cmyk

1

cmyk

LIKIMAIŠimtametės mokytojos mokiniai nepamirŠta

Vilniuje gyvenančios ir ką tik 100 metų sulaukusios pedagogės Elenos Kvedaraitės-Katilienės patarimas visiems labai paprastas: nelauk iš kitų nieko, o pats duok tai, ką gali duoti geriausia. Moky-tojos turtas - dvi dukros, vaikaičiai, prisiminimai ir sėkmingai gyveni-mo kelią pasirinkę auklėtiniai.

3

SUSITIKIMAIDingo tylenis mikalojus Vilutis.

Kur dingo tylusis dailininkas Mika-lojus Vilutis? Jeigu dabar jis kalba daug, anksčiau nekalbėdavo be-veik visai. „Ne dėl to, kad pasikei-čiau: buvau tylenis ir pasidariau plepys...“, - užtikrina menininkas.

4

TRADICIJOSsusigrąžinkime lietuVos legenDas! Folkloristė Daiva Vaitkevičienė, drauge su vyru archeologu išleidu-si knygą apie legendines Lietuvos vietas, ragina branginti užrašytus ir archyvuose saugomus mūsų folkloro aukso klodus bei keliauti po Lietuvą ir taip dar geriau pažinti savo gimtąją žemę.

5

„Respublikos“ leidinys Nr.35 (924) 2012 m. rugsėjo 1 d.

Šiandien - Rugsėjo 1-ąją, mokslo ir žinių dieną, - 19 val. švenčių ir šeimos televizija TV3 dvidešimtojo, jubiliejinio, sezono išvakarėse Lietuvos vaikams ir jų tėveliams dovanoja kvapą gniaužiančią premjerą - dviems „Oskarais“ apdovanotą, vieno garsiausių kino režisierių Timo Burtono režisuotą kino juostą „Alisa Stebuklų šalyje“ (Alice In Wonderland). Pustrečio tūkstančio vizualiųjų efektų, ištisas Holivudo žvaigždynas su Džoniu Depu ir En Hetavei priešakyje bei iš kartos į kartą perpasakojama įstabi pasaka šį šeštadienio vakarą 19 val. atsikrausto į TV3!

3

TV3

nuot

r.

DoVana

juliaus/Brigitos skaitytojams

14p.

DVD

Lietuvos vaikams - kvapą gniaužianti

dovana

2

cmykcmyk2

Trupmenosj/b laikasMintys

Su paVaSariu!Ganiava kūnui baigėsi. Antai plak­

tukais kaukšėdami darbininkai ardo kaži kokią vasaros estradą, spalvingais vasaros skėčiais nepridengtų plastikinių kėdžių įdubose stovi drumzlinas lietaus vanduo, jau drąsesnis, jau kiek piktesnis vėjūkštis sūkurių piltuvėliais šokdina nu­kritusius lapus, pasibaigusių linksmybių afišas, išsipešusias ten, kur šilčiau, jau išskidusių paukščių plunksnas...

Iš miesto kaži kur išgaravo dailutės pusnuogės merginos, švytravusios aus­karais bambose, it duoną praeiviams dalijusios šypsenas, o žvilgsniais tvirtinu­sios, kad visi esam vien vasarai, flirtui, žy­dėjimui, vien aistrų labirintams sukurti...

Gamta it papuošalus iš kasų išsi­sagstė veik visus žiedelius, pasilikdama tik skurdžias, pašiurpusias gėlytes, la­biau nei aistromis dvelkiančias vėsia memento mori nuojauta...

Net padangių sparnuočiai, nuo ryt­mečio iki sutemų saldžiai čirenę ir per vasarą beveik įtikinę mus, kad nevilties, kaip ir gėlos, kaip ir mirties, nėra, nutilo suabejoję savų tiesų tvirtumu, iškurnėjo ten, kur tikrovė kiek panašesnė į jų gies­mių turinį...

Iliuzijų nebeliko. Ką tik save kara­liška didenybe laikęs kūnas nenoriai spūdina nuo postamento, ūmai supra­tęs esąs seklus, menkas, laikinas. O į jo vietą ramiai ir užtikrintai ima kopti tai, kuo jau du tūkstančiai metų mėgina­me, bet neįstengiame patikėti.

Ganiava sielai prasideda. Įstriži rugsėjo lietūs, besivalkiojantys tamsio­mis gatvėmis, kraujuojančios stigmos klevų delnuose, vis arčiau prie lango stiklo, vis arčiau nerimu plastančios šir­dies savo nejaukų veidą priglaudžianti tamsa greit išims iš apyvartos skambų tuštybės pinigėlį, visa ko vertę mata­vusį lėkšta linksmybe, blizgučiais ir sal­dėsiais, nuvalys, nugramdys nuo mūsų klausos visus šleikščius džastinus bibe­rius, leidi gagas, visokias vienadienes, „bumčikais“ mus per vasarėlę vaišinu­sias žvaigždutes, ir vėl nekliudomi galė­sime klausytis į palanges barbenančių lašų preliudų, vėjo, girgždančiais var­teliais mėginančio griežti requiem, dar itin tyliai ir nedrąsiai iš mūsų pačių gel­mės, iš dar neatrastų sielos kontinentų ataidinčių melodijų...

Valiutos, jų kursai, svarbios institu­cijos, politinės peripetijos, ekonominiai laimėjimai ir visos kitos pačių žmonių su­kurtos dekoracijos, kurias per vasarą lai­kėme pasauliu, ūmai taps perregimos ­ nebeužgoš, nebetrukdys matyti tikro­jo, amžinojo pasaulio, kur tiesiog trupa grumstas, dega ugnis, teka vanduo...

Ir vėl liausimės savuosius gyve­nimus matavę litais, metrais, metais, litrais, nuosavų namų aukštais, parei­gomis, titulais, politinėmis partijomis, valdovais ir jų kadencijomis, ­ prisimin­sime patikimesnį atskaitos tašką ­ san­tykį ne su dailiosios lyties atstovėmis, bičiulių šutvėmis ar partiniais, o su visa žmonija, su kiekvieno mūsų laukiančiu mirties slenksčiu, su Kūrėju...

Keista, tačiau labai malonu justi, kad nykstant žalumai, traukiantis sau­lei ir krintant termometro stulpeliui kaži kur, neregimame pasaulyje, ūkų ap­gaubtoje gelmėje, pakvimpa bundan­čia gyvybe, kaži kur prasideda atlydys, brinksta pirmieji pumpurai... Keista, ta­čiau labai malonu, kai merkiant lietui ir byrant mirusiems lapams kažkas, kuo neįstengiame patikėti, viduje netikėtai sušnabžda: „Su pavasariu“...

Rimvydas StankevičiuS

Pripažintas teatro ir kino aktorius Vladas Bagdonas kelias savaites paatostogavo Lietuvoje. Čia palydėdamas paskutines vasaros dieneles prieš rugsėjo 1-ąją susikrovė lagaminus ir išvyko atgal į Maskvą, kur laukia pasiruošimas atsakingiems darbams.

Deimantė ZaiLSkaitĖ

Šiuo metu Rusijoje dirbančio 63-ejų aktoriaus laukia atsakinga

premjera garsaus rusų režisie-riaus Andrejaus Končialovskio spektaklyje pagal Antono Če-chovo kūrinį „Trys seserys“, kur V.Bagdonas vaidins daktarą Če-butykiną. Ilgai laukta spektaklio premjera, kuriai tiek daug ruoš-tasi ir repetuota - jau ne už kalnų. Ji įvyks rugsėjo 24-25 d. Rygoje. „Viskas jau paruošta, sustyguota, liks tik pasikartoti. Žodžiu, eisi-me, judėsime pirmyn“, - apie at-sakingą premjerą išvykimo dieną pasakojo V.Bagdonas.

Tik ar kelios savaitės pra-leistos Tėvynėje - ne per trum-pas laikas, kad atsigautų kūnas ir siela? „Širdis čia tikrai atsi-gavo. Ilsėjausi visaip, truputėlį

pažaidėme tenisą su sūnumi. Na, šiek tiek pasivažinėjau bui-tiniais reikalais, padariau kaž-kokius namų darbus, kuriuos turėjau padaryti dėl darbų Sankt Peterburge - toks ir buvo ma-no poilsis. Tiesa, dar važiavau prie ežero - pamėčiau meške-rę, pagavau lydeką, didelį ešerį. Tikiuosi, kad dabar valdiškas maistas šiek tiek sutvarkys ir mano išorę. (Juokiasi.) Nes per atostogas galima labiau atsipalai-duoti ir skaniau pavalgyti. Nieko, užtenka tų atostogų, juolab kad orai nelepino. Kai Lietuvoje bu-vo karšta, aš čia nebuvau, o kai tik grįžau namo, pasijutau kaip kokį rudenį - vėjai tik pučia ir

lyja“, - sako režisieriaus Pavelo Lungino filme „Dirigentas“ su-blizgėjęs aktorius. Kaip žinoma, už šiame meniniame filme atliktą pagrindinį - dirigento Petrovo - vaidmenį V.Bagdonas šiemet Ki-nijos Šanchajaus tarptautiniame kino festivalyje pelnė vieną svar-biausių apdovanijimų - prizą už geriausią vyro vaidmenį.

Ar daugiau laiko Rusijo-je nei Lietuvoje praleidžiantis V.Bagdonas nesijaučia vienišas svečioje šalyje tarp svetimų žmo-nių? „Yra šiokių tokių problemų dėl tokio bendravimo stygiaus, - prisipažįsta daugiau dėmesio Ru-sijoje sulaukiantis aktorius. - Bet kartais nueinu į J.Vachtangovo teatrą, ten Rimą (teatro meno vadovas režisierius Rimas Tu-minas - red. past.) sutinku. Gal Lietuvos atstovybėje ir Faustą La-tėną sutiksiu. Manau, kad bus su kuo pašnekėti, be to, su manimi ten gana draugiškai ir mandagiai elgiasi. Visi artistai mano atžvil-giu yra palankiai nusiteikę. Taip kad ten man nėra labai jau nyku ir niūru...“

O vakarais arba tada, kai ne-reikia repetuoti, aktorius neturi laiko nuobodžiauti ar liūdėti, nes vaikšto po teatrus. „O ką daugiau ten man veikti? Be to, manau, kad į Lietuvą grįšiu labai greitai. Bet kuriam laikui, tai tikrai nežinau, nes spektaklio „Trys seserys“ premjeros bus ir Maskvoje, dar keletą spektaklių turiu ir Sankt Peterburge. Tik nežinau, kas ma-nęs laukia po rugsėjo 26-osios. Bet tą dieną turėčiau būti Vilniu-je“, - prieš iškeliaudamas pažada aktorius V.Bagdonas.

Parengė Giedrė MiLkevičiŪtĖ

Kas Kuo džiugina

Jurgita JURKUTĖ

Šiemet aktorystės studijas baigusi, labiau iš televizijos ekranų žinoma „Mis Lietuva 2007“ Jurgita Jurkutė nepaliauja džiuginti savo gerbėjų. Teatre ji vaidina keliuose režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektakliuose ir gastroliuoja po pasaulį, o štai dabar ji pakviesta filmuotis meniniame filme „Vardas tamsoje“, kuris kuriamas pagal to paties pavadinimo renatos Šere-lytės romaną. Jurgai tenka tardytojos padėjėjos vaidmuo, kuris jai pasirodė labai įdomus. Tad jaunai aktorei teks savo laiką dar kruopščiau planuoti, nes reikės lakstyti ir į teatrą, ir į televiziją, ir į filmavimo aikštelę.

Vladas Bagdonas vasarą palydėjo Lietuvoje

Kas Kam rengiasi

Jurga ŠEDUIKYTĖ

populiarioji atlikėja Jurga Šeduikytė rugsėjo 5-6 dienomis Vilniaus „Vasaros terasoje“, o Kaune - „ryšių kiemelyje 837“ pristatys savo naujausios dainos „Sp Blue“ muzikinį vaidybinį klipą. Šiame pelkėje nufilmuotame klipe, kuriame susipina mistikos ir realybės elementai bei netikėti gamtos vaizdai, kartu su Jurga įsiamžino ir aktoriai ai-nis Storpirštis, Valentinas Krulikovskis, Dovilė Šilkaitytė ir kiti. „Nekantriai lau-kiu publikos įvertinimo, nors mums, patyrusiems tiek adrenalino besifil-muojant, o ainiui dar ir kovojant su dėlėmis, rezultatas nėra toks jau svar-bus“, - sakė dainininkė.

Kas Kuo stebina

Martynas LEVICKIS

Šiemet baigęs studijas Londono karališkojoje muzikos akademijoje jaunasis akordeono virtuozas Mar-tynas Levickis tik ką Vilniuje surengė nedidelį akordeono muzikos festi-valį, į kurį pakvietė savo talentingus bičiulius iš įvairių pasaulio šalių. O po festivalio Martynas neskubės išvykti iš Vilniaus, nes čia jis nutarė įsteigti privačią akordeono mokyklą ir daly-tis savo meistriškumu. Vaikinas, kuris jau yra pelnęs laurų 30-yje tarptauti-nių ir nacionalinių konkursų, užsimo-jęs įrodyti akordeono universalumą. Muzikantas neketina atsisakyti ir gastrolių bei konkursų.

Kas Ką įprasmino

Kęstutis GRIGALIŪNAS

Vilnietis grafikas Kęstutis Grigaliūnas, Lietuvos nacionalinę premiją pelnęs už savo titanišką darbą įamžinant Lietuvos ypatingajame archyve sau-gomas 1939-1943 metų represuotų ir kitaip nuo sovietų režimo nukentė-jusių asmenų veidų nuotraukas, su-laukė trilogijos „Mirties dienoraščiai“ antros ir trečios knygų - „Mes iš pirmo vežimo“ ir „aš nežinojau, Mylimasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą“. prieš tai autorius buvo surengęs ins-taliacijų parodas - jos sulaukė didelio susidomėjimo.

n Rusijoje dirbančio aktoriaus vlado Bagdono atostogas Lietuvoje aptemdė tik nekoks oras

reda

kcijo

s arc

hyvo

nuo

tr.

Manau, kad bus su kuo pašnekėti, be to, su manimi ten gana draugiškai ir mandagiai elgiasi

cmyk

3

cmyk / 3

likimaij/b žmonės

Vilniuje gyvenančios ir tik ką 100 metų sulaukusios pedagogės Elenos Kvedaraitės-Katilienės patarimas visiems, kaip ilgai gyventi ir išlikti žvaliam, labai paprastas: nelauk iš kitų nieko, o pats kitam duok tai, ką gali duoti geriausia. Mokytoja didžiuojasi, kad jos auklėtiniai ją prisimena, lanko, dalijasi savo džiaugsmais ir niekada nepamiršta pasveikinti su Rugsėjo 1-ąja, kuri vos keliomis dienomis skiriasi nuo jos gimtadienio.

