Dalia Dambrauskienė,

auklėtoja metodininkė

Kauno vaikų darželis „Vaivorykštė“

„Negalima pažiūrėjus į medį sakyti, kad jis yra

mūsų aplinka. Tas medis yra mūsų plaučiai. Jei

nekvėpuos jis – nekvėpuosime mes ir atvirkščiai.

Mes neatskiriami. Žemė yra mūsų kūnas. Upės ir

kiti vandenys mūsų kraujas. Teršdami juos

naikiname save. Oras yra mūsų kvėpavimas.

Kosmoso energijos mūsų jausmai. Nėra ribos tarp

mūsų ir aplinkos, yra viena nedaloma visuma.“

D. Chopra

Su pirmu vaiko įkvėpimu jį pasitinka gamta. Pasaulis pilnas spalvų, kvapų, garsų. Vaikas, susidurdamas su gamta, su nepažįstamais objektais panūsta kuo daugiau sužinoti. Jis iš prigimties tyrinėtojas, aktyviai ieškantis informacijos apie jį supančią aplinką. Stebėdami ir eksperimentuodami jie bando suprasti pasaulį. Natūralus vaiko smalsumas skatina tobulėti. Norint suprasti aplinkinio pasaulio sudėtingumą ir harmoniją, reikia save suvokti gamtos dalimi, tausoti visą, kas sukurta gamtos.

Augdamas vaikas palaipsniui atitolsta nuo gamtos, jos teikiamų malonumų. Šiuo metu didesnė dalis vaikų pasaulį, gamtos grožį pažįsta iš knygelių, televizijos laidų, kompiuterinių žaidimų ir pan. Tokiu būdu iš vaiko atimama galimybė pajausti gamtos skleidžiamus kvapus, garsus, spalvų įvairovę. Retas kuris vaikas atpažįsta pamatytą augalą pievoje, įvardija gamtos reiškinį. Taip atsitiko, nes vaikui trūksta estetinių, ekologinių žinių.

„Gamta – vienas galingiausių žmogaus auklėjimo veiksnių ir kruopščiausias auklėjimas be šito veiksnio visuomet bus sausas, vienpusis, nemaloniai dirbtinis“.

K. Ušinskis

Nepriartinant vaikų prie gamtos ir nenaudojant jos vaikų ugdymo procese, negalima išspręsti ikimokyklinio amžiaus vaikų visapusio išsivystymo – protinio, estetinio, dorovinio ir fizinio ugdymo uždavinių. Pasistenkime vaiką išmokyti mylėti gamtą, įžvelgti įdomių dalykų ten, kur kitas žmogus iki pat gyvenimo pabaigos nepastebi. Pasistenkime, kad vaikas kiekvieną dieną atskleistų naujovių, kad kiekvienas jo žingsnis į stebuklingą gamtos pasaulį turtintų širdį.

Daug kalbama ir rašoma apie gamtos reikšmę ir įtaką žmogui fiziniu ir dvasiniu požiūriu. Iš tikrųjų gamta yra neišsemiamas sveikatos ir įkvėpimo šaltinis. Tačiau gamtos reikšmė ir įtaka žmogui, josios svarba dažnai yra užmirštama ir net paneigiama vaiko gyvenime ir jo auklėjime.

Šiuo metu vaikai beveik izoliuoti nuo gamtos. Didesnė dalis vaikų auga nervingi, irzlūs, pikti. Psichologai, pedagogai bando maištaujantį vaiką apraminti, išgalvodami vis naujesnių, įdomesnių žaidimų. O tėvai - beverčiais žaislais, kurie dažniausiai sumesti į vieną krūvą ir tarp jų vaikas neranda nieko, kas atitiktų jo dvasinius ir fizinius plėtros poreikius.

Augančiam vaikui reikia veiklos su tikrais, realiais daiktais, sveikos, natūralios estetinės, gražios ir gyvybingos aplinkos. Tokia aplinka yra gamta ir jo auklėjime yra be galo reikšminga ir niekas jos negali pakeisti. Joks plakatas, filmas, knyga niekada neatstos gamtos. Jos reikšmė neįvertinama.

Pasak M. Montesori būtina sąlyga, kad vaikai iš pat mažens ne tik žinotų apie gamtą, ją iš tolo matytų ir ja džiaugtųsi, bet kad jis natūraliai gyventų, kad gamta būtų jo pirmoji knyga, teikianti žinias. Pats svarbiausias dalykas šiandien – išlaisvinti vaiką nuo nenatūralaus miesto gyvenimo. Vaikas, vos kiek paėjęs, jau pavargsta. Tėvai dažnai mano, kad tai silpnumo ženklas. Tuoj pat kreipiasi pas gydytoją, o šis skiria vitaminus ar kitokius stiprinančius vaistus, tačiau rezultatas toks pat.

