_12016 KOVAS | Apžvalga

2016

m. k

ovas

. Nr.

3 (7

9) (5

60).

Leid

žiam

a nu

o 18

89 m

. Atk

urta

198

9 m

., 20

09 m

.

DVARPONIŲ VYRIAUSYBĖ

LABA DIENA, MINISTRE, AŠ TURIU JUMS „ZADANIJA“

DONALDO TRUMPO FENOMENAS

>> 13 p.

>> 25 p.

2_ Apžvalga | KOVAS 2016

PAŽINTIS LAIŠKUOSE: TĖVELIO LAIŠKAI

PASAULIO EKONOMIKA LĖTĖJA

UKRAINOS REFORMOS STRINGA, BET DAR NEŽLUGO

ATLYGINIMAI LIETUVOJE SPARČIAI KYLA TIK PENKTADALIUI

16

35

21 27

2015 METŲ „METŲ KNYGOS“ APDOVANOJIMAI

60

KETVERI KOSMETINIŲ ŠVIETIMO REFORMŲ METAI

7Turinys

I viršelis • Agnės Pėčaitės-Stankevičienės piešinys.III viršelis • Olgos Posaškovos nuotrauka.IV viršelis • Marijos Keršanskienės nuotrauka.

Redaktorė: Romena ČIŪTIENĖ

Rašykite mums adresu: redakcija@apzvalga.euLeidėjas - VšĮ Lietuvos socialios rinkos plėtros institutas, Teatro g. 8-17a, LT-03107 Vilnius. Leidinį remia ELP frakcijawww.apzvalga.euTiražas 5000 egz. Spausdino UAB „Petro ofsetas“2016 m.ISSN 1392-6721 Leidinys nemokamas © Visos teisės saugomos

REDAKCIJOS ŽVILGSNIS 3 | 4 prarasti metai

APŽVALGOS TEMA 4-6 | Ar politinė atsakomybė tebėra svarbi?7-9 | Ketveri kosmetinių švietimo reformų metai 10-12 | Reitingų aukštumose – kairiųjų alternatyvos socialdemokratams kaip ir nebėra13-15 | Laba diena, ministre, aš turiu jums „zadanija“16-18 | Atlyginimai Lietuvoje sparčiai kyla tik penktadaliui18-20 | Radiaciniai spąstai Lietuvai

PASAULIS21-24 | Pasaulio ekonomika lėtėja25-26 | Donaldo Trumpo fenomenas

KAIMYNAI27-29 | Ukrainos reformos stringa, bet dar nežlugo

ENERGETIKA29-32 | Duobėti energetikos keliai kadencijai baigiantis

ISTORIJOS PĖDOMIS32-35 | Prieškario Vyriausybės: sunkūs išbandymai laisve35-38 | Pažintis laiškuose: tėvelio laiškai

APŽVALGOS AIKŠTELĖ39-40 | Trečiasis pasaulinis karas: ar pagrįstos pranašystės?41-44 | Įššūkiai gyvybei „mirties kultūros“ persmelktoje visuomenėje44-46 | Nauja gyvybės jėga Europoje 47-48 | Korupcijos liūne skęstanti futbolo valdžia žada pokyčius 49-51 | Ekskomunistinės partijos Lietuvoje ir Lenkijoje: panaši pradžia, skirtinga pabaiga?51-53 | Jungtinė Karalystė ir Europos Sąjunga: likti ar išstoti?54-55 | Kaip Rusija bando pasinaudoti mūsų silpnybėmis

POLITIKAI SKAITO55-57 | Laba diena, ministre. yra toks reikalas...58-59 | Justinas Urbanavičius: „Būdamas politikoje, supratau, kad jaunų žmonių mintys ir idėjos reikalingos šiandienos Lietuvai, kad dirbdami kartu su vyresniais kolegomis privalome perimti ir tęsti jų pradėtus darbus, privalome kurti dar stipresnę ateities lietuvą“

KULTŪRA60-63 | 2015 metų „Metų knygos“ apdovanojimai

MŪZOS DVELKSMAS64-66 | Evelina Verbickaitė: „Vertingoje knygoje prasmės iškyla kaip įtampa tarp jas šifruojančio autoriaus ir bandančio atkoduoti skaitytojo, atradus siūlo galą randasi naujas požiūris, nauja savęs interpretacija“.

_32016 KOVAS | Apžvalga

4 prarasti metai – tokia frazė po niūria juodai balta nuotrauka sklando socialiniuose tinkluose. Nuotraukoje – Premjeras, Seimo pirmininkė ir kiti valdančiųjų veikėjai žvelgia į mus liūdnais kaltais žvilgsniais. Paprastas interneto menas žavi taiklumu: kiekvienam, sekan-čiam politinį šalies gyvenimą, ši nuo-trauka pasako daugiau už ilgas analizes, debatus ar oficialias ataskaitas.

Prieš ketverius metus, rinkimams pasibaigus, nuotaikos buvo įvairios. Dėl valdančiosios daugumos sutarė labai dvejopai vertinamos partijos, ne kartą krėstos Specialiųjų tyrimų tarnybos parei-gūnų, įtartos įvairiomis nusikalstamomis veiklomis, o sudarant Vyriausybę dar vyko teisminis procesas dėl vienos partijos juodosios buhalterijos tvarkymo. Korup-cinis prieskonis tiesiog kerojo gimstančios Vyriausybės identitete ir šis veiksnys buvo bene labiausiai neraminantis iš visų. Vyriausybės formavime principingai savo pozicijos laikėsi Prezidentė Dalia Grybauskaitė, asmeniškai tikrindama kiekvieną kandidatūrą ir taip apnuogin-dama dar vieną tiesą – valdantieji neturi reikiamų žmonių, kurie galėtų imtis lyde-rystės įvairiose valstybės valdymo srityse. Lietuvai turint gausybę gabių žmonių, gavusių išsilavinimą geriausiuose pasaulio universitetuose ir įgijusių patirties visame pasaulyje, į Vyriausybę Premjeras siūlė sunkiai mintis dėstančius savo aplinkos žmones, dažnai net nekalbančius angliš-kai. Vyriausybės formavimas, valdančiųjų daugumoje nesant tinkamų kandidatų ir esant principingai Prezidentės pozicijai, greitai pavirto cirku – Premjeras šnekė-davo viena, deleguojančios partijos – kita, o patys kandidatai – trečia. Žinoma, tokio reginio netruko pasigauti spauda ir juoko būta daug. Liūdno juoko, pro liūdnas ašaras. Lietuvai skausmingai, bet drausmingai išbridus iš pasaulinės krizės

gniaužtų ir jau sudarant pamatines sąlygas ekonominiam augimui, valdžia perduo-ta korupcinei profanų komandai. Tiesa sakant, nesu tikra, ar žodis „profanų“ čia tinkamas, nes asmenys, skirti vadovauti ministerijoms, daugumoje buvo dirbę ankstesnėse Vyriausybėse, Seimuose ir panašiai. Dirbę ir žinantys, kaip reikia dirbti, kad viskas būtų legalu ir neprie-kaištinga. Žinantys, kaip reikia vengti reformų, nes reikia išlaikyti reitingus, kaip vykdyti teisingą personalo politiką, nes savų žmonių ratas platus, ir kaip imituoti veiklą. Nežinantys ir nematantys pagrindo mokėti užsienio kalbas, skaityti pasaulines analizes ir studijas, neturintys ambicijų ir nepalaikantys dialogo su ministerijų personalu. Tokia ministrų komanda atėjo į valdžią prieš 4 metus su visa viceministrų ir patarėjų kariauna. Kariauna, nesižval-gančia į plačius tolius, tačiau mokančia ir norinčia kombinuoti. Čia ir dabar.

Ir Vyriausybė veikė. Veikė blankiai, veikė be ambicijų, veikė saugodama reitin-gus ir savo personalą. Valstybinis aparatas kurį laiką gali veikti iš eigos, nevaldomas. Be lyderystės jis pulsuoja, ryja milžiniškus resursus ir duoda nedaug efektyvumo. Seni projektai, spaudžiant opozijai ir pre-zidentūrai, buvo pabaigti, nauji nepradėti. Ministrai daug šnekėjo ir daug nusišne-kėjo. Nekompetencija, skurdūs viešojo kalbėjimo įgūdžiai ir dar skurdesnis skai-drumo suvokimas įklampino Vyriausybę į melo ir korupcinių skandaliukų liūną.

Tačiau pagrindinis bruožas, kuriuo išsiskyrė 2012-2016 metų Vyriausybė, buvo neryžtingumas. Pabaigusi praė-jusios Vyriausybės padarytus ir beveik įgyvendintus didesnius projektus (pasak Prezidentės, tai yra bene vienintelis šios vyriausybės teigiamas bruožas), ji nenu-veikė absoliučiai nieko apčiuopiamo nė vienoje valstybės valdymo srityje. Energe-tikos strategija, socialinis modelis, ekspor-tas – tai pagrindinės Vyriausybės kryptys, kuriose buvo švaistomasi ambicijomis ir rinkiminiais pažadais. Nė vienas iš šių projektų neišvydo dienos šviesos. Energe-tikos strategija tebeklaidžioja ministerijos koridoriais iš stalčiaus į stalčių, socialinis modelis darbo grupei keičiant darbo grupę pakeistas daugiau nei trimis ketvirčiais viso turinio, kuris nežinia, ar iš viso bus patvirtintas, eksporto apimtys sumažėju-sios. Viena iš labiausiai valstybės korum-puotų sričių - sveikatos apsaugos sistema, panašu, išsikovojo savivaldą ir toliau nereformuojama valdo pati save. Pagrindi-nius biudžeto resursus valgančios švietimo ir pensijų sistemos stagnuoja, tiek žodžiais, tiek neveikimu įžeidinėjant jos dalyvius.

Šis „Apžvalgos“ numeris retoriškai klausia, ar turime Vyriausybę? Dabar pats laikas aptarti tai iš esmės, prieš prasidedant rinkimų kampanijai, prieš didžiąsias diskusijas apie ateitį, kuri turi realius šansus būti geresnė, jei tik sveiko proto visuomenės dalis bus pakankamai pilietiškai ir politiškai aktyvi. ■

4 PRARASTI METAI

REDAKCIJOS ŽVILGSNIS

Romena ČIŪTIENĖ

Nuo

trau

ka is

soc

ialin

io

tink

lapi

o fa

cebo

ok.c

om

4_ Apžvalga | KOVAS 2016

Pastaruoju metu valdančiąją daugumą vienas po kito krečiantys skandalai, kritęs korupcijos šešėlis, vis labiau kelia klausimą, ar Vyriausybė sugebės baigti kadenciją laiku. Nors iš šios Vyriausy-bės ryškesnių darbų tikėtis nebeverta, ypač likus septyniems mėnesiams iki Seimo rinkimų, visgi kažkokios poli-tinės perturbacijos, žinant sudėtingą

geopolitinę situaciją, lėtėjančius ekonomikos augimo tempus, nebūtų naudingos.Tačiau nematyti vidinių problemų, verčiančių abejoti, ar politikoje tokie dalykai kaip skaidrumas, moralė ir atsa-komybė išlieka svarbūs, taip pat nega-lima. Neretai įvairių skandalų atvejais politikai kalba apie teisinę atsakomybę,

susijusią su konkrečiais faktais, dėl kurių pažeisti vieni ar kiti įstatymai, teisėsaugos įrodymų procesu, bet kra-tosi politinės atsakomybės, kuri sako, jog politikų veiksmai neturi kelti jokių abejonių dėl jų veiklos skaidrumo ir moralinių principų laikymosi. Taigi, ką šiuo požiūriu rodo naujausi Vyriausybės narius liečiantys skandalai?

SKANDALAS PO SKANDALOKonkrečiai kalbant apie vadinamojo

Vijūnėlės dvaro skandalą, kaip jau yra žinoma, Kauno apygardos prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą, kuriuo bandyta išsiaiškinti, ar galimai buvo daromas poveikis Vyriausybei priimant nutarimą dėl kurortinių zonų panai-kinimo. Tokį sprendimą prokuratūra motyvavo tuo, jog „ištirtose aplinkybėse nėra Baudžiamajame kodekse nustatytų būtinųjų piktnaudžiavimo ir kišimosi į valstybės tarnautojo ar viešojo admi-nistravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą požymių“. Premjeras Algirdas Butkevičius ir Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, reaguodami į tai, teigė, jog tai įrodo, kad Vyriausybės nariai buvo kaltinami be pagrindo, kad joks poveikis nebuvo daromas.

Tačiau prokuratūra, nutraukusi iki-teisminį tyrimą, visą surinktą medžiagą moraliniam įvertinimui perdavė Seimo Antikorupcijos komisijai ir Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai. Ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys, ypač tele-foninių pokalbių išklotinės dėl Vijūnėlės dvarui palankaus Vyriausybės nutarimo priėmimo derinimo, rodo, kad R. Ma-linauskas dažnai skambindavo aplinkos ministrui Kęstučiui Trečiokui ir ragino paspartinti minėto nutarimo priėmimą, nes tai bus naudinga teisminiame proce-se, kuriame Generalinė prokuratūra gina viešąjį interesą, nesutikdama su Vijūnėlės

APŽVALGOS TEMA

AR POLITINĖ ATSAKOMYBĖ TEBĖRA SVARBI?Simonas KLIMANSKIS

Eglė

s K

nyga

uska

itės

– L

iaki

enės

mon

taža

s

_52016 KOVAS | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

dvaro statybų teisėtumu. Taip pat buvo skambinta ir Aplinkos ministerijos kan-cleriui ir kitiems politikams. Tas Vyriau-sybės nutarimas Nr. 1025, panaikinantis kurortų apsaugos zonas, buvo priimtas skubos tvarka, nesuderinus jo nei su Ūkio ir Teisingumo ministerijomis, nei su visuomene, jam nebuvo pateikta Vyriausybės kanceliarijos Teisės departa-mento išvada. Ir nors argumentuojama, kad tai aktualu visiems šalies kuror-tams, tačiau būtent Druskininkų mero prašymas priimti nutarimą iki teismo posėdžio pradžios neabejotinai leidžia manyti, kad pirmiausia tuo suinteresuo-tas pats Vijūnėlės dvaro savininkas, kuris yra ir R. Malinausko bičiulis.

Aplinkos ministras K. Trečiokas, liudydamas Seimo Antikorupcijos komisijoje, sakė, jog jam niekas jokio spaudimo nedarė ir jis nieko nežinojo apie teismo bylą, neigė telefoninius po-kalbius su R. Malinausku. Bet pokalbių išklotinės rodo kita ir, kas svarbiausia, netgi kelia abejonių dėl ministro vai-dmens galimai neskaidriuose procesuose derinant pirmiausia siauram asmenų ratui naudingo nutarimo priėmimą.

Taigi, prokuratūra nerado nusi-kalstamos veikos požymių ir nutraukė ikiteisminį tyrimą, tad ir į šį skandalą įsipainiojusiems politikams nebelieka teisinės atsakomybės, matomas politinės atsakomybės kratymasis. Turint omeny, kad pagal Konstituciją Vyriausybei va-dovauja Ministras Pirmininkas, politinė atsakomybė už Vyriausybės narių veiklą tenka pirmiausia Ministrui Pirmininkui, koordinuojančiam ir kontroliuojančiam visų ministerijų darbą. Kokia forma ta at-sakomybė turi būti prisiimta – dėl to turi apsispręsti tiek premjeras, tiek ministras. Tačiau aiškių ir principingų susidariusios situacijos vertinimų iš jų abiejų nematyti. Premjeras, sulaukęs teisininkų išvadų, kuriose teigiama, kad nėra jokių teisinių pažeidimų, o VTEK atsisakius pradėti tyrimą, nes nematė galimo viešųjų ir privačių interesų konflikto, teigė, jog K. Trečiokas lieka ministro poste. Tačiau sakė sieksiantis, kad būtų atšauktas minė-tas Vyriausybės nutarimas.

Visgi matant tokį vilkinimą, šioje situacijoje labai svarbus ir savalaikis Prezidentės Dalios Grybauskaitės kreipimasis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar priimant šį nutarimą nebuvo pažeista Konstitucija ir įstaty-mai. Konstitucinio Teismo išaiškinimas turėtų išsklaidyti abejones dėl nutarimo priėmimo skaidrumo ir padėti prisiimti politinę atsakomybę.

Kitas skandalas, susijęs su val-dančiąją koaliciją sudarančia politine partija „Tvarka ir teisingumas“, kuri yra įtariama pinigų plovimu ir preky-ba poveikiu, taip pat liečia Aplinkos ministeriją. Prieš keletą savaičių šios partijos pirmininkas Rolandas Paksas kaip specialusis liudytojas buvo ap-klaustas Specialiųjų tyrimų tarnyboje (STT) dar vienoje byloje dėl prekybos poveikiu. Įtariama, jog vienos žinias-klaidos grupės vadovas, atstovaudamas, tikėtina, vieno verslininko interesams, susitarė su R. Paksu, kad jis už 15 tūkst. eurų kyšį, pasinaudodamas savo įtaka partijos nariams, dirbantiems Aplinkos ministerijoje, paveiks ministerijai pa-valdžios Valstybinės teritorijų planavi-mo ir statybos inspekcijos darbuotojus, kad šie leistų eksploatuoti vienam prekybos tinklui priklausantį prekybos centrą Prienuose. Taip pat Generalinė prokuratūra svarsto kreiptis į Europos Parlamentą dėl teisinės neliečiamybės panaikinimo R. Paksui.

R. Pakso ir kitų „tvarkiečių“ reakcija į visa tai nenustebino – vėl kalbama apie neva demokratijos eroziją ir rengiamus sąmokslus. Negana to, dalis šios partijos narių surengė piketą prie Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikalti-mų ir korupcijos tyrimų departamento vyriausiojo prokuroro, kurio vadovauja-mi prokurorai kuruoja abi „tvarkiečių“ bylas, namų. Teisinėje valstybėje tai yra ne kas kita kaip atviras ir antikonstitu-cinis politinis spaudimas. O jų kalbos apie demokratijos nykimą, raginimai nepažeidinėti įstatymų atrodo gana pa-radoksaliai, nes tokia erozija kyla būtent dėl pačios partijos ir kai kurių politikų galimai neskaidrios veiklos ir politinės

atsakomybės vengimo. Kitaip tariant, ši politinė jėga ir yra integrali problemos, apie kurią kalba, dalis, nes pati pažei-dinėja įstatymus ir dėl to turi reikalų su teisėsauga, o po to protestuoja, kad pareigūnai dirba savo darbą, informuoja visuomenę apie paaiškėjusius faktus.

Korupcijos šešėlis buvo kritęs ir ant buvusios sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės, kuri buvo STT apklausta kaip specialioji liudytoja Šiau-lių ligoninės korupcijos byloje. Tačiau tuometinė ministrė sugebėjo prisiimti politinę atsakomybę ir pasitraukė iš pareigų.

Dar vienas mažesnis, bet nemažai visuomenės dėmesio sulaukęs atvejis – krašto apsaugos ministro Juozo Oleko vienašališkas atsisakymas skirti Patriotų premiją filosofei Nerijai Putinaitei už monografiją „Nugenėta pušis: ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“, nes jam nebuvo priimti-nas knygoje išdėstytas požiūris į poetą Justiną Marcinkevičių. Autorė gi teigia, kad J. Marcinkevičius kai kuriuose savo kūriniuose formavo ateizacijos pavidalą. Po tokio ministro sprendimo premijos atsisakė ir kiti laureatai.

Kaip bebūtų, tokia į viešumą iškilusi situacija diskredituoja pačią Patriotų premiją, kuri skirta autoriams, rašan-tiems pilietiškumo ir patriotiškumo temomis, skatinti, bei skaldo visuome-nę, tai rodo ir viešojoje erdvėje kilusios diskusijos vertybiniais klausimais. Todėl klausimas, ar tokiu žingsniu siekiama kažkokių politinių tikslų, pavyzdžiui, naudojant patriotizmo elementus mobi-lizuoti tam tikrą elektoratą. Tai neabejo-tinai yra ministro politinė atsakomybė.

MANIPULIACIJOS DEMOKRATINIAIS INSTRUMENTAIS

Problemų turi ir kita valdančiosios daugumos politinė jėga – Darbo partija. Kaip žinia, Lietuvos apeliacinis teismas pripažino Vytautą Gapšį kaltu juodosios buhalterijos byloje ir jam skyrė piniginę baudą. Remdamasi tuo, opozicija du kartus mėgino inicijuoti neeilinę Seimo sesiją, kurioje būtų buvę svarstoma,

6_ Apžvalga | KOVAS 2016APŽVALGOS TEMA

Žemės ūkio ministrės laukia dar vienas išbandymas - krizinė padėtis pieno sektoriuje.

ww

w.w

ikip

edia

.org

Ric

hard

Bar

tz, M

unic

h M

akro

Fre

ak n

uotr

auka

ar pradėti V. Gapšio apkaltą, taip pat norėta inicijuoti parlamentinį tyrimą dėl Darbo partijos pinigų, neįtrauktų į apskaitą, kilmės. Sesijos darbų progra-moje taip pat buvo numatyta pateikti įstatymų pataisas, numatančias baudžia-mąją atsakomybę už neteisėtą rinkimų kampanijos finansavimą, neteisėtai finansuojamų politinių organizacijų kūrimą ir jų veiklą, taip pat Preziden-tės inicijuotas Baudžiamojo kodekso pataisas, kuriomis siūloma užkirsti kelią reorganizuoti arba likviduoti juridinius asmenis, kuriems pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nes būtent dabar galiojanti tvarka leido Darbo partijai, kaip juri-diniam asmeniui, atlikus reorganizaciją išsisukti nuo teisingumo.

Tačiau abu kartus valdantieji ne-pritarė sesijos darbų programai. Panašu, kad tokiais buldozeriniais būdais ban-doma nukreipti dėmesį nuo valdančiąją daugumą krečiančių problemų, prisiden-giant demokratine procedūra išreikšta valia. Visgi prasidėjusioje pavasario sesijoje prie minėtų klausimų bus grįžta.

ĮKANDIN SKANDALŲ IR PIENO KRIZĖ

Abejonių dėl skaidrumo sukė-lė ir Žemės ūkio ministerijai pavaldi

Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų reguliavimo agentūra, per brangiai pir-kusi nepasiturintiems žmonėms skirtus maisto produktus, kurių tiekėja buvo su Darbo partijos įkūrėju Viktoru Uspaski-chu susijusi įmonė. Nors vėliau pati že-mės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė pripažino, kad tokia pirkimo tvarka, kai perkančioji organizacija neparei-kalavo išsamios informacijos iš tiekėjų apie produktų gamintojus, yra bloga, o viceministras Vilius Martusevičius, kuris buvo ir Agentūros valdybos pirmininkas, atsakingas už maisto produktų pirkimų priežiūrą, atsistatydino. Panaši istorija buvo ir su per brangiai pirktais mil-tais bei kruopomis. Tiesa, tai iškilus į viešumą, iš pareigų pasitraukė tuometinė Agentūros vadovė Aldona Miliuvienė.

Be šių skandalų, žemės ūkio mi-nistrės laukia dar vienas išbandymas – krizinė padėtis pieno sektoriuje. Didelių nuostolių dėl pieno perprodukcijos ir kritusių supirkimo kainų patiriantys pieno gamintojai, reikalaudami spręsti susidariusią situaciją, kovo pabaigoje ketina surengti protesto akciją – prie Seimo atvežti 200 karvių.

Visgi čia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad su panašiomis problemomis susiduria ne tik Lietuvos, bet ir visų

Europos šalių pieno gamintojai. Gali-ma sakyti, tai yra globalinė problema. Pieno paklausa mažėja dėl lėtėjančio kai kurių didžiųjų šalių ekonomikos, tokių kaip Kinija ir Rusija, vystymosi. Be abejo, prie to prisidėjo ir Rusijos įvestas embargas maisto ir žemės ūkio produk-tams. Taigi, tai yra bendra problema. Ją Europos Komisija sprendžia bendrai.

Pernai Lietuvos pieno gamintojams buvo skirtos tikslinės išmokos, kurios iš dalies kompensavo nuostolius. Paramą taip pat skyrė ir Vyriausybė iš valstybės biudžeto. Vis dėlto pieno gamintojai 2015 m. gavo 75,7 mln. eurų mažiau pajamų negu 2014 m. Todėl Lietuva vasarį įteikė prašymą Europos Komisijai papildomai skirti 75 mln. eurų, taip pat supaprastinti valstybės pagalbos taisy-kles. Be to, anot žemės ūkio ministrės, gavus šią paramą, dar tiek pat skirtų Vyriausybė. Visgi kalbant apie konkre-čias sumas, tikėtis, kad Komisija tiek skirs, sunkoka, nes, kaip minėta, pro-blema yra bendra visoje ES, ir tam tikro dydžio parama bus skirta visoms šalims, priklausomai nuo to, kiek kuri nukenčia. Komisija tai spręs bendrai, neišskirdama Lietuvos.

Iš kitos pusės, patys pieno gamin-tojai gali ir turi mėginti spręsti proble-mą. Patiriamus nuostolius sumažintų didesnis gamybos efektyvumas. Dau-giau nei prieš pusmetį Konkurencijos taryba atliko pieno sektoriaus rinkos tyrimą, kurio išvados rodo, kad pieno gamintojų efektyvumą galėtų paskatinti jų derybinės galios didinimas, o tam reikia padidinti parduodamo pieno kie-kį. Veiksmingiausias būdas tai padaryti burtis į stambius kooperatyvus arba ga-mintojų organizacijas ir taip užsitikrin-ti ilgalaikes sutartis, sustiprinti pieno gamintojų atsparumą rinkos svyravi-mams bei padidinti eksporto galimy-bes. Lietuvoje net 74 proc. visų pieno gamintojų yra itin maži ūkiai, laikantys 1–5 melžiamas karves, o beveik treč-dalis šiuo metu veikiančių kooperatyvų turi penkis ir mažiau narių. Pavyzdžiui, Latvijoje maži ūkiai sudaro 56 proc. visų gamintojų, o vidutinis ūkio dydis

_72016 KOVAS | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

ES yra 29 karvės. Todėl toks stiprios kooperacijos nebuvimas šalyje taip pat pagilino pieno krizę. Tad potencialo kooperuotis ir stambėti yra pakan-kamai. Taip pat kooperatyvai galėtų užsiimti ne vien pieno pardavimu, bet ir pieno produktų gamyba.

Be to, tyrimo metu nustatyta, kad vidutinės kooperatyvams taikomos pieno supirkimo kainos viršija ūkinin-kams ir šeimos ūkiams taikomas kainas, pirmiausia dėl didesnių kooperatyvų disponuojamų pieno kiekių, tai užtikrina didesnę derybinę galią derantis su per-dirbėjais, atveria eksporto galimybes. O tai, kad pienas iš žemės ūkio bendrovių ir įmonių kartais yra perkamas brangiau nei iš kooperatyvų, lemia pieno kiekis, kokybė, taip pat tiekėjų lojalumas bei tiekimo pastovumas.

Labai svarbu, kad ne tik pieno ga-mintojai, bet ir pati ministerija atsakin-gai įvertintų šio tyrimo išvadose pateik-tas rekomendacijas bei imtųsi konkrečių veiksmų joms įgyvendinti.

Taigi, apibendrinant pastarųjų mė-nesių šalies politinio gyvenimo situaciją, galima pasakyti, kad minėti skandalai ir skandaliukai, nomenklatūriniais metodais tvarkomi viešieji reikalai tik destabilizuoja padėtį ir mažina žmonų pasitikėjimą politine sistema. Todėl, kaip yra pasakiusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė, „Vyriausybės galimybės tęsti darbą iki kadencijos pabaigos taip pat tiesiogiai priklauso nuo galimai neskaidriuose procesuose dalyvavusių asmenų gebėjimo prisiimti politinę atsakomybę“. O darbų – nemažai. Ir tai ne vien pieno krizės suvaldymas, bet ir socialinės atskirties mažinimas ir soci-alinio saugumo užtikrinimas; tolesnis skaidrumo didinimas ir antikorupcinių priemonių stiprinimas; nacionalinio saugumo užtikrinimas. Tai yra svarbiau-sios sritys, apie kurias turbūt ne kartą kalbėta ir kuriose per likusį pusmetį iki rinkimų valdančiosios daugumos ir Vy-riausybės laukia daug darbų ir iššūkių, ir kuriose reikės visų politinių jėgų su-sitelkimo. Bet, turint omeny įsisukančią rinkimų karuselę, lengva nebus. ■

Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios minė-jimuose skaitytos Vyriausybės atstovų kalbos bei skambūs pareiškimai apie valstybingumo stiprinimą nublanksta vos pažvelgus į mokytojų, dėstytojų ir visos švietimo sistemos padėtį Lietu-voje. Kartu su šeima prie mūsų piliečių talentų ir vertybių ugdymo labiausiai prisideda pedagogai. Būtent mokyklo-je ir universitete žmogus praleidžia svarbiausius savo asmenybės formavi-mosi metus, įgauna pagrindus, kuriais vadovaudamasis priiminės tolesnius gyvenimo sprendimus. Kokybiškas švie-timas yra vienas pagrindinių veiksnių, nulemiančių asmeninę brandą, o be gerai išsilavinusių žmonių kalbėti apie sėkmingą ir stiprią Lietuvą yra bepras-miška.

Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko Andriaus Navicko teigimu, šiandien Lietuvos mokytojų problemos, dėl kurių pedagogai yra

priversi išeiti į gatves, yra sprendžiamos tik kalbomis apie „švietimo kokybės gerinimą“, rekordiniais kiekiais susiti-kimų su vyriausybės atstovais ar nenuo-sekliomis, kasmetinėmis reformomis. Mokytojų keliamos realios problemos negirdimos, yra bijoma imtis esminių pokyčių. Vis labiau didėjančių fizinių ir vertybinių grėsmių mūsų valstybės išlikimui akivaizdoje tokia švietimo politika negali ilgai tęstis.

Išorės grėsmės prirėmė valdininkus prie sienos ir norom nenorom privertė įgyvendinti krašto gynybos pertvarkas. Tačiau užsitikrindami fizinį saugumą dažnai pamirštame apie iššūkius žmonių protams. Daug dėmesio skirdami prie-šiškos propagandos atpažinimo meto-dams ignoruojame tai, kad šios techni-kos informacinių technologijų amžiuje sensta net ne dienomis, o valandomis. Todėl vienintelis laiko patikrintas prieš-nuodis priešo skleidžiamai netiesai yra geras išsilavinimas. Tačiau, kaip taikliai

Šiandien Lietuvos mokytojų problemos, dėl kurių pedagogai yra priversti išeiti į gatves, negirdimos.

KETVERI KOSMETINIŲ ŠVIETIMO REFORMŲ METAI Albert KOMAR

8_ Apžvalga | KOVAS 2016APŽVALGOS TEMA

tarnauti darbo rinkos, konkrečiai darbda-vių, o ypač stambiojo kapitalo interesams. Ministras niekada nesvarstė apie švietimo sistemą, kuri ugdo žmogiškąsias vertybes, žmogų kaip emociškai stabilų asmenį, patriotiškumą ar kūrybingumą. Dėl to galima susidaryti įspūdį, kad mokyklos ir universitetai, anot eksministro, turi ruošti darbo jėgą, neužduodančią nepatogių klausimų ir be jokios asmeninės iniciaty-vos. D. Pavalkio vadovavimo laikais gali-ma buvo pastebėti ir reakcionieriškumą. Pavyzdžiui, gavus duomenis apie prastė-jančias mokinių žinias, buvo svarstoma apie naujų privalomų testų ir egzaminų įvedimą.

Nuolat keičiamos dėstomų dalykų

programos, dalykų įvedinėjimai ar perkėlinėjimai taip pat darė žalą mo-kymo procesui bei sukėlė nerimą tarp mokytojų ir egzaminams besiruošiančių mokinių. Nenuoseklus mokymas taip pat lėmė netikslingą mokesčių mokėtojų pinigų išeikvojimą. Tačiau, ar galima tikėtis nuoseklumo iš grupės žmonių, kurių tarpusavio santykiai ir politiniai sprendimai yra chaotiški? Premjeras nuomones keičia po 2-3 kartus per dieną, o švietimo ministras dėl „tam tikrų tikslų nevykdymo“ buvo pakeistas likus mažiau nei dvejiems metams iki rinkimų. Bet kokia politika turi prigimtį – ją iš anksto nulėmusius faktorius, todėl negalima tikėtis nuoseklios ir stabilios

TS-LKD frakcijos atstovai susitikime su mokytojų profsąjungų atstovais.

pastebi ambasadorius dr. Žygimantas Pavilionis, esminių pokyčių švietime reikia imtis ne vien dėl nedraugiškų kaimynų, bet dėl savęs. Anot diplomato, svarbiausias švietimo politikos tikslas turi būti doras žmogus, kuriuo išugdy-mas nėra vien finansinių eilučių korega-vimas. Ž. Pavilionio teigimu, švietimo politika yra ilgalaikis procesas, reika-laujantis vizijos bei konkrečios valdymo strategijos suformavimo, o ne vien greitų sprendimų ir „gaisrų gesinimo“.

Svarstant apie pastaruosius ketverius metus kyla klausimas, kokiomis esmi-nėmis švietimo pertvarkomis kadenci-jos pabaigoje galės pasigirti dabartinė Vyriausybė? Jei atsakyti į šį klausimą yra pernelyg sudėtinga, siūlau pagalvoti, kiek per pastaruosius ketverius metus girdėjome apie švietimo sistemos vizijas arba tikslus?

Prisimenant šiuos ketverius metus neabejotinai išryškėja skandalai, reakcio-nieriškumas bei įžeidžiantys pasisakymai. Ministras Dainius Pavalkis nuo pat savo paskyrimo atkreipė dėmesį, kad švietimas turi prisitaikyti prie šiandienos iššūkių. Iš pirmo žvilgsnio ministro požiūris yra teisingas, švietimo paskirtis yra padėti žmogui susivokti tikrovėje. Tačiau kalbė-damas apie prisitaikymą prie šiandienos realijų, D. Pavalkis turėjo omenyje tik siaurą žmogaus gyvenimo sritį – jo darbą. Kitaip tariant, anot D. Pavalkio, šiuo-laikinė Lietuvos švietimo sistema turi

Nuolat keičiamos dėstomų dalykų programos, dėstomų dalykų įvedinėjimai ar perkėlinėjimai darė žalą mokymo procesui ir sukėlė nerimą tarp mokinių.

Rom

enos

Čiū

tien

ės n

uotr

auka

_92016 KOVAS | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

reikalingų pertvarkų ir imamasi tik „kos-metinių“ pokyčių skambiai pavadinant juos reformomis.

Po paskutinės premjero Algirdo Butkevičiaus atakos prieš mokytojus, Lietuvos žmonės parodė išskirtinį susi-vienijimą palaikant pedagogus, dėl to iš-sigandęs premjeras jau kitą rytą atsipra-šė, o per savaitę buvo pasiektas laikinas susitarimas su švietimo profsąjungomis. Galimai LSDP išgąsdino ir jų kolegų Slovakijoje patirtis, kur dvi kadencijas iš eilės valdę Roberto Fico socialde-mokratai pralaimėjo rinkimus, dėl to, kad lygiai taip pat ilgą laiką ignoravo prieš rinkimus prasidėjusius mokytojų

švietimo politikos, kai ji yra patikima oportunistams. Nors ministerija kaip institucija turi „atmintį“, kuri dažnai suvaldo chaotiškumą, tačiau žuvis pūva nuo galvos, ir jokios institucijos politika nėra nuo to apsaugota, ypač kai neatsa-kingai valdoma ilgą laiką.

Stebint viešąją diskusiją dėl švieti-mo padėties Lietuvoje išryškėja ir kitas akivaizdus dalykas – švietimo sistemai reikalingiausios reformos yra skaudžios bei gali atsiliepti politikų reitingams. Partijoms ir politikams, bet kokia kaina įsikibusiems krėslo, didelės reformos nėra palankios. Tokių reformų pereina-masis laikotarpis ir nepasitenkinimas, kurį jos sukelia, dažniausiai nesibaigia iki kadencijos pabaigos bei rinkimuose pasitarnauja oponentams. Vertinant pastaruosius kelerius metus, susidaro įspūdis, kad būtent dėl to nevykdomos aktualios mokyklų ir universitetų tinklų optimizavimo reformos.

Aukštojo mokslo diplomus mažiau nei 3 milijonus gyventojų turinčioje Lietuvoje šiandien teikia net 43 institu-cijos. Didelis aukštųjų mokyklų skaičius lemia, kad nė viena jų nėra tinkamai finansuojama, dėl to nėra užtikrinamos kokybiškos studijos, vykdomi sudėtingi moksliniai tyrimai, o Lietuvos univer-sitetai nepatenka net į pasaulio aukš-tųjų mokyklų 500-ką. Panaši situacija susidaro ir mokyklose. Dėl neefektyviai vykdomo mokyklų tinklo optimizavimo: nuolat stokojama pinigų mokytojų at-lyginimams, mokyklinėms priemonėms ar vadovėliams, ir tai vėliau atsispindi mokymo rezultatuose.

Daugelis pradžioje surašytų minčių apie švietimą nėra naujos. Šios nuostatos įtvirtintos net Vyriausybės dokumen-tuose, kuriuos progai pasitaikius cituoja politikai. Tačiau valdančiųjų vykdomoje politikoje kilnūs tikslai yra pamirštami arba sąmoningai ignoruojami, tikėtina, dėl paprasčiausio išskaičiavimo. Nes juk ilgalaikio LSDP nario Česlovo Juršėno žodžiais, vieniems rinkimams pasibai-gus, jau kitądien prasideda rinkimų kampanija naujiems. Tai lemia, kad dar-bas yra imituojamas – vengiama rimtų ir

Pedagogų streikas atskleidė daug svar-

bių dalykų. Pirmiausia, akivaizdžiai paro-

dė, kad ši Vyriausybė neveikli ir negeba

greitai ir veiksmingai reaguoti į švietimo

būklę, kad valdančiosios daugumos

politika neatitinka visuomenės lūkesčių

ir patiria visišką nesėkmę: pastarieji ke-

tveri metai – sąstingio ir nedovanotino

neveiklumo metai.

Pedagogų streikas atspindi visos Lietu-

vos žmonių sudėtingą padėtį ir valdžios

sąmoningą apsisprendimą juos vis

dar laikyti krizės gniaužtuose. Augant

ekonomikai, didėjant kainoms, žmonių

padėtis vis prastėjo: nei atlyginimai, nei

pensijos nebuvo nuosekliai didinami.

Užsižaidę minimaliosios algos didini-

mu, valdantieji nuvertino kvalifikaciją ir

kompetenciją. Šiandien bene trečdalis

pedagogų tegauna minimalią algą, ugdy-

mo planas mokyklose finansuojamas tik

dviem trečdaliais, vienur klasės tuštėja,

kitur – mokinių perteklius.

Švietimo ir mokslo ministerija tik imita-

vo, kad rūpinasi švietimo reikalais, daug

judėjo ir beprasmiškai spurdėjo. Štai šo-

kiruojantis faktas: per dešimtmetį pirmą

kartą švietimui skirtų lėšų dydis tesiekia

4,2 proc. BVP. Net krizės sąlygomis šie

skaičiai buvo solidesni, pedagogų atly-

ginimas kur kas didesnis už valstybinio

sektoriaus vidurkį. Mokytojų atlyginimai

nuosekliai mažėjo, o vidutiniai atlygini-

mai valstybėje didėjo.

Be to, profsąjungos kėlė ne tik atlyginimų

klausimą, bet ir švietimo ilgalaikio finan-

savimo, ir švietimo kokybės gerinimo

klausimus. Deja, „vyriausiasis“ derybinin-

kas, premjero dešinioji ranka, vicekancle-

ris, socialdemokratas R. Vaitkus, kalbėda-

mas viešai, nuolat iškreipdavo pedagogų

reikalavimus, ironizuodavo ir kaltindavo.

Apskritai, visų kadencijų socialdemokratų

Vyriausybės įeis į istoriją kaip sąmoningai

ir nuosekliai griaunančios švietimo siste-

mą: nuo 2000-ųjų per dvi kadencijas be

gailesčio uždaryta per tūkstantį mokyklų.

Dabar be gailesčio skurdina pedagogus.

Tokia politika yra visų mūsų ateities

pralaimėjimas. O susivienijusios švieti-

mo profsąjungos visiems parodė, kad ši

valdžia teklauso jėgos, baiminasi

drąsių pilietiškų veiksmų.

?

Valentinas STUNDYS

streikus. Rinkimams Lietuvoje artėjant, metų metus už nosies vedžiotų pedago-gų pagrįstus reikalavimus pasirodo buvo galima bent iš dalies išpildyti vos per savaitę.

Diskusijos kilusios apie šį skandalą, taip pat atskleidė žmonių nepasitenki-nimą esama švietimo padėtimi. Tačiau, kaip jau minėta, bet kokia politika kyla iš ją vykdančių žmonių prigimties ir intencijų, todėl kokiomis savybėmis pasižyminčius politikus išrenkame, tokią švietimo ar bet kurią kitą politiką turime mes, mūsų vaikai ar anūkai. Negalime sau leisti dar ketverių „kosmetinių refor-mų“ metų. ■

10_ Apžvalga | KOVAS 2016APŽVALGOS TEMA

Dabartinę Vyriausybę krečia vis dau-giau skandalų, ministrų postai vis labiau kliba, tačiau paradoksalu, visuomenė į tai reaguoja gana ramiai ir didžiausios koalicijos partijos reitingai ir toliau išlieka aukšti. Apie dabartinę politinę situaciją, partijų perspektyvas bei gali-mą rinkimų baigtį kalbamės su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriumi Tomu Janeliūnu.

Kaip vertinate kadenciją baigiančios Vyriausybės darbą?Ši Vyriausybė savo kadenciją pradėjo su tam tikru pažadu laikytis stabilumo: sta-bilizuoti ekonomikos situaciją, ištaisyti tas klaidas, kurias, anot dabartinės val-dančiosios koalicijos, buvo padariusi bu-vusi Vyriausybė, ir apskritai didinti šalies socialinę ir ekonominę gerovę, laikantis stabilumo principo. Tokia stabilizavimo darbotvarkė nėra ypač ambicinga, nes iš tiesų situacija buvo pakankama tam, kad ekonomika natūraliai stabilizuotųsi. Net ir tarptautinė ekonomikos situacija buvo palanki šalies vidaus ekonomikos stabilizavimui.Esminės reformos, kurias buvo nusi-brėžę dabartinės Vyriausybės nariai, t. y. socialinio modelio priėmimas, aukštojo mokslo reforma, Tautinių mažumų įstatymo priėmimas – tokius sudėtin-gesnius, karštesnius klausimus realiai paliko kadencijos pabaigai. Tiesa, Aukš-tojo mokslo įstatymo pataisos buvo pri-imtos, tačiau ne tokios radikalios, kaip žadėta anksčiau, – nei krepšeliai buvo panaikinti iki galo, nei visa sistema pertvarkyta ir pan. Bendrojo ugdymo, sveikatos apsaugos reformos iš esmės vėlgi nebuvo radikalios. Šia prasme la-bai didelių ir radikalių pokyčių nebuvo. Buvo daugiau koreguojantys taktiniai sprendimai. Bet bendra situacija, matyt,

buvo palanki nesiimti radikalių refor-mų, nes spaudimo tam nebuvo. Buvo galima naudotis gerėjančia ekonomikos situacija ir, atitinkamai, kam rizikuoti, kai viskas savaime gerai vyksta, o darant reformas galima sulaukti nebūtinai gerų rezultatų, dėl ko gali nukentėti žmonių lūkesčiai.

