Turinys

1. Jurbarko rajonas...........................................................................................................................................3

2. Saugomos Teritorijos....................................................................................................................................4

2.1 Viešvilės rezervatas................................................................................................................................4

2.2 Panemunių regioninis parkas..................................................................................................................7

2.3 Draustiniai..............................................................................................................................................9

2.3.1 Balandinės telmologinis...................................................................................................................9

2.3.2 Baužaičių telmologinis...................................................................................................................10

2.3.3 Dubysos ichtiologinis •..................................................................................................................10

2.3.4 Kaskalnio geomorfologinis.............................................................................................................10

2.3.5 Lapgirių botaninis..........................................................................................................................11

2.3.6 Margupio botaninis •.....................................................................................................................11

2.3.7 Mituvos hidrografinis.....................................................................................................................11

2.3.8 Šaltuonos botaninis-zoologinis......................................................................................................11

3. Literatūra....................................................................................................................................................13

1. JURBARKO RAJONAS

Jurbarko rajonas išsidėstęs pietvakarinėje Lietuvos dalyje, kurios pakraščiu apie 70 kilometrų

vingiuoja didžiausia Lietuvos upė Nemunas. Dažnai šis regionas  vadinamas Nemuno kraštu.

Rajonas užima 1509 kv. km plotą. Rytuose ribojasi su Kauno apskrities Kauno rajonu, šiaurės

rytuose – su Kauno apskrities Raseinių rajonu, šiaurės vakaruose –  su Tauragės rajonu, vakaruose –

su Pagėgių savivaldybe, Nemuno upe turi bendrą sieną su Marijampolės apskrities Šakių rajonu ir

pietvakarinėje dalyje – su Rusijos Federacijos Kaliningrado srities Krasnoznamensko rajonu.Per

teritoriją teka Mituva su intakais Vidauja, Alsa, Imsre, Gausante ir kt. Prie rytinės ribos teka

Dubysos žemupys, šiaurinėje dalyje – Šešuvis su intaku Šaltuona. 10 savivaldybėje esančių ežerų

yra nedideli, kraštovaizdį paįvairina 6 tvenkiniai (Girdžių, Jurbarkų, Klausučių, Volungiškių ir kt.).

Didelę Jurbarko rajono dalį užima didžiulis vientisas Karšuvos girių masyvas. Vakarinėje rajono

dalyje yra Viešvilės rezervatas, panemune nuo Šilinės į rytus driekiasi Panemunių regioninis parkas.

Žemės ūkio naudmenos sudaro 53,9 % savivaldybės teritorijos, miškai – 38,1 %, keliai – 2,2 % ,

užstatyta teritorija – 2,2 %, vandenys – 2,6 %, kita žemė – 1,6 

2

2. SAUGOMOS TERITORIJOS

2.1 Viešvilės rezervatas

Viešvilės rezervatas yra vakarinėje Lietuvos dalyje, Karšuvos žemumoje. Pagal fizinį

geografinį rajonavimą (Basalykas, 1965) jis priklauso Nemuno žemupio lygumos Smalininkų

mikrorajonui. Tai kauburiuota, kopėta ir pelkėta smėlingoji lyguma, palaipsniui besileidžianti iš

šiaurės rytų į pietvakarius. Vidutinis jos absoliutinis aukštis kinta nuo 40 iki 25 m, nors kai kurios

žemyninės kopos pasiekia ir 60 m aukštį. Smėlingoji lyguma įsiterpusi tarp Mituvos ir Jūros

žemutinių tėkmių. Čia retas upelių tinklas, tačiau didelės gruntinių vandenų atsargos. Dėl šios

priežasties apie 20 % teritorijos yra užpelkėję. Didžiausi pelkių masyvai – Laukesos (2000 ha,

eksploatuojamas durpynas) ir Artoji-Didžioji Plynia (1300 ha, rezervatas). Smėlinga teritorija yra

fliuvioglacialinės kilmės, tai yra susiformavusi ledyno patvenktų marių ir čia susidariusių Nemuno,

Jūros ir kitų upių deltų sąlygomis. Upių atneštas smėlis nugulė kelių-keliolikos metrų sluoksniu.

