daina jegelevičiūtė biekšienė vaikŲ, pradĖjusiŲ lankyti … · 2019-05-30 · daina...

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

TEORINĖS PSICHOLOGIJOS KATEDRA

Daina Jegelevičiūtė-Biekšienė

VAIKŲ, PRADĖJUSIŲ LANKYTI IKIMOKYKLINĘ UGDYMO

ĮSTAIGĄ, PATIRIAMO NERIMO VAIDMUO SAVIREGULIACIJOS IR

SOCIALINIO INTERESO LYGIUI

Magistro baigiamasis darbas

Mokyklinės psichologijos studijų programa, valstybinis kodas 6211JX052

Psichologijos studijų kryptis

Vadovė Doc. dr. A. Kepalaitė

(Parašas) (Data)

Apginta: Prof. dr. A. Krupavičius

(Parašas) (Data)

Kaunas, 2019

2

Turinys

ĮVADAS .................................................................................................................................... 4

SĄVOKŲ ŽODYNĖLIS .......................................................................................................... 7

1. VAIKŲ, PRADĖJUSIŲ LANKYTI IKIMOKYKLINĘ UGDYMO ĮSTAIGĄ,

PATIRIAMO NERIMO VAIDMUO SAVIREGULIACIJOS ĮGŪDŽIŲ IR

SOCIALINIO INTERESO RAIŠKAI ................................................................................... 8

1.1. Vaikų savireguliacijos ypatumai .............................................................................. 8

1.1.1. Savireguliacijos samprata ankstyvoje vaikystėje ............................................ 8

1.1.2. Savireguliacijos raida ankstyvoje vaikystėje ................................................... 9

1.1.3. Savireguliacijos sąsajos su asmenybės formavimusi .................................... 12

1.2. Vaikų socialinio intereso ypatumai ........................................................................ 13

1.2.1. Socialinio intereso samprata ankstyvoje vaikystėje...................................... 13

1.2.2. Socialinio intereso raida ankstyvoje vaikystėje ............................................. 15

1.2.3. Socialinio intereso sąsajos su asmenybės formavimusi ................................ 17

1.3. Vaikų nerimo ypatumai .......................................................................................... 18

1.3.1. Nerimo samprata ankstyvoje vaikystėje ........................................................ 19

1.3.2. Nerimo atsiradimas ir raiška ankstyvoje vaikystėje..................................... 20

1.3.3. Nerimo vaidmuo savireguliacijos formavimuisi ........................................... 22

1.3.4. Nerimo vaidmuo socialinio intereso formavimuisi ....................................... 23

1.4. Vaikų patiriamo nerimo, savireguliacijos įgūdžių ir socialinio intereso teorinis

apibendrinimas ................................................................................................................... 24

2. TYRIMO TIKSLAS, UŽDAVINIAI, HIPOTEZĖS .................................................. 25

3. TYRIMO METODIKA ................................................................................................. 26

3.1. Tiriamieji.................................................................................................................. 26

3.2. Tyrimo metodai ....................................................................................................... 26

3.3. Tyrimo duomenų sutvarkymas .............................................................................. 31

3.4. Tyrimo procedūra ................................................................................................... 31

4. TYRIMO REZULTATAI ............................................................................................. 33

4.1. Skirstinių patikrinimas ........................................................................................... 33

4.2. Vaikų nerimo rodiklių palyginimas amžiaus grupėse ......................................... 33

4.3. Vaikų nerimo rodiklių palyginimas lyties atžvilgiu ............................................. 35

4.4. Vaikų patiriamo nerimo sąsajos su savireguliacijos įgūdžių lygmeniu .............. 36

4.4.1. Vaikų patiriamo nerimo komponentų sąsajos su negatyviu afektu ............ 37

4.4.2. Vaikų patiriamo nerimo komponentų sąsajos su veiklumu ......................... 37

4.4.3. Vaikų patiriamo nerimo komponentų sąsajos su pastangų kontrole .......... 39

3

4.4.4. Vaikų patiriamo nerimo sąsajų su savireguliacijos įgūdžiais apibendrinimas

.......................................................................................................................................... 40

4.5. Vaikų patiriamo nerimo sąsajos su socialiniu interesu ....................................... 41

4.5.1. Vaikų patiriamo nerimo sąsajos su socialinio intereso deficitu ................... 41

4.5.2. Vaikų patiriamo nerimo sąsajos su konfliktiniu drovumu .......................... 42

4.5.3. Vaikų patiriamo nerimo sąsajų su socialiniu interesu apibendrinimas ......... 44

5. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS...................................................................... 45

5.1. Nerimo raiška skirtingose amžiaus grupėse ......................................................... 45

5.2. Nerimo raiška lyties atžvilgiu ................................................................................. 46

5.3. Nerimo sąsajos su savireguliacijos įgūdžių lygmeniu .......................................... 46

5.4. Nerimo sąsajos su socialinio intereso lygmeniu .................................................... 47

IŠVADOS ................................................................................................................................ 50

REKOMENDACIJOS ........................................................................................................... 51

SANTRAUKA ........................................................................................................................ 53

SUMMARY ............................................................................................................................ 54

LITERATŪRA ....................................................................................................................... 55

4

ĮVADAS

Darbo aktualumas. Viena aktualiausių ir nepakankamai išnagrinėtų temų Lietuvos

švietimo sistemoje - vaikų, pradedančių lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą, elgesio ir

emocijų ypatumai bei jų vaidmuo vaiko vystymuisi. Pastaruoju metu tėvų diskusijose kyla

klausimas, nuo kurio amžiaus vaikus vertėtų leisti į darželį. Masinio informavimo portaluose

apstu pedagogų ir psichologų pasisakymų, koks amžiaus tarpsnis geriausias pradėti vaikui

lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Tuo tarpu apibendrinant vaiko raidos srityje atliktus ir

atliekamus mokslinius tyrimus drąsiai galima teigti, kad vaikystė – vienas jautriausių amžiaus

tarpsnių, kuomet dedami vaiko asmenybės pagrindai. Daugelis autorių (J.Bowlby, M. Dozier,

R. Breidokaitė ir kt.) pabrėžia ankstyvos vaikystės svarbą tolimesniam vaiko vystymuisi.

Vienas žinomiausių klasikos autorių – J. Bowlby, tyrinėjo vaikų prieraišumą. Jo teigimu, vaiko

prieraišumas pradeda formuotis nuo 7 mėnesių ir trunka iki 3 metų (J. Bowlby, 1973). Tai yra

tolimesnio vaiko asmenybės ir funkcionavimo pagrindas.

Saugiam prieraišumui formuotis svarbu vienas pastovus reikšmingas suaugęs. Tad

nuolat besikeičiant vaiką prižiūrimiems suaugusiems, išauga rizika sutrikdyti prieraišumo

formavimąsi, kuris yra labai svarbus emociniam saugumui tiek ankstyvojoje vaikystėje, tiek ir

vėlyvesniuose amžiaus tarpsniuose. M. Dozier, K. Ch. Stovall, K. E. Albus ir B. Bates (2001)

išskiria, jog emocinio saugumo kokybė ankstyvoje vaikystėje susijusi su vėlesnių vaiko

tarpasmeninių santykių kokybe, M.A.Tahir, H.Faiz (2014) priduria, jog emocinis saugumas

susijęs su vaiko akademine sėkme, o J. Brooks-Gunn, W-J Han ir J. Waldfogel (2010) tvirtina,

kad tai siejasi ir su tolimesniu kognityviniu, socialiniu ir emociniu vystymusi. Emociniu vaiko

saugumu rūpinasi tie, kurie prižiūri vaiką. Tai yra ne tik tėvai, bet ir ugdymo įstaiga. Tuo tarpu

Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigose, t.y. lopšeliuose-darželiuose, šiuo metu priimta

tvarka, kuomet patys jauniausi ir psichologiškai jautriausi vaikai (36 mėnesių) lopšelio grupėse

yra prižiūrimi dviejų besikeičiančių pagal grafiką auklėtojų. Sulaukę 36 mėnesių, vos

pasibaigus adaptacijos periodui, perkeliami į darželio grupes. Ten juos pasitinka vėl naujos

auklėtojos, su kuriomis tenka iš naujo užmegzti ryšį. Galima pastebėti, kad, pagal

nusistovėjusią tvarką, vaiko raidai svarbiame amžiaus tarpsnyje nėra sudaromos sąlygos

suformuoti stabilius ryšius su vienu suaugusiuoju.

A. Adler (1933), individualiosios psichologijos pradininkas, taip pat sutinka, jog vaikystėje

įgyjama patirtis ypač reikšminga asmenybės formavimuisi. Žmogaus dinamiką jis vertino per

du pagrindiniu reiškinius: menkavertiškumo jausmą ir socialinį interesą. Jų sąveika vaiko

raidoje, anot A. Adler (1933), yra asmenybės formavimosi pagrindas. D.A. Weber (2003) savo

5

darbe pastebi, kad tiek prieraišumo teorija, tiek individualioji psichologija akcentuoja vaiko

poreikių patenkinimo svarbą, nes tai, kaip yra patenkinami vaiko poreikiai siejasi su

tolimesniais vaiko tarpusavio santykiais ir iš esmės paveikia jo socialinį interesą.

Ikimokyklinės ugdymo įstaigos lankymas ankstyvame amžiuje teoriškai neatliepia vaiko

poreikio turėti stabilų ryšį su jį prižiūrinčiu asmeniu. D.A. Weber (2003) taip pat pabrėžia

stabilumo svarbą socialinio intereso vystymuisi. Jausdamas, kad juo besirūpinantis asmuo yra

pasiekiamas visada, kai tik tam yra poreikis, vaikas gali drąsiai tyrinėti aplinką ir formuoti

saugų prieraišumą tuo pačiu ugdydamas ir socialinį interesą.

Kalbant apie savireguliacijos įgūdžius verta pabrėžti, kad jie pradeda formuotis dar

kūdikystėje ir tam svarbu šalia esantis, vaiku besirūpinantis suaugęs žmogus. R. Jusienė ir R.

Breidokaitė (2012) pastebi, kad savireguliacijos įgūdžių lavėjimas yra ankstyvos raidos kertinis

akmuo. Apžvelgę tiek praktinius, tiek empirinius tyrimus autorės išskiria, kad tėvai prisideda

prie savireguliacijos skatinimo. X. Feng, E.G. Hooper, R. Jia (2017) vėlesniais tyrimais

patvirtina, kad mama yra pirmoji savireguliacijos įgūdžių ugdytoja. Jos jautrumas ir atsakas į

vaiko poreikius skatina vystytis savireguliacijos įgūdžius. Tai vyksta tada, kai vaikas turi

stabilų ryšį su juo besirūpinančiu, dažniausiai mama, ir yra su ja suformavęs saugų prieraišumą.

Pradėjęs lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą vaikas netenka stabilaus ryšio su

suaugusiuoju, kuris juo rūpinosi. Tuo tarpu ryšio su grupės auklėtojomis jis nebūna

suformavęs, todėl jos negali tapti subjektu, kuris skatina ir padeda vystytis vaiko socialiniam

interesui ir savireguliacijai. Iš kitos pusės, atsiskyręs nuo prieraišumo objekto vaikas patiria

nerimą. Svarbu atkreipti dėmesį, kad jei vaikui patiriant nerimą šalia jo nėra nuolat juo

besirūpinančio suaugusiojo arba besirūpinantis asmuo nuolat kinta, tai nėra ir objekto, kuris

padėtų vaikui nusiraminti, t.y. įveikti nerimo jausmą.

Darbo naujumas. Daugelyje mokslinių tyrimų pabrėžiama nerimo žala vaiko raidai.

Neįveiktas nerimas didėja, dėl to auga sutrikimų išsivystymo rizika, stabdomi sveikos raidos

procesai ir visos organizmo pajėgos skiriamos įveikti nerimą. Tuo tarpu mokslininkai mažai

dėmesio skiria tam, kaip ankstyvoje vaikystėje patiriamas nerimas paveikia savireguliacijos ir

socialinio intereso formavimąsi. Šių reiškinių sąsajos gali turėti reikšmės tolimesniam

asmenybės formavimuisi. Todėl magistro baigiamajame darbe analizuojama, kaip dėl

prieraišumo objekto praradimo kylantis nerimas paveikia mažo vaiko savireguliacijos ir

socialinio intereso įgūdžių lygmenį. Taip pat tikimasi apsvarstyti, kada psichologiniu požiūriu

yra mažiausiai kenksminga išleisti vaiką į ugdymo įstaigą, kaip tam turi būti paruošta

ikimokyklinio ugdymo įstaigų sistema. Tyrimo rezultatus, tikimasi, bus galima panaudoti

aiškinant vaiko elgesio sunkumų priežastis, kurių supratimas padeda suaugusiems empatiškiau

6

priimti vaiką ir padėti jam apsiprasti, adaptuotis ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje. Taip pat

kuriant rekomendacijas tėvams, ikimokyklinio ugdymo įstaigoms padedant parinkti tinkamus

vaiko adaptacijos palengvinimo būdus, bei sprendžiant iškilusias mažo vaiko elgesio

problemas tiek ugdymo įstaigoje, tiek namuose.

Apibendrinant galima išskirti pagrindinius baigiamojo darbo aspektus:

Darbo objektas: vaikų patiriamas nerimas, jų savireguliacijos įgūdžiai bei socialinis

interesas.

Darbo tikslas – išsiaiškinti pradėjusių lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą vaikų patiriamo

nerimo, savireguliacijos ir socialinio intereso raišką.

Darbo uždaviniai:

1. Atskleisti ikimokyklinio ugdymo įstaigą pradėjusių lankyti vaikų nerimo,

savireguliacijos ir socialinio intereso teorinius aspektus.

2. Nustatyti, kaip skiriasi vaikų, pradėjusių lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą iki 24

mėnesių, ir vaikų, pradėjusių lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą nuo 25 mėnesių,

nerimo lygmuo.

3. Išsiaiškinti, kaip vaikų, pradėjusių lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą, patiriamas

nerimas veikia savireguliacijos įgūdžių ir socialinio intereso raišką.

Darbo aktualumas: ikimokyklinės ugdymo įstaigos lankymo pradžia visada buvo iššūkis

tiek vaikams, tiek tėvams. Todėl tai, kas vyksta šiame vaiko gyvenimo etape, yra aktualu

tėvams ir ugdymo įstaigoms, kurių tikslas yra padėti vaikui atsiskirti nuo tėvų ir priprasti prie

naujos aplinkos.

Darbo naujumas: randami pavieniai įvairių sričių specialistų straipsniai, kada vaikui yra

naudingiausia pradėti lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą. Taip pat trūksta Lietuvos ir

užsienio tyrėjų tyrimų apie mažų vaikų nerimo sąsajas su savireguliacijos įgūdžiais ir socialinio

intereso lygmeniu.

7

SĄVOKŲ ŽODYNĖLIS

• Nerimas – emociškai nemaloni būsena, kurią lydi individualūs susirūpinimo,

įtampos pojūčiai (R. Augis, 1988).

• Socialinis nerimas – nerimas, patiriamas socialinėje aplinkoje, susidūrus su

tarpasmeninėmis sąveikomis (S.H. Spence, R.Rapee, C. McDonald, M. Ingram,

2001).

• Atsiskyrimo nerimas – nerimas, kuris išgyvenamas atsiskiriant nuo prieraišumo

objekto (S.H. Spence, R.Rapee, C. McDonald, M. Ingram, 2001).

• Specifinės baimės – baimės, jaučiamos tam tikriems, konkretiems objektams ar

situacijoms (S.H. Spence, R.Rapee, C. McDonald, M. Ingram, 2001).

• Generalizuotas nerimas – diskomfortą keliantis jaudulys dėl smulkmenų, dėl

ateities (S.H. Spence, R.Rapee, C. McDonald, M. Ingram, 2001).

• Savireguliacija – vaiko gebėjimai lanksčiai ir adaptyviai kontroliuoti savo elgesį,

dėmesį ir emocijas įvairiose socialinėse situacijose (R. Breidokaitė, R. Jusienė,

2012).

• Pastangų kontrolė – savanoriška elgesio ir emocijų kontrolė (K.R. Viddal, T.S.

Berg-Nielsen, M.W. Wan, J.Green, B.W. Hygen ir L. Wichstrøm, 2015).

• Veiklumas – apibūdina vaiko impulsyvias reakcijas, aukštą aktyvumo lygį,

socialumą, nekantravimą (S.P. Putnam, J.F. Jacobs, M.A. Garstein, M.K.

Rothbart, 2010).

• Negatyvus afektas – būsena, kada patiriamos ir išreiškiamos negatyvios emocijos

(S.P. Putnam, M.A. Garstein, M.K. Rothbart, 2006).

• Socialinis interesas – tai įgimtas noras, siekis priklausyti socialiniai grupei, kurio

vystymuisi svarbi aplinka, kurioje vaikas auga (A. Adler, 1933).

• Socialinio intereso deficitas – sumažėjęs domėjimasis socialinėmis sąveikomis

(R.J.Coplan, L.L.Ooi, B. Xiao, L. Rose-Krasnor, 2018).

• Konfliktinis drovumas – vidinis konfliktas, kurio metu noras bendrauti su

bendraamžiais yra lydimas socialinės baimės ir nerimo (R.J.Coplan, L.L.Ooi, B.

Xiao, L. Rose-Krasnor, 2018).

8

1. VAIKŲ, PRADĖJUSIŲ LANKYTI IKIMOKYKLINĘ UGDYMO

ĮSTAIGĄ, PATIRIAMO NERIMO VAIDMUO

SAVIREGULIACIJOS ĮGŪDŽIŲ IR SOCIALINIO INTERESO

RAIŠKAI

1.1. Vaikų savireguliacijos ypatumai

1.1.1. Savireguliacijos samprata ankstyvoje vaikystėje

Savireguliacijos terminas mokslinėje literatūroje yra plačiai analizuojamas. Tiek pasaulio,

tiek Lietuvos mokslininkai sutinka, kad savireguliacijos konstruktas nėra paprastas (R,

Breidokaitė, G. Pecora, T. Plata-Caviedes irk t.). Tai sudėtinis reiškinys, kuris nuo pat vaikystės

svarbus sėkmingam funkcionavimui.

R. Feldman (2009) pastebi, kad ne tik saviregulaicijos terminas yra sudėtinis žodis. Ji

pažymi, kad reguliacijos sąvoka, tai konstruktas, kuris apima fiziologinius, emocinius ir

dėmesingumo procesus. R. Breidokienė, R. Jusienė (2012) tyrinėjo savireguliacijos sampratą

ankstyvoje vaikystėje Lietuvos vaikų kontekste. Analizuodamos šį reiškinį autorės, taip pat

kaip ir Feldman (2009), išskiria, kad savireguliacija yra sudėtinis reiškinys, pasireiškiantis

skirtingais organizmo funkcionavimo lygiais: elgesio, kognityviniu, emociniu, fiziologiniu ir

genetiniu. Autorės teigia, kad savireguliacijos sąvokos operacionalizavimas priklauso nuo to,

kuris funkcionavimo lygmuo yra analizuojamas. Apie mažų vaikų savireguliaciją kalbant

bendrąja prasme, R. Breidokienė ir R. Jusienė (2012) pastebi, kad dažniausiai literatūroje

turima omenyje besivystančio vaiko gebėjimai adaptyviai ir lanksčiai kontroliuoti ir valdyti

kūno funkcijas, elgesį, dėmesį ir emocijas įvairiose socialinėse situacijose. Tuo besiremdamos,

jos kūdikių ir ikimokyklinio amžiaus vaikų savireguliaciją apibrėžia kaip tarpusavyje susijusius

individo gebėjimus ir procesus, kurie leidžia valdyti ir moduliuoti elgesį, emocijas, dėmesį,

prisitaikant prie vidinių ir aplinkos reikalavimų. Vėliau atliktuose užsienio tyrimuose

savireguliacijos sąvoka dar labiau detalizuojama. G. Pecora, S. Sette, E. Baumgartner, F. Laghi,

T.L. Spinrad (2016) kognityvines reakcijas išskiria į dėmesio reguliavimą, o elgesio

komponente išskiria slopinimų kontrolę. Savo darbe jie teigia, kad savireguliacija, tai aktyvi

sistema, kuri suteikia galimybę vaikams lanksčiai kontroliuoti savo emocijas ir elgesį, bei

apima dėmesio reguliavimo įgūdžius (pvz. gebėjimą sukoncentruoti dėmesį ar jį perkelti) ir

slopinimo kontrolę (pvz. gebėjimas nuslopinti norą elgtis tam tikru būdu). E. Lunkenheimer,

Ch.J. Kemp, R.G. Lucas-Thompson, P. M. Cole, E.C. Albrecht (2017) taip pat sutinka, kad

9

savireguliacija yra daugialypis procesas, apimantis aktyvią emocijų ir elgesio koordinaciją,

tačiau dar pabrėžia, kad tokia kontrolė turi būti naudojama tam tikram tikslui pasiekti. Tuo

tarpu T. Plata-Caviedes (2017) detalizuoja, jog emocijų, elgesio ir dėmesio kontrolė gali būti

vadinama savireguliacija, kada naudojama siekiant prisitaikyti prie socialinės aplinkos, kai

nesutampa tai, kaip vaikas yra linkęs, įpratęs elgtis, su tuo, kaip privalo elgtis.

