vilnius 2012

Iš lenkų kalbos vertė Vaclovas Mikailionis

Michał Tombak

UDK 613.2To-87

© Michał Tombak, 2005© Vertimas į lietuvių kalbą, Vaclovas Mikailionis, 2012© Leidykla VAGA, 2012

ISBN 978-5-415-02253-3

Versta iš: Michał Tombak Czy można żyć 150 lat?, Łodź, 2003

Antroji pataisyta laida pagal Mikhail Tombak Can We Live 150 Years?, Healthy Life Press, 2005

skaitytojams / 13

pirma dalisPenki veiksniai, ardantys žmogaus sveikatą / 15

Ar įmanoma išgyventi 150 metų? / 17

Pažeistas stuburas / 18Ligotas stuburas – ligotas žmogus / 19

Netinkamas kvėpavimas / 20

Netinkama mityba / 21Ką valgome ir kas „valgo“ mus / 21Rafinuoto maisto žalingumas / 22

„Saldusis žudikas“ / 22Ydingas potraukis pienui / 23

Liga buteliuke / 23„Obuolys nuo obels netoli rieda“ / 24Ar mums reikia įgimtų ligų? / 24Nevirškinamas kazeinas / 24Kalcis, riebalai ir cholesterolis / 27Atsisveikinimas su „potraukiu“ / 27

Teisybė apie mėsą – uždelstas „šūvis“ / 28Miltai – džiaugsmas ar skausmas? / 30

Skausmas slypi šveistiniuose miltuose / 30

Turinys

Pavojingosios mielės / 30Nerauginta duona / 31Užburtas ratas / 31Koks valgis, tokia ir nuotaika / 32

Kaip valgysime, taip ir gyvensime / 32Ne kiekvienas turi būti vegetaras / 35Liga lėkštėje / 35

Prasta vidinė kūno higiena / 36Rūpinkis savo sveikata kaip savu automobiliu – atidžiai ir jautriai / 36Autotoksikacija / 39Kraujas – tai gyvybė / 41Storosios žarnos mikroflora / 41Storoji žarna – sveikatos „saugiklis“ / 41Septynios apsivalymo sistemos / 42Žmogus – ar tai skamba išdidžiai? / 44

Nesugebėjimas jaustis laimingu / 45

antroji dalisSveikas stuburas – sveiko kūno pamatas / 47

Kodėl sveika miegoti ant kieto čiužinio? / 49Kodėl nesveika miegoti ant minkšto čiužinio? / 50Kodėl naudinga miegoti ant kietos pagalvės? / 51Operacija – kraštutinė priemonė / 51Profilaktika geriausia priemonė išvengti rūpesčių su stuburu / 52

trečioji dalisAntsvoris – didžiausias sveikatos priešas / 55

Stuburas – medžiagų apykaitos „vadovas“ / 58Kodėl neveiksmingos dietos? / 59Klaidos, kurios skatina antsvorį / 62Ką daryti, kad suliesėtum? / 64

ketvirtoji dalisGydytojai, kurie visados su tavimi / 71

Fizinės pastangos / 74Gyvenimas – tai judėjimas / 74

Sveikas ėjimas / 75Sveikas bėgimas / 75Vaikščiojimas basomis kojomis / 77

Oras / 79Kvėpavimas – tai gyvenimas / 79Kvėpavimas ir senėjimas / 81Kvėpavimas ir rūkymas / 81Tinkamas kvėpavimas padės atsikratyti antsvorio / 83Sveikas kvėpavimas / 84

Pilnasis kvėpavimas / 84Sveikatą teikiantis kvėpavimas / 85Valomasis kvėpavimas / 86Saulės ir Mėnulio kvėpavimas / 86Vietnamietiškas kvėpavimas / 87

Vanduo / 88Vanduo: nuodas ar vaistas? / 88Vanduo mūsų kūne / 88Vanduo, kurį geriame / 89

Mineralinis vanduo / 89„Struktūrizuotas“ vanduo sveikatai naudingiausias / 90

Kaip gerti vandenį? / 91Kas geriau – arbata ar kava? / 92Vandens „atmintis“ / 93Sulčių terapijos stebuklas / 94

Augalų sultys – sveikatos šaltinis / 96Kokteiliai, kurie gydo / 103

Šiluma ir šaltis / 106Vanduo – gydymo priemonė / 106Gydomosios vonios / 107Nepaprasta pirties galia / 108

Grūdinkimės! / 109Kas gali maudytis pirtyje? / 110

Pirtis ir širdis / 110Pirtis ir nervų sistema / 110Pirtis išvalo kūną / 111Pirties galia / 111Pirtis ir oda / 111Ką gerti pirtyje? / 112

Maistas / 113Kartu ar atskirai? / 113Teisingas produktų derinimas / 115

Baltymingų produktų vartojimo taisyklės / 116Angliavandenių vartojimo taisyklės / 117Riebalų vartojimo taisyklės / 118Vaisių vartojimo taisyklės / 119Daržovių vartojimo taisyklės / 119Kada valgyti desertus? / 120

Mitybos paslaptys / 121Ką ir kaip valgyti? / 123Ar verta skaičiuoti kalorijas? / 124Savaiminio virškinimo taisyklės / 125Išminčių mityba / 126

Skonių energija / 130Produktų skonis / 132Vidinė ugnis / 133

Kiek būtina valgyti? / 134„Aukso vidurys“ / 135Pabandykime valgyti kitaip / 135Sveikos mitybos taisyklės / 136

Dieta prieš vėžį / 137Venkite maisto, kuriame yra vėžį skatinančių medžiagų / 138Medžiagos – gynėjos / 139

Protas / 143Kas yra liga? / 143Pažink save / 148Mintis, kuri gydo... / 151Teigiamos gyvenimo nuostatos / 153

Džiaugsminga senatvė / 153Senatvė – tik nusiteikimas / 154Senėjimo mechanizmas / 155Menas išlikti jaunatviškam / 155Raukšlių paslaptis / 157

Išvaizda – sveikatos veidrodis / 158

penktoji dalisInformacija apmąstymams / 167

Atsakymai į klausimus / 169Kaip gyventi po infarkto / 169Ilgaamžiškumo paslaptys / 172Vynas ir sveikata / 173Osteoporozė ir jos gydymo metodai / 176Hemorojus – paprasti būdai, kaip jo atsikratyti / 183Kaip apsisaugoti nuo navikų / 185Kaip atsikratyti rankų ir kojų prakaitavimo / 187Venkime sintetinių vitaminų / 188Papuošalai ant rankų / 190Mityba ir būsimo vaiko lytis / 190Prostatos gydymas / 191Kava ir sveikata / 193

šeštoji dalisVisapusiškas organizmo išvalymas / 195

Išorinė kūno higiena / 198Dantų valymas / 198Liežuvio valymas / 200Nosies išvalymas / 200Ausų valymas / 202

Vidinė kūno higiena / 203Storoji žarna / 204

Storosios žarnos išvalymas / 204Storosios žarnos išplovimas – klizmos / 206Storosios žarnos valymas (kefyru, obuolių sultimis, žalių daržovių salotomis) / 208Storosios žarnos valymas vaisiais / 209Žarnyno valymas ir sveikos mikrofloros atkūrimas / 210

Kepenų valymas / 211Kepenų valymo metodika / 213

Kiek kartų reikia valyti kepenis? / 218Mityba išsivalius kepenis / 219Kepenų valymas daržovių sultimis / 219Kepenų valymas obuolių sultimis / 220

Kaulų ir sąnarių valymas / 221Inkstų valymas / 222Limfos ir kraujo valymas nuo radioaktyvių ir toksiškų junginių / 224Kraujagyslių valymas / 225Papildomi organizmo valymo būdai / 225

