STANISLOVAS ABROMAVIČIUS

IliustravoTanIa Rex

5

Jokūbėliui jau šešeri, o gal ir septintus užkliudė?

Gyvena jis mieste, lanko mokyklėlę, žaidžia su drau-

gais kieme. Myli tėvelius, sesutę, stebi pasaulį ir nori

būti visiems geras. Laisvą valandėlę ima knygelę ir

dėsto iš raidelių žodelius. Kaip įdomu Jokūbėliui su-

rikiuotais žodeliais nuklysti į zoologijos sodą, pajus-

ti kvepiantį mišką, pabraidyti upelyje. Vaikas moka

ir mėgsta gražiai deklamuoti eilėraštukus.

Perskaitykite šią knygelę, pabendraukite su Jo-

kūbėliu ir suprasite, kaip galima padovanoti kitam

žmogui džiaugsmą. Pasisvečiuosite kaime ir mieste

visais metų laikais. Nukeliausite į mišką, kuriame

auga daug įvairių grybų, išmoksite padėti namuose

tvarkyti kambarius. Tam, kuris jau lanko mokyklą ir moka skaityti, ši knygelė suteiks džiaugsmo keliau-

jant kartu su Jokūbėliu į jo pasaulį. O nemokančiam

darželinukui tai padaryti padės mamytė, tėvelis, se-

neliai, vyresnieji broliai ar sesės. Šios kelionės bus su

stabtelėjimais ties gražiu gamtos vaizdeliu, įdomiu

nutikimu, geru darbeliu, aptariant tai ir diskutuo-

jant.

Mažieji supras, kur ieškoti to nuostabaus žodelio

„ačiū“, o gal ir patys negailės jo tiems, kurie visiems

daro gera. Supažinsite su katinėliu Mikiu, ožiuku

Martynu, paršiuku Knysliuku, išmoksite visokių

gudrybių.

Tai tavo gerumo pamokėlės. Jų reikia mokytis

nuo mažens...

TrylikTojo laipTeliopaslapTis

pirmoji pamokėlė

8

Jokūbėlis jau suskaičiuoja iki dvidešimties.

Ir jei būna geros nuotaikos ar toliau skaičiuoti

labai prašo mama, gali skaičiuoti net iki šimto.

Gali ir suklysti... Kartais matydamas išsirikiavu-

sius medžius, tolyn nubėgusias šaligatvio plyte-

les, ištiesia pirštą prieš nosį ir pradeda:

– Vienas, du, trys, keturi, penki...

9

Žinoma, tai nieko stebuklingo, tačiau vaikas

žino, kad greitai eis į mokyklą, tad ir raidelių

su sesute mokosi. Jau išmoko perskaityti nesu-

dėtingus žodžius. Jokūbėlis labai nori išmokti

skaityti, tad bando atpažinti raideles parduotu-

vių iškabose, gatvių pavadinimuose.

Skaičiuoti moka ir Jokūbėlio draugas Gustas.

Jis gyvena gretimai, kitame name, esančiame

ant kalnelio. Namus jungia mediniai laipteliai

su aukštais turėklais. Žinoma, nelengva jais lip-

ti: jie statūs, pritaikyti daugiau suaugusiesiems

nei mažyliams. Vaikas nelanko darželio, jį pri-

žiūri mama. Žinoma, namuose gerai, bet kartais

vaikas norėtų eiti į darželį ar mokyklėlę, turėti

daug draugų. Išleisdama vaiką aplankyti Gusto

ar į prie namo esančią žaidimų aikštelę, mama

prašo jo:

– Jokūbėli, tik atsargiai lipk laipteliais, neiš-

dykauk eidamas, neužsigauk... Laipteliai išdy-

kėliui gali į kojelę įkąsti, į pirščiuką įžnybti. Jie

nemėgsta skubančių ir išsiblaškiusių...

10

Vaikas visada pažada mamai būti atsargus, bet kartais savo pažadą pamiršta. Užmiršęs skuba laipteliais į žaidimų aikštelę, paskui, mamos pa-siilgęs, bėga namo. Bet niekada dėl tokių išdaigų ir mamos patarimų nepaisymo laipteliai ant jo nesupyko.

Tą dieną bėgdamas į žaidimų aikštelę pamatė mažosios Salomėjos ašarėles. Sėdėjo ji ant smė-lio dėžės krašto su kitais vaikais ir pūtėsi užgau-tą kojelę. Ašarėlės, kaip ir skausmas, jau buvo praėjusios, tačiau baimė dar stovėjo šalia, gal kaip ir priekaištas sau, kad mamos nepaklausė ir per greitai bėgo laipteliais.

11

– Laipteliai įkando? – suprato apsiverkusios

mergaitės nelaimę Jokūbėlis.