Apibendrinus užsienio ir lietuvių autorių vaiko savireguliacijos sampratas, galima pastebėti,

kad visi sutinka, jog savireguliacijos įgūdžiai apima emocijų, dėmesio ir slopinimų kontrolę.

Išvardinti įgūdžiai svarbūs vaikui atsidūrus naujoje socialinėje aplinkoje, prie kurios jis turi

prisitaikyti. Šis procesas gali būti išreikštas schematiškai:

+ +

= +

1 paveikslas. Savireguliacijos samprata.

(Sudarė: darbo autorė D. Jegelevičiūtė-Biekšienė)

Apibendrinant savireguliacijos termino konceptualizavimo tyrimus bei atsižvelgiant į vaikų

amžių galima teigti, kad ikimokyklinę ugdymo įstaigą pradėję lankyti vaikai atsiduria naujoje

socialinėje aplinkoje. Šioje aplinkoje vaikas turi įveikti kylančias emocijas tiek atsiskirdamas

nuo prieraišumo objekto, tiek žaisdamas su kitais vaikais. Žaidimai su bendraamžiais ir grupėje

galiojančios taisyklės reikalauja gebėjimo kontroliuoti savo elgesį ir dėmesį. Taigi,

prisitaikymas prie ugdymo įstaigos reikalauja savireguliacijos įgūdžių, kurie apima emocijų

elgesio ir dėmesio kontrolę naujoje socialinėje situacijoje. Todėl šiame tyrime savireguliacijos

įgūdžiais bus laikomi gebėjimai kontroliuoti savo emocijas, elgesį ir dėmesį naujoje socialinėje

situacijoje.

1.1.2. Savireguliacijos raida ankstyvoje vaikystėje

Analizuojant savireguliacijos terminą mokslinėje literatūroje daug dėmesio skiriama

tyrinėjant įvairias jos sąsajas su kitais reiškiniais, tačiau tai, kaip šis konstruktas formuojasi,

nėra plačiai nagrinėjama. Kita vertus, mokslininkai vienareikšmiškai sutaria, kad

savireguliacija pradeda formuotis dar ankstyvoje vaikystėje.

Savireguliacija

emocijų kontrolė slopinimų kontrolė dėmesio kontrolė

Prisitaikymas naujoje socialinėje aplinkoje

10

R. Feldman (2009), tyrinėdama savireguliacijos vystymąsi, pastebėjo, kad savireguliacija

yra sudurtinis reiškinys ir vystymosi perspektyvoje. Autorė tyrinėjo vaikus nuo gimimo iki

penkerių metų ir pastebėjo, kad savireguliacija pradeda formuotis dar kūdikystėje. Pirmiesiems

savireguliacijos įgūdžiams atsirasti naudojama vaiko asmeninė fizinė patirtis: naudodamas

savo kūną kaip instrumentą vaikas kaupia motorinių veiksmų patirtį interpretuodamas ją per

tėvų reakcijas. Šiame amžiaus tarpsnyje yra reikalingas išorinis stebėjimas kaip atsakas į vaiko

veiksmus. Vėliau tėvų reakcijos internalizuojamos ir virsta vidiniais savikontrolės

mechanizmais. Taip įgyjama patirtis virsta savireguliacijos įgūdžiais. R. Jusienė ir R.

Breidokaitė (2012) tvirtina, kad brandesnės savireguliacijos formos vystosi maždaug trečiais –

ketvirtais vaiko gyvenimo metais (36 – 48 mėnesiais), o galutinai susiformuoja tik vėlyvoje

vaikystėje ar paauglystėje. Savo darbe autorės pabrėžia, kad aktyviam savireguliacijos

vystymuisi iki 36 mėnesių yra labai svarbu diadinis funkcionavimas. Tai reiškia, kad vaikas

turi suformuoti ryšį su suaugusiu žmogumi, kuris galės vykdyti išorinį vaiko elgesio stebėjimą,

monitoringą, kas vėliau internalizuosis į vaiko savireguliacijos įgūdžius. Anot autorių, šis ryšys

ypač svarbus vaiko emocijų reguliavimui pirmuosius 36 vaiko gyvenimo mėnesius.

X. Feng, E.G. Hooper, R. Jia (2017) taip pat gilinosi į savireguliacijos vystymosi principus

raidos perspektyvoje. Pasak jų, savireguliacija pradeda vystytis tarp 12 ir 18 mėnesių. Tuomet

vaikas pradeda formuoti socialinių reikalavimų supratimą ir gebėjimą laikytis tėvų

reikalavimų. Jų teigimu šioje stadijoje savireguliacija formuojasi stebint ir vykdant nurodymus.

Palaipsniui, su didėjančiu gebėjimu įsiminti, internalizuoti tėvų reikalavimus, vaikas pradeda

gebėti kontroliuoti savo elgesį pats, be išorinio, t.y. tėvų, įsikišimo. Anot Kopp (1982), apie 36

mėnesį vaikas pilnai pats gali kontroliuoti savo elgesį (pgl. X. Feng, E.G. Hooper, R. Jis, 2017).

Autoriai pabrėžia, kad pati savireguliacija yra elgesio valdymas, kuris nepriklauso nuo išorinės

kontrolės. Tai vidinis konstruktas, kurio prototipu gali būti laikomas išorinės kontrolės

reikalaujantis tėvų nurodymų laikymasis. Tai siejasi su R. Feldman (2009) teiginiais, kad vaiko

savireguliacija pradeda vystytis nuo elgesio reguliavimo tenkinant tėvų reikalavimus. R.

Jusienė ir R. Breidokaitė (2012) pastebi, kad savireguliacija aktyviausiai vystosi iki 60 mėnesių

(5 metų), nes tuo metu aktyviai keičiasi ir vaiko kognityvinės, fizinės, emocinės ir socialinės

savybės.

Taigi, žvelgiant į tai, kaip formuojasi savireguliacijos mechanizmas, svarbu pabrėžti, kad šis

procesas vyksta nuo 12 iki 60 mėnesių. Tačiau vidiniu konstruktu tai virsta maždaug ties 36

gyvenimo mėnesiu, t.y. 3 metais. Įgūdžių formavimuisi pirmiausia svarbus ryšys su vienu

suaugusiuoju. Dažniausiai tai būna vaiku besirūpinanti mama. Besirūpindama vaiku mama

duoda jam tam tikrus nurodymus, kaip elgtis, reaguoti ar ką daryti. Laikydamasis arba

11

nesilaikydamas šių nurodymų vaikas stebi mamos reakcijas ir jas įsimena. Neigiamos reakcijos

paskatina vaiką nekartoti elgesio, o teigiamos – kartoti. Tokios patirties įsiminimas ir kaupimas

formuoja vaiko įgūdį kontroliuoti savo emocijas, elgesį ir dėmesį. Taip iki maždaug 36

mėnesių, esant išorinei kontrolei (mamos stebėjimui), vaikas internalizuoja įgytą patirtį ir

susiformuoja gebėjimas savarankiškai, be išorinės kontrolės, valdyti savo emocijas, elgesį ir

dėmesį. Taip atsiranda vidinis konstruktas, vadinamas savikontrole. Šis formavimosi

mechanizmas atsispindi 2 paveiksle.

IŠORINĖ KONTROLĖ (mamos stebėjimas)

SAVIREGULIACIJA = Kontroliuoja save savarankiškai

2 paveikslas. Savireguliacijos formavimasis.


Atsižvelgiant į savireguliacijos sampratą, kurios laikomasi šiame tyrime, pastebima, kad

savireguliacija, tai gebėjimas kontroliuoti savo emocijas ir elgesį. Tokia samprata apima

savikontrolės fenomeną, todėl pateikta 2 schema atitinka savireguliacijos vystymosi principus.

Mamos nurodymai

Vaikas vykdo/nevykdo

nurodymus

Mamos reakcijos

Vaikas įsimena, interpretuoja

Vaikas kaupi prisiminimus

In

ternalizu

oja

12

1.1.3. Savireguliacijos sąsajos su asmenybės formavimusi

Ankstyvoje vaikystėje vykstantys procesai suformuoja asmenybės pagrindą, todėl kartais

trumpi momentai vaiko gyvenime gali pakreipti jo asmenybės vystymąsi viena ar kita linkme.

Dėl šios priežasties svarbu aptarti savireguliacijos reikšmę vaiko asmenybės formavimuisi.

Vienas iš savireguliacijos komponentų - emocijų reguliavimas, arba gebėjimas moduliuoti

emocinio susijaudinimo lygį, leidžia vaikams įsitraukti į sėkmingas sąveikas su bendraamžiais

ir suaugusiaisiais bei gerai funkcionuoti socialinių ir kognityvinių gebėjimų reikalaujančiose

situacijose (R. Breidokaitė, R. Jusienė 2012). Gebėdami kontroliuoti savo emocijas vaikai

lengviau gali pasirinkti tinkamus elgesio modelius ir prisitaikyti esamoje situacijoje. Taip jie

nepatiria bendruomenės atstūmimo ir gali sėkmingai tenkinti savo raidos poreikius. Pallini, A.

Chirumbolo, M. Morelli, R. Baiocco, F. Laghi ir N. Eisenberg (2018) tyrinėję vaikus iki 18

metų pastebi, kad gebėdamas valdyti savo impulsus vaikas geba pats spręsti kylančius

sunkumus. Tai rodo, kad savireguliacijos įgūdžiai yra svarbūs vaiko savarankiškumui. Šie

autoriai taip pat pažymi, kad savireguliacijos įgūdžiai svarbūs vaiko adaptacijai socialinėje

erdvėje. Patekęs į komunikacijos santykį vaikas susiduria su iššūkiais suderinti savo poreikius

su kitų. Tad šioje vietoje jam reikalingi gebėjimai tai įgyvendinti, o savireguliacija nuo to

neatsiejama. X. Feng, E.G. Hooper, R. Jia (2017), tyrinėję mamų jautrumo vaikui ir vaiko

savireguliacijos sąsajas atrado, kad rodoma vaiko savireguliacija skatina mamos jautrumą.

Mamos jautrumas svarbus vaiko savireguliacijos formavimui, todėl susidaro uždaras ryšys tarp

vaiko savireguliacijos įgūdžių ir mamos jautrumo. Turėdamas išugdytą gebėjimą kontroliuoti

savo emocijas, elgesį ir dėmesį vaikas sulaukia teigiamo ryšio iš mamos, kas, savo ruožtu,

padeda tobulinti internalizuojamus savireguliacijos įgūdžius.

Galima pastebėti, kad savireguliacijos įgūdžiai svarbūs vaiko funkcionavimui socialinėje

plotmėje. Tai yra pagrindas ne tik savarankiškam sunkumų sprendimui, bet ir teigiamo ryšio

su aplinka kūrimui. Teigiamas ryšys su aplinka yra taip pat svarbi vaiko raidos sąlyga.

13

1.2. Vaikų socialinio intereso ypatumai

1.2.1. Socialinio intereso samprata ankstyvoje vaikystėje

Socialinio intereso sąvoka pirmiausia buvo įvardinta A. Adler (1933). Individualiosios

psichologijos kūrėjas pastebėjo, kad žmogus, tai socialinė būtybė. Socialinis interesas, jo

manymu, yra įgimtas. Nuo pat užsimezgimo visą nėštumo periodą vaisius yra susijęs virkštele

su mama. Prieš gimdamas jis visada yra ryšyje su kitu žmogumi. Tain traktuojama kaip

socialinė sąveika, kuri formuoja socialinio intereso biologinius pradmenis. Gimęs vaikas jau

atsineša socialinės sąveikos patirtį – socialinį interesą, kuris tampa vienas iš žmogaus elgesį

motyvuojančių aspektų. A. Adler (1933) teigia, kad žmogus instinktyviai nori priklausyti

visuomenei, o prigimtinis socialinis instinktas verčia jį elgtis visuomenės labui. Tai svarbu, nes

žmogui yra būtina jausti, jog priklauso visuomenei. Tada jis jaučiasi svarbus ir reikšmingas.

Šiuolaikiniai autoriai į socialinio intereso apibūdinimą žvelgia iš skirtingų perspektyvų.

Labai trumpai ir konkrečiai socialinį interesą apibrėžia D.A. Weber (2003), teigdama, kad

socialinis interesas - tai žmogaus noras susieti savo gyvenimą su kitais žmonėmis. D. Edwards,

K. Gfroerer, C. Flowers, Y. Whitaker (2004) aiškina šiek tiek plačiau ir siūlo socialinio intereso

sąvoka apimti supratingumą, dalinimąsi, pagalbą kitam, bendradarbiavimą, atsakomybės

prisiėmimą, bei gebėjimą perlipti, praplėsti savo ribas. Tuo tarpu G.K. Leak (2006) pabrėžia,

kad socialinis interesas yra pagrįstas asmens identifikacija su kitais ir savanaudiškumo

įveikimu, kas suteikia galimybę rūpintis bendruomenės ir kitų žmonių gerove. Naujausi vaikų

socialinio intereso tyrimai vadovaujasi labai bendrais, visoms amžiaus grupėms tinkančiais

socialinio intereso, kaip fenomeno aiškinimais. E.M. West, (2016) savo disertacijoje apie tėvų

suvokiamą mažų vaikų socialinį interesą teigia, kad socialinis interesas apima lygiavertiškumo

jausmą būnant su kitais, o ne buvimą aukščiau kitų, taip pat ir bendradarbiavimą visuomenės

labui, bei darbą su į save panašiais ir skirtingais žmonėmis. H. Alizadeh, E. Dreikurs Ferguson,

J.M. Murphy, F. Soheili, (2017) prisideda prie bendražmogiškas vertybes atspindinčio

socialinio intereso apibūdinimo teigdami, kad socialinio intereso sąvoka apibūdina vienybės

su žmonija jausmą, priklausymo jausmą (pvz. būti lygiavertišku visuomenėje) ir norą padėti

visuomenei, kurios dalimi yra individas. Kai žmogus turi aukštą socialinio intereso lygmenį,

visatoje jaučiasi kaip namuose, turi drąsos susidoroti su dideliais ir mažais sunkumais,

prisideda prie pozityvių tarpusavio santykių kūrimo, susitvarko su iššūkiais, kylančiais darbe,

meilėje ir draugystėje.

Apžvelgus teorinius aspektus ir tyrimus, nagrinėjančius vaikų socialinio intereso

konstruktą, pastebima, kad socialinės sąveikos su kitais asmenimis leidžia teigti, kad vaikas

14

yra socialiai aktyvus, vadinasi turi socialinį interesą. Tuo tarpu priešingose situacijose, kai

vaikas nėra socialiai aktyvus, nesidomi kitais žmonėmis, vaikais, stebimas jo socialinio

intereso sumažėjimas. XXI amžiuje daugėja tyrimų apie vaikų socialinį domėjimąsi kitais, t.y.

apie jų socialinį interesą. R.J.Coplan, K. Prakash, K.O Neil, M.Armer (2004) tyrinėjo vaikus,

kurie mažiau domisi kitais vaikais, rečiau įsijungia į bendrus žaidimus ar patys kviečia kitus

vaikus žaisti. Remdamiesi ankstesniais tyrimais (Coplan, 2000; Rubin & Asendorpf, 1993) tokį

vaikų elgesį jie pavadino socialiniu deficitu (angl. social disinterest). Socialinis deficitas gali

būti apibūdinamas kaip vienišas-pasyvus žaidimas. Tokia nesocialaus elgesio forma taip pat

apima ir tylų objektų tyrinėjimą ir/ar konstruktyvią veiklą žaidžiant vienam. Vėlesni tyrimai

socialinį deficitą sieja su socialiniu atsiribojimu ir didesnį dėmesį skiria šio reiškinio

tyrinėjimams. K.H. Rubin, R.J.Coplan, J.C. Bowker, (2009) atliktame tyrime tvirtinama, kad

kai kurie vaikai būdami socialinėje aplinkoje iš baimės vengia konfrontacijų ir renkasi vienatvę

tam, kad išvengtų tarpasmeninių santykių pradėjimo ir palaikymo. Viso to pasekmė – socialinis

atsiribojimas, kuris gali paveikti socialinių ir emocinių sunkumų atsiradimą. Tokius vaikus,

kurie vengia užmegzti kontaktą su kitais vaikais D.C. Kopala-Sibley ir D.N. Klein (2016)

apibūdina, kaip vaikus, turinčius aukštą konfliktinį drovumą. Jie nori bendrauti su

bendraamžiais, bet per daug bijo arba jaučia didelį nerimą inicijuoti bendravimą. R.J.Coplan,

L.L.Ooi, B. Xiao, L. Rose-Krasnor (2018) apibendrino anksčiau atliktus tyrimus ir teigia, kad

socialinis atsiribojimas, tai vaiko elgesio forma, pasireiškianti drovumu ir nesocialumu arba

kitaip – socialiniu deficitu. Šie autoriai pateikia tokius šių reiškinių apibūdinimus:

• Drovumas apibrėžiamas kaip vidinis konfliktas, kurio metu noras bendrauti su

bendraamžiais yra lydimas socialinės baimės, nerimo.

• Nesocialumas (arba socialinis deficitas) – apibrėžiamas kaip sumažėjęs domėjimasis

socialinėmis sąveikomis, tačiau jam nebūdingas diskomforto jausmas būnant tarp

bendraamžių.

Šių reiškinių ilgalaikes pasekmes, anot tyrimų (D.C. Kopala-Sibley, D.N. Klein, 2016,

R.J.Coplan, L.L.Ooi, B. Xiao, L. Rose-Krasnor, 2018), prasminga vertinti kaip vieno reiškinio

– socialinio atsiribojimo pasekmes, nes šie reiškiniai tarpusavyje persipina ir suformuoja vieną

bendrą konstruktą.

Remiantis šiuo teoriniu požiūriu galima teigti, kad socialiai atsiribojęs vaikas vengia

bendraamžių kompanijos, mėgsta žaisti vienas, jis retai pats inicijuoja tarpasmenines sąveikas.

Kartais bendravimas su kitais vaikais jam kelia baimę ir nerimą, todėl jis atsisako užmegzti

santykius, t.y. žaisti su kitais vaikais. Būdamas socialiai atsiribojęs vaikas nesidomi kitais,

15

nenori bendradarbiauti, nejaučia ryšio su bendruomene ir yra mintimis ir jausmais susitelkęs į

save, o ne į kitus. Atsižvelgiant į socialinio intereso, kaip konstrukto, apibūdinimą, kuris teigia,

kad socialinį interesą turintis vaikas geba žaisti, užsiimti bendra veikla su bendraamžiais,

galima pastebėti, kad socialinis atsiribojimas yra priešingas reiškinys socialiniam interesui.