Gydomoji medaus klizma / 225Gydomoji kavos klizma / 225Kepenų valymas / 226Inkstų valymas / 227Kraujotakos valymas / 228Skydliaukės valymas / 229Kvėpavimo organų valymas / 229Akių (lęšiukų) valymas / 230Valymas juodaisiais ridikais / 230Nuklidų ir sunkiųjų metalų valymas / 231Aliejaus čiulpimas / 232

septintoji dalisSveikata be vaistų – mūsų senolių receptai / 235

Peršalimo ligos / 239Virškinimo organų ligos / 242Inkstų ir šlapimo pūslės ligos / 243Širdies ir kraujagyslių ligos / 244Sąnarių, kaulų, raumenų skausmai / 247Cukraligė / 248Klimaksas / 249Akys / 249Nudegimai / 250Patinimai (pabrinkimai) / 250Išsekusiam organizmui po sunkios ligos / 250Gydomosios obuolių acto savybės / 251

A priedas / pokalbiai su autoriumi / 255B priedas / ištraukos iš straipsnių / 260C priedas / sveikatos receptai / 267D priedas / vidaus ligų išoriniai požymiai / 280E priedas / oda ir bioritmai / 284

Rodyklė / 290

13

Gerbiamasis Skaitytojau, šios knygos autorius mano, kad patei-kiama medžiaga – o ji apima praktiškai visus žmogaus organizmo funkcionavimo aspektus – nėra nepriekaištinga. Gal specialistai ras joje ir trūkumų ar netikslumų, bet juk visa tai suprantama – knyga parašyta plačiajai visuomenei.

Norėčiau atkreipti dėmesį tik į tai, kaip mažai teišmanome apie savo organizmą ir jo ryšius su mus supančia gamta. Labai dažnai nuo vienokio ar kitokio gydymo metodo pasirinkimo priklauso žmogaus likimas. Tais atvejais, kai nepadeda oficialioji medicina, reikia nepamiršti, kad esti ir natūraliojo gydymo būdai, kurie gali būti labai veiksmingi.

Esu giliai įsitikinęs, kad daugeliu gyvenimo atvejų žmogus pri-valo būti pats sau gydytojas ir patarėjas. Jis turi taip išmanyti savo organizmo funkcijas, kad įstengtų pats pašalinti ligų ir negalavi-mų priežastis.

Jei pasitelkę mano patarimus vieni iš Jūsų pasijus geriau, kiti – pasveiks, o dar kiti tiesiog supras, kad sveikata reikia rūpintis, tai mano tikslas bus pasiektas.

Savo praktikoje išbandžiau daug gydymo krypčių bei receptų ir atrinkau tuos, kurie išties vertingi ir veiksmingi. Mano atliktas darbas guli prieš Jus. Išmintingai juo pasinaudokite.

Linkiu geros sveikatos! Michaił Tombak

skaitytojams

Penki veiksniai, ardantys žmogaus sveikatą

pirma dalis

17

ar įmanoma išgyventi 150 metų?

Pagal senovės kinų medicinos kanonus (juos patvirtina ir naujau-si moksliniai tyrimai) žmogaus organizmas – tai vieninga didelė energetinė sistema, visus jo kampelius ir organus glaudžiai susieja energija, tekanti 12 meridianų. Kiekvienas mūsų valdome keletą energijos rūšių, kurios kinta virsdamos iš vienos į kitą, pvz.: šilu-minė energija palaiko kūno temperatūrą, šviesos energija suteikia spalvą akims, plaukams ir vidaus organams, laiko ir erdvės energija „atsako“ už kūno formą ir gyvenimo trukmę, gravitacinė energija neleidžia mūsų kūnui „subyrėti“ į molekules, išlaikydama jį erdvė-je, fizinę jėgą gauname iš maisto, astralinę energiją paveldime iš gimdytojų, mentalinę energiją kaupiame iš kosmoso.

Energija, gaubianti mūsų kūną, sukuria biologinį apvalkalą – „aurą“, kuri apibūdina mūsų kūno fizinę ir psichinę būklę. Pilnas energijos pasikeitimas organizme trunka 7 metus ir per mūsų gyvenimą ji pasikeičia 22 kartus, o tai reiškia, kad pagal tai, kiek žmogus sukaupia energijos, turėtume gyventi apie 150 metų.

150 metų – tai perdėta, gali pagalvoti skeptiškai nusiteikęs skai-tytojas. O visgi tai tikras ilgaamžiškumo šansas, ir svarbiausia – sveiko gyvenimo galimybė. Mat organizmas sensta ir serga tada, kai sveikąsias ląsteles įveikia ligotos. Atitolinti senatvę – tai paša-linti šį organizmui nepalankų balansą.

18

Teoriškai per 7-erius metus mūsų organizmo ląstelės yra pajėgios visiškai atsinaujinti, tereikia sudaryti tam rei-kiamas sąlygas. Moksliškai patvirtinta, kad 15 % sveikatos žmogus paveldi iš tėvų, 15 % gali sugrąžinti gydytojai, o štai 70 % priklauso nuo gyvensenos.

Todėl, brangusis Skaitytojau, siūlau iš karto išnagrinėti vi-sas gyvenimiškas klaidas, kurios sukelia mūsų organizme ligas ir ankstyvą senatvę.

Daugeliui žmonių esu pagelbėjęs atgauti jėgas ir gerą savijautą, tad atsakingai galiu pareikšti, kad egzistuoja penki didieji žmo-gaus sveikatos griovikai:

I. Pažeistas stuburasII. Netinkamas kvėpavimasIII. Netinkama mitybaIV. Prasta vidinė kūno higienaV. Nesugebėjimas jaustis laimingu

Dabar pabandysime trumpai kiekvieną jų aptarti.

Pažeistas stuburas

Atsistokime prieš veidrodį ir atidžiai save apžiūrėkime. Kaip at-rodo mūsų stuburas? Ar neryškėja kuprelė? Ar pilvas neišpūstas į priekį? Ar nekamuoja skausmai ties pečiais?

Deja, daugeliui asmenų būdingi visi šie požymiai. Skausmai pečių srityje ir atsikišęs pilvas yra silpnų pečių raumenų pasekmė. Kitados jie išlaikydavo mūsų stuburą be jokios įtampos. Bėgant laikui raumenys susilpnėjo dėl fizinio darbo stokos, dėl netinka-mos mitybos, miegojimo ant minkšto čiužinio ir pan.

19

ligotas stuburas – ligotas žmogus

Pas mane užėjo 35 metų moteris, kurią kamavo nuolatiniai galvos skausmai. Širdies plote jautė sunkumą, o po menkiausio judesio – nuo-vargį. „Tyrimų“ metu pastebėjau, kad pasislinkę kaklo slanksteliai.

Kitą mano pacientę kamavo nemiga ir skrandžio skausmai. Šiuos negalavimus sukėlė nedideli kaklo ir krūtinės slankstelių poslinkiai.

Abiem atvejais atstačius slankstelius negalavimai išnyko. No-rėčiau pridurti, kad ir viena, ir kita moteris atsinešė rentgeno nuo-traukas, kuriose nebuvo galima įžvelgti jokių stuburo pokyčių.

Kodėl pateikiau šiuos pavyzdžius? Dažnai rimčiausi tyrimai nepajėgūs nustatyti nedidelių slankstelių poslinkių, kurie sukelia, atrodytų, visiškai su stuburu nesusijusius negalavimus.

