TARNYBINIŲ GINČŲ NAGRINĖJAMŲ ADMINISTRACINIUOSE TEISMUOSE APŽVALGA

2019-12-27 Nr. 27L-2099Vilnius

Tarnybiniams ginčams, tai yra valstybės tarnautojų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, ginčams su administracija, susijusiems su tarnautojo statuso įgijimu, pasikeitimu ar praradimu ir drausminio poveikio priemonių taikymu, taikoma atskira ginčų nagrinėjimo tvarka. Kaip nurodoma Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte, bylas dėl šių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus (įskaitant pareigūnus ir įstaigų vadovus) sprendžia administraciniai teismai.

Didelis administraciniuose teismuose nagrinėjamų bylų dėl tarnybinių ginčų kiekis, valstybės tarnautojų atliekamų funkcijų reikšmingumas visai visuomenei ir valstybei, valstybės tarnautojo statusą turinčių asmenų skaičius aiškiai rodo, jog apibendrinta ir susisteminta medžiaga apie teismų praktiką tarnybinių ginčų srityje yra neabejotinai aktuali itin dideliam asmenų ratui (tiek esamiems valstybės tarnautojams, tiek siekiantiems jais tapti), valdžios institucijoms, teismams, teisininkams, akademinei bendruomenei bei kitiems suinteresuotiems asmenims.

TARNYBINIŲ GINČŲ SKAIČIUS

Pastebėtina, kad iš visų administraciniuose teismuose nagrinėjamų bylų didžiąją dalį sudaro būtent bylos dėl tarnybinių ginčų:

Administracinių bylų pasiskirstymas pagal kategorijas:

10%

43 %

14%

30%

4%

20% 4%14%

Sveikatos ir socialinė apsaugaBausmių vykdymoValstybės tarnybaMokesčiai ir muitinės veiklaAplinkos apsaugaStatyba, teritorijų planavimas, žemės, nuosavybės atkūrimoRegistrų klausimai

2

Išnagrinėtų tarnybinių ginčų skaičius administraciniuose teismuose:

2013 m. 2014 m. 2015 m. 2016 m. 2017 m. 2018 m. 2019 m.

11311846

857

6012

644 449 289

Remiantis LITEKO duomenimis, 2019 metais administraciniuose teismuose buvo išnagrinėta 289 bylos dėl tarnybinių ginčų (įskaitant ir statutinių valstybės tarnautojų tarnybinius ginčus):

1. Bylos dėl priėmimo į valstybės tarnybą – 5 (įstaiga nei vienos bylos nepralaimėjo);2. Valstybės tarnautojų ir jų tarnybinės veiklos vertinimas – 12 (pralaimėta 4 bylos);3. Tarnybinės nuobaudos – 108 (pralaimėta 48 bylos);4. Valstybės tarnautojų socialinės ir kitos garantijos – 9 (pralaimėta 1 byla);5. Valstybės tarnautojų atleidimas iš pareigų – 64 (pralaimėta 17 bylų);6. Nušalinimas – 4 (pralaimėta 1 byla);7. Kiti tarnybiniai ginčai – 16 (pralaimėta 3 bylos);8. Bylos atnaujinimo, teismingumo ir kt. procesiniai klausimai – 71.

2% 4%

40%

3%

23%

1%

26%

Bylos dėl priėmimo į valstybės tarnybą Valstybės tarnautojų ir jų tarnybinės veiklos vertinimas

Tarnybinės nuobaudos Valstybės tarnautojų socialinės ir kitos garantijos

Valstybės tarnautojų atleidimas iš pareigų Nušalinimas

Kiti tarnybiniai ginčai

IŠVADOS:1. Administraciniuose teismuose 2019 metais išnagrinėtų administracinių bylų skaičius dėl

tarnybinių ginčų sudaro didžiąją dalį nagrinėjamų bylų - 14 proc.2. Daugiausia bylų 2019 m. buvo išnagrinėta dėl tarnybinių nuobaudų teisėtumo – 40 proc., dėl

atleidimo iš pareigų – 23 proc. Pastebėtina, kad 2013 m. – 2018 m. didžiąją dalį nagrinėjamų bylų sudarė dėl neišmokėto darbo užmokesčio vadovaujantis Konstitucinio Teismo sprendimais.

3. Situacija dėl valstybės tarnautojų atleidimo iš pareigų išlieka pakankamai gera (2015 m. – 41 proc. 2016 m. – 35 proc. 2017 m. – 20 proc. 2018 m. – 23 proc. 2019 m. – 27 proc. neteisi įstaiga).

4. Nagrinėjant ginčus dėl tarnybinių nuobaudų teisėtumo, situacija yra bloga (2015 m. – 36 proc. 2016 m. - 36 proc. 2017 m. - 44 proc. 2018 m. – 58 proc. 2019 m. – 45 proc. neteisi įstaiga).

3

AKTUALI ADMINISTRACINIŲ TEISMŲ PRAKTIKA, NAGRINĖJANT TARNYBINIUS GINČUS 2019 METAIS

Šiame skyriuje pateikiamos ištraukos iš 2019 metais administraciniuose teismuose nagrinėtų bylų dėl tarnybinių ginčų. Aktualiausios bylos pateikiamos remiantis LVAT apibendrinama teismine praktika bei LITEKO sistemoje esančiais teismų sprendimais.

Dėl priėmimo

Dėl savivaldybės tarybos pareigos skelbti konkursą savivaldybės švietimo įstaigos vadovo pareigoms užimti, kai skelbti šį konkursą ji įpareigojo savivaldybės administracijos direktorių

Byloje buvo nagrinėjamas Vyriausybės atstovo prašymas įpareigoti Širvintų rajono savivaldybės tarybą (toliau – Taryba) paskelbti konkursą Širvintų lopšelio-darželio „Boružėlė“ (toliau – Darželis) direktoriaus pareigas užimti. Pirmosios instancijos teismas šį prašymą tenkino ir įpareigojo Tarybą skelbti konkursą minėtoms pareigoms užimti.

Apeliaciniame skunde Taryba, be kita ko, teigė, kad neturi teisės paskelbti konkurso į Darželio direktoriaus pareigas, nes tai yra savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencija.

Šiuo aspektu LVAT teisėjų kolegija pažymėjo, kad subjektą, kompetentingą organizuoti viešą konkursą švietimo įstaigos vadovo pareigoms eiti, nustato Švietimo įstatymo 59 straipsnio 1 dalis, numatanti, kad minėtą konkursą organizuoja švietimo įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija ar jos įgaliotas asmuo. Iš esmės toks pat reguliavimas nustatytas ir švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-1193 patvirtinto Konkurso valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų (išskyrus aukštąsias mokyklas) vadovų pareigoms eiti tvarkos aprašo 5 punkte, numatančiame, kad konkursą organizuoja ir už šios tvarkos laikymąsi pagal priskirtas kompetencijas atsako švietimo įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija ar jos įgaliotas asmuo (konkurso organizatorius) bei konkurso komisija. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad Darželio savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija yra Širvintų rajono savivaldybė. Tai, kad Taryba (atstovaujanti Širvintų rajono savivaldybę) konkurso paskelbimą organizuoti įgaliojo savivaldybės administracijos direktorių, nepašalina švietimo įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (šiuo atveju – Širvintų rajono savivaldybės) pareigos, įtvirtintos Švietimo įstatymo 59 straipsnio 1 dalyje – organizuoti viešą konkursą švietimo įstaigos vadovo pareigoms eiti. Savivaldybės administracijos direktoriaus įgaliojimo atveju ši Tarybos pareiga apima veiksmingą kontrolę, kad Tarybos įgaliotas subjektas tinkamai ir laiku įvykdytų konkurso organizavimą (taip pat ir jo paskelbimą).

LVAT Tarybos apeliacinį skundą atmetė.

2019 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1122-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03147-2017-8

Dėl atitikimo specialiesiems reikalavimams

Byloje buvo nagrinėjamas pretendento atitikimas specialiesiems reikalavimams.Teismas nurodė, jog tiek Vietos savivaldos įstatymo 27 straipsnio 8 dalyje, tiek Pareigybės

aprašymo 6.1 punkte buvo nurodyta, kad savivaldybės kontrolierius privalo turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 3 metų darbo finansų, ekonomikos, teisės, audito, kontrolės arba viešojo administravimo srityse stažą. Šis reikalavimas sudarytas iš dviejų sakinio dalių ir sujungtas jungtuku „ir“. Todėl darytina išvada, kad šiuo atveju asmenims, siekiantiems tapti savivaldybės kontrolieriumi, yra nustatytas reikalavimas turėti bet kokios studijų srities aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą, o ne turėti išsilavinimą konkrečioje srityje. Atsižvelgus į tai, atmestinas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad įgytas išsilavinimas turi būti susijęs su finansų, ekonomikos, teisės, audito, kontrolės arba viešojo administravimo sritimi.

4

Dėl apeliacinio skundo argumentų, jog I. Š. neturėjo reikiamos 3 metų vadovaujamo darbo patirties kaip to reikalauja Pareigybės aprašymo 6.2 punktas, teisėjų kolegija nurodo, jog I. Š. nuo 2005 m. gruodžio 1 d. dirbo Tarnyboje vyresniąja patarėja, o nuo 2008 m. liepos 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. – vyriausiąja patarėja. Tam tikrais laikotarpiais I. Š. vadovavo vykdant Šiaulių oro uosto finansinį (teisėtumo) auditą ir buvo atsakinga už pavedimų audito grupės nariams formulavimą ir jų vykdymą, spręsdavo dėl grupės nariams pavestų užduočių vykdymo terminų pratęsimo, vykdė grupės narių darbo koordinavimą ir atliekamo audito kontrolę. Šios funkcijos laikytinos vykdymo funkcijomis ir priskirtinos vadovavimo darbo patirčiai, todėl pagrįstai įtrauktos skaičiuojant I. Š. vadovaujamo darbo trukmę. Be to, I. Š. nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki 2013 m. kovo 22 d. laikinai ėjo savivaldybės kontrolieriaus pavaduotojos pareigas, o nuo 2017 m. vasario 23 d. jai buvo pavesta laikinai eiti savivaldybės kontrolieriaus pareigas, taigi minėti laikotarpiai taip pat pagrįstai įskaičiuoti į vadovaujamo darbo trukmę. Atsižvelgus į minėtas aplinkybės, laikytina, kad I. Š., vadovaudama audito grupėms, dirbdama savivaldybės kontrolieriaus pavaduotoja ir laikinai dirbdama savivaldybės kontroliere, įgijo ne mažesnės nei 3 metų vadovaujamo darbo patirties kaip tai reikalauja Pareigybės aprašymo 6.2 punktas.

