domas boguševičius isbn 978-609-442-115-0 9 786094 421150 … prasideda čia_lr.pdf ·...

Rasa Čepaitienė – kultūros istorikė, humanitarinių moks-lų daktarė, Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo dar-buotoja, Vilniaus universiteto profesorė. Parašė ir sudarė ke-letą monografijų bei kolektyvinių straipsnių rinkinių, skirtų įvairiems kultūros paveldo klausimams aptarti.

Živilė Mikailienė – istorikė, humanitarinių mokslų dak-tarė. Mokyklinių istorijos mokymo priemonių (vadovėlių, užduočių sąsiuvinių) bendraautorė, metodinių istorijos mo-kymo priemonių bei edukacinių istorijos knygelių vaikams autorė.

Rasos Čepaitienės ir Živilės Mikailienės parengta meto-dinė priemonė labai reikalinga ir laukta, užpildanti ilgametę paveldo panaudos metodikos ir interpretacijos ugdant spra-gą. Džiugina ypač didelis autorių dėmesys interpretaciniam paveldo aspektui, kurio įgūdžių stokoja su mokyklinio am-žiaus vaikais dirbantys suaugusieji. (...) Mokykliniai vadovė-liai ilgą laiką buvo (o istorijos disciplinos ‒ išliko iki šiol) in-fantilia enciklopediška (pačia blogiausiai to žodžio prasme) faktų kaupykla, tekstas – liguistai objektyvistinis, „bedvasis“ ir nepaskaitomas. Todėl moksleivių patirtys iš kelionių po užsienį ir pačių geriausių Lietuvos paveldo pristatymo pa-vyzdžių itin ryškiai kontrastuoja su tuo, ko iš jų tikisi mo-kykla, tėvai, egzamino sudarytojai. (...) Todėl recenzuojama metodinė priemonė gali ir turi užpildyti jų parengimo šiuo-laikiškai veiklai nišą.

Metodinėje priemonėje tikslingai ir informatyviai at-skleistos teorinės paveldo ugdymo prieigos, įtaigiai sufor-muoti ir pagrįsti paveldo ugdymo principai. Ypač daug dė-mesio skirta skirtingų amžiaus tarpsnių ir skirtingos psicho-fiziologinės raidos mokinių ugdymui, o tai leidžia efektyviau planuoti ir įgyvendinti paveldo ugdymą.

Domas BoguševičiusVDU Istorijos katedros asistentas

KTU gimnazijos istorijos mokytojas ekspertas

www.didakta. l t

ISBN 978-609-442-115-0

9 786094 421150

Vilnius / 2017

Recenzentai:Prof. habil. dr. Vilija Targamadzė (Vilniaus universitetas)Prof. dr. Vykintas Vaitkevičius (Klaipėdos universitetas)Domas Boguševičius (KTU gimnazijos istorijos mokytojas ekspertas)

Knygos leidybą parėmė

Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos

Lietuvos kultūros taryba

Kalbos redaktorius dr. Artūras JudžentisFotografijos Rasos Čepaitienės ir Živilės MikailienėsSantrauką į anglų kalbą išvertė Donatas MasilionisViršelio autorius ir dailininkas Marius Zavadskis

ISBN 978-609-442-115-0© Rasa Čepaitienė, 2017© Živilė Mikailienė, 2017

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)

Turinys

PrATArMĖ ArBA PAVELDĖKiME sAVO ATEiTĮ .................................................... 5

KOKs PAVELDAs? KiEnO PAVELDAs? ...................................................................... 9Paveldo sąvoka ir sudėtinės dalys ...................................................................................... 9Šiuolaikinės paveldosaugos objektai ............................................................................... 17Savas paveldas ..................................................................................................................... 17

KuLTŪrOs PAVELDO APsAuGA .............................................................................. 19Trumpai apie kultūros paveldo apsaugos raidą ............................................................ 19Gamtos ir kultūros paveldui kylančios grėsmės ........................................................... 20

KAiP suPrAsTi PAVELDĄ? ........................................................................................ 23Paveldosaugos veiklos ........................................................................................................ 23Paveldo verčių ir prasmių perteikimas ........................................................................... 23Paveldošvietos sudedamosios dalys ................................................................................ 25Paveldo interpretacijos ištakos ........................................................................................ 26Frymeno Tildeno paveldo interpretavimo principai ................................................... 27Tolesnė paveldo interpretacijos plėtra ir jos kritika .................................................... 32

PAVELDO inTErPrETACiJOs FOrMOs ir METODAi ........................................ 36Pasakojimo tema ir pranešimas ....................................................................................... 36Istorijos artimumo ir svetimumo atskleidimas ............................................................ 38Formalusis ir neformalusis paveldo ugdymas ............................................................... 39Perteikimo metodai ir priemonės ................................................................................... 40Interpretacijos etika ........................................................................................................... 44Istorinė vaizduotė ir interpretacijos ribos ..................................................................... 45Netinkama interpretacija .................................................................................................. 46

PAVELDO PErTEiKiMO yPATuMAi ........................................................................ 48Šeimos ir giminės paveldas ............................................................................................... 48Muziejus ir vaikai ............................................................................................................... 50Paveldo edukacija neįgaliesiems ...................................................................................... 52Archeologinio paveldo interpretavimas......................................................................... 54Kraštovaizdžiai, sakralumas ir vietos dvasia ................................................................. 57Liaudies kultūros ir etnokultūrinių bendrijų paveldas ............................................... 59Architektūra ir istoriniai miestai ..................................................................................... 60UNESCO vykdoma paveldo edukacija vaikams ........................................................... 62Kitos paveldo edukacijos programos .............................................................................. 63

BAiGiAMOsiOs PAsTABOs ir PAsiŪLyMAi ........................................................ 66Ankstyvasis paveldo ugdymas ......................................................................................... 68Paveldo ugdymas pagrindinėje mokykloje ir gimnazijoje .......................................... 69

PADĖKA ........................................................................................................................... 71

suMMAry ....................................................................................................................... 72

rEKOMEnDuOJAMA LiTErATŪrA ........................................................................ 73

PAnAuDOTA LiTErATŪrA ....................................................................................... 73

ELEKTrOniniAi išTEKLiAi ...................................................................................... 76

ATsiLiEPiMAi ................................................................................................................ 78

5Pasaulis prasideda čia

PrATArMĖ ArBA PAVELDĖKiME sAVO ATEiTĮ

Keliaudami po Lietuvą kaskart nustembame vis patirdami, kokia graži, istorijos, kul-tūros ir regionų įvairovės turtinga mūsų šalis, kiek čia įspūdingų kraštovaizdžių ir lan-kytinų vietų. Bet Lietuva mus kviečia ne tik po ją keliauti, bet ir ją geriau pažinti, mylėti, saugoti. O to geriausia pradėti mokytis nuo pat mažų dienų, kai vaiko sąmonė dar atvi-riausia ir imliausia naujoms žinioms bei moralinių vertybių ugdymui. Todėl pagrindinis šios knygelės tikslas – padėti mokytojams, tėveliams ir muziejų edukatoriams paskatinti ir įkvėpti vaikus atrasti, tyrinėti, pažinti ir branginti Lietuvą.

Tačiau idėja parengti šį leidinėlį radosi ir iš rūpesčio bei nerimo. Kai matai prišiukš-lintas gražiausias paežeres ar paupius, grafičiais apterliotas senamiesčių sienas, laidy-nėmis išdaužytus bažnyčių langų vitražus, galiausiai apšnerkštus daugiabučių kiemus, darosi liūdna, kad nepilnamečiai, ar net ir suaugę šių veiksmų „autoriai“ tiesiog laiku nesulaukė griežtesnio mamos ar tėčio žodžio. O jeigu jų mokytojai ar tėvai ir aiškino, kodėl taip elgtis nevalia, šie patarimai ir draudimai taip ir praslydo pro ausis... Aišku, vien draudimų ir barimų nepakanka. Gamtos ar kultūros vertybių, kaip ir savo artimiausios, kasdienės aplinkos apleidimas, teršimas ar net niokojimas dažniausiai kyla iš elementa-rios nepagarbos kitiems ir kartu sau. Tai rodo ir neišlavintą estetinį skonį, trumparegiškai vartotojišką, nepagarbų santykį su gyvenamąja vieta, bet, svarbiausia, atsakomybės už save ir kitus stoką. Tačiau, nors ir savaime svarbūs, kultūros paveldo vertybių vandaliz-mo prevencijos ir aplinkosauginio sąmoningumo ugdymo klausimai anaiptol neišsemia viso minėtos problemos masto. Mat gyvenamosios aplinkos ekologinė kokybė neišardo-mai susijusi su mūsų pačių, mūsų šeimų, bendruomenių vidinės darnos laipsniu arba jos stoka.

Šiandien jau gerai suprantama, kad kultūros ir gamtos paveldas nėra vien iškiliausi nacionaliniai gamtos, meno ar architektūros paminklai, o ir šaltinis bei paskata kaimy-nystėje gyvenantiems žmonėms tapti sąmoninga ir atsakinga vietos bendruomene, užsi-tikrinančia sklandų ir nuoseklų praeities – dabarties – ateities kartų puoselėjamos kul-tūros tęstinumą. Tokių sąmoningų ir atsakingų bendruomenių visuma valstybės mastu sudaro politinę Tautą. Tačiau nūnai Vakarų pasaulyje pastebimas asmens, šeimos, ben-druomenės, tautos ir valstybės svarbos silpnėjimas ar net sąmoningas silpninimas veda prie, deja, vis aiškiau pastebimos vertybinės krizės. Jos apraiškos matomos ir Lietuvoje. Tai didėjantis geopolitinis šalies bei psichologinis piliečių nesaugumas, vis labiau ryškė-jančios dešimtmečiais nesprendžiamų socioekonominių problemų pasekmės – sisteminė korupcija, didėjanti socialinė, finansinė ir kultūrinė nelygybė, atskirtis, išnaudojimas bei skurdas, apgailėtina politinio ir pilietinio aktyvumo bei socialinio savitarpio solidarumo

6 Rasa Čepaitienė | Živilė Mikailienė

būklė, neslopstanti ilgalaikių ekonominių sunkumų ir perspektyvų nebuvimo skatina-ma masinė emigracija bei neguodžiančios gyventojų senėjimo bei mirštamumo tenden-cijos... Trumpai visa tai būtų galima pavadinti piliečių susvetimėjimu savai valstybei, o tai jau kelia pagristas abejones dėl sėkmingų Lietuvos ateities perspektyvų. Blogiausia, kad stokojame nuoseklios, pozityvios, tautiečius įkvėpti bei suvienyti pajėgios valstybės tikslo vizijos, kuri padėtų įveikti pagrįstą jų nusivylimą Nepriklausomybės pradžioje pasirinktu ir iki šiol visuotinai tebetaikomu neoliberalios socioekonominės šalies raidos modeliu bei leistų čia oriai ir saugiai gyventi.

Nemažiau neramu, kad tautinės savivokos ir politinio solidarumo silpnėjimas il-gainiui, matyt, neišvengiamai lems ir užsienyje gausiai įsikuriančių lietuvių nutautė-jimą. Istorijos patirtis liudija, kad savos valstybės neturinčios arba joje negyvenančios tautinės bendrijos, kaip antai žydai ar armėnai, sugebėjo išvengti asimiliacijos ir net tūkstantmečiais (!) išlaikyti savo nacionalinį tapatumą tvirtą, tik galėdamos atsiremti į galingą savos autentiškos kultūros pamatą: tautinę religiją, kalbą, istoriją, papročius ir tradicijas, meną, muziką, literatūrą, architektūrą, savitą raidyną, kulinariją, ir pan. – t. y. visą nacionalinį materialų ir dvasinį, nematerialų, paveldą. Todėl vieno ar net keleto šių kultūros elementų netektis ar kaita istorijos eigoje iš esmės nekėlė grėsmės šių tautų savimonės išlaikymui ir tęstinumui. Tačiau posovietinės Lietuvos ekonominės emigra-cijos patirtys jau liudija, kad mūsų tautinio tapatumo pagrindų pagrindas – lietuvių kalba – pati viena, neparemta kitais giliai įsišaknijusiais ir sąmoningai puoselėjamais bei jaunesnėms kartoms perduodamais kultūros sandais, nebėra pajėgi užtikrinti diaspo-roje gimusių lietuvių kartų tautinį tapatumą. Todėl grėsminga ne tik tai, kad milžiniški emigracijos mastai nesiruošia nuslopti, bet ir tai, kad kai kurie išvykusieji veikiai pra-randa, ar net sąmoningai atsisako lietuviškumo, kaip esą žemesnio, nevertingo, ar net gėdingo ir slėptino.

Pradedant šias problemas spręsti, neabejotinai būtinos itin apgalvotos ir atsakingos sisteminės šalies ekonomikos bei socialinės srities pertvarkos, reikia ir nuolatinio pa-čios visuomenės politinio ir kultūrinio sąmoningumo ugdymo. Tik sutelktos, aktyvios, atkaklios ir ilgalaikės pastangos mažinti šį jau giliai įsišaknijusį susvetimėjimą su šei-ma, vietos bendruomene, savo tėviške, Tėvyne, Tauta ir Valstybe gali atnešti vaisių. Tad manytume, kad kultūros paveldo ugdymo principai, kuriais čia norima pasidalinti, irgi galėtų pasitarnauti šiam svarbiam tikslui. Juk paveldas yra ne tik šios srities pareigūnų atrinkti ir saugomi reikšmingiausi bei iškiliausi istorijos ar meno paminklai, bet ir kon-kretiems žmonėms, šeimoms, bendruomenėms, grupėms svarbūs jas vienijantys sim-boliai, objektai ir vietos, kuriais jie galėtų didžiuotis, kaip antai Jeruzalė po visus kraštus išsibarsčiusiems žydams ar šventasis Ararato kalnas viso pasaulio armėnams. Ir tokių vietų, pastatų, simbolių, šviesių krašto žmonių bei jų puoselėjamų tradicijų Lietuvoje vis dar įmanoma rasti. Tik reikia atidžiai įsižiūrėti į tai, kas mus supa, ir išmokti atpažinti,


perskaityti bei įvertinti. Tokiu būdu Jūs, Mieli Mokytojai, kartu su vaiko tėveliais ar glo-bėjais, galite tapti šių be galo svarbių ir reikalingų Lietuvos gaivinimo darbų ir pokyčių pradininkais bei dalyviais.

Šioje knygelėje laikomasi keleto pamatinių nuostatų. Pirma, kad paveldas – tai ne tik už šią sritį atsakingų valstybės pareigūnų sudaromuose sąrašuose esantys išskirti-nės gamtos vertybės, meno kūriniai, statiniai ar vietovės, vadinami gamtos ir kultūros paminklais, bet ir tie kasdienybės daiktai, objektai ir vietos, kuriuos „paprasti žmonės“, galbūt patys to nesuvokdami ir neįvardindami, laiko brangiais ir svarbiais savo tapatu-mui. Kitaip tariant, teigiame, kad nėra valstybės, Europos ar, galiausiai, pasaulio paveldo, atskirto nuo vietos bendruomenės, giminių ar šeimų paveldo, ir atvirkščiai.

Antra, čia teigiama, kad taip plačiai ir integraliai suvokiamo paveldo pažinimas turi prasidėti nuo mažų dienų, tai yra dar nuo darželio ir / ar pradinių klasių, ir būti nuosekliai ugdomas moksleiviui bręstant, atsižvelgiant į kintančius pažintinius vaiko gebėjimus bei poreikius ir prie jų lanksčiai prisitaikant. Trečia, siekį geriau pažinti gamtos ir kultū-ros paveldą ir jo reikšmes geriausia pradėti įgyvendinti nuo mažų dalykų – artimiausios aplinkos, namų, kuriuose vaikas gyvena, jo šeimos, daiktų ir kraštovaizdžio, kurie jį supa, tėviškės, kurioje jis auga, galiausiai Tėvynės, su kuria jį susieja visų anksčiau gyvenusių protėvių kartų triūsas ir šioje žemėje palikti kad ir patys kukliausi jų buvimo pėdsakai. Tokią „koncentrinių ratų“ principu grįstą šios metodinės priemonės koncepciją nusako pats jos pavadinimas. „Pasaulis prasideda čia“ nėra tik graži metafora. Prisiminkime pa-saką, kurios veikėjas, paklaustas, kur yra pasaulio centras, baksteli koja į žemę ir atsako: „čia, kur aš stoviu“. Ir jis yra teisus. Šie „koncentriniai ratai“ apima vietos, krašto, etnokul-tūrinio regiono, valstybės, Europos ir, galiausiai, pasaulio paveldo objektus Lietuvoje. Manome, kad, siekiant laiduoti tautos ir valstybės istorinį bei politinį tęstinumą, švie-timo srityje būtina grįžti prie pirmaisiais atkurtosios Nepriklausomybės metais kurtos, tačiau vėliau apleistos Tautinės mokyklos koncepcijos, kurios branduolyje glūdėjo ne vėliau pradėta aktyviai propaguoti emigraciją skatinanti Lietuvos pasaulyje, bet pasaulio Lietuvoje paradigma.


Nors iš pirmo žvilgsnio artimiausia vaiko aplinka gali pasirodyti tokia paprasta, pil-ka, kasdieniška, netgi nuobodi ir neįdomi, anaiptol neprilygstanti egzotiškų kraštų vilio-nėms, holivudinių filmų specialiesiems efektams ar pasinėrimui į jaudinantį šiuolaikinių technologijų kuriamą virtualųjį pasaulį, tačiau ta nuobodulio ir pilkumos regimybė bere-gint išsisklaidys, jei tik išdrįsime leistis į nuotykį – Tėvynės pažinimo kelionę. Nuotykį, kuris, prasidėjęs namuose ar mokyklos klasėje kartu su tėveliais ir mokytojais galėtų tęstis visą gyvenimą. Todėl šios knygelės uždavinys yra dvejopas. Pirma, mokytojams ir tėvams pateikti pluoštelį bazinių teorinių paveldošvietos žinių ir praktines rekomendaci-jas bei patarimus, paremtus Lietuvos ir kitų šalių paveldo edukacijos gerosios praktikos pavyzdžiais. Ir antra, bet ne mažiau svarbu, paskatinti juos per paveldo pažinimą ugdyti savo krašto, savos tėviškės, savo Tėvynės patriotus, neabejingus jos likimui ir kultūros būklei, o ne išvietintus „žmogiškuosius išteklius“, globaliajai rinkai skirtą „konkurencingą ir lanksčią“ darbo jėgą.

Svarbiausi metodinėje priemonėje nagrinėjami klausimai: kas yra paveldas?, kaip galėtume jį geriau pažinti ir saugoti?, kas yra paveldo perteikimas ir ugdymas?, kokie skirtingų paveldo rūšių ir tipų perteikimo ypatumai? Leidinėlyje į paveldą žvelgiama in-tegraliai, siekiant peržengti istoriškai susiklosčiusias dirbtines pertvaras tarp oficialaus ir neoficialaus, gamtos ir kultūros, materialiojo ir nematerialiojo, formalaus, valstybės saugomo ir neformalaus bendruomenių ar šeimų puoselėjamo paveldo. Be to, integralu-mo principo paisoma ir aptariant iš teorinės literatūros ir paveldošvietos praktikos žino-mų paveldo perteikimo principų taikymo galimybes Lietuvos moksleivių ugdymui. Tai reiškia, kad, atsižvelgiant į egzistuojančias mokymosi proceso organizavimo tradicijas, būdus bei specifiką ir konkrečių į šį vyksmą įtrauktų mokytojų, moksleivių bei jų tėvelių (globėjų) poreikius, iniciatyvumą ir kūrybiškumą, konkretūs paveldo edukacijos tikslai ir uždaviniai gali būti įgyvendinami ne tik įprastinių ekskursijų, išvykų, iškylų ar žygių metu, bet ir istorijos, geografijos, pilietinio ugdymo, lietuvių bei kitų kalbų, dailės, mu-zikos, darbų, net fizinio lavinimo ir kitose pamokose ar su jomis susijusiose užklasinėse veiklose bei būreliuose. Taip be prievartos, tarsi žaidžiant ir pramogaujant, būtų įtraukia-mas ir suaktyvinamas vaiko smalsumas, potyriai, emocijos, kūrybiškumas, protas ir valia.

Metodinę priemonę sudaro šešios dalys. Pirmoji, trumpai supažindinanti su teo-riniais paveldo ir paveldosaugos klausimais; antroji, skirta bendriesiems, suaugusiųjų ir vaikų ugdymo per paveldą principams aptarti; ir trečioji–penktoji, labiau praktinės dalys, pristatančios skirtingų paveldo rūšių interpretacijos ypatumus ir pateikiančios sėkmingų šios veiklos pavyzdžių. Knygelės pabaigoje teikiamos praktinės rekomendaci-jos ir siūlymai.

Žinoma, šie metodiniai patarimai laikytini tik gairėmis, kurias motyvuoti ir kūrybin-gi mokytojai, tėvai bei suinteresuoti tobulėti muziejų edukatoriai gali naudoti ir taikyti savo nuožiūra, atsižvelgdami į gyvenamosios vietos bendruomenės ir paveldo ypatumus.


KOKs PAVELDAs? KiEnO PAVELDAs?

Paveldo sąvoka ir sudėtinės dalys

Kompiuteryje į paieškos laukelį įvedus sąvoką „cultural heritage“ veikiausiai išvy-sime Graikijos Akropolį, Tadžmahalą Indijoje ar Paryžiaus Eifelio bokštą... Iki šiol kal-bant apie kultūros paveldą į galvą pirmiausia ateina pasaulinio lygio kūriniai ar objek-tai. Tai klasikinės paveldo sampratos, vyravusios maždaug iki XX a. vidurio, atgarsiai, kai paveldas buvo suvokiamas kaip iškiliausi ir reikšmingiausi, atlikimo meistriškumu ir istorine svarba išsiskiriantys architektūros bei meno paminklai, dažniausiai pri-klausę privilegijuotųjų luomams – monarchams, aristokratijai, Bažnyčiai. Tačiau tai mažai ką bendro turi su „paprastų žmonių“, su mūsų protėvių gyvenimais ir paliktais ženklais, todėl su oficialiuoju, didingu ir monumentaliu, paveldu mums kartais būna sunku tapatintis...

Dėl tokios „elitistinės“ praeities perspektyvos „paprastų žmonių“ paveldas daž-niausiai likdavo anapus istorikų ar paveldo specialistų dėmesio lauko. Dėl šios priežas-ties „paveldo“ sąvokos turinys Vakarų Europoje ilgainiui ėmė plėstis ir buvo pradėtas vartoti kalbant apie agrarinės kultūros (valstiečių, kaimo) bei darbininkijos (industri-nio laikotarpio) palikimą – sodybas, etnografinius rakandus, tautosaką bei tautodailę ir fabrikus, gamyklas, gamybos įrenginius bei technologijas, kasyklas, darbininkų gy-venvietes, darbininkišką folklorą ir t. t. O dabar, XXI a., ši sąvoka jau taip išsiplėtusi, įtraukianti ir mažumų bei nedominuojančių grupių paveldą, kad net kyla pavojus jai apskritai prarasti aiškius kontūrus...

Šiandien paveldo terminas jau apima daugybę nelygiavertės kilmės ir reikšmės dalykų.

Tai gamtos struktūros ir objektai (flora, fauna, ekosistemos, geologinės ar geomor-fologinės struktūros ir t. t.) Tradiciškai manoma, kad gamtos paveldas mažai ką bendro turi su kultūros vertybėmis1, nes skiriasi šių objektų apsaugos pobūdis bei metodai, todėl

1 Sąvoka „kultūros vertybės“ apima tiek religines, tiek pasaulietines vertybes, kurios kiekvienos valstybės yra laiko-mos reikšmingomis archeologijai, priešistorei, istorijai, literatūrai, menui ir mokslui. Jos skirstomos į kilnojamą-sias ir nekilnojamąsias. Kilnojamosioms kultūros vertybėms priklauso šios kategorijos:

a) retos faunos, floros, mineralų ir anatomijos kolekcijos bei pavyzdžiai ir paleontologijos mokslui įdomūs objektai;b) istorijos, mokslo ir technologijos istorijos, karybos ir visuomenės istorijos vertybės bei vertybės, susijusios su

tautos vadovų, mąstytojų, mokslininkų bei menininkų gyvenimu ar nacionalinės reikšmės įvykiais;c) archeologinių kasinėjimų medžiaga ir archeologiniai radiniai;d) atskiri išardytų (išskaidytų) meno, istorijos paminklų ir archeologinių vietų elementai;


Seniausias ginkmedis Lietuvoje. Švėkšnos dvaro parkas

Paveldu gali tapti ir tradicinė gyvulininkystė. Galovėjų veislės galvijai Škotijoje

Paminklas lietuviškiems skalikams Gedimino kalno papėdėje Vilniuje


jų apsauga dažniausiai atskirta ir instituciniame lygmenyje. Štai Lietuvoje kultūros pavel-dą saugo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, o už gamtos apsau-gą yra atsakinga Saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Tačiau Europoje jau beveik nebeliko laukinės gamtos, todėl sudėtinga kalbėti apie „grynąjį“ gamtos pa-veldą, nors, žinoma, esama ir išskirtinių, unikalių gamtos objektų, nusipelniusių pagar-baus „gamtos paminklo“ statuso, kaip antai Stelmužės ąžuolas ar pan. Kita vertus, kaip žinia, kai kurios vietinės augalų ir gyvūnų rūšys istoriškai yra tapusios kolektyviniais simboliais, svarbiais nacionaliniam tapatumui, tad jų išsaugojimas siejamas su kolekty-vinių vertybių išlaikymu ir perdavimu ateities kartoms, o joms kylanti išnykimo grėsmė net gali būti suvokiama kaip pasikėsinimas į šį tapatumą. Pavyzdžiui, neseniai vynuo-gynus privatizavus užsienio investuotojams buvo pradėtos kirsti tradicinės, šimtmečiais augintos Moldovos vynuogių rūšys, jas masiškai keičiant populiariomis Vakarų Europos rūšimis, kurios globaliajai rinkai atrodė komerciškai paklausesnės, nei specifinio skonio moldaviškos vynuogės, ir tai sukėlė moldavų vyndarių pasipiktinimą. Arba žemaitukai, kurie, kaip spėjama, net yra vaizduojami Lietuvos herbo Vytyje, XX a. susidūrė su fizinio išnykimo pavojumi ir jų populiacija buvo atkurta tik atkaklių entuziastų pastangų dėka. O kita nacionalinė gyvūnų rūšis – lietuvių skalikas – Medžiotojų draugijos iniciatyva net nusipelnė paminklo Gedimino kalno papėdėje Vilniuje.

Kultūriniai kraštovaizdžiai – vietovės, saugomos dėl jų estetinės, socialinės ir kultūrinės vertės, pavyzdžiui, sodai, parkai ir pan. Kai kuriose šalyse, beje, nėra aiškaus skirtumo tarp jų ir gamtinių kraštovaizdžių apsaugos, kaip antai Australijoje Uluru nacionalinis parkas. Net galima sakyti, kad kultūrinis kraštovaizdis – visa žmogaus suformuota ar pastatyta aplinka. Pavyzdžiui, UNESCO2 Pasaulio paveldo sąraše (to-liau – PPS) puikuojasi mūsų Kuršių nerija – unikalaus amžiais žmogaus kurto ir puo-selėto kultūrinio kraštovaizdžio pavyzdys. Nors ši sąvoka dažniausia siejama su kai-mu (agrariniu kraštovaizdžiu), tačiau šiandien kalbama ir apie miestovaizdžius (antai Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO sudaromą PPS 1994 m.), o pastarieji tiesiogiai siejasi su trečiuoju paveldosaugos rūpesčio objektu – paminklais.