Stuburas – tai tas pamatas, kuris išlaiko visa, iš ko sudary-tas žmogaus kūnas. Labai dažnai dėl įvairiausių priežasčių šiek tiek pasislenka stuburo slanksteliai. Raumenys prie pasislinku-sio slankstelio sustingsta, ir tai sutrukdo slanksteliui sugrįžti į deramą vietą. Prasideda nervo ir raumens uždegimas, kuris sukelia skausmą ir suvaržo judesius.

Pasislinkęs slankstelis užspaudžia ne tik nervą, bet ir krauja-gysles, kurios susijusios su raumenimis bei konkrečiais organais. Jeigu nervas ilgą laiką spaudžiamas, tai organe, kurį jis „valdo“ iš-sivysto sunkiai išgydoma patologija. Pavyzdžiui:1 lentelė

Pasislinkę slanksteliai Negalavimai

Kaklo alergija, kurtumas, akių ligos, įvairios egzemos, gerklės ligos, peršalimai, skydliaukės ligos.

Krūtinės astma, rankų ir pečių skausmai, tulžies pūslės ligos, kepenų ligos, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos, inkstų ligos, odos ligos.

Juosmens hemorojus, vidurių užkietėjimas, šlapimo pūslės ligos, menstruacinio ciklo sutrikimai, skausmingos menstru-acijos, impotencija, kelių skausmai, sėdmens nervo uždegimas, kojų kraujotakos sutrikimas, kulkšnių pati-nimas, „šaltos“ kojos, kojų silpnumas, kojų mėšlungis.

20

Ir tai dar ne visas sąrašas ligų, kylančių dėl nepakankamo rūpinimosi savo stuburu.

Pagal statistiką, kas dešimtas mokinys Amerikoje nešioja aki-nius, yra alergiškas, kenčia galvos ir pilvo skausmus, chroniškai per-šąla, negali susikaupti. Šių visų (ir daugybės kitų) negalių priežastis yra iškrypęs augančios kartos stuburas. Iškreipdami stuburą anks-tyvoje vaikystėje net nenumanome, kad taip sukuriame sąlygas kan-kinamoms ligoms brandos amžiuje, tad norint susigrąžinti sveikatą pirmiausia reikia pasirūpinti savo stuburu. Atsakymus į klausimą kaip tai padaryti, Jūs rasite antrojoje dalyje „Sveikas stuburas“.

Netinkamas kvėpavimas

Atėjimo į pasaulį akimirką mes pirmiausia giliai įkvepiame. O išeidami iš šio pasaulio – liaujamės kvėpavę. Tarp gimimo ir mirties yra gyvenimas, jis visiškai priklauso nuo kvėpavimo.

Kvėpavimas – tai neregimas „maistas“, be kurio žmogus ne-gali išgyventi nė 5 minučių.

Kaip liudija vokiečių mokslininkų duomenys, net 9 iš 10 žmo-nių kvėpuoja netinkamai. Kodėl?

Pasižiūrėkime, kaip kvėpuoja mažas vaikas. Kada įkvepia, pilvas išsipučia, išsiplečia, o kai iškvepia, – susitraukia. Šitaip kvėpuojant plaučiai įgauna daug erdvės ir įtraukia deguonį savo vidurine ir apa-tine sritimis. Kuo daugiau deguonies tenka plaučiams įkvepiant, tuo geriau jie vėdinasi ir tuo daugiau kraujo eritrocitų gauna energijos ir deguonies. O tai reiškia, kad praktiškai nė vienoje oksidacijos rea-kcijoje neišsiskiria organizmui žalingų toksinių produktų. Kaip tik dėl tokio kvėpavimo būdo, kuris vadinamas diafragminiu, vaikas yra judrus, energingas, linksmas, jo kraujotaka puiki ir gera atmintis.

Su amžiumi, dėl nepakankamai judrios gyvensenos, stuburo iškrypimo, antsvorio ir kt. žmogus pradeda kvėpuoti kitaip: įkve-piant pakyla rankos ir raktikauliai, šonkauliai išsiskečia į šalis, krū-

21

tinės ląsta išsiplečia, o pilvas įtrauktas. Kvėpuojant šitokiu, vadi-namuoju viršutiniu, būdu, dirba tik viršutinė, mažiausioji plaučių dalis. Paprastai oro nepakanka ir žmogus yra priverstas kvėpuoti tankiai (ypač toks kvėpavimas būdingas apkūniems žmonėms). Deguonis pasiekia plaučius mažomis porcijomis. Plaučiai priversti dirbti intensyviau, dideliu krūviu, bet tik viršutinėje srityje, todėl anksti susidėvi ląstelės. Plaučių audiniuose susidaro „mirusios zo-nos“, kur ląstelės nebegyvos, nebefunkcionuojančios. Kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau ląstelių kvėpuoja. Organizmas jaučia vis di-desnį deguonies badą. Dėl to atsiranda ne tik kvėpavimo organų, bet ir kraujotakos, širdies, kasos, kepenų, inkstų, skrandžio ir žar-nyno trakto bei daugelis kitų ligų.

Jeigu žmogus visą gyvenimą kvėpuotų diafragma, tai nukel-tų savo senėjimo procesą 30–40 metų ir išvengtų daugelio ligų.

Jau seniai žinoma, kad visi ilgaamžiai kvėpuoja lėtai. Vienas indų ilgaamžis, kuris, sulaukęs 130 metų, atrodė perpus jaunesnis, paklaustas, kur jo jaunystės paslaptis, pasakė, kad ji – tinkamas kvėpavimas (įkvėpdavo jis kartą per minutę).

Vienas iš senovės medicinos priesakų skamba: „Kuo mažiau kartų per minutę žmogus įkvepia, tuo ilgiau gyvena.“

Tinkamas kvėpavimas – geros sveikatos ir ilgos jaunystės lai-das. Įvairių kvėpavimo būdų „paslaptys“ smulkiai aprašytos sky-relyje „Kvėpavimas – tai gyvenimas“.

Netinkama mitybaką valgome ir kas „valgo“ mus

Šiuolaikinį maistą sudaro produktai, atrenkami atsižvelgiant į tris sąlygas:1. privalo būti kaloringi, kad pasisotintume mažesniu jų kiekiu;2. turi būti lengvai paruošiami, kadangi šiuolaikinė šeimininkė

neturi daug laiko;

22

3. privalo būti lengvai sukramtomi, kad nereikėtų ilgai kramtyti (šiuolaikinis žmogus neturi daug laiko pietums).

Dėl tokių sąlygų mėsa gerokai nurungia daržoves, nes pasisotinti jos pakanka mažiau. Balta duona geresnė už juodą, nes lengviau sukramtoma. Valyti ryžiai ir cukrus atrodo patraukliau. Sudėlio-ti porcijomis užšaldyti produktai nurungia šviežius, nes mažiau laiko reikia gaišti virtuvėje. Net ir šviežias sultis pakeičia konser-vuotos. Tokia mityba laikoma šiuolaikinės pažangos laimėjimu. Ji išvaduoja šeimininkę iš virtuvės, o motiną padaro nepriklausomą nuo jos pagimdyto vaiko (turiu omenyje kūdikio maitinimą dirb-tiniu maistu, pakeičiančiu motinos pieną).

Įprotis šitaip maitintis kenkia net ir labai geros sveikatos žmo-nėms. Silpnesnieji pradeda kentėti gerokai anksčiau, o greičiausiai pasekmių sulaukia vaikai.

rafinuoto maisto žalingumas

„Saldusis žudikas“

Žmogaus siekis viską „pagerinti“, atskirti „reikalingą“ nuo „nerei-kalingo“ privedė prie to, kad dauguma produktų tapo rafinuoti, t. y. „dirbtiniai“. Manau, nėra prasmės aiškinti skirtumų tarp dirbtinės rožės ir natūralios, kurią išaugino sodininkas. Jas sieja tik išorinė išvaizda. Panašiai esti ir su natūraliais bei sintetiniais vitaminais, sviestu, margarinu ir kt.

