Daiva Vaitkevičiūtė

J / į o ten f s

m e l u o j a

(jei'idit

II dalisRomanas

UDK 888.2-3 Va-122

Trečias leidimas

© Vaitkevičiūtė, Daiva

(č) Magilė, 2002

ISBN 9986-956-30-7 (2 dalis)ISBN 9986-956-31-5 (2 dalys)

Jis nusivedė mane į vyninę su meilės gairele, iškelta viršum mano galvos.Gaivinkite mane vynuogėmis ir atgaivinkite

mane obuoliais, nes aš alpstu iš meilės.

Šclomoiio x i esmių giesmė (2)

' (JCuošaliame kaimelyje nuo pat ryto buvo pastebimas sujudimas. Trobų — vos keliasdešimt, nei mokyklos, nei aikš­tės ar parkelio. Vien parduotuvė ir sena medinė bažnytėlė, jauno kunigo keliama naujam gyvenimui, sukviesdavo žmo­nes viens j kitą pasižiūrėti. Nykybė, o čia kaip žaibas iš giedro dangaus žinia — vestuvės!

Tai jaunoji kunigo gaspadinė prasinešė pro kaimo trobeli- kes ir sodybas tarškėdama: „Miesčionys atvažiuoja ženytis! Šliūbas bažnyčioje, kada tai buvo? Oi, seniai, dar kolūkio lai­kais, kai pirmininkas savąją dukrą už veterinoriaus ištekino. Tik pamyslykite, takas iki altoriaus bus tikriausiais rožių žied­lapiais nubarstytas! Svieto pabaiga, kaip tie miesčionys pini­gus laido. Visai tie poniukai proto neteko, vai vai..." Atsirado kas pritardami piktinosi: „Šiais čėsais, kai už pieną moka ubago grašius, o gamyklos varo grietinę ir sūrius j užsienius, toks išlaidavimas sveiku protu nesuvokiamas!"

Tad išaušus rytui visus kaimiečių darbus lydėjo skuba, ir pačios smalsiausios senutės bažnytėlės patvory pasirodė prieš dešimtą, nors sutuoktuvių ceremonija, kaip sakė kuni­gėlio gaspadinė, buvo numatyta per patį vidudienį. Sklido kal­bos, kad jaunoji sena, bet labai turtinga. Kitos girdėjusios at­virkščiai, kad jaunikis — senis, skrabalas, vos rioglinantis, bet — milijonierius.

6

Labiausiai kaimo senolės stebėjosi, kai kunigėlio gaspa- dinė išsižergusi atsisėdo ant klebonijos laiptų, panašiai kaip gražią dieną kieme skusdama bulves, ir iš didžiulės raudonai žaižaruojančios kupetos ėmė traukti rožes ir raškyti žiedla­pius, nelyginant uogas nuo krūmo. Kažkuri senulytė, nulėku­si j kleboniją, sužinojo ir dar vieną dalyką: jauniesiems po jungtuvių ceremonijos žengiant iš bažnyčios, grojant vargo­nams ir skambant varpams, vaikai — choristai — barstys po kojomis rožių žiedlapius.

Nelabai j tokias smulkmenas gilinosi kaimo vyrai, susėdę ant suoliuko prie parduotuvės. Senukas papsėjo pypkę, kiti žindė cigaretes. Rankose — buteliai alaus. Draugiškas pasi­sėdėjimas, retai tokių išpuola. Darbai, o ir žmonos žaibuoja, vos kvapelį užuodusios. Bet šiandien — visiems atokvėpis. Prie šmaikščiausio ir dainingiausio kaimo berno kojų gulėjo akordeonas, kitas bernas, mažiausiai geriantis ir toliausiai (ma­tantis, stovėjo prie plento, žvelgdamas j tolj, o du berniūkščiai spurdėjo nekantrumu kilstelti spalvotais popiergaliais ir ąžuo­lo lapų girlianda apmazgytą virvę — užtverti jauniesiems ke­lią. Tegu piršlelis pasipurto. Bent bus saldainių! O suaugusieji rimtai svarstė: naminukės, butelį kokio šlamšto pakiš, o gal tikros, valstybinės...

— O jūs nebūkit durni, — mokė tas su pypke jaunesniuo­sius. — Jei naravysis, duokit aniems garo. Nepraleiskit. Mūru stovėkita, nors jaunoji gvaltu šauktų. Kiek galvų, tiek butelių. Kiekvienam. Tak paloženo nuo kolūkio laikų. Kaip sako mūsų Brazauckis, vsio zakonno, tokie įstatymai. Nori ženytis, įveik vyrų užkardas! Vot pamenu, stribų laikais, kai aš pieninėje...

Bet baltapūkį seneliuką kaipmat užtildė gomuringi vyrai. Kas nežino tos istorijos, kaip jis naktį Palentinio pieninėje pra­tupėjo spoksodamas į partizanus. Laikraščiai rašė.

— Važiuoja! — suriko stebėtojas prie plento.Tačiau kalvos viršūnėje, kurią tarsi diržas sotų miesčionio

pilvą juosė plentas, pasirodė vienut vienutėlis automobilis, o jam atriedėjus parduotuvės pamūryje sėdintys vyrai išvydo

7

pirmąsias vestuvininkų „kregždutes": dvi gražuoles miesčion- kas, ir taip išsipuošusias, nors j vitriną statyk.

— Kur čia bažnyčia? — paklausė pravėrusios langą.— Ten, — pakėlė lazdą seneliokas, — bene kryžiaus ne­

matote, žlibos, ar ką? Aš kai einu iš ganyklos, o bus kokie du kilai...

Bet atvykėlės toliau nesiklausė. Spūstelėjo akseleratorių ir nurūko žvyruotu keliuku iki bažnyčios.

— Renkasi, — pratarė akordeonistas, kaip žvejys laimikį stebėdamas nudulkantį automobilį. — Jau greit dvylikta, kur­gi toji mašinų kavalkada? Gal po bažnyčios imam kiekvieną poniuką atskirai čiupinėti? Užgrajinam, ir be bonkės nė krust, a, kaip manot?

Seniokas išsitraukė pypkutę iš burnos:— Kartą, kai stribai išlindo iš Gembūtų avietyno, o mes

palei Baltmiškio kanalą atsekėme juos, nu tada kai užgraji- nom, tie iš vežimų pupt! putp! kad lėkė!..

— Patylėk tu, pasakų seneli! Kasdien tas pats per tą patį! Avietynai, partizanai, — sušnairavo stovintysis prie plento. — Man dūšią reikia pataisyti, o ne tavo gavendų klausytis.

Smalsiausieji buvo pamaloninti, kai pagaliau ant kalvos viršūnės išniro mersedesas, papuoštas vestuviniais atribu­tais — didžiuliais žiedais ir angeliškos išvaizdos lėlyte ant ka­poto. Tarsi aitvaro skutai plaikstėsi balti kaspinai. Paskui jau­nųjų limuziną, lyg plūdė ramioje kaimo gyvenimo tėkmėje, iššoko dar vienas mersedesas, sužvilgo kitas, o įkandin jų plentu pasipylė nesibaigiantis automobilių eskortas.

Vestuvininkai — beveik pusšimtis automobilių. Tokio gau­saus jų būrio kaimelio gyventojai dar nebuvo regėję, ir mote­rys, aptūpusios bažnytėlės patvorius, gyvai suskato spėlioti — tilps ar ne toks svečių pulkas į bažnyčią?

8

e*wipk lipk, kiek mes čia tupėsime kaip kurapkos?— Kad, blembački, nežinau, kur juos nukišau. Tuoj...Medą rausėsi rankinuke, kol susirado lūpdažio tūbelę. Per­

braukė lūpas ir įsispoksojo j automobilio salono veidrodėlį, lyg pirmąkart save matytų.

— Ojėzus!.. — nepatenkinta sumurmėjo Kristina. — Visą valandą šokdinai visažistę, ir dar špakliuojiesi. Kokį Dievas jau davė veidelį, tokį... Greičiau, regis, atvažiuoja.

Jos išlipo iš automobilio. Ant galinės sėdynės liko gulėti milžiniška rožių puokštė ir dovana. Po ceremonijos, kai jau­nieji mūvės vestuvinius žiedus, įteiks jiems dovanėlę — si­dabrinį kavinuką ir du porcelianinius puodukus tokio pat me­talo (dėkliukuose. Net palinkėjimą sugalvojo — kad rytais ka­vą gertų dviese. Subtili dovana, užsimušdamos po visą Vilnių ieškojo. Kainavo nemažai, tačiau lėmė originalumas. Vis ne pietų servizai ir ne patalynė, kas paprastai jauniesiems ma­siškai dovanojama. Turtingam jaunikiui tokios dovanos kels tik atlaidų šypsnį.

— Lekiam į bažnyčią, užsiimsim vieteles, — sukuždėjo Medą, jausdama kaimo senučių dėmesį.

Bet skarotų moterėlių akutės greitai nukrypo į Kristiną. Di­zainerio pasiūtas kostiumėlis puikiai gulėjo ant jos kūno. Iš­kirptė nei per aukšta, nei per siaura. Sijonas — kiek virš kelių,

9

bet kaip nulietas ir jos eiseną daro grakščią. Medą nejučio­mis stengėsi kaukšėti j ritmą draugės žingsniams ir išdidžio­mis manieromis niekuo jai nenusileido.

Jos įžengė bažnytėlės prieangin, kuriame dūlavo kryžius su Nukryžiuotuoju, o jo apačioje žvilgėjo švęsto vandens du­benėlis. Medą sumišo. Paklausė Kristinos, kuria ranka žeg­notis. Kaire ar dešine?

— Ta, kurią prie širdies glaudžiate, meldžiamoji...Jos abi atsigręžė, pasigirdus balsui už nugaros. Jaunas

vaikinas, dailiai sulaižytais plaukais, pamaldžia mina ir vilkin­tis sutaną, maloniai nusišypsojo išsidabinusioms moterims ir linktelėjęs pasišalino.

— Blembački, kunigėlis!— Medą, nesikeik.— Blembački — ne keiksmažodis. O kunigėlis, matei, tik­

ras... Gražus bernas, su tokiu laisvai sugriešyčiau. Ir turbūt nuodėme nesiskaitytų...

Kristina pamirkė tris pirščiukus į dubenėlį ir persižegnojo. Medą pasekė jos pavyzdžiu. Įsidėmėjo, kad dešine... Tik ant slenksčio nepriklaupė, purkštaudama, kad, neduokdie, dar ko­jinių akis nubėgs. Atsisėdo į suolą trečioje eilėje, altorius kaip ant delno, ir vos apžvelgė bažnyčios grožybes — šventųjų sta­tulėles ir paveikslus, kurių viename kažkodėl buvo vaizduoja­mas ant laužo spirginamas žmogelis, vėl prisiminė kunigą.

— Jo žvilgsnis, tu matei jo žvilgsnį? Kokios protingos akys. Daug pasakančios akys. Jis gal net moters neturėjęs...

— Patylėk, gerai?— ...turbūt degtų iš gėdos, jei pabučiuočiau į žanduką.— Medą, prašau...Bažnyčia suaidėjo nuo žingsnių. Marga žmonių minia

pliūptelėjo tarp suolų, nelikus vietos, kiti sustojo pasieniuose. Bruzdesys, tylūs balsai, parfumerijos aromatai maišėsi į vie­ną šventinį, tarsi didžiulio kepamo torto, kvapą. Dauguma vieš­nių atrodė kaip tikros damos. Orios ir puošniomis suknelė­mis, besipuikuojančios švelniu įdegiu, nors lauke — tik pava-

10

saris, tik kelios dienos, kai medžiai pasidabino žaluma. Vyriš­kų veidų apstu, tačiau ilgėliau ties jais apsistoti Medai trukdė įsitikinimas, kad kur jau kur, bet bažnyčioje nedera žvalgytis į svetimus vyrus, nors iš pažiūros kas antras blizgina akimis į ją, kaip ir visi mergišiai.

Kunigėlis - kas kita. Jis čia — pagrindinė figūra. Todėl gau­dė akimis jo gražų stotą, vos šis pasirodydavo šoninėse baž­nyčios duryse prieš altoriaus pakylą.

Pilna bažnyčia svečių, kiti būriuojasi šventoriuje, visi lau­kia jaunųjų. Ir štai sugaudė vargonai, vaikiškų balsų choras užtraukė giesmę, ir atmosfera tarytum įsielektrino. Nusirito šnabždesio banga — tuoj tuoj pasirodys...

— Kaip gražu, net per širdį eina. Noriu ir aš ženytis, girdi, Kristina?

— Patylėk tu, pikta dvasia. Žiūrėk, jau ateina. Ar tu matai? Nejaugi toji gražuolė — mūsų Jolačka?

Vos išvydus jaunąją Kristinai nuo ašarų superštėjo akys. Susijaudino pamačiusi draugę, kuria kadaise rūpinosi kaip savo sesute. Kokia jinai sutrikusi! Priblokšta jungtuvių iškil­mingumo, užspeista svečių žvilgsnių ir šypsenų, kurios ją pa­sitiko, tik klapsi ilgomis blakstienomis ir, regis, nė nekvėpuo­ja. Suknelė klasiška, akinamai balta, tiesiog spindinti po tam­siais bažnyčios skliautais, lyg šviesos luistas, o pati — tokia gražuolė. Per tą gerą pusmetį, kol nesimatė, jos veidas įgavo putlesnių bruožų, atsikratė to paaugliško liesumo, žyminčio mergaitišką amžių. Daili, nors į žurnalo viršelį dėk.

— Blemba, kaip gerai atrodo.— Aha, Jolanta — dešimt balų.— Ne ne, tas Marijus. Koks kostiumas... Jolačka irgi, ži­

noma. O kodėl jaunosios neatvedė tėvas, kaip kad filmuose mačiau?

— Būk gera, tyliau...Jolanta žengė dar žingsnelį ir pastebėjo Kristiną. Aiktelė­

jo ir netikėtai šastelėjo prie jos, o jaunųjų palyda susistumdė, vieni kitiems lipdami ant kulnų.

11

— Tu!.. Atvažiavai, Kriste! Meda, irtu! Kaip gerai, kad jūs atvažiavote!

— Eik, eik... vėliau, Jolantėle.Kristina spūstelėjo balta pirštinaite aptemptą jaunosios ran­

kutę ir mirktelėjo — eik... Marijus juokais pagrūmojo jai pirš­tu, ir jaunieji su piršliais bei gausia palyda darniai žengė prie altoriaus.

— Nieko nematau... — kaip ant adatų sėdėjo Medą, ne­patenkinta dirsčiodama į moterį pirmoje klauptų eilėje. — Tos pifos šukuosena — tikras gandralizdis, pusę bažnyčios už­stoja.

12

cy /f^ed a gėrėjosi skambiai iš kunigo lūpų sprūstančiais žodžiais. Skaitė kažką iš Šventojo Rašto, prasmės nesuvokė ir nemėgino suvokti, žiūrėjo, spindakiavo, net ėmė maivytis, bet gavo Kristinos niuksą. Kai tiek žmonių prisigrūdo j bažny­čią, darėsi tvanku, nepadėjo nė iki galo atlapotos durys, o ceremonija vis niekaip nesibaigė. Dar kartą sugaudus vargo­nams, po neilgos pauzės pagaliau pasigirdo:

— Marijau Gloderi, ar esi rimtai apgalvojęs, niekieno ne­verčiamas ir tikrai pasiryžęs vesti šią sužadėtinę?

— Taip.— Jolanta Urbonaite, ar esi rimtai apgalvojusi...Medą neiškentusi palinko prie Kristinos:— Kokia pavardė, neišgirdau? Nejaugi Lodorius?— Ša!Kunigas, kalbėdamas maldą, pašventino jungtuvių žiedus

lėkštėje, užmovė pirma jaunajam, paskui jaunajai ant bevar­džio piršto. Po to jaunieji susiėmė dešinėmis rankomis, kuni­gas uždėjo ant jų stulą ir ėmė skaityti priesaikos žodžius, o jaunasis — kartoti:

— Aš, Marijus, imu tave, Jolanta, savo žmona ir prisiekiu tave mylėti, būti tau ištikimas, tave gerbti ir ligi mirties tavęs neapleisti. Tai įvykdyti tepadeda man visagalis Dievas ir visi jo šventieji.

13

Pakartojus priesaiką Jolantai, kunigas nuėmė stulą. Tur­būt pusė bažnyčios girdėjo, kaip Medą su palengvėjimu atsi­duso, tačiau nė vieno smerkiamo žvilgsnio nesusilaukė. Tvan­ku, muša prakaitas, o maldos vis nesibaigia. Jau ir kojos vi­siems nutirpo, pasidarė tikra kančia sėdėti. Po baigiamojo palaiminimo kunigas pašlakstė jaunavedžius švęstu vande­niu, davė jiems pabučiuoti kryžių. Sutuoktiniai atsistojo ir pa­judėjo taku tarp suolų. Tada iškilmingai užgrojo vargonai. Iš balkono pasipylė rožių žiedlapių lietus. Sumirgėjo oras, pasi­girdo visuotinis džiūgavimas.

Medą baugiai žengė per rausvais lapeliais nuklotas grindis.— Nu, žinai, koks barbariškas paprotys. Blemba, dabar

mūsų puokštė jiems atrodys kaip šluota. Sakiau, reikėjo or­chidėjas pirkti.

— Nieko, praljsime ir su rožėmis. Įteikiame dovanėlę, pa­linkime laimės ir čiuožiame j Vilnių. Man rytoj sunki diena — šukuosenų konkursas „Litexpo“ paviljone, kelios mano kirpė­jos dalyvauja.

Tačiau prisibrovus prie Jolantos, kuri švytinti ir laiminga vis glaustėsi prie Marijaus pozuodama fotografui, viską me­tusi nuotaka pripuolė prie draugių. Pakibo Kristinai ant kaklo, išbučiavo Medą, juokėsi laiminga, bet vos draugės sušneko, kad norėtų įteikti dovanėlę ir kelti sparnus, Jolanta šoko mo­suoti baltomis pirštinaitėmis:

— Kokią dovaną? Ką jūs čia šnekate! Ne ne! Man jūsų reikia, jūsų! Dieve, kaip pasiilgau. Vis bijojau paskambinti, ma­niau, pykstate, o ir manęs neieškojote.

— Niekas ant tavęs, Jolantėle, nepyksta, — meiliai čiauš­kėjo Medą. — Juk matai, mes čia, gyvos ir sveikos, pasimaty­sime kitą kartą.

Lyg ieškodama išsigelbėjimo Jolanta akimis puolė prie Ma­rijaus, bet šis buvo įsitraukęs į pokalbį su svečiais, vėl mal­daujamai sužiuro į drauges, kaip jai pasirodė, atkakliai įsitvė­rusias minties apie kelionę atgal į Vilnių.

— Vadinasi, pykstat...

14

— Mesk iš galvos tas kvailystes! — ir Kristina, pažvelgusi į Medą, tarsi už ją nusprendė: — Mes važiuosime su tavimi. Jeigu tu taip nori...

— Oi, mergos, kokia aš laiminga!— Ponia Gloderienė, chi chi... — aiškiai pradžiugo ir Me­

da. — O kunigėlis ten bus?— Kam tau tas kunigėlis? Iš kelio nori išvesti? Och tu,

lape laputaite, vis tokia pat smaila, nė kiek nepasikeitusi. Kaip gera, mergos, kad mes vėl kartu!..

Marijus, pasigedęs savo jaunosios žmonos, dairėsi pro svečių galvas, ir Kristina sugavo jo žvilgsnį. Nusišypsojo kaip geram pažįstamam, su kuriuo siejo smagus nuotykis, tačiau jo akys ūmai pasidarė piktos ir atšiaurios, net šaltukas per pečius nuėjo.

— Jolantėle!-~ Taip, Marijau...— Piršlys visus vaišina šampanu, kviesk drauges, o ir su

tavimi, nepamiršk, visi nori taurėmis susidaužti.Jolanta nuplazdėjo prie Marijaus, greitosiomis pabučiavo

į lūpas, glustelėjo prie krūtinės ir alpėdama iš laimės prane­šė:

— Jos sutiko! Važiuos kartu su mumis į vilą.— Važiuos? Na ir gerai. Ei, piršly, kur šampanas, jaunave­

džiams pirmenybė.Medą vis dairėsi, bėginėjo akimis nuo vieno vyro prie kito.— Keista, niekur nematau Donato. Atrodo, tokie draugai

buvo...

15

v ks ila, kurioje vyko vestuvių pokylis, stovėjo ant vaizdin­go ežero kranto. Jaukiai ošė beržynas. Žaliose ežero vilnyse suposi baltastiebė jachta. Laukų oras po bažnyčios tvankos teikė tokią atgaivą, kad Medą, aplenkusi būrelį muzikantų, ku­rie kvykindami saksofoną ir mušdami būgną traukė iš svečių kišenių pinigines, nosies tiesumu nudrožė ant medinio tilto. Kris­tina neskubėdama nusekė iš paskos. Buvo apie ką pagalvoti.

Kaip seniai matė Jolantą ir kokia jinai pasikeitusi! Ne, to apmaudo, kuris, atrodytų, po ano įsimintino vakarėlio prie Pa­nevėžio nuplovė visus draugiškus jausmus, neliko nė kruo­pelės. Kai išvydo Jolantą, žengiančią prie altoriaus, prabudo ankstesnis rūpestis — kad tik jai sektųsi... O širdis suspurdė­jo, lyg ji pati vilkėtų vestuvine suknele, lyg savo netolimos ateities viziją išvydus.

O štai Marijus kažkoks keistas. Nė karto nepriėjo, neuž­kalbino, regis, nenori nė prisiminti, koks nuotykis juos siejo praeityje. Suprantama, ne pati geriausia diena prisiminti vi­sas iškrėstas kvailystes. Bet tas žvilgsnis! Pažvelgė kaip į ne­kenčiamą. Ką tai galėtų reikšti?

Nuo ežero pūtė vėjas, ir baimindamasi dėl šukuosenos Kristina nelipo ant tilto. Norėjo pašaukti Medą, bet ši kaip ger­vė stypsojo pačiame tilto gale ir kalbėjosi su vyruku, mėtan­čiu spiningą.

16

Ak, kokia greita toji Medą! Pažintis užmezga akimoju. Gun­dantis šypsnys, vylingas žvilgsnis, ir žvejys jai įkandin pasilei­džia taukšti niekus. Žaviai patvirkusi, nieko neprikiši. Žmonos niekada taip nekoketuoja su savo vyrais.

Ji ketino pašaukti Medą, gal būtų išgirdusi, kiek čia stovė­si vėjyje, bet krūptelėjo pajutusi kažkieno delną ant liemens.

— Išgąsdinau? Atleiskite, panele...Atsisukusi Kristina išvydo žilstelėjusį vyriškį šviesiu kostiu­

mu. Po kaklu pasirišęs skarutę. Elegantiška laikysena. Auksi­nis laikrodis ir žiedas su briliantu. Akys kiek primerktos ir žvel­giančios taip palankiai, kad Kristina suprato, jog priešais ją stovi turtuolis, kuris, be pinigų, domisi ir moterimis. Neįkyriai, išlaikydamas solidaus vyriškio orumą.

— Justas. O jūs kuo vardu?— Kristina.— Labai malonu susipažinti.Kristina nespėjo nė susivokti, kai jis paėmė jos ranką ir

pakštelėjo. Viskas įvyko taip natūraliai ir galantiškai, kad ji nė nenustebo.

— Atėjau ramiai sutraukti cigaretę, ir va, koks susitikimas. Jau bažnyčioje, jau tada atkreipiau į jus dėmesį. Ir Marijui, ir kitiems vyrams saktau, kad seniai tokią dailią moterį regėjau. Iš karto matyti branda, skonis, geras stilius ir, pagaliau, pro­tingos akys. Jo, aš rimtai...

Kristina kad ir kaip tvardėsi, bet jautė, kaip veidą išmušė lengvas raudonis.

— Rimtai? Imsiu ir patikėsiu.— Jūsų valia, panele Kristina, tikėti ar netikėti. Nebijokite,

nesiruošiu jūsų merginti, juk aš vedęs. Žmona nuėjo persi­rengti, susitvarkyti, nemėgstu spoksoti, kaip moteris gražina­si. Galutinis rezultatas, taip sakant, domina. Ir biznyje, ir san­tykiuose su žmonėmis. Jei tai, ką pasakiau, pakėlė jums nuo­taiką, tai ir man diena džiugesnė pasidarė.

Jis pasiūlė prisėsti ant suoliuko, pavaišino cigarete, ir Kris­tina be baimės užsirūkė. Neįsivaizduojama, kad žmona dėl

17

kiekvieno mažmožio drįstų priekaištauti tokiam valdingumu dvelkiančiam vyrui. Ko gero, jai mieliau taškyti jo pinigus, o ne kelti scenas. Bet ar jie kažką daro? Sėdi visų akivaizdoje, traukia cigaretę, o akys krypsta j grakščiąją jachtą.

— Patinka laivelis? — paklausė jis.— Aha, pavydžiu tiems žmonėms jachtoje. Mums prie stalų

prakaituoti, triukšmas, visa kita, o jie sau be jokio rūpesčio lekia bures iškėlę. Smagu.

— Tai — Marijaus jachta.— Marijaus? Nežinojau. Šiaip su Jolanta mes — draugės...— Žinau, kad ne giminės.— Žinote? — nusistebėjo Kristina.— Taip, Jolanta man pasakojo, kai mes visa kompanija

atostogavome Bahamų salose. Po Naujųjų metų, rodos, jūsų gimtadienis buvo. Taip, po Naujųjų... Ji krimtosi, visą vakarą drąsinosi paskambinti jums j Vilnių, bet niekaip nesiryžo, vis bijojo, kad jūs vis dar pykstate ant jos.

— O be reikalo!— Aš irgi jai taip sakiau. Ne gėda juk draugo ir atsiprašyti,

o vis kažkodėl gailime gero žodžio ir sau, ir kitiems, — jis pakilo nuo suoliuko. — Man metas, manau, mes dar pasima­tysime.

Vos jis nuėjo, atlapnojo Medą, smalsumo genama.— Kas tas mafijozas? Auksai iš tolo blizga.— Nežinau, neklausinėjau... Girdėjai, kad ta jachta — Ma­

rijaus?— Neee... — Medai nepavyko balse nuslėpti pavydo gai­

delių. — Bet man tas su meškere sakė, kad ir šis ežeras — jo, ir vilą privatizavo. Blemba, kaip pasisekė Jolkai! Tiesiog jolki paiki! O kur man dėti savo daktariūkštj su tais mizernais kyšiu- kais? Ir tu, kol ne vėlu, mesk tą advokatei) per bortą. Tampaisi tampaisi, o naudos jokios. Keista man ta jūsų draugystė.

— Kodėl keista?— Kažkokia senamadiška... Tiek laiko plėšiat romaną, bet

lovoje niekaip neatsiduriate. Medus per stiklą, chi chi chi...

18

r agaliau gera šimtinė vestuvininkų sugužėjo į balio­nais ir popierinėmis girliandomis išpuoštą vilos salę. Stalai lūžo nuo vaišių gausybės. Ant jų puikavosi visi vestuvių kon­diterijos šedevrai — nuo metrinių šakočių iki idiliškų glazū­ruotų gandriukų ir biskvitinių baravykų, apteptų glajumi. Kas kita — įdarytos lydekos ir kepti paršeliai. Iš tokių karališkų patiekalų Medą nesišaipė. Tarusi, kad velniop visas dietas, ėmėsi peilio ir šakutės, ir jų garsai įsiliejo į visuotinį stalo įran­kių džeržgėjimą.

Kartkartėmis pakildavo piršlys — žvitriaakis barzdočius. Ragindavo išgerti į jaunųjų sveikatą, suteikdavo žodį svečiams, kurie pamažu įsilingavo į linksmybes. Ypač toji vestuvinio sta­lo pusė, kur sėdėjo nuotakos giminė. Marijaus artimieji, drau­gai ir neaiškaus verslo partneriai, regis, iš prigimties pasipū­tėliai, nepalankiais žvilgsniais varstė pirmąkart matomus sve­čius. Tarytum visą gyvenimą bėgę nuo prasčiokų, bet štai liki­mas suvedė juos po vienu stogu, ir kentėk, žmogau, tokią kompaniją. Jie ir garsiau kalba, ir daugiau geria, pagaliau, ir linksmesni, nors ant kaktos parašyta — skurdukai nelaimin­gi...

Justas sėdėjo žmonos pašonėje ir nepastebėjo, kad ji la­biausiai maivosi ir kažko purkštauja kam nors iš Jolantos arti­mųjų sakant palinkėjimus. Vos pažvelgus palikdavo aišku, kad

19

toji dešimčia, gal net penkiolika metų už savo solidųjį vyrą jaunesnė moteris neišlenda iš grožio kabinetų. Veidelis išpuo­selėtas, juodi, madingai pakirpti ir sušukuoti plaukai net žvil­ga. Vilkėjo prabangia, gražaus modelio suknele, kuri pabrė­žė jos tobulą figūrą. Ant rankos — graviruota auksinė apy­rankė. Lyg ledo kristalėliai žibėjo maži deimančiukai.

Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio Justo gyvenimo palydovė Kris­tinai pasirodė be galo daili. Jos akys, pora plėšrių it liūtės akių, švietė neslepiama pašaipa, kuri iškreipdavo siauras lūpas. Dvi raukšlės burnos kampučiuose lyg pieštuku užbrėžtos. Nema­loni grimasa. Tarsi apie kažką paniekinamai galvotų.

— Aš, kaip vežėjų asociacijos prezidentas, norėčiau jau­niesiems palinkėti...

Medą klausėsi akis išpūtusi mažučio, rubuilio svečio pa­linkėjimų, bet netrukus nusivylė:

— Sena maldelė! Laimės, džiaugsmo, meilės, daug pini­gų... Užkniso! Jie ką, visai be fantazijos?

Ir vėlgi — nuotakos giminė ir paploja, ir piršlio paragini­mus išgirsta: leidžia taurelę po taurelės, o jaunikio giminė snop- so — vyrai tyliai šnekučiuojasi, o damos geria sultis arba vy­ną, atskiestą vandeniu. Šypsosi, bet kažkaip nenoriai, lyg ka­tę maiše pirkusios.

Kristina palinko prie Medos:— Nepatinka man...— Kas?— Toji giminėlė...— Aha. Visi kažko nosis užrietę ir jau tokius ponus vaiz­

duoja!.. Menkas džiaugsmas Jolkai, menkas džiaugsmas j tokią giminėlę eiti.

Užgrojo estradinis ansambliukas: nuotakos giminė trau­kia dainas kartu su muzikantais, jaunojo — ir toliau dilbakiuo- ja. Piršlys, ir tas pastebėjo, kad jaunojo giminė niekaip neįsi­linguoja, tad nepiktai pasišaipė, jog pelną arba nuostolį vė­liau suskaičiuos, o dabar gerkite j jaunavedžių sveikatėlę, links­minkitės, sveteliai!..

20

Tie nepatenkinti susižvalgė, ir Kristina pamatė, kaip paki­lo vienas kertuotas bernas. Atlingavo prie šmaikščiojo piršlio, pasilenkė ir pro sukąstus dantis kažką prašvokštė jam į ausj. Barzdyla paniuro. Matyt, pagrasino, kad pasilaikytų liežuvį, kitaip pasigailės.

Laimė, visi palinkėjimai, vadinamasis pirmas pasisėdėjimas prie stalo baigėsi, ir vestuvininkai, pakilę iš savo vietų, tarsi kokio prižiūrėtojo nuvaryti, pasklido po salę — viena giminė j vieną kampą, kita, jaunikio, pasiskubino užsiimti minkštus krėslus prie saldumynų stalo, kur ir konjako bei brendžio buvo apstu, kėkso­jo tortai, termosai kavos, ir muzika taip garsiai nerėžė klausos.

Jolanta, susiėmusi puošnios suknelės palankas, atplaz­dėjo prie draugių:

— Na, kaip? Visai šaunios vestuvės, tiesa?— Ne tas žodis! — sučiulbėjo Medą. — Apsirijimas, o ne

vestuvės. Ir piršlys geras, ir muzikantai — klasė, nieko nepa­sakysi. O kur, Jolka, tas panevėžietis? Na, tas Donatas, tavo vyrelio draugas? Pameni?

Bet nuotaka lyg neišgirdusi sužiuro į Kristiną:- O ko tu tokia liūdna? Pastebėjau, nieko negeri. Mari­

jaus giminė irgi vaizduoja blaivininkus, pučiasi viens prieš ki­tą, net juokas ima.

— Na, kodėl — negeriu? Dvi taures šampano, mažiau­siai... Juk spėsiu, visas vakaras — prieš akis.

Ir ji nejučiomis žvilgsniu apmetė salę, ieškodama to žilste­lėjusio vyriškio ir jaunos pikčiurnos gražuolės, tačiau išvydo atskubantį Marijų. Jis dėbtelėjo į Kristiną, tarytum ši stovėtų jam ant tako ir neketintų trauktis.

— Jolanta!Šioji meiliai suspigino akutėmis:— Ką, Mariukai? Jaunavedžių valsas, taip?— Koks valsas! — paėmė ją už rankos. — Eime, pavar­

gau aš nuo to bordelio.— Betgi valsas... — sumikčiojo nuotaka. — Tokios tradici­

jos...

21

— Čia kitokios tradicijos, — pabrėžtinai ištarė Marijus ir, atsiprašęs draugių, išsivedė Jolantą iš salės.

— Blemba! — nusistebėjo Medą. — Kažkaip nebeatpa­žįstu to Marijaus. Buvo paslaugus lyg šilkinis, o dabar tampo mūsų Jolantėlę kaip katinas žuvies pūslę. Visai jo valdžioje atsidūrė...

— Jooo, — atsipūtė Kristina, — atrodo, kad tas katinas primynė uodegėlę mūsų pelytei.

Bet argi būna kitaip? Visuomet vyro valdžia, juolab jei jis toks turtingas kaip Marijus. Reikėjo anksčiau rinktis, bet atrodo, kad Jolantėlė beatodairiškai jį įsimylėjo, viską atleidžia, su vis­kuo taikstosi, kaip ir dauguma mafijozinio sukirpimo vyrukų žmonų.

— Žiūrėk, žiūrėk... — sukuždėjo Medą. — Tasai pareina. Pasakysiu tau — įdomus vyriškis, netgi laaabai įdomus. Šo­ną Konerį primena, ane?

Justas, laikydamas du kokteilius, atsargiai prasibrovė pro šokančių svečių būrelį ir išniro tiesiai priešais viešnias, kurios stovėjo prie laiptų, vedančių į balkoną.

— Pamačiau, kad jumis niekas nesirūpina, tai štai, — at­kišo stiklus su šiaudeliais, — sutaisiau bakardi su apelsinų sultimis. Pataikiau?

— Ačiū, atspėjote...Kristinai darėsi nesmagu nuo jo įdėmaus žvilgsnio. Jis čia

stovi, jo žmona, anava, iš kito salės galo žvalgosi. Bet ne Justo ieško, o kažko kito, ir neatrodo, kad degtų pavydu, re­gėdama savo vyrą svetimų moterų draugėje.

— Nelabai jauku, suprantu, — kalbėjo jis toliau, — kai pažįstamų nedaug, o ir kai kurie svečiai tokie rimti, kad ne­bent nuotraukai išmestų šypsenėlę.

— Įdomi publika, — tarė Medą, įsikandusi kokteilio šiau­delį. — Neįsivaizdavau, kad Marijaus giminė tokia kilminga...

— Kilminga? Nu jo, kilminga... — kažko šypsojosi Justas. — Patikėkit, bet koks veislinis šuo už juos kilmingesnis. Juk tai — paprasti mafijozai su verslininko gyslele. Prie sovietų

22

aferas darė, dabar dar lengviau sekasi. Būsiu banalus, bet meilė valdo šj pasaulį...

— Meilė? — kilstelėjo akis Kristina.— Taip. Meilė pinigams. Galime būti laisvi nuo viso pa­

saulio, bet niekada nebūsime laisvi nuo pinigų. Doleris veržte veržiasi pasitikti dolerį, ir pinigų turėtojai nemano galį laisvai susidraugauti su tais, kurie jų neturi...

— O Jolanta? — pertraukė jį Kristina. — Norite pasakyti, kad ji — turtinga nuotaka?

— Kaip tik todėl Marijaus giminė ir raukosi. Kad dar jos tėveliai užimtų kokią nors padėtį visuomenėje ar ji pati kaž­kuo būtų pagarsėjusi — manekenė ar aktorė, o dabar — pa­prasta mergina. Bet, mano nuomone, Marijui pasisekė. Gero draugo pinigais neprisiviliosi, bet jam, matau, pavyko.

Medą pasidomėjo, ar jis kartais nepažinojo tokio Donato. Atrodo, su Marijumi geri draugai buvo, keista, kad jo nėra vestuvėse. Susipyko ar negalėjo...

— Jūs kalbate apie tą Donatą, kurį dar Klevu vadino?— Aha, tas pats.Jis patylėjo, palingavo galvą ir kur kas tylesniu balsu pa­

klausė:— Vadinasi, jūs nieko nežinote?— O ką mes turime žinoti? — prikimo Medą, nujausdama

kažką negero.Kristiną nusmelkė šaltukas. Keistos vestuvės. Netikros

linksmybės. Paslaptys kažkokios. Mįslingi nutylėjimai. Ir tas Marijaus žvilgsnis...

— To vaikino, deja deja... nebėra. Prieš Naujuosius me­tus dingo be žinios, kažkur prapuolė. Mat kaip būna... Rašė laikraščiai, bet juk — Panevėžys, ten amžinai kas nors šau- dosi, o čia viso labo tik dingęs žmogus. Nusiminėte? Geras draugas buvo?

23

'^"Olanta įtipeno j miegamąjį. Nebuvo kur atsisėsti, tik ant lovos. Kėdės, naktinis staliukas, patalynės dėžė, netgi palan­gės nukrautos šakočiais ir tortais, laukiančiais vietos ant ryto­jaus vestuvinio stalo. Šnerves kuteno deginto cukraus, vani­lės ir šokolado aromatas.

— Ką mes čia veiksime, Marijau? Nesuprantu, kodėl tu mane čia atsitempei? Kaip svečiai be mūsų?..

— Kur nukišai mano mobiliaką?— Ach, tau mobiliakai galvoje... O varge, vestuvės, o tau

— vis reikalai.— Nezirzk. Aš tik pažiūrėsiu, ar kas neskambino.Marijus naršė kampe sustatytus krepšius, kol pagaliau vie­

name jų rado nugrūstą mobilųjį. Žvelgė į ekranėlį kažką įtemptai mąstydamas, o Jolanta, šnarindama vestuvinės suknelės šil­kais, įsiropštė į lovą ir palaimingai išsitiesė ant puraus apkloto.

— Mieloji, ar jau matei dovanas? Jos sukrautos čia pat, kitame kambaryje.

— Kada? Juk nebuvo nė minutėlės laisvos.— Užtat dabar turi laiko, kol laukiu skambučio.— Ai, dabar aš tingiu. Man gana tos vienos dovanos —

jachtos. Žinau, kad visos kitos bus blankios blankios...— Tu nežinai, ką transporto kompanija „Integralas" tau

padovanojo.

24

— Man? Argi dovanos nėra bendros?— Šita — tau vienai. Aš moteriškais automobiliais nevaži-

nėju.— Ai, automobilis! Neįdomu.— Dviduris mersas, kabrioletas, ką, blogai?— Man Justo dovanėlė — fantastika! Su tokia jachta, įsi­

vaizduoju, — supiesi jūroje, bangos, žuvėdros, tolimas kran­to brūkšnys, Palangos tiltas... Numirt gali!

Ji svajingai atsiduso, lyg jau gulėtų ant jachtos denio, ir, pastvėrusi suknelės kraštą, įniko vėduotis. Dailios kojos tai pasirodydavo, tai dingdavo.

Marijus atsistojo, žengė arčiau lovoje išsiskleidusios jau­nos savo žmonos. Mostas po mosto atidengiamos baltomis pėdkelnėmis aptemptos šlaunys jam pasirodė kaip niekada standžios ir gundančios. Paskui akimis įsisiurbė į apvalias ir standžias krūtis, kurios pūpsojo po vestuvinės suknelės nėri­niais ir kilnojosi it kažkas gyvas, jaudinantis jo žvėrišką juslę.

Ir Jolanta išgirdo:— Nusirenk...— Ką? — ji pasižiūrėjo į Marijų.Sutuoktinio akyse atsispindėjo įžūlus geismas. Jo pirštai

įnirtingai knebinėjosi prie kelnių diržo sagties.— Turiu omeny kojines, — pasakė jis. — Jei nenori, kad

jas suplėšyčiau.— Dar ko!.. — ji vėdavosi suknelės palankomis. — Man

karšta.— Na, Jolantėle, mylimoji mano... Juk Bahamuose, pa­

meni, kai plaukiojome kateriu, jau tada tau sakiau, kad norė­čiau tave paimti su vestuvine suknele, pamiršai?

— Ne-a, nepamiršau.— Tai ko dabar? Girdi, mano princese?— Tu myli mane? Šiandien aš tau graži?— Beprotiškai... Argi nematai, kaip mane nervina ta tu-

sovkė, tie svetimi žmonės. Trokštu būti tik su tavimi.Nusišypsojusi Jolanta užsiplėšė suknelę virš klubų. Žiūrė­

25

dama jam į akis, aiškiai matydama, jog yra be galo geidžia­ma, išsinėrė iš pėdkelnių ir kelnaičių. Kiek kilstelėjo kojas. At­saini, kartu ir jaudinanti poza. Širdis iškart ėmė daužytis. Mie­gamajame stipriai pakvipo vanile. Šakočiai, lyg kokios pilies kuorai, rikiavosi už jos galvos, atmestos ant pagalvių. Akys pačios užsimerkė, o vaizduotė jau matė, ką darys su jos kū­nu.

Lova susiūravo. Jis klūpojo taip arti, kad ji pajuto tarpuko- ju plūstelėjusią šilumą. Pravėrė lūpas ir pro jas tą pačią aki­mirką godžiai į burną prasiskverbė liežuvis. Ji sudrebėjo — tokia aistra nulėkė jos kūnu. Ir tada, kai nebegalėjo tverti, rankomis ir kojomis apsivijo tą nepaslankią ją kankinančią pu­siau apsinuoginusią būtybę, jis įsismelkė j jos kūną taip ver­žliai, kad ji suriko iš malonumo. Išsirietė, tarsi rykšte perlieta. Pašėlęs jaudulys.

— Nesustok, mielasis.Po kito, dar staigesnio, smūgio lova sujudo. Lyg per mie­

gus ji girdėjo, kaip kažkuris šakotis nuo patalynės dėžės iškil­mingai tėškėsi į grindis.

Tačiau jie nesustojo. Mylėjosi reikliai, be varžymosi, tarsi rafinuoti meilužiai, vienas kitą paragindami vulgariais žode­liais. Švelnius vaizduotės mirgėjimus pakeitė perdėto geidu­lingumo protrūkis. Pakibo antžmogiško malonumo nuojauta. Ir kai palaimą žadantis sprogimas buvo taip arti, šaižiai su­skambo mobilusis. Sulig tuo garsu Marijus nubloškė ant pe­čių užkeltas jos kojytes ir pašokęs mikliai susitvarkė kelnes.

Jolanta piktai myktelėjo. Prakeikimas! Pasijuto tarsi paki­busi ore. Sujaudintas, laukinio proveržio iškankintas kūnas šaukėsi glamonių, o Marijui — nusispjauti. Taip — nusispjau­ti! Kažkoks sušiktas skambutis jam svarbiau už meilę!

— Mariukai, paskui...— Patylėk, prašau, — ir jis pusbalsiu ėmė kažką kalbėtis

su nematomu pašnekovu: — Taip, čia aš... Kaip ten? Viskas okei? Apsauga?.. Rimtai?.. Ot velnias! Na ir kur?.. Aišku. Ži­noma, blogai. Taip, palikime taip, kaip yra. Ne, vėliau, ne.

26

Jolanta neturėjo jėgų ištiesti ranką, kad pasiektų tarsi gy­vatės išnarą prie lovos susigarankščiavusias pėdkelnes. Vis mąstė, koks niekšas paskambino tokiu svarbiu momentu? Ir išvis! Kokie reikalai vestuvių dieną? Linksmintis ir mylėtis rei­kia. _

Omai jai pasirodė, kad telefonu girdėjo moterišką balsą. Bet tuoj save supeikė — nesąmonė! Juk Marijus — ne koks vėjo pamušalas. Per mėnesį išpuldavo tik viena kita naktis, kai jie nebūdavo kartu, tačiau ji visada žinodavo, kur jis. Ke­lionėje arba kokiose derybose, užsitęsusiose iki pat paryčių. Kiek skambindavo, po antrojo signalo visada atsiliepdavo. Gir­dėdavo automobilio burzgimą arba aidžius vyriškus balsus kažkokioje patalpoje.

— Įsižeidei?— Na, žinoma! — sušuko Jolanta. — Pats pradėjai, užve-

dei, ir — šnipštas. Galėtume pratęsti...Marijus papurtė galvą. Buvo paniuręs, visai prastai nusi­

teikęs. Jolanta sugriebė pėdkelnes, ir jaudinantis, kvapnus erotikos debesėlis galutinai išsisklaidė.

27

— ^/^lembački, ką aš matau! Kunigėlis... Užrakino baž­nyčią ir atvažiavo. Matai, Kristulia?

Kristina įtempė žvilgsnį. Tikrai, kunigėlis. Tiesa, vilkėjo ne sutana, o juodu smokingu. Ir marškiniai juodi. Bet veidas kaž­kokio tyrumo palytėtas. Pagarbiai sveikinosi su įkaušusiais vestuvininkais, vos spėjo atšokti į šalį nuo trypiančių it velniai pabrolių ir pamergių. Tada ir pastebėjo raudonskruostę links- muolę, padūkusiai jam mojančią ranka.

— Medą, nepradėk...Bet buvo per vėlu: kunigėlis susigundė ir žengdamas ar­

tyn kažkaip itin maloniai šypsojosi. Pradžiugo, išvydęs baž­nyčios prieangyje užkalbintas moteris?

— Žiūrėk, neprisiveik. Nepamiršk, kad čia — vestuvės.Bet Medą pašnairavo ir vėl blizgino akutėmis į kunigą. Svei­

kindamasi su juo taip komiškai toptelėjo, kad Kristina vos ne­susijuokė. Ji gėrė trečią kokteiliuką, o Medą jau lupo bene šeštą.

— Taip ir galvojau, kad linksmybės bus pačiame įkarštyje, — tarsi pasigėrėdamas nužvelgė ūžiančią salę. O jūs ko tokios nelinksmos?

— Kas, ar aš?Iš spigaus tono Kristina suprato, kad draugė pasiruošusi

kvailioti.

28

— Meda...Kunigas sukluso:— Meda? Koks retas vardas.— Nuo žodžio „medus", ot! — išdidžiai pareiškė ji. — O

medus, kaip žinia, saldus dalykas.Jie susipažino: Raimondas, arba tiesiog Raimis, kaip pa­

togiau.— Ne, man „kunigėlis" labiau patinka, — čiauškėjo Me­

da, braukdama išsidraikiusias plaukų sruogeles nuo skruos­to. — Kur kas labiau. Išmokėte mane persižegnoti, to nieka­dos neužmiršiu. Kaip ten gražiai pasakėte? Ta ranka, kurią prie širdies glaudžiate?

— Dabar tai jau nebeaktualu. Yra laikas su visagaliu ben­drauti, yra laikas valgyti, šokti ir linksmintis.

— Nu jo... Blembački, kad apsirijau! Apsirijimas, juk tai — nuodėmė?

— Jei ne kasdien, menka...— O neištikimybė? Tipo, ne kasdien.— Kas taip?.. — sumirksėjo kunigėlis.— Na, sugriešijimas, kaip mano močiutė sakydavo.— A, šit kas. Žinoma, nuodėmė.— Bet pašokti ne nuodėmė, a ne? — pagyvėjo Medą. —

Juk per vestuves būtina šokti!Ji nenustygo vietoje, ansambliukui užgrojus lėtą melodi­

ją. (bruko Kristinai savo kokteiliuką, čiupo kunigėlio ranką ir, neleisdama atsitokėti, nusitempė jį j šokių aikštelę. Buvo grau­doka žiūrėti, kaip Raimondas stengėsi grakščiai dėti žingsne­lius, o Medą, įsirėmusi sunkiasvore krūtine, stumdė jį po šo­kėjų minią ir vis be perstojo kažką čiauškėjo.

Ak, toji Medą. Pasigavo katė pelę. Tampys, tuskins, gal net nugirdys, kol paaiškės, ar tvirtos kunigėlio moralinės nuo­statos.

Kristina patraukė salės durų link.Galėtų ir prie vieno, ir prie kito svečių būrelio prisišlieti. Su

vienais Justas supažindino, kiti patys užkalbino. Gėrė arba­

29

tą, ragavo saldumynų. Pora svečių buvo pasišovę ją pašok­dinti, tačiau Kristina mikliai jiems pakišo Medą. Pati nemėgs­ta staipytis. Be to, tvanku salėje, nepakenčia, kai prakaito kva­pas susimaišo su kvepalų aromatu. Tada pasijunta žvėriškai nuvargusi, tenori kuo greičiau pabėgti nuo žmonių ir palįsti po dušu.

Tiesa, dušas yra. Kiekvienam svečiui skirtas kambariu­kas — jų dešiniajame vilos korpuse tokia gausybė, kad teko gerokai paklaidžioti, kol rado savąjį numerį. Dušas, lova, veid­rodis ir staliukas, ant kurio šiaip taip telpa visa kosmetika. Plati lova. Matyt, Medą apie tai ir tegalvoja.

Vestibiulyje buvo įrengtas laikinas alaus baras. Dūzgė vy­riškos šnekos, bolavo keli moteriški veidai. Justas šnekučia­vosi su garbane įspūdingomis juodomis akimis. Ji springo iš juoko, vis pakeldama ir atitraukdama mažytį bokalėlį nuo ryš­kiai dažytų lūpų. Linksmas pasakojimas ją užklupo. Išlenkusi nugarą it katė ji žvilgčiojo iš po blakstienų į savo pašnekovą, o ir pats Justas stengėsi jai įtikti. Tai prilaikydamas jos ranką, tai pasilenkdamas prie peties, vis kažką juokingo pasakojo.

Kažkodėl pasidarė be galo apmaudu. Ką jis rado toje kva­toklėje? Figūra niekam tikusi, o suknelė taip aptempusi lie­menį, kad riebalų ringės lyg skalbimo lentos grioveliai išsišo­vusios. Vien garbanos ir akys, išraiškingos paleistuvės akys.

Jeigu ji būtų apdovanota tokiu gundančiu žvilgsniu, gal Justas dabar jai porintų savo linksmas istorijas? Ir, nerdama pro duris į lauką, piktai pagalvojo: Justas!.. Ko ji, kvailė, svai­čioja dėl to senio!

30

&tL,auke tvyrojo sutema ir ypatingai svaigus žemės kva­pas, koks būna tik šiltą pavasario vakarą po saulėtos dienos.

Kristina pasuko takeliu palei vilos langus, už kurių šmėža­vo šokančiųjų, lyg kokių fantastinių būtybių, figūros. Girtų bo- sijimas, grumančios ansambliuko dainos — viskas susiliejo į slopų gaudesį.

Norėjosi pabūti vienai, atitokti nuo šurmulio ir niekam ne­matant surūkyti cigaretę. Tad pasuko takeliu per beržynėlį. Balti kamienai švytėjo tamsoje tarsi linksmos savon šventėn susibėgusios stovylos. Šyptelėjo prisiminusi, kaip, atėjus pa­vasariui, būtinai ką nors įsimylėdavo. Ji — vakarykštė abitu­rientė, sėdinti prie naujo automobilio vairo. Trumpas sijonė­lis. įžūlokas žvilgsnis. Tada pakakdavo drąsos atrodyti seksu­aliai. Ir atodūsiai, ir ašaros, ir geiduliai — viskas atrodė tikra ir amžina, o jaunystė lekia pralekia, palikdama vien karčius pri­siminimus. Krauna nusivylimus kaip akmenis į naivumo mū­rą, o ji vis įtemptai ir ilgesingai ieško savojo širdies draugo.

Tiesa, nesijaučia vieniša kaip pirštas. Visada kur nors ne­toliese maišydavosi gerbėjas, pakenčiamas ir prie vyno tau­rės, ir lovoje.

Štai jau pusmetis, kai susitikinėja su advokatu Pauliumi. Visa širdimi prie jo linksta, o jis, tarsi kokią neperžengiamą ribą užsibrėžęs, nesileidžia į artimesnius santykius. Jo pa­

31

slaugumu galima tik žavėtis, bet pats pasirodo ir dingsta. Mėgsta kartoti — mes draugai, geri draugai. Ir taria tai su pasididžiavimu, lyg sąmoningai išvengęs kažkokios neaiškios nuodėmės. Pasitaiko, kad dviejų žmonių aistra ima blėsti, ta­čiau lieka pastovesnis jausmas, aklai nebestumiantis viens kito į glėbj.

Ji nusiramino, kai sužinojo, jog automobilio savininkė — visai ne žmona, o jo sesuo. Įgavo viltj, kai kartą vakare jis užsibuvo iki vėlumos. Praalkę jie abu ruošė spagečius. Šal­dytos krevetės buvo nekokios, tačiau vynas — puikus. Manė, kad Paulius pasiliks iki ryto, bet kur ten!.. Sėdo j automobilį ir išvažiavo.

Įsikalė į galvą, kad pas kitą moterį, todėl visą naktį sriūba­vo įsikniaubusi į pagalvę. Norėjo paskambinti jam ir sviesti įžeidžiamą žodį, kad atsimintų, nuolat krimstųsi, bet pasiten­kino paryčiais suplėšiusi nuotrauką, kurioje jie buvo dviese ant suoliuko Vokiečių gatvėje. Ir tik po tokio barbariško akto užmigo. Prabudus paskambino pats Paulius, ir vėl viskas ėmė tekėti sena vaga: pasimatymai, vakarienės kokiame nors res­toranėlyje, kava virtuvėje... O į miegamąjį eidavo viena.

Kristina tarsi atsipeikėjo nuo samanų kvapo. Drėgmė at­sidavė senų medžių pūzrais, ir beržų nebesimatė, vien pušų ošimas ir tamsa gaubė ją. Išsitraukė iš pakelio cigaretę, bet prisidegti niekaip nesisekė. Žiebtuvėlyje lyg dar ir yra dujų skystimėlio, bet liepsnelė nesirodo, spragsėk nespragsėjus!

— Galiu pridegti, panele...Kristiną nukrėtė šiurpas. Ji viena, tolokai nuklydusi nuo

vilos, o tas balsas tarytum iš kapo duobės! Ji apsisuko eiti, po kelių žingsnelių gal būtų pasileidusi bėgti, bet vėl išgirdo:

— Nebijokite, aš — iš apsaugos tarnybos. Saugau jus, vestuvininkus.

Kristina nužvelgė stovylą, išlindusią iš už medžio. Augalo­tas bernas, persimetęs per petį automatą. Vilkėjo melsvu kom­binezonu, tyliai šnypštė prie diržo prisegta racijos stotelė.

— Fu, kaip mane išgąsdinote!

32

— Jo, suprantu. Naktis, miškas ošia, o čia aš, lyg velnias...— Oi, tik jau nereikia tokių palyginimų!Kristiną tebekrėtė šiurpas. Apsaugos vyrukas žengtelėjo

arčiau, išsitraukė žiebtuvėlį. Ji skubiai prisidegė cigaretę, su­murmėjo kažką panašaus į padėką ir greita eigastimi pasuko ten, iš kur buvo atėjusi. Nutoldama girdėjo, kaip apsauginis per raciją kažkam pranešė: „Savi, jo... vestuvininkai landžio- ja“ .

Išgąstį pakeitė pamažu auganti baimė. Ko jau ko, bet ne­sitikėjo, kad miške kas su automatais tūnotų. O to vyruko vei­das! Regis, nutaikys akis į jį, geriau įsižiūrės, ir nepažįstama­sis, lyg pamažu ryškėjančioje fotojuostelėje, įgaus Donato bruožus. Keista, kad ginkluoti vyrai išsibarstę po miškus. La­bai keista. Marijus, matyt, turi ko saugotis.

Nepatinka jai šios vestuvės, oi, kaip nepatinka.Žiburiais tviskanti vila pasiliko šone, ir takelis išvedė į eže­

ro pakrantę. Ant tilto nematyti jokio šešėlio. Jo pabaigoje ry­mo jachta, kuri blizgančio it tamsus lakas ežero fone Kristinai pasirodė paslaptinga lyg sapnuojamas reginys. Panoro ap­žiūrėti ją iš arčiau. Tyliai pliuškeno bangos, užgoždamos žings­nius. Vėjas maloniai gairino veidą, ir dūmas įgavo savo tikrąjį skonį.

— Jei nieko neišeina, aš važiuoju namo...— Nedurniuok! Dar įtars ką nors...— Eik šikt! Supratai?— Na, baik! Iš kur aš galėjau žinoti, kad jis, bliacha, visur

pristatys savo žmonių.Balsai sklido iš jachtos, ir vienas jų neabejotinai buvo Ma­

rijaus. Kitas, moteriškas, negirdėtas. Su kuo ten Marijus?..Apsidairė, aplink — nė gyvos dvasios, ir žengė dar kelis

begarsius žingsnelius, bet nieko nebebuvo girdėti. Plykstelė­jęs ginčas nuslopo, lyg vien jos galvoje būtų pasigirdęs tas neaiškus murmesys.

Staiga jachta vėl atgijo:— Neišdykauk...

33

— Na, ko tu... Pasiėmiau gumytę.— Sakau, neišdykauk... Šiandien nėra nuotaikos.— Kodėl nėra?— Kodėl, kodėl! Lyg nežinotum... Viskas, leisk, aš einu...Kristina atšlijo nuo turėklų. To betrūko, kad ją pamatytų!

Neturi nė menkiausio noro tapti jaunikio neištikimybės liudi­ninke. Tegu pati Jolačka tvarkosi su savo vyreliu, o jai įspū­džių — per akis! Numetė cigaretę ir tekinomis, tyliai lyg šešė­lis nuskubėjo tiltu. Būgštavo, kad išnirs koks automatininkas ir Marijui paliks aišku, jog ji klausėsi pokalbio, o tada dar ne taip akimis ją gręžios.

Beveik bėgte parbėgusi į vilą, atsidūrusi vestuvininkų sū­kuryje, Kristina lengviau atsikvėpė.

— Kristulia! — šaukė ir mojo iš salės gilumos Medą, pilna pasididžiavimo, jog sėdi kunigėlio pašonėje. — Eikš čia, prie mūsų!..

Ji taip ir ketino padaryti, bet kažkas nutvėrė už rankos. Atsisuko — Justas.

— Kristulia... — kažkaip pabrėžtinai ištarė jis šypsoda­masis. — Kaip gražiai skamba! Norėčiau, kad ir mano lūpo­mis kada nors taip suskambėtų tavo vardas.

Ir pastebėjęs, kaip Kristina stengiasi išvengti jo švelnaus žvilgsnio, nusijuokė:

— Ko taip sutrikote? Liaukitės. Vestuvės, visi kvailioja kas kaip moka. Bet jums iš širdies pasakysiu — jūs man patinka­te. Galima jus pakviesti vienam šokiui?

— Deja, aš nemėgstu šokti.— Suprantama. Seni kaulai kapais atsiduoda.— Visai ne dėl to...Kristina pamėgino ištraukti ranką, bet Justo pirštai patys

atsigniaužė.

34

C7l utomobilio žibintai iš tamsos išplėšė pakelės rodyk­lę. Kristinai gyvenvietės pavadinimas atrodė negirdėtas. No­rėdama susiorientuoti, kokioje vietoje važiuoja, pasuko hon- dą j kelkraštį ir atsivertė kelių žemėlapį.

Medą snūduriavo, bet nutilus varikliui pramerkė akis ir gar­siai nusižiovavo:

— Ką, panečka?.. Pasiklydai? Aha, ar nesakiau, nevažiuo­kime, bet — ne, užsispyrei kaip ožka. Taip tau ir reikia.

— Kaip tai — nevažiuoti?.. Nusišneki. Lyg nežinotum, kad man rytoj „Litexpo“ reikia būti.

Pirmiausia Kristina susirado žemėlapyje melsvą ežero dė­mę. Ak, ta jachta, tie balsai... Paskui nago galiuku pasižymė­jo keliuką ir įniko skaityti aplink jį mirgančius gyvenviečių pa­vadinimus.

— Medą, nepameni, kai važiavome iš vilos, į kairę ar į dešinę pasukome?

—- Blemba, kunigėlis... Būtum mačiusi, buvo blyškus kaip lavonas. Vos pradėjo ir baigė. Su erekcija problemytės...

— Medą!—- Nu ką — Medą?— Negirdi, ko klausiu? Į kurią pusę pasukome?— Nepamenu. Tiek žinau, kad aš šiandien tikrai, chi chi

chi... nuėjau į kairę.

35

— Uždek šviesą, nieko nematau.Medą tiesė ranką, nenoriai kėlėsi nuo atlenktos sėdynės,

kai ūmai tamsą už automobilio perskrodė žlibinančios švie­sos. Kažkoks automobilis, pliskindamas dviem eilėmis žibin­tų, sparčiai artėjo plentu. Patvorys, prižėlęs dilgėlių, namai, tamsoje panašūs j mažus medinius karstus, juoduojantys kaip skeletai medžiai — viskas apsigaubė kraupiais šešėliais, ėmė augti ir didėti negyvoje šviesoje.

— Kas čia, blemba?! — markstėsi Medą. — Skraidanti lėkštė ar koks kombainas? Važiuok, nestovėk, gal kokie ban­ditai...

Kristina šoko lankstyti žemėlapį. Tikrai, tokią gūdžią naktį, tokiame užkampyje, kur vienintelis gyvas liudininkas — mė­nulis, jei kas nutiktų, pagalbos neprisišauksi. Tačiau žibintų tvyksniai, lyg paauksuoti iečių antgaliai, įsirėžė į hondą, pasi­vaideno, kad automobilio salonas tarsi užsidegė nuo atlekian­čios mašinos halogenų.

— Ojei, džipas!.. Ir dar dvi mašinos. Visos sustojo, — ne­ramiai gręžiojosi sėdynėje Medą. — Va, vienas išlipa... Stam­bus. Blembački, prisiveikėme! Durelės užrakintos?

Kristina paleido variklį, bet juoda žmogysta šastelėjo prie durelių, pabeldė į stiklą.

— Ei, ar viskas gerai?.. Nebijokit, čia savi. Panele! Pame­nat, cigaretę aš jums pridegiau.

— Kokią cigaretę? Ką jis čia trina?— Nurimk, Medą, savas... — atpažino miške sutiktą ap­

saugos tarnybos vyruką ir atidarė dureles: — Atrodo, kad pa­siklydome. Sakykite, gerbiamasis, kur veda šis kelias.

Jis pasitaisė automatą, užkišo jį už nugaros, paslėpė ir šiek tiek nustebęs ištarė:

— Į Panevėžį, panelės. Norite ten važiuoti?— Oi, ne! Mums reikia pasiekti autostradą.— Vadinasi, turite grįžti atgal, ne ton pusėn pasukote. O

ko taip skubate, juk vestuvės nesibaigė. Geria visi, uliavoja...— Tai kad nesaugu... — šyptelėjo Kristina. — Jūs paliko­

36

te vestuves, nebesaugote, dar kas nors užpuls. Keistas tas jaunavedys — kai naktis, taip ir paleidžia apsaugą j visas ke­turias puses.

— Jaunavedys? Jūs manote, kad mes jj saugojom?— O ką? Nejaugi nuotaką?Apsauginis išraiškingai patylėjo.— Nesvarbu. Žemėlapį, matau, turite, susigaudysite, kaip

pasiekti autostradą?— O tu sėsk, parodysi joms kelią, — pasigirdo už nuga­

ros. — Sėsk kartu ir važiuok.— Kaip liepsite, šefe.Vyrukas pagarbiai pasitraukė į šalį, ir Kristina nustebo,

kiek ir sumišo, išvydusi į apšviestą mašinų žibintų plotą išei­nantį Justą.

— Nereikia mums apsaugos, — atgavo žadą Kristina. — Jūs ką!..

O Medą lyg rimtai, lyg nerimtai:— Reikia, reikia!.. Lipk, kareivėli!— Jis parodytų trumpiausią kelią, — kalbėjo Justas. —

Apie dvidešimt kilometrų sutaupytumėte. Paskui paliksite jį mano degalinėje prie autostrados. Taip jums būtų saugiau. Juk užvakar kažkokie banditai šiame plente atėmė iš užsie­niečių automobilį, jie ir šiąnakt gali kur nors sukiotis.

Kristina dvejojo. Mintis kuo greičiau išsikapstyti iš šitų miš­kingų vietų ir pasileisti autostrada ją gundyte gundė. Juk že­mėlapyje neką susigaudo. Jau kartą apsiriko. O ir miegas lenkia prie žemės. Tačiau negi dėl to, kad ji tokia žiopla, truk­dys tą ginkluotą vyruką? Tačiau vos prasitarė apie nepatogu­mus, Justas kaip kirviu nukirto:

— Jis — tarnyboje. Be to, mūsų mašinos pilnos apsaugi­nių, ankšta, vietos nėra, o pagelbėti tokioms moterims, kaip jūs, — kiekvieno vyro pareiga. Pagalvokite.

Medą vikriai nulindo į galinę automobilio sėdynę. Jai toks bendrakeleivis žadėjo nenuobodžią kelionę. Kad tik kelnėtas padaras būtų šalia. Bet Kristina pagalvojo, kad ji nėra tokia

37

ištižusi, jog nesurastų kelio, vedančio j autostradą. Ketino pa­dėkoti už rūpestį ir leistis atgalios, bet tada nuo plento atskli­do:

— Kur jūs ten miglinėjate? Justai, važiuojam, baik išdy­kauti.

Moteriškas balsas... iš jachtos. Klaiki atpažinimo akimir­ka. Ir Kristina, netikėtai pačiai sau, apsisprendė:

— Gerai, tegul mus tas žmogus palydi.Justas patenkintas linktelėjo galva, ir apsauginis įlipo į au­

tomobilį. Automatą pasidėjo ant kelių ir sustingo kaip statula.— Turiu vilties jus kada nors dar pamatyti, panele Kristi­

na.— Ak, žinoma... taip... — sumurmėjo ji, o moteriškas bal­

sas taip ir daužėsi ausyse. Išdykauti... išdykėlis. — Gal užsi­rašykite mano telefoną?

— Nereikia. Aš jus rasiu. Bet kokį žmogų rasti Lietuvoje man — vieni niekai.

38

<yfLe6a malė liežuviu nesustodama. Iš pradžių prisika­bino prie trumpavamzdžio automato. Ar jis tikras? Išgirdusi, kad tikresnių nebūna, panoro sužinoti, kiek žmonių yra iš jo nupylęs? Klausė tokiu angelišku balseliu, kad apsauginis, pa­jutęs visą pokalbio absurdiškumą, pasileido juoktis.

Šitoks juokas Kristinai kėlė dvilypę būseną. Regis, nieko tokio neatsitiko, štai žmonės linksmi, jie negirdėjo vaiduokliš­ko murmesio jachtoje, jiems pasaulis nepasikeitęs, o ji vis susigriebia, kad sėdi susigūžusi, apnikta vienos vienintelės minties — kas toji moteris?..

Ir ji apsimetė, kad tas balsas, atsklidęs iš plento tamsos, jai buvo girdėtas, tik štai niekaip neprisimena kur...

— Tai — mano šefo žmona, — bejausmiu tonu atsakė apsauginis ir, atrodo, tuoj pat pamiršo klausimą, nes Medą pradėjo naršyti jo praeitį nuo mokyklinio suolo. Smalsavo taip, lyg jų draugystė megztųsi ilgiems mėnesiams, o ne vienai vienintelei kelionei iki degalinės prie autostrados.

Žmona. O kas daugiau?.. Banalus trikampis — verslo part­neriai dalijasi viena moterimi. Bet tas pokalbis!.. „Jei nieko neišeina, aš važiuoju namo...1' Kas jiems turėjo išeiti? Sek­sas? Ne, juk ji liepė neišdykauti. Kokia čia paslaptis?