Giedrė MiLkevičiŪtĖ

Elena, rašytojo, vertėjo ir peda-gogo Viktoro Katiliaus (1910-1993) našlė, įsitikinusi, kad ji yra likimo pa-maloninta ir dėl savo linksmo būdo, mokėjimo bendrauti, nepataisomo ir užkrečiančio kitus optimizmo, kuris jai padėjo pačiais sunkiausiais gyve-nimo momentais. Įsileidusi į namus netikėtus svečius, šimtametė bandė nuotrupomis sulipdyti margą ir ne-paprastai įdomią savo ilgo gyvenimo mozaiką. Stebino jos gyvybingumas, pasakojimo emocingumas ir tai, kad net apie sunkiausias gyvenimo akimirkas ji kalbėjo tarsi apie kokį nuotykį. Mokytoja džiaugiasi, kad jos sveikata dar pakenčiama, kad gydytojai stebisi ir juokauja, jog jos biologinis laikrodis atsilieka.

Jubiliejaus džiaugsmai ir rūpesčiai

Rugsėjo 1-osios išvakarėse E.Katilienė sulaukė daug sveikini-mų: iš artimiausių žmonių, sostinės savivaldybės, socialinių įstaigų. Tad jos nedideliame bute sostinės Žir-mūnų rajone buvo daug gėlių puokš-čių, dar neišpakuotų dovanų, o ant sienos kabėjo tik ką jos dukros ži-nomos dailininkės Rūtos Katiliūtės nutapytas portretas. Kitas kambario sienas puošė daugiau Rūtos ir jos sūnų, taip pat dailininkų, bei sesers tapytų paveikslų. Tad toje spalvin-goje aplinkoje pasipuošusi jubiliatė atrodė lyg karalienė ir šypsojosi klausydama mūsų sveikinimų.

„Dukra nuo manęs slėpė, kad ji man rengia tokią mielą dovaną. Juk čia aš dar visai jaunutė, bet jau mokytoja“, - šypsosi senolė ir at-verčia albumą, kuriame - daugybė ne turtais turtingo ir romano verto gyvenimo akimirkų, brangūs arti-mi žmonės, kruopščiai suklijuotos nuotraukos iš Kybartų mokyklos ir tuometės Kauno 12-osios vidurinės (dabar Stasio Lozoraičio gimnazija), kurioje ji buvo ne tik mokytoja, bet ir klasių auklėtoja.

Laisvalaikiu mėgstamiausi - kryžiažodžiai

Kaip jaučiatės? Kuo domitės? Ar nenuobodu gyventi vienai? Šiuos

klausimus E.Katilienė girdi dažnai ir iš pažįstamų, kaimynų, ir iš savo mokinių. Beje, senole ar močiute ją pavadinti neapsiverčia liežuvis. Pats tinkamiausias žodis - Mokytoja arba Auklėtoja... Taip ją vadino ir parašyti apie jo klasės, 1962 metais baigu-sios Kauno 12-ąją vidurinę mokyklą, vadovę paprašęs bei mus palydėjęs „Spartos“ bendrovės generalinis di-rektorius Zenonas Janavičius.

Ji gyvena viena, o dvi dukros Eglė ir Rūta skambina ar užeina kasdien, ateina ir anūkai, o per šven-tes susirenka ir dar didesnis būrys pagrandukų proanūkių. Mokytoja sielojasi, kad kartais sumaišo tų jau-niausių pabiručių vardus ir dar kai ką užmiršta, kad klausa jau nebe ta, todėl jai patinka kalbėti telefonu, nes geriau girdėti. O ką dabar labiausiai mėgsta veikti? Neatspėsite... Ji labai mėgsta spręsti kryžiažodžius.

„Negaliu atsilikti nuo gyveni-mo, nes visą laiką buvau smalsi, judri, tikra nenuorama“, - juokiasi bemaž 20 metų jaunesnė atrodanti šimtametė.

Ką lėmė 40 pritūpimų

Nedidukė, smulkaus kūno su-dėjimo, judri ir smalsi, tvirto že-

maitiško būdo Elena mokėdavo pelnyti aplinkinių pasitikėjimą, pa-garbą, nors kartais atsidurdavo ir juokingose situacijose. Tos savybės jai padėjo ne kartą, taip atsitiko ir lemiamą gyvenimo akimirką, kai ji ekonomistės perspektyvas, gavusi diplomą, išmainė į keistai ir netikėtai jai pačiai kilusį norą tapti kūno kul-tūros mokytoja. „Norite - tikėkite, norite - ne, bet mano pedagogės kar-jera prasidėjo nuo 40 pritūpimų“, - mįslingai kalba pašnekovė.

Tai tik vienas iš netikėtų likimo vingių. Elena dar besimokydama mokykloje norėjo studijuoti anglų kalbą. Bet jos tėvelis, kaip dabar pavadintume, verslininkas, buvojęs Amerikoje, atkalbėjo: „Tėtis sakė - studijuok ekonomiką ir visada turė-si duonos. Paklausiau jo ir pabaigiau ekonomikos studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete 1935 metais. Bet verslas ir finansai manęs visai netraukė“.

Atsitiko taip, kad kai jau buvo bebaigianti mokslus universitete, ji netikėtai sužinojo, jog Kaune atsirado aukštieji kūno kultūros kursai: „Kaipgi aš ten nenueisiu! Profesorius Jurgelionis, buvęs pri-ėmimo komisijoje, pagyrė, kad esu sportiška mergaitė, bet štai mano

ūgis buvo tik 160 cm, o svoris - 48 kg. Pasakė, kad trūksta 12 kilogramų. O varge. Bet neišvarė ir liepė padaryti 40 pritūpimų. Patikrino pulsą - viskas gerai. Kažkuo jam patikau, kad ko-misijai pasiūlė rizikuoti ir priimti. Įsivaizduojate, iš 200 norinčiųjų patekti į tuos kursus priėmė tik 50. Mano gyvenimas prašviesėjo, kai po metų gavau fizinio lavinimo mokytojo diplomą“.

Su Viktoru - ir džiaugsme, ir varge

Ypač tada, kai jos vyrą rašytoją ir taip pat pedagogą Viktorą Katilių suėmė KGB ir ištrėmė į Jakutsko lagerį.

Elena gavo paskyrimą į Kybar-tus, „Žiburio“ gimnaziją. Čia ją nu-sižiūrėjo taip pat mokytojas - litu-anistas ir rašytojas V.Katilius, la-bai kieto ir maištingo charakterio žmogus. Įdomu tai, kad pedagogas į Kybartus buvo ištremtas iš Šiaulių berniukų gimnazijos, nes nevykdė prieškario tautininkų įsakymo vi-siems mokytojams pirkti Antano Smetonos raštus... „Vėliau vis dėlto valdžia įvertino Viktoro darbštumą ir iniciatyvumą ir paskyrė gimnazi-jos direktoriumi. Bet aš už jo ištekė-jau dar tada, kai buvo tik mokytojas. Man jis patiko, nes buvo rimtas, įdomus, labai apsiskaitęs, dar ir ra-šytojas... Susituokėme 1940 metų pavasarį. Man vis dar rūpėjo vaka-rėliai gimnazijoje, šventės, draugių gimtadieniai, o jis nenorėdavo eiti,

nes jam svarbiausia buvo knygos ir rašymas. Sakydavo: „Eik viena“. O man be jo nesmagu, tai kartais ir paverkdavau“, - prisipažįsta ji. Kybartuose Katiliai susilaukė pir-mosios dukrelės Eglės. Ten juos užklupo ir karas - jo pirmųjų dienų pragarą Viktoras aprašė romane „Akvariumas patrankos koserėje“. Vėliau likimas juos nubloškė į Mari-jampolę, čia gimė antra duktė Rūta.

Skaudžiausias gyvenimo epizodas

Senolė vėl nuklysta į praeitį ir prisimena bene pačią sunkiausią gyvenimo akimirką... 1945 metais Viktoro draugai rašytojai įkalbėjo šeimą persikelti į Kauną. Apsigy-veno jie Rašytojų sąjungos name ir abu įsidarbino Mokytojų seminari-joje. Pasak pašnekovės, tame name tuomet gyveno rašytojai Eugenijus Matuzevičius, Antanas Miškinis, Ie-va Simonaitytė, lankydavosi Petras Cvirka, daugiau įžymių menininkų: „Didelėje virtuvėje pirmame aukšte buvo ne tik verdama, vaišinamasi, bet ir diskutuojama. Jie ten šnekė-jo, ką tik norėjo... Viktoras niekada neslėpė savo pažiūrų ir buvo nusi-statęs prieš sovietų valdžią. Tai ne visiems patiko, o dar vėliau buvo nustatyta, kad sovietų valdžia bu-vo suradusi būdą, kaip tų pokalbių pasiklausyti. Mus įspėjo, kad reikia mikliai iš ten išsikraustyti. Vyras surado būstą Žaliakalnyje. Ten ir atsitiko baisiausia... Tą 1946-ųjų va-karą, prieš pat Kalėdas, Viktoro ne-sulaukiau, bet vidurnaktį pažadino beldimas į duris. Atėjo trise ir darė

kratą, išvertė visus kampus, išpurtė dukrų loveles, iškratė jo kabinete vi-sas knygas, o rytą atėjo pulkininkas ir pasakė „zdrastvuite“ bei susikei-kė, kad jie nieko nerado. Aš klausiu, kur mano vyras, o jis atsako: „Jūs niekada nesužinosite“. Tik vėliau Elena sužinojo, kad Viktoras kartu su bendraminčiais leido pogrindžio literatūrą. Jį suėmė, pasodino į kalė-jimą Kaune, vėliau išvežė į Vilnių, o tuomet į lagerį netoli Jakutsko - ten prabuvo trejus metus.

„Už vyro nuodėmes mane Švie-timo skyrius „ištrėmė“ iš Mokytojų seminarijos į 12-ąją vidurinę mo-kyklą Vilijampolėje... Štai taip“, - juokiasi E.Katilienė, atsisukusi į savo buvusį tos mokyklos auklė-tinį Zenoną.

Apie laiką

„Laikas taip greitai bėga. Regis, viskas buvo taip neseniai. Bet ką aš čia apie praeitį. Juk jums rūpi, kaip aš gyvenu čia, Vilniuje, į kurį atsi-krausčiau, kai mirė vyras“, - kalba šimtametė. Dukros Eglė ir Rūta taip norėjo, kad garbaus amžiaus sulaukusi mama būtų šalia. Elena įsitikinusi, kad ji gali susitvarkyti pati. Tik štai į parduotuvę apsipirkti pastaruoju metu jau palydi viena ar kita dukra. Ir vis dėlto koks ilga-amžiškumo receptas, gal daryda-vo mankštą ar bėgiodavo? „Iš pat vaikystės nebuvau labai valgi, o man pakako bėgiojimo apie vyrą ir dukras, na, žinoma, ir apie mokinius“, - sma-giai kvatoja pašnekovė.

Šimtametės mokytojos mokiniai nepamirštairmanto Sidarevičiaus ir Elenos Katilienės asmeninio albumo nuotr.

n elena ir viktoras kartu pragyveno daugiau kaip pusę amžiaus

4

cmykcmyk4

Kam teko susidurti, tas žino, kad anksčiau dailininkas Mikalojus Vilutis (68) buvo nepalyginti tylesnis, labiau klausantis nei kalbantis. Ir jeigu anksčiau buvo sunku iš jo ištraukti žodį, pastaruoju metu jis nepažįstamai pasikeitęs - žodžius dailininkas beria it žirnius. O jo pašnekovams belieka tik gūžčioti pečiais - kas tai per virsmas ir kur dingo tas senasis nekalbusis Vilutis...

Deimantė ZaiLSkaitĖ

- Išduokite paslaptį, kaip per pastaruosius metus sugebėjote iš tylenio virsti tokiu iškalbingu žmogumi? Gal lankėte kokius retorikos meno kursus?

- Vieninteliai kursai, kuriuos lankiau, - tai anglų kalbos - jos mo-kiausi su pertraukomis. Daugiau jokių kursų nelankiau.

Taip yra, kad dabar kalbu dau-giau negu anksčiau. Dabar aš kal-bu daug, anksčiau nekalbėdavau beveik visai. Ne dėl to, kad pasi-keičiau: buvau tylenis ir pasida-riau plepys. Dėl to, kad anksčiau manęs paprasčiausiai niekas negir-dėdavo. Turiu tam tikrų principų. Pavyzdžiui, jeigu pradedu kalbėti ir žmogus mane nutraukia, tai aš savo kalbos nebetęsiu. Nemanau, kad žmogus yra nekultūringas, nes jis mane nutraukė. Aš linkęs žiūrėti savikritiškai į šitą problemą: matyt, aš jam neįdomiai kalbu. Nes jeigu aš jam sakyčiau įdomius dalykus, jisai manęs klausytųsi. Tai reiškia, man nėra prasmės jam ir kalbėti. Va ir visa paslaptis.

Paprastai mane nutraukdavo po poros žodžių, nes aš tada neturėjau titulų. O dabar turiu titulus ir visi žino: aha, čia dabar burną pražiojo tituluotas žmogus, reikia klausyti ir vaidinti, kad mums labai įdomu, ką jisai kalba. O kai pabaigs kalbėti, reikia būtinai nepamiršti paploti. Taigi nemanau, kad žmogus, bū-damas tylenis, gali staiga pasida-ryti kalbus.

Tiesą sakant, yra ir dar vienas dalykas. Aš gi devyniolika metų dirbau absoliučiai sau svetimą pe-dagoginį darbą. Nori nenori, ten turi kalbėti. Tai atsirado įgudimas iš vienos pusės - tam tikra šios srities meistrystė.

- Negi dėstytojauti į Vilniaus dailės akademiją ėjote neno-riai?

- Tai ne mano darbas. Bet ką darysi, juk reikėjo iš kažko gyventi. Aš nenorėjau ten eiti, bet žmona sako: eik, nepatiks - išeisi. „Na, - galvoju, - gerai“. Ir devyniolika me-tų dirbau svetimą darbą. Elgiausi negarbingai, nes pedagoginis dar-bas, man atrodo, yra vienas atsa-kingiausių - čia tarsi Dievulis lipdai žmogų iš molio. O man studentai nerūpėjo. Bet aš dirbau savo darbą, man norėjosi, kad mano studentai

dirbtų gerai ir per peržiūras išsta-tytų gerus darbus. Buvau kokių penkių aštuonių studentų vadovas. Per praktinius užsiėmimus būdavo taip: padarysi ką nors - atnešk pa-rodyti. Nebūdavo tokio privalomo lankymo. Tai kartą ateinu ir žiūriu, kad nėra nė vieno mano studento. Jeigu būčiau buvęs pedagogas, bū-čiau labai krimtęsis, kad esu blogas dėstytojas, o aš taip nudžiugdavau: ačiū Dievui, nė vieno nėra. Galiu eiti į dirbtuvėlę ir sau dirbti. Tai-gi koks čia pedagogas! Studentai tai jaučia. Ir kai tik pradėjau gauti pensiją, tą pačią akimirką išėjau iš akademijos.

- Gal tai kaip nors susiję ir su tuo, kad pastaruoju metu nemažai rašote?

- Dabar daugiau rašau, negu pai-šau. Pradėjau rašyti mūsų akade-mijos laikraštėlyje, patiko. Tik gal negalima sakyti, kad mano rašymas yra meninė kūryba, tai daugiau yra filosofija.

