinas nuo šarmų paraudonuoja.

Vandens*), rūdžių**), dervos, asfalto, karbolineumo, rie­balų, anilino dažų, chemiško pieštumo ir kt. dėmės, kurios daž­nai prasimuša pro aliejinių a r vandeninių dažų sluogsnius, ge­riausiai izoliuoti šelako skiediniu, spiritiniu, nitroceliulioziniu ar chloro kaučiuko laku. N eturint šių priemonių, reikia atm ušti to ­se vietose tinkas ir užtinkuoti iš naujo. Surūdijusias geležines dalis nuvalyti ir užtaisyti suriku ar kaip kitaip izoliuoti, kad vėl neprasimuštų.

Senas, išlytas, netvirtas, byrantis tinkas reikia iš naujo pertrinti, o vietomis ir pertinkuoti.

Peršalęs tinkas taip pat yra pavojingas dažams. Tinkas peršąla, kada šaltyje tinkuojam a arba, dar tinkui neišdžiuvus, užšąla. Peršalusias vietas prieš dažant taip pat reikia atmušti, pertinkuoti iš naujo ir gerai išdžiovinti.

Senų dažų a r tapetų kleisterio liekanos turi būti visiškai pašalintos. Jei sunku gerai pašalinti gruntavimui geriausia var­toti alūno, klijų ir muilo skiedinį (žiūr. pusi. 134).

Nuo aprūkusių virtuvių ar restoranų lubų ir sienų pirmiau­sia reikia gerai nuvalyti seni dažai, paskui perplauti muiliniu vandeniu su amoniako priemaiša ir du k a rt izoliuoti sichel’io gruntu.

Mediniai paviršiai

Mediniai paviršiai dažymui yra labai nepalankūs. Pirmiau­sia dėl to, kad medis, būdamas higroskopiškas, tai y ra priiman­

*) Vandens dėmės atsiranda nuo kuriuo nors būdu j tinką patekusio vandens. Šiam išdžiūvus, palieka rudi, tam siais kraštais, lopai.

**) Rūdys dažniausiai pro tinką ir vėliau pro dažus prasim uša nuo nepakankamai izoliuotų po tinku geležinių dalių, vandentiekio ar kanali­zacijos vamzdžių ir p.

171

tis drėgmę, nuolat juda, keisdamas savo tūrį, būtent: džiūda- mas traukiasi ir trūkinėja, nuo drėgmės brinksta ir plečiasi. Tas sudaro kaip tik didžiausią pavojų dažymui. Medis, įtakoj įvairių oro atmainų bejudėdamas, suplėšo, suardo dažų sluogs- nius. Ypatingai blogai laikosi kieti, mažiausia medžiui paklus­nūs, nitro celiuliozinių lakų sluogsniai.

A ntra medžio yda — tai šakotumas ir sakingumas (sma- lingumas). A nt šakotų ar sakingų vietų dažai blogai laikosi: nedžiūsta, nuolat limpa ir pan.

Net ir izoliavimas šelaku labai retai gelbsti. Ypač jei užda­žytus paviršius ima smarkiai kaitinti saulė. Tuoj, nors būtų ir izoliuota, bem atant paviršius „apsiverkia“ sakais.

Trečia medžio yda — tai puvimas. Medis, kurį laiką pasto­vėjęs ore nedažytas a r kuriuo nors kitu būdu nuo oro įtakų ne­apsaugotas, pradeda gesti, pūti, tręšti. Toksai paviršius dažyti netinka. Dažai neturi tvirto pagrindo prisikabinti ir greit lupasi. Tas pats atsitinka, jei dažymas laiku nepakartojamas, o laukia­ma, kol dažų grunto sluogsnis visiškai nudyla, sunyksta ir me­dis, kaip ir pirmuoju atveju, pradeda gesti.

Visus medinius paviršius dažymo atžvilgiu galima skirti į dvi svarbiausias grupes:

1) minkštus (eglė, pušis, drebulė, beržas, liepa, alksnis ir kiti),

2) kietus (ąžuolas, uosis, klevas, skroblas, guoba, riešu­tas, mahagonis, kriaušė, obelis ir kt.). *

Dažyti priseina dažniausiai minkšti medžiai (pušis ir eg­lė). Kieti medžiai dažnai tik beicuojami, politūruojami, arba lakuojami, ir retai kada dažomi.

Dažymui tinkamesni yra minkšti, ne per daug šakoti me­džiai. Ant kietų medžių, pav. an t ąžuolo, dažai blogai laikosi, greit pasišiaušia.

Prieš pradedant dažyti, visuomet medį reikia rūpestingai apžiūrėti ir trūkum us, kuriuos galima, pašalinti arba izoliuoti.

Sakingas vietas ir šakas geriausia išdeginti ir per- šelakuoti. Vien tik išdeginant negalima pilnai apsisaugoti ne tik nuo sakų, bet suanglėjęs medis gali prasimušti pro dažus

172

tamsiomis dėmėmis. Šelakuojant galima to išvengti. Tačiau dažnai pasitenkinama vien tik šelakavimu. Išdeginti patogiau­sia tik tuomet, kai medis dar negruntuotas.

Seni, apipuvę ir apšepę mediniai paviršiai pirmiausia reikia gerai nuvalyti, o paskiau, gerai prigirdžius pakastu ir išdžiovi­nus, galima dažyti. Apipuvusios, net patamsėjusios, vietos rei­kia negruntavus dar peršelakuoti, nes dėmės pro dažų sluogsnį gali prasimušti.

Dervos ir karbolineumo dėmes reikia gerai išmazgoti ben­zinu ir izoliuoti šelaku.

Perdažant politūruotus ar lakuotus paviršius reikia politū­ras ar kietus, nors ir nestorus, sluogsnius būtinai pašalinti, nes to nepadarius, aliejiniai dažai nesilaiko.

Geležinės dalys prie medžio tu rėtų būti dedamos tik ap­saugotos nuo rūdijimo (surikuotos arba lakuotos). Statyboj j ta i labai retai kreipiama dėmesio, paliekant „nudažyti“. Tačiau kol pradedama dažyti, berūdydama geležis sugadina aplink sa­ve medį, kas paskui jau sunku uždažyti — juodos dėmės nuo­lat prasimuša pro dažus, ypač pro šviesius.

Esant gerai priežiūrai net vinys neturėtų būti kalamos nuo rūdžių neapsaugotos. Labai lengva, rodos, būtų ta i įvykdyti, iš­tepant vinis grynu pakastu (tik ne riebalais, arba alyva!).

Sausas ir sveikas medis yra pirma gero dažymo sąlyga.

Dažų parinkimas, atsižvelgiant į kai kurias dažomo paviršiaus ypatybes ir aplinkumos sąlygas

Tinkuoti paviršiai viduje gali būti dažomi labai įvairiais, tiek vandeniniais tiek aliejiniais dažais. Kambarių sienas geriau­sia dažyti vandeniniais, nes aliejiniai, užkimšdami tinko poras, trukdo natūralią ventiliaciją. Tokiuose kambariuose būna drėg­nas ir sunkus oras, kartais net lubos ir sienos aprasoja.

173

Tinkuoti arba plytiniai iš oro pusės paviršiai galima dažyti tik drėgmei ir kitoms oro įtakoms atspariais dažais, būtent: kalkiniais, silikatiniais, kazeininiais, aliejiniais, lakiniais arba aliejinėmis emulsijomis.

Mediniai (sveiki ir sausi) paviršiai galima dažyti visais dažais, išskiriant obliuotus paviršius, an t kurių klijiniai arba kalkiniai dažai netinka. A nt neobliuotų, šiurkščių medinių pa­viršių, tiek lauke, tiek viduj kalkiniai arba klijniai dažai taip pat neblogai laikosi.

Geležiniai paviršiai, gryni, nuvalyti nuo rūdžių, riebalų ar kitokių nešvarumų duoda labai tv irtą pagrindą aliejiniams da­žams, spiritiniams, nitro ir kitokiems lakams. (Plačiau apie geležies dažymą žiūrėk pusl. 161).

Varis, cinkas, švinas, aliuminijus duoda kiek blogesnį pa­grindą. Kadangi jų paviršius y ra labai gluotnas ir slidus, o be to, dar jau trus tem peratūros atmainoms (nuo šilimos plečiasi, nuo šalčio trauk iasi), tad juos be atitinkamo paruošimo dažyti neatsargu. Prieš dažant reikalinga sušiurkštinti, padraskant geležiniu šepečiu, stikliniu popierium arba perplaunant p ra­skiesta azoto rūgštimi.

Ypatingai šiuo atveju pavojinga yra cinkuota skarda. Bū­dama plona, nuo saulės arba šiaip nuo aukštos temperatūros staiga įkaista ir išsiplečia, atšalusi staiga susitraukia. Dažai, negalėdami prie jos judėjimo prisitaikyti, atšoka, pasišiaušia ir nubyra. Ypač blogai laikosi spiritiniai ir nitro lakai arba liesi aliejiniai dažai. Riebesni aliejiniai dažai gerai laikosi tik tuomet, jei skardai negresia staigios temperatūros atmainos.

Ant varinių paviršių aliejiniai dažai džiūsta labai lėtai, to ­dėl reikia į dažus pridėti sikatyvo.

Stikliniai paviršiai labai gerai galima dažyti riebiais alieji­niais dažais, emaliais ir lakais. Liesi dažai, spiritiniai arba nitro lakai greit sproginėja ir lupasi. Taip pat neblogai laiko ir da­žai, sutaisyti su skystu stiklu, nes skystas stiklas su kietu stik­lu chemiškai jungiasi. Peršviečiamiems langams arba rekla­moms vartojam i specialūs transparentiniai dažai.

174

Akmeniniai paviršiai taip pat geriausiai dažyti dažais su vandens stiklu. Aliejiniai arba lakiniai dažai blogai laikosi, nes jie užkemša akmenyj esančias poras (skylutes) ir trukdo na­tūralų jo vėdinimąsi. Tuo atveju akmens masėj esanti drėgmė, besiverždama lauk, ardo dažų sluogsnius. Akmuo dėl tos prie­žasties šunta ir genda. Norint dažyti aliejiniais arba lakiniais dažais, pravartu akmeninį paviršių konservuoti vandens stiklu arba fluatu.