Nejučiomis akyse iškilo mąslus Justo veidas. Nė kiek ne- atstumiantis ir neatgrasus. Netgi žili plaukai suteikia jam vy­

39

riško žavumo. Argi ne keista, kad vyras, kuris pasididžiuoda­mas pareiškia, jog jam vieni niekai bet kokį žmogų surasti Lietuvoje, nežino, su kuo burkuoja jo žmona?

Kristiną perliejo bauginanti nuojauta. Nežino kaip, bet jau­čia, kad jos ir Justo likimo linijos šią naktį paslaptingai susi­kryžiavo.

Taip nepastebėtai pravažiavo posūkį vilos link. Plentas vin­giavo kalniukais. Miškas čia kilo, čia leidosi. Kartais dantytos eglių viršūnės, regis, pasiekdavo nykiai spindinčią pilnatį, o Medą, apimta nerūpestingos nuotaikos, ir toliau varinėjo kal­beles su apsauginiu, kuris tarytum iš įpročio bukai spoksojo į kelią.

— Aš irgi galėčiau būti asmens sargybine, tik man reikėtų mažučio moteriško automačiuko. Bet į gražius bernus nešau­dyčiau. Gaila. O gal jūs Afganistane kariavote? Tą, kaip ten... Osamą bin Ladeną matėte?

— Ne, niekur aš nekariavau.— A, tada, vadinasi, nepatyręs... — vaizdavo nusivylu­

sią, bet iš tikrųjų Medą nepiktai šaipėsi. — Krūmuose sėdė­damas patirties nesukaupsi. Bet dar įdomiau, kai nepatyręs. Ta prasme, kaip vyras, chi chi...

Ūmai apsauginis griebė už vairo.— Pristabdyk!Mikliai iki galo nuleido durelių stiklą ir iškišo automatą.Kristina nuspaudė stabdžius ir tik tada pastebėjo ant plento

iš kažkokios pakrūmės išriedantį automobilį. Kraupiausia, kad jo žibintai nešvietė, matėsi tik prie vairo susikūprinusi žmo­gysta. Ji lyg ketino šokti lauk, neaišku, kokiais ketinimais, bet, vos prasivėrus durelėms, apsauginis paleido seriją iš auto­mato. Liaunos beržo šakelės pabiro ant asfalto. Paslaptinga­sis automobilis riaumodamas apsisuko, net padangos pasvi- lo, ir žvėrišku greičiu numovė plentu.

— Numeriai! — riktelėjo apsauginis, — kokie jo nume­riai?!

Bet numerių niekas nespėjo įsidėmėti — taip greitai seno­

40

jo modelio BMW išnyko iš akių. Honda atsargiai pajudėjo iš vietos. Kristina buvo kaip apkvaitusi. Kas čia vyksta?

— Turbūt kokie nors piemenys bandė pagąsdinti, — svarstė apsauginis, — bet šefui reikia paskambinti.

Kristina vos sugraibė iš pakelio cigaretę. Pirštai virpėjo kaip niekad, o automato kalenimas nesiliovė tratėjęs ausyse.

— Blemba, kažkokie durniai. Reikėjo j padangas šauti.— Koks jūsų šefo telefono numeris? — paklausė Kristina,

baugščiai stebėdama žibintų nutviekstą tuščią plentą. — Man irgi reikėtų jam paskambinti.

— Negaliu. Be jo žinios negaliu.— Tada bent cigaretę pridekite.— Mielai... — suskato ieškoti kišenėse žiebtuvėlio. — Ci­

garetę galiu ir be šefo žinios pridegti.

41

'y -a u buvo gerokai prašvitę, kai Kristina pasiekė Vilnių. Apsaugos tarnybos darbuotoją paliko kažkokioje degalinėje prie Kauno ir didžiuliu greičiu, tarsi vytųsi tas pats iš miško išniręs automobilis, paršvilpė j sostinę.

Prospektas atrodė platus, lyg po neramios nakties pasiek­tas krantas. Šiurpus nutikimas, kai ant plento aidėjo automa­to šūviai, nublanko ryto šviesoje. Kvailas nuotykis, pagalvojo Kristina, kvailas nuotykis, ir tiek.

Medą atrodė išblyškusi ir sukaustyta nuovargio, kaip išsi- dūkęs nakties vaiduoklis. Pro akių plyšelius stebėjo apytuštį miestą, o veide atsispindėjo patirtos nuodėmės saldumas. Kristinai pagailo jos. Mieguistas žvėrelis, besiilsintis po ny­kios medžioklės. Sveiką protą pakeitė vienadieniai jausmai. Vargšas jos vyrelis!.. Jei paaiškėtų Medos meilės nuotykiai, realybė virstų košmaru.

— Tave palieku ir važiuoju į „Litexpo". Keistos vestuvės... Kažkokia nesveika atmosfera. Vieni linksminasi, kiti kąsnius skaičiuoja. Oi, dabar kavos išgerti! Didelį didelį puoduką ka­vos.

— Galime pas mane užsukti, — suniurnėjo Medą. — Tik­rai, Kristulia, taip būtų geriau. Sutinki?

— Turiu šiek tiek laiko.— Oi, kaip gerai! Jei maniškis bus grįžęs, mažiau klausinės.

42

— O tu nebijai?— Ko?— Na, kad vieną gražią dieną prisiveiksi?— Nu jo! Juk kasdien geriu kontraceptikus.Kristina ne tai turėjo omenyje. Pabandė paaiškinti — jei

pričiups, kad ji yra neištikima, kaip tada? Bet Medą išliko ste­bėtinai rami:

— Nepričiups. Per žioplas. Jau tada, po tos avarijos su Daliumi, užvirė tokia košė, blembački, galvojau - na, dabar tai jau viskas, dėsiu savo galvelę ant kaladės, bet visi nema­lonumai tarsi savaime praslinko. Yra... — pakėlė akis j pros­pekto tolyje šviesuojantį dangų, — yra kas ten, viršuje, jaučia man simpatiją.

— O ką Dalius? Jau viskas, ryšiai nutrūko?— Ne, tas ir yra, kad ne. Sako, kad myli. Idiotas. Skambi-

nėja, ramybės per jį nėra...— ° tu?— Ką — aš? Praėjęs etapas. Žiūrėjimai į žvaigždeles bai­

gėsi. Blemba, vos neužmušė tada, kai grįžome iš miškelio. O ir ką aš su tokiu bėdžiumi veiksiu? Nevykėlis. Nei pinigų, nei kokios nors perspektyvos jų turėti. Paskui tokius vyrus vien nelaimės seka. Sakysi, ne?

— Nežinau, — ir atsidususi Kristina nuoširdžiai pakartojo: — Nežinau. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad pinigai — dar ne viskas.

— Ojoi, kokia idealiste. Lengva tau taip šnekėti, kai pati pinigus krauni į bankelį.

— O tu pavydi?— Nepavydžiu. Būtum mano vietoj, kitaip galvotum.— Gal ir galvočiau, bet nesibraižyčiau pakampėmis su

kuo papuola.— Oi oi, mirštu iš gėdos. Visi vyrai kvailiai, ypač kai juos

sureikšmini. Kas čia tokio, jei vieną kitą apsuki apie pirštą? (domiau, kur kas linksmiau gyventi. Namuose manęs tik skal­bimo milteliai laukia, o savaitgaliais — alaus butelio atidarik­

43

lis. O čia — truputis jausmų, truputis adrenalino... Va, tas Justas rimtas atrodo. Nepasiekiamas. Tik į tave taikosi.

— Į mane? — sukluso Kristina.— O į ką daugiau! Lyg negirdėjai, kokius komplimentus

tau klojo.— Tai — iš mandagumo.— Iš mandagumo žmonės tik sveikinasi, o visa kita daro

vien iš išskaičiavimo. Mielai jis tave prigriebtų, oi, mielai... Kai kalba, net balsas virpa. Kritai jam j akį, net aklam matyti, kritai...

Kristina nieko nebeatsakė. Justas — įdomus vyriškis. Pa­slaptingesnio dar neteko sutikti. Galvodama apie jį, vėl at­mintyje atkurdama jo veido bruožus, balso intonaciją, manie­ras, taip užsižiūrėjo į gatvę, kad pravažiavo sankryžą, kur tu­rėjo pasukti į kairę.

— Sapnuoji, ar ką? — sukrutėjo Medą. — Ten, toliau, bus dar vienas įvažiavimas.

Kristina pasuko automobilį į kitą gatvelę, jos gale driekėsi balkšvi mikrorajono daugiaaukščiai. Privažiavo iš kitos pusės, ir iš čia buvo gerai matomas Medos daugiabutis. Ji palinko į priekį, stengdamasi įžiūrėti, ar praviri jos buto langai. Jei vir­tuvės langas atlapotas, vadinasi, Gintas namie.

— Vaje, kas čia dabar? Viršūnė!Šalikelėje riogsojo amerikietiškas biuikas. Jo vairuotojas,

pasikišęs ranką po galva, saldžiai snaudė.— Tavo gerbėjas, kas daugiau, — atpažino Kristina Da­

liaus automobilį. — Tavęs laukia.— Po mano buto langais? Visai suįžūlėjo! Atsirado ange­

las sargas. Sustok, noriu pasisveikinti.Tačiau, atsidūrusi prie biuiko ir nelaimingo jo vairuotojo,

Medą negaišo laiko. Smarkiai kumštuku pabeldė į stogą. Da­lius kaipmat nubudo, atsimerkė kažkokios panikos apimtas, bet kitą akimirką ir pradžiugo, ir susijaudino, išvydęs Medą. Žiojosi kažką sakyti, bet Medą išrėkė:

— Kada tu baigsi šposus man krėtęs? Ką čia veiki? Va­žiuok namo! Girdi? Marš namo!

44

Jis drebančiomis rankomis nuleido durelių stiklą, prakal­bo kažką apie meilę. Laukia, ilgisi, eina iš proto, nori pasikal­bėti...

— Važiuok iš čia, — ir sekundėlę padvejojusi pridūrė: — Paskambink man j mobilką, bet po langais kad nematyčiau! Visai nori man gyvenimą suėsti?! — ir, įlipusi į automobilį, gailiai atsiduso: — Na ir ką daryti su tokiais vyrais? Galvažu­džius samdyti, kad atstotų?

— Matyt, jis tave tikrai myli.— Na, taip... O kodėl tik savaitgaliais mane medžioja?

Paprastomis dienomis jo šimto kilometrų spinduliu neaptiksi. Išeiginis vyras, kam man toks? Laikas surimtėti.

45

^_>X^ristina šventė pergalę. Viena iš jos salono mode­liuotojų šukuosenų buvo pripažinta geriausia, kitos dvi grožio meistrės pelnė prizines vietas. Laimėjimų svaigulys nuplovė po nakties užsilikusią bjaurią nuotaiką. Šampanas, pergalin­gas glėbesčiavimasis.

Po vakarėlio „Villon" viešbutyje ji truputį padaugino mar­tinio. Suvokė, jog toks laimėjimas — daugiau reklaminis triu­kas, neturėsiantis didelės reikšmės pačiam grožio salonui. Suprantama, labiau išgarsėjo kirpėjos, o ne toji, kuri moka joms atlyginimus. Pastebėjo, kelis sykius atkreipė dėmesį, kaip jos salono kirpėjoms buvo brukamos vizitinės kortelės, paly­dimos negirdimų pasiūlymų.

Juokdariai. Ar bent kuris iš tų apsukruolių, medžiojančių naujas darbuotojas savo salonams, pagalvojo, kad visas šu­kuosenų idėjas kone ant popieriuko pabraižė ji pati?

Todėl kelios martinio porcijos buvo tarsi narkozė. Galėjo apsimesti, kad nepastebi, kaip konkurentai bando nuvilioti jos darbuotojas. Demonstruoti šypseną ir ištisas dvi valandas dis­kutuoti apie moters grožį, tai yra apie nieką.

Tad pajutusi, kaip pinasi liežuvis, užlipo į viešbučio kam­barį ir miegojo lyg užmušta. Rytą prabudusi greitosiomis pa­lindo po dušu ir kiek atsigavusi sėdo prie hondos vairo. Pasi­leidusi miesto link palaimingai atsiduso: pagaliau varginantis savaitgalis baigėsi.

46

Vestuvės. Šnabždesys jachtoje. Justas. Kodėl jis žarstė tuos komplimentus? Iš įpročio, ko daugiau?.. Paskui — auto­mato salvė ant plento. Gerai pagalvojus, prie visų neigiamų įspūdžių prisidėjo ir rytas Vilniuje. Miegantis amerikietiškame griozde Medos gerbėjas — tai reta išimtis, kai norėjosi šyp­sotis. Nuoširdžiai, užjaučiamai šypsotis.

Bet Medą... Trūksta žodžių! Kai grįžo vyras, ji apie vestu­ves, apie ten neva tvyrojusią nuobodybę pasakojo tokia ne­kalta mina, kad norėjosi prunkšti iš juoko. O jos Gintarėlis, gaila žiūrėti, kaip jis meiliai glostė rankeles, kartodamas, jog ji, vargšytė, esanti pavargusi ir visai be reikalo gerianti tokią stiprią kavą. Juk reikėsią išsimiegoti, išsiilsėti, geriau jau puo­duką aviečių arbatėlės...

Kilo įspūdis, kad vyrai turi ne menkesnę nei moterys intui­ciją. Panašiai kaip sraigės savo antenėlėmis tiria aplinką, taip ir jie pajunta žmonos nuotaikos niuansus, tačiau prisikasti iki priežasties vis pritrūksta kelių centimetrų. Paradoksas, bet tada jie tampa lipšnūs ir paslaugūs, tarytum padėdami žmo­noms užmiršti nuodėmingus paklydimus.

Nuoširdūs jausmai, tikėjimas draugu Medai buvo svetimi.Kristina pajuto kartėlį. Toks šeimos modelis jai netinka.

Dažnai pagalvodavo, kad gimė ne tuo laiku. Išnyko tikri vyrai, kurie mokėjo ir mylėti, ir neapkęsti. Prieš porą šimtmečių tai bent virė aistros!.. Dvikovos dėl menkiausio įžeidimo. Kova dėl moters palankumo. Tragiški, bet garbingi laikai. Drama, o ne tos šiuolaikinės komedijos, vykstančios daugiabučių virtu­vėse, kuriose vieni kilniausių jausmų telikę atodūsiai, ir tie patys — suvaidinti.

Rankinuke įkyriai supypsėjo mobiliukas. Griebė su viltimi, kad tai — Justas, panaudojęs savo slaptas galias, susekė ją automobilyje pakeliui į Vilnių. Tačiau dirstelėjusi į ekranėlį su­glumo — Paulius. Paprastai rytais jis lindi teismo salėse. Ma­tė — visas bloknotas primargintas datų, valandų ir minučių, kada prasideda teismo posėdžiai.

Žvilgčiodama į kelią, prisidegė cigaretę. Dar vienas keis­

47

tuolis. Nė karto nepasakė jokio komplimento, kurį prisiminus pasidarytų bent kiek šilčiau. Šaltos ir santūrios draugystės šalininkas, ko jam prireikė?

— Aš klausau...— Pagaliau, Kristina... Visą savaitgalį tavęs ieškojau, bet

telefonas buvo išjungtas.— Sakyk, kas yra, aš — prie vairo.— Nieko. Galvojau, kad kas nors atsitiko. Malonu išgirsti

balsą. Tai kur buvai dingusi?Na va, prasideda. Kažkam turi dėstyti, kur buvai, ką veikei.— O tau būtina žinoti?.. Gerai pagalvojus, nėra juk jokio

skirtumo.— Aš žinau... Daug galvojau. Rimtai galvojau. Aš viską

žinau. Ir norėjau tik tiek pasakyti, kad mes galime likti drau­gais. Na, kaip visada, susitikti, kur nors palėkti... Žinoma, jei tu nieko prieš.

— Palauk... Apie ką tu čia? Juk mes ir dabar ne priešai.— Tas tai taip, — numykė ragelyje, — ieškojau tavęs, bet

neprisiskambinau. Paskui tavo kieme pamačiau automobilį ir pamaniau, kad galiu imti tau trukdyti, na, ta prasme, versti meluoti ar panašiai...

— Kalbėk aiškiau... Gromuliuoji kažką, nieko nesuprantu.— Bet juk, galimas daiktas, kad tu šiaip, nerimtai...Tai pristojo! Murma murma, bet nieko nepasako. Nenuos­

tabu, kad vėliau guodžiasi, jog prakišo dar vieną bylą, ir viską suverčia menkai teisėjų kompetencijai.

— Aš pasakiau — aiškiau...— Vadinasi, tu jau dabar apsimeti, Kristina... Tiek to, ne­

siruošiu tavęs tardyti.— O Dieve, kaip tu mane nervini. Sakyk viską iki galo!— Gerai, — jis kiek patylėjo, girdėjosi pasklidas mašinų

ūžimas gatvėje. — Vakar buvau užvažiavęs pas tave. Kai neprisiskambinau, supranti? Šeštadienį neradau, ir vakar ke­lis kartus prasukau pro tavo kiemą. Ten stovėjo automobilis, o jame sėdėjo bičas.

48

— Na ir kas? Sėdėjo, tai sėdėjo...— Na, o paskui jis įėjo į laiptinę. Tiesiog man smalsu bu­

vo, ar tu išeisi, ar ne.— O prie ko čia aš? — nusistebėjo Kristina.— Juk jis pas tave užėjo. Ragelio nekeli, jis viduj, pagalvo­

jau, bent atsisveikinti, ar ką...— Sapalionės kažkokios. Pas mane niekas vakar nebuvo

užėjęs. Tau pasivaideno.— Ne, Kristina, mačiau, kaip užsidegė šviesa tavo bute.— Mano bute?— Taip. Ir man nesivaidena, būk rami.Ji nepajuto, kaip nuspaudė stabdžius ir automobilis sliuog-

telėjo į kelkraštį. Užteko įsivaizduoti, kaip tamsų vakarą kaž­kas vaikšto po jos namus, ir tarsi lediniai pirštai čiuptelėjo už kaklo. Ėmė trūkti oro, ji atsidarė automobilio langą ir, negalė­dama atsitokėti nuo užpuolusio šiurpo, kimiu nuo dusulio bal­su paklausė:

— Pauliau... Tu esi tuo tikras?— Šimtu procentų. Klausyk, Kristina, nereikia apsimetinė­

ti. Jei užgavau, atleisk, bet nežinau, kas man pasidarė. Ro­dos, vakar... deja, tik vakar supratau, kokia tu man esi svar­bi, nepakeičiama.

49

(^txenrikas, skeptiškai suraukęs kaktą, išklausė Kristi­ną. Neverta rimtai gilintis, tarsi sakė jo bejausmis veidas. Ne­suskaičiuosi, kiek kartų sesuo papuldavo j idiotiškas situaci­jas, o paskui murksodavo ir murksodavo ant sofos kampučio kaip dabar, nutaisiusi tragišką miną. Tai kokie nors bernai ne­duodavo gatvės pereiti, tai kampuoti vyrukai siūlydavo ap­saugą. Visus atšokdindavo. Bet šįkart, išklausęs jos pasako­jimą apie naujausius įvykius, beveik neabejojo, kad sesuo ta­po atsitiktinių sutapimų auka.

Jis bandė susikaupti. Užčiuopti kokią nelogišką giją, išvy­nioti ją, ir visi išsakyti nuogąstavimai nubyrės kaip karoliukai nuo siūlo. Ją persekioja?.. Aukščiausio laipsnio nesąmonė! Kam jo sesutė gali kelti pavojų?

Henrikas atsilošė fotelyje ir pasirąžė, demonstruodamas savo muskulus. Lyg parodydamas, kad jo fizinė jėga liejasi per kraštus, tegu tik išdrįsta kas nors stotis skersai kelio. Pas­kui susirado pastalėje numestas kojines, neskubėdamas už­simovė ir kitu krustelėjimu pastvėrė mobilųjį nuo stalo.

— Kam tu skambini? — sunerimo Kristina. — Tik ne tam Marijui, girdi?

— Ramia-ai. Aš ne toks tupas. Tas tavo nupiepęs advoka- tėlis garuoja. Logiškai padarysim. Patikrinsime tos mašinos numerius. Kokius ten padiktavo tas tavo simpatija?

50

Kristina padavė cigarečių pakelį, ant kurio kosmetiniu pieš­tuku brūkštelėjo kieme pastebėto automobilio registracijos nu­merius. Giliai atsiduso, tarsi iki šiol būtų visai nekvėpavusi.

Patikrinti, būtinai reikia patikrinti. Vis viena paslaptimi ma­žiau. Gal tikrai Paulius susimovė? Maža kas gali įeiti į laiptinę. Dvylika butų, keliuose iš jų gyvena išsiskyrusios moterys, vie­nos vyras — užsienyje. O šviesa jos languose — tai tik optinė apgaulė. Pasivaideno. Juk Paulius stovėjo prie gatvės, o iš taip toli menkiausias sudirgintos vaizduotės blyksnis gali iš­krėsti piktą pokštą.

Buvo sudilgęs iš pavydo, čia tai naujiena. Neaišku, džiaug­tis dėl to ar liūdėti. Bjauri būsena. Nesinori nieko šviesesnio galvoti. Mintys baugiu sūkuriu blaškosi apie žmogų, sugebantį įveikti visus buto užraktus. Ko jam reikėjo? Ko?..

Henrikas, įbedęs niūrų žvilgsnį priešais save, kalbėjosi su žmogumi iš policijos. Padiktavo skaičius ir raides, pridūrė, kad galimas daiktas, jog tai vagies, apšvarinusio jo sesers butą, automobilio numeriai. Suprantama, jis nuvažiuos ir įsitikins, bet vis vien vertėtų pasidomėti, kam priklauso šitas įtartinas automobilis.

— Aš bijau, Henri...— Bijai? Nejuokink! Tavo baimė mane paralyžiuoja. Pa­

matysi, pasidarbavo vagišiukas, o tavo advokatėlis, užuot pa­skambinęs į policiją, nešė muilą. Galėsi jam padėkoti, kai ne­rasi savo teliko, kvepalų, visokio kito šlamšto, kurį narkoma­nai atiduoda pusvelčiui, kad gautų savo dozę. Važiuojam!

Jie užtruko pusvalandį, kol pasiekė Kristinos namo kie­mą. Nuošali ir rami vieta. Kiekvienas prašalaitis visiems ant akių, ir kažin ar su blogais kėslais kažkas brovėsi į jos butą. Tiek langų, kaimynai, telefonas, policija... Ar gali kas taip rizi­kuoti? Nebent, kaip tvirtina Henrikas, narkomanai. Lipdama laiptais, regėdama plačią, tarsi nuo visų negandų užstojan- čią brolio nugarą, Kristina apsiramino.

Buto durų užraktas buvo nepažeistas, raktas sukosi leng­vai.

51

Prieškambaryje tarsi kieno išspardyti mėtėsi bateliai. Hen­rikas įsitempė, lyg bijodamas ant ko nors užlipti.

— Kas čia taip suvertė?— Aš. Ieškojau kuo apsiauti.Televizorius buvo vietoje. Įžengus į miegamąjį, iš tolo su­

švito ant veidrodžio staliuko paberti papuošalai. Henrikas lie­pė seseriai pažiūrėti, ar netrūksta kokio žiedo, auskaro ar grandinėlės, bet vos dirstelėjusi ji papurtė galvą. Kaip įrody­mą, jog niekas iš jos brangenybių neprapuolė, parodė juvely­ro darbo sagę, kurios aukso geltonis būtų bet kokį vagį pri­traukęs it magnetas.

Kristina vis landžiojo po kambarius. Net kompaktinių plokš­telių kolekciją peržiūrėjo — visos. Ilgai, lyg kokia patyrusi kri­minaliste, tyrė elektros jungiklį, tikėdamasi išvysti riebų vyriš­ko piršto atspaudą. Tada Henrikas galutinai neteko kantry­bės:

— Nepamiršk po lova pažiūrėti, gal ten kokia bomba pa­dėta. Su užrašu „Made in Panevėžys".

Laiptinėje trinktelėjo durys, kažkas šūktelėjo, pasigirdo skambūs vaikų balsai. Namas pilnas gyvybės.

— Reikėtų kaimynų apačioje paklausti. Jeigu jie nieko ne­girdėjo...

— Negirdėjo, nesvaičiok, - - atsipūtė Henrikas atsisėdęs į minkštą fotelį. — Juk matai, kad niekas nepaliesta. Va, tuoj paskambins iš policijos, pamatysi, dar ta mašina bus kokio kaimyno, ir abu galėsime pasijuokti. O sutikęs tą tavo kadrą, gerą sprigtą duosiu... Jis tiesiog tavo žodžius gaudė. Papras­tas patikrinimas. Norėjo įsitikinti, kad buvai viena, bet kažko­dėl nekėlei ragelio. Tau jis atsibodo, tiesa?..

— Henri... Langas. Tu buvai priėjęs prie lango?— Ne, o kas?..— Užuolaida... Pamenu, gerai pamenu! Aš ją palikau ak­

linai užtrauktą iki pat sienos, o dabar... pasižiūrėk!Užuolaidos klostė glūdėjo ties palange, iki sienos — visas

žingsnis.

52

— Jaučiau, kad čia kažkas ne taip! — suaimanavo Kristi­na. — Kažkas judino užuolaidą. O Dieve, man bloga...

Henrikas dirstelėjo j seserį, ketino kažką sakyti, bet jj nu­stebino nežmoniškai perbalęs jos veidas. Kristina glebiai su­smuko sofoje ir susiėmė už galvos:

— Jis... jis stovėjo prie lango ir laukė, kol grįšiu.— Baik, baik! Neprisimeni. Pati atitraukei.— Ką tu čia šneki!.. Puikiai prisimenu: pažiūrėjau, koks

lauke oras, paskui timptelėjau užuolaidą iki galo. Patikėk, ne­su sklerotikė, turiu atmintį.

Henrikas atsainiai šyptelėjo. Atsistojęs žengė prie lango, tūptelėjo ir minutėlę tyrė parketą, bet nieko įtartino nepaste­bėjo. Su užuojauta sužiuro į seserį. Nubalusi, lyg kas būtų į krūtinę pistoletą įrėmęs.

— Atnešiu tau vandens...— Nereikia. Paduok man cigaretes.Jis apsidairė ir pamatė ant sekcijos atbrailos gulintį baltą

„Marlboro" pakelį, tačiau ji paprašė „Parlament", to paties pakelio, ant kurio buvo užrašyti vakar kieme, jau neabejojo, jos tykojusio automobilio numeriai.

Henrikas pastebėjo, kad tokios rūšies cigaretės populia­rios Turkijoje. Pasirodo, kaip pirštu pataikė, — viena grožio salono klientė, dirbanti kelionių agentūroje ir nuolat lydinti tu­ristų grupes į Turkiją, parvežė kelis „Parlament" pakelius, ko­kiais Lietuvoje išvis neprekiaujama.

— Cigaretės... — sumurmėjo ji, kažką stengdamasi prisi­minti. — Pameni, pasakojau, kaip atsidūriau ant tilto. Paskui ta jachta, pokalbis...

— Jo, pokalbis labai įdomus. Kažką rezga toji porelė...— Palauk, leisk man susigaudyti... Juk aš rūkiau, stovė­

jau traukdama cigaretę, o kur paskui ją numečiau, nepame­nu...

— Na va, nepameni! — triumfavo Henrikas. — O ką aš sakiau!..

— Ne, ne, Henri! Tu paklausyk! Jei aš numečiau cigaretę

53

ant tilto — taip greičiausiai ir buvo, o Marijus ją rado, tuo la­biau neužgesusią, ir perskaitė užrašiuką ant nuorūkos... Ta­da jis išsiaiškino, kas rūko „Parlament". Juk net Jolantėlei daviau! Jis suprato, kad aš buvau ant tilto ir girdėjau jų pokal­bį.

— Primink, ką jie ten burkavo?— Justo žmona pasakė važiuojanti namo... Taip ir pasa­

kė: aš važiuoju namo, o Marijus burbtelėjo, kad dar įtars ką nors... Paskui atkirto jai: iš kur jis galėjo žinoti, kad visur pri­statyta žmonių... O aplink vilą, kaip vėliau paaiškėjo, stovėjo Justo apsauginiai. Nuo ko jis saugojosi? Ir kodėl Marijus teisi­nosi Justo žmonai, kad nežinojęs, jog visur pilna žmonių?

Henrikas minutėlę įtemptai mąstė.— Nepatinka man. Jie kažką rezga. Nejaugi susigaudę,

kad jie gali būti iššifruoti, pasiuntė ką nors, kad tave nuimtų kaip liudininkę? Šakės! Jei taip, tai — šakės, kur ritasi šis pasaulis. Aš galvoju...

Bet Henrikas nespėjo baigti minties. Ją nutraukė mobilio­jo skambutis.

— Iš policijos. Nagi, kieno tie numeriukai... — ir jis atsilie­pė: — Alio! Taip, Henris, sakyk sakyk, netempk gumos... Aha... Ne, bute viskas tvarkoje. Kaip sakai?.. Pakartok. Iš aikšte­lės?.. Aišku. Ne, viskas gerai, lieku tau skolingas.

Ir Kristina išgirdo tai, ko labiausiai bijojo.— Numeriai pavogti nuo automobilio iš saugomos aikšte­

lės. Šūdas! Atrodo, kad gražiai įklimpai, sesute. Jie skuba bijodami, kad tu neperspėtum to Justo. Matyt, planuoja jį šluoti načiort... Reikia būtinai jį surasti. Surasti ir perspėti. Tada vis­kas, pamatysi, ir pasibaigs. Žinai jo pavardę?

— Jolanta gali sužinoti. Aš jai paskambinsiu.

54

^ X -e lia s dienas po vestuvių Jolanta mėgavosi vien ma­lonumais. Lyg didžiausia tinginė iki vidudienio vartydavosi pa­taluose. Gera būdavo prabusti. Po nakties kūną mausdavo švelnus išsekimas, plaukai juokingai susitaršę, baisu ir j veid­rodį akį užmesti. Drybsodavo bandydama mintimis aprėpti neįtikėtiną gyvenimo permainą: ji — turtingo verslininko žmo­na. Nuosavas namas. Kieme — trys automobiliai. Juodas dvi­vietis mersiukas nuimamu stogu, padovanotas jai kažkokios transporto kompanijos, kurią valdo Marijaus draugai.

Marijus stengėsi ją palepinti. Išvirdavo kavos, negrabiai sutepdavo sumuštinį, paskui laužydavo jį ir po gabalėlį dėda­vo į burną sakydamas:

— Valgyk, kitaip numirsi.Dažnai tokius pusryčius pertraukdavo mobiliojo skambu­

tis. Marijus įnikdavo kalbėti. Trumpos, bereikšmės frazės. Vis reikalai, kažkokios užuominos. Tai erzino Jolantą ir ji, nebai­gusi gerti kavos, lyg pasamdyta gundytoja, imdavo bučiuoti jo krusčiojančias lūpas, saga po sagos brautis prie įšilusio po chalatu kūno, o kai vos ne vos liežuvio galiuku paliesdavo griovelį raumeningoje krūtinėje, jis vidury pokalbio susikeik­davo ir sviesdavo mobilųjį nežiūrėdamas kur. Ištraukdavo sa­vo jauną žmoną iš naktinių, toji nerdavo po antklode. Bet ne­trukus apklotas ir net pagalvės čiuoždavo ant grindų, nes

55

dviem besimylintiems kūnams buvo brangus kiekvienas lais­vas plotelis.

Bet tą rytą netikėtai suskambo jos mobiliukas. Nespėjo Panevėžyje įsigyti naujų draugių. Povestuviniai vakarėliai, jų metu susipažino su ne viena Marijaus draugo žmona, bet dažniausiai jos būdavo užguitos savo vyrų ir sėdėdavo bijo­damos žodį pratarti arba perdėtai lipšniai piršdavosi į drau­ges. Taigi ji žvilgtelėjo į mobiliojo ekranėlį, o ten — Kristinos vardas.

Kiaulė, pagalvojo, aš tikra kiaulė, kad po vestuvių taip ir nepaskambinau.

—- Labas, Kriste!.. Taip, malonu. Ai, nieko, ką tik prabu­dau... Taip, ilgai miegu, o ką daugiau veikti?.. Viskas tiesiog puikiai, aha... Jau baigiu atsigauti, žinai, vis atsiranda norin­čių pasveikinti. Užknisa mane visi tie svečiai. Iš tikrųjų jie visi Marijui į užpakalį lenda... Nepraeina nė poros dienų, o jau prašo ko nors... Ką taip? Ak, Justas... Ne, nemačiau. Jo tele­fono? Tau?.. Oi, Kriste, ar tik... Na, gerai gerai, nepradėsiu. Šiaip nežinau, bet Marijaus paklausiu. Kodėl neklausti?.. Bet kodėl? Va, girdžiu žingsnius, jis kaip tik ateina... Gerai gerai, supratau. Nieko nesakysiu, nebijok. Aha, susiskambinsime.

Jau nuo laiptų pakvipo kava. Marijus įžengė su padėklu. Kaip visada, šalia dviejų kavos puodelių — lėkštutė, piJna su­muštinių. Šįkart su lašiša ir citrinos griežinėliais.

— Pamiršau cukrų... — sumurmėjo jis žiūrėdamas kur statyti koją. — Gal mėgsti citriną su cukrumi?

— Visų pirma — labas rytas, mielasis... Kiek dabar valan­dų?

— Dešimta.— Oje, anksti dar...Marijus padėjo padėklą su pusryčiais ant lovos krašto, o

pats prisitraukė pufą.— Arčiau eikš, na, ko gi tu!..Jolanta pasislinko vyro link, laiba rankute sugriebė jo tvir­

tą sprandą. Marijaus burna kvepėjo mėtomis, ir nugremžtas

56

smakras, ne taip, kaip naktį, nesibadė lyg vielinis šepetys. Tačiau jai pasirodė, kad pabučiavo lyg kokį negyvėlį — toks nejautrus bučiniui buvo Marijus.

— Na, ko toks surūgęs? Nė labas rytas, nieko... Paduok kavą.

— Šiandien daug reikalų, mieloji... O kas čia skambino?Žvilgsnis Jolantai pasirodė liguistai įtarus. Ji nusijuokė:

— Pavydi?.. Aha, nėra šeimos be dūmų. Ar tik nesiruoši man scenos iškelti?

— O tu ką? Turi nuo manęs paslapčių?— Neturiu, Marijau. Kristina skambino. Ta vilnietė, pame­

ni?.. Prašė Justo telefono, ir keistuolė — liepė tau nieko ne­sakyti. Bijo, kad išduosi.

— Išduosi? Ji taip ir pasakė?— Nesakė, bet jaučiu, kad taip galvoja.— Kodėl aš ją turėčiau išduoti?Marijus akimis klydinėjo po kambarį. Prie savojo kavos

puodelio neprisilietė, apie sumuštinius irgi pamiršo. Atrodė susikrimtęs, tarsi telefoninis pokalbis būtų jį užgavęs, pažadi­nęs nesuprantamą pavydą.

— Marijau... Nekreipk dėmesio į bobiškus plepalus. Per vestuves ji susipažino su Justu, neaišku, ką jie ten susikuž­dėjo, ir ne mūsų reikalas, argi ne taip?

— Tada kodėl pats Justas jai nedavė telefono? Ko ji čia prašinėja? Lyg nesuprastų, kad be jo žinios — jokių telefonų. Tai ką? Išeitų, kad toji Kristina įsikliopino į tą senį?

— Koks senis? Visai simpatiškas vyriškis. Tai tu pasakysi Justo telefoną?..

— Žinoma, kad ne! Eina jinai šikt!Marijus pakilo nuo lovos, stipriau susiveržė chalato diržą.

Veidą išmušė raudonos dėmės. Kas jam pasidarė? Jolanta negalėjo nė kavos gurkšnelio nuryti, taip neramu paliko.

— Turiu eiti. Važiuoju į miestą su reikalais. Tris dienas dul­kinamės, nieko daugiau neveikiame. Tu irgi pasijudink... Ža­dėjai svetainę pertvarkyti, nepatinka tau mano namai.

57

--- Iš kur ištraukei? Patinka! Tik svetainėje per daug agre­syvių spalvų.

— Na, tai ir užsiimk kuo nors. Nuvažiuotum bent patalpų savo parduotuvei apžiūrėti. Kaip tik šiandien jas turi atlaisvin­ti. Įsijunk j normalų gyvenimo ritmą, o ne — lovoje ir lovoje...

Marijus nutilo. Pastebėjo, kad žmonos akys žvilga nuo aša­rų. Dar kiek, ir apsižliumbs.

— Na na, nusiramink... Jolanta, girdi? Netampyk lūpos, prašau... Atleisk, gal ne ta koja iš lovos išlipau, juk tau tik gero noriu. Pati sakei — duok, duok veiklos, tad ką aš čia tokio pasakiau? Na, bučiuką... ir nesipykstam daugiau.

Jis vienu žingsniu atsidūrė prie lovos, atėmė iš rankų ka­vos puodelį. Jolanta atsilošė ir užsimerkė. Tikėjosi aistringo, visas nuoskaudas nuplaunančio bučinio, bet Marijus skubiai pakštelėjo į lūpas ir nulingavo prie durų.

— Marijau, palauk!..Jis atsigręžė. Atrodė kažkuo nepatenkintas. Žiūrėjo j žmo­

ną, lyg ši ruoštųsi jam leptelti kokią nesąmonę.— Na, kas dar? — neištvėrė jos graudulingo spoksojimo.— Nieko, aš tik norėjau paklausti... Ar tu tikrai mane, Ma­

riuk, myli?— Ojėzus! Na, aišku, kad myliu... — kone stvėrėsi jis už

galvos. — Neprisigalvok visokių šūdniekių, gerai? Paskam­binsiu, lekiu...

Kol nenutilo žingsniai namo apačioje, ji tysojo lovoje tarsi be sveikatos. Paskui baigė gerti kavą. Į sumuštinius nė pa­žiūrėti nenorėjo. Iš Marijaus rankų — kas kita. Eidama prie spintos prasilenkė su nelaimingos moters atvaizdu veidro­džiuose. Ir tik kai suskato ieškotis drabužių, čiupinėdama bran­gius apdarus, parsivežtus iš Paryžiaus, Berlyno, Romos, iš visur, kur pabuvojo su Marijumi, prasimušė skaidresnė min­tis: monotonija, jį užkniso ta monotonija, kuria prasidėdavo kiekvienas šeimyninis rytas. Jos kaltė, kad jis darosi irzlus. Ji dar neperprato jo pasaulio taisyklių. Neduoti telefono nume­rio, tai neduoti...

58

Nuo laiptų atsivėrė vaizdas j svetainę. Prigrūsta baldų, vos galima pereiti. Svarbu, kad odiniai, kataloginiai ar šiaip baisius pinigus kainavę. O vyraujanti juoda spalva varo j ne­viltį. Niūru kaip urve, vien vestuvinės puokštės, nenumaldo­mai leipstančios ir vystančios, tebedžiugina akj. O Dieve, kaip bus gaila gėlėms sunykus grūsti jas į šiukšlių maišus. Tokio grožio neliks.

Jolantai pasidarė nyku. Tarytum nuvytus gėlėms dalelė jos pačios, linksmos ir nerūpestingos, bus amžiams praras­ta.

59

t / o s juodas mersedesas, užropojęs ant šaligatvio, su­stojo, prisistatė kelių policininkas. Dūrė delnu j kepurę, grei­takalbe išbėrė tarnybinį laipsnį, vardą, pavardę ir pranešė, kad čia stovėti draudžiama, yra ženklas, todėl teks surašyti protokolą.

Jolanta susigūžė. Vos išlindo į miestą, ir še tau, iškart ne­malonumai! Tačiau jos vairuotojas, kresnas, imtynininko su­dėjimo bernas, išsitraukė piniginę, surado šimtinę ir išdidžiu mostu, tarytum duodamas išmaldą, iškišo pro langą:

— Te!.. Imk, sakau, nesilaužyk. Mes trumpam. Kur aš tokį mersą paliksiu? Juk vagys nukirs...

— Nuo jūsų nenukirs, — žvaliai atsakė pareigūnas, bet šimtinę patyrusiu mostu pagriebė ir pasišalino.

— Pydaras, šimtą litovcų nurovė, galėjo ir pagarbą ati­duoti.

Jolanta išraudo. Iš kur Marijus ištraukė tokį nepraustabur­nį? Vairuotojas turi būti mandagus ir laikytis visų taisyklių, o dabar tik gėdą daro!

Ji išlipo iš mašinos. Praeivių žvilgsniai taip ir susmigo į figūringą, prašmatniais drabužiais apsirengusią merginą. Jo­lanta vėl susigriebė, kad „Givency" kostiumėlis netinkamas gatvėje. Žiūri kaip į ateivę, o bernai, stovintys prie spaudos kiosko, godžiai spokso kaip į neįperkamą prostitutę. Nebesi-

60

žvalgydama j šalis žengė prie stiklinių durų, už kurių matėsi šmėžuojantys darbininkai.

Pabarškino į stiklą krumpliukais, bet vyrai dirbo kaip dirbę nepakeldami galvos. Klojo medinius skersinius, ant kurių tu­rėjo nugulti laminuotos, kulniukams atsparios grindų plokš­tės. Taip, kaip ir pridera prabangiai avalynės parduotuvei.

Jolanta dar kartą pabeldė, ir pagaliau vienas darbininkas ją pastebėjo. Kažką pasakė kitiems dviem, ir ji tarsi išgirdo gerklingą juoką.

Atėjo vairuotojas, spyrė koja j duris, pagrūmojo kumščiu, ir arčiausiai darbavęsis vyras kone paknopstomis puolė prie durų.

— Ko čia išsidirbinėjat! — subliuvo žaliūkas, riksmas net ausis Jolantai užgulė. — Savininkė atvažiavo, o jūs pakalę! Paskambinti man, ar ką?.. Į mišką norite?

Darbininkai tylėjo. Dirbo kas sau, tarytum nieko negirdė­ję, vengdami atvykėlių žvilgsnių. Jolantai praėjo noras dairy­tis po patalpas, išblėso menkiausias džiaugsmas, jog ji — savo parduotuvėje. Savininkė. Nebereikės paisyti darbo va­landų, o tik muštruos pardavėjas. Vakar dėstė Marijui, kaip ji tvarkysis parduotuvėje. Nereikalaus neįmanomo. Pati paty­rė, ką reiškia kvailas vadovavimas. Teisingai tvarkysis, kad tik pirkėjams įtiktų.

Bet vos peržengė slenkstį, papuolė į dulkes ir suprato, kad dar ankstoka čia jai vadovauti. Šypsotis — taip pat. Apsi­žvalgys ir važiuos, bet durys už nugaros atsivėrė, ir į parduo­tuvę įkišo galvą kažkokia pagyvenusi moteris. Jos drabužiai buvo madingi gal prieš penketą metų, tačiau visai nenudyžti, skoningai suderinti, o ir pati saikingai pasidažiusi.

Pasiteiravo kažko apie baldus, bet gavo atsakymą — štai stovi savininkė, jos klauskite.

— Ar šita?.. — rodė į Jolantą, o tie tik sulinksėjo galvomis. — Tai tu to bandito, to svoločiaus žmona! Atėmėte mūsų par­duotuvę! Atsirūgs jums, oi, atsirūgs!

— Atleiskite... aš nieko nežinau.

61

— Bandito kalė! Baigsis! Baigsis vienąsyk jūsų karalystė!Pirmasis atsitokėjo Jolantos palydovas. Pastvėrė už ran­

kos, meistriškai užsuko už nugaros ir piktai iš skausmo švokš­čiančią moterį išgrūdo pro duris. Bet karingoji moteriškė nesi­ruošė pasiduoti. Apsisukusi ant vienos kojos, vėl bandė dre­bindama stiklus įsiveržti į parduotuvę, bet vos Jolantos ap­sauginis sugniaužtais kumščiais šoko į gatvę, moteris pasi­skubino dingti už kampo.

— Nenormali kažkokia! — įgriuvo jis atgal parduotuvėn. — Ko ji čia valkiojasi?

Kažkuris iš darbininkų pramurmėjo, kad teisybės ieško. Buvo čia kažkokios lentynos, šviestuvai, bet jie, kaip ir liepė Marijus, viską išvežė į šiukšlyną, todėl dabar eina ir eina, kvar­šina galvas, kas jai atlygins nuostolį.

— Atlyginsim mes jai!.. Pasiklausysi tų spekuliantų, tai vi­si jie iš nuostolių ir tegyvena.

Skausmingas moters veidas taip ir stovėjo Jolantos aky­se. Paskambino Marijui. Negalima taip su žmonėmis elgtis! Ir jai kliuvo — išvadino bandito žmona...

62

— ^ /a n d ito žmona? Cha cha... Ir tu klausaisi visokių bobšių? Jolantėle, visi, kas Panevėžyje prilaiko pinigo, visi — mafijozai ir banditai, neimk į galvą... Vairuotojas? Jis tave, mažiuk, įžeidė? Netiesiogiai?.. Taip, grubaus būdo, gal kar­tais perlenkia, bet užtat kai jis šalia tavęs, man kur kas ra­miau... Gerai gerai, ką nors sugalvosiu. Papietauti?.. Hmm, aš dabar truputį užsiėmęs. Jo, susitikimas su verslo partne­riu... Paskambinsiu. Aha, iki...

Marijus krustelėjo petį, bet dailios moteriškės dailios plaš­takos vikriai nusliuogė krūtine. Ilgi nagiukai trukdė sugraba­lioti marškinių sagas, išlupo vos vieną. Tada plėšrūniškos iš­vaizdos gražuolė švelniai sualsavo jam į kaklą:

— Gerai tai kvailiukei pasakei — verslo partneris. Ji ką?.. Nežino, kad tu — Nidoje?

— Ar tu pamišai?— Verslo partneriai, kurių laukia milijonai...— Nekalbėk apie pinigus, prašau... Nubaidysime sėkmę.

Ir taip viskas griūva, reikėjo ramiai sulaukti momento ir veikti pagal mano planą.

— Jis labai rizikingas.— Kaip tik atvirkščiai!..— O jei ji nesutiks?— Sutiks. Tokios ir ieškojau, kad sutiktų. Ji mane be proto

63

įsimylėjusi, ko daugiau reikia? Juk matai, kad kitaip neįmano­ma prie Justo prieiti. Mes statome dešimt automatininkų, jis — dvidešimt. Lyg nujausdamas...

— Jis nieko nenujaučia.— Tau taip tik atrodo!Lova sulingavo. Ji abiem rankomis įsikibo į tvirtus pečius

ir parvertė Marijų ant nugaros. Mikliai užsiropštė ir, žvelgda­ma iš viršaus tarsi iš balno, pakartojo:

— Jis nieko nenujaučia. Bet jei ta merga iš Vilniaus jį su­ras, tada... tau beliks apsispręsti, kokias kapines pasirinkti. Man tai kas? Nemanau, kad mano balsą ta senmergė pažino toje jachtoje.

Marijus popikčiai dėbtelėjo į lygius dantukus rodančią gra­žuolę.

Intrigantė. Vien apie save galvoja. Ir milijonus, kurie ati­teks jai, kai neliks vyro. O jam nubrauks visas skolas. Kiek jis skolingas Justui? Penkis ar šešis milijonus?.. Et, nesinori ir gilintis. Viskas pasikeitė per vieną naktį. Net jo balsas — atsi­rado anksčiau nebūdingas kimumas. Kai muitininkai sulaikė tris „fūras“, prikimštas kontrabandinių cigarečių, po tokios triuš­kinančios žinios tarsi atsidūrė didžiuliu greičiu lekiančiame au­tomobilyje be stabdžių ir vairo. Milžiniški nuostoliai užnėrė jam kilpą, ir nėra kitos išeities — pinigai arba gyvenimas ant grindinio.

Justas su juo nesiterlios. Motelis, namas, vila prie ežero, kelių bendrovių akciniai paketai, viskas užstatyta. O ir jach­ta... Argi ne pajuokai ją padovanojo? Kai šluos visus užsta­tus, nurengs iki paskutinio siūlo, galės kraustytis gyventi į tą geldą, kol užšals ežeras.

Ne, jo planas geras, kad ir ką sakytų šita furija kraugerės lūpomis. Rizikingas, bet geras. Tik toji Kristina... Kad tik jo žmogus greičiau ją aptiktų, kol ji nesusisiekė su Justu.

Marijus buvo taip užsigalvojęs, kad atsipeikėjo kažkam užkritus ant veido. Tai buvo liemenėlė. Apsičiupinėjo — marš­kiniai atsagstyti ir išpašyti. Iš po maudymosi chalato išslydu­

64

sios krūtys tarytum dvi neregės akys neįtikėtinai standžiais spurgeliais braižė krūtinę.

— Ei, Graške, pasikalbam. Baik! Ko tu velkiesi, nesupran­tu...

— Graškė — fuuu, kaip negražiai mane vadini, — ji nu­stojo glaustytis, meilintis ir vėl užsirioglino ant jo kieto pilvo, šiltą tarpukojį spausdama prie bambos. — Savąją batų kara­lienę tai Jolantėle, tai mažiuke vadini, o mane — Graške.

— Baik, negi nesupranti, kad turiu ją taip vadinti? Ji tie­siog tirpsta, kaip jai patinka...

— O man nepatinka. Graškė. Lyg kokia gatvinė!— Gerai jau, gerai. Viskas, paskutinis kartas... Buvau už­

sigalvojęs.Ji pasilenkė prie Marijaus burnos, lyžtelėjo drėgnu liežu­

viu per lūpas ir prisimerkė, lyg gėrėdamasi bundančia aistra, bet jo veidas tik dar labiau apsiniaukė.

— Ką galvoji?..— Kad mes sėdim šūde. Gal Justas jau susigaudę, kas

kur.— Na, liaukis bambėti! Tarški kaip ubago ratukai. Negaliu

į tave tokį žiūrėti. Jei kažkas ne taip, aš iš karto pastebėsiu. Elgesys ir įpročiai ima keistis. Apsauga pradeda judėti visai kitais maršrutais ir grafikais. Juk su tais ciucikais aš pasikal­bu...

— Kurgi ne! Ir pasikalbi, ir pasidulkini, žinau!— Ak štai apie ką tu galvoji, — nusišypsojo ji ir abiem

delnais, lyg sėdėtų ant slidaus rąsto, įsirėmė jam į krūtinę. — Daraisi kvailas. Aš, milijonieriaus žmona, prasidedu su kaž­kokiais apsauginiais? Proto turėk. Mirčiau iš noro, nė vieno jų neprisiprašyčiau. Bijo maniškio, kaip šunys dreba... Man ga­na tavęs, Marijau. Ir žinai, ką?.. Ką aš pagalvojau?

— Ką?— Kad tas planas gal visai nieko. Atsikratysime tos batų

karalienės, o ir tu išlįsi švarus.— O ką aš visąlaik tau sakau! — karštai sušneko Marijus.

65

- Ir taip, ir taip galvoju, pasirinkimo nėra. Ir laikas spaudžia. Girdėjai, kaip Maskvoje buvo? Kileris varė suvarė apkabą, bet šarvuotam mersui nė stiklo nepramušė. Iššoko apsaugi­niai ir nukalė tą artistą su automatu. Jei mes tokią klaidelę padarysime...

— Gerai jau, gerai... nuspręsta — daryk kaip išmanai. Tik paskubėk, kol ta merga jo nesurado ir nepavaišino „Parla­ment" cigarete... Arba ją pačią...

— Žinau!Gražina nepatenkinta sujudėjo ir dar stipriau šlaunimis su­

spaudė Marijaus šonus. Sėdėjo ant jo kaip ant savo daikto, kaip ant savo vergo. Milijoninės skolos šitą kadaise buvusį gatvinį Panevėžio banditą slėgė lyg antkapis, o jai iki gyvo kaulo įkyrėjo tąsytis su tuo seniu. Gana jai apgaulingo turto spindesio, jai reikia tvirto pagrindo.

Interesai sutapo. Tačiau atsidurti įrankiu moters rankose— tokia mintis, matė, jį be galo siutino. Pats varinėja savo banditėlius iki paskutinio kraujo lašo, ir šast! — visiškai pri­klauso nuo jos valios. Kaip žaisliukas, kurį panorėjusi suskal­dytų į šipulius. Tereikėtų porą žodelių šnibžtelti Justui...

Ji pasilenkė prie Marijaus. Vešlūs plaukai nuklojo ir už­dengė jo veidą. Neatsitiesdama išsinėrė iš chalato. Nuoga ji sau labiau patinka. Negalima mylėti kito, jei bjauriesi savimi, o Marijui jautė daugiau nei meilę. Slaptas kraujo ryšys. Sveti­mo kraujo, kuris lydi kiekvieną kraupią paslaptį. Kaip galėda­ma švelniau pabučiavo į lūpas. Jos buvo šaltos it ledas.

— Pabūsime iki vakaro?— Ne, turiu lėkti, — ir, ištrūkus nusivylimo atodūsiui, Mari­

jus irzliai pridūrė: — Nenoriu, kad manoji pradėtų nerimauti. Ji turi dabar pasijusti kaip rojuje. Užsakiau nemažą partiją klumpių iš Italijos, tegu žaidžia verslininkę.

— Su tokiomis kvailiukėmis užtenka lovoje žaisti...Ji kilstelėjo standų užpakaliuką, pašovė po juo delniuką ir,

tarp vyriškų kojų užčiuopusi stangrią gyvybę, pergalingai nu­sišypsojo, žiūrėdama Marijui į akis:

66

— Ėhė, nori manęs... Ateik, ateik, išdykėli. Tau nieko ne­reiks daryti. Ilsėkis prieš didįjį darbą.

Marijus norėjo kažką pasakyti, bet sukando dantis.Ji suprato, kad užuomina apie žmogžudystę, kurios jis pri­

verstas griebtis, prasklaido intymų jaudulį. O jai atvirkščiai — žadina kažkokį laukinį instinktą. Prabunda ypatingas moteriš­kas jautrumas. Belieka užsimerkti ir mėgautis šituo dresuotu plėšrūnu, kūnu ir siela jai atsidavusiu gražuolėliu.

67

l/L z lango plytėjo didinga naktis. Ji pavargusiu mostu užtraukė užuolaidą ir žengė per kambarį. Parketas po baso­mis pėdomis traškėjo kaip lūžtantis ledas. Žengė nedegda­ma šviesos. Viena didžiuliame bute. Visur — begalinė rimtis. Kol virtuvėje maišė kokteilį, laikrodis tiksėjo taip garsiai, lyg visas pasaulis būtų vienas gremėzdiškas laikrodžio mecha­nizmas. Ir štai ji jau plačioje lovoje, apšviestoje toršero. Balti šilkiniai naktiniai spindėjo kaip šviežiai iškritęs sniegas. Ji link- sojo virš žurnalo. Rankoje — kokteiliukas. Laikrodžio tiksėji­mo nebesigirdėjo.

Durys atsidarė be garso, ir vyriškis, vilkintis suglamžytą lietpaltį, pamažu patraukė ten, iš kur sklido šviesa. Dabar jie buvo vieni didžiuliame bute su daugybe durų ir vienu laikro­džiu. Įsibrovėlis išsitraukė smailų kanceliarinį peilį ir staigiu mostu atlapojo duris. Jos akys išsiplėtė iš siaubo, norėjo su­rikti, bet žudikas buvo greitesnis. Šoko ant gulinčios mergi­nos, užėmė delnu jos burną, peilis tik sušvytravo ore kaip milžiniška siuvamosios mašinos adata, ir balti naktiniai aki­mirksniu nusidažė kraujo purpuru.

Kristina nebeištvėrė:— Išjunk! Išjunk tas nesąmones! Henri, girdi?..Brolis toliau spoksojo į televizorių:— Čia juk filmas... Įsivaizduok, viename kampe stovi reži­

68

sierius, kitame — operatorius, o tas kambarys įrengtas studi­joje.

- - Aš nieko nenoriu įsivaizduoti!Kristina atėmė iš Henriko rankų nuotolinio valdymo pultelį

ir perjungė kanalą. Scena, daug šviesos, salė pilna žmonių ir iki skausmo pažįstamas dainininkas.

— Na va, Stasys Povilaitis... Žiūrėk ir džiaukis. O ten toks neblogas trileris ėjo. Tada bent kavos pataisyk, ar ką. Nuobo­du taip sėdėti.

Prigrasinusi, kad nedrįstų perjungti kanalo, Kristina nu­žingsniavo į virtuvę. Joje jaukiai murmėjo radijo aparatas, ne­trukus sušnypštė arbatinukas. Ant stalo stovėjo „Bacardi" bu­telis. Triskart per dieną susitaiso kokteiliukus, lyg įtampą mal­šinančius vaistus. Padeda, ypač prieš miegą, bet šį vakarą teks atsisakyti šio įpročio. Nenori atkartoti nelaimingosios fil­mo herojės.

Ir staiga ji susigriebė, kad stovi prie lango, kurio apačioje plyti tuščias kiemas. Jau vėlu, greičiau benamę katę pamaty­si nei žmogų. Lyg norėdama įsitikinti, kad taip ir yra, nužvelgė plyną kiemą — nė gyvos dvasios. Bet vos žvilgsnį nukreipė į vartų arką, pamatė kažkokią žmogystą, kuri tarsi jos žvilgs­nio išsigandusi nuslydo į tamsos tirštumą.

— Henri! Ateik greičiau! Ten kažkas slapstosi kieme.Jis atskubėjo linguodamas beisbolo lazda. Jau dvi naktis

ją apsikabinęs ir guli, ir sėdi.— Kas slapstosi?— Jis — ten... Stovi prie namo sienos, ten, matai, kur tie

krūmai.Henrikas nieko nematė. Tačiau apsišarvavęs kantrybe ste-

beilijosi į tamsą. Ir žmogysta pasirodė. Jis krapštėsi su klynu, dimbino galvą nukoręs, netvirtai statydamas kojas.

— Girtuoklėlis kažkoks, pilna tokių senamiestyje. Pamyžo žmogus, o tau — plaukai piestu, cha cha...

Kristina tvojo kumšteliu broliui į petį. Dar tyčiojasi! Iš kur jai žinoti...

69

— Vieną šaukštelį ar du? — paklausė ji, atidarydama ka­vos dėžutę.

— Dėk tris. Nes jei užmigsiu, tau galas...— Henri! Kvaili tie tavo bajeriukai.— O tu prisimeni, kaip vaikystėje... Ištraukdavau pelę iš

spąstų už uodegos, tau po nosim, o tu cypdama bėgiodavai kėdėmis ir stalais. Kaip kengūra duodavaisi! Geras, ar ne?

Kristina, plikydama puodelyje kavą, nenoromis šyptelėjo. Visada jis džiūgaudavo ją pracypinęs. Ir dabar kaip mažvai­kis bando juokauti. Tik prieš vidurnaktį, kai užgesinamos vi­sos šviesos, išjungiamas televizorius, aklinoje tamsoje surim­tėja, ir vos išgirdęs žingsnius laiptinėje tipena prie durų su beisbolo lazda rankoje tarytum koks pirmykštis žmogus, gi­nantis savo urvą.

Henrikas pastvėrė nuo stalo puoduką ir aikčiodamas, koks jis karštas, nuskubėjo į svetainę. Kiek padvejojusi Kristina įsi­pylė į stiklą gerą porciją „Bacardi". Velniop tuos kvailus prie­tarus. Juk tai filmas, viso labo filmas su nesunkiai atspėjamu siužetu. Gyvenime taip nenutinka. Išgers, kad nesapnuotų košmarų. Kaip aną naktį, šiurpu ir prisiminti, sapnavo, jog vaikšto po kambarius, o Henriko niekur nėra. Ant kažko užli­po, pasižiūrėjo, gi ten — beisbolo lazda sukruvintu galu, o kitą akimirką kažkieno rankos kad griebs ją už gerklės! Pra­budo nuo savo klyksmo. Brrr!

70

— ^>N^riste, telefonas!.. — atsklido brolio šūksmas.Ji nuskubėjo j svetainę. Henrikas ištiesė pypsintį mobiliu-

ką:— Tavo advokatėlis... Vėl klausinės kaip kas. Pasakyk,

kad per lavonus durys neužsidaro, tiek jų pridobiau, bet sam­dysimės kietesnius advokatus nei jis.

— Durnius! Kuo tau jis amžinai užkliūva?Pagriebė mobiliuką ir užsidarė miegamajame.— Sveikas, Pauliau.— Labas, Kristina... Na, kaip ten tau? Kas nors paaiškė­

jo?O Dieve, kaip ji nemėgsta kalbėtis apie tokius dalykus vie­

na ir dar tamsoje. Ir ji pasiskubino užsidegti prie lovos stovintį toršerą.

— Viskas kaip buvę, geriau nieko neklausinėk, o pasa­kok, kaip tau sekasi.

— Prastai. Šiandien gavau atsakymą iš aukščiausiojo. Svarbiai bylai padėtas taškas, pralošiau, kad ją kur velnias... Matai, kai žmogus teistas, tai ir visi kiti argumentai susilpnė­ja.

— Kad tu gini visokius sėdėjusius...— Privalau visokius ginti, Kristina, kitaip neišeina. Tai va,

galvoju, rytoj laisvas, galima į kiną nueiti, paskui kur bare pa­

71

sėdėti. Matei, prie Gedimino prospekto naujas atsidarė, ne­buvai?

— Aš niekur nevaikštau. Ypač dabar. Bet rytoj galima, pa­vyzdžiui, papietauti kur nors.

— Pavyzdžiui, Klaipėdoje?— Tingiu taip toli važinėtis.— O tu pagalvok. Man reikėtų Klaipėdoje šiokį tokį reika­

liuką sutvarkyti. Duoti pasirašyti vieną apeliacinį skundą.— Dar vieną bylą pralošei?— Tai čia seniau... Gerai, labos nakties, rytoj paskambin­

siu.Atsidarė miegamojo durys, pasirodė Henrikas. Šįkart vie­

toj gremėzdiškos beisbolo lazdos rankoje jis laikė kokteiliuką.— Pamiršai...— Ačiū.Kristina paėmė stiklą su gėrimu, pasitaisė pagalvę ir atsi­

vertė žurnalą, kokių visa šūsnis pūpsojo ant naktinio staliuko. Henrikas jau žengė atgal, bet staiga atsigręžė. Tarsi užsimir­šęs kur esąs sustingo tarpduryje, įsispitrijo lyg žlibas.

— Ko žiūri?— Mistika kažkokia... — visai rimtu tonu pratarė jis. —

Žurnalas, kokteilis, toks pat, kaip tame filme, toršeras.— Ar tu baigsi vienąsyk! — užsiplieskė Kristina. — Tik

gąsdinti ir žinai.Jis nusikvatojo bosu. Atrodė neapsakomai patenkintas to­

kiu savo pastabumu, bet atkreipė dėmesį, kad žurnalas se­sers rankoje lyg nuo vėjo pūsčiojimų virpa.

— Na, nepyk, Kriste, juokauju. O ką daryti? Drebėti kaip kiškiui? Nieko, rytoj jau gausime žinių apie tą Justą. Drauge­lis iš policijos paskambins panevėžiečiams, tie greitai tą vei­kėją išpaišys, o jau tada...

Henrikas nutilo pusėj žodžio — taip netikėtai jį pertraukė telefono blerbimas.

— Ne mobiliakas, fiksuoto ryšio... — sumurmėjo. — Ir kas čia taip vėlai?

72

— Turbūt Meda, kas daugiau... Aš atsiliepsiu.Ji nutipeno prie telefono aparato, nukėlė ragelį.— Alio!.. Kalbėkit...Lukterėjo kelias sekundėles, bet ragelyje buvo tylu.— Medą, čia tu?..Ragelyje pasigirdo trumpi pypsėjimai. Lyg ieškodami at­

sakymo, kokia čia velniava, brolis ir sesuo susižvalgė. Henri­ko stipriai sukąsti žandikauliai nervingai sutrūkčiojo.

— Niekas nekalbėjo?— Niekas nieko. Padėjo ragelį.— Įdomu įdomu... Hmm, lyg kas tikrintų, ar ne? Na, ne­

gąsdinu, tik šiaip samprotauju. Bėk miegoti, gesinam šviesą. Jei čia tas pats veikėjas, kuris kartą jau buvo, ateis pasižval­gyti į langus. Todėl tegu visur būna tamsu. Tipo, ramu, pane­lė Kristina deda į akį, o tada ir pažiūrėsim...

— Henri, aš bijau, — sukuždėjo Kristina. — Gal paskam­bink į policiją?

— O ką aš jiems pasakysiu, ką?.. Kad kažkas skambina ir nešneka?.. Va, kai nutversiu, gerai atbaladosiu šonus, tada ir paskambinsiu. Eik miegoti, nebijok, aš budėsiu visą naktį.

73

Kristina išjungė šviesą, kambarys nugrimzdo lyg j kokią tamsią duobę. Kažkur aukštai virš veidrodžio tiksėjo laik­rodis. Kokteilio stiklas buvo tuščias. Po pirštais kažkas suče­žėjo. Žurnalas. Nušveitė jj ant staliuko, susisupo į antklodę, jsikniaubė j pagalvę, tačiau laukto jaukumo nebuvo. Šalta, atrodo, tuoj ims dantimis kalenti. Girdėjo, kaip subruzdėjo fo­telis svetainėje. Tai Henrikas pasitaisė baldą, kad galėtų užsi­kelti kojas. Nė karto neužklupo jo prisnūdusio, nėra ko jau­dintis.

Stengėsi prisiminti ką nors malonaus, tačiau laikas bėgo, gal valanda praslinko, o galvoje buvo tuščia tuščia. Tik tak, tik tak... Keista. Anksčiau lyg nesigirdėjo to įkyraus mechaninio tiksėjimo. Tarsi skaičiuotų žingsnius. Ir taip pagalvojusi vėl pri­siminė tą vaikišką, kvailą, bet kadaise siaubą kėlusj pasakoji­mą — maža mergytė, palikta vienui viena namuose, įsijungia radiją, o ten balsas: „Užsirakink duris, jis jau eina gatve... Lipa laiptais... užsirakink..."

O ar tikrai durys užrakintos?— Kur tu plavinėji? — sušnypštė Henrikas iš tamsos.— Durys... Patikrinsiu, ar užrakinau.Timptelėjo durų rankeną, tyliai klanktelėjo spynos liežu­

vėlis. Užrakinta. Tada jausdama grindų vėsą nupėdino į virtu­vę, draugiškai murkiant šaldytuvui, prisikliukino dar vieną stiklą

74

„Bacardi". Bus gerai ir neskiestas, tiks vietoj migdomųjų. Žvilg­telėjo j elektroninio laikrodžio skaičius — valanda po vidur­nakčio.

— Teisingai, malačė, — pasitiko ją Henriko šnabždesys. — Padaryk gramą ir eik miegoti.

Ji stabtelėjo, palaukė, kol išryškės brolio veidas. Jis šyp­sodamasis kilstelėjo beisbolo lazdą, pliaukštelėjo ja sau per delną tarsi parodydamas, kas bus kiekvienam, kuris suma­nys įkelti koją į tamsų butą.

— Labos nakties.— Labanakt, labanakt...Bet vos žengusi Kristina sustojo. Ar jai nepasigirdo, ar ne-

sklido pro storus mūrus laukujų durų girgžtelėjimas?— Aš girdėjau, eik miegoti.Bet ji stovėjo. Balti naktiniai švytėjo tamsoje, ir Henrikas

žvelgė į juos kaip į pranašingą švytėjimą, juolab kad jo klausa sugavo žingsnius — kažkas lipo laiptais.

Jis pakėlė pirštą prie lūpų. Linktelėjo durų pusėn, lyg at­kreipdamas ne vien staiga suakmenėjusios sesers, bet visų svetainėje karaliavusių šešėlių dėmesį.

Svetainėje nuvilnijo šnypštimas:— Kažkas lipa...— Girdžiu. Čiuožk iš čia!..— Henri...— Sakau, dink! Aš pats...Jis nutykino į prieškambarį, susiliejo su tamsa, išnyko, lyg

plėšri žuvis, nunėrusi į gelmę. Spyna subraškėjo, kažkas, sto­vintis už durų, rodos, nė nealsuojantis, tyliai krapštėsi su už­raktu.

Kristina atatupsta įgriuvo į miegamąjį, tirtančiomis ranko­mis karštligiškai sugriebė mobilųjį, ir tą pačią akimirką pasi­girdo duslus šūksmas:

— Stoook!..Beisbolo lazda trinktelėjo taip garsiai, kad iškart paliko aiš­

ku, jog Henrikas pliekė pro šalį.

