kauno miesto plĖtros analizĖdspace.lzuu.lt/bitstream/1/3796/1/Šarūnas balaika.pdfpalikti ir...
TRANSCRIPT
1
ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS
VANDENS ŪKIO IR ŽEMĖTVARKOS FAKULTETAS
ŽEMĖTVARKOS IR GEOMATIKOS INSTITUTAS
ŠARŪNAS BALAIKA
KAUNO MIESTO PLĖTROS ANALIZĖ
Magistratūros baigiamasis darbas
Studijų sritis: Technologijos mokslai
Studijų kryptis: Inžinerija
Studijų šaka: Žemėtvarka
Studijų programa: Žemėtvarka
Akademija, 2015
2
Baigiamųjų darbų vertinimo komisija:
(Patvirtinta Rektoriaus įsakymu Nr. 157-PA, 2015 m. gegužės 20 d.)
Pirmininkas: mg. Audrius Petkevičius, Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių politikos
departamento direktorius
Nariai:
1. Prof. dr. Audrius Aleknavičius, Aleksandro Stulginskio universitetas;
2. Doc. dr. Virginija Gurskienė, Aleksandro Stulginskio universitetas;
3. Doc. dr. Vilma Sudonienė, Aleksandro Stulginskio universitetas;
4. Mag. Saulius Mocevičius, UAB „Geometra" Kraštotvarkos direktorius.
Mokslinis vadovas: Lekt.dr. J.Valčiukienė, Aleksandro Stulginskio universitetas
Recenzentas: prof. A. Aleknavičius, Aleksandro Stulginskio universitetas
Instituto direktorė: doc. dr. Virginija Gurskienė, Aleksandro Stulginskio universitetas
Oponentas: Doc. A. Darbutas , Aleksandro Stulginskio universitetas
3
Darbo aprobacija
Tyrimų rezultatai, paskelbti mokslinėse konferencijose:
BALAIKA, Š. Kauno miesto plėtros analizė, 2015 m. Iš: Jaunasis mokslininkas 2015:
studentų mokslinė konferencija. ASU, Akademija, 2015.
Tyrimų rezultatai paskelbti leidiniuose:
BALAIKA, Š. Kauno miesto plėtros analizė, 2015 m. Iš: Jaunasis mokslininkas 2015:
studentų moksliniai straipsniai (kompaktinė plokštelė), 2015.
4
KAUNO MIESTO PLĖTROS ANALIZĖ
ŠARŪNAS BALAIKA
SANTRAUKA
Didėjant urbanizacijos mastams būtina akcentuoti darnų miestų vystymąsi. Miestų sistemos
kūrimas tarnauja žmogui, tačiau siekiant, išlaikyti tvarią aplinką, stiprią visuomenę, aukštus
ekonomikos rodiklius privalomas miestų planavimas darnios plėtros kontekste.
Šio tyrimo tikslas – atlikti Kauno miesto plėtros analizę. Darbe apžvelgiami Kauno miesto
plėtros ir gyventojų kaitos ypatumai bei tendencijos. Išanalizuoti Kauno miesto gyventojų kaita
atskiruose miesto dalyse, miesto erdvinė struktūra, Kauno miesto teritorijos panaudojimo
efektyvumas, atliktas ekspertų anketavimas ir pateiktos išvados. Tyrimo objektas – Kauno miesto
teritorinė plėtra.
Darbui atlikti buvo naudojami dokumentų analizės, apibendrinimo, grafinio modeliavimo
bei mokslinių literatūros šaltinių analizės metodai. Analizės metodas, tai dokumentų savybių
analizė, jas skaidant į atskiras dalis. Apibendrinimo metodas – objekto savybių apžvalga ir
įvertinimas. Grafinio modeliavimo metodu buvo atliekamas informacijos susisteminimas ir
rezultatų vaizdavimas.
Nustatyta, kad bendras gyventojų skaičius Kauno mieste mažėja. Centriniuose Kauno
miesto mikrorajonuose gyventojų skaičius ir tankis yra didesnis, tačiau šiuose rajonuose
pastebimas gyventojų skaičiaus mažėjimas, o periferinėse miesto dalyse žmonių skaičius didėja.
Kaunas turi galimybių plėtotis, nenutoldamas nuo esamo centro ribų pietų ir pietvakarių kryptimis.
Tuo tarpu Kauno miesto centrinė dalis taip pat gali laisvai plėtotis pietų ir pietvakarių kryptimis,
kur yra ekstensyviai naudojamų ir apleistų teritorijų ties Kaunakiemio gatve, Geležinkelio stoties
rajone, Žemojoje Fredoje, artimoje Vilijampolėje. Registrų Centre neregistruota žemė, kuri taip pat
nepriskiriama Valstybinės reikšmės miškams ar vandenims sudaro net 31 % bendro Kauno miesto
teritorijos ploto. Šis plotas turėtų būti pasveriamas ir įkainojamas plėtros poveikis, kuo intensyviau
panaudojant žemę.
Raktiniai žodžiai: miesto plėtra, darni plėtra.
5
KAUNAS URBAN DEVELOPMENT
ŠARŪNAS BALAIKA
SUMMARY
Taking into consideration the increase of the scope of urbanization is necessary to
emphasize the sustainable urban development. Urban system establishment is intended to serve
people, however for the purpose of keeping stable environment, strong community and high
economic standards, the urban planning is compulsory in the context of sustainable development.
The main objective of this study is to carry out an analysis of development of Kaunas city.
The paper gives an overview of Kaunas city development and population changing trends and
peculiarities. The analysis was made about the population change of Kaunas in separate parts of
the city, the dimensional structure of Kaunas city and the effectiveness of territory usage. Also
some experts were questioned and the results were summarized. The object of research - the
territorial development of Kaunas city.
In order to fulfil this work these methods were used: analysis of documents,
generalization, graphic modeling and analysis of scientific literature. The method of analysis is
the research of documents’ features dividing them into separate parts. The method of summation-
review and evaluation of object properties. The method of graphic modeling was performed to
systematize the information and represent the results.
The overall population declines in the city of Kaunas. In the central catchment areas
population and density is higher, but these areas notable to decline in population, and peripheral
parts of the city the number of people increases. Kaunas city has the potential to evolve not
remote from the existing center to the southern and south-west. Meanwhile, the central part of the
city of Kaunas are also free to move south and southwest directions, it is extensively used and
abandoned areas at Kaunakiemio Street, Railway Station area, Low-Freda and near Vilijampolė.
In the Centre of Registers unregistered land that is not classified as national importance forests or
water, consists 31% of the total surface area in the city of Kaunas. This area should be retable, the
impact of development valued, the more intensive use of the land. Key words: urban
development, sustainable development.
6
TURINYS
ĮVADAS ............................................................................................................................................ 7
1. LITERATŪROS APŽVALGA ...................................................................................................... 9
1.1. Miesto samprata ir reikšmė ......................................................................................................... 9
1.2. Urbanizacijos procesai pasaulyje ir Lietuvoje .......................................................................... 12
1.3. Miestų problemos...................................................................................................................... 15
1.4 Darnios miesto plėtros idėjos atsiradimas.................................................................................. 18
1.5. Darnaus miesto vystymas ir planavimas ................................................................................... 22
1.6. Savivaldos atsakomybės sričių ir galios problematika urbanistikoje ....................................... 25
1.7. Teritorijų planavimo dokumentų sistema ................................................................................. 26
2. Tyrimų tikslas ir uždaviniai ......................................................................................................... 27
3. Tyrimų metodika ir organizavimas .............................................................................................. 28
4. Teritorijų planavimo teorija ir praktika ........................................................................................ 29
4.1. Kauno miesto planavimo analizė .............................................................................................. 29
4.2. Kauno miesto erdvinė analizė ir urbanistinė struktūra ............................................................. 31
4.3. Kauno miesto urbanizacijos analizė.......................................................................................... 33
4.4. Kauno miesto plėtros galimybės ir problemos.......................................................................... 41
5. Ekspertinis tyrimas....................................................................................................................... 43
Išvados ............................................................................................................................................. 49
PASIŪLYMAI ................................................................................................................................. 50
LITERATŪRA ................................................................................................................................ 51
7
ĮVADAS
Pasaulyje vyrauja miestų teritorinio plėtimosi tendencija, tačiau neefektyvi miesto forma
lemia netolygią, šuolišką plėtrą, metančią iššūkį darniajai miestų plėtrai. Dėl to kyla didėjančios
transportavimo, šildymo ir kitų technologijų energijos sąnaudos, gyvenamosios aplinkos priežiūros
kaina (Boarnet, Crane, 2001; Brueckner, 2005). Labiau koncentruotas ir laipsniškas vystymasis yra
efektyvesnis, nes leidžia panaudoti esamą infrastruktūrą ir skatina panaudoti šalia vystymosi centrų
esančias apleistas teritorijas. Racionalus miesto vidinių plotų panaudojimas leidžia sumažinti
asfaltbetoninės dangos kiekius. Jei būtų planuojama protingai, plėtra galėtų būti nukreipta į miesto
vidų ir jai pakaktų turimų nenaudojamų teritorijų, kaip tai puikiai parodo Europos miestų
pavyzdžiai. Tai leidžia sumažinti naujai sunaudojamos žemės plotus, sukurti darnius rajonus,
kuriuose būtų pakankamas normaliam funkcionavimui gyventojų tankis, kartu tai leistų apsaugoti
miesto aplinką ir priemiesčių zonas (Dawkins, Nelson, 2005; Nelson et al., 2004).
Urbanistinis augimas tampa miesto iššūkiu. Kompaktiškų miestų teorija yra diskusijų apie
darnų miestą tąsa ir viena iš galimų darniosios plėtros realizacijų. Pasauliniuose forumuose
aptariami ekonominiai, ekologiniai ir socialiniai aspektai, darantys įtaką miesto kaip sistemos
egzistavimui. Bandant pasiekti darnų vystymąsi priimami globalūs sprendimai, kurie vėliau
persikelia į vietinį lygmenį, šalys kiekviena atskirai organizuoja savo urbanizuotų teritorijų
planavimo procesą, bet pagrindinėje plotmėje išlieka darni miestų ateities vizija kuri grindžiama
socialiniu, ekonominiu ir ekologiniu stabilumu. Didėjant urbanizacijos mastams būtina akcentuoti
darnų miestų vystymąsi. Kompaktiško miesto šalininkai tiki, kad toks miestas turi pranašumų
aplinkos apsaugos ir energijos sąnaudų atžvilgiu ir duoda socialinės naudos. (Curry, 2006; Čiegis,
2007).
Palyginus Europos ir Lietuvos miestus, jie pasižymi panašiomis vystymosi tendencijomis –
tai stabilus ar net mažėjantis gyventojų skaičius, gyventojų kėlimasis gyventi į priemiestinę zoną
(sodybinio užstatymo kvartalus), kylantis automobilizacijos lygis (Antrop, 2004; Bontje, 2003;
Barredo et al., 2003; Nuissl, Rink, 2005).
Daugelyje miestų vyrauja panašios problemos. Svarbiausios iš jų urbanistiniu požiūriu yra
miestų centrų perkrovimas transportu, neturintys jokio unikalumo miegamieji rajonai, tokių pačių
monotoniškų priemiestinių gyvenamųjų mažaaukščio užstatymo zonų spartus augimas,
neeksploatuojami pramonės rajonai, sudarantys dykvietes, įsiterpusias į išaugusio miesto struktūrą
(Buliung, Kanaroglou, 2006; Delladetsima, 2006; Grant, 2005).
8
Lietuva nėra didelė valstybė teritoriniu atžvilgiu. Autoriai Gillham (2002) bei Hollis ir
Fulton (2002) teigia, kad gyvenant mažoje šalyje būtų neleistina dykvietes, įsiterpusias į miestus,
palikti ir miestų plėtrą nukreipti į aplinkines teritorijas neištaisius susidariusios padėties. Daugelį
metų buvo statoma ekstensyviai paliekant didžiulius tarpus miesto „audinyje“. Miestai
bereikalingai išsitęsė taip toli, kad šiuo metu jau tampa sunkiai suvokiamos jų ribos, o aptarnavimo
objektų koncentracijos centrų vietos taip pat tampa neaiškios.
Analizuojant autorių nuomonę, reikėtų pažymėti, kad daugelis jų pasisako už darnią miestų
plėtrą. Teritorinė miestų plėtra nėra naudinga miestui, kadangi žmonių išsikėlimas gyventi į
priemiesčius didina automobilių kiekį miestuose, susidaro kamščiai, atsiranda susisiekimo
problemos. Miestuose yra gana dideli plotai apleistų žemių, pastatų, kuriuos būtų galima
pertvarkyti, pakeisti žemės paskirtį sudarant galimybę žmonės įsikurti nenutolant nuo miesto
centro ir orientuotis į gyventojų tankio didinimą mieste, o ne į teritorinę plėtrą.
Tema yra aktuali, kadangi daugelis miestų pasižymi teritorine plėtra, tačiau mažėjantis
gyventojų skaičiuis miestuose, neatitinka darnios miestų plėtros kriterijų. Būtina analizuoti ir
ieškoti sprendimų, kad miesto plėtra atitiktų darnią plėtrą, taip bus mažinama aplinkos tarša,
gerinamas susisiekimas gyventojams sudarant galimybes maksimaliai naudotis viešuoju transportu.
Rengiant magistrantūros studijų baigiamąjį darbą, buvo naudojamasi literatūra, kurioje
analizuojamos miestų samprata ir reikšmė, urbanizacijos procesai Lietuvoje ir pasaulyje, miesto
problemos kylančios dėl urbanizacijos bei darnaus miesto plėtros įgyvendinimo principai ir
galimybės. Išanalizavus Kauno miesto bendrąjį ir teritorinį planaą, aptartos Kauno miesto
gyventojų skaičiaus kitimas ir tendencijos, plėtros galimybės, pateiktos įžvalgos ir pasiūlymai.
Magistrantūros studijų baigiamąjį darbą sudaro: įvadas, penki skyriai, išvados ir
pasiūlymai. Darbe pateiktos 4 lentelės, 9 paveikslai. Aiškinamąjį raštą papildo 2 priedai
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Miesto samprata ir reikšmė
Pasak archeologų, žmonija šioje planetoje jau gyvena milijonus metų. Palyginti su tuo,
miestai, kurie šiandien mums atrodo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis yra gana naujas darinys
– atsirado maždaug prieš 7-9 tūkstantmečius. Jų socialinio, ekonominio bei kultūrinio dominavimo
žmonijos gyvenime istorija dar trumpesnė. Iš kitos pusės miestas yra neatskiriama civilizacijos
dalis. Karų, architektūros, meno istorija beveik visi didieji žmonijos triumfai ir tragedijos,
pakilimai ir nuosmukiai susiję su miestu bei jame gyvenančiais žmonėmis. Pats terminas
civilizacija kilęs iš lotynų kalbos žodžio civis, reiškiančio mieste gyvenantį žmogų (Šaparauskas,
2004).
Miesto apibrėžimas skirtingų autorių yra nusakomas skirtintgai. Miestas – didelė
gyvenamoji vietovė, administracijos, prekybos, pramonės ir kultūros centras (Dabartinės lietuvių
kalbos žodynas, 1993) arba miestas – gyvenvietė, kuri pagal teisės aktus priskiriama miestų
kategorijai. Paprastai turi daug didesnį gyventojų skaičių negu kaime, dauguma gyventojų dirba ne
žemės ūkyje (Советский энциклопедический словарь, 1988). Tačiau Lietuvoje šiandieninė
miesto samprata yra pateikta Lietuvos Respublikos teritorijų administracinių vienetų ir jų ribų
įstatyme (Lietuvos..., 1995). Pagal įstatymą, Lietuvoje miestais oficialiai laikomos kompaktiškai
užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios daugiau kaip 3000 gyventojų, kurių daugiau kaip ⅔
dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse.
Tarptautiniu mastu vieno apibrėžimo miestams nėra, kadangi pagal valstybės didį ir jos
išsivystymo lygį labai skiriasi miestų teritorijos dydžiai ir gyventojų skaičius juose. Kiekviena
valstybė miestą apibrėžia savaip savo normatyviniuose aktuose, įstatymuose ir vadovaujasi
skirtingais miesto skyrimo kriterijais. Tais kriterijais gali būti gyventojų skaičius, tankumas,
užimtumo struktūra, teritorijos užstatymo pobūdis ir kt. Gyventojų, susitelkusių vienoje
teritorijoje, skaičius dažniausiai laikomas pagrindiniu miesto skyrimo kriterijumi daugumoje
valstybių (Zemlevičienė, 2009).
Pastaruoju metu miestas ar didmiestis vis dažniau tapatinamas su savivaldybe (commune,
municipio, Gemeinde, comune) kaip autonominiu teritoriniu vienetu, sudarytu iš tam tikrus
interesus puoselėjančių gyventojų, apgyvendintu centru su organizuota statyba, visuomeninėmis
paslaugomis ir savo administracija (Europos urbanistikos chartija, 1993).
10
Miestai nuo jų įkūrimo visuomet vystėsi ir kol kas nėra jokių prognozuojamų veiksnių,
kurie galėtų sustabdyti jų kiekybinį bei kokybinį vystymąsi. Kinta tik miestų sistemos, jų
struktūros ir formos, turinys, reikšmės. Pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką miestų sistemoms yra
susiję su technologijų, globalizacijos ir gyvenimo būdo kaita, kuri kartu su lokaliais veiksniais
sukūrė nepaprastai didelę miestų vystymuisi sąlygų įvairovę (Mozūriūnaitė ir kt., 2009).
Šiuolaikinė civilizacija siejama su miestų civilizacija. Kuo didesnis miestas, tuo paprastai
didesnė jo vietinė, regioninė, šalies, o didžiausiųjų – pasaulinė reikšmė, visuomenės raidai.
