7

ISSN0258-0802.LITERATŪRA201254(1)

Stra ipsnia i

IKONOKLASTINĖ POLEMIKA LDK. VIENO VEIKALO ISTORIJOS PINKLĖS

Ūla AmbrasaitėVilniaus universitetoLietuvių literatūros katedros doktorantė

Straipsnyje pateikiamos įvadinės pastabos apie ikonoklastinės polemikos LDK tyrimus ir pagrin­džiamas jų aktualumas. Apžvelgiami XVI a. pradžios ir vidurio tekstai, kuriuose pastebima ikono­klastinio mąstymo užuominų ir pristatomi iki šiol paskiri istoriografų aprašyti faktai apie svarbiausią ikonoklastinės polemikos LDK veikalą – 1583 m. išspausdintą Andriaus Volano Vilniaus lojolininkų stabmeldystės pasmerkimą. Faktus siejant į rišlų pasakojimą nustatomos istorijos „baltosios dė­mės“ ir įvardijamos tolesnių tyrimų gairės.

PagrindąginčuidėlatvaizdųdavėSe­najameTestamenteįrašytosdviDekalogovariacijos. DievasMozei žodžiu, slėpda­mas savo veidą, padiktavo pagrindiniusįsakymus,kuriaisjotautaturivadovautis.Viename jų aiškiai uždraudžiama darytisatvaizdusirjuosgarbinti.IšėjimoknygosDekalogovariantetamyraatskiras,tačiaupagaleilęantrasįsakymas(Iš20,2–17),oPakartotoĮstatymoknygoje–kaippirmojoįsakymodalis(Įst5,7–21).

Nedirbsisaudrožinioneijokiopaveikslo,pa­našausįtai,kasyraaukštaidanguje,čiažemė­je ir vandenysepo žeme.Nesilenksi jiems irnegarbinsijų,nesaš,VIEŠPATS,tavoDievas,esupavydulingasDievas,skiriantisbausmęužtėvųkaltęvaikamsikitrečiosirketvirtoskar­tos tų,kuriemaneatmeta,bet rodantis ištiki­mąmeilęikitūkstantosioskartostiems,kurie

manemyliirlaikosimanoįsakymų(Iš20,4–6,Įst5,8–10)1.

Pirmasis ikonoklastinis sąjūdis prasi­veržėVIII a.Bizantijos imperijoje.Maž­daugtuometuteologinėpolemikadėlat­vaizdųprasidėjoirVakarųEuropoje,tačiaujibuvobeveikvientikrašytinėirstambes­niais pasauliečių išpuoliais prieš religinįmeną nepasireiškė. Antrąkart kaip sava­rankiškassąjūdis,lydimasfiziniųveiksmų,ikonoklazmas prasiveržė Reformacijoslaikotarpiu,kuometviduramžiško,perdėm

1 Pateikiamas Antano Rubšio vertimas: Šventasis raštas: Senasis ir Naujasis Testamentas, SenąjįTesta­mentąvertėišhebrajų,aramėjųirgraikųkalbų,pratar­mę,įvadusirSTsąvokųžodynąbeipaaiškinimusparašėAntanasRubšys;NaująjįTestamentąvertėišgraikųkal­bos,įvadusirNTsąvokųžodynąparašėČeslovasKava­liauskas.Vilnius:Katalikųpasaulis,1998,http://biblija.lt/index.aspx?cmp=toc(žiūrėta2012-04-05).

materialauspamaldumokritikai siekėap­valyti tikėjimąnuobereikalingų išraiškospriemonių. Šventųjų atvaizdų garbinimo,elgimosi su jais ir laikymo bažnyčioseklausimastapointegruota tikėjimoatnau­jinimoprogramosdalimi.

Teologiškai grįsdami kritikuoti religi­nius atvaizdus ir inicijuoti jų šalinimą išbažnyčiųXVIa.pradžiojepradėjoAndreasBodensteinas von Karlstadtas2Vokietijojeir Ludwigas Hätzeris3 Šveicarijoje. Dėlįvairiųistoriniųaplinkybiųsusiklostė,kadį Vitenbergą sugrįžęs Martinas Lutherisužėmėnuosaikiąpozicijąreliginiųatvaiz­dųklausimuir1531m.PhillipoMelanch­tonosurašytameAugsburgotikėjimoišpa­žinime nėra užsimenama apie kitokį neiRomos katalikų Bažnyčios deklaruojamąreliginių atvaizdų vaidmenį. ŠveicarijojeLudwigoHätzeriopradėtas,UlrichoZwin­glioišplėtotas4irJeanoCalvinoišbaigtas5 mokymas prieš religinių atvaizdų naudo­jimą buvo įrašytasHeinrichoBullingerioAntrajamešveicariškajame tikėjimo išpa­žinime1566metais.

2 Andreas Bodenstein von Karlstadt, Von abtuhung der Bylder Vnd das keyn Betdler vnther den Christen seyn soll, in: http://de.wikisource.org/wiki/Von_ab­tuhung_der_Bylder(žr.2012-03-04).

3LudwigHätzer,Einurteilgottesunserseegema­helswiemansichmitallengötzenundBildnussenhaltesoll uss der heiligengschrifft, in: http://daten.digitale-sammlungen.de/~db/0002/bsb00026128/images/index.html?id=00026128&fip=193.174.98.30&no=&seite=6(žiūrėta2012-03-08).

4 Ulricho Zwinglio argumentai sklandžiausiai pa­teikti1525m.kovo27d.atsakymeUrokontonoparei­gūnui–Eine Antwort, Valentin Compar gegeben.

5 Jean Calvin, Institutio Christianae religionis, 1536.Atvaizdųklausimui skirti11 ir12skyriai.Nau­dotasivertimuįanglųkalbą:JeanCalvin,The Institutes of the Christian Faith, translatedbyHenryBeveridge,ChristianClassicsEtherealLibrary,e-book(pdf).

