giedrius druktainis „kodėl spaudžiam dešinę“

Kodėl spaudžiam

dešinę

GIEDRIUS DRUKTEINIS

Apie etiketą ir manieras

Giedrius Drukteinis (g. 1970 m.) – lektorius, konsultantas, žurnalistas ir televizijos laidų ve-dėjas, nuolatinis žurnalų „Verslo klasė“, „Stilius“, „TV antena“, „Playboy“ ir kt. autorius, internetinės vyrų įvaizdžio svetainės elegancija.eu įkūrėjas.

„Kodėl spaudžiam dešinę. Apie etiketą ir manieras“ – šeštoji Giedriaus Drukteinio knyga. Joje atskleidžiama, kokiais elgesio principais rėmėsi žmonija įvairiais savo istorijos tarpsniais.

Kadangi žinoma, kad kultūros epochos ir jų diktuojama elgsena labai keitėsi, knygos autorius šmaikščiai pasakoja, kaip tokiame kintančiame pasaulyje atsirado elgesio normos ir manieros, ką jos reiškė senaisiais lai-kais, kodėl išliko iki mūsų dienų.

Išsiaiškinę, kada ir kaip susiklostė vienokia ar kitokia elgesio norma, suprasime, kaip ji veikia: kodėl sveikindamiesi spaudžiame dešinę ranką, kas sieja raštą ir socialines grupes, kokių manierų krikščionys išmoko per kryžiaus žygius, kada vyrai įgudo dovanoti moterims gėlių, kodėl pran-cūzai diktavo pasauliui etiketo taisykles. Šioje etiketo ir manierų raidos apžvalgoje aptariamos ne tik diplomatijos ir protokolo ištakos, bet ir tai, kad žmonijos istorija ir elgesio kaita – neatsiejami dalykai. Kad darniai sugyventų, žmonės ir kūrė elgesio kodeksus, o šie savo ruožtu padėjo for-muotis įstatymams.

Likimo ironija – [...] terminas etiketas kilo iš paprasto draudimo nemindžioti žolės. Liudviko XIV sodininkas nuolat piktindavosi,

kad Versalio gyventojai ir svečiai vaikšto po kruopščiai prižiūrimas vejas kur pakliūva [...]. Todėl karaliui leidus Versalio parke prismaigstė lentelių

su užrašu Ne marchez pas sur l’herbes („Nemindžiokite žolės“). Taip lentelė, arba prancūziškai étiquette, ir pradėjo etiketo istoriją.

9 786094 660238

ISBN 978-609-466-023-8

GIED

RIUS

DRU

KTEINIS

Kodėl spaudžiam dešinę


VILNIUS 2014

Kodėl spaudžiam

dešinę

GIEDRIUS DRUKTEINIS


VILNIUS 2014

UDK 395(091)

Dr345

© Giedrius Drukteinis, 2014

© Asta Puikienė, dizainas, 2014

© „Tyto alba“, 2014

ISBN 978-609-466-023-8

Turinys

KODĖL REIKIA KNYGŲ APIE MANIERAS IR ETIKETĄ ............................. 9

civilizacijų priešaušryje ........................................................ 13

Kaip elgėsi priešistoriniai žmonės? .................................................... 16

PADUOK MAN, BROLI, RANKĄ ....................................................................... 21

Lenkiu prieš jus galvą .......................................................................... 24

KAIP SVEIKINTIS SU MOTERIMI ...................................................................... 25

KODĖL PLOJA ŽMONĖS? ..................................................................................... 29

iš antikos atėjusi baimė ..................................................................... 35

Raštas ir klasės .................................................................................... 37

Ptahotepas ........................................................................................... 39

Konfucijus ........................................................................................... 41

Graikai ir romėnai viduramžių prieangyje ......................................... 43

viduramžių jėgos kultas ................................................................... 45

Pilys ir riteriai ...................................................................................... 47

Civilizuotas žmogus ............................................................................ 51

KAIP VYRAI MOTERIS PAMILO ......................................................................... 53

Moterys viduramžiais .......................................................................... 55

Meilės doktrina ................................................................................... 58