Daug kas kritikuoja Vyriausybę, kad ji yra pasyvių darbo grupių kūrėja, kuri realių darbų nuveikė mažai. Daug įgyvendintų strateginių projektų tęsti-niai – pradėti buvusios Vyriausybės, o užbaigti šios. Kokius galėtumėte išskirti šios Vyriausybės pasiekimus ir didžiau-sius nuopelnus?Pagrindiniai projektai yra susiję su soci-alinio modelio kaita. Aš manau, kad tai buvo kaip tik šios Vyriausybės sumany-mas ir greičiausiai būtent šiam sprendi-mui bus telkiamas didžiausias dėmesys. Jeigu pavyks iki kadencijos pabaigos jį galutinai priimti, rinkimų kampanijos metu bus siekiama pasidžiaugti šiuo pasiekimu.

Kiti sprendimai tikrai buvo paveldė-ti – euro įvedimas buvo labai aiškiai numatytas iš anksto, SGD terminalo projektas irgi jau buvo užsuktas ir beliko jį tiktai įgyvendinti, smulkesni sociali-niai sprendimai, kaip minimalios algos kėlimas ar kiti, yra vykdomi atsižvelgiant į ekonomikos situaciją, tiesiog gana natūraliai pribręsta. Tai nereiškia, kad tam reikėjo labai stiprios politinės valios ar kažkokių reformų.Didžioji dalis kitų darbų yra rutininių, inercinių sprendimų priėmimas, o štai kas tikrai galėtų apibūdinti šios Vyriau-sybės konkrečią iniciatyvą ir konkretų rezultatą, tai galėtų būti aukštojo moks-lo, socialinio modelio reforma, tautinių mažumų pokyčiai, jeigu jie bus. Tautinių mažumų įstatymo taip ir nėra iki šiol, nors paruoštas projektas dėl pavardžių rašybos pasuose ir galbūt pavasarį bus priiminėjamas. Aukštojo mokslo reformos adaptacinis modelis jau yra priimtas ir ten didesnė dalis yra skirta valstybiniam reguliavi-mui, vadinamajam valstybės reikalingų

REITINGŲ AUKŠTUMOSE – KAIRIŲJŲ ALTERNATYVOS SOCIALDEMOKRATAMS KAIP IR NEBĖRALukas GRINIUS

Tomas Janeliūnas

Dabartinė Vyriausybė laikėsi taktikos - kam rizikuoti, kai viskas savaime gerai vyksta, o darant reformas galima sulaukti nebūtinai gerų rezultatų, dėl ko gali nukentėti žmonių lūkesčiai.

_112016 KOVAS | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

Žmonių nusivylimas valdžia gali transformuotis į nedalyvavimą rinkimuose.

ww

w.w

ikim

edia

.org

Vir

šuLF

nuo

trau

ka

rinkimuose prognozuojama pergalė bū-tent dabartinės Vyriausybės pagrindinei partijai – socialdemokratams. Kur yra viso to paslaptis? Dalis koalicijos prarado populiarumą: partija „Tvarka ir teisingumas“, Darbo partija, ir nusivylimas jau atsispindi reitinguose. Su socialdemokratais situa-cija yra tokia: didžioji dalis visuomenės nejaučia, kad socialdemokratai darytų kažką žalingo, jeigu nelenda kiekvienam į kišenę, jeigu nekeičia bendros eko-nominės situacijos į blogąją pusę – tai netrukdo gyventi. Šiuo atveju, jeigu nedaro nieko blogo, vadinasi, gali valdyti ir toliau, pasitikėjimas yra palaikomas. Be to, gerėjanti ekonominė situacija neleidžia kelti priekaištų ir premjerui.Iš kitos pusės, socialdemokratų rinkėjų įšaldytas palaikymas yra nulemtas to, kad kairėje elektorato pusėje daugiau visiškai nėra jokių alternatyvų. Šiuo atveju, jeigu mes matome poslinkius tarp dešiniųjų partijų – pradėjo augti liberalai, kažkiek nusmuko arba sustingo

saugumo klausimas, yra vienas tokių kertinių aspektų. Tačiau, kalbant apie reformas, jeigu jų nebus, tai tikrai bus labai sudėtinga iš-skirti tuos kertinius akmenis, ant kurių, galėtume pasakyti, Vyriausybė susikrovė savo kraitį, kaip visą kadenciją išbuvusi valdžioje ir turėjusi savo konkrečią pro-gramą. Tačiau kiek tų programos punktų ar įsipareigojimų ji bus padariusi? Tuomet jų suskaičiuoti bus galima labai nedaug ir bus galima sakyti, kad Vyriau-sybė elgėsi per daug atsargiai, per daug pasyviai, nenorėdama rizikuoti galbūt savo reitingais, ar nenorėdama sukelti pernelyg didelio ažiotažo visuomenėje ir tas pasyvumas arba atsargumas buvo reformų trukdis. Ir, manau, kad tikrai, jeigu nebus šių sprendimų, bus sunku įžvelgti proveržius valstybėje.

Čia matomas įdomus paradoksas, Vyriausybės nauji darbai nelabai ma-tomi, ją spaudžia nemažai skandalų, tačiau reitingai kyla ir ateinančiuose

specialybių užsakymui, bet jis nėra visiškai radikalus. Neatsisakoma studen-tų krepšelių, kuriuos įvedė praėjusioji Vyriausybė. Žinoma, ir naujas socialinis modelis, jeigu bus pateiktas, tai jau būtų ženklus, visapusis reformos paketas, bet kol kas dar to neturime.

Kalbant apie naująjį socialinį mode-lį, jo priėmimas stringa, dėl lenkiškų pavardžių rašybos taip pat kyla aršios diskusijos, Seime pateiktas alternaty-vus visuomenininkų siūlymas, aukštojo mokslo sistema bei ministerijos darbas taipogi kritikuotinas. Jeigu vis dėl to šie projektai nepavyktų ar būtų priimtos kitos alternatyvos, ar galėtume teigti, kad Vyriausybė padarė labai mažai ir tiesiog tęsė prieš tai buvusios Vyriausy-bės pradėtus darbus?Yra ir smulkesnių įstatymų ar Vyriau-sybės nutarimų, kurie dažnai plika akimi nematomi, bet visgi yra svarbūs. Šauktinių grąžinimas, kaip nacionalinio

12_ Apžvalga | KOVAS 2016APŽVALGOS TEMA

Populistinės partijos visada pritraukia dalį žmonių, kurie lengvai patiki naujais pažadais bei idėjomis, jei tik atsiranda nauja kažkokia jėga prieš rinkimus, kuri remiasi populizmu, tai ji tikrai gauna tam tikrą dalį rinkėjų balsų. Kaip tik tokią situaciją turėjome su Valinsko vadovaujama partija, paskui turėjome „Drąsos kelio“ partiją, kuri irgi pateko į Seimą per populizmo bangą. Po to an-tisisteminės ir populistinės partijos gali turėti įtaką formuojant Vyriausybę. Šia prasme vien tik tiesmukas kairiųjų kritikavimas, dešiniesiems labai didelės naudos neduoda, nes, kaip ir minėjau, kairiųjų pažiūrų rinkėjai vis tiek neper-bėgs į dešiniųjų stovyklą. Jie vienaip ar kitaip arba tiesiog neis į rinkimus, nes bus nusivylę, arba tiesiog ieškos kažko-kios populistinės jėgos, kuri tuo trum-puoju laikotarpiu pasirodys gražesnė alternatyva. Šiuo metu tokių alternatyvų nelabai matosi. Todėl kairiajai partijai, socialdemokratams, yra kur kas paran-kesnė situacija.

Viską apibendrinant, kokių iššūkių bei naujovių galėtų atnešti artėjantys rinki-mai? Kokią prognozuotumėte jų baigtį? Ar viskas liks panašiai, kaip yra buvę, laimės kairieji, ar visgi dešinysis flangas sugebės pasipriešinti?Aišku, bus jėgų persiskirstymas, bet jis gali būti ne toks didelis, kad labai

radikaliai kažką pakeistų. Tikrai daug kas priklausys nuo rinkėjų aktyvumo ir tų partijų elektorato, kuris bus labiau konsoliduotas. Socialdemokratai turi kol kas tikrai didelį pranašumą, jiems gali tekti daugiausia balsų skaičiuojant pagal mandatus, bet kadangi jų potenci-alūs, dabartiniai partneriai gaus gerokai mažiau negu šioje kadencijoje, jiems teks rinktis naujus partnerius. Čia yra labai daug įvairių variantų. Yra galimy-bė, kad jie į koaliciją pasikviestų netgi liberalus, taip pat kad į Seimą patektų Valstiečių ir žaliųjų partija, kuri gali jungtis tiek prie dešiniųjų, tiek prie kai-riųjų koalicijos. Tokia koalicija būtų ne kiek ideologiniu pagrindu sudaryta, bet labiau dėl pragmatinių interesų, ir ji gali būti suformuota dėl to, kad nustumtų konservatorius į šoną. Kitas variantas, jeigu socialdemokratams per rinkimus nepasiseka ir jie praranda daugiau balsų, negu šiuo metu rodo apklausos, tada įmanoma, kad koaliciją bandytų sudaryti dešinieji – kviesdami Valstiečių ir žaliųjų partiją, galbūt netgi tokius pavienius kandidatus kaip Naglis Puteikis, ir formuodami šiek tiek mar-gesnę koaliciją, kad ten nebūtų partijos „Tvarka ir teisingumas“, Darbo partijos bei socialdemokratų. Tokie pokyčiai įmanomi ir dar tikrai nėra ryškių signa-lų, kad būtinai socialdemokratai laimės ir formuos Vyriausybę. ■

ww

w.w

ikip

edia

.org

Mar

cin

Bia

łek

nuot

rauk

a

konservatorių reitingai, vyksta kažkokie pokyčiai, keičiasi konservatorių pirmi-ninkas ir panašiai. Tačiau kairiajame sparne dinamikos visiškai jokios nėra. Darbo partija ir partija „Tvarka ir tei-singumas“ praranda savo rinkėjus, aišku, jie ne kairieji, greičiau populistai, bet net ir iš kairiųjų pažiūrų rinkėjų, jeigu buvo galima rinktis vienu metu tarp Darbo partijos ir socialdemokratų, nes abi partijos kalbėjo panašiai, kad reikia kelti atlyginimus, rūpintis žmonėmis, didinti socialinę apsaugą ir panašiai. Tai šia prasme daugelis Darbo partija yra daug labiau nusivylę ir, aišku, ji jau bemaž nurašyta – tie visi teismų sprendimai, Uspaskicho pasitraukimas iš politikos, realiai tą partiją daro nebe ypatingai reikšmingą. Todėl alternatyvos socialdemokratams kaip ir nebėra, ypač vertinant tų žmonių akimis, kurie save laiko galbūt labiau pa-žeidžiamais, ieškančiais atramos politi-kuose, tikinčiais, kad valstybė turi labiau jais rūpintis, jie negali migruoti į dešinę pusę, nes pagal pasaulėžiūrą jiems tai nepriimtina, o kairėje pusėje pasirinki-mas tėra vienintelis – socialdemokratai, kurie yra mažiausiai susikompromitavę, turi daugiausia žinomų patyrusių poli-tikų, dažniausiai kalba apie socialinius reikalus ir žmonės, nors ir su didėjančiu nusivylimu, nelabai turi alternatyvos rinktis kažką kito, o ne socialdemokra-tus.Tai nebūtinai reiškia, kad aukšti rei-tingai išliks ir per rinkimus. Žmonių nusivylimas gali transformuotis į neda-lyvavimą rinkimuose, bet tuo metu, kai jų klausia, už kokią partiją balsuotumėte, jie renkasi tai, prie ko yra pripratę.

Kalbant apie dešinįjį sparną, kokia jų situacija, ko reikėtų imtis, kad sujudintų nusistovėjusią padėtį?Dešiniosioms partijoms uždavinys išties yra sunkesnis nei kairiosioms. Dešinieji turi mažiau potencialaus elektorato pa-gal vyraujančias nuostatas visuomenėje. Vadinasi, dešiniesiems siekiant formuoti Vyriausybę, reikia pagalbos ir iš populis-tinių partijų.

_132016 KOVAS | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

Lietuvą sudrebino dar vienas politinis skandalas. Abejingų nepaliekanti Vijū-nėlės dvaro istorija sukrėtė visuomenę savo įžūlumu, korupciniu pobūdžiu ir melo apraiškomis. Nors po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo prabėgo jau 26 metai, tačiau iš paviešintos isto-rijos aiškėja, kad valdančioji dauguma ir toliau reikiamus nutarimus bei įsta-tymus priima telefoniniais pokalbiais, vandens parkuose, pirtelėse ar me-džioklėse. Niekam nekyla abejonių, kad tiek aplinkos ministras Kęstutis Trečio-kas, tiek Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, tiek ir juos dangstantis premjeras Algirdas Butkevičius negina viešojo intereso, o valstybės progreso siekimas nusileidžia siauriems partiečių interesams.

SELEKTYVAUS TEISINGUMO VYRIAUSYBĖ

Įstatymai Lietuvoje, kaip ir kitose demokratiškose valstybėse, yra taiko-mi visiems vienodai. Na, bent jau taip galima buvo manyti iki Vijūnėlės dvaro istorijos. Šio skandalo kulminacija tapo paviešinti privatūs telefoniniai pokal-biai tarp aplinkos ministro K. Trečioko ir Druskininkų mero R. Malinausko. Iš pokalbių turinio nesunkiai galima suprasti, jog Druskininkų meras darė spaudimą aplinkos ministrui, kad šis teiktų priimti norimą Vyriausybės nutarimo pataisą. R. Malinauskas buvo išties susirūpinęs, nes Vijūnėlės dvaro statybos nebuvo įteisintos, kitaip tariant, buvo vykdytos nelegaliai, neturint tam statybos leidimų. Šis dvaras greičiausiai ir būtų likęs nelegalus, nes Generalinė prokuratūra jau buvo padavusi Druski-ninkų savivaldybę ir dvaro statytojus į teismą. Teismo sprendimas būtų buvęs negailestingas – nugriauti nelegalius statinius. Taip Lietuvoje jau yra buvę

ne vieną kartą. Tačiau Vijūnėlės dvarą išgelbėjo skubos tvarka parengtas ir priimtas Vyriausybės nutarimas, kuris panaikina iki tol Lietuvoje galiojusias apsaugines kurortines zonas. Beprece-dentis atvejis, kai dėl vieno žmogaus dvaro likimo yra keičiami visai Lietu-vai galiojantys Vyriausybės nutarimai. Neatsitiktinai Druskininkų meras R. Malinauskas politikos užkulisiuose vadinamas „Druskininku caru“.

Priėmus šį Vyriausybės nutarimą, Vijūnėlės dvaras atsidūrė nebe kurorti-nėje zonoje, nes tokių kurortinių zonų Lietuvoje neliko. Tad Vyriausybė, pa-naikindama kurortines zonas, panaikino ir priežastį, dėl kurios Vijūnėlės dvaro statyba buvo nelegali. Vilniaus miesto apylinkės teismas, kaip ir galima buvo tikėtis, priėmė teigiamą nuosprendį Druskininkų mero istorijoje – Vijūnėlės dvaras pastatytas teisėtai. Ir nors šios istorijos dalyviai bando teisintis, kad šis

Vyriausybės nutarimas tiesiogiai liečia dar apie 20 tūkst. sklypų ir pastatų, tačiau viena yra aišku, šis Vyriausybės nutarimas iš esmės buvo inicijuotas ir įgyvendintas dėl vieno žmogaus dvaro.

Šis beprecedentis atvejis Lietuvos teisėkūros istorijoje gerai parodo, kad Vyriausybė dėl savo narių yra pasirengu-si padaryti viską, net ir įteisinti neaiškios kilmės statybas ar panaikinti nuo 1992 metų galiojusias kurortines apsaugos zonas, kurios buvo skirtos gamtai apsau-goti ir viešajam interesui nuo nepama-tuotų statybų apginti. Gaila, tačiau nuo šiol statyti dvarus buvusiose kurortinėse zonose bus leidžiama. Toks Vyriausybės sprendimas iš esmės atriša rankas statyti namus paežerėse ar paupiuose. Belieka tikėtis, kad Prezidentė Dalia Grybaus-kaitė kreipsis į Konstitucinį Teismą dėl šio Vyriausybės nutarimo, kuris akivaiz-džiai tarnauja siauram žmonių ratui, o ne viešajam interesui.

Vijūnėlės dvaro skandalo kulminacija tapo paviešinti privatūs telefoniniai pokalbiai tarp aplinkos ministro Kęstučio Trečioko ir Druskininkų mero Ričardo Malinausko.

ww

w.w

ikip

edia

.org

Tim

Par

kins

on n

uotr

auka

LABA DIENA, MINISTRE, AŠ TURIU JUMS „ZADANIJA“Gytis ŽAKEVIČIUS

14_ Apžvalga | KOVAS 2016

Tačiau ir paviešinus pokalbių išklo-tines, aplinkos ministras ginasi ir teigia viešai nemelavęs. Ministras tokios pačios nuomonės laikėsi ne tik kalbėdamas žiniasklaidoje, bet ir duodamas parody-mus Seimo Antikorupcijos komisijai. K. Trečiokas vis dar sako, kad jam Druski-ninkų meras neskambino, spaudimo dėl nutarimo projekto nedarė ir jo nesku-bino greičiau teikti projektą Vyriausy-bei svarstyti. Ir šiuos savo parodymus ministras patvirtino savo parašu. Atrodo, kad pradėjęs meluoti ministras negali sustoti, o jo įrodinėjimai, kad juoda yra balta, o balta – juoda, vis labiau primena cirko pasirodymą.

NEI TVARKOS, NEI TEISINGUMOAplinkos ministrą K. Trečioką de-

legavusi partija „Tvarka ir teisingumas“ nuo pat skandalingos istorijos pradžios užėmė gana keistą gynybinę poziciją. Jau vien partijos skambus pavadinimas sufleruoja, kad ši politinė organizacija turėtų mūru stoti už teisybę ir be jokio delsimo parodyti duris apsimelavusiam ministrui. Deja, skambus partijos pava-dinimas yra nieko nelemianti frazė, nes

šios politinės partijos vadovas Rolandas Paksas stojo ginti partijos deleguoto ministro.

Visgi toks „tvarkiečių“ elgesys Vijū-nėlės dvaro skandale buvo nuspėjamas.

Beprecedentis atvejis, kai dėl vieno žmogaus dvaro likimo yra keičiami visai Lietuvai galiojantys Vyriausybės nutarimai.

ww

w.w

ikip

edia

.org

Alm

a Pa

ter

nuot

rauk

a

APSIMELAVĘS APLINKOS MINISTRAS

Aplinkos ministras K. Trečiokas nuo pat skandalingos istorijos pradžios prisie-kinėjo, kad jam niekas spaudimo nedarė ir kad Aplinkos ministerijos projektas dėl kurortinių zonų panaikinimo, kuris vėliau buvo Vyriausybės priimtas, gimė savai-me. Negana to, ministras teigė, kad su Druskininkų meru R. Malinausku prieš minėto projekto parengimą iš viso nebuvo kalbėjęs, jau nekalbant apie tai, kad nežinojo apie vykstantį teismo procesą dėl Vijūnėlės dvaro likimo. Galbūt visuome-nė ir būti likusi susiskaldžiusi ir patikėjusi ministro žodžiais, jeigu ne paviešinti telefoniniai pokalbiai. Juose aiškiai girdėti, kaip Druskininkų meras prašo aplinkos ministro skubiai paruošti nutarimo pro-jektą, nes jį spaudžia teismas. Meras ne tik be užuolankų kalba apie savo proble-mas, atvirai prašo ministro pagalbos, bet ir kviečia jį į Druskininkų vandens parką. Be to, po skubiai Aplinkos ministerijos parengto Vyriausybės nutarimo projekto meras į ministrą kreipiasi trumpąja teksti-ne žinute ir padėkoja ministrui už pagalbą ir tarpininkavimą.

Už trukdymą prokuroro veiklai Baudžiamajame kodekse yra numatyti viešieji darbai, bauda ar laisvės atėmimas iki dvejų metų.

APŽVALGOS TEMA

_152016 KOVAS | Apžvalga

Priešingai, būtų buvę keista, jeigu ši po-litinė partija būtų pripažinusi nederamą aplinkos ministro elgesį ir pareikalavusi iš ministro politinės atsakomybės. Kad partija „Tvarka ir teisingumas“ ir toliau dangstys vis toliau į melo liūną klimps-tantį ministrą, galima buvo nuspėti iš visai neseniai praūžusio kito skanda-lo, kurio centre atsidūrė pats partijos pirmininkas R. Paksas ir „Lietuvos ryto“ vyriausiasis redaktorius Gedvydas Vainauskas. Tada Europos Parlamento narys buvo įtariamas paėmęs 15 tūkst. eurų kyšį iš G. Vainausko už galimą poveikio padarymą.

Šios istorijos atomazga buvo partijos „Tvarka ir teisingumas“ narių protesto akcija prie Generalinės prokuratūros prokuroro Irmanto Mikelionio namų. Prokuratūra jau kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, kad ši įvertin-tų Seimo narių Petro Gražulio, Kęsto Komskio ir Valdo Vasiliausko veiksmus ir ar šie neprieštarauja Lietuvos įstaty-mams. Taip pat neatmetama galimybė, kad prokuratūra kreipsis į teismą dėl prokurorui daromo spaudimo, trukdy-mo dirbti savo darbą ir šeimos narių bauginimo. Kaip teigiama, piketas buvo surengtas prie prokuroro namų, kuriuose gyvena prokuroras su šeima ir jo nepil-namečiai vaikai.

Prokuratūra griežtai pasisakė, kad nesitaikstys su politikų siekiu daryti spaudimą ir kištis į prokuratūros darbą. Už trukdymą prokuroro veiklai Bau-džiamajame kodekse yra numatyti vie-šieji darbai, bauda arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

Atrodo, kad aplinkos ministras iki paskutiniosios bandys toliau meluoti bei visaip išsisukinėti. Visgi net ir beviltiš-kiausioje situacijoje galima apkaltinti aplinką.

DVEJOJANTIS PREMJERASKai Prezidentė Dalia Grybauskaitė

pareikalavus iš Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus principingu-mo, pastarasis, kaip jau tapo įprasta, į pagalbą pasitelkė ekspertų komandą. Vyriausybės kanceliarijos Teisės skyriaus

Tai kas pastaruoju metu vyksta Aplin-

kos ministerijoje pavadinti chaosu būtų

netgi per švelnu. Jau visą kadenciją

ministras stebina negebėjimu priimti

aplinkos sektoriui reikalingų sprendi-

mų, nes jokiais svarbesniais klausimais

nepavyksta susikalbėti nei su Seimo

Aplinkos apsaugos komitetu, nei su

visu Seimu. Atrodo labai keistai, nes

ministrą delegavo valdančioji koalicija,

Seime vis dar turinti daugumą. Matyt,

įvairių reformų sprendiniai gimsta ne

politinėje Taryboje, Vyriausybėje ar galų

gale pačio ministro kabinete, o neaiškių

interesų turinčiose grupuotėse. Vėliau

šie sprendimai, negrabiai pateikti ant

politinio lygmens darbo stalo, būna

sutaršomi į miltus, o aplinkos sektorių

apėmęs neaiškumas ir stagnacija vienu

metu. Garsiai nuskambėję neaiškūs ir

neargumentuoti planai refomuoti urė-

dijas tik sukėlė sąmyšį ir Seimo alergi-

nę reakciją, reforma (kurios gal būt ir

reikia) užblokuota. Regioninių aplinkos

apsaugos departamentų reforma su-

kėlė dar didesnį sąmyšį, mat žmonėms

departamentuose net du kartus išda-

linti atleidimo lapeliai, Seimui dar net

nepateikus reikiamų įstatymo pakeiti-

mų. Vietoj to įkurta Valstybinė aplinkos

apsaugos tarnyba (VAAT) kurios poreikio

ir funkcijų iki šios dienos ministerijos at-

stovai logiškai paaiškinti negali. Švaisto-

mos valstybės lėšos, o dirbantieji šiame

sektoriuje demotyvuojami dėl neaiškių

ateities perspektyvų. Aplinkos ministeri-

jos dispozicijoje esančių lėšų švaistymu

Aplinkos apsaugos komitete stebėjomės

jau anksčiau, svarstydami nepagrįstą

išlaidavimą komandiruotėms. Toli gražu

ne visas išvykas ministerijos atstovai

sugebėjo logiškai paaiškinti. Nelegalių

statybų atveju ministro pozicija visada

būdavo dviprasmiška: „nugriauti nega-

lima leisti statyti“ (kablelis padedamas

priklausomai nuo „zadanijos“). Iškilus

į viešumą Vijūnėlės dvaro nelegalių

statybų skandalui nejuokais subraškėjo

ir ministro ir net premjero kėdės. Tik

premjero kėdė aukščiau ir atpirkimo

ožys, žinoma, bus ne Vyriausybės va-

dovas. Jau nieko nebestebina į viešu-

mą išlindęs Aplinkos ministerijos per

brangių vizualizacijos paslaugų pirkimo

skandalas. Matyt, toks smulkus Valsty-

bės apsukimas aplink pirštą „zadanijų“

vykdytojams – įprastas dalykas.

Paulius SAUDARGAS

CHAOSAS APLINKOS MINISTERIJOJE

specialistams buvo pavesta nustatyti, ar aplinkos ministras melavo. Keistai atro-do, kai premjeras pats negali adekvačiai įvertinti savo Vyriausybės ministro poelgių ir nustatyti, ar jie sutampa su viešais pasisakymais. Negana to, premje-ras pažadėjo, kad, ekspertams nustačius, jog aplinkos ministras melavo, jis bandys įkalbėti ministrą atsistatydinti, o šiam nesutikus, teiks Prezidentei prašymą dėl aplinkos ministro atstatydinimo. Premjeras yra pasirengęs bausti aplinkos

ministrą už neskaidrią politiką, o kita skandalo pusė – Druskininkų meras, atrodo, iš balos išlips sausas. Vertėtų ne-pamiršti, kad Druskininkų meras R. Ma-linauskas yra Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko pavaduotojas.

Atrodo, kad ši Vyriausybė ir toliau meluos, neigs akivaizdžius dalykus ir taikys dvigubus standartus. Belieka tikė-tis, kad apsimelavęs aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas bus atstatydintas iš pareigų apkaltos proceso tvarka. ■

APŽVALGOS TEMA

16_ Apžvalga | KOVAS 2016

Premjerui su Vyriausybe garsiai džiaugiantis augančiais ekonominiais rodikliais, visuomenės apklausos rodo gyventojų pesimistines nuotaikas. Dažno lietuvio nešildo informacija apie augantį bendrąjį vidaus produktą ar aukštas turto pajamas. Kylančios kainos, maža pensija ar vos minimalius poreikius tenkinantis atlyginimas yra dažnas kasdienybės apibūdinimas. Iš kur atsiranda ši takoskyra tarp statisti-kos ir gyvenimo realybės?

DVIEJŲ GREIČIŲ LIETUVADiskusijose vis pasigirsta apibūdini-

mas – dviejų greičių Lietuva. Tai kurgi tie mūsų greičiai nesutampa? Šian-dien penktadalis didžiausias pajamas gaunančių asmenų mūsų šalyje gali jaustis stipriais vidutiniokais – jie jau yra pasiekę ES pajamų vidurkį. Tačiau didžiajai daliai Lietuvos piliečių dar daugokai trūksta iki europinės gerovės – prognozuojama, kad bendrai ES vidutinį pajamų lygį pasieksime apie 2030 metus.

Vertinant šalies vidutinio darbo užmokesčio pokyčius, galima džiaug-tis – per pastaruosius 3 metus rodiklis pakilo 15 proc. Tačiau pažvelgę plačiau, matome, kad tokio ir didesnio gero-vės augimo nesulaukė 4/5 Lietuvos gyventojų. Penktadalio vargingiausių šeimų pajamos per šiuos trejus metus išaugo vos 6 proc. Todėl galima teig-ti, kad minimalaus darbo užmokesčio padidinimas – lašas problemų jūroje. Tačiau penktadaliui didžiausias pajamas gaunančių asmenų pajamos išaugo net 21 proc. Ar toks augimas pakankamas pagrindas džiaugtis ekonomikos laimėji-mais – palieku spręsti Jums.

Tai kam gi Lietuvoje sekasi? Jeigu esi vyras 25–49 metų, gyveni mieste, dirbi informacijos ir ryšių ar finansinių pas-laugų ir draudimo sektoriuose – turbūt

sąlygomis nesugebėjo užtikrinti deramos gerovės didžiajai daliai šalies gyventojų, kitaip negu stambaus kapitalo atsto-vams, kurių pajamos augo daugiausia iš visų socialinių grupių.

Žvelgiant į vidutinės pensijos dydį (247 eurai per mėnesį), sunku įsivaizduoti, kaip įmanoma pragyventi gaunant tokias pajamas. Tačiau prabi-lus apie pensijų didinimą ar galimą jų indeksavimą vis pasigirsta dabartinės valdžios pasiteisinimas, permetant kaltę – negalime didinti, nes turime grąžinti A. Kubiliaus vadovaujamos vyriausybės nusavintas pensijas. Tik pamirštamos kelios detalės. Net krizės metais viduti-nė pensija sudarė 38–39 proc. vidutinio darbo užmokesčio (VDU). Šiandien, kylant ekonomikai, vidutinė pensija su-daro vos 34 proc. VDU, nors vienintelis pensijų šaltinis ir objektyvus didinimo ir (ar) mažinimo kriterijus yra surenkamų mokesčių nuo darbo užmokesčio lygis. Kitaip tariant, pensijų augimas šios

gali būti patenkintas savo ekonomine padėtimi. Matyt, kasdien važiuoji nauju automobiliu į darbą stikliniame biure, pa-keliui išgerdamas puodelį karštos kavos. Gyvenimas atrodo visai gražus, o dar keli straipsniai verslo žurnale apie augančias investicijas ir besikuriančius tarptautinius paslaugų centrus įkvepia naujiems iššū-kiams. Sveikinu, esi sėkmingas žmogus. Tačiau tokių nėra daug.

STARTINĖS POZICIJOS SKIRTINGOSAkivaizdu, jog esama situacija nėra

visiems vienodai palanki. Penktadalio didžiausias ir penktadalio mažiausias pajamas gaunančių asmenų atlyginimų vidurkiai Lietuvoje skiriasi šešis kartus. Pasaulio banko tyrimo duomenimis, pa-gal pajamų nelygybę esame ketvirta šalis Europos Sąjungoje. O ir pastarųjų metų statistikos tendencijos nekinta – spar-čiausiai auga turtingiausiųjų pajamos. Todėl belieka konstatuoti, jog dabarti-nė Vyriausybė augančios ekonomikos

ATLYGINIMAI LIETUVOJE SPARČIAI KYLA TIK PENKTADALIUIGintarė SKAISTĖ, ekonomikos mokslų daktarė, TS-LKD tarybos narė

APŽVALGOS TEMA

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

6%

21%25%

20%

15%

10%

5%

0%

242 Eur/mėn. 435 Eur/mėn. 665 Eur/mėn. 998 Eur/mėn. 1767 Eur/mėn.

NAMŲ ŪKIO PAJAMŲ AUGIMAS 2012–2014 M.

13% 12%

8%

Skirtingo pajamų lygio namų ūkio grupių (kvintilinių grupių) piniginių pajamų pokyčiai 2012–2014 m. (proc.)

_172016 KOVAS | Apžvalga

lentelių apatinę eilutę išliks vyraujanti tendencija. Mažiausi mokytojų ar moks-lininkų atlyginimai, mažiausios pensijos, bet didžiausia pajamų nelygybė. Čia tin-ka šauniojo kareivio Šveiko atsakymas „Vis tiek bus kažkaip – dar niekad taip nebuvo, kad niekaip nebūtų“. Augančiais atlyginimais mus pralenkė lenkai, vėliau – estai ir latviai. Bet ES dar liko bulgarai ir rumunai. Gal dar kokius naujokus į ES priimsime. Vis ne paskutiniai.

B variantas. Renkantis pokyčius, kurie atneštų gerovę daugumai šalies gyventojų, svarbu turėti pakankamai po-litinės drąsos tą daryti. Stambaus kapi-talo savininkų, rinkimuose statančių už savo draugus politikoje, nelabai domina darbo užmokesčio didinimas. Jiems kur kas reikšmingesnis žemas turto, pelno ir pajamų apmokestinimas, ką reguliariai transliuoja rėmėjų nestokojantis Lie-tuvos laisvosios rinkos institutas. Visgi, žiūrint toliau nei metų pelnas, reikėtų suvokti, kad maži atlyginimai lemia žemą vartojimo lygį. Tai ilguoju laiko-tarpiu reiškia ir mažesnį bendrąjį vidaus produktą.

EUROPIETIŠKOS GEROVĖS MODELIS LIETUVAI

Nors dažnai socialinė politika Lietuvoje yra matoma kaip papildomos išlaidos ar net grėsmė konkurencin-gumui, tačiau reikia pripažinti, kad europietiškos gerovės modelis gali mums padėti keliais aspektais. Pirma, investuojant į kompetencijų ugdymą, gyventojai įgyja gebėjimų, reikalingų nuolat kintančioje globalioje darbo

rinkoje, ir gali pretenduoti į didesnius atlyginimus. Antra, socialios rinkos modelis reiškia nuoseklesnę mokesčių sistemą ir visapusišką pensijų siste-mą, ilguoju laikotarpiu užtikrinančias didesnį privatų vartojimą. Veiksmingai veikianti socialinė sistema gali padidin-ti piliečių pasitikėjimą savo valdymo institucijomis ir vyriausybe.

Taigi, norint užtikrinti atlyginimų augimą daugumai Lietuvos gyventojų, pirmiausia padėti gali kompetencijų ugdymas ir gyventojų kvalifikacijos tobulinimas, orientuojantis į aukštes-nės pridėtinės vertės produktų kūrimą. Kylanti darbo jėgos kvalifikacija savaime trauktų investicijas. Tik ne bet kokias, o kuriančias gerą uždarbį garantuojan-čias darbo vietas. Pastebėta, kad šalyse, kuriose aukštas darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo lygis, darbo produktyvumas yra taip pat gerokai aukštesnis. Tačiau Lietuvoje beveik 40 proc. asmenų, kurie kreipiasi į darbo biržą, nurodo neturį reikiamo išsilavinimo norimam darbui gauti. Apklausus darbingo amžiaus asmenis, paaiškėja, kad per paskutinius 12 mėnesių vos 5 proc. dalyvavo kokioje nors kvalifikacijos tobulinimo progra-moje ar mokymuose. Skandinavijos ša-lyse tai darė kas trečias. Jose investicijos į gyventojų mokymą atsiperka su kaupu – kompetentingų darbuotojų sukuriama didesnė vertė yra naudinga ir valstybei, ir verslui.

Akivaizdu, kad Vyriausybė turėtų dėti daugiau pastangų siekdama išlaikyti švietimo, sveikatos ir socialinių paslaugų centrų sistemą Lietuvos periferinėse teritorijose, o pašalpų mokėjimas turėtų būti tiesiogiai susietas su naujų darbo vietų kūrimu ar darbo rinkoje paklausios specialybės įgijimu, kvalifikacijos tobuli-nimu. Gaila, bet šiandien apstu pavyz-džių, kai pašalpos yra tapusios gyvenimo būdu. Nemažai ekspertų pripažįsta, kad didesnį efektą duotų ne socialinių išmokų mokėjimas grynais pinigais, bet didesnis teikiamų socialinių paslaugų finansavimas. Ir, pirmiausia, tai turėtų būti tokios socialinės paslaugos, kaip kompetencijos ugdymas, kvalifikacijos

Seimo kadencijos metu buvo triskart mažesnis negu vidutinio darbo užmo-kesčio ar net mokamų pašalpų.

REGIONAI UŽDIRBA TREČDALIU MAŽIAU

Peržiūrint pajamas kitu pjūviu, išsi-skiria miestai ir kaimiškos vietovės. Už-darbis mieste ir kaime skiriasi 35 proc. Nedarbo lygis – du kartus. Analizuojant, kaip galima sumažinti atskirtį, jau prieš dešimtmetį Europos Komisija išleido komunikatą „Užimtumas kaimiškose vietovėse: kaip sumažinti darbo vietų trūkumą“. Komunikate pagrindinėmis priežastimis, kurios neigiamai veikia dirbančiųjų skaičiaus augimą kaimiškose vietovėse, buvo pripažintos šios: neigia-mos demografinės tendencijos ir jaunų žmonių nutekėjimas, aukštas susitelkimo lygis vos keliose ekonominėse veiklose, prastos būklės infrastruktūra (susisieki-mas ir t. t.), žemas paslaugų pasiekiamu-mas, pvz., nekokybiškas interneto ryšys, žemas gebėjimų, žinių, inovatyvumo ly-gis, neišvystytas socialinis ir institucinis kapitalas. Tačiau problemų suradimas nereiškia jų sprendimo.

Lietuvoje tuštėjantys kaimai yra aki-vaizdus reiškinys. Per pastarąjį dešim-tmetį gyventojų kaimiškose teritorijose sumažėjo 17 proc. Pagal šį rodiklį esame absoliutūs lyderiai ES. Potencialūs investuotojai ir darbdaviai tai vertina kaip produktyviausios ir kvalifikuotos darbo jėgos išvykimą. Todėl analizuojant šalies regionus, naujoms investicijoms dažnai pasirenkamas saugesnis varian-tas – didieji miestai ir jų priemiesčiai. Juose jau sukurta gera infrastruktūra ir užtikrintas tinkamos kvalifikacijos darbuotojų skaičius. Todėl investuojant ir kuriant naujas darbo vietas, tai tampa svarbesniu kriterijumi negu trečdaliu aukštesnis vidutinio darbo užmokesčio lygis. To pasekmė – maža konkurencija dėl darbuotojų kaimiškose vietovėse, neskatinanti darbo užmokesčio augimo.

TAI KAIP BUS?A variantas. Tęsiama dabartinė po-

litika. Ko gero, kritimas į visų statistinių

Didžiajai daliai Lietuvos piliečių dar daugokai trūksta iki europinės gerovės.

APŽVALGOS TEMA

18_ Apžvalga | KOVAS 2016

tobulinimas, pavėžėjimas į nutolusią darbo vietą.

SVARBUS DIRBANČIŲJŲ SKAIČIAUS DIDINIMAS

Siekiant turėti galimybę didinti pensijas, svarbu atkreipti dėmesį ne tik į augantį vidutinį darbo užmokestį, bet ir į dirbančiųjų skaičių. Nes būtent nuo šių dviejų rodiklių priklauso „Sodros“ biu-džetas. Tačiau šiandien dirbančiųjų dalis mūsų šalyje sudaro apie 66 proc. 15–64 metų amžiaus grupėje. Akivaizdu, kad išaugęs darbo jėgos aktyvumas turėtų teigiamą poveikį ilgalaikiam gerovės lygiui. Tačiau, kaip paskatinti žmones dirbti?

Skandinavijos šalys pasirinko są-lygų šeimai gerinimo priemones, kartu padedančias spręsti ir demografines problemas. Jas sudaro efektyvi vaikų dienos priežiūros įstaigų sistema, geros sąlygos derinti motinystę su darbu bei pagalba reintegruojant tėvus į dar-bo rinką. Todėl Skandinavijos šalyse dirbančiųjų dalis yra nuo 69 proc. Suomijoje iki 75 proc. Norvegijoje. Fenomenalus pavyzdys už ES ribų – Is-landija, kurioje dirba 83 proc. darbingo amžiaus piliečių.

Kitas dažnai aptariamas darbuotojų skaičiaus didinimo šaltinis – emigran-tų susigrąžinimas. Jeigu jų emigracija finansiškai buvo sėkminga ir atlyginimas užsienyje tenkina jų lūkesčius, reikalin-gos plataus pobūdžio priemonės, kurių didžioji dalis – ekonominės. Vienas svarbiausių veiksmų – lengvatinės sąly-gos grįžusiajam pradėti verslą, t. y. opti-mizuojant mokesčius ir smulkiojo verslo galimybes. Taip ne tik būtų skatinamas emigrantų grįžimas ir įsiliejimas į darbo rinką, bet ir naujų darbo vietų kūrimas ir regionų plėtra.

Manau, kad, sutelkus pastangas į kokybiškų investicijų pritraukimą regionuose, gyventojų kompetencijų di-dinimą, geresnių sąlygų derinti šeimą ir darbą užtikrinimą bei išskirtinį dėmesį verslo kūrimui, Lietuva turi visas gali-mybes užtikrinti tolygų pajamų augimą ir ekonominę gerovę. ■

Rusija ir toliau siekia ne tik išlaikyti, bet ir sustiprinti energetinę įtaką Lietuvoje. Didžioji kaimynė įgyvendina savo geo-politinius tikslus per atominių elektrinių statybas mūsų šalies pašonėje. Nors dėl prasidėjusios ekonomikos krizės Rusija atsisakė statyti Kaliningrado at-ominę elektrinę, analogiškos atominės elektrinės Astrave, esančiame vos už 50 kilometrų nuo Vilniaus, statybos jau prasidėjo. Tokia Rusijos politika yra ne tik siekis išlaikyti Lietuvos energetinę priklausomybę nuo rusiškos elektros, bet ir tiesioginė grėsmė Lietuvos žmo-nių sveikatai.

KODĖL ASTRAVO AE TURI NEIGIAMĄ ĮTAKĄ LIETUVAI?

