Alberas Kamiu

Nuopuolis

išvertė Auksė KaškonaitėOCeRino Raulas Van Gaurasišleido „Taura“kaina 2 rb 50 kptiražas 40 000 egz

Ar galiu jums, pone, pasiūlyti savo paslaugas, nerizikuodamas būti įkyrus? Bijau, kad kitaip nesugebėsite susišnekėti su garbinguoju gorila, valdančiu šios įstaigos likimus. Jis kalba tik olandiškai. Jei nepatikėsite man savo reikalo, jis nesusiprotės, kad norite džino. Na, štai, drįstu tikėti, jis mane suprato; šis linkčiojimas galva turi reikšti, kad mano argumentai jį įtikino. Jis iš tikrųjų nuėjo atnešti džino, net nuskubėjo su išmintingu lėtumu. Jums pasisekė, jis nesuurzgė. Kai jis atsisako aptarnauti, jam pakanka tik urgztelėti, ir niekas nieko nebereikalauja. Paisyti tik savo nuotaikų - tai didžiųjų žvėrių privilegija. Bet aš einu, pone, buvo malonu jums pasitarnauti. Dėkoju, priimčiau jūsų kvietimą, jei žinočiau, kad jūsų nevarginsiu. Jūs pernelyg geras. Tai aš pasistatysiu savo stiklą šalia jūsiškio.Jūs teisus, jo nešnekumas pritrenkiantis. Tai pirmykščių miškų tyla, panaši

į patranką, užtaisytą iki žiomens. Kartais stebiuosi mūsų tyliojo bičiulio užsispyrimu pūstis prieš civilizuotų kraštų kalbas. Juk jo amatas priiminėti įvairių tautybių jūreivius šiame Amsterdamo bare, kurį jis, beje, nežinia kodėl pavadino "Meksiko Sičiu". Ar jūs nemanote, kad turint tokias pareigas tiesiog nepatogu būti tokiam nemokšai? Įsivaizduokite kromanjonietį, apsigyvenusį Babelio bokšte! Jis kankintųsi svetimoje vietoje. Bet šis - ne, šis nesijaučia tremtiniu, eina savo keliu, niekas jo nejaudina. Viena iš retų frazių, kurią girdėjau iš jo lūpų, skelbė, kad tai reikia priimti arba atmesti. Ką reikia priimti arba atmesti? Be abejo, patį mūsų bičiulį. Prisipažinsiu, mane traukia tokios vientisos būtybės. Kai iš pašaukimo ar pagal profesiją esi daug mąstęs apie žmones, kartais imi ilgėtis primatų. Jie bent neturi slaptų minčių.Tiesą pasakius, mūsų šeimininkas keletą jų turi, nors ir puoselėja jas

nesąmoningai. Nesuprasdamas to, kas prie jo sakoma, jis tapo nepatiklus. Todėl jo išraiška nuolat būna niūriai rimta, tarsi jis įtartų kad taip žmonių, šiaip ar taip, ne viskas einasi sklandžiai. Dėl tokio jo nusiteikimo sunku su juo užvesti kalbą apie ką nors kitą, ne apie jo amatą. Pažvelkite, pavyzdžiui, į galinę sieną, virš jo galvos, Į tą tuščią stačiakampį, kur anksčiau kabojo paveikslas. Ten iš tiesų kabojo paveikslas, ir nepaprastai įdomus, tikras šedevras. Tai va, aš buvau, kai namų šeimininkas jį įsigijo ir kai pardavė. Abiem atvejais jis tai darė su tuo pačiu nepasitikėjimu, keletą savaičių gromulavęs. Šiuo požiūriu reikia pripažinti, kad visuomenė kiek pagadino nuoširdų jo prigimties paprastumą.Gerai įsidėmėkite, aš jo neteisiu. Aš gerbiu jo pagrįstą nepasitikėjimą ir

mielai elgčiausi taip pat, bet negaliu, nes, kaip jūs matote, iš prigimties esu linkęs bendrauti. Deja, esu plepus ir lengvai prisirišu prie žmonių. Nors

ir sugebu išsaugoti deramą atstumą, bet pažintims man tinka kiekviena proga. Kai gyvenau Prancūzijoje, užtekdavo sutikti protingą žmogų, kad jis tuoj pat atsidurtų mano draugijoje. Ak! Matau Jums kliūva mano tariamoji nuosaka. Pripažįstu, turiu silpnybę šiai nuosakai ir apskritai mėgstu gražiai kalbėti. Patikėkite, dėl šios silpnybės pats sau priekaištauju. Jeigu mėgsti plonus apatinius baltinius, šitai, gerai žinau, nebūtinai reiškia, jog tavo purvinos kojos. 0 vis dėlto. Stilius, kaip ir poplinas, pernelyg dažnai slepia egzemą. Aš guodžiuosi tuo, kad mikniai galų gale taip pat ne be nuodėmės. Bet tiek to, gurkštelėkime džino.Ar ilgam atvykote į Amsterdamą? Gražus miestas, ar ne? Kerintis? Štai

būdvardis, kurio seniai negirdėjau. Nuo tada, kai palikau Paryžių, o juk praėjo daug laiko. Bet širdies atmintis gera, ir aš nepamiršau gražiosios mūsų sostinės nei jos krantinių. Paryžius — tik vizija, prašmatnus dekoras, kuriame gyvena keturi milijonai siluetų. Beveik penki milijonai pagal paskutinį surašymą? Ką gi, jie prisidarė vaikučių. A§ tuo nesistebiu. Man visuomet atrodė, kad mūsų piliečiai pamišę dėl dviejų dalykų: idėjų ir paleistuvavimo. Taip sakant, lengvabūdiški. Tačiau nesmerkime jų; ne jie vieni tokie, tokia visa Europa. Kartais galvoju, ką apie mus pasakys ateities istorikai. Šiuolaikiniam žmogui apibūdinti jiems pakaks vieno sakinio: jis paleistuvavo ir skaitė laikraščius. Po šio tikslaus apibrėžimo tema, drįstu pasakyti, bus išsemta.Olandai? 0 ne, jie anaiptol ne tokie šiuolaikiški! Pažvelkite į juos, jie

dar turi laiko. Ką jie veikia? Ogi štai šie ponai gyvena iš šių ponių uždarbio. Beje, šie patinai ir patelės - tikri miesčionys, juos čia traukia mitomanija arba kvailumas. Trumpai tariant, vaizduotės perteklius arba stoka. Kartkartėmis šie ponai paišdykauja su peiliu ar revolveriu, bet nemanykit, kad tai jiems labai patinka. To reikalauja vaidmuo, štai ir viskas, ir jie miršta iš baimės, iššaudydami paskutinius šovinius. Vis dėlto man jie atrodo doresni už tuos, kurie šeimos ratelyje pamažėliais graužia vienas kitą. Ar jūs nepastebėjote, kad mūsų visuomenė prisitaikiusi taip save naikinti? Jūs, be abejo, esate girdėjęs apie smulkias Brazilijos upių žuveles, kurios tūkstančiais užpuola neatsargų plaukiką, per keletą akimirkų mažais skubiais kąsneliais jį sudoroja, palikdamos tik pliką skeletą? Tai va, jos taip prisitaikiusios. "Ar jūs norite normaliai gyventi? Kaip visi žmonės?" Jūs, žinoma, atsakote: "taip". Kaipgi pasakyti: "Ne"?"Puiku. Jus netrukus sudoros. Štai jums profesija, šeima, organizuotas

laisvalaikis". Ir maži dantukai sminga į kūną iki pat kaulų. Bet aš klystu. Kodėl sakau: "Jos taip prisitaikiusios“? Šiaip ar taip, mes irgi tokie pat: kas ką sudoros.Pagaliau mums atneša džiną. Už jūsų sėkmę! Tai bent, gorila pravėrė bumą ir

pavadino mane daktaru. Šiuose kraštuose visi daktarai arba profesoriai. Iš gerumo ar iš kuklumo čia mėgstama rodyti pagarbą. Piktumas nėra šių žmonių nacionalinis bruožas. Apskritai aš nesu gydytojas. Jei norite žinoti, prieš čia atvykdamas buvau advokatas. Dabar aš atgailaujantis teisėjas.Bet leiskite prisistatyti: Žanas Batistas Klamansas, jūsų paslaugoms. Malonu

su jumis susipažinti. Jūs, be abejonės, verslininkas. Daugmaž? Puikus atsakymas! Ir protingas; mes visur esame tik daugmaž. Na gerai, leiskite man pažaisti detektyvą. Jūs daugmaž to paties amžiaus kaip ir aš, jūsų išmanios, daugmaž gyvenimą pažįstančio keturiasdešimtmečio akys, jūs daugmaž gerai apsirengęs, kaip priimta pas mus, ir jūsų rankos glotnios. Taigi daugmaž buržua! Bet rafinuotas buržua. Jums kliūva mano kalbos įmantrumas - šitai liudija, kad jūs kultūringas žmogus, visų pirma, todėl, kad tai pastebite, o antra, kad jus tai erzina. Pagaliau aš jus sudominau, kas nesigiriant rodo jūsų platų akiratį. Taigi jūs esat daugmaž... Bet argi svarbu? Profesijos mane domina ne taip kaip sektos. Leiskite jums duoti du klausimus ir atsakykite tik tuo atveju, jei jie nepasirodys jums nekuklūs. Ar jūs turtingas? Šiek tiek? Puiku. Ar dalijotės savo turtu su vargšais? Ne. Tai jūs esate iš tų, kuriuos aš vadinu sadukėjais. Jeigu jūs nesilaikėte Šventojo Rašto, tai, pripažįstu, iš to nedaug turėjote naudos. Turėjote? Tai jūs skaitėte Šventąjį Raštą? Jūs mane tikrai dominate.Kai dėl manęs... Ką gi, spręskite pats. Ūgiu, pečiais ir veidu, apie kurį

man dažnai sako, kad jis žiaurus, aš panašus greičiau į regbio žaidėją, ar ne? Bet jeigu spręstumėt iš kalbos, tektų pripažinti, kad aš gana rafinuotas. Kupranugaris, iš kurio vilnos mano apsiaustas, be abejonės, sirgo niežais; užtat mano nagai sutvarkyti. Aš taip pat visko matęs ir vis dėlto neapdairiai pasikliauju jumis, spręsdamas vien iš veido. Galų gale, nors mano geros manieros ir graži kalba, aš nuolatinis Zėdiko jūreivių barų lankytojas. Taigi daugiau neklausinėkite. Mano profesija dviguba, kaip ir pats žmogus. Aš jau

jums sakiau, kad esu atgailaujantis teisėjas. Mano atveju vienintelis paprastas dalykas - kad nieko neturiu. Taip, aš buvau turtingas, ne, aš niekuo nepasidalijau su kitais. Ką tai rodo? Kad aš taip pat buvau sadukėjas... O! Ar girdite, kaip kaukia uosto sirenos? Šiąnakt virš Zeiderzės bus rūkas. Jūs jau išeinate? Dovanokit, jeigu jus užlaikiau. Jums leidus, užmokėsiu

aš. "Meksiko Sityje“ jūs - mano svečias, man buvo be galo malonu jus čia priimti. Aš tikrai būsiu čia rytoj, kaip ir kitais vakarais, ir su dėkingumu priimsiu jūsų kvietimą. Einate šiuo keliu... Ką gi... Ar jums neatrodytų nepatogu, jeigu palydėčiau jus iki uosto? Taip būtų paprasčiausia. Nuo čia, aplenkęs žydų kvartalą, atsidursite tose gražiose gatvėse, kuriomis rieda tramvajai, pilni gėlių ir trankios muzikos. Jūsų viešbutis vienoje iš jų, Damrako gatvėje. Labai prašau, tik po jūsų. Aš gyvenu žydų kvartale - bent taip jis vadinosi iki to laiko, kol mūsų broliai hitlerininkai neatlaisvino tos vietos. Koks valymas! Septyniasdešimt keturi tūkstančiai žydų išvežta arba nužudyta, švarintasi iš esmės! Žaviuosi tokiu stropumu, tokia metodiška kantrybe! Jei neturi charakterio, būtina susikurti metodą. Čia tas metodas padarė neginčytiną stebuklą, taigi aš gyvenu tokiose vietose, kur buvo įvykdytas vienas didžiausių nusikaltimų istorijoje. Gal tai ir padeda man suprasti gorilą ir jo nepasitikėjimą. Šitaip galiu kovoti su įgimtu polinkiu, nenugalimai traukiančiu mane prie žmonių. Kai išvystu naują veidą, kažkas manyje duoda pavojaus signalą. "Sustokite. Pavojus!" Net jausdamas žmogui didžiausią simpatiją, būnu budrus.0 žinote, mano kaimelyje, vykstant baudžiamajai operacijai, vokiečių

karininkas maloniai pasiūlė senai moteriškei pasirinkti vieną iš dviejų savo sūnų, kuris bus sušaudytas kaip įkaitas? Pasirinkti, įsivaizduojate? Gal šitą? Ne, aną. Ir matyti, kaip jį išveda. Nesigilinsime į tai, bet patikėkite manim pone, gyvenime įmanomas bet koks netikėtumas. Aš pažinojau tyros širdies žmogų, nežinantį, kas yra nepasitikėjimas. Jis buvo pacifistas, absoliučios laisvės šalininkas, vienodai mylėjęs visus žmones ir žvėris. Rinktinė siela, iš tiesų. Ir ką gi, per paskutiniuosius religinius karus Europoje jis pasitraukė į kaimą. Ant savo namo slenksčio parašė: „Iš kur beateitumėte, įeikite ir būkit pasveikinti“. Kas, jūsų nuomone, atsiliepė į šį malonų kvietimą? Kariškiai, kurie įėjo į jo namus kaip į savo ir paleido jam žarnas.O! Atleiskite, ponia! Beje, ji nieko nesuprato. Kiek žmonių, nors jau taip

vėlu ir lyja lietus, nesiliaujantis šitiek dienų! Laimei, yra džinas vienintelė prošvaistė šiose tamsybėse. Ar jaučiate aukso ir vario spalvos šviesą, besiliejančią į jus? Mėgstu vaikščioti po miestą vakarais šildomas džino. Vaikštau ištisas naktis, svajoju arba nepaliaudamas kalbuosi su savimi. Kaip ir šį vakarą, net bijau, kad jums truputį įkyrėjau. Ne? Ačiū, jūs labai malonus. Bet mano siela perpildyta, vos tik praveriu burną, ir liejasi sakiniai. Beje, ši šalis mane įkvepia. Myliu šią tautą, knibždančią šaligatviuose, suspaustą mažoje erdvėje tarp namų ir vandenų, apsuptą rūkų, šaltos žemės ir garuojančios kaip žlugtas jūros. Aš myliu ją, nes ji dvilypė. Ji čia ir tuo pat metu kitur.0 taip! Klausydamas jų sunkių žingsnių nešvariu grindiniu, matydamas juos

dramblinant tarp parduotuvėlių, pilnų auksuotų silkių ir nukritusių lapų spalvos brangenybių, jūs, be abejo, manote, kad jie yra čia šį vakarą? Jūs, kaip ir visi, laikote sindikų ir prekeivių gentimi šiuos šaunius žmones, kurie pinigais sveria savo amžino gyvenimo galimybes, o jų lyrizmas pasireiškia tik kartkartėmis, kai, užsidėję plačiakraštes skrybėles, ima anatomijos pamokas? Jus klystate. Jie vaikšto šalia mūsų, tai tiesa, ir vis dėlto pažiūrėkite, kur jų galvos: šiam neono, džino ir mėtų likerio rūke, besileidžiančiame nuo raudonų ir žalių iškabų. Olandija - tai sapnas, pone, aukso ir miglų sapnas, miglotesnis dieną, auksingesnis naktį, bet ir naktį, ir dieną šiame sapne gyvena Lohengrinai, va šitokie, kaip šie jaunuoliai, svajingai riedantys juodais dviračiais aukštomis rankenomis, panašūs į gedulingas gulbes, besisukiojančias po visą kraštą, aplink jūras ir išilgai kanalų. Jie svajoja, panardinę galvas rausvuose debesyse, rieda ratu, sonmambuliški meldžiasi auksiniuose rūko smilkaluose, jų čia nebėra. Jie nuskriejo už tūkstančių kilometrų, į Javą, tolimąją salą. Jie meldžiasi tiems besivaipantiems Indonezijos dievams, kuriais užgriozdė visas vitrinas ir kurie dabar skrajoja virš mūsų, o paskui pakibs kaip didžiulės beždžionės ant iškabų ir nuolaidžių stogų, primindami nostalgijos kamuojamiems kolonistams, kad Olandija - ne vien pirklių Europa, bet ir jūra, jūra, plukdanti savo vandenis į Sipangą ir į tas salas, kur žmonės miršta pamišę ir laimingi.Bet aš jau pasileidau į lankas ir išrėžiau ginamąją kalbą! Atleiskite man.

Įprotis, pone, pašaukimas, taip pat troškimas, kad jūs suprastumėte šį miestą

ir daiktų esmę! Nes mes prisikasėme iki pačios esmės. Ar pastebėjote, kad koncentriniai Amsterdamo kanalai panašūs į pragaro ratus? Miesčioniško pragaro, suprantama, knibždančio košmarų. Atvykusiam iš svetur ir einančiam iš vieno rato į kitą, gyvenimas, taigi ir jo nusikaltimai, regisi sunkesni, tamsesni. Čia mes esame paskutiniame rate. Rate, kur kankinasi... Ak! Jūs tai žinote? Po velnių, vis sunkiau atspėti, kas jūs per vienas. Bet tuomet jūs suprantate, kodėl aš sakau, kad pasaulio centras čia, nors esame žemyno pakraštyje. Jautrus žmogus supranta tokias keistenybes. Šiaip ar taip, laikraščių skaitytojai ir paleistuviai neturi kur vykti toliau. Jie suvažiuoja čia iš visų Europos kampelių ir sustoja aplink vidinę jūrą ant išblukusio žvyruoto kranto. Jie klausosi sirenų, veltui ieško rūke laivų siluetų, paskui tiltais perkerta kanalus ir per lietų grįžta atgal. Sužvarbę ateina į "Meksiko Sitį" visomis kalbomis prašyti džino. Čia jų laukiu aš.Taigi iki rytojaus, pone ir mielas tėvynaini. Ne, jūs dabar jau rasite

kelią; palieku jus prie šio tilto. Aš niekuomet neinu per tiltą naktį. Daviau sau tokį įžadą. Na, įsivaizduokite, kad kažkas puola į vandenį. Viena iš dviejų: arba jūs šokate iš paskos jo gelbėti, o šaltu metų laiku tai jums gali blogai baigtis, arba jūs jį ten paliekate kapanotis, ir paskui, prisiminęs vandenyje besipliuškenantį nelaimingąjį, retkarčiais pajuntate visame kūne keistus traukulius. Labanakt! Ką? Kas šitos damos vitrinose? Svajonė, pone, svajonė už prieinamą kainą, kelionė į Indiją! Šios būtybės kvepia prieskoniais. Jūs įeinate, jos užtraukia užuolaidas, ir kelionė jūra prasideda. Dievai nusileidžia ant nuogų kūnų, ir vandenyne iškyla pamišusios salos, apsiklėtusios vėjyje išsitaršiusių palmių garbanomis. Pabandykite.

Kas yra atgailaujantis teisėjas? Aha! Ši istorija jus sudomino. Patikėkite, čia nėra jokios klastos, aš galiu paaiškinti plačiau. Tam tikra prasme tai netgi mano pareiga. Bet iš pradžių reikia pateikti truputį faktų, kurie padės jums geriau suprasti mano pasakojimą.Prieš keletą metų buvau advokatas Paryžiuje ir, garbės žodis, pakankamai

žinomas. Suprantama, aš nepasakiau jums tikrojo savo vardo. Specializavausi kilniose bylose. Gyniau našles ir našlaičius, kaip sakoma, tik nežinau, kodėl tos bylos vadinamos kilniomis, nes juk yra savanaudiškų našlių ir žiaurių našlaičių. Tačiau pakakdavo man užuosti bent mažiausią aukos kvapą, sklindantį nuo kaltinamojo, ir mano togos rankovės imdavo plaikstytis. Ir kaip plaikstytis! Kaip per audrą! Į tą darbą įdėdavau visą širdį. Galėjai pagalvoti, kad aš kiekvieną naktį guliu su Temide. Esu tikras, būtumėt žavėjęsis mano tiksliu tonu, nuoširdžiu susijaudinimu, ginamosios kalbos įtaiga, įkarščiu ir tramdomu pasipiktinimu. Prigimtis mane apdovanojo gražia išvaizda, kilniai laikysenai nereikėjo pastangų. Dar daugiau, mane palaikė du nuoširdūs jausmai: pasitenkinimas, kad einu už teisybę, ir instinktyvi panieka teisėjams apskritai. Pagaliau ši panieka buvo galbūt ne tokia jau instinktyvi. Dabar žinau, kad jai buvo savų priežasčių. Bet, žiūrint iš šalies, ji panėšėjo greičiau į aistrą. Negalima neigti, kad bent jau šiuo metu teisėjai reikalingi, ar ne? Tačiau aš negaliu suprasti, kaip žmogus ryžtasi vykdyti tokias keistas pareigas. Aš taiksčiausi su jais, nes jie painiojosi man po akių, bet taiksčiausi taip, kaip taikstomasi su skėriais. Skirtumas tik toks, kad tų tiesiasparnių antplūdis niekada man neatnešė nė santimo, o ginčydamasis su žmonėmis, kuriuos niekinau, užsidirbdavau pragyvenimui.Taigi aš ėjau už teisybę, ir mano sąžinė buvo rami. Teisingumo jausmas,

pasitenkinimas, kad esi teisus, džiaugsmas, kad gali gerbti save, brangus pone, - galingos spyruoklės, padedančios atsilaikyti ir žengti pirmyn. 0 jeigu jas iš žmonių atimsite, paversite juos pasiutusiais šunimis. Kiek nusikaltimų įvykdyta vien dėl to, kad kaltieji negalėjo pakelti savo kaltės! Kadaise pažinojau pramoninką, turėjusį nuostabią žmoną, kuria visi žavėjosi ir kuriai jis vis dėlto buvo neištikimas. Tas žmogus tiesiog siuto dėl savo kaltės ir dėl to, kad niekas, netgi jis pats sau, negalėjo duoti nekaltumo pažymėjimo. Kuo labiau reiškėsi jo žmonos tobulumas, tuo labiau jis siuto. Pagaliau jo kaltė tapo jam nepakeliama. Kaip jūs manote, ką jis tuomet padarė? Liovėsi ją apgaudinėjęs? Ne. Jis ją nužudė. Šitaip aš su juo susipažinau.Mano padėtis buvo geresnė. Aš ne tik nerizikavau atsidurti nusikaltėlių

stovykloje (bent jau neturėjau jokios galimybės nužudyti žmoną, nes buvau viengungis), bet netgi stodavau jų ginti su vienintele sąlyga - kad jie būtų tikri žmogžudžiai, kaip laukiniai būna tikri laukiniai. Jau pats mano gynybos

būdas teikdavo man didelį pasitenkinimą. Profesiniame gyvenime buvau tikrai be priekaištų. Niekuomet nepaėmiau kyšio, tai savaime suprantama, juo labiau nenusižeminau iki jokio prašymo. Ir, kas dar rečiau pasitaiko, niekuomet nemeilikavau jokiam žurnalistui, kad jis būtų man palankus, nei jokiam valdininkui, kurio draugystė galėjo būti man naudinga. Du ar tris kartus turėjau progą gauti Garbės Legiono ordiną, kurio atsisakiau su santūriu orumu - tai ir buvo man tikras atpildas. Pagaliau aš niekuomet neimdavau užmokesčio iš vargšų ir neskalambijau apie tai iš visų varpinių. Nemanykite, brangusis pone, kad aš visu tuo giriuosi. Čia nėra jokio mano nuopelno: gobšumas, kuris mūsų visuomenėje pakeitė garbėtrošką, man visuomet keldavo juoką. Aš turėjau aukštesnių siekių; jūs pamatysite, kad kalbėdamas apie save išsireiškiau teisingai.Jau vien iš mano pasitenkinimo galima spręsti, kad gyvenau gerai. Aš

mėgavausi savo prigimtimi, o tai, kaip visi žinome, ir yra laimė, nors ramindami vieni kitus kartais apsimetame, kad smerkiame tokį malonumą, vadiname jį egoizmu. Aš mėgavausi bent jau savo įgimtu sugebėjimu tiksliai reaguoti į našlių ir našlaičių skausmą, ir galiausiai tas sugebėjimas išlavėjo ir užpildė visą mano gyvenimą. Pavyzdžiui, man nepaprastai patikdavo padėti neregiams pereiti gatvę. Vos išvydęs neregio lazdelę, neryžtingai baksnojančią į šaligatvio kraštą, puldavau, kartais tik sekunde aplenkdamas jau besitiesiančią gailestingą ranką, atimdavau neregį iš kito rūpestingo geradario ir, prilaikydamas švelnia, stipria ranka, vesdavau per pėsčiųjų perėją, tarp visų judančių kliūčių, link ramaus šaligatvio uosto, kur mudu, maloniai sujaudinti, išsiskirdavome. Dar visada mėgdavau atsakinėti į praeivių klausimus gatvėje, pridegti cigaretę, pagelbėti nešti sunkų nešulį, pastumti sugedusį automobilį, nusipirkti laikraštį iš Gelbėjimo armijos nario ar gėlių iš senos pardavėjos, nors ir žinojau, kad ji jas vagia Monparnaso kapinėse. Aš taip pat mėgdavau - ak, apie tai sunkiausia kalbėti — dalyti išmaldą. Vienas mano draugas, didelis krikščionis, prisipažino, kad pirmas jausmas, kurį patiria, matydamas artinantis prie savo namų elgetą, yra nemalonus. Na, o aš - daug blogiau: aš džiūgaudavau. Bet nesigilinkime į tai.Geriau pakalbėkime apie mano mandagumą. Jis buvo plačiai žinomas ir