Nuslūgus marioms, žemesnės vietos užpelkėjo, o sausus ir neapaugusius smėlynus vėjas supustė į

kopas.Dėl žemdirbystei netinkamų dirvožemių, beveik visą regiono teritoriją dengia miškai,

kuriuose vyrauja šilai. Dirbamos žemės ploteliai įsiterpia pakraščiuose arba išsidėstę ant pavienių

derlingesnių moreninių kalvų. Miškai čia sudaro vientisą 44000 ha Karšuvos girios masyvą, kurio

centrinę dalį ir užima Viešvilės rezervatas.Rezervatui specifikos suteikia Viešvilės upelis.

Prasidėjęs Buveinių ežerėlyje, beveik 7 km jis lėtai sunkiasi per Artosios pelkyną. Vidurupyje

Viešvilė smagiai kilpinėja po smėlingoje lygumoje suformuotą slėnį. Čia atsiveria daug šaltinių. Už

rezervato ribų kertant Viešvilės miestelį, natūralią tėkmę sulaiko du tvenkiniai, žemiau kurių upelis

jau patenka į Nemuno lankas. Visas upelio ilgis siekia 21,4 km, iš kurių rezervatui tenka 15,5.

Vidutinis debitas vasarą vidurupio pabaigoje – apie 300 l/sDidžiausias rezervato vandens telkinys –

liekaninis 20 ha ploto Gličio ežeras (senesnis pavadinimas – Glitė), supamas to paties pavadinimo

pelkės. Artosios pelkyno šiauriniame pakraštyje yra iš pelkės lago susiformavęs Buveinių ežerėlis

(5,6 ha). Abiejų ežerų krantai užpelkėję, liūninio tipo. Gylis – iki 6-7 m, iš kurių tik 1-2 m yra

vandens, o giliau – dumblas. Vanduo nuo humidinių rūgščių tamsiai rudas ir neskaidrus, tačiau dėl

susisiekimo su mineralinių medžiagų turinčiais gruntiniais vandenimis nėra rūgštus –

pH=6,5.Ežeruose gyvena kuojos, karosai, lydekos, o Buveinių ežere – ir vijūnai. Čia pastoviai

laikosi bebrai, ūdros, klykuolės ir didžiosios antys. Migracijų metu apsistoja žąsys ir kiti vandens

paukščiai, apsilanko ereliai žuvininkai ir jūriniai ereliai. Seklesnėse vietose auga permautalapės,

ilgalapės ir plūduriuojančiosios plūdės (Potamogeton perfoliatus, P. praelongus, P. natans),

paprastosios lūgnės (Nuphar lutea), mažažiedės vandes lelijos (Nymphaea candida). Pakrančių

3

liūne vyrauja aukštosios viksvos (Carex elata), o palei Glitį yra ir nendrynų. Per pelkynus teka

Viešvilės ir Ištakos upeliai. Viešvilės vagos tarp pelkių augalijos dažniausiai nė nematyti. Tik

vietomis pasirodo akivarai, kuriuose auga smulkiais vandens bestuburiais mintantys skendeniai

(Utricularia spp.), retos paprastosios vandens lelijos (Nymphaea alba). Ištakos upelis sruvena per

užmirkusius juodalksnynus. Čia dažna nuodingoji nuokana (Cicuta virosa), plunksnalapė griovenė

(Hottonia palustris).Viešvilės ir Ištakos santakoje telkšo du nedideli Aklieji ežeriūkščiai, kurių

bendras plotas – 0,7 ha. Tai likučiai buvusio seklaus pirminio Artosios ežero. Šiose sunkiai

prieinamose vietose slapstosi ilgasnapės vištelės, rudagalvės kryklės.Palikusi pelkes Viešvilė tampa

srauni, tik vietomis srovę sulaiko bebrų užtvankos. Dėl šaltinių gausos ir medžių pavėsio upelio

vandens temperatūra net per vasaros karščius vos viršija 10°C. Švariame vandenyje gyvena

upėtakiai, paprastieji kūjagalviai, mažosios nėgės, vėgėlės. Didelė apsiuvų, lašalų ir ankstyvių