– Negeri laipteliai... – atsiduso Salomėja. –

Negi jie nesupranta, kad jų dantukai aštrūs? Da-

bar turėsiu eiti namo, kad mamytė ant žaizdelės

pleistrą užklijuotų.

– Gal ir nesupranta... – sutiko vaikas.

– Kažkas laipteliams atsitiko, kad jie pradėjo

vaikus skriausti, – pasidalijo savo įtarimais ne-

toli buvusi kita mergaitė Viltė. – Jie praėjusią sa-

vaitę Modei į pirščiuką įkando, kai ta jau namo

ėjo. Pati mačiau, kaip netyčiom kryptelėjo, su-

klupusi ištiesė ranką prie laiptelio, o tas sugriebė

dantukais pirštuką ir įkando.

– Negali būti pikti visi laipteliai, – suabejojo

Jokūbėlis. – Aną rytą laiptus suskaičiavau – jų

ten dvidešimt du, lyg broliukai gyvena, visus pa-

sitinka ir palydi. Ar nežinote, kuris iš jų blogas ir

vaikus kandžioja?

– Gal jam dantukai dygsta, skauda ir dėl to

pyksta? – nesuprato Salomėja.

12

– Gal ir dantukai... – sako Jokūbėlis.

Vaikams bekalbant, prie smėlio dėžės atėjo

ir Modė. Mergaitė jau buvo primiršus savo ne-

laimę, tad, paklausta apie negerą laiptuką, ne iš

karto tą įvykį prisiminė. O kai suprato, ko drau-

gai klausia, tą laiptelį įvardijo:

– Aš žinau, kuris piktas laiptelis, tą kartą juos

nuo apačios suskaičiavau. Tryliktas. Tik dabar

ant jo užlipusi bijau, kad vėl nesupyktų.

– Tryliktas? – pasitikslino Jokūbėlis.

– Tryliktas.

Kurį laiką vaikai tylėjo. Aplinkui žaliavo lie-

pų gojelis, o smėlyje, prie karstynių, virė darbas:

mažyliai mašinėlėmis vežiojo smėlį, laipiojo

kopėtėlėmis. Mamos sėdėjo greta, ant medinio

suolo. Buvo graži vasaros diena, danguje – nė

vieno debesėlio. Tik skraidė, tupėjo medžiuose

ir čirškė visokiais balsais paukšteliai, aplinkui

žaliavo žolė. Atrodė, pasaulis toks gražus ir ge-

ras, jei ne tas piktas laiptelis.

13

– Žinot ką? – staiga pasiūlė Jokūbėlis. – Ei-name visi ir paprašykime laiptelio, kad jis vaikų neskriaustų. Man visada mamytė sako, kad jei kas nutinka, reikia kalbėtis, bendrauti, paprašyti pagalbos, už ją padėkoti. Negi tas laiptelis toks negeras, jog mūsų suprasti nenorėtų?

Vaikams patiko Jokūbėlio pasiūlymas. Visi patraukė prie laiptelių. Eina per pievelę atsar-giai, tarsi kažko bijodami. Kartais praskrenda bitutės, tupia ant žiedelių. Vaikai žino, kad su jomis žaisti negalima. Jokūbėlis prisimena eilė-raštuko posmelį ir deklamuoja:

Nesutrypk žiedų batukaisIr neskinki rankom,

Nes bitutė prie jų sukas _

Medų žiemai renka.

Vaikai vejos takeliu nu-sileido žemyn, priėjo prie medinių laiptų ir pradėjo skaičiuoti pakopas:

14

15

– Vienas, du, trys... – pradeda Jokūbėlis.– Keturi, penki, šeši, – tęsia Rojus.– Septyni, aštuoni, devyni, – skaičiuoja ir

Modė.– Dešimt, vienuolika, dvylika...Nors tryliktoji pakopa buvo panaši į savo

seses, tačiau vaikai greitai suprato, kad kiek kitokia: lentelė atsilošusi, o pro tarpą matyti keli geležiniai dantukai.

16

– Štai šis kandžio-jasi, – pirštuku į try-liktąjį parodė Modė.

– Žiūrėkite, dantu-kai matyti! Laipteliai turi

būti sukandę dantukus... Rei-kia šiam laipteliui dantukus gydyti, – pareiškė Jokūbėlis.

– O ar yra laiptelių gydytojų? – paklausė Sa-lomėja.

Vaikai susižvalgė.– Jei yra vaikų, šuniukų, žvėrelių, net dram-

blių gydytojai, tai ir laiptelius turi kažkas gydy-ti, – įsitikinęs Gustas. – Gal paprašykim vaikų dantų gydytoją, kuri mūsų name dirba? Pakvies-kim ją čia, nes laiptukas į polikliniką pats nueiti negali...