75

Užvirė grumtynės laiptinėje. Zvimbčiojantys turėklai, kimus šniokštimas, kartais virstantis žvėrišku mūkimu, ir smūgiai, nesuprasi į ką — užpuoliką ar ūmai beprotiškai sutirštėjusj orą. Kristina negalėjo nė kvėptelti. Buvo sustingusi iš siaubo. Mobilusis rankoje, bet visomis kūno galiomis bėgo ten, iš kur sklido desperatiški grumtynių garsai. Padėti Henrikui!.. Bet kaip? Kaimynai, nejaugi visa laiptinė miega? Surikti?.. Polici­ja, taip, būtinai reikia kviesti policiją!..

Ir tada jos klausą sudrumstė keistas pokštelėjimas, lyg didžiulis skylamušis trenktų per paką popieriaus. Ir žingsniai. Laiptais nubėgančio žmogaus žingsniai. Paskui laiptinės du­rų trenksmas. Ir Henriko švokštimas:

— Ot, šššūdas... Kristin! Jis šovė, pataikė j mane ir pabė­go!

Ji išpuolė j laiptinę ir pastėro. Nesąmoningai pagalvojo: šitą vaizdą prisimins visą gyvenimą. Brolis parklupęs ant ke­lių, susiėmęs už šono, o pro pirštus sunkiasi kraujas, juodas, tirštas ir lipnus kaip sirupas kraujas, ir smulkiais lašeliais kap­si ir kapsi ant laiptinės cemento.

— Tuoj... Aaaš tuoj skambinu į policiją.— Kokią policiją... — šiaip ne taip stojosi ant kojų įtūžęs

Henrikas, — greitąją kviesk! Ar nematai, kad pašovė. Skam­bink, ko vėpsai!

76

C^niokščiantis lietus. Vandens merkiami negyvi namų ma­syvai. Šaligatviai, panašūs j kunkuliuojančios upės krantus. Šmėkliški, tarytum iš miesto tolyn nuo kraupios nakties le­kiančių automobilių žibintų blykstelėjimai. Šviesoforo stulpai, žymintys kelią j klinikas.

Kristina nieko daugiau ir nesapnavo, kaip šią fantasma­gorišką, liūdną pasaulio žlugimą pranašaujančią maišalynę. Ji užmigo. Ant odinės sofos, priešais operacinės duris. Už jų gydytojų brigada triūsė prie jos brolio.

Užmigo. Pati nesuvokė, kaip tai atsitiko. Baimė kalta, tas visa ką gniuždantis jausmas. Pylė karštis, svaigo galva, nuo ledinio šalčio dantys barškėjo ir tesinorėjo vieno — linksoti virš klozeto, pakol visas kažkur po krūtine it pūlinys susitven­kęs blogumas stemple išsiverš lauk. Tačiau patirtas sukrėti­mas netikėtai nugramzdino j miegą.

— Kristulia... Kristulia, tau bloga? Blemba, duokit kas nors amoniako ar ko!

Koridorius. Akinanti šviesuma, jau rytas. Medą ir greta jos stovintis vyras. Sudilgę abu iš rūpesčio. Kristina apsidairė kaip apdujusi ir staiga viską prisiminė, viskas joje apsivertė, juodo alpulio kaip nebuvę.

— Kaip mano Henrikas?— Viskas gerai, nesijaudink, — tarė Medos vyras. — Kul­

77

ka kliudė šonkaulį. Operuoja pats klinikų profesorius.— Jo, Gintarėlis visus sukėlė ant kojų... O kodėl tas ban­

ditas brovėsi pas tave?Kristina tylėjo. Neturėjo nei noro, nei jėgų ką nors pasa­

koti. Vis vien ne Medai suprasti, ji gali tik paaikčioti.— Važiuojam pas mus, Kristulia, — pamiršo savo klausimą

Medą. — Numigsi, pailsėsi, paskui galėsi vėl čia atvažiuoti.— O ko čia važiuoti? — patraukė pečiais Gintas. — Dvi

trys dienos, ir išrašys į namus. Juk sakau — šonkaulis... Nei sulaužytas, nei ką. Ištrauks kulkelę kaip rakštį kokią, ir vėl galės gyliuoti.

Medą kumštelėjo vyrą. Kaip čia šneki — gyliuoti!— Ką aš ne taip pasakiau? — išpūtė akis šis.— Pasakei — gyliuoti. Per mergas gyliuoti, žinau, ką turė­

jai omenyje. Henrikas ne tavo mados.— O aš, tipo, gyliuoju?— Sakysi — ne? Kur šiąnakt trečią nakties buvai? Ieško­

jau, nesiteikei nė perskambinti...— Na, liaukitės! Riejatės ant viso koridoriaus!.. — kėlėsi

nuo sofos Kristina. — Paskui išsiaiškinsite, važiuojam.Ji nė už ką nenorėjo atsidurti namuose. Kaip niekada jau­

tėsi silpna ir bejėgė. Kažkas galvoja apie ją kaip apie auką ir skuba pašalinti iš gyvenimo, kad neišslystų tylaus sąmokslo paslaptis.

Vos pajudėjusi nuo operacinės durų Kristina pamatė, kaip koridoriaus gilumoje pakilo vyriškis ir, aplenkdamas apsnū­dusius ligonius bei greitai vaikštinėjančius medikus, įsmeigė akis į ją ir paspartino žingsnį. Jaunuolis įdėmiu žvilgsniu. Rim­tas ir susikaupęs jis priėjo prie Kristinos ir pusėj žingsnio pa­lietė jos ranką.

— Aš iš policijos, ponia... — parodė kažkokį pažymėjimą. — Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos inspektorius Bar- tuška. Suprantu, mano užuojauta jums, ponia...

— Kokia užuojauta! — čirkštelėjo Medą. — Visi sveiki gy­vi, ką čia šnekat!

78

— Stresas, sukrėtimas... Suprantu, ką teko išgyventi, — kiek sutriko pareigūnas, bet neatstojo: — Mums reikėtų pasi­kalbėti. Juk tai rimtas dalykas, dėl jūsų pačios saugumo... Jei manote, kad grėsmė rimta, mes galime skirti apsaugą. Žino­ma, atsižvelgsime j tai, kokie bus parodymai. Kaip manote, tai buitinis užpuolimas?..

— Ne dabar, tik ne dabar, — atsiduso Kristina. — Aš blo­gai jaučiuosi.

— Aš turiu tik keletą klausimėlių.Kristina atkakliai sukiojo galvą į šalis:— Ne, prašau, palikite mane ramybėje. Pasikalbėkit su

mano broliu, jis tą patj žino, kaip ir aš.— Mano telefonas, ponia, — įbruko vizitinę kortelę parei­

gūnas. — O kaip man jus rasti?Kristina padiktavo savo telefono numerį. Įkyrusis krimina­

listas užsirašė, padėkodamas linktelėjo ir vėl klestelėjo ant pirmos laisvos kėdės. Nusiteikęs laukti, kol galės pakalbinti Henriką.

— Paprastai policija taip neatstoja, — kalbėjo Gintaras, kai automobilis pajudėjo nuo klinikų. — Prisispyrę tardo. Bet turbūt mano, kad moteris ne kažin ką ir pasakys. Užsirašė telefonėlį, žinok, skambins, neatstos... Gal net gąsdins. Sa­kys, mes žinom, kad čia — ajai kaip viskas rimta, todėl klok, ką žinai.

Kristina tylėjo. Viskas atrodė beprasmiška. Niekas nesi­džiaugia policijos darbu, ne pramogai verslininkai samdosi apsaugas, štai ir ji — per vieną naktį atsidūrė pasaulyje, kur žmogaus gyvybė pasidaro kliūtimi siekiant žiauraus tikslo.

Marijus.Daug kartų mintyse su šiurpu tarė šį vardą, kaip yra taria­

mas pačios mirties vardas. Jis nenurims. Ieškos, visą Vilnių išvers, bet ją suras. O jau tada...

— Kriminalistas sakė, kad buvo šaudyta iš pistoleto su duslintuvu, — dėstė Gintaras, įvairuodamas automobilį į pros­pektą, griaudžiantį nuo mašinų. — Duslintuvas, jo, rimtas reika­

79

las. Turbūt protas dirbo, jo... protas. Klausinėjo apie jūsų firmą, mano, kad ten kažkokie galai slypi. Finansiniai intere­sai. Kažkas kažkuo nepasidalija. Pasakiau, kad nesąmonė. Paskui klausė, kuo jūsų brolis užsiima. Mano, kad viskas susiję. Jie greitai priskaldo visokių versijų, nei juoktis, nei verkti.

— Ar baigsi tarškėti! — nutraukė jo postringavimus Me­da. — Geriau kurk savąją versiją, kur valkiojaisi trečią nak­ties.

— Buvau prisnūdęs, nusibodo kartoti.— O vėliau? Buvai be sąmonės, ane? Negalėjai paskam­

binti?— Galvojau, kad tu miegi...— Neaiškink!.. Aš visą naktj, blemba, akių nesudėjau...Niekada nepagalvojo, kad Medą tokia pavydi. Pati nepra­

leis progos sutrypti ištikimybę, bet jeigu vyras ryšis tokiam žingsniui, iš pikčiurniškos minos matai — nė už ką nedova­nos. Negyvai užgrauš, o gal net durimis trenks. Kaip keistai susiguli jausmai. Nors kažin ar kas bėra iš jų likę.

Gintaro automobilis ėmė lėčiau važiuoti. Pasivijo vestuvių kortežą. Lėta, iškilminga procesija. Urnai tarsi iš dangaus už­grojo vargonai. Didinga muzika. Prisiminė Jolantą, balta nuo­takos suknele, angeliškai spindinčiomis akimis. Altorius, sprag­sinti žvakelė. Pamaldžiai iš paauksuotų paveikslų į dangų žiū­rintys šventieji. Jaunieji, žengiantys pasitikti ne laimės, o žiau­rių aukų kupino gyvenimo.

Kristinai pasidarė baisu. Juk tie vargonai!.. Va, jau aiškiai girdi ir varpo dūžį. Jai krinka protas. Haliucinacijos. Bet staiga viskas stojo į savo vietas.

— Išjunk tą simfoniją! — užriko Medą.— Juk čia Bachas, tinka vestuvininkams.— Tu dar ginčijies su manimi? Po tos nakties, kai neaišku

kur gyliavai...Vargonų gausmas nutilo. Ir tada pro tylos sieną prasimu­

šė mobiliuko svirpimas. Kristina ėmė raustis po rankinuką.

80

— Bus tas kriminalistas, — spėjo Gintaras, — sakys, oi, paaiškėjo keli faktai, reikia kuo greičiau pasimatyti. Jie moka žmones prakalbinti. Ant to ir dantis prakandę.

lt stabo ištikta Kristina spoksojo j mobiliojo ekraniuką. Ne­rodė jokio numerio. Prisiminė aną vakarykštį skambutį, kai ragelyje viešpatavo gūdi tyla. Ir šiurptelėjo, lyg pajutusi įrem­tą ginkluoto bandito žvilgsnį.

— Alio...— Labas, Kristina.O Dieve, Justas! Kaip gerai!— Kaip sekasi? Girdėjau, kad ieškai manęs. Tai man bu­

vo netikėta. Esu sujaudintas.— Mums reikia susitikti. Tučtuojau!..— O jeigu rytoj?..Kristina dar ryžtingiau tarė:— Šiandien! Rytoj gali būti per vėlu. Tu nežinai, kas čia

vyksta.— Ne telefonu, gerai... — lyg kažką galvojo Justas. —

Bet negaliu atvažiuoti į Vilnių. Pilna reikalų, suplanuota visa diena, kaip čia padaryti? Atsiųsti tau mašiną?

— Tada... tada aš atvažiuosiu.— Į Panevėžį?.. Puiku, po pietų rasiu valandėlę laiko. Pa­

skambinsiu tau apie pirmą valandą, gerai?Kristina ketino pasakyti, kad be apsaugos — nė žingsnio,

kad pavojaus grėsmė pernelyg didelė ir reali, bet Justas iš­jungė telefoną. Matyt, jo dienos slenka įprastu ritmu, jų ne­drumsčia jokie pražūties šešėliai, jokios naktinės šmėklos, ei­nančios kiaurai per visus užraktus.

Šiandien, jau ramiau pagalvojo Kristina, viskas baigsis šiandien. Justas kaip tik tas vyriškis, kuris turi galios sutram­dyti Marijų. Vos išgirdo jo valdingą balsą, gniaužianti širdį ny­kuma pasitraukė. Dingo viena per kitą į galvą lindusios ne­malonios mintys. Lyg atkritus ausims išgirdo, kaip Gintaras kažką bubija Medai. Teisinasi žmonai kaip didžiausias paleis­tuvis.

81

Ji patenkinta kikeno, matyt, galutinai patikėjusi vyro ne­kaltumu, ir vis žvilgčiojo į Kristiną lyg laukdama pritarimo.

— Girdėjai, ką maniškis pasakė? Neiškeistų manęs j jokią kitą. Blembački, kaip tie vyrai moka prisigerinti! O mes, varg­šės moterys, kur dingsime? Kaip avelės prieš vilkus, esame priverstos jiems nusileisti.

82

A^anevėžys. Visomis kūno ląstelėmis jaučiamos grės­mės apgaubtas miestas. Kristina jį pasiekė nuolat dirsčioda­ma į galinio vaizdo veidrodėlį, tačiau nieko įtartina nepaste­bėjo. Sustojo degalinėje prieš pat miestą, kaip ir liepė Justas. Lygiai pirmą valandą jis paskambino ir ėmė pasakoti, kur to­liau važiuoti. Jis jau vietoje, laukia. Kristina negalėjo patikėti:

— Kaip — į motelį?.. Juk jis priklauso Marijui! Ne, ne, tik ne ten!..

Ji kone isteriškai panūdo apgręžti automobilį ir spausti at­gal j Vilnių, bet Justas nukirto:

----- Dėl manęs tu galvok ką nori, bet geresnės vietos nėra Panevėžyje. Juk aš vedęs, Kristina. Negaliu į tai neatsižvelg­ti, supranti? Juolab kad tau jaučiu simpatiją ir noriu su tavimi susitikti dar daug daug kartų. Nebijok, girdi, nieko nebijok ir važiuok čia. Aš septintame numeryje, eik drąsiai.

Kristinos atmintyje iškilo ana naktis, kai kažkokiame kai­melyje jos automobilį užtiko Justas su savo apsauginių paly­da. Kas jiems gali grėsti, jei motelio prieigose knibžda gin­kluoti vyrai? Ir ji, galutinai apsiraminusi, pajudėjo iš degali­nės.

Po penkiolikos minučių kelio tolyje išniro jau pažįstamas raudonas stogas. Privažiavusi prie motelio išvydo stovintį pra­bangų mersedesą. Kad ir kiek dairėsi, neišvydo nė vieno ap­

83

sauginio. Matyt, vestibiulyje stovi, ko jiems stypsoti lauke?Hondą paliko kitapus plento. Keliuku pavažiavo j seną,

apleistą sodą, nulindo j žalumos tirštybę ir, užrakinusi auto­mobilį, nuskubėjo į motelį.

Vestibiulis buvo tuščias. Vėsa dvelkiančiame koridoriuje taip pat nieko nesutiko. Žengė tyliai, negirdėdama žingsnių, vien savo neramų kvėpavimą. Keista, kad niekur nematyti apsauginių. Pritykino prie durų, pažymėtų septintu numeriu. Pabeldus atsklido Justo šūksmas:

— Prašau, prašau!.. Atidaryta!Ji pravėrė duris ir apsidairė. Saulės spinduliai, tarytum

susigėrę į raudonmedžiu išpuoštas sienas, gramzdino kam­barį rausvoje prieblandoje. Pora minkštų fotelių, antikvarinio stiliaus staliukas, ąžuolinė indauja.

— Aš čia... Atleiskite, kad nepasitikau. Va, vargstu su šam­panu...

Kristina baugščiai dirstelėjo į kitą kambarį. Sunkios užuo­laidos siekė grindis. Dunksojo masyvi lova. Justas šypsoda­masis stovėjo prie staliuko, nukrauto vaisiais ir silpnų gėrimų buteliais. Buvo tamsoka, neatrodė, kad už lango plieskia saulė, ir Kristina nukaito pagalvojusi, kad ją pasitinka kaip meilužę. Lyg ji tesvajotų kuo greičiau atsidurti lovoje su šituo išvaiz­džių vyriškiu, matyt, išlepusiu nuo begalės lengvų ir staigių pergalių šitame nepadoriai užtemdytame miegamajame.

— Po kelionės šampanas labai gerai. Atgaivina protą, min­tis, jausmus. Kad tu žinotum, kaip aš džiaugiuosi tave maty­damas. Leki žmogus kaip be galvos, miegi, prabundi ir neži­nai, ar pernakt uždirbai, ar netekai milijono, ir tik tokiomis mi­nutėmis kaip ši vėl pajunti norą gyventi.

— O kur jūsų apsauginiai?— Apsauga? Cha, aš su ja į pasimatymus nevažiuoju. Nė­

ra, Kristina, nėra jokių būdų apsisaugoti nuotakios moters kaip jūs žavesio. Ko jūs tokia sutrikusi? Žinote, nemėgstu visaip gud­rauti ir meilintis. Tiesiai sakau — jūs man padarėte žiaurų įspū­dį, tiesiog sukrėtėte mane. Jums nemalonu tai girdėti?

84

Justas vilkėjo akinančiai baltais plonyčio šilko marškiniais ir prieblandoje atrodė kaip didžiulis draugiškas vaiduoklis. Jis pripylė abi taures šampano, vieną jų padavė Kristinai, kuri kaip jėjo, taip ir liko stovėti prie slenksčio, tarsi vienas vienin­telis žingsnelis ją skirtų nuo pagundos užsimiršti ir atsiduoti naujų laikų turtuoliui.

— Aš visai ne dėl to, kad klausyčiausi jūsų garbinimų. Jūs nežinote, kas aplink jus vyksta!.. Todėl...

Justas kilstelėjo taurę:— Už jus, Kristina! Aš žinau, kas dedasi su manimi, o visa

kita — nesvarbu. Suprantu, laikote mane vedusiu vyru, bet aš skiriuosi. Niekuomet nemaniau, kad dar iki skyrybų sutiksiu kitą moterį. Hmmm, taip... jūs be galo daili. Išgerkite nors gurkšnelį.

Ji trūktelėjo kelis didelius gurkšnius iš taurės. Kad tik jis liktų patenkintas, kad tik leistų kuo greičiau papasakoti, jog Marijus ir jo žmona rezga kažką baisaus, bet vos vėl užsimi­nė apie pavojų, jis nutraukė ją švelniai paliesdamas ranką. Paskui kažkur po kojomis padėjęs taurę apkabino Kristiną per juosmenį. Ji nė nekrustelėjo. Žvelgė lyg sapnuodama. Žingsniai, pavojai, spynų brakštelėjimai, kraujas laiptinėje, vis­kas nutolo šviesos greičiu. Liko vien ja besigėrinčios akys.

— Bet aš atvažiavau... — ji pajuto, kad vos gali ištarti žodį, lyg būtų kas įstrigę gerklėje. — Supraskite, kad...

— Nieko nekalbėk. Tu žuvusi.Kristina visa suvirpėjo.— Taip, tu žuvusi, — pakartojo jis. — Aš tave įsimylėjau.

Mes abu žuvę, Kristina.Tyla. Ji suglumusi žiūrėjo į Justą. Įsimylėjo ją? Jai nepasi­

girdo — įsimylėjo... Kristiną suėmė mergaitiškas drovumas, kai jis pabučiavo ją į kaklą, paskui — į skruostą. Ranką uždė­jo ant krūtinės, ir jai pasirodė, kad suknelė tuoj plyš pusiau. Toks begėdiškas geidulys ją užplūdo.

„O Dieve! Negi visa tai vyksta su manimi?.." — išsiblaškiusi pagalvojo ji ir pasijuto vedama prie lovos, paguldoma, o toji baimių pilna Kristina taip ir liko įsispyrusi į slenkstį.

85

Miegamasis prisipildė iškilmingo ir jaudinančio drabužių šlamesio. Blausiame veidrodyje ji matė, kaip švelniai vyriš­kos rankos atitraukia suknelės užtrauktuką, braunasi prie lie­menėlės, štai nusega ir ją. Pasigrožėjęs nuoga krūtine, lyg kokį voratinklį nubraukė kojines, numovė kelnaites.

Nenuleisdamas nuo jos aistringo žvilgsnio, Justas atsigu­lė šalia. Ir pagalvojus, kad ją glamonėja patyrusio vyro ran­kos, Kristiną užplūdo švelnumas. Ji gali išgelbėti šitą vyriškį, išsigelbėti pati. Ji nė nedrįsdavo pasvajoti, kad Justas įsimy­lės ją. Jautė jo meilę visa širdimi, ji pašėlusiai daužėsi. Tokio svaigulio nebuvo patyrusi. Ir ji užsimerkė, atsiduodama mei­lioms glamonėms.

— Tu tokia išbalusi... — išgirdo kuždesį. — Panaši į van­dens leliją. Visada svajojau tokią sutikti... Nepyksti ant ma­nęs? Leidi man pasidžiaugti tavimi?

Vietoj atsako ji uždėjo plaštaką ant jo sprando, tarsi įsiki­bo, bandydama išsigelbėti nuo jausmų sumaišties.

86

būtų gera nukamuotai aistros užmigti ant pla­čios Justo krūtinės. Malonu miegoti šalia mylimo žmogaus. Mylimo... Tik taip Kristina galėjo paaiškinti savo netikėtai pra­budus] geidulį.

Po glamonių jie kurį laiką gulėjo suprakaitavę. Uždusę ir viens kitą apsikabinę, lyg kažko saugodamiesi. Kai Kristina žvilgtelėjo į laikroduką ant riešo, negalėjo patikėti — jie mylė­josi ištisas dvi valandas!

Atsisėdusi išvydo save veidrodyje. Siaubingai išsitaršiu­siais plaukais, lyg būtų bėgusi per vėtrą, o akys spinduliavo palaimingomis ugnelėmis. Justas pasilenkė prie jos.

— Kokia tu!..— Kokia?— Nuostabi... Nejauti, kaip mes idealiai tinkame vienas

kitam? Tarsi muzikinis instrumentas, gulantis į aksomu išmuštą futliarą...

Ji viena ranka užsidengė nuogas krūtis, kita, vis akies kam­pučiu jausdama Justo žvilgsnį, ėmė rinkti išsvaidytus drabu­žius į dvi atskiras krūveles. Moteriškus į kairę, vyriškus - - į dešinę. Guolis staiga tapo nejaukus.

— Čia kur nors yra vonia?— Taip, ten kairiau rasi...— O durys užrakintos?

87

— Jos automatiškai užsitrenkia.Grįžusi iš vonios ji rado Justą vilkintį chalatą. Nenorėjo

galvoti, kad daug sykių su tuo pačiu chalatu jį matydavo kitos moterys. Nors žinojo, kaip tai naivu, ji norėjo galvoti, kad bu­vo vienintelė jo gyvenime, kurią jis paėmė tokia švelnia, o kartu ir gyvuliška jėga.

Jis vėl pilstė į taures šampaną, ir kai Kristina pasakė, jog pagaliau metas apie viską pasikalbėti, jis noriai linktelėjo gal­va — kalbėk.

Justas nė karto jos nepertraukė. Vis labiau niaukdamasis klausėsi, kaip ji atsitiktinai nugirdo balsus jachtoje, kaip jos bute buvo pastebėtos šviesos ir pagaliau — šūvis laiptinėje į brolį, kuris ketino sučiupti paslaptingąjį svečią.

— Tas advokatas... Jūs su juo geri draugai, tavo širdis priklauso jam?

Kristina buvo priblokšta. Ji pasakoja, galima sakyti, atsklei­džia mirtinai pavojingą sąmokslą, o Justui rūpi vien jos pa­saulis.

— Jūs geri draugai, tiesa? — vėl paklausė ir jau nusivy­lęs: — Taip ir maniau! Teks pakovoti dėl tavęs, Kristina...

— Ne, jūs manęs nesuprantate! Jums pavojus gresia, jums! Juk mano brolis ligoninėje. Jį peršovė, o iš tikrųjų norė­jo prisibrauti prie manęs, kad viso to jums nepapasakočiau.

— Bet jau papasakojote. Man svarbiau susivokti, kas čia dabar įvyko. Atsitiktinis nuotykis ar... ar...

Jis šyptelėjo. Lyg mintyse sakydamas, kad ne naujiena Kristinai būti užkluptai tokiame tamsiame miegamajame kaip šis. Ir ji nuoširdžiai pasipiktino:

— Tai, kas atsitiko čia... Aš pati nesuprantu, kaip tai atsiti­ko! Aš neieškau nuotykių, ir tie visi įvykiai, patikėkite, man tikrą siaubą kelia! Aš nežinau, ką daryti, aš bijau, Justai... Labai bijau.

Jis kažką įtemptai galvojo. Nugerdavo kiek šampano iš taurės ir vis mąsliai žiūrėjo į kažkokį tašką.

— Jo, logiška... — pagaliau padarė išvadą. — Marijus

88

man skolingas. Maniau, kad jis perspektyvus verslininkas, o matai, kokį verslo planą sumąstė. Bet jo kaltė menka...

— Menka! — sušuko Kristina. — Ką jūs šnekate!— Žinoma, kad taip... Mano žmona visą košę verda. Sky­

rybos, bijo palikti neturtinga. Pats baisiausias dalykas, kai žmo­nės patvirksta dėl pinigų. Jo, užtaisė man žmonelė. Marijus — tik įrankis. Bet jis man pasidarė pernelyg pavojingas...

Jo karčius pamąstymus nutraukė mobiliojo skambutis.Paėmė aparačiuką į ranką.— Marijus... — niūriai pranešė. — Sužinojo, kad aš čia,

matyt, budėtoja pranešė...— Neatsiliepkite...— Ką?— Neatsiliepkite. Arba pirma tegu apsauga suvažiuoja prie

motelio. Juk sakėte, jis pavojingas, o ir aš dar čia, viską su­pras.

— Kur palikai savo automobilį?— Aš jį paslėpiau sode anapus plento.— Tada viskas gerai. Jei neatsiliepsiu, įtars... Negalima jo

pabaidyti. Tegu pasidžiaugia paskutinėmis dienelėmis.Ir Justas atsiliepė. Stebėtina, kaip jis nerūpestingai, kar­

tais net nusijuokdamas įniko šnekučiuotis su Marijumi, prieš sekundėlę tapusiu jo mirtinu priešu. Staiga Kristina sukluso. Jai pasirodė, kad pokalbis krypsta netikėta linkme.

— Vienas, taip, o kas?.. A, nori atvažiuoti? Gerai. Apie skolą?.. Juk aš seniai jokių procentų neskaičiuoju. Prasisuk­si, tada ir... Supratau, laukiu.

89

^>X-ristina visa įsitempė, krūptelėjo lyg nuo smūgio:— Marijus atvažiuoja čia?— Taip, sakė, kad netrukus bus motelyje, o kas? Bijai?

Tau nėra ko bijoti.Justas žengė artyn, pabandė paglostyti jos suakmenėju­

sio veido skruostą, bet Kristina išsisuko. Nudelbusi akis puo­lė autis basutes, pasitaisė suknelės apykaklę.

— Tada aš irgi važiuoju... Nenoriu, kad jis mane pamatytų. Justas atrodė smarkiai nusivylęs. Prakalbo, jog tikėjosi dar

kiek pabūti savo svajonių moters kompanijoje, bet jei sku­banti.. . Ak, taip, jis supranta, Vilniuje paliktas simpatija užgrius su nemaloniais klausimais, tad jeigu taip...

— Nekalbėkite to, ko nežinote.— Argi tau blogai su manimi?Jis laikė jos ranką savo delnuose, įsmeigęs maldaujamą

žvilgsnį:— Pasilik, Kristina. Aš dar nesu prašęs moters, kad ji pa­

siliktų po to...— Aš mielai pasilikčiau.— Mielai? Tikrai?— Taip.— Jis neįeis į šitą kambarį, o aš pasistengsiu kuo greičiau

jo atsikratyti.

90

Kristina atsiduso. Išgirdo, kaip j aikštelę prie motelio įče- žėjo automobilis.

— Marijaus mersas, — žvilgtelėjo Justas pro langą. — Kaip aitvaras atlėkė. Ir ką jis čia sugalvojo...

— Aš sakau — skambinkite apsaugai...— Nusiramink. Jis su žmona. Išlipo... Įėjo j motelį. Esu

priverstas atsiprašyti kelioms minutėms. Jei norės ką nors rimtai kalbėti, pasakysiu, kad kontoroje rytoj tegu pasirodo, — ir atsitraukęs per kelis žingsnius tarsi iš pasigėrėjimo prisi­merkė: — Negaliu patikėti!.. Na, netikiu, kad tokią gražuolę ką tik laikiau savo glėbyje!..

Kokios geros ir šiltos jo akys, pagalvojo Kristina Justui iš­ėjus. Netrukus koridorius subildėjo nuo žingsnių, virstelėjo du­rys ir pasigirdo:

— Na, štai ir aš.— Greitas!— Nenorėjau versti jūsų ilgai laukti.— O kodėl toks, Marijau, kaip nesavas. Virpi, va ir rankos

dreba... Bene su žmona pykstiesi? Reikėjo ir ją čia pakviesti, kam palikai už durų. Va, šampano dar liko... Ei, ką tu darai! Marijau!

Kristina pašoko nuo lovos, dirstelėjo pro paliktą durų ply­šelį ir pastėro: Marijus stovėjo nugara į ją, bet ji aiškiai matė pistoletą, nukreiptą į Justą. Šis vos valdėsi iš įtūžio. Šokti, griebti, čiupti už gerklės vos ne vos kvėpuojantį iš susijaudini­mo Marijų. Ir vos kilstelėjo rankas, svirtelėjo į priekį, trenkė šūvis. Su didžia nuostaba ir pasipiktinimu veide Justas par­klupo.

Kristina lyg nutvilkyta atšoko nuo durų. Stingdoma siaubo vos nusigavo iki spintos, šiaip taip įsispraudė vidun ir užsida­rė duris. Tamsu kaip kape. Tada nuaidėjo antras šūvis.

Ji apmirė išgirdusi žingsnius. Marijus buvo čia pat. Girdė­jo, kaip jis sunkiai šnopuoja, lyg pats būtų sužeistas, lyg temptų paskui save lavoną. Dusliai šleptelėjo pagalvė, vėjo šuoras, nuo lovos nuskrido antklodė. Paskui pasidarė tylu, vėl tas ki­

91

mus alsulys ir ūmai ėmė dužti taurės, bumbsėdami, lyg rody­dami kelią jos link, nusirito ir j spintą kaip sviedinukai atsimu­šė obuoliai, apelsinai... Jis nuvertė staliuką, o Dieve, jis iš­protėjo! Psichopatas! Kas bus, jei sugalvos pasižiūrėti, kas ten spintoje gūžiasi j baimės kamuolį?..

— Jolanta!Kristina atsitokėjo. Netikėtai atsirado vilties ištrūkti iš šito

košmaro. Marijus rėkauja koridoriuje?— Jolantėle!Taip, jis koridoriuje!Ji keturpėsčia išsirabždino iš spintos. Visur mėtėsi duže­

nos, vaisiai, lova sujaukta, net dryžuotas čiužinys šviečia. Baisi netvarka, tarsi būtų vykusios aršios grumtynės. Stvėrė ranki­nuką, pabiro visokiausi mažmožiai, bet ji nesustojo. Vienu liuok- telėjimu atsidūrė prie lango. Apsidairiusi pamatė Jolantą, pra­bangiais apdarais išsitaisiusią damą, tikrą poniutę, nuskubė­jusią į motelį. Tada pasuko lango rankeną, ir šis lengvai atsi­darė. Tupėdama ant palangės, Kristina išgirdo artėjančius ko­ridoriumi balsus:

— Man labai gaila, Jolantėle, kad taip atsitiko, tu neeeįsi- vaizduoji, kas atsitiko!

— Ramiau, Mariuk, pasakok, kas nutiko?— Ne, eime... Kokia tragedija... negaliu... Pati viską pa­

matysi.

92

Cį^vykdyta žmogžudystė. Įžūli žmogžudystė. Ir ji — liudi­ninkė. Vienintelė mačiusi, kas nužudė Justą. Jai mažai šansų išgyventi. Pasmerkta. Šalyje, kur žmogžudystės tapo kasdie­niu reiškiniu, niekas per daug nesuks galvos, jei kur nors ap­tiks moters lavoną. Nužudė sugėrovas, meilužis, atsitiktinis praeivis. Apiplėšė. Nenorėjo atiduoti rankinės, ir paklaikęs nar­komanas subadė peiliu. Versijų gali būti šimtai, bet tiesa vie­na — ji liudininkė, ir Marijus tai žino.

Motelyje paliko savo mobiliuką.Nedovanotina klaida!Bene ji galėjo susiprotėti patikrinti, ar mobilusis rankinu­

ke, ar išslydo su visais niekniekiais, kai galvotrūkčiais puolė prie lango. Ji norėjo išsigelbėti, bet dabar — žuvusi. Kaip Jus­tas, kurio didelį ir nebepaslankų kūną nuolat regi šūvių iškan­kintoje savo vaizduotėje.

Vargšė Jolantėlė!.. Už ko ji ištekėjo? Už žudiko, šalta­kraujiško žudiko.

O ji? Neliks jos, ir niekas nepasikeis. Lietingi, niaurūs, sau­lėti rytai tekės virš Vilniaus, gatvėmis plūs troleibusai, spal­vinga mašinų upė... Ir kas jiems kažkokios Kristinos Permi- naitės žūtis? Net nepastebės, kad tokios nebėra. Na, brolis, tėvai prisimins, ir tai — ne kiekvieną dieną. Lapkričio pirmą­ją... Suprantama. O kur bus jos kapas? Jei išvis kas nors ras

93

lavoną. Kiek pamena, Panevėžio banditai stengiasi, kad la­vonų niekas nerastų.

Banga po bangos Kristiną krėtė šiurpas. Kaleno danti­mis, vos nulaikė vairą. Pykino. Norėjosi sustoti ir išsirėkti ant visos autostrados, bet ji, tarsi užhipnotizuota mirtinų šū­vių, paklaikusiomis akimis žvelgė į kelią ir spaudė greičio pedalą, visiškai nesijaudindama, kad gali pasitaikyti kokia nors kliūtis.

Tekina užlėkė laiptais. Buto durys. Dukart pasuko raktą ir ji — viduje.

Nusibraukė prakaitą, atsikvėpė. Išgelbėta. Bet iš buto gi­lumos atsklido kažin koks brakštelėjimas. Ramybę lyg kas pei­liu perrėžė. Ji — ne viena... Kažkas žengė iš svetainės, išvy­do tamsią žmogaus stovylą, ir jos širdis nusirito į kulnus. Vėl, kaip motelio spintoje dusdama iš baimės, bandė susiriesti į kamuoliuką. Žmogysta stabtelėjo:

— Kristina! Taip tyliai įėjai...— Henri... — metėsi ji ant kaklo broliui. - - Tu nežinai!..

Nežinai, ką man teko išgyventi!.. Jis nušovė! Nušovė Justą!Daugiau nieko nebeįstengė pasakyti. Apsipylė ašaromis,

verkė pasikūkčiodama, drebėdama visu kūnu glaudėsi prie Henriko, o šis sutrikęs glostė jos pečius:

— Žinau, Kristina... Rodė per žinias. Iškart šokau tau skam­binti, bet tu nekėlei... Tada iš klinikų tiesiai čia atvažiavau. Jau maniau, kad tau kažkas atsitiko.

— Aš buvau su Justu...— Ką?— ...buvau, kai į jį šovė. Koks siaubas!— Tu buvai su juo tame motelyje?— Taip, mes... mes buvome susitikę, — trūksmingai įkvė­

pė oro. — Aš jam viską papasakojau. Paskui pasirodė Mari­jus. Jie kalbėjosi kitame kambaryje, ir staiga — šūvis!.. Puo­liau slėptis. Labai išsigandau. Įlindau į spintą, o tada... tada pasigirdo antras šūvis. Marijus išvertė visus kambarius, viską išstumdė, išdaužė. Man atrodo, kad jis pamišo...

94

Ji atšlijo nuo susimąsčiusio Henriko, pasidarė nesmagu stovėti prie durų, tegu ir užgriozdintų.

— Henri... Reikia skambinti j policiją.— Neskubėk, — atsiliepė šis. — Dar maža tau nemalonu­

mų?— Jis žino, kad aš ten buvau. Palikau motelyje savo mo-

biliuką. Tu skambinai, ar kas atsiliepė?— Ne. Rodo, kad išjungtas.— O Dieve! Vadinasi, tikrai rado.

Bet dabar ir jam viskas... Žmogžudystė. Neišsisuks. Teks tūpti j kaliūzę.

Iš svetainės pasigirdo telefono čirškimas. Kristina atsirė­mė j sieną, pasijuto vėl dūstanti.

— Prasideda...— Ne, tai tavo advokatėlis. Skambina ir skambina. Nuo­

širdžiai jaudinasi. Papasakojau jam, dėl ko užvirė visa šita velniava.

Henrikas uždegė šviesą ir nuėjo prie telefono. Kristina nu­sekė paskui jį.

— Jei tai Paulius... Nesakyk jam, kad buvau tame motely­je. Nereikia.

Ji pasitraukė j pašaliuką, pasimaišė fotelis, atsisėdo į jj, bet liko įsitempusi kaip styga. Tačiau be reikalo nerimavo. Hen­rikas teisingai spėjo. Paulius, jis skambino. Ir girdėdama, kaip jis pradžiugo sužinojęs, kad ji namuose, matydama plačiape­tį Henriką, savo tikrų tikriausio apsauginio stovylą, tyliai atsi­duso. Kaip gerai, kad ji ne viena šiame žiauriame pasaulyje.

— Tau linkėjimai nuo Pauliaus, — tarkštelėjo ragelis ant svirtelės. — Manau, kad normalus bičas. Jaudinasi dėl tavęs.

— O kaip tu? Visai pamiršau apie operaciją...— Viskas normalu. Ištraukė kulką, sutvarstė, o ką dau­

giau?.. Jau greitai galėsiu beisbolo lazdike mosuoti.Jis atnešė apklotą, užklojo fotelyje susirangiusią Kristiną,

rūpestingai apkamšė.— Snūstelk, pailsėk... Paulius žadėjo atvažiuoti. Patrauks

95

tavo automobilį iš kiemo, geriau, kad jo čia niekas nematytų. Man sunku sėdėti prie vairo, gelia šoną. Tiesa, apie Paulių... Tau neatrodo, kad jis į tave labai rimtai žiūri. Nepastebėjai?

— Man dabar ne tas galvoje.Ir ji pagalvojo — kaip neteisinga, kad nebėra Justo! Nyku,

šalta ir tuščia širdyje. Norisi verkti, bet akys sausos. Nėra jė­gų, nėra... Užsimerkusi išvydo ramų veidą, įdėmų žvilgsnį. Kaltinantį ir smerkiantį. Jei ji būtų nepabūgusi, o stovėjusi ša­lia Justo! Marijus būtų neišdrįsęs. Ji galvojo vien apie save. Kaip kokia kekšė išsirito iš lovos ir puolė slėptis spintoje. Ji nieko nepadarė, kad jam pagelbėtų. Kad išsaugotų tą tyrą jausmą, kuris, atrodė, niekur neišnyks, augs ir didės, vos ji pagalvos apie Justą.

Kristina prisitraukė kelius prie krūtinės. Tarytum pati save apsikabino ir užmigo, krečiama nenykstančio šaltuko.

96

ejwengvi debesys greitai skriejo dangaus žydryne. Sto­gai, padūmavę nuo laiko naštos stogai. Vienodai ir pratisai lyg didžiulė gamykla gaudė miestas.

„Rytoj bus gera diena... — atsilošė mersedeso sėdynėje Marijus. — Ech, j ežerą... Alus, jachta, bangos, gaivus vėjas ir nė vieno idioto aplinkui. Užkniso tie žvilgsniai! Žiūri ir žiūri... Lyg po gyslelę jj norėtų išmėsinėti. Jachta gera. Net nakvoti gali. Išmes inkarą ir bent ramiai išsimiegos".

Išgirdo, kaip j aikštelę įvažiavo automobilis. Būtų nekreipęs dėmesio ir toliau trūnijęs, apimtas apatijos, bet variklio garsas nuslopo. Kažkas sustojo lygiagrečiai su jo mersedesu.

Atplėšęs galvą nuo atlošo, išsižiojo. Prie visureigio vairo sėdėjo moteris juodais drabužiais. Buvo apsigaubusi tamsia skara, vien skruostai ir nosis išsišovę. Atrodė liesa ir sudžiū­vusi kaip giltinė. Lūpos blyškios it skenduolės. Ji dygiai nu­žvelgė Marijų ir atsainiai šyptelėjo:

— Tai ko neskambini, išdykėli?Jis akimoju tarsi prablaivėjo — Justo Gražina! Gedulin­

gais drabužiais, kaip ir pridera našlei. To betrūko, kad kas pamatytų juos burkuojančius priešais policijos langus!

— Varyk iš čia, dink! Visai sukvailėjai!Marijus mėšlungiškai sugniaužė vairą. Psichė! Žiūri, kone

akį merkia, ir dar šypsosi!

97

Ji pakreipė galvą, lyg norėdama gerėliau įsižiūrėti merse- dese susigūžusį vyruką.

— Tai kodėl neskambini, visai neužjauti vargšės našlelės,ką?

— Juk ne dabar... Kai viskas nurims. Važiuok, Gražina, maldauju! Tuoj manoji pasirodys, ką aš jai pasakysiu?

— Tai aš tau norėjau vieną dalyką pasakyti.— Kokį?.. — sušnairavo Marijus.— Gandelis paėjo iš prokuratūros. Net valytojos šneka,

kad nieko nebus, byla bus numarinta. Sako, savigyna, afekto būsena...

— Na jau! Tegu šneka, ką nori. Bašliuoju visus iš eilės!— O tu nepersistenk. Viskas turi atrodyti natūraliai, kaip

kalbėjome. Tai paskambinsi?— Gerai, rytoj...— Rytoj — laidotuvės.— A, velnias, pamiršau!.. Na, kitą dieną, gerai? Tik va­

žiuok, nyk iš čia, nereikia apsišviesti.Vietoj atsisveikinimo ji sviedė nugalėtojos žvilgsnį. Visur­

eigis pajudėjo, įsiliejo tarp kitų mašinų ir lėtai nutolo gatve.Marijus atsikvėpė. Pasijuto išpiltas lipnaus prakaito.Dievaži, kažkokia nenormali. Laidotuvės, bet randa laiko

susirasti jį ir paauklėti lyg kokį pienburnį. Jis žino, ką daro. Apsieis ir be jos pamokymų.

Per daug pinigų kiša? Argi? Dešimt gabalų prokurorui, sep­tyni — jo pavaduotojui, tardytojui — trys, paskui dar teisėjas užsiprašys velniai žino kiek... Ir asilui aišku, kad kilerį mesti būtų pigiau, bet jam — nė į galvą, jog aplink motelį nesival- kios Justo apsauginiai. Jei būtų pričiupę siųstą žudiką, abiem galas! Tegu juodoji mumija džiaugiasi, kad jis suspėjo... Juk ta vilnietė, sušikta gražuolė, viską jam spėjo iškloti. Įėjo, iš Justo akių suprato — žino, kas jam duobę kasa. Išsitraukė pistoletą ir padarė... ką visada ir ketino padaryti.

Policijos komisariato durys prasivėrė, ir pasirodė Jolanta. Marijus priekabiai nužvelgė pilką kostiumėlį, į bigę surištus

98

plaukus. Gerai, atrodo kukliai ir sukrėsta to, kas įvyko, bet lūpos... Kam jas taip ryškiai dažytis? Juk ne restorane lanko­si, o pas tardytoją, kaip ten bebūtų.

Ji pamojavo ranka. Irgi negerai. Kažkoks padrąsinantis gestas. Kam vaidinti? Natūraliai reikia elgtis. Sumaištis, siel­vartas, atgaila ir atpildo baimė ją turi stumdyti į šonus kaip girtuoklę, o dabar bėga per gatvę visa švytėdama.

Marijus paleido variklį. Vos Jolanta įsirangę į priekinę sė­dynę, „išverstakis" mersedesas skubiai nėrė iš aikštelės.

— Tai kaip sekėsi, mano angele?Jolanta kažkuo patenkinta žvilgtelėjo į jį.—- Nesijaudink, viskas pagal planą. Tiesa, buvo vienas

niuansėlis...— Niuansėlis?— Jo... Tie ginklai. Sumaišiau, kurį laikiau aš, o kurį — tas

Justas.— Juk sakiau — įsidėmėk!— Nieko, viskas gerai, — paskubino nuraminti vyrą Jo­

lanta. — Tardytojas, nežinau, bet labai maloniai su manimi elgėsi. Liepė gerai pagalvoti, ir tada teisingai jam parodžiau. Ir parodymus teisingai surašė. Juk sakiau - tu manimi gali pasitikėti. Viską viską padarysiu dėl tavęs, mielasis, kad tik išsaugotume mūsų meilę...

Ji švelniai palietė į vairą įsikirtusią ranką, prisiglaudė prie peties, pakštelėjo į skruostą.

Marijus žvilgtelėjo į ją. Taip, lūpas dažo per ryškiai, reikės pasakyti. Žiedai ant pirštų irgi blogai, gana vestuvinio. Ir akių nėra ko dailinti. Jau pamažu jis įsivaizduoja, kaip turėtų teis­me atrodyti.

Tačiau grįžus į namus, kai jis pylėsi įprastą viskio porciją, pastebėjo, kad žmona sėdi svetainėje kažkokia sugunkusi, lyg dešimčia metų pasenusi. Nė kiek nesidžiaugia, kad ją su­pa dryžuoti prancūziški baldai, apie kuriuos taip svajojo, ir jai nesant šįryt juos atvežė ir sustatė. Nepastebi, kad viskio pri­sivarė iki kraštų. Nepurkštauja, kad per daug. Abejinga vis­

99

kam. Ir norėdamas pakelti jos nuotaiką pakiliai prašneko, kaip po teismo jie leisis į kelionę aplink pasaulį. Japonija, Filipinai, Australija, Meksika...

— Kas tau, Jolantėle? Mažiuk, kažkokia nesava. Baldai, va, gražūs, tiesiog pasaka, nepastebi nieko...

— Tardytojas sakė, kad rytoj laidos Justą.— Na ir kas? Tu nori dalyvauti laidotuvėse? Jolanta...— Nenoriu, — ryžtingai papurtė ji galvą. — Šiaip, rytoj visi

apie mane kuždėsis. Žudikė, ta ir ta — žudikė. Man negera, visko imu bijoti, o kai reikės įeiti į teismo salę, neįsivaizduoju, kas bus. Turbūt numirsiu...

Marijus godžiai mauktelėjo. Gyslomis plūstelėjo šiluma. Ir jis pabandė surizikuoti. Įkalti paskutinę vinį arba žiūrėti, kaip jo planas išvengti milijoninių skolų grąžinimo ima skęsti kaip ant uolos užplaukęs laivas.

— Suprantu tave, Jolantėle, labai gerai suprantu. Tai aš elgiuosi niekšiškai. Man reikėjo prisipažinti... O juk dar ne vėlu! Tikrai... Parašysiu prisipažinimą, bet po to... Pati žinai, mylimoji, kas bus po to... Tu neteksi manęs. Visiems laikams.

Jis nutilo. Pabūgo, kad stojo tas momentas, kai visos vil­tys virs pelenais, bet pastebėjo, kaip Jolanta sudrebėjo tary­tum pajutusi požeminį smūgį. Pašoko. Akys — pilnos ašarų. Viskas gerai.

— Ką tu kalbi, Marijau! — pribėgo ir apsivijo jį rankomis. — Tau neišsisukti! Juk jau buvai teistas, o manęs jie pasigai­lės... Nekalbėk nesąmonių, prašau tavęs, Mariuk! Užvis la­biau aš bijau netekti tavęs. Aš viską iškęsiu, ištversiu dėl ta­vęs!

Marijus prisivertė atsakyti į karštą jos bučinį. Kai ji bučia­vo, drebėjo tarytum epilepsijos priepuolio ištikta. Kokia meilė, pagalvojo jis, paimdamas stiklą viskio. O dulkinasi neblogai. Verta, vien dėl to buvo verta tampytis su tokia. Bet bus teis­mas, nuosprendis...

— Tu myli mane, Marijau?— O taip! Beprotiškai!

100

— Aš irgi...Vėl bučinys. Toks silpnas, toli gražu nepanašus j ankstes­

nius — godžius ir aistringus.Vos prasitarė, kad laikas vakaroti, arbatėlės, televizorių

įsijungti ar per DVD leistuvą kokį filmą pasižiūrėti, Jolanta pa­gyvėjo:

— Aha, seniai norėjau su tavimi pasižiūrėti vieną melo­dramą, — suskubo kaisti arbatinuką. — Tau patiks, Marijau, pamatysi...

Jis susivertė viskio likutį. Patiks? Kažin... Nebuvo geres­nės melodramos už tą, beržynėlyje už miesto. Tokia roman­tiška vietelė. Kadaise, kai tebuvo perspektyvus banditas, ten tvarkydavo iš miesto atsigabentas paneles, o tą vakarą jis klūpėjo ant kelių tarsi prislėgtas nepakeliamos žudiko naš­tos. Papasakojo, kas atsitiko motelyje, kaip Justas neva dėl skolų prirėmė su pistoletu prie sienos, bet jis buvo greitesnis. Taigi beržai ošia, o jis deda prie smilkinio pistoleto vamzdį, sudie, mano meile... O ji puolė į ašaras, griebė jam už ran­kos ir pati ant kelių — nedaryk, nedaryk to, Marijau, maldau­ju!.. Tada jis keliskart pareiškė, kad nieko taip gyvenime ne­mylėjo, kaip ją, paskui bučiavosi taip karštai, lyg paskutinį kar­tą, o ji vis atkalbinėjo, kol pati pasisiūlė — visą kaltę galinti sau prisiimti. Jis vis kratėsi tokio pasiūlymo, dar labiau kaitin­damas aistras. Gerai vaidino. Pagaliau sutiko, kad ji teisi: ver­ta gyventi dėl jų meilės.

Ir vėl kliūstelėdamas iš butelio viskio paslapčiomis nužvel­gė Jolantą, dėliojančią ant padėklo puodukus. Mintyse šypte­lėjo — eik tu sau, koks narkotikas ta meilė!

101

^N ^ris tina atsimerkė. Jau buvo prašvitę, j kambarį smel­kėsi blyškūs spinduliai. Už durų girdėjosi tylūs balsai ir laik­raščių šnarėjimas.

„Kur aš?“ — išsigando ji. Prisiminė, gerai prisiminė, kad užmigo fotelyje, o atsibudo savo lovoje. Kaip ji nusigavo į sa­vo miegamąjį? Nepamena... Ir kas prie lango atitempė šią kėdę?

Apsižiūrėjo, kad miegojo nenusivilkusi suknelės. Tada įsi­klausė į šnabždesį kitame kambaryje. Vyriški, viskam abejin­gi balsai siaubingai nesiderino su dirglia jos būsena. Staiga jai dingtelėjo, kad tokie sumaištin vedantys prabudimai per­sekios ją kas rytą. Kai nežinos, gyva ji ar jau mirusi.

Ji pasėdėjo ant lovos krašto, kol mieguistos akys apsipra­to su pilka prieblanda. Nusivilko suknelę ir spintoje susirado chalatą. Vos apsisiautė juo, atsidarė durys. Ant slenksčio iš­dygo Henrikas.

— O! Prabudai. Kaip miegojai?— Prastai. Klausyk... — ji nužvelgė brolio juosmenį, ap­

muturiuotą tvarsčiais, ir užbaigė labai abejodama: — Tai tu... tu mane nunešei į lovą? Nepamenu. Gal pati kaip lunatikė per miegus vaikštau?

— Tai Paulius pakėlė tave kaip plunksnelę ir nunešė.— Paulius?

102

— Taip, jis čia. Sėdime, kalbame, tik kavos dar negėrėme — laukėme, kol tu atsibusi.

Kristina intuityviai dirstelėjo į veidrodį. Atrodo baisiai. Bet ne grožis galvoje. Persibraukė šukomis plaukus ir nužings­niavusi į svetainę pasisveikino su Pauliumi, sėdinčiu prie nauja spauda apskleisto stalo. Ką jie čia daro?

— Aš atsiprašau, — tarė ji. — Kavos teks palaukti, nes minutėlei bėgsiu į vonią.

Paulius supratingai linktelėjo.Minutė virto pusvalandžiu, kol nusimaudė ir paskubomis

mechaniškais judesiais kiek pasidažė akis ir lūpas. Savijauta tarsi pagerėjo. Kai du vyrai bute, jai niekas negresia, ir galvo­jant apie tai darosi lengviau kvėpuoti.

Tačiau paruošusi kavą ir dėliodama šaukštelius ant staliu­ko pastebėjo, kaip brolis ir Paulius keistai susižvalgė. Apie ką jie šnabždėjosi visą rytą? O tie laikraščiai?.. Žinoma, kažką rašo apie Justą, bet ji bijojo atsiversti ir pamatyti nuotraukoje tą patį motelio kambarį, jame tysantį vyriškį baltais marški­niais ir raudona dėme ant krūtinės. Gana, slegiančių įspū­džių jai per akis!..

Todėl ji nušlavė laikraščius nuo stalo, nežiūrėdama į juo­duojančias antraštes.

— Kristina, — nuvijo nemalonią tylą Henrikas, — mes pa­sitarėme ir nusprendėme, kad tau geriau kurį laiką pamiršti šį butą. Maniškis irgi banditams žinomas, todėl mes svarstėme ir, atrodo, radome, kur tu laikinai galėtum prisiglausti.

Ji klausiamai išplėtė akis:— Kodėl? Juk Marijus gaus ko nusipelnė!..— Marijus?.. — nusistebėjo advokatas. — Kodėl jis?— Ji nežino paskutinių naujienų, — pasakė Henrikas.— Kokių naujienų? — pakilo iš vietos Kristina.Vyrai vėl keistai susižvalgė. Kristina stebėjo juos iš aukš­

to, nerimas užgniaužė kvapą, grindys po jos netvirtomis kojo­mis tarytum susiūbavo ir ji bejėgiškai sudribo atgal į fotelį. Ko ji nežino? Ką rašo laikraščiai?..

103

— Na, sakykite, netylėkite! — suriko ji.— Jolanta prisipažino... — pratarė Henrikas. — Visi laik­

raščiai skalambija, kad ji nušovė verslininką Justą Gusą.— Ką rašo? Jolanta?.. — sudrebėjo Kristina. — Nesąmo­

nė!— Bet taip rašo! Ir versija įtikinama — lindo, priekabiavo

ir ji gindamasi nušovė.— Ehė... palaukit, — įsiterpė Paulius, — o kodėl jūs gal­

vojate, kad tai — Marijaus darbas?Kristina suprato vos neišsidavusi, kad žino daugiau, nei

numano Paulius. Brolis suskubo jai į pagalbą:—- Todėl, kad Jolantą mano sesuo gerai pažįsta. Neįma­

noma, kad ji... Ir tas pokalbis jachtoje, paskui — man įsegta kulka rodo, kad Marijus čia pasidarbavo. Šiuo atveju — paki­šo savo žmoną, o kas iš tikrųjų šaudė — neaišku.

— Jolanta, — net nusipurtė Kristina. — Ne ne, čia kažkas ne taip!

— Užtat, Kristina, — pasižiūrėjo į ją Henrikas, — bjauri padėtis. Paulius mano, kad beviltiška kreiptis į policiją. Bylą tiria Panevėžio prokuratūra. Marijus net nebuvo apklaustas, niekur neminima jo pavardė, o tai reiškia, jog jis meta dide­lius pinigus, kad išlįstų sausas. Taigi Marijus laisvas kaip paukš­tis, ir bus geriau, jei tu kuriam laikui išnyksi iš Vilniaus.

— Aš? Ką čia šneki, Henri? Kur aš dingsiu?Paulius atsikosėjo.— Pas jį, — linktelėjo Henrikas. — Sodo namelis, menka

ištaiga, tačiau yra signalizacija. Jei kas laušis, per kelias mi­nutes prisistatys policija. Ten būsi saugi, kol viskas nurims.

— Nurims? — lyg apkvaitusi apsidairė Kristina. — Kada viskas nurims?

— Kai įvyks Jolantos teismas. Pamatysite, gaus lygtinai, bus pripažinta, kad neperžengė leistinos ginties ribų. Pana­šią bylą esu turėjęs, tiesa, prakišau ir tą, — atsistojo advoka­tas. — Tai ką? Dėkui už kavą ir — iki vakaro. Sutemus, kai bus mažiau pašalinių akių, kraustysimės į mano gūžtą sode.

104

O^šėjus advokatui, Kristina atsikvošėjo. Nevažiuos jinai j jokius sodus!

— Važiuosi! Arba tave Panevėžio banditai sumedžios kaip varną. Ar tu supranti, kad ne šiaip sau Marijus nupylė tą veikėją.

— Nevadink jo veikėju!— O kaip vadinti?.. Skaitei, kokius turtus valdė? Degalinių

tinklas, banko akcijos, visokie uabai ir ofšorinės kompanijos. Kažkur jų keliai su Marijumi susikirto. Mirtinai susikirto. Jau­čiu, kad Skolos jj užspaudė. Buvo prasiskolinęs tam Justui, todėl nušlavė jį nuo žemės paviršiaus. Jį — milijonierių, turintį iki ausų ginkluotą apsaugą. O tu jam kas? Daug žinanti bobu­tė. Kai byla bus baigta, jam nebus tikslo tave medžioti. Šaukštai po pietų, supranti, kvaiša tu?

Kristina nusišluostė ištryškusią ašarą. Visai nervai pakri­ko. Kaip jis drįso pavadinti ją kvaiša! Nesupranta, kad ji bijo, bijo visko, nuo menkiausio garselio krūpčioja, o ten — sodas, tyrlaukiai, galima sakyti. Juk vieni niekai padegti namelį. Su­pleškės kaip kokia viduramžių ragana.

Bet Henrikas nuramino sakydamas, jog niekas nežinos, kur ji išgaravo, o draugėms, grožio salono darbuotojoms te­gu tyčia sako, kad truputį negaluoja ir sėdi namuose. O jis taip sutvarkys durų užraktus, kad joks visraktis jų neįveiks ir, žinoma, pasižvalgys, kokie šešėliai slankioja kieme.

105

Tad sutemus Kristina išsmuko iš laiptinės veidą slėpda­ma po striukės gobtuvu ir įlipo į Pauliaus automobilį, o paskui ją — ir Henrikas.

— Regis, viskas ramu, — dairėsi jis po kiemą, — bet nuo­jauta sako, kad neilgai.

Sodo namelis buvo nepanašus į gūžtą, tačiau ir pilimi ne­pavadinsi. Vos du kambariai. Tiesa, didžiajame kambaryje pui­kavosi židinys, ir Paulius didžiuodamasis ėmė pasakoti, kiek patyrė vargelio, kol jį sumūrijo, bet pastebėjęs, kad Kristina sėdi paskendusi savo mintyse, o Henrikas apžiūrinėja langų kabliukus, nutilo.

Apšiurę baldai Kristinai neužkliuvo. Kas kita, kai ji paklau­sė, kur yra vonios kambarys. Vyrai vos tvėrė iš juoko.

— Juokitės, juokitės! — suirzo ji. — Kaip kokiame kalėji­me!..

— Na, ką tu kalbi! Grynas oras, paukšteliai čyruoja, — kalbėjo Henrikas. — Nusiteik, kad prasidėjo atostogos.

Kristina niršiai sušnopavo:— Nebūsiu aš čia! Išvažiuosiu. Rytoj pasiskambinsiu į ko­

kią kelionių agentūrą ir lėksiu į Ispaniją, toliau iš šito banditų krašto.

— Ten pilna banditų iš Panevėžio, — tarstelėjo Paulius.— | Sočį tada... | Turkiją ar Slovakiją, nesvarbu, bet čia aš

išprotėsiu.— O ką?.. Dingti iš Lietuvos? Hmm, irgi idėja, — sutiko

Henrikas. — Rytoj pakalbėsime. Varau, nepamirškite užsira­kinti duris ir įjungti signalizaciją.

106

v_>X^urį laiką jiedu klausėsi sodo keliuku tolstančios ma­šinos burzgimo. Kol Paulius knaibėsi prie signalizacijos pulte­lio, Kristina tiriamu žvilgsniu permetė kambarį.

Prie židinio gulėjo šiurkštus šerno kailis. Sienas puošė ke­li paveiksliukai su medžioklės scenomis. Kilimo, užuolaidų ir baldų gobeleno spalvos buvo neryškios, tarytum mėnesie­nos išblukintos. Fotelių ranktūriai apspurę, kėdės irgi ne nau­joviško stiliaus. Senovinė kirvarpų išgraužta etažerė prigrūs­ta knygų. Kambario gilumoje, kur buvo tamsėliau, glūdėjo per­tvara, o už jos blausiai spindėjo šaldytuvo lemputė. Čia vis­kas dvelkė šaltu vienišumu.

- Ką?.. Net televizoriaus nėra?— Yra, yra. Kitame kambaryje, kur ir miegosite.— Argi ne kvaila?— Kas?— Miegoti kažkokiuose soduose.— O kas lieka daryti? — pasakė jis ir nutilo.Kaip keista, švystelėjo Kristinos galvoje. Kai jie atvirai su­

sitikinėdavo gatvėje, kavinėje ar restorane, Paulius elgėsi kur kas natūraliau. Kalbėdavosi be ilgų tylos pauzių. O dabar, kai jie vieni po silpnai spingsinčiu šviestuvu ir apsupti sodų šla­mesio, Paulius darosi neatpažįstamas.

— Jums įjungti televizorių?

107

Va, jau ir kreipiasi „jūs“ . Kalba lyg su viena savo klienčių, pamanė ji.

— O gal jūs alkana? Šaldytuve yra šio bei to.— Kodėl „jūs"? Kas tau pasidarė?Paulius nekaltai truktelėjo pečiais. Išsinėrė iš švarko. Iš jo

rūpestingos veido išraiškos suprato, kad jis niekaip neprisi­verčia kažko svarbaus pasakyti. Ir tas nekalbumas jj išvijo j kitą kambarį. Kristina girdėjo, kaip jis varsto spintos duris, ke­dena patalynę ir girgždina grindis. Akimirką viskas nutilo ir ji pasijuto stebima. Paulius stovėjo tarpduryje ir žvelgė į ją, lyg bandydamas atspėti, kur matė šią fotelyje suglebusią moterį. Toks spoksojimas erzino Kristiną ir ji nepatenkinta spygtelėjo:

— Kas tau yra? Spigini akimis kaip per kokį teismą!Paulius vis nenuleido nuo jos akių.— Supranti, Kristina... Kai tąnakt jūsų neradau, šviesa

tavo bute... o paskui prasidėjo tie nemalonumai, pajutau... na, kaip čia paaiškinti. Mmm, jaučiu, kad jūs... kad tu esi lyg dalis manęs. Aš jaudinuosi dėl tavęs. Nežinau, gerai tai ar blogai.

— Aš irgi nežinau, — paskubėjo pasakyti Kristina, miglo­tai nutuokdama, apie ką jis galvoja, ir nukreipė kalbą į šalį: — Minėjai apie šaldytuvą. Ką nors šalto turi?

Jis išvardijo: sultys, mineralinis, džinas, tonikas, vynas, činzanas ir šampanas.

— O kam šampanas?Paulius suprato vaikiškai susimovęs. Kristina irgi suvokė,

kad jai derėtų apsimesti naivesnei, tačiau nebuvo jokio noro koketuoti.

— Gal tu alkana? Aš ir apie tai pagalvojau.— Pagalvojai? Malonu iš tavo pusės. Žinai, ko dabar la­

biausiai už viską norėčiau? Atspėk.Paulius atgijo. Nesunkiai prisiminė, ką Kristina užsisaki­

nėdavo kavinėse jų bendrų vakarienių metu, tačiau jis vis pra­šaudavo pro šalį. Pagaliau atsargiai pratarė:

— Šampano?

108

— Ne ne, — šyptelėjo Kristina, — matau, neatspėsi. Tef- telių. Tokie konservai. Nežinai? Prisiminiau mokyklos laikus, turistinius žygius. Palapinė, laužas, konservai. Et, nesvarbu, iš tikrųjų aš nealkana, mineralinis tinkamiausias būtų...

Paulius linktelėjo, lyg pripažindamas esąs neišmanėlis. At­nešė stiklinę mineralinio, sau — džino su tonika. Po kelių gurkš­nelių atgavo laisvumą. Pajuokavo teftelių tema: nežinojo, bū­tų paieškojęs konservų, o dabar niekais nueis naminiai sau­sainiai. Kristina susidomėjo: jei naminiai, tai kas juos kepė?

— Aš, o ką? Esu ramus, jie man puikiai pavyko. Kaip visada.Kristina išplėtė akis:—- Tu pats? Eik jau, eik!..Netrukus ant stalo atsirado didžiulė lėkštė geltonų mėnu­

liuko formos sausainių.— Tu, Pauliau, konditeris? Netikiu. Juk niekada nesi man

užsiminęs...— Kad nebūdavo kaip... Šnekėdavome apie kitką.Ji linksmai pažvelgė j Paulių, kuris atkakliai šypsojosi, no­

rėdamas persikūnyti iš advokato j konditerį. Kristina panoro jį pričiupti. Koks receptas, kokioje temperatūroje kepami šitie simpatiški sausainiai? Ir ji buvo priblokšta, kai jis greitakalbe išvardijo, ko reikia sluoksniuotai tešlai, kaip būtina ją kuo plo­niau iškočioti ir ištampyti rankomis, supjaustyti keturkampiais, įdėti džiovintą be kauliukų slyvą...

— Tai ten viduje — slyvos? — aiktelėjo Kristina.Paragavo — tirpsta burnoje. Kramsnojo užsimiršusi, o Pau­

lius meiliai žiūrėjo į ją, kol akys keistai sužvilgo. Tada vos gir­dimai ištarė:

— Kokia tu graži...— Nereikia, Pauliau.Kristiną lyg elektra nukrėtė. Buvo metas, kai būtų nudžiu­

gusi tai girdėdama, gal net pasijutusi mažumėlę laiminga, o dabar staiga pasidarė liūdna. Regis, amžiams prarado gebė­jimą džiaugtis. Ji daug ko negali pati paaiškinti. Kaip ir tos netikėtos aistros Justui. Kartais jai pasimylėjimas motelyje at­

109

rodė kaip žemas nuopuolis, kartais — lyg žengimas j dangų, kur viešpatauja meilės dvasios. O su Pauliumi netgi nekaltas flirtas sunkiai rutuliodavosi, be polėkio ir žaismingumo, be in­trigos ir abipusių susižvalgymų.

Ir jis, tartum permanęs, kokios mintys sukasi Kristinos gal­voje, sumurmėjo:

— Suprantu... Kažkaip keistai mums viskas susiklostė. Bendraujame lyg giminės. Ką aš galiu padaryti, jei nesu grei­tas apsieiti su moterimis? Tu man visada atrodei kažkokia nepasiekiama. Savarankiška, verslas, visa kita... Vienas ma­no draugas sakydavo: netempk gumos, paskui viskas — pra­sideda atstūmimo reakcija, aistros nebelieka.

— Argi blogai, kad mes — draugai? — nudelbė akis Kris­tina. Ji dažnai taip pagalvodavo. Juk buvo pirmasis pasima­tymas, kai ji kaito noru jam atsiduoti.

— Draugai, taip... Bet būsiu atviras. Po vienos nakties mane aplankė toks noras tave turėti, kad...

— Kokia prasme?— Pačia tiesiogine, — įžūliai atkirto jis.— Po kokios nakties? — dilgtelėjo Kristinos krūtinėje. —

Kurią tu praleidai su kita?Taip, jis smaginasi su kuo papuola, pagalvojo ji, paskui

kaip nekaltas avinėlis — pas ją...— Aš ją praleidau su tavimi.— Na jau!..— Taip. Tu miegojai, aš nemiegojau. Sėdėjau prie lovos ir

žiūrėjau į tave.Tai štai kas atitempė į miegamąjį tą kėdę, kurią išvydo

prabudusi.— Tu buvai tokia... tokia...— Kokia?— Erotiška. Nuo tavęs sklido kažkokios paslaptingos ban­

gos. Miegojai laisvai atmetusi ranką, o tavo kojos atrodė ne­žemiškai gražios... Supranti, iki šiol man patikdavo matyti ta­vo veidą, o dabar — tave visą.