2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr.   A-2467-662/2019 Teisminio proceso Nr.   3-64-3-01200-2017-9

Tarnybinės nuobaudos

Dėl tarnybinės atsakomybės taikymo už formalius pažeidimus

Nagrinėtoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Vilniaus RAAD) direktoriaus įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas nubaustas už tai, kad teikė informaciją žiniasklaidai, prieš tai to nesuderinęs su Vilniaus RAAD direktoriumi ar jo pavaduotoju ir tuo pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Įsakymo dėl bendravimo su žiniasklaida 1 punktą ir Pareigybės aprašymo 7.10 punktą. Nesutikdamas su nuobauda, pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, kuris skundą pripažino pagrįstu, jį tenkino ir panaikino skundžiamą įsakymą.

Atsakovo apeliacinis skundas buvo grindžiamas tuo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog tarnybinei atsakomybei kilti būtinos neigiamos tarnybinio nusižengimo pasekmės. Atsakovo manymu, pareiškėjo padarytas nusižengimas buvo formalus, o teismo sprendimas pažeidžia atsakomybės neišvengiamumo už padarytus pažeidimus principą.

LVAT teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, nustatė, kad byloje nebuvo ginčo dėl pareiškėjo atliktų veiksmų, t. y. ginčo šalys pripažino, jog pareiškėjas teikė informaciją žiniasklaidos atstovams. Taigi pripažinta teisinga tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas, nesuderinęs su Vilniaus RAAD direktoriumi, LRT televizijos žurnalistams teikė informaciją apie šalia geležinkelio bėgių paliktus pabėgius ir taip pažeidė Įsakymo dėl bendravimo su žiniasklaida 1 punktą, o taip pat ir VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei Nuostatų 2 punktą, t. y. atliko neteisėtus veiksmus.

Remdamasi LVAT praktika, LVAT teisėjų kolegija konstatavo, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus, tačiau tarnybinis nusižengimas gali būti laikomas padarytu ir neatsiradus tam tikroms neigiamoms pasekmėms. Vis dėlto atsiradę padariniai yra svarbūs individualizuojant tarnybinę nuobaudą, t. y. į juos atsižvelgiama parenkant valstybės tarnautojui konkrečią tarnybinę nuobaudą (VTĮ 29 str. 2 d.). Dėl tarnybinių nusižengimų gali kilti įvairaus pobūdžio neigiamos pasekmės, pvz., sukeliamas neigiamas poveikis bendram įstaigos darbui ir valstybės tarnybos reputacijai; žala valstybės institucijos ir tarnybos prestižui bei geram vardui ir kt. Nagrinėtoje byloje jokių neigiamų pasekmių nebuvo nustatyta, todėl spręsdamas klausimą dėl tarnybinės atsakomybės taikymo atsakovas į tai turėjo atsižvelgti.

Taip pat atkreiptas dėmesys, jog saviraiškos laisvę ir teisę skleisti informaciją garantuoja ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucija (Konstitucijos 25 str.), bet ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnis bei Konvencijos 10 straipsnis. Saviraiškos ir informacijos laisvė yra demokratinės visuomenės pagrindas, kurias riboti galima tik tam tikrais atvejais. Vadovaujantis LVAT praktika,

5

asmeninei nuomonei išsakyti teisės aktai nenumato reikalavimo gauti kieno nors sutikimą, tačiau tuo atveju, kai yra pateikiama oficiali įstaigos pozicija, reikalingas aukštesnės pagal pavaldumą institucijos sutikimas (žr., pvz., 2004 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A8–259/2004, LVAT biuletenis Nr. 5, p. 71–76; taip pat skelbtas 2006 m. Apibendrinime; dėl valstybės tarnautojo teisės reikšti savo įsitikinimus ir kritikuoti taip pat žr. 2008 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756–851/2008). Šiuo atveju atsakovas nepateikė duomenų, kad pareiškėjo teikta informacija žurnalistams apie šalia geležinkelio bėgių paliktus pabėgius neatitiko oficialios Vilniaus RAAD pozicijos ar buvo neteisinga. Pareiškėjas teikė informaciją žiniasklaidai ir visuomenei, tai padarė nesuderinęs su vadovybe, tačiau šis pažeidimas labai formalus ir neturėtų užtraukti tarnybinės atsakomybės.

LVAT nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestas.

2019 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1124-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02825-2017-0

Dėl tarnybinės atsakomybės terminų skaičiavimo, pažeidus Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo normas

Aptariamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo Švenčionių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas (pareiškėjas, Adutiškio seniūnijos seniūnas, neinformavo Administracijos direktoriaus apie esamą interesų konfliktą – savo sutuoktinės priėmimą į darbą – ir nepareiškė nusišalinimo nuo darbo sutarties su ja pasirašymo, kuris sukėlė interesų konfliktą) iš esmės yra susijęs su reikalavimų, susijusių su viešųjų ir privačių interesų derinimu valstybinėje taryboje, pažeidimu.

Išplėstinė teisėjų kolegija pastebėjo, jog VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje tarnybinės nuobaudos skyrimo valstybės tarnautojams tvarką, nėra aptariama, koks tarnybinės nuobaudos paskyrimo terminas yra taikomas, kai nustatomas VPIDVTĮ reikalavimų, susijusių su viešųjų ir privačių interesų derinimu valstybinėje taryboje, pažeidimas. Tačiau LVAT savo praktikoje yra konstatavęs, jog VPIDVTĮ 22 straipsnio 4 dalyje yra reglamentuojamas patraukimo atsakomybėn už VPIDVTĮ pažeidimus terminų klausimas (žr. 2014 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1339/2014). VPIDVTĮ 22 straipsnio 4 dalyje (2012 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. XI-2063 redakcija) numatyta, jog asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, veiklos tyrimui šio straipsnio 1 dalyje nurodytose institucijose dėl šio įstatymo pažeidimo nustatomas trejų metų terminas, skaičiuojamas nuo šio įstatymo nuostatas pažeidžiančios veikos galimo padarymo. Taigi pagal VPIDVTĮ įtvirtintas nuostatas, minėto įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytos kontrolės institucijos ir pareigūnai asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, veiklos tyrimą gali atlikti per trejus metus nuo VPIDVTĮ pažeidžiančios veikos galimo padarymo.

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu atveju, koks susiklostė nagrinėtoje byloje, taikant principą   lex specialis derogat legi generali , tarnybinės atsakomybės taikymo,   inter alia   tarnybinės nuobaudos už VPIDVTĮ nuostatų pažeidimą skyrimo terminai turi būti skaičiuojami pagal specialųjį įstatymą, t. y. pagal VPIDVTĮ, o VPIDVTĮ 22 straipsnio 4 dalies nuostata iš esmės turi būti suprantama kaip įgalinanti minėto įstatymo 22   straipsnio 1 dalyje nurodytas kontrolės institucijas ir pareigūnus per trejus metus nuo VPIDVTĮ pažeidžiančios veikos galimo padarymo atlikti valstybės tarnyboje dirbančio asmens veiklos tyrimą ir paskirti jam tarnybinę nuobaudą dėl VPIDVTĮ pažeidimo. Taigi byloje nagrinėtu atveju pagal VPIDVTĮ įtvirtintas nuostatas, Administracijos direktorius, kaip įstaigos vadovas ir VPIDVTĮ 22 straipsnio 1 dalyje nurodytas kontrolės pareigūnas, asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, šiuo atveju – seniūno, dirbančio biudžetinės įstaigos filiale Adutiškio seniūnijoje ir esančio tiesiogiai pavaldžiam ir atskaitingam Administracijos direktoriui (Vietos savivaldos įstatymo 31 str. 3 d. 11 p.), veiklos tyrimą galėjo atlikti ir tarnybinę nuobaudą paskirti per trejus metus nuo VPIDVTĮ pažeidžiančios veikos padarymo.

Byloje tiriamu atveju pareiškėjo nusižengimas, t. y. VPIDVTĮ pažeidžiančios veikos galimas padarymas, įvykdytas 2014 m. birželio 30 d., sudarius su sutuoktine darbo sutartį, o tarnybinė nuobauda

6

paskirta 2016 m. gegužės 17 d. ginčijamu Administracijos direktoriaus įsakymu. Nutartyje išdėstytos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės bei faktiniai bylos duomenys leido konstatuoti, jog VPIDVTĮ 22 straipsnio 4 dalyje numatytas trejų metų nuo VPIDVTĮ pažeidžiančios veikos galimo padarymo tyrimo atlikimo ir atsakomybės taikymo terminas nebuvo praleistas, dėl to pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmesti.

Pareiškėjo teigimu, tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijai 2016 m. balandžio 6 d. patvirtinus tarnybinio nusižengimo išvadą ir tarnybinę nuobaudą paskyrus 2016 m. gegužės 17 d., buvo žymiai praleistas imperatyvus VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje numatytas vieno mėnesio nuo nusižengimo paaiškėjimo dienos tarnybinės nuobaudos paskyrimo terminas.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad paprastai tarnybinė nuobauda valstybės tarnautojui turi būti skiriama ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo motyvuotos tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados pateikimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui. Pareiškėjui tarnybinė nuobauda buvo skirta per ilgesnį nei vieno mėnesio terminą nuo motyvuotos tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados pateikimo Administracijos direktoriui. Šiuo atveju tarnybinės nuobaudos paskyrimas nuo tarnybinio nusižengimo išvados pateikimo Administracijos direktoriui užtruko ilgiau nei vieną mėnesį dėl to, jog, norėdamas skirti tarnybinę nuobaudą pareiškėjui už VPIDVTĮ pažeidimą, atsakovas kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (toliau – VTEK) dėl pareiškėjo nusižengimą įvertinančio sprendimo.

