ernesto laclau populizmo teorija ir jos operacionalizacija

Ernesto Laclau populizmo teorija ir jos operacionalizacija: politins partijos „Drsos kelias“ atvejisContents lists available at Vilnius University Press
Received: 18/11/2018. Accepted: 12/12/2018 Copyright © 2018 Karolis Jonutis. Published by Vilnius University Press This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.
Sociologija. Mintis ir veiksmas ISSN 1392-3358 eISSN 2335-8890 2018, vol. 2 (43), pp. 43–70 DOI: https://doi.org/10.15388/SocMintVei.2018.2.2
Ernesto Laclau populizmo teorija ir jos operacionalizacija: politins partijos „Drsos kelias“ atvejis Karolis Jonutis Vilniaus universiteto Sociologijos katedra Department of Sociology at Vilnius University [email protected]
Santrauka. Straipsnyje politins partijos „Drsos kelias“ iškilimui aiškinti pritaikoma Ernesto Laclau diskursyvi populizmo teorija, kuria remiantis populizmas suprantamas kaip kolektyvinio identiteto formavimosi logika. Šio teorinio poirio pranašumai atskleidiami, lyginant j su kitomis populizmo konceptualizavimo kryptimis. Taip pat mginamas veikti vienas iš šios teorijos trkum – per didelis abstraktumas, trukdantis pritaikyti j empiriniams tyrimams. Straipsnyje aptariamos teorijos operacionalizavimo galimybs derinant j su kitomis metodologinmis perspektyvomis bei pasilomas naujas tyrimo modelis, kuris ir pritaikomas populistins politins partijos „Drsos kelias“ atvejo tyrime.
Pagrindiniai odiai: populizmas, diskurso teorija, Ernestas Laclau, politin partija „Drsos kelias“, poko- munistin politika.
The Operationalization of Ernesto Laclau’s Theory of Populism: Case of the Political Party “The Way of Courage” Abstract. This article aims to explain the rise of the Lithuanian political party “The Way of Courage” using Ernesto Laclau’s discourse theory of populism, in which populism is understood as a logic of collective identity formation. The advantages of this theoretical approach are revealed by comparing it with other tendencies of conceptualizing populism. In addition, this article is an attempt to solve the main disadvantage of E. Laclau’s theory – its high level of abstractness, understood as an obstacle for operationalization. Therefore, various possibilities of combining E. Laclau’s theory with other methodological perspectives are discussed, and a new research model is suggested, which is later applied in the discourse analysis of the political party “The Way of Courage.”
Keywords: populism, discourse theory, Ernesto Laclau, political party The Way of Courage, postcommunist politics.
Pastaruoju metu populizmo reiškinys susilaukia vis daugiau dmesio tiek akademiniame pa- saulyje1, tiek Lietuvos2 ir usienio iniasklaidoje3. Daug sumaišties sukelia ginai ne tik dl vien ar kit savybi priskyrimo populizmui, bet ir dl pai teorini prielaid, nusakani svokos turin – ar populizmas yra ideologija, ar diskursyvi moni vienijimosi logika, ar tam tikra politin strategija, ar stilius. Margareta Canovan prieš kelis dešimtmeius teisingai paymjo: „<...> nors ir danai vartojamas, terminas vis dar yra ypa dviprasmiškas ir gali reikšti skirtingus dalykus skirtinguose kontekstuose“ (Canovan 1981; 3). Kai kurie autoriai netgi teigia, kad viena populizmo koncepcija iš viso nra manoma, nes ji grindiama tokiomis svokomis kaip demokratija ar mons, dl kuri apibrties mokslininkai taip pat neturi vienodos nuomons (Houwen 2013; 77). Vis dlto tai nereiškia, kad pats reiškinys negali bti tiriamas, paprasiausiai reikt aiškiai apibrti svokas ir argumentuoti tam tikro teorinio poirio pasirinkim.
Šis straipsnis skirtas Ernesto Laclau diskursyviai populizmo teorijai ir jos pritaikomumui empiriniams tyrimams. E. Laclau teorija yra pabrtinai formalistin, tad leidia išvengti bet koki normatyvini ar ideologini populizmo vertinim, bding daugeliui kit bandym apibrti populizmo reiškin. Populizmas E. Laclau teorijoje yra diskursyvi kolektyvinio identiteto formavimosi logika, kuriai atsirasti reikia tam tikr prielaid. Ši logika vystosi pagal sau bdingas diskurso formavimosi taisykles, taiau visada yra apribota laike ir iš principo atsitiktin. Tokia teorin prielaida leidia išvengti niekur nevedani esencialistini bandym sukurti griet partij ar judjim, kuriems, atsivelgiant pasirinktus kriterijus, priklijuojama arba nuplšiama populizmo etiket, klasifikacij. E. Laclau pasilo universali koncepcij, leidiani identifikuoti populiz- m, atrodyt, nieko tarpusavyje bendro neturiniose geopolitinse teritorijose ar laikotarpiuose.
E. Laclau teorijos abstraktumas arba metateoriškumas leidia išvengti daugeliui kit teorij bding ribotum, bet susiduria su operacionalizavimo problemomis. Pats teorijos autorius nepasilo joki teorijos pritaikymo empiriniams tyrimams gairi, todl kiekvienas mokslininkas, tirdamas atskirus populizmo atvejus, yra priverstas arba bandyti suderinti jau egzistuojanius tyrimo modelius su pagrindinmis teorinmis svokomis, arba kurti savo originali tyrimo operacionalizacij – tam tikrus tarpinius konceptus, leidianius E. Laclau metateorij pritaikyti empiriniams duomenims analizuoti. Šiame straipsnyje pasirinktas antrasis bdas ir bandoma pritaikyti teorij lietuviškos politin partijos „Drsos kelias“ susikrimo ir mobilizacijos prieš 2010–2012 m. rinkimus tyrimui.
Straipsn sudaro trys dalys. Pirmojoje pristatomos pagrindins populizmo teorinio apibrimo kryptys ir j kritika. Antrojoje aptariama pasirinkta E. Laclau diskursyvi populizmo teorija bei jos operacionalizavimo galimybs. Treioji dalis skirta mintos teorijos operacionalizacijai, pritaikant j politinei partijai „Drsos kelias“ tirti. Nors Lietuvos socialiniuose moksluose ši partija jau buvo
1 Pavyzdiui, r. Laclau (2005), Moffitt (2016), Panizza (2005), Judis (2016), Stašien (2016), Aleknonis ir Matkeviien (2016).
2 urnalas Veidas nuo 2016-j kasmet sudaro Lietuvos populist reitingus (veidas.lt 2016). 3 Puikus pavyzdys yra BBC bandymas vardyti, k Jungtini Amerikos Valstij prezidentas Do-
naldas Trumpas, brit leiborist partijos lyderis Jeremy Corbynas ir Filipin prezidentas Rodri- go Duterte’ turi bendro tarpusavyje (Molloy 2018).
45
analizuota akcentuojant medij poveik politinio diskurso formavimuisi (Maylis, Unikait-Ja- kuntaviien ir Povilaitis 2013; 2014), taip pat kaip vienas iš populistins ideologijos pavyzdi (Pabiris 2015), visgi diskursyvios teorijos taikymas nra perteklinis. Ši teorija, skirtingai nuo kit teorini perspektyv, net tik padeda atpainti populizmo apraiškas, bet ir paaiškina paius populizmo formavimosi procesus.
1. Pagrindins populizmo teorins apibrties kryptys
Mokslininkai ir tyrjai nesutaria dl bendr populizmo konceptualizavimo gairi, nra ir bent kiek nusistovjusios vis populizmo konceptualizavimo teorij klasifikacijos. Danai atsispiriama nuo to, kokiai teorijai simpatizuoja pats klasifikacijos sudarytojas (Gidron and Bonikowski 2013; Taggart 2002; Deiwiks 2009). Pavyzdiui, Paulas Taggartas išskiria kontekstines, taksonomines ir idealaus tipo teorij grupes, savo teorij priskirdamas paskutinei grupei (Taggart 2002; 66). Tam tikro idiosinkretiškumo neišvengiama ir šiame straipsnyje. Pagrindins teorins perspektyvos kritinei apvalgai parinktos remiantis dviem kriterijais. Pirmasis kriterijus – universalumo, leidia atmesti tas teorijas, kurios susaisto populizmo teorin apibrim su tam tikru regionu ar laikotarpiu. Antrasis kriterijus taikomas nebe paioms teorijoms, o j klasifikacinei sistemai. Straipsnyje atskirai neišskiriamos teorijos, apibrianios populizm per jo santyk su kakuo (daniausiai apibdinant teigiam ar neigiam tak demokratijai). Tai nereiškia, kad išskirtos teorij grups išvengs partikuliaristini ar normatyvini bruo. Atvirkšiai, tai pagrindins kritikuotinos j ypatybs. Paprasiausiai paios populizmo apibrtys bent iš dalies pretenduoja tam tikr universalum.
Toliau pateikta keturnar populizmo teorij klasifikacija. J sudaro 1) idealaus tipo, 2) instrumentins, 3) ideologins ir 4) diskursins teorijos. Paskutin, populizmo kaip diskurso, kryptis, kuria remiamasi šiame straipsnyje, nagrinjama atskirame skyriuje.
1.1. Populizmas kaip idealus tipas
Pirmajai kategorijai priklauso populizmo koncepcijos, kuriomis remiantis vairiausius politinius judjimus siekiama apibrti kaip populistinius naudojant tiek deskriptyvius, tiek normatyvinius kriterijus, neatstovaujanius jokiai aiškiai apibrtai paradigmai. Tokios koncepcijos gali turti tiek instrumentins, tiek ideologins, tiek diskursyvios teorijos bruo. Puikus idealaus tipo teorijos pavyzdys yra vienas pirmj bandym apibrti populizm – Peterio Wiles’o es „Sindromas, o ne doktrina“ (Wiles 1969). Autorius detaliai apibdina dvidešimt keturias populizmo savybes, apimanias vairiausias dimensijas – pradedant revoliucingumu ir baigiant religingumu, – tik tam, kad antrj savo es dal paskirt vairiausioms išimtims nagrinti. Toks populizmo apibdinimas, kai išvardijamos vairios jo savybs ir charakteristikos, paradoksaliai išvengia paios koncepcijos suformulavimo. Naujesnis tokio konceptualizavimo pavyzdys bt P. Taggarto apibrimas – populizmas kaip reprezentatyvios demokratijos patologija (Taggart 2002). Autorius teigia, kad populizm nusako šešios bdingos temos: priešiškumas reprezentatyviai politikai, tapatinimasis su idealizuota bendruomene (autorius vartoja termin heartland), nuoseklios
46
ideologijos neturjimas, ekstremalios krizs akcentavimas, aktyvumas tik mobilizacijos metu ir „chameleoniškumas“ arba priklausymas nuo konteksto (ten pat; 66–71). Tokie bandymai apibrti populizmo svok baigiasi arba klasifikacijos smulkinimu taip ir neprijus prie bendrumo, arba apibrimu su begaliniu išimi skaiiumi (Germani 1978; Conovan 1981; Ionescu and Gell- ner 1969). Pagrindinis tokio apibrimo bruoas yra, kad kuo daugiau apibrim traukiama paskir savybi, tuo maiau pai koncepcij (ideal tip) yra manoma pritaikyti konkretiems atvejams analizuoti.
Daugel idealaus tipo populizmo apibrim vienija bendras bruoas – nuolatinis populizmo kaip neapibrto, neracionalaus, iškraipanio normali politin veikl fenomeno akcentavimas. Šis etinis / normatyvinis argumentas ne tik sunkiai moksliškai pagrindiamas. Ralfas Dahrendorfas teigia: „<...> kas vieniems yra populizmas, kitiems – demokratija, ir vice versa“ (Dahrendorf 2003; 156). Toks argumentavimas turi ir praktini, pai mokslin teorij ideologizuojani padarini. Nuo to, kokiai ideologinei krypiai – liberaliai, konservatyviai ar kairiajai – labiau simpatizuoja mokslininkai, danai priklauso ir tai, kokias partijas ar judjimus jie apibdina kaip populistinius.