110

Ir be drabužių, karčiai mintyse pridūrė Kristina.— Aš pavargau, Pauliau, — pakilo ji iš krėslo. — Noriu

miego ir tik miego, tikiuosi, supranti mane.Jis nuolankiai linktelėjo galvą.Gūždamasi pataluose Kristina klausėsi dūsavimo už sie­

nos. Protarpiais cyptelėdavo grindų lentos. Paulius nueidavo iki šaldytuvo, matyt, kad įsipiltų džino, ir vėl pasidarydavo ty­lu. Gailisi, kad jo atvirumas sugriovė visas iliuzijas, ir malšina apmaudą alkoholiu? Ne, jis nepanašus į tuos moterų nesu­prastus ir dėl to skubančius pasigerti vyrus. Neatrodo, kad būtų įsimylėjęs, nors ką tada reikštų gilūs atodūsiai?

Kristina apsikamšė antklode. Jai pasirodė, kad švari pa­talynė atsiduoda šviežiais obuoliais. Kvapas, primenantis, kad ji — ne namie. Lova, kurioje dar neišblėsęs nuogo kūno prisi­lietimas.

Gaila, beprotiškai gaila, kad neliko Justo.

111

A^ro žaliuzių lysteles krito ankstyvos saulės spinduliai, margindami visą kambarį skaisčiais dryžiais. Vos prabudusi Kristina pagalvojo, kaip gerai, kad nesapnavo jokio košmaro. Įsiklausė į paukščių treles sode, apsivertė ant šono ir prisilie­tė prie kažko drėgno ir karšto. Ji suprato, kad prisiglaudė prie nuogos Pauliaus šlaunies. Palindęs po savo antklode, jis gu­lėjo lovos pakraščiuke, lyg atsitiktinai priklydęs šuo. Taip, mie­gantis jis panašus į šunį. Ištikimą ir pilną nuolankumo.

Bet kas galėjo pagalvoti, kad jis ras savyje tiek įžūlumo atsigulti šalia, juolab kad vakar ji leido aiškiai suprasti, jog nori miegoti viena.

— Pauliau... Alio! Neapsimesk, kad vis dar miegi, girdi?Jis sunkiai praplėšė akis, markstėsi nuo šviesos.— Na, ir kaip suprasti, kad tu čia? — pasiglemžė savo

antklodę Kristina, susisupo į ją.Paulius abejingai suburbuliavo:— Baik zirzti. Menka tragedija. Aš po savo antklode, tu po

savo, ar nematai?Anokia ten tragedija. Kristina ir pati nustebo, kokia saugi

pasijuto greta to anaiptol ne muskulingo berno. Bet jame sly­pėjo kažkas daugiau nei vien fizinė jėga. Kažkas paguodžiančio ir teikiančio nusiraminimą.

— Tai taip ir gulėsi dabar? — sušnairavo Kristina.

112

— O ką?..— Noriu keltis, apsirengti, o tu žiūrėsi j mane?— Užsimerksiu.— Liaukis, Pauliau. Aš rimtai.Jis klusniai užsimerkė. Kristina kumštelėjo jam j petj, plekš­

telėjo dar kartą, ir netikėtai iš kažkur išnirusi ranka sugriebė ją už riešo. Sugriebė ir nepaleido. Tada vėl pajuto įremtą žvilgs­nį ir ją pasiekė tylus kuždesys:

— Galiu pabučiuoti tavo ranką?— Ranką? — nusijuokė Kristina. — Prašom!..Manė, kad kaip tikras džentelmenas pakštelės į rankutę,

ir viskas. Bet jis paėmė jos riešą ir, laikydamas lyg kokį instru­mentą malonumui išgauti, pabučiavo alkūnės įlinkį, vos vos liesdamas lūpomis šiurpstančią odą, gairindamas ją karštais kvėptelėjimais, nusigavo iki plaštakos ir ėmė paskirai bučiuo­ti kiekvieną pirštelį, tarpais godžiai juos įsiurbdamas, leisda­mas pajusti liežuvio drėgmę.

Kristinai išsprūdo aiktelėjimas. Buvo priblokšta, drebulys persmelkė visą kūną, bet tuoj suėmė save į nagą:

— Gana, nereikia...Jis kilstelėjo galvą ir nusistebėjo:— Tau nepatinka?Kristina susvyravo. Nenorėjo jo užgauti. Nubučiuoti pirš­

čiukai virpėjo, darėsi ir gėda, ir lengva. Bet atrodė šventva­giška, praėjus tiek nedaug laiko, kai neteko Juliaus, imti ža­vėtis kitu. Na, tai kas, kad jie geras pusmetis — draugai ir tik dabar atsidūrė viename guolyje.

Laimė, kad Paulius, nelaukęs atsakymo, o gal būgštau­damas išgirsti ką nors nemalonaus, vikriai pakilo iš lovos ir nueidamas mestelėjo:

— Išvirsiu kavos.Jo balso intonacija Kristinai pasirodė juokinga. Suciepsė-

jo kaip viščiukas, lyg ruošdamasis pravirkti. Ir kai ji, supstyda- masi į chalatą, įžengė į didįjį kambarį, Paulius stengėsi žiūrėti kažkur į šoną. Ji atsisėdo fotelin, visai nekreipdama dėme-

113

sio, kad chalato skvernas nuslydo ir subolavo šlaunis. Norėjo būti žavi ir jžūloka, o Paulius, tai pastebėjęs, regis, glumte suglumo.

— Pameni, kažką vakar minėjai apie šampaną?Paulius palingavo galvą:— O tu — apie Ispaniją...— Niekur aš nevažiuosiu, kol nejpilsi man šampano.Jis nusišypsojo:— Tada gali šampaną pamiršti visiems laikams.

114

č7L/enrikas nervinosi. Valanda prabėgo degalinės kavi­nukėje kalbantis su vyrukais iš organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos, bet niekaip nepavyksta jų įtikinti, kad grumtynės laiptinėje nėra susijusios su kažkokia cigarečių kontrabanda.

Kriminalistai kėlė jam simpatiją. Tai nebuvo eiliniai tarai, kurių nemėgo už bukumą. Šiedu jauni odinėmis striukėmis vilkintys, savimi pasitikintys ir atžaroki vyrai labiau buvo pa­našūs į Vilniaus brigados „berniukus" negu į kabinetuose po­pierius šnarinančius pareigūnus. Nevengdavo susikeikti ir sė­dėjo taip atsainiai, lyg ketintų po akimirkos susikelti kojas ant stalo.

— Jei kalbėsi, tau pačiam bus geriau. Mes juos galime paimti už šiknos, nepakišdami tavęs, — užsikvempė ant sta­liuko jau klinikose savo landžiojimu spėjęs pakyrėti krimina­listas. —- Jei kalė vienąsyk, būk ramus, brolau, kals ir antrą sykį. O jau tada gali ir nepramazinti.

— Jo, tas tiesa, — pritarė ir kitas pareigūnas, pešantis cigaretę po cigaretės. — Bent užvestum mus ant pėdsako, kam galėjo priklausyti ta kontrabandos partija. Ėjai pagal vie­ną kontrabandos bylą, norėjai vėl patarpininkauti, juk taip?..

— Nenusigrybaukite! —- niršo Henrikas. — Kada tas bu­vo?.. Prieš šešerius metus! Seniai nebesu „veikiantis asmuo", pasitraukiau iš to žaidimo. Viskas, ką dabar darau, yra lega­

115

lu. Galite tikrinti visais savo kanalais. Turiu kelis butus sena­miestyje, kuriuos nuomoju užsieniečiams. Keli tūkstančiai do­lerių per mėnesį. Mažai? Kam man prasidėti su visokiomis kontrabandomis? Kam?

Kriminalistai žvelgė į ji netikėdami.Žinoma, be reikalo vėlėsi į kalbas su jais. Vos užsiminė,

kad užpuolikas galėjo būti panevėžietis, nesunkiai suderino stygas: jis, praeityje žinomas kontrabandininkas, išvengęs pro­kurorų rūstybės, vėl ėmėsi seno pelningo amatėlio. Tačiau kažkur paslydo. Ar tik ne su Saločių poste sulaikyta kontra­bandine cigarečių partija? Vilkikai buvo iš Panevėžio. Užpuo­likas — irgi. Viskas atitinka.

— Klausyk, mes randame, kas į tave šovė, o tu mums pameti informacijos apie tos kontrabandinės partijos savinin­ką. Normali sdelkė, sakysi, ne?

Henrikas šypsojosi. Atsirado visagaliai. Kaip smagu ra­mia sąžine žiūrėti jiems į akis. Jie nė velnio nenutuokia, dėl ko visa šita košė užvirė.

— Juk sakau, — pavargusiu balsu tarė jis, — tai buvo paprastas apiplėšimas.

— Nuo kada, blyn, butų vagys vaikšto su pistoletais, ir dar prisimontavę duslintuvus?

— Galvokite, ką norite, bet aš neturiu daugiau ko pridurti.Kriminalistai apsikeitė iškalbingais žvilgsniais — pokalbis

baigtas. Henrikas suprato, kad jie tikėjosi, jog šūvis laiptinėje bus jį mirtinai išgąsdinęs ir jis noriai pasidalins savo įtarimais. Mielai, jei nebūtų įsivėlusi sesuo. Jie viską gali tik sugadinti.

Atsisveikino draugiškai. Kriminalistai pasiūlė gerai viską apsvarstyti ir išėjo nosis nukabinę.

Jiems trūko visai nedaug, mąstė Henrikas, važiuodamas į Kristinos butą. Nustatyti sesers pažįstamų ratą. Taip būtų už­čiuopę siūlo galą ir prisikapstę prie Jolantos, kurios nuotrauka keliauja per laikraščius. Žudikė. Skamba grėsmingai. Bet pa­kanka dirstelėti į tą dailią mergičką, kad sukirbėtų abejonė — kažin ar gali tokia gležnutė būtybė šaltai valdyti ginklą? Gynė

116

savo garbę? Taip, du šūviai. Vienas kontrolinis, į galvą. Ir nie­kam nė motais! Taigi, pasuktų galvas ir aptiktų sąsają su pane­vėžiete. Nori nenori, pasidarytų įdomu, kodėl prieš tai buvo kėsintasi į Jolantos draugę. Štai tada ir iškiltų tokia figūra kaip Marijus ir jo visa gauja. Bet ne, jie kontrabandą sapnuoja.

Henrikas važiavo užsigalvojęs, nesistengdamas aplenkti lėtai šliaužiančių automobilių. Ir jam pasirodė keista, kad ga­lingas džipas slenka paskui jį lyg apmiręs. Padidino greitį, at­siplėšė nuo įtartino visureigio. Netrukus jis išnyko iš veidro­dėlių.

Pasivaideno?Įsuko į siaurą senamiesčio gatvelę, nubildėjo grindiniu.

Primažino greitį, akylai žvelgė į veidrodėlius ir pamatė, kaip tolyje sujuodavo kvadratinis džipas.

Seka!Gal kas nors iš organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos?Bet staiga viskas ėmė aiškėti, išvydus priešais atlekiantį

automobilį. Panevėžio numeriai. Sustojo vidury gatvės, taip užblokuodamas kelią, o iš kito galo pririedėjo džipas ir švel­niai bakstelėjo į Henriko mašinos buferį, išsklaidydamas pas­kutines abejones.

Kai gatvėje išdygo grėsmingos išvaizdos vyrukų gauja, per paširdžius nulėkė maudulys. Ko jiems reikia? Gal nepra­dės ardytis vidury baltos dienos?

Ir jis neramiai sužiuro į prisiartinusį skustagalvį, panarinu­sį kaktą it bulius.

— Tu — Henrikas, juk taip?— Tas pats, tas pats, ko jūs norite?Panevėžiečiui nepatiko šiurkštus tonas, todėl, perspėja­

mai žvilgtelėjęs į savo bendrus gatvėje, vėl nutaikė akis į Hen­riką:

— Tai kaip žaizdelė? Gyja?— Normaliai.— Jei reik, sakyk, pagydysime. Yra pas mus specų, be

skausmo, be garso...

117

— Ko jūs norite? — dusliai prašvokštė Henrikas. — Ne- zvimbkite man ausų, gerai? Gyja negyja — kaip mažvaikiai. Aš nebenoriu turėti problemų.

— Va, kita kalba! Matosi, kad kažkada buvai prie chebros ir žinai, kas atsitinka, kai žmonės pasidaro kalbūs? Čia aš apie tavo sistrą. Jei ji nelaikys liežuvio už dantų, užversim nesusimąstydami. Tave irgi. Be problemų, supratai?

— Ji nieko nekalba, — pabrėžtinai ištarė Henrikas.— Gerai, labai gerai. Pagirk ją, linkėjimus iš Panevėžio

perduok. Tiesa, o tau nuo Marijaus linkėjimai. Sakė, kad nesi koks lochas, jis tau po šiai dienai dėkingas, kad suvedei su muitininkais. Juk nenori įsigyti tokio priešo?..

— Gana, aš viską supratau. Galite būti ramūs dėl mano sesers. Ji nieko nematė, nieko negirdėjo. Taip ir pasakyk tam Marijui.

— Bus padaryta. O čia nuo jo.Ir skustagalvis švystelėjo kažką pro atvirą langą į automo­

bilio saloną. Tai buvo mobilusis telefonas, tas pats, kurį Kristi­na apimta siaubo paliko motelyje.

118

— C^iandien kelinta?.. Liepos septinta?— Taip, septinta, teisingai. O tu valgyk, valgyk, nesidai­

ryk.— Ai, kažko nebenoriu.Jolanta atstūmė lėkštę. Nėra apetito. Marijus dėbtelėjo ir

vėl palinko virš savo lėkštės. Atrodo, visi kavinės lankytojai slapčiomis spokso į ją ir kuždasi: anava sėdi toji, bandito žmo­na... Nupylė mafijozą, kuris bandė ją išprievartauti. Lindo ir gavo.

Antra diena kaip tęsiasi teismo procesas. Kaip gerai, kad jai pavyko nuslėpti teismo datą nuo savo artimųjų. Paskam­bins mamai, kai viskas bus pasibaigę. Arba visai neskam­bins, pati laikraščiuose perskaitys.

Nužudymas neviršijus leistinos gynybos ribos — rodos, taip suformulavo kaltinimą prokuroras. Pasiūlė trejus metus laisvės atėmimo, atidedant bausmę. Populiariai kalbant — sąlyginai. Salėje susirinkę smalsuoliai suošė nepatenkinti, o ji negalėjo suturėti šypsenos. Treji metai atidedant... Taip, kaip Marijus ir sakė. Tačiau galutinį nuosprendį teisėjas paskelbs po valandos. Ir štai jie kavinėje, kitapus teismo rūmų. Tie žvilgsniai! Geriau jau automobilyje būtų prakiurksojusi.

— Nustok žvalgytis, — burbtelėjo Marijus. — Ir valgyk. Kas tau? Jaudiniesi?

119

— Galvoji, kad ne? Menkas malonumas gauti trejus me­tus.

— Nori mažiau?.. Galiu tuoj paskambinti teisėjui. Pasaky­siu, kad porą metelių sąlyginai duotų, bet juk mažas skirtu­mas, Jolantėle. Dveji ar treji metai.

Teisėjui Jolanta jautė didžiulę antipatiją. Kažkoks pasipū­tėlis. Kalba piktai, žiūri piktai, tikras nervų mazgelis. Gal net kuoktelėjęs. Ir apskritai atrodo šaltas, nepalenkiamas, kaip kyšio gyvenime nepaėmęs žmogus.

Vos apie tai prasižiojo, Marijus užjaučiamai atsiduso:— Na, kiek gali apie tą patį?.. Vėl turiu pasakoti, kiek bab-

kių jam sukišau?Marijus tvirtino, kad pinigus nuvežė j kažkokį butą, neva

tik per tarpininkus patyrę teisėjai šiais laikais ima kyšius. Kad nepakliūtų ir patys neatsidurtų teisiamųjų suole.

— Laikrodį ant jo rankos matei? — pasilenkęs sumurmė­jo. — Auksinį, su juodu ciferblatu?.. Tas dziegorius dar keturis gabalus man kainavo. Padovanojau, kad būtų visos garanti­jos. Tad nusiramink, mieloji... Tiesa, turiu tau padaryti vieną pastabėlę.

— Kokią?— Nesišypsok. Negali ramiai pabūti, kol pasibaigs visas

tas cirkas?Ji gali. Viską gali padaryti dėl savo mylimojo. Susigyventi

su žudikės vardu, nepastebėti minioje smerkiančių žvilgsnių, o pasigirdus šnypštimui: „Štai toji bandito žmona eina...", ne­atsigręžti. Ji žiūri tik į priekį, kur jos laukia laimingos dienos dviese su mylimuoju.

— Kiek valandų? Gal jau einame, Jolantėle? Atstumiame tą reikalą ir mauname prie ežero. Jachtoje tu greitai atgausi savo veido spalvą, o dabar, šakės, kokia išbalusi.

Jolanta kone susijuokė:— Tai tokia balinanti pudra...— Nesišypsok, kiek aš galiu tau kartoti.Teismo koridoriuje būriavosi žmonės. Kažkoks tipas su di­

120

džiule kamera ant pečių ėmė artėti prie Marijaus ir Jolantos. Apsauginiai plačiais pečiais uždengė juos nuo kameros ob­jektyvo. Dar keli žingsniai, ir jie įsmuko j teismo salę. Jolanta atsisėdo pirmame suole. Jautė, kaip skvarbo ją akimis salėje brazdantys žmonės. Iš savo vietos pakilo advokatas. Pasitai­sė kaklaraištį ir, žingtelėjęs prie susigūžusios ginamosios, pa­drąsinančiai uždėjo ranką jai ant peties.

— Kaip savijauta, vaikeli?— Kažko bijau, — sušnibždėjo ji.— Nebijokite, mūšis laimėtas, teliko formalumai. Taip sa­

kant, atsisveikinti su teisėju ir važiuoti švęsti pergalės. Su vi­su šituo pragaru atsisveikinti...

Jolanta dėkingai sumirksėjo. Tikra tiesa — pragaras pra­garėlis. Bet siaubas suima pabandžius įsivaizduoti, kokia kan­čia kamuotų, jei vietoj jos teisiamųjų suole sėdėtų Marijus. Nors jis nebūtų rizikavęs. Juk norėjo sau kulką paleisti, vos atkalbėjo. O Dieve, kaip gerai, kad viskas baigiasi.

Vos atsivėrė salės gale durys, pasigirdo:— Prašom stoti, teismas eina!Grindys subilsnojo. Visi stovėjo ir laukė, kol bus perskaity­

tas nuosprendis. Teisėjas atsivertė aplanką. Auksinis laikro­dis su juodu ciferblatu ant jo rankos pasiuntė Jolantai šaltą blyksnį. Jai lengvai pavyko nutaisyti atgailautojos miną.

— Panevėžio apylinkės teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje pilietė Jolanta Gloderienė buvo kaltinama...

Buvo... Vadinasi, nekalta? Išteisino visiškai? Bet žodžiai pylėsi kaip iš gausybės rago, vos spėjo gaudyti miglotas jų reikšmes: kaltinimą atmesti... perkvalifikuoti... nustatė... Die­ve, greičiau sakytų!

Ausis užėmė pašėlęs tvinksėjimas ir teisėjo balsas paliko neaiškus, nebegirdimas. Jolanta atsikvošėjo, kai per salę nu­sirito ūžesys, o teisėjo juoda mantija išnyko duryse. Ji taip ir liko stovinti, išgąsdinta šurmulio minios, kuri patraukė prie du-

rų’ Jolanta įsispyrė akimis į advokatą. Sis nepakeldamas gal­

121

vos paskubomis kimšo j savo aplanką popierius. Kažkaip ne­rangiai atlingavo prie suakmenėjusios ginamosios ir prašvokš­tė:

— Kažkokia nesąmonė! Nesusipratimas, prisiekiu! Aš... mes paduosime apeliaciją. Laikykis, vaikeli...

Jolantai pasidarė negera. Prisėdo ant suolo. Kas čia vyks­ta? Tai ji laisva ar ne?

Kažkas palietė jos petj. Manė, kad Marijus, tačiau sudre­bėjo priešais save išvydusi policininkus. Vienas iš jų paėmė jos suglebusias rankas už riešų, o kitas užsegė antrankius.

— Taip tau ir reikia, kale! — metė kažkas smukdamas iš salės.

Jolanta apstulbusi žiūrėjo j antrankius. Atrodė, kad jos ploni riešai neišlaikys geležies svorio.

— Važiuojam, piliete, — tarė kažkuris iš policininkų.— Važiuoti? Kur važiuoti?— Į policijos areštinę.Ji paplūdo ašaromis. Nebejžiūrėjo antrankių, galva sviro

iš silpnumo. Ėmė žliumbti pasikūkčiodama. Norėjo pašaukti Marijų, bet graudulys smaugte smaugė gerklę, ji vos galėjo įkvėpti oro. Susmuko ant suolo, norėjo susiimti už galvos, bet trukdė surakintos rankos.

— Eime, panelyte, eime, — jau gražiuoju prašė policinin­kas. — Dar ne viskas prarasta. Apeliacinis teismas gali pa­keisti nuosprendį.

Vargais negalais apmalšinusi konvulsišką verksmą Jolan­ta prašniurkštė:

— O kiek man skyrė?— Penkerius metus.— Penkerius! O Dieve!..Apsidairė. Tuščia salė. Kur jos Marijus?— Mariau, Mariuk, kur tu!..Ko gero, įtūžęs nulėkė pas teisėją. Taip ir bus. Kyšininkas

prakeiktas! Ką jis jai padarė, ką padarė!..Policininkai pabandė nelaimingą merginą atplėšti nuo suo­

122

lo, bet ji pati atsistojo. Vilkdama koją už kojos sliūkino korido­riumi, vis dairydamasi savojo Marijaus. Jis viską paaiškintų, tik jis išplėštų ją iš šitų uniformuotų vyrų rankų, taip kibiai įsi­tvėrusių į jos alkūnes. Tačiau Marijaus niekur nesimatė.

Gatvėje, kai ant šaligatvio vėpsant žioplių miniai policinin­kai sodino ją į savo furgoną, Jolantai pasivaideno, kad mato toli toli gatve riedantį Marijaus mersedesą, kuriame guli jos rankinukas su kosmetika, truputėliu grynųjų ir raktais nuo iš­taigingo namo, kur buvo tiek daug vietos jos meilei.

123

' (JNuaidėjus durų skambučiui Kristina pakilo nuo fotelio. Jaukiai blykčiojo televizoriaus ekranas, šokčiojo šviesos at­švaitai ant sienų. Kaustė saldus tingulys. Ir pagalvojo, kad dar taip neseniai, pasigirdus čirškesiui, šiurpelis nukrėsdavo iki panagių. Apsiramino. Visą savaitę brolis įtikinėjo, jog visi pavojai dingo, ji neberūpi Panevėžio banditams, svarbu, kad ir toliau tylėtų kaip žuvis.

Žvilgtelėjo pro durų akutę — Medą. Kraiposi kažkuo pa­tenkinta, šypsosi lyg muilo reklamoje. Blizgina mazdos rakte­lius saujoje. Medą tapo ratuota, ir juokingų, kvailų situacijų, į kurias papuldavo kone kasdien, gerokai padaugėjo.

Švelniai klingtelėjo galingi užraktai, įsikabinantys į durų staktas net keturiais kaiščiais.

— Blembački, durelės kaip seifo!.. — sušneko Medą, ženg­dama į prieškambarį. — Kai darai, girdi, kaip suspaustas oras lyg iš kokio švirkšto išeina. Nuo bernų tave saugo advokatėlis ar ką?..

Ji nutipeno į virtuvę. Buvo smarkiai išsikvėpinusi ir tuoj ėmė teisintis, kad jos automobiliukas, varomas dujų, sklei­džia nemalonų kvapelį, bezda ir bezda. 30 mililitrų kvepalų flakonėlis išgaruoja per savaitę. Baisus kvapas! Kartą pama­tė senutę, prie gatvės stulpo ramstomą praeivių. Blyški kaip drobė, širdis ar karštis varė senučiukę į alpulį. Įsodino į auto­

124

mobilį, ketino lakinti j klinikas, bet sekundė kita, ir senutės tik kulnai sušvytravo. Matyt, pasirodė, kad sėdi ne automobilyje, o dujų kameroje.

Medą atsisėdo, užmetė koją ant kojos, prisitraukė peleninę.— O šiandien, Įsivaizduoji, užgesau sankryžoje. Akumu­

liatorius nusėdo. O judėjimas!.. Blemba, prieš Žaliąjį tiltą, įsi­vaizduoji? Vos nežliumbiu, jau norėjau trenkti durelėmis ir pa­likti mašiną, kai prišoko toks vyrukas, nustūmė į pakraštį. Mirk­telėjau akute, tai telefoniuko paprašė. Įdomus toks, nieko... Kokie čia sausainiai? Vėl su slyvomis?

— Ne, šįkart be nieko, — sausai atsakė Kristina. — Cuka- tiniai.

— Ką tu sakai? Cukatiniai!.. Oje, tavo Pauliuką reikia į Raudonąją knygą įrašyti. Blemba, koks... Kur žiebtuvėlis?

Kristina padavė žiebtuvėlį. Medą prisidegė cigaretę ir vėl išsiviepė:

— Prisiminiau anekdotą... Grįžta vyras iš komandiruotės. Žmona strikt! pasitikti, žiūri — ant pakaušio tokie maži maži simpatiški ragiukai išdygę. Susiėmė vargšė už galvos, pravir­ko kruvinai. Juk aš nė su kuo!.. Buvau tau ištikima. O vyras jai — neverk, čia ne tu kalta... Chi chi, kaip?..

— Juokinga labai.— Ane? — priekaištingai pasižiūrėjo Medą. — Tai ko nesi­

juoki? Kažkokia rimta šiandien.— Apie Jolačką galvoju.— Aaa... jo, nepasisekė vargšelei. Penkeri metai, išpro­

tėti galima. O ką tavo Paulius sako? Advokatas, turi prakti­kos. Argi teisinga, blemba, jaunai moteriai už tai, kad gynėsi, duoti penkerius metus?

Kristina patylėjo.— Sako, kad iš principo teisingas nuosprendis. Logiškas.

Tipo, antro šūvio paleisti nebuvo jokio reikalo.— Aš tokiu atveju, — pareiškė Medą, kratydama cigare­

tės pelenus, — arba nė vienos kulipkos neiššaučiau, arba visas. Jei koks psichas lenda, ką daryti?

125

— Kažką reikia daryti. Reikia padėti Jolantai...— Padėti? Kaip tu jai padėsi? Jeigu jau Marijus, toks ma­

fijozas, nieko nesuveikė, tai ką čia besugalvosi?Kristina suraukė kaktą. Marijus. Jau buvo šis vardas lyg

išdilęs iš atminties, ir motelio spintos tamsoje ne ji, o kažkas kitas mirė iš baimės. Jai pavykdavo išvengti slogių minčių, buvo tikra, kad Marijus išsuks savo žmoną.

Paprasčiausias sandėris, kaip sakė Henrikas. Marijui ma­žiau šansų buvo išlįsti sausam. Jei ne teismas, tai Justo part­neriai galėjo jam atseikėti pagal nuopelnus. O dabar tarsi ir visos pusės patenkintos. Policija — išaiškinusi žmogžudystę, teisėjas — nubaudęs kaltąjį, o kas buvo pasiruošęs keršyti už Justą, tarsi išleido iš akių taikinį.

Ir ramybė. Visiems. Išskyrus vargšę Jolantėlę.— Skaaanūs sausainiai!.. Klausyk, gal tavo Paulius baigė

kokius kulinarijos kursus?— Jis nuo penkerių metų kepė su senele pyragus.— Blemba, koks geras vaikas. O tave bent išleidžia patra-

sioti?— Juk mes dar nevedę...— Bet kartu gulate ir keliatės.— Tai neturi jokios reikšmės, — tarė išsiblaškiusi Kristina.— Tai važiuojam kur nors, — nenustygo Medą. — Pasė­

dėsime, į bernus pasidairysime. O ką čia veikti?Tačiau Kristina atsisakė. Netrukus turi grįžti Paulius. Be

to, nuotaika kaip per laidotuves.— Blemba, akivaizdu, bet neįtikėtina, — šyptelėjo Medą,

— dar vieną draugę praradau. Jolanta kalėjime, tu — po vyro padu. Kaip tie vyrai, ajajai, suknisa gyvenimą, ane?

126

" '^ -ro to s , gofruotos armatūros grotos negailestingai skal­dė vidudienio saulę j kvadratėlius. Jolanta stebeilijosi j švie­sos dėmes, užgrobusias kalėjimo koridoriaus pasienį. Kaip norėtų ištiesti ranką, pajusti dilgčiojančią šilumą...

— Su daiktais iš kameros! Ko ten kuičiatės kaip vištos!Surėkavęs karininkas sunėrė rankas už nugaros ir pasi­

žiūrėjo į Jolantą.— Klusni mergaitė. Iš kokio miesto būsi?— Jolanta Gloderienė, šimtas penktas straipsnis, penkeri

metai...— Nereikia raportuoti. Iš kokio miesto?— Panevėžys.— O, tada greitai į namus grįši...Tuo metu iš kameros, prie kurios durų raktais skrabino

aukšto korpusinis, iššiureno dar keturios moterys. Bet kari­ninkas į jas nė nežvilgtelėjo. Jis skvarbyte skvarbė į stulpą sustingusią merginą. Vešlūs, gražiai pakirpti plaukai. Turi žmo­ną, žino, kiek laiko ir pinigų reikia skirti, kad prižiūrėtum to­kius plaukus. Lyg ir ne bomžė kokia, tačiau vilkėjo nutįsusį nertinį. Apspurę rankogaliai atraitoti ir džinsai nutrinti iki mui­lo baltumo, aiškiai vienu dydžiu laisvesni. Kojos įspirtos į di­džiulius vyriškus sandalus. Pro rašto skylutes prasišviečia da­žyti nagiukai. Stovi galvą nusvarinusi, lyg be galo pavargusi.

127

Matyt, užgujo kameroje, kaip neretai pasitaiko naujokėms.Žengė artyn, jos veidas krustelėjo. Į karininką pažvelgė

didžiulės, pilnos ašarų akys. Minutėlę viską užmiršęs, pake­rėtas drėgnos akių žydrumos jis stebeilijosi nejudėdamas ir negirdėdamas, ką šnibžda kitos kalinės.

„Velnias!.. Tokios gražuolės dar kalėjimas neregėjo!"Ir tik atitokęs nuo pirmojo įspūdžio, kuris paskleidė krūti­

nėje maudulį, atidžiau įsispitrijo į jos veidą. Skruostas nubroz­dintas. Ir lūpa sutinusi.

— Kuri tai padarė? — rūsčiai apžvelgė moterišką rikiuotę. — Kurčios ar ką! Aš klausiu — kuri?

Visos kalinės tylėjo lyg užsiūtomis burnomis. Korpusinis, pagyvenęs, raudono veido, neabejotinai į taurelę nespjau­nantis pareigūnas, garsiai subarškino raktais, tarsi sakyda­mas: na, dabar tai klius!

Karininkas nutaikė niaurų žvilgsnį į juodais kaip anglis plau­kais moterį. Juočkė stovėjo tartum pasiruošusi gintis. Smak­ras nuleistas, išpešioti antakiai skausmingai suraukti. Veidas išpurtęs, subjaurotas nesaikingo lėbavimo, tačiau krumpliai išsišovę ir kieti kaip berniūkščio.

— Keiniene! Tu čia pati šustriausia. Turbūt dešimtą kartą jau užlėkei... Rodyk savo daiktus. Mikliai!

Įžūliai dėbtelėjusi ji pasilenkė prie pilko drobinio maišo, šykščiai praviepė kraštelį, pasimatė kažkokie skudurai.

— Viską rodyk! Davai davai, kratyk ant grindų!Išvertė kelis niekniekius — dantų pastos tūbelė, siuvinėta

nosinė, suglamžytas sąsiuvinis, o kai ištraukė pėdkelnes, mo­teriškas kelnaites ir higieninius paketus, kitos trys kalinės su­prunkštė. Tačiau karininkas neapsikentęs spirtelėjo į maišą, trūktelėjo dviem pirštais už krašto ir visas turtas išvirto ant cementinių grindų.

Jis iškart atkreipė dėmesį į geros medžiagos švarkelį, dai­liai pasiūtą pusilgį sijonuką. Pasilenkė, ir plūstelėjo gaivus kva­pas, koks tvyro prabangių drabužių spintose. Šviesiai rudi šilkiniai marškiniai derėjo prie vyšninio kostiumėlio, o aukšta­

128

kulniai bateliai išsklaidė paskutines abejones — sena kalėji­mo klientė primušė ir apkraustė naujokę. Sukabino ant jos dvokiančius savo skudurus ir, suprantama, tikisi prabangius naujokės drabužius išsikeisti į arbatą ir rūkalus.

— Na, tai ką, Keiniene? Nori pasakyti, kad šitie bateliai tavo?

— Ne mano, viršininke, — sugergždė juočkė. — Kažkas kameroje pamiršo, negi paliksi.

— O kostiumėlį irgi radai?— Jo, irgi.Karininkas žengė prie juočkės. Jo akyse lyg kokios kibirkš­

tys sušvysčiojo. Keinienė prisimerkė, gūžėsi, sukosi nuo pa­siutusio žvilgsnio, tarytum bijodama gauti antausį.

— Ką tu man, kalėjimo rože, aiškini! Gerai, mes dar pasi­kalbėsim, šliure tu! — prakošė jis ir, atsitraukęs per žingsnį, dar kartą sužiuro į gremėzdiškus sandalus. — Gloderiene, čia juk tavo daiktai?

Ji kostelėjo ir vos girdimai ištarė:— Ne mano...— Kaip tai ne tavo! — riktelėjo karininkas, o juočkė per­

galingai nusišypsojo.— Ne mano, — jau tvirčiau pakartojo Jolanta.Sukaupusi visus drąsos likučius, ji žvelgė į paraudusį iš

pykčio karininką ir vos pastebimai pasukiojo galvą — ne ma­no.

— Keiniene! Ko vėpsai kaip kūtvėla! Susirink daiktus. Vi­sos pasiimkite čiužinius, kitaip ant geležies gulėsite — mos­telėjo į pasienyje surikiuotus dryžuotus vatinius rulonus. — Korpusinis, aštuoniasdešimta kamera...

Jolanta paskutinė nubrūžėjo prie gulinčio ant grindų gum­buoto čiužinio, bet vos prisilietusi išgirdo:

— Palik ramybėje! Korpusinis, kur Gloderienės byla? Duo­kite man čia. Gloderiene, eisi su manimi. Korpusini! Varyk tas vištas į kamerą.

129

v^X^abinetas buvo tame pačiame aukšte, kaip ir karanti­no kamera. Keli žingsniai tamsiu koridoriumi, ir Jolanta pate­ko j nedidukę patalpą. Pakaba drabužiams, spinta, dvi kėdės ir stalas, ant kurio tarytum kalėjimo heraldikos simbolis pūp­sojo guminis vėzdas. Karininkas išsitraukė iš kišenės raudo­ną „Bond Street" pakelį, pastūmė arčiau kėdę.

— Rūkai?Jolanta papurtė galvą.— Rūkyk, sveikatą pataupysi, kai išeisi į laisvę. Kiek, sa­

kei, gavai?..— Pen... penkerius.Jis dar kartą paragino paimti cigaretę, pasiteiravo, kokias

rūkė laisvėje, ir ji visai rimtai atsakė: tik „Marlboro Light". Taip tarusi ji nutūpė į kėdę. Luktelėjo, kol žiebtuvėlio liepsnelė at­keliaus prie cigaretės, ir išpūtė dūmų kamuolėlį. Vien iš to, kaip grakščiai jį laikė cigaretę, karininkas nusprendė, kad šita mergina nesišlaistė nei po landynes, nei su kokia mėlynano­sių kompanija.

Atsisėdęs tiesiog ant stalo, nusivožė kepurę ir įsikandęs cigaretę ėmė skaitinėti teismo nutartį, paskui permetė eks­pertizės išvadas, teisiamosios parodymus.

— Žinau tavo bylą. Laikraščiai rašė. Maniau, kad tave iš­teisins. Savigyna. Afekto būsena. Tai ką, tokioje šūdinoje by­

130

loję vyras nesugebėjo teismo papirkti? Teisėjas galėjo trak­tuoti kaip panorėjęs ir straipsnius kaitalioti kaip kojines. Ne­suprantu...

Jolantos akyse atsispindėjo tuštuma. Jos tebežvilgėjo nuo ašarų, ir karininkas vėl užsimiršo, regėdamas subtilių bruožų veidelį. Pasižiūrėjo į pirštus — ilgi, ir nagučiai dailūs.

— Tai drabužiai, kurie buvo tos senos gnydos maiše, ne tavo?

— Ne mano, — lyg aidas atkartojo.— Jau prigrasino, taip? Prigąsdino? Kuri kibo į plaukus?

Keinienė, juk taip, kas daugiau? Nubombino tave, savo šmut- kėmis aprengė.

Jolanta atkakliai tylėjo. Galbūt šitą karininką ji mato pas­kutinį kartą, o su tomis šiurkščiomis ir gerklingomis moteri­mis, regis, teks visą amžinybę praleisti.

Penkeri metai.Jai jaukiasi protas. Jai nereikia tų drabužių. Visos tik šai­

posi. Manekene vadina. Vos atsidūrė kameroje, ten buvusios moterys kaip šarkos ją aptūpė. Šoko įkalbinėti keistis drabu­žiais. Kam jai tokie kalėjime? Ji tylėjo. Jos nesuprato, kad Jolantai sunku kalbėti, kažkuri lyg šypseną pastebėjo, nors ji nuolat ašarojo. Tada paleido į darbą kumščius...

— Nenori — nesakyk. Parūkei? Galva apsisuko, taip? Bet atsistoti gali?

Jolanta atsistojo.— Nusirenk.Ji apstulbusi žiūrėjo į karininką.— Nusirenk, — šaltai pakartojo jis. — Tave sumušė ka­

meroje per mano budėjimą. Ką aš žinau, gal gydytojui tave reikia parodyti. Paskui bus man!..

— Man viskas gerai... nėra žymių...— Pasakiau — nusirenk!Ir pridūrė — negi apatinį trikotažą, ir tą, tos kūtvėlos at­

ėmė? Ne? Tai ko čia purkštauji?Jolanta pakluso įsakmiam balsui. Atsisagstė nertinį, ne­

131

grabiai pakabino jj ant kėdės atkaltės. Tada nusitraukė triko­tažinius marškinėlius. Liko su viena liemenėle. Juoda, satini- nė, pusmėnuliais gaubianti standžias krūtis.

Karininkas linktelėjo — toliau...Atmazgė virvutę ir džinsai nuslinko žemyn, lyg akmenų

tempiami. Pasisukiojo rodydama šlaunis. Pakėlė rankas. Jo­kių sumušimo žymių nebuvo matyti, ir karininkas leido vėl ap- sidangstyti skarmalais. Tačiau jis vis teberegėjo jos dailius klu­bus, aprėmintus kelnaičių juostelės, įdubusį, nuo raumenėlių stamantrų pilvą. Gražesnės krūtinės matyte nematęs, o ko­jos, tas įstabus tarpelis tarp šlaunų...

— Viskas gerai, nedaug kliuvo, — prikimęs sumykė. — O vyras kaip?.. Ką jis sako?

— Nežinau. Po teismo nemačiau.— Kodėl apeliacinio nerašei?— Advokatas rašė, žadėjo... — su viltimi išspaudė ji, vėl

atsiraitodama per ilgas nertinio rankoves. — Jis sakė, kad apskųs teismo nutartį.

— Apskųs! Visi terminai praėjo. Nuosprendis įsigaliojęs nuo vakar. Todėl tu ir čia. Ir išvis, iki vakar dienos tu galėjai dar laisvėje būti, — kraipė galvą karininkas, — nesuprantu, kokios intrigėlės apie tave vyksta.

Jis jautė, kad kalba užkimusiu, jam nebūdingu tonu. Skys­ta, kaista iš jaudulio. Vaizdelis, kaip šita figūringa gražuolė gulasi ant jo darbo stalo ir kojas surakina jam už nugaros, jį vedė iš proto.

„Juk ji naivi kaip avis, — drąsinosi žiūrėdamas pro gro­tuotą langą. — Vyras metė per bortą, net cigarečių nesiteikė atnešti, o ir su kalėjimo viršininku būtų susisiekęs dėl lengva­tų. Tada ir jį būtų perspėję, kad duotų atskirą kamerą, kurioje stovi minkšti baldai, šaldytuvas ir televizorius. Ji — avis ir ne­turi pasirinkimo. Taip taip, dar kiek paspausti, ir ji galutinai palūš".

Jis atsisuko. Pagavo jos žvilgsnį. Jam pasirodė, kad ji žiū­ri labiau pasitikėdama juo. Gerai, labai gerai...

132

— Tai kaip toliau galvoji gyventi? Į Panevėžį tik kitą savai­tę etapas. Galiu tave apgyvendinti atskiroje kameroje, o ne su tomis durnėmis, kurios ir težino, kaip j skūrą duoti. Ir dra­bužius surasiu padoresnius, kaip su tokiais važiuosi?.. Juk gėda.

Jolanta negalėjo patikėti tuo, ką girdi. Nejaugi kažkam pa­rūpo jos, vargšės, likimas? Netgi kalėjime pasitaiko geros šir­dies žmonių. Ir ji, apimta didžiulio palengvėjimo, atsiduso:

— Oi, ačiū jums!— Palauk, neskubėk dėkoti, — atvėsino ją karininkas. —

Para tokioje kameroje kainuoja porą šimtų litų. Neoficialiai, žinoma, čia ne viešbutis, o Šiaulių kalėjimas. Ir taikome tokią malonę tik išskirtinėms personoms, taip sakant... Bet ir tu tokia gali būti.

— Kaip?— Labai paprastai, ką čia slėpti. Aš turiu imtis tave globo­

ti. Rūpintis tavo ramybe ir kad šaldytuve netrūktų šampano. O tau tereikia būti švelniai, supranti? Su manimi turi būti švel­ni.

— Kaip suprasti — švelni?— Švelni ir seksuali. Nebijok, niekas nesužinos. Kartelį

per mano pamainą, ir viskas. Su prezervatyvu ar be, kaip nori...

Jolanta, staiga viską perpratusi, išraudo. Neteko žado. Tokį tylėjimą karininkas palaikė sutikimo ženklu. Jo pilkose akyse žibtelėjo sunkiai sutramdomas geismas. Žengtelėjo artyn, su­stojo už nugaros, palietė pečius ir netikėtai priplojo delnus prie krūtinės, norėdamas pajusti jos putlumą.

Jolanta pašoko kaip verdančiu vandeniu nutvilkyta.— Jūs išprotėjote! — sužaibavo akimis. — Geriau mane

jau užmuškite, geriau jau užmuškite!— Nešokinėk, juk aš draugiškai, — bandė gerintis kari­

ninkas. - - Tau bus tik į naudą. Galima pamanyti, lyg to nesi dariusi. Juk saugiai, gražiai...

Bet ji traukėsi atatupsta, pašiurpusi tarsi laukinė katė. Akys

133

žaižaravo, ir, išskyrus pasišlykštėjimą, nieko jose karininkas neišvydo. Ji atsimušė j duris, šios prasivėrė ir lyg pastumta kalinė leidosi bėgti. Karininkas keliais šuoliais pasivijo ją ir vyriškai užsuko ranką.

— Ak tu, mafijozka, stroinsi iš savęs dievicą! — riktelėjo įniršęs. — Gerai! Įmesiu aš tave į tokią kamerą, kur recidyvis­te tave moteriškai patvarkys, — užbliuvo ant viso kalėjimo: — Korpusini! Švancmajore, kur tave velnias nešioja! Davai čia, greičiau! — ir tyliai sušnibždėjo inkščiančiai iš skausmo mer­ginai: — Paskutinį kartą klausiu — būsi man gera?

— Neee... Paleiskit, man skauda!Ir tada kalėjimas atgijo. Kamerose sėdintys vyrai susigau­

dę, kas dedasi kalėjimo koridoriuje.— Žlobas tu, neliesk panelės!— Jo, kandonas, patrauk rankas! Jei su pagonais, tai jau

viskas galima!Karininkas paleido ranką, tarytum būtų matomas kiaurai

sienas, ir stumtelėjo Jolantą į koridoriaus kampą. Tuoj geleži­niais laiptais iš viršutinio aukšto atlapnojo uždusęs korpusi- nis.

— Mesk tą princesę pas Jekateriną! Skundžiasi, kad nuo­bodu, va, turės zabovą.

— Pas Jekateriną, į dvyliktą?.. — lyg neišgirdęs žiojosi raudonveidis.

— Taip, juk aiškiai pasakiau, — ir atsisukęs į Jolantą: — Nieko nenori man pasakyti?

— Aš jau viską pasakiau.— Tada važiuojam! Čiužinį pasiimk! Kur kluikini, žiopla tu!Stumtelėta į nugarą, Jolanta parklupo. Korpusinis tik žiū­

rėjo, kaip ji plėšia nuo grindų čiužinį, kaip graibsto besisten­giančią išsprūsti pagalvę.

— Laiptais žemyn! — sukomandavo jis.Jie nusileido į rūsį. Senovinės arkos nutviekstos vaiduok­

liškos šviesos. Storos sienos, dvelkiančios šimtmečių drėg­me, ir slopūs balsai už durų: „Kas eina? Kokia kamera?..“

134

Korpusinis pasisveikino su ilgšiu kolega, kuris tik paklausė, j kurią kamerą įkiš tokią jauną mergelę.

— Pas Jekateriną, — atsakė korpusinis.— O, pas Jekateriną... — kinktelėjo galva ilgšis ir abejin­

gai nužvelgė susigūžusią kalėjimo naujokę. — Tai bus jai džiaugsmo.

Kai sustojo prie kažkokios kameros durų, Jolanta nebeju­to nei kojų, nei rankų. Visa virpėjo kaip lapas vėjyje.

Korpusinis pasuko raktą spynoje. Atidarė sunkias duris, atrakino grotas, o Jolanta dėbsojo nei gyva, nei mirusi. Ka­meros gilumoje išvydo kažkokią žmogystą. Ji nepatenkinta kėlėsi nuo geležinio gulto, neįžiūrima lyg šmėkla.

— Eik eik, ko stovi, joptararai! — subaubė korpusinis.Jolanta baimingai įžengė į kamerą. Tikėjosi išvysti apkū­

nią, sveikatos pritvinkusią bobšę, bet kameros gyventoja bu­vo beveik jos liesumo, tik kiek aukštesnė. Garbanoti kaip ėriu­ko plaukai styrojo į visas puses, o rudos akys žvelgė įžūliai.

— Oiiiii... — nusirąžėji, — galvojau, snūstelsiu pokaituko, jūs čia brazdat kaip nevispročiai. Kokią čia vergę Izaurą man atitempėte? Tik kamerą prasivėdinau, ir še! Fu, kokia smar­vė! Pirmiau į dušą reikėjo nuvesti!

Jolanta paleido čiužinį iš rankų, nutirpusių lyg iš nuovar­gio, lyg iš baimės. Džeržgėdamos užsitrenkė grotos, o pas­kui ir kameros durys.

135

'<:;:/'ekaterina ilgai žiūrėjo į naujokę, stovinčią priešais, net sugunkusią iš jaudulio. Sumušta lūpa išbalusiame veide atro­dė beveik juoda. Nubrozdintas skruostikaulis. Rankos nusvi­rusios, suknebusi kaip kaliausė. Ji matė, kad prieš ją stovi nusižeminusi, regis, abejinga viskam, kas dėjosi aplink, mer­gina. Jauna ir be galo daili.

Pajutusi savo galią, Jekaterina virptelėjo kažkokiu slaptu džiūgavimu.

— Turi cigarečių? — atsidrėbė ji ant gulto. — Arbatos?.. Pinigų?

Naujokė vis purtė galvą.— Tai ką gero turi? Utėlių man atnešei j kamerą, taip? Ko

ten stovi! Eikš arčiau, jei aš su tavimi kalbuosi!Naujokė baugiai įveikė kelių žingsnių atstumą, išniro iš

kameros patamsio.— Mėlynos akutės. Mėlynos kaip rugiagėlės. Tikras sek­

siukas. Kiek tau metų, simpatija?— Dvidešimt dveji.— Ir už ką patupdė?— Nužudymas viršijus leistinas ribas.— Makrucha? — išsiviepė Jekaterina. — Tu nori pasakyti,

kad šitomis baltomis rankutėmis kažką pasmaugei?— Ne... nesmaugiau. Nušoviau.

136

— Nušovei? — dar labiau išsižiojo garbanė ir stvėrė nuo stalo pakelį „Primos". — Nagi varyk, klok viską! Man patinka istorijos apie lavonus.

Ir ji žodis žodin, kaip teisme, tarpais nutildama, tarpais užsikirsdama, papasakojo, kaip viskas atsitiko.

Motelis. Verslininko apartamentai. Šampanas ir nekaltos kalbos. Jis buvo šeimos draugas, todėl nieko tokio nepagal­vojo. O paskui tas apgirtęs diedas užsimanė meilės ir įsikibo į sijoną. Ji norėjo sprukti, bet jis užstojo duris ir išsitraukė pis­toletą. O jos rankinuke atsitiktinai gulėjo legalus vyro ginklas.

— Kokia markė? — pertraukė Jekaterina.— „Taurus".— Negirdėta man... Tiek to, varyk toliau.Na, ji norėjusi tik pagąsdinti, bet pasirodė, kad jis staigiu

judesiu pasiruošė nupilti ją vietoje. Tada nuspaudė gaiduką. Kulka įsmigo į krūtinę, bet ji nė nesuprato, kad pataikė. Jis parpuolė ant kelių ir stvėrė jai už kojų. Išsigando, kad par­griaus ir pats grius ant viršaus. Vėl šovė. Nesitaikydama ir nežiūrėdama. Buvo siaubingai sukrėsta, lyg kokiame rūke plaukiojo, ir tik vėliau sužinojo, jog kulka pataikė tiesiai į pa­kaušį. Taigi nepamena, kaip išbėgo iš motelio... ir štai ji čia.

— Durne tu! Reikėjo trečią šūvį paleisti į lubas. Atseit, per­spėjamasis šūvis. Būtum išsisukusi, nes ginklas legalus. O šiaip visa šita istorija — pasakėlės kvailiams. Netikiu, nors užmušk, netikiu! Na ir kas, jei būtų išdulkinę? Ir tavo vyras, koks asilas, jei kaišioja ginklą į moteriškas rankines? O teis­mas, ką? Patikėjo šita mūra?

— Tai — tiesa.— Tiesa!.. — ir Jekaterina paniekinamai pakartojo: — Tie­

sa, tik pamanyk! Na, ir kiek nurovei, melage tu?— Penkerius metus.— Penkerius metus, penkerius... - kažką galvojo ji. —

Paduok peleninę. Ten, ant stalo... Taip, tas tuščias pakelis, — atidžiai stebėjo, kaip skarmale sukiojasi nematydama, ir kai pagaliau aptiko, tarė: — O dabar pasakyk: „Pasiimk pati!"

137

— Pasiimk pati, — vos girdimai praciepsėjo.— Garsiau!Jolanta krutino lūpas, kol pratarė:— Nenoriu.Jekaterina dūsaudama išlipo iš gulto ir, prikrypavusi prie

Jolantos, išsitraukė iš burnos dvokiančią cigaretę. Įsmeigė įžūlias akis, lyg mažais kabliukais įsikabino. Ilgai žiūrėjo į ap­mirusią kalėjimo naujokę, pagaliau švelniai ir kažkaip džiu­giai sušnibždėjo:

— Galiu aš tave pabučiuoti? Nors geriau tu, seksiuk, ma­ne pabučiuok.

Vos Jekaterina svirtelėjo priekin, Jolanta persimainiusi šniojo delnu garbanei per žandą. Taip šėrė, kad visoje kame­roje pliaukštelėjo. Sena kalėjimo vilkė atšoko susiėmusi už skruosto. Jolanta pasiruošė gintis, nagais dantimis kabinsis, bet neleis iš savęs tyčiotis!...

— Ė... visai nieko! — šūktelėjo Jekaterina. — Skaudus delniukas, kaip su liže trenkei. Ir žiūrėk, kitą kartą, jei kas lįs, spirk į šitą vietą, — pasilenkusi čiupinėjo ūmai apstulbusios Jolantos blauzdą. — Šitą, supratai? Ir dar geras vaistas — pirštais į akis... Ištiesi nykštį ir likusius pirštus, padarai žnyp­les ir kerti!.. Kitaip tu žuvusi, dukrele. Patikėk manimi, sena kalėjimo žiurke.

Jolanta klapsėjo akimis. Ką ji čia paisto!— O dabar pasakyk man, dukrele, kokia gyvatė tave ap­

rengė šitais skarmalais?

138

' /C-iksmai ištrūko tarsi iš vienos krūtinės, ir jie baigė.Kristina giliai alsavo. Smilkiniuose maloniai dilgsėjo. Dau­

giau nieko nejautė. Kažkoks sklandymas ore. Toooks orgaz­mas...

— O Viešpatie, kaip gera...Paulius švelniai piršto galiuku apvedė ratuką apie tamsų

krūties spenelį.— Tavo krūtys kaip mėnulio kalvos.— Jo, pasakei... Mėnulyje nėra kalvų. Vien krateriai.— Krateris tavo viduje, o krūtys — kaip kalvos.Jis pakilo iš lovos, apgraibomis ėmė slinkti prie durų.— Tu kur?.. — pakėlė galvą Kristina.— Į vonią, kur daugiau.— Tada, jei nesunku, atnešk man vandens. Ir žiūrėk, ne­

palik virtuvėje šviesos, nes aną naktį degė iki ryto.— Gerai gerai.Pasirėmusi ant alkūnės ji akimis palydėjo patamsiukais

slenkančią vyrišką figūrą. Štai Paulius perėjo svetainę, pasi­nėrė į prieškambario juodumą. Pasigirdo čežėjimas. Brauko rankomis sieną ieškodamas jungiklio.

— Praėjai, lunatike tu mano! Porą žingsnių atgal.Tvykstelėjo šviesa. Jis skėstelėjo rankomis, lyg rodyda­

mas, koks jis žioplys. Išsiblaškėlio šypsena. Visiškai nematė,

139

kaip už jo nugaros kyla juodas šešėlis. Žmogysta, kurio vei­das kaip mėsos masė glūdėjo po juoda aptempta kauke. Jis kilstelėjo ranką, skaudžiai sublizgo ašmenys...

Ji norėjo rėkti, spiegti, perspėti Paulių, kad šis atsigręžtų, bet kažkas užspaudė gerklę. Padėrusi iš siaubo matė, kaip Paulius krūpčioja nuo dūrių ir vis šypsosi... Jis susileido ant grindų, aplink jo kūną pasklido raudonas kraujo klanas. Ji spriegė iš lovos. Suklupo, kojos linksta kaip guminės. Prie du­rų!.. Užtrenkti! Kaukėta žmogysta metėsi per svetainę. Ji ne­spės! Miegamojo durų rankena išsprūdo iš silpnų, it sumedė­jusių pirštų. Durys atsilapojo ir visu kraupumu iškilo žmogysta. Aštrus durklas perskrodė orą ir Kristina pratrūko klykti...

Kodėl ją purto tas siaubūnas? Krato kaip pamišęs!— Kristina! Po velnių, kas tau!.. Rankas! Patrauk rankas

ir atsimerk!Ji pajuto savo rankas ant veido. Atidengusi akis išvydo

prie savęs palinkusį Paulių. Sveikut sveikutėlis. Žvelgė susi­rūpinęs ir vis glostė jos prakaito nupiltą kaktą, lyg mėginda­mas išlyginti atsiradusias raukšles.

— Nusiramink. Tu kažką susapnavai. Krūpčiojai, krūpčio­ja! ir... kad suriksi! Pats vos nuomaro negavau.

Ji pakėlė galvą. Pro durų plyšį plūdo svetainės juoduma.— Bute tikrai nieko nėra? — slopiai sukuždėjo ji. - - Tu

nieko negirdėjai?— O Dieve! Žinoma, kad nieko! Kažką susapnavai...— Ne, ne, ten kažkas yra.Paulius išsivertė iš lovos. Įsispyrė į šlepetes. Drąsiai žen­

gė į svetainę. Įjungė šviesą.— O, kiek čia svečių!.. — nuaidėjo pašaipus šūksnis. —

Ko prisimerkėte, ponai banditai? A, šviesa. Na, atleiskite, nie­ko negaliu padaryti, — ir žengė į prieškambarį. — Gerbiama­sis! Automatą prašyčiau kabinti ant vagio, o ne mėtyti kur papuola... — nušlepsėjo į virtuvę.— O jūs ką čia gaminate? Kokį sprogmenį?.. A, aišku! Tada Bikfordo šniūriuką palikite ilgesnį, nes mes mėgstame pamiegoti iki vidurdienio.

140

Bet toks kandumas Kristinai nepatiko. Jai vis vaidenosi, kad elektros šviesos užlietame bute retsykiais pasigirsta toks garsas, lyg kas būtų staiga įkvėpęs ir sulaikęs alsavimą. Ir vėl ją iki pirštų galiukų pagaudavo baugus dilgsėjimas.

— Na, apsiraminai? — Paulius pastatė ant naktinio staliu­ko stiklinę vandens. — Kiek kartų aš tau sakiau: kraustykis pas mane gyventi. Na tai kas, kad blokinis namas, toli nuo miesto centro, užtat jokių blogų prisiminimų... Visa drebi, ne­galiu žiūrėti.

— Tai dėl Jolantos... - tarė ji. — Galvoju ir galvoju apie ją. Pauliau, mes turime jai padėti. Ji nekalta. Visiškai.

Paulius prisėdo ant lovos krašto ir patylėjo, kol ji nurijo gerą mauką vandens.

— Tai kas, tavo manymu, kaltas? — paklausė jis.— Žinoma, kad Marijus!— Iš kur toks įsitikinimas? Juk protingiau būtų pasamdyti

ką nors nei pačiam...Kristina nusuko žvilgsnį j sieną.— Nujaučiu, nemoku paaiškinti... Marijus ją tyčia įkišo į

kalėjimą. Atsikratė, ir tiek. Tu, kaip advokatas, gali jai padėti?— Hmm, kaip advokatas?.. Visi teismai baigti, o kad at­

naujintų bylą, turi paaiškėti naujos aplinkybės, ir labai svar­bios, kardinaliai priešingos anksčiau nustatytoms.

— Tai ji papasakos...— Nu jo!.. Kas ja tikės? Iki teismo reikėjo galvoti. Net jeigu

atsirastų liudininkas, būtų labai sudėtinga. Nebent pats Mari­jus prisipažintų. Bet tokių stebuklų nebūna. Tavo draugę gali išgelbėti tik stebuklas. Stebuklas, ir niekas daugiau, — jis žvilgtelėjo į žadintuvą. — Na, ką?.. Trečia nakties, o teismo posėdžio pradžia — devintą. Snūstelti dar porą posmų... Ei­nu, išjunginėsiu šviesas.

— Nereikia, palik... Aš keliuosi, vis tiek nebeužmigsiu.Kristina išlipo iš lovos, vienu judesiu per galvą nusitempė

naktinius. Krūtys suspurdėjo tarsi gyvos. Jis žiūrėjo į jas. Iš­tiesė ranką norėdamas paliesti ir pusiaumiegiu sukuždėjo:

141

— Tavo krūtys lyg...Ją lyg kas supurtė. Spengimas ausyse, paskutinių žodžių

neišgirdo.— Kaip tu pasakei?.. — neramiai sukluso.— Lyg dvi lelijos šviečia tamsoje. Graaažu...

142

v_^X^alėjime diena prasideda šeštą ryto.Į kalėjimo koridorius išrieda tarškantys vežimėliai.Pusryčiai.Pageltusiu, nebeišskalbiamu chalatu vilkintis „muchomo-

ras", nesileisdamas j kalbas su kaliniais, greitomis pro lange­lius j kameras kaišioja duonos abišales, atseikėja šaukštelį cukraus. Kitas „muchomoras", kalėjime atliekantis teismo pa­skirtą bausmę jaunuolis, atbarškina didžiulį katilą ir milžinišku samčiu kabina skystalą, išvirtą iš kruopų, bulvių ir šaldytos žuvies.

Korpusiniai žengia per savo valdas. Rytais jie apsunkę ir nuo miego išpurtę kaip skenduoliai. Gerklių be reikalo nelai­do ir beveik nesiplūsta. Padėbso, kol „muchomoras" padalija porcijas, vėliau — susirenka tuščias lėkštes ir vėl kaip šešė­liai nuslenka prie kitos kameros. Užtat pusę devynių, kai visa­me kalėjime iš naujo sutrinksi rakinamos durys, jų valdingos komandos ritasi koridorių skliautais be pertrūkio.

Patikrinimas. Kameros gyventojai privalo išsirikiuoti palei geležines lovas, todėl korpusinis vis ragina greičiau sustoti į vorą. Budintis karininkas suskaičiuoja galvas, o korpusinis už­rakina nuteistuosius ar tik laukiančius savosios teismo die­nos.

Laukiančiųjų teismo — daugiausia. Trečiame aukšte —

143

nepilnamečių ir moterų kameros. Antras — sausakimšas vy­rų. Aukštu žemiau — ne taip daug kamerų, nes pakeliui j pirtį išrikiuoti karceriai nusikaltusiems, kiek toliau — administraci­nis pastatas. Užtat rūsyje gyvena pačios nemariausios sielos — recidyvistai, žmogžudžiai, ypatingos priežiūros nusipelnę klientai.

Jekaterina buvo nugrūsta į rūsį, baiminantis neramumų kameroje. Aikštingo charakterio, niekur nepritampanti. Į ko­kią kamerą beįkiša, po kelių valandų - - riksmas, spiegimas ir koridorių sudrebina smūgiai į duris. Atrakina, ir kokia nors sučiuškėlė moteris paknopstomis puola į koridorių. Neaišku už ką Jekaterina visas jas šventindavo kumščiais ir tuskinda- vo už plaukų kaip skudurines lėles, bet visur stengėsi įvesti savo tvarką. Nuleidus tą velnio bobą į rūsį, pasibaigė visi bil- dinimai į duris ir korpusinių lakstymai.

Todėl pilkaakis karininkas, taip nesėkmingai bandęs išsi­kovoti naujokės prielankumą, tą rytą nulipo į rūsį tyliai trium­fuodamas. Labai jau magėjo pažvelgti į akis tai gražuolei, gal­būt išvys jos akyse maldavimą. Tada pagalvotų, ar verta vėl ją šnekinti. Gal ji dienos šviesoje atrodys atstumiančiai. Gal vaizduotė jam iškrėtė pokštą? Nors figūrėlė, ką tu, ką tu!.. Kol gyvas nepamirš.

Patikrinimas jau buvo pasibaigęs, bet kiekviena kamera turėjo stiklinę „akį". Korpusiniai kartkartėmis pasižiūrėdavo, kuo užsiima kaliniai, o šie retkarčiais net nepajusdavo, jog yra stebimi. Taip ir pakliūdavo kortuotojai ar emaliuotame puo­duke stiprią arbatą verdantys kaliniai.

Jis tylutėliai ant pusbačių galiukų pritipeno prie dvylikto­sios kameros durų ir ištempė ausį, gaudydamas slopius mo­teriškus balsus:

— Maldauju, Jekaterina, palik mane ramybėje.— Užčiaupk kakarinę, brangute.— Aš nenoriu!— Bet tau patiks, pamatysi!Karininkas patenkintas išsiviepė. Nusivožė kepurę ir, be

144

garso pakėlęs stiklinę „akį" dengiantį skrituliuką, pažvelgė į kameros vidų. Tikėjosi išvysti lesbietiškos meilės preliudiją, pasigėrėti vidurius kaitinančiu vaizdeliu, bet pamatė, kaip Je­katerina sauja graibsto vešlius gražiosios kalinės plaukus ir mėgina vija po vijos, sruoga po sruogos supinti juos į kasą.

- - Rupūže tu! Pamiršau, kaip pinama kasa.— Ir nereikia. Juk kvaila, juk ne mokyklinė aš...— Pakentėk... Bus gražu! Kiek pamenu savo dukrelę, ji

visada būdavo su kasyte. O tu tokia panaši į ją, leisk man pasidžiaugti.

Kraujas ūžtelėjo karininkui į veidą. Ramybė išgaravo kaip dūmas. Negana to, kad Jekaterina tūpčiojo apie jaunąją kali­nę kaip tarnaitė, svarbiausia — toji simpatiška mergina vilkė­jo vyšniniu kostiumėliu. Pro sijonėlio skeltuką visu dailumu kyšojo koja. Rausvi šilkiniai marškinėliai buvo atsagstyti iki pat baltos krūtų lomelės. Tie patys drabužiai, kurie vakar vo­liojosi prie karantino durų, o ji atkakliai neigė, kad kažkas prie­varta juos atėmė. Ir še tau! Sėdi išsipuošusi! Be jokios abejo­nės, Jekaterina suveikė! Išsiaiškino, kurioje kameroje sėdi Keinienė, nusiuntė jai grasinamą raštelį, ir toji grąžino drapa­nėles.

Jis stebeilijosi į baltuojančią šlaunį, siekė užgriebti atlapo­tą krūtinę, o geidulingos mintys dilginte dilgino: „Kaip? Kaip, po velnių, jam pričiupti šitą gražuolę!.. Tokios kojytės!.. Net šypsena, toji vos pastebima šypsena — tarsi tolimas aistros atspindys..."

Galvoje pralėkė jaudinantys vaizdai. Štai ji nusiima lieme­nėlę - ir atsidengia rusvi speneliai, o nuo švarios nuogumos pasklinda lyg gėlių kvapas...

Karininkas grikštelėjo dantimis. Žinojo, kad tas kvaitulys nepranyks. Kol toji laibakojė kalėjime, jis neatsigins nešvan­kių minčių, krimsis ir kankinsis, kurdamas planus, kaip pri­čiupti šitą paukštytę.

Jis atsiduso iš bejėgiškumo. Kameroje nutilo šneka. Išvy­do, kaip Jekaterina atsigrįžo į duris, popikčiai pasižiūrėjo ir

145

ūmai užsiplėšė megztuką iki pat smakro. Dvi sunkios, drėb- lios krūtys sušvito prieblandoje.

— Še, žiūrėk, seksomane tu!Karininkas kaip nuplikytas atšlijo nuo „akies”. Tai bent įžū­

lumas! Išvertė savo grožybes!.. Atsirūgs, tuoj pat jai atsirūgs tokie spektakliukai!

Jis sugaišo pusvalandį, kol trečiame aukšte pora prižiūrė­tojų baigė krėsti nepilnamečių kamerą, paskui pasišaukė kor- pusinį su raktais, ir baudžiamoji ekspedicija patraukė rūsio koridoriumi.

— Netvarka dvyliktoje kameroje! — laidė balsą karinin­kas, droždamas pirma pareigūnų. — Prekiauja su kitomis ka­meromis. Iškratyti, gerai iškratyti visą kamerą. Pagalves, čiu­žinius, asmeninius daiktus...

Bet, atrakinus duris, tikrintojų laukė staigmena. Kamera buvo paplūdusi vandenyje, o Jekaterina, suplukusi, kaip skal­bėja atsiraitojusi megztuko rankoves, smagiai pūkštelėjo dar vieną skardinę vonelę vandens. Iki pat aukšto slenksčio atri- bėjo bangelės.

Jolanta tupėjo geležiniame gulte, užsikėlusi kojas ant suo­liuko.

— Kas čia vyksta, po velnių! — užriko karininkas.— Švarinamės, pilieti viršininke. O ką, negalima? Aš kiek­

vieną rytą plaunu kamerą. Ne laiku, oi kaip ne laiku jūs atgriu- vote. Bet ką padarysi — užeikite.

Tačiau pareigūnai stovėjo kaip įbesti. Nesiryžo šlapinti ko­jų, braidyti po patvinusią kamerą. Karininkas susikeikė ir nir- šiai mostelėjo ranka. Durys gūdžiai užsitrenkė.

Jekaterina atpliaukšėjo iki stalo. Nusivaliusi rankas į strė­nas, paėmė iš pakelio cigaretę ir užsirūkė.

