gydytojo ir paciento bendravimo etiniai aspektai

LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS

UGDYMO MOKSLŲ FAKULTETAS

EDUKOLOGIJOS KATEDRA

Vilma Tarabildienė

GYDYTOJO IR PACIENTO BENDRAVIMO ETINIAI

ASPEKTAI

Magistro darbas

Taikomosios Etikos specialybės II kurso studentė

Vadovas:

doc. dr. Loreta Anilionytė - Lozuraitienė

Vilnius, 2017

Turinys

ĮVADAS .............................................................................................................................................. 2

1. GYDYTOJAS IR PACIENTAS: ISTORINĖ SANTYKIŲ RAIDA, PAGRINDINIAI

DOKUMENTAI, PROBLEMOS ........................................................................................................ 6

1.1 Gydytojo ir paciento santykių raida ir pagrindiniai medicinos etikos principus

reglamentuojantys dokumentai ............................................................................................................ 6

1.2 Medikų veiklos vertinimas etiniu aspektu. .............................................................................. 13

1.3 Bendravimo samprata ir reikšmė medicinos sferoje ................................................................ 18

1.3.1 Gydytojo ir paciento bendravimo modeliai .............................................................................. 22

1.3.2 Gydytojų ir pacientų santykių sociologiniai ypatumai ............................................................ 28

1.3.3 Gydytojo ir paciento vaidmuo priimant sveikatos priežiūros sprendimus (informuoto paciento

teisės) ................................................................................................................................................. 32

1.4 Pacientų pasitikėjimas medikais ir situacija Lietuvoje ............................................................ 36

2. AUTONOMIJA IR PATERNALIZMAS SVEIKATOS PRIEŽIŪROJE .................................... 40

2.1 Autonomija sveikatos priežiūroje ................................................................................................ 40

2.2 Etiniai autonomijos sampratos aspektai ...................................................................................... 41

2.3.Paternalizmas sveikatos priežiūroje............................................................................................. 51

2.4. Paternalizmas seriale „Daktaras Hausas“ ................................................................................... 53

2.5. Medikų bendravimas su Alzheimerio liga sergančiais asmenimis ir jų artimaisiais ............... 58

3. TYRIMAS ..................................................................................................................................... 62

3.1 Tyrimo metodika ......................................................................................................................... 62

3.2 Kiekybinio tyrimo rezultatai ir jų analizė .................................................................................... 62

3.3 Kokybinio tyrimo rezultatai ir jų analizė ..................................................................................... 81

IŠVADOS .......................................................................................................................................... 89

LITERATŪROS SĄRAŠAS ............................................................................................................. 91

SANTRAUKA .................................................................................................................................. 95

SUMMARY ...................................................................................................................................... 96

PRIEDAS NR. 1 ................................................................................................................................ 97

PRIEDAS NR. 2 ................................................................................................................................ 98

PRIEDAS NR. 3 .............................................................................................................................. 102

2

ĮVADAS

Temos aktualumas. Pirmieji oficialūs šaltiniai, kuriuose nagrinėjami mediko ir paciento

santykiai siekia 460 – 337 m. prieš m. erą – tai Hipokrato priesaika, kuria ir šiais laikais yra

vadovaujamasi, medikai vis dar būna prisaikdinti vadovautis šia priesaika. Tai leidžia daryti

prielaidą, kad mediko ir paciento santykių problematika yra aktuali jau ne vieną tūkstantmetį. Vis

dėlto pripažįstama, kad šiais laikais ji nebeatitinka visų lūkesčių, nes joje pacientas matomas tik

kaip patologinis kūnas, tačiau ne asmenybė ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl turėjo keistis

sveikatos priežiūros sektoriuje numatomos nuostatos gydytojų ir pacientų atžvilgiu.

Šiuolaikinis, demokratiškoje valstybėje gyvenantis individas nori už save ir savo gyvenimą

būti atsakingas pats, to tikisi ir iš medicinos sektoriaus personalo. Tikimasi turėti galimybę spręsti

pačiam, kaip elgtis savo sveikatos ir kūno atžvilgiu. Pacientai tikisi ne tik profesionalios

medicininės intervencijos, tačiau ir būti išklausyti, jausti pagarbą, tikimasi mediko empatijos,

užuojautos ir kt. Išauga lūkesčiai dėl sveikatos priežiūros sektoriaus, kurie neapsiriboja vien tik

kompetentinga medicinine intervencija. Sveikatos apsaugos ministerija ir jai pavaldžios institucijos

gauna vis daugiau pacientų skundų ir prašymų, susijusių su konfliktinėmis situacijomis su sveikatos

priežiūros teikėjais. Tai yra dar viena iš priežasčių, skatinančių poreikį diskutuoti ir spręsti medikų

ir pacientų bendravimo problemas. Ėmus nagrinėti skundus buvo pastebėta, kad asmens sveikatos

priežiūros įstaigos itin dažnai yra nepasirengusios išvengti konfliktinių situacijų ir konstruktyviai

spręsti kilusius konfliktus dėl organizacinių, psichologinių priežasčių.

Nemaža dalis skundų yra susijusi su netinkamomis, nekokybiškomis medicininėmis

paslaugomis, tačiau Lietuvos bioetikos komiteto atlikta skundų analizė atskleidė, kad paskatą

skųstis sustiprina nepagarba pacientui, nepakankamas bendravimas, nedėmesingumas, privatumo

neužtikrinimas ir pan. Visą tai rodo, kad pagerinus gydytojo ir paciento tarpusavio bendravimą,

būtų galima išvengti daugybės konfliktų, nuo kurių kenčia visos į konfliktą patekusios šalys

(pacientas-šeima-medikas-įstaiga).1

Sveikatos priežiūros teikėjo ir gavėjo – paciento santykiai neišvengiamai yra asimetriški, iš to

kyla problemos, jei abi šalys nesugeba tinkamai įvertinti tokių santykių ypatybių. Jei abi pusės

nesugeba susitaikyti su šia asimetrija, tokius santykius tęsia neišvengiami konfliktai pasižymintys

nepasitikėjimu, nepagarba, neišklausymu ir kt. Tokiu atveju medicininės intervencijos kokybė

žymiai suprastėja, kur kas sunkiau maksimaliai pagerinti asmens sveikatos būklę. Ne mažiau

reikšminga tai, kad abi pusės patiria emocinius, psichologinius išgyvenimus, nepasitenkinimą ir

pan.

1https://sam.lrv.lt/uploads/sam/documents/files/Veiklos_sritys/Asmens_sveikatos_prieziura/Diagnostikos_metodikos_ir

_rekomendacijos/Rekomendacijos/11%2030_REKOMENDACIJOS_Bendravimo%20gerinimas%20Versija%2007.doc

x (P. 1)

https://sam.lrv.lt/uploads/sam/documents/files/Veiklos_sritys/Asmens_sveikatos_prieziura/Diagnostikos_metodikos_ir_rekomendacijos/Rekomendacijos/11%2030_REKOMENDACIJOS_Bendravimo%20gerinimas%20Versija%2007.docx



3

Dėl minėtų ir kitų panašių priežasčių, stengiamasi suprasti kuo pasižymi gydytojo ir paciento

santykiai, jų modeliai. Svarbu išanalizuoti kuo pasižymi pagrindiniai oficialūs dokumentai

numatantys pareigas, ginantys gydytojų ir pacientų teises. Kitas etapas – išanalizuoti santykių

modelius, pagrindines bendravimo problemas iš etinių, teisinių, sociologinių pozicijų.

Gydytojų ir pacientų geriems santykiams užtikrinti, nepakanka oficialių dokumentų, kuriuose

daugiausia numatomos tik informuoto, autonomiško paciento teisės. Maksimaliai geriems sveikatos

priežiūros teikimo sferos rezultatams pasiekti, būtinos moralinės vertybės, kuriose numatomas

specifinis, empatiškas tarpusavio bendravimas.

Analizuojant gydytojo ir paciento bendravimo etinius aspektus, susiduriama su autonomijos

nepaisymo problemomis, tam tikrais atvejais būtino paternalistinio gydymo metodais, kurie

nepriklausomai nuo geriausių lūkesčių, demokratiškose valstybėse vertinami negatyviai.

Susiduriama su problema siekiant nustatyti tinkamiausią bendravimo modelį, nes akivaizdu, kad

skirtingose situacijose, siekiant geriausių rezultatų, naudingi skirtingi bendravimo modeliai. Taip

pat pastebima, kad neretai medikams yra fiziška sudėtinga laikytis visų medicinos etikos normų, o

dėl to iškyla konfliktinės situacijos ir gali suprastėti medicininės intervencijos kokybė, psichologinė

visų šalių (gydytojo, paciento, artimųjų) būklė. Visa tai rodo, kad gydytojo ir paciento bendravimo

etiniai aspektai yra ypatingai reikšmingi dėl daugybės priežasčių. Ši tema nepraranda savo

aktualumo, nes diskutuojama ir analizuojama apie vieną jautriausių žmonių grupių – pacientus, o jų

sveikatos būklė yra susijusi ne tik su profesionaliu, kokybišku sveikatos priežiūros teikimu, tačiau ir

tuo, kaip su jais yra bendraujama.

Darbo naujumas. Ši tema nėra labai nauja, nes yra analizuojama jau nuo Hipokrato

priesaikos atsiradimo iki šiol. Tačiau tai tik įrodo, kad ši tema yra neabejotinai aktuali. Tai, kad šia

ir panašiomis temomis vis yra rašomi moksliniai darbai, parodo, kad sveikatos priežiūros sektorius

turi būti peržiūrimas vis iš naujo, nes kinta vertybės, lūkesčiai. Kadangi Lietuvoje pasirodo vis

daugiau įvairių publikacijų, kuriose skundžiamasi medikų elgesiu su pacientais, tai skatina iš naujo

peržiūrėti šią temą siekiant išsiaiškinti pagrindines problemas ir ieškant jų sprendimų būdų.

Gydytojų ir pacientų santykiai nagrinėtini ne tik dėl konfliktų, bet ir dėl nuolat kintančių tiek

gydytojų, tiek pacientų lūkesčių ir su jais atsirandančių vis naujų problemų. Tie lūkesčiai ir

problemos susiję su tobulėjančiomis medicinos technologijomis, nepakankamų resursų skirstymu,

žmonių gyvensenos pokyčiais – ypač didėjančiu mobilumu ir globalizacijos keliamais iššūkiais.

Šiame darbe siekiama nuodugniai išanalizuoti gydytojo ir paciento santykių ypatumus iš

įvairių perspektyvų. Nors pagrindinis darbo akcentas – etiniai – paciento santykio aspektai, jų

analizė neatrodo galima be teisnių dokumentų, sociologinių apklausų, taip pat istorinės gydytojų

pacientų santykių raidos analizės. Darbe analizuojami bendravimo modeliai, išskiriant jų teigiamus

4

ir neigiamus aspektus. Siekiama išsiaiškinti, kuo turėtų pasižymėti geri gydytojų ir pacientų

santykiai, kurių dėka galima pasiekti maksimalių sveikatos priežiūros gerinimo rezultatų.

Atliktas kiekybinis tyrimas, kuriuo siekiama išsiaiškinti įvairaus amžiaus pacientų požiūrį

apie gydytojo ir paciento bendravimo etinius aspektus. Taip pat atliktas kokybinis tyrimas – interviu

su įvairių specializacijų medikais, siekiant išsiaiškinti, kas, jų nuomone, yra svarbiausia bendravime

su pacientais, kuo šie santykiai turi būti pagrįsti ir kt. Tyrimu siekiama išsiaiškinti, ar pacientai žino

savo teises, yra patenkinti gydymu, bendravimu su medicinos personalu, ar medikai mano, kad

bendravimas su pacientais turi įtakos gydymo procesui, ar mediko vertybinės orientacijos, nepaisant

aukšto profesionalumo, turi įtakos sėkmingai medicinos intervencijai ir kt.

Tyrimo objektas – gydytojų ir pacientų bendravimo ypatybės ir jų etiniai aspektai.

Tyrimo tikslas – išanalizuoti gydytojų ir pacientų bendravimo etinius, sociologinius,

istorinius aspektus, išanalizuoti bendravimo problemas ir sprendimo būdus bei pagrindinius

bendravimo modelius.

Tyrimo hipotezė – gydymo proceso sėkmę lemia ne tik gydytojo profesinės žinios ir

gebėjimai, bet ir jo asmeninės savybės bei gydytojo ir paciento bendravimo ypatumai.

Tyrimo uždaviniai:

1. Išanalizuoti pagrindinius, istorinius bei teisinius gydytojo ir paciento santykius

reglamentuojančius dokumentus.

2. Išanalizuoti pagrindinius gydytojų ir pacientų santykių modelius. Atskleisti šių santykių

ypatumus, problematiką ir įtaką sveikatos priežiūros teikimui.

3. Atlikti kokybinį tyrimą – interviu su kelių specializacijų medikais, siekiant atskleisti etinio

bendravimo ypatybes, problemas.

4. Atlikti kiekybinį tyrimą, apklausiant įvairių amžiaus grupių pacientus, siekiant išsiaiškinti,

kaip pacientai vertina bendravimą su gydytojais.

5. Pateikti tyrimo duomenis ir jų analizę.

Tyrimo metodai. Šiame magistriniame darbe atliktas teorinis tyrimas, naudojant literatūros

turinio analizę, siekiant atskleisti pagrindinį tikslą – gydytojo ir paciento bendravimo etinių aspektų

ypatybes. Taip pat naudojami šie mokslinio tyrimo metodai: kritinės analizės metodas – darbe

pateikiama kritinių teorijų sampratų interpretacija, pasitelkiant įvairių situacijų analizes, norint

įvertinti žinias apie konkrečių problemų pagrįstumą; darbe taikytas rekonstrukcinis metodas –

rekonstruojant įvairias etikos teorijas kritinio pažinimo ribose; lyginamasis metodas – tiriant ir

analizuojant skirtingus požiūrius gydytojo ir paciento bendravimo etinių aspektų klausimu

(lyginami skirtingų mokslininkų, filosofų, sociologų požiūriai ir kt.). Kadangi teorijų rekonstrukcija

yra interpretacinio pobūdžio, taikomas ir hermeneutinis metodas. Pridedamas kiekybinis ir

kokybinis tyrimas bei jų analizė.

5

Darbo struktūra ir apimtis. Magistrinį darbą sudaro šios dalys: patvirtinimas apie atlikto

darbo savarankiškumą, įvadas, dėstomoji dalis, praktinė dalis, išvados, literatūros sąrašas, santrauka

(lietuvių ir anglų kalbomis). Pirmojoje teorinėje dalyje gydytojo ir paciento bendravimas aptariamas

iš istorinės pozicijos, pristatomi pagrindiniai bendravimo santykius reglamentuojantys dokumentai,

pagrindiniai bendravimo modeliai. Antrojoje darbo dalyje – analizuojama autonomija,

paternalizmas ir gydytojo ir paciento bendravime kylančios problemos, bendraujant su Alzheimerio

liga sergančiais pacientais. Trečioje dalyje – pristatomas atliktas tyrimas (kiekybinis – apklausti

įvairaus amžiaus grupių asmenys ir kokybinis – pateikiamas interviu su gydytojais) ir jo rezultatai.

Darbą sudaro 102 puslapiai, 2 lentelės ir 18 paveikslėlių iliustruojančių tyrimo rezultatus, 3 priedai.

6

1. GYDYTOJAS IR PACIENTAS: ISTORINĖ SANTYKIŲ

RAIDA, PAGRINDINIAI DOKUMENTAI, PROBLEMOS

1.1 Gydytojo ir paciento santykių raida ir pagrindiniai medicinos etikos

principus reglamentuojantys dokumentai

Istoriškai medikų ir pacientų santykiai, įsipareigojimai – kito ne vieną šimtmetį. Mediko ir

paciento santykių modelis priklauso nuo pačios medicinos plėtros ir sociokultūrinių, tam tikro

laikotarpio ypatumų. Keičiantis ligos ir sveikatos sampratai, keičiasi ir pačių medikų ir pacientų

santykių modelis. Kol dar nebuvo pažengęs mokslas, gydymo modeliai ir patys santykiai buvo

paremti įvairiais mistinio pobūdžio bendravimo ir gydymo modeliais. Pavyzdys čia gali būti

senovės Egiptas. Senovės Egipte gydytojais buvo magai ir dvasininkai, kurie, remdamiesi mistika ir

teologija, bandė paaiškinti pacientui ligų priežastis.2

Siekiant geriau suprasti gydytojo ir paciento bendravimo santykius, jų etinius aspektus, kurių

tikimasi šiais laikais, būtina išanalizuoti istorinę raidą, svarbiausius, šiuos santykius

reglamentuojančius dokumentus.

Analizavimas, kodėl reikalaujama ypatingo bendravimo tarp sveikatos priežiūros teikėjo ir jos

gavėjo, padės suprasti, kokios galimos pasekmės gresia, jei į šį santykį nebus žvelgiama rimtai, jei

santykiai nebūtų reglamentuojami, kritiškai ir griežtai vertinami.

Hipokrato priesaika

Pirmasis istoriškai reikšmingas dokumentas, kuriame kalbama apie mediką, jo veiksmų

etinius aspektus – Hipokrato priesaika ( apie 460 – 337m. prieš m. erą). Tai buvo pirmasis oficialus

dokumentas, įpareigojantis, normuojantis medicinos atstovų veiklą, atskleidęs humaniškosios

medicinos esmę, jame medikų veikla įprasminta remiantis moralinėmis nuostatomis. Ši priesaika

įpareigojo medikus gerbti pacientą, padėti sergančiajam neturint jokių savanaudiškų paskatų, siekti

jo gerovės, o pagrindinė mediko pareiga ir svarbiausias priesaikos principas: „pirmiausia nepakenk“

(Primum non nocere). Prisaikdinamas medikas prisiekia būti profesionaliu gydytoju ir nekenkti

pacientams, pažada tesėti priesaikoje numatytas sąlygas, prisiekia laikytis konfidencialumo,

prisiekia elgtis dorai ir kt. Svarbu paminėti, kad priesaikoje skelbiama: „Medicininį gydymą aš

taikysiu ligonių naudai pagal savo galimybes ir nuožiūrą. Neduosiu jiems nieko kas galėtų pražudyti

ar sužeisti...“. Iš pastarųjų eilučių aišku, kad medikas gali gydyti pacientą remdamasis tik savo

nuožiūra, su pastaruoju nesitardamas, tai paternalistinis gydymo modelis. Taip pat labai svarbu tai,

kad priesaikoje pabrėžiama jog medikas jokiu būdu negali prisidėti prie paciento mirties, negali jos

2 Giedrikaitė R. Pacientų teisių raiškos įvertinimas per gydytojo ir paciento santykius stacionarinėse asmens sveikatos

priežiūros įstaigose. Daktaro disertacija. Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata

(10B). Kaunas, 2008. P. 14. [prieiga per internetą: http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-

0001:E.02~2008~D_20080917_081843-17596/DS.005.0.02.ETD (paskutinį kartą žr. 2017-05-05)]

http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2008~D_20080917_081843-17596/DS.005.0.02.ETD


7

sukelti ar kitokiu būdu paspartinti.3 Dauguma šiuolaikinių medicinos etikos principų kilo iš šios

priesaikos.

Istoriškai susiformavusios priesaikos pagrindinis tikslas – bendražmogiškosios vertybių

apsaugos elementas, kuris tapo pamatiniu medicinos etikai. Vėliau, kintant visuomenės poreikiams,

buvo išplėsti reikalavimai medicinos atstovams. Tai buvo pirmasis žinomas tokio pobūdžio

dokumentas, todėl nereikia stebėtis, kad ateityje jis buvo ne kartą tobulintas, papildomas naujomis,

konkretesnėmis idėjomis, nuostatomis. Tam įtakos turėjo kintantys, augantys visuomenės poreikiai

ir lūkesčiai.

Krikščioniškoji ligos samprata buvo neatsiejama nuo viduramžiams būdingo simbolinio

mąstymo. Viduramžių žmogui svarbiausias buvo ne fizinis ligos aspektas, tačiau jos egzistencinis

vertinimas. Liga žmogui primindavo apie jo egzistencinį trapumą, dėl to tai vertė jį apmąstyti savo

gyvenimo būdą.

Renesanso laikotarpiu suaktyvėjo liberalizmo ir žmogaus orumo idėjos, dėl to pradėjo kisti

požiūris į paciento ir gydytojo santykius. Šiuo laikotarpiu pradėjo formuotis vadovaujančio

gydytojo ir bendradarbiaujančio paciento modelis. Kadangi XVIII amžiuje dominavo gydymo

modelis, kuris pasižymėjo ne paties paciento tyrimu ir gydymu, bet tik jo ligos simptomų gydymu,

toks supratimas iškėlė dominuojančio gydytojo ir paciento vaidmenis. XVIII amžiuje

medicininiuose santykiuose gydytojas buvo dominuojantis paciento atžvilgiu.4

Tolimesni gydytojų ir pacientų santykių vaidmenys buvo formuluojami remiantis J. Breuerio

ir S. Freudo, psichoanalitinėmis ir psichosocialinėmis teorijomis. Šių teorijų dėka į pacientą buvo

pradėta žiūrėti ne tik kaip į patologinį kūną, tačiau kaip į asmenį. M. Balint nuomone, kartais liga

gali būti kur kas daugiau nei biologinis ir psichosocialinis fenomenas, o tai reikalauja medikus

atkreipti dėmesį ir suprasti psichoemocinę paciento būseną ir jo socialinę padėtį. Tokiu būdu

sudaromos prielaidos komunikaciniams santykiams, pacientas tampa aktyvus medicininės

konsultacijos dalyvis.5

Niurnbergo kodeksas

Medicinos mokslą galima vadinti bandymų mokslu, kuris per tūkstančius metų pagrįstas

žmogaus kovos su ligomis, negalia patirtimi. Visais istoriniais laikotarpiais žmonija kaupė

empirines žinias apie žmogaus kūną, gydomąsias medžiagas ir jų poveikį žmogui. Buvo stengiamasi

pažinti save, savo aplinką, suvokti sveikatos sąlygas, ligų priežastis bei pritaikyti gydymą. Siekiant

geriausių rezultatų, medicinos atstovai ne tik pasyviai stebėdavo ligonius, bet atlikdavo bandymus

3 ten Have H. A. M., ter Meulen R. H. J., van Leeuwen: E. Medicinos etika. Vilnius, Charibdė, 2003. P. 75 – 77.

4 Giedrikaitė R. Pacientų teisių raiškos įvertinimas per gydytojo ir paciento santykius stacionarinėse asmens sveikatos



0001:E.02~2008~D_20080917_081843-17596/DS.005.0.02.ETD(paskutinį kartą žr. 2017-05-05)] 5 Ten pat. P. 15



8

tiek su gyvūnais, su savimi ir su kitais žmonėmis. XX a., kuriant tyrimų etikos kodeksus bei

komitetus, buvo stengiamasi ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu mastu suvienodinti ir

reglamentuoti biomedicininių tyrimų etikos priežiūrą.

Romos gydytojas Galenas yra siejamas su eksperimentų atsiradimu Europos medicinoje.

Senovės Romos gydytojas eksperimentavo su kiaulėmis. Susirinkusiems žmonėms jis atvirai

demonstruodavo fiziologinę įvairių organizmo sistemų veiklą, savo anatomijos žinias gilino ir

kaupė suteikdamas gydymą sužeistiems gladiatoriams, tyrinėdamas išmestų mirusių kūdikių kūnus,

nusikaltėlių, žuvusiųjų kare lavonus. Akivaizdu, kad Galenas siekė šviesti visuomenę medicininiais

klausimais. Senovės Romos gydytojas, tikėdamasis atrasti geriausius rezultatus teikiančius gydymo

modelius, nekenkė savo pacientams (neatlikinėjo eksperimentų su sveikais asmenimis). Tačiau

kalbant apie etinį ryšį tarp gydytojo – paciento, jis dar nebuvo puoselėjamas, nes svarbiausiu

medicininiu klausimu buvo eksperimentinė veikla ir jos teikiami rezultatai.

Ar Razis pasisakė už tai, kad gydymas turi būti pagrįstas bandymais, nes tik atlikus

bandymus, įsitikinus medikamentų, žolelių poveikiu, juos galima skirti žmonėms. Taip pat

bandymų šalininku buvo kitas žymus persų eruditas, mokslininkas ir gydytojas Avicena. Avicena

buvo eksperimentinės medicinos šalininkas. Jis buvo įsitikinęs, kad medicina turi būti pagrįsta

moksliniais tyrimais.6 Čia reikia pripažinti šios veiklos teigiamas puses – pagrindinis įvardytų

gydytojų tikslas buvo surasti maksimaliai gerus rezultatus teikiančius metodus. Ypač svarbu

pabrėžti, kad veiklos būdai neteikė kančios, žalos pacientams, nes tyrimai buvo atliekami su kitomis

gyvybės rūšimis, taip pat buvo įvertinta grėsmė dėl nepatikrintų medikamentų įtakos žmogaus

sveikatos būklei, o tai įrodo moralų požiūrį paciento atžvilgiu. Vis dėlto akivaizdžios problemos:

eksperimentinė veikla su žmonėmis buvo pradėta praktikuoti nuo seno, tačiau šiai veiklai nebuvo

skirta pakankamai dėmesio, ji nebuvo reglamentuota, nebuvo teisinių apribojimų, dėl to vyraudavo

nuolatinė grėsmė, kad su žmonėmis, medicininiais ir kitokiais tikslais gali būti atliekami amoralūs

veiksmai.

Po visą pasaulį sukrėtusių, 1947 metais nacių vykdytų eksperimentų su žmonėmis, šiai sričiai

buvo skirtas ypatingas dėmesys, suvokta etikos taisyklių reikšmė. Nepaisant to, kad 1932 metais

Vokietija pirmoji valstybė pasaulyje priėmusi įstatymą, kuriuo reglamentuojama eksperimentinė

veikla su žmonėmis ir gyvūnais, į valdžią atėjus naciams, įstatymas neįsigaliojo ir galiausiai buvo

priimtas tik 1947 metais. 1947 buvo priimtas Niurnbergo kodeksas. Aštuoniuose kodekso

punktuose numatomos mokslinių veiksmų ribos – veikla negali daryti žmogui žalos vardan

mokslinių pasiekimų, dvejuose pabrėžiama informuoto asmens sutikimo būtinybė. Šiame kodekse

aiškiai numatyta, kaip medikas turi elgtis, bendrauti su tiriamuoju, negali jam kenkti.

6 Paukštytė I., Gefenas E. Istorinė biomedicininių tyrimų su žmonėmis etikos raida. Vilniaus universiteto, Medicinos

fakulteto, Visuomenės sveikatos institutas. Visuomenės sveikata, 2010/3(50). P. 9-10. [prieiga per internetą:

http://www.hi.lt/uploads/pdf/visuomenes%20sveikata/2010.3(50)/SV_3_Paukstyte.pdf (paskutinį kartą žr. 2017-02-18)]

http://www.hi.lt/uploads/pdf/visuomenes%20sveikata/2010.3(50)/SV_3_Paukstyte.pdf

9

Niurnbergo kodeksas yra pirmasis oficialus dokumentas, kuriuo buvo reglamentuota

eksperimentinė veikla su žmonėmis. Tačiau šiame kodekse įžvelgiama trūkumų: remiantis šiuo

kodeksu, visi medicininiai tyrimai, remiantis etinėmis nuostatomis, taptų neleistini.7 Tačiau

didžiausia Niurnbergo kodekso problema ta, kad trūko jo įgyvendinamumo, nepaisant to, kad

didžioji dalis medikų bendruomenės narių šiam kodeksui pritarė, jame neatsispindėjo tuo metu

vyravusios praktikos principai, kodeksas nebuvo įtvirtintas atskirų valstybių teisinėse sistemose.8

Ypatingai svarbu tai, kad buvo sankcionuota eksperimentinė mediko veikla paciento atžvilgiu,

siekiant to, kad asmeniui nebūtų daroma žala. Tačiau akivaizdu, kad ir šiuo laikotarpiu valdžios

taikomi įstatymai buvo skirti tik fiziologiniams, profesiniams ir pan. klausimams spręsti, tačiau į

patį bendravimo modelį, vis dar nekreipiamas dėmesys. Pirmo būtinumo klausimai medicinos

sferoje, vis dar siejami su Hipokrato priesaika, kurioje akcentuojamas „žalos nedarymas“, tačiau

neanalizuojami patys bendravimo santykiai. Šiais laikais, ypač demokratiškų vertybių

besilaikančiose valstybėse, kuriose labai svarbi autonomija, santykiams, bendravimui yra skiriama

daug dėmesio, suvokiant, kad tai turi įtakos sveikatos priežiūros eigai siekiant maksimalių rezultatų.

Vis dėlto gydytojo ir paciento bendravimo klausimas dar ilgą laiką nebuvo analizuojamas kaip

pirmo būtinumo, o tai, turint omenyje medicininius nusikaltimus prieš žmones, natūralu, nes tuo

metu pirmo būtinumo klausimai buvo siejami su žmonių sveikatos palaikymu, puoselėjimu, buvo

siekiama sankcionuoti bet kokius medicininius nusikaltimus. Dėl šios priežasties pirmiausia buvo

siekiama griežtai apibrėžti tuo laikotarpiu precedentų neturinčias veiklas. Įžvelgus trūkumus

Niurnbergo kodeksas buvo tobulinamas ir pakeistas Helsinkio deklaracija, kuri labiau atitiko

klinikinę praktiką.

Helsinkio deklaracija

Helsinkio deklaracijoje yra pateikiamos rekomendacijos susijusios su Ženevos įžadu, kuriame

pabrėžiamas rūpestis žmogaus sveikata, bei Tarptautiniu medicinos etikos kodeksu, kuriame yra

griežtai pabrėžiama tai, kad mediko veiksmai visuomet turi būti nukreipti paciento naudai.

Helsinkio deklaracija priimta 1964 metais, 18-oje gydytojų asociacijos asamblėjoje, Helsinkyje. Ši

deklaracija, buvo papildyta kelis kartus: 1975 metais 19-oje Tokijo asamblėjoje, 1983 metais 25-oje

Venecijos asamblėjoje ir 1989 metais 41-oje Honkongo asamblėjoje.9 Helsinkio deklaracija

įvardijama pagrindiniu dokumentu, kuriuo remiantis buvo sukurti žmonių dalyvaujančių

biomedicininiuose tyrimuose etinės apsaugos principai ir pagrindai.10

7 Liubarskienė Z. Normatyvioji medicinos etika. Kaunas, 2005. P.112-123

8 Brody B. A.. The Ethics of Biomedica l Research. An international perspective. NewYork, 1998.

9 Helsinkio deklaracija. Prieiga per internetą: lsmuni.lt/media/dynamic/files/84/helsinkio_deklaracija.pdf [paskutinį

kartą prisijungta: 2017-02-18] 10

Human Experimentation: code of ethics of the World Medical Association. 1964; 2:177 [prieiga per internetą:

https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC1816102/pdf/brmedj02559-0071.pdf (paskutinį kartą žr. 2017-04-14)]

https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC1816102/pdf/brmedj02559-0071.pdf

10

Helsinkio deklaraciją pasaulinė medikų asociacija rengė kaip etikos, moralinių principų

rinkinį gydytojams ir kitiems medicininių tyrimų dalyviams. Deklaracijoje numatyti papildomi

reikalavimai, kuriais yra siekiama apsaugoti tiriamųjų gerovę, teises ir orumą – deklaracijoje yra

griežtai pabrėžiama tai, kad privaloma tiriamąjį supažindinti su tyrimo metodais, esme, laukiama

sėkme ir galimomis grėsmėmis, nepatogumais ir kt.11

Šioje deklaracijoje galima pastebėti tai, kad

vis daugiau dėmesio skiriama ne tik fiziologiniams sveikatos gavėjo poreikiams, tačiau ir

psichologiniams. Galima teigti, kad tai vienas pirmųjų žingsnių, kad gydytojo – paciento santykiai

nėra pagrįsti tik sveikatos priežiūros teikimu.

Šioje deklaracijoje buvo praplėsti (lyginant su Niurnbergo kodeksu) etiniai ir kiti reikalavimai

gydytojams bei pacientams. Pagrindinis Helsinkio deklaracijos tikslas– reikalavimas suprasti ligonį,

tyrimo eigą, patogenezę, pagerinti profilaktikos ir diagnostikos procedūras, siekti apsaugoti

eksperimentiniuose tyrimuose dalyvaujančių subjektų gerovę, orumą ir teisę.

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija priimta ir paskelbta Generalinės Asamblėjos, 1948

metais, gruodžio 10 dieną, rezoliucija Nr. 217A. Joje pabrėžiama tai, kad visi žmonės yra įvardijami

kaip turintys prigimtinį orumą ir lygias teises, kurios yra įvardijamos kaip neatimamos ir tokiomis

privalo būti pripažįstamos. Teisių pripažinimas yra teisingumo, laisvės ir taikos pasaulyje

pagrindas. Būtina, kad žmogaus teises saugotų įstatymai, žmogus, su kuriuo elgiamasi netinkamai,

turi teisę būti ginamas ir apsaugotas. Generalinė Asamblėja, visuotinę žmogaus teisių deklaraciją

skelbia kaip bendrą idealą, kurio turi siekti visos tautos, valstybės. Ši deklaracija priimama

visuotinai, joje numatytos pagrindinės ir neatimamos asmens teisės. 12

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija yra ypač reikšminga gydytojo – paciento santykių

atžvilgiu, nes joje pabrėžiamos paciento teisės į autonomiją, o tai reiškia, kad medikas privalo

tinkamai informuoti pacientą apie jo sveikatos būklę, medicininę intervenciją ir kt. Šiomis teisėmis

turi vadovautis ir medikai, ir pacientai. Remiantis numatytais straipsniais negalima kėsintis į asmens

gyvybę, gerovę, laisvę. Asmuo visuomet turi būti supažindinamas su jam aktualia informacija, turi

teisę laisvai, nieko neįtakojamas priimti sprendimus savo sveikatos atžvilgiu. Remiantis šia

Visuotine žmogaus teisių deklaracija asmuo yra autonomiškas, dėl to gydymo procesai ir kita

medicininė intervencija turi atitikti autonomiškumo principus, o paternalizmas yra pažeidžiantis

autonomiją (autonomija ir paternalizmas šiame darbe bus analizuojami vėlesniuose skyriuose).

Pasaulio medikų asociacijos Lisabonos deklaracija „Dėl pacientų teisių“

Santykiai tarp gydytojų, gydytojų ir pacientų ir visos visuomenės, reikšmingus pasikeitimus

patyrė palyginus neseniai. Gydytojas visuomet privalo vadovautis savo sąžine. Medikas pacientų

11

Wulff H.R., Pedersen S.A., Rosenberg R.. Medicinos filosofija. Kaunas, 2001. P.176 12

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. [prieiga per internetą:

http://www.ohchr.org/EN/UDHR/Documents/UDHR_Translations/lit.pdf (paskutinį kartą žr. 2017-02-180)]

http://www.ohchr.org/EN/UDHR/Documents/UDHR_Translations/lit.pdf

11

atžvilgiu visuomet turi vadovautis lygybės, teisingumo, prigimtinių teisių, autonomijos principais,

jų nepažeidžiamumu.

Šioje deklaracijoje numatytos tokios teisės: kiekvienas asmuo turi būti gydomas jo

nediskriminuojant; kiekvienas pacientas turi teisę į gydymą, tinkamą medicininę priežiūrą;

visuomet turi būti atsižvelgiama į paciento interesus, gydymą turi vykti kompetentingi medicinos

personalo darbuotojai besivadovaujantys medicininiais principais; gydymas turi būti aukštos

kokybės; gydytojai turi jausti atsakomybę už savo pacientus ir jų gydymo kokybę ir pan. Taip pat

pabrėžiamos pacientų teisės į laisvą, nevaržomą apsisprendimą priimant sprendimus. Pacientas turi

teisę rinktis medicinos įstaigą, ją keisti, jis gali savarankiškai priimti sprendimus savo gydymo

atžvilgiu; turi teisę gauti informaciją apie galimas gydymo pasekmes, priimti sprendimą ar naudotis

gydymu; kompetentingas suaugusysis, galintis adekvačiai mąstyti, turi teisę duoti sutikimą ar

atsisakyti bet kokios medicininės intervencijos, diagnostinės procedūros, terapijos ar kt.; turi teisę į

visą informaciją, būtina, kad jis pats priimtų sprendimus; turi teisę į aiškiai, jam suprantama kalba

pateikiamą informaciją, kuria remdamasis galėtų priimti sprendimus ir pan. Pacientai, kurie negali

patys atsakyti už save, savo sveikatą, negali išreikšti savo norų, privalo turėti arba jiems turi būti

paskirtas už save atsakingą asmenį. Jei skubiu ir neišvengiamu atveju pats pacientas negali išreikšti

savo valios, nėra paskirto už jį atsakingo asmens, medicinos personalas turi veikti remdamasis savo

sąžine, medicinos etikos principais, žmogaus teisių principais, ir tik tam, kad būtų užtikrinta

paciento gerovė. Gydytojų pareiga – užtikrinti paciento gerovę, apsaugoti gyvybę, ją gelbėti.

Išplečiamos tokios teisės, kaip teisė į kompetentingą gydymą; mediko teisė į gydymą prieš paciento

valią, jei jis bandė nutraukti savo gyvybę; teisė į aiškiai pateiktą informaciją, teisė išlaikyti

konfidencialumą; teisė būti apmokomam sveikos gyvensenos klausimais; teisė į orumą; teisė gauti

religinę pagalbą.13

Šioje deklaracijoje numatomos paciento teisės ir gydytojų pareigos bei išskirtinės teisės.