1.2. Instrumentins teorijos
Instrumentinis poiris populizm bdingas dviem mokslini tyrim grupms, danai papildanioms viena kit. Pirmoji tyrj grup populizm apibdina kaip mobilizacijos strategij (Weyland 2001; 2017; Urbinati 2013), antroji nagrinja populistin retorik (Moffitt and Tormey 2013; Jagers and Walgrave 2007). Nepaisant skirtum, abiem atvejais populizmas suprantamas kaip rankis, kuriuo siekiama mobilizuoti rinkjus ar juos apeliuoti.
Populizmo kaip mobilizacijos strategijos apibrimas yra populiariausias tarp Piet Amerikos sociolog ir politolog. Jis numato vairi specifini populistins politins strategijos elemen- t nagrinjim: išskiriami populistiniai organizacijos tipai, priimami politiniai sprendimai ar naudojamos moni mobilizacijos priemons. Antrasis instrumentins teorij grups poršis populiaresnis Europoje. Jo atstovai analizuoja specifin populistins retorikos stili, kuriuo siekiama paveikti mases (Houwen 2013; 48). Abiem grupms, kaip minta, bendra tai, kad jos populizm teorizuoja kaip rankius, pavyzdiui, supaprastint retorik, lyderi charizm ar a- damus specifinius populistinius politinius sprendimus, kuriuos vykdydama politin jga sugeba konsoliduoti masin palaikym.
Vienas ymiausi strategins mokyklos atstov, Kurtas Weylandas, populistin strategij apibdina kaip „politin strategij, kuri taikydamas personalistinis lyderis siekia valdios ir j tvirtina pasitelkdamas tiesiogin, nemedijuojam, neinstitucionalizuot neorganizuot masi param“ (Weyland 2001; 4). K. Weylandas pabria, kad skirtingose šalyse, skirtingais laikotarpiais dominuoja skirtingi populistins organizacijos tipai. Argentinos prezidento Carloso Menemo4 ir Per prezidento Alberto Fujimori5 organizacijas jis vardija kaip neopopulizmo ir neolibera-
4 Omenyje turimas antrasis C. Menemo prezidentavimo laikotarpis 1983–1989 m. 5 A. Fujimori buvo Peru prezidentas ne visai tris kadencijas 1990–2000 m., taiau populizmo
analizei svarbi pirmoji kadencija, pasiymjusi neoliberalia ekonomine politika, dar kitaip pava- dinta fujišoku.
47
lizmo sinergij. Ekonomikos krizs atveju neoliberaliai „šoko“ doktrinai ir drastiškoms rinkos reformoms gali bti palankus neopopulistinis suasmenintas ir antiinstitucinis valdymo stilius, o rmjai paperkami ekonominio stabilumo paadais. Tokia sinergija yra kur kas stipresn pradinje radikalioje reform fazje, taiau vliau, sivyravus slyginiam ekonominiam stabilumui, arba patiems populistams tenka keisti savo politik, arba jiems gresia didelis populiarumo nuosmukis (Weyland 2003). K. Weylandas teigia, kad tiek klasikinio populizmo, tiek neopopulizmo taktika ir strategija remiasi tais paiais principais – tiesioginiu lyderi ryšiu su labiausiai neorganizuota palaikymo grupe, tradicini politini partij ir visuomenini organizacij atmetimu, politinio elito atakavimu bei viešj apklaus ir referendum naudojimu siekiant savo politini tiksl (Weyland 2003). Galima išskirti ir kitas populistins organizacijos atmainas, bdingas atskiriems regionams ar laikotarpiams: etnopopulizmas (Madrid 2008), rentinis populizmas (Mazzuca 2013) ar technopopulizmas (de la Torre 2013). Taip atsiranda galimyb kurti kontekstuali populizmo klasifikacij, kurioje atsivelgiama tai, kokiai specifinei socialinei ar ekonominei politikai ar tikslinms rinkj grupms taikoma populistin strategija.
Instrumentinis poiris iš dalies išsprendia ideologini populizmo variacij problem, nes skirtingiems kontekstams taikomi tie patys populistins strategijos principai. Taiau pats politins populistins strategijos kaip konstantos teigimas, netgi apsiribojant tik Piet Amerika, susiduria su akivaizdiais neatitikimais analizuojant populizm empiriškai. Paradoksalu, kad pagrindin strateginio poirio problema yra tai, kas pateikiama kaip jo pagrindinis pranašumas. Ši teorin perspektyva „išvengia heterogeniškumo ir nesugretinamumo, bdingo ideologiniams ir diskur- siniams poiriams, apimantiems tiek Piet Amerikos masinio populizmo atvejus, tiek Europos dešinj ekstremizm“ (Weyland 2017). Taigi strateginio populizmo apibrim nepatenka ne tik gana grietai organizuotos Belgijos „Vlaams Belang“ (liet. „Flamand intereso“) ar Pranc- zijos „Front national“ (liet. Nacionalinio fronto) partijos, bet ir Donaldo Trumpo respublikonai ar Theresos May „Brexit“ kompanija, kuri partiniu neorganizuotumu, akivaizdu, apkaltinti tikrai negalima. Kadangi patys autoriai (pavyzdiui, Weyland 2017) supranta „personalistinio lyderio“ apibrimo aptakum, traukiama papildoma slyga: „<...> strateginje populizmo kon- cepcijoje retorika turi atitikti realyb, <...> skirtumas tarp populist ir ekstremist yra tas, kad dogmatin ideologija natraliai nra populiari masse“ (ten pat; 66). Nors pats R. Weylandas ir neigia poirio populizm, kaip strategij, retroaktyvum, išvada lieka ta pati – populistai yra populistai tada, kai jie populiars. Strateginis poiris nepasilo jokio bdo, kaip išmatuoti, ar konkreti partija yra neorganizuotas mases, „trauk visus“ (angl. catch all), orientuota politin jga, ar dogmatiškai ideologizuota.
Skirties tarp populizmo ir nepopulizmo problem, kuri pripasta ir patys autoriai, bandoma sprsti vairiai. Pavyzdiui, Kennethas Robertsas silo keturi skirting populistins organizacijos form klasifikacij, kuri grindiama pilietins visuomens ir partins sistemos išsivystymo skirtumais vairiose šalyse (Roberts 2006). Taip pat bandoma, taikant Charlesio Ragino kokybins palyginamosios analizs metodus, atskiriems politikams priskirti tam tikrus populistinius koefici- entus, pavyzdiui, Silvio Berlusconi atitiktis populistiniam idealui bt vertinta 1, Jeano-Marie Le Peno – 0, o jo dukters Marine’os Le Pen – 0,66 (Weyland 2017).
48
Pagrindinis strateginio poirio minusas yra tas, kad juo vadovaujantis oportunistiškai pasirenkamas vienas ar kitas populistins strategijos etalonas, neapibriant, kodl btent tai ir yra laikoma tikruoju populizmu. Taip arba atmetami koncepcijos neatitinkantys ištisi regionai ir laikotarpiai, arba nuolat pridedamos papildomos išlygos, neišvengiamai kurianios naujus populizmo apibrimus. Akivaizdu, kad bet kokia politin strategija yra savo laiko produktas, nulemtas geopolitini, ekonomini, technologini ir kit slyg, todl strateginis populizmo apibrimas naudingas velgiant, lyginant ir klasifikuojant skirtingas tendencijas ir atvejus. Taiau jis nesugeba pateikti argumentuotos ir operacionalios paties populizmo apibrties.
Iš esms tos paios problemos apibriant populizmo ir nepopulizmo skirtis galioja ir kitai instrumentins teorijos atšakai, apibrianiai populizm kaip savit retorikos ar komunikacijos stili. Populizmas ia aprašomas kaip tam tikri retorikos elementai, pavyzdiui, škiais paremta, supaprastinta kalba (Deiwiks 2009; 5). Toks apibrimas yra viena pagrindini prieasi, kodl populizmas gauna tokias negatyvias konotacijas. Socialins ir politins problemos, kaip antai nedarbas, mokesi pokyiai ir pan., retai turi paprastus sprendimus, todl populistai kaltinami dirbtinai supaprastinantys sudting socialin ar ekonomin realyb. Iš esms, paskiri diskursyvs elementai populistinje retorikoje naudojami papirkti rinkjams. Pavyzdiui, nagrinjant Silvio Ber- lusconi komunikacij, išskiriama tai, kad jis nuolat pabria, jog „[e]su vienas js“ (Tarchi 2002).
Prie retorins / instrumentins mokyklos galima priskirti ir mokslininkus, kurie tiria politikos perklim televizij ar socialinius tinklus arba politikos „medijavimo“ (angl. mediasation) ir populizmo ryšius (Mazzoleni and Schulz 1999; Mazzoleni, Stewart and Horsfield 2003). To- kios populizmo apibrtys akivaizdiai nra pakankamos, nes bet kuri šiuolaikin politin jga daugiau ar maiau formuoja savo politin diskurs, naudoja tiek supaprastint kalb viešojoje erdvje, tiek socialines medijas. Populistins retorikos apibrties problemas bent iš dalies bando sprsti kiekybiniais diskurso analizs metodais paremti tyrimai, nagrinjantys populistini element danum politik kalbose (Hawkins 2009; Cranmer 2011). Bet tai nesprendia esmins instrumentins populizmo konceptualizacijos problemos – tautologiškumo. A priori pasirinkti populistins retorikos elementai pateikiami rodant paties populizmo buvim ar nebuvim, taiau niekaip neatsakoma klausim, kodl btent jie charakterizuoja pat populizmo fenomen.
1.3. Populizmas kaip ideologija
Iš pirmo vilgsnio populizmo kaip ideologijos teorinis apibrimas neatrodo labai perspektyvus, nes akivaizdu, kad vairios populistins partijos atstovauja faktiškai visam ideologiniam spektrui nuo kairs iki dešins, nuo liberalizmo iki konservatizmo. Nepaisant to, kartu su diskursyviu populizmo apibrimu tai yra bene labiausiai populiarjanti populizmo teorinio apibrimo kryptis (Stanley 2008; Moffitt and Tormey 2014). takingiausi šios krypties atstovai Casas Mudde’as ir Margareta Canovan. Jie populizmo ideologin nenuoseklum šalina apibrdami populizm kaip išretjusi ideologij (angl. thin-centered ideology). Tai – ideologija, kuri padalija visuomen dvi antagonistines grupes, liaudis prieš elit, ir teigia, kad politika turt remtis tiesiogine moni valios išraiška (Mudde 2004; 543). M. Canovan toki išretjusi ideologij vadina demokratine, kuri suprantama kaip suverenios liaudies, o ne politik, biurokrat ar teisj valdymas (Canovan 2002; 33).
49
Toks ideologij apibrimas remiasi Michaelio Freedeno (1996) ideologij morfologija, kur ideologijos skirstomos atsivelgiant jas sudaranias pagrindines (angl. core), gretutines (angl. adjacent) ir periferines koncepcijas. Pavyzdiui, pagrindin liberalizmo koncepcija yra laisv, gretutins koncepcijos – mogaus teiss ir demokratija, o periferin – nacionalizmas (Aslanidis 2015). Kiekvienas ideologinis sitikinimas gauna konkrei reikšm „keliaudamas“ nuo centro periferij. Kad ir koki konkrei išraišk bt gavs konkretus sitikinimas, jis turi išlaikyti pagrindins koncepcijos ini. Pavyzdiui, jeigu liberalus sitikinimas nra susijs su laisve, tai jis „sukelt pagrst abejoni, ar jis iš tikrj yra liberalus“ (Freeden 2013; 125). Šis apibdinimas galioja tirštosioms ideologijoms (angl. thick-centered), tokioms kaip jau mintas liberalizmas, socializmas ar konservatizmas. Blankiosios ideologijos nuo j skiriasi „sumajusia vidine integracija“ (Freeden 1996; 485) ir „ribotu pagrindu, apimaniu maiau kaimynini ir periferini koncepcij“ (Freeden 2001; 203). Išretjusi ideologija „turi ribotas ambicijas ir apimt“, todl „negali nuosekliai atsakyti visus politinius visuomenje kylanius klausimus“ (Freeden 1996; 545–546). Kaip tokios ideologijos pavyzdius autorius mini nacionalizm, feminizm, ekologini judjim programines idjas.