įvairovė. Žemupio link pagausėja įvairių vandens augalų. Čia vyrauja įvairioji praujenė (Callitriche

cophocarpa), šaltininė veronika (Veronica anagallis aquatica), siūlalapė kurklė (Batrachium

trichophyllum), vandeninė mėta (Mentha aquatica).Pievų rezervate labai nedaug ir jos susijusios su

buvusia žmonių veikla – ganymu, šienavimu. Didžiausi jų plotai yra ties Eičių kaimu, buvusio

Beržynės kaimo vietovėje, nedidelėje Viešvilės vidurupio slėnio atkarpoje. Įvedus rezervatinį

režimą nemaža dalis pievų apaugo krūmais ir mišku, o šlapesnėse vietose virto žemapelkiniais

viksvynais. Visiškas pievų sunykimas rezervate nėra pageidautinas reiškinys, nes rodytų gamtinio

komplekso pažeistumą. Natūralių gamtinių bendrijų būtinas elementas yra stambieji žolėdžiiai,

kurie formuoja ir palaiko tam tikrą atvirų žolynų kiekį.Daugiausia yra drėgnų ir šlapių pievų –

kupstinių šluotsmilgynų, viksvameldynų, pelkinių vingiorykštynų, drėgnųjų briedgaurynų. Sausų

pievučių – smilgynų ir sausųjų briedgaurynų – labai nedaug. Pievose negausiai pasitaiko raudonųjų

gegūnių (Dactylorhiza incarnata), paprastųjų kardelių (Gladiolus imbricatus), nykstančių miškinių

glindžių (Pedicularis sylvatica). Be šių buveinių negalėtų išlikti griežlės, retieji drugiai

kraujalakiniai melsviai (Maculinea teleius), pietiniai perlinukai (Brenthis daphne) ir kiti vabzdžiai.

Nedidelėje rezervato teritorijoje gyvena auga ir tarpsta nemažas skaičius gyvų organizmų rūšių. Jų

sąrašai pastoviai ilgėja, nes gilėja sunkiai aprėpiamas bestuburių, grybų ir žemesniųjų augalų

ištirtumas. Laikui bėgant šiek tiek kinta ir stambesniųjų gyvūnų ar augalų rūšinė sudėtis.Rezervatas

bei jį supanti Karšuvos giria yra smėlėtos senovinės aliuvinės lygumos žemėvaizdyje. Didžiąją

rezervato dalį užima supelkėjusios smėlingos lygumos su aukštapelkėmis vietovaizdis, į jį iš vakarų

atsiremia Kaskalnio žemyninių kopų kalvynas, apaugęs brukniašiliais ir žaliašiliais jauriniuose

šilaininiuose dirvožemiuose, iš kitų pusių rezervatą supa banguotos ir kauburiuotos smėlingos

lygumos su pušynais jauriniuose šilaininiuose dirvožemiuose. Beveik visoje pelkyno neužimtoje

rezervato teritorijoje aptinkami kopų gūbriai, grupės, nedideli kauburiai ar išpustytos pelkėjančios

neigiamos reljefo formos.

4

5

2.2 Panemunių regioninis parkas

Panemunių regioninis parkas yra pietvakarinėje Lietuvos dalyje, Nemuno žemupyje ir apima

Nemuno slėnio atkarpą tarp Seredžiaus- Žemosios Panemunės ir Šilinės- Gelgaudiškio bei

paslėninę Nemuno žemupio lygumų – Karšuvos- dešinėje upės pusėje ir Šešupės- kairėje – dalį.