Maždaug nuo XVI a. vidurio įvykiųikonoklazmo tyrėjai sutelkiadėmesį į re­gionuose,pokuriuos išplitoReformacija,vykusiąpolemikądėlreliginiųatvaizdųirveiksmusprieš juos–DidžiojojeBritani­joje, Nyderlanduose, Prancūzijoje. ApieLDK vykusią ikonoklastinę polemikądaug liudijimų nėra. Pagrindinis išlikęstekstas yra Andriaus Volano veikalas Vil-niaus lojolininkų stabmeldystės pasmerki-mas (Idololatriae Loiolitarum Vilnensium oppugnatio)6,kurisišspausdintastik1583metais, pora dešimtmečių vėliau nei mi­nėtuosekraštuose,tadgalimamanyti,kadatvaizdų kritika nebuvo iš svarbesnių re­liginėspolemikostarpprotestantųirkata­likų aspektų.Tai buvusperiferiniu tekstupagrindžiairmenkibeipainūsmokslinėjeliteratūrojepateikiamiistoriniaifaktaiapiejį.Todėlšiamestraipsnyjepateiksimeįva­dines pastabas apie ikonoklastinės prob-lematikosužuominasLDK ikipasirodantminėtamA.Volanotekstuiirišanalizuosi­mežinomusistoriniusfaktusapieStabmel-dystės pasmerkimą – spėjamus parašymomotyvusirlaikąbeirezonansą–siekdaminurodytiistorijos„baltąsiasdėmes“.

Ikonoklastinės problematikos užuominos iki Andriaus Volano

Pradėjus sklisti protestantiškoms idėjomsLDK,tarppirmosiosReformacijosbangos

6 [Andrius Volanas] Idololatriae Loiolitarum Vil-nensium oppugnatio: itemque ad nova illorum obiecta responsio, nunc primum in lucem aedita. Authore An­dreaVolano.VilnaeTypis&sumptibuseiusdemAndre­aeVolani.PerIoannemKartzanumVelicen[sem].AnnoM.D.I.XXX.III [=1583]. Teksto perrašas ir vertimaspublikuotas: Andrius Volanas, Rinktiniai raštai, Vilnius: Moksloirenciklopedijųleidykla,1996,p.197–241.

9

aktyvistų nekilo poreikis išskirtinai imtisatvaizdų garbinimo klausimo.Galbūt ne­buvokritinėsmasėstekstų,skirtųsvarbes­niems tikėjimo reformavimo aspektams.Tačiau ir kituose regionuose (Anglijoje,Prancūzijoje,Nyderlanduose)apie ikono­klastinępolemikąirveiksmuspradedamakalbėti tik nuo antrosios XVI a. pusės.LDKreformuotaiBažnyčiaimėginantap­sibrėžtisavokonfesiją,atvaizdųproblemanebuvolabaisvarbi,jidaugiausiapolemi­zavodėlEucharistijossakramentoirmišiųirtuorūpinosi.ApieatvaizdusnekalbamaneipirmuosiuoseVilniausreformatųBaž­nyčiossinoduose(1557,1558)irjųpagrin­du suformuotame Vilniaus tikėjimo išpaži-nime (1559)7, kur evangelikai reformataiformulavo savo nuostatas, nei Sandomiro susitarime8, kuriame liuteronai su reforma­toriaismėginovienytis.VisursvarbiausiasklausimasyraEucharistija.Pagrindiniaiirgiluminiai atvaizdų neigimo argumentaisutampasuargumentais,kuriaisneigiamaskūniškasiresmiškasKristausdalyvavimasEucharistijossakramente–arjojeDievasegzistuoja,artaiyratiksimbolis,ženklas.Tačiau nuoseklioje teologinėje sistemojeatvaizdų atsisakoma išsprendus šventųjųkultoproblemąirpaneigusjoreikšmę.Musdomina minties raida apmąstant būtentmenokūriniųirkitosvaizdinijosvaidme­

7 Apie Vilniaus tikėjimo išpažinimo turinį:DainoraPociūtė,Maištininkų katedros. Ankstyvoji Reformacija ir lietuvių–italų evangelikų ryšiai, Vilnius: Versus au­reus,2008,p.342.

8 Tekstas anglų ir lotynų kalbomis publikuotasstraipsnyje Darius Petkūnas, „Consensus of Sando­mierz–aUniqueEcumenicalDocument in16thCen­tury Polish-Lithuanian Protestant Christianity“, in:Tiltai=Bridges=Brücken, Klaipėda: Klaipėdos univer­sitetoleidykla,2005,t.1(30),p.99–103.

nį Bažnyčioje. Norsmėginant ją įžvelgtiankstesniuosiuose LDK protestantiškuose tekstuosesunkuapsieitibepirmųjųdviejųpolemikos aspektų – Eucharistijos sakra­mentoiršventųjųkulto.

Jau trečiajame XVI a. dešimtmetyje,kai tiesioginės informacijos apie Refor­macijos idėjų paplitimą LDK dar nėra,katalikų „intelektualai jau kaltino naujaibesiformuojančią protestantizmo veikėjųpropaguojamąpasaulėžiūrądėlnaujoviųirteigėarchaizuojančias,konservatyvių tra­dicijųvertybeskaipsavotiesospamatą“9. Štai Mikalojus Husovianas (1480–po1533) 1525 metais išleistame kūrinėlyjeApie Šventojo Hiacinto gyvenimą ir dar-bus (De vita et gestis Divi Hyacinthi car-men)jaumini„Liuterioereziją“,kurituriir ikonoklastinį atspalvį. M. Husovianuiatvaizdųšalinimasišbažnyčiųregisikaipbažnyčių apiplėšimas: „Naujas tikėjimasšis,taipLiuteriuikurstantirvedant,/Įsta­tussvaidąspiktus,bedieviškus,kadišbaž­nyčių /Aukso išplėštų, kiek turi.“10 Taip pat pateikia ir pagrindinius ikonoklastųreikalavimus:„Šieįsakonuplėštnuošven­tyklųpašventintąauksą,/Giesmestauriaspanaikintirpašalintižibesįžvakių.[...]Šiešūkaliojakvailai,kadnegalimakęstišven­tųjų / Dievo namuos; ir senas skulptūrasišgabenti šie liepia.“11 Tarsi polemizuo­damassueretikaisM.Husovianasišdėstoikonofilinius nuostatus, kad visa tai esąreikalingatikėjimosilpnųjųsieloms,„[k]ol

9DainoraPociūtė,op. cit.,p.155.10Mikalojus Husovianas,Apie Šventojo Hiacinto

gyvenimą ir darbus, iš lotynųk.vertėTomasVeteikis,in:MikalojusHusovianas,Raštai,Vilnius:Lietuviųlite­ratūrosirtautosakosinstitutas,2007,p.186.