neginčijamas. Mandagumas man teikė didelių džiaugsmų. Jeigu kurį rytą man nusišypsodavo laimė autobuse arba metro užleisti vietą tam, kas jos akivaizdžiai būdavo vertas, pakelti kokį nors senai damai nukritusį daiktą ir grąžinti su įprasta šypsena ar paprasčiausiai užleisti taksi labiau už mane skubančiam žmogui, tai tas poelgis nuskaidrindavo man visą dieną. Reikia pripažinti, aš džiaugdavausi net tomis dienomis, kai streikuodavo visuomeninis transportas ir aš turėdavau progą autobusų sustojimuose įsisodinti keletą nelamingų tėvynainių, negalinčių grįžti į namus. Pagaliau užleisti savo krėslą teatre, kad pora galėtų sėdėti greta, kelionėje užkelti merginos lagaminus ant jai per aukšto tinklelio - šiuos žygdarbius aš atlikdavau dažniau už kitus, nes dažniau atkreipdavau dėmesį į tokias progas ir man jos teikdavo didelį malonumą.Mane laikė dosniu, toks ir buvau. Aš daug daviau ir visuomeniniame, ir

asmeniniame gyvenime. Man visai nebūdavo gaila skirtis su kokiu nors daiktu ar pinigų suma, dėl to patirdavau nuolatinių malonumų, iš kurių ne pats mažiausias būdavo liūdnoka mintis, kad mano dovanos neduos naudos ir kad už jas veikiausiai nesulauksiu dėkingumo. Man be galo patikdavo duoti, bet negalėdavau pakęsti, kai būdavau verčiamas tai daryti. Tikslumas piniginiuose reikaluose mane erzino, su juo taikiausi nenoromis. Troškau pats tvarkytis su savo labdarybėmis.Tai tik smulkmenos, bet jos padės jums suprasti, kiek nuolatinių malonumų

man teikė gyvenimas, ypač profesija. Pavyzdžiui, sustabdo jus Teismo rūmų koridoriuose kaltinamojo žmona, kurios vyrą gynėte vien dėl teisingumo ar iš gailesčio, noriu pasakyti, nemokamai, girdite šią moterį šnabždant, kad niekuo o niekuo neįmanoma atsidėkoti už tai, ką aš jiems padaręs, o jūs jai atsakote, kad tai juk natūralu, bet kas būtų padaręs tą patį, ir netgi pasiūlote pagalbą per ateinančias sunkias dienas, po to, norėdami nutraukti jausmų protrūkį ir išsaugoti tikrą jų skambesį, pabučiuojate vargšei moteriai ranką ir tuo baigiate pokalbį, - patikėkite manim, brangus pone, tai didis malonumas, vertesnis už vulgarų garbės troškimą, nes jūs pakylate į aukštybes, kur dorybė spindi pati savaime.Sustokime šiose aukštybėse. Dabar jūs suprantate, ką norėjau pasakyti,

kalbėdamas apie aukštesnius siekius. Aš kalbėjau kaip tik apie tas aukštumas, vieninteles, kuriose galėjau gyventi. Taip, gerai jausdavausi tiktai pakiliose situacijose. Net gyvenimo smulkmenose man reikėjo būti aukščiau už kitus. Mieliau rinkdavausi autobusą nei metro, briką nei taksi, terasas nei antresoles. Mėgau lėktuvų sportą, kai virš galvos - vien dangus, laivuose taip pat visada vaikštinėdavau tik po viršutinius denius. Kalnuose vengdavau

uždarų slėnių, mėgau perėjas ir plokščiakalnius, mažų mažiausiai man reikėjo aukštumų. Jei likimas man būtų lėmęs rinktis tekintojo arba stogdengio amatą, būkite ramus, bučiau pasirinkęs stogus ir pripratęs prie svaiginančių aukščių. Sandėliai, triumai, požemiai, grotos, prarajos man kėlė siaubą. Net ėmiau ypač nekęsti speleologų, kurie įžūliai brovėsi į pirmuosius laikraščių puslapius ir kurių pasiekimai man kėlė siaubą. Stengtis nusileisti aštuonis šimtus metrų žemiau jūros lygio, rizikuojant įkišti galvą į uolėtą plyšį (sifoną, kaip sako tie pamišėliai!), man rodos, tokiam žygdarbiui gali ryžtis tik iškrypusios ar traumuotos asmenybės. Čia slypi kažkas nusikalstamo.Uolų iškyšulys, pakibęs penkis ar šešis šimtus metrų virš jūros, dar matomos

ir skendinčios šviesoje, buvo kaip tik ta vieta, kur galėjau alsuoti visa krūtine, ypač jei būdavau vienas, gerokai virš žmonių skruzdėlynų. Aš be vargo išsiaiškinau, kodėl pamokslai, lemtingos pranašystės, ugnies stebuklai vyksta žmogui prieinamose aukštumose. Mano manymu, rūsiuose ar kalėjimo vienutėse nemedituojama (nebent jos būtų bokšte, iš kur atsiveria platūs vaizdai), ten pelijama. Ir aš suprantu tuos žmones, kurie įstoję į vienuolyną jį palikdavo todėl, kad jų celės langas išeidavo ne į plačius laukus, kaip jie tikėjosi, o į sieną. Dėl manęs būkite tikras, aš nepelijau. Bet kurią valandėlę, vienas pats ar tarp žmonių, aš kopiau į aukštumą, kur uždegdavau ryškias ugnis ir klausydavau džiaugsmingų sveikinimų, kylančių link manęs. Taip aš džiaugiausi gyvenimu ir savo tobulumu.Laimė, mano profesija padėjo siekti šių aukštumų. Ji nuslopindavo kartėlį

dėl artimo, kuriam visuomet pagelbėdavau, nors niekuo nebūdavau skolingas. Ji iškėlė mane virš teisėjo, kurį aš teisdavau savo ruožtu, ir virš nusikaltėlio, kuris turėjo būti man dėkingas. Įvertinkite šitai, brangusis pone: aš gyvenau nebaudžiamas. Aš nebijojau jokio teismo, nesėdėjau ant tribunolo pakylos, o buvau kažkur po skliautais, kaip tie dievai, kuriuos mechanizmas tarpais nuleidžia pakeisti veiksmo ir suteikti jam prasmės. Galų gale gyventi virš kitų yra vienintelis būdas būti matomam ir sveikinamam minios.Beje, keletas mano tikrų nusikaltėlių žudė skatinami to paties jausmo.

Niekingą padėtį gyvenime jie bent šiek tiek kompensuodavo skaitydami laikraščius. Kaip ir daugelis žmonių, jie nebepajėgė toliau likti nežinomi, ir tas troškimas išgarsėti iš dalies galėjo nuvesti juos į pražūtingus kraštutinumus. Kad išgarsėtum, užtenka nužudyti savo namsargę. Deja, tai trumpalaikė šlovė, juk yra tiek namsargių, kurios nusipelno ir gauna peilio smūgį. Nusikaltimas visą laiką yra scenos priešakyje, bet nusikaltėlis ten pasirodo tik probėgšmais ir netrukus jį pakeičia kiti. Pagaliau, už šį trumpalaikį triumfą reikia pernelyg brangiai mokėti. 0 štai mes, gindami savo nelaimingus garbėtroškas, tikrai pelnydavom pripažinimą tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, bet kur kas ekonomiškesnėmis priemonėmis. Tai ir skatino mane dėti pagirtinas pastangas, kad jie mokėtų kiek įmanoma mažiau: juk jie šiek tiek ir už mane. 0 mano išeikvotas pasipiktinimas, talentas, susijaudinimas išvaduodavo mane nuo bet kokios skolos jiems. Teisėjai baudė, kaltinamieji atlikinėjo bausmę, o aš, neturintis jokių pareigų, išvengęs tiek nuosprendžio, tiek ir bausmės, laisvas viešpatavau rojaus šviesybėse. Brangusis pone, argi tai išties nebuvo rojus: gyventi gyvenimą tokį, koks jis yra? Taip aš ir dariau. Man niekada nereikėjo mokytis gyventi. Jau gimdamas viską žinojau. Kai kuriems didžiausia problemą – pasislėpti nuo žmonių ar bent prie jų prisiderinti. Aš buvau prisiderinęs. Kai reikėdavo, buvau familiarus, jei kokios - tylus, mokėjau laikytis laisvai, ir rimtai: viskas man sekėsi. Buvau labai populiarus, lioviausi net skaičiavęs savo pasisekimus visuomenėje. Neblogai atrodžiau, be to, buvau nenuilstantis šokėjas ir kuklus eruditas, sugebėjau tuo pat metu mylėti ir moteris, ir teisingumą, kas ne taip paprasta, sportavau ir domėjausi menais, tačiau gana kalbėti, nes dar pamanysit, kad aš baisus savimyla. Bet jūs įsivaizduokite žmogų pačiame jėgų žydėjime, puikios sveikatos, apdovanotą visokeriopais talentais, įgudusį tiek kūno, tiek proto pratybose, nei vargšą, nei turtuolį, gerai miegantį ir be galo patenkintą savimi, bet neparodantį to pasitenkinimo kitaip, kaip maloniu draugingumu. Taigi sutikite, kad, kukliai tariant, mano gyvenimas turėjo būti sėkmingas.Mažai kam taip gerai ėjosi. Puikiai sutariau su gyvenimu, priėmiau jį tokį,

koks buvo, nuo pradžios iki galo, neatmesdamas nei jo ironijos, nei didybės, nei vergijos. Pavyzdžiui, kūnas, materija, žodžiu, fizinė pusė, kuri nuvilia arba slegia daugelį žmonių, gyvenančių meilėje ar vienatvėje, vienodai mane džiugino, nepadarydama savo vergu. Aš buvau sukurtas turėti kūną. Iš čia ši mano harmonija, ši rami savitvarda, kurią žmonės jausdavo ir kuri, kaip kartais jie man prisipažindavo, padėdavo jiems gyventi. Žmones prie manęs traukė. Antai daugeliui atrodė, kad jau buvo mane sutikę. Gyvenimas, jo dovanos ir žmonės man siūlyte siūlėsi; aš priimdavau šiuos pagarbos

pareiškimus su geranorišku išdidumu. Iš tiesų, būdamas toks pilnakraujis ir paprastas žmogus, jaučiausi šiek tiek antžmogis. Buvau garbingas, bet neaukštos kilmės (mano tėvas buvo karininkas) ir vis dėlto kartais rytais, nuolankiai prisipažįstu, jausdavausi karaliaus sūnumi arba nesudegančiu krūmu. Gerai įsidėmėkite, aš anaiptol nemaniau, kad esu protingesnis už visus. Beje, tokia nuomonė nieko nereiškia, nes daugybė kvailių taip apie save mano. Ne, kadangi buvau visko pertekęs, jaučiausi, gėda prisipažinti, išrinktuoju. Išrinktu iš kitų tarpo ilgai ir nekintančiai sėkmei. Trumpai tariant, aš taip maniau iš kuklumo. Nenorėjau priskirti šios sėkmės vien savo nuopelnams ir negalėjau patikėti, kad tiek įvairių ir nepaprastų savybių būtų atsitiktinai susikaupę viename asmenyje. Štai kodėl laimingai gyvendamas jaučiau, tarsi tą laimę man būtų nuskyrusi aukštesnė galybė. Kai pasakysiu, kad buvau visiškai netikintis, jūs dar geriau suvoksite, koks nepaprastas buvo šis įsitikinimas. Paprastas ar ne, jis mane ilgam iškėlė virš kasdienybės, ir aš tikrąja to žodžio prasme skrajojau daugelį metų, kurių, tiesą sakant, vis dar gailiuosi visa širdinu. Skrajojau iki to vakaro, kai... Bet ne, tai kitas dalykas, ir jį reikia užmiršti. Beje, aš galbūt perdedu. Aš gyvenau maloniai, bet kartu niekuo nebuvau patenkintas. Kiekvienas džiaugsmas vertė mane trokšti kito. Aš ėjau iš šventės į šventę. Būdavo, šokdavau ištisas naktis, vis labiau ir labiau svaigdamas nuo žmonių ir gyvenimo. Kartais tokiomis vėliomis naktimis, truputį apgirtęs, pakilus, apsuptas nieko nesivaržančių būtybių, nugrimzdavau į alsią, palaimingą ekstazę, ir leisgyviam iš nuovargio man akimirką pasivaidendavo, kad pagaliau perpratau žmonių ir pasaulio paslaptis. Bet nuovargis rytojaus dieną išnykdavo, o su juo užsimiršdavo ir paslaptis; aš stačia galva puldavau ieškoti malonumų. Taip vaikiausi jų, visuomet patenkintas, niekuomet nepasisotinęs, nežinodamas, kada sustoti, iki tos dienos, greičiau iki to vakaro, kai nutilo muzika, užgeso šviesos. Šventė, kurioje buvau laimingas... Bet leiskite pašaukti mūsų bičiulį primatą. Linktelėkite galva jam atsidėkodamas ir būtinai išgerkite su manimi, man reikia jūsų prielankumo.Matau, šis pareiškimas jus stebina. Ar jums niekad staiga neprisireikė

prielankumo, pagalbos, draugystės? Taip, žinoma. Aš išmokau tenkintis prielankumu. Jis lengviau pasiekiamas, be to, niekuo neįpareigoja. Pasakęs: "Pasikliaukite mano prielankumu", jūsų pašnekovas tuoj pat pagalvoja: "0 dabar imsimės kitų reikalų". Tai ministro pirmininko prielankumas: jis lengvai jį parodo katastrofos ištiktiems žmonėms. Draugystė - ne toks paprastas dalykas. Ji ilga ir sunkiai pasiekiama, bet kai jau ji atsiranda, nebeįmanoma jos atsikratyti, belieka būti viskam pasiruošus. Tik jau nemanykite, kad jūsų draugai skambins jums kiekvieną vakarą, kaip turėtų daryti, ir teirausis, ar kaip tik šį vakarą jūs nesiruošiate nusižudyti, arba paprasčiausiai pasidomės, gal jums reikalinga draugija, gal jūs norėtumėt pasivaikščioti. Bet ne, būkite ramus, jeigu jie skambins, tai tą vakarą, kai jūs ne vienas ir kai gyvenimas gražus. Jie greičiau pastūmės jus į savižudybę, nes, jų nuomone, tai jūsų pareiga pačiam sau. Tegu dangus mus apsaugo, brangusis pone, nuo per daug mus aukštinančių draugų! 0 tie, kurių pareiga mus mylėti, turiu omenyje tėvus ir bendražygius (koks išsireiškimas!) - tai jau kita giesmė. Jie žino, ką jums pasakyti, bet jų žodžiai lyg šoviniai; jie skambina telefonu taip, lyg taikytųsi iš karabino. Ir nusitaiko tiksliai. Ak, tie šauliai! Kaip? Kokį vakarą? Turėkite kantrybės, aš apie jį dar papasakosiu. Beje, tam tikra prasme tai ta pati draugų ir bendražygių istorija. Įsivaizduokite, man pasakojo apie žmogų, kurio draugas buvo įkalintas, tai va tas žmogus kiekvieną vakarą guldavosi kambaryje ant grindų, nes nenorėjo mėgautis komfortu, kurio neteko jo mylimas draugas. Kas, brangusis pone, kas gi gulsis ant grindų dėl mūsų? 0 ir aš pats ar taip sugebėčiau? Klausykite, aš norėčiau ir galėčiau toks būti. Taip, vieną gražią dieną visi mes galėsime tokie būti, ir tai bus mūsų išganymas. Bet šitai nėra lengva, nes draugystė išsiblaškiusi arba mažų mažiausiai bejėgė. Ji negali padaryti to, ko nori. 0 gal ji nori nepakankamai? Gal mes nepakankamai mylime gyvenimą? Ar pastebėjote, kad tik mirtis pažadina mūsų jausmus? Kaip mes mylime ką tik mus palikusius draugus, ar ne? Kaip žavimės tais savo mokytojais, kurie jau nebekalba, nes jiems pilna burna žemių! Pagarba tada atsiranda savaime, ta pagarba, kurios jie galbūt laukė iš mūsų visą gyvenimą. Bet ar žinote, kodėl mes visada teisingesni ir kilnesni mirusiems? Priežastis paprasta! Jiems mes niekuo neįsipareigoję. Jie nevaržo mūsų laisvės, neatima laiko, pagarbą jiems galime pareikšti tarp kokteilio ir pasimatymo su žavia meiluže - žodžiu, kai turime laiko... Jeigu jie mus kam ir įpareigotų, tai tik atminimui, o mūsų atmintis trumpa. Ne, mes mylime tik nesenus atsiminimus apie draugų mirtį, skausmingą mirtį, savo susijaudinimą, žodžiu, pačius save!Aš taip pat turėjau draugą, kurio dažniausiai šalinausi. Jis buvo truputį

nuobodus, be to, skaitydavo man moralus. Bet kai jis merdėjo, būkite ramus,

aš atsiradau. Lankiau jį kas dieną. Jis numirė patenkintas manimi, spausdamas man rankas. Moteris, kuri per dažnai ir bergždžiai mane persekiojo, turėjo pakankamai skonio ir numirė jauna. Kokią vietą ji iškart užėmė mano širdyje! Ir jei dar ne šiaip sau mirtis, o savižudybė! Viešpatie, kokia jaudinanti sumaištis! Skambinamasi telefonu, išliejama širdis, tyčia kalbama trumpais, užuominų ir tramdomos kančios pilnais sakiniais, net pareiškiama kaltinimų, taip, taip, sau pačiam!Žmogus toks jau yra, brangusis pone, dviveidis: jis negali mylėti,

nemylėdamas savęs. Įsižiūrėkite į savo kaimynus, jei per laimingą atsitiktinumą name kas nors numiršta. Jie miega, užsisklendę savo mažučiuose gyvenimėliuose, ir štai, pavyzdžiui, miršta namsargis. Jie tuoj pat atsibunda, sukrunta, ima teirautis, gailėtis. Štai numirėlis paruoštas, ir spektaklis pagaliau prasideda. Ko gi jūs norite, jiems reikalinga tragedija, tai jų mažutė transcendencija, tai jų aperityvas. Beje, aš neatsitiktinai kalbu apie namsargį. Pažinojau vieną tokį, jis iš tiesų buvo bjaurus, įsikūnijęs piktumas, menkystė, gaižuoklis, toks būtų įvaręs neviltin net pranciškoną. Aš su juo ir kalbėtis buvau nustojęs, bet vien savo egzistavimu jis trikdė mano įprastinį pasitenkinimą. Bet kai jis numirė, aš nuėjau į laidotuves. Gal jūs man pasakysite, kodėl?Dvi dienos prieš laidotuves buvo, beje, labai įdomios. Namsargio žmona

sirgo, gulėjo vieninteliame kambaryje, o prie jos, ant stovų, buvo pastatytas karstas. Reikėjo patiems pasiimti korespondenciją. Atidarydavai duris, sakydavai: "Laba diena, ponia", išklausydavai pagyrų velioniui, į kurį namsargė rodydavo ranka, ir išsinešdavai korespondenciją. Nieko čia linksmo, ar ne? Vis dėlto visi namo gyventojai vienas paskui kitą ėjo į fenoliu dvokiantį namsargio būstą. Ir nuomininkai nesiuntė savo tarnų, o ne, jie ateidavo patys pasinaudoti netikėta sėkme. Tarnai, beje, taip pat atslinkdavo, bet slapčiomis. Laidotuvių dieną pasirodė, kad karstas per platus ir netelpa pro namsargio būsto duris. "0, mano brangusis, - rypavo nuo savo lovos namsargė, susižavėjusi, liūdna ir nustebusi, - koks jis buvo didelis!" "Nesijaudinkite, ponia, - atsakė tvarkytojas, - jį išneš pakreipę ant šono". Karstą išnešė pakreipę, paskui padėjo ant katafalko, ir aš vienintelis (su buvusiu kabareto pasiuntiniu, kuris, kaip supratau, kiekvieną vakarą gėrė su velioniu perno) ėjau iki kapinių ir mėčiau gėles ant karsto, kurio prabanga mane nustebino. Po to aplankiau namsargę ir išklausiau jos padėkų, vertų tragikės. Kokia viso to prasmė, sakykite man? Jokios, aperityvas, ir tiek.Aš taip pat palaidojau seną advokatų kolegijos bendradarbį. Pakankamai

niekingą tarnautoją, kuriam visada spausdavau ranką. Beje, ten, kur aš dirbdavau, visiems spausdavau rankas, ir veikiau du kartus negu vieną. Šis nuoširdus paprastumas lengvai pelnė man visų simpatiją, būtiną mano klestėjimui. Laidojant mūsų tarnautoją, advokatų kolegijos pirmininkas nesiteikė atsitraukti nuo darbo. 0 aš atėjau, nors ir kelionės išvakarėse, ką ne vienas pabrėžė. Tikrai žinojau, kad mano dalyvavimas bus pastebėtas ir palankiai įvertintas. Taigi, suprantate, manęs neišgąsdino net sniegas, nors tądien smarkiai snigo.Kaip? Nebijokite, nenukrypau nuo temos, tuoj papasakosiu. Bet prieš tai

leiskite pasakyti, kad mano namsargė, iššvaisčiusi pinigus nukryžiuotajam, geram ąžuoliniam karstui su sidabrinėmis rankenėlėmis, rodančiam jos didžiulį sielvartą, po mėnesio prilipo prie gražiabalsio dabitos. Jis ją kuldavo, sklisdavo baisūs riksmai, o tuoj po to jis atidarydavo langą ir uždainuodavo savo mėgstamą romansą: "O moterys, kokios jūs gražios!" "Vis dėlto!" - sakydavo kaimynai. Kas "vis dėlto", klausiu jūsų? Ką gi, tas baritonas atrodė neigiamas personažas, ir namsargė taip pat. Bet tai nereiškia, kad jie vienas kito nemylėjo. Taip pat nereiškia, kad ji nemylėjo savo vyro. Tarp kitko, kai dabita, nuvarginęs balsą ir ranką, pranyko, ši ištikima žmona vėl garbino velionį! Pagaliau aš žinau ir tokių, kurie iš pažiūros atrodo teigiami, o nėra nei ištikimesni, nei nuoširdesni už namsargę. Pažinojau žmogų, kuris dvidešimt savo gyvenimo metų atidavė lengvabūdei moteriai, viską jai paaukojo - draugus, karjerą, net padorumą, ir vieną vakarą suprato niekada jos nemylėjęs. Jis nuobodžiavo, štai ir viskas, jis nuobodžiavo kaip dauguma žmonių. Todėl pats susikūrė sudėtingą, dramatišką gyvenimą. Reikia, kad kažkas atsitiktų, - štai kaip paaiškinama dauguma žmonių poelgių. Reikia, kad kažkas atsitiktų, nors ir vergystė be meilės, nors ir karas arba mirtis. Taigi tegyvuoja laidotuvės!Bet aš negalėjau net šitaip pasiteisinti. Aš nenuobodžiavau, nes buvau pats

sau karalius. Galiu net pasakyti, kad tą vakarą, apie kurį kalbu, nuobodžiavau mažiau negu kada nors. Ne, aš iš tiesų netroškau, kad kažkas atsitiktų. 0 vis dėlto... Žinote, brangusis pone, buvo gražus rudens vakaras, mieste buvo dar šilta, bet nuo Senos jau kilo rūkai. Artinosi naktis,

vakaruose dangus dar buvo šviesus, bet jau temo, blausiai švietė žibintai. Aš ėjau kairiuoju upės krantu Menų tilto link. Tarp uždarytų bukinistų krautuvėlių žvilgėjo upė. Krantinėse buvo reta žmonių: Paryžius jau vakarieniavo. Mindžiau geltonus dulkinus lapus, dar primenančius vasarą. Danguje palengva žiebėsi žvaigždės, kurias matydavai trumpą valandėlę, toldamas nuo vieno žibinto prie kito. Aš mėgavausi sugrįžusia tyla, vakaro švelnumu, ištuštėjusiu Paryžium. Buvau patenkintas. Diena praėjo gerai: pervedžiau per gatvę neregį, kaip ir tikėjausi, teismas sumažino bausmę mano klientui, ir jis šiltai paspaudė man ranką, padariau keletą gerų darbų, o po pietų draugų ratelyje rėžiau puikią improvizuotą kalbą apie mūsų valdančiosios klasės kietaširdiškumą ir apie elito veidmainystę.Užėjau ant tuščio tuo metu Menų tilto, norėdamas pasižiūrėti į upę, vos

matomą pro nusileidusias sutemas. Stovėjau priešais Henriko IV paminklą, iš viršaus žvelgdamas į salą. Jaučiau širdyje gimstant ir augant didingą galybės ir net, sakyčiau, pilnatvės jausmą. Atsitiesiau ir jau norėjau prisidegti cigaretę, užsirūkyti iš pasitenkinimo, kai tą pačią akimirką man už nugaros pasigirdo juokas. Nustebęs staiga atsigręžiau - nieko nebuvo. Priėjau prie turėklo: jokio laivelio, jokios valties. Vėl atsigręžiau į salą ir vėl išgirdau juoką už nugaros, aidintį kiek iš toliau, tarytum jis būtų leidęsis upe. Stovėjau nejudėdamas. Juokas tilo, bet aš jį dar aiškiai girdėjau už savęs, sklindantį nežinia iš kur, nebent iš vandenų. Tą pat valandėlę pajutau, kaip daužosi širdis. Supraskite mane teisingai, tas juokas nebuvo paslaptingas; tai buvo geras juokas, paprastas, beveik draugiškas, viską sustatantis į savo vietas. Beje, netrukus juokas nutilo. Sugrįžau į krantinę, pasukau Dofino gatve, nusipirkau cigarečių, kurių man visai nereikėjo. Buvau pritrenktas, sunkiai alsavau. Tą vakarą paskambinau draugui, bet jo nebuvo namie. Dvejojau, eiti man kur nors ar ne, ir staiga po savo langais išgirdau juoką. Atidariau langą. Išties nuo šaligatvio linksmai skirstėsi jaunuoliai. Truktelėjęs pečiais, uždariau langą; dar turėjau peržiūrėti vieną bylą. Nuėjau į vonią išgerti stiklinės vandens. Veidrodyje pamačiau savo šypsantį veidą, bet man pasirodė, kad šypsena netikra...Ką? Atleiskite, užsigalvojau apie ką kitą. Tikriausiai pasimatysime rytoj.