Remiantis šia deklaracija, gydymo modelis yra autonominis ir tik išskirtiniais atvejais gali būti

taikomas paternalistinis gydymo modelis. Svarbu pabrėžti deklaracijoje numatytą teisę gauti aiškiai

išdėstomą informaciją apie sveikatos būklę, gydymą ir kt. (problemos dėl šio punkto darbe bus

analizuojamos kitame skyriuje). Galima teigti, kad ši deklaracija yra ypatingai svarbi kalbant apie

gydytojo ir paciento bendravimo etinius aspektus, nes joje numatytose nuostatose pabrėžiamas

aiškus, suprantamas pacientui informacijos pateikimas, o tai reiškia, kad medikas turi būti

nuoseklus, supratingas, bendraudamas su pacientu. Taip pat svarbu, kad gydytojo bendravimas būtų

jautrus, pagrįstas sąžiningumu, kad pacientas ramiai, kitų neįtakojamas, tačiau viską gerai

suprasdamas (tai neįmanoma be tinkamai išdėstytos informacijos, kuri turi būti pateikiama ne tik

suprantama kalba, bet tiek pat svarbus yra tonas, maniera ir kt.) sugebėtų priimti sprendimus savo

13

http://www.wma.net/en/30publications/10policies/l4/index.html [paskutinį kartą žr. 2017-02-18]

http://www.wma.net/en/30publications/10policies/l4/index.html

12

sveikatos klausimais. Taigi ši deklaracija turėjo didelės įtakos gydytojo – paciento santykių eigai ir

jos supratimui.

Pirmasis Lietuvoje pacientų teises ginantis dokumentas buvo paskelbtas – 1991m. spalio 31

dieną, patvirtinus Nacionalinę sveikatos koncepciją. Pagrindas, kuris suteikė poreikį keisti požiūrį į

pacientų teises – Lietuvos Respublikos konstitucija, kurioje buvo įtvirtinti pagrindiniai principai

žmogaus teisių ir laisvių srityje. 14

Taip pat LR Konstitucijos 53 straipsnyje numatyta ir įtvirtinta

teisė į nemokamą medicinos pagalbą valstybinėse gydymo įstaigose, kuri turėtų būti taikoma ne tik

Lietuvos Respublikos piliečiams, bet ir kitiems Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esantiems

asmenims – užsienio valstybių piliečiams ir asmenims be pilietybės.15

Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, akivaizdu, kad klausimas dėl mediko ir paciento santykių

tapo aktualus jau nuo seno, tai įrodo Hipokratiškoji tradicija. Žinoma, joje šiais laikais įžvelgiama

daug trūkumų, tokių kaip, pavyzdžiui, tai, kad medikas įprasminamas kaip daug viršesnis už

pacientą, kaip toks, kuris vienas turįs teisę spręsti, kas geriausia yra sergančiajam, o tai šiais laikais

ne tik nepriimtina (dėl autonomijos principo), bet ir dėl to, kad tai suteikia medikui per daug galios,

kas kelia grėsmę, jog gali būti pradėta piktnaudžiauti valdžia. Taip pat hipokratiškojoje tradicijoje

visa atsakomybė paliekama medikui, o tai tiek jam, tiek ir pacientui gali turėti neigiamos įtakos. Ne

mažiau svarbu paminėti, kad Hipokrato priesaikoje ir vėlesniuose oficialiuose dokumentuose

daugiausia dėmesio skiriama fiziologiniams, profesiniams klausimams – nekenkti asmens sveikatai,

vėliau, informuoti jį, tačiau santykių apibrėžimas pradėtas formuoti ir buvo įprasmintas tik gerokai

vėliau, menkus pokyčius santykių klausimu galima pastebėti Helsinkio deklaracijoje, o vėliau ši

idėja palengva buvo plečiama.

Visos šiame skyriuje aptartos deklaracijos, kodeksai ir kt., numato asmens autonomijos,

orumo nepažeidžiamumą, pagarbą gyvybei, jos apsaugą ir kt. Remiantis šiais dokumentais (Pasaulio

medikų asociacijos Oslo deklaracija „Dėl nėštumo nutraukimo gydymo tikslais“, 1970; Visuotinė

žmogaus genomo ir žmogaus teisių deklaracija, UNESCO, 1997; Universali deklaracija dėl

bioetikos ir žmogaus teisių, UNESCO, 2005; Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai

atlyginimo įstatymas. Valstybės žinios, 1996. Nr. 102-2317; TAR, 2015, Nr. 18597; Lietuvos

Respublikos biomedicininių tyrimų etikos įstatymas, Valstybės žinios, 2000, Nr. 44-1247; TAR,

2015, Nr. 14272. 11; Lietuvos Respublikos žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymas.

Valstybės žinios, 1997, Nr. 30-712, TAR, 2015, Nr. 19712 ir kt.) turi vadovautis medicinos

darbuotojai ir pacientai. Dėl pažeidžiamų teisių asmuo turi kreiptis į atitinkamas institucijas, kurių

14

Brogienė D. Paciento teisės į kokybišką sveikatos priežiūros paslaugą ir žalos sveikatai atlyginimą. Daktaro

disertacija. Biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata (10B). Vilnius, 2010. [prieiga per internetą:

http://www.pacientufondas.lt/uploads/userfiles/dis_brog(1).pdf (paskutinį kartą žr. 2017-02-18)] 15

Špokienė I. Lietuvos teisės aktuose asmeniui ir valstybei adresuotų pareigų „rūpintis sveikata“ teisinis vertinimas.

Mykolo Riomerio universiteto Teisės fakulteto, Bioteisės katedra. Vilnius. P. 16.

http://www.pacientufondas.lt/uploads/userfiles/dis_brog(1).pdf

13

pareiga ginti asmenį, užtikrinti jo gerovę. Gydytojo ir paciento santykių sudėtingumą atskirais

istoriniais laikotarpiais lemia socialinė ir kultūrinė medicinos prigimtis ir paskirtis.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad minėti dokumentai negarantuoja asmens apsaugos visais

atvejais (pvz., pacientui, kuris yra sunkios būklės, bet atsisako gydymo, nors gydytojo pareiga yra

gelbėti gyvybes, eutanazijos, aborto klausimai ir pan.; kaip medikas turi pranešti ligoniui apie

ypatingai sunkius, nepagydomų ligų atvejus ir kt.). Tai dar kartą įrodo, kad gydytojo ir paciento

bendravimo klausimas, oficialiuose dokumentuose griežtai reglamentuojamas nėra, veikiau jis tik

interpretacinio pobūdžio, tačiau tai nereiškia, kad šis klausimas yra nesvarbus. Anaiptol,

visuomenės lūkesčiai dėl gydytojų yra dideli – profesionalaus lygio ir empatiškumo, gebėjimo su

pacientais elgtis jautriai, supratingai, skirti pakankamai dėmesio išklausant ir kt. Visa tai įrodo, kad

sveikatos priežiūros teikėjo ir gavėjo bendravimo etiniai aspektai turi būti analizuojami plačiau.

Siekiant suvokti, kuo pasižymi sveikatos priežiūros teikėjo ir gavėjo bendravimas, pirmiausia reikia

išsiaiškinti, kaip etiniu pagrindu yra vertinama mediko veikla.

1.2 Medikų veiklos vertinimas etiniu aspektu.

Pacientų teisės ir medikų pareigos kildinamos iš etinių principų. Taip yra dėl to, kad bet

kokios taisyklės, įstatymai, taigi ir sveikatos reformos ir visi teisiniai principai yra vertybinių

orientacijų norminimas. Šis klausimas tampa aktualus tuomet, kai valstybė pripažįstama

demokratiška, o jos nariai – autonomiškais. Atsiranda nauji poreikiai, kinta vertybės. Asmens

autonomija reikalauja imtis atitinkamų veiksmų – pritaikyti įstatymus šiuolaikiniam asmeniui,

iškelti vertybes, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Etinė medicinos problematika yra įvairiapusė,

susiduriama su sudėtingais socialiniais reiškiniais, moralinėmis dilemomis, o visa tai daro įtaką

gydytojo ir paciento bendravimui. Siekiant suvokti ir išanalizuoti šias problemas bei bendravimo

etinius aspektus, tikslinga išskirti tris etinės medicinos problematikos lygmenis:

Pirmasis lygmuo. Šį lygmenį sudaro etinės problemos, kurios formuojasi iš medicinos ir

visuomenės santykių – tai yra medicinos vieta, vaidmuo bei tikslai, besiformuojantys

socialiniame doroviniame žmonijos progrese, medicinos plėtros perspektyvos, jos idealai,

humanizmas, prieštaravimas tarp žmonių lūkesčių ir pačios medicinos gebėjimo tuos lūkesčius

tenkinti. XX a. antroje pusėje įvyko ypatingai svarbūs medicinos pokyčiai – pradėtas

demokratijos plėtojimas; įsigalėjusi pacientų autonomija, jų teisių gynimas; rinkos santykių

įsigalėjimas medicinoje bei riboti resursai. Šis etapas išryškino medicinos ir visuomenės

santykių etines ir moralines problemas, kurios pareikalavo ieškoti sprendimo būdų.

Antrasis lygmuo. Šis etinių medicinos problemų lygmuo pasižymi tuo, kad jame yra

vertinamas ir analizuojamas mediko asmenybės dorovinis ugdymas. Mediko moralinės,

vertybinės orientacijos vertinamos remiantis L. Kohglberg psichologija, pagal tris žmogaus

moralinės sąmonės brandumo lygius:

14

1. Ikikonvencinis sąmonės brandumo lygis. Žemiausias moralinės sąmonės brandumo

lygmuo. Šiuo atveju yra apsiribojama formaliu normų laikymusi – asmuo tik išoriškai

suderina savo veiksmus su tam tikrais doroviniais reikalavimais, tačiau tie doroviniai

reikalavimai netampa jo tvirtais įsitikinimais, jie apima tik išorinę kontrolę, spaudimą,

kuriam stengiamasi paklusti.16

Ši stadija pasižymi „bausmės ir paklusnumo“ principais.

Tinkamas elgesys – bausmės vengimas. Kitų žmonių interesai ir rūpesčiai, veikėjui yra

irelevantiški tol, kol yra reglamentuojami bausmių praktikos.17

Tokiu atveju mediko ir

paciento santykiai yra tik formalūs, veiksmai vienas kito atžvilgiu pasižymi tik tuo, kad

siekiama nepakenkti, nes tai gali turėti neigiamos įtakos abiem pusėms. Medikas paciento

atžvilgiu nėra jautrus, nesistengia išklausyti, suprasti, o tik mechaniškai atlieka savo darbus.

Moralinės normos – nepakenkti, bet tik dėl baimės paklusti normoms, kurių nepaisymas gali

sukelti nelaukiamų situacijų pačiam medikui.

2. Konvencinis sąmonės brandumo lygis. Šiame lygyje moralinė sąmonė yra pagrįsta

susitarimo santykiais – asmuo gyvendamas visuomenėje ar bendruomenėje suvokia, kad

privalo savo veiksmus derinti su kitų veiksmais. Asmeniniai veiksmai yra glaudžiai susiję su

kito asmens, bendruomenės veiksmais.18

Nužymima įvairių abipusiškumų ir suderinamumo

erdvė. Ši stadija ypatingai svarbi ir tuo, kad joje kitų individų, jų grupių ir aplinkos apskritai

lūkesčiai įgyja fundamentalią reikšmę. Nemažiau svarbu tai, kad asmeniniai lūkesčiai,

interesai, gali būti nustelbti grupės, kuriai priklauso individas. Asmuo ima suvokti kito

asmens jausmus, gebėti įvertinti ir suprasti jo rūpesčius ir kt. Teisingi moraliniai

apsisprendimai yra įtakojami kitų asmenų, artimųjų lūkesčių, kuriuos yra stengiamasi

išpildyti reglamentuotu elgesiu.19

Tokiu atveju, medikas sugeba būti empatiškas, išklausyti,

atsakyti pacientui, suteikti jam puikią medicininę pagalbą remdamasis vertybėmis, kurių yra

tikimasi.

3. Pokonvencinis sąmonės brandumo lygis. Tai yra aukščiausias moralinis brandumo lygis,

jis pasižymi tuo, kad asmuo vadovaujasi principais, kuriuos priima kaip visuotinai

reikšmingus ir privalomus. Tikintis ir siekiant, kad asmuo jaustų iš įsipareigojimų kylančius

16

Giedrikaitė R. Pacientų teisių raiškos įvertinimas per gydytojo ir paciento santykius stacionarinėse asmens sveikatos


(10B). Kaunas, 2008. P. 8. [prieiga per internetą: http://talpykla.elaba.lt/elaba-

fedora/objects/elaba:1828091/datastreams/ATTACHMENT_1828094/content (paskutinį kartą žr. 2017-03-31)] 17

Briedis M., Kazlauskas E. Kognityvioji psichologija ir moralės filosofija: ar tvirtos kognityvinės ir moralinės raidos

paralelės? ISSN 1392-1126. Problemos. 2008, 74. P. 153. [prieiga per internetą:

http://www.zurnalai.vu.lt/files/journals/40/articles/1988/public/150-161.pdf (paskutinį kartą žr. 2017-03-31)] 18







http://www.zurnalai.vu.lt/files/journals/40/articles/1988/public/150-161.pdf (paskutinį kartą žr. 2017-03-31)]

http://talpykla.elaba.lt/elaba-fedora/objects/elaba:1828091/datastreams/ATTACHMENT_1828094/content


http://www.zurnalai.vu.lt/files/journals/40/articles/1988/public/150-161.pdf




15

principus kaip teisėtus ir neverčiamai juos vykdytų, privaloma, kad jie būtų kolektyviai tuos

įsipareigojimus sukonstravę. Moralinės vertybės, jų suvokimas ir vadovavimasis jomis

negali būti paveldėtas, pasiskolintas. Moralinės vertybės kyla tik iš abipusių tarpusavio

įsipareigojimų, būtinai prisiimtų savanoriškai.20

Ši stadija yra įvardijama kaip „socialinio

kontrakto ir prigimtinių teisių įsisąmoninimo“. Racionali perspektyva leidžia formuluoti tam

tikras vertybes ir teises (gyvybės, laisvės ir kt.). Esminis dalykas – visuomenės prasmė

susiveda į galimybę siekti bendrojo gėrio ir padalinti jį kuo didesniam skaičiui žmonių. Tuo

atveju, jei konkrečioje visuomenėje nėra vadovaujamasi tuo, kad vertybės turi būti

visuotinai puoselėjamos, asmuo turi moralinę teisę kritikuoti tokią socialinę tvarką. Teisingi

asmens veiksmai tampa visuomenėje priimtų vertybių puoselėjimu, nes jos yra

bendražmogiškai vertingos. Moralus elgesys siejamas su racionaliu moralinių standartų

suvokimu ir įsipareigojimu savo racionalumui.21

Tokiu atveju tarp mediko ir paciento

vyrauja ryšys, kuris gali padėti pasiekti maksimalių rezultatų sveikatos priežiūroje, nes abi

pusės suvokia savo pareigybę, bendravimas pasižymi vienas kito supratimu ir pagarba,

veiksmai yra pagrįsti etinėmis normomis.

Trečiasis lygmuo. Šį lygmenį sudaro problemos, kurios yra susijusios su gydytojų veiklai

taikomais bendraisiais etikos principais. Doroviniu požiūriu gydytojas yra vertinamas kaip tam

tikro socialinio vaidmens atlikėjas, kitaip tariant, medikas yra vertinamas profesinės veiklos

aspektu, o ne kaip asmenybė. Profesinė veikla pasižymi tuo, kad joje vadovaujamasi

institucionalizuotomis vertybėmis ir normų sistemomis, kurios lemia asmens elgesį per jo

atliekamus socialinius vaidmenis. Dėl šios priežasties asmuo yra vertinamas ir nagrinėjamas tik

kaip socialinis individas – socialinių vaidmenų ir statusų „kratinys“ – individo socialinis

funkcionalumas tampa pagrindiniu jo vertinimo kriterijumi. Šiam lygmeniui yra priskiriamos

profesinės pareigos, rizikos, garbė, medicininės klaidos, konfidencialumo klausimai, etinės

problemos, kurios kyla tarp gydytojo ir paciento, jo artimųjų ir viso aptarnaujančio personalo.

Šiuo, trečiojo lygmens atveju yra susiduriame su deontologine medicinos problematika.

Visi šie lygmenys yra ypatingai svarbūs. Kiekvienas iš jų yra skirtas tam, kad būtų išvengta

problemų, su kuriomis yra susiduriama. Tarpusavyje jie yra glaudžiai susiję, dėl to jie turėtų veikti

sinchroniškai, vis dėlto pripažįstama, kad realiai tai įgyvendinti yra ypatingai sudėtinga, o tam

įtakos turi ne vienas veiksnys.

20







http://www.zurnalai.vu.lt/files/journals/40/articles/1988/public/150-161.pdf (paskutinį kartą žr. 2017-03-31)]




16

2006 metų, medicininio žurnalo „Journal of Medical Ethics“ straipsnyje, kalbinti gydytojai

apskritai pasisakė prieš medicinos etiką ir kaip mokymą ir kaip teoriją, kuri, esą, neturi jokios

praktinės vertės. Argumentai prieš medicinos etikos vertę buvo grindžiami ilgamete gydytojų

klinikinio darbo patirtimi, teigiant, kad etikos teorijos sąsajos su realiu pritaikymu kasdienėje

veikloje turi mažai ką bendro. Taip pat teigiama, kad etikos teorija nurodo tik bendrąsias elgesio

gaires, tačiau jos, pasak pasisakiusiųjų medikų, yra neveiksmingos kalbant apie sprendimų

priėmimą individualiais atvejais.

Minėtame straipsnyje yra teigiama, kad nei viena etikos teorija negali suteikti medikui

atsakymų ir padėti išspręsti nuolatos kylančių didesnių ar mažesnių etinių problemų. Pavyzdžiui,

klausiama, kaip galėtų pasitarnauti medicinos etikos teorijos, kai gydytojui tenka diagnozuoti, kad

kūdikis gimė su abiejų kojų paralyžiumi ir smegenų vandene, arba ką daryti su kūdikiu, kurio

smegenys yra ne visiškai išsivysčiusios ir jį ištinka nekontroliuojami priepuoliai? Kas geriausia yra

šeimoms ir jų artimiesiems, atsidūrusiems tokiose ar panašiose situacijose?22

Šis argumentas, viena

vertus, verčia įsigilinti į medicinos etikos normas ir suvokti, kad ne visais atvejais galima jas taikyti

pagal šabloną, nes kiekvienas atvejis ir žmogus yra unikalus, o tai skatina kiekvieną atvejį vertinti

individualiai, tačiau ne visais atvejais, esą, gali pasitarnauti medicinos etikos gairės. Kita vertus,

tokiais argumentais galima abejoti, nes minėtų pavyzdžių atveju, yra aišku, kokiomis etikos

normomis reikia vadovautis, siekiant nepadaryti žalos. Šiuo atveju, ankstesniuose skyriuose buvo

aptariami bendravimo modeliai, taigi remianti jais, medikas privalo sugebėti išklausyti pacientą,

būti jam jautrus ir kt. Šiomis medicinos etikos normomis turi vadovautis kiekvienas sveikatos

priežiūros specialistas, galima abejoti, ar šios normos negali būti pritaikomos kažkokiems

konkretiems atvejams.

Dar vienas pačių medikų pateiktas argumentas prieš etiką: susiklosčius etinei dichotomijai

tarp sveikatos priežiūros teikėjo pareigos „nežudyti“ ir „leidimo numirti“, tokių situacijų atveju

medikas yra priverstas stebėti pacientų ir jų artimųjų dvasines bei fizines kančias, matant

neišvengiamą situacijos bejėgiškumą, laipsnišką artėjimą prie neišvengiamos pabaigos, medikas

priverstas stebėti ir nieko nedaryti, nors medicina iš tikro turi metodus tokiems žmonėms padėti,

taip pat turi priemones, kuriomis galima apsaugoti nuo neteisingo metodų panaudojimo. Straipsnio

autoriaus teigimu, etikos normos egzistuoja atskirai nuo realybės ir neretai jas iškraipo, dėl šios

priežasties autorius nemano, kad bent viena etikos teorija yra teisinga, kai yra stengiamasi ją

pritaikyti individualiai.23

Iš vienos pusės, autoriaus teiginiai yra suprantami ir galima juos pagrįsti,

kita vertus, galima manyti, kad laikomasi pakankamai siauro požiūrio, nes medicinos etika aprėpia

daugybę sričių, ji yra tarpdisciplininė, teorijose numatomos normos, daugeliu atveju gali būti

22

Liubarskienė Z. Praktinės etikos vertės klausimai sveikatos priežiūroje. Kauno medicinos universiteto filosofijos ir

socialinių mokslų katedra. Medicina (Kaunas), 2007; 43 (12). P. 930 23

Ten pat. P. 930.

17

pritaikomos realiai, tačiau tam būtinos ypatingos sveikatos priežiūros teikėjo pastangos, atsidavimas

savo specialybei.

Įvairiuose šaltiniuose, žurnaluose, kuriuose yra aprašomi ligonių bei jų artimųjų išgyvenimai,

randama nemažai skundų dėl medikų abejingumo, nepagarbos kito kančiai, bėdai. Tokie faktai

įvairiose sveikatos priežiūros įstaigose nėra reti. Šiuo atveju, neabejojama ir pripažįstama, kad

mediko veiksmai yra netinkami, pripažįstami neetiškais (elgesio, bendravimo modeliai ir jų

ypatybės aprašytos ankstesniame skyriuje ir yra priskiriamos kaip būtinos medikų profesijai,

priskiriamos prie medicinos etikos normų). Galima teigti, kad bendravimo normų, kurios yra

priskiriamos prie medicinos etikos, gali būti laikomasi nepriklausomai nuo individualių situacijų,

dėl to medikai negali paneigti šių normų būtinybės ir galimybės realiai jomis vadovautis. Visai kas

kita, jei pacientas miršta dėl to, kad ligoninė neturėjo reikiamos įrangos – šiuo atveju, vargu, ar

kalta kažkuri etikos norma.24

Tuo pačiu galima vadovautis ir tais atvejais, kai pacientas atvyksta į

medicinos įstaigą su užleista liga, kai medikai yra bejėgiai kaip nors padėti, ar tokiu atveju galima

kaltinti medikus etikos stoka? Tokie atvejai nėra priklausomi nuo medikų norų, kompetencijų,

vertybinių normų, nes jie neturi galių pakeisti esamos situacijos. Vis dėlto grubumas, nepagarba

kitam, abejingumas ligonio ar jo artimųjų kančiai, pripažįstamas kaip įsisenėjęs gydytojų

(ne)moralės faktas, kuris negali būti pateisinamas.

Pastebima ir tai, kad pati visuomenė turėtų būti supratingesnė ir atidesnė siekiant atskirti

profesines klaidas nuo etinių, infrastruktūros problemas – nuo moralinių. Dauguma problemų

susiformuoja ir įsigali dėl to, kad trūkta abipusio pasitikėjimo tarp gydytojo ir paciento.

Pasitikėjimas, kaip jau buvo aptarta darbe anksčiau, yra būtinas siekiant maksimalių rezultatų

sveikatos priežiūros srityje, nepasiekus šio bendravimo lygio kyla grėsmė tokių rezultatų nepasiekti.

Tarp gydytojų ir pacientų vyrauja skirtingas tų pačių reiškinių suvokimas (asimetriškas

bendravimas), kitame bendravimo etape nepereinama į pasitikėjimo lygį, dėl to susiduriama su

konfliktinėmis situacijomis, nepagarba ir kt. Būtent tai, gali būti prielaidos pasekmių, kurios buvo

aprašytos tekste, vis dažniau aprašomos spaudoje. Remiantis medicinos etikos teorijomis, medikų

pašaukimas yra individo sveikatos ir gyvybės apsauga, o paciento gerovė yra etinis medikų

reikalavimas.25

Visi medikai, baigę medicinos mokslus, puikiai suvokia, kad sveikatos priežiūros prašytojas

nėra kaltas dėl to, kad medicinos įstaigoje trūksta gerai įrengtų kabinetų, palatų, aparatūros. Ligonis

negali būti kaltinamas dėl per mažų medicinos personalo atlyginimų, ligonis tėra asmuo, kuris prašo

pagalbos. Visuomenė ir medicina, susidurdama su tokiais ir panašiais agresyviais, su etika

nederančiais elgesio faktais, praranda labai daug, tačiau klausimas, ar tie aprašyti faktai kalba apie

24

Ten pat. P. 931. 25

Ten pat. P. 931.

18

etikos teorijos bejėgiškumą? Profesorės Liubarskienės Z. teigimu, tai yra etikos pritaikymo

praktikoje spragos. Pasak jos, labai svarbus pačios visuomenės pilietiškas mąstymas ne tik apie

savo sveikatą, bet ir apie šalies sveikatos apsaugos gerinimą, taip pat ypatingai svarbu nepervertinti

etikos funkcijų ir galių.26

Gydytojų ir pacientų etinė elgsena, kaip pabrėžiama ir knygoje „Medicinos etika“, – priklauso

ne tik nuo pastarųjų asmeninių charakterio bruožų, tačiau nuo vertybinių orientacijų, poreikių, taip

pat nuo vertybių sistemos, kuria vadovaujasi valstybė, sveikatos priežiūros organizacijos. Kadangi

įvairių organizacijų pagrindinis tikslas yra pats tikslas savaime, o ne žmogus, atsiranda poreikis

kalbėti apie organizacijų etinius aspektus, kadangi kyla pavojus, kad žmogus bus pajungtas

nemoraliai veiklai. Organizacijų etika turi užtikrinti skaidrią veiklą, įgalinti atsakingai, patikimai,

kokybiškai, sąžiningai tenkinti visuomenės poreikius.27

J. Silverman nuomone, organizacijos etikos

uždavinys ir rūpestis – įvardyti organizacijos moralines pareigas visuomenei, t.y. numatyti

organizacijos viziją (kuo organizacija norėtų būti visuomenėje) ir misiją (ką organizacija darys

visuomenėje) ir siekti moralinio integralumo savo viduje.28

Siekiant apsaugoti sveikatos medicinos organizacijas, susiformavo atskira šaka – sveikatos

politika. Prof. V. Grabauskas teigia, kad, etinė norma, taikoma sveikatos politikai – sveikatos

skirtumų šalinimas nacionaliniu mastu, grindžiamas sveikatos politikos teisėtumo ir socialinio

teisingumo principu. Socialinis sveikatos politikos teisingumas – tai lygios teisės, dėmesys

pažeidžiamiausioms gyventojų grupėms ir sveikatos priežiūros bei medicinos pagalbos

prieinamumas.29

1.3 Bendravimo samprata ir reikšmė medicinos sferoje

Žmonių santykiai yra grindžiami bendravimu, neįsivaizduojama, kad žmonės galėtų

nebendrauti. Iki šiol nėra tikslaus ir vieningo, išsamaus bendravimo funkcijų ir jo paskirties

apibrėžimo. Bendravimas yra reikšminga žmonių tarpusavio sąveika. Bendrauti galima kalbantis, ar

tai daryti be žodžių, tai gali vykti sąmoningai ir nesąmoningai, būnant dviese arba žmonių grupėje;

žvilgsnis, laikysena, taip pat įvardijamas kaip tam tikras, nežodinis bendravimo tipas. Bendravimas

– daugialypis reiškinys, todėl yra skiriamos įvairios bendravimo sudėtinės dalys, aspektai ir rūšys30

.

Bendravimą galima analizuoti pagal skirtingas abstraktumo pakopas, kurios susijusios su

klausimais, į kuriuos yra mėginama atsakyti: ar yra suprantama, tai kas norima pasakyti; kaip gerai

26

Ten pat. P. 931. 27

Vasiljevienė N. Etikos infrastruktūros diegimas sveikatos priežiūros organizacijose. Vilnius: Ciklonas, 2004. 28

Silverman H.J. Organizational ethics in health care organizations: proactively managing the ethical climate to ensure

organizational integrity. H E C FORUM; 2000;12(3): P.202-215. 29

Jakušovaitė I. Visuomenės sveikata ir etika. Visuomenės sveikatos mokslas ir studijos: atsakas į laikmečio iššūkius.

Kaunas: KMU leidykla; 2004. P. 171-81. 30

http://www.su.lt/bylos/fakultetai/socialines_geroves_ir_negales_studiju/SPPkat/bendravimo%20psichologija.pdf


19

yra klausomasi? Taip pat, kas yra sakoma ir atsakoma? Dar vienas klausimas: ar paciento prašymas

konsultuojantis su mediku pakinta dėl to, kad skiriasi gydytojo ir jo paciento interesai?31

Bendravimo prigimtis yra būdinga visiems, sveikos psichikos žmonėms, kuri yra įžvelgiama

žmogaus saviraiškoje, jo sugebėjime perduoti informaciją (simbolius) kitiems asmenims. Augant ir

tobulėjant vis geriau suprantama mus supanti aplinka, sąveika su kitais keičiantis informacija ir

pažįstant vienas kitą. Siekiant gerai suprasti kitą, būtina sąlyga yra nuoširdumas. Tik nuoširdžiai

bendraujant, atsiveriant galima suprasti kitą asmenį, dėl to tik nuoširdus bendravimas turi prasmę.32

Išskiriant svarbiausius tarpasmeninio bendravimo aspektus, pabrėžiami: tarpusavio suvokimas

(socialinė percepcija), keitimasis informacija (komunikacija), tarpusavio sąveika (socialinė

interakcija) ir santykiai. 33

Tarpusavio suvokimas – susitikę du nepažįstami žmonės pradeda svarstyti apie tai, koks kitas

galėtų būti, ko galima iš jo tikėtis. Žmogų stengiamasi identifikuoti iš jo išvaizdos, elgesio, kalbos

tono, turinio ir pan. Taip pat ir naujasis bendravimo partneris stengiasi susidaryti nuomonę apie

mus, stengiamasi padaryti vienas kitam įspūdį. Abi pusės stengiasi įvertinti naujus

besiformuojančius santykius bei savo jausmus vienas kito atžvilgiu. Tai yra vadinama tarpusavio

suvokimo (socialinės percepcijos) procesu. Kalbant apie gydytojo ir paciento santykį, tai taip pat

turėtų būti vienas iš bendravimo etapų, tačiau reikia pripažinti, kad dažnai, ypač šeimos

gydytojams, pritrūksta tam laiko. Dėl to medikas nespėja suprasti savo paciento, o pacientas

nesugeba pilnai atsiverti, dėl to susidaro tarpusavio suvokimo spraga.

Atsiradus ryšiui tarp dviejų ar daugiau žmonių, prasideda komunikacijos procesai.

Komunikacija yra keitimasis informacija, kurio metu dalijamasi kokia nors ženklų sistema.

Bendravimo metu žmonės dalijasi žiniomis, nuomonėmis, praneša apie savo jausmus. Tokiai

informacijai perduoti gali būti naudojami keli būdai: kalba, gestai, mimika, tam tikrais atvejais net

apranga ir jos detalės ar aksesuarai (nežodinis bendravimas). Informacijos keitimosi sėkmė

priklauso nuo to, kaip informacijos siuntėjas ir gavėjas supranta ženklų prasmę. Žmonės

pakankamai dažnai spėlioja ar teigia, kad juos gydantys gydytojai yra abejingi, nemalonūs, o toks

įspūdis susidaromas iš mediko gestų, mimikos ir pan.34

Dėl to labai svarbu, kad abi pusės, medikas

ir pacientas, atidžiai pagalvotų apie tai, kaip komunikuoja, nes tai gali turėti įtakos tolimesniam

bendravimui, gydymo procesui.

31

ten Have H. A. M., ter Meulen R. H. J., van Leeuwen E.. Medicinos etika. Vilnius, Charibdė, 2003. P. 204. 32

Survila Z. Bendravimas su klausytojais. P. 1. [Prieiga per internetą:

http://www.sauliusajunga.lt/images/Sajunga/Trimitas/bendravimas%20.doc(paskutinį kartą žr. 2017-05-07)] 33

Almonatienė J. Bendravimo psichologija. Kaunas: Technologija, 2001. P. 9. [Prieiga per internetą:


(paskutinį kartą žr. 2017-03-15)] 34

Ten pat. P. 10

http://www.sauliusajunga.lt/images/Sajunga/Trimitas/bendravimas%20.doc


20

Tarpusavio sąveika – bendraujančiųjų poveikis vienas kitam. Bendraudami žmonės gali ir

dažniausiai daro vienas kitam įtaką: keičia elgesį, požiūrius, jausmus. Paprastai tariant, vieno

žmogaus elgesys kaip stimulas veikia kito žmogaus elgesį. Pavyzdžiui, jei gydytojas pacientui

neparodys nuoširdaus rūpesčio, bus ironiškas, pacientas gali užsisklęsti, atvirai nepasakoti apie savo

negalavimus dėl kilusio nepasitikėjimo. Taip pat galimos ir konfliktinės situacijos (tokios situacijos,

kurios kelia pagrįstų abejonių dėl mediko bendravimo su pacientu, bus analizuojamos remiantis

serialo „Daktaras Hausas“ pagrindinio veikėjo pavyzdžiu tekste vėliau).

Bendravimas tarp gydytojo ir paciento turi ypatingą reikšmę, nes nuo to gali priklausyti

paciento gerovė. Medikui nepakanka tik profesinio pripažinimo, tam, kad jį pripažintų patys

pacientai. Gydytojas turi sugebėti savo įgaliojimus perkelti į asmeninį bendravimą. Įgaliojimai yra

susiję su tuo, kaip profesionalumas ir išmanymas bendraujant yra derinami su dėmesiu asmeninei

paciento padėčiai. M. Buberis plačiai analizavo bendravimo reikšmę. Jis ypatingą bendravimą

įvardijo kaip „Aš ir Tu“ ryšį. Kreipimasis bendravime su kitu jį paverčia žmogumi, kuri įgauna

prasmę. Kito keipimasis įgalina kitą. Tam, kad kitas jaustųsi tikru, ypatingu asmeniu, nuo

bendravimo pradžios yra būtinas kreipinys, tik tokiu atveju bendravimas įgauna prasmę, atsiranda

santykis. Socialinio ir asmeninio abipusio pripažinimo aspektai nenutrūkstamai sąveikauja vienas su

kitu. Bendravimas yra ypatingas tuo, kad jis yra kertinė buvimo žmogumi kategorija.35

Medikams, bendraujantiems su pacientais, labai dažnai tenka atsižvelgti į

metakomunikacinius aspektus. Pranešimų perdavimo būdai paprastai turi du aspektus: „pranešimo

aspektą“ ir „paliepimo aspektą“. Pavyzdžiui, medikas informuoja pacientą apie tai, kad jis serga

sinusitu. Pateikdamas šią informaciją, medikas jau yra nusiteikęs paliepimui skirti tam tikrus

medikamentus, gydymą. Pranešimas ir paliepimas medicinoje labai dažnai yra neatsiejami dėl to,

kad numatomi išankstiniai veiksmai pacientui dar neišsakius savo nuomonės apie konkrečią

situaciją. Metakomunikacijoje labai dažnai išryškėja įvairių etikos požiūriu svarbių aspektų. Labai

svarbu, kad kiekvienas tiksliai suprastų, kas yra jis pats, kas yra kitas. Pacientai taip pat bendrauja

metalygmeniu – keičiantis pranešimais ir poelgiais yra sukuriamas procesas, kurį specifiniu būdu

organizuoja abu dalyviai. Tačiau pokalbį abi pusės, pacientas ir gydytojas, gali suprasti skirtingai.

Pavyzdžiui, medikui gali atrodyti, kad kalbėdamas apie švitinimą jis skyrė pakankamai daug

dėmesio emociniams aspektams, kurie yra susiję su pasiūlytu gydymo būdu, o pacientui gali

atrodyti, kad buvo kalbama tik apie švitinimą ir jo pasekmes. Teigiama, kad tokiose, ypač, „blogų

naujienų“ pokalbiuose yra reikšminga „punktuacija“, kurią turi suprasti abu pokalbio dalyviai.36

Bendravimui medicinoje labai didelę reikšmę turi pranešimas. Pranešimui yra skiriami

specifiniai etikos principai – tiesos sakymas, sąžiningumas, nuoširdumas, patikimumas. Šio

35

ten Have H. A. M., ter Meulen R. H. J., van Leeuwen E.. Medicinos etika. Vilnius, Charibdė, 2003. P. 208 36

Ten pat. P. 210

21

skyriaus pradžioje buvo rašoma, kad nuoširdumas yra viena iš svarbiausių bendravimo sąlygų, nes

jam nepasireiškus, vienas iš pokalbio dalyvių jaučia nepasitikėjimą, negali būti atviras ir kt. Jei

pacientas nepasitiki mediku, tai gali turėti įtakos jo gydymui, sveikatai.

Tai, kad sveikatos priežiūros teikėjas yra įpareigotas teikti išsamią, tikslią, suprantama kalba

pateikiamą informaciją, yra numatyta „Medicininio gydymo sutarties įstatyme“, kituose oficialiuose

dokumentuose (plačiau jie bus pristatomi kitame darbo skyriuje). Tačiau šis ir kiti įstatymai,

kuriuose numatyta, kaip medikas turi pateikti informaciją, užima tik tarpinę padėtį tarp riboto ir

plataus bendravimo modelių. Medikas įpareigotas viską paaiškinti, bet negalima nurodyti ir

numatyti empatijos lygmens, rūpesčio, mediko paciento atžvilgiu išreiškiamo jautrumo, kuris

daugeliu atvejų yra ypač reikalingas pateikiant pranešimus apie sudėtingas, nepagydomas ligas.

Ypač svarbios yra sveikatos priežiūros teikėjo nuostatos. Teikėjas turi įsisavinti, kokią įtaką,

reikšmę turi pranešimas pacientui, įžvelgti, ar jis gali priimti informaciją. Tik tokiu atveju galima

tikėtis santykių, paremtų pasitikėjimu, nuoširdžiu abipusiu bendravimu. Svarbu ar pacientas jaučia,

kad medikas jį supranta ir pasitiki; ar jis jaučia, kad jo problemoms yra skiriama pakankamai

dėmesio; ar užtektinai atsižvelgiama į paciento baimę, ar medikui yra aiškus baimės poveikis

informacijos supratimui? Šie klausimai yra susiję su emociniais aspektais, pokalbio dalyvių

dvasiniu gyvenimu, empatija.