Atominės elektrinės statybos As-trave kelia tiesioginę grėsmę Lietuvai, jos piliečiams ir gamtos ištekliams. Pats svarbiausias argumentas, kodėl dabartinė Lietuvos Respublikos Vyriausybė turėtų dėti visas pastangas prieš šios elektrinės

statybas, yra susietas su pačios atominės elektrinės parinkimo vieta. Astravas yra vos už 50 kilometrų nuo Vilniaus, todėl įvykus nelaimingam atsitikimui elek-trinėje Vilnius patektų į pavojingiausią zoną. Sostinėje ir aplinkiniuose mies-tuose gyvenančius žmones tektų iškelti iš radiacija užterštos teritorijos pagal iš anksto paruoštą evakuacinį planą. Kad tokios avarijos atvejis yra labai realus, byloja pačių rusų skelbiama informacija, kad ši atominė elektrinė bus pigiausiai pastatyta per visą istoriją. Šiuo metu yra skelbiama, kad Rusija suteikė Balta-rusijai apie 10 milijardų JAV dolerių kreditą atominės elektrinės statybai. Net neabejojama, kad rusiškos statybos standartai, arba jų nebuvimas, ir stengi-masis kaip įmanoma daugiau sutaupyti neigiamai įtakos pačios elektrinės saugą ir veikimo kokybę. Taip pat nereikėtų pamiršti ir nelaimingos Černobylio atominės elektrinės istorijos, kai įvykus branduolinei avarijai informacija apie

RADIACINIAI SPĄSTAI LIETUVAI

Nereikėtų pamiršti ir nelaimingos Černobylio atominės elektrinės istorijos, kai, įvykus branduolinei avarijai, informacija apie tai buvo slepiama, o žmonės neevakuoti iš pavojingos zonos apie dvi savaites.

ww

w.w

ikip

edia

.org

Tiia

Mon

to n

uotr

auka

Gytis ŽAKEVIČIUS

APŽVALGOS TEMA

_192016 KOVAS | Apžvalga

kompiuterio. Tai atspindi Baltarusijos bendrą požiūrį į kaimynines šalis. Maža to, A. Lukašenkos režimas nekreipia jokio dėmesio ne tik į kaimynines valstybes, bet ir į savo piliečių nuomonę. Yra skelbiama, kad Astravo atominės elektrinės klausimai yra viešai suderinti su visuomene. Valdžia neva organizavusi viešas diskusijas apie atominę elektrinę. Tačiau, kaip teigia vienas branduolinės fizikos ekspertas Andrejus Azerovskis iš kaimyninės šalies, minėtos viešos diskusijos buvo suklastotos. Į diskusijų sales nebuvo įleidžiami nepriklauso-mi ekspertai arba atominės elektrinės statyboms oponuojantys asmenys. Visi forumai ir diskusijos vyko tik tarp vyriausybės ir savivaldybės atstovų, o pašaliniai asmenys policijos nebuvo įleidžiami. Minėtam ekspertui pavyko patekti į vieną iš viešų diskusijų. Jos metu jis uždavė keletą oponuojančių klausimų ir už tai buvo „apdovanotas“ septyniomis paromis kalėjimo už neva blogą elgesį. Baltarusijos valdžia ne tik ignoruoja tarptautinės visuomenės kritiką, neigiamą kaimyninių valstybių požiūrį, bet ir savo piliečius.

Aarhus ir Espo aplinkosauginių kon-vencijų keliamų reikalavimų. Išvados yra labai niūrios – ši atominė elektrinė, jeigu ir bus pastatyta, kels grėsmę aplinkai, t. y. gamtai ir žmonėms.

Nepaisant to, tiek Baltarusijos, tiek Rusijos valdžios požiūris į neigiamą tarptautinės bendruomenės reakciją nesikeičia – Astravo atominės elektri-nės statybos darbai toliau yra tęsiami. Kad Baltarusijai yra visiškai neįdomus Lietuvos požiūris į atominės elektrinės statybas, gerai iliustruoja faktas, jog kaimyninei šaliai buvo pateikti kon-kretūs klausimai dėl tarpvalstybinio poveikio aplinkai. Baltarusija pateikė 100 puslapių medžiagą, kuri nebuvo tie-siogiai susijusi su užduotais klausimais. Tame dokumente nebuvo pasivarginta atsakyti į Lietuvai rūpimus klausimus, kodėl buvo pasirinkta ši teritorija, jokios informacijos apie radioaktyviųjų medžiagų tvarkymą ar poveikį Ne-ries upei, jau nekalbant apie saugumo reikalavimų užtikrinimą. Be to, pateik-to dokumento vertimas su grubiomis gramatinėmis ir loginėmis klaidomis. Manoma, kad vertimas buvo padarytas

A. Lukašenka oficialiai pagrasino Lietuvai, jog, jeigu ši trukdys statyti atominę elektrinę, Baltarusija nebegabens savo krovinių į Klaipėdos uostą.

ww

w.w

ikip

edia

.org

Ser

ge S

ereb

ronu

otra

uka

tai buvo slepiama, o žmonės neevakuoti iš pavojingos zonos apie dvi savaites. Dėl tokio tuometinės Sovietų Sąjungos valdžios požiūrio nukentėjo daugybė žmonių, o radiacijos padariniai yra jun-tami iki šiol. Kas galėtų garantuoti, kad dabartinė Baltarusijos valdžia, kurios valdymo metodika ir principai yra labai panašūs į buvusios sovietų valdžios, pasielgtų kitaip nei Černobylio atveju. Taip pat svarbu suprasti, jog statoma Astravo atominė elektrinė bus ne tik pigi, bet ir naudojanti pasenusias, dar ta-rybinius laikus menančias technologijas ar nedideles jų modifikacijas, o pačios elektrinės valdymas atiduotas į abejoti-nos kvalifikacijos specialistų rankas. Ne-atsitiktinai dėl šių esminių argumentų Rusija ir remia naujos atominės elektri-nės statybas Baltarusijoje šalia Lietuvos teritorijos. Kitas svarbus veiksnys yra tai, jog ši atominė elektrinė yra statoma prie Lietuvos vandens saugyklų, o jos reakto-riai bus aušinami Neries vandeniu, kuris po aušinimo įtekės į Lietuvos teritoriją. Taigi, Lietuva nuolat jaus baltarusiškos atominės elektrinės poveikį.

TARPTAUTINIŲ STANDARTŲ NESILAIKYMAS

Europoje atominės energijos išga-vimas ir naudojimas nėra uždraustas. Kitaip sakant, kiekviena šalis sprendžia individualiai, iš kokių energijos išteklių aprūpinti savo gyventojus energija. Visgi atominės elektrinės statybos ir tokios elektrinės eksploatavimas jau seniai nėra tik tos valstybės reikalas. Taip visų pirma yra todėl, kad įvykus atominei avarijai jos padariniai būtų juntami tūkstančio kilometrų žiedu. Taigi, įvykus tokiam incidentui ne tik visa Lietuvos teritorija atsidurtų radiacijos zonoje, tačiau jos padariniai būtų juntami net Skandi-navijoje. Dėl šių priežasčių atominė elektrinė gali būti eksploatuojama tik tuo atveju, jeigu atitinka visus saugumo, kokybes ir aplinkosaugos reikalavimus. Deja, kol kas Astravo atominė elektrinė neatitinka tokių reikalavimų. Dar 2014 metais buvo konstatuota, kad ši balta-rusiška atominė elektrinė neįgyvendina

APŽVALGOS TEMA

20_ Apžvalga | KOVAS 2016

Astravo atominės elektrinės statybas, jeigu užkirstų Astravo elektros ener-gijos tranzitą per Lietuvą į Vakarus. Reikia suprasti, kad atominės elektrinės statybos sąnaudos yra milžiniškos, o kiekvienas ekonominis projektas yra skaičiuojamas pagal atsiperkamumo terminus. Baltarusijos atominė elektrinė niekada neatsipirks, o bus patiriami tik nuostoliai, jeigu baltarusiai negalės per Lietuvą transportuoti ir parduoti apie pusę pagamintos elektros energijos.

Atominė elektrinė nuolat reikalauja didelių išlaidų, nes turi veikti ir gaminti elektros energiją nenutrūkstamai. Paga-minta elektros energija turi būti iš karto elektros tinklais tiekiama, o jos perviršis saugomas tam skirtose hidroakumulia-cinėse elektrinėse. Baltarusija sunaudos savo reikmėms tik mažiau negu pusę pa-gamintos energijos, tad likusią dalį turės arba kaupti, arba eksportuoti į užsienį. Yra akivaizdu, kad elektros rezervavimo limitai nėra begaliniai. Todėl Lietuvos griežta pozicija dėl Astravo atominės elektrinės ir draudimas importuoti elek-tros energiją į Lietuvą atvėsintų baltaru-siškas ambicijas.

Kitas Lietuvos Vyriausybės neiš-naudojamas ginklas prieš Baltarusijos atominės elektrinės statybas yra ben-draminčių Europos Sąjungoje telkimas, problemos eskalavimas ir tarptautinio spaudimo diplomatiniais santykiais naudojimas. A. Lukašenka, matydamas Lietuvos Vyriausybės pasyvumą bei neveiksmingumą, toliau sėkmingai tęsia atominės elektrinės statybas. Kuo toliau pažengs statybos, tuo sunkiau bus jas sustabdyti.

Gaila, tačiau Lietuvos Vyriausybė iki šiol taip ir nesugebėjo pateikti aiškios pozicijos dėl Astravo atominės elektri-nės ir paruošti priemonių, kuriomis būtų stabdomas pavojingas statybų projektas Lietuvos pasienyje, plano. O gal dabar-tinė Vyriausybė visai nesiruošia stabdyti Astravo atominės elektrinės statybų? Gal kai kurių įmonių pelnas ar teigiami tarptautiniai santykiai su Rusija ir Bal-tarusija yra svarbiau už Lietuvos žmonių sveikatą ir gamtos išsaugojimą? ■

į Rusijos uostus. Reikia priminti, kad Klaipėdoje kas trečias aptarnaujamas krovinys yra atgabentas iš Baltarusijos. Per metus Baltarusijos kroviniai sudaro apie 14 milijonų tonų. Per pastaruosius metus tokių krovinių skaičius augo. Dėl tokios politikos itin daug pajamų netektų ne tik Klaipėdos jūrų uostas, krovos kompanijos, bet ir Lietuvos geležinkeliai, kuriais gabenama didžioji dalis krovinių. Tačiau čia pat yra pridu-riama, kad jeigu Lietuva ar ES pasiūlytų atitinkamas sąlygas, Baltarusija svarstytų Astravo atominės elektrinės likimą. Ši A. Lukašenkos pozicija rodo jo norą realiai bendradarbiauti su tais, su kuriais bendradarbiauti labiau apsimoka.

NEVEIKLI LIETUVOS VYRIAUSYBĖRusija atsisakė savo ketinimų

statyti Kaliningrado atominę elektrinę, nes Lietuva labai aiškiai išreiškė savo poziciją dėl elektros pirkimo iš minėtos elektrinės. Panaši situacija yra ir su As-travo atomine elektrine. Skaičiuojama, kad apie pusę Baltarusijoje pagamintos elektros bus eksportuojama į kaimynines šalis. Baltarusija tikisi, kad pasinaudo-jus Lietuvos elektros jungtimis pavyks elektros energiją tiekti į kitas Europos Sąjungos valstybes ir taip uždirbti nemenką pelną. Tokie A. Lukašenkos lūkesčiai atrodo labai realūs, kol Lie-tuvos Respublikos Vyriausybė nesiima jokių konkrečių veiksmų ir pataikauja Baltarusijos diktatoriui.

Yra akivaizdu, kad Lietuvos Respu-blikos energetikos ministerija turi labai aiškiai išdėstyti veiklos planą, nukreip-tą prieš nesaugios Astravo atominės elektrinės statybas Vilniaus pašonėje. Premjeras A. Butkevičius nuogąstauja, kad Lietuvai pateikus griežtą poziciją dėl Astravo atominės elektrinės statybų A. Lukašenka nukreips visus krovinius į Rusijos uostus. Tačiau ar pragmatiniai Lietuvos geležinkelių ir Klaipėdos jūrų uosto tikslai ir pelnas atsveria galimą radiacijos poveikį Lietuvos piliečiams ir gamtai?

Energetikos ministras Rokas Masiulis galėtų netiesiogiai nutraukti

POLITINIAI ŽAIDIMAI IŠ BALTARUSIJOS

Baltarusijos vadovas ir toliau žai-džia labai įdomų žaidimą tarp Europos Sąjungos (ES) ir Rusijos, siekdamas asmeninės naudos. Reikia prisiminti, kad visai neseniai A. Lukašenkai ir dar 170 jo aplinkos asmenų Vakarai panaikino kelionės draudimus. Taip atsitiko todėl, kad diktatorius iš kalė-jimo paleido kelis politinius kalinius. Ekspertai neturi vieningos nuomonės šiuo klausimu. Vieni teigia, kad poli-tinių kalinių paleidimas yra teigiamas poslinkis į demokratinį šalies valdymą. Šiai nuomonei pritariantys ekspertai yra įsitikinę, kad tokiu būdu ES įgaus daugiau derybinių svertų, darydama įtaką Astravo atominės elektrinės statyboms. Visgi kita dalis tarptautinių santykių ekspertų ir politologų yra įsiti-kinę, kad Baltarusija ir toliau protingai žongliruoja turimais svertais tarp Rytų ir Vakarų ir nežada iš esmės spręsti įsisenėjusių problemų. Kad pastarieji ekspertai yra teisūs, geriausiai rodo tai, jog reikiamus finansus Astravo atomi-nės elektrinės statybai Baltarusija gaus iš Rusijos. Statybų kaina – 10 milijardų JAV dolerių. Viena yra aišku, Baltarusija nėra finansiškai pajėgi viena pastatyti tokios kainos objektą. Dėl šios priežas-ties Rusija dosniai finansuoja minėtos atominės elektrinės statybą, suteikda-ma Baltarusijai visą reikalingą sumą su ilgu – 25 metų grąžinimo terminu. Baltarusijai tai yra itin vertinga dovana, nes ji leidžia neturint daug nuosavų lėšų pasistatyti elektrinę, kurios kreditą galės grąžinti iš pagamintos elektros pardavi-mo. Rusija tokiu būdu ir toliau stiprina savo pozicijas energetikos srityje ir siekia didinti Baltijos šalių elektros priklausomybę.

Kad Astravo atominė elektrinė yra tik įrankis pasiekti savo tikslų, geriausiai iliustruoja Baltarusijos vadovo pozicija šiuo klausimu. A. Lukašenka oficialiai pagrasino Lietuvai, jog jeigu ši trukdys statyti atominę elektrinę, Baltarusija nebegabens savo krovinių per Klaipėdos jūrų uostą, o visus krovinius nukreips

APŽVALGOS TEMA

_212016 KOVAS | Apžvalga PASAULIS

Šių metų vasario 26–27 dienomis Šanchajuje, Kinijoje, dvidešimt (G-20) ekonomiškai stipriausių pasaulio valstybių ir centrinių bankų atstovų susirinko aptarti globalios ekonomikos perspektyvų. Šis ekonomikos forumas pakartojo esminę mintį, kurią šių metų sausį Davose, Šveicarijoje, Pasaulio ekonomikos forume išreiškė susirinkę pasaulio galingieji: pasaulio ekonomi-kai reikia struktūrinių reformų. Davose Europos centrinio banko atstovas Be-noit Coeure pastebėjo, jog pagrindinis tikslas po krizės buvo atsigauti, tačiau, ,,iš tikrųjų, mes nepakeitėme savo finansinės sistemos struktūros. Todėl dabar atėjo laikas tą padaryti“. G-20 susitikimo atstovai taip pat pripažino per lėtą globalios ekonomikos proveržį, kad ,,nors globali ekonomika ir atsigau-na, bet ji vis dar netolygi ir nepateisina mūsų ambicijų dėl stipraus, pastovaus ir subalansuoto augimo“. Šanchajaus forumo dalyviai pabrėžė, jog nepasto-vus kapitalo judėjimas, didelis kainų kritimas, eskaluojama geopolitinė įtampa, šokas dėl galimo Didžiosios Britanijos išėjimo iš Europos Sąjungos (ES), didėjantys neramumai dėl migran-tų antplūdžio yra tie rizikos veiksniai, kurie trukdo tarptautinei bendruomenei pasiekti bendrus tikslus dėl globalaus augimo. Savo ruožtu, Tarptautinis valiu-tos fondas (TVF), dalyvavęs tiek Davoso, tiek Šanchajaus forumuose, pridūrė, jog užsitęsę neramumai išsivysčiusiose rinkose, griežtesnės finansinės sąlygos besivystančiose šalyse, ryškesnis, nei tikėtasi, Kinijos ekonomikos lėtėjimas ir naftos kainų kritimas turėjo įtakos pasaulio ekonomikos susilpnėjimui.

EKONOMINĖ SITUACIJA Kaip teigia ekonomistai J. Tomil-

son Hill ir Ian Morris, nėra sudėtinga

nares, kaip antai Ispanija, kurios BVP augimas buvo 21 proc. žemesnis, negu tikėtasi. Europos Komisijos vasa-rio mėnesį paskelbtoje ekonominėje prognozėje teigiama, kad augimas euro zonoje šiais metais tęsis, tačiau bus lėtas: 2016 m. BVP euro zonoje turėtų augti 1,7 proc., tačiau tik 0,1 proc. daugiau negu 2015 m., o visoje ES – 1,9 proc., t. y. kaip ir 2015 m. Žemas infliacijos

įžvelgti, koks ,,lėtas ir nedrąsus“ yra pasaulio ekonomikos atsigavimas. 2015 m. trečiąjį ketvirtį JAV bendras vidaus produktas (BVP) buvo 13 proc. žemesnis negu 2007 m., t. y. 13 trln. JAV dolerių mažesnis negu prieš krizę. Situacija euro zonoje dar prastesnė: 2007–2015 m. euro zonos BVP augo 16 proc. lėčiau, negu buvo prognozuota, jau nekalbant apie atskiras ES valstybes

Davose Europos centrinio banko atstovas Benoit Coeure.

ww

w.fl

icr.c

om M

orit

z H

ager

nuo

trau

ka

PASAULIO EKONOMIKA LĖTĖJAEdita MIELDAŽĖ

22_ Apžvalga | KOVAS 2016

rodiklis, fiksuotas pagrindinėse pasaulio ekonomikose, rodo žemą paklausos, o tuo pačiu ir ekonomikos skatinimo lygį: 2015 m. infliacijos lygis ES buvo nulinis, JAV – vienu procentiniu punktu aukštesnis. 2016 m. prognozuojama, kad kainų augimas ES pakils iki 0,5 proc., o JAV – iki 1,2 proc. Tačiau pagrin-dinė finansinė šmėkla, į kurią ir G-20 susitikime Šanchajuje atkreipė dėmesį Vokietijos finansų ministras Wolgangas Schauble, yra valstybių skolų augimas. Remiantis 2015 m. McKinsey instituto atliktu tyrimu, 2007–2014 m. bendra pasaulio skola, įskaitant viešąjį ir privatų skolinimąsi, išaugo 57 trln. JAV dolerių. Atitinkamai 2000 m. bendra pasaulio skola siekė 87 trln. JAV dolerių, 2007 m. – jau 142 trln. JAV dolerių, o 2014 m. – net 199 trln. JAV dolerių.

Didžiausias pavojaus signalas globa-liai ekonomikai tas, jog labiausiai išaugo išsivysčiusių, o ne besivystančių valsty-bių skolos. Taigi tarp išsivysčiusių šalių 2015 m. didžiausią valstybės skolą turėjo Japonija (245,9 proc. nuo BVP), Grai-kija (196,9 proc.), Italija (133,1 proc.), Portugalija (127,8 proc.), Belgija ir Ki-pras (po 106 proc.), Jungtinės Amerikos Valstijos (104, 85 proc.), Airija (100,63 proc.), Ispanija (98,6 proc.) ir Prancū-zija (97,09 proc.). Kaip matome, beveik

bendrai infliacijos lygis pasaulio ekono-mikoje žemas, t. y. kainos nedidėja, vadi-nasi, galime daugiau pirkti, tačiau eko-nomikoje žemas infliacijos lygis sukuria silpnos paklausos problemą. Siekdamos stimuliuoti ekonominį augimą, daugelis valstybių, tarp jų ir euro zonos narės, smarkiai susiveržė diržus, tačiau norimo ekonomikos skatinimo efekto nepasiekė. Konkrečiai euro zonoje valstybės galėjo padidinti paklausą devalvuodamos eurą, bet kadangi nė viena iš euro zonos šalių to padaryti negalėjo, 2015 m. Europos centrinis bankas nusprendė skatinti paklausą ir vartojimą, supirkdamas valstybių obligacijas. Šis planas turėjo sumažinti netikrumą dėl pasiūlos ir padidinti darbo lygį ilgalaikėje perspek-tyvoje. Tačiau, kaip teigia ekonomistai T. Hill ir Ian Morris, nė vienas iš indeksų, analizuojančių reformas paklausos sri-tyje, negalėjo parodyti, kad ekonominiai pasiūlos ir paklausos ciklai euro zonoje pasistūmėjo į priekį. Tačiau finansų institucijos turi ir kitų būdų spręsti eko-nomines dilemas. Štai daugelis centrinių bankų visame pasaulyje įvedė nulines ar arti nulio siekiančias palūkanų normas. Šis žingsnis turėjo paskatinti vartojimą

visos didžiausią valstybės skolą turin-čios šalys – ES ir euro zonos narės. Tad Vokietijos finansų ministro W. Schauble baimė, kad skolų augimas pasiekė savo ribas ir dabar kelia didelę, ekonomiką gniuždančią riziką, yra pagrįsta.

SILPNA PAKLAUSANors daugelis turėtų džiūgauti, jog

2007–2015 m. euro zonos BVP augo 16 proc. lėčiau, nei buvo prognozuota.

ww

w.w

ikip

edia

.org

Die

go D

elso

nuo

trau

ka

PASAULIS

BENDRA PASAULIO SKOLA NUO 2007 M. IŠAUGO 57 TRILIJONAIS JAV DOLERIŲ

Namų ūkių

Valstybių

Korporacijų

Finansų

26 20 8719 22

38 37 14233 33

57 trilijonai

56 4540 58

Šaltinis: McKinsey Global Institute, 2015 m.

199

Q4 2000

Q4 2007

Q2 2014

‣

_232016 KOVAS | Apžvalga PASAULIS

finansuoja dalį nuostolingų gamybos įmonių, tačiau Kinijos rezervai, kad ir sudarantys 3,5 trln. JAV dolerių, negalė-tų padengti 35 trln. JAV dolerių bankų nuostolių. Iš kitos pusės, Kinijos valdžia, matydama šalies pramonės lėtėjimą, aktyviai ėmė skatinti savo gyventojus pereiti prie paslaugų ir vidiniu varto-jimu paremtos ekonomikos. Kinijoje pramonė sudaro apie 35 proc. šalies ekonomikos ir yra galingas ekonomikos variklis, tačiau 2015 m. Kinijos pramo-nės aktyvumo indeksas buvo žemiau 50 punktų ir reiškė, kad pramonės sektorius traukiasi, mažina gamybą ir produkcijos kainas. Taigi 2015 m. Pekinas iš paslau-gų sektoriaus uždirbo 8,3 proc. daugiau negu 2014 m. ir paslaugų sektorius pirmą kartą sukūrė pusę šalies bend-rojo vidaus produkto (50,5 proc. nuo BVP). Gamyba augo tik 6 proc. ir, anot Oksfordo ekonomikos mokyklos Azijos ekonomikos vadovo Louiso Kuijso, ,,jei ne paslaugų sektoriaus stiprėjimas, šiandien Kinijos ekonomika būtų daug blogesnės būklės“. Kaip pastebėjo kon-sultacinės įmonės, įsikūrusios Pekine, ,,Gavekal Dragonomics“ tyrimų vadovas Andrew Batsonas, ,,apie 60 proc. visų paslaugų, įskaitant nekilnojamąjį turtą, Kinijoje yra tampriai susiję su pramonės

plačiąja prasme – nuo kasdienių pirki-nių iki būsto paskolų augimo. Tačiau esant nulinėms palūkanoms, egzistuoja likvidumo spąstai, situacija, kai centri-niam bankui didinant pinigų injekcijas į finansų institucijas, finansinė parama nepasiekia galutinių vartotojų ir nesuke-lia ekonomikos skatinimo efekto. Vieni ekonomistai juokais, kiti visai rimtai kalba, kad jeigu centriniai bankai tiesio-giai iš gyventojų supirktų, pavyzdžiui, jų turimas mažai pajamingas valstybių obligacijas kiek didesne nei rinkos kaina, tokiu būdu rinkoje atsirastų papildomų pinigų, kurie tiesiogiai skatintų paklausą ir vartojimą. Kol to nėra, europiečiai ir amerikiečiai su pinigais elgiasi panašiai kaip krizės metu: daugiau taupo, mažiau leidžia ir tokiu būdu įsuka žemos inflia-cijos ciklą. Kinijoje ir kitose besivystan-čiose pasaulio ekonomikose gyventojai taupo dar didesnę savo pajamų dalį, nes abejoja valstybių garantuotu socialinių fondų dosnumu. Pavyzdžiui, Pekine gyvenanti trijų asmenų kinų šeima, už-dirbanti per mėnesį apie 3 200 JAV do-lerių ir atidedanti pusę sumos taupymui, teigia nepasitikinti ilgalaike valdžios politika: ,,Dauguma kinų jaučiasi nesau-giai, todėl stengiamės daryti viską, kas įmanoma dėl savo ateities“. Visgi, kaip pastebi ,,Bloomberg“ žurnalistas Dexter Roberts, Kinijoje vartojimas sudaro tik 35 proc. BVP, tačiau JAV namų ūkiai taupo tik 5–6 proc. savo pajamų, o 75 proc. pajamų išleidžia.

KINIJOS LĖTĖJIMASNeseniai britų nacionalinis trans-

liuotojas BBC paskelbė žinią, jog Peki-nas pagal milijardierių skaičių aplenkė Niujorką: 100 milijardierių apsistoję Pekine, o 95 – Niujorke. Kitaip sakant, kinų paskleista žinutė iš serijos ,,mes, kinai, visgi lenkiame JAV“. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad Pekino šimtuko sąraše pirmąsias dešimt pozicijų užima ame-rikiečiai milijardieriai, turinys kapitalo Kinijoje. Tiesą sakant, ši žinutė iškelia daug platesnę dilemą, su kuria susidu-ria Kinija: ar ji įgali pralenkti JAV ir tapti pirmaujančia ekonomine pasaulio

galybe? Iš tiesų, per pastaruosius du dešimtmečius (1990–2013 m.) Kinijos BVP kasmet, kaip niekur kitur, augo po 10 proc. ir šalis tapo pagrindine daugelio žemesnės kokybės prekių gamintoja pa-saulyje – nuo tekstilės iki elektronikos. Ekonominio pakilimo metu Kinija už-mezgė prekybos ryšius su 124 pasaulio valstybėmis, o daugeliui žaliavų turinčių valstybių tapo pagrindine eksporto kryptimi. Tačiau pastarųjų metų Kinijos augimas buvo smarkiai finansuojamas skolintu kapitalu – valstybės remiami bankai lengvai dalijo pinigus dideles ambicijas turinčioms įmonėms. Todėl Kinijos bankų sektorius išaugo 400 proc. ir bankų turtas pasiekė 35 trln. JAV dolerių. Kitaip tariant, Kinija į ekono-miką įleido dvigubai daugiau skolos nei išsivysčiusių valstybių centriniai bankai kartu sudėjus (12 trln. JAV dolerių). Ta-čiau lėtėjant Kinijos ekonomikai, didelė įmonių skola bankams jau dabar turi neigiamos įtakos kompanijų finansinei situacijai, o tai reiškia, kad kinų įmonės optimizuoja savo finansus ir mažina darbuotojų skaičių. Savo ruožtu atleisti darbuotojai, negalėdami įsilieti į darbo rinką, sukuria blogųjų paskolų burbu-lą, kuris bet kada gali sprogti. Kol kas Kinijai iki sprogimo toli, nes valstybė

Vokietijos finansų ministro W. Schauble baimė, kad skolų augimas pasiekė savo ribas ir dabar kelia didelę, ekonomiką gniuždančią riziką, yra pagrįsta.

ww

w.w

ikim

edia

.org

Cha

tham

Hou

se n

uotr

auka

24_ Apžvalga | KOVAS 2016PASAULIS

labiau klestinčio kelio link“. TVF sutiko, kad besivystančios ekonomikos turėtų išnaudoti valiutos kurso lankstumą (pa-vyzdžiui, 2015 m. viduryje Kinija deval-vavo juanį, kad stabilizuotų ekonomiką ir paskatintų eksportą) ir taip, kur įma-noma, palengvintų išorinio ekonominio šoko poveikį. EBPO paragino valstybes pačioms prisiimti daugiau atsakomybės dėl ekonomikos augimo skatinimo, di-dinant išlaidas investavimui ir stumiant struktūrines reformas į priekį. EBPO ekonomikos vadovė Catherine L. Mann teigė, jog valstybėms reikia peržiūrėti bankrotų teisės aktus, prekių rinkos reguliavimą bei konkurencijos politiką, kad palengvintų ekonomikos įsiliejimą į rinką. C. L. Mann įsitikinusi, kad, ypač Vokietijoje, Japonijoje ir Pietų Korėjoje, reiktų padidinti konkurenciją tarp pas-laugų teikėjų, antraip paslaugų sektorius atsiliks nuo pramonės. Vokietijos finansų ministras W. Schauble paragino mažinti valstybių skolas ir imtis griežtos fiskali-nės disciplinos bei kruopščiai peržiūrėti veiksnius, kurie galėtų didinti produkty-vumą ir konkurenciją: „Fiskalinė politika kaip ir monetarinė pasiekė savo ribas. Jeigu norime tikro ekonomikos augimo, nėra kelio, kuris apeitų reformas“. ■

šalims. Antai, Brazilija yra antra pagal dydį geležies eksportuotoja pasaulyje. Dėl sumažėjusio geležies rūdos eksporto į Kiniją, Brazilijos valiuta realas JAV dolerio atžvilgiu nuvertėjo 40 proc., ir šalies ekonomika per 2015 m. susitraukė 4 proc. Kaimyninėje Čilėje, daugiausia vario pasaulyje išgaunančioje valsty-bėje, pardavimai iš šio metalo sudarė 54 proc. šalies eksporto pajamų. Kritus vario suvartojimui Kinijoje, Čilės valiuta pesas JAV dolerio atžvilgiu nuvertėjo 15 proc. Taigi labai akivaizdu, kad prekybos saitais su Kinija yra susaistyta daugelis pasaulio valstybių, kurios yra jautrios Kinijos ekonomikos svyravimams.

ŠANCHAJAUS SUSITIKIMASŠanchajaus forumo dalyviai – vals-

tybių finansų ministrai, centrinių bankų vadovai, Tarptautinis valiutos fondas (TVF), Tarptautinė ekonominio ben-dradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) – vienareikšmiškai sutiko, kad ,,globalaus augimo perspektyvos arti-moje ateityje miglotos“. TVF atstovai iš-reiškė nuomonę, kad ,,reikalingas stiprus politinis atsakas tiek nacionaliniu, tiek daugiašaliu lygiais, kad išvengtume rizi-kos ir pastūmėtume globalią ekonomiką

Vokietijos finansų ministras W. Schauble: „Fiskalinė politika kaip ir monetarinė pasiekė savo ribas. Jeigu norime tikro ekonomikos augimo, nėra kelio, kuris apeitų reformas“.

sektoriumi. Tai reiškia, kad šiais me-tais paslaugų augimas bus pastebimai lėtesnis negu praeitais metais. BVP taip pat kris“. Kinijos ekonomikos ekspertas prognozuoja, jog šiais metais BVP gali kristi žemiau 6 proc. (2015 m. BVP augo 6,9 proc.). Didžia dalimi šis kriti-mas susijęs su žaliavų kainomis.

ŽALIAVŲ KAINOS KRENTAEkonominio klestėjimo laikotar-

piu smarkiai plečiantis infrastruktūrai, Kinija tapo didžiausia industrinių metalų naudotoja pasaulyje. Pekinas užmezgė glaudžius ryšius su žaliavas tiekiančiomis šalimis (Brazilija, Rusija, Čile, Pietų Afrika), tačiau ėmus silpnėti ekonomikai, žaliavų poreikis sulėtėjo. Žaliavų gamintojai pradėjo varžytis dėl susitraukiančios, tačiau vis dar dide-lės Kinijos rinkos. Tokiu būdu žaliavų kainos pradėjo smarkiai kristi. Paana-lizuokime plieno pramonę. Kinija yra didžiausia plieno gamintoja, tačiau dėl plieno pertekliaus rinkoje, plieno ga-mybos pajėgumai sumažėjo iki 70 proc. Tai reiškia, kad pajėgumams susitraukus iki 80 proc. ir plieno kainai nukritus 30 proc., plieno gamintojai ir žaliavų tiekėjai prarado krūvą pinigų. Nukentėjo ir 400 tūkst. kinų darbuotojų, dėl plieno pramonės apimčių mažėjimo praradę darbo vietas. Kinijos ekonomikos lėtė-jimas daro didžiulę įtaką ne tik pačiai Kinijai, bet ir žaliavas tiekiančioms

40

35

30

25

20

15

10

5

0

-5

-10 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015

‣

METALŲ IR KALNŲ KASYBOS PRAMONĖS SUSITRAUKIMAS KINIJOJE 2015 M.

Metalų vartojimo indeksas Kinijoje

Pramonės gamybos augimas Kinijoje

Šaltinis: Goldman Sachs Global Investment Research

_252016 KOVAS | Apžvalga PASAULIS

Linas KOJALA

DONALDO TRUMPO FENOMENAS

Nekilnojamojo turto magnatas, savo tur- tą vertinantis 10 milijardų dolerių, bet at-sisakantis paviešinti mokesčių ataskaitą; gausybės televizijos realybės šou ir ame-rikietiškų imtynių šou dalyvis; savo paties vardo universiteto, kuris per kelerius metus žlugo ir neišbrenda iš nepaten-kintų studentų ieškinių liūno, įkūrėjas. Ir galiausiai – kandidatas į JAV prezidentus, šluojantis iš kelio konkurentus gilias tradi-cijas turinčioje Respublikonų partijoje.

Ši spalvinga asmenybė – tai kontra-versijomis, gandais ir apkalbomis apipin-tas Donaldas Trumpas.

Šiandien galime drąsiai teigti, kad jis jau tapo fenomenaliu reiškiniu. Ir visiškai nesvarbu: taps Respublikonų partijos kan-didatu prezidento rinkimuose, ar galiau-siai nusileis oponentams – JAV politinė sistema buvo sudrebinta iš pamatų.

KAIP JAV RENKA PREZIDENTĄ?Norint suprasti D. Trumpo iškili-

mą, svarbu suvokti ir komplikuotą JAV prezidento rinkimų sistemą. Ji – dvilypė: iš pradžių didžiausios partijos, konser-vatyvesni respublikonai ir liberalesni demokratai, balsuoja viduje. Tai vadi-namieji pirminiai rinkimai, kurių metu kiekvienoje iš 50 valstijų šių partijų nariai renka tą vieną vienintelį (vienintelę), kuris (kuri) taps partijos nominantu nacionaliniuose rinkimuose. Šių preten-dentų pavardės bus patvirtintos tik liepos mėnesį vyksiančiuose Respublikonų ir Demokratų konventuose, tačiau gali būti, kad laimėtojas, atsižvelgiant į balsavimų tendencijas, ims ryškėti ir anksčiau.

Partijoms apsisprendus, ateis eilė visai Amerikai. Tai pakeis kampanijos pobū-dį, nes iki tol pretendentai konkuruos partijų viduje, o nuo vasaros vidurio turės įrodyti galį atstovauti visai šaliai. Čia ir vėl netrūks įdomybių: pavyzdžiui, keturis

kartus JAV istorijoje daugiausia balsų, vertinant absoliučiais skaičiais, surinkęs kandidatas taip ir netapo prezidentu. Trys atvejai nutiko XIX amžiuje, bet naujausias – visai neseniai – 2000-aisiais. Tuo metu už demokratą Alą Gore`ą buvo atiduota 540 tūkst. daugiau balsų, tačiau preziden-tu išrinktas George`as Bushas.

Šį iš pažiūros kuriozą lemia rinkimų sistemos specifika. Balsavimas vyksta tokiu principu, kad kiekviena iš 50 valstijų ir sostinė Vašingtonas deleguoja gyventojų skaičių atitinkamą rinkikų, arba valstijos atstovų, grupę. Būtent rinkikai, kurių iš viso būna daugiau negu 500, galutiniame nacionaliniame konvente išrenka prezi-dentą. Rinkikai turi balsuoti už tą kan-didatą, kurį palaikė dauguma jų valstijos gyventojų. Tad nesvarbu, ar valstijoje kandidatas laimėjo didžiuliu skirtumu, ar vos keliais procentiniais punktais, visi ati-tinkamos valstijos rinkikai pasisako tik už laimėtoją (išskyrus dvi mažai ką keičian-čias išimtis – Meiną ir Nebraską, kuriose kandidatams tenkantys delegatai paskirs-tomi proporcingai pagal gautus balsus).

Todėl teoriškai kandidatas gali triuš-kinančiu skirtumu laimėti didelę valstiją, tačiau nedidele persvara pralaimėjęs ke-liolika mažesnių valstijų pagal gautų balsų

sumą lenks oponentą, tačiau rinkikų turės mažiau. Visgi kol kas kandidatų dėmesys, retorika ir strategija sutelkta į kovą su konkurentais savoje partijoje.

Kodėl Trumpas toks populiarus?70-metį birželio mėnesį švęsiantis D.

Trumpas iš pirmųjų 24 valstijų, kuriose Respublikonų partijos nariai rinkosi kandidatą nacionaliniams rinkimams, laimėjo daugiau negu pusę – 15. To tarsi ir buvo galima tikėtis: visuomenės nuomonių apklausos dar likus keliems mėnesiams iki balsavimų prognozavo, jog Trumpas turi pranašumą prieš dauge-lį kitų, gerokai didesnį politinį įdirbį turinčių bei kryptingai postų siekiančių Respublikonų partijos kandidatų.

Visgi skambios D. Trumpo pergalės buvo sutiktos kaip staigmena. Nepai-sant įspūdingų procentų, apžvalgininkai ramino, jog milijardierius taip lengvai nepavers jų balais balsavimo dieną. Visų pirma, apklausos, ypač vidiniuose partijų rinkimuose, turi nemažą paklaidą, mat sunku identifikuoti tuos, kurie realiai ateis į rinkimus; antra, viltasi, kad nemaža dalis Trumpo rėmėjų galiausiai susimąstys ir paskutinę akimirką pasielgs strategiškai: balsuos už labiau patyrusį pretendentą; trečia, skandalingi politiko komentarai,

Donaldas Trumpas – tai kontraversijomis, gandais ir apkalbomis apipinta spalvinga asmenybė.

ww

w.y

outu

be.c

om k

anal

as M

cGre

gor

Show

nuo

trau

ka

26_ Apžvalga | KOVAS 2016PASAULIS

prognozuota, turėjo suveikti kaip gąsdi-nanti priemonė.

Įvyko priešingai: Trumpas nuskynė ne vieną pergalę, o rinkėjai teigė, kad tiesmuki pasisakymai ir bet kokių poli-tinio korektiškumo normų atsisakymas suvaidino reikšmingą vaidmenį galiausiai, pasirinkant būtent jį. Tarp žymiau-sių verslininko pasisakymų – siūlymas laikinai uždrausti į JAV atvykti musul-monams – bent jau tol, kol vyrauja teroro aktų grėsmė. Meksikiečiai jo kalbose buvo tapatinami su „prievartautojais“, o tiesioginėje televizijos laidoje paklaustas, ką mano apie kukluksklano – antisemiti-nės baltųjų rasinį pranašumą teigiančios organizacijos – atstovo jam išreikštą palaikymą, Trumpas teigė nieko apie tai nežinąs ir neskubėjo atsiriboti. Jis netgi stojo į priešpriešą su JAV populiariu po-piežiumi Pranciškumi – šiam netiesiogiai sukritikavus Trumpo idėją statyti sieną su Meksika, šis atkirto, kad pontifikas neturėtų kištis į politinius reikalus.

KOMUNIKACIJA IR RINKĖJAIViešųjų ryšių specialistai pastebi, kad

Trumpas kalba taip, kaip pridera geram pardavėjui su savo klientais: trumpais, aiškiais sakiniais, dažnai pakartodamas tą pačią mintį, tačiau keisdamas nuotai-ką priklausomai nuo konteksto. Tokiu būdu Trumpas siekia stiprinti savo, kaip išraiškingo, jokių tabu neturinčio ir aiškiai problemas identifikuoti galinčio lyderio, įspūdį. Panašu, jog tai nenueina perniek: daugiau kaip pusė apklausiamų respubli-konų įvairiose valstijose pabrėžia atvirumą kaip sveikintiną šio kandidato vertybę. Greta to, jis nuolatos kalba apie tai, kaip sukūrė milžinišką verslo imperiją ir įdarbi-no dešimtis tūkstančių žmonių: jei pavyko su įmonėmis, kodėl neturėtų pasisekti su valstybe? Tuo labiau, kad Trumpas nėra „susitepusio“ Vašingtono politinio elito dalis, o veikiau žmogus iš šalies.

Suvokdamas savo stiprybes Trum-pas nevengia užsipulti ir oponentų, ypač senatorių Tedo Cruzo ir Marco Rubio, teigdamas, kad šie tėra „plepiai, per visą gyvenimą nesukūrę nė vienos darbo vietos“. Žinant, jog abu jie yra vos įkopę į

penktą dešimtmetį, įspūdingą gyvenimo istoriją turinčio Trumpo pasisakymai pasiekia tikslą.

Tiesa, iš principo nupiešti standartiš-ko Trumpo rėmėjo paveikslą nėra lengva. Jis sugeba būti patrauklus, atrodytų, labai skirtingoms žmonių grupėms: žemesnio išsilavinimo, bet baigusiems koledžą; jau-nesniems ir vyresniems; turintiems tvirtas religines nuostatas bei jų nedeklaruojan-tiems. Visgi jo žinią ypač išgirsta vidutinio amžiaus mažiau sėkmingos karjeros balta-odžiai vyrai – tie, kurie niekaip neišsiva-duoja iš ekonominės recesijos gniaužtų. Juos ypač neigiamai paveikė globaliza-cijos procesai: didžiosios gamyklos JAV užsivėrė, persikėlė į Kiniją, kur pigesnė darbo jėga; darbo valandų lygis išaugo, bet atlygis – neproporcingai. Ir, svarbiausia, esami politiniai lyderiai nepadarė nieko, kad situaciją pakeistų, todėl juos išgelbės tik Trumpas.

Rodydamas save kaip autsaiderį bei užliedamas eterį kontraversiškais pasi-sakymais, Trumpas komplikavo savo as-meninį santykį su Respublikonų partijos elitu. Pastarieji, ypač partijos nominantas 2012 metų rinkimams Mittas Romeny, neslepia darysiąs viską, kad sulaikytų milijardierių nuo galutinės pergalės. Tik klausimas, ar jie turi pakankamai susitelkimo, politinės valios ir išteklių tą įgyvendinti, ypač jeigu eiliniai Respubli-konų nariai rinksis D. Trumpą.

PASEKMĖS IR PERSPEKTYVOS LIETUVAI

D. Trumpas per trumpą laiką pakeitė Respublikonų veidą: iš partijos, kuri nacionaliniams rinkimams ieškojo

nuosaikesnio, politiniame centre be-sirikiuojančių rinkėjų balsus galinčio patraukti kandidato, ji virto energingo populisto dominuojama politine jėga. Be to, išryškėjo takoskyra tarp tų, kurie baisisi Trumpo metodais ir komentarais, bei tų, kurie jais atvirai žavisi. Todėl neatmetama galimybė, kad ateityje Respublikonams gali grėsti vienoks ar kitoks skilimas, fra-gmentacija, kurie taptų sukrėtimu konser-vatyvesniam JAV politiniam sluoksniui.