Paviršiaus genezės požiūriu parko teritorija yra dvejopa. Ją sudaro limnoglacialinė lyguma ir

pralaužtinis Nemuno slėnis, kuris šioje atkarpoje yra itin sudėtingas. Aukščiausia parko paviršiaus

vieta- 71 m virš jūros lygio- yra ties Plokščiais, žemiausia- 12 m virš jūros lygio- Nemuno slėnyje

ties Šiline.Panemunių regioninis parkas priskiriamas giliai slėniuotam sąnašaujamos upės landšaftui

ir limnoglacialiniai plokščiai lygumai (Basalykas, 1965). Šie landšaftai susideda iš akumuliacinių-

erozinių salpinių terasų, erozinių fliuvoglacialinių miškingų ir agrarinių- urbanizuotų terasų,

erozinių slėnių šlaitų, erozinių- akumuliacinių mažų intakų slėnių, limnoglacialinės prieslėninės

lygumos agrarinių, miškingų, agrarinių- urbanizuotų apyrubių. Į Nemuną atsiveriančių griovių, kaip

ir mažųjų jo intakų, slėnių šlaitai statūs, vietomis skardingi, yra atodangų. Įspūdingas Nemuno

slėnis su jo stambiai ir smulkiai raguvotų- griovuotų bei išlygintų šlaitų eroziniais kompleksais bei

visomis čia esančiomis kultūrinėmis vertybėmis vilioja ir žavi lankytojus.Regioninio parko

teritorijoje stebėta 181 paukščių rūšis. Iš jų - 40 įrašytų į Raudonąją knygą ir 17 - retų Lietuvoje

rūšių. Iš viso peri net 113 paukščių rūšių, o pastoviai perinčių yra 87 rūšys. Tame tarpe 9 perinčių

paukščių rūšys įrašytos į Raudonąją knygą. Iš perinčių Raudonosios knygos paukščių 4 rūšys peri

kasmet - tai griežlės (Crex crex), tulžiai (Alcedo athis), upinės (Sterna hirunda) ir mažosios (Sterna

albifrons) žuvėdros. Parko teritorijoje stebėjimų metu yra nustatyta 11 rūšių varliagyvių ir 4 roplių

40. žuvų ir 41, žinduolių rūšis. Iš jų įrašytų į Raudonąją knygą yra 2 žuvų rūšys, 2 varliagyvių, 1

roplių ir 10 žinduolių rūšių. Mažiausiai ištyrinėta bestuburių fauna. Yra žinomos keturios į

Raudonąją knygą įrašytos drugių rūšys. Vien makro drugelių yra rasta daugiau kaip 300 rūšių.

Manoma, kad jų galėtų būti iš viso 500 rūšių. Dar yra žinoma apie 200 rūšių vabalų, 100 rūšių kitų

vabzdžių. Tarp bestuburių pats įdomiausias ir saugomas Europoje yra kraujalakinis melsvys

(Maculinea teleius). Regioniniame parke gausu įvairių augalų rūšių. Iš viso šiuo metu yra nustatyta

apie 500 rūšių žolinių ir 210 sumedėjusių aukštesniųjų augalų, tačiau botanikai mano, kad iš viso

galėtų būti apie 1000 augalų rūšių. Iš viso parke yra 23 į Raudonąją knygą įrašytos augalų rūšys. Iš

įdomesnių Raudonosios knygos augalų, bet būdingų Panemunių regioniniam parkui paminėtina

dygioji slyva (Prunus spinosa) paprastoji vandens lelija (Nymphaea alba), tuščiaviduris (Corydalis

cava) ir tarpinis (Corydalis intermedia) rūteniai ir kt. Panemunių regioninio parko grybija tik

6

pradėta tyrinėti. Yra rasta virš 80 rūšių grybų.

7

2.3 Draustiniai

2.3.1 Balandinės telmologinis

Balandinės pelkė yra Jurbarko rajone, 17,5 km į ŠV nuo Jurbarko, 1,5 km į PR nuo Eržvilko,

Jūros ir Mituvos upių baseinuose, Vidaujos (dešinysis Mituvos intakas), Pelkupio (kairysis

Šaltuonos intakas) ir Šaltuonos (kairysis Šešuvio intakas) vandenskyroje. Pelkė apima Jurbarko

miškų urėdijos Balandinės girininkijos 40 ir 46 kvartalus. Bendras pelkės plotas – 159 ha. Iki 1970

m. pelkę naudojo durpių gavybai. Iškasta apie 20 000 t durpių. Balandinės durpyną (pelkę) juosia

melioracinis kanalas, pažeidžiantis aukštapelkės lagą. Dar vienas melioracinis kanalas (šiauriniame

eksploatuoto ploto pakraštyje) kerta pelkę rytų-vakarų kryptimi. Pagrindinė nuotėkio dalis per

Pelkupį patenka į Šaltuoną, mažesnė – iš pietinės pelkės dalies - per Vidaują patenka į Mituvą.