Taip, rytoj. Ne, ne, aš negaliu ilgiau pasilikti. Beje, rudas lokys, kurį jūs ten matote, prašė manęs patarimo. Tai tikrai padorus žmogus, kurį policija begėdiškai persekioja grynai iš pasileidimo. Ar jums jo veidas panašus į žudiko? Taip, profesija paliko antspaudą jo veide. Jis iš tiesų plėšikas, bet jūs nustebsite sužinojęs, kad šis urvinis žmogus - nelegalios paveikslų prekybos specialistas. Olandijoje visi tapybos ir tulpių specialistai. Šitas, kad ir kuklios išvaizdos, kaltinamas garsiausia paveikslų vagyste. Kuria? Gal ir pasakysiu. Nesistebėkite, kad aš žinau. Nors esu atgailaujantis teisėjas, turiu ir pomėgių: esu šių šaunių žmonių juriskonsultas. Išstudijavau šalies įstatymus ir įsigijau klientūrą šiame kvartale, kur niekas nereikalauja jūsų diplomo. Tai nebuvo lengva, bet aš keliu pasitikėjimą, ar ne? Mano toks malonus, atviras juokas, energingas rankos paspaudimas, o čia tai dideli koziriai. Be to, aš sutvarkiau jiems keletą painių reikalų, ne tik dėl naudos, bet ir iš įsitikinimo. Jeigu suteneriai ir vagys visuomet ir visur būtų nuteisiami, visi garbingi žmonės manytų esą visiškai nekalti, brangusis pone. 0 aš manau - štai kur visa esmė! - kad kaip tik to ir reikia vengti. Kitaip turėtume gražaus juoko.

Iš tikrųjų, brangusis tėvynaini, aš dėkingas jums už domėjimąsi, tačiau mano istorija niekuo neypatinga. Jeigu jums įdomu, pasakysiu, kad apie šį juoką galvojau neilgai, gal keletą dienų, po to užmiršau. Retkarčiais man rodydavosi, kad girdžiu jį kažkur savyje. Bet dažniausiai be jokių pastangų galvodavau apie ką kita.Vis dėlto turiu prisipažinti, kad daugiau nekėliau kojos į Paryžiaus

krantines. Pravažiuodamas jomis automobiliu ar autobusu, visas nutykdavau. Turbūt laukdavau. Bet pervažiuodavau Seną, nieko neatsitikdavo, ir aš atsikvėpdavau. Tuo metu man šiek tiek sušlubavo sveikata. Nieko baisaus, tiesiog depresija, be to, sunkiai atgaudavau gerą nuotaiką. Aš kreipiausi į gydytojus, ir jie prirašė man tonizuojančių vaistų. Tonusas kilo ir leidosi. Gyventi man pasidarė sunkiau: kai kūnas liūdnas, širdis kamuojasi. Man atrodė, kad šiek tiek primirštu tai, ko niekada nebuvau mokęsis ir ką vis dėlto taip gerai mokėjau, noriu pasakyti - gyventi. Taip, aš manau, kad viskas būtent tada ir prasidėjo.Bet šį vakarą aš taip pat nesijaučiu gerai. Man net sunku regzti sakinius.

Rodos, kalbu ne taip sklandžiai, ir mano kalba ne tokia aiški. Be abejo,

kaltas oras. Sunku kvėpuoti, oras toks sunkus, kad slegia krūtinę. 0 kas, jei mudu, brangusis tėvynaini, išeitume kiek pasivaikščioti po miestą? Ačiū.Kokie gražūs kanalai vakare! Man patinka apgliaumijusių vandenų dvelksmas,

kanale mirkstančių nukritusių lapų kvapas ir gedulingas kvapas, kylantis nuo gėlėmis apkrautų laivelių. Ne, ne, šis pomėgis ne liguistas, patikėkite manimi. Priešingai, tai veikiau nusistatymas. Aš tiesiog prisiverčiu žavėtis šiais kanalais. Labiau už viską pasaulyje myliu Siciliją, ypač kai į ją žiūri nuo Etnos viršūnės, spindint saulei, pakilęs virš salos ir jūros. Javą myliu taip pat, bet kai pučia pasatai. Taip, jaunystėje buvau ten nuvykęs. Apskritai man patinka visos salos. Jose lengviau viešpatauti.Žavingas namas, ar ne? Dvi galvos, kurias jūs ten matote, vaizduoja

juodaodžius vergus. Iškaba. Namas priklausė vergų pirkliui. Ak! Tais laikais niekas neslėpė, kuo verčiasi! Buvo ne iš kelmo spirti, sakydavo: "Štai, turiu nuosavą namą, prekiauju vergais, pardavinėju juodą mėsą". Ar įsivaizduojate ką nors šiandien viešai pareiškiant, kad prekiauja vergais? Koks skandalas! Net čia girdžiu savo kolegas paryžiečius. Šiuo klausimu jie tiesiog nepalenkiami, nedvejodami išleistų du ar tris manifestus, galbūt ir daugiau! Pasvarstęs aš irgi po jais pasirašyčiau. Vergija, ak! Ne, mes prieš! Kai vergija įvedama savose valdose arba gamyklose, ką gi, baisus čia daiktas, bet tuo girtis, to jau per daug.Gerai žinau, kad negalima apsieiti be viešpatavimo ir vergystės. Kiekvienam

žmogui vergai reikalingi kaip oras. Įsakinėti - tai kvėpuoti, ar jūs su manim sutinkate? Ir net didžiausi bedaliai gauna pakvėpuoti. Žmogus, stovintis ant žemiausio socialinio laiptelio, turi žmoną arba vaiką. Jeigu jis viengungis,- šunį. Apskritai svarbiausia, kad tu gali supykti, o kitas neturi teisės tau prieštarauti. Ar žinote pasakymą: "Tėvui nevalia prieštarauti"? Viena vertus, jis keistas. Kam gi šiame pasaulyje prieštarausi, jeigu ne tam, kurį myli? Antra vertus, jis teisingas. Juk reikia, kad kažkas tartų paskutinį žodį. Antraip kiekvieną argumentą gali atremti kitu, ir ginčui nebus galo. 0 valdžia, priešingai, viską išsprendžia. Mums prireikė daug laiko, kol tai supratome. Pavyzdžiui, jūs tikriausiai pastebėjote, mūsų senoji Europa pagaliau ėmė filosofuoti teisingai. Mes jau nebesakome kaip naiviaisiais laikais: "Aš taip manau. Ar jūs tam prieštaraujate?" Mes tapome protingesni. Dialogą pakeitėme komunikatu. "Tiesa yra tokia, - sakome mes. - Jūs visada galite ją užginčyti, tai mūsų nedomina. Bet po kelių metų policija jums įrodys, kad aš teisus".Ak, mūsų mieloji planeta! Viskas joje dabar aišku. Mes pažįstame vieni

kitus, žinome, kas ką sugeba. Imkime, pavyzdžiui, mane - nenukrypdami nuo temos,- tai va aš visuomet norėjau, kad mane aptarnautų su šypsena. Jeigu tarnaitė būdavo nusiminusi, nuodydavo man gyvenimą. Ji, be abejonės, turėdavo teisę nebūti linksma. Bet aš sau pagalvodavau, kad jai pačiai būtų geriau, jeigu patarnautų juokdamasi, o ne verkdama. Iš tikrųjų taip buvo geriau man. Vis dėlto mano samprotavimas, kad ir ne itin išmintingas, nebuvo visai idiotiškas. Taip pat aš niekada nevalgydavau kinų restoranuose. Kodėl? Todėl, kad azijiečių išraiška, kai jie būna su baltaisiais ir tyli, dažnai esti niekinama. Suprantama, jie aptarnauja klientus ta pačia išraiška. Kaip tada gardžiuotis puikiai pataisytu viščiuku, o ypač kaip galvoti, žiūrint į juos, kad esame teisūs?Tarp mūsų kalbant, vergiškumas, geriausiai besišypsantis, yra neišvengiamas.

Bet mes neturime to pripažinti. Ar nebūtų geriau, jeigu tas, kuris negali apsieiti be vergų, vadintų juos laisvais žmonėmis? Visų pirma, iš principo, o antra, kad neatimtų vilties. Jiems priklauso ši kompensacija, ar ne? Tada jie ir toliau šypsosis, o mūsų sąžinė bus rami. Kitaip būsime priversti raustis po savo sielą, skaudžios mintys varys mus iš proto, o gal net tapsime kuklūs - visko galima laukti. Taigi jokių iškabų, o šita tiesiog skandalinga. Beje, jei visi susėdę prie stalo pasisakytų, kuo iš tikrųjų verčiasi ir kas jie per vieni, nebežinotum, kur dėtis iš gėdos! Įsivaizduokite tokias vizitines korteles: "Diuponas, filosofas ir bailys" arba "krikščionis ir savanaudis", arba "humanistas ir svetimautojas", iš tiesų yra iš ko pasirinkti. Bet tai būtų pragaras! Taip, pragaras toks ir turi būti: gatvės pilnos iškabų, ir jokios galimybės ką nors išsiaiškinti. Etiketė priklijuota visiems laikams.Pavyzdžiui, jūs, brangusis tėvynaini, šiek tiek pagalvokite ir apie savo

etiketę. Tylite? Nieko, atsakysite vėliau. Šiaip ar taip, savo etiketę aš žinau: dviveidis, žavingas Janas, ir viršuje namų devizas: "Nepasitikėkite". Ant mano vizitinių kortelių bus parašyta: "Žanas Batistas Klamansas, komediantas". Paklausykite, netrukus po to vakaro, apie kurį jums pasakojau, aš šį tą pastebėjau. Palikęs neregį ant šaligatvio, kur padėjau jam nusigauti, aš kilstelėjau skrybėlę. Šis kilstelėjimas akivaizdžiai buvo skirtas ne jam, jis negalėjo jo matyti. Kam tuomet jis buvo skirtas? Publikai. Po vaidinimo aktorius atsisveikina. Neblogai, ar ne? Kitą dieną tuo

pačiu laiku automobilistui, dėkojusiam man už pagalbą, aš atsakiau, kad niekas nebūtų taip stengęsis. Žinoma, aš norėjau pasakyti, būtų padėjęs bet kas. Šis nelaimingas apsirikimas nedavė man ramybės. Juk mano kuklumas iš tiesų buvo nepranokstamas.Vis dėlto reikia nuolankiai prisipažinti, brangusis tėvynaini, kad tuštybė

man liejosi per kraštus. "Aš, aš, aš", - štai mano brangaus gyvenimo priedainis, skambėjęs visuose mano žodžiuose. Kalbėti galėjau tik girdamasis, ypač jei girdavausi su tuo stulbinančiu santūrumu, kurio paslaptį žinojau. Aš iš tiesų visada gyvenau laisvas ir galingas. Paprasčiausiai laikiau save protingesniu už kitus ir jaučiausi laisvas nuo bet kokių pareigų jiems. Kaip jau jums sakiau, visada maniau esąs protingesnis už kitus, jautresnis, vikresnis, puikus šaulys, neprilygstamas vairuotojas, geriausias meilužis. Net tose srityse, kur pats mačiau esąs silpnesnis už kitus, pavyzdžiui, teniso korte - tenisą žaidžiau vidutiniškai, - man buvo sunku patikėti, kad nepralenkčiau geriausių žaidėjų, jeigu turėčiau laiko treniruotis. Mačiau tik savo pranašumus, ir tuo paaiškinamas mano geranoriškumas ir ramybė. Jeigu skirdavau dėmesio kitiems, tai grynai iš malonės, sava valia, ir dėl to įgydavau dar didesnių nuopelnų: dar vienu laipteliu palypėdavau į meilę sau.Šiuos akivaizdžius dalykus, kaip ir kai kurias kitas tiesas, pamažu supratau

po to vakaro, apie kurį jums pasakojau. Ne iš karto, ne, ir nelabai aiškiai. Pirmiausia turėjau atgauti atmintį. Palengva ėmiau viską matyti aiškiau, susivokiau tame, ką žinojau. Iki tol man visada padėdavo stebinantis sugebėjimas užmiršti. Užmiršdavau viską, pirmiausia savo sprendimus. Tiesą sakant, man niekas nebuvo svarbu. Priverstas aplinkybių, suprantama, atkreipdavau dėmesį į karą, savižudybę, meilę, skurdą, bet tik iš mandagumo, paviršutiniškai. Kartais dėdavausi didžiai susirūpinęs reikalais, svetimais mano kasdieniniam gyvenimui. Tačiau aš į juos nesigilindavau, nebent jeigu jie varžydavo mano laisvę. Kaip jums pasakyti? Viskas slydo. Taip, viskas slydo pro mane.Būkime teisingi: kartais mano užmaršumas būdavo pagirtinas. Jūs pastebėjote,

yra žmonių, kurių religija liepia atleisti visas kaltes, ir jie iš tiesų jas atleidžia, bet niekados neužmiršta. Aš anaiptol nebuvau linkęs atleisti, bet galų gale jas užmiršdavau. Ir kaltininkas, manęs, kad jo neapkenčiu, negalėdavo atsitokėti, pamatęs, kad sveikinuosi su juo plačiai šypsodamasis. Tada jis, priklausomai nuo savo charakterio, žavėdavosi mano sielos didybe arba niekindavo mano menkystę, nepagalvodamas, kad priežastis kur kas paprastesnė: aš būdavau užmiršęs viską, net jo vardą. Ta pati silpnybė, dariusi mane abejingą ar nedėkingą, suteikdavo man didžiadvasiškumo.Taigi diena iš dienos gyvenau tik šiuo nuolatiniu aš, aš, aš. Diena iš

dienos - moterys, diena iš dienos - dorybės arba paleistuvystės, ir šitaip diena iš dienos, kaip šuva, bet kiekviena diena buvo kupina meilės sau. Taip ir slydau paviršiumi, gyvenau daugiau žodžiais negu iš tikrųjų.Knygos skaitytos probėgšmais, draugai mylėti probėgšmais, miestai lankyti

probėgšmais, moterys turėtos probėgšmais! Ko tik nedariau iš nuobodulio arba norėdamas prasiblaškyti. Žmonės sekė paskui mane, norėjo įsikabinti, bet nebuvo už ko, ir tai buvo nelaimė. Jiems. Nes aš juos užmiršdavau. Visada prisimindavau tik save.Vis dėlto pamažu atmintis man sugrįžo. Arba greičiau aš sugrįžau pas ją ir

radau manęs laukiančius prisiminimus. Prieš pradėdamas pasakoti, norėčiau pateikti jums, brangus tėvynaini, keletą pavyzdžių (esu tikras, jie jums pravers) iš to, ką atskleidžiau savo tyrinėjimais.Vieną dieną, kai vairuodamas automobilį valandėlę susivėlinau pajudėti iš

vietos užsidegus žaliai šviesai ir kantrieji mūsų bendrapiliečiai tuoj pat paleido signalus man už nugaros, aš staiga prisiminiau kitą nuotykį, nutikusį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Mane tada aplenkė motociklas, vairuojamas lieso, mažo žmogelio su pensnė ir golfo kelnėmis, ir užsidegus raudonai šviesai sustojo man priešais. Stabdydamas žmogelis užgesino variklį ir veltui nėrėsi iš kailio, stengdamasis jį užvesti. Užsidegus žaliai šviesai, aš su įprastu mandagumu paprašiau jo patraukti į šalį motociklą, kad galėčiau pravažiuoti. Žmogelis vis dar plūkėsi prie savo dusulingo variklio. Todėl pagal paryžietiško mandagumo taisykles atsakė man, kad nešdinčiausi iš akių. Aš primygtinai pakartojau prašymą, vis dar mandagiai, bet jau su lengvu nekantrumo atspalviu balse. Jis tuoj pat atkirto pasiųsiąs mane kur reikia. Tuo metu už manęs pasigirdo keletas signalų. Aš ryžtingai paprašiau savo pašnekovo elgtis padoriai ir suprasti, kad jis trukdo eismui. Irzlusis personažas, be abejo, įsiutęs dėl savo besispyriojančio variklio, pareiškė, kad mielai duos man per snukį, jeigu aš taip šito trokštu. Toks cinizmas mane papiktino, ir aš išlipau iš automobilio, ketindamas nurauti šitam nenaudėliui ausis. Aš nemaniau esąs bailys (maža kokios esi apie save nuomonės!), buvau visa galva aukštesnis už savo priešininką, raumenys man visuomet gerai

tarnaudavo. Dar ir dabar manau, kad greičiau pats būčiau davęs pylos, nei jos gavęs. Bet vos atsidūriau ant plento, iš pradėjusios rinktis minios išėjo žmogus ir puolė mane, sakydamas, kad esu paskutinis niekšas ir kad jis neleis mušti žmogaus, apžergusio motociklą ir todėl esančio blogesnėje padėtyje. Aš atsigręžiau į tą muškietininką, bet, tiesą sakant, jo net nepamačiau. Vos pasukęs galvą, beveik tuo pat metu išgirdau vėl riaumojant motociklą ir gavau smarkų antausį. Man dar nespėjus susigaudyti, kas atsitiko, motociklas nutolo. Priblokštas nesąmoningai žengiau link d'Artanjano, bet tą pačią akimirką iš gerokai pailgėjusios automobilių eilės pasigirdo pašėlęs signalų koncertas. Vėl užsidegė žalia šviesa. Tada dar kiek sutrikęs, užuot papurtęs mane įžeidusį kvailį, klusniai grįžau prie savo automobilio ir pajudėjau iš vietos, o man pravažiuojant kvailys išvadino mane "pasigailėtinu tipu" - dar ir dabar tai prisimenu.Nereikšminga istorija, pasakysite? Be abejonės. Paprasčiausiai, ilgai

negalėjau jos užmiršti, štai kas svarbu. Tačiau turėjau pasiteisinimą. Aš nesipriešindamas leidau, kad mane muštų, bet manęs nebuvo galima apkaltinti bailumu. Nustebęs, užkluptas iš dviejų pusių, jaučiausi priblokštas, o signalai mane galutinai pribaigė. Tačiau dėl to buvau toks nelaimingas, lyg būčiau pasielgęs negarbingai. Vis prisimindavau, kaip sėdu į automobilį neatsikirtęs akiplėšai, varstomas ironiškų žvilgsnių minios, juo labiau sužavėtos, kad, kaip prisimenu, vilkėjau mėlyną labai elegantišką kostiumą. "Pasigailėtinas tipas", - tebeskambėjo ausyse, ir šis įžeidimas man atrodė pagrįstas. Tiesiog aš buvau viešai išjuoktas. Tiesa, taip susiklostė aplinkybės, tačiau aplinkybės visada egzistuoja. Jau po laiko aiškiai supratau, ką turėjau daryti. Įsivaizdavau, kaip atsakančiu smūgiu patiesiu d'Artanjaną, sėdu į automobilį pasiveju man kirtusį šunsnukį, prispaudžiu jo motociklą prie šaligatvio, nusitempiu šalin ir duodu į kailį, ko jis pakankamai nusipelnė. Šimtą kartų įvairiais variantais sukau vaizduotėje šį trumpą filmą. Bet buvo per vėlu, ir keletą dienų mane graužė bjaurus apmaudas.Žiūrėkite, vėl lyja. Gal prisiglauskime po šia pastoge. Gerai. Kur aš

sustojau? Ak, taip! Įžeista garbė! Tai va, prisimindamas šį nuotykį, supratau, ką jis reiškė. Apskritai mano svajonės neatlaikė realybės išbandymų. Dabar aišku, kad svajojau būti tobulas žmogus, gerbiamas tiek kaip asmenybė, tiek kaip profesionalas. Pusiau Serdanas, pusiau de Golis, jei norite žinoti. Trumpai tariant, norėjau pirmauti visur. Štai kodėl puikavausi, koketavau, stengiausi rodyti greičiau fizinį vikrumą nei protinius sugebėjimus. Bet po to, kai viešai gavau antausį ir neatsikirtau, nebegalėjau daugiau mėgautis gražiu savo paveikslu. Jeigu būčiau buvęs tiesos ir proto mylėtojas, kokiu save laikiau, ką man reikštų šis nuotykis, jau užmirštas liudininkų? Būčiau tik pabaręs save, kam supykau dėl niekų, praradau protą ir nesugebėjau susidoroti su savo pykčio pasekmėmis. 0 aš degiau troškimu atsirevanšuoti, susikauti ir nugalėti. Tarsi iš tikrųjų būčiau troškęs ne tapti protingiausia ir kilniausia žemės būtybe, o tiktai mušti ką panorėjęs, pagaliau būti visų stipriausias, ir viso to siekti primityviausiu būdu. 0 tiesa yra tokia: kiekvienas protingas žmogus, kaip jūs gerai žinote, svajoja būti gangsteriu ir valdyti visuomenę vien tik prievarta. Kadangi šitai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti prisiskaičius atitinkamų romanų, dažniausiai protingieji atsideda politikai ir veržiasi į pačią nuožmiausią partiją. Ką reiškia dvasios nuopuolis, jeigu tokiomis priemonėmis gali valdyti pasaulį? Aš suvokiau, kad puoselėju saldžias svajones apie prievartą.Bent jau supratau, kad kaltųjų ir kaltinamųjų pusėje buvau tik iki tos

tikslios ribos, kol jų nusikaltimai nedarė man žalos. Jų kaltumas įkvėpė mano gražbylystę, nes aš nebuvau jų auka - Jei grėsmė būtų iškilusi man, aš ne tik būčiau tapęs teisėju, bet dar daugiau: piktu valdovu, kuris, pamynęs visus įstatymus, būtų išplakęs ir parklupdęs nusikaltėlį. Po viso to, brangusis tėvynaini, sunku išsaugoti tikėjimą savo pašaukimu, tarnauti teisingumui ir ginti našles ir našlaičius.Lietus smarkėja, mes turime laiko, tad gal galėčiau papasakoti jums apie

naują atradimą, kurį netrukus po to padariau pasirausęs savo atmintyje. Prisėskime ant šito suolo pastogėje. Jau daugelį amžių pypkoriai žvelgia iš čia į tą patį lietų, krentantį į tą patį kanalą. Noriu jums papasakoti painesnę istoriją. Šį kartą bus kalbama apie moterį. Pirmiausia reikia pasakyti, kad visada turėjau pasisekimą tarp moterų, nors labai nesistengiau. Netvirtinu, kad būčiau padaręs jas laimingas ar pats būčiau turėjęs iš jų laimės. Ne, aš paprasčiausiai turėjau pasisekimą. Pasiekdavau savo tikslą beveik visada, kai tik norėdavau. Įsivaizduokite, moterys mane laikė žaviu! Žinote, kas yra žavumas: sugebėjimas pajusti, kad tau sako "taip", nors nedavei jokio aiškaus klausimo. Ir aš kažkada taip sugebėjau. Jus tai

stebina? Nesiginkite. Šiandien, pažvelgus į mano veidą, tai savaime suprantama. Deja! Sulaukęs tam tikro amžiaus, kiekvienas žmogus turi tokį veidą, kokio nusipelnė. Manasis... Bet argi tai svarbu! Faktas, kad mane laikė žaviu ir aš tuo naudojausi.Vis dėlto aš neturėjau jokių išskaičiavimų; buvau nuoširdus arba beveik

nuoširdus. Mano santykiai su moterimis buvo natūralūs, laisvi, kaip sakoma, lengvi. Juose nebuvo klastos, nebent tik ta, akivaizdi, kurią jos vertina kaip pagarbos ženklą. Aš, kaip sakoma, mylėjau jas visas, o tai reiškia, kad niekada nemylėjau nė vienos. Visada maniau, kad antifeminizmas yra vulgarus ir kvailas, o beveik visas moteris, kurias pažinojau, laikiau geresnėmis už save. Vis dėlto, nors ir labai jas vertinau, dažniau naudojausi jų paslaugomis negu tarnavau joms. Kaip tai suprasti?Aišku, tikra meilė - išimtis, ji pasitaiko maždaug du ar tris kartus per