Didmiesčiai tapo vadovavimo ir kontrolės centrais. Miestuose susitelkia daugiau aukštos ir
aukščiausios klasės specialistų, retų profesijų žmonių, mokslininkų. Todėl didmiestyje yra didesnis
darbo našumas, gaminama sudėtingesnė produkcija, o visa miesto veikla yra intelektualesnė negu
mažesniuose miestuose. Didmiesčiai yra daug atsparesni galimiems veiklos nuosmukiams, nes čia
dėl didelės profesijų ir kvalifikacijų įvairovės lengviau persikvalifikuoti, pakeisti veiklos pobūdį.
Miestai išlaiko sugebėjimus atsinaujinti, kurti ir realizuoti idėjas. Miestų vidiniai procesai ir miestų
konkurencija, ekonominiai ir kiti veiksniai nulemia skirtingus miestų raidos tempus, miestų
stagnaciją ar regresiją. Todėl vieni tampa pasaulio, Europos, šalies, jos regionų polifunkciniais
centrais, kiti – periferiniais, mažiau reikšmingais, miestais. Dar kiti – kultūros, modernios
pramonės, mokslo, pramogų, madų ir t. t. centrais. Nors miesto reikšmė siejama su jo dydžiu,
tačiau tai neleidžia teigti, kad didmiesčiai yra „geriausi“ miestai. Įvairiausių funkcijų, dydžių, tipų
miestai, miesteliai ir net kaimai papildo vienas kitą. Taip susidaro sistemos, kurioje kiekvienas
gyventojas gali rasti sau tinkamą erdvė, tenkinančią daug daugiau interesų negu pavienis miestas
(Juškevičius, 2003).
Miestas yra sudėtingas fizinis ir socialinis fenomenas, kuris nuolat keičiasi, evoliucionuoja.
Jame vyksta kiekybiniai ir kokybiniai pokyčiai. Miestų plėtra (raida) turi savaiminio ir planuojamo
bei reguliuojamo proceso požymių. Tačiau anaiptol, miestas nėra tobulas darinys, kadangi tai
urbanistų, architektų ir inžinierių, kūrybos rezultatas, intensyvios statybos veiklos padarinys.
Dažnai dėl neteisingų inžinerinių techninių sprendimų iškyla įvairių problemų, kaip:
infrastruktūros neefektyvumas, pastatų neekonomiškumas ir kt. Socialinės – ekonominės aplinkos
ir inžinerinės – techninės aplinkos problemos yra tarpusavyje susijusios, darančios įtaką viena
kitai. Pavyzdžiui, netinkamas gyvenamosios aplinkos formavimas gali sukelti gyventojų asocialų
elgesį, nusikalstamumą. Prastas transporto organizavimas gali lemti didelį avaringumą, didžiulius
laiko nuostolius keliaujant (Šaparauskas, 2004). Darnus miestas – tas, kuris išlaiko vidinę
pusiausvyrą tarp ekonominės veiklos, gyventojų skaičiaus augimo, infrastruktūros ir komunalinių
11
paslaugų teikimo, taršos, triukšmo ir kt. Tai pasiekiama tokiu būdu, kuris užtikrina miesto plėtros
harmoniją, o daroma įtaka gamtinei aplinkai yra kaip galima mažesnė (Barredo, Demichelis,
2003).
Preliminariais duomenimis, didieji Lietuvos miestai užima nuo 4 (Vilnius) iki 2
(Panevėžys) kartų didesnį plotą, nei galėtų užimti pagal teorinį kompaktiško miesto modelį, todėl
tankinti jų urbanistinį audinį būtų tikslinga (Zagorskas, 2007). Fabrikai ir sandėliai, didmeninės
prekybos įmonės, universalūs prekybos centrai ir kiti dideli objektai šiuo metu vyrauja
priemiestiniame kraštovaizdyje, sukurdami naujus apvažiavimo kelius, įvairių atliekų sąvartynus ir
dar daugiau – toli gražu ne aukščiausios estetinės kokybės statinius, dominuojančius erdvėje.
Verslui vystyti priemiesčių teritorijos yra pigesnės tol, kol nereikia mokėti už poveikį aplinkai
(Mariola, 2005; Mather, 2005; Staley, 2006). Koncentruoti įmones apie viešojo transporto mazgus,
stiprinti investicijas į miesto centrą, regeneruoti seniau veikusias verslo teritorijas centre būtų
pagrindiniai darnaus verslo teritorijų vystymo principai (Zagorskas, 2007).
Subalansuota plėtra – šiuolaikinė koncepcija, suformuluota apie 1990 m. Subalansuota
plėtra suprantama kaip pastangos suderinti miesto ekonominį augimą ir socialinę pažangą,
neeikvojant neatsinaujinančių gamtos išteklių ir nekeliant grėsmės ekologinei pusiausvyrai. Idealiu
atveju šios pastangos turėtų sukurti keturis svarbiausius tarpusavyje susietus miesto komponentus:
sveiką aplinką, gyvybingą ekonomiką, socialinę gerovę, miesto bendruomenės aktyvų ir
konstruktyvų dalyvavimą. Subalansuotųo miesto principus labiausiai atitinka tokių miestų tipai:
Kompaktinis miestas. Pagrindiniai požymiai: tankus užstatymas, mišrus žemės naudojimas,
keleivių susisiekimas viešąja sistema. Tokio miesto privalumai: trumpų ryšių miestas;
ekonomiškai ir techniškai gerai naudojama esama techninė infrastruktūra, todėl išvengiama
(arba iš dalies išvengiama) naujų investicijų; išvengiama dalies reguliarių kelionių į darbą ir
sumažinami gatvių kamščiai; sudaromos sąlygos viešajam keleivių transportui gyvuoti; sudaro
prielaidas išlaikyti dirbamą žemę.
Žalias miestas. Šioje plėtros koncepcijoje želdynų ir užstatytų erdvių plėtra traktuojama kaip
žmogaus sukurtų ir gamtinių sistemų sąveika; želdynų integravimas į miesto struktūrą
naudingas mikroklimatui formuoti ir oro kokybei didinti.
Sveikas miestas. Tai sveika fizinė ir socialinė aplinka, kurios siekiama bendromis socialinio,
aplinkos ir aplinkosaugos, urbanistinio, ekonomikos, susisiekimo ir kitų sričių planuotojų
pastangomis (Juškevičius, 2003).
12
Miestų vystymosi analizė, planavimas ir valdymas yra sudėtingas, kompleksinis,
daugiaaspektis uždavinys, kurį galima išspręsti tik panaudojus šiuolaikines mokslo žinias,
technologijas bei patirtį. Priimant nūdienos iššūkius turi būti daromi adekvatūs sprendimai,
vykdoma atitinkama politika, įgyvendinamos įvairios programos. Tam reikia išsamios, objektyvios
informacijos turi būti sudaromos prognozės, nagrinėjami, diskutuojami įvairūs sprendimų
variantai. Priimant miestui svarbius sprendimus turi dalyvauti visos suinteresuotos grupės,
siekiančios kompromiso tarp verslo, gyventojų ir gamtos interesų. Prieš keletą dešimtmečių
atsiradęs darnaus vystymosi požiūris leidžia kompleksiškai įvertinti ir spręsti miesto socialines,
ekonomines ir aplinkos problemas. Darnus miesto vystymas leidžia derinti viešuosius ir
privačiuosius interesus, daugelis miesto plėtros probleminių uždavinių įgyvendinami, suradus
kompromisą (Šparauskas, 2004).
Apibendrinant literatūros šaltinius, galima teigti, kad miestai yra valstybės ekonominis
pagrindas. Juose kuriama sudėtingesnė produkcija, didesnis darbo našumas, pati miesto veikla yra
intelktuoalesnė, palyginus su mažais miesteliais, o žmonės jame turi didesnes profesijų ir
kvalifikacijų įvairov, todėl miestuose lengviau persikvalifikuoti, pakeisti veiklos pobūdį. Dėl šių
priežasčių miestai yra daug atsparesni galimiems veiklos nuosmukiams ir išlaiko sugebėjimus
atsinaujinti, kurti ir realizuoti idėjas.
1.2. Urbanizacijos procesai pasaulyje ir Lietuvoje
Miestų ir miestų sistemų raida bei lydintys procesai vadintini urbanizacija. Juškevičius
(2003) savo knygoje žodį urbanizacija apibrėžia kaip miestų ir jų gyventojų skaičiaus augimas;
miesto gyvenimo būdo plitimas į artimas ir vis į tolesnes vietoves; miestų vaidmens visuomenės
gyvenime didėjimas; gyvenviečių formų įvairovių paplitimas.
Urbanizacijos raidą lemia pasaulio mastu vykstančios permainos:
atviros sienos,
prekių, pinigų, kapitalo ir darbo jėgos judėjimo laisvė,
rinkų ir įmonių internacionalizavimas,
nepaprastai sparti susisiekimo ir ryšių pažanga.
Taip kuriasi milžiniškos (jau ne vien regioninės ar šalies) sistemos – Europos ir pasaulio
sistemos. Nyksta šalių izoliuotumas. Vienos šalies krizės pasekmės gali būti jaučiamos visame
pasaulyje. Visa tai skatina tolesnė gyventojų ekonominės, socialinės bei kitokios veiklos
13
koncentraciją miestuose. Tačiau vieni miestai tampa finansų ar gamybos ir pan. centrais, kiti –
regresuoja. Kuo miestas yra arčiau Europos svorio centro, tuo geresnės jo raidos galimybės. Kuo
jis toliau – tuo miestas izoliuotesnis ir turi mažesnes plėtros galimybes.
Miesto gyventojų skaičius – tai pasekmė ilgalaikių procesų:
miesto ekonominės bazės raidos,
natūralaus gyventojų prieaugio (gimimų ir mirimų skaičiaus skirtumas),
mechaninio prieaugio (atvykusių ir išvykusių gyventi kitur skirtumas),
miesto administracinių ribų keitimų.
Šie procesai nėra uždari, vyksta ne vien mieste, bet ir visoje šalyje, jeigu nėra kliūčių –
kelių šalių regione (Juškevičius, 2003).
Urbanizacija yra dviejų etapų. Pirmajame etape didžiausiuose miestuose kaupiasi
ekonominis ir kultūrinis visuomenės potencialas, sudarantis sąlygas kurti svarbiausias materialines
ir dvasines vertybes. Antrajame etape tas vertybes perima mažesnieji miestai ir miesto tipo
gyvenvietės, periferija. Šio dviejų etapų proceso efektas priklauso nuo visuomenės socialinės
ekonominės prigimties. Būdingas dabartinio urbanizacijos etapo bruožas yra vis spartesnis didžiųjų
miestų, virstančių aglomeracijomis, augimas (Longo et al. 2005).
Gyventojų skaičiaus didėjimas pasaulyje ir miestų plėtra yra tiesiogiai susiję procesai,
kuriuos reikia nagrinėti kartu (Vanagas, 2003). Šiuo metu urbanizacijos procesas yra labiausiai
keičiantis žemės planetos paviršiaus vaizdą procesas. Žmonių populiacija didėja pagal aritmetinę
progresiją – 1930 metais pasaulyje buvo apie 2 milijardus žmonių, 2000 m. pasaulio gyventojų
skaičius pasiekė 6,1 mlrd., o 2011 metų, spalio mėnesį jau perkopė 7 mlrd. ribą. Apie 2025 metus
šis skaičius pasieks 8,5 milijardo, o pagal vidutinio augimo scenarijų prognozuojama, kad 2050-
aisiais jų bus apie 9,3 mlrd. Dabartinis žmonių populiacijos didėjimas yra 90 milijonų per metus.
Šis procesas lemia urbanizacijos pokyčius Azijos, Pietų Amerikos, Afrikos ir kituose regionuose,
kur yra ypač didelis natūralusis gyventojų prieaugis (World Populiation Prospeckt, 2000; World
Bank, 2007, Rode, 2012).
Žmonės vis labiau iš kaimo vietovių keliasi gyventi į miestus. 1950 metais miestuose
gyveno 29 % planetos gyventojų, 1965 – jau 36 %, 2000 – 50 %, o 2050, kaip prognozuojama,
mažiausiai 75 % žmonių gyvens miestuose. Šiai dienai planetos teritorija, kurioje įsikūrę miestai,
sudaro tik 5 % tinkamo gyventi Žemės ploto. Perėjimas nuo kaimo prie miesto vyravimo parodo
valstybės urbanizacijos lygį. (UNCHS, 2001; World Bank, 2007).
14
Daugelis autorių nurodo, kad beveik visas populiacijos augimas vyksta pasaulio šalyse,
kuriose silpnai išvystyta ekonomika, neturinčiose išteklių vystymuisi. Suprantama, kad kuo
daugiau bus žmonių, tuo opesnės bus ir problemos. Nors dauguma gamtos išteklių yra
atsinaujinantys, vartojimas gali pasiekti tokį lygį, kad atsinaujinimas nebevyks arba žymiai užsitęs.
Aplinkos degradavimas jau prasidėjo: remiantis Jungtinių Tautų 2001 m. ataskaita, nuo 1945 metų
17 % planetos dirvožemio buvo daugiau ar mažiau pažeista. Žymiai padidėjo oro užterštumas
sumažindamas derlių JAV nuo 5 iki 10 %. Manoma, kad šis efektas gerokai stipresnis Rytų
Europos ir Kinijos teritorijose (Tan et al., 2005; Turner et al., 2005; Hara et al., 2005; Mundia,
Aniya, 2006; Paucharda et al., 2006).
Šalyse, kur mažai išvystyta ekonomika, miestai auga dėl gyventojų gausėjimo ir kėlimosi iš
kaimo vietovių į urbanizuotas, o išsivysčiusiose šalyse miestų augimas vyksta dėl žmonių
migracijos iš miestų centrinių dalių į periferiją, individualių gyvenamųjų namų priemiestinius
kvartalus. Šalyje, kur geresnė ekonominė situacija, žmonių uždarbis didesnis, o tai leidžia
žmonėms gyventi nuosavame name su žemės sklypu, ir tai yra daugumos išsivysčiusių šalių
vidutines pajamas gaunančių gyventojų siekis. Todėl priemiečiuose vyksta masinės naujų namų ir
gatvių statybos, padidėja automobilių srautai, gyventojų mobilumo poreikis ir priklausomybė nuo
automobilio, o tai lemia didėjantį vidutinį energijos suvartojimą vienam gyventojui ir didėjančią
taršą (Kasanko et al., 2006). Sparčiai augančios ekonomikos šalyse nauji miestai statomi iki šiol
nematytu spartumu, nedaug mąstant apie ateitį ir tokios statybos poveikį aplinkai ir visuomenei
(Lin, Ho, 2003; Romero, Ordenes, 2004; Jaeseong Cho, 2005; Tan et al., 2006; Azo‘Cara et al.,
2007).
Urbanistinė plėtra Lietuvoje turi savitų bruožų. Žvelgiant į šalies vystymąsi istoriškai,
matoma, kad žemės ūkis Lietuvoje labai svarbus ne tik kaip žemdirbystės tradicijų puoselėjimas,
bet ir kaip šalies ekonomikos rodiklis. Urbanizacijos lygiu Lietuva atsilieka nuo Vakarų Europos
šalių. Šių šalių lygį yra pasiekę tik Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos rajonai (Vanagas, 2008). Dėl
urbanistinės plėtros Lietuvoje kitos paskirties žemės plotas didėja (mažinant žemės ūkio naudmenų
ir miškų plotus) daugiau nei po 3 tūkst. ha. per metus. Siekiant apsaugoti gamtos išteklius –
derlingą dirvožemį, būtinos įstatymų pataisos (Aleknavičius, 2012).
Analizuojant pasaulio miestų plėtrą ir įtaką gamtai, žmonių pokytį didžiuosiuose pasaulio
miestuose, autorius pažymi, kad darnus miestas tik tas kuris bendradarbiauja su gamta. Miesto
aplinkos kūrimas negalimas jei bus sunaikintos ekosistemos. Iš gamtinės aplinkos reikia paimti tik
15
tiek kiek reikia žmogui – gėlo vandens, maisto, kuro – patenkinti būtiniausius poreikius (Rode,
2012).
Miestų augimo proceso sustabdyti neįmanoma, bet būtina sukurti sąlygas gyventojų
išlaikymui kuo mažesnėmis sąnaudomis. Architektūra ir planavimas turėtų tapti įrankiais,
sukuriančiais miestų ir aplinkos harmoniją. Susiklostęs visuomenės požiūris – vis didesnis
dėmesys ekologinėms problemoms, informacinių technologijų plitimas, automatizacija – leidžia
tikėtis, kad ateityje išsivystys atsakinga ir jautri aplinkai postindustrinė urbanistinė kultūra. Visame
pasaulyje mokslininkai, filosofai, ekonomistai, politikai, planuotojai ir eiliniai piliečiai vis labiau
domisi globalia pasaulio ir miestų perspektyva, bandoma siūlyti įvairias urbanizuotų teritorijų
plėtros strategijas (Audirac, Fitzgerald, 2003; Wheeler, 2002a; Williams et al., 2002). Jungtinių
Tautų ataskaitoje Mūsų bendra ateitis pasiūlyta darniosios plėtros koncepcija, tapusi svarbiausia
šiuolaikinės urbanistikos kryptimi. Joje teigiama, kad žmonija turėtų tenkinti savo poreikius taip,
kad ateities kartoms gyventi paliktų sveiką ir harmoningą aplinką, o miestų vystymą reikėtų
nukreipti neturtingųjų, kurie sudaro didžiąją dalį visų miestų gyventojų, labui. Šios koncepcijos
esmė yra tai, kad visuomenės turtu laikomos ne tik išvystytos ekonomikos teikiami patogumai, bet
ir natūralūs ištekliai: švarus oras, tyras vanduo, tinkamas ozono sluoksnis, švari jūra, derlinga žemė
ir biologinė įvairovė. Svarbiausia šioje koncepcijoje tai, kad bandoma, turint galvoje ilgalaikę
perspektyvą, įvertinti tai, kas anksčiau buvo laikoma neribotais ir todėl neturinčiais didelės vertės
ištekliais. Darnioji plėtra didžiausios naudos ir galimybių suteikia būtent miestų teritorijose, nes
jose sunaudojama didžioji dalis visko, ką sunaudoja civilizacija (Brain, 2005; Corser, 2003;
Daniels, Lapping, 2005; Jabareen, 2006; Talen, Ellis, 2002).