Popieriniai paviršiai galima dažyti tempera, akvarele ir klijiniais dažais be jokio paruošimo. Aliejiniais arba lakiniais dažais dažant arba lakuojant pirmiausia reikia gruntuoti gry­nu pakastu. Vandeniniai dažai laikosi geriau an t šiurkštaus, negu ant slidaus popierio.

Drobiniai arba, apskritai, audekliniai paviršiai, kurie yra ištempti, galima dažyti bet kuriais, tiek aliejiniais tiek vande­niniais dažais, žinoma, prieš ta i atitinkamai nugruntavus.

Audeklai, kurie tu ri būti lankstomi ir vyniojami, gali būti dažomi tik elastingais dažais, nuo kurių nenukentėtų nei me­džiagos lankstumas, nei patys dažai.

Receptas kreidiniam drobės gruntui:75 gr. stalių klijų išleisti 1 litre vandens ir pridėti apie 10 gr. glicerino.

Šitam skiediny nepertirštai sum aišyti kreida perpus su cinko baltais dažais.Pusiau kreidinis gruntas daromas iš tos pačios medžiagos, tik prieš

atskiedžiant vandeniu, į klijus primaišoma apie 150—250 gr pakasto.

Aplinkumos sąlygų įtaka dažymui yra nemažiau reikš­minga už dažomo paviršiaus ypatybes.

Vanduo, lietus, drėgmė, šaltis, karštis, tamsa, šviesa, du­jos, dūmai, suodžiai ir kitokios pašalinės įtakos negailestingai ir ardančiai veikia dažų sluogsnius, kurių išvengti dažnai nėra galima. Pavojų galime bent šiek tiek sumažinti, sumaniai pa­rinkdami tam tikslui patvaresnes ir atsparesnes dažymo me­džiagas.

Išoriniams darbams tu ri būti vartojam i tik oro įtakoms atsparūs kalkiniai, silikatiniai, kazeininiai (ant tinkuotų pa­viršių)), riebūs aliejinai arba lakiniai dažai (tinkuotiems, me­diniams ir pan. paviršiam s).

175

Daiktus, kurie turi išlaikyti aukštą (iki 200°C) tem pera­tūrą, galima dažyti tik specialiais, karščiui atspariais, lakais ar mineraliniais, su skystu stiklu, dažais

Aliejiniai a r klijiniai dažai šiam tikslui netinka. Jie dau­giausiai gali pakelti iki 60—80°C.

Tokių dažų, kurie daiktus apsaugotų nuo ugnies, visai nė­ra. Taip vadinamieji ugniai atsparūs dažai, pav., su skystu stik­lu ir pan., gali tik laikinai apsaugoti lengvai degamas medžia­gas nuo liepsnos. Tačiau liepsnai veikiant stipriau, medžiaga vis tiek užsidegs.

Šarmams, rūgštims, ypač koncentruotam pavidale, ir įvai­rioms dujoms visiškai atsparių dažų irgi nėra. Daugiau a r ma­žiau atsparūs yra chloro kaučiuko lakai, asfaltiniai lakai, tik ­rieji japonų lakai, nitro lakai, arba kai kurios specialių dažų arba emalių rūšys, skystas stiklas ir kt. Kalkės ir kalkiniai da­žai rūgštims ir jų garams yra taip pat gana jautrūs.

Klijiniais dažais dažant reikia žiūrėti, kad patalpose ar kambariuose nebūtų traukimo. Nuo smarkaus oro judėjimo klijiniai dažai labai greit džiūsta, nesiduoda išvarinėti ir išly­ginti. Todėl prieš dažant reikia uždarinėti patalpas ir atidaryti tik išdažius.

176

D A ŽYM O ĮR A N K IA I IR K ITO S PRIEM O NĖSŠepečiai ir teptukai.

Šepečiai ir teptukai yra svarbiausi dažymo įrankiai, be ku­rių joks dažymas neįmanomas. Nors paskutiniais laikais per­šama visokių aparatų, bet nėra ko džiaugtis, nes šepečių ir teptukų jie nepavaduoja. A paratai gali tik kiek darbą paleng­vinti, įnešti tam tikrą technikinę permainą, bet visiškai tep­tukų pakeisti dar negali.

P erkant šepetį a r teptuką, visų pirma reikalinga žiūrėti, kad jo rūšis ir kokybė pilnai atitiktų praktiškiems darbo rei­kalavimams. Nes „geras įrankis — pusė darbo“, sako senas priežodis. To niekuomet nereiktų užmiršti, nors tektų ir kiek brangiau sumokėti.

Šepečiams ir teptukams gaminti naudojami įvairių gyvulių (kiaulės, arklio, jaučio, šerno, barsuko, ožkos, kiaunės, ūdros, šeško, sabalo ir kt.) šeriai, ašutai ir plaukai.

Geriausi dažymui teptukai yra gaminami iš svydintų (šli­fuotų) kiaulės šerių. Teptukai, maišyti su ašutais, jaučio plau­kais a r su tam tik ra jūros žole, y ra netikę ir gali būti varto­jam i tik paprasčiausiems darbams. Jūros žolės priemaiša ga­lima lengvai pažinti. Žolė lengvai ir ramiai dega, kai tuo tarpu gyvulių kilmės šeriai a r plaukai spirga, riečiasi ir atsiduoda visiems žinomu degančio rago kvapu. Įmerkus į vandenį, žolė suglemba ir toks teptukas dažnai reikia išmesti.

Svarbu kreipti dėmesį ir į teptuko įrišimą. Geriausi ir tin ­kamiausi teptukai y ra tie, kurių šeriai y ra stipriai įsodinti į medinį arba .metalinį žiedą ir apvynioti virvute. Pirmieji būna tik pilnaviduriai, antrieji gali būti pilnaviduriai ir tuščiavidu­riai. Pilnaviduriai y ra geresni už tuščiavidurius. Pilnaviduriai dažniausiai būna gaminami iš grynų, geriausios rūšies svy-

Statybinis dažymas 12.177

dintų šerių ir daugiausia vartojam i lakavimui ir kitiems geres­niems darbams. Jie, palyginti, brangūs.

Tuščiaviduriai dažniausia ga­minami iš vidutinės arba visai

šeriai, prastos kokybės, paprastų, nesvy- dintų šerių, kartais su žolių a r ki-

kam štis, tų plaukų priemaišomis. Tokio tep­tuko piūvis y ra parodyta 17a pieš. Viduryje m atyt, kamštis, prie ku­rio prisiglaudžia šeriai. Jie tinka tik vidutinės kokybės paprastiems dažymo darbams atlikti.

Teptukai, klijuoti paprastais stalių klijais, vandeny atsileidžia.

Todėl prieš vartojant teptukų surišimą reikia nudažyti alieji­niais dažais. Kad ilgi teptuko šeriai dažant nesisklaidytų, reikia surišti. Teptuką surišti tu ri mokėti kiekvienas dažytojas.

virvutė,žiedas,

kotas.

Pieš. 17a. Tuščiavidurio teptuko piūvis.

Lubas ir sienas dažant vandeniniais dažais vartojam i dide­li, keturkampiai bei apvalūs šepečiai, dažytojų kasdieninėj praktikoj vadinami „lavkovcais“. Jie tu ri būti geros rūšies minkštų šerių, tv irtai susodintų į medinę a r metalinę lentelę.

Pieš. 18.

1. „Lavkovcas“ — keturkam pis šepetys sienoms dažyti.2. Šepetys šablo|nuoti.3. Šeipetys taškyti.4. Šepetys baltinti kalkėmis.

178

Šablonavimui vartojam i apvalūs šepečiai, kiek retesni ir, kas svarbiausia, lygaus užpiovimo.

Linijuojant vandeniniais dažais vartojam i ilgų ir minkštų šerių, įsodintų į skardą a r žiedą, arba tiesiog apsukti virvute, apvalūs (kartais ir plokšti) ilgais koteliais teptukai. Jie nepri­valo skėstis ir draikytis, nes tuomet sunku būtų nuvesti tiesią ir lygią liniją. Linijavimui teptukai tu ri būti šlifuotų šerių. Plaukų teptukai čia netinka.

Linijuojant aliejiniais dažais dažniausiai vartojam i plokšti, trumpesnių a r ilgesnių šerių teptukai. Plonytėms, kaip šniūras, linijoms vedžioti vartojam as t. v. brėžtukas (vok. R itzer). Šis teptukas gaminamas iš ūdros plaukų ir būna įsodintas į žąsies plunksnos stagarį. Geriausi jų y ra taip vadinami Vienos brėž­tukai (Wiener Ritzer). Tam pačiam tikslui vartojam i dar ir

179

kitų gyvulių: kiaunės plaukų teptukai „marderiai“ ir jaučio plaukų — „šleperiai“. Marderiai dėl savo elastingumo tinka įvairiems darbam s: akvarelei, temperai ir kt.

Rašymui, ypač smulkiam (miniatūriniam ), vartojam i ma­žyčiai plonučiai žmogaus plaukų teptukai, įtvirtinti žąsies plunksnos a r skardos kotelyj.

Laisvai ranka piešti vartojam i šlifuotų ir ilgų šerių apva­lūs arba plokšti teptukai. Geros kokybės teptukų paprastai būna geltonai ar raudonai lakuotas kotelis.

180

Lakavimui teptukai tu ri būti ypatingai geros kokybės, šli­fuotų (juodų a r baltų) šerių. Jie esti apvalūs arba plokšti, įso­dinti medyj, skardoj a r žiede. K artais vartojam i minkšti, juodi ūdros plaukų teptukai (vok. Fischpinsel).

Aliejiniams dažams lyginti (fleicuoti) vartojam i platūs barsuko šerių lygintojai, dažytojų praktikoj vadinami „flei- cais“. Paprastiems darbam s tinka ir kiaulės šerių „fleicai“ a r­ba „modleriai“.

Aliejinių dažų tupavimui vartojami t. v. tuperiai arba tor- cai: tankūs, keturkampiai, su rankenomis, šepečiai.

Klijinių dažų tupavimui — retas, apvalus šepetys.

Radiatoriams dažyti — specialūs, ilgais lenktais kotais teptukai.

Šepečių ir teptukų priežiūra

Gal nė vienas dažymo praktikoj vartojam as įrankis ne­reikalingas tokios rūpestingos priežiūros, kaip teptukas. Už­tenka bent k artą jį palikti reikiamai neišvalytą ir nesutvarkytą, ir jis geram darbui jau nebetiks.