Sveikatos priežiūroje, priimant sudėtingus sprendimus santykiai gali pereiti į pasitikėjimu

pagrįstus santykius, į kuriuos įeina daugiau aspektų nei tik sąžiningumas, rūpestingumas,

patikimumas. Dalį tokių santykių sudaro gilesnių asmens būties klausimų suvokimas, išgyvenimas

dėl paciento likimo, užuojauta. Pasitikėjimas yra sąlyga, kurios dėka yra sukuriama etinė atmosfera,

būtina geram bendravimui. Jei sveikatos priežiūros teikėjas nesukuria šios atmosferos, yra

apsiribojama tik neutraliu pranešimo perdavimu, bendravimas vykdomas netinkamai, dėl to yra ne

toks efektyvus. Tai gali turėti psichologinių padarinių pacientui. Pavyzdžiui, kino filme 50/50,

gydytojas pacientui sunkią diagnozę praneša medicininiais, pacientui nesuprantamais terminais.

Supažindina jį su gydymu, jo pasekmėmis, galimybėmis. Medikas neužjaučia paciento, jį išgąsdina.

Pastarasis dėl netinkamai pateiktos informacijos ima jaustis labai blogai, nes nesugeba susitaikyti

tiek su pačia informacija, taip pat jį paveikia sveikatos priežiūros teikėjo abejingumas.

Įžvelgiama problema, kad rengiant medikus jie supažindinami su profesine etika, daug

švietimo elementų pirmiausia yra nukreipti į žinių ir įgūdžių perdavimą aiškinant moksliškai.

Ribotas bendravimo modelis, regis, tam yra pakankamas. Asmeniniai aspektai yra nustumti į šalį.

Dėl to etika bendravime tarp sveikatos priežiūros teikėjo ir paciento susitelkia į pranešimo turinį.

Vis dėlto vis dažniau grįžtama prie temos, kad mediko – paciento santykiai turi būti pagrįsti

22

pasitikėjimu. Pasitikėjimas yra sąveikos rezultatas, dėl to dėmesys beveik automatiškai krypsta į

pokalbio turinį, kuris yra priemonė šiam pasitikėjimui įgyti.37

Bendravimo modelis gali būti pagrįstas autonomišku arba paternalistiniu modeliu, tai taip pat

turi reikšmingos įtakos gydymo procesui, bendravimui, tačiau plačiau šie metodai bus analizuojami

kituose darbo skyriuose.

Bendravimas yra laikomas viena iš svarbiausių gydytojo pagalbos priemone. Tas, kuris to

nesugeba, negali dirbti šio darbo. Jis turi žinoti, kada ir ką turi sakyti, o kada turi patylėti. Vienas

svarbiausių diskusijų aspektų – teisė gauti informaciją ir sutikimo gavimas. Ši sąlyga yra numatyta

daugelyje įstatymų, medicinos deklaracijų (plačiau ši tema bus analizuojama kitame darbo

poskyryje). Svarbu paminėti, kad paciento teisė gauti informaciją taip pat reiškia tai, kad jis turi

teisę atsisakyti jos, jei tik nenori, o medikas tokiu atveju neturi teisės jam tos informacijos pateikti.

Tas pats galioja ir gydymo taikymui – medikas privalo gauti sutikimą, o jei tokio negavo, skirti

gydymo negalima. Iš šio aprašymo ir įstatymų leidėjų nuostatų vėl patvirtinama tai, kad praktikoje

susieti ribotą bendravimo modelį su moraliais kriterijais yra sudėtinga, daugeliu atveju tai priklauso

nuo asmeninių sveiktos priežiūros teikėjo savybių. Viena vertus, įstatymas nereikalauja mediko

empatijos, o tik sąžiningo informacijos pateikimo ir paciento autonomijos gerbimo, kita vertus,

aišku yra tai, kad tiek pat svarbi mediko sąžinė, empatija.

Sveikatos priežiūros teikėjo bendravimas su pacientu yra ypatingai reikšmingas procesas, nes

tai gali turėti tiesioginės įtakos pacientui, jo psichologiniams išgyvenimams, fizinei būklei.

Apsiribojant bendravimu, kuris pasižymi neutraliu informacijos pateikimu, neatsižvelgiant į kitus

aspektus, daugiausia emocinius, medikas darbą atlieka netinkamai. Taip pat svarbu, kad pats

sveikatos priežiūros gavėjas įsigilintų į pateikiamą informaciją, būtų atviras ir nuoširdus su teikėju,

nes kitu atveju taip pat negalimas geras bendravimas, kurio tikslas pasitikėjimu pagrįsti santykiai,

kurie gali lemti geriausius rezultatus.

1.3.1 Gydytojo ir paciento bendravimo modeliai

Šiais laikais medikų ir pacientų santykių analizavimas tampa vis aktualesnis, taip yra dėl to,

kad daugelyje valstybių įsigalėjusi demokratija, kuri neatsiejama nuo atskirų individų autonomijos

ir siekio ją saugoti, dėl to, kad auga visuomenės poreikiai, kinta vertybės. Gydytojų ir pacientų

santykiai pasižymi tuo, kad jie yra tarpdisciplininio pobūdžio ir apima humanitarinius (bioetika,

etika, medicina), biomedicinos (visuomenės sveikata) ir socialinius (medicininė sociologija)

mokslus.38

Vienas iš reikšmingiausių dalykų, kuris skatina domėtis medikų ir pacientų santykių

peripetijomis – tai, kad pastaruoju metu populiariojoje spaudoje pastebima tendencija, kuri

pasireiškia akivaizdžiu mediko ir paciento supriešinimu. Medikai dažnai vaizduojami kaip

37

Ten pat. P. 211 38 http://www.vitaelitera.lt/ojs/index.php/bedrosios-praktikos-gydytojas/article/viewFile/315/313 (paskutinį kartą žr.

2017-03-19)

http://www.vitaelitera.lt/ojs/index.php/bedrosios-praktikos-gydytojas/article/viewFile/315/313

23

neatsakingi, neatsidavę savo veiklai ir kt. Niekinami šiuolaikiniai medikai teigiant, kad jie pamiršo

kertines, medikui esmines vertybes: padėti pacientui, gerinti jo fizinę ir dvasinę sveikatą.

R. Veatch išskiria keturis pagrindinius gydytojo ir paciento santykių modelius:

1. Sakralinis santykių modelis;

2. Techninis santykių modelis;

3. Kolegialus santykių modelis;

4. Kontraktinis santykių modelis.39

Pirmasis santykių modelis atitinka hipokratiškųjų laikų mediko ir paciento santykių modelį.

Gydytojas čia suvokiamas kaip dievas, o sergantysis – paklūstantis dievo valiai. Tokie santykiai

vadinami – paternalistiniais, vaiko ir tėvo santykiais (paternalizmas, plačiau, analizuotas antrajame

skyriuje). Šiuose santykiuose, pacientas netenka moralinės atsakomybės, nes visą atsakomybę

gydymo atžvilgiu, prisiima medikas. Šis bendravimo modelis, šiuolaikinėje visuomenėje vertinamas

kritiškai. Pirmiausia tai prieštarauja demokratiškos valstybės modeliui – asmenys suvokiami kaip

autonomiški ir patys sprendžia kaip elgtis savo kūno, sveikatos atžvilgiu, antra – sakralinių santykių

modelio atžvilgiu, nukenčia bendravimas tarpusavyje, nes tarpusavio bendravimo nebelieka.

Pacientas, šiame santykių modelyje – nedalyvauja gydymo procese, nes yra suvokiamas kaip toks,

kuris nieko apie gydymą neišmano, dėl to tik medikas lieka atsakingas už gydymo eigą.

Antrasis santykių modelis pasižymi tuo, kad medikas savo darbą atlieka tik techniškai. Jis

pasiūlo medikamentus, gydymo procesą, tačiau sprendimą gali priimti tik pats pacientas. Iš

gydytojo pusės nėra jokio moralinio vertinimo, dėl to visa atsakomybė atitenka pacientui. Tokiu

atveju, jei pacientui atsirastų komplikacijų ar ištiktų gydymo nesėkmė – visą atsakomybę prisiimtų

tik pacientas, gydytojas už tai nebūtų atsakingas. Šis santykių modelis yra kritikuojamas dėl to, kad

pacientas nėra kompetentingas tik pats apsispręsti, kaip turi būti gydomas, kokios turėtų imtis

gydymo taktikos ir. Šiame modelyje nelieka gydytojo kaip patarėjo.

Trečiasis santykių modelis pasižymi tuo, kad abu – medikas ir pacientas – yra suvokiami kaip

lygiaverčiai kolegos. Šis modelis yra itin kritikuojamas, nes sunku įsivaizduoti „kaip mokinys gali

prilygti mokytojui“. Įprasta, kad mokytojas – medikas, geriau išmano savo sferą, nei mokinys –

pacientas, kuriam tikrai trūksta kompetencijos ir bendro suvokimo, šiuo atveju, medicinoje.

Gydytojo ir paciento supratimo lygis yra skirtingas, o svarbiausia yra tai, kad skiriasi ir jų padėtis –

gydytojo rankose priemonės gyvybiniams procesams valdyti. Teigiamas aspektas, šių santykių

modelio atžvilgiu, yra tai, kad pacientas yra įtraukiamas į visą gydymo eigą, tačiau jis negali būti

lygus su mediku.

39

Domeikienė A. Paciento integravimas į gydymo procesą – visuomenės problema. Kauno medicinos universiteto,

Šeimos medicinos klinika. Kaunas, 2006. P. 6

24

Ketvirtasis santykių modelis pasižymi tuo, kad tiek viena, tiek kita pusė – medikas ir

pacientas, prisiima atsakomybės po lygiai. Šiuo atveju išlieka aiškus ir griežtas atsakomybės

paskirstymas – moralinę atsakomybę prisiima ir medikas, ir pacientas. Šis modelis yra

kritikuojamas dėl to, kad jame mediko ir paciento santykiai yra izoliuojami, kadangi reikšmingiausi

čia finansiniai ir etiniai tarpusavio santykiai. Šiame modelyje skatinimas minimalistinis mąstymas.

Gydytojas šio santykių modelio atveju daugiausia dėmesio skiria kontraktui – gydymą turi skirti

atsižvelgdamas į kontrakte nurodytas sąlygas, antraip gali pažeisti paciento teises. Pagal šį modelį

medikui nebelieka laiko moraliniams pasvarstymams dėl to, kas galbūt iš tiesų būtų pacientui

geriausia, iškyla tokios problemos kaip: netenkinami paciento poreikiai ir lūkesčiai; dėl socialinių

pareigų, kurios yra priskirtos medikui, jam nebelieka laiko bendravimui su pacientu; gydytojai ir

pacientai gali priešiškai nusiteikti vienas kito atžvilgiu. Šiame modelyje ypač išryškėja vartotojiškas

visuomenės mentalitetas.

T. S.Szasz‘as ir M. H. Hollenderis, kurie suformulavo klasikinių gydytojų ir pacientų santykių

modelį, išskiria tris pagrindinius bendravimo modelius:

1 lentelė. Gydytojo ir paciento tarpusavio bendravimo santykių modelis, remiantis T. S.Szasz‘o ir

M. H. Hollenderio teorija.

Modelis Gydytojo rolė Paciento rolė Modelio prototipas

1. Aktyvaus

gydytojo ir

pasyvaus

paciento santykių

modelis

Gydytojas taiko

gydymą savo

nuožiūra, priima

sprendimus.

Gavėjas (jis negali

priimti sprendimų,

nesutikti). Pacientas –

pasyvus sveikatos

paslaugų gavėjas.

Tėvas – kūdikis

2. Gydytojo

vadovavimo ir

paciento

bendradarbiavimo

modelis

Pataria pacientui ką

reikia daryti, kaip

elgtis.

Bendradarbiauja su

gydytoju(tačiau

palankiai paklūsta

gydytojo patarimams,

metodams ir kt.)

Tėvas – vaikas

(paauglys)

3. Abipusio

dalyvavimo

modelis

Padeda pacientui

padėti sau pačiam.

Patarėjas,

pagalbininkas.

Pacientas yra aktyvus

sveikatos priežiūros

dalyvis, „partneris“

(naudojasi specialistų

pagalba, sprendimus

priima pats)

Suaugusysis –

suaugusysis

25

1. Aktyvaus gydytojo ir pasyvaus paciento santykių modelis. Šiame modelyje vyrauja

paternalistinio pobūdžio ideologija. Svarbiausi kokybiškos sveikatos priežiūros principai,

tačiau ne individualaus gydymo paskyrimas. Tikslas – sveikatos apsauga. Gydytojai

savarankiškai priima sprendimus, nesitardami su pacientais. Remiantis literatūra, šis

gydymo modelis buvo paplitęs ankstyvajame moderniosios industrinės visuomenės raidos

etape.

2. Gydytojo vadovavimo ir paciento bendradarbiavimo modelis. Šis santykių modelis

pasižymi tuo, kad gydytojas čia užima vaidmenį, kuriame jis vadovauja, tačiau kitaip nei

pirmuoju atveju, daro tai bendradarbiaudamas su pacientu. Šis santykis dar yra vadinamas

tėvų – paauglio sąveikos modeliu. Gydytojas apsiima tėvo vaidmenį stengdamasis auklėti

savo pacientą, tikisi, kad pastarasis atsižvelgs į siūlymus, mokymus ir pan., vykdys

nurodymus.

3. Abipusio dalyvavimo modelis. Šio bendravimo atveju, pacientas gydymo, sveikatos

priežiūros procese dalyvauja kaip pilnavertis, visateisis dalyvis. Pacientas kartu su

sveikatos priežiūros teikėju stengiasi kontroliuoti ligos eigą ir priima sprendimus. Šiuo

atveju gydytojas nėra viršesnis, negali vadovauti, kontroliuoti paciento, jis tam neturi

teisių, o dėl šios priežasties dalis atsakomybės dėl gydymo sėkmės tenka pačiam

pacientui.40

Pirmieji du bendravimo modeliai yra paternalistiniai, orientuoti į sveikatos priežiūros teikėją,

jo sprendimus, atsakomybę ir kt. Tokiuose bendravimo modeliuose pacientas atitrūksta nuo

gydytojo kaip pagrindinio veikėjo (tai, kaip buvo aptarta ankstesniame skyriuje, yra netinkamo

bendravimo pavyzdys, nes tokiu atveju santykis negali tapti pasitikėjimu pagrįstais santykiais, kurie

yra tikslas).

Iš pateiktos informacijos yra aišku, kad priklausomai nuo bendravimo modelio, skiriasi

gydytojo ir paciento vaidmuo gydymo procese. Taip pat galima pastebėti, kad pirmų dviejų modelių

atvejais pacientas yra pasyvus, vaiko vaidmenyje, o tai gali turėti neigiamos reikšmės kalbant apie

jo emocinę savijautą, savivertę. Pirmais dviem atvejais yra pažeidžiama asmens autonomija (plačiau

asmens autonomija medicinoje bus analizuojama kitame skyriuje), o tai, remiantis pagrindiniais

medicininiais dokumentais (jie buvo pristatyti tekste anksčiau), prieštarauja medicinos etikos

normoms, šiuolaikinėms vertybėms.

Teikiant medicinos pagalbą, santykiai tarp mediko ir paciento dažniausiai yra asimetriški.

Pagalbos teikėjas, šiuo atveju gydytojas – turi informacijos ir galimybių, kurios yra būtinos

pagalbos prašytojui, pacientui. Pacientas tampa priklausomas nuo pagalbos teikėjo. Neretai

40

Szasz T., Hollender M. H. A contribution to the philosophy of medicine: the basic model of the doctor – patient

relationship. AMA ArchInternMed, 1956. P. 586 – 587

https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/13312700

26

asimetrija santykiuose tampa konfliktų priežastimi, nes santykių (tame tarpe žinių ir gebėjimų)

nelygybė gali provokuoti ginčus dėl to, kuri pusė yra teisi. Pacientai gali pradėti reikalauti, jų

žiniomis žinomų dalykų, įvairių tyrimų, nuodugnios patikros, nors jų suvokimu jiems būtina

medicininė intervencija, gydytojo supratimu, yra nereikalinga. Bendravimo problemos gali išryškėti

ir metalygmeniu, kai dalyviams yra neaišku kuris bendraujant yra viršesnis, nepripažįstame vienas

kito išmanymo, kompetencijų, todėl abi pusės jaučiasi apviltos emociškai. Neretai pacientai,

metakomunikuojant jaučiasi taip, kad jų yra visiškai nepaisoma. Tuo tarpu sveikatos priežiūros

teikėjas taip pat gali nesuprasti paciento, kurį įsivaizduoja stereotipiškai, nesuvokia

metakomunikavimo, jei tik jis neatitinka šio įvaizdžio (pacientas turi teisę gauti visą informaciją

susijusią su jo sveikatos būkle, bet gydymo procese yra pasyvus vykdytojas, nes neturi pakankamai

žinių). Tokiais atvejais pacientai gali jaustis nepriimamais į diskusiją, gydymo procesą, o tai mažina

pasitikėjimą, nepriklausomai nuo geriausių sveikatos priežiūros teikėjo ketinimų, būdo bruožų,

informacijos patikimumo.

Asimetriškame bendravime, kuris sveikatos priežiūros procese yra neišvengiamas, būtinas

abipusis pasitikėjimas. Bendraujant abi pusės turi sugebėti papildyti viena kitą, abu dalyviai turi

drįsti pripažinti, kad vienas iš dalyvių tam tikroje srityje yra viršesnis. Toks pripažinimas yra

galimas tik tokiu atveju, jei medikas atidžiai atsižvelgia į paciento pasakojimą, vertina jį kaip

pokalbio atramos tašku, nuolat domisi. Papildymas bendravimo metu yra abipusio pripažinimo

procesas, o jo metu yra nustatoma skirtingų išmanymo aspektų pusiausvyra. Šiame, gydytojo ir

paciento santykių modelyje labai svarbią vietą užima galia ir įgaliojimai. Pagalbos prašytojas

lankydamasis pas sveikatos priežiūros teikėją suvokia jo galią padėti, pagerinti jo padėtį. Mediko

pasirinktas darbas neišvengiamai suvokiamas kaip pasirinkimas padėti kitam, jį paremti. Galia ir

įgaliojimai yra turinio sąvokos. Galia išreiškia tai, kad kažkas turi galimybių ir gebėjimų ką nors

įvykdyti ar įgyvendinti. Įgaliojimai – asmuo turi pakankami išmanymo ir patirties atlikti tam tikrus

veiksmus, priimti sprendimus. Galia ir įgaliojimai yra neatsiejami nuo pasitikėjimo, kuris kuriamas

bendraujant. Galia ir įgaliojimai skatina moralinį bendravimo pokytį. Atvejais, kai pacientas

nesugeba priimti sprendimų, abejoja, yra sutrikęs, pagalbos teikėjas gali pasinaudoti savo galia ir

įgaliojimais ar net imtis prievartos siekiant, pagalbos teikėjo įsitikinimu, geriausio rezultato

užtikrinančio, gerinančio pagalbos gavėjo situaciją. Galios ir įgaliojimų veiksnius yra būtina

deramai įvertinti, nes gali būti prarastas pasitikėjimas, ar net atsirasti manipuliavimas. 41

Manipuliavimas gali pasireikšti tuo, kad vienas santykių dalyvis rimtai nevertina kito,

nepripažįsta jo savarankiškumo, autonomijos. Neretai tokios situacijos susiklosto tuomet, kai

dalyviai nesugeba bendrauti metalygmeniu. Tai gali pasireikšti tuo, kad medikas jaučiasi viršesnis,

viską daug geriau išmanantis ir mokantis ir dėl to iš esmės reikalauja, kad pagalbos prašytojas jam

41

ten Have H. A. M., ter Meulen R. H. J., van Leeuwen E.. Medicinos etika. Vilnius, Charibdė, 2003. P. 211 – 213. .

27

pasyviai paklustų. Tokiu atveju yra pažeidžiama asmens autonomija, jo teisės, taigi tokie veiksmai

yra nemoralūs. Negebėjimas bendrauti metalygmeniu gali pasireikšti ir tuo, kad pagalbos prašytojas

nepriima mediko teikiamos pagalbos, atmeta realią pagalbą, ima reikalauti dėmesio savo naujoms

problemoms. Pacientai taip pat linkę manipuliuoti pagalbos teikėjais, su tuo dažnai tenka susidurti

gydytojams ir slaugytojams. Galima daryti išvadą, kad gydytojo ir paciento bendravimas gali būti

analizuojamas plačiai, iš skirtingų perspektyvų, santykiai gali būti analizuojami labai įvairiai. Aišku

yra tai, kad santykiai ir jų modeliai turi būti apsvarstomi ir apmąstomi vis iš naujo. Sveikatos

priežiūros teikėjai visuomet bendrauja įvairiais lygmenimis, kurie reikalauja didelių pastangų ir

atsidavimo, nes šie santykiai yra ypatingo pobūdžio.

Santykių ypatybės, kurios buvo išvardytos, gali kisti dėl visuomenės pokyčių ir kt., jos yra

pripažįstamos visame pasaulyje ir vertinamos kaip saviti sveikatos priežiūros teikimo bruožai.

Pareiga teikti pagalbą yra visuotinai pripažintas reiškinys, dėl šios priežasties, medicinos etika tiek

realiai, tiek ir formaliai sulaukė pasaulinio pripažinimo. Remiantis anksčiau išvardintomis

bendravimo ypatybėmis yra sudarytas ne vienas gydytojo ir paciento santykių modelis, keli iš jų

pateikti anksčiau, tačiau žinomiausias keturių modelių skyrimas: paternalistinio (plačiau bus

aptariamas II darbo skyriuje), informacinio, interpretacinio ir konsultacinio.

2 lentelė. Keturi gydytojų ir pacientų santykių modeliai.42

Informacinis

modelis

Interpretacinis

modelis

Konsultacinis

modelis

Paternalistinis

modelis

Paciento

vertybės

Tvirtai nustatytos

ir pacientui

puikiai žinomos.

Sumišusios bei

prieštaringos, jas

reikia mėginti

išsiaiškinti

Vertybės yra

kuriamos ir

koreguojamos

moralinės

diskusijos metu.

Objektyvios ir

vienodos tiek

gydytojui, tiek ir

pacientui

Gydytojo

pareigos

Gydytojas

privalo suteikti

svarbią faktinę

informaciją ir

atlikti medicininę

intervenciją,

kurią pasirinko

pacientas.

Gydytojas turi

išsiaiškinti,

įvertinti ir

interpretuoti

pacientui

svarbias

vertybes;

pacientą aiškiai

informuoti;

Pacientas turi

būti įtikinamas

dėl jam

svarbiausių

vertybių,

informuojamas,

medicininė

intervencija

taikoma

Medikas siekia

gerinti paciento

būklę

nepaisydamas jo

pageidavimų.

42

Ten pat. P. 215.

28

atlikti

medicininę

intervenciją,

kuriai pasisako

pacientas.

remiantis

paciento

pageidavimais.

Autonomijos

samprata

Asmuo pasirenka

medicinos

priežiūrą, kuri

yra

kontroliuojama.

Medicinos

priežiūrai labai

svarbi savivoka.

Ypatingai svarbi

medicinos

priežiūrai –

moralinė

saviraida.

Pritariama

objektyvioms

vertybėms.

Gydytojo

vaidmuo

Kompetentingas

technikos

specialistas.

Mediko vaidmuo

– patarėjas arba

konsultantas.

Medikas –

draugas arba

mokytojas.

Medikas užima

vadovo

vaidmenį.

Taip pat dažnai yra išskiriami du santykių modeliai: informuoto paciento ir partnerystės

(abipusio dalyvavimo). Šie du modeliai atitinka panašias sąlygas, kurios buvo analizuotos tekste

prieš tai.

Visi šie mediko ir paciento santykių modeliai turi teigiamus aspektus ir neigiamus aspektus.

Dėl to, kad nerandama alternatyvų, kyla daug probleminių klausimų medikų ir paciento tarpusavio

santykių atveju. Dėl to labai svarbu išsiaiškinti sociologinius gydytojo – paciento santykių

ypatumus.

1.3.2 Gydytojų ir pacientų santykių sociologiniai ypatumai

Gydytojų ir pacientų santykių tyrimai pasižymi tuo, kad jie yra tarpdisciplininio pobūdžio,

kuo buvo galima įsitikinti iš anksčiau tekste išdėstytos informacijos. Šių santykių analizė yra

apimanti humanitarinius, biomedicininius ir socialinius mokslus. Pastebima, kad vyksta sparti

sveikatos priežiūros sistemos reforma, taip pat visuomenės modernizacija, kuri skatina pokyčius

gydytojo – paciento santykių atžvilgiu. Ima ryškėti sveikatos priežiūros teikėjo ir pagalbos

prašytojo, vartotojo kolektyviniai ir asmeniniai interesai. Pradedama formuoti naujus sveikatos

profesionalų socialinius tinklus ir socialinius vaidmenis.43

Medicininės sociologijos tikslas –

suprasti, supažindinti, aprašyti, įvertinti ir prognozuoti su sveikata ir su medicina susijusius

socialinius reiškinius įvairiuose vertinimo lygmenyse.

43

Kaminskas R., Peičius E. Gydytojo–paciento santykių sociologiniai ir etiniai aspektai“, Filosofija. Sociologija:

Lietuvos mokslų akademija, Kauno medicinos universitetas, Nr. 4, 2005; p. 62-69, ISSN 0235-7186. P. 62.

29

Teigiama, kad Lietuvoje labai trūksta išsamių gydytojų ir pacientų sąveikos studijų

medicininės sociologijos ir bioetikos kontekste. Stokojama informacijos apie gydytojo ir paciento

santykių socialinius bruožus bei jų poveikį tam tikriems medicininiams sprendimams, sveikatos

profesionalų nuomonei apie pacientų dalyvavimą, medikų ir pacientų asociacijų poveikį sveikatos

politikos formavimui, įgyvendinimui ir kt.

Sociologiniai tyrimai sveikatos priežiūroje turi ypatingą reikšmę, o tai įrodo kitose šalyse,

ypač Vakaruose, atlikti tyrimai, kurie atskleidžia tai, kad sociologinė pacientų dalyvavimo analizė

pateikia pagalbines priemones siekiant identifikuoti pacientų ir gydytojų sąveikos bruožus, taip pat

suteikia socialinės informacijos apie realias visuomenės sveikatos rodiklių gerinimo galimybes,

sveikatos priežiūros profesionalų profesinės etikos principų įgyvendinimą ir kt.

Pirmasis sociologas, kuris atkreipė dėmesį į gydytojo ir paciento santykių socialinę reikšmę,

T. Parsonsas. Jo teigimu, gydytojo ir paciento santykiai yra asimetriški (plačiau asimetrškų santykių

ypatybės aptartos praeitame skyriuje) ir funkciškai susiję. Sergančiojo socialinis vaidmuo, remiantis

T. Parsonu, apibūdinamas keturiais negatyviais požymiais:

Sveikatos priežiūros gavėjas nėra atsakingas už savo ligą, dėl to, kad jis negali jos

kontroliuoti;

Sergantis asmuo yra atleidžiamas nuo įprastų savo atliekamų pareigų ir socialinių

vaidmenų;

Sergančiojo tikslas yra pasveikti, dėl to, kad liga yra nepageidaujamas procesas, o

tokio asmens atleidimas nuo įprastos socialinės atsakomybės yra laikinas reiškinys;

Sergančiojo pareiga – ieškoti profesionalios pagalbos bendradarbiaujant su sveikatos

priežiūros tiekėjais.44

Šie požymiai iš dalies paaiškina gydytojų ir pacientų santykius šiuolaikinėje visuomenėje,

kurie yra institucionalizuoti ir funkciškai susieti vaidmenys. Šiuo atveju sveikatos priežiūros

tiekėjas yra neutralus paslaugų gavėjų atžvilgiu, nes svarbiausia yra profesionalumas.

Profesionalizacijos aspektas. Profesionalizacija suteikia sveikatos priežiūros teikėjams

monopolį siekiant formuoti sveikatos ir ligos apibrėžimus bei savo galia kontroliuoti situacijas.

Svarbu paminėti, galios reiškimas sveikatos priežiūroje, kaip jau buvo aptarta ankstesniame

skyriuje, griauna abipusį gydytojo ir paciento pasitikėjimą, o tai gali turėti įtakos gydymo proceso

vykdymui. Kontrolės taikymas dažnai peržengia medicininės kompetencijos ribas, o tuomet pereina

į organizacijų valdymo, sveikatos priežiūros finansavimo bei kitas sritis, kurios yra tik dalinai

susijusios arba visai nesusijusios su medicina. Visa tai turi įtakos paciento depersonalizacijai. Yra

išskiriami šie profesinės galios pavyzdžiai:

44

Kaminskas R., Peičius E. Gydytojo–paciento santykių sociologiniai ir etiniai aspektai“, Filosofija. Sociologija:

Lietuvos mokslų akademija, Kauno medicinos universitetas, Nr. 4, 2005; p. 62-69, ISSN 0235-7186. P. 62.

30

Pirmenybė skiriama intervencinėms procedūroms;

Sureikšminamas medicinos technologijų vaidmuo;

Pacientų nuomonės vertinamos kaip subjektyvios – neturinčios vertės, neįdomios.

Šių socialinių santykių atveju gydytojas turi daug galios veikti, o pacientų nuomonės

nepaisoma, laikomasi paternalistinio gydymo nuostatų. Paciento autonomija yra pažeidžiama. Dėl

šių priežasčių tokie santykiai demokratiškose valstybėse vertinami negatyviai, vengtini. Vis dėlto

profesinės galios samprata yra ir palaikoma. Ją ypač palaiko konflikto teorijos šalininkai. JAV

tokius santykius sąlygoja medicininė pramonė – pelno siekiamybė skatina atsirasti naujas

technologijas, kurios varžo gydytojų ir pacientų santykius.45

Lyčių santykių aspektas. Feminizmo teorinėje perspektyvoje yra akcentuojama ir

analizuojama vyro gydytojo ir moters pacientės santykiai. Sudaromas silpną organizmą turinčios

moters, kurią nuolatos reikia gydyti, portretas. Moteris yra atskiriama nuo medicinos. Pabrėžiamas

vienas iš akivaizdžių moters apribojimų medicinoje –moterys gydytojos dažniausiai dirba pirminėje

sveikatos priežiūroje, kuri yra menkai apmokama, visuomenėje pripažinti, labiau vertinami

specialistai, dirbantys privačiame sektoriuje – vyrai. Iš kitos pusės, tarkime Lietuvoje, pripažįstama,

kad moterys geriau bendrauja su pacientais, yra empatiškesnės (tai vienas iš svarbiausių bruožų,

kalbant apie etišką bendravimą su pacientais) jų atžvilgiu. Feministinė perspektyva yra ypatingai

svarbi prielaida keičiant gydytojo ir paciento santykių hierarchiją ir institucionalizuojant pacientų

teises Vakarų visuomenėse.

Racionalaus pasirinkimo aspektas. XX a. pabaigoje, medicinos liberalizavimas sveikatos

priežiūros teikėjų ir gavėjų santykiuose įgalina „racionalaus pasirinkimo“ teoriją. Šios teorijos

atstovai daugiausia dėmesio skiria veiksmingumui – didžiausia abipusė nauda tiek paslaugų

teikėjui, tiek vartotojui. Veiksmingumas sveikatos priežiūroje – sveikatos draudimas ir išlaidų

kompensavimo modelis, tiksliau, kaip efektyviai ir racionaliai elgiasi gydytojas ir iš kitos pusės,

kaip dažnai yra naudojamasi jo paslaugomis. Pabrėžiama, kad gydytojo elgesiui, darbo kokybei

įtakos turi sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarka.

Komunikacijos aspektas. Ypač svarbus socialinis faktas analizuojant sveikatos priežiūros

teikėjo ir sveikatos paslaugų gavėjo santykius – rinkos dėsnių įsigalėjimas sveikatos priežiūroje.

Įvairių tyrimų duomenimis, pacientai ypatingai vertina lygiateisį bendravimą su gydytoju –

klausant, klausiant, atsakant, aiškinantis. Su pacientu turi būti bendraujama jiems priimtina forma,

suteikiama galimybė dalyvauti priimant sprendimus susijusius su sveikata, poveikiu sveikatos

būklei. Ypatingai didelę reikšmę turi gydytojo bendravimo įgūdžiai su pacientu, nes tinkamai

bendraujant, apžiūros metu, galima labai sumažinti ar net visai eliminuoti psichosomatinius

45

Peičius E. Lietuvos gyventojų dalyvavimo galimybės priimant sveikatos priežiūros sprendimus. Daktaro disertacija.

Kaunas, KMU, 2005.

31

simptomus. Įgijus sveikatos gerinimo gavėjo pasitikėjimą, greičiau gaunamas sutikimas, lengviau

jam padėti laikytis rėžimo, todėl galima tikėtis gerų klinikinių rezultatų.

Socialinės kaitos ir informacinių technologijų aspektas. Socialiniai kaitai medicinos

sferoje didelę įtaką daro informacinių ir telekomunikacinių technologijų taikymas sveikatos

priežiūroje. Interneto naudojimas sveikatos priežiūroje akivaizdžiai keičia socialinį mediko

vaidmenį. Interneto pagalba sveikatos priežiūros teikėjas gali konsultuoti pacientus elektroniniu

paštu, vaizdiniu ir garsiniu būdu, per duomenų bazes internete (galimybė teikti pasiūlymus ir

konsultacijas dėl tolimesnės gydymo eigos, užsakant tam tikrus medikamentus, receptus ir pan.).

Vis dažniau pacientams nebėra reikalo tiesiogiai susitikti su sveikatos priežiūros teikėju, nes

informaciją apie savo sveikatos būklę, priežiūrą ir kt., gali gauti tiesiog iš savo asmeninio

kompiuterio, telefono ir pan., dėl to vis mažiau svarbus tampa apsilankymas pas gydytoją. Tokiu

būdu gydytojo ir paciento ryšys įgauna kitą formą, nuasmenintą, ne tokią reikšmingą. Iš kitos pusės,

pasinaudojant interneto teikiamomis paslaugomis, medikas gali gauti ir pasinaudoti klinikine

informacija „on – line“ (liet. Tiesioginė interneto transliacija) – gaunant informaciją apie naujas

procedūras, stebint sergančiojo ligos istoriją, konsultuojantis su kitais specialistais ir kt. Klausimai,

kurie rūpi sveikatos priežiūros gavėjui, gali būti aptariami ir nagrinėjami virtualioje erdvėje, o tai,

asmeninius, socialiai jautrius santykius, kurie reikalauja ne tik daug laiko, bet ir didelių pastangų,

keičia formalesnės užklausos ar konkrečios medicininės informacijos mainai.46

Tokie, virtualūs, santykiai pasižymi kitokiomis bendravimo formomis, viena vertus, tai

padeda taupyti brangų laiką, ne taip eikvoja emocinę būklę, kita vertus, kyla klausimas, ar tokie,

virtualūs santykiai, gali būti pagrįsti abipusiu pasitikėjimu, kuris ypač svarbus sveikatos priežiūros

teikime. Taip pat galima numanyti, kad tokiame bendravime gali trūkti jautraus emocinio ryšio,

kuris yra ypatingai svarbus daugeliui pacientų – jautrumas, užuojauta, empatiškumas ir kt., o

virtualus bendravimas, kaip jau buvo minėta, pasižymi tik formaliu bendravimo būdu. Telemedicina

neabejotinai yra veiksmingas įrankis sveikatos priežiūroje, tačiau tai kelia ne tik išvardytas

abejones, bet tokie gydytojo ir paciento bendravimo bruožai iškelia ir etines konfidencialumo,

informacijos tikslumo ir patikimumo problemas.

Siekiant suvokti gydytojo ir paciento santykių ypatumus jie yra vertinami iš įvairių sričių,

santykiai yra daugiamačiai. Šios srities santykiai yra vertinami kaip labai reikšmingi, kuriems

privalu skirti išskirtinį dėmesį, analizes, nes kalbama apie ypač jautrią sferą, kuri yra susijusi

asmens sveikata, savijauta ir kt. Kaip jau buvo minėta ankstesniuose skyriuose, šiems, gydytojo ir

paciento santykiams ir jų vertinimui labai didelę įtaką turi kintanti, modernėjanti visuomenė.

Šiuolaikinė visuomenė – demokratiška visuomenė, kurioje vadovaujamasi žmogaus teisėmis,

laisvėmis, autonomija. Būtent asmens autonomija tampa vienu iš pagrindinių rodiklių sprendžiant

46

Ten pat. P. 63 – 64.

32

medicininės intervencijos klausimus, kalbant apie gydytojo ir paciento santykius, ypatingai svarbu

suvokti autonomijos principais pagrįstą bendravimą, gydymą ir kt. Paciento vaidmuo sveikatos

priežiūroje – autonomiškas asmuo, kurio teisės pagrįstos informuoto paciento teisėmis. Tai yra

viena iš pagrindinių teisių, kuri negali būti pažeidžiama, dėl to bendravimas tarp gydytojo ir

paciento įgauna atitinkamus reikalavimus, kurie bus analizuojami kitame darbo poskyryje.

1.3.3 Gydytojo ir paciento vaidmuo priimant sveikatos priežiūros sprendimus

(informuoto paciento teisės)

Paciento teisė yra įvardijama kaip viena svarbiausių žmogaus teisių dalių.47

1981 metais,

pasaulio medicinos asociacijos generalinė Asamblėja priėmė Lisabonos deklaraciją, kurioje

akcentuojami mediko įsipareigojimai – sergėti pacientų teises. Suomija (1992 metais) buvo pirmoji

šalis, kuri įstatymu patvirtino pacientų teises.

Visuotinai pripažįstama, kad pacientas yra ne tik biomedicinos objektas, tačiau

vienareikšmiškai ir socialinių mokslų srities objektas. Vakarų Europoje daug dėmesio yra skiriama

tokiems dalykams kaip pacientų lūkesčių pateisinimas; pozityvios, patogios gydymo įstaigų

aplinkos užtikrinimas; paciento, jo artimųjų ir mediko bendravimo kokybės užtikrinimas;

visavertiškos informacijos pateikimas pacientui ir jo artimiesiems ir kt. Šiuolaikinėje visuomenėje

pacientas negali ir nebėra suvokiamas tik kaip objektas, kurio sveikatai iškilo pavojus, kuriam

sutriko kuris nors organas – pacientas turi būti suvokiamas kaip socialinė, psichinė ir biologinė

būtybė. Toks požiūris paciento atžvilgiu turi išlikti iki pat mirties.48

Būtent dėl to, kaip yra

suvokiamas pacientas, su juo privalo būti elgiamasi atitinkamai, pagal jo statusą. Tai reiškia, kad

turi būti skiriamas ypatingas dėmesys paciento aplinkos kokybei užtikrinti, siekiant užtikrinti ir

nepažeisti jo teisių, svarbiausia – jo autonomijos. Teisė į autonomiją privalo užtikrinti paciento

dalyvavimą jo gydymo procese.