Aš manau, kad čia yra formos reikalas. Matosi meno kūrinys, bet ne kūryba. O kokia forma pasireiš-kia kūryba - tai iš tiesų gal ne taip ir reikšminga. Gali judesiu pasi-reikšti, garsais, muzika, poezija ar vaizdais, gali žodžiais. Vieną kartą mylimai moteriai rašiau ir poeziją - vieną eilėraštį. Kadangi iš jos ne-išgirdau jokių atsiliepimų, nuta-riau, kad aš ne poetas, jeigu mano eilėraštis nesukrėtė jos iki sielos gelmių. (Šypsosi.)

- Buvote pastebėtas vienoje Vietnamo kovos meno stovyklo-je. Ar jus traukia Rytai?

- Net nežinau, ką tie vietnamie-čiai daro. Apskritai Rytais nelabai domiuosi, tik skaitinėju. Manau, ry-

tiečiai ir europiečiai yra skirtingos prigimties žmonės. Mes staiga ne-pasidarysime kinai, jeigu paskaity-sime kažkokią knygelę, kieno nors parašytą ir išverstą. Man truputį juokingas lietuvių bandymas tapti kinais, budistais, dzenbudistais...

Taigi Rytais tikrai nesidomiu, tiesiog išėjo tokia istorija: anūkas per mažas, kad važiuotų vienas į kovos meno „Niat-Nam“ stovyklą,

reikėjo, kad drauge važiuotų ir su-augęs žmogus. „Na tai tu, dieduk, važiuok“, - jis man sako. Na gerai, važiuosiu. Paskui anūkas apsigalvo-jo: aš nevažiuosiu, nes man gimi-mo diena svarbiau. Kadangi pinigai sumokėti, tai aš ten ir nuvažiavau. Kai nuvažiavau, tai ten ir tampiau-si su visais. Ir šią vasarą buvau nuvažiavęs į tą stovyklą, bet tai nieko bendra su Vietnamo kultūra neturi. Jeigu anūkas eitų į kinų ar arabų stovyklą - tai aš lygiai taip pat domėčiausi.

Dabar taip pasidarė gerai vie-nam, kad man daugiau nieko ne-bereikia. Ir poilsiauti mėgstu vie-nas. Vasarą nuvažiuoju prie labai gražaus ežero, kur mano teta ra-šytoja Aldona Liobytė, kai buvau paauglys, viename krante vasarai nuomodavosi iš valstiečio kambarį. Vadinasi, ratas apsisuko ir aš vėl grįžau į savo vaikystės ežerą. Ten yra didžiulė maždaug 14 hektarų sala, yra dar mažesnė ir visai ma-žytė salytė, kurioje palydėdavome vasarą.

Žodžiu, ten dabar mano pusry-čių ir pietų apartamentai. Vienoje saloje susiradau jaukią vietelę, pasi-dariau suoliuką ir pusryčiauju. O pi-

etauti jau iriuosiu į didesniąją salą - priklausomai nuo vėjo, plaukimo maždaug 20 minučių ar pusvalan-dis. Paprastai keliuosi penktą - aš toks vieversėlis. Man geriausia ryte, nes per naktį galva ištuštėja ir iš ryto pradeda plūsti visokios genialios mintys.

- Kokia savybė jums labiau-siai padeda gyventi?

- Galvoju apie vieną tokį labai teigiamą savo charakterio bruožą, sakyčiau, objektyvų savęs verti-nimą. Už tai esu dėkingas savo artimiesiems. Mano mama mirė, kai man buvo vienuolika metų - lygiai tiek pat dabar yra anūkui, - tai nuo to laiko mane augino te-ta Aldona Liobytė. Ir nei mama, nei tėvas, su kuriuo mes mažokai bendravome, nei teta, kuri man buvo kaip antra mama, nei pagaliau žmona niekada dėl mano elgesio nekaltino kitų. Visada būdavau kaltinamas tik aš. Ir iš to, matyt, atsirado, mano galva, vienas labai teigiamas mano bruožas, kad dėl visokių dalykų - dėl nesėkmių ar ko nors kito - aš visada kaltinu tik save. Ir aš kaip tik tuo džiaugiuo-si, nes priklausau pats nuo savęs, o nepriklausau nuo išorėje esančių reiškinių. Jeigu, pavyzdžiui, mergos manęs nemylėdavo, aš galvodavau, kad, matyt, nesu vertas meilės. Ir reikia ką nors daryti, kad būčiau vertas meilės.

Ir dabar, kai koks dailėtyrinin-kas kritikuodavo mano paveikslus - kad jie negeri, prasti, - tai aš gal-vodavau, kad jis galbūt teisus, gal man pačiam reikia atidžiau pasižiū-rėti į tai, ką darau. O kai yra toks objektyvus požiūris, tarsi pats save matai iš šalies ir vertini, reikalauji iš savęs tokių dalykų, kurių galbūt ir nesinori daryti.

- Būdamas toks reiklus sau galbūt atsikratėte ir kokių nors nemalonių įpročių ar keiste-nybių?

- Pavyzdžiui, esu bailys. Kartą pėsčias einu į dirbtuves palei Nerį iki Mindaugo tilto. Tai buvo prieš keletą metų, kai dar akademijoje dirbau. Žiūriu, užšalo upė, beje, kaip ir šiemet, - nors retai kada ji užšąla. Ledas apsnigtas, o pėdsakų, kad kas čia vaikščiotų, nėra. Ir aš taip galvoju: išdrįsčiau pereiti per ledą ar ne. Tik pagalvojau, ir viskas - ta mintis pasidarė tokia įkyri.

„Kvaila būtų eiti per ledą, nes aš galiu įlūžti, - taip kalbuosi su savimi, - Galų gale tarsi jau nebe tas amžius, kad nepatikimais ledais vaikščiočiau. Bet jeigu aš neperei-siu, būsiu bailys ir negerbsiu pats savęs“. Pasiryžau, kad vis dėlto reikia pereiti upę ir atsidūrus pa-čiame upės viduryje tik sudrebėjo ledas aplink mane. Sudrebėjau ir aš pats, bet upę vis dėlto perėjau. Ta-da buvau labai patenkintas savimi. Šią žiemą ir vėl ėjau per užšalusią upę. Bet jeigu žmogus yra drąsus, jam nereikia įrodinėti sau, kad jis yra drąsus. Tai savaime aišku. O čia toks - įrodyti sau, kad tu vis dėlto dar nesi beviltiškas bailys. Toks bandymas save tobulinti.

susiTikimaij/b žmonės

Dingo tylenis Mikalojus Vilutisirmanto Sidarevičiaus nuotr.

n Dailininkas Mikalojus vilutis tapo ne kalbesnis, o girdimesnis

Man truputį juokingas lietuvių bandymas tapti kinais, budistais, dzenbudistais...

cmyk

5

cmyk / 5

Tradicijosj/b Tema

„Jau šiandien mažiau legendų galima užrašyti, nes vis mažiau žmonių jas perduoda vieni kitiems. Mano galva, gražus dalykas susigrąžinti tas legendas, kurios užrašytos ir saugomos archyvuose. Turime vertinti tai, ką turime“, - sako folkloristė dr. Daiva Vaitkevičienė (43 m.), drauge su vyru archeologu Vykintu Vaitkevičiumi išleidusi solidžią knygą „Lietuva. 101 legendinė vieta“.

Deimantė ZaiLSkaitĖ

„Žmonės sklaidosi, daug kas išvažiuoja iš savo gimtųjų vietų ir lieka tik tuščios vietovės be vieti-nių žmonių. Dėl to legendų yra vis mažiau ir mažiau, - atkreipia dėme-sį Lietuvių literatūros ir tautosakos institute dirbanti D.Vaitkevičienė. - Be to, šitas mūsų paveldas iki šiol per mažai vertintas, per mažai suprastas. Kitos tautos labiau tai vertina...“

Galbūt tai buvo viena iš prie-žasčių legendas (beje, šiuo atveju autoriai taip įvardija ir mitus, ir sakmes, ir pasakojimus) sudėti į knygą, gimusią ne per vienus me-tus. „Šita knyga atsirado daugmaž per penkiolika metų, kai lankant įvairias Lietuvos vietas teko iš-

girsti, kas apie jas pasakojama. Bet Vykinto patirtis daug didesnė. Dėl to, kad jis nuo mokyklos laikų yra žygeivis. Nuo penktos klasės jis aktyviai dalyvavo Kauno žygeivių būrelyje „Giliukas“ ir kryptingai lankė įvairias Lietuvos vietas. Ir kai susipažinau su Vykintu, jis tu-rėjo jau didelę patirtį savo kojo-mis nueitų kilometrų ir pamatytų vietų, - pasakoja apie sutuokti-nį V.Vaitkevičių, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatą. - Tada ir aš pradėjau su juo keliauti. Kadangi buvau daugiau filologinio knyginio išsilavinimo žmogus ir mano kelionių patirtis nebuvo di-delė, kai aš pamačiau, kaip galima tuo domėtis, pradėjau pati užraši-nėti tokius pasakojimus“.

Tuo tarpu medžiagą knygai au-toriai ėmė iš įvairių šaltinių, ne tik keliaudami ir iš žmonių užrašydami legendas, bet ir archyvuose prisi-liesdami prie mūsų folkloro aukso klodų. „Apskritai dirbi savo darbą, domiesi ir po truputėlį dedasi pa-matas tokiai knygai. Kad ją para-šytum, reikia labai gerai išmanyti kontekstus. Ir ne tik dabartinę situ-aciją, bet ir tirti kiek galima giliau į praeitį“, - sako D.Vaitkevičienė.

Sėsk, Laimele, į aukštą krėslą

D.Vaitkevičienės įnašas šio-je knygoje yra didžiulis, nes nuo studijų laikų ji atsidėjo mitologijos studijoms. 1992-aisiais universite-te baigusi lietuvių filologiją, įstojo į doktorantūrą ir rašė disertaciją

(vėliau ji išleista kaip knyga) apie ugnies sampratą lietuvių mitologi-joje. Kai kurie dalykai jai pravertė rašant knygą apie Lietuvos legen-dines vietas.

„Tekstai, susiję su Saule, Mė-nuliu, šviesuliais, šviesa, Saulės judėjimu danguje, remiasi mano mitologinių tyrimų patirtimi, - sako mokslininkė. - Pavyzdžiui, yra au-galas, vadinamas Saulės krėsliuku (raktažolė pelenėlė). Be to, krėslu vadinamas ir kitas, gerai visiems žinomas augalas bitkrėslė. Bet Lie-tuvoje turime ir vietų, vadinamų Saulės krėslais. Kyla klausimas: kodėl augalas arba vieta yra va-dinama krėslu. Jeigu yra krėslas, paprastai jis turi tam tikrą paskirtį - ant jo turi kas nors sėdėti. Ir mes imame ieškoti tos būtybės, kuriai skirtas tas krėslas sėdėti. Baltų mitologijoje yra kelios būtybės, kurios sėdi, - Saulė sėdi krėsle, kai ji yra aukštai danguje. Arba sa-koma, kad Saulė sėda į krėslą, kai leidžiasi. Taip pat sakoma, kad ir deivė Laima tam tikrais svarbiais gyvenimo momentais, pavyzdžiui, per vestuves, sėdasi į labai gražų krėslą ir nuo jos lėmimo priklauso jaunamartės likimas. Iš daug mito-loginių siužetų išsaugojusių latvių dainų žinome: sėsk, Laimele, į vieną gražų aukštą aukso krėslą, bet nesėsk į tris vienu metu. Dėl to jeigu sėdėsi viename ir gerame, tai visas gyvenimas bus vienoje šeimoje gražus, pakylėtas. Kuo krėslas aukščiau, tuo gyvenimas geresnis. Beje, iki šių dienų žino-me gražų lietuvišką paprotį kilnoti

į viršų ant kėdės pasodintus jauna-vedžius ar gimtuvininką, taip pat mėtyti į viršų dirigentus ar sporto trenerius po laimėjimų - tai senos apeigos liekanos. Ja siekiame pa-didinti laimę ateityje. Labai dažnai legendas mes galime rasti kalboje, bet nežinoti, kad tai yra legenda. Pasakymas „Saulės krėslas“ aiškiai rodo, kad čia yra kažkokio pasa-kojimo užuomina. Kaip mįslės - yra įminimas ir atminimas. Mes galime vieną dalį žinoti, bet reikia kitos dalies, kad atkurtume bendrą vaizdinį“.

Autoriams sudėtingiausias darbas, žinoma, buvo atrinkti, ką įtraukti į knygą, o ko ne. „Legendų yra tūkstančiai, o čia buvo išrinkta daugmaž šimtas siužetų, - pritaria D.Vaitkevičienė. - Bet svarbiausia buvo parodyti, kad legendos nė-ra kokie atskilę pasakojimai, kad tai yra sisteminio mąstymo dalis. Parodyti, kad tai yra tekstai, liu-dijantys mūsų pasaulėjautą, kaip suprantame mus supantį pasaulį, kaip suprantame ežerus, šaltinius, kalnus, akmenis. Ypač apie vandenį tie tekstai yra labai akivaizdūs, ro-dantys, kad vanduo buvo laikomas sakraliu. Tai rodo, kaip mes mąs-tėme ir kaip iš dalies tebemąsto-me dabar“.

Ypatingoji gyvatė it slibinas

O kuri Lietuvos vieta turtin-giausia legendų, mokslininkė ne-drįso hierarchizuoti. „Turbūt mums buvo sunkiausia surinkti vietas iš Suvalkijos, nors negaliu pasakyti, kad ten mažiau pasakoja“, - sako knygos autorė. Jau rengiant knygą D.Vaitkevičienė važiavo į Suvalkiją -

ten esti labai įdomi vieta - prie Amalvo ežero stūkso tokie nedideli vadinamieji Kaukų kalneliai. Vieni - Akmeniniai kaukai - buvo melio-racijos sunaikinti, kiti - Smėliniai kaukai - išliko ir stūkso apsupti miško. Jų kilmė kelia tyrinėtojams klausimų.

„Paprastai kaukus suprantame kaip žemėje gyvenančias būty-bes, kurios skalsina, - jos neneša žmogui turto, bet padaro taip, kad jam nepritrūktų žemės gėrybių. Šiaip kaukai ir siejami su žemės grumstais, jie tokio dydžio kaip žemės grumstai, todėl neatsitik-tinai turime gerai žinomus žo-džius iš lietuviško žemės vardyno: „kaukaras“, „kauprelė“ - nedideli žemės iškilimai, kauburėliai. Bet Kaukų kalneliai yra gana dideli - kelių dešimčių metrų skersmens. Jie gali būti susiję su kitu kaukų aspektu, nes kaukai taip pat siejasi ir su mirusiųjų vėlėmis bei pomir-tiniu pasauliu. Ir šitie kauburėliai galbūt turi ryšį su laidojimo arba mirusiųjų deginimo vietomis, nes pati šaknis „kauk-“ reprezentuoja sąvokas, kurios turi ryšį su mirti-mi. Suomių kalboje ši šaknis iki šių dienų reiškia žodį „mirtis“. Taigi šie Smėliniai ir Akmeniniai kau-kai taip pat gali rodyti vietos ryšį su laidojimo apeigomis ar vėlių pomirtiniu gyvenimu. Ir legendos pasakoja, kad toje vietoje moterys susirinkę verkdavo, kaukdavo ir raudodavo mūšyje žuvusių vyrų ir dėl to tie kalneliai vadinami Kaukų“.

