dainø ðvenèiø tradicija: ið dabarties ir istorijos · 3 sitraukë á vakarus. dar grupelë...

r

1

Dainø ðvenèiø tradicija:ið dabarties ir istorijosDalia RASTENIENË

2003 metø lapkrièio 7 dienà trijø Baltijos ðaliø – Esti-jos, Latvijos ir Lietuvos – dainø ir ðokiø ðvenèiø tradicija irsimbolika buvo pripaþinta þmonijos þodinio ir nemate-rialaus kultûros paveldo ðedevru. UNESCO þmonijos þo-dinio ir nematerialaus kultûros paveldo ðedevrus skelbëtris kartus. Pirmà kartà – 2001 metais. Tuomet ið 36 kandi-datûrø paskelbta 19 ðedevrø, tarp kuriø – Kryþdirbystë irkryþiø simbolika Lietuvoje. Ðio skelbimo metu ðedevraispaskelbti ir tokie þmonijos kultûros paveldo reiðkiniai kaip,pavyzdþiui, Sicilijos lëliø teatras (Italija), Oruro karnava-las (Bolivija), jakutø herojinis epas Olonkho Rusijos Fe-deracijoje, Takilos sala ir audiniø menas Peru, Sardinijoskaimo kultûra, Japonijos Kabuki teatras ir kt. 2003 metais,per antràjá skelbimà, ið 56 kandidatûrø ðedevrais paskelb-ta 28 kultûros paveldo reiðkiniai. Jau minëjau, tarp jø – irmûsø dainø ir ðokiø ðvenèiø tradicija. Tàkart paskelbtatokie ðedevrai kaip, pavyzdþiui, karaliðkasis Kambodþosbaletas, Hilali epas (Egiptas), vedø dainavimo tradicija (In-dija), Vajango lëliø teatras (Indonezija), nha nhac, Vietna-mo dvaro muzika, muzikos instrumentas fudþiara ir jo mu-zika Slovakijoje ir kt. Treèiasis þmonijos þodinio ir nema-terialaus kultûros paveldo ðedevrø skelbimas ávyko 2005metais.Tàkart paskelbta 43 nauji ðedevrai. Tarp jø, pavyz-dþiui, Albanijos liaudies izopolifonija, Armënijos dudukomuzika, jakutø herojinis epas, Palestinos hikaja pasakoji-mai ir kt. Ðiam skelbimui Lietuva nepateikë jokios kandi-datûros. Ið viso paskelbta 90 þmonijos þodinio ir nemate-rialaus kultûros paveldo ðedevrø. Ðios programos tikslasbuvo gilinti visuomenës þinias apie paveldà, aprëpiantátradicines þodines raiðkos formas, muzikà, ðoká, ritualus irmitus, þinias ir praktikas, susijusias su pasaulëþiûra, tradi-cinius amatus, kultûrines vietoves. Treèiasis ðedevrø skel-bimas buvo paskutinis, nes nuspræsta já pakeisti Nemate-rialaus kultûros paveldo apsaugos konvencija ir jos regla-mentuojamais 2 sàraðais: reprezentaciniu þmonijos nema-terialaus kultûros paveldo sàraðu (já sudaro paskelbti ðe-devrai) ir nematerialaus kultûros paveldo, kuriam reika-linga neatidëliotina apsauga, sàraðu. Nematerialaus kul-tûros paveldo apsaugos konvencijà Lietuvos Respublikaratifikavo 2004 m. gruodþio 9 d., ji ásigaliojo 2004 m.gruodþio 31 d.

Pasaulio kultûros ðedevrais pripaþástami tik tokie reið-kiniai, kurie kyla ið paèios liaudies, yra vertinga gyvatradicija, kurià bûtina saugoti, puoselëti ir tæsti jau nevien kaip savo vietiná, bet ir kaip pasaulio kultûros turtà,

nes jam kultûros ir socialiniø pervartø kaitoje kyla grës-më iðnykti.