Apibendrinant galima teigti, kad mažų vaikų socialinis intereso lygmuo gali būti

vertinamas kontinuume nuo socialinio atsiribojimo iki socialinio intereso. Tai dažniausiai

pasireiškia vaiko santykyje su kitais vaikais, jo reakcijose į aplink jį esančius žmones. Mažų

vaikų santykiai formuojasi per žaidimus, todėl pagrindinė veikla, kuri gali atspindėti vaiko

socialinį interesą – jo gebėjimas žaisti kartu su kitais vaikais. Taigi, mažo vaiko socialinis

interesas bus suprantamas kaip vaiko noras bendrauti su kitais (tiek bendraamžiais, tiek

suaugusiais), bei siekis užsiimti bendra veikla.

1.2.2. Socialinio intereso raida ankstyvoje vaikystėje

Socialinis interesas, kaip jau buvo aptarta anksčiau, yra viena iš įgimtų vaiko savybių. Ji

formuojasi gyvenimo eigoje ir veikia tolimesnius vaiko gyvenimo etapus. Noras ir gebėjimai

būti tarp žmonių ir reaguoti į juos pasireiškia jau kūdikystėje.

E.M. West (2016) savo disertacijoje nagrinėja A. Adler (1933) socialinio intereso teorinį

modelį, kuris teigia, jog visi žmonės turi įgimtą socialinį interesą, tačiau jis turi būti aktyviai

skatinamas, kad individas išsiugdytų didžiausią savo socialinio intereso potencialą. A. Adler

(1933) taip pat tvirtino, kad visi vaikai turi galimybę išsiugdyti socialinį interesą, bet pabrėžia,

kad jis turi būti skatinamas. Visu ankstyvos vaikystės periodu tėvai ir ugdymo įstaiga daro

didelį poveikį vaiko socialinio intereso vystymuisi, pabrėžia E.M. West (2016). Tam turi

reikšmės aplinka, kurioje vaikas funkcionuoja, patirtis, bei santykiai su bendraamžiais. Mažų

vaikų socialinis interesas pradeda formuotis šeimoje, dar kūdikystėje. R. Dreikurs (1969)

teigia, kad jau keturių savaičių kūdikis geba manipuliuoti jį supančia aplinka. Tokio amžiaus

vaiko elgesys, anot R. Dreikurs (1969), nėra vedamas tik instinktų, tai jau yra atsakas į socialinę

atmosferą. Jo laimės pojūtis priklauso nuo jį supančios aplinkos, kas leidžia vaiką traktuoti kaip

visiškai socialią būtybę. E.M. West (2016) remdamasi A. Adler (1933) ir savo tyrimo

duomenimis, kuriame tyrinėjo vaikus nuo 18 mėnesių iki 6 metų, papildo R. Dreikurs (1969)

teiginius atkreipdama dėmesį, kad vaiko socialinis interesas pasireiškia šeimos gyvenime, o

jam paūgėjus ir ugdymo įstaigoje su draugais. Tokio amžiaus vaikai geba pastiprinti savo

socialinį interesą per suaugusiųjų paramą. Tėvai atlieka neatsiejamą vaidmenį savo vaikų

socialinio intereso formavimo skatinime. Ir tuo pačiu pabrėžia, kad socialinis interesas yra

16

būtinas psichologinės gerovės aspektas.

Apžvelgus teorinius modelius galima pastebėti, kad socialinis interesas pradeda formuotis

vaikui vos gimus ir yra veikiamas aplinkos. Svarbiausią vaidmenį formavimosi pradžioje

atlieka tėvai, kurie yra vaiko pirmoji socialinė aplinka. K.H. Rubin (2009) ir kolegų teorinė

apžvalga atskleidžia, kad mamos-vaiko ryšio kokybė turi poveikį vaiko socialinio intereso

vystymuisi. Jie teigia, kad saugus prieraišumas formuoja socialinio intereso kompetenciją, o

nesaugus prieraišumas sudaro sąlygas atsirasti agresyviam elgesiui arba vengiančiam,

atsitraukiančiam elgesiui. Toks elgesys atspindi žemą socialinio intereso lygmenį. Iš to seka,

kad vaikai, kurie suformuoja nesaugų prieraišumą patiria atstūmimo baimę, todėl siekia

išvengti situacijų, kuriose galėtų ją patirti. To pasekmė – pasyvus vaikų elgesys bendraamžių

atžvilgiu, siekiant sumažinti atstūmimo riziką. Jie taip pat pastebėjo, kad socialinio intereso

stoka išlieka stabili nuo ankstyvos vaikystės (24 mėnesių) iki paauglystės ir jauno suaugusiojo

amžiaus, nesvarbu kokią patirtį vaikas įgauna augdamas. Nors tyrimo metu autoriai išskyrė

įgimtus rizikos veiksnius, kurie gali trukdyti formuotis socialiniam interesui (pvz. įgimtas

elgesio slopinimas), tačiau taip pat paaiškėjo, kad ne visi vaikai, turintys įgimtus biologinius

faktorius, išvysto žemą socialinį interesą. Vadinasi ankstyvos vaikystės patirtis yra svarbi

socialinio intereso formavimuisi. Autoriai priėjo išvados, kad vaiko įgimtos savybės kartu su

patiriamu nesaugiu prieraišumu gali sutrikdyti socialinio intereso formavimąsi. Tai sąlygoja

nuolatinį kontaktų vengimą, kas užkerta kelią patirti teigiamas socialinio žaidimo su

bendraamžiais pasekmes, o negaudamas teigiamos patirties vaikas negali vystyti socialinių

įgūdžių. Tai dar labiau jį atskiria nuo bendraamžių ir slopina socialinį interesą. Sh.J. Kats,

Ch.C. Conway, C.L. Hammen, P.A. Brennan, J.M. Najman (2011) patvirtina, kad socialinio

intereso trūkumas išlieka stabilus įvairiose socialinėse situacijose nuo ankstyvos vaikystės iki

paauglystės. Jų tyrimo duomenys leidžia teigti, kad žemo socialinio intereso vaikai turi vieną

gerą draugą, tačiau tokia draugystė nėra tiek artima, kaip tarp vaikų, kurie turi aukštą socialinį

interesą. Artimo ryšio nebuvimas kelia grėsmę vaiko vystymuisi ir tolimesniam

funkcionavimui. R.J.Coplan, L.L.Ooi, B. Xiao, L. Rose-Krasnor (2018) taip pat įžvelgia žemo

socialinio intereso lygmens problemos aktualumą. Jų nuomone, žemą socialinį interesą turintys

vaikai dažnai vengia socialinio kontakto galimybių, o tai, savo ruožtu, neleidžia jiems gauti

pagal raidą būtinos iš bendravimo su kitais bendraamžiais įgyjamos patirties.

Apžvelgus atliktų tyrimų duomenis, pastebima bendra mokslininkų nuomonė, kad

socialinis interesas yra svarbus tolimesniam vaiko funkcionavimui. Jo vystymuisi svarbu ne tik

įgimti vaiko bruožai, bet ir saugus prieraišumas, ryšys su vaiku besirūpinančiu asmeniu.

Socialinio intereso formavimosi žingsniai atsispindi 3 paveiksle.

17

+

Patiria priėmimą Patiria atstūmimą

Pasitenkinimas Baimė

3 paveikslas. Socialinio intereso formavimosi procesas


Ankstyvame amžiuje pradėjus lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą vaikas yra atskiriamas

nuo prieraišumo objekto. Taip nutraukiamas ryšys, vaikas patiria atstūmimą. Patirdamas

atstūmimą, kuomet noras būti su prieraišumo objektu yra nepatenkinamas, vaikas pradeda

jausti baimę. Tai, savo ruožtu, kelia grėsmę socialinio intereso vystymuisi. Neišugdęs

socialinio intereso vaikas praranda norą sąveikauti su kitais. Atsisakydami socialiai sąveikauti

vaikai neįgyja pagal raidą būtinų įgūdžių, kas padidina tikimybę sulaukti negatyvių sąveikų su

bendraamžiais vėlesniame amžiuje.

1.2.3. Socialinio intereso sąsajos su asmenybės formavimusi

Literatūroje ir moksliniuose tyrimuose pabrėžiama socialinio intereso svarba vaiko

funkcionavimui. Pats konstrukto autorius, A. Adler (1933), akcentuoja, kad socialinis interesas

yra gyvybiškai svarbus. Šiuolaikiniai autoriai socialinio intereso reikšmę asmenybės

formavimuisi analizuoja detaliau.

M.Ostrovsky, G. Parr, A. Gradel (1992) daugiau kaip prieš du dešimtmečius pastebėjo, kad

kai žmogui trūksta domėjimosi kitais - socialinio intereso - atsiranda problemos šeimoje, darbe,

Įgimtos socialinio intereso

prielaidos

Ry

šys y

ra

Ry

šio n

ėra

Aukštas socialinis

interesas

Žemas socialinis

interesas

Teigiamas ryšys su besirūpinančiu

18

su draugais, o tai sukelia konkurencijos, susvetimėjimo, nesaugumo ir nepilnavertiškumo

jausmus. Jo teigimu tas pats būdinga ir vaikams. Socialinio intereso stoka sukelia sunkumus

vaiko šeimoje, ugdymo įstaigoje, bendraujant su draugais. D. Edwards, K. Gfroerer, C.

Flowers, Y. Whitaker (2004) pastebi, kad socialinis interesas susijęs su asmenybės

prisitaikymu, mažina streso psichologinius simptomus, bei apsaugo nuo streso poveikio. E.M.

West (2016) pritaria, kad vaikai, kurie turi stipresnį socialinį interesą, geba geriau valdyti

stresines situacijas. D.C. Kopala-Sibley ir D.N. Klein (2016) vaikų socialinio intereso trūkumą

sieja su aukštu negatyvaus emocionalumo lygmeniu ir nerimo simptomais, todėl socialinio

intereso stoka tampa neadaptyviu asmenybės bruožu. R.J.Coplan, L.L.Ooi, B. Xiao, L. Rose-

Krasnor (2018) pastebi, kad ankstyvoje vaikystėje socialinio intereso trūkumas siejamas su

dviem pasekmėmis. Pirma - socioemociniais sunkumais, įskaitant ir problemas su

bendraamžiais (pvz. socialinių įgūdžių stoka, bendraamžių atmetimas, viktimizacija). Antra -

su vidiniais sunkumais, pvz. socialiniu nerimu, vienatve.

Apibendrinant verta pabrėžti, kad moksliniuose tyrimuose kalbama apie socialinio intereso

reikšmę vaiko asmenybės formavimuisi. Tačiau atliekami tyrimai retai kada paliečia ankstyvą

amžių. Daugeliu atvejų socialinis interesas ankstyvojoje vaikystėje yra aptariamas tik kaip

pastebimas reiškinys. Tuo tarpu jo vystymąsi paveikiantys faktoriai nėra plačiai analizuojami.

Iš apžvelgtų tyrimų pastebima, kad daugiau dėmesio socialinio intereso formavimesi susilaukia

vaiko-mamos ryšys. Tačiau apie tai, kas vyksta, kai tas ryšys yra nepastovus, nekalbama.

Kalbant apie vaiko pradėjimą lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą, svarbu atkreipti dėmesį,

kad vaiko-mamos ryšys nėra visiškai nutraukimas, tačiau jis tampa nestabilus. Kokį poveikį tai

daro vaiko vystymuisi nėra atskleista. Mokslininkai sutinka, kad socialinis interesas yra

svarbus tolimesniam vaiko funkcionavimui, tačiau lieka neaišku, ar paveikia ir kaip paveikia

šį konstruktą mamos-vaiko ryšio stabilumo sutrikdymas ankstyvoje vaikystėje.

1.3. Vaikų nerimo ypatumai

Remiantis psichologijos moksliniais tyrimais ir statistiniais duomenimis, nerimo

sutrikimai yra vieni dažniausiai aptinkamų sutrikimų vaikystėje. Jie susiformuoja įvairiomis

sąlygomis, tačiau pirminės užuomazgos dažnai pastebimos ankstyvojoje vaikystėje, kuomet

vaikai patiria nerimą, kuris dar nėra patologinis. M. Battaglia, G. Garon-Carrier, S.M. Cote, G.

Dionne, E. Touchette, F. Vitaro, R.T. Tremblay, M. Boivin (2017) remdamiesi analizuojama

moksline literatūra pastebi, kad nerimo sutrikimai pasaulinėje populiacijoje pastebimi iki 15

metų, o atsiskyrimo nerimo sutrikimas sudaro 50% visų nerimo sutrikimų atvejų. Patiriamas

19

nerimas paveikia vaiko vystymosi sritis, kurios yra svarbios vaiko prisitaikymui. Nesuteikta

pagalba vaikui tvarkantis su kylančiu nerimo jausmu gali taip paveikti vaiko funkcionavimą,

kad vėlesniuose amžiaus tarpsniuose jam taps sudėtinga prisitaikyti. D. Kingston, M. Heaman,

M. Brownell, O. Ekuma (2015) sutinka, kad jaunesni nei 5 metų amžiaus vaikai patiria unikalią

riziką išgyventi nerimą, kuri yra mažai studijuota. Dėl šios priežasties yra labai svarbu kalbėti

apie ankstyvoje vaikystėje patiriamą nerimą ir jo reikšmę kitiems besiformuojantiems vaiko

įgūdžiams.

1.3.1. Nerimo samprata ankstyvoje vaikystėje

Analizuojant mokslinę literatūrą pastebima, kad nerimo apibrėžimų yra įvairių, tačiau jie

turi ir bendrą kryptį. Cindy Altman, Julie L. Sommer, & Kara E. McGoe (2009) teigia, kad

mažų vaikų nerimo raiška labiausiai atitinka atsiskyrimo nerimo sutrikimo simptomus, todėl

autoriai mažų vaikų nerimą apibrėžia kaip išryškėjantį distresą, kai vaikas atsiskiria nuo

prieraišumo objekto. Distresas pasireiškia tokiu vaiko elgesiu, kaip fiziniu neatsitraukimu nuo

mamos, vaiko verksmingumu išsiskyrimo momentu, miego sunkumais, naktiniais košmarais,

pykčio ir agresijos priepuoliais kai reikia atsiskirti nuo mamos. Taip pat būdingi somatiniai

nusiskundimai, tokie kaip galvos skausmas, skrandžio/pilvo skausmai, pykinimas. Šis požiūris

akcentuoja nerimo žalingus aspektus, tačiau yra autorių, kurie į šį reiškinį žvelgia kaip į

natūralią žmogaus būklę. A. Bagdonas ir G. Sabaliauskaitė (2016) nerimą apibrėžia kaip

natūralią būklę, kuri padeda vaikams susitvarkyti su naujomis patirtimis ir apsaugo nuo pavojų.

M. Marofi, M. Mokhtari-Dinani, Z. Ghazavi, (2018) tvirtina, kad nerimas yra žmogaus atsakas

į nežinomą, nepažįstamą situaciją. Tuo tarpu A. Kozina (2014) detalizuoja, kad nerimas – tai

daugiadimensinis konstruktas, kurio komponentai skiriasi vienas nuo kito bei skirtingai

funkcionuoja atsižvelgiant į amžiaus tarpsnius. Jos teigimu, bendriausi nerimo komponentai

yra emocinis, kognityvinis ir fiziologinis. Emocinis aspektas susideda iš negatyvių jausmų,

kurie dažniausiai apibūdinami kaip baimė. Kognityvinis aspektas apima

nerimavimą/jaudinimąsi ir kitas kognityvines problemas, tokias kaip sprendimų priėmimas,

prastas dėmesys, prasta atmintis, padidintas jautrumas ir negatyvus savęs matymas. Tuo tarpu

fiziologinis apibrėžia kūno reakcijas, tokias kaip širdies plakimo ritmas, prakaitavimas,

drebulys ir pan.

Apibendrinus pastebima, kad nerimo jausmas traktuojamas labai prieštaringai. Tai ir

natūrali, kiekvienam žmogui būdinga, tiek įvairius sutrikimus sukelianti būsena. Tačiau abiem

atvejais nerimas pasireiškia trejose dimensijose: fiziologinėje, emocinėje ir kognityvinėje.

20

Nerimaujantis vaikas gali patirti įvairius skausmus, drebulį, miego širdies ritmo sutrikimus ir

pan. Taip pat nerimaujant vaikas patiria baimės jausmą, bei jam tampa sunku atlikti

kognityvines funkcijas. Peržvelgus įvairius požiūrius į nerimą, kaip reiškinį, galima teigti, kad

nerimas, tai natūrali būsena, skirta įveikti iškilusius sunkumus naujose situacijose, bei

pasireiškia įvairaus lygmens emociniu, kognityviniu ir fiziologiniu komponentais.

1.3.2. Nerimo atsiradimas ir raiška ankstyvoje vaikystėje

Nerimo jausmas yra vienas iš plačiausiai tyrinėjamų visose amžiaus grupėse. Ankstyvoje

vaikystėje šis reiškinys taip pat nagrinėjamas, nes aukštas jo lygmuo asmenybės formavimosi

etape gali padaryti nepataisomos žalos tolimesniam prisitaikymui ir funkcionavimui. Siekiant

užkirsti kelią nerimo pasireiškimui ankstyvoje vaikystėje svarbu suprasti, kaip jis formuojasi.

Anot J. Bowlby ir M. Ainsworth, mažo vaiko nerimas atsiranda tuomet, kai jis nėra

užtikrintas savo saugumo bazės (suaugusiojo, kuris juo nuolat rūpinasi) prieinamumu. Tai

patvirtina ir R. Bowlby (2007) sakydamas, kad 6 – 28 mėnesių vaikai nejaučia streso ir nerimo,

jei jų prieraišumo objektas, saugumo bazė, yra pasiekiama, kai tam yra poreikis. Priešingu

atveju, neužtikrintumo jausmas gali paveikti vėlesnių nerimo sutrikimų atsiradimą. Nerimą dėl

besirūpinančiojo suaugusiojo nebuvimo tais momentais, kada vaikui prireikia, jaučiantys

vaikai gali suformuoti nesaugaus prieraišumo jausmą, kurį M. Ainsworth suskirstė į 3

skirtingus stilius: vengiantis/atsisakantis, nerimastingas/ambivalentiškas ir dezorganizuotas

prieraišumo stilius (B. Innerhofer, 2013). Vengiantis stilius pasireiškia padidintu vaiko mamos

stebėjimu, nesitraukimu nuo jos ir nenoru būti be mamos, bei sumažėjusiu interesu tyrinėti

aplinką. Baimę keliančiose situacijose tokie vaikai reaguoja perdėtai baimingai, atvirai

rodydami savo nerimą (Manassis, 2001, cit. pgl. G. Shamir-Essakow, J. A. Ungerer, R.M.

Rapee, 2005). B. Innerfhofer (2013) papildo, kad toks vaikas nepasitiki suaugusiais ir sunkiai

rodo bet kokias emocines reakcijas. Nerimastingo/ambivalentiško prieraišumo stiliaus vaikai

lyg ir jaučiasi gerai būdami su tuo, kuris rūpinasi, bet tuo pačiu ir vengia kontakto. Juos sunku

nuraminti, jie labai sunkiai atsiskiria nuo savo prieraišumo objekto, bet tuo pačiu ir labai

negatyviai priima jį sugrįžusį. Tiek išsiskirdamas, tiek vėl susitikdamas su savo prieraišumo

objektu vaikas rodo tas pačias negatyvias emocijas. Ir trečiasis, dezorganizuotas prieraišumo

stilius atpažįstamas iš keisto elgesio, kaip pvz.: vaikas sustingsta judesyje ir neina į jokį

kontaktą, jokioje formoje su besirūpinančiuoju. Taip yra dėl to, kad tokie vaikai patiria ypač

didelį nerimą ir dažnai bijo savo prieraišumo objektų. Jie dažnai nusuka savo veidą nuo mamos.