KAM TOS GĖLĖS? .................................................................................................... 62

renesanso vaikai ........................................................................................ 67

Humanistai .......................................................................................... 69

Naujieji turtuoliai ............................................................................... 72

Vaikučiai pabiručiai ............................................................................. 76

KAIP IR KODĖL BUVO IŠRASTAS ETIKETAS ................................................. 83

Monarchas ........................................................................................... 85

Versalis ................................................................................................ 90

Etiketas ................................................................................................ 92

Versalio etiketo kaliniai ...................................................................... 95

Karaliaus diena .................................................................................... 98

STALO ETIKETAS .................................................................................................... 102

SĖDAME PRIE STALO ........................................................................................... 107

Seniausios valgymo tradicijos ........................................................... 109

Viduramžių manieros ........................................................................ 111

Prancūzų rinkodara ........................................................................... 115

Karališkasis racionas ir Versalio puotos ........................................... 118

Iškyla ................................................................................................. 121

Sunkiausiai valgomi ........................................................................... 122

Garsenybių pusryčiai......................................................................... 127

KODĖL PRIREIKĖ ŠVARINTIS ........................................................................... 129

Pirmykščiai švaruoliai ....................................................................... 130

Antikos laikų higiena ........................................................................ 131

Religija ir švara .................................................................................. 133

Higienos renesansas .......................................................................... 136

Visuotinė švara .................................................................................. 138

Kuo kvėpinasi pasaulio stilingieji? ................................................... 141

TUALETAS IR ETIKETAS ...................................................................................... 142

Pažink savo aplinką ........................................................................... 143

Kuo valydavo užpakalius mūsų protėviai? ........................................ 144

O kaip man elgtis? ............................................................................. 145

xviii amžius – paskutinismonarchijos pasispardymas ....................................................... 149

Etiketo grimasos ............................................................................... 150

Klasinis kontekstas ............................................................................ 157

PROTOKOLAS – VARGAS NUGALĖTIESIEMS ............................................ 160

Pažemintieji diplomatai .................................................................... 161

Diplomatiniai santykiai ..................................................................... 164

ANTAUSIO ANATOMIJA .................................................................................... 168

xix amžius – etiketas visiems..................................................... 173

Vizitinės kortelės ............................................................................... 178

Ir užsienyje būk lietuvis .................................................................... 180

etiketas lietuvoje ..................................................................................... 185

Vadovėliai ir ugdymas ....................................................................... 187

Patarimai lietuviams .......................................................................... 191

KAIP MŪSŲ PROTĖVIAI VIENAS KITĄ PAŽINO ....................................... 194

KALBOS ETIKETAS ................................................................................................. 200

Tau – ponas, jums – gerbiamas Giedrius .......................................... 200

Tu ir jūs .............................................................................................. 201

Draugai ir ponai ................................................................................. 203

Kalbos demokratizacija ..................................................................... 204

PABAIGOS ŽODIS .................................................................................................. 209

Padėka ................................................................................................ 212

Literatūros sąrašas ............................................................................. 213

{ 9 }

Kodėl reikia knygų apie manieras i r et iketą

Kodėl reikia knygų apie

manieras ir etiketą

Mūsų gyvenime esama įdomaus paradokso – gauta dovanų kny-ga apie etiketą ar elgesio taisykles neišvengiamai sukelia nedidelį įtarimą: „Nejaugi elgiuosi taip blogai, kad man dovanoja tokią knygą?“ Iš dalies toks įtarimas pagrįstas, nes nė vienas iš mūsų negimė mokėdamas deramai elgtis. Tačiau nebūtina dėl to krims-tis. Manierų ir etiketo galima nesunkiai išmokti. Svarbu tik su-vokti, kodėl jums to reikia.