šimtą metų. Visa kita - tik iš tuštybės ar nuobodulio. Šiaip ar taip, aš nebuvau Portugalijos vienuolė. Aš anaiptol ne kietaširdis, priešingai, mano širdis kupina švelnumo, aš lengvai susigraudinu. Tik mano dvasios polėkiai ir švelnumas visada buvo skirti man pačiam. Galų gale netiesa, kad aš niekada nemylėjau. Savo gyvenime patyriau bent jau vieną didelę meilę, kurios objektu visuomet buvau aš pats. Šiuo požiūriu po neišvengiamų paauglystės sunkumų aš greitai apsisprendžiau: juslingumas, ir tiktai jis, viešpatavo mano meilės gyvenime. Aš ieškojau tik malonumų ir pergalių. Čia man, beje, padėjo kūno sudėjimas: gamta mane buvo dosniai apdovanojusi. Tuo didžiavausi, ir negaliu pasakyti, kuo labiau džiaugiausi - malonumais ar savo prestižu. Štai, sakysite, vėl giriuosi. Gal ir taip, bet didžiuotis čia nėra ko, nors visa tai tikra tiesa.Šiaip ar taip, mano juslingumas, jei jau kalbėsime vien apie jį, buvo toks

stiprus, kad net dėl dešimties minučių meilės nuotykio būčiau atsižadėjęs tėvo motinos, nors paskui dėl to būčiau karčiai apgailestavęs. Ką aš kalbu! Kaip tik dėl dešimties minučių nuotykio, ypač jei būdavau tikras, kad jis neturės rytdienos. Žinoma, aš turėjau principų, ir, pavyzdžiui, draugo žmona man buvo šventa. Aš tiesiog kuo nuoširdžiausiai keletą dienų prieš tai liaudavausi draugauti su jų vyrais. Gal šito nederėtų vadinti juslingumu. Juslingumas pats savaime nėra šlykštus. Būkime atlaidūs ir pavadinkime luošumu tą įgimtą nesugebėjimą matyti meilėje ką kita, o ne vien tik kūnišką aktą. Galų gale tas luošumas buvo patogus. Kartu su mano užmaršumu jis laidavo man laisvę. Tam tikras atsainumas ir absoliuti nepriklausomybė, kylanti iš to luošumo, duodavo progų naujoms pergalėms. Nors ir nebuvau romantiškas, teikiau peno romantiškoms istorijoms. Iš tiesų mūsų draugės panašios į Bonapartą tuo, jog visada mano laimėsiančios ten, kur visi pralaimėjo.Beje, santykiuose su moterimis aš patenkindavau ne vien savo juslingumą, bet

ir pomėgį žaisti. Moteris mėgau kaip partneres tam tikrame žaidime, kur jos vaizdavo ginančios savo nekaltybę. Matote, aš nepakenčiu nuobodulio ir gyvenime vertinu tik pramogas. Bet kokia, net puikiausia draugija man greitai pabosta, o su man patinkančiomis moterimis aš niekada nenuobodžiavau. Gėda prisipažinti, bet dėl pirmo pasimatymo su dailute statiste būčiau atsisakęs dešimties pokalbių su Einšteinu. Tiesa, per dešimtą pasimatymą būčiau ilgėjęsis Einšteino arba rimto skaitymo. Trumpai tariant, didžiosios problemos man parūpdavo tik tarp meilės nuotykių. Kiek kartų, stovėdamas ant šaligatvio, pačiame diskusijos su draugais įkarštyje pamesdavau man dėstomų samprotavimų giją todėl, kad tuo metu gatve praeidavo viliojanti mergina.Taigi žaidžiau žaidimą. Žinojau, kad jos nemėgsta, kai per daug greitai

einama prie tikslo. Iš pradžių reikėjo pokalbių, švelnumo, kaip jos sakydavo. Kadangi buvau advokatas, kalbėti man nebuvo sunku, o ir žvilgsniai nekėlė problemų, nes tarnaudamas armijoje vaidinau mėgėjiškuose spektakliuose. Aš dažnai keičiau vaidmenis, bet pjesė visada buvo ta pati. Štai kad ir toks patrauklus numeris: "Nežinau, kas man yra", "nesuprantu, kodėl jūs mane taip sužavėjote, aš nenorėjau, esu pavargęs nuo meilės ir t.t." - visada būdavo veiksmingas, nors buvo vienas seniausių repertuare. Arba kad ir kitas numeris: "Jūs man suteikėte paslaptingos laimės, ko niekada nepadarė jokia kita moteris, laimės, kuri galbūt neturi ateities, tikriausiai neturi (juk reikia apsidrausti), bet jos man tikrai niekas neatstos". Ypač ištobulinau mažytę tiradą, kuri visuomet darė įspūdį ir kuri, esu tikras, jums irgi patiks. Šios tirados esmę sudarė skausmingas ir nuolankus prisipažinimas, kad esu niekas, nereikia prie manęs prisirišti, mano gyvenimas kitur, ne kasdienėje laimėje, kurią būčiau vertinęs labiau už viską, bet ką gi, jau per vėlu. To lemtingo vėlavimo priežastis laikiau paslaptyje, žinodamas, kad geriau gulėti su paslaptimi. Beje, tam tikra prasme tikėjau tuo, ką sakiau, įsijausdavau į savo vaidmenį. Taigi nieko nuostabaus, kad mano partneres taip pat apimdavo įkvėpimas. Pačios jautriausios mano draugės stengdavosi mane

suprasti ir po tokių pastangų galiausiai melancholiškai atsiduodavo. Kitos, patenkintos, kad gerbiu žaidimo taisykles ir turiu pakankamai takto pakalbėti prieš veikdamas, nelaukdamos eidavo prie reikalo. Tada laimėdavau dvigubai, nes, be geismo, patenkindavau dar ir savimeilę, kiekvieną kartą pasitikrindamas savo nepaprastą galią.Man tai buvo reikalinga, ir net tais atvejais, kai moteris suteikdavo tik

vidutinišką malonumą, aš vis dėlto stengdavausi retkarčiais vėl su ja susitikti, be abejonės, skatinamas keisto geismo, kurį sukelia išsiskyrimas ir po to staiga sugrįžtantis bendrumo pojūtis, bet ir norėdamas įsitikinti, jog mūsų ryšys nenutrūkęs ir tik nuo manęs priklauso, ar jis bus tvirčiau sumegztas. Kartais net versdavau jas prisiekti, kad nepriklausys jokiam kitam vyrui, vien trokšdamas išsklaidyti nerimą. Tačiau nei širdis, nei vaizduotė to nerimo nejuto. Bet manyje giliai įsišaknijusi savimyla neleido net įsivaizduoti, kad moteris, buvusi mano, kada nors galėtų priklausyti kitam, nors tai būdavo akivaizdu. Ta jų man duota priesaika supančiodavo jas ir išlaisvindavo mane. Nuo tos akimirkos, kai jos pasižadėdavo niekam daugiau nepriklausyti, aš galėdavau nutraukti su jomis santykius, ko kitaip beveik neįstengdavau padaryti. Išgavęs jų pasižadėjimą, būdavau tikras, kad jos ilgai neištrūks iš mano galios. Įdomu, tiesa? Vis dėlto taip ir yra, brangusis tėvynaini. Vieni šaukia: "Mylėk mane!" Kiti: "Nemylėk manęs!" Bet tam tikra veislė, blogiausia ir nelaimingiausia: "Nemylėk manęs, tačiau būk man ištikima!"Tik pasižadėjimas niekada nesti galutinis, iš kiekvienos mylimosios jį

reikia vėl išgauti. Viską nuolat kartodamas, įsigyji įpročių. Netrukus pradedi kalbėti apie tai net negalvodamas, atsiranda refleksas: ateina diena, kai imi moterį iš tiesų jos nė negeisdamas. Patikėkite manimi, kai kuriems žmonėms neimti to, ko negeidžia, yra sunkiausias dalykas pasaulyje.Vieną dieną taip ir atsitiko, ir neverta sakyti, kas ji buvo tokia, bet iš

tikrųjų manęs nejaudindama, ji patraukė mane pasyvia ir godžia išvaizda. Atvirai sakant, malonumą patyriau ne kažin kokį, kaip ir reikėjo tikėtis. Bet aš niekada neturėjau kompleksų, labai greitai užmiršau tą ypatą ir daugiau jos nebemačiau. Aš maniau, jog ji nieko nesupranta, ir net neįsivaizdavau, kad ji galėjo turėti savo nuomonę. Beje, mano akimis žiūrint, savo pasyvumu ji labai skyrėsi nuo kitų. 0 po kelių savaičių sužinojau, kad apie mano, kaip vyro, trūkumus ji papasakojo trečiam asmeniui. Iš karto pasijutau truputį apgautas; ji nebuvo tokia pasyvi, kaip maniau, ir sugebėjo spręsti apie tuos dalykus. Po to gūžtelėjau pečiais ir apsimečiau, kad man tik juokas. Aš iš tiesų juokiausi; buvo aišku, kad tai nereikšmingas atsitikimas. Argi seksualumas su visu tuo, ką jis turi nenumatomo, nėra ta sritis, kur kuklumas turėtų būti taisyklė? Bet ne, net vienumoje kiekvienas nori pranokti kitus. Nors aš ir gūžčiojau pečiais, žinote, kaip pasielgiau? Po kurio laiko vėl sutikau tą moterį, pasistengiau ją sugundyti ir paėmiau iš tikrųjų. Tai nebuvo labai sunku: moterys taip pat nemėgsta susitaikyti su nesėkme. Nuo tos akimirkos beveik prieš savo valią ėmiausi visokiais būdais ją žeminti. Pamesdavau, vėl atnaujindavau ryšius, versdavau atsiduoti netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje, visur elgiausi su ja taip žiauriai, kad galų gale prisirišau prie jos, kaip, manau, kalėjimo sargas prisiriša prie kalinio. Ir taip truko iki tos dienos, kol audringoje skausmingo ir priverstinio malonumo sumaištyje ji garsiai ėmė šlovinti tą, kuris ją pavergė. Tą dieną pradėjau tolti nuo jos. Paskui ją užmiršau.Jūs mandagiai tylite, bet aš sutinku su jumis, kad šis nuotykis nėra labai

gražus. Vis dėlto, brangusis tėvynaini, pagalvokite apie savo gyvenimą! Pasirauskite atmintyje, galbūt rasite kokią panašią istoriją, kurią man vėliau papasakosite. 0 aš, prisiminęs aną nuotykį, vis juokdavausi. Bet tai būdavo kitoks juokas, pakankamai panašus į tą, kurį girdėjau ant Menų tilto. Juokdavausi iš savo saldliežuvavimo ir ginamųjų kalbų. Beje, iš ginamųjų kalbų labiau negu iš saldliežuvavimo moterims. Joms bent jau mažai meluodavau. Mano elgesys aiškiai, be išsisukinėjimų bylojo apie instinktą. Pavyzdžiui, meilės aktas - tai prisipažinimas. Čia rėkte rėkia egoizmas, apsinuogina tuštybė arba atsiskleidžia tikras didžiadvasiškumas. Galų gale šioje apgailėtinoje istorijoje elgiausi tiesmukiau negu kitose savo intrigose, buvau atviresnis nei maniau, neslėpiau, kas esu ir kaip galėčiau gyventi. Gal taip ir neatrodo, bet asmeniniame gyvenime, ypač kai elgdavausi taip, kaip esu jums pasakojęs, buvau kilnesnis nei savo didžiuosiuose profesiniuose polėkiuose šlovindamas nekaltumą ir teisingumą. Bent jau matydamas savo elgesį su moterimis, negalėjau apsirikti dėl savo prigimties. Joks žmogus mėgaudamasis malonumais neveidmainiauja - gal tai kažkur perskaičiau, o gal pats sugalvojau, brangusis tėvynaini.

Kai prisimenu, kaip sunku man būdavo galutinai išsiskirti su moterimi - dėl to vienu metu turėdavau keletą jų - nebekaltinu savo švelnios širdies. Ne ji skatino mane veikti, kai kuri nors iš mano draugių nuvargdavo, belaukdama mūsų aistros Austerlico, ir užsimanydavo atsitraukti. Tuomet aš žengdavau pirmą žingsnį, nusileisdavau jai, tapdavau iškalbingas. Pažadindavau švelnumą ir malonų širdies alpulį, pats tejausdamas tų jausmų regimybę, paprasčiausiai truputį susijaudinęs, kad mane pavaro, sunerimęs, kad prarandu dar vienos moters meilę. Tiesa, kartais manydavau iš tikrųjų kenčiąs. Bet vos tik maištininkė iš tikrųjų palikdavo mane, aš be vargo ją užmiršdavau, kaip kad užmiršdavau ir tada, kai ji, priešingai, nuspręsdavo sugrįžti. Ne, ne meilė ir ne didžiadvasiškumas apimdavo mane, iškilus pavojui būti pamestam, o vien tik troškimas, kad mane mylėtų ir kad gaučiau tai, kas, mano nuomone, man priklausė. Vos pasijusdavau mylimas, vėl užmiršęs savo partnerę, aš spindėdavau, puikiausiai jausdavausi, tapdavau simpatiškas.Beje, įsidėmėkite, kad vos atgavęs tą meilę, pajusdavau jos naštą.

Susierzinęs sakydavau sau, kad ideali išeitis būtų, jei mane dominusi moteris mirtų. Iš vienos pusės, ta mirtis galutinai sutvirtintų mūsų ryšį, o iš kitos - išvaduotų mane iš nelaisvės. Bet negali geisti visų mirties nei palikti planetą visiškai be žmonių, kad galėtum mėgautis kitaip neįsivaizduojama laisve. Tam prieštaraudavo mano jautrumas ir meilė žmonėms.Vienintelis gilus jausmas, kurį kartais patirdavau šiuose meilės romanuose,

buvo dėkingumas, kad viskas gerai einasi ir kad man duota tiek ramybė, tiek veiksmų laisvė; maloniausias ir linksmiausias su moterim būdavau ką tik palikęs kitos moters lovą, tarsi visoms kitoms būčiau dalijęs dėkingumą, kurį jaučiau vienai iš jų. Nors mano jausmai buvo baisiausiai sujaukti, rezultatas, kurį pasiekdavau, buvo aiškus: visus, kurie mane mylėjo, laikiau šalia savęs tam, kad galėčiau pasinaudoti, kai užsimanysiu. Taigi, kaip pats įsisąmoninau, tegalėjau gyventi su sąlyga, kad visoje žemėje visos būtybės arba kuo daugiau jų būtų atsisukusios į mane, amžinai laukiančios, neturinčios savo gyvenimo, bet kurią akimirką pasiruošusios atsiliepti į mano kvietimą, galų gale net pasmerktos nevaisingumui iki tos dienos, kol aš teiksiuos jas apdovanoti savo šviesa. Trumpai tariant, tam, kad laimingai gyvenčiau aš, reikėjo, kad mano išrinktosios negyventų visai. Jos tegalėjo pagyventi retkarčiais, iš mano malonės.Ak! Patikėkite, aš jums šitai pasakoju be jokio pasitenkinimo. Pagalvojęs

apie tą laikotarpį, kai reikalavau visko, už nieką nemokėdamas, kai savo paslaugoms prisirinkau tiek būtybių, kad jas tarsi kroviau į šaldytuvą, norėdamas bet kurią dieną turėti po ranka ir naudotis pagal pageidavimą, nežinau, kaip pavadinti mane apimantį savotišką jausmą. Ar tik tai nebus gėda? Pasakykite man, brangusis tėvynaini, ar gėda truputį nedegina? Degina? Tai galbūt čia ir bus gėda arba vienas iš tų juokingų jausmų, giminingų garbei. Šiaip ar taip, man atrodo, kad tas jausmas manęs nebepaliko po vieno atsitikimo, giliai įsirėžusio mano atmintyje, ir aš negaliu tuoj pat jums jo nepapasakoti, nekreipdamas dėmesio į nukrypimus ir kūrybines pastangas, kurias, tikiuosi, deramai įvertinsite.Žiū, lietus liovėsi! Būkite malonus, palydėkite mane. Aš jaučiuosi keistai

pavargęs, ne nuo kalbėjimo, bet vien nuo minties, kiek man dar liko papasakoti. Pradėsime! Mano svarbiausiam atradimui išdėstyti pakaks keleto žodžių. Beje, ar verta plačiau kalbėti? Nėra ko aprenginėti statulos, gražūs žodžiai čia nereikalingi. Taigi. Vieną lapkričio naktį, prieš dvejus ar trejus metus nuo ano vakaro, kai man pasidingojo, jog girdžiu juokiantis sau už nugaros, Karališkuoju tiltu grįžau į kairįjį krantą, namo. Buvo valanda po vidurnakčio, lijo smulkus lietus, greičiau dulksna, išsklaidžiusi retus praeivius. Aš ką tik buvau palikęs draugę, kuri, žinoma, jau miegojo. Eiti buvo gera, jaučiausi truputį sustingęs, kūnas buvo nurimęs, gyslomis tekėjo ramus kaip tas dulkiantis lietus kraujas. Ant tilto praėjau pro pasilenkusį per turėklus siluetą - žmogus, rodos, žiūrėjo į upę. Priėjęs arčiau, išvydau jauną liekną moterį, apsirengusią juodais drabužiais. Tarp tamsių plaukų ir palto apykaklės buvo matyti baltas, drėgnas nuo lietaus kaklas, kuris mane sujaudino. Bet paabejojęs nuėjau savo keliu. Nuo tilto pasukau į krantinę ir nužingsniavau Sen Mišelio kryptimi, link namų. Buvau nuėjęs jau apie penkiasdešimt metrų, kai išgirdau krintančio į vandenį kūno pliumptelėjimą, kuris, nepaisant atstumo, nakties tyloje man pasirodė be galo garsus. Aš staiga sustojau, tačiau neatsigręžiau. Beveik tą pačią akimirką išgirdau šauksmą, keletą kartų pasikartojusį, tarsi jis būtų leidęsis upe, po to ūmai užgesęs. Paskui staiga apmirusios nakties tyla man pasirodė begalinė. Norėjau bėgti, bet neįstengiau. Aš drebėjau, manau, iš šalčio ir išgąsčio. Sakiau sau, kad reikia greitai kažką daryti, ir jaučiau nenugalimą silpnumą, apėmusį visą kūną. Užmiršau, ką tada galvojau. "Per vėlu, per toli..." ar kažką panašaus. Aš vis stovėjau nejudėdamas ir klausiausi. Paskui iš lėto, lyjant

lietui, nuėjau. Ir nieko neįspėjau.Bet mes jau atėjome, štai mano namai, mano prieglobstis! Rytoj? Gerai, kaip

norėsite. Aš jus mielai nuvešiu į Markeno salą, jūs pamatysite Zeiderzę. Ateikite vienuoliktą valandą į "Meksiko Sitį". Ką? Ta moteris? Ak! Nežinau, iš tiesų nežinau. Nei rytojaus dieną, nei dar keletą dienų aš neskaičiau laikraščių.

Kaimelis kaip žaisliukas, ar jums taip neatrodo? Vaizdingas be galo! Bet ne dėl vaizdingumo, brangusis drauge, atvežiau jus į šią salą. Kiekvienas gali parodyti jums kykus, klumpes ir išpuoštus namus, prakvipusius grindų vašku, kur žvejai rūko tabaką. Bet aš vienas iš nedaugelio galiu jums parodyti tai, kas čia svarbiausia.Štai ir priėjome molą. Eime juo kiek įmanoma toliau nuo šių pernelyg dailių

namų. Prisėskime čia. Ką jūs apie tai pasakysite? Argi tai ne gražiausias iš visų negražių peizažų! Pažvelkite, į kairę nuo mūsų - pelenų krūva, kurią čia vadina kopa, į dešinę - pilkas molas, po kojomis - išbalęs kranto žvyras, o prieš mus - silpnos melsvos spalvos jūra, platus dangus, kuriame atsispindi blyškūs vandenys. Iš tiesų, drėgnas pragaras! Vien tik horizontalios linijos, jokio spindesio, bespalvė erdvė, miręs gyvenimas. Ar jums neatrodo, kad čia viskas išsitrynę, o į akis krinta nebūtis? Bet svarbiausia, čia nėra žmonių, nė gyvos dvasios! Vien tik jūs ir aš pagaliau ištuštėjusioje planetoje! Dangus dar gyvas? Jūs teisus, brangus drauge. Jis sutirštėja, paskui įdumba, atveria oro laiptus, uždaro debesų duris. Antai skraido balandžiai. Ar jūs nepastebėjote, kad Olandijos danguje milijonai balandžių, jie nematomi, nes skraido aukštai, plaka sparnais, kyla ir leidžiasi pulku, visą dangaus erdvę apgaubia tirštomis pilkšvų plunksnų bangomis, kurias vejas tai nugena, tai pargena atgal. Balandžiai laukia aukštai, laukia ištisus metus. Jie suka ratus virš žemės, žiūri, norėtų nusileisti. Bet nieko nėra, tik jūra ir kanalai, stogai, nukabinėti iškabomis, ir jokios galvos, kur nutūpti.Jūs nesuprantate, ką noriu pasakyti? Prisipažinsiu, esu pavargęs. Pametu

kalbos giją, nebeturiu daugiau to minčių aiškumo, kurį taip vertino mano draugai. Beje, iš įpratimo sakau "draugai". Draugų nebeturiu, turiu tik bendrus. Dėl to išaugo jų skaičius - tai visa žmonių padermė. 0 jūs - pirmas iš jų. Tas, kuris šalia, visada pirmas. Iš kur žinau, jog neturiu draugų? Labai paprasta: aš tai supratau tą dieną, kai sumaniau nusižudyti, kad iškrėsčiau jiems piktą pokštą, žodžiu, kad juos nubausčiau. Bet ką tu juos nubausi? Kai kurie iš jų būtų nustebę; niekas nebūtų pasijutęs nubaustas. Ir aš supratau, kad neturiu draugų. Beje, net jei būčiau turėjęs, iš to nieko gero. Jei galėčiau nusižudyti ir po to pamatyti jų veidus, tada taip, tada vertėtų žudytis. Bet žemė tamsi, brangus drauge, karsto lentos storos, įkapių drobulė nepermatoma... Sielos akys? Taip, be abejonės, jeigu siela yra ir jeigu ji turi akis! Bet nesi dėl to tikras, niekada nesi tikras. Antraip būtų kokia nors išeitis, pagaliau galėtum priversti žmones rimtai {tave pažiūrėti. Jūsų argumentais, jūsų nuoširdumu ir jūsų didelėmis kančiomis žmonės patikės tik po jūsų mirties. Kol esate gyvas, jus jiems - abejotinas atvejis, jūs turite teisę tik į jų skeptišką požiūri. Jeigu butų bent kokia galimybė pasimėgauti savo mirties reginiu, vertėtų jiems įrodyti tai, kuo jie nenori tikėti, ir juos nustebinti. Bet nusižudote, ir jums nesvarbu, ar jie tiki jumis, ar ne: jūsų čia nėra, ir jūs nebegalite pamatyti jų nustebimo ir atgailos, beje, trumpalaikės, pagaliau negalite dalyvauti savo paties laidotuvėse, apie ką svajoja kiekvienas žmogus. Kad jumis liautųsi abejoję, paprasčiausiai turite liautis egzistuoti.Bet argi taip ne geriau? Mes pernelyg kentėtumėm dėl jų abejingumo. "Tu man

už tai užmokėsi!" - pasakė dukra savo tėvui, kuris neleido jai tekėti už baisiai jau susilaižiusio garbintojo. Ir nusižudė. Bet tėvas visiškai nieko neužmokėjo. Jis pašėlusiai mėgo žvejoti spiningu. Praėjus trims savaitėms sugrįžo prie upės, pasak jo, "kad užsimirštų". Apskaičiuota buvo tiksliai, jis užsimiršo. Tiesą sakant, būtų keista, jeigu būtų atsitikę kitaip. Vyras mirdamas nori nubausti žmoną, o iš tiesų grąžina jai laisvę. Geriau to nematyti. Nes, be kita ko, dar gali išgirsti, kaip jie aiškina tavo poelgį. Taip ir girdžiu: "Jis nusižudė todėl, kad negalėjo ištverti..." Ak! Brangusis drauge, kokia skurdi žmonių vaizduotė. Jie visada mano, jog žudomasi dėl vienos priežasties. Bet nusižudyti kuo puikiausiai galima dėl dviejų priežasčių. Ne, tai jiems net į galvą nešauna. Taigi kokių galų žudytis savo noru, aukotis dėl vaizdinio, kurį nori palikti apie save? Jūs nusižudysite, o jie tuo pasinaudos ir paaiškins jūsų poelgį idiotiškais arba primityviais

motyvais. Kankiniai, brangusis drauge, turi pasirinkti, ar jie bus užmiršti, išjuokti, ar panaudoti kokiems nors tikslams. 0 suprasti jie niekada nebus.Beje, eikime tiesiai prie tikslo, aš myliu gyvenimą, štai mano tikroji

silpnybė. Myliu jį taip, kad neįsivaizduoju, kas yra už jo ribų. Ar jums neatrodo, kad toks godumas turi kažką plebėjiško? Aristokratai žiūri į save ir į savo gyvenimą iš tam tikro atstumo. Jie miršta, jeigu to reikia, verčiau lūžta, bet nepalinksta. 0 aš linkstu, nes tebemyliu save. Kaip jūs manote, kas man atsitiko po viso to, ką jums papasakojau? Pasibjaurėjau savimi? Visai ne, labiausiai pasibjaurėjau kitais. Suprantama, aš žinojau savo trūkumus ir dėl jų apgailestavau. Vis dėlto su pakankamai pagirtinu užsispyrimu ir toliau juos užmiršdavau. Priešingai, savo širdyje be paliovos teisiau kitus. Tikriausiai jus tai piktina? Gal jūs galvojate, kad tai nelogiška? Bet svarbu ne išlikti logiškam. Svarbu praslysti, ypač - o taip! - ypač svarbu išvengti teismo. Aš nesakau "išvengti bausmės". Bausmę be teismo galima iškęsti. Ji, beje, turi vardą, užtikrinantį mūsų nekaltumą: nelaimė. 0 aš dabar kalbu apie tai, kaip išsisukti nuo teismo, niekada nebūti teisiamam, niekada neišgirsti teismo nuosprendžio.Bet šitai ne taip paprasta. Mūsų laikais visi greiti ir teisti, ir