Paminklai – architektūros kūriniai, monumentaliosios skulptūros ir tapybos

e) antikvarinės daugiau kaip šimto metų senumo vertybės – monetos, įrašai ir graviruoti spaudai;f) etnologijai reikšmingi objektai;g) meninės vertybės;h) reti rankraščiai ir inkunabulai, senos knygos, dokumentai ir ypatingos reikšmės leidiniai (istorijos, meno, mokslo,

literatūros ir pan.), pavieniai arba jų rinkiniai;i) pašto ženklai, žyminiai ir kiti panašūs ženklai;j) archyvai, įskaitant garso įrašų, fotografijos ir kinematografijos archyvus;k) daugiau kaip šimto metų senumo baldai ir seni muzikos instrumentai.2 UNESCO – United Nations Educational Scientifice and Cultural Organization, Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir

kultūros organizacija.


kūriniai, archeologinės prigimties elementai ir struktūros ir t. t., turintys išskirtinę vertę istorijai, menui ar mokslui. Tai tradicinis „paveldo objekto“ sinonimas, nors kas-dienėje vartosenoje vis dar paplitęs, bet, deja, netinkamas. Paminklas – paveldo objek-to garbės vardas, suteikiamas iškiliausiems objektams. Paminklai (monumentai) – vie-netinių objektų grupė (pagal UNESCO apibrėžimą monumentai, kompleksai, vieto-vės). Tai objektai, susiję su istorinėmis asmenybėmis ar įvykiais, pavyzdžiui, Žalgirio

Uluru Australijoje

Lietuvos miestelių grožis. Darbėnai


mūšio laukas, taip pat labai seni paveldo objektai (megalitai, pilkapiai, piliakalniai ir pan.). Architektūros paveldo apsaugos klausimai ypač susiję su autentiškumu. Be to, kaip tiksliai apibrėžti šių objektų išskirtinumą ir socialinę svarbą? Juk pastatai gali būti saugomi todėl, kad yra netipiški (arba, priešingai, tipiški), kad jie yra pirmasis (ar pa-skutinis) tam tikro stiliaus kūrinys, kad juos sukūrė žymus architektas ar skulptorius, kad juose gyveno garsūs žmonės, kad jie yra tiesiog gražūs (bjaurūs, keisti...) ir t. t.

artefaktai – žmogaus sukurti ir / ar jo kolekcionuojami ir kaupiami daiktai, viešai ar privačiai saugomi kolekcijose ir muziejuose. Kartais iškyla šio sąvokos apibrėžimo pro-blema, pavyzdžiui, ar gyvūnų iškamšos yra gamtos, ar kultūros objektas? Ar pastatai taip pat yra artefaktai: juk jie retkarčiais irgi perkeliami kitur, kaip antai į Rumšiškes perkeltos autentiškos skirtingų Lietuvos regionų etnografinės sodybos. Tai verčia mąstyti integra-liai. Pavyzdžiui, laivai, gamybos įrenginiai yra per dideli, kad būtų eksponuojami mu-ziejuose po stiklu, bet jie nėra ir pastatai. O pastarieji, kaip minėta, gali būti ir kilnojami. Kai kurie artefaktai praranda turėtą funkciją ir tampa tik muziejaus eksponatais. Svarbu paminėti, kad artefaktų (meno kūrinių, brangenybių, keistenybių (curiositas), karo trofė-jų ir t. t.) kolekcionavimas yra pirmoji ir pati seniausia paveldosauginė praktika.3

Paveldo terminas šiandien pradeda apimti vis daugiau ne tik materialių, bet ir su

3 Mokytojams su vaikais siūloma apsilankyti Prano Gudyno restauravimo centre Vilniuje, kuris užsiima meno kūrinių ir artefaktų restauravimu. Daugiau informacijos rasite internete adresu: http://www.ldm.lt/struktura/pgrc_veikla/.

Antonio Gaudi parkas Barselonoje. Ispanija


tuo susijusių vadinamųjų nematerialių vertybių ir veiklų, tokių kaip žodinės tradici-jos, specialūs įgūdžiai bei gebėjimai, tradicinis gyvenimo būdas, kalbos ir tarmės, na-cionalinė virtuvė, apeiginiai patiekalai, liaudies menai (tautodailė ir tautosaka), etninė muzika, šokiai, papročiai, vietinės religinės praktikos, net nacionalinė valiuta, tradici-nės matavimo (kaip antai Jungtinėje Karalystėje) ar laiko skirstymo (pavyzdžiui, siesta Ispanijoje) sistemos. Kaip žinia, 1998 m. UNESCO paskelbė Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų deklaraciją, kurios pagrindu 2001 m. ir 2003 m. imta suda-rinėti šių vertybių sąrašai, o 2003 m. buvo pasirašyta ir Nematerialaus kultūros pavel-do apsaugos konvencija. Lietuvai šiame prestižiniame sąraše atstovauja kryždirbystės tradicija, dainų švenčių tradicija (kartu su Latvija ir Estija) ir mūsų archajiškosios su-tartinės, tad išties turime kuo didžiuotis. Akivaizdu, kad ši paveldo rūšis ypač siejasi su konkrečios tautos ar bendruomenės tapatumu, o jai kylančios grėsmės suvokiamos kaip pasikėsinimas į šį tapatumą (pavyzdžiui, nacionalinės valiutos praradimas įve-dant eurą kai kuriose ES šalyse gyventojams sukėlė ne tik skaičiavimo nepatogumų).

Kad ir kaip atrodytų keista, žmonės irgi gali tapti paveldo objektais. Kai kurios šalys, miestai, vietos, profesijos ir t. t. turi savus šventuosius globėjus (patronus). Be to, Vakarų krikščionybės tradicijoje pats fizinis šventojo kūnas, jo dalys ar kitos su juo su-sijusius relikvijos susilaukia didelės tikinčiųjų pagarbos ir yra saugomos bažnyčiose ar

Sakraliniams zoroastristų kultams naudoti ritonai iš Senosios Nisos (apie II a. pr. Kr.). Turkmėnistano Istorijos muziejus Ašchabade


specialiai tam skirtose vietose (koplyčiose, kriptose), kaip antai šv. Kazimiero relikvijos jo vardo koplyčioje Vilniaus arkikatedroje. Bet „paveldu“ gali tapti ir gyvi žmonės. Bene garsiausias atvejis – Japonijoje įstatymo globojami „gyvieji nacionaliniai lo-biai“ – nematerialios tradicijos perdavėjai, kurių savotiškas analogas Lietuvoje būtų liaudies meistrai. Kita vertus, šiuolaikinėje paveldosaugoje ir paveldošvietoje esama ir veiklų, susijusių su žymių istorinių asmenybių atminties aktualizavimu. Čia minėtini Liuksemburge įsikūrusio Europos Tarybos Kultūros kelių instituto inicijuoti projektai, pavyzdžiui, šv. Martyno Turiečio ir V. A. Mocarto kultūros keliai, apimantys vietoves, kuriose šie žmonės gyveno, dirbo, lankėsi. Apie žmones kaip paveldą galima kalbė-ti ir dar viena prasme – tai karališkosios šeĩmos bei aristokratija („mėlynojo kraujo“ paveldas).

Galiausiai paminėtinos ir grupiniam tapatumui reikšmingos vietos, kurios gali būti tiek materialios, kad ir vietovės, kuriose vyko reikšmingi istoriniai įvykiai, viduramžių ir naujųjų laikų mūšių laukai, tiek ir nematerialios – legendomis apipintos (mitologinės, literatūrinės) ar pan.

Kaip matėme, taip plačiai išsikerojus paveldo sąvokai, iškyla ir nemažai jo apimties

Mergaitė dėvinti tradicinius drabužius. Peru


bei klasifikavimo sunkumų, lemiamų to, kokiu aspektu jį apibrėžiame ir vertiname:geografiškai (gamtos ir kultūros vertybės gali būti svarbios lokaliu, regioniniu,

nacionaliniu, viršnacionaliniu (pavyzdžiui, „bendraeuropinis paveldas“, puoselėjamas Europos Sąjungos institucijų), galiausiai – globaliu mastu, kaip antai UNESCO suda-romo PPS objektai);

chronologiškai (nuo pačių seniausių iki dabarties daiktų ir reiškinių);tipologiškai (gamtos, kultūros ar mišrios vertybės).

Šv. Kazimiero relikvijos Vilniaus arkikatedroje bazilikoje


Šiuolaikinės Paveldosaugos objektai

Gamtos vertybės Mišrus (čiabuvių) paveldas Kultūros vertybės

Gamtos paminklai

Gamtos ir kultūros vietos: senovės gyvenvietės, piliakalniai, pilka-

piai, senkapiai, šventvietės ir kt.; simbolinės, asociatyvios vietos

Statiniai

Gamtos draustiniai ir

rezervatai

Kultūriniaikraštovaizdžiai

Miestovaizdžiai

Ekofaktai4 Žmonės ir jų veiklos Artefaktai

Apibendrinkime: palikimas – visa, ką mums palieka praeitis. Paveldas – praeities materialių ir nematerialių vertybių visuma, perduodama ateities kartoms. Taigi pa-veldas – tai, ką mes iš šio palikimo atsirenkame, priimame, vertiname, saugome, nau-dojame ir norime perduoti ateities kartoms. Klasikinė paveldo samprata daugiausia dėmesio teikė kultūros vertybių išskirtinumo, retumo, monumentalumo ir estetinio patrauklumo savybėms, o XX a. 7–8 dešimtmečiais Vakarų valstybėse kilęs „paveldo bumas“ iškėlė naują požiūrį, leidusį jį pirmiausia susieti su artimais, o dažnai estetiniu ar istoriniu požiūriais ir mažiau reikšmingais, „paprastais“, kasdieniškais dalykais – vyresniosios, tėvų bei senelių kartos palikimu. Dėl paveldosaugos objekto plėtros ir su-dėtingumo paveldo studijos šiandien yra tapusios tarpdalykine disciplina, apimančia įvairios kilmės ir sudėties reiškinių pažinimo ir išsaugojimo pastangas.4.

SavaS paveldaS

Iš esmės kultūros paveldas, nepriklausomai nuo to, kokią reikšmę šiai sąvokai be-suteiktume ar kokius objektus į ją beįtrauktume, siejamas su kažkuo aiškiai apibrėžtu, pozityviai vertinamu ir savu. Paveldas visuomet yra „savas“, „mūsų“, todėl jis mums ir rūpi. „Kitų“ paveldo dažniausiai tiesiog nepastebime, nevertiname, atmetame, net

4 Ekofaktai – iškastinės natūraliõs, organinės ir neorganinės kilmės (floros ar faunos) liekanos, randamos archeolo-ginių kasinėjimų metu; pavyzdžiui, grūdai, žiedadulkės, gyvūnų ar žuvų kaulai, vabzdžiai ir t. t.


naikiname, arba, priešingai, karštai reiškiame į jį pretenzijas kaip į „savą“, taip paneig-dami „kito“ teises į jį, tai kartais sukelia tarpgrupinius konfliktus, ypač būdingus dau-giakultūrių miestų paveldo nacionalinio „savinimosi“ atvejams.

Lietuvai, istorijos eigoje patyrusiai tiek karų, okupacijų, svetimų politinių santvar-kų ir ideologijų primestos tvarkos, kartais išties sunku apibrėžti, kas gi yra tas „savas“ paveldas. Lenkakalbė dvarų kultūra vis dar atrodo įtartina ir sunkiai įsiliejanti į didį-jį istorinį tautos pasakojimą5. Lietuvos miestai ir miesteliai, kaip žinia, irgi istoriškai daugiausia buvo gyvenami kitataučių ir pradėjo lietuvėti tik tarpukariu, be to, juos nespecialistams sunku suvokti ir kaip kažkokią didesnę vertę turinčius urbanistinius darinius. Sakralinis paveldas (įvairių konfesijų šventovės, religinio turinio meno kūri-niai, religinio kulto daiktai ar drabužiai ir t. t.) sekuliarizuotos visuomenės akyse taip pat sunkiai besuprantami, ikonografiškai nebeperskaitomi. Savo ruožtu, etnokultūri-nis, valstietijos palikimas postindustrinėje visuomenėje darosi sunkiai pritaikomas ir nebeaktualus arba suprekinamas ir suvulgarinamas, jo atrinktus elementus įtraukiant į šiuolaikinę masinę kultūrą („Duokim garo!“ fenomenas). O tėvų ir senelių atmintis ir paveldas iš esmės sutampa su sovietmečiu – sudėtingu ir dramatišku laikotarpiu, te-bekeliančiu didelius visuomenės ir istorikų ginčus dėl jo adekvataus pažinimo bei įver-tinimo galimybių... Galbūt įvade minėti gyvenamosios aplinkos nuvertinimo, negebė-jimo ją adekvačiai „perskaityti“ pavyzdžiai ir būtų aiškus šio komplikuoto santykio su mūsų praeitimi liudijimas? Tad kuo remtis, su kuo tapatintis? Argi mums belieka tik gražioji mūsų gamta, kraštovaizdžiai ir piliakalniai – archeologinės vertybės, kurias irgi reikia mokėti adekvačiai „perskaityti“? Kaip įveikti šį visuomenės susvetimėjimą tam, ką specialistai brangina kaip gamtos ir kultūros vertybes? Akivaizdu, kad tam reikia ilgo ir nuoseklaus ugdomojo darbo, kurį pradėti padėtų ir paveldosaugos raidos pažinimas bei šios veiklos prasmės ir tikslo atskleidimas.

5 Didysis istorinis pasakojimas – oficialiai įtvirtinta ir kolektyvinės atminties atributais (atmintinomis datomis, paminklais, viešaisias minėjimais ir t. t.) bei masinės komunikacijos priemonėmis (istoriografija, vadovėliais, do-kumentiniais ir meniniais filmais, istorine publicistika, ir t. t.) perteikiama bei palaikoma tautos praeities versija, skirta pagrįsti jos nueitą istorijos kelią, užtikrinti istorinį tęstinumą, susiejantį praeities–dabarties–ateities kartas ir formuoti bei palaikyti tam tikrą kolektyvinį tapatumą.


KuLTŪrOs PAVELDO APsAuGA

trumPai aPie kultūros Paveldo aPsaugos raidą

Nors visais laikais ir visuose kraštuose būta pavienių istorijos mėgėjų ar draugi-jų, tyrinėjusių ir kolekcionavusių iškiliausius ir gražiausius praeities meno kūrinius, senienas ar keistenybes, bet sąlygos mokslinėms paveldo studijoms ir visuomeninei paveldosaugai rastis Vakarų Europoje susidarė tik XVIII a. pab. – XX a. pr., – laiko-tarpiu, vadinamu nacionalizmo bei romantizmo epocha, kai kartu su nacionalinėms valstybėms radosi ir modernios politinės tautos. O jų kolektyvinio tapatumo pagrindu ir patriotizmo šaltiniu tapo, kūrybinį genijų bei kultūros laimėjimus įkūnijo ir istorinį tęstinumą paliudijo materialūs praeities reliktai bei folklorinės liaudies tradicijos – tai, kas visuotinai pradėta vadinti nacionaliniu paveldu. Tokiu būdu paveldo išlaikymas ir perdavimas ateinančioms kartoms tapo reikšmingu moderniųjų valstybių rūpesčiu. Buvo įsisąmoninta, kad nacionalinio paveldo atrankos, tyrimų, apsaugos, atsakingo naudojimo ir kultūrinių verčių perteikimo visuomenei veikla yra ir sėkmingos vals-tybės ateities garantas. Be to, valstybės ir visuomenės rūpesčio kultūros vertybėmis mastas bei kokybė atspindi ir šalies civilizuotumo lygį.

XX a. pab. – XXI a. pr. įvairios socialinės ir politinės priežastys bei veiksniai (glo-balizacija, vartotojiškos visuomenės plėtra, kultūros komercializacija (suprekinimas), eurointegracija ir kt.) sukėlė naują susidomėjimo gamtos ir kultūros paveldu bangą ir kartu paskatino išplėsti šią sąvoką, pereinant nuo „paminklų“ prie „kultūros vertybių“ ir „kultūros išteklių“. Nacionalizmo ideologija aktyviai skatino vieningo ir nuoseklaus „didžiojo tautos pasakojimo“ kūrimą ir jį pagrindžiantį „nacionalinį paveldą“, dažniau-siai iškeldama dominuojančios tautos interesus kitų šalies tautinių bendrijų atžvilgiu, o šiandien matome veikiau priešingą polinkį išryškinti ir pabrėžti etnokultūrinę įvai-rovę bei skirtumus. Akivaizdūs šių pokyčių ženklai – paveldo demokratizacija ir sie-kis įtraukti įvairias suinteresuotas grupes. Tai, be abejonės, prisideda prie didesnės visuomenės pakantos anksčiau slopintų, marginalizuotų ar diskriminuotų socialinių, religinių ir etninių grupių atžvilgiu, tačiau ir neišvengiamai sukelia iki tol neegzistavu-sias arba buvusias žymiai menkesnes problemas bei tarpgrupinius konfliktus. Todėl, be paveldu besidominčių „tradicinių“ veikėjų, tokių kaip už šią sritį atsakingi valsty-bės pareigūnai ar akademinio pasaulio ekspertai, atsiranda ir naujos suinteresuotos grupės, kaip antai tarptautinės organizacijos (UNESCO, Europos Taryba, ICOMOS ir t. t.) ar vietos bendruomenės, tiesiogiai ar greta savo pagrindinės veiklos užsiimančios


ir paveldo išsaugojimo klausimais. Dar vienas šiandien labai svarbus paveldo išsaugo-jimo ir panaudojimo procesuose dalyvaujantis socialinis veikėjas – verslo struktūros, veikiančios jį tiek teigiamai, tiek ir neigiamai, tiesiogiai – per turizmo industriją, arba netiesiogiai – per investicijas į konkrečios vietovės ekonominę plėtrą, kraštovaizdžio keitimą, komunikacijų ir infrastruktūros formavimą ir pan.

gamtos ir kultūros Paveldui kylančios grėsmės

Kodėl ir kaip reikia saugoti paveldą? Materialiosioms praeities liekanoms, kurių dalis tampa oficialiai saugomomis kultūros vertybėmis, nuolat kyla fizinio išlikimo ir tinkamo vertinimo grėsmių. Svarbiausi jų autentiškumui, vientisumui ir adekvačiam suvokimui gręsiantys pavojai yra: 1) natūralūs vertybių nykimo procesai ir nusidėvėjimas; 2) nepaisymas, apleidimas; 3) fizinis naikinimas ar niokojimas; 4) vertės nesuvokimas – nuvertinimas ar nepripažinimas, pavyzdžiui, šventų vie-

tų profanacija; 5) fizinė tarša (cheminis, vibracinis, mechaninis ir kitoks poveikis); 6) vizualinė tarša (grafičiai, kraštovaizdį ar pastatus užstojantys reklaminiai sten-

dai ir t. t.); 7) netinkama panaudojimas (ne pagal objekto paskirtį ar pirminę funkciją); 8) išeikvojimas, „nugyvenimas“, atsitinkantys dažniausiai dėl netinkamai organi-

zuoto ir nekontroliuojamo turistinio kultūros ar gamtos vertybės naudojimo; 9) nesugebėjimas tinkamai organizuoti apsaugos strategiją bei taktiką, finansinių

ir administracinių išteklių ir kultūrinių bei techninių kompetencijų trūkumas.Paveldui ypač pavojinga, kai žmonės praranda asmeninį ryšį su jo objektais, pa-

vyzdžiui, šeimos relikvijomis, gimtosiomis vietomis ir pan.Be išvardintųjų, XX a. pab. kultūros paveldo vaizdiniui ir visuomeniniam jo statu-

sui iškilo nauji iššūkiai. Bene didžiausi jų – jau minėtas nacionalinės valstybės galių ir tarptautinės reikšmės silpnėjimas veikiant globalizacinėms jėgoms bei visuotinai įsi-galint neoliberaliajai rinkos ekonomikai. Nusilpusi nacionalinė valstybė nebėra pajėgi adekvačiai saugoti nacionalinio paveldo bei atnaujinti ir nuolat papildyti jo išteklių. Kultūra šiandien taip pat bandoma paversti ištekliumi greitai atsiperkančioms investi-cijoms ir pelnui gauti. Taip ji praranda anksčiau buvusį pagrindinį savo kaip prasmių ir verčių kūrėjos bei perdavėjos vaidmenį. Atitinkamai ir kultūros paveldo vertybės pirmiausia virsta komercinio intereso objektais, nepaisant anksčiau svarbiausiais bu-vusių jų autentiškumo, integralumo, simboliškumo, svarbos kolektyvinio tapatumo


...o kartais jis tiesiog paliekamas nykti... Vertingas medinis pastatas su raižiniais Vilniuje, Polocko g. 52

Kartais paveldas naikinamas tyčia. Palmyros miesto Sirijoje liekanos iki Islamo valstybės bombardavimo...


išlaikymui ir tęstinumui dėmenų. Globalizuotame pasaulyje laisvai judant informa-cijai, žaliavoms, produktams ir kapitalui, žmonės irgi priversti judėti kartu su jais ir paskui juos. Šį judėjimą – savotišką „naująjį tautų kraustymąsi“ – dar labiau pagreitina dažnėjantys kariniai konfliktai, geopolitinės įtampos, skurdas ir darbo bei savirealiza-cijos perspektyvų neturėjimas savo valstybėje. O tai neišvengiamai reiškia vis labiau silpstantį ryšį su kilmės šalimi, gimtaisiais namais. Kartu trūkinėja ir žmonių ben-drystės saitai, silpsta šeimos, bendruomenės, tautos. Dėl to mažta ir ištikimybė savai valstybei, tautinio tapatumo, kaip ir jį pagrindžiančio nacionalinio paveldo, reikšmė bei visuomeninė įtaka ir galiausiai retėja piliečių – savo valstybės patriotų – gretos.

Tačiau tautinė valstybė šiandien patiria smūgių ir iš kitos pusės. Per Lietuvos buvi-mo Europos Sąjungoje dešimtmetį įvyko reikšmingas eurointegracinių procesų kryp-ties pokytis, ES „viršūnių“ palaikomas ir skatinamas perėjimas nuo „tautų Europos“ prie „Europos federacijos“. Dėl to vis daugiau ES valstybių narių suverenumo perima valdančiosios Sąjungos institucijos. O tai neišvengiamai atsiliepia ir nacionalinių vals-tybių teisėms saugoti savitą tautinę bei religinę kultūrą, puoselėti savas vertybes ir tradicijas. Pastarosios vis dažniau imamos reguliuoti, riboti ar net atmesti dėl „polit-korektiškumo“ bei direktyvaus „kultūrinės įvairovės“ įtvirtinimo, ar tiesiog siekiant ES šalių kultūrinę raišką kuo labiau formalizuoti bei reglamentuoti. Nors ir pakankamai anekdotiškas, bet anaiptol ne vienintelis pavyzdys – ES institucijų reikalavimas Italijai standartizuoti savo tradicinį nacionalinį patiekalą picą...

SSRS žlugimo metu kilęs „naujasis tautų pavasaris“ besikuriančioms Vidurio ir Rytų Europos ir posovietinėms valstybėms padėjo atsigręžti į iki tol sovietinio režimo niekintos bei slopintos tautinės istorijos bei kultūrinės savasties klodus. Iš jų buvo semiamasi įkvėpimo bei jėgų eiti pirmyn. Tačiau eurointegracijos, „europinių verty-bių“ ir „pažangos“ pretekstu ilgainiui šie procesai ėmė strigti ar net buvo pradėti są-moningai slopinti. Dėl to šiandien jau net tampa gero tono ženklu šaipytis ir niekinti nacionalizmą ir patriotizmą. Jie, kaip ir sovietmečiu, vėl laikomi pavojinga ir kuo sku-biau atsikratytina atgyvena... Tačiau dažnai pačios vulgariausios masinės Vakarų kul-tūros formos ir vartotojiškos nuostatos perimamos nekritiškai ir nekontroliuojamai. Atsižvelgiant į šias problemas, iškyla itin svarbus klausimas – kam šiandien reikalin-gos atrinktosios kultūros paveldo vertybės, kaip ir žmonės, užsiimantys jų apsauga?


KAiP suPrAsTi PAVELDĄ?

Paveldosaugos veiklos

Paveldo apsaugos veiklos skirstomos į:paveldotyrą (gamtos ir kultūros vertybių fizinius, archeologinius, istorinius, me-

notyrinius ir t. t. tyrimus bei analizę);paveldosaugą siaurąja prasme (juridines, administracines vertybių išsaugojimo

priemones, kurios dažniausiai taikomos kompleksiškai, t. y. jų priežiūrą ir nuolatinį palaikymą (preventyvias veikas);

paveldotvarką (apsaugines intervencijas į saugomo objekto materiją, tokias kaip anastiliozė / rekompozicija, konservavimas, stabilizavimas, sutvirtinimas, restauravi-mas, sugrąžinimas, (re)integravimas, pašalinimas, atstatymas (restitucija), atkūrimas ir t. t.);

paveldonaudą, kuri apima kultūros vertybės pritaikymą naujai funkcijai bei so-cialinės jos reikšmės palaikymą ar, esant poreikiui, gaivinimą (reabilitavimą, regene-ravimą, revitalizavimą). Dažniausiai paveldo ištekliai panaudojami šiuolaikinėje tu-rizmo industrijoje, susijusioje su komercines paskatas turinčiu turiningo laisvalaikio organizavimu. Šiuo atveju, šalia daugelio kitų turizmo rūšių, galime išskirti ir paveldo turizmą;

paveldošvietą (žinių apie paveldą sklaidą, paveldo verčių perteikimo ir ugdymo strategijas bei metodus). Pastarajai sričiai išsamiau aptarti skiriami tolesni šio leidinio puslapiai.

Paveldo verčių ir Prasmių Perteikimas

Šiandien pripažįstama, kad teisė į paveldą yra viena iš pamatinių žmogaus kultū-rinių teisių. Geriausiai ją galima užtikrinti dialogo tarp paveldo vertybėmis besirūpi-nančių valstybės pareigūnų ar istorijos pažinimo entuziastų ir likusios, į šią veiklą ne-pakankamai ar visai neįtrauktos, visuomenės dalies skatinimu, nes valstybė pati viena nėra finansiškai ir administraciškai pajėgi su šiuo uždaviniu susidoroti. Todėl šiuolai-kinė paveldošvieta, perėmusi demokratijos principus, deklaruoja darnios ir atsakingos visuomenės gamtą tausojančios ir kultūrą puoselėjančios veiklos svarbą. Tačiau kaip praktiškai pasiekti, kad daugiau visuomenės sąmoningai įsitrauktų į paveldosaugą ir aplinkosaugą?


Tam, kad įgautų bei išsaugotų „kultūros vertybės“ statusą, seniena, pastatas ar vietovė privalo būti ne tik juridiškai bei administraciškai saugoma, prižiūrima, lan-koma, bet ir lydima jos vertes atskleidžiančio bei socialinę reikšmę paaiškinančio pa-sakojimo. Šie pasakojimai dažniausiai atspindi tuo metu mokslininkų bendruomenės sukauptų ir pripažintų istorinių žinių apie šią vertybę ar vietovę lygį, be to, tiesiogiai ar netiesiogiai, išreiškia paties pasakotojo – paveldu besirūpinančios institucijos atstovo, gido ar paveldo edukatoriaus – išpažįstamas politines-ideologines nuostatas.

Kultūros vertybės iš esmės visais laikais buvo pasitelkiamos didiesiems kolektyvi-niams pasakojimams pagrįsti ir iliustruoti. Pavyzdžiui, nacionalinių valstybių kūrimo-si laikotarpiu XVIII a. pab. – XX a. pr. Europoje esminė jų funkcija buvo atskleisti ir paliudyti istorinius nacijos nuopelnus, ir taip paskatinti piliečius didžiuotis sava tauta bei jos garbinga praeitimi. Vėliau, XX a. pirmoje pusėje, pasidarė svarbu juos pasi-telkus simboliniu būdu permąstyti tradicinės agrarinės visuomenės ir kultūros nyki-mą bei industrinės įsigalėjimą. Taip buvo atrastas kaimo, valstiečių palikimas, imtas

„Atitarnavę“ kultūros paminklai gali įgyti naują funkciją. Aukštosios mokyklos biblioteka paversta bažnyčia Lukoje. Italija


saugoti etnografiniuose muziejuose arba skansenuose – muziejuose po atviru dangu-mi. Savo ruožtu, XX a. antroje pusėje Vakarų šalims pasidarė aktualu išsaugoti ir be-sibaigiančios industrinės epochos liekanas – pramonės ir darbininkijos paveldą. Taigi XIX a. pr. istorinis pasakojimas labiausiai buvo reikalingas paaiškinti, kaip susikūrė nacionalinė bendruomenė ir kuo ji remiasi; laikui bėgant ir į didįjį istorinį pasakojimą įtraukiant vis naujų veikėjų, tokių kaip valstiečiai, darbininkai, o šiandien ir įvairios mažumos bei pokolonijinės visuomenės, pasidarė svarbu, kad ir jų veiklos materialūs liudininkai bei tradicijos nusipelnytų „paminklų“ ir „vertybių“ statuso.