Sakoma, kad tinkamos manieros ir etiketas yra bilietas į eli-tą, į padorią visuomenę, būtent tokią, kuriai priklauso politinė, ekonominė ir moralinė šalies valdžia. Kitais žodžiais tariant, geros manieros ir etiketas yra bilietas į asmeninę sėkmę. Sunku tuo būtų net ir suabejoti. Mes gyvename tokiais laikais, kai net bankų plėšikai, su pilnais prisigrobtų pinigų maišais įšokę į savo automobilį, automatiškai segasi saugos diržus. Tokiais laikais, kai būtina mokėti save „parduoti“ – aplinkai, mylimam žmogui, vir-šininkams, verslo partneriams, galų gale net savo vaikams. Vienas iš tokių pardavimo įrankių, ir bene svarbiausias, yra būtent tinka-mas elgesys tinkamomis aplinkybėmis. Todėl knygos apie etiketą atlieka kur kas svarbesnę funkciją – jos moko, kaip patogiau inte-

{ 10 }

KODĖL SPAUDŽIAM DEŠINĘ

gruotis į visuomenę, rodo, kad manieros ir etiketas jums svarbu, o kai kurios atskleidžia ir seną elgesio normų kilmę.

Todėl naivu būtų ir klausti, ar turi geros manieros prasmę šiais laikais, nes manieros visais laikais – tai jūs. Štai senutės Anglijos Vinčesterio koledžas ir Oksfordo Naujasis koledžas ilgus šimt- mečius vadovavosi šūkiu Manners makyth man („Manieros kuria žmogų“). Manieros suteikia formą ir spalvą mūsų gyvenimui. Iš jų galima spręsti apie žmogaus moralę, nes manieros ją sutvirtina arba sunaikina.

Ir vis dėlto kas yra tos geros manieros? Paprasčiausia atsakyti, kad tai tiesiog žmoniškas elgesys viešumoje. Pats žodis „manie-ra“ kilo iš senosios prancūzų kalbos žodžio manière, reiškiančio elgseną, gebėjimą valdyti savo poelgius, dėmesingai ir taktiškai elgtis su žmonėmis. Geros manieros visada yra gera širdis. Nors manieroms dažnai gali trūkti rafinuotumo ar įmantrumo, tačiau jos visada yra tiesiog žmoniškos.

Iš esmės šiais laikais tinkamos manieros atlieka tris pagrindi-nes socialines funkcijas. Pirmiausia tai tam tikra kontrolė, regu-liuojanti žmonių elgseną ir veikianti tarsi savotiška teisinė siste-ma, kur kas lankstesnė ir pigesnė už politikų kuriamą įstatymų bazę, palaikanti visuomeninę tvarką. Tiesiogiai su įstatymais, protokolu ar etiketu susiduriame nedažnai, o štai manieros yra visada su mumis. Antra, manieros yra komunikacinė sistema, nes gestai, apranga, laikysena ir kalba teikia informaciją apie žmo-gaus statusą ir siekius. Trečia, manieros yra kūrybinis procesas ir ritualų sistema, rodanti kultūrinį žmonių bendrumą. Šis procesas nuolatinis, jis būtinas tarsi oras, kuriuo kvėpuojame.

Su etiketu kiek sudėtingiau. Iš esmės jis yra reikalingas ketu-rioms žmonių gyvenimo sritims palengvinti. Pirma, tik tai, beje,

{ 11 }

Kodėl reikia knygų apie manieras i r et iketą

nevisiškai madinga, jis padeda tinkamai auklėti vaikus. Antra, palengvina karjerą. Trečia, leidžia keisti pasaulį savo asmeniniu pavyzdžiu. Ir, ketvirta, užtikrina padoraus gyvenimo tradicijų tęstinumą. Vos tik atsiradęs etiketas sprendė, kaip žmonės turi elgtis atitinkamomis socialinėmis aplinkybėmis, atsižvelgdami į vietos tradicijas ar kultūrinius reikalavimus. Būtent tuo etiketas ir skiriasi nuo manierų, kurios gali būti universalios ir tinkamos visuose Žemės rutulio kampeliuose. Manieros gali lemti tai, kad jūsų apranga turi būti santūri ir kukli, o štai etiketas gali reikalau-ti, kad Askoto žirgų lenktynėse vilkėtumėte deramą kostiumą ar dėvėtumėte skrybėlaitę.