Tai turėtų kelti nerimą ir Lietuvai, kurioje Respublikonų partija dažniausiai suvokiama kaip ta, kuri jautriau žiūri į Rytų ir Vidurio Europos geopolitinę problematiką bei geba priimti reikalingus sprendimus (vien ko vertas G. W. Busho kvietimas Baltijos šalims stoti į NATO). D. Trumpo asmenybė šią tendenciją keičia iš esmės: nors užsienio politika kampanijos metu neatlieka reikšmingo vaidmens, tuo metu, kai kalba apie Rusiją, Trumpas silpnina mūsų saugumą.

Verslininkas neslėpė, kad jo tikslas – skatinti JAV kalbėjimąsi su visais planetos lyderiais, nepamirštant išskirti Rusijos lyderio Vladimiro Putino, nes tai gali būti abipusiai naudinga. Be to, Trumpas siūlo mažinti JAV atsakomybę už sąjungininkų NATO saugumą: jis tikina, kad dauge-lis šalių tuo piktnaudžiavo ir mėgavosi milijardinėmis amerikiečių injekcijomis į bendrą saugumą, bet jam tapus prezi-dentu to gali nebesitikėti. Tai nesutampa su kitų pretendentų, ypač T. Cruzo ir M. Rubio vizija, kurie siūlo didinti NATO įsitraukimą Rytų Europoje, bet kartu rodo, jog didelei respublikonų daliai D. Trumpo užsienio politikos retorika yra priimtina.■

Įvardinti standartiško Trumpo rėmėjo paveikslą nėra lengva.w

ww

.flic

kr.c

om D

arro

n B

irge

nhei

er n

uotr

auka

_272016 KOVAS | Apžvalga KAIMYNAI

Niūrūs debesys virš Kijevo atspindi politinę situaciją šalyje.

Ukrainos ekonomikos ministrui Aivarui Abromavičiui vasario pradžioje paskel-bus apie atsistatydinimą, smūgį patyrė ne tik šalies vyriausybė, bet ir visa Maidano idėja. Dažnai pamirštama, jog ukrainiečiai, mėnesių mėnesius pralei-dę centrinėje Kijevo aikštėje ir kituose miestuose, pradėjo „Orumo revoliuciją“ – procesą, kuris turėtų paversti Ukrainą mažiau korumpuota, skaidresne, demo-kratiškesne valstybe.

Atsistatydinimas sudavė smūgį, mat Abromavičius buvo vienas iš šios kovos simbolių. Svetimas savo srities specialistas, nesusijęs su korupcinėmis schemomis ir oligarchais, turėjo paro-dyti, kad naujoji valdžia geba įgyven-dinti struktūrinius sprendimus. Tačiau traukdamasis iš pareigų jis pareiškė, kad yra priverstas tai daryti, nes jaučia ne-paliaujamą spaudimą priimti „kažkam“ palankius sprendimus.

Tai – tik maža detalė to, kas šian-dien vyksta Ukrainoje. Tai valstybė, vis dar nekontroliuojanti beveik dešimtada-lio savo teritorijos, kurioje siautėja gin-kluotos Rusijos remiamos grupuotės; tai

valstybė, kurioje kone kasdien tebežūva kariai; tai valstybė, kuri tebesikapanoja iš ekonominės suirutės, bet vis labiau grimzta į politinį chaosą; tai valstybė, kuri, nepaisant augančio pesimizmo, šiandien dar neprarado galimybių pa-sikeisti ir tapti tikra permainų „sėkmės istorija“.

LYDERIAI NETEKO PASITIKĖJIMOVisos ukrainiečių permainų vil-

tys buvo sudėtos į naujuosius šalies lyderius: į Rusiją pabėgusį Viktorą Janukovyčių pakeitusį prezidentą Petro Porošenko ir vyriausybės vadelės perė-musį Arsenijų Jaceniuką. Dabar abiejų jų populiarumas yra pasiekęs dugną: prezidentu pasitiki vos 17 proc. piliečių (po rinkimų 2014 m. gegužę šis skai-čius siekė 47 proc.), tuo metu premjero populiarumas siekia vos 8 proc.

Tą iš dalies lemia objektyvios aplinkybės. 2015 metais Ukrainos ekonomika smuko 10,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) – apie pusė šio nuosmukio yra nulemta karo rytinėje šalies dalyje. Be to, anglių gavyba suma-žėjo beveik 39 proc., o valiuta nuvertėjo

UKRAINOS REFORMOS STRINGA, BET DAR NEŽLUGOLinas KOJALA

ww

w.fl

ickr

.com

Tre

y R

atcl

iff n

uotr

auka

daugiau kaip dešimtadaliu. Valdžia buvo priversta įvesti griežto taupymo politi-ką, kurios pasekmės buvo skausmingos: pavyzdžiui, realiosios pensijos per dve-jus metus sumažėjo 40 proc., mokytojų skaičius apkarpytas 15 proc., o vien šių metų kovo mėnesį elektros kaina gyventojams išaugo ketvirtadaliu.

Vakarų parama šiuos nuosto-lius kompensuoti padėjo tik iš dalies. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) yra pažadėjęs Ukrainai paskolomis skirti 35 mlrd. JAV dolerių, bet praktiškai per dvejus metus išmokėjo tik 11 mlrd. Mokėjimai buvo reguliariai atidėdami todėl, kad Ukrainos valdžia nesugebėjo parodyti pakankamų rezultatų reformų srityse.

IDĖJAS PAVERSTI REALYBE SUNKUDar tuo metu, kai naujoji postmai-

dano valdžia dalijo skambius pažadus pakeisti šalies ekonominę situaciją, buvo akivaizdu, jog tą padaryti bus

„Stiprus ir efektyviai veikiantis par-

lamentas yra kertinis akmuo Demo-

kratijos veiksmingume. Pertvarkyta

ir atnaujinta Aukščiausioji Rada yra

Ukrainos piliečių interesų gynimo

pagrindas.“

Europos liaudies partijos (krikščionių demo-kratų) frakcijos narys Andrejus Plenkovićius

28_ Apžvalga | KOVAS 2016KAIMYNAI

itin sudėtinga. Ne tik dėl to, kad šalyje milžinišką įtaką išsaugojo oligarchai, bet ir todėl, kad visa valstybės ekonomi-ka buvo pastatyta ant byrančių pamatų. Pavyzdžiui, privatiems vartotojams dujų kaina ilgą laiką buvo kompensuojama iš šalies biudžeto, tuo griaunant bet kokias viltis didinti sektoriaus efektyvumą ar konkurencingumą. Kadangi šių kom-pensacijų teko atsisakyti, kainos ėmė smarkiai augti, o valiuta – nuvertėti.

„Brookings“ ekspertai pažymi, kad tai buvo viena iš sričių, kurioje Ukrainos valdžia pasiekė skausmingą, bet reika-lingą rezultatą. Greta to:

– atnaujintas Ukrainos naciona-linio banko kontrolės mechanizmas sudarė prielaidas net trečdalio iš 20 didžiausių bankų licencijų panaikinimui ir veiklos reikalavimų sugriežtinimui;

– įgyvendinta policijos reforma, įdiegta nauja patrulių skyrimo tvarka didžiuosiuose miestuose;

– pradėta kariuomenės reforma, pasitelkiant NATO kaip konkretų pa-vyzdį, to iki šiol buvo vengiama;

– sukurtos naujos antikorupcinės institucijos, įgyvendinta Generalinės prokuratūros reforma.

Tačiau bendrame kontekste refor-mų eiga apibūdinama kaip „labai lėta“, stringanti ir neužtikrinanti pakankamų pasiekimų. Tą, anot analitikų, lemia kelios priežastys:

– didžioji dalis „naujojo“ politi-nio elito įtakingas pareigas ėjo ir prieš 10–15 metų, todėl esminė sprendimų priėmimo struktūra beveik nesikeičia. Anot Abromavičiaus, pusė Ukrainos parlamento narių tenori pasipelnyti iš savo politinės veiklos;

– iki šiol nėra susiformavusios aiš-kios politinės ir ideologinės takoskyros tarp partijų, kurios ir toliau konkuruoja tarpusavyje konkrečių asmenybių, o ne idėjų ar pasiūlymų lygmeniu;

– oligarchai išlaikė kontrolę žinias-klaidoje, politikoje ir kitose reikšmin-giausiose srityse. Daugelis jų sugebėjo sėkmingai prisitaikyti prie kintančių aplinkybių, nemažai rėmė Ukrainos kovą Rytų Ukrainoje;

sprendimų priėmimas sustos bent iki rudens, kada nepasitikėjimas vyriausy-be galės būti vėl išreikštas. Pavyzdžiui, parlamente reikalingas 300 narių pritarimas Konstitucijos keitimui, kuris yra numatytas ir Minsko susitarimuose; esamomis aplinkybėmis surinkti tokį skaičių yra praktiškai neįmanoma.

Tikėtina, kad anksčiau ar vėliau tai paskatins skelbti pirmalaikius parla-mento rinkimus. Juose daugiausia balsų pretenduotų gauti Porošenko blokas, tačiau tai būtų kuklesnis rezultatas negu per ankstesnius rinkimus. Todėl pre-zidentas, manoma, laukia populiaraus Odesos gubernatoriaus Michailo Saa-kašvilio, kuris stiprina pilietinį judėjimą bei ketina kurti antikorupcijos idėją kelsiančią partiją. Būtent šie du blokai galėtų sudaryti naujosios valdančiosios koalicijos stuburą.

MINSKO SUSITARIMO METINĖS: JOKIO PROGRESO

Skepsis supa ir garsiuosius Mins-ko susitarimus, ypač antrąjį. Ukrainos, Rusijos, Vokietijos ir Prancūzijos lyderių pasirašytas dokumentas turėjo bent iš dalies atkurti stabilumą Rytų Ukrainoje, tačiau jo įgyvendinimas jau buvo atidė-tas, nes per metus nepasiekė rezultatų. Kitaip tariant, Rytų Ukrainoje išlieka ginkluotos Rusijos remiamos pajėgos, tebevyksta susirėmimai, kurių metu

– valdančioji koalicija iš esmės subyrėjo.

POLITINĖ SUIRUTĖVis akivaizdesnė paskutinė pro-

blema: nėra nei faktinės, nei teorinės valdančiosios koalicijos, kuri galėtų prisiimti atsakomybę už reikalingų sprendimų priėmimą ir įgyvendinimą. Nors po parlamento rinkimų ji buvo sukurta ir atsirėmė į dvi didžiausias po-litines jėgas – prezidentinį „Porošenko bloką“ ir Jaceniuko „Liaudies frontą“ – šiandien ji praktiškai nebeegzistuoja.

Geriausias to pavyzdys – vasario 16 dieną vykęs balsavimas dėl nepasitikėji-mo premjeru A. Jaceniuku. Šiam netekus paramos, prezidentas ragino parlamentą jį atstatydinti, bet vietoj 226 reikalingų balsų pavyko surinkti tik 194. Paradoksa-lu, bet vos keliomis minutėmis anksčiau gerokai daugiau – 247 parlamentarai – balsavo atmesdami vyriausybės metinės veiklos ataskaitą. Manoma, kad prezi-dentas ir premjeras prieš pat balsavimą pasiekė susitarimą nieko nekeisti, nes naujos koalicijos subūrimo galimybė yra lygi praktiškai nuliui, o naujiems rinkimams nė viena iš politinių jėgų nėra pasirengusi. Be to, prezidentui yra santykinai palanku turėti nepopuliarų premjerą, kuriam suverčiama kaltė dėl prastų ekonomikos rezultatų.

Kita vertus, tai reiškia, jog esminių

A. Jaceniuko vyriausybės krizė nuvedė šalį į politinę suirutę.

ww

w.w

ikim

edia

.org

Ybi

lyk

nuot

rauk

a

_292016 KOVAS | Apžvalga ENERGETIKA

žuvo jau per 10 tūkst. žmonių, o sienos tarp Rusijos ir Ukrainos ruožas išlieka nekontroliuojamas.

Kitokio scenarijaus tikėtis buvo sunku, mat, nors visos pusės pasirašė tą patį susitarimą, jo įgyvendinimas yra suvokiamas skirtingai. Kitaip tariant, koks turėtų būti susitarimo nuostatų įgyvendinimo eiliškumas? Rusijos ver-tinimu, pirmiausia Ukraina turi įgyven-dinti Konstitucinę reformą, suteikiant daugiau galios regionams, ir surengti laikinai okupuotose teritorijose vietos rinkimus – tokiomis sąlygomis, kokios yra dabar; tuo metu Kijevas pagrįstai teigia, kad rinkimai ir visaapimanti decentralizacija įmanoma tik tada, kai bus atkurta visos šalies teritorijos kon-trolė, nes dabar Donecke ir Luhanske rinkimus surengti nėra įmanoma. Juo labiau, kad šiuo metu okupuotą teri-toriją finansinėmis dotacijomis išlaiko būtent Kremlius, nors mielai permestų šią naštą atgal Ukrainai.

Pagrindinis klausimas, kaip situa-ciją mato Vakarai. Normandijos derybų formate sutarta, kad rinkimai turi būti surengti iki šių metų vasaros vidurio, bet ilgainiui tai gali reikšti jų vyksmą sąlygomis, priimtinesnėmis Rusijai nei Ukrainai. Tokią tendenciją lemia svars-tymai, jog Doneckui ir Luhanskui įgijus politinius atstovus galėtų būti tęsiamos sklandesnės derybos dėl regiono ateities.

VILTIS NEŽLUGONepaisant to, ukrainiečiai iki šiol

neprarado tikėjimo, kad Maidanas ne-taps tik dar viena nepavykusia Oranžine revoliucija. Visų pirma, šalis Kremliaus inspiruoto karo metu susitelkė į tikrą politinę tautą, kuri kaip niekad tvirtai persiorientavo iš Rytų į Vakarus; antra, nors reformų rezultatai santykinai kuklūs, jos apskritai nebūtų pajudėjusios į priekį, jei nebūtų susiklosčiusios kitos aplinkybės; trečia, struktūrinių reformų procesas negalėjo būti greitas ir iškart atnešantis pozityvius rezultatus. Tai, kad Ukraina, nors ir labai iš lėto, atsidūrė reformų kelyje, yra būtina sąlyga galuti-niam rezultatui pasiekti. ■

Jau nuo šio „Apžvalgos“ numerio ger-biamiesiems skaitytojams teks skai-tyti daugiau rašinių, susijusių su mūsų valstybės politiniu gyvenimu, su partijų veiklos vertinimu. Tikriausiai suprasite, kad kitaip elgtis negalime, – esame po-litinės pakraipos žurnalas, apžvelgiantis įvairius Lietuvos gyvenimo aspektus, ir, artėjant Lietuvos Respublikos Seimo rinkimams, skirsime daugiau dėmesio būtent jiems. Nepastebimai pralėks tie keli mėnesiai iki spalio 6 dienos, kai rin-kėjai vėl balsuos, rinkdami savo valdžią ateinantiems ketveriems metams. Per tuos kelis mėnesius vertinsime, ar suge-bėjo valdančiųjų partijų koalicija pada-ryti pažadėtus darbus per savo valdymo metus, ar sugebėjo tvirtai laikytis duotos priesaikos gerbti ir vykdyti Lietuvos Res-publikos Konstituciją ir įstatymus.Šiame rašinyje priminsime keletą da-bartinės Vyriausybės darbų energetikos sektoriuje, kuriuos ji „prakaituodama“ dirba jau ketvirtus valdymo metus. Priminti verta todėl, kad apie nesė-kmingus darbus stengiamasi nutylėti,

apdengti juos neaiškumo ar nereikš-mingumo šydu. Žmonės, laikui tekant, taip pat daug ką primiršta, nes kasdie-niai rūpesčiai dažnam tampa svarbesni nei darbai, kuriuos žadėjo nudirbti valstybę valdantieji.

KAIP PASTATYTI VISAGINO AE NENORINT JOS STATYTI?

Būtent tokį uždavinį nuo kadencijos pradžios sprendžia valdančiosios koalici-jos Vyriausybė. Nusibodo klausytis prem-jero Algirdo Butkevičiaus apie jo imituo-jamas pastangas susitarti su regioniniais partneriais dėl Visagino AE statybos. Žadėdamas būsimus palankius sprendi-mus ir nuolat atidėliodamas jų priėmimo datas, jis jau ketvirti metai bando visiems įtikti. Ir regioniniams partneriams, ir japonams, ir rinkėjams. Svarbiausia rin-kėjams. Tie, kurie 2012 metais referen-dume balsavo prieš Visagino AE statybą, turi patikėti, kad Visagino AE nebus statoma, o balsavusieji už Visagino AE statybą turi patikėti „nuoširdžiomis“ pa-stangomis Visagino AE statyti. Jau 2012

ww

w.w

ikip

edia

.org

Jul

o nu

otra

uka

DUOBĖTI ENERGETIKOS KELIAI KADENCIJAI BAIGIANTISAleksandras GRAŽELIS

30_ Apžvalga | KOVAS 2016ENERGETIKA

tardamas skaitytojas būtų teisus, tačiau neskubėkime jam pritarti, – 2013 metų birželį socialdemokratų iniciatyva buvo sukurta Seimo laikinoji komisija, kuri ėmėsi tirti net 21 darbą, kuriuos, komisijos iniciatorių nuomone, per savo kadenciją blogai padarė ankstes-nioji Andriaus Kubiliaus vadovaujama vyriausybė, ypač energetikos ministras Arvydas Sekmokas. Komisijos tikslai buvo keistoki – ištirti, kodėl neįgy-vendinti 2007 metų Nacionalinės energetikos strategijos siekiai ir kokia yra situacija energetikos sektoriuje. Nežiūrėta, kad ši strategija jau pasenu-si ir netinkama įgyvendinti, nes 2012 metais buvo priimta nauja Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija (ši strategija galioja ir dabar, nes valdan-čioji koalicija, net ir labai norėdama, dar nesugebėjo jos pakeisti). Dirbo komisija labai ilgai, beveik metus, bet ir tiek laiko jai tyrimams pritrūko. Komisijos darbe dalyvavo arba buvo apklausti gausybė valstybės tarnautojų, mokslininkų, vers-lininkų, teisininkų. Tiek darbo valandų, kiek sugaišo komisija, būtų užtekę skurti naujai energetikos strategijai, užuot svarsčius beviltiškus kaltinimus. Atrodė, kad po tokios komisijos išvadų Arvydas Sekmokas saulę matys tik per grotuo-tą langą, nes komisijos pirmininkas

peržiūrėti Nacionalinę energetikos strategiją ir pasiūlyti „naudingiausius ir priimtiniausius“ sprendimus. 2013 me-tais ketinta siekti nacionalinio sutarimo dėl racionalaus, konkurencingo, darnaus ir perspektyvaus elektros energijos tieki-mo užtikrinimo. Susitarti nepavyko, nes valdančioji koalicija „tarėsi“ iš egoistinių daugumos pozicijų, versdama kitus „be-sitariančius“ nekeisti jos surašyto teksto. Nacionalinė energetikos strategija taip pat „kuriama“ taikant pamėgtą nuo-latinių pažadų ir terminų atidėliojimo taktiką. Juokingai atrodytų, jei naująją energetikos strategiją pradėtų svarstyti prieš Seimo rinkimus – tai tik parodytų, kad valdančioji koalicija visiškai nesu-gebėjo dirbti nuolat besikeičiančiomis politinėmis ir ekonominėmis sąlygomis.

KAIP KAPITONAS A. BUTKEVIČIUS NUGALĖJO MAIŠTĄ SAVO LAIVE?

Jau ne kartą esame rašę, kad da-bartinei Vyriausybei geriausiai sekėsi vykdyti tuos darbus, kuriuos ji perėmė iš ankstesniosios vyriausybės. Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalas yra vienas iš tokių objek-tų. Skaitytojas gali pasakyti – kitaip ir negalėjo būti, 2012 metų rudenį, per Seimo rinkimus, sėkminga terminalo darbų pabaiga jau buvo akivaizdi. Taip

TATENA generalinis direktorius Yukiya Amano pareiškė, kad suteiks Baltarusijai paramą visais Astravo atominės elektrinės statybos etapais.

ww

w.fl

icr.

com

IAEA

Imag

eban

k nu

otra

uka

rudenį socialdemokratams tapo aišku, kad jie persistengė prie Seimo rinkimų „priklijavę“ ir referendumą dėl Visagino AE statybos. Referendumas jiems buvo reikalingas laimėti rinkimus – o tą per-galę jie būtų pasiekę ir be referendumo. Ėmė išsisukinėti iš supainiotos situa-cijos – į Vyriausybės 2012–2016 metų programą buvo įrašytas aptakus, net ir branduolinę energetiką minintis punktas: „309. Įvertindami 2012 m. spalio 14 d. konsultacinio (patariamojo) referendumo dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvos Respublikoje rezultatus, peržiū-rėsime Nacionalinę energetikos strategiją, pateiksime ekonomiškai naudingiausią ir vartotojams priimtiniausią valstybės sava-rankiško apsirūpinimo energijos ištekliais strategiją, kurioje įvertinamos ir atomi-nės energetikos perspektyvos, plačiam politinių partijų susitarimui, remdamiesi nuodugnia kompleksine energetikos sektoriaus raidos alternatyvų analize atsižvelgiant į ilgalaikę perspektyvą.“

Buvo sukurta darbo grupė, privalė-jusi pateikti pasiūlymų dėl Visagino AE, tačiau jos atlikti skaičiavimai nepatvirti-no referendumo agitacijos metu skelbtų nesąmonių. Veiklos įvaizdį reikėjo kurti, nes Visagino AE statybos projektas yra ne vien Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos, Japonijos, JAV bei Europos Sąjungos bendras reikalas. Pasirinktas begalinių tarimųsi, pokalbių ir diskusijų įvairiais lygiais su latviais ir estais, kartais ir su japonais, būdas, nuolat atidėliojant sprendimų priėmimo terminus. Pripa-žinkime, socialdemokratams tai pavyko – rinkimai tuoj pat, o dėl nepriimto sprendimo visiems įteigta, kad dabar kalčiausi estai ir latviai. Kalti todėl, kad neskaičiuoja Visagino AE ekonomi-nio naudingumo, o iš lietuvių gautais skaičiais netiki. Tačiau mūsų kaimynų nuomonė kitokia – skaičiuoti nėra tikslo, nes Lietuva, referendumu surišusi sau rankas, tik referendumu gali ir atrišti. Tačiau jie puikiai žino, kad Lietuvoje pakartotinio referendumo sėkme neįti-kintumei net neišmanėlio. Todėl ir žai-džia socialdemokratai pažadų žaidimą, nes jau ketvirti metai, kaip nesugebama

_312016 KOVAS | Apžvalga

stebuklingai – namų atnaujinimo in-vesticijų planams pritarti reikalinga balsų dauguma dabar surenkama be vargo. Naujojo modelio įgyvendintojas Valentinas Mazuronis buvo aukštai įvertintas – įgijo Europos Parlamento nario mandatą, atsisveikino su partija „Tvarka ir teisingumas“ ir buvo pakvies-tas tapti Darbo partijos pirmininku. Tačiau naujoji tvarka idealia netapo – valstybei įdėjus į būsto atnaujinimą didžiulį pinigų kiekį, kurį kontroliavo ne butų savininkai, o jiems atstovaujančios administravimo įmonės, dažnai reiškėsi žmonių godumo pasekmės. Imta kuo greičiau (bet ne pigiau) rengti investa-vimo projektus, kuo brangiau (bet ne geriau) atlikti darbus. Pagal naująjį mo-delį būsto atnaujinimo darbai akivaiz-džiai pajudėjo mažesniuose miestuose, ten, kur daugiabučius namus prižiūri administruojančios įmonės, o ne butų savininkų bendrijos. Įmonės, imdamos bankų kreditus darbams finansuoti, pa-naikino „amžinos skolos bankui“ baimę, kankinusią butų savininkus ankstesniais metais. Tačiau žmonėms, gyvenantiems bendrijų prižiūrimuose namuose, ta baimė išliko, nes finansinius reikalus dėl būsto atnaujinimo su banku reikia spręs-ti kiekvienam buto savininkui savaran-kiškai. Valdančiosios koalicijos veikėjai stebisi, kodėl reikšmingai nejuda būsto atnaujinimas didžiuosiuose miestuose, o todėl, kad žmonės dar tebebijo bankų. Keista, kad, matydami tokią situaci-ją, valdantieji bendrijų prižiūrimuose namuose nenori pasinaudoti Vokietijos patyrimu, kai namus atnaujina energe-tinių paslaugų bendrovės pagal ESCO (angl. Energy service company) modelį, atnaujinimo sąnaudas atsiimdamos lėšomis už sutaupytą šilumos energiją. Gyventojui už atnaujinimo darbus mo-kėti nereikia, tačiau jis už šilumą moka tiek, kiek mokėjo iki atnaujinimo, kol bendrovė atsiima visas savo investuotas lėšas (sutaupomas šilumos dėka) ir tam tikrą pelną. Po to jis moka už tiek, kiek šilumos suvartoja. Tokios bendrovės, Lietuvoje teisiškai reglamentavus jų veiklą, galėtų imti kreditus iš bankų su

socialdemokratas Artūras Skardžius pareiškė, kad komisija kreipėsi į proku-rorus. Opozicija neliko skolinga: Seimo salėje komisijos pirmininką ir komisijos atliktą darbą pavadino Rusijos interesus atitinkančiu Kremliaus užsakymo įvyk-dymu. Premjeras Algirdas Butkevičius, pamatęs, kad įsiaudrinusi komisija gali sustabdyti Klaipėdos SGD terminalo statybą, apmalšino jos įkarštį, priversda-mas sušvelninti radikaliausius kaltini-mus, o terminalo auditą atlikti užbaigus jo statybą. Būtent už šį ryžtingą veiksmą Algirdą Butkevičių galima pagirti, bet galima ir stebėtis „įdomiu“ socialdemo-kratų noru stabdyti strateginio projekto, kėlusio didžiausią grėsmę „Gazpromui“, įgyvendinimą, nors siekius terminalą pastatyti jie buvo įsirašę į savo veiklos programą. Dar iki šiol daugelis valdan-čiosios koalicijos narių gąsdina žmones didele terminalo kaina bei jo eksploata-cijos išlaidomis. Tačiau prieš svarbiausią jo naudą jie negali prieštarauti: SGD terminalas Klaipėdoje panaikino buvusią visišką Lietuvos priklausomybę nuo Ru-sijos gamtinių dujų ir sudarė galimybę už dujas mokėti rinkos kainą.

GĄSDINIMAIS ĮTIKINTI LENGVIAUArtėjant naujiems Seimo rinki-

mams, būtina prisiminti daugiabučių namų atnaujinimo procesą. Ar jis vyksta taip gerai, kaip žadėjo aplinkos minis-tras Valentinas Mazuronis, pakeitęs 2009 metais pradėtą, bet taip ir nepra-dėjusį veikti JESSICA modelį? Panašų, kaip V. Mazuronio įdiegtasis, principą dar 2009 metais viešai paskelbė dr. Raimondas Kuodis, tačiau tuometinis aplinkos ministras Gediminas Kaz-lauskas pabijojo jį taikyti – ar dėl ryžto stokos, ar nesuprasdamas jo naudos. V. Mazuroniui tai atlikti buvo lengviau, nes rinkimus laimėjusios kairiosios parti-jos rinkimų agitacijoje deklaravo savo rūpestį ,,paprastu“ žmogumi. Žinodami, kad ,,paprastas“ žmogus ant jų niekados nesupyks, jie tuo ir pasinaudojo. Grasi-nimas iš butų savininkų atimti šildymo išlaidų kompensaciją, jei jie nepritartų daugiabučio namo atnaujinimui, suveikė

JESSICA fondo garantija, o su buto sa-vininku juos sietų tik susitarimas mokėti už šilumą. Bankai šiuo metu „pritinę“ laisvų lėšų, investuotojų trūksta, o ESCO modelis leistų efektyviau naudoti JESSICA fondo lėšas, kurių ėmė stigti atnaujinant administruojančių įmonių prižiūrimus namus.

GINČAI (BET NE ŽYGIAI) DĖL ASTRAVO AE

Artėjant Seimo rinkimams ir Astra-vo AE planuojamai darbo pradžiai (pir-mą reaktorių ketinama paleisti 2018 m., antrąjį – 2020 m.), vėl garsiai prašnekta apie šios jėgainės pavojų, galimybes ir būdus sustabdyti jos statybą ar nors elektros iš jos nepirkti. Aiškinamasi, kas kalčiausias dėl to, kad ji statoma 53 km atstumu nuo Vilniaus, netoli Neries.

Drįstame teigti, kad didžiausią įtaką Baltarusijos valdžiai pakeisti atominės elektrinės statybos vietą galėjo padaryti Gedimino Kirkilo vyriausybė (dirbusi nuo 2006 m. liepos mėn. iki 2008 m. lapkričio mėn.), nes būtent 2006 m. baltarusiai svarstė keturias vietas AE statybai. Ar buvo kalbėtasi su baltarusiais apie Lietuvai netinkančią jėgainės vietą, nežinome, nors baltarusiai svarstė ilgokai, apie dvejus metus. 2008 m. gruodžio mėn. vietą prie Astravo jie pasirinko ir tai patvirtino Baltarusijos valdžia. Žinant šį faktą, kaltinti Andriaus Kubiliaus vado-vaujamą vyriausybę, kad ji galėjo pakeisti baltarusių sprendimą, būtų neteisinga, nes „paskutinis Europos diktatorius“ savo nuomonės keisti nemėgsta.

Baltarusija yra Tarptautinės ato-minės energijos agentūros (TATENA) narė, statydama jėgainę su šia agentūra bendrauja, 2012 m. balandžio mėn. TATENA generalinis direktorius Yu-kiya Amano lankėsi Minske ir pareiškė, kad suteiks Baltarusijai paramą visais Astravo atominės elektrinės statybos etapais. Todėl mums Lietuvoje rei-kia baigti ginčus, baigti svaičioti apie jėgainės statybos nutraukimą (nors taip galėtų atsitikti, jei Rusija pinigų nebe-duotų). Lietuva taip pat yra TATENA narė, todėl, neviršydama šios agentūros

ENERGETIKA

32_ Apžvalga | KOVAS 2016

Lyginti prieškario ir dabartines Lietuvos vyriausybes gali tik žmogus, nesuvo-kiantis istorinio konteksto. Kita vertus, ir anuomet, ir šiais laikais geopolitinė situacija sudėtinga, tad vertinti, teisti arba liaupsinti Lietuvos lyderius ir jų komandas irgi yra sunku. Tad kai perskaičiau, kad kažkoks prieškarinis veikėjas tuometines Lietuvos vyriausy-bes pavadino „lepšiškomis“, ne juokais susirūpinau argumentais...

Lygiai prieš dvejus metus viename solidžiame portale paskelbiau straipsnį, kurio pavadinimas buvo provokuojan-tis: „Ar ikikarinės Lietuvos vyriausybės buvo lepšės?“ O jį pradėjau nuo to, kad, perskaitęs vyresniosios kartos istorikės Vandos Kašauskienės knygą „Istorijos spąstuose. Justo Paleckio gyvenimo ir veiklos bruožai, 1899–1980“, pasakojau, kaip mus, augesnius Lietuvos radijo ir televizijos vyrus, surinko padėti iš vadi-namųjų Muravjovo-Koriko rūmų (dabar Prezidentūra) nešti sunkų ąžuolinį velionio karstą. Jame buvo žurnalisto ir sovietinio veikėjo Justo Paleckio kūnas. Žmogaus išties būta augaloto, o čia dar karstas, tad aštuoni nuolat besikeičiantys nešikai linko po jo svoriu...

Tada nenorėjau alegoriškai pasa-kyti, kad pirmasis Lietuvai primestas sovietinės valdžios atstovas buvo ypač svarbus politikos sunkiasvoris ar visa tauta linko nuo Ministrų Tarybos pirmininko, vėliau – LSSR Prezidiumo pirmininko svorio, kaip ir neverta buvo oponuoti gerbiamai istorikei dėl per visą knygą išsidriekusių simpatijų J. Paleckiui. Svarbiau ne jo kolaboravimo mastai, o tas fonas, kuriame brendo komunistiniai įsitikinimai ir istorijos vėtrų blaškomos egzistavo Lietuvos vyriausybės – iki pat lemtingosios 1940-ųjų birželio 15-osios.

Pirmosios Vyriausybės vadovas Augustinas Voldemaras.

ww

w.w

ikip

edia

.org

Jun

gtin

ių A

mer

ijos

Val

stijų

Kon

gres

o B

iblio

teko

s

nuot

rauk

a

suteikiamų įgaliojimų, privalo reikalauti griežto statybos ir technologinių pro-cesų standartų laikymosi. Jei Baltarusija standartus pažeidinės, neleis lankytis TATENA ekspertams ir kontroliuoti statybos eigos, galima bus siekti, kad Europos Sąjunga inicijuotų Jungtinėse Tautose politinių ir ekonominių sankci-jų taikymą Baltarusijai.

Kitokio pobūdžio poveikis Balta-rusijos valdžiai būtų tai, dėl ko beveik sutaria visos politinės jėgos Lietuvo-je – nepirkti Astravo AE pagamintos elektros ir neleisti jos eksportuoti per Lietuvos teritoriją. To norėti ir apie tai kalbėti yra lengva, bet įgyvendinti sunku. Su Baltarusija turime penkias 330 kV elektros jungtis, dar daugiau – 110 kV jungčių. Dabar, kol dar nesame susijungę (planuojama tai atlikti 2025 m.) sinchronizuotam darbui su Europos kontinentiniais tinklais (EKT), šių jung-čių atjungti negalime. Ieškodami kitų techninių galimybių, Lietuvos energeti-kai ima sutarti, kad Astravo AE elektros srautą riboti būtų galima įrengiant nuo-latinės srovės intarpą Ignalinos elektros skirstykloje 2018 metais. Šį intarpą, tik vėliau, mes būtinai privalėsime įrengti, kai jungsimės su EKT.

Antras darbas, kurį vertėtų atlikti, – tai kreiptis į Europos Komisiją, kad iš antrojo (2015 m.) bendro intereso projektų sąrašo būtų išbrauktas projek-tas „Vidaus linija Kruonis–Visaginas“. Nors LITGRID vadovai teigia, kad šis projektas įrašytas dėl būsimos Visagi-no AE reikmių, tačiau gerai žinodami, kokia dabar yra situacija su jos statyba, neskubėkime jos statyti. Neteikime baltarusiams vilčių, kad jie galės linija naudotis elektros eksportui bei Astravo AE pirminiam galios rezervui Kruonio HAE. Suspėsime ją pastatyti, kai bus pakloti Visagino AE pamatai.

Trečias svarbus mūsų veiksmas būtų toks: neleisti baltarusiams per Lietuvos teritoriją tiesti 330 kV elektros liniją iš Astravo AE į Visaginą. Būtent ši linija, kurios statybą jie planuoja finansuoti iš Kinijos skolintais pinigais, skirta elek-tros eksportui į Lietuvą. ■

ISTORIJOS PĖDOMIS

PRIEŠKARIO VYRIAUSYBĖS: SUNKŪS IŠBANDYMAI LAISVEČeslovas IŠKAUSKAS

STATISTIKA DAR NIEKO NESAKO...Per 22 metus, nuo 1918 m. vasario

16-osios iki pirmosios sovietinės oku-pacijos, 16 ministrų pirmininkų buvo sudarę 21 kabinetą (skaičius 16 kartoja-si: prieš 26 metus atkūrę Nepriklauso-mybę turėjome 16 ministrų kabinetų). Trumpiausiai išsilaikė Prano Dovydaičio vadovaujamas IV ministrų kabinetas – vos mėnesį ir pirmasis – Augustino Valdemaro – tik 45 dienas. Gi ilgiausiai – net 9 metus (1929–1938 m.) – mi-nistrams per keletą kadencijų vadovavo Juozas Tūbelis. Bet ši statistika nieko nereiškia, jeigu nepažvelgsime, kokiomis sąlygomis ir kokios tos vyriausybės buvo.

Ko gero, sunkiausias periodas atite-ko 21-osios vyriausybės vadovui An-tanui Merkiui, išbuvusiam šiame poste vos pusmetį iki pirmosios Lietuvos okupacijos. Tuomet Suomija ryžtingai pasipriešino Maskvai, o Lietuva be jokio pasipriešinimo 1940-ųjų rudenį įsileido sovietų karinius dalinius ir taip prarado neutralios valstybės statusą. Beveik po metų visos Baltijos šalys „savo noru“ įėjo

_332016 KOVAS | Apžvalga

gale 1938 m. kovo 11 d. susišaudant pasienyje su lenkų kontrabandininkais vienas jų žuvo, ir kovo 17 d. Varšuva Kaunui pateikė ultimatumą – be jokių sąlygų nedelsiant užmegzti diplomati-nius santykius. Po dviejų dienų vyriau-sybės posėdyje dauguma ministrų nutarė sutikti su ultimatumo sąlygomis, nes, pasak kariuomenės vado generolo Stasio Raštikio (to meto prisiminimai aprašyti jo dviejų tomų knygoje „Kovose dėl Lietuvos“), „Lietuvos kariuomenė viena prieš Lenkiją kariauti negali“. Buvo nutarta pasikeisti pasiuntiniais, suda-ryti sąlygas susisiekimui ir ryšiams tarp dviejų valstybių. Daina „Mes be Vilniaus nenurimsim“ ir karingu šūkiu tapęs jos pavadinimas nublanko, o ši tautininkų nuolaida pasitarnavo kairiesiems, kurie jau seniai dairėsi į Sovietų Sąjungą, kuri, kaip galima manyti, savo ruožtu dar pakurstė ir taip žaižaruojantį Lietuvos ir Lenkijos santykių laužą.

Tuo metu virš Lietuvos telkėsi nauji tamsūs debesys. 1938 m. kovo 25 d., kaip rašo V. Kašauskienė, Berlynas pareikalavo keisti Klaipėdos statuto prasmę, ir jau lapkričio 1 d. Lietuvos vy-riausybė panaikino karo padėtį Lietuvo-je ir Klaipėdos krašte, vokiečių spaudos cenzūrą, leisdama spaudą įvežti iš Vokietijos, toleravo Seimelio rinkimus, kurie reiškė visišką vokiečių įsigalėjimą pajūryje. Ministras pirmininkas Vladas Mironas laikraštyje „Lietuvos aidas“ ramino, kad santykiai su Vokietija geri, o gandus apie Berlyno kėsinimąsi į Klai-pėdą „skleidžia piktos valios žmonės“.

1939 m. kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J. Ribentropas įteikė Lietuvai ultimatumą – Klaipėdos kraštą perleisti Trečiajam reichui. Po 4 dienų pats Adolfas Hitleris iš Klaipėdos teatro balkono pasakė kalbą ir priėmė paradą. Profesorius Mykolas Romeris, kuris kone blaiviausiai vertino visus Lie-tuvai nenaudingus prieškarinius iššūkius, savo kelių dalių dienoraštyje ultimatumą laikė Lietuvos vyriausybių kapituliacija. Akivaizdu, kad Lietuva, 1918–1923 m. kariavusi su želigovskininkais, su bermontininkais, su bolševikais, pagaliau

iš Antantės atsiėmusi Klaipėdos kraš-tą, paskui nuleido rankas ir pasidavė didžiųjų srovių tėkmei.

NEBUVO IŠ KO RINKTIS...Tačiau rimčiausi išbandymai dar

buvo priešaky. Rugsėjo 1 d. nacistinė Vokietija įsiveržė į Lenkiją. Padrąsinta rugpjūčio 23 d. pasirašyto nusikalsta-mo pakto, Maskva pasiuntė Raudonąją armiją į Vakarų Baltarusiją ir Vakarų Ukrainą, taip rugsėjo 17 d. pradėdama „šių rajonų darbo žmonių išvaduojamąjį žygį“. Į Lietuvą plūstelėjo ir buvo čia internuota apie 14 tūkst. lenkų kava-lerijos karininkų ir pėstininkų, taip pat apie 40 tūkst. civilių pabėgėlių. Lietu-viai geranoriškai juos priėmė. Rugsėjo 19 d. Raudonoji armija užėmė Vilnių, kurį spalio 10 d. pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartimi perdavė Lietuvai. Tik tuomet Lietuvos kariuomenės būriai trankiu maršu galėjo grįžti į Lietuvos sostinę.

Tai Lietuvai kainavo nepriklauso-mybę. J. Stalinas užsienio reikalų mi-nistrui Juozui Urbšiui ciniškai pareiškė: „Imsit Vilnių ar neimsit, bet rusų įgulos į Lietuvą vis tiek bus įvestos“. Abu Antanai – paskutinis nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas Antanas

Sunkiausias periodas atiteko 21-osios vyriau- sybės vadovui Antanui Merkiui.

ww

w.w

ikip

edia

.org

ltw

iki n

uotr

auka

į SSRS sudėtį, ir jose suspindo kolabo-rantų atvežta Stalino saulė...

Nors, kaip minėjau, pirmasis A. Val-demaro ministrų kabinetas išsilaikė labai trumpai, tačiau toji vyriausybė pačiu pirmuoju ministro pirmininko įsakymu pradėjo kurti šalies reguliariąsias karines pajėgas: 1918 m. lapkričio 23 d. įsteigta Apsaugos Taryba. Pirmasis kariuomenės krikštas – 1918–1920 m. mūšiuose su rusų bolševikais, bermontininkais bei lenkais. Iš jų atiteko ir pirmoji ginkluotė.

1926 m. gruodį perversmo keliu (kai kurie istorikai teigia, kad tai buvo pri-verstinis tautininkų manevras, siekiant išvengti prokomunistinių jėgų įsigalėji-mo) į valdžią beveik 14-ai metų atėjęs Antanas Smetona pakeitė 8 ministrų kabinetus. Tačiau didžiausius išbandy-mus kentė Jono Černiaus (1939 m. kovo 28 d. – lapkričio 21 d.) ir Antano Mer-kio (1939 m. lapkričio 21 d. – 1940 m. birželio 15 d.) vyriausybės, ypač po to, kai nacistinė Vokietija ir stalininė SSRS pasirašė Molotovo–Ribentropo paktą.

Bet ir iki tol išbandymai Lietuvos vyriausybėms buvo nepakeliami. Nepai-sant iki pat lemtingos ultimatyvios nakties iš birželio 14-os į 15-ą savo diktatoriška ranka valdžiusio prezidento A. Smetonos, kone visi paskutiniai ministrų kabinetai buvo testuojami lemtingų geopolitinių įvykių – lenkų užgrobtos Vilnijos, vokiečių pavergto Klaipėdos krašto, po Molotovo–Ribentropo pakto sekusių Rytų Europos pasidalijimų, atūžiančio karo grėsmės, sovietinės okupacijos ir pagaliau Žiemos karo tarp SSRS ir Suomijos. Šiame fone aptilo Vilniaus susigrąžinimo maršas...