paleistuvauti. Skirtumas tik toks, kad teisiant nereikia bijoti nesėkmės. Jeigu tuo abejojate, pasiklausykite, kas kalbama prie stalo rugpjūčio mėnesį kurortuose, kur mūsų gailestingi tėvynainiai atvyksta gydytis nuo nuobodulio. Jeigu jūs vis tiek dar nesiryšite padaryti išvadų, pasiskaitykite šių dienų didžiųjų rašytojų kūrinius. Arba kurį laiką stebėkite savo giminę, ir pats įsitikinsite, kas ten dedasi. Neduokime jiems nė mažiausio preteksto mus teisti, brangus drauge! Kitaip būsime sudraskyti į gabalus. Privalome būti atsargūs kaip dresuotojai. Jeigu dresuotojas, savo nelaimei, prieš įeidamas į žvėrių narvą įsipjovė skustuvu, kokia puota bus plėšrūnams! Aš tai staiga supratau tą dieną, kai ėmiau abejoti, kad galbūt nesu toks žavus. Nuo to laiko pasidariau nepatiklus. Jei man išvarvės nors lašas kraujo, baigta, tapsiu jų grobiu.Mano santykiai su aplinkiniais pažiūrėti liko tokie patys, o vis dėlto šiek

tiek sutriko. Mano draugai nepasikeitė. Progai pasitaikius, jie visada sakė šalia manęs jaučiąsi harmoningi ir saugūs. Bet mane jaudino tik disonansai, didėjanti sielos sumaištis; jaučiausi pažeidžiamas, atiduotas viešam teismui. Žmonės man jau nebeatrodė pagarbūs klausytojai, prie kurių buvau pripratęs. Ratas, kurio centras buvau aš, subyrėjo, ir jie, kaip teisme, sustojo į vieną eilę. Nuo tos akimirkos, kai suvokiau, kad ir mane yra už ką teisti, supratau, kad jie tiesiog trokšta imtis teisėjų vaidmens. Taip, jie buvo čia, kaip ir anksčiau, bet jie juokėsi. Arba greičiau man atrodė, kad kiekvienas sutiktasis žiūrėjo į mane su slepiama pašaipa. Tuo metu net vaidendavosi, kad man kažkas kaišioja kojas. Iš tiesų įeidamas į viešas vietas du ar tris sykius suklupau be jokios priežasties. Vieną kartą net išsitiesiau. Prancūzas kartezietis, o aš ir esu Dekarto pasekėjas, būtų greitai atsitokėjęs ir šias smulkmenas priskyręs vienintelei protu suvokiamai dievybei, turiu omenyje atsitiktinumą. 0 man liko nepasitikėjimas.Kai pasidariau dėmesingesnis, nesunkiai supratau, kad turiu priešų. Visų

pirma, darbe, o paskui ir asmeniniame gyvenime. Vieni man jautėsi skolingi už kokią nors paslaugą ir manęs nemėgo. Kiti manė, kad aš jiems skolingas, ir taip pat nemėgo. Aišku, visa tai buvo normalu, ir aš dėl to labai nesielvartavau. Daug sunkiau ir skaudžiau buvo, kai supratau, kad turiu priešų tarp žmonių, kuriuos mažai pažįstu arba nepažįstu visiškai. Su man būdingu naivumu, kuriuo jūs jau galėjote įsitikinti, visada maniau, kad nepažįstami žmonės, bendraudami su manimi, būtinai mane pamiltų. Bet ne! Daugiausia priešiškai nusiteikusių žmonių sutikdavau kaip tik tarp tų, kurių nepažinojau ir kurie mane pažinojo iš tolo. Be abejonės, jie įtarė, kad gyvenu pilnakraujį, nevaržomą gyvenimą, mėgaujuosi laime, o už tokius dalykus neatleidžiama. Pasitenkinimas veide, ypač kai jis pernelyg akivaizdus, įsiutintų ir asilą. Antra vertus, mano gyvenimas buvo sklidinas iki kraštų, ir dėl laiko stokos aš atmesdavau daug pasiūlymų draugauti. Dėl tos pačios priežasties juos iškart užmiršdavau. 0 į draugus man piršosi žmonės, kurių gyvenimas nebuvo pilnakraujis, ir dėl to jie. niekada neužmiršdavo, kad aš nesutikau su jais draugauti.Net iš vieno pavyzdžio matyti, kad moterys, šiaip ar taip, man brangiai

kainavo. Joms skirto laiko negalėjau atiduoti vyrams, o jie man ne visuomet tai atleisdavo. Kaip išsisukti iš šios padėties? Už jūsų laimę ir sėkmę žmonės jums atleis tik tada, jei kilniai sutiksite jomis su jais dalytis. Bet jei norite būti laimingas, nereikia pernelyg rūpintis kitais. Ir tada išeities nėra. Galite būti laimingas ir teisiamas, arba atleistas nuo kaltės ir vargšas. 0 aš patyriau dar didesnę neteisybę: buvau pasmerktas už praėjusią laimę. Ilgai gyvenau visuotinės santarvės iliuzija, o tuo metu

mane, išsiblaškiusį ir besišypsantį, iš visų pusių užgriuvo nuosprendžiai, išpuoliai ir pašaipos. Nuo tos dienos, kai pajutau pavojų, aš staiga praregėjau. Visos žaizdos atsivėrė vienu metu, aš iš karto netekau jėgų. Tada visas pasaulis prapliupo juoktis iš manęs.Šito joks žmogus (nebent tie, kurie negyvena, tai yra išminčiai) negali

pakęsti. Vienintelė gynyba - tai pyktis. Tada žmonės skuba teisti, kad patys nebūtų teisiami. Ko gi norėti? Natūraliausia žmogaus mintis, naiviai kylanti iš pačios jo prigimties gelmės, yra mintis, kad jis nekaltas. Šiuo požiūriu visi esame panašūs į tą prancūzų berniuką, kuris Buchenvalde užsispyrė įteikti skundą raštininkui, taip pat kaliniui, užregistravusiam, kad jis atvyko. Skundą? Raštininkas ir jo draugai juokėsi: "Nėra reikalo, vaikeli. Čia skundų niekas nepriima".- "Matote, pone,- nepasidavė berniukas, - mano atvejis ypatingas. Aš nekaltas!"Mes visi esame ypatingi atvejai. Visi norime dėl ko nors skųstis! Kiekvienas

reikalauja pripažinti jį nekaltu bet kokia kaina, net jeigu dėl to reikėtų apkaltinti visą žmonių giminę ir dangų. Jūs menkai pradžiuginsite žmogų, girdamas jo pastangas, kurios padėjo jam tapti protingu ar kilniu. Užtat jis nušvis, jeigu gėrėsitės jo įgimtu kilnumu. Ir atvirkščiai, jeigu pasakysite nusikaltėliui, kad jo nusikaltimas nepriklauso nei nuo jo prigimties, nei nuo būdo, bet tik nuo nelaimingai susiklosčiusių aplinkybių, jis bus jums labai dėkingas. Per ginamąją kalbą jis pasirinks kaip tik šią akimirką ir prapliups ašarų lietumi. 0 juk anoks čia nuopelnas iš prigimties būti garbingam ir protingam. Kaip ir nusikaltėlis iš prigimties nėra atsakingesnis, negu kad būtų, tapęs nusikaltėliu dėl aplinkybių. Bet tie sukčiai nori malonės, kitaip sakant, trokšta atsikratyti atsakomybės ir begėdiškai kaltina prigimtį arba aplinkybes, net jeigu jos vienos kitoms prieštarauja. Svarbiausia, kad jie būtų nekalti, kad jų įgimtomis dorybėmis niekas neabejotų, ir jų nusikaltimai, padaryti nelemtai susiklosčius aplinkybėms, visada būtų laikini. Kaip jau esu sakęs, svarbiausia - išvengti teismo. Kadangi jo išvengti sunku - nelengva tuo pat metu priversti savimi žavėtis ir išteisinti savo prigimtį - jie visi ima siekti turto. Kodėl? Ar jūs apie tai pagalvojote? Žinoma, dėl galios. Bet ypač dėl to, kad turtas išgelbsti nuo neatidėliotino teismo, ištraukia jus iš metro minios ir paslepia nikeliuotuose automobiliuose, izoliuoja dideliuose saugomuose parkuose, miegamuosiuose vagonuose, prabangiose kajutėse. Turtas, brangusis drauge, dar ne išteisinimas, tik teismo atidėjimas, bet tai irgi neblogas dalykas...Svarbiausia, netikėkite draugais, kai jie paprašys, kad būtumėte su jais

atviras. Jie tik viliasi, kad jūs patvirtinsite gerą jų nuomonę apie save ir papildomai tuo užtikrinsite, davęs pažadą būti atviras. Nejaugi atvirumas galėtų būti draugystės sąlyga? Tiesos troškimas bet kokia kaina yra aistra, kuri nesigaili nieko ir kuriai niekas neatsispiria. Tai yda, kartais komfortas ar egoizmas. Jeigu jūs atsidursite tokioje padėtyje, nedvejokite: pažadėkite būti atviras ir meluokite per akis. Jus patenkinsite jų begalinį troškimą ir dar kartą įrodysite savo prisirišimą.Tikra tiesa, kad mes retai pasitikime geresniais už save. Greičiau vengiame

jų draugijos. Ir atvirkščiai, dažniausiai išsipasakojame panašiems į mus, turintiem:- tų pačių silpnybių. Mes netrokštame nei pasitaisyti, nei būti geresni: mums visų pirma reikia, kad mus teistų su visomis silpnybėmis. Mes tenorime, kad mūsų pasigailėtų ir mus padrąsintų. Žodžiu, norime būti nekalti ir tuo pačiu nesistengiame apsivalyti. Mes nepakankamai ciniški ir nepakankamai dorybingi. Mes neturime jėgų nei blogiui, nei gėriui. Ar skaitėte Dantę? Skaitėte? Po velnių. Tada žinote, kad Dantė pripažįsta buvus neutralių angelų ginče tarp Dievo ir Šėtono. Ir jis juos įkurdina tam tikrame savo pragaro prieangyje. Mes esame prieangyje, brangusis drauge.Kantrybės? Jūs, be abejo, teisus. Laukiant Paskutiniojo teismo, mums reikės

kantrybės. Bet mes skubame. Taip skubame, kad net buvau priverstas tapti atgailaujančiu teisėju. Vis dėlto iš pradžių norėjau susitaikyti su savo atradimais ir apsiprasti su aplinkinių juoku. Nuo to vakaro, kai buvau pašauktas, nes aš tikrai buvau pašauktas, turėjau atsakyti ar bent jau ieškoti atsakymo. Tai nebuvo lengva; aš ilgai klaidžiojau. Pirmiausia tas nesiliaujantis juokas ir pašaipos išmokė mane geriau suprasti save, pagaliau padėjo atskleisti, kad aš nesu toks paprastas. Nesišypsokite, ši tiesa ne tokia elementari, kaip atrodo. Elementariomis tiesomis vadinamos tos tiesos, kurias atskleidžiame po visų kitų, štai ir viskas.Šiaip ar taip, ilgai tyrinėjęs pats save, supratau, kad žmogus - baisus

dviveidis. Pasirausęs atmintyje, suvokiau, kad kuklumas padėjo man sublizgėti, nusižeminimas - nugalėti, o dorybė - pavergti. Aš kariavau taikiomis priemonėmis ir galiausiai visko, ko geidžiau, pasiekdavau rodydamas nesavanaudiškumą. Pavyzdžiui, niekada nesiskundžiau, kad užmirštamas mano

gimtadienis; pažįstami net stebėdavosi ir kone žavėdavosi tokiu mano santūrumu. Bet mano abejingumo priežastis buvo dar kuklesnė: aš norėjau būti užmirštas, kad galėčiau pasiskųsti sau pačiam. Keletą dienų prieš tą didžiulės reikšmės datą, kurią gerai atsimindavau, būdavau budrus, dėmesingas, kad tik kaip nors neprasitarčiau ir nepriminčiau jos žmonėms, kurių užmaršumu visiškai pasitikėjau (net ketinau vieną dieną sukeisti kalendoriaus lapelius savo namuose). Akivaizdžiai įrodęs sau, kad esu vienišas, galėjau atsiduoti vyriško liūdesio džiaugsmams.Taigi visos mano dorybės turėjo ir atvirkščiąją pusę, ne tokią patrauklią.

Antra vertus, mano trūkumai, galima sakyti, išeidavo man į naudą. Pavyzdžiui, aš laikiau pareiga slėpti ydingąją savo gyvenimo pusę, ir dėl to atrodžiau šaltas, o aplinkiniai painiodavo mano šaltumą su dorybingumu, mylėjo mane už abejingumą, mano egoizmas labiausiai suvešėdavo kilniausiuose poelgiuose. Bet pakaks apie tai: per daug simetrijos pakenktų mano pasakojimui. Ką ten, aš dariausi užkietėjęs pasileidėlis ir niekada negalėjau atsispirti taurei vyno ar moteriai! Visi mane laikė aktyviu, energingu, o mano karalystė buvo lova. Šaukiau apie savo sąžiningumą, o, manau, nebuvo nė vieno žmogaus, kurį mylėjau ir kurio galų gale nebūčiau išdavęs. Suprantama, mano išdavystės netrukdė būti ištikimam, nors ir pritingėjau, nudirbau svarbių darbų, visada padėdavau savo artimui, nes tai man teikdavo malonumą. Bet tuščiai kartojau sau šias akivaizdžias tiesas, iš jų man buvo menka paguoda. Kartais rytą nuodugniai ištyręs savo bylą, prieidavau išvadą, kad esu puikiai įvaldęs vienintelį dalyką - panieką. Labiausiai niekinau tuos, kuriems dažniausiai padėdavau. Mandagiai, su nuoširdžiausia užuojauta, aš kasdien spjaudavau į veidą visiems neregiams.Atvirai kalbant, argi galima šitai pateisinti? Yra vienas pateisinimas, bet

toks menkas, kad vargu, ar jis gali turėti kokią nors reikšmę. Vis dėlto pasakysiu: niekada iš tiesų netikėjau, kad žmonių reikalai - kažkas rimta. Aš visiškai nežinojau, kas yra rimti reikalai, bet tai, ką mačiau, man atrodė vien linksmas ar varginantis žaidimas, o ne rimti reikalai. Iš tiesų niekada nesupratau kai kurių pastangų ir įsitikinimų. Aš visada su nuostaba ir kiek įtariai žiūrėjau į keistus padarus, kurie mirė dėl pinigų ir sielvartavo praradę "padėtį" arba su išdidžia mina aukojosi šeimos gerovei. Jau geriau supratau tą savo draugą, kuris įsikalė į galvą daugiau neberūkyti ir tikrai turėjo valios mesti rūkymą. Vieną rytą jis atsivertė laikraštį, perskaitė, kad susprogdinta pirmoji vandenilinė bomba, sužinojo, koks puikus jos poveikis, ir tuoj pat nuėjo į tabako parduotuvę.Be abejonės, kartais dėdavausi rimtai žiūrįs į gyvenimą. Bet labai greitai

pamatydavau, koks tuščias tas rimtumas, ir toliau kaip įmanydamas vaidinau savo vaidmenį. Vaidinau, kad esu naudingas, protingas, dorybingas, pilietiškas, pasipiktinęs, atlaidus, solidarus, kuriantis... Žodžiu, neverta toliau vardinti, jūs jau supratote, kad a§ buvau kaip tie olandai, kurie yra čia ir čia jų nėra: manęs nebūdavo kaip tik tą valandėlę, kai įsijausdavau į svarbiausią vaidmenį. Iš tikrųjų, nuoširdus ir entuziastingas buvau tik tais laikais, kai sportuodavau ir kariuomenėje vaidindavau pjesėse, kurias mes statydavome savo malonumui. Abiem atvejais žaidimo taisyklės nebuvo rimtos, todėl jų su malonumu laikėmės. Dar ir dabar per sekmadienio rungtynes perpildytas stadionas ir aistringai mylimas teatras yra vienintelės pasaulyje vietos, kuriose jaučiuosi nekaltas.Bet kas pripažins, kad panašus elgesys teisėtas, kai kalbama apie meilę,

mirtį ir vargšų atlyginimus? Tačiau ką gi daryti? Izoldos meilę įsivaizdavau tik romanuose arba scenoje. Mirštantieji man kartais atrodydavo lyg aktoriai, įsijautę į savo vaidmenį. Neturtingų klientų atsakymai visada būdavo tarsi paimti iš vienos ir tos pačios pjesės. Nuo to laiko, gyvendamas tarp žmonių, bet nesidomėdamas jų interesais, negalėjau prisiimti ir jokių įsipareigojimų. Buvau pakankamai mandagus ir pakankamai abejingas, pateisinau bendradarbių, giminių ar valstybės lūkesčius, bet su tam tikru išsiblaškymu, kuris galų gale viską sugadindavo. Visą gyvenimą gyvenau po dvilypumo ženklu, ir patys rimčiausi mano veiksmai dažniausiai būdavo tie, kurie man mažiausiai rūpėdavo. Pagaliau argi ne dar viena kvailystė, kad negalėjau sau atleisti, nors iš visų jėgų priešinausi savo sąžinės ir aplinkinių teismui, teismui, kurį jaučiau kiekviename darbe ir kuris vertė mane ieškoti išeities?Kurį laiką mano gyvenimas, iš šalies žiūrint, atrodė toks, kaip ir anksčiau,

tarsi niekas nebūtų pasikeitę. Jis tekėjo sena vaga. Kaip tyčia, pagyros man

pilte pylėsi. Ir tikrai, nelaimė mane užklupo iš šitos pusės. Prisimenate? "Vargas jums, jei visi žmonės jus giria!" Ak! Aukso žodžiai! Vargas man! Taigi mechanizmas pradėjo aikštytis ir stabčioti dėl nepaaiškinamų priežasčių.Tuo metu į mano kasdieninį gyvenimą įsibrovė mintis apie mirtį. Skaičiavau,

kiek dar metų man skirta gyventi. Ieškojau pavyzdžių tarp savo bendraamžių, kurie jau buvo mirę. Man nedavė ramybės mintis, kad neužteks laiko atlikti užduotį. Kokią užduotį? Aš nežinojau. Atvirai kalbant, argi vertėjo toliau daryti tai, ką aš dariau? Bet esmė ne čia. Iš tiesų mane persekiojo juokinga baimė: negaliu numirti, neprisipažinęs savo melo. Ne Dievui ir ne kuriam nors iš jo tarnų, suprantate, aš buvau virš viso to. Ne, aš kalbu apie prisipažinimą žmonėms, pavyzdžiui, draugui ar mylimai moteriai. Juk jeigu nuslėptum bent vieną paklydimą, mirtis amžiams užkirstų kelią jį išpažinti. Ir jau niekas niekada nesužinotų tiesos, nes vienintelis ją žinojęs žmogus būtų miręs ir nusinešęs savo paslaptį į kapus. Vien nuo minties, kad bus nužudyta tiesa, man svaigo galva. Šiandien, tarp kitko, tokia mintis man greičiau teiktų subtilų malonumą. Pavyzdžiui, man malonu, kad žinau tai, ko visi ieško, ir kad namuose turiu daiktą, dėl kurio veltui laksto trijų šalių policijos. Bet pakaks, Tuo metu aš dar nebuvau radęs recepto ir kankinausi.Žinoma, tarpais aš susigriebdavau. Ką daugelio kartų istorijoje galėjo

reikšti vieno žmogaus melas ir kam tas troškimas iškelti į dienos šviesą vieną niekingą apgaulę, pasimetusią amžių vandenyne kaip druskos krislelis jūroje! Aš taip pat sakiau sau, kad kūno mirtis, sprendžiant pagal tas, kurias buvau matęs, jau yra pakankama bausmė, atperkanti visas nuodėmes. Agonijos prakaitu žmogus pelno savo išganymą (tai yra teisę galutinai išnykti). Tačiau nerimas didėjo, mirtis nesitraukė nuo mano galvūgalio, aš keldavausi su ja, o pagyrimus vis sunkiau darėsi pakęsti. Man atrodė, jog melas auga kartu su jais taip sparčiai, kad aš niekada nebegalėsiu su juo susidoroti.Ir štai vieną dieną aš nebeištvėriau. Pirmoji mano reakcija buvo pakrika.

Kadangi esu melagis, tuoj pat tai pareikšiu ir sviesiu savo dvilypumą visiems tiems kvailiams į veidą anksčiau, negu jie patys susiprotės, kad esu dvilypis. Tiesa šaukia mane į dvikovą, ir aš priimsiu iššūkį. Kad užkirsčiau kelią pajuokai, sava valia tapsiu visuotinių patyčių objektu. Žodžiu, dar kartą norėjau išsisukti nuo teismo. Norėjau patraukti pašaipuolius į savo pusę ar bent jau pats pereiti į jų pusę. Pavyzdžiui, sumaniau apstumdyti gatvėje neregius, ir iš neaiškaus, netikėto džiaugsmo, kuris mane apėmė taip pagalvojus, supratau, kaip labai kažkuria sielos dalimi jų nekenčiu; man magėjo prakiurdyti invalido automobiliuko padangas, nueiti po pastoliais, kur dirbo darbininkai, ir sušukti: "Purvini skurdžiai!", atskaldyti antausių žindomiems kūdikiams metro. Aš svajojau apie tai ir nieko nedariau, arba jei ir dariau kažką panašaus, tai užmiršau. Net pats žodis "teisingumas" man kėlė nepaaiškinamą pyktį. Aš ir toliau prieš savo valią tebevartojau jį ginamosiose kalbose, Bet atsikeršydavau, viešai keikdamas humanizmo dvasią; aš paskelbiau išleisiąs manifestą, parodantį, kaip engiamieji primeta priespaudą garbingiems žmonėms. Vieną dieną, kai restorano terasoje valgiau langustą, o kažkoks elgeta man įkyrėjo, aš pašaukiau šeimininką, kad jį išvytų, ir garsiai pritariau šio teisuolio kalbai: „Jūs trukdote,- sakė jis. - Galų gale įsijauskite į šių ponų bei ponių padėtį!“ Taip pat visiems, kas tik norėdavo manęs klausytis, apgailestaudamas kalbėjau, kad nebegalima elgtis, kaip elgdavosi vienas rusų dvarininkas, kurio charakteriu aš žavėjausi: jis liepdavo plakti ir tuos savo baudžiauninkus, kurie jį sveikindavo, ir tuos, kurie jo nepasveikindavo, norėdamas nubausti už įžūlumą, kuris abiem atvejais jam atrodė begėdiškas.Tačiau prisimenu ir rimtesnių protrūkių. Aš pradėjau rašyti "Odę policijai"

ir "Giljotinos apoteozę". Laikiau savo pareiga nuolat lankyti tas kavines, kur rinkdavosi mūsų profesionalūs humanistai. Dėl mano garbingos praeities, savaime suprantama, mane čia gerai priimdavo. Ten, tarsi netyčia, tarsteldavau baisų žodį: "Ačiū Dievui!" arba paprasčiausiai: "Dieve mano..." Jūs žinote, kaip mūsų kavinių ateistai drovisi Dievo. Po šio pasibaisėtino žodžio visi apstulbdavo, pritrenkti pasižiūrėdavo vieni į kitus, paskui kildavo šurmulys, vieni bėgdavo lauk iš kavinės, kiti pasipiktinę kudakuodavo nieko neklausydami, visi raitydavosi konvulsijose kaip velniai, šlakstomi šventintu vandeniu.Jums tai turbūt atrodo vaikiška. Tačiau šiems pajuokavimams, ko gero, buvo

ir rimtesnė priežastis. Aš norėjau sutrukdyti žaidimą, o svarbiausia - sugriauti savo gerą reputaciją, kuri mane tiesiog varė į pasiutimą. "Toks žmogus kaip jūs...",- maloniai sakydavo man, o aš blykšdavau. Nebenorėjau jų pagarbos, nes ji nebuvo visuotinė, o ir kaip ji galėjo būti visuotinė, jeigu aš pats savęs negerbiau? Taigi viską, teisingumą ir pagarbą, verčiau buvo

pridengti pajuokos skraiste. Bet kokiu būdu reikėjo išsivaduoti nuo mane smaugiančio jausmo. Norėjau parodyti, kas slypi viduje to gražaus manekeno, koks dėjausi visų akyse. Antai prisimenu pokalbį su jaunais besistažuojančiais advokatais. Suerzintas neįtikėtinų mane pristačiusio advokatų seniūno pagyrų, aš neištvėriau. Pradėjau su įkarščiu ir susijaudinimu, kaip iš manęs ir buvo tikėtasi, mat pagal užsakymą šitai darydavau visai nesunkiai. Bet staiga ėmiau piršti jiems painiavą kaip gynybos metodą. Ne tą painiavą, ištobulintą šiuolaikinių inkvizitorių, kurie tuo pat metu teisia ir vagį, ir dorą žmogų, norėdami vagies nusikaltimus suversti doram žmogui. Priešingai, aš kalbėjau apie tai, kaip apginti vagį, pabrėžiant doro žmogaus, šiuo atveju advokato, nusikaltimus. Savo nuomonę išdėsčiau labai aiškiai: "Tarkime, aš sutikau ginti kokį nors varganą pilietį, iš pavydo nužudžiusį žmogų. Pažvelkite, ponai prisiekusieji, sakyčiau aš, juk negalima pykti ant šio žmogaus, kad jo įgimtas gerumas pateko į klastingas seksualumo pinkles. Priešingai, argi ne blogiau tai, kad aš esu šioje pertvaros pusėje, ant advokato suolo, nors niekada nebuvau geras ir nekentėjau, patyręs apgaulę. Aš esu laisvas, man negresia griežtas jūsų teismas, o vis dėlto, kas aš esu? Išdidus kaip karalius Saulė, pasileidęs ožys, piktas faraonas, tinginių karalius. AŠ nieko nenužudžiau? Be abejonės, dar ne! Bet argi per mane nenumirė bent vienas garbingas žmogus? Visaip gali būti. Ir galbūt nuvarysiu į kapus dar ne vieną. 0 šis - pažvelkite į jį - nepadarys daugiau nusikaltimo. Jis dar neatsipeikėjo nuo ano šaunaus darbo". Ši kalba truputį sutrikdė mano jaunuosius kolegas. Po valandėlės jie ėmė juoktis. Ir visiškai nusiramino, kai priėjau išvadą, kurioje iškalbingai pakviečiau ginti žmogaus asmenybę ir jos įgimtas teises. Tą dieną įprotis nugalėjo.Kartodamas tokius mielus išsišokimus, šiek tiek išjudinau viešąją nuomonę.