Rašydami tekstus knygos auto-riai padarė ir daugiau įdomių atra-dimų. Pavyzdžiui, knygos skyrelyje „Gyvačių karalija“ yra straipsnis apie Daubulių slėnį - tai mažai lan-koma labai graži vieta prie Kerna-vės, einant toliau Pajautos slėniu. Ten yra buvęs senas ąžuolas, kur, anot legendų, lietuviai iki krikš-to meldėsi savo seniesiems die-vams.

„Užrašytas gražus pasakojimas, kaip šitoje vietoje žmogus pama-tė Gyvačių karalių - tai yra tokia ypatinga gyvatė, labai didelė, sto-rio kaip rąstas ir atitinkamo ilgio. Peržiūrėjau, kad mūsų archyve yra bene daugiau kaip šimtas tekstų apie Gyvačių karalių. Tada tuos vi-sus tekstus peržiūriu ir suprantu, koks apskritai yra tas mitas, ką mes Lietuvoje mąstome apie tas ypa-tingąsias gyvates, kurios yra labai įdomios: jos su sparnais, skraido, gali eiti kojomis, jų galva su paukš-čio snapu, o ant galvos - karūna. Ir bedėliodama matau, kad tai yra lie-tuviškas slibinas, t.y. drakonas. Kas pasakė, kad lietuviai neturi drako-no? Norėdama pristatyti skaityto-jams tą vieną tekstą apie Gyvačių karalių, pati supratau daug daugiau apie lietuvišką roplių pasaulį, nei tikėjausi pamatyti prieš rašydama knygą“, - sako D.Vaitkevičienė. Ir tai tik maža dalis naujų idėjų, kilu-sių rašant knygą.

Nors knygą apie legendines Lietuvos vietas sutuoktiniai Daiva ir Vykintas Vaitkevičiai jau išleido, nenustojo keliauti po įvairias Lie-tuvos vietoves. „Tie žmonės, kurie sako, kad jiems ankšta Lietuvoje, turėtų pabandyti pervažiuoti Lie-tuvą po kilometrą ir jiems turbūt tam neužtektų gyvenimo. Ką reiš-kia „Lietuva maža“? Lietuva labai didelė, jeigu norime ją pažinti. Ne tik daug neaprašytų, bet ir neat-rastų vietų. Tiesiog reikia keliauti ne tik po miestus, ne tik po vietas, kuriose pažymėta, kad ten yra mu-ziejai, bet ir po kaimelius. Netgi jeigu kas sugalvotų aplankyti vien tiktai knygoje aprašytas vietoves - tam reikėtų nemažai dienų...“

Kas pasakė, kad lietuviai neturi drakono

Sauliaus Venckaus nuotr.

Lietuva labai didelė, jeigu norime ją pažinti. Ne tik daug neaprašytų, bet ir neatrastų vietų. Tiesiog reikia keliauti ne tik po miestus, bet ir po kaimelius

6

cmykcmyk6

verta žinotij/b Įdomybės

Žmonijos protėvis, Nojaus se-nelis Metušaelis gyveno visus 969 metus. Bibliniai patriarchai apskritai pasižymėjo gyvybingu-mu: Adomas gyveno 930 metų, Lamechas - 777, Nojus - 950... Gyvūnų pasaulyje taip pat pasitai-ko ilgaamžių. Pavyzdžiui, eršketas gali gyventi iki 150 metų. O štai dar vienas įdomus faktas: 1230 m., praėjus 40 metų nuo imperatoriaus Frydricho Barbarosos mirties, į ežerą buvo paleista žymėta „rū-mų“ lydeka. 1497 m. ją atsitiktinai sugavo žvejai. Tuo metu lydekai buvo jau per 300 metų, o svėrė ji 140 kg. Kai kurių rūšių vėžliai gyvena 300 metų. Apie 200 metų gyvena varnos. Daugelio rūšių la-puočiai ir spygliuočiai gyvena iki tūkstančio metų, kasmet subran-dindami sėklų. Esama ne mažiau kaip 800 metų derlių duodančių vynuogienojų. Palyginti su šiais skaičiais, vidutinė šiuolaikinio žmogaus gyvenimo trukmė atrodo juokinga. Septyniasdešimt, geriau-siu atveju aštuoniasdešimt metų, o paskutinius metus paprastai tem-do negalios ir ligos. Kyla logiškas klausimas: gal mes mirštame per anksti?

Gyvybingumo rezervas - 200 metų

Garsusis rusų mokslininkas Ilja Mečnikovas manė, kad mirtis anks-čiau 150-ies - prievartinė. Gyvūnai paprastai gyvena 10 kartų ilgiau, negu trunka brandos laikas. Pavyz-džiui, šuo suauga per 2 metus, o gyvena iki 20-ies. Žmogus subręsta per 18-20 metų, vadinasi, jis turi gyventi 180-200 metų. Gerontolo-gai įsitikinę, kad kiekvieno iš mūsų minimali galima gyvenimo trukmė yra du šimtai metų. Ir turima ome-ny ne „griuvenos“ egzistencija, o kuo visavertiškesnis gyvenimas. Šiuo požiūriu net šimtas metų neatrodo toks jau didelis skaičius. „Profesionalūs“ ilgaamžiai tradiciš-kai yra kalnų gyventojai. Apskritai pasaulyje pagal ilgaamžių skaičių pirmauja JAV, Japonija ir Vietnamas. Europos lyderės - Prancūzija, Di-džioji Britanija ir Vokietija.

Ilgaamžiškumo problemos žmo-niją jaudino visais laikais. Alchemikai išrasdavo jaunystės eliksyrus, gydy-tojai vienas per kitą siūlydavo tai vie-ną, tai kitą stebuklingą būdą. Tačiau iki šiol aiškiai neatsakyta į klausimą, kodėl vieni žmonės gyvena ilgai, o kiti - ne. Visiškai akivaizdu, kad čia lemia ne vien sveika arba nesveika aplinka. Genetikai turi savo teoriją, kuriai patvirtinti įrodymų, beje, dar nepakanka. Ir nors jaunatvišką iš-

vaizdą, žinoma, lemia paveldimumas, didžiausios reikšmės turi gyvenimo būdas, įpročiai, seksualinis aktyvu-mas ir net charakteris bei profesija. O tai negali nedžiuginti, nes mums visiškai pagal jėgas savo gyvenimą padaryti sveiką ir džiaugsmingą iki paskutinės dienos.

Nebūkite lepūnai

Racionas. Gerontologai teigia, kad brandaus amžiaus žmogus (40-45 m.) turi peržiūrėti savo mitybos režimą. Labai svarbu atkreipti dė-mesį į šiuos tris aspektus, kurie neigiamai veikia organizmą: vengti persivalgyti, popietės miego ir so-čios vakarienės. Visiškai neabe-jotinai būtina atsisakyti rafinuotų produktų, pirmiausia miltinių ir konditerijos gaminių. Geriausias tortas - indelis kalnų medaus su jame įmaišytais riešutais, džiovinti vaisiai (ypač naudingi abrikosai ir datulės). Būtina vartoti rūgštaus pieno produktų, bet kokybiškų, su natūraliu raugu. Juos reikia gerti prieš miegą - pakaks ir pusės sti-klinės. Druską naudinga pakeisti sojų padažu, mėsą - augaliniais baltymais (pupelės, avinžirniai), gyvulinės kilmės riebalus - auga-liniais. Prieskoninės žolės ir aštrūs

prieskoniai - aitrieji pipirai, česna-kai ir svogūnai, ypač neapdoroti, yra būtina bet kurio ilgaamžiškumą lemiančio raciono dalis. O alko-holį patartina vartoti tik „homeo-patinėmis“ dozėmis. Taurė gero sauso vyno arba viena vienintelė taurelė kokybiško stipraus alko-holinio gėrimo - tai viršutinė riba, kurią sau galima leisti porą kartų per savaitę.

Judėkite. Dėl nejudraus gyve-nimo būdo žmogus regimai „nusi-dėvi“: edemos, dusulys, sąnarių skausmai, nutukimas... Vardyti gali-ma be galo. Kuo daugiau vaikščioki-te pėsti. Netingėkite tvarkytis bute be šepečio ilgu kotu - lenkitės kuo žemiau ir kuo dažniau. Treniruoki-te pilvo raumenis: Rytų medicina

teigia, kad žmogus, kurio pilvas nusilpęs, miršta anksčiau. Kie-kvieną rytą atlikite paprasčiausius tempimo pratimus. Raumenims ir kaulams būtinai reikalingas krūvis, ir kuo jo daugiau, tuo jie stipresni ir tvirtesni. Dirbsite fizinį darbą: mokslo šviesuliai, finansų genijai, meno žmonės - viso labo žmonės iš raumenų, kaulų ir kraujo. O tas kūnas privalo dirbti, jeigu, aišku, netrokšta tapti dusulingu mėsos kalnu su krūva ligų.

Neatsisakykite sekso. Bet seksas, kaip ir mityba, turi būti kokybiškas. Rytiečiai mano, kad seksas naudingas tik tuomet, kai partneriai vienas kitą traukia. To-kiu atveju jis tampa galingu instru-mentu abiejų gyvybinėms jėgoms

papildyti. Bet jeigu bent vienas iš partnerių tik imituoja aistrą, gy-vybinių jėgų negrįžtamai praranda abu. O netekus gyvybinės jėgos, ateina ligos ir senatvė.

Laikykitės miego režimo. Miegokite vidutiniškai 7 valandas per parą, trumpindami šį laiką vasa-rą ir ilgindami žiemą, kad keltumė-te ir gultumėte tegu ir ne kartu su saule, bet bent pagal gamtos ritmą. Be to, manoma, kad persimiegoti, lovoje voliotis 9-10 valandų yra dar blogiau negu miegoti per ma-žai, nes tai kelia depresiją, silpnina bendrą tonusą.

Prisipratinkite prie šalto vandens. Maudynės lediniame vandenyje ir net apsipylimai šaltu vandeniu - puikus būdas neleis-ti nusilpti imunitetui ir jaunys-tei išsaugoti. Šios rūšies stre-sas nepaprastai teigiamai veikia organizmą. Ir apskritai nebūkite mimoza.

Raskite patinkantį užsiėmi-mą. Konfucijus sakė: „Rask širdžiai mielą užsiėmimą, ir tau neteks dirbti nė vienos dienos“. Jeigu jūs nesate vienas iš laimingųjų, kurie duoną užsidirba mėgstamu darbu, būtinai raskite sau hobį. Įkvėpimas, kurį patiria kuriantis žmogus, ne šiaip suteikia laimės - jis apsaugo psichinę sveikatą.

Treniruokite smegenis. Sens-tant galima tapti bobele, kurią domi-na tik kiemo paskalos ir savo poda-gra. O galima likti aktyviu ir sveiku žmogumi, svarbiausia - jaunu dvasia. Naujų žinių troškimas - štai vienas iš skiriamųjų jaunystės požymių. Pasaulis didžiulis, ir norint suži-noti jo paslaptis, reikia nugyventi ne vieną ir net ne šimtą gyvenimų. Būkite smalsūs gerąja šio žodžio prasme ir išlaikykite optimizmą ir tikėjimą ateitimi.

Norint gyventi ilgą ir visavertį gyvenimą, pakanka jo netrumpinti, gyventi sąmoningai ir suprasti, kad susimąstyti apie senatvę niekada nėra per anksti. O kokia ji bus, priklauso tik nuo jūsų.

Parengė Milda kunSkaitĖ

Ilgaamžių paslaptysIlgas gyvenimas gali būti visoks. O jeigu jau norime siekti ilgaamžiškumo, tai tik aktyvaus ir sveiko. Yra dalykų, apie kuriuos niekada nėra per anksti susimąstyti ir žinoti, kad ir kokie jauni būtume.

neįtikėtina istorija

seniausi pasaulio broliai ir seserys gyvena sardinijos saloje

n ilgaamžių pasitaiko ir gyvūnų pasaulyje. kai kurių rūšių vėžliai gyvena 300 metų

Devyni broliai ir seserys, kurių visų amžiaus suma sudaro 818 metų, yra paskelbti seniausiais pa-saulio giminaičiais. Jie visi gyvena Sardinijos saloje.

Vyriausia šeimos narė yra Kon-solata (Consolata) - ji trečiadienį švęs 105-ąjį savo gimtadienį. Se-nolė turi 9 vaikus, 24 vaikaičius ir 25 provaikaičius. Moters ilga-amžiškumą registruoja ir Gineso rekordų knyga.

Kiek jaunesnė yra Konsolatos 99-erių sesuo Klaudija (Claudia), 97-erių Marija (Maria), 93-ejų An-tonijus (Antonio), 91-erių Kon-ceta (Concetta), 89-erių Adolfas (Adolfo), 86-erių Vitalijas (Vitalio), 81-erių Vitalija (Vitalia) ir 78-erių Mafada.

Net ir būdama tokio amžiaus, Klaudija vis dar kiekvieną savaitę lankosi bažnyčioje, o Adolfas kar-tais užsuka į vietinį barą.

Klinikinės biochemijos profe-sorius Luka Dejana (Luca Deiana) teigia, kad ilgaamžiškumą lemia daugelis veiksnių.

„Viena vertus, tai susiję su žmo-gaus genais, nes ilgaamžiškumas gali būti paveldimas. Tačiau ilgą gy-venimą gali lemti ir saloje augantys vietiniai vaisiai, pavyzdžiui, kriaušės ir slyvos“, - teigia mokslininkas.

„Respublikos“, Lrt inf.

Epa-Eltos nuotr.

cmyk

7

cmyk

7

k

INTERNETE - WWW.RESPUBLIKA.LT 2012 m. rugsėjo 1 d., šeštadienis RAŠYKITE MUMS: sportas@respublika.netLeidinys Nr. 69 (247)

DIENRAŠČIO „RESPUBLIKA“ PRIEDAS

GALIŪNAI �

Šiemet Lietuvos galiūnų čempionate marijampolietis Saulius Brusokas laimėjo trečią vietą ir įrodė tebesąs vienas stipriausių vyrų ne tik gimtojoje Marijampolėje, bet ir visoje šalyje.

Dalia BYČIENĖ„Respublikos“ žurnalistė

Daugelį stebina, iš kur 43 me-tų sportininkas turi tiek jaunat-viškos jėgos. Saulius juokiasi ir sako, kad sėkmės paslaptis yra sportininko užsispyrimas, o kar-telę, kada sustoti, kiekvienas iš-sikelia pats.

- 43 metai galiūnų sporte daug ar mažai? Kas lemia spor-tininko karjerą? - „Sporto žmo-nės“ paklausė S.BRUSOKO.