Populizmo kaip išretjusios ideologijos teorija kritikuotina dviem aspektais. Pirma, kritikuo- tinas pats M. Freedeno apibrimas, antra, šio apibrimo pritaikymas populizmui. M. Freedenas niekur nuosekliai neaprašo poymi, kurie leist jo klasifikacijos svokas operacionalizuoti ir tiksliai nustatyti, kuri ideologija yra išretjusi, o kuri tirštoji. Paliekama erdv interpretacijoms atsivelgiant tai, k tyrjas laiko didele ar maa integracija ar ideologijos gebjimu pateikti sprendimo kryptis visoms visuomenje kylanioms problemoms. Iš kitos puss, išretjusi ideologij sraš gali patekti faktiškai bet koks -izmas – antiglobalizmas, euroskepticizmas, militarizmas ir t. t. Netgi pai C. Mudde’o ir M. Canovan naudojamos populizmo ideologijos sudedamosios dalys, tokios kaip antielitizmas, gali bti laikomos atskiromis išretjusiomis ideologijomis.
Jeigu populizm vis dlto laikytume išretjusia ideologija, tokia teorin apibrtis turt leisti palyginti populizm su kitomis panašiomis ideologijomis. Tai yra gana sunkiai sivaizduojama, nes patys populistai labai retai save identifikuoja kaip populistus, jie visada yra ir dar kakas (nacionalistai, euroskeptikai ar pan.). Netgi imant esmin antielitistin populizmo dmen, metodologinis nuoseklumas reikalaut, kad ir jos antitez – elitizmas – bt savotiška išretjusi ideologija. Taiau akivaizdu, kad taip nra.
Populizmo kaip ideologijos apibrimas iš esms yra esencialistinis, nepaliekantis joki mišri variant – politin partija arba jos lyderis yra arba nra populistas. Šis apibrimas pripasta tik tam tikras subkategorijas: neoliberalus populizmas, nacionalinis populizmas, agrarinis populizmas ir t. t. (Mudde and Rovira Kaltwasser 2013). Taip atsisakoma bet kokio laipsniškumo. Taiau daugyb tyrim, taikani paias vairiausiais metodologijas, pateikia priešingus rezultatus ir diagnozuoja btent laipsnišk populizmo prigimt (Jagers and Walgrave 2007; Hawkins 2009; Bernhard 2015; Pauwels and Rooduijn 2015). Paradoksalu, kad daugelis t tyrim operaciona- lizavo btent C. Mudde’o ir M. Canovan silomas kategorijas (Aslanidis 2015; 5), taiau atmet esmines paios teorins apibrties prielaidas.
50
ISSN 1392-3358 eISSN 2335-8890 Sociologija. Mintis ir veiksmas
Šis neatitikimas tarp teorijos ir tyrim veikiamas atsisakant idiosinkretiško populizmo, kaip išretjusios ideologijos, apibrimo ir laikant tyrintoj išskiriamus ideologijos elementus populistinio diskurso sudedamosiomis dalimis. M. Canovan atmeta toki galimyb, teigdama, kad:
Diskursas – tam tikra kalba ir retorika, tam tikras paprastumo ir tiesumo stilius ar specifins politins nuotaikos komunikacija. Toks diskursas gali bti nagrinjamas, taiau ne vien tik jis. Populizmas taip pat turi centrines koncepcijas, kurias laiko prioritetinmis – demokratija, moni suverenumas, daugumos valdia. J negalima atmesti kaip tuši retorini frazi, <...> tai yra ilgos vakarietiškos demokratins tradicijos tsa. (Canovan 2002; 33)
Iš esms M. Canovan diskursu laiko populistin retorik, kuri jau aptarta ankstesniame po- skyryje apie instrumentines / retorines populizmo teorijas. E. Laclau poststruktralistin diskurso teorija, kuri detaliau pristatoma kitame skyriuje, nelaiko paties diskurso išimtinai retoriniu fenomenu. Ji remiasi prielaida, kad bet kuris diskursas turi sau bding logik ir pagrindines svokas. Netgi pati ideologija iš esms laikoma diskursu. Toks poiris niekaip neprieštarauja M. Canovan išsakomai diskurso kritikai, bet, priešingai, padeda išvengti anksiau aptart konceptuali ir metodologinio nuoseklumo problem.
2. Diskursyvi populizmo logika
2.1. E. Laclau ir C. Mouffe poststruktralistin diskurso teorija
Poststruktralistin diskurso teorija nuo lingvistini diskurso modeli skiriasi dviem pagrindi- niais aspektais. Pirma, socialini santyki sistema ia nra laikoma grynai lingvistiniu fenomenu. Diskursyvi struktra yra artikuliacin praktika, kuri sudaro ir organizuoja socialinius santykius, o ne paprasiausiai kognityvi ar kontempliacin realyb. E. Laclau ir C. Mouffe taip pat atmeta kalbos kaip stabilios, nekintanios ir visumins struktros apibrim. Poststruktralistinje teorijoje socialinis laukas suprantamas kaip proces tinklas, kuriame kuriamos reikšms (Jorgensen and Phillips 2002; 25).
Artikuliacija yra bet kokia praktika, kuri tarp element sukuria ryšius, keiianius j identitet. Dl tokios artikuliacins praktikos atsiradusi visuma ir yra vadinama diskursu. Diskurso teorija skirta nagrinti, kaip sukuriama ir keiiama diskurso formos struktra. Tai daroma tiriant,
51
kaip artikuliacijos gamina, reprodukuoja, kvestionuoja ir transformuoja diskursus. E. Laclau ir C. Mouffe skiria atsitiktinius elementus, esanius diskurso lauke, ir btinus momentus, esanius konkreiame diskurse. Skirtingos diskurso pozicijos, atsiradusios artikuliacijos metu, vadinamos momentais.
Visi diskursai gali bti formuojami pasitelkiant dvi pagrindines logikas: skirtum ir lygiaver- tiškumo. Skirtum logika reiškia bd, kuriuo sujungiami diskurso momentai per j savitarpio skirtumus. Taip sukuriama santyki visuma, o skirtuminiai santykiai tarp diskursyvi moment yra esminiai apibriant paties diskurso identitet. Lygiavertiškumo logika iš skirting element konstruoja lygiaveri identitet grandin, kuri išreiškia tam tikr ši identitet panašum. Taiau tai nereiškia, kad yra sukuriamas vienas bendras identitetas tarp lygiaveri identitet: jie yra panašs vienu aspektu, bet skirtingi kitais. Kaip pavyzd galima pateikti Didiosios Britanijos konservatori ir leiborist partijas. Jos savo identitet kuria išryškindamos abipusius skirtumus, taiau Antrojo pasaulinio karo metais suvienijo pajgas vadovaudamosi lygiavertiškumo logika, taip išreikšdamos savo principin ir vienijant nesutapim su nacistine ideologija (Howarth 2000; 103).
Santykis tarp skirtum ir lygiavertiškumo logik yra neišsprendiamas. Diskursyvius iden- titetus apibdina tiek j enkl grandins, kurios pabria skirtumin vert, tiek enkl grandins, kurios pabria lygiavertiškum. Politinse kovose, siekiant skms, dominuoja viena iš ši logik. Lygiavertiškumo logikos dominavimas supaprastina socialin ir politin erdv, ribodamas skirtum svarb. Skirtum aukojimas dl panašum reiškia prasms praradim, nes prasm yra neišvengiamai susijusi su skirtumais (Laclau and Mouffe 2001 [1985]; 97).
Kiekvienas konkretus diskursas yra sukuriamas kaip bandymas dominuoti diskursyvumo lauke pleiant enkl grandines, kurios iš dalies fiksuoja prasm. Tokie privilegijuoti diskursyvs taškai, kuriuose reikšm yra iš dalies fiksuota, vadinami mazginiais taškais. Aplink juos yra sutvarkomi kiti taškai, kurie gauna savo prasm susiejus juos su mazginiu tašku. Tai yra tušias signifikantas arba grynasis enklas be referento. Tokius mazginius taškus kaip Dievas, tauta, demokratija ar klas charakterizuoja ne j prasms gilumas, bet savotiška turinio tuštuma, kuri leidia struktriškai apimti diskurs.
2.2. Populistinis diskursas kaip kolektyvinio identiteto formavimosi logika
Prieš apibriant populizmo reiškin, reikia pasirinkti minimal analizs objekt. Jeigu tokiu objektu laikytume grup, tada populizmas bt ideologija arba mobilizacijos tipas, apibdinantis jau apibrt vienet, – tam tikra grups išraiška, kuri atskira nuo paios socialins realybs. Toks poiris sukelt jau mintas populizmo teorins apibrties problemas – vairi deskriptyvi savybi vardijim, neleidiant suformuluoti bent kiek operacionalaus apibrimo. Kita galimyb yra laikyti populizm logika, kuria vadovaujantis ir kuriama pati grup. Liaudis nra kokia nors ideologin išraiška, bet reals ryšiai tarp socialini veikj. Tai yra vienas, taiau, inoma, ne vienintelis bdas kurti grups vieningum. Todl, norint apibrti btent populistins artikuliacijos savitum, mums reikia maesni analitini vienet negu grups.
Tiriant liaudies politinio subjekto krim, maiausias analizs vienetas bt politinio reikalavimo kategorija. sivaizduokime grup moni, kuriuos vienija tam tikras nepasitenkinimas.
52
Pavyzdiui, tai galt bti mokytojai, kurie nepatenkinti jiems mokamais atlyginimais. Jeigu j reikalavimas pakelti algas yra patenkinamas, viskas tuo ir pasibaigia. Jeigu ne, kitos „kaimynins“ grups, tarkime, pensininkai ar policininkai, kurios lygiai taip pat turi nepatenkint reikalavim, gali bti pradtos suvokti kaip sjungininks. Jeigu laikui bgant institucin sistema nesugeba su tais reikalavimais susitvarkyti skirtuminiu bdu (patenkinant kiekvien reikalavim atskirai nuo kit), tarp j susidaro lygiavertiškumo grandin, kuri gali sukurti antagonistin linij tarp institucins sistemos ir „moni“. Reikalavimai, kurie, nesvarbu, ar yra patenkinami, ar ne, lieka izoliuoti, E. Laclau teorijoje vadinami demokratiniais reikalavimais. O grup reikalavim, kurie, naudodamiesi lygiavertiškumo grandine, sukuria platesn socialin subjektyvum – populistiniais reikalavimais. Btent jie apibria „mones“ kaip potencial istorin ir politin veikj. Taip galime apibrti pirmas dvi populizmo atsiradimo prielaidas:
1) Antagonistins priešpriešos tarp „moni“ ir institucins galios atsiradimas. 2) Lygiaveri reikalavim artikuliacija, kuri leidia sukurti „moni“ subjekt. Treioji prielaida atsiranda tada, kai politin mobilizacija pasiekia aukštesn lyg. Tai vairi
reikalavim, kuri lygiavertiškumas iki šio taško tebuvo suvokiamas kaip miglotas solidarumo jausmas, susiejimas (Laclau 2005; 72–77).
Demokratiniai reikalavimai nepatenka lygiavertiškumo grandines dl to, kad jie yra patenkinami. Tokie reikalavimai traukiami institucin / skirtumin socialin tikrov. Taigi ji yra kuriama dviem bdais: 1) arba tvirtinant partikuliarum (partikuliaraus reikalavimo), kurio ryšiai su kitais partikuliarumais yra skirtumins prigimties (pabriama ne bendryst, bet skirtumai), arba 2) iš dalies atsisakant partikuliarumo ir pabriant, kad visi partikuliarumai pasiymi tam tikru lygiavertiškumu. Antrasis bdas numato antagonistins perskyros susidarym, o pirmasis – ne. Kaip minta, pirmasis socialins tikrovs krimo bdas E. Laclau teorijoje vadinamas skirtum logika, antrasis – lygiavertiškumo.
Tiek skirtumai, tiek lygiavertiškumai nuolat veikia vieni kitus. Pavyzdiui, idealiai veikianioje gerovs valstybje tik skirtum logika pripastama kaip legitimus bdas kurti socialin tikrov. Tokioje visuomenje, kuri suvokiama kaip nuolat besipleianti sistema, kurioje su visais socia- liniais reikalavimais susidorojama skirtingai, nra jokios galimybs sukurti vidin antagonizm. Nemanoma tokios visuomens atskirti nuo jos paios. Gerovs valstybei kenkiantys reiškiniai – tokie kaip nekontroliuojamas kapitalizmas ar finans rinkos – leidia j palaikantiems monms nebent kurti kolektyvinius lygiavertiškumo logika paremtus darinius, kurie bt orientuoti išor – gint valstyb nuo išorini grsmi. Iš lygiavertiškumo logikos poirio taško situacija yra panaši. Lygiavertiškumas gali susilpninti skirtumus, bet negali j panaikinti.