Bet nepavyko nei jos nuginkluoti, nei, kas svarbiausia, nusiginkluoti pačiam. Mano klausytojų nustebimas, kurį visada pajusdavau, šiek tiek slepiamas sumišimas, pakankamai panašus į jūsų,- tik jau neprieštaraukite - manęs anaiptol nenuramino. Matote, nepakanka apkaltinti save, kad išsivaduotum nuo kaltės: kitaip aš būčiau skaistus avinėlis. Save kaltinti reikia nepaprastu būdu,- kol aš jį suradau, praėjo daug laiko, o kol pritaikiau, visi jau buvo mane apleidę. Iki to laiko aplinkui nuolat girdėjau juoką, o mano netvarkingos pastangos nepajėgė ištrinti palankios, beveik švelnios gaidos, ir tai mane skaudino.Bet, man atrodo, prasideda potvynis. Mūsų laivas netrukus išplauks, diena

baigiasi. Matote, ten aukštai buriasi balandžiai. Jie glaudžiasi vienas prie kito, vos plevena sparnais, ir šviesa pamažu slopsta. Gal norite patylėti ir pasimėgauti šia niūroka valanda? Ne, jums įdomu manęs klausytis? Jūs labai malonus. Beje, aš dabar iš tiesų galiu jus sudominti. Prieš pradėdamas aiškinti apie atgailaujančius teisėjus, turiu jums papasakoti apie savo ištvirkavimus ir akmeninius maišus.

Jūs klystate, brangusis, laivas plaukia pakankamu greičiu. Bet Zeiderzė - mirusi arba beveik mirusi jūra. Žvelgdamas į jos plokščius krantus, apgaubtus rūko, nežinai, kur ji prasideda ir kur baigiasi. Taigi mes plaukiame be jokių orientyrų, negalime nustatyti savo greičio. Judame į priekį, o niekas nesikeičia. Tai ne plaukiojimas, o sapnas.Graikijos salyne mano įspūdis buvo priešingas. Horizonte be paliovos kilo

naujos salos. Jų pliki kalnagūbriai žymėjo dangaus ribą, uolėta pakrantė aiškiai išsiskyrė jūros fone. Jokios painiavos, ryškioje šviesoje lengva orientuotis. Vos judančiu laiveliu plaukėme nuo vienos salos prie kitos, bet man atrodė, kad dieną naktį lekiam vėsiomis žemų bangų keteromis, taškomi juoko ir jūros purslų. Nuo to laiko pati Graikija nuolat plaukia kažkur mano sieloje, mano atminties pakraščiais... Ak! Aš taip pat plaukiu, pasineriu į lyriką! Labai prašau, brangusis, sustabdykite mane.Beje, ar pažįstate Graikiją? Ne? Juo geriau! Leiskite jūsų paklausti, ką mes

ten veiktume? Ten reikia tyros širdies žmonių. Ar žinote, kad draugai ten vaikščioja gatvėje poromis, laikydamiesi už rankų. Taip, moterys tupi namie, o garbingi brandaus amžiaus ūsuoti vyrai oriai vaikštinėja šaligatviais, sunėrę pirštus su draugo pirštais. Ir rytuose kartais būna taip pat? Ką gi. Bet sakykite, ar paimtumėt mano ranką Paryžiaus gatvėse? Ak! Aš juokauju. Mes elgiamės kaip pridera, kurgi ne, nešvarios mintys mus gąsdina. Prieš

pasirodydami Graikijos salose, turėtume ilgai praustis. Oras ten skaistus, jūra ir malonumai tyri. 0 mes...Sėskimės ant šezlongų. Koks rūkas! Regis, ketinau jums papasakoti apie

akmeninius maišus. Taip, aš pasakysiu jums, kas tai yra. Ilgai priešinęsis, išsėmęs savo puikybę ir įsitikinęs savo pastangų bergždumu, nusprendžiau palikti žmonių visuomenę. Ne, ne, aš neieškojau negyvenamos salos, jų daugiau nebėra. Aš tik pasislėpiau pas moteris. Jūs žinote, jos iš tikrųjų nesmerkia jokios vyrų silpnybės: greičiau jau pažemina arba nuginkluoja. Štai kodėl moteris yra atlygis ne kariui, bet nusikaltėliui. Ji - jo uostas, jo prieplauka, moters lovoje jis dažniausiai ir areštuojamas. Argi ji nėra tai, kas mums lieka iš žemiškojo rojaus? Išsimušęs iš vėžių, nuskubėjau į savo uostą. Bet daugiau nevedžiojau jokių pokalbių. Dar truputį vaidinau iš įpročio; vis dėlto man trūko išradingumo. Nedrįstu nė prisipažinti, bijau vėl pasakyti kokį negerą žodį: man atrodo, kad tuo laiku aš ir pajutau meilės poreikį. Nepadoru, ar ne? Bet, šiaip ar taip, mane kankino neaiškus nerimas, man kažko trūko, jaučiausi tuščias, todėl pusiau prisiversdamas, pusiau susidomėjęs prisiėmiau kai kurių įsipareigojimų. Kadangi norėjau mylėti ir būti mylimas, maniau, kad esu įsimylėjęs. Kitaip tariant, dėjausi kvailiu.Dažnai užklupdavau save, klausiantį to, ko, kaip patyręs žmogus, iki tol

visąlaik vengdavau klausti. Aš klausdavau: "Ar mane myli?" Jūs žinote, kad panašiu atveju priimta atsakyti: "0 tu?" Atsakydamas "taip", įsipareigočiau nejausdamas tikrų jausmų. Išdrįsęs pasakyti "ne", rizikuočiau nebebūti mylimas ir dėl to kentėčiau. Juo didesnė grėsmė kildavo jausmui, kuriame tikėjausi rasti atsaką, juo labiau reikalaudavau jo iš savo partnerės. Taigi turėjau duoti vis aiškesnius pažadus, savo širdyje ėmiau ieškoti vis gilesnio jausmo. Tuo laiku užsidegiau apgaulinga aistra žavingai kvailutei, kuri buvo prisiskaičiusi tiek literatūros apie širdies reikalus, kad apie meilę kalbėjo užtikrintai ir tvirtai lyg beklasę visuomenę skelbiąs intelektualas. Jūs žinote, kaip patraukia toks įsitikinimas. Aš taip pat stengiausi kalbėti apie meilę ir galiausiai net įtikinau save patį, kad esu įsimylėjęs. Bent jau iki to laiko, kol ji tapo mano meiluže ir kol supratau, kad meilės literatūra, mokiusi kalbėti apie meilę, neišmokė jos mylėtis. Įsimylėjau papūgą, o gulėti teko su gyvate. Tada kitur puoliau ieškoti knygose aprašytos meilės, kokios niekada nebuvau sutikęs gyvenime.Bet man trūko polėkio. Daugiau nei trisdešimt metų mylėjau tik save. Argi

įmanoma atsikratyti tokio įpročio? Aš jo taip ir neatsikračiau ir veltui stengiausi įžiebti nors menkutę aistrą. Žarsčiau vis daugiau pažadų. Vienu metu mylėdavau kelias, kaip kad anais laikais turėdavau keletą atsitiktinių ryšių išsyk. Ir atnešiau moterims daugiau nelaimių nei savo nepiktybiško abejingumo laikais. Ar sakiau jums, kad mano papūga netekusi vilties norėjo nusimarinti badu? Laimei, aš pačiu laiku ištiesiau jai išganingą pagalbos ranką ir laikiau tol, kol ji sutiko iš Bali grįžusį inžinierių žilais smilkiniais, kurį jai jau buvo išpranašavęs jos mėgstamas savaitraštis. Bet, šiaip ar taip, aistra toli gražu nedavė man dangaus ir nuodėmių atleidimo, kaip sakoma, mane tik dar labiau prislėgė kaltės ir paklydimų našta. Patyriau tokį pasibjaurėjimą meile, kad negrieždamas dantimis ilgai negalėjau klausytis "Gyvenimo rausvoj šviesoj" ar "Izoldos meilės ir mirties". Pabandžiau atsisakyti moterų ir gyventi skaistybėje. Galų gale man turėjo pakakti jų draugystės. Bet tada reikėjo atsisakyti žaidimo. Be geismo, prie moterų manęs daugiau niekas netraukė, ir aš su jomis nuobodžiavau labiau negu buvo galima tikėtis, veikiausiai jos su manimi taip pat. Baigėsi žaidimas, baigėsi vaidinimas, liko gryna tiesa. Bet tiesa, brangus drauge, be galo nuobodi.Nusivylęs meile ir skaistybe, priėjau išvadą, kad lieka lėbavimas, kuris

labai gerai pakeičia meilę, nutildo aplinkinių juoką, užriša visiems burnas ir, svarbiausia, suteikia nemirtingumą. Kai girtas, bet dar turėdamas aiškią sąmonę vėlai naktį guli tarp dviejų mergšių, nejausdamas jokio geismo, viltis jau nebekankina, sieloje įsiviešpatauja ramybė ir atrodo, kad skausmas nuramdytas visiems laikams. Tam tikra prasme aš visada gyvenau lėbaudamas ir niekada nesilioviau troškęs nemirtingumo. Gal čia buvo kalta mano prigimtis, o gal didelė meilė pačiam sau, apie kurią jums esu kalbėjęs? Taip, aš mirtinai troškau būti nemirtingas. Per daug mylėjau save ir negalėjau netrokšti, kad brangusis mano meilės objektas niekada nenumirtų. Jeigu būdamas blaivaus proto ir truputį pažindamas save nerandi įtikinamų

argumentų, už ką nemirtingumas galėtų būti suteiktas gašliai beždžionei, reikia apsirūpinti nemirtingumo pakaitalais. Kadangi aš troškau amžino gyvenimo, gulėjau su kekšėmis ir ištisas naktis gėriau. Žinoma, rytais burnoje jausdavau kartų skonį, kaip kiekvienas mirtingasis. Užtat valandų valandas laimingas skrajodavau padebesiais. Gėda net prisipažinti, bet aš ir dabar su švelnumu prisimenu naktis, kai eidavau į nešvarią užeigą pasimatyti su viena striptizo šokėja, kuri mane apdovanodavo savo malonėmis ir dėl kurios vieną vakarą net susimušiau su ūsuotu pagyrūnu. Ištisas naktis rymodavau prie baro raudonoje šviesoje, rydamas šios malonumų vietos dulkes, per akis meluodamas ir be saiko gerdamas. Aš laukdavau aušros, tada virsdavau į niekada neklojamą savo princesės lovą, o ji mechaniškai atsiduodavo malonumui ir iškart užmigdavo. Palengva ateidavo diena, apšviesdavo šią pragaištį, o aš, nors gulėdavau sustingęs, kildavau į šlovės aušrą.Prisipažinsiu, alkoholis ir moterys man teikė vienintelį nusiraminimą, kokio

ir buvau vertas. Išduodu jums šią paslaptį, brangusis drauge, nebijokite ja pasinaudoti. Tada pamatysite, kad tikras lėbavimas išlaisvina, nes niekuo neįpareigoja. Tuomet galvoji tik apie save, todėl lėbavimas mėgstamiausias didžiųjų savimylų užsiėmimas. Tai džiunglės, kuriose nėra nei ateities, nei praeities, o ypač - pažadų ir neatidėliotinos bausmės. Vietos, kur ištvirkaujama, atskirtos nuo pasaulio. Ten įeidamas palieki ir baimę, ir viltį. Ten nebūtina kalbėti; tai, ko čia ieškai, ten gali gauti be žodžių, o dažnai net ir be pinigų. Ak! Prašau jūsų, leiskite man tinkamai pagerbti nepažįstamas ir užmirštas moteris, kurios tada man padėjo. Dar ir šiandien į išlikusius prisiminimus apie jas įsipina kažkas panašaus į pagarbą.Šiaip ar taip, šiuo išsilaisvinimo būdu naudojausi be saiko. Mane netgi matė

viešbutyje, skirtame tam, kas vadinama nuodėme, gyvenantį vienu metu su nebejauna prostitute ir mergaite iš aukštosios visuomenės. Su prostitute vaidinau ištikimą riterį, o mergaitę supažindinau su kai kuriomis gyvenimo tiesomis. Nelaimei, prostitutė buvo labai miesčioniškos prigimties: ji vėliau sutiko parašyti atsiminimus religiniam laikraščiui, kuris mielai nagrinėjo šiuolaikiškas problemas. 0 mergaitė ištekėjo, norėdama patenkinti nežabotus instinktus ir pritaikyti gyvenime savo nuostabius talentus. Taip pat galiu pasigirti, kad tuo metu kaip lygus buvau priimtas į vieną pernelyg dažnai šmeižiamą vyrų korporaciją. Apie tai daug nešnekėsiu: jūs žinote, kad net labai protingi žmonės didžiuojasi, galėdami ištuštinti buteliu daugiau už savo kaimyną. Šis malonus prasiblaškymas gal ir būtų atnešęs man ramybę ir išvadavimą. Bet ir čia sutikau kliūtį - patį save. Man ėmė skaudėti kepenis ir atsirado siaubingas nuovargis, kuris manęs nepalieka iki šiol. Vaidini nemirtingą, o po kelių savaičių net nežinai, ar beištempsi iki rytdienos.Man atsisakius naktinių žygdarbių, gyvenimas tapo ne toks skausmingas, ir

tai buvo vienintelė nauda. Nuovargis, graužęs mano kūną, kartu sugraužė daugelį skaudulių. Bet koks piktnaudžiavimas sekina gyvybingumą, taigi mažina ir kančią. Žmonės mano, kad lėbauti labai linksma, bet iš tikrųjų taip nėra. Priešingai, tai tik ilgas miegas. Jūs veikiausiai pastebėjote, kad vyrai, kankinami baisaus pavydo, žūtbūt stengiasi pergulėti su ta, kuri, jų manymu, buvo jiems neištikima. Žinoma, jie nori dar kartą įsitikinti, kad brangusis jų lobis vis dar priklauso jiems. Jie, kaip sakoma, nori jį turėti. Bet tuoj po to pasidaro ne tokie pavydūs. Kūniškasis pavydas - tai vaizduotės išdava, o kartu ir žmogaus nuomonė apie save. Varžovui jis priskiria tas bjaurias mintis, kurias pats turėjo tomis pačiomis aplinkybėmis. Laimei, malonumo perteklius silpnina tiek vaizduotę, tiek ir sugebėjimą galvoti. Kančia tuomet užmiega su vyriškumu ir miega tiek pat ilgai, kiek ir jis. Dėl tų pačių priežasčių paaugliai su savo pirmosiomis meilužėmis praranda metafizinį nerimą, o kai kurios vedybos, tapusios įteisintu ištvirkavimu, tuo pat metu virsta monotoniškomis drąsos ir išmonės laidotuvėmis. Taip, brangusis drauge, miesčioniškos vedybos apavė mūsų šalį šlepetėmis ir greitai ją pastatys prie mirties vartų.Perdedu? Ne, aš tik nukrypau nuo temos. Norėjau jums pasakyti, kokią naudą

gavau iš tų orgijų, trukusių mėnesius. Aš gyvenau kažkokiame rūke, mane persekiojęs juokas nuslopo, ir galų gale jo nebegirdėjau. Abejingumas, ir taip jau manyje išsikerojęs, nebesutiko daugiau pasipriešinimo ir dar labiau išaugo. Emocijų nebeliko! Vienoda nuotaika, arba greičiau visiškai jokios nuotaikos. Tuberkuliozės pakirsti plaučiai sveikdami džiūsta ir palengva uždusina laimingąjį savininką. Taip ir aš sveikdamas romiai merdėjau.

Tebegyvenau iš savo amato, nors reputacija buvo gerokai pašlijusi dėl mano keistų kalbų, o reguliariai advokatauti trukdė netvarkingas gyvenimas. Vis dėlto įdomu pažymėti, kad dėl naktinių ekscesų man priekaištaudavo mažiau nei dėl iššaukiamų kalbų. Vien tik žodinis pasirėmimas Dievu, kurio kartais griebdavausi ginamosiose kalbose, kėlė mano klientų nepasitikėjimą. Jie, be abejonės, būgštavo, kad dangus negalės ginti jų interesų taip gerai kaip kodeksą išmanąs advokatas^ Nuo čia tebuvo vienas žingsnis iki išvados, kad aš šaukiuosi dievybės dėl savo nemokšiškumo. Mano klientai žengė šį žingsnį, ir jų gerokai sumažėjo. Retkarčiais aš dar sakiau ginamąsias kalbas teisme. Kartais užmiršęs, kad daugiau nebetikiu tuo, ką sakau, kalbėdavau gerai. Mane pagaudavo mano paties balsas, ir aš nesipriešindavau jo vedamas; neskrajodamas padebesiais kaip anksčiau, truputį pakildavau nuo žemės ir skrisdavau skutamuoju skridimu. Mačiausi su nedaugeliu žmonių ir, be dalykinių pažinčių, palaikiau keletą apgailėtinų pasenusių ryšių su moterimis. Būdavo net grynai draugiškų vakarų, be jokių geismų, tačiau pasidavęs nuoboduliui aš mažai klausydavausi, kas man sakoma. Aš truputį pastorėjau ir pagaliau patikėjau, kad krizė pasibaigė. Beliko tik senti.Tačiau kartą kelionėje, į kurią pasikviečiau vieną draugę, nesakydamas, kad

taip švenčiu savo pasveikimą, atsidūriau okeaniniame laive, suprantama, viršutiniame denyje. Staiga geležies spalvos vandenyno platumoje pastebėjau juodą tašką. Tuoj pat nusukau akis, širdis ėmė daužytis. Kai prisiverčiau vėl pažiūrėti, juodasis taškas buvo išnykęs. Kai vėl jį išvydau, jau buvau besurinkąs, kvailai bešaukiąs pagalbos. 0 ten buvo tik viena iš tų nuolaužų, kurias palieka praplaukdami laivai. Tačiau aš negalėjau žiūrėti į ją, man vis vaidenosi, kad tai skenduolis. Tuomet supratau ir nemaištaudamas susitaikiau su mintimi, kaip susitaikoma su seniai žinomomis tiesomis, kad tą šauksmą, prieš keletą metų nuaidėjusį virš Senos man už nugaros, upė atnešė į Lamanšo vandenis ir jis nesiliovė klaidžiojęs po pasaulį, neaprėpiamoje vandenyno platybėje, ir čia laukė manęs iki šios dienos, kol jį išgirdau. Aš taip pat supratau, kad jis ir toliau lauks manęs jūrose ir upėse, taigi visur, kur teka kartus mano krikšto vanduo. 0 ir čia, pasakykite, argi mes ne ant vandens? Ant lygaus, monotoniško, neaprėpiamo vandens, kurio kraštai maišosi su žeme. Kaip sunku patikėti, kad netrukus atplauksime į Amsterdamą! Mes niekada neišsikapstysime iš šios milžiniškos krikštyklos. Paklausykite! Ar girdite nematomų žuvėdrų klyksmą? Jos klykia mums, kur jos mus kviečia?Bet juk tai tos pačios žuvėdros, kurios klykė, šaukė virš Atlanto tą dieną,

kai aš galutinai supratau, kad nesu išgijęs, kad tebesu įvarytas į kampą ir turiu su tuo susitaikyti. Baigėsi šlovingas gyvenimas, bet taip pat baigėsi ir įniršis bei konvulsiški pasitampymai. Reikės pasiduoti ir pripažinti savo kaltę. Reikės gyventi akmeniniame maiše. Tiesa, jūs nežinote, kad požeminio kalėjimo vienutę viduramžiais vadino akmeniniu maišu. Paprastai žmones ten uždarydavo iki gyvos galvos. Ta vienutė skyrėsi nuo kitų išradingu dydžiu. Ji nebuvo pakankamai aukšta, kad galėtum atsistoti, ir nebuvo pakankamai plati, kad galėtum atsigulti. Reikėdavo nepatogiai susiriesti, gulėti įstrižai; miegodamas žmogus tarsi krisdavo, o būdraudamas tupėdavo. Toks paprastas išradimas, brangusis, buvo genialus, sakau šitai pasverdamas žodžius. Jausdamas kūną stingdantį nuolatinį nepatogumą, pasmerktasis kasdien prisimindavo, kad jis kaltas, o nekaltiesiems leista džiaugsmingai išsitiesti. Ar galite įsivaizduoti šioje vienutėje žmogų, pripratusį prie viršūnių ir viršutinių denių? Kaip? Galima gyventi tokioje vienutėje ir būti nekaltam? Neįtikėtina, visiškai neįtikėtina! Antraip mano samprotavimai nueitų niekais. Nieku gyvu nepripažinsiu hipotezės, kad nekaltas žmogus turėtų gyventi susimetęs į kuprą. Beje, nė apie vieną asmenį negalėtume tvirtai pasakyti, kad jis nekaltas, nors drąsiai galime teigti, kad visi kalti. Kiekvienas žmogus liudija apie visų kitų nusikaltimus, štai mano tikėjimas ir viltis.Patikėkite manimi, religijos pradeda klysti nuo tos akimirkos, kai ima kurti

moralės dėsnius ir griaudėti įsakymais. Nebūtina šauktis Dievo, norint žmogų apkaltinti ar nubausti. Tam pakanka mūsų artimųjų, kuriems mes patys padedame. Jūs kalbėjote apie Paskutinįjį teismą. Leiskite man pagarbiai pasijuokti. Aš jo laukiu ramiai, nes esu patyręs baisesnį, žmonių teismą. Jiems nėra švelninančių aplinkybių, net geri ketinimai virsta įkalčiais. Ar jūs bent girdėjote apie spjūvių vienutę, kurią neseniai sugalvojo viena tauta, norėdama įrodyti, kad ji pati didingiausia žemėje? Tai mūrinė dėžutė,

kur kalinys stovi stačias, bet negali pajudėti. Tvirtos durys, kuriomis jis uždaromas į cementinį kiaukutą, jam sulig smakru. Taigi matyti tik kalinio veidas, kurį kiekvienas praeinantis sargybinis gausiai apspjauna. Kalinys, įspraustas į savo vienutę, negali nusišluostyti, nors, tiesa, jam leista užmerkti akis. Ką gi, brangusis, tokia žmonių išmonė. Šiam mažyčiam šedevrui sukurti Dievo jiems neprireikė.Na ir kas? 0 tas, kad Dievas galėtų būti naudingas tik tada, jei garantuotų

nekaltumą, religiją aš tada įsivaizduočiau kaip didelę skalbyklą,- beje, ji tokia ir buvo, bet trumpai, trejus metus, ir nesivadino religija. Nuo to laiko trūksta muilo, mūsų nosys snarglėtos, ir mes vieni kitiems jas šluostome. Visi niekadėjai, visi nubausti, spjaukime ant jų ir kiškime į akmeninį maišą! Svarbu, kas spjaus pirmasis, štai ir viskas. Aš jums, mano brangusis, tuoj pasakysiu didelę paslaptį. Nelaukite Paskutiniojo teismo. Jis vyksta kasdien.Ne, nieko baisaus, aš šiek tiek pašiurpau nuo šios prakeiktos drėgmės. Beje,

mes jau atplaukėm. Na, va. Tik po jūsų. Bet dar nepalikite manęs, labai prašau, palydėkite. Aš dar nebaigiau pasakojimo, reikia tęsti. 0 tęsti ir yra sunku. Tiesa, ar žinote, kodėl jį nukryžiavo,- tą, apie kurį tikriausiai galvojate šiuo metu? Ką gi, buvo daugybė priežasčių. Visada yra priežasčių nužudyti žmogų. 0 išteisinti, palikti gyvą, priešingai, neįmanoma. Štai kodėl nusikaltimui visada atsiranda gynėjas, o nekaltumui - tik kartais. Bet greta šių priežasčių, kurias mums per du tūkstančius metų labai gerai paaiškino, buvo dar viena svarbi šios baisios agonijos priežastis, ir aš nežinau, kodėl ji taip rūpestingai slepiama. Tikroji priežastis ta, jog jis žinojo, kad nėra visiškai nekaltas. Jeigu jo neslėgė kaltė, kuria jį kaltino, jis buvo nusikaltęs kaip nors kitaip, nors ir nežinojo, kaip. Beje, ar tikrai nežinojo? Galų gale jis buvo prie nusikaltimų ištakų; jis, žinoma, buvo girdėjęs apie nekaltų kūdikių išžudymą. Argi ne dėl jo žuvo Judėjos vaikai, o jį tėvai išvežė į saugią vietą? Jis, aišku, to nenorėjo. Kruvini kareiviai, perpus perkirsti vaikai jam kėlė siaubą. Būdamas toks, koks tada buvo, jis, esu tikras, negalėjo jų užmiršti. Ir tas liūdesys, jaučiamas visuose jo veiksmuose, argi nebuvo nepagydoma melancholija to, kuris ištisas naktis girdėdavo raudančios savo mažylių nepaguodžiamos Rachelės balsą? Dejonė sklido naktyje, Rachelė šaukėsi savo vaikų, nužudytų dėl jo, o jis buvo gyvas!Žinodamas tai, ką jis žinojo, žinodamas viską apie žmogų - ak! kas būtų

pagalvojęs, kad didesnis nusikaltimas ne žudyti, o nežūti pačiam! dieną naktį galvodamas apie savo nusikaltimą be kaltės, jis nevaliojo viso to pakelti ir gyventi toliau. Lengviau buvo visa tai baigti, nebesiginti, numirti, kad daugiau nereikėtų gyventi vienam ir kad galima būtų išeiti kitur, ten, kur galbūt rasi pagalbą. Bet pagalbos jis nerado, ėmė skųstis, ir tada jį prigriebė cenzūra. Taip, berods trečiasis evangelistas išbraukė jo skundą. "Kodėl tu mane apleidai?" - tai buvo maištingas šauksmas, ar ne? Tada ir buvo griebtasi žirklių! Beje, atkreipkite dėmesį, jeigu Lukas nebūtų nieko išbraukęs, sunku būtų pastebėti jo skundą; šiaip ar taip, jis nebūtų užėmęs tiek vietos. Vadinasi, cenzorius rėkte rėkia apie tai, ką pats išbraukė. Pasaulio tvarka taip pat dvilypė. Vis dėlto tas, kuris ištvėrė cenzūrą, nebegalėjo toliau gyventi. Aš žinau, brangusis, ką kalbu. Buvo laikas, kai kiekvieną minutę nežinojau, kaip išgyvensiu iki kitos minutės. Taip, šiame pasaulyje galima kariauti, apsimesti mylinčiu, kankinti savo artimą, mūdrauti laikraščiuose arba paprasčiausiai mezgant apkalbinėti kaimyną. Bet tam tikrais atvejais antžmogiška vien tik gyventi toliau, vien tęsti savo egzistenciją. 0 jis nebuvo antžmogis, galite manimi patikėti. Jis skundėsi savo kančia, ir kaip tik todėl, mano drauge, aš myliu jį, myliu tą, kuris mirė nežinioje.Deja, jis mus paliko toliau gyventi vienus, kad ir kas mums atsitiktų, net

jei būtume įkišti į akmeninį maišą, žinodami savo ruožtu tai, ką žinojo jis, bet nesugebėdami padaryti to, ką padarė jis, ir numirti taip kaip jis. Savaime suprantama, buvo bandyta pasinaudoti jo mirtimi. Šiaip ar taip, mes išgirdome genialų pasakymą: "Jūs nesate tobuli, ką gi, tai faktas. Bet nebūsime smulkmeniški! Išpirkite visas nuodėmes vienu sykiu, ant kryžiaus!" Tačiau dabar per daug žmonių kariasi ant kryžiaus vien tam, kad iš toliau būtų matomi, net jei dėl to prisireikia kiek apmindžioti tą, kuris jau taip seniai nukryžiuotas. Per daug žmonių nutarė būti gailestingi, bet apsieiti be didžiadvasiškumo. 0, kokia neteisybė, kokia neteisybė jam padaryta, ir ji spaudžia man širdį!Na va, ir vėl įsivariau, tuoj imsiu rėžti ginamąją kalbą. Atleiskite man,

supraskite, kad turiu tam savų priežasčių. Klausykite, už kelių gatvių yra muziejus, kuris vadinasi "Mūsų Išganytojas palėpėje". Kadaise olandų katakombos buvo po pat namo stogu. Ko jūs norite, rūsius čia apsemia vanduo.