PaveldoŠvietos sudedamosios dalys

Šiuolaikinė paveldošvieta apima tokias tarpusavyje susijusias veiklas:pateiktis arba prezentacija, t. y. prieigos prie paveldo vertybių suteikimas lankyto-

jams. Ji iš esmės reiškia paveldo objektų populiarinimą masinėse informavimo priemo-nėse ir socialiniuose tinkluose (paveldo komunikaciją) bei atidų jų verčių perteikimo planavimą vietoje, pasiekiamą suteikiant fizinę bei informacinę prieigą prie paveldo ver-tybių, t. y. įrengiant kelio nuorodas, takus, privažiavimus, laužavietes, tualetus, viešojo maitinimo įstaigas, suvenyrų parduotuvėles ir pan. bei renkant, sisteminant ir skleidžiant apie jas sukauptą informaciją. Trumpai tariant, sukuriant ir parengiant visą interpretacijai reikalingą infrastruktūrą, įskaitant turistams skirtus stendus, žemėlapius, atlasus, interne-to tinklalapius, ekspozicijų schemas ir t. t.;

gamtos ir kultūros vertybių reikšmių ir verčių perteikimas, arba interpretacija, esmi-nių žinių apie lankomą objektą suteikimas lankytojams ir jo prasmės atskleidimas. Taigi, jeigu interpretacija apima pasakojimo apie paveldo vietą turinį, prezentacija veikiau būtų jos raiškos forma;6

paveldo ugdymas – pasitelkus kultūros ir gamtos vertybes diegiamos tam tikros socialiai ir kultūriškai reikšmingos žinios, socialinės normos bei nuostatos ir gebėjimai.

Visos kartu šios veiklos sudaro paveldo komunikavimo ir ugdymo procesą. Archeologas Timas Kouplendas (Tim Copeland) išskyrė tris jo lygmenis. Pirmasis, pats žemiausias, yra mokymas apie paveldą. Tai edukacija, kurios metu tiesiog su-pažindinama su gamtos ar kultūros vertybe ir jos aplinka, nesigilinant į apsaugos ir kitas problemas. Antrasis lygmuo apibrėžiamas jau kaip mokymas pasitelkus paveldą. Jo metu gamtos ar kultūros vertybės tampa tarpdisciplininio mokymo tarpininkėmis. Tokiu būdu pasitelkus paveldą mokoma kitų pažinimo sričių, pavyzdžiui, istorijos, ma-tematikos, geografijos, kalbų ir t. t. Svarbu atsiminti, kad mokymas pasitelkus paveldą

6 Esama ir kitokių šių sąvokų aiškinimų. Antai interpretacija nebūtinai turi būti viešai pristatyta, ją galima tiesiog iš anksto žinoti kaip tam tikrą vietos istorijos versiją. Šiuo atveju prezentacija – tai interpretacijos pateikimas auditorijai stenduose, gido pasakojimu ir pan. Anglakalbėje literatūroje „prezentacija“ ir „interpretacija“ dažnai pavartojamos ir sinonimiškai.


taip pat apima ir mokymą apie paveldą. Trečiasis, aukščiausias, lygis yra mokymas paveldui. Tokiu būdu tikimasi lankytojus įtraukti į paveldosaugos darbą, supažindinti su priimamais sprendimais, mokyti pažinti ir vertinti paveldo objektus, laikyti juos savais.

Paveldo interPretacijos iŠtakos

Interpretaciją paprasčiausia apibrėžti kaip „meną paaiškinti vietovės reikšmę jos lankytojams, pabrėžiant jos išsaugojimo poreikį“.7 Kada tiksliai prasidėjo paveldo, tai yra praeities reliktų, interpretavimas, vargu ar beįmanoma nustatyti. Bent iš dalies tokia profesionali veikla gali būti siejama dar su Senovės Egipto, Graikijos ar Romos laikais, kuomet jau egzistavo „septynių pasaulio stebuklų“ sąrašas ir turėjo egzistuoti jų lankymo praktikos, vėliau su XVIII a. Grand Tour – Vakarų Europos aukštuomenės jaunuolių kelionėmis po klasikinio paveldo šalis Graikiją ir Italiją, ir, galiausiai, su XX a. pr. JAV kilusiu gamtos apsaugos judėjimu.

Įdomu, kad sukaupta paveldo interpretacijos patirtis pirmą kartą išsamiau buvo ap-mąstyta ir užrašyta palyginti vėlai – tik 1957 m. Tai padarė JAV Nacionalinių parkų tarny-bos darbuotojas Frymenas Tildenas (Freeman Tilden), sukūręs savitą paveldo perteikimo metodiką ir teoriją, vėliau išaugusią į savarankišką šios srities filosofiją. Nedidelės apim-ties knygelėje „Mūsų paveldo interpretacija“, padariusią didžiulę įtaką tolesnei paveldo interpretavimo raidai, remdamasis ilgamečiu savo ir kitų paveldo interpretatorių įdirbiu, F. Tildenas išskyrė ir aprašė efektyvios interpretacijos principus, kuriuos talentingas gi-das dažnai atranda ir jais naudojasi intuityviai, apie juos net nenutuokdamas. Ši knygelė iki šiol lieka nepralenktu paveldo komunikacijos vadovu, kuriame aprašomos priemonės, kaip turi būti pateiktas pasakojimas apie paveldą, kad lankytojai jį teisingai suprastų ir būtų įkvėpti jį saugoti. Interpretacija F. Tildenui iš esmės reiškė „edukacinę veiklą, ku-ria siekiama atskleisti prasmes ir sąryšius pasinaudojant originaliais objektais, tiesiogine patirtimi ir iliustruojančiomis informacijos priemonėmis“8. Pasak jo, pagrindinis paveldo interpretavimo tikslas „interpretuojant suprasti, supratus įvertinti, įvertinus saugoti“9. Tai reiškia, kad pasakojimu ir jame užkoduota socialine žinia (pranešimu) siekiama ne tik suteikti informaciją apie lankomo objekto istoriją, bet ir provokuoti bei skatinti paveldo objekto lankytojo ar turistų būrio elgesio pasikeitimą. Tam, kad būtų pasiektas šis, galu-tinis – kultūros vertybių išsaugojimo tikslas, buvo suformuoti šeši pavyzdžiais iliustruoti principai, kuriais turėtų remtis gera paveldo interpretacija.

7 Don Aldridge, How the Ship of Interpretation was Blown off Course in the Tempest: Some Philosophical Thoughts. Heritage Interpretation (ed. by David L. Uzzell). London: Belhaven Press, 1989, vol. 1, p. 64.

8 Freeman Tilden. Interpreting our Heritage: Principles and Practices for Visitor Services in Parks, Museums, and Historic Places. Chapel Hill, N. C: University of North Carolina Press. 1977, p. 8.

9 Ten pat, p. 38.


Frymeno tildeno Paveldo interPretavimo PrinciPai

Pirmas principas: rodomų ar pasakojamų dalykų interpretacija, nesiejanti jų su lankytojo / žiūrovo asmenybe ar patirtimi, bus nevaisinga.

Antras principas: informacija pati savaime dar nėra interpretacija. Interpretacija yra ko nors netikėto atradimas remiantis informacija. Nors interpretacijai būtina in-formacija, iš esmės tai du skirtingi dalykai.

Trečias principas: interpretacija yra menas, aprėpiantis daug meno šakų, nesvar-bu, ar pirminė medžiaga yra mokslinė, istorinė ar architektūrinė.

Ketvirtas principas: pagrindinis interpretacijos tikslas yra ne mokymas, bet lan-kytojo provokavimas.

Penktas principas: interpretacija turėtų būti siekiama pateikti ne dalinį, o visu-minį vaizdą.

šeštas principas: vaikams skirta interpretacija turėtų būti ne adaptuotas suaugu-siems teikiamos interpretacijos variantas, o remtis visiškai kitokia prieiga.

Leidinyje autorius nurodė ir daug kitų svarbių sudedamųjų interpretacijos dalių, kurių neišskyrė kaip atskirų principų. Tarp jų paminėjo ir vieną neįkainojamą „in-gredientą“ – interpretatoriaus meilę atliekamam darbui, jo paties asmenybės jėgą ir entuziazmą, sugebantį patraukti ir įkvėpti lankytojus.

Trumpai aptarkime kiekvieną iš šių principų.Pirmasis iš jų atkreipia dėmesį į tai, kad lankytojui pirmiausia ir labiausia rūpi

tai, kas paveldo vertybėje ar pasakojime apie ją tiesiogiai ir netiesiogiai siejasi su jo paties asmeniu, patirtimi, nuostatomis bei turimomis žiniomis. Iš esmės lankytojai vi-sur, net užsienio kelionėse, nesąmoningai pirmiausia ieško „savo paveldo“. Pavyzdžiui, Paryžiuje, Lotynų kvartale esančioje Šv. Severino bažnyčioje turistas iš Lietuvos ap-sidžiaugs atpažinęs Aušros vartų švč. Mergelės Marijos atvaizdo kopiją. Tokiu būdu jis iš tiesų ieško savo vietos gamtoje ir visuomenėje, istorijoje ir dabartyje. Tad nors gidas nėra pajėgus tiesiogiai kreiptis į kiekvieną ekskursijos dalyvį ar juolab žinoti jo interesus, tačiau jis gali apeliuoti į jų turimas žinias apie praeitį ir (numanomą) bendrą patirtį. Itin paveikus būdas yra lankytojo skatinimas susimąstyti, koks būtų buvęs jo gyvenimas, jei jis būtų gyvenęs aptariamuoju metu?, ką jis būtų daręs tomis aplin-kybėmis ir tokiose situacijose, kuriose gyveno pasakojamos istorijos veikėjai?, kokius moralinius pasirinkimus būtų turėjęs tuomet daryti?, ką jie jam būtų reiškę? Beje, vai-kų auditorijai paveikiausia tapatintis su praeityje gyvenusiais bendraamžiais. Kartais labiau asmenišką gido ryšį su klausytoju padeda užmegzti ir tokia smulki detalė kaip įvardžio „mes“ vartojimas, apeliuojant į praeities ir dabarties kartų, savo ir auditorijos bendrystę ir kartu skatinant jos empatiją („įsijautimo į kito kailį“ jausmą). Empatijos


ugdymas įmanomas net ir kalbant apie gamtos objektus. To galima pasiekti „priar-tinant“ ir „sužmoginat“ pasakojamus dalykus. Pavyzdžiui, pasakodamas apie paukš-čiuką remezą, Ventės rago ornitologas pasitelkia „žmogiškas“ analogijas: kol žmona lepinasi italijų ir prancūzijų kurortuose, jos vyras jau įrenginėja butą Lietuvoje (čia pat rodomas vilnonę kepuraitę primenantis ypatingas remezos patinėlio numegztas lizdas).

antrasis principas nurodo į sudėtingus informavimo ir prasmės kūrimo sąryšius interpretacijoje. Kalbant apie tai reikia atsižvelgti į seniai žinomą tiesą, kad lankytojo, ir ypač vaiko, „užvertimas“ sausais faktais, datomis, pavardėmis ir negirdėtais specifiniais terminais gali sukelti priešingą nei tikėtasi reakciją, ar net ilgam atgrasyti nuo noro toliau domėtis istorija bei paveldu. Tad, nors daugeliu atvejų siekiant geriau suprasti lankomą vietą ir jos reikšmę tam tikrų, nors ir ribotų, žinių apie ją suteikimas neišvengiamas, tačiau, be minėtojo tiesioginio susiejimo su lankytojo protu, žiniomis ir jausmais, tai bus mažai efektyvu ir ši informacija jo galvoje ilgam neužsilaikys. Kai kuriais atvejais, beje, apie aptariamą objektą nė neįmanoma žinoti tikslių faktų, arba jie nėra pakankamai patikimi, todėl interpretatorius turėtų klausytojams sąžiningai tai pripažinti. Kitąsyk ap-tariamu klausimu esama skirtingų mokslininkų vertinimų, todėl pasakotojo pareiga visas pozicijas pristatyti bešališkai, paliekant auditorijai pačiai spręsti, kuri iš jų labiausiai ti-kėtina. Geriausiai pavyksta lankytoją sudominti susiejant lankomo objekto ar vietos is-toriją su bendresne krašto, šalies ar Europos istorija, tam, kad labiau išryškėtų aptariamo reiškinio svarba, unikalumas arba, priešingai, tipiškumas, jo reikšmė valstybės, regiono, žemyno socialiniuose ar kultūros procesuose. Pavyzdžiui, kalbant apie Rietavą, kuriame 1892 m. pirmąkart Lietuvoje buvo užžiebta elektra, šį faktą tinka sieti su bendrąja elek-tros atradimo, naudojimo, elektrifikacijos tinklų kūrimo istorija. Ši prieiga taip pat veda prie penktojo principo – sėkmingas ir paveikus pasakojimas remiasi visuminio vaizdo sukūrimu.

trečiasis principas susijęs su klausimu, ar gera interpretacija turi būti menas, ar mokslas? Praktika rodytų, kad dažnai tenka pasitelkti mokslines žinias ar metodus, kartu juos pateikiant sumaniai ir kūrybingai, kad pavyktų pažadinti lankytojo ne specialisto, juolab vaiko susidomėjimą, ir taip stimuliuoti jo istorinę vaizduotę. Tačiau aiškiai, sklan-džiai, nuosekliai ir įdomiai papasakota bei įkvepianti istorija pati savaime taip pat yra menas, reikalaujantis puikios pasakotojo iškalbos, gerų artistinių gebėjimų, lankstumo ir įgūdžio pagal auditoriją parinkti kalbos manierą ir stilių, noro užmegzti šiltą, pagarbų emocinį ryšį su ja, o tam dažnai padeda ir gebėjimas laiku ir vietoje pajuokauti (žinoma, jei tik lankoma vieta ir jos istorija tai leidžia, kas, savaime aišku, būtų nepriimtina tra-giškų įvykių vietose...)10. Humoras, įskaitant ir švelnią autoironiją, yra puiki priemonė

10 Visgi smurto ir tragedijos ryšys su humoru lieka ambivalentiškas. Kartais juokas belieka vienintelis silpnųjų ginklas prieš padėties absurdą ir situacijos beviltiškumą, prisiminkime Balio Sruogos „Dievų mišką“.


išlaikyti lankytojų dėmesį ir nukreipti jį norima linkme, paskatinti juos susitapatinti ar, priešingai, nesitapatinti su pasakojamos istorijos herojais, galų gale, neleisti jiems praras-ti susidomėjimą ar pernelyg susireikšminti.

Savo ruožtu, itin svarbus ketvirtasis principas atkreipia dėmesį į giluminį interpre-tacijos tikslą – ne mokyti, arba ne vien mokyti, instruktuoti ir suteikti žinių, bet ypač pro-vokuoti ir skatinti lankytojus pačius mąstyti ir tų žinių vėliau savarankiškai siekti, patiems daryti išvadas ir taip patirti atradimo džiaugsmą, kuris yra bene labiausiai įsimintinas ir ilgiausiai išliekantis geros paveldo interpretacijos efektas. Pavyzdžiui, muziejaus salėje, vaizduojančioje vieno Belgijos miesto XIX a. mokyklos klasę, lankytojai moksleiviai gido paprašomi rasti daiktus, kurių tuomet ten negalėjo būti. Taip vaikai turi progą „diskvali-fikuoti“ ant suolo gulintį diskelį ar kalkuliatorių. Taip pat gidui randasi dingstis pakalbėti apie technologijų kaitą ir skirtingų išradimų sukūrimo laiką, taip ugdant istoriškumo jaus-mą. Technikos ar etnografijos ekspozicijose lankytojai gali būti paprašomi atspėti, kam galėjo būti naudojami demonstruojami įrenginiai ar rakandai, arba net paraginami patys jais pabandyti naudotis. Moksleiviai, įpratę prie mobiliųjų telefonų liečiamu ekranu, gali būti nustebinti pabandę išsiaiškinti, kokiu būdu jų tėvams tekdavo rinkti numerį „senovi-niu“ telefono aparatu. Provokavimas taip pat yra menas švelniai pastūmėti lankytoją pra-plėsti savo pažintinius horizontus ir įkvėpti jį tyrinėjant eiti tolyn. Tai ir menas paskatinti jį už nuogos faktų tiesos paieškoti paslėptų gilesnių istorinės prasmės klodų. Kita vertus, provokavimas gali padėti ir sutelkti greit slopstantį vaikų dėmesį, lavinti jų pastabumą ir loginį mąstymą. Antai Maskvos priemiestyje esančio Carycino muziejaus-draustinio ekspozicijoje kabo Rusijos imperatoriaus šeimos vaikų piešiniai (beje, labai neblogos me-ninės kokybės). Gidė moksleivių grupės paprašo atspėti, kuriuos iš jų piešė mergaitės, o kuriuos – berniukai. Vaikai užduotį atlieka iškart ir be klaidų: caraičiai, pasirodo, išties labiau mėgo piešti karine tematika, o caraitės – žmonių portretus ir augalus.

Esama ir kitų provokavimo būdų. Štai kai kuriose „gyvosiose“ interpretacijose epo-chos kostiumu apsirengęs ar net konkretų istorinį veikėją vaidinantis gidas pasakoja isto-riją „iš savo varpinės“, kuri gali visiškai nesutapti su kitą socialinį sluoksnį, tautą, rasę ar lytį atstovaujančio personažo pateikiama tų pačių įvykių versija bei vertinimais, tad lan-kytojas verčiamas susimąstyti apie istorinio objektyvumo ribas. Pavyzdžiui, Kanadoje, Midlando vietovėje prie Ontarijo buvo atkurta XVIII a. čia stovėjusi prancūzų misio-nierių jėzuitų gyvenvietė11, kurioje gidais dirba ir baltieji, įsikūniję į jėzuitų vaidmenį, ir vietos gyventojai indėnai huronai. Įdomu, kad kiekviena iš šių grupių perteikia tos kata-likiškos misijos istoriją iš savos perspektyvos, o jos anaiptol nesutampa, kas lankytojams atskleidžia praeityje buvusius ir nūnai iškylančius atvirus ar paslėptus, suderinamus ar konfliktuojančius skirtingų kultūrinių bendrijų interesus...

11 Žr. oficialų „Sainte Marie among the Hurons“ paveldo vietovės tinklalapį: http://www.saintemarieamongthehu-rons.on.ca/sm/en/Home/index.htm.


Savo ruožtu, gamtos vietovėse, turinčiose ypatingą apsaugos režimą, lankytojai provokuojami atkreipti dėmesį į aktualias gamtosaugos problemas. Antai UNESCO Pasaulio paveldo vietovėje Kuršių nerijoje turistai raginami savo darytas kopų nuo-traukas siųsti šio Nacionalinio parko darbuotojams, taip įsitraukiant į kopų kaitos ste-bėseną bei ugdant jų atsakomybę už šį unikalų ir trapų Lietuvos kraštovaizdžio kam-pelį. Lygiai taip pat, atvedęs grupę nuo apžvalgos aikštelės pasigėrėti Nerijos pušynais, gidas gali priminti, kad pakaktų vieno degtuko, kad visas šis grožis bemat pražūtų, o padarytą žalą būtų įmanoma atitaisyti tik prabėgus daugybei metų... Taigi gera inter-pretacija visuomet turi būti palydima subtiliai perduodamo poreikio išsaugoti paveldo vietovę.

Kaip minėta, penktasis principas teigia, kad pasakojant lankytojas turėtų susida-ryti visuminį vaizdą apie vietą ar reiškinį, nepaisant to, kokios įdomios ar iškalbingos būtų konkrečios detalės ar šalutinės pasakojimo gijos. Bet tai anaiptol nereiškia, kad reikia pasakoti absoliučiai viską. Interpretatorius turi būti entuziastingas ir užsidegęs, bet ne per daug, kad, nugrimzdęs į savo pasakojimą ir pamiršęs apie lekiančias valan-das, neprarastų ryšio su išvargusiais ar jau nuobodžiaujančiais klausytojais. Optimali ekskursija turėtų tęstis ne ilgiau kaip pusantros ar dvi valandas, o jaunesniojo amžiaus vaikams – iki valandos, todėl pasakojant ir kažką rodant tuo pat metu būtina stebėti ir publikos nuotaikas bei energijos lygį. Be to, planuojant pažintinį pasivaikščiojimą bū-tina iš anksto numatyti maršrutą, kurį bus vedama grupė, ir atstumą, kurį reikės nueiti (praverstų įspėjimas apsiauti patogią avalynę ir tinkamai apsirengti), kad jo dalyviai fiziškai nepervargtų ar nesušaltų / neperkaistų, nes tai, be abejo, nepageidautinai su-mažintų paveldo edukacijos efektyvumą. Taip pat reikėtų atsižvelgti ir į būsimo marš-ruto ypatumus (įkalnė, nelygus reljefas, pelkėtos vietos, miškas, triukšminga miesto gatvė ir t. t.), kaip ir lankomų vietų specifiką. Kaip žinia, kai kuriuose sakraliniuose objektuose reikalaujama laikytis pagarbios tylos, atitikti tam tikrą aprangos kodą, pa-vyzdžiui, vienuolynuose, bažnyčiose, sinagogose ar mečetėse moterims būtina ryšėti skarelę, dėvėti ilgesnį drabužį, pridengti rankas, vyrams bažnyčiose nusiimti kepurę, o sinagogose ar mečetėse, priešingai, ją dėvėti ir t. t. Taip pat negalima juose fotografuo-ti, kartais net lankytis turistinėms grupėms pamaldų metu.

Galiausiai, paskutinis, šeštasis principas skelbia iš pirmo žvilgsnio lyg ir akivaiz-džią tiesą, kad vaikai pasakojimus suvokia kitaip nei suaugusieji ir dėl to derėtų prie jų prisitaikyti. Bet kaip? Vaikai pastebi ir įsimena detales ar žodžius, į kuriuos suaugę paprastai nekreiptų dėmesio. Sudėtingos ir daugiabriaunės istorinės temos, sunkūs ar nežinomi tarptautiniai žodžiai dažnai bemat išsklaido jų dėmesį ir tik įvaro nuobodulį. Priešingai, vaikams patinka aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai („didžiausias“, „rečiau-sias“, „mažiausias“, „keisčiausias“...), kaip ir patys jais apibūdinami daiktai ar pastatai, kuriuos smagu paliesti ar į juos įeiti / įlipti. Taip pat visuomet reikia prisiminti, kad


vaikams nepatinka likti vien pasyviais klausytojais, jie labai mėgta įsitraukti į veiks-mą – eksperimentuoti, bandyti, liesti, uostyti ir net ragauti, kas rimtuose muziejuose ar zoologijos soduose dažniausiai, deja, draudžiama... Tačiau tinkamai organizuotas kultūros vertybių kopijų naudojimas, kaip ir galimybė liesti kai kurias gyvūnų ar žuvų rūšis tam pritaikytuose zoologijos soduose ar akvariumuose, jiems ne tik paliktų daug didesnį įspūdį, nei vien šių dalykų rodymas, ir veikiausiai padėtų ateityje išvengti po-linkio į vandalizmą... Be to, kartą kuo nors susidomėję, vaikai gali itin kruopščiai ir ilgai tai tyrinėti, tad šiuo atveju suaugusiųjų darbas būtų juos tik švelniai „užvesti ant kelio“, o vėliau, esant reikalui, pagelbėti, bet jokiu būdu netrukdyti. Taigi vaikai mielai leistųsi į nuotykį, jei tik turėtų galimybę tai padaryti.

Bendraujant su įvairaus amžiaus moksleiviais svarbu užmegzti šiltą, nuoširdų ir bičiulišką santykį, jokiu būdu nežiūrint į juos iš aukšto, pamokančiai ar atsainiai. Be to, vaikai, daug labiau nei suaugusieji, išdrįsta užduoti klausimus ir nebijo suklysti ar būti išjuokti. Tam, kad būtų įtvirtinti ekskursijos, žygio ar iškylos metu gauti įspūdžiai ir žinios, derėtų juos visiems kartu aptarti, arba paprašyti nupiešti, suvaidinti ar aprašyti tai, ką vaikai patyrė, kas jiems padarė didžiausią įspūdį ir labiausiai įsiminė. Taip pat derėtų paskatinti vėliau namuose panaudoti edukacijų metu įgytus įgūdžius – praktiš-kai pritaikyti stebėtas amatų tradicijas bei technologijas, patiems pasigaminant tauto-dailės darbelių (karpinių, mezginių, iš vytelių pintų rakandų, austų juostų, lietų žvakių, pasigaminti apeiginių valgių ir t. t.).

Paaugliai paprastai laikomi „pačiais sunkiausiais“ paveldo vietų lankytojais, lyg būtų atskira žmonių rūšis, tačiau net ir juos įmanoma sudominti tinkamai parinkta interpretacija, apeliuojančia į jų specifinius interesus ir jausmus bei nevengiančia sąži-ningai ir tiesiai paliesti aštresnių bei skaudesnių temų. Pavyzdžiui, paauglystėje dažnai iškylančios egzistencijos prasmės, mirties ir pomirtinio gyvenimo, gebėjimo dorotis su užgriuvusiais psichologiniais sunkumais ir panašios temos gali būti daugiau aptaria-mos smurtinio paveldo vietose (istorinių mūšių laukuose, buvusiuose konclageriuose ar kalėjimuose, Holokausto vietose, atkurtuose partizanų bunkeriuose ir pan.). Šiuo atveju ypač galėtų pagelbėti gyvas bendravimas su šių dramatiškų įvykių liudininkais, turinčiais asmeninę karo, pokario žiaurumų, tremties, kolektyvizacijos ir kitas sunkias patirtis. Tokiu būdu pokalbiai su senjorais, kurie dažnai stokoja artimųjų dėmesio ar išgyvena apleistumo ir vienatvės gėlą, gali tapti ir viena iš priemonių sprendžiant itin skaudžias vaikų savižudybių prevencijos bei patyčių mokykloje problemas.


tolesnė Paveldo interPretacijos Plėtra ir jos kritika

Vėlesni interpretacijos teoretikai pabrėžė, kad ji yra mokslinės, faktinės ir kitos informacijos apie objektą, kurios paprasti žmonės, nespecialistai galėtų nesuprasti, „išvertimas“ į jiems lengvai suprantamus žodžius ir idėjas bei jų pateikimas smagiu ir įdomiu būdu. Taip pradėta labiau pabrėžti ne ugdymą, ko siekė F. Tildenas, bet komu-nikaciją – informacijos, emocijų, vertybių perdavimą. Šiuo atveju didžiausias dėmesys kreipiamas į tai, kaip perduodama žinia (pagrindinis interpretacijos pranešimas), ir daroma prielaida, kad jei tai buvo padaryta tinkamai, tai to savaime pakaks, kad audi-torija objektą pažintų.