Aliejiniuose dažuose vartojam ų teptukų valymas. Pirmiau^ šia reikalinga po vartojimo dažų liekanos išspausti su glaistyk- le a r šiaip ištrinti ir su žaliu a r paprastu skalbiamu muilu

181

182

drungnam (tik ne karštam , nes minkštėja šeriai) arba šaltam vandenyj išplauti. Kasdien prie darbo vartojam as teptukas neapsimoka taip dažnai plauti, o pakanka, gerai išspaudus da­žų liekanas, sukišti į indą su vandeniu. Kai kas deda į pakastą a r terpentiną. Bet pakastas ant kotelio apsivelia ir pridžiūsta, o terpentine bemirkdami teptuko plaukai sukietėja. Mažesnius teptukus geriau visuomet išplauti ir įtepti lajumi. Prieš nau­dojant reikia paskalauti terpentine.

Šelake, politūroj a r spiritiniam lake naudojamus teptukus galima valyt tik spirite arba stipriam sodos skiedinyj, tik ne karštam e ir ne ilgai. Paskum gerai išplauti su muilu ir van­deniu. Jei aliejinis teptukas per neapsižiūrėjimą sudžiūvo, tai galima pamerkti žalio muilo skiedinyj ir vėliau išplauti. Taip pat galima atm irkyti ir terpentine arba žibale. Nitro lakuose

moj aukštumoj per teptuko kotely esančią skylutę perveriama viela ir galai atremiama į indo briaunas. Indas reikia pridengti.

Vandeniniuose dažuose vartotus šepečius a r teptukus pa­kanka tik šaltam vandenyj perplauti ir pakabinti ar paguldyti

vartojam us teptukus geriausiai valyti specialiuose jų skiedėjuose arba acetone.

Spiritiniuose lakuose varto ja­mus teptukus n e g a l i m a ap- m erkti nevalytus į vandenį, te r­pentiną, pakastą a r jų mišinį. Su­kietėja.

Lakinių teptukų užlaikymastu ri būti dar rūpestingesnis negu aliejinių dažų teptukų. Lakiniai teptukai reikia plauti muilu ir, tv irtai išspaudus lako liekanas, pakabinti į indą, kuriame yra įpil­ta pakasto perpus su terpentinu arba sangajoliu taip, kad jų plau­kai, nesiekdami dugno, laisvai ga­lėtų kaboti. Tam tikslui atitinka-

taip , kad jų šeriai gerai susigulėtų, neišsidraikytų ir nesusikrei- vintų.

Dažant klijiniais dažais pirmenybę tu ri naujas teptukas, bet aliejiniais — senesnis, gerai apdirbtas teptukas. Kad tep­tukas taip greit nesusidėvėtų, reikalinga su juo tinkamai ap- seiti. Nauju teptuku reikia dažyti tik dviem šonais, tuo jis g ra­žiai kaltelio pavidalu apsiplėšia. Toks teptukas labai gerai da­žo. Nereikia teptuko rankose sukalioti visais šonais. Apvaliai nuplyšęs teptukas nebetinka dažymui.

Glaistyklės (špaklės).Glaistyklės (špaklės), šalia šepečių ir teptukų, yra la­

biausiai reikalingi dažytojo įrankiai, Pas gerą dažytoją glais- tyklė darbo metu turi būti chalato kišeniuj, kad, reikalui esant, nereikėtų ieškoti.

Geros glaistyklės tu ri būti plieninės, plonos ir lanksčios (elastingos). Glaistyklių y ra įvairių rūšių ir dydžių, žiūrint,

kuriam tikslui jos naudojamos. Kišeninė glaistyklė, kuri pa­p ras ta i vartojam a paskutinėjimui ir pan., y ra 6—7 cm. pločio;

183

plokštumai glaistyti 8—10 cm.; grindims ir paneliams ištisai glaistyti reikalinga jau 14—16 cm. Geriausia rūšimi skaitomos angliškos glaistyklės, kurios beveik plačiausiai vartojam os Paneliams vartojamos kietos medinės (guobinės) glaistyklės.

Liniuotės.Dažytojų liniuotės, vartojamos linijoms (štrichams) trauk ­

ti, tu ri būti lengvos, lankščios, iš abiejų priešingų pusių nuolai­džiai nuobliuotais kraštais, kad linijuojant neliestų briauna da­

184

/

žytosios plokštumos ir jos nesuteptų. Jeigu nebūtų tarpo ta rp liniuotės briaunos ir sienos, niekuomet negautume švarios li­nijos. Geriausios liniuotės y ra guobinės ir beržinės. Beržinės liniuotės, gavusios bent kiek drėgmės, tuoj susikreivina, todėl nauja liniuotė reikalinga nugruntuoti pakastu. Dažnai varto ja­mos pušinės, bet dėl minkštų ir kietų medžio rindžių, greit atsiranda dantelių. Po vartojimo liniuotę reikalinga švariai nuvalyti ir pakabinti a r paguldyti, kad nesusimestų.

Kreivoms, banguotoms arba lenktoms linijoms trauk ti y ra atitinkamos formos specialios liniuotės.

Apskritimams išvesti naudojama virvelė, kurios vie­nas galas prilaikomas centre, prie antrojo galo pririšam a tep­tukas ir aplink ištemptai sukama, kol gaunamas gražus, lygus apskritimas. Gražiai išvesti apskritimą reikalinga nemažo įgudimo.

Linijuojant reikalinga tu rėti šie įrankiai: šniūras su svam­balu (statmenoms linijoms nusverti), teptukas, skardinė bon- kelė su saiteliu, m inkštų medinių anglių šniūrui įtepti, m etras ir paprastas (tik ne chemiškas) pieštukas.

Purškiamieji aparatai

Purškiamieji aparatai yra šių laikų išradimas, kuriuo no­rėta pavaduoti šepečių ir teptukų techniką tiek dažyme bei la- kavime, tiek dekoravime, kas, reikia pasakyti, dalinai ir pa­vyko, nors ne be trūkum ų ir netobulumų. Purškiamų aparatų yra keletas rūšių: 1) rankinių, 2) pripumpuojamų ir 3) moto­rinių. Veikimo pagrindas yra pas visus vienodas: pro vienąvamzdelį besiverždamas iš pompos suspaustas oras traukia iš indo kitu vamzdeliu dažus ir juos išsklaido dažomoj plokštu­moj.

Rankiniai aparačiukai labai patogūs smulkiems plokštumos padekoravimams bei pagyvinimams atlikti. Jie nėra brangūs ir gali įsigyti jį kad ir mažiau pasiturįs amatininkas. Tik tokiu

1 8 5

186

aparatu dirbant reikia ne maža kantrybės, nes dažnai užsikem­ša ir tenka valyti, kas kartais sugaišina daug laiko.

Pripompuojamas aparatas yra kiek patogesnis, nors ir šis tu ri ne mažiau kaprizų. Purškiant sienas ar lubas paprastai ne-

šiojamas ant pečių. K artą pripompuotas veikia apie 5-8 minutes. Pritaisius ilgesnę guminę žarną (šliauką), ga­lima laikyti ir ant žemės. Juo galima purkšti ištisai sienos paviršius ir, pakeitus purš­kiamąją galvelę, dekoruoti. Stambiems darbams statyboj a r dirbtuvėse vartojam i mo­toriniai — benzinu ar elektra varomi — aparatai. Žinoma, tokie aparatai yra prieinami tik labiau pasiturintiems as­menims ir firmoms.

Perkant purškiamuosius aparatus, visuomet duodami ir prospektai, kur smulkiai nurodyta jų sudėtis ir nau­dojimo būdas.

187

1 8 8

Reikia pastebėti, kad visi šie aparatai y ra dideli žmogaus sveikatos priešai. Jie smulkių dulkių lietum, kuris plinta nuo aparato galvelės, sugadina visą aplinkinį orą. O dažų, ypač nuo-

dingų, dulkės labai greit gali sugadinti jau trų žmogaus kvėpa­vimo organą — plaučius. Todėl didesnius darbus atliekant būtinai reikia įsigyti apsisaugojimo kaukę arba įrengti specialę purškimui patalpą su dulkėms nutraukti siurbliu (egshaus- te riu ).

189

Priemonės plokštumos pagyvinimui

Šiandien mes turime daugybę techniškų dekoravimo įran­kių, kurie kartais menkesnių gabumų dažytoją padaro savo rū ­šies menininku.

Pieš. 33.Puršk. ap. srovių pasidalai: a — siauras apvalus, b — platus plokščias, c — apvalainas pailgas, d — žiedinis.

Praktikoj daugiausia tinka vartoti a ir b pavidalai.

ornamentiniai reljefai ir y ra prisotintas dažais ir

Pieš. 34.

D ekoratyvinių volelių pavyzdžiai.

Be anksčiau minėtų kai kurių še­pečių, pirmoj eilėj tenka paminėti įvairius valcinius aparatus, suside­dančius iš guminio, arba tik guma aptraukto medinio volelio, kuriame yra išpiaustyti a r prilipinti įvairūs

iš kempinio volelio, kuris paprastai nuolat vilgo pirmąjį. Vietoj šio antro-

190

jo volelio gali būti pritaikytas ir plokščias šepetėlis. Visa ta i y ra sustaty ta į tam tikslui pritaisytas šakutes — turėklus. Geresni voleliai y ra tie, kurių viduje y ra spyruoklės.

Dažytojas neprivalo vengti pasinaudoti ir tomis priemonė­mis, kurios yra prieinamesnės, pigesnės, o tinkamai panaudo­jam os gali duoti kartais visai neblogų moderniško dekoravimo „pavyzdžių“ (raštų, dešinių). Tokiais įrankiais yra kempės, skudurai, plokšti a r pirštuoti įvairūs šepečiai, modleriai ir pan.

V

Šablonai ir pauzos

Šablonai jau seniai vartojam a dekoravimo priemonė. Nors dabar, kai moderniškumas kratosi bet kokių griežtų formų ar kontūrų ornamentų, šablonus nustelbia kitos, daugiau a r ma­žiau techniško pobūdžio priemonės arba laisvas piešimas iš ran ­kos. Tačiau šablonas, kaip toks, tu ri ir gerų pusių.