Vis tik vaikai nutarė pasiklausti vyresniųjų, koks gydytojas laiptelių dantukus gydo. Užkal-bino iš mokyklos grįžtantį antroką Saulių, ta-čiau tas taip ir nesuprato, ko mažieji jo klausia.

17

Jam pasirodė keistas klausimas apie laiptelių gydytoją, mat manė, kad tokius darbus atlieka statybininkai.

– Kokie čia dar statybininkai? – nustebo vai-kai. – Tai ir tau dantukus gydo statybininkai?

– Mano dantys sveiki, – pasigyrė Saulius. – Sveiki dėl to, kad rytais, po valgio ir prieš miegą juos valausi.

– O ar matei, kad laiptelis dantis valytųsi? – nesutriko vaikai. – Štai dėl ko tryliktajam ir skauda dantukus!

Saulius tik paniekinamai šyptelėjo ir nuėjo.Ant suoliuko sėdėjusi teta irgi nieko nežinojo

apie laiptelių gydytojus.– Kokio laiptelio? – pasitikslino ji klausimą. – Tryliktojo, – atsakė jai Jokūbėlis.– O kas tas laiptelis? – vis dar nesuprato

ji. – Gal tavo šuniuko vardas?– Ne, ne šuniuko, bet

to, kuris kalnelyje kandžiojasi.

18

– O jis ar didelis? – pasidomėjo teta.

– Kai guli, tai nedidelis, o jei atsistotų visi,

tai medžių viršūnę siektų, – paaiškino Gustas.

Teta skaitė įdomų madų žurnalą, tai pokalbio

su vaikais tęsti nenorėjo, o tik pasiūlė:

– Geriau, vaikeliai, pasiklauskite savo mamų.

Kas arčiausiai gyvena?

Arčiausiai buvo Jokūbėlio namai.

Vaikams nieko daugiau neliko, tik nueiti pas

Jokūbėlio tėvelius ir paklausti, kas laiptelius

gydo. Juk ligoniui reikia padėti.

Namuose mamos nerado, tik tėvelį, kuris sė-

dėjo prie kompiuterio ir rašė. Jokūbėlio tėtis –

rašytojas, leidžia knygas, tad daug laiko pralei-

džia namuose. Pilna lentyna jo išleistų knygų

bei knygelių.

– Sakot, tryliktas laiptelis kandžiojasi, maty-

ti jo aštrūs dantukai? – iš karto vaikų klausimą

suprato jis, ir nusišypsojo. – Ieškot laiptelių gy-

dytojo?

19

– Ieškom, ieškom! – choru aiškino vaikai. – Norime jį pagydyti, kad vaikų neskriaustų. O gal ir kitiems laipteliams dantukus skauda?

– Aš jums galiu padėti, – tvirtai pasakė Jokū-bėlio tėtis ir nuėjo į sandėliuką, o iš ten atsinešė plaktuką bei vinių.

– Laiptelių gydytojas yra dailidė. Jis dirba sta-tybose. Bet šį darbą išmanau ir aš. Veskite mane prie sergančio laiptelio.

20

Visi patraukė į kalnelį ir greitai rado sergantį laiptelį.

Jokūbėlio tėtis apžiūrėjo visus laiptelius, ta-čiau sirgo tik tas. Jis pamatė skaudamus laiptelio dantukus, stuktelėjo kelis kartus plaktuku, pas-kui dar porą vinių įkalė. Laiptelis tapo toks, kaip ir kiti jo broliukai – užčiaupė burnytę, įsirausė į pievelės žolę.

– Valiooo! – sušuko vaikai. – Mes laiptuką iš-gydėme!

21

Jokūbėlio tėvelis tik nusišypsojo ir nusileido pievele namų link, o vaikai džiaugėsi gerą darbe-lį sergančiam laiptukui atlikę.

– Dabar aš žinosiu, kas laiptelius gydo! – pa-sigyrė Modė.

– Tai kas? – paklausė Salomėja.– Plaktukas, plaktukas!– O aš galvoju, kad mano tėvelis! – pasidi-

džiuodamas pasakė Jokūbėlis. – Bet ir jūsų tė-veliai tai padarytų. Tik svarbu rasti skaudamus laiptelio dantukus.

– Tai mes laiptelį padėjom išgydyti? – apsi-džiaugė ir mažoji Salomėja.

Ir niekas jai neprieštaravo. Nuotaika buvo pui-ki, saulutė švietė danguje ir, rodos, žiūrėjo tik į juos. Net pievelėje augusios mažosios saulutės pakėlė galveles. Tad Jokūbėlis galėjo deklamuoti:

Kaip aplink čionai gražu:Daug gėlių labai mažų,

Medžiai debesis šukuoja,Kelias į laukus vingiuoja...