Vis dėlto etiketas – sisteminis etalonas, kuriuo vadovaujan-tis lengva atskirti geras manieras nuo blogų. Tiek manieros, tiek etiketas visada padeda mums gyventi ir bendrauti su žmonėmis. Leisti laiką su jais be jokios įtampos ar diskomforto, elgtis nesu-keliant galvos skausmo nei sau, nei kitiems.

Mokytis etiketo ir manierų ar skaityti apie jų raidą, beje, yra labai įdomu. Mat jų raida atskleidžia, kokiais principais rėmėsi žmonija įvairiais savo istorijos tarpsniais. Pasaulis keičiasi, ir kei-čiasi kur kas greičiau, nei mes norėtume. Tačiau visada pravar-tu žinoti, iš kur mūsų padoraus elgesio normos atsirado, ką jos reiškė senaisiais laikais, kodėl ir kaip išliko iki mūsų dienų ir kuo mums gali padėti ateityje.

Žinoma, sena knyga apie etiketą niekada nepapasakos, kaip žmonės elgėsi iš tikrųjų, tarkime, tuo metu, kai buvo parašyta. Paradoksalu ir tai, kad kiekviena nauja knyga apie etiketą kirsda-vosi ir dabar kertasi su visuomenėje jau nusistovėjusiomis elgesio normomis ir gali sukelti netgi konfliktų. Vis dėlto besikeičiantis etiketas kaip veidrodis atspindėjo kintančius skirtingų laikotar-

{ 12 }


pių, įvairaus amžiaus žmonių, abiejų lyčių ir socialinių grupių santykius.

Viena iš pagrindinių šiandieninio etiketo bėdų yra ta, kad jo mokoma nelyginant formulių. Šitaip mums sunku jo išmokti, nes nuolat esame verčiami prisiminti ir dvejoti, kaip elgtis vienokio-mis ar kitokiomis aplinkybėmis. Atsipalaiduokime. Etiketas yra istorija. Išsiaiškinkime, kas, kaip ir kur atsirado, ir lengviau suvok-sime, kaip veikia. Sociologai ir antropologai tai gali vadinti kaip tik nori: etiketu, ceremonijomis, socialiniais ritualais, mandagu-mu, tačiau visa tai gali būti pavadinta paprasčiau – tai kiekvieno iš mūsų gražus elgesys. Ir tik jis padės, kad kiti žmonės elgtųsi su mumis lygiai taip pat gražiai.

{ 13 }

Civi l izaci jų priešaušryje

civilizacijų priešaušryjeArba kodėl nederėtų

vadinti „pirmykščiais“

Statistika ir pats gyvenimas rodo, kad mums bendraujant vie-niems su kitais bene keturis penktadalius iš mūsų labiausiai er-zina netinkamas aplinkinių elgesys – pradedant nedrausmingais vairuotojais, baigiant politikais. Kiekvieną dieną mes turime progų kraipyti galvą, nepritariamai murmėti, irzti ar net riktelėti. Išties tik apsižvalgykite... Per garsiai kalbame mobiliaisiais tele-fonais, per garsiai keikiamės, per daug geriame alkoholio, nepa-doriai juokaujame, kur nedera, neplauname rankų pasinaudoję tualetu, nesilaikome minimalių higienos reikalavimų ir demons-truojame agresiją. Sąrašą galima tęsti be galo.

Mums patinka netinkamai besielgiančius vadinti „laukiniais“ ar „pirmykščiais“. Iškalbingesni pamini ir „manierų trūkumą“ ar „blogą auklėjimą“. Paprusėliai ir prisižiūrėję filmų pabrėžia „eti-keto“ ir „elgesio kodekso neišmanymą“. Tačiau neteisinga švais-tytis tokiais kaltinimais. Nes būtent tie pirmykščiai žmonės ir ėmė kurti pirmąsias manieras, o tai prasidėjo neapsakomai seniai, gerokai prieš atsirandant pirmiesiems rašytiniams elgesio kodek-sams (II amžius prieš Kristų) ar apskritai etiketui (XVII amžius).