Taigi pirmoji paciento teisė, privaloma ir pirminė, nes be jos neįsivaizduojama sveikatos

santykių užuomazga – prieinamos sveikatos priežiūros paslaugos. Šią paciento teisę turi užtikrinti

kiekviena valstybė, o Lietuvoje šią teisę garantuoja, kaip jau buvo minėta anksčiau, Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 53 straipsnyje numatyta sąlyga. Ši teisė yra a priori. Šią teisę, teisę į

sveikatos priežiūrą, žmogus gauna dar prieš gimimą, t.y., embriono vystymosi laikotarpiu. Pacientų

teisę į sveikatos priežiūros prieinamumą – užtikrinantį sveikatos asmens priežiūros ekonominį,

komunikacinį, organizacinį priimtinumą asmeniui ir visuomenei, turi užtikrinti įstatymų leidėjas.

47


priežiūros įstaigose. Daktaro disertacija. Biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata (10B). Kaunas, 2008. P. 8.

[prieiga per internetą:

http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2008~D_20080917_081843-17596/DS.005.0.02.ETD(paskutinį

kartą žr. 2017-04-20)] 48

Danusevičienė L., Jurkuvienė R. Požiūrio į pacientą intensyviosios terapijos skyriuje transformacijos savitumai.

Kauno medicinos universiteto, Slaugos ir rūpybos katedra. Medicina, Kaunas, 2010. P. 8 – 9. [prieiga per internetą:

http://medicina.lsmuni.lt/med/10p1/10p1-02l.pdf (paskutinį kartą žr. 2017-05-05)]


http://medicina.lsmuni.lt/med/10p1/10p1-02l.pdf

33

Paciento teisė į prieinamas sveikatos priežiūros paslaugas yra sudėtinė, o ją sudaro tokios teisės

kaip: teisė į prieinamą būtinąją medicinos pagalbą, teisė į prieinamą pirminę sveikatos priežiūrą ir

laisvą pasirinkimą gydytojo ar slaugos specialisto, teisė į prieinamą antrinę ir tretinę sveikatos

priežiūrą.49

XX amžiaus pabaigoje daugelyje valstybių įsigalėjus mediko ir paciento santykių modeliui –

informuoto sutikimo paciento modeliui, pacientų teisės iš esmės pasikeitė. Informuoto sutikimo

doktrina pasižymi tuo, kad gydytojai ir pacientai įgauna aiškius vaidmenis, aiškiai pasiskirsto.

Gydytojo vaidmuo – patarėjas, konsultantas, informacijos teikėjas, o paciento vaidmuo –

sąmoningas medicininės informacijos interpretatorius.

„1997 metais Europos taryba, kurios pagrindinis tikslas yra ginti žmogaus teises ir plėtoti

demokratiją, Ovjede (Austrija) priėmė žmogaus teisių ir biomedicinos konvenciją dėl žmogaus

teisių ir orumo apsaugos biologijos ir medicinos taikymo srityje“. Minėtoje konvencijoje buvo

paskelbta, kad kiekviena intervencija sveikatos srityje gali būti atliekama tik gavus atitinkamo

asmens laisvai duotą ir informuotumu pagrįstą sutikimą. Taip pat apibrėžiama ir teisė į privatų

gyvenimą bei vieną reikšmingiausių teisių – gauti informaciją.50

Bet koks gydymas ar bet kokia medicininė intervencija į asmens kūną, išskyrus įstatymuose

numatytais atvejais, negali būti vykdoma prieš paciento arba jo atstovo valią. Gydymas, kuris yra

taikomas be ligonio sutikimo, yra įvardijamas neteisėtu veiksmu ir sukeliantis teisinę atsakomybę,

dėl to sveikatos priežiūros teikėjui, kuris netinkamai įvykdė informavimo pareigą, gali tekti

prisiimti atsakomybę, net jei jis veikė rūpestingai, siekdamas geriausio ligoniui (taip pat, išskyrus

išskirtinius atvejus, pvz., savižudybės atveju, operacijos metu kilus komplikacijoms, siekiant

užtikrinti sveikatos priežiūros gavėjo gerovę). Asmens pateikiamas sutikimas privalo būti pagrįstas

išsamiu informuotumu. Šie reikalavimai pasižymi fundamentalia moraline pareiga – išreiškiama

pagarba asmens orumui, nevalia veikti prieš kito valią. Informuoto paciento sutikimo koncepcija yra

pagrįsta sutikimo arba atsisakymo teise, mokslinėje literatūroje įvardijama pagarba asmens

autonomijai51

, kuri plačiau bus analizuojama II skyriuje.

Informuoto paciento sutikimas gali būti analizuojamas teisiniu, etiniu aspektu. Teisiniu

aspektu šis sutikimas, paprastai jį apibrėžiant, gali būti: teisinis terminas, kuriuo yra apibūdinamas

savanoriškas paciento sutikimas operacijai, medikamentų vartojimui, diagnostiniams testams ir

49

Sriubas M. Paciento teisių užtikrinimo ir pareigų įtvirtinimo problemos Lietuvoje. Justitia, 2009, Nr. 1(71), 37-52 P.

38 – 39. 50




0001:E.02~2008~D_20080917_081843-17596/DS.005.0.02.ETD(paskutinį kartą žr. 2017-05-05)] 51

Gruodytė E., Šalčiūtė – Pratikienė L. Informuoto paciento sutikimo doktrinos samprata ir svarba sveikatos

priežiūroje. Vytauto Didžiojo universitetas. No. 1 (10), 2013, p. 136-170. ISSN 2029-4239. P. 149



34

pan.52

Remiantis medicinos etika, asmens autonomija – vertinama kaip apgalvotas sprendimas

sutikti arba atsisakyti tam tikro gydymo, kuris gali turėti įtakos asmeniui, sprendimas privalo būti

paremtas pakankama, išsamia informacija ir priimtas gerai gebančio vertinti situaciją, savarankiško,

niekieno neįtakojamo asmens.53

Neretai ši informuoto paciento sutikimo doktrina vadinama unitarine koncepcija, kurią

sudaro du reikalavimai – pareigos atskleisti informaciją ir teisės pasirinkti. Kai kurie autoriai teigia,

kad ši doktrina turėtų vadintis „informuoto paciento pasirinkimas“, nes akcentuojama paciento teisė

pasirinkti, sutikti arba atsisakyti siūlomo gydymo, tuo tarpu atsisakymas taip pat privalo būti

informuotas.54

Informuoto paciento teisė, reiškia tai, kad pacientas privalo gauti išsamią, aiškią informaciją

apie savo sveikatą, rinktis gydymo būdus, turi teisę savarankiškai spręsti, kaip elgtis savo sveikatos

atžvilgiu. Lietuvos Respublikoje paciento teisė į informaciją pirmą kartą buvo įtvirtinta 1994

metais, Sveikatos apsaugos įstatyme. Informuoto paciento klausimas, paciento informuotas

sutikimas, su tuo susiję probleminiai aspektai – vienas iš svarbiausių šiuolaikinės medicinos etikos

principų. Sąvoka „sutikimas“ reiškia ne tik pritarimą gydymui, ši sąvoka suponuoja ir kitas

reikšmes, tokias kaip – atsisakyti gydymo ar pasirinkti alternatyvius gydymo būdus. Jei asmuo yra

traktuojamas kaip autonomiškas, gyvena demokratiškoje valstybėje – tiesos nuslėpti negalima, net

jei tai būtų ketinama padaryti siekiant geriausių tikslų (paciento dvasinės ramybės).

Vis dėlto užsienio literatūroje plačiai diskutuojama paciento informuoto sutikimo

klausimais, pradedant tuo, kaip išsamiai pacientui turėtų būti pateikiama informacija, baigiant

paciento teise nežinoti. Nors dauguma autorių pritaria tam, kad privalo būti laikomasi paciento

autonomijos principo, kad ji negali būti pažeidžiama, vis dėlto pritaria ir tam, kad sunkių ligų

atvejais būtų neteisinga palikti spręsti savo likimą patiems pacientams.55

Esant tokiai situacijai, kai

pacientas sunkiai serga ar atsisako gydymo, medikas privalo kiek galėdamas stengtis įtikinti

pacientą gydytis, privalo įtikinti sergantįjį, koks būtent sprendimo variantas yra optimaliausias

(pavyzdžiui, tokiu atveju, jei pacientas atsisako pašalinti kurią nors kūno dalį, gydytojas turi

pasistengti pateikti visus argumentus, kodėl tai būtina padaryti) pateikiant visą informaciją apie jo

sveikatos būklę. Šiame kontekste labai svarbūs tiesos sakymo metodai ir būdai, tačiau melas yra

nepageidautinas. Kita vertus, tokiose situacijose (kurios buvo įvardytos tekste anksčiau) galimas

52

Peters M. The British Medical association Illustrated medical dictionary, 2nd ed. London: Dorling Kindersley, 2008.

P.142. 53

Gillon R. Philosophical medical ethics. ChiChester, Willey and Sons, 1985. P. 113. 54

Gruodytė E., Šalčiūtė – Pratikienė L. Informuoto paciento sutikimo doktrinos samprata ir svarba sveikatos priežiūroje.

Vytauto Didžiojo universitetas. No. 1 (10), 2013, p. 136-170. ISSN 2029-4239. P. 149 – 150. 55



[prieiga per internetą: http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2008~D_20080917_081843-

17596/DS.005.0.02.ETD (paskutinį kartą žr. 2017-04-20)] (P. 23 – 24)



35

numanomas paciento sutikimas. Tai reiškia, kad medikas, jei jam atrodo neišvengiama, operacijos

metu gali pašalinti paciento galūnes ir tokiu atveju, jei pastarasis prieš operaciją tam nedavė

sutikimo. Kadangi medikas vadovaujasi idėja, kad svarbiausia padėti pacientui, išsaugoti jo gyvybę,

o gyvybė yra įvardijama kaip aukščiausioji ir kertinė vertybė – medikas gali atlikti atitinkamą

veiksmą paciento atžvilgiu jam nedavus sutikimo. Tačiau toks mediko sprendimas gali būti

įvardytas ir kaip nemoralus, pažeidžiantis etines nuostatas, pažeidžiantis autonomijos principus.

Taigi šis klausimas išlieka diskusijų objektu, nes įstatymai gina pacientų autonomiją ir pasirinkimo

laisvę, tačiau tam tikrais atvejais, jos pažeidimas yra vienintelė išeitis siekiant išsaugoti gyvybę, o

gyvybė – kertinė ir aukščiausia vertybė. Dėl šių ir panašių priežasčių – vienareikšmio atsakymo

nėra.

Informacija, kurią teikia gydytojas, privalo atitikti tinkamos, paprastos bei teisingos

informacijos kriterijus.56

Informacijos pateikimo paprastumas – gydytojo įpareigojimas teikiant

informaciją nevartoti medicinos mokslui būdingų specifinių terminų, kitu atveju, paaiškinti juos

suprantama kalba. Tinkamo informacijos pateikimo kriterijus – informacija pacientui turi būti

išdėstoma glaustai, pabrėžiant svarbiausius dalykus. Teisingumo kriterijus – pateikiama informacija

turi būti pagrįsta medicinos mokslu ir atitikti mokslinio objektyvumo kriterijus; turi būti pateikiama

informacija, kuri atskleidžia gydytojo patirtį gydant tam tikra liga sergančius ligonius bei taikomi

konkretūs gydymo metodai. Sudėtingiausia yra nustatyti ir taikyti teisingumo kriterijų, ypač dėl to

sudėtingumo derinant mokslinį objektyvumą su subjektyvia gydytojo patirtimi, kuri gali kelti

abejonių ir patiems pacientams, nors tai numatoma teisingumo kriterijuje.57

Paciento teisė atsisakyti ar sutikti su gydymu ir jo metodais, paciento teisė į informaciją ir

kiti panašūs aspektai yra pakankamai naujas medicinos etikos principas. Tiek ir mediko ir paciento

santykių principai, tiek ir informuoto paciento principas ir poreikis jam atsirasti susiformavo

keičiantis ir augant visuomenės poreikiams, lūkesčiams, keičiantis žmogaus teisėms, atsiradus ir

įsigalėjus individualiosioms ir liberaliosioms vertybėms Vakarų visuomenėse.58

Knygos apie biomedicinos etikos principus autoriai T. Beauchamp ir J. Childress siūlo

informuotą sutikimą analizuoti atsižvelgiant į paciento kompetenciją suprasti pasekmes, gydytojo

gebėjimus atskleisti pacientui galimas pasekmes, susijusias su atliekama procedūra, savanorišką

paciento pasirinkimą ir paciento kompetenciją aktyviai dalyvauti priimant sprendimus. Autorių

56

Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimo įstatymo 6 str. 4 d. Valstybės

žinios. 2004, Nr. 115-4284; Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.727 str. 1 d. Valstybės žinios. 2001, Nr.74-2262 57

Kutkauskienė J., Rudzinskas A. Informuoto paciento sutikimas: pacientui teikiamos informacijos teisinio įvertinimo

problemos. Mykolo Riomerio universitetas, Socialinių mokslų studijos. 2009, 2 (2), p. 321 – 338. ISSN 2029-2244

(online). P. 324 – 325. [prieiga per internetą: https://www.mruni.eu/upload/iblock/eab/rudzinskas_kutkauskiene.pdf .

(Paskutinį kartą žr. 2017-04-10)] 58



[prieiga per internetą: http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2008~D_20080917_081843-

17596/DS.005.0.02.ETD(paskutinį kartą žr. 2017-04-20)] . P. 24.

https://www.mruni.eu/upload/iblock/eab/rudzinskas_kutkauskiene.pdf



36

nuomone, po išsamaus pokalbio su gydytoju, pacientas dažnai yra linkęs palikti sprendimo

priėmimą gydytojui, nors informuotas sutikimas, jų nuomone, turi būti abipusis gydytojo ir paciento

sprendimo priėmimas.59

Panašiai kaip ir T. Beauchamp ir J. Childress, ir kiti nurodo, kad informuoto paciento

sutikimas turi turėti tam tikras sąlygas. Nurodomos sutikimo elementų sąlygos – kompetencija,

savarankiškumas priimant sprendimus, informacijos pateikimo tinkamumas (esminės informacijos

atskleidimas); rekomendacijos; supratimas, sutikimo elementai: sprendimas (dėl palankaus plano),

įgaliojimas (dėl palankaus plano). Teigiama, kad esminis informacijos atskleidimas yra pagrindinis

veiksnys, lemiantis paciento supratimą.60

Informuoto paciento teisės – pacientas tapo svarbiausiu ir aktyviausiu sveikatos priežiūros

dalyviu. Sveikatos priežiūros teikėjas privalo laikytis moralės nuostatų gerbiant kito asmens

autonomiją, dėl to nebe jis sprendžia, kas yra geriausia ir tinkamiausia pacientui, bet pats sveikatos

priežiūros gavėjas savarankiškai priima sprendimus, kurie yra paremti išsamiu informuotumu.

Stiprėjanti informuoto paciento sutikimo doktrina yra pagrindas paciento autonomijos

formavimuisi, kurio dėka yra užtikrinami paciento interesai ir jo gerovės apsauga.61

Taigi pacientų teisės yra ne tik visuotinai reikšmingos, ypatingai saugomos bei ginamos

įstatymų, tačiau teisių yra ne viena, o kaip reikšmingiausia įvardijama – informuoto paciento teisė.

Nepaisant to, kad pastaroji teisė yra traktuojama kaip reikšmingiausia, o jos pažeidimas yra

nusikaltimas ir asmens teisių pažeidimas, dėl jos kyla daug diskusijų. Pacientui ši teisė gali būti

apribojama atsižvelgiant į jo kompetenciją, bendrą supratimą. Taip pat šios teisės apribojimai yra ar

gali būti skirti atitinkamai pacientų grupei.

1.4 Pacientų pasitikėjimas medikais ir situacija Lietuvoje

Abipusiškai geri mediko ir paciento santykiai yra labai reikšmingi, tai yra sveikatos priežiūros

reformos dalis, mediko – paciento tarpusavio sąveika yra itin reikšmingas socialinis veiksnys,

atliekant įvairaus pobūdžio gydymo konsultacijas ir kt.

Geri tarpasmeniniai ir profesiniai santykiai tarp mediko ir paciento yra neįsivaizduojami be

pasitikėjimo. Geri santykiai gali būti grindžiami tik pasitikėjimu, abipuse pagarba,

konfidencialumu. Tik tuo atveju, jei pacientai pasitiki medicinos darbuotojais, gali atsirasti prielaida

sėkmingiems abipusiškiems santykiams. Pasitikėjimas yra labai reikšmingas veiksnys ne tik kalbant

apie asmeninius ir profesinius santykius, tačiau labai svarbus tikintis gero ir rezultatyvaus gydymo.

59

Ten pat. P. 24. 60

Sriubas M. Paciento teisių užtikrinimo ir pareigų įtvirtinimo problemos Lietuvoje. Justitia, 2009, Nr.1(71), 37-52. P.

41. 61

Gruodytė E., Šalčiūtė – Pratikienė L. Informuoto paciento sutikimo doktrinos samprata ir svarba sveikatos

priežiūroje. Vytauto Didžiojo universitetas. Nr. 1 (10), 2013, p. 136-170. ISSN 2029-4239. P. 144.

37

Pasitikėjimas yra neatsiejamas nuo žmogaus teisės į privatumą, privataus gyvenimo

neliečiamumą, kurį Lietuvoje saugo LR Konstitucija, Civilinis kodeksas ir kiti nacionaliniai teisės

aktai. Konfidencialumas yra viena reikšmingiausių paciento teisių, kuri buvo minima jau Hipokrato

priesaikoje (Hipokrato priesaika aptarta tekste anksčiau). Gydytojo ar kito sveikatos specialisto

pareiga – laikytis konfidencialumo reiškia tai, kad pacientui nedavus sutikimo, medikas niekam

negali suteikti informacijos, kurią jis gavo tirdamas, prižiūrėdamas pacientą. Etinė ir teisinė mediko

pareiga laikytis konfidencialumo formuoja pagrindą pasitikėjimui ir atvirumui tarp gydytojo ir

paciento. Konfidencialumas buvo svarbus tiek Antikos, tiek šiuolaikinėje medicinoje, būtent dėl to,

kad stiprina pasitikėjimą mediko profesija. Pacientui pasitikint medicinos atstovais didėja tikimybė

produktyviau ir rezultatyviau padėti pacientui, nes pacientas drąsiau išdėsto savo nusiskundimus,

pasipasakoja apie kamuojančius negalavimus, atvirai išsako visą reikalingą informaciją, o visa tai

gali būti net gyvybiškai svarbu sėkmingam gydymo procesui įgyvendinti. Taigi konfidencialumas

yra privaloma sąlyga siekiant sėkmingų tarpusavio santykių ir gydymo rezultatų.62

Pasitikėjimas kaip aktuali etinė problema nagrinėjama trimis lygmenimis:

1. Tarpasmeniniame lygmenyje – gydytojų ir pacientų santykiai;

2. Instituciniame sveikatos priežiūros lygmenyje;

3. Sveikatos priežiūros politikos lygmenyje.

Pasitikėjimas privalo būti grindžiamas visuomenės ir kiekvieno individo sąžiningumu,

bendražmogiškosiomis moralės normomis. R. D. Putman nuomone, atvejais kai nėra abipusio

pasitikėjimo, reikalingas ypatingas nuolatinis budrumas, rengiantis apginti savo orumą ir

autonomiškumą. Pasitikėjimas ir pagarba yra du vienas nuo kito neatsiejami reiškiniai. Tik rodoma

pagarba suteikia prielaidą pasitikėjimui. Pasitikėjimas – tai tikėjimas vienas kitu, tai tam tikras

asmeninis ryšys, kurį stiprina pasirengimas laiduoti. Pasitikėjimas yra natūrali socialinio gyvenimo

veikimo dalis, kuri padeda išgyventi šiame sudėtingame pasaulyje.63

2006 – 2007 metais buvo atliktas tyrimas (tyrimą atliko: I. Misevičienė, I. Jakušovaitė ir R.

Giedrikaitė), kurio objektas – pacientų ir gydytojų nuomonė, ar užtikrinama konfidenciali

informacija apie pacientą. Tyrimo rezultatai parodė, kad 94,2 proc. pacientų pasitiki juos gydančiu

gydytoju, apklausus medikus, paaiškėjo, kad 89,5 proc. medikų mano, kad pacientai jais pasitiki.

Manoma, kad tokiam pacientų pasitikėjimui medikais esminės įtakos galėjo turėti pagarbus

bendravimas tarpusavyje (tarp mediko ir paciento). 94,2 proc. pacientų mano, kad gydytojai su jais

bendrauja pagarbiai, medikai laikosi šiek tiek kitokios nuomonės, jie teigia, kad 62,8 proc. pacientų

elgiasi su medikais pagarbiai, o 36 proc. mano, kad pacientai elgiasi pagarbiai tik „iš dalies“.

62

Giedrikaitė R., Misevičienė I., Jakušovaitė I. Gydytojų ir pacientų nuomonė apie pasitikėjimą ir konfidencialumą

vertinimas. Kauno medicinos universiteto Filosofijos ir socialinių mokslų katedra, Biomedicininių tyrimų institutas.

Medicina (Kaunas), 2008: 44 (1). P. 64 – 65. 63

Liubarskienė S., Šoliūnienė L., Kilius V. ir Peičius E. Kauno medicinos universiteto filosofijos ir socialinių mokslų

katedra, Alytaus S. Kudirkos ligoninė. Medicina (2004) 40 tomas, Nr. 3. P. 278 – 279.

38

Apklausa parodė, kad didelis pacientų skaičius atvirai ir nuoširdžiai pasako medikui apie savo

negalavimus – 94,3 proc. ir dauguma iš jų supranta (92,9 proc.), kad jų atvirumas gali nulemti

gydymo sėkmę. Gydytojai šiuo klausimu linkę manyti kitaip, 48,3 proc. jų, mano, kad pacientai

atvirai ir nuoširdžiai pasisako apie savo negalavimus, tačiau 44,8 proc. mano, kad pacientai pasako

ne viską, atvirauja tik „iš dalies“.

Paklausus pacientų, kaip jie mano, ar informacija apie jų sveiktos būklę yra konfidenciali ir

įslaptinta, 38,3 proc., 39,5 proc. respondentų šiuo klausimu nuomonės neturėjo. Medikai

konfidencialumo klausimu pasisakė labai griežtai. Gydytojai tikina, kad jie užtikrina informacijos

konfidencialumą apie paciento sveikatos būklę (97,7 proc.) ligos diagnozę (100 proc.), med. tyrimų

duomenis (100 proc.), gydymo metodus (97,7), gydymo prognozes (94,2 proc.). Šio tyrimo metu

paaiškėjo, kad medikų ir pacientų pasitikėjimas vienas kitu yra pakankamai aukšto lygio, kaip jau

buvo minėta – pacientų pasitikinčių medikais 94,2 proc., medikų – 89,5 proc.64

Iš to galima daryti

išvadą, kad santykiai tarp mediko ir paciento yra labai geri, o tai suteikia galimybę pasiekti

geriausius medicininius rezultatus.

Apklausti respondentai – pacientai išreiškė labai didelį pasitikėjimą gydančiu gydytoju, tačiau

daugiau nei pusė apklaustųjų tikino nepasitikintys pačia sveikatos priežiūros politika. Šiame tyrime

buvo nustatyta, kad pacientų pasitikėjimui medikais įtakos turi lytis ir išsimokslinimas. Taip pat dar

vienas reikšmingas pastebėjimas – pacientų pasitikėjimas medikų darbu didėja, didėjant

respondentų amžiui, be to, moterys labiau nei vyrai yra patenkintos savo ligoninės medikų darbu.

Tačiau atlikto tyrimo metu paaiškėjo ir tai, kad daugelis mano, jog norint gauti tinkamą, gerą

priežiūrą, rūpestį ir gydymą, reikia medikui „atsilyginti“. Tokios nuomonės buvo net 40 proc.

apklaustųjų, toks pats skaičius tikina, kad medikams „atsilygina“, o 19 proc. respondentų teigimu,

jie tai daro verčiami aplinkybių.65

Toks pacientų požiūris verčia manyti, kad jie nepasitiki

medicinos įstaigų darbuotojais, manoma, kad to nepadarius, gali nukentėti gydymo kokybė.

Taigi Lietuvoje, atlikus tyrimus, paaiškėjo, kad pacientų ir medikų pasitikėjimas vienas kito

atžvilgiu yra aukštas, o aukštas pasitikėjimo lygis, kaip jau buvo minėta darbe anksčiau, leidžia

tikėtis geresnių gydymo rezultatų, emociškai geresnės, teigiamos atmosferos gydymo įstaigose,

geresnių pačių santykių tarp mediko ir paciento. Vis dėlto, nepaisant to, kad šių tyrimų rezultatai

rodo aukštą pasitikėjimo lygį, pripažįstama, kad vis dar susiduriama etinėmis problemomis, kurios

pasireiškia per autonominį ir paternalistinį gydymo, bendravimo modelius. Viena vertus,

vadovaujantis demokratinėmis vertybėmis, pripažįstama asmens autonomija ir jos

nepažeidžiamumas, kita vertus, sveikatos priežiūros teikėjai teigia, kad paternalistinis bendravimo ir

64

Giedrikaitė R., Misevičienė I., Jakušovaitė I. Gydytojų ir pacientų nuomonė apie pasitikėjimą ir konfidencialumą

vertinimas. Kauno medicinos universiteto Filosofijos ir socialinių mokslų katedra, Biomedicininių tyrimų institutas.

Medicina (Kaunas), 2008: 44 (1). P. 65 – 70. 65

Liubarskienė S., Šoliūnienė L., Kilius V. ir Peičius E. Kauno medicinos universiteto filosofijos ir socialinių mokslų

katedra, Alytaus S. Kudirkos ligoninė. Medicina (2004) 40 tomas, Nr. 3. P. 283 – 284.

39

gydymo modelis dažnai yra neišvengiami arba priimtinesni dėl tam tikrų aplinkybių. Šios dilemos

kelia poreikį plačiau išanalizuoti autonomiją ir paternalizmą sveikatos priežiūroje.

40

2. AUTONOMIJA IR PATERNALIZMAS SVEIKATOS

PRIEŽIŪROJE 2.1 Autonomija sveikatos priežiūroje

Sąvoka „autonomija“ kilusi iš graikų kalbos žodžio, kuris reiškia nepriklausomybę.

Antikinėje kultūroje tai reiškė miesto – valstybės nepriklausomybę. Autonomija reiškia tai, kad

subjektas yra geriausias savo interesų atstovas, todėl gali pats sau kurti įstatymus, tam tikras

elgsenos taisykles ar vadovautis jam priimtinomis vertybėmis praktinėje veikloje.66

Paprastai išskiriamos trys medicinos etikos tradicijos. Pirmoji – hipokratiškoji tradicija –

nurodo daryti gera ir nekenkti, antroji – pasaulėžiūros tradicija, kuri vadovaujasi principu gerbti

gyvybę kaip kertinę vertybę, trečioji medicinos etikos tradicija atsiranda dvidešimtojo amžiaus

septintajame dešimtmetyje. Šiai tradicijai svarbiausia – gerbti paciento autonomiją. Ji vadinama

švietimo tradicija. Atsiradus šiai tradicijai keitėsi mediko ir paciento bendravimo principai.

Pacientas nebeprivalo besąlygiškai paklusti gydytojo gydymo principų valiai, bet pats aktyviai

dalyvauja priimdamas sprendimą apie gydymo eigą. Vadinasi, gydytojas turi ne tik pasverti gydymo

naudą ir žalą, bet ir atsižvelgti į tai, ką pacientas pasirenka pats.67

Kodėl tapo toks svarbus paciento pasirinkimas? Šiandieninių medicinos technologijų dėka

galimi įvairiausi žmogaus gyvybės palaikymo būdai, tačiau kyla klausimai dėl jų naudingumo, t. y.

ar tie būdai iš tikrųjų padeda pacientams pasveikti ir gyventi pilnavertį gyvenimą, ar tai yra tik

gyvybės palaikymo funkcija (pvz., inkstų dializė, dirbtinis kvėpavimas, chemoterapija). Pacientai

dėl medicinos veiklos gali patirti daugiau žalos negu naudos.68

Todėl tik pats individas gali

nuspręsti, koks bus tolimesnis jo gydymas, o kartu ir jo gyvenimas.

Profesorė Tatjana Mišatkina teigia, kad „Medicinos asmens autonomija suprantama kaip

pripažinimas paciento gebančio priimti jo interesus atitinkantį sprendimą, nuspręsti, koks gydymas

jam turi būti taikomas“.69

Šiandien žmogus save laiko autonomiška, t. y. laisva būtybe. Jo gyvenimas ir kūnas yra jo

paties nuosavybė. Jis pats renkasi ir kuria savo likimą. Tačiau ne visada taip buvo. Skirtingais

amžiais žmogaus autonomija buvo vertinama skirtingai. Įvairių amžių mąstytojai bandė parodyti,

kad žmogaus autonomija yra labai svarbi, tačiau dauguma ją vertino pagal skirtingus kriterijus,

keldami panašias ar visai skirtingas autonomiškam asmeniui privalomas sąlygas, taisykles, o neretai

autonomiškas asmuo būdavo suvaržomas įvairių moralinių nuostatų. Siekiant suprasti, kas yra

autonomija, kuo ji pasireiškia mediko ir paciento bendravime ir bendradarbiavime, reikia

66 http://bioetika.sam.lt/index.php?-350757305 67

ten Have H. A. M., ter Meulen R. H. J., van Leeuwen E.. Medicinos etika. Vilnius, Charibdė, 2003. P. 108-109. 68

Ten pat. P. 109. 69

Т. Мишаткина. Биомедицинская этика: слов. – справ. Минск, БГЭУ 2007. P. 26.

http://bioetika.sam.lt/index.php?-350757305

41

paanalizuoti svarbiausių autonomijos problemomis rašiusių autorių pažiūras.

2.2 Etiniai autonomijos sampratos aspektai

Autonomija yra suvokiama kaip tokia, kuri leidžia asmeniui gyventi pilnavertį gyvenimą.

Autonomijos dėka žmogus turi teisę ir gali valdyti save, atlikti individualius veiksmus, priimti

sprendimus, savarankiškus pasirinkimus. Amerikos bioetikos komiteto nuomone asmens

autonomija reiškia, kad žmogus yra savo kūno valdovas.70

Autonomija – laisvė asmens gyvenime,

tačiau viskas turi tam tikras sąlygas bei taisykles. Ne išimtis ir autonomija, ja disponuoti galima tik

su tam tikromis išlygomis, t.y. žmogus yra laisvas ir turi teisę tokiu būti tol, kol jo veiksmai

nekenkia, nevaržo kitų asmenų laisvės, kitu atveju autonomiškumas apribojamas, laisvė suvaržoma

(pvz.: už smurtavimą prieš kitus asmenis, gresia baudžiamoji atsakomybė, kalėjimas ir kt.).

Demokratiškose valstybėse visi asmenys laikomi autonomiškais, taigi ir pacientai turėtų

turėti tokią teisę, o tai reiškia, kad jie privalo turėti galimybę rinktis jiems priimtinus gydymo

būdus, patys nuspręsti, kaip elgtis savo sveikatos atžvilgiu. Nepaisant to, kad visi asmenys, taigi ir

pacientai, yra įvardijami kaip tokie, kurie turi galimybę būti autonomiškais, kyla daug diskusijų dėl

to, kokia yra mediko kompetencija paciento atžvilgiu.

Samprata dėl asmens laisvių ir teisių kito daug amžių. Šiuolaikiniame pasaulyje – asmuo

suvokiamas kaip autonomiška būtybė, asmens laisvė suvokiama kaip tokia, kurią privalo turėti visi,

kuri negali būti varžoma. Tačiau šiam darbui aktualus yra mediko ir paciento santykis, todėl rūpimi

klausimai: ar paciento kaip autonomiškos būtybės autonomija ir teisė į ją niekada nebūna

pažeidžiama, jei taip, tada kodėl ir kokiais atvejais? Ar visuomet atkreipiamas dėmesys į ligonio

laisves, į ligonio norus? Ar visuomet pacientui, kai tik yra galimybė, yra pateikiamas visas galimų

gydymo pasirinkimų ratas, ar pasiūlomos galimos alternatyvos? Kokie turėtų būti gydytojo ir

paciento vaidmenys ir kokias jie turi teises ir pareigas vienas kito atžvilgiu? Atsakymus į šiuos

klausimus iš dalies pateikia ir filosofinės asmens ir jo autonomijos teorijos.

Labai dažnai medikai turi priimti sudėtingus, įvairaus pobūdžio probleminius sprendimus.

Dėl pastarųjų kyla ypač daug diskusijų, nes gali būti pažeidžiama asmens autonomija, susiduriama

su situacijomis, kai medikas turi rinktis tarp asmens autonomijos, jo sveikatos išsaugojimo,

emocinės, psichinės būklės nežalojimo. Vienu svarbiausiu diskusijų objektu tampa klausimas dėl

tiesos sakymo pacientui, ar visuomet ji turi būti išdėstoma, o gal tam tikrais atvejais ji turi būti

nuslepiama? Pavyzdžiui, pas mediką apsilanko asmuo, kuriam atlikus tyrimus diagnozuojama

pažengusi liga. Veiksmingo gydymo diagnozuotai ligai nėra, todėl pacientui liko gyventi nedaug.

Kaip tokioje situacijoje turėtų pasielgti medikas? Pranešti apie artėjančią mirtį, ar tiesą nuslėpti?

Šitas klausimas yra, ko gero, vienas iš kebliausių. Pirmiausia reikėtų suvokti, kokiu

principu, kuo remdamasis medikas turi priimti sprendimą. Ieškant sprendimo galima remtis kuria

70

ten Have H. A. M., ter Meulen R. H. J., van Leeuwen E.. Medicinos etika. Vilnius, Charibdė, 2003. P. 113.

42

nors iš etinių teorijų, siekiant suprasti, koks būtų geras, moraliai pateisinamas mediko pasirinkimas.

Priimtina, kad medicinos atstovai privalo laikytis etinių normų, tačiau pastarosios yra įvairios ir

dažnai prieštaraujančios viena kitai, taigi ir pasirinkimai minėtojo klausimo atveju gali būti įvairūs.

Žvelgiant iš etikos pozicijų, galima jas išskirti į du tipus: teleologinį, kurio pagrindinė idėja –

moraliai teisinga, gera, pageidautina yra tai, kas veda prie tam tikro tikslo, ir deontologinį, kuris bus

analizuojamas darbe kiek vėliau. Kadangi iš teleologinės etinės pozicijos savaime kyla klausimas,

kas yra tikslas, tai yra apibrėžiama kaip tai, kas yra savaime vertinga ir būtent dėl to – siektina.

Siektinas, kaip ir įprasta, turi būti gėris, tačiau gėris jokiu būdu negali būti priemonė tikslui pasiekti.

Tokio tipo teorijose pirmiausia siekiama nustatyti, kas yra tas gėris savaime ir koks yra galutinis

tikslas. Šiuo klausimu yra sukurta ne viena skirtinga teorija, pavyzdžiui, Platono teigimu

aukščiausiasis gėris yra sudėtinis objektas – aukščiausiojo gėrio būtis ir aukščiausiasis grožis.

Epikūras tai apibrėžia kaip vidinį gėrį, kartais kaip malonumą, J. Locke’as kaip laimę, o J.

Benthamas kaip naudą. Pastaroji – utilitaristinės etikos pozicija.

Utilitaristinės etikos teorijoje aukščiausiąją vietą užima „nauda“. Naudos teorija pripažįsta

ne kažką priešingą malonumui, o patį malonumą, kartu su skausmo nebuvimu. Malonumas,

remiantis utilitaristine etika, turi būti suvokiamas plačiąja šio žodžio prasme, tai yra, jis neapsiriboja

tokiomis malonumo formomis kaip grožis, puošnumas, linksmybės ir pan.. Utilitaristinės etikos

pagrindas – „nauda“ arba „didžiausios laimės principas“. Žmonių poelgiai yra dori tiek, kiek didina

laimę, o nedori tokie, kurie kuria laimės priešingybę. Laimė suvokiama kaip malonumas ir skausmo

nebuvimas, o nelaimė – malonumo netekimas ir skausmo atsiradimas.71

Žmogaus etiniai veiksmai formuoja jo būtį. Etinis veiksmas turi kurti geresnę ateitį.

Utilitaristinės etikos tikslas – kuo mažiau kančios ir skausmo, o svarbiausias ir visuotinai

reikšmingiausias reiškinys – laimė. Pagrindinė šios etikos taisyklė – „didžiausias laimės skaičius

didžiausiam skaičiui žmonių“.72

Tačiau nemažai utilitaristinės etikos kritikų teigia, kad minėtosios

taisyklės tikslas yra ne padaryti kuo daugiau žmonių laimingų, bet išvengti kuo daugiau blogybių.

Utilitarizmas pabrėžia asmens autonomijos būtinybę. Pasak utilitarizmo, žmonės privalo turėti teisę

į savo autonomiją, laisvę. Remiantis šios filosofinės doktrinos idėjomis, niekas negali ir neturi

teisės kėsintis į asmens laisvės suvaržymą, išskyrus atvejus, kai vieno asmens laisvė gali pakenkti,

suvaržyti kito asmens laisvę.

Utililitaristinės etikos plėtotojo, J.S. Millio nuomone, asmeninė autonomija yra ne tik

privaloma, tačiau ir socialiai naudinga, o jos pagrindas yra savarankiškumas. J.S. Millio autonomija

– tai mąstymo ir veiksmo laisvė. Asmuo turi teisę priimti jam tinkamus sprendimus ir elgtis taip,

kaip jam atrodo esant teisinga.

71

Mill J. S. Utilitarizmas. Vilnius, Margi raštai, 2005. P. 13 – 14. 72

Mepham B. Bioethicsanintroductionforthebiosciences. NewYork, Oxforduniversitypress, 2006. P. 31.