Esminës nuostatos

Rengiant Baltijos ðaliø dainø ðvenèiø bylà ið pradþiøiðkilo viena rimta problema: kaip ðá unikalø, taèiau, ið pir-mo þvilgsnio, tûkstantmeèio meno kriterijø ne visai atitin-kantá reiðkiná pristatyti pasauliui, kad jis patikëtø Baltijosðaliø dainø ðventes esant vertomis pasaulio ðedevro var-do. Ádomiausia, kad tai buvo ne paties reiðkinio, o suvo-këjø, netgi, tam tikrà laikà, paèiø bylos rengëjø problema– ið pradþiø mes pabrëþëme dainø ðventæ kaip renginá irpalikome prieblandoje procesà – plaèià, aktyvià, ávairià irnenutrûkstamà visos ðalies meno mëgëjø veiklà. Susivoktipadëjo gausios ir aistringos diskusijos trijø susitikimø me-tu, á kuriuos Vilniuje, Rygoje ir Taline buvo suvaþiavusiosbylos rengëjø delegacijos, neformalûs ir neoficialûs po-kalbiai su a. a. Ugne Karveliu, tuometine Lietuvos atstoveUNESCO, ir Latvijos bei Estijos atstovais. Taigi mes potruputá viskà sustatëme á savo vietas ir (sau ir kitiems) nu-pieðëme piramidæ, kurios pamatas, pati þemiausia ir pla-èiausia dalis – vietiniai meno mëgëjø sàjûdþiai ir sambû-riai, jø kasdienë veikla, kûryba, bendravimas ir bendra-darbiavimas. Bûtent jie yra bûtina sàlyga ir prielaida su-rengti dainø ðventæ. Antroji, aukðtesnë piramidës dalis –vietiniai renginiai, treèioji, dar aukðtesnë – regionø lyg-mens renginiai, ketvirtoji, pati maþiausia, bet aukðèiausiapiramidës dalis, jos virðûnë – nacionalinës dainø ðventës.Taigi pirmoji nuostata, kuri turëtø pasiekti kuo platesnësauditorijos ausis, bûtø tokia: dainø ðventë nëra proginis aratsitiktinis, lyg ið niekur atsirandantis reiðkinys. Dainø ðven-tës – tai tradicijos burtis á ávairius meno mëgëjø kolekty-vus ir siekti socialinio bei estetinio efekto virðûnë. Tai pro-cesas netgi trejopa prasme. Pirma, anot J. Tumo-Vaiþgan-to, nykstant natûraliam kaimo kolektyvo bendrumui per-einama á kolektyviná bendravimà pagal interesus (istorinisvisuomenës raidos aspektas): „Kaimø nebesugràþinsi, ko-varniø bûdu lietuviai nebenori gyventi. Tai reikia prasi-manyti kitokiø kuopavimosi bûdø. Pirmon galvon èia ei-na kultûrinës bendrovës: dainø ir vaidinimø draugijos irkuopø kuopelës.

Tebûnie pamëgimø jungë, jei nebëra erdvës artimy-bës. Steigiame ekonominius kooperatyvus ir regime, kaipjie sekas. Greta jø visur ir visados laikykimës kultûriniø

l

2

koperatyvø su maþesniais, didesniais ir paèiu didþiuojucentru sostinëje. Sutuokti á kuopas scenos ir dainos mëgë-jus – ðiais laikais pirmutinës rûðies uþdavinys“.1 Antra, at-siremiant á valstieèiø kultûros paveldà kuriama nacionali-në kultûra. Galiausiai – tai paèiø meno mëgëjø kolektyvøegzistencijos ir raidos procesas, kurio kulminacija – aukð-tas estetinis rezultatas.

Antra esminë nuostata susijusi su dainø ðvenèiø tra-dicijos giliausiàja kilme. Dainø ðvenèiø tradicijos ðak-nys glûdi Lietuvos agrarinës visuomenës senoviðkoje ko-lektyvinëje gyvensenoje ir paproèiuose. Pirmiausia turi-mas omeny kolektyvinis liaudies dainø dainavimas dir-bant ypaè svarbius darbus – per ðienapjûtæ, rugiapjûtæ,linø rovimà, per talkas ar minint svarbiausius þmogausgyvenimo ávykius (vestuvëse, krikðtynose), vakarëliuoseðventadieniais ir pan. Kitas tarpsnis – baþnytiniai chorai,kad ir menki, nepajëgûs atlikti bent kiek sudëtingesniorepertuaro. Jie – mûsø chorø raidos pradþia. Be jø neap-sieidavo në vienas XIX a. pabaigoje rengtø lietuviðkø va-karø. XX a. pradþioje sustiprëjæ ir pagausëjæ chorai su-darë prielaidà 1924 metais surengti pirmajà dainø ðven-tæ Lietuvoje. XX a. pradþioje ásitvirtinusi nacionalinë dai-nø ir ðokiø ðvenèiø tradicija labai padëjo lietuviø kultû-rai ið archajiðkos, agrarinës gyvensenos nulemtos raið-kos pereiti á modernesnes, besiorientuojanèias á VakarøEuropoje iðsivysèiusias formas (muzikoje – besiremian-èias klasikine harmonija, ðokyje – romantiðkuoju bale-tu). Be to, vyko atvirkðtinis procesas – dainø ðvenèiø ren-gimas, galimybë jose dalyvauti skatino burtis á chorus,aranþuoti liaudies dainas, pritaikyti scenai liaudies ðo-kius ir net pradëti jais domëtis – rinkti, apraðyti.