{ 14 }


Esama manančių, kad manierų gali prisireikti tik kartais, o gali ir visai neprisireikti. Daug kas dar mano, kad geros manieros yra išlepimo požymis, nes tikras vyras turi būti tvirtas ir agresyvus. Žinoma, tam tikroje aplinkoje – taip. Viduramžių kariuomenė-je, XV amžiaus karavelėje, plaukiančioje aplink pasaulį, XXI am-žiaus Lietuvos kalėjime naivu būtų ieškoti manieringumo ar bent jau paprasčiausio mandagumo, ten jiems nebuvo ir nėra vietos.

Tačiau kalbant apie padorią šiuolaikinę visuomenę, ypač apie tą jos dalį, kuri priima sprendimus, paisyti elgesio normų yra privaloma. Jos atsiranda, kinta ir tobulinamos atsižvelgiant į epochos reikalavimus, bet jų laikytis reikėjo visais laikais. Būtent elgesys nuo seniausių laikų labiausiai vienijo žmones ir skyrė nuo gyvulių. Jo normų pagrindu, beje, buvo kuriami įstatymai, socia-linio elgesio kodeksai ir etiketas bei protokolas.

Manierų raida neatsiejama nuo žmonijos istorijos. Iš pirmo žvilgsnio išties atrodo, kad nebūtina žinoti, kada žmonės ėmė sveikintis, valgyti maistą šakutėmis ar kaip senovėje šnypštėsi nosį, – tai galbūt tik pikantiški faktai, ne daugiau. Tačiau iš tiesų tie faktai – tai mūsų pačių istorijos akcentai, paaiškinantys, kodėl mes elgiamės taip, o ne kitaip, atskleidžiantys mūsų protėvių emo-cinę, moralinę, fizinę ir psichologinę būklę. Mat pasaulio istoriją kūrė ne didieji žmonės. Istoriją kūrė paprasti ar dažniausiai net nežinomi priešistoriniai žmonės, jie išrado ir įtvirtino tokias pa-matines mūsų civilizacijos vertybes, kaip šeima, tikėjimas ar ben-druomeniškumas.

Taigi, kai kurios mūsų dabartinio elgesio normos atsirado priešistoriniais laikais. Nenuostabu, kad nemažai tų normų išli-ko iki mūsų dienų, gal būtent tai ir įrodo, kad žmogiškumo vertė nekinta. Žinoma, sunku ir įsivaizduoti, ką bendro galima įžvelgti

{ 15 }


tarp anuometinių sulinkusių gauruotų būtybių, bendraujančių kimiais gerkliniais garsais, ir dabartinės stotingos, beveik beplau-kės asmenybės, besigilinančios į atomo sudėtį. Tačiau antropo-logai teigia, kad protiniais sugebėjimais pirmykščiai žmonės, tuometinėmis gyvenimo sąlygomis gebėję surengti mamutui pasalą ir įginti jį į duobę, o paskui ir nugalabyti primityviais gin-klais, mums niekuo nenusileido. Kita vertus, šiandien dauguma pasaulio žmonių higienos, maisto ir sveikatos priežiūros požiūriu gyvena ne ką geriau už pirmykščius žmones: ir dabartinėse išsi-vysčiusiose Vakarų visuomenėse (ką kalbėti apie kai kuriuos Lie-tuvos regionus) galima sutikti asmenų, bendraujančių su aplinka ne ką įmantriau už pitekantropus (juoba kad techniniu požiūriu pirmykščiai žmonės su likusiais pasaulio gyventojais susikalbėti galėjo kur kas lengviau nei šiais laikais bet kuris poliglotas, mo-kantis tuzinus užsienio kalbų). O kūno tvirtumu ar gebėjimu iš-gyventi sunkiausiomis gamtinėmis sąlygomis, ne juokais baugi-nančiomis šiuolaikinį žmogų, kuriam ir laikinai pradingusi elek-tra prilygsta kataklizmui, net ir pranoko.

Ir štai tie „laukiniai“ padėjo viso mūsų gražaus elgesio pagrin-dą – tai kitų žmonių interesų paisymas. Ši nuostata priešistori-niais laikais iš esmės padėjo žmogui skirtis nuo kitų primityvių būtybių. Ši nuostata tapo visų mūsų laisvių, teisių ir pareigų, ap-rašytų Biblijoje, Talmude ar konstitucijose, pagrindu.

