Reportažas

162 vasara dekoras

ArAmėjAi

Keliauti galima visaip. Galima patekti į patogius taukus ir mėgautis komfortu. Tuo garsios Turkijos Viduržemio jūros pakrantės. Arba galima sąmoningai atsisakyti komforto zonos ir atrasti naujus pasaulius. Tų puikių vietų taip lengvai nerasi kelionių vadovuose. jos tokios kaip Turkijos rytai.

Korespondentė Evelina TaunytėCandyCactus

rep

orta

žas i

š Tra

bzon

o, T

urki

ja. N

uotra

ukos

Eve

linos

Tau

nytė

s.

163vasara dekoras

mesopotamija ir aramėjai

Žemės lopinys tarp Tigro ir Eufrato upių istorijoje vadinamas mesopotamija, o dabarti-niame politiniame žemėlapyje jis apima dalį Turkijos, Sirijos ir irako. Senais laikais asi-rai užkariavo šitas vietas ir asimiliavosi su vietiniais aramėjais. Pats žymiausias aramėjas, matyt, bus pats jėzus Kristus. Būtent aramėjų kalba jis skelbė savo naujienas ir meldėsi. Tie, kurie netapo XX a. pradžioje vykdomo genocido aukomis ir neemigravo, tylutėliai dar tebegyvena čia, turkiškoje mesopotamijos dalyje, kartu su turkais, arabais ir kurdais. Apie milijoną aramėjų / asirų gyvena Sirijoje, 80 000 – irane, o Turkijoje jų tik saujelė. iš po pasaulį išbarstytos apie 3 mln. tautos čia, netoli nuo mardino miesto Turkijos pie-tryčiuose, netoli nuo Sirijos ir irako sienų, įsikūrę apie 5000 asirų.

Detalaus rytų Turkijos žemėlapio nėra. Žemėlapio paieškos mane tik dar labiau suintri-gavo ir įtikino keliauti būtent ten ir atrasti viską pačiai. Nors šalyje kruopščiai puoselėja-mas piliečių turkiškumas, rytuose vis dar gyvena kurdai, lazai, arabai, abchazai, asirai ir daug kitų tautinių mažumų.

163vasara dekoras

Al Jazeera Anksčiau žaliosios platumos iki Bagdado buvo vadinamos „Al jazeera“, t. y. sala. Šilko kelias driekėsi piečiau, per Sirijos dykumą, o Eufrato ir Tigro upių drėkinama žemė nuo dykumos nuvargusiems pirkliams turė-jo atrodyt kaip žalumos sala.

Kelias Šituo keliu į vienuolyną atvykdavo daug keliautojų.

KilimaiNors Turkijoje viešpatauja ryškūs sintetiniai kilimai, čia aptikau tokių, kurie apsimeta sienos akmenimis.

Mardin mardin – tai miestas ant uolos.

Reportažas

164 vasara dekoras164

Reportažas

vasara dekoras

AkmenysAkmenys šiltuose kraštuose tikra palaima – jų paviršius suteikia vėsą tiek žmonėms, tiek gyvuliams.

AltorėlisNet namų sienos čia kaip uolos, kurių išgraužose gyvena daiktai.

VienuolynasSakoma, kad statant Al Zafaran vienuolyną į tinką buvo įmaišyta šafrano, todėl jis įgavo gelsvą spalvą.

165vasara dekoras

miestas ant uolos

mardinas – tai miestas ant uolos. mardino pava-dinimas kilęs iš žodžio „mara“, aramėjiškai tai reiškia „pilis“. Žvelgiant į žemyn vingiuojan-čias mardino gatves galima pasijausti lyg didelio vandenyno saloje. Apačioje žaliuojančios pievos rūke išties mirguliuoja kaip vanduo. Vietiniai gy-ventojai šias lankas vadina vandenynu. Anksčiau aplik miestą besitęsiančios ir iki Bagdado žaliuojančios platumos buvo pramintos „Al jazeera“, t. y. „sala“. Šilko kelias driekėsi piečiau, per Sirijos dykumą, o Tigro ir Eufrato upių drėkinama žaluma nuvargusiems nuo dyku-mos pirkliams iš tiesų galėjo atrodyti kaip atgai-vos sala.

Nors esu agnostikė, prieš Velykas minaretų pil-noje didžiulėje Turkijoje lyg kokios salos ėmiau ieškoti vietinių krikščionių bendruomenės, kad galėčiau pajausti artėjančios šventės džiaugsmą. Be to, žinant, kad Turkijoje likę labai nedaug krikščionių, buvo įdomu sužinoti, kaip jie gyve-na, kai tikėjimas yra išpažįstamas galima sakyti pogrindžiuose. Klaidžiodama mardine klausinėjau, kur galėčiau rasti bažnyčią. Viena mergaitė siauromis gatvelė-mis atvedė mane prie didžiulių apkaltų senovinių durų. ilgėliau palūkuriavus ir pakartotinai pabel-dus, jos atsivėrė. Kelios moterys kaip tik plovė marijos vardo bažnyčią. Paprastai ji būna uždary-ta, bet šiandien ruošiamasi šventei – marijos ap-reiškimui. Šią bažnyčią prižiūri vietinės armėnės. Turkijoje armėnų likę labai nedaug – daugybė jų žuvo lageriuose XX pradžioje, daug emigravo į Siriją, į tuomet sovietinę Armėniją, į daugybę kitų pasaulio šalių. Čia liko tik kelios šeimos, kurios ir prižiūri šią bažnyčią.

man čia viskas gražu. Gal dėlto, kad jaučiuosi lyg atradus lobį – pirmą sykį Turkijoje esu bažnyčio-je, kuri yra gyva vieta, o ne muziejus. Net į duris atremtos šluotos man gražios kaip čia vykstančio gyvenimo liudininkės. Arabiškais rašmenimis aprašinėti kryžiai atrodo kiek neįprastai, kai pri-simeni jau beįsitvirtinantį stereotipą, kad visi ara-bai yra teroristai. O čia, še tau, jie dar ir krikščio-nys. Taip, tai dar vienas įrodymas, kad pasaulis spalvotas, ir nesileidžia sumažinamas iki dviejų spalvų – juodos ir baltos.