Taigi ðios tradicijos ðaknys – kolektyvizmas. Beje, ste-biuosi ir negaliu atsistebëti mûsø kultûros ir meno elito,kaip juos vadiname, poþiûriu á dainø ðventes ir á didelætautos dalá kaip á niekiná reiðkiná. Tendencijø eiti á liaudápas mus bûta pirmojo Atgimimo laikais XIX a. pabaigojeir tarpukariu, atkûrus valstybës nepriklausomybæ, o ðtaidabar – nëra, todël dainø ðvenèiø tradicijai prireikë ápa-reigojanèios pasaulinës apsaugos. Nematerialaus kultû-ros paveldo apsaugos konvencijos Bendrøjø nuostatø 1straipsnio, kuriuo deklaruojami Konvencijos tikslai, cpunktu teigiama: vietiniu, nacionaliniu ir tarptautiniu lyg-meniu ugdyti nematerialaus kultûros paveldo svarbos su-vokimà ir padëti suprasti, kad reikia uþtikrinti palankø jovertinimà tarpusavyje. Bûtent – tarpusavyje. Ðis tikslas ypaèaktualus mums, nes nei Estijoje, nei Latvijoje dainø ir ðo-kiø ðvenèiø tradicija ir simbolika nesulaukia tiek prieðið-kumo ir nepagarbos kaip pas mus. Estijoje diriguoti dainøðventës jungtiniam chorui net ið toliausiai atvyksta garsûsdirigentai, Latvijos prezidentë atsisako visø kvietimø pa-vieðëti sveèiose ðalyse ir net pas kaimynus, nes tautai svar-biu metu, t.y. per dainø ðventæ, ji privalanti bûti drauge.Ar pas mus dainø ðventës laikomos tautos ðvente? Geriau-siu atveju – tautos dalies ðvente. Galbût mûsø ðalies pro-fesionalusis elitas nesuvokia dainø ðvenèiø tradicijos ir sim-

bolikos, jos atliekamø funkcijø solidarizuojant tautà, josreikðmës ir vertës socialiniam tautos bendrumui? Galbûtmes trumparegiðkai nejauèiame tautos nykimo procesø,bent jau taip desperatiðkai, kaip tai jauèia estai ar latviai?Galbût mums tautos sàvoka neteko prasmës? Kuri gi iðprieþasèiø, o gal visos kartu, lemia prieðiðkumo, nuverti-nimo poþymius? Apie tai verta diskutuoti.

Kartà vienoje garbaus kultûros þurnalo redakcijos su-rengtoje diskusijoje teko iðgirsti apgailestavimà, kad dai-nø ðventei skiriama labai daug pinigø ir kad juos bûtø ge-riau atiduoti, pavyzdþiui, „Metams“ ir kitiems kultûros þur-nalams. Ar pavieniai profesinio meno kûrëjai vertina savedaug labiau uþ visos ðalies pilieèiø meninio ir socialiniougdymo procesà, gal apskritai yra abejingi tam procesui?O gal dël pinigø kyla tokia átampa? Gal taip pasireiðkiatiesiog valstybës skurdas, netvirtumas, nepajëgumas skirtipakankamai finansinio dëmesio visoms kultûros sferoms?Ir apie tai reikëtø plaèiai ir vieðai pasikalbëti. Kad ir kaipbûtø, në karto neteko girdëti, kad dainø ðvenèiø dalyviaiar þiûrovai pareikðtø, jog profesionalius menininkus rei-kia laikyti dvasiniame ir finansiniame skurde...