43

Grįžtant prie anksčiau minėto klausimo, reikia išsiaiškinti, kuo remiantis turėtų būti

grindžiamas mediko elgesys pacientų atžvilgiu, kokie mediko veiksmai yra teisingi, moralūs.

Utilitaristinės etikos „moraliai geras“ yra lygiai tas pats kas „naudingas“, todėl viskas (viskas –

visos priemonės) kas prisideda prie asmens laimės, o laimė yra tikslas, yra pageidautina. Pasak

utilitarizmo, nauda yra kiekvieno asmens ypatybė, kurios pagalba jis atneša ką nors gero – gerovę,

malonumą, gėrį, laimę (įvairius teigiamus aspektus), o tai savaime kliudo atsitikti nelaimei, atsirasti

blogiui, skausmui ir pan..73

Taigi ką turėtų pasirinkti medikas minėtojo klausimo atveju (kaip

medikas turėtų pasielgti paciento atžvilgiu, jei pastarasis sirgtų nepagydoma liga ir jam būtų likę

gyventi tik keletas dienų – pasakyti apie jį laukiančias pasekmes, tai yra, tiesiai šviesiai pasakyti

tiesą, o tai gali labai nuliūdinti, įskaudinti pacientą, sukelti jam nepakeliamas kančias, kitu atveju,

galbūt medikas turi nuo paciento nuslėpti apie jo laukiančią mirtį ir leisti jam paskutines gyvenimo

akimirkas praleisti to nežinant ir galbūt esant ramesniam?) iš teologinės teorijos arba iš

konsekvencinės (utilitaristinės) teorijos?

Jei asmuo, remiantis utilitarizmu, yra suvokiamas kaip toks, kuris turi laisvę savo mąstymo

ir veiksmų atžvilgiu – reiškia, kad pacientas gali ir turi pats spręsti, kaip jis turėtų būti gydomas, ar

jis nori gydytis ar ne. Kita vertus, jei utilitaristinė etika teigia, kad svarbiausia yra žmogaus laimė ir

tikslas ją pasiekti, jei svarbu sumažinti kančias, ar gydytojas gali naudoti „baltą melą“ vardan

paciento ramybės? Tai yra, jei, pavyzdžiui, pacientas serga labai sunkia liga, kurios neįmanoma

pagydyti, ar gydytojas gali tai nuslėpti, nesakyti tiesos? Tokia žinia, ko gero, sergantįjį padarytų

nelaimingu, o tai prieštarauja J. S. Millio suformuluotai vienai iš pagrindinių utilitaristinės etikos

tikslų – visuotinei laimei. Taigi koks tokiu atveju turėtų būti priimamas sprendimas, jei esminis

autonomiškos būtybės tikslas yra pašalinti visas neigiamas emocijas, skausmus, kančias ir būti

laimingu?

Šiuo atveju medikas turi savarankiškai priimti sprendimą, pasverdamas aplinkybes,

pasvarstydamas, koks šiuo atveju būtų geriausias pasirinkimas, koks pasirinkimas būtų ne tik

moraliausias, bet ir sukeltų mažiausiai kančių sergančiajam, atneštų jam daugiausiai naudos.

Toks mediko samprotavimas vadinamas universalaus akto utilitarizmu. Tai reiškia, kad

sprendžiantysis, šiuo atveju medikas, atsižvelgia tik į savo veiksmo pasekmes arba naudą. Iš to kyla

išvada, kad medikas neprivalo mąstyti apie tai, ar jis turi būtinai sakyti tiesą. Tiesa ir melas čia

neturi didžiausios reikšmės, nėra moralinis svertas. Medikas turi pasverti ne melo pasekmes, tačiau

savo poelgio ar pasirinkimo pasekmes paciento atžvilgiu ir kitų asmenų grupės atžvilgiu. Visi

mediko sprendimai turi būti sietini su kitų asmenų laimės siekimu.74

73

ten Have H. A. M., ter Meulen R. H. J., van Leeuwen E.. Medicinos etika. Vilnius, Charibdė, 2003. P. 34 – 35. 74

Wulff H. R., Pedersen S. A., Rosenberg R.. Medicinos filosofija. Vilnius, Charibdė, 2001. P. 156 – 157.

44

Taigi remiantis J. Benthamo suformuluotais utilitaristinės etikos principais medikas galėtų

pacientui pameluoti apie jo būklę, tai yra, nesakyti, kad jis greitai numirs. Taip yra todėl, kad toks

mediko sprendimas nesukeltų didelių dvasinių ir ar fizinių kančių pacientui, o tiesa, kaip buvo

minėta anksčiau, atvirkščiai – gali sukelti dideles kančias, kas sergančiajam nesuteiks nei laimės,

nei naudos.

Jei mediko moralinės nuostatos jam sako, kad melas yra visuotinai blogas – jis neturėtų

meluoti. Tačiau tuo pat metu medikas gali suvokti, kad melas šiuo atveju yra vienintelis būdas

nesukelti pacientui kančių. Utilitaristinė etika pripažįsta, kad žmonės gali aukoti savo gėrį vardan

kitų asmenų gerovės. Tai reiškia, kad medikas gali pameluoti pacientui aukodamas savo

įsitikinimus vardan paciento laimės. Žinoma, utilitarizmas neteigia, kad auka savaime yra gėris75

,

tačiau jei auka didina bendros laimės sumą – tai pateisinama. Kita vertus, melas gali tapti visuotinai

kenksmingas, o tai būtų nepateisinama, nes tokiu atveju tik vienas asmuo dėl to jaustųsi geriau, o

utilitarizmas pirmenybę teikia visuotinei laimei, dėl kurios gali būti paaukojama vieno asmens

laimė.

Remiantis J. Benthamo pasekėjo, J. S. Millio utilitaristinės etikos aspektais, galima iškelti

dvi skirtingas teorijas. Viena vertus, mediko melas yra etiškas, pateisinamas ir moraliai priimtinas

dėl to, kad galbūt būtų palengvinamos paskutiniosios sergančiojo gyvenimo akimirkos, kita vertus,

melas būtų visuotinai blogas. Pavyzdžiui, medikas, svarstydamas, ar sakyti pacientui tiesą, ar

pameluoti, stengiasi pasverti abi galimybes. Gydytojas gali suvokti, kad melas būtų geresnis, nes

pacientas gali būti ramesnis, tai melo pasekmė šiuo atveju geresnė, tačiau tuo pačiu jis suvokia, kad

jei visi žmonės pradėtų meluoti – pasekmės būtų labai blogos. Tai, kas bloga, natūralu, kad nedaro

žmonių laimingų. Jei J.S. Millio teorijos pagrindas – visuotinė laimė – melas prilygsta žmonių

kančioms, taigi jis negalimas.76

Taip pat atsakymo būtų galima ieškoti ir remiantis J.S. Millio suformuluotais žalos

principais. Šiuo atveju medikas turėtų apsvarstyti ne tik savo melo pasekmes, bet ir žalos

galimybes. Koks mediko sprendimas mirštančio paciento atžvilgiu padarytų mažiau žalos? Lygiai

taip pat kaip ir anksčiau analizuotais būdais, išlieka pora galimybių ir nėra vienareikšmio atsakymo.

Viena vertus, nepasakius pacientui apie jo būklę, būtų išvengta jo kančios, taigi ir nebūtų padaryta

jam žala, kita vertus, nėra aišku, ko pastarasis iš tiesų norėtų, o taip pat tiesos nutylėjimas arba

melas pacientui apie jo būklę – pažeidžia jo kaip autonomiško asmens teises.

Utilitaristinių idėjų esmė – privalo būti apskaičiuota, kurią veiklos kryptį pasirinkus, bus

išgaunamas geriausias pozityvus rezultatas, kai nauda bus didesnė už žalą, atsižvelgiant į visų atvirų

75

Mill J. S. Utilitarizmas. Vilnius: Margi raštai, 2005. P. 28. 76

Wulff H. R., Pedersen S. A., Rosenberg R.. Medicinos filosofija. Vilnius, Charibdė, 2001. P. 156 – 158.

45

alternatyvų rezultatus.77

Šiuo atveju (ne tik minėtojo klausimo atveju) mediko pareiga paciento

atžvilgiu – siekti visokeriopos naudos, laimės, pozityvių rezultatų. Klausimas tik, ar siekiant tų gerų

rezultatų galima pažeisti asmens autonomiją? Remiantis prieš tai analizuotos situacijos atveju,

galima teigti, kad tam tikrais atvejais – taip. Žinoma, jei tai, mediko nuomone, suteikia geresnius

rezultatus, t.y. – sudaro mažiau žalos, suteikia daugiau laimės.

Panašaus požiūrio asmens autonomijos atžvilgiu laikosi ir XX amžiaus filosofijos

profesorius Geraldas Dworkinas, kuris autonomijos sampratą apibrėžia dar plačiau, suteikdamas jai

dar daugiau laisvės.

G. Dworkinas teigia, kad asmens autonomija yra ne tik jo veiksmų, pasirinkimų laisvė,

tačiau ir minčių, norų ir elgesio nepriklausomybė – laisvė. Tai reiškia, kad net ir asmens moralė,

vertybės negali būti įtakojami aplinkinių veiksnių. Autonomiška asmenybė, pasak G. Dworkino,

privalo būti apsaugota net ir nuo moralinių nuostatų.

Kaip turėtų elgtis medikas, jei būtų garantuotas kažkokiu gydymo metodu, o pacientas jo

atsisako, nors ir žino, kad jo atsisakymas gali reikšti mirtį? Šiuo atveju medikas galėtų jį gydyti net

pacientui nesutinkant. Taip yra dėl G. Dworkino nurodytos absoliučios laisvės (riba laisvei, kaip ir

daugeliu atveju – nusikalstama veikla). Jei medikui priimti sprendimą gydyti pacientą prieš jo valią

atrodo moralu, tai patvirtina jo, mediko, vertybinės orientacijos – jis gali tai daryti, juo labiau, kad

pats tikslas iš esmės nėra blogas – išgelbėti gyvybę.

Remiantis G. Dworkino autonomijos samprata – turėtų būti neribojama tiek paciento, tiek ir

mediko autonomija. Jeigu G. Dworkinas kaip vieną iš autonomijos sąlygų, pabrėžia elgesio ir

moralės laisvę, tokiu atveju medikui nutarus, kad pacientui nebūtina kažko žinoti, arba nutarus, kad

konkretūs medikamentai bus geresni už kažkokius kitus – jis turi pilną teisę pasielgti būtent taip,

kaip jam atrodo esą tinkamiausia. Tokį gydymo modelį – iš esmės priverstinį ar prieštaraujantį

paciento norams, būtų galima priskirti paternalizmui, kadangi siekiama, kaip jau buvo minėta, gero

tikslo, paciento gerovės. Vis dėlto ar toks mediko elgesys nepažeidžia paciento autonomijos?

Pažeidžia ir pakankamai griežtai, nes lygiai taip pat kaip ir medikas, pacientas turi autonomiją,

kuria privalo turėti galimybę nevaržomai naudotis, o gydymas prieš jo valią yra griežtas

pažeidimas, juo labiau, kad paties G. Dworkino autonomijos sampratoje yra pabrėžiama asmens

valios, norų, elgesio ir net moralės nevaržoma laisvė.

Taigi akivaizdu, kad teleologinės etikos pozicija, utilitarizmas ir profesorius G. Dworkinas,

autonomiją apibrėžia plačiąja prasme – asmuo negali būti varžomas. Kita vertus, profesoriaus

G. Dworkino autonomijos sampratos atžvilgiu medikas gali gydyti pacientą, jei pastarasis to nenori.

Utilitarizmo atveju kančia yra suvokiama kaip tokia, kurią būtina pašalinti, o tai suteikia galimybę

daryti prielaidą, kad net ir pacientui nesutinkant, tam tikrais atvejais jis gali būti gydomas, arba nuo

77

Evans D., Evans M. Padorus pasiūlymas – klinikinių tyrimų etikos priežiūra. Vilnius: Charibdė, 1999. P. 22.

46

jo gali būti slepiama diagnozė, siekiant jam nesuteikti kančios. Melas ir paciento norų ignoravimas

iš minėtųjų etinių pozicijų, gali būti pateisinamas dėl siektinų tikslų, tačiau ne visos etinės teorijos

laikosi tokios pozicijos, pavyzdžiui deontologinė etinė teorija laikosi kur kas griežtesnių nuostatų

autonomijos, melo, tarpusavio santykių atžvilgiu.

Deontologija, išvertus iš graikų kalbos – tai kas turi būti padaryta, „etikos šaka sprendžianti

pareigos problemą, mokslas apie medicinos darbuotojų pareigas ir elgesio normas“78

. Deontologų

nuomone, moralinis gėris yra tam tikra norma. Iš šios pozicijos pirmiausia turi būti nustatoma,

kokios yra tos normos, kurios turi nukreipti žmogaus veiklą kažkokia tinkama linkme. Tuomet jau

galima išsiaiškinti, kokia veikla yra morali – atitinka normas, ir kokie turėtų būti mediko ir paciento

santykiai autonomiško paciento atžvilgiu.79

Deontologinei etikos doktrinai yra priskiriamas XVIII amžiaus filosofas Imanuelis Kantas,

kuris analizavo asmens autonomijos sampratą ir padėjo tam tikrus pamatus jai gimti. Šio filosofo

išdėstytos asmens autonomijos sąlygos vis dar taikytinos ir šiais laikais, nors verta paminėti, kad

šiais laikais autonomija suprantama laisviau ir plačiau. I. Kantas teigė, kad gyvybė duota iš

aukščiau, todėl asmuo negali su ja elgtis kaip nori, šiais laikais asmuo gali atsisakyti gydymo, nors

tai gali reikšti ir mirtį, taigi žmogus privalo būti moralus, bet nebūtinai saugoti gyvybę. 80

Remiantis filosofo idėjomis, autonomijos vertinimas suponuoja ir kitų asmenų autonomijos

pripažinimą. Asmens gyvenimas, elgesys, sprendimai – privalo būti moralūs. Filosofas teigė, kad

visi žmonės privalo vadovautis kategoriniu imperatyvu – reikalavimu elgtis taip, kad asmeninis

poelgis galėtų tapti visuotine elgesio taisykle. Kategorinis imperatyvas – toks įsakymas, kurio visi

žmonės privalo laikytis be išimties, kuris turi besąlygišką valdžią, kurio privaloma laikytis net ir tuo

atveju, jei įstatymas būtų neteisingas. Taigi nepaisant to, kad asmuo yra laisva, autonomiška būtybė

– jis privalo elgtis teisingai, moraliai, etiškai, taip, kad jo elgesys galėtų tapti geru pavyzdžiu –

„Elkis taip, kad tavo valios maksima visada galėtų būti visuotinio įstatymų leidimo principas“81

.

Žmogus privalo elgtis ir gyventi pagal visuotines dėsnio formas, pagal moralinius įstatymus. Tai

reiškia, kad elgesio normos yra apribotos. Autonomija čia suvokiama kaip tokia, kuri turi aiškias

moralines ribas – nekenkti sau ir kitam, būti geru pavyzdžiu. Kaip, remiantis I. Kanto asmens

autonomijos apibrėžimu, turi atrodyti mediko ir paciento vaidmenys?

Remiantis I. Kanto išdėstytomis idėjomis, galima daryti prielaidą, kad medikas paciento

atžvilgiu turėtų būti toks, kurio pagrindinis tikslas – padėti, pasiūlyti įvairius gydymo metodus,

elgtis su pacientu sąžiningai (iš esmės pagal Hipokrato priesaikos principus, kurie buvo

analizuojami darbe anksčiau). Taip pat labai svarbus momentas yra tas, kad žvelgiant iš I. Kanto

78

Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. P. 103 79


Kantas I., Dorovės metafizikos pagrindai. Vilnius, Mintis, 1980. P. 21 81

Ten pat. P. 27.

47

kategorinio imperatyvo taisyklės – medikas visuomet privalo sakyti pacientui tiesą. Taigi anksčiau

darbe analizuotos situacijos atveju (kaip medikas turėtų pasielgti situacijoje, jei pacientui būti

diagnozuota liga, kurios pasekmė artėjanti mirtis) – medikas privalėtų sergančiajam pranešti apie

diagnozę. Melas, I. Kanto nuomone, yra nemoralus ir draustinas, medikas taip negalėtų pasielgti,

nes jam turėtų tai drausti padaryti jo paties moralė, kuri tokių dalykų kaip melas netoleruoja.

Asmuo, kuriam yra meluojama, negali suvokti savo tikrosios padėties. „Baltas melas“, kuris

atsiranda siekiant humaniškumo, medikas, kuris yra vedamas užuojautos – apgavikas. Tiesa negali

būti iškreipiama ar slepiama. Toks elgesys yra globėjiškas, priskiriamas paternalizmui. Asmuo, šiuo

atveju medikas, kuris meluoja, atima iš paciento galimybę spręsti pačiam, medikas perima paciento

likimą į savo rankas. „Baltas melas“ I. Kanto filosofijoje neleistinas. Tačiau tai daugeliui medikų

sukelia problemų. Pavyzdžiui, Italijoje pacientui diagnozavus Alzheimerio ligą, medikas apie tai

nepraneša manydamas, kad taip jam bus geriausia.82

Pasak filosofo, asmens veiksmas yra moraliai geras tik tuo atveju, kai yra atliekamas iš

pareigos. Visi veiksmai privalo būti atliekami iš pagarbos tam, ką nurodo moralės įstatymas. Svarbu

nepamiršti to, kad veiksmas turi moralinę vertę ne dėl to, kad leidžia pasiekti kažkokį konkretų

tikslą. Remiantis I. Kanto suformuluotomis idėjomis, asmens veiksmas gali būti nemalonus. Šiuo

atveju medikas negalėtų meluoti pacientui apie jo būklę, t.y. – turėtų pasakyti net ir pačią

nemaloniausią tiesą, minėtosios situacijos atveju – apie gręsiančią mirtį. Taigi šiuo atveju geriau

sukelti pacientui nepasitenkinimą dėl situacijos nei meluoti. Medikas privalo laikytis moralinių

normų, šiuo atveju nemeluoti, o tokiu būdu nėra kėsinamasi ir į paciento autonomiją. Tačiau ar

visais atvejais, remiantis deontologine teorija, medikas negali ir nepažeidžia paciento autonomijos?

Kokie mediko veiksmai sergančiojo atveju yra geri ir negeri? Ką reiškia mediko „turėčiau“?

Gydytojas visuomet turi apsvarstyti pagrindines žmogiškąsias vertybes ir savo veiksmus

kildinti iš etinių pozicijų siekiant padaryti tik gera. Geras turi reikšti – geras. Tai yra, pavyzdžiui,

medikas gali siūlyti pacientui vartoti konkrečius antibiotikus, ir tai bus geras veiksmas iš esmės, nes

antibiotikai žudo tam tikras bakterijas, kurios kenkia žmogui. Tačiau už „geras“ gali būti ir

„geresnis“. Pavyzdžiui, jei pacientas labai sunkiai serga, tam tikrais atvejais veiksmingos terapijos

jo būklę gali tik dar labiau apsunkinti, o prognozės gali būti tokios blogos, kad sergančiajam būtų

geriausia numirti nuo tuo metu jį kamuojančios ligos. Tokie pasvarstymai yra grynai etiniai.

Remiantis deontologija, o konkrečiau – I. Kanto filosofinėmis idėjomis, medikas paciento atžvilgiu

visuomet privalo remtis moralinėmis nuostatomis – kategoriniu imperatyvu.83

Iš to yra aišku, kad

medikas negali kėsintis į asmens autonomiją.

82


Wulff H. R., Pedersen S. A., Rosenberg R.. Medicinos filosofija. Vilnius, Charibdė, 2001. P. 152.

48

Dar vienas labai reikšmingas dalykas, kurį pabrėžia deontologinė teorija ir I. Kantas –

žmonės negali būti skirstomi į vertingus ir mažiau vertingus. Visų asmenų gyvybės yra vienodai

reikšmingos, visi turi vienodą autonomiją. Apskritai I. Kantas teigia, kad žmogus niekada negali

būti kažkokios veiklos priemone, bet privalo būti jos tikslas. Pagal tokią poziciją neturėtų ir

negalėtų būti atliekami eksperimentai su žmonėmis. Taip pat, skirstant medicininę priežiūrą,

visiems turėtų būti parodoma vienodai pagarbos, visi turėtų būti gydomi pagal galimybes vienodai.

Skirstant pacientus pagal socialinius nuopelnus ar kitus kriterijus, ne tik sumenkinama asmens

autonomija, tačiau paminama vidinė atskiro asmens vertė.84

Kaip pavyzdį būtų galima pateikti

situaciją iš režisieriaus Tomo Vaughano filmo: „Extra ordinary measures“ (liet. „Kraštutinės

priemonės“). Į ligoninę buvo atvežti du sunkiai sužaloti asmenys, po įvykusio susišaudymo –

chuliganas ir policininkas, kurie šovė vienas į kitą. Abiems nukentėjusiesiems privalėjo būti suteikta

pirmoji pagalba, abu privalėjo būti skubiai nuvežti į operacines. Pirmoji galima pagalba buvo

suteikta abiems, tačiau paaiškėjo, kad ligoninėje užimtos beveik visos operacinės, laisva buvo likusi

tik viena. Medikas atsakingas už abu nukentėjusiuosius turėjo nuspręsti, kurį gabens į operacinę ir

garantuotai išsaugos gyvybę, o kuriam teks laukti, o laukimas sumenkina tikimybę išsaugoti

gyvybę. Gydytojas ilgai nelaukęs priėmė sprendimą į operacinę gabenti policininką, o nusikaltėliui

buvo nutarta suteikta įmanomą pagalbą priimamajame ir laukti operacinės. Policininkui buvo atlikta

operacija ir išgelbėta gyvybė, nusikaltėlis neišgyveno. Medikas tokį savo pasirinkimą įvardijo kaip

moralų, nes policininkas doras, turi šeimą, kitaip nei nusikaltėlis. Ar toks mediko pasirinkimas iš

tiesų moralus? Remiantis deontologinės teorijos idėjomis – ne. Kaip jau buvo minėta anksčiau,

asmenys negali būti skirstomi apskritai, o jų skirstymas prilygsta didelei nepagarbai, autonomijos

sumenkinimui, negali būti moralus.

Taigi remiantis deontologine etikos teorija, I. Kanto filosofinėmis idėjomis, medikas

paciento atžvilgiu visuomet privalo elgtis tik sąžiningai – remdamasis kategoriniu imperatyvu ir

moralinėmis nuostatomis. Tačiau remiantis J. Raz‘o išdėstytomis idėjomis, I. Kanto suformuluotos

moralinės nuostatos apriboja asmens autonomiją. Pasak J. Raz‘o, asmuo kuris yra priklausomas nuo

kitų valios, kuris yra įtakojamas kitų asmenų vertybinių pozicijų – nėra autonomiškas.

Asmuo, kuris yra autonomiškas, privalo turėti ir galimybę disponuoti laisvę. J. Raz’o

teigimu turi egzistuoti platus galimybių pasirinkimų ratas, jo nuomone, asmuo gali sumažinti kito

asmens autonomiją, apribodamas jo pasirinkimų skaičių ir jų kokybę. Toks požiūris prieštarauja

išsakytai I. Kanto autonomijos sampratai, nes filosofo nuomone asmenų poelgiai yra susiję vieni su

kitais, privalo būti pavyzdiniai, perimami, o J. Raz’o teigimu, pasirinkimų turi būti daug ir jie negali

būti ribojami, negalima veikti kitų asmenų pasirinkimo, nes būtent tai iš žmogaus atima autonomiją.

84


49

Remiantis J. Raz’o idėjomis – medikas privalo įsiklausyti į paciento pageidavimus. Reiškia,

kad mediko žodis yra patariamasis, konsultacinis, o patį gydymo metodą turi pasirinkti pacientas.

Mediko pareiga šiuo atveju yra pateikti ligoniui keletą galimybių, iš kurių jis pats turi pasirinkti

vieną, jam priimtiną. Tai viena iš privalomų sąlygų (keletas pasirinkimo galimybių, iš kurių būtų

galimybė rinktis), kad nebūtų pažeista asmens autonomija, šiuo atveju – paciento. J. Raz’o

nuomone, autonomija yra labai reikšmingas reiškinys, kurio negalima atimti ar kitaip apriboti. Taigi

mediko ir paciento santykių atžvilgiu labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą ir neapriboti asmens, šiuo

atveju paciento, autonomijos.

Taip pat labai svarbu pabrėžti, kad medikas visais atvejais privalo elgtis moraliai. Šiuo

atveju jis privalo siekti ligonio gerovės, tačiau tai daryti turi neapribodamas jo autonomijos, kitu

atveju mediko elgesys būtų nemoralus.

Autonomija, pasak J. Raz’o, yra galutinis tikslas, kurio reikia siekti turint gebėjimus ir

išorines sąlygas ja disponuoti. Autonomija privalo būti ginama, grindžiant ją moralinėmis ir

teisinėmis nuostatomis. Tačiau tai nereiškia, kad asmuo, kuris yra autonomiškas, turėtų būti visiškai

nuo nieko nevaržomas. Siekiant suprasti šią idėją būtų galima paanalizuoti JoenFeinbergo išskirtą

autonomijos sampratą kaip gebėjimą.

XX amžiaus filosofas J. Feinbergas autonomiją kaip gebėjimą aiškina kaip žmogaus

troškimų ir motyvų nepriklausomybę. Jo nuomone, dėl šios priežasties labai svarbu atskirti laisvę

nuo autonomijos. Laisvę jis įvardija kaip galėjimą veikti be jokių išorinių suvaržymų, bet su

galimybe ir priemonėmis norus paversti realybe. Autonomija, J. Feinbergo nuomone, apima pačių

motyvų ir norų nepriklausomumą. Asmens autonomija – gebėjimas gyventi pagal savo norus ir

motyvus, kurie, jokiu būdu, negali būti įtakojami ir ar nulemti pašalinių išorinių veiksnių, tokių kaip

manipuliacija, kitų asmenų įtaka.

Remiantis J. Feinbergo idėjomis, pacientas yra visiškai nuo nieko nepriklausomas ir turi

nevaržomą laisvę savo sveikatos (ir kitais) atvejais. Mediko darbas, šiuo atveju panašiai kaip ir

J. Raz’o autonomijos atveju, suteikti pacientui platų galimybių pasirinkimo ratą, iš kurio pastarasis

pats turi pasirinkti jam tinkamą, priimtiną. Labai svarbu ir tai, kad paciento nuomonė negali būti

įtakojama pašalinių veiksnių, medikas negali piršti savo nuomonės, nes tokiu atveju yra apribojama

asmens, paciento autonomija. Šiuo atveju būtų galima prisiminti dažnai Lietuvos televizijoje

eskaluojamas problemas dėl medikų primygtinai siūlomų gydymo metodų, siūlomų medikamentų ar

gydymosi įstaigų. Per televiziją ne kartą buvo paviešinti atvejai, kai medikai propaguoja vienokius

ar kitokius vaistus. Ar tokioje situacijoje, kai primygtinai yra siūloma pirkti konkrečius vaistus,

kurie esą vieninteliai padės, nėra suvaržoma paciento autonomija? Remiantis mąstytojo

J. Feinberg’o autonominiais principais – minėtas medikų elgesys pažeidžia ligonio teisę į

autonomiją. Asmuo turi teisę pats nuspręsti ar jam priimtini, šiuo atveju, konkrečius medicinos

50

atstovo siūlomus vaistus. Kita vertus, galbūt remiantis šio filosofo išsakytomis idėjomis, pats

medikas elgiasi savo atžvilgiu moraliai ir autonomiškai. Jei J. Feinbergas pabrėžia valios, norų ir

motyvų laisvę, o medikui atrodo priimtina ir teisinga taikyti konkrečius vaistus, dėl kurių galbūt jis

pasipelnys, tai moralu? Pačiam medikui asmeniškai jo veiksmai moralūs ir autonomiški. Kita

vertus, daugiausia kalbama apie paciento autonomijos reikšmę, o ar svarbi mediko autonomija? Jei

medikas yra įvardijamas kaip toks, kuris turi pasiaukoti savo darbui, daryti gera – gydyti pacientą,

pašalinti jo kančias, galbūt vis dėl to minėta situacija negali būti įvardijama kaip morali?

Svarbiausia šiuo atveju nepažeisti paciento autonomijos, kuri neturi ribų (vienintelės ribos, kaip

įprasta – nusikalstama veika, kuri kenkia kitiems asmenims). J. Feinbergas pabrėžia asmens valios,

norų ir motyvų laisvę.

J. Feinberg’o, asmens autonomijos sampratos atveju, taip kaip ir J. Raz’o idėjų atveju,

pacientas pats privalo priimti sprendimus gydymo atvejais, jo valia ir norai negali būti varžomi,

negali prievartiniu ar manipuliaciniu būdu būti siūlomas nei gydymas, nei medikamentai. Vis dėlto,

J. Feinberg’as ir J. Raz’as, panašiai kaip I. Kantas, nepamiršta ir griežtai pabrėžia moralines

nuostatas, kurių privalu laikytis.

Taigi asmens autonomija ir jos perspektyvos, remiantis skirtingomis autorių išsakytomis

idėjomis – skirtingai ir vertinamos. Vis dėlto dauguma filosofų sutaria dėl to, kad asmens

autonomija, kaip ir beveik viskas – turi ribas ir tam tikrus suvaržymus. Beveik visais atvejais –

asmens autonomija yra varžoma ir ribojama remiantis klasikinėmis moralinėmis nuostatomis ir

taisyklėmis (daryti gera, nekenkti sau, kitam ir pan.). Tačiau suvaržymai ir apribojimai arba teisės į

autonomiją, nebūtinai turi būti kildinamos iš moralinių nuostatų arba etinių teorijų. Asmens

autonomija ir teisė į ją yra grindžiama ir ginama teisinės doktrinos.

Darbe ne kartą buvo pabrėžiama, kad gydytojo ir paciento bendravimas turi būti pagrįstas

informuoto paciento teisėmis, šiame poskyryje analizuota – autonomija. Šios teisės yra įvardijamos

kaip vienos iš pagrindinių, o demokratinėmis vertybėmis besivadovaujančios valstybės šias teises

vertina kaip svarbiausias ir nepažeidžiamas, nes jos yra kildinamos iš pagrindinių vertybių – asmens

laisvo apsisprendimo, pagarbos gyvybei, asmens orumo nepažeidžiamumo ir kt. Vis dėlto, kaip jau

buvo minėta anksčiau, dilemų dėl to, kad autonomija ne visais atvejais yra geriausias gydymo ir

bendravimo modelis, vis dar pasitaiko. Dalis gydytojų teigia, kad susiduriama su situacijomis, kurių

metu sudėtinga paisyti medicinos etikos nuostatų, kuriose pabrėžiama autonomija, dėl to tenka

vadovautis paternalistiniu gydymo metodu, kuris daugeliu atvejų vertinamas negatyviai. Siekiant

geriau suprasti paternalizmo sveikatos priežiūroje etinius aspektus, plačiau jie bus analizuojami

kituose šio darbo poskyriuose.

51

2.3.Paternalizmas sveikatos priežiūroje Paternalizmo sąvoka kildinama iš tėvo ir jo vaiko tarpusavio bendravimo ypatumų (lotyniškai

pater – tėvas). Jis yra susijęs su geradarystės principu.

Medicinoje labai ilgą laiką galiojo paternalistinis gydytojo ir paciento modelis. Šiuo atveju tai

reiškė, kad gydytojas žino geriau, kas jo pacientui geriausia.85

„Paternalizmą galima apibrėžti taip: tai kišimasis į asmens veiksmų laisvę, teisinimas

argumentais, kuriais nurodoma visada tik gerovė, labas, laimė, poreikiai, interesai ar vertybės to

asmens, kuriam taikoma prievarta“. 86

Yra trys paternalizmo tipai: tikrasis paternalizmas, įgaliotasis paternalizmas ir neįgaliotasis

paternalizmas.87

Tikrasis paternalizmas – tai tėvo ir vaiko santykiai. Paprastai tėvas vaikui primeta savo

nuomonę ir valią, nes jis geriau žino. Vaikas, kuris yra nesubrendęs, negali būti laikomas

autonomišku (savarankiškai priimti sprendimus). Tas pats ir medicinoje, kai gydytojas turi gydyti

pacientą, kuris yra psichiškai nestabilus, nesąmoningas ar kliedintis. Visais šiais atvejais gydytojas

pasinaudoja tikrojo paternalistinio gydymo metodu – savarankiškai nusprendžia, kas geriausia

pacientui, nesigilindamas ir neatsiklausdamas paciento nuomonės.

Įgaliotasis paternalizmas reiškia, kad pacientas yra davęs sutikimą arba sutikimas yra

numanomas. Gydytojo ir paciento bendravimas ir bendradarbiavimas turėtų būti grindžiamas

abipusiu pasitikėjimu, todėl individas, pakliuvęs į ligoninę, gali jaustis sutrikęs ir atsiduoti į

gydytojo rankas. Yra pacientų, kurie sunkiai sirgdami nenori klausytis ilgų paskaitų apie gydymo

privalumus ir trūkumus, todėl jie pasitiki gydytojo kaip specialisto sprendimais. Įgaliotojo

paternalizmo gydymo modelis taikomas ir vaikų gydyme, nes sutikimą už juos duoda tėvai, globėjai

ar tam teisę turinčios valdžios institucijos.88

Neįgaliotasis paternalizmas pasireiškia tada, kai gydytojas nuslepia tiesą nuo paciento. Tokį

gydytojo elgesį galima bandyti apginti utilitaristine prasme, nes tai yra gėrio darymas – dvasios

ramybė. Be to, neįgaliotąjį paternalizmą galima iš dalies priskirti ir prie Hipokrato priesaikos, kur

sakoma, kad reikia daryti gera ir nekenkti. Vadovaujantis Hipokrato etikos principais, gydytojas

rūpinasi paciento gerove ir jo interesais, tačiau paciento vaidmuo yra minimalus.89

Paternalistinis gydymo modelis gali būti taikomas keliais atvejais. Vienas jų būtų tada, kai

pacientas verčiamas priimti jam primetamą gydymo būdą, be galimybės pasirinkti ir antras – kai tai

daroma paties paciento labui.90

85


Ten pat. P. 130. 87

Wulff H. R., Pedersen S. A., Rosenberg R.. Medicinos filosofija. Vilnius, Charibdė, 2001. P. 168. 88

Rogers A., Durandde Bousingen D.. Bioetika Europoje. Vilnius, Kultūra, 2001. P. 216. 89 http://bioetika.sam.lt/index.php?-350757305 90



52

Pirmuoju atveju, kai gydymo būdas pacientui primetamas be teisės pasirinkti yra etiškai

nepriimtinas.

Antruoju atveju, kai tai daroma paties paciento labui, taip pat sukelia etines problemas, tačiau

išimtinais atvejais jis gali būti taikomas. „Pacientas atvykęs dėl stipraus širdies skausmo, gali būti

taip išsigandęs, kad negalės priimti jokių racionalių sprendimų, bet po keleto valandų jis gali būti

jau visiškai atsipalaidavęs“. Tokiu atveju gydytojas supranta, kad turi suteikti būtinąją pagalbą,

netgi pacientui ir nesutinkant.91

Kaip matyti iš pateiktos situacijos, gydytojas veikia paciento labui,

kadangi „žmogaus gyvybė yra medicinos etikos tradicijos kertinė vertybė“92

, o gydytojo priesaika

reikalauja ją saugoti. Tada medikas yra priverstas pasinaudoti gydymo modeliu, kai įsijungia

įgaliotasis paternalizmas – sutikimas yra duotas arba numanomas.

Būna ir tokių probleminių situacijų, kai pacientas yra veiksnus tik iš dalies, dėl narkotikų ar

alkoholio vartojimo. Tada kyla moralinis klausimas, ar gydytojas gali vadovautis paternalistiniu

principu? Vadovaujantis paternalistiniu argumentavimu galima riboti asmens laisvę pasirinkti

pražūtį. Gelbėti sveikatą ar net gyvybę kartais būna svarbiau nei gerbti asmens laisvę. Iš to

išplaukia, kad paternalistinio įsikišimo moraliniai privalumai pralenkia jo trūkumus, nors toks

įsikišimas turi prievartos elementų, iš individo atimama laisvė ir galimybė pačiam priimti

sprendimą.93

Dar vienas momentas, kai gydytojas vadovaujasi paternalistiniu gydymo modeliu, yra

psichiškai nesveiki žmonės, kurie prieš jų valią yra patalpinami sveikatos priežiūros įstaigose ir

gydomi taip pat prieš jų valią. Šis metodas dažniausiai naudojamas todėl, kad pacientas kelia

grėsmę sau ir aplinkiniams. Metodas, kai individas gydomas prieš jo valią, bet tai daroma jo labui,

vadinamas nuosaikiuoju paternalizmu. Toks gydymo metodas laikomas tam tikru mastu etiškai

priimtinu.

Tačiau kiek kitaip yra su pacientais, kurie atsisako gydytis, nors toks atsisakymas ir reiškia,

kad jų gyvybei gresia pavojus. Pavyzdys galėtų būti krūties ar kiaušidės pašalinimas dėl piktybinio

auglio nepasitarus. Pacientas būdamas veiksnus neduoda sutikimo pašalinti pažeisto organo, tačiau

operacijos metu paaiškėjus papildomoms aplinkybėms, gydytojas priima sprendimą tai padaryti.

Šiuo atveju mediko elgesys traktuojamas kaip radikalusis paternalizmas. Toks gydymo metodas

laikomas etiškai nepriimtinu.94

Yra sunku nubrėžti ribą tarp nuosaikaus ir radikalaus paternalizmo. Kyla klausimas, kas ir

kokiais kriterijais vadovaujantis nusprendžia, ar pacientas veiksnus? Kaip elgtis, kai gresia pavojus,

o su pacientu pasitarti neįmanoma (koma, pacientas nesąmoningas po autoįvykio)? Kas

91

WulffH. R., Pedersen S. A., Rosenberg R.. Medicinos filosofija. Vilnius, Charibdė, 2001. P. 170. 92

ten Have,. H A. M., ter Meulen R. H. J., van Leeuwen E.. Medicinos etika. Vilnius, Charibdė, 2003. P. 91. 93

Ten pat. P. 410. 94

Ten pat. P. 132.