- Iš mano galiūnų sporto kartos gal aš tik vienas ir esu likęs. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvos čempio-nate pelniau bronzą, o tai vis ke-tvirtas ir ketvirtas (Juokiasi). No-rint laimėti daugiau, reikėtų visą save atiduoti. Vien tik sportu gy-venti ir, žinoma, iš sporto pragy-venti. Aš iš sporto negaliu pragy-venti, todėl negaliu jam viso savęs ir atiduoti. Turiu savo firmą, užsi-imu automobilių dažų prekyba. Vi-są dieną ant kojų darbe tenka pra-stovėti, kartais net pavalgyti laiko nelieka. Sportininkui tai nekaip at-siliepia. Galiūnų sportas man dau-giau hobis, iš sporto aš niekada ne-pragyvenčiau. Kita vertus, jeigu pradėsi galvoti apie pinigus, gali net nepradėti sportuoti, o aš be sporto jau nebegaliu. Esu baigęs kūno kultūros akademiją, bet ne-dirbau pagal specialybę nė vienos dienos. Taip susiklostė, kad pabai-gęs mokslus Marijampolėje nega-vau darbo, man pasiūlė šitą darbą. Ir likau.

- Ar yra galiūnų sporte am-žiaus cenzas? Ar nerimaujate, kad laikas eina ir galimybės mažėja?

- Taip, jaučiu. Tarp Žydrūno Sa-vicko ir manęs yra penkerių metų skirtumas ir kaip sportininką aš jį vertinu: „Jaunutis dar visai“. Me-tams bėgant fizinė jėga gal ir didė-ja, bet mažėja greitis, bėgimo tem-pas. Neslėpsiu, labai išgyvenu dėl to, kad senstu ir mano laikas pra-eina. Neretai save pagaunu svars-tant, kad gimiau per anksti. Dabar galiūnams galimybės didesnės. Bet ir mano sportininkų karta turėjo didelių pranašumą. Manyčiau, mes buvome nuoširdesni. Susitinki bu-vusį seną varžovą iš kitos šalies, pasisveikini, apsikabiname, mūsų žmonos pažįstamos. Šita sportinin-kų karta yra pavydesnė. Man aps-kritai gaila visko, kas praeina. Ruo-šiesi ruošiesi varžyboms, o jos ima ir praeina. Jautiesi tarsi kažko brangaus netekęs.

- Kiek ilgai ruošėtės Lietu-vos čempionatui?

- Ne viskas priklauso nuo pasi-ruošimo. Prielaida laimėti yra pa-tirtis ir nusiteikimas. Pažįstu vieną jauną vaikinuką. Per treniruotes jis daro stebuklus, o per varžybas - dega ir daro nesąmones. Per var-žybas turi būti ramus ir žiauriai susitelkęs. Pirmaisiais metais var-žybose dar girdėdavau žiūrovų pa-laikymą, o dabar - nieko aplink ne-matau ir negirdžiu. Pas mus atva-žiuoja užsieniečiai, stebisi, kaip čia tokie būriai žiūrovų ateina. Juos tai trikdo, o aš - nepastebiu. Smagu, kai ateina žmonės palaikyti, bet, kita vertus, jauti nerimą: „O jeigu nepasiseks?“ Laimėjimas ne visa-da tik nuo tavęs priklauso. Vienais metais Marijampolėje dvejetų var-žybose mano draugas per apšilimą patyrė traumą ir visas metų pra-kaitas man nuėjo perniek. Buvau geros sportinės formos, gerai nu-siteikęs, ir štai. Skaudu, bet ne vi-si tai supranta. Užimi trečią vietą, o tau jau prikiša: „Sensti jau“.

- Ar pakankamas dėmesys Lietuvoje skiriamas stiprių vy-rų sportui? Teko girdėti, ruošia-te sau pamainą - sūnų.

- Lietuvoje galiūnų sportui be-veik nėra jokio dėmesio. Turbūt dėl to ir jaučiuosi gimęs ne tuo lai-ku. Gal ateis laikas, gal mano še-šiolikametis sūnus Martynas pak-lius ant aukštesnės bangos. Šiemet Martynas pirmą kartą dalyvavo Lietuvos moksleivių varžybose ir užėmė trečią vietą, į priekį 2-3 taš-kais praleisdamas keleriais metais vyresnius vaikinus. Neleidžiu dar sūnui dirbti tiek, kiek jis norėtų.

Kol kas jam padedu tik aš, lanko treniruoklių klubą. Savaitgaliais jis su manim vaikšto į treniruotes. Sū-nus sako, kad esu labai griežtas. Dar nesupranta, kad aš jam noriu tik gero. Martynui sakau: „Jeigu turėsi ugnies tiek kiek aš, daug pa-sieksi, turi visą laiką lyg per sieną lipti“. Sūnus turi daug ambicijų, sportininko sudėjimą, ūgį. Jeigu tik klausytų manęs ir dirbtų taip, kaip aš jį mokau, daug pasiektų galiūnų sporte. Nors nežinau, ar aš jam to linkėčiau.

- Kodėl?- Todėl, kad galiūnų sportas yra

sunkus. Kiek mano kartos sporti-ninkų likę? Nemato motyvų steng-tis, ir meta. Dabar ateina jaunimas ir klausia: „Kiek aš uždirbsiu? Ką aš laimėsiu?“ Galiu aš jiems pasa-kyti, kad uždirbs nedaug. Labai pa-vydžiu krepšininkams, kurie sun-kiai treniruojasi, bet už tai gauna normalų atlyginimą. Mūsų Savic-kas, palyginti su krepšininkais, se-niai būtų milijonierius. 2005 m. mūsų ketvertas (Žydrūnas Savic-kas, Saulius Brusokas, Vidas Ble-kaitis, Vilius Petrauskas - red. past.) Ukrainoje laimėjome Pasau-lio čempionų titulą ir šviesios at-minties Algirdas Brazauskas mums

kiekvienam skyrė po 15 tūkst. litų. O, kaip jautėmės pagerbti! Kuo da-raisi žinomesnis, tuo tave daugiau kviečia į varžybas, iš to gali uždirb-ti. Nors kita vertus, stiprių varžo-vų iš svetur nelabai kas nori. Per-nai Estijoje vyko labai stiprus tur-nyras. Savickas pasiūlė pakviesti ir mane, bet organizatoriai atsakė, esą per stiprus. Kam tave kviesti, jeigu aišku, kad laimėsi. Daugelyje šalių taip yra.

- Kas atvedė į galiūnų spor-tą? Ar visada buvote stiprus? Kas palaiko per varžybas?

- Galiūnu tapau todėl, kad norė-jau būti stiprus, o stiprus tikrai ne visada buvau. Kai buvau mažas, bu-vau toks burundukas, nuo vyresnių gaudavau lupti (Juokiasi). Na, gal-voju, ne visada jūs iš manęs juoksi-tės. Kaip tik tada į mūsų Sasnavos vidurinę mokyklą, kurioje mokiausi, dirbti atėjo Jonas Janulevičius, pa-kvietė treniruotis. Mokyklos direk-torius atidavė dvi apgriuvusias kla-ses ir ten nuo 14 metų prasidėjo mano sportinė karjera. Kol aš lai-mėjau medalį ir diplomą, gal pusan-trų metų liejau sūrų prakaitą. Buvau toks sunkesnis, apvalesnis, tad pra-simušti man reikėjo laiko.

Gal mane tai ir užgrūdino, iš-mokė, kad reikia siekti po truputį, kitaip neįmanoma. Ir dabar jauni-mas domisi galiūnų sportu, bet jau ne tas. Nenoriu įžeisti jaunimo, bet man taip atrodo. Kai mes pradėjo-me, tokios net minties nebuvo, kad iš sporto galėtume pinigų uždirbti. Svarbiausias tikslas buvo kažką ap-lenkti, parodyti savo jėgą. Mano karjeros pradžioje Marijampolėje buvo šeši stiprūs varžovai. Buvo

ko vien tarp savų kovoti. Iš tų mū-sų šešeto sportuoja tik Audrius Vo-sylius. Jis vyresnis už mane, bet labai daug sportuoja ir man nema-žai padeda. Per ilgą laiką iš tiesų prapuola interesas, nesistebiu, kad kiti vyrai metė sportą. Aš ir savo žmonai Rasai pažadėjau, pajutęs, kad nebenoriu stengtis, palikti ak-tyvų sportą. Bet tikiuosi, kad tai dar taip greitai neįvyks. Dar kokius trejus ketverius metus norėčiau pakovoti. Oi, kaip gerai būtų! Bet žmogui niekada negana, ką gali ži-noti... Žmona kartu su manim va-žiuoja į varžybas, kaip padėjėja, ži-no, kada ir kaip prie manęs prieiti, kaip paskatinti, kai nesiseka, kaip paguosti. Juk ne visada būnu geros nuotaikos. Palaiko mane žmona, vaikai, mama.

- Ar prisimenate varžybas, kuriose pavyko pasiekti tiek, kiek nebuvo planuota? Ar turi-te kokių nors tabu?

- Būna tokių stebuklų. Šių me-tų Lietuvos čempionato finale iškė-liau 105 kilogramų svarmenį. Per treniruotes niekada nebuvau iškė-lęs, o pavyko per paskutines 10 se-kundžių. Reikia tik užsispirti, ir ta-da gali save įveikti. Tabu? Kiekvie-nas mes susikuriame savo tabu, ir aš taip pat. Jeigu jau ką nors pamir-šau namuose, niekada negrįžtu, nes žinau, kad man tada nesiseks. Šie-met prieš Marijampolės turnyrą tėvuką sapnavau, netekau jo prieš pusę metų. Jis mane labai palaiky-davo ir man jo palaikymas buvo la-bai svarbus. Papasakojau žmonai sapną, ji sako: „Sapnas reiškia, kad tau pasiseks, tėtis tave palaiko“. Ir išsipildė. Neslėpsiu, labai norėjau laimėti Marijampolės turnyrą. Svarsčiau, kad būtų gerai patekti į trejetuką. Pasirodo, dar viršijau sa-vo galimybes. Per 19 turnyrų Ma-rijampolėje, kuriose teko dalyvauti, pagrindinę taurę iškovojau keturis kartus. Varžybose ir pusė taško daug ką lemia. Prisimenu, aš pusę taško pralošiau Viliui Petrauskui, tai ta pusė taško man kainavo ke-lialapį į varžybas Brazilijoje.

- Ką patartumėte jaunuo-liams, kurie puoselėja viltį pui-kuotis ant turnyrų pjedestalų?

- Stipruolio sėkmės komplek-tas yra valia, fiziniai duomenys, di-delis noras. Duomenys labai daug ką lemia. Pagal savo ūgį ir svorį aš esu toks virš vidutinio galiūno. Eli-tinių galiūnų ūgis turi būti per 190 centimetrų, svoris - per 150-160 kilogramų. Žinoma, ne pilvo svoris, o raumenų. Pagal savo ūgį aš gal net per lengvas. Valgau viską, įskaitant ir cepelinus. Kaip čia ce-pelinų nevalgysi. Varžybų dieną ge-riu kavą, suvalgau porą pakelių ry-žių, ir man to visai pakanka. Var-žybose daug lemia ir apranga. Kiek-vienoms varžyboms aš turiu trejas poras batų.

S.Brusokui laurai iš dangaus nebyra

PAVYZDYS. Net ir įkopęs į penktą dešimtį Saulius Brusokas išlieka vienas stipriausių Lietuvos vyrų�

Galiūnu tapau todėl, kad norėjau būti stiprus, o stiprus tikrai ne visada buvau

�

Kazimiero Linkevičiaus nuotr.

8

cmykcmyk8

cmyk

9

cmyk / 9

10

cmykcmyk

cmyk

11

cmyk / 11

maisTas ir papildaij/b medicina

Kaip rodo įvairių tyrimų duomenys, sveikatos būklė ir senėjimo pradžia 55-70 procentų priklauso nuo to, ką valgome. Vadinasi, jokia medicina nesenti nepadės daugiau už mūsų maistą!

Daržovės, uogos, vaisiai, riešu-tai - būtent tokia seka šie maisto produktai padeda išlaikyti jaunystę. Kasdien valgykite visų vaivorykštės spalvų daržovių ir vaisių (žalių, rau-donų, oranžinių, violetinių). Įvairios spalvos - įvairūs augaliniai fermen-tai. Kasdienė privaloma daržovių porcija - 500-800 g, dar 200-300 g - vaisiai ir uogos. Riešutai yra kalorin-gi, taigi geriau jų valgyti ne daugiau kaip 20-50 g per dieną, ir ne sūdytų! Daržovės, uogos ir tamsūs vaisiai gerina virškinimą ir žarnyno darbą, padeda atsikratyti pabrinkimų ir nu-mesti nereikalingų riebalų. Riešu-tuose gausu antioksidantų, baltymų ir naudingų riebalų, todėl jie taip pat saugo širdį ir kraujagysles, taip pat smegenų ląsteles. Naudinga jais iš dalies pakeisti mėsą.

Jėgų šaltinis

Gyvulinių riebalų perteklius maiste „užkemša“ kraujagysles, valgant per daug saldumynų anksti atsiranda raukšlių, abu šie veiks-niai didina nutukimo, diabeto ir ki-tų chroniškų ligų, laikomų senatvės požymiais, riziką. Angliavandeniai - pagrindinis mūsų organizmo ener-gijos šaltinis, jie turi sudaryti 50-60 proc. viso maisto. Tačiau organizmas gali adekvačiai panaudoti tik vadina-muosius „lėtus“ arba „sudėtingus“ angliavandenius, t.y. tuos, kurie pa-lyginti ilgai virškinami. Pagrindinis jų šaltinis - kruopos, grūdai, bulvės, bananai, ankštiniai. O štai „greitie-

ji“ (arba „paprasti“) angliavandeniai pavojingi: jų perteklius kelia pavojų susirgti diabetu ir nutukti. Kuo dau-giau perdirbti arba apdoroti javai, tuo mažiau juose „sudėtingų“ anglia-vandenių ir daugiau kenksmingų, „paprastų“. Miltiniai patiekalai ne-nutolins senatvės taip, kaip košė iš grūdų; šlifuoti ryžiai arba garais ap-dorotos soros yra mažiau naudingos už paprastas kietas, o javainiai - už avižų košę. Iš saldumynų rinkitės tuos, kuriuose mažiau cukraus. Nau-dingiausi iš saldumynų yra džiovinti abrikosai, slyvos, razinos ir medus. Juose esantis cukrus bent jau ne-perdirbtas, natūralus. Kartusis šo-koladas labai kaloringas, užtat jame yra daug naudingų medžiagų, apsau-gančių nuo vėžio, diabeto, ateroskle-rozės... 20-30 g per dieną visiškai pakanka. Dar galima išgerti puodelį kakavos (tik ne tirpios!), svarbiau-sia - nepersistengti saldinant. Nors marmeladiniuose saldainiuose ir zefyruose labai daug cukraus, užtat juose išvis nėra riebalų. 1-2 gabalė-liai per dieną nepakenks ir paguos saldumynų mėgėją.