Šiandien į madą įėjusi lygi spalvota plokštuma pradeda nusibosti. Žmogus reikalauja vėl kokio nors įvairumo, m argu­mo. Kadangi dabartinės technikinės priemonės, kaip įvairūs dekoratyviniai voleliai, šepečiai, kempės ir kt., neduoda tiek ga­limumo naujoms ornamentų ir dekoratyvinių elementų fo r­moms atsirasti, ta i šablonai vėl pradeda užimti savo garbingą pirminę vietą. Tik skirtum as toks, kad šiandien šabl#has su­sijęs ne tiek su šepečio a r teptuko, bet daugiau su purškimo techniką. I r čia jis duoda visai naujas spalvų bei niuansų kompozicijas.

Š a b l o n ų g a m i n i m a s .

Dauguma šablonų gaminama fabrikuose, tam tikslui įtai­sytomis specialiomis mašinomis, o juos piešia prityrę meninin­kai specialistai, kurie, kurdami naujas formas, nustato laiko stilių ir auklėja visuomenės skonį. Tokiu būdu dažytojas ir be didelių meniškų sugebėjimų, gaudamas jau gatavus meniškus šablonus, gali būti neblogas dekoratorius. Čia tik svarbu paties meisterio skonis, kiek jis sugeba atskirti, pasirinkti ir pasiūlyti savo klijentui. Tačiau dažnai prisieina ir pačiam pasigaminti šablonų, ypač kada dekoruojama pagal originalų projektą.

192

Lietuviams dažytojams beveik visada tenka gamintis patiems. Šablonų fabriko Lietuvoje neturim. Iš užsienio gabentis yra ne tik perbrangu, bet ir ne mūsų skoniui.

T e p t u k o t e c h n i k a i š a b l o n a i paruošiami ta ip : imama specialus šabloninis po- •pieris, kuris nugruntuojamas grynu pakastu. Paskui reikia pasigaminti an t paprasto vynio­jamo arba vaškinio popierio ati­tinkamas ornamentas. Kada jau visos piešinio detalės yra galu­tinai baigtos, piešinį kartu su šabloniniu popieriu, prisegam prie lentos, kurią tam tikslui pa­sigaminame iš liepos, alksnio ar beržo medžio, ir kartu per pie­šinį piaustome. Pjaustyti yra specialus peiliukas, jis gana brangus, bet galima apsieiti ir su kišeniniu, gerai išaštrintu peiliuku. P iaustant reikalinga vengti ilgų ir plačių išpiovimų, nes paskum negalima švariai šablonuoti. Be to, reikia labaikreipti dėmesio į jungtukus, kad paskui nepairtų šablonas ir neišbyrėtų reikalingos ornamento dalys.

Jeigu šablonas reikia pagaminti kelioms spalvoms, ta i pir­miausia išpiaustom vieną spalvą, padarom tam tik rus kampuose pažymėjimus (išpiaunam skylutes) ir tuojau, šitą išėmę, dedam an trą lapą šabloninio popierio ir išpiaustom an trą spalvą, taip pat kampuose išplaudami skylutes ir t. t. Šios skylutės tu ri būti kuo preciziškiau atžymėtos, nes paskui, bešablonuojant, negalėsim tinkamai suderinti ornamento kontūrų. Je i šablona- vimas sienoj turi eiti perdėm, tai derinamosios skylutės turi būti išpiautos visuose keturiuose kampuose, ir ta i pagal statų kampą, nes kitaip negautume tiesaus ornamento pasikartojim o sienoje.

193Statybinis dažymas 13.

Kada išpiaustymas baigtas, šabloną tepam aliejiniais da­žais. Tinkamiausi šiam tikslui dažai yra ochra arba anglų rau ­donieji, nes jie duoda elastingesnį sluogsnj, kas y ra labai svarbu, kad šablonas nelūžinėtų. Jei kartais šablonas reikalin­gas „ant greitųjų“, galima nutepti stipriu šelako skiediniu arba spiritiniu laku. Nutepę kabiname ant sienos išdžiūti. Kad šablonai liktų patvaresni ir atsparesni drėgmei, vieną k artą nutepti nepakanka. Reikalinga bent du, tris k a rt pakartoti. Dažant reikalinga labai atsargiai elgtis, kad nesugadinus ir ne­sudraskius šablono jungtukų. Suplyšę šablonai galima susiūti arba suklijuoti karštu šelako skiediniu. Perdaug sudriskę šab­lonai geriau perpiaustyti iš naujo.

Po naudojimo, savaime suprantam a, tu ri būti švariai nu­valyti ir padėti. Laikyti šablonus geriausia suguldytus kur nors dėžėje, o kad nesuliptų — pabarstyti talko milteliais. Galima taip pat ir sukabinti, bet šiuo atveju jie gali susiriesti.

Š a b l o n a i p u r š k i m o t e c h n i k a i daromi kiek kitaip: imamas storas popieris (kardonas), ir ta i toks, kuris labiau „traukia“, kitaip tarian t, geria vandenį. Yra tam tikslui specialaus popierio, bet tik ne visur jo galima gauti. Darbo eiga ta pati, kaip ir gaminant teptuko technikai šablonus, tik skirtum as tas, kad čia vienu ir tuo pačiu šablonu galima pada­ry ti kelių spalvų ir perėjimų ornamentas.

Kam reikalingas smarkiai traukiąs popieris? Tam, kad bešablonuojant netekėtų purškiami dažai. Vis dėlto jis tu ri ir savo blogų pusių. Smarkiai permirksta, išbrinksta ir susikrei- vina. Kartais, jeigu reikia daug šablonuoti, kad šablonas taip greit nesusidėvėtų, tyčia jis nudažomas aliejiniais dažais. Nors po kiekvieno uždėjimo reikalinga valyti, bet užtat ilgai laiko.

Šablonų piaustymas ir jų paruošimas tu ri būti kiekvieno dažytojo žiemos darbas, kad paskui mažiau reikėtų gaišti laiko pačiam darbo sezono karšty.

Pauzos.

Norint ką nors sienoje laisvai iš rankos nupiešti, pirma reikia pasidaryti to piešinio kopija arba pauza. Piešinys da­

194

romas ant paprasto vyniojamo arba permatomo popierio ir, kai jau būva galutinai baigtas, kontūrai perbadomi adata arba specialiu, pauzavimui pritaikytu, dantuotu rateliu. Pas­kui an t sienos perpauzuojama su pagalba maišelio, kuriame pripilta sutrintos anglies. Anglies dulkelės, baigus darbą, nuo sienos lengvai nudulkinamos.

Seniem s dažams apdeginti lempos

Seniems dažams pašalinti vartojamos lempos yra kelių rū ­šių ir dydžių. Geriausios laikomos švedų sistemos lempos. Šios

lempos veikia panašiai, kaip pri­musas. Deginama benzinu arba žibalu.

Pieš. 38.Įvairių sistem ų apdeginam osios lempos.

*

Paskutiniu laiku yra vartojam i ir elektriniai apdeginamieji aparatai, kurie paprastai y ra prijungiami prie elektros srovės. Įkaitinta tam tik ra metaline lopetėle dažų sluogsnis suminkšti­namas ir kartu nubraukiamas.

Trintuvai ir malūnėliai

Ne visuomet dažai būva pakankamai švelnūs ir minkšti, kad jie tik tų geram ir kvalifikuotam darbui. Dažnai jie reikia per­malti a r pertrinti. Mažesniam dažų kiekiui pertrinti jau nuo seniai vartojam a marmurinė plyta. Didesniam kiekiui pertrin­

195

ti— rankiniai arba motoriniai malūnėliai. Jų y ra dvejopų: gir- ninių (Trichtermühle) ir valcinių (Walzenmühle). Valcin ia i

196

malūnėliai dažus sutrina daug geriau negu giminiai. Bet užtat kur kas brangesni. Pastarieji išimtinai vartojam i fabrikuose a r didesnėse dirbtuvėse, kur dažai reikalinga trin ti dideliais kiekiais.

Po vartojimo malūnėliai reikia gerai terpentinu su medžio piūvenomis išvalyti ir šlapiu skuduru pridengti.

Indai ir jų valymas.

Dažymo reikalams naudotinus indus neminėsiu. Kibirai, puodeliai, skardinės, bonkos a r pagaliau šukės, by tik jos švarios, gali būti drąsiai panaudotos dažams maišyti. Yra, žinoma, indų, specialiai pritaikintų dažymo reikalams, bet pas mus jie maža vartojam i ir todėl aprašinėti ne­verta.

Aliejiniais arba lakiniais dažais apskretusiems indams valyti reikia dirbtuvėj tu rėti kiek didesnį katilą, pripldytą kalkių skiediniu su potašu a r soda, ir ten juos apmerkti. Reikalui esant, senus atmirku-

sius dažus išgramdyti ir švariai išplauti. Indus, kurie nėra su- lituoti, galima atviram ore išdeginti ir, suodžius išgramdžius, išmazgoti. Klijiniams dažams vartotus indus pakanka perplau­ti su švariu vandeniu.

198

Aliejinių dažų užlaikymas.Nesuvartotus aliejinius dažus, kad šie nesukietėtų ir tik tų

kitam kartu i panaudoti, užpilama vandeniu. Kai kurie prakti-

kuoja užpilti pakastu. I r vienas ir antras būdas nėra blogas, tik užpylus pakastu dažai praskysta. Prieš vartojant, vanduo nuo paviršiaus nupilamas, o jei y ra užsidėjusi plėvelė, a tsa r­giai ir ji nuimama. Jei beimant plėvelė sutrūkinėja ir sunku ją pašalinti, tai geriau dažus perkošti arba permalti. Lakas bei emalis geriausia laikyti sandariai uždengtose dėžutėse. Dažų liekanas niekados neapsimoka pilti atgal į dažus.

Kaip sunaudoti senas aliejinių dažų liekanas? Gerai pra­skiesti ir permalti. Tai yra labai geri dažai gruntavimui arba pirmam dažymui.

Pieš. 44.

1 ir 3 — kabliai kibirui prie kopėčių prikabinti.2 — prietaisas šablonams kabinti.