Bet šiandien, būkite tikras, jų Išganytojas nebetūno nei palėpėje, nei rūsyje. Savo širdyje jie slapčia pasodino jį ant teismo rūmų ir muša, o, svarbiausia, teisia, teisia jo vardu. Jis švelniai kalbėjo nusidėjėlei: "Aš tavęs nepasmerksiu", bet tai jiems netrukdo, jie smerkia, jie niekam neatleidžia nuodėmių. Viešpaties vardu, štai tau! Viešpaties? Jis tiek nereikalavo, mano drauge. Jis norėjo, kad jį mylėtų, ir nieko daugiau. Žinoma, yra žmonių, kurie jį myli, net ir tarp krikščionių. Bet juos galime suskaičiuoti ant pirštų. Beje, jis tai numatė, jis turėjo jumoro jausmą. Petras, žinote, tas bailys Petras, jo išsižadėjo: „Aš nepažįstu šio žmogaus... Aš nežinau, ką tu nori pasakyti... ir t.t.“ Iš tikrųjų, jis persistengė! 0 Viešpats sugalvojo kalambūrą: „Ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią“. Ar jums neatrodo, kad negali būti didesnės ironijos? Bet ne, jie tebetriumfuoja! „Matote, jis taip pasakė!“ Jis iš tiesų taip pasakė, nes žinojo, ką sako. 0 paskui visiems laikams išėjo, palikdamas juos teisti ir smerkti, su atleidimo žodžiais lūpose ir nuosprendžiu širdyje.Nes negalima sakyti, kad jau nebėra gailestingumo, ne, o dievai, mes

nesiliaudami apie jį kalbam. Paprasčiausiai dabar nieko nebeišteisina. Ant mirusios nekaltybės knibždėte knibžda teisėjų, visų rūšių, Kristaus ir Antikristo teisėjų, kurie, beje, iš vieno molio, susitaikę akmeniniame maiše. Nereikia viskuo kaltinti vienų krikščionių. Kiti irgi ne be kaltės. Ar žinote, kas atsitiko šiame mieste vienam iš namų, priglaudusių Dekartą? Jis tapo beprotnamiu. Taip, tas visuotinis kliedesys ir persekiojimai. Mes, suprantama, taip pat negalime viso to išvengti. Turbūt pastebėjote, kad aš nieko nesigailiu, o jūs, žinau, irgi ne ką gailestingesnis. Kadangi visi mes teisėjai, visi esame kalti vieni prieš kitus, kiekvienas sava bjauria maniera esame kristūs, paeiliui kalami prie kryžiaus ir mirštantys nežinioje. Tas pat būtų ištikę ir mane, jei aš, Klamansas, nebūčiau radęs išeities, vienintelio sprendimo, pagaliau tiesos...Ne, brangusis drauge, aš baigiau, nebijokite nieko! Beje, aš jus palieku,

štai mes jau prie mano namo durų. Ko gi norėti, vienumoje, apimtas nuovargio, netrunki palaikyti save pranašu. Galų gale aš toks ir esu, pabėgęs į akmenų, rūkų ir sušvinkusio vandens dykumą, tuščiažodžiaujantis skurdžių laikų pranašas, Elijas be mesijo, sugniuždytas karščio ir alkoholio, nugara atsirėmęs į šias apipelijusias duris, iškėlęs pirštą į žemą dangų, prakeikiantis žmones, kurie nesilaiko įstatymų, bet negali pakęsti jokio teismo. Nes jie negali jo pakęsti, brangusis, ir tai svarbiausia. Tas, kuris laikosi įstatymų, nebijo teismo, nes teismas atstatys tvarką, kuria jis tiki. Bet pati didžiausia žmogaus kančia - būti nuteistam be statymų. Mes ją ir kenčiame. Paleidę įgimtus žąslus, atsitiktinai atitrūkę nuo grandinės, teisėjai lekia šuoliais, ieškodami aukų. Tad argi nereikia pasistengti jų pralenkti? Tada ir kyla didžiausia sumaištis. Pagausėja pranašų ir šundaktarių, jie skuba kurti gerus įstatymus ir nepriekaištingą visuomeninę santvarką, kol žemė dar neištuštėjo. Laimė, aš jau atvykau. Aš esu visa ko pradžia ir pabaiga, aš skelbiu įstatymą. Trumpai tariant, aš - atgailaujantis teisėjas.Taip, taip, rytoj pasakysiu, kur šios puikios profesijos esmė. Poryt jūs

išvykstate, taigi mums reikia skubėti. Jeigu norite, ateikite pas mane, į duris skambinkite tris kartus. Jūs grįšite į Paryžių? Paryžius toli, Paryžius gražus, aš jo neužmiršau. Prisimenu jo sutemas beveik tokiu pat metų laiku. Ant pamėlynavusių nuo dūmų stogų leidžiasi vakaras, sausas, girgždantis, miestas dusliai dunda, upė, rodos, ima tekėti atgal. Tada aš klaidžiodavau gatvėmis. Dabar jie klaidžioja taip pat, aš žinau! Jie klaidžioja, apsimesdami, jog skuba pas pavargusią žmoną, į atšiaurius namus... Ak! Ar žinote, mano drauge, kas yra vieniša būtybė, klaidžiojanti didžiuliame mieste?...

Man nepatogu; kad priimu jus gulėdamas lovoje. Nieko baisaus, truputį karščiuoju ir gydausi džinu. Esu įpratęs prie tokių priepuolių. Manau, kad čia nuo maliarijos, gavau ją tuo metu. kai buvau popiežium. Ne, aš tik iš dalies juokauju. Žinau, ką jūs galvojate: mano pasakojime labai sunku atskirti tiesą nuo melo. Prisipažįstu, jūsų teisybė. Aš pats... Žinote, vienas žmogus iš mano aplinkos dalijo žmones į tris kategorijas: tuos, kurie verčiau nieko neslepia, bet ir nemeluoja, tuos, kurie meluoja, bet neturi, ką slėpti, ir pagaliau tuos, kurie tuo pat metu mėgsta ir melą. ir paslaptį.

Leidžiu jums pačiam išrinkti, kuriai kategorijai priskirti mane.Galų gale argi tai svarbu? Argi melas galiausiai neatveda į tiesos kelią? Ir

mano istorijos, tikros ar melagingos, argi neatveda prie tos pačios pabaigos, argi neturi tos pačios prasmės? Tad argi svarbu, tikros jos ar melagingos, jeigu abiem atvejais jos vienodai reikšmingos, nes parodo, kas aš buvau ir kas esu. Kartais geriau supranti žmogų, kuris meluoja, nei tą, kuris sako tiesą. Tiesa, kaip ir šviesa, akina. Melas, priešingai, yra švelni prieblanda, išryškinanti kiekvieno daikto vertę. Pagaliau galvokite kaip norite, bet koncentracijos stovykloje aš buvau paskirtas popiežium.Prašau sėstis. Jūs apžiūrinėjate mano kambarį? Jis tuščias, tiesa, bet

švarus. Kaip Vermejerio paveiksle, tik be baldų ir prikaistuvių. Taip pat be knygų, nes seniai lioviausi skaityti. Kadaise mano namai buvo pilni pusiau perskaitytų knygų. Tai toks pat bjaurus įprotis kaip ir tų žmonių, kurie išpjauna žąsiai kepenis, o kas lieka, išmeta. Beje, dabar man nebepatinka niekas, išskyrus išpažintis, o išpažinčių autoriai rašo vien tam, kad nieko neišpažintų, nieko nepasakytų apie tai, ką žino. Kai jie ima teigti, jog priėjo prie prisipažinimų, pats laikas liautis jais pasitikėti: jie pradės dažyti lavoną. Patikėkite, aš tai puikiai išmanau. Todėl ir nustojau skaityti. Jokių knygų, taip pat jokių nereikalingų daiktų, tik tai, kas būtiniausia, kas švaru ir blizga kaip karstas. Beje, šios olandiškos lovos tokios kietos su švariomis paklodėmis, jog, rodos, tu jau miršti, lyg įkapėmis susivyniojęs švara kvepiančia drobule.Jums įdomu sužinoti apie mano, kaip popiežiaus, nuotykius? 0, jie banalūs,

ir nieko daugiau. Ar man pakaks jėgų jums apie tai papasakoti? Taip, atrodo, karštis krenta. Tai buvo be galo seniai. Tai buvo Afrikoje, kur pono Romelio dėka liepsnojo karas. Ne, patikėkite, aš į jį nesivėliau. Buvau jau išvengęs jo Europoje. Kas be ko, buvau mobilizuotas, bet niekada nemačiau ugnies. Tam tikra prasme dėl to apgailestauju. Gal tai būtų daug ką pakeitę? Prancūzų armijai neprireikė manęs fronte. Ji tik pareikalavo trauktis kartu su ja. Po to aš vėl sugrįžau į Paryžių pas vokiečius. Mane viliojo Pasipriešinimo judėjimas, apie kurį imta kalbėti maždaug tuo metu, kai aš supratau esąs patriotas. Jūs šypsotės? Bet jūs klystate. Tai aš supratau Šatlė stotyje, metro koridoriuose. Jų labirinte pasiklydo kažkoks šuo. Didelis, pasišiaušusiu kailiu, viena atlėpusia ausim, linksmomis akimis, jis šokinėjo, uostinėjo praeivių blauzdas. Myliu šunis labai sena ir ištikima meile. Myliu, nes jie visada atleidžia. Aš pašaukiau šunį, bet jis iš pradžių dvejojo, nors aš akivaizdžiai jam patikau, nes šuo entuziastingai vizgino uodegą už keleto metrų priešais mane. Tą akimirką mane pralenkė žvaliai žingsniuojantis jaunas vokiečių kareivis. Priėjęs prie šuns, jis paglostė jam galvą. Gyvulys, taip pat entuziastingai vizgindamas uodega, iš karto nusekė paskui ir pradingo drauge su juo. Iš apmaudo ir kažkokio įniršio, kurį pajutau vokiečių kareiviui, supratau, kad man pašoko patriotiniai jausmai. Jei šuo būtų nusekęs civilį prancūzą, būčiau nė nemanęs pykti. 0 tada įsivaizdavau tą simpatišką gyvūną, tapusį vokiečių pulko numylėtiniu, ir man sukilo įniršis. Taigi išbandymas buvo įtikinantis. Aš pasiekiau Pietų zoną, norėdamas gauti žinių apie Pasipriešinimo judėjimą.

Bet nuvykęs ir gavęs žinių, ėmiau abejoti. Šis užmojis man pasirodė kiek beprotiškas ir, tiesą sakant, romantiškas. 0 svarbiausia, manau, kad pogrindinė veikla neatitiko nei mano temperamento, nei pomėgio vėjo pustomoms viršukalnėms. Man dingojosi, kad manęs paprašys dieną naktį rūsyje austi kilimą, kol žvėrys ateis manęs išvaryti iš urvo, iš pradžių išardys mano kilimą, o paskui nuvilks į kitą rūsį ir mirtinai pridaužys. Aš žavėjausi tais, kurie pasiaukojo šiam požemių heroizmui, bet negalėjau jais pasekti.Tada nuvykau į Šiaurės Afriką, ketindamas galbūt pasiekti Londoną. Bet

Afrikoje situacija nebuvo aiški, opozicinės partijos man atrodė vienodai teisios ir aš susilaikiau nuo vertinimų. Iš jūsų veido išraiškos matau, kad pernelyg greitai peršoku šias reikšmingas smulkmenas. Vis dėlto tarkime, jog aš deramai jus įvertinau, ir peršoku tas smulkmenas tik todėl, kad jūs jas geriau pastebėtumėt. Galų gale aš vis tiek pasiekiau Tunisą, kur viena švelni draugė man parūpino darbą. Ta draugė buvo labai išmintinga būtybė, ji dirbo kine. Kartu su ja nuvykau į Tunisą, o apie jos tikrąjį užsiėmimą sužinojau tik tomis dienomis, kai Alžyre išsilaipino sąjungininkai. Tą dieną ją suėmė vokiečiai, mane taip pat, nors buvau niekuo dėtas. Nežinau, kas jai atsitiko. 0 man jie nepadarė nieko blogo, ir aš, ilgai nerimavęs, supratau, kad tai buvo padaryta saugumo sumetimais. Buvau internuotas prie Tripolio, belaisvių stovykloje, kur nuo troškulio ir skurdo kentėjome labiau nei nuo blogo elgesio. Aš jums nepasakosiu apie ją. Mums, šio amžiaus vidurio vaikams, nereikia piešinių, kad įsivaizduotume tokio pobūdžio vietas. Prieš pusantro šimto metų mes ilgėdavomės ežerų ir miškų. Šiandien mus lyriškai nuteikia kalėjimo vienutės. Taigi aš pasitikiu jūsų vaizduote. Jums beliks pridurti

tik keletą smulkmenų: karštį, statmenai šviečiančią saulę, muses, smėlį, vandens stoką.Ten su mumis buvo vienas jaunas prancūzas, kuris nuoširdžiai tikėjo į Dievą.

Taip! Visai kaip pasakoje. Tikras riteris Diugesklenas, suprantate? Jis iš Prancūzijos atkeliavo į Ispaniją kovoti. Generolas katalikas jį internavo, o išvydęs, kad frankistų stovyklose lęšių sriuba buvo, jei galima taip pasakyti, palaiminta Romos popiežiaus, įpuolė į gilų liūdesį. Nei Afrikos padangė, kur jis vėliau atsidūrė, nei stovyklos laisvalaikio pramogos nenumaldė to liūdesio. Bet nuo apmąstymų, taip pat nuo saulės, jis truputėlį kuoktelėjo. Vieną dieną, kai įkaitusioje it lydytas švinas palapinėje, pilnoje musių, mes sėdėjome dešimt žmonių, sunkiai gaudydami orą, jis vėl užsipuolė tą, kurį vadino romėnu. Jis buvo daug dienų nesiskutęs ir žiūrėjo į mus paklaikusiomis akimis. Nuogu liemeniu žliaugė prakaitas, rankos it pianinu bėginėjo išsikišusių šonkaulių klaviatūra. Jis mums pareiškė, kad reikia naujo popiežiaus, kuris, užuot meldęsis soste, gyventų tarp nelaimingųjų, ir kuo greičiau, tuo geriau. Padėrusiu žvilgsniu jis stebeilijo į mus, linksėdamas galva. "Taip,- kartojo jis,- kiek įmanoma greičiau!" Paskui staiga nurimo ir niūriu balsu pasakė, kad popiežių reikia išrinkti iš mūsų tarpo, tai turėtų būti žmogus toks, koks yra, su visais trūkumais ir dorybėmis, ir prisiekti jam paklusnumą su vienintele sąlyga: kad jis atjaustų jam ir visiems kitiems tekusią bendrą kančią."Kas iš mūsų turi daugiausia silpnybių?" - paklausė jis. Aš juokais pakėliau

pirštą, ir taip padariau vienintelis. "Gerai. Žanas Batistas tinka". Ne, jis pasakė ne taip, nes tuomet aš turėjau kitą vardą. Jis tik pareiškė, kad mano prisipažinimas taip pat rodo didelę dorybę, ir pasiūlė mane išrinkti. Likusieji sutiko, juokais ir vis dėlto su tam tikru rimtumu. Iš tiesų Diugesklenas padarė mums įspūdį. Net aš pats, atrodo, nė kiek nesijuokiau. Iš pradžių maniau, kad jaunasis pranašas teisus, be to, saulė, sekinantys darbai, kova dėl vandens - trumpai tariant, mes visi anaiptol nesijautėme gerai. Vis dėlto keletą savaičių aš ėjau popiežiaus pareigas, ir kuo toliau, tuo rimčiau.Kokia buvo jų esmė? Garbės žodis, buvau kažkas panašaus į grupės vadą ar

kuopelės sekretorių. Šiaip ar taip, kiti, net ir netikintieji, įprato man paklusti. Diugesklenas kentėjo, aš gydžiau jo kančią. Tuomet pastebėjau, kad būti popiežium nėra taip lengva, kaip atrodo, ir vėl tai prisiminiau vakar, išdėjęs į šuns dienas savo brolius teisėjus. Didžioji problema stovykloje buvo vandens paskirstymas. Susikūrė ir kitų politinių bei religinių grupių, ir kiekviena globojo savo narius. Taigi aš turėjau globoti savuosius, o tai jau buvo mažytis nusižengimas sąžinei. Net savo tarpe negalėjau išlaikyti visiškos lygybės. Atsižvelgdamas į draugų savijautą ar į darbus, kuriuos jie dirbo, duodavau daugiau vandens tai vienam, tai kitam. Toks vienų ar kitų žmonių išskyrimas turi rimtų pasekmių, tikėkit manim. Bet iš tikrųjų esu pavargęs ir nebenoriu daugiau galvoti apie tuos laikus. Pasakysiu tik, kad ratas užsidarė tą dieną, kai išgėriau mirštančio draugo vandenį. Ne, ne Diugeskleno, jis, regis, buvo jau miręs, nes per daug atsižadėdavo kitų labui. Be to, jeigu jis būtų buvęs gyvas, iš meilės jam būčiau priešinęsis ilgiau, nes aš jį mylėjau, taip, aš jį mylėjau, bent man taip atrodo. Bet aš išgėriau vandenį, kas tiesa, tai tiesa, įtikinėdamas save, kad esu reikalingesnis kitiems už tą, kuris vis tiek tuojau numirs, o aš privalau gyventi dėl jų. Šitaip, brangusis, po mirties saule gimsta imperijos ir bažnyčios. 0 kad bent truputį sušvelninčiau savo vakarykštes kalbas, pasakysiu jums svarbią mintį, atėjusią man į galvą bekalbant apie tuos, nežinia, ar išties išgyventus, ar išgalvotus dalykus. 0 ta svarbi mintis tokia, kad reikia atleisti popiežiui. Visų pirma, jam to atleidimo reikia labiau nei kam nors kitam. Antra, tai vienintelis būdas pakilti aukščiau už jį...Aha! Ar gerai uždarėte duris? Taip? Prašom patikrinti. Atleiskite, turiu

tokį sklendės kompleksą. Prieš užmigdamas niekada negaliu prisiminti, ar užstūmiau sklendę. Kiekvieną vakarą gaunu keltis ir pažiūrėti. Dėl nieko negali būti tikras, aš jau esu jums tai sakęs. Nemanykite, kad šis mano nerimas dėl sklendės būtų išgąsdinto savininko reakcija. Kadaise nerakindavau nei buto, nei automobilio. Aš nekroviau pinigų, nebranginau to, ką turėjau. Tiesą sakant, man buvo truputį gėda, kad šį tą turiu. Mat kartais, kalbėdamas bičiulių rate, karštai sušukdavau: "Nuosavybė, ponai,- tai žmogžudystė!" Nebūdamas tokios kilnios širdies, kad pasidalyčiau savo turtu su to vertu vargšu, palikdavau jį galimų vagių nuožiūrai, šitaip tikėdamasis ištaisyti neteisybę per atsitiktinumą. Šiandien, beje, aš nieko neturiu. Tad rūpinuosi ne savo saugumu, bet pačiu savimi ir savo dvasios ramybe. Taip pat noriu tvirtai užsklęsti duris to mažyčio, labai uždaro pasaulėlio, kuriame esu karalius, popiežius ir teisėjas.

Beje, gal atidarytumėt tą sieninę spintą. Taip, ten paveikslas; pažiūrėkite į jį. Ar neatpažįstate? Tai "Nepaperkamieji teisėjai". Jūs net nekrūptelėjote? Tada jūsų išsilavinime yra spragų? Vis dėlto jei skaitėte laikraščius, turėtumėt prisiminti vagystę, 1934 metais įvykusią Gente, Švento Bavono katedroje, kai buvo pavogtas vienas pano iš garsiojo Van Eiko altoriaus "Avinėlio garbinimas". Tas pano vadinosi "Nepaperkamieji teisėjai". Jis vaizdavo raitus teisėjus, jojančius pagarbinti šventojo Avinėlio. Jį pakeitė puikia kopija, nes originalo nesurado. Tai va, štai jis. Ne, aš čia niekuo dėtas. Vienas nuolatinis "Meksiko Sičio" lankytojas, į kurį jūs aną vakarą atkreipėte dėmesį, vieną vakarą girtas pardavė jį gorilai už butelį. Iš pradžių aš patariau mūsų bičiuliui pakabinti jį matomoje vietoje, ir kol mūsų dievobaimingųjų teisėjų ieškojo visame pasaulyje, jie viešpatavo "Meksiko Sityje" virš girtuoklių ir sutenerių galvų. Paskui gorila mano prašomas atidavė jį saugoti man. Jis truputį spyriojosi, bet kai paaiškinau, koks reikalas, išsigando. Nuo to laiko šie garbingieji teismo valdininkai – vienintelė mano draugija. Matėte, kokią tuštumą jie paliko virš prekystalio sienoje.Kodėl aš negrąžinau šio pano? Ak! Jūs reaguojate kaip policininkas! Ką gi,

aš jums atsakysiu, kaip atsakyčiau tardytojui, jei kas galiausiai pastebėtų, kad šis paveikslas pateko į mano kambarį. Visų pirma todėl, kad jis ne mano, o "Meksiko Sičio" šeimininko, kuris jo vertas tiek pat, kiek ir Gento vyskupas. Antra, todėl, kad nė vienas iš tų, kurie praeina pro "Avinėlio garbinimą", nesugebėtų atskirti kopijos nuo originalo, vadinasi, dėl mano kaltės niekas nenukentėjo. Trečia, šitaip aš iškylu virš aplinkinių. Netikri teisėjai rodomi susižavėjusiam pasauliui, o aš vienintelis žiūriu į tikruosius. Ketvirta, tokiu būdu aš turiu galimybę patekti į kalėjimą, o tai savotiškai viliojanti mintis. Penkta, šie teisėjai eina pagarbinti Avinėlio, o kadangi daugiau nebėra nei avinėlio, nei nekaltybės, tai apsukrus vagis, pavogęs šį pano, yra nežinomo teisingumo, kuriam nedera prieštarauti, įrankis. Pagaliau šitaip mes padarėme tvarką. Kadangi teisingumas galutinai atskirtas nuo nekaltybės, nes nekaltybė prikalta ant kryžiaus, o teisingumas spintoje, aš turiu laisvas rankas tvarkytis pagal savo įsitikinimus. Ramia sąžine galiu vykdyti sunkias atgailaujančio teisėjo pareigas, kurių ėmiausi po daugybės nusivylimų ir prieštaravimų, o kadangi jūs išvykstate, atėjo laikas pasakyti, kas tai per pareigos.Tik leiskite man pirma patogiau įsitaisyti, kad lengviau būtų kvėpuoti. 0,

koks aš pavargęs! Užrakinkite mano teisėjus, ačiū. Dabar aš ir verčiuosi atgailaujančio teisėjo amatu. Paprastai mano kontora yra "Meksiko Sityje". Bet tikras pašaukimas nepaiso darbo vietos. Dirbu net lovoje, net karščiuodamas. Beje, aš ne tik verčiuosi šiuo amatu, aš juo kvėpuoju kiekvieną akimirką. Tik jau nemanykite, kad penkias dienas drožiau jums ilgas kalbas vien dėl malonumo. Ne, kadaise aš pakankamai prikalbėjau nieko nepasakydamas. Dabar mano kalbos kryptingos. Jų tikslas aiškus - nutildyti pašaipūnus, pačiam išvengti teismo, nors, atrodytų, tai niekaip neįmanoma. Argi tai, kad mes pirmieji save pasmerkiame, nėra didžiausia kliūtis, trukdanti išvengti teismo?Taigi pirmiausia reikia pasiekti, kad būtų pasmerkti visi be išimties, tada

tas pasmerkimas nebus toks žiaurus.Niekada niekam nieko neatleisti - štai mano pagrindinis principas.