11 Ibid., p. 194.

10

sutvirtėsjoseirDievoskelbiamasžodis“12. Tikėtina,kadjissuM.Lutheriomokymutapatina A. Karlstadto inicijuotus maiš­tusVitenberge1522metųpradžioje, apiekuriuos jis galėjęs sužinoti lankydamasisItalijojeirkeliaudamasatgalnamo13. Pats M.Lutheris,anksčiauganagriežtaipasisa­kydavęspriešatvaizdusbažnyčiose,nieka­dajųnekvietėnaikinti,onuoA.Karlstadtoveiklosatsiribojo.

KetvirčiuamžiausvėliauMykolasLie­tuvis (1490–1560) traktatą Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius (De mori-bus Tartarorum, Lituanorum et Moscorum fragmina X, multiplici historia referta, 1550,išspausdinta1615)rašėkaraliuiŽy­gimantui Augustui, norėdamas atkreiptijo dėmesį, kad kai ko galimapasimokytiiškaimynų.Kadangižvalgomasiįmusul­monus totorius, mūsiškų papročių kriti­kuineprasprūsta ir jųanikoninė tradicija:„Totoriaijuokiasiišmūsųdvasininkųarbapranašų,peikiabažnyčiasužindus,sėdy­nes,altorius,paveikslus iružvaizdavimąDievo,jaulinkstančioįsenatvę,irgrakščiųmalonių moterų, sukeliančių gašlumą.“14 Reformacijos radikaliuosius ikonoklas­tus įkvėpęs Erazmas Roterdamietis savoraštuose taip pat buvo užsiminęs, kaddailininkai pozuotojais dažnai pasirenka

12 Ibid., p. 190.13 Tomas Veteikis mini, kad Mikalojus Husovia­

nasItalijojelankėsinuo1518iki1522(ar1523)metų.TomasVeteikis, „Mikalojus Husovianas epochų ir ta­patybiųsankirtose“, in:MikalojusHusovianas,Raštai, p.223.

14 Mykolas Lietuvis, Apie totorių, lietuvių ir mas-kvėnų papročius: dešimt įvairaus istorinio turinio fra-gmentų,išlotynųk.vertėIgnasJonynas,Vilnius:Vaga,1966,p.68.

„gašliasprostitutes“arba„kokįgirtuoklį“,o tai neskatina pamaldumo, tačiaumanė,kad„daugiaužalosbūtųjuospašalinti,neitoleruoti“15.

TačiaušieabuLDKtekstaidarnesakoniekokonkretausapieikonoklastinęprob-lematiką.M.Husovianas savo poemėlėjetiksupažindinaskaitytojussuVakarųEu­ropos įvykiais. Mykolo Lietuvio traktatepastebimenesąmoningąikonoklastinįpa­reiškimą,oveikiauhumanistokritiką16.

Tikėjimo vizualumo kritikos sąmo­ningai imasi Mikalojus Radvila Juodasis(1515–1565). Ilgame laiške popiežiausnuncijuiAloisijuiLippomanui(Duae epis-tolae,1556)jisišdėstėsavotikėjimonuos­tatas. Čia pastebimos Radvilos Juodojoužmačios formuoti savarankiškąVilniausBažnyčią,kuriturėtųirikonoklastiniųpo­žymių:

Mano altorius nėra šventvagiškas, kaip Tu,Gerbiamasis Pone, manai, bet visiškai šventas ir krikščioniškas, ne išniekintas bedievystėsar popiežiškos stabmeldystės, bet papuoštasKristausirapaštalųnuostatais.Pagaliaujispa­skirtasneRomosarLoretoMarijai,mediniamsjūsųdievamsbeidievybėms,o iš tiesųDelfųvelniams,betpastatytasirpašvęstasamžinamirgyvammūsųDievui.[...][Š]lykščiausiaiai­manuojantaukotiiratnašautiDievuiTėvuiužgyvusirmirusius[...]kaipkamateinaįgalvą,

15Cit.iš:ErwinPanofsky,„ErasmusandtheVisualArts“,in:Journal of the Warburg and Courtauld Institu-tes,t.32,1969,p.208.

16IkonoklazmotyrėjaMargaretAstonpažymi,kadnorsErazmoRoterdamiečiotekstaiirįkvėpėradikaliusikonoklastus,jistebuvokritikashumanistas,kurisbūti­naiturėjoišsakytisavonuomonęiratvaizdųklausimu,oneikonoklastas.Šiuosdalykus,anotjos,reikėtųskirtiiratitinkamaiskaityti joveikalus.Panašiaivertintiga­lėtume ir Mykolo Lietuvio traktatą. Margaret Aston,England’s Iconoclasts, t. 1: „Laws Against Images“,Oxford:ClarendonPress,1988,p.199.

11

prieaukurųirjūsųnegyvųstabų,kuriemsjūspriskiriate gyvo Dievo garbę, mišių, per ku­riasjįnešiojatepošventyklas,gatves,kaimus,apdangstote auksu ir sidabru, tam tikrą laikąsaugoteostijaiskirtosesavotaurėse,–šiosiau­bingoirvisokioprakeiksmovertodalykotaipneapkenčiu,kadnegaliunetikžiūrėti,betnetir pagalvoti be baimės, nusprendęs, kad šiosjūsųstabmeldystėsvisiemsdievobaimingiemskrikščionimsreikiavengtinemažiauneguju­dėjamsreikėjovengtiBabilonostabų,dėlku­riųbuvopranašoįspėti.17

Iš šios pastraipos matyti, kad kaltini­masstabmeldystekatalikamsmetamasdėlEucharistijos sakramento ir šventųjų gar­binimo,ojoargumentacijayraartimaiko­noklastinei – pabrėžiama puošyba irme­džiagiškumas, taip pat probėgšmais, norsnenuosekliaiminimi „mediniai dievai“ ir„negyvistabai“.Galimamanyti,kadjeiguRadvilaJuodasissavokonfesijąbūtųfor­mavęs nuosekliau sekdamasU. ZwinglioarJ.Calvinomokymu,būtųpasmerkęsat­vaizdusatskirupunktuirjįišplėtojęs.