Skirtum tarp populistins ir institucins bendrysts E. Laclau randa hegemonini signifikant arba mazgini tašk, aplink kuriuos struktruojamos diskursyvios formacijos, išraiškose. Tiek skirtumai, tiek lygiavertiškumai egzistuoja abiem atvejais, taiau instituciniu atveju diskursyvios formacijos ribas bandoma sutapatinti su paios visuomens ribomis. Skirtum principas pats tampa dominuojaniu lygiateisiškumu homogeniškoje socialinje erdvje. Populizmo atveju vyksta atvirkštinis procesas, antagonizmas skaido visuomen dvi stovyklas. Liaudis šiuo atveju yra kakas maiau u vis visuomens nari visum; tai yra dalinis komponentas, kuris siekia bti
53
suvokiamas kaip legitimi visuma. Kad atsirast liaudis – plebjai (šiuo atveju reiškiantys pai „nepatenkintj“ kategorij), jie turi teigti, jog jie yra vienintelis legitimus populus – partikuliarumas, kuris nori veikti kaip visuma. Instituciniame diskurse skirtumai yra vienintelis legitimus lygiavertiškumas – visi skirtumai lygiavertiškai valids platesnje visumoje.
Populizmas padalija socialin scen dvi stovyklas. Perskyra numato, kad atsiranda privilegijuoti signifikantai (mazginiai taškai), kurie savyje kondensuoja visos antagonistins stovyklos signifikaci- j. Tai apima tiek priešišk poli (pavadint reimu, oligarchija, elitu ar pan.), tiek besipriešinanius autsaiderius (liaud, taut ar pan.). Šie privilegijuot signifikant pavadinimai gali gauti paias vairiausias, kartais paradoksalias prasmes ir varijuoja priklausomai nuo konteksto. Mazgini tašk kondensacijos procese reikia skirti du dalykus: ontologin diskursyviai konstruojamos socialins perskyros vaidmen ir ontin turin, kuris kai kuriomis aplinkybmis vaidina t vaidmen. Tam tikru metu ontinis turinys gali išnaudoti visas galimybes atlikti t vaid men, nepanaikinant paios perskyros reikalingumo. Kadangi santykis tarp ontiško turinio ir ontologins funkcijos yra neapibrtas, ši funkcij gali atlikti signifikantai, gaunantys radikaliai priešing politin prasm. Todl tarp kairiojo ir dešiniojo populizmo egzistuoja „niekieno em“, kuri konkrets politiniai judjimai danai kerta.
Susidarant lygiavertiškumo grandinei turi atsirasti kakoks vardiklis, prasminantis vis judjim. Kadangi jis turi atsirasti iš paties judjimo (reikalavim grandins) vidaus, jis tegali bti partikuliarus reikalavimas, kuris tik dl tinkamai susiklosiusi aplinkybi gauna pagrindin vaidmen. Pavyzdiui, subyrjus Soviet Sjungai, laisva rinka Ryt Europos valstybms reišk kur kas daugiau negu ekonomin sistem. Per lygiavertiškumo grandines šis simbolis apm ir biurokratinio valdymo pabaig, pilietines teises ir pan. Kuo silpnesnis yra toks reikalavimas, tuo labiau jis priklauso6 nuo likusios populizmo grandins reikalavim; ir priešingai, kuo jis yra stipresnis, tuo j maiau veikia lygiavertiškumo artikuliacijos. Tokios reikalavim tarpusavio priklausomybs nutraukimas gali dezintegruoti vis populistin judjim.
Lygiavertiškumo grandins reikalavim nesieja joks pozityvus santykis, išskyrus tai, kad reikalavimai lieka nepatenkinti. Pavyzdiui, radikalios visuomens suiruts metu daniausiai pasigirsta reikalavim vesti tvark, o kokia konkreiai tai bus tvarka, yra antraeils svarbos dalykas (galima paimti ir kitus panašius terminus – tiesa, laisv ar lygyb). Apibrti reikalaujam „tvark“ bt laiko švaistymas. Semantinis toki termin vaidmuo nra formuoti pozityv turin, panašs terminai funkcionuoja kaip visuomens pilnatvs, kurios nra, vardijimas. Tai yra btent tušti, o ne abstrakts terminai. Pavyzdiui, diskusija, ar „teisinga“ visuomen gali bti pasiekta vedus fašistin arba socialistin tvark, nemanoma net pasitelkiant login dedukcij ar prieš tai abiem pusms susitarus dl priimtino termino „teisingumas“ reikšms. Grandys, susiejanios diskursyvius elementus šiuose terminuose, yra ne logins / konceptualios, bet atribucins / performatyvios.
Tušias signifikant, kurie suvienija populistin stovykl, pobdis nra susijs su ideologiniu ar politiniu naivumu ar neišsivystymu. Tai reiškia elementar fakt, kad bet kokia populistin
6 Reikalavimo silpnumas ar stiprumas šiuo atveju reiškia jo mobilizacin potencial: kiek, atskirtas nuo kit reikalavim, jis yra svarbus mobilizuojamai visuomens grupei.
54
manifestacija vyksta radikaliai heterogeniškoje socialinje aplinkoje. Populistiniai simboliai, inoma, atspindi kai kuriuos demokratinius reikalavimus, taiau pats išraiškos mediumas negali bti redukuojamas juos (Laclau 2005; 93–100).
Populizmas nra politinio judjimo tipas, kur galima apibrti pagal j sudarani asmen socialines ar ekonomines charakteristikas ar pagal ideologin orientacij. Tai yra politin logika. Logika yra savito horizonto krimo taisykli rinkinys, kuriame vieni objektai yra reprezentuo- jami, o kiti atmetami. Galima kalbti apie rinkos logik, teiss logik, ekologin logik ar netgi šachmat logik, taiau politin logika turi kai k specifiško. Tai yra socialin logika, susijusi su paklusimu taisyklms. Politin logika siejasi su socialumo krimu, kuris apima socialinius reikalavimus ir implikuoja socialinius pokyius. Pokyiai, savo ruotu, vyksta per lygiavertiškumo ir skirtum artikuliacijas. Kai lygiavertiškumo artikuliacijos apima daugel reikalavim ir sukuria visuomenje antagonizm, nukreipt prieš institucionalizuot7 „kit“, nesvarbu, kokias ideologines ar socialines konotacijas šie reikalavimai apimt, gimsta populizmas.
2.3. Operacionalizavimo perspektyvos
E. Laclau populizmo teorija yra metateorin ir leidia suprasti, kaip kuriamas populistinis identitetas. Taiau pats E. Laclau nepateikia joki empirini indikatori ar modeli, kaip jo teorij pritaikyti konkretiems tyrimams. Btent toks abstraktumas danai vardijamas kaip pagrindin šios teorijos silpnyb (Aslanidis 2015). Mano nuomone, abstraktumas ne tik nra teorijos silpnoji vieta, bet, atvirkšiai, leidia ieškoti pai vairiausi metodologini sprendini ir pai teorij sieti su kitomis teorinmis perspektyvomis.
Pastaruoju metu populizmo studijose dominuoja kiekybiniais metodais paremti diskurso analizs tyrimai, kurie atskleidia populistinio diskurso laipsniškum (Jagers and Walgrave 2007; Hawkins 2009; Deegan-Krause and Haughton 2009; Reungoat 2010; Pauwels 2011; Rooduijn and Pauwels 2011; March 2012). Jie daniausiai konceptualiai grindiami C. Mudde’o ideologiniu modeliu, nors iš esms ir prieštarauja jo prielaidoms (r. 1.3 poskyr). Šiose studijose taikomas metodologijas bt galima pritaikyti ir E. Laclau koncepcijai, kartu suteikiant tyrimams didesn teorin pagrindim ir, uuot nagrinjus atsitiktines populistinio diskurso apraiškas, tvirtinti grietesn login / hierarchin model.
Perspektyviai atrodo Pariso Aslanidiso silomas sprendinys (Aslanidis 2015), integruojantis E. Laclau populizmo teorij ir Ervingo Goffmano interpretacines schemas (angl. frames), leidian- ias „lokalizuoti, suvokti, identifikuoti ir vardyti“ (Goffman 1974; 21) sudtingus kasdienybs reiškinius. Interpretacins schemos pateikia diagnoz, identifikuodamos tam tikr socialin vyk kaip problemišk, pasilo prognoz, kaip diagnozuot problem sprsti, ir apibendrina, mo- tyvuodamos imtis korekcini veiksm. Šis teorinis modelis plaiai naudotas tiriant socialinius judjimus, taiau gali bti pritaikytas ir populizmui analizuoti. Populistinis diskursas gali bti suvokiamas kaip savita interpretacin schema, kurioje diagnozuojama problema – „korumpuoti
7 Kaip priešas, inoma, nebtinai vardijama pati institucin sistema. Tai gali bti j „uzurpav“ vidaus ar išors priešai.
55
elitai“, atm suverenum iš liaudies, – o šios problemos sprendimas yra politin mobilizacija, siekiant atgauti valdi (Aslanidis 2015; 12). Skmingos interpretacini schem taikymo strategijos naujai artikuliuoja socialin realyb, pabrdamos jau egzistuojanias vertybes ir kitus kultrinius elementus (Swidler 1986). Toks E. Laclau teorijos papildymas leist bent iš dalies sprsti teorijoje ignoruojam veiksnumo problem. Interpretacija iš principo yra politinis veiksmas, taiau neturi normatyvini oportunizmo implikacij, bding populistins retorikos teoretikams. Kadangi E. Goffmano teorija taikyta tiek socialini judjim tyrimuose (Snow 2014), tiek politins komunikacijos studijose (De Wreese 2012), tiktina, kad ir empirinei populizmo analizei gali bti skmingai pritaikytas bendras ši dviej teorij modelis.
Potenciali operacionalizavimo krypt silo ir Davidas Rearas (2013). Jo teigimu, nors vieno iš kritins diskurso mokyklos pradinink, Normano Fairclough (Fairclough 2003), ir E. Laclau teorijos esmingai skiriasi epistemologiškai, j analitins svokos gali bti suderinamos diskursyvioje teksto analizje. N. Fairclough naudojamos intertekstualumo ir interdiskursyvumo koncepcijos gali bti derinamos su esminiais populistins logikos elementais, tokiais kaip mazginiai taškai ar lygiavertiškumo ir skirtum logikos (Rear 2013). N. Fairclough kritins diskurso analizs metodas plaiai taikomas tiriant populizm (Gale 2004; Ekström, Patrona and Thornborrow 2018) – pasitelkiant skirtingus populizmo teorinius pagrindus. Todl turt bti manoma ši metodologij suderinti, aišku, pirmiausia atmetant jos epistemologines prielaidas, ir su E. Laclau populizmo teorija.
E. Laclau teorin perspektyva, be jau minto C. Mudde’o ideologinio modelio, yra suderinama ir su daugeliu kit anksiau mint populizmo teorini perspektyv. Pavyzdiui, atmetant tai, kad populizmas yra savita politin strategija ar retorika, manoma lygia greta nagrinti ir lyginti tarpusavyje tiek populist naudojamas retorines priemones, tiek charizmatini lyderi vaidmenis jas implikuojant, tiek konkreias politines strategijas. Taip galima bt išskirti konkrei populizmo apraišk specifik atskirais laikotarpiais ar tam tikruose regionuose. Taip pat atsiveria platus laukas derinti E. Laclau teorij su kitomis socialinmis teorijomis, pavyzdiui, tiriant, kokios politins, istorins, ekonomins, socialins ar kultrins tendencijos lm vienoki ar kitoki mazgini tašk susidarym.
3. Atvejo analiz: partija „Drsos kelias“, 2012 metai
Tirdamas konkret atvej, pasirenku kurti nauj analitin tyrimo model, nesistengdamas sieti E. Laclau metateorij su jau egzistuojaniais tyrimo metodais. Toks pasirinkimas argumentuojamas tuo, kad tyrimu nesiekiama diagnozuoti koki nors konkrei populizmo tendencij Lietuvoje ar pasaulyje. Tai yra euristinis modelis, kuriuo siekiama atskleisti šios teorijos operacionalizavimo galimybes, o ne atsakyti konkreius klausimus, susijusius su populizmu.