— Operas Tvaskys! Atsivilko, bernelis!.. Taip ir maniau, kad puls šmoną daryti. Vos kas, ir daro kratą. Jis patrako, kai tave pamatė su tais drabužiais iš laisvės. Galvoja, kad jo tvar­ka kalėjime. Išgraužk! — parodė špygą durims. — Matei, kaip jis tave nužiūrinėjo? Vakar nepavyko tavęs įbauginti, tai da­

146

bar kaip šunytis spokso. Viską padarytų, kad tik tave ant sta­lo pasiguldytų.

— Ant stalo?.. — susiraukė Jolanta. — Kodėl ant stalo?Jekaterina išpūtė dūmus, pasitaisė prie burnos kampučio

limpančią prakaitu permirkusią garbanėlę.— Toks jo stilius. Gyvuliškas. Kitos už arbatos pakelį su

juo eina, bet tu jam — tikras atradimas. Tokios simpatiškos panelės jis dar nematė šitame kiaulininke.

Jolanta norėjo ropštis nuo gulto, bet Jekaterina piktomis į ją pasižiūrėjo:

— Ko tu keliesi, varle?— Padėsiu... padėsiu susitvarkyti.— Sėdėk kur sėdi! Aš pati. Įsidėmėk — jei niekas nepra­

šo pagalbos, sėdėk kaip pabučiuota, o jei liepia ką nors dary­ti, trenk į zebtas tai mandruolei. Čia kalėjimas, parodysi gerą būdą, visos ims ant galvos laipioti.

147

A'rieš vidurdienį iš kameros vesdavo pasivaikščioti. Pri­žiūrėtojas palydėdavo ant kalėjimo stogo, kur po atviru dan­gumi buvo įrengti mūriniai aptvarai. Grynas oras ir vėjelis, pilnas laisvės dvelksmo. Jekaterinai jis atnešdavo bekraščių laukų kvapą. Visada laisvėje glaustydavosi kaimo vienkiemiuo­se. Per anksti nustojo tikėti savo laiminga žvaigžde ir žmonė­mis. Išgėrinėdavo ir vagiliaudavo. Neslėpė, kad valkatavo ir ilgiausiai laisvėje išbuvo šešis mėnesius. Nieko nekaltino ir dėl nieko neapgailestavo.

— O dėl ko aš turiu gailėtis? — kalbėjo ji, sukant ratus po aptvarą ir Jolantai tipenant iš paskos. — Mano gyvenimas. Nenusisekė. Bet taip galvoja kiti. O man gerai taip, kaip yra. Motinystės jausmo niekas neįskiepijo, kaip gegutė palikau sa­vo dukrelę internate. Kam jai tokia motina? Kažkas įsivaikino, gyvena laiminga, tarp padorių žmonių.

— Ir nepasiilgstate? Vaikas vis dėlto...— Vaikas, vaikas! — sukarksėjo Jekaterina. - Tik jau neimk

manęs per jausmus. Neturiu aš motinystės instinkto. Gyvenu dėl savęs. Tiesa, kartais įsimyliu ir dėl kito žmogaus galiu bet kam gerklę perkąsti. Kaip tu dėl savojo... Labai jį mylėjai?

— Aš ir dabar jį myliu.— Myli? — Jekaterina stabtelėjo ir juodomis akimis nuvė­

rė Jolantą. — Po to, kai jis tave įkišo į kalėjimą?

148

Jolanta sudrebėjo. Marijus nekaltas! Tiesiog... tiesiog taip susiklostė teismo procesas. Teisėjas, matyt, kažko išsigan­do. Įvyko kažkokia klaida, ir ji neabejoja, kad Marijus imasi žygių ją išvaduoti. O Dieve, kokia ji bus laiminga, kai vėl atsi­durs jo glėbyje! Išbučiuos, negyvai užmyluos...

Jekaterina tarsi pastebėjo ją užplūdusią nežemiškos mei­lės apraišką.

— Tu atrodai kaip ligonė, — tarė ji. — Akys dega karščiu. Ir žinai, kodėl?.. Ogi todėl, kad tavo galvelėje — manų košė. Patikėk, pirmoji meilė yra kaip nuodas. Sujaukia protą ir nu­varo j fantazijų pievas, paskui tikroviško gyvenimo smūgj sun­ku atlaikyti. Nieko, aš tave, dukrele, perlaušiu. Ir baigsi nakti­mis verkšlenti. Manai, aš negirdžiu, kaip tu šniurkščioji per miegus ir kaip maldelę kartoji: „Marijus, Marijus..."

— Bet aš... kaip tu nesupranti!— Ko aš nesuprantu?— Aš jj myliu, — sielvartingai ištarė Jolanta. — Labai my­

liu.— Tada vykis virvę ir pasikark kameroje, — negailestingai

drėbė Jekaterina, paspartindama žingsnį. — Tu jam nereika­linga, ir jis apsidžiaugs tavęs visiškai atsikratęs.

Jolanta mintyse pyktelėjo. Argi jai suprasti meilę! Tegu šne­ka ką nori. Žinoma, iš pavydo, iš kvailumo vis siekia ją užgau­ti.

Tuo metu pasigirdo vyriški balsai. Prižiūrėtojas suvarė bū­relį vyrų į aptvarą ir tie lalėdami pasileido vaikštinėti.

— Kokia kamera? — riktelėjo Jekaterina. — Ar yra kas nors iš Panevėžio?

— O, koks lakštingalos balselis!.. — užbosijo anapus ap­tvaro. — Net per širdį eina. Kiek tau metų, mažyte? Ar nepa­siilgai meilės?

— Kam tau moteris, jei kumštį turi? — atkirto Jekaterina.Nugriaudėjo gerklingas vyriškas juokas.— Aš klausiu, berniukai, ar yra kas iš Panevėžio?— Na, aš — panevėžietis, o kas? — atsiliepė kitas balsas.

149

— Marijų tokj pažinojai? Marijų Gloderį?— Ne, jis iš „tulpinių", o aš — „šmikinis“ .— Vadinasi — banditas?— Ne angelas ir tas Marijus. Rimtas veikėjas.— O su mergomis eidavo?— Cha cha, paklausei! Kuris vyras nesitampo su mergo­

mis?Jekaterina žvilgtelėjo į Jolantą:— Banditas tas tavo Marijus. Ir mergininkas. Žodžiu, niek­

šas. Teismą papirko, savo kaltę tau užkrovė, o tu — myliu, myliu!..

Tačiau Jolanta išdidžiai krestelėjo galvą ir negirdomis nu­leido Jekaterinos pastabas. Ar rasi kalėjime žmogų, kuris ge­rai atsilieptų apie Marijų? Jis su tokiais svieto perėjūnais ne- susidėdavo. O tiems, kas turtingas, tas ir mafijozas. Seniai girdėta dainelė.

150

s * - . rįžusi j kamerą Jolanta susirangė gulte ir nugrimzdo j svajas, kurios gelbėjo jos sielą nuo žiaurios realybės.

Akių tamsoje matė Marijaus veidą, prisiminė jo švelnius kuždesius, net nusirąžė iš malonumo. Pajuto, lyg jis būtų gre­ta, kaip jo kraujas tekėdamas susimaišo su jos krauju ir tam­pa jos gyvastimi. Ji ištvers, viską iškentės dėl meilės. Įrodys, kad dėl jo gali paaukoti savo jaunystę. Argi gali būti didesnė auka mylimam žmogui?

Ir ji stipriai sučiaupė lūpas, kad sutramdytų verksmą. Die­ve, kaip pasiilgo savojo Mariuko!..

Grimzdo mintyse ir pernakt susikaupusi širdgėla beveik išsisklaidė, kai ją ėmė niukinti Jekaterina.

— Ko tau?— Pastovėk ant zekso, dukrele.Tai reiškė, kad Jekaterina stypsos valandą prie grotuoto

lango užpakalį išrietusi, tampys vilnonius ir kaproninius siū­lus, jungiančius kone visas kameras, - todėl kalėjime nesun­ku susirasti reikalingą žmogų, parašyti jam laiškelį ir gauti at­sakymą.

Dar vakar šita komunikacijos sistema Jolantai sukėlė be­galinę nuostabą. Abejingai stebėjo, kaip Jekaterina ant po­pieriaus skiautės išdėjo į šuns dienas Keinienę, parašė, kad nuskriaudė jos tikrą dukrą ir jei negrąžins, ką nurengė nuo

151

vargšės mergaitės, pirmajame etape nuraus visas kudlas...Raštelis, pririštas prie siūlo ir timptelėtas kelis kartus, su­

baltavo ir išsliuogė pro grotų tarpelį. Tačiau kaip ji nustebo, kai po kiek laiko, sulaukusi tylaus šūksnio iš lauko: „Dvylikta, trauki", pro grotas, pro mažytį tarpelį, pralindo sumaniai į po­lietileninę plėvelę susuktas paketas. Tai buvo jos sijonas. Pas­kui tuo pačiu stebuklingu keliu atkeliavo marškinėliai, kojinės, aukštakulniai bateliai ir švarkelis.

— Tuoj padarysime turgų, tuoj, — niurnėjo Jekaterina, riš­dama raštelį prie siūlo. — Juk nieko nevalgai. Nebūtum mafi- jozkė! Pietums buvo visai skani avižinė košytė, bet ne, rauko­si kaip karvės rūra.

Skani? Jolanta nusipurtė. Lėkštės riebaluotos ir dvokian­čios dezinfekcijos priemonėmis, o plytos formos duona rūgš­ti, suzmekusi, net vanduo sunkiasi. Ir kokia ten košė! Vande­nyje pabrinkusios kruopos. Gličios ir atsiduodančios pamaz­gomis. Arbatos su cukrumi išgėrė. Dar sudžiūvusią batono riekę, užteptą trintomis bulvėmis ir pabarstytą druskele, su­valgė ir — soti.

— Aš nesu alkana! — nugara uždengusi durų „akį" su­šneko Jolanta. — Ačiū, bet gali nevargti.

— Nevargti!.. Tavo vyrelis galėtų kokį dvidešimt kilogra­mų dešrų į kamerą atgrūsti. O kur jis dabar? Vakarieniauja restorane, riaugėja iš sotumo ir graibo kokios manekenės tar­pukojį...

— Užsičiaupk, gerai!— Taip tau ir reikia. Kad esi žąsis, taip ir reikia! — Jekateri­

na vikriai iš kelnaičių siūlės išsitraukė kažkokį popieriuką, iš­lankstė jį ir parodė Jolantai: — Paskutiniai penkiasdešimt litų. Na na, tik nežiopčiok, prašau... Kalėjime pinigų nesutaupysi.

Netrukus penkiasdešimtinė iškeliavo. Už ją Jekaterina suly­go dešimt šaukštų taukų, gabalėlį sviesto, bryzelį rūkytų lašinių, varškės, gabalą sūrio ir tris kepenines dešras. Vis krovė ir krovė po stalu į lentynėlę, o Jolanta staipės! apie duris, kad, ginkdie, korpusinio akis neužmatytų, kaip iš kameros traukiasi badas.

152

Tačiau valgis nelindo, nors visa kamera pakvipo skanės­tais. Jekaterina labai stengėsi. Į cementines grindis išgaląsto šaukšto rankena plonais griežinėliais pjaustė sūrį, duonos rie­keles tepė sviestu, kantriai smulkino j mažučius gabaliukus lašinius.

— Taukais pagardinsime košes ir sriubą, o dabar užteks sumuštinių. Valgyk.

Jolanta atsiduso. Kaip tik prisiminė jachtą. Kaip Marijus pargriovė ją ant denio... Teškeno bangos, virš galvos švietė žvaigždynai, o jis mylinčiomis akimis gėrė jos akių šviesą. Die­ve, kaip buvo gera!..

— Sakau, valgyk!— Man tikrai nesinori.Jekaterina valdingai sunėrė rankas ant krūtinės. Nuo jos

padvelkė galia, be kurios neįmanoma užmušti kito žmogaus. Būtent tokia, gal kvaila, mintis toptelėjo Jolantai. Be to, nesi­norėjo užrūstinti savo globėjos, todėl Jolanta prisivertė para­gauti lašinių.

— Va taip, valgyk, — patenkinta sulinksėjo Jekaterina, — kirsk, kirsk! Nusilpsi, ligos apipuls, išeisi iš Panevėžio zonos klipatėlė, subinę pažeme vilkdama. Nebaisu, penkis metus kolonijoje?..

— Ne-a, mane Marijus greitai ištrauks.— Ir vėl tu! Pamiršk tą Marijų! — netekusi kantrybės tėš­

kė šaukštą į stalą. — Kad negirdėčiau! — ir pamačiusi, kaip Jolanta tampo lūpą, o ašarotos akys net merkiasi iš noro apsi- žliumbti, jau nuolaidžiau tarė: — Nusiramink, liaukis viską taip dėtis į širdį. Šįvakar po patikrinimo, kai tas operas išsineš­dins, o rūsyje budės Senis, aš tau apšviesiu galvelę. Pamaty­si, labai paprastai. Tau daug kas paaiškės.

Jolanta nekreipė dėmesio į tokius patikinimus. Prisivertė suvalgyti kelis sumuštinius, išgėrė pasaldinto virinto vandens, o iki patikrinimo Jekaterina supynė jos plaukus į kasą.

Pasibaigus patikrinimui, Jekaterina terliojosi su nosinaite, siuvinėdama ją žaliais ir raudonais siūlais, keiksnojo, kad bai­

153

gėsi juodi, nes durklo rankenos ranteliai turi būti tamsūs, o ne pažaliavę kaip daržovės kotas. Rodė savo siuvinį Jolantai, ir šiai paraudęs durklas tikrai priminė smailą morką, o širdis po juo pūpsojo tarytum pagalvėlė.

Paskui atvirtusį į gultą galvojo, kad jos širdis sužeista, ir Jekaterina nė per nago juodymą nenutuokia, kokį randą ji nešioja, kaip ji ilgisi savo mylimojo. Beprotiškai! Ir bijo, visai rimtai nuogąstauja, kad jos protas nepakels išsiskyrimo. Pa­kriks, ir ji vieną dieną prabus tokia pat atžari, ciniška ir nebe­tikinti meile, kaip Jekaterina.

Ji užsnūdo. Ne miegas, o kažkoks kvaitulys. Girdėjo, kaip Jekaterina su kažkuo kalbėjosi stovėdama prie durų. Paskui jos tyliai prasidarė ir vėl užsivėrė. Sumerkė akis, bet krūptelė­jo paliesta Jekaterinos.

— Kelkis, dukrele, prabusk... Nori pasikalbėti su savo Ma­rijumi? Žinau, kad nori. Todėl kelkis, mieloji.

Jolanta trynė akis, žiovavo ir atsisėdusi ant gulto krašto suakmenėjo. Tyliai aiktelėjo. Negalėjo patikėti. Ne, to negali būti! Jekaterina iš jos tyčiojasi. Tikriausiai jos delne — žaisli­nis mobiliukas, ir ji tuoj pratrūks gardžiai kvatoti. Bet ji žvelgė rimtai ir ragindama linktelėjo:

— Skambink! Prisimeni savo vyro numerį?Jolantos gerklė išdžiūvo, o krūtinėje lyg žarija įsimetė. O

širdis plakė kaip pašėlusi. Kaip? Ji tučtuojau išgirs savo Ma­riuko balsą?

— Susikaupk, nedrebėk kaip šaltiena. Ir nepraskysk. Be jokių sriūbavimų išsiaiškink, ką jis galvoja. Duok Dieve, kad viskas gerai. Kalėjime be draugo labai sunku.

Jekaterina padavė puoduką su vandeniu. Kol ji mažais gurkšneliais tramdydama jaudulį išlenkė, vis raminamai glos­tė jos kasas. Jolanta, pagauta dėkingumo, norėjo išbučiuoti jos ranką, bet sena kalėjimo vilkė nugrūdo ją už nugaros ir atkišo mobiliuką:

— Žinai numerį?.. Tada skambink.

154

į^/achta mėnesienoje atrodė glotni, tarytum iš dramblio kaulo išskobta. Aplink ją mirguliuojantis vanduo skleidė niūrų švytėjimą, lyg šalta šviesa sklistų iš paties dugno, kur paslėp­ti senoviniai lobiai.

Ant jachtos borto išdygo vyriška stovyla. Kilstelėjo rankas aukštyn ir grakščiai nėrė j sidabru žaižaruojantį vandenį. Ai­dus pūkštelėjimas prasmego pakrantėje dūluojančiuose miš­kuose, kurie tamsoje buvo panašūs į kariauną, apsupusią eže­rą ir pamaldžiai žvelgiančią į didingą pilnatį.

Denyje, baltame šezlonge, tysojo moteris, vilkinti leopar­do raštais margintu bikiniu. Jos kūnas, nutviekstas mėnulio spindulių, atrodė it bronzinės statulos. Laiboje rankoje švytė­jo artipilnė taurė. Kraujo spalvos vynas. O ji vis laikė taurę prieš akis, tarytum žvilgsniu norėtų užburti silpnai prasišvie­čiantį mėnulio kraštelį.

Ji pakėlė taurę prie lūpų, kiek nugėrė vyno ir tingiai atsi­plėšė nuo gulto. Supstydamasi į šilkinį chalatą pripėdino prie jachtos krašto. Ribuliuojančiame tolyje akys sugavo plaukiko mostus.

— Marijau, grįžk! Neplauk taip toli.Grybšnis po grybšnio vyras ėmė irtis jachtos link. Tylus

pliuškenimas, pasirodanti ir dingstanti galva, ir vėl sulenktos rankos smygis į vandenį, sidabriniai purslai, tykštantys į ša­

155

lis... Po minutės virvinės kopėtėlės sujudėjo ir įsitempė nuo svorio.

— Tu čia gyveni kaip tarzanas, — pasitiko Marijų moteriš­kas balsas. — Ežeras, jachta, aplink miškai, jokios civilizaci­jos.

— O ką, blogai?.. Užtat kokia ramybė, niekas proto nekni­sa, — pūkštė ropšdamasis ant denio Marijus.

Jis buvo nuogas, ir moteris neskubėjo paduoti jam rank­šluosčio. Atsitraukė per žingsnį ir su šypsuliu juodose lūpose apžiūrinėjo proporcingai sudėtą vyrą, kreipdama akis žemiau juosmens.

— Duok, Gražina, rankšluostį, nespoksok taip... — neiš­tvėrė jis.

Marijus vengė žiūrėti į jos veidą. Nusmelkė mintis, kad prieš ją stovi pamėklė. Stipriai padažytos akys ir lūpos išryš­kino kaukolės kontūrus ir įdubimus.

Ji vis šypsojosi, nerodydama dantukų.— Jooo, nuogi vyrai atrodo apgailėtinai...— Ir daug tu matei nuogų vyrų? — įgėlė jis, griebdamas iš

jos nagų rankšluostį.Gražina vyptelėjo ir vėl išsitiesė šezlonge. Susirado tau­

rę, nubloškė chalato skvernus į šalį, kad pasimatytų leopardi- nis bikinis.

— Ar daug?.. Hmm, neskaičiavau, — apžiūrinėjo savo fi­gūrą, ir, matyt, likusi patenkinta jos tobulumu, linksmiau su­šneko: — Norinčių prieš mane išsirengti buvo šimtai, bet ži­nai, kai ištekėjau už Justo, visi atšoko kaip pingpongo ka­muoliukai. Tik tu buvai atkaklus. Suviliojai mane...

— Nenusišnekėk.— Suviliojai, suviliojai, neaiškink... O kodėl tu negeri vy­

no?— Negaliu. Nenoriu maišyti su vaistais.Ji kone piktai atsiduso.— Vis vartoji raminamuosius? Dėl tos avelės gražia subi-

nyte? Oi, skausmas, meilė... Suprantu, suprantu.

156

— Visai ne dėl jos! Mane viskas užkniso. Gerai, kai tavo nervai geležiniai, — Marijus niršiu mostu apsijuosę klubus rankšluosčiu. — Vakar atvarė Jolantos tėvai. Net drebėjo nuo verksmo, vis klausinėjo, kas čia atsitiko jų dukrelei...

— O tu ką?— Ką — aš? Nieko. Mielai būčiau šunimi užsiundęs, bet

drebėjau kartu su jais.Gražina, užvertusi galvą, skambiai nusikvatojo.— Nereikėjo mums jos kišti j kalėjimą, — tarstelėjo Mari­

jus. — Sąlyginai, o po metų būčiau išsiskyręs.— Oi, sentimentai užvaldė? Pasiilgai?— Nepasiilgau. Tiesiog - kam taip žiauriai. Na, prigavom,

išdūrėm ir reikėjo spjauti j viską.Gražina atsikėlė ir nustypčiojo prie Marijaus. Prisišliejo,

atsirėmė krūtimis ir sužiuro į akis.— Tu man dabar reikalingas.— Jo, pasidulkinti...— Ne vien tam, — paėmė jo nejautrią ranką ir priglaudė

prie skruosto. — Vos išvydau tave, iškart įsimylėjau. Supra­tau, kad tu skirtas man. Nenoriu tavęs nė su kuo dalintis. Taip ir reikia tai batų karalienei. Ji buvo tavo pagalbininkė lovoje, bet ne gyvenime. Aš — turtinga našlė, o ir tave išgelbėjau nuo bankroto...

— Aš pats išsigelbėjau.— Na, gerai, pats... Bet yra toks dėsnis — pinigas pinigą

traukia, turtingas prie turtingo linksta. Tai užkoduota žmogaus prigimtyje. Todėl tu nepadarei klaidos pasirinkdamas mane, o ne ją. Ir apskritai, — ji atšlijo, pamaiviškai pakraipė kam­puotus klubus, — sakyk nesakęs, aš seksualesnė nei ji, juk taip?..

Marijus, nieko netaręs, paėmė nuo staliuko apelsiną, ki­toje rankoje sublizgo peilis, ir ėmė lupti žievę.

— Valgysi?— Nenoriu, man nuo vyno rūgštys sukilo.— Daug geri.

157

Bet Gražina neleido kalbos nukreipti j lankas. Priminė: aš seksualesnė už tą batų karalienę?

— Žinoma. Palyginti su tavimi, ji buvo eilinė šliundrelė, — ir sužiuro j krantą, kur šalia tilto tarytum nuilsusios pabaisos akys spingsojo mašinos pažibinčiai. — Palikai merse įjungtas šviesas?

Gražina atsigrįžo per petį:— Apsauginiai. Liepiau kas pusvalandis įjungti gabaritus.

Kad matyčiau, jog nemiega. Man patinka naktimis nemiegan­tys vyrai, tokie, kaip tu.

Švieselės krante išnyko. Bangos palaimingai teškėjo į jach­tos bortus. Ramybė. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio.

Ir Marijus žvilgsniu aprėmino ežero platybes, nejučiomis jį nukreipė į nakties skliautą. Kuo ilgiau neatplėšė akių nuo mėnulio, tuo labiau jam atrodė, kad jis ima stebeilytis į jį kalti­namu žvilgsniu. Bedugnė, jis gilioje bedugnėje. Visada ma­nė, kad paskutinis amatas — savo rankomis nudėti kitą žmo­gų, bet jis tai padarė...

Ir pasaulis nepasikeitė. Nuolankiai nurijo dar vieną karčią piliulę. Bangų mūša buvo tokia pat monotoniška, ir vėjas, puo­lantis nuo kranto į krantą, džiovino prakaitą, kuris nei šio, nei to stambiais lašais išpylė kaktą.

Gražina vėl buvo šalia. Pamanė, kad ilgai trunkanti tyla plukdo Marijaus mintis prie jos kūno, kaupiančio po šilkiniu chalatu atgaivingą šilumą. Uždėjo rankas jam ant pečių, pa­bučiavo į kiek virpčiojantį sprandą ir jau norėjo leistis į inty­mius žaidimus, bet Marijus švelniai atstūmė ją.

— Žinai, kaip aš jaučiuosi? — prabilo jis. — Kaip lokys, ge­rai dresuotas lokys. Girdėjai, kaip juos senovėje cirkui ruošda­vo rusai? Ne? Tada aš tau papasakosiu... Darydavo taip — užkurdavo duobėje laužą, ant viršaus užvoždavo geležinį dang­tį. Užpakalines lokio letenas apaudavo čeverykais, o priekinės — plikos. Užvarytas ant įkaitusio dangčio lokys norom neno­rom tūpdavosi ant užpakalinių letenų... Ir man panašiai — kū­reni ugnelę ir nori patupdyti mane ant užpakalinių letenėlių.

158

Juk nujaučiu, kad ne manimi ir ne ežeru atvarei pasigrožėti.— Aš pasiilgau tavęs, — lūpomis gaudė jo burnos vyps-

nius. — Mariau, nebūk toks bambeklis. Na, nusišypsok, mie­lasis. Ar tu toks pat švelnus, kaip anksčiau?

— Sakyk, dėl ko čia atvažiavai? Žinau, kad ne šiaip sau.Gražina lyg įsižeidusi susiraukė, ir intymumas išblėso. Nu­

svirduliavo prie staliuko. Išgėrė vyną, prisipylė dar ir tarė:— Mane skriaudžia. Kai neliko Justo, visi kruti pasidarė.

Galvoja: ką aš, kvaila bobikė, jiems padarysiu? Todėl mausto kaip nori. Žinai, kad Justas turėjo degalinių tinklą?.. Tai va, dabar jo statytinis susidėjo su kažkokiais banditais, klastoja dokumentus, parašus ir tvirtina, kad Justo interesai tame biz­nyje buvo menki. Tiesiai pareiškė: duok į teismą, samdykis advokatą...

— Vėl — teismas! — pasikasė kaktą Marijus. — Eina jie načiort!.. Geriausias teismas — savas teismas. Kas ten toks drumsčia vandenį?

Ji jau ketino sakyti pavardę, bet nuaidėjo mobiliojo skam­butis.

— Tavo ar mano? — įtariai sužiuro Gražina ir neklystamai nustatė: — Tavo. Turbūt kokia kurva tau iš pakrantės krūmų skambina...

— Gražinute!..— Aš pati pakelsiu!Ji surado švarko kišenėje mobilųjį telefoną, prisidėjo prie

skruosto ir staipydamasi nekaltu balseliu prasuokė:— Alio, kalbėkite!.. Ką sakote?..Marijus klausiamai linktelėjo — kas skambina? Gražina,

staiga persimainiusi, pridengė delnu mobilųjį.— Jolanta... — sušnibždėjo. — Kalbėsi?Jis aršiai papurtė galvą.— Jo nėra. Ne, jis puikiai jaučiasi. Taip, dabar maudosi.

Kas aš? Cha cha, tau iki manęs — kaip melžėjai iki Tokijo...Tą pačią akimirką mobilusis buvo išplėštas jai iš rankų ir

išjungtas.

159

— Tau pasimaišė! — pratrūko Marijus. — Kam erzinti ją, kam?.. Sėdi, tegul sau sėdi! Nuvažiuosiu j pasimatymą, ką nors užtrinsiu.

— | pasimatymą? — pabalino akis gražioji našlė ir isteriš­kai suspiegė: — Jokį! Girdi?! Tik pabandyk, ir... ir priminsiu aš tau apie viską!

— Na, nevažiuosiu, nevažiuosiu, ko čia rėkauji per visą ežerą! — tildė ją Marijus.

Jis žengė žingsnį, rankšluosčio mazgas atsileido, ir froti­nis audeklas nukrito atidengdamas vyriško kūno genitalijas.

Gražina vėl nesulaikė šypsnio:— Koks jis mažiukas... Kažin ar Justas mus mato iš ten...

— pakėlė akutes į žvaigždėtą dangų.— Baik kalbėti nesąmones! Geriau prisipažink, koks kipa­

risas tau knisa protą. Tik nesakyk, kad ir jį reikės nugnybti.— O ką daryti su tokiais, ką?.. — Gražina skėstelėjo plo­

nomis kaip šiekštai rankutėmis. — Šaudyti nereikia. Per žiau­ru. Laikraščiai rašo, žmones baugina. Man nepatinka toks triukšmas, juk žinai, kad esu jautrios sielos. Geriau, kad tas direktorius dingtų be žinios. Išvažiavo į žvejybą ir nuskendo kokiame liūne. Ežere pagaliau... Man detalės nerūpi, bet dau­giau ir plūduriuoti šitoje geldoje negalima. Veikti reikia, Ma­riau, veikti!

Marijus, pasiekęs nuo denio rankšluostį, vos pastebimai kinktelėjo galvą.

160

olantą ištiko šokas. Su kokiu gražiu jauduliu, sukaitusi iš laimės ir spirgėdama noru išgirsti mylimojo balsą ji rinko Marijaus mobiliojo numerį. Nutirpo išgirdusi bangų teškeni­mą. Pasivaideno, kad visu smarkumu aidi jos kraujo mūša.

Bet atsiliepė kažkokia moteris. Kaip antausį skėlė: „Mari­jus puikiai jaučiasi... maudosi..."

Jis nepriėjo prie telefono. Šalia jo — kita moteris.— Na, ką? Ko perkreipei rožą? Pagaliau supratai, kad Ma­

rijus tavimi pasinaudojo, — rėžė Jekaterina. — Juk tai jis nu­šovė tą žmogėną, o tu puolei gelbėti vyrelį.

Jolanta krūptelėjo. Lyg negailestingos srovės trenkta, leis­gyvė, nutirpusi, paralyžiuota siela, vilkdama koją už kojos, šiaip taip nusigavo iki gulto. Tysojo neįstengdama nė žodžio pralementi. Jekaterina nelindo į akis supratusi, koks akmuo nugulė ant jos širdies.

— Pamiegok, dukrele... Visos pamokos tik į naudą. Vyrai — pačios nepastoviausios būtybės žemėje. Mes kenčiame dėl to, kad jais aklai pasitikime. Nėra kur dingti, nes jie, kaip ir politikai, tobuli trintukai. Taip jau pasaulis sutvarkytas. Be me­lo jis sugriūtų per savaitę.

Balsas tolo, slopo, ir Jolanta užmigo. Naktį daugsyk pra­budo ir, prisiminusi gerų įspūdžių žadėjusį skambutį į laisvę, gniaužė spazmišką verksmą. Spoksojo nuo gulto į aliumininį

161

puoduką, svetimų rankų nučiupinėtą, josios pirštų taip ir ne­prijaukintą kalėjimo šaukštą. Žiūrėjo, kol akys pačios užsimerk­davo, bet minutė kita - ir vėl gyva. Aliumininis puodelis ir šaukš­tas. Ir ji, bergždžiai įtikėjusi, kad tai — jos kančios simboliai, žymintys pasiaukojamos meilės kelią. Kelio nėra. Išeities irgi nematyti. Nemylima. Kaip pridaužta katė, paguldyta ant gum­buoto čiužinio ir pamiršta.

Paryčiais ji prabudo nuo savo riksmo. Atmerkė akis ir gar­siai pakartojo, ką begalę sykių su meile, nerimu ir viltimi pro miegus šūkčiojo:

— Marijau, Mariuk...Pašokusi iš savo migio Jekaterina taip supurtė Jolantą,

kad toji net dantimis sukaleno.— Arrr tu baigsi vienąsyk! — suurzgė Jekaterina. — Atsi­

peikėk, dukrele! Čia — kalėjimas, o ne viešbutis. Neprisišauksi jo, dūme tu! Nieko neprisišauksi!

Jolanta nusisuko į sieną ir taip pragulėjo iki pat rytmetinio patikrinimo. Tada atsistojusi pasvyravo, kol už kameros grotų sušmėžavo korpusinis, ir vėl blinktelėjo ant čiužinio.

— Ką? Pagaliau imi suprasti, kad tas Marijus — kuilys paskutinis, — kalbėjo Jekaterina, traukdama cigaretę. — Nie­ko, persilauši. Tris dienas sunku būna. Sunkiau mesti rūkyti nei vyrą, kuris tave išdavė. Pamiršk jį, girdi, Jolanta?

Bet jinai atkakliai tylėjo. Gulėjo kaip numestas ryšulys ir nesujudėjo, subraškėjus kameros užraktui.

— Gloderiene! Ei! Gal teiksitės, panele, atsikelti!Ji ropštėsi iš gulto, markstėsi nieko nesuprasdama.— Na, greičiau tu, mieganti gražuole! Siuntinys tau.— Siuntinys... Nuo ko?Pagyvenęs vyriškis kalėjimo prižiūrėtojo uniforma gera­

širdiškai šypsojosi. Luktelėjo, kol Jolanta kaip apdujusi įsitempė didžiulį krepšį į kamerą. Tada įsmeigė žvilgsnį į Jekateriną.

— Kaip miegojai, Jekaterina?— A, geriau neklausk. Jauniklė pražliumbė visą naktį.— O ko dabar? Taip greit namų pasiilgo?

162

— Iš meilės bliovė, ko daugiau.Korpusinis pasitaisė kepurę.— Jasnenko! ir jau tyliau sušneko: — Ten, krepšyje,

yra raštelis. Labai prašė perduoti. Tikiuosi, Jekaterina, naujo­kė ne iš plepiųjų?

— Gali būti ramus. Ačiū, Seni.Vos užsitrenkė durys, Jolanta kluptelėjo prie krepšio.— Tai nuo Marijaus! Jis nepamiršo manęs. Ne, ne, kaip

aš galėjau taip baisiai pagalvoti! Vakar įvyko kažkoks nesusi­pratimas. Tik tiek.

Ji atitraukė užtrauktuką, ėmė paką po pako. Jekaterina numykė, kad tikrai tie džiovinti vaisiai, riešutai — ne nuo Ma­rijaus, bet ji tik kratė galvą ir laiminga šypsojosi.

— Jis man parašė! — pamosavo baltu popieriaus lapeliu ir pašoko ant kojų.

Išlanksčius popiergalį visų pirma į akį krito moteriška ra­šysena. Sudilginta nerimo ji puolė skaityti.

„Jolančiuk, šįkart tu rimtai prisiveikei. Laikykis, sesute. Ne­sijaudink, moterims yra taikomos įvairios bausmių mažinimo sistemos. Mes viską sužinosime. Nebijok, nepaliksime tavęs vienos. Bučkis. Tavo Kristė ir Medą".

Raštelis išpuolė iš rankų. Jolanta raudodama atrėmė gal­vą Jekaterinai į krūtinę.

— Ne... ne nuo M-marijauuusLSena kalėjimo vilkė ir pati susigraudino. Stovėjo nedrįs­

dama nei bartis, nei pajudėti, kol Jolanta pagaliau atsikvošė­jo. Jekaterina pakėlė raštelį nuo grindų. Žvilgtelėjo.

— Rašo, kad nepaliks tavęs vienos. Matai, laisvėje tavo draugėms nekyla abejonės, kad Marijus tave metė, bet mei­lė, šventa teisybė, yra akla. Ir kurių velnių tau, tokiai jaunai, reikėjo įsimylėti?

163

v C_yisą naktį Jolanta grimzdo į atsiminimus, kratė galvo­je kiekvieną praėjusių dienų smulkmeną, bet neaptiko jokių apgalvotos niekšybės pėdsakų. Juk Marijus buvo taip sukrės­tas, kad norėjo nusižudyti. Buvo priėjęs tam tikrą ribą, kai gyvenimas nebesvarbus. Negali būti, kad jis, įremdamas pis­toletą į savo smilkinį, tik vaidino.

Ne, jis negalėjo taip žiauriai su ja pasielgti. Kai atsidurs Panevėžio kolonijoje, ji užvers Marijų laiškais, ir jis atvažiuos. Juk pėsčiomis gali ateiti. Nors kartelį per savaitę. Ką jam reiš­kia susitarti su prižiūrėtojais?

Ir ji kiek ramiau pagalvojo, kad reikia gyventi šia diena, išauš ir jos laimės rytas. Juk ir kitiems žmonėms tenka kentė­ti, išgyventi ir būti nelaimingiems. Kad ir ligoninėse. Operaci­jos, ligų komplikacijos. Gęsta, nyksta ir miršta, o jai dar ne taip blogai. Parašys malonės prašymą, ir jos būtinai pasigai­lės. Jauna, suklydo, beje, pirmą kartą. Ak, tiesa, kokia ten klaida, jei nuteista už žmogžudystę? Bet juk iš neatsargumo.

Bet vos rytą apie malonės prašymą užsiminė Jekaterinai, toji sukarksėjo:

— Gal ir padės. Gal. Tačiau pirma, vaikeli, pusę bausmės turi atlikti, o jau tada gali pildyti gromatas.

Jekaterina visą rytą zirzė. Vis niekaip negalėjo atsistebė­ti, kokios vištos tos draugės, jei krepšį kaip pasityčiodamos

164

prikimšo visokio niekalo. Riešutai, razinos — gerai. Na, higie­niniai paketai — irgi protingas sprendimas. Bet tie plikyti py­ragėliai, varškės sūreliai, jogurtas, pėdkelnės, kramtomoji gu­ma, spalvoti žurnalai ir pižama su meškiukais netelpa į jokius rėmus. Nei lašinių, nei dešros, kad dar kokį kilogramą cuk­raus būtų susiprotėjusios įkrauti ar arbatos paką, jau nekal­bant apie lydytus taukus, kurie pagardina kalėjimo buizą. O cigaretės!.. Trenktos jos ar ką! „Barclay". Nikotino vos 0,2 miligramo. Geriau katės uodegą žįsti...

Jolanta labiausiai džiaugėsi laiškeliu. Perskaitė jį gal šim­tą kartų, vis glausdama prie nosies popiergalį, kuris silpnai atsidavė „Chanel" — mėgstamiausiais Kristinos kvepalais. Jos nepamiršo! Nors turėjo pagrindą ją peržegnoti. Juk nė karto po vestuvių neaplankė draugių. Nei skambino, nei juolab laišką parašė. Skrajojo sau su mersu Panevėžio gatvėmis, į Vilniaus pusę nė nedirstelėjo. Dieve, kaip lengva kilti į puikybę, bet dar lengviau tėkštis veidu į purvą.

Jekaterina kaip sena pelė čežėjo pasilenkusi po stalu. Stumdė, rūšiavo, vėl iš naujo dėliojo siuntinio gėrybes ir tyliai keiksnojo nesusipratėles kalėjimo lankytojas.

— O tu savo cigaretes slėpk, — patarė ji. — Su filtru ne­galima. Pamatys, konfiskuos.

Praeidamas korpusinis paklausė, ar ponios eis pasivaikš­čioti.

— Ne, viršininke, ačiū! — atsiliepė Jekaterina. — Vakar buvome restorane, tai nusivarėme nuo kojų kaip kalės.

Po valandos, kai visas turtas buvo surūšiuotas ir išslaps­tytas, durys vėl subildėjo:

— Į pirtį! Ar eisite, krasavicos, į pirtį?— Žinoma, pilieti viršininke.Pirtis — tik kartą per savaitę. Tokia ten ir pirtis — didžiulė­

je patalpoje pasienyje išrikiuoti dušai, o ir tie patys vos lašno­ja.

Išėjus iš kameros, korpusinis liepė nusigręžti veidu į sie­ną, rankas sudėti už nugaros.

165

— Nieko sau, kokia modistė ta naujokė, — kalbėjo Senis. — Galėtų dėti j kojas, niekas negaudytų. Pamanytų, kad ka­lėjimo viršininko sekretorė laksto.

Kai jos iš tamsaus rūsio išėjo j dienos šviesą, Jolantai lais­vės troškimas taip suspaudė širdį, kad neištvėrė nešnibžtelė­jusi greta žingsniuojančiai Jekaterinai:

— O pabėgti?.. Ar sunku pabėgti iš Panevėžio kolonijos?— Neįmanoma. Nebent išmoksi ant šluotos skraidyti.Takas į pirtį vedė pro karcerius, o už jų durų krebždėjo

vyrai. Prisiploję prie menkiausio plyšelio jie šūkčiojo iš pasi­gėrėjimo išvydę kalines, viens per kitą prašė kilstelti sijonuką, tarytum apnuogintų kojų vaizdelis kažkaip keistų jų šunišką dalią.

— Nesižvalgyt! — komandavo korpusinis. — Pirmyn!Bet Jolanta stabtelėjo. Prie pat pirties durų stoviniavo ope­

ratyvinio skyriaus darbuotojas, tas pats karininkas, kuris sub­tiliau nei tie vyrukai iš karcerio privertė ją nusirengti.

— Be panikos, — stumtelėjo ją Jekaterina, — kai tu mau­dysies, aš tave užstosiu.

166

A^atalpoje, prigrūstoje žalių suolų ir spintelių, nebuvo nė gyvos dvasios, tačiau netrukus sienoje atsidarė langelis ir ja­me išdygęs pirtininkas išdavė po gabaliuką ūkiško muilo.

Dušinės durys buvo su stikline „akimi", tačiau vos įėjus į patalpą Jekaterina nugara užstojo vaizdą.

— Aš pastovėsiu, o tu eik, maudykis, dukrele.Jolanta paskubomis susireguliavo vandenį, šmurkštelėjo

po srove. Paskui ištrynė kūną tuo menku ūkiško muilo gaba- laičiu, ir vėl — po vandeniu.

— Viskas, — net užduso ji. — Dabar tu.Artėdama prie durų, jautė už jų tūnančią gyvybę. Sunėrė

rankas ant krūtinės ir priėjusi atsuko nugarą.— O dabar, Jolantėle, nenustebk, — kažkaip gailiai šyp­

telėjo Jekaterina ir vienu trūktelėjimu... nusivožė savo puikią­sias garbanas.

Jolanta aiktelėjo. Nė neįtarė, kad jos likimo draugė nešio­ja peruką. Galva buvo plika kaip kulnas. Veide išryškėjo anks­čiau buvę neįžiūrimi nusikaltėliški bruožai, ir jei ne toji atsipra­šanti ir kiek sutrikusi šypsena, Jolanta būtų nebeatpažinusi savo globėjos.

— Nuplikau, per ligą nuplikau, — aidėjo visa pirtis nuo krūtininio Jekaterinos balso. — Ta liga, nelaboji, man sujaukė gyvenimą. Augau skurdžioje šeimoje. Kokia ten šeima! Moti­

167

na kakalius keisdavo kaip ponai nosines. Pati dingdavo pa­romis. Rupūcha, koks šaltas vanduo... O man — mokykla. Tai žinai, kokie tie bernai... Prasčiausiai apsirengusi, neišsi­miegojusi po motinos balių, su mokslais, aišku, irgi prastai, o dar — be plaukų. Ar gali būti geresnė dingstis pasijuokti? Plikė, Utėlė, Kaliošas — tokios buvo mano pravardės. Net mokytojai, kai pavėluodavau į pamoką, pagrasindavo — nuimsim tau skalpą. Na, ir mečiau tą mokyklą. Nafiga man kankintis?

— O mane mokykloje Spyruokle pravardžiavo. Bet aš ne­pykau.

— Spyruokle? Kodėl?— Ai, buvau sportininkė. Šuoliai j tolį, šuoliai į aukštį. Stra-

kaliojau kaip užsukta. Paskui rimčiau bandžiau lengvąja atle­tika užsiimti, bet maratono bėgikėms tenka žvėriški krūviai. Kam prakaituoti, jei naudos iš to jokios?

— Va, būtent! Kai supranti, kad laikas slenka tuščiai, reikia kažką keisti. Bet mokslai nemaišo. Baigiau vakarinę mokyklą. Ten susipažinau su krūta chebryte. Vynas, muzika, oi, geri lai­kai... Ėmėme nuvarinėti automobilius. Šiaip sau, pasivažinė- davome, ir viskas. Įkliuvome kvailai — užtiko miegančius vog­toje tačkoje. Susėmė, po kolonijas iškaišiojo. Grįžtu, į savus namus nebeįleidžia. Namas parduotas... Motinai prižadėjo butą ir dar pinigų, bet užtaisė ragus. Popierius sutvarkė per notarą ir ją pačią išspyrė į gatvę davę buteliui. Tada aš tiesiai pasa­kiau tam aferistui — arba pinigai, arba tu, paskuda, nebegy­vensi.

— - O ką jis?— Būtum mačiusi, kaip jis juokėsi iš manęs, kaip skaniai

juokėsi!.. Užtat dabar tyli.— Kaip tai — tyli?— Nabašnikai juk nešneka. Gavo peiliu ir — po velėna. Ir

nė kiek tokios padugnės negaila, nors prie kryžiaus mane kalk. Teisėjas atskaičiavo aštuonerius metus, po septynerių išėjau. Metus sąlyginai paliko. Tikrinimai visokie, registraci­

168

ja... Užgastroliavau savaitėlę, ir vėl, va, kalėjime, su tavimi kalbuosi, o už durų vienas idiotas stovi ir klausosi. Varvina seiles, kad papą pamatytų!

Jolanta išgirdo, kaip už durų kažkas subrazdėjo, po se­kundėlės garsiai trinktelėjo suolas, ir Jekaterina linksmai jai mirktelėjo.

Kaip mane nervina tokie skystakiaušiai. Argi toks vyras turi būti? Kuo jis skiriasi nuo gyvulio? Meilė — tai kažkas šven­ta, Dievo duota, kai abi pusės veržiasi kaip ištroškusieji prie šaltinio. O tas operas!.. Guldosi ant stalo ir stojasi kaip prie staklių. Šlykštu.

— Jis sakė, — įsidrąsino Jolanta, kad tu — lesbietė.Na ir kas? — pasižiūrėjo per petį Jekaterina, nustojo

muilintis rankas. — Gražiausia meilė tik tarp moterų. Taip taip... Bet tau, vaikeli, to nesuprast. O figūrėlę dailią turi. Kaip Bar­bės.

Jekaterina užsuko čiaupą ir, keistai nužiūrinėdama prie durų stovinčią Jolantą, ėmė artėti.

— Aš... ne ne. Aš tik su vyrais! — praciepsėjo ši nusigan­dusi.

Ir staiga sena kalėjimo vilkė nusikvatojo. Jolantai akimirks­niu palengvėjo. Jekaterina užsidėjo peruką, pakedeno gar­banas ir vėl pamokomu tonu ėmė aiškinti, kad kalėjimas ne­mėgsta baugių, kiekvienu žodžiu tikinčių žmonių. Metas susi­tupėti, įsikirsti pagaliau į galvelę, kad klasta, melas ir veidmai­nystės valdo nelaisvės pasaulį.

— Būk naglesnė, kas tau? — varė Jekaterina, kai jos abidvi rengėsi, sėdinėdamos ant suolų priepirtyje. — Tavo balso tembras kaip numintos vištos. Kvarksi visai be kvapo. O vi­sus draugiškumus susikišk į užpakalį. Rodyti kalėjime geru­mą — tas pats, kaip perlus kiaulėms barstyti...

Grįžtant iš pirties, operatyvininkas Tvaskys pasitikinčio sa­vimi gražuolio veidu lūkuriavo ant geležinių laiptų. Kelios pa­kopos — ir jau antras aukštas, į kairę — ir jo kabinetas.

— Jolanta Gloderienė, dvylikta kamera? Jums atėjo atsa-

169

kymas į skundą. Prašau eiti su manimi, jūsų parašo man rei­kia.

Jolanta džiaugsmingai pagriebė Jekaterinos ranką:— Tai Marijus suveikė! Pamatysi, dar mane paleis...— Nesvaik, vaikeli. Dokumentus pasirašyti atneša į ka­

merą.— Gloderiene, baigt kalbas! Šagai laiptais j viršų!

170

^N ^abinete pro atvirą langą plūdo gaivus oras. Jolanta kiek pasitraukė nuo durų. Būgštavo, kad karininkas jas užra­kins, tačiau jis paliko spynoje raktą ir nužingsniavo prie stalo.

— Sėsk.— Ačiū, pastovėsiu. Tai kur tas atsakymas? Greičiau ro­

dykite.— Rodyti... Ak, sakai, rodyk atsakymą.Jolanta krūptelėjo nuo tokių su pašaipa tariamų žodžių.

Pagalvojo, kad tokia maniera šis karininkas kalbasi su viso­mis nuteistosiomis. Jis išsitraukė plokščią metalinę gertuvę.

— Nori? Čia — konjakas.— Ne.Staiga ji pajuto nusivylimą, dusinantis pyktis užgniaužė jai

gerklę ir ji vos girdimai prakošė:— Vadinasi... mane apgavote?Jis gurkštelėjo iš gertuvės ir garsiai atsikvėpė:— Kokia tu naivi, net neklausk!Jolanta, išplėtusi akis, degdama įniršiu, žiūrėjo, kaip jis

prižirgliojo prie durų, pasuko raktą spynoje. Apsisukdamas ranka lyg kabliu sugriebė už liemens.

— Aš apsirikau dėl Jekaterinos, (leisiu tave į bendrą kame­rą, kur karaliauja Keinienė. Manai, jai patiks į tave žiūrėti su tais pačiais drabužiais, kuriuos nuvilko nuo tavęs karantine?

171

— Paleisk... pasitrauk! Aš šauksiu! — muistėsi Jolanta, bandydama ištrūkti iš šiurkštaus glėbio, bet pareigūnas at­plėšė ją besispyriojančią nuo grindų, vėl pastatė, taip paro­dydamas, kad jėgos turi su kaupu. Ir toliau tęsė:

— Kai ten iki kaklo patirsi nuotykių, uždarysiu tave j karce­rį. Pažiūrėsiu, kaip tu šustrinsi, kai virš galvos eis katino didu­mo žiurkės. O naktį įleisiu porą užkietėjusių zekelių. Jie tave greičiau perauklės nei aš. Kaip tau tokia perspektyva, a?

Jis patraukė rankas. Stovėjo, plačiai išskėtęs kojas, vėl siektelėjo gertuvės.

Jūs mane tik gąsdinate. Neturite teisės!..— Teisės! Cho cho, tai tu nebeturi jokių teisių!Ji traukėsi atatupsta, kol atsirėmė į palangę. Už grotuoto

lango, kažkur pastogėje, burkavo balandžiai. Rami, saulėta diena, tik ne jai... Gaivus vėjo gūsis nusliuogė drėgnais plau­kais. Akyse šmėstelėjo kažkokio filmo kadras: koncentracijos stovykloje esesininkas apžiūrinėja bejėgę merginą.

Suskrabėjo užsukamas gertuvės kamštelis. Karininkas žvelgė į Jolantą iš kito kabineto galo ir nusišypsojo.

— Na, tai kaip? Būsi man gera?Vos ji sujudėjo, jis išskėtė rankas:— Na na na! Nesidiorgink. Galime gražiai susitarti. Juk ir

tau pačiai reikia sekso, ko čia apsimetinėji.Ir jis, nenuleisdamas įžūlių akių nuo dailiosios kalinės, at­

laisvino kelnių diržo sagtį.— Prie stalo, na! — dusliai pratarė.Jolanta pasitraukė nuo lango, apėjo stalą ir sustojo per

kelis žingsnius nuo karininko. Šis, stebėdamasis tokiu paklus­numu, pakraipė galvą. Eidamas artyn pagyrė:

— Gera mergaitė! Seniai taip reikėjo. Jei norėsi, pavary­siu tabletyčių. Atominalo ar teofedrino. Pamirši visus rūpes­čius, katyte...

Jis atsegė šilkinių marškinių sagelę, po to persigalvojęs išpašė juos. Subolavus standžiam liemeniui, jis įkvėpė ir užsi­merkė mėgaudamasis šiltu kūno kvapu.

172

Jos mažutė ranka palietė sprandą ir karininkas sutirtėjo iš geismo. Nematė, kaip ji kiek patraukė koją ir atsivedėjusi spyrė į tarpukojį. Jis sustūgo kaip pirmykštis žmogus, toptelėjęs pa­siuto keiktis ir nesėkmingai bandė nors už kojos pačiupti prie durų lekiančią merginą.

Jolanta išsmuko j koridorių ir kaktomuša susidūrė su uni­formuotu aukštu, žilstelėjusiu vyriškiu.

— Atsargiai, panele, —- sugriebė jis Jolantą už rankos ir, išgirdęs keiksmus iš kabineto, sukluso: — Kas čia dabar vyks­ta? Jūs kas? Žurnalistė? Ar iš administracijos? Nematyta man.

— Aš iš dvyliktos kameros.— Iš kameros? Še tau! O kaip čia atsidūrėte?Jolanta išklojo viską nieko neslėpdama. Jis klausėsi pa­

niuręs, o kai prasivėrė kabineto durys ir pasirodė ašarotas karininko veidas, negailestingai drėbė:

—■ Ko žiūri? Rašyk prašymą...—- K-kokj prašymą, ponas viršininke?— Kad savo noru pasitrauki iš tarnybos. Nori, kad tave

prokuratūra pačiupinėtų?— Ji meluoja, — ūmai išraudo operatyvinis darbuotojas.

— Buvo pirtyje, mačiau, kaip slėpė kažkokias tabletes. Aš tik norėjau atlikti tyrimą!

— Prašymą, — geležiniu balsu pakartojo kalėjimo virši­ninkas ir palydėjo Jolantą iki kameros. Korpusinis, juos išvy­dęs, sustingo kaip stulpas. Rakinant kameros duris jam dre­bėjo rankos. Pats viršininkas nusileido j rūsį!

Jekaterina nė nepakėlė galvos įėjus Jolantai. Šnarino spal­votą žurnalą ir dūsavo aptikusi madingai apsirengusias mer­ginas.

— Ot rupkės, gerai atrodo! Kaip lėlės. O kokia švelni oda. Kažin, dukrele, ar ir gyvenime jos tokios, ar fotografai taip nuspalvina?

— Tas gyvulys!.. Tu nežinai, koks jis iškrypėlis.— Žinau, — atsiliepė sena kalėjimo vilkė. — Todėl ir per­

spėjau kalėjimo viršininką.

173

— Tu? Perspėjai?.. — net prisėdo Jolanta. — Bet kaip?— Yra j valias būdų. Lyg nežinotum, tarsi pirma diena ka­

lėjime... Tu tik paklausyk, ką čia jie rašo!.. „Klitoris — tai tary­tum maža vyriška varpa"... Nu blyn, sulygino!

174

,; (JLeringos" kavinėje buvo tiršta publikos. Džiazo va­karas. Užgrojus muzikantams, visi kaip vienas pasuko gal­vas. Šėlstančios garso bangelės nuvilnijo klausytojų veidais. Padavėjai pastebimai vikriau ėmė judėti. Degtinė ir vynas pui­kavosi ant jų padėklų. Penktadienio vakaras, savaitgalio pra­džia. Po nykios, monotoniškos darbo dienų virtinės džiazo variacijos čia susirinkusiems — tarytum balzamas širdžiai.

Paulius irgi atrodė tarsi pateptasis. Sukryžiavęs rankas ant krūtinės, kažkokio nežemiško jausmo pakylėtas vos pa­stebimai kinkavo į taktą. Kai isteriškai sukriokė trombonas, jis susižavėjęs žvilgtelėjo j Kristiną:

— Gerai, ar ne?..Ir vėl, net vieną akį užmerkęs, siūbuoja lyg medituotų, lyg

klausytųsi, patirdamas haliucinacijas...Viskas ne taip, mąstė Kristina. Džiazas... Padrikų garsų

papliūpos, mušamųjų kanonada. Nemato jokio grožio šito­kioje kakofonijoje. Visada taip — kai pradedi geriau pažinti žmogų, ima ryškėti skirtumai. Pomėgiai... Jam patinka džia­zas, o ji anaiptol jo nedievina.

Nekaip jaučiasi ir todėl, kad visiškai nepagalvojo, jog „Nerin­goje" renkasi liberali publika. Merginos vilki džinsais, glaustinu- kėmis, pigiomis lininėmis suknelėmis, nė viena nevergauja ma­dai taip, kaip ji — pasipuošusi trumpa safyro spalvos suknele.

175

O Paulius pasikeitęs. Grėsmingai tylintis. Vengia j akis pa­žvelgti, kaip ir visi vyrai, planuojantys niekšybę. Jei ir nusišyp­so, tai šaltai, tarsi ne jai. Apie ką jis galvoja? Tai labiausiai ją liūdina ir jaudina. Kartais žmonės tyli, rodos, be žodžių su­pranta vienas kitą. Kitokios tylos žmogus negali ištverti.

Kristina iki dugno išgėrė greipfrutų sultis, tačiau nerimas graužėsi, plito visu kūnu. Pertrauka. Spengiančią tylą pama­žu užgožė kavinės lankytojų šneka. Skimbčiojo taurės, peiliai ir šakutės. Paulius prisiminė taurę vyno. Gurkštelėjo godžiai, lyg malšindamas muzikos sukeltą gaisrą savo viduje.

— Ko tu tokia susimąsčiusi? — atsainiai klausė jis. — Rimtų rimčiausia, kaip Apygardos teismo teisėja. Ką galvoji?

— Nieko.— Kas nors negerai darbe? Ne? Tai ko tu?.. Vis toji Jolan­

ta neišeina iš galvos?— Panašiai. Sunku jai...Paulius pasiekė jos plaštaką ir švelniai suspaudė savo del­

nuose.— Viskas gerai, baik... Aplankei, siuntinuką nuvežei. Jai

labai svarbu žinoti, kad tu nepalieki jos nelaimėje.— Ji nekalta.Vyriškis nuvėrė ją advokatišku žvilgsniu:— O aš imu abejoti. Gal tikrai prie jos lindo, kas žino, kaip

ten buvo.Kristina panoro imti ir iškloti tiesą. Tokią, kad ji — liudinin­

kė. Matė, kaip Marijus paleido mirtinus šūvius. Troško suar­dyti tą saliamonišką veido išraišką. Kad atsirastų bent vienas nuostabos bruoželis. Tačiau siūlų kamuolys neišvengiamai im­tų vyniotis. Ko tu buvai su juo susitikusi? Juk mes jau pusę metų draugavome. Tu neištikima, ar ką?

Ne, ji nenori prarasti Pauliaus. Bet koks įtarumo šešėlis suardytų jų draugystę.

— Ji — mano draugė, — pabrėžiamai tarė Kristina. — Gerai ją pažinojau, ne kartą pas mane nakvojo, ir žinau, esu tikra šimtu procentų, kad ji matė pistoletą kaip savo ausis.

176

Byla sufabrikuota, Pauliau. Nežinau, kaip Jolačka ryžosi lįsti į tokį mėšlą, bet... bet ji nekalta.

Paulius patylėjo. Mąsliai pasukiojo taurę vyno, visai ap­niukęs kiek nugėrė ir, aiškiai nesutikdamas su tokiu teiginiu, palingavo galvą.

— Sakai, draugė? Mano nuomone, moterys neturi drau­gių. Pašnekovės, bendramintės, guodėjos... kas tik nori, bet ne draugės. Jūs amžinai sergate konkurencijos liga. Medą irgi laikai savo drauge?

- Jo, kaip ir Jolantą...— Tada klausyk... — Paulius atsikosėjo. Jo pirštai nervin­

gai ištraukė iš pakelio cigaretę, pridegė: — Sakai, gera drau­gė toji Medą? Gyvatė ji, paskutinė kekšė. Jos vyro vietoje šveisčiau tokią į gatvę nesusimąstydamas.

— Apie ką tu čia?— Tu klausyk... Kai pridavėme tą siuntinuką į Šiaulių kalė­

jimą, prisimeni, buvome sustoję vienoje pakelės užeigoje?..— Pamenu, klausi tokių dalykų...— ...tu nuėjai į tualetą, aš likau prie staliuko su Medą.— Taip, na ir kas?— O tas, kad ji... — Paulius atgrasiai sužiuro, — toji tavo

draugė uždėjo ranką man ant kelio, palinko ir sušnabždėjo, kad baigčiau mėtyti pėdas, vis vien ji mane išdulkins. Taip ir pasakė: nepabėgsi, noriu tavęs... Matai, kokios tos tavo drau­gės, o sakai — garantuoju!

Kristina sunėrė rankų pirštus, pakišo juos po smakru. Įsi­žiūrėjo į patyliukais tūžtantį Paulių, tarytum ūmai jį įsimylėjusi. Lūpos išsilenkė šypsenai, ir jis sudrebėjo nuo tokios permai­nos.

— Ei, tu šypsaisi? Gera! Kvailai atrodai. Tavo geriausia draugė gundo mane, o tau — vienodai!

— O tau ji ką — nepatinka? Ji pakankamai seksuali.Paulius iš pasiutimo net prunkštelėjo. Metė žvilgsnį, tary­

tum matuodamas, kiek sveiko proto liko toje satyrinėje gra­žuolėje.

177

— Žinoma, bet koks mergas mėgstantis vyras eitų j lovą su tavo seksualia Medą. Drabužėlius nusimesti j šalį visi su­geba, bet man asmeniškai — taip... Na, liaukis tu vaipytis, Kristina! Aš kalbu rimtai...

— Aš klausau, — ji sunkiai tramdė šypseną.— Tu man — draugė, supranti? Jei pergulėčiau su Medą,

negalėčiau tau j akis pažvelgti. Turėčiau meluoti. Blogai jaus­čiausi, galų gale save prakeikčiau. Seksas dar nėra viskas. Jis negali būti tikslu. Man visi tie faking variantai kelia šleikš­tulį. Tu vienintelė, j kurią žiūriu rimtai.

— Kaip į sekso objektą?— Ir kaip j seksualią moterį, taip.— Man malonu visa tai girdėti...— Malonu? — išvertė akis Paulius. - Kad tavo draugė

graibosi man apie kojas? Na, žinai!..Kristina noriai patraukė pro šiaudelį kokteilio. Kartokas sko­

nis burnoje, tankūs širdies dūžiai krūtinėje. Be reikalo ji neri­mavo dėl Pauliaus. Vyras, kuriuo gali pasikliauti.

— O dabar paklausyk manęs, — tarė ji. — Medą — mano draugė. Ji manęs paprašyta lindo prie tavęs. Tikrino. Papras­ta moteriška gudrybė. Būtum pasidavęs jos gundymams, ši­tas vakaras mums būtų paskutinis. Ir apskritai, nei tu būtum gavęs ją, nei tu ką...

Paulius atsilošė krėsle, palietė pirštais savo kaktą ir neno­riai, kimiai nusijuokė:

— Nieko sau išdūrėte!— Mums nepavyko... — ir pamačiusi, kaip ant scenos vėl

kopia muzikantai, Kristina suskubo pasakyti: — Todėl dėl Jo­lantos būk ramus. Ji nieko nenužudė. Jei tu — mano drau­gas, prašau, Pauliau, susitik su ja kaip advokatas, pasido­mėk ta nešvaria byla. Labai tavęs prašau...

Paskutinius žodžius nusinešė ūžtelėjusi garsų lavina. Ir Paulius skubiai linktelėjo, tarytum sakydamas: būk rami, būti­nai pasidomėsiu.

178

xC/laulių kalėjimas įsirėžė į Jolantos sąmonę kaip tikra ašarų pakalnė. Žliumbčiojo per naktis, vis save kamantinėda- ma: kas atsitiko? Kodėl Marijus tyli, neduoda jokios žinios apie save? Griežtas Jekaterinos būdas sulaikydavo ją nuo isteri­jos priepuolių. O taip norėdavosi pakibus ant grotų, už kurių taip viliojamai, tarsi mylimojo akys, mėlynavo dangaus kraš­telis, pirštais pajutus geležies kietumą, išsirėkti, prarasti bal­są, pagaliau ir atmintį, kurioje tarpo gražiausi jos jaunystės prisiminimai.

Dieve, kai pagalvoja — penkeri metai, juk tai jaunai mote­riai — ištisa amžinybė! Vos atsidūrusi Panevėžio moterų ko­lonijoje, sėdo kurpti laiško Marijui. Tačiau nekoks jis išėjo. Vien priekaištai. Suskaičiavo dešimtis „kodėl", tuoj pat suplėšė laiš­ką ir apsiverkė. O per radijo tašką kaip tyčia užgrojo „Hiper­bolė". „Pamiršk mane" — ir ašaros pačios ėmė kapsėti. Ge­rai, kad gyvenamojoje sekcijoje ji buvo viena. Kitos kalinės — kas siuvykloje, kas skalbykloje, zulina mokyklinį suolą ar kie­me mėgaujasi grynu oru. Bet už aukštos tvoros — Panevė­žys. Miestas, kurio gatvėmis trankosi Marijaus mersedesas, pirkėjai varsto jos avalynės parduotuvės duris, o prabangia­me name dryžuoti prancūziški baldai geria dulkes.

Kodėl jis taip pasielgė? Kodėl?Apkvaitusi vaikštinėjo po sekciją, kol nudžiūvo ašaros. Kai

179

pažvelgė į veidrodį po kabykla, išvydo kažkokią būtybę pa­juodusiais paakiais ir įdubusiais skruostais. Jaunystė bėga nuo jos, gręžiasi. Penkeri metai, dievulėli... Juk tai marios laiko, ir galbūt paties svarbiausio jos laiko!

Jekaterina atėjo su savo drauge, kurią visi vadino Kar­men. Čigoniukė kumpa, kone vyriška nosimi, be galo išraiš­kingomis akimis. Didelės, juodos, o jų gelmėje užsidegdavo ir dingdavo valiūkiškos ugnelės. Burna gosli ir lūpos ryškiai raudonai padažytos. Jekaterina kartais girdint pašaliniams pa­vadindavo savo draugužę juoduoju perlu ir neslėpė, kad jas sieja kur kas daugiau nei draugystė. O ir pati Jolanta ne akla, matė, kaip, vos Jekaterinai išėjus iš karantino, Karmen puolė jos pasitikti nesitverdama džiaugsmu. Matė, kaip neištvėrusi ilgesingai pabučiavo Jekateriną į lūpas. Jai toks sutikimas pa­sirodė be galo gražus. Išsiilgus vienai kitos sunku išlaikyti sai­ką ir kuklumą. Mylima ir laukiama — kas gali labiau guosti širdį už spygliuotų vielų?

Ir paskui, matydama vaikštinėjančias lesbietiškas pore­les, be pastangų susilaikydavo nuo pašaipėlės. Žinoma, ki­toms kalinėms „vyrus" vaizduojančios moterys — berniokiš­kai apsikirpusios, pečiais linguojančios į šalis, šauniai užsiki- šusios cigaretę už ausies - kėlė šypseną, bet greičiau atlai­džią nei piktą.

— Atnešiau pieno, — tarė Jekaterina ir, statydama stikli­nę ant spintutės išvydusi popieriaus skutelius, neklystamai nustatė: — Laišką savajam rašei? Na ir kaip? Nepavyko?

Jolanta tylėjo. Nusisuko į langą, už kurio buvo matyti niū­rus trijų aukštų administracijos pastatas, ir tyliai atsiduso.

Karmen tyčia vaikščiojo pirmyn atgal, taip rodydama sa­vo nekantrumą ir pavydą. Užėjome, pieną palikome, tai ką čia dar su ja šnekėtis!.. Bet Jekaterina paprašė ją išeiti.

— Juk sakiau, mažule, ji man — kaip dukra. Eik, mums reikia pasikalbėti.

— O tai kuoki či sikretai? Ninirvokit manęs!Bet tuoj pat apsisuko ir išėjo. Jekaterinos žodis jai — įsta­

180

tymas. Nepratusi priešgyniauti, nori būti švelni, kaip visos at­sidavusios moterys.

— Eime į gryną orą, — apsisuko Jekaterina. — Tvanku čia, toje sekcijoje. Ir tas radijas kliurkia.

Jos nusileido laiptais j kiemą. Ant suoliuko, raudono mū­ro pasienyje, sėdinėjo senyvo amžiaus kalinės. Pensinin­kės, atsivilkusios iš kito korpuso. Jos vaikė nuobodulj, tauš­kė, kas užeidavo ant seilės, tačiau, pasirodžius Jekaterinai, visos kaip viena nutilo. Žinojo jos būdą. Jei pasirodys, jog šaiposi iš jos, tuoj Ijs aiškintis ir, žodis po žodžio, čiups už plaukų, nepaisydama, kad gali už peštynes keliolikai parų atsidurti karceryje.

Kiemas amžinai skendėjo vėsoje. Iš vienos pusės per ke­turis aukštus — kalėjimo raudonas mūras, iš kitos — koloni­jos vadovybės namas. Medžiai, paunksnis, vietos nedaug, tačiau kojas nesunku nuvarginti.

Neužkabintos nei žvilgsniu, nei replika, jos ėmė ratu vaikš­tinėti po kiemą.

— Ko Karmen tokia pikta? — paklausė Jolanta, norėda­ma atitolinti nemalonų klausinėjimą apie Marijų.

— Sakai, pikta? Pavydi ta šelmė... — atlaidžiai šypsojosi Jekaterina, — juodai pavydi. Per pereitą mano sroką mes susidraugavome. Yra moterų, kurioms reikia draugo. Sten­giausi jai tokia būti... Bet šįkart aš — laikinas svečias čia. Karmen biesina, kad po poros mėnesių aš išeinu į laisvę, o ji liks čia, kaip irtu.