Didėjantis gyventojų skaičius pasaulio miestuose verčia miestus plėstis užimant naujas
teritorijas, mažinant miškų bei dirbamos žemės plotus. Teritorinė miestų plėtra nėra naudinga,
kadangi mažinami gamtos ištekliai, didinama tarša. Daugelis Lietuvos miestų užima kur kas
didesnes teritorijas, nei jiems reikalingos pagal gyventojų skaičių. Dėl šios priežasties, būtina
žmonių skaičių miestuose tankinti, o galvoti apie teritorinę plėtrą.
1.3. Miestų problemos
Šiuolaikiniai miestai susiduria su daugybe problemų. Tai transporto kamščiai, didelis oro
užterštumas ir avaringumo lygis, nusikalstamumas, nedarbas, nepalankios gyvenimo sąlygos ir
kita. Neadekvatus apsirūpinimas būstu ir paslaugomis (vanduo, šiukšlių išvežimas, transportas ir
16
pan.), žemės ir statybos kainų didėjimas, lūšnynų gausėjimas, didėjanti miesto tarša – akivaizdus
urbanizacijos padarinys (Chakrabarty, 2001). Pastebėtina (E. F. J. de) [89], kad daugelis miestų
susiduria su geologinėmis problemomis. Tai požeminio vandens tarša, paviršiaus nusėdimas dėl
požeminio vandens eksploatacijos, iškyla upių krantų erozijos, žemės drebėjimų, potvynių
problemos. Neabejotina miestų augimo pasekmė – fizinės ir socialinės problemos (Mulderis, 1994;
Sik Kim, Gallent, 1998)
Miestų ir globalinės aplinkos teršimo problemos ypatingai susijusios. Visame pasaulyje ir
Europoje sparčiai vykstantys urbanizacijos procesai lemia didėjančią miestų reikšmę valstybių ir
net tarpvalstybinių regionų plėtrai. Miestuose koncentruojantis vis daugiau gyventojų, jų
poreikiams patenkinti reikia vis didesnių vandens, maisto, medžiagų ir žaliavų bei energijos
išteklių. Tačiau teorinis ir praktinis dėmesys dabar skiriamas darnaus vystymosi problemoms
nagrinėti, neretai aplenkia miestų darnaus vystymosi aspektą ar bent jau nepakankamai į jį
atsižvelgia (Čiegis, Česonis, 2004).
Pasauliniu mastu žmonių gyvenimo sąlygas ir gyvenviečių (tarp jų – miestų) problemas
1972 m. pirmąjį kartą aptarė Jungtinių Tautų Habitat konferencija. Po 24 metų Habitat II
konferencijoje Stambule 1996 m. buvo konstatuota, kad gyvenviečių problemų nesumažėjo, liko
tos pačios ir atsirado naujos, susijusios su urbanizacijos proceso raida ir ekonominės bei kitokios
veiklos globalizacija.
Habitat II konferencijoje identifikuotos tokios globalios problemos:
finansinių resursų ir darbo vietų stoka;
augantis benamių skaičius ir lūšnynų plėtimasis;
didėjantis skurdas ir atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų;
nusikalstamumo augimas, saugumo mažėjimas;
blogėjanti butų fondo būklė;
blogėjanti paslaugų ir miesto inžinerinės infrastruktūros kokybė;
blogėjanti sveikatos ir švietimo įstaigų veiklos kokybė;
neracionalus žemės naudojimas, žemės įstatymų netobulumas;
gatvių tinklo perkrovimas;
didėjanti aplinkos tarša;
želdynų stoka;
nekoordinuota miestų plėtra;
gyventojų pažeidžiamumas stichinių ir kitokių nelaimių atveju.
17
Visos šios problemos būdingos ir Lietuvos miestams.
Viena iš problemų egzistavimo priežasčių paprastai yra laikoma finansinių resursų stoka ir
nekokybiškas miesto valdymas. Miesto raida nėra izoliuota nuo šalies ekonomikos būklės, o
efektyvus finansinių resursų ir miesto valdymas neįmanomas be strateginio ir fizinio planavimo,
t.y. be bendrojo miesto plano. Miesto planavimo logiškas tęsinys yra miesto valdymas – planavimo
sprendinių įgyvendinimas. Būtent nuo valdymo kokybės priklauso problemų išsprendimas,
sušvelninimas ar naujų atsiradimas (Juškevičius, 2003).
Dvidešimto amžiaus antroje pusėje siekiant išspręsti industrinio miesto sukeltas skaudžias
socialines, ekonomines ir ekologines problemas paskatino mokslininkus peržiūrėti kai kurias
vienpusiškas nevaldomos urbanistinės plėtros koncepcijas bei jos apologetų keltas idėjas
(Daunoras 2010).
Lietuvos miestų problemos ir plėtros tendencijos yra panašios į ekonomiškai labiau
išsivysčiusių kapitalistinių šalių miestų praeitus etapus, todėl galima vadovautis jų planuotojų
sukaupta patirtimi, nekartoti padarytų klaidų ir kai kurias miestų planavimo priemones bandyti
pritaikyti Lietuvos miestuose (Zagorskas, 2007).
Lietuvos urbanistikos srityje per beveik 20 m. susiformavo trys probleminės sritys. Pirmąja
Lietuvoje problemine sritimi įvardina socialinės poliarizacijos bei atskirties, miestų struktūrų
skeldėjimo ir išskydimo, miestų centrų regresijos bei kitus procesus. Antroji probleminė sritis yra
organizuota plėtra, kurios pagrindą sudaro planavimo ir planavimo sprendinių įgyvendinimo
sistemos. Trečioji problema – mokslinės ir profesinės veiklos devalvavimas. Autoriai
rekomenduoja, didesnį dėmesį sutelkti į urbanistikos mokslo srities specialistų ruošimą
(Mozuriūnaitė ir kt., 2009).
Kiti autoriai pažymi, kad Lietuvos miestuose kaip pagrindines problemos yra didelė teršalų
emisija, nepakankama aplinkos kokybė, neefektyvi susisiekimo sistema, neišplėtota infrastruktūra,
neefektyvus žemės naudojimas. Per mažai tyrinėjamos miesto aplinkos fizinio ir psichinio
poveikio žmogui problemos, nepakankamai vertinama gyvenamoji aplinka (Vanagas, 1992;
Juškevičius, 2003)
Žemė yra svarbi vertybė – tai baigtinis išteklius, kuris tam tikra prasme priklauso visiems.
Ji turėtų būti išsaugota ateities kartoms ir naudojama tokiu būdu, kad jai būtų padaryta kuo mažiau
nuostolių (Ryan, Hanselwalker, 2004). Išsikeliančių gyventi į užmiestį asmenų rėmimas atneša
daug esminių socialinių ir aplinkosauginių nuostolių. Žmonės vis labiau turtėja, todėl ši tendencija
stiprės tol, kol nesusimąstysime apie tikrąją tokios plėtros kainą, kuri susidaro ne tik iš statybos
18
kainos, bet ir iš nuostolių miestui ir jo aplinkai (Speir, Stephenson, 2002; Mariola, 2005;
Paucharda et al., 2006).
Kaip jau buvo minėta, didžiausia problema Lietuvos miestuose yra nepagrįsta teritorinė
plėtra. Žmonės nori turėti nuosavą namą, sklypą, keliasi į periferines miesto zonas, taip didinamas
automobiliziacijos lygis, iškyla susiekimo problemų. Tuo tarpu pačiame mieste daugėja apleistų
teritorijų, kuriasi lūšnynai, apleidžiami pastatai, kuriasi lūšnynai. Tokia miestų plėtra nenaudinga
nei miestui, nei miesto gyventojams, kadangi apleidžiant teritorijas menkinamas miesto estetinis
vaizdas, miestas tampa mažiau patrauklus gyventojams ir miesto svečiams.
1.4 Darnios miesto plėtros idėjos atsiradimas
Darnus vystymasis, kaip universalus empirinis fenomenas, vystėsi palaipsniui, keitėsi
veikiamas įvairių procesų ir aplinkos dimensijų (Čiegis, Česonis, 2004). Darnus vystymasis
apjungia tris esminius požiūrius: ekonominį, aplinkos ir socialinį vystymąsi. Nuo 2005 m.
Jungtinių Tautų Organizacijos dokumentuose įvardijamus kaip tarpusavyje susijusius ir vienas kitą
papildančius. Sąvoka yra labai plati ir kai kuriuose kontekstuose įtraukiamas ekologinis,
institucinis, kultūrinis, etinis aspektas lygiavertis minėtiesiems. Vis tik darnus vystymasis kol kas
dažniau suprantamas kaip aplinkosauga ir tik po truputį pradedama įsisąmoninti, kad tai kelių
komponentų derinys. Kita vertus, į darnaus vystymosi sąvoką įtrauktų aspektų gausa paverčia ją
silpnai apibrėžta ir diskusijų objektu. Dėl to galimos darnaus vystymosi koncepcijų prieštaros
Čiegis (2008).
Jungtinių Amerikos Valstijų aplinkos apsaugos agentūra (EPA) leidinyje Our Built and
Natural Environment pripažįsta, kad urbanistinė forma tiesiogiai veikia buveines, ekosistemas,
vandens kokybę ir kt. gamtinės aplinkos elementus. Be to, urbanistinė forma turi įtakos ir kelionių
poreikiui, dirbamosios žemės, pelkių ir atvirų erdvių naikinimui, dirvožemio teršimui, triukšmo
lygiui ir apskritai klimatui (U.S. EPA, 2000). Ne vienas autorius nurodo, kad šiuolaikinių miestų
forma suvokiama kaip kelianti problemų aplinkai (Hasse, Lathrop, 2003; Hoyer, Holden, 2003;
Irwina, Bockstael, 2004; Qadeer, 2004)
Darniosios plėtros koncepcijos atsiradimas ir išpopuliarėjimas atnaujino diskusiją apie
miestų formą. Darniosios plėtros koncepcija paskatino kelti klausimą apie tai, kokios urbanistinės
formos galėtų padėti sumažinti energijos sąnaudas ir taršos lygį (Jabareen, 2004; Steemers, 2003).
19
Kalbant apie miestų darnų vystymąsi, reikia atsižvelgti į tai, kad miestas pagal pačią savo
prigimtį yra dirbtinė labai dinamiškai besiplėtojanti aplinka, kur gamtinės aplinkos aspektai jau
buvo paaukoti urbanizuotų aglomeracijų sukūrimui. Tai vieta, kur šiuolaikinės technologinės
civilizacijos problemos ir galimybės yra stipriausiai pasireiškusios ir akivaizdžiai matomos.
Miestuose vyksta pagrindiniai gyvensenos, gamybos, išteklių vartojimo ir gyvenamosios bei
pramoninės struktūros pokyčiai. Beveik 75% bendro vidaus produkto (BVP) yra pagaminama
miestuose, tiek pat sunaudojama ir gamtinių išteklių (Mickevičiūtė, 2001). Pats faktas, kad tankiai
apgyvendinti miestai „ uždeda didžiulę ekonominę pėdą, yra ne tik nedarnumo ženklas, bet ir
ypatingo erdvinio veiksnių ir specializacijos tipų išdėstymo rezultatas (Čiegis, 2001).
Pasauliniai susitikimai, regioninės konferencijos ir įvairios deklaracijos vieningai
konstatuoja jog miesto plėtra turi būti vystoma atsižvelgiant į socialinę, ekonominę ir ekologinę
darną. Norint užtikrinti kokybišką miesto vystymąsi, turi būti nustatomi darnaus miesto
komponentai bei išskiriami kriterijai, padedantys įvertinti esamą padėtį ir užtikrinantys
subalansuotą plėtrą. Konferencijos ”Darni urbanistine plėtra Lietuvoje – problemos ir sprendimo
būdai“, įvykusios LR Seime rezoliucijoje (2008) teigiama, jog savo prigimtimi miestai, miesteliai,
gyvenvietės dera su aplinka ir tik jose susitelkę gyventojai gali sumažinti energijos kiekius
sunaudojamus šildymui ir individualiam transportui. Teigiama, kad kol kas nėra sugebama suprasti
sudėtingų urbanistinių iššūkių be aiškios urbanistinės politikos, dažnai nepagristų politinių
sprendimų pasekmėje miestai ima išsidraikyti, sukurta infrastruktūra panaudojama neefektyviai o
miestų savitumui, grožiui ir viešosios infrastruktūros plėtrai skiriamas per mažas dėmesys.
Rezoliucijoje išdėstoma, jog vyriausybės lygiu turi būti sukurta valstybės institucija, užsiimanti
vieningu urbanistikos ir regioninės plėtros politikos formavimu, valdymu, priežiūra ir teisinės
bazės tobulinimu. Viešasis interesas turi būti identifikuotas teritorijų planavimo dokumentuose ir
įgyvendintas vystant viešąją infrastruktūrą (socialinę ir inžinierinę) ir viešąjį transportą.
Paprastai manoma, kad urbanistinė forma yra charakteristikų, susijusių su žemės
naudojimo paskirtimis, susisiekimo sistema ir urbanistiniu dizainu, rinkinys (Van, Senior, 2000).
Išskiriamos septynios pasikartojančios reikšmingos darnios urbanistinės formos idėjos:
1. Kompaktiškumas
2. Darni susisiekimo sistema
3. Tankis
4. Mišri funkcinė žemės naudojimo paskirtis
5. Aplinkos įvairovė
20
6. Pasyvaus saulės energijos naudojimo planavimas (Zagorskas, 2009).
Darnus vystymasis, charakterizuojamas stabiliu augimu, žema infliacija ir palankiu
einamosios sąskaitos balansu yra būtina sąlyga darniam ekonomikos vystymuisi. Darnus
ekonomikos vystymasis apima pagrindinių ūkio šakų – žemės ūkio, transporto, energetikos,
pramonės, turizmo, namų ūkio ir būsto – darnų vystymąsi (Čiegis, 2001). Darnų vystymąsi
pirmiausia lemia visuomenės intelektinis ir kultūrinis potencialas, todėl švietimui tenka išskirtinis
dėmesys. Darnaus vystymosi siekis – užtikrinti tinkamą asmens gyvenimo kokybę, siekti
visuomenės gerovės ir saugumo, išmintingai suderinus ekonomikos, visuomenės plėtotės aplinkos
apsaugos reikmes. Harmoninga visų trijų (socialinių, ekonominių ir ekologinių) visuomenės raidos
momentų plėtra įmanoma tik visų socialinių grupių pastangomis, ieškant optimalių strategijų
darnaus vystymosi siekiams įgyvendinti. (Adomaitienė ir kt., 2006). R. Čiegio (2002) nuomone,
kiekviena visuomenė gali būti darni savaip ir tam tikru laikotarpiu, bet nė viena iš jų netaps
absoliučiai darnia visiems laikams. Darniam vystymuisi būdinga nuolatinė kaita, kuri siejama su
naujomis žiniomis, asmeninėmis bei visuomenės vertybėmis, o svarbiausia – paties žmogaus
vidiniu noru ir gebėjimu prasmingai veikti.
Pagal darnaus vystymosi koncepciją, raida turi patenkinti dabartinės žmonijos poreikius,
kad nesusidarytų kliūčių ateities kartoms tenkinti savus poreikius. Perkėlus šią koncepciją į miesto
lygį, tai reiškia, kad visuomenės poreikiai turi būti tenkinami, nekeliant grėsmės vietinėms ir
globalioms ekologinėms sistemoms (Čiegis, 1999). Paplitusi darnaus miesto interpretacija, kaip
miesto, kuriame gamtinės aplinkos aspektams yra suteiktas prioritetas urbanistinėje politikoje, yra
savaip ribota, kadangi ji nepakankamai įvertina ar net užmiršta teigiamus aspektus, susijusius su
aglomeracijų pranašumais (sinergetika) mieste. Šie teigiami aspektai kyla pirmiausiai iš socialinės
ir ekonominės miesto aplinkos. Todėl darnaus miesto politikai įgyvendinti yra būtina daugelį
aspektų apimanti strategija, kurioje socialiniai, ekonominiai interesai būtų harmoningai derinami
su aplinkos ir kultūros interesais ir numatomi šį procesą skatinantys pažangūs pokyčiai (Čiegis,
2001). Įvertinus tai, kad miestai naudoja labai daug ne vietinių išteklių (ir ši tendencija auga),
miestų darnų vystymąsi galima apibūdinti kaip „ vystymąsi, užtikrinantį, kad vietiniai gyventojai
gali pasiekti ir palaikyti jiems priimtiną ir nemažėjantį gerovės lygį, nestatant į pavojų gretimų
regionų gyventojų galimybių (Gailius, Draugelis, 2001).
Dr. J. Ravetz (2000) darnaus miestų vystymosi planavimą ir diegimą suskaidė į etapus:
vizionavimo (vertybių tyrimas; tikslų, prioritetų, problemų identifikavimas; apribojimų
nustatymas), scenarijų sudarymas (kuriamų sistemų analizė įvertinant dabartinę situaciją ir
21
galimybes ateityje) ir veiklos (politikos, strategijos, programų ir projektų įgyvendinimas įvertinant
realius apribojimus). Naujosios kartos miestų kūrimas turėtų būti įvertintas poveikio gamtinei
aplinkai ir socialinei būklei, kurią sudarytų tokių miestų atsiradimas, požiūriu. Turėtų būti
pasveriamas ir įkainojamas plėtros poveikis, surandant taupų būdą kaip plėstis eikvojant kuo
mažiau naujų plotų, kuo intensyviau panaudojant žemę. Turėtų būti orientuojamasi į dykviečių
užpildymą, adaptyvumą, didesnį tankį, mišresnę funkciją, racionalų planavimą ir maksimalią
priklausomybę nuo visuomeninio transporto. Ypač didelė reikšmė turi būti teikiama esamų
dykviečių ir apleistų teritorijų panaudojimui (Bengston et al., 2005).