21

Peržvelgiant visus nesaugaus prieraišumo stiliaus pasireiškimo būdus galima pastebėti, kad

tai atitinka vaikų nerimo simptomus. Vadinasi, nesaugus prieraišumas atspindi patiriamą vaikų

nerimą. Shamir-Essakow su kolegomis (2005) patvirtino, kad nesaugus prieraišumas yra

susijęs su vaikų nerimu. Jie teigia, kad prieraišumo objekto nestabilumas padidina riziką vaikui

patirti nerimą. Peršasi išvada, kad prieraišumo objekto stabilumas yra tiesiogiai susijęs su vaikų

nerimu.

Kaip pastebima, klasikinės teorijos mažų vaikų nerimo atsiradimą sieja su vaiko-mamos

ryšio kokybe. Tuo tarpu šiuolaikiniai tyrimai praplečia nerimo atsiradimo priežastis. K.R.

Gouze, J. Hopkins, F.B. Bryant, J.V.Lavigne (2017) savo darbe apibendrina vaikystėje

pasireiškiančio nerimo teorinius modelius teigdami, kad jo kilmė yra įvairi: pradedant

biologiniais faktoriais, baigiant aplinkos. Tačiau tėvų elgesys ir auklėjimo būdas lieka

mokslininkų susidomėjimo centre. Nors tyrimai randa sąsajas tarp vaiko nerimo ir tėvų

požiūrio bei elgesio su vaiku, tačiau ryšių kryptys nėra aiškios. Autoriai teigia, kad vaikų

nerimo išsivystymui poveikį turi mamų kontrolės lygis bei jų pačių patiriamas nerimas. Tačiau

per didelė jų kontrolė sudaro sąlygas atsirasti vaikų nerimui net tada, kai pati mama nepatiria

nerimo jausmo. Tačiau autoriai taip pat kelia klausimą, kuris yra mažai tyrinėtas: ar tėvai, kurie

kontroliuoja savo vaiką ir suteikia jam mažiau autonomijos paveikia savo vaikų nerimo

atsiradimą, ar nerimą patiriantys vaikai iššaukia savo tėvų perdėtą kontroliavimą? Taigi galima

pastebėti, kad šiuolaikiniai tyrimai detalizuoja klasikines teorijas, išgrynindami konkretų vaiku

besirūpinančio asmens elgesį, kuris yra reikšmingas nerimo atsiradime. Tačiau vis dar lieka

neaišku, o kuris reiškinys yra faktorius – nerimas ar kontroliuojantis mamų elgesys. Ch. Wei,

Ph. C. Kendall (2014) prisideda, kad aplinka irgi gali būti vienas iš vaiko nerimo atsiradimo

faktorių. Jie pabrėžia tėvų-vaiko tarpusavio ryšio svarbą, nes tėvai yra mažo vaiko aplinka. Iš

jos vaikas mokosi ir įgauna pagrindus. Tačiau anot J.C. Laurin, M. Joussement, R.E. Tremblay,

M. Boivin (2015) nerimo vystymąsi paveikia ir kiti faktoriai. Vaikystėje rizikos faktorius gali

būti ir lytis, ir vaiko temperamentas (pvz. elgesio slopinimas). Autoriai pastebi, kad mergaitės

dažniau linkę patirti nerimą, nei berniukai. Taip pat ir tie vaikai, kurie iš prigimties yra drovūs

ir turi įgimtą elgesio slopinimo temperamentą.

Taigi, galima būtų manyti, kad pradėjęs lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą vaikas yra

atskiriamas nuo prieraišumo objekto, kas sukelia nerimą. Patiriamas nerimo lygis paveikia

vaiko formavimąsi ir gali turėti pasekmių tolimesniam jo vystymuisi. Moksliniai tyrimai taip

pat atskleidžia, kad aukštas nerimo lygis gali būti kenksmingas tiek vaiko prisitaikymui, tiek

sveikatai. A. Kozina (2014) teigia, kad aukšto lygio nerimas reikšmingai paveikia vaiko

adaptyvų funkcionavimą, socialinę kompetenciją ir socialinį prisitaikymą, o atsiradęs

22

vaikystėje, gali peraugti į chronines ligas. Tarptautinė ligų klasifikacija TLK-10 išskiria

devynis nerimo sutrikimus (B. Diomšina, D. Vyčinienė, 2002). Anot autorių, nerimo

sutrikimai labai paveikia vaikų socialinį adaptavimąsi, todėl tokiems vaikams dažnai reikalinga

pagalba.

Apibendrinant svarbu pabrėžti nerimo svarbą ankstyvoje vaikystėje. Pasireiškiantis aukštas

nerimo lygis gali sutrikdyti vaiko raidą, todėl labai svarbu detalizuoti, kokias sritis ir kaip

paveikia vaiko patiriamas nerimas.

1.3.3. Nerimo vaidmuo savireguliacijos formavimuisi

Šiame darbe nagrinėjamas vaiko savireguliacijos vystymasis pradėjus jam lankyti

ikimokyklinę ugdymo įstaigą. Anksčiau buvo aptarta, kad atsiskirdamas nuo prieraišumo

objekto vaikas patiria nerimą, kuris paveikia vaiko funkcionavimą. Ankstyvoje vaikystėje

formuojasi tolimesniam funkcionavimui reikalingi įgūdžiai. Mokslinėje literatūroje mažai

dėmesio skiriama tam, kaip atsiskyrimo metu patiriamas nerimas paveikia vaiko asmenybės ir

įgūdžių formavimąsi, tame tarpe ir savireguliacijos vystymąsi.

E. M.C. Geronimi, H.L. Patterson, J. Woodruff-Borden, (2016) tyrinėjo vykdomąsias

funkcijas ankstyvoje vaikystėje. Vykdomosios funkcijos, jų tyrime, yra apibrėžiamos kaip

procesų rinkinys, atsakingas už kognityvinių, emocinių ir elgesio funkcijų kontrolę, kurie ypač

aktyviai naudojami naujose probleminėse situacijose. Šių funkcijų kontrolę naujose situacijose

galima apibrėžti kaip savireguliacijos įgūdžių taikymą. Rezultatai atskleidžia, kad vaikų

nerimas siejasi su savireguliacijos įgūdžiais ankstyvame vaiko amžiuje. Tai reiškia, kad vaiko

emocijų, elgesio ir kognityvinių procesų, tokių kaip dėmesio reguliavimas, dėmesio kontrolė

naujose, problemiškose situacijose, siejasi su vaikų nerimu. Kaip konkrečiai nerimas siejasi su

emocijų kontrole vaikystėje, autorių pastebėjimais, literatūros nedaug. Tačiau jie išskiria C.

Suveg ir J. Zeman (2004) tyrimą, kuriame pabrėžiama, kad nerimą jaučiantys vaikai dažniau

yra liūdni ir pikti, palyginus juos su vaikais, kurie nejaučia nerimo.

Nerimo sąsajos su impulsų kontrole vaikų populiacijoje E.M.C Geronimi ir kolegų (2016)

pastebėjimais nėra nagrinėjama mokslinėje literatūroje. Dėmesio kontrolė, kuri taip pat yra

savireguliacijos komponentas, autorių teigimu, nesulaukia mokslininkų dėmesio. Randami

tyrimai, kurie labiau tyrinėja vyresnius vaikus, pvz. nuo 6 metų. Tokio amžiaus vaikai,

jausdami nerimą, sunkiau perkelia dėmesį. Tai patvirtina ir G. Susa, I. Pitica, O. Benga, M.

Miclea (2012) tyrinėdami vaikus nuo 9 metų. Savo tyrime jie patvirtino, kad dėmesio kontrolė

23

reikšmingai siejasi su nerimo lygmeniu. Patiriantiems nerimą vaikams išlaikyti dėmesį ar jį

sėkmingai perkelti yra sunkiau, nei nerimo nepatiriantiems vaikams.

Apibendrinant svarbu pabrėžti, kad savireguliacijos sąsajos su vaiko patiriamu nerimu

ankstyvame amžiuje nėra plačiai tyrinėjami. Pastebima, kad šie du reiškiniai siejasi, tačiau koks

jų tarpusavio ryšys šiame amžiaus tarpsnyje vis dar nėra aišku. Dėl šių priežasčių tyrime bus

nagrinėjama, kaip ankstyvoje vaikystėje, nuo 12 iki 48 mėnesių, nerimas galėtų paveikti

savireguliacijos įgūdžių formavimąsi.

1.3.4. Nerimo vaidmuo socialinio intereso formavimuisi

Dar vienas svarbus vystymosi uždavinys ankstyvoje vaikystėje – socialinio intereso

formavimasis. Moksliniai tyrimai atskleidžia, kad iš prigimties drovus ar baimingas vaikas yra

linkęs socialiai atsiriboti, o socialinis atsiribojimas veda prie nerimo spektro sutrikimų (E. J.

Kiel, K.A. Buss, 2014). Tačiau tyrimų apie tai, kaip ankstyvoje vaikystėje patiriamas vaiko

nerimas galimai siejasi su socialiniu interesu, trūksta. K.H. Rubin, R.J.Coplan, J.C. Bowker

(2009) apžvelgę tyrimų rezultatus patvirtina, kad gebėjimas įveikti baimę ir nerimą būnant

bendraamžių grupėje yra labai svarbus mažų vaikų socialinio intereso formavimuisi. Taip yra

dėl to, kad nerimą patiriantys vaikai nėra patrauklūs bendravimo partneriai, todėl bendraamžiai

dažnai vengia bendrauti su tokiu vaiku. Toks vaikas tampa nepopuliarus. K.H. Rubin ir kolegos

(2009) teigia, kad žemas socialinio intereso lygmuo taip pat kaip ir nerimas siejasi su vaiko

atstūmimu ir nepopuliarumu. Tačiau lieka neaiškus ryšys tarp nerimo ir socialinio intereso.

Lieka neaišku, kaip patiriamas nerimas veikia vaiko socialinį interesą.

Analizuojat tyrimus, atliktus vyresnių vaikų imtyje, pastebima, kad išgyvenantis nerimą

vaikas susiduria su sunkumais. S. Scaini, R. Belotti, V. Fiocco, M. Battaglia ir A. Ogliari

(2017) tyrinėjo 8-17 metų vaikų nerimo ir socialinės kompetencijos sąsajas. Jų tyrimas

patvirtino neigiamą koreliaciją, t.y. didėjant nerimui vaikų socialinė kompetencija silpnėja.

Tačiau socialinė kompetencija negali vystytis esant žemam socialinio intereso lygmeniui.

Žemą socialinį interesą turintis vaikas vengia sąveikų su kitais, kas trukdo jam įgyti patirtį,

leidžiančią ugdyti socialinę kompetenciją. Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad socialinis

interesas vystosi socialinėje aplinkoje.

Taigi, galima pastebėti, kad mokslininkai domisi vaikų socialinės kompetencijos sąsajomis

su nerimu, tačiau tyrimų apie nerimo ir socialinio intereso sąsajas ankstyvoje vaikystėje

trūksta. Šis trūkumas skatina atidžiau pažvelgti į šį reiškinį.

24

1.4. Vaikų patiriamo nerimo, savireguliacijos įgūdžių ir socialinio intereso teorinis

apibendrinimas

Nagrinėjant mokslinę literatūra apie vaiko savireguliacijos ir socialinio intereso vystymąsi

ankstyvoje vaikystėje pastebima, kad abu šie konstruktai pradeda vystytis dar kūdikystėje ir

apima emocijų, elgesio ir kognityvinius komponentus. Ankstyva vaikystė yra tas raidos etapas,

kada formuojasi nagrinėjami konstruktai ir sėkmingam jų vystymuisi svarbus stabilus vaiko-

mamos ryšys. Pagal galiojančius įstatymus Lietuvoje susiklostė situacija, kada vaikai

dažniausiai atskiriami nuo mamos apie 24 gyvenimo mėnesį. Pradedant lankyti ikimokyklinę

ugdymo įstaigą ryšys vaikas-mama tampa nestabilus, nes vaikas didžiąją dalį savo dienos

praleidžia ugdymo įstaigoje. Atsižvelgiant į klasikinę prieraišumo teoriją ir naujus tyrimus

šioje srityje galima teigti, kad tokioje situacijoje mažas vaikas patiria nerimą. Tuo tarpu

moksliniai tyrimai, nagrinėjantys nerimo sąsajas vėlyvesniuose amžiaus tarpsniuose pastebi jo

ryšį su vaiko savireguliacijos įgūdžiais ir socialiniu interesu. Tačiau tai, kaip nerimas paveikia

šiuos du konstruktus tiek vėlyvesniuose raidos etapuose, tiek ankstyvoje vaikystėje, nėra aišku.

25

2. TYRIMO TIKSLAS, UŽDAVINIAI, HIPOTEZĖS

Atlikus mokslinės literatūros apžvalgą ir analizę buvo pastebėta, kad tyrimų apie mažų vaikų

nerimo ir savireguliacijos įgūdžių bei socialinio intereso lygmens sąsajas mažai. Todėl buvo

iškeltas toks tikslas:

Tyrimo tikslas – nustatyti vaikų, pradėjusių lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą

(toliau IUĮ) iki 24 mėnesių ir nuo 25 mėnesių amžiaus, patiriamo nerimo, savireguliacijos ir

socialinio intereso sąsajas.

Tikslui pasiekti buvo iškelti tokie uždaviniai:

Tyrimo uždaviniai:

1. Nustatyti vaikų,, pradėjusių lankyti IUĮ iki 24 mėnesių amžiaus, nerimo lygmenį lyties

atžvilgiu.

2. Nustatyti vaikų,, pradėjusių lankyti IUĮ nuo 25 mėnesių amžiaus, nerimo lygmenį lyties

atžvilgiu.

3. Nustatyti, kaip vaikų, pradėjusių lankyti IUĮ iki 24 mėnesių amžiaus, patiriamas

nerimas atsispindi jų savireguliacijos įgūdžių ir socialinio intereso raiškoje.

4. Nustatyti, kaip vaikų, pradėjusių lankyti IUĮ nuo 25 mėnesių amžiaus, patiriamas

nerimas atsispindi jų savireguliacijos įgūdžių ir socialinio intereso raiškoje.

Siekiant įgyvendinti išsikeltus uždavinius, buvo suformuluotos šios hipotezės:

Hipotezės

1. Vaikų, kurie pradėjo lankyti IUĮ iki 24 mėnesių, nerimo lygmuo aukštesnis nei tų, kurie

pradėjo lankyti IUĮ nuo 25 mėnesių.

2. Pradėjusių lankyti IUĮ mergaičių patiriamas nerimo lygmuo yra aukštesnis, nei

berniukų abejose amžiaus grupėse.

3. Vaikų, pradėjusių lankyti IUĮ, aukštesnis nerimo lygmuo labiau siejasi su žemesniais

savireguliacijos įgūdžiais nei amžius, kada pradėjo lankyti IUĮ ir lytis.

4. Vaikų, pradėjusių lankyti IUĮ, aukštesnis nerimo lygmuo labiau siejasi su žemesniu

socialinio intereso lygmeniu nei amžius, kada pradėjo lankyti IUĮ ir lytis.

Tikimasi, kad gauti rezultatai padės atsižvelgti į vaiko poreikius, padėti jam įveikti

kylančius raidos iššūkius bei paruošti jo poreikiams pritaikytą aplinką tiek namuose, tiek

ugdymo įstaigoje.

26

3. TYRIMO METODIKA

3.1. Tiriamieji

Tyrimo metu buvo apklausta 133 mamos, kurių vaikai šiais mokslo metais (2018-2019 m.)

pradėjo lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą ir yra ne vyresni kaip 48 mėnesių (4 metų).

Tyrimo metu buvo išdalinta 230 anketų. Taip pat buvo sukurta elektroninė anketa, kurios

nuoroda įrašyta popierinėje anketoje arba platinta elektroniniu būdu. Buvo grąžinta 118

popierinių anketų ir užpildyta 15 elektroninių anketų. Pasitaikė 5 anketos, kurias pildė ne vaiko

mama, o tėtis. Tačiau jos buvo įtrauktos į duomenų analizę, siekiant išlaikyti reprezentatyvų

imties dydį. Duomenų analizėje buvo naudojama 133 tiriamųjų duomenys.

Tyrime dalyvavo 68 berniukų mamos, t.y. 51,13%, ir 65 mergaičių mamos, t.y. 48,87%.

Mamos atsakinėjo apie vaikus, kurių vidutinis amžius – 31,61 mėnesių.

Vaikų amžius, kada pradėjo lankyti IUĮ pasiskirstė nuo 12 mėnesių iki 48 mėnesių. Vidutinis

amžius, kuomet pradėjo lankyti IUĮ – 24,08 mėnesių. Pasiskirstymas pagal lytį atsispindi 4

lentelėje.

4 lentelė. Tiriamųjų amžiaus pasiskirstymas pagal lytį.

Vaikų amžius

mėnesiais,

pradėjus lankyti

IUĮ

Lytis Iš viso vaikų

Berniukai Mergaitės

12 - 24 43 (51,8%) 40 (48,2%) 83 (62,4%)

25 – 48 25 (50%) 25 (50%) 50 (37.6%)

Pastebima, kad pradėjusių lankyti IUĮ nuo 12 iki 24 mėnesių vaikų yra 62,4%, o nuo 25 iki

48 mėnesių vaikų yra 37.6%. Dėl šio pasiskirstymo ir Lietuvos įstatymais remiamo požiūrio

vaikus išleisti į IUĮ nuo 24 mėnesių, tyrime vaikų patiriamas nerimas ir jo poveikis vaiko

savireguliacijos ir socialinio intereso formavimuisi bus lyginami 12 – 24 mėnesių ir 25 – 48

mėnesių amžiaus grupėse.

3.2. Tyrimo metodai

Tyrime buvo naudojama anketa, sudaryta iš demografinių klausimų ir trijų klausimynų:

nerimo lygmenį matuojančio klausimyno, savireguliacijos lygmenį matuojančio klausimyno ir

socialinį interesą matuojančio klausimyno.

27

Demografiniai klausimai. Šie klausimai buvo įtraukti tam, kad surinkti papildomą

informaciją apie tiriamuosius. Tiriamųjų buvo klausiama: koks giminystės ryšys sieja su vaiku;

koks mamos amžius; koks vaiko amžius metais ir mėnesiais; vaiko lytis; kelintas vaikas

šeimoje; kokio amžiaus kiti vaikai (jei turi); ar vaiką augina viena mama, ar su

partneriu/sutuoktiniu; kokio amžiaus vaikas pradėjo eiti į darželį (metais ir mėnesiais); kiek

laiko vaikas jau lanko darželį, nuo tos dienos, kai pirmą kartą pasiliko vienas (mėnesiais); kas

iki pradedant lankyti darželį dar prižiūrėjo vaiką; mamos išsilavinimas.

Vaikų nerimo matavimo metodikos

C. Atman su kolegomis atliko nerimo ankstyvoje vaikystėje vertinimo metodikų apžvalgą

(Altman C., Sommer J.L., McGoey K.E., 2009). Jie pastebėjo, kad daugybė metodikų yra

sukurta vertinti nerimą paauglystėje ir dažniausiai tų metodikų minimalus amžius yra 6-8

metai. Tuo tarpu ankstyvojoje vaikystėje patiriamą vaikų nerimą matuojančių metodikų nėra

daug. Taigi, rastas metodikas autoriai suskirstė į tris grupes: klinikinis interviu, klausimynai ir

vertinimo skalės bei alternatyvūs metodai (pvz. pasakos skaitymas ir vaidinimas su lėlėmis,

piešinėlių su emocijomis rodymas ir pan.).