199

Kokie dar dažytojui reikalinga turėti įrankiai? Dažytojui pravartu turėti ir kai kurie, rodos, nieko bendra su dažymo ama­tu neturintieji įrankiai, tačiau būtini: kir­vis, plaktukas, replės, piūklas, pielyčia, kaltas, suktuvėlis varžtams sukti, svars­tyklės, termometras, spinta ar lentynos

dažams laikyti, spinta įran­kiams sudėti, kubilas įvai­rioms atmatoms ir t . t .

Kopėčios ir pastoliai

Dažymo darbai statyboje neįmanomi be kopė­čių ir pastolių. Dažytojų vartojamos daugiausia dvigubos kopėčios turi būti lengvos ir tvirtos. Ge­riausios yra uosinės arba pušinės. Jose neprivalo

Pieš. 46.Vežimėlis dažymo įrankiams pervežti.

būti šakų bei kitokių stavarių. Tokiomis kopėčio­mis yra lengva ir drąsų laipioti bei vaikščioti. Ko­pėčiomis vaikščioti tu ri mokėti kiekvienas geras dažytojas. Tai žymiai palengvina ir pagreitina dar- bą, nes nereikia laiko gaišti nuolatiniam laipioji­mui. Kad kopėčios būtų patogios vaikščioti, reikia skersinius kuolelius kalti nuo viršutinio kopėčių galo per 15 cm., o vieną nuo kito per 30 cm. Kopė­čių rėmai viršuje tu ri būti sujungiami geležine

2 0 0

jungtim — „zoviesu“. Kuoleliai tu ri būti tv irtai j rėmus įkalti ir įklijuoti. Netvirtos ir netinkamos kopėčios gali būti priežastm daugelio nelaimingų atsitikimų.

Dirbant laiptuose, reikalinga turėti specialiai laiptams pri­taikintas kopėčias. Jų turi būti viena pusė, atitinkanti laiptų pasvirimą. Dažniausiai tokios kopėčios būva su ištraukiamo­mis kojomis, kurios atitinkamai ištraukus ir nustačius, suver­žiamos varžtais. N eturint gatavų, galima kiekvienu atveju, prikalant atitinkamo dydžio prailginimus, pa­sidaryti iš kiekvienų dvigubų kopėčių.

Dirbant aukštesnėse patalpose a r dažant fasadus, kopėčių jau nepakanka. Priseina staty tis pastolius, „ožius“, arba tam tikrus prikabinimus. Dažytojas, dirbdamas an t pastolių, tu ri žiūrėti, kad ne tik pastoliai būtų patikimi, bet ir pats tu ri būti atsargus.

201

Dažymo darbams atlikti techninės sąlygosB e n d r o s p a s t a b o s .

1. Dažyti galima tik sausus ir kitokių trūkumų, kurie galėtų kliudyti tinkamą dažymo darbų atlikimą, neturinčius pa­viršius.

2. Galutinai baigtas dažyti paviršius tu ri būti švariai ir lygiai padengtas. Jame neprivalo būti dėmių, teptuko sudūri- mo a r braukimo žymių. Dažytų plotų kraštai statyboje turi būti apribojami griežtai laikantis horizontalės (gulsčios) ar vertikalės (statmenos) krypties, jei dažomojo objekto kon­strukcija nereikalauja kitokių, pav., pasvirusių, kreivų ar lenk­tų linijų.

3. Statyboje dažytojas privalo nesugadinti kitų amatinin­kų darbo, nesuteršti metalinių a r kitokių nedažomų arba ir da­žomų, bet ne dengiamais dažais, dalių, pav., durų ir langų ran ­kenų, užraktų, stiklų, turėklų, parketo, elektros mygtukų ir pan. Užteršus tokias dalis aliejiniais dažais, reikia tuojau, kol dar neišdžiūvo, minkštu skudurėliu nuvalyti.

4. Dažytojas turi vengti lieti dažų liekanas į vandentiekio kriaukles, vonias, išviečių puodus ir pan., nes nuo jų greitai užsikemša vamzdžiai.

A . Naujų tinko sienų dažymas vandeniniais dažais

5. Kalkiniai dažai:

Kalkiniais dažais gali būti dažomi nauji arba seni, jau da­žyti, bet švariai nuvalyti tinkuoti paviršiai. Dažoma paprastai dukart: pirmą k artą skystesniais dažais, an trą — tirštesniais.

202

6. Klijiniai dažai:

Klijiniai dažai gali būti paruošiami arba su stalių arba su augaliniais klijais.

D a r b o e i g a :

a) Naujo tinko paviršių nutrinti medžio lentele a r plyta, nuvalyti, didesnius plyšius užtaisyti kalkiniu skiediniu ir kal- kiuoti skystu kalkiniu pienu.

b) Plyšius ar šiaip nelygumus užgipsuoti, prieš ta i nežy­mius įtrūkimus pagilinant ir gipsuojamas vietas sušlapinant vandeniu.

c) Gruntuoti muilo arba muilo ir klijų skiediniu, į kurį dedama dar truputį dažų, panašių į spalvą, kuria vėliau bus dažomos sienos.

d) Dažyti tinkamai paruoštais klijiniais dažais.P a s t a b a : klijiniai ir kiti vandeniniai dažai turi būti

tokios sudėties, kad tinko paviršius, dažams išdžiūvus, nesilup- tų ir, ne per stipriai atgalia ranka braukiant, nesiteptų.

7. D a ž a n t d a ž a i s , p a r u o š t a i s s u a u g a l i ­n i a i s k l i j a i s , darbo eiga yra lygiai ta pati, kaip ir su sta­lių klijais, tik gruntavimui, vietoj muilo, galima vartoti tų pačių augalinių klijų skiedinys.

8. G i p s i n į t i n k ą prieš dažant reikia gruntuoti alū­no arba alūno, stalių klijų ir žaliojo muilo skiediniu.

9. Kazeininiai dažai:

Kazeininiais dažais galima dažyti naujus arba senesnius ir jau dažytus, bet švariai nuvalytus, paviršius.

D a r b o e i g a :a) Visi tinko nelygumai a r plyšiai užgipsuoti.b) Gruntuoti kazeino skiediniu arba pienu.c) Du k a rt (iki padengiant) dažyti skystais kazeininiais

dažais.

203

B. Paviršių dažymas aliejiniais ir lakiniais dažais

10. Lauko pusėj esančius paviršius, prieš dažant aliejiniais dažais, reikia gruntuoti grynu pakastu su nedidele priemai­ša ochros. Ypatingais atvejais gali būti reikalaujama gruntuoti karštu pakastu. Kitavimui ir glaistymui (špakliavimui) reikia vertoti aliejinį kitą arba glaistą. Aliejiniai dažai tu ri būti pa­ruošiami su grynu pakastu. Ypatingais atvejais gali būti rei­kalaujam a dėti iki 10% tirštinto aliejaus.

11. Trobesių viduje esančius paviršius (tinkuotus ar me­dinius) galima gruntuoti: a) grynu pakastu, jei yra laiko ilgiau padžiovinti, b) pakastu su terpentino priemaiša (terp. galima dėti iki i/3), c) karštu stalių klijų skiediniu (skied. turi būti tokio stiprumo, kad atšalęs atrodytų kaip košeliena), ir b) spe- cialėmis bealiejinėmis emulsijomis. Į dažus, skiriamus vidaus darbams, galima dėti terpentino, bet ne daugiau */3 viso suvar­tojamo pakasto kiekio ir sikatyvo, bet ne daugiau 5% viso dažų kiekio. Paviršių kitavimui ir glaistymui galima vartoti klijinį kitą ir glaistą.

12. D a r b o e i g a d a ž a n t n a u j u s m e d i n i u s p a v i r š i u s a l. d a ž a i s :

a) Šakas ir sakingas medžio vietas izoliuoti šelako skie­diniu, jei dažomi jau gruntuoti paviršiai. Jei dažomi dar ne­gruntuoti paviršiai, geriau medžio paviršių nusakinti išdegi­nimu arba iššarmavimu. Deginant reikia saugotis per daug ne­apdeginti medžio paviršiaus. Iššarm uotas vietas reikia gerai po kelis kartus perplauti švariu vandeniu. Geresniems darbams iš­degintąsias ir iššarmuotąsias vietas reikia dar peršelakuoti. Tik po to gruntuoti, gilesnius plyšius kituoti, nelygumus pemza arba stiklo popierium nutrinti ir bent du kart glaistyti.

b) Pemzuoti, valyti dulkes, pirmą kartą dažyti ne per tirš ­tais aliejiniais dažais, uždažius gerai įtrinti pemza ir išlyginti (išfleicuoti).

c) Užsilikusius nelygumus ištaisyti, palengva stiklo popie­rium pasvydinti, nuvalyti dulkes ir an trą kartą dažyti iki paden­

204

giant kiek tirštesniais ir riebesniais aliejiniais dažais. Dažų paviršių gerai išlyginti, kad neliktų teptuko braukimo žymių.

Atliekant geresnės kokybės darbus tenka dažyti iki 4—5 kartų plonais sluogsniais ir tiek pat vis svydinti ir lyginti. P a­galiau dar lakuojama a r emaliuojama.

Aliejiniai dažai tu ri būti minkštai sumalti ir perkošti.

13. D a r b o e i g a d a ž a n t t i n k u o t u s p a v i r ­š i u s a l. d a ž a i s y ra lygiai tokia pat, kaip dažant medinius paviršius. Tik skirtum as yra tas, kad vietoj izoliuoti šakas ar nusakinti atliekami kiti paruošiamieji darbai, būtent: plyšiai a r kiti nelygumai užtaisomi, izoliuojamos dėmės, drėgnos vie­tos a r pašalinami kiti, dažymui kenkiantieji, trūkumai.

14. Jei dažomas cementinis tinkas, kuris yra džiūvęs ne daugiau kaip tris mėnesius, prieš gruntuojant reikia būtinai neitralizuoti sieros arba druskos rūgšties skiediniu.

15. D a ž a n t j a u d a ž y t u s p a v i r š i u s :

a) senų dažų sluogsnis pašalinamas, jei jis blogai laiko, sutrūkinėjęs, suaižėjęs, lupasi, byra, limpa, įteptas alyva, vaš­ku a r kuriais mineraliniais aliejais.

b) dažų sluogsnis paliekamas ir ant jo galima dažyti to ­liau, jei jis nėra storas ir visai gerai laiko.