Kitų žmonių interesų paisymas.O kai žmogus liovėsi minti kitiems žmonėms ant kojų, tada

ir prasidėjo mūsų, kaip protingų būtybių, gražaus elgesio raida.

{ 16 }


Kaip elgėsi priešistoriniai žmonės?

Daug jų pradėtų tradicijų gyvavo labai ilgai, daug jų buvo atsi-sakyta antikoje ar ankstyvaisiais viduramžiais. Žinoma, naivu ir neteisinga būtų tvirtinti, kad priešistoriniai žmonės elgėsi man-dagiai, bent jau remdamiesi savo dabartiniu supratimu kai kurių jų įpročių žmoniškais nepavadintume. Pavyzdžiui, mūsų akimis, abejingumo savo silpniems, paliegusiems vaikams (žiauri tradicija juos pamesti pasiekė net senovės Romą, kur buvo visiškai norma-lu nudaigoti luošus naujagimius arba mergaites). Priešistoriniams žmonėms kur kas labiau rūpėjo išgyventi, ne mylėti, o silpnas kū-dikis būdavo tik dar viena papildoma ir nereikalinga burna.

Tais laikais net ir išgyvenęs jaunimas nelabai rūpinosi vyres-niaisiais (jaunuolio pagarba vyresniam žmogui atsirado daug vė-liau, kartu su raštu ir pirmosiomis mokyklomis). Stiprūs jaunuo-liai ir vyrai pirmieji susigrūsdavo arčiau laužo, pirmieji išgraibsty-davo skanesnius laimikio kąsnelius. O senjorai, tiesą sakant, tai pakentė. Seniai, luošiai, moterys ir vaikai tokiai tvarkai pakluso, nes puikiai suvokė, kad sotūs, sveiki ir stiprūs bendruomenės medžiotojai, kovotojai ar žemdirbiai daugiau sumedžios, priran-kios ar užaugins maisto, o tai reiškė geresnes galimybes išgyventi. Vaikai negerbė savo tėvų, tėvai nesuko galvos dėl vaikų – išgyven-davo stipriausieji.

Priešistoriniais laikais žmonės sukūrė kai kuriuos ritualus, ku-riais naudojamės ir dabar. Pavyzdžiui, mūsų įprastiniai žodžiai „prašau“ ir „ačiū“ atsirado kaip mainų ritualų dalis. Žmonės jau kažin kada suprato, kaip svarbu palaikyti bendruomenės pusiau- svyrą – jei jau ką nors imi iš bendro katilo, turi ką nors į jį ir įdėti.

{ 17 }


Iš pradžių pirmykštėse bendruomenėse siūlyti ir dėkoti nereikė-jo, nes žmonės savaime imdavo ir duodavo suvokdami, kad tai viena iš išgyvenimo sąlygų. Tačiau kai bendruomenėse atsirado vadai ir šventikai, žmonės pradėjo jausti nuosavybės teisių ribas. Turintis daugiau duodavo turinčiam mažiau, turintis mažiau pra-šė iš turinčio daugiau, o gavęs įvertindavo – iš to atsirado „ačiū“ ir „prašau“.

Yra daug populiarių mėginimų paaiškinti abiejų lyčių tarpusa-vio santykius. Klajoklių genčių moterys ir vaikai pirmieji įsikur-davo pasirinktose vietose – kad sutvarkytų aplinką ir paruoštų komforto zonas vyrams, kurie tokiems niekams neturėdavo laiko, nes visi darniai išbėgdavo medžioti mamutų. Štai kodėl moterys daugiau sukasi namuose. Miškuose ir džiunglėse moterys ir paau-gliai atlikdavo tarano funkciją, nes vilkstinėse eidami pirmi pra-mindavo kelią iki dantų ginkluotiems kariams ir turto nešikams. Taip pat manoma, kad pagal anų laikų logiką, kuri buvo paremta tik pasalų taktika, moterys ir vaikai atlikdavo masalo ar avangar-do vaidmenį, idant ginkluoti vyrai nebūtų užklupti pirmieji. Ir, žinoma, tokią įprastą ir priimtiną mūsų nuostatą moterį praleisti pirmą pro duris aiškina žinomas mitas apie tai, kad, radus tinka-mą gyventi olą, į ją pirma būdavo įleidžiama moteris – įsitikinti, ar ten netūno plėšrūnų. Jei taip, tai juos nudobs prie angos likę ginkluoti vyrai...