Apžvelgus tyrimuose naudojamus klausimynus mažų vaikų nerimui matuoti buvo rasta

keletas tiriamųjų amžiui tinkantys klausimynai. Children‘s Moods, Fears, and Worries

Questionnaire (CMFWQ) klausimyno autoriai J. K. Bayer, A.V. Sanson ir Sh.A. Hemphill

(2006) sukūrė metodiką, kuri tiria mažų vaikų, nuo 18 mėnesių iki 7 metų, vidinius sunkumus:

nerimą, depresiją, slopinimą, bendraamžių atstūmimą ir atsiskyrimo nerimą. The Achenbach

scales: Child Behavior Checklist (CBCL). CBCL skalė sukurta matuoti 1,5 – 5 metų amžiaus

vaikų elgesį. Klausimynas matuoja bendras problemas, vidinius sunkumus, išorinius sunkumus

ir tokius sindromus kaip: emocinis reaktyvumas, nerimas/depresija, somatiniai nusiskundimai,

atsitraukimas, miego problemos, dėmesio problemos, agresyvus elgesys. The Brief Infant-

Toddler Social and Emotional Assessment (BITSEA). Instrumentas skirtas 12 – 36 mėnesių

vaikų socioemocinėms ir elgesio problemoms bei socioemocinės kompetencijos trūkumui

vertinti.

Minėtieji klausimynai matuoja mažų vaikų nerimą, tačiau šalia nerimo dar yra matuojami

ir kiti reiškiniai. Siekiant išvengti perteklinės informacijos tyrime, nerimui matuoti buvo

pasirinktas Priešmokyklinio nerimo skalė – tėvų forma, PAS-PR (Preschool Anxiety Scale-

Parent Report, PAS-PR) klausimynas.

Priešmokyklinio nerimo skalė – tėvų forma, PAS-PR (angl. Preschool Anxiety Scale-Parent

Report, PAS-PR). S.H. Spence ir R. Rapee 1999 metais sukūrė šį klausimyną. Jis nėra laisvai

28

prieinamas, tačiau užsiregistravus autorių tinklapyje, buvo gauta asmeninė prieiga su galimybe

parsisiųsti klausimyną, jo aprašymą ir raktą (https://www.scaswebsite.com/1_5_.html).

Lietuviškos versijos nėra, todėl buvo atliktas dvigubas vertimas, organizuotas šio darbo

autorės.

Klausimyną sudaro 28 klausimai, matuojantys nerimo lygmenį. Mama turėjo įvertinti, kaip

dažnai pateiktas teiginys yra būdingas jos vaikui. Vertinimas vyko Likert‘o skalėje nuo 0 –

visiškai netiesa iki 4 – labai dažnai tiesa. 29 klausimas yra atviras. Jis nėra vertinamas, bet

skirtas sužinoti, ar vaikas turėjo traumuojančios patirties. Po to einantys 5 klausimai (nuo 30

iki 34) taip pat nėra vertinami, o skirti tik klinikiniams tikslams (sužinoti, kaip vaikas išgyvena

potrauminį stresą). Iš 29 klausimų išskiriamos 4 skalės: generalizuoto nerimo skalė (angl.

Generalised anxiety), socialinio nerimo (angl. Social anxiety), atsiskyrimo nerimo (angl.

Separation anxiety) ir specifinių baimių skalė (Specific fears).

Remiantis atlikto tyrimo duomenimis skalių vidinis suderinamumas atsispindi 1 lentelėje.

1 lentelė. PAS-PR skalės Cronbach alpha.

Skalė Klausimų

skaičius

Cronbach

alpha

skalių

Cronbach

alpha

bendras

Vidurkis Standartinis

nuokrypis

Generalizuoto

nerimo skalė

7 0,836

0,851

3,62 3,228

Socialinio

nerimo skalė

7 0,771 5,75 4,212

Atsiskyrimo

nerimo skalė

5 0,808 4,20 3,795

Specifinių

baimių skalė

9 0,821 8,50 4,939

Kadangi Cronbach alpha tiek bendras visų skalių, tiek atskirai kiekvienos yra daugiau už

0,7, tai leidžia daryti prielaidą, kad vidinis skalių suderinamumas yra pakankamai aukštas ir

tinkamas atlikti grupiniam tyrimui (R. Vaitkevičius, A. Saudargienė, 2010).

29

Vaikų savireguliacijos įgūdžių matavimo metodikos

Siekiant išmatuoti mažų vaikų savireguliacijos lygį, buvo naudojamos mamų ataskaitos

apie jų vaikų stebimą elgesį ir emocines reakcijas. Šiems reiškiniams tirti pagal amžių

pritaikytų metodikų lietuvių kalba nėra daug, tačiau tyrimuose randamos tokios mažų vaikų

savireguliacijos tyrimui naudojamos metodikos: The Eyberg Child Behaviour Inventory

(ECBI) skalė, kurią sukūrė Eyberg ir Robinson (1983) yra skirta 2 – 16 metų amžiaus vaikams.

Ši metodika matuoja vaiko elgesio problemas, tokias kaip: nesivaldymas, nepasitenkinimas,

agresyvumas, impulsyvumas. Ages and Stages Questionnaires: Social – Emotional Edition

(ASQ: SE-2) klausimynas buvo sukurtas atpažinti mažus vaikus, kurie potencialiai gali patirti

socialinių ir emocinių sunkumų. Jis susitelkia ties socialiniu ir emociniu vaiko elgesiu.

ECBI skirtas vaikams nuo 2 metų. Planuojamame tyrime dalyvaus vaikai, kurių amžius

nuo 1 metų, todėl šis klausimynas nėra tinkamas. Taip pat jis labiau koncentruotas ties

sutrikimų simptomais, todėl gali nefiksuoti švelnesnių elgesio apraiškų, kurios yra svarbios

tyrimui. ASQ:SE-2 metodika paprasta, lengvai suprantama, tačiau klausimynai padalinti pagal

vaikų amžių: 12-24 mėnesių ir iki 45 - 50 mėnesių vaikams. Dėl šių priežasčių šie klausimynai

nėra tinkami tyrimui. Išmatuoti mažų vaikų savireguliacijos įgūdžių lygiui buvo pasirinktas

Ankstyvos vaikystės elgesio klausimynas, labia trumpa versija (ECBQ-VSF).

Ankstyvos vaikystės elgesio klausimynas, labia trumpa versija, ECBQ-VSF (angl. Early

Childhood Behavior Questionnaire. Very Short Form, ECBQ-VSF). Sukurtas 2009 metais S.

P. Putnam, J. F. Jacobs, M.A. Gartstein, M.K. Rothbart. Jis nėra laisvai prieinamas internete,

tačiau užsiregistravus internetinėje svetainėje gaunama asmeninė prieiga ir galimybė

klausimyną parsisiųsti (https://research.bowdoin.edu/rothbart-temperament-

questionnaires/instrument-descriptions/the-early-childhood-behavior-questionnaire/). Ši

klausimyno versija nėra išversta į lietuvių kalbą, todėl buvo atliktas dvigubas vertimas,

organizuotas šio darbo autorės.

Ši klausimyno versija sukurta iš 36 klausimų, kurie vertina 3 plataus masto skales:

Negatyvaus afekto (angl. negative affect) – 12 klausimų, veiklumo (angl. Surgency) - 12

klausimų, pastangų kontrolė (angl. Effortful Control) – 12 klausimų. Šiame klausimyne

tiriamųjų mamos turi įvertinti 36 teiginius Likert‘o skalėje nuo 1 iki 7, kur 1 – niekada, o 7 –

visada. Taip pat yra įtrauktas variantas N - nepastebėta. Tai reiškia, kad mama nematė vaiko

apibūdinamoje situacijoje. Šis variantas skiriasi nuo varianto niekada (1).

Autoriai pažymi, kad ECBQ-VSF Cronbach alpha yra 0,71 (nuo 0,70 iki 0,72). Remiantis

atlikto tyrimo duomenimis skalių vidinis suderinamumas atsispindi 2 lentelėje.

30

2 lentelė. ECBQ-VSF klausimyno Cronbach alpha.

Skalė Klausimų

skaičius

Cronbach

alpha

skalių

Cronbach

alpha

bendras


nuokrypis

Negatyvaus

afekto

12 0,545

0,591

38,05 9,555

Veiklumo 12 0,717 62,01 9,467

Pastangų

kontrolės

12 0,735 60,12 9,144


0,5, tai leidžia daryti prielaidą, kad vidinis skalių suderinamumas yra pakankamas ir tinkamas

atlikti grupiniam tyrimui (R. Vaitkevičius, A. Saudargienė, 2010).

Vaikų socialinio intereso matavimo metodikos

Siekiant įvertinti tyrime dalyvaujančių mažų vaikų socialinį interesą buvo pasirinktas Child

Social Preference Scale (CSPS).

Socialinio intereso klausimynas (angl. Child Social Preference Scale, CSPS). Tai R.J.

Coplan, K. Prakash, K. O‘Neill ir M. Armer 2004 metais sukurtas klausimynas. Leidimo buvo

prašoma iš R.J. Coplan. Sutikimas gautas (Priedas Nr.1). Klausimynas nėra išverstas į lietuvių

kalbą, todėl jam buvo atliktas dvigubas vertimas, organizuotas šio darbo autorės.

Klausimyną sudaro 11 klausimų, suformuojančių 2 skales: konfliktinio drovumo (ang.

Conflicted shyness) ir socialinio deficito (angl. social disinterest). Tiriamojo mama turėjo

įvertinti savo vaiko elgesį skalėje nuo 1 iki 5, kur 1 – visiškai nebūdinga, 5 – labai būdinga.

Autoriai pažymi, kad CSPS Cranbach alpha konfliktinio drovumo skalei yra 0,90, o

socialinio deficito skalei 0,73. Remiantis atlikto tyrimo duomenimis skalių vidinis

suderinamumas atsispindi 3 lentelėje.

31

3 lentelė. Socialinio intereso klausimyno Cranbach alpha.

Skalė Klausimų

skaičius

Cronbach

alpha

skalių

Cronbach

alpha

bendras


nuokrypis

Konfliktinio

drovumo

7 0,849

0,605

15,31 5,240

Socialinio

deficito

4 0,639 11,58 2,848


0,5, tai leidžia daryti prielaidą, kad vidinis skalių suderinamumas yra pakankamas ir tinkamas

atlikti grupiniam tyrimui (R. Vaitkevičius, A. Saudargienė, 2010).

3.3. Tyrimo duomenų sutvarkymas

Atliekant tyrimą ir apdorojant surinktus duomenis buvo naudojama SPSS (Statistical

Package for Social Sciences) programa. Tyrimo metu surinkti duomenys buvo koduojami ir

suvedami į programą. Rezultatai skaičiuoti ir analizuoti naudojant aprašomąją statistiką. Skalių

patikimumas įvertintas naudojant Cronbach alpha. Skirstinio normalumui tikrinti pasirinktas

Shapiro Wilk kriterijus. Vidurkių palyginimui buvo pasirinkta MANOVA, nes nerimo

klausimyno poskalės tarpusavyje koreliuoja, t.y. Bartlett sferiškumo kriterijaus p<0,05.

Atskelisti prognostinius ryšius tarp kintamųjų atlikta tiesinė regresinė analizė. Parinktas

statistinio reikšmingumo lygmuo α=0,05.

3.4. Tyrimo procedūra

Tyrimas buvo atliekamas 2019 metų kovo mėnesį. Tyrimas buvo atliekamas dviem būdais:

dalinant anketas šešiuose Alytaus miesto lopšeliuose-darželiuose, bei platinant anketas

elektroniniu formatu. Popierinės anketos buvo išdalintos su įstaigų vadovių sutikimu, grupės

auklėtojoms. Auklėtojoms trumpai buvo pristatomas tyrimas, jo tikslas ir nauda ugdymo

įstaigai. Akcentuojama, kad tyrimas yra visiškai anoniminis. Siekiant išlaikyti anonimiškumą,

anketoms grąžinti grupėse buvo palikti segtuvai, į kuriuos mamos galėjo įdėti užpildytą anketą

jai patogiu metu (o ne paduoti auklėtojai į rankas). Anketoje buvo įtraukta elektroninės anketos

nuoroda, suteikiant mamoms pasirinkimo galimybę dalyvauti tyrime joms patogiu būdu. Tą

paskatino padaryti dviejų ugdymo įstaigų direktorės teigdamos, jog jų įstaigoje elektroninės

apklausos yra efektyvesnės nei popierinės. Buvo prašoma anketas užpildyti per savaitę.

32

Su įstaigos vadovybe buvo susitarta, jog atlikus tyrimą įstaigoms bus pateikiami rezultatai

bei, pagal poreikį, rekomendacijos, kaip palengvinti naujų vaikų adaptaciją.

33

4. TYRIMO REZULTATAI

4.1. Skirstinių patikrinimas

Darbo pradžioje buvo atlikta nagrinėjamų kintamųjų skalių skirstinių analizė. Shapiro – Wilk

kriterijaus statistika parodo skirstinio artimumą normaliajam: kuo statistikos reikšmė arčiau 1,

tuo skirstinys arčiau normaliojo (Vaitkevičius, A. Saudargienė, 2006). Rezultatai parodė

skirtingus reikšmingumus (4 lentelė).

4 lentelė. Shapiro – Wilk kriterijaus statistika.

Skalė Shapiro – Wilk p reikšmė

Nerimo klausimynas

Generalizuoto nerimo

poskalė

0,000

Socialinio nerimo poskalė 0,000

Atsiskyrimo nerimo poskalė 0,000

Specifinių baimių poskalė 0,000

Savireguliacijos klausimynas Negatyvaus afekto poskalė 0,002

Veiklumo poskalė 0,001

Pastangų kontrolės poskalė 0,572

Socialinio intereso

klausimynas

Drovumo poskalė 0,000

Socialinio intereso deficito

poskalė

0,076

Pateiktoje lentelėje pastebima, kad skirstiniai artimi normaliajam (p>0,05) tik

savireguliacijos klausimyno pastangų kontrolės poskalės (p=0.572) ir socialinio intereso

klausimyno socialinio intereso deficito poskalės (p=0.076). Kitų poskalių skirstiniai statistiškai

reikšmingai skiriasi nuo normaliojo skirstinio (p<0,05). Tad tolimesnei rezultatų analizei bus

naudojami neparametriniai kriterijai.

4.2. Vaikų nerimo rodiklių palyginimas amžiaus grupėse

Siekiant palyginti vaikų patiriamą nerimą skirtingose amžiaus grupėse buvo

nustatinėjamos nerimo komponentų sąsajos su amžiumi. Nerimo komponentai išskiriami tokie:

generalizuotas nerimas, socialinis nerimas, atsiskyrimo nerimas, specifinės baimės. Atlikus

mokslinės literatūros analizę, buvo iškelta tyrimo hipotezė, kurios tikslas – palyginti vaikų

patiriamą nerimą skirtingose amžiaus grupėse. Kadangi nerimo poskalių skirstiniai nėra

34

pasiskirstę normaliuoju dėsniu, todėl buvo pasirinkta pašalinti išskirtis. Šalinamos buvo tos

daugiamatės išskirtys, kurių Mahalanobio atstumas viršija 0,001 lygmens χ2 (4) = 18,467

kritinę reikšmę. Siekiant nustatyti patiriamo nerimo skirtumus tarp amžiaus grupių, buvo

lyginami vidurkiai ir standartiniai nuokrypiai, kurie pateikti 5 lentelėje.

5 lentelė. Nerimo komponentų palyginimas skirtingose amžiaus grupėse.

Skalė Vidurkis Standartinis

nuokrypis

F

kriterijus

p

Iki 24

mėnesių

Nuo 25

mėnesių

Iki 24

mėnesių

Nuo 25

mėnesių

Generalizuotas

nerimas

3,32 3,98 3,233 3,166 1,253 0,265

Socialinis nerimas 5,18 6,50 4,009 4,443 2,967 0,087

Atsiskyrimo nerimas 3,65 5,17 3,696 3,905 4,769 0,031

Specifinės baimės 8,46 8,44 5,219 4,547 0,001 0,979

Iš 5 lentelės matoma, kad Generalizuotas nerimo, Socialinis nerimo ir Atsiskyrimo nerimo

vidurkiai yra aukštesnį tų vaikų, kurie IUĮ lankyti pradėjo nuo 25 mėnesių. Tuo tarpu Specifinių

baimių vidurkis yra aukštesnis vaikų, kurie IUĮ pradėjo lankyti iki 24 mėnesių.

Analizuojant Box kriterijų pastebėta, kad kovariacinės matricos statistiškai reikšmingai

nesiskiria (Box kriterijaus reikšmė 11,695, p=0.338; p>α, kai α=0,05), tai tenkina MANOVOS

prielaidą apie kovariacinių matricų lygybę ir toliau vertinant faktorių daugiamatį efektą buvo

atsižvelgiama į Wilks Lambda kriterijų. Taigi, nagrinėjant faktorių efektą priklausomiems

kintamiesiems pastebima, kad amžius, kada vaikas pradėjo lankyti IUĮ, nėra statistiškai

reikšmingas, nes Wilks Lambda 0,934, p=0.081, p>α, kai α=0,05 ir paaiškina 7,4% priklausomų

kintamųjų dispersijos.

Iš pateiktų duomenų pastebima, kad reikšmingai grupių vidurkiai skiriasi tik Atsiskyrimo

nerimo poskalėje (p<0,05). Todėl galima teigti, kad, vaikų, pradėjusių lankyti IUĮ iki 24

mėnesių Atsiskyrimo nerimo lygmuo reikšmingai skiriasi nuo tų, kurie IUĮ pradėjo lankyti nuo

25 mėnesių. Didesnis nerimas yra vaikų, kurie pradėjo lankyti IUĮ nuo 25 mėnesių.

Apibendrinant, gauti rezultatai atskleidė, kad hipotezė apie patiriamą aukštesnį nerimo lygį

skirtingose amžiaus grupėse buvo patvirtinta iš dalies. Statistiškai reikšmingas skirtumas

(p<0,05) pastebėtas Atsiskyrimo nerimo poskalėje, kurios vidurkių palyginimas parodė, kad

35

aukštesnį atsiskyrimo nerimą išgyvena vaikai, IUĮ pradėję lankyti nuo 25 mėnesių. Tik vienas

iš nerimo komponentų – atsiskyrimo nerimo, sudaro sąsajas ir amžiaus grupėmis.

4.3. Vaikų nerimo rodiklių palyginimas lyties atžvilgiu

Atsižvelgiant į atliktus mokslinius tyrimus, kurių metu buvo pastebėti skirtumai tarp

mergaičių ir berniukų išgyvenamo nerimo lygmens, buvo iškelta hipotezė, kad pradėjusių

lankyti IUĮ mergaičių patiriamas nerimo lygmuo yra aukštesnis, nei berniukų abejose amžiaus

grupėse.

Siekiant palyginti nerimo poskalių vidurkius skaičiavimai buvo atlikti su duomenimis,

kuriuose buvo pašalintos išskirtys, atsižvelgiant į Mahalanobio atstumą. Tai daryta todėl, kad

nerimo poskalių skirstiniai nepasiskirstę normaliuoju dėsniu. Vaikų patiriamo nerimo vidurkiai

ir jų standartiniai nuokrypiai pašalinus išskirtis pateikti 6 lentelėje.

6 lentelė. Berniukų ir mergaičių, pradėjusių lankyti IUĮ iki 24 mėnesių, nerimo rodiklių

palyginimas.

Skalė Berniukų Mergaičių F

kriterijus

p

Vidurkis Std.

nuokrypis

Vidurkis Std.

nuokrypis

Generalizuotas

nerimas

3,31 3,246 3,33 3,263 0,001 0,972




6 lentelės duomenys parodo, kad Generalizuoto nerimo ir Socialinis nerimo vidurkiai yra

aukštesnį mergaičių. Tuo tarpu Atsiskyrimo nerimo ir Specifinių baimių vidurkiai yra

aukštesnis berniukų grupėje.

Box kriterijus atskleidžia, kad kovariacinės matricos statistiškai reikšmingai nesiskiria (Box

kriterijaus reikšmė 8,165, p=0.658; p>α, kai α=0,05), tai tenkinama MANOVOS prielaida apie

kovariacinių matricų lygybę ir toliau vertinant faktorių daugiamatį efektą bus atsižvelgiama į

Wilks Lambda kriterijų. Wilks Lambda 0,953, p=0.468, p>α, kai α=0,05. Iš lentelėje pateiktų

duomenų pastebima, kad grupių vidurkiai reikšmingai neskiria, nes visų poskalių p>0,05.