Nepripažįstu gerų ketinimų, pateisinamos klaidos, klaidingo žingsnio, švelninančių aplinkybių. Aš neduodu palaiminimo, neatleidžiu nuodėmių. Paprasčiausiai sudarau sąskaitą, o paskui: "Sudėjęs gavau tiek ir tiek. Jūs iškrypėlis, gašlūnas, mitomanas, pederastas, sukčius ir t.t." Štai taip. Be komentarų. Filosofijoje, kaip ir politikoje esu už bet kokią teoriją, kuri nepripažįsta žmogaus nekaltumo, ir už kiekvieną praktiką, kuri jį laiko kaltu. Jūs, brangusis, pats matote, kad aš esu apsišvietęs vergovės šalininkas.Tiesą pasakius, be vergovės nėra galutinės išeities. Aš labai greitai tai

supratau. Kadaise mano lūpose tebuvo vien žodis "laisvė". Aš ją užsitepdavau pusryčiams ant sumuštinių, kramtydavau visą dieną, mano alsavimas dvelkė nuostabiu laisvės aromatu. Šį žodį sviesdavau kiekvienam, kuris man prieštaraudavo, priverčiau jį tarnauti savo geismams ir savo galiai. Kuždėdavau jį lovoje miegančioms savo draugužėms į ausį, jis padėdavo man jas pamesti. Šnabždėdavau jį... Bet pakaks, aš imu jaudintis ir prarandu saiką. Galų gale pasitaikydavo žodį "laisvė" pavartoti ne vien savanaudiškai, ir net, įsivaizduokite, koks buvau naivuolis, du ar tris kartus ją gyniau, be abejonės, neketindamas už ją mirti, bet vis dėlto statydamas save į šiokį tokį pavojų. Reikia man atleisti už tuos neapgalvotus žingsnius; aš juk nežinojau, ką dariau. Nežinojau, kad laisvė nėra nei atpildas, nei ordinas, kuris aplaistomas šampanu. Nei, žinoma, dovana, dėžutė gardumynų, galinčių

pamaloninti gomurį. 0 ne! Priešingai - tai lažas, alinantis kroso bėgimas, kur esi vienas. Nėra šampano, nėra draugų, kurie, su meile žiūrėdami į jus, keltų taurę. Esi vienas niūrioje salėje, vienas kaltinamųjų suole, priešais teisėjus, ir vienas turi atsakyti prieš save ar prieš žmonių teismą. Kiekvienos laisvės pabaigoje laukia nuosprendis; štai kodėl laisvė yra nepakeliamai sunki, ypač kai tave kamuoja karštis arba kai tu sielvartauji, arba kai nieko nemyli.Ak, mano brangusis, dienų našta baisi tam, kuris yra vienas, neturi nei

Dievo, nei pono. Tad reikia išsirinkti poną, nes Dievas jau nebemadingas. Beje, šis žodis nebeturi prasmės; neverta juo piktinti žmonių. Pažvelkite į mūsų moralistus, tokius rimtus, mylinčius savo artimą ir visą pasaulį, žodžiu, jie niekuo nesiskiria nuo krikščionių, nebent tuo, kad nepamokslauja bažnyčiose. Kas, jūsų manymu, trukdo jiems atsiversti? Pagarba, veikiausiai pagarba žmonėms, taip, žmogiškoji pagarba. Jie nenori skandalo, savo jausmus pasilaiko sau. Pažinojau vieną romanų rašytoją ateistą, kuris kiekvieną vakarą meldėsi. Tačiau tai jam netrukdė: ko tik jis savo knygose nepripliauškė apie Dievą! Mankštindavosi, kaip sakė jau neatsimenu kas! Vienas laisvamanis kovotojas, kuriam aš visa tai papasakojau, be jokių piktų minčių pakėlė rankas į dangų: "Jūs nepasakėte nieko naujo,- atsiduso tas apaštalas,- visi jie tokie". Jei juo tikėsime, aštuoniasdešimt procentų mūsų rašytojų rašytų ir šlovintų Dievo vardą, jei tik galėtų nepasirašinėti. Bet jie pasirašinėja, nes, jo nuomone, myli save, ir nieko nešlovina, nes nekenčia savęs. Jie negali neteisti, todėl atsigriebia moralizuodami. Žodžiu, šėtoniškas dorovingumas. Iš tiesų keisti laikai! Nieko nuostabaus, kad protai dabar sudrumsti ir kad vienas mano draugas buvo ateistas, kol buvo nepriekaištingas vyras, bet sulaužęs ištikimybę staiga atsivertė!Ak, tie smulkūs pasalūnai, komediantai, veidmainiai, jie atrodo tokie

jaudinantys! Patikėkite, jie visi jaudinantys, net tada, kai padeginėja dangų. Kad ir kas jie būtų, ateistai ar dievobaimingieji, kad ir kur gyventų, Maskvoje ar Bostone, visi jie krikščionys, tiek tėvai, tiek vaikai. Bet nebėra tėvo, nebėra tvarkos! Esi laisvas, turi kapanotis pats, o kadangi jie nenori tos laisvės ir atsakomybės, tai ir maldauja, kad jiems daužytų liniuote per pirštus, išgalvoja baisias liniuotes, skuba krauti laužus, kad jais galėtų pakeisti bažnyčias. Tikri Savonarolos, sakau jums. Bet jie tiki tik nuodėme ir niekada netiki Dievo malone. Žinoma, apie ją galvoja. Malonės, štai ko jie nori, nori pritarimo, pasiaukojimo, laimės ir - kas žino, juk jie sentimentalūs? - sužieduotuvių, jaunos skaisčios merginos, augaloto vyro, muzikos. Aš, pavyzdžiui, nesu sentimentalus, bet ar žinote, apie ką svajojau: apie amžiną meilę visa širdimi ir kūnu, dieną naktį apsikabinus, paskendus džiaugsme ir palaimoje, ir taip kokį penketą metų, o paskui nors ir mirtis. Deja!0 kadangi nėra nei sužieduotuvių, nei amžinos meilės, tegul būna brutalios

vedybos, su prievarta ir botagu. Svarbiausia, kad viskas būtų paprasta, aišku net vaikui, kad kiekvienas veiksmas būtų atliekamas pagal komandą, kad gėris ir blogis būtų prikišamai parodyti, vadinasi, akivaizdūs. Ir aš su tuo sutinku, nors vertinu siciliečių bei javiečių gyvenimo būdą ir esu nė skatiko nevertas krikščionis, nors ir jaučiu tam tikrą draugiškumą pirmajam iš jų. Bet ant Paryžiaus tiltų supratau, kad aš taip pat bijau laisvės. Tad tegyvuoja ponas, kad ir koks jis būtų, tik tegul pakeičia dangaus įstatymą. "Tėve mūsų, kuris laikinai esi čia... 0 mūsų vadai, mūsų žavingai rūstūs valdovai, o žiaurūs ir mylimi vedliai..." Taigi matote, svarbiausia nebūti laisvam ir atgailaujant paklusti apsukresniam už tave. Kai visi būsime kalti, tai ir bus demokratija. Nekalbant jau apie tai, brangusis drauge, kad reikia atkeršyti, kam miršti vienas. Mes mirštam vieni, o vergaujam visi kartu. Kiti irgi pakratys kojas, ir sykiu su mumis - štai kas svarbu. Pagaliau visi susitaikys, bet parklupdyti ir nulenktomis galvomis.Argi negerai gyventi taip, kaip gyvena visuomenė, bet ar tokiu atveju

nereikėtų, kad visuomenė būtų panaši į mane? Grėsmė, negarbė, policija yra šio panašumo sakramentai. Kadangi esu niekinamas, persekiojamas, varžomas, galiu parodyti visus savo sugebėjimus, mėgautis savimi, pagaliau būti natūralus. Štai kodėl, brangusis, iškilmingai pašlovinęs laisvę, slapčiomis nusprendžiau, kad reikėtų ją neatidėliojant atiduoti kam nors kitam. Ir kiekvieną kartą, kai tik galiu, pamokslauju savo "Meksiko Sičio" bažnyčioje, kviečiu geruosius žmones paklusti ir nuolankiai siekti vergovės patogumų, o vergovę vadinu tikrąja laisve.Bet aš nesu kvailys ir gerai suprantu, kad vergovė neateis rytoj. Tai bus

vienas iš ateities malonumų, štai ir viskas. Kol kas turiu susitaikyti su dabartimi ir surasti bent laikiną išeitį. Taigi man reikėjo sugalvoti kitą būdą ir pasistengti, kad nuosprendžio susilauktų visi žmonės, tada jo našta ne taip slėgtų mano pečius. Aš suradau šį būdą. Būkite geras, praverkite

langą, čia baisiai karšta. Ne per daug, nes mane krečia ir šaltis. Mano mintis tuo pat metu paprasta ir vaisinga. Kaip visus įkišti į vandenį, kad turėtum teisę pats išdžiūti saulėje? Negi lipti į sakyklą, kaip dauguma mano garsiųjų amžininkų, ir smerkti žmoniją? Tai labai pavojinga! Vieną dieną ar naktį be įspėjimo prapliups juokas. Nuosprendis, kurį jūs skelbiate kitiems, galų gale grįžta, drebiasi tiesiai jums į veidą ir jį sudarko. Kas tada? – klausiate jūs. Ką gi, štai jums geniali mintis. Aš supratau, kad belaukdami ponų su rykštėmis mes privalome, kaip Kopernikas, pradėti samprotauti iš kitos pusės, ir tada triumfuosime. Kadangi negalime nuteisti kitų tuoj pat nenuteisdami savęs, reikia apkaltinti pačiam save, kad turėtum teisę teisti kitus. Kadangi kiekvienas teisėjas vieną gražią dieną tampa atgailautoju, reikia eiti šiuo keliu į priešingą pusę ir pradėti nuo atgailavimo, kad paskui galėtum tapti teisėju. Ar suprantate mano mintį? Gerai. 0 kad suprastumėt dar geriau, tuojau jums pasakysiu, kaip aš dirbu.Iš pradžių uždariau savo advokato kontorą, palikau Paryžių, keliavau;

norėjau svetimu vardu įsikurti kokioje nors vietoje, kur man netrūktų klientų. Pasaulyje daug tokių vietų, bet dėl atsitiktinumo, patogumo, ironijos, be to, dėl tam tikro poreikio kankinti save pasirinkau vandenų ir rūkų sostinę, suspaustą tarp kanalų, siaubingai užgriozdintą, kur suvažiuoja žmonės iš viso pasaulio. Savo kontorą atidariau viename jūreivių kvartalo bare. Uostų klientūra įvairi. Vargšai neina į prabangius restoranus, o aukštą padėtį turintys žmonės bent kartą atsiduria blogą vardą pelniusiose vietose ~ jūs pats matėte. Aš ypač tykau kokio pasiklydusio buržua: kaip tik su juo man geriausiai sekasi. Aš nelyginant virtuozas išgaunu iš jo pačius įmantriausius garsus.Taigi jau kurį laiką "Meksiko Sityje" verčiuosi savo naudinga profesija.

Kaip jūs patyrėte, jos esmė visų pirma tokia, kad aš kiek įmanoma dažniau atlieku viešą išpažintį. Kaltinu save išsijuosęs. Tai nėra sunku, dabar aš viską prisimenu. Bet atkreipkite dėmesį, aš nekaltinu savęs prasčiokiškai, nesimušu kumščiu į krūtinę. Aš plaukiu vikriai, išgaunu daugybę niuansų, sumaniai nukrypstu nuo temos, pagaliau prisitaikau prie klausytojo ir priverčiu jį įvertinti mano sugebėjimus. Aš sumaišau tai, kas rūpi man, ir tai, kas rūpi kitiems. Remiuosi bendrais bruožais, daugelio iškentėta patirtimi, visiems mums būdingomis silpnybėmis, gero tono reikalavimais, šiuolaikiniu žmogumi, siautėjančiu tiek manyje, tiek kituose. Iš viso to sukuriu portretą, kuris vaizduoja kiekvieną ir tuo pačiu metu nė vieno. Trumpai tariant, kaukę, pakankamai panašią į karnavalines, tikriau ir panašią, ir supaprastintą, kurią išvydęs sakai: "Žiūrėk, tą tipą aš buvau sutikęs!" Kai portretas būna užbaigtas, kaip kad šį vakarą, aš, kupinas širdgėlos, jį parodau visiems: "Deja! Štai koks aš esu!" Kaltinamoji kalba baigta. Bet ir portretas, kurį pateikiu savo amžininkams, tampa veidrodžiu.Pasibarstęs galvą pelenais, lėtai raudamasis plaukus, nagais susidraskęs

veidą, bet skvarbiu žvilgsniu, stoviu priešais visą žmoniją, pasakodamasis savo gėdą, stebėdamas, kokį darau įspūdį, ir galiausiai sakau: "Buvau paskutinis niekšas". Tuomet savo kalboje nejučiomis pereinu nuo "aš" prie "mes". Kai ištariu: "Štai kokie mes esame", žaidimas baigtas, galiu išdėti tiesą jiems į akis. Žinoma, esu toks pat kaip ir jie, mes verdame tame pačiame katile. Vis dėlto aš pranašesnis už kitus, nes aš tai žinau, todėl turiu teisę kalbėti. Esu tikras, kad jūs pastebite tą pranašumą. Kuo labiau kaltinu save, tuo didesnę turiu teisę jus teisti. Dar geriau, aš skatinu jus teisti patį save, o nuo to man taip palengvėja. Ak, mano brangusis, kokios mes keistos, pasigailėtinos būtybės, ir jei bent kiek atidžiau pažvelgsime į savo gyvenimą, turėsime pakankamai progų stebėtis ir piktintis savimi. Pabandykite. Būkite tikras, aš išklausysiu jūsų išpažinties su broliška užuojauta.Nesijuokite! Taip, jūs sunkus klientas, aš iškart pastebėjau. Bet jūs

atliksite išpažintį, tai neišvengiama. Daugelis kitų veikiau sentimentalūs nei protingi: juos greičiau galima išmušti iš vėžių. Protingiems reikia skirti daug laiko. Jiems turiu iš pagrindų išaiškinti savo metodą. Jie jo neužmiršta, ima mąstyti. Ir anksčiau ar vėliau, pusiau juokais, pusiau sumišę, jie galiausiai viską iškloja. 0 jūs ne tik protingas, bet ir patyręs. Vis dėlto prisipažinkite, kad šiandien jaučiatės mažiau patenkintas savimi nei prieš penkias dienas? Dabar lauksiu, kol jūs man parašysite arba sugrįšite. Nes esu tikras, kad sugrįšite! Rasite mane nepasikeitusį. Ir kodėl turėčiau keistis, juk suradau laimę pagal save. Aš susitaikiau su savo dviveidiškumu, užuot dėl to sielvartavęs. Priešingai, aš prie jo pripratau ir taip įgijau dvasinį komfortą, kurio ieškojau visą gyvenimą. Tiesą pasakius, aš klydau, tvirtindamas, kad svarbiausia išvengti teismo. Svarbiausia, kad gali viską sau leisti, bet kartkartėmis privalai garsiai išpažinti savo niekšiškumą. Aš vėl viską sau leidžiu, tik dabar nebegirdžiu juoko už

nugaros. Aš nepakeičiau gyvenimo būdo, tebemyliu save ir naudojuosi kitais. Bet išpažinęs savo klaidas lengviau galiu viską pradėti iš naujo ir mėgautis dvigubai: visų pirma, savo prigimtimi, o antra - atgailos žavesiu.Nuo to laiko, kai radau išeitį atsiduodu viskam - moterims, puikybei,

nuoboduliui, pagiežai ir net karščiui, kurį su dideliu malonumu jaučiu šią akimirką kylant. Pagaliau aš viešpatauju, ir visiems laikams. Vėl suradau viršūnę, į kurią kopiu vienas ir nuo kurios galiu visus teisti. Kartais, bet vis rečiau ir rečiau, kai naktis būna labai graži, aš išgirstu tolimą juoką ir vėl pradedu abejoti. Bet tuoj pat savo luošumo naštą užkraunu visiems daiktams, žmonėms ir pasauliui ir vėl atgaunu jėgas.Taigi kantriai lauksiu jūsų malonaus apsilankymo "Meksiko Sityje". Nuklokite

nuo manęs tą antklodę, aš neturiu kuo kvėpuoti. Jūs ateisite, ar ne? Kadangi savotiškai jus pamilau, atskleisiu net savo metodo subtilybes. Pamatysite, kaip ištisą naktį dėstysiu savo pašnekovams, kokie jie niekšai. Beje, šį vakarą vėl imsiuosi darbo. Negaliu be šito apsieiti, negaliu atsisakyti tų akimirkų, kai vienas iš jų, paveiktas mano kalbų ir alkoholio, neatsilaiko ir ima muštis į krūtinę. Tuomet aš pakylu, brangusis, aukštai pakylu, laisvai alsuoju, esu ant kalno, o man prieš akis plyti lyguma. Kaip svaigina pojūtis, jog esi Dievas Tėvas ir daliji neginčytinus netikusio gyvenimo ir nedorybių liudijimus. Aš viešpatauju tarp puolusių angelų aukštame Olandijos danguje ir matau, kaip link manęs iš rūkų ir vandenų kyla minia, einanti į Paskutinį teismą. Jie kyla lėtai, aš jau matau pirmąjį. Paklaikusiame jo veide, kurį jis pusiau prisidengęs ranka, regiu liūdesį dėl bendro visų likimo ir neviltį dėl neišvengiamos savo lemties. Aš jų gailiuosi, bet neatleidžiu nuodėmių, aš juos suprantu, bet nepateisinu, o svarbiausia - ak! pagaliau aš jaučiu, kad mane dievina!Taip, aš jaudinuosi, kaipgi galiu gulėti ramiai? Man reikia būtį aukščiau už

jus, mane kelia mano mintys. Šiomis naktimis ar greičiau rytais, nes nuopuolis prasideda auštant, aš išeinu ir sparčiu žingsniu vaikštau išilgai kanalų. Blyškiame danguje suplonėja plunksnų sluoksnis, balandžiai pakyla kiek aukščiau, rausva žara virš stogų skelbia naują mano kūrimo dieną. Damrako gatvėje, drėgname ore, nuaidi pirmojo tramvajaus skambutis, pranešdamas, kad Europos pakraštyje bunda gyvenimas, tos Europos, kur šią valandą šimtai milijonų žmonių, mano pavaldinių, sunkiai keliasi iš lovos, jausdami burnoje kartumą, ir eina į džiaugsmo neteikiantį darbą. Tuomet, mintimis skrajodamas virš šito kontinento, kuris, pats to nežinodamas, priklauso man, gerdamas auštančios dienos šviesą nelyginant absentą, apsvaigęs nuo piktų žodžių, esu laimingas, suprantate, aš 'esu laimingas ir draudžiu jums netikėti, kad esu laimingas, kad esu mirtinai laimingas! 0 saule, pliažai ir salos, kur pučia pasatai, o jaunyste, kurios prisiminimas kelia neviltį!Atleiskite, aš vėl atsigulsiu. Bijau, kad pernelyg susijaudinau; tačiau aš

neverkiu. Net atradę laimingo gyvenimo paslaptį, kartais sutrinkame, suabejojame akivaizdžiais dalykais. Mano rasta išeitis, žinoma, nėra ideali. Bet kai nesi patenkintas savo gyvenimu, kai žinai, jog jį reikia keisti, neturi pasirinkimo, tiesa? Ką daryti, kad taptum kitoks? Tai neįmanoma. Reikėtų atsisakyti savęs, bent kartą užmiršti save kito žmogaus labui. Bet kaip? Nekaltinkite manęs per daug. Esu kaip tas senas elgeta, kuris vieną dieną kavinės terasoje niekaip nenorėjo paleisti mano rankos: "Ak, pone, - kalbėjo jis, - aš nesu blogas žmogus, tik nebematau šviesos". Taip, mes nebematome šviesos, rytmečių šviesos, mes praradom tą šventą nekaltumą, kuris pats sau atleidžia savo kaltes.Pažvelkite, sninga! 0, man reikia pasivaikščioti! Šviesią naktį užmigęs

Amsterdamas, tamsūs kaip jaspis kanalai po apsnigtais tilteliais, tuščios gatvės, slopūs mano žingsniai - trumpalaikė švara prieš rytdienos purvą. Matote, kokie didžiuliai dribsniai sukasi už langų. Žinoma, tai balandžiai. Pagaliau jie leidžiasi, mielieji, vandenis ir stogus dengia storu plunksnų sluoksniu, plakasi prie visų langų. Koks antplūdis! Tikėkimės, jie atneša gerą žinią. Visi bus išganyti, o ne vien išrinktieji; turtai ir vargai bus padalyti po lygiai, ir, pavyzdžiui, jūs nuo šiandien dėl manęs kiekvieną naktį gulėsite ant grindų. Nuostabu, ką ir besakyti! Prisipažinkite, kad apstulbtumėt, jeigu iš dangaus manęs paimti nusileistų vežimas, arba jei staiga užsiliepsnotų sniegas. Jūs tuo netikite? Aš taip pat. Bet vis tiek einu pasivaikščioti.Gerai jau, gerai, gulėsiu ramiai, nesirūpinkite! Beje, nei mano grauduliais,

nei kliedesiais pernelyg nepasitikėkite. Jie ne šiaip sau. Tai va, dabar, kai

jūs prabilsite apie save, aš sužinosiu, ar aistringa išpažintimi pasiekiau bent vieną iš savo tikslų. Aš visada tikiuosi, kad mano pašnekovas pasirodys esąs policininkas ir suims mane už "Nepaperkamųjų teisėjų" vagystę. Už visa kita niekas negali manęs suimti, tiesa? Bet ši vagystė pažeidžia įstatymą, o aš padariau viską, kad tapčiau nusikaltimo bendrininku: aš slepiu šį paveikslą ir rodau visiems, kas tik nori jį pamatyti. Taigi jeigu jūs mane suimtumėt, būtų puiki pradžia. Gal paskui būtų užsiimta ir visu kitu, tarkime, man nukirstų galvą, aš nustočiau bijojęs mirties ir būčiau išgelbėtas. Tuomet virš susirinkusių žmonių jūs iškeltumėt dar neatšalusią mano galvą, kad jie atpažintų save, ir aš, kaip pavyzdingas nusikaltėlis, vėl iškilčiau virš jų. Viskas būtų baigta, o aš, niekam nežinomas, netikras pranašas, šaukiantis tyruose ir nenorintis iš ten išeiti, būčiau atlikęs savo misiją.Bet, aišku, jūs ne policininkas, tai būtų pernelyg paprasta. Kaip? Ak!

Žinote, aš taip ir maniau. Vadinasi, ne be pagrindo jaučiau jums keistą prielankumą. Paryžiuje jūs verčiatės puikiąja advokato profesija! Gerai žinojau, jog mudu tos pačios padermės. Argi mes visi nesame panašūs - kalbame be paliovos, į nieką nesikreipdami, visada kankinamės dėl tų pačių klausimų, nors atsakymus į juos iš anksto žinom? Tad labai prašau, papasakokite, kas jums vieną vakarą nutiko Senos krantinėje ir kaip jums pavyko niekada nerizikuoti savo gyvybe. Pats ištarkite žodžius, kurie daugelį metų nesiliauja naktimis skambėję man ausyse ir kuriuos aš pagaliau pasakysiu jūsų lūpomis: "0 mergaite, dar kartą šok į vandenį, kad antrą kartą turėčiau galimybę išgelbėti mus abu!" Antrą kartą, kokia kvailystė! Įsivaizduokite, brangus kolega, kad kas nors išgirstų mus taip kalbant? Reikėtų taip ir padaryti. Brr!... Vanduo toks šaltas! Bet nusiraminkime! Dabar jau per vėlu ir visada bus per vėlu. Laimei!