Organizmo karkasas

Baltymai - sudėtingiausios struktūros mūsų organizmo me-džiaga. Būtent iš jų sudarytos visos konstrukcijos: kaulai, oda, širdis, kepenys, vidaus sekrecijos liaukos, ląstelių receptoriai, raumenys, akys, plaukai... Baltymai kažkuo pana-šūs į žaidimą „Lego“ - juos sudaro 22 „matricos“ (aminorūgštys). Kai konstrukcija - oda arba kraujagyslių, kepenų ir t. t. ląstelės - nusidėvi, or-ganizmas po truputį surenka naujų baltymų ir jais pakeičia panaudo-tus. Tačiau anksčiau arba vėliau atsinaujinimas sulėtėja ir sustoja - tai ir yra senatvė. Be visa kita, bū-tina visada turėti reikiamą kiekį „matricų“ - aminorūgščių. Dalį jų

organizmas sugeba pats surinkti iš kitų aminorūgščių, bet kai kurias - jos vadinamos nepakeičiamomis - galima gauti tik su maistu. Nepa-keičiamos aminorūgštys gaunamos tik iš gyvulinės kilmės baltyminių produktų! Geriausia tam tinka kiau-šiniai, išrūgos ir pieno produktai, po to - mėsa ir žuvis, paskui paukštiena. Būtent todėl gydytojai pasisako prieš griežtą vegetarizmą. Be to, organiz-mas gali gana ilgai aminorūgštis imti iš santykinai „nereikalingų“ audinių, pavyzdžiui, odos. Taigi širdis ir kiti organai atsinaujins, bet raukšlių at-siras labai anksti.

Gyvenant normaliai, po 35-40 metų žmogus turi per dieną gauti apie 0,8-1,2 g baltymų vienam kilo-gramui kūno svorio. Kitaip tariant, 65-117 g per parą vyrai ir 58-87 g per parą moterys. Be to, 50 proc. turi būti iš gyvulinės kilmės produktų, 50 proc. - augalinės. Per dieną rei-kia suvalgyti 200-400 g produktų, kuriuose yra baltymų. Galima vieną dieną valgyti mėsą arba žuvį, o kitą - ankštinius. Augalinių baltymų gausu ne tik pupelėse, žirniuose ir kituose ankštiniuose, bet ir grūduose. Juk ne veltui mūsų protėviai sugalvojo pyragus su mėsa - juose kaip tik iš-laikomi anksčiau minėti procentai! Pieno produktuose yra subalansuotų pagal aminorūgštis baltymų ir paly-ginti nedaug riebalų. Rauginto pieno produktuose esama bifidobakterijų, kurios palaiko žarnyno jaunystę, taip pat didele dalimi užtikrina normalų imuninės sistemos darbą.

Per dieną riebalų reikia suvartoti 40-80 g. Organizmui riebalų reikia visokių - ir gyvulinės, ir augalinės kilmės. Naudingiausi iš gyvulinių - pieno produktuose ir žuvyje. Auga-linius aliejus geriau vartoti įvairius - tai kukurūzų, tai rapsų, tai alyvuo-gių, o ne tik pigiausią saulėgrąžų. Jų sudėtis anaiptol nevienoda, ir visa, ko juose yra, organizmui naudinga.

Kaip sustabdyti laiką?

Kodėl tablečių nuo nutukimo istorija primena nesėkmių grandinę? Pirmojoje instrukcijoje, kaip kovoti su nutukimu, išleistoje 1760 m., dr. Flemingas rekomendavo mažinti svorį laisvinamaisiais ir šlapimą varančiaisiais. Kas gi abejotų: po jų svoris sumažėja lygiai tiek, kiek jie veikė. Bet riebalų atsargoms jie visiškai jokios įtakos nedaro.

Keista, bet pagal šiuos absur-diškus ir pavojingus receptus gami-nama daugybė šiuolaikinių papildų, kurių pagrindą sudaro vaistažolės. Juos dažnai naudojant, su skysčiais iš organizmo pašalinami elektroli-tai, o to pasekmė gali būti sunkūs ir net lemtingi širdies ritmo sutri-kimai. Tokių mirčių pasitaiko.

Pirmasis realus vaistas svoriui mažinti pasirodė 1892 m. Iš pradžių jis atrodė tikras mokslo laimėjimas, o paskui - tipiškas tamsuoliškumo pasireiškimas. Ar tai įmanoma? Vaisto kūrimo idėją pasufleravo sergantieji Bazedovo liga, arba, liaudiškai tariant, gūžiu - jie nebū-na stori. Mokslininkai logiškai nu-sprendė, kad gūžys išskiria kažką, kas neleidžia tukti, ir pradėjo jo ištrauką naudoti kaip vaistą. Gele-žinė logika pasitvirtino jau XX a., kai paaiškėjo, kad tokia padidėjusi skydliaukė gamina hormonų perte-klių ir sukelia tireotoksikozę - tais hormonais nuodija organizmą. Maž-daug tokią pačią būseną dirbtinai sukeldavo gydytojai, turintiems antsvorio ligoniams skirdavę pre-paratus su skydliaukės ekstraktu. Ligoniams ne tik dingdavo riebalai, bet ir lipo akys ant kaktos (išvers-takumas - tipiškas Bazedovo ligos požymis), nuotaika be pabaigos kaitaliodavosi nuo depresijos iki euforijos, kūnas drebėdavo tarsi

nuo karštinės, širdis plakdavo kaip pašėlusi. Ir dažnai viskas vėl baig-davosi rimta aritmija. Visa tai yra klasikiniai tireotoksikozės simp-tomai. Keista, bet, nepaisant šio pavojaus, skydliaukės preparatai JAV buvo uždrausti tik XX a. 7-ąjį dešimtmetį, kai jie jau buvo aiškus anachronizmas.

Euforija medikus ir sergančiuo-sius nutukimu apėmė 1934 m., kai buvo pradėti gaminti preparatai su dinitrofenoliu. Farmakologai cheminius vaistus „nusižiūrėjo“ anilininių dažų gamybos įmonėse, kurių darbuotojai pasižymėjo lie-knumu. Registruoti vaistus tuomet nebūdavo sunku, ir jie buvo greitai pradėti gaminti. Bet greitai ir baig-ti: ketverių metų pakako suprasti, kad tai tikras nuodas, žalojantis odą, nervus ir sukeliantis katarak-tą. 1947 m. svoriui mažinti buvo pritaikytas senasis amfetaminas, kuriuo būdavo gydama sloga. Tai ne pokštas: preparatas mažindavo nosies gleivinės paburkimą, o dar

keldavo euforiją ir slopino apetitą. Per Antrąjį pasaulinį karą jis kaip dopingas net buvo naudojamas JAV armijoje. 1959 m. amerikie-čiai įregistravo dar du panašaus poveikio vaistus - fenterminą ir dietilpropioną. Pasirodė dar vienas vaistas nuo slogos, kuriuo taip pat pradėta gydyti nutukimą - FPA. Visi šie preparatai priklauso vienai cheminei grupei, veikia panašiai, ir visi sukelia priklausomybę - kaip narkotikai. Iki mūsų dienų iš šių vaistų JAV ir kai kuriose kitose šalyse išsilaikė tik fenterminas ir dietilpropionas, kuriuos leidžiama vartoti tik trumpą laiką. Visi kiti buvo su skandalais uždrausti.

8-ajame dešimtmetyje popu-liariausiu preparatu pasaulyje ta-po prancūziškas fenfluraminas. Preparatą į savo rinką įsileido net amerikiečiai. Bet jie sukryžmino jį su fenterminu ir išleido prepa-ratą fenfeną. O 1997 m. jo karjera baigėsi: vaistas negrįžtamai pa-žeisdavo širdies vožtuvus, kai ku-

riuos ligonius tekdavo operuoti, ir prancūzų projektas žlugo visame pasaulyje. Jį iškart pakeitė ameri-kiečių „Meridia“. Bet prieš dvejus metus gamintojas savo noru jos at-sisakė dėl nesibaigiančių skandalų: preparatas didino insultų ir infarktų riziką. Įdomu, kad šio vaisto kopijos gaminamos iki šiol. 1999 m. gar-siausiu vaistu nuo nutukimo tapo šveicarų ksenikalis. Jis ilgai buvo laikomas nepavojingu, bet labai „įnoringu“, mat sukeldavo kažką panašaus į viduriavimą riebalais. Vaistas blokuodavo riebalų pasisa-vinimą žarnyne ir jie iš organizmo visiškai pasišalindavo. Bet paskui netikėtai išaiškėjo, kas preparatas gali kenkti kepenims.

Ar reikia laukti siurprizų iš visiškai naujo lorkaserino? Kas jį žino... Bet pagal poveikį jis arti-miausias „Meridia“ ir prancūziš-kiems vaistams, kurie jau seniai dingo iš rinkos.

Parengė Milda kunSkaitĖ

Epa-Eltos nuotr.

Žmogaus kova su savo kilogramais - nesėkmių virtinė

12

cmykcmyk12

gynėjaij/b fauna

Triušiai - tai ne tik vertingas kailiukas...

... bet ir bejėgės bežadės bū-tybės, nuolankiai kenčiančios neį-sivaizduojamas kančias dėl grožio - suprantama, ne savo. Šiandien kosmetikos pramonėje vis dar po-puliariausias yra bandymas, kai gy-vūnėliai įkišami į specialias stakles, stipriai fiksuojant kaklą, o į akis jiems lašinamos dirginančios arba toksinės medžiagos. Triušis negali iš akių išsivalyti tiriamosios medžia-gos. Tokioje padėtyje jis būna nuo 7 iki 18 dienų. Dažnai kančios būna tiesiog nepakeliamos ir, bandydamas išsilaisvinti, gyvūnas susilaužo ka-klą. Keista, kad iki šiol žmonija taip ir nesugalvojo skausmo matavimo vieneto. O dar yra žvėrių fermų, kurias gyvūnų gynėjai vadina „mir-ties fabrikais“. Pavyzdžiui, viena žinoma firma, garsėjanti kultiniais aksesuarais, valdo krokodilų fermas Australijoje. Iš reptilijų odos gami-namos rankinės. Norint pagaminti vieną tokią rankinę, kuri parduoda-ma už dešimtis tūkstančių dolerių, reikia nulupti odą trims ar keturiems krokodilams.

Žmogus - tai skamba keistai

1980 m. Jungtinėse Valstijose atsirado labdaros organizacija PETA, kuri nusprendė imtis neįmanomos misijos - pažadinti „vartojančio žmo-gaus“ sąžinės likučius ir pareikšti: jeigu žmonės save vadina žmonė-mis, jie turi suprasti vieną paprastą dalyką - su toje pačioje planetoje gyvenančiais kaimynais dera elgtis humaniškai ir etiškai. PETA pagar-sėjo daugybe įvairių akcijų. 1993 m. pergale baigėsi jos karas su mons-tru - bendrove „General Motors“, kuri naudodavo gyvūnus, atlikdama automobilių susidūrimų bandymus.

Visame pasaulyje žinomos kosmeti-kos firmos „Revlon“, „Mary Kay“, „Avon“, „Estee Lauder“ atsisakė bandyti savo produkciją su gyvūnais. PETA aktyvistams užkliuvo ir mė-sainiai - jiems spaudžiant, „McDo-nalds“ pagerino karvių laikymo sąly-gas savo fermose. Semiuelis Vudrou (Samuel Woodrow), vienas iš PETA aktyvistų, sako: „Gyvename varto-tojų visuomenėje. O tai - bilietas į pragarą, ir dar tik į vieną pusę. Tai, kas dabar vyksta žmonių galvose ir sąmonėje, pranašauja katastrofą. Aš nuoširdžiai nesuprantu, kodėl gyvybė žmogaus, norinčio praturtėti šiuolai-kinėje visuomenėje vyraujančios is-terijos dėl jaunystės ir grožio sąskai-

ta, yra brangesnė už gyvybę triušio, kuris bus kankinamas, kuriant eilinį „stebuklingą kremą“? Po pusmečio apie tą gaminį niekas ir neprisimins, nes 90 proc. kosmetikos naujovių - tai pilstymas iš tuščio į kiaurą. Štai su tais žmonėmis tegu ir daro ban-dymus. Žinoma, esame realistai ir suprantame, kad tokie bandymai, laikantis visų etikos ir humanišku-mo normų, yra būtini - pavyzdžiui, farmacijoje ir medicinoje. Bet dabar kalbame apie ką kita - žmonėms rei-kia išmokti gyventi laikantis principo „būtina ir pakankama“, jei jie, aišku, nori išlikti žmonėmis, o ne marione-tėmis mados ar grožio industrijos vertelgų rankose“. Su šia nuomone sutinka daugelis mados ir pramogų verslo žvaigždžių, kurios yra akty-vios PETA narės.

Brižita Bardo

Viena iš ryškiausių pasaulio kino žvaigždžių ir viena iš gražiausių mo-terų Brižita Bardo (Brigitte Bardot) - prisiekusi gyvūnų gynėja. Kovą už gyvūnų teises laikydama pagrindiniu

gyvenimo tikslu, ji jai negaili nei laiko, nei pinigų. 1986 m. ji įsteigė specialų fondą, kuris daugybę metų kovojo už tai, kad kailių pramonėje būtų nus-tota naudoti kačių ir šunų kailiukus. Galop 2006 m. Prancūzijos Vyriau-sybė uždraudė naudoti šunų ir kačių kailius, o 2009 m. prie jos prisidėjo dar 27 Europos Sąjungos valstybės. Naujas kampanijos „prieš kailius“ etapas prasidėjo 2008 m. Tinklalapyje „Jaunime, atsisakyk kailių!“ (www.jeuneportepasdefourrure. com), kurį globoja fondas, aiškinama, kaip gyvū-nai žūsta vien todėl, kad jiems teko nelaimė turėti gražų kailį, kaip jie veisiami ir laikomi. Pasaulinio garso dizainerės Vivjena Vestvud (Vivienne Westwood) ir Stela Makartni (Stella McCartney) jau seniai atsisakė natū-ralių kailių savo kolekcijose.

Polas ir Stela Makartniai

Seras Polas Makartnis (Paul McCartney) - dar vienas visame pasaulyje garsus kovotojas už gyvū-nų teises. Jis yra prisiekęs vegetaras. „Vienas iš lemiamų momentų buvo

tas, kai stebėjau avis pievoje ir su-pratau, kad negalėsiu valgyti mėsos. Kitas įvyko žvejojant, kai sugavau žuvį. Supratau, kad atimu jai gyvy-bę, o žudyti nenoriu. Mes paleidome žuvį atgal. Aš nustojau valgyti žuvį“. Prieš kelerius metus legendinis „bi-tlas“ viešai pavadino Kiniją barbarų šalimi ir pareiškė, kad ten niekada nekoncertuos. Tokio pareiškimo priežastimi tapo BBC kanalui PE-TA sukurtas dokumentinis filmas: ekrane besišypsantys žmonės dyrė kailius gyviems katėms ir šunims. PETA duomenimis, vien Kinijoje kasmet sunaudojama daugiau kaip 2 mln. kačių ir šunų kailių. Jo dukra dizainerė Stela Makartni pasisako prieš gyvulinės kilmės medžiagų naudojimą. Savo kolekcijose ji naudo-ja tik dirbtinius kailius ir odą ir ragina kolegas pasekti jos pavyzdžiu.