Nustatyta, jog įstatymų leidėjas numatė, jog valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų vadovai ar jų įgalioti atstovai arba kolegiali valstybės ar savivaldybės institucija VPIDVTĮ nuostatų nevykdymo atveju ir savo iniciatyva gali atlikti pavaldaus asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, tarnybinės veiklos patikrinimą, tačiau kiekvienu atveju apie tyrimo rezultatus turi būti informuojama VTEK, kuri turi teisę vertinti, ar atlikto tyrimo išvadoje asmens veiksmų įvertinimas atitinka VPIDVTĮ nuostatas (VPIDVTĮ 22 str. 3 d.). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog, kaip ir yra akcentuojama LVAT praktikoje, pareiga informuoti VTEK apie tyrimo rezultatus yra imperatyvi ir tik VTEK sprendimo pagrindu asmeniui, dirbančiam valstybės tarnyboje, gali būti skirta tarnybinė nuobauda dėl VPIDVTĮ nuostatų pažeidimo. Taigi byloje nagrinėtu atveju Administracijos direktorius, norėdamas skirti tarnybinę nuobaudą pareiškėjui už VPIDVTĮ nuostatų pažeidimą, turėjo VTEK informuoti apie pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimo rezultatus ir gauti VTEK sprendimą dėl VPIDVTĮ normų pažeidimo vertinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija vertino, jog tokiu atveju, kada valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovas arba kolegiali valstybės ar savivaldybės institucija kreipiasi į VTEK dėl sprendimo, ar yra padarytas VPIDVTĮ nuostatų pažeidimas, padaryto pažeidimo paaiškėjimo momentas turi būti siejamas su VTEK galutinio sprendimo dėl VPIDVTĮ nuostatų pažeidimo priėmimu. Dėl to yra pagrindas VTĮ 30   straipsnio 1   dalyje numatytą ne vėlesnį kaip vieno mėnesio nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos tarnybinės nuobaudos paskyrimo terminą pradėti skaičiuoti ne nuo motyvuotos tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados pateikimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui, bet nuo galutinio VTEK sprendimo dėl VPIDVTĮ nuostatų pažeidimo pateikimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui. Pastebėta, kad tokiu atveju taip pat yra būtina atsižvelgti ir įvertinti kitas svarbias aplinkybes, tokias kaip, pavyzdžiui, ar valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovas arba kolegiali valstybės ar savivaldybės institucija per protingą ir operatyvų terminą informavo VTEK apie tarnybinio nusižengimo tyrimo rezultatus, ėmėsi pagrįstų ir reikalingų priemonių, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas būtų atliktas laiku, ar asmens, dėl kurio atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas, interesai nebuvo nepagrįstai pažeisti ir pan. 

Byloje nagrinėtu atveju įvertinta, jog atsakovas ėmėsi pagrįstų ir reikalingų priemonių, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas būtų atliktas laiku, per protingą ir operatyvų terminą informavo VTEK apie tarnybinio nusižengimo tyrimo rezultatus, taip pat pareiškėjo interesai nebuvo nepagrįstai pažeisti. Dėl to konstatuota, jog atsakovas, 2016 m. gegužės 17 d. ginčijamu įsakymu skirdamas pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje numatyto tarnybinės nuobaudos skyrimo termino nepraleido.

Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.

Išplėstinė teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3145-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02519-2016-9

Dėl vieno mėnesio termino skirti nuobaudą

7

Byloje nustatyta, kad Administracijos direktoriui apie pareiškėjo netinkamai atliktą E. M. paslaugų įmonės patikrinimą pranešta 2018 m. lapkričio 26 d.,  Išvada dėl R. M. tarnybinio nusižengimo surašyta 2018 m. gruodžio 21 d., o ginčijamas Įsakymas, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda, priimtas 2019 m. sausio 24 d. Todėl atsižvelgiant į tai, sutiktina su pareiškėju, kad atliekant pareiškėjo tarnybinį patikrinimą buvo pažeistas Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 1 mėnesio terminas, per kurį pareiškėjui turėjo būti skirta tarnybinė nuobauda. Tačiau teismas, įvertindamas tai, tuo pačiu sutinka ir su atsakovės argumentu, jog nagrinėjamoje situacijoje atsakovė privalėjo kreiptis į Administracijos darbuotojų profesinę sąjungą dėl nesutikimo skirti tarnybinę nuobaudą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė 2019 m. sausio 7 d. raštu Nr. 15B-118 kreipėsi į Profesinės sąjungos pirminę darbo grupę, kuri 2019 m. sausio 17 d. raštu pateikė atsakymą, kad nesutinka su nuobaudos paskyrimu pareiškėjui. Taigi ginčo situacijoje vertintina tai, kad nuo kreipimosi  Profesinės sąjungos pirminei darbo grupei išsiuntimo iki Profesinės sąjungos pirminės darbo grupės atsakymo gavimo praėjo 10 dienų. Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra nurodyta, per kiek laiko Profesinė sąjunga privalo pateikti nesutikimą skirti tarnybinę nuobaudą. Teismas taip pat pabrėžia, kad nurodytieji terminai nėra naikinamieji, o LVAT praktikoje pripažįstama, jog ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Todėl  kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (žr., pvz., LVAT 2005 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-416/2005). Šiuo atveju teismas, įvertinęs atsakovės veiksmus, kreipiantis dėl nesutikimo skirti tarnybinę nuobaudą, veiksmus, kurių Administracijos direktorius ėmėsi gavęs informaciją apie tarnybinį nusižengimą, konstatuoja, kad nustatytas procedūrinis pažeidimas neturėjo ir negalėjo turėti įtakos Įsakymo nepagrįstumui. Teismo vertinimu, šių procedūrinių terminų formalus pažeidimas neturėjo jokios įtakos pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimui, atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad paminėti nurodytų terminų pažeidimai negali būti vertinami kaip esminiai, todėl nesudaro savarankiško pagrindo Įsakymo naikinimui. 

2019 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr.   eI-2562-331/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00793-2019-4

Dėl taikos sutarties sudarymo

Byloje buvo patvirtinta taikos sutartis dėl tarnybinės nuobaudos sumažinimoPareiškėjas E. N. atsisako skunde nurodytų reikalavimų, o atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis

policijos komisariatas įsipareigoja kitą darbo dieną nuo šios Taikos sutarties patvirtinimo teismo nutartimi įsiteisėjimo dienos atsakovo viršininko įsakymu pakeisti atsakovo viršininko 2019 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 89-TE-141 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo E. N.“ 1 punktą, kuriuo pareiškėjui E. N., Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiajam tyrėjui, buvo skirta tarnybinė nuobauda - papeikimas, ir skirti pareiškėjui E. N., Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiajam tyrėjui, tarnybinę nuobaudą – pastabą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu Nr. IX-1538, 39 straipsnio 2 dalies                           1 punktu.

Patirtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas už teisines ir atstovavimo paslaugas (jeigu buvo), Šalys padengia savo lėšomis ir viena iš kitos nereikalauja šių lėšų atlyginimo.

2019 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr.   I-5754-283/2019 Teisminio proceso Nr.   3-65-3-00128-2019-0

Dėl institucijos, kompetentingos nagrinėti tarnybinius ginčus

8

Aptariamoje byloje ginčas kilo dėl Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) rašto (rašte Departamentas nurodė, jog individualūs tarnybiniai ginčai nagrinėjami įstaigose sudarytose individualių ginčų komisijose arba teisme, bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas turi teisę pasirinkti ginčą nagrinėjantį subjektą, grąžino nuspręsti dėl tolimesnio teisių gynimo būdo) teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas įpareigojo Departamentą iš naujo įvertinti Profesinės sąjungos prašymo priimtinumą, bei teigė, jog nei Vidaus tarnybos statute (toliau – Statutas), nei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 1V-13 patvirtintose Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nėra numatyta, kad individualūs tarnybiniai ginčai sprendžiami tik toje vidaus reikalų įstaigoje, kurioje pareigūnas tarnauja.

LVAT, įvertinęs Statuto 2 straipsnio 9 dalyje pateiktą sąvokos „vidaus reikalų statutinė įstaiga (toliau – vidaus reikalų įstaiga) apibrėžimą, 4 straipsnį, kuriame išvardintos vidaus reikalų įstaigos, konstatavo, kad šioje Statuto nuostatoje iš esmės yra įtvirtinta vidaus reikalų įstaigų sistema, o vidaus reikalų centrinės įstaigos, kitos vidaus reikalų įstaigos ir vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos sudaro vieningą vidaus reikalų sistemą, t. y., Statute vartojama sąvoka „vidaus reikalų įstaiga“ yra apibendrinanti, apimanti visas anksčiau minėtas vidaus reikalų įstaigų grupes (rūšis).

Teisėjų kolegija, įvertinusi Statuto 61 straipsnio 1 ir 2 dalis, konstatavo, kad šiose Statuto nuostatose aiškiai įtvirtinta, jog individualūs tarnybiniai ginčai, išskyrus ginčus dėl pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos, gali būti sprendžiami ne teismo tvarka vidaus reikalų įstaigoje sudarytoje tarnybinių ginčų komisijoje. Įvertinus Statuto 2 straipsnio 9 dalies, 4 straipsnio, 61 straipsnio 1 ir 2 dalių normų prasmę, vadovaujantis sisteminiu, loginiu ir lingvistiniu teisės normų aiškinimo metodais, darytina išvada, jog kiekvienoje iš vidaus reikalų įstaigų statusą turinčių įstaigų sudaroma tarnybinių ginčų komisija, kuri ne teismo tvarka sprendžia tarp atitinkamos vidaus reikalų įstaigos ir tos įstaigos vidaus tarnybos sistemos pareigūnų kilusius individualaus pobūdžio tarnybinius ginčus. Priešingai nei teigia pareiškėjas, jokių kitų individualaus tarnybinio ginčo nagrinėjimo alternatyvų Statuto 61 straipsnio normos nereglamentuoja, t. y. Departamento tarnybinių ginčų komisijos kompetencijai nepriskirtinas nagrinėti E. S. skundas/prašymas. LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą, padarė teisingą išvadą, jog iš Statuto 61 straipsnio 1 ir 2 dalių sektų, kad ginčai nagrinėjami ne bet kokiose įstaigose, o tose, kuriose pareigūnai atlieka tarnybą (šiuo atveju – Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate).

LVAT nutartimi pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.

2019 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02091-2017-5

Dėl tarnybinės atsakomybės taikymo termino Dėl „kitos kompetentingos institucijos patikrinimo“ sąvokos aiškinimo

Nagrinėtoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo atleidimo iš Lietuvos automobilių kelių direkcijos (toliau – atsakovas, Direkcija) direktoriaus pavaduotojo pareigų teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjo manymu, LVAT 2018 m. vasario 14 d. sprendimu panaikinus ankstesnį atsakovo įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo, tarnybinis patikrinimas jo atžvilgiu negalėjo būti atnaujintas, kadangi tokios galimybės nenumato teisės aktai, be to, nuobauda paskirta praleidus įstatyme nustatytus terminus.

Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija, galiojusi ginčui aktualiu metu) 1 ir 2 dalis bei atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, padarė išvadą, jog šios bylos kontekste teismui panaikinus įsakymą dėl procedūrinių pažeidimų, administracinė procedūra (tarnybinis patikrinimas) tampa nebaigta, todėl ji gali būti tęsiama, jeigu nėra pasibaigę nuobaudos skyrimo terminai, vadovaujantis bendrosiomis tarnybinių nuobaudų skyrimo nuostatomis. Be to, įvertinusi 2019 m. balandžio 18 d. nutarime Nr. KT13-N5/2019 pateiktą Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies išaiškinimą, išplėstinė teisėjų kolegija atmetė pareiškėjo teiginį, jog tarnybinis patikrinimas jo atžvilgiu negalėjo būti atliekamas dar ir dėl to, kad duomenys, kurie pateikti atsakovui, buvo gauti Specialiųjų tyrimų tarybai atliekant tyrimą ne jo atžvilgiu.

9

Pasisakydama dėl nagrinėtoje byloje taikytino nuobaudos skyrimo termino, išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai reglamentuoti Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija), o LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas yra naikinamasis, jis negali būti sustabdomas, pratęsiamas ar atnaujinamas, išskyrus įstatyme numatytas išimtis, t. y. tarnybinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per 3 metus nuo nusižengimo padarymo dienos, jeigu tarnybinis nusižengimas buvo nustatytas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad LVAT praktikoje buvo įvertintos Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo (redakcija, galiojusi 2017 m. sausio 11 d.) 2 straipsnio 1 dalies bei 8 straipsnio nuostatas, padaryta išvada, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos įgaliojimai yra platūs, veiklos formos įvairios, o korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos yra apibrėžtos plačiai. Specialiųjų tyrimų tarnybos veikla (gavus asmens skundus, sprendžiant, ar pradėti ikiteisminį tyrimą, aiškinantis aplinkybes, apklausiant liudytojus) atitinka „kito patikrinimo“ sąvoką, numatytą Statuto 30 straipsnio 3 dalyje.   Taigi Specialiųjų tyrimų tarnyba laikyta kompetentinga institucija Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 30 straipsnio 3 dalies taikymo atžvilgiu, o Statuto 30 straipsnio 3 dalyje numatytas trejų metų terminas nuobaudai paskirti buvo taikytas teisėtai ir pagrįstai. Išplėstinė teisėjų kolegija papildomai pažymėjo, jog 2019 m. balandžio 18 d. nutarime, įvertinęs Valstybės tarnybos įstatymo 30   straipsnio   1   dalies nuostatas, Konstitucinis Teismas nurodė, jog „pagal ginčijamą Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19   straipsnio   3   dalį perduota išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija galėjo (gali) būti panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus ne ilgiau nei per teisės aktuose nustatytą patraukimo tarnybinėn atsakomybėn terminą, t. y. ne ilgiau nei trejus metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos“.

Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, LVAT praktiką, konstatavo, jog turi būti taikomas trejų metų terminas. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, priešingas minėtos nuostatos aiškinimas riboja tarnybinės nuobaudos skyrimo teisinę galimybę, o tai nesuderinama su siekiu, jog asmenys, padarę pažeidimus valstybės tarnyboje, būtų iš tikrųjų traukiami atsakomybėn. Be to, šiuo konkrečiu atveju, būtina atsižvelgti ir į šios bylos aplinkybes – LVAT 2018 m. vasario 14 d. sprendimu nebuvo užkirstas kelias, pašalinus padarytus procedūrinius pažeidimus, atlikti pakartotiną teisinį vertinimą dėl pareiškėjui inkriminuotų teisei priešingų veikų. Todėl teisinė galimybė taikyti 3   metų terminą nebuvo paneigta .

Įvertinusi faktinius bylos duomenis, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą ir panaikindamas Direkcijos įsakymą, pripažindamas pareiškėjo atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisdamas pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei papildomą kompensaciją, neteisingai aiškino ir taikė valstybės tarnybos santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė nepagrįstą sprendimą.

Išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3140-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3- 01337-2018-8

Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimas

Dėl 6 mėnesių termino po kasmetinio valstybės tarnautojo veiklos vertinimo, siekiant pradėti neeilinio valstybės tarnautojo veiklos vertinimo procedūrą

Nagrinėtoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – atsakovas) direktoriaus 2018 m. spalio 3 d. įsakymo (toliau – Įsakymas), kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš valstybės tarnybos, pagrįstumo ir teisėtumo. 2018 m. spalio 3 d. įsakymas priimtas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 10 punktu, atsižvelgiant į Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos 2018 m. spalio 2 d. išvadą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas nurodė, kad jo, kaip valstybės tarnautojo, neeilinis vertinimas, atliktas nesilaikant teisinio reguliavimo, ir tai yra vienas iš pagrindų, kuris lemia apeliacinio skundo tenkinimą.

10

LVAT nustatė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 25 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad neeilinis valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas atliekamas ne dažniau kaip vieną kartą per kalendorinius metus, jeigu nuo valstybės tarnautojo kasmetinio tarnybinės veiklos vertinimo praėjo ne mažiau kaip 6   mėnesiai arba jeigu valstybės tarnautojas ne trumpiau kaip 6 mėnesius per kalendorinius metus ėjo pareigas toje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, kurioje yra vertinama jo tarnybinė veikla, buvo pažeista. Nagrinėtu atveju Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija pareiškėjo kasmetinės veiklos vertinimą atliko 2018 m. vasario 21 d. ir išdėstė išvadoje, kur pareiškėjas buvo įvertintas nepatenkinamai. 2018 m. vasario 27 d. priimtas įsakymas užbaigė kasmetinės veiklos vertinimo procesą, o tai laikytina atskaitos tašku sprendžiant neeilinio valstybės tarnautojo veiklos vertinimą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 25 dalį. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjo tiesioginis vadovas 2018 m. rugpjūčio 10 d. surašė V. D. tarnybinės veiklos vertinimo išvadą. Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija 2018 m. spalio 2 d. surašė neeilinio vertinimo išvadą – pareiškėjas įvertintas nepatenkinamai bei pasiūlyta atleisti jį iš Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus 2-ojo kontrolės poskyrio vyriausiojo specialisto pareigų. Neeilinio valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas užbaigtas Įsakymu, tačiau pats neeilinio vertinimo procesas, kaip matyti, prasidėjo 2018 m. rugpjūčio 10 d., o tai prasilenkia su reguliavimu įtvirtintu Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 25 dalyje. LVAT sprendė, kad nurodytus momentus skiria mažesnis nei 6 mėnesių laikotarpis negu reikalaujama Valstybės tarnybos įstatymo 22   straipsnio   25   dalyje – įstatymų leidėjo įtvirtinta garantija buvo pažeista.

Taip pat, įvertinusi DK 168 straipsnyje nurodytą garantiją darbuotojų atstovavimą įgyvendinantiems asmenims, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėtoje byloje būtent atsakovo iniciatyva buvo atliktas neeilinis valstybės tarnautojo vertinimas, nulėmęs ir skundžiamą Įsakymą, todėl atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas buvo atsakovo Viešosios tvarkos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas, turėjo laikytis Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovas turėjo kreiptis į profesinę sąjungą dėl pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos, kadangi pareiškėjas buvo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas ir sprendimas dėl tarnybos santykių nutraukimo buvo priimtas darbdavio iniciatyva, konstatavus pavestų darbinių funkcijų bei užduočių esminius trūkumus, t. y. nebuvo konstatuotas tarnautojo kaltės momentas taip, kaip jis suprantamas pagal   Profesinių sąjungų įstatymo   21   straipsnio   1   dalį, aiškintinu su kitu teisiniu reguliavimu, apibrėžiančiu kaltės sąvoką . Atsakovo padarytas pažeidimas pripažintas esminiu, todėl Įsakymas panaikintas.

2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4863-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3- 03709-2018-3

Dėl pareigūno vertinimo „labai gerai“ po to, kai jam buvo skirta nuobauda

Nagrinėtoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – AVPK) viršininko sprendimą pareiškėjo tarnybinę veiklą už 2016 metus vertinti „gerai“, rezoliucija išdėstytą Pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos (toliau – Vertinimo komisija, Komisija) išvadoje, bei įpareigoti Vilniaus AVPK viršininką priimti sprendimą pareiškėjo tarnybinę veiklą už 2016 metus vertinti „labai gerai“, nustatant pareiškėjui nuosekliai didesnę pareiginę algą. Byloje nustatyta, kad Vertinimo komisija pareiškėjo veiklą už 2016 metus įvertino „labai gerai“ ir pateikė siūlymą Vilniaus AVPK viršininkui pritarti tiesioginio vadovo įvertinimui pareiškėjo tarnybinę veiklą už 2016 metus įvertinti „labai gerai“ ir nustatyti pareiškėjui nuosekliai didesnę pareiginę algą pagal Vidaus tarnybos statuto priede pareigybei nustatytus pareiginės algos koeficientus. Nepaisant to, Vilniaus AVPK viršininkas ginčijamu sprendimu nepritarė Vertinimo komisijos siūlymui, nes pareiškėjas 2016 metais buvo baustas drausmine tvarka. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino ginčijamą sprendimą ir įpareigojo Vilniaus AVPK viršininką priimti sprendimą dėl Vertinimo komisijos išvadoje pateikto pasiūlymo įgyvendinimo.

LVAT, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsakovo akcentuotą pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą bei atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 1V-13 patvirtintų Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklių (toliau – Taisyklės)

11

5 priedą, padarė išvadą, kad pareigūno kvalifikacijos vertinimas neapsiriboja vien tik ta aplinkybe, jog jam buvo taikyta tarnybinė atsakomybė, nesiaiškinant ir nevertinant aplinkybių, susijusių su tarnybiniu nusižengimu, dėl kurio taikyta tarnybinė atsakomybė. LVAT sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo aspektu Vilniaus AVPK viršininko sprendimas negali būti pripažintas tinkamai motyvuotu ir pagrįstu, nes šiame sprendime aplinkybė dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo nesusieta su vertintinais pagal Taisykles pareiškėjo tarnybinės veiklos aspektais, nenurodyta, kaip ši aplinkybė pagrindžia kitokį kurio nors vertinamojo elemento (kvalifikacijos, tarnybinės veiklos rezultatų, tinkamumo einamoms pareigoms) įvertinimą, nei nurodyta tiesioginio vadovo vertinimo išvadoje, kuriai pritarė Vertinimo komisija. LVAT vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad teisės aktai nesuteikė teisės atsakovo vadovui atlikti pareiškėjo veiklos vertinimą ir pareiškėjo veiklą įvertinti taip, kaip tai pagal Vidaus tarnybos statuto 25 straipsnio 7 ir 14 dalis galėjo įvertinti pareiškėjo veiklą jo tiesioginis vadovas ir Vertinimo komisija. Pareigūno tarnybinės veiklos vertinimas yra šio pareigūno tiesioginio vadovo bei vertinimo komisijos kompetencija, būtent vertinimo komisijos pareiga yra patikrinti, ar pareigūno tiesioginio vadovo surašyta tarnybinės veiklos vertinimo išvada yra pagrįsta, įsitikinti, ar tiesioginis vadovas, vertindamas valstybės tarnautojo (pareigūno) gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jo kvalifikaciją, laikėsi Taisyklėse pateiktų rekomendacijų.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestas.