16. G e l e ž i n i a i p a v i r š i a i :Geležinius paviršius galima dažyti šiltą, bet ne karštą, die­

ną ir sausam orui esant. Anksti ry tą ir vėlai vakarą, kai geležis rasoja, dažyti taip pat negalima.

D a r b o e i g a d a ž a n t g e l e ž i n i u s p a v i r š i u s a l. d a ž a i s :

a) Nuvalyti rūdis ir kitus nešvarumus sausai nutrinant vilnoniu skudurėliu, įmirkytu žibale a r benzine. Geležį valyti su terpentinu ar su druskos rūgštimi neleidžiama.

b) Nuvalius tuojau gruntuoti švininiu a r geležiniu suriku, maišytu tik su grynu pakastu. Jei nuvalyta geležis, nespėjus ją užgruntuoti, tu ri pasilikti per naktį (ilgiau negalima, kad vėl neužsitrauktų rūdys), reikia plonai įtrinti grynu pakastu.

205

e) Jei y ra reikalo, kituoti ir glaistyti galima tik specialiai geležiniams paviršiams pritaikytu kitu arba glaistu.

d) Du kartu dažyti riebiais aliejiniais dažais. Geresni dar­bai gali būti dar lakuojami išoriniu laku ar emaliu.

17. V a n d e n t i e k i o i r k a n a l i z a c i j o s v a m z ­d ž i ų d a ž y m a s .

Dažant asfaltuotus vandentiekio a r kanalizacijos vamz­džius, būtinai reikia juos pirma izoliuoti stipriu šelako skiediniu.

18. R a d i a t o r i ų d a ž y m a s .

Nauji radiatoriai reikia gerai nuvalyti nuo nešvarumų ir du k a rt dažyti karščiaatspariais dažais.

C. T a p e t a v i m a s

a) n a u j ų p a v i r š i ų p a r u o š i m a s . Pirmiausia nuo tinko nuvalyti smėlio kruoputes, užtaisyti

nelygumus ir gruntuoti klijiniu skiediniu. Pakraščiai patepti pakastu.

Toliau klijuoti makulatūra. Prie krosnių ir kampuose už­klijuoti kokių 5 cm. merlės a r skystos drobės juostelės.

b) s e n ų p a v i r š i ų p a r u o š i m a s .Jei seni tapetai gerai dar laikosi, galima an t jų klijuoti

naujus tapetus be jokios makulatūros. Tik senų tapetų sudūri- mai ar kiti nelygumai reikia su pemza nulyginti. Silpnai besi­laikantieji seni tapetai reikia visiškai pašalinti. Darbo eiga kaip tapetuojant naujus paviršius.

c) t a p e t ų k l i j a v i m a s .Plonesni tapetai klijuojami uždedant kraštus vieną an t ki­

to, storesnį suduriami. Tamsių tapetų kraštai reikia nudažyti.Tapetai pradedami klijuoti nuo langų pusės, kad suduria-

mieji k rašta neduotų šešėlio.

206

Keletas patarimų iš praktikos praktikai

Aliejinius dažus nuo stiklo pašalinti.

Aliejinius dažus pirma reikia su acto rūgštim i (actu), amoniaku arba žaliu muilu sum inkštinti, o paskui nuvalyti.

Aliejiniais dažais dažytus paviršius valyti.Aliejiniais dažai dažytus paviršius yra geriau valyti su vandeniu, ku­

riame yra truputis amoniako, negu vandeniu su muilu.

Aliejinių dažų dėmes pašalinti.Šviežios aliejinių dažų arba riebalų dėmės lengvai pašalinamos su

benzinu arba terpentinu.Seni, sudžiūvę aliejiniai dažai iš drabužių yra kiek sunkiau išimti.

Juos pirma reikia sum inkštinti mišiniu, sudarytu iš lygių dalių terpentino, spirito ir benzino. Paskui, atsargiai dažus su peiliuku nuim ti ir su benzinu arba karštu vandeniu dėmių pėdsakus išvalyti.

Seniem s aliejiniam s dažams sum inkštinti taip pat neblogas mišinys yra sudaromas iš 4 d. spirito, 3 d. žaliojo muilo ir 1 dalies amoniako.

B lakes išnaikinti.a) Paprasčiausia priemonė blakėms naikinti yra amoniako garai. Tam

tikslui amoniakas reikia supilstyti j lėkšteles, pastatyti į kambarį, kuria­m e norime išnaikinti blakes ir, kambarį sandariai uždarius, palikti ke­lioms dienoms.

b) Plyšius, kur tik yra blakių, ištepti mišiniu, sudarytu iš 200 gr. ben- zolio, 50 gr. naftalino ir 750 gr. denatūrato.

c) Dažant į gruntą arba į dažus dėti kiek alūno.

Celiulioidą kituoti.Sudužusias vietas keletą kartų patepti acetonu, am ilacetatu arba acto

rūgštimi. Kai šie skysčiai medžiagą kiek sum inkština, dalis vieną su kita suspausti ir palikti keletui valandų, kad sudžiūtų.

Gipsines figūras kituoti.a) Gipsinėms figūrom s kituoti kitas sudaromas taip: keletą gabaliukų

celiulioido sum aišyti buteliuke su eteru ir, gerai užkimšus, padėti šiltoj vietoj, kad ištirptų. Paskui, skystim ą nupylus, tirštą masę panaudoti su­trūkusiem s gipsiniams daiktams sukituoti. K itas labai greit džiūsta ir yra atsparus drėgmei.

207

b) Im am a 2 d. sm ulkiai sumaltų arabų gumos sakų ir sum aišom a su 8 dalimis gerai išdeginto alebastrinio gipso. Šitas sausas mišinys suminko- mas su vandeniu, kad gautųsi tiršta masė, kuria tuojau kituojami sudu­žusių dalių kraštai ir, stipriai suspaudus, paliekami bent 24 val. išdžiūti. K itas yra gana atsparus tik, kiek aukštesnėj temperatūroj gali išsileisti.

Gipsinius modelius valyti.Gipsinius modelius patartina valyti su ne labai stipriu sodos skiediniu.

Paskui nutrinti sausu skudurėliu. Nuvalytas figūras galim a perdažyti cin­ko baltais dažais, sum aišytais su gumiarabiko klijais arba su pienu.

Grybas namuose išnaikinti.Grybas namuose atsiranda dažniausiai nuo drėgmės, kur blogai izo­

liuoti pamatai ir blogai vėdinamos patalpos. Su juo kova yra labai sunki. Pirm iausia dalis, kuriose pasireiškia grybas, jei galima, reikia visai išim ti ir pašalinti, kad neliktų jo nė pėdsakų. Paskui reikia dar izoliuoti karbo- lineumu, geležies vitriolio skiediniu, sublimatu, žibalu arba cinko chloridu.

Lakuotus paviršius valyti.Lakuotus paviršius galim a valyti su vandeniu ir su m u i lu t ik paskui

reikia gerai nutrinti m inkšta odele (zomšum).

Langų stiklus iš oro pusės valyti.Apsitraukusius iš oro pusės langų stiklus patartina valyti vandeniu,

su nedidele priem aiša druskos rūgšties.Šiaip langų stiklus valom a su kreida ir denaturatu. Kitokius stiklinius

paviršius galim a labai švariai nutrinti laikraštiniu popierių.

P lytinius paviršius konservuoti.

P lytinius paviršius, dažytus aliejiniais dažais, kad šie būtų atsparesni oro įtakoms, galim a pertepti dar parafinu, ištirpintu žibale. Tuo pat pa­rafinu galim a konservuoti ir visai nedažytas plytas.

Porcelaną kituoti.

Porcelanui kituoti galim a panaudoti:a) Tirštai su pakastu sum aišytus švino baltus dažus. Sudužusias v ie­

ta s patepti ir, stipriai suspaudus, palikti bent savaitei laiko išdžiūti. Dažų perteklių nuvalyti.

b) Arabų gumos klijai (gum iarabikas) per pus sum aišyti su gipsu. Šiam kitui išdžiūti pakanka keletos dienų.

R ašalo dėmes iš drabužių išvalyti.

Šviežias rašalo dėmes iš skalbinių ar šiaip skalbiamos medžiagos leng­vai gailma išvalyti su „Persil’iu“.

Iš kitų medžiagų rašalo dėmėms išim ti patartina vartoti citriną.

208

Rėmus valyti.Polyruotus arba auksuotus rėmus patariama nutrinti pirma su svo­

gūnų, o paskui su minkštu skudurėliu nuvalyti. Tada paviršius taip greit nenustoja blizgėjimo.

Riebalų dėmes iš parketo pašalinti.a) Sudaryti košę iš bulvinių miltų ir benzino.b) Sudaryti mišinys iš 2 d. amoniako, 2 d. spirito ir 1 d. druskos.

Tapetams valyti masė.Paprasčiausia tapetam s valyti priemonė yra šviežia duona.Speciali tapetam s valyti masė yra sudaroma iš 12 d. ruginių pikilavotų

miltų, 2 d. druskos ir 2 d. pemzos miltelių. V isa tirštai suminkoma su van­deniu, į kurį pridedama dar truputį amoniako. Gautoji masė pamažu ver­dama, kol gaunama kleini košė. Atšaldžius, piaustoma gabalais, tinkam ais valymui.

Tapetus ištaisyti.Tapetus švariai ištaisyti galima tokiu būdu: reikalingus ištaisym ui

gabaliukus ne žirklėmis karpyti, bet gerai pritaikius tapeto raštą prie ta i­sytinos vietos, atplėšti. Atplėštąjį gabaliuką plonai patepti kleisteriu ir, kokias 2—3 min. palaukus, kol klijai šiek tiek nubrinksta, atsargiai priklijuoti. «

Tapetams kleisteris.a) 400 gr. bulvinių miltų tirštai sum aišyti su 0,5 litro šalto vandens.

50 gr. alūno ištirpinti 5-se litruose karšto vandens. V isa sum aišyti kartu ir gerai išplakti. Šis kleisteris labai tinka šviesiem s ir jautriem s tapetams klijuoti.

b) 100 gr. ruginių pikliavotų miltų kleisterio, 5 gr. stipraus alūno skie­dinio, 5 gr. tirštai su vandeniu sum aišyto dekstrino.

c) Paprastas ruginių miltų kleisteris su alūno priemaiša (alūnas kaip koservavimo priemonė).