KAI BUVO KURSTOMI LAUŽAI...Anksčiau santykiai su Lenkija buvo

Lietuvos užsienio politikos kertinis akmuo. 1934 m. birželį užsienio reikalų ministru paskirtas Stasys Lozorai-tis, kaip rašė istorikas Liudas Truska straipsnyje „Ilgas kelias į Vilnių“, spaudė prezidentą A. Smetoną normalizuoti santykius su Lenkija, nes draugystė su ja esą padės atsispirti prieš bendrus priešus – Vokietiją ir Sovietų Sąjungą. Bet visos viltys žlugo kartu su derybomis, kol galų

ISTORIJOS PĖDOMIS

34_ Apžvalga | KOVAS 2016

Pakarklis, finansų ministras – Ernestas Galvanauskas, žemės ūkio ministras – Matas Mickis, sveikatos apsaugos ministras – Leonas Koganas, švietimo ministras – Antanas Venclova, vidaus reikalų ministras – Mečislovas Gedvilas. Valstybės saugumo departamento direk-toriumi tapo ką tik iš kalėjimo paleistas Antanas Sniečkus, vėliau tapęs okupaci-nės valdžios pagrindiniu šulu.

ISTORIJA PERSPĖJA: PRIEŠINTIS BŪTINA

Amžinas klausimas: kodėl Lietuva nesipriešino? Kaip rašėme pernai birželį straipsnyje „Juodasis 1940-ųjų birželis: galėjome priešintis dvi savaites“, karo istorikas Stasys Knezys savo tyrime „Lietuvos kariuomenės naikinimas“ pa-brėžė, kad prezidentas A. Smetona žino-jo, jog Baltarusijoje prie Lietuvos sienos sutelkta didelė sovietinės kariuomenės grupuotė, kuri yra pasirengusi puoli-mui. Kariuomenės štabo II (žvalgybos ir kontržvalgybos) skyriaus viršininkas generolas Kostas Dulksnys buvo apie tai išsamiai informavęs A. Smetoną. Tad ir Maskvos ultimatumas prezidentui

už šią rezoliuciją balsavo 31. Susilaikė Norvegija, Švedija, Danija, Bulgarija, Šveicarija, Kinija ir jau faktiškai pusiau sovietų okupuotos Lietuva, Latvija ir Estija. Lietuva dėl kažkokių ten suomių nedrįso pasipriešinti Maskvai.

OKUPACINĖ VALDŽIATaigi, praradusi nepriklausomy-

bę, Lietuva turėjo sutikti su Maskvos diktatu. Birželio 17 d. Respublikos Prezidento pareigas einantis A. Merkys, klusniai vykdydamas Vladimiro Deka-nozovo, į Vilnių atskridusio jau birželio 15-osios vakare, valią, pasirašė iš eilės du aktus. Pirmuoju aktu jis J. Paleckį pa-skyrė ministru pirmininku ir jam pavedė sudaryti naują Ministrų Tarybą, o kitu – patvirtino Ministrų Tarybą, kuri jau buvo sudaryta iš anksto.

Taip buvo suformuota vadinamo-ji Liaudies vyriausybė. Į šią Liaudies vyriausybę įėjo: ministras pirmininkas – Justas Paleckis, ministro pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų minis-tras – Vincas Krėvė-Mickevičius, krašto apsaugos ministras – Vincas Vitkaus-kas, teisingumo ministras – Povilas

Lietuvos ministrų kabinetas 1939 m. Iš kairės, sėdi: Juozas Tūbelis, Vladas Mironas, Antanas Smetona, Konstantinas Šakenis, J.Takūnas. Iš kairės, stovi: Juozas Skaisgiris (šeštas), J. Gudauskas (aštuntas), Kazys Germanas (vienuoliktas), Juozas Urbšys (dvyliktas).

ww

w.w

ikip

edia

.org

Lie

tuvo

s na

cion

alin

io m

uzie

jaus

nuo

trau

ka

Merkys ir prezidentas Antanas Smetona – tik skėsčiojo rankomis: jie iš tiesų jau keletą metų neturėjo iš ko rinktis...

SUOMIJOS PAVYZDYS NEĮKVĖPĖSuomijos pavyzdys jų neužkrėtė. Juk

tą patį rudenį, tomis pačiomis dienomis, tiksliau – spalio 11 d., Maskvoje įvyko Suomijos ir SSRS vyriausybių dery-bos. Jos buvo ultimatyvios, nes pagal Molotovo–Ribentropo paktą Suomi-ja priklausė sovietų interesų zonai. J. Stalinas reikalavo, kad Helsinkis priimtų jo sąlygas, tačiau liko nieko nepešęs. Motyvuodamas Suomijos paskelbtu neutralitetu, Helsinkis atsisakė tenkinti sovietų reikalavimus įsileisti Raudonąją armiją į Leningradą supančius Kareli-jos rajonus. O Suomijos pasiūlyti maži sienos pakeitimai netenkino Sovietų Sąjungos. Suomiai paskelbė mobilizaciją ir kitų metų kovo 12 d. pergalingą karą baigė taikos sutartimi.

Verta priminti, kad prasidėjus Žie-mos karui, gruodžio 14 d. Tautų Sąjunga dėl SSRS agresijos priėmė rezoliuciją pašalinti Sovietų Sąjungą iš Tautų Sąjungos. Iš 40 Tautų Sąjungos narių

ISTORIJOS PĖDOMIS

_352016 KOVAS | Apžvalga

neturėjo būti netikėtas. Prezidentas, kaip vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, privalėjo pasirūpinti, kad kariuomenėje būtų paskelbta kovinė parengtis. Bet Raudonosios armijos invazijos į Lietuvą dienos – birželio 15-osios – popietę mūsų karininkai ir kareiviai tik nustebę žvelgė į Lietuvos keliais žygiuojančias apdulkėjusias sovietinės armijos kolonas.

Taigi, kodėl nesipriešinome? Klaipėdos universiteto istorikas Vy-

tautas Jakubauskas, nagrinėjęs Lietuvos karinius pajėgumus tarpukariu, pastebi, kad 1940 m. mūsų šalis turėjo visas sąly-gas priešintis agresoriui, tam netrūko nei gyvosios jėgos, nei ginklų, nei veikimo planų, nei amunicijos. Prieš pat okupaci-ją Lietuva turėjo apie 200 tūkst. pareng-tų atsargos karių, o su reguliariosiomis pajėgomis ir šauliais gyvosios jėgos rezervas siekė beveik ketvirtį milijono vyrų. Santykinai, atsižvelgiant į valstybių gyventojų skaičių ginkluotės kiekiui, Lietuva nenusileido kitoms tuo metu į karą įsitraukusioms valstybėms.

Istorijos rato atgal nepasuksi. Šian-dien galima tik apgailestauti, kad visa ši jėga bent pradiniu etapu nebuvo panau-dota krašto gynybai. Šiandien tai istorija, svarstymas „kas būtų, jeigu būtų“. Tačiau ta istorija perspėja – ir baisia kaina: per 50 metų trukusią sovietinę okupaciją Lietuva neteko apie 800 tūkst. savo gyventojų. Apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunisti-nio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir tolimojoje šiaurėje. Kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlęs atšiauraus klimato. Daugiau kaip 30 tūkst. žmonių okupantai nužudė Lietuvoje. Bėgdami nuo komunis-tų teroro, iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440 tūkst. šalies gyventojų.

***Bet lengva teisti prieškarines vyriausy-

bes, lyginant jas su 16-ka dabartinių, val-džiusių ir valdančių po nepriklausomybės atkūrimo. Tiesą sakant, iššūkių netrūksta ir šiandien. Rusija vėl demonstruoja karinius raumenis, pasaulis konfliktuoja su Maskva, įtampa nuo pabėgėlių dūstančioje Europoje ir regione auga. Kam atiteks dar vienas išbandymų kryžius? ■

ISTORIJOS PĖDOMIS

Savo asmeninę istoriją ir priešistorę dėliojame iš mažų gabalėlių, iš mažų smulkmenų, iš visai nereikšmingų įvykių. Norėdami suprasti savo vietą, suvokti, iš kur kilome ir kas esame, išbandome įvairius būdus. Stengiamės pažinti žmones, kurie mums svarbūs, kurių dėka užaugame ir subręstame, kurių dėka pasirenkame kelią ir kelio-nės tikslą.Neįtikėtina, kai laiškai, kuriuos šiandien vis rečiau rašome, rašome skubėda-mi, su klaidomis ir kuo trumpesniais žodžiais dėliodami tekstines žinutes, kažkam tampa gija, vedančia į supra-timą ir suvokimą, kas yra tie žmonės, tokie brangūs ir svarbūs, kurių dėka mes esame čia...Angonita Rupšytė – žmogus, apie kurį galima rašyti storiausiais knygas, žmogus, kuris gali papasakoti tiek, kad viskas netilps ir į dešimt knygų. Ango-nita Rupšytė – Sąjūdžio metraštininkė,

galinti atsakyti į klausimus, į kuriuos atsakymų nerasite nei enciklopedijose, nei senuose laikraščiuose ar kokiose nors knygose. Ji yra iš tų žmonių, kuri gali atsakyti į atsakomus ir neatsa-komus klausimus, kuri gali pasakoti apie įvykius, žmones ir vietas... Ji yra žmogus, kuriam uždavus klausimą pradeda žvilgėti akys, liudininkė įvykių, apie kuriuos vis dar sudėtinga kalbėti, įvykių, kuriuos vis dar sunku objektyviai vertinti, nes jie dar taip giliai gyvi mūsų kasdienybėje ir sąmonėje. Angonitai užduotas klausimas tampa naujos isto-rijos pradžia, siūlo galu, kurį pradėjus vynioti atsiveria naujas pasaulis... Savo siūlų kamuoliuko galą Angonita vy-niojo laiškuose. Laiškuose, kuriuos jos švelniai, su didžiule pagarba ir meile vadinamas Tėvelis rašė iš tremties. Tėvelis, kurio Angonita neprisimena, paliko laiškus ir medį...Tėvelis – Juozas Rupšys – devynerius

PAŽINTIS LAIŠKUOSE: TĖVELIO LAIŠKAI

Austė PETRAUSKIENĖ

Angonita Rupšytė vaikystėje prie jūros.

Nuo

trau

ka iš

asm

enin

io a

lbum

o

36_ Apžvalga | KOVAS 2016ISTORIJOS PĖDOMIS

šešių mėnesių Jo netekau. Čia jau atskira istorija. Ir niekas nežino – jį užmušė ar kaip. Žmogus grįžo iš lagerio, atbuvęs de-vynerius metus devynis mėnesius, baigė penktą kursą, vedė, norėjo sugrįžti į savo tėviškę, į Šiaulius, atstatyti. Aišku, gimė sūnus, po to – dukra, buvo galvojama jau 1960-aisiais išvažiuoti į Vilnių, jį kvietė, galbūt ir Mokslų akademijoje dirbti, gal ir vėl dėstyti, tačiau kažkas buku daiktu... ir viskas...

LIGA

Sulaukus dešimties pasikartoja ta pati problema, kurią buvo sutvarkę me-tukų. Vėl išniro klubas, daktarai nelabai ką galėjo pasakyti, ką reikia daryti, vėl atsinaujino šlubavimas ir labai smarkus. Niekas nepadeda, o skausmai – didžiu-liai. Guli ligoninėj, paskui tave išleidžia. Vėliau vykstu į Rygos traumatologinį institutą, mane ten priima ir palieka. Be mamos, be jokio artimo žmogaus. Juk mama turėjo uždirbti pinigų, kad galėtų išlaikyti kartu su mumis gyvenančią savo mamą, kuri negavo jokios pensijos. Ir dar brolis. Ir tada, ko gero, buvo toks la-bai įdomus momentas, kada tu supranti – nors baisiai bijodavau visų adatų – bet tu supranti, kad tau niekas nepadės. Ir tas supratimas padeda toliau įveikti kliū-tis. O kai pamatai mamos ašaras, kad vaikas kenčia, tai vėlgi vidinis užtaisas suveikia... Aš dabar jau niekada nepasa-kysiu, kodėl vaiko galvelėje taip nutiko: gydytojams pasakai, kad operacijos metu mamos nebus. Gydytojai nežinojo, kad jai nesakiau, o ir neklausė. O mamai aš visada stengdavausi meluoti, kad ope-racijos nebus, kad profesoriai išvažiavo ar dar kas, kad mama nematytų mano skausmo ir kad tiek daug nepergyventų.

Buvau suaugusiųjų skyriuje. Natū-ralu, girdi suaugusiųjų kalbas, dediesi į savo galvelę. Kalbos – įvairios. Ir kaip tik tame institute buvo žmonių ne tik iš Latvijos, Rygos, bet ir iš Lietuvos, iš tuometinio Leningrado ir Maskvos. Tai buvo žmonės šviesūs – šviesi inteligenti-ja, kuri patardavo, kokias skaityti knygas. Pasakodavo apie represijas, bolševikinį laikmetį, nes jų artimieji buvo vienaip ar

iš mamos papasakojimų, – kad aš turėjau daržely auklėtoją, kuri manęs nemėgo. Ir tiesiog jausdavau tam tikrą skriaudą, vie-nokią ar kitokią. Mama labai pergyveno, kad auklėtoja nevadino „Angonita“, o praminė „Aguona“. Tačiau turėjau kitą auklėtoją, kitoje grupėje, kuri kaip tik mane labai mylėjo.

VARDAS

Mano vardas Tėvelio sugalvotas. Tėvelis buvo mokytojas, paskui dirbo universitete, iš jo ir buvo išvežtas. Jis labai daug skaitė ir kalbų mokėjo. Šis vardas yra žinomas tarpukariu. Kretin-goje, kiek aš žinau, Šiaulių apylinkėse, toj Žemaitijos pusėj. Ir Tėveliui būtent šis vardas patiko. Man pasakojo, kad ten, Kretingoje, tarpukariu buvo mokytoja, vardu Angonita. Ir Tėvelis yra pasakęs dar prieš mano brolio gimimą – kuris yra vyresnis už mane – kad jeigu bus dukra, tai bus Angonita. Tai toks keistas vardas. Jis, kaip man sakė, yra graikiškas, reiškiantis „ugnies karalienė“. Nežinau, ar tiksliai taip yra, bet pasakoju, ką žinau. Ir įdomiausia tai, kad kai atėjo paklausti, koks vardas, mama sako, kad tėvelis sakė – Angonita, ir užrašė... Matyt, šis Tėvelio duotas vardas paženklino – būdama

metus praleido lageriuose. Kodėl ir už ką – net ir šiandien sunku atsakyti... Jo istorija, devynerių metų ilgesys, stipry-bė ir suvokimai išguldyti laiškuose, ku-riuos atidžiai šiandien saugo Angonita. Su Angonita Rupšyte kalbėjomės ne tik apie laiškus, ne tik apie Tėvelį... Kalbė-jomės apie prisiminimus, apie tai, kas lieka iš vaikystės, kas mus formuoja ir kas mus nukreipia vienu ar kitu keliu. Kalbėjomės ne apie istorinius faktus, įvykius ar žmones, bet apie tai, kas mus išmoko stebėti, pajausti ir įvertinti faktus, įvykius ir žmones.

VAIKAS

Suformavo mane pats gyvenimas. Tam tikrais momentais, lemiamais, pats turėdavai apsispręsti. Tai pirmas daly-kas... O aš buvau labai aktyvi – ką vaikas atsimena – aktyvi daržely. Kadangi turėjau atmintį, tai man pavesdavo de-klamuoti visus eilėraščius. Noras būti ir dalyvauti, drąsa mane vedė, – ir iš tikrų-jų atlikdavau ir darydavau, ir stengda-vausi būti. Negalima sakyti, jokiu būdu nebuvau lyderė, bet nebūdavo baimės dalyvauti. Man, matyt, kažkur tas viduje kirbėdavo. Kitas dalykas – tai irgi dau-giau prisiminimai, šmėkščiojantys, gal ir

A. Rupšytės Tėvelis lageryje (pirmas viršuje dešinėje).

Nuo

trau

ka iš

asm

enin

io a

lbum

o

_372016 KOVAS | Apžvalga ISTORIJOS PĖDOMIS

kitaip paliesti. Aišku, viskas buvo tyliai, ramiai. Bet tie momentai davė savo.

Kitas dalykas – kai tu guli, tu labai daug skaitai. Skaitai originalo kalba, rusų kalba, nes kitų nėra. Atnešdavo knygų, įvairių įvairiausių, kurias žmogus skaito jau suaugęs. Tad daug knygų aš perskaičiau būdama ten. Ir jos kažkuria prasme formuoja.

Žmonės yra žiaurūs. Kartais būna ir dar žiauresni. Neįgalus žmogus tuo metu buvo mažai matomas visuomenėje, lyg ir nereikalingas. Ir kada tu guli ligoninėje, tu vienaip gyveni, visi esam normalūs, visi kalbamės. Ir staiga, kai tu išeini į platųjį pasaulį, tu lieki vienas. Net tokį ignoravi-mą pajunti iš daugelio žmonių – nuo ben-draklasių, kurie gal ne taip akivaizdžiai pasako, bet iš užuominų junti, iki moky-tojų, kurie sako, kam jai reikia mokytis, o tu bandai parodyti, kad nesi kitoks. Įvairios tos formavimo kliūtys buvo...

ŠEIMABet man didžiausias dalykas buvo

šeima. Labai svarbu jaunam žmogui for-

muoti vertybes – nes tu gali arba į vieną pusę, arba į kitą, tačiau vis tiek, jei žmogus suvokia, protas veikia, jis analizuoja, jis gali neiti kažkur, bet tada labai greitai atsigauna. Apskritai, fizikai buvo tokie, kaip mūsų dėstytojai sakydavo, – ir prie

komunizmo, ir prie kapitalizmo fizikos dėsniai tie patys. Iš kitos pusės, labai daug lavino. Tuo metu buvo susibūrę žmonės, atėję iš įvairiausių mokyklų, kurie galbūt klausėsi ir Amerikos balso, ir Vatikano balso. Tas jau buvo ir namuose, be kita ko.

FIZIKAKodėl? Aš labai mėgau istoriją, bet

studijuojant istoriją būtų ne tikra istori-ja, o TSKP, CK... Tai vienas momentas. Tada labai daug stojo į istoriją, buvo karjeros laiptelis, man nesinorėjo... Bet jutau, kad kažkas ne taip. Fizika nebu-vo kažkas, kad aš ypatingai mėgčiau ar norėčiau. Bet man gerai sekėsi fizika, ypač spręsti uždavinius, ir tai buvo toks, nežinau, galbūt savęs išbandymas. Gal tai buvo kitas momentas. Galbūt, aš galvoju. O ką kitą? Kalbos man nelabai sekėsi – aš ne į tėvelį esu, į mamytę. Jai tikslieji mokslai labiau sekėsi. Buvo toks pasirinkimas. Gal todėl, kad „Fotone“ dalyvavau. Nežinau. Gal fizikos moky-tojas patarė. Bet jau dešimtoje klasėje buvo apsisprendimas. Bet vėl – iš savęs maksimumo reikalavimas. Aš keletą kar-tų stojau, netgi dėstytojo esu paprašiusi parašyti neigiamą pažymį, nes nepakan-kamai moku – man taip atrodė – ir dėl to neturiu teisės studijuoti ir atsakinėti.

ISTORIJAMama pasakodavo ne tik Tėvelio

istoriją – tėvas Sibire buvo, lageriuos. Vienas dalykas man yra labai įstrigęs – kai anksti ryte, gal į darželį ar į mokyklą ėjau, į duris pasibeldė ir ieškojo Juozo Rupšio. Ir ieškojo būtent lagerio kolega. Mama tuomet atėjo ir pasakė, kad žuvęs. Kitas momentas, įstrigęs Druskininkų „Saulutės“ sanatorijoje. Tada man buvo 11 metų. Tikrai negaliu atsakyti, kuris gydytojas, gal reabilitologas, mamos klausė dėl mano dėdės Leono Rupšio (tarpukario Lietuvos karininko). Visi ži-nojom tą patį – sakydavo, kad žuvo kare. Jos paklausė, ar ne mamos giminė. Buvau šalia, tai labai gerai prisimenu. Po kurio laiko tas iš pasąmonės atsigamino. Mama pasakė, kad tai jos vyro brolis... Mes nežinome, nei kur jis, nei kas jam nutiko. Vėliau buvo kalbėta, kad jis mirė iš bado.

Pasakodavo apie miškinius (tuomet kažkodėl juos tarpusavyje vadindavo miškiniais). Mano močiutė ir močiutės brolio vaikai žuvo partizanaudami – kaip ir daugelis kitų, net baisu pasakyti kiek... Apie savo dėdę girdėjau, kad paliko kiau-šinienę ir išėjo traukdamasis. Jis irgi buvo karininkas. Mamytė sakydavo, kad ir labai aršus – Lietuva jam buvo viskas. Gal tas ir mano genuose yra, nes dėl Lietuvos aš viską buvau pagatava padaryti.

Kai prasidėjo Molotovo–Ribentropo pakto pasmerkimas, esu mamos klausu-si: – Mama, kodėl tu man nesakei apie paktus, susitarimus? – Vaikeli, mes patys nežinojome. Kitas dalykas – ji pasa-kodavo ir apie tuos laikus, kai ji dirbo, ir čia Vilniuje, kai ji būdavo susidėjusi ir susiruošusi maišiukus, kai ateidavo kažkas, ieškodavo, baladodavosi į duris, kaip kartais tekdavo slėpti savo kolegas... Vėliau aš klausdavau, kodėl nepasakojote apie naktinius reidus ir panašius dalykus. Tai atsakymas buvo labai paprastas: natū-ralu, tu turi tylėti, suvokdamas, kad negali kalbėti apie kitus žmones, norėdamas apsaugoti ir kitus, – nes vaikas irgi gali kažką pasakyti, kas gali pakenkti.

Kad dėdė Leonas Rupšys mirė iš bado, kada ir kur, sužinojome visai atsitiktinai, 1989 metais. Kalbu ir net

A. Rupšytės tėvai.

Nuo

trau

ka iš

asm

enin

io a

lbum

o

Angonita Rupšytė, studentė.

Nuo

trau

ka iš

asm

enin

io a

lbum

o

38_ Apžvalga | KOVAS 2016ISTORIJOS PĖDOMIS

nieko nebuvo – tik dėdienė ir pusseserės. Ačiū Dievui, kad atsirado tolimų

giminaičių. Jie ėmė nuomą, bet siuntė Tėveliui į lagerį siuntinius. Apie siunti-nius, kaip tik ta teta, tolima giminaitė, ir pasakodavo. Man ir yra įdomiausi tie pasakojimai. Kaip, pavyzdžiui, siųsdavo vieną kilogramą duonos... džiovintos, įtrintos aliejumi, česnaku, svogūnu. Siųsti buvo galima tik vieną kartą. Pinigų siųsdavo – tai į bulkutę, į muilą įspausda-vo... Laiškuose kai kur rašoma, kad tu tos bulkutės daugiau nesiųsk. Tai reiškia, kad suradę pinigus paimdavo. Buvo siunčia-ma ir vaistų. Tėvelis, galima sakyti, vos iš-gyveno, nes jo buvo labai silpni plaučiai...

LAIŠKAITėvelio tremtyje rašytus laiškus

aš perskaičiau labai nuodugniai jau būdama studentė. Tie laiškai buvo rašyti mano tolimai tolimai giminaitei, kuri gyveno senelių name. Ir kai ji kraustėsi iš mano senelių statyto namo, ji man tuos laiškus perdavė.

Tėvelis yra tiek brangus, ypač kai vai-kas nepažįsta ir nežino, koks jis yra. Vaikas įsivaizduoja įvairiai. Ir tas Tėvelio vaizdas susikuria natūraliai. Aš kažkaip paprašiau, – atiduokit man Tėvelio laiškus. Ir laiškus man perdavė. Būdama studentė, užuot ruošusis egzaminui, skaičiau... Skaičiau jau suvokdama ir suprasdama, iš kur ir kaip jie buvo siunčiami. Skaičiau – laišką po laiško, laišką po laiško... Jie turėjo man didelį įspūdį, ir dabar man jie turi didelį įspūdį... Net ir taip sulankstyti...

Kas yra likę? Likę atvirukai, laiškai, pasakojimai, nuotrupos. Bet man vis tiek tie laiškai yra unikalūs. Dar labai įdomu juose – frazės rašomos rusiškai, bet verčiamos lietuviškai – „ačiū, gyvas, siuntinį gavau“. Vieną kartą per mėnesį tą kortelę gaudavo. Šitos kortelės atskleidžia momentą, kai rašoma tik rusiškai, kai iš pradžių jis buvo Astrachanėj, o paskui Lamoj. Rašyta pieštuku. Galima įsivaiz-duoti, kad gal kažkas atvažiavo ir buvo perduota. Artimiesiems buvo nuvežta. Kartais pradedama rašyti lietuviškai, pas-kui rusiškai. Buvo laikotarpis – rašoma rusiškai, lietuviškai, vėl rusiškai. ■

metais, o jis jau 1942-aisias jau buvo miręs.

TĖVELISApie Tėvelį aš tik žinojau, kad

kažkas įvyko, bet už ką jį išvežė, tiksliai nežinojau. Tik vėliau, Sąjūdžio laikais, reabilituojant, jau Genocido centre iš-siaiškinau, kad buvo toks 581 straipsnis – už ryšius su partizanais...

Tėvelio artimųjų nieko nebuvo. Mama mirė po insulto. Kai ji buvo pa-ralyžiuota, jis ir buvo suimtas. Iš tikrųjų galiu tik tiek pasakyti, kad Tėvelio brolis mirė koncentracijos stovykloje, mamos neliko, jo tėvelis mirė daug seniau, tai

Ištrauka iš Juozo Rupšio laiško, rašyto 1956 metais iš Vorkutos.

matau. Tuo metu Maskvoje kaip tik vyko TSRS liaudies deputatų su-važiavimas. Atėjo „Lietuvos rytas“, buvo gegužė ar birželio pati pradžia. Pamenu, daug žmonių ėjome gatve į atstovybę, skaitėme laikraštį, kalbėjome apie ekspediciją – kad atrasti Norils-ko stovyklos kaliniai. Perskaitė mano dėdės pavardę. Tada ir sužinojome, kad 1942-aisiais jis mirė iš bado. O kai mano močiutė ėjo klausinėdama – kai 16-oji divizija sugrįžo į Lietuvą – gal sūnelis grįžo, tai divizijos vadas pasakė, kad nežino. O kiti, kurie, matyt, jautė, buvę Lietuvos kariuomenėje, pasakė, kad ne čia jūs ieškote. Tai buvo 1944

Nuo

trau

ka is

soc

ialin

io t

inkl

o fa

cebo

ok.c

om

_392016 KOVAS | Apžvalga APŽVALGOS AIKŠTELĖ

Prieš 40 metų bulgarų pranašė Vanga sakė, jog Trečiojo pasaulinio karo pradžios ženklas bus Sirijos žlugimas, ir ši apokalipsė prasidės 2011 metais.

Norime tikėkime, norime – ne, bet pranašystėse kažkas tokio yra... Jose susiplaka ir visuomeniniai dėsniai, ir istorinis bei asmeninis patyrimas, ir visatos kaita, ir paprasčiausia nuojauta. Tad kai beveik prieš 40 metų žinoma bulgarų pranašė Vanga (Vangelija Pandeva Dimitrova) sakė, jog Trečiojo pasaulinio karo (TPK) pradžios ženklas bus Sirijos žlugimas, ir ši apokalipsė prasidės 2011 m., vargu ar šiandien

atsirastų daug skeptikų, netikinčių šiuo pranašavimu.

Iš tiesų, 2011 m. kovą prasidėjo neramumai Sirijoje. Būtent Siriją Vanga minėjo savo pranašystėje apie gresian-čią apokalipsę: „Greitai ateis į pasaulį seniausias mokymas. Manęs klausia, ar greitai ateis tas laikas? Ne, negreit. Sirija dar nekrito. Sirija kris prie nugalėtojo kojų, bet nugalėtojas pasirodys ne tas“.

Kas tie nugalėtojai – neaišku: gal JAV, gal Rusija, kuriai Vanga buvo gana palanki, gal islamo pasaulis. „Tų metų pavasarį prasidės karas Rytuose, ir bus trečiasis pasaulinis karas. Ateis apokalip-sė. Cheminis ginklas, šešioliktieji metai, tuščia Europa“, – pranašavo bulgarė.

Galbūt mažaraštė akla pranašė tik nurodė pagrindinius apokalipsės taškus, bet ja netikėti būtų netoliaregiška. Juk tarp kitų neva pasitvirtinusių Vangos pranašysčių – ir SSRS žlugimas, Čer-nobylio katastrofa, Stalino mirties data, Rusijos povandeninio laivo „Kursk“ tragedija, Rugsėjo 11-osios teroro aktas. Tiesa, Vangos pranašystės išsakytos taip miglotai, jog gali būti sėkmingai pagal reikalą pritaikomos bet kokiam įvykių posūkiui – ko gero, tai ir yra jos, kaip pranašės, sėkmės paslaptis.

Tam tikra prasme kito pranašau-tojo, viduramžiais, renesanso laikais gyvenusio Nostradamo (Mišelis de Nostradamas, Michel de Nostredame) „prognozės“ beveik sutampa su Vangos. Nostradamas savo pranašystes aprašė katrenuose – keturių eilučių eiliuotuose posmuose. Iš pažiūros šios „poemos“ neturi nieko bendra su ateities spėjimu,

Bulgarų pranašė Vanga.

ww

w.w

ikip

edia

.org

Пак

ко n

uotr

auka

TREČIASIS PASAULINIS KARAS: AR PAGRĮSTOS PRANAŠYSTĖS?Česlovas IŠKAUSKAS

40_ Apžvalga | KOVAS 2016APŽVALGOS AIKŠTELĖ

Paradoksalu, bet būtent Kremlius kuria TPK prielaidas. Bet štai portalo Bernar-dinai.lt apžvalgininkas Dalius Stancikas pernai sausį manė kitaip. Savo straipsnyje „Kuo baigsis trečiasis pasaulinis karas?“ teigė, jog TPK bus ne su Rusija ir ne dėl Rusijos. Jo nuomone, „trečiasis pasauli-nis karas realiai jau vyksta“. Tokiu karu apžvalgininkas laiko islamo teroristų kovą, apėmusią visą pasaulį, ir ji pradėta tragiškąją 2001 m. rugsėjo 11-ąją.

Čia autorius pateikia savo reziumė: kaip ir pirmieji du pasauliniai karai, taip ir šis, trečiasis, įeis į istoriją ne tik dėl daugybės fizinių mirčių, bet ir dėl pasi-keitusių žmonijos ar bent nemažos jos dalies dvasinių vertybių. Kokios jos bus po to ir kas liks iš Europos, iš Vakarų civilizacijos, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Gal dar priklauso... Europa kol kas žengia priešingu keliu – tiek savo prigimčiai, tiek tam, kas garantuotų jos dvasinę, taip pat ir fizinę pergalę.

„Deja, Kūrėjo sutverti dėsniai gam-toje yra labai aiškūs: augalas, netekęs savo šaknų, neišvengiamai nuvysta. Žmogus, civilizacija – taip pat“, – baigia samprotavimus D. Stancikas, neskyręs vietos karo Sirijoje, teroristų karo su pasauliu bei viršmilijoninio pabėgėlių srauto priežastims. Galbūt daugiau kaip prieš metus šios problemos nebuvo tokios akivaizdžios...

Tačiau būtent Rusijos įvykdyta Kry-mo aneksija, įžūlus separatistų rėmimas karine jėga pietryčių Ukrainoje, dabar – Sirijos bombardavimas, detonavęs di-džiulę migrantų bangą, ir yra svarbiausia galimo TPK prielaida. Iš jos atsiranda visi kito priežastingumo ryšiai – kaip Vakarų sankcijos Rusijai, šios atsakas Vakarams, intensyvus Maskvos vedamas informacinis karas, Šaltojo karo atsinau-jinimas.

Taigi, Vanga, prieš beveik 40 metų pranašavusi Trečiąjį pasaulinį karą ir Europos žlugimą (jos gerbėjai tvirtina, kad šių pranašysčių tikslumas daugiau kaip 85 proc.), sakė, kad „blogis viską sugriaus“. Dabartinių įvykių fone tai labai tikėtina. Žinoma, gal tai ir neįvyks jau šių metų gegužę...■

Kovo pradžioje Europos Sąjunga tarsi atsitokėjo: Briuselyje susirinkę 28 Bendrijos šalių lyderiai kartu su Turkija „suderino pagrindinius kovos su migra-cijos krize principus“. Vieni šį susita-rimą vadino nesėkme (Kovo 8-osios ryte pasiektą proveržį interneto leidinys EurActiv.com pateikė kaip puokštę frau Merkel Tarptautinės moters dienos pro-ga), kiti, kaip Europos Tarybos vadovas Donaldas Tuskas, džiaugėsi, kad pabėgė-lių srautas bus apribotas konkrečiomis priemonėmis ir 3 milijardais eurų, skirtų padėti iš Turkijos į Graikiją vykstančių migrantų vizų režimui liberalizuoti.

Kaip paprastai, tiesa kažkur vidu-ryje. Laikraštis „The Financial Times“ kitą dieną rašė, kad „masinė migran-tų grąžinimo į tėvynę politika – pati drąsiausia Vokietijos kanclerės Angelos Merkel avantiūra šiandien, kuria bus sumažintas pabėgėlių srautas per Egėjo jūrą, siekiantis 2 000 žmonių per dieną“. Dar kiti mano, kad Turkija šantažuoja visą Europą, o Graikiją vėl stato į krizi-nę padėtį. Tai esą reiškia naują ES krizę, kurios baigtis – Bendrijos krachas...

Kaip to norėtų dabartinė Rusija!

tačiau, tekstą išanalizavus atidžiau, galima interpretuoti nemažai šių dienų įvykių. Savo katrenuose Nostradamas sako, kad Trečiojo pasaulinio karo pra-džia, kuri sunaikins visą Europą, įvyks tuomet, kai musulmonai įžengs į Senąjį žemyną.

O štai jau šių dienų pranašas pas-torius, Pasaulinės Bažnyčios atstovas Rikardas Salazaras (Ricardo Salazar), save vadinąs „naujuoju Nostradamu“, konkretesnis: jau šių metų gegužės 16-ąją Europą nušluos didžiulio asteroido sukeltas cunamis, ir šios katastrofos metu žus 1,2 mln. žmonių. Po mėnesio, birželio 16 d., konfliktu tarp Rusijos ir Kinijos sąjungos ir Amerikos bus pradėtas Trečiasis pasaulinis karas. Jam taip sakęs Aukščiausiasis, prašęs perspėti žmoniją. Jau 2020 m. ateis antikristas, o dar po trejų metų pasirodys antrasis Kristus...

Galima su šypsena skaityti šias pranašystes, betgi paklauskime savęs: ar tikrai tikime, kad 2016 m. bus lemiami Europai ir jos žlugimas bus nulemtas įvykių Sirijoje arba neįtikėtino pabėgėlių cunamio? Bent jau priežasčių tam yra.

Nostradamas sako, kad Trečiojo pasaulinio karo pradžia, kuri sunaikins visą Europą, įvyks tuomet, kai musulmonai įžengs į Senąjį žemyną.

ww

w.w

ikip

edia

.org

Zer

eshk

nuo

trau

ka

_412016 KOVAS | Apžvalga APŽVALGOS AIKŠTELĖ

Kultūriniai karai – tai JAV sociologo Ja-meso Davisono Hunterio aktualizuotas terminas, kuriuo jis 1991 m. išleistoje knygoje vaizdžiai aprašė konfliktą tarp tradicionalistinių-konservatyvių ir pro-gresyvių-liberalių vertybių, idėjinių ašių. Pokyčiai Vakarų visuomenėse, prasidėję su „išsilaisvinimą“ nuo bet kokių normų paskelbusia praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio seksualine revoliucija, atrodo, vis giliau įsitvirtina. Pagarba žmogaus gyvybei nuo natūralaus prasi-dėjimo iki mirties virsta žmogaus teise numirti jam panorėjus, o biologinis lytinis tapatumas – tik socialiniu vai-dmeniu, kurį pagal užgaidas gali pasi-rinkti kiekvienas. Taip pat naikinama ir įprasta santuokos samprata, pakeičiant ją primityviu ekonomine ir socialine bet kokios lyties asmenų sąjunga.

Popiežius Jonas Paulius II tai pava-dino mirties kultūra, skatindamas visus katalikus liudyti meilės – gyvybės – kul-tūrą. Būtent ją, o ne mirtį išpažįstančią vertybių sistemą, šventasis popiežius pa-vadino progresyvia. Analogiškai kalbėjo ir forumo dalyvius sveikinęs Alberto Ruizas Gallardonas, vienas ryškiausių Ispanijos konservatorių politikų, padėjęs teisingu-mo ministro portfelį po to, kai nebuvo priimta griežtai abortus reglamentuojanti įstatymo redakcija. „Susirinkome čia kaip grupelė žmonių, kurie gina pačią moder-niausią ir progresyviausią idėją – gyvybės idėją. Tie, kurie negina gyvybės, yra įstrigę praeityje“, - teigė jis.

Federacijos „Vienas iš mūsų“ į Paryžių sukviesti daugiau nei tūkstantis gyvybės judėjimo atstovų iš keliolikos Europos valstybių forume diskutavo trimis „karš-čiausiomis“ pastarojo meto temoms, susi-jusioms su gyvybės apsauga: JAV sukrėtęs Planuotos tėvystės organizacijos kūdikių organo pardavinėjimo skandalas ir galimos

jo implikacijos Europai, probleminiai eu-tanazijos aspektai ir manipuliacijos grėsmė bei surogatinės motinystės, eugenikos ir transhumanizmo ryšio nagrinėjimui. Nors aptartos temos yra sudėtingos ir jautrios, toliau kviečiu susipažinti su pagrindiniais forume aptartais teiginiais bei problemų kontekstu.

JUODOSIOS KŪDIKIŲ ORGANŲ RINKOS ŠEŠĖLIS

JAV nuo 1916 m. veikianti Planuo-tos tėvystės (angl. Planned Parentho-od) organizacija šiandien daugiausiai užsiima tuo, ką pati vadina seksualinės ir reprodukcinės sveikatos apsauga bei su tuo susijusiomis paslaugomis. Nors šios sąvokos apima lytinį švietimą, lytiniu keliu plintančių ligų prevenciją ir pan., pagrindinė organizacijos veikla vis dėlto yra nėštumo nutraukimas. Pirmosios abortų klinikos JAV įkūrėja Margaret Sanger tikėjo, kad galima nustatyti kri-terijus, kuriais remiantis galima vykdyti žmonių atranką. Kitaip tariant, „silpnuo-sius ir sergančiuosius“ izoliuojant siekti

„tobulos ir grynos“ visuomenės. Moteris iki šiol yra Planuotos tėvystės organiza-cijos veiklos įkvėpimo šaltinis.

Tačiau praėjusiais metais paviešinti vaizdo įrašai, kuriuose viena įtakinga organizacijos atstovė detaliai nupasakoja, kaip juodojoje rinkoje vėliau pardavinėja-mi kūdikių, kuriems buvo atlikti abortai, organai, sukėlė milžinišką skandalą, nety-lantį iki šiol. Kaip kalbėjo forume susirin-kę dalyviai, globaliame pasaulyje rinka nebeturi sienų, todėl paviešinta informa-cija verčia sunerimti visame pasaulyje vei-kiančias gyvybės apsaugą propaguojan-čias jėgas. Kodėl? Tarptautinė planuotos tėvystės federacija (IPPF), kurios viena įtakingiausių narių yra skandalo epicentre atsidūrusi JAV organizacija, yra ne tik didžiausia pasaulyje nėštumo nutraukimo vykdytoja, padaranti per 100 mln. abortų per metus, bet ir milžiniška spaudimo grupė, siekianti padaryti nėštumo nutrau-kimą dar labiau prieinamą.

Tikėjimo laisvę ginančios organi-zacijos „ADF International“ Briuselio padalinio vadovė Sophia Kuby kalbėjo,

Akimirkos iš ,,Vienas iš mūsų" forumo.

Vyt

auto

Ker

šans

ko n

uotr

auka

IŠŠŪKIAI GYVYBEI „MIRTIES KULTŪROS“ PERSMELKTOJE VISUOMENĖJE

Vytautas KERŠANSKAS

42_ Apžvalga | KOVAS 2016

kad IPPF siekia kuo daugiau valstybių nėštumo nutraukimą padaryti prieina-mą ir nepilnametėms merginoms be suaugusiųjų konsultacijos, organizacija taip pat remia moterų apsisprendimą vykdyti abortą dėl nenorimos kūdi-kio lyties. „Kol kas nėra įrodymų, kad Europoje vyksta kažkas panašaus, kas nutiko JAV. Tačiau abortai vykdomi ir Europoje, o procedūros po aborto nėra aiškiai reglamentuotos – tai atveria kelią manipuliacijoms“, – kalbėjo S. Kuby.

Surinkti pakankamai įkalčių ir iš-viešinti nusikalstamą Planuotos tėvystės organizacijos veiklą JAV užtruko dau-giau nei metus, todėl forumo dalyviai ragino ir Europoje didesnį dėmesį skirti šiam klausimui, taip pat siekti IPPF na-rėms nutraukti finansavimą iš Europos Sąjungos ir jos narių biudžetų. Nėštumo nutraukimą šios industrijos atstovai vadina „rūpesčiu moterimis“ – turime parodyti, kad tikrasis rūpestis yra ne kūdikių žudymas, o meilė ir visokeriopa pagalba krizinį nėštumą išgyvenančioms moterims, jų atžaloms.

EUTANAZIJA PER LENGVAI PASIDUODA MANIPULIACIJAI

Eutanazija – sąmoningas žmogaus gyvybės nutraukimas kiek įmanoma švelnesnėmis priemonėmis, atliekamas vien marinamojo labui. Dažniausiai viešajame diskurse diskusija apie eutana-ziją suintensyvėja atsiremiant į kokį nors rezonansinį atvejį. Pavyzdžiui, Lietuvoje apie eutanaziją plačiai kalbėta praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigo-je, kai motina suleido mirtiną vaistų dozę sūnui, kentėjusiam milžiniškus skausmus po stipraus kūno nudegimo. Ji buvo pa-traukta baudžiamojon atsakomybėn dėl tyčinio nužudymo, nors ir vėliau išteisina argumentuojant afekto būsena, kuomet buvo įvykdytas šis veiksmas.

Būtent apie tai ir sukasi pagrindinė diskusijos ašis: ar eutanazija yra pagalba nepagydomiems, stipriai kenčiantiems ligoniams, ar tai yra nusikaltimas žmogaus gyvybei, pasiduodantis lengvoms manipu-liacijoms netgi vykdyti žmonių atranką.