PoRadvilosJuodojotikėjimoišpažini­mepasirodančiųužuominųapieikonoklas­tinęmąstyseną, iškitųkeliųdešimtmečiųkolkasneaptiktaišlikęniekokonkretaus,kasliudytųesantšventųiršventųjųatvaiz­dųlaikymobažnyčioseproblematiką.Tik1583metaispasirodoišsamusirilgaspoli­tiko, visuomenininko ir aktyviausio LDK evangelikų polemisto Andriaus VolanoStabmeldystės pasmerkimas. Šiame vei­kalejisaptarėvisuspagrindiniusatvaizdų

17MikalojusRadvilaJuodasis,„Atsakymaspopie­žiausnuncijuiAloisijuiLippomanui“,išlotynųk.vertėDaliaDilytė, in:Lietuvos ateizmo istorijos chrestoma-tija: Religijos kritika, laisvamanybė ir ateizmas Lie-tuvoje, sudarėLiudaVileitienė,Vilnius:Mintis, 1988, p.47–48.

kritikos aspektus – Dekalogo draudimą,atvaizdo pirmavaizdžio problemą, gerbi­moirgarbinimosampratųskirtumus,kriti­kuojabiblia pauperumkoncepciją,raginanelaikyti bažnyčiose atvaizdų.A.VolanoteksteaptinkameirbrandžiausiąU.Zwin­gliopradėtąformuoti,oJ.Calvinoišbaigtąprotestantiškosios ikonoklastinės polemi­kosargumentą,kadnepatysatvaizdaiyrablogis, o žmogaus sąmonė juos paverčiablogiu,nesjiyraamžinastabųkalvė.

Tačiau šiame straipsnyje mus labiaudomina ne įtakos pirmajam LDK ikono­klastiniamtekstui,ojoistorija.PatsA.Vo­lanasteksteužminanemažaimįslių,kuriasįminus galėtume spręsti apie ikonoklasti­nėsmintiespaplitimąirreliginėsvaizdini­jossvarbąLDK.

Spėjimai apie Stabmeldystės pasmerkimo priešistorę ir aplinkybes

Iš A. Volano teksto galima spręsti, kadpolemikaatvaizdųklausimuvykoiranks­čiau. Jis mini, kad jėzuitai buvo para­šę „apie paveikslų laikymą ir garbinimąbažnyčioje“18.Tikėtina,kadjėzuituspasi­sakyti šiuo klausimu paskatino dar anks­čiaupasirodęskokionorsatvaizdųkritikotekstasarbakilę ikonoklastiniaisambrūz­džiai, nes ginti ar teigti kokį nors dalykąpaprastai imama tada, kai prieš tai jį kasnorspaneigia.Tačiaujokiųpaliudijimųkolkasnėrarasta.Minėtiemsjėzuitams,anotAndriaus Volano, atsakė Stanislovas Su­

18AndriusVolanas,„Vilniauslojolininkųstabmel­dystės pasmerkimas“, iš lotynų k. vertė MarcelinasRočka, in: Idem,Rinktiniai raštai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijųleidykla,1996,p.220.

12

drovijus„draugesužymiuKristausbažny­čiosnariu,garsingudaktaruRupertu“19.

Stanislovas Sudrovijus (Sudrowski,apie 1550–1600) buvo Mikalojaus Ra­dvilos Rudojo aplinkos žmogus, palai­kė artimus ryšius suAndriumiVolanu ir1572–1573metųsandūrojebuvopaskirtasVilniaus evangelikų pamokslininku, nuotada Vilniuje polemizavo su jėzuitais20, kol 1589metais buvo perkeltas įBiržus.Stanisławas Kotas, remdamasis minėtuAndriaus Volano teiginiu, užregistravoStanislovoSudrovijausknygąpavadinimuIdololatriae Loiolitarum Vilnensium oppu-gnatio kaipišleistą1583metaisVilniuje21. KarolisEstreicherissavobibliografijojenu­rodo,kadSudrovijusveikaląapiestabmel­dystę yra išleidęs pavadinimu Idolatriae Loiolistarum Oppugnatio ir kad tai įvykę 1594metais.Tačiaupriduria,kadšiandienjis nežinomas, o tuo metu sukėlė didelįtriukšmą.Jėzuitaireikalavękaraliaus,kadminėtas veikalas būtų viešai sudegintaskartusujoautoriumi22.JeiguremtumėmėsK. Estreicheriu, reikėtų ieškoti dar vieno S. Sudrovijaus veikalo, kurį A. Volanasbūtųskaitęs iki1583metų, tačiaubiblio­grafijosejisneaprašytas.MarcelinasRoč­kaspėja,kadA.VolanominimasS.Sudro­vijaus veikalas galėjo likti rankraštinis23.

19 Ibid., p. 220.20KęstutisDaugirdas,Andreas Volanus und die Re-

formation im Grossfürstentum Litauen,Mainz:VerlagPhilippvonZabern,2008,p.68.

21Pagal:IngėLukšaitė,„Komentarai“,in:AndriusVolanas, Rinktiniai raštai,p.374.

22 Elektroniczna baza bibliografi Estreichera, http://www.estreicher.uj.edu.pl/staropolska/indeks/47897.html(žiūrėta2012-04-24).

23MarcelinasRočka,„AndriusVolanas.Gyvenimasirraštai“,in:AndriusVolanas,Rinktiniai raštai, p. 14.

Arba, remiantis K. Estreicherio spėjimu,galbūtjėzuitaipasiekė,kadbūtųsunaikin­tas bent jau veikalas, tik tai įvykę ne po1594metų,opriešA.Volanoveikalopasi­rodymą.Taivisaiįmanoma,turintgalvoje,kad 1580metais spaudos cenzūros nuos­tatus išleido karalius Steponas Batoras, o 1581metaissavocenzūrosediktąpaskelbėirVilniausvyskupasJurgisRadvila.Beto,yraliudijimų,kadpirmąkartąviešai„ere­tikų“ knygos buvo deginamos 1581 me­tais (nežinoma,kurios),nors jau tųpačiųmetųrugsėjįkaraliusnurodėnubaustikal­tuosius, nes „nepakęs, jog tikėjimas būtųplatinamas jėga,ugnimi irgeležimi,onemokymu ir gerais pavyzdžiais“24. Kad ir kaipbūtų,apieS.Sudrovijausveikaloeg­zistavimąkolkastikspėjama.