2019 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-901-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02752-2017-9

Valstybės tarnautojų socialinės ir kitos garantijos

Dėl karjeros valstybės tarnautojo stažo įskaitymo į pareigūno tarnybos stažą

Nagrinėtoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl vidaus tarnybos stažo skaičiavimo. Pareiškėjas siekė, kad į jo vidaus tarnybos stažą būtų įskaitytas laikas nuo 2001 m. gegužės 4 d. iki 2006 m. balandžio 10 d., kuomet jis ėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos Infrastruktūros plėtros valdybos Techninio skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo) pareigas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, ir valstybės tarnautojo statusai iš esmės skiriasi. Valstybės tarnautojas turi papildomus įgaliojimus atlikti viešojo administravimo funkcijas, kurių neturi pagal darbo sutartį dirbantis asmuo. Be to, valstybės tarnautojui suteikiamos papildomos socialinės ir kitos garantijos, kurių neturi pagal darbo sutartį dirbantis darbuotojas. Valstybės tarnautojui skaičiuojamas tarnybos stažas (Valstybės tarnybos įstatymo 42 str. 2 d.), pagal kurį gali būti nustatomas valstybės tarnautojui mokamas priedas, išeitinė išmoka, atostogos ir kitos garantijos. Nustačius, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu ėjo pareigas ne darbo sutarties pagrindu, tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjo eitos pareigos neatitinka Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų kriterijų, siekiant išdirbtą laiką įskaityti į vidaus tarnybos stažą. Todėl nustatęs, jog toks laikotarpis į vidaus tarnybos stažą negali būti įskaitomas, pirmosios instancijos teismas nevertino, ar pareiškėjas vykdė funkcijas, kurias vėliau atliko įgijęs pareigūno statusą, nes tokių aplinkybių nustatymas ginčo situacijai nebeaktualus.

Teisėjų kolegija nustatė, kad 1997 m. liepos 1 d., 1998 m. gruodžio 22 d., 1999 m. rugsėjo 30 d. G. T. pareiginių instrukcijų, jam tarnaujant Pasienio policijos departamente, ir 2001 m. birželio 8 d., 2002 m. birželio 11 d., 2003 m. gruodžio 30 d. ir 2006 m. kovo 31 d. VSAT vado įsakymais patvirtintų Techninio skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybių, kurias užėmė pareiškėjas, aprašymų matyti, kad tiek tarnaudamas statutiniu valstybės tarnautoju Pasienio policijos departamente, tiek ir eidamas viešojo administravimo karjeros valstybės tarnautojo pareigas Valstybės sienos apsaugos departamente, pareiškėjas vykdė iš esmės analogiškas funkcijas, pareigybei užimti buvo keliami analogiški reikalavimai. Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2001 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 38, be kita ko, ir tarnybos vyresniesiems specialistams buvo suteikti įgalinimai surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus už atitinkamus administracinius teisės pažeidimus. Tos pačios funkcijos pareiškėjui buvo priskirtos ir keliami specialieji reikalavimai taikyti ir 2006 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. TE-153 G. T. grąžinus į

12

vidaus tarnybą, jį paskyrus Štabo Infrastruktūros plėtros valdybos Techninio skyriaus vyriausiuoju specialistu.

LVAT, atsižvelgęs į pareiškėjo nuo pat 1996 m. balandžio 22 d. vykdytas funkcijas Pasienio policijos departamente (statutiniu valstybės tarnautoju) ir šių funkcijų nepasikeitimą laikotarpiu nuo 2001 m. gegužės 4 d. iki 2006 m. balandžio 10 d., kuomet po Pasienio policijos departamento reorganizavimo į Valstybės sienos apsaugos tarnybą jam buvo priskirta viešojo administravimo karjeros valstybės tarnautojo pareigybė, o nuo 2006 m. balandžio 11 d. jis vėl paskirtas statutiniu valstybės tarnautoju, konstatavo, kad pareiškėjo ir ginčo laikotarpiu užimtos pareigos atitiko pareigūno definiciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnyje (46 straipsnyje) įtvirtintomis nuostatomis įstatymų leidėjas teisę įskaityti papildomą laikotarpį į vidaus tarnybos stažą susiejo su asmens, vykdžiusio valstybės vardu jam pavestas funkcijas, įgalinimų pobūdžiu bei apimtimi, kurias paprastai turėjo pareigūnai ir kurių atliktos pareigos, praėjus atitinkamam laiko tarpui, buvo priskirtos pareigūno pareigoms, nors jos   de facto   buvo atliekamos ir iki tol.   Negalima tokia situacija, kad statutiniu valstybės tarnautoju tarnavusio pareiškėjo vienoje vidaus tarnybos sistemoje (Pasienio policijos departamente), o šią reorganizavus vykdytos tos pačios pareiginės funkcijos kitoje (Valstybės sienos apsaugos tarnyboje), vien tik dėl jam suteiktos pareigybės pavadinimo ginčo laikotarpiu (iki jo grąžinimo į vidaus tarnybą, suteikus kitą pareigybę) nebūtų įskaitomos į vidaus tarnybos stažą, kai tokioje pačioje situacijoje asmeniui, dirbusiam pagal darbo sutartį, o vėliau jo vykdytas pareigas priskyrus pareigūno pareigoms, ankstesnis laikotarpis įskaitomas į vidaus tarnybos stažą.

LVAT teisėjų kolegija darė išvadą, kad pareiškėjo tarnybos laikas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje nuo 2001 m. gegužės 4 d. iki 2006 m. balandžio 10 d. turi būti įskaitytas į jo vidaus tarnybos stažą.

LVAT sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. sausio 24 d. sprendimą panaikino ir įpareigojo atsakovą perskaičiuoti pareiškėjo G. T. vidaus tarnybos stažą.

2019   m. liepos 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-564-756/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00669-2017-4

Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ginče dėl valstybės tarnautojo teisės gauti priemoką už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai priemoka neskiriama tik vienam to paties skyriaus tarnautojui

Ginčas administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti priemoką už įprasto darbo krūvio viršijimą bei dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, pažymėjęs, kad priemokos dydžio nustatymas yra valstybės tarnautoją į pareigas priimančiojo asmens prerogatyva. Pareiškėjas su teismo sprendimu nesutiko, be kita ko, dėl to, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą.

Nagrinėtos bylos kontekste įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, LVAT konstatavo, kad pareiškėjas pagrįstai nurodė, jog būtent atsakovas turėjo pagrįsti, kad pareiškėjui vieninteliam Teisės departamento Teisėkūros ir teisiniame skyriuje 2016 m. liepos 1 d. įsakymu pagrįstai nebuvo skirta priemoka. Teisėjų kolegija išaiškino, kad tokiu atveju, kai visiems tam tikro skyriaus tarnautojams paskirta priemoka nėra skiriama vienam tarnautojui, pareiga įrodyti šio vidaus administravimo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tenka darbdaviui – atsakovui. Tokiais įrodymais nagrinėtu atveju turėjo būti apibendrinti susisteminti duomenys apie minėtame skyriuje valstybės tarnautojų pagal pareigybės aprašymus atliekamų funkcijų pokyčius, t. y. duomenys, kam buvo perduotos tos specialiosios funkcijos, kurias atliko tarnautojai, kurių pareigybės liko laisvos, ir kaip pasiskirstė visų tarnautojų panašaus pobūdžio atliekamos užduotys, nes jų mastas, tenkantis mažesniam tarnautojų skaičiui, turėjo padidėti. Atsakovas, neskirdamas pareiškėjui priemokos, turėjo ne tik įrodyti, kad pareiškėjui nebuvo perduotos tos specifinės funkcijos, kurias atliko tarnautojai, kurių pareigybės liko laisvos, bet ir aplinkybę, kad pareiškėjo atliekamų darbų mastas, nepaisant objektyvaus padidėjimo visame skyriuje, išliko nepakitęs. Teisėjų kolegija, pateikdama aiškinimą dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, taip pat pažymėjo, kad savo reikalavimus dėl didesnio nei kitiems tarnautojams paskirto priemokos dydžio ir konkretaus laikotarpio turi pagrįsti pareiškėjas, tačiau

13

teismas, tikrindamas reikalavimo pagrįstumą, neturi atlikti visa apimtimi tam tikrame skyriuje ir atskirų tarnautojų atliekamų darbų patikrinimo, nes tai nėra teismo funkcija. Tai reiškia, kad atitinkamų duomenų rinkimas byloje nėra neribotas. Šalis, nesutinkanti su pateikiamais apibendrintais duomenimis, juos turi paneigti byloje kitomis leistinomis priemonėmis – specialistų paaiškinimais ar ekspertų išvadomis. Atsižvelgdama į byloje pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas, nenurodęs aiškiais kriterijais grįstų taisyklių, kuriomis būtų remtasi skiriant priemokas įsakymu nuo 2016 m. liepos 1 d. už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, neįrodė, kad pareiškėjo atliekamų užduočių kiekiai ir sudėtingumas neprilygo kitų skyriaus tarnautojų atliekamoms užduotims, todėl 20 procentų priemoka pareiškėjui nebuvo skirta be pagrindo. Netinkamas aplinkybių, kurias turėjo pagrįsti atsakovas, įrodinėjimo pareigos perkėlimas pareiškėjui lėmė šioje dalyje neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas LVAT nutartimi buvo pakeistas ir atsakovas buvo įpareigotas išmokėti pareiškėjui 20 proc. tarnybinio atlyginimo priemoką.

Teisėjų kolegija pripažino, kad atsakovo sprendimas neskirti pareiškėjui priemokos, kai ji buvo skiriama kitiems minėto skyriaus tarnautojams, galėjo sukelti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, tačiau jų sunkumas ir mastas nėra tokie, kad būtų būtinas kompensavimas pinigais. Nagrinėtu atveju pareiškėjo reikalavimų dalies tenkinimą laikė pakankama satisfakcija patirtai neturtinei žalai atlyginti.

LVAT nutartimi kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista.

2019 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-258-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3- 04936-2016-4

Dėl kompensacijos išmokėjimo pareigūnui tarnybos metu patyrus sveikatos sutrikdymą, kai nustatomas netinkamas pareigūno pareigų vykdymas jo sveikatos sutrikdymo metu

Nagrinėtoje byloje ginčas kilo dėl Policijos komisariato atsisakymo išduoti siuntimą nustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą po to, kai sveikata buvo sutrikdyta pareiškėjui dirbant pagal Policijos komisariato viršininko įsakymu patvirtintą prevencinių priemonių planą.