Šiuo metu Prancūzijoje tebesitęsia

vadinamoji Vincento Lamberto byla. 2005 m. Prancūzijoje buvo priimtas įstatymas dėl „teisės numirti“ po to, kai motina nužudė visiškai paralyžiuotą sūnų, rašiusį laišką su prašymu leisti numirti net šalies prezidentui. Įstatymas neleidžia eutanazijos, tačiau suteikia galimybę medikams nutraukti dirbtinį gyvybės palaikymą ligoniams, kurių gyvybinės funkcijos savarankiškai nebe-veikia. Vincentas Lambertas vegetatyvi-nėje stadijoje yra jau aštuonerius metus, po to, kai pateko į motociklo avariją. Jo žmona pasisako už gyvybės nutraukimą, tuo tarpu tėvai kovoja dėl jo gyvybinių funkcijų palaikymo. Ir nors tiek Prancū-zijos teismas, tiek ir Europos žmogaus teisių teismas pasisakė už sprendimą nutraukti gyvybės palaikymo funkciją, daktarai nesiryžo to daryti, kai praė-jusiais metais V. Lamberto advokatas išplatino vaizdo įrašą, kuriame Vincen-tas akimis ir veido traukuliais reaguoja į motinos balsą. Ir nors visuomenė jau buvo įtikinta, kad Vincento gyvenimas – beprasmis, o jo būsena – kaip daržo-vės, po šio vaizdo įrašo viskas apsivertė aukštyn kojomis.

Nors šis atvejis yra praktiškai kraštutinis, jis iškelia esminę eutanazijos dilemą: kaip elgtis su tokiais pacientais, kurie neturi galimybės išreikšti aiškaus ir autonomiško apsisprendimo dėl savo gyvybės likimo – tai ne tik žmonės vegetatyvinėje stadijoje, bet ir sergantys

Alzheimerio ir panašiomis ligomis. Ar mes galime už juos priimti šį sprendi-mą? Forume kalbėjęs V. Lamberto tėvų advokatas Jerome Triomphe teigia, kad negalime: „Vien Prancūzijoje yra apie 107 tūkst. tokių pacientų. Tarp vegetaty-vinėje stadijoje esančių žmonių pasitaikė pavienių atvejų, kurių situacijai pagerė-jus ir jiems atgavus galimybę komuni-kuoti, išreiškė norą gyventi.“

Belgijoje eutanazijos įstatymas veikia jau keturiolika metų, per šį laiką teise numirti pasinaudojo per 12 tūkst. žmonių. Tačiau net trečdalis jų mirtį pasirinko ne dėl nepakeliamo fizinio, o dėl psicholo-ginio skausmo ar nemirtinos jį persekio-jančios ligos. Įstatymas turi daug spragų, pavyzdžiui, sprendimas dėl eutanazijos

Akimirkos iš ,,Vienas iš mūsų" forumo.

Akimirkos iš ,,Vienas iš mūsų" forumo.

? V

ytau

to K

erša

nsko

nuo

trau

ka

APŽVALGOS AIKŠTELĖ

_432016 KOVAS | Apžvalga

reikalingas tik iš vieno daktaro, todėl tikrai norintys pasirinkti mirtį eina pas tuos daktarus, kurie yra išreiškę palaikymą eu-tanazijai. Komisijos sprendimas reikalin-gas tik po fakto, kai iš principo nebelieka ką vertinti, tik konstatuoti mirtį...

Apie eutanazijos žalą kalbėjęs Liuveno universiteto ligoninės on-kologas Benoit Beuselinckas teigė, kad vis daugiau eutanazijos atvejų įvykdoma grindžiant ne medicininiais argumentais, o paciento pageidavimu. Dar daugiau, daktaras teigė, kad apie 30-40 proc. eutanazijos atvejų Belgijos medicinos įstaigose nėra deklaruojama. Tad akivaizdu, jog gyvybės nutraukimas vis dažniau tampa ne tik ne kraštutine priemone sunkiausių ligonių kančioms nutraukti, bet net ir norma spręsti nepa-sisekusio gyvenimo problemas.

...TRANSHUMANIZMO LINK?Turbūt daugiausiai etinių ir morali-

nių klausimų palikusi forumo dalis buvo skirta aptarti surogatinei motinystei ir kur link ji veda. Pasirinkta prielaida, kad surogatinė motinystė keičia įprastus mo-tinystės ir tėvystės vaidmenis (motinystė apsiriboja kūdikio išnešiojimu, o tėvystė – sėklos donoryste), giminystės sampratą (iš to paties donoro užšaldytų embrionų gimę vaikai – seserys ir broliai – praranda savo biologinį ryšį), o vaikų susilaukimas atskiriant seksualumą nuo prokreacijos yra elementarus žmogaus kūno supreki-nimas (sąlygas pradeda diktuoti rinka, o žmogus tampa išnaudojamu). Tai – lyg judėjimas transhumanistinių idėjų, tei-giančių, kad mokslo pažanga turi tarnauti ir žmogaus protinėms bei fizinėms savy-bėms gerinti, išpildymas.

„Transhumanzimas siekia šimta-procentinio žmonijos efektyvumo, todėl moteris tampa erdve, kurioje siekiama tobulos visuomenės. Ji spaudžiama atsisakyti kitokio nei tobulo kūdikio, trūkumas tampa priežastimi nuo kurios mirštama, nors savaime jis nėra mir-tinas“, – reziumavo Jérôme Lejeune fondo, daugiausiai prisidedančio prie federacijos „Vienas iš mūsų“ kūrimosi, prezidentas Jean-Marie Le Méné.

Prieš ketverius metus glaudžiai ben-

dradarbiaujant kelių pietinių bei rytinių

Europos valstybių už gyvybę kovojančioms

nevyriausybinėms organizacijoms ir

Europos liaudies partijos frakcijos nariams

buvo inicijuota piliečių parašų rinkimo

akcija „Vienas iš mūsų“. Per metus buvo

surinkta daugiau nei 2 mln. parašų visose

28-iose ES narėse, net 19-oje iš jų (taip

pat ir Lietuvoje) buvo viršijamas mini-

malus reikalaujamas parašų skaičius.

„Vienas iš mūsų“ iki šiol išlieka gausiausiai

Europos piliečių paremta akcija.

Todėl džiaugiuosi, kad atvežus į Lietuvą

šios iniciatyvos idėją, pavyko sutelkti

už gyvybę kovojančias jėgas ir į parašų

rinkimą greitai įsitraukė krikščioniškos,

jaunimo organizacijos, šeimos centrai,

krikščioniška žiniasklaida bei būrys sava-

norių, surinkusių beveik 12 tūkst. parašų.

Pagrindinis iniciatyvos tikslas buvo

paskatinti neleisti iš ES lėšų finansuoti

mokslinių tyrimų, kurių metu naudoja-

mos embrionų kamieninės ląstelės, tuo

pačiu sunaikinant užsimezgusią gyvybę.

Tačiau iniciatyvą lydėjo bendra kolekty-

vinio veikimo už gyvybę ir šeimą aura.

Todėl nors Europos Komisija piliečių krei-

pimąsi atmetė nė nesvarsčiusi, bendro

tikslo vedamos valstybių narių organiza-

cijos neišsivaikščiojo.

2014 m. Briuselyje buvo įregistruota

tarptautinė organizacija „Vienas iš mūsų“,

kuri į vieną tinklą sujungia 25-ių valstybių

nevyriausybines organizacijas, veikiančias

gyvybės apsaugos klausimais. Nuo to laiko

organizacija yra aktyvi Europos liaudies

partijos frakcijos Europos Parlamente or-

ganizuojamos „Gyvybės savaitės“ bendra-

darbė, ji vis labiau veikia kaip spaudimo

grupė įvairiose europinėse institucijose.

Šiandien kaip niekad svarbu vėl įtvirtinti

gyvybę kaip neliečiamą ir pamatinę verty-

bę Europoje. Kuomet ne tik kairiosios, bet

ir dalis dešiniųjų politinių jėgų nusisuka

nuo prigimtinių principų, Europa vis labiau

išsižada savo krikščioniškoje tradicijoje

įtvirtintų šaknų. Tuo naudojasi dabartinis

Kremliaus režimas, prisiimantis „krikščio-

niškų vertybių“ saugotojo vaidmenį. Jei

patys europiečiai nestos ginti pamatinių

principų, Kremlius sugebės į savo pusę pa-

traukti konservatyvias visuomenės grupes

ir taip įskels dar vieną pleištą Europoje.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: nuolatinė

Rusijos propaganda apie „supuvusius

Vakarus“, perduodama ir per milžinišką

pasitikėjimą tarp gruzinų turinčią Orto-

doksų bažnyčią, veikia: per kelerius metus

Gruzijoje ženkliai sumažėjo parama Eu-

ropos integracijai ir padidėjo palankumas

suartėjimui su Rusija, neva žengiant koja

kojon su pastarąja Gruzija išsaugos savo

ilgametes tradicijas. Paradoksalu, tačiau

vertybinis vakuumas Europoje verčia Gru-

ziją gravituoti link šalies, su kuria vos prieš

aštuonerius metus vyko karinis konfliktas.

Tokios iniciatyvos kaip „Vienas iš mūsų“

parodo, kad Europoje ne tik neišnyko, bet

ir stiprėja prigimtinių principų neišsižadė-

jusių visuomenės sluoksnių atstovavimas.

Tikiu, kad šiam vis stiprėjančiam judėjimui,

prie kurio susikūrimo prisidėjo ir Lietuva,

pavyks sugrąžinti tikrosios gyvybės

vertės pajautą Europoje.

Algirdas SAUDARGAS

„VIENAS IŠ MŪSŲ“ TĘSIA DARBĄ ĮTVIRTINANT PAGARBĄ ŽMOGAUS GYVYBEI EUROPOJE

APŽVALGOS AIKŠTELĖ

Daug diskutuota apie tailandietės Pattaramon Chanbua atvejį, kuri tapo surogatinės motinystės verslo įkaite. Mergina iš vargingos šeimos nusprendė

užsidirbti pinigų ir išnešioti australų porai kūdikį. Paaiškėjus, kad vienas iš dvynukų serga Dauno sindromu, agen-tūra paskatino moterį darytis abortą.

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

44_ Apžvalga | KOVAS 2016

Mat kontrakte buvo įrašyta, kad sutarties sąlygos yra išpildomos tik vaisiui „tobulai atitinkant užsakovų poreikius“. Žmogaus gyvybės vertė antroje vietoje. Tačiau nepaisant atotrūkio tarp surogatinės mo-tinos ir į ją įsodinto embriono, devynių mėnesių ryšys tarp moters ir vaisiaus tampa esminiu. Tai supratusi moteris sveiką kūdikį atidavė australų porai, o Gammy – Dauno sindromu sergantį vaiką – pasiliko auginti. Gyvybė nugalėjo.

PAGARBOS GYVYBEI LAIKAS DAR ATEIS

Šiandien pagarbos gyvybei ir žmogaus orumui reikalaujančios grupės kairiųjų ir liberalių – save progresyviomis laikan-čių – jėgų yra vadinamos atsilikusiomis, vedamos retrogradinių idėjų ir mąstančios pasenusiais stereotipais. Tačiau visi „Vie-nas iš mūsų“ forume Paryžiuje susirinkę dalyviai laikėsi pozicijos, kad moralinio reliatyvizmo ir mirties kultūros šalininkai – tai klaidingų praėjusio amžiaus idėjų išdavos pasekėjai. Ir nors nemažai visuo-menės daliai „išsilaisvinimas“ iš bet kokių normų, pasaulio, grįsto žmogaus laisvėmis be jokių iš to plaukiančių pareigų, vizija atrodo žavinga ir progresyvi, tai tik laiko klausimas, kada bus įsisavinta milžiniška šios ideologijos griaunamoji jėga.

Belgų onkologas B. Beuselinckas pabandė galimus pokyčius apibendrinti realistiškai. Nors šiuo metu Belgijos parla-mente yra iniciatyva smarkiai sugriežtinti daug spragų turintį eutanazijos įstatymą, visuomenės nuomonė nėra tam palanki. Taip yra todėl, kad didžioji visuomenės dalis nežino praktinių eutanazijos kelia-mų teisinių ir moralinių problemų, ji nėra supažindinta su jau šiandien sutinkamais tragiškais įstatymo pritaikymo pavyzdžiais. Onkologo teigimu, reikia dar dešimties ar penkiolikos metų, kad į dienos šviesą iškilę pribloškiantys atvejai kardinaliai pakeistų visuomenės nuomonę ir procesai pasisuk-tų gyvybės apsaugos link. Tas pats laukia ir kitų visuomenių, kitų jautrių gyvybės apsaugos temų. Todėl forumo uždaryme susirinkę dalyviai neslėpė entuziazmo nepailstant dirbti toliau – pagarbos gyvybei laikas dar ateis.■

APŽVALGOS AIKŠTELĖ

„Vienas iš mūsų“ judėjimas tapo federacija ir šiandien ją sudaro daugiau nei trisdešimt organizacijų, judėjimų ir iniciatyvų, aktyviai ginančių gyvybę bei žmogaus orumą, iš aštuoniolikos Europos šalių.

Akimirkos iš ,,Vienas iš mūsų" forumo.

Vyt

auto

Ker

šans

ko n

uotr

auka

Tikriausiai daugelis iš jūsų pamenate „Vienas iš mūsų“ („One of us“) judė-jimą, tūkstančių europiečių pagalba surinkusį beveik du milijonus parašų, norint įtikinti Europos Komisiją nefi-nansuoti mokslinių tyrimų, kurių metu nužudomi žmogaus embrionai. Deja, ši idėja, remiama dviejų popiežių – Be-dikto XVI ir Pranciškaus – sukvietusi net septyniolikos šalių žmones išreikšti nuomonę ir savo masiškumu neturinti konkurenčių Europos piliečių iniciatyvų sąrašuose, 2014 metų gegužę vienu rankos mostelėjimu Europos Komisijos buvo atmesta.

Embrionų tyrimai, eutanazija, visą pasaulį sukrėtęs Planuotos tėvys-tės organizacijos skandalas, eugenika, prekyba vaikais, surogatinė motinystė, besiremianti seksualumo atskyrimu nuo prokreacijos, transhumanizmo iškili-mas – jau įsisenėjusių ir naujai kylančių iššūkių tikrai netrūksta. Šiandien, anot aktyviausių gyvybės kultūros puoselėto-jų, būtinas vieningas europiečių susitel-kimas ir pasipriešinimas, tad ypatingai

sėkmingai pavykusios Europos piliečių iniciatyvos – beveik dviejų milijonų surinktų parašų – dvidešimt penkios „Vienas iš mūsų“ akcijoje dalyvavusios organizacijos nusprendė susiburti ir veikti išvien, kad būtų išgirstos Euro-pos Sąjungos ir nacionalinių institu-cijų. „Vienas iš mūsų“ judėjimas tapo federacija ir šiandien ją sudaro daugiau

NAUJA GYVYBĖS JĖGA EUROPOJEMarija KERŠANSKIENĖ

_452016 KOVAS | Apžvalga

nei trisdešimt organizacijų, judėjimų ir iniciatyvų, aktyviai ginančių gyvybę bei žmogaus orumą, iš aštuoniolikos Eu-ropos šalių. „Teisės sistema dar niekada anksčiau taip nepainiojo technologinių pasiekimų ir žmogaus progreso, asmeni-nių interesų tenkinimo bendrojo gėrio sąskaita. Žmogaus išaukštinimo iliuzija, „parduodama ir perkama motinys-tė“, tobulo vaiko svajonė ir net pačios mirties mirtis nužudė humaniškumą“, – teigia Jean-Marie Le Méné, prie už gyvybę kovojančių organizacijų vieni-jimosi smarkiai prisidedančio „Jérôme Lejeune“ fondo prezidentas.

Kovo 12 dieną įvyko pirmasis „Vie-nas iš mūsų“ forumas, į kurį susibūrė beveik 1200 gyvybės apsauga besirūpi-nančių žmonių iš visos Europos. „Euro-piečiai trokšta susigrąžinti žmogiškąsias Europos Sąjungos įkūrėjų vertybes – besąlygišką pagarbą visoms gyvoms būtybėms nuo jų prasidėjimo iki natū-ralios mirties“, – sveikindamas susi-rinkusius Forumo dalyvius sakė Jaime Mayor Oreja, „Vienas iš mūsų“ federa-cijos prezidentas. Ši federacija įvardina du svarbiausius tikslus. Pirmiausia, besąlygišką prigimtinio, neatimamo žmogiškojo orumo, kaip žmogiškosios ir civilinės teisių bei laisvių šaltino,

pripažinimą. Žmogaus orumas privalo būti neliečiamas ir ginamas valdžios. Federacija taip pat siekia puoselėti gy-vybės kultūrą Europoje, skatinti ir remti iniciatyvas, ginančias žmogaus gyvybę, ypač pačiais svarbiausiais jos vystymo-si etapais (užsimezgimo ir nėštumo, vaikystės, motinystės, ligos, senatvės ir gyvenimo pabaigos).

Iš esmės, ši federacija siekia tapti stipria atsvara šiandien vis stiprėjan-čioms liberalioms jėgoms ir atkreipti

visuomenės bei Europos Sąjungos insti-tucijų dėmesį, jog pats silpniausias – dar net negimęs kūdikis, galintis pasikliauti tik tais, kurie gyvybę vertina nuo pat jos užsimezgimo – turi būti apgintas. Prancūzijos parlamento narys Jean-Frédéric Poisson, sakydamas sveikinimo kalbą ir kviesdamas visas organizacijas jungtis prie šios federacijos, prisimi-nė popiežiaus Jono Pauliaus II mintį, jog gyvybės ir mirties kultūras skiria didžiulė praraja ir turime ryžtingai nuspręsti, kurioje pusėje stovime. Jam antrino ir Europos teisės ir teisingumo centro (European Centre for Law and Justice) vadovas Gregor Plippinck, sakydamas: „Mes kovojame ne dėl idėjų, tai ne ideologinė kova. Mes imamės veiksmų dėl realybės, kuri šiandien yra kruvina. Nereikia užsižaisti teisiniais argumentais, idėjomis – kalbame apie tikrą skausmą ir nusikaltimus. „Vienas iš mūsų“, nors ir nepasiekė savo tikslo, tačiau tapo labai 2 mln. pasirašiusių žmonių svarbiu pareiškimu, kad pagar-ba gyvybei yra aukščiau visko.“

Pirmąjį Europos gyvybės gynimo federacijos forumą vainikavo „Vienas iš mūsų“ apdovanojimų ceremonija. Visuomeninės organizacijos iš aštuo-niolikos Europos šalių buvo pakvies-tos siūlyti asmenybes, kurios „parodė ypatingą atsidavimą žmogaus orumo

Akimirkos iš ,,Vienas iš mūsų" forumo.

Vyt

auto

Ker

šans

ko n

uotr

auka

Akimirkos iš ,,Vienas iš mūsų" forumo.

Vyt

auto

Ker

šans

ko n

uotr

auka

APŽVALGOS AIKŠTELĖ

46_ Apžvalga | KOVAS 2016APŽVALGOS AIKŠTELĖ

kad ne eutanazija, o rūpestis ir meilė yra tinkamas gydymas.

Kanadiečių aktyvistė Mary Wagner tarptautiniu mastu žinoma kaip gyvybės kultūros puoselėtoja. Ji buvo kalinama dėl suorganizuotų maldos vigilijų prieš abortų klinikas Kanadoje ir dėl diskusi-jų su moterimis, norinčiomis pasidaryti abortą. Mary Wagner pavyzdys įrodo, jog žmogaus gyvybės vertė yra didesnė net už fizinę laisvę.

Japonas Shinya Yamanaka yra Ląstelių tyrimų ir pritaikymo centro (CiRA) vadovas bei Medicinos mokslų profesorius Kyoto universitete, Japoni-joje. Jis yra perprogramuojamų ląstelių, naudojamų regeneracinėje medicinoje, kūrimo pradininkas (kitaip tariant, jo išradimas leidžia vykdyti mokslinius tyrimus nenaudojant žmogaus embrio-nų). 2012 metais Sh. Yamanaka buvo nominuotas Nobelio premijai.

Apie tailandietę Pattaramon Chan-bua, tapusią pirmąja „Vienas iš mūsų“ apdovanojimo savininke, pasaulis pirmą kartą sužinojo kaip apie surogatinę dviejų vaikų motiną, kuri pagimdė sveiką mer-gytę ir Dauno sindromu sergantį berniu-ką australų porai. Kai sutuoktinių pora, laukusi vaikučių, sužinojo, kad vienas iš jų serga, ragino jauną moterį pasidaryti abortą, tačiau ji nesutiko ir atsakė: „Nors

buvau tik surogatinė motina, tačiau jau-čiau šį vaikelį savo įsčiose.“ Pora pasiėmė sveiką mergytę, o berniuką paliko P. Chanbua. Jauna moteris, sutikusi pagim-dyti turtingai australų porai vaikelius, nes tai buvo galimybė užsidirbti pinigų ir išbristi iš nuolatinio skurdo, vis dėlto pasiliko sergantį berniuką ir šiandien jį augina kaip savo vaiką. Vos 21-erių metų moteris į apdovanojimus atvyko su savo vyru ir negalėdama sulaikyti ašarų, kai visa salė audringai plojo ir šūkavo iš susižavėjimo, savo padėkos laiške dėkojo, kad jis nuolat buvo šalia ir ją palaikė. Šis apdovanojimas taip pat atskleidžia „Vie-nas iš mūsų“ federacijos atvirumą ir nuo-širdumą, kai tuo tarpu labai dažnai iš save laikančių „progresyviais idėjų šalininkais“ gyvybės gynėjų pusėn skrieja užgaulioji-mai ir pažeminimai, neva jie yra pasaulio tobulėjimo trukdis etc. Tačiau ši istorija parodo, jog, nors mergina ir pasirinko kelią, kuriam nepritariama, atsidūrusi lemtingoje kryžkelėje, ji vis dėlto nesu-klupo ir ryžtingai pasirinko gyvybę.

Kaip sakė „Vienas iš mūsų“ fede-racijos prezidentas Jaime Mayor Oreja, šis forumas yra būtinas žingsnis gyvybės kultūros atnaujinimo kelyje: „Gyveni-mas neprilygsta nė vienai kitai dovanai, nė vienai teisei – tai neabejotinai pati didžiausia dovana. Turime ją branginti, vertinti bei ginti su dideliu užsidegimu ir drąsa.“ Labiausiai džiugino tai, kad daugiau nei pusę šio forumo dalyvių buvo jauni žmonės. Juk tai taip pat akivaizdus vilties ženklas. Jie girdė-jo liudijimus, uždegančias kalbas ir padrąsinimus imtis iniciatyvos, nebijoti ginti gyvybę. Ne kartą buvo paminė-ta, jog Europa yra tikrasis „gyvybės lopšys“ ir tai, jog tikrieji ateities lyderiai yra tie, kurie gina silpnesnį, pamirštą, nesugebantį apsiginti, o buvęs Ispani-jos teisingumo ministras Alberto Ruiz Gallardon savo kalbą pabaigė žodžiais, kviečiančiais jaunąją kartą drąsiai stoti į kovą, kuri šiandien yra pati svarbiau-sia ir pažadinti miegančią visuomenės sąmonę: „Privalote kovoti, nes tą dieną, kai nustosite tai daryti, Europos sąjunga gali pasikeisti negrįžtamai.“■

Vyt

auto

Ker

šans

ko n

uotr

auka

ir gyvybės, nuo jos prasidėjimo iki na-tūralios mirties, skatinimui, pagarbai ir gynimui“. Buvo pasiūlyti 36 kandidatai, iš kurių komisija atrinko penkis ver-čiausius: pasaulinio garso italų solistas Andrea Bocelli, tailandietė Pattaramon Chanbua, prancūzė Viviane Lambert, kanadietė, už gyvybę kovojanti aktyvis-tė, Mary Wagner ir japonų mokslinin-kas Shinya Yamanaka.

Andrea Bocelli yra įsteigęs savo vardo fondą, remiantį vargingai besi-verčiančius, sielvartaujančius dėl ligų ar socialinės atskirties žmones ir bendruo-menes. Vieno pasirodymo metu operos solistas pasidalino istorija apie savo mamą, kuri nepristigo drąsos ir nu-sprendė nesidaryti aborto, kai gydytojai nustatė, jog jos vaikas gims aklas.

Prancūzė Viviane Lambert, pasau-liui žinoma nuo to laiko, kai padavė ieš-kinį Europos žmogaus teisių teismui dėl prancūzų gydytojų ir teismo sprendimo nutraukti jos suparalyžiuoto sūnaus Vincento dirbtinį maitinimą. Nors sūnaus žmona tikina, jog vyras visiškai nereaguoja į aplinką ir kad yra minė-jęs, jog norėtų tokiu atveju nutraukti gyvybę, mama įrodinėja, jog sūnus reaguoja į jos balsą. Vincento motina daugybę kartų įrodinėjo teismams, žurnalistams, politikams ir visuomenei,

_472016 KOVAS | Apžvalga APŽVALGOS AIKŠTELĖ

2010 m. pabaigoje Tarptautinės futbolo federacijų asociacijos (FIFA) vadovui Seppui Blatteriui paskelbus, kad 2022 metų planetos pirmenybes surengs Kataras, kilo pasipiktinimas. Mažai kas manė, jog Kataro, dėl kurio klimato čempionatas pirmą kartą bus rengiamas žiemą, o ne vasarą, kandidatūra buvo tikrai geresnė nei favorite laikytų Jung-tinių Amerikos Valstijų ar Pietų Korėjos.

Ir vis dėlto tuo metu niekas negalėjo nuspėti, kokią didelę įtaką šis sprendimas turės visos FIFA ateičiai. 2016 m. S. Blat-teris ne tik yra pašalintas iš FIFA vadovo pareigų, bet ir šešerius metus apskritai negalės užsiimti su tuo susijusia veikla; toks pats likimas laukė legendinio Pran-cūzijos futbolininko, Europos futbolo federacijų asociacijos (UEFA) prezidento Michelio Platini. Greta to – įtakingų asmenų suėmimai, teisminiai procesai ir nesibaigiantys kaltinimai korupcija.

FIFA turi naują vadovą ir pradė-jo reformų procesą. Klausimas, tik ar „labiausiai korumpuota pasaulio organi-zacija“ sugebės iš esmės pasikeisti.

PRAMINTI KELIAIFIFA yra ne tik korumpuota, bet ir

galinga. 2015–2018 m. FIFA biudžetas, planuojama, sieks apie 5 milijardus dole-rių, kurį sudaro pajamos už rinkodaros ir televizijos transliacijų teisių pardavimus. Didžioji dalis išlaidų teks 2018 metų pa-saulio futbolo čempionato rengimui, taip pat futbolo plėtros rėmimui, bet planuo-jamas ir maždaug 100 milijonų dolerių pelnas, prisidėsiantis prie turimo 1,5 mi-lijardo dolerių rezervo. Ne veltui Blatteris neseniai teigė, kad FIFA yra įtakingesnė nei bet kuri religija ar šalis, nes pasiekia 1,6 milijardo planetos gyventojų, paveikia mases žmonių ir sukuria emocijas.

Didžiausias brangakmenis FIFA

karūnoje – kas ketverius metus rengia-mas pasaulio futbolo čempionatas. Skai-čiuojama, kad 2014 metų pirmenybes Brazilijoje, kurios kainavo 14 milijardų dolerių, stebėjo maždaug pusė planetos gyventojų – 3,2 milijardo, dar 3,5 mili-jono apsilankė stadionuose. Todėl teisė rengti pasaulio čempionatą tampa kovos lauku, kurio teisėjai – viso labo 24 FIFA Vykdomojo komiteto nariai.

Šios pareigos – neabejotinai labai pel-ningos. Anot tyrimų, kiekvienas komiteto narys gavo apie 1,5–2,5 milijono ne-skaidrių mokėjimų iš valstybių, norinčių surengti pirmenybes, atstovų. Galbūt tai lėmė netikėtus Rusijos ir Kataro pasirin-kimus? Nubyra ir organizacijų vadovams: M. Platini už palankius sprendimus, neo-ficialiais duomenimis, gaudavo ir milijo-nus kainuojančių Pablo Piccaso paveikslų.

POKYČIŲ METAS?Naujuoju FIFA vadovu vasa-

rio pabaigoje tapo kitas šveicaras, 45 metų Gianni Infantino. Iki šiol UEFA generalinio sekretoriaus pareigas ėjęs teisininkas, kurį palaikė ir Lietuvos

atstovai, lemiamame balsavime 115–88 įveikė Bahreino karališkosios šeimos atstovą Šeichą Salmaną bin Ebrahimą al–Khalifą. Pats šveicaras karjeros futbo-le niekada nėra siekęs.

„FIFA pastaruoju metu patyrė sunkius laikus, tikrą krizę, bet tam atėjo pabaiga. Mums reikia įgyvendinti reformas, valdymo struktūrose įdiegti skaidrumo principus. Tą padarysime tik sunkiai dirbdami, būdami atsidavę ir koncentruodamiesi tik į patį gražiausią žaidimą – futbolą. Mes atkursime gerą FIFA įvaizdį“, – sakė G. Infantino.

Skeptikai suskubo teigti, kad optimizmas yra gerokai perdėtas. Juk In-fantino – ilgametis futbolo valdymo elito atstovas, negalėjęs nepastebėti korupcijos ir neskaidrumų apraiškų. Be to, jis Platini bendražygis, rinkimuose dalyvavęs tik todėl, kad prancūzui tai tą daryti buvo uždrausta – įrodyta, kad jis ir Blatteris buvo susiję interesų konfliktuose. Galiau-siai naujasis FIFA vadovas iškart patikino nekeisiąs sprendimų suteikti 2018 metų pasaulio čempionato rengimo teisę Rusi-jai, o 2022-ųjų – Katarui.

ww

w.p

ixab

ay.c

om n

uotr

auka

KORUPCIJOS LIŪNE SKĘSTANTI FUTBOLO VALDŽIA ŽADA POKYČIUSLinas KOJALA

48_ Apžvalga | KOVAS 2016APŽVALGOS AIKŠTELĖ

Aišku bent jau tiek, kad Infantino pareigas eis gerokai trumpiau, nei ėjo jo pirmtakai, kurių nuo 1974 metų tebuvo trys. Brazilas Joao Havelange‘as organi-zacijai vadovavo net 24 metus, o Blat-teris – 17, tačiau nuo šiol FIFA vadovo ketverių metų kadencijų skaičius apribo-tas iki trijų.

PIRMIEJI ŽINGSNIAIPirmieji FIFA sprendimai įkvepia

saikingo optimizmo. Infantino neturėjo kitos išeities kaip tik sumažinti FIFA va-dovo galias, mat Blatterio įtaka jau buvo spėjusi prilygti autoritariniam lyderiui. Visų pirma, FIFA Taryba, kurią vietoj 24 nuo šiol sudarys 36 nariai, pakeis Vykdomąjį komitetą ir decentralizuos sprendimų priėmimo procesą. Be to, kie-kvieno aukščiausias pozicijas užimančio pareigūno, pradedant FIFA prezidentu ir baigiant sekretoriumi, atlyginimai taps vieši – iki šiol jie buvo slepiami po devyniais užraktais. Ir, visų svarbiausia, ateityje pasaulio čempionatą rengsiančią šalį rinks ne Vykdomasis komitetas, o Kongresas, kurį sudarys visų 209 FIFA narių, tarp jų ir Lietuvos, atstovai.

Infantino taip pat žada rimtai svars-tyti galimybę išplėsti planetos pirme-nybių dalyvių skaičių nuo 32 iki 40 bei rengti jas ne vienoje šalyje, o regione. Be to, ketinama daugiau nei padvigubinti – nuo 2 iki 5 milijonų dolerių – finan-savimą nacionalinėms federacijoms su futbolo plėtra susijusiems projektams ir įsileisti į futbolą daugiau naujausių

technologijų. Šveicaras taip pat rodo asmeninį pavyzdį: į vieną pirmųjų posė-džių jis atvyko naudodamasis pigių oro linijų bendrovių paslaugomis.

Kritikų tai neįtikina. Svarbiausia, jog nebuvo ryžtasi įkurti nepriklauso-mos išorinės stebėtojų organizacijos, kuri užtikrintų FIFA veiklos kontrolę ir skaidrumą. Stambūs futbolo rėmėjai jau viešai pareiškė, jog be tokio sprendimo realios permainos susidurs su sunku-mais. Be to, vien jau faktas, kad S. Blat-teris palaikė G. Infantino kandidatūrą, kai kuriems skeptikams yra pakankamas įrodymas, jog naujasis FIFA vadovas netaps tikruoju reformatoriumi.

LIETUVA TIKISI POZITYVIŲ POSLINKIŲ

Pokyčiai FIFA sutapo su pasikei-timais ir Lietuvos futbolo federacijoje.

Ilgametį jos prezidentą Julių Kvedarą, kuriuo ne kartą domėjosi teisėsaugos institucijos, sausio mėnesį pakeitė anks-čiau generalinio sekretoriaus pareigas ėjęs Edvinas Eimontas. Jis kaip ir G. In-fantino žadėjo pokyčius bei kitokį LFF veidą, todėl parama šveicarui nestebina.

„Naujasis prezidentas yra labai sti-prus. Vien faktas, kad jis prieš penkis mė-nesius net nesvarstė kandidatuoti, pasako labai daug. Jis turėjo vos keturis mėnesius įtikinti skirtingų žemynų futbolo fede-racijas savo idėjomis, tapti populiariausiu ir būti išrinktas prezidentu, – futbolas.lt portalui minėjo E. Eimontas. – Gianni Infantino programoje yra išskirtas noras suintensyvinti veiklą įvairiuose regionuo-se. Nesakau, kad dabar yra blogos sąlygos, tačiau tikiuosi, jog bus dar geresnės. Be abejo, yra toks svarbus aspektas, kaip finansiniai resursai programoms. Pavyz-džiui, dirbtinių dangų aikščių projektai. Šiandien mes turime dvidešimt tris paraiškas, tačiau visų įgyvendinti papras-čiausiai neturime galimybių. Su papildo-ma FIFA pagalba sugebėtume išplėsti šio projekto apimtis.“

Įdomu ir tai, kad su naujomis parei-gomis G. Infantino pasveikino ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas: „Esu įsitikinęs, kad jūsų profesionali patirtis, organizacinis potencialas ir kūrybiškumas padės sustiprinti FIFA pozicijas pasauly-je. Rusija yra pasirengusi tęsti konstruk-tyvų bendradarbiavimą su FIFA, ypač rengiantis 2018 metų čempionatui.“■

http

://n

egat

ives

pace

.com

nuo

trau

ka

ww

w.p

ixab

ay.c

om J

arm

oluk

nuo

trau

ka

_492016 KOVAS | Apžvalga APŽVALGOS AIKŠTELĖ

Žlugus socialistinei santvarkai, daugelis Vidurio ir Rytų Europos šalių iš vienpar-tinės perėjo į daugiapartinę sistemą. Tačiau šie esminiai pokyčiai nereiškė, jog buvusios komunistų partijos pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos. Daugelyje šalių, pavyzdžiui, Lietuvoje bei Lenkijoje, ekskomunistinės partijos, pakeitusios pavadinimus, tapo stipriomis centro kairiosiomis politinėmis jėgomis.

Pažvelgus į ekskomunistines partijas Lenkijoje bei Lietuvoje, galima pama-tyti nemažai panašumų. Triuškinamai pralaimėjusios pirmuosius demokrati-nius rinkimus, vėliau šios partijos atgavo populiarumą ir sėkmingai konkuravo su antikomunistinių judėjimų pagrindu susikūrusiomis partijomis. Įsibėgėjant eurointegracijos procesams, lenkų bei lie-tuvių ekskomunistai pamažu transforma-vosi į europietiško tipo kairiąsias partijas, tiesa, šis kelias nebuvo paprastas – abiejų šalių ekskomunistai neišvengė didelių korupcijos skandalų.

Tačiau šių partijų raidose esama ir nemažai skirtumų. Pralaimėję 2005 m. rinkimus į Lenkijos Seimą, ekskomu-nistai ilgam įsitvirtino tik kaip opozicinė partija, o didžiausią nuopuolį patyrė pernykščiuose parlamento rinkimuose, kuomet ši partija nesugebėjo peržengti nustatyto 8 proc. barjero (Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, galioja įprastas 5 proc. barjeras į parlamentą norinčioms patekti partijoms, tačiau paskutiniuose rinki-muose Demokratinis kairiųjų aljansas dalyvavo koalicijoje su keliomis mažesnė-mis kairiosiomis partijomis, o tai reiškė, jog norint laimėti vietų parlamente, reikia surinkti bent 8 proc. balsų). Lietuvoje, kaip žinome, situacija yra priešinga. 2001 m. su Socialdemokratų partija susijungusi ir pavadinimą pakeitusi buvusi Lietu-vos demokratinė darbo partija ir toliau

DKA sėkmei nemažai reikšmės turėjo A. Kwasniewskio populiarumas.

ww

w.w

ikip

edia

.org

Tsc

a nu

otra

uka

sėkmingai konkuruoja dėl valdžios, o šios partijos naujasis lyderis Algirdas Butkevi-čius, kaip rodo visos apklausos, yra vienas populiariausių šalies politikų.

Tad kas lėmė, jog Lenkijos eksko-munistai ilgainiui prarado populiarumą, o Lietuvos – priešingai, įsitvirtino kaip stipriausia partija šalyje? Galbūt tai lėmė skirtingos DKA bei LSDP ideologinės nuostatos, visuomenėje vyraujančios vertybės, o gal esminis skirtumas slypi jų konkurentuose? Šiame tekste pamėginsiu apžvelgti ekskomunistinių partijų raidą Lenkijoje bei Lietuvoje ir surasti atsakymą į šį klausimą.

STIPRŪS LYDERIAI – VIENA PARTIJŲ SĖKMĖS PRIEŽASČIŲ

Taigi, kaip jau minėjau, pirmuosius rinkimus ekskomunistinės partijos pralai-mėjo abiejose šalyse. 1990 m. rinkimuose į Lenkijos Seimą DKA užėmė antrą vietą, nedideliu skirtumu nusileidusi vieno „Solidarumo“ lyderių Tadeuszo Mazowieckio vadovaujamai Demokratų sąjungai. Pažymėtina, jog šiuose rinki-muose nebuvo nustatyto jokio rinkiminio

barjero, ir į Seimą pateko per 20 par-tijų atstovai. Metais anksčiau vykusius prezidento rinkimus triuškinamai laimėjo „Solidarumo“ lyderis Lechas Walęsa, surinkęs beveik tris ketvirtadalius balsų.

Vis dėlto kelias iš socializmo laisvos rinkos ekonomikos link nebuvo pa-prastas, ir, pasinaudodami naujosios valdžios klaidomis, vėliau ekskomunistai sėkmingai grįžo į valdžią. 1993 m. ši partija laimėjo Seimo rinkimus. 1995 m. DKA lyderis A. Kwasniewskis išrinktas Lenkijos prezidentu, o po penkerių metų perrinktas antrajai kadencijai. 1997 m. Seimo rinkimus laimėjo Solidarumo rinkimų komitetas (DKA liko antroje vietoje), užtat 2001 m. DKA išplėšė triuškinamą pergalę, parlamento rinki-muose surinkusi net 41 proc. balsų.

DKA sėkmei nemažai reikšmės turėjo A. Kwasniewskio populiarumas. Būdamas nuosaikių pažiūrų, jis sugebėjo laviruoti tarp skirtingų visuomenės grupių ir pelnyti jų simpatijas. Nors ideologiškai DKA yra sekuliari politinė partija (pats A. Kwasniewskis laiko save agnostiku), tačiau nuo pat susikūrimo partija vengė didesnių konfrontacijų su Katalikų bažnyčia. Nors 1993 m. buvo priimtas įstatymas, sugriež-tinantis abortų tvarką (Lenkijoje abortai leidžiami tik grėsmės motinos gyvybei bei sveikatai, išprievartavimo bei sunkaus kūdikio apsigimimo atvejais), tačiau ši tvarka liko galioti valdant DKA (tiesa, 1997 m. buvo pasiūlytas įstatymas, numa-tantis aborto galimybę esant sudėtingoms ekonominėms aplinkybėms, tačiau jį Konstitucinis Teismas pripažino antikons-tituciniu). Nepaisant A. Kwasniewskio sėkmės, naujieji DKA lyderiai tarp lenkų nebuvo tokie populiarūs. Pavyzdžiui, buvęs premjeras ir DKA lyderis Leczekas Mileris figūravo ne viename korupcijos skandale, o partijai sunkiai sekėsi tvarkytis su nedarbo (prieš įstojimą į ES nedarbas

EKSKOMUNISTINĖS PARTIJOS LIETUVOJE IR LENKIJOJE: PANAŠI PRADŽIA, SKIRTINGA PABAIGA?Jonas Kazimieras ŠVAGŽLYS

50_ Apžvalga | KOVAS 2016APŽVALGOS AIKŠTELĖ

Todėl kaip vieną priežasčių, ko-dėl ekskomunistinės partijos Lietuvoje sėkmingiau konkuruoja dėl valdžios negu Lenkijoje, galima įvardyti jų lyderių faktorių – LSDP, pasitraukus iš politikos A. Brazauskui, sugebėjo surasti partijai naują stiprų lyderį (A. Butkevičių), tačiau pasitraukus iš DKA A. Kwasniewskiui, naujieji partijos lyderiai nebebuvo tokie populiarūs.

Tiesa, atkreiptinas dėmesys ir į „sėkmės“ faktorių. Lietuvos konserva-toriai per abi savo valdymo kadencijas susidūrė su dėl išorinių veiksnių kilusio-mis krizėmis – 1998 m. krize, kurią lėmė ekonominė krizė Rusijoje, ir 2009 metais, kuomet ekonomikos nuosmukis ištiko daugumą pasaulio šalių. Nors šios krizės kilo ne dėl TS-LKD kaltės, tačiau joms pažaboti priimti sprendimai (reikia pri-pažinti, bent dalis jų buvo neišvengiami) pakenkė partijos populiarumui.

RELIGIJOS SVARBABe abejo, skirtingą partijų populiaru-

mą lemia ne vien jų lyderiai. Pažymėtina, jog Lenkijoje 2005 m. į valdžią atėjusi Teisės ir Teisingumo partija pasižymi socialiai orientuota ekonomika, o tai leidžia jai geriau konkuruoti dėl mažiau uždirbančių rinkėjų balsų. Be to, TS-LKD daugelis rinkėjų kritikuoja dėl per menko dėmesio mažiau uždirban-tiems rinkėjams. Iki susijungimo su TS, LKDP pasižymėjo socialiai orientuotos

ekonomikos idėjomis. Tačiau dėl vidi-nių nesutarimų Lietuvos krikdemai ne kartą skilo ir vėl jungėsi, ir tai lėmė, jog ši partija ilgainiui prarado turėtą įtaką (kokią įgijo 1996 m.) ir netapo rimtesne varžove LSDP. Lenkijos politikoje labai svarbus Bažnyčios vaidmuo. Nors Bažnyčios vidinė tvarka neleidžia kuni-gams dalyvauti politinėje veikloje, tačiau Lenkijos Bažnyčios hierarchai aktyviai pasisako įvairiais visuomeniniais klausi-mais, itin stiprios katalikiškos pakraipos žiniasklaidos priemonės. „Marijos“ radijas yra populiariausių stočių Lenkijoje, ir jos arši laikysena sekuliarių partijų (įskai-tant DKA) atžvilgiu ir parama TT turi įtakos ir rinkimams. Nors dėl politinio angažuotumo „Marijos“ radijas ne kartą kritikuotas tiek Vatikano atstovų, tiek pačios Lenkijos Bažnyčios hierarchų, ši radijo stotis turi milijonus klausytojų, ir jos pozicija daro didelę įtaką rinkimų rezultatams, juolab, kad „Marijos“ radijo įkūrėjas ir vadovas kunigas Tadeuszas Rydzikas lenkų visuomenėje gerokai populiaresnis už daugelį jį kritikuojančių Lenkijos arkivyskupų.