Rafinuojant, valant siekiama suteikti prekinę išvaizdą – ap-dorojama termiškai, verdama, tad maistas netenka pagrindinės „biologinės informacijos“ (subalansuotų natūralaus produkto cheminių elementų), kurią gauname iš saulės, žemės ir van-dens. Toks maistas tampa organizmui svetimas. Kad jį įsisavintų, organizmas verčiamas eikvoti savo paties „atsargas“.

Puikus pavyzdys yra runkeliai ir cukrus, kuris iš jų gaunamas. Runkelis yra natūralus augalinis produktas, turintis daug vitami-nų, mineralinių druskų, fermentų, hormonų. Iš runkelių gautas

23

cukrus yra kruopščiai išvalytas, kristalizuotas, išfiltruotas. Kad įgytų baltą spalvą, jis apdorojamas kalcio chloridu – nuodu! Į mūsų skrandį cukrus patenka kaip gryna cheminė medžiaga – sa-charozė, kuri nebeturi vitaminų, mineralinių druskų, biologiškai aktyvių medžiagų. Kad organizmas galėtų tokį kaloringą produktą įsiurbti, reikia jį sujungti su kita „medžiaga“. Natūraliame produk-te – runkeliuose yra visos būtinos medžiagos, o cukruje jų stinga. Tuomet organizmas priverstas aukoti savo paties medžiagas: kal-cį iš dantų – todėl atsiranda ėduonis, geležį ir kitus elementus iš kraujo, todėl atsiranda anemija, cukraligė ir t. t. Mokslo įrodyta, kad gausus cukraus vartojimas sukelia kraujagyslių atrofiją, ląste-lių mutacijas ar išsigimimą ir pagaliau navikus.

Kaip žinia, cukrumi saldoma ne tik kava ir arbata, jo yra saldai-niuose, sausainiuose, įvairiuose kepiniuose ir gėrimuose. Nė ne- įmanoma išvardyti visų cukraus kelių į organizmą. Dėl gausiai var-tojamo cukraus per pastaruosius 20 metų visose pažangiose šalyse padidėjo sergamumas cukralige, anemija, vėžiu, kraujo ligomis.

Štai kodėl daugelis tėvų, kaip ir senelių, daro didžiulę klaidą pratindami mažą vaiką prie saldumynų. Liūdniausia, kad to-kios klaidos ištaisyti paskui nepavyks per visą gyvenimą!

ydingas potraukis pienui

Liga buteliuke

Dabar plačiai vartojami motinos pieno pakaitalai iš karvės pieno ir dirbtiniai mišiniai. Su tokiu dirbtiniu maistu į mažylio organizmą patenka baltymai – antikūnai, kurių vaiko organizmas nepajėgia suvirškinti.

Moters piene yra daugiau laktozės (pieno cukraus), kuris pasiekia storąją žarną ir sukuria palankią aplinką rastis pieni-nėms-rūgštinėms ir kitoms naudingoms bakterijoms. Žodžiu, daro sveiką storąją žarną.

Maitinant karvės pienu ar kitais pakaitalais, vietoj pieno fermen-tacijos prasideda puvimas, kuriuo silpnas organizmas apsinuodija,

24

storosios žarnos mikroflora sutrinka ir žarna išsigimsta. Dirbtinis pienas neturi „biologinės informacijos“, kuri slypi motinos piene, todėl kūdikis visad alkanas ir jį reikia nuolat maitinti. Vaikas per anksti pradedamas maitinti krakmolingu ir mėsiniu maistu. Kūdi-kio virškinamasis traktas negali tų produktų suvirškinti ir įsiurbti, nes fermentacijos sistema dar nėra visiškai susiformavusi. Kai ku-rių fermentų tiesiog dar nėra, o maistas jau duodamas. Pažvelkite į 2–5 metų amžiaus vaikus. Jų panosėje nuolat yra gleivinių išsky-rų – taip atsitinka dėl gausiai valgomo baltymingo ir krakmolingo maisto. Dirbtiniu maistu valgydinami mažyliai nuolat peršąla, nes visiškai neturi imuninio atsparumo. Jie jautrūs visokiausio pobū-džio infekcijoms, dažnai peršąla, juos kamuoja katarai, anginos, plaučių uždegimai ir pan. Dažniausiai tai ir potencialūs alergikai. Net sunku numatyti, kokios dar ligos gali ištikti vaiką, negavusį motinos pieno.

„Obuolys nuo obels netoli rieda“

Norėčiau, kad kiekviena būsimoji motina žinotų, jog niekas vaikui negali pakeisti natūralaus motinos pieno! Joks dirbtinis maistelis neturi informacijos apie meilę, švelnumą, jautrumą, o svarbiausia – neugdo savisaugos instinkto (kaip apsisaugoti nuo nelaimių ir ligų). Motinos piene ir slypi visa ši informa-cija.

Jei nėščiosios valgyje vyrauja saldumynai, balta duona, rū-kyta mėsa, karvės pienas, kava, kepta mėsa, rafinuoti produk-tai, jei, be to, dar ji rūko, galima neabejoti, kad jos pagimdytas kūdikis niekad nebus sveikas!

Ar mums reikia įgimtų ligų?

Karvės piene mažai geležies, nes veršelis minta žole. Gamta taip sutvarkė veršelio virškinimo organus, kad jie gali atskirai virškinti ir pieną, ir žolę. O štai žmogaus virškinamasis traktas sudarytas kitaip. Karvės pienas žmogaus skrandyje veikiamas rūgščių skran-džio sulčių susitraukia ir susidaro savotiška varškė.

25

Ta „varškė“ skrandyje aplipdo kito maisto daleles. Kol su-trauktas pienas nesuvirškinamas, tol nepradedamas virškinti ki-tas maistas. Toks dažnai besikartojantis reiškinys gali sutrikdyti virškinamojo trakto veiklą, tiesą sakant, ir dvylikapirštės žarnos darbą. Kyla klausimas, ar reikia paversti organizmą rūgusio pieno produktų „fabriku“ bei dovanų dar gauti ir įgimtą ligą? Pagrindinis pieniškos mitybos šalininkų argumentas, kad piene esti labai ver-tingų baltymų (amino rūgščių) bei kalcio. Su tokiu teiginiu sutikti negaliu. Paaiškinsiu kodėl.

Nevirškinamas kazeinas

Nė vienas pasaulio žinduolis (išskyrus žmogų) suaugęs nesimaiti-na pienu. Taip sutvarkė gamta.

(Jei kalbėsime apie kates, tai lakti pieną jas išmokėme mes, žmonės. Katės, kurios pieno nelaka, gyvena dvigubai ilgiau.)

Esminis skirtumas tarp karvės ir moters pieno yra baltymų – kazeino – gausa karvės piene. Kazeinas būtinas veršeliui, kad jam augtų kanopos ir ragai, tačiau net ir veršelis žinda pieną tik šešetą mėnesių. Žmogus neturi nei kanopų, nei ragų, tad kam jam toks kazeino perteklius?

Pirma – žmogui baltymų reikia gerokai mažiau, kadangi tam tikros rūšies bakterijos, esančios storojoje žarnoje, geba sintezuo-ti baltymus iš angliavandenių, kurių gauname iš augalinio maisto (jeigu tik storosios žarnos mikroflora sveika).