„Garsingas daktaras Rupertas“ buvoRupertasFinkas,nuo1558metųminimaskaipŽygimantoAugustogydytojas.Apiejįžinoma,kad1569–1570metaisVilniujediskutavoKristausKūnoirKraujobuvimoklausimusujėzuitųvyresniuojuBaltazaruHostovinu25. Įdomu tai, kad A. Volanasmini,jogjiekartusuS.Sudrovijumiatsa­kėjėzuitams,obibliografaikalbatikapieS.Sudrovijausasmeninįveikalą.Paskuti­nisA.Volano kūrybą tyręsK.Daugirdasnustatė,kadR.Finkasmirėvėliausiai1576

24 IngėLukšaitė,Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. XVI a. trečiasis dešimtmetis–XVII a. pirmasis dešimtmetis, Vilnius: Bal­tos lankos, 1999, p. 409–410.

25 Arūnas Sverdiolas, „Paveikslas – ne stabas“,in: Gyvas žodis, gyvas atvaizdas: Fabijono Birkows-kio pamokslas apie šventuosius atvaizdus: Pamokslo faksimilė,vertimas ir studija, sudarėTojanaRačiūnai­tė,Vilnius:Vilniausdailės akademijos leidykla, 2009, p.76.Pagal:PauliusRabikauskas,Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai,sudarėLiudasJovaiša,Vilnius:Aidai,2002,p.147.

13

metųgegužę.Taippatjisteigia,kadA.Vo­lanas1579m.išspausdintameveikaleGy-nimas tikros ir teisingos senosios bažny-čios nuomonės (Defensio verae, orthodo-xae, veterisqve in ecclesia sententiae)26jaukalba apie planus spausdinti veikalą apiestabmeldystę27.DėlšiųfaktųK.Daugirdasdaroišvadą,kadA.VolanoStabmeldystės pasmerkimasgalėjobūtibentišdaliespa­rašytasapie1575–1576metus28.

A.Volanasyrapalikęsdarvienąnuo­rodą, kuri jo tyrėjus skatina spėlioti.Ne­sutrumpintaveikaloantraštėskambataip:Vilniaus lojolininkų stabmeldystės pa-smerkimas, taip pat atsakymas į jų nau-jus priekaištus, dabar pirmąsyk į dienos šviesą išleistas (Idololatriae Loiolitarum Vilnensium oppugnatio: itemque ad nova illorum obiecta responsio, nunc primum in lucem aedita).Ir tekste,paminėjęsS.Su­drovijausirR.Finkoatsakymąjėzuitams,prideda:„Norsanų[jėzuitų–Ū. A.]pažiū­rosnevykusios,niekingos,mūsiškiųlabaiaiškiais įrodymais paneigtos, tačiau tosslidžiosiosgyvatės randaplyšįkur išlįsti,

26[Andrius Volanas], Defensio verae, orthodoxae, veterisqve in ecclesia sententiae de sacramento corpo-ris & sanguinis Domini nostri IESV Christi, veraque eius in Coena sua praesentia, contra nouum & com[m]entitium transubstantiationis dogma, aliosque errores ex illo natos: Ad Petrum Scargam Iesuitam Vilnensem, vanissimi huius commenti propugnatore[m]. Authore Andrea Volano. Respondetur hic quoque obiter Francis-co Turriano, ex eadem factione Monacho: qui duobus libris, altero Florentiae, altero Romae publicatis, Scar-gam sibi suscepit, contra Volanum, defendendum. Losci Litauorum, in typographia illustris ac magnifici Domini, D. Iohannis Kiscae, Magni Ducatus Lituaniae Incisoris, & coet. eiusdem impensis, per Iohannem Kartzanum Velicensem. Anno a Dei filio nato 1579. mense Aprili. AprašytapagalKęstutisDaugirdas,op. cit.,p.299–300.Taippatžr.Ibid.,p.108.

27KęstutisDaugirdas,op. cit.,p.113.28 Ibid.

ir juo tvirčiau jas spaudi, juosmarkiau irlabiau raitosi, stengiasi išsisukti, kad ne­galėtumei jų pagauti.“29 Ingė Lukšaitė,kaip ir Karolis Estreicheris, mano, kad tie priekaištai greičiausiai buvo išsakytižodinio disputometu30. Jis taip pat mini Antoniaus Possevino leidinį Antoniaus Possevino SJ laiškas Steponui Pirmajam, Šviesiausiajam Lenkijos karaliui, prieš kažkokį Volaną, Lietuvos eretiką (Antonii Possevini, de Societate Iesu, Epistola Ad Stephanum Primum, Poloniae Regem Se-renissimum Adversus Quendam Volanum Haereticum Lituanum), išleistą Ingolštate1583 metais. I. Lukšaitė daro prielaidą,kadšisveikalasvisdėltonegalėjobūtitieminimi „nauji priekaištai“, nes „kažin arA. Volanas galėjo spėti atsakyti kaip tikį šią Possevino knygą, kadangi komen­tuojamąją [Lojolininkų stabmeldystės pa-smerkimą –Ū.A.]jisbaigė,kaipnurodytapratarmėje,1583m.balandžiomėnesį“31. VisdėltoA.PossevinassavoLaišką Len-kijos karaliui išspausdino vėliau, nei A.Volanassavoveikalą,todėlveikiaurei­kėtų ieškoti atvirkštinio ryšio.Laiško pa­baigojenurodyta jo parašymodata: „Vil­naeipsadiePentecostes“32, per Sekmines. TaismetaisVelykosbuvobalandžio10d.,tad bet kuriuo atvejuA. Possevinas savo

29 Andrius Volanas, op. cit., 220. 30 Ingė Lukšaitė, „Komentarai“, p. 374; Elektro-

niczna baza bibliografi Estreichera, http://www.estrei­cher.uj.edu.pl/staropolska/indeks/54619,0263.html.

31IngėLukšaitė,„Komentarai“,374.32 [Antonio Possevino], Antonii Possevini, de So-

cietate Iesu, Epistola ad Stephanum Primum, Poloniae Regem Serenissimum. Adversus Quendam Volanum ha-ereticum Lituanum,Ingolstadt:TypographicaWolegan­gi Ederi, 1583, p. 72, http://www.dbc.wroc.pl/dlibra/doccontent?id=4966&from=FBC(žiūrėta2012-04-25).