Miesto kaip urbanistinio darinio sampratoj reikia iškirsti du komponentus – pirma, miestas
kaip pasaulinio tinklo dalis, kur jis turi vystytis ir veikti, funkcionuoti pagal bendrus globalinius
dėsnius. Antra, miestas kaip sistema pačiam sau, pagal kurią miestas funkcionuoja ir vystosi
gyventojams priimtinu būdu. Jame vyksta kiekybiniai ir kokybiniai pokyčiai. Miestų plėtra (raida)
kuri turi savaiminio ir planuojamo bei reguliuojamo proceso požymių (Egger, 2006).
Jei būtų skatinama bent dalį naujos statybos vykdyti anksčiau išvystytose teritorijose, prieš
leidžiant statyti laukuose, tai žymiai paveiktų urbanistinį miestų gyvybingumą. Dėl dabartinės
„švariosios“ pramonės griežto funkcinio zonavimo jos problema šiuo metu nebėra tokia aktuali, ir
tai leidžia daugumą postindustrinių miesto dykviečių pritaikyti kitos rūšies objektų statybai
(McCrea, 2005)
Koncentruoti įmones apie viešojo transporto mazgus, stiprinti investicijas į miesto centrą,
regeneruoti seniau veikusias verslo teritorijas centre būtų pagrindiniai darnaus verslo teritorijų
vystymo principai (Zagorskas, 2007).
Miestams prdėjus nepagrįstai plėsti savo teritorijas, užimant vis didesnius miškų, žemės
ūkio naudmenų plotus, niokojant gamtos išteklius ir teršiant aplinką, buvo pradėta apie tai garsiai
kalbėti siekiant sustabdyti nesubalansuotą miestų plėtrą. Apibrėžimo „darni miesto plėtra“
atsiradimas paskatino diskusijas, kaip tai turėtų atrodyti praktiniu požiūriu ir išskirti pagrindinius
darnios plėtros kriterijus. Daugelio autorių nuomone, pagrindiniai darnios miesto plėtros kriterijai
turėtų būti kompaktiškumas, darni susisiekimo sistema, aplinkos įvairovė bei gyventojų tankio
didinimas miestuose nepagrįstai neplečiant miesto teritorijos.
22
1.5. Darnaus miesto vystymas ir planavimas
Pagrindinės darnaus vystymosi nuostatos konkrečiai suformuluotos pasaulio viršūnių
susitikime Rio de Žaneire 1992 metais. Darnus vystymasis įteisintas kaip pagrindinė ilgalaikė
visuomenės vystymosi ideologija. Darnaus vystymosi koncepcijos pagrindą sudaro 3 lygiaverčiai
komponentai – aplinkosauga, ekonominis ir socialinis vystymasis. Rio de Žaneire priimta darnaus
vystymosi įgyvendinimo veiksmų programa – „Darbotvarkė 21“. Priimtoje deklaracijoje nurodyti
pagrindiniai darnaus vystymosi principai. Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje darnus
vystymasis suprantamas kaip kompromisas tarp aplinkosauginių, ekonominių ir socialinių
visuomenės tikslų, sudarantis galimybes pasiekti visuotinę gerovę dabartinei ir ateinančioms
kartoms, neperžengiant leistinų poveikio aplinkai ribų.
Teritorijų planavimo – miestų planavimo – procesą verta skaidyti į dvi dalis. Pirmoji –
strateginė dalis. Tai supratimas apie mieste vykstančius procesus, jų svarbą ir pasekmes dabar bei
ateityje, visuomenės poreikius, plėtojimo tikslus, galimybes ir būdus procesams reguliuoti. Antroji
dalis – fizinis planavimas (pagal normas, analogus, reikalavimus, paliekant pakankamai kūrybos
laisvės) to, kas formaliai gali būti vadinama fizine aplinka (gatvės, namai, kiti statiniai, ir pan.
erdvės, želdynai), suvokiant, kad suplanuota aplinka palanki gyventojams, miesto bendruomenei
šiandienos ir strateginių tikslų požiūriu.
Nacionalinė darnaus vystymosi strategija Lietuvoje patvirtinta Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2003-09-11 nutarimu Nr. 1160. Aplinkos ministerija buvo paskirta atsakinga už šios
Strategijos įgyvendinimo koordinavimą. Be to, buvo numatyta, kad turi būti rengiamos dvimetės
Strategijos įgyvendinimo ataskaitos ir teikiamos Nacionalinei darnaus vystymosi komisija. Pirmoji
dvimetė Strategijos įgyvendinimo ataskaita parengta 2005 metų pabaigoje. Strategijos
įgyvendinimas buvo vertinamas pagal Strategijoje patvirtintus darnaus vystymosi rodiklius (4.1.1
lentelė).
Lentelėje pateikiamos keturios klasifikuojamos rodiklių grupės. Pagal rodiklių grupes ir jų
renkamą informaciją, skirtingos institucijos pateikia duomenis dvimetėms ataskaitoms rengti. Už
pirmosios grupės rodiklius yra atsakingos Aplinkos apsaugos agentūra, Lietuvos geologijos
tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos
ministerijos, Valstybinė miškotvarkos tarnyba, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio
ministerijos, Viešųjų pirkimų tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Antrosios
(ekonomikos) grupės rodiklių duomenis renka ir pateikia Statistikos departamentas prie Lietuvos
23
Respublikos Vyriausybės, Aplinkos apsaugos agentūra, Lietuvos standartizacijos departamentas
prie Aplinkos ministerijos, Žemės ūkio ministerija, Valstybinė augalų apsaugos tarnyba, Lietuvos
savivaldybių asociacija. Socialinio vystymosi rodiklių ataskaitas teikia Statistikos departamentas,
Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir
kontrolės centras, Valstybinė darbo inspekcija, Valstybinis aplinkos sveikatos centras, Švietimo ir
mokslo ministerija. Už teritorijų vystymosi rodiklius atsakingos institucijos - Statistikos
departamentas, Aplinkos apsaugos agentūra, Valstybinė miškotvarkos tarnyba.
4.1.1 lentelė. Strategijos įgyvendinimo vertinimo rodikliai
Aplinkos būklės Ekonomikos
vystymosi
Socialinio vystymosi Teritorijų vystymosi
Oras
Vanduo
Kraštovaizdžio ir
biologinė įvairovė
Atliekos
Energetika
Transportas
Pramonė
Būstas
Žemės ūkis
Turizmas
Užimtumas
Skurdas
Sveikata
Švietimas
Kultūra
BVP
Investicijos
Užimtumas
Pasirašytoje, Aplinkos ministro G. Kazlausko (2003), Nacionalinėje darnus vystymosi
strategijoje, teigiama, jog neįmanomas darnus šalies vystymas be plataus visuomenės dalyvavimo
ne tik sprendžiant konkrečius strategijoje nurodytus uždavinius, bet ir priimant darnaus vystymosi
požiūriu svarbius įvairaus lygio sprendimus. Taigi, ypač svarbu sudaryti sąlygas plėtoti įmonių
socialinę atsakomybę ir skatinti jas taikyti jos principus savo veikloje, kad įmonės norėtų svariai
prisidėti prie valstybės darnaus vystymosi: socialinės gerovės didinimo, ekonominės plėtros ir
aplinkos tausojimo. Strategijos pagrindinių nuostatų perkėlimas į regionų plėtros planus – viena iš
svarbiausių jos sėkmingo įgyvendinimo sąlygų.
Taip pat šioje strategijoje išskiriami ir šie Lietuvai svarbūs ES darnaus vystymosi
strategijos prioritetai – pavojaus žmonių sveikatai mažinimas, pasaulinės klimato kaitos ir jos
padarinių švelninimas, biologinės įvairovės apsauga, nedarbo, skurdo ir socialinės atskirties
mažinimas. Nors ES darnaus vystymosi strategijoje kraštovaizdžio tvarkymo problemos
nenurodytos, atsižvelgiant į kraštovaizdžio apsaugos ir racionalaus tvarkymo svarbą, strategijoje ir
tai pripažįstama prioritetu. Visuomenės švietimas (taip pat aplinkosauginis švietimas ir aplinkai
24
kuo mažiau žalos darančio gyvenimo būdo propagavimas) – taip pat vienas iš darnaus vystymosi
prioritetų.
Nuo 2004 m. nacionalinių darnaus vystymosi rodiklių duomenys pradėti skelbti atskirame
Lietuvos statistikos metraščio skyriuje, taip pat Aplinkos ministerijos ir Statistikos departamento
interneto tinklalapiuose. Darnaus vystymosi rodikliai sugrupuoti pagal tris pagrindinius darnaus
vystymosi sektorius – aplinkos būklė, ekonominis vystymasis ir socialinis vystymasis. Šis
sugrupavimas gana sąlyginis, nes didelė dalis pateikiamų rodiklių tarpsektoriniai, apibūdinantys
sektorių sąveiką. Atskirai pateikiami teritorijų vystymosi rodikliai, atspindintys padėtį apskrityse,
savivaldybėse ir smulkesniuose teritorijos vienetuose.
M. Neumanas (2005) yra iškėlęs mintį, kad darnaus miesto koncepcija negali remtis vien
kompaktiška jo forma. Autorius teigia, kad nėra tokio miesto kaip darnus miestas, remdamasis jog
miestas pats savaime nėra darnus, netgi esantis atokiai.
Kitas šios teorijos šalininkas Joshua Arbury (2006) remdamasis Oklando miesto
urbanizacijos plėtros analize teigia, jog augant miestams visuomenei yra priimtas miesto
tankinimas, tačiau, jo įgyvendinimas nėra aiškus, nes žmonės linkę norėti turėti atskirus namus,
patogius privažiavimus, atskiras stovėjimo vietas.
Vertinant darnaus miesto oponentus, būtina pabrėžti, jog jie taip pat įvardina problemas,
kurios atsiranda turint savo individualų būstą, tai yra – eismo spūstys, derlingos žemės praradimas,
oro tarša, infrastruktūros išlaidos ir t.t. Šios problemos ir yra nagrinėjamos bei sprendžiamos
subalansuoto miesto šalininkų.
Šiuo metu rengiama Valstybės pažangos strategija „ Lietuva 2030“. Tai valstybės raidos
vizija, numatant prioritetus ir jų įgyvendinimo kryptis iki 2030 m. Šis dokumentas – tai pagrindinis
planavimo dokumentas, su kuriuo turi būti suderinti kiti valstybės planai, programos ar iniciatyvos
ir prisidėti prie vizijos įgyvendinimo. Strategijos tikslas – nustatyti šalies raidos kryptis, kurios
būtų vienodai suprantamos ir priimtinos Lietuvos žmonėms, jų bendruomenėms, nevyriausybinėms
ir verslo organizacijoms, valdžios institucijoms. Be kitų dalykų projekte pabrėžiama, kad vietos
bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų dalyvavimas tvarkant viešuosius reikalus nėra
pakankamas. Toks principas sutampa su kituose strateginiuose dokumentuose minimu principu,
kaip svarbiu darniam teritorijų vystymui užtikrinti (Aleknavičius, 2012).
25
1.6. Savivaldos atsakomybės sričių ir galios problematika urbanistikoje
Konferencijos ”Darni urbanistine plėtra Lietuvoje – problemos ir sprendimo būdai“,
įvykusios LR Seime rezoliucijoje (2008) teigiama, jog savo prigimtimi miestai, miesteliai,
gyvenvietės dera su aplinka ir tik jose susitelkę gyventojai gali sumažinti energijos kiekius
sunaudojamus šildymui ir individualiam transportui. Teigiama, kad kol kas nėra sugebama suprasti
sudėtingų urbanistiniu iššūkių, be aiškios urbanistinės politikos, dažnai nepagristų politinių
sprendimų pasekmėje miestai ima išsidraikyti, sukurta infrastruktūra panaudojama neefektyviai, o
miestų savitumui, grožiui ir viešosios infrastruktūros plėtrai skiriamas per mažas dėmesys.
Rezoliucijoje teigiama, jog sklypo detalieji planai ar sektoriniai specialieji planai, parengti
neįvertinant bendrųjų planų ir viešosios infrastruktūros poreikių, neužtikrina gyvenimo kokybės,
esamų teritorijų konversijos ir nestabdo savavališkų statybų. Sektorinis požiūris smarkiai įtakoja
aplinką, komunalinių paslaugu sektorių ir toliau alina senkančius energijos šaltinius, paveldo
išteklius, didina socialinę atskirtį bei prisideda prie įperkamo būsto trūkumo. Konferencijos
dalyvių nuomone, siekiant urbanistinio potencialo efektyvaus panaudojimo ir plėtros veiksmų
koordinavimo, LR Seimas turėtų pasipildyti urbanistikos ir regioninės plėtros komitetu.
Rezoliucijoje išdėstoma, jog vyriausybės lygiu turi būti sukurta valstybės institucija,
užsiimanti vieningu urbanistikos ir regioninės plėtros politikos formavimu, valdymu, priežiūra ir
teisinės bazės tobulinimu. Viešasis interesas turi būti identifikuotas teritorijų planavimo
dokumentuose ir įgyvendintas vystant viešąją infrastruktūrą (socialinę ir inžinierinę) ir viešajį
transportą.
Plėtojant savivaldos teisių didinimą, konferencijos dalyviai išsakė nuomonę, jog miestų,
miestelių, gyvenviečių plėtros uždaviniai turėtų buti sprendžiami vietoje, nes dėl to daugiausia
kenčia čia gyvenantys žmonės, ypač norintys aktyviai kurti gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką ir
teikti paslaugas, kurių dar labai trūksta. Ypatingai pažymimas vietos savivaldos galių stiprinimas.
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija pristatė nauja jungtinį projektą- konkursą
(Miestai, 2011), skirtą temoms ir diskusijoms, kurios aktualios gyventojams, bendruomenėms,
savivaldai. Pristatant projektą, organizatoriai pažymi, kad savivaldybės daug vilčių dėjo į apskričių
reformą, kuri turėjo sumažinti valstybinį reguliavimą, administravimą, suteikiant savivaldai
daugiau teisių ir galių, tačiau reforma nepateisino lūkesčių, žemės valdymas perduotas
Nacionalinei žemės tarnybai, savivalda neteko galimybių disponuoti vienu iš pagrindinių resursų –
žeme.
26
Toks projektas-konkursas labai reikalingas, jis galėtų duoti impulsą vietos bendruomenėms
pagalvoti ir imtis atsakomybės bei iniciatyvų siekiant miestus, miestelius padaryti tokius, kad juose
norėtųsi kurtis ir kurti, gyventi ir veikti.
Itin svarbų vaidmenį subalansuotosios plėtros lokalizavimo procese atlieka savivaldybės
administracijos pozicija, ypač aukščiausio lygmens vadovų įsitraukimas į procesą. Būtent vadovai
gali garantuoti subalansuotosios plėtros principų integravimą į miesto ar rajono plėtros procesą,
ypač rengiant biudžeto planą (Alijošiūtė ir kt., 2001).
Iškeliamos problemos dėl sektorinio valdymo ir atsakomybės ribų nustatymo, visuomenės
įsitraukimo ir valdančiųjų iniciatyvos skatina kurti geresnę sistemą, tobulinti esamus įstatymus bei
teisės aktus. Pritaikomų darniai plėtrai įvertinti indikatorių analizėje atkreiptas dėmesys į
urbanistinio valdymo problematiką ir galimus sprendimo būdus.
1.7. Teritorijų planavimo dokumentų sistema
LR teritorijų planavimo įstatyme, teritorijų planavimas įvardijamas, kaip kraštotvarkos
reguliavimo procesas ir procedūra teritorijos ir žemės naudojimo tikslinei paskirčiai, prioritetams,
aplinkosaugos, paminklosaugos ir kitoms sąlygoms nustatyti, žemės, vandens, miškų fondo,
gyvenamųjų vietovių, gamybos bei infrastruktūros sistemai formuoti, gyventojų užimtumui
reguliuoti, fizinių ir juridinių asmenų veiklos teritorijoje teisėms nustatyti.
Teritorijų planavimas – viena priemonių, kuria valstybė ir visuomenė valdo žmonių ūkinę
veiklą, siekdama darnios plėtros. Planuojant ilgalaikių statinių išdėstymą ir teritorijos tvarkymą
tam tikrai perspektyvai, įvertinamas kompleksas veiksnių ir surandamas optimalus variantas, kuris
leidžia racionaliai naudoti gamtos išteklius, formuoti kultūrinį kraštovaizdį, efektyviai plėtoti
gamybą. Teritorijų planavimas apima bendrąjį, specialųjį ir detalųjį planavimą (Tarvydienė, 2008).
Teritorijų planavimo dokumentų rengimas turi būti derinimas su tai pačiai teritorijai ar
veiklos sričiai rengiamais strateginio planavimo dokumentais. Strateginio planavimo dokumentai
turi būti parengti iki teritorijų planavimo proceso pradžios arba gali būti rengiami teritorijų
planavimo dokumentų rengimo metu. Teritorijų planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimui
užtikrinti parengiamos sprendinių įgyvendinimo programos.
27
2. TYRIMŲ TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tyrimo tikslas – atlikti Kauno miesto plėtros analizę. Tyrimo tiklui pasiekti išsikelti
sekantys uždaviniai:
1. Apžvelgti Kauno miesto gyventojų kaitos ypatumus ir tendencijas.
2. Išanalizuoti Kauno miesto gyventojų kaitą atskiruose miesto dalyse.
3. Išanalizuoti miesto erdvinę struktūrą.
4. Išanalizuoti Kauno miesto teritorijos panaudojimo efektyvumą.
5. Atlikti ekspertų anketavimą ir pateikti išvadas.
28
3. TYRIMŲ METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
Tyrimo objektas – Kauno miesto teritorinė plėtra.
Darbui atlikti buvo naudojami dokumentų analizės, apibendrinimo, grafinio modeliavimo
bei mokslinių literatūros šaltinių analizės metodai. Analizės metodas, tai dokumentų savybių
analizė, jas skaidant į atskiras dalis. Apibendrinimo metodas – objekto savybių apžvalga ir
įvertinimas. Grafinio modeliavio medodu buvo atliekamas informacijos susisteminimas ir rezultatų
vaizdavimas.