Daugumoje tirtų pasaulio regionų pirmykštėse bendruome-nėse žmonės kitaip nei mes vertino šeiminius santykius, ir pa- triarchalinėse visuomenėse gedėti žuvusios ar į prarają su nešuliu nugarmėjusios žmonos lyg ir nederėjo – moterų visada būdavo daugiau nei sveikų ir tvirtų vyrų. Išties įdomu, kad ir priešistorė-je, ir antikos laikais žmonės kitaip suprato šeimą (mūsų įprastai,

{ 18 }


moderniai ir normaliai šeimai viso labo tėra pora šimtų metų). Tiek pirmykštėse bendruomenėse, tiek senovės Romos laikais šeimyną sudarydavo ne tik žmonos (kelios) ar vaikai (keliolika), bet ir meilužės, vergai, artimieji bei kiti giminės nariai. Nors pir-mykščiai žmonės niekada gal ir nesiėmė mąstyti, kaip ir kodėl atsiranda vaikai, tačiau jie pirmieji suvokė, kad palikuonims pa-leisti į pasaulį, auginti ir maitinti tinkamiausia jauna moteris. Iš to ir išliko tradicija tekėti ar gimdyti jaunoms. Antikoje mergaitės tekėdavo sulaukusios 12–15 metų, vyrai vesdavo sulaukę dvi-dešimties. Anuometinės šeimos, sudarytos turtiniu ar politiniu pagrindu, pabrėžė vyrų valdžią ir stiprino senovės visuomenės patriarchališkumą, nes nuo pat seniausių laikų visam pasauliui buvo aišku, kad vyrai yra jo valdovai. Neištikimybė buvo visuo-tinai priimtina, ir nors meilė egzistavo, buvo toleruojamos sky-rybos, poligamija ir šutvės išlaikytinių meilužių. Tradicija skirtis „per teismą“ irgi atsirado antikoje – senovės Graikijoje tik teis-mas turėjo įgaliojimus nuspręsti, ar tenkinti skyrybų prašymą, ten pat buvo suformuluota ir teisinė norma dalyti bendrai užgy-ventą sutuoktinių turtą. Tada atsirado valdžios žmonių nuostata bet kokia kaina vengti skyrybų, kad nereikėtų dalyti turto, o so-cialiniai ir kultūriniai visuomenės ypatumai pavertė jas tabu, kurį laužyti buvo leidžiama tik plebėjams. Tokia nuostata galiojo ilgus amžius. Kad išvengtų turto dalybų ir šis nemažėtų, mūsų didikai Radvilos net buvo įsivedę normą tekančioms savo giminės mote-rims neduoti kraičio nekilnojamojo turto – žemių ir pilių.

Šiandienprivatumąmeslaikomevienaišpagrindiniųvertybių.