14

Laišką parašėgerokaivėliau,nei A. Vola­nasužbaigėsavotraktatą(balandžio1d.).TačiauI.LukšaitėšįA.Possevinoveikaląkaip susijusį su A. Volano Stabmeldystės pasmerkimu mini ne veltui. Jis greičiau­siaibuvoparašytasreaguojantįA.Volanopasisakymą apie stabmeldystę, nes tokiųužuominų rasta.Kita įdomi detalė apie šįA.Possevinolaiškąyrata,kadK.Daugir­das jįminikaipparašytą1579metais33, o tik išspausdintą 1584-aisiais, kuriame A.Possevinas karaliui S. Batorui pasakojaapie A. Volano veikalo Gynimas tikros ir teisingos senosios bažnyčios nuomonės pavojingumą.Taigiiršisfaktastikpatvir­tintųK.Daugirdonuomonę,kadStambel-dystės pasmerkimas parašytasanksčiauneiišspausdintas.

Mįslingi Andriaus Volano veikalo atgarsiai

Po Stabmeldystės pasmerkimo A. Volanas prieatvaizdųklausimonebegrįžo.Praėjusporai metų Vilniuje šiuo klausimu vykosvarbuskolokviumas,įkurįsuvažiavoliu­teronai ir „Šveicarijos bažnyčių išpažini­mąpriimantys teologai“ išKaraliaučiaus,SaksonijosirLDKmiestų,čiavisądisku­sijąsavoaštriakalbavedėA.Volanas,ne­trukusjosprotokolasbuvoišspausdintas34. AnotDariausPetkūno,kolokviumasbuvosvarbus siekiant išsaugoti bendrystę tarpLDKLiuteronųirReformatųBažnyčių35,

33KęstutisDaugirdas,op. cit.,p.108.34 Visas protokolas išverstas ir išspausdintas leidi­

nyjeReliginis kolokviumas Vilniuje (1585 06 14) dėl straipsnio apie Viešpaties Vakarienę,išlotynųk.vertėJolantaGelumbeckaitė,parengėJolantaGelumbeckaitė,SigitasNarbutas,Vilnius:Lietuviųliteratūrosirtautosa­kosinstitutas,2006,p.77–111.

35DariusPetkūnas,„1585metųVilniauskolokviu­

o šiai bendrystei svarbiausia buvo išsiaiš­kintiEucharistijosklausimą.

Tačiau įVilniaus lojolininkų stabmel-dystės pasmerkimą buvo atsakyta. Vilniaus akademijoskontroversinėsteologijosdės­tytojas Emanuelis Vega36 savo studentui Andriui Jurgevičiui pavedė rimtai užsi­imti atsakymu į šį A. Volano veikalą37. A. Jurgevičius savo veikaląApie pamal-dų ir Šventojoje Bažnyčioje nuo apaštalų laikų labai priimtą šventųjų paveikslų nau-dojimą (De pio et in sancta ecclesia iam inde ab apostolis receptissimo sacrarum imaginum usu)38 užbaigė (dedikacijąLu­dovicuiFuligniuipasirašė)1586m.sausio10d.Taipjaunasisjėzuitasįgijoteologijos(magistro?) laipsnįgreta laisvųjųmenųirfilosofijosmagistrolaipsnių39.

A. Jurgevičiaus atsakymas yra išsa­mus ir ilgas – 85 puslapiai. Jo pradžiojeautorius suformuluoja penkis teiginius išA.Volano teksto, kuriuos toliau paneigs:

mas–kunigaikščioKristupoRadvilosPerkūnopastan­gosišsaugotiekleziastinębendrystętarpLDKLiutero­nų irReformatųBažnyčių“, in:Religinis kolokviumas Vilniuje,p.181–204.

36KaipminiPauliusRabikauskas,E.VegaVilniujepradėjodėstytineturėdamasmokslolaipsnio,jamteolo­gijosdoktoratassuteiktastik1587m;PauliusRabikaus­kas, op. cit.,p.274.

37KęstutisDaugirdas,op. cit.,p.117.38[AndriusJurgevičius],De pio et in Sancta Eccle-

sia iam inde ab Apostolis receptissimo sacrarum imagi-num vsu, deq[ue] sacrilega nouorum iconoclastarum, in exterminandis illis, per summam Christi contumeliam, immanitate, itemq[ue] De Sanctorum veneratione, et inuocatione theses, in Academia Vilnensi disputandae, aduersus impium et famosum libellum, a Volano quo-dam recenti iconomachorum archiministro, editum / propugnatore, Andrea Iurgevicio, s. theologiae candi-dato, et artium liberalium ac philosophiae magistro, praeside r. p. Emmanuele a Vega, in eadem Academia ss. theologiae professore ordinario, Vilnius: Typis Aca­demicis S. I.,1586.

39KęstutisDaugirdas,op. cit.,p.117.

15

apie mokymą, kad atvaizdai yra tas patskas stabai; kad be stabmeldystės nuodė­mės Dievas negali būti garbinamas at­vaizduose;kadŠventajameRaštegriežtaiuždraustaatvaizduotiDievą;kadatvaizdaituri būti pašalinti iš bažnyčių ir kad nie­kaipnegalimarodytipagarbosatvaizdamsbestabmeldystėsnusikaltimo40.AtsakymąA.Jurgevičiussuskirstėįšešisskyrius,kaikuriuosjųįdalis,oišvisosunumeravo105tezes.PirmojoskyriauspradžiojeA.Jurge­vičiusteigia,kadA.VolanasbeveikviskąikismulkmenųyranurašęsišJ.Calvino41. Įtokiąamžininkopastabąvertaįsiklausyti.Mums,išanalizavusikonoklastų,tarpjųirJ.Calvino,polemikosbendrąsiasvietasirpalyginussuA.Volanotekstoargumenta­cija,nepasirodė,kadpastarasisdalykądės­totaippatkaipJ.Calvinas.TačiaureikėtųplatesnėsJ.Calvinoveikalųanalizės,kadbūtųgalimagriežtaipatvirtintiA.Jurgevi­čiausteiginįarbajįpaneigti.