Tyrimo metu ir jam besirengiant atlikti veiksmai, kurie buvo būtini norint įvykdyti tyrimo
tikslą ir iškeltus uždavinius. Tai:
1. Išanalizuota Kauno miesto ir rajono gyventojų skaičiaus kaita siekiant patvirtinti arba
paneigti, jog gerėjant gyvenimo sąlygoms, vis daugiau žmonių išsikelia gyventi į
priemiestinius rajonus į nuosavus namus, dėl ko mažėja žmonių skaičius mieste.
Informacija apibendrinta ir vaizduojama grafikuose.
2. Išanalizuota Kauno miesto erdvinė struktūra, kaip miestas plėtėsi, kokie veiksniai lėmė
tolimesnę Kauno miesto plėtrą. Išanalizuota literatūros šaltiniai ir jais remiantis
pateiktos savos įžvalgos dėl svarbiausių veiksnių, kurie ir dabar turi įtakos tolimesnei
Kauno miesto plėtrai.
3. Išanalizuotas Kauno miesto bendrasis planas bei teritorijų balansas ir pateiktos Kauno
miesto plėtros galimybės. Teritorijų balansas puikiai atspindi ar miesto teritorija
išnaudojama efektyviai ir ar miesto plėtra laikosi darnaus miesto plėtros koncepcijos.
Siekiant identifikuoti ir nustatyti svarbą, darnaus miesto komponentų, bei įvertinti, šalies
mastu, urbanistinę plėtrą ir su tuo susijusius reiškinius, teisinį reglamentavimą, teritorijų planavimą
bei darnaus miesto vystymo kriterijus buvo atliktas ekspertinis tyrimas, sudarytas kriterijų
reikšmingumo nustatymo algoritmas. Pasirinkta aktyvi tyrimo forma – anketavimas. Kadangi,
anketą sudarė ne tik kokybiniai, bet ir kiekybiniai klausimai, K. Kardelio mokslinių tyrimų
metodologijos metodiniuose nurodymuose, rekomenduotinas ekspertų skaičius apie 20. Anketinėje
apklausoje dalyvavo 25 ekspertai. Rezultatų apdorojimui pritaikytas statistinis – matematinis
metodas.
29
4. TERITORIJŲ PLANAVIMO TEORIJA IR PRAKTIKA
4.1. Kauno miesto planavimo analizė
Kauno miesto savivaldybės bendrasis planas yra Kauno savivaldybės teritorijos
urbanistinės plėtros dokumentas, nustatantis Kauno m. strategines plėtros kryptis teritorijos
panaudojimo požiūriu. Jis parodo miesto socialinės ir ekonominės raidos planuojamų procesų
poveikį fizinei aplinkai. Savo ruožtu fizinė, kultūrinė ir gamtinė miesto aplinka, miesto padėtis,
urbanistinės sistemos pobūdis labai veikia socialinę ir ekonominę raidą.
Kauno miesto bendrasis planas yra Kauno miesto savivaldybės teritorijos valdymo,
subalansuotos plėtros, tvarkymo bei saugojimo dokumentas. Jo sprendiniai privalomi žemesniojo
lygmens miesto dalių ir smulkesniems detaliesiems planams. Bendrasis planas padeda pagrįsti
specialiųjų ir detaliųjų planų raidos programas bei sprendinius.
Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano 2013–2023 m. rengimo teisinis
pagrindas – Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimas Nr. T-652
„Dėl Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo“.
Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas yra Kauno miesto savivaldybės
teritorijos erdvinės plėtros, teritorijos urbanistinio (apibrėžto teritorijų planavimo teisės aktais ir
dokumentais) valdymo, tvarkymo bei saugojimo dokumentas, kuriuo motyvuotai nustatomi
teritorijos erdvinės plėtros tikslai, uždaviniai, prioritetai ir sprendiniai plėtrai įgyvendinti,
nurodomos sprendinių įgyvendinimo sąnaudos ir seka. Vystymo kryptys, erdvinės raidos
koncepcija rengiama 20 metų laikotarpiui, o konkretūs sprendiniai – 10 metų (2013–2023 m.)
laikotarpiui.
Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimas iš dalies finansuojamas
pagal 2007–2013 m. žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 4 prioriteto „Administracinių
gebėjimų stiprinimas ir viešojo administravimo efektyvumo didinimas“ įgyvendinimo priemonę
VP1-4.2-VRM-04-R „Teritorijų planavimas“. Bendrojo plano rengėjas parenkamas Lietuvos
Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka.
Planavimo darbų veiklos rezultatas – parengtas Kauno miesto savivaldybės teritorijos
bendrojo planavimo dokumentas, kuris skirtas:
Kauno miesto savivaldybės administracijai – padės įgyvendinti LR teisės aktais apibrėžtas
funkcijas miesto teritorijų tvarkymo klausimais. Miesto bendrasis planas yra tiesioginis
30
dokumentas įvairioms miesto infrastruktūros dalims plėtoti, ūkinės veiklos, gamtos ir
kultūros vertybių teritorijų subalansuotai plėtrai, siekiant sukurti patrauklų miestą jo
gyventojams, investuotojams ir svečiams. Nustatomi plėtros prioritetai ir konkrečios
problemos bei trūkumai, leisiantys operatyviai priimti optimalius sprendimus, gerinančius
miesto infrastruktūros būklę;
Visuomenei – leis geriau ir aiškiau suvokti miesto struktūrą, dalyvauti jo teritorijų
planavime. Per nustatytas planavimo procedūras turės įtakos miesto teritorijų plėtrai, jų
panaudojimo būdui, taip bus sudaryta galimybė pagerinti gyvenimo, darbo ir poilsio
sąlygas;
Investuotojams – parodys teritorijų patrauklumą, plėtros galimybes bei perspektyvas
įvairioms veiklos rūšims. Sudarys galimybę nesunkiai orientuotis bendrojo plano
reglamentuose ir suteiks lygias investicines galimybes visiems rinkos dalyviams;
Teritorijų planavimo dokumentų rengėjams – leis kryptingai rengti detaliojo ir specialiojo
planavimo dokumentus ir išvengti prieštaravimų tarp jų. Bendrojo plano sprendiniai bus
pateikiami rengiant teritorijų planavimo dokumentus kaip konkrečios ir išsamios miesto
planavimo sąlygos, atspindinčios miesto plėtros interesus.
Kaunas, antrasis didžiausias Lietuvos miestas, yra šalies teritorijos centre, išsidėstęs dviejų
didžiausių Lietuvos upių — Nemuno ir Neries santakoje. Šalia Kauno užtvenkus Nemuną,
suformuotos Kauno marios. Miestas yra pagrindinių Lietuvos susisiekimo kelių sankirtoje ir yra
svarbus tranzito mazgas. Jį kerta du tarptautiniai transporto koridoriai (I „Via Baltica“ ir IXB
Kijevas—Klaipėda), oro ir geležinkelio trasos. Kaunas — didelis pramonės, kultūros,
technologinio ir mokslinio potencialo centras.
Kauno miesto savivaldybės teritorijos plotas — 157 kv. km. Kauno miesto savivaldybės
gyventojų skaičius — 333 316 (2011 m. liepos 1 d. duomenys). Pagal gyventojų tankumą Kaunas
užima antrą vietą Lietuvoje — 2220 gyventojų 1 kv. Km (4.5.1 pav).
Seniausia Kauno miesto istorinė dalis senamiestis yra išplėtotas Didžiosios Lietuvos
kunigaikštystės laikotarpiu, ypač XV–XVII amžiais, kai Kaunas buvo žinomas LDK prekybos ir
verslų centras. Dėl geros padėties (upių ir prekybos kelių atžvilgiu) Kauno senamiestis buvo
pradėtas planingai užstatyti po 1537 metų gaisro, tačiau žinių apie jo planuotojus neišliko.
Pirmasis žinomas Kauno plano rengėjas yra matininkas Paškovskis, parengęs dabartinio
Kauno Naujamiesčio gatvių schemą. 1847 metais Kaunui tapus gubernijos centru, šis planas buvo
toliau plėtojamas.
31
Pirmasis po Nepriklausomybės atkūrimo Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrasis
planas buvo parengtas Kauno SĮ „Kauno planas“ kolektyvo, vadovaujamo S. Lukošiaus. Kauno
miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242 patvirtintas Kauno
miesto savivaldybės teri torijos bendrasis planas, kuris galioja iki 2013 m. Šis planas buvo
parengtas glaudžiai bendradarbiaujant su Šiaurės šalių ir Vokietijos specialistais. Pagrindiniai
principai, kuriais buvo vadovautasi, – tai darni miesto teritorijų plėtra, įgyvendinta pritaikant
funkcinės triados (aktyvios, stabilios ir atsvaros erdvių), urbanistinio ir gamtinio karkasų
suderinimo principus. Plane buvo panaudotas daugiafunkciškumas, suteikęs galimybę lanksčiau
interpretuoti patvirtintus sprendinius ir mažinti teritorijų monofunkciškumą mieste. Jame iš
ankstesniojo generalinio plano buvo perimti šie svarbiausi sprendiniai:
1. Miesto struktūros plėtra:
1.1. Plėtojamas Rokų-Armališkių rajonas (sodybinių namų ir mažaaukščių namų
teritorijos);
1.2. Baigiamas plėtoti Šilainių rajonas.
2. Susisiekimo sistemos plėtra:
2.1. Siūlomi pastatyti tiltai: Kėdainių g. tąsoje, rekonstruotinas ties hidroelektrine;
2.2. Siūloma pastatyti J. Bakanausko, Kėdainių–Varnių (kitokia trasa), Marvelės, H. ir
O. Minkovskių gatves.
3. Kitos sritys:
3.1. Realizuoti miesto žaliųjų jungčių sistemą;
3.2. Realizuoti dviračių takų tinklą;
3.3. Realizuoti magistralinius tinklus, vedančius į vandenvalos įmonę.
Pasikeitus teritorijų planavimą reglamentuojantiems įstatymams, Kauno miesto
savivaldybės taryba 2006 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. T-312 ir 2010 m. liepos 23 d. sprendimu
Nr. T-462 patvirtino du Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano pakeitimus (rengtus
Kauno SĮ „Kauno planas“), kurie apsiribojo lokaliais sprendiniais keičiant bendruoju planu
rekomenduojamas žemės paskirtis pagal iškilusius verslo ir visuomenės poreikius.
4.2. Kauno miesto erdvinė analizė ir urbanistinė struktūra
Funkcine ir estetine prasme Kaunui ypač būdingi ir svarbūs upių slėnių žemėvaizdžiai.
Nemunas, Neris ir kitos mažesnės upės sukūrė Kauno miesto teritorijoje savitą nepakartojamo
32
grožio kraštovaizdį. Todėl, siekiant išsaugoti ir net paryškinti šio miesto geografinį savitumą,
pačiai bendriausiai kraštovaizdžio formavimo koncepcijai Kaune turi daryti įtaką upės ir jų slėnių
šlaitai. Šie gamtinio karkaso elementai į miestą ateina iš pietų dviem juostomis: Nemuno ir Jiesios
slėniais, Kauno mariose pasisuka į Vakarus, iš šiaurės rytų juos papildo Neries slėnis, iš šiaurės
vakarų – Nevėžio slėnis, taip pat į šias upes įtekančiais mažais upeliais – Veršvos, Sėmenos,
Marvelės, Girstupio, Gričiupio ir kitų. Reljefo pokyčiai Kauno mieste yra nuo 23 iki 100 m
absoliutinės altitudės ir yra ryškiausi šio karkaso ribose.
Istoriškai susiklosčiusi Nemuno ir Neries upių slėnių gamtinė morfostruktūra yra Kauno
miesto urbanistinės struktūros savitumo, miestovaizdžio identiteto ir miesto vizualinio įvaizdžio
raiškos pagrindas.
Nemuno ir Neries upių slėnių vizualinėje erdvėje išsiskiria dvi ypač reikšmingos Kauno
centrinės dalies vizualiniam identitetui iki sovietmečio susiklosčiusios savito suplanavimo,
apstatymo bei erdvinės raiškos, urbanistinės morfostruktūros dalys (Senamiestis ir Naujamiestis) ir
stambūs skirtingo apstatymo jungtiniai morfotipai Vilijampolėje, Aleksote, Šančiuose ir
Panemunėje. Jie yra svarbūs Nemuno ir Neries upių slėnių urbanistinės struktūros savitumui
pažinti.
Kauno miesto urbanistinę-architektūrinę struktūrą nulėmė miesto gamtinė situacija ir
istorinės aplinkybės.
Nemuno ir Neries upių, mažųjų upelių suformuotas reljefas, žalieji plotai sukūrė teritorijos
urbanizacijos savitumus. Upių vagos ir tiltų trūkumas iki šiol riboja urbanistinę teritorinę plėtrą,
nes tai trukdo sukurti kokybiškus funkcinius ryšius tarp atskirų miesto dalių.
Kauno miesto urbanistinis vystymasis turi keletą ryškių raidos etapų. Miestas kūrėsi senos
gyvenvietės vietoje Nemuno ir Neries santakoje. Miestas plėtėsi į rytus ir palaipsniui užėmė vis
daugiau teritorijos, prisijungė šalia miesto esančias gyvenvietes.
Laikotarpis po nepriklausomybės atkūrimo miesto urbanistinei-architektūrinei išvaizdai
buvo svarbesnis ne dėl nuoseklios miesto plėtros suplanuotomis kryptimis, o dėl naujų stambių
architektūrinių tūrių (didieji prekybos centrai, taip pat Naujamiesčio teritorijoje pastatytas
„Akropolis“ su daugiaaukšte parkavimo aikštele virš Karaliaus Mindaugo prospekto ir Nemuno
saloje ypač stambaus tūrio „Žalgirio“ arena). Kauno miesto teritorija buvo išplėsta, prie miesto
prijungtos gretimos teritorijos. Šio laikotarpio išskirtinumas tas, kad mažėjant Kauno miesto
gyventojų skaičiui, labai išsiplėtė Kauno rajono gyvenvietės, besiribojančios su Kauno miestu. Jos
praktiškai susiliejo su miestu (čia vyrauja individuali mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba).
33
Kauno urbanistinei ir gatvių tinklo plėtrai didelę įtaką turėjo tiltų statyba. Kaunas kūrėsi
Nemuno ir Neries upių santakos šiaurės rytų dalyje ir bėgant laikui jungėsi tiltais su kitomis
dalimis centrinėje ir Senamiesčio zonoje. Augant miestui buvo pastatyti keli tiltai ne centro zonoje
(Panemunės, Varnių) arba periferijoje (Noreikiškių, Kleboniškio, Hidroelektrinės).
Kauno miestas pastaruosius 40 metų plėtojamas kaip kompaktiška, koncentrinė struktūra. Ji
buvo realizuota šiaurinėje ir pietinėje miesto dalyse, o kairiajame Nemuno krante to padaryti
nespėta. Centrinės dalies apvažiavimai buvo numatyti šalia centro esančioje zonoje, žemajame
mieste, kur būtų reikėję griauti daug pastatų, taip pat pastatyti keletą tiltų. Kauno miesto
urbanistinės ir susisiekimo struktūros plėtrą lemia šie faktoriai:
1. Gamtinio karkaso elementai:
1. Nemuno ir Neries upės;
2. Upių slėniai ir mažųjų upelių griovų šlaitai;
3. Žalieji plotai;
2. Urbanizuotos teritorijos.
Šie faktoriai lėmė iki šiol susiformavusią Kauno urbanistinę bei gatvių struktūrą, plėtros
kryptis. Paminėti gamtiniai ir urbanistiniai elementai lėmė daugelį dabar egzistuojančių problemų
ir yra labai svarbūs tolesnei miesto plėtrai.
4.3. Kauno miesto urbanizacijos analizė
Statistikos departamento duomenimis Kauno mieste 2014 metų pradžioje gyveno 304,097
tūkst. gyventojų (4.3.1 pav.).
Nuo 1996 metų, Kauno miesto gyventojų skaičius nuolat mažėjo. Per tiriamą laikotarpį, t.y.
nuo 1996 m. iki 2014 m. statistinis Kauno miesto gyventojų skaičius sumažėjo 26 proc. arba
104,699 tūkst. gyventojų.
Kaip jau buvo minėta, ne vienas autorius savo darbuose pažymi, kad dabartiniai Europos ir
Lietuvos miestai pasižymi panašiomis vystymosi tendencijomis – tai stabilus ar net mažėjantis
gyventojų skaičius, gyventojų kėlimasis gyventi į priemiestinę zoną (sodybinio užstatymo
kvartalus), kylantis automobilizacijos lygis. Todėl atliekant tyrimą, buvo išnagrinėtas gyventojų
pokytis.
34
4.3.1 pav. Gyventojų skaičiau kitimas Kauno mieste 1996-2014 m. (Lietuvos statistikos
departamentas, 2014)
Kauno rajone Statistikos departamento duomenimis Kauno rajone 2014 metų pradžioje
gyveno 87,168 tūkst. gyventojų (4.3.2 pav.). Per visą tirtą laikotarpį, gyventojų skaičius nuolat
didėjo, iškyrus 2011 metus, kada Kauno rajone gyventojų skaičius sumažėjo 1,2 proc., palyginti su
2010 metais, tačiau vėlesniais metais jis vėl tolygiai didėti. Nuo 1996 m. iki 2014 m. Kauno rajone
gyventojų skaičius padidėjo daugiau negu 11 proc., t.y. 9,609 tūkst. gyventojų.
4.3.2 pav. Gyventojų skaičiau kitimas Kauno rajone 1996-2014 m. (Lietuvos statistikos
departamentas, 2014)
408706
402061
395555
390623
385620
379706
374176
370242
363952
356954
348506
343932
339535
335393
329542
317319
310773
306888
304097
0
100000
200000
300000
400000
500000
Gyventojų
skaičius
Metai
77559
78753
79920
80488
81007
81373
81650
82108
83167
83200
83091
83346
83946
85752
86978
85922
86109
86419
87168
0100002000030000400005000060000700008000090000
100000
Gyventojų
skaičius
Metai
35
Pagal tyrimų rezultatus matyti, nors Kauno rajone gyventojų skaičius didėja, tačiau ne taip
sparčiai, kaip mažėja jų skaičius Kauno mieste, todėl negalime teigti, jog didžioji dalis Kauno
miesto gyventojų išsikelia gyventi į priemiestinius rajonus.