53

nusprendžia, kokie veiksmai pacientui yra naudingi? Dėl tos priežasties, kad sugebėjimo duoti

sutikimą nustatymas yra subjektyvus dalykas, esama etikų, kurie atmeta visas paternalizmo

formas.95

2.4. Paternalizmas seriale „Daktaras Hausas“

Paternalistinį gydytojo ir paciento bendravimo modelį gerai atskleidžia serialas „Daktaras

Hausas“. Šis serialas pasižymi tuo, kad siužetai nenutolsta nuo realios sveikatos priežiūros,

iškeliamos medicininės dilemos, su kuriomis susiduriama realybėje, jis yra naudojamas kaip viena

iš metodinių priemonių medicinos studentams, o pagrindinis personažas paskatino plačiau

išanalizuoti sudėtingas medicinines situacijas, kurios yra perkeltos į knygas („Hausas ir filosofija –

meluoja visi“, „Hausas ir psichologija – žmogiškumas neveža“). Dėl šios priežasties, šiame darbo

poskyryje, siekiant geriau suprasti, kuo pasižymi paternalizmas sveikatos priežiūroje, su kokiomis

etinėmis problemomis susiduriama bendraujant su pacientais, bus apžvelgiamos pagrindinio

personažo – gydytojo Hauso ir jo pacientų situacijos.

Šis serialas – vienas kontraversiškiausių kada nors sukurtų serialų. Pagrindinis serialo herojus

– Gregoris Hausas, kurio charakterio savybės, elgesys kelia daug diskusijų. Hausas – priklausomas

nuo medikamentų (vikodino), tai Prinstono – Pleinsboro universiteto ligoninės koridoriais

šlubčiojantis gydytojas ir savo lazdelės mostu griaunantis visą medicinos etiką, ignoruojantis

Hipokrato priesaiką. Hausas teigia, kad „meluoja visi, žmonija pervertinama, o medicinos prigimtis

yra tokia, jog anksčiau ar vėliau vis tiek susimausite“.96

Gregoris nemėgsta ligonių, jis apskritai kritiškai vertina visus žmones. Hausas ciniškas,

pesimistiškas, nejautrus, o jo elgesys dažnai peržengia visas etines ir moralines ribas, bet nepaisant

to, būtų sudėtinga teigti, kad jis yra nehumaniškas, nes jo cinizmas yra tarsi paslėptos emocijos,

leidžiančios apsisaugoti nuo suvokimo, koks sudėtingas yra gyvenimas, nuo emociškai sunkių,

blogų baigčių medicinoje, kurios tam tikrais atvejais yra neišvengiamos. Nepaisant visų, įprastai

vertinamų kaip neigiamų savybių – minėtasis gydytojas yra tikras savo specialybės genijus,

gebantis išspręsti sudėtingiausias, neretai kitiems medikams neįkandamas medicinines mįsles. Kyla

klausimas – ar žmonės norėtų, kad juos gydytų toks medikas, savo srities genijus, kuris meluos,

įžeidinės, tačiau padės pagerinti sveikatos būklę, diagnozuos ligą. Kas svarbiau, laikytis taisyklių, ar

į nieką nekreipiant dėmesio, gelbėti gyvybes?

Siekiant suprasti, koks yra gydytojas Hausas, galima jį palyginti su labiau visuomenei

priimtinu gydytojo vaidmeniu, daktare Kameron Kadi. Kadi priskiriama prie feministinės etikos

atstovių, kurių etinės idėjos grindžiamos rūpesčio etika. Rūpesčio etika pasižymi tuo, kad rūpintojas

pasižymi begaline empatija, geradariškumu rūpimojo atžvilgiu. Kameron yra tikras rūpybos etikos

95

Ten pat. P. 133. 96

Irwin W., Jacoby H. Hausas ir filosofija – meluoja visi. Vilnius, Metodika, 2011. P. 9.

54

pavyzdys, nes ji sunkiai dirba siekdama įgyti savo ligonių pasitikėjimą, juos gina, neapgaudinėja ir

nemeluoja. Kadi ypač vertina informuoto asmens sutikimo formą, jai labai rūpi pacientų

pasitikėjimas mediku, santykis su pacientais. Ji labai rūpinasi ligoniais, jų fizine ir dvasine būkle,

vadovaujasi atsakomybės jausmu savo ligoniams, nekreipdama dėmesio į pastarųjų charakterio

savybes, moraline prasme abejotiną elgesį. Ji visuomet deda visas pastangas siekdama padėti

ligoniams, patenkinti jų poreikius, lūkesčius. Tačiau jos atsidavimas, begalinis rūpestis, jautrumas

kartais kelia dvejonių – ar tai nekenkia mediko kompetencijai, ar gailestis nepakenkia jos, kaip

medikės, profesionalumui?

Serialo serijoje „Motinystė“, daktaras Hausas liepia Kameron pranešti tėvams apie tai, kad jų

vaikas, ko gero, kažin ar išgyvens dar parą. Kameron to nepadaro – nepasako visos tiesos kūdikio

tėvams, jos nuomone, tai labai įskaudintų tėvus, tačiau žinojimas nepakeistų vaiko būklės, o tėvai,

nieko nežinodami, galėtų bent dar parą pabūti ramesni ir laimingesni. Toks jos poelgis, begalinis

rūpestis, neatitinka šiuolaikinės medicinos nuostatų (informuoto paciento formos), tačiau yra geras

pavyzdys – geraširdžio mediko. Hausui Kadi elgesys dažnai kelia šypseną, tačiau jis suvokia, kad ji

visuomet stengiasi viską atlikti taip, kad būtų padaroma kuo mažiau žalos abiems pusėms.

Kameron personažas yra visiškas kontrastas daktarui Hausui, nes pastarasis įsitikinęs, kad

medikas visuomet žino geriau, nenori ir atsisako užmegzti santykius su savo pacientais. Negana to,

niekaip nebūtų galima Hausui priskirti rūpybos etikos idėjų, nes jam nerūpi ligonio norai ir

lūkesčiai, jam neaktualu su jais elgtis kuo nuoširdžiau, ligonis jam tik mįslė, o išimtinais atvejais,

kai pats imasi bendrauti su pacientu – tai tik dėl to, kad sužinotų, jo nuomone, svarbios informacijos

ar priverstų duoti kokį nors sutikimą, susijusį su tyrimais ar gydymu. Tačiau šiame darbe svarbu

paanalizuoti jo, kaip mediko, kontraversiškus sprendimus.

Daktarui Hausui pacientas yra asmuo, kuris apie savo būklę nieko neišmano, tas, kuris tikrai

nežino, kas jo sveikatai yra geriausia. Hausui įprasta veikti prieš paciento norus, valią. Tai galima

pastebėti beveik kiekvienoje serialo dalyje, o vienas iš geriausių pavyzdžių – serija „Neatgaivinti“.

„Gydytojas G. Hausas ligoniui D. H. Gilesui daro intubaciją prieš jo valią. Pacientas Gilesas net

turėjo teisinį dokumentą, kuriame pareikštas noras, kad minėtoji procedūra nebūtų taikoma, tačiau

net ir tai Hauso nesustabdo. Gilesui, iš esmės per prievartą, į gerklę buvo įkišta įranga“. Klausimas,

ar toks mediko elgesys yra moraliai pateisinamas? Sprendžiant šį klausimą remiamasi dviem

teiginiais: gydytojai turi daryti tai, kas geriausia jų ligoniams; ligoniai turi teisę kontroliuoti tai, kas

vyksta su jų kūnais. Svarbu suprasti tai, kas yra svarbiausia, kas turi teikti pirmenybę. Šiuo atveju

medikui pirmenybę turi teikti paciento gyvybės išsaugojimas ar paciento teisės į autonomiją

paisymas? Atsakymo į šį klausimą reikia ieškoti bioetikos teorijose. Principalizmas, kaip etikos

sistema numato, kad etinis mediko elgesys yra apribojamas: „primum non nocere“ principu – nieko

neskriausti, padėti žmonėms, leisti jiems patiems priimti sprendimus ir būti doru. Bioetikos atstovai

55

šias taisykles dažnai suvokia kaip tokias: nekenkimo, labdarystės, autonomijos ir teisingumo

principus. Nekenkimo principas – tiesiog vengti žalos, o labdarystės principas pasižymi ypatinga

pagalba – veikti ir padėti. Autonomijos principas reikalauja gerbti paciento išreikštą valią, leisti

pačiam spręsti, valdyti savo gyvenimą, reikalaujama gerbti informuoto asmens sutikimo formą.

Teisingumo ir dorumo principas reikalauja, kad visos sveikatos apsaugos priemonės, būtinai būtų

paskirstytos vienodai. Šis principas reikalauja dorai paskirstyti išteklius. Akivaizdu, kad gydydamas

ligonį Gilesą, Hausas pažeidžia jo teisę į autonomiją, informuoto asmens sutikimo teisę, gydytojas,

daugeliu atvejų pirmenybę teikia labdarystės principui. Hausui labdarystė yra svarbesnė už

nekenkimą. Tai įrodo serijoje „Pasmerktas, jei taip pasielgsi“, pasakyti žodžiai: „Beveik visi mano

skiriami vaistai yra pavojingi ir skatinantys priklausomybę“. Šie žodžiai įrodo, kad Hausas noriai

rizikuoja ir kenkia ligoniams norėdamas jiems padėti. 97

Ar būtent tai ir nėra svarbiausia – padėti,

gelbėti, net jei ir tai prieštarauja ligonio valiai ar net truputį pakenkia? Hausui pirmenybę teikia

potenciali nauda, kuri atsveria potencialią žalą.

Informuoto sutikimo formą Hausas vertina kaip papildomą kliūtį, kuriai apeiti jis randa

įvairių, dažniausiai neetiškų, nemoralių sprendimų. Pavyzdžiui, jis meluoja norėdamas gauti

sutikimą, vienoje iš serialo serijų jis meluoja krepšininkui H. Vigenui, kad antitiroidiniai vaistai yra

maisto papildas. Taip pat šis kontraversiškas medikas nevengia ir bauginimo metodo, kai ligonius ir

jų šeimos narius verčia tikėti jo sprendimais arba prašo kolegų, pacientais ir jų šeimos nariais

tiesiog pamanipuliuoti.

Hausui pacientų autonomija nėra ta, kuriai reikėtų skirti kažkokio ypatingo dėmesio,

prioritetas jam – ligonių gerovė, sveikata, ligos diagnozė. Šis medikas darys tai, kas geriausia jo

ligoniams, tai kas jo nuomone jiems padės, bet nedarys to, ko nori patys pacientai. Kodėl žmonių

norai taip skiriasi nuo to, kas jiems geriausia (bent jau Hauso nuomone) – todėl, kad visi žmonės

yra idiotai.98

Kita vertus, dėl tų „idiotų“ šis gydytojas daro tiek daug – taiko efektyviausias, brangias

procedūras, jei skubiai reikalingas koks nors organas persodinimui – jis užtaria pacientą tikėdamasis

padėti gauti organą kiek įmanoma skubiau ir pan.

Visais gydymo atvejais Hausas siekia geriausių rezultatų, o jo veiksmus galima priskirti

etikos teorijai – utilitarizmui (utilitarizmas aptartas plačiau, pirmame darbo skyriuje). Šis medikas

vadovaujasi principu: „truputį kenkdamas ligoniams jis pasiekia pačių geriausių rezultatų“.

Pavyzdžiui jis gali skirti medikamentus, kurie pacientui gali pakenkti, tačiau padės diagnozuoti ligą,

o tokiu atveju atsiranda galimybė skirti teisingą gydymą. Moralės požiūriu, Hausas savo neigiamus

veiksmus pateisina teigiamais padariniais ir tai utilitaristinės etikos požiūriu yra teisinga, nes blogai

ir nemoralu būtų tai, kas „gimdytų“ neigiamus padarinius. Pavyzdžiui, serijoje „Prasmė“, gydytojas

97

Irwin W., Jacoby H. Hausas ir filosofija – meluoja visi. Vilnius, Metodika, 2011. P. 127. 98

Ten pat. P. 128.

56

pateisina kortizolio injekciją ligoniui, kuris negalėjo bendrauti ir judėti šešis mėnesius. Hausas

tvirtina Kadi, kad kortizolio injekcija gali padėti ligoniui vėl gyventi pilnavertį gyvenimą,

socializuotis, net manipuliuoja Kadi geraširdiškumu, sakydamas, kad jei liga diagnozuota teisinga,

numatytos injekcijos pagalba, ligonis galės vėl būti su savo šeima, apkabinti vaikus. Jei liga

diagnozuota klaidingai, Hauso teigimu, injekcija nieko nepakeis, tačiau ir nepakenks ligonis tiesiog

liks koks buvęs. Iš šio pavyzdžio yra aišku tai, kad pateisinti kortizolio injekciją mėginama

pateikiant potencialiai teigiamus padarinius. Dar vienas geras pavyzdys būtų Hauso samprotavimas

serijoje „Miegantys šunys meluoja“. Ligonei Hanai skubiai reikalingas kepenų transplantantas, o jos

meilužė Maksė noriai dovanotų savo kepenis. Hauso komanda sužino, kad prieš susirgdama Hana

su Makse ketino santykius nutraukti, būtent dėl šios priežasties medikų komanda susiduria su

dilema: ar Maksei nesakyti tiesos ir tokiu atveju abi moterys liktų gyvos, o gal reikia pasakyti,

tačiau tokiu atveju ji gali nebenorėti būti donore ir Hana mirtų. Hausas teigia, kad Maksei tiesos

sakyti nereikia, nes dvi gyvos ir sveikos moterys yra kur kas reikšmingiau ir geriau už vieną, net jei

dėl to reikėtų sumokėti tam tikrą psichologinio skausmo kainą. Šis pavyzdys taip pat patvirtina, kad

Hausas savo veiksmus pateisina tvirtindamas, kad jie yra nukreipti į geriausią ir efektyviausią

įmanomą rezultatą.99

Hausas yra paternalistinio gydymo modelio atstovas, jis yra įsitikinęs, kad geriausiai žino, kas

yra geriausia jo ligoniams ir nuolat ignoruoja jų pageidavimus, tikėdamasis tinkamai diagnozuoti

bei gydyti ligą. Grąžinta ligonio sveikata Hausui pateisina visas priemones. Tos priemonės gali būti:

ligonių vertybių nepaisymas, prievarta, informacijos slėpimas, melas, įsilaužimas į ligonio namus ir

pan. Šios priemonės gali būti įvardijamos kaip paternalistinės tada, kai siekiama naudos ligoniams

ir nepaisomi kitų žmonių interesai (pvz.: Hauso ir ligoninės), taip pat, jei ligonis yra asmuo,

kenčiantis prievartą, melą ir kt. Kaip pavyzdį būtų galima pateikti ištrauką iš serijos „Nuodai“.

Hausas buvo įsitikinęs, kad susirgusio paauglio simptomus sukėlė apsinuodijimas pesticidais, jei tai

teisinga diagnozė, jai reikalinga pesticidų hidrolazė, o pastaroji gali būti labai kenksminga berniuko

sveikatai, jei diagnozė klaidinga. Tai sužinojusi ligonio motina nesutinka, kad būtų taikomas šis

gydymas. Hausas, norėdamas įtikinti nepilnamečio ligonio motiną sutikti su gydymu, perskaito

atsisakymo gydytis tekstą, į kurį įtraukia dar ir savo frazių: „Jeigu mano sūnus mirs, tai nebus

ligoninės kaltė; suprantu, kad mano gydytojai, mano sprendimą laiko visiškai idiotišku“.100

Šios

taktikos dėka, Hausas įtikiną motiną duoti sutikimą gydyti pacientą, pavojingu gydymo metodu.

Tokios taktikos gydytojas imasi dažnai ir beveik visais atvejais tai jam padeda gauti tai, ko jis tikisi.

Svarbiausia, kad visa jo neetiška, nemorali veikla, visos priemonės kurių jis imasi, skirtos

pagrindiniam tikslui – gelbėti gyvybes.

99

Irwin W., Jacoby H. Hausas ir filosofija – meluoja visi. Vilnius, Metodika, 2011. P. 147 – 148. 100

Ten pat. P. 137 – 139.

57

Daktaras G. Hausas – itin kontraversiška asmenybė. Jis neturi savo asmeninio gyvenimo,

neturi žmonos, draugės, vaikų, tikrų draugų, išskyrus Vilsoną (su kuriuo, beje, jis taip pat elgiasi

labai grubiai). Hausas yra priklausomas nuo narkotinių medikamentų, jam labai sunkiai sekasi

valdyti savo priklausomybę jiems. Hausas - asmenybė, kuri yra įsitikinusi, kad asmeninis

gyvenimas, meilė jam trukdytų profesionaliai dirbti ir daryti tokius medicininius stebuklus, kuriuos

jis daro seriale. Jo darbas jam yra gyvenimas, o medicininės mįslės jam yra didžiausias

pasitenkinimas, dėl kurio verta gyventi. Jo kaip ligų diagnozuotojo tobulumas yra įmanomas tik

gyvenant taip, kaip jis gyvena, darant tai, ką jis daro, ir, be abejo, kaip jau buvo minėta, neturint

asmeninio gyvenimo (tai įrodo priešpaskutinis serialo sezonas, kuriame jis užmezga santykius su

Kadi, tačiau tai, jo nuomone, trukdo jam dirbti). Nepaisant jo ydų, grubaus ir neretai daugeliui

nepriimtino charakterio – Formano ir Kadi nuomone, jis yra geriausias visų laikų gydytojas, kuris

gali tiksliai diagnozuoti ligą, kai jau niekas kitas to padaryti nesugeba ar nesugebėjo. Taip yra dėl

Hauso manijos ieškoti tiesos ir spręsti kuo sudėtingesnes problemas (būtent dėl šios manijos jis

nekenčia darbo klinikoje su eiliniais ligoniais, jų ligos Hausui tiesiog per paprastos). Ar realiame

gyvenime žmonės norėtų tokio mediko – jei sirgtų kokia nors neįprasta, paslaptinga liga –

tikriausiai taip. Esant ant mirties slenksčio, ligonis veikiau mieliau tvertų įžeidinėjimus vardan

rezultatų.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, daktaras G. Hausas savo srities genijus. Jis visiškai atsidavęs

darbui, paaukojęs savo asmeninį gyvenimą. Net grįžęs namo jis toliau diagnozuoja ligonius

mintyse, o kilus kokiai nors idėjai dėl galimos ligos, jis bet kuriuo paros metu gali skubėti į kliniką.

Galima manyti, kad daktaras Hausas egoistas, nes jis dažniausiai nesutinka su kitų gydytojų

diagnozėmis. Tačiau taip manyti yra klaidinga, nes tiesa jam rūpi labiau už asmeninį teisingumą.

Lyginant šį gydytoją su kitais toje klinikoje dirbančiais gydytojais galima pastebėti, kad jis yra kur

kas šiurkštesnis, ne toks jautrus savo pacientams. Gali juos net įžeisti, tačiau tai daro vardan jų

pačių gerovės, nes dažnai išsisukinėdami ir meluodami (o Hausas mano, kad visi pacientai

meluoja), pacientai kenkia sau ir trukdo priimti teisingus sprendimus, kad būtų diagnozuota liga.

Taigi viską, ką daro daktaras Hausas, jis daro vardan pacientų gerovės. Tai akivaizdžiai

matoma paskutiniame sezone, kur vardan paciento gyvybės išgelbėjimo jis gali rizikuoti net savo

laisve.

Remiantis šiuo serialu, galima teigti, kad paternalizmas medicinoje tam tikrais atvejais yra

neišvengiamas, suteikia daugiau gerų rezultatų, siekiant maksimaliai pagerinti sveikatą, išgelbėti

gyvybę, nepaisant to, kad tai pažeidžia ne vieną medicinos etikos normą, autonomiją, informuoto

paciento sutikimo teisę. Tačiau ne visais atvejais paternalizmas yra tapatinamas su teisių pažeidimu.

Darbe jau buvo minėta, kad tam tikros dalies asmenų autonomija yra suvaržoma, o teisės priimti

sprendimus perleidžiamos globėjams, įgaliotiems asmenims. Šiai grupei žmonių priklauso

58

nepilnamečiai, už kuriuos sveikatos priežiūros sprendimu priima tėvai, globėjai, sudėtingomis

psichinėmis ligomis sergantys asmenys, asmenys patyrę labai sudėtingos sveikatos sutrikimus ir

pan. Viena iš šios grupės asmenų, apribota autonomija – Alzheimerio liga sergantys asmenys. Šios

ligos atveju susiduriama su daugybe medicinos etikos problemų – visuomenei trūksta informacijos

apie šią ligą; pagalbos artimiesiems stygius; poreikis išskirtiniam bendravimui su sergančiuoju ir jo

artimaisiais ir kt. Dėl šių priežasčių, ši problematika bus analizuojama kitame darbo poskyryje.

2.5. Medikų bendravimas su Alzheimerio liga sergančiais asmenimis ir jų

artimaisiais

Remiantis Lietuvos Respublikos statistikos departamento 2014 metų duomenimis, Lietuvos

gyventojai sensta. 2014 metų pradžioje Lietuvoje oficialiai gyveno 2 943,5 tūkst. gyventojų, iš

kurių 542, 7 tūkst., arba 18,4 procento, buvo 65 metų ir vyresni asmenys. Šis skaičius nuo 2013

metų padidėjo 541 (0,1 proc.). Teigiama, kad per paskutinius 10 metų, 65-erių metų ir vyresnių

asmenų skaičius išauga 18,6 tūkst.101

Tyrimų rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad 2050 metais kas

trečias Lietuvos gyventojas bus pagyvenęs žmogus (65 metų ir vyresni). Senėjimas, kaip teigiamas

reiškinys yra apibūdinamas tokiu atveju, jei svarbiausi aspektai siejami su biologiniais procesais,

medicina, mokslo ir švietimo, kultūros pasiekimais. Taip pat senėjančios visuomenės gali būti

suprantamos kaip geresnių gyvenimo sąlygų ir visapusiško žmogaus tobulėjimo padarinys. Kaip

neigiamas aspektas, vertinamas dėl demografinių veiksnių, tai įvardijama kaip viena didžiausių

problemų išsivysčiusiose šalyse. Ilgėjanti gyvenimo trukmė yra didelis ir džiuginantis pasiekimas,

tačiau tuo pat metu ir problema, dėl to, kad senėjimo procesas yra neatsiejamas nuo šiam amžiaus

tarpsniui būdingų fizinės ir psichinės sveikatos prastėjimo, ligų ir neįgalumo.102

Viena iš ligų, būdingų vyresnio amžiaus asmenims – Alzheimerio liga. Teigiama, kad šia liga

gali sirgti 10 ar daugiau proc. asmenų virš 65 metų. Vėliau sergančiųjų skaičius auga, maždaug tarp

85 metų amžiaus asmenų, sergančių Alzheimerio liga, gali būti apie 47 proc. Lietuvoje, remiantis

valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, kiekvienais metais yra užfiksuojama vis

daugiau naujų šios ligos atvejų: 2000 metais – 381 naujas ligos atvejis, 2004 metais – 808, 2008

metais – 1322 nauji ligos atvejai. Numanoma, kad šia liga serga apytikriai pusė 85-90 metų amžiaus

žmonių.

Alzheimerio liga (toliau AL) – pirminė degeneracinė smegenų liga, pasireiškianti didėjančia

smegenų atrofija ir žievinių smegenų funkcijų sutrikimu. Ši liga pasižymi tuo, kad jos pradžia

101

Ambrozaitienė D., Masiulaitytė-Šukevič I. Ir kt. Pagyvenę žmonės Lietuvoje. Lietuvos statistikos departamentas.

ISSN 2351-4663. Vilnius, 2014. P. 8. [prieiga per internetą:

https://osp.stat.gov.lt/services-portlet/pub-edition-file?id=3030 (paskutinį kartą žr. 2017-04-10)]. 102

Jankūnaitė D., Užaitė V. Globėjo, besirūpinančio Alzheimerio liga sergančiu artimuoju, streso įveikimas. Socialinis

darbas. Patirtis ir metodai. ISSN 2029-0470 2011 7(1). P. 153-154. [prieiga internetu:

https://eltalpykla.vdu.lt/bitstream/handle/1/30866/ISSN2029-0470_2011_N_7_1.PG_153-

174.pdf?sequence=1&isAllowed=y . (Paskutinį kartą žr. 2017-04-10)]

https://osp.stat.gov.lt/services-portlet/pub-edition-file?id=3030

https://eltalpykla.vdu.lt/bitstream/handle/1/30866/ISSN2029-0470_2011_N_7_1.PG_153-174.pdf?sequence=1&isAllowed=y


59

dažniausiai nepastebima, ligai progresuojant asmuo praranda gebėjimą adekvačiai vertinti savo

atmintį, pažengus ligai, pasireiškia ryškūs atminties sutrikimai, dezorientacija erdvėje ir laiko

požiūriu, fragmentiška kalba, visiška priklausomybė kasdienėje veikloje, psichomotorinis

jaudrumas ir agresyvumas, neurologiniai simptomai, nejudrumas, gulima embriono padėtis,

atsiranda sunkumų planuojant, atliekant ir užbaigiant kasdienius darbus.

Augantys skaičiai skatina didėti globos, slaugos, gydymo paslaugų poreikiams. Pripažįstama

tai, kad Lietuvoje vis dar nėra visapusiškai išvystyto gydymo ir slaugos institucijų tinklo, dėl šios

priežasties, asmenis, sergančius AL liga, tenka slaugyti patiems artimiesiems. Maždaug 80 proc.

sergančių šia liga, slaugomi namuose, artimųjų. Taigi AL ligos dalyviais tampa ir sergančiojo

artimieji, globėjai.103

Sergančiojo slaugymas yra sudėtingas darbas. Globėjams tenka didelis fizinis ir psichologinis

krūvis, susiduriama su praktiniais sunkumais, emocinėmis ir socialinėmis problemomis.

Sergančiojo AL šeimos nariai dažnai yra įvardijami slaptosiomis AL ligos aukomis. Rūpinimasis

sergančiuoju nuolatos kelia stresą, kuris gali turėti rimtos įtakos globėjo fizinei ir psichinei

sveikatai.

Ši liga pamažu naikina žmogų kaip asmenybę, liga paveikia tiek fizinę sveikatos būklę, tiek ir

psichosocialinį funkcionavimą. Sutrikus smegenų veiklai, gali pasireikšti haliucinacijos. Šie ir kiti

ligos įtakojami procesai ypatingai apsunkina globos procesą dėl to, kad šeimos nariai nežino kaip

vertinti ligos simptomus – kaip ligos pablogėjimą ar natūralią jos eigą.

AL ligonio slaugymas reikalauja daug emocinių ir fizinių jėgų, šis procesas yra

nenutrūkstamas. Sveikatos priežiūros teikėjų vaidmenys yra labai svarbūs nuo ligos diagnozavimo

momento. Šiame darbe ne kartą buvo akcentuota, kad gydytojas bendraudamas su pacientais ir jų

artimaisiais turėtų pasižymėti ypatinga empatija, gebėti informaciją pateikti suprantama kalba.

Viena iš pirminių problemų – medikai, kurie informuoja sergantįjį ir jo artimuosius apie šią ligą,

informaciją pateikia netikėtai, ne tiksliai (nepateikia tikslios informacijos apie ligą, jos eigą ir kt.).

Tai artimiesiems sukelia šoką, tokiu būdu neužtikrinama sėkminga slauga. Viena vertus galima

manyti, kad informacijos pateikimo stoka yra susijusi su susitikimo vizito laiku, kuris yra griežtai

terminuotas, kita vertus tai negali būti pasiteisinimas, nes yra daroma žala pacientui ir jo

artimiesiems.

Taigi pirmas etapas, siekiant geriausių rezultatų – labai svarbu, kad gydytojas informaciją

apie ligą pateiktų ne tik ligoniui, tačiau ir jo artimiesiems, kadangi jie tampa tiesioginiais šios ligos

dalyviais. Informacija turi būti pateikiama jautriai ir išsamiai, pateikiant ligos eigą, gydymo

103

Jankūnaitė D., Užaitė V. Globėjo, besirūpinančio Alzheimerio liga sergančiu artimuoju, streso įveikimas. Socialinis

darbas. Patirtis ir metodai. ISSN 2029-0470 2011 7(1). P. 154. [prieiga internetu:

https://eltalpykla.vdu.lt/bitstream/handle/1/30866/ISSN2029-0470_2011_N_7_1.PG_153-

174.pdf?sequence=1&isAllowed=y . (Paskutinį kartą žr. 2017-04-10)]



60

metodus, supažindinant su ligos veiksniais ir būdais, kurie padės spręsti problemas. Labai patartina,

dar ligos pradžioje medikui maloniai pasiūlyti apsilankyti pas psichologus, kurie padėtų susitaikyti

su ligos pripažinimu.

Sveikatos priežiūros teikėjų dalyvavimas AL ligos atveju, turi būti nenutrūkstamas ne tik su

sergančiuoju, bet būtinai ir jo artimaisiais. Pripažįstama, kad pasaulyje vis dar trūksta supratimo

apie paramą sergančiojo AL liga artimiesiems, ypač tiems, kurie slaugo. Kadangi jie nuolat

susiduria su psichologiniais ir fiziniais sunkumais, jiems turi būti skiriama nuolatinė parama,

pagalba. Svarbu, kad medikas dar ligos pradžioje informatyviai ir jautriai, pateikęs informaciją apie

ligą, pasiūlytų tolimesnę savo ir kolegų pagalbą, kuri bus reikalinga ligos eigoje. Pacientai turi būti

drąsiai nuteikiami nebijoti kreiptis pagalbos.

Labai dažnai AL ligonio artimieji, nepriklausomai nuo jaučiamos įtampos, nuovargio,

nepripažįsta, kad jiems reikalinga pagalba, todėl gydytojo pareiga ne tik apie tai papasakoti, bet ir

stebėti globėjus, suteikti jiems pagalbą, paramą. Susidurta su ne vienu atveju, kai AL ligonio

artimiesiems patiems prireikė rimtos medicininės pagalbos, nes nebuvo laiku kreiptasi į sveikatos

priežiūros specialistus. Dar viena problema – dažnai globėjai nežino apie pagalbą, kuri gali būti

jiems suteikta, dėl medikas privalo apie tai informuoti artimuosius.

Šios ligos atvejis pasižymi tuo, kad neišvengiamai, ligos eigoje imamas taikyti paternalistinis

gydymo modelis, nes sergantysis tampa neįgalus priimti adekvačius sprendimus. Dėl šios

priežasties medikams neretai tenka vadovautis ne tik medicinos etikos nuostatomis, bet ir savo

morale, siekiant maksimaliai padėti sergančiajam, o šiuo atveju ir artimiesiems. Atvejai, kai

pacientas pats negali priimti sprendimų yra ne tik išskirtiniai, bet ir ypatingai jautrūs, nes kitas

asmuo turi prisiimti visišką atsakomybę už kito sveikatos būklę, gyvenimo kokybę.

Informacinė parama gaunama iš sveikatos priežiūros specialisto, ženkliai padeda streso

įveikai, suteikia situacijos kontrolės jausmą ir ateities numatymo galimybę. Šiuo atveju, informuoto

paciento doktrina įgauna akivaizdžią reikšmę – informatyvumas, pateikiamas remiantis teisingumo

kriterijumi, palengvina sergančiojo AL liga globėjų būvį. Taip pat svarbu, kad bendravimas nebūtų

paremtas vienkartine pagalba, šeimos gydytojas, socialiniai darbuotojai ir kiti sveikatos priežiūros

specialistai turi domėtis sergančiojo ir jo artimųjų būklę reguliariai, nes emocinė parama ne tik

leidžia išlieti susikaupusias emocijas, bet ir sustiprina savivertės jausmą, padeda pasijausti

svarbiam, reikalingam, mylimam.

Viena iš pagrindinių problemų yra ta, kad informacijos apie AL ligą trūksta ne tik ligoniams ir

jų artimiesiems, bet ir sveikatos apsaugos bei kitų sričių specialistams. Tai daro neigiamą įtaką AL

liga sergančiųjų artimųjų situacijai – jie tampa „nematomais“ globos procese, o tokiu atveju jiems

nėra suteikiama pagalba, kuri buvo aprašyta anksčiau. Dėl šio priežasties, jei pagalbos iš sveikatos

priežiūros specialistų nesulaukia, globėjai pagalbos ieško šeimoje. Tačiau šeimos sistema, dėl AL

61

sergančio artimojo, jo ligos įtakos emocinei atmosferai ir kitų aplinkybių, gali būti sutrikusi

(įtampa, konfliktai ir pan.). Tokiu atveju rėmimasis vien tik funkciniu šeimos narių solidarumu gali

būti laikomas dar vienu rizikos faktoriumi.104

Tai tik įrodo tai, kas buvo parašyta anksčiau –

ligoniui, globėjui, šeima, sveikatos priežiūros specialistai privalo skirti reguliarų dėmesį,

rūpindamiesi jų fizine, emocine ir psichine būkle. Tam, kad asmenys drąsiai išsakytų savo jausmus,

papasakotų apie savo fizinę, psichinę būklę (kuri, ilgą laiką prižiūrint sunkiai sergantį ligonį,

neišvengiamai pablogėja), būtinas abipusis pasitikėjimas tarp gydytojo – paciento. Reiškia, kad nuo

pirmų susitikimų, gydytojas turi atkreipti dėmesį į bendravimo aspektus, kurie ateityje gali turėti dar

didesnę reikšmę, siekiant pagerinti pacientų sveikatos būklę.

Tokia, sveikatos priežiūros teikėjų pagalba, turėtų būti teikiama ne tik AL ligonių ir jų šeimų

atveju, bet ir kitų ligų atvejais. Sveikatos priežiūros empatija pateikiant informaciją apie sveikatos

būklę, informatyvumas – būtinos sąlygos siekiant pagerinti sergančiojo ir jo artimųjų ne tik fizinę

sveikatos būklę, bet ir emocinę, psichinę. Tai ypatingai svarbu pateikiant sunkių, nepagydomų ligų

diagnozes, su kuriomis sergantiesiems ir jų artimiesiems yra sunku susitaikyti, jas pripažinti, trūksta

informacijos apie ligos eigą, gydymą ir kt.

104

Gevorgianienė V., Pilkytė D. Šeimos narių patirtis globojant Alzheimerio liga sergančius artimuosius. Vilniaus

universiteto, socialinio darbo katedra. Vilniaus universiteto leidykla, 2016, Nr. 12, ISSN 1648-2425. P. 34. [prieiga per

internetą:

http://www.journals.vu.lt/socialine-teorija-empirija-politika-ir-praktika/article/viewFile/9815/7634Pagarbiai (paskutinį

kartą žr. 2017-04-10)].

http://www.journals.vu.lt/socialine-teorija-empirija-politika-ir-praktika/article/viewFile/9815/7634Pagarbiai

62

3. TYRIMAS

3.1 Tyrimo metodika Siekiant įvertinti gydytojo ir paciento bendravimo etinius aspektus buvo atlikti kiekybinis ir

kokybinis tyrimai.

Tyrimo objektas: gydytojų ir pacientų bendravimo ypatybės ir etiniai jų aspektai.

Tyrimo tikslas: išsiaiškinti, ar pacientai pasitiki medikais ir ar jie turi galimybę dalyvauti

gydymo procese priimant sprendimus.

Tyrimo uždaviniai:

1. Išsiaiškinti, ar respondentai pasitiki medicinos darbuotojais.

2. Išsiaiškinti, koks bendravimo modelis respondentams priimtinesnis.

3. Išsiaiškinti, kokias gydytojo savybes respondentai laiko svarbiausiomis.

Tyrimo hipotezė: gydymo proceso sėkmę lemia ne tik gydytojo profesinės žinios ir

gebėjimai, bet ir jo asmeninės savybės bei gydytojo ir paciento bendravimo ypatumai.

Tyrimo metodika: kiekybinio tyrimo tikslui pasiekti taikytas anketinės apklausos metodas,

kokybiniam tyrimui – interviu.

Klausimų tipai: kiekybiniam tyrimui buvo sudarytas klausimynas. Klausimyną sudaro 19

klausimų, iš jų 1 atviras ir 10 su paliktu atviru atsakymu. Kokybiniam tyrimui taip pat sudarytas

klausimynas. Jį sudaro 11 atvirų klausimų.

Tyrimo dalyviai: kiekybiniame tyrime dalyvavo 346 (trys šimtai keturiasdešimt šeši) įvairaus

amžiaus respondentai, kokybiniame tyrime dalyvavo 5 (penki) skirtingų specializacijų gydytojai.

Tyrimo etiškumas: atliekant tyrimą buvo laikomasi etikos principų: geravališkumo,

sąžiningumo, anonimiškumo. Kiekybiniame tyrime dalyvavusiems gydytojams užtikrintas

konfidencialumas.

3.2 Kiekybinio tyrimo rezultatai ir jų analizė

Tyrimas atliktas 2017 m. gegužės mėn. Kiekybinio tyrimo anketa patalpinta internetinėje

svetainėje www.apklausa.lt, pridedamas internetinės svetainės sertifikatas (žr. priedą Nr. 1).

Apklausa anoniminė. Anketos klausimai (žr. priedą Nr. 2).

Kokybinio tyrimo klausimai pateikti asmeniškai įvairių specializacijų medikams. Tyrimo

klausimai (žr. priedą Nr. 3).

Šis tyrimas buvo orientuotas į įvairaus amžiaus žmones, kurie lankosi pas gydytojus. Tyrime

dalyvavo 346 (trys šimtai keturiasdešimt šeši), iš jų 307 (trys šimtai septynios moterys) ir 39

(trisdešimt devyni vyrai).

http://www.apklausa.lt/

63

Anketų atsakymų analizė:

Jūsų amžius. (Žr. 1 pav.). Tyrime daugiausiai, 57,2 proc. (195 moterys ir 3 vyrai) dalyvavo 20 –

40 metų respondentai, 25,1 proc. (79 moterys ir 8 vyrai) 40 – 65metų, 6,9proc. (14 moterų ir 10

vyrų) 12 – 18 metų, 6,4 proc. (4 moterys ir 18 vyrų) virš 65 metų ir 4,3 proc. (15 moterų) 18 – 20

metų.