Antra – mūsų organizme yra cheminių junginių, kuriuos suda-ro vos ne visi Mendelejevo lentelės elementai, nors su maistu ga-lime juos papildyti tik 40 %. Kaip jie atsiranda? Organizmas pats juos susintetina. Tarp kitko, mūsų viduje slypi puikiausia gamtos sukurta „chemijos laboratorija“, kuri turi didelius gamybinius pa-jėgumus pradedant amino rūgščių sinteze bei baigiant gydomai-siais preparatais, hormonais ir pan. Tik ne kiekvienas sugebame šiomis galimybėmis pasinaudoti!

Bet sugrįžkime prie baltymų. Ore, kurį įkvepiame, 80 % dau-giau azoto (pagrindinės amino rūgščių dalies) negu tame, kurį

26

iškvepiame. Kur jis pradingo? Buvo panaudotas amino rūgštims sintezuoti. Žmogus galėtų gyventi (vartodamas nedidelius kiekius gyvūninės kilmės baltymų) be jokio pavojaus sveikatai metus, dvejus ir netgi ilgiau, jeigu tik tinkamai kvėpuotų, o jo maistą su-darytų tik vaisiai ir daržovės. Bet jeigu žmogus maitinsis vien tik baltymingu maistu, po mėnesio gali numirti. Šaolino vienuolyne pasmerktuosius mirčiai maitindavo tik mėsa. Po 20–40 dienų jie mirdavo.

Per moters pieno sandarą gamta mums pateikia formulę, kaip maitintis visą gyvenimą: turi būti gausu angliavandenių, o baltymų kiekiai nedideli. Tik nesugebame viso to suvokti!

Kazeiną, esantį piene, organizme suskaido raugai. 1–2 metų amžiaus vaikas jau turi nagus ir plaukus, todėl kazeino jam visai nebereikia ir vaiko virškinamasis traktas raugų pradeda nebeišskirti. Kai taip įvyksta, karvės pienas tampa organizmui sunkiai virškinamu, jeigu nepasakius stipriau – „nuodijančiu“, produktu.

Kazeinas naudojamas gaminti organiniams klijams. Mūsų or-ganizme nesuvirškintas kazeinas „klijuoja“ inkstuose akmenis, „užklijuoja“ kraujagysles, skatina kojų auglius, rankų pirštų defor-mavimąsi, o kitos nesuvirškintos pieno sudedamosios dalys glei-vių pavidalu nusėda mūsų audiniuose ir sausgyslėse.

Gleivės – tai medžiaga, kurioje kaupiasi ligas sukeliančios bakterijos. Tarp natūropatų paplitusi nuomonė, kad nuo kū-dikystės iki gilios senatvės karvės pienas žmogaus organizme skatina gleivių radimąsi, todėl visus geriančius karvės pieną dažnai „lanko“ peršalimai, katarai, bronchitai, astma ir daugy-bė kitų negalavimų.

Atkreiptinas dėmesys į dar vieną svarbų faktą. Mūsų laikais pienas esti žalingas, ypač vaikams, ir dėl aplinkos užterštumo. Pie-ne esančio kalcio neatskiriamas palydovas būna radioaktyvus ele-mentas stroncis-90. Jo molekulės panašios į kalcį, tik stambesnės. Kai stroncis-90 su pienu patenka į organizmą, jo molekulės išstu-mia kalcį iš kaulų. Taip paaiškinama „paslaptis“, kodėl žmonėms,

27

kurie visą gyvenimą gėrė pieną, ištinsta galūnės (iškrypsta rankų ir kojų pirštai), taip pat ištinka įvairios sąnarių ligos, pažeidžiami klubų ir kelių kaulai.

Kalcis, riebalai ir cholesterolis

Niekas neneigia to fakto, kad pienas turi daug kalcio, būtino kau-lams. Bet argi mažiau kalcio yra riešutuose, kopūstuose, morko-se, burokėliuose, aguonose? Dar daugiau. O svarbiausia – kalcis šiuose produktuose sudaro idealią proporciją su kitais mineralais, be to, juose esantis kalcis lengvai įsisavinamas.

Piene yra ir gyvūninių riebalų. O kaip žinome, gyvūniniai rie-balai gausina „blogą“ cholesterolį (širdies ir kraujotakos ligų „su-kėlėją“). Todėl pieną pradėta liesinti. Dėl to sutrinka natūralių su-dedamųjų dalių proporcijos. Sumažinus piene riebalų kiekį, orga-nizme pažeidžiama fosforo-kalcio pusiausvyra. Dėl to organizmas praranda sugebėjimą įsisavinti kalcį, tai laikui bėgant tampa viena svarbiausių priežasčių rastis osteoporozei.

Vyrauja visuotinė nuomonė, kad nuriebindami pieną gelbstime kraujotakos sistemą (su tuo aš nesutinku), juk taip pažeidžiame kaulus. Kyla klausimas: ar verta gerti pieną?

O rauginto pieno produktus – kefyrą, jogurtą, ypač varškę ir fermentinį sūrį – tai juos galima ir net reikia vartoti (geriausia nenuriebintus, su natūraliais riebalų kiekiais, tik nedaug). Ypač derėtų juos vartoti senyviems žmonėms ir vaikams. Mat rauginto pieno produktuose esančios bakterijos jau atliko tai, ką žmogaus organizmas daro didelių pastangų dėka eikvodamas daug savo paties vitaminų, mineralinių druskų, makro- ir mikroelementų atsargų.

Atsisveikinimas su „potraukiu“

Ar visus tuos argumentus išgirdo tie, kurių valgiaraštyje vyrauja pienas? Veikiausiai ne. Su įpročiais žmogus atsisveikina sunkiai. O jei nebegalite be pieno gyventi, tai geriau gerkite ožkos pieną. Jo sudėtyje nedaug kazeino, riebalų ir jis artimesnis moters pienui.

28

O visi tie, kurie ir toliau gers pieną, privalo atkreipti dėmesį į savo savijautą. Ar išgėrę pieno jie nepajunta jokių žarnyno su-trikimų, ar jiems nepučia pilvo, nepaleidžia vidurių, ar neskau-da kaulų ir sąnarių? Ar ne per dažnai jus kamuoja slogos, per-šalimai ir plaučių uždegimai? Jeigu taip, tada išvadą „gerti ar negerti pieną“ padarykite patys.

teisybė apie mėsą – uždelstas „šūvis“

O dabar keletas žodžių apie mėsą, kurios dėl daugelio priežasčių nepatarčiau valgyti kasdien.

Gausus gyvulinės kilmės baltymų (mėsos, rūkytos mėsos ga-minių ir pan.) vartojimas, daug kartų viršijantis organizmo porei-kius, visada sukelia puvimą virškinimo trakte, vidurių užkietėji-mus ir organizmo užsiteršimą pieno, rūgštynių ir šlapimo rūgšti-mis (tai paskatins stuburo skausmus, osteoporozę, sąnarių ligas ir kitus judėjimo organų sutrikimus).

Mėsa neturi kvapo, skonio, tad prieš valgant ją reikia kepti, vir-ti, pridėti įvairių prieskonių ir gerai pasūdyti (kaip sužinosime vė-liau, kiekvienas tų dalykų anaiptol nėra nekenksmingas sveikatai). Tokio paruošimo metu maiste susidaro apie 20 nuodingų medžia-gų, kurios žaloja kraujagysles ir nervų sistemą. Įsisavindamas mėsą organizmas suvartoja daug vitaminų bei mikroelementų, tad jeigu drauge nevalgomos daržovės, mėsa nebus iki galo suvirškinta, ji pradės pūti virškinimo trakte. Puvimas sukels pH pokyčius sto-rojoje žarnoje, jie taps labai šarmingi, o tai savo ruožtu surūgštins kraują. Šarminė aplinka – ideali terpė vystytis ligotoms ląstelėms (ypač vėžinėms). Visi, kurie valgo daug mėsos, privalo prisiminti, kad jiems gresia navikinės ligos.