Šiandien dažnai pabrėžiama, kad tinkamą interpretaciją turi sudaryti keturi pa-grindiniai elementai: 1) ji turi teikti malonumą, 2) turi būti aktuali, 3) privalo būti gerai organizuota, 4) turi turėti aiškią temą, nes kelių temų maišymas ar „šokinėjimas“ nuo vienos prie

kitos lankytojus gali gluminti ir net atstumti.Priklausomai nuo to, ar interpretuojamas objektas atstovauja oficialiam, ar neo-

ficialiam paveldo tipui, interpretacijos adresantai gali būti tiek ekspertai (atitinkamų akademinių disciplinų atstovai ar paveldosaugos pareigūnai), tiek pelno siekiančios verslo struktūros, tiek ir vietinės bendruomenės, išnaudojančios paveldą socialiniam veikimui, pavyzdžiui, savo nariams suburti, vietos tapatumui stiprinti, arba meninin-kai bei amatininkai, pasitelkiantys (ne)materialaus paveldo praktikas bei tradicijas savo performansuose. Akivaizdu, kad dėl kartais išties skirtingų interesų, šios grupės gali pateikti alternatyvias arba net tarpusavyje konfliktuojančias tų pačių objektų, vietovių ar tradicijų interpretacijas. Kita vertus, neoficialaus paveldo formos gali virsti oficia-liomis, palaikomomis net valstybės lygmeniu, kaip kad atsitiko su Joninių šventimu.

Jeigu anksčiau buvo tikima, kad vietovės lankytojas veikiau pasyviai priima ir įsisą-monina jam interpretatoriaus perteikiamą informaciją, tai atlikus sociologinius tyrimus paaiškėjo, kad taip manyti buvo klaida, todėl buvo pradėta žymiai labiau atsižvelgti į pačių lankytojų lūkesčius bei poreikius. Vienakryptės ir vienpusės specialisto atrinktos informacijos pateikimas „iš viršaus“ vadintinas pozityvistiniu interpretacijos metodu. Tokios interpretacijos trūkumas susijęs su dažnai pamirštamu faktu, kad ji, ypač ko-munikuojama gyvų žmonių, nėra autentiškas ir tikslus praeities perteikimas. Kai kurie specialistai apgailestauja, kad, nepaisant išaugusio interpretacijos populiarumo ir išto-bulintų metodų, neretai ji neišvengia istorijos subanalinimo, reakcingų, paviršutiniškų ar saldžiai romantizuotų požiūrių piršimo lankytojams, taip pat atviro paveldo sukomercini-mo, kuomet ekskursijoje maloniai nuteikti įdomaus bei smagaus gido pasakojimo turistai


primygtinai paraginami apsipirkti muziejaus ar paveldo vietos parduotuvėje... Kritikų nuomone, pagrindinė turizmo industrijos veikiamos interpretacijos problema yra ta, kad joje šiandien svarbesne tampa istorinės žinios perteikimo forma, dažnai siejama su pra-moga, o ne pati perteikiama informacija, kuri jau nebekelia lankytojui intelektualinių ir moralinių iššūkių. Todėl auditorijai ji nebesukelia ir gilesnių emocijų bei apskritai empa-tijos praeities žmonių gyvenimo sąlygoms ar moraliniams pasirinkimams, noro tą praeitį giliau ir visapusiškiau pažinti, tad ir mažai veikia jų pažiūrų formavimąsi bei kaitą. Taigi jų laikysena paveldo atžvilgiu ir toliau lieka pasyvi. Todėl F. Tildeno propaguota idėja „interpretuojant suprasti, supratus įvertinti, įvertinus saugoti“ ne visada įgyvendinama, o trokštamas lankytojų elgesio pokytis anaiptol nėra užtikrintas.

Tačiau esama ir šiuo atžvilgiu optimistiškiau nusiteikusių specialistų, teigiančių, kad „interpretacija, kuri lankytojus provokuoja apie objektą galvoti teigiamai, gali padaryti tą objektą jiems rūpimu. O jei objektai mums rūpi, tikėtina, kad mes veiksime jų labui, jei pasitaikys galimybė tai padaryti“12. Taigi gera interpretacija ir toliau turėtų prisidėti ugdant istoriškumo jausmą (reiškinių, technologijų, gyvenimo būdo kismo suvokimą) ir stiprinant vietos tapatumą. Gero „interpretatoriaus uždavinys – padėti lankytojams at-rasti ir geriau suprasti praeitį, vietą, visuomenę ir galiausiai save“13. Todėl reikia leisti lankytojams patiems interpretuoti kai kuriuos paveldo objektus, žinoma, prieš tai sutei-kus visą tam tikrą reikalingą „informacinę žaliavą“ (faktus, vaizdinę medžiagą, galimy-bę patiems užsiimti atkuriama veikla ir t. t.). Toks interpretacijos metodas vadinamas konstruktyvistiniu.

2008 m. Tarptautinės paminklų ir vietovių tarybos (ICOMOS) Belgijoje, Enamo mieste, priimtoje chartijoje suformuluotuose 7 pagrindiniuose interpretacijos principuose atsispindi daug šiuolaikinės interpretacijos socialinių ir ekonominių aspektų, kurie yra svarbūs Europos Sąjungos politikai. Štai šie principai: 1) prieiga ir supratimas; 2) informacijos šaltiniai; 3) dėmesys konkrečiai aplinkai ir kontekstui; 4) autentiškumo išsaugojimas; 5) tvaraus proceso planavimas; 6) socialinės įtraukties siekis; 7) tyrimų, mokymo ir vertinimo reikšmė.

Iš esmės interpretacija, paremta Enamo chartijos propaguojamais principais, turėtų padėti išspręsti sunkumus, kuriuos ES šalyse šiandien kelia tokie prieštaringi

12 Neil A. Silberman. Heritage Interpretation as Public Discourse: Towards a New Paradigm. Understanding Heritage: Perspectives in Heritage Studies (ed. M.-T. Albert, R. Bernecker and B. Rudolff). Berlin: de Gruyter, 2013, p. 22.

13 Ten pat, p. 18.


reiškiniai kaip multikultūriškumas, daugiakalbystė, imigrantų antplūdžio nulemta sudėtinga sociokultūrinė situacija, „politkorektiškas“ siekis išvengti nelygybės ir dis-kriminacijos problemų, palaikyti darnų aplinkos raidą, išsaugoti kultūros vertybių autentiškumą. Tačiau dėl tokiems dokumentams būdingo abstraktumo joje neišveng-ta ir vidinių prieštaravimų. Enamo chartija siekia sumažinti išskirtinį profesionalaus interpretatoriaus vaidmenį ir pakeisti jį visų suinteresuotų grupių bendradarbiavimu kuriant interpretaciją. Žinoma, toks siekis išgirsti visus atrodytų puikus, tačiau ir pats gali sukelti naujų problemų. Gali būti sudėtinga pritraukti visų susijusių grupių narius prisidėti prie paveldosauginės veiklos. Taip pat visos grupės turės savus siekius ir var-gu ar galės išlikti objektyvios, nes norės kitoms primesti savą interpretacijos versiją. Kai kurios grupės gali net siekti cenzūruoti tam tikrą jos turinį, keliantį joms neigiamų asociacijų. Taigi šis teorinis interpretacijos modelis gali ir nepadėti spręsti su paveldu susijusių konfliktų, nekalbant jau apie tai, kad interpretacijos planavimo ir vykdymo procesas tampa daug sudėtingesnis ir sunkiau kontroliuojamas.

Enamo chartija labiausiai pabrėžia, kad mes gyvename pakitusioje sociokultūri-nėje terpėje, kurioje senąja teorija paremta interpretacija nebegali tinkamai atliepti nūdienio prieštaringo paveldo perteikiamo turinio. Tokiu atveju iškyla problema, kad interpretatorius, net ir siekdamas likti visiškai objektyviu (o toks jis būna toli gražu ne visuomet), „iš viršaus“ perteikdamas savo sukurtą interpretacijos versiją pasyvia lie-kančiai auditorijai negali atskleisti visų vietovės, pastato, artefakto ar tradicijos verčių bei socialinių reikšmių. Pavyzdžiui, priklausomai nuo turistų grupės tautybės, Vilniaus miesto istoriją gidai dažniausiai pasakoja iš konkrečios tautinės ar konfesinės perspek-tyvos – lietuviškos, lenkiškos, baltarusiškos, rusiškos, žydiškos, katalikiškos, protes-tantiškos, stačiatikiškos..., tokiu būdu ignoruodami visas kitas, o tai skatina ne geresnį skirtingų tautų pažinimą ir supratimą, bet kaip tik įtvirtina įsisenėjusius stereotipus ir nuoskaudas. Kita vertus, kadangi paveldo vietos ir objektai dažnai tampa įvairių bendruomenių, regionų, vietovių, diasporų ar net valstybių ginčų tema, tai specialisto perteikiama unifikuota interpretacija ir negalėtų visiems įtikti. Tokiu būdu pasidaro svarbūs abu komunikacijos akto dalyviai – interpretatorius ir paveldo vietos lankytojai bei jų turima išankstinė vietos interpretacija, t. y. jau turimas vaizdinys, susidarytas iš žiniasklaidos, artimųjų ar bičiulių pasakojimų apie tą vietą ar objektą. Tinkamai organizuoto ir geranoriško bendravimo metu gidas ir klausytojai skatinami bandyti aktyviai kamšyti savas praeities pažinimo spragas. Dar reikėtų pabrėžti, kad antrasis dalyvis, arba vadinamoji auditorija, nėra vientisa grupė. Ją sudarantys asmenys apie lankomą vietą gali turėti skirtingus įsivaizdavimus, gali skirtis su ja siejami interesai, o ir ekskursijos metu gali susidaryti skirtingi jos įspūdžiai. Tad šių skirtingų intere-sų grupių diskusija ir bendradarbiavimas gali tapti pagrindine geros interpretacijos


varomąja jėga. Todėl šiandien interpretacija yra veikiau procesas, o ne produktas, ben-dradarbiavimas, o ne vien eksperto pristatymas.

Apibendrinkime: XX–XXI a. išsikristalizavo du pagrindiniai alternatyvūs inter-pretacijos modeliai – klasikinis ir šiuolaikinis, orientuotas į dialogą su auditorija. Abu jie turi aktyvių šalininkų ir priešininkų, tad vargu ar kuris nors vienas iš jų artimiausiu metu įsigalės.

klasikinė interpretacijos tikslo samprata:į paveldo objektą orientuota prieiga

ekspertai ——> vertės ——> publika

Šiuolaikinė interpretacijos tikslo samprata:į žmones orientuota prieiga

ekspertai <—— vertės <—— publika


PAVELDO inTErPrETACiJOs FOrMOs ir METODAi

Pasakojimo tema ir PraneŠimas

Kuriant vietovės interpretaciją itin svarbu tinkamai parinkti temą. Pati praeitis yra emociškai neutrali. Ji nėra nei „jaudinanti“, nei „nuobodi“, nei „gera“, nei „bloga“, nei „vertinga“, nei „nevertinga“. Taigi tik pasakojimas, susiejantis vietos / objekto dabartį su jo praeitimi ir kaita laike gali suteikti jam prasmės, rišlumo, loginio nuoseklumo ir, kas itin svarbu, nuspalvinti jį emociškai bei įgalinti lankytojams su juo tapatintis. Be to, interpretatoriai privalo turėti omenyje, kad pasakojimas gali būti klausytojo suvoktas kitaip, nei jis norėjo – klaidingai ar iškreiptai, o tai kai kuriais atvejais, ypač smurtinio paveldo vietovėse (dramatiškų įvykių vietose, kalėjimuose, koncentracijos stovyklose, kariniuose objektuose ir pan.), gali turėti nemenkos reikšmės, todėl pasakojant ar pa-sakojimą pabaigus būtų naudinga pasitikslinti, ar klausytojai jį teisingai suprato.

Kražių skerdynių (1893 m.) atmintis tebekelia sunkius jausmus. Kražių bažnyčia


Galvojant apie temos parinkimą reikia turėti omenyje, kad joje glūdi atvirai ar slapta perteikiamas svarbiausias pasakojimo pranešimas. Tai gali būti taikos siekis pa-sakojime apie karo baisumus, pasididžiavimas savo tautos kultūriniais pasiekimais apžiūrint nacionalinių istorijos ar meno muziejų ekspozicijas ar mokymasis iš praei-ties veikėjų (tiek gerų, sektinų, tiek ir blogų, niekingų) poelgių, pavyzdžiui, atkakliai, nepaisant kliūčių ir sunkumų, siekti užsibrėžto tikslo, pasiaukojamai darbuotis savo bendruomenės labui ir t. t. Trumpai tariant, pagrindinė pasakojimo žinia visuomet yra didaktiškai nuspalvinta ir vertybiškai angažuota bei kartu angažuojanti. Klausytojas skatinamas įsijausti į praeities žmonių patirtas dramas ir suvokti tam tikrose ribinėse situacijose jų priimtus sunkius sprendimus kaip jų puoselėtų vertybių bei moralinių normų atspindį, taip pat susimąstyti, kaip jis pats pasielgtų atsidūręs panašioje pa-dėtyje? Šiuo atveju iš esmės turime reikalą su nuo antikos laikų žinomu mokymosi iš istorijos principu, mokymusi tiek iš istorinių veikėjų gerų, tiek ir iš blogų pasirinkimų (historia est magistra vitae). Konkretus pasakojimas apie vietą / objektą dažniausiai (nors ne visada) būna susijęs su didžiuoju tautiniu pasakojimu, jo skleidžiamomis ver-tybėmis ir jas konkrečiu pavyzdžiu iliustruoja.

Paveikslas Kražių bažnyčioje


istorijos artimumo ir svetimumo atskleidimas

Formuojant pasakojimą būtina atsižvelgti ir į praeities artimumo bei svetimumo san-dus. Istorijos artimumas – tai išskyrimas ir pabrėžimas tų praeities detalių bei aspektų, kurie liko aktualūs iki šiol ir mus sieja su praeities žmonėmis. Pavyzdžiui, būstas, mais-tas, drabužiai, socialiniai santykiai, jausmai, egzistenciniai klausimai (gimimas, gyveni-mo prasmė, mirtis, Dievo egzistavimas...) ir t. t. Tačiau praeitis mus dažniausiai masina ne tik dėl šių bendrybių, bet ir dėl akivaizdžių skirtumų. Todėl istorijos svetimumas kaip nuo dabarties akivaizdžiai besiskiriantys reiškiniai, papročiai ar procesai per konkrečius eksponuojamus daiktus, vietoves ar atkuriamas tradicijas leidžia mums aiškiau pajusti nenumaldomai bėgantį laiką, kurį įkūnija ir apčiuopiamu padaro pasenusios technolo-gijos, buities rakandai, įrankiai, mados, gyvenimo būdas ir stilius, išnykusios tradicijos, tikėjimai, galiausiai, pati praeities žmonių pasaulėžiūra, kuri šiandien gali būti net labai sunkiai suvokiama, kaip antai gyvūnų teismai viduramžių Europoje, raganų deginimas, minios euforija totalitariniuose režimuose ir t. t. Šį svetimumą ir distanciją laike geriau patirti padeda ir sensoriniai pojūčiai: patefonu grojamos plokštelės traškesys, senos kino

Dionizo Poškos Baublys – pirmasis muziejus Lietuvoje. Bijotai


juostos mirgėjimas, vintažinių rūbų kvapas, graublėtas seno pastato sienos paviršius ar paveikslus bei skulptūras dengianti patina14... Tad moksleivių dėmesį derėtų atkreipti ne tik į tai, ką galima sužinoti susidūrus su šiais praeities reliktais dabartyje, bet ir į tai, ką per juos įmanoma tiesiogiai ir betarpiškai užčiuopti pojūčiais.

Formalusis ir neFormalusis Paveldo ugdymas

Paveldo ugdyme pasitelkiami formaliojo ir neformaliojo mokymo metodai. Formalusis ugdymas buvo žinomas ir juo naudotasi nuo seniausių laikų. Jam būdingas specializuotų, standartizuotų ir oficialiai sankcionuotų žinių perdavimas, vykstantis tam skirtoje erdvėje – mokyklos klasėje, universiteto auditorijoje ir pan. Formalusis ugdy-mas dažniausiai vykdomas pagal iš anksto nustatytą programą, per vieną komunikacijos kanalą – mokytoją, dėstytoją ar pan. Jam būdingas objektyvumo, nuoseklumo, apibrėž-tumo siekis, tačiau, kadangi naudojamasi įprastais nelanksčiais žinių perteikimo būdais bei priemonėmis, jis klausytojų yra sunkiau suvokiamas ir trumpiau išlieka jų atmintyje. Tačiau tradicinė samprata „aklas – į mokyklą, kurčias – į muziejų“15 – nūnai pamažu kei-čiasi. Šiandien, didinant interpretacijos efektyvumą bei patrauklumą dažniau pasitelkia-mi neformaliojo ugdymo metodai arba vieni derinami su kitais. Paveldo vietų ar muzie-jinėse interpretacijose jau siekiama pasitelkti kuo daugiau lankytojų juslių ir gebėjimų – klausymą, rašymą, skaitymą, piešimą, modeliavimą, dainavimą, vaidybą, šokį ir t. t. Tai susiję su siekiu skatinti lankytojų, ypač vaikų, smalsumą, kūrybiškumą ir kritinį santykį su praeitimi. Lankytojas turi galimybę aktyviai reaguoti į paveldo vietą ar objektą, o ne vien pasyviai išklausyti gido ar mokytojo pateikiamą informaciją.

Neformalusis ugdymas dažniausiai pasitelkiamas laisvalaikiu ir neformalioje aplinkoje – iškylose, ekskursijoje, žygiuose. Jis yra savanoriškas ir sąmoningas, tad ir dalyviai daug labiau motyvuoti, jų kognityviniai bei emociniai gebėjimai daug labiau įtraukiami į paveldo pažinimo procesus, todėl gaunama informacija ir patiriami įspū-džiai daug geriau įsisavinami, adekvačiau suprantami bei įsimenami. Jau pats vietos ar pastato mastelis, dydis, objektų išsidėstymas erdvėje, jų struktūriniai, funkciniai, stilis-tiniai ar kiti estetiniai bruožai tampa ne tik žodinės, bet ir neverbalinės, „kūno“ infor-macijos, kurią kitaip būtų sunku pagauti, šaltiniu. Pavyzdžiui, lankydami kryžiuočių ordino pilį Marienburge, Lenkijoje, – vieną didžiausių pasaulyje gotikinės gynybinės ir reprezentacinės architektūros kompleksų – lietuvių turistai turi galimybę pamatyti ir celę, kurioje buvo įkalintas didysis kunigaikštis Kęstutis (istorijos artimumas, „savas 14 Patina – ant meno kūrinių ir pastatų paviršių laikui bėgant susidarančios apnašos ir įtrūkimai, leidžiantys regimai

pajusti jų senumą.15 Turima omenyje tai, kad mokykloje labiau reikia klausyti, ką sako mokytojas, o muziejuje – žiūrėti į eksponatus,

taigi čia išnaudodamos tik dvi, nors ir pagrindinės, juslės iš penkių. Daugiau žr. Michel Allard, Le musée, agent de changement en éducation. Les musées en mouvement. Nouvelles conceptions, nouveaux publics (Belgique, Cana-da), (ed. par Serge Jaumin). Bruxelles: Éditions de l’ULB, 2000, p. 125.


paveldas“...). O grįžus iš šios kelionės jiems pasitaiko proga nuvykti į Trakus ir, apėjus salos pilį, savo kūnu patirti netikėtai užplūdusį pasididžiavimo jausmą, staiga suvokus, kaip šios, tokios palyginti „žaislinės“ pilies gynėjai sugebėjo atsilaikyti prieš tokią kry-žiuočių galybę...

Be to, remiantis neformaliojo ugdymo principais naują informaciją klausytojas įsisavina ne tik stebėdamas ir klausydamas, bet kartais ir pats įsitraukdamas į insceni-zuojamus veiksmus (senovės valgių gamybą ir ragavimą, monetų kalimą, viduramžių mūšių rekonstrukcijas ir pan.). Žaidimas, nuotykio potyris, juokas – tai vis vadina-muoju edutainment (iš angliškų žodžių education – „mokymas“ ir entertainment – „pramoga“) pasiekiamas geresnio praeities pažinimo efektas. Jame kūrybiškumas gali pasireikšti įvairiai, kad ir spontaniškai įtraukiant aplinkos daiktus į interpretacijos procesą. Pavyzdžiui, pažintinio pasivaikščiojimo po pirmąjį Vilniaus „miegamąjį ra-joną“ – Žirmūnus metu gidė sumaniai išnaudoja stotelėje kabančią viešojo transporto schemą, kurią patogu pasitelkti ekskursijos dalyviams aiškinant miesto plėtros sovie-tmečiu etapus ir naujųjų mikrorajonų statybos eigą.

Priklausomai nuo konkrečios vietovės, temos, vaikų auditorijos ir kitų ypatumų, mokytojas gali pasirinktinai remtis formaliuoju arba neformaliuoju metodu, arba vie-ną derinti su kitu.

Perteikimo metodai ir Priemonės

Dažniausiai pasirinktinai arba paeiliui taikomos dvi pagrindinės perteikimo priemonės: 1) vadinamoji „gyvoji“ interpretacija, kurią atlieka žmonės (nuo gidų iki kostiu-

muotų istorinių įvykių inscenizacijos dalyvių); 2) „technologinė“ interpretacija (informaciniai lapeliai ir stendai, audiogidai, in-

teraktyvumą skatinantys kompiuteriai, dioramos, žemėlapiai, virtualiojoje rea-lybėje atkurti sunaikintų ar išnykusių paveldo objektų vaizdai ir t. t.).

Išties, nūdienei interpretacijai labai svarbūs tampa technologiniai pasiekimai. Šiuolaikinės technologijos leidžia pakeisti tradicinę materialaus ir autentiško objekto sampratą panaudojant virtualius nemedžiaginius objektus. Tačiau čia esama ir paradok-so. Jeigu interpretacija, vykdoma pasitelkus technologijas tampa pagrindiniu publikos intereso objektu, tai gal autentiški daiktai nė nebėra reikalingi? Šiandien kai kurie mu-ziejai metasi į šį kraštutinumą ir labiau rūpinasi audiovizualinių priemonių diegimu nei naujų eksponatų paieška, įsigijimu ir eksponavimu. Tai reiškia, kad autentiškos paveldo vertybės gali būti naudojamos kitiems tikslams, kitais būdais arba net būti paliktos su-nykti... Be jokios abejonės, virtualūs objektai arba kopijos yra naudingi tais atvejais, kai


originalas yra galutinai prarastas arba nyksta, ar dėl kitų priežasčių tampa turistams ne-beprieinamas. Pavyzdžiui, dėl lankytojų gausos sukelto mikroklimato pokyčių pradėjus nykti akmens amžiaus tapybai Lasko (Lascaux) urvuose Prancūzijoje, buvo nuspręsta sukurti ir lankytojams atverti tikslią jų kopiją, o originalą palikti prieinamą vien tik spe-cialistams. Yra sukurta ir virtualių šių urvų versijų, leidžiančių susidaryti apie juos įspūdį neišeinant iš namų, kad ir kur bebūtume.16

Pasaulyje vis labiau populiarėja išmaniųjų telefonų bei planšetinių kompiuterių pro-gramėlės, betarpiškai perteikiančios žinias ir įspūdžius apie (dažniausiai jau išnykusias ar smarkiai pasikeitusias) kultūros vertybes jų autentiškoje aplinkoje, taip derinant fi-zinę erdvę, virtualiai ekrane atkuriamus objektus bei garso pasakojimus apie juos, kas itin praverčia savarankiškai klajojant po miestą ar vietovę. Pavyzdžiui, „Dvasios gi-das po senąjį Kauną“17 siūlo „gyvą emocinę patirtį, kurioje susipina istoriniai faktai ir meninė tikrovė, miesto praeitis ir čia gyvenusių žmonių dramos“. Vilnius 2015 m. po Kopenhagos (2013 m.), Londono ir Mančesterio (2014 m.) tapo ketvirtuoju miestu, pra-kalbinusiu skulptūras. Modernaus meno centras įgyvendino interaktyvų projektą, kai praeiviai gavo progą nuskaityti prie skulptūrų pastatytose lentelėse esančius specialius 16 Lascaux Cave Paintings: Virtual Tour. Prieiga per internetą: https://vimeo.com/40849516.17 Prieiga per internetą: https://www.atmintiesvietos.lt/marsrutai/dvasios-gidas-po-senaji-kauna/.

Istorinių mūšių inscenizacijos kelia didelį publikos susidomėjimą. „Gyvosios istorijos“ dienos Medininkų pilies kieme


kodus ir „pabendrauti“ su šių paminklų personažais: legendiniu JAV muzikantu Frenku Zapa (Frank Zappa), Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Gediminu, prancūzišku akcentu kalbančiu Romenu Gari (Romain Gary) ir kitais.

Vis dėlto, interpretacijos kūrėjų pastebėjimu, nepaisant technologijų teikiamų, at-rodytų, neribotų ir įspūdingų galimybių, paveikesnė tebelieka gyvoji interpretacija. Jai perteikti renkamasi įvairias priemones. Pavyzdžiui, gidas vilki epochos kostiumu ir elgiasi kaip šiuolaikinis žmogus, arba kaip aptariamo laikotarpio veikėjas, kartais net atlikdamas konkretaus istorinio personažo vaidmenį. Veiklų, istorinių įvykių ar mūšių inscenizacijų atvejais interpretatoriai net neprivalo pasakoti iš anksto sankcionuotos istorijos, o tiesiog užsiima tam tikra atkuriamąja veikla, bet gali atsakinėti į lankytojų klausimus, tokiu būdu paskatindami juos pačius įsitraukti į veiksmą. Taip lankytojas turi galimybę tapti aktyviu istorinės rekonstrukcijos dalyviu, būti panardintas į ma-terialinių sąlygų ir socialinių santykių, kuriais gyveno ir dirbo praeities žmonės, kon-tekstą. Tokioje veikloje susilieja istorijos rekonstrukcijos (mokslinių hipotezių tikrini-mo) ir praeities pažinimo džiaugsmo, „įsijautimo į kažkada gyvenusių mūsų protėvių kailį“ jausmai, taip pat kartu skatinama istorinė vaizduotė ir mąstymas.

Paveldo edukacijoje jau kurį laiką vienas iš populiarėjančių aktyvaus mokymosi metodų yra vaidinimai, istorinės inscenizacijos. Gan įprasta praktika tapo „nusikė-limas“ į pasirinktą praeities laikotarpį ir bandymas įsivaizduoti, kaip žmonės gyveno praeityje, pavyzdžiui, apsigyventi iš kailių ir medienos suręstoje akmens amžiaus pa-lapinėje, ar sudalyvauti viduramžių riterių turnyre. Lietuvoje dažniausiai apsiribojama vaidinimais ir inscenizacijomis, kurių metu „keliaujama į praeitį“, tačiau panašu, kad mokymo būdas, kai reikia įsijausti į situacijas, kurios vyksta kasdien, labiau padeda ug-dyti moksleivių sąmoningumą paveldosaugos srityje bei reflektuoti jau turimas žinias. Turkijoje, Aidino mieste, vykdant kultūros paveldo edukacijos programą, kaip vienas iš užsiėmimų 12–14 metų moksleiviams buvo pasiūlytas kiek kitoks vaidinimas, vaikai turėjo suvaidinti situaciją, kurioje jie yra šeimos nariai, nelegaliai kasinėjantys pavel-do objektuose ir atradę senovinį lobį. Inscenizuodami pastarąją situaciją vaikai buvo priversti panaudoti jau turimas žinias apie paveldosaugą ir surasti teisingiausius jos sprendimo kelius.