36

Taip pat buvo analizuoti patiriamo nerimo skirtumai tarp berniukų ir mergaičių, kurie IUĮ

pradėjo lankyti nuo 25 mėnesių. Rezultatai pateikiamo 7 lentelėje.

7 lentelė. Berniukų ir mergaičių, pradėjusių lankyti IUĮ nuo 25 mėnesių, nerimo rodiklių

palyginimas.

Skalė Berniukų Mergaičių F

kriterijus

p

Vidurkis Std.

nuokrypis

Vidurkis Std.

nuokrypis

Generalizuotas

nerimas

3,71 2,074 4,25 4,003 0,346 0,559




Box kriterijaus reikšmė 21,068, p=0.039; p<α, kai α=0,05. Tai rodo, kad kovariacinės

matricos statistiškai reikšmingai skiriasi, vadinasi toliau vertinant faktorių daugiamatį efektą

bus atsižvelgiama į Pillai’s Trace kriterijų. Pillai’s Trace 0,103, p=0.312, p>α, kai α=0,05.

Iš lentelėje pateiktų duomenų pastebima, kad grupių vidurkiai reikšmingai skiriasi (p<0,05)

Socialinio nerimo poskalėje. Tai reiškia, kad mergaičių, pradėjusių lankyti IUĮ nuo 25 mėnesių,

socialinis nerimas yra didesnis nei berniukų.

Taigi, galima teigti, kad 2 hipotezė apie dvejose amžiaus grupėse berniukų ir mergaičių

patiriamo nerimo lygmens skirtumus buvo dalinai patvirtinta. Mergaitės, pradėjusios lankyti

IUĮ nuo 25 mėnesių, jaučia didesnį socialinį nerimą nei berniukai.

4.4. Vaikų patiriamo nerimo sąsajos su savireguliacijos įgūdžių lygmeniu

Nagrinėjant nerimo lygmens sąsajas su savireguliacijos įgūdžių lygmeniu buvo iškelta

hipotezė: vaikų, pradėjusių lankyti IUĮ, aukštesnis nerimo lygmuo labiau siejasi su žemesniais

savireguliacijos įgūdžiais nei amžius, kada pradėjo lankyti IUĮ ir lytis. Tam nustatyti buvo

atlikta tiesinė regresinė analizė.

Siekiant išanalizuoti ryšius tarp kintamųjų buvo atliktos trys tiesinės regresinės analizės tarp

trijų savireguliacijos įgūdžių komponentų (Negatyvaus afekto, Veiklumo, Pastangų kontrolės)

ir regresorių (Nerimo poskalių: Generalizuotas nerimas, Socialinis nerimas, Atsiskyrimo

nerimas, Specifinės baimės, bei lyties ir amžiaus, kada pradėjo lankyti IUĮ).

37

4.4.1. Vaikų patiriamo nerimo komponentų sąsajos su negatyviu afektu

Ieškant statistiškai reikšmingų ryšių buvo atlikta ANOVA. Regresoriai buvo suskirstyti į 2

blokus: 1 blokas – nerimo poskalės, 2 blokas – vaiko lytis ir amžiaus grupė, kada pradėjo

lankyti IUĮ (iki 24 mėnesių ar nuo 25 mėnesių amžiaus). Analizė parodė, kad negatyvaus afekto

sąsajos su visais regresoriais yra statistiškai reikšmingos (1 blokas p=0.006, p<0,05; 2 blokas

p=0,021, p<0,05). Tačiau vertinant atskirai pastebima, kad nei vienas regresorius neformuoja

statistiškai reikšmingo ryšio, t.y. visų p>0,05 (p reikšmės pasiskirsto nuo 0,063 iki 0,988). Dėl

šios priežasties buvo nuspręsta pašalinti išskirtis, kurios atrastos atvejų standartizuotos

liekamosios paklaidos diagnostikos metu. Pakartotinai atlikus tiesinės regresijos analizę

rezultatai pasikeitė. Atlikus ANOVA buvo nustatyta, kad statistiškai reikšmingas tiek ryšys

tarp negatyvaus afekto ir vaiko lyties bei amžiaus (p=0.002, p<0.05), tiek ryšys tarp negatyvaus

afekto ir nerimo (p=0.001, p<0.05). Toliau buvo tęsiama detalesnė analizė. Vienintelis artimas

statistiniam reikšmingumui ryšys buvo tarp negatyvaus afekto ir atsiskyrimo nerimo (p=0.055).

Tačiau p>0,05, o imtis maža, todėl negalima daryti prielaidos, kad toks skirtumas neiškreiptų

duomenų. Kadangi statistiškai reikšmingų ryšių neatrasta, detalesnė analizė nėra prasminga.

Verta paminėti, kad multikolinearumo problemos nėra, nes visų kintamųjų dispersijos

mažėjimo daugiklis (VIF) yra mažesnis už 4.

Regresijos modelio determinacijos (deteem) koeficientų įvertinimas leidžia teigti, kad vaiko

lytis ir amžius, kada pradėjo lankyti IUĮ, paaiškina 15,9% negatyvaus afekto dispersijos, o

patiriamas nerimas paaiškina 14,9% negatyvaus afekto dispersijos. Pastebima, kad

paaiškinamos dispersijos procentas yra nedidelis. Tai galima sieti su nestebimais kintamaisiais,

kurie paaiškina likusią dalį negatyvaus afekto dispersijos.

4.4.2. Vaikų patiriamo nerimo komponentų sąsajos su veiklumu

Pirminiam ryšių statistinio reikšmingumo nustatymui buvo atlikta ANOVA. Iš gautų

rezultatų galima teigti, kad veiklumo sąsajos su visais regresoriais yra statistiškai reikšmingos

(1 blokas p=0.006, p<0,05; 2 blokas p=0,009, p<0,05). Siekiant tikslumo, buvo įvertinta

kiekvieno regresoriaus statistinis reikšmingumas su veiklumu. 8 lentelėje pateikiami ryšių tarp

veiklumo ir lyties bei amžiaus, kada pradėjo lankyti IUĮ, įvertinimai.

38

8 lentelė. Veiklumo ypatumai lyties ir amžiaus, kada pradėjo lankyti IUĮ, atžvilgiu.

Prognozuojamas

veiksnys

Regresoriai Standartizuotas

Beta

t p

Veiklumas

R2 = 0,132

Vaiko lytis 0,208 1,483 0,141

Vaiko amžius, kada

pradėjo lankyti

darželį (iki 24

mėnesių/ nuo 24

mėnesių)

0,124

0,853

0,396

Iš pateiktų duomenų pastebima, kad statistiškai reikšmingų ryšių (p<0,05) tarp veiklumo

ir lyties bei amžiaus, kada pradėjo lankyti IUĮ, nepastebima.

Taip pat buvo atlikta ryšių tarp veiklumo ir nerimo komponentų analizė. Jos rezultatai

pateikiami 9 lentelėje.

9 lentelė. Veiklumo ypatumai nerimo komponentų atžvilgiu.

Prognozuojamas

veiksnys


Beta

t p

Veiklumo

R2 = 0,111

Generalizuoto

nerimo poskalė

-0,002 -0,014 0,989

Socialinio nerimo

poskalė

-0,001 -0,008 0,994

Atsiskyrimo nerimo

poskalė

-0,419 -3,328 0,001

Specifinių baimių

poskalė

0,145 1,180 0,240

9 lentelės duomenys parodo, kad statistiškai reikšmingas ryšys yra tarp atsiskyrimo nerimo ir

veiklumo (p=0.001, p<0,05). Taip pat pastebima, kad šis ryšys yra stipriausias (β=0.419). Jis

yra neigiamas, o tai rodo, kad didėjant atsiskyrimo nerimui veiklumas mažėja.

Kadangi dispersijos mažėjimo daugiklis (VIF) visų kintamųjų yra mažesnis nei 4, todėl

galima teigti, kad multikolinearumo problemos nėra.

39

Regresijos modelio determinacijos koeficientų (deteem) įvertinimas parodė, kad vaiko lytis

ir amžius, kada pradėjo lankyti IUĮ, paaiškina 13,2% veiklumo dispersijos, o patiriamas nerimas

paaiškina 11,1% veiklumo dispersijos. Paaiškinamos dispersijos procentinė dalis nėra didelė.

Galima daryti prielaidą, kad vaiko veiklumo dispersiją aiškina ir kiti, nestebimi kintamieji.

4.4.3. Vaikų patiriamo nerimo komponentų sąsajos su pastangų kontrole

Atlikta ANOVA analizė ryšių statistiniam reikšmingumui nustatyti parodė, kad sąsajos tarp

pastangų kontrolės ir regresorių yra statistiškai nereikšmingos (1 blokas p=0.095, p>0,05; 2

blokas p=0,105, p>0,05). Dėl šios priežasties buvo pašalinta viena išskirtis, kuri nustatyta

atvejų standartizuotos liekamosios paklaidos diagnostine lentele. Po išskirties pašalinimo

rezultatai pasikeitė: sąsaja tarp nerimo ir pastangų kontrolės tapo statistiškai reikšminga,

p=0,048, p<0,05. Tuo tarpu statistinis reikšmingumas tarp pastangų kontrolės ir lyties bei

amžiaus nepakito (p=0.060, p>0,05). Patobulintą modelį galima toliau analizuoti.

Įvertinus kiekvieno regresoriaus statistinį reikšmingumą paaiškėjo, kad statistiškai

reikšmingo ryšio tarp regresorių lytis ir amžius, kada pradėjo lankyti IUĮ, nėra (visų p>0,05).

Rezultatai pateikiami, 10 lentelėje. Multikolinearumo problemos nėra, nes visų kintamųjų

dispersijos mažėjimo daugiklis (VIF) yra mažesnis už 4.

10 lentelė. Pastangų kontrolės ypatumai lyties ir amžiaus, kada pradėjo lankyti IUĮ,

atžvilgiu.

Prognozuojamas

veiksnys


Beta

t p

Pastangų kontrolė

R2 = 0,076

Vaiko lytis 0,126 1,408 0,162

Vaiko amžius, kada

pradėjo lankyti

darželį (iki 24

mėnesių/ nuo 24

mėnesių)

0,071 0,781 0,436

Taip pat buvo patikrintas ryšių statistinis reikšmingumas tarp pastangų kontrolės ir nerimo

poskalių. Rezultatai pateikiami 11 lentelėje.

40

11 lentelė. Pastangų kontrolės ypatumai nerimo komponentų atžvilgiu.

Prognozuojamas

veiksnys


Beta

t p

Pastangų kontrolė

R2 = 0,096

Generalizuoto

nerimo poskalė

0,099 0,854 0,395

Socialinio nerimo

poskalė

-0,174 -1,195 0,235

Atsiskyrimo nerimo

poskalė

-0,070 -0,543 0,588

Specifinių baimių

poskalė

-0,143 -1,136 0,258

Šios lentelės duomenys parodo, kad nėra statistiškai reikšmingų ryšių tarp pastangų kontrolės

ir nerimo poskalių, nes visų p<0,05. Multikolinearumo problemos taip pat nėra, nes visų

kintamųjų dispersijos mažėjimo daugiklis (VIF) yra mažesnis už 4.


ir amžius, kada pradėjo lankyti IUĮ, paaiškina 9,6% pastangų kontrolės dispersijos, o

patiriamas nerimas paaiškina 7,6% pastangų kontrolės dispersijos. Toks procentas yra

nedidelis, tačiau galima daryti prielaidą, kad vaiko pastangų kontrolės dispersiją aiškina kiti,

nestebimi kintamieji.

4.4.4. Vaikų patiriamo nerimo sąsajų su savireguliacijos įgūdžiais apibendrinimas

Atlikus sąsajų tarp nerimo ir savireguliacijos komponentų analizę buvo pastebėta, kad

statistiškai reikšmingas ryšys (p<0,05) yra tik tarp atsiskyrimo nerimo ir veiklumo. Visi kiti

komponentai neformuoja tarpusavyje statistiškai reikšmingų ryšių. Tokie rezultatai leidžia

teigti, kad hipotezė apie aukštesnio nerimo lygmens sąsajas su žemesniu savireguliacijos

įgūdžių lygmeniu pasitvirtino iš dalies. Hipotezė teigė, kad vaikų, pradėjusių lankyti IUĮ,

aukštesnis nerimo lygmuo labiau siejasi su žemesniais savireguliacijos įgūdžiais nei amžius,

kada pradėjo lankyti IUĮ ir lytis. Rezultatai patvirtino, kad aukštesnis nerimo lygmuo labiau

siejasi su žemesniu savireguliacijos įgūdžių lygmeniu nei lytis ar amžius. Bet iš visų nerimo

komponentų reikšmingas ryšys nustatytas tik vienas.

41

4.5. Vaikų patiriamo nerimo sąsajos su socialiniu interesu

Mokslinėje literatūroje buvo pastebėtos nerimo sąsajos su besivystančiu vaiko socialiniu

interesu. Tačiau detalesnių empirinių duomenų, kaip šie du reiškiniai siejasi tarpusavyje

ankstyvoje vaikystėje, trūksta. Tyrimo metu surinkti duomenys leidžia analizuoti vaikų

patiriamo nerimo sąsajas su socialinio intereso lygmeniu. Tuo tikslu buvo iškelta hipotezė, kad

aukštesnis vaikų nerimo lygis labiau siejasi su žemesniu socialinio intereso lygmeniu nei

amžius, kada vaikas pradėjo lankyti IUĮ, ir lytis.. Tam nustatyti buvo atlikta tiesinė regresinė

analizė.

Siekiant išanalizuoti ryšius tarp kintamųjų buvo atliktos dvi tiesinės regresinės analizės tarp

dviejų socialinio intereso poskalių (Socialinio intereso deficito ir Konfliktinio drovumo) ir

regresorių (Nerimo poskalių: generalizuotas nerimas, Socialinis nerimas, Atsiskyrimo nerimas,

Specifinės baimės; lyties ir amžiaus, kada pradėjo lankyti IUĮ). Regresoriai buvo suskirstyti į

du blokus: 1 - keturios nerimo poskalės, 2 – vaiko lytis ir amžius, kada pradėjo lankyti IUĮ.

4.5.1. Vaikų patiriamo nerimo sąsajos su socialinio intereso deficitu

Pirmiausia buvo siekiama patikrinti, ar yra statistiškai reikšmingi ryšiai (kai p<0,05) tarp

kintamųjų. ANOVA analizė parodė, kad socialinio deficito sąsajos su visais regresoriais yra

statistiškai reikšmingos (1 blokas p=0.019, p<0,05; 2 blokas p=0,004, p<0,05). Tuo tarpu

detalizuojant pastebima, kad atskirai vertinant ne visi regresoriai statistiškai reikšmingai

(p<0,05) siejasi. Ryšių stiprumai tarp socialinio intereso deficito ir lyties bei amžiaus, kada

pradėjo lankyti IUĮ. pateikiami 12 lentelėje.

12 lentelė. Socialinio intereso deficito ypatumai lyties ir amžiaus, kada pradėjo lankyti

IUĮ, atžvilgiu.

Prognozuojamas

veiksnys


Beta

t p

Socialinio intereso

deficitas

R2 = 0,145

Vaiko lytis -0,173 -1,980 0,050

Vaiko amžius, kada

pradėjo lankyti

darželį (iki 24

mėnesių/ nuo 24

mėnesių)

-0,169

-1,918

0,058

42

Iš lentelėje pateikiamų duomenų pastebimas statistiškai reikšmingas ryšys tarp vaiko lyties

ir socialinio intereso deficito (p=0,050). Ryšio stiprumo koeficientas (β= -0,173) rodo, kad

ryšys yra neigiamas. Vadinasi, mergaičių Socialinio intereso deficitas yra didesnis nei

berniukų.

Po to buvo atlikta ryšių analizė tarp socialinio deficito ir nerimo regresorių. Jos rezultatai

pateikiami 13 lentelėje.

13 lentelė. Socialinio intereso deficito ypatumai nerimo komponentų atžvilgiu.

Prognozuojamas

veiksnys


Beta

t p

Socialinio intereso

deficitas

R2 = 0,093

Generalizuoto

nerimo poskalė

-0,113 -0,998 0,320

Socialinio nerimo

poskalė

0,169 1,193 0,235

Atsiskyrimo nerimo

poskalė

0,368 2,902 0,004

Specifinių baimių

poskalė

-0,238 -1,944 0,054

13 lentelės duomenys parodo, statistiškai reikšmingas ryšys pastebimas su Atsiskyrimo

nerimu, p=0.010, p<0,05. Šis ryšys taip pat yra stipriausias (β=0.368). Jis yra teigiamas, o tai

rodo, kad didėjant atsiskyrimo nerimui socialinio intereso deficitas taip pat didėja.

Multikolinearumo problemos nėra abiejuose regresorių blokuose, nes visų kintamųjų

dispersijos mažėjimo daugiklis (VIF) yra mažesnis už 4.


ir amžius, kada pradėjo lankyti IUĮ, paaiškina 14,5% socialinio intereso deficito dispersijos.

Tuo tarpu patiriamas nerimas paaiškina 9,3% socialinio intereso deficito dispersijos.

Paaiškinamos dispersijos procentas nedidelis, tačiau tai leidžia daryti prielaidą, kad nestebimi

kintamieji galimai paaiškina didesnę dalį socialinio intereso deficito dispersijos.

4.5.2. Vaikų patiriamo nerimo sąsajos su konfliktiniu drovumu

Analizuojant nerimo lygmens sąsajas su konfliktiniu drovumu, ANOVA analizė parodė,

kad konfliktinio drovumo sąsajos su visais regresoriais yra statistiškai reikšmingos (1 blokas

43

p=0.000, p<0,001; 2 blokas p=0,000, p<0,001). Tuo tarpu detalizuojant pastebima, kad atskirai

vertinant ne visi regresoriai statistiškai reikšmingai siejasi. Ryšių stiprumai pateikiami 14

lentelėje.

14 lentelė. Konfliktinio drovumo ypatumai lyties ir amžiaus, kada pradėjo lankyti IUĮ,

atžvilgiu.

Prognozuojamas

veiksnys


Beta

t p

Konfliktinis drovumas

R2 = 0,280

Vaiko lytis -0,187 -2,304 0,023

Vaiko amžius, kada

pradėjo lankyti

darželį (iki 24

mėnesių/ nuo 24

mėnesių)

-0,027

-0,326

0,745

Iš lentelės duomenų pastebima, kad statistiškai reikšmingas ryšys pastebimas su Vaiko

lytimi (p=0.023, p<0,05). Vaiko lyties ir konfliktinio drovumo ryšys (β= -0.187) yra neigiamas.

Tai rodo, kad mergaičių konfliktinis drovumas yra žemesnis nei berniukų.

Taip pat buvo skaičiuojami ryšiai tarp konfliktinio drovumo ir nerimo komponentų.

Rezultatai pateikiami 15 lentelėje.

15 lentelė. Konfliktinio drovumo ypatumai nerimo komponentų atžvilgiu.

Prognozuojamas

veiksnys


Beta

t p

Konfliktinis

drovumas

R2 = 0,247

Generalizuoto nerimo

poskalė

-0,045 -0,427 0,670

Socialinio nerimo poskalė 0,140 1,066 0,289

Atsiskyrimo nerimo

poskalė

0,529 4,476 0,000

Specifinių baimių poskalė -0,186 -1,645 0,103

44

15 lentelės duomenys parodo, kad statistiškai reikšmingas ryšys yra tarp konfliktinio drovumo

ir atsiskyrimo nerimo (p=0.000, p<0,001). Šis ryšys yra teigiamas (β=0.529), o tai rodo, kad

didėjant atsiskyrimo nerimui konfliktinis drovumas taip pat didėja.