LVAT nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 40 straipsnio 3 dalį (aktuali 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-122 redakcija) pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vieno mėnesio iki 5 metų jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Atsižvelgdamas į šį teisinį reglamentavimą, LVAT konstatavo, kad teisei į kompensaciją atsirasti neužtenka vien tos sąlygos, kad pareigūnas buvo sužeistas tarnybos metu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad policijos pareigūnas turi vykdyti Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnyje jam numatytas pareigas. Šio straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad vykdydamas tarnybines pareigas, policijos pareigūnas privalo prisistatyti. Kai pareigūnas neturi skiriamųjų ženklų arba kai asmuo reikalauja, pareigūnas privalo pateikti tarnybinį pažymėjimą. Byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas tarnybos metu ir vykdydamas tarnybines funkcijas, būdamas be uniformos ar kito policijos pareigūno skiriamojo ženklo, neparodęs pareigūno tarnybinio pažymėjimo, ištempė iš taksi automobilio ten sėdėjusį R. K., dėl ko tarp jų įvyko susistumdymas, kurio metu R. K., nebūdamas įsitikinęs, kad pareiškėjas yra policijos pareigūnas, stengėsi nuo jo atsistumti rankomis, kas, pasak pareiškėjo, jam ir sukėlė traumą. LVAT taip pat pastebėjo, kad byloje nagrinėtu atveju nebuvo įvykdyta ir imperatyvi Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatyta su padidėjusiu pavojumi ir rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai susijusi tarnybinių pareigų atlikimo sąlyga. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, kad Policijos komisariatas ginčijamoje išvadoje pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas tarnybos metu, atlikdamas tarnybines pareigas, pažeidė Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 3 dalies reikalavimus, todėl pagrįstai atsisakė išmokėti Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytą kompensaciją, dėl ko tarnybinio patikrinimo išvadoje nutarė neišduoti pareiškėjui siuntimo patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti.

14

LVAT nurodė, kad pagal Statuto 40 straipsnio 6 dalies 6 punkto nuostatą, kompensacija nemokama, jeigu pareigūno mirties arba susižalojimo priežastis buvo sąmoningas, su tarnybiniu būtinumu nesusijęs saugumo taisyklių pažeidimas, ir sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjo įvardinami sužalojimai buvo tarnybos metu nutikusio susistumdymo pasekmė, tarnybinio patikrinimo metu nustačius, kad egzistuoja Statuto 40 straipsnio 6 dalies 6 punkte numatyta sąlyga, pareiškėjas teisės į Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytą kompensaciją nebeįgyja.

LVAT nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas.

2019 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-361-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02407-2016-6

Valstybės tarnautojų atleidimas iš pareigų

Dėl nepriekaištingos reputacijos netekimo ir tarnybos pareigūno vardo pažeminimo

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo atleidimo už šiurkštų karių drausmės pažeidimą, numatytą Lietuvos kariuomenės drausmės statuto (toliau – Statutas) 69 straipsnyje (kario vardo pažeminimas arba krašto apsaugos sistemos institucijų diskreditavimas).

Byloje nustatyta, kad ne vienas žemesnio karinio laipsnio karys tvirtino, jog tarptautinių pratybų metu matė pareiškėją akivaizdžiai neblaivų, girtaujantį, vulgariai besielgiantį su viešbučio personalu. Pareiškėjo manymu, jis negalėjo būti atleistas remiantis ne objektyviais faktais, o subjektyvia kitų karių nuomone dėl pareiškėjo neblaivumo. Pareiškėjas teigė, kad karių neblaivumo nustatymo organizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. V-978 patvirtintas Asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo ir kontrolės krašto apsaugos sistemoje tvarkos aprašas, kurio 11 punkte įtvirtinta, jog dėl neblaivumo tikrinama specialiomis techninėmis priemonėmis, kurių metrologinė patikra atlikta teisės aktų nustatyta tvarka.

LVAT, įvertinęs teisinį reguliavimą, įtvirtintą Statuto 21 straipsnio 1 dalies 2–3 punktuose ir 25 straipsnyje, konstatavo, jog tiriamo įvykio dalyvių ir liudytojų rašytiniai paaiškinimais galima remtis atliekant tarnybinį patikrinimą ir jie yra tinkami įrodymai drausmės pažeidimo nustatymui. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėtu atveju teisinės reikšmės neturi tai, jog minėtą pareiškėjo elgesį matė ir nurodė ne visi kariai, vykę į karines pratybas Vokietijoje. LVAT patvirtino atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadas, kad pareiškėjas savo elgesiu akivaizdžiai menkino kario autoritetą kitų karių akivaizdoje, taip pat diskreditavo krašto apsaugos sistemos institucijas, nes tuo metu kitų asmenų buvo atpažįstamas kaip Lietuvos kariuomenės karys.

LVAT nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas.

2019 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3635-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3- 02565-2018-2

Dėl profesinės sąjungos sutikimo atleisti darbuotoją negavimo reikšmės

Byloje ginčas kilos dėl pareiškėjo atleidimo, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė). Pareiškėjo manymu, iš tarnybos jis atleistas pažeidžiant atleidimo iš valstybės tarnybos procedūras, t. y. nebuvo gautas privalomas VMI profesinės sąjungos (toliau – ir Profesinė sąjunga) išankstinis sutikimas ir nebuvo siūlomos jokios pareigybės.

Akcentuota, jog pareiškėjas iš pareigų buvo atleistas tik gavus VDI sutikimą. Prieš VDI sutinkant dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų, pastaroji institucija kreipėsi ir į Profesinę sąjungą, kuri VDI pateikė poziciją dėl jo atleidimo iš pareigų. Profesinė sąjunga atsakyme VDI pažymėjo, kad VTĮ nenumato kitokio darbdavio elgesio modelio po to, kai pareigybė panaikinama, kaip tik atleisti šios pareigybės panaikinimo

15

momentu atitinkamas pareigas užėmusį valstybės tarnautoją. Be kita ko Profesinės sąjungos atsakyme VDI neužsimenama, kad atleidimas sietinas su asmens veikla profesinėje sąjungoje.

Taigi nors ir netiesiogiai, Profesinės sąjungos sutikimas atleisti pareiškėją buvo išreikštas bei, šiuo konkrečiu atveju, buvo pakankamas priimti ginčijamą įsakymą.

LVAT pastebėjo ir tai, kad Profesinei sąjungai buvo žinoma apie VMI prašymą ir, vadovaujantis tarpusavio bendradarbiavimo principu, nebuvo jokių kliūčių išdėstyti savo poziciją tiesiogiai ir VMI, bet tai, dėl nežinomų priežasčių, nepadaryta.

Kitas apeliacinio skundo argumentas – VMI pareiškėjui nesiūlė užimti kitų laisvų pareigų – apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįstas. LVAT įvertino tai, kad pareiškėjui buvo siūlytos užimti laisvos pareigybės, tačiau siūlytų pareigybių paties pareiškėjo pareiškimu buvo atsisakyta. Kitų laisvų pareigybių, kurių reikalavimus atitiko pareiškėjas, VMI nebuvo. Teismo vertinimu, VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos realizavimas buvo realus, pareiškėjas išreiškė valią, atsisakydamas tęsti valstybės tarnybą ir jos (valios) iki pat Įsakymo priėmimo nepakeitė, aktualiu laikotarpiu laisvų pareigybių, kurių reikalavimus atitiktų pareiškėjas, VMI nebuvo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas.

2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3636-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01800-2018-3

Dėl grąžinimo į pareigas likusiam kadencijos laikui

Byloje nagrinėtas ginčas dėl atsakovo Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo dalies, kuria pareiškėjas grąžintas į Valstybinės ligonių kasos (toliau – VLK) direktoriaus pareigas likusiam antrosios ketverių metų kadencijos laikui, bei dėl įsakymo, kuriuo pareiškėjas atleistas iš VLK direktoriaus pareigų, pasibaigus kadencijos laikui, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismui pareiškėjo atžvilgiu priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, Sveikatos apsaugos ministras (toliau – ir Ministras) įsakymu nušalino pareiškėją nuo VLK direktoriaus pareigų. Lietuvos apeliaciniam teismui nuosprendžiu palikus galioti Vilniaus apygardos teismo nuosprendį, Ministras įsakymu atleido pareiškėją iš VLK direktoriaus pareigų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Lietuvos apeliacinis teismas nuosprendžiu panaikino Vilniaus apygardos teismo nuosprendį ir pareiškėją išteisino. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino įsakymą bei grąžino pareiškėją į VLK direktoriaus pareigas.

Šioje byloje vieno ginčijamo įsakymo 1 punktu nutarta grąžinti pareiškėją į VLK direktoriaus pareigas likusiam antrosios ketverių metų kadencijos laikui, o kitu įsakymu nutarta pareiškėją atleisti iš VLK direktoriaus pareigų, pasibaigus antrajai kadencijai.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, jog Vyriausybės įstatyme imperatyviai įtvirtintas įstaigos vadovo ketverių metų kadencijos terminas, nesuteikiant galimybės jo koregavimui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde manė, jog laikotarpiai, kai jis buvo nušalintas nuo VLK direktoriaus pareigų ir atleistas iš minėtų pareigų, turi būti išskaityti iš antrosios kadencijos arba šiuo laikotarpiu turi būti pratęsta antroji kadencija.

LVAT, įvertinęs Vyriausybės įstatymo 30 straipsnio (2010 m. birželio 3 d. įstatymo Nr. XI-863 redakcija) 5 dalies, Valstybės tarybos įstatymo 44 straipsnio (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) 1 dalies 5 punkto nuostatas, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog įstatymai nenustatė kitokios įstaigos prie ministerijos vadovo kadencijos, todėl turėjo būti taikomos būtent Vyriausybės įstatymo 30 straipsnio 5 dalies nuostatos ir jose numatyta 4 metų kadencija.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. birželio 30 d. įsakymo pagrindu buvo paskirtas antrajai ketverių metų kadencijai į VLK direktoriaus pareigas. Kadencija turėjo pasibaigti 2018 m. birželio 30 d. LVAT pažymėjo, kad minėto vertinimo negali pakeisti aplinkybė, kad pareiškėjas tam tikrą laikotarpį šių pareigų nėjo, nes teisės aktuose nėra numatyta galimybė pratęsti Vyriausybės įstatymo 30 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą kadenciją. Pareiškėjas teismo sprendimu nebuvo paskirtas naujai kadencijai, o tik grąžintas į pareigas likusiam antrosios kadencijos laikotarpiui. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas negalėtų

16

būti grąžintas į pareigas, jeigu faktinis kadencijos laikas būtų pasibaigęs. Šiuo atveju pareiškėjas grąžintas likusiam antrosios kadencijos laikotarpiui, o Vilniaus apygardos administracinis teismas priteisė vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Taigi pareiškėjui už visą priverstinės pravaikštos laiką yra tinkamai kompensuota.

Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.

2019 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3605-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02116-2018-4

Dėl pareigos siūlyti pareigas, kurioms užimti paskelbtas konkursas

Nagrinėtoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo direktoriaus įsakymų, kuriais pareiškėjai buvo atleisti iš Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fonde užimamų pareigų, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė, teisėtumo ir pagrįstumo. Šalia kitų argumentų pareiškėjai nurodė, jog jiems nebuvo pasiūlytos Vandentvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigos, į kurias buvo paskelbtas ir vyko konkursas.

LVAT, remdamasis VTĮ 43 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsniu, DK 51 straipsnio 1 dalimi bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad dviejų biudžetinių įstaigų reorganizavimo pagrindu vyko naujų struktūrų formavimas įvertinant ir funkcijų įgyvendinimui reikalingus žmogiškuosius išteklius. Byloje nustatyta, kad pareiškėjams buvo siūloma vienintelė laisva pareigybė Aplinkos projektų valdymo agentūroje (toliau – APVA), kuri liko ir po įstaigų reorganizavimo. LVAT vertinimu, laisvų APVA buvusių pareigybių panaikinimas reorganizavimo metu sprendžiant dėl naujų struktūrų optimizavimo atsisakant neužimtų pareigybių negali būti vertinamas kaip pareiškėjų teisių, kylančių iš VTĮ 43 straipsnio 1 dalies reikalavimų, pažeidimas. LVAT pažymėjo, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalis karjeros valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, numato garantiją tik paskyrimą į kitas to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės kategorijos (valstybės tarnautojo sutikimu) karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Todėl siūlyti pareigybių, užimamų pagal darbo sutartį, nebuvo teisinio pagrindo.

Dėl pareiškėjams nepasiūlytų Vandentvarkos projektų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų LVAT pažymėjo, kad į šias pareigas konkursas vyko 2018 m. sausio 31 d. Pareiškėjai įspėjimo lapelius gavo 2018 m. sausio 29 d. Minėtų teisės normų pagrindu teisėjų kolegija konstatavo, kad konkursas turėjo būti nutrauktas vadovaujantis Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo 24 punktu, nustatančiu, kad konkursą organizuojanti įstaiga konkursą, paskelbtą minėto aprašo 20 punkte nustatyta tvarka, motyvuotu sprendimu gali atšaukti ne vėliau kaip likus vienai darbo dienai iki konkurso pradžios. Apie konkurso atšaukimą įstaiga nedelsdama praneša pretendentams, norintiems dalyvauti konkurse ir pateikusiems dokumentus konkursą organizuojančiai įstaigai, taip pat per Valstybės tarnybos valdymo informacinę sistemą Valstybės tarnybos departamentui. Apie konkurso atšaukimą paskelbiama Valstybės tarnybos departamento ir konkursą organizuojančios įstaigos interneto tinklalapiuose. Tai turėjo būti padaryta, nes, atsižvelgiant į šios pareigybės aprašą, pareiškėjas A. D. atitiko visus reikalavimus ir jam turėjo būti siūloma užimti šias pareigas. Kitos pareiškėjos pareigybės specialiųjų reikalavimų neatitiko, todėl ši pareigybė joms neturėjo būti siūloma. Kadangi pareiškėjui A. D. nebuvo pasiūlytos laisvos žemesnės kategorijos pareigos, atleidimas pripažintas neteisėtu.

LVAT nutartimi pareiškėjo A. D. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, kitų pareiškėjų apeliacinis skundas atmestas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl pareiškėjo A. D. pakeistas – sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo A. D. skundas, panaikintas ir atsakovo įsakymas panaikintas, pareiškėjo atleidimas pripažintas neteisėtu.

2019 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2045-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01423-2018-4

Dėl etikos normų pažeidimo

17

Nei iš ginčijamo Įsakymo, nei iš Išvados turinio absoliučiai nėra galimybės nustatyti, kad pareiškėjas, būdamas valstybės tarnautoju, nederamai atliko savo pareigas, netobulėjo, jo reputacija nebūtų buvusi nepriekaištinga, kad pareiškėjas buvo ne tvarkingas, t.y. pareiškėjas būtų pažeidęs pavyzdingumo principą (VTĮ 3 str. 2 d. 8 p.). Kadangi ginčo atveju, t.y. vykstant Vertinimo komisijos posėdžiui, pareiškėjas neturėjo jokios sprendimo teisės, jo elgesys negali būti vertinamas ir pagal Etikos taisyklių 9.7. papunktį, kuriame įtvirtinta pareiga konfliktinėmis aplinkybėmis elgtis objektyviai ir nešališkai, išklausyti abiejų pusių argumentų ir ieškoti objektyviausio sprendimo.

Pareiškėjas, be kita ko, kaltinamas ir VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte bei Etikos taisyklių 2.1 punkte įtvirtinto pagarbos žmogui ir valstybei principo, reiškiančio, kad valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises bei laisves, Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus ir teismų sprendimus, pažeidimu ir  9.4. punkte įtvirtintos pareiga būti tolerantiškam, pagarbiai elgtis su kitais valstybės tarnautojais.  

Ginčijamu Įsakymu konstatuota, kad pareiškėjas „aktyviais teisės aktus pažeidžiančiais veiksmais sutrukdė pravesti posėdį ir atlikti jo 2017 m. tarnybinės veiklos vertinimo procedūrą Vertinimo komisijoje ir dėl šių D. J. veiksmų, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija neįvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-996-790/2018 įpareigojimo“.  Pastebėtina, kad ginčijamame Įsakyme nėra apibrėžti tariamai teisės aktus pažeidžiantys pareiškėjo veiksmai. Nors Išvadoje pakankamai detaliai chronologine tvarka yra aprašyta Vertinimo komisijos posėdžio eiga ir joje dalyvavusių asmenų pasisakymai, tačiau iš Išvados turinio negalima suprasti, kokiu būdu pareiškėjo iškelti klausimai dėl VTD atstovės L. R. dalyvavimo Vertinimo komisijos posėdyje teisėtumo ir pagrįstumo, skirtingas nei Vertinimo komisijos narių teisės aktų nuostatų, o konkrečiai VTĮ 221 straipsnio 5 dalies, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, Vertinimo taisyklių 4 punkto, aiškinimas, nušalinimo pareiškimas VTD atstovei L. R. ir Vertinimo komisijos narei I. R., atsisakymas laikinai išeiti iš Vertinimo komisijos posėdžio salės,  (Išvados 4.1.1 - 4.1.9 p.),  pažeidė VTĮ 3 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1 ir 8 punktus, 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą, Etikos taisyklių 2.1, 2.3, 9.4, 9,7 punktus ir Pareigybės aprašymo 7.19 punktą.  

Iš prie bylos medžiagos pateikto garso įrašo galima nustatyti, kad Vertinimo komisijos posėdyje tarp pareiškėjo ir Vertinimo komisijos narių tvyrojo įtampa. Tokiame emociniame fone tam tikras pareiškėjo tonas jeigu ir galėtų būti vertinamas kaip per aštrus, tačiau jokiu būdu pareiškėjo elgesys posėdžio metu nelaikytinas pažeidžiančiu  VTĮ 3 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1 ir 8 punktus, 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą, Etikos taisyklių 2.1, 2.3, 9.4, 9,7 punktus ir Pareigybės aprašymo 7.19 punktą, kaip tai nurodyta Išvadoje. Taip pat jokia teisės akto nuostata nepagrįsta išvada, kad dėl pareiškėjo elgesio negalėjo būti atliktas jo veiklos vertinimas. Vertinimo komisijos posėdžio baigtį nulėmė objektyvi aplinkybė, kad nusišalinus Komisijos narei I. R. ir VTD atstovei L. R., Vertinimo komisijoje liko tik dvi narės, ir Vertinimo taisyklių 4 punkto nuostata. Leidžianti komisijos darbą tik tokiu atveju, jeigu posėdyje dalyvauja daugiau kaip pusė vertinimo komisijos narių.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir remiantis anksčiau šiame teismo sprendime išdėstytais motyvais darytina išvada, kad pareiškėjo veiksmuose nėra tarnybinio nusižengimo sudėties, t.y. nėra tarnybinio nusižengimo objektyviosios pusės (valstybės tarnautojo neteisėto elgesio). 

Nesant tarnybinio nusižengimo, nėra pagrindo skirti pareiškėjui ir tarnybinę nuobaudą (VTĮ 29 str.), todėl sveikatos apsaugos ministro 2018-11-21 įsakymas Nr. K-816 naikintinas kaip neteisėtas iš esmės (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Pripažinus ginčijamą Įsakymu neteisėtu iš esmės, kaip prieštaraujantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, VTĮ 2 straipsnio 12 dalies ir 29 straipsnio 1 dalies nuostatoms, teismas šiame sprendime plačiau dėl kitų proceso šalių argumentų, susijusių pvz. su pranešimo apie tarnybinį tyrimą turiniu, su kitais tarp tų pačių šalių nagrinėjamais teisminiais ginčais, su teisės normų, skirtų nušalinimo instituto reglamentavimui,  aiškinimu ir pan., nepasisakys, nes jie neturi lemiamos reikšmės ginčo išsprendimui.

2019 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-1668-643/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04558-2018-6

Dėl materialinės atsakomybės

18

Dėl atlygintinos žalos sumažinimo

Byloje buvo nagrinėjamas atlyginamos žalos dydis bei jos mažinimas.Taigi dėl nurodytų priežasčių sprendžiant pareiškėjo materialinės atsakomybės klausimą tikslinga

išskirti nuostolius, susidariusius tiesiogiai dėl eismo įvykio. Tam, kad pareiškėjui būtų galima taikyti materialinę atsakomybę, Vilniaus apskrities VPK turėjo įrodyti įstatyminio reglamentavimo reikalaujamą juridinių faktų visumą. Šioje byloje viena iš materialinės atsakomybės atsiradimo būtinų sąlygų – neteisėta veika – suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymo ar kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalinių, nevykdymas ar netinkamas jų vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009). Šiuo atveju nurodytos pasekmės kilo tiesiogiai iš eismo įvykio, kai  pareiškėjo netyčiniai kalti neatsargūs veiksmai, pasireiškė neapdairiu, neatidžiu, nerūpestingu elgesiu vairuojant tarnybinę transporto priemonę, yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje. Taigi šiuo atveju eismo įvykis yra pagrindinė priežastis, lėmusi Vilniaus apskrities VPK nurodytų nuostolių susidarymą.