Nežinoma,arA.Volanasdalyvavožo­diniame dispute42 dėl šioA. Jurgevičiausatsakymo,tačiauraštuA.Volanaspolemi­kosnetęsė.Irtasnestebina.A.Jurgevičiaustekstas yra labai detalus ir preciziškas,tačiau juntamas jo „studentiškumas“, jisstokojapoleminėsaistros.Beto,veikalasišspausdintaspraėjusbeveiktrejiemsme­tams po Vilniaus lojolininkų stabmeldystės pasmerkimo pasirodymo. Problematika, kaipminėjome,nebuvovienaišaktualiau­sių,ovėlaipasirodęsatsakymasgreičiau­

40AndriusJurgevičius,op. cit., p. [A4r–A4v]. 41 Ibid., p. [Br].42K.Daugirdasmini,kadbūdavę įprastapirmiau

išspausdintipoleminestezes,tadajassvarstytiviešaižo­diniamedispute.KęstutisDaugirdas,op. cit.,p.117.

siai nebebuvo įdomus priešininkui. Tai,kadšiostemosimtisE.Vegapavedėsavostudentui,taippatrodojosantraeiliškumą,tinkamą veikiau studijų objektą retorikailavinti.

Tačiau K. Estreicheris bibliografijojenurodovienąfaktą,kurioneminiA.Volanopolemiką išsamiai išstudijavęsK.Daugir­das.E.Vega1586metais,kaipirjostuden­tas,yraišspausdinęsveikalą,kuriameatsa­koįA.VolanoStabmeldystės pasmerkimą – De cultu et invocatione sanctorum, contra librum Volani de idololatria Jesuitarum (Apie šventųjų kultą ir jų šaukimąsi, prieš Volano knygą apie jėzuitų stabmeldystę). Spaudinys,kaipnurodomabibliografijoje,šiuometusaugomasMaskvosvalstybinėjebibliotekoje43,tadjopatikrintidarneturė­jomegalimybės, tačiauvien jo egzistavi­mofaktasyraįdomusirskatinapamąsty­ti, kodėlE.Vega, tęsti polemikąpavedęssavostudentui,įtąpatįveikaląatsakopats.Sprendžiantišpavadinimo,E.Vegalabiaususitelkėįšventųjųkultopagrindimą.Gal­būtteologasbuvosumanęsišskirtidues­minius klausimus, kuriuos savo veikaluose A.Volanasirkitiikonoklastaisuliedavoįvieną–dieviškusatvaizdusiršventųjųat­vaizdus. Dažnai jie atmesdavo atvaizduskaltindami katalikus stabmeldyste dėl to,kadjuosevaizduojamišventieji,ošventųjųprotestantai nepripažino, tad jų sistemojetokieatvaizdaibeilgopagrindimobūdavotraktuojamikaipstabai.Tačiauneturėdamigalimybėssusipažintisuveikalu,daugiaunebespėliosime.

43 XV–XVI a. Lietuvos lotyniškų knygų sąrašas, su­darėDaivaNarbutienėirSigitasNarbutas,Vilnius:Lie­tuviųliteratūrosirtautosakosinstitutas,2002,p.195.

16

Šioje istorijoje yra daugiau klausimųneiatsakymų,otaipnorisinuoseklauspa­sakojimo.Teisybėsdėleiturimepaminėti,kadtokspasakojimasbuvosukurtas–ku­nigasJuozasVaišnora1958metaisRomo­je išleistoje knygojeMarijos garbinimas Lietuvoje pateikia labai įdomią irkolkasvienintelę nuoseklią lietuviškojo ikono­klazmoistoriją:

Lietuvojekovądėlpaveikslųgarbinimosukė­lėreformacija,ypačiaikalvinistai, kurie iš pat pradžiosgriežtaipasisakėpriešpaveikslųvar­tojimąirjųgerbimą.TojikovaypačbuvoaštriVilniuje,kurspietėsižymiausiejireformacijosvadai,kaičia1568m.atvykojėzuitai.KovospriešpaveikslusvadasbuvoRadvilosRudojosekretoriusirvisųkalvinųbendruomeniųsen­jorasAndriusVolanus(1530–1610),Vilniujeįsisteigęsspaustuvęirsavoraštaisišėjęsįkovąprieškatalikus ir jėzuitus,ginančiuspaveiks­lųgarbinimą.1586m.Vilniujebuvosurengtiviešiginčaiapiepaveikslųgarbinimą. Išvie­nos pusės stojo jėzuitai, o iš antrosVolanusir Sudrovius kalvinistai, ir daktaras Rupertas liuteronas. Dar prieš tą viešą ginčą Volanusatspausdino knygelę „Idololatria [sic] Lojo­listarum[sic]Vilnensium“(Vilnius1583m.),į kurią atsakė Vilniaus kanauninkas, jėzuitųauklėtinis Andrius Jurgevičius (+1604) savoraštu „Depio in sanctaEcclesia iam indeabApostolis receptissimo Sacrarum Imaginumusu... adversus impium et famosum libellum aVolanoquodamrecentiIconomachorumAr­chiministro“ (Vilnius1584).Volanusnepasi­davėirnelikoskolingas:jis1585atspausdino„AdlibellumJurgevitiiresponsio“.Poleminėsliteratūros šiuo klausimu priešVolano raštusgamino ir jėzuitai. Ispanas Emanuelis Vega,darbavęsisVilniuje, 1586m. išleido„DepioSacrarumImaginumusu“ir„Decultuetvene­ratione Sanctorum contraVolanum“.Vėliau,reformacijaigęstant,paveikslųgarbinimorei­kalupoleminėliteratūranebebuvoaktuali.44

44JuozasVaišnora,Marijos garbinimas Lietuvoje, Roma:FaustoFailli,1985,p.240–241.