Dar vienas būdas perteikti nekilnojamąjį kultūros paveldą – pasitelkti naująsias technologijas, kurios ne tik palengvina prieigą prie informacijos apie paveldo objektą, bet ir paveldo edukacijai suteikia daug naujų galimybių. Pavyzdys, kaip išnaudoti nau-jųjų technologijų teikiamas galimybes paveldo vertėms atskleisti, yra Famosos tvir-tovė Malaizijoje. 2007–2010 m. buvo atliktas tyrimas, kurio metu pasiūlyta Famosos tvirtovės 3D modelį pritaikyti objekto populiarinimui. Famosos tvirtovė yra vienas seniausių europiečių sukurtų statinių Malaizijoje, tačiau šiuo metu yra išlikę tik jos fragmentai, o didelė dalis tvirtovės teritorijos užstatyta šiuolaikiniais statiniais, todėl


tvirtovės atkūrimas fiziniu pavidalu yra neįmanomas. Buvo nuspręsta sukurti tvirtovės 3D modelį ir jį integruoti į objekto sklaidos procesus, pasirinktas integravimo būdas – žaidimas mobiliajame telefone. Žaidimo esmė – įvykdyti nurodytas užduotis aplan-kant tebeegzistuojančias autentiškas tvirtovės dalis. Toks paveldo objekto pažinimo būdas galėtų būti ypač aktualus jaunesniųjų klasių moksleiviams ar net ikimokyklinio amžiaus vaikams, kuriems naujosios technologijos jau yra neatsiejama kasdienybės dalis. Lietuvoje panašiu būdu moksleiviai galėtų būti supažindinami su piliakalniais, kurių medinių pilių rekonstrukcijos piešinių turime ne vieną, tačiau realiai visiškai atstatytos nėra nė vienos pilies, istorinių mūšių vietomis, kurios nėra vizualiai patrau-klios, tačiau jose vykę įvykiai svarbūs šalies istorijai ir t. t.

Kitas projektas, kurio tikslas paskatinti visuomenę, ypač jaunimą, didžiuo-tis kultūros paveldu, tam pasitelkiant modernias priemones – projektas ELAICH (angl. Educational Linkage Approach In Cultural Heritage). Jis buvo įgyvendintas 2009–2012 m., jį rėmė Europos Sąjunga. ELAICH programoje dalyvavo įvairios spe-cializacijos paveldo specialistai iš penkių Europos universitetų ir vidurinių mokyklų mokiniai su mokytojais iš Egipto, Graikijos, Izraelio, Italijos, Jordanijos, Maltos ir Turkijos. Programos metu specialistai kartu su moksleiviais vykdė kultūros paveldo objektų tyrimus, kuriems buvo pasitelkti naujausi mokslinių tyrimų metodai, ir orga-nizavo moksleivių intelektinę veiklą kultūros paveldo objektuose. Visa šių mokymų medžiaga, kuria gali naudotis visi norintieji, yra patalpinta internete.18

Italijoje yra įkurtas net atskiras institutas (it. Instituto per le Tecnologie Applicate ai Beni Culturali), kuris rūpinasi naujųjų technologijų ir fizinių mokslų metodų tai-kymu kultūros paveldo apsaugos, tyrimų, sklaidos ir edukacijos srityje. Institutas yra įgyvendinęs ne vieną projektą, kurio metu naujosios technologijos buvo pritaikytos nekilnojamojo kultūros paveldo perteikimui ir edukacijai. Pavyzdžiui, sukurta speciali programa „Matera Città Narrata“, apimanti internetinį tinklalapį ir mobiliųjų telefonų programėles, skirta Materos miesto, kuris yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, išsamiam pažinimui. Šioje programoje galima rasti miesto legendų, 3D žemėla-pių, vaizduojančių miestą įvairiais jo gyvavimo laikotarpiais, audiogido pasakojimų ir pan. Pateikiama informacija nėra tik „sausi“ faktai, kada pastatyti miesto pastatai, kas juos suprojektavo ir t. t., – veikiau norima atskleisti, kokie įvykiai vyko konkrečiose vietose, o į šiuos pasakojimus įtraukiamos ir asmeninės žmonių istorijos bei atsimi-nimai. Panašaus pobūdžio programa galėtų būti pritaikyta Vilniaus, Kauno ir kitiems senamiesčiams, nes kol kas turime tik pavienius interneto tinklalapius bei mobiliųjų telefonų audiogido programėlę, skirtą Vilniaus senamiesčio paveldui, tačiau ji labiau pritaikyta turistiniams, o ne edukaciniams tikslams.

18 Prieiga per internetą: http://www.elaich.technion.ac.il/.


interPretacijos etika

Deja, kartais interpretacija sukelia etinių problemų. Tuomet pasakotojas yra pri-verstas rinktis, ką, atsižvelgiant į lankytojų amžių, turimas istorijos žinias ir gyvenimo patyrimą gali pasakoti, o ką geriau derėtų nutylėti. Tai aktualu dirbant su vaikų au-ditorija vietose, kuriose vyko ypač dramatiški praeities įvykiai, susiję su žiaurumais, smurtu, sisteminiais pilietinių teisių pažeidimais, orumo pažeminimu ar masinėmis žūtimis (konclageriai, kalėjimai, žudynių vietos, kankinimų kambariai, karą vaizduo-jantys muziejai ir t. t.). Kaip žinia, paaugliai kaip tik linkę yra itin domėtis mirtimi ir smurtu, smalsauti apie kankinimų ir pažeminimų būdus, tad gidas turėtų būti at-sargus, iš anksto numatyti galimas jų reakcijas ir būti joms psichologiškai pasiruošęs bei neleisti pernelyg įsismarkauti lankytojų vaizduotei, geriau švelniai paskatindamas empatiją aukoms.

Kita vertus, galime bandyti atkurti praeities epizodą, bet rizikuojame susidurti su to meto vertybėmis arba normomis, kurios gali būti priešingos šiuolaikinėms, pavyz-džiui, rasizmas, seksizmas, religinė netolerancija ar valstybės skatinama tautinė ne-santaika ir pan. Todėl interpretacijose praeitis dažnai yra sąmoningai ar nesąmonin-gai „apvaloma“ nuo šių nepageidautinų efektų – mūšių inscenizacijose niekas nežūva, moterys dalyvauja lygiateisiškai, atlikdamos net istoriškai vyrų vaidmenis, vaikai, ap-lankę XIX a. mokyklą nerizikuoja gauti rykščių... Tai kelia klausimą, kuri praeitis yra

Partizanų niekinimo vietos įamžinimas Pumpėnų miestelio aikštėje


tikra ir teisinga – ta, „kuri buvo iš tikrųjų“, ar ta adaptuotoji atsižvelgiant į lankytojų lūkesčius bei dabarties „politinio korektiškumo“ reikalavimus? Tokiu būdu interpreta-cijos neišvengiamai sukelia „tiesos“, „istoriškumo jausmo“ ir paveldo edukacijoje ypač svarbią empatijos problemas. Todėl čia tenka pasitelkti ne tik istorijos, bet ir komuni-kacijos bei psichologijos žinias, ypač sprendžiant socialinių, etninių ar lyčių stereotipų įveikos klausimus.

istorinė vaizduotė ir interPretacijos ribos

Istorikai ir ypač archeologai kartais turi per mažai šaltinių, kad galėtų užtikrintai pateikti išsamų vietovės istorinės raidos ar konkretaus praeities fragmento vaizdinį. Arba, ypač kalbant apie naujausių laikų istoriją, šaltinių yra net per daug. Tačiau, kaip matėme, gero interpretatoriaus tikslas turėtų būti ne prikimšti lankytojų galvas infor-macijos, bet, supažindinus su pateikiama vietovės ar objekto interpretacija, įgalinti juos pačius suvokti gyvenamojo meto ir aptariamos praeities atkarpos skirtumus bei panašumus, t. y. suvokti jau minėtą istorijos svetimumo ir artimumo perskyrą. Geras pasakojimas sužadina jausmus ir vaizduotę, o jie ir yra raktas į praeities pažinimą ir supratimą. Itin svarbu palikti vietos lankytojo vaizduotei, o ne siekti sukurti visiškai išbaigtą praeities fragmento vaizdinį. Taigi išeitų, kad interpretacija turi tam tikras ribas. O gal kartais tam tikrose specifinėse vietose, pavyzdžiui, ypatingo grožio gam-tovaizdžiuose, jos iš viso nereikia?

Holokausto aukas menančios lentelės Liuneburgo miesto grindinyje. Vokietija


Keliant klausimą apie interpretacijos efektyvumą ir ilgalaikius tikslus neišvengiamai reikia paliesti ir temą, ar interpretacija visuomet ir iš viso būtina? Kita vertus, ar bet ku-rios paveldo vietovės ir objektai yra prieinami interpretacijai? Jeigu tradiciniame muzie-juje, susitelkus į eksponatų išdėstymą, interpretacijai būdavo skiriama palyginti nedaug dėmesio, tai dabar, kaip matėme, ji tampa ypač reikšminga paveldošvietos sritimi. Tačiau ir šiandien interpretacija ne visuomet yra prieinama, ja mažai ar nepakankamai naudo-jasi architektūros, archeologijos ar urbanistinio paveldo vadyba, nes pastatai dažniausiai saugomi dėl jų vidinės vertės ir neretai būna uždari viešam lankymui. Kaip žinia, priva-čių namų, rezidencijų, ambasadų, kitų specifinių įstaigų viešas lankymas dažnai būna ribojamas19 ar net negalimas. Būtina paminėti, kad vietos interpretacija ne visuomet yra ir pageidautina, jeigu lankytojai labiau linkę pramogauti ar ilsėtis, o ne būti mokomi ar moralizuojami. Tad kartais geriau iš viso apsieiti be jokios interpretacijos, arba ją taikyti tik minimaliai. Visu pirma, interpretacija gali padidinti objekto ar vietos žinomumą, lan-kymą ir, kaip pasekmę, turistų antplūdį, kas gali lemti netyčinį ar net tyčinį jos išeikvo-jimą, t. y. neatsakingą paveldo išteklių naudojimą ar net niokojimą (turistinių autobusų keliama tarša, lankytojų paliekamos šiukšlės, vietinių gyventojų išstūmimas iš turistinių vietų, paslaugų ir prekių kainų šuolis joms persiorientuojant į paveldo industrijos paslau-gų rinką, vietos bendruomenių pajungimas dirbti šiai rinkai apleidžiant kitas savo kultū-ros puoselėjimo sritis ir t. t.). Todėl, paradoksas, pirmiausia reikia užtikrinti, kad išplėtota interpretacija nepakenks svarbiausiam tikslui – objekto išsaugojimui ateities kartoms. Paveldo interpretacijos bei edukacijos planavimas gali prasidėti tik atsižvelgus į dvi svar-bias sąlygas: pirma, kad visada būtų apsvarstyta galimybė nepateikti jokios interpreta-cijos ir antra, kad žmonėms būtų suteikta galimybė ją ignoruoti, jeigu jie to pageidauja.

netinkama interPretacija

Aptarus esminius paveikios ir efektyvios interpretacijos bruožus, keletą žodžių tenka tarti ir apie netikusios interpretacijos atvejus, kurių praktikoje, deja, irgi pasi-taiko. Tokia interpretacija visų pirma būna istoriškai netiksli, t. y. atvirai melaginga arba nekompetentingai pateikiama, arba, dar blogiau, nekorektiška, besivaikant pigių efektų suvulgarinanti ir iškraipanti sudėtingą ir nevienareikšmį praeities paveikslą, o tai lankytojo atmintyje įspaudžia klaidingas žinias ir vėliau sunkiai išraunamus ste-reotipus, sustiprintus buvimo autentiškoje vietoje patikimumo įspūdžio. Pavyzdžiui, „Vikingų kaimo“ – patyrimų muziejaus po atviru dangumi interneto tinklalapyje buvo rašoma apie „mūsų protėvių“ paveldo gaivinimą, tik neaišku, kas turima omenyje – skandinavai, išnykusi baltų gentis kuršiai, ar lietuviai?

Ką daryti tokiais atvejais? Jei nekokybišką interpretaciją pateikė turizmo firmai 19 Pavyzdžiui, privačių registrinių apartamentų savininkai ar konsulinių įstaigų darbuotojai juos atveria lankymui

tik specialiomis progomis ir tik ribotą laiką, pavyzdžiui, Europos paveldo dienų metu.


ar muziejui atstovaujantis gidas, vertėtų nepabijoti kreiptis į šią įstaigą, kad būtų už-kirstas kelias ateityje diskredituoti jos vardą, nes patirtis rodytų, kad ne visi žmonės yra linkę atsižvelgti į jiems tiesiogiai mandagiai išsakomą pagrįstą kritiką. Tačiau šiuos nemalonius atvejus galima išnaudoti ir pedagogiškai – paskatinant ekskursijoje daly-vavusius vaikus ar suaugusiuosius pabandyti nustatyti, kas gi girdėtame pasakojime buvo klaidinga ir kaip būtų galima šias klaidas ištaisyti?

Taigi, kokia turėtų būti sektina praktinė paveldo ugdymo vaikams veikla? Su ko-kiomis problemomis susiduria specifinių paveldo vietovių ir objektų interpretatoriai? Atskirai panagrinėkime keletą iš jų.


PAVELDO PErTEiKiMO yPATuMAi

Šeimos ir giminės Paveldas

Domėdamiesi savo šalies, regiono ar pasaulio istorija, turėtume nepamiršti ir savo pačių šeimos ar giminės istorijos. Kodėl tokia svarbi šeimos istorija? Kiekvienam žmogui anksčiau ar vėliau iškyla klausimai „kas aš esu?“, „kas buvo mano protėviai?“, „kokia mano kilmės istorija?“. Žinodami savo šeimos bei giminės istoriją, geriau su-voksime ir šalies, kurioje gyvename, istoriją. Kai kuriose tautose, pavyzdžiui, Kaukazo ar Vidurinės Azijos, mintinai žinomi protėvių vardai iki septintos ar net daugiau kartų, o savo protėvių neprisimenantis žmogus laikomas bekilmiu ir bešakniu nevykėliu... Taip pat svarbu žinoti ir savo vardo kilmę. Lietuvoje vaikai dažnai turi dvigubus – pa-gonišką ir krikščionišką – vardus, susijusius ne tik su senąja unikalia nematerialaus paveldo tradicija, bet ir su krikščionių globėjų (patronų) užtarimu.

Ieškant atsakymų į šiuos savo šaknų klausimus, tenka pasitelkti genealogijos mokslą. Genealogija – šeimos, giminės kilmės istorija; giminės istorijos, kilmės įrašai. Kitaip tariant, būtent genealogija mūsų dabartiniam gyvenimui suteikia istorinį kon-tekstą, tad vaikus reikia skatinti ja domėtis. Tikslinga šeimos istorija skatinti domėtis jau jauniausio mokyklinio amžiaus vaikus. Pradedant savo šeimos ir giminės tyrimus labai svarbu rasti atskaitos tašką, nuo kurio pradėsime ieškoti istorinių sąsajų, per ku-rias galėsime studijuoti savo giminės paveldą, o kartu ir savo istoriją. Juk mūsų pačių istorija yra sudedamoji šalies (o gal net ir keleto šalių ir tautų) istorijos dalis. Tačiau reikia turėti omenyje, kad kartais, atliekant genealoginius tyrimus, tenka susidurti su subtiliais šeimų paslapčių klausimais – nesantuokiniais vaikais ar įvaikintais, nežino-mais ar ne itin garbingais protėviais, tad tai reikalauja ne tik didelio kruopštumo tyri-nėjant archyvinę medžiagą (pirmiausia bažnytines knygas, kuriose galima rasti įrašus apie gimimą, mirtį, santuoką) ar bandant rekonstruoti šeimos istoriją iš giminaičių pasakojimų (kurie, kaip žinia, gali būti ir tarpusavyje prieštaraujantys, netikslūs), bet ir supratingumo bei drąsos.

Kai jau esame surinkę svarbiausius duomenis apie skirtingų kartų giminaičius, šią informaciją galime vaizdžiai pateikti patrauklia forma. Populiariausia giminės is-torijos pateikimo forma yra ŠEIMOS MEDIS, kuris vaizdžiai parodo giminingų žmo-nių ryšius tarp skirtingų kartų – vaikų, tėvų, senelių, prosenelių, proprosenelių ir t. t. Genealoginio medžio sudarymas – tai ne tik labai sena tradicija, kadaise turėjusi praktinės reikšmės, susijusios su turtų bei titulo paveldėjimu bei socialiniu statusu ir


prestižu, kas buvo ypač aktualu pretenduojantiems į bajorystę, bet ir pagarbos savo protėviams ženklas. Ir nebūtinai mūsų protėviai turi būti aukštos kilmės, bajorai ar didikai, juk didžioji mūsų ir kaimyninių tautų dalis turi valstietiškas šaknis. Davęs vai-kams užduotį sudaryti savo šeimos genealoginį medį mokytojas turėtų itin atidžiai ir jautriai numatyti galimas etines pasekmes ir galbūt nereikalauti viešo jo pristatymo klasėje, geriau paskatindamas nupiešti ir aptarti jį kartu su tėveliais bei seneliais ir saugoti namuose.

Genealoginio medžio sudarymo pavyzdžių yra daugybė. Jo sudarymo ruošinių bei programų gausu ir internete. Šios programos padeda susisteminti surinktą infor-maciją ir ją pateikti genealoginio medžio forma. Štai keletas populiariausių programų: Ancestry.com; MyHeritage.lt; FamilyFreemaker.com. Lietuvoje taip pat yra ir profesi-onalių dailininkų bei genealogų, sudarančių giminės medžius. Daugiau apie tai gali-ma sužinoti apsilankius Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos puslapyje www.genealogija.lt.

Jei sudarome šeimos medį, patys turime pasirinkti, ar medis bus augantis į viršų (nuo AŠ), ar besileidžiantis žemyn. Paprastai medžiai sudaromi taip, kad ant kamieno yra įrašomi pirmieji asmenys (seniausi žinomi giminėje), o ant šakų – jų palikuonys. Giminaičių eilių vaizdavimui galime rinktis lapų ar vaisių piešinio formą. Medžius ga-lime iliustruoti giminaičių fotografijomis, puošti herbais, šeimos gyvenamųjų vietovių kraštovaizdžiais ir kt. Štai pats paprasčiausias tokio medžio pavyzdys:


Kitas būdas paskatinti vaikus domėtis šeimos ar giminės istorija – surengti pri-statymus klasėje tema „Mano didžiausias autoritetas“, kurių metu moksleiviai galėtų papasakoti apie jiems didžiausią įtaką padariusį asmenį, vėliau galbūt surengti jų foto-portretų parodą.

muziejus ir vaikai

Dauguma Lietuvos muziejų jau yra tapę lankytojams patraukliomis vietomis. Jie turi atnaujintas ekspozicijas, rengia edukacinius užsiėmimus ne tik įvairaus amžiaus vaikams, bet ir visai šeimai. Taigi apsilankymas muziejuje gali tapti puikia pramoga, o kartu ir išplėsti mūsų žinias bei leisti įgyti naujos patirties.

Svarbiausia muziejaus misija – tarnauti visuomenei, jos tobulėjimui, švietimui, būti atvira lankytojams vieta. Tačiau edukacinės muziejaus pastangos yra specifinės, jos labai skiriasi nuo įprastų mokyklinių. Mokykla visų pirma pabrėžia klaũsymą (klau-soma, ką sako mokytojas, net jeigu jo aiškinimai ir iliustruojami įvairiais vaizdais), o muziejus – pirmiausia vizualinį (leidžiantį lengviau suvokti objektą kaip visumą) ar net taktilinį suvokimą (vis daugiau muziejų suteikia lankytojams galimybę liesti eks-ponatus ar jų kopijas ir net su jais kažką veikti).

Muziejų veikla apima daugelį sričių – ne tik kultūros vertybių kaupimą, saugoji-mą, restauravimą, tyrimą, eksponavimą, bet ir jų populiarinimą, pasitelkiant įvairias formas. Lietuvoje – miestuose, miesteliuose ar kaimuose – šiuo metu veikia daugiau kaip 100 pačių įvairiausių muziejų – archeologijos, etnografijos, istorijos, gamtos, literatūros, meno, mokslo, technikos, memorialinių ir kitokių. Su visais jais galima susipažinti interneto svetainėje http://www.muziejai.lt. Kai pasirinkimas toks didelis, pradėti, žinoma, būtų lengviausia nuo savo gyvenamosios vietovės. Juk beveik kie-kviena Lietuvos vietovė turi savo miestelio, miesto, krašto istorijos, gamtos, žmonių gyvenimo savitumus atskleidžiantį muziejų ar bent jau privačias kolekcijas, dėl kurių lankymo reikėtų susitarti su savininkais.

Vaikai šiose atminties institucijose informaciją geriausiai įsisavina per veiklas, veiksmą, judesį, pramogą. Žinodami, kas vaikams patinka – piešti, lipdyti, meistrau-ti, konstruoti ar kita veikla, paieškokime muziejaus, kuris šias edukacines veiklas sėkmingai vykdo. Štai, pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinis muziejus yra parengęs pro-gramą „Šeima muziejuje“ ir kviečia šeimas į savaitgalinių edukacinių programų ciklą, kurio tikslas – lengva žaidybine forma sudominti šalies istorija, krašto kultūra, tra-dicijomis, skatinti šeimas aktyviai ir kūrybingai leisti laisvalaikį. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai rengia įvairių formų, nuolatinius bei proginius edu-kacinius užsiėmimus ir kviečia šeimas susipažinti su LDK istorija, literatūra, muzi-ka, garsiomis to meto asmenybėmis, dvaro kasdienybe ir buitimi. Istorinėje vietovėje Kernavėje taip pat veikia prieš keletą metų duris lankytojams atvėręs itin modernus,


interaktyvių priemonių gausus vietos archeologijos muziejus, kuriame vaikučiams su-prantamu ir patraukliu būdu pasakojama apie seniausius mūsų šalies laikus, Kernavės gyvenvietės kaitą amžių bėgyje. Muziejaus parengta edukacinė programa „Gyvoji archeologija – kelionė į praeitį“ supažindina su paslapčių gausiu archeologo darbu, moko, kaip „prakalbinti“ archeologinį radinį ir savo rankomis prisiliesti prie to, ką paliko mūsų protėviai. Patirti viduramžių ar renesanso žmonių gyvenimo ypatumus pasitelkiant įvairaus amžiaus vaikams bei visai šeimai skirtus edukacinius užsiėmi-mus siūlo ir Trakų istorijos muziejus, Medininkų pilies, Liaudies buities muziejus Rumšiškėse bei kiti.

Lietuvoje veikia nemažai novatoriškų muziejų, kurie susieja vaiko raidai tokias svarbias patirtis – pamatyti, sužinoti ir išbandyti. Bene dažniausiai tai technikos mu-ziejai. Juose galima tiesiogiai ar virtualiai prisiliesti prie eksponatų, pačiam išbandyti, kaip jie veikia. Štai Vilniuje veikiančioje Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karo tech-nikos ir transporto Vilniaus skyriaus ekspozicijoje yra daugiau nei šimtas Lietuvos kariuomenės technikos pavyzdžių, apimančių laikotarpį nuo 1990 m. iki šių dienų. Tai – ir karinių jūrų pajėgų kateriai, karo laivų ginkluotė, torpedų paleidimo aparatai, motociklai, šarvuočiai, automobiliai... Ir berniukams, ir mergaitėms gali būti įdomi po atviru dangumi rodoma technika, kurią galima ne tik pačiupinėti, bet ir į ją įsilipti, „pavairuoti“, o tai palieka didžiulį įspūdį. Vilniuje, šalia Mindaugo tilto veikiančiame Energetikos ir technikos muziejuje, įsikūrusiame pirmosios centrinės Vilniaus elek-trinės pastate, vaikai gali ne tik apžiūrėti elektrinės įrenginius, senovinių automobi-lių ekspoziciją, bet ir pasidžiaugti interaktyviomis mokslo ekspozicijomis – pasisverti Mėnulyje, sukurti elektros grandinę, išbandyti daug smagių eksponatų, rodančių, kaip fizikos dėsniai veikia kasdienybėje. Ant pastato stogo įrengta saulės ir vėjo jėgainė, padedanti susipažinti su ekologiška energija ir jos gavybos technologijomis. Vilniuje, pagrindiniame Geležinkelio stoties pastate įsikūręs Geležinkelių muziejus supažindi-na su Lietuvos geležinkelio istorija ir dabartimi – čia rodomi autentiški eksponatai ir modeliai, o vaikams ypač daug džiaugsmo suteikia mažučiai bėgiais riedantys trauki-nukai. O štai Kaune veikiančiame Lietuvos aviacijos muziejuje galima pamatyti ne tik lėktuvus, sklandytuvus, sraigtasparnius, sužinoti jų istoriją, bet ir išbandyti lėktuvo pilotavimą pasitelkus veikiančius skrydžių imituoklius – orlaivių kabinų maketus su įdiegtais valdymo prietaisais bei programine įranga. Naujausios technologijos puikiai pritaikytos ir Vilniuje veikiančiame Pinigų muziejuje, kuriame pristatoma pinigų raida nuo paprasčiausių jų formų – grūdų, kriauklių, kailių, gintaro, iki šiuolaikinių elektro-ninių pinigų.


Paveldo edukacija neįgaliesiems

Ši tema Lietuvoje, deja, beveik nenagrinėta ir praktiškai palikta savieigai, nors Vakarų Europoje, JAV ir kitose išsivysčiusiose šalyse neįgaliųjų vaikų integracijai į ben-drojo lavinimo sistemą bei jų nevaržomai prieigai prie kultūros institucijų skiriama išties nemažai išteklių ir dėmesio. Visgi negalių įvairovė ir kiekvieno ypatingo vaiko raidos ir galimybių specifika objektyviai apsunkina norą pasiūlyti visiems atvejams tinkančias paveldo edukacijos rekomendacijas. Tačiau turėtų rastis bent jau bendro tikslo supratimas – nepaisant fizinių ar protinių apribojimų, padėti tokiems vaikams susipažinti su jiems prieinamomis kultūros vertybėmis, išmokinti vertinti ir mėgautis meno kūriniais, patirti tą patį Lietuvos ar bent savo gyvenamosios vietovės, savo kraš-to pažinimo džiaugsmą, kuris prieinamas sveikiems jų bendraamžiams. Kai kuriais, pavyzdžiui, fizinės negalios, atvejais paveldo pažinimo problemos daugiausia susiju-sios tik su paveldo objektams lankyti ir pažinti tinkamos infrastruktūros sukūrimu (takų, liftų, užvažiavimų, nuolydžių, informacinių lentelių ir t. t. įrengimu) ir gali būti nesunkiai išsprendžiamos savivaldybių. Tačiau kaip adekvačiai ir efektyviai perteikti paveldą kurtiesiems, neregiams ir silpnaregiams arba protiškai atsilikusiems moks-leiviams? Jei akliesiems pagelbsti kai kuriuose muziejuose ar paveldo vietose suteikia-ma galimybė liesti eksponatus ar naujausių technologijų pagalba 3D formatu atkurtus pasaulio tapybos šedevrus, tai antruoju atveju prireikia žymiai daugiau kūrybiškumo ir mokytojų jautrumo bei kantrybės. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad nekalbantis ar

Šalia Telšių katedros įrengtas miesto maketas gali būti naudojamas aklųjų paveldo edukacijai


silpnų intelektinių gebėjimų vaikas negali būti pajėgus muziejuje išbandyti senovinių įrenginių ar instrumentų veikimą, gėrėtis meno kūrinio grožiu ar pajusti ypatingos vietos sakralumo aurą. Antai teko stebėti, kaip autistas paauglys, nemokytas ir ne-ragintas, spontaniškai nusiėmė kepurę ir persižegnojo prie Amžinosios ugnies Karo muziejaus sodelyje Kaune...

Gali būti, kad neįgalūs vaikai paveldo vietose bus labiau linkę atkreipti dėmesį ne į visumą, o į specifines objekto detales, kurių kiti moksleiviai ar suaugę veikiausiai nė nepastebėtų. Tad būtų prasminga juos paskatinti jiems prieinamais būdais vėliau pasi-dalinti šiais įspūdžiais, pavyzdžiui, nupiešti, nulipdyti ar iš lego kaladėlių sukonstruoti tai, kas labiausiai įstrigo lankantis paveldo vietovėje.

Dažnai neįgalieji būna jautresni ir paveiksluose ar fotografijose įamžintų veidų emocinėms išraiškoms ar linkę juose matomus personažus sutapatinti su atpažįsta-mais socialiniais vaidmenimis – mama, tėte, broliais, sesutėmis, seneliais ir t. t., todėl nereikėtų trukdyti jų kad ir klaidingai pirminei stebimo siužeto interpretacijai, jei tik vaikas bando tai daryti, o, pajutus jo susidomėjimą, vėliau paaiškinti bei švelniai pa-skatinti domėtis toliau.