Abiejuose blokuose multikolinearumo problemos nėra, nes visų kintamųjų dispersijos

mažėjimo daugiklis (VIF) yra mažesnis už 4.


ir amžius, kada pradėjo lankyti IUĮ, paaiškina 28% konfliktinio drovumo dispersijos. Tuo tarpu

patiriamas nerimas paaiškina 24,7% konfliktinio drovumo dispersijos.

4.5.3. Vaikų patiriamo nerimo sąsajų su socialiniu interesu apibendrinimas

Apibendrinant gautus rezultatus galima teigti, kad vaikų, pradėjusių lankyti IUĮ, patiriamas

atsiskyrimo nerimas statistiškai reikšmingai (p<0,05) siejasi su socialiniu interesu, nes

statistiškai reikšmingai siejasi su abiem socialinio intereso komponentais (socialinio intereso

deficito ir konfliktiniu drovumu). Lyties regresorius taip statistiškai reikšmingai (p<0,05) siejasi

su socialiniu interesu, nes siejasi su abiem socialinio intereso komponentais. Rezultatai parodė,

kad mergaičių socialinio intereso deficitas ir konfliktinis drovumas yra didesnis nei berniukų.

Vertinant ryšių stiprumą buvo pastebėta, kad atsiskyrimo nerimo regresoriaus ryšys su

socialinio intereso deficitu yra stipresnis (β=0.368) nei su lyties regresoriumi (β= -0,173). Taip

pat ir atsiskyrimo nerimo regresoriaus ryšys su konfliktiniu drovumu yra stipresnis (β=0.529)

nei su lyties regresoriaus (β= -0.187). Taigi, hipotezė, kad aukštesnis vaikų nerimo lygis labiau

siejasi su žemesniu socialinio intereso lygiu nei amžius, kada vaikas pradėjo lankyti IUĮ, ir

lytis, buvo patvirtina.

45

5. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS

Analizuojant vaikų patiriamo nerimo sąsajas su savireguliacijos įgūdžiais ir socialiniu

interesu buvo analizuojami ryšiai tarp kintamųjų poskalių. Gauti rezultatai ir patvirtina

teorinias prielaidas, ir kai kurioms prieštarauja.

5.1. Nerimo raiška skirtingose amžiaus grupėse

Tyrimo metu buvo atskleista prieštaringa nerimo raiškos tendencija skirtingose amžiaus

grupėse. Rezultatai parodė, kad vaikai, pradėję lankyti IUĮ nuo 25 mėnesių patiria aukštesnį

atsiskyrimo nerimo lygmenį nei vaikai, kurie IUĮ pradėjo lankyti iki 24 mėnesių. Tai ne visai

sutampa su moksliniuose tyrimuose pateikiamais duomenimis. Tiek klasikinėse teorijose, tiek

naujuose tyrimuose pabrėžiama, kad iki 36 mėnesių vaikas patiria didesnį nerimą atsiskirdamas

nuo prieraišumo objekto nei vėliau (R. Bowlby, 2007). Tai, kad tyrimo duomenimis vyresni

vaikai, t.y. nuo 25 mėnesių, jaučia stipresnį nerimą nei jaunesni vaikai, gali būti siejama su jau

suformuotu nesaugiu prieraišumu, kuris šiame tyrime nebuvo tyrinėjamas, tačiau literatūroje

plačiai aptariamas. Shamir-Essakow su kolegomis (2005) pabrėžė, kad prieraišumo objekto

nestabilumas didina riziką patirti nerimą.

Svarbu paminėti ir raidos teorijas, kurios pabrėžia, kad nuo 25 mėnesių vaikai jau būna

įsisąmoninę save kaip atskirą objektą nuo mamos (C.A. Brownell, S. Zerwas, G.B. Ramani,

2007). Tačiau aplinkos tyrinėjimui mamos buvimas šalia vis dar yra būtinas. 25 mėnesių vaikai

jau geba suvokti objekto egzistavimo, kai jo nemato, dėsnį. Galima daryti prielaidą, kad dėl

šios priežasties vyresni vaikai (nuo 25 mėnesių) labiau nerimauja atsiskyrę nuo mamos. Jie

žino, kad mama gali grįžti, tačiau negrįžta. Laiko suvokimas šiame amžiaus tarpsnyje dar

nesusiformavęs, todėl mamos negrįžimas jiems gali kelti amžinybės pojūtį (K.S. Choe, 2013).

Susidaro įspūdis, kad vaikams kyla jausmas, jog mama juos paliko, o tai sudaro sąlygas

pasireikšti atsiskyrimo nerimui. Tuo tarpu jaunesni vaikai (iki 24 mėnesių) dar neturi

suformuoto suvokimo apie save, kaip atskiro objekto, todėl atsiskyrimas nuo mamos jiems

kelia mažesnį nerimą.

Dar vienas aspektas, kuris gali paaiškinti gautus rezultatus yra tai, kad moksliniai tyrimai

atskleidžia nerimo sąsajas su aukštu mamų kontrolės lygiu (K.R. Gouze ir kt. 2017). Vyresni

vaikai, t.y. nuo 25 mėnesių darosi labiau savarankiški. Jie pradeda tyrinėti pasaulį taip, kaip

jiems norisi, ima prieštarauti taisyklėms. Mamos natūraliai stengiasi ugdyti vaiko gebėjimą

paklusti taisyklėms. Tai gali skatinti jas kontroliuoti savo vaikus, kas, anot K.R. Gouze ir

kolegų (2017) didina patiriamą vaikų nerimą.

46

5.2. Nerimo raiška lyties atžvilgiu

Atlikus mokslinės literatūros analizę buvo pastebėti berniukų ir mergaičių patiriamo

nerimo skirtumai. Siekiant patikrinti šias tendencijas pradėjusių lankyti IUĮ lietuvių vaikų

kontekste, berniukai ir mergaitės buvo lyginami visose keturiose nerimo poskalėse, skirtingose

amžiaus grupėse. Rezultatai parodė, kad mergaitės, pradėjusios lankyti IUĮ nuo 25 mėnesių,

jaučia didesnį socialinį nerimą nei berniukai. Tai siejasi su J.C. Laurin ir kolegų (2015)

pastebėjimais, kad mergaitės dažniau linkę patirti nerimą, nei berniukai. T. Y.L. Tsui, A. Lahat,

L.A. Schmidt (2017) teigia, kad šeštais gyvenimo metais mergaitės dvigubai dažniau nei

berniukai jau būna patyrę nerimo sutrikimų. Šie autoriai taip pat pastebi, kad drovios mergaitės

sunkiau susitvarko su neigiamomis emocijomis, nei drovūs berniukai. To pasėkoje mergaitės

ir patiria didesnį socialinį nerimą, nei berniukai. Didesnis mergaičių drovumas ir vėliau

patiriamas nerimas gali būti susiję su hormoniniais berniukų ir mergaičių skirtumais

(A.A.Marques, M.C.N. Bevilaqua, A.M.P. Fonseca, A.E. Nardi, S. Thuret, G.D. Dias, 2016).

S.E. Watamura, B. Donzella, J. Alwin, M.R. Gunnar (2003) pastebi, kad kortizolio kiekis

kraujyje didesnis yra vyresnių vaikų. Taip nutinka, nes nuo 25 mėnesių veikla ugdymo įstaigoje

yra labiau orientuojama į bendravimą su kitais vaikais. Tai savo ruožtu kelia stresą ir nerimą.

Taip pat svarbu pabrėžti, kad mergaitės iš prigimties yra labiau orientuotos į socialiniu

santykius nei berniukai. Galimai dėl to pradėjusių lankyti IUĮ nuo 25 mėnesių mergaičių

socialinio nerimo lygis, yra aukštesnis nei berniukų.

5.3. Nerimo sąsajos su savireguliacijos įgūdžių lygmeniu

Atliekant šį tyrimą buvo siekiama nustatyti pradedančių lankyti IUĮ vaikų patiriamo nerimo

sąsajas su savireguliacijos įgūdžių lygmeniu.

Reikšmingi ryšiai atsiskleidė tarp Atsiskyrimo nerimo su Veiklumu. Didėjant Atsiskyrimo

nerimui vaiko Veiklumas mažėja. Tai reiškia, kad kuo didesnį nerimą jaučia vaikas,

atsiskirdamas nuo prieraišumo objekto, tuo jis mažiau impulsyvus, mažėja jo aktyvumas,

socialumas ir jis mažiau laukia ir nekantrauja teigiamų patirčių. Kiti ryšiai tarp nerimo ir

savireguliacijos poskalių nebuvo reikšmingi.

Mokslinė literatūra pabrėžia, kad ryšiai tarp nerimo ir savireguliacijos įgūdžių ankstyvoje

vaikystėje yra (nors dėl tyrimų trūkumo sunku detalizuoti, kokie). Atsiskyręs nuo prieraišumo

objekto vaikas patiria nerimą. Jaučiant nerimą organizmas perorganizuoja savo energijos

paskirstymą į prisitaikymą prie naujos situacijos, t.y. nerimo malšinimą. Galima daryti

prielaidą, kad dėl to, vaiko veiklumas sumažėja. Tai patvirtina ir K.Yeo,E. Frydenberg, E.

47

Northam ir J. Deans (2014), pastebėdami, kad maži vaikai dažniausiai nerimo įveikimui

naudoja pasyvias strategijas, tokias kaip atsitraukimas, emocinis užsisklendimas ir pan.

Siekiant būti aktyviu, socialiu ir nekantraujančiu, reikalinga energija, kuri, atsiskyrimo atveju,

skiriama įveikti nerimą. Tai pagrindžia neigiamą atsiskyrimo nerimo ir veiklumo statistinį ryšį.

Kalbant apie nenustatytus nerimo ryšius su pastangų kontrole ir negatyviu afektu, svarbu

atkreipti dėmesį į savireguliacijos formavimosi principus. R. Jusienė ir R. Breidokaitė (2012)

pastebėjo, kad savireguliacijos brandesnės formos vystosi 36 - 48 vaiko gyvenimo mėnesiais

ir tai gali būti priežastis, kodėl tyrimo metu pavyko aptikti statistiškai reikšmingą ryšį tik su

vienu savireguliacijos komponentu. Galimai, kiti tyrinėti savikontrolės komponentai

(negatyvus afektas ir pastangų kontrolė) dar nebuvo susiformavę tiriamųjų grupėje, todėl

statistiškai reikšmingi ryšiai nepastebėti. Pastangų kontrolės formavimąsi iki 36 mėnesių

patvirtina ir R. Feldman (2009).

Taip pat nerimo ryšiai su negatyviu afektu ir pastangų kontrole nebuvo užfiksuota galimai

dėl to, kad buvo apklausiamos tik vaikų mamos. Namuose vaikus prižiūri vienas arba du suaugę

žmonės. Atsiranda galimybė lengviau kontroliuoti vaikų elgesį ir emocijų raišką. Tai siejasi su

literatūros analizėje aptartais savireguliacijos formavimosi principais. Jie pabrėžia, kad iki 36

mėnesių vaiko pastangų kontrolė formuojasi išorinio monitoringo pagrindu (X. Feng su

kolegomis, 2017). Vadinasi, grįžęs namo vaikas patenka į tinkamas pastangų kontrolės ir

negatyvaus afekto formavimosi sąlygas, o taip pat ir į saugią, pažįstamą aplinką, kurioje nekyla

nerimas. Gali būti, kad dėl to ryšiai tarp šių reiškinių nebuvo užfiksuoti. Taip pat dėl minėtų

savireguliacijos formavimosi ypatumų (R. Breidokaitė, R. Jusienė, 2012) negatyvus afektas ir

pastangų kontrolė galimai neformuoja statistiškai reikšmingo ryšio, nes ikimokyklinėje

ugdymo įstaigoje išorinį monitoringą atlieka auklėtojos. Vaiko poreikis išorinei kontrolei yra

tenkinamas, nes auklėtojos nustato elgesio ir emocijų raiškos taisykles, kurios padeda

formuotis vaiko savireguliacijai.

5.4. Nerimo sąsajos su socialinio intereso lygmeniu

Apžvelgiant mokslinius tyrimus apie vaiko patiriamą nerimą ir socialinį interesą, buvo

pastebėtos sąsajos. Tačiau duomenų, kaip nerimas siejasi su socialiniu interesu ankstyvoje

vaikystėje, trūksta. Dėl šios priežasties atliktu tyrimu buvo siekiama nustatyti, kaip pradėjusio

lankyti IUĮ vaiko patiriamas nerimas siejasi su jo socialiniu interesu.

Atlikto tyrimo rezultatai patvirtina teorines prielaidas, kad aukštesnis nerimo lygmuo siejasi

su žemesniu socialiniu interesu. Tyrimo rezultatai parodė, kad didėjant Atsiskyrimo nerimui

48

mažėja socialinio intereso lygmuo. Tokią išvadą leidžia daryti nustatyti teigiami, statistiškai

reikšmingi ryšiai tarp Atsiskyrimo nerimo ir abiejų socialinio intereso komponentų:

Konfliktinio drovumo bei Socialinio intereso deficito. Teigiami ryšiai rodo, kad didėjant

Atsiskyrimo nerimui didėja ir vaiko Konfliktinis drovumas bei Socialinio intereso deficitas. Tai

reiškia, kad didėjant vaiko išgyvenamam atsiskyrimo nerimui vaiko socialinis interesas mažėja.

Jis tampa labiau atsiribojęs nuo socialinių sąveikų, baiminasi bendraudamas su kitais.

Tokie rezultatai gali būti siejami su teorinėje analizėje aptartais reiškiniais, susijusiais su

iki 36 mėnesių besiformuojančiu prieraišumu. R. Bowlby (2007) pabrėžia, kad saugus

prieraišumas paveikia vaiko socialinį funkcionavimą, o tuo tarpu sėkmingam socialiniam

funkcionavimui reikalingas aukštas socialinio intereso lygmuo. S. Scaini su kolegomis (2017)

tyrinėjo nerimą ir socialinį interesą vyresnių vaikų grupėje (8-17 metų). Jie pastebėjo tokią

pačią tendenciją: didėjant vaikų nerimui socialinis interesas mažėja. Tai rodo socialinio

intereso ir nerimo sąsajų tęstinumą amžiaus perspektyvoje. E.M. West (2016) atkreipė dėmesį

į vaikų socialinį interesą nuo 18 mėnesių ir pastebėjo, kad tėvų parama skatina socialinio

intereso formavimąsi. Tuo tarpu tėvų paramos nebuvimas, kuris prarandamas vaikui pradėjus

lankyti IUĮ, galimai stabdo socialinio intereso formavimąsi. Tėvų paramos praradimas

ankstyvame amžiuje siejasi su nerimu, o tai, savo ruožtu, patvirtina tyrimo rezultatus.

Tyrimu buvo nustatyta, kad mergaičių socialinio intereso deficito ir konfliktinio drovumo

lygmuo yra aukštesnis nei berniukų. Tai gali sietis su įgimtais lyčių skirtumais. Th.M. Olino,

C.E. Durbin, D.N. Klein, E.P. Hayden ir M.W. Dyson (2013) pastebėjo, kad mergaitės yra

labiau socialios nei berniukai. Tai gali sietis su atliko tyrimo metu gautais rezultatais. Jo metu

mamos vertino savo vaikus tada, kai jie buvo pradėję lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą.

Galimai patiriamas nerimas dėl atsiskyrimo nuo prieraišumo objekto labiau paveikia mergaičių

socialinį interesą, nes iš prigimties jis yra labiau išreikštas šioje lyties grupėje. Dėl to buvo

nustatyti lyčių skirtumai.

Aptartos sąsajos leidžia teigti, kad ankstyvoje vaikystėje patiriamas nerimas siejasi su

socialinio intereso lygmeniu. Kuo labiau vaikas nerimauja pradėdamas lankyti IUĮ, tuo didesnė

tikimybė, kad jis jaus socialinę baimę ir nerimą, kai teks bendrauti su bendraamžiais ir taip pat

mažiau domėsis bendravimu su kitais.

***

Apibendrinant rezultatus, galima teigti, kad nagrinėjant sąsajas tarp trijų konstruktų:

nerimo, socialinio intereso ir savireguliacijos įgūdžių lygmens, pastebėta, kad aukštesnis

nerimo lygmuo labiau siejasi su žemu socialinio intereso lygmeniu nei su žemu savireguliacijos

49

įgūdžių lygmeniu. Taigi, atlikto tyrimo rezultatai leidžia susidaryti platesnį vaizdą apie tai, kaip

atsiskyrimo nuo prieraišumo objekto metu patiriamas nerimas paveikia vaiko savireguliaciją ir

socialinio interesą. Tačiau lieka daug neatsakytų klausimų, kuriems reikalinga išsamesnė

analizė.

5.5. Tyrimo ribotumai

Tyrimo metu buvo apklausiamos tik vaikų mamos. Tuo tarpu didelę dalį dienos ir savaitės

vaikai praleidžia ugdymo įstaigoje su auklėtojomis. Jos mato vaiko elgesį, jo adaptacijos

procesą ir turimus įgūdžius. Tačiau tyrime nebuvo apklausiamos auklėtojos. Siekiant tikslesnių

rezultatų, kurie leistų detaliau analizuoti vaiko patiriamo nerimo, savireguliacijos įgūdžių bei

socialinio intereso lygmenį, būtų svarbu apklausti ir grupių auklėtojas. Taip pat galima

apklausti ir kitus, vaiką namuose auginančius asmenis, pavyzdžiui tėtį, auklę ar močiutę. Tai

leistų susidaryti dar platesnį vaizdą apie vaiko asmenybės formavimąsi.

Tikslesnius rezultatus leistų pamatyti ir vaikų prieraišumo įvertinimas. Teorinėje plotmėje

šis reiškinys yra vienas svarbiausių kintamųjų vaiko asmenybės formavimuisi, todėl įvertinti,

kokį poveikį patiriamam nerimui, savireguliacijai ir socialiniam interesui daro suformuotas

saugus/nesaugus prieraišumas, būtų svarbu.

Ateities tyrimų perspektyvai svarbu būtų atkreipti dėmesį į paminėtus šio tyrimo ribotumus.

Juos pašalinus būtų galima tiksliau įvertinti mažų vaikų patiriamo nerimo reikšmę

savireguliacijos įgūdžių ir socialinio intereso lygmenims. Auklėtojų nuomonė, vaiko

saugus/nesaugus prieraišumas bei tiriamųjų palyginimas kitose amžiaus grupėse detaliau

atskleistų mažų vaikų raidos mechanizmus ir padėtų įveikti kylančius raidos iššūkius.

50

IŠVADOS

Surinktų duomenų analizė leidžia daryti tokias išvadas:

1. Nustatyta, kad vaikų, pradėjusių lankyti IUĮ nuo 25 mėnesių atsiskyrimo nerimo

lygmuo yra aukštesnis nei tų, kurie pradėjo lankyti IUĮ iki 24 mėnesių.

2. Lyties skirtumai nustatyti socialinio nerimo kontekste. Mergaitės, pradėjusios lankyti

IUĮ nuo 25 mėnesių, jaučia didesnį socialinį nerimą nei berniukai.

3. Aukštesnis atsiskyrimo nerimo lygis labiau siejasi su žemesniu tokiu savireguliacijos

veiklumo komponentu nei amžius, kada pradėjo lankyti IUĮ ar lytis. Ryšiai tarp kitų

nerimo ir savireguliacijos komponentų (pastangų kontrolės, negatyvaus afekto, bei

lyties ir amžiaus, kada pradėjo lankyti IUĮ) neužfiksuoti.

4. Aukštesnis atsiskyrimo nerimo lygis labiau siejasi su žemu socialinio intereso deficito

ir konfliktinio drovumo lygiu nei lytis ar amžius, kada vaikas pradėjo lankyti IUĮ.

Mergaičių socialinio intereso deficito ir konfliktinio drovumo lygmuo yra aukštesnis

nei berniukų.

51

REKOMENDACIJOS

Atsižvelgiant į išanalizuotą teorinę medžiagą bei atlikto tyrimo rezultatus, svarbu

apsvarstyti, kaip galima palengvinti mažų vaikų atsiskyrimą nuo prieraišumo objekto

pradedant lankyti IUĮ. Rekomendacijos orientuotos į nerimo mažinimą arba nerimo sukeliamų

pasekmių tolimesniam vaiko vystymuisi lengvinimą.