V inis į sieną įgipsuoti.Vinims į sieną įgipsuoti patartina vartoti mišinys, sudarytas iš 4 sv.

dalių gipso ir 3 sv. dalių cemento.

Žibalo dėmes iš popierio išimti.Popierį reikia atsargiai pakaitinti ant žibalinės lempos. Nuo karščio

žibalas išgaruoja.

Statybinis dažymas 14.

209

Naudotos literatūros sąrašas

1. C arl Koch, Grosses Malerhandbuch, II leidim as, 1931 m.2. D r. F r itz Z im m er, Handbuch der Lackier- und Dekoriertechnik.

II papildytas leidim as, 1929.3. K . W. H ild, D er W eggenosse für den praktischen Maler. IV pa-

pild. leid., 1934 m.4. Z err u. Rübencam p, Handbuch der Farbenfabrikation. IV papild.

leid., 1930 m.5. Siegelm ann - Ziehe, Handbuch der Lack - und F irnisindustrie.

IV papild. leid., 1930 m.6. E rich Stock, D ie Grundlagen des Lack - und Farbenfaches, 4 to-

m ai, 1923— 6 m. 7. D r. O skar Schm idt, Chemie fü r Techniker. 26 leidim as, 1933 m.8. H enselin’s, Baustoffkunde, bearbeitet'von Ign. Böhm., 1928 m.9. F ran z W enzel, Handbuch für Maler. V III leidim as, 1930 m.

10. A lb ert C hrist, D ie Em ulsionsfarbentechniken, 1935 m.11. H ans W agner, Taschenbuch der F arb en - und W erkstoffkunde,

II papild. leid., 1936 m.12. C. H ebing, Praktischer Ratgeber fü r die P raxis in der M aler-

A nstreicher und Lakiererwerkstatt.13. C. H ebing, D ie M aterialien der M aler - Lackierer - Anstreicher -

und Tünchergewerbe. 1922.14. E . S tock und W . A n ton y, W aren - u n d - M aterialienkunde des

Lack - und Farbenfaches. 1927.15. F. P e tr , Malirske techniky. 1926.16. B. Setelik , 0 barväch a technikach malirskych. 1927.17. G. S tocik, M aliarnyje m aterialy i raboty. 1935.

210

R e g i s t r a s

AAcetatai 18Acetonas 140Acto rūgštis 13, 18Akmeninių paviršių dažymas 173Albertolis, žiūr. dirbtiniai sakaiAlebastrinis gipsas 39Alkalijos 13Aliejus 85

— sėmenų 86— rūšys 88— kiti aliejai 94

Aliejaus valymas 86— baltinimas 87— savybės 91— priėmimo sąlygos 92

A liejin ių dažų paruošimas 93— — užlaikymas 198— —- liekanų sunaudojimas 199— — džiūvimas 24, 91— — teptukai, jų užlaikymas ir

valymas 180, 181.A lie jin ia i jungėjai 85

— lakai 105— sikatyvai 141

Aliejin is kitas 143 Alium inijaus junginiai 14

— bronza 72, 162 Alizarinas 70 Alizarino pigmentai 71

— karminas 64— kraplakas 65

A lyva įteptų grindų dažymas 152, 153 Alūnas 14Alūno skiedinys 14, 134 Am ilalkoholis 140 Amoniakas 20 Analizė 8

Angliška glaistyklė 183 Anglišk i suodžiai 68 Anglų raudoni dažai 41 Anilinas 7 Anilino beicai 70

— dažai 70— dėmės 70, 171

Anodite — dažai 163 Apdeginamos lempos 195 Aplinkumos įtaka dažams ir dažymui

169Apšepę, apipuvę paviršiai dažyti 173 Arabų guma 85 Areom etras 27 Asbestas 16

* Asfaltas nat. 44— dirbtinis 69, 162

Asfaltin ia i lakai 109, 162 Asfaltin ių grindų dažymas 154

i Asfaltuotų vandent. vamzdžių dažy­mas 206

Ašutai 149 Atom ai 9Augalin iai k lija i 84 Auksinė bronza 72

— ochra 39 Auksinis lakas 111 Azo junginių dažai 71

I Azoto rūgštis 13, 18 | Ąžuolinių paviršių valymas 150

— ■— dažymas 172

BBaldams lakai 106 Baltas lakavimas 118 Balti žemės dažai 34

— dirbtini — 45 Baltintas aliejus 88

— šelakas 101

211

Baltais ai. daž. dažytų paviršių gelto- navimas 52

Balzam ai 102 Baritas 37, 48 Bazės, žiūr. šarmai Bealiejinės emulsijos, žiūr. emulsijos Bealiejin is gruntavimas 127, 129, 130 Benzinas 138 Benzolis 69, 138 Berlyno mėl. daž. 59 Bičių vaškas 131 Bitum iniai lakai 109 Byrantis tinkas (paruošti dažymui)

171Brėžtukas (teptukas) 179 Brokatai 73 Bronzos 72 Bronzinės tinktūros 120 Bronzavimas ant aliejinio grunto 120

— ant k lijin io grunto 121

CCaput mortuum 41 Celiulioza 103 Celiulioziniai lakai 112 Celiulioidas 103 Celonas 104 Celoniniai lakai 113 Cerezinas 133 Chemija 7Chemijos elementai 8, 11 Chemiškas medžiagų pasikeitimas 7

— ženklas 10 Chemiška reakcija 8

—• formulė 10 Chemiškos lygtys 10 Chloro vandenilio rūgštis, žiūr. drus­

kos rūgštis.— kaučiuko lakas 115

Chrominė ochra 39, 54 Chromo druska 21

— geltoni dažai 54— raudoni — 57— oksido žali dažai 61— oksidhydrato — — 61

Cinkas (dažyti) 174 Cinko balti dažai 45

-— geltoni — 55— pilki —• žiūr. pilki dažai— žali — 61—■ chromatas 55

Cinko, cinkuotos skardos dažymas 174 Cinoberis 56 Cinoberio im itacija 56

— žali dažai 61

DDažai 32

— aliejiniai 85, 93— cementiniai 76— kalkiniai 74^— kazeininiai 81— klijiniai 78, 84— mineraliniai nat. 34 —- — dirbtini 45— organiniai nat. 64— — dirbtini 69— silikatiniai 76— temperiniai 126

Dažymo darbams atlikti techninės sąlygos 202

Dažomųjų paviršių įtaka dažams ir dažymui 169

Dažų dengiamoji galia 23 —• džiūvimas 24— jungėjai 74— kokybė ir kaina 25— laikym asis m aišant vienus su

kitais 25, 26— lyginam asis svoris 25, 29— minkštum as 23— nuodingumas 30— parinkimas 173— paruošimas su stalių klijais 80— patvarumas šviesoj 24— — ore 24— spalva 22— spalvinimo jėga 23

D eginiai 12

212

D egtos kalkės žiūr. kalkės D ekalinas 69, 140 Dekoratyviniai lakai 106

— teptukai 191— voleliai 190

Dekstrinas 85D ėm ės (dažomuose paviršiuose) žiūr.

izoliuojantieji lakai 115 ir 171, 173 Dengiam ieji lakai 113 Dezinfekuojantieji lakai 113 Diazo junginių dažai 71 Dirbtiniai sakai 102 Dirbtinė pemza 149 Drakono kraujas 66 Drobinių paviršių dažymas 175 Druskos 12, 13, 20 Druskos rūgštis 17

EE kstraktai (sikatyvų) 141 Elem entai (chem ijos) 8, 11, 12 Em aliai 96 Em aliavim as 117 Em ulsijos 124

— bealiejinės 129— kaip bealiejinio gruntavimo prie­

monė 127— lakinės 130— kazeininės 129— temperinės 124

Estrichinis gipsas 39 E teris 140E teriniai skysčiai 136 Eterinių skysčių m išiniai seniems da­

žams pašalinti 154

FFaktorinis pakastas 90 Fenolas 18, 69 Fenolftalejinas 19, 70 Filingas 43Fiziškas medžiagų pasikeitim as 7 Fondiniai tapetai 156 Frankfurto juodi dažai 67 Fuselio aliejus 140

GGalio rūgštis 19 Geležies bronza 73

— junginiai 14— surikas 41, 162— vitriolis 14

Geležinės dalys prie medžio 173 Geležinių paviršių dažymas 161, 174,

205Geltoni dažai 54 Geltonoji kraujo druska 15 Gipsas 38Gipso paruošimas ir gipaavimas 38Gipsinio tinko gruntavimas 134, 203Glaistas 146Glaistyklės 183Grindims lakai 107Grindų dažymas 152

— lazūravimas 153 Gruntavimas pakastu 127

— bealiejinėmis priemonėmis 127— muilo skiediniu žiūr. muilas

Guminė tempera 126.

HHydroksidai 12

— kalcio žiūr. kalkės

IIndigo 66Indijos gelt. dažai 66 Impregnuojantieji lakai 115 Išoriniams darbams dažai 175 Izoliuojantieji lakai 115

JJaponų lakas 117 Junginiai 8

— aliuminijaus 14— geležies 14— silicijaus 16— vario 15

Juodi dažai 67

213

KKadm io gelt. daž. 55 Kalio bichromatas žiūr. chromo drus­

ka 21 K alio šarmas 20 Kalkės 34, 74 Kalk in ia i dažai 74, 202 Kalkių žali dažai 62 Karališkasis vanduo 18 Karbolineumas 69, 154 Karbolio rūgštis 18, 69 Karščiui atsparūs dažai 173

— — lakai žiūr. krosnims lakai107

Kaselio rudi dažai 41 Kazeinas 81Kazeinin iai dažai 81, 203 Kazeininių dažų paruošimas 82 Kazeininė tempera 125 Kazeininis kitas 144 Kaulų juodi dažai 67 Kaulų k lija i 78 K iaušiniai 83 Kiaušinių tempera 125 K ita i 143K leisterio gruntas 130 K lija i 78K lijin ia i dažai 78, 81, 176, 203 K lijin ė tempera 125 K lijin is gruntas 131 K lijin io skiedinio konservavimas 80

— — paruošimas 80

Kobalto mėl. dažai 60

— sikatyvas 142

Kopalai 97

Kopalų lakai 97, 98

Kopėčios 200

Krakm olas 85

Kraplakas 65

K re ida 35

Krem zo balti dažai 48

Kreozotas 69

Krosnims lakas 107

Ksilolas 69

L| Lakai 96— 117

Lakavim as 117 Lakavim ui teptukai 181

— — užlaikymas 182 Lakinis aliejus 88 Lakinės emulsijos 130 Lengvasis špatas 37 Liniuotės 184 Linoleatai 89, 90 Linoleatų tirpiniai 141 Linkrusta 158

| Linkrustos klijavim as 160 Lyginamasis svoris 25, 29 Lupynėlių š e l fa s 101

MMalachitas 15 Malūnėliai 196 Mangano sikatyvas 142 Marso gelt. dažai 56 Mazgojamasis kitas 147 Medinių paviršių dažymas 171, 1

204Medinių paviršių ydos 172, 173 Medžio aliejus 94

— konservavimas 154— spiritas 139— piūvenų kitas 144

M etala i 12M ėlyni dažai 58 M ikstionas 89 M ineraliniai a lie ja i 95

— nat. dažai 39— dirbtini — 45

M inijus žiūr. švino surikas M odleriai 191 Molekulės 9Montano vaškas 132 Muilas 133 Muilo skiedinys 134 Mumija.