1 pav. Jūsų amžius

Jūsų veikla. (Žr. 2 pav.). Tyrime dalyvavo 66,3 dirbančių respondentų, 13,3 proc. studentų,

7,3 proc. bedarbių, 7,1 proc. moksleivių ir 6 proc. pensininkų.

2 pav. Jūsų veikla.

Kaip dažnai lankotės pas gydytoją? (Žr. 3 pav.). 33,5 proc. (34,85 proc. visų moterų ir 23,08

visų vyrų) respondentų pas gydytoją lankosi kas pusę metų, 28,9 proc. (31,28 proc. visų moterų ir

10,26 proc. visų vyrų) – kartą per metus, 19,7 proc. (16,61 proc. visų moterų ir 43,59 visų vyrų) –

kas mėnesį ir 17,9 proc. (17,26 proc. visų moterų ir 23,07 proc. visų vyrų) nurodė kita:

Kai sveikata suslubuoja

64

Kai susergi, arba eini atlikti tyrimų, kurie priklauso pagal programą (moterims dėl gimdos

kaklelio, dėl padidintos rizikos kai aukštas kraujospūdis, kasmet dėl skydliaukės.

Lydžiu sergančius artimuosius

Kaip prireikia, kai susergu. Lankausi pas gydytojus kas 3 mėn.

Kai reikia

Gera sveikata, tad kartą per 2-3 metus

kas 3 menesius

Kartą per 2 metus

Kas 3men

Dažniausiai kas dvi davaitės105

Apibendrinant atsakymus galima daryti išvadą, kad didesnė dalis moterų pas gydytoją lankosi

kas pusę metų, o didesnė dalis vyrų – kas mėnesį. Todėl bent kartą per metus didesnei daliai

respondentų tenka bendrauti su gydytoju.

3 pav. Kaip dažnai lankotės pas gydytoją?

Ar atvykę į gydymo įstaigą gaunate pasirašyti sutikimą dėl gydymo? (Žr. 4 pav.) 56,1 proc.

respondentų pažymėjo, kad gauna pasirašyti sutikimą dėl gydymo, 31,2 proc. – negauna ir 12,7

proc. – neatsimena. Galima daryti išvadą, kad ne visos medicinos įstaigos laikosi įstatymo ir

nesuteikia galimybės pacientams pasinaudoti visomis įstatymo numatytomis galimybėmis.

105

Respondentų kalba netaisyta.

65

4 pav. Ar atvykę į gydymo įstaigą gaunate pasirašyti sutikimą dėl gydymo?

Ar prieš pasirašydami sutikimą jį perskaitote? (Žr. 5 pav.). 32,9 proc. respondentų perskaito

dalinai, 27,5 proc. – perskaito, 27,5 proc. – neperskaito ir 12,1 proc. nurodė kita:

Jeigu gaučiau, dalinai peskaityčiau

Negaunu.

Ne,nes niekas tokio neduoda

nesu gavus

Perskaitau, kai toki pateikia

Nepamenu

Neduoda nieko pasirašyt

Negaunu

nepamenu

Nėra sutikimo nėra ir ko skaityti

jeigu gaunu sutikima, tai visada taip

Nesu pasirasiusi sutikimo

Niekada neteko pasirasyti sutikimo.

visada skaitau kur pasirašau

negaunu pasirasyti

negaunu

negaunu jo

nei karto gydytojas nedavepasirasyti ant sutikimo

Nesu gavusi jau senai

Beveik niekada, nes pakisa tokiu momentu kai skaityti tiesiog nera laiko.

Peržvelgiu ant greito

Negaunu

66

Neatsimenu

Negaunu

Negaunu tokio

Negaunu sutikimo

viską aptariame žodžiu. juk ne visada įmanoma perskaityti gydytojo raštą.

Niekada nesusiduriau

Kartais pasirašyti gaunu, kartais ne. Noriu perskaityti, tačiau gydytojai labai skubina. Tada

bandau bent peržvelgti, o jie tik pirštu rodo, kur pasirašyt. Vis tiek peržvelgiu.

Negaunu tokio

Negaunu

jeigu gaunu, tai perskaitau :)

Lankausi tik pas 6eimos gydytoja ir nereikia nieko pasira6yti

Negaunu jokio sutikimo pasirašymui

negavau, tai ir neskaičiau

Negaunu sutikimo, tad ir neskaitau....

Neperskaitau, nes tam niekas neduoda laiko

Klausiu kas patašyta, kas svarbu

Pasirašyti tenka ne visada

Kadangi negaunu sutikimo, tai neturiu ir ką skaityti

Neduoda

Sutikimą pastašo tėvai, truputį skaito106

Iš atsakymų galima daryti išvadą, kad respondentai pasitiki medicinos įstaigomis ir sutikimą

pasirašo tik dalinai perskaitę ar visai neskaitę. Daugiau kaip pusė (24) respondentų, kurie nurodė

kita, parašė, kad sutikimo negauna, tai ir neskaito.

106


67

5 pav. Ar prieš pasirašydami sutikimą jį perskaitote?

Ar pasitikite medicinos darbuotojais? (Žr. 6 pav.). 67,6 proc. respondentų pasitiki, 12,1 proc. –

nepasitiki ir 20,2 proc. nurodė kita:

Ne visada

Ne visais ir ne visada

Ne visuomet, jei medikas elgiasi nemandagiai, netaktiškai, pasitikėjimo nekelia.

Pasitikėjimas priklauso nuo to, kaip su manimi yra bendraujama, kaip atidžiai

įsiklausoma ir pan.

is dalies

ne visais

nevisais

kartais, priklausomai nuo gydytojo

Ne visada

Ne visais

Kai kuriais.

Tikrai ne visuomet

Ne visada

Dalinai

Ne visada

Nevisada

Dažniausiai

iš dalies

Dejenevisaia

nelabai

68

Kaip kuriais

ne visada

stengiuosi pasitiketi

Nevisada

Iš dalies

Is dalies pasitikiu

Kartais

Ne visais

Ne visais

Noriu pasitikėti

Dažniausiai

nevisada

Nevisada

Ne visais

Kartais

nevisais ir nevisada

Nevisada

Ne visais atvejais

iš dalies

Dalinai

Iš dalies

nevisada

Ne visada

Kaip kada

Ne visais. Privačiais labiau. Nors priklauso nuo asmenybės tipo.

Dazniausiai taip

Dazniausiai taip

Ne visais

Iš dalies.

Ne visais

Iš dalies

Labai abstraktus klausimas. Vienas pasitikiu, kitais ne. Laikas parodo. Jei pagydo,

tai pasitikiu.

Salyginai.

69

iš dalies

Kaip kada

didžiąja dauguma

Nevisada

Kai kuriais

kartais

Šeimos gydytoja taip, kitais - ne visuomet. Jeigu tenka vykti pas kitus specialistus,

tai daug kas paaiškėja po pirmo vizito. Dažnai(ypač Santariškėse esi jiems viso

labo tik statistinis vienetas. Gaila, bet...

nevisada

Išklausau ką sako, bet pasitikrinau dar ir pas kitus gydytojus, ieškau informacijos

internete man nustatytos ligos diagnozei patikslinti.

Priklauso nuo darbuotojo

Ivairiai

Iš dalies

Ne visais

Stebiu, tikrinu gydytojus

Pasitikiu ne visais

Priklauso nuo gydytojo

Tam tikrais klausimais taip

Visais pasitikiu, išskyrus vyrais dantistais107

Apibendrinant atsakymus galima daryti išvadą, kad dauguma respondentų (nors tie, kurie

pažymėjo „kita“, daugiausia nurodė, kad ne visais, arba ne visada) tiek moterų, tiek vyrų, kaip ir dėl

sutikimo pasirašymo, pasitiki medicinos darbuotojais.

107

Respondentų kalba netaisyta

70

6 pav. Ar pasitikite medicinos darbuotojais?

Ar visada pasakote gydytojui visus savo negalavimus? (Žr. 7 pav.). 71,7 proc. respondentų

pasako atvirai, 23,1 proc. – pasako kartais, 5,5 proc. – nepasako ir 1 respondentas pažymėjo kita:

Stengiuosi atvirai, bet gydytojai kartais tą norą užmuša108

Apibendrinant respondentų atsakymus galima daryti išvadą, kad pacientai pasitikėdami

gydytojais atvirai pasako visus savo negalavimus.

7 pav. Ar visada pasakote gydytojui visus savo negalavimus?

Ar visada gydytojas Jus įdėmiai išklauso? (Žr. 8 pav.). 47,1 proc. respondentų atsakė, kad

gydytojai juos visada įdėmiai išklauso, 32,7 proc. – kad išklauso kartais, 16,5 proc. – kad neišklauso

ir 3,8 proc. pažymėjo kita:

Ne visada

Kai kurie isklauso

Klauso. Raso. Bet akivaizdu, kad dazniausiai "dirba pagal sablona - konvejerio metodika"

Priklauso nuo gydytojo. Isklauso nevisi.

Kai kurie išklauso, kai kurie - ne

108


71

nevisada

seimos taip ,kiti kaip kurie

Dažniausiai - taip, bet pasitaiko ir atmestinio požiūrio į mano nusiskundimus.

Seimos gydytojas visada isklauso, o kai kurie specelistainevisada

ne visada

priklauso nuo gydytojo

Šeimos gydytoja visada išklauso

Dažniausiai taip109

Kadangi mažiau kaip pusė respondentų nurodė, kad gydytojai visada įdėmiai išklauso, galima

daryti išvadą, kad gydytojai skiria pacientams nepakankamai dėmesio.

8 pav. Ar visada gydytojas Jus įdėmiai išklauso?

Kaip manote, kas turėtų priimti galutinį sprendimą dėl gydymo? (Žr. 9 pav.). 83,2 proc.

respondentų nurodė, kad sprendimą dėl gydymo turėtų priimti gydantis gydytojas ir pacientas kartu,

14,2 proc. – kad sprendimą turėtų priimti gydantis gydytojas ir 2,6 proc. – kad sprendimą turėtų

priimti pacientas. Apibendrinant respondentų atsakymus galima daryti išvadą, kad respondentai

kartu su gydytoju nori dalyvauti savo gydymo procese.

109


72

9 pav. Kaip manote, kas turėtų priimti galutinį sprendimą dėl gydymo?

Ką darote, jei mediko siūlomi gydymo metodai Jums atrodo nepriimtini ar neaiškūs? (Žr. 10

pav.). 68,2 proc. respondentų nurodė, kad klausia gydytojo, ar nėra kitų metodų, 17,9 proc. – nutyli

ir ieško kito gydytojo, 8,4 proc. – nutyli ir sutinka ir 5,5 proc. pažymėjo kita:

Jeigu neaiškus klausiu gydytojo, jeigu nepriimtini ieškau kito.

Pasidomiu namuose plačiau, jei išlieka klausimų konsultuojuosi dar kartą, jei tai situacijos

nepakeičia, ieškau kito gydytojo.

Paklausau, nutyliu ir darau taip kaip man atrodo pačiai geriausia.

pasiklausiu, bet jei matau, kad gydytojas nenoriai siūlo kitą variantą, ieškau kito gydytojo

Ieškau kelių nuomonių

Klausiu del kitu galimybiu, po to dar kreipiuosi i kita medika

Nutyliu. Ir darau kaip aš galvoju, kad reiktų

Prasaupaaiskintiviska suprantamai ir detaliai

Prasau paskirti kita gydyma.

Paprastai taip nebūna

Pasakau garsiai kad nesutinku

Manau, kad gydytojas-psavo srities profesionalas

Nera taip buve

Klausiu gydytojo apie kitus metodus, bet taip pat jau iškart ieškausi ir kito, nes dažniausiai

gydytojai rekomenduoja tik tą vienintelį jiems geriausiai atrodantį metodą...

Pirmas ir trecias variantai.

Nutyliu ir gydausi pati

nutyliu ir pati gydausi

Pasakau savo nuomone ir kreipiuosi i kita specialista

73

Dažniau sakau mamai, tada mama klausia gydytojo110

Apibendrinant atsakymus galima daryti išvadą, kad respondentai, kaip ir ankstesniame

klausime, dalyvauja gydymo procese ir žino, kad turi galimybę kreiptis į kitą gydytoją, jei

ankstesnio siūlomi gydymo būdai nepriimtini. Dauguma respondentų linkę bendrauti su gydytojais

ir kartu ieškoti sprendimo būdų. Taip pat respondentai teigia, kad gali gydytis ir patys, jei siūlomas

gydymo būdas netinka.

10 pav. Ką darote, jei mediko siūlomi gydymo metodai Jums atrodo nepriimtini ar neaiškūs?

Ar žinote, kad gydytojas privalo Jus informuoti apie galimus gydymo būdus ir medikamentų

šalutinį poveikį? (Žr. 11 pav.). 78 proc. respondentų žino, kad gydytojas juos turi informuoti ir 22

proc. – nežino. Galima daryti išvadą, kad pacientai žino įstatymus ir tai, kaip ir kokią informaciją

gydytojas turėtų sureikti.

11 pav. Ar žinote, kad gydytojas privalo Jus informuoti apie galimus gydymo būdus ir

medikamentų šalutinį poveikį?

Ar gydytojas visada Jus informuoja apie galimus gydymo būdus, siūlomų medikamentų

šalutinį poveikį? (Žr. 12 pav.). 71,4 proc. respondentų nurodė, kad gydytojas nesuteikia tokios

informacijos ir 28,6 proc. – kad suteikia. Apibendrinant galima daryti išvadą, kad gydytojai, dėl

kažkokių priežasčių (informacija apie šalutinį poveikį, kuris būna retai, gali psichologiškai paveikti

110


74

pacientus, o kitų vaistų nuo tos ligos nėra, ir pacientas gali tokių vaistų nevartoti; laiko stoka;

aplaidumas ir t. t.) neinformuoja pacientų apie galimą šalutinį poveikį ir gydymo būdus.

12 pav. Ar gydytojas visada Jus informuoja apie galimus gydymo būdus, siūlomų medikamentų

šalutinį poveikį?

Ar gydytojas atsižvelgia į Jūsų išreikštą nuomonę priimant gydymo sprendimus? (Žr. 13 pav.).

55,8 proc. respondentų nurodė, kad gydytojas ne visada atsižvelgia į jų nuomonę, 38,4 proc. – kad

atsižvelgia ir 5,8 proc. – neatsižvelgia. Galima daryti išvadą, kad gydytojai nelinkę atsižvelgti į

pacientų nuomonę, tačiau priežastys to gali būti įvairios. Taip daugiau kaip pusė respondentų

nurodė, kad atsižvelgia ne visada, tai gali būti dėl to, kad mediciną geriau išmanantis gydytojas

mato geresnį ir veiksmingesnį gydymo būdą.

13 pav. Ar gydytojas atsižvelgia į Jūsų išreikštą nuomonę priimant gydymo sprendimus?

Koks gydytojo ir paciento bendravimo modelis Jums priimtinesnis? (Žr. 14 pav.). 67,3 proc.

respondentų nurodė, kad paternalistinis ir 32,7 proc. – autonominis. Apibendrinant atsakymus

galima daryti išvadą, kad respondentai pasisako už tai, kad gydytojas yra kvalifikuotas specialistas,

dėl to tik jis gali nuspręsti, kokį gydymo metodą taikyti. Tačiau į klausimą, kas turėtų priimti

75

sprendimą, kokį gydymo metodą taikyti, respondentai nurodė, kad sprendžia gydytojas ir pacientas

kartu. Šiame klausime už tokį gydymo metodą pasisakė mažesnė dalis respondentų.

14 pav. Koks gydytojo ir paciento bendravimo modelis Jums priimtinesnis?

Kaip Jūs manote, ar medikai privalo pranešti sergančiajam, kad serga sunkia, nepagydoma liga

ir jam liko gyventi labai mažai? (Žr. 15 pav.). 69,1 proc. respondentų nurodė, kad reikėtų pranešti,

23,7 proc. – kad reikėtų pranešti artimiesiems, 2,6 proc. – kad nereikėtų pranešti ir 2,6 proc.

pažymėjo kita:

Manau, kad tai priklauso nuo situacijos. Jei paciento būklė labai bloga, naujienos jam gali

dar labiau pakenkti, dėl to manau, kad medikas turi atsižvelgti į visas aplinkybes, apie tai

informuoti artimuosius. Vis dėlto slėpti informacijos taip pat negalima, nes asmuo turėtų

turėti teisę tai žinoti, vien jau dėl to, kad galėtų nutarti ką nori nuveikti prieš mirtį.

priklausomai nuo ligonio psichologinės būklės. Jei ji gera, privalo pranešti jam, jei prasta -

artimiesiems

Privalo pateikti taip informaciją, kad pacientas neišsigąstų. Nesakyti kiek liko laiko, o

geriau pasakyti, kad liga sunki, tačiau daug žmonių pasveikta

Priklauso nuo paciento emocinės būklės

Gydytojas pats turėtų nuspręsti kam ir kaip tai pasakyti.

Ne visais atvejais.

Sunku atsakyti,priklauso nuo aplinkybiu

Sunku atsakyti,priklauso nuo aplinkybiu

Privalo pranešti apie ligą, bet negali pasakyti kiek liko gyventi. Niekas to nežino.

Turėtų atsižvelgti į konkretų atvejį

Priklauso nuo situacijos

Butinai

LAbai svarbu atsižvelgti į visas aplinkybes, paties sergančiojo psichologinę būklę.

76

Būtinai

Privalo pranesti tiek sergsnciajam, tiek artimiesiems

Taip, net nesuteikti tuščių vilčių111

Apibendrinant atsakymus galima daryti išvadą, kad respondentai nori žinoti tiesą apie savo

sveikatos būklę. Respondentai, kurie pažymėjo „kita“, nurodė, kad labai svarbu atsižvelgti į

aplinkybes ir psichologinę ligonio būklę. Iš to galima daryti išvadą, kad labai svarbu gydytojo

asmeninės vertybės.

15 pav. Kaip Jūs manote, ar medikai privalo pranešti sergančiajam, kad serga sunkia, nepagydoma

liga ir jam liko gyventi labai mažai?

Ar Jums priimtinas teiginys „gydytojas žino geriau“? (Žr. 16 pav.). 41,9 proc. respondentų

nurodė, kad negali pasakyti ar jiems priimtinas teiginys „gydytojas žino geriau“, 26,7 proc. –

teiginys priimtinas, 25,4 proc. – teiginys nepriimtinas ir 5,8 proc. pažymėjo „kita“:

Iš profesinės pusės ko gero, tačiau dėl to, kad jais nepasitikiu, negaliu teigti, kad jie

visuomet žino geriau.

nevisada

Nekorektiskas klausimas tuo atveju, kai keli gydytojai mato skirtinga susitgima ir, zinoma,

skirtinga gydyma...

Ne visada

Ne visada

nevisada

Ne visada

Turėtų žinoti geriau

Tikrai ne. Turiu skaudžių patirčių. Pvz., kartą mane išvežė su greitąja dėl širdies ritmo

sutrikimo. Man taip būdavo dažnai. Tačiau mano metodo naudoti neleido, nes, pasak jų,

toks nepadeda. Liepė naudoti kitus metodus. Naudojau juos, bandėm ilgai, nepadėjo.

111


77

Maniškio vis tiek bandyti neleido. Taip ir sakė - medikai mes, žinom geriau. Tačiau žmogus

irgi save žino ir jeigu gydytojų geresnis žinojimas nepadeda, gal vertėtų atsižvelgti ir į

paciento žodžius.

ne visada ir daktarai klysta

Gydytojas žino,bet galiu ir aš išrekšti savo nuomonę

ne visada, kartais reikia keleto gydytojų konsultacijų

ne visada, kai kurie gydytojai nemoka atskirti paprasčiausio apendicito

Ne visada

Priklauso nuo gydytojo

Ne visada

Iš dalies

Taip, jie studijavo mediciną 10m ir aš tikiu PSO statistika dėl skiepų, o ne kelių šarlatanų

sąmokslų teorijomis.

Ne visada

Gydytojas tikriausiai žino geriau112

Apibendrinant atsakymus galima daryti išvadą, kad respondentai, nors ir pasitiki medicinos

darbuotojais, pritarti teiginiui „gydytojas žino geriau“ negali. Iš atviro atsakymo matyti, kad

gydytojas ne visada žino geriau, ir kad jie asmeniškai susidūrė su situacijomis, kai gydytojas skyrė

netinkamą gydymo būdą, arba neteisingai buvo diagnozuota liga.

16 pav. Ar Jums priimtinas teiginys „gydytojas žino geriau“?

Vizito pas gydytoją metu Jums svarbiausia. (Žr. 17 pav.). 37,5 proc. (252 moterys ir 28 vyrai iš

jų 16 12 – 18 metų, 13 18 – 20 metų, 169 20 – 40 metų, 71 40 – 65 metų ir 19 virš 65 metų)

respondentų nurodė, kad jiems svarbiausia gydytojo profesionalumas, 26,4 proc. (178 moterys ir 25

vyrai iš jų 9 12 – 18 metų, 8 18 – 20 metų, 121 20 – 40 metų, 46 40 – 65 metų ir 19 virš 65 metų) –

gydytojo vertybės, 23,7 proc. (161 moteris ir 21 vyras iš jų 10 12 – 18 metų, 13 18 – 20 metų, 108

112


78

20 – 40 metų, 38 40 – 65 metų ir 12 virš 65 metų) – gydytojo etiketas 11.2 proc. (72 moterys ir 14

vyrų iš jų 6 12 – 18 metų, 2 18 – 20 metų, 50 20 40 metų, 20 40 – 65 metų ir 8 virš 65 metų) –

gydytojo empatiškumas ir 1,2 proc. (7 moterys ir 2 vyrai iš jų 1 12 – 18 metų, 1 18 – 20 metų, 4 20

– 40 metų, 2 40 – 65 metų ir 1 virš 65 metų) pažymėjo „kita“:

Neidrovejimas skirti papildomus tyrimus, konsultuotis su kolegomis, platesnis poziuris i

pacienta

gydytojas labai gerai išmanantis savo darbą

Kvalifikacija.

Visos išvardintos savybės

Visi išvardyti elementai yra svarbūs, nes tik tokiu gydytoju turėtų būti patenkinti pacientai

Požiūris - į gydytoją galima kreiptis bet kada!

Patirtis.

savo srities ismanymas tinkamo gydymo parinkimas, issamus tyrimai

Svarbu gydytojo atsidavimas darbui113

Apibendrinant atsakymus galima daryti išvadą, kad respondentams labai svarbu

profesionalumas, tačiau labai svarbu ir gydytojo bendravimo stilius, dėmesingumas ir jo vertybės.

17 pav. Vizito pas gydytoją metu Jums svarbiausia.

Kokios lyties gydytojas Jums priimtinesnis? Ar tai priklauso nuo specializacijos (chirurgas,

ginekologas, 6eimos gydytojas, odontologas ir pan.)?

164 (iš 307 115moterų ir iš 39 19vyrų) respondentų nurodė, kad gydytojo lytis jiems nesvarbi.

70 (iš 307 63 moterys ir iš 39 7 vyrai) respondentų nurodė, kad priimtinesnis moteriškos lyties

gydytojas.

50 (iš 30747 moterys ir iš 39 3 vyrai) respondentų nurodė, kad lytis priklauso nuo

specializacijos, tačiau kokia lytis kokiai specializacijai nenurodė.

113


79

21 (iš 307 17moterų ir iš 39 4 vyrai) respondentas nurodė, kad priimtinesnis vyriškos lyties

gydytojas.

6 respondentės moterys nurodė, kad priimtinesnis šeimos gydytojas, tačiau lyties nenurodė.

Kiti respondentai nurodė:

Atviriau ir jaukiau kalbėti visada yra su moterimi,kadangi pati esu moteris. Bet

bendraudama su gydytoju vyru,jaučiuosi lyg būčiau profesionališkesnėserankose,nes jie

visada atrodo 100% užtikrinti tuo,ką sako ir niekad "nevynioja žodžių į vatą". Atsako

trumpai ir aiškiai,be nereikalingų aplinkelių.

chirurgas - vyras; šeimos gydytoja - moteris; kitų lytis nesvarbi

Chirurgas vyras

Chorurgas - vyras, kardiologas - moteris

Dažniausiai renkuosi moteris, bet neignoruoju ir vyrų.

dažniausiai renkuosi pagal specializaciją. Vyras ginekologas man nepriimtinas.

Lengviau manau bendrauti su tos pačios lyties specialistu. Tuolab, jei tai yra ginekologas ar

panašios srities specialistas.

Man patikimiau yra moteryd. Jeigu šeimos pasitikiu pagyvenusia moterim. Jeigu chirurgai,

pasitikiu vyrais. Jei kalba eina apie dantis - vyrais nepasitikiu, nors ir sako, kad geras

specialistas

Manau, kad svarbiausia profesionalumas ir asmeninės savybės, nepriklausomai nuo lyties.

Vis dėlto pati vengiu vyrų ginekologų.

Mieliau rinkčiausi moterį gydytoją, bet jei man reikia gydytojo, nesvarbu, kas mane priims,

svarbiausia, kad padėtų.

Nėra skirtumo, bet ginekologai geresni vyrai

Nesvarbu, moteris dažnai būna surūgusi, bet jei ginekologo spec. tai geriau moteris

Nuo specializacijos.Tikrai nenorėčiau, kad mane apžiūrėtų ginekologas-vyras. Ginekologė

turi būti moteris. Šeimos gydytoja-moteris, chirurgas-vyras, odontologė-

moteris,traummatologas-vyras ir t.t.

Prieš gimdyma vengdavau vyrų ginekologų. Dabar tai jau tapo nebesvarbu.

Priklauso nuo specialisto. Man kažkaip priimta, kad chirurgas - vyras, ginekologė - moteris,

šeimos gydytojas - moteris. O visi kiti specialistai neturi reikšmės.

Priklauso nuo specializacijos, susiję su privatesnėmis dalimis - geriau gydytoja moteris.

Chirurgai pavyzdžiui, geriau vyrai.

Priklauso nuo specializacijos. Chirurgas patikimesnis vyras, tuo tarpu pas ginekologą vyrą

eiti būtų nelabai malonu....

80

Priklauso nuo specializacijos. Iš praktikos - vyrai atidžiau išklauso.

Priklauso nuo specializacijos. pas ginekologe moteri lankausi mieliAu

Priklauso nuo specializacijos. Pvz.lengviau, paprasčiau, kai ginekologė moteris.

Priklauso nuo specializacijos. Tačiau jei gydytojas yra iš ties profesionalus, dėl lyties

klausimų nekyla.

Priklauso nuo zmogaus

Priklausomai nuo specializacijos, jei tai ginekologas labiau norėčiau daktarės moters , nors

siaip daug kas sako vyrai ginekologai daug švelnesni :)

Seimos gydytojos moterys, chirurgai ir pan. Vyrai

Svarbu ne lytis, o profesionalumas. Nors ginekologė - moteris, nes prie žinių yra dar ir

admeninė patirtis. Jeigu negalioja taisyklė, kad moteris moteriai priešė. Žinoma juokauju

Taip.seimosgyd moteris, chirurgas vyras.

Vyriškos, šeimos gyd. moteris114

Apibendrinant respondentų atsakymus galima daryti išvadą, kad daugiau nei pusei respondentų

gydytojo lytis nėra svarbi.

Gydytoją renkatės: (Žr. 18 pav.). 32,2 proc. respondentų nurodė, kad gydymo įstaigą renkasi

pagal gyvenamą vietą, tačiau lankosi pas pasirinktą gydytoją, 27,1 proc. – nurodė, kad renkasi pagal

draugų ir pažįstamų rekomendacijas, 17,5 proc. – nurodė, kad gydytojo nesirenka, eina pagal

gyvenamą vietą, 14,6 proc. – nurodė, kad gydytoją renkasi pagal atsiliepimus internete, 1,5 proc. –

nurodė, kad pagal gydymo įstaigos reklamą ir 2,1 proc. pažymėjo kita:

Pagal atsiliepimus

Turiu "stora ligos istorija", tad jau yra mediku, pas kuriuos kreipiuosi, nes jie zino mano

(buvusios) ligos istorija, beja, judeka, tai tapo praeitimi

Pagal patirti

Vaikus vedu pagal gyvenamą vietą

seimos ir stomatologus pasirenku ,kiti specialistai kur papuola

Įvairiai

Pasirinkusi ne pagal gyvenamą vietą. Dėl kitų priežasčių

Šeimos gydytoją rinkausi tokį, kokį pasiūlė, nes žinau, kad vistiek 98 procentai šeimos

gydytojų yra išmokę tik "simptomų šalinimo" mediciną, todėl kvalifikuotos pagalvos ir

nesitikiu.

Einu pagal gyv vieta, nors noreciaugaleti rinktis

114


81

Pagal pateiktus duomenis internete apie išsilavinimą, kvalifikacijos kėlimą, stažą, veiklos

intensyvumą.115

Apibendrinus respondentų atsakymus galima daryti išvadą, kad respondentams yra labai svarbi

galimybė rinktis gydytoją.

18 pav. Gydytoją renkatės

3.3 Kokybinio tyrimo rezultatai ir jų analizė Kokybinis tyrimas atliktas 2017 metų gegužės mėnesį. Rezultatų analizei naudojamas

palyginamasis aprašomasis metodas. Duomenys renkami naudojant struktūruoto interviu metodą.

Interviu metu buvo užduodami atviro tipo klausimai. Taikyta tikslinė atranka. Buvo pasirinkti

skirtingų specializacijų gydytojai. Interviu užėmė apie 30 minučių.

Gydytojams pateikti klausimai:

1. Jūsų lytis.

2. Amžius

3. Specializacija

4. Kaip manote, ar medicinos etika yra būtina, ar savo praktikoje vadovaujatės medicinos

etikos normomis?

5. Kaip manote, kokiomis vertybėmis turėtų vadovautis gydytojas?

6. Ar pacientai nuoširdžiai ir atvirai pasako Jums apie negalavimus, ar bando nuslėpti dalį

tiesos? Kas labiausiai trukdo bendraujant su pacientais – šnekumas, nemokėjimas

nupasakoti simptomų, vadovavimasis internete surinktomis žiniomis, o gal yra kitokių

priežasčių?

7. Kaip manote, ar gydytojo lytis turi įtakos bendravimui su pacientu?

8. Pagal įstatymą gydytojas privalo informuoti pacientą apie ligą, tyrimus, gydymo būdus. Ar

yra koks momentas, kai gydytojas gali nuslėpti tiesą ir ar teko kada nors taip pasielgti?

9. Ar teko susidurti su pacientu, kuris jau iš anksto neigiamai nusistatęs prieš gydytojus? Kaip

tokiu atveju rasti bendrą sutarimą dėl gydymo būdų?

115


82

10. Kuo, pasak Jūsų, turėtų būti pagrįstas bendravimas su pacientais? Ar gydytojo bendravimo

stilius gali turėti įtakos sėkmingam sveikatos priežiūros teikimui?

11. Koks, Jūsų nuomone, būtų idealus gydytojo – paciento bendravimo modelis?

Gydytojų atsakymai:

1. Moteris.

2. 68

3. Anesteziologas – reanimatologas

4. Medicinos etika beabejonės būtina. Savo praktikoje visada stengiuosi ja vadovautis.

5. Pirmoje eilėje sąžiningumas.

6. Taip, pacientai bando nuslėpti tiesą, tačiau tai daro iš žioplumo. Dažniausiai su pacientais

sunku bendrauti dėl jų neišsilavinimo, sunku išpešti informaciją.

7. Gydytojo lytis turi labai didelę įtaką bendravimui su pacientu,

8. Man asmeniškai su mano specializacija neteko slėpti tiesos nuo paciento. Jeigu anestezija

gali sukelti tam tikrų komplikacijų, tai visada be išimties apie tai informuoju pacientą, tada

ieškome kitų būdų, nes jų yra.

9. Labai dažnai tenka susidurti su pacientais, kurie jau iš anksto nusistatę prieš gydytojus. Kad

galėčiau rasti bendrą kalbą, pati pasiguodžiu, kad labiausiai bijau medikų, kad nieko

nebijau, tik medikų ir iš karto ligonis atsiveria.

10. Gydytojas ir pacientas turi pasitikėti vienas kitu, gydytojas turi tikėti pacientu, pacientas –

gydytoju. Nuo gydytojo bendravimo stiliaus labai priklauso paciento sveikimo procesas,

pacientas ir kitą kartą drąsiai atsivers nuoširdžiam gydytojui.

11. Geriausias gydytojo – paciento bendravimo modelis – atvirumas ir nuoširdumas.

Anesteziologijoje gydymo modelis paternalistinis, nes pacientas nieko nesupranta apie

narkozę. Kai jam užduodi klausimą apie būdus, tai atsakymas dažniausiai būna toks:

darykite, kad man būtų lengviau. Aš visada stengiuosi, kad pacientui būtų gerai, kad po

narkozės lengvai ir greitai atsibustų, nesipurtytų, kad atsibustų komforto zonoje.

Terapiniame skyriuje, gal ir kitaip.116

1. Vyras.

2. 42

3. Greitosios pagalbos specialistas

116


83

4. Medicinos etika yra būtina ir savo praktikoje visada stengiuosi vadovautis, tik, kai tenka

susidurti su neblaiviais ir asocialiais asmenimis, tai medicinos etiką tenka pamiršti. Jie

dažniausiai nenori gydytis ir nelabai supranta, kad jiems to būtinai reikia, jie prieštarauja

patys sau ir prieštarauja teikiamai pagalbai, todėl jų veiksmai ir medikų veiksmai

nebesutampa su medicinos etika. Šiaip visada stengiamasi laikytis medicinos etikos, tačiau

medikas irgi žmogus, ypač tais atvejais kai dirbi parą ir būni pažadintas paryčiais,

nuovargis daro savo, jeigu dirbtum trumpesnį laiką, manau laikytis medicinos etikos būtų

labiau įmanoma.

5. Pirmiausia kiekvienas medikas turėtų vadovautis žmogiškumu, iš žmogiško faktoriaus pereiti

į profesionalumą, na, o toliau visi aspektai įvairiai turėtų pasireikšti. Aš manau, kad

pirmiausia žmogui susirgus ar patyrus kažkokią traumą ar šoką, ar psichologinę traumą

reikia žmogiško faktoriaus, nuo to turėtų prasidėti mediko ir paciento bendravimas, toliau

profesionalumas teikiant pagalbą, o toliau visi kiti dalykai.

6. Pacientai ne visada sąžiningai pasako apie savo negalavimus, ne visi, bet dažniausiai

žmonės nori būti aukomis, nes jie įsivaizduoja, kad jeigu ne sufantazuosi ar ne prikursi

daugiau simptomų negu jų yra, negausi tinkamos pagalbos. Savo praktikoje patyriau, kad

apie 70 proc. pacientų taip elgiasi, žinoma eigoje išsiaiškini tiesą, tačiau pacientui nieko

nebesakai ir daugiausia meluoja vyresni žmonės. Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad jie yra

pasaulio centras, jie nenori suprasti, kad yra ir kiti pacientai, dėmesį skirti reikia tik jiems.

Jeigu kurioje nors stadijoje jo nesupratai gaunasi priešiškas nusiteikimas prieš mediką.

Vyresni žmonės visi žino savo diagnozę ir bijodami, kad nesulauks dėmesio sukuria,

padaugina nusiskundimų dvigubai, kad būtų išvežtas į ligoninę. Jaunimas atvirkščiai,

dažniau nuslepia, bet ne dėl to, kad nuslėpti, o dėl to, kad laiko tai nesvarbiu, nenaudingu

dalyku. Eigoje išsiaiškini viską, bet tam prarandamas laikas, o vyresni pradeda nuo

smulkmenų, kurios yra visiškai neaktualios. Tai vyksta dėl baimės, ypač taip elgiasi pensinio

amžiaus žmonės, kurie gyveni vieni ir nesulaukia dėmesio iš artimųjų. Jis papasakoja visą

gyvenimo istoriją, kol prieina prie ligos, taip prarandamas brangus laikas. Jaunimas,

bendraudamas virtualioje erdvėje, kai atvyksti į iškvietimą dažnai jau būna nusistatęs

diagnozę pats sau, ypatingai jaunos mamos ir ypatingai kas liečia vaikų susirgimus.

Stengiesi nesiginčyti ir prieini prie išvados, kad nekelti konflikto pasiūlai važiuoti į ligoninę,

nors realiai reikalo tam nėra, tačiau tinklapiuose paskelbusios simptomus jos sulaukia

komentarų apie ligą, taip jos nusistato, kad jo vaikui yra būtent tokia liga ir kitaip būti

nebegali, nes greitosios pagalbos specialistų medikais jos nelaiko,

7. Lytis priklauso nuo specializacijos. Greitosios pagalbos specialisto lytis nesvarbi, nors

vyresnio amžiaus moterims labiau patinka, kai atvažiuoja moteris, dar geriau jei ta medikė

84

irgi vyresnio amžiaus, tada jos įsivaizduoja, kad jas geriau supranta ir gali daugiau

išsikalbėti. Vyrai medikai mažiau stengiasi klausyti visą jų beletristiką, kai jos pasakoja apie

II pasaulinį karą, juos praleidi pro šalį. Pačioje ligoninėje gydytojo lyties skirtumas labai

jaučiasi.

8. Mano praktikoje pasitaikė, kad atsižvelgus į paciento būklę negali jam pasakyti diagnozės,

tokiu atveju prieini prie namiškių ir juos informuoji, kad reikalinga vežti į gydymo įstaigą.

Dažniausiai tai būna su pacientais su psichiniais negalavimais. Atsitinka taip, kad pačiam

ligoniui meluojama, kad važiuojama konsultuotis, o realiai, jis vežamas į stacionarą, nes

jam reikalinga pagalba.

9. Dažnai tenka susidurti su pacientais, kurie jau iš anksto nusistatę prieš medikus. Jie teigia,

kad mes nieko nesuprantame ir reikalauja, kad būtų nuvežtas į ligoninę. Tada ir prasilenkia

medicinos etika su realybe, bet čia vėlgi priklauso nuo mediko psichologinio pasiruošimo,

vieni sureaguoja skausmingai, kiti susivaldo. Aš savo praktikoje stengiuosi nereaguoti ir

pasakęs, kad išsikvietėte nemokamą taksi, vežu į ligoninę. Per humorą galima rasti bendrą

kalbą ir kai žmogus mato, kad konfliktas nekyla, nors dažnai pacientai bando jį

išprovokuoti, pacientas atsileidžia. Dažnai konfliktą bando išprovokuoti jaunimas, kurie

save laiko dideliais specialistais.