Vaiko nuovargio priežastis dažniausiai būna netinkami rūbai, avalynė, daug svetimų žmonių, triukšmą keliantys automobiliai ir kt. Vaikas darosi irzlus, nori grįžti namo, reikalauja nešamas. Tačiau, vaikui atsidūrus natūralioje gamtos aplinkoje, tuoj pasireiškia nepaprastas jo pajėgumas. Vaikas gali eiti keletą valandų, stebėti pievoje skraidančius drugelius, džiaugtis srauniu upeliu, žydinčia gėlyte, klausytis paukščių čiulbėjimo ir pan.

Vaiką uždarę tarp keturių sienų, mes neįdiegsime jam nei meilės gamtai, nei domėjimosi ja, kad ir skaitysime gražiausias pasakas, ar demonstruosime filmus. Kad vaikui natūraliai plėtotųsi grožio bei estetikos pajautimas, švelnumas, jautrumas, jis būtinai turi turėti realų sąlytį su gamta.

M. Montesori tvirtina, kad vaikas yra pats geriausias gamtos stebėtojas ir kaip tokiam jam reikia specialiai paruoštos medžiagos, kurios pagalba galėtų daryti atradimus. Todėl negana vaiką išvesti į gamtą ir jį paleisti bėgioti, bet reikia su juo bendrauti, domėtis kuo jis domisi, ir prireikus duoti trumpus nurodymus.

Nuo pat ankstyvos vaikystės išmintingai ugdydami vaikų meilę gamtai ir domėjimąsi ja, pratindami juos tvarkingai žaisti, dirbti gamtoje, padėsime labai reikalingoms ir būtinoms būdo savybėms, kaip darbštumui, jautrumui, atjautai formuotis.

Vienas iš pasaulio pažinimo būdų – aplinkos pažinimas. Aplinką suvokiame kaip gyvąją ir negyvąją gamtą, socialinius, kultūrinius žmonių gyvenimo aspektus. Todėl viena dalis aplinkos pažinimo programos ikimokyklinio amžiaus vaikams skirta socialinės, kultūrinės aplinkos pažinimui, antroji – gamtos pažinimui.

Socialinės kultūrinės aplinkos pažinimo tikslai: padėti vaikui pažinti pasaulį, jo materialiąją ir dvasinę įvairovę, pajausti pasaulio grožį; padėti perimti tėvų, protėvių vertybes, dorinio elgesio normas. Ugdant šiuos tikslus vaikams aiškinama, kaip elgtis namuose, svečiuose, viešosiose vietose, su gyvūnais, augalais; skatinami tvarkyti aplinką, jausti atsakomybę už savo ir kitų darbą ir kt.

Gamtos pažinimas – tai gyvūnai, augalai, gamtos reiškiniai. Ugdymo tikslai: ugdyti pagarbą gimtajam kraštui, žemei, gyvybei, skatinti pajusti žmogaus ir gamtos ryšį, didingumą, įvairovę ir grožį. Vaikai sužino, patiria, kad žmogus, pats būdamas gamtos dalimi, atsako už gamtos išsaugojimą.

Visa tai vaikas sužino stebėdamas aplinką, gyvūnus, paukščius, vartydamas ir analizuodamas enciklopedijas, įvairias knygų iliustracijas, foto nuotraukas, dalyvaudamas akcijose, projektuose, pasivaikščiojimų, išvykų, ekskursijų metu.

Darželis – vieta, kurioje vaikai praleidžia didžiąją ikimokyklinio amžiaus gyvenimo dalį. Tai vieta, kurioje gamtos ugdymas turi didžiausią poveikį, nes imliausia vaiko gyvenimo dalis – vaikystė. Tačiau reikia nepamiršti, kad šeima vaidina taip pat didelę įtaką vaiko ugdyme. Vaiko šeima turi savo pavyzdžiu padėti auklėtojai vesti vaiką gamtos pažinimo ir jos globos keliu.

Nemažai laiko vaikai praleidžia su tėvais gamtoje – vasaros atostogų metu ir savaitgaliais. Tačiau ne kiekvienas tėvas geba parodyti meilę gamtai, veda vaiką subtilaus gamtos pažinimo keliu, bet žlugdo, slopina. Žinoma, nesąmoningai. Kai kas nesigėdydamas kerta medžio šakas, įrengia laužavietes, palieka šiukšles miško ar paežerės aikštelėje ir pan. Tai darydami, žalojame vaiko asmenybę, žlugdome pirmuosius meilės gamtai daigelius, iš kur pamažu ima dygti kerštas, pyktis.

Kaip ugdyti vaikų jautrumą augalui, paukščiui ir gyvūnui, kaip perteikti tą jausmą iš kartos į kartą, kaip išsaugoti – aktualus klausimas. Dažnai suaugusieji būdami nekantrūs ir irzlesni už vaikus. Juos erzina suamsėjęs kaimynų šuo, vaiko maldavimas nupirkti jūros kiaulytę. Gal todėl vyresniojo amžiaus žmonės nemėgsta gyvūnų, juos ir gamtą laiko tik priemonėmis. Ar galima nepritarti Ž.Ž. Ruso minčiai – „visi gyvūnai bijo žmogaus, ir ne be reikalo; bet kai tik jie įsitikina, kad žmogus nenori jiems kenkti, jų pasitikėjimas darosi toks didelis, jog reikia būti daugiau negu barbaru, kad drįstum juos apvilti“.