Kauno miesto gyventojų skaičius mažėja ir planuojama, kad iki 2020 metų sumažės iki
296379 (4.3.1 lentelė). Kauno bendrasis planas yra parengtas iki 2023 metų, todėl atsiževelgiant į
gyventojų skaičiau prognozę, nenumatoma intensyvi teritorinė miesto plėtra. Daugiau dėmesio
skiriama esmaų gyvenamųjų namų rekonstrukcijai. Planuojama, kad nuo 2025 metų Kauno mieste
gyventojų skaičius pradės didėti.
4.3.1 lentelė. Kauno miesto savivaldybės demografinių rodiklių prognozės
Rodiklis Esama būklė 2014 m. Rodiklio prognozė
2020 m. 2025 m. 2030 m.
Gyventojų skaičius 304097 296379 300746 316619
Nors pagal Statistikos departamento duomenis, bendras gyventojų skaičius Kauno mieste
mažėja. Tačiau gyventojų skaičiaus augimo tendencijos fiksuojamos Kauno miesto šiaurės
vakarinėje ir pietinė pusėse esančiose miesto dalyse, daugiausiai Šilainių, Panemunės, Aleksoto ir
Šančių seniūnijose. Tai yra vidinės migracijos rezultatas, kurį paskatino pastaraisiais metais
minėtose dalyse intensyviausiai vykusi būstų statyba bei plėtra.
Bendro gyventojų mažėjimo keliamos problemos:
Miesto demografinio – ekonominio potencialo mažėjimas;
Miesto socialinio – kultūrinio vystymosi potencialo mažėjimas.
Gyventojų kaitos netolygaus augimo/mažėjimo atskirose miesto dalyse keliamos
problemos:
Kintantys inžinerinės, socialinės ir kt. infrastruktūros poreikiai atskirose miesto
dalyse;
Galimos transporto eismo ir susisiekimo problemos.
Apibendrinant Kauno miesto gyventojų skaičiaus pokyti, galima teigti, kad miesto
bendrasis planas atitinka darnios plėtros kriterijus, tačiau praktinė plėtra nepagrįsta, kadangi
gyventojų skaičius Kauno mieste mažėja. Mažėjantis gyventojų skaičius sudaro apleistų namų ir
teritorijų plėtimosi tendenciją.
36
Miesto bendrojo planavimo procesui yra ypač svarbus gyventojų pasiskirstymas atskirose
miesto zonose. Šiuo atveju visa Kauno miesto savivaldybės teritorija yra suskirstyta į 32 dalis ir
apima 11 seniūnijų. 4.3.3 paveikle apskritimu pažymėta, kuriose miesto dalyse fiksuojamas
didžiausias gyventojų skaičius: Dainavoje, Eiguliuose, Gričiupyje, Smėliuose ir Milikoniuose.
Miesto dalyse, kuriose yra didžiausias gyventojų skaičius, taip pat yra fiksuojamas ir didžiausias
gyventojų tankis. Dainavoje, Smėliuose bei Eiguliuose gyventojų tankis viršija 8 tūkst. gyv./ kv.
km.
4.3.3 pav. Gyventojų tankis atskirose Kauno miesto dalyse 2010 m. pabaigoje
Analizuojant gyventojų kaitos tendencijas atskirose miesto dalyse (4.3.4 pav.) ryškėja
gyventojų skaičiaus augimo tendencijos periferinėse miesto dalyse: Birutėje, Fredoje,
Kazliškiuose, Vaišvydavoje, Rokuose, Vičiūnuose, Romainiuose, Sargėnuose, Lampėdžiuose.
Gyventojų skaičius auga ir Panemunėje bei visoje Šančių seniūnijoje. Kitose miesto dalyse
pastebimos gyventojų skaičiaus mažėjimo tendencijos. Gyventojų skaičiaus augimą periferiniuose
miesto rajonuose lemia keli veiksniai:
Didelis minėtose miesto dalyse vykdomų nekilnojamojo turto vystymo projektų skaičius
(naujų gyvenamųjų kvartalų statyba, esamų kitos paskirties bei apleistų pastatų konversija į
gyvenamuosius pastatus);
37
Gyventojų migracija į periferinius miesto rajonus ir Kauno rajono savivaldybei
priklausančias priemiestines gyvenvietes bei sodininkų bendrijas;
Didesnis nei kitose miesto dalyse gyventojų gimstamumo rodiklis.
4.3.4 pav. Gyventojų skaičiaus kitimas atskirose Kauno miesto dalyse
Sudaryta pagal Gyventojų registro tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos duomenis
Apibendrinant miesto gyventojų kaitą atskiruose rajonuose, iš pateiktų paveikslų matyti,
kad šiuo metu centriniuose rajonuose gyventojų skaičius ir tankis yra didesnis, tačiau šiuose
rajonuose pastebimas gyventojų skaičiaus mažėjimas, o periferinėse miesto dalyse žmonių skaičius
didėja. Dėl tokios vidinė miesto gyventojų migracijos gali padidėti susiekimo sistemų problemos
periferiniuose rajonuose ir padidėti kamščių mastai centrininėse miesto dalyse.
Įvairiose Kauno miesto dalyse gyvenamųjų teritorijų amžius ir būklė labai skiriasi.
Senamiestyje, kai kurie gyvenamieji namai yra pastatyti prieš kelis šimtus metų. Dalis
Naujamiesčio namų yra statyti prieš pusantro šimto metų, o dauguma namų šioje dalyje – prieš 70-
90 metų. Naujieji miegamieji mikrorajonai statyti 1961-1990 metais, tad jų amžius siekia 20-50
38
metų. Periferinėse Kauno miesto dalyse yra pastatyta gana daug modernių gyvenamųjų namų,
kurių amžius siekia iki 25 metų. Nemažai individualių gyvenamųjų namų kvartalų pastatyta per
pastarąjį dešimtmeti.
Pastatų būklė priklauso nuo kelių faktorių - nuo konstrukcijos, amžiaus, priežiūros arba
eksploatacijos pobūdžio ir kokybės, o taip pat nuo atnaujinimo laipsnio. Žinant statinio amžių,
pagal nekilnojamojo turto vidutines rinkos kainas galima apytikriai apskaičiuoti statinio
nuvertėjimą, o tuo pačiu ir susidėvėjimą. Tačiau toks vertinimas būtų labai preliminarus. Per
pastarąjį dvidešimtmetį daugelis daugiabučių nebuvo tinkamai prižiūrimi bei eksploatuojami.
Daugeliui jų buvo atliekami tik patys būtiniausi remontai, todėl jų būklė labai pablogėjo. Ypač
pablogėjo inžinerinių sistemų būklė. Nors pagal nusidėvėjimo normas daugiabučių namų
nusidėvėjimas miegamuosiuose rajonuose vidutiniškai siekia apie 30-60 proc., tačiau, dėl anksčiau
paminėtų priežasčių, realus jų nusidėvėjimas yra didesnis.
Gyvenamosios paskirties pastatams statybos vietų mieste yra pakankami daug, ypač
periferiniuose miesto rajonuose. Po 2008 m. parsidėjusios Pasaulio ekonominės krizės iki tol
augusios bendros statybos apimtys mieste sumažėjo. Mažiau sumažėjo individualios statybos
apimtys, kas rodo, kad individualios statybos poreikis išlieka. Daugiabučių namų statybos apimtys
šiuo metu Kauno mieste yra sumažėję ir tikėtina per artimiausius kelis metus nedidės. Kauno
miesto aplinkoje (Kauno rajone - Užliedžiuose, Jonučiuose, Karmėlavoje, Mastaičiuose,
Raudondvaryje) yra didelė naujų butų pasiūla, todėl atsižvelgiant į ekonomines šalies perspektyvas
per ateinančių 5 metus intensyvesnė daugiabučių statyba mažai tikėtina. Didžiausia statybos plėtra
Kauno mieste būtų susijusi su daugiabučių namų renovacija.
Gyvenamųjų teritorijų strateginės plėtros kryptys iki 2020 metų:
1. Užstatytų teritorijų renovacija ir rekonstrukcijas
1.1. Kitos paskirties pastatų konversija į gyvenamuosius pastatus;
1.2. Daugiabučių gyvenamųjų namų, jų teritorijų, statinių ir inžinerinių tinklų
renovacija;
1.3. Parkavimo aikštelių plėtra gyvenamosiose teritorijose.
2. Nauja statyba
2.1. Gyvenamųjų individualių ir sublokuotų namų statyba periferinėse miesto zonose;
2.2. Sodininkų bendrijų konversija į gyvenamąsias teritorijas;
2.3. Pradėtų plėtoti naujų daugiabučių gyvenamųjų teritorijų plėtra.
39
Didžiausios gyvenamųjų būstų fondo plėtros ir statybos sektoriaus perspektyvos yra
susijusios su sodybinio užstatymo plėtra periferinėse miesto dalyse- Rokuose, Linkuvoje,
Romainiuose, Kazliškiuose, o taip pat su daugiabučių renovacija bei negyvenamųjų pastatų
konversija į gyvenamuosius (pvz. vadinamais „Loftais“). Taip pat pagal esamas tendencijas vyks
intensyvi sodininkų bendrijų konversija į gyvenamąsias teritorijas. Šiose teritorijose turėtų plėstis
inžineriniai tinklai ir komunikacijos.
Mažėjantį naujų gyvenamųjų zonų plėtros bei būsto ploto poreikį lemia mažėjantis miesto
gyventojų skaičius, todėl bendrojo plano prioritetas yra teikiamas esamų gyvenamųjų zonų ir
miesto istorinių dalių kokybės gerinimui, ypač daugiabučių miegamųjų rajonų būklės gerinimui
(4.3.5 pav.).
4.3.5 pav. Kauno miesto savivaldybės teritorinis bendrasis planas
40
Naujų gyvenamųjų teritorijų plėtra numatyta atsižvelgiant į ankstesnio bendrojo plano
sprendinius. Esant didesnei mažaaukštės statybos plėtrai bei paklausai, miesto periferinėse zonose
sumažinamas daugiaaukščių namų statybai skirtų didelio užstatymo intensyvumo teritorijų plotas,
vietoje jų numatant mažaaukštei statybai skirtas mažo užstatymo intensyvumo teritorijas.
Kauno miesto ribose teritorijų paskirtis nuolat kinta. Detaliaisiais planais yra keičiama
žemės paskirtis miesto plėtroje esančių žemės ūkio paskirties žemių į kitos paskirties žemę,
mažaaukščių gyvenamųjų pastatų statybai, formuojami sklypai prie naudojamų pastatų ir naujų
pastatų statybai konvertuojamose teritorijose. Sklypų formavimas prie daugiabučių gyvenamųjų
pastatų vyksta vangiai.
Kauno miesto teritorija yra 15700,00 ha. Pagal Nekilnojamojo turto registro 2011 metų
duomenis, įregistruotų Nekilnojamojo turto registre sklypų bendrasis plotas yra apie 7228 ha (46
%) (4.3.6 pav.). Valstybinės reikšmės miškai ir vandens ūkio paskirties žemė užima apie 4634.00
ha. Nekilnojamojo turto registre neregistruotos žemės Kauno mieste yra apie 4838 ha (31%).
4.3.6 pav. Kauno miesto ploto pasiskirstymas pagal žemės naudojimo paskirtį (Nekilnojamojo
turto registras, 2011)
Iš 4.3.6 paveikslo matyti, kad ne visa Kauno miesto teritorija efektyviai išnaudojama.
Registrų Centre neregistruota žemės, kuri taip pat nepriskiriama Valstybinės reikšmės miškams ar
46%
15%
8%
31%
0%
5%
10%
15%
20%
25%
30%
35%
40%
45%
50%Registruota registrų centre
Valstybinės reikšmės miškai
Vandens ūkio paskirties žemė
Registrų centre neregistruota
žemė, bei nepriskiriama
Valstybinės reikšmės miškams
ar vandenims
41
vandenims sudaro net 31 % nuo bendro Kauno miesto teritorijos. Siekant darnios miesto plėtros,
būtina apsvarstyti šios terinorijos panaudojmą plėtojant miestą.
4.4. Kauno miesto plėtros galimybės ir problemos
Geros urbanistinės plėtros galimybės. Kaunas turi galimybių plėtotis, nenutoldamas nuo
esamo centro ribų pietų ir pietvakarių kryptimis. Pastačius M. K. Čiurlionio tiltą, pagerėjo
susisiekimas su centrine dalimi. Pietinėje dalyje – Teleičiuose, Kazliškėse – nėra didelių gamtinių
kliūčių plėtrai, geras susisiekimo tinklas. Todėl miesto plėtra gali vystytis teritorijų pertvarkymo,
gyvenimo kokybės kėlimo, funkcinio subalansavimo būdu, laikantis miesto modelio,
kompaktiškiau statant ir optimaliai panaudojant apleistas ir ekstensyviai naudojamas teritorijas.
Kauno miesto centrinės dalies plėtros galimybės. Kauno miesto centrinė dalis yra Nemuno
ir Neries slėnyje, apsupta šlaitų. Ji gali laisvai plėtotis pietų ir pietvakarių kryptimis, kur yra
ekstensyviai naudojamų ir apleistų teritorijų ties Kaunakiemio gatve, Geležinkelio stoties rajone,
Žemojoje Fredoje, artimoje Vilijampolėje. Dalies čia esančių pramonės objektų paskirtis keistųsi į
komercinę ar visuomeninę.
Gamtinių vertybių respektavimo galimybės. Kauno miestas turi galimybę atverti savo
viešąsias erdves, aikštes, gatves į gamtines vertybes – upes, šlaitus, kitus žaliuosius plotus. Tam
reikia uždarų sklypų paupiuose iškėlimo, paupių ir šlaitų tvarkymo, krantinių, apžvalginių trasų
įrengimo. Tokia kryptinga veikla leistų geriau eksponuoti Kauno miesto vertybes, kelti jo prestižą.
Didelio rekreacinio potencialo zona. Kaunas ir jo apylinkės turi didelį rekreacinį potencialą
– vandenis, telkinius ir žaliuosius plotus. Ypač daug pastangų ir finansinių išlaidų turi būti skirta
vystyti turistinį upių transportą, įrengti poilsio objektams, atviroms viešosioms zonoms,
krantinėms, rekreacijos plotams prie Nemuno bei Neries upių ir Kauno marių.
Asimetrinė miesto konfigūracija. Kaunas nuo centrinės dalies buvo plėtojamas asimetriškai
šiaurės rytų bei šiaurės vakarų kryptimis. Dėl to pailgėjo atstumai tarp centro, didžiųjų
gyvenamųjų ir pramonės masyvų, o kartu ir kelionių trukmė, padidėjo aplinkos tarša. Pietinė dalis,
net arti centro, yra nepakankamai išplėtota. Tai didelis rezervas miestui plėtoti perspektyvia
pietvakarių kryptimi, nors tam reikia labai daug lėšų tiltams, magistralinėms gatvėms ir
inžineriniams tinklams statyti.
Netolygiai išplėtota teritorija. Po 1996 m. įvykusio Kauno savivaldybės teritorijos ribų
pakeitimo miesto teritorija buvo suformuota neatsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją bei kelių
42
tinklą. Savivaldybės teritorijai buvo priskirtos teritorijos už apylankų, izoliuotos nuo miesto
struktūros. Patogios plėtrai teritorijos apylankų ribose netapo miesto dalimi. Teritorijos
konfigūracija miesto aplinkkelių atžvilgiu iškarpyta, joje sunku suformuoti optimalią urbanistinę
struktūrą.
Pernelyg didelė funkcinė diferenciacija. Mieste susiformavo stambios teritorijos su viena
vyraujančia paskirtimi – gyvenamosios (daugiabutės ir sodybinės), pramoninės teritorijos.
Nepakankamai subalansuota darboviečių, būstų, poilsio zonų struktūra visose miesto dalyse didina
švytuoklinę migraciją.
Miesto fizinės ir urbanistinės aplinkos ypatumai. Kauno gamtinė aplinka yra didelė miesto
vertybė, tačiau jos elementai – Nemunas ir Neris, kiti mažieji upeliai, jų slėniai – sukelia daug
sunkumų plėtojant miesto struktūrą: reikalingi 300–400 m ilgio tiltai, iškasos gatvėms ties šlaitais
įrengti, kurios, savo ruožtu, naikina vertingą griovų ir slėnių aplinką. Greta istorinio branduolio
esančios teritorijos, atskirtos natūralaus gamtos barjero (Aleksotas, Vilijampolė, Žaliakalnis),
vystėsi savarankiškai ir dėl autonomiškos gatvių struktūros net ir iki šiol pastatyti tiltai funkcinių
susisiekimo problemų galutinai neišsprendė.
Miesto dalių ryšiai per centrą. Didžioji dalis susisiekimo srautų tarp miesto dalių vyksta per
miesto centrą ir Senamiestį, tapusį miesto rajonų tarpusavio ryšių pasiskirstymo mazgu. Tai lemia
svarbūs transporto tiltai per Nemuną ir Nerį, esantys centre. Gerų jungčių tarp miesto dalių trūksta
ir už centro ribų. Nepakankamas dėmesys gamtinei aplinkai. Kauno miestas savo plano struktūra,
pagrindinėmis gatvėmis, aikštėmis yra atitrūkęs nuo gamtos vertybių – upių, šlaitų. Pakrantės
atskirtos nuo miesto visuomeninių ir gyvenamųjų zonų pramonės įmonių sklypais, sandėliais,
magistralinėmis gatvėmis. Žalieji plotai paupiuose ir šlaituose apleisti ir todėl nelankomi. Šlaitų
prieigos užtvertos pramonės įmonių, sodybiniais sklypais, kurių naudotojai ardo šlaitų reljefą
(išskyrus Vytauto kalną, Ąžuolyno šlaitus). Trūksta saugių apšviestų takų, apžvalgos terasų,
aikštelių.