Silomas analizs modelis remiasi postfundacine diskurso analize (PDA), kuri bdinga Esekso diskurso analizs mokyklai. PDA kaip analitin poir reikia suprasti kaip tyrinjimo program ar paradigm, o ne kaip empirin teorij siaurja šio odio prasme. PDA susideda iš ontologini prielaid, teorini svok ir metodologini princip, o ne tik iš falsifikuojam teigini, sukurt siekiant numatyti ar paaiškinti skirtingas kolektyvini veiksm logikas. PDA analitinis poirio
56
pagrindas yra idja, kad visi objektai ir praktikos yra prasmingi, o šios socialins prasms yra kontekstualios, reliacins ir atsitiktins. Taip pat ji remiasi prielaida, kad visos prasmi sistemos arba diskursai priklauso nuo diskursyvios išors, kuri iš dalies juos kuria, o potencialiai gali ir sunaikinti (Howarth 2005; 317). Reikia pabrti, kad nors PDA domisi specifiniais klausimais, jie nra visiškai savarankiški ar ateoriniai. Priešingai ir skirtingai negu empirizmas ar racionalizmas, tyrimo problemos atsiradimas ir apibrimas visada numato ontologines prielaidas ir diskurso teorijos kategorijas, skirtas pradiniam fenomeno aprašymui.
Diskursas tyrime traktuojamas kaip populistins logikos „repertuaras“, pasiduodantis inter- pretacijai. Kiekvienas toks repertuaras suteikia grupms ir individams btin ištekli tam, kad jie galt artikuliuoti savo tikrovs versijas ir jas perduoti. Tyrjas remiasi prielaida, kad kiekviena rašytinio ar odinio turinio artikuliacija, kol ji skelbiama populistinio projekto vardu, atspindi (ir kartu formuoja) jo diskursyvi realyb.
Kalbant apie empirins mediagos kiek, diskurso analiz nereikalauja didels duomen im- ties. Jos tikslas yra identifikuoti diskursyvius šablonus (šiuo atveju populistins logikos šablon) artikuliacijose, o ne pateikti turinio analiz. Taiau tyrjas gali analizuoti tiek šaltini, kiek jam atrodo naudinga, tol, kol juos galima priskirti paiai grups kuriamai identifikacijai.
Kuriamas tyrimo modelis leidia susitelkti komunikacinius momentus ir iliustruoti konkre- taus atvejo populistin artikuliacij. Silom tyrimo model galima pavaizduoti tokia schema:
Pirminis socialinis reikalavimas (pirmas etapas)
↓ Lygiavertiškumo grandins tarp skirting reikalavim formavimasis
(antras etapas) ↓
Privilegijuot signifikant, ymini antagonistin front, atsiradimas Liaudies identiteto formavimasis
(treias (a) etapas) „Priešo“ identiteto formavimas
(treias (b) etapas) ↓
(4 etapas)
Politins partijos „Drsos kelias“ pasirinkimas analizei motyvuojamas tuo, kad tai bene vienintelis atvejis Lietuvos politinje arenoje, kai slyginai populiari (patekusi Seim) politin jga gimsta iš tam tikr visuomens neramum. Remiuosi prielaida, kad tokia situacija, kai iš minios gimsta nauja politin jga, leidia aiškiau identifikuoti pirminius populistins mobilizacijos formavimosi momentus ir kartu išsamiau atskleisti vis populistin logik. Toks ad hoc, geriausiai tinkanio atvejo pasirinkimas, argumentuotas euristiniu šio tyrimo pobdiu.
57
3.1. Partijos „Drsos kelias“ atsiradimo kontekstas
Politins partijos „Drsos kelias“ steigiamasis susirinkimas vyko 2012 m. saus, o oficialiai ji buvo registruota t pai met kov. Politins partijos sikrimui postm dav vykiai, susij su Drsiaus Kedio vardu ir istorija. 2008 m. Drsius Kedys policijai ir iniasklaidai praneša, kad jo dukt buvo tvirkinama. 2009 m. D. Kedys prokuratrai vardija tariamuosius A. s, teisj J. Furmanavii ir vyr, vardu Aidas, kurie es prievartavo net tik jo, bet ir L. Stanknaits (D. Ke- dio buvusios sugyventins ir jo dukters motinos) sesers V. Naruševiiens dukter. 2009 m. spalio 5 d. Kaune nušaunami J. Furmanaviius ir V. Naruševiien. Pagrindinis tariamasis D. Kedys pasislepia. L. Stanknait ima saugoti policija. L. Stanknaits dukteriai paskiriama D. Kedio sesers Neringos Venckiens globa.
2010 m. kov ir baland vyksta pirmieji D. Kedio artimj organizuoti mitingai Vilniuje ir Kaune, reikalaujantys bausti L. Stanknait ir kitus asmenis, atsakingus u mergaits tvirkinim. 2010 m. baland Kauno rajone randamas D. Kedio lavonas. Paskelbiama, kad jis uvo per nelai- ming atsitikim. steigiamas visuomeninis judjimas „Drsiaus kelias“. Prie protest prisideda ir kiti anksiau steigti judjimai, pavyzdiui, judjimas „U teisingum“ ir Jungtinis demokratinis judjimas. 2010 m. gegu teismas priima sprendim grinti dukter L. Stanknaitei ir nustato dukters gyvenamj viet su motina. N. Venckien ši nutart apskundia. 2011 m. teismas dar kart nusprendia, kad dukt L. Stanknaitei turi bti grinta skubiai ir nustato pasimatym tvark. N. Venckien teismo sprendimo nevykdo. Tuo pat metu Garliavoje, prie D. Kedio tv nam, renkasi vis didesn minia, bandanti ukirsti keli mergaits grinimui motinai. 2012 m. pradioje visuomeninis judjimas „Drsiaus kelias“ virsta partija „Drsos kelias“.
2012 m. kov antstol su L. Stanknaite iš Kedi šeimos nam bando paimti mergait, bet kyla grumtyns ir mergait lieka pas senelius. Prokuratra pradeda ikiteismin tyrim dl teismo sprendimo nevykdymo. 2012 m. gegu policija šturmuoja minios apsupt D. Kedio tv nam ir perduoda mergait L. Stanknaitei. vairiuose Lietuvos miestuose vyksta prieš teissaug nukreipti mitingai. 2012 m. spal vykusiuose Seimo rinkimuose politin partija „Drsos kelias“ laimi 7,98 proc. rinkj bals, suteikiani septynis Seimo nario mandatus. Vienmandatse apylinkse nelaimimas n vienas mandatas.
Reikia paymti, kad Drsiaus Kedio istorijos pradia sutampa su 2008 m. pabaigos pasau- line ekonomikos krize, gerokai pabloginusia ir Lietuvos ekonomin padt. 2009 m. Lietuvos bendrasis vidaus produktas krito 14,6 proc., dramatiškai padidjo viešojo sektoriaus deficitas – nuo 1 202,9 mln. Lt 2007 m. iki 8 401,9 mln. Lt 2009 m. Smarkiai išaugo nedarbas: 2007 m. bedarbi skaiius visoje Lietuvoje siek tik 69 tkst., 2008-aisiais padidjo iki 94 tkst., o 2009-aisiais šokteljo net iki 225 tkst. bedarbi. 2008–2009 m. buvo smarkiai išaugs vidu- tinis bruto darbo umokestis: valstybs sektoriuje – nuo 1 891,90 Lt (2008 m.) iki 2 334,90 Lt (2009 m.); šalies kyje (be individuali moni) – atitinkamai nuo 1 802,10 iki 2 151,70 Lt, o privaiame sektoriuje – nuo 1 755,90 iki 2 058,30 Lt. 2009–2010 m. laikotarpiu jis sumajo kiekviename sektoriuje madaug 100 Lt8. Ekonomikos krizs fone tuometin konservatoriaus
8 Lietuvos statistikos departamento duomenimis: https://www.stat.gov.lt/
A. Kubiliaus vadovaujama vyriausyb vykd taupym orientuotas mokesi reformas, buvo padidinti pridtins verts mokestis (PVM), pelno mokestis, akcizas degalams, cigaretms, alkoholiui. Drauge buvo sumaintas gyventoj pajam mokestis, panaikinta dauguma PVM lengvat (Lukaityt-Vnarauskien 2009).
2009 m. per profesini sjung miting prie Lietuvos Respublikos (LR) Seimo rm, nukreipt prieš šias reformas, vyko vienos didiausi nepriklausomos Lietuvos istorijoje riauši, kai buvo išdauyti Seimo langai ir sulaikytas 151 asmuo. inomas politologas Algis Krupaviius šiuos vykius vertino taip: „<...> velgiant iš laiko perspektyv, piliei veiksmai pirmiausia buvo iššaukti valdios priimt sprendim“ (cit. pagal Tvaskien 2018). Taigi, galima teigti, kad ekonomikos kriz ir su tuo susijusi vyriausybs politika, kai vairiose valdymo srityse buvo mainamos valdios išlaidos ir vykdomos struktrins reformos, turjo didel tak Lietuvos gyventoj politini ir kit valstybs institucij vertinimui. Pavyzdiui, 2008 m. pasitikjimas LR Seimu siek 26 proc., o nuo 2009 m. iki 2011 m. krito tam metui rekordines maumas ir tesiek 8–9 proc. Atitinkamai pasitikjimas vyriausybe nuo 38 proc. 2008 m. krito iki 16 proc. 2009 m. ir 14 proc. 2011 m. (Nakrošis 2017; 95–145).
Tokia ekonomin ir politin situacija leidia daryti prielaid, kad, visuomenei pasiekus kritin nepasitenkinimo ekonomine situacija ir politiniu jos valdymu rib, atsirado palanki situacija ugimti populistinei politinei jgai, kuri deklaruot siekius sutvarkyti „korumpuot sistem“ ir vesti „tvark“.
3.2. Pirminis reikalavimas
E. Laclau populizmo teorijoje minimalus ir pirminis analizs objektas yra tam tikros grups reikalavimas (angl. demand), iškeliamas dar prieš kolektyvino populistinio identiteto susidarym. E. Laclau išskiria dvi šio pirminio reikalavimo stadijas: pageidavim (angl. request) ir pretenzij (angl. claim)9. Skirtum tarp j nusako socialins grups, kuri kelia reikalavimus, sudtis. Pa- geidavimo stadijoje tai yra slyginai izoliuota ir homogeniška grup (pavyzdiui, mokytojai), pateikianti demokratin reikalavim. Pretenzijos stadijoje grup teigia, kad reikalavimas nebuvo patenkintas, ir prie jos dedasi kitos grups (pavyzdiui, gydytojai), o demokratinis reikalavimas palaipsniui tampa populistiniu (Laclau 2005; 73).
Partijos „Drsos kelias“ atveju demokratinio reikalavimo (pageidavimo) etap (tyrimo modelio schemoje pirmas etapas) identifikuoti yra gana paprasta. Išeities tašku galima laikyti pirmsias protesto akcijas ir mitingus, vykusius 2010 m., dar prieš Drsiaus Kedio t. J metu reikalauta „aukšiausi šalies prokuror atstatydinimo“ (Grigaleviius 2010). Skamba prieš pedofilij ir j neva dangstani teissaug nukreipti škiai: „Ištirkite VIP iškrypli byl“; „Neatiduokit mergaits so draugei“; „Pedofilams – STOP! Kiek tavyje Drsiaus?“; „Motin svadautoj teism“ (Garkauskas 2010). Netgi skamba vaik giedama perdaryta Lietuvos himno versija, kurioje reikalaujama susidoroti su pedofilais:
9 Skirtum tarp ši stadij dar galima paaiškinti kaip skirtum tarp paprasto prašymo (pavyzdiui, pakelkite algas) ir reikalavimo pasiaiškinti arba teiginio (pavyzdiui, ši valdia nesugeba pakelti alg, mes turime kak daryti).