Mano supratimu, labai klysta tie, kurie, tikriausiai iðneiðmanymo, neþinojimo, mano, kad dainø ðventës – so-vietinio laikotarpio palikimas. Jiems reikëtø paaiðkinti,kad Estijoje ir Latvijoje dainø ðventës pradëtos rengti darXIX a. pabaigoje: pirmoji dainø ðventë Taline surengta1869 metais, Rygoje – 1873 metais, kad chorø sàjûdisMaþojoje Lietuvoje taip pat prasidëjo XIX a. pabaigoje –1900 ir 1902 metø Vydûno rengti rengti chorø vakaraijau vadinti dainø ðventëmis... Turbût nereikia primintispaudos draudimo, iki pat 1904 metø stabdþiusio bet ko-kià vieðà visuomeninæ veiklà Didþiojoje Lietuvoje? To-dël Lietuvoje ir chorø kûrimasis, ir dainø ðvenèiø rengi-mas gerokai vëlavo. Dainø ðvenèiø tradicija nëra sovie-tinis palikimas. Tokia turëtø bûti treèia esminë nuostata,dël kurios diskutuoti nebereikëtø. Taèiau nereikëtø nu-tylëti per paskutinájá atgimimà lakiai mestos frazës, kaddainø ðventës – fasadinë kultûra. Kas gi ið sovietinio lai-kotarpio gali bûti laikomas nefasadine kultûra? Kiek kar-tø gimë, uþaugo ir buvo iðauklëti gerai nepaþinodaminei savosios literatûros didþiøjø klasikø, nei tikrosios Lie-tuvos istorijos? Argi mûsø didþiosios, tuo labiau maþo-sios, bibliotekos buvo komplektuojamos netendencingai,argi jose buvo ámanoma paskaityti Vakarø minties ved-liø, groþinës literatûros talentø? Juk tik dabar verèiamePrustà, nors lenkiðkai visà raðtø rinkiná buvo galima pa-skaityti jau prieð trisdeðimt metø. Ar pokario kartos turë-jo galimybæ suvokti, kas yra jø gimtosios literatûros bran-duolys? Ar daug buvo likæ inteligentø, kurie bûtø savovaikams parodæ iðsaugotà Brazdþionio, Bradûno, Aisèioar Savickio tomelá? Viskas buvo atrinkta, surûðiuota, nu-slëpta. Ta prasme, manyèiau, visa mûsø kultûra, visasmenas buvo tam tikra prasme fasadinis. Dabar jau þino-me, kad stalèiuose nieko ypatingo ir nebuvo sukaupta,iðskyrus tremtiniø ir partizanø dokumentikà. Tik keli pa-

r

3

sitraukë á Vakarus. Dar grupelë disidentø, bet kalbu apiedaugumà. Kaipgi jie? Jei taip, tai galime nuraðyti savekaip fasadinius visi iki vieno, gimæ iki gal 1980 metø…Norëjau pasakyti, kad dainø ðventës – jokia ne iðimtistarp visø kitø kultûros sferø. Tiek, kiek visa kultûra buvopertvarkoma á fasadinæ, tiek ir dainø ðventës. Ir atvirkð-èiai: tiek, kiek poetai vartojo metaforø ir alegorijø kalbà,tiek ir dainø ðvenèiø dalyviai þinojo, apie kokià laisvàLietuvà jie gieda. Skirtumas tik toks, kad sudoroti pavie-ná poetà daug lengviau negu trisdeðimt tûkstanèiø dainøðvenèiø dalyviø, galingà jëgà, kurià jie visada pajuntadainuodami septyniolikos tûkstanèiø choristø chore, kar-tu su jais tà jëgà pajunta maþiausiai tris kartus daugiauþiûrovø, – ne veltui per dainø ðventës renginius lyg iðþemës iðdygdavo ir apsupdavo ðventës plotà iðtisos divi-zijos sovietiniø kareiviø. Galiu paliudyti, pati dirbau tarp1985 metø, paskutinës sovietinës, dainø ðventës rengë-jø. Visa kultûra, suprantama, buvo fasadinë, iðkreipta,nelaisva. Visa kultûra, ne tik dainø ðventës ir jø tradicija.Ir apie tai galëtume vieðai pasikalbëti... Labai palankusmetas – svarstant Dainø ðvenèiø ástatymo projektà, kuristeisiðkai turëtø apsaugoti þmonijos þodinio ir nemateria-laus kultûros paveldo ðedevrà – dainø ðvenèiø tradicijà– nuo iðnykimo grësmës.