Didesnėje pelkės dalyje buvo įrengtas barelinių griovių tinklas ir rankiniu būdu buvo kasamos

durpės. Tik pietinė ir šiaurinė pelkės dalys nebuvo naudotos durpių gavybai. Čia dar aptinkamos

durpių praplaišos su natūraliomis kimininių saidrynų bendrijomis, kitur vyrauja kupstotas viržinis

pušaičių retmiškis bei gailinis pušynas. Eksploatuotoje pelkės dalyje aiškiai matyti apie 10 m pločio

durpių gavybos juostos, kurios yra labiau pašlapę. Bareliniai grioviai užslinkę ir nefunkcionuoja.

Durpių gavybos vietose įsikūrusios klampynių bendrijos su baltąja saidra. Teritorijose šalia buvusių

barelinių griovių ir tarpuose tarp kastų plotų paviršinės durpės sluoksnis (iki 20 cm) yra pasausėjęs.

Tai leidžia daryti prielaidą, kad šioje teritorijoje vyksta durpių mineralizacija ir yra padidėjusi

šiltnamio efektą didinančių dujų emisija. Pasausėjusios teritorijos apaugę pušimis ir beržais, vyrauja

gailiniai pušynai. Pelkėje gausūs spanguolių ir tekšių sąžalynai.

8

2.3.2 Baužaičių telmologinis

Baužaičių pelkė yra Jurbarko rajone, 18 km į ŠV nuo Jurbarko, 2 km į PV nuo Eržvilko, Jūros

ir Mituvos upių baseinuose, Vidaujos (dešinysis Mituvos intakas), Pelkupio (kairysis Šaltuonos

intakas) ir Šaltuonos (kairysis Šešuvio intakas) vandenskyroje. Pelkė apima Jurbarko miškų urėdijos

Balandinės girininkijos 36, 38, 40, 42, 44, 46 kvartalus. Tai natūrali aukštapelkė, nepažeistu

hidrologiniu režimu su natūraliu apypelkiu. Pastarąjį bruožą šiuo metu turi tik nedaugelis Lietuvos

aukštapelkių. Pelkėje vyrauja kupstuota viržinė pušaičių retmiškio bendrija. Pakraščiuose yra

tarpinio tipo pelkių fragmentų. Ekspertų manymu, durpių gavyba neleistina

2.3.3 Dubysos ichtiologinis •

Dubysos valstybinis ichtiologinis draustinis nusidriekia Dubysos upe 29 km nuo Ariogalos

malūno iki pat žiočių. Draustinis įsteigtas 1974 m., siekiant apsaugoti retųjų lašišinių žuvų: žiobrių,

šlakių ir lašišų nerštavietes. Dubysos upė žemiau Lyduvėnų yra Buveinių apsaugai svarbi teritorija

(BAST), kurioje saugomos ūdrų, Baltijos lašišų ir kartuolių buveinės. Ši saugoma teritorija apima ir

Dubysos valstybinį ichtiologinį draustinį. Teritorijos kraštovaizdis mažai urbanizuotas, čia mažai

taršos šaltinių. Švarus vanduo su gausiais žuvų ištekliais bei stačių krantų atkarpos nulėmė, kad

Dubysa yra svarbi Lietuvos tulžių populiacijai. Dubysos valstybinis ichtiologinis draustinis svarbi

Paukščių ir Buveinių apsaugai Natura 2000 teritorija. Draustinyje aptinkami: didieji dančiasnapiai,

griežlės o nuošaliose vietose besimaitinantį galima pamatyti net juodąjį gandrą.  