59
K. Jonutis. Ernesto Laclau populizmo teorija ir jos operacionalizacija: politins partijos „Drsos kelias“ atvejis
Lietuva, Tvyne ms, Pedofil eme, Iš praeities Tavo sns Vaikus prievartavo. Tegul Tavo valdia eina Vien takais dorybs, Tegul dirba Tavo naudai Ir moni grybei. Tegul saul Lietuvos Pedofilus naikina, Ir šviesa, ir tiesa Ms ingsnius telydi. Tegul meil Lietuvos Dega Drsiaus širdyje, Vardan tos Lietuvos Pedofilai miršta! (Grigaleviius 2010)
Pirmin reikalavim galima apibendrinti kaip reikalavim pašalinti korumpuotos teissaugos atstovus, dangstanius pedofilus. Šis reikalavimas yra skirtas institucinei sistemai – prezidentei (Grigaleviius 2010) arba valdiai bendrai. Gantinai lengva identifikuoti ir grups dalyvius. Pirmuosius mitingus organizuoja D. Kedio krikšto motina, jo teta Audron Skuien, mitin- go dalyviai identifikuojami kaip D. Kedio artimieji, draugai ar kaimynai. Taiau po truput pradeda dtis ir kitos grups: „<...> prieštaringai vertinami politikai – Seimo narys Saulius Sto- ma, radikalios neparlamentins kairij partijos vadovas Algirdas Paleckis, buvs Seimo narys Algimantas Matuleviius, „Jungtinio demokratinio judjimo“ atstovai“ (lrytas.lt 2010). Šioje stadijoje prisidedantys pašalieiai dar nevaidina faktiškai jokio vaidmens ir yra aiški mauma, taiau matyti poymi, kad yra tam tikr grupi, ketinani progai pasitaikius prisidti prie antiinstitucinio protesto.
3.3. Populistinio reikalavimo formavimasis
Antrojo etapo pradi, kai nepatenkintas demokratinis reikalavimas palaipsniui tampa populistinis arba nuo pageidavimo pereinama prie pretenzijos, ymi po Drsiaus Kedio mirties organizuoti mitingai (2010 m. balandis–gegu) ir socialinio judjimo „Drsiaus kelias“ krimas (2010 m. gegu). Jo pabaiga – oficialus partijos deklaracijos paskelbimas (2011 m. rugpjtis). Mitinguose, be pirminio partikuliaraus reikalavimo – „STOP pedofilams“, „Neatiduoti mergaits so draugei!“, „Prokuratra ar kileri tarnyba?“ (Grigaleviius 2010a) ir pan., – pasigirdo ir kur kas abstraktesni pretenzij, kurias skelb judjim palaikantys asmenys: „Mitinge buvo daug kalbama apie D. Kedio nuudym ir apie tai, kad šalies teissaugos sistemoje susiklost dramatiška padtis, akcentuotos ir kitos esmins Lietuvos problemos – skurdas, korupcija, mo- nopolij diktatas“ (Grabauskas-Karoblis 2010); „Oligarch klasei ne – demokratijai, tvarkai ir teisingumui taip“ (Grigaleviius 2010a); „Tursime tiesos, tursime ir duonos“; „Nelieiamj“ kastos, kurioms priklausantys veikjai neteisiami, nors jie vykdo nusikaltimus – grobsto valstybs turt, organizuoja aferas, išnaudoja dirbaniuosius, formuoja pedofil ir kitoki iškrypli tinklus“ (Grabauskas-Karoblis 2010a).
Galima sakyti, tai buvo lygiavertiškumo grandins uuomazgos, kai pradedama iš dalies susijusius reikalavimus teikti bendrame kontekste. Taip pat jau galima identifikuoti besimezgant (dar aiškiai nevardyt) antagonizm tarp masi ir institucionalizuoto „kito“; galima išskirti tam tikrus pirminius korumpuotos ir taisytinos sistemos vardijimus. Pavyzdiui: „Ta sistema, kuri vadiname teisingumo sistema, yra stipriai apirusi ir degradavusi“ (Grabauskas-Karoblis 2010a).
60
Atsiranda pirmi sistemai oponuojani moni bandymai vardyti save: „<...> ia, ši aikšt, susirinko tikrasis elitas, valstybs likimui neabejingi, aktyvs pilieiai“ (ten pat).
Mitinguose skambjo raginimai organizuotis: „Politikas Algimantas Matuleviius sak, kad visoms paangioms jgoms, visiems neabejingiems pilieiams reikia vienytis ir siekti esmini per- main“ (Grabauskas-Karoblis 2010a); „Js rankose yra Lietuvos likimas. Js turite nesiskaidyti kakokias organizacijas, o pradti nauj sjd“ (Grigaleviius 2010a). Jau tada pasigirsta pirmosios (kalbant retroaktyviai) mazginio arba tušio signifikanto artikuliacijos: „Ko ms šalyje labiausiai trksta?“, – moni per garsiakalbius paklaus politikas (S. Stoma). „Teisingumo“, – nedrsiai, taiau gana vieningai sušurmuliavo minia“ (ten pat).
Netrukus (2010 m. gegu) pirminis politinis organizavimasis gauna kontrus – steigiamas visuomeninis judjimas „Drsiaus kelias“10. Judjimo krja ir pirminink buvo D. Kedio teta A. Skuien, o pagrindinis deklaruojamas tikslas – „kova su pedofilija“. Galima teigti, kad šio judjimo ir jo organizuot miting artikuliuojamas diskursas dar neturi visiškai susiformavusio populistinio kolektyvinio identiteto poymi, taiau faktiškai visas j uuomazgas jau galima irti. Jau galima identifikuoti pirmines bsim populistin subjekt besijungianias grupes. Nordami identifikuoti grupes ideologinje perspektyvoje ir susidaryti spd, kokie btent reikalavimai jungiami lygiavertiškumo grandinje, naudosime supaprastint „Political compass“ schem (judejimas.eu 2010), kurioje grups ideologija pozicionuojama atsivelgiant dvi ašis: ekonomin (kairs / dešins) ir socialin (autoritarizmo / libertarizmo). Kadangi šiame straipsnyje nesiekiama gilesnio konkrei atvej ideologinio pozicij suvokimo, manau, kad to visiškai pakanka lygiavertiškumo grandins komponentams atskleisti.
Be Drsiaus Kedio artimj, šios pirmins grups buvo: 1) Jungtinis demokratinis judjimas (JDJ) – buvusio Seimo nario Kstuio ilinsko kurtas
judjimas, kurio pirminis tikslas buvo kova su „LEO lt“ sandoriu11. Judjimas pats turi populistins logikos bruo, nes pagrindiniai jo deklaruojami tikslai yra kova su „oligarchija“, „dirbtinmis monopolijomis“, „korupcija“ (judejimas.eu 2010) ir u „didesn demokratij“. Koki nors nuosekli ideologin judjimo pozicij identifikuoti gana sunku. Taiau, sprendiant iš j tinklalapyje pateikiamos informacijos, jame rekomenduojam tinklalapi propatria.lt, alkas.lt ir jo dalyvi elgsenos tendencij (pavyzdiui, „Jungtinio De- mokratinio Judjimo vliavos plevsuoja visuose patriotiniuose renginiuose“) (judejimas.eu 2010a), judjim galima priskirti dešiniajai tradicionalistinei autoritarizm linkusiai ideologinei krypiai su nuosaikiai kairiaisiais ekonominiais sentimentais.
10 Deja, visuomeninio judjimo internetinis archyvas http://www.drasiauskelias.lt/ vliau, atsira- dus partijai, buvo ištrintas. Dabar pasiekiama ankstyviausia informacija yra tik 2011 m. kovo, t. y. faktiškai sutampa su partijos deklaracijos paskelbimu. Tiesa, kai kurie 2010–2011 m. frag- mentai pasiekiami interneto archyve: https://web.archive.org/
11 LEO LT (Lietuvos elektros organizacija) – 2008 m. steigta nacionalin elektros energetikos bendrov, turjusi pastatyti nauj atomin elektrin. Bendrovs akcijos priklaus privaiai ben- drovei „NDX energija“ ir valstybei. Bendrov išformuota 2009 m. susidarius nepalankioms ekonominms aplinkybms ir kilus visuotiniam nepasitenkinimui dl sandorio skaidrumo ir naudos visuomenei.
3) Buvusio Seimo nario Algimanto Matuleviiaus Tautos ateities forumas. Šio forumo pozicija buvo aiškiausia 2011 m. pradioje, kai jis buvo nusistats prieš visas valdios partijas (ve.lt 2011). Kadangi ilgainiui (2011 m.) forumas virto Tautos vienybs sjunga, kurios tikslai buvo „atgaivinant ms protvi puoseltas aminsias tradicines vertybes, kaip tvirta šeima, dorove grindiama pasaulira“ (tv3.lt 2011), galima j priskirti tradicionalisti- niam / autoritariniam politiniam spektrui. Ekonomiškai judjimas pasiymi nuosaikiai kairiosiomis nuostatomis ir silo pereiti „prie socialiai orientuoto mišrios ekonomikos modelio, kuriame aktyv vaidmen šalies kio vystyme be privatinink prisiima valstyb“ (tv3.lt 2011).
4) Lietuvos pensinink partija, rengianti vairius mitingus, susijusius su pensinink reikalais. Partij galima priskirti dešiniesiems autoritariniams populistams – partijos lyderis Vytautas Jurgis Kadys 2000 m. rinkimuose Seim dalyvavo kartu su kraštutine dešinija Lietuvos nacionaldemokrat partija (Damulyt 2006).
5) Kunigas Jonas Varkala, išreiškiantis tradicionalistin konservatyvi krikšionišk pozicij: kelios ydos labai trukdo Lietuvai – tai godumas, abejingumas ir iškrypimas. Kovos su iškrypimu, su neteisybe simbolis – Drsius Kedys. Jis vienas stojo kov su prievarta. Kaip Drsius išjo vienas, taip ir mes dabar išeiname kov prieš tuos klastingus klanus. Mums reikia išsivaduoti iš stab, iš melo voratinklio. Kai kam ms Konstitucija – tai stabas. Jie sako, kad Konstitucija šventa, bet pagal Konstitucij ms vaikai ir ankai, pabg usien nuo skurdo, nuo neteisybs, jau gali tapti nebe pilieiais. Negerovi daug, bet viltis yra – galsime atkurti Lietuv, laimj rinkimus (Grabauskas-Karoblis 2010b). Kunigas Varkala diagnozuoja pagrindines Lietuvos bdas: „Ms valstyb serga AIDS. Ms kraštas – priklausomas, okupuotas. Okupuota ir valstybs imuniteto sistema, todl reikia kak daryti“ (komentaras.lt 2010). Ir nurodo iš „supuvusi Vakar“ sklindani moralin degradacij: „Planuojamas homoseksuali moni paradas – lyg tai reklama vakarietiško, be tabu sekso, kaip ir vertyb jaunimo akyse galbt ir viliamasi, kad tai taps daugelio jaun moni siekiamybe“ (Jackeviius 2010).
Mitinguose ir protestuose dalyvavo ir kitos organizacijos: Lietuvos moter lyga, Gausi šeim bendrija, nukentjusi nuo teissaugos asmen organizacija „Desperacija“ bei vairs visuomeni- niai veikjai. Jos, nors ir buvo vardijamos tarp dalyvi, aktyviai neartikuliuodavo savo pozicij. Taip pat reikt pabrti, kad ne visos ia esanios grups dalyvavo steigiant partij „Drsos kelias“ ir ne vis j nariai pateko galutin partijos rinkim sraš.
62
3.4. Tušio signifikanto atsiradimas – populistinio diskurso branda
Partijos krimas ymi „Drsos kelio“ kaip kolektyvinio populistinio identiteto mobilizacijos brand. Norint rodyti š teigin, reikia identifikuoti pagrindinius diskursyvius populizmo elementus. Populistinei logikai bdingas antagonistinis visuomens padalijimas numato, kad atsiranda mazginiai taškai, kurie kondensuoja visos antagonistins stovyklos signifikacij. Tai apima tiek priešišk poli, trukdant gyvendinti populistinius reikalavimus, tiek besipriešinanius autsaiderius – liaud.