2007 metø Lietuvos dainø ðventë „Bûties ratu“ yra ei-linë, ðiaip jau niekuo nesusijusi su 2009 metais bûsimaneeiline, Lietuvos tûkstantmeèiui paminëti skirta dainøðvente. Tad jos traktuoti kaip „generalinës repeticijos“ nie-kaip negalima. Toks màstymas savaime ydingas – jokiadainø ðventë nëra kieno nors generalinë repeticija. Ji yrapati sau. Jau dabar formuojasi nuostatos tûkstantmeèio dai-nø ðventei rengti repertuarus ið visø ankstesniø ðvenèiøaukso fondo, taip pat ir ið ðiømetinës.

Ið istorijos

Dainø ðvenèiø tradicijos iðtakos – vidurio Vakarø Eu-ropoje. Èia nuo savaimingø liaudies ðvenèiø ilgainiui bu-vo pereita prie organizuoto pasirengimo ðventëms kaippagrindà iðkeliant jungtinio choro, kuriam pritaria puèia-møjø orkestras, pasirodymà. Taip Ðveicarijoje ir Vokieti-joje atsirado dainininkø ðventës, kuriose dainuodavo aukð-to meistriðkumo choristai. Pirmoji dainø ðventë Europojebuvo surengta 1843 m. birþelio 15 d. Ciuriche. Po porosmetø toks pat renginys buvo surengtas Vokietijoje, Viurc-burgo mieste. Chorai bûrësi á draugijas, sàjungas, masið-kai buvo muzikuojama ir mokyklose. Taèiau ilgainiui dai-nø ðvenèiø tradicija ðiuose kraðtuose iðblëso.

2003 m. dainø ðventës „Mes“ akimirkos. Ramûno Virkuèio nuotrauka

l

4

Dainavimo judëjimas, per Baltijos vokieèius atkelia-væs á Baltijos ðalis, pirmiausia Estijà ir Latvijà, ðiuose krað-tuose prigijo, ásitvirtino ilgam ir iðliko iki pat ðiø dienø. Tailëmë daug prieþasèiø – romantizmo idëjø gajumas ir ið toiðplaukiantis etninës kultûros sureikðminimas; politinë ðiøtrijø Baltijos ðaliø padëtis, nepriklausomybës neturëjimas,be to, èia buvo atrastas ðvenèiø ir tarpðventinio laikotar-pio organizavimo metodas, kuris, turëdamas sàsajø su na-tûraliai susiklosèiusiomis kaimo bendruomeninio daina-vimo tradicijomis, lengvai ir tvirtai prigijo vietiniø ben-druomeniø kultûroje. Dainø ðvenèiø tradicija ðiose ðalysetapo viena ið tautos budinimo priemoniø.

Tris Baltijos ðalis – Estijà, Latvijà ir Lietuvà – XVIII a.pabaigoje suvienijo istorinis likimas – visos jos buvo anek-suotos Rusijos imperijos. Tautø gelbëjimosi, vienijimosi,liaudies savimonës prikëlimo idëja ðiose ðalyse suklestëjoXIX a., kai ir visoje Europoje maþosios tautos vadavosi iðdidesniøjø valstybiø jungo ir siekë nepriklausomybës beivalstybingumo. Kaip þinoma, ðis masiðkas, daugelá tautøapëmæs judëjimas buvo pavadintas tautinio romantizmo,nacionalinio iðsivadavimo vardu arba Atgimimo laikotarpiu.

Nacionalinës kultûros buvo kuriamos remiantis liau-dies kultûros paveldu, pirmiausia ið ðio paveldo iðkeliantliaudies dainas. Nacionalinës kultûros kûrimo procese itindidelá vaidmená suvaidino ðiø trijø ðaliø intelektualai irmenininkai – jie ne tik stiprino nacionaliniø kultûrø pa-grindus profesionaliais meno kûriniais, bet ir atliko didþiulátautos budinimo darbà, pabrëþdami kiekvieno individosàmoningo apsisprendimo tautiðkumo atþvilgiu svarbà.Viena ið priemoniø ðiam tikslui siekti tapo masinis dainøir ðokiø ðvenèiø judëjimas. Masiniai tautø susibûrimai perdainø ir ðokiø ðventes skatino tautø bendrumo ir vienybësjausmà ir kûrë prielaidas ateityje Baltijos tautoms atsiskir-ti nuo Rusijos ir sukurti (o Lietuvai – atkurti) savarankiðkasnepriklausomas valstybes.