Tačiaupriešistorėsžmonėsneturėjoprivatumo,nesturtasir

gyvenamasisplotasbuvobendri(bandojegyventibuvotiesiog

{ 19 }


patogiauirsaugiau).Privatumas,kaipjįsuprantamedabar,

apskritaiatsiradovosprieškeletąšimtmečių–tadatapopopuliarūs

vienamasmeniuiskirtidalykai,tokiekaipminiatiūriniaiportretai

(nuotraukųprototipai),dienoraščiai,meilėslaiškai,meilėsromanai

irveidrodžiai.Tačiauarprivatumastapoesminežmogauslaimės

sąlyga?Priešistoriniaižmonėsnesižudydavoneiišmeilės,nei

išnevilties.Mattaibuvonetiknelogiška,betirnežmogiška,

prieštaravosavisaugosinstinktui.Asmensproblemosbuvo

bendruomenės,onekiekvienoasmeninisreikalas.Dabarturime

pažangiųtechnologijų,galimebendrautisuvisupasauliu,tačiauar

daugturimetikrųdraugų(neFacebooke)?Principas„visiužvieną,

vienasužvisus“atsiradonetrijųmuškietininkųepochoje,ojuolab

priešistorėsžmonėmsnėįgalvąnebūtųšovętokiepasvarstymai,

kaipkartaistenkaišgirstidabar:„JeipasikartotųSausio13-oji,aš

taijautikraineičiaupriebokšto...“

Pirmykščiai žmonės buvo taikingesni už mus. Iš esmės jie kau-davosi tik dėl dviejų priežasčių – gyvybės ir turto. Taip, pirmykš-čių žmonių higienos priemonės neprilygo mūsiškėms, tačiau ar labai jau dažnai mes patys jomis naudojamės? Pirmykščiai žmo-nės nesportavo, nes, šiaip ar taip, gyveno labai aktyvų gyvenimą, o mums, urbanizuotiems žmonėms, sportas beliko vienintelė proga pademonstruoti vyriškumą ir discipliną, išlieti agresiją, su-tvirtinti atsakomybę ir išlikti sveikiems. Pirmykščiai žmonės taip audringai nešvęsdavo jokių švenčių, tačiau jų nekamavo pokalė-dinė depresija ir jie nesukdavo sau galvos, ką padovanoti atžalai, kuriai tik gulbės pieno ir betrūksta.

Kodėl spaudžiam

dešinę

GIEDRIUS DRUKTEINIS


Giedrius Drukteinis (g. 1970 m.) – lektorius, konsultantas, žurnalistas ir televizijos laidų ve-dėjas, nuolatinis žurnalų „Verslo klasė“, „Stilius“, „TV antena“, „Playboy“ ir kt. autorius, internetinės vyrų įvaizdžio svetainės elegancija.eu įkūrėjas.

„Kodėl spaudžiam dešinę. Apie etiketą ir manieras“ – šeštoji Giedriaus Drukteinio knyga. Joje atskleidžiama, kokiais elgesio principais rėmėsi žmonija įvairiais savo istorijos tarpsniais.

Kadangi žinoma, kad kultūros epochos ir jų diktuojama elgsena labai keitėsi, knygos autorius šmaikščiai pasakoja, kaip tokiame kintančiame pasaulyje atsirado elgesio normos ir manieros, ką jos reiškė senaisiais lai-kais, kodėl išliko iki mūsų dienų.

Išsiaiškinę, kada ir kaip susiklostė vienokia ar kitokia elgesio norma, suprasime, kaip ji veikia: kodėl sveikindamiesi spaudžiame dešinę ranką, kas sieja raštą ir socialines grupes, kokių manierų krikščionys išmoko per kryžiaus žygius, kada vyrai įgudo dovanoti moterims gėlių, kodėl pran-cūzai diktavo pasauliui etiketo taisykles. Šioje etiketo ir manierų raidos apžvalgoje aptariamos ne tik diplomatijos ir protokolo ištakos, bet ir tai, kad žmonijos istorija ir elgesio kaita – neatsiejami dalykai. Kad darniai sugyventų, žmonės ir kūrė elgesio kodeksus, o šie savo ruožtu padėjo for-muotis įstatymams.

Likimo ironija – [...] terminas etiketas kilo iš paprasto draudimo nemindžioti žolės. Liudviko XIV sodininkas nuolat piktindavosi,

kad Versalio gyventojai ir svečiai vaikšto po kruopščiai prižiūrimas vejas kur pakliūva [...]. Todėl karaliui leidus Versalio parke prismaigstė lentelių

su užrašu Ne marchez pas sur l’herbes („Nemindžiokite žolės“). Taip lentelė, arba prancūziškai étiquette, ir pradėjo etiketo istoriją.

9 786094 660238

ISBN 978-609-466-023-8

GIED

RIUS

DRU

KTEINIS

Kodėl spaudžiam dešinę


giedrius druktainis „kodėl spaudžiam dešinę“

Documents