Reikia turėti omenyje, kad ypatinguosius vaikus gali giliau paveikti lankymasis tragiškų įvykių ar memorialinėse vietose, keliantis klausimų apie mirtį, skausmą, at-sakomybę už nusikaltimus, kas rodytų, kad neįgalieji dažnai yra net empatiškesni už sveikuosius. Ar reikėtų visiškai vengti tokių vietų lankymo? Nebūtinai, tačiau jose bū-nant svarbu atidžiai stebėti vaiko reakcijas, tuo pat metu ugdant užuojautą ir moralinį aukų palaikymą.

Bendravimo su neįgaliais vaikais patirtis liudytų, kad paveldo edukacija gali jiems labiausiai pagelbėti geriau orientuotis erdvėje ir laike, kas be galo svarbu jų tolesnei socialinei adaptacijai. Čia gali padėti žaidimai, pavyzdžiui, vartant archyvinių ar šiuo-laikinių fotografijų albumus, prašyti vaiko atpažinti konkrečią lankomą miesto ar pas-tatų komplekso vietą bei pabandyti įvardinti ar parodyti regimus skirtumus, kuriuos urbanistiniame audinyje paliko laiko kaita (šis įtrauklus žaidimas rekomenduotinas ir sveikiesiems jaunesniojo amžiaus moksleiviams). Nors specifinių poreikių mokiniams dažniausiai kyla nemenkų sunkumų bandant suvokti istorines epochas ir apskritai laiko slinktį, tačiau net ir šiuo atveju įmanoma pasiekti tam tikrų teigiamų rezultatų apeliuojant į tiesioginę vaiko patirtį. Pavyzdžiui, lankantis Istorinių kostiumų paro-doje, kur buvo eksponuojami „sidabro epochos“ – moderno stiliaus – rūbai ir tų lai-kų modisčių archyvinės fotografijos, ekskursijos vadovė aptariamą laikotarpį vietoje „XX amžiaus pradžia“ apdairiai apibūdino kaip „tuomet, kai dar jūsų močiutės nebuvo gimusios“, į ką ekskursijos dalyvės protiškai atsilikusios paauglės rado patikslinantį klausimą: „tai visos šitos tetos iš nuotraukų jau mirė?“ „Taip“ – džiugiai atsakė gidė, patenkinta, kad buvo adekvačiai suprasta...


Vienas iš efektyviausių sąlyčio su kultūros vertybėmis būdų ypatingiems vaikams yra glaudesnė pažintis su nematerialiuoju paveldu ir liaudies tradicijomis. Muzikavimas liaudies instrumentais, įtraukimas į pasiruošimą kalendorinėms šventėms, pavyzdžiui, pagelbstint šeimai gaminti apeiginius valgius ar papuošti namus tradiciniais papuoši-mais bei tautodailės darbeliais (karpiniais, šiaudiniais sodais, austinėmis juostomis, vytomis virvelėmis ar pintinėlėmis, velykiniais kiaušiniais, siuviniais, mezginiais, dar-beliais iš molio ir pan.) gali tapti ne tik puikia terapijos priemone, bet ir langu į gilesnį mūsų protėvių gyvenimo sąlygų bei būdo pažinimą.

Galiausiai, jei leidžia fizinės galimybės, keliavimas pėsčiomis pažintiniais takais, lipimas į apžvalgos bokštus ar piliakalnius, ypatingo grožio kraštovaizdžių ir saugomų teritorijų lankymas, plaukimas baidarėmis ežerais ar upėmis, bendravimas su gyvūnais kontaktiniuose zoologijos soduose – visa tai bet kokio amžiaus ir intelektinių galimy-bių vaikams paprastai suteikia ne tik daug džiaugsmo, bet ir ugdo jų estetinius jausmus bei moko atjautos ir adekvačiai elgtis nestandartinėse situacijose.

archeologinio Paveldo interPretavimas

Archeologija – tai paprastai tolimą praeitį, kai dar nebūta rašto, tiriantis moks-las. Ji daugiausia naudojasi materialiais, po žeme ar vandeniu randamais, šaltiniais. Tiriamuoju objektu gali tapti bet kas, nuo seniausių artefaktų iki vakarykščių šiukšlių, nuo Egipto piramidžių iki mažiausių darbo įrankių gabalėlių ar rūbų skiautelių, o šia-me darbe pasitelkiami tyrimo metodai irgi yra labai įvairūs.

Archeologija atrodo labai specifinė, tik šios srities specialistams prieinama moks-lo sritis, tad kyla klausimas, ar ir kaip ja sudominti „nepašvęstuosius“, o ypač vaikus? Pirmasis F. Tildeno principas sako, kad paveldas turėtų būti pristatomas taip, kad sietųsi su lankytojo kasdieniu gyvenimu. Kadangi archeologinis paveldas dažniausiai yra paprasti daiktai, atrodytų, kad tokį ryšį užmegzti neturėtų būti sunku. Visgi daž-niausiai visuomenei pristatomi profesionalų atrinkti objektai, už žmones yra nuspren-džiama, ką jie turėtų matyti. Dėl tokios profesionalių archeologų kontrolės žmonės iš potencialių paveldosaugos dalyvių tampa bejėgiais žiūrovais ir taip prarandama ga-limybė tapatintis su šia paveldo rūšimi. Todėl, norint archeologinį paveldą padaryti prieinamą lankytojams pirmiausia reikėtų pabrėžti tai, kad jis priklauso visiems, kad tai yra „mūsų“ praeitis.

Archeologų svarstomos problemos visuomenei dažniausiai yra sunkiai supranta-mos, dar blogiau, ir retai jai paaiškinamos. Tokiu būdu archeologinio paveldo eduka-cija dažniausiai remiama vien informacija, o ne interpretacija. Tad geriausias būdas pritaikyti F. Tildeno išskirtus principus archeologijos edukacijoje yra pristatyti lanky-tojams archeologinę vietovę ir medžiagą aiškiai atskiriant tai, kas apie šią vietą, objektą ar artefaktą yra objektyviai žinoma, o kas yra analizės būdu gautos išvados, hipotezės


bei prielaidos. Aišku, kad tokioms sudėtingesnėms mokslinių tyrimų argumentavi-mo formoms intelektiškai pajėgūs būtų tik vyresniųjų klasių moksleiviai. O jaunesnieji vaikai bent jau turėtų mokytis suvokti skirtumą tarp tikrų, įrodymais nustatytų dalykų ir archeologinių vietovių ar objektų rekonstrukcijų, suteikiančių suvokimą apie tikėti-nus, bet ne griežtai įrodytus praeities pavidalus.

Dauguma archeologų, ypač tų, kurie ilgai dirba šioje srityje, užmiršta, kokios ri-botos yra visuomenės žinios archeologijos klausimais, kokie skirtingi visuomenės ir archeologų keliami klausimai ir problemos. Tokiu būdu norint sudominti visuomenę archeologija reikia pradėti nuo pat pradžių, nuo paprastų problemų ir paprastų iš-vadų, kalbėti naudojant mažiau archeologinio „žargono“ ir provokuoti pristatant tą informaciją, kuri išties domintų klausytoją ir įtrauktų jį į praeities pažinimo darbą. Archeologiją galima pritaikyti mokymui per paveldą ir paveldui. Archeologinių ty-rimų metu dažnai remiamasi kitomis disciplinomis: geologija fiksuojant ir aptariant kultūrinius sluoksnius, fizikos mokslais – radinių datavimui, socialiniais mokslais – rekonstrukcijoms ir pan. Kadangi archeologija dažnai yra susijusi su įvairiais mokslais, jų irgi galima mokyti per archeologiją. „Archeologinis mąstymas“ moko kelti ir tikrinti hipotezes, lavina kritinį protą, gali būti panaudojamas mokant gamtos mokslų, ma-tematikos, fizikos, istorijos, geografijos ir kitų disciplinų. Net teigiama, kad mokant remiantis archeologiniu paveldu, informacija dažnai yra geriau įsisavinama, o ir pats mokymosi procesas tampa įdomesnis. Panašiai ir dėl mokymo paveldui. Kartais atsi-randa galimybė mokykloms organizuoti ekskursijas į netoliese vykdomų archeologinių

Ukmergės piliakalnis – mėgstama miestiečių lankymosi ir poilsio vieta


tyrimų vietas, net patalkinti kasinėjimuose ar dalyvauti organizuojamose „jaunųjų ar-cheologų“ vasaros stovyklose. Nors moksleiviai su archeologijos medžiaga dažniausiai susipažįsta muziejuose, tačiau pasitaikiusi proga užmegzti tiesioginį ir / ar interaktyvų ryšį su archeologijos profesionalais ir apžiūrėti patį archeologinį objektą ar vietovę, galėtų daug efektyviau ugdyti jų paveldosauginį sąmoningumą (bent jau tuo, kad ne-kiltų pagunda prišiukšlinti perkasų arba bandyti užsiimti „juodąja archeologija“, nes šios rūšies kasinėjimus turi teisę atlikti tik profesionalus, tokiam darbui licenciją gavęs archeologas). Taip pat moksleiviams turėtų būti paaiškinta, ką daryti ir kur kreiptis netyčia radus archeologinį lobį ar senovinių daiktų.

Archeologinio paveldo atskleidimas yra ypač svarbus nacionaliniam tapatumui ugdyti, nes iš jo moksleiviai gali sužinoti apie tolimą savo krašto praeitį, kuomet dar nebuvo rašytinių šaltinių. Apie šį laikotarpį istorijos vadovėliuose ir pamokose už-simenama labai fragmentiškai, todėl dažniausiai mokiniams būna sunku susidaryti bendrą vaizdą, kaip dabartinė Lietuvos teritorija atrodė iki valstybės susikūrimo, kaip ir kur slinko ledynai, kokie žmonės ir gyvūnai prieš keletą tūkstantmečių čia gyveno, kokie socioekonominiai procesai čia vyko ir t. t., bei papildyti savo istorines žinias.

Romėnų miesto Carnuntrum vietoje įrengtas archeoparkas išmaniai skatina lankytojus atkurti praeities tikrovę. Austrija


Tačiau, kaip jau minėta, neretai archeologinis nekilnojamasis paveldas, išskyrus piliakalnius ir pilkapius bei jau ištirtus ir atidengtus lankytojams objektus, būna ne-reprezentatyvus, nes glūdi po žemės ar vandens sluoksniu, taigi lieka nematomas. Spręsdami šią problemą Europos Taryba, ICCROM, organizacija „Anglų paveldas“ (English Heritage) ir ACRI asociacija 1995–1996 m. inicijavo projektą „Miestas po miestu“ (angl. The city beneath the city), kuriame dalyvavo apie 3200 nuo 7 iki 12 metų amžiaus moksleivių su 168 mokytojais iš 24 šalių. Projekto metu kiekvienas moksleivis turėjo parengti po darbą įvairiomis temomis apie miesto istoriją, šie moksleivių darbai buvo įvertinti, o geriausieji apdovanoti. Projekte buvo studijuojami istoriniai miestų žemėlapiai, lankomi miestų kultūros paveldo objektai, muziejai, archeologinės vieto-vės. Be to, moksleiviai tiek tarpusavyje, tiek ir su mokytojais diskutavo miesto plėtros ir jos poveikio paveldui klausimais. Tokio pobūdžio projektas galėtų būti įgyvendintas ir Lietuvos mokyklose, įsikūrusiose istoriniuose miestuose ar miesteliuose – urbanis-tikos paminkluose.

Tarptautiniu mastu puikiai buvo įvertintas ir ne vienoje šalyje vykdytas projektas „Įsivaikink paminklą“ (angl. Adopt-a-Monument). Ši programa vietos bendruome-nėms ir mokykloms siūlo imtis globoti vieną archeologinį ar architektūrinį objektą, kuriam reikalinga priežiūra. Savanoriai, išsirinkę objektus, apmokomi, kaip reikėtų juos prižiūrėti, kokių priemonių imtis, kad jie būtų išsaugoti ateities kartoms. Lietuvoje tokia praktika taip pat būtų sveikintina, nes, pavyzdžiui, nedidelės periferijoje esan-čios bendruomenės neretai didžiuojasi piliakalniais, kurių mūsų šalyje yra apie 1000, tačiau nežino, kaip teisingai juos tvarkyti, arba, pastebėjusios vietos archeologiniuose objektuose „besidarbuojančius“ juoduosius archeologus, nežino, kur kreiptis, todėl specialistų konsultacijos bendruomenių globojamų objektų tvarkymo klausimais iš-ties praverstų.

kraŠtovaizdžiai, sakralumas ir vietos dvasia

Lankantis kai kuriose vietose, o ypač įspūdinguose gamtos ar kultūriniuose kraš-tovaizdžiuose, geriausia iš viso nutilti ir tik gėrėtis atsivėrusiu vaizdu stebint saulėte-kį, saulėlydį, ar susikaupti ypatingos sakralinės vietos atmosferos paliestam. Žinoma, vaikams dažniausiai būna sunku kuriam laikui liautis triukšmavus ir nustygti vietoje, tačiau būtent dėl to vertėtų juos paskatinti tai padaryti, pavyzdžiui, pasiūlant nupieš-ti matomą vaizdą ar pan. Kad tai išties įmanoma, liudija daug dėmesio moksleivių edukacijai skiriantis Bažnytinio paveldo muziejus Vilniuje, kuriame vaikai gali leistis į lobio ieškojimo nuotykį, sudalyvauti virtualioje viktorinoje ar paliesti bažnytinius rū-bus. Susikaupti gali padėti ir paveldo objektuose (bažnyčiose, kirchėse ar pan.) atlie-kama sakralinė ar kamerinė muzika, kurios klausant šiose ypatingose erdvėse daug lengviau nusikelti į epochą, kurioje ji buvo sukurta. Kita vertus, autentiška vieta gali


padėti atgaivinti ir literatūros kūrinį, suteikti jam naujų spalvų. Tuo grindžiama nese-niai lankytojams atverto Lajų tako prie Anykščių interpretacija, besiremianti Antano Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ inspiracijomis ir orientuota į neįprastu rakursu (iš viršaus) stebimo miško kraštovaizdžio, poetinio žodžio ir lankytojų juslių sužadi-nimo dermę.

Kalbant apie tokias ypatingas vietas – mitais, legendomis, eilėmis apipintus kraš-tovaizdžius ar piligrimų gausiai lankomas šventoves – susiduriame su išties paslaptin-gu reiškiniu – vietos dvasia. Sąvoka genius loci turi dvi reikšmes – sekuliarią ir sakralią. Tai ypatinga tam tikros vietos atmosfera arba tą vietą sauganti dvasia-globėja. Stipri tam tikrų vietų dvasingumo pajauta būdinga tiek pagonybei, tiek ir monoteistinėms religijoms ar Rytų tikėjimams bei pasaulėžiūrinėms sistemoms – budizmui, dzenui, konfucianizmui, šintoizmui. Vietos, kuriose apsireiškė dievybės ar dvasios, kaip ir vie-tos ar daiktai, susiję su dvasinių globėjų, šventųjų, religinių autoritetų kapais ar reli-kvijomis, padedantys ir tarpininkaujantys žmonių ir dvasinių jėgų dialogui – hierofa-nijos, visose kultūrose sulaukia ypatingo dėmesio ir pagarbos. Dažnai tokią vietą lydi legendos ar pasakojimai, paaiškinantys jos stebuklingą ar ypatingą kilmę, pavyzdžiui, Lietuvos sostinės Vilniaus įkūrimo legenda, Šiluvos akmuo, ant kurio XVII a. apsi-reiškė švč. Mergelė Marija, iš visų keturių pusių sergstinčios Islandijos salą keturios vietos dvasios landvættirai – erelis, grifonas, jautis ir milžinas – vaizduojamos ne tik valstybės herbe, bet ir monetų averse ir t. t.

Lajų takas netoli Anykščių


Dievų ar geravalių dvasių globojamų vietų priešingybė būtų baugios, prakeiktos vietos, kur bet kokia žmogaus veikla ar netgi lankymasis jose yra tradicijos draudžia-mas ar nepageidautinas dėl mirtino pavojaus kūnui, o ypač sielai. Dažnai tai būna ka-tastrofų ir gamtinių ar antropogeninių nelaimių vietos, arba apleisti miestai, pastatai, kuriuose vaidenasi. „Vietos dvasios“ paieškos dažnai būna susijusios ir su vadinamuoju „egzistenciniu turizmu“ – t. y. turisto asmeniui svarbių jo šeimos bei giminės istoriją menančių vietų lankymu, būdingu išeivių visuomenėms, kai kelintos kartos emigrantų palikuonys pradeda ieškoti savo istorinių ir geografinių šaknų.

Keliaujant vietos dvasia gali būti apčiuopiama per potyrius. Dažnai jų net neį-manoma tiksliai įvardyti ar paaiškinti, galima tik konstatuoti – čia gera, jauku, miela, arba – tai keista, nemaloni, baugi vieta, nenorėčiau čia sugrįžti... Todėl ekskursijo-je ar iškyloje reikėtų paskatinti vaikus stabtelėti ir įsiklausyti į savo pojūčius bei jais pasidalinti.

liaudies kultūros ir etnokultūrinių bendrijų Paveldas

Kultūros paveldas yra visos šalies ir jos etnografinių regionų kultūrinės atminties, savitumo ir patrauklumo šaltinis, todėl moksleiviai turėtų būti susipažinę ne tik su nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektais, „šalies garsenybėmis“, tačiau ir su

Kaimo architektūra Rumšiškių Liaudies buities muziejuje


savo krašto kultūros paveldu, kuriuo galima pagrįstai didžiuotis. Juolab kad daugumos mūsų šaknys kaime, valstiečių, liaudies kultūroje.

Šiems tikslams pasiekti labai padeda tokie projektai, kaip „Paveldo mokyklos“ (angl. Heritage Schools). Anglijoje įgyvendinto projekto tikslas buvo padėti mokslei-viams pažinti savo krašto paveldą ir suvokti jo svarbą, išmokti jį „perskaityti“. Projektui įgyvendinti buvo sukurtas maždaug 250 tokių mokyklų, esančių aštuoniuose Anglijos regionuose, tinklas (projektas buvo įgyvendinamas 2012–2016 m.). Svarbu paminėti, kad į projektą buvo įtraukti mokiniai, jų tėvai bei mokytojai, ir paveldo specialistai. Kiekvienoje mokykloje buvo paskirtas mokytojas, atsakingas už informacijos apie to krašto paveldą įtraukimą į mokymo programas, be to, mokytojus konsultavo ir pa-veldo specialistai. Buvo sukurtas specialus interneto tinklalapis, kuriame nurodytos gairės, kaip mokytojai gali įtraukti paveldą į mokymo programas ir nuo ko reikėtų pradėti apie jį mokyti. Taip pat buvo sudarytas teminis paveldo objektų fotografijų katalogas, kuris gali būti naudojamas mokymo procese. Programoje dalyvaujančios mokyklos buvo skatinamos dalintis gerąja patirtimi, o kiekvienam projekto dalyviui įteiktas Paveldo mokyklos pasiekimų pažymėjimas, mokytojams – Paveldo mokyklą kuruojančio mokytojo apdovanojimas. Šis projektas yra puikus paveldo specialistų ir bendrojo lavinimo mokytojų bendradarbiavimo, paveldo edukacijos perkėlimo į regi-onus pavyzdys. Lietuvoje kol kas nėra sukurta panašiai veikiančių kultūros bendradar-biavimo tinklų, todėl „Paveldo mokyklų“ rengimo patirtis galėtų būti geras pavyzdys, kaip reikėtų nuosekliau ir sistemiškiau integruoti paveldo edukaciją į bendrojo lavini-mo mokymo programas bei šalies etnokultūrinius regionus.

Bandant eiti šiuo keliu praverstų ir skirtingų Lietuvos etnografinių regionų mo-kyklų bendradarbiavimas, kai lankydamiesi vieni pas kitus susibičiuliavusių mokyklų atstovai vietoje turėtų galimybę susipažinti su kitokio kraštovaizdžio, tradicijų, papro-čių, tarmės, dainų, valgių kraštu, kartu, per kontrastą, aiškiau suvoktų savo vietovės etnogeografines ypatybes. Tam padėtų ir čia siūloma projekto „Draugystės mokykla“ idėja, skatinanti bendraamžių iš kito Lietuvos kampelio pažinimą, tarpmokyklinį ben-dravimą. Jis, beje, galėtų padėti į viešąjį Lietuvos gyvenimą labiau integruojant Vilnijos krašto ar kitų etnokultūrinių bendrijų (lenkų, rusų, baltarusių, žydų, totorių, karaimų, ukrainiečių ir t. t.) vaikus bei mokyklas.

architektūra ir istoriniai miestai

Architektūra apima didelę nekilnojamojo kultūros paveldo dalį. Architektūros pa-veldas, jį „prakalbinus“, gali padėti atskleisti įvairių istorinių laikotarpių ekonomines, politines, kultūrines bei socialines realijas.

Vienas iš sėkmingai įgyvendintų, glaudžiai su architektūros paveldu susijusių paveldo edukacijos projektų buvo „Europietiška klasė, paveldas, modernas“ (pranc.


„Classe Europèenne, Patrimoine, Art Nouveau“). Savaitės trukmės projektas įgyven-dintas 1991 m. Briuselyje. Jame dalyvavo apie 60 nuo 16 iki 18 metų moksleivių iš Barselonos, Vienos ir Briuselio. Projekto ašimi buvo pasirinktas moderno (art nou-veau) stilius. Moksleiviai iš anksto turėjo paruošti prezentacijas apie nacionalinius moderno ypatumus savo šalyje. Taip moksleiviai iš Vienos pristatė Vienos secesijos stiliaus autorius ir jų kūrybą, moksleiviai iš Barselonos – modernizmą Ispanijoje ir Antonio Gaudi (Antoni Gaudi) šedevrus, o Briuselio moksleiviai – simbolizmą litera-tūroje ir tapyboje. Projekto metu buvo lankomos parodos, paveldo objektai bei skai-tomos paskaitos, susijusios su šiuo stiliumi ir jo nacionalinėmis variacijomis, be to, kaip minėta, patys moksleiviai vieni kitiems rengė teminius pristatymus. Tokiu būdu buvo siekiama atskleisti bendraeuropinį moderno stiliaus kontekstą bei jo nacionali-nius ypatumus. Lietuvoje, deja, labai trūksta iniciatyvų, kurių metu kultūros paveldo edukacijoje vaikams dalyvautų ir kaimyninės šalys, todėl pasirinkus vieną iš praeities epochų, pavyzdžiui, gotiką, baroką, ar net tą patį moderną, – kurios apima ne tik ar-chitektūrą ir meną, tačiau gali būti aktualizuojamos būtent per ją, – minėtąjį projektą būtų galima adaptuoti ir Lietuvos bei kaimyninių šalių bendrai edukacinei kultūros paveldo programai.

Istorinio miesto panoramos irgi yra kultūros vertybė. Vaizdas nuo vienos iš aukštutinio Talino senamiesčio apžvalgos aikštelių. Estija


2000–2002 m. Europos Taryba ir Seizmo asociacija, skirta paveldui ir paveldo edukacijai populiarinti, Makedonijoje drauge įgyvendino projektą „Viena mokykla – vienas paminklas“ (angl. One School – One Monument). Projekte dalyvavo devynios mokyklos, iš kurių kiekviena turėjo „įsivaikinti“ vieną reprezentatyvų Makedonijos sostinės Skopjės paveldo objektą. Visus metus 165 nuo 10 iki 18 metų amžiaus moks-leiviai prižiūrėjo savo pasirinktus objektus, o vėliau, bendro renginio metu, pasitelk-dami muziką bei teatro elementus, turėjo juos pristatyti kitoms moksleivių grupėms, savo tėvams ir Skopjės miesto gyventojams. Europos paveldo dienų metu Makedonijos muziejuje taip pat buvo eksponuojami projekte dalyvavusių grupių sukurti meno kūri-niai, perteikiantys paveldo objektus, kuriuos jie globojo projekto metu. Svarbu pabrėž-ti, kad Makedonijoje įgyvendintas projektas buvo įkvėptas 1992 m. Neapolyje vykdyto panašaus projekto „Mokykla „įsivaikina“ paminklą“ (it. La scuola adotta un monu-mento), tai rodo, kad sėkmingi projektai gali būti įgyvendinti nebūtinai tik vieną kartą. Projekto „Viena mokykla – vienas paminklas“ idėja galėtų būti nesunkiai pritaikyta tiek Vilniaus, tiek ir kitų Lietuvos miestų atveju, įtraukiant menotyrininkus, architek-tus, istorikus, paveldosaugininkus ir vietos bendruomenę.

unesco vykdoma Paveldo edukacija vaikams

Išskirtinę visuotinę vertę (Outstanding Universal Value) turintys kultūros ir gam-tos paveldo objektai ir vietovės yra įrašomi į Pasaulio paveldo sąrašą (World Heritage List), kuriame šuo metu yra 1054 vertybės, esančios 165 valstybių narių teritorijose (814 kultūros paveldo, 203 gamtos paveldo ir 35 mišraus pobūdžio (2017 m. duomeni-mis). Į Pasaulio paveldo sąrašą gali būti įrašytas visas senamiestis, pavyzdžiui, Romos, Florencijos, Vilniaus, Rygos, Talino, Krokuvos, arba tik jo dalis ar pavienis objektas – bažnyčia, vienuolynas, tiltas, pilis, sala ir kt. Į minėtą sąrašą gali būti įrašytos dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje esančios vietovės, kaip antai Kuršių nerija, esanti Lietuvos Respublikoje ir Rusijos Federacijoje. Latvijoje ir Estijoje yra po dvi vietoves, įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą: Rygos ir Talino senamiesčiai bei Struvės geodezi-nio lanko punktai. Lietuva gali didžiuotis keturiomis vietovėmis: Vilniaus istoriniu cen-tru (1994 m.), Kuršių nerija (bendra paraiška su Rusijos Federacija, 2000 m.), Kernavės archeologine vietove (2004 m.) bei Struvės geodezinio lanko objektais (bendra dešimties valstybių – Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Norvegijos, Moldovos Respublikos, Rusijos Federacijos, Ukrainos, Suomijos, Švedijos – paraiška, 2005 m.). Trakų istori-nis-nacionalinis parkas ir 1919–1939 m. Kauno modernizmo architektūra yra įrašyti į Preliminarųjį pasaulio paveldo sąrašą (Tentative List). Be to, 2009 m. liepos 30 d. vyku-siame UNESCO Tarptautinio patariamojo komiteto posėdyje Bridžtaune (Barbadosas) „Baltijos kelią“ liudijančių dokumentų kolekcija buvo įtraukta į Tarptautinį registrą Pasaulio atmintis (World Memory).


Kultūros ir gamtos paveldo objektai ar vietovės, kurioms dėl ginkluotų konfliktų, silpnos ekonomikos, stichinių nelaimių, neatsakingos valstybių ar atskirtų žmonių vei-klos, gresia ar tiesiogiai daroma žala, iš Pasaulio paveldo sąrašo perkeliamos į Pavojuje esančio pasaulio paveldo sąrašą (List of World Heritage in Danger). Jeigu valstybės narės nepriima atitinkamų sprendimų ir paveldo objektų ar vietovių išskirtinė visuotinė vertė yra sunaikinama, tuomet šie paveldo objektai ar vietovės negrįžtamai išbraukiamos iš Pasaulio paveldo sąrašo20.