Tačiau vadovaujantis Darbo kodekso 257 straipsnio 5 dalimi, žalos dydis gali būti sumažinamas atsižvelgiant į aplinkybes lėmusiais žalos atsiradimą, taip pat į pareiškėjo turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia. Įvertinęs pareiškėjo gaunamą atlyginimą ((duomenys neskelbtini) Eur), turtinę padėtį, aplinkybes lėmusiais žalos atsiradimą (naktis, blogas matomumas, žiema, lietus), pareiškėjo netyčinius, neatsargius veiksmus, į tai, kad buvo apgadintas tik galinis žibintas, kurio bendra kaina su pridėtinės vertės mokesčiu sudaro 264,07 Eur, žmonės nenukentėjo, kitų asmenų turtas neapgadintas, automobilį naudojo tarnybiniais tikslais, teismas sprendžia, kad yra teisinis pagrindas mažinti atsakovo ginčijamu įsakymu pareiškėjui pripažintą 264,07 Eur žalą, t. y. ginčijamu įsakymu taikytą atlygintinos žalos sumą sumažinti 80 procentų iki 52,81 Eur.

Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui iš darbo užmokesčio buvo išskaičiuota 176,92 Eur žala. Tačiau teismui sumažinus atlygintinos žalos dydį 80 procentų, t. y. iki 52,81 Eur, todėl atsakovas turi perskaičiuoti pareiškėjui išskaičiuotą iš darbo užmokesčio žalos dydį ir grąžinti   skirtumą.

2019 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr.   I-1885-331/2019 Teisminio proceso Nr.   3-61-3-00153-2019-4

Kiti su valstybės tarnyba susiję klausimai

Dėl Policijos departamento parengtos reformos

Nagrinėtoje byloje ginčas kilo dėl Policijos departamento Sprendimų atsisakyti tenkinti pareiškėjų reikalavimą atšaukti (sustabdyti vykdymą) Generalinio komisaro įsakymu patvirtintų Metmenų įgyvendinimą bei Generalinio komisaro sprendimų, susijusių su steigiamų pareigybių sąrašų patvirtinimu Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių ir analogiškų sprendimų dėl kitų apskričių įgyvendinimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

LVAT, remdamasis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi, atkreipė dėmesį, kad LVAT 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartyje bei 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendime pateiktos teisės taikymo bei aiškinimo taisyklės vertintinos tik sprendžiant, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis bei atsižvelgė į apeliacinės instancijos teismo pateiktus nurodymus.

Teisėjų kolegija pastebėjo, jog 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/14/EB „Dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais sistemos sukūrimo Europos bendrijoje“, vadovaujantis jos 2 straipsnyje a punkte pateikta „įmonės“ sąvoka, 2001 m. kovo 12 d. Tarybos Direktyva 2001/23/EB „Dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo“ pagal 1 straipsnio 1 dalyje a punkte apibrėžtą jos taikymo sritį, taip pat 1998 m. liepos 20 d. Tarybos Direktyva 98/59/EB „Dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo“ pagal 1 straipsnio 2 dalį, reglamentuojančią šios Direktyvos netaikymo išimtis, šiose direktyvose įtvirtintos informavimo ir konsultavimo procedūros yra netaikomos viešajame sektoriuje, t. y. viešojo sektoriaus įmonėms ir

19

įstaigoms, jeigu šios nevykdo ekonominės veiklos. Pastaroji taisyklė dėl direktyvų taikymo išimties (netaikymo viešajame sektoriuje, kai nėra vykdoma ekonominė veikla) yra išplėtota Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 1991 m. balandžio 23 d. sprendimą Klaus Höfner and Fritz Elser prieš Macrotron GmbH, C-41/90, EU:C:1991:161; 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Ivana Scattolon prieš Ministero dell’Istruzione, dell’Università e della Ricerca, C-108/10, EU:C:2011:542; 2012 m. spalio 18 d. sprendimą Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Christine Nolan, C-583/10, EU:C:2012:638), todėl sutiko su atsakovo argumentais, kad Europos Sąjungos teisė neįpareigoja vesti informavimo ir konsultavimo procedūras viešajame sektoriuje, o pareiškėjų argumentai dėl Europos Sąjungos teisės pažeidimo yra nepagrįsti.

Pagal Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, profesinės sąjungos turi teisę reikalauti iš darbdavio panaikinti jo sprendimus, kurie pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų numatytas darbo, ekonomines ir socialines profesinių sąjungų narių teises. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu darbdavys laiku neišnagrinėja profesinių sąjungų reikalavimo panaikinti tokį sprendimą arba atsisako jį patenkinti, profesinė sąjunga turi teisę kreiptis į teismą.

LAT 2003 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1014/2003 yra išaiškinęs, kad profesinių sąjungų narių teisės gali būti pažeidžiamos darbdavio sprendimais, kai visiems darbuotojams privalomais vykdyti lokaliniais aktais susiaurinamos, paneigiamos ar kitaip pažeidžiamos įstatymais suteiktos teisės. Tai nebūtų nei individualus, nei kolektyvinis ginčas. Profesinė sąjunga, kaip atstovaujanti ir ginanti darbuotojų teises bei interesus organizacija, pagal Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, turi teisę šios normos nustatyta tvarka reikalauti panaikinti darbdavio sprendimus. Darbdavio sprendimai turi būti tokio pobūdžio, kad liestų jam pavaldžius darbuotojus, pažeistų jų darbo, ekonomines ir socialines teises, tos teisės turi būti numatytos įstatymų.

DK 47 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad prieš priimdamas sprendimą dėl įmonės reorganizavimo, verslo ar jo dalies perdavimo ir kitus sprendimus, galinčius turėti esminės įtakos darbo organizavimui įmonėje ir darbuotojų teisinei padėčiai, darbdavys privalo informuoti darbuotojų atstovus ir konsultuotis su jais dėl tokio sprendimo priežasčių bei teisinių, ekonominių ir socialinių padarinių darbuotojams ir dėl numatytų priemonių galimiems padariniams išvengti arba jiems sušvelninti. Pagal DK 47 straipsnio 1 dalį informavimas – informacijos (duomenų) perdavimas darbuotojų atstovams, siekiant supažindinti su reikalo esme. Konsultavimas – pasikeitimas nuomonėmis ir dialogo tarp darbuotojų atstovų ir darbdavio užmezgimas bei plėtojimas. Jeigu darbdavys pažeidė savo pareigą informuoti darbuotojų atstovus ar darbuotojus pagal DK 47 straipsnį, darbuotojų atstovai ar darbuotojai gali kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas teises (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-976-662/2017).

Teisės aktuose nenustačius ir neaptarus konsultavimo procedūrai keliamų reikalavimų (jos stadijų, etapų, formos, terminų, dokumentacijos ir t. t.), teisėjų kolegija sprendė, kad vertinamieji kriterijai dėl konsultavimosi procedūros tinkamumo yra savalaikis darbuotojų atstovų informavimas apie ketinimus priimti sprendimus, turinčius esminės įtakos darbuotojų statusui, ir galimybės suteikimas jiems išsakyti savo nuomonę dėl atitinkamų sprendimų bei dėl priemonių neigiamiems padariniams išvengti. Tokią išvadą pagrindžia, be kita ko, Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimas Organisation des salariés auprès des institutions européennes et internationales en République fédérale d'Allemagne (IPSO) prieš European Central Bank, T-713/14, EU:T:2016:727, kuriame konstatuota: „<…> profesinės sąjungos, ieškovės, kaip socialinės partnerės, teise, kad su ja būtų konsultuojamasi ir kad ji būtų informuojama, nesiekiama susitarti klausimu, kuriam taikomos jos procesinės garantijos, o tik norima suteikti profesinei sąjungai progą daryti įtaką priimant sprendimą.“

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjai jau nuo pat pradžių disponavo visa būtina informacija (įskaitant ir pirminę informaciją, kuri buvo pagrindas policijos reformai konstruoti), dalyvavo pertvarkos įgyvendinimo procese. Pareiškėjų atstovų įtraukimas į minėtą darbo grupę, sudarymas techninės galimybės visiems atsakovo pareigūnams ir darbuotojams susipažinti su aktualia informacija dėl pertvarkos ir pateikti klausimus bei apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų vykdyti konsultavimosi susitikimai pagrįstai buvo laikomi vieninga informavimo ir konsultavimo proceso sudedamąja dalimi. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, priėjo prie išvados, kad atsakovas byloje įrodė, jog buvo sudarytos maksimaliai palankios sąlygos darbuotojų atstovams dalyvauti

20

pertvarkos procese, būti informuotiems ir išsakyti savo nuomonę, o apeliacinio skundo argumentai, kuriais suabsoliutinama pareiga konsultacijų metu siekti abi šalis tenkinančio sprendimo priėmimo, yra nepagrįsti.

Be kita ko, LVAT, remdamasis Profesinių sąjungų įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo 52 straipsnio 8 dalimi, atkreipė dėmesį, kad profesinių sąjungų teisė dalyvauti informavimo ir konsultavimo procedūrose ginčo atveju, be kita ko, turi būti vertinama ir Vidaus tarnybos statute įtvirtintų ypatumų kontekste bei negali būti nepagrįstai išplėsta. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Profesinių sąjungų įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą darbo, ekonominius, socialinius klausimus darbdavys privalo spręsti, suderinęs su profesinės sąjungos organais tik įstatymų numatytais atvejais, tačiau pastebėtina, kad jokia įstatymo nuostata neįpareigojo Policijos departamento derinti sprendimų (įskaitant ginčo įsakymus) su pareiškėjais.

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo, be to, teisėjų kolegija akcentavo, kad ne teismo paskirtis yra perimti viešojo administravimo funkciją iš vykdomosios valdžios bei spręsti, kokia policijos reforma būtų efektyvesnė, geresnė ar pan.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, priėjo išvadą, kad pareiškėjai neįrodė, jog ginčijamais sprendimais buvo susiaurintos, paneigtos ar kitaip pažeistos pareigūnams įstatymais suteiktos darbo, ekonominės bei socialinės teisės, todėl nėra pagrindo konstatuoti PSĮ 18 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

LVAT nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmestas.

2019 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3486-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04453-2016-8

21

Parengė:Tarnybos sąlygų skyriaus patarėjas Darius Bradūnas