Pirmin deklaruojama antagonizmo kategorija yra stygius, kuris atsiranda harmoningame socialiniame kontinuume (tyrimo modelio schemoje treias (a) etapas). Liaudies konstravi- mas ir yra bandymas vardyti ši dingusi pilnatv. Kad atsirast liaudis, „nepatenkintieji“ turi teigti, jog jie yra vienintelis legitimus populus – partikuliarumas, kuris nori veikti kaip visuma. Šie „nepatenkintieji“ vardijami kaip „minia“, „runkeliai“, „šunauja“, „patvoriniai“ ir panašiai (neringavenckiene.net 2012). Tai visa visuomen, kuri nepriklauso „Lietuvos elitui“, „valstybi- ninkams“ (neringavenckiene.net 2012). Dalies (paties judjimo), veikianios kaip visuma (visa visuomen), spd daro ir partijos prilyginimas istoriniams Lietuvos tautos susivienijimams:
Vardan šio kilnaus tikslo mes susirinkome iš skirting pilietini ir politini organizacij, iš skirtingos aplinkos, ir tai – ms jga. Nes tikrieji sjdiai ir didieji tikslai priveria pamiršti, kas mus skiria, ir skatina vienytis. Kaip kad vienijoms 1831 ir 1863 met sukilimuose u laisv, kaip ms partizanai vienijosi pasirašydami 1949-j deklaracij, kaip telkms istoriniais 1918 ir 1990 metais nepriklausomybs aktams. Kaip jungms Baltijos keliui ir didvyriškai Sausio 13-ajai. (Drsos kelias – Lietuvos kelias 2012)
Po Garliavos vyki vykusiuose mitinguose vartojami tokie epitetai kaip „Laisvi Lietuvos pilieiai“ (Rasakeviius 2012). Galima konstatuoti aišk betarpiškumo „mes – liaudis“ teigim, esmingai bding populistiniams judjimams.
Taip pat identifikuojami galios atstovai, kurie nepatenkina iškelt reikalavim (tyrimo modelio schemoje treias (b) etapas). Jau steigimo deklaracijoje (2011 m. rugpjtis) priešas, trukdantis ir neleidiantis sivyrauti „visuomens pilnatvei“, gana aiškiai vardytas: tai „korumpuotj klanai“, „Oligarch, tariam „valstybinink“ bei pedofil klanai“, „siauros korumpuotj kastos“ (drasiauskelias.lt 2011). Panaši vardijim galima aptikti ir partijos interneto puslapyje skelbia- muose straipsniuose: „butaforin valstyb, kurioje klesti korumpuoti klanai“ (Grabauskas-Karoblis 2010c.); „L. Bielinis yra rankis ,,valstybinink“ klano vadeiv rankose“ (Grabauskas-Karoblis
2011); „Lietuvoje sigaljo kast sistema“ (Grabauskas-Karoblis 2011a); „Oligarch, latifundi- nink ir gazpromo pinigais išlaikomos partins grupuots pasirod nepaprastai vieningomis“ (neringavenckiene.net 2012); „Apsidairykite apie save gal pagaliau suprasite, kad klanas baigia Jus ir vis valdi pajungti savo nusikalstam plan gyvendinimui“ (neringavenckiene.net 2012). Priešo identitetas suformuluotas aiškiai. Tai – „oligarch klanas“, dl kurio ir kyla visos visuomens blogybs, iškraipanios demokratij
<...> kleptokratij – melu, smurtu ir vagystmis paremt korupcin santvark. Btent tokio pobdio kleptokratija atsakinga u moni skurdinim, u klestinios korupcijos sigaljim, u Lietuvos švietimo ir mokslo sistemos, kultros sferos, sveikatos apsaugos sistemos griovim, ir didiul emigracij – faktiškai masin deportacij Vakarus. (drasiauskelias.lt 2011)
63
Oligarchija yra populiarus populistini judjim priešas, ypa Piet Amerikoje (de la Tor- re 2013), ir ymi neteistai, pasinaudojus valdios sistemos spragomis, praturtjusi ir dabar valdani grup, kurios nariai yra tarpusavyje susij, sudarydami vien klan. „Oligarch klanas“ kondensuoja vis priešiškos stovyklos signifikacij. Šis mazginis taškas, apimantis priešo stovykl, turi savit ontin reikšm. „Drsos kelio“ atveju netgi vardijami atskiri teissaugos pareignai, priskiriami klanui, taiau šis sudaiktinimas tra ideologin mistifkacija arba, S. ieko terminais kalbant, pseudokonkreti priešo figra, prasminanti miglot ir dviprasmišk tuši signifikant (iek 2008; 280).
Oligarchijos svoka siekiama parodyti, kad problema yra ne socialin ar politin sistema ap- skritai, bet j iškraipantys priešiški elementai. Pavyzdiui, Dalia Grybauskait nelaikoma sistemos dalimi: „Netgi Lietuvos Respublikos Prezident Dalia Grybauskait ši met pradioje atvirai pareišk: ,,Lietuv valdo oligarchai ir nusikalstamas pasaulis“ (Grabauskas-Karoblis 2010c). vardijami prezidentei trukdantys priešiški elementai: „Lietuvos politikos olimpe sigaljusi korupcija bei nepotizmas ir ms šalies stambij partij klaninis valdymo stilius“, kuriuos paabojus prasids „skaidresns politins sistemos suformavimas“ (ten pat). Reikia pabrti, kad šis palankumas prezidentei buvo trumpalaikis ir po Garliavos vyki pagrindiniai mitingai vyko btent prie prezidentros, kur partikuliarus „Teisingumo“ arba „Tiesos“ reikalavimas palaipsniui virto tušiu signifikantu, vienijaniu vis judjim.
Kad politin populizmo mobilizacija pasiek aukštesn lyg, rodo tušio signifikanto, kuriuo naudojantis vyksta vairi reikalavim unifikacija, atsiradimas (ketvirtas etapas). Iki šio taško atsiradimo vairi reikalavim lygiavertiškumas tebuvo suvokiamas kaip miglotas solidarumo jausmas. Šiuo atveju šis tušias signifikantas yra „Tiesos“ arba „teisingumo“ reikalavimas. Toks reikalavimas, prie kurio kristalizuojasi populistinis identitetas, yra dviprasmiškas. Iš vienos puss, jis išlieka partikuliarus – teisingumo mergaitei ar išsiaiškinant D. Kedio udik – reikalavimas. Iš kitos puss, jis ymi vis lygiavertišk reikalavim grandin – platesn universal simbol, per kur pajungiami visi kiti reikalavimai: „Valstyb be teisingumo nra demokratin“ (ekspertai.eu
2012); „Nebaudiamumo sigaljimas ir klestjimas, takojantis visas Lietuvos piliei socialini santyki sritis – bene pagrindin ir didiausia Lietuvos emigracijos prieastis. mons bga iš Lietuvos prarad vilt, ir pirmiausia – dl neteisybs“ (drasiasukelias.lt 2012).
Partija savo rinkim programoje savo pirmutin tiksl vardija taip: „Tiesos ir teisingumo atstatymas. Nra tiesos be doros, nra teisingumo be morals. statymas be tiesos yra negyvas, yra tik skeletas“ (ekspertai.eu 2012). Šis „teisingumo“ reikalavimas arba „neteisingumo“, kur sukelia institucin korumpuota sistema, atmetimas ir yra tai, kas vienija vis populistin diskurs. „Drsos kelio“ partijos atveju šios „Tiesos“ kaip tušio signifikanto manifestacijos matomos itin ryškiai, kai kasdien vykstani protesto akcij Daukanto aikštje metu numatyt valand protesto dalyviai kreidelmis ant aikšts grindinio piešdavo ir nuolat atnaujindavo uraš „Tie-SOS“ (buvo leidiamas netgi specialus aikšts laikraštis – „Aikšts inios“) (Aikšts inios 2012).
„Tie-SOS“ uraš vis dar galima laikyti labiau partikuliariu, tiesiogiai su teissaugos „ne- teisingais“ sprendimais susijusiu reikalavimu. O štai aktyvist aikštje sakomos kalbos pateikia abstraktesnes „teisingumo“ interpretacijas: „Mes turime pasilyti Lietuvai tikr alternatyv, o ne dar kart atiduoti savo valstyb avantirist rankas“ (erniauskas 2012); „ms nacionalinis interesas turti brandi, kultring, teising, pasiturini šal, ko mes šiandien labiausiai
64
pasigendam, tai teisingumas“ (15min.lt 2012). Šiuo atveju galima fiksuoti dalin „teisingumo“ atsiskyrim nuo paties partikuliaraus reikalavimo, arba signifikanto atsiejim nuo signifikato. Tai reiškia, kad populizmas pasiek brand. Nors galima sakyti, kad vairius su „Drsos kelio“ vliava veikianius judjimus ir asmenis sieja kai kurie ideologiniai panašumai, esminis ia yra btent tušias „teisingumo“ signifikantas. Šis tuštumas nereiškia jokios pozityvios savybs, bdingos visiems reikalavimas (ar visiems judjimams). „Teisingumo“ terminas funkcionuoja kaip visuomens pilnatvs, kurios nra, vardijimas. Nors bna nurodoma, kas yra „teisinga teissauga“, „teisingas kis“ ar net „teisingos aukštosios mokyklos“ (ekspertai.eu 2012), kaip minta, lygiavertiškumo grandin išreiškiama per š bendr element ne todl, kad tai abstrakti bendra savyb, kuri slepiasi po visais „teisingumais“, bet todl, kad tai yra performatyvi operacija, kuri kuria pai grandin.
Tai nereiškia, kad partikuliarus reikalavimas išnyksta. Priešingai, galima daryti prielaid, kad šiuo atveju partikuliarus reikalavimas diskurse yra stiprus ir jo priklausomyb nuo lygiavertiškumo artikuliacijos yra maesn. 2012 m. rinkim Seim reklamose nuolat akcentuojami Garliavos vykiai (Neringa Venckiene 2012), plakatuose vyrauja aliuzijos Drsi Ked (komentaras.lt 2012), netgi kuriamas btent Garliavos vykiams ir vliau vykusiems protestams skirtas interneto puslapis www.tiesos.lt.
Tolesn „Drsos kelio“ išnykim12 iš politins Lietuvos arenos galima paaiškinti keletu prielaid. Vis pirma, tai paios „tiesos“ tušio signifikanto per didelis susaistymas su pirminiu prieš pedofilij nukreiptu reikalavimu. Natralu, kad šis specifinis reikalavimas negaljo bti aktualus rinkjams ilgesn laik, o jokios alternatyvos „Drsos kelio“ diskursas nesugebjo pasilyti. Antra, bet kokia populistin logik naudojanti partija, pakliuvusi Seim, bent iš dalies institucionalizuojasi. Pabuvus valdioje, kad ir ne valdaniojoje koalicijoje, gantinai sunku diskursyviai artikuliuoti antagonistin visuomens padalijim dvi stovyklas, nors, kaip parodo Silvio Berlusconi diskursas Italijoje, vis dar manoma. Tam iš esms reikia stiprios lyderio pozicijos, kuri dl faktini aplinkybi, kai prieš N. Venckien buvo pradtas teisminis procesas ir ji pabgo JAV, „Drsos kelio“ atveju tapo tušia.
Kaip rodo europins tendencijos, gyvybingesns ir skms lydimos yra tos populistine logika paremtus diskursus kurianios partijos, kurios, nors ir bdamos ideologiškai nenuoseklios, sugeba antagonizm liaudis vs „priešai“ ideologizuoti. Ar tai bt dešinysis nacionalizmas (pavyzdiui, Lenkijos „Teiss ir teisingumo“ ar Vengrijos „Fidesz“ partijos), ar kairysis antineoliberalizmas (pavyzdiui, Graikijos „Syriza“ ar Ispanijos „Pegida“ partijos). Toks, kad ir dalinis, ideologizavi- mas leidia kur kas nuosekliau vis naujus visuomenje kylanius reikalavimus prasmingai jungti lygiavertiškumo grandines. Nors „Drsos kelio“ ir 2008 m. Seim patekusios A. Valinsko vadovaujamos Tautos prisiklimo partijos“13 diskursai nra panašs, j likimus vienija btent šio ideologinio elemento neartikuliavimas, ilgainiui lemiantis paties politinio subjekto išnykim.
12 Partija formaliai vis dar egzistuoja, taiau 2016 m. Seimo rinkimuose nelaimjo n vienos vietos Seime, o iš viso tesulauk 3,498 balso.