Dar vienas faktas, į kurį norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį. Per-dėtas gyvūninės kilmės baltymų vartojimas, ypač ankstyvoje vaikystėje, silpnina imuninę sistemą. Įsisavinant mėsą organiz-mas suvartoja daug vitaminų ir mikroelementų, kurie paimami iš augančio vaiko kraujo, o kai jų pristinga, išsivysto anemija ir

29

kraujo ligos. Visokiausi negalavimai, egzemos, peršalimai, an-ginos, katarai ir kitos ligos, kurias vadiname brendimo ligomis, tai vis aklos tėvų meilės pasekmė. Jie be saiko vaiką maitina mėsa, net nenutuokdami, kad lėtai jį „žudo“.

Rytų išmintis mus moko, kad kiekviename produkte slypi in-formacija apie kilmės vietą, auginimo būdą, klimatą, saulės, mė-nulio spindulius ir t. t. Kokią informaciją šiuo požiūriu pateikia mėsa?

Tie laikai, kai karvės buvo ganomos pievose ant žalios žolytės, jau seniai praėjo. Dabar visą laiką jos praleidžia fermose be saulės šviesos ir gryno oro. Jos minta ne sultinga žole, o šeriamos hormo-nais bei įvairiausiais dirbtiniais kombinuotais pašarais...

Dažnai pirkdami neišvaizdų mėsos gabalą net nesusimąsto-me, kad kitados jis priklausė mielam simpatiškam gyvūnui, ku-ris užmuštas aukštos įtampos srove. Nebūkime naivūs ir nema-nykime, kad gyvūnas nejautė artėjančios mirties. Jautė ir dargi labai stipriai! Net baisu pagalvoti, kiek nuodingų „agresijos“ ir baimės hormonų išskyrė jo organizmas nužudymo akimirką, hormonų, kuriuos mes po to pasigardžiuodami suryjame, pa-vyzdžiui, kotleto pavidalu. Todėl nereikia stebėtis, kodėl mes ir mūsų vaikai tapome tokie agresyvūs ir tulžingi... Agresija visa-dos sukelia agresiją, o mėsos vartojimas geriausiai patvirtina šią seną tiesą!

Pastaraisiais metais (1999–2002) Vakarų Europos šalyse vis dažniau pastebima karvių epidemija BSE (karvių „pasiutligė“). Šios ligos priežastis – visiškas nervų sistemos išsigimimas (vadi-namoji smegenų kempinligė). Vienintelis išsigelbėjimas – visos bandos sunaikinimas (sudeginimas)! Duok Dieve, kad po keleto metų mūsų vaikai (kurių pagrindinis maistas – mėsa) nepajustų fatališkos raguočių augintojų klaidos pasekmių, klaidos, kai vietoj augalinės kilmės pašaro, karvės buvo šeriamos baltyminiais paša-rais (kaulų miltais).

Tai ryškus pavyzdys, kaip netikęs pašaras gali sunaikinti psi-chinę ir fiziologinę organizmo sandarą!

30

miltai – džiaugsmas ar skausmas?

Skausmas slypi šveistiniuose miltuose

Atėjo metas aptarti tokį populiarų produktą kaip miltai. Jie ma-lami iš javų grūdų. Nešveistiniuose miltuose yra vitaminų B, PP, F, mineralinių medžiagų, fermentų, taigi viso to, kas būtina mūsų organizmui. Į grūdų sudėtį įeina krakmolas – 85 % ir biologinis apvalkalėlis – 15 %. Tame apvalkalėlyje esančios medžiagos pade-da mūsų organizmui skaidyti ir įsisavinti krakmolą.

Šveistiniai, rafinuoti miltai apvalkalėlio nebeturi, taigi neturi to, kas grūduose vertingiausia ir žmogui reikalingiausia, – vitami-nų, fermentų ir mineralinių medžiagų.

Suvirškinti baltos duonos riekelei ar mielinei bandelei reikia iš-tisos grupės medžiagų, kurios „išmestos“ su apvalkalėliu. Tas me-džiagas tenka imti iš mūsų organizmo gyvybinių atsargų. Šveisti-niai miltai virškinami sunkiai, o nesuvirškintos liekanos užpildo riebalines mūsų kūno raukšles. Kiekviena šeimininkė žino, kas nutinka įbėrus miltų į šiltą vandenį. Jie išbrinksta, susidaro kleis-teris – klijus primenanti medžiaga. Visiškai taip pat suvirškintas krakmolas brinksta mūsų žarnose ir trikdo normalų virškinimą. Be to, tai kraujagyslių teršėjas ir šlapimo pūslės bei tulžies pūslės akmenų gamintojas.

Kad balta duona, sausainiai, pyragaičiai, bandelės ir praktiškai visi gaminiai iš baltų miltų atrodytų skanesni, į juos dedama įvai-rių priedų: dažiklių, puriklių ir kt. Kur tos „priemaišos“ vėliau pa-sideda? Deja, lieka mumyse iki gyvenimo pabaigos, pamažu nuo-dydamos organizmą. Dėl jų kraujagyslės „stingsta“ ir taip miltai po džiaugsmo sukelia skausmą!

Pavojingosios mielės

Praktiškai į visų rūšių duoną dedamos kepimo mielės. Kepimo proceso metu jos „sukelia“ tešlą, kaupiasi duonoje, o kai patenka į žarnyną, įtakoja ten fermentų veiklą. Be to, kaip nustatė amerikie-čių mokslininkai, kepimo mielės skatina atsirasti navikus. Taigi

31

valgydami duoną mes savo virškinamąjį traktą paverčiame „mūšio lauku“, kuriame mielės susigrumia su natūralia žarnyno mikroflo-ra. O kadangi duoną valgome nuo mažens, tai mikroflora daugelio iš mūsų organizme – retenybė. Vidurių užkietėjimas, pūtimas, virškinamojo trakto ligos – tai daugiausia duonos, bandelių ir panašių produktų gausaus valgymo padariniai.

Nerauginta duona

Mielinių kepinių, atsiradusių maždaug prieš 15 000 metų Egipte, žalingumas nustatytas jau gana seniai. Daugelis tautų, siekdamos apsisaugoti nuo išmirimo, kepė tik neraugintą duoną ir tokį paprotį įtvirtino kaip religinę dogmą. Pavyzdžiui, Biblijoje skaitome: „Nie-ko rauginto nevalgykite, visur, kur tik būsite, valgykite vien tik ne-raugintą duoną.“ Patarimas labai vertingas ir išmintingas. Mintis apie tai, kad reikia atsisakyti baltos duonos, daugelį gali priblokšti, tačiau, jei brangi sveikata, – ryžkitės tokiam žingsniui. Prašau pa-sistengti valgyti duoną iš rupių miltų arba keptą be mielių.

O jeigu jau valgote duoną, keptą su mielėmis, bent jau neimki-te į burną šviežiai iškeptos. Reikia palaukti 1–2 dienas, kol mielės praras savo veiklumą ir nebekenks. Galima duoną pakepinti skru-dintuvu, valgyti džiūvėsius, skrebučius...

Užburtas ratas

Visos išvalytos kruopos (kaip ir grūdai) nebeturi tų vertingų me-džiagų, kurių yra grūdų apvalkalėliuose, todėl po valymo jos tam-pa sunkiai virškinamu krakmolu. Rekomenduočiau vartoti ne-lukštentų grūdų kruopas, nelukštentus ryžius. Rafinuotas ir „pra-turtintas“ maistas (cukrus, sausainiai, rūkyta mėsa, traškučiai, duonos, pyrago gaminiai ir kt.) paprastai turi nedaug vandens ir per daug druskos arba cukraus. Nuo tokių produktų mus troškina, todėl užgeriame įvairiais skysčiais.