NNaftalinas 70 N afta lino pigmentai 71

214

N atrio šarmas 19 Natūralin ia i tapetai 156 Naujų tinko sienų dažymas 202 Neapolio gelt. dažai 55 Nedžiūstantieji aliejai 94 Nem etalai 12Nepakankam ai sausų paviršių dažy­

mas 170 N itra ta i 18 N itro celiulioza 103 N itro lakai 105 N uodai 30.

OOdiniai tapetai 157 Ochros 39 Oksidai 12Oksidacija 12, 35, 74, 91 Oranžiniai (chrom o) dažai Oranžinis šelakas 101 Organiniai nat. dažai 64 •

— — dirbtini — 69

PPakastas 85 Pakasto savybės 91

— standartas 92— virim o būdas 90

Para finas 133 Paryžiaus mėlyni dažai 59 Pastolia i 201Paužos 194Paviršių įtaka dažams 165, 166 Pem za 16, 148

— milteliu pavidalo 149— dirbtinė 149

Penetratorius 165 P erlin ia i k lija i 78 Perlin is gruntas 162 Peršalęs tinkas 171 P ienas 83P ien o tempera 124 P igm enta i 28, 71 P ilk i dažai 63 P lien inė vilna 149

Politūros 111Politūruotų paviršių perdažymas 173 Popierinių paviršių dažymas 175,

Potašas 21Priemonės plokštumos pagyvinimui

190— seniems dažams pašalinti 150

Prūsų mėl. daž. 59 Purškiam ieji aparatai 185, 187

RRadiatorių dažymas 206 Rafinuotas aliejus 88

— šelakas 101 Rašomosioms lentoms lakai 107 Raudoni dažai 56 Redukcija 12Rožiniai dažai 63 Rubininis šėlakas 101

Rūdys 161 Rūdžių dėmės 171 Rūgštys 12, 13, 17 Rūgštims atsparūs lakai 116

SSakai 98Salicilinė rūgštis 19, 69 Sepia 66Sidabrinės bronzos 72Sieros rūgštis 17Sieros vandenilis 17Sikatyvai 141Sikatyvų ekstraktai 141

Silicijaus junginiai 16

Silikatiniai dažai 76

Silikatinių dažų paruošimas 77

Skardai lakai 108

Skiedėjai 136Skystas stiklas 16, 76

Spiritas 139

Spiritiniai lakai 110

Stiklo popieris 148

Stiklinių paviršių dažymas 174

215

Svydinamasis glaistas 146— lakas 108

Svydinamosios priemonės 148

SŠablonai 192 Šarmai 12, 13, 19 Šarmams atsparūs lakai 116

— — dažai 176 Šarminiai skiediniai 150 Šelakas 100 Šelako surogatai 101 Šepečiai 177 Šilkinis lakavimas 119 Šiurkštaus plaušo tapetai 157 Špatas 37 Švediški dažai 167 Šveinfurto žali dažai 62 Švininis cukrus 21 Švino balti dažai 47 Švino surikas 57

— sikatyvas 142

TTalkas 16 Tanino rūgštis 19 Tapetai 156 Tapetavimas 159 Temperinės emulsijos 124 Tem perin iai dažai 126 Tekko tapetai 158 Terpentinas 136 Terpentino surogatai 138 Terra di Siena 40 Teptukai 177 Tetralinas 69 Tinktūros, bronzinės 120 Tinkuotų paviršių dažymas 169, 173,

174

Tirštintas aliejus 88 Titano balti dažai 56

UUgniai atsparūs dažai 176

— atsparūs kitas 144 Ultramarinas 58 Umbros 40Uni tapetai 158

VVagonams lakai 106 Valgom oji d risk a 20 Vandeniniai jungėjai 74 Vario junginiai 15

— vitriolis 15— žalumas 16

Varinės bronzos 73 Vaškas irVaškiniai dažai 131 Vaškuotų grindų dažymas 152 Veliūro tapetai 157 Vežimams lakai 105 Vienos kalkės 149

j V ik torijos žali dažai 61 į V ioletin ia i dažai 62 j Vyzina 79

ZZaponiniai lakai 112

ŽŽali dirbtini dažai 60

— žemės dažai 43 Žalias aliejus 88 Želatina 79 Žemės dažai 34.

216

T u r i n y s

Keletas žodžių apie statybinį dažymą Lietuvoje ........... 3Autoriaus žodis ..................................................................... 5

Į v a d a sChemijos mokslo sąvoka ................................................. • 7Deginiai (oksidai), hydroksidai, rūgštys, šarmai (bazės),

druskos .................................................................... • • 12K a i k u r i e s v a r b e s n i e j i d a ž y t o j u i c h e ­

m i š k i j u n g i n i a i ...............t ............................. 14Aliuminijaus junginiai ........................................................ 14Geležies junginiai ........................................... • 14Vario junginiai . . . ............................................................. 15Silicijaus junginiai ................................................................. 16Rūgštys ...................................................................................... 17Šarmai ...................................................................................... 19Druskos ....................... 20Kai kurios bendros dažų ypatybės .................................... 22

DAŽYMO MEDŽIAGOSD A Ž A I .................................................................................. 32M i n e r a l i n i a i n a t ū r a l ū s a r b a ž e m ė s d a ­

ž a i .................. 34Balti žemės dažai ................................................................... 34Spalvoti žemės dažai ............................................................. 39M i n e r a l i n i a i d i r b t i n i d a ž a i ........................... 45Balti dažai ............................................................................. 45Geltoni dažai ......................................................................... 54Raudoni dažai ......................................................................... 56Mėlyni dažai .............................................................................. 58Žali dažai .................................................................................. 60

Pusi.

217

Violetiniai dažai ..................................................................... 62Rožiniai dažai ......................................................................... 63Pilki dažai .............................................................................. 63O r g a n i n i a i n a t ū r a l ū s d a ž a i ....................... 64O r g a n i n i a i d i r b t i n i d a ž a i ........................... 69B r o n z o s .................................................... ......................... 72

D A Ž Ų J U N G Ė J A I .................................................... 74Vandeniniai ju n g ė ja i .............r .................................................. 74Kalkės ir kalkiniai dažai ......................................................... 74Cementas ir cementiniai d a ž a i ................................................ 76Skystas stiklas ir silikatiniai d a ž a i ........................................ 76Klijai ir klijiniai dažai ............................................................. 78Kazeinas ir kazeininiai d a ž a i.................................................... 81Augaliniai klijai ......................................................................... 84Aliejiniai jungėjai ..................................................................... 85Aliejus, pakastas ir aliejiniai d a ž a i ........................................ 85Lakai ir e m a lia i......................................................................... 96Lakams gaminti medžiagos .................................................... 96Lakų rūšys .................................................................................. 104Aliejiniai la k a i .............................................................................. 105Asfaltiniai arba bitumininiai l a k a i ........................................ 109Spiritiniai lakai ......................................................................... 110Nitro-celiulioziniai lakai ........................................................ 112Kai kurios specialių lakų rūšys ............................................ 115Lakavimo ir emaliavimo są ly g o s ............................................ 117Bronzinės tinktūros ir bronzavimo sąlygos ....................... 120E m u lsijo s ...................................................................................... 124Temperinės emulsijos ............................................................. 124Temperiniai dažai ..................................................................... 126Emulsijos kaip bealiejinio gruntavimo p riem onė............... 127Vaškas ir vaškiniai d a ž a i ......................................................... 131Muilas — valymo ir gruntavimo priemonė ....................... 133S k i e d ė j a i ......................................................................... 136S i k a t y v a i ............................................................................. 141

Pusi.

218

K i t a i ...................................................................................... 144G l a i s t a s ..................................................................^......... 146S v y d i n a m o s i o s p r i e m o n ė s ............................... 148Priemonės seniems dažams p a š a lin ti .................................... 150Grindų d a ž y m a s ......................................................................... 152Karbolineumas ir medžio konservavimas ........................... 154T a p e t a i i r t a p e t a v i m a s .................................... 156Tapetų rūšys ............................................................................. 156Geležinių paviršių apsaugojimas nuo rū d ž ių ....................... 161Švediškų dažų receptai ir dažymo są ly g o s ........................... 167Dažomųjų paviršių aplinkumos įtaka dažams ir dažymui 169 Dažų parinkimas atsižvelgiant į kai kurias dažomojo pa­

viršiaus ypatybes ir aplinkumos s ą ly g a s ................... 173D a ž y m o į r a n k i a i i r k i t o s p r i e m o n ė s . . . . 177Dažymo darbams atlikti techninės są ly g o s........................... 202Keletas patarim ų iš .praktikos praktikai ........................... 207Naudotos literatūros sąrašas ................................................ 210Registras .................................................................................. 211Turinys .................................................................................. 217Pastebėtų klaidų atitaisymas ............................................ 220

♦

Pusi.

* 1

219

2 2 0

Pastaba dėl suomiškojo recepto 167 p.

Pagal šį receptą paruoštais dažais dažytas medžio paviršius išdžiūvęs šiek tiek tepasi, bet šiaip laiko neblogai. Norint kad nesiteptų, reikia dėti didesnė norma pakasto (iki 700—800 gr.) ir dažų (iki 1.800 gr.).