Nuo 1994 m. UNESCO vykdo Pasaulio paveldo edukacijos programą (angl. World Heritage Education Programme), kurios pagrindinis siekis yra įtraukti jaunimą į kultū-ros ir gamtos paveldo apsaugos procesus. Programos pradžiai postūmį davė 1972 m. pasirašytos Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos 27 straipsnis, ku-riame rašoma apie mokymo ir informavimo programų apie gamtos ir kultūros pa-veldą svarbą. Programai įgyvendinti buvo pasitelktos įvairios priemonės, pavyzdžiui, 1998 m. sudarytas leidinys, skirtas vidurinių mokyklų mokytojams padėti suprasti, ko-dėl svarbu mokinius sudominti paveldo išsaugojimu ir kaip tai reikėtų daryti (leidinys išverstas ir pritaikytas naudotis 39 nacionalinėmis kalbomis; lietuvių kalba jis išleistas 2004 m.). Nuo 1995 m. visame pasaulyje organizuojami Pasaulio paveldo jaunimo fo-rumai, kuriuose jau sudalyvavo daugiau kaip 1500 moksleivių (vienas iš tokių forumų 2006 m. vyko ir Vilniuje), taip pat rengiami seminarai ir pasitarimai mokytojams naci-onaliniame, subnacionaliniame, regioniniame ir tarptautiniame lygmenyse; savanoriai kviečiami įsitraukti į teminių stovyklų organizavimą (stovyklos vyko beveik 40 šalių, tačiau Lietuvoje ši priemonė kol kas nebuvo įgyvendinta). Kad sudomintų vaikus pa-veldu UNESCO taiko įvairias priemones, žr., pavyzdžiui, svetainę Patrimonito (prieiga per internetą: http://whc.unesco.org/en/patrimonito/).

kitos Paveldo edukacijos Programos

Viena žinomiausių ir populiariausių kultūros paveldo propagavimo priemonių, kasmet sutraukianti apie 20 milijonų lankytojų, Europoje yra Europos paveldo dienos (EPD) (angl. European Heritage Days), inicijuotos Europos Tarybos ir organizuojamos nuo 1985 m. Šios programos tikslai koreliuoja su Europos kultūros politikos tikslais ir yra įgyvendinami pasitelkiant kultūros paveldą. Lietuva nuo 1995 m. aktyviai da-lyvauja programos įgyvendinime. Be to, pastaruoju metu Lietuvoje Europos paveldo dienų metu vyksta vis daugiau renginių, edukacinių užsiėmimų, skirtų mokyklinio amžiaus jaunimui. Galima teigti, kad Europos paveldo dienos yra puikus Europos šalių bendradarbiavimo kultūros paveldo srityje ir gerosios patirties perėmimo pavyzdys. Siekiant labiau įtraukti moksleivius į EPD veiklas, rekomenduojama joms ruošiantis

20 Visą sąrašą su atnaujinimais galima rasti adresu: http://whc.unesco.org/en/list.


kurti „mažųjų gidų“ mokyklas – užklasinius būrelius, kuriuose vaikai rinktų medžiagą apie savo vietovę tiek iš istorinių šaltinių, tiek ir iš vyresnės kartos vietos gyventojų, ir mokytųsi ją pristatyti klausytojams, nes nėra efektyvesnio būdo įgyti paveldo edukaci-jos įgūdžių už galimybę pačiam ja užsiimti. Geriausiai pasirodę „mažieji gidai“ galėtų vesti ekskursijas vietos bendruomenei ir taip skatinti ją labiau pažinti savo kraštą. Beje, ši idėja jau buvo sėkmingai įgyvendinta Kaune, istorinėje Prezidentūroje, kai mokiniai vedė ekskursijas apie Prezidentą Kazį Grinių. Ši veikla galėtų būti derinama ir su se-nųjų fotografijų ar paveldo vietų piešinių parodų rengimu, vietos amatų, muzikos ar valgių demonstravimu ir bendruomenės rengiamomis mugėmis bei vaišėmis.

2002–2005 m., bendradarbiaujant su Europos Sąjungos švietimo programa SOCRATES, buvo įgyvendintas projektas HEREDUC, kurio tikslas, remiantis anks-tesniais Europoje įgyvendintais projektais, susisteminti gautus rezultatus ir tokiu būdu parengti aiškią paveldo edukacijos koncepciją, kurią savo darbe galėtų panaudoti mokytojai bei pateikti gerųjų praktikų pavyzdžius. Tam, kad gerosios praktikos būtų įtrauktos į HEREDUC parengtą gidą mokytojams, jos turėjo atitikti tokius kriterijus: galimybės pritaikyti kitose šalyse / vietose, tarpdiscipliniškumo ir tarpdalykiškumo, bendradarbiavimo su paveldo specialistais / institucijomis, aktyvaus mokymo. Iš viso HEREDUC parengtame gide yra pateikti 34 gerųjų praktikų pavyzdžiai. Toks leidi-nys galėtų pasitarnauti ir Lietuvos mokytojams, organizuojant mokyklines išvykas ar lankant muziejus, todėl būtų naudinga jį išversti į lietuvių kalbą (šiuo metu leidinys prieinamas anglų, prancūzų, vokiečių, italų ir olandų kalbomis).

Apibendrinant paveldo ugdymo vaikams tarptautines patirtis galima prisiminti ir JAV paveldo edukacijoje pastaruoju metu aktyviai naudojamą Participatory Action Research metodą (Tyrimas dalyvaujant, toliau – TD). Šio metodo tikslas – įgalinti ir išmokyti vietos bendruomenes atpažinti, vertinti ir tvarkytis su savo paveldu pa-brėžiant būtent nematerialiąsias vertybes (tradicijas, papročius, prisiminimus ir t. t.). Juo grindžiamas socialinio teisingumo siekis, bendruomenės įtraukimas ir įgalinimas kultūros srityje, skatinama „artimoji demokratija“, inicijuojamas vietinių žinių ir gebė-jimų pasitelkimas sprendžiant dabarties socioekonomines problemas. Bendruomenės tyrinėja pačios save, taip skatinamas neformalus bendravimas ir artimoji komunikaci-ja, o paveldo pažinimas ir perdavimas suvokiami kaip tęstiniai, nesibaigiantys procesai pabrėžiantys pagarbą vietos tradicijoms ir kultūrai. Tai, kas bus tiriama ir saugoma, apibrėžia pati vietos bendruomenė. Šiam metodui būdingas bendravimas (interviu su konkrečiu asmeniu), o ekspertai, paveldo profesionalai šiame procese tėra pagalbinin-kai. Taip metamas iššūkis tradiciniam ekspertiniam išmanymui, dažniausiai atribo-jančiam žmones ir bendruomenes nuo jų paveldo, kas, kaip žinia, vis dar itin aktualu Lietuvai.


TD naudojamos technikos ir metodai: • kolektyvinistyrimas; •„istorijaišapačios“; •kritiškassantykissuistoriniaisliudijimaisiršaltiniais; •demokratiškasistorijųinterpretavimas; • liaudies(populiariosios)kultūrospasitelkimasirreaktualizavimas; •naujaigautųžiniųsklaidabendruomenėsgebėjimamsirįgūdžiamsugdyti; •istorijųpasakojimai/diskusijos; •vietosistorijų(už / į)rašymas,prisiminimųrinkimas; •šokiai,dainos,žaidimai; •menas,amatai; •kolekcijųrinkimas,eksponavimas(„muziejininkystėišapačios“); •papročiųirtradicijųfiksavimasvaizdoargarsopriemonėmis,nuotraukomis

ir t. t.Tokiu būdu paveldosauga gali ir turi būti suvokiama ne kaip ekspertinė-biuro-

kratinė, o kaip kultūrinė ir visuomeninė veikla. Čia labiausiai pabrėžiamas dėmesys ateities paveldo saugotojų ugdymui. Ji ne mažiau nei į daiktus turi telktis į žmones, vietos bendruomenes. Todėl šio metodo taikymo sėkmė matuojama žmonių elgesio, laikysenos, nuostatų pokyčiais ir tuo, kaip kuriama socialinė įtrauktis bei ekonomi-nė krašto gerovė. Vykdant kultūros paveldo edukaciją turėtų būti siekiama, kad jauni žmonės pirmiausia išmoktų didžiuotis ir vertinti savo krašto, regiono bei šalies pavel-dą, ir, peržengiant nacionalinių valstybių sienas, skatinamas ir europietiško tapatumo įtvirtinimas, o tai yra vienas pagrindinių Lietuvos ir visos Europos kultūros politikos tikslų. Todėl tarptautinės programos, ypač bendradarbiavimas su kaimyninėmis šali-mis, yra svarbi šios kultūros paveldo edukacijos dalis.


BAiGiAMOsiOs PAsTABOs ir PAsiŪLyMAi

Atsižvelgiant į kitų šalių ir Lietuvos paveldo edukatorių sukauptą patirtį leidinyje siūlomas paveldo perteikimo modelis apima tiek geografinį, tiek ir moksleivių amžiaus tarpsnių pjūvius (žr. žemiau esančias lenteles), kurie tarpusavyje gali būti nuosekliai susieti. Pirmuoju atveju, kaip minėta, rekomenduojama Jūsų vietovės paveldo inter-pretacijos programą pradėti kurti remiantis „koncentrinių ratų“ principu nuo arti-miausios vaiko aplinkos – jo namų ir šeimos, mokyklos, kuri, beje, pati gali būti istori-nis pastatas, kaip antai Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija, Švėkšnos „Saulės“ gim-nazija ar mokyklos Ukmergėje, Alantoje, Pumpėnuose ir t. t. ir einant tolyn iki kaimo / miestelio / miesto, regiono, nacionalinių, europinių ar pasaulinės vertės objektų bei vietovių Lietuvoje ar užsienyje lankymo ir pažinimo. Antruoju atveju, paveldo eduka-cija pradedama skatinant jaunesniojo amžiaus vaikus sudaryti savo šeimos genealoginį medį, rengiant pristatymus ar parodėles, skirtas jiems didžiausią autoritetą turinčių giminaičių garbei bei atliekant projektėlius, prezentacijas bei kuriant parodėles, skir-tas jų gyvenamojo namo / vietos istorijai atskleisti. Tam gali praversti senų šeimos ar giminės fotografijų ir / ar relikvijų rinkimas ir pasakojimo apie savo namus kūrimas ar sukauptų kolekcijų (senų knygų, kalendorių, herbariumų, pašto ženklų ir t. t., kuriuos galbūt kaupė kelios šeimos kartos) eksponavimas mokykloje.

Kiek vyresnio amžiaus vaikai galėtų rengti projektus ar būti skatinami tapti gidais Europos paveldo dienų ar kitų paveldošvietos renginių metu vietos bendruomenei pristatant savo gyvenamojo miesto mikrorajono, miestelio, gyvenvietės ar konkretaus paminklo istoriją, akcentuojant reikšmingiausių čia esančių gamtos ir kultūros verty-bių ypatumus (bažnyčia, dvaro sodyba, parkas, kapinės, mitologinės, archeologinės ar memorialinės vietos, išlikę tarpukario pastatai ar sovietmečio masinės gyvenamosios statybos kvartalai, viešieji monumentai, gatvėvardžiai, memorialinės lentos ir t. t.). Šiuos objektus pageidautina ne tik išmokyti atpažinti, bet ir susieti su platesne šalies ar meno istorija, keliant klausimus: kuo mano gyvenama vieta ypatinga?, kokie isto-riniai įvykiai / procesai čia vyko?, kokios žymios istorinės asmenybės čia gimė, gyveno ir kūrė?, kaip mano protėviai, seneliai ir tėvai susiję su Lietuvoje ir regione vykusiais istoriniais procesais, kuriuose iš jų dalyvavo? Tam galėtų padėti artimiausių piliakalnių ar pilkapių žvalgybiniai tyrimai, išvykos į miestelio kapines, ieškant žymesnių krašto žmonių kapų, užduotis apsiginklavus ikonografijos žodynu vietos bažnyčioje atpažinti paveiksluose ir skulptūrose pavaizduotus šventuosius ir t. t.


Vyresniųjų klasių moksleiviai jau būtų skatinami aplankyti savo bendraamžius kito etnografinio regiono mokykloje, susipažinti su jo etnokultūriniais ypatumais ir papročiais. Galiausiai, daugiausia per atostogas, galėtų būti lankomos nacionalinio, europinio ar UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo vietovės Lietuvoje ar, esant finansinei galimybei, su lituanistiniais siužetais susijusios vietos kaimyninėse šalyse (Latvijoje ir Estijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Kaliningrado srityje ir t. t.).

Siekiant atrasti ir pažinti „savą“ paveldą svarbu prisiminti, kad kitos Lietuvoje gy-venančios etnokultūrinės bendrijos irgi turi „savo“ kultūros vertybes ir sau svarbias vietas bei simbolius, kurie, kaip antai karaimiški kibinai arba totoriškas šimtalapis, jau gali būti sėkmingai integruoti į nacionalinės kultūros lauką ir pripažinti „savo“ paveldo dalimi, bet gali likti ir anapus šio pasidalijimo erdvės, tad jas irgi reikia siekti pažinti ir gerbti. Svarbu, kad tirdami savo miestelio ar miesto istoriją vaikai būtų skatinami atkreipti dėmesį į čia gyvenusių ar tebegyvenančių kitų tautų materialųjį palikimą ir mokytųsi jį (at)pažinti bei vertinti. Vyriausiųjų klasių gimnazistai gali būti įtraukia-mi ir į ekskursijas, viktorinas, protmūšius, orientacinius žaidimus ar konkursus, ku-riuose būtų gvildenami ir „nebesančio“ (sunaikinto, išnykusio, tiek materialaus, tiek ir nematerialaus) ar „disonuojančio“, ginčytino, pavyzdžiui, carinio, sovietinio, paveldo klausimai.

Nematerialusis paveldas – etninė muzika, šokiai, tautodailė ir t. t., neišsenkamas kūrybinio įkvėpimo ir dorovinio ugdymo šaltinis, tradiciškai pasitelkiamas per religi-nes ir kalendorines šventes ar atmintinų datų minėjimus ir pan. Tai, be abejonės, daro nemažai mokyklų. Šiuo atveju tik patartina, esant galimybei ir poreikiui, pabandyti labiau į tradicijų perimamumo darbą įtraukti senjorus ir kitus vietos bendruomenės atstovus, taip aktualizuojant šį neišsemiamos kultūros klodą, kartu su vaikais ieškant ir suteikiant jam šiuolaikinių spalvų ir sąskambių. Be abejo, nematerialaus paveldo ir tradicijų pažinimas bei perėmimas per muzikavimą, liaudies šokius, apeiginių ir tra-dicinių valgių ruošimą, tautodailės rankdarbius ir t. t. skatintinas bet kuriame moky-kliniame amžiuje.

Šiame leidinyje teikiamus pasiūlymus paranku susieti su Kultūros paveldo depar-tamento parengtu „100 paminklų“ sąrašu, kurį galima rasti KPD tinklalapyje www.heritage.lt. Jis galėtų tapti orientacinėmis gairėmis mokytojams bei tėveliams renkan-tis, kuriuos objektus ir vietas derėtų aplankyti pirmiausia, šias išvykas derinant prie mokymosi proceso ir mokomosios medžiagos. Šis sąrašas galėtų tapti ir jaunimo pro-jekto „Asmenukė su paminklu“ pagrindu, kai lankoma vieta nufotografuojama, o jos nuotraukos saugomos specialiai tam skirtame albume ar interneto bloguose, šalia ap-rašant savo įspūdžius ar sužinotus istorinius faktus (šiuo atveju, žinoma, reikėtų atsi-žvelgti į tai, kad kai kuriose vietose, pavyzdžiui, prie masinių kapaviečių, holokausto vietų ir pan., fotografuotis nederėtų).


ankstyvasis Paveldo ugdymas21

21 Abi lentelės sudarytos pagal knygą Heritage in the Classroom. A Practical Manual for Teachers. Brussels: Het Gemeenschapsonderwijs, 2005, p. 75–76.

Paveldo ugdymo tikslai pradinėje mokykloje

ugdant įgyti įgūdžiai bei gebėjimai

Pradinių klasių moksleiviai turėtų būti pajė-gūs:

• susietisavogyvenamąvietą–namus,kaimą,miestelį ar mokyklą – su platesniu geografiniu-bei istoriniu kontekstu;

• mokėtidabartyjeatpažintipraeitiespėdsakusirliekanas bei suteikti jiems prasmę;

• remdamiesipavyzdžiaisiriliustracinemedžiagasugebėti parodyti, kaip istoriškai kito jų gyvena-ma aplinka;

• suvokti,kadkultūrospaveldasyrakasdienybėsdalis;

• įstengtisvarbiausiussavogyvenamometoįvy-kius patalpinti į platesnę istorinio laiko seką ar periodą;

• mokytisskirtitokiaskategorijaskaip„gražu“:„bjauru“, „naudinga“ : „nenaudinga“ ir t. t.;

• įgytinaujųįgūdžiųatpažintiįvairiaspaveldorūšis ir kelti klausimus apie jas;

• gebėtipalygintiįvairiaislaikaisirskirtingosevietose gyvenusių žmonių kasdienybės aspektus su savo pačių gyvenimais;

• mokytisstebėtisavogyvenamąjąaplinką;• mokytispagarbiaielgtissukitųkultūrųžmonė-

mis;• suvokti„paminklo“ir„menokūrinio“sąvokų

skirtumus;• suprasti,kodėlreikiagerbtiirsaugotikultūros

paveldą; • daugiausužinotiapietokiuskultūrosreiškinius

kaip muzika, teatras, literatūra, šokis, tapyba ir architektūra, dizainas, interjerai, mada ir rūbai, namų apyvokos daiktai bei padargai ir t. t.;

• gebėtinupieštimažiausiaidviejųkartųsavošeimos medį;

• žinoti,kokiosinstitucijosrūpinasikultūrospaveldu;

• pradėtiatpažinti,kokiaisbūdaissusiduriamesupraeitimi savo kasdienybėje.

1. informaciniai įgūdžiai: a) atpažinti, tirti ir palyginti informaciją, gautą iš

savo tiesioginės aplinkos; b) struktūrinti ir perteikti informaciją, gautą iš savo

tiesioginės aplinkos. 2. Tyrimo įgūdžiai: a) naudotis planais, žemėlapiais, kalendoriais; b) naudotis įvairiais informacijos šaltiniais; c) fiksuoti informaciją raštu, piešiniais, fotoapara-

tu, filmavimo kamera ir t. t.; d) gebėti rasti reikalingos informacijos internete; e) išmokti informacija naudotis kritiškai. 3. Kalbos ir rašymo įgūdžiai: a) perteikti žinias, įgytas liečiant ir kitais pojūčiais

(rega, klausa, uosle, skoniu); b) išreikšti savo mintis rašytine ar sakytine prezen-

tacija. 4. socialiniai įgūdžiai: a) gebėti dirbti grupėje; b) mokytis žaidžiant kartu su kitais vaikais, dalintis

patirtimi, jausmais, idėjomis ir fantazijomis; c) pasikliauti savo kūrybiškumu ir jį aktyviai nau-

doti; d) formuoti savo socialinį tapatumą tampant atvi-

rais ir pakančiais žmonėms, turintiems kitokią nuomonę.

Pradinėse klasėse suformuotos nuostatos: a) pagarba moksliniams įrodymams; b) įsipareigojimas rūpintis trapiomis praeities

liekanomis – jos materialiaisiais liudininkais; c) empatija praeityje gyvenusiems žmonėms ir

ypač vaikams; d) korektiškas santykis su istoriniais šaltiniais ir

liudijimais.


Paveldo ugdymas Pagrindinėje mokykloje ir gimnazijoje

Paveldo ugdymo tikslai pagrindinėje mokykloje

ugdant įgyti įgūdžiai bei gebėjimai

Moksleiviai turėtų:• būtipajėgūssavonamus,kaimą,miestąarmo-

kyklą patalpinti į platesnį geografinį ir istorinį kontekstą;

• būtipajėgūssavogyvenamojeaplinkojeatpažintiir paaiškinti praeities pėdsakus;

• suprastiryšiustarppaveldovertybiųirjassukū-rusių sociokultūrinių procesų;

• suvokti,kadkultūrospaveldaspriklausobendruo-menei;

• suprasti,kadkultūrospaveldasyrakasdienybėsdalis;

• suvoktiEuroposkultūrųvienovęirįvairovę;• mokytismąstytiapie„gražaus“ir„bjauraus“,

„naudingo“ ir „nenaudingo“ sąlygotumą;• įgytinaujųįgūdžiųįvairiomspaveldorūšims

atpažinti ir mokėti jas interpretuoti užduodant tikslinius klausimus;

• gebėtiįvairiaislaikaisirįvairiosevietosegyve-nusių žmonių kasdienybę palyginti su savo pačių gyvenimais;

• išmoktistebėtisavogyvenamąjąaplinkąbeiš-ankstinių nuostatų;

• išmoktipagarbiaibendrautisuskirtingųkultūrųžmonėmis;

• suvokti„paminklo“ir„menokūrinio“sąvokasirgebėti skirti tokias paveldotvarkines veiklas kaip palaikymas, apsauga ir restauravimas;

• suvoktitvarausirpagarbaussantykiosukultūrosvertybėmis svarbą;

• daugiausužinotiapietokiuskultūrosreiškiniuskaip muzika, teatras, šokis, tapyba ir architektūra, dizainas, interjerai, mada ir rūbai, namų apyvokos daiktai ir t. t., suvokti jų kaip kultūrinių įvaizdžių, statuso simbolių, asmeninio skonio bei funkcinių elementų reikšmę bendruomenės tapatumui;

• įsisąmoninti,kadkultūrospaveldasyraesminisvisuomenės vystymosi elementas, kad jis yra pačių moksleivių bei bendruomenės, kurioje jie gyvena, tapatumo pagrindas;

• susipažintisuinstitucijų,atsakingųužkultūrospaveldo apsaugą bei populiarinimą veikla;

• sužinoti,kaipskirtingųtikslųturintysžmonėsnaudoja ir interpretuoja praeitį.

1. informaciniai įgūdžiai:a) kaupti ir atsirinkti tinkamą informaciją;b) struktūrinti ir perteikti informaciją.2. Tyrimo įgūdžiai:a) skaityti planus, žemėlapius, archyvinius doku-

mentus;b) remtis istoriniais šaltiniais ir gyvais liudijimais;c) dokumentuoti gaunamą informaciją raštu,

fotoaparatu, vaizdo kamera ir t. t.;d) kritiškai vertinti internete rastą informaciją;e) kritiškai žvelgti į patį informacijos gavimo

procesą.3. Kalbos ir rašymo įgūdžiaia) analizuoti ir sintetinti informaciją;b) kaip atlikto tyrimo rezultatą sukurti sakytinę ar

vaizdinę / rašytinę prezentaciją.4. socialiniai įgūdžiaia) gebėti dirbti grupėje;b) racionaliai diskutuoti ir argumentuoti;c) būti pajėgiam prisiimti atsakomybę už savo

elgesį su kitais žmonėmis ir paveldo objektais;d) įgyti socialinę tapatybę ir būti atviram, manda-

giam ir pagarbiam. Pagrindinėje mokykloje suformuotos nuos-

tatos:a) pagarba moksliniams įrodymams;b) įsipareigojimas rūpintis trapiomis praeities

liekanomis;c) išaugusi empatija įvairaus amžiaus praeities

žmonėms;d) suvokimas, kad vienokie ar kitokie veiksmai,

tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai, gali turėti įtakos paveldo išlikimui ateityje;

e) išugdytos subalansuotos nuostatos paveldo verčių ir jo išlikimo ateities pasaulyje atžvilgiu;

f ) gebėjimas įvertinti tiek „tamsųjį“, „nepatogų“, tiek ir „savą“ paveldą.


PADĖKA

Šios metodinės priemonės sumanymas man, Rasai Čepaitienei, kilo bendraujant su Kultūros paveldo departamento (toliau – KPD) darbuotojais Alfredu Jomantu ir Akvile Jagminaite-Markevičiene ir prisidedant prie kai kurių paveldo populiarinimo renginių, ypač Europos paveldo dienų, bei seminarų rajonų paminklotvarkininkams bei mokytojams organizavimo. Vėliau, gavus individualią dešimties mėnesių Lietuvos kultūros tarybos stipendiją, atsirado proga labiau pasigilinti į šią sritį, kartu atnaujinti ne tik teorines žinias, įgytas dar 2009 m., rengiant spaudai KPD finansuotą verstinių straipsnių rinktinę „Gamtos ir kultūros paveldas: perteikimas ir ugdymas“ (Vilnius: Eugrimas, 2009), bet ir 2015 m. Neformaliojo švietimo centre skaitytų paskaitų metu diskutuoti su mokytojais. Tai leido geriau suvokti, kokios visgi paveldo edukacijos reikėtų šiandienos mokyklai. Vėliau prie šios idėjos įgyvendinimo prisidėjo istorikė dr. Živilė Mikailienė, turinti istorijos vadovėlių mokykloms ir istorinių edukacinių knygelių vaikams rašymo patirtį. Ji parašė du šio leidinio skyrius „Šeimos ir giminės paveldas“ ir „Muziejus ir vaikai“.

Prie leidinio parengimo vienaip ar kitaip yra prisidėję žmonės, kuriems nori-si ypač padėkoti. Be jau minėtų, tai gerbiami šios metodinės priemonės recenzentai prof. Vilija Targamadzė, prof. Vykintas Vaitkevičius ir Domas Boguševičius, pateikę iš-ties vertingų pastabų, pasiūlymų ir patarimų, taip pat itin taktiškai išsakę kritiką. Labai svarbių pastebėjimų ir pasiūlymų, kaip šį tekstą būtų galima pagerinti, turėjo ir VU dėstytojos doc. dr. Rūta Šermukšnytė, dr. Agnė Vaitkuvienė, dirbančios muziejinės ir istorinės didaktikos bei paveldo interpretavimo srityse, bei kolega iš Lietuvos istorijos instituto dr. Artūras Svarauskas, įgijęs vertingą pedagoginio darbo mokykloje patirtį. Jiems visiems taip pat labai ačiū.

Atskirai norisi padėkoti VU Paveldosaugos magistrinių studijų absolventams Viltei Drėmaitei, Stepui Rudnickui ir Romui Pipirui, kurie jau kuris laikas entuzias-tingai domisi šia sritimi ir maloniai sutiko pasidalinti sukaupta informacija ir žiniomis bei mintimis apie naujausių paveldošvietos pasiekimų taikymo galimybes Lietuvoje. Žinoma, šie specialistai ir mūsų paveldosaugos atžalynas niekaip neatsako už tekste galbūt likusias klaidas ar netobulumus, kuriuos, tikėkimės, nustelbs mūsų nuoširdus įsitikinimas, kad paveldo ugdymo ir perteikimo darbas Lietuvoje ilgainiui turi tapti ne pavienių entuziastų veikla, bet išplėtota daugiapakope sistema, leisiančia ateityje išug-dyti naujas vaikų ir jaunuolių, trokštančių geriau pažinti ir mylėti savo kraštą, kartas.

AutorėsVilnius, 2016–2017 m.


ThE WOrLD sTArTs hErE: PrinCiPLEs OF hEriTAGE EDuCATiOn FOr sChOOLChiLDrEn

Rasa Čepaitienė, Živilė Mikailienė

summary

The natural and cultural heritage are related to not just the most prominent mon-uments and values of nature, art, and architecture, which are material and spiritual treasures of a nation, but also to overall cultural foundation that integrates and unites the society without which nurturance, conveyance, and development of local, region-al, national, and European identity would not be possible. It helps establishing bonds among generations, partaking and affirmation of social values and norms, reinforce-ment of patriotism. Most important, material and intangible values allow everyone to answer the question “What I am?”, and even more fundamental – “What are we?” thus creating and maitaining collective identity. However, the said values do not speak about themselves, so they cannot reveal and highlight the message and values that they carry. Therefore, proper ‘voicing’ of these values becomes an eminently impor-tant task in achieving the above mentioned goals. To encourage knowledge of natural and cultural values, a teaching aid for secondary school teachers, parents of students, and educators from heritage conservation institutions working with children audi-ence has been prepared. The objective of the present publication is to reveal specif-ics of heritage education of children and outline difficulties in the context of overall enlightenment.