10. Gydytojo ir paciento bendravimas turi būti pagrįstas tarpusavio supratimu. Iš mediko pusės

suprantamas aiškinimas, ne neaiškiom frazėm, o žmoniška kalba. O iš paciento pusės

dažniau reikėtų nuoširdumo. Taip visas bendravimas vyktų lengviau. Bendravimo stilius turi

didelę įtaką sėkmingam sveikatos priežiūros teikimui, pacientai neturėtų būti arogantiški.

Svarbiausia žmogiškumas, manau, kad tai svarbu ne vien medicinoje, tai svarbu visur, jeigu

su tavim žmoniškai, tai ir tu elgiesi žmoniškai.

11. Idealus gydytojo ir paciento bendravimo modelis – žmogiškais faktoriais pagrįstas

bendravimas. Svarbu kultūra. Suprantama, kai žmogui skauda jis nebus malonus, jis

stengiasi savo skausmą kompensuoti kitais dalykais: nepasitenkinimo reiškimu, šaukimu.

Tačiau jis turėtų suprasti, kad nuo to nebus lengviau. Medikas taip pat turėtų suprasti

paciento būseną ir būti atlaidus.117

1. Moteris.

2. 28

3. Radioterapinė onkologija

4. Būtina. Stengiuosi visada vadovautis.

5. Nuoširdumas, profesionalumas.

117


85

6. Kaip kada būna tokių pacientų, kurie ar dėl asmenybės tipo, ar požiūrio į sveikatą ar

gydytoją, ar tai dėl kokių gretutinių būklių, sunkiai bendrauja ir iš tokių pacientų

informaciją tenka tiesiog „traukti“. Bendrauti trukdo perdėtas pacientų šnekumas arba ne

šnekumas, pacientų nesiklausymas (klausi vieno, kalba apie kažką kitą), nekonkretumas

(klausi „kada?“, atsako „nežinau, gal vakar, gal prieš savaitę ar prieš tris?, „kokius vaistus

vartojate?“ – „nežinau, žmona kažkokius duoda kartais...“ ir panašiai), nesidomėjimas savo

sveikata („ai, jums reikia, tai ir gydykit“ ir pan.).

7. Gydytojo lytis turi įtakos bendravimui su pacientais. Standartiškai – vyro žodis svaresnis.

Būna, kad problemas lengviau išsipasakoja gydytojoms moterims, bet labiau klauso vyrų.

8. Man pačiai neteko susidurti su situacija, kad reikėtų nuslėpti informaciją nuo pacientų,

tačiau mano kolegos turėjo pacientų, kurie nenorėjo žinoti savo diagnozės arba jų giminės

reikalavo, kad informacija apie paciento ligą pacientui nebūtų suteikta.

9. Radikaliai nusistačiusių pacientų prieš gydytojus neteko sutikti, tačiau buvo tokių, kurie

buvo nusivylę anksčiau suteikta medicinine pagalba arba nepatenkinti anksčiau sutiktų

gydytojų elgesiu, nemokėjimu bendrauti, neišsamiu situacijos, gydymo metodų paaiškinimu,

nepakankamai išsamiai pateikta informacija ir pan. Dažniausiai tenka su tokiais pacientais

ilgai kalbėti (dažniau išklausyti), atsakyti į visus klausimus (vieni jų turi labai daug, o kiti

neturi jokių klausimų, bet nori būti išklausyti).

10. Gydytojo ir paciento bendravimas turi būti pagrįstas abipusiu įsiklausymu. Gydytojo

bendravimo stilius turi daug įtakos paciento įspūdžiui tiek apie patį gydytoją (vertas

pasitikėjimo ar nelabai) ir jo kompetenciją, tiek apie gydymą, tiek apie visos sveikatos

sistemos veikimą bei kitus gydytojus.

11. Jei pacientas ir gydytojas bendrautų kaip suaugęs su suaugusiu, būtų galima išvengti

nesusišnekėjimo, konfliktų ir šiaip nesusipratimų.118

1. Vyras.

2. 52m.

3. Chirurgas.

4. Taip, neišvengiamai. Vadovaujuosi ir stengiuosi tai daryti, vis dėlto manau, kad ne visais

atvejais tai yra įmanoma, nes tiek aš, tiek ir mano kolegos susiduria su labai sudėtingomis

situacijomis, kurių metu sudėtinga paisyti visų etikos normų. Pavyzdžiui, skubiosios

pagalbos metu tenka sprendimus priimti greitai, siekiant užtikrinti paciento gerovę, dėl to

nelieka laiko būtiniems klausimams ir pan.

118


86

5. Neabejoju, kad svarbiausia yra bendražmogiškumas. Mūsų srities specialistai susiduria su

sudėtingomis, skaudžiomis situacijomis beveik kasdien. Susiduriame su nukentėjusiaisiais,

klaidinga manyti, kad daugelis jų tikisi tik profesionalios pagalbos – be taikomos

medicininės intervencijos tenka užjausti, išklausyti, guosti ir suprasti ne tik ligonį, bet

daugeliu atvejų ir jo artimuosius. Medikas turi būti kantrus, jautrus pacientui. Ne kartą teko

susidurti su pacientų ašaromis, panika – tenka raminti, o visa tai turi būti atliekama

empatiškai. Turiu pripažinti, kad ne visuomet pavyksta vadovautis tuo, ką įvardijau, nes

kaip ir minėjau, dažnai jaučiamas laiko trūkumas, neretai tam turi įtakos nuovargis. Kaip

bebūtų – gydytojas privalo būti žmogumi žmogui, kitu atveju, jei tai yra nesuvokiama ar

nepriimtina – jis tėra kaip mėsininkas, funkciškai atliekantis savo darbą, o to medikui

nepakanka, nes pacientui nesuteikiama visokeriopa pagalba į kurią turi tilpti daugiau nei

medikamentų skyrimas, pjūviai, bet ir psichologinis supratimas.

6. Sunku kalbėti apie visus atvejus, manau, kad dalis pacientų nedrįsta atvirai kalbėti apie

savo negalavimus. Vis dėlto pastebiu, kad mažiau atvirauja vyrai ir jauni asmenys. Manau,

kad dažnai abi pusės nesugeba susikalbėti, o tam yra begalė priežasčių, pradedant mediko

abejingumu, nuovargiu, baigiant pacientų baimėmis, abejonėmis, nepasitikėjimu. Turiu

pripažinti ir tai, kad šiuolaikinė mada skirti sau diagnozes remiantis internetine informacija

– problema, nes tokiu atveju pacientas atmeta gydytojo kompetencijas, netiki juo ir pan. Su

tuo teko susidurti ir man pacientui teigiant, kad jam yra “viena”, nors aš įžvelgiu kitą

diagnozę, nors tokie atvejai labai dažni dar nėra, jų daugėja, o tam, mano nuomone, įtakos

turi pacientų nepasitikėjimas, laiko stygius apsilankymams pas medikus. Formuojasi

atitvaras tarp gydytojo ir paciento.

7. Kaip gydytojas, sakau, kad tai nėra joks rodiklis, bet teko ne kartą girdėti, kad pacientai

renkasi gydytojus pagal lytį, ieškodami konkrečios specializacijos specialistų.

8. Taip, juk esame autonomiški, tačiau pritariu, kad susiduriama ir pakankamai dažnai, su

situacijomis kai informacija pateikiama itin atsargiai ar nuslepiant dalį tiesos. Sudėtinga tai

komentuoti, nes viena vertus taip pažeidžiamos pacientų teisės, kita vertus, meluojant

siekiama apsaugoti pacientą. Tarkime pacientui, siekiant išsaugoti jo gyvybę, būtina

sudėtinga operacija, kuri yra tiek pat rizikinga sveikatai, tačiau be jos, išeičių nėra. Tokiais

atvejais medikas susiduria su daugybe problemų, nes pacientui viską atvirai pasakius, iš

išgąsčio operacijos gali atsisakyti. Šiais atvejais informaciją, ne visi, bet jautresni medikai,

stengiasi pašvelninti iškeldami gyvenimo svarbą ir primindami gražią ateitį. Vėl gi, ne visi

susivokia, kad pacientas turi būti motyvuojamas, drąsinamas ir pan. Taigi, meluoti

gydytojas negali, bet tam tikros situacijos, iš geriausių paskatų, skatina tai daryti.

87

9. Savo karjeroje to nepamenu, gal rezidentūros metais, nes juk studentas nepatyręs. Tačiau

manau, kad tokių situacijų yra, o tokiu atveju medikas tiesiog privalo ramiai, kaip ir

priklauso, profesionaliai dirbti savo darbą, kuris paneigtų visas abejones ir keltų reputaciją.

10. Kaip ir minėjau – bendražmogiškumas. Gydytojas turi būti savo srities specialistas (tačiau

reikia nepamiršti, kad jis žmogus ir nors jo klaidos gali daug kainuoti, nuo to neapsaugotas

niekas), supratingas, empatiškas asmuo. Bendravimas turi būti pagrįstas profesionalia

medicinine intervencija bei gebėjimu būti “žmogum, žmogui”. Tai reiškia, kad be grynai

medicininės pusės, turėtų būti vadovaujamasi ir tokiais dalykais kaip įsiklausymas,

jautrumas ir pan.

11. Abipusis susikalbėjimas, pasitikėjimas, bendražmogiškumas. Deja... dažnai viskam trūksta

laiko, o ir jėgų.119

1. Vyras

2. 30

3. Bendrosios praktikos gydytojas

4. Vienareikšmiškai taip. Visada vadovaujamasi, tai patvirtinta LR įstatymai (įpareigojantys

dokumentai pvz.: MEDICINOS NORMA ir kt.)

5. Sąžiningumas, noras padėti, nuolankumas, supratingumas. Profesionalumas, darbštumas ir

t.t.

6. Bandymas nuslėpti nusiskundimus ypač netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku, atsakymai

ne visada būna atviri, pacientai medikams svarbių dalykų nesureikšmina, o paklausti

supranta, jog tai ir taip turėtų būti aišku. Interneto įtaka labai svarbi, kaip ir žiniasklaidos.

7. Išimtinais atvejais taip.

8. Teko, bet paciento teisę laidavo sutuoktinis ar kt. žmogus, o tai buvo įgalinta įstatymo.

Tačiau vienu ar kitu žodžiu pacientui buvo atsakyti visi klausymai tačiau kai kas neišsakyta

iki galo (ypač dėl ko slėpė giminės).

9. Teko, ne vieną kartą. Bendravimo psichologijoje buvo nurodytos tokios bendravimo

strategijos, koks turi būti santykis su pacientu: GYDYTOJAS TĖVAS (oficialus santykis,

nurodantis, aiškinantis), GYDYTOJAS DRAUGAS (santykis draugiškas), GYDYTOJAS

VADYBININKAS (išsakomos visos alternatyvos, išsakomos stipriosios ir silpnosios pagalbos

pusės ir leidžiama pačiam pacientui rinktis, vertinti, spręsti).

Prieš pradedant bendrauti stebime kaip užmegzti kontaktą. Labai padeda tai, kad į procesą

būna įdarbinami šeimos nariai (jeigu pasitiki pacientas jais) ir susitariama, kad prieš kažką

darant specialistas pasakys ką darys.

119


88

10. Tai lemia daug. Tačiau ne visada pavyksta išlaikyti gerą kontaktą.

11. Suprantamas pacientui, tinkamas. Bet ne visada jis bus universalus nes aplinka būna įvairi

ir tenka prisitaikyti. 120

Tyrime dalyvavo trys gydytojai vyrai ir dvi gydytojos moterys. Amžius svyruoja nuo 28 iki 68

metų. Gydytojų specializacija: radioterapinė onkologija, chirurgas, greitosios pagalbos specialistas,

anesteziologas – reanimatologas ir bendrosios praktikos gydytojas.

Apibendrinant gydytojų interviu galima daryti išvadą:

Visi apklausti gydytojai teigė, kad medicinos etika yra būtina ir savo praktikoje stengiasi

vadovautis etinėmis normomis. Greitosios pagalbos specialistas teigė, kad būna išimčių, kai

tenka neatsižvelgti į medicinos etiką. Taip atsitinka tada, kai susiduriama su neblaiviais ar

asocialiais asmenimis.

Gydytojai teigė, kad savo darbe turi vadovautis vertybėmis: sąžiningumu, profesionalumu,

žmogiškumu, nuoširdumu.

Pacientai bando nuslėpti tiesą, kai kurie pacientai bijo atvirai kalbėti, kartais simptomai būna

prikuriami ar sufantazuojami. Tai dažnai atsitinka dėl abipusio nesugebėjimo susikalbėti.

Gydytojo lytis turi įtakos bendravimui su pacientais.

Gydytojas visada stengiasi sakyti tiesą, tačiau būna situacijų, kai atsižvelgus į paciento būklę

pasirenkama ją pateikti sušvelninus ar visai nuslėpti, tačiau apie tai informuojami artimieji.

Gydytojams yra tekę susidurti su pacientais, kurie iš ankstesnės patirties buvo nusivylę

medikais. Taip pat ir su pacientais, kurie turėjo išankstinę neigiamą nuomonę.

Gydytojo ir paciento bendravimas pirmiausia turi pagrįstas abipusiu pasitikėjimu, tarpusavio

supratimu, įsiklausymu, bendražmogiškomis savybėmis.

Idealus gydytojo ir paciento bendravimo modelis – bendražmogiškais faktoriais,

pasitikėjimu, atvirumu ir nuoširdumu pagrįstas bendravimas.

120


89

IŠVADOS

1. Klausimas dėl mediko ir paciento santykių tapo aktualus jau nuo Hipokrato priesaikos

atsiradimo, tačiau gydytojo ir paciento santykių apibrėžimas pradėtas formuoti priimant

Niurnbergo kodeksą. Pastarąjį koregavo Helsinkio deklaracija. Taip pat gydytojo ir paciento

bendravimo santykius apibrėžė pasaulio medikų asociacijos 1981 m. Lisabonos deklaracija

„Dėl pacientų teisių“.

2. Bendravimas – kertinė buvimo žmogumi kategorija, todėl mediko bendravimas su pacientu

yra ypač reikšmingas procesas, nes turi tiesioginės įtakos paciento psichologinei savijautai,

kuri savo ruožtu veikia ir fizinę jo savijautą.

3. Kiekvienas sveikatos priežiūros specialistas turi vadovautis medicinos etikos normomis.

Medikų bendravimas su pacientais priklauso nuo medikų moralinės brandos. Morali

atmosfera yra kokybiško bendravimo pagrindas.

4. Nagrinėjamai temai atskleisti pasirinktos utilitaristinės ir deontologinės etikos teorijos,

kurios laikomos tinkamiausiu teoriniu pagrindu, padedančiu išryškinti gydytojo – paciento

bendravimo modelių idėjas.

5. Išskiriami du pagrindiniai gydytojo – paciento bendravimo modeliai: autonominis ir

paternalistinis. Nuo pasirinkto bendravimo modelio priklauso gydytojo ir paciento vaidmuo

gydymo procese.

6. Pasirinkus autonomijos modelį, gydytojas turi informuoti pacientą apie visus galimus

gydymo variantus, jų pranašumus ir trūkumus, nepiršdamas kokio nors konkretaus gydymo

būdo, o palikdamas teisę dėl gydymo spręsti pačiam pacientui.

7. Skiriamos dvi paternalistinio gydymo rūšys: radikalusis ir nuosaikusis paternalizmas.

Pirmuoju atveju gydytojas sprendimus priima vienašališkai, apie gydymo ar tyrimų eigą

nesitardamas su pacientu. Radikalusis paternalizmas yra etiškai nepriimtinas. Nuosaikusis

paternalizmas, kai gydytojas vienašališkai sprendimus priima esant kritinėms situacijoms,

kai pacientas nesąmoningas arba pripažintas neveiksniu, o jo gyvybei gresia pavojus, tam

tikru mastu laikomas etiškai priimtinu.

8. Diagnozavus Alzheimerio ligą, turi būti informuojami ne tik pacientai, bet ir jų artimieji.

Šios ligos atveju gydytojų dalyvavimas turi būti pastovus, o globėjai turi būti informuojami

apie galimą pagalbą.

9. Atlikus kiekybinį tyrimą paaiškėjo, kad pacientai pasitiki medicinos personalo darbuotojais,

kad gydytojai juos įdėmiai išklauso. Respondentai žino, kad gydytojas privalo juos

informuoti apie gydymo būdus ir galimą šalutinį medikamentų poveikį, tačiau gydytojai ne

visada tai padaro. Respondentams priimtinesnis paternalistinis gydymo modelis, bet galutinį

90

sprendimą dėl gydymo, jų manymu, turėtų priimti gydytojas ir pacientas kartu. Vizito pas

gydytoją metu respondentams svarbios tiek gydytojo vertybės, tiek profesionalumas, tiek

etiketas, tiek ir empatiškumas. Apibendrinant galima teigti, kad pacientams svarbios

gydytojo asmeninės savybės ir tarpasmeniniai (gydytojo ir paciento) santykiai.

10. Atliktas kokybinis tyrimas parodė, kad gydytojai visada stengiasi savo darbe vadovautis

medicinos etika, bendražmogiškomis vertybėmis, pacientams sakyti tiesą. Idealiu gydytojo

ir paciento bendravimo modeliu gydytojai laiko moralinėmis vertybėmis pagrįstą

bendravimą.

11. Darbo teorinė analizė ir kiekybinio bei kokybinio tyrimų rezultatai patvirtina ginamą

hipotezę: gydymo proceso sėkmę lemia ne tik gydytojo profesinės žinios ir gebėjimai, bet ir

jo asmeninės savybės bei gydytojo ir paciento bendravimo ypatumai.

91

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Brody B. A.. The Ethics of Biomedical Research. An international perspective. NewYork,

1998.

2. Domeikienė A. Paciento integravimas į gydymo procesą – visuomenės problema. Kauno

medicinos universiteto, Šeimos medicinos klinika. Kaunas, 2006.

3. Evans D., Evans M. Padorus pasiūlymas – klinikinių tyrimų etikos priežiūra. Vilnius:

Charibdė, 1999.

4. Gillon R. Philosophical medical ethics. ChiChester, Willey and Sons, 1985.

5. ten Have H. A. M., ter Meulen R. H. J., van Leeuwen E. Medicinos etika. Vilnius, Charibdė,

2003.

6. Irwin W., Jacoby H. Hausas ir filosofija – meluoja visi. Vilnius, Metodika, 2011.

7. Kantas I.. Dorovės metafizikos pagrindai. Vilnius, Mintis, 1980.

8. Liubarskienė Z. Normatyvioji medicinos etika. Kaunas, 2005.

9. Mepham B. Bioethics an introduction for the biosciences. NewYork, Oxford university

press, 2006.

10. Mill J. S. Utilitarizmas. Vilnius, Margi raštai, 2005.

11. Мишаткина Т. Биомедицинская этика: слов. – справ. Минск, БГЭУ 2007.

12. Peters M. The British Medical association Illustrated medical dictionary, 2nd ed. London:

Dorling Kindersley, 2008.

13. Szasz T., Hollender M. H. A contribution to the philosophy of medicine: the basic model of

the doctor – patient relationship. AMA Arch Intern Med, 1956.

14. Špokienė I. Lietuvos teisės aktuose asmeniui ir valstybei adresuotų pareigų „rūpintis

sveikata“ teisinis vertinimas. Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto, Bioteisės

katedra. Vilnius.

15. Rogers A., Durand de Bousingen D.. Bioetika Europoje. Vilnius, Kultūra, 2001.

16. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985.

17. Vasiljevienė N. Etikos infrastruktūros diegimas sveikatos priežiūros organizacijose. Vilnius:

Ciklonas, 2004.

18. Wulff H.R., Pedersen S.A., Rosenberg R.. Medicinos filosofija. Kaunas, 2001.

Periodiniai leidiniai

19. Ambrozaitienė D., Masiulaitytė-Šukevič I. Ir kt. Pagyvenę žmonės Lietuvoje. Lietuvos

statistikos departamentas. ISSN 2351-4663. Vilnius, 2014. [prieiga per internetą:

https://osp.stat.gov.lt/services-portlet/pub-edition-file?id=3030 (paskutinį kartą žr. 2017-04-

10)].

https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/13312700

https://osp.stat.gov.lt/services-portlet/pub-edition-file?id=3030

92

20. Briedis M., Kazlauskas E. Kognityvioji psichologija ir moralės filosofija: ar tvirtos

kognityvinės ir moralinės raidos paralelės? ISSN 1392-1126. Problemos. 2008, 74. [prieiga

per internetą: http://www.zurnalai.vu.lt/files/journals/40/articles/1988/public/150-161.pdf

(paskutinį kartą žr. 2017-03-31)]

21. Brogienė D. Paciento teisės į kokybišką sveikatos priežiūros paslaugą ir žalos sveikatai

atlyginimą. Daktaro disertacija. Biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata (10B). Vilnius,

2010. [prieiga per internetą: http://www.pacientufondas.lt/uploads/userfiles/dis_brog(1).pdf


22. Danusevičienė L., Jurkuvienė R. Požiūrio į pacientą intensyviosios terapijos skyriuje

transformacijos savitumai. Kauno medicinos universiteto, Slaugos ir rūpybos katedra.

Medicina, Kaunas, 2010. [prieiga per internetą: http://medicina.lsmuni.lt/med/10p1/10p1-

02l.pdf (paskutinį kartą žr. 2017-05-05)]

23. Gevorgianienė V., Pilkytė D. Šeimos narių patirtis globojant Alzheimerio liga sergančius

artimuosius. Vilniaus universiteto, socialinio darbo katedra. Vilniaus universiteto leidykla,

2016, Nr. 12, ISSN 1648-2425. [prieiga per internetą: http://www.journals.vu.lt/socialine-

teorija-empirija-politika-ir-praktika/article/viewFile/9815/7634Pagarbiai (paskutinį kartą žr.

2017-04-10)].

24. Giedrikaitė R. Pacientų teisių raiškos įvertinimas per gydytojo ir paciento santykius

stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Daktaro disertacija. Kauno medicinos

universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata (10B). Kaunas, 2008. [prieiga per

internetą:http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-

0001:E.02~2008~D_20080917_081843-17596/DS.005.0.02.ETD (paskutinį kartą žr. 2017-

05-07)]

25. Giedrikaitė R., Misevičienė I., Jakušovaitė I. Gydytojų ir pacientų nuomonė apie

pasitikėjimą ir konfidencialumą vertinimas. Kauno medicinos universiteto Filosofijos ir

socialinių mokslų katedra, Biomedicininių tyrimų institutas. Medicina (Kaunas), 2008: 44

(1).

26. Gruodytė E., Šalčiūtė – Pratikienė L. Informuoto paciento sutikimo doktrinos samprata ir

svarba sveikatos priežiūroje. Vytauto Didžiojo universitetas. No. 1 (10), 2013, p. 136-170.

ISSN 2029-4239.

27. Jakušovaitė I. Visuomenės sveikata ir etika. Visuomenės sveikatos mokslas ir studijos:

atsakas į laikmečio iššūkius. Kaunas: KMU leidykla; 2004.

28. Jankūnaitė D., Užaitė V. Globėjo, besirūpinančio Alzheimerio liga sergančiu artimuoju,

streso įveikimas. Socialinis darbas. Patirtis ir metodai. ISSN 2029-0470 2011 7(1). [prieiga

per internetą: https://eltalpykla.vdu.lt/bitstream/handle/1/30866/ISSN2029-


http://www.pacientufondas.lt/uploads/userfiles/dis_brog(1).pdf








93

0470_2011_N_7_1.PG_153-174.pdf?sequence=1&isAllowed=y . (Paskutinį kartą žr. 2017-

04-10)]

29. Kaminskas R., Peičius E. Gydytojo–paciento santykių sociologiniai ir etiniai aspektai“,

Filosofija. Sociologija: Lietuvos mokslų akademija, Kauno medicinos universitetas, Nr. 4,

2005; p. 62-69, ISSN 0235-7186.

30. Kutkauskienė J., Rudzinskas A. Informuoto paciento sutikimas: pacientui teikiamos

informacijos teisinio įvertinimo problemos. Mykolo Romerio universitetas, Socialinių

mokslų studijos. 2009, 2 (2), p. 321 – 338. ISSN 2029-2244 (online). [prieiga per internetą:

https://www.mruni.eu/upload/iblock/eab/rudzinskas_kutkauskiene.pdf . (Paskutinį kartą žr.

2017-04-10)]

31. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimo

įstatymo 6 str. 4 d. Valstybės žinios. 2004, Nr. 115-4284; Lietuvos Respublikos civilinio

kodekso 6.727 str. 1 d. Valstybės žinios. 2001, Nr.74-2262 (2004) 40 tomas, Nr. 3.

32. Liubarskienė Z. Praktinės etikos vertės klausimai sveikatos priežiūroje. Kauno medicinos

universiteto filosofijos ir socialinių mokslų katedra. Medicina (Kaunas), 2007; 43 (12).

33. Liubarskienė Z., Šoliūnienė L., Kilius V. ir Peičius E. Pacientų pasitikėjimas sveikatos

priežiūra. Kauno medicinos universiteto filosofijos ir socialinių mokslų katedra, Alytaus S.

Kudirkos ligoninė. Medicina (2004) 40 tomas, Nr. 3.

34. Med J. Br. Human Experimentation: code of ethics of the World Medical Association. 1964;

2:177 [prieiga per internetą:



35. Paukštytė I., Gefenas E. Istorinė biomedicininių tyrimų su žmonėmis etikos raida. Vilniaus

universiteto, Medicinos fakulteto, Visuomenės sveikatos institutas. Visuomenės sveikata,

2010/3(50). [prieiga per internetą:



36. Peičius E. Lietuvos gyventojų dalyvavimo galimybės priimant sveikatos priežiūros

sprendimus. Daktaro disertacija. Kaunas, KMU, 2005.

37. Silverman H. J. Organizational ethics in health care organizations: proactively managing the

ethicalclimate to ensure organizational integrity. H E C FORUM; 2000;12(3): P. 202-215.

38. Sriubas M. Paciento teisių užtikrinimo ir pareigų įtvirtinimo problemos Lietuvoje. Justitia,

2009, Nr. 1 (71), 37-52.


https://www.mruni.eu/upload/iblock/eab/rudzinskas_kutkauskiene.pdf



94

39. Survila Z. Bendravimas su klausytojais. P. 1. [Prieiga per internetą:

http://www.sauliusajunga.lt/images/Sajunga/Trimitas/bendravimas%20.doc (paskutinį kartą

žr. 2017-05-07)]

Internetiniai šaltiniai

40. https://sam.lrv.lt/uploads/sam/documents/files/Veiklos_sritys/Asmens_sveikatos_prieziura/

Diagnostikos_metodikos_ir_rekomendacijos/Rekomendacijos/11%2030_REKOMENDACI

JOS_Bendravimo%20gerinimas%20Versija%2007.docx

41. http://www.wma.net/en/30publications/10policies/l4/index.html [paskutinį kartą žr. 2017-

02-18]

42. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. [prieiga per internetą:

http://www.ohchr.org/EN/UDHR/Documents/UDHR_Translations/lit.pdf (paskutinį kartą

žr. 2017-02-180)]

43. http://www.su.lt/bylos/fakultetai/socialines_geroves_ir_negales_studiju/SPPkat/bendravimo

%20psichologija.pdf

44. http://www.vitaelitera.lt/ojs/index.php/bedrosios-praktikos-

gydytojas/article/viewFile/315/313 (paskutinį kartą žr. 2017-03-19)

45. http://bioetika.sam.lt/index.php?-350757305

46. Helsinkio deklaracija. Prieiga per internetą:

lsmuni.lt/media/dynamic/files/84/helsinkio_deklaracija.pdf [paskutinį kartą prisijungta:

2017-02-18]

http://www.sauliusajunga.lt/images/Sajunga/Trimitas/bendravimas%20.doc




http://www.wma.net/en/30publications/10policies/l4/index.html

http://www.ohchr.org/EN/UDHR/Documents/UDHR_Translations/lit.pdf






95

SANTRAUKA

Šis darbas yra skirtas išanalizuoti ir aptarti gydytojo ir paciento santykių etinius aspektus,

bendravimo modelius.

Pirmame darbo skyriuje apžvelgiami pagrindiniai gydytojo ir paciento santykius

reglamentuojantys dokumentai, istorinė santykių raida. Išanalizuota bendravimo sampratos reikšmė

medicinoje. Apžvelgiami įvairūs gydytojo ir paciento bendravimo modeliai, kurie yra tarpusavyje

palyginami siekiant suprasti, kuris modelis yra priimtiniausias ir nepažeidžiantis pacientų teisių.

Antroje dalyje apžvelgiama autonomija ir paternalizmas bei Alzheimerio liga sergančiųjų ir jų

artimųjų bendravimo ypatumai. Analizuojama, kuo pasireiškia autonomija, kaip ji kito.

Apžvelgiami moraliniai ir etiniai asmens autonomijos aspektai. Analizuojamas paternalizmas ir šis

gydymo modelis, jo etiniai ir moraliniai aspektai. Paternalistiniam gydymo modeliui atskleisti,

panaudotas populiarus, kontraversiškas gydytojo Hauso ir jo pacientų santykių modelio pavyzdys.

Siekiant atskleisti kuo pasižymi bendravimas su sunkiomis ligomis, suvaržyta autonomija

sergančiais pacientais ir jų artimaisiais, išanalizuotas Alzheimerio ligos atvejis ir pagrindinės su šia

liga susijusios moralinės problemos.

Trečioje darbo dalyje, siekiant išsiaiškinti įvairaus amžiaus asmenų nuomonę apie gydytojo ir

paciento santykių etinius aspektus, atliktas kiekybinis tyrimas ir pateikti tyrimo rezultatai bei

analizė. Taip pat pristatytas kokybinis tyrimas – atlikti interviu su įvairių specializacijų gydytojais,

siekiant išsiaiškinti gydytojo ir paciento bendravimo etinius aspektus, kuo pasižymi toks

bendravimas, ar visuomet pavyksta vadovautis medicinos etikos normomis ir kt. Rezultatai pateikti

darbe.

Raktiniai žodžiai: gydytojas, pacientas, medicinos etika, santykiai, autonomija, paternalizmas.

96

SUMMARY

This paper contains about analysis and discusses of the ethical aspects and communication

patterns in doctor-patient interaction.

The first chapter provides an overview of the basic governing documents and the historical

evolution of doctor-patient interaction. There is analysis of the concept of interaction in medicine.

The comparison of the variety of doctor-patient interaction patterns helps understand which model

is most appropriate and does not violate rights of the patient.

The second chapter provides an overview of autonomy and paternalism, and features of

interaction between patients with Alzheimer's syndrome and their relatives. There is analysis of

aspects and changes of autonomy, overview of the moral and ethical aspects of personal autonomy.

There is analysis of paternalism and the ethical and moral aspects of this treatment model. The

example of popular and controversial doctor House’s and his patients’ interaction model is used to

reveal paternalistic treatment model. There is analysis of Alzheimer's syndrome and the main moral

problem of this syndrome is provided to reveal aspects of interaction with serious illnesses and

restricted patients and their relatives.

The third chapter of the work provides a quantitative study and presents the results and

analysis to see the opinions of the people in various ages about ethical aspects of the doctor-patient

interaction. It also introduced the qualitative study by interviews with doctors of different

specializations to see ethical aspects of the doctor-patient interaction, characteristics of this

interaction, possibility to follow medical ethics etc. Results are presented in the work.

Keywords: doctor, patient, medical ethics, relationships, autonomy, paternalism.

97

PRIEDAS NR. 1

98

PRIEDAS NR. 2

Mielas respondente,

Jums tikriausiai yra tekę lankytis pas gydytojus.

Šia anketa siekiama atskleisti pacientų požiūrį į gydymo procesą, bendravimo aspektus susijusius

su sveikatos priežiūros teikėju.

Prašau užpildyti šią anketą. Pasirinktą atsakymo variantą apibraukite rutuliuku (lytį

pažymėkite varnele), o į klausimus, prie kurių nėra pridėta atsakymo variantų, atsakymą

parašykite patys. Jei manote, kad Jums yra priimtini keli variantai – apibraukite kelis. Jei

nerandate Jums priimtino, tinkamo atsakymo – parašykite savo atsakymą paliktoje vietoje.

Jūsų lytis:

Mot. Vyr.

1. Jūsų amžius.

1. 12 –18 metų;

2. 18 – 20 metų;

3. 20 – 40 metų;

4. 40 – 65 metų;

5. Virš 65 .

2. Jūsų veikla.

1. Moksleivis;

2. Studentas;

3. Dirbantis;

4. Bedarbis;

5. Pensininkas.

3. Kaip dažnai tenka lankytis pas gydytojus?

1. Kas mėnesį;

2. Kas pusę metų;

3. Kartą per metus;

4. Kita..................................................................................................................

99

4. Ar atvykę į medicinos įstaigą gaunate pasirašyti sutikimą dėl gydymo?

1. Taip;

2. Ne;

3. Neatsimenu.

5. Ar prieš pasirašydami sutikimą jį perskaitote?

1. Taip;

2. Ne;

3. Dalinai perskaitau;

4. Kita..................................................................................................................

6. Ar pasitikite medicinos darbuotojais?

1. Taip;

2. Ne;

3. Kita.................................................................................................................

7. Ar visada atvirai pasakote gydytojui savo negalavimus?

1. Taip;

2. Ne;

3. Kartais;

4. Kita..................................................................................................

8. Ar visada gydytojas Jus įdėmiai išklauso?

1. Taip;

2. Ne;

3. Kartais;

4. Kita ..................................................................................................

9. Kaip manote, kas turėtų priimti galutinį sprendimą dėl gydymo?

1. Sprendimą priima pacientas;

2. Sprendimą priima gydantis gydytojas;

3. Sprendimą priima gydantis gydytojas ir pacientas kartu.

100

10. Ką darote, jei mediko siūlomi gydymo metodai jums atrodo nepriimtini ar neaiškūs?

1. Klausiu gydytojo, ar nėra kitų metodų;

2. Nutyliu ir sutinku;

3. Nutyliu ir ieškau kito gydytojo;

4. Kita……………………………………………………………………

11. Ar žinote, kad gydytojas privalo jus informuoti apie galimus gydymo būdus, medikamentų

šalutinį poveikį?

1. Taip;

2. Ne.

12. Ar gydytojas visada jus informuoja apie galimus gydymo būdus, siūlomų medikamentų šalutinį

poveikį?

1. Taip;

2. Ne.

13. Ar gydytojas atsižvelgia į Jūsų išreikštą nuomonę priimant gydymo sprendimus?

1. Taip;

2. Ne;

3. Ne visada.

14. Koks gydytojo ir paciento bendravimo modelis Jums priimtinesnis?

1. Autonominis paciento atžvilgiu, kai svarbiausia yra atsižvelgti į paciento norus, ir tik

pastarasis sprendžia, kaip nori gydytis ir kas jam geriausia;

2. Paternalistinis – medikas yra kvalifikuotas specialistas, dėl to tik jis gali nuspręsti,

kokį gydymo metodą taikyti.

15. Kaip Jūs manote, ar medikas privalo pranešti sergančiajam, kad serga sunkia, nepagydoma liga

ir jam liko gyventi labai mažai?

1. Taip;

2. Ne;

3. Privalo pranešti artimiesiems;

4. Kita..............................................................................................................

101

16. Ar Jums priimtinas teiginys „gydytojas žino geriau“?

1. Taip;

2. Ne;

3. Negaliu pasakyti;

4. Kita……………………………………………………………………………

17. Vizito pas gydytoją metu Jums svarbiausia.

1. Gydytojo vertybės (pakantumas, pagarba, pasiaukojimas );

2. Gydytojo profesionalumas (geri kitų pacientų ir gydytojo kolegų atsiliepimai );

3. Gydytojo etiketas (dėmesingumas, pokalbio stilius renkant anamnezę, tinkama

apranga ir t.t.);

4. Gydytojo empatiškumas;

5. Kita.................................................................................................................

18. Kokios lyties gydytojas Jums priimtinesnis? Ar tai priklauso nuo specializacijos (chirurgas,

ginekologas, šeimos gydytojas, odontologas ir pan.)?

................................................................................................................................................................

................................................................................................................................................................

.........................................................................................................................

19. Gydytoją renkatės:

1. Gydytojo nesirenku, einu pagal gyvenamą vietą;

2. Pagal gyvenamą vietą, tačiau pas pasirinktą gydytoją;

3. Pagal draugų ir pažįstamų rekomendacijas;

4. Pagal gydymo įstaigos reklamą;

5. Pagal atsiliepus internete.

Dėkoju už atsakymus.

102

PRIEDAS NR. 3

Klausimai gydytojams

1. Jūsų lytis.

2. Amžius

3. Specializacija

4. Kaip manote, ar medicinos etika yra būtina, ar savo praktikoje vadovaujatės medicinos

etikos normomis?

5. Kaip manote, kokiomis vertybėmis turėtų vadovautis gydytojas?

6. Ar pacientai nuoširdžiai ir atvirai pasako Jums apie negalavimus, ar bando nuslėpti dalį

tiesos? Kas labiausiai trukdo bendraujant su pacientais – šnekumas, nemokėjimas

nupasakoti simptomų, vadovavimasis internete surinktomis žiniomis, o gal yra kitokių

priežasčių?

7. Kaip manote, ar gydytojo lytis turi įtakos bendravimui su pacientu?

8. Pagal įstatymą gydytojas privalo informuoti pacientą apie ligą, tyrimus, gydymo būdus. Ar

yra koks momentas, kai gydytojas gali nuslėpti tiesą ir ar teko kada nors taip pasielgti?

9. Ar teko susidurti su pacientu, kuris jau iš anksto neigiamai nusistatęs prieš gydytojus? Kaip

tokiu atveju rasti bendrą sutarimą dėl gydymo būdų?

10. Kuo, pasak Jūsų, turėtų būti pagrįstas bendravimas su pacientais? Ar gydytojo bendravimo

stilius gali turėti įtakos sėkmingam sveikatos priežiūros teikimui?

11. Koks, Jūsų nuomone, būtų idealus gydytojo – paciento bendravimo modelis?