2.3.4 Kaskalnio geomorfologinis

Kaskalnio draustinis įsteigtas 1988 m. Saugomas žemyninių parabolinių kopų masyvas. Plotas

905 ha. Kaskalnio draustinyje, esančiame Karšuvos girios glūdumoje šalia Viešvilės valstybinio

rezervato, taisyklingų formų parabolinės kopos apaugusios mišku. Čia vyrauja pušynai, rytiniame

draustinio pakraštyje – eglynai. Draustinyje sutinkami briedžiai, taurieji elniai, šernai. Auga grybai,

mėlynės, bruknės.

9

2.3.5 Lapgirių botaninis

Lapgirių botaninis draustinis yra Jurbarko rajone, 7 km į rytus nuo Eržvilko miestelio, šalia

Šaltuonos upės. 143 ha ploto draustinis įsteigtas 1992 metais retų augalų augimviečių išsaugojimui.

Nuo 2009 m. įtrauktas į Natura 2000 tinklą kaip buveinių apsaugai svarbi teritorija. Draustinio

priežiūra paskirta Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijai.

2.3.6 Margupio botaninis •

Margupio botaninis draustinis – saugoma teritorija Jurbarko rajone, botaninis draustinis.

Įsteigtas 2012 m. Plotas 25,25 ha.Apima dalį Margupio upelio (Dubysos dešinysis intakas) slėnio.

Draustinis įsteigtas siekiant išsaugoti šioje teritorijoje randamas saugomas augalų rūšis: dygiąją

slyvą (Prunus spinosa) ir melsvąjį gencijoną (Gentiana cruciata) bei užtikrinti palankią saugomų

rūšių apsaugos būklę. Draustinyje saugomos Europos Bendrijos svarbos natūralios buveinės –

kadagynai, stepinės pievos

2.3.7 Mituvos hidrografinis

Mituvos hidrografinis draustinis -pPlotas 148 ha. Saugoma limnoglacialinėje lygumoje esanti

Mituvos upės slėnio atkarpa. Mituvos slėnyje auga vertingų augalų bendrijos. Upėje ir jos intakuose

gyvena bebrai, kanadinės audinės, ūdros, peri tulžia

2.3.8 Šaltuonos botaninis-zoologinis

Šaltuonos botaninis-zoologinis draustinis įsteigtas, siekiant išsaugoti retų drugių -

kraujalakinio melsvio, didžiojo ausinuko populiacijas, drėgnose pievose augančius paprastuosius

kardelius, Šaltuonos upėje gyvenančius retus moliuskai moliuskus – ovaliąsias geldutes, taip pat

natūralias pievų ir miškų buveines. Šaltuonos upės slėnis LTJUR0011 (Jurbarko r. sav., Eržvilko

sen.) - svarbi Natura 2000 buveinių apsaugai (BAST) teritorija. Jos paskirtis išsaugoti kraujalakinio

10

melsvio (Maculinea teleius) populiaciją

11

3. LITERATŪRA1. Jurbarko rajono saugomos teritorijos. Wikipedia. [žiūrėta 2012-04-03]. Prieiga per internetą:

<http://lt.wikipedia.org/wiki/

%C5%A0ablonas:Jurbarko_rajono_saugomos_teritorijosParamakaimui.lt, raktinis žodis - zemes

konsulidacija>

2. Jurbarko rajono savivaldybė. Jurbarkas. [žiūrėta 2012-04-03]. Prieiga per internetą:

< http://jurbarkas.lt/index.php?-1975698208>

3. Saugomų teritorijų valstybinis kadastras. Valstybinės saugomos teritorijos. [žiūrėta 2012-04-03].

Prieiga per internetą:

<http://stk.vstt.lt/stk/default2.jsp?

bs=1&jsessionid=EDE055267929A1122DC10471E997BF35&lang=lt;>

4. Lapgitių botaninis draustinis. Ekologija. [žiūrėta 2012-01-02]. Prieiga per internetą:

< http://ekologija.blogas.lt/lapgiriu-botaninio-draustinio-staigmenos-9224.html>;

5. Šaltuonos botaninis -zoologinis draustinis. Dubysos regioninis parkas. [žiūrėta 2012-01-02].

Prieiga per internetą:

< http://dubysosrp.am.lt/VI/rubric.php?rubric_id=238>;

12