The major issues discussed in the present teaching aid are as follows: what is her-itage, how we could better know and preserve it, what is heritage conveyance and development, what are the peculiarities of conveyance of different heritage kinds and types. The integral approach is applied in order to overcome historical artificial par-titions between official and unofficial, natural and cultural, material and intangible, formal, protected by the state, and informal, nurtured by societies and families, herit-age. The teaching aid consists of six sections. Brief introduction of theoretical issues of heritage and heritage preservation is presented in the first section; the second section is dedicated to discussion of general principles of education through heritage of both adults and children; the third through the fifth sections are more practical and they introduce peculiarities of different heritage type interpretation as well as successful stories of such activity. Practical recommendations and suggestions are presented at the end of the publication.


rekomenduojama literatūra

Gamtos ir kultūros paveldas. Perteikimas ir ugdymas (sud. Rasa Čepaitienė). Vilnius: Eugrimas, 2009.

Gudaitienė, Gabrielė; Žemantauskaitė, Monika; Kozakaitė, Justina; Barodičienė, Kunigunda. Pirmykščio žmogaus kailyje. Už ką esame skolingi akmens amžiaus žmogui?, Vilnius: VU leidy-kla, 2016.

Gustaitis, Rolandas; Kuzinevičiūtė, Jurgita. Kaišiadorių kultūros paveldas vaikams. Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2010.

Ypatinga Lietuva. Keliaujame po gražiausias Lietuvos vietoves. Kaunas: Terra publica, 2016. Jankevičiūtė, Giedrė. Lietuva. Vadovas. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2008. Marcišauskytė-Jurašienė, Jolanta. Vilniaus skulptūrų kelias. Kultūrinis gidas. Vilnius:

MMC, 2013. Pocevičius, Darius. 100 istorinių Vilniaus reliktų. Vilnius: Kitos knygos, 2016. Vaitkevičius, Vykintas; Vaitkevičienė, Daiva. Lietuva. 101 legendinė vieta. Vilnius: Alma li-

ttera, 2013. Vaitkevičius, Vykintas; Baltrūnas, Valentinas. Lietuva. 101 įdomiausia vieta. Vilnius: Alma

littera, 2008.

Panaudota literatūra

Aldridge, Don. How the Ship of Interpretation was Blown off Course in the Tempest: Some Philosophical Thoughts. Heritage Interpretation (ed. by David L. Uzzell). London: Belhaven Press, 1989, vol. 1, p. 64–87.

Allard, Michel. Le musée, agent de changement en éducation. Les musées en mouve-ment. Nouvelles conception, nouveaux publics (Belgique, Canada), (ed. par Serge Jaumain). Bruxelles: Editions de l’ULB, 2000, p. 121–130.

Ashworth, Gregory J., Howard, Peter, Europos paveldas. Planavimas ir valdymas. Vilnius: Versus aureus, 2008.

Ashworth, Gregory J. From History to Heritage – from Heritage to Identity. In Search of Concepts and Models. Building a New Heritage. Tourism, Culture and Identity in the New Europe (ed. by Gregory J. Ashworth and Peter J. Larkham). London: Routledge, 1994, p. 13–30.

Ashworth, Gregory J. How do Tourists consume Heritage Places? Cultural Heritage and Tourism. Potential, Impact, Partnership and Governance (ed. by Marianne Lehtimäki). Vilnius: Versus aureus, 2008, p. 52–58.

Barthel, Diane. Historic Preservation: Collective Memory and Historical Identity. New Jersey: Rutgers University Press, 1996.

Beck, Larry; Cable, Ted. Interpretation for the 21st Century: Fifteen Guiding Principles for Interpreting Nature and Culture. Urbana: Sagamore Publishing, 1998.

Carter, James. A Sence of Place: An Interpretive Planing Handbook. Invernes, Tourism and Environment Iniciative, 2001. Prieiga per internetą: https://portal.uni-freiburg.de/interpre-teurope/service/publications/recommended-publications/carter_sense-of-place.pdf.

Copeland, Tim. Archaeological Heritage Education: Citizenship from the Ground Up. Treballs d‘Arqueologia, 2009, núm. 15, p. 9–20. Prieiga per internetą: http://www.raco.cat/in-dex.php/TreballsArqueologia/article/viewFile/242124/324736 [Žiūrėta 2016.09.04].

Copeland, Tim. European democratic citizenship, heritage education and identity. Prieiga per internetą: http://www.coe.int/t/dg4/cultureheritage/heritage/completed/education/


DGIV_PAT_HERITAGE_ED%282005%293_EN.pdf [Žiūrėta 2016-04-08].Craig, Bruce. Interpreting the Historic Scene: The Power of Imagination in Creating a

Sense of Historic Place. Heritage Interpretation (ed. by David L. Uzzell). London: Belhaven Press, 1989, vol. 1, p. 107–112.

Cultural Heritage and its Educational Implications: a Factor for Tolerance, Good Citizenship and Social Integration, Seminar proceedings. Brussels, 28–30 August, 1995. Cultural Heritage Series, No. 36. Council of Europe Publishing, 1995.

Cuthbert, Alexander R. The Form of Cities. Political Economy and Urban Design. Oxford: Blackwell Publishing, 2006.

Čepaitienė, Rasa. Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo sampratos moderniojoje Lietuvoje. Vilnius: LII, 2005.

Čepaitienė, Rasa. Paveldosauga globaliajame pasaulyje. Vilnius, LII, 2010.Heritage in the Classroom: A Practical Manual for Teachers (ed. by Veerle De Troyer).

Antwerp: Garant, 2005.European Heritage Planning and Management (ed. by Gregory Ashworth and Peter

Howard). London: Intellect, 1999.Fowler, Peter. Heritage: A Post-Modernist Perspective. Heritage Interpretation (ed. by

David L. Uzzell). London: Belhaven Press, 1989, vol. 1, p. 57–63.Graham, Brian; Ashworth, Gregory J.; Tunbridge, John E. A Geography of Heritage. Power,

Culture and Economy. London: Arnold, 2000.Grater, Russell. The Interpreterʼs bandbook: Methods, skills, and techniques. Southwest

Parks and Monument Association. 1976.Ham, Sam. Environmental interpretation: A practical guide for people with big ideas and

small budgets. Golden, CO: North American Press, 1992.Ham, Sam. From Interpretation to Protection: Is There a Theoretical Basis? Journal of

Interpretation Research, vol. 14, no. 2, 2009.Heritage Education Handbook (ed. by Martyn Dyer). Fleet, Hant.: Heritage Education

Trust, 1986. Heritage and Education: A European Perspective. Proceedings of the Europa Nostra Forum.

The Hague, 2004. Hewison, Robert. The Heritage Industry. Britain in a Climate of Decline. London: Methuen

Paperback, 1987.Howard, Peter. Heritage: Management, Interpretation, Identity, London: MPG Books Ltd,

2003.Holcomb, Briavel. Gender and Heritage Interpretation. Contemporary Issues in Heritage

and Environmental Interpretation (ed. by David L. Uzzell and Roy Ballantyne). London: The Stationary Office, 1998, p. 37–55.

ICT and Heritage. E-Journal of the Humanities and Philology Studies of the UOC, 2005, no. 7.

Johnson, Peter; Thomas, Bruce. Heritage as Business. Heritage, Tourism and Society (ed. by David T. Herbert), London: Mansell, 1995, p. 170–190.

Izani, Mohamad; Grant, Michael; Razak, Aishah. A proposal for mobile game based learning to promote knowledge of the A Famosa fortress. Progress in Cultural Heritage Preservation. Proceedings of the 4th International Conference „EuroMed 2012“, Limassol, Cyprus, October 29 – November 3, 2012 (ed. by Marinos Ioannides, Dieter Fritsch, Johanna Leissner, Rob Davies, Fabio Remondino, Rossella Caffo). Berlin; Heidelberg: Springer, 2012, p. 720–727.


Le Marinel-Cambier, Michèle. „Art Nouveau“ Experience. European Heritage Classes. Proceedings of the Colloquy organised by the Council of Europe and the French Ministry of National Education and Culture, in collaboration with the Caisse nationale des monuments historiques et des sites, Chateau de Maisons-Laffitte, France, October 7–9, 1992. Cultural Heritage Series, No. 34. Council of Europe Publishing, 1995, p. 57–61.

Light, Duncan. Heritage as informal Education. Heritage, Tourisme and Society (ed. by David T. Herbert). London: Mansell, 1995, p. 117–145.

Lowenthal, David. The Past is a Foreign Country. Cambridge: Cambridge University Press, 1985.

Martins, Josè Eduardo. Global Education for Sustainability: Towards Change. Global Education in Europe to 2015. Strategy, policies, and perspectives. Lisbon: North-South Centre of the Council of Europe, p. 57–59.

Moscardo, Gianna. Mindful Visitors: Heritage and Tourism. Cultural Heritage. Critical Concepts in Media and Cultural Studies (ed. by Lourajane Smith). London: Routledge, 2007, vol. 3, p. 337–363.

Munjeri, Dawson. Tangible and intangible Heritage: from Difference to Convergence, Cultural Heritage. Critical Concepts in Media and Cultural Studies (ed. by L. Smith). London: Routledge, 2007, vol. 4, p. 323–330.

Ott, Michela; Pozzi, Francesca. Towards a New Era for Cultural Heritage Education: Discussing the role of ICT. Computers in Human Behavior, no. 27. 2011, p. 1365–1371.

Silberman, Neil. The ICOMOS – Ename Charter Initiative: Rethinking the Role of Heritage Interpretation in the 21st Century, George Wright Forum, 2006, vol. 23, no. 1.

Silberman, Neil. Heritage Interpretation as Public Discourse: Towards a New Paradigm. Understanding Heritage. Berlin: De Gruyter, 2013.

Simşek, Gökçe; Elitok Kesici, A. Heritage Education for Primary School Children Through Drama: The Case of Aydin, Turkey. Procedia – Social and Behavioral Sciences, 2012, no. 46, p. 3817–3824.

Prentice, Richard C. Heritage as formal Education. Heritage, Tourisme and Society (ed. by David T. Herbert). London: Mansell, 1995, p. 146–169.

Tilden, Freeman. Interpreting our Heritage. Chapel Hill, N. C.: University of North Carolina Press, 1977.

Tilley, Christopher. Excavation as Theatre. Heritage Reader (ed. by Graham Fairclough). London: Routledge, 2008, p. 75–81.

Tunbridge, John E., Ashworth Gregory J. Dissonant Heritage. The Management of the Past as a Resource in Conflict. Chichester: John Wiley and Sons, 1996.

Tunbridge, John E., Whose Heritage? Global Problem, European Nightmare, Building a New Heritage. Tourism, Culture and Identity in the New Europe (ed. by Gregory J. Ashworth and Peter J. Larkham). London: Routledge, 1994, p. 123–134.

Urry, John. The Tourist Gaze. London: Sage Publications, 1990.The Presented Past: Heritage, Museums and Education (ed. by Peter G. Stone and Brian

L. Molyneaux). London: Routledge, 1994.Vietos dvasios beieškant (sud. Rasa Čepaitienė). Vilnius: LII, 2014.Wells, Jeremy C. In Stakeholders We Trust: Changing the Ontological and Epistemological

Orientation of Built Heritage Assessment through Participatory Action Research. How to assess Built Heritage? Assumptions, Methodologies, Examples of Heritage Assessment Systems (ed. by Bogusław Szmygin). Florence – Lublin, 2015, p. 249–265.


elektroniniai iŠtekliai

2015 m. VŠĮ Kultūros paveldo akademijos projektas „Archeologija regėjimo negalią turin-tiems žmonėms“ [interaktyvus]. Viešoji įstaiga Kultūros paveldo akademija. Prieiga per inter-netą: http://paveldo-akademija.lt/blog/2015/05/05/2015-m-vsi-kulturos-paveldo-akademi-jos-projektas-archeologija-regejimo-negalia-turintiems-zmonems/. [Žiūrėta 2016-05-10.]

About Heritage in Schools [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.heritageins-chools.ie/about-heritage-in-schools/about-heritage-in-schools/. [Žiūrėta 2016-05-02].

About the European Heritage Days (EHDs) [interaktyvus]. European Heritage Days. Prieiga per internetą: http://www.europeanheritagedays.com/Home/Content-page.aspx?id=-33da673f-1180-4d50-ab55-db80f6b13d15. [Žiūrėta 2016-04-10].

Adopt-a-Monument [interaktyvus]. Archaeology Scotland [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.archaeologyscotland.org.uk/our-projects/adopt-monument. [Žiūrėta 2016-05-20].

Archeologijos vasaros stovykla [interaktyvus]. Lietuvos archeologijos draugija, 2015. Prieiga per internetą: http://www.lad.lt/index.php?option=com_content&view=article&i-d=83&Itemid=134. 24 [Žiūrėta 2016-04-30].

Atnaujinta Katedros požemių ekspozicija [interaktyvus]. Bažnytinio paveldo muziejus, 2015. Prieiga per internetą: http://www.bpmuziejus.lt/index.php?menu=1&sub=229&wi-dth=1920&height=1080. [Žiūrėta 2016-05-02].

Baltic Youth Workshop on World Heritage [interaktyvus]. UNESCO World Heritage Centre 1992-2015. Prieiga per internetą: http://whc.unesco.org/en/activities/458. [Žiūrėta 2016-04-30].

Bažnytinio paveldo muziejuje įdiegtos naujos technologijos [interaktyvus]. Bažnytinio pa-veldo muziejus, 2015. Prieiga per internetą: http://www.bpmuziejus.lt/index.php?menu=1&-sub=197. [Žiūrėta 2016-05-02].

Daiktai, kurie kalba. Taktilinė ekspozicija [interaktyvus]. Šiaulių „Aušros“ muziejus. Prieiga per internetą: http://www.ausrosmuziejus.lt/Ekspozicijos/Chaimo-Frenkelio-vila/Parodos-renginiai/node_5070. [Žiūrėta 2016-04-28].

Edukacija [interaktyvus]. Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija. Prieiga per internetą: http://www.kernave.org/lt/archeologine-vietove/muziejus/edukacija. [Žiūrėta 2016-03-23].

Edukacinės pamokos Utenos kraštotyros muziejuje ir jo padaliniuose [interaktyvus]. Utenos kraštotyros muziejus. Prieiga per internetą: http://www.utenosmuziejus.lt/edukaci-ja/2-uncategorised/43-edukacija. [Žiūrėta 2016-04-11].

Edukacinės programos [interaktyvus]. Bažnytinio paveldo muziejus. Prieiga per internetą: http://www.bpmuziejus.lt/index.php?menu=4. [Žiūrėta 2016-05-02].

Edukacinės programos Žemaičių muziejuje „Alka“ (Muziejaus g. 31, Telšiai) [interaktyvus]. Žemaičių muziejus „Alka“. Prieiga per internetą: http://www.muziejusalka.lt/lt/muziejaus-vei-kla/edukacija/#.VSkY05O2Vps. [Žiūrėta 2016-04-11].

Edukacinis tęstinis projektas „Vasaros archeologijos mokykla 2014“ [interaktyvus]. Kultūros paveldo akademija, Prieiga per internetą: http://paveldo-akademija.lt/blog/2014/04/13/edukacinis-testinis-projektas-%E2%80%9Evasaros-archeologijos-mokykla-2014/. [Žiūrėta 2016-04-30].

ELAICH [interaktyvus]. ELAICH, 2016. Prieiga per internetą: http://www.elaich.technion.ac.il/. [Žiūrėta 2016-04-20].

ELAICH E-learning Platform [interaktyvus]. ELAICH, 2016. Prieiga per internetą: http://


www.elaich.technion.ac.il/e-learning/. [Žiūrėta 2016-04-20].European Heritage Label – Europe starts here! [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://

ec.europa.eu/programmes/creative-europe/actions/heritage-label/index_en.htm. [Žiūrėta 2016-05-10].

European Union Prize for Cultural Heritage [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/programmes/creative-europe/actions/heritage-prize_en.htm. [Žiūrėta 2016-05-10].

Heritage Schools [interaktyvus]. Historic England, 2015. Prieiga per internetą: https://www.historicengland.org.uk/services-skills/education/heritage-schools/. [Žiūrėta 2016-05-02].

Matera Città Narrata, Matera Tales of a City [interaktyvus]. ITABC, 2015. Prieiga per internetą: http://www.itabc.cnr.it/en/research/projects/matera_citt_narrata_matera_tales_of_a_city/434. [Žiūrėta 2016-04-15].

Open House Vilnius [interaktyvus]. Open House Vilnius. Prieiga per internetą: http://www.openhousevilnius.lt/. [Žiūrėta 2016-05-05].

Patrimonito [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://whc.unesco.org/en/patrimonito/.[Žiūrėta 2016-10-01].

Some staging posts in the history of interpretation [interaktyvus]. European Association for Heritage Interpretation. Prieiga per internetą: http://www.interpret-europe.net/de/top/herita-ge-interpretation/history.html. [Žiūrėta 2016-10-01].

The ICOMOS Charter for the Interpretation and Presentation of Cultural Heritage Sites, 2007. Prieiga per internetą: http://icip.icomos.org/downloads/ICOMOS_Interpretation_Charter_ENG_04_10_08.pdf [Žiūrėta 2016-10-05].

The KIT: World Heritage in Young Hands [interaktyvus]. UNESCO World Heritage Centre 1992-2016. Prieiga per internetą: http://whc.unesco.org/en/educationkit/. [Žiūrėta 2016-04-15].

Velkov, Pance. One School – One Monument [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.unet.com.mk/school-monument/sdefault-e.htm. [Žiūrėta 2016-04-05].

What is heritage interpretation? [interaktyvus]. European Association for Heritage Intepretation. Prieiga per internetą: http://www.interpret-europe.net/?id=2. [Žiūrėta 2016-10-05].

What is interpretation? [interaktyvus]. Association for Heritage Interpretation. Prieiga per internetą: http://www.ahi.org.uk/www/about/what_is_interpretation/. [Žiūrėta 2016-10-05].

What is interpretation? [interaktyvus]. Interpretation Australia. Prieiga per interne-tą: http://www.interpretationaustralia.asn.au/about-ia/what-is-interpretation. [Žiūrėta 2016-10-05].

World Heritage Education Programme [interaktyvus]. UNESCO World Heritage Centre 1992-2016. Prieiga per internetą: http://whc.unesco.org/en/wheducation/. [Žiūrėta 2016-04-30].


ATsiLiEPiMAi

Prof. dr. Rasos Čepaitienės ir dr. Živilės Mikailienės parengta metodinė priemo-nė yra reikšmingos paskirties. Pagrindinis šio leidinio tikslas – „padėti mokytojams, tėveliams ir muziejų edukatoriams paskatinti ir įkvėpti vaikus atrasti, tyrinėti, pažinti ir branginti Lietuvą“ (p. 5). Šio tikslo leitmotyvas prasmingai įauga į pateikiamą turinį ir akina skaitytoją atsiverti šiai pagavai ir pajautai, tai įprasminti žodžiais ir darbais.

Prof. dr. Rasos Čepaitienės ir dr. Živilės Mikailienės parengta metodinė priemo-nė „Pasaulis prasideda čia. Paveldo ugdymo principai mokyklinio amžiaus vaikams“ yra vertinga ir edukologijos požiūriu naudotina knyga, kuri nepaklaidina autorių min-tyse, – „bet Lietuva mus kviečia ne tik po ją keliauti, bet ir ją geriau pažinti, mylėti, saugoti“ (p. 5).

Vilniaus universiteto profesorė habil. dr. Vilija Targamadzė, edukologė

Mintis ugdyti moksleivius paveldo tyrimų, tvarkymo, apsaugos, sklaidos srityse nėra nauja, tačiau retas mokytojas, juo labiau paveldosaugininkas, išdrįsta savo ži-nias ir patirtį perkelti į knygos puslapius. Šiuose yra patikimai brėžiamos mokykli-nio amžiaus vaikų ugdymo gairės, pateikiamas paveldo apibrėžimas, apžvelgiama jo samprata, nagrinėjamas sąlytis su žmonėmis. Pagrindinis autorių dėmesys sutelktas į paveldo pateikimo (perteikimo) galimybes, būdus, pasakotojo vaidmenį, pasakojimo svarbą. (...)

Iš savo patirties žinau, kaip svarbu kalbėti apie paveldą ir jo reikšmę, bet lygiai taip pat, ir dar svarbiau, ‒ pasakoti, koks apskritai yra paveldas, kaip jį atpažinti. Kraštotyra tik iš dalies į šiuos klausimus atsako, nes dėmesį telkia į žinių rinkimą, matavimus ir aprašymus; tad šios metodinės priemonės, arba savarankiško, mokytojams skirto kū-rinio Kaip atpažinti paveldą ten, kur prasideda pasaulis, poreikis išlieka.

Vertinamasis rankraštis yra atidžiai, tinkamai parengtas spaudai. Patyrusiems jis bus vienu ar kitu požiūriu naudingas, o pradedančius, tikėkimės, paskatins ir įkvėps ugdyti moksleivių-paveldosaugininkų kartą.

Klaipėdos universiteto profesorius dr. Vykintas Vaitkevičius, archeologas


Rasos Čepaitienės ir Živilės Mikailienės parengta metodinė priemonė labai reika-linga ir laukta, užpildanti ilgametę paveldo panaudos metodikos ir interpretacijos ug-dant spragą. Džiugina ypač didelis autorių dėmesys interpretaciniam paveldo aspektui, kurio įgūdžių stokoja su mokyklinio amžiaus vaikais dirbantys suaugusieji. Tikėtina, kad įtaigiai paveldo interpretacijai mūsuose kliudo vis dar gaji ultrapozityvistinio pa-sakojimo tradicija. Mokykliniai vadovėliai ilgai buvo (o istorijos disciplinos ‒ išliko iki šiol) infantilia enciklopediška (pačia blogiausiai to žodžio prasme) faktų kaupykla, tekstas – liguistai objektyvistinis, „bedvasis“ ir nepaskaitomas. Todėl moksleivių patir-tys iš kelionių po užsienį ir pačių geriausių Lietuvos paveldo pristatymo pavyzdžių itin ryškiai kontrastuoja su tuo, ko iš jų tikisi mokykla, tėvai, egzamino sudarytojai. Tokio uždaro reprodukcinės edukacijos rato aukomis tampa pradedantys darbą mokytojai, jauni kultūros įstaigų edukatoriai ir kiti su moksleiviais dirbantys asmenys. Todėl re-cenzuojama metodinė priemonė gali ir turi užpildyti jų parengimo šiuolaikiškai veiklai nišą.

Metodinėje priemonėje tikslingai ir informatyviai atskleistos teorinės paveldo ug-dymo prieigos, įtaigiai suformuoti ir pagrįsti paveldo ugdymo principai. Ypač daug dė-mesio skirta skirtingų amžiaus tarpsnių ir skirtingos psichofiziologinės raidos moki-nių ugdymui, o tai leidžia efektyviau planuoti ir įgyvendinti paveldo ugdymą. Atskirų komplimentų verta įtrauki kalba ir įtaigūs, praktinei ugdytojų veiklai aktualūs paveldo ugdymo pavyzdžiai. (...)

Atsižvelgdamas į savo praktinę patirtį, įgytą dirbant su istorijos bakalauro ir ma-gistro studijų studentais, taip pat studentais, dviejuose Lietuvos universitetuose stu-dijuojančiais „Istorijos mokymo metodiką“, mentoriaus veiklą ir bene svarbiausia – tebesitęsiančią darbo bendrojo lavinimo mokykloje praktiką, galiu teigti, kad Rasos Čepaitienės ir Živilės Mikailienės metodinė priemonė „Pasaulis prasideda čia. Paveldo ugdymo principai mokyklinio amžiaus vaikams“ yra labai reikalinga ir savalaikė, ne-abejotinai praversianti tiek studentams, tiek ir formaliojo bei neformaliojo švietimo praktikams. Be menkiausių dvejonių rekomenduoju minėtą leidinį spausdinti.



čepaitienė, rasa; mikailienė, živilėPasaulis prasideda čia. Paveldo ugdymo principai mokyklinio amžiaus vaikams : [metodinė

priemonė] / Rasa Čepaitienė, Živilė Mikailienė. – Vilnius : Didakta, 2017. – 80 p. : iliustr.

ISBN 978-609-442-115-0

Daugelį metų bendradarbiaujant su Kultūros paveldo departamentu paveldo švietimo ir ugdymo srityje, paaiškėjo, kad mažiausiai dėmesio skiriama būtent vaikų ir jaunimo paveldo edukacijai. O juk kaip tik ši amžiaus grupė – bū-simieji piliečiai – turėtų kuo anksčiau ir išsamiau susipažinti su savo gyvenamosios vietos, savo krašto paveldu ir išmokti jį puoselėti bei gerbti. Todėl ši metodinė priemonė skirta padėti šią spragą užpildyti. Joje pateikiami ir na-grinėjami esminiai paveldo ugdymo mokykliniame amžiuje principai. Siūloma ir nemažai praktinių patarimų, kaip efektyviau pažindinti vaikus ir jaunimą su paveldu.

Leidinio adresatas – bendrojo lavinimo mokyklų mokytojai, tėvai (globėjai), kiti paveldo edukacija vaikams suin-teresuoti asmenys (vietos bendruomenių atstovai, muziejininkai ir pan.).

Rasa ČepaitienėŽivilė Mikailienė

PAsAuLis PrAsiDEDA čiA.PAVELDO uGDyMO PrinCiPAi MOKyKLiniO AMžiAus VAiKAMs

METODinĖ PriEMOnĖ

Kalbos redaktorius dr. Artūras JudžentisFotografijos Rasos Čepaitienės ir Živilės MikailienėsSantrauką į anglų kalbą išvertė Donatas MasilionisViršelio autorius ir dailininkas Marius Zavadskis

2,5 sp. l. Užsakymas 34921 Tiražas 1000 vnt.

Išleido leidykla „Didakta“, Architektų g. 184-3, LT-04206 VilniusTel. (+370 5) 213 77 01, mob. (+370 653) 98 98 6, el. paštas [email protected],

Interneto svetainė www.didakta.ltSpausdino UAB „BALTO print“, Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

www.didakta.lt+370 5 2137701

Rasa Čepaitienė – kultūros istorikė, humanitarinių moks-lų daktarė, Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo dar-buotoja, Vilniaus universiteto profesorė. Parašė ir sudarė ke-letą monografijų bei kolektyvinių straipsnių rinkinių, skirtų įvairiems kultūros paveldo klausimams aptarti.

Živilė Mikailienė – istorikė, humanitarinių mokslų dak-tarė. Mokyklinių istorijos mokymo priemonių (vadovėlių, užduočių sąsiuvinių) bendraautorė, metodinių istorijos mo-kymo priemonių bei edukacinių istorijos knygelių vaikams autorė.

Rasos Čepaitienės ir Živilės Mikailienės parengta meto-dinė priemonė labai reikalinga ir laukta, užpildanti ilgametę paveldo panaudos metodikos ir interpretacijos ugdant spra-gą. Džiugina ypač didelis autorių dėmesys interpretaciniam paveldo aspektui, kurio įgūdžių stokoja su mokyklinio am-žiaus vaikais dirbantys suaugusieji. (...) Mokykliniai vadovė-liai ilgą laiką buvo (o istorijos disciplinos ‒ išliko iki šiol) in-fantilia enciklopediška (pačia blogiausiai to žodžio prasme) faktų kaupykla, tekstas – liguistai objektyvistinis, „bedvasis“ ir nepaskaitomas. Todėl moksleivių patirtys iš kelionių po užsienį ir pačių geriausių Lietuvos paveldo pristatymo pa-vyzdžių itin ryškiai kontrastuoja su tuo, ko iš jų tikisi mo-kykla, tėvai, egzamino sudarytojai. (...) Todėl recenzuojama metodinė priemonė gali ir turi užpildyti jų parengimo šiuo-laikiškai veiklai nišą.

Metodinėje priemonėje tikslingai ir informatyviai at-skleistos teorinės paveldo ugdymo prieigos, įtaigiai sufor-muoti ir pagrįsti paveldo ugdymo principai. Ypač daug dė-mesio skirta skirtingų amžiaus tarpsnių ir skirtingos psicho-fiziologinės raidos mokinių ugdymui, o tai leidžia efektyviau planuoti ir įgyvendinti paveldo ugdymą.



www.didakta. l t

ISBN 978-609-442-115-0

9 786094 421150

domas boguševičius isbn 978-609-442-115-0 9 786094 421150 … prasideda čia_lr.pdf ·...

Documents