Šita nedidukė bažnyčia, nuo kurios matyti žalia-sis pievų vandenynas, pilna spalvų. Žydra marija, mirguliuojanti visokiausiais pagražinimais, kažkodėl neatrodo banaliai ir neprimena kičo. Aptrupėjusios sienos patvirtina, kad ne viską žmogus turi preciziškai užbaigti: nėra blogai, kai jo darbus patobilina laikas, pelėsiai ir dvasios. Vidury bažnyčios – krosnis, kad nebūtų šalta be-

Altorius Daugybė daiktų ne visada sukuria kičinį vaizdą.

Laidai modernių laikų išdavikai laidai gerai įsilieja į linijų gausų vaizdą.

AvysNestebinantis vaizdelis mardine.

Reportažas

166 vasara dekoras

simeldžiant. Palubėse daugybė šviestuvėlių ir lempelių. Čia jauku. Gal dėl to, kad viskas nukreipta į tai, kad žmogui čia būtų gera. juk galiausiai žmogus – pati svarbiausia Dievo buveinė.

išsišneku su madlein. Geltonplaukė tris-dešimtmetė mane pasikviečia kavos. Aš džiaugiuosi, nes žinau, kad kavą čia, kaip ir Sirijoje, gamina su kardamonu. madlein na-muose manęs, pasirodo, laukė ne tik kava, bet ir visa krūva smulkmenų.

Gurkšnodama kardamonu kvepiančią kavą kaip vaikas dairiausi ir svarsčiau, ką įdė-čiau į vieną tų jaukių nedidelių nišų sienose. Nuostabu, kad šio krašto žmonės dar nespėjo išmainyti senų apkaltų durų į modernias, ir žvelgdamas į namų sienas beveik gali jausti, kaip jas protėviai čiupinėjo. Kai namus sta-tydavo iš akmens, storose sienose buvo daug vietos mažoms nišoms, kurios žmonėms, ma-tyt, iki senatvės teikdavo tokį pat džiaugsmą, kokį galima patirti smėlio dėžėje, išgremžus dar vieną olą.

Vienuolynas

iš madlein sužinau, kad netoli mardino yra stačiatikių vienuolynas. Deyrul Al Zafaran. Į jį ir iškeliauju.

„Deyrul“ reiškia vienuolynas, o „Al Zafaran“? Sakoma, kad statant šį vienuolyną į tinką buvo įmaišyta šafrano, todėl jo sienos įgavo ypatingą gelsvą spalvą. Tarsi pilis jis stovi čia nuo 3 amžiaus ir, pasak metropolito, niekada nebuvo uždarytas.

Sirų ortodoksų bažnyčia kilo iš vienos apaš-talo Petro įkurtos bendruomenės Antiochijoje (dabartinė Antalija Turkijoje). Po to, kai sirų ortodoksų patriarchas ketvirtajame dešim-tmetyje pasitraukė į Damaską, čia gyvena vienas iš keturių metropolitų. Vienuolių ne-bėra.

Vienuolyne krūva mokinių, kurie čia mokosi aramėjų kalbos. Nors aramėjų keli milijonai, bet šią kalbą pasaulyje moka labai nedaug žmonių. Aramėjai asimiliavosi ir jų kalba baigia išnykti. Tik čia, Turkijos rytuose, dar kalbama aramėjų kalba ir stengiamasi ją iš-saugoti.

Arkos. Per vienuolyno arkas matomos lankos tarsi vandenynas.

DurysDurys lyg energijos saugyklos. jas atidaręs gali pasisemti senų laikų stiprybės.

Reportažas

167vasara dekoras

Vienuolyne sutinku keletą ira-kiečių šeimų – jie pasitraukė čia iš karo apimtų savo gim-tųjų namų. jiems Al Zafaran dabar nauji namai. irakiečių paauglius pradžiugino apsi-lankiusi keliautoja, kuri paį-vairino gan monotonišką vie-nuolyno gyvenimą.

Stačiatikiai savąsias Velykas švęs tik už penkių savaičių. Sėdžiu ant vienuolyno stogo lyg laive vidury žalių vande-nų ir leidžiantis saulei stebiu danguje nardančias kregždes. manosioms Velykoms kaip tik tiek ir užtenka.

CandyCactuskeliauja ir rašo. Trabzonas,

Turkija, 2008-04-10

www.candycactus.net

Batai ir daikčiukaiDaiktai gyvena savo gyvenimą – batų porelė arkoje ir daikčiukai se-novinėje nišoje. Ji. madlein namuose manęs laukė krūva mažmožių.

Langelis, spintelė, raityta, linijos Atrodo, kad architektams buvo grynas malonumas planuoti mažučius užkaborėlius daiktams.