• Siekiant didinti tėvų ir auklėtojų sąmoningumą rekomenduojama šviesti auklėtojas ir

tėvus vaiko raidos, vaikų patiriamo nerimo temomis. Suaugusiųjų suvokimas apie vaiko

išgyvenamas patirtis pradedant lankyti IUĮ, padės ugdyti jų empatijos jausmą vaikui,

kas, savo ruožtu, galimai didins motyvaciją atkreipti dėmesį į vaiko elgesį ir emocijas.

Tai padėtų identifikuoti nerimo simptomus ir užkirsti kelią didėti nerimo lygiui.

• Ugdyti auklėtojų ir tėvų pozityvaus bendravimo įgūdžius. Pozityvus bendravimas

leidžia lengviau užmegzti tarpusavio santykius, kurie mažina patiriamą nerimą ir yra

svarbūs mažo vaiko savireguliacijos ir socialinio intereso vystymuisi. Tai galima

įgyvendinti organizuojant seminarus pedagogams ir tėvams. Jų motyvaciją domėtis

šiomis temomis galima didinti dalinantis lakoniška informacija lankstinukų, plakatų

vaikų persirengimo kambariuose (kuriuose tėvai padeda vaikams persirengti atėjus į

grupę ir išeinant) formomis.

• Mažų vaikų grupes ugdymo įstaigose organizuoti taip, kad vienas suaugęs žmogus

galėtų patenkinti kiekvieno vaiko emocinius poreikius. Tam siūloma skirti vienai

auklėtojai 4-6 vaikus, kuriais ji rūpinasi. Gauti rezultatai parodė, kad didesnį

atsiskyrimo nerimą išgyvena vaikai, kurie IUĮ pradėjo lankyti nuo 25 mėnesių, todėl

rekomenduojama ugdymo įstaigoje į vyresnių vaikų grupes priimti mažiau vaikų.

• Siekiant sumažinti atsiskyrimo nerimą pradedant vaikui lankyti IUĮ rekomenduojama

įstaigose įvesti adaptacinį periodą, kurio metu vaikas turėtų galimybę užmegzti ryšį su

būsima auklėtoja, kol šalia yra jo prieraišumo objektas (toliau – mama). Toks

laikotarpis turėtų būti pritaikytas prie kiekvieno vaiko individualių poreikių. Jo metu

mamai turėtų būti leista būti kartu su vaiku, kad ji galėtų padėti jam susipažinti su

auklėtoja ir kitais vaikais, padėti vaikui įveikti kylančius bendravimo sunkumus su

kitais vaikais, taip ugdant jo socialinį interesą. Tuo pačiu mama turėtų galimybę ir toliau

atlikti išorinio monitoringo vaidmenį, kuris reikalingas tokio amžiaus vaikams

savireguliacijos įgūdžių vystymuisi. Toks laikas galėtų būti išnaudojamas tėvų

švietimui anksčiau minėtomis temomis, o tuo pačiu vaikai matytų mamas,

52

bendraujančias su auklėtojomis, kas leistų jiems auklėtojas priimti kaip antrinį

prieraišumo objektą.

53

SANTRAUKA

Daina Jegelevičiūtė-Biekšienė. Vaikų, pradėjusių lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą,

patiriamo nerimo vaidmuo savireguliacijos ir socialinio intereso lygiui / Mokslinis vadovas

doc. dr. A. Kepalaitė. Vytauto Didžiojo universitetas. Socialinių mokslų fakultetas. Teorinės

psichologijos katedra. - Kaunas, 2019. – 51 p. [Rankraštis]. Saugomas VDU bibliotekoje.

Raktiniai žodžiai: nerimas, savireguliacija, socialinis interesas, prieraišumas, socialinio

intereso deficitas, konfliktinis drovumas, negatyvus afektas, veiklumas, pastangų kontrolė,

atsiskyrimo nerimas, socialinis nerimas.

Tyrimo tikslas – nustatyti, kokį vaidmenį pradėjusių lankyti ikimokyklinę ugdymo

įstaigą vaikų patiriamas nerimas vaidina savireguliacijos įgūdžių ir socialinio intereso

formavimuisi.

Tyrime dalyvavo 133 ikimokyklinio ugdymo įstaigą pradėję lankyti vaikai. Tiriamųjų

amžius pasiskirsto nuo 12 iki 48 mėnesių. Anketas pildė vaikų mamos.

Siekiant nustatyti vaikų patiriamą nerimo lygmenį bvuo naudojamas S.H. Spence ir

R. Rapee (1999) Nerimo klausimynas (angl. Preschool Anxiety Scale-Parent Report, PAS-PR)

klausimynas. Informacija apie savireguliacijos lygmenį surinkta naudojant S. P. Putnam, J. F.

Jacobs, M.A. Gartstein, M.K. Rothbart (2009) Savireguliacijos klausimyną (angl. Early

Childhood Behavior Questionnaire. Very Short Form, ECBQ-VSF). Socialinis interesas

matuotas Socialinio intereso klausimynu (angl. Child Social Preference Scale, CSPS), kurį

sukūrė R.J. Coplan, K. Prakash, K. O‘Neill ir M. Armer (2004).

Tyrimo rezultatai parodė, kad aukštesnis nerimo lygmuo yra vaikų, kurie

ikimokyklinę ugdymo įstaigą pradėjo lankyti nuo 25 mėnesių, nei tų, kurie pradėjo lankyti iki

24 mėnesių. Buvo nustatyta nerimo išreikštumo skirtumų berniukų ir mergaičių grupėse.

Mergaičių, kurios pradėjo lankyti IUĮ nuo 25 mėnesių, socialinis nerimas didesnis nei berniukų.

Taip pat pastebėta reikšmingos sąsajos tarp atsiskyrimo nerimo ir socialinio intereso lygmens.

Aukštesnis atsiskyrimo nerimo lygmuo prognozuoja žemesnį socialinio intereso lygmenį. Nors

pastebėta, kad mergaičių socialinio intereso deficitas ir konfliktinis drovumas aukštesni nei

berniukų, tačiau atsiskyrimo nerimo lygmens sąsajos su socialinio intereso lygmeniu buvo

reikšmingesnės, nei lyties ir amžiaus, kada pradėjo lankyti IUĮ, sąsajos.

54

SUMMARY

Daina Jegelevičiūtė-Biekšienė. The role of anxiety to self-regulation and social interest to

toddlers: Master thesis in Psychology / Scientific adviser doc. dr. A. Kepalaitė. Kaunas:

Vytautas Magnus University, 2019 – 51 p. [Manuscript]. Kept in the Library of Vytautas

Magnus University.

Key words: anxiety, self-regulation, social interest, attachment, social interest deficit,

conflicted shyness, negative affect, surgency, effortful control, separation anxiety,

social anxiety.

The aim of this study was to assess the significance of anxiety to self-regulation and social

interest of toddlers.

There were 133 toddlers who entered daily care this school year. The age of participants

was from 12 months to 48 months old. The information was gathered from the recipients’

mothers.

In order to determine toddler’s anxiety level has been used the questionnaire made by S.H.

Spence, R. Rapee (1999). It is Preschool Anxiety Scale-Parent Report, PAS-PR. The

information about toddlers’ self-regulation was gathered by Early Childhood Behavior

Questionnaire. Very Short Form, ECBQ-VSF, made by S. P. Putnam, J. F. Jacobs, M.A.

Gartstein, M.K. Rothbart (2009). The level of social interest was measured by Child Social

Preference Scale, CSPS, made by R.J. Coplan, K. Prakash, K. O‘Neill and M. Armer (2004).

The result of the study showed that toddlers who entered daily care when they were at the

age of 25- 48 months have higher level of anxiety than toddlers who entered daily care at the

age of 12 -24 months. The differences between boys’ and girls’ anxiety was also found. Girls,

who entered daily care since 25 months old, was tended to experience greater social anxiety

than boys. The significant relation has been found between separation anxiety and social

interest. The higher level of separation anxiety can predict lower level of social interest.

Though it was found that level of girls’ social disinterest and conflicted shyness are higher than

boys, it is worth to mention, that the relation between separation anxiety level and social

interest was more significant than relation between social interest and sex, and age, when

toddler entered daily care.

55

LITERATŪRA

1. Adler, A., 1933. Social Interest: A Challenge to Mankind. Digital version by H.T. Stein:

2011.

2. Alizadeh, H., Dreikurs Ferguson, E., Murphy, J.M., Soheili, F., 2017. Development of

the Social Interest Scale for Iranian Children Aged 4-12: A Qualitative Model of

Knowledge, Skills, and Attitudes Supporting Adlerian-Based Trauma Psychotherapy.

The Journal of Individual Psychology. Vol. 73, no.1, p. 38-53.

3. Altman, C., Sommer, J.L., McGoe, K.E., 2009. Anxiety in Early Childhood: What Do

We Know? Journal of Early Childhood and Infant Psychology. Vol. 5, p. 157-175.

4. Augis, R., 1988. Jaunesniųjų moksleivių nerimastingumas ir jų elgesio ypatumai.

Lietuvos aukštųjų mokyklų rašto darbai. Psichologija. Vol. 8, p.134-144.

5. Bowlby R., 2007. Babbies and toddlers in non-parental daycare can avoid stress and

anxiety if they develop a lasting secondary attachment bond with one carer who is

consistently accesible to them. Attachment & Human Development, vol.9, no.4, 307-

319.

6. Breidokienė, R., Jusienė, R., 2012. Savireguliacija ankstyvoje vaikystėje: sampratos

problematika. Psichologija. Vol. 46, p. 27-44.

7. Brownell, C.A., Zerwas, S., Ramani, G.B., 2007. „So Big“: The Development of Body Self-

Awareness in Toddlers. Child Development. Vol. 78, no. 5, p. 1426-1440.

8. Choe, K.S., 2013. Children‘s Representation of Long Duration: When Memory and Attention

Meet in Processing Time. The Journal of Genetic Psychology. Vol. 174, no. 2, p. 117-136.

9. Coplan, R.J., Ooi, L.L., Xiao, B., Rose-Krasnor, L., 2018. Assessment and implicationa

of social withdrawal in early childhood: A first look at social avoidance. Social

Development, Vol. 27, p. 125-139.

10. Coplan, R.J., Prakash, K., Neil, K.O, Armer, M., 2004. Do You Want to play?

Distinguishing Between Conflicted Shyness and Social Disinterest in Early Childhood.

Developmental Psychology, Vol. 40, No.2, p. 244-258.

11. D.A. Weber (2003). A Comparison of individual Psychology and Attachment Theory.

Journal of Individual Psychology. Vol. 59, no. 3, p. 247-262.

12. Dreikurs, R. (1969). Social Interest: The Basis of Normalcy. The Counseling

Psychologist. Vol. 1, no. 2, p. 45-48.

56

13. Edwards, D., Gfroerer, K., Flowers, C., Whitaker, Y., 2004. Relationship Between

Social Interest and Coping Resources in Children. American School Counselor

Association. Vol. 7, no.3, p. 187-194.

14. Feldman R., 2009. The Development of Regulatory Functions From Birth to 5 Years:

Insights From Premature Infants. Child Development, Vol. 80, No. 2, 544-561.

15. Feng, X., Hooper, E.G., Jia, R., 2017. From compliance to self-regulation.

Development during early childhood. Social Development, vol. 26, p. 981-995

16. Gazelle, H., 2013. Is Social Anxiety in the Child or in the Anxiety-Provoking Nature of

the Child's Interpersonal Environment? Child Development Perspecticves, Vol. 7, No.

4, p. 221-226.

17. Geronimi, E. M.C., Patterson, H.L., Woodruff-Borden, J., 2016. Relating Worry and

Executive Functioning During Childhood: The Moderating Role of Age. Children

Psychiatry and Human Development. Vol. 47, p. 430-439.

18. Innerhofer, B., 2013. The relationship between children’s outcomes in counselling and

psychotherapy and attachment style. Counselling Psychology Review, vol.28, no.4, 60-

76.

19. Yeo, K., Frydenberg, E., Northam, E., Deans, J., 2014. Coping witih stress among

preschool children and associations with anxiety level and controllability of situation.

Australian Journal of Psychology. Vol. 66, p. 93-101.

20. Kats, Sh.J., Conway, Ch.C., Hammen, C.L., Brennan, P.A., Najman, J.M., 2011.

„Childhood Social Withdrawal, Interpersonal Impairment, and Young Adult

Depression: A Mediational Model“. Journal of Abnormal Child Psychology. Vol. 39,

p. 1227-1238.

21. Kiel, E. J., Buss, K.A., 2014. Dysregulated Fear in Toddlerhood Predicts Kindergarten

Social Withdrawal through Protective Parenting. Infant and Child Development, Vol.

23, p. 304-313.

22. Kopala-Sibley, D.C., Klein, D.N. 2016. Distinguishing types of social withdrawal in

children: Internalizing and externalizing outcomes of conflicted shyness versus social

disinterest across childhood. Journal of Research in Personality. Vol. 67, p.

23. Laurin, J.C., Joussement, M., Tremblay, R.E., Boivin, M., 2015. Early forms of

controlling parenting and the development of childhood anxiety. Journal of Child and

Family Studies. Vol. 24, no.11.

24. Leak, G.K., 2006. Development and validation of a revised measure of adlerian social

interest. Social Behavior and Personality. Vol. 34, no.4, p. 443-450.

57

25. Lunkenheimer, E., Kemp, Ch.J., Lucas-Thompson, R.G., Cole, P. M., Albrecht, E.C.,

2017. Assesing Biohavioural Self-Regulation and Coregulation in Early Childhood.

The Parent-Child Challenge Task. Infant and Child Development. Vol. 26, p. 1-26.

26. Marofi, M., Mokhtari-Dinani, M., Ghazavi, Z., 2018. Evaluation of the effect of

individual and group tour on the Anxiety Scores of 4-7-year-old Hospitalized Children

and their Mothers. Iranian Journal of Nursuring and Midwifery Research. Vol.23, no.6,

p. 426-430.

27. Marques, A.A., Bevilaqua, M.C.N., Fonseca, A. M.P., Nardi, A.E., Thuret, S., Dias,

G.D., 2016. Gender Differences in the Neurobiology of Anxiety: Focus on Adult

Hippocampal Neurogenesis. Hindawi Publishing Corporation. Vol. 2016, p. 1-14.

28. Olino, Th.M., Durbin, C.E., Klein, D.N., Hayden, E.P., Dyson, M.W., 2013. Gender

Differences in Young Children‘s Temperament Traits: Comparisons Across

Observational and Parent-Report Methods. Journal of Personality. Vol. 81, no.2, p.

119-129.

29. Ostrovsky, M., Parr, G., Gradel, A., 1992. Promoting Moral Development through

Social Interest in Children and Adolescents. Individual Psychology. Vol. 48, no.2,

p.218-225.

30. Pallini S., Chirumbolo A., Morelli M., Baiocco R., Laghi F., Eisenberg N., 2018. The

Relation of Attachment Security Status to Effortful Self-Regulation: A Meta-Analysis.

Psychological Bulletin, vol.144, no. 5, 501-531.

31. Pecora, G., Sette, S., Baumgartner, E., Laghi, F., Spinrad, T.L., 2016. The moderating

role of internalising negative emotionality in the relation of self-regulation to social

adjustment in Italian preschool-aged children. Cognition and Emotion. Vol. 30, no. 8,

p. 1-9.

32. Piotrowski, J.T., Lapierre, M.A., Linebarger, D.L., 2013. Ivestingating Correlates of

Self-Regulation in Early Childhood with a Representative Sample of English-Speaking

American Families. Journal of Child and Family Studies. Vol. 22, 423-436

33. Plata-Caviedes, T., 2017. Self-Regulation Assessment Based on Compliance and

Noncompliance in Children. Revista Colombiana de Psicologia. Vol. 27, no.2, p. 161-

175.

34. Rubin, K.H., Coplan, R.J., Bowker, J.C., 2009. Social withdrawal in childhood. Annual

Review of Psychology. Vol. 60, no. 1, p. 141-171.

35. Sabaliauskaitė, G., Bagdonas, A., (2016 gruodžio 8 d.). 3–4 metų vaikų baimių raiška

ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Pranešimas, skaitytas Ikimokyklinio ir

58

priešmokyklinio ugdymo (pedagogų rengimo problematika) konferencijoje. Kaunas:

Kauno kolegija.

36. Scaini, S., Belotti, R., Fiocco, V., Battaglia, M., Ogliari, A., 2017. A Genetically

Informed Study of the Covariation Between Childhood Anxiety Dimensions and Social

Competence. Journal of Children and Family Studies. Vol. 26, p. 2519-2528.

37. Shamir-Essakow, G., Ungerer, J.A., Rapee, R.M., 2005. Attachment, Behavioral

Inhibition, and Anxiety in Preschool Children. Journal of Abnormal Child Psychology,

vol.33, no.2, 131-143.

38. Spence, S.H., Rapee, R., McDonald, C., Ingram, M., 2001. The structure of anxiety

symptoms among preschoolers. Behaviour Research and Therapy. Vol. 39, p. 1293-

1316.

39. Susa, G., Pitica, I., Benga, O., Miclea, M., 2012. The self regulatory effect of attentional

control in modulating the relationship between attentional biases toward threat and

anxiety symptoms in children. Cognition and Emotion. Vol. 26, no.6, p.1069-1083.

40. Tsui, T.Y.L., Lahat, A., Schmidt, L.A., 2017. Linking Temperamental Shyness and

Social Anxiety in Childhood and Adolescence: Moderating Influences of Sex and Age.

Child Psychiatry and Human Development. Vol. 48, p. 778-785.

41. Vaitkevičius, R., Saudargienė, A., 2010. Psichologinių tyrimų duomenų analizė.

Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla.

42. Van Rosmalen, L., Van der Horst, F. C. P., Van der Veer, R., (2016). FROM SECURE

DEPENDENCY TO ATTACHMETN. Mary Ainsworth‘s Integration of Blatz‘s

Security Theory Into Bowlby‘s Attachment Theory. History of psychology, 19 (1), 22-

39.

43. Viddal, K.R., Berg-Nielsen, T.S., Wan, M.W., Green, J., Hygen, B.W., Wichstrøm, L.,

(2015). Secure attachment promotes the development of effortful control in boys.

Attachment & Human Development, vol.17, no.3, 319-335.

44. Volling, B.L., McElwain, N.L., Herrera, C., 2002. Parent‘s Emotional Availability and

Infant Emotional Competence: Predictors of parent-Infatn Attachment and Emerging

Self-Regulation. Journal of Family Psychology, Vol. 16. No.4, 447-465.

45. Von Klitzing, Dohnert, K. M., Kroll, M., Grube, M., 2015. Mental disorders in early

childhood. Deutsches Arzteblatt International. Vol. 112, p. 375-386.

46. Watamura, S.E., Donzella, B., Alwin, J., Gunnar, M.R., 2003. Morning-to-Afternoon

Increases in Cortisol Concentrations for Infants and Toddlers at Child Care: Age

59

Differences and Behavioral Correlates. Child Development. Vol. 74, no.4, p. 1006-

1020.

47. West, E.M., 2016. Parents' perceptions of young children's social interest experiences.

an interpretive description. Daktaro disertacija. Kent State University.

48. White, C., Webster-Stratton, C. 2014. The Incredible Years Baby and Toddler Parent

Programmes: Promoting attachment and infants‘ brain development. Parent education

programme, vol. 2, no.1.

49. Zeinali, A., Sharifi, H., Enayati, M., Asgari, P., Pasha, G., 2011. The mediational

pathway among parenting styles, attachment styles and self-regulation with addiction

susceptibility of adolescents. Journal of Research in Medical Sciences, Vol.16, No.9.

1105-1121.

daina jegelevičiūtė biekšienė vaikŲ, pradĖjusiŲ lankyti … · 2019-05-30 · daina...

Documents