Žvaigždės vegetarės ir juodasis sąrašas

Alisija Silverstoun (Alicia Sil-verstone) įsitikinusi, kad žmogaus sveikatai nėra nieko geriau kaip vegetariškas maistas. „Kai tapau vegetare, mano kūnas dar niekada nesijautė taip gerai, mano skoniui atsivėrė visai naujas pasaulis. Tai vienas iš įspūdingiausių mano pa-sirinkimo rezultatų, ir visus kvie-čiu prisijungti prie manęs žengiant į sveiką gyvenimą, kuriame nėra žiaurumo“, - sako ji. Su jos požiū-riu į vegetarizmą sutinka Natali Portman (Natalie Portman), Alisa Milano (Alyssa Milano), Kristen Bel (Kristen Bell), Keisis Aflekas (Casey Affleck), jaunesnysis Beno Afleko brolis, ir daugelis kitų.

Eva Mendes (Eva Mendes) pasi-bjaurėdama prisimena savo pirmąją premjerą Niujorke. „Mano stilistas man padavė kailinius, o aš buvau tokia neišmanėlė, kad juos apsiren-giau. Paskui gavau laišką iš PETA, ir jis visam likusiam gyvenimui atmušė man norą dėvėti kailinius drabužius“, - pareiškė ji. Kristina Agilera (Chris-tina Aguilera), Pamela Anderson (Pamela Anderson), Natalja Imbrul-ja (Natalie Imbruglia), Pink, Šarlizė Teron (Charlise Theron), Kristina Riči (Christina Ricci) - tai anaiptol ne visas sąrašas žvaigždžių, kurios at-sisakė „žudymo dėl tuščios garbės“. Pavydėtinai pastoviai į neskonin-giausiai besirengiančių garsenybių reitingą patenka Eva Longorija (Eva Longoria), Areta Franklin (Aretha Franklin), Lindsi Lohan (Lindsey Lohan), Keit Mos (Kate Moss) - už „vulgarų skonį“ ir neblėstančią mei-lę kailiams. Atskirai minima Kaili Minoug (Kylie Minogue) - mėgėja odinių rankinių, kurių daugelis pa-gamintos iš reptilijų odos. „Jų gar-derobas - kraujas ir žudynės“ - tokį negailestingą verdiktą žvaigždėms paskelbė gyvūnų gynėjai.

Žvaigždės, neabejingos gyvūnų likimui

n alisija Silverstoun įsitikinusi, kad žmogaus sveikatai nėra nieko geriau kaip vegetariškas maistas

n viena iš ryškiausių pasaulio kino žvaigždžių ir viena iš gražiausių moterų Brižita Bardo - prisiekusi gyvūnų gynėja

Išdidžiai pakyla žingsniuojantys supermodeliai, kino ir pramogų verslo žvaigždės, pasipuošusios kailiais ir odiniais drabužiais, naujausių „vaistų nuo raukšlių“ reklama - įprastas bet kurio madingo žurnalo turinys. „Kuklus buržuazijos žavesys“, prabanga ir spindesys... Kaip sakoma, gražiai gyventi neuždrausi. Bet, laimė, tarp žvaigždžių pasitaiko ir „baltų varnų“ - tų, kas supranta, kad už viso to spindesio slypi skurdas.

n Seras Polas Makartnis - dar vienas visame pasaulyje garsus kovotojas už gyvūnų teises. Jis yra prisiekęs vegetaras

n nemalonus incidentas per pirmąją premjerą evą Mendes paskatino nedėvėti kailinių drabužių

Keista, kad iki šiol žmonija taip ir nesugalvojo skausmo matavimo vieneto

Epa-Eltos nuotr.

cmyk

13

cmyk / 13

Ruduo lyg dirigento lazdelės mostelėjimu keičia plėšriųjų žuvų ir pirmiausia lydekų elgseną - margašonės palieka slėptuves gelmėje, kur slėpėsi nuo vasaros kaitros, ir traukia į priekrantę, link sėklių, kur ima kasdien vis azartiškiau medžioti karpinių žuvų jauniklius.

viktoras aRMaLiS

Prie sėklių

Šį rytą ežero paviršius pašiauš-tas smulkių raibulių, tai reiškia, kad žuvys jaučiasi komfortiškai ir akty-viai ieško maisto. Lydekos ir ešeriai taip pat nesnaudžia, tuo labiau kad horizontą dengia ūkana, todėl plėš-rūnams lengva maskuotis. Tai šen, tai ten palei meldų džiungles nuvil-nija ratilas, liudijantis, kad lydeka atakavo grobį. Išmetame inkarėlį prie retomis nendrėmis apsmaigs-tyto sėkliaus, kurio statūs šlaitai nyra iškart į kelių metrų gelmę. Čia puiki vieta lydekų pasaloms, o spiningininkui ši pozicija patogi tuo, kad masalą galima užmesti iš-ilgai sėkliaus šlaito ir tiesiai prieš jį, kur gelmė gana staigiai didėja. Pirmajam bandymui pasirenku ma-syvoką „Salmo Jack“ voblerį be lie-žuvėlio, kurio 60 g versija turi vieną svarbų pranašumą prieš kitus tokio tipo masalus: šis vobleris visiškas grimzlius, todėl jį galiu panaudo-ti taip pat kaip klasikinę blizgę. Užmetęs masalą, palaukiu, kol jis nugrimzta maždaug du metrus, o tada, įvairiu tempu sukdamas ritės rankenėlę, nedideliais šuoliukais plukdau „džeką“ palei dug ną. Šis vobleris parankus tuo, kad leidžia vilioti lydekas priedugnėje, kur jos rudenį aktyviai ieško grobio. Pul-suojanti spiningo viršūnėlė rodo, kad masalo žaismas tinkamas, tad nieko nuostabaus, kad pusiaukelėje iki valties voblerį sustabdo lydekos ataka. Rudenį lydekos kupinos jėgų, todėl ne taip paprasta jas sutram-dyti. Kai pirmas laimikis atsiduria valtyje, į akis iškart krinta tai, kad iš plėšrūnės nasrų kyšo tik galiukas stambaus masalo. Po šio kibimo - il-ga pauzė. Tokiais atvejais patartina pakeisti masalą - nusegu beliežuvį ir pakeičiu jį laibesniu „minnow“

tipo „Jerky“ (10 cm, 11,8 g) mo-deliu. Tai ypatingas masalas - vo-bleris skirtas gaudyti „tvičingo“ metodu. Užmestas toks vobleris iš pradžių gramzdinamas, o paskui įvairaus stiprumo trūktelėjimais jis priverčiamas imituoti chaotiškai besiblaškančią žuvelę. Nors „Jerky“ išsijuosęs šoka palei sėkliaus šlaitą rokenrolą, dar vieną kibimą išpro-vokuoti nepavyksta. Teks keisti spiningavimo poziciją.

Priekrantės atvašynai

Pora dešimčių grybšnių irklais ir valtis atsiduria už gero šimtmetrio nuo sėkliaus. Po mumis poros me-trų gelmėje driekiasi neaukšta van-dens augalija apaugusi povandeninė pieva. Laibasis „Jerky“ puikiai tinka tokiomis sąlygomis. Užmetu masalą ir dvigubai energingesniais trūktelė-jimais, tarp kurių trumputės pauzės, lyg futbolininkas kamuolį „varau“ voblerį risčia maždaug pusantro me-tro gelmėje. Tempo pagreitėjimas netrukus duoda rezultatą - masalą atakuoja lydekaitė. Bet laimikis aiš-kiai per menkas, todėl keliauja atgal į gimtąją stichiją. Vėl užmetu voblerį ir dar aktyviau jį „šokdinu“. Ekspertų teigimu, tada vobleriai, kurių korpu-suose įmontuotos triukšmo kapsulės su šrateliais, skleidžia ne tik garses-nius, bet ir stipresnius virpesius, to-dėl masalas yra veiksmingesnis ten,

kur žuvų konkurencija nedidelė. Šio teiginio teisingumu teko kelis kartus įsitikinti, todėl dabar nedvejodamas naudoju šią taktiką. Tai optimalus variantas tokioje situacijoje, nes maždaug 0,5-0,8 m atstumu nuo dugno laigantis lyg nartus kume-liukas vobleris - idealus taikinys ly-dekoms. Netrukus taip ir atsitinka - smūgis lenkia meškerykotį, tačiau aliarmas klaidingas. Lydeka palei-džia masalą. Bergždžiai apžiūrinėju masalą, tikėdamasis pastebėti dantų paliktus įbrėžimus, nes šiuolaikiniai vobleriai gaminami iš ypač tvirto ir atsparaus mechaniniam poveikiui plastiko. Praėjus pusvalandžiui ma-no masalo eigos trajektorija pagaliau priartėjo prie dar vienos lydekos slėptuvės. Smūgis ir lydeka, susigun-džiusi sprunkantį grobį imituojančiu masalu, pasiveria ant trišakių. Vadi-nasi, prielaida teisinga - lydekos jau pradėjo aktyvias medžiokles.

Įvairios pozicijos

Tą dieną ne kartą keitėme po-ziciją ir spiningavome įvairioje gelmėje - nuo 2 iki 7 m. Rezultatai parodė, kad lydekų pozicijos eže-ruose dabar primena sluoksniuotą

pyragą: smulkios lydekaitės laiko-si priekrantėje arba užima viršu-tinius „šlaitų“ aukštus, vidutinės lydekos patruliuoja 3-4 gelmėje, o stambiųjų reikia ieškoti dar giliau.

Kai ruduo įsibėgės, „sluoksniuo-tas pyragas“ susijauks, nes dau-guma lydekų patrauks link krantų ir užims pozicijas 0,4-1 m gel-mėje, tykodamos užsižioplinusių varlių. Tačiau dabar lydekos krei-pia dėmesį į įmitusias dvivasares kuojas, pusdelnio dydžio plakius ir sprindinius ešerius. Šis lydekų elgsenos instinktas, suformavęs per tūkstančius evoliucijos metų, diktuoja joms, kad dabar būtent tokio grobio medžioklės laikas, o paskui pasitraukusias į žiemavietes žuvis bus daug sunkiau sumedžioti nei dabar, kai jos dar gyvena nerū-pestingos vasaros įspūdžiais. Tai kas, kad tenka sprukti nuo lydekų dantų, tačiau priekrantėje vis dar daug maisto, o žuvys žino, kad tai ilgai netruks, vandeniui vėstant seklios vandens telkinių vietos tuš-tės, todėl plaukia maitintis, nepai-sydamos lydekų pasalų, o reikalui esant, galvotrūkčiais sprunka iš pa-vojingos vietos. Joks kitas masalas geriau už voblerį neimituoja tokio sprunkančio grobio, akimirksniu paverčiančio lydeką azartiška lenk-tynininke. Antra, vobleris puikiai imituoja ir nusiraminusią, baimės nebejuntančią žuvelę, kai „Jerky“ pauzės metu pakimba vienoje vie-toje, lyg norėdamas atgauti kvapą. Tada lydekai jis taip pat atrodo la-bai viliojantis, nes prie tokio grobio galima prisliūkinti iš pasalų. Tad spiningininkai sumaniai išnaudoja lydekos silpnybę medžioti būtent lengvą grobį ir siūlo joms „min-now“ tipo voblerius, kurių forma primena auksašones raudes ir si-

dinamikaj/b žūklė

Grobis sprunka - azartas kylaŽūklės prognozė50 proc. teisybėsgeriausias laikas žūklei pagal kibimo kalendorių š.m.

rugsėjo 2 d.6.30-9.00, 11.30-12.30, 18.00-20.00 val.

rugsėjo 8 d.7.00-9.30, 12.00-13.30, 16.30-18.00 val.

arsenalasdelikatus įrankis

Prie daugelio spiningo masalų kabliukai tvirtinami grūdintos vielos žiedeliais, kurie atlaiko dideles apkro-vas, tačiau tampa rakštimi, kai reikia pakeisti sulūžusį ar netinkamo dydžio ka-bliuką kitu, nes tokį žiedelį pirštais praskėsti neįmanoma, o peiliuku ar yla neparanku ir ga-lima susižeisti. „Okuma“ ekspertai rekomenduoja naudotis specialiomis repliukėmis, ant kurių snapo yra smailus dantukas, skirtas žiedeliams praskėsti. To-kiomis repliukėmis galima praskėsti pačius mažiausius žiedelius, kurių skersmuo - vos penki šeši milimetrai, ir įverti į juos mažyčius kabliukus.

Viktoro armalio nuotr.

n Lydeka neatsispyrė pagundai pastverti energingai vinguriuojantį „minnow“ tipo voblerį

n Sėkliaus pašlaitėse lydekoms vilioti labai tinka masyvus vobleris be liežuvėlio „Salmo Jack“ (18 cm, 60 g)

n virš povandeninių priekrantės pievų plukdomas „Lucky John Jerky“ vobleris, imituojantis kuoją, visada atkreipia lydekų dėmesį

n Snubcrank - triukšmingas „Snub Crank“ modelis skirtas sugundyti palei lelijų guotą patruliuojančiai lydekai

14

cmykcmyk14

galvosūkiaij/b žaidimai

kryŽiaŽodis

parengė žurnalo „oho“ redakcija

Vertikaliai: kaliopė. Gyvenimai. aV. erata. liaudis. Snigo. tevernoti. epas. Veja. Porinis. emalis. Vora. Sirijus. romėnai. Ga. Surikas. Pinasa. tulikas. Vėjas. Vis. Nematytas. Vidus. ido. aparatas. Gidas. Mojo. asilėnas. Finas. kišasi. kojos. Polis. kūnas. Genės. erės. Vynas. Gi. ta. Poras. Os. Sustabarės. lNk. kutas. Proga. kinkos. Siūlas. Skardinė.

HOrizONtaliai: Svogūnas. keturi. Venera. epikūras. Merija. Malonė. Naga. tarėjas. ako. lito. Sutanos. Bus. Ma. Sulytas. Pat. Piritas. Voras. istorikas. Gyrėsi. erikas. Penas. Galvijas. Fonas. Pl. Vienus. Gilės. ra. „aris“. Vinis. los. Šuns. Vidas. Gong. Do. Pėdas. Viskas. kriterijus. Simonas. amas. Mi. Pelės. Oš. Pinavija. Pakasa. idos. ilso. iškraipė.

PažyMėtuOSe laNGeliuOSe: Fejerverkas.

praėJuSiOS SaVaiTėSatsakyMai

Filmo „miegančių drugelių tvirtovė“ dVd laimėjo:• Kriščiūnienė Birutė

(Vilnius)• Kubilienė regina

(Lazdijai)

praėJuSiOS SaVaiTėS prizo laiMėtojai

Dėl prizo prašome skambinti tel. 238-70-31, 238-70-32

iki rugsėjo 4 d. 17 val.

ŠacHMatai

Nr.1 R.Retis - J.Bogoliubovas, 1924 m. Baltieji pradeda ir laimi.

Nr.2 A.Chasinas - A.Lilientalis, 1955 m. Baltieji pradeda ir laimi.

Nr.3 B.Gorgijevo etiudas, 1928 m. Baltieji pradeda ir pasiekia lygiąsias.

praėJuSiOS SaVaiTėS atsakyMai

a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1

3

a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1

2

a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1

1

1 padėtis 1...Bd2 2.Bd2 Re3+ 3.Kh1 Rd2 4.Vd2 e3 0:1.