Jolanta graudžiai atsiduso. Ji gyvena sekcijoje, tarp pen­kiolikos moterų, atsidūrusių kolonijoje už sunkius nusikaltimus. Plėšimai ir nužudymai. Kas kirviu, kas peiliu savo vyrus ar sugyventinius nugalabijo. Ir ji tokia — žudikė, mirtinais šū­viais pakirtusi Panevėžio verslininką. O širdyje nė kiek nesi­jaučia kalta. Myli Marijų, dėl jo pasiryžusi bet ką iškęsti, o Jekaterinos pašaipas — tuo labiau.

Jos tylėdamos žengė koja kojon, apsuko vieną ratą, ir Je­katerina vėl prabilo:

181

— Kaip Keinienė? Nelenda j akis?— Ne. Apsimeta, kad nepažįsta.— Gerai... O tu kaip gyveni? Pradedi apsiprasti zonoje?

Ne tai svarbiausia, — pramurmėjo Jolanta.— Aš žinau, dukrele. Nekaltai trintis čia tarp to viso brudo

— menkas malonumas.Jolanta dėkinga žvilgtelėjo į Jekateriną.— Bet aš jį myliu, ir tik dėl to...— Baik karksėti! Myliu! Turi pagalvoti apie save. Kaip įro­

dysi, kad tu nekalta, kad tave pakišo tas sumanus banditas. Turbūt suokė tau apie meilę, ašaras liejo?

— Ne, jis norėjo paprasčiausiai nusižudyti. Kišo pistoletą prie smilkinio, ir aš...

— ...ir tu viena tegalėjai jį išgelbėti? Taip pagalvojai?— Aha.— Gražiai apmovė. Kaip žąsį - į katilą ir — dangtį ant

viršaus. O ką tėvai sako?Jolantai vėl ištrūko atodūsis. Prisiminė pasimatymą su ma­

ma ir tėčiu. Mama be perstojo verkė, atrodė, kad ašaros iš­vagojo jos veidą iki tol nepastebėtomis raukšlėmis. O tėtis, ką jis... keikėsi, be perstojo keikėsi. Visi teismo nutarties ap- skundimo terminai praleisti. Apeliacinius ir kasacinius skun­dus gali rašyti ir dėti į stalčių, o advokatas aiškina, kad nebu­vo tokio pageidavimo nei iš dukters, nei iš jos vyro pusės. Ji tik šūkčiojo, kad tai melas, bet iš apmaudo tėvai nežinojo kur dingti ir vis laukė, kol dukra nuplėš paslapties skraistę nuo savo netolimos praeities, papasakos tiesą, bet ji tylėjo ir tylėjo, lyg iš tikro būtų kalta. Neprasitarė nė žodeliu apie savo stoišką pasiryžimą — žūtbūt išsukti Marijų nuo kalėjimo.

— Tai ką sako tėvai? — pažadino iš prisiminimų irzlus Je­katerinos balsas. — Jie pasiryžę kapstyti visą šitą mėšlą? Jei taip, tai žinok: be gero advokato — nė iš vietos.

— Geras advokatas kainuoja.— Na, tai kas? Laisvė brangiau už viską.— Mano tėvai neturi pinigų, — liūdnai išspaudė Jolanta.

182

— Neturi. Jie — ne mafijozai, vos galą su galu suduria, neno­riu, kad lįstų į skolas.

— Tada blogai, dukrele, labai blogai. Šiuo atveju be teisi­ninko pagalbos neišsikapstysi.

Jolanta užvertė galvą į senoviškos architektūros kalėjimo pastatą. Langai žvilga tarsi piktdžiugos akys: nepaleisime, nie­kur tu iš čia, paukštyte, neišskrisi. O dangus... toks mėlynas!

— Taip, įklimpai, dukrele... — lyg su savimi kalbėjo Jeka­terina sukant kažkelintą ratą aplink kiemą. — Nekalta tarp žudikių. Suprasčiau, kad dar būtum trankiusis po kokias lan­dynes, sprogusi degtinę ir davusis su vyrais, o dabar tu čia visiškai svetima. Kalėjimas tave užklupo visiškai nepasiruo­šusią atgailauti. Ot, rupūcha, kokia situacija!.. Ką čia sugal­vojus? Hmmm, norėčiau tau padėti, bet neįsivaizduoju kaip.

Su trenksmais atsidarė administracijos korpuso durys ir pro jas kieman išgriuvo du uniformuoti pareigūnai. Jie įsirėžę tempė vis kniumbančią, beveik nosimi žemę ariančią moterį. Skarelė nuslinkusi ant kaklo, plaukai ištaršyti, o akys padėru- sios iki baltumo. Ji leido gomurinius garsus, pūkštė ir kažką piktai švabėjo girtomis lūpomis. Nutempė ją prie vartelių, už kurių buvo medicinos punktas, bet purvinu vatinuku vilkinti moteris ūmai įsikirto kojomis į geležinius tvoros virbus kaip kirvis į kaladę ir užkriokė:

— Paleissskit, pypeliai! Aššš pati! A girdžiat jūs!Pareigūnams į pagalbą atskubėjo dar vienas uniformuo-

tis, ir girtutėlė kalinė, vargais negalais sugriebta už kur pa­kliuvo ir boginama pro vartelius, uždainavo ant viso kiemo:

— Meilė buvo netikra, pūstelėjo vėėėjas! Per mažai, per mažai tu mane my-ylėjai!

Sudribusios ant suoliuko pensininkės patenkintos sukvak- sėjo, pro langus kyščiojo snukučius kitos nuteistosios. Jolan­tai iki žemės graibymo nusigėrusi moteris kėlė šiurpą. Kaip tai įmanoma, kai prižiūrėtojai zuja ir zuja aplinkui?

— Tai — Valerija, pažįstu ją, — tarė Jekaterina. — Ji — iš bieskonvoikės. Eina į darbą už kolonijos vartų, ten, laisvėje, ir

183

gyvena. Nedaug buvo likę... Jei neklystu, pora metelių, tai dabar viskas, tupės kartu su visomis iki bausmės pabaigos. Kvaiša, iki Naujųjų būtų sulaukusi perteisimo ir — namo.

Jolanta nieko nesusigaudė. Kaip tai įmanoma „dirbti už vartų"? O ką, ten jau niekas nesaugo?

— Atsižymėti reikia, ateina patikrinti, — aiškino Jekateri­na, — bet gyveni fermoje, valgį pats ruoši, o prie didelio noro gali iki parduotuvės nueiti, degtinės parsinešti, jei, žinoma, turi pinigų. Štai Valerija ir susigundė. Rado girtą ir partempė į zoną...

— O... o aš galėčiau ten pakliūti? Į tą fermą?Jekaterina lengvai suprato, kokia mintis kvaršina Jolan­

tos galvelę.— Bėgtum?— Taip. Jei man čia reikės likti penkerius metus, aš pasi­

karsiu.— Nieko neišeis, dukrele. Turi atbūti dvi trečiąsias skirtos

bausmės, o tik tada yra šansas išeiti už kolonijos ribų. O kur tu dingsi pabėgusi? Sugaus kaip kurapką ir dar metelius kitus pridės. Ir apskritai, nevarinėk tokių kalbų. Paskųs kas nors — tada akis išplėtę seks kiekvieną tavo žingsnį. Dar niekam, kiek aš žinau, dar niekam nepavyko iš čia pabėgti.

— Vadinasi, aš būsiu pirmoji!

184

C^unku prabusti rytais, kaskart vis sunkiau išvysti aukštą dangų, po kuriuo kolonijos pastatai, žmonės juose atrodo to­kie menkučiai, tarytum pilkiausi tikrojo gyvenimo šešėliai. Gy­venimo, kuris nesulaikomai bėga, lekia už kolonijos tvoros. Ten žmonės myli, kenčia, išduoda ir daro vieni kitus laimin­gus. Miršta iš nuobodulio, alpėja iš juoko ir kada panorėję glaudžiasi prie mylimųjų.

Sapnuose Jolanta vis regėdavo Marijų, savo Mariuką... Jie kalbėdavosi, mylėdavosi ir juokaudavo, tarsi nieko nebū­tų atsitikę. Jie kartu, jie laimingi ir staiga — kaip koks nelai­mės šauksmas atplaukdavo žinojimas, kad ji prabus ir neiš­vys jo... Ji — kalėjime. Tada puldavo klausinėti Marijaus, iste­riškai kibdavosi j jo švarko atlapus, bet jis išnykdavo arba ji pati pasijusdavo gyva, atmerktomis akimis. Miegodavo nusi­sukusi j sieną, kad rytą, vos prabudus, niekas nematytų iš­verktų akių. Kruopščiai nosinės kampeliu nusitrindavo nute­kėjusį akių tušą ir spoksodavo į lubas, vis labiau blykštančias nuo aušros už lango. Ir jautė, kaip tas numirėliškas blausu­mas susigeria j jos skruostus. Kaip lūpas surakina tylėjimo sklendė. Dangus lieja savo platybių vienatvę į jos kraują, o kalėjimo mūrų rūstis verčia jos širdį į akmenį.

Marijus jos nemyli. Ji pamiršta, apleista ir jos nuoširdi meilė sudaužyta į šipulius. Ir jis mano, kad ji su tuo susitaikė. Klys­

185

ta, oi, kaip klysta! Tik mintys apie pabėgimą jai suteikia jėgų stumti dienas nelaisvėje. Kol narsto tokią galimybę, jaučiasi stipri ir nenugalėta.

Nuaidėjo skambutis — signalas keltis. Tačiau nė viena iš penkiolikos nuteistųjų neskubėjo ropštis iš lovų. Kas nusižio­vavo, kas alsiai atsiduso, ir vėl pasidarė tylu. Rytinė rikiuotė — aštuntą valandą. Pusryčiai — pusę devynių, bet kruopų koše kaliniai susigundo tik iš didelio bado, tad laiko yra, gali­ma pusvalanduką pasilepinti šiltame guolyje.

Pirmoji pakirdo Julija — pusamžė, lėtų apsisukimų mote­rėlė. Ji, kaip ir dar keletas sekcijos gyventojų, dirbo siuvyklo­je. Stengdamasi nekelti triukšmo, prisipylė iš didžiulio arbati­nio vandens, pašnarėjo, kol susirado spintelės lentynėlėse arbatžolių dozę, bet atsitiesdama netyčia petimi užkliudė spin­tutės kraštą, ir stiklainis tėškėsi j grindis.

- Na va!.. Kas ten chajų kelia?! Kas ten ką sudaužė?Jolanta pažino Vaidos kimų balsą. Jai šiandien sekcijoje

budėti — plauti grindis, šluostyti dulkes, parnešti iš valgyklos duonos ir batonų.

— Sutvarkysiu, nerėkauk, — burbtelėjo Julija ir, tarsi pa­rodydama, kad šneka baigta, įjungė radiją.

Kurį laiką girdėjosi tykiai srūvanti muzika, bet štai Dalia, toji pamaiva iš Kauno, jei tikėsi jos pasakojimais, kažkada dainavusi kažkokiame restorano ansamblėlyje, paprašė pa­garsinti radiją, o pati pobalsiu pasigavo linksmos dainelės žo­džius. Vaida pasiuto plūstis — durnių laivas, atsirado estra­dos žvaigždė, leidžia garsus kaip iš subinės, tokiai bledinai tik su pijokais riaumoti. Kaunietė paliepė Vaidai uždaryti nas­rus, jai paantrino ir juodbruvė Sonata, suklikusi, kad nener­vintų, nes tuoj atsikels ir — kas rankoje, tas — kaktoje...

Tačiau atsirado kas buvo ir Vaidos pusėje. Apsišaudymas kandžiomis frazėmis peraugo į rietenas, ir triukšmas užvirto ant Jolantos galvos lyg koks gėlių vazonas.

Ji užsikimšo ausis. Girdėdama riebius, šlykščius keiksmus, prie kurių vis niekaip negalėjo priprasti, atsidūrė tarsi po rū-

186

sio skliautu. Bet tylos uždangą perplėšė sekcijos vyresnioji - amžinai nervinga ir irzli storulė Irena. Nutempė paklodę, kuri dengė jos migj nuo pašalinių akių, ir užkriokė:

— Ar baigsit šnypšti, gyvatės jūs! Vos atsibudo ir — lalala lalala! Kaip psichės kokios! Iš pat ryto — bardakėlis. Šnabės, poros kirvių tetrūksta ir viena kitą iškapotumėt!

Irenos balsas nusvėrė visus kitus. Ji — autoritetas, jos klauso visos. Ne vien dėl to, kad sekcijos vyresnioji, prižiūritvarką ir vos kas būrio viršininkutė jai išrašo velnių. Visosbijo jos rėksmingos kakarinės. Kai atidaro gerklę, kai užbliau­na akis pabalinusi ir virpėdama iš įsiūčio, norisi kiaurai grin­dis prasmegti. Laimei, Jolanta nė karto nebuvo patekusi jos nemalonėn. Jekaterina pasikalbėjo su karingąja Irka, prikim­šo jos spintutėn „Primos" pakelių, ir - negirdėtas dalykas - naujokę, nespėjusią zonoje nė kojų apšilti, ji liepė paguldyti į vadinamąjį pirmąjį „jarusą" - dviaukštės lovos apatinę dalį.

Jolanta gulėjo gniaužydama nosinaitę. Akys buvo sausos. Triukšmas aprimęs, vien Dalia lyg pati su savimi barėsi. Gulėjo ir laukė, kol į sekciją, lyg į kokį atvirą indą, sutekės ryto ramybė.

— Jolka... Ei, Jolka!Jolanta pakėlė akis ir išvydo pro viršutinio gulto kraštelį

šmėksantį veidelį. Žaneta, jos vienmetė. Smulki, gležna būty­bė, kone kasdien prieš vienuoliktą skubanti į kolonijos koply­tėlę, kur uoliai meldžiasi už savo sūnelį, kurį, vos sulaukusį aštuonių mėnesių, paskandino vonioje. Buvo girta, buvo pa­klaikusi nuo gėrimo, kažkokius pašalinius balsus girdėjo, ku­rie prisakė jai taip padaryti. Žudikė, savo vaiko žudikė. Ši min­tis Jolantą prislėgdavo lyg vaikiško karsto antvožas, ir kas­kart išvydus Žanetą ji pamiršdavo visas šypsenas.

— Ko tau, Žana?— Turi cigaretę? Mainom, ką?.. Aš tau du irisiukus, tu man

— vieną forenską.Forenska — tai su filtru. Prabanga kolonijoje, tačiau Jo­

lanta gaudavo siuntinius iš namų, ir sąskaitoje netrūkdavo pinigų, tad galėdavo apsiprekinti kolonijos parduotuvėlėje.

187

Jolanta atkišo pakelį:— Imk... Gali dvi paimti, ir nereikia man tų tavo irisiukų.— Gera širdelė, plika subinėlė, — gretimoje lovoje suju­

dėjo Dangira. — Nuo pat ryto, Jolantėle, visos ir žiūri, kaip tave prigauti. Žana, ei!.. Alio, ar girdi? Duok man tuos irisus. Dantys kaip kaltai, sumalsiu tas kalorijas. Mano Jolantėle fi­gūrą saugo.

Ji atsikėlė trindama užmiegotas akis. Ištiesė delną aukš­tyn ir į jj purptelėjo du saldainiukai. Dangira įmetė juos į sal­dumynų dėžutę spintelėje. Užkaitė stiklainį vandens, ištraukė puodukus, kavos pakelį, sutepė porą sumuštinių. Darbavosi vikriai, juokais vadindama Jolantą tingine. Taip jau įprasta, kad kolonijoje nuteistosios susiranda bendramintę, draugę ir užtarėją, su kuria dalijasi viskuo, ką turi spintutėje ir kas ant širdies užgula. Jekaterina ir čia pasistengė. Šnektelėjo su Dan­gira, keturiasdešimtmete moterimi, tvirtais lyg irkluotojos pe­čiais, irtoji be ilgų kalbų sutiko pagloboti Jolantą. Neįkyri, drau­giška moteris. Nuteista šešeriems metams už pasikėsinimą nužudyti savo vyrą.

Ši aplinkybė iš pradžių gąsdino Jolantą. Subadė peiliu! Iš kur tokia žvėriška jėga? Paklausta, kaip tai atsitiko, Dangira tik sugriežė dantimis — anksčiau!.. Anksčiau man reikėjo tą svolačių pasmeigti. Na, nieko, grįžusi pribaigsiu!

Bet kartą, kai ji, gavusi vaikiška ranka rašytą laišką, apsi­verkė, o Jolanta bandė pasakyti kažką švelnesnio, Dangira papasakojo savo nusikaltimo istoriją.

Ištekėjo už vyro, mėgstančio išgerti. Iš pradžių buvo ga­lima kentėti, bet štai skurdas privertė parduoti butą mieste, išsikėlė jie į kaimą, o ten populiariausi gėrimai buvo visokie surogatai. Vyrelis primaukdavo „kaukolinio" ir kaip bulius įnirš- davo. Aptemdavo protas ir įsiūtį liedavo ant jos, vargšės. Paskutiniais žodžiais keikdavo, kuldavo, ausdavo per šonus ką pagriebęs po ranka. Ji su vaikeliu bėgdavo slėptis pas kaimynus, bet kai šiems įtūžęs girtuoklis kelis kartus išbarš­kino langus, niekas nenorėdavo priimti. Gyvendavo darži-

188

nėję. Kai despotas užsnūsdavo, tyliai kaip pelė pareidavo j namus.

O kartą jai nepavyko laiku išnešti kudašiaus ir gerai kliu­vo. Atgulė j ligoninę, Tomukui tada jau buvo septyneri, pirmą klasę kabino. Kelias dienas buvo ramybė, mat negėrė, o kai prisisprogo — tai ir vaikas kažkuo neįtiko. Ėmė trankytis, o vaiko vikraus būta, šastelėjo pro langą, kaip visada. Tas - - iš paskos, rėkdamas, kad rankas kojas išsukinės, aš tau pa- lakstysiu! Na, vaikas puolė ant kelio, o ten — mašina lėkė. Partrenkė, stuburą sužalojo, sėdi vargšiukas dabar invalido vežimėlyje globos namuose.

Nebepamena, kaip, vos sužinojusi apie nelaimę, atsirado savo vienkiemy, o vyras girtas guli ant aslos, kažką burbu­liuoja. Ją pamatė, kumščius sugniaužė, taikėsi trenkti, o ji — peiliu, peiliu, žaltį.

Laiškai nuo Tomuko ateidavo kas savaitę. Iš voko Dangi­ra ištraukdavo tai sudžiūvusį beržo lapą, tai kokį sausą laukų gėlės žiedelį. Rašydavo, kad mokosi gerai, kad auklytės vai­kų namuose neskriaudžia, geros... Ir visi laiškai baigdavosi klausinėjimais — kada, kada, mamyte, sugrįši?

Kelias dienas Jolanta buvo kaip pritrenkta — va čia tai tragedija. Papasakojo Dangiros istoriją Jekaterinai. Tikėjosi sulaukti jos nuostabos, pasipiktinimo, bet ji tik abejingai murm­telėjo, kad tokių vargo pelių čia daug...

Po rytinio patikrinimo, kuris vyko koridoriuje, nes lauke pliaupė lietus, dvi priešiškos moterų stovyklos, lyg nei iš šio, nei iš to susinėjusios rytą, nusprendė, kad visų kalčiausia — Julija, toji lėtaeigė karvė. Ir reikėjo sukulti jai tą stiklainį! Pas­kui dar radiją įjungti! Kažkokia visai išsiderinusi moteriškė. Ir apskritai nuo jos eina bloga energija. Vos pakelia savo ma­kaulę nuo pagalvės, beregint visų moterų biolaukus išderina.

189

'^"o lanta partipeno j sekciją. Dviem eilėmis surikiuotos lovos buvo tuščios. Toks įspūdis, lyg dairytųsi po tuščią trau­kinio vagoną, iš kurio strimgalviais išpuolė keleiviai. Kas j dar­bą, kas j kirpėjų kursus ar, kaip Ramunė su Jovita, — j mokyk­lą, kankintis prie knygų.

Vaida su puspilniu puoduku vandens karstėsi apie kabyk­lą, siekdama gėlių vazonėlių. Radijas tebemurkė, bet ne taip įkyriai, kaip iš ryto. Jolanta klestelėjo ant lovos, o rankos pa­čios išsitraukė švarų popieriaus lapą.

Rašyti Marijui laišką?Jausmai kuždėjo viena, protas sakė visai ką kita. Širdyje

susikaupė tiek neišsakytų nuoskaudų, bet argi ašaromis jj su­graudinsi? Tuščios viltys.

Nupiešė smulkią, grakščią moterišką figūrėlę, apvedė ją taikinio punktyrais, o kaktoje, rato viduryje, uždėjo juodą taš- ką. v

Štai taip jai atsitiko. Tapo taikiniu.Vyrai kur kas mažiau myli moteris nei jos vyrus. Jų prigim­

tyje glūdi stiprus gyvuliškas pradas, ir, išskyrus savo gerovę, jiems nieko nėra švento. Tiesa, turi telefono kortelę, parašytų pareiškimą viršininkutei ir rytoj galėtų paskambinti. Bet bijo, paniškai bijo, kad vėl išgirs kandų moterišką balselį ir galuti­nai praras viltį, jog Marijus atsitokės ir puls ją vaduoti.

190

— Na, kam gadini popierių? — pasigirdo už nugaros.Vaida pakreipusi galvą įsistebeilijo į piešinį.— Žiūrėk tu man, moki gražiai piešti, moki. Galėtum daili­

ninke būti... — bet tuoj viską pamiršo, kyštelėjo galvą į kori­dorių ir lipšniai sužiuro į Jolantą. — Klausyk, būk gera, pake- ravok duris, kad budintojėlė kartais neatsivilktų. Noriu pažiū­rėti, kaip mano raugas.

Jolanta atsistojo tarpduryje, o Vaida šmurkštelėjo palo- vin. Šalia dėžės, kurioje laikydavo duoną, konservus, kruo­pas, pačiame kampe prie spintutės riogsojo litrinis stiklainis. Paprastai jame teliūskuodavo pienas, kurio nuteistosios kas­dien gaudavo po stiklinę, tačiau Vaida buvo užsikrėtusi eks­perimentų manija. Suraugindavo pieną, dėl saldumo j išrū­gas įpildavo parsinešto iš valgyklos kompoto, pridėdavo iš duonos iškrapštytų kmynų, dar citrinos žievės ir svaiginančią rūgštelę keisdavo į rūkalus arba į dvigubai didesnę pieno por­ciją.

— Macnas gėrimukas, bet dar neįrugo, — sučepsėjo ji kažkur sekcijos gilumoje. — Praėjusį kartą geras raugelis bu­vo, net ašarėlę išspaudė, bet tada dėjau cukraus. Jo, lėtas procesas, gal vilnone skara apvynioti, kaip manai?

— Nežinau.— O ką tu laisvėje gerdavai?— Ė-ė, pieną, gerdavau tik pieną.— Aha, pieną. Sprogdavai šampaną, nemeluok.O juk vos neleptelėjo — šampaną, bakardi su greipfrutų

sultimis. Bet laiku susigriebė. Apturėjo skaudžią pamokėlę, kai vieną dieną buvo nuvaryta į siuvyklą prie krovos darbų. Šešios moterys turėjo pripildyti sunkvežimio ertmę gatavos produkcijos pakais. O tas jų sunkumas! Svėrė kokių trisde­šimt kilogramų ir sprūdo iš rankų kaip žuvys, nes buvo ap­traukti polietileno plėvele. Visos plūkėsi dantis sukandusios, o meistrė vis ragino: greičiau, greičiau! Bet kai baigė, kažkuri iš moterėlių pajuokavo, kad būtų visai neprošal nukniaukti tokį sunkvežimiuką, bet kur realizuosi? Meistrė, atgavusi ge­

191

rą ūpą, pasakė, jog geriausia braukti j Prancūziją. Ten par­duoti ir mauti į Paryžių... Tada Jolanta ir leptelėjo — o aš buvau Paryžiuje. Nė viena nepatikėjo, krizeno, šaipėsi ir ga­lop prilipdė Madam pravardę.

Kol Vaida plovė grindis, kol jos džiūvo, Jolanta neišlipo iš lovos. Klausėsi radijo marmėjimo, kad tik nepasileistų pasro­viui su alinančiomis mintimis — penkeri metai, o dievuliau, ji turi kiurksoti šiame beprotnamyje penkerius metus!..

Vaida bandė nukrapštyti pelėsį nuo sienos, bet pabiro drėg­nas tinkas, ir ji nusispjovė:

— Čia sienos griūna, o administracijoje tokie remontai vyksta! Pamatytum, kaip viršininko kabinetas atrodo. Baldai odiniai, raudonmedžio sekcija... O malalietkos kaip gyvena! Lovos naujos, sekcija išdažyta, sutvarkyta kaip parodai. Tos ciuckės laisvėje tokių remontų nematė. Vartosi, šiknas augi­nasi, visi tik tupinėja apie jas...

Pirmame aukšte, atskirai nuo kitų nuteistųjų, gyveno be­ne 15 nepilnamečių mergaičiukių. Kai kurios savo įžūlumu pranokdavo ir kalėjimo senbuves, bet savaime sukildavo pa­vydas sužinojus, kad joms įrengta vonia, pliuškenasi joje kaip ponios, turi atskirą kiemelį su gėlynėliais ir obelimis, jau ne­kalbant apie maisto racioną — šeria kaip garbingas viešnias. Balandėliai, cepelinai, varškė, sviestas, kiaušiniai, net gabalą saldaus pyrago atrėžia. Lyg kokia reklamos akcija, viliojanti kada nors dar čia sugrįžti.

— Siaubas, kaip lyja, — kraipėsi prie lango Vaida. — Dan­gus prakiuro. Kaip reikės duoną iš valgyklos parnešti? Jolan­ta, gal padėsi man?

— Tavo budėjimas, pati ir sukis. Jei nori, galiu duoti skėtį.— Cha, skėtį! Kaip aš jį laikysiu? Į dantis kaip pypkę įsiką­

stu? Padėtum...— Apsieisi ir be manęs.Vaida atstojo. Paprašė, ne — tai ne. Neturėjo jokių kėslų

ateityje pasišaipyti iš parodyto paslaugumo, kas neretai atsi­tinka tarp kalinių. Pavydas, paskalos, apkalbos lydi kiekvieną

192

moterų pasišnibždėjimą sekcijos kamputyje. Tačiau Jolanta elgėsi taip, kaip jai prisakė Jekaterina. Nesilankstyti nė prieš vieną. Nelįsti į akis su savo bėdomis. Neliežuvauti. Ir svar­biausia — gerai maitintis. Jekaterina dirba, vėl grįžo prie sa­vo siuvamosios mašinos, ir liūdesys apninka pagalvojus, kad tiek to laiko Jekaterinai teliko iki bausmės pabaigos. Nutrūks vakariniai pasivaikščiojimai kieme prieš patikrinimą ir atsivers tuštuma, baugu jos gylį mintimis matuoti.

— Žiūrėk, žiūrėk, kas varlinėja po kiemą! Karandašas, vy­ras, vertas grieko. Ak, visi kažkokie liurbiai, o šis diedas tie­siog spinduliuoja potencija. Užlaužčiau kokiame kamputyje, taip išdulkinčiau, kad jis šliaužiotų paskui mane iki sroko pa­baigos.

Jolanta vien iš smalsumo priėjo prie lango. Buvo girdėjusi apie šitą kolonijos budėtoją. Kartą moterys atvirai šaipėsi, kad vos Vaida jį pamato, taip ir stengiasi pasiųsti vylingą žvilgsnį, net sužvairuoja nuo savo pastangų.

Pažvelgė į kiemą. Kažkoks vyras geltonu kombinezonu spraudėsi į kanalizacijos šulinį, o vyras su žaliu lietpalčiu kaž­ką patarinėjo. Veidas liesas, buvo galima įžiūrėti išsišovusius skruostikaulius, tačiau neįspūdingo stoto. Vyras, kokių už ko­lonijos vartų — šimtai...

Bet Vaida, tarsi timptelėta už siūlo, pasileido tratėti apie savo „žygius", kuriais buvo nužymėtos visos jos dienos ir nak­telės laisvėje. Tiksliai prisimindavo, kiek butelių kokioje landy­nėje išmaukusi, kas ją vaišindavo, tik štai vaišių pabaiga ne visada užsifiksuodavo: trūkdavo atminties juostelė. Bet gėri­mas sau, pasimylėjimas sau. Kai būdavo nusiteikusi mylėtis, atskiesto spirito tik stiklinaitę išlenkdavo, ir viskas.

Keisčiausia Jolantai buvo ne tai, kad Vaida didžiavosi sa­vo kvailomis kekšystėmis, bet kad toji pagyrūne negalėjo pa­sigirti nei dailiu veideliu, nei liauna figūra. Apkūni, krūtinga moteris stambia nosimi ir mažomis lyg angliukai akutėmis. Apatinė lūpa atvėpusi, karpa ant išsipūtusio žando, bet ji vis pasakodavo, kaip vyrai stačia galva maudavo į jos gundy­

193

mus, vos sukuždėdavo ką nešvankaus, jie supliukšdavo kaip veršiai, rydavo seiles ir laigydavo paskui ją, taškydavosi pini­gais, kad tik parsiverstų j lovą.

— Pamenu, oi, kaip gyva neužmiršiu, kai vieną vakarą šast! sustojo mašina. Du diedai, tvarkingai apsirengę, gražiai pasisveikino, pasiūlė pavėžėti. Buvau su drauge, truputį įka­lusi, tie dar vieną „saboninę" paėmę. Su vėjeliu nulėkėme į sodus, gražu, viskas... Na, su ta drauge rūkėme lauke, tie jau graibosi, normaliai, viskas... ir susilažinome — kas kurį. Aš sakau jai — paimsiu abu. Kaip uogą nuo krūmo! Ta juokė­si, netikėjo. Vieną į sandėliuką pasikviečiau porai žodžių, pas­kui ir kitą ten atsivedžiau ir pasitvarkiau... O draugė, cha cha... liko ant ledo. Matai, kaip būna.

Jolanta šyptelėjo. Koktumas vertėsi pro gerklę. Bet tepa­sakė:

— Radai kuo, Vaida, girtis.— Taip, tau, uogele, nesuprasti, — vis spoksojo pro langą

Vaida, — mes iš skirtingų pasaulių. Tu nupylei tą, kuris prie tavęs lindo. Va šito, užmušk mane, niekada nesuprasiu.

Iki tol grojęs radijas nutilo. Brakštelėjo mikrofonas, kaip paprastai, persijungiant į vietinį radijo ryšį.

— Dėmesio, dėmesio, — vangiai lyg iš kapo prašneko. — Jolanta Gloderienė kviečiama į pasimatymą. Kartoju...

Bet Jolanta stovėjo lyg neišgirdusi, apdujusi nuo vienos minties — kas ją kviečia? Juk mama nežadėjo atvažiuoti, o Kristina su Medą rašė, kad tik kitą savaitę, kai sulauks jos laiško su sąrašėliu, ko atvežti.

— Nu, šakės! Ko tu žiopsai! — nustebo atsisukusi Vaida. — Nei pasidažiusi, nieko... Greičiau ruoškis. Šiandien budi Snaiperė, neduok Dieve, atsivilks ir dar užtiks mano rauga- lą!„

Jolanta karštligiškai puolė ieškoti lupdažių ir šukų. Trupu­tis pudros, kad neatrodytų blyški kaip mumija. Krėtė drebu­lys, vos užsegė džinsų sagą, susipainiojo megztuko rankovė­se.

194

Kas kviečia j pasimatymą?Bijo ir pagalvoti, kad Marijus! Bet kas daugiau, kas, jei ne

jis? Nerimo ir džiugesio tumulai nešė neaišku kur, akis už­ėmė migla, iš to jaudulio net j šalis mėto. Ir juoktis, ir verkti norisi. Jai svaigtelėjo galva. Sudūrę širdj, ji daužėsi kaip pa­trakusi. Ir Jolanta klestelėjo ant lovos krašto. O lūpos vis dė­liojo ir dėliojo širdžiai mielą vardą: Marijus.

195

CXkubedama į pasimatymą Jolanta vis stabčiojo kaip kal- varijose, kojos linko per kelius, jai trūko kvapo. Tai vis iš jau­dulio.

Karandašas nulydėjo ją j pasimatymų kambarį. Išvydusi prie plataus stalo sėdintį nepažįstamą vyriškį, baisiausiai su­triko. Švarkas, balti marškiniai, kaklaraištis. Ką tai reiškia? Nu­sivylimas buvo toks didelis, kad ji vos įstengė pratarti:

— Jūs... jūs nuo Mariaus?Jis įsmeigė rudas akis. Žiūrėjo kaip žmogus, ieškantis su­

žeidimų ar negalavimo požymių. Maloniai šypsojosi, slėpda­mas akivaizdžią užuojautą, ir tarsi vien savo įdėmaus žvilgs­nio jėga pasodino Jolantą į kėdę.

— Aš nuo Kristinos, tavo draugės. Prašė perduoti linkėji­mus ir liepė nenusiminti, laikytis iš visų jėgų. Ji labai dėl tavęs sielojasi.

— Perduokite jai didelį ačiū, — Jolantą užplūdo šiltas, ge­ras jausmas. — Kaip ji gyvena?

— Viskas gerai. Bet linkėjimai linkėjimais. Šiaip turiu gar­bės vadintis advokatu. Leiskite prisistatyti — Paulius Pulkaus- kas. Kristina prašė tau padėti, ir aš esu pasiruošęs už jus, gerbiamoji, kautis iki galo.

— Kaip, kaip jūs pasakėte? Gerbiamoji? — gaižiai šypte­lėjo Jolanta. — Kokia aš gerbiamoji? Nejuokinkit!

196

— Aš gerbiu visus savo klientus, moteris — tuo labiau, — jis kiek atlaisvino kaklaraiščio mazgą ir atskleidė kažkokį ap­lanką. — Štai sutartis. Norėčiau, kad jūs pasirašytumėte ją, taip sakant, suteiktumėte man galimybę pasidomėti jūsų by­la. Kristina tvirtina, kad jūs nekalta, ir, manau, ji yra teisi. Ki­taip nesiimčiau jūsų bylos, gerbiamoji.

— Nevadinkite manęs gerbiamąja, tikrai... Man tai skam­ba kaip patyčios.

Jie ilgai žiūrėjo viens j kitą, laikas tarsi sustojo, ir popie­riaus lapas advokato rankose atrodė lyg sustingęs į ledą.

— Tai kaip man į jus kreiptis? — pagaliau jis pratarė.— Paprastai — Jolanta. Ir be jokių „jūs".— Gerai, turėsiu omeny. Tai sutinkate, kad būčiau jūsų

advokatas?Jolanta patraukė pečiais:— Mielai, bet kaip dėl apmokėjimo?..Advokatas pakraipė galvą šypsodamasis. Jolanta jam be

galo pavydėjo laisvo žmogaus manierų.— Patikėk, Jolanta, ne dėl pinigų aš čia. Pradėkime viską

iš naujo. Jūs laikote save kalta dėl nužudymo?Ji sudvejojo. Nesitikėjo tokio klausimo. Bet metas žengti

ryžtingą žingsnį.— Ne, — tvirtai ištarė, — tą nusikaltimą padariau ne aš.— Tada puiku. Matau, bus man darbelio. Pasirašykite, —

skleidė popieriaus lapus, — čia trys egzemplioriai. Papras­čiausia teisinės pagalbos sutartis.

Jolantą apėmė toks pasiutęs entuziazmas, kad ji, raityda­ma parašus, neištvėrė ir su giliu įsitikinimu paklausė:

— O kada aš būsiu laisva?Advokatas vėl pakraipė galvą. Bet sudėjęs popierius į ap­

lanką pažvelgė rimtomis akimis:— Suprantama, kaip galima greičiau. Bet tai priklausys

nuo naujų bylos aplinkybių.— Aš pakeisiu parodymus. Papasakosiu viską taip, kaip

buvo.

197

— Parodymų pakeitimas — dažnas reiškinys teismų prak­tikoje, ir tai nevaidina lemiamo vaidmens. Teisėjai — snūdos, jiems faktą duok. Procesinį pažeidimą ar kokį naują įrodymą. Bet tiesa visada palieka savo pėdsakus. Jei reikės, ir iki Stras­būro nueisime, bet eisime iki galo. Dabar pasidomėsiu, kokie surinkti įrodymai, ekspertizės išvados, liudininkų parodymai.

— Aš turiu teismo sprendimą, galiu atnešti.— Kaltinamąją išvadą, taip? Ne, kur kas svarbiau susipa­

žinti su byla. Štai mano vizitinė kortelė, jūs irgi pagalvokite, kur byloje balti siūlai, kur siūta smaluotais... Ir pabaigai, kad aš galėčiau geriau orientuotis, kad tunelyje įsižiebtų švieselė, pasakyk, kas, tavo nuomone, nužudė Justą Gusą?

Ir Jolanta, glamžydama nosinaitę, bet visai ne dėl to, kad grėstų ašarų antplūdis, visiškai pasikeitusiu, sau svetimu bal­su ištarė:

— Marijus.

198

s^X^olonijos kieme telkėsi sutemos. Tiršta, purvina mig­la, lendanti iš visų pakampių, ir besileidžiančios saulės spin­duliai traukėsi nuo jos vis aukščiau. Kalėjimo raudonas mū­ras, nulaižytas saulės atspindžių, su antra sustingusia saule languose, darėsi panašus j griuvėsius. Jolanta suko ratus be atokvėpio. Vaikščiojo, kad neprailgtų laikas laukiant Jekateri­nos, kuri su Karmen turškėsi pirtyje. Vaikščiojo pavergta min­ties, kad ji sulaukė netikėto išgelbėtojo. Tas advokatas darė patikimo ir sumanaus žmogaus įspūdį. Teisininkas, nesava­naudiškai norintis jai padėti. Ak, kaip toks rūpestis užduoda širdį! Gražus vyras, turbūt Kristina juo labai patenkinta, gal jie net myli vienas kitą. Ir nors stengėsi apie tai negalvoti, advokato veidas nenyko iš akių. Ji ne viena, dar ne viskas prarasta, bet kad net užmiršo padėkoti, tai jau tikra kiaulė!

Štai pasipylė moterų būrys, sumargavo ryškiaspalvė ska­ra, užmesta ant Karmen pečių. Jolanta atsistojo matomiau­sioje vietoje, ir Jekaterina ją pastebėjo. Karmen sekė paskui ją su piktomis įtarumo liepsnelėmis akyse. Nepatenkinta iš­klausė Jekaterinos nurodymą žygiuoti į sekciją, paruošti pus­litrį kavos, jos pasikalbės ir tuoj pareis gerti kavutės.

Išklausiusi apie netikėtą advokato apsireiškimą, Jekateri­na aiškiai pradžiugo.

— Savo draugei, tai Kristinai, dėkok. Argi aš tau nesa­

199

kiau, dukrele, kad tikra draugystė — tik tarp moterų?— Bet ar jam pavyks surinkti įrodymų?— Turi pavykti, dukrele. Svarbu, kad tavo reikalai pajudė­

tų. Kristina — verslininkė, pati viską pradėjo, o tokios mote­rys nenori pasiduoti, kur reikės — pateps, ir advokatas eis pirmyn. O šiaip kaip sekasi? Niekas neskriaudžia?

— Viskas normalu.— Savo Marijui laiško nerašei?— Ne. Ir neberašysiu. Jis pamiršo mane, aš — jį.— Tu čia rimtai?..— Rimtų rimčiausiai!— Na, tada — pažanga! Atsikratei sumautų sentimentų,

jie tave, Jolantėle, būtų pražudę zonoje. Na, eime, kava pa­vaišinsiu. Atmink! Kad ir mažytė sėkmė, bet ją reikia zonoje atšvęsti. Kad sėkmė nepabėgtų nuo tavęs. Dar, žiūrėk, į lais­vę kartu išeisime!

Taip tarusi Jekaterina apglėbė Jolantą per pečius, kaip mažą mergaitę priglaudė prie savęs, ir šiai pasidingojo, kad veržlus laisvės pasaulis, pasigedęs jos, skuba pasitikti, atkel­ti vartus į plačias gatves, kuriomis klaidžioja išdavystės šmėk­la.

200

' fC-ytas grožio salone prasidėjo įprastai, be jokios sku­bos. Klientės punktualios, pasirodydavo minutė į minutę. Kir­pėjos įkvėptai dirbo. Čeksėjo žirklės, dūzgė fenai, ventiliato­rius blaškė troškų parfumerijos debesėlį.

Pasitikdama ponią Valentiną Kristina stengėsi išspausti kuo malonesnę šypsenėlę. Klientės krėslas buvo laisvas, kir­pėja irgi iš tolo jai šypsojosi. Pasiūlė kavos, bet ji sutiko išgerti mineralinio su citrina.

Valentina buvo pripratusi prie tokio dėmesio. Save ji laikė aukštuomenės dama ir su panieka žvelgė į tas Kristinos klien­tes, kurių nė karto nebuvo mačiusi kokiame nors kviestinia­me pobūvyje. Jos vyras, komersantas iki kaulų smegenų, ka­daise prekiavęs kuo papuolė ir per plauką išvengęs baudžia­mosios bylos už sukčiavimą, dėl savo apsukrumo įsitaisė kaž­kokios bendrovės direktoriumi. Pirko brangius automobilius, šalia jų puikavosi žurnalų nuotraukose, ir Valentina kartu su juo landžiodavo po visokius vakarėlius, kuriuose rinkosi pa­našūs į jos vyrą — staigiai praturtėję garbėtroškos, įstengian­tys savo žmonoms pirkti sukneles iš „Escados" už dešimt tūks­tančių litų.

Ir šįkart Valentina pasirodė vilkėdama nuostabaus mode­lio geltonu švarkeliu. Nuo jos stipriai dvelkė kvepalais, ir Kris­tina pataikaujamai susuokė:

201

— Koks kerintis aromatas! Atleiskite, kokie čia kvepalai, norėčiau tokius pat nusipirkti. Jaučiu muskuso... — kiek prisi­merkė ji, — dar vanilės toną...

— Teisingai, mieloji. Bet visa paslaptis — tai Bengalijos rožės. Vien dėl šito tono pirkau tuos kvepaliukus. O pavadini­mą pamiršau. Jėzus, užverstos flakonėliais visos lentynos, neprisiverčiu išmesti nusibodusių purškalų j šiukšlių dėžę.

Toliau kalba pakrypo apie grožio reikalus. Norinti nusi­dažyti plaukus. Raudonai. Taip taip, būtent raudonai, nes prie vieno Trakų ežero kažkokia ten ponia, rodos, buvusi minist- rienė, rengia Raudonąjį vakarėlį. Pagrindinis akcentas — vi­sa, kas raudona. Vėliavytės, automobiliai, gėlės, staltiesės, vaisiai, virti vėžiai, vynas, net fejerverkai išskirtinai raudonos spalvos.

Valentina pavartė plaukų dažų katalogą, pačiupinėjo plau­kų sruogeles pavyzdžių paletėje ir išsirinko šermukšnių at­spalvį. Netrukus kirpėja ėmėsi darbo, ir Kristina lengviau atsi­duso įtikusi įnoringai klientei.

Įžengus į kabinetą ją apėmė kažkoks pasišlykštėjimo sa­vimi jausmas. Stypčioja, lankstosi, dantimis žibina prieš kiek­vieną poniutę, lyg joms būtų skolinga. Pavaduotoją pasisam­dyti? Kokią aktorę, kuriai tokia vaidyba būtų prie širdies?

Kristina peržvelgė atsargas gėrimų bariuke. Ką paskutinį sykį Valentina ragavo? Airišką ar kokosinį likerį?.. Šampano ji negeria, pamena, tvirtino, kad nuo jo išberia rankas. Velniop, nėra nuotaikos, šįkart apsieis be jokio gėrimo.

Įsitaisė krėsle, vis nebuvo kada pavartyti naujų tiekėjų re­klaminių prospektų, bet po valandėlės staiga pasigirdo spie­gimas. Pašokusi įsiklausė.

— Lebeda tu, ar turi akis! Ar žinai... ar žinai, kiek kainuoja šitas švarkelis, kūtvėla tu! Negaliu, blyn!.. Tave užmušti ma­ža!

Spygavo Valentina, bet Kristina nespėjo nė durų ranke­nos pastverti, kai įgriuvo verkianti kirpėja, o iš paskos, dilb- čiodama kaip lūšis, visa pastirusi iš pykčio, atskubėjo ir Va­

202

lentina. Ji kaip kokiu nudirto žvėries kailiu mosavo elegantiš­ku švarkeliu. Kirpėja žliumbė, o Valentina toliau ją koneveikė.

— Tokiai žlibei tik sienas dažyti! Pažiūrėkit! Pažiūrėkite, ką jinai padarė! Ir dar su šypsenėle pareiškė, kad šitas klec- kas neišsiplaus.

Ant švarkelio apykaklės buvo matyti raudona žirnio dy­džio dėmė.

— Mano darbuotoja teisi — plaukų dažų nė cheminės va­lyklos neįveikia.

— Teisi! Tai kur man dėti šitą!.. - kratė švarkelį, mojavo juo kirpėjos panosėje, galų gale sviedė jai po kojomis. — Da­bar pati galėsi nešioti! O man, būk maloni, panele, paklok pinigus už jį. Kompensaciją. Pusantro tūkstančio sumokėjau...

— Litų? — sukluso Kristina.— Kokių litų! Iš Amerikos tas drabužis, o ten jokių litų ne­

pažįsta! Arba sumoki, arba — į teismą. Taip taip! Dar už gar­bę ir orumą prisiteisiu!

— Nereikia... Ko jūs taip jaudinatės, ponia Valentina. Mes kompensuosime. Svarbiausia, kad dažymas puikiai pavyko. Žinoma, jei ne tas lašelis...

— Kleckas.— Gerai, tebūnie kleckas.Kai traukė iš seifo pinigus, į kabinetą kyštelėjo galvą Hen­

rikas:— O, matau, sesute, ne laiku aš. Kas čia, algų diena?— Užeik, mes jau baigiame.Ji atskaičiavo šešis tūkstančius, ir aikštingoji poniutė iš­

drožė pro duris. Kirpėja, ištikta šoko, tylėjo glausdamasi prie sienos. Jos lūpos trūkčiojo tramdydamos verksmą. Ir Kristi­na, žvelgdama į jos tragišką veidą, prisiminė, kaip jis švytėjo iš laimės, kai kirpėjų šventėje „Litexpo" parodų rūmuose jos sumodeliuota šukuosena nuskynė laurus. Visos cypė kaip pe­lės, springo šampanu, glėbesčiavosi, o štai dabar pro ašaras nieko nemato.

— Gali eiti, Živile.

203

— O kaip dėl tos dėmės? Kaip man atlyginti žalą?— Šešis tūkstančius?.. — patylėjo Kristina. — Gali eiti.

Pirmas kartas, dovanoju. Bet būk atidesnė. Man nepatinka, kai visokios aukštuomenės damos kelia isterijas. Supratai?

— Oi, ačiū labai...— Eik, eik.Henrikas pasidomėjo, kas atsitiko. Atėjo kažkokia raudo­

na ragana ir nureketavo, juk viso mėnesio pelną išsinešė!.. Kristina nenoriai papasakojo apie kilusį incidentą, parodė švar­kelio atlapą su dėme. Brolis nupirko šitas patalpas, įrengė šiuolaikišką saloną, todėl neabejotinai jam rūpi, kaip sekasi seseriai. Dažnai padrąsindavo, pagirdavo už pavykusią avan­tiūrą, tačiau šįkart nesirinko žodžių:

— Ir teisingai! Tai kaip čia išeina?.. Man sugadina drabu­žius, ir nieko? Tą žioplę reikia išspirti į gatvę. Kad kitoms pa­moka būtų. Kitaip bankrutuosi, sesute...

— Tik jau tu nepradėk! Živilė geriausia. Stropi, pareigin­ga. Na, nepasisekė, pamanyk, užtiško lašelis, o aš turiu pasi­versti į raganą, taip?

— Bankrutuosi, sakau.— Ir gerai. Man tas vaipymasis prieš vagių ir mafijozų

žmoneles jau naktimis sapnuojasi!— Jo, sapnuojasi? Kas dar sapnuojasi? Galavariezai iš

Panevėžio? Ne?.. Tada sapnuosi. Ir realybėje pamatysi.Kristina krūptelėjo.— Kodėl... Panevėžys?— O todėl, — pakėlė balsą Henrikas, — kad nenori ra­

miai gyventi! Vis kažką rezgi, mutini vandenis, jau ir savo Pau­lių paleidai ta pačia kryptimi. Ko jis landžioja po prokuratūras ir teismus, ko?

— Dėl Jolantėlės.— Aha, dėl Jolantėlės! Jeigu yra žąsis, tegu sėdi. Pamir­

šai, kad buvo susitarimas — viskas, pamirštam ir nekišam nagų į tą šūdą. O dabar sulaukiau skambučio iš Panevėžio...

— Kas skambino? Marijus?

204

— Nesvarbu. Man tai aišku, kad pakišo tavo Jolantą, bet jos neištrauksite. Atsipeikėk, Kriste, atsipeikėk... Nežinai, ko­kioje šalyje gyveni? Niekas tavęs neapgins, tik sujudink tuos banditus. Nei aš, nei pats dievulis. Todėl pasakyk Pauliui, kad baigtų detektyvą vaidinti.

Jis pasuko prie durų. Kristina žiūrėjo sau po kojomis, min­tys lėkė spiečiais, bet keista — nė vienos baugios, kuždan­čios apie pavojų.

— Tu mane supratai, Kriste?— Sakykim, kad taip.— Na, ir puiku... Tau pinigų duoti? Gerai čia tave nuskaus­

mino...— Ačiū, nereikia. Duonai ir vynui užteks.

205

v_//£-obilusis svirpė be perstojo. Marijus sviedė jį per pe­tį ant galinės merso sėdynės. Atsilieps ir išgirs Gražinos čiul­besį: „Na, kur tu, mano išdykėli, trasioji?.. Pasiklydai?" Eina jinai šikt! Skiria pasimatymus kažkur už Palangos, prie Kuni­giškių, nei gatvės, nei adreso, ieškok, kad gudrus.

Pasirodė ir dingo kažkokia rodyklė. Važiavo taip greitai, kad nespėjo suregėti, kas parašyta. Apsukęs mersą grįžo, pasižiūrėjo — Šventoji. Pramovė posūkį, visai be nuovokos. Pavažiavo mersedesą atgal, ir vėl suskambus mobiliajam šiaip taip sugraibė jį, kilstelėjo prie skruosto:

— Alio... Taip, aš, Gražinute. Lekiu lekiu... Ne, viskas ge­rai. Nekarksėk, tuoj būsiu!

Ji spėjo paklausti — ar skaitei laikraščius? Smogė žemiau juostos. Laikraščių jis neskaito. Perverčia, antraštes ir nuo­traukas akimis perbėga.

Ir šiandien taip pat buvo. Aptiko tą šykščią žinutę apie neat­pažintą lavoną, kurį suuodė grybautojų šuo. Perskaitė ir už­smaugė baisus jausmas, kad jis guli karste, o žemės grumstai be garso žyra į duobę. Spengianti tyla. Kelias minutes girdėjo širdies plakimą, paskui kraujas nuslūgo, praėjo įtampa, ir jau ramiau pagalvojo: Donatas, kam šaus į galvą, kad tai jo žmo­nės pakasė bendražygį? Daug žinojo, daug kalbėjo. Liepė Justą pašalinti — spyriojosi, vis atidėliojo, išsisukinėjo. Prisižaidę...

206

Marijaus mintis užgožė vienišas plentas, žalios jo pakelės ir keliukai, dingstantys pušyne. Nebelėkė kaip akis išdegęs ir, pravažiavęs Kunigiškes, išvydo rodyklę j kavinę. Šitas keliu­kas. Mersas smarkiau šovė j priekį, ir po minutės sustojo prie pastato su keistu stikliniu kupolu vietoj stogo.

Prie įėjimo stovėjo Gražinos visureigis.Vos patekus į skliautuotą vestibiulį, Marijui kelią užtvėrė

augalotas vyras.— Atsiprašau, — atsainiai žiaumojo kramtomąją gumą,

— bet ginklą duokite man, pasaugosiu.— Atšok! Kai duosiu, nespėsi gaudyti!Marijus be didelių ceremonijų nustūmė apsauginį, nusku­

bėjo siauru tamsiu koridoriumi, kuris išvedė į kavinės salę, bet joje moters neišvydo, tik prie baro su padavėju šnekučia­vosi dar vienas apsauginis. Atpažino jį iš racijos laido, kuris tarsi sukrešėjusio kraujo siūlas tįsojo nuo ausies.

— Ponia sėdi lauke, — atsakė į Marijaus klausiamą žvilgsnį ir bakstelėjo pirštu į stiklinę sieną, už kurios plytėjo medinė aikštelė po atviru dangumi.

Vėjas plaikstė staltiesės kraštus. Gražina sėdėjo sukry­žiavusi kojas. Odinis sijonas ir liemenė suteikė jai panašumo į filmuose regėtas brangiai apmokamas prostitutes, bet akį rėžianti auksinių papuošalų gausa darė šią moterį neįkaino­jamą. Ilgi jos pirštai laikė nepridegtą cigaretę.

— Na, pagaliau! Baigiu sudžiūti tavęs belaukdama. Pra­šau, pridek man cigaretę, Mariau.

Jis paėmė ant staliuko gulėjusį žiebtuvėlį. Kol laikė lieps­nelę prikišęs prie cigaretės galiuko, pastebėjo, kad netoliese jūra ridena bangas, švysčioja putotos keteros pušyno pro­skynoje. Žvilgsnis užkabino ir pakrūmėje juoduojančias it tilto poliai apsauginių figūras.

— Bliacha, kaip princesė Diana apsistačiusi sargybiniais!..— Toks našlės gyvenimas, ką padarysi, — išpūtė melsvą

dūmelį. — Valgysi ką nors?— Nenoriu. Įkalsiu viskio, šalta kažko...

207

— O aš užsisakiau vištienos su ananasais.Kol aplink trynėsi padavėjas, dėliodamas stalo įrankius,

kalbėjosi apie orą. Vėjuota, ko norėti, jau ruduo, vienas džiaugsmas, kad nelyja. Nuėjus padavėjui, Gražina išsitrau­kė iš rankinuko laikraštį.

— Tik slėpk, slėpk! Reikia man čia... — paniuro Marijus. — Geriau sakyk, kam tuos ananasus, — linktelėjo į stovin­čius pamiškėje sargybinius, —■ kam jų tiek daug? Atkreipi į save dėmesį. Negerai, juk ne mažvaikė esi.

— Tu mane pamokysi! Kai neliko to direktoriaus, ką aš žinau, kas šaus į galvą likusiems akcininkams? Juk beveik visi jie susiję su banditais, ką aš žinau, ko jie gali imtis?

— Jie nieko nesiims, — irzliai tarė Marijus, — nepergy­venk... Užsipirkinėja mišias, kad jų nejudintume. Bet yra ir kitokių naujienų — mane seka mentai.

— Seka? — pasibaisėjo Gražina. — Iš kur ištraukei?— Pastebėjau. Tiksliau, vienas mano žmogus pastebėjo,

kaip apie telefono spintą gatvės gale krapštėsi du tipai. Keitė kondensatorius, o jis --- užkietėjęs elektronščikas, mašinų sig­nalizacijas išjunginėja kaip šviesą tualete. Žodžiu, jis žino, kad tokio dydžio kondensatoriai grūdami norint prisijungti prie abo­nemento numerio ir transliuoti signalą tiesiai į mentų ausi­nes.

— O tai ko jie čia?.. Dėl Donato?— Ne, ne dėl jo. Viskas anksčiau prasidėjo. Neskambink

man daugiau namų telefono numeriu.— Gerai, kad mano namų telefonas atjungtas, — kiek su­

nerimo Gražina. — Nors kam aš jiems?..— Jo, panašu į profilaktinį valymą, — sutiko Marijus. —

Tikrina visus Panevėžio veikėjus — gal ką nugirs, gal ką iš­knis, juk visi užlekia per savo plepumą. Bet būk atsargi. Apsi­dairyk, ar kur netoli namų nesisukinėja mikriukas tamsintais stiklais. Ten sėdi specai, kurie tokiu kryptiniu mikrofonu gali klausytis, ką tu kuždi į ausį savo meilužiui miegamajame.

— Neturiu aš meilužio, tik tave...

208

Padavėjas atnešė viskj ir lėkštę vištienos su ananaso grie­žinėliais.

- - Neturiu aš nieko, išskyrus tave, — užgesino ji cigaretę ir švelniai pirštais palietė jo ranką. — Jau padavei savąją sky­ryboms?

— Taip. Sakė, kadangi laisvės atėmimas didesnis nei treji metai, tai išskirs automatiškai. Kai gaus pranešimą, verks kru­vinomis ašaromis.

— Na, ir gerai. Smuksime j jachtą atšvęsti tokio įvykio.— Jachtos nebėr. Išplukdė į Kroatiją, ten uosto mokesčiai

mažesni, be to, sezonas ilgesnis.— O, tai gerai, važiuosime į Kroatiją. Buvau porą kartų,

kaip ten graaažu! Ir Italija ranka pasiekiama, gerai, ir gražes­nių skudurų pasižiūrėsiu.

Šniokštimas ir slėpiningos apsauginių figūros savaip aud­rino Marijaus vaizduotę. Gražina šypsojosi rodydama porce­lianinių dantukų viršūnėles. Graži, bestija. Klastinga, bet ša­lia tokia moteris kaip tik pravers. Ir Marijus užsiminė, kad Jo­lanta pasisamdė advokatą, bando kažką daryti, bet liurbis kaž­koks. Landžioja po prokuratūrą, o ten visi užbašliuoti, susirie­tę kolektyviai įtikinėja, kad byla aiški, nėra jokių kabliukų, o tam, žąsinui, ir limpa...

— Manai, limpa? — lyg nusišaipė Gražina, ir šakutė su peiliu trumpam sustingo jos laibose rankose. —- O kad jį iš tikrųjų stumdo toji bobelka iš Vilniaus, tau nieko tas nesako?

--- Sutapimas. Žinoma, jos paprašė, jai nebuvo kur dingti. Taip jos brolis paaiškino, o jis nekvailas, nuraukia, su kuo pra­sideda, todėl neleis seseriai iškrėsti nesąmonės. Ta prasme, liudyti, kaip viskas buvo iš tikrųjų.

— Oi, nesakyk, nesakyk. Moteris retai vadovaujasi logi­ka, žiūrėk, dar pakiš kiaulę. Ar ne ramiau būtų ir ją?.. Abraka­dabra padaryti? Kaip tą direktorių — be žinios, ir viskas.

Marijus maktelėjo viskio porciją, pakraipė galvą:— Na, tu ir užlenkei!.. Ji juk draugauja su tuo advokatu,

meilė, visa kita, ims ir pasakos, girsis, kaip su kažkuo dulki­

209

nosi? Atsipeikėk! Juk ne dūra yra, bijos ir prasižioti. Planuoja butus parduoti, keltis j bendrą namą, gyventi kartu, ims taip viską ir sugriaus?

— Gal ir taip.Gražina pjaustė vištienos krūtinėlę mažais kąsneliais, dė­

josi į burną.— Bet koks siaubelis, ar ne? — čepsėjo ji. — Žiūri j žmogų

ir pažinti jo neina...— Apie ką tu čia?..— Apie Donatą. Parašyta juk: „Laukiniai žvėrys apgraužė

veidą. Tapatybė nustatinėjama".— O ką? Argi yra „naminių žvėrių"? Viskas teisingai. Ei,

padavėjau! — pakėlė ranką. — Dar vieną škotiško!

210

s_yN^urį laiką pareigūnas vartė pasus ir dirsčiojo j Kristi­ną ir Medą. Neslėpė vertinančio žvilgsnio. Retai kalėjimo slenkstį peržengia tokios išvaizdžios damos kaip šios, jokiu būdu nepriklausančios gyvenimo autsaiderių kategorijai, kuri ir sudaro pagrindinę kalėjimo gyventojų masę. Juodaplaukė jam pasirodė santūri, dalykiška. Subtilių bruožų veidas dvel­kė šalčiu ir ji netuščiažodžiavo. Kantriai laukė, kol pasibaigs patikrinimas. O štai jos rusvaplaukė draugužė linksmai klap­sėjo akutėmis, šypčiojo ir kraipėsi, kaip temoka begėdiškai žavios, prie vyrų dėmesio įpratusios merginos. Pažvelgė į re­gistracijos žymas — abi vilnietės. Pasigrožėjo, ir gana.

— Viskas gerai, pasus grąžinsiu po pasimatymo, o jus, panele, — kreipėsi į putlutę linksmaakę, — prašyčiau paro­dyti, ką turite rankinuke.

Tarp moteriškų niekučių išvydo mobilųjį telefoną.— Čia kalėjimas, panele. Mobiliuosius neštis į kalėjimo

teritoriją draudžiama.— Kaip tai — draudžiama? — sučirškė Medą. — Man turi

skambinti, jei kas, išeisiu už durų.— Draudžiama. Prašom palikti čia.— Neduosiu.Kristina nuvėrė draugę įsakmiu žvilgsniu.— Medą, baik purkštauti, atiduok.

211

Mobiliukas nukeliavo ant prižiūrėtojo stalo, greta asmens dokumentų.

— O kas toje kišenėlėje?Ir jis išvydo rankinuko saugotinų daiktų skyriuje kažin ką

panašaus j vaistų pakuotę. Panoro apžiūrėti iš arčiau, ir kai sukikenusi rusvaplaukė kyštelėjo jam po nosimi paketėlį, jis tirštai nuraudo, atpažinęs įpakuotą prezervatyvą.

— A taip, jo... galite eiti.Iki pasimatymų kambario jas palydėjo paniurėlis operaty­

vinis kolonijos darbuotojas. Pasodino prie stalo ir pasišalino.Prie kitų stalų tyliai šnekučiavosi nuteistosios ir jų artimie­

ji. Nė vieno vyro. Matyt, nusprendė Kristina, vyrai tokių žmo­nų nelaukia.

Ir ji atidžiau nužvelgė moteris, kurioms ant krūtinės dulsa- vo laminuotos kortelės su pavarde ir būrio numeriu, tačiau didelio pasidygėjimo nesukėlė. Iš pažiūros šiurkštokos mote- rytės, sunykusios nuo besaikio lėbavimo laisvėje, tačiau jau taip gailiai šypsosi, įsitvėrusios namiškių rankos, kad būtų ji kalėjimo viršininkė, būtų jos valia, atskaitytų joms moralą ir paleistų į visas keturias puses.

— Blemba, man turėjo skambinti Dalius, — niurnėjo Me­da, — o tas vėpsotojas atėmė mano mobilką. Be to, ir pasus jie pasilikti neturi teisės. Paėmė kaip užstatą, lyg mes čia bai­siai norėtume pasilikti!

— Dalius? — nusistebėjo Kristina. — Kas čia tau pasida­rė? Vis stūmei stūmei nuo savęs, o dabar — lauki?

— Žinoma. Jei nepaskambins šiandien, aš jį pritrenksiu! —- ir palinkusi sušnibždėjo: — Įsivaizduoji, padovanojo man aus- kariukus, žiedelį, ir ne kokia ten fignia, o pats „Swarovsky"...

— „Swarovsky"? Jis ką, išprotėjo? Ar aukso puodą laimė­jo?

— Taupė taupė, nieko negaliu sakyti. Bet tu toliau klau­syk... O ten dėžutėje - toks lapelis... Žiūriu, tipo, komplek­tas, turėjo ir apyrankė būti. Paskambinau, tai ką?.. Apyrankę, patį gražiausią daikčiuką, žmonai, ane? O jis: oi ne, oi ne, yra

212

yra, žiūrinėjau ir pamiršau įdėti į dėžutę, paskambinsiu. Bet neskambina. Aš jį pritrenksiu! Oi, žiūrėk!.. Blembački, mūsų Jolantėlė!

Išvydus Jolantą, Kristinos akys superštėjo nuo ašarų. Aki­mirksniu galvoje pralėkė vestuvių vaizdai. Regis, laiminges­nės už Jolantėlę nebuvo pasaulyje, o štai kokia suvargusi, kaip nedrąsiai žengia lyg ant ešafoto, lyg praradus laisvę bu­vo atimtas ir gebėjimas džiaugtis.

—■ Dieve, aš netikiu... man sapnuojasi, kad čia jūs!..— Mes, mes... — prišokusi Medą pakštelėjo Jolantai į

abu skruostus. — Na na, tik jau neašarok, mūsų gražuolyte... Tie vyrai nenusipelno mūsų ašarėlių.

— Kristulia... — džiaugsmas, o gal verksmas sukraipė Jolantos balsą. — Ačiū, kad nepamiršai manęs.

Kristina apglėbė liaunutę savo draugę. Jos ranka paglos­tė vos juntamai virpančius pečius. Ta pati ranka nubraukė skruostu riedančią ašarą, ir Jolanta skausmingai įsikibo jos, kaip ir tos moteraitės, palinkusios prie savo pasimatymo sta­lų. Kristinai darėsi nelengva kalbėti, buvo kiek sutrikusi, o ir skersai gerklės strigo kažkoks kamuolys.

— Nusiramink, nusiramink...— Blemba, mergos, ir aš noriu verkti. Baigiam graudintis,

ką?..— Nusiramink, viskas bus gerai, — vis guodė Kristina. —

Sakyk tiesą — kaip tau čia? Sunku?— Sunku... labai sunku.— Nebeilgai jau, Jolantėlė. Paulius parašė skundą, girdi?

Skundą į Aukščiausiąjį... Greitai peržiūrės tavo bylą. Tavo pri­sipažinimas nieko nereiškia. Juk nėra nė vieno liudytojo, tavo kaltė neįrodyta.

— Tikrai? — prašviesėjo Jolantos akys. — Taip mano tei­sėjai?

— Turės taip manyti, kur jie dings? Paulius žino, ką da­ro... Na, nusišypsok. Mes visos vėl kartu, kada tai buvo? Man taip gera tave, Jolantėlė, matyti.

213

— Man irgi malonu, ne tas žodis!.. — suulbėjo Medą.Ir jos visos trys įsitaisė prie stalo, ant kurio, kaip kitais

kartais, nesipuikavo joks moteriškas šnekas uždegantis gėri­mėlis, bet vis viena darėsi pasiutusiai smagu sėdėti. Tarsi su­vokus, kad be liūdnos dabarties esama dar kažko...

214

(Savaitgaliai kolonijoje slinkdavo kankinamai. Dienos, kai septyni šimtai moterų paljsdavo po vienu stogu. Nei darbas, nei mokslai. Dykos dienos.

Jolantos sekcijoje penkiolika moteraičių grumdėsi kaip ož­kos ankštoje, vos dvidešimties kvadratinių metrų patalpoje. Blyksi trys televizoriukai, griaudėja magnetofonas, nenutyla radijo taškas. Triukšmas ir erzelis kiaurą dieną. Nurūkstan­tys, bet vėl plykstelintys barniai. Čirškimas lyg ant įkaitusios viryklės paliejus vandenį. Visos jautė, kad tarp jų atsistojo kaž­kas nesuprantama. Augo šaltas nepasitikėjimas, visur vaide­nosi užgaulės ir patyčios, nors vakar grįždamos iš darbo ar po vakarinio patikrinimo draugiškai mainė cigaretes į arbatą ir keiksnojo prastą orą.

Bet poilsio dienos turėdavo ypatingą dvasią — persmelk­tą keisto priešiškumo, kurį nuteistosios bandydavo visaip iš­siaiškinti. Reta kuri susimąstydavo, jog vieno kvadratinio metro lopinėlio, vieno kubinio metro tylos per maža, kad vyrautų taika ir ramybė.

O čia dar paskelbė naujieną — amnestija. Planuojama, kad nuo likusios bausmės bus atleista apie tūkstantį kalinių — moterų, vyrų ir nepilnamečių. Televizijos žiniose paminėjo dvigubai didesnį skaičių. Sukilo, užvirė ginčai — kuriems straipsniams bus taikoma amnestija, kuriems ne. Tas mote­

215

ris, kurios turėjo rimto pagrindo tikėtis malonės, per dantį trau­kė, šaipėsi ir baugino kitos, kurioms amnestija nesišvietė, už­tat buvo proga pamiklinti liežuvį.