Tuo tarpu Lietuvoje, lyginant su Lenkija, Bažnyčia nėra aktyvi politikos dalyvė. Nors Lietuvos vyskupai taip pat pasisako kai kuriais klausimais (tarkime, dėl abortų ar šeimos sampratos), tačiau jie paprastai vengia dalyvauti politinėse diskusijose ir agituoti už politines par-tijas. Netgi esama priešingų pavyzdžių, pavyzdžiui, žymus kunigas, pasiprieši-nimo sovietinei okupacijai dalyvis Tėvas Stanislovas ne sykį agitavo už LSDP par-tnerę Darbo partiją, ir dėl to yra sulaukęs griežtos Bažnyčios hierarchų reakcijos.

Be abejo, būtina paminėti ir tai, jog Lenkijoje religija apskritai vaidina didesnį vaidmenį nei Lietuvoje. 2010 m. Gallup atliktos apklausos duomenimis, religiją svarbiu gyvenime dalyku laiko 75 proc. lenkų ir tik 42 proc. lietuvių. 2004 m. Eu-robarometro atliktos apklausos duomeni-mis, 63 proc. lenkų ir tik 14 proc. lietuvių kiekvieną savaitę lanko mišias. Atkreip-tinas dėmesys, jog kai kuriais moraliniais klausimais esama tiesioginės koreliacijos tarp gyventojų religingumo bei nuostatų.

2001 m. su Socialdemokratų partija susijungusi ir pavadinimą pakeitusi buvusi Lietuvos demokratinė darbo partija ir toliau sėkmingai konkuruoja dėl valdžios, o šios partijos lyderis yra vienas populiariausių šalies politikų.

Lenkijoje siekė beveik 18 proc.), nusikals-tamumo problemomis.

Lietuvoje situacija gana panaši. Dar prieš Nepriklausomybės paskelbimą triuškinamai pralaimėjusi rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą, nuo Tarybų Sąjun-gos komunistų partijos atsiskyrusi Lietu-vos komunistų partija, 1990 m. pabaigoje persivadinusi į LDDP į valdžią grįžo 1992 m., laimėjusi absoliučią daugumą Seime, o jos lyderis A. Brazauskas išrink-tas šalies prezidentu. Kaip ir Lenkijoje, ekskomunistų atgimimui padėjo sunki ekonominė situacija ir naujosios valdžios klaidos. Tačiau LDDP su problemomis sekėsi tvarkytis ne ką lengviau. Pavyz-džiui, Lietuvos ekonomika smuko iki pat 1995 metų, kai po penkerių nuosmukio metų užfiksuotas BVP augimas, tačiau tada prasidėjo bankų krizė, skaudžiai pa-lietusi daugelį Lietuvos gyventojų. Tuo-metinio premjero Adolfo Šleževičiaus daromos klaidos, įtariami LDDP veikėjų ryšiai su Kauno Holdingo kompanija ir kitomis skandalingomis verslo grupė-mis nuvylė daugelį rinkėjų, ir 1996 m. rinkimus triuškinamai laimėjo Tėvynės sąjunga, sudariusi koaliciją su Lietuvos krikščionių demokratų partija ir sufor-mavusi naująją vyriausybę. Tačiau 2000 m. LDDP vėl laimėjo Seimo rinkimus, po metų susijungė su LSDP ir, pakeitusi pavadinimą, išliko vyriausybėje iki pat 2008 metų, ir nors tais metais rinkimai socdemams nebuvo sėkmingi (partijos reitingų smukimui įtakos turėjo padidė-jusi infliacija bei LEO LT skandalas), į valdžią partija vėl grįžo 2012 metais.

Kaip ir DKA, vienas LDDP sėkmės faktorių buvo A. Brazausko populiaru-mas. 2007 m. LSDP pirmininku tapus Gediminui Kirkilui, partijos populia-rumas smuko, bet 2009 m. naujuoju lyderiu tapo A. Butkevičius, taip pat turintis didelį populiarumą visuomenėje. Kita vertus, LSDP oponentų TS-LKD lyderiai neturi tokio populiarumo kaip A. Brazauskas ar A. Butkevičius. Tiek V. Landsbergis, tiek A. Kubilius pasižymi mažesniu visuomenės palaikymu, ir tai galima laikyti ir prastesnės visos partijos rezultatų priežastimi.

ww

w.w

ikip

edia

.org

Gam

tini

nkas

nuo

trau

ka

_512016 KOVAS | Apžvalga

Pavyzdžiui, apklausų duomenimis, tik kiek daugiau nei trečdalis lenkų mano, jog abortai turėtų būti leidžiami be didesnių apribojimų, o už esamos tvarkos galiojimą arba jos sugriežtinimą pasisako daugiau nei pusė Lenkijos gyventojų. Kur kas sekuliaresnėje Lietuvoje matome priešin-gą situaciją – 84 proc. lietuvių mano, jog abortai turi būti legalūs. Atsižvelgiant į tai, jog ir LSDP, ir DKA pasisako už libera-lią abortų politiką, galima numanyti, jog skirtingi visuomenės požiūriai į su religija susijusius klausimus gali lemti ir skirtingą šių partijų palaikymą

Tačiau kodėl tokie pokyčiai įvyko tik 2005 metais? Manau, tai galima sieti ir su naryste ES, kadangi tapusios ES narėmis, Lenkija ir Lietuva turėjo pradėti derinti savo politiką su ES vyraujančiais prin-cipais. Pavyzdžiui, mėgindama suartėti su kitų ES šalių kairiosiomis partijomis, DKA nuo narystės pradžios ėmė aktyviai palaikyti LGBT teises ir kitus ES kairie-siems būdingus dalykus, taip nuvildama didelę dalį Lenkijos rinkėjų. Tuo tarpu LSDP sugeba sėkmingai laviruoti tarp dviejų priešingų stovyklų – gana kon-servatyvių Lietuvos rinkėjų ir kultūriškai progresyvių ES kairiųjų lyderių – ir taip sugeba išlaikyti turimą populiarumą. Pavyzdžiui, A. Butkevičius nekart yra išreiškęs gana konservatyvų požiūrį šeimos sampratos klausimais.

IŠVADOSTaigi, skirtingą Lietuvos ir Lenki-

jos ekskomunistinių partijų raidą lėmė skirtingos įvairios priežastys – religijos faktorius, ekskomunistams oponuojančių dešiniųjų išsiskiriantys požiūriai ekono-miniais klausimais, skirtingo populiaru-mo abiejų partijų lyderiai bei politiniai ir ekonominiai skandalai. Nors tokie dalykai kaip gyventojų religingumas nėra tiesiogiai priklausantys nuo valdančiųjų politikų, tačiau tokie dalykai kaip partijų ekonominės nuostatos priklauso nuo jų pačių, todėl neatmestina galimybė, jog TS-LKD perėmus labiau socialiai orientuotos ekonomikos modelį, partija lengviau galėtų konkuruoti su LSDP dėl mažiau uždirbančių rinkėjų balsų. ■

APŽVALGOS AIKŠTELĖ

Būti ar nebūti: tokį šekspyrišką galvo-sūkį jau 2016 m. birželio 23 d. referen-dume spręs Jungtinės Karalystės (JK) piliečiai. Jiems bus įteiktas balsavimo lapelis su klausimu: „Ar Jungtinė Karalystė turėtų likti Europos Sąjungos valstybė narė?“.

Tai bus istorinė diena, kuri gali lemti visos Europos Sąjungos (ES) ateitį – arba sustiprinti ją ir parodyti tvirtybę, arba įskelti pavojingą abejonių bendra Europos ateitimi žiežirbą. Kol kas prognozuoti rezultatą sudėtinga:

naujausios nuomonių apklausos rodo, jog norinčių likti ES dalis sudaro 51 proc., skeptikų – 49 proc.

KOMPLIKUOTAS ES IR JK SANTYKISJK santykis su ES niekada ne-

buvo paprastas. 1957 m. JK apskritai nebuvo tarp šalių, Romoje įsteigusių tuometę Europos Ekonominę Bendriją, – britų neviliojo perspektyva apriboti savo suverenitetą, be to, tuo metu su šešiomis bendriją kūrusiomis šalimis eksporto mastai siekė tik 10 proc. 1963 m. ir 1967 m. Londonas, matydamas

Jungtinė Karalystė šiemet sprendžia hamletiškąją dilemą.

ww

w.w

ikim

edia

.org

Laf

ayet

te P

hoto

nuo

trau

ka

JUNGTINĖ KARALYSTĖ IR EUROPOS SĄJUNGA: LIKTI AR IŠSTOTI?Linas KOJALA

52_ Apžvalga | KOVAS 2016APŽVALGOS AIKŠTELĖ

žemyninės Europos augimo tempus, pagaliau išreiškė norą prisijungti, bet abu sykius tam pasipriešino tuometis Prancūzijos prezidentas Charlesas de Gaulle‘is.

Nors 1973 m. JK, valdoma kon-servatorių, galiausiai prisijungė prie didžiausio pokario Europos integracijos projekto, jau po dvejų metų dėl opozi-cijos politikų spaudimo ir smunkančios ekonomikos buvo nuspręsta surengti referendumą ir atsiklausti piliečių, ar JK neturėtų pasitraukti. Norą išlikti Europos ekonominėje bendrijoje tuo metu išreiškė absoliuti dauguma – 67 proc., tačiau britų ryšis su ES nenustojo aižėti. Pavyzdžiui, 1994 m. net susikūrė Referendumo partija, kuri dar kartą reikalavo atsiklausti piliečių nuomonės dėl JK ateities Europos Bendrijoje.

XXI amžiuje tai pasiekė naują apo-gėjų konservatoriaus Davido Camerono vyriausybės valdymo metu. 2013 m. sausio mėnesį, įspūdingo antieuropinę retoriką propaguojančios JK Nepri-klausomybės partijos (UKIP) augimo bei vangaus ES atsako į kylančias problemas kontekste, D. Cameronas viešai pažadėjo derėtis su Briuseliu dėl geresnių narystės sąlygų bei iki 2017 m. pabaigos surengti referendumą. Prem-jero tuo metu iškeltą sąlygą – konser-vatorių pergalę 2015 metų parlamento rinkimuose – visuomenė savo balsavimu išpildė, tad neliko nieko kito kaip tik tesėti duotą žodį.

CAMERONAS – UŽ ATEITĮ ESĮdomu tai, kad pats Cameronas ti-

kina balsuosiantis už JK narystę ES. To priežastis – paprasta: prieš surengiant referendumą jis žadėjo derėtis su ES dėl Londono keliamų specifinių reika-lavimų patenkinimo. Tarp jų – siekis apriboti daug aistrų keliančias soci-alines išmokas imigrantams, mažinti ES reguliacinius reikalavimus, taip pat akcentavimas, jog ES neturi laipsniškai panašėti į supervalstybę. Bene reikš-mingiausias tikslas buvo sutvirtinti nacionalinę valiutą turinčios JK galimy-bes paveikti ekonomikai reikšmingus

bendrus sprendimus, mat net 19 ES valstybių narių turi eurą ir su tuo susiju-sius klausimus sprendžia atskirai nuo ne euro zonos narių.

Ne vieną mėnesį trukę pokalbiai su kitų ES valstybių narių vyriausybėmis ir galiausiai dviejų dienų intensyvios derybos šių metų vasario mėnesį tokį susitarimą bent iš dalies pavertė realybe.

JK, anot D. Camerono, derybose pasiekė šių tikslų:

– išmokos imigrantų vaikams už vaikus, kurie gyvena kitose šalyse, bus sumažintos atsižvelgiant į realų vaikų gyvenamųjų vietų pragyvenimo lygį. D. Cameronas norėjo, kad išmokos vai-kams apskritai negalėtų būti siunčiamos į kitas valstybes, bet tam pasipriešino Lietuva ir kitos šalys. Be to, JK numatė galimybę peržiūrėti kitas imigrantams skiriamas išmokas;

– ES sutartyse bus keičiamos nuos-tatos, nurodančios, kad ES kryptingai siekia „vis glaudesnės sąjungos“. Londo-nas tai traktuoja kaip įsipareigojimą kurti politinę sąjungą, todėl pabrėžia, kad JK „neturi būti verčiama dalyvauti

politinėje integracijoje“;– numatyti apsaugos mechanizmai

Londono finansų centro privilegijų apsaugai;

– suteikiama galimybė bet kuriai vienai ne euro zonos narei pareikalauti persvarstyti reguliacinį nutarimą, kurį pasiekia euro zonos narės, jei teisės aktas reikšmingas ir bendros valiutos neturinčioms valstybėms. „Mes visą laiką gynėme ir dar kartą sutvirtinome savo svaro sterlingų valiutos statusą. ES nėra vienos valiutos organizacija“,– tei-gė Cameronas.

Įvirtinta „raudonos kortelės“ teisė nacionaliniams parlamentams, sutei-kianti galimybę 55 proc. ES valstybių narių parlamentų pareikšti bendrą nepritarimą ES pasiūlytam teisės aktui ir pareikalauti jį persvarstyti.

„Kai mes pradėjome eiti šiuo keliu, daugelis teigė, kad mums niekada nepavyks persiderėti dėl sąlygų, mums niekada nepavyks surengti referendumo. Bet pažiūrėkime, kur esame dabar. Esu įsitikinęs, kad esame stipresni ir sau-gesni būdami reformuotoje ES. Todėl

ww

w.fl

icr.

com

Ben

Fis

her/

GA

VI A

llian

ce n

uotr

auka

D. Cameronas.

_532016 KOVAS | Apžvalga APŽVALGOS AIKŠTELĖ

iš visos širdies bandysiu įtikinti šalies žmones, kad mes turime likti ES na-riais. Dabar mes ten turime praktiškai išskirtinį statusą“, – po susitarimo Briu-selyje teigė D. Cameronas. Jam pritarė ir didžioji vyriausybės dalis: 15 iš 20 ministrų, opozicinė Leiboristų partija, Liberaldemokratai, Škotijos nacionalinė partija ir kitos politinės jėgos, taip pat daugelis šalies verslo atstovų.

LONDONO MERAS – UŽ IŠSTOJIMĄVisgi D. Cameronui teks atlaikyti

nelengvą iššūkį – į priešingą stovy-klą stojo populiarius Londono meras Borisas Johnsonas, taip pat atstovau-jantis Konservatorių partijai. Būtent vidinio susiskaldymo tarp politinio elito labiausiai baiminosi tie, kurie nenori matyti JK išstojančios iš ES. Juo labiau, kad skeptikai, tokie kaip Johnsonas – iškalbingi: „Tai man primena situa-ciją, kuomet kalinys netikėtai pamato atsivėrusias grotas ir tolumoje šviečian-čią saulę. ES yra anachronizmas, kuris kainuoja mus daug pinigų ir kėsinasi į demokratiją. Būtų nuostabu, jei JK išstotų iš ES, nes tai leistų mūsų verslui nusimesti didžiulę naštą“, – vaizdžiai pasakojo meras.

Toje pačioje gretoje ir nuolatiniai ES kritikai iš UKIP partijos. Jos lyderis, Europos Parlamento narys Nigelis Farage‘as sakė, jog Camerono pasiektas susitarimas yra „apgailėtinas“, todėl vienintelis kelias yra „išstoti iš ES, kon-troliuoti sienas, patiems valdyti savo šalį ir kasdien nemokėti 70 milijonų eurų į Bendrijos biudžetą. Turime būti nepri-klausoma, savivaldi valstybė už ES ribų, ir dabar tam pasitaikė auksinė proga.“

Abu jie naudojasi argumentais, kurie yra plačiai aptariami JK spaudo-je. Visų pirma, ES kritikai tikina, jog išstojimas iš Bendrijos leistų JK sutau-pyti nebemokant į bendrą ES biudžetą: šiuo metu skirtumas tarp JK įmokų ir gerokai mažesnių pajamų iš Bendrijos biudžeto siekia apie 11 milijardų eurų. Be to, tai esą leistų griežčiau apkarpyti išmokas pridėtinės vertės ekonomi-kai nekuriantiems imigrantams ir

„EPP norėtų, kad Jungtinė Karalystė

išliktų ES narė. Esame pasiruošę

dirbti kartu su Didžiosios Britanijos

Vyriausybe, kad būtų rastas

abiems pusėms tinkamas

sprendimas“.

Europos liaudies partijos (krikščionių demora-tų) frakcijos pirmininkas Manfredas Weberis

apsaugotų JK nuo politinės įtakos iš Briuselio.

Visgi ekspertai su tokiu šviesiu euroskeptikų paveikslu sutikti neskuba. Nors tiesioginių įmokų į ES biudžetą neliktų, JK, atsisakydama narystės, nebetektų teisės dalyvauti priimant svarbiausius sprendimus, susijusius su prekyba ir finansais. Tai reikšminga aplinkybė žinant, jog apie pusė britiš-ko eksporto keliauja į ES, be to, ES šiuo metu derasi dėl laisvos prekybos susitarimo su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Blogiausiu atveju, „Open Europe“ analitikų skaičiavimais, iki 2030 metų nebūdama ES nare JK netektų 2,2 proc. bendrojo vidaus pro-dukto (BVP). Žinoma, išstojimo atveju ES ir JK pasirašytų naujus susitarimus, tačiau neaišku, kiek truktų derybos ir kokios būtų jų sąlygos. Galiausiai JK būtų išstumta iš vienos galingiausių pasaulio organizacijų, todėl jos įtaka pasaulyje santykinai susvyruotų.

JK pasitraukimas turėtų didelių pasekmių ir keliems šimtams tūkstančių ten gyvenančių lietuvių. Koks būtų jų ir kitų ES piliečių statusas, kol kas nėra aišku, tačiau patekti į šalį neabejotinai būtų sudėtingiau, nes tai reguliuotų nacionaliniai JK imigracijos įstatymai. Sugriežtinta sienos kontrolė reikštų, kad į šalį patekę migrantai privalėtų įrodyti turintys darbą, gaunantys pajamų ir galintys grįžti namo, jei taptų bedar-biais. Be to, studentams tektų atsisakyti galimybės gauti paskolų ir mokėti visą studijų kainą, nes jie būtų traktuojami kaip užsienio piliečiai.

PENKI SCENARIJAI, JEIGU JK IŠSTOTŲ IŠ ES

Jeigu referendume britai visgi nu-spręstų palikti ES, galimi keli scenarijai:

– JK prisijungtų prie Europos eko-nominės erdvės

Europos ekonominėje erdvėje jau yra tokios ne ES valstybės kaip Is-landija, Lichtenšteinas ir Norvegija, kurioms sudaromos galimybės dalyvauti bendroje ES rinkoje, išskyrus žemės ūkio, žuvininkystės, teisės ir užsienio

politikos srityse. Tiesa, JK įsipareigotų mokėti tam tikrą įnašą į ES biudžetą ir įsileisti migrantus iš kitų valstybių.

– Šveicariškas modelisŠiuo atveju JK ir ES pasirašytų

specifinį ekonominio bendradarbiavimo susitarimą – panašų į tą, kurį turi Švei-carija. Tai būtų komplikuotas atvejis, mat derybos būtų ilgos ir sudėtingos: kiekvienas ekonomikos sektorius turėtų būti aptartas atskirai; be to, būtų didelis spaudimas iš šono nesukurti pernelyg palankių sąlygų iš ES pasitraukusiai šaliai.

– Kanadietiškas modelisDaugelis euroskeptikų JK būtent

šią kryptį nurodo kaip pačią perspek-tyviausią. Jų teigimu, laisvos prekybos susitarimas tarp JK ir ES – toks, kokį turi Kanada, – apgintų abiejų pusių ekonominius interesus. Derybos galėtų trukti dvejus metus ir reikštų, jog JK prekės ir toliau galėtų laisvai patekti į ES rinką, bet tai neliestų finansų pas-laugų ir rinkos sektorių, kurie svarbūs Londonui. Be to, JK nebeturėtų teisės paveikti ES, kai ši svarstytų ES vidaus rinkos taisyklių pakeitimus. ■

54_ Apžvalga | KOVAS 2016APŽVALGOS AIKŠTELĖ

Propaganda būna efektyvi tada, kai iš dalies sakoma tiesa, bet nepateikiama visa informacija, nutylimi nepalankūs faktai.

ww

w.fl

icr.

com

Rap

haël

Lab

bé n

uotr

auka

V. Putinas du kartus – kartą viešėdamas JAV, kartą Kaliningrade – viešai pareiškė, esą Lietuvoje gyvena dukart mažiau gyventojų, nei iš tiesų.

ww

w.fl

icr.

com

Wor

ld E

cono

mic

For

um n

uotr

auka

KAIP RUSIJA BANDO PASINAUDOTI MŪSŲ SILPNYBĖMIS

Laurynas KASČIŪNAS

Vladimiro Putino režimas per savo kontroliuojamas žiniasklaidos priemones nuolat akcentuoja, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, yra ,,nepavykusios“ valstybės.

Lietuvos mokytojams kovojant dėl savo orumo aukštų Lietuvos politikų neatsa-kingos užuominos apie Rusijos šešėlius iškėlė dar daug neatsakytų klausimų.Bandydami suprasti Kremliaus geopo-litinių šachmatų kombinacijas, daž-niausiai kalbame apie Rusijos interesą įtvirtinti savo įtakos erdvę, silpninti NATO saugumo garantijas Baltijos šalyse ar įtraukti Lietuvą į savo ener-getinės priklausomybės tinklus. Tačiau beveik nesvarstome Rusijos interesų Lietuvos socialinės ir ekonominės rai-dos klausimais.

Kremliaus propagandoje šioms te-moms skiriama daug dėmesio. Vladimiro Putino režimas per savo kontroliuojamas žiniasklaidos priemones nuolat akcen-tuoja, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, yra „nepavykusios“ valstybės. Šiuo teiginiu norima pasakyti, kad per dvide-šimt penkerius atkurtos nepriklausomy-bės metus jos taip ir nesugebėjo sukurti gerovės savo žmonėms.

Štai vienas tokių pavyzdžių. Praėju-siais metais V. Putinas du kartus – kartą viešėdamas JAV, kartą Kaliningrade – viešai pareiškė, esą Lietuvoje gyvena dukart mažiau gyventojų, nei iš tiesų. „Neseniai patikrinau statistiką, šiandien Lietuvoje – 1,4 mln. žmonių. Kur visi

trejus metus emigraciją, kaip problemų sprendimo būdą, pasirinko daugiau nei 120 tūkst. Lietuvos gyventojų. Pagal socialinės atskirties rodiklius patenkame tarp lyderių Europos Sąjungoje. Penkta-dalio didžiausias ir penktadalio mažiau-sias pajamas gaunančių asmenų atlyginimų vidurkiai Lietuvo-je skiriasi šešis kartus. Pasaulio banko

kiti? Daugiau nei pusė žmonių paliko šalį. Ar galite įsivaizduoti situaciją, kai daugiau nei pusė amerikiečių išvyksta iš JAV? Tai būtų katastrofa“, – kalbėjo V. Putinas JAV televizijai.

Rusijos lyderio motyvas – aiškus: politikos technologai labai gerai žino, kad propaganda būna efektyvi tada, kai iš dalies sakoma tiesa, bet nepateikiama visa informacija, nutylimi nepalankūs faktai. Šiuo atveju buvo nusitaikyta į di-džiausias Lietuvos silpnybes: emigraciją ir socialinę atskirtį. Ekonominės ir soci-alinės takoskyros Lietuvoje ir susvetimė-jimas – Rusijos įrankiai kompromituoti mūsų valstybingumo idėją, piršti mums „nepavykusios“ valstybės mitą.

Su tuo galime kovoti tik vienu būdu: lygiai taip kaip siekėme išsivaduoti iš Kremliaus energetinės priklausomybės žabangų, lygiai taip pat turime pasiryžti spręsti šias fundamentalias Lietuvos problemas. Dėl tokios Rusijos propa-gandos kalti ne protestuojantys mūsų mokytojai, gydytojai, bibliotekininkai ar darželių auklėtojai, kurie tiesiog siekia oraus atlyginimo, o tai, kad per 25 metus dar nesugebėjome sukurti tvarios gerovės valstybės.

Liūdna statistika rodo, kad dėl emigracijos kasdien netenkame pilno lėktuvo žmonių. Vien per pastaruosius

_552016 KOVAS | Apžvalga POLITIKAI SKAITO

tyrimo duomenimis, pagal pajamų nely-gybę esame 4 šalis Europos Sąjungoje.

Šiandien Lietuva sparčiai virsta vie-no ar vos kelių didžiųjų miestų valstybe. Nors kadaise regionų išsivystymas buvo daugiau ar mažiau tolygus, šiandien Vilniui tenka jau 40 proc. viso Lietuvos bendrojo vidaus produkto. Deja, bet sparčiai žengiame „dviejų Lietuvų“ keliu: pirmoji, didmiesčių Lietuva, auga ir plečiasi, o likusioji yra paliekama likimo valiai.

Anot Lietuvos socialios rinkos plėtros instituto ekspertės Gintarės Skaistės, kaimiškose vietovėse nedarbo lygis dukart aukštesnis nei miestuose, o vidutinis darbo užmokestis – 35 proc. žemesnis. Nenuostabu, kad didžioji emigruojančių gyventojų dalis yra iš šalies regionų. Potencialūs investuotojai ir darbdaviai tai vertina kaip kvalifikuo-tos darbo jėgos išvykimą. To pasekmė – žemas tiesioginių užsienio investicijų lygis regionuose bei maža konkuren-cija dėl darbuotojų, neskatinanti darbo užmokesčio augimo.

Turime apsispręsti, kokios Lietuvos norime. Ar mums patinka panašėti į tą pačią Rusiją, kurioje tėra vienas ar du dominuojantys miestai, o visa kita – tik periferija? Tokiu atveju tiesiog pasakyki-me tiesiai šviesiai, kad Lietuvos regionų ir juose „skęstančiųjų“ bedarbių gelbėji-mas ir toliau yra jų pačių reikalas.

O gal vis dėl to kurkime valstybę su stipriais regioniniais centrais, kurie užtikrintų tolygų augimą bei didesnį so-cialinį teisingumą? Turime rasti sprendi-mus, kaip ekonomiškai plėtoti vidutinio dydžio Lietuvos miestus, kurie į viršų trauktų visus šalies regionus, o mokesčių sistema turi būti orientuota į visuomenės sanglaudą, atotrūkio tarp turtingiausių ir vargingiausių visuomenės sluoksnių mažinimą.

Turime sukurti lietuvišką gerovės valstybės modelį, kuris prisidėtų prie organiškos visuomenės kūrybos ir taptų pavyzdžiu kitoms Rytų Europos tau-toms. Tada ir Rusijos propagandistai taptų labiau panašūs į tuščiai tauškančius klounus.■

Lietuva senokai nematė tokios tiesmu-kos purvinų politikos užkulisių dozės kaip praėjusią savaitę. Žiniasklaidoje atsidūrus Ričardo Malinausko pokalbių su premjeru ir ministrais įrašams, visi, kas norėjo, galėjo tiesiogiai susipažinti su tuo, kas nuo seno taikliai vadinama telefonine teise.

Interneto pašaipų objektu jau tapusiame mero ir ministro pokalbyje labai aiškiai pasakoma, kad Vyriausybės nutarimas kuo skubiau reikalingas dėl artėjančio teismo posėdžio nelegalių statybų byloje. Vien šio sakinio turėtų

užtekti kristi ne vienai politinei galvai ir prasidėti bent fasadinėms kalboms apie atgailą ir esmines politinės siste-mos permainas. Bet ne ir dar kartą ne. Pokalbių dalyviai ne tik patys toliau ginasi tarsi nieko nebūtų įvykę. Mi-nistro ir mero veiksmuose nusikaltimo sudėties neranda ir Generalinė proku-ratūra. Baisu ir klausti, kokią žinią tai siunčia Lietuvos visuomenei, kuri ne akla ir pajėgi pati įvertinti jai pateiktus faktus.

Besivaržydamos tarpusavyje val-dančiosios partijos nebežino, kaip dar nertis iš kailio, kokius performansus

Žiniasklaidoje atsidūrus R. Malinausko pokalbių su premjeru ir ministrais įrašams, visi galėjo susipažinti su taip vadinama telefonine teise.

Nuo

trau

ka iš

soc

ialin

io t

inkl

apio

fac

eboo

k.

LABA DIENA, MINISTRE. YRA TOKS REIKALAS...

Agnė BILOTAITĖ

56_ Apžvalga | KOVAS 2016

prekybos tinklui „Norfa“ priklausančio pastato Prienuose statybas. Už tai su G. Vainausku sutarė dėl 15 tūkst. eurų kyšio. Taigi vertinkime blaiviai – pro-testuojama prieš tai, kad prokuroras dirba savo darbą ir atlieka ikiteisminius tyrimus, apklausia asmenis, prireikus reikalauja naikinti įtariamų asmenų ne-liečiamybę, informuoja visuomenę apie išaiškėjusius faktus. Ar ponas P. Gražu-lis nesijaustų kaip cirke, jei po jo langais susirinktų pareigūnai, protestuojantys prieš tai, kad jis balsuoja Seime? Kartu su visa Lietuva palauksime teisininkų sprendimo, vertinant, ar normalus yra Seimo narių spaudimas prokurorui ir jo šeimai tokiomis formomis.

Kol su prokuratūra ir teisingumu kariaujama gatvėse, Seime opozicijos keliamų klausimų vengiama bet kokia, net viešos gėdos kaina. Tai verčia eilinį kartą klausti, ką taip intensyviai slepia Vyriausybę formuojančios partijos. Slepia jau seniai, tačiau ypač atkakliai ir įtartinai tą daro pastarąjį pusmetį. Rudenį įsibėgėjus vienas kitą vejan-tiems Vyriausybės korupcijos skanda-lams, išryškėjo ir akivaizdi informacijos slėpimo nuo opozicijos, žiniasklaidos ir visuomenės tendencija. Slapstantis po tikromis ir tariamomis komercinėmis paslaptimis atsisakyta pateikti informa-ciją apie premjero artimųjų akcijų įsigi-jimo aplinkybes, kurios būtų lemtingos sprendžiant, kaip vertinti pačią „žento istoriją“.

Netrukus iš paskutiniųjų stengtasi užblokuoti laikinosios tyrimo komisijos sudarymą ir parlamentinio tyrimo dėl Vyriausybės korupcijos skandalų pra-dėjimą. Ir vėl skaidrumo reikalavimus pasitiko raginimai „nepolitikuoti“ ir slapstymasis nuo tiesių atsakymų. Ga-liausiai Vyriausybė nutarė, kad komisija dirbs, bet jos darbas bus kiek įmanoma sukarikatūrintas. Tam į jos klausimų darbotvarkę įtraukti tokie rimti įtari-mai kaip „Google“ atėjimas į Lietuvą, dėl A. Kubiliaus sūnaus ir panašūs. Nieko, opozicija neatsitraukė ir išsi-tyrė pati save. Kad tik galėtume gauti tikrai slepiamus atsakymus į realius

klausimus. Savo paslydimus slepiantys valdantieji Antikorupcijos komisijoje sudarė daugumą, tad ir jos išvados ga-liausiai buvo politiškai patogios – viso labo „pažeista Vyriausybės teisės aktų rengimo ir priėmimo tvarka“, visa kita gerai. Opozicijai vėl belieka skelbti atskirąją nuomonę, bet mažumos balsas į dangų neina.

Visgi būtent laikinoji tyrimo komi-sija buvo itin naudinga iškeliant aikštėn labai nepatogius šiandien ignoruoti bandomus faktus. Ne be laikinosios komisijos tyrimo pagalbos aikštėn iškilo ministro K. Trečioko mįslingas vaidmuo legalizuojant Druskininkų mero statybas saugomoje teritorijoje. Šalia to pridėjus faktus apie visiškai neracionalius maisto pirkimus Žemės ūkio ministerijoje ir sveikatos apsaugos ministrei mestus įtarimus reikalavus kyšio, atsirito nauja neatsakytų klausi-mų banga. Ar ne per dažnos tos bangos – kas pusę metų? Ar ne keistas LSDP skaidrumo komisijos blaškymasis – vie-nai ministrei rekomenduoti atsistaty-dinti dėl duoto smulkaus kyšio, o kitus ministrus ir merus ginti net ir tada, kai vienas tiesiu tekstu prašo pagalbos teis-me, o kitas meluoja, kad tokio pokalbio nebuvo? Būtent taip elgiasi J. Sabataus-ko vadovaujama komisija.

Klausimų bangą galutinai į teisin-gumo krantus tėškė gėdingas Darbo partijos „išteisinimas“. Nors skirta simbolinė bausmė, liko neatsakytas svarbiausias klausimas – iš kur buvo gauti nežinomos kilmės 25 milijonai litų Darbo partijos kasoje? Kaip tik šių atsakymų opozicija pareikalavo šauk-dama neeilinę sesiją, bet valdantieji išsigynė balsuodami. Užteko sugiedoti himną, taip iš jo išsityčiojant. Dukart.

Žvelgiant į pastarojo pusmečio politines slėpynes, kyla du klausimai – retorinis ir labai rimtas. Pirmasis, kodėl reikia slėptis? Kokie nepatogūs turi būti klausimai ir kokie neparuošti atsaky-mai, jei sesija sužlugdoma dar neprasi-dėjusi? Valdantieji gerai žino ir ne kartą pasakė, kad visais jiems nepatogiais klausimais balsuos „prieš“ ir jų balsų

rengti, kad tik užgesintų vieną po kito kylančius gaisrus. Kad ir kas išaiškė-ja, nuostata viską neigti lieka galioti. Pasirodo, slapstytis galima iki begaly-bės ir anapus absurdo ribos. Ir paslėpti galima viską. Jei kas, atrodo, jau iškilo į viešumą ir tapo akivaizdu, galima apsimesti, kad to nebuvo ir slapstytis toliau. Premjeras atsistoja prieš šalies žiniasklaidą ir rimtu veidu sako, kad to, ką skelbia žiniasklaida ir ką žino Lai-kinoji tyrimų komisija, tiesiog nebuvo ir negalėjo būti. Negalėjo, nes ministras K. Trečiokas premjerą patikino, kad taip nebuvo. Kas tai, jei ne tiesmukas pažeidimų ir galimo priesaikos sulau-žymo dangstymas?

Valdančiosios daugumos balsais neeilinė sesija atšaukta, parlamentarai išsiskirstė vos sugiedoję himną. Ne kar-tą, o du kartus per vieną savaitę Seimo darbas paverstas viešu cirku. „Cirkas“ virsta kone raktiniu žodžiu, bandant įvardyti valdančiosios koalicijos veiklą. Artistai – naujoji kai kurių parla-mentarų profesija. Kitaip neįmanoma pavadinti gatvės demonstracijų prie prokuroro I. Mikelionio namų. Protes-tai vyksta po to, kai prokuroras paskel-bė, jog partijos „Tvarka ir teisingumas“ lyderis Rolandas Paksas galimai darė spaudimą Aplinkos ministerijai paval-diems pareigūnams, kad jie paspartintų

Besivaržydamos tarpusavyje valdančiosios partijos nebežino, kaip dar nertis iš kailio, kokius performansus rengti, kad tik užgesintų vieną po kito kylančius gaisrus.

POLITIKAI SKAITO

_572016 KOVAS | Apžvalga

Kaip galima norėti piliečių sąmoningumo, jeigu atsakomybės dėl Lietuvos įvaizdžio piliečių ir pasaulio akyse nejaučia Vyriausybės vadovas?

užteks opozicijos siūlymams užgesinti. Bet to maža. Vien klausimai, svarsty-mai, diskusijos, viešos abejonės būtų per daug nepatogios priešrinkiminiam valdančiųjų įvaizdžiui. Todėl Vyriau-sybę formuojančioms partijoms tenka slapstytis, blokuoti tyrimus ir posėdžius, toliau nepateikinėti atsakymų. Procedū-rine virtusioje demokratijoje slėptis už procedūrų ir daugumos balsų yra netgi savotiška valdančiųjų teisė.

Tačiau slapstantis nereikėtų piktin-tis, kad klausimų daugėja, jie kaupiasi ir prasiveržia nemaloniomis formo-mis. Laiku ir be nutylėjimų pateikus atsakymus ir išsklaidžius visuomenėje kylančius įtarimus, nereikėtų padavinėti į teismus kritikų, čiaupti opozicijos ir varžyti demokratijos Seime. Priešin-gai, jei viskas taip skaidru, – rami būtų ir opozicija, ir valdantieji, ir politinis pavasaris. Tačiau dabar visa Lietuva mokės politinės tylos kainą. Ameri-kiečių ekspertai jau viešai perspėja, jog Lietuvos Vyriausybė pasižymi tokiu aukštu korupcijos lygiu, kad yra išskirti-nai pažeidžiama išorinių įtakų. Sunku ginčytis. Vyriausybę, kurios vieną par-tiją krato STT, kita negali paaiškinti 25 mln. litų kilmės, o trečiosios ministrai giriasi davę kyšius ir nutyli, ar kartais nepaėmė, yra tiesiog tobulas taikinys

geros vietos politinėms investicijoms ieškantiems kaimynams.

Nenoromis peršasi liūdna paralelė su Abiejų Tautų Respublikos (ATR) saulėlydžiu. Vieša paslaptis, jog ponų respublikoje buvo tapę norma imti pinigus iš Maskvos, šiai mainais reika-laujant daryti viską, kad tik nebūtų sti-prinama ATR kariuomenė. Jekaterinai II tokia taktika puikiai sekėsi – vals-tybės padalijimą pasyviai ir bejėgiškai stebėjo gerai primaitinti bajorai, kurių tiesioginė pareiga tai sustabdyti. Šian-dien klausydami J. Oleko ar B. Vėsaitės pasisakymų prieš nuolatinę šauktinių kariuomenę ir lėšų gynybai didinimą, išvadas, kodėl socialdemokratai taip trokšta silpninti šalies gynybą, galime darytis patys.

Skandalų virtines apipynus iš pradžių entuziastingam knygų mu-gės, o vėliau ir valstybingumo šventės šurmuliui, kaip ir kasmet dėmesys krypsta į tai, kokį kelią nuo Nepri-klausomybės atgavimo mums pavyko nužengti. Diskutuojama apie piliečių sąmoningumą bei kintančias vertybines nuostatas, visaip bandome jas išma-tuoti. Bet ką duos visuomenės vertybių tyrimai, jeigu turime visiems skaidru-mo principams priešišką valdžią? Kaip galima norėti piliečių sąmoningumo,

jeigu atsakomybės dėl Lietuvos įvaiz-džio piliečių ir pasaulio akyse nejaučia Vyriausybės vadovas? Kelias dar ilgas, o Lietuva stovi itin nesaugioje pakelėje, trypčiodama tarp nostalgijos sovietinės nomenklatūros reikalų tvarkymo tra-dicijoms ir skausmingo suvokimo, kad turėtume pagaliau išmokti gyventi ki-taip. Taip, kad niekam nereikėtų slėptis nuo piliečių ir žiniasklaidos po teismų ir Seimo balsų daugumos sermėga. O taip norėtųsi valdžios, kuri iš įtarimų ir gąsdinimų neskaidria užsienio įtaka galėtų tik nuoširdžiai pasijuokti... ■

Valdančiosios daugumos balsais neeilinė sesija atšaukta, parlamentarai išsiskirstė vos sugiedoję himną.

?

POLITIKAI SKAITO

58_ Apžvalga | KOVAS 2016

Justinas Urbanavičius su kolegomis eiguliais.

Nuo

trau

kos

iš a

smen

inio

Jus

tino

Urb

anav

ičia

us a

rchy

vo

„Apžvalgos“ skaitytojams pateikiame interviu su Justinu Urbanavičiumi – jaunu žmogumi, pasirinkusiu politiko kelią. Kas paskatino eiti tokiu gyvenimo keliu? Ką reiškia politika? Kodėl būtent politika? Apie visa tai – Justinas Urba-navičius.Justinas Urbanavičius gimė 1982 m. Garliavoje. 2001 m. baigė Garliavos vidurinę mokyklą ir įstojo į Lietuvos žemės ūkio universiteto Miškų fakul-tetą. 2007 m. suteiktas miškininkys-tės magistro laipsnis. Studijuodamas universitete, įstojo į Divizijos generolo Stasio Raštikio puskarininkių mokyklą. 2005 m. baigus studijas jam suteiktas atsargos karininko leitenanto laipsnis.Dar studijų metais pradėjo dirbti VĮ Kazlų Rūdos mokomosios miškų urėdi-jos Šališkių girininkijoje eiguliu. Dirbo VĮ Kazlų Rūdos mokomosios miškų urėdijos Braziūkų girininkijoje girininko pavaduotoju. Buvo neetatinis aplinkos apsaugos inspektorius.Nuo mokyklos laikų pradėjo domė-tis politika: nuolat stebėjo politinius procesus, vykstančius Lietuvoje, kėlė įvairias žmonėms rūpimas problemas, publikavo straipsnius spaudoje, tapo Alšėnų seniūnijos bendruomenės tary-bos nariu. 2003 m. įstojo į Lietuvos krikščionių demokratų partiją ir iki šiol yra šios partijos narys.2008–2012 m. kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo narys.

Gerbiamas Justinai, pokalbį pradėkime nuo klausimų apie Jūsų pašaukimą. Kaip nusprendėte tapti miškininku?Esu gamtos žmogus, gyvenu netoli miško. Nuo pat mažų dienų stebėjau gamtą. Pats gražiausias metų laikas man – pavasaris. Bunda gamta, parskrenda paukščiai, sprogsta pirmieji pumpurai,

Justinas Urbanavičius

JUSTINAS URBANAVIČIUS: „BŪDAMAS POLITIKOJE, SUPRATAU, KAD JAUNŲ ŽMONIŲ MINTYS IR IDĖJOS REIKALINGOS ŠIANDIENOS LIETUVAI, KAD DIRBDAMI KARTU SU VYRESNIAIS KOLEGOMIS PRIVALOME PERIMTI IR TĘSTI JŲ PRADĖTUS DARBUS, PRIVALOME KURTI DAR STIPRESNĘ ATEITIES LIETUVĄ“.