Susidaro uždaras ratas: rafinuoti produktai kelia troškulį, todėl daug geriame. Skysčiai išplauna virškinimo sultis, to-dėl, labai stokojant vitaminų ir fermentų, sutrinka virškinimo

32

procesai. Druska dirgina skrandį, kad neutralizuotume ją – vėl geriame. Ir taip nuolatos – tai valgome, tai geriame... Taip didė-ja mūsų kūno masė, prisipildanti vandens. Tampame nepaslankūs, stokojame jėgų.

Koks valgis, tokia ir nuotaika

Japonai dažnai juokauja: „Jei sutuoktiniai pradėjo dieną vaidu, tegu pamąsto, ką valgė išvakarėse.“

Pasirodo, kad rafinuoti produktai kenkia ne tik mūsų sveikatai, bet veikia ir psichiką.

Amerikiečių psichologai teigia, kad sumažinus žmogaus valgia-raštyje cukraus, mėsos ir kavos, 50 % sumažėja jo agresyvumas.

Mūsų išmintingi protėviai žinojo apie tai daug daugiau. Rytų išmintis skelbia: „Dievas sukūrė maistą, o velnias – virėją.“ Skai-tytojas tikriausiai pagalvos: „Kaip galima išgyventi be rūkytos mėsos, baltos duonos, kavos, saldainių, šokolado ir kt.?“ Gamta dovanojo žmogui didžiulę natūralių produktų įvairovę. Daugiau fantazijos! Jei labai norime, tai kartais galime sučiulpti ir saldainį, suvalgyti mėgstamą sausainiuką, rūkytos dešros griežinėlį. Tik nuolat atminkime, kad tai nuodai!

kaip valgysime, taip ir gyvensime

Brangūs skaitytojai, prašau Jūsų ypač atidžiai perskaityti šį skyre-lį. Jei viską gerai suprasite, tai didžia dalimi išmoksite sveikai mai-tintis ir išsaugosite sveikatą pradedant dantimis ir baigiant storąja žarna.

Kaip pavyzdį paimkime visų pamėgtą sumuštinį (duoną, ap-teptą sviestu, o ant viršaus rūkyta mėsa), kurį užgeriame arbata arba kava. Duona – angliavandeniai, sviestas – riebalai, o rūkyta mėsa – baltymai. Valgant visus šiuos produktus drauge skrandyje susidaro sunkiai virškinamas mišinys.

Pagal virškinimo trakto fiziologiją angliavandeniai apvirš-kinami jau burnos ertmėje ir iš dalies dvylikapirštėje žarnoje,

33

baltymai – skrandyje ir dvylikapirštėje, be to, šiuose dviejuose organuose baltymams virškinti išsiskiria sultys, kurios reika-lauja skirtingo laiko baltymams suskaidyti. Skrandį pasiekęs sviestas tų sulčių funkciją slopina. Taigi virškinimas sustab-domas, maistas skrandyje „suakmenėja“. Užgerdami visa tai skysčiu (arbata, kava ir kt.) nesuvirškintą maistą ir rūgštingas skrandžio sultis nuplauname į dvylikapirštę žarną. Dvylika-pirštėje žarnoje vyksta šarminė reakcija. Rūgštingos skrandžio sultys „ėda“ dvylikapirštės žarnos gleivinę, prasideda jos užde-gimas, ima graužti rėmuo ir pagaliau atsiranda opa. Iš dvyli-kapirštės žarnos nesuvirškinto maisto likučiai pasiekia storąją žarną. Čia nesuvirškinta duona pūva, o rūkyta mėsa sudaro „sąnašas“ ir išmatų akmenis. Kaip tos „nuosėdos“ veikia svei-katą, jau žinome.

Kai kurie iš mūsų neįsivaizduoja gyvenimo be sumuštinio. Nesu didis jo priešininkas ir aš. Sutepta sviestu duona su pomidoru ar agurku, arba fermentinis sūris ar rūkytos mėsos skiltelė, įvy-niota į salotos lapą, – tokį sumuštinį tikrai galime valgyti. Bet kita vertus, nėra nieko kenksmingesnio kaip drauge suvalgyta duona, sviestas ir rūkyti mėsos produktai. Kadangi tokio pobū-džio sumuštinius dauguma mūsų valgome kasdien, tad norėčiau ypač atkreipti Jūsų dėmesį, kaip kenkia sveikatai toks produktų derinys.

Koks maistas teikia mums gyvybinės energijos? Ogi toks, kuris auga saulės spinduliuose. Vien tik saulė yra universalus energijos šaltinis visiems gyviems padarams. Gamta apdovanojo augalus ge-bėjimu sugerti ir perdirbti saulės energiją. Paskui augalai atiduoda ją žmogui.

Maistas lemia ne tik mūsų sveikatos būklę, bet ir gyvenimo trukmę. Kiekvienas galime lengvai suskaičiuoti kalorijas, sunau-dotas per parą. Kasdien valgant įvairų maistą (reikia priskaičiuoti ir saldumynus, kavą, ledus ir kt.) gauname vidutiniškai 2500 kcal. Mokslininkai nustatė, kad nuo gimimo akimirkos iki pat mirties žmogus vidutiniškai sunaudoja 50 000 000 kcal.

34

Dabar galime apskaičiuoti vidutinę gyvenimo trukmę, jeigu valgysime mišrų maistą. 50 000 000 kcal (energiją, sunaudotą per gyvenimą) dalijame iš 2500 kcal (iš energijos, sunaudotos per parą) ir gauname 20 000 parų arba 55 metus.

Pabandykime apskaičiuoti natūralių augalinių patiekalų šali-ninkų vidutinę gyvenimo trukmę. Jie per parą sunaudoja viduti-niškai iki 1000 kcal. 50 000 000 kcal : 1000 kcal = 50 000 parų arba 137 metai. Čia jau nebe šiaip aritmetika. Čia mūsų gyvenimo trukmė.

Nenuginčijamas mokslinis faktas, kad kiekvienam tūkstan-čiui žmonių, besimaitinančių mišriais ar mėsos patiekalais, po 60 metų amžiaus tenka vienas vegetaras, o kiekvienam tūkstan-čiui „mėsėdžių“ po septyniasdešimties – jau 100 vegetarų. Po 80 metų tūkstančiui „mėsėdžių“ tenka 600 vegetarų.

Noriu pabrėžti, kad mityba, pagrįsta vien kalorijų skaičiavimu, fiziologijos požiūriu klaidinga. Svarbu pasirenkant maistą ne vien tik nustatyti, kiek kalorijų jis suteikia, daug svarbiau išsiaiškinti, kiek energijos organizmas gali gauti jį įsisavindamas.

Nors augalinės kilmės produktuose kalorijų mažiau, juos įsisa-vindamas organizmas gauna energijos daugiau. Todėl, pavyzdžiui, suvalgęs lėkštę grikių košės žmogus pasijunta sotus, jam nori-si griebtis darbo, o suvalgius gabalą mėsos norisi išgerti kavos ir traukia į lovą. Daugelis žmonių mano, kad mėsos patiekalai siejasi su jėgų ir energijos antplūdžiu. Iš tikrųjų taip nėra, nes mėsa tik sužadina nervų sistemą, ji veikia tarsi narkotikas.