Jolanta abejingai klausėsi riejimosi sekcijoje, virtuvėje, ko­ridoriuje ir kieme. Šnektelėjo su Jekaterina, toji pasakė, kad amnestuojamos bus tos moterys, kurios atbuvo pusę skirtos bausmės, yra nėščios ar turi mažamečių vaikų. Išklausė ir nustojo galvoti apie karščiausią kolonijos naujieną. Visiškai pakako minties, kad jos advokatas nesnaudžia. Skambino jam ir džiugia širdimi klausėsi, kad teisiniu požiūriu byloje nepa­kanka įrodymų. Paskui atvežė pasirašyti skundą, ir ji skaitė gėrėdamasi advokato išdėstytais argumentais, kodėl bylą pri­valu peržiūrėti. Noriai sutiko su teiginiu, kad jos parodymai buvo išgauti naudojant psichologinį smurtą.

Pasibaigus pasimatymui su advokatu, jausdama didžiulį palengvėjimą, ilgai vaikštinėjo po kolonijos kiemą. Žvelgė į kalėjimo langus atsisveikinimo žvilgsniu.

Viskas laikina šioje žemėje. Ir kalėjimas, ir meilė. Ji bus laisva. Tuo tiki advokatas, tuo tiki ir ji.

— Jei taip sparčiai sukasi tas advokatėlis, — pasakė Je­katerina, — tada sujudins jis visą tą dumblą.

Ir jos sekcijoje, sėdint būrelyje moterų ir leidžiant per ran­kas stiprios kavos stiklinę, Jekaterina papasakojo keletą at­vejų, kaip advokatai į drūzgus sumalė teismo išvadas ir nu­teistosios būdavo paleidžiamos. Paskui dūrė pirštu į kaulingą moterį sakydama, kad štai dar viena, kurios byla baltais siū­lais siūta.

— Papasakok, Onute, kaip ten tau buvo. Pasijuoksim iš naujo.

— Ką ten pasakoti... Uch, koks nervas suima, kai prisi­menu.

Ir Onutė leidosi į prisiminimus.Įjunko į vynelį dar nuo tų laikų, kai buvo populiarus abriko-

sinis ir natūralus obuolių vynas. Šlaistėsi, išgėrinėjo, susidė­davo su visokiais svieto perėjūnais. Taigi kartą užgriuvo visa

216

kompanija pas vienišą moterį, kuri nesibodėdavo taurele. Žie­ma, o jos butelis iškūrentas, net ausys kaista. Smagiai sėdė­jo virtuvėje, tuštino atskiesto spirito butelius, kol visų dugnai pasimatė, o noras nė kiek nesumažėjęs. Buto šeimininkė pa­sišovė lėkti pas kaimynę pasiskolinti. Kad kartais sveteliai ne­sugalvotų aprinkę geriausius daiktus pasprukti, užrakino juos bute ir nuėjo pas kaimynę. O ten irgi išgertuvės. Prisėdo mi­nutėlei ir prisiliuobė iki pat pažastų. Prie stalo ir užmigo...

O tuo metu apie užrakintas duris ėmė braižytis kita kom­panija. Įleiskite, kiek mes čia stovėsime? Tranko kumščiais duris ir nieku gyvu netiki, kad juos šeimininkė paliko užrakin­tus ir išmovė butelio kombinuoti. Nepatikėjo. Todėl išlaužė du­ris, ir kaip ten buvo, kad vyrai susipliekė. Ji irgi šoko išskėtusi nagus, bet gavo grąžos ir atsipeikėjo toje pačioje virtuvėje. Aplink kraujo klaneliai telkšo, mėtosi taburečių lūžgaliai, kner- kia ir keikiasi prikulti jos sugėrovai. Kas pasiliko, kas išėjo, o ji svetainėje apsižiūrėjusi pastebėjo, kad dingo televizorius ir spinta išjaukta. Sėdėjo, saugojo apvogtą butą, kol parėjo ap­dujusi šeimininkė. Pamatė, kad nebėra televizoriaus, čiupo ragelį ir iškvietė policiją, o šiai atvažiavus — pirštais į juos, pasilikusius, rodo. Susėmė visus, išvežė į nuovadą. Nepati­kėjo pasakojimu, kad kažkas atėjo, primušė juos ir ištaraba- nijo televizorių, žieminį paltą, patalynės ir indų komplektus.

Teismas už plėšikavimą skyrė jai trejus metus, o neva jos bendrininkui, vyrukui, kurį matė pirmą sykį, — ketverius griež­tojo režimo įsūdė. Va, ir sėdi patenkinta, kas jai gali įrodyti, kad yra teisybė šiame pasaulyje?

Nepatikėjo, nenoriai šypsojosi Jolanta. O ar kas patikės, kad ji nekalta, kad tik norėjo nuo kalėjimo išsukti savo myli­mąjį, kuriam jau nieko nebejaučia? Kraują nuodijantis plaki­mas nuslopo, širdis slūgso it šaltas metalas. Bet keistas daly­kas — prisiminus advokatą, jo užjaučiamą žvilgsnį, jos viduje įsišaknija nesuprantamas nerimas. Lyg kažkas būtų neatitai­somo nutikę ir to pasikeitimo padariniai keltų jai pavojų.

Taip pat su nerimu prisimena tą momentą, kai jis palietė

217

jos ranką. Lyg ir visai atsitiktinai, o gal norėdamas suteikti stiprybės, o kūnu nuvilnijo toks jaudulys, kad pasidarė baisiai nesmagu. Stengdavosi neprisiminti ir netikėto žvilgsnių susi­dūrimo, kai oras aplink juos lyg susispausdavo. Advokatas ilgai žiūrėjo j ją, ir jai pasivaideno, kad akyse švystelėjo ir už­geso kažkas daugiau nei vien atjauta. Jis ilgai nenuleido akių nuo jos. Apie ką jis tuo metu galvojo? Apie ką gali galvoti respektabilus vyras, matantis merginą, kuriai kalėjimas tapo namais? Apie ką?

218

v Cyakarop per sekcijas nusirito bruzdesys — Sakalas at­važiuoja, Seimo narys Sakalas atvyksta, kad kolonijos vado­vybei ir nuteistosioms paaiškintų, kaip bus taikomas amnesti­jos įstatymas. Tačiau moteraitėms, nuskubėjusioms į salę pas­kutiniame aukšte, teko skaudžiai nusivilti — scenoje išvydo ne Seimo narį Sakalą, o vyrų chorą „Sakalas".

Jolanta buvo abejinga visuotiniam šurmuliui. Ji laukia sa­vo valandos, kuri būtinai išmuš. Taip, ji svetima tarp gyveni­mo pagundų ir blogybių nualintų moterų. Be galo svetima. Bet tas jausmas nebeslegia jos taip, kaip pirmomis dienomis. Laikinas svečias. Viskas, kas pakliūva jai į akis, apsitraukę laikinumo rūdimis ir greitai nueis užmarštin. Vakardienos lai­kas jau ima švinkti, o rytdiena regis tokia pat spalvinga, kaip ir miesto žiburiai už kolonijos tvoros.

Po vakarinio patikrinimo sekcijoje kas mezgė kojines, kas rašė laišką ar šiaip kuitėsi po spinteles ieškodamos, kuo užsi­imti. Jolanta krito į lovą. Jautėsi nukamuota minčių apie artė­jančią laisvę. Išsitraukė iš po čiužinio pižamą, kilstelėjo pa­galvę norėdama pakedenti, o po ja —- raštelis.

Dangira susidomėjusi ištempė kaklą ir nenustygo, kai jį perskaičiusi Jolanta nusijuokė:

— Parodyk, kas ten, nerimo kolonijos draugė ir, pačiu­pusi popiergalį, pošnabždžiu perskaitė: — Tavo gražios akys,

219

negaliu atsidžiaugti. Jei nori gauti vietą siuvykloje ir nesi abe­jinga glamonėms, rytą pakabink rankšluostį ant lovos kraš­to... — ir kreivai vyptelėjusi žvilgtelėjo šviesiaplaukės Laimos pusėn, kuri įtartinai godžiai skaitė kažkokią brošiūrėlę: — Tos lesbės darbas! Khmm, negali atsidžiaugti! Artistė! Aš jai tą rankšluostį, žinai, kur sugrūsiu?

— Nereikia, palik ją ramybėje.Kad Laimą traukia moterys, niekam sekcijoje nebuvo pa­

slaptis. Jolanta mažiausiai gilinosi, kodėl nakčiai Laimos lova aklinai uždangstoma paklodėmis. Matė, kaip naktį kažkas, pakėlęs baltą užtiesalą, tyliai šmurkštelėjo už jo. Paskui pra­budusi girdėjo lyg iš po žemių sklindantį vaitojimą ir duslius oro iškvėptus. Svarbu, kad jos neliečia. O raštelis — tai tik vaikiškas bandymas išmėginti laimę. Žinotų, kad darbas siu­vykloje jos nė trupučio nevilioja. Kam dirbti? Juk greitai iš­trūks j laisvę.

Dešimtą valandą atėjo budėtoja. Išjungė radiją, užgesino šviesą. Geležinės lovos nugrimzdo į tamsą, subolavo kaip priešistorinio gyvūno kaulai. Kurį laiką netilo kalbos. Viena prisiminė anekdotą ir sekcija suprunkštė iš juoko, kita uždai­navo, vykusiai pamėgdžiodama žinomą dainininkę, — ir vėl juokas ritasi, drumsčia tylą, sklaido sunkias mintis apie ryt­dieną.

Jolanta įsikniaubė į pagalvę, apsitūlojo antklode. O, kokia palaima! Jautė, kaip visas kūnas ilsisi, o akys pačios merkia­si. Pavieniai moterų balsai ir žodžiai sproginėjo tyloje, tarsi kokia tuščia aidžia gatve žmonių būrys tolo nutolo. Vokų tam­soje išryškėjo miestas. Šviesos srautas, žmonių antplūdis. At­rodė, kad jie visi permatomi, kaip ir parduotuvių vitrinos. Vien suknelės ir bateliai. Koks grožis! Ir netikėtai prieš jos akis at­siskleidė nauji kerai — stikliniai praeiviai, gėlynai, kuplūs me­džiai, viskas susiliejo į pašėlusį mirguliavimą. Ji pasijuto be­sėdinti savo mersiuke įsitvėrusi vairo. Vėjas taršo plaukus, gairina veidą. Bernai vėpso nuo šaligatvių, o ji dar aukščiau iškelia standžias krūtis. Nusijuokia, vien savo džiaugsmui.

220

Nuostabiai gaivus, lyg iš naujo atgimęs pasaulis. Svaiginan­tis lėkimas. O širdis daužosi, gniaužiasi iš jaudulio. Automobi­liukas lekia ten, kur ir jos mintys. Jis laukia, ji skuba pas Jj, nekantrauja kuo greičiau atsidurti šalia Jo...

Kažkokia jėga perkėlė ją prie namo, apsupto sodo lajos. Durys. Slenkstis. Melsva tamsa. Stiprios rankos. Liemuo įsi­tempė tarsi šulinio grandinė. Alsavimas, drebulio lydimas al­savimas. Šiltas delnas glosto skruostą, braukia per krūtinę, nuslenka žemyn. Drabužiai viens po kito lekia šalin. Ji su­stingsta, sulaiko kvapą ir dar labiau glaudžiasi prie savojo glamonėtojo, kuris neturi veido, vien rankas, ištroškusias jos kūno. Staiga ji supranta, kad verkia. Laimės ašaros. Ji vėl kažkam reikalinga. Negali ištarti nė žodžio, vos kvėpuoja. Iš­leidžia aimaną, pajutusi, kaip Jo kūnas pasiima jos kūną...

221

^>X^ristina apsnūdusiu mostu atlapojo spintą. Lauke vė­juota, reikia pasiieškoti šiltesnio drabužio.

— Na, eikš, kur tu ten?..Paulius tiesia ranką, bet ji tarsi nuo savo svorio suglemba

patale. Jis pats mieguistas. Akių vietoj — maži plyšiukai, nu­taikyti j Kristiną, besidedančią nėriniuotą liemenėlę ant krūti­nės.

— Eikš, padėsiu... Aš užsegsiu.— Kad tu nesugebi net atsegti.— Nesugebu, taip... Patirties stinga, aš nekaltas. Šiuo at­

veju, mieloji, aš nepakaltinamas. Nesu iš tų vyrų, kurie giriasi lengvomis pergalėmis tarp moterų.

— Išmoktum atsegti liemenėlę, būtų kitaip.— Liaukis, Kristina. Iš kur tie priekaištai? Nori pasakyti,

kad bloga naktis buvo? Man gražu, kai pati moteris nusiren­gia.

— Tinginys.Kristina probėgšmais užmatė savo atvaizdą spintos durų

veidrodyje. Pavargusi šypsena, o prieš akis — visa darbo die­na.

— Eikš, nebūk tokia šalta kaip gyvatė.— Oho, koks komplimentas! Ai, ką darai!..Pauliui pavyko pirštais užsikabinti už kelnaičių gumos. Tvir­

222

tai pasičiupo, ir žingsnelis po žingsnelio Kristina atsidūrė prie lovos krašto.

— Eikš...— Tau irgi laikas keltis.— Nu jo... Posėdis tik vienuoliktą valandą, ir byla grei­

čiausiai bus atidėta, nes kitos pusės advokatas turi baudžia­mąją bylą.

Jis pervertė Kristiną ant lovos, užgulė jos standų šiltą kū­ną. Pabučiavo j pilvą, siektelėjo jos lūpų, bet ji susičiaupė ir nusuko veidą.

— Ei, kas tau?— Nežinau, Pauliau, vos užsimeni apie teismus, man

dingsta visa erotika. Tai toks bjaurus pasaulis...— Žinoma. Man kur kas maloniau leisti laiką su tavimi

lovoje, nei įlindus į tą juodą sutaną aiškinti teisėjui, kaip jis turi taikyti įstatymą. Ta sumauta reorganizacija! Panaikino ūkinius teismus, gali padvėsti iš nervų, su kokiais diletantais tenka susidurti civilinėse bylose. Ir žinai kodėl? Ogi paprastas daly­kas — nėra pašaukimo, kiti už kyšius gauna teisininko diplo­mą ir jų nepajudinsi...

- Ir vėl! — atsiduso Kristina, traukdamasi į lovos kraštą. — Kiek galiu kartoti — nieko nenoriu girdėti, neįdomu!

— Viskas, daugiau — nė žodžio.Pauliaus pirštai slystelėjo Kristinos nugaros grioveliu.

Spragtelėjo liemenėlės sagtelė. Krūtys siūbtelėjo visu sunku­mu ir išsilaisvino. Paulius džiugiai šyptelėjo — jam pavyko, vos prisilietė ir atsegė. Ji priešgyniaudama kėlė ranką, bet jis kaip nieką ją nulenkė atgal ir leidosi lūpomis lytėti jos krūtis, tačiau Kristina švelniai atstūmė jo galvą ir išsiropštė iš lovos.

— Nepradėkime, nėra laiko.— Dar tik devinta.— Jo, devinta... Bet jei vėl teks eiti į vonią, tada nespėsiu.

Atiduok liemenėlę.— Nesupratau.Kristina liuoktelėjo lovon, šlaunimis apžabojo Pauliaus strė-

223

nas, atsisėdo tarsi j balną ir juokais kumšteliais ėmė būgnyti j krūtinę. Paulius juokėsi, plaikstė baltą liemenėlę tarsi paliau­bų vėliavytę ir neleido jos pasiekti.

— Na, ir gerai, ir nereikia, — lipo iš lovos nuilsusi Kristina, ieškojo šlepečių. — Eisiu be nieko, ir jei koks vyrukas mane įsižiūrės, nusives — pats būsi kaltas.

— Nusives? Aš jam... Te, imk, nebūk tokia surūgusi iš pat ryto.

Kristina užsisegė liemenėlę. Matė veidrodyje, kaip Pau­lius atvirtęs aukštielninkas įsispoksojo į lubas. Vos pajuokau­ja, užsimena apie kitą vyriškį, susmilksta iš pavydo ir guli ne­laimingas.

Išeidama iš miegamojo Kristina pabučiavo j kietą kaip ak­muo Pauliaus skruostą. Svetainėje įjungė kompaktinį grotu­vą ir lydima aksominio Sade balso nužingsniavo į virtuvę. Pa­kratė iš pako lėkštėn saujelę dribsnių, šliūkštelėjo pieno, už­kaitė kavinuką.

Jei Paulius sužinotų, kad slapčiomis nuo jo važiavo į Pa­nevėžį susitikti su Justu, vienas Dievas težino, kokios mintys apsėstų jį. Sudegtų iš pavydo, viskas pelenais nueitų.

— Pauliau, tau kavos padaryti?Sukluso, bet atsako nesulaukė. Muzika, gal neišgirdo. Už­

plikė kavą, jau ketino nešti, tačiau tarpduryje pasirodė Pau­lius.

— Oi, ačiū, nereikėjo... — paėmė puoduką išjos rankų ir atsisėdo prie stalo.

— Galiu išvirti dešrelių.— Ačiū, bet svetimoje vietoje nepusryčiauju.— Ak, svetimoje! — kandžiai šyptelėjo Kristina. — O sa­

kei, nepatyręs. Prašau, kokie įpročiai susiformavę. Dieną pra­dedi kaip prancūzas — atsikeli, nusiprausi, išgeri kavos ir eini namo.

Paulius, užsidengęs delnu burną, nusižiovavo.— Kai įsimylėję žmonės pamato vienas kitą valgančius,

mažiau lieka mistikos. Buities volas pervažiuoja per jausmus...

224

— Nesąmonė, — pakėlė galvą nuo lėkštės Kristina. — Tai ką, aš alkana turiu eiti j darbą?

— Valgyk, svarbu, kad nešliurpi.Ji tyčia ėmė garsiai srėbti ir čepsėti, tačiau Paulius tik šyp­

sojosi, lyg sakydamas, kad tokiais pigiais triukais jo neišves iš pusiausvyros.

— Kvailiuke tu, — tarė jis. — Myliu tave, pamaiva tu. Ži­nai, norėčiau tave nuvežti į vieną nuostabią vietelę prie Pa- lendrio vienuolyno.

— Jo, o kas ten gero? Vienuolės gražios, taip?— Ten graži tyla. Ypatinga. Tyla, kurioje ima džiazuoti šir­

dys.— Džiazuoti? Ačiū.— Ne, tu nesupratai, Kristina. Kalbasi širdys. Gali tylėti, o

jos kalbasi. Bet taip būna tik Įsimylėjėliams, o mes kaip tik tokie, ar ne?

225

v L/ėliau, kai Kristina greitais judesiukais tvarkėsi plau­kus, Paulius šmėžavo veidrodyje ir jai už nugaros. Gurkšnojo kavą ir balsiai įsivaizdavo, kaip smagu bus įsikraustyti j naują būstą — namą Užupyje. Buvo nužiūrėjęs lentinį namuką, ke­tino, pardavęs sodą, nusipirkti jį ir nugriovus pastatyti nedidu­ką, bet jaukų ir patogų namą. Su balkonu į almančią paskar- dėje Vilnelę, kur jie rytais galės gerti kavą ir klausytis palai­mingo upės sruvenimo.

— Man reikės atskiro kambario, — jau kelintą sykį pareiš­kė Kristina, bet šįkart pridėjo: — Kad buities volas neperva­žiuotų per jausmus. Ir liemenėlių niekas negrobstytų.

— Tipo, atskirai miegoti?— Aha. Kad negirdėčiau, kaip tu per sapnus vardini savo

buvusias meilužes.— Baik, Kristinute, baik! Argi šiąnakt vėl kalbėjau per mie­

gus? Ištariau kokį vardą?— Taip. Sušnibždėjai man į ausį „Jolanta".— Oho, ir vėl!.. — pakraipė galvą Paulius, ir Kristinai pasi­

rodė, kad jo ranka, kelianti kavos puoduką prie lūpų, kiek su­virpėjo. — Tai nuo tos prakeiktos įtampos, ne kitaip... Jau turėjo ateiti atsakymas. Jei duos bylai eigą, oi, bus darbelio.

— Pasakei — jei... —- neramiai sužiuro Kristina. — Vadi­nasi, nesi tikras?

226

— Šimtu procentų nesu garantuotas, niekas negali...Jis neužbaigė. Mobiliojo skambutis išjudino jj iš vietos. Pa­

statęs puoduką Kristinos panosėje, į pačią kosmetikos tirštu­mą, ir už tai gavęs per nagus, nuskubėjo į svetainę, susirado čirškiantį telefoną. Muzika nutilo.

— Taip, Pulkauskas klauso... Labas rytas. Kaip sakote?.. A, atėjo, gerai. Ne, šiuo metu negaliu prieiti prie savo fakso. Perskaitykite... — ir šūktelėjo Kristinai į miegamąjį. — Iš ma­no kontoros skambina, atėjo atsakymas dėl tavo Jolantos!..

Kristina rado Paulių įsitempusį iš jaudulio. Bastėsi po sve­tainę, kliuvinėjo už baldų, akimis bėgo nuo jos žvilgsnio.

Taip, skaitykite... Ne, motyvų nereikia, pabaigoje, nu­tartį... Kaip? Ot, velnias! Kaip tai nėra pagrindo! Nieko sau, na, nieko sau...

Sumurmėjo ir išjungė telefoną. Nervingai pasikasė pakau­šį.

— Bylą atnaujinti nėra pagrindo, — dusliai pranešė ir nu­sisuko į langą. — Nėra!.. O tiek procesinių pažeidimų. Nė vieno liudininko, o administratorės parodymai... Bet koks ad­vokatas tokius sukirstų.

Jam pasidarė keista, kad Kristina tyli. Jokio priekaišto. Ne­sako, kad ir vėl prakišo bylą, atėmė tai vargšei merginai viltį sugrįžti į laisvę.

— Dabar teliko Strasbūras. Pora mėnesių susirašinėjimo, paskui porą metų laukti, kol išnagrinės bylą. O ką daryti, ką?..

— Porą metų?..Jis išgirdo, kaip Kristinos balsą permušė graudulys. At­

sigrįžęs pamatė ją pažliugusiais nuo ašarų skruostais.— Ji pražus, Pauliau... Dveji metai! Išprotės Jolantėlė.

Taip negalima elgtis su žmonėmis. Prišnekėjai — laimėsim, laimėsim...

— Elgtis? O kaip aš elgiuosi! — vos valdėsi jis. — Aš no­rėjau padėti. Pati prašei. Dariau, ką galėjau. Konsultavausi su visa advokatų kontora, visi sakė: gerai, profesionaliai su­kaltas skundas. Tiesiog — idealiai.

227

Kristinai akyse nusidriekė kalėjimo pasimatymų kamba­rys. Jolanta, ji šventai tikėjo, kad tuoj tuoj baigsis jos kančios. Kartojo, glostė ranką ir kartojo — jei ne tu, Kriste, man būtų galas, neištverčiau... Va dabar, kai esu numurdyta j gyveni­mo duobę, žinau, ką reiškia turėti tikrą draugę.

— Tai tu nieko negali padaryti?Paulius bejėgiškai sudribo į fotelį.— Aš viską padariau. Apskųsti Strasbūrui nebent.— Nebent? Tu vėl pilnas abejonių!Jis žvilgtelėjo į laikrodį.— Jau po devynių, Kristule. Pavėluosi. Pasikalbėsime va­

kare, kai būsi kitokios nuotaikos.Bet ji nuskubėjo į virtuvę, grįžo su pelenine ir pakeliu ciga­

rečių. Plykstelėjo žiebtuvėlis, ir ji paskendo melsvuose taba­ko tumuluose. Godžiai pešė cigaretę, pati virpčiojo tarsi nuo šalčio ir stengėsi nežiūrėti Pauliui į akis.

— O jeigu atsirastų liudin... — ji netikėtai užkimo. — Liudi­ninkė, Pauliau, kuri matė, kas atsitiko tame motelio kambary­je? Kas ir kaip nušovė Justą.

— Iš kur tu tokią ištrauksi!— Atsakyk man į klausimą.— Na, tada viskas kitaip pakryptų, — įdėmiai tyrė už dū­

mų uždangos skendintį veidą. — Byla būtų atnaujinta, jei, ži­noma, ta liudininkė tikrai viską matė.

— Aš mačiau.— Ką?— Aš — liudininkė, Pauliau. Aš buvau tąkart su Justu ir

mačiau, kaip Marijus jį nušovė. Jis buvo skolingas Justui be­protiškus pinigus, todėl ir ryžosi...

— Tuuu buvai su juo? — išsižiojo Paulius ir pašoko ant kojų. — Po šimts! O ką... leisk paklausti, ką tu veikei su juo? Kodėl nieko man nesakei? Slėpei! Tik nemeluok, prašau.

228

'^"olanta gailėjosi, kad prasitarė Jekaterinai apie meilės raštelį. Leptelėjo, kad ją norėjo suvilioti Laima, įtraukti į savo lesbietiškus žaidimus, ir Jekaterinai iš rankų iškrito nagų dil­dė.

— Būk rami, aš su ta kekšyte pasikalbėsiu.Ir pasikalbėjo. Nutaikė momentą, kai Laima vienui viena

traukė tualete cigaretę, užspeitė ją kampe prie kriauklės ir be ilgų kalbų tvojo per žandą. Ta irgi pasirodė ne pėsčia — tren­kė kumšteliu Jekaterinai į tarpuakį. Užvirė peštynės, bet Je­katerina greitai prilenkė Laimą prie grindų, atsirado, kas ma­tė, kaip ji murdė priešininkės galvelę į klozetą, nepamiršda­ma nuspausti vandens nuleidimo svirtelę.

Laima nurijo pralaimėjimo kartėlį ir nebėgo skųstis. Tą va­karą budėjęs Cypciukas - smulkutis pareigūnas kreivomis kazoko kojomis — dėl bendro vaizdo pazyliojo po visus kalė­jimo aukštus, gąsdindamas ne vietoje rūkančias raportais, ir nusiramino.

Tačiau Jolantai liko negeros nuosėdos. Jautėsi kalta, kad iš Laimos šaipėsi visas jos aukštas, ir kelias dienas kilniašir­diškai dovanodavo pritykusiai merginai savo pietų porciją, par­sineštą iš valgyklos. Tai buvo virtos mėsos gabalėlis, kažko­dėl sveriantis būtent 38 gramus, ir arbatinis šaukštelis cuk­raus. Galvojo, kad Laima slapta šaiposi iš jos kaltės suvoki-

229

mo, bet nieko panašaus. Ji visą šeštadienį lindėjo virtuvėje, skuto bulves, trynė, triūsė prie elektrinės orkaitės, kol iškepė plokštainį su mėsa, ir pakvietė Jolantą su Dangira vakarie­nės.

O Jekaterina, kad paslėptų pamėlusius paakius, kurie pra­žydo po nestipraus, bet taiklaus Laimos kumštuko, pasibal­nojo nosį saulės akiniais. Ruduo, niaukios dienos, o ji lyg po­ilsiautoja su juodais akiniais vaikštinėja po koloniją. Bet jai buvo nusispjauti į pašaipas. Skaičiavo paskutines dieneles, pasak jos, šitoje šiknos skylėje, ant vienos kojos gali prasto­vėti, kol atsivers vartai į laisvę.

Ir štai toji diena išaušo. Paskutinė Jekaterinos diena kolo­nijoje.

Jolanta nuo pat ryto neatstojo nuo savo užtarėjos, globė­jos ir mokytojos. Klusniai sekiojo iš paskos, kol ji pridavė pa­talynę, susirinko reikalingus parašus kelialapyje į laisvę.

— Be tavęs, Jekaterina, man čia visai nuvažiuos stogas, — dūsavo Jolanta. — Aš jaučiu, kad tas kalėjimo blogis susi­geria į mane kaip į kempinę. Man jau norisi keiktis, eiti ir rietis su tomis bobulensijomis, velniuotis su visomis iš eilės.

Karmen užverktomis akimis gulinėjo sekcijoje ir šniurkš­čiojo. Neprišoko padėti, kai Jolanta praėjime tarp lovų į lygią gretą surikiavo tris taburetes, užklojo jas baltais rankšluosčiais. Stalas vakarienei paruoštas. Baltas, kaip geriausiame Pane­vėžio restorane...

— Jikatirina, tu rašysi man liaiškelius? — klausė čigoniu­kė gailiu balseliu. — Jikatirina?..

— Rašys, rašys, — už ją atsakė Jolanta. — Ir tau, ir man rašys. Mes jai irgi rašysime.

— Ni tavis gi, sutrauka, klausiu!— Iš tokios ir girdžiu!Jekaterina piktai mostelėjo ranka:— Kad negirdėčiau! Nevirškinu, kai dėl tokių niekų akis

viena kitai kabinat. Ot ir nerašysiu nė vienai, pasiųskite!— Ko-o-dėl? — sukūkčiojo Karmen ir, išsitraukusi iš juodų

230

kaip derva plaukų popierinę rožę, niršiai sviedė, nežiūrėda­ma kur.

Jolanta pakėlė gėlytę, bet tuoj čigoniukė prišoko, plėšriai išsišiepė ir pagriebė rožę jai iš nagų. Vėl nulindo į kampą ir kiūtojo ten, kol Jolanta neatnešė naujutėlio treningo, kurį jai atsiuntė tėvai.

— Ne mano stilius, nenoriu vaikščioti dryžuota, bet tau, Karmen, tokiai sportiškai panelei, tiks. Dovanoju, imk. Ir baik ožiuotis, juk vis viena nieko nepakeisi. Išeina mūsų Jekateri- nuška, verk neverkusi, rytoj jos čia nebebus.

Karmen drabužis patiko. Visai kaip Jekaterinos „Adidas" su trimis baltomis juostelėmis ant rankovių. Ir užtrauktukas neišpleręs, vienas malonumas, kaip lengvai šliuožia.

Kažką marmaliavęs radijo taškas nutilo ir pasigirdo:— Dėmesio! Jolanta Gloderienė iš šešto būrio kviečiama

pas kolonijos viršininko pavaduotoją Stankienę. Kartoju...— Oho, pati Kobra kviečia, — nusistebėjo Jekaterina. —

Ką tai galėtų reikšti? Jei režimo dalies viršininkė, tai dar su­prasčiau.

Bet senos kalėjimo vilkės akyse Jolanta išskaitė tą patį — skundas, atėjo atsakymas į jos advokato surašytą skundą ir, matyt, pavaduotoja panoro iš arčiau pažiūrėti į nuteistąją, ku­riai šviečia bylos peržiūrėjimas. Gal ko nori paklausti, o ir pa­rašėlis būtinas.

— Sėkmės, dukrele, — Jekaterina stumtelėjo visai sutri­kusią merginą, — bėk, vaikeli, ir parnešk man gerą žinią. Žiū­rėk, kad nebūtų dar taip, jog laisvėje kartu gersime šampa­ną. Jo, širdimi jaučiu, kad taip ir bus.

— Kas bus? — atsiplėšė nuo veidrodžio šukės Karmen. — Jolką paleis? Niu va! O man sidėti ir sidėti, ninoriu...

— Mes tau rašysime, Karmen! — linksmai mestelėjo Jo­lanta, išbėgdama iš sekcijos.

231

— C /u ką? Visai gluša? Blemba, negalėjai jam sumeluo­ti?

Medos akys pilnos sąmyšio. Tai, ką išgirdo iš Kristinos lū­pų pakeliui į bariuką, kuriame nelaimingoji draugė buvo pasi­ryžusi nusitašyti iki žvairumo, jai kėlė piktjuokį: vienas trauk­lapis rado ko klausti, o kitai šovė į galvą prisipažinti!

— Juk reikėjo sakyti, — erzėjo Medą, — taip, buvau susi­tikusi, bet jokio sekso nebuvo. Jei dar kartą būtų paklausęs, pliaukštelėti per žandą, sušukti — kaip tu drįsti! Ir apsiverkti.

— Aš galvojau — myli, supras, atjaus ir dovanos.— Dovanos! Vyrai mums niekada nedovanoja! Todėl ir

meluojami Oje, šventas naivume, kiek tu mus bausi? O da­bar, Kristulia, kartok paskui mane: durnė aš, tikra dūmė, kam su juo prasidėjau.

Kristina sudirgusi nuspaudė stabdžius. „Honda" įsikirto vi­dury gatvės, pasipylė nepatenkinti pypčiojimai iš pralenkian­čių automobilių, storai užbosijo autobusas, bet Kristinai — nė motais. Degino akimis Medą kaip paskučiausią priešą.

— Tavo moraliukų tetrūko! — griežė dantimis. — Ir taip nervai — ant ribos, o tu — durnė... Pati durnė!

— Sustojai, kad man tai pasakytum? — čirkštelėjo Medą, ir Kristina galutinai užsigavo:

— Išlipk! Lauk iš mašinos!

232

Meda tik susigūžė, šnairomis žiūrėdama, kaip piktai pro šalį burzgia mašinų srautas.

- - Oje, mane dar partrenks.— Jei neišlipsi, aš tave partrenksiu! Dūmė aš tau, ane?— Na, nepyk! Blemba, kas tau darosi, juk aš grynai iš tos

nuoskaudos. Važiuok, kol policija neapsupo. Išgersime, kaip Jolantėlė sakė, pamirkysime snapelius ir ką nors sugalvosi­me.

Automobilis pajudėjo.Nieko čia nebeišmąstysi. Jis pasakė, kad jam nemalo­

nu būti su tokia moterimi.— Oi oi...— .. .jis labai rimtai man paaiškino, kad visą gyvenimą ieš­

kojo nekaltos merginos.— Tipo, cielkos? sucypė Medą. — Oi, negaliu!..— Taip. Aš lyg ir vienintelė buvau priartėjusi prie jo susi­

kurto idealo. Ir šitaip pasielgiau. Aš pati po tokios kalbos pasi­jutau kaip paskutinė šliundra.

— O jis ką? Save laiko angelėliu?Kristina patylėjo, kol pralėkė sankryžą, degant geltonam

šviesoforo signalui.— Man jis buvo kaip angelas. Neperdedu, juk pati žinai,

kad tada degalinėje tau nepavyko jo išprovokuoti. Glostinė- jai, ir kas iš to?

— Bet jo daikčiukas buvo kietas, prisiekiu!— Na ir kas? Erekcija vyrams — natūralus dalykas, svar­

bu, kad sperma neužeina ant smegenų. Jeigu tau nepavyko jo suvilioti...

— Man nepavyko? Nuo šitų letenėlių, — pavartė delniu­kus Medą, — dar niekam nepavyko pasprukti.

Kristina įtariai dirstelėjo į draugę. Jos lūpose buvo susi­metusi klastinga šypsenėlė.

— Ką tu čia sapalioji? Juk sakei... Palauk! — automobilis nučiuožė gatvės pakraščiu ir vėl sustojo. — Nesuprantu... Tu tvirtini, kad Paulius sutiko eiti su tavimi?

233

— Sutiko? Tai moteris arba sutinka, arba spykt! praspi- ria...

— Tai buvo kas nors tarp jūsų ar ne?Medą pasukiojo delnukus, sublizgo Daliaus dovanota apy­

rankė.— Letenėlės...— Kiaulė! Žiūri ir šypsaisi! — ūmai užsiplieskė Kristina. —

Negalvojau, kad tu tokia kalė! Lipk lauk!— Kristulia...— Dink man iš akių!Dūsdama iš tūžmo, išraudusi Kristina persisvėrė per ap­

mirusios Medos kojas ir atidarė dureles.— Kristin...— Pasakiau, dink!Medą pasiėmė rankinuką ir išlipo. Jau stovėdama ant ša­

ligatvio bandė aiškinti, kad jos šventojo Pauliaus nepalietė nė piršteliu... Bet Kristina be kalbų užtrenkė dureles ir sukniubo ant vairo. Jos pečiai krūpčiojo lyg rimbo peršnioti. Medą neiš­tvėrė, pritipeno prie langelio, bet vos prasižiojo, stiklas aklinai paslėpė ašarotą draugės veidą.

— Na, ir žliumbk sau į sveikatą! Visoms verslininkėms, blemba, prastai su nervais.

Apsisuko ir nuėjo neatsigręždama.Tik po kelių minučių, kai išvydo atriedantį tuščią taksi, su­

sistabdė ir įsėdusi paprašė vairuotoją pasukti gatve, kurioje paliko ašarose skęstančią draugę. Iš toli pamatė tebestovin- čią hondą ir greta jos priskretusį policijos automobilį, kuriame sėdėjo nusiverkusi Kristina.

— Ot, žinos, poniutė, kaip statyti mašiną po ženklu, — piktdžiugiškai tarė Medą taksistui, ir šis pritariamai palingavo galvą.

234

^_>X^olonijos viršininko pavaduotojos kabinetas buvo pas­kutiniame administracinio pastato aukšte. Ir lipdama laiptais Jolanta prisiminė, kaip nusišypsojo jai aukšto budėtojas, sė­dintis „televizoriuje" — stiklinėje būdelėje koridoriaus gale. Kaip palankiai ją, skubančią per kiemą, akimis palydėjo Ar­klio Galva — kita kolonijos viršininko pavaduotoja, paprastai net j debesis žiūrinti pikčiurniškai, tarsi šie ardytų kolonijoje nusistovėjusią tvarką.

Tai ženklai, liudijantys, kad jie žino apie ją ištikusią laimę.Bus laisva!Prieš nuspausdama viršininko pavaduojos kabineto durų

rankeną Jolanta giliai atsikvėpė, nuramdė jaudulį, kuris vertė ją šypsotis it kvailiukei.

— Jolanta Gloderienė, šeštas būrys, šimtas penktas...— Nereikia, — žvilgtelėjo prie stalo kiurksanti prakauli aki­

niuota moteris. — Sėsk kur nors, Gloderiene, ilgai netruksi­me.

Ilgai netruks? Taip ir nujautė!Kabinetas buvo erdvus, apstatytas šviesaus medžio bal­

dais, kaip niekad aiškiai girdėjosi miesto ūžesys. Pro skaid­rius langus plūdo ryški šviesa, nors dar prieš minutę atrodė, kad kolonijoje viešpatauja niūrumą, kaip jau įprasta vėlyvą rudenį. Tai laisvės švytėjimas, toptelėjo Jolantai tupiant ant

235

kėdės, šviesiausios spalvos gręžiasi į ją — nekaltą ir sumai­totą nebūtos nuodėmės.

Pavaduotoja pasitaisė akinius ir atsivertė kažkokį aplan­ką, kurių dailios krūvelės stirksojo per visą stalą.

--- Taip, taip, kur čia? Ava, radau, — pažvelgė ji pro akinių viršų į priešais sėdinčią nuteistąją ir ištiesė kažkokį popieriaus lapą.

Jolanta įsikibo į popierių abiem rankomis, o pavaduotoja jau tiesė rašiklį:

— Tai pranešimas, kad jūsų santuoka nutraukta.— Santuoka?.. -— ji tikėjosi visai ką kita išgirsti.— Taip. Vyras padavė skyryboms. Gaila, suprantu, bet

toks gyvenimas. Moterys vyrus palieka, vyrai — moteris. Ne­sibaigianti drama.

Jolanta suraitė savo parašą. Marijus ją metė, sutrypė vis­ką, kas jai buvo šventa. Sukilęs ašarų antplūdis smaugė ger­klę, ji duso, bet laikėsi iš paskutiniųjų ir vos ne vos susitvardė.

— Ir tai dar ne viskas, — pavaduotoja vėl šnarino kažkokį aplanką. — Kiek tau liko iki bausmės pabaigos?

— Ketveri metai, septyni mėnesiai ir ė... aštuoniolika die­nų.

— Nemažai. Ir straipsnis, žiurėjau, rimtas.— Nužudymas, — tyliai ištarė Jolanta.— Gavome atsakymą į tavo skundą.Jolanta pakėlė galvą. Juto, kad šypsosi nepraverdama

lūpų.— Mane paleis, juk taip?— Paleis? Iš kur ištraukei? — nustebo kolonijos pareigū­

nė ir šaltai dėbtelėjo į Jolantą. — Skundas atmestas kaip ne­pagrįstas. Geresnį advokatą reikėjo pasisamdyti. Niekur ne­dingsi, gausi sėdėti iki galo. Pasirašyk va čia, ant šaknelės, ir eik į būrį.

236

w '/f^e d a užlipo laiptais ir susiradusi raktą atsirakino du­ris. Na va, ji namie, kaip niekada anksti parsibeldė j namus. Ir gerai. Anoks ten malonumas guosti Kristiną. Niekuomet ne­buvo tokia verksnė. Kas jai pasidarė? Sensta, senmergystės sindromas prasidėjo... Nors gal mylėjo tą Paulių, kas ten ją supaisys...

— Medą, jau parėjai? — pasigirdo iš svetainės.— Ne, blembački, ant šuns parjojau.Išsispyrė iš aulinukų, numetė rankinuką ir vilkdamasi pal­

tą pajuto, kad yra stebima. Pamačiusi svetainės tarpduryje jsisprendusį Gintarą, pirmiausia pagalvojo, kad ji užklupo sa­vo vyrą kažkokio labai neaiškaus nusikaltimo vietoje. Žvelgė piktai, kaltinamai ir smerkiamai.

— Kas tau yra? Ko taip žiūri?— Sužinosi. Dalius yra atėjęs. Apie tave kalbamės. Taigi!— Tada gal kavos išvirti? Galiu ir alaus sulakstyt, toks ge­

ras oras.— Užteks vaidinti, — skausmingu, nesavu balsu tarė Gin­

taras. — Ateik, pasėdėsi su mumis, pasiklausysi įdomių daly­kų.

Medą nejučiomis įtraukė kaklą, lyg jį butų palietę kažko­kių šaltų peilių ašmenys. Jautė, kad vis neramiau plaka jos širdelė, ir žengiant į svetainę, kur prie stalo su degtinės bute­

237

liu sėdėjo du vyrai, paniurę tarytum kapinių sargai, ją apėmė baimė. Ko jie čia smurkso? Staiga jai pasidarė baisu juos ma­tyti, norėjo pulti pro duris, bet kur, kad tik kuo toliau nuo tos kraupios tylos.

-- Sėsk, Medą, — žmogžudžio tonu tarė Gintaras.— Pastovėsiu. Ir ko dabar tą degtinę lakat?Dalius atsikrenkštė. Jo žvilgsnis, paklaidžiojęs po kamba­

rį, apsistojo ties sklidinu degtinės stikliuku:— Kieno eilė gerti?— Tau, — atsakė Gintaras ir pasižiūrėjo į Medos auska-

riukus, akimis surado ant rankos tabaluojančią apyrankę.Jai staiga viskas paliko aišku. Tai krachas! Ji stovi ant liepto

galo, apačioje — bedugnė ir plaukų pašaknėmis parsėlina šiurpas.

Dalius užsivertė stikliuką, pripylė Gintarui, šis padėkoda­mas linktelėjo. Išgėrė. Jie lyg du budeliai vis atidėliojo egze­kuciją, ir Medą neištvėrė:

— Kas čia vyksta? Kalbėkite, blemba, neerzinkite manęs!— Tave paerzinsi, kur jau ten, — karčiai tarė Gintaras ir

kreipėsi į Dalių: — Tai tie patys auskarai ir apyrankė?— Taip. Buvo dar žiedas.— Parodyk, Medą, žiedą.— Va žiedas, va! — atkišo pirštelį. — Na ir kas?— Vadinasi, teisybė, — neaišku kam pasakė Gintaras ir

susiėmęs už galvos praaimanavo: — Tiesa, tiesa...— Tiesa! — purkštelėjo Medą. — Tai džiaukitės, kad ne

melas!Ji nebeturėjo nė menkiausios vilties išsigelbėti, todėl ne­

siruošė pulti ant kelių prieš savo vyrą. Nesižemins, ašaros nepralies, nesuteiks džiaugsmelio šitiems kelnėtiems padarams, degtine malšinantiems širdies skausmus.

— Dalius negali be tavęs. Atėjo, prisipažino, viską papa­sakojo, — sunkiai tarsi akmenis stūmė žodžius Gintaras, o tu... Medą, sakyk' myli jį?

— Aš? Ar myliu šitą idiotą? Koks čia vaikų darželis? Myli

238

nemyli, ramunėles skabot, o dar vyrai!.. Kas buvo, tas pražu­vo, o šitas biezdieluškes...

Ji staiga užsičiaupė. Ketino nusimaustyti brangenybes ir iškilmingai tėkšti Daliui j veidą, kaip niekšams po kojomis yra metami sunkiai uždirbami skatikai, bet susigriebė — atsikra­tys papuošalų, savo aksesuarų pasididžiavimo, va tada tikrai beliks tik sriūbauti.

— Bet tu supranti, Medą, kad taip toliau tęstis negali?—- Niekas nesitęsia, tik šitas, — parodė į kiūtantj Dalių, —

jis griauna visus pamatus!— O tu tai jau ne? Man viskas aišku, — atsistojo Gintaras.

— Aš išeinu, o tu, Daliau, lieki. Jūs dviese pasikalbėkite ir baikime žaisti slėpynes.

Gintaras išsvirduliavo j prieškambarį, netvirta ranka nusi­kabino striukę. Medą stovėjo akis išsproginusi — ją palieka su meilužiu? Nieko sau gestas! Geras!

Paskui viskas klostėsi labai greitai. Ji rado ką mesti į mei­lės kontūzytą Dalių. Sviedė jam batus, po to — puspaltį. Pra­šė nešdintis, palikti ją ramybėje, o Gintaras, pamiršęs vyrišką solidarumą, sėdėjo virtuvėje ir nesikišo.

Ištrenkusi Dalių pro duris, jau pamanė, kad trys dienos galvos skausmelio — ir viskas susitvarkys. Užglostys vyrą, užkankins kalbomis apie nuoširdžią atgailą ir jam praeis visi rūstumai. Bet Gintaras išpuolė iš virtuvės pajuodęs kaip žemė. Nebylus, nusvirusiais pečiais, net baisus su savo sielvartu. Sukūkčiojo praeidamas, ir tai dar labiau nugąs­dino Medą. Neteko regėti vyro verkiančio, buvo įsikalusi į galvą, kad vyrai nė nemoka verkti, todėl ir ją sutampė jau­dulys.

— Gintuk...Bet jis ėjo išėjo, kaip lunatikas išlingavo į laiptinę ir greitai

pasileido laiptais žemyn, ranka užsidengęs veidą, kad niekas nematytų ašarų.

Pavydas, nepakeliamas pavydas ir nusivylimas išsviedė jį pro duris.

239

Gal pasivyti? Bet argi su tokiu sielvarto įsikūnijimu susi­šnekėsi? Tik kaimynus prajuokinsi ir apkalbų neatsiginsi.

Na ir dienelė! Vyrai kaip susitarę palieka savo moteris. Bet kokie vyrai? Sėdi prie butelio, vaidina tolerantiškus, užuot pakilę ir vyriškai snukius išsidaužę.

Blemba, kuo tą degtinę atskiesti?Medą nuvilko kojas į virtuvę. Maudė širdį, buvo negera.

Lėgstanti įtampa ją sekino, lyg atsitokėjus po priepuolio. Taip silpna buvo tik tada, kai apsivertus Daliaus automobiliui per stebuklą liko gyva ir pėsčiomis šleivojo iki Vilniaus.

Tiesė ranką į šaldytuvą, o ant jo durelių juodas magnetu- kas laikė primargintą popieriaus lapą. Gintaro rašysena. Jau tokia keverzonė, kaip ir ant visų receptų...

„Medą,tu žinai, aš visąlaik stengiausi būti tau geras, nepersekioti

kaip kiti pavydūs vyrai. Juk niekada netrukdžiau tavęs nakti­niais skambučiais. Kam man žinoti, kada tu grįžti? Kam man tas galvos skausmas? Manau, kad ištekėjusi moteris privalo turėti savo asmeninį gyvenimą. Draugės, savi vakarėliai, ir net­gi meilužiai, je i nori... Bet yra ribos. Negalima iš savo vyro at­iminėti draugų. Argi ne kvaila, Medą, kruštis su mano geriau­siu draugu? Kekšystės viršūnė! Duokis su gaisrininkais, polici­ninkais ar troleibusų vairuotojais, bet jausk ribą. O dabar tu pakilai į kosmosą. Skraidyk, lėlyte, skraidyk. Suk galvą, kaip su­mokėti mokesčius už butą, ko išprašyti babkių savo gardero­bams, o mane tu kapitaliai užknisai. Todėl bėgu nuo tavęs kuo toliau, ir atsisveikinimui nieko švelnaus negaliu pasakyti, ant liežuvio tik pora žodžių sukasi — viso gero, kale!"

Medą išsiviepusi suplėšė raštelį į smulkius skutelius. Išsi­traukusi iš šaldytuvo „Sprite" buteliuką, pasitaisė nusmuku­sią apyrankę, verksmingai šniurkštelėjo ir nuskubėjo j svetai­nę, kur ant staliuko jos laukė butelis degtinės. Pateliūskavo, pasižiūrėjo prieš šviesą. Beveik pusė liko. Irgi vyrai!.. Tik sna­pelius pamirkė.

240

CTekcija skardėjo nuo moteriško kleketavimo. Šaunias vaišes išlydėtuvių proga suruošė ryt kalėjimą paliekanti Jeka­terina. Kaip kažkuri juokavo, tik alaus, torčiuko ir vyrų tetrūks­ta.

Jolanta buvo kurčia ir abejinga viskam, lyg po narkozės. Sėdėjo ant lovos iš šonų suspausta dviejų linksmuolių, baki- nama nuo juoko kretančių pečių. Jekaterina, išgirdusi, kokias dvi blogas naujienas jos draugužė parnešė, tik susikeikė, pa­linkčiojo ir paguodai ilgai negaišo laiko. Kentėk, ką nors su­galvosim, tepasakė ir susirūpino, iš kur gauti dar vieną litrinj stiklainį arbatėlei užplikyti. Nuėjo prie lango, o Jolantai pasi­rodė, kad Jekaterina atsidūrė toli toli savo pasaulyje, kur jos laukia savi džiaugsmai ir rūpesčiai.

— Ko nieko nevalgai, Jolantėle? Imk sausainių, šokolado, visko pilna... — tarstelėjo ji sugrįžusi ir viena ausimi jau gau­dė, iš ko kvatojasi moterys.

Jolanta vos ištvėrė, kol ištaikė progą pasprukti iš sekcijos.Ji negali pakęsti pragariškų juoko kvyksnių. Ji nekenčia

savęs, pasaulis dar neregėjo tokios, kaip ji, nevykėlės. Nebe­nori matyti klaikiai iki pat krūminių dantų išsiviepusių žmogys­tų ir klausytis velniško krizenimo. Ji virpa iš neapykantos. Pa­galiau jai nepakeliamai skauda širdį ir ji tenori numirti.

Toliau viskas klostėsi lyg tirštam rūkui užslinkus. Jos ne-

241

bekrėtė drebulys, ji žinojo, ką daro, žinojo, kad nėra kitos iš­eities palengvinti būties sunkumui. Dangira kažko klausė, kai Jolanta rausėsi savo krepšyje, bet ji nieko neatsakiusi pasi­ėmė paketėlį ir išėjo j koridorių, neskubriu, tarsi išmoktu žings­neliu patraukė tualeto link, ten, kur visa išnyksta ir išskysta be garso.

Teškėjo vanduo j skardinę kriauklę, gurgė vamzdžiai, pro atvirą langą plūdo rudens žvarbuma. Ji buvo viena tualete, bet reikėjo paskubėti, kol neužklydo kokia rūkalė. Kojinės bu­vo tvirtos ir užmegztos ant skersinio virš kabinos durų primi­nė juodą virvę. Juoda spalva gerai, pagalvojo ji, taisydama kilpą. Tada dar atsinešė šiukšlių dėžę. Pasilips ir...

Virstelėjo tualeto durys. Žingsniai. Greitėjantys žingsniai.— Na, žinai!..Kažkokia jėga nutraukė Jolantą nuo šiukšliadėžės. Jos

akių migloje sutavaravo persikreipusi iš įsiūčio Jekaterina. Ne­spėjo nė oro kvėptelti, kaip pamatė jos kylančią ranką, ir kitą akimirką skaudus antausis nudegino žandą. Taip šniojo, kad vos ant kojų išsilaikė. Staiga Jolanta atsitokėjo, visu klaikumu suvokė, kad per plauką nebaigė gyvenimo kilpoje, ir pratrūko verkti.

— Karmen! Marš už durų ir nieko neįleisk!Jekaterina stvėrė žliumbiančią merginą į glėbį, su skaus­

mu ir meile priglaudė prie savęs ir sušnibždėjo:— Nusiramink, dukrele. Na, na, viskas gerai... Nepaliksiu

aš tavęs čia, nepaliksiu. Pražūsi tu, tavo nerveliai visai silpni. Rytoj, girdi? Rytoj tu išeisi į laisvę. Būsi laisva...

242

— v_^^rissstia, a tu ant manęs nepyksti? Na, sssakyk? Blemba, juk aš nieko su tavo Paulium, sssakau — nišnieko... ik!

— Tu gatavutė, Medą, eik miegoti.- Gatavūūūtė, jo?.. Išgėriau biššški, kas čiatoookio? Man

širdį skauda, aš pasibaisėjusi Gintu. Jis mane paliko, kale išvadino... ik! Ar aš tau draugė, ar ne?

— Na, draugė draugė...Tada atvašiuok, blembaški, pasigersim abi. Tik degti­

nės jau nebėr... ik, atvešk. Atvešk ir atvašiuok. Ir viena, be bernų. Man jų nebereikia. Man Ginto trūks, laaabai...

Ir Medą pravirko į mobiliuką, rijo ašaras, kažką nesupran­tamai šepšėdama. Apgraibomis susirado peleninę, kupiną nuorūkų. Pakelis gulėjo po ranka, jame — vos dvi cigaretės. Lapnojo ranka apie save, kol fotelio kampe rado žiebtuvėlį.

— Ir sigarešššių atvešk, a girdi?— Medą, geriau jau tu eitum miegoti.— Su kuo? Mane Gintas paliko, ar... ik, nesakiau?— Jau pusvalandis, kai apie tai ir tešnekam.~~ Bet man vis tiek širdį skauda.— Ir skaudės, nieko nepadarysi. Eik miegoti. Atia, rytoj

tave aplankysiu.— Sigarų neužmiršššk...

243

Mobiliukas supypsėjo. Meda įsistebeilijo į laikrodžio rodyk­lę. Kelinta valanda? Kėlėsi iš fotelio, ramstydamasi į baldus nusvirduliavo prie laikrodžio ir prisikišusi kone nosimi palietė jo stikliuką. Nejaugi ketvirta ryto? Blemba, nebėr kam paskam­binti. Miegoti, lieka tik miegoti ir atsibusti sujauktame pasau­lyje. Laaabai sujauktame.

Ji nusigavo į vonios kambarį, atsuko vandenį ir rymojo ant skalbiamosios mašinos, kol akys ėmė lipti nuo miego. Van­duo šniokštė, vonia buvo sklidina, bet Medą tik pamirkė ran­kas ir, petimi atsidariusi duris, vis pasiramstydama į sienas, nukrivuliavo į miegamąjį. Griuvo į lovą, kūktelėjo tarsi užsiga­vus! ir, sugriebusi pagalvę į glėbį, tvirtai ją apsikabinusi, už­snūdo.

Nieko nesapnavo. Juoda gili duobė. Ir pažadino kažkoks tampymas. Dingtelėjo, kad sukilo vyma, reikia kaip nors nusi­ridenti iki tualeto, bet praplėšusi akis pamatė savo delną vy­riškoje saujoje. Gintaras klūpėjo prie lovos laikydamas jos ran­ką, glaudė prie skruosto, vilgydamas ją ašaromis.

— Meda, atsibudai?.. Aš visą naktį neradau sau vietos. Nebuvau darbe, bet tu nepagalvok nieko blogo. Aš vaikščio­jau po miestą, vaikščiojau ir galvojau... Na, negaliu be tavęs! Neįmanoma. Tu mano vienintelė... girdi mane?

— Aš tavimi pasibaisėjau, — pramerkė antrą akį Medą. — Tokiais žodžiais mane išvadinti... Nesitikėjau to iš tavęs, Gintai. Juk viskam yra ribos. Rašei...

— Atleisk man, Medute. Pamirškime viską, kas buvo. De­dame brūkšnį ir — pradėkime viską iš naujo.

Medą pasirėmė ant alkūnės ir gudriai prisimerkė:— O tu?.. Nori pasakyti, kad tu neturėjai svetimos moters,

ką?— Tai aišku, kad neturėjau!— Na ir gerai, — plojosi ji ant pagalvės. — Pradėkime iš

naujo. Aš būsiu tau kaaaip šilkinė.

244

' (JCaktis Dangirai prabėgo neramiai. Keliskart įtempusi žvilgsnį stebėjo, ar miega Jolanta, klausėsi jos dūsavimų ir baiminosi, kad tuoj sutratės geležinės spyruoklės ir ji, apimta blūdo, šaus lauk iš sekcijos. Jekaterina prigrasino nenuleisti nuo jos akių ir pašnibždėjo kraupią paslaptį — Dieve tu ma­no, juk mūsų Jolantikė vos sau galo nepasidarė! Ir sutapk tu man taip, kad vienu metu gavo du pranešimus, tarsi galutinį nuosprendį likimas paskelbė: skyrybos, vyras ją paliko, ir Aukš­čiausiasis teismas jos skundą atmetė. Pasijuto niekam nerei­kalinga, tai ir supanikavo, vargšelė.

Ir rytą, jai pakirdus, Dangira veltui bandė draugės veide įžiūrėti psichozės požymių.

— Ko taip spoksai? — lyg įsižeidė Jolanta.Tiesa, kai jai padavė suteptą sumuštinį, rankos kiek tirtė­

jo, bet kramsnojo su apetitu, vis užsigerdama kava.Prieš patikrinimą pasirodžius Jekaterinai, moterėlės pa­

vydžiai suūžė: ai, kaip tau gerai, valanda kita — ir būsi laisvė­je...

Jekaterina šypsojosi ir blizgino juodais akiniais į pavyduo­les. Ilgai neužtruko. Pasėdėjo valandėlę, gurkštelėjo šlakelį kavos ir išsivedė Jolantą į kolonijos kiemą.

Buvo jau prašvitę. Danguje grūdosi tamsūs debesys. Pro kažkurį langą sklido tranki melodija. Eilinis kolonijos rytas, kai

245

prieš patikrinimą gryname ore vaikštinėja nuteistųjų porelės.— Rupūcha, — susikeikė Jekaterina, — su tais akiniais

kaip akla, nematau kur koją statyti. Bet nieko, iki išėjimo pasi­darys šviesiau.

Jolanta prikando lūpą. Tai, ką Jekaterina sumąstė, — gun­do ir be galo vilioja, tačiau vargu ar išdegs. Bet vos garsiai suabejojo, Jekaterina nukirto:

—- Pavyks! Prieš metus vienas bičas tokiu būdu iš Pravie­niškių zonos išėjo. Svarbu nežiopsoti. Drąsiai, arba arba...Po devynių nueisiu j operatyvinę dalį, pasiimsiu dokumentus, o tu lauk tualete. Aš užtrinsiu operui, kad palikau užrašų kny­gutę su adresais, ir parbėgsiu. Turėsime penkias minutes, ne daugiau, — ir, pastebėjusi, kaip šalia tipenanti Jolanta vos nekluptelėjo, pastvėrė ją už rankos: — Ramiai... O gal tu per­sigalvojai?

— Ne ne, — skubiai atsakė ji.— Tada nemyžčiok, ir kaip sakiau — drąsiai, šaltu veidu

eik ir išeisi...Aštuntą valandą nuteistųjų būriai susirikiavo po švininiu

ryto skliautu. Prasidėjo patikrinimas. Budintis karininkas, mo­terėlių pravardžiuojamas Darbo Birža, mat visada linkėdamas geros dienos, pridurdavo: „...ir darbe, ir sporte!", garsiai šūk­čiojo:

— Pirma!.. Antra!..Virtinės nuteistųjų, susirikiavusių po dešimt į eilę, žengda­

vo priekin, paskui ją — kita, dar ir dar, ir taip visa kolonija pražygiuodavo iš vieno kiemo galo į kitą. O Darbo Birža plas­tikinėje lentelėje pažymėdavo, kad būriuose nuteistųjų tiek, kiek ir jo atsineštame sąraše.

Vakare vienos pasiges. Jolanta apie tai tegalvojo. Baugu ir įsivaizduoti, koks kils sujudimas — pabėgo! Nuo tos akimirkos jos pėdsakais mesis policija, o laikraščiuose pasirodys juodos antraštės: „Pabėgo kalinė". Gal net su šunimis ją persekios.

— Na, kaip jautiesi? — priėjo Jekaterina, kuri ir patikrini­mo metu nenusiėmė akinių nuo saulės.

246

Jolanta nuoširdžiai gūžtelėjo petukais:— Truputį neramu.— Tik truputį? Tada gerai, dukrele. Iki vakarinio patikrini­

mo tu turi išgaruoti iš Panevėžio. Atmink — jokių autobusų ir taksi. Savo kojomis iki autostrados, bus kokių dešimt kilomet­rų. Adresą įsidėmėjai?

-- Aha, įsidėmėjau.Štai tolesnis Jekaterinos planas buvo pernelyg miglotas.

Nusigauti iki Klaipėdos, kur gyvena Jekaterinos draugė, ir ten pralaukti, kol pasirodys ji pati. O paskui Jekaterina suveiks svetimą pasą, perklijuos nuotrauką ir išsiųs ją į Angliją, pas kitą savo bičiulę, kuri ras ir darbą, ir stogą virš galvos.

247

ramu.Kas j darbą, kas į mokyklą. Pustuštė sekcija. Juoduke So­

nata dėbso pro langą, Diana slampinėja niūniuodama kažko­kią melodiją ir vis skundžiasi, kad nėra ūpo tvarkyti sekciją, nebent po serialo...

Kiek po devynių iš medicinos punkto grįžo Rasa. Laimin­ga, gavo atleidimą nuo darbo. Siuvimo ceche, čiauškėjo ji, dega kažkoks užsakymas, tad meistrė verčia taip dirbti, kad strėnos kaip kumelėms prakaituoja, o ji, ačiū Dievui, pailsės. Ir visu garsu paleido magnetofoną.

Nepakeliamas, trukdantis susikaupti bumpsėjimas. Jolanta vis žvilgčiojo j laikrodį. Sekundžių rodyklė lėkė pašėlusiu grei­čiu. Čekšėjo žirklėmis ir stebėjo laikrodį.

Išėjusi į koridorių išvydo pasieniu besitrinančią Karmen. Čigoniukė draugiškai mirktelėjo — viskas gerai — ir apsime­tė, kad jos nepastebi, nė kreiva akimi nežvilgtelėjo, kai ji din­go už tualeto durų, po pažastimi glemždama striukę...

Prabėgo dar dešimt minučių, ir į tualetą įpuolė uždususi Jekaterina. Drėbė kelioninį krepšį į kampą:

— Penkios minutės!.. Nežiopsok, žirkles!Jolanta išsitraukė žirkles. Jekaterina pagrobė jas, čiupte­

lėjo už plaukų, nudžyrino gerą gabalą iki pat sprando ir su­grūdo į klozetą.

248

— Perukas! — nusivožė savo juodąsias garbanas. — Greičiau!..

O pati akimoju išsinėrė iš treningo, išsikapanojo iš džinsų ir puolė savo drabužiais valkstyti Jolantą, kurios pablyškęs veidelis skendėjo juodose peruko garbanose.

— Eini drąsiai, su niekuo nekalbi, — kuždėjo Jekaterina.— Nė žodžio! Linktelėk, šypt — vypt, ir pirmyn. Džinsai ne per dideli? O, kaip tik... Treningo ir peruko atsikratyk, kai nie­kas nematys. Išeini iš kolonijos, gatvė, ir droži sau. Kuo toliau ir greičiau nuo centro. Lauke — kameros, todėl ramiai, kad niekam įtarimo... Metas, dukrele, še pasą... Viskas, tu dabar Jekaterina Simakina.

Jolanta skubiai pasidažė lūpas, taip pat ryškiai raudonai, kaip ir Jekaterinos, ir užsidėjo akinius nuo saulės. Oje, kokia prieblanda...

— O kas tau bus, Jekaterina?— Nieko, — murkšlino kedus ant jos pėdos Jekaterina. —

Palaikys tris paras komisariate, parėkaus, pašūkaus ir vis vien paleis. Susitiksime laisvėje, viskas...

Jolantą apėmė svaigulys, lyg tektų šokti nuo stogo. Ženg­telėjo svyruodama. Jaudulys mėtė į šonus kaip girtą.

— Palauk tu, ožka! — pagriebė ją už rankos.— Kas yra?— Su Dievu, dukrele... — įspaudė jai bučinį į lūpas ūmai

kažko susigraudinusi Jekaterina. — O dabar — pirmyn!Ir ji išėjo iš tualeto, nešdamasi kelioninį krepšį.— Puikiai!.. — padrąsinamai šnibžtelėjo duris saugojusi

Karmen, ir jos abi nusileido laiptais į kiemą. Vaikštinėjančios ir ant suoliuko tupinčios moteraitės nekreipė daug dėmesio. Čigoniukė palydi savo draugužę į laisvę. Ašaroja, tipena bur­ną nosine dangstydama, tarytum paskui išnešamą karstą.

Priėjus administracijos pastato duris, Jolantai pakirto kojas.— Du žingsneliai... — kuštelėjo Karmen, apkabino Jolan­

tą, neva atsisveikindama su savo mylimąja, ir garsiai ištarė:— Rašyk liaiškelius, nipamiršk, gerai...

249

Bet prie durų Jolantą aplenkė Darbo Birža.— Pardon, - - sumurmėjo jis ir nutolo atsivėrusiu korido­

riumi, daužydamas cigarečių pakelį į delną.Matydama, kaip mechaniškai zurstelėjusios lengvai atsi­

darė durys ir už jų išnyko prižiūrėtojas, Jolanta pasijuto kiek drąsiau. Priėjo prie langelio, pasitaisė vis smunkantį nuo pe­ties griozdišką krepšį ir padavė už stiklo kiūtančiam pareigū­nui Jekaterinos pasą. Tas atsivertė dokumentą:

—- Je-ka-terina Simakina, je-je, — ir užniūniavo: — Į laisvę aukštaičiai, į laisvę žemaič... Velnias, kur nukišau tą sąrašė­lį? — kilnojo kažkokius popierius, nežiūrėdamas į anapus stiklo apmirusią moterį. — A, radau. Tak tak... Simakina, — kažką brūkštelėjo rašikliu ir grąžino pasą, susidūrė su juodais aki­niais. — Ką? Fanariukai dar neužgijo?

Jolanta papurtė galvą.— Žiūrėk, nepalįsk po mašina. Na! Boba iš ratų, ratams

lengviau. Laimingai!..Pasigirdo elektrinis urzgimas. Jolanta timptelėjo už ran­

kenos, ir durys pasidavė. Koridorius, sienos, šmėsčiojantys šešėliai, viskas ėmė plaukti.

Neramu.Bukas skausmas paširdžiuose. Lyg gyvsidabrio lašai nu­

garkauliu varvėjo prakaitas.Kurtas išėjimas, kur?..Jolanta pasuko prie laukujų durų. Trys laipteliai. Jau ma­

tyti pilkas šaligatvio kraštas. Žengė į gatvę, ir ant jos užlėkė kažkokia moteris. Sustojo kaip įkalta ir vypso. Tai juodi akiniai sukėlė jai nuostabą, bet tuoj atsitokėjo ir movė pro duris į kalėjimą.

Darbo Birža paspjaudė cigaretę, įmetė į šiukšlių dėžę, kažką tarstelėjo greta dūmijančiam vyrui ir abu vienu balsu nusikvatojo.

Jolanta, sulaikiusi orą, tarsi nertų po vandeniu, pasuko vyriškių link. Tie smalsiai sužiuro:

— O, Jekaterina, jau leidiesi į trasą, taip? ~~ prašneko

250

Darbo Birža. — Tai kur dabar?.. Į stotį, taip? — ir pasisuko į savo bičiulį: — Sigitai, pavežk, a?

Šis linktelėjo. Darbo Birža įsikibo į kelioninį krepšį.„Baigta", — krūptelėjo Jolanta.— Duok, įmesiu į bagažinę. Kaip ponią nuveš, pristatys...

Duok, kas tau?Pareigūnas žvilgtelėjo į ją, kažko neryžtingai trypčiojan-

čią, ir jo veidas persimainė iš įtarimo:— Palauk, tu man kažkokia ne tokia...Tiesė ranką, ketino nutraukti akinius nuo saulės, bet ji stai­

ga liuoktelėjo į šalį ir dėjo į kojas. Darbo Birža šoko vytis. Ke­purė nuskrido į gatvę, ėmė kabinti iš visų jėgų, jau prisivijo, stvėrė už juodų garbanų, bet perukas taip ir pasiliko lyg paukš­tis plaikstytis jo rankoje. Sukriokė, energingiau spurtavo, bet bėglė pasileido dar greičiau bėgti, tik kojos sušvytravo. Šau­kė praeiviams, kad sulaikytų, bet tie traukėsi bėgikei iš kelio, nė vienas nebandė jai sutrukdyti, o kai kurie atvirai šaipėsi, krizeno iš isteriško pareigūno švargždimo:

— Laikyyykiteee ją!..