2 padėtis 1.Vb3 1:0.

3 padėtis 1.Vd4 Kb1 2.Vd3+ Ka1 3.Vc3 Kb1 4.Vc1X.

Šachmatų mėgėjams proto mankštą rengia tarptautinis meistras, Lietuvos šachmatų čempionas Algirdas BANDZA.

Du skaitytojai, teisingai išsprendę kryžiažodį, gaus dovanų a.Puipos filmo pagal Jurgos ivanauskaitės romaną „miegančių drugelių tvirtovė“ DVD.

spręskite kryžiažoDį ir laimėkite:

Kryžiažodžio atsakymą siųskite žinute numeriu iki rugsėjo 6 d. Žinutės kaina - 1 Lt.

1390sms

PaVyzDyS: RE KR Atsakymas Vardas Pavardė Miestas (RE KR VANDENIS VARDENIS PAVARDENIS VILNIUS).

cmyk

15

cmyk / 15

kakuro

galvosūkiaij/b žaidimai

iŠbrauk sudoku

(ruGSėJO 3 - 9 D.)Horoskopas

avinas gaus ne-mažai komispinigių, jeigu įtakingas as-

muo jam padės atlikti svarbią fi-nansinę operaciją. Verslininkai su savo giminaičiais gali atidary-ti bendrą įmonę. Valstybės tar-nautojams bus patikėta atsakin-ga užduotis ir suteikta visiška veiksmų laisvė.

jaučiams astro-logas rekomenduoja naujai pažvelgti į sa-

vo darbą. Tai jums padės pasiek-ti laimėjimų ir padidinti paja-mas. Prestižinio sandorio suda-rymas ir dalykinės kelionės re-zultatai suteiks pasitikėjimo sa-vo jėgomis. Jūsų finansiniai rei-kalai klostosi puikiai.

dvynių laukia ne-tikėta finansinė sė-kmė. Fortūna jums ti-

krai nusišypsos, jeigu nekreipsite dėmesio į aplinkinių pesimizmą. Planetos jums padės investuoti lėšas į verslo projektus ir atlikti pelningas banko operacijas.

vėžio laukia gera savaitė. Jūs išspręsite problemas, kurios

dažnai pridarydavo jums nema-lonumų ir rūpesčių. Dividendai leis kompanijų vadovams priimti į darbą daugiau tarnautojų. Gali-te sutikti žmogų, kurio stipri valia padarys jums teigiamą poveikį.

liūtai turėtų at-sargiai bendrauti su aplinkiniais. Daugelis

nori duoti jums vertingų patari-mų, bet ne visos rekomendaci-jos bus teisingos ar naudingos. Finansiniu požiūriu jūsų laukia gera savaitė. Pavyks įgyvendinti verslo planus ir projektus.

mergelė darbe įveiks visus sunku-mus. Bet jūs turėsite

pripažinti, kad pernelyg didelis pasitikėjimas savo jėgomis tik sudaro papildomų problemų, kurias vėliau patiems tenka spręsti. Nemeskite pradėto dar-bo dėl nedidelių nemalonumų.

svarstyklės visą laiką skirs karje-rai. Jaunuoliai nebus

patenkinti tuo, kad tėvai kišasi į jų gyvenimą. Tai gali pabloginti jūsų santykius su bičiuliais, kurie jums yra labai brangūs. Proble-ma bus išspręsta, jeigu apsigy-vensite atskirai nuo artimųjų. Verslininkės, norinčios atidaryti savo įmonę, sulauks pagalbos.

skorpionui at-einančią savaitę ne-duos ramybės nauji

verslo planai ir idėjos. Spekulia-cijos biržoje duos gerų dividen-dų. Draugai jums išmintingai patars, kaip dabar reikėtų veikti verslo srityje.

Šauliai negali pasigirti savo paja-momis. Dividendai

šmėkščioja horizonte, bet jų nie-kaip negalite pasiimti. Apsišar-vuokite kantrybe ir nepraraskite vilties. Gali būti, kad sėkmė jums nusišypsos vykstant į pietus.

ožiaragio pa-stangos padės pa-siekti verslo laimėji-

mų ir kopti karjeros laiptais. Vei-kite savarankiškai ir nepasikliau-kite tais, kurie tik žada, bet nie-ko nedaro. Jauni Ožiaragiai atei-nančią savaitę turės pasirinkti savo kelią gyvenime.

vandeniai gali ruoštis paaukštini-mui tarnyboje. Prie

to prisidės susitikimas su įtakin-gu asmeniu. Valstybės tarnauto-jai jau greitai bus paskirti dirbti svarbiame centre. Tėvams pa-vyks įtaisyti savo atžalas į presti-žinį koledžą ar universitetą.

žuvims astrolo-gas pataria atidžiau kontroliuoti savo iš-

laidas. Čia omenyje turimi pir-miausia tie, kurie užsiima šei-mos verslu. Jūsų priimtas spren-dimas dėl lėšų pervedimo gali nepatikti kuriam nors iš partne-rių, ir tai bus jūsų nesutarimų priežastis.

Eidami nuo vienos raidės prie kitos (tik ne įstrižai), išbraukite pateiktus žodžius. atsakymas - žodis iš neišbrauktų raidžių.

pateiktų skaičių kombinacijos išbraukiamos įvairiomis kryptimis ( ), o atsakymas - likusių neišbrauktų skaitmenų suma.

mergelė

n Kompozitorė Zita BRUŽAITĖ(1966 m. rugsėjo 1 d.)

n Dainininkas Aleksas LEMANAS(1941 m. rugsėjo 2 d.)

n Kompozitorius Teisutis MAKAČINAS(1938 m. rugsėjo 5 d.)

pagalbinės SKaičių SuMų rEiKŠMėS3=1+2 17=8+9 10=1+2+3+4 16=1+2+3+4+64=1+3 6=1+2+3 11=1+2+3+516=7+9 7=1+2+4 15=1+2+3+4+5

praėJuSiOS SaVaiTėS atsakyMai

32 5 4

8 7 2 1 458 4

1 6 95 7 8

6 3 2 58 4 1 2

1 6 7 3 2 83 6 2 1 5

7 8 4 3 1 99 5 4 1 7

1 6 5 89 2 6 5

4 3 6 16 9 5 1 27

parengė : „Galvosūkių klubas”

parengė žurnalo „oho“ redakcija

praėJuSiOS SaVaiTėS atsakyMai

6 4 1 2 8 7 9 3 58 3 7 9 5 4 6 1 29 5 2 6 1 3 7 8 45 9 6 3 7 8 4 2 12 7 4 1 9 5 3 6 83 1 8 4 2 6 5 9 77 6 5 8 3 2 1 4 94 8 9 7 6 1 2 5 31 2 3 5 4 9 8 7 6

8 7 4 5 9 3 2 6 12 5 1 8 6 4 9 3 76 3 9 1 7 2 5 4 84 9 2 3 1 7 8 5 67 6 5 2 4 8 3 1 91 8 3 6 5 9 7 2 45 4 8 7 2 6 1 9 33 1 6 9 8 5 4 7 29 2 7 4 3 1 6 8 5

praėJuSiOS SaVaiTėS atsakyMai

5 G Y V Y B Ė

16

cmykcmyk16

Deimantė ZaiLSkaitĖ

Kamera - draugė

Trumpam į Lietuvą grįžusi V.Bičkutė nekantraudama laukia teatro sezono pradžios, nes jau pa-siilgo senųjų spektaklių, dar laukia filmo, kuriame suvaidino pagrin-dinį vaidmenį, premjeros. O kol

kas filmuojasi Maskvoje viename dvylikos dalių televizijos seriale. „Stengiuosi gražiai ir garbingai atstovauti mūsų tautai. Tikrai noriu nešti žinią, kad mes esame drau-giški, kultūringi ir elegantiški eu-ropiečiai. Kartais pagalvoju apie tai, kad aš tikrai atstovauju savo šaliai. Netgi didžiuojuosi tokia galimybe. Nemanau, kad artimiausiu metu nusėsiu tik Lietuvoje. Viskas taip

klostosi, kad ilgainiui atsiranda vis daugiau galimybių ar kvietimų. Kol kas, matyt, ir būsiu tokia varlė ke-liauninkė. Nebent gandrai atskris-tų - jau tada tektų nusėsti vienoje vietoje“, - šypsosi aktorė.

Filmuose nemažai nusifilma-vusi ir tebesifilmuojanti aktorė prieš kamerą jaučiasi labai gerai. Nuo pat karjeros pradžios kamerą ji laikė savo drauge ir filmavimosi

metu kojos jai niekada nedrebėda-vo. „Jaučiu didelį malonumą tiek teatre, tiek kine. Aišku, tai labai skirtingi pasauliai, bet vienas ki-tam jie visiškai netrukdo. Ypač dabar, kai teatro sezonas baigiasi gegužės mėnesį ir tik rugsėjį pra-sideda spektakliai - taip pasiilgau ypatingo scenos jausmo, pilnos žiūrovų salės, tylos, grimavimosi. Nemoku apsakyti, kaip viso šito pa-

siilgau. Aišku, visai kita atmosfera filmavimo aikštelėje, visai kas kita yra teatro scena“.

Iš Telšių kilusi V.Bičkutė prisi-pažįsta, kad jai nepaprastai padeda žemaitiškas charakteris. „Anksčiau juokdavausi, kad kalbu dviem kalbo-mis, o dabar kalbu trimis kalbomis. Visiška trikalbystė: išvažiavusi - rusiškai, o grįžusi - lietuviškai ar-ba žemaitiškai. Didžiuojuosi savo žemaitišku charakteriu. Labai jį vertinu, nes man atrodo, kad bū-tent didžiulė valia, susikaupimas, stiprybė, mokėjimas koncentruotis reikiamu momentu, eiti į tikslą ir matyti esmę - tai ir yra žemaitiš-kas charakteris. Nesiblaškyti, kai to nereikia. Todėl, esant reikalui, įsijungia didžiulė jėga. Jaučiu, kad gimtoji žemė prideda savotiškos sti-prybės“, - sako aktorė V.Bičkutė.

Neįmantri virtuvė

Ruošdama maistą V.Bičkutė pri-sipažino besivadovaujanti intuityviu žinojimu, kas naudinga, sveika ir reikalinga organizmui: „Mano tė-velis, atsimenu, nuo pat vaikystės sakydavo: kam gadinti maistą, kam jį makaluoti. Mėsos gabaliukas - tai mėsos gabaliukas, agurkas - tai agurkas. Taip gal ir gamtos sukurta, kad nuėjai, nusiskynei ar išsirovei ką nors, nusiplovei ir valgai. Paskui kiek domiesi ar skaitai apie taisy-klingą mitybą, pasirodo, kad taip ir reikia valgyti. Teko girdėti, kad Tibeto vienuoliams visiškai nesuvo-kiamas vakariečių vartojamas neįti-kėtinas skaičius dalykų. Juk ne vel-tui tie vienuoliai tokie be amžiaus, tarsi būtų amžinai jauni“.

Tiesa, Valda yra vegetarė: „Ve-getarizmas man yra labiau estetinio pobūdžio - man nepatinka visi tie kraujai. Manau, reikia išsikelti tokį esminį klausimą: ar galėtum valgy-ti žalią mėsą? Ar galėtum užmušti padarą ir jį suvalgyti? Jeigu galė-tum, tai gal ir turi tai valgyti. Bet jeigu negalėtum, tai gal ir neturi. Man tiesiog estetiškesnis augalinis maistas. Iš viso esu pamiršusi, kad egzistuoja mėsiški valgiai. Jie man yra ištirpę kažkur erdvėje. Viskas ima atsisijoti, kai išvažiuoji iš tėvų namų mokytis. Taip nutiko ir man, kai buvau septyniolikos. Baigusi mokyklą išvažiavau ir įstojau į pir-mą kursą. Iki tol nesukau galvos, ką valgau ar ko nevalgau. Nes grįžus iš mokyklos visada garuodavo močiu-tės paruošti pietūs. Kai išvažiuoji, imi galvoti, ko nori ar nenori, kas tau patinka ar nepatinka“. Tiesa, žuvies Valdai būtų per sunku atsisakyti. Fil-mavimų metu aplinkiniai nustemba, kad Valdai tinka tik vegetariškas maistas. „Ypač Rusijoje tai nėra po-puliaru. Rusai į tai žiūri kaip į ste-buklą: oho, pirmą kartą gyvenime matau vegetarą“, - sako V.Bičkutė. O jeigu likimas iškrėstų tokį pokš-tą ir skirtų vyrą medžiotoją? „Šiuo metu mano draugas irgi vegetaras - tai likimas jau, matyt, yra nutaręs ir tokių pokštų nekrės. Bet tai yra kiekvieno žmogaus asmeninis rei-kalas“, - šypsosi aktorė.

maisTasj/b saviTarna

Geriau, kai makalynės kuo mažiauSa

ulia

us V

enck

aus n

uotr.

nepaprastas oMletas su saulėje dŽiovintais poMidorais

Jums ReIKės (3-4 PoRcIJoms):

• 8 kaimiškų kiaušinių,

• 8 šaukštų vandens,

• druskos,

• šiek tiek aliejaus,

• keleto gabalėlių saulėje džiovintų pomidorų (arba krabų lazdelių).

n Pirmas žingsnis: įmuškite aštuonis kiaušinius, geriau, kaimiškus.

n antras žingsnis: šio patiekalo paslaptis - kiek mušate kiaušinių, tiek pilate ir šaukštų vandens. ir viską gerai išplakite.

n trečias žingsnis: aliejų pilkite ne į keptuvę, o į kiaušinių plakinį. Įberkite druskos.

n ketvirtas žingsnis: viską pilkite į keptuvę ir kepkite. Beje, aktorė omletą kepė labai meniškai: medine mentele vis pakeldama omleto kraštus, kad ten subėgtų ant viršaus susikaupęs skystis.

n Penktas žingsnis: kai viena omleto pusė baigia apskrusti, pagal skonį išdėliokite saulėje džiovintus pomidorus. Beje, vietoj jų galite dėti krabų lazdelių - jas tiesiog plėšykite ir gražiai išdėliokite ant paviršiaus.

n Šeštas žingsnis: padalykite omletą į keturias dalis ir apverskite. Omletą aktorė siūlo valgyti su šviežiai raugtais agurkėliais ir namine duona. Skanaus.

Kam gadinti maistą, kam jį makaluoti. Mėsos gabaliukas - tai mėsos gabaliukas, agurkas - tai agurkas

„Pasiilgstu Vilniaus tarsi rojaus, - prisipažįsta 31 metų aktorė Valda Bičkutė, kuri šiuo metu filmuojasi Rusijoje. - Juk čia toks nuostabus judėjimas, tiek daug medžių, taip viskas kvepia, toks grynas oras, tokie gražūs ir ramūs žmonės“. Iš Rusijos vos savaitei sugrįžusi aktorė maloniai įsileido į savo namų virtuvę pasišnekučiuoti.

n valda Bičkutė pristato patiekalą, kuriuo ją grįžusią namo palepina artimieji