Maitinantis svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp baltymų, an-gliavandenių, riebalų, mineralinių druskų, vitaminų ir mikro-elementų. Jeigu jų kiekiai subalansuoti (kaip maitinantis na-tūraliais produktais), organizmas suvartoja nedaug energijos juos įsisavindamas, todėl didelius energijos kiekius gali skirti toksinams pašalinti ir ląstelėms regeneruoti. Visokiausi „dirb-tiniai“ produktai, kuriems priklauso ir mėsa bei jos gaminiai, neturi idealaus balanso tarp pagrindinių sudėtinių dalių, tad juose slypinčią energiją tenka išgauti komplikuotu būdu, todėl

35

organizmas neretai išeikvoja energijos daugiau negu jos atgau-na. Kad nesijaustų alkanas, žmogus priverstas ryti didelius tokio maisto kiekius. Iš vienos pusės, žmogus vargsta dorodamas dide-lius valgio kiekius, o iš kitos – kovoja su antsvoriu. Be reikalo kan-kina savo organizmą įvairiomis dietomis arba liesėjimo priemonė-mis, – gydymui pasibaigus antsvoris sugrįžta.

Peršasi išvada: joks gydymas ir dieta, joks virėjas nesubalan-suos patiekaluose baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų ir mikroelementų taip, kaip jau juos yra subalansavusi gamta augalinės kilmės produktuose.

Ne kiekvienas turi būti vegetaras

Norėčiau, kad mane suprastumėte teisingai. Ne visi turi būti vege-tarai. Aš neįkalbinėju, kad atsisakytumėte visų malonumų ir gyve-nimo džiaugsmų, be kurių gyvenimas prarastų žavesį. Kiekvieno žmogaus gyvenime turi būti šventės, kai galima valgyti viską, ir kasdienybė, kai organizmas gauna tik tai, kas jam sveika!

Aš tik raginu išlaikyti saiką, nes tai viena svarbiausių žmo-gaus būties sąlygų.

Liga lėkštėje

Pasaulinės sveikatos organizacijos komisija atliko tyrimus keliuo-se Tibeto vienuolynuose. Nustatyta, kad 60 % gyventojų (tarp jų daug senų žmonių) visai neserga ėduonimi, neturi nei kraujota-kos, nei virškinimo sutrikimų. Visi nepriklausomai nuo amžiaus veiklūs ir tiesiog visai sveiki. Jų maisto tyrimai parodė, kad tibe-tiečiai maitinasi labai kukliai, neturi šaldytuvų, dujinių viryklių, nevartoja cukraus, mėsos nei rafinuotų produktų. Daugiausia val-go miežinius paplotėlius, geria tibetietišką žolių arbatą ir gryną vandenį. Vasarą valgį paįvairina ropėmis, morkomis, bulvėmis ir trupučiu ryžių.

Ir štai koks paradoksas. Tokiose pažangiose valstybėse kaip JAV, Vokietija, Prancūzija, kurios pirmauja pieno, mėsos ir kitų ra-finuotų produktų vartojimu, žmonių sveikata visai kitokia.

36

Amerikoje, pavyzdžiui, iš trijų šeimų dviejose randama navikų, du žmonės iš penkių serga širdies ir kraujagyslių ligomis ir dėl jų miršta. Labai daug žmonių serga cukralige. Lėtinėmis ligomis ser-ga 19 % gyventojų, taigi maždaug kas penktas žmogus.

Vokietijoje cukraligė kamuoja 20 % gyventojų. Apie 20 % 8–16 metų amžiaus vaikų protiškai ir fiziškai atsilikę. Reumatu ir sąna-rių uždegimu serga 15–17 % gyventojų.

Prancūzijoje dėl įvairių alergijų kenčia 15–20 % gyventojų, 450 000 vaikų iki 18 metų amžiaus turi įvairių klausos ir regos su-trikimų, 1,5 milijono šešiamečių vaikų serga astma. Visose turtin-gose pramoninėse šalyse per pastaruosius 25 metus padvigubėjo skaičius naujagimių su įgimtomis ligomis.

Senovės tibetiečių išmintis liudija: „Daugiausia žmonės ser-ga dėl dviejų priežasčių – nuo apsirijimo arba nuo bado.“ Taigi dažnai šakute bei šaukštu patys išsikasame kapo duobę.

Sugebėjimas deramai maitintis – didis menas! Nepakanka pa-sigaminti gardų valgį, reikia išmokti tinkamai maitintis.

Atsakymus į klausimus, kaip teisingai derinti produktus ir ko vengti vartojant maistą, kad mityba būtų sveikatos šaltiniu, Jūs su-rasite skyrelyje „Maistas“.

Prasta vidinė kūno higiena

Rūpinkis savo sveikata kaip savu automobiliu – atidžiai ir jautriai

Apie išorinę kūno higieną kiekvienas žinome nuo vaikystės, o apie vidinę higieną išmanome nedaug, nors mūsų vidaus organų būklė nulemia ir mūsų išorę.

Kiekvienas, turintis automobilį, rūpinasi jo išorine ir vidine švara. Pila geriausius degalus ir tepalus. Kodėl žmogus šitaip ne-sirūpina savo sveikata? Jei bent metus nesirūpinsime automobiliu, prisikaups purvo ir dulkių. O štai dauguma žmonių visą gyvenimą

37

„nevalo“ savo vidaus ir todėl po 40 metų organizmas būna taip iš-sekintas kovos su nešvarumais, apnašomis ir ligas sukeliančiomis bakterijomis, kad pasidaro nebeatsparus ligoms.

Kūną sudaro ląstelės. Gamta taip sutvarkė organizmą, kad kas sekundę gimsta ir miršta vienodas kiekis ląstelių. Užterštame or-ganizme „senų“ ląstelių visada daugiau negu naujų. Ir kaip tik toks „balansas“ skatina ligas ir sunkią senatvę.

Jų evoliucija prasidėjo nuo paprasto vienaląsčio organizmo, tu-rinčio dvi angas: viena pritaikyta mitybai (imti maistui), o kita – šalinimui. Tarp šių dviejų angų ir vyksta ląstelės gyvenimas. Jei sutrinka šalinimas, ląstelė žūva. Toks yra idealus, kad ir paprastas, gyvo organizmo modelis.

Žmogaus organizmą sudaro milijardai ląstelių, bet jų veiklos pagrindas toks pat: ląstelių šalinimo sutrikimai sukelia ligas ir mirtį.

Mažai kas žino, kad suaugusio žmogaus storojoje žarnoje susi-kaupia nuo 8 iki 15 kg išmatų akmenų, kuriuos žmogus nešiojasi visą gyvenimą.

Ypač po 40 metų amžiaus storoji žarna būna taip užpildyta akmenų, kad net stumia organus iš vietų, apsunkina kepenų, inks-tų ir plaučių veiklą. Čia ir slypi esminė daugelio ligų priežastis. Pa-bandykime išsiaiškinti tų akmenų atsiradimo priežastis.

Visą maistą galime sugrupuoti taip:

1. baltymai – mėsa, žuvis, kiaušiniai ir t. t.;2. angliavandeniai – duona, medus, saldainiai, bulvės ir t. t.;3. riebalai – sviestas, aliejus, taukai ir t. t.;4. augaliniai produktai – daržovės, vaisiai, sultys.

Angliavandenių ir augalinių produktų virškinimas prasideda jau burnos ertmėje, o riebalų ir baltymų – skrandyje.

Taigi pakanka suvalgyti mėsos kartu su bulvėmis ir susilauk-sime virškinimo sutrikimų. Bulvei suvirškinti pakanka maždaug valandos, o mėsai reikia nuo 3 iki 7 valandų. Nepagalvojame, kad skirtingi maisto produktai virškinami skirtingą laiką.

38