Pasakojimas atrodo labai rišlus, iš­sprendžiantisvisusneaiškumusirnelogiš­kumuslietuviškojoikonoklazmoistorijojeir juo norėtųsi tikėti, tačiau autorius ne­pateikė nė vieno šaltinio, kuriuo remiasi.Nepaisant neteisingai nurodytų faktų45, vis tiek yra labai įdomu, kad J.VaišnoraminiA.Volano atsakymąA. Jurgevičiui,E.Vegosveikaląapieatvaizdusirtai,kad1586metais vyko viešas disputas dėl at­vaizdųir jamedalyvavoA.Volanas.Pas­tarasis faktas būtų visai logiškas, tačiau K. Daugirdas, ištyręsA. Volano gyveni­mąirveiklą,pagrindimojamnerado.TaippatA. Jurgevičiaus veikalo pasirodymas,datuojamas porąmetų anksčiau, atrodytųlabai natūralus – į poleminį veikalą atsa­koma iškart. Taip pat ir tai, kad A. Vola­nasįjįatsako.DuE.Vegosveikalai–apiešventųatvaizdųnaudojimąiršventųjųkul­tą–patvirtintųmūsųspėjimą,kadjisnorė­joatskirti šiuos ikonoklastinėspolemikosaspektus,tačiau,otailabaisuprantama,jųabiejųėmėsipats.Taigibūtųlabai įdomusužinoti, kuo rėmėsi J. Vaišnora, pateik­damastokiąsklandžią ikonoklazmoLDKminiistorijosversiją.

PoA.JurgevičiausirE.Vegosveikalųapie atvaizdus, pasirodžiusių tais pačiaismetais,apieLDKteritorijojeišleistusvei­

45Rupertas,kaipminėtaDaugirdo,turėjobūtimiręsjauprieš1576m.(KęstutisDaugirdas,op. cit.,p.113);be to, Rupertas buvo kalvinistas (Paulius Rabikaus­kas, op. cit., p.147); Jurgevičiausatsakymaspasirodė1586m.;Vegabuvoportugalas (PauliusRabikauskas,op. cit.,p.204),joveikaloDe cultu et invocatione Sanc-torum contra Volanumpavadinimasbibliografijojepa­teikiamassužodžiu„invocatione“,one„veneratione“(XV–XVI a. Lietuvos lotyniškų knygų sąrašas,p.195);svarbiausia–kadJ.VaišnoranurododuE.Vegosvei­kalus.

17

kalus, skirtus šiai teologinei diskusijai,daugiauduomenųkolkasneaptikome.

Pabaigai

Reformacijos židinių ikonoklastinėsmin­ties raidą galėtume skirstyti į tris etapus.Pirmajam atstovautų radikalieji atvaizdųkritikai,savoraštuosesmerkęatvaizdusirkitąreliginęvaizdinijąirteigęjųšalinimąiš bažnyčių. Jų argumentacija paprastainėranuosekli,apsiribojacitatomisišŠven­tojo Rašto ir aršia retorika (A. Karlstad­tas Vitenberge, L. Hätzeris Šveicarijoje).Antrojo etapo atvaizdų kritikos tekstuosematytianalitinismąstymas,siekiamaapi­brėžti problemą, daugiausia dėmesio tel­kiamaįtiesioginiusatvaizdus(M.Buceris,U.Zwinglis).Trečiuojuprotestantiškosiosikonoklastinėspolemikosetapuvadintumeproblematikos išsprendimą nuoseklioje

teologinėjesistemoje,kaippadarėJ.Cal­vinas,iratvaizdųdraudimoįteisinimąofi­cialiame Bažnyčios tikėjimo išpažinime.Tarsi mintis rutuliotųsi šitaip: abstraktu,platu, neartikuliuota→ konkretu, siaura,artikuliuojama(tikslingaikritikuotiprade­damitikatvaizdai)→abstraktuirartiku­liuota(išsiaiškinus,kuoblogaitiesioginiaiatvaizdai,tampaaiškiau,kokieirkodėlti­kėjimovizualumaidarnetinkami).

Pagalšiąschemągalėtumežvelgti ir įLDK ikonoklastinės minties raidą. Rad-vilos Juodojo laiškasA. Lippomanui čiaatstovautų pirmajam etapui, A. VolanoStabmeldystės pasmerkimas – antrajam.Trečiojoetapo,kaiatvaizdųklausimasiš­sprendžiamasvietinėsBažnyčiosoficialia­metikėjimoišpažinime,LDKskirtinega­lėtume.Tačiau išsamesniminėtųklaidžiųfaktųtyrimaigalėtųatskleistiįdomiųLDKpasireiškusioikonoklazmoaspektų.

IcoNocLASTIc coNTRoVERSy IN ThE GRAND Duchy of LIThuANIA. ThE TANGLED SToRy of oNE WoRK

Ūla Ambrasaitė

S u m m a r y

The article presents some introductory notes on research into the iconoclastic controversy in the GrandDuchyofLithuania,andsuggestsreasonsfortheirrelevance.Writingsfromtheearlyandmid-16thcenturywhichshowtracesoficonoclasticthoughtarepresented. In his poem De vita et gestis Divi Hyacinthi carmen(1525),MykolasHusovianasintroducesthereadertothegrowing‘Lutheranheresy’inWesternEurope, which also had an iconoclastic aspect. In the treatise by Mykolas Lietuvis De moribus Tartarorum, Lituanorum et Moscorum fragmina X, multipli historia referta (written in 1550, and printed in

1615),wecanperceivenotaconsciousiconoclasticstance but rather a humanist criticism.

A more conscious attempt to criticise the visuality of faith was made byMikalojus RadvilaJuodasis.HislonglettertothepapalnuncioAloisioLippomano (Duae epistolae, 1556) explains hisintentions to form a separate Vilnius church, which would also have iconoclastic traits.

Thearticlealsoreviewsthehistoriographically,but only separately, described facts about the most important work of iconoclastic polemics of the Grand Duchy of Lithuania, Andrius Volanas’

18

Gauta: 2012 09 12 Autorės adresasPriimtapublikuoti:20121018 Vilniausuniversiteto

LietuviųliteratūroskatedraUniversitetog.5,LT-01513Vilnius

El.paštas:ula.ambrasaite@gmail.com

Idololatriae Loiolitarum Vilnensium oppugnatio, whichwasprintedin1583.Theauthorhighlightsalotofquestionsposedbythework,thesolutionstowhichmight allow us to judge the extent of iconoclastic

thoughtandtheimportanceofreligiousimageryintheGrandDuchyofLithuania.Byconnectingthefactstoacoherentnarrative,thearticleidentifies‘blankspots’inhistory,andsuggestsareasforfurtherresearch.