Nepakankama centrinės dalies ir jo gretimybių funkcinė kokybė. Netinkamos greta miesto
centro esančios teritorijų funkcijos. Tai Geležinkelio stoties rajonas, Žemoji Freda, Žemieji Šančiai
ties Geležinkelio tiltu, Vilijampolės pietinė dalis tarp Raudondvario plento ir Brastos gatvių.
Miesto aplinkos susidėvėjimas. Miesto sukurtoji aplinka – gatvės, inžineriniai tinklai –
kasmet nusidėvi. Kasmetinės materialinės investicijos į statybą ir remontą nepadengia aplinkos
būklės palaikymo kaštų. Blogėja gatvių, stambiaplokščių namų kvartalų (ypač anksčiau statytų)
būklė.
43
5. Ekspertinis tyrimas
Ekspertinių vertinimų tikslas – žinių iš žmogaus eksperto gavimo sisteminis organizavimas,
kodavimas, struktūrinis perdirbimas ir interpretavimas, taikant loginius ir matematinius metodus.
Šiuo metu dar nėra vieningos moksliškai pagrįstos ekspertinių metodų klasifikacijos ir juo labiau –
vieningų jų taikymo rekomendacijų, todėl tyrimui atlikti buvo pasirinkta aktyvi ekspertinio tyrimo
metodo forma – anketavimas. Anketos forma pateikiama prieduose.
Apklausoje dalyvavo 80 % moterų bei 20 % vyrų. Apklausiami buvo tik dirbantys asmenys
atitinkamoje srityje, sukaupę atitinkamą patirtį ir turintys aiškią nuomonę miesto plėtros,
žemėtvarkos, statybos, teisės ar apgeoinformacinės sistemos klausimais. Eksperto nuomonės
susiformavimui, vienareikšmiškai didelę įtaką daro darbo patirtis. Ekspertinio tyrimo apklausoje
dalyvavo 7 ekspertai, kurių darbo patirtis atitinkamoje srityje neviršijo 3 metų, 2 ekspertai nuo 3
iki 10 metų turintys darbo patirtį, 3 ekspertai, kurių darbo patirtis nuo 10 metų iki 15 ir net 12
ekspertų, kurių darbo patirtis daugiau nei 15 metų. Visapusiškam darnios urbanistinės plėtros
komponentų ištyrimui, tikslinga įvertinti skirtingų kompetencijos sričių ekspertų nuomonę.
5.1. pav. Ekspertinio tyrimo apklausos dalyvių skaičius pagal kompetencijos sritį, vnt. (Sudaryta:
autoriaus)
Iš 5.1 paveikslo matyti, kad ekspertiniame tyrime daugiausia dalyvavo žemėtvarkos ir
geoinformaciniės sistemos specialistų. Ekspertų išsilavinimas – aukštesnysis (4 ekspertai),
1
13
1
1
2
1
1
4
1
0 2 4 6 8 10 12 14
Teritorijų planavimas
Žemėtvarka
Vandentvarka
Teisė
Ekonomika
Socialinis darbas
Statyba
Geoinformacinės sistemos
Geografija
44
aukštasis profesinis bakalauras (6 ekspertai), aukštasis universitetinis bakalauras (11 ekspertų),
magistratūros mokslinis laipsnis (4 ekspertai).
Vertinat darnaus miesto vystymosi komponentus ne visi jie yra vienodos svarbos. Siekiant
nustatyti darnaus miesto socialinių, ekonominių bei aplinkosauginių kriterijų svarą, ekspertams
buvo nurodyta, atlikti komponentų, kurie turi įtakos darnaus miesto vystymui rangavimą, kai 1 –
pats nesvarbiausias, o 5 – pats svarbiausias.
Siekiant įvertinti ekspertų nuomonių suderinamumą, išanalizuoti ekspertų nustatyti
reitingai pagal šiuos kriterijus: Ekologinių apribojimų paisymas (x1), gamtos išteklių tausojimas
(x2), darbo ir gyvenamųjų vietų artumas (x3), efektyvi, pigi ir prieinama susisiekimo sistema (x4),
įsidarbinimo galimybės (x5) reikšmingumo apskaičiavimą. Pagal ekspertų nustatytus reitingus
skaičiuojamos kriterijų reikšmingumo reikšmės – daugikliai, taip pat atliekamas ekspertų
nuomonių darnumo patikrinimas. Nuomonių sutartinumą galima įvertinti taikant Kendall –
Konkordacijos koeficientą (W). Kriterijų reikšmingumas nustatomas pagal vidutinį reitingavimą
(5.1. lentelė).
5.1 Lentelė. Ekspertų reitingavimo rezultatų matrica
Ekspertas k = 1,...25 Eksperto vertinimas
x1 x2 x3 x4 x5
1 4 5 3 1 2
2 2 1 4 3 5
3 2 5 3 1 4
4 2 4 1 3 5
5 3 2 1 5 4
6 3 4 5 2 1
7 2 5 4 3 1
8 1 3 5 4 2
9 2 1 5 4 3
10 4 5 3 1 2
11 2 5 4 3 1
12 2 5 4 3 1
Ekspertas k = 1,...25 Eksperto vertinimas
x1 x2 x3 x4 x5
13 1 3 5 4 2
14 2 5 3 1 4
15 1 5 3 1 4
16 3 4 5 2 1
17 2 5 3 1 4
18 2 5 4 3 2
19 2 1 4 5 3
20 4 5 3 1 2
21 3 2 1 5 4
22 2 5 4 3 1
23 1 5 3 4 1
24 2 5 4 3 1
25 2 5 4 3 1
45
Atsižvelgiant į ekspertų nuomones ir vertinimą, matoma, kad svarbiausi kriterijai ir pagal
rangavimą pirmoje vietoje – x2 - gamtos išteklių tausojimas, antroje vietoje – x3 - darbo ir
gyvenamųjų vietų artumas. Taigi, modeliuojant miesto plėtrą didžiausias dėmesys turi būti
skiriamas gamtos išteklių tausojimui bei gyvenamųjų namų plėtrą planuoti arčiau tų rajonų, kur
didesnė darbo vetų koncentracija.
Efektyvi, pigi ir prieinama susisiekimo sistema (x4), įsidarbinimo galimybės (x5) yra
paskesnė kategorija kriterijų pagal svarbumą. Tai rodo, kad žmonėms svarbu greitai ir patogiai
nuvykti į darbą, o palanki susisiekimo sistema ir arti esantis darbas, užtikrintų greitisnį ir patogesnį
nuvykimą į darbą ir iš jo. Ekologinių apribojimų paisymas (x1) yra mažiausiai svarbu.
Kriterijų reikšmingumo nustatymo algoritmas ir skaičiavimai pateikiami 5.2 lentelėje.
5.2 lentelė. Kriterijų reikšmingumo nustatymo algoritmas ir skaičiavimai
Skaičiavimo eiga Kriterijai
x1 x2 x3 x4 x5
Reitingų suma 𝑅 = ∑ 𝑘𝑗𝑘𝑚=25𝑘=1 56 100 88 69 61
Vidutinis reitingas �̅� =∑ 𝑘𝑗𝑘
𝑚=25𝑘=1
𝑚 2,24 4 3,52 2,76 2,44
Kriterijaus reitingas (n) 5 1 2 3 4
Nuokrypis nuo rangų vidurkio S = V − R -18,8 25,2 13,2 -5,8 -13,8
Nuokrypio nuo rango vidurkio kvadratų reikšmė 𝑆2 =
(∑ 𝑥𝑗𝑘 − 𝑉𝑚𝑘=1 )2
353,44 635,04 174,24 33,64 190,44
Rangų vidurkis 74,8
Nuokrypio nuo rangų vidurkio kvadratų suma 1386,8
Kendall - Konkordacijos koeficientas 𝑊 =12𝑆2
𝑚2(𝑘3−𝑘) 0,22
Ekpsertų nuomonių suderinamumas Kendall - Konkordacijos koeficiento reikšmių aibė yra [0,1].
Kuo didesnis W, tuo stipresnė kintamųjų koreliacija, t. y. 0 – reiškia visišką nesuderinimą, 1-
vieningą ekspertų nuomonę. Kadangi, W = 0,22 hipotezė apie ekspertų nuomonės suderinamumą,
ranguojant rodiklių reikšmingumą, vertinama kaip nepakankamai deranti.
Čia: m – ekspertų skaičius, k – kriterijų skaičius
Siekiant nustatyti ekspertų nuomonių pasiskirstymą teritorijų planavimo ir urbanizacijos
klausimais buvo pateikti klausimai, iš kurių vienas jų buvo įvertinti Lietuvos miestų teritorijų
46
planavimą. Teigiamai įvertino 11 ekspertų, neigiamai – 5, bei 8 ekspertai neturi nuomonės šiuo
klausimu. Kituose klausimuose buvo prašoma įvertinti pateiktą teiginį ir išsakyti savo nuomonę,
pažymint ar teisingas teiginys, jog naujų teritorijų panaudojimas, skatina netikslingą teritorinę
plėtrą, kad miesto darni plėtra turi būti orientuota arčiau miesto centro ir darbo vietų, o ne plėsti
miesto teritoriją už miesto ribų bei ar žmonės pakankamai dalyvauja kraštovaizdžio formavimo
procesuose.
6.2 pav. Ekspertų nuomonės pasiskirstymas teritorijų planavimo ir urbanizacijos klausimais
vnt. (Sudaryta autoriaus)
Iš 6.2. paveikslo matyti, kad daugumos ekspertų nuomone naujų teritorijų panaudojimas
neskatina netikslingos teritorijų plėtros. Galima teigti, jog ekspertai pritaria teritorinei miesto
plėtrai. Dauguma ekspertų pritaria nuomonei, dėl miesto plėtros arčiau miesto centro ir darbo
vietų, tačiau labai panašus skaičius apklaustųjų nepalaiko šios nuomonės. Galima teigti, kad dalis
gyventojų norėtų gyventi arčiau centro ir darbo vietų, o dalis turėti nuosavus namus, bei gyventi
priemiestiniuose rajonuose. Beveik visi apklaustieji ekspertai mano, kad žmonės nepakankamai
dalyvauja kraštovaizdžio proceso formavime, todėl galima teigti, kad reikėtų daugiau miesto
gyventojus įtraukti į kraštovaizdžio formavimo procesus, vykdyti apklausas, sužinoti žmonių
poreikius.
Matricą sudarė vertinami teiginiai bei vertinimo skalė nuo 1 iki 5, kur 1 – visiškai
nepritariu pateiktam teiginiui, o 5 – visiškai pritariu. Grafike pateikta dažniausiai pasitaikiusi
2
16
7
14
11
0
0
20
5
0 5 10 15 20 25
Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Ekspertų skaičius
Jūsų nuomone, ar pakankamai žmonės dalyvauja kraštovaizdžio formavimo procesuose?
Ar pritariate nuomonei, kad miesto darni plėtra turi būti orientuota arčiau miesto centro ir darbo
vietų, o ne plėsti miesto teritoriją už miesto ribų?Ar sutinkate su teiginiu, kad naujų teritorijų panaudojimas, skatina netikslingą teritorinę plėtrą?
47
ekspertų nuomonė vertinant nuo 1 iki 5. Analizuojant šios apklausos rezultatus tenka pripažinti,
kad teiginio „Miestai ir miesteliai – valstybės ir gyventojų gerovės pagrindas“ dažniausiai
pasitaikanti vertinamo reikšmė (Moda) lygi 5 (6.3 pav.).
6.3 pav. Ekspertų nuomonės pasiskirstymas, vertinat darnios urbanizacijos teiginius. (Sudaryta:
autoriaus)
0 1 2 3 4 5 6
1 – visiškai nepritariu, 2 – nepritariu, 3 – nei pritariu nei nepritariu, 4 – pritariu, 5 –
visiškai pritariu
Miestai ir miesteliai – valstybės ir gyventojų gerovės pagrindas
Būtinas aktyvus visuomenės dalyvavimas viešuosiuose svarstymuose
Vieningas visuomenės supratimas apie kompleksinio teritorinio planavimo svarbą
Tobulintinas teritorijų planavimo teisinis reglamentavimas
Urbanistinė plėtra griežtai kontroliuojama ir koordinuojama
Urbanistinė plėtra ekonmiškai efektyvi
Urbanizuojant priemiestines teritorijas mažinami gamtos ištekliai
Miestų dykvietėms ir apleistiems pastatams skiriamas per mažas dėmesys
Darbo vietų sukūrimas arčiau miesto centro skatina darnią miesto plėtrą
Šalyje paplitusi teritorinė urbanizacija
Lietuvoje miestų teritorijos plečiasi nepagrįstai
Lietuvoje dominuoja kompaktiški ir funkcionalūs miestai
Lietuvoje skatinamas tausojantis vartojimas
Lietuvoje skatinamas strateginis mąstymas
Miestų darni plėtra – valstybės ekonomikos pagrindas
48
Dauguma ekspertų pritaria, kad visuomenės dalyvavimas viešuosiuose svarstymuose
dalyvavimas būtinas. Taip pat ekspertai pritaria, kad reikalingas vieningas visuomenės supratimas
apie kompleksinio teritorinio planavimo svarbą. Apklaustieji ekspertai pritaria, kad reikalinga
tobulinti teritorijų planavimo teisinį reglamentą. Ekspertai nepastebi arba neturi nuomonės ar
urbanistinė plėtra griežtai kontroliuojama ir koordinuojama, ar urbanistinė plėtra ekonomiškai
efektyvi ir ar urbanizuojant priemiestines teritorijas mažinami gamotos ištekliai. Lietuvoje
paplitusi teritorinė urbanizacija, tačiau ekspertsai visiškai pritaria, kad skiriamas per mažas
dėmesys miestų dykvietėms ir apleistiems pastamas, todėl būtina sutvarkyti apleistas teritorijas,
pastatus, o tik tada orientuotis į teritorinę miesto plėtrą. Darbo vietų sukūrimas arčiau miesto
centro skatina darnią miesto plėtrą, o darni plėtra yra valstybės ekonomikos pagrindas.
Apibendrinant galima teigti, kad miestai ir miesteliai – valstybės ir gyventojų gerovės
pagrindas. Būtia sutvarkyti miesto dykvietes bei apleistus pastatus, aktyvesnis visuomenės
dalyvavimas viešuosiuose svarstymuose bei tobulinti teritorijų planavimo reglamentą. Esnat
vieningam visuomenės supratimui apie kompleksinio teritorinio planavimo svarbą, bus galima
daugiau prisidėti prie miesto planavimo, atsižvelgiant gyventojų poreikius, kadangi miestas turi
atitikti jo gyventojų poreikius ir plėtoti darnų vystymąsi.
49
IŠVADOS
1. Nustatyta, kad bendras gyventojų skaičius Kauno mieste mažėja. Per tiriamą laikotarpį, t.y.
nuo 1996 m. iki 2014 m. statistinis Kauno miesto gyventojų skaičius sumažėjo 26 proc.
arba 104,699 tūkst. gyventojų. Kauno rajone vyksta naujos statybos priemiesčiuose ir tai
skatina žmonės išsikelia gyventi į privačius namus. Nuo 1996 m. iki 2014 m. Kauno rajone
gyventojų skaičius padidėjo daugiau negu 11 proc., t.y. 9,609 tūkst. gyventojų, todėl galime
teigti, kad žmonių išsikėlimas gyventi į Kauno rajono gyvenvietes neturi esminės įtakos
tokiam sparčiam Kauno miesto gyventojų mažėjimui.
2. Centriniuose Kauno miesto mikrorajonuose gyventojų skaičius ir tankis yra didesnis, tačiau
šiuose rajonuose pastebimas gyventojų skaičiaus mažėjimas, o periferinėse miesto dalyse
žmonių skaičius didėja. Dėl tokios vidinė miesto gyventojų migracijos gali padidėti
susiekimo sistemų problemos periferiniuose rajonuose ir padidėti automobilių kamščių
mastai centrininėse miesto dalyse.
3. Kaunas turi galimybių plėtotis, nenutoldamas nuo esamo centro ribų pietų ir pietvakarių
kryptimis. Tuo tarpu Kauno miesto centrinė dalis taip pat gali laisvai plėtotis pietų ir
pietvakarių kryptimis, kur yra ekstensyviai naudojamų ir apleistų teritorijų ties
Kaunakiemio gatve, Geležinkelio stoties rajone, Žemojoje Fredoje, artimoje Vilijampolėje.
Dalies čia esančių pramonės objektų paskirtis tokiu atveju keistųsi į komercinę ar
visuomeninę.
4. Registrų Centre neregistruota žemė, kuri taip pat nepriskiriama Valstybinės reikšmės
miškams ar vandenims sudaro net 31 % bendro Kauno miesto teritorijos ploto. Šis plotas
turėtų būti pasveriamas ir įkainojamas plėtros poveikis, kuo intensyviau panaudojant žemę.
5. Analizuojant ekspertų nuomonę, nustatyta, kad daugiausiai dėmesio reikėtų reikti gamtos
išteklių tausojimui ir gyvenamuosius namus planuoti arčiau darbo vietų. Daugelis ekspertų
pasisako už darnią miesto plėtrą arčiau miesto centro, neplečiant miesto teritorijos.
Ekspertai visiškai pritaria, kad miestai yra valstybės gerovės pagrindas ir miestų
dykvietėms ir apleistiems pastatams yra skiriamas per mažas dėmesys.
50
PASIŪLYMAI
1. Turėtų būti pasveriamas ir įkainojamas plėtros poveikis, surandant taupų būdą, kaip plėstis
eikvojant kuo mažiau naujų plotų, kuo intensyviau panaudojant žemę.
2. Turėtų būti orientuojamasi į dykviečių užpildymą, adaptyvumą, didesnį tankį, mišresnę
funkciją, racionalų planavimą ir maksimalią priklausomybę nuo visuomeninio transporto.