251

U eglės galvoje pasigirsdavo ir nutildavo policijos maši­nų sirenos. Jai pavyko pabėgti. Kai leidosi j kojas, o pareigū­nas — jai iš paskos, net tada neabejojo, kad pavyks paspruk­ti. Avėjo sportiniais bateliais, turėjo stiprias kojas ir ištvermę, kaip kiekviena buvusi ilgų nuotolių bėgikė.

Paspruko, bet džiaugsmo nejautė. Su virpuliu vijo mintis, kas dabar bus. Jai norėjosi bėgti, nesustoti, kad tik užmuštų savyje paniškai plintančią baimę. Ji negali pasilikti mieste, tai gerai suprato. Miesto prieigos galbūt šią akimirką yra blokuo­jamos, o vakare gatvėmis lakstys policijos automobiliai ir ati­džiai nužiūrinės kiekvieną klaidžiojantį šešėlį. Pagaliau — te­levizija. Jei parodys jos nuotrauką, o greičiausiai taip ir bus, tada ją iš veido pažins bet koks praeivis.

Penkeri metai, ir už pabėgimą dar porą metelių pridės.Ne, ji turi kuo greičiau palikti miestą.Išsinėrė iš Jekaterinos treningo ir liko su žalsva sportine

striuke. Prie kažkokios gamyklos tvoros užtiko didžiulius šuli­nio rentinius. Smuko į vieną jų, greitosiomis nusimovė džin­sus. Po jais vilkėjo juodas sportines kelnes. Susiveržė kedų raištelius ir — vėl bėgte.

Stengėsi laikytis atkampių gatvelių, didesnę kirsdavo tik įsimaišiusi į pėsčiųjų būrį. Kaip ji miestelėnams pavydėjo rūs­čių veidų! Tik pamanyk, nepatenkinti kažkuo! Laisvi kaip paukš­

252

čiai, likimas — jų pačių rankose, o ji, baugšti kaip stirna, bai­mės išplėstomis akimis, nežino, iš kurio kampo dalia dalužė parodys nagus.

Vienoje gatvelėje iš privataus namo kiemo išsuko džipas, ir pravažiuojant jo vairuotojas, apskritaveidis trumpai apsikir­pęs bernas, net sulėtino greitį — taip nužvelgė ją, kad Jolan­tai buvo kilusi mintis, ar tik ne koks Marijaus pažįstamas? Tačiau bernas žvelgė su prabudusiu smalsumu, mirktelėjo ir nuva­žiavo. Bet staiga džipas sustojo, pavažiavo atgalios ir susi­gretino su ja, žingsniuojančia patvoriu ir pasiruošusia vienu šuoliu dingti už tvoros.

— Ei, labas, mažyte, gal pavežti?— Ačiū, nereikia.- Kitą dieną pasportuosi. Davai, lipk!

— Būk geras, važiuok, — atkakliai žingsniavo Jolanta. — Aš ištekėjusi.

— Ištekėjusi? O vyras, ką?.. Namuose sėdi?— Taip, o kas?— Turbūt gerai jį patenkini, jei namuose sėdi. Manęs tai

žmona nenulaiko. Klausyk, — sustabdė džipą įkyruolis: — Vargsti čia gatvėje be naudos, galėtume kur nors palėkti, ne­žinau... Jei vyras namuose, tai kodėl ne? Arba nors telefoną duotum.

Telefonas, jai reikia paskambinti.— Turi mobiliaką?— Ką, vyrui nori zvanyti? Ne? Na, tada lipk į mašiną, duo­

siu... jei tu man, cha cha... duosi!Jolanta negirdomis nuleido nešvankų juokelį. Vos įlipo į

džipą, bernas čiuptelėjo jai už šlaunies, paglostė, paplojo, ta­rytum apžiūrinėdamas gyvą grobį. Kalėjimas ją buvo išmo­kęs vaizduoti paklusnią, todėl klusniai iškentusi lapnojimą pa­prašė mobiliojo telefono. Džipo vairuotojas vėl savo — va­rom kur nors! Tada ji paliepė važiuoti Ukmergės plento link, ten yra viena tokia poilsio aikštelė...

— O-o! Poilsio. Protingai! Tada —- važiuojam.

253

Pajudėjus visureigiui, Jolanta pasijuto tarsi strėlė, lekianti į saugų prieglobstį. Paprašė mobiliojo telefono, ir bernas pa­slaugiai, pakerėtas minties, kad jie netrukus mylėsis, padavė aparačiuką. Jolantos pirštus nudegino pagunda. Paskambin­ti tėvams? Rizikinga. Ne, policija visų pirma jos ieškos tėvų namuose. Belieka Kristina. Privažiuotų, kaip nors nugabentų iki Klaipėdos, o jau tada bus matyti.

Surinko namų telefoną, bet niekas neatsiliepė. O koks jos mobilusis? Prakeikimas... Ir staiga toptelėjo — advokatas, jis turi žinoti viską apie Kristiną.

— Alio, advokatas Pulkauskas? Čia Jolanta. Man labai reikia Kristinos mobilaus... Alio?.. Taip, atsitiko šis bei tas. Mmm, kaip čia paaiškinti...

254

— ^X ^ris te , mes čia!Kristina, įžengusi į jaukų alaus restoranėlį, pasisuko į šūks­

nio pusę. Brolis patenkintas kinkavo galvą, rodydamas į lais­vą krėslą. Jam prie šono glūdėjo ilgaplaukė mergina. Grakš­ti, ilgomis kojomis, kupina pasitikėjimo savimi blondinė. Ji pa­mataravo pirštukais sveikindamasi, kažko linksmai sukrizeno į stiklą ir kaip triušytė putliomis lūpomis surupšnojo kokteilio šiauduką.

— Susipažink, Agne, — pakiliai tarė Henrikas, — čia ma­no sesutė Kristina. Yra toks grožio salonas „Kristina", tai ji — jo savininkė...

— Jo? Mačiau iškabą, geras! — apsidžiaugė jauniklė. — Reikės kada nors užeiti.

— Pas mus eilės, — šaltai atrėmė Kristina, —- bet jei pasi­skambinsi prieš savaitę, gal rasime kokį tarpelį. Bet tavo plaukai ir taip puikiai sutvarkyti.

Brolis, pajutęs dygų sesers toną, suskato dairytis pada­vėjo.

— Ką tau užsakyti? — klausė Kristinos. — Kokį kokteilį, taip?

— Kavos. Pasėdėsiu ir eisiu.Henrikas pamojo padavėjui. Agnė atsistojo:— Kažin, kur čia tualetas?

255

Padavėjas pasisiūlė palydėti ją.— Na, kaip tau ji? — įsisegė akimis į ilgas Agnės kojas. —

Nebloga, ar ne?— Lovoje gal ir nebloga, ką aš žinau. Pienburnė, juk ji

visai dar vaikas.— - Eik jau eik, dvidešimt turi.— O tau kiek?— Sako, kad atrodau kaip dvidešim penkerių.Kristina atsiduso, prisidegė cigaretę. Henrikas vis žvilg­

čiojo ten, kur pradingo jo ilgakojė draugė. Pasikvietė seserį, kad įvertintų jo skonį, bet ši šnypščia kaip žiežula. Per jauna!

— Na, ir seniai tu su ta Agne varinėji?— Nežinau, gal bus mėnesėlis kitas. Galvoju ženytis. Va

šitaip.— Tu rimtai? --- net atsilošė iš nuostabos Kristina.— Rimtai, o kas?— Nieko. Tada reikėjo man užsisakyti ką nors stipresnio.— Aha, reikėtų atšvęsti tokią mintį. Gaila, kad tau su Pau­

liumi taip išėjo. Jau buvau pripratęs prie jo, ir vėl palikai ant ledo. Galiu su juo pasikalbėti. Nenori?

— Ne, tegu eina jisai...Henrikas atidžiai pasižiūrėjo į seserį. Ar tik jam nepasigir­

do nuoskaudos gaidelė jos balse? Apmaudauja, kurgi ne!Kristina nudelbė akis. Beviltiška, pagalvojo, prievarta miela

nebūsi. Jai per trisdešimt, o aplink, prašau, kiek jaunų, grožiu spinduliuojančių merginų. Mokančių gražiai šypsotis ir me­luoti. Dvidešimt penkeri metai... Dvidešimt penki tūkstančiai litų per mėnesį. Jo mėnesinės pajamos gražuolei galvelę su­suko.

— Na, tai ką tu galvoji apie ją? — neatstojo brolis. — Nuo­jauta ką sako?

— Lovoje tokios stengiasi...— Nenervink! Kai Paulius metė, apie lovą ir tešneki!Bet kitą sekundę Henrikas viską užmiršo pasaulyje — pa­

sirodė Agnė. Žengė kraipydama klubus ir žvelgė į jį taip mei­

256

liai, lyg šis vartytųsi guolyje į ją ištiesęs rankas. Ir Kristiną suėmė pavydas. Ji nemoka taip gundomai šypsotis, nesutiko nė vieno vyriškio, prie kurio taip meiliai prisiglaustų, kaip Ag­nė prie jos brolio. Prisiminė Paulių, tuos mielus pabėgimus j restoranus ir kavinukes, pagaliau tą rytą sodo namelyje, kai mylėjosi iki pat vakaro, ir atvažiavęs Henrikas kvailai klausi­nėjo, ko jie visąlaik šypsosi. Ji buvo įsimylėjusi, nežino, gal ir dabar tebemyli Paulių, antraip ko taip dilgčiotų širdį?..

Henrikas kažką šnibždėjo Agnei, toji kvatojo rodydama lygius dantukus. Kristinajam buvusi nebuvusi, džiūgauja, mė­gaujasi kiekviena akimirka šalia savo išrinktosios. Pastebėju­si, kaip brolis neištvėręs jaudinančio artumo pabučiavo Agnę j lūpas, o toji jausmingai užsimerkė, Kristina pabaigė kavą ir atsistojo.

— Palauk, Kriste! - - atsitokėjo Henrikas. — Juk sakei: ką nors stipresnio. Padarom, Agne, po šimtą?.. Nebijok būti gir­ta, šalia manęs nieko nebijok.

Tas tiesa, dingtelėjo Kristinai. Henrikas ją pasivijo prie ba­ro.

— Įsižeidei?Ne, o ko turėčiau įsižeisti?

— Tai tau ji patiko?— Dieve, nuo kada tau, Henrikai, parūpo mano nuomo­

nė?— Tu — mano sesuo. Myliu tave, kas čia dar neaišku?Kristina liūdnai šyptelėjo ir pamatė, kaip šįkart nekraipy­

dama klubų atsėlina Agnė.— Jau bėgsi? — klausė ji. Kodėl? Juk nespėjome nė

susipažinti...— Tyliau! — riktelėjo Henrikas. — Žiūrėk!Jis užvertęs galvą ištiesė ranką į televizorių baro kampe.

Kristina netikėjo tuo, ką mato, — ekrane puikavosi... Jolan­tos nuotrauka. Ką kalbėjo žinių pranešėja, nesuprato nė žo­džio.

— Ką ji sakė, ką? — pripuolė prie brolio.

257

Jis atrodė priblokštas:— Na, pavaro ta merga! Pabėgo iš kalėjimo, įsivaizduoji?

Šiandien nešė muilą iš Panevėžio kalėjimo!— Varna kažkokia, — paniekinamai papūtė lūpas Agnė. —■ Pati tu — varna! — sviedė jai Kristina ir išskubėjo iš

restoranėlio.Henrikas pasivijo ją, lipančią į automobilį. Kristina, viena

ranka maigydama telefono aparato mygtukus, kita įgrūdo rak­telį į variklio paleidimo spynelę.

— Kam tu skambini?— Medai, kam daugiau. Jolanta laisvėje — tokia naujie­

na!— Tikrai Medai? Taip, pabėgo... Net nesitiki! Tik nesugal­

vok veltis į kokias konstrukcijas. Tegu jinai laksto.— Eik, eik, kol tavo Agnė nepabėgo.Suburzgus varikliui, jis įsikibo į automobilio dureles.— Man pakalbėti su Pauliumi? Jis tau dovanos, pamatysi.— Dar ko! Nesijaučiu kalta.Honda piktai suurzgė, nuropojo nuo šaligatvio ir nutolo

vakaro šviesų nutvieksta senamiesčio gatve.

258

r~ aulius traukė cigaretę po cigaretės, tačiau jaudulys nenyko. Autostrada pralėkdavo automobilis, nutoldavo, išnyk­davo, ir vėl tuščia, vien jo vaizduotė krėtė piktus pokštus — kilnojo dryžuotą policininko lazdelę.

Nesąmonė. Kas gali įtarti, kad bėglė iš kalėjimo kiūto jo automobilio gale? Kaskart, prisivijus kokiam automobiliui, ji gulasi ant sėdynės ir, regis, nė nekvėpuoja.

— O toliau kaip buvo? — pakėlė akis į veidrodėlį, kuriame bolavo merginos veidas. — Įsėdai į tą džipą, paskambinai man, ir kas toliau?

— Toliau? Mes nuvažiavome į aikštelę prie autostrados. Išli­pau ir pabėgau. Jis turbūt taip ir liko nesupratęs, kas aš per viena.

— Supras, bet tai nieko nereiškia. Svarbu, kad niekas ne­matė, kaip tu įlipai į mano mašiną.

Taip, pagalvojo Paulius, šita aplinkybė kaip koks pylimas saugo jo reputaciją nuo visiško skandalo. Advokatas sąmo­ningai slepia policijos ieškomą asmenį. Bet ji — jo ginamoji. Ji nekalta. Trapi būtybė, papuolusi tarp teisinės mašinos dant­račių. O jis — vyras pagaliau, ar ne jo pareiga apginti bejėgę merginą. Bet kaip jis tai padarys? Kaip?

Man reikia į Klaipėdą, — išgirdo ją sakant. — Ten jie manęs neras.

Dabar aš atsakau už tave, — jis sugavo Jolantos akis veidrodėlyje. — Ką nors sugalvosime...

259

— Reikia paskambinti Kristinai, pas ją galėčiau pabūti sa­vaitę, kol viskas aprims ir paleis mano Jekateriną.

— Ką nors sugalvosime, — lyg aidas atkartojo Paulius.Žvelgiant j tas liūdnai melsvas akis, jam pasidarė nera­

mu. Jautė, kad jo viduje viskas verčiasi kūliais: jis kiekvieną minutę gali jos netekti!

— Bet mes važiuojame pas Kristiną?— Deja, mūsų keliai išsiskyrė. Nieko mums neišėjo.

Kaip tai?..Paulius sumurmėjo, kad nesutapo charakteriai, o ji savo

ruožtu paklausė:— Tai kur aš dingsiu Vilniuje?— Nebijok, yra viena saugi vieta.Bet tuoj suabejojo: ar sodo kaimynams nekels įtarimo, kad

vėlų rudenį kažkas brazda jo namelyje, kai paties šeimininko — nė kvapo?

Jis pasuko j pakelės degalinę, atnešė karštos kavos ir ke­lias bandeles. Jolanta tik iš pradžių gynėsi esanti nealkana, tačiau vėl pajudėjęs autostrada jis išgirdo, kaip mašinos gale šnara popierinis paketas. Nusišypsojo sau ir sužiuro į kelią, kuriame plytėjo ta pati tuštuma, o galvoje kaip užkeikta lygtis skambėjo: aš negaliu jos mesti, negaliu palikti...

Buvo jau sutemę, kai pasiekė kolektyvinius sodus. Kur ne kur spingsojo žiburėlis, mašinų žibintai užgriebė vais­medžių ir krūmynų stagarus. Pilka ir nyku. Tai, ko reikia, norint pabėgti nuo viso pasaulio. Ir Pauliui pasidarė kiek ramiau.

Pavaikščiojęs aplink namelį ir nieko įtartino nepastebėjęs atrakino duris, greitai surinkęs kodą išjungė viauksinčią sig­nalizaciją, vėl pasirodė ant laiptų ir pamojo ranka. Lydima to­limo šunų ambrijimo, Jolanta įsmuko namelio vidun, ir Pau­lius dar kartą apsidairęs uždarė duris.

— Brrr, kaip šalta, — stypčiojo ji po kambarį. — Turbūt policija manęs jau ieško. Vargas Jekaterinai. Ar negali jos per mane vėl nuteisti?

260

— Gali. Jei prisipažins, kad ji viską sugalvojo, tada blogai. Gal išgersi ko nors po kelionės?

— Po kelionės, — įstengė nusišypsoti Jolanta. — Po tokių kelionių meldžiamasi!

— Tas tiesa. Tave juk galėjo nušauti.— Nu-šau-ti? Už ką?Advokatas tyliai susijuokė. Net iš baimės suapvalėjusiomis

akimis ji simpatiška, netgi, sakytų, velniškai patraukli. Ir ji, staiga suvokusi, kad sprunkantiems iš kalėjimo policija nejaučia jokių sentimentų, kad visais laikais ir visuose filmuose buvo šaudoma bėgliams į nugaras, ūmai be kvapo suzmeko fotelyje.

— Jei būčiau žinojusi, — pradejavo, — o Jėzus, nė už ką nebūčiau bėgusi!

Kad ji žinotų, atsiduso Paulius, kad tame pačiame fotelyje visai neseniai dūsavo jos draugė Kristina. O jei pasakytų, kad ji vieninte­lė matė, kaip jos Marijus nušovė Justą, akys ant kaktos išvirstų.

— Kaip Marijus? Jokios žinios taip ir nedavė? — jis kilnojo tuščius butelius, kol viename aptiko šiek tiek brendžio. — Iš­nyko kaip dūmas?

— Išgaravo... Skyryboms padavė, galutinai pribaigė.— Tai dėl to ir pabėgai?— Dėl to sukčiaus?Paulius patenkintas linktelėjo. O ji ne tokia naivi, viską su­

prato, nebesvaičioja apie pasiaukojamą meilę.— Išgerk, — atkišo artipilnį stiklą, ir ji klusniai paėmė į

rankas. — Rytoj malkų židiniui atvešiu, elektrinį šildytuvą. Ir valgomo ko nors, o dabar — išgerk, bent kiek nuims įtampą.

— Oi!— Kas yra? — pasižiūrėjo Paulius.Ji sukrutėjo fotelyje, su apmaudu dirstelėjo į jį:— Juk aš jums net nepadėkojau!— Ne bėda. Sugalvokite tostą, ir mes būsime atsiskaitę.— Man ne tostai galvoje.— Tada aš pasakysiu... Už laisvę, už tavo gražias akis ir

draugę, kurią aš šiandien įsigijau.

261

' ^(Lžklostyta patalais, apsupta gilios tylos Jolanta tai su­merkdavo akis, tai krūptelėjusi pabusdavo. Jai atrodė, kad steng­damiesi nesukelti garso policininkai supa sodo namelį, bet įtem­pusi klausą išgirsdavo, kaip į lango stiklą barkštelėdavo vieniša obels šaka ir vėl iš visų pašalių suplūsdavo spengianti tyla.

Paulius miegojo kitame kambaryje, susistūmęs du fote­lius, ir vos prašvitus sėdo į automobilį, pažadėjęs po valan­dos kitos grįžti.

Bėgant minutėms, praslinkus valandai Jolanta nustojo žvilgčioti pro langą. Ją suėmė nusivylimas. Ir visai ne dėl to, kad Paulius kažkur užtruko. Mintis, kad viskas baigta, pabė­gimas iš kalėjimo neatitaisomai griauna jos gyvenimą, o ir ateitis, pilna pavojų keliančių nuojautų, ją gniuždė.

Paulius pasirodė, kai jai ėmė vaidentis, jog pirma jo atlėks policijos mašina. Tačiau linksmai jam įtrepsenus į kambarį, bloškus pirkinių paketus ant grindų, ji atgavo gebėjimą šyp­sotis.

— Buvau užlėkęs į kontorą, — kalbėjo jis, grūsdamas šal­dytuvo kištuką į elektros lizdą. — Kaip tik bylų neturiu, tad pasiėmiau atostogas. Man tavo byla svarbiausia. Išsiunčiau skundą į Strasbūrą, po mėnesio kito bus aišku, priimtina by­la, pažeista kas ar ne, bet geriausiu atveju kokie metai pra­bėgs, kol apsvarstys. Ko tu šypsaisi?

262

Jolanta kvailai patraukė pečiais. Ji daug ko negalėjo sau paaiškinti. Visų pirma, kodėl ji taip pasitiki Pauliumi? Juk su Kristina jo santykiai nutrūko, net neužsimena apie ją, kaip ir nesileidžia j kalbas, kad ji norėtų pamatyti savo draugę. Tvirti­na, kad niekas negali žinoti, jog ji čia. Su tuo ji sutinka. Bet kitas keistas dalykas jai ir pačiai praeina noras pažvelgti Kristinai j akis. Būgštauja, kad jose išskaitys didžiulį priekaištą, kuris amžiams suardo moterišką draugystę. Kažin ar jai patiktų, kad ji ir jos buvęs draugas atsidūrė po vienu stogu? Pavydas be­veik visada veda prie klaidingų išvadų. Ir taip pagalvojusi ji su­abejojo pati savimi. Paulius jai seniai nustojo egzistavęs vien kaip advokatas, jai malonus jo rūpestis, gera, kad jis šalia.

— Tai tarp tavęs ir Kristinos viskas nutrūko? — išdrįso pa­klausti ji, kai Paulius nurinkinėjo vienkartinius indelius, užsili­kusius nuo pusryčių. — Kažkaip sunku patikėti. Kristina tokia protinga.

— O tarp tavęs ir Marijaus?— Dieve, tu dar klausi!— Todėl ir tu manęs daugiau nebeklausk, sutariame?Paskui jie kūrė židinį. Paulius parnešė beržinių malkų ry­

šulį iš automobilio bagažinės. Neturėjo nei aštraus, tvirto pei­lio, nei kirvuko, tad Jolanta vis plėšė senus laikraščius, visaip bandė kaišioti, bet židinys netraukė, malksnos rūko, ir jie už­sikosėjo iki ašarų, kol įsigavo liepsna ir kaulus gelianti vėsa ėmė tirpti.

Paulius atitempė prie židinio staliuką, sustumdė fotelius, kad būtų galima ištiesti kojas į šilumą. Pastebėjo, kad Jolan­tos visas skruostas suodinas, ir ji prajuko. Kaip kaprizinga mergiotė prunkščiojo, kai Paulius drėgnu rankšluosčiu švel­niai ir kantriai brūškavo jos išmurzintą veidą.

Lyg negrėstų jokie pavojai, pagalvojo Jolanta, lyg kokia įsimylėjėlių porelė, nusprendusi praleisti savaitgalį rudens nu­drengtuose soduose.

Įsimylėjo?Ji atkakliai vijo tokią mintį šalin, tačiau susidūrus jųdviejų

263

žvilgsniams jai darėsi baugu. Todėl noriai sutiko paragauti vy­no ir gėrė jj godžiai, lyg kalėjimas iš jos būtų nutašęs alkoho­likę. Ji norėjo nuslėpti sumišimą, kuris atsirasdavo žvelgiant jam j akis. Ir jo tariami žodžiai pasiekdavo jos klausą tik po kelių sekundžių. Židinio atšvaitai lipo ant kambario sienų, ir jis nebebuvo panašus j šiurpią plėšikų landynę.

— Žiemą čia bus per daug šalta. Vėjas švilpia pro langus, o ir keliuką užpusto, nei važiuoti, nei perbristi. Išnuomosiu butą, niekas tavęs ten neras.

Ji tylomis su tuo sutiko. Jekaterinos planas bėgti iš Lietu­vos jai atrodė utopinis. Ji nenori skirtis su šituo vyriškiu. Tai — svarbiausia. Jai gera čia ir realus pasaulis ima atrodyti toli­mas tolimas, apgyvendintas šmėklų.

Lauke pradėjo lyti, girdėjo, kaip lašai teškena j stogą. Vy­nas padėjo Jolantai atsikratyti įtampos. Susirangiusi fotelyje klausėsi lietaus, sustingusi stebėjo plėnyjančias žarijas židi­nyje.

— Nešalta? — paklausė Paulius.— Ne, visai ne... — išsiblaškiusi atsiliepė Jolanta. — Tas

židinys, o ir vynas gerai šildo.Paulius pakilo ir nuėjo už pertvaros kambario gale. Manė,

kad atneš dar vyno, bet jis grįžo su paketu.— Čia tau... Pamaniau, kad nepatogu su tais pačiais dra­

bužiais trintis, tai šį tą nupirkau.— Man? O... o kas čia?Ir Jolanta nieko nelaukusi ėmė lukštenti paketą. Akyse

šmėkštelėjo spinta, prigrūsta prabangių drabužių, bet toks prisiminimas nesukėlė nė menkiausios graužaties. Marijus jai nieko nedovanodavo, išskyrus kreditines korteles su tūkstan­tinėmis sąskaitomis.

Ji išlankstė melsvus džinsus, po to — šiltą nertinį aukštu kaklu. Tylėdama pavartė kailiuku išmuštas šlepetes. Prunkš­telėjo, ištraukusi pėdkelnių pakelį.

— Ką? Nepatinka? Matau, juokas ima, - lyg nusivylė Pau­lius.

264

— Nežinau, nė ką sakyti... Atvirai?- Atvirai.

— Atvirai atvirai? — prisimerkė Jolanta.—■ Žinoma, kokie dar klausimai.— Labiausiai man, — išskleidė ji juodą šilkinį apatinuką ir

tarsi matuodamasi prisidėjo petnešėles prie pečių, — labiau­siai man šitas patinka. Gal kiek per ilgas...

— Kodėl? — ir skubiai pridūrė: — Tik atvirai!Jolanta žvelgė į jį nerimastingai šypsodamasi.— Todėl... ai, geriau nesakysiu.Bet jis neatstojo, netgi prikišo, jog jis iš visos širdies rūpi­

nasi, o ji slepia, ką galvoja...— Todėl, kad aš noriu tau patikti.Paulius karštai spūstelėjo merginos delną. Ir kai ji pasiro­

dė vilkėdama blauzdas siekiančiais naktiniais, jis suklupo ant kelių ir surūdijusiomis žirklėmis nurėžė gabalą šilko, apnuo­gindamas jos kojas. Paskui švelniai priglaudė lūpas prie jos tirtančio kelio, tiesė ranką, trokšdamas pajusti šlaunies glot­numą, bet ūmai lyg susidrovėjęs atsistojo. Susidūrė su jos akimis. Jose žibėjo ašaros.

— Tu verki? Aš... patikėk, nenorėjau tavęs užgauti! Tai iš meilės... įsimylėjau tave.

Jolanta sukūkčiojo. Ji vėl buvo laiminga.

265

2Juvo rytas, ir Kristina be įprastos skubos ruošėsi į dar­bą. Anksčiau, priešinkis nesipriešinęs, Paulius beveik visada užlaikydavo ją miegamajame, o ir ji ne kažin kiek turėdavo jėgų išlipti iš lovos. Kirpėjos priprato, kad salono savininkė amžinai vėluoja. Tačiau pastarąsias naktis jausdavosi pusiau- miegės būsenos ir, prasidėjus rytmetinei televizijos progra­mai, jau būdavo ant kojų ir automobilį po grožio salono lan­gais pastatydavo pirmučiausia.

Atsikėlė, bet pusryčiauti nenorėjo. Kavos puodukas pri­mindavo rytus, kai jį laikydavo Pauliaus rankos. Bandė grum­tis su prisiminimais, bet Paulius nedilo iš atminties. Jis paliko savo dvasią. Virtuvėje, vonioje, miegamajame. Visur, kur tik ji žengdavo, buvo vaikščiojęs Paulius.

Galėjo sumeluoti, galėjo nutylėti apie motelį, galėjo rėkti, kad be jo numirs, bet, žinojo, ją pražudė tikėjimas, jog tikri draugai viską supranta ir atleidžia. Nieko vertas įsitikinimas, kaip ir jos pačios egzistavimas be Pauliaus. Neašarojo. Ta­čiau tik jai vienai žinoti, kokius sąrėmius jai lemta iškęsti. Leng­viau pagimdyti kūdikį nuo nemylimo vyro... Turbūt lengviau.

Po aštuonių suskambo durų skambutis. Medą buvo punk­tuali ir, nepaisant ilgo vakarykščio pokalbio apie Jolantos pa­bėgimą iš kalėjimo, vos prieškambaryje nusispardė aulinu­kus, pragydo iš naujo:

266

— Bet ta mūsų Jolantėlė, ką?.. Skaitei spaudą? Bėglė iš Panevėžio kalėjimo dar nesurasta. Mano Gintas, ir tas špy­gas laiko — kad tik nesučiuptų mūsų Jolantėlės. O kiek polici­jos, kiek vyrų sukėlė ant kojų!.. Mums tik pasvajoti! Jooo, mū­sų Jolačka rodo konkretų pavyzdį. Gal iš mūsų kas paims interviu kaip iš draugių?

— Na, ir ką tu tokiu atveju apie ją pasakytum?— Nu, faina merga, ką daugiau?Medą nutrepsėjo į virtuvę, pakilnojo ant viryklės pūpsan­

čių katiliukų dangčius ir garsiai nusivylė:— Badas. Ką?.. Dietos laikaisi? Gal kokį naują kadrą jau-

kiniesi?Kristina užkaitė kavinuką. Virtuvėje viešpatavo negailes­

tinga šviesa, ir Medą netruko pastebėti pajuodusius nuo ne­migos paakius, liguistus draugės judesius.

— Vaje, kokia tu sublogusį! Vis niekaip neatsigauni, kad Paulius trenkė durimis?

— Jis netrenkė durimis.— Netrenkė, netrenkė... Bet tu pati kaip perkūno trenkta.Pakvipo kava. Kristina pasiryžo gerti trečią puodelį kavos.— Ką dar rašo apie Jolantą? — klausė ji, kai jos abi sėdė­

jo su cigaretėmis rankose. — Kur ji dabar? Yra kokios versi­jos?

— Ne-a, nieko nerašo. Pabėgo, ir viskas.— Koks ten pabėgimas - ėjo išėjo, labas, viso gero. Sun­

ku jai dabar...— Kur ten sunku! Marijus pasirūpino...— Marijus? Pamišai! — sublūksėjo akimis Kristina. — Dur­

na tu, ar ką?..— Chi chi chi...— Kas tau?— Nieko. Durne pavadinai.— Na, atleisk, nenorėjau...Bet Medą nė kiek neužpyko. Buvo gerai nusiteikusi. De­

šimtą valandą klestels į kirpėjo kėdę ir pabodusią šukuoseną

267

pakeis nauja. Apie tai ir tegalvojo. Todėl vos ištvėrė, kol Kris­tina išpeikė jos nuomonę, kad Jolantėlė puolė pas Marijų...

— Na, gerai gerai, — nutraukė ji. — Sutinku. Vienąkart skandino, skandins ir toliau. Man įdomu štai kas... Juoda plau­kų spalva man tiktų, ar ne?

Kristina žvilgtelėjo į draugę. Jos akys švietė, lūpos blizgė­jo. Vylingos klostelės lūpų kampučiuose darė ją panašią į leng­vabūdę triukšmingų kavinių lankytoją.

— Tiks, juk ne plaukuose esmė...

268

akeliui į grožio saloną Medai vėl parūpo Kristinos sa­vijauta. Paulius, dėl jo reikia grumtis ir išsikovoti savo laimę. Kaip ji — vos aptiko silpną Gintaro vietą, puolė ir laimėjo.

— Na, gerai, lyg ir sutiko Kristina, važiuodama siaura senamiesčio gatvele. — Daug šneki, matyt, daug žinai. Kur, tavo nuomone, silpniausia Pauliaus vieta?

— Tau reikia jj gerai pamylėti!— Cha, pasakei!.. Jam tas mažiausiai rūpi.— Tai ko tu pergyveni? Nieko nėra baisiau, kaip šalia sa­

vęs lovoje turėti baslį.Kristina suktelėjo vairą, ir priešais automobilį išniro ryto

miglos aptraukta Rotušės aikštė. Už viešbučio kavinės stiklų pusryčiaujantys žmonės atrodė kaip žiopčiojančios žuvys. Ge­rai nusiteikę, atsipalaidavę, ir menkiausias jų gestas, judesys — ar piltųsi į kavą grietinėlę, ar degtųsi cigaretę, — regis, bylote bylojo apie neapsakomos pilnatvės būseną.

Ji nukreipė žvilgsnį į gatvę. Nuotaika dar labiau subjuro. Ji darosi nepakanti svetimai laimei. Jiems lengva, gera, jie negyvena praeities prisiminimais.

— Neliūdėk, Kristulia. Geresnės nei tu tas tavo Paulius neras, — pasiekė ją Medos balsas. — Pasivizgins su kokia kekšyte, vėl, pamatysi, apsireikš.

— Jis — ne toks. Nesivizgina.

269

Ir Kristina pagalvojo, kad tokių kaip ji, beviltiškai įsimylin­čių ir dėl to kenčiančių, — devynios galybės. Ir jei kada pa­matys Paulių su kita, tai tebus ženklas, kad viskas baigta. Jokio pragiedrulio ateityje.

Honda pririedėjo prie grožio salono. Stovėjimo vieta, pa­žymėta geltona linija, draudžianti pašaliniams statyti automo­bilius, buvo užimta. Lyg koks griozdas riogsojo visureigis užtemdytais stiklais.

Medą garsiai spėjo, kad koks mafijozas bus savo žmone­lę atvežęs, ir smalsiai sušnairavo, tikėdamasi pamatyti vai­ruoją. Prasivėrė langas, ir ji kumštelėjo Kristinai, grūdančiai į rankinuką mobilųjį telefoną.

— Žiūrėk! Vaidenasi man ar ką!..Kristina metė žvilgsnį ir sustingo — atšiaurus apskritas

veidas su įsakmia burna. Marijus...Jis išlipo iš visureigio ir iškalbingai pabelaė į hondos stogą.— Tu eik, Medą... Paskambink Henriui, perspėk jį, kad

tas banditas čia.— Ar ne geriau kartu? Ko jis nori?— Sakau tau — eik, palik mus vienus.Medą, vis gręžiodamas! per petį, nuėjo į grožio saloną.

Baimė ir jaudulys susiplakė į viena, ir lipdama iš automobilio Kristina pajuto, kaip linksta kojos, o pūstelėjęs vėjas šiaušia plaukus tarsi nuogąsčio ranka.

— Koks susitikimas, ar ne? — Marijus dar žemiau nuleido durelių stiklą. — Netikėtai susipažįstam, netikėtai susitinkam. Kai gerai pagalvoji, visas gyvenimas susideda iš netikėtumų.

Ji mato žudiką. Šita mintis it smarkus smūgis virpa galvo­je, praeiviai abejingai slenka pro šalį, tarytum patvirtindami gilų įsitikinimą, kad ji pati savo jėgomis turi atlaikyti šito vyriš­kio dygų, neaišku ką slepiantį .šypsnį.

— Ko tau reikia? — Kristina sagstėsi lietpaltį, rankos tru­putį drebėjo. — Juk aš niekur nesikišu, viskas einasi pagal tavo scenarijų.

Marijus lyg sutikdamas palingavo galva ir išlipo iš visurei­

270

gio. Parodė j kitapus gatvės spindinčius kavinukės langus.— Gal eime ten ir pasikalbėsime?— Aš skubu, neturiu laiko.Jis visa krūtine įkvėpė oro, užvertė akis į pamurusį dangų

ir su dirbtiniu pasigėrėjimu prašneko:— Ach, koks oras! Gyvenk ir norėk, ar ne?— Aš pasakiau — skubu...Kristina apsisuko, norėjo eiti sau, bet Marijus sugriebė ją

už rankos. Tada įsmeigė rūsčias akis:- Kur Jolanta?

Jolanta? — apstulbo Kristina. — Iš kur man žinoti!— Ją slepia tavo advokatas, — ir pamatęs, kaip ji netikė­

dama išplėtė akis, pridūrė: — Žinau. Ją vienas bičas iš mies­to išvežė. Jis leido pasinaudoti savo mobiliaku ir girdėjo, kaip ji skambino advokatui.

— Na, tai kas? Tarp mūsų viskas baigta.— Tą aš irgi žinau. Bet kur man tada rasti tą veikėją? Kon­

toroje nieks nežino, bute vakarais nedega šviesa. Kur jie ga­lėtų būti? Padėk man ir aš tave paliksiu ramybėje. Jolanta ir tau darosi pavojinga. Jei ji bandys kapstyti bylą, o tu eisi kaip liudininkė...

— Aš nieko nemačiau!— Nepurkštauk. Tavo žiniai, tas advokatas jau konsultuo­

jasi su prokuratūra ir tvirtina, kad turi liudininkę, supranti? Ar tu supranti, kad būsiu priverstas tave nušluoti nuo žemės pa­viršiaus? Bet kokia kaina. Manai, kad mane įmanoma paso­dinti? Nesvaik! Kur tu matei milijonierių už grotų?

— Ko tu nori iš manęs?Jo akys buvo šaltos, kupinos kiaurai veriančios jėgos.— Sužinok, kur buvusi tavo meilė slepia tą mažą kurvą.

Man ji reikalinga.— Nežinau... Man reikia pagalvoti.— Pagalvoti? Skambink tam Pauliui, užtrink, kad pasiilgai, ir

jis pats prasitars, kur laiko Jolantą ir, galimas dalykas, ją dulkina.Kristina atbloškė atgal vėjo taršomus plaukus. Marijus ner­

271

vingai sumindžiukavo. Niauriai ūžė miestas; griausmas vieš­patavo visur ir visiems grūmojo. Kažkur toli toli lyg varpas skambėjo: „Jis su Jolanta... Jo-lan-ta...“

— Ką galvoji? Neapsimesk, kad nežinai to advokato mo- biliako.

— Nežinau, — tvirtai ištarė Kristina. — Tas ir yra, kad ne­žinau. Bet galiu sužinoti. Man nusibodo gyventi kaip pelei po šluota.

— Na va, kokia tu protinga, — Marijus išsitraukė iš odinės striukės kortelę. — Čia mano vizitinė. Duok man tą advokatą, o visa kita palik man, gyvenk, kaip sakoma, grožį puoselėk, o bjaurastį palik man. Paskambinsi?.. Jei ne, aš galiu pagalvo­ti, kad tu nori liudyti prieš mane...

— Paskambinsiu, — myktelėjo Kristina. — Sužinosiu ir paskambinsiu.

Marijus įsiropštė į džipą, trinktelėjo durelėmis ir iškišo gal­vą. Ji pasuko grožio salono durų link, bet ją pasivijo šūksnis:

— Ei, Kristina!— Kas dar? — atsisuko ji.— Šiaip, jei tau įdomi vyro nuomonė, tai pasakysiu, kad tu

geresnė nei Jolanta. Turi šarmo. Nedurna ir pakankamai sek­suali...

Visureigis išriaumojo į gatvę, o ji stovėjo kaip įšalusi, ap­imta nebylaus tūžmo. Žudikas jai pareiškė apie savo simpati­ją! O ji to ir nusipelnė, kad tokie padugnės, kaip tas Marijus, galutinai iš jos išsišaipytų.

Kristina įlipo į savo automobilį. Krėtė drebulys, vos sučiu­pinėjo cigaretę ir, sugavusi savo veidą salono veidrodėlyje, pasibaisėjo, koks jis sugniužęs iš nevilties, tarytum Marijus savo kieta ranka būtų ją aptalžęs.

Kodėl Henrikas nesirodo?Susirado mobilųjį, ėmė spaudyti mygtukus, bet staiga lyg

iš po gatvės grindinio išdygęs vyriškis atlapojo automobilio dureles, ir Kristina iš netikėtumo loštelėjo atgal, vos telefonas neiškrito iš rankų.

272

— Nereikia niekam skambinti, — pabrėždamas kiekvieną skiemenį ištarė jis. — Mums reikia pasikalbėti. Nė kiek neper­dedu — tai jūsų mirties ar gyvybės klausimas.

— Kkkas jūs toks?Vyriškis žengė žingsnį atgal, leisdamas save geriau ap­

žiūrėti, ir, pastebėjęs, kaip Kristina stengiasi atgaivinti atmin­tį, spokso kaip į kažką labai matyta, suskubo tarti:

— Mes susitinkame jau antrą kartą. Bet galiu prisistatyti dar kartą — organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos inspek­torius Valdas Bartuška.

— O ne, policijos man tetrūko!..— Bijote? Man buvo baugu žiūrėti, kaip jūs kalbėjotės su

tuo panevėžiečiu.— Jūs matėte?— Ir girdėjau, apie ką jūs čia kalbėjote. Todėl... — jis apsi­

dairė, — gal eime į tą kavinę, ramiai pasikalbėsime. Be to, antra para kavos nė gurkšnelio, vis pasalos, pasalos...

273

<y!Venrikas užėjo j grožio saloną, dirstelėjo j direktorės kabinetą, bet ten sesers nebuvo. Tada susirado Medą, sėdin­čią viename iš krėslų priešais veidrodžius ir priekabiai spok- sančią j save ir kirpėją, kuri čekšėjo žirklėmis karpydama nu­šiurusius plaukų galiukus.

— Tai kur Kristė? — vis bėgiojo akimis po saloną, dairėsi netikėdamas, kad jos čia nėra.

— Ji kalbėjosi gatvėje su tuo Marijumi, murmtelėjo Me­da. — O ką, nėra?

— Kokia mašina jis buvo atvažiavęs?— Juodas džipas. Tamsinti langai, grynai banditiškas

džipas.— Niekur nemačiau tokio. Nuvažiavo, matyt...— Oi, blemba! Gal tada pagrobė? Įsimetė ir išsivežė?Henrikas vėl išskubėjo j gatvę, tačiau kiek besižvalgė, juodo

visureigio niekur nesimatė. Šastelėjo prie sesers automobi­lio. Ant sėdynės mėtėsi žiebtuvėlis ir cigaretės, palikti lyg per skubą. Vėl apsidairė, akimis kabinosi j praeivių veidus, tarsi šie viską matė ir slėptų, kas nutiko jų akivaizdoje.

Tada toptelėjo — kavinė! Anava prie bariuko nuobodžiau­ja tipelis, vis seka gatvės judėjimą, gal jis ką nors pastebėjo. Į džipą tai tikrai turėjo atkreipti dėmesį, o jei dar kokie žaliūkai tempė į jį moterį...

274

Henrikas jau neabejojo, kad Kristinai kažkas atsitiko, deg­damas nekantrumu įpuolė į kavinę ir sustingo išvydęs seserį kuo ramiausiai gurkšnojančią kavą su kažkokiu vyriškiu.

— Aš... aš visur tavęs ieškau! — prišoko jis. — Ką čia veiki?

— Mes jau baigėme, — atsistojo Kristinos pašnekovas, ir Henrikas kreivai šyptelėjo, atpažinęs klinikose jam galvą kvar­šinusį kriminalistą: — Kaip jūsų savijauta? Turiu omeny aną nelemtą sužeidimą?..

— Gera! Kol jūs nesikišate, sveikata nesiskundžiu.— Na na, negirkite dienos be vakaro. Blogo mes jums

nelinkime. Tai kaip, panele Kristina? Taip ir sutariame, jei kas, skambinkite.

— Čiuožk čiuožk, be jūsų išsiaiškinsime, — atrėžė Henrikas, nė pats nesitikėdamas, kad moka taip įžūliai kalbėtis su parei­gūnu. — Tik nervus tampote su savo idiotiškomis versijomis.

— Viso gero.— Eik eik...Kriminalistas atsisveikindamas linktelėjo Kristinai, kuri sė­

dėjo tarsi sulaikiusi kvapą, ir vos jis išėjo į gatvę, Henrikas įsiutęs pažvelgė į seserį:

— Kas čia vyksta? Pirma Marijus, paskui mentas... Nieko nesuprantu! Jie ką?.. Eina išvien? Visi prieš mus?

— Niekas niekur neina, viskas gerai. Policija mano, kad Jolanta slapstosi pas mane. Pasakiau, kad tuoj pat gali va­žiuoti į namus ir tikrinti.

— Tai ko tas Marijus norėjo?Kristina įdėmiai nužvelgė brolį. Neturėjo jokio noro bartis

ir dalintis savo planais. Nesupras, neverta ir burnos aušinti. Todėl ji pakilo iš vietos ir pro pat brolio nosį nužingsniavo prie durų. Henrikas, panarinęs galvą, pilnas pasiryžimo ištardyti seserį iki galo, puolė įkandin jos.

— Kristina! — vijosi jis per gatvę. — Paaiškink, kas čia vyksta, po velnių! Ar tu supranti, ką tu darai? Su tais panevė­žiečiais negalima juokauti!

275

O^šjungusi automobilio šviesas, Kristina vos įžiūrėjo as­faltuotą keliuką. Abipus automobilio slinko tamsos nuniokioti sodai. Hondos pasitikti bėgantys namukai visi alei vieno atro­dė negyvenami.

Kristiną buvo pagavęs neaiškus jaudulys. Jolanta, galbūt ji per vieną žingsnelį nuo jos. Bet nesitiki, kad Paulius, įstaty­mo raidę pažįstantis žmogus, ryžtųsi bėglę iš kalėjimo slėpti savo sodo namelyje. O jeigu taip ir yra, tai kas juos sieja?

Ji išlipo iš automobilio. Sutemos nelyg kokia drobė ap­siautė ją, ir vos akys apsiprato su tamsa, ji krūptelėjo, iki pat pirštų galiukų nulėkė šiurpus dilgsėjimas. Bet nusiramino su­sivokusi, kad priešais save mato ne kažkokią luošą būtybę, o viso labo pakrypusią kaliausę.

Įtampa atsileido, ir Kristina lyg kokia dvasia nuslinko per sodą, kuris ribojosi su Pauliaus sklypu. Jai atrodė, kad prie­kin ją stumia slegianti neviltis. Vyras, su kuriuo ji galėjo būti laiminga, dabar leidžia laiką su jos geriausia drauge?

Pagaliau pasimatė paslaptingi namo kontūrai. Kristina ne­noriai šyptelėjo. Pro lango plyšelį veržėsi, sruvo silpnutė švie­sa, lyg baltas kaspinėlis gulėsi ant palangės. Štai ir griuvo paskutinė abejonė. Jie ten, lovoje, kurios švarų, pernokusiais obuoliais persmelktą kvapą, regis, pajuto prisilietusi prie šiurkščios sienos.

276

Ir ji žvilgtelėjo pro lango plyšj.Pirmas įspūdis — kambaryje nieko nebuvo ir televizorius

mirksėjo tuščiai. Tačiau atsivėrė durys, ir pasirodė Paulius. Jis žengė atsargiai statydamas koją, rankose laikė padėklą. Arbata, vaisiai, pyragaičiai. Antklodė sujudėjo, ir iš po jos išni­ro juokingai susišiaušusi galva. Pažino Jolantą. Ji kažką sakė Pauliui, bet jis, žiūrėdamas, kur nutupdyti padėklą, švelniu šypsniu atsakė jai. Jolanta ištiesė rankas tarsi rodydama, kaip jo pasiilgo. Subolavo nuogos krūtys, bet Paulius žiūrėjo tik jai į akis. Jis trupučiuką mirkčiojo, kaip visada, kai susijaudinda­vo. Jolanta nusijuokė, išrietė savo jaunatvišką kūną, atkišo lūpas ir jos veidas pasidarė maldaujantis. Paulius palietė jos užmerktų akių vokus pirštų galais kaip kažką trapaus ir kartu amžino. Paskui apkabino Jolantą, kaip kažkada apkabinda­vo ją — dėdamas vieną ranką ant peties, kitą ant liemens, bet Kristinai pasirodė, kad Pauliaus judesiai pilni kažkokio ne­žemiško taurumo ir gražaus skausmo, kokio ji niekados ne­patyrė.

Kristina atšlijo nuo lango. Pasiutusiai daužėsi širdis. Ji vis dar tebemyli Paulių ir gerai žino, kad nemėgins ieškoti kito vyriškio.

Tramdydama norą j langą sviesti akmenį ir nors taip suar­dyti svetimą laimę, Kristina nuskubėjo prie automobilio. Bė- go, klupo, kėlėsi ir vėl bėgo, bijojo sustoti ir atsigręžti, vengė bent mintimis grįžti ten, kur tvyro paskutiniai jos laimingų pri­siminimų šešėliai.

Tik pajudėjus automobiliui niūri neviltis prasisklaidė. Pra­sidėjus miestui, sužaižaravus žiburių jūrai, ji pasijuto visiškai aiškios sąmonės. Ją užvaldė ramybės atoslūgis, lyg būtų pa­galiau išsprendusi neįveikiamą uždavinį: ji žinojo, kaip pasi­elgti.

— Alio, čia Kristina... Aš radau ją... jo, rimtai. Kur susitin­kame?

277

L/ iena pasitaikė rūškana ir per patį vidudienį gatvės skendėjo lietingoje migloje. Įsukus į „Statoil" degalinę jau tru­putį lašnojo. Kristina išjungė variklį, ir Patricijos Kaas balsas suskambėjo dar sodriau. Vakarykštis landžiojimas po sodus jai priminė aną naktį, kai stovėdama ant tilto nugirdo pokalbį jachtoje, tik šįkart kimią šneką pakeitė slogus vaizdas, kuris be paliovos sukosi akyse. Štai Jolanta nuoga išnyra iš po ant­klodės. Ji liekna, kiekviena jos kūno linija grakšti, tarytum ta­lentingo skulptoriaus pirštų nuglostyta. Štai ji, papūtusi lūpas, užsimerkia, atrodo pajaunėjusi, o Paulius, įkvėptas jos gro­žio, dega nuo stichiškos aistros...

Jie mylėjosi, nuogi kūnai taip ir blaškosi vaizduotėje. Kur kas sudėtingiau įsivaizduoti, kas turi atsitikti, kad Paulius pa­liktų ją. Jolanta jį pakerėjo. Jis niekada jos nepaliks.

Aplink zujo automobiliai. Įprasta vidurdienio bruzda.Kurį laiką Kristina sėdėjo nejudėdama, atlošusi galvą ant

atkaltės, tarsi sustingdyta aksominio balso iš garsiakalbių. Bet šit į degalinės teritoriją įskriejo džipas. Neperregimi langai at­spindėjo darganos išmaitotą dangų. Visureigis sustojo šalia automobilio, kuriame sėdėjo Kristina. Ji nutildė magnetofoną ir įtampa augte užaugo. Prie džipo vairo liko sėdėti kažkoks niaurus tipas, o Marijus iššoko iš visureigio ir dideliais žings­niais atskubėjo prie hondos.

278

— Na, kur ji, sakyk greitai...— Ji dabar su advokatu.— Nieko, palauksim, kol jis nulips nuo jos. Tai kur ta lapė

įlindo?Kristina išlipo iš automobilio. Marijus buvo aukštesnis už

ją visa galva. Žvelgė niūriai, nekantraudamas.— Man reikia garantijų, — tarė ji.— Kokių dar garantijų?— Juk aš viena žinau, kad tu, Marijau, nušovei Justą.Jis nervingai apsidairė.— Juk susitarėme — tu man priduodi Jolantą, ir mes atsi­

skaitę.— Aš galvoju, jeigu tu ir ją...— O tai — mano reikalas. Mes, vyrai, valdome gyveni­

mus, o jūs, bobos, valdykite vyrus. Todėl mano garantija vie­na — kai Jolanta dings su visais galais, tada tikrai žinosi, kad labai sveika palaikyti liežuvį už dantų. Tai kur ji? Kalbėsi ar ne?

— Už ką tu nušovei Justą?Panevėžietis niršiai dėbtelėjo į Kristiną.— Kas čia per tardymai? Jei nuėmiau, vadinasi, buvo dėl

ko. Džiaukis, kad tada tavęs neužlaužiau toje spintoje, nė min­ties tokios, kad tu su juo mano motelyje. Atsipeikėk, per tave juk vos brolis neužsilenkė. Sakyk, kur ta Jolanta, ir viskas rytoj nurims. Kam tau tokia draugė? Matai, kadrą nuviliojo parazite, sakysi, nenusipelnė atpildo?

— Tik todėl aš su tavimi ir kalbuosi. Ji kolektyviniuose so­duose. Pagrindiniu keliu, trečias keliukas į dešinę. Alyvų gat­vė...

— O kur tie sodai?Kristina atsinešė iš automobilio žemėlapį. Marijus užmetė

akį, kur ji bakstelėjo nagu, negrabiai susilankstė popieriaus lakštą ir nieko netaręs vienu šuoliu atsidūrė prie džipo. Kriok­telėjusi mašina išpuolė į gatvę ir nuskriejo Neries krantine, kaip juoda jos neramių naktų šmėkla.

279

Jis skuba, strimgalviais lekia pričiupti savo Jolantėlės.Kažin kuo taip ji apžavėjo Paulių?Privažiavus sankryžą, sučirškė mobilusis.— Alio?.. Aha, viskas gerai. Taip, važiuoju namo... Supra­

tau.Ji žvilgtelėjo į galinio vaizdo veidrodėlį: už jos hondos ri­

kiavosi virtinės automobilių. Taip ir magėjo spustelti greičio pedalą, kad pranyktų toji prakeikta įtampa, kad jos automobi­lis taptų nebepavejamas, prasmegtų gatvių labirinte, o ji pati išgaruotų ir draugams, ir priešams iš atminties. Šią akimirką jai atrodė, kad ir kaip besusiklostytų visas šitas žaidimas, ji niekuomet nesigailės jį pradėjusi.

Kristiną nejaukiai pervėrė kiemo tuštuma. Penktą vakaro čia ima grūstis namo gyventojų automobiliai, vėliau grįžusiems daug vargo, kol įspraudžia savo keturratį draugą kokiame lais­vame plotelyje, o dabar vien pirmojo aukšto kaimynų katė glaustosi pasieniu.

Ji išlipo iš automobilio. Sunkiai sekėsi žengti ir žingsnį. Kur jis?.. Už nugaros, ar sugebėjo prasmukti į laiptinę?

Staiga aidžiai sutrinksėjo žingsniai. Kažkas įbėgo į kiemą, ir ji atsisukusi išsyk stingte sustingo: kažkoks bernas drožė tiesiai prie jos. Akys slypėjo po sportinės kepuraitės snapeliu, tačiau viską pasakė iš po odinės striukės traukiama ranka, kurioje sujuodavo pistoletas.

Tą pačią sekundę tyla sprogo į šipulius. Supoškėjo durys ir iš laiptinių pasipylė uniformuoti vyrai, nuo gatvės atbėgo dar keli. Riksmai, komandos pabaidė ant stogo kraigo tupėju­sius balandžius.

— Meeesk ginklą!.. Ant žemės!Bernas dar bandė gelbėtis. Nusviedęs pistoletą jis driuok-

telėjo į šalį, bet pakliuvo į tvirtą policininko glėbį, tūžmingai kriokdamas bandė išsivaduoti, tačiau gavęs spyrį į nugarą parkrito ant žemės ir akimoju jį užgulę vyrai surakino antran­kiais.

Kristina pasijuto besėdinti ant laiptų. Nepamena, kaip su­

280

smuko, matyt, pats siaubas ją nusodino. Atsitokėjo kažkieno purtoma už peties.

— Ei!.. Ar viskas gerai? Juk jis nespėjo nė iššauti.Kristina pakėlusi akis išvydo kriminalistą Bartušką.— Blogai jautiesi? — žvelgė susirūpinęs ir numykė: — Ta-

aaip, įsivaizduoju, koks jausmelis akis į akį susidurti su savo žudiku...

— Valdai! — šūktelėjo iš kiemo gilumos policininkas ir pa­mojavo radijo stotele. — Ką tik pranešė, kad soduose supa­kavo tuos veikėjus. Irgi ginkluoti, būtų pridarę vaizdų.

Kriminalistas patenkintas linktelėjo ir vėl nukreipė žvilgsnį į Kristiną:

— Girdėjai? Operacija baigta. Juk sakiau, kad pavyks. La­bai bijojai?

— Nė trupučio.— Meluoji, — šyptelėjo pareigūnas, — jūs, moterys, visa­

da meluojate.Jis padėjo Kristinai atsistoti. Tuo tarpu iš kiemo išriedėjo

policijos automobilis, kuriame tūpsojo panevėžietis su antran­kiais ant riešų, ir vien lietaus šlamėjimas užpildė erdvę, kurio­je, regis, niekada neskardėjo įsakmūs šūksniai.

— Gal tau kokio valerijono...— Nereikia, — vangiai atsakė Kristina, — man jau geriau.

Tik va, kaip dėl Jolantos...— Kaip, kaip... — truktelėjo pečiais Bartuška. — Juk vis­

kas suderinta su prokuratūra. Taip sakant, aukščiausiu lygiu. Be to, drąsiai tu sušnekėjai degalinėje. Įrašiuką turime, pa­griebsime tą gražiąją našlę, o tavo Jolanta liks laisvėje. Juk po tavo parodymų ir visų šiandieninių cirkų viskas keičiasi.

Į kiemą įsuko Henriko automobilis. Kriminalistas kandžiai šyptelėjo:

— Hmm, tavo užtarėjas pasirodė. Man metas...— Išsigandai?— - Et, nėra ūpo jam aiškinti, kas čia per vieną naktį nutiko.

Papasakosi pati, turėsi laiko. Na, leisk man...

281

Jis suskato sagstyti Kristinos palto sagas, ir Henrikas, vos iškėlęs koją iš automobilio, apstulbo:

— Ei ei ei!.. Na, žinai! Kas čia per apklausos metodai? Patrauk rankas!..

Kriminalistas padėjo Kristinai nusivilkti paltą, paskui atse­gė žalios liemenės dirželius.

— Neperšaunama liemenė?.. — kvailai išsižiojo Henrikas. — Kriste, kas čia per mados?

282

C^naigės sūkuriavo ore ir, norint suregėti, iš kokių pa­dangių pilasi toji grožybė, imdavo atrodyti, kad kažkur aukš­tai aukštai žydi obelys; tai jų žiedai sklendžia pažeme, svaigi­na akis ir apsuka galvą, tarytum mostelėjus į save stiprų kok- teiliuką.

— Slapukai, bleeemba, slapukai! — krykštavo Medą. — Oi, negaliu! Manė, išdurs, kurgi ne! Mes ne kokios traukla- pės, ar ne, Kristina? Dar niekas, — plojo pirštinėtomis ranko­mis, linksmai tapseno, — dar niekas nepaspruko iš šitų lete­nėlių!..

— Ša tu! Žiūrėk, ar tik ne jie?..Per mirguliuojančią sniego užuolaidą pasimatė dvi tamsios

figūros. Jos leidosi Santuokos rūmų laiptais. Regis, nei landus vėjas, nei puolantys sniego dribsniai jų negąsdino. Žengė susi­ėmę už rankų, abu išvaizdūs ir labai dėmesingi vienas kitam.

— Jie, jie !.. sucypė Medą. — Kur gėlės? Greičiau!Baltų orchidėjų puokštė Kristinos rankose atrodė kaip di­

džiuliai sniego piltuvėliai.— Paskubėkim, jie eina prie automobilio, — tarstelėjo ji

Medai.Ir jos pustekinomis pasileido prie porelės, kuri, apimta links­

mo juoko, niro už santuokos rūmų kampo, kur plytėjo auto­mobilių stovėjimo aikštelė.

283

Meda šūktelėjo, Kristina pamojo ranka. Į jas susmigo du žvilgsniai — Pauliaus ir Jolantos. Jiedu sustojo kaip įbesti, liovėsi šypsojęsi, o Jolanta kažkodėl paleido Pauliaus delną. Buvo sumišę, priblokšti netikėto draugių pasirodymo, bet štai Medą, lėkusi priekyje ir vis juokais grasinusi: „Pagausim, pa­gausim!", slystelėjo ir vos nepargriuvo. Taip komiškai suma­taravo trumpomis rankutėmis, kad ir Kristina neištvėrė nenu­sijuokusi.

— Kiaulės jūs! — švelniai tarė priėjusi Kristina. — Manė­te, nesužinosim. Slapta, lyg kokie... nežinau, kas...

— Aha, — neatsiliko ir Medą, — blemba, kokie konspira- toriai! Koperfildo fokusai, ane?

Jolanta nedrąsiai pažvelgė į Kristiną.— Maniau, kad pykstat...— Kas?.. Aš? — kone juokėsi ji. — O varge! Pasirodo, tu

manęs, Jolantėlė, nė kiek nepažįsti! Aš džiaugiuosi, tikrai... Juk viskas, kas sunkiausia, jau praeityje. Na, duokš bučiuką, tu mūsų gražuole.

Jolanta apsikabino Kristiną ir graudžiai atsidususi tyliai su- kūkčiojo.

— Na va! — suplojo rankomis Medą. — Kai tik susitinka, taip abi ir į ašaras!

Paulius pakraipė galvą. Jautėsi nesmagiai. Sveikinimus sutiko su kažkokios kaltės išraiška veide. Kristina tik padavė jam ranką. Žiūrėjo jam į akis, jis nenutuokė, kad jai būtų pa­kakę pamatyti jo akyse šmėstelint menkiausią prisiminimo žie­žirbą, ir jos šypsena būtų užgesusi. Bet jo žvilgsnis dvelkė baugiu atšiaurumu, kaip paprastai būna, kai žmogus yra pri­verstas kęsti nepageidaujamą artumą.

— Tu tikrai ant mūsų nepyksti? — paklausė jis.— Dar ko!.. Jei būčiau tave dar įsimylėjusi, o dabar... Ei­

linis romanas.Jolanta skruostu prigludo prie Pauliaus peties, žvelgė į

Kristiną, lyg negalėdama atsižiūrėti, o akys suspindo nuo aša­rų:

284

— Dieve, man taip netikėta!.. Išeiname, o čia — jūs! Kris­te, kad tu žinotumei, kokia aš tau dėkinga...

— Už Paulių? — leptelėjo Medą.— Už viską, ką tu dėl manęs padarei.— Neperdėk, Jolantėle, — tarė Kristina. — Juk tu mano

vietoje būtumei pasielgusi lygiai taip pat?— Žinoma.— Tai kokios problemos? Svarbiausia, kad tas Marijus ne­

išsisuktų...Neišsisuks, — įsiterpė Paulius, — toji Gražina, amži­

natilsį Justo žmona, norėdama išsaugoti savo milijonus, irgi duoda parodymus prieš Marijų. Jis jau prisipažino, kad pri­sidėjo prie vienos bendrovės direktoriaus dingimo, dėl Jus­to irgi... Žodžiu, moteris jį vieną sykį išgelbėjo, bet šįkart jį ir pražudys.

— Jooo, blemba... — pritarė Medą, — kai pagalvoji, mes, moterys, valdome vyrus.

— Ką gi, gera naujiena. Vadinasi, ne aš viena liudininkė, — linktelėjo Kristina ir perbėgo akimis visos trijulės veidus. — Tai ką?.. Vestuvės, tokia proga juk ne kasdien pasitaiko, važiuo­jam kur nors atšvęsti?

Paulius sutrikęs žvilgtelėjo į Jolantą. Orchidėjos jos ran­kose nusviro.

— Kad mes... mes planuojam važiuoti prie vienuolyno. Paulius sakė, kad nieko šventiškesnio nėra pasaulyje už ten tvyrančią tylą. Juokinga gal, bet mes norime pasiklausyti tos ypatingos tylos.

— Prie vienuolyno? — spygtelėjo Medą. — Tai jau ne. Blemba, dar mane kas nors uždarys.

Paulius nusigręžė susidūręs su Kristinos žvilgsniu.— Suprantu, — linksmai tarė ji, — vienuolynas, tyla... Ro­

mantiška turbūt, nežinau. Bet juk ne karo metas, susitiksime kitą kartą ir atšvęsime. Tai ką, jaunavedžiai, daug laimės jums ir geros kelionės!

Aš tau paskambinsiu, Kriste, būtinai, — atsisveikinda­

285

ma kalbėjo Jolanta ir, pabučiavusi į skruostą, sukuždėjo: — Ačiū tau ir už Paulių...

Jaunavedžiai sulipo j automobilį, ir netrukus jis išnyko už posūkio.

Medą gailiai atsiduso:— Matei, koks gražus Jolantos kostiumėlis? Šampaninės

spalvos. O audinių kailiniai, vaikeli, iki žemės, kaip tikros aukš­tuomenės damos. Žinai, kaip toks kailis vadinasi?..

— Geriau važiuojame kur nors, — Kristina buvo susimąs­čiusi, be ankstesnio linksmumo. — Padarysime po kokteiliu- ką, į žmones pasižvalgysime.

— Negaliu. Daliui prižadėjau...— Daliui? Ir vėl?..— O ką? Skambino, sakė, kad kažkokius auskariukus man

nupirko. Ir šiaip, jis neblogas, tik kartais ima ir suvaikėja. Tai susiskambinsime, mieloji.

Medą patraukė prie savo automobilio, bet pusiaukelėje, lyg kažką prisiminimusi, atsisuko:

— Kriste!— Ką?— Tu puikiai laikeisi...— Ačiū, Medą.Pūga nuščiuvo taip staiga, kaip ir buvo prasidėjusi, ir virš

stogų nušvito melsvas dangaus ruoželis.Automobilio viduje buvo žvarboka, ir Kristina kurį laiką sė­

dėjo susigūžusi, tarsi išsigandusi dėl savo pačios tvirtumo. Nesitikėjo taip lengvai atlaikyti akistatos su Pauliumi. Tačiau tuščia tų pastangų. Juk gerai pagalvojus, nieko negali būti svetimesnio už vyrą, kurį kitados mylėjai.

Kristina nusibraukė ištryškusią ašarą ir vos pajudėjus au­tomobiliui įjungė magnetofoną.

Nepakenčia tylos.Sustojusi prie šviesoforo, nuo kurio visu savo baltu grožiu

atsivėrė miestas, ji, lyg nustebusi, kaip žiūri prabudę žmo­nės, nužvelgė didingą vaizdą ir jau linksmiau pagalvojo: kaž­

286

koks vyriškis, apie kurį ji nieko nežino, galbūt šiuo metu vaiko nuobodulį kokioje kavinėje ar restoranėlyje. Galbūt jie nieka­da ir nesusitiks, nepatirs tos iškilmingos tylos, kurioje ima kal­bėtis sielos, bet gera žinoti, kad jis yra. Ir jai niekas nesutruk­dys apie jį svajoti, įsivaizduoti savęs jo glėbyje taip, kaip jai patinka.

287

Vaitkevičiūtė, Daiva Va-122 Moterys meluoja geriau: romanas/Daiva Vaitkevičiūtė.

- Panevėžys: R.Magilienės jm. “Magilė", 2002

ISBN 9986-956-31-5D.2. - 288 p. - ISBN 9986-956-30-7

Antrojoje romano dalyje sunkiausias išbandymas tenka jauniausiajai veikėjai Jolantai. Tačiau draugės Kristina ir Medą jos nepalieka nelaimėje.Nepaisydamos sunkumų moterys išlieka savimi, joms pavyksta išsaugoti vidaus pasaulį.

UDK 888.2-3

Autorės elektroninis paštas: daivawait@ centras.lt

Daiva Vaitkevičiūtė

Moterys meluoja geriau

Redaktorė: Sofija Sasnauskaitė Korektorė: Violeta Abromavičienė Viršelio dizaineris: Evaldas Ivanauskas,

reklamos firma "Amalkera” Modelis: Vėjūnė Balčiūnaitė Fotografas: Jonas Linda Maketavo: Danas Magila

Užsakymo Nr. 276 Tiražas 1000Išleido R.Magilienės įmonė „Magilė44 Eglyno g. 34, 5306 Panevėžys Spausdino AB „Spauda”,Laisvės pr. 60, LT-05120 Vilnius

Daivos Vaitkevičiūtės romanai „M onikai reikia

vinies", „Moterys meluoja geriau", „Kamilė nori

m irti“ pripažinti bestseleriais.

„Moterys meluoja geriau" - tai žaismingas romanas

apie šiuolaikines moteris, trokštančias surasti tikrųjų

meilę. Jos ieško nuotykių, naujų pažinčių ir dažnai

patenka j komiškas situacijas. Nevengdam a ironijos,

erotikos, autore subtiliai atskleidžia ir gilesnius

jausmus bei mintis.

Toms moterims, kurios nė karto nei sau,

nei savo mylimajam nemelavo, seniai

pamiršo meilės magiją ir nebesapnuoja

erotišką sapnų, siūlyčiau šio romano

neskaityti...Autorė