Jei mes sugebėsime atverti vaikų akis į nuostabų pasaulį, jei pavyks, anot sociologų „užprogramuoti“ vaiko širdyje požiūrį, kad „gamta – visų namai“ ir bendrauti su ja reikia tik dorai, sąžiningai, pagarbiai, tada suaugęs žmogus nepaliks jai žaizdų.

Vaikus reikia ugdyti pirmiausia asmeniniu pavyzdžiu. Jeigu pati auklėtoja gerai žino gamtosaugos pagrindus, jeigu pati dega meilės gamtai ugnele, ją pajus vaikai ir jų tėvai. Viena iš tokių „aktyvios” meilės gamtai formų yra visuomenei naudingas gamtosauginis darbas pagal vaikų jėgas. Norėčiau pasidalinti kai kuriais savo ir įstaigos veiklos pavyzdžiais.

Jau nuo trejų metų vaikams pradedama ugdyti meilė gamtai ir domėjimasis ja. Jie pratinami dirbti žaidimų aikštelėje, formuojamos būdo savybės, kaip darbštumas, jautrumas medeliams, paukšteliams, gyvūnams ir pan.

Vaikai pratinami globoti gamtą ir išradingai panaudoti antrines žaliavas. Artėjant žiemai gaminamos lesyklos paukščiams. Vaikai skatinami juos globoti, stebėti jų elgesį, padėti jiems išgyventi šaltuoju metų laiku.

Organizuojamos akcijos, skirtos paminėti Žemės dienai. Į šias akcijas mielai įsitraukia ir ugdytinių tėvai, seneliai. Kartu su vaikais sodina medelius, kelia inkilus.

Šia proga rašomi eilėraštukai grįžtančiam paukšteliui, rengiamos kūrybinių darbų parodos, puošiami medeliai ir kt.

Jau keletą metų mūsų įstaigoje rengiamas projektas

„PRAKALBINK AKMENĮ“

Tikslas: skatinti vaikų – tėvų – pedagogų bendruomenę domėtis akmenimis, suteikiant žinių ir kūrybiškumo džiaugsmą.

Projekto metu ne tik buvo kuriami meno objektai, bet ir užrašomi vaikų, tėvų, pedagogų įspūdžiai, idėjos, fiksuojamos gražiausios akimirkos, kūrybiniai darbai. Aplankėme įstaigose eksponuojamas projekto parodas.

„Kanklės“ „Žodžiai“

Šiais mokslo metais buvo vykdomas projektas „MEDIS IR AKMUO“

Tikslas: skatinti domėjimąsi žmogaus ir gamtos ryšiu, gamtosauga, formuoti dorovines nuostatas. Ugdyti vaikų kultūrą, kalbinę raišką, kūrybiškumą.

Tikslas: skatinti ugdytinius domėtis, stebėti, globoti

įvairius gyvūnus ir perteikti įspūdžius meninėmis

raiškos priemonėmis.

džiaugiasi eksponuojamais kūrybiniais vaikų darbais.

Tikslas: supažindinti su medžiais, augančiais darželio teritorijoje

ir įtraukti ugdytinių šeimas į aplinkosauginį ugdymą.

..skonis kaip vandens, ..neskanios

...be skonio......

Pasaką apie medžio gyvenimą sukūrė Viltė Petrokaitė padedant mamai Indrei Petrokienei.

Lankėmės Marvelės žirgyne, Aleksoto „Jaunimo

laisvalaikio centre“

Kauno botanikos sode (rudenį, pavasarį),

Lietuvos zoologijos sode

Kauno marių regioninio parko Gamtininkų

mokykloje, UAB „Kauno švara“

Aplankėme Kėdainiuose gyvenančius stručius. Išvykos metu vaikai ir jų tėvai turėjo galimybę iš arti apžiūrėti gyvūnus, išbandyti stručio kiaušinio stiprumą ir išsikepti kiaušinienę.

Gamtos grožio pažinimą ugdo ir stiprina ne tik išvykos, projektai, akcijos, įvairūs renginiai, bet ir pedagogų sugebėjimas perteikti žinias ugdytiniams. Juo vaikas subtiliau jaučia gamtos grožį, juo giliau jis pajaus ir žmogaus grožį. Gamtos grožis vaikui padės suvokti žmogų, ir atvirkščiai, žmogaus suvokimas daro jį pastabesniu aplinkai ir daiktams. Svarbu, kad vaiko estetinį santykį su gamta skatintų jo emocinė atmintis bei domėjimasis visuomenės gyvenimu ir kultūra. Taip pamažu gamta, žmogus, tėvynė vaiko sąmonėje susilieja į vieną nedalomą visumą.

AČIŪ UŽ DĖMESĮ