Kalbino Romena ČIŪTIENĖ

Kokius svarbiausius darbus atlieka miškininkai?Artėjant pavasariui, pats didžiausias ir garbingiausias mūsų darbas – atsodin-ti miškus, įveisti naujus miškų plotus. Iš ūkio darbų, be miškasodžio, galima paminėti ir tai, kad miškininkai saugoja miškus nuo gaisrų, kenkėjų antplūdžio bei vagysčių, taip pat atlieka kitus miškų ūkio darbus: prižiūri kelius, stato ir pri-žiūri rekreacijos objektus, atlieka įvairius kirtimus, konsultuoja savininkus ir t. t.Mes, miškininkai, džiaugiamės ir di-džiuojamės, kad, nors ir kartais nelengva suspėti atlikti visus privalomus darbus, tačiau dirbame atsakingai, ir šiandien ošia bei žaliuoja mūsų prižiūrimi miškai

Kaip nusprendėte pasukti į politiką? Kaip manote, ar tai antrasis Jūsų pa-šaukimas, ar ėjote ten vedinas pareigos kažką keisti?Politika pradėjau domėtis būdamas moksleiviu, ypač kai prasidėjo politologi-jos pamokos, nors ir prieš tai retkarčiais su tėvais stebėdavau žinias, diskutuodavome

žvėrys bei paukščiai kelia „vestuves“. Rasdamas laisvą minutę, visada išeinu pasivaikščioti, pabūti vienas gamtoje. Senelis jaunystėje, nors ir neilgai, tačiau taip pat dirbo eiguliu, gal jo pasakoji-mai ir buvimas su juo ir paskatino tapti miškininku.

POLITIKAI SKAITO

_592016 KOVAS | Apžvalga

Justinas Urbanavičius su savo šeima.

Be abejo, labiausiai norėčiau dirbti aplinkos apsaugos srityje, taip pratęsčiau savo pradėtus darbus, taip pat manau, kad šiame komitete būčiau naudingiau-sias, kadangi esu šios srities specialistas.Visada laikiausi nuomonės, kad visų sričių specialistu nebūsi. Reikia dirbti tą darbą, kurį geriausiai išmanai, kuris arčiausiai prie širdies.Miškai ir aplinkosauga mano stichija.

Kodėl Jus, jauną žmogų, taip traukia politika? Jaučiu, kad būdamas politiku pade-du žmonėms – tai mane labiausiai ir džiugina. Savo mintimis ir darbais, nors ir maža dalele, prisidedu prie stipresnės Lietuvos ir tobulėju pats.

Esate be galo užimtas žmogus. Ar Jūsų šeima ir žmona Jurga neprieštarauja Jūsų pasirinktam politiko keliui?Džiaugiuosi turėdamas puikią šeimą. Manau, šeima – didžiausias ramstis ir turtas.Dažnai šeimos laiką aukoju politikai, to-dėl dėkoju žmonai už kantrybę, manau, kad be jos supratimo ir paramos nebū-čiau tiek pasiekęs.

Laisvalaikio turite nedaug. Ką mėgstate veikti laisvu nuo darbų metu?Mūsų šeimai patinka aktyvus poilsis: kelionės, įvairūs aktyvūs žaidimai, užsiėmimai. Turime sodybą, kurioje

netrūksta darbo. Prižiūrime aplinką, kasame sniegą, šienaujame. Be to, turi-me svajonę – su šeima išvykti į kalnus paslidinėti. Manau, ateinančią žiemą šią svajonę išpildysime. Esu medžio-tojas, tad retkarčiais išvykstu į mišką pabūti gamtoje.

Jūsų biografijoje yra labai iškalbingas faktas – baigta Divizijos generolo Stasio Raštikio puskarininkių mokykla, Jums suteiktas atsargos karininko leitenan-to laipsnis. Papasakokite apie šį savo gyvenimo etapą. Ar tai reiškia, jog bū-tumėte vienas pirmųjų, kurie prireikus stotų ginti savo Tėvynės? Esu atsargos karininkas ir labai vertinu šį savo pasirinkimą – studijų universitete metais dar papildomai mokytis Divizijos generolo Stasio Raštikio puskarininkių mokykloje. Šioje mokykloje supratau, kas yra kariuomenė ir kokia ji svarbi mūsų šaliai, išmokau dar stipresnės disciplinos, ėmiau labiau pasitikėti savimi, įgijau ka-rybos srities žinių. Kartais tenka girdėti, kad šiuolaikinis jaunimas bijo kariuome-nės, o karui prasidėjus emigruotų į kitas šalis, tačiau padiskutavus šiomis temomis su bendraamžiais draugais matau, kad jie pasiryžę kovoti už savo laisvę ir nepri-klausomybę. Mes turime būti pasirengę ginti savo šalį, tuomet ir agresoriui atro-dysime pavojingi.

Dėkoju už pokalbį ■

politiniais klausimais, mūsų šeima nuolat domėjosi, kas vyksta Lietuvoje. Girdėdavau iš kaimynų ar artimų žmonių apie įvairiausias neįveikiamas dirbtines kliūtis valdžios grandinėse, tad nutariau nebūti abejingas ir prisidėti prie stipresnės ir teisingesnės Lietuvos.Kartu su draugu įstojome į Lietuvos krikščionių demokratų partiją. Sutikau daug puikių bendraminčių, įsitraukiau į dar aktyvesnę politinę veiklą. Būdamas politikoje, supratau, kad jaunų žmonių mintys ir idėjos reikalingos šiandienos Lietuvai, kad dirbdami kartu su vyres-niais kolegomis privalome perimti ir tęsti jų pradėtus darbus, privalome kurti dar stipresnę ateities Lietuvą.

Kodėl pasirinkote Lietuvos krikščionių demokratų partiją?Esu tikintis žmogus. Lietuvos krikščionių demokratų partija atitiko mano nuostatas ir vertybes. Ši partija turi gilias ištakas bei istorines šaknis ir tvirtą moralę.

Dirbote savivaldybėje ir Seime. Kokie, Jūsų manymu, yra esminiai politinės darbotvarkės skirtumai savivaldoje ir centrinės valdžios institucijose?Seime ėjau Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko pareigas. Savivaldybėje buvau Socialinių reikalų ir sveikatos komiteto pirmininkas, šiuo metu esu Biudžeto ir finansų komiteto narys ir TS-LKD frakcijos seniūnas. Žinoma, skirtingos institucijos ir skirtingi lygmenys: Seimo nario darbas įstatymų leidyboje, dirbda-mas savivaldybėje, daugiau dėmesio skiri ūkinei veiklai. Vis tik manau, kad abi šios veiklos tarpusavyje glaudžiai susijusios, nes didžiausią darbo laiko dalį praleidi bendraudamas su žmonėmis, išklausyda-mas jų lūkesčius bei problemas, siek-damas jiems padėti, o įstatymų leidyba ar darbas komitete man visuomet lieka biurokratiniu darbu.

Ar ketinate kandidatuoti į Seimą 2016 metų rinkimuose. Jeigu būtume išrink-tas, kokios srities politikos formavime norėtumėte dalyvauti?

POLITIKAI SKAITO

60_ Apžvalga | KOVAS 2016

Praėjusį mėnesį šalies sostinėje, kaip ir kasmet, vyko Vilniaus knygų mugė. Per keturias dienas „Litexpo“ parodų rūmuose apsilankė daugiau kaip 67 tūkst. žmonių. Organizatoriai džiaugiasi kasmet augančiu lankytojų skaičiumi, o leidėjai – didėjančiais knygų pardavi-mais. Mugės metu, be nesuskaičiuojamų susitikimų su knygų autoriais, vyko ne viena diskusija, įvairūs koncertai bei kiti renginiai. Žinoma, vienas iš svarbiausių renginių – mugės uždarymo dieną vyku-si akcija „Metų knygos rinkimai 2015“.

Prieš kelerius metus „Apžvalgoje“ rašėme, kokiu principu organizuojami šie apdovanojimai, todėl į smulkias detales nebesigilinsime. Svarbu tik priminti, kad nuo 2005 m. organizuojamuose rinki-muose lemiamą balsą atiduoda patys skaitytojai, o apdovanojami yra ne tik knygų, bet ir geriausių recenzijų autoriai. Įdomus faktas yra tas, kad pirmuosiuo-se „Metų knygos“ apdovanojimuose savo balsą vidutiniškai pareikšdavo 7–8 tūkst. skaitytojų. Tačiau šiemet buvo sulaukta rekordinio susidomėjimo. Už savo mėgstamas knygas iš viso buvo atiduota daugiau kaip 21 tūkst. balsų.

Šventiniame renginyje dalyvavo daug autorių, laureatus apdovanojo kultūros ministras Šarūnas Birutis.

Sveikindamas rašytojus ministras kalbėjo, kad tikriausiai niekur kitur didelės žmonių grūstys taip nedžiugina kaip Vilniaus knygų mugėje. Š. Birutis džiaugėsi, kad literatūra mūsų šalyje užima ypatingą vietą, o žmonės vis dar pasiilgsta ir laukia naujų knygų. Tačiau valdžios požiūris į literatūrą, kultūrinę spaudą ar knygų prieinamumo bibli-otekose užtikrinimą vis dar stebina. Net ir knygų mugės metu savanoriai kvietė pasirašyti peticiją, kad bibliotekų fondams atnaujinti būtų skirtos reika-lingos lėšos. Realybė itin skaudi, vienam Lietuvos gyventojui skiriama vos 0,69 euro, kai Estijoje – 1,34 euro, o Skandi-navijos šalyse – 11 eurų. Ką ir bekalbėti apie kultūrinę spaudą, kuri nuskurdinta taip, kad redakcijų darbuotojų kasdie-nybę užima ne svarstymai apie būsimo numerio temas, o išgyvenimo klausimai, kaip parašyti dar vieną projektą, iš kur gauti bent minimalų išgyvenimui būtiną finansavimą. Tačiau apie visa tai kada nors vėliau, o šiandien visas dėmesys Metų knygų laureatams.

2015 METŲ „METŲ KNYGOS“ APDOVANOJIMAIVilius ARLAUSKAS

Geriausios 2015 m. knygos.M

onik

os G

edri

mai

tės

nuot

rauk

a

Šiemet ,,Metų knygos“ apdovanojimai susilaukė rekordinio susidomėjimo. Už savo mėgstamas knygas iš viso buvo atiduota daugiau kaip 21 tūkst. balsų.

Metų knyga vaikams buvo išrinkta Ramunės Savickytės „Adelės dienoraštis. Ruduo“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“). Verta paminė-ti, kad autorė knygą pati ir iliustravo. Atsiimdama apdovanojimą R. Savickytė nedaugžodžiavo, širdingai padėkojo skaitytojams, primindama, kad be jų autoriai neturėtų kam rašyti, džiaugėsi šiuo įvertinimu ir patikino, kad tai bus smagus stimulas ir toliau nesustoti kurti.

Knygų paaugliams grupėje apdova-nota Rebekos Unos ( Jurgos Šalaševi-čiūtės) knyga „Atjunk“ (leidykla „Alma littera“). Atsiimdama apdovanojimą rašytoja tarė šiuos XVIII a. anglų poeto S. T. Coleridge žodžius: „Kas, jeigu užmigtum ir užmigęs susapnuotum. Ir tame savo sapne nukeliautum į dangų, kur nusiskintum keistą ir gražią gėlę, augančią ten. Ir kas, jeigu atsibustum ir laikytum tą gėlę savo rankoje. Kas tada?“ Sudominusi publiką R. Una užsidėjo beisbolo kepuraitę ir į susirinkusius kreipėsi, neiškreipiant autorės žodžių, rimtai: „Kas, jei vieną rytą atsibundi ir supranti, kad savęs paliesti nebegali, paliesti kitą – nelegalu ir draudžiama, bučiuoti kitą – nehigieniška. Bėgti krosą

KULTŪRA

_612016 KOVAS | Apžvalga KULTŪRA

Tomo Vaisetos pirmoji knyga „Paukščių miegas“, D. Staponkutės "Iš dviejų renkuosi trečią", Antano Šileikos „Pirkiniai išsimokėtinai“.

tapatinasi, su kokia kultūra, politika, reli-gija ar meno sritimi, tačiau šito nepakan-ka. Reikia ir kalbos glėbio. Kalba, kuria savojo aš istorija užrašoma, turi apglėbti pasakotoją. Jei ji autorių apkabina, ji tampa prasminga ir kitiems. Jaučiu, kad lietuvių kalba keliauja po pasaulį kartu su manimi. Tai nėra lengvas palydovas, kar-tais ją reikia išsikviesti. Bet kuriuo atveju kalba atvira laikui ir kaitai. Rašytojui nėra nieko brangiau kaip jausti laisvę kalboje. Šitaip kalbą galima perkelti už tėvynės ribų ir valstybių sienų. Būtent mano mažosios odisėjos herojus esu ne aš, o mano kalba, ji keliauja ir ilgisi savęs namuose. Tas nostalgiškasis kalbos aš, ego. Žodį „aš“, ego, graikai užrašė trimis abėcėlės raidėmis (epsilon, gama, omega). Žodžio ego centras – gama – kurią kaip trečios erdvės simbolį, kaip balsų gamą rinkausi knygos pavadinimui. Renkuosi

ir pasaulyje. Svarbiausia savy.“Dalios Staponkutės knyga „Iš dviejų

renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ (leidykla „Apostrofa“) – geriausia su-augusiesiems skirta knyga. Kipre gyve-nanti rašytoja prisipažino, kad į Lietuvą atvyko vos vienai dienai nulenkti galvą ir padėkoti už šį įvertinimą. Atsiimdama apdovanojimą D. Staponkutė pasidalijo mintimis apie savo knygą: „Iš tiesų mano knyga yra apie fizinio prisilietimo ilgesį prie to, kas man brangu ir tikra, jau pra-rasta arba dar neatrasta. Mano knygoje laikas eina ratu, kaip senovės Graikijoje, o ne tiesia linija. Esama ir stabtelėjimų tarp atskirų gyvenimo etapų. Tai savojo aš pasakojimas ne apie save, o ištisą gamą tapatumų, kuriuos išgyvena žmogus, moteris, motina, dukra. Autorius, kurio pasakotojas yra savasis aš, kiekvieną kartą turi susimąstyti, su kuo jis šią akimirką

Mon

ikos

Ged

rim

aitė

s nu

otra

uka

stadione taip pat nelegalu ir draudžiama, o daryti gerus darbus – laiko švaistymas. Kas tada? Ar tai mums atrodo baisu? Aš manau, kad ne. Baisiausia yra tai, kad visi šie procesai yra ne distopija, jie yra jau prasidėję ir mes su pernelyg dideliu džiaugsmu tai esame priėmę, tai jau yra tapę mūsų savastimi. Nors mano knyga yra apie baisius dalykus, bet ji parašyta visiškai neliūdnai, nes knygos herojai paprasčiausiai nebesugeba pajusti nei skausmo, nei siaubo, nei kančių, nei liūdesio. Noriu paraginti, kad kol dar galime, nebijokime apkabinti vienas kitą, pabučiuoti, prisiglausti. Nors mums taip nepatogu būti pažeidžiamiems, gali būti, kad po 10, 20 ar 50 metų mes papras-čiausiai nebekelsime tokių klausimų. Gal mes būsime, kaip mano knygos herojai Gryta ir Mantas, kurie laikydami šlapią akmenį klausia, jis šlapias? Kas tai yra? Lego kaladėlė? Tad įvertinkime tai, kad esame gyvi ir netobuli.“

Poezijos knygų kategorijoje laureatu tapo Vladas Braziūnas ir jo knyga „Stalo kalnas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Priminsiu, kad ši V. Braziūno knyga buvo itin sėkminga, dar praėjusiais metais ji buvo apdovanota Maironio premija ir įtraukta į kūrybiškiausių 2014 m. knygų dvyliktuką. Kreipdamasis į skaitytojus bei į visus susirinkusius poetas dėkojo ir juokavo, kad visi prieš knygą esame lygūs, o surimtėjęs toliau kalbėjo: „Viliuosi, kad per šiuos ilgus metų knygos rinkimus skaitytojai patyrė ką nors naujo, atrado ne tik gerų knygų, netikėtų autorių, o gal ir pačią lietu-vių literatūrą, gal net lietuvių poeziją, įsidėjote širdin vieną kitą eilėraštį, eilutę, vaizdinį. Kas apsakys tas akimirkas ar valandas, kai žmogaus, įknibusio į knygą, siela galimai nuščiūva. Gal joje kažkas nurimo, nušvito, lyg paaiškėjo. Nuojauta, kad taip galėjo nutikti, rašytoją palaiko. Kad ir kaip suktum, rašytojui, žmogui prie popieriaus lapo ar kompiuterio lango, skaitytojai – vienintelis išganymas. Ačiū jiems, ačiū visiems prie rankraščių budintiems ir jų gyvenimu besirūpi-nantiems. Jei mes visi, kuriami knygos, būsime kartu – būsime stiprūs Lietuvoje

Dalios Staponkutės knyga „Iš dviejų renkuosi trečią“, Rebekos Unos knyga „Atjunk“ bei Vlado Braziūno „Stalo kalnas“.

62_ Apžvalga | KOVAS 2016

Renginio akimirka. Vedėja Jolanta Kryževičienė.

Mon

ikos

Ged

rim

aitė

s nu

otra

uka

vidurį, centrą, būtiną mažytei pasaulio dalelei savajam aš, be stipraus centro negirdėčiau savo balso. Kaip kad mažytė valstybė ar kultūra prarastų savo kultūrą, o su ja ir nepriklausomybę. Tačiau gama reiškia dar ir tai, kad mažiukas turi atrasti vietos savyje kitiems lygai, taip pat kaip ir didelis. Daugiakalbystė ir įvairiakalbystė yra išmintingiausias mažiuko šūkis. Nau-dodamasi proga pasakysiu, jog daugiau-sia tiesos apie mus, kaip lietuvius, atskleis lietuviškai rašantys autoriai, atvykę gyventi Lietuvon iš svetur, arba jų vaikai. Tiems balsams Lietuva ruošiasi. Tai, kaip ji sutiks juos, ilgainiui parodys, kiek lais-vės ir nepriklausomybės joje yra ir kiek jos bus. Žinoma, ir vertimas, praeinantis raudona gija per mano rašymą, tai pa-stanga, padedanti išversti vieną gyvenimo tarpsnį į kitą, susikalbėti su pačiu savimi, perleisti vienos epochos prasmes kitai, kad nereikėtų jų užkalti į narvą ir išvežti kaip rūdijančius monumentus. Pavėluo-tas vertimas gali sukelti pavėluotas, todėl skausmingas revoliucijas, prikelti iš kapo mirusius poetus, kurie nieko nebepraneš, nes yra mirę. Be poeto atsako mes galime tik pasimelsti už jo sielą, kad ši neatsi-gręžtų prieš mus, arba nepaisyti maldos ir nusižengti tam, kas mūsų visų laukia, – viską trinančiam mirties stebuklui. Mano knygoje, kaip pastebėjo viena studentė, yra daug apmąstymų apie atsisveikinimą ir mirtį. Išdeklamuoju tai, kas jau mirę,

tam, kad gyvenčiau toliau. Lietuva, širdie mano, mano kalbos gamų nešiotoja, išsibarsčiusi po visas pasaulio kerteles, šiandien galiu surinkti tave tik į knygą, kurioje man dėl tavęs ramu.“

Nors daugiausia dėmesio susilaukė rašytojai, recenzijų autoriai užmiršti neliko.

Dar prieš pagerbiant rašytojus, buvo apdovanoti ir kritikos straipsnių bei rašinių konkurso laureatai. Tiesą sakant, recenzijų konkurse varžėsi ne tik profesionalai, bet ir moksleiviai. Džiugi iniciatyva skatinti jaunimą dalytis savo

Metų knyga suaugusiųjų kategorijoje pripažinta D. Staponkutės „Iš dviejų renkuosi trečią“.

KULTŪRA

Rašytoja Dalia Staponkutė.

Mon

ikos

Ged

rim

aitė

s nu

otra

uka

mintimis bei kritiniais pastebėjimais susilaukė nemažo susidomėjimo. Vaikų literatūros profesorius Kęstutis Urba pažymėjo, kad kūrinių recenzijų įtrauki-mas, kuris organizuojamas pastaruosius ketverius metus, pasiteisino ir turi būti tęsiamas. Konkurse dalyvavo ne viena mokykla, ir komisija džiaugėsi atsida-vusiais mokytojais, kurie rado laiko ir sugebėjo sudominti bei paskatinti moks-leivius dalyvauti konkurse. Iš tiesų, buvo sulaukta 50 vaikams ir per 70 paaugliams skirtų knygų recenzijų ir rašinių.

Visas recenzijas perskaičiusi komi-siją apdovanojo šiuos moksleivius: Ignę Umbrasaitę (Utenos A. Šapokos gim-nazija) už tris rašinius „Į niekur bipolį“ D. Opolskaitės knygai „Eksperimentas gyventi“, „Odė anachronizmui“ apie R. Unos knygą „Atjunk“ ir „Anti-deka-danso prototipas“ apie A. Cicėnaitės knygą „Niujorko respublika“; Augustę Gineikaitę (Anykščių A. Baranausko pagrindinė mokykla) už rašinį apie R. Stankevičiaus knygą „Pūgos du-rys“; Laurą Bložytę (Vilniaus „Ryto“ progimnazija) už rašinį „Nuostabioji kelionė po Renesanso Vilnių“ apie K. Gudonytės knygą „Jie grįžta per pilna-tį“; Gretą Grigaitę (Vilniaus Gabijos gimnazija) už recenziją apie R. Šere-lytės knygą „Rebekos salos“; Augustą

_632016 KOVAS | Apžvalga KULTŪRA

Špėlį (Vilniaus „Ryto“ progimnazija) už rašinį „Nereikalingi žmonės, užduo-tis – išlikti“ apie D. Opolskaitės knygą „Eksperimentas gyventi“; Kristupą Karčemarską (Anykščių A. Baranausko pagrindinė mokykla) už recenziją apie K. Gudonytės knygą „Jie grįžta per pil-natį“; Ainę Žygaitę (Kauno „Dainavos“ pagrindinė mokykla) už rašinį apie R Šerelytės knygą „Rebekos salos“; Aurijų Vaitiškį (Klaipėdos Vydūno gimnazija) už recenziją „Ar norėtum atsijungti?“ R. Unos knygai „Atjunk“. Nors ir ne visi moksleiviai atvyko į Vilniaus knygų mugę, tačiau organizatoriai pažadėjo apdovanojimus perduoti.

Be moksleivių, recenzijas taip pat rašė ir profesionalai. Už geriausiai įvertintas recenzijas buvo apdovanoti šie kritikai: Elena Baliutytė už D. Kajoko

Rašytoja R. Una su moksleivių rašinių ir recenzijų konkurso laureate.

Mon

ikos

Ged

rim

aitė

s nu

otra

uka

Renginio akimirka. Geriausių 2015 m. knygų autoriai.

eilėraščių knygos „Apie vandenis, me-džius ir vėjus“ recenziją „Apie puikybę, kurčią asiliuką bei vandenis, medžius ir vėjus“; Manfredas Žvirgždas už V. Papievio romano „Odilė, arba oro uostų vienatvė“ recenziją „Neišsipildžiusio gyvenimo pabaiga“; Lina Buivydavičiū-tė už R. Stankevičiaus knygos „Pūgos durys“ recenziją „Pūgos durys“ – bet ar vaikams?“ ir T. Dirgėlos knygos „Apie raganą ŠiokiąTokią“ recenziją „Šiaip-taip-visaip apie raganos būtį“; Neringa Mikalauskienė už R. Šerelytės knygos „Rebekos salos“ recenziją „Rebekos salų geografija“ ir D. Opolskaitės knygos „Eksperimentas gyventi“ recenziją „Da-lyvauti gyvenimo eksperimente“. Visas recenzijas galima perskaityti „Metų knygos“ interneto puslapyje.

Nurimus mugės šurmuliui,

prisiminimai apie šį renginį tik teigia-mi. Tiesą sakant, mūsų žiniasklaidoje nepelnytai mažai skiriama dėmesio lietuvių rašytojams, todėl bet koks renginys ar įvykis, padedantis įtraukti ir sudominti visuomenę, tikrai reikalingas. Gero žodžio nusipelno ir šių apdova-nojimų organizatoriai, kurie sugebėjo ne tik įtraukti skaitytojus balsuoti už jų mėgstamas knygas, bet ir užmegzti ryšį su šalies mokyklomis. Kaip sakė R. Savickytė, rašytojams itin svarbu jausti skaitytojus, juk be jų jie neturėtų kam rašyti. Tad kvietimas ne tik profesiona-lus, bet ir moksleivius rašyti recenzijas bei atsiliepimus apie šiuolaikinę lietuvių literatūrą labai skatintinas. Tikėkimės, kad ši akcija gyvuos dar ilgai, įtrauks dar daugiau skaitytojų, kurie ne tik balsuos, bet ir rašys savo atsiliepimus.■

Docentas dr. Kęstutis Urba.

64_ Apžvalga | KOVAS 2016MŪZOS DVELKSMAS

Įvairius pasakojimus pradėjau rašyti jau vaikystėje. Rašiau dienoraštį, trumpas no-veles, net publicistiką, eiles. Įvairių lapelių su trumputėmis istorijomis buvo pilni stalčiai, dalį skaitydavau artimiesiems, dalis taip ir liko dūlėti, o laikui bėgant, tikriausiai taip ir sudūlėjo… Nežinau, ar drįsčiau save šiandien pavadinti litera-te. Esu tiesiog daug skaitantis žmogus, mėgstantis kurti, žinoma, malonu, kai randasi žmonių, kuriems tai pasirodo bent truputį įdomu. Pats žodis ,,literatas“, mano nuomone, manęs visai neapibūdi-na, viliuosi, jog vieną dieną galėsiu taip vadintis, būti taip vadinama kitų.

Apie ką yra Jūsų kūryba?Labai sunkus klausimas. Sunku atrasti atsakymą, kuris nebūtų banalus. Turbūt ji yra tiesiog apie kasdienybę, eilinio gyve-nimo nuotrupas. Galbūt ji apie bandymą pažinti pasaulį, suvokiant, jog iki galo

Evelina Verbickaitė

EVELINA VERBICKAITĖ: „VERTINGOJE KNYGOJE PRASMĖS IŠKYLA KAIP ĮTAMPA TARP JAS ŠIFRUOJANČIO AUTORIAUS IR BANDANČIO ATKODUOTI SKAITYTOJO, ATRADUS SIŪLO GALĄ RANDASI NAUJAS POŽIŪRIS, NAUJA SAVĘS INTERPRETACIJA“.Kalbino Romena ČIŪTIENĖ

,,Apžvalgos" skaitytojams pateikiame interviu su jaunąja kūrėja Evelina Verbic-kaite - kaip pati Evelina sako, postmoder-naus stiliaus trumpų novelių rašytoja.

Panele Evelina, papasakokite trumpai apie save – kas esate, ką veikiate gyve-nime? Manau, šiuo metu geriausiai mane api-būdinantis žodis yra tiesiog ,,studentė“. Mokausi Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, studijuoju lietuvių filologiją. Studijos reikalauja labai daug skaityti, domėtis įvairia literatūra, tai, iš tiesų, yra ir širdžiai mielas užsiėmimas, todėl be-veik visas gyvenimas sukasi apie studijas, kurios yra be galo įdomios.

Papasakokite apie savo pasirinkimą tapti literate. Kas paskatino Jus imtis plunksnos?Tiesa pasakius, nepaskatino niekas.

to padaryti neįmanoma. Jei skaitytojas joje įžvelgia kitokius dalykus, tai jis yra visiškai teisus. Tekste jo kūrėjo nebelie-ka, prasmių šifruotojas yra skaitytojas. Literatūros teorija tai vadina ,,autoriaus mirties metafora“ – tik skaitytojas gali įprasminti tekstą, o autorius yra tarsi miręs, be jokios nuomonės, pastabų, tai iš dalies paneigia bet kokias autobiografines detales. Tuomet tegul skaitytojas ir nu-sprendžia, apie ką toji kūryba yra iš tiesų.

Rašant labai svarbu įkvėpimas, polėkis kurti. Prašau pasakykite, kas yra ir būna Jūsų įkvėpimo šaltinis? Tai vėlgi kažkoks kasdienybės momentas, detalė, smulkmena, išgirstas pokalbis, perskaityta knyga. Keisčiausia, jog įkvėpi-mas dažniausiai aplanko naktį, matyt, dėl tylos… Dienos triukšmas turbūt užgožia vidinį balsą – įkvėpimą. Jis ateina kaip žai-bas, tiesiog persmelkia ir gimsta persona-žas. Aš sakau, jog jie ateina iš žvaigždžių, visada su savimi atsinešdami vardą, kuris tinka tik vienam personažui, yra nepakei-čiamas, vienintelis. Galbūt taip atrodo tik man, tačiau iš žvaigždžių atėję personažai tampa gyvi, jie kalba, visados pasakoja savo istoriją. Jie kalba kažkokiais, nebūtinai as-meniniais, patyrimais, kurie laikui bėgant užsimiršta, o vėliau kirba giliai pasąmo-nėje. Kai pradedi rašyti, dar nieko nežinai, idėja ateina vėliau arba gali neateiti visai. Rašymo procese nėra sąmoningumo, jis atsiranda jau taisant. Mano didelis įkvė-pimo šaltinis yra rašytoja Jolita Skablaus-kaitė. Mane labai žavi jos meistriškumas, gebėjimas sukurti tokį tapybišką vaizdą, personažus, kurie iškyla tarsi savaime, lyg juos sukurtų pati gamta. Mane labai žavi toks magiškas jos kūrinių pasaulis.

Kiek laiko kuriate? Ar laikui bėgant kito Jūsų kūryba? Kaip jau minėjau, pradėjau kurti dar

_652016 KOVAS | Apžvalga MŪZOS DVELKSMAS_65

įvairiuose renginiuose, atlikti tam tikras pilietines pareigas.

Kaip vertinate kultūros politiką Lietuvoje?Manau, kad svarbiausias dalykas yra tai, jog sprendimus, susijusius su kul-tūra, priimtų asmenys, atėję iš kultūros pasaulio, savo srities profesionalai, kurie yra žinomi kultūros bendruomenėms, o ne ekonomistai, ūkvedžiai ar teisininkai. Pastarieji, mano nuomone, negali teisin-gai nuspręsti, kaip paskirstyti lėšas, todėl kultūra dažnai pajungiama verslui, ir jau vien dėl to būtų daug naudingiau, jog kultūros srityje dirbtų būtent jai priklau-santys žmonės. Žinoma, pati politika yra kultūros dalis, todėl teiginys, jog politika gali viena ar kita kryptimi pakreipti kul-tūrą, yra gana paradoksalus.

Kokie yra Jūsų ateities planai – leisti savo kūrybos knygas, o galbūt tapti rimta politike?Taip toli dar neplanavau. Turiu vilčių, norų, idėjų, tačiau kažkokio penkmečio plano tikrai neturiu. Artimiausiuose pla-nuose – sėkmingai baigti studijas, o tada, kaip Dievas duos.

Ką Jūs palinkėtumėte „Apžvalgos“ skai-tytojams?Palinkėčiau skaityti daugiau knygų. Eksperimentuoti su žanrais. Paraginčiau neišsižadėti, neignoruoti šiuolaikinės lie-tuvių kūrybos. Labai džiaugiuosi atradusi nuostabių šiuolaikinių poetų, prozininkų, kurie nėra žinomi jaunimui, labai gaila, jog mokykloje beveik nekalbama apie šiuolaikinius kūrėjus. Knygos gali ne tik praturtinti laisvalaikį, jos gali padėti atrasti save, pažinti supantį pasaulį, pažvelgti į jį visai kitomis akimis. Vertingoje knygoje prasmės iškyla kaip įtampa tarp jas šifruo-jančio autoriaus ir bandančio atkoduoti skaitytojo, atradus siūlo galą randasi naujas požiūris, nauja savęs interpretacija. Ži-noma, labai svarbus yra ir estetinis knygų poveikis, leidžiantis atitrūkti nuo kasdie-nybės, mėgautis žodiniu menu, suprantant, kokia graži yra mūsų kalba. Skaitykit!

Dėkoju už pokalbį ■

vaikystėje. Rašydavau liūdnas pasakas, vertusias sunerimti artimuosius. Rašiau publicistiką, tokią gana kvailą, naivoką… Vėliau buvo eilėraščiai, kurie, man rodėsi, gana neblogi, tik vėliau supratau, jog jie tokie pat naivūs, kiek ,,laužti iš piršto“, nenatūralūs, netikri. Sunku nupasakoti kažkokį kelią, kai jis visas toks nerimtas, dar neatradau savęs, tikiuosi, jog atrasiu…

Šiandien, o gal ir visais laikais, kūrybiš-kumas reikalingas ne vien kuriančiajam, bet ir kiekvienam žmogui. Kaip Jūs suprantate kūrybiškumą ir kiek jis reika-lingas kasdienybėje?Manau, jog kiekvienas žmogus yra kūry-bingas savaip, tik skirtingai savyje slypintį kūrybiškumą realizuoja. Kiekvienas žmo-gus kažką per gyvenimą sukuria, kuriame mes patys esame sukurti. Kiekviena diena yra kūryba.

Ar domitės visuomeniniais procesais, politika? Savęs apolitiška vadinti negaliu. Iš tiesų, Vilniaus universiteto Tarptautinių san-tykių ir politikos mokslų institute metus studijavau politiką, tačiau nusprendžiau pakeisti kryptį – pradėjau studijuoti lietuvių filologiją. Tačiau žmogus savaime yra politinis gyvūnas, gyvenantis sociume, neįmanoma visiškai atsiriboti nuo to, kas vyksta aplink mus, nuo visuomeninių procesų. Priklausau TS-LKD partijai, konservatyvaus jaunimo organizacijai – JKL. Savęs itin aktyvia nare pavadinti negalėčiau, tačiau jau pats priklausymas politinėms ar visuomeninėms organiza-cijoms neleidžia atsiriboti nuo politinių procesų, ragina išlikti pilietiška, dalyvauti

Evelina VERBICKAITĖ

Novelė „Pareiga“

Žmonės kalbėjo, jog Dorūnė kilusi iš žvaigždių. Kaip dar paaiškinsi jos ne-žemiškumą. Ji pati niekam nesakė, iš kur atėjusi, nematė reikalo per daug kalbėti apie save, tuščiažodžiavimą laikė kvai-lumo požymiu. Tvirtai žengė žvyrkeliu ir nenatūraliai ilgomis pėdomis traiškė akmenis. Šalia Dorūnės tipeno bendra-keleivis – katinas Juvencijus. Juvencijus save laikė ištikimu partneriu, patarėju, bemaž guru, šamanu, kuris žino atsa-kymus į dar nespėtus užduoti klausi-mus, juk jis valdė nežemiškos Dorūnės gyvenimą...

Dorūnė ėjo palei nuobodų kelią, tada buvo beveik tokia pat nuobo-di diena, kai dangus nežadėjo jokio smagesnio įvykio, tik lietų lietų. Lašai lašėjo Dorūnės veidu ir virto mėlynomis strazdanomis, kurios priminė ašaras. Ore tyvuliavo jūros kvapas. Galbūt tai veido sūrymas, tos mėlynos strazdanos, ar ašaros taip giliai įsirėžę veide.

Tik Dorūnė neliūdėjo, ji nemanė, jog turinti verkti tuomet, kai prapliūpsta dangus. Jai buvo nuobodu. Katinas Ju-vencijus kalbėjo, jog ji esą privalo sustoti, apsidairyti aplink, neva susivienyti su gamta, išmokti pamayti grožį akimirkoje. Banalu? Na, nesitikėkite per daug, tai tėra katiniška filosofija, ji daug nežada.

Dorūnė nemanė jo klausytis. Tik ne šį kartą. Toliau žengė gigantiškomis pė-domis dulkėtu keliu, rijo dulkes, keistai tikėjosi, jog supykins, ims jaust maudulį, galbūt net skausmą, kuris paradoksa-liai virs malonumu, kaip kokiai senai Siono vienuolyno vienuolei asketei su spygliuotos vielos dirželiu ant šlaunies: juk ji atsisakė visko, tik ne kelio dulkių! Juvencijus, tas juodas žmogiškas katinas, subarė Dorūnę, ji esą veidmainiaujanti ir neišmananti, kas yra aukso vidurys, kraštutinumai veda į ištvirkimą, ydą. Bet ką gali nusimanyti juodas žmogiškas katinas? Jis tik laižėsi paišiną snukį, kam ginčytis su Dorūne, ji juk iš žvaigdžių, o jis eilinis šalikelės katinas, kurį dėl

Įkvėpimas dažniausiai aplanko naktį, matyt, dėl tylos... Jis ateina kaip žaibas, tiesiog persmelkia ir gimsta personažas.

66_ Apžvalga | KOVAS 201666_MŪZOS DVELKSMAS

žioplumo rytoj pervažiuos mėlyna mašina.

Katinas paklausė Dorūnės, kurgi ji vis dėlto einanti. Ši tik suprunkštė, už-rietė nosį, bet atsakyti nesiteikė. Keista, jog pati nesusimąstė, kur ir kodėl, ir kas jos laukia tame kelio gale, kurio vis ne-simatė išblukusiame horizonte. Ją slėgė Platono jai skirta geležinė siela, kuri už-tikrino vienintelę dorybę – nuosaikumą. Nei išminties, nei drąsos... Nuosaikumas ir didelės pėdos, kad gebėtų kažin kur toli nueiti...

Naktį Dorūnė susapnavo gana įdomų sapną. Jame regėjo moterį, kuri, Dorūnė tikėjo, buvo jos motina. Sa-pne motinos veido nesimatė arba jo paprasčiausiai neįsiminė. Prisiminė tik gigantiškas pėdas ir ilgą, paišiną kelį. Moteris ir nekalbėjo nieko, tik dėliojo kojas, traiškė akmenis ir viską, kas po jomis pasimaišydavo.

Vadinasi, motina irgi ėjikė, Dorūnė iš jos paveldėjo pėdas, geležinę sielą ir pareigą – eiti. Negalima iš paveldo rinktis tai, kas mūsų neslegia. Suprato, jog kelio galo neprieis, kol pati netaps motina, kažkas juk turi paveldėti vie-nintelę jos dorybę... Juvencijaus aplink nesimatė – keliu nuolat viena po kitos plaukė mėlynos mašinos.

Pūtėsi ir pūtėsi Dorūnės pilvas, mito ji kelio dulkėmis, gėrė lietų, traukė į save retai šviečiančios saulės šilumą, o joje brendo kūdikis. Pilvas pūtėsi, o pati Dorūnė ėmė nykti, ji su kiekviena diena darėsi vis labiau per-regima, pati nebeįžiūrėjo savo kontūrų, negalėjo suprasti, kur ji prasideda, kur jau baigiasi; per ištiestą ranką matė šviečiantį kelią, kurio gale kažkas laukė. Truputį paspartino žingsni, širdį kaustė laukimas; ji ėmė jausti! Horizontas nebetolo, galėjo jį aiškiai matyti. Kelio gale laukė kūdikis. Dorūnė tiesė ranką, norėjo jį paimti, bet neužčiuopė. Jos nebeliko. Galiausiai ji tapo kelio dulke, o galbūt iškeliavo į žvaigždes, iš kurių neva buvo atėjusi.

Dabar keliu ėjo nebe Dorūnė, žengė kita moteris, ji irgi traiškė akmenėlius savo gigantiškomis pėdomis. ■

šnekučiuojasi. Šalta, todėl nenuostabu, kad jie apsivilkę paltus ir kailinius. Regiu grupelę jaunimo. Iš po šiltų drabužių kyšo mėlynos platėjančios kelnės. Jų vei-duose - šypsena. Įbėgu į smėlio spalvos pastatą. Marmurinėmis grindimis skuo-džiu link garsaus balso. Išvydusi atviras duris, žengiu pro jas ir matau akiniuotą vyrą. Jis, kartu su visa sale, susikaupęs gieda. Pasibaigus kūriniui vyras, susikibęs už rankų su šalia esančiais žmonėmis, pradeda skanduoti „Lietuva! Lietuva!”.

Aš užsimerkiuAtsimerkiu. Mano akiratyje iškyla gelžbetoninis

bokštas. Ne princesės ar karaliaus. Ne. Jei būtų jų, čia nesidėtų tokie dalykai. Stoviu tankioje žmonių minioje. Matau šarvuotus monstrus, judančius link didelės žmonių grupės. Kol braunuosi arčiau betoninio bokšto, girdžiu klykian-čias moteris, nesavais balsais rėkiančius vyrus. Mane visa tai gąsdina. Prasibro-vusi prie medžio, kuris čia lyg atrama, atgaunu kvapą. Žvelgiu į horizontą: žmonės susilieja su žeme ir dangumi, jų vidinė stiprybė, nelyginant, mėnu-lio dydžio. Jie braunasi link monstrų. Visi aplinkui rėkia: plūsta kamufliažine uniforma dėvinčius žmones, klykia iš skausmo, šaukiasi Dievą. Bet iš viso triukšmo sūkurio, galiu išskirti tą pačią eilutę - „Lietuva! Lietuva!”.

Aš užsimerkiu. ■

Moksleivių literatūrinių miniatiūrų apie laisvą Lietuvą konkurso dalyvė, Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos mokinė Greta BARKAUSKYTĖ

Miniatiūra

Aš užsimerkiu.Atsimerkiu.Sninga. Stoviu gatvėje, prie namo,

pažymėto 26 – uoju numeriu. Mane supa žmonės, pasidabinę storiausiais kailiniais, dauguma vyrų laiko ran-kose pypkes, o moterų galvas puošia skrybėlaitėmis, lyg dabar būtų vasara. Prasibraunu pro minią ir žengiu į namą. Čia stovi daug vyrų. Matau šypsenas jų veiduose. Kuomet paskutinysis vyras padeda parašą, visi esantys kambaryje pradeda sveikinti vienas kitą, spaudyti rankas. Kažkas net išleidžia palaimin-gą šūksnį. Vyrai sustoja fotografijai, o tuomet besišypsodami iki ausų išeina į lauką. Vieną jų girdžiu sušunkant „Lais-va Lietuva!“, o tuomet pasipila skambi šūksnių virtinė „Lietuva! Lietuva!”.

Aš užsimerkiu.Atsimerkiu.Stoviu priešais didelio, smėlio spalvos

pastato vartus. Aplink mane – tvorelės, už kurių stovi žmonės. Ant vienos jų matau užrašą: „Kiek rovė, neišrovė, kiek skynė, nenuskynė, todėl, kad tu šventovė, todėl, kad tu Tėvynė“. Žmonės šypsosi,

Mielieji,

Prisikėlimo ir šviesos šventė teužpildo Jūsų širdis nauja viltimi, šiluma

ir meile! Jei tikime ateitimi –kiekvienas kraujo, ašarų ir sunkaus triūso

prakaito lašas nėra veltui. Jei suklupę atsistojame – tai jau tvirtesni, jau

ryžtingiau žengiame. Jei suklydę pasitaisome, o suklydusiam atleidžiame

– tampame jau šviesesni, o artimas – dar arčiau.

Su Šventomis Velykomis! Aleliuja!

Pagarbiai

Seimo narys dr. Paulius Saudargas

2016 Kovas