13 ietuvos pramog verslo atstovo A. Valinsko vadovaujama Tautos prisiklimo partija kurta 2008 m. birel, likus keturiems mnesiams iki 2008 m. rinkim Seim. Daugiamandatse apylinkse partija gavo 15,09 proc. rinkj bals, suteikiani 13 mandat, taip pat 3 mandatus iškovojo vienmandatse apylinkse. 2009 m. partija skilo frakcijas, o 2011 m. nustojo egzistuoti.
65
Apibendrinimai
Toks populizmo apibrimas leidia išvengti kitoms populizmo teorinms apibrtims bding problem. Koncepcija yra universaliai pritaikoma – nepriklausoma nuo vienokio ar kitokio „populistinio“ empirinio turinio, bdingo atskiroms politinms struktroms ar laikotarpiams. Kartu, niekaip neribojanti ši tendencij tyrimo, neprimetanti iš anksto apibrto modelio, ji yra formalistin, o ne deskriptyvi. Tai leidia išvengti pritaikomumo problem, bding tautologiškai sukuriamiems populistiniams etalonams, kai nuolat ieškoma, kaip bendr populistini judjim klasifikacij traukti naujas išimtis. Ji iš principo nra esencialistin, todl puikiai suderinama su populizmo laipsniškumu, kuris pagrindiamas empiriniais duomenimis. Tai reiškia, kad konkretus politinis diskursas tam tikru laikotarpiu gali labiau arba maiau atitikti populistin logik, o ne bti kategoriškai priskirtas populizmui arba nepopulizmui. Galiausiai ji nra normatyvin, todl nenurodo jokio išankstini politini populizmo implikacij, o tai leidia paiam mokslininkui interpretuoti populizmo ir kit politini ar socialini proces (pavyzdiui, demokratijos) santyk.
Straipsnyje nagrintas politins partijos „Drsos kelias“ atvejis patvirtino prielaid, kad šios partijos diskursas nagrintu laikotarpiu puikiai iliustruoja E. Laclau konceptualizuot populistinio diskurso logik. Galima identifikuoti visus populistinio diskurso formavimosi etapus, pradedant demokratiniu reikalavimu, antagonizmu tarp „moni“ ir institucins sistemos, ir baigiant tušiu „teisingumo“ signifikantu, apimaniu vis populistin lygiavertiškumo grandin. Galima daryti prielaid, kad silomas tyrimo modelis tikt ir kitoms Lietuvos politinms partijoms tirti, siekiant pavaizduoti lietuviškojo populizmo politin emlap.
Literatra
Aleknonis, Gintaras; Matkeviien, Renata. 2016. „Populism in Lithuania: Defining the Research Tra- dition“, Baltic Journal of Law and Politics 9 (1): 27–48. https://doi.org/10.1515/bjlp-2016-0002
Aslanidis, Paris. 2015. „Is Populism an Ideology? A Refutation and a New Perspective“, Political Studies 64 (1): 88–104. https://doi.org/10.1111/1467-9248.12224
Bernhard, Laurent; Kriesi, Hanspeter; Weber, Edward. 2015. „The Populist Discourse of the Swiss Peo- ple’s Party“ in Hanspeter Kriesi and Takis S. Pappas (eds.) European Populism in the Shadow of the Great Recession. Colchester: ECPR Press: 125–140. https://doi.org/10.7458/spp2016819406
Canovan, Margaret. 1981. Populism. London: Junction Books. Canovan, Margaret. 2002. „Taking Politics to the People: Populism as the Ideology of Democracy“ in
Yves Mény and Yves Surel (eds.) Democracies and the Populist Challenge. New York: Palgrave: 25–44. https://doi.org/10.1057/9781403920072_2
Dahrendorf, Ralf. 2003. „Acht Anmerkungen zum Populismus“, Transit. Europäische Revue 25: 156– 163. https://doi.org/10.1111/j.1747-1346.2009.00200.x
Deegan-Krause, Kevin; Haughton, Tim. 2009. „Toward a More Useful Conceptualization of Populism: Types and Degrees of Populist Appeals in the Case of Slovakia“, Politics and Policy 37 (4): 821–841.
Deiwiks, Christa. 2009. „Populism“, Living Reviews in Democracy 1: 1–9. Ekström, Mats; Patrona, Marianna; Thornborrow, Joanna. 2018. „Right-wing Populism and the Dy-
namics of Style: A Discourse-analytic Perspective on Mediated Political Performances“, Palgrave Communications 4 (83): 1–11. https://doi.org/10.1057/s41599-018-0132-6
Fairclough, Norman. 2003. Analysing Discourse: Textual Analysis for Social Research. Abingdon: Rout- ledge.
Freeden, Michael. 1996. Ideologies and Political Theory: A Conceptual Approach. Oxford: Oxford Uni- versity Press.
Freeden, Michael. 2001. „Political Ideologies in Substance and Method: Appraising a Transformation“ in Michael Freeden (ed.) Reassessing Political Ideologies: The Durability of Dissent. London: Rout- ledge: 1–12. https://doi.org/10.1093/019829414x.001.0001
Freeden, Michael. 2013. „The Morphological Analysis of Ideology“, in Michael Freeden, Lyman Tower Sargent and Marc Stears (eds.) The Oxford Handbook of Political Ideologies. Oxford: Oxford Univer- sity Press: 115–138. https://doi.org/10.1093/oxfordhb/9780199585977.013.0034
Gale, Peter. 2004. „The Refugee Crisis and Fear Populist Politics and Media Discourse“, Journal of Sociology 40 (4): 321–340. https://doi.org/10.1177/1440783304048378
Germani, Gino. 1978. Authoritarianism, Fascism and National Populism. New York: Transaction Books. Gidron, Noam; Bonikowski, Bart. 2013. „Varieties of Populism: Literature Review and Research Agen-
da“, Weatherhead Working Paper Series No. 13-0004. https://doi.org/10.2139/ssrn.2459387 Goffman, Erving. 1974. Frame Analysis: An Essay on the Organization of Experience. Boston: Northeast-
ern University Press. Hawkins, Kirk A. 2009. „Is Chavez Populist? Measuring Populist Discourse in Comparative Perspective“,
Comparative Political Studies 42 (8): 1040–1067. https://doi.org/10.1177/0010414009331721 Houwen, Tim. 2013. Reclaiming Power for the People: Populism in Democracy. Nijmegen: UB Nijmegen. Howarth, David. 2000. Discourse. Philadelphia: Open University Press. Howarth, David. 2005. „Applying Discourse Theory: The Method and Articulation“ in David Howarth
and Jacob Torfing (eds.) Discourse Theory in European Politics: Identity, Policy, Governance. Hamp- shire: Palgrave Macmillan: 316–347. https://doi.org/10.1057/9780230523364_14
Ionescu, Ghita; Gellner, Ernest. 1969. Populism: Its Meaning and National Characteristics. London: Macmillan.
Jagers, Jan; Walgrave, Stefaan. 2007. „Populism as Political Communication Style: An Empirical Study of Political Parties Discourse in Belgium“, European Journal of Political Research 46 (3): 319–345. https://doi.org/10.1111/j.1475-6765.2006.00690.x
Jørgensen, Marianne W.; Phillips, Louise J. 2002. Discourse Analysis as Theory and Method. London: Sage Publications.
Judis, B. John. 2016. The Populist Explosion: How the Great Recession Transformed American and European Politics. New York: Columbia Global Reports.
Laclau, Ernesto. 1977. Politics and Ideology in Marxist Theory: Capitalism, Fascism, Populism. London: Verso.
Laclau, Ernesto. 2005. On Populist Reason. London: Verso. Laclau, Ernesto. 2005a. „Populism: What’s in a Name?“ in Francisco Panizza (ed.) Populism and the
Mirror of Democracy. London: Verso: 32–49. Laclau, Ernesto; Mouffe, Chantal 2001 [1985]. Hegemony and Socialist Strategy: Towards a Radical
Socialist Strategy. London: Verso. https://doi.org/10.1177/072551368701600118
K. Jonutis. Ernesto Laclau populizmo teorija ir jos operacionalizacija: politins partijos „Drsos kelias“ atvejis
Madrid, Raúl. 2008. „The Rise of Ethnopopulism in Latin America“, World Politics 60 (3): 475–508. https://doi.org/10.1017/s0043887100009060
March, Luke. 2012. Towards an Understanding of Contemporary Left-Wing Populism. Paper presented at the Political Studies Association (PSA) Annual International Conference, Belfast.
Mazzoleni, Gianpietro; Schulz, Winfried. 1999. „‘Mediatization’ of Politics: A Challenge for Democ- racy?“, Political Communication 16: 247–261. https://doi.org/10.1080/105846099198613
Mazzoleni, Gianpietro; Julianne, Stewart; Horsfield, Bruce (eds.). 2003. The Media and Neo-Populism: A Contemporary Comparative Analysis. Westport: Greenwood Publishing Group. https://doi. org/10.1002/j.1538-165x.2003.tb01249.x
Mazzuca, Sebastián. 2013. „The Rise of Rentier Populism“, Journal of Democracy 24 (2): 108–122. Maylis, Liudas; Unikait-Jakuntaviien, Ingrida; Povilaitis, Romualdas. 2014. „Specifics of Commu-
nication in Lithuanian Voting Campaigns, 2012–2016“, Slovak Journal of Political Sciences 17 (1): 49–65. https://doi.org/10.1515/sjps-2017-0003
Maylis, Liudas; Unikait-Jakuntaviien, Ingrida; Povilaitis, Romualdas. 2013. „The Rise in Popular- ity of the Lithuanian Political Party Drasos Kelias“, Baltic Journal of Law & Politics 6 (1): 63–88. https://doi.org/10.2478/bjlp-2013-0004
Moffitt, Benjamin; Tormey, Simon. 2013. „Rethinking Populism: Politics, Mediatisation and Political Style“, Political Studies 62 (2): 381–397. https://doi.org/10.1111/1467-9248.12032
Moffitt, Benjamin. 2016. The Global Rise of Populism: Performance, Political Style, and Representation. Stanford: Stanford University Press. https://doi.org/10.11126/stanford/9780804796132.001.0001
Molloy, David. 2018. What is Populism, and What does the Term Actually Mean? Prieiga internetu: https://www.bbc.com/news/world-43301423
Mudde, Cas; Rovira Kaltwasser, Cristobal. 2013. „Exclusionary vs Inclusionary Populism: Comparing Contemporary Europe and Latin America“, Government and Opposition 48 (2): 147–174. https:// doi.org/10.1017/gov.2012.11
Mudde, Cas. 2004. „The Populist Zeitgeist“, Government and Opposition 39 (4): 541–563. https://doi. org/10.1111/j.1477-7053.2004.00135.x
Pabiris, Dovaidas. 2015. „Populistins ideologijos partijos Baltijos šalyse 2011–2012 m.“, Politikos moksl almanachas 18: 115–137. https://doi.org/10.7220/2335-7185.14.5
Panizza, Francisco. 2005. „Introduction: Populism and the Mirror of Democracy“ in Francisco Panizza (ed.) Populism and the Mirror of Democracy. London: Verso: 1–31.
Pauwels, Teun. 2011. „Measuring Populism: A Quantitative Text Analysis of Party Literature in Bel- gium“, Journal of Elections,Public Opinion and Parties 21 (1): 97–119. https://doi.org/10.1080/17 457289.2011.539483
Pauwels, Teun; Rooduijn, Matthijs. 2015. „Populism in Belgium in Times of Crisis: A Longitudinal Study“, in Hanspeter Kriesi and Takis S. Pappas (eds.) European Populism in the Shadow of the Great Recession. Colchester: ECPR Press: 91–108. https://doi.org/10.7458/spp2016819406
Rear, David. 2013. Laclau and Mouffe’s Discourse Theory and Fairclough’s Critical Discourse Analysis: An Introduction and Comparison. Prieiga internetu: https://www.academia.edu/2912341/Laclau_ and_Mouffe_s_Discourse_Theory_and_Faircloughs_Critical_Discourse_Analysis_An_Intro- duction_and_Comparison https://doi.org/10.4135/9781849208871.n2
Reungoat, Emmanuelle. 2010. „Anti-EU Parties and the People: An Analysis of Populism in French Euromanifestos“, Perspectives on European Politics and Society 11 (3): 292&

ernesto laclau populizmo teorija ir jos operacionalizacija

Documents