3. Ypač didelė reikšmė turi būti teikiama esamų dykviečių ir apleistų teritorijų panaudojimui.
51
LITERATŪRA
1. ADOMAITIENĖ, J., ZUBRICKIENĖ, I., ANDRIEKIENĖ, R. M. Pedagogų požiūris į darnų
vystymąsi: aktualumas ir plėtros galimybės. Pedagogika ir psichologija: straipsnių rinkinys.
Kaunas, 2006.
2. ALEKNAVIČIUS, P. Lietuvos žemės naudojimo strateginės kryptys. Mokslinių tyrimų
apibendrinimas: straipsnių rinkinys. Kaunas, 2012, p. 87.
3. ALIJOŠIŪTĖ, A., ČEPINSKIS, J., LIESIONIS, V. Subalansuotosios plėtros lokalizavimo
aspektai. Aplinkos tyrimai, inžinerija ir vadyba: straipsnių rinkinys. 2001, Nr.1 (15). p. 47- 56.
ISSN 1392-1649.
4. ANTROP, M. Landscape Change And The Urbanisation Process In Europe. Landscape Urban
Planning, 2004, Vol. 37, No. 1–4, p. 9–26
5. ARBURY, J. From Urban Sprawl to Compact City – An analysis of urban growth management
in Auckland. Master’s Thesis. Auckland, New Zealand: University of Auckland. [žiūrėta 2015-
01-19]. Prieiga per internetą: http://portal.jarbury.net/thesis.pdf
6. AUDIRAC, I., FITZGERALD, J. Information Technology (IT) And Urban Form: An
Annotated Bibliography Of The Urban Deconcentration And Econom. 2003.
7. AZO´ CARA, G., ROMEROB, H., SANHUEZAA, R., VEGAA, C., AGUAYOA, M., MUN,
M. D. Urbanization Patterns And Their Impacts On Social Restructuring Of Urban Space In
Chilean Mid-Cities: The Case Of Los Angeles, Central Chile. Land Use Policy, 2007, Vol. 24,
p. 199–211.
8. BARREDO J. I., DEMICHELI L. Urban sustainability in developing countries' megacities:
modelling and predicting future urban growth in Lagos. Cities, 2003, Vol 20, Issue 5. p. 297–
310.
9. BARREDO, J. I., KASANKO, M., MCCORMICK, N., LAVALLE, C. Modelling dynamic
spatial processes: simulation of urban future scenarios through cellular automata. Landscape
and Urban Planning, 2003, Vol. 64, 145–160.
10. BENGSTON, D. N., FLETCHER, J. O., NELSON, K. C. Public Policies For Managing Urban
Growth And Protecting Open Space: Policy Instruments And Lessons Learned In The United
States. Landscape and Urban Planning, 2005, Vol . 69, No. 2-3, P. 271-286. [interaktyvus]
[žiūrėta 2015-03-26]. Prieiga per internetą: http://www.interfacesouth.org/literature/public-
policies-for- managing-urban-growth-andprotecting-open-space--policy-istruments-and-
lessons-learned-in-the-united-states-2770
11. BENGSTON, D. N., POTTSB, R. S., FANC, D. P., GOETZ, E. G. An Analysis Of The Public
Discourse About Urban Sprawl In The United States: Monitoring Concern About A Major
Threat To Forests. Forest Policy And Economics, 2005, Vol. 7, p. 745–756.
12. BOARNET, M., CRANE, R. L. A. sA reality check for transit-based housing. Journal of the
American Planning Association, 1997, 63 (2). p. 189–204.
13. BONTJE, M. A Planner’s Paradise Lost? Past, Present and Future of Dutch National
Urbanization Policy. European urban and regional studies, 2003, Vol. 10, p.135–151.
52
14. BRAIN, D. From Good Neighborhoods To Sustainable Cities: Social Science And The Social
Agenda Of The New Urbanism. International Regional Science Review, 2005, Vol. 28, No. 2,
P 217–238.
15. BRUECKNER, J.K. Transport Subsidies, System Choice, And Urban Sprawl. Regional
Science And Urban Economics, 2005 Vol. 35, p. 715– 733.
16. BULIUNG, R. N., KANAROGLOU, P. S. Urban Form And Household Activity-Travel
Behavior. Growth And Change, 2006, Vol. 37 No. 2, p. 172–199.
17. BURKHAMMER, L. Unlikely Urban Areas Face Water Shortages. The American City &
County, 2006, Vol.121, No. 8, p. 12–5
18. CHAKRABARTY, B. K. Urban Management: Concepts, Principles, Techniques and
Education. Cities, 2001, Vol 18, Issue 5, p. 331–345.
19. ČIEGIS R. Socialiai ir ekologiškai orientuotos subalansuotos ekonominės plėtros valdymo
principai. Regionų ekonomika ir plėtra, tarptautinės konferencijos medžiaga. Kaunas, 1999, p.
16-18.
20. ČIEGIS R. Tolydi aplinka ir plėtra: ekonominis požiūris. Vilnius: Aldorija, 2002, 692 p.
21. ČIEGIS R. Tolydžios plėtros užtikrinimas miestų ir regionų raidos strategijoje, 2001, p. 224-
246.
22. ČIEGIS, R. The Problems of the Sustainable Development in the Economic Theories. Tiltai,
2007, Nr. 3.
23. ČIEGIS, R., ČESONIS, G. Darnaus vystymosi strateginis planavimas: urbanistinis aspektas.
Strateginė savivalda Strategic Self-Management, Kaunas, 2004, Nr. 1. p. 20-31.
24. CORSER, S.E. From Ranchland To Conservation Community. Planning, 2003, Vol. 69, p. 6–
31.
25. CURRY, P. Compact Is Cheaper. Builder, 2006, Vol. 29, No. 2, p. 44–47
26. DANIELS, T., LAPPING, M. Land Preservation: An Essential Ingredient In Smart Growth.
Journal Of Planning Literature, 2005, Vol. 19, No. 3, p. 115–122.
27. Darni urbanistinė plėtra Lietuvoje – problemos ir sprendimo būdai. Konferencijos rezoliucija.
Lietuvos Respublikos Seimas. 2008. [žiūrėta 2015-04-06]. Prieiga per internetą:
http://www3.lrs.lt/exweb/AAK/AAK20080409/rezoliucija_galutine.pdf
28. DAUNORAS, Z. J. Tvarumo ir darnos veiksniai, planuojant urbanistinę plėtrą. Urbanistika ir
architektūra. VGTU, Vilnius, 2010, T. 34(4). p. 208-215.
29. DAWKINS, C., NELSON, A. C. State growth management programs and central-city
revitalization. Journal of the American Planning Association, 2005, Vol. 69, No. 4, p. 381–
396.
30. DELLADETSIMA, P. M. The Emerging Property Development Pattern In Greece And Its
Impact On Spatial Development. European Urban And Regional Studies, 2006, Vol 13, No. 3,
p. 245–278.
31. EGGER, S. Determining a Sustainable City Model. Environmental Modeling, 2006, Vol. 21, p.
1235-1246.
32. Europos urbanistikos chartija (versta iš La charte urbaine europeenne. Strasbourg, Council of
Europe, Publishing and Documentation Service, 1993). Vilnius, 1998. 112 p.
53
33. GAILIUS, J., DRAUGELIS, A. Strateginio miesto plėtros vaidmuo ir įgyvendinimas.
Strateginis miestų planavimas: konferencijos medžiaga, Vilnius, 2001, p. 1119.
34. GILLHAM, O. The limitless city. A primer on the urban sprawl debate. Washington, DC:
Island Press, 2002, p. 365–371.
35. GRANT, J. Creeping Conformity: How Canada Became Suburban. Journal of the American
Planning Association, 2005, Vol. 71, No.4, p. 454–455.
36. HARA, Y., TAKEUCHI, K., OKUBO, S. Urbanization Linked With Past Agricultural Landuse
Patterns In The Urban Fringe Of A Deltaic Asian Mega-City: A Case Study In Bangkok.
Landscape And Urban Planning, 2005, Vol. 73, p. 16–28.
37. HASSE, J. A., LATHROP, R. G. Land Resource Impact Indicators Of Urban Sprawl. Applied
Geography, 2003, Vol. 23, p. 159–175.
38. HOLLIS, L. E., FULTON, W. Open Space Protection. Conservation Meets Growth
Management. Discussion Paper, Washington, DC: The Brookings Institution, 2002,
39. HØYER, K. G., HOLDEN, E. Household Consumption and Ecological Footprints in Norway –
Does Urban Form Matter? Journal of Consumer Policy, 2003, Vol. 26, p. 327–349.
40. HØYER, K. G., NÆSS, P. The ecological traces of growth. Economic growth, liberalization,
increased consumption – and sustainable urban development? Journal of Environmental Policy
& Planning, 2001, Vol. 33, p. 177–192.
41. IRWINA, E. G., BOCKSTAEL, N. E. Land Use Externalities, Open Space Preservation And
Urban Sprawl . Regional Science And Urban Economics, 2004, Vol. 34, p. 705–725.
42. JABAREEN, Y. R. Knowledge map for describing variegated and conflict domains of
sustainable development. Journal of Environmental Planning and Management, 2004, Vol.47,
No.4, p. 632–642.
43. JABAREEN, Y. R. Sustainable Urban Forms. Their Typologies, Models, And Concepts.
Journal Of Planning Education And Research, 2006, Vol. 26, p. 38–52.
44. JAESEONG CHO Urban Planning And Urban Sprawl In Korea. Urban Policy And Research,
2005, Vol. 23, No. 2, p. 203–218.
45. JUŠKEVIČIUS, P. Miestų planavimas. Mokomoji knyga. „Technika“. Vilnius, 2003. 143 p.
46. JUŠKEVIČIUS, P. Miestų ir jų susisiekimo sistemų plėtros harmonizavimas. Habilitacinis
darbas. Vilnius, 2003. 116 p.
47. KASANKO, M., BARREDO, J. E. I., LAVALLE, C., MCCORMICK, N., DEMICHELI, L.,
SAGRIS, V., BREZGER, A. Are European Cities Becoming Dispersed? A Comparative
Analysis Of 15 European Urban Areas. Landscape And Urban Planning, 2006, Vol. 77, p.
111–130.
48. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas (priimtas 1995 m. gruodžio 12 d. Nr. I-
1120, aktuali redakcija 2012-11-06). Iš: Valstybės žinios, 1995, Nr. 107-2391.
49. LIN, G. C. S., HO, S. P. S. China’s Land Resources And Land-Use Change: Insights From The
1996 Land Survey. Land Use Policy, 2003, Vol. 20, No. 2, p. 87–107.
50. LONGO, V. D., MITTELDORF, J. & SKULACHEV, V. P. Programmed and altruistic
ageing. Nat. Rev. Genet., 2005, 6, p. 866-72
51. MARIOLA, M. J. Losing Ground: Farmland Preservation, Economic Utilitarianism And The
Erosion Of The Agrarian Ideal. Agriculture And Human Values, 2005, Vol. 22, p. 209–223.
54
52. MATHER, A. S. Assessing The World’s Forests. Global Environmental Change, 2005, Vol.
15, p. 267–280.
53. MCCREA, B. Urban Renewal. Journal of Property Management, 2005, Vol. 70, No. 5, p. 20–
25.
54. MICKEVIČIŪTĖ, A. Ar miestai gamtos priešai? Žalioji Lietuva [interaktyvus]. 2001, Nr.13.
[Žiūrėta 2015-04-21]. Prieiga per internetą: < http://www.zalieji.lt.>
55. Miestai. Savivalda. Darni plėtra. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija. 2011. [žiūrėta
2015-04-01]. Prieiga per internetą: http://www.lntpa.lt/index.php?id=618
56. MOZIŪRIŪNAITĖ, S., JUŠKEVIČIUS, P., MOTIEKA, S. Lietuvos urbanistinių sistemų
transformacijos ir mutacijos. Urbanistika ir architektūra, VGTU, Vilnius, 2009, T. 33(4):225-
238
57. MULDER, DE E. F. J. Urban geology in Europe: an overview. Quaternary International,
1994, Vol 20, p. 5–11.
58. MUNDIA, C. N., ANIYA, M. Dynamics Of Landuse/Cover Changes And Degradation Of
Nairobi City, Kenya. Land Degrad. Develop, 2006, Vol. 17, p. 97–108.
59. NELSON, A. C., BURBY, R. J., FESER, E., DAWKINS, C. J., MALIZIA, E. E., AND
QUERCIA, R. Urban containment and central-city revitalization. Journal of the American
Planning Association, 2004, No. 70, Vol. 4, p. 411–425.
60. NEUMAN, M. The Compact City Fallacy. Journal of Planning Education and Research, 2005
vol. 25 no. 1, p. 11-26.
61. NUISSL, H., RINK, D. The ‘Production’ Of Urban Sprawl In Eastern Germany As A
Phenomenon Of Post-Socialist Transformation. Cities, 2005, Vol. 22, No. 2, p. 123–134.
62. PAUCHARDA, A. B., AGUAYOB, M., PEN’AA, E., URRUTIA, R. Multiple Effects Of
Urbanization On The Biodiversity Of Developing Countries: The Case Of A Fast Growing
Metropolitan Area. Biological Conservation, 2006, Vol.127, p. 272–281.
63. QADEER, M. A. Urbanization By Implosion. Habitat International, 2004, Vol. 28, p. 1–12
64. RAVETZ J. Intergrated assessment for sustainability appraisal in cities and regions.
Environmental Impact Assessment Review 20, 2000. 31 - 64. [interaktyvus] [žiūrėta 2015-03-
19]. Prieiga per internetą: http://www.china-
sds.org/kcxfzbg/addinfomanage/lwwk/data/kcx684.pdf
65. RODE PH. ,Urban Patterns for a green economy. Working with Nature. Environment and
Climate change, 2012. p. 8.
66. ROMERO, H., ORDENES, F. Emerging Urbanization In The Southern Andes –
Environmental Impacts Of Urban Sprawl In Santiago De Chile On The Andean Piedmont.
Mountain Research and Development, 2004, Vol. 24, p. 197–201.
67. RYAN, R. L., HANSELWALKER, J. T. Protecting And Managing Private Farmland And
Public Greenways In The Urban Fringe. Landscape Urban Planning, 2004, Vol. 68, p. 183–
198.
68. ŠAPARAUSKAS, J., Darnaus miesto vystymo (-si) daugiatikslė selektonovacija. Daktaro
disertacija. VGTU elektroninės tezės ir disertacijos. Vilnius, 2004, 143 p.
69. SIK KIM, K. AND GALLENT, N. Regulating industrial growth in the South Korean Capital
region. Cities, 1998, Vol 15, Issue 1, p. 1–11.
55
70. SPEIR, C., STEPHENSON, K. Does sprawl cost us all? Isolating the effects of housing
patterns on public water and sewer costs. Journal of the American Planning Association, 2002,
Vol. 68, No. 1, p. 56–70.
71. STALEY, S. R. It's a Sprawl World After All: The Human Cost of Unplanned Growthand
Visions of a better future. Journal of the American Planning Association, 2006, Vol.72, No. 3,
p. 377–379.
72. STEEMERS, K. Energy And The City: Density, Buildings And Transport. Energy And
Buildings, 2003, Vol. 35, p. 3–14.
73. TALEN, E., ELLIS, C. Beyond relativism: Reclaiming the search for good city form. Journal
of Planning Education and Research, 2002, Vol. 22, p. 36–45.
74. Tan, M. H., Li, X. B., Xie, H., Lu, C. H. Urban Land Expansion And Arable Land Loss In
China–A Case Study Of Beijing–Tianjin–Hebei Region. Land Use Policy, 2005, Vol. 22, p.
187–196.
75. TARVYDIENĖ, M. E.. Žemėtvarkos pagrindai: mokomoji knyga. Kaunas: UAB „ Ardiva“,
2008. 137-165 P. ISBN 978-9955-896-11-1.
76. TURNER, W.R., NAKAMURA, T., DINETTI, M. Global Urbanization And The Separation
Of Humans From Nature. Bioscience, 2005, Vol. 54, p. 585–590.
77. U.S. EPA Projecting Land-Use Change: A Summary of Models for Assessing the Effects of
Community Growth and Change on Land-Use Patterns, 2000, EPA/600/R-00/098, U.S.
Environmental Protection Agency, Office of Research and Development, Cincinnati, OH.
78. UNCHS The State Of The World's Cities Report, UNCHS, (Habitat), Nairobi, 2001.
79. VAN, U. P., SENIOR, M. The contribution of mixed land uses to sustainable travel in cities.
Achieving sustainable urban form, ed. Williams K., Burton E., London: E & FN Spon, 2000, p.
139-148.
80. VANAGAS, J. Miesto gyvenamosios aplinkos formavimas. Sociologinis aspektas. Vilnius:
Technika, 1992. 156 p.
81. VANAGAS, J. Miesto teorija. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003, 248 p.
82. VANAGAS, J. Urbanistikos pagrindai: vadovėlis. VGTU leidykla- Technika. Vilnius, 2008,
241 p. ISBN 978-9955-28-237-2
83. WHEELER, S. M. Constructing sustainable development/safeguarding our common future:
Rethinking sustainable development. Journal of the American Planning Association, 2002,
Vol. 68, No. 1, p. 110–111.
84. WILLIAMS, K., BURTON, E., JENKS, M. Achieving sustainable urban form: Conclusions.
Achieving sustainable urban form, ed. Katie Williams, Elizabeth Burton, and Mike Jenks,
London: E & FN Spon., 2002, p. 347–55.
85. World bank World development indicators. Environment, 2007, p. 121–125.
86. World Population Prospects: The 2000 Revision. [interaktyvus] [žiūrėta 2015-03-19]. Prieiga
per internetą: http://www.un.org/esa/population/ publications/wpp2000/highlights.pdf
87. ZAGORSKAS, J. Miestų kompaktiškumas ir darnios plėtros modeliavimo. Daktaro disertacija.
VGTU elektroninės tezės ir disertacijos, Vilnius, 2007. 123 p.
88. ZEMLEVIČIENĖ, R. ,Mažieji miestai Lietuvos gyvenviečių tinkle. Annales Geographicae,
2009, T. 42 (1-2), p. 88. ISSN 1822-6701.