Laikotarpiu, kai Estijoje ir Latvijoje jau buvo surengtospirmosios dainø ðventës, tarp lietuviø visuomeninë ir me-ninë veikla buvo plëtojama Maþojoje Lietuvoje. Paminë-tini Vydûno rengti vakarai, susibûrimai ant Rambyno kal-no, Joniniø ðventimai, kuriuose dainuodavo chorai, „Gie-dotojø“ draugijos ðventës ir koncertai Tilþëje, Gumbinë-je, Ragainëje ir kitur.

XX a. pradþioje, ávykus Rusijos revoliucijai, Estija, Lat-vija ir Lietuva tapo savarankiðkos valstybës. Dainø ir ðokiøðventës jose ir toliau reiðkë tà paèià idëjà – nuolat paliudytiir sutvirtinti tautø bendrumo ir tapatybës jausmà, naciona-linës nepriklausomybës reikðmingumà.

Lietuvoje pirmoji dainø ðventë, pavadinta Dainos die-na, surengta 1924 metais Kaune. Jos iniciatorius buvo mu-zikas Juozas Þilevièius. Jis, iðtyræs ir apraðæs estø bei lat-viø dainø ir ðokiø ðvenèiø tradicijà, ëmë organizuoti spe-cialius kursus Lietuvos muzikos mokytojams, registravochorus ir jø atliekamà repertuarà. Pasirodë, kad daugelischorø dainavo tas paèias dainas, tad buvo nuspræsta, jogLietuvoje jau galima rengti dainø ðventæ. Ið viso tarpuka-

riu jø surengta trys, be to, 1937 m. taip pat Kaune ávykopirmoji ðokiø ðventë.

Toliau, þinia, sekë sovietinis laikotarpis, per kurá su-rengta devynios dainø ðventës. Pirmoji surengta 1946 me-tais. Ðiuo laikotarpiu buvo padëti tvirti dainø ðvenèiø or-ganizavimo pamatai ir tarpðventinio laikotarpio metodi-nës paramos vietiniams kolektyvams sistema. Nuo 1950metø á dainø ðventæ ásijungë Ðokiø diena, pradëtos rengtiliaudies dailininkø parodos, 1970-aisiais á dainø ðvenèiøkompleksà buvo átraukti liaudies dainø ir ðokiø ansam-bliai, jø koncertas buvo pavadintas Ansambliø vakaru. Bû-tent sovietiniais metais buvo pasirûpinta dainø ðvenèiørenginiø organizavimo vietomis – 1960 metais pagal estøprojektà pastatyta estrada Dainø dienai Vingio parke, 1970metais rekonstruota Kalnø parko aikðtë, kurioje ásikûrëAnsambliø vakaras. Ðokiø diena buvo rengiama „Þalgiriostadione“. Tik ðiemet, „Þalgirio“ stadionui esant avarinësbûklës, Ðokiø diena iðsikëlë á Kaunà ir ðokëjai koncertavoDariaus ir Girëno stadione.

Ið dainø ir ðokiø ðvenèiø tradicijos iðaugo ir Moksleiviødainø ðventë, pradëta periodiðkai rengti kaip savarankiðkasrenginys nuo 1964 metø. Taèiau pastaruoju metu, jau ne-priklausomybës sàlygomis Moksleiviø dainø ðventë buvopraradusi periodiðkumà. Ðiuo metu stengiamasi já atkurti.

Dainø ir ðokiø ðventimo tradicijà kaip nacionalinës kul-tûros paveldà „iðsiveþë“ inteligentija, kuri po Antrojo pa-saulinio karo pasitraukë á Vakarus. Lietuviø bendruome-nës, ásikûrusios JAV, Kanadoje, Australijoje ir kitose vals-tybëse, nuo 1956 metø reguliariai rengia dainø ir ðokiøðventes uþsienyje. Suprantama, jos dydþiu ir menine ko-kybe nelygintinos su ðventëmis, rengiamomis Lietuvoje,taèiau jø vertë iðeivijos tapatybës iðlaikymui ir jaunimopatriotiniø jausmø ugdymui neákainojama.

1990 metais vykusios Dainø ðventës, pirmosios ðven-tës Lietuvai vaduojantis ið Tarybø Sàjungos priklausomy-bës, atmosfera ið esmës skyrësi nuo sovietiniø laikø rengi-niø: dainø ðventës „nebesaugojo“ sovietinë kariuomenë,nebebuvo justi saugumo rankos, Vilniuje tvyrojo laisvës iratviro dþiaugsmo atmosfera, nors politinë situacija vis darbuvo átempta. Dël Rusijos blokados á ðventæ negalëjo at-vykti Lietuvos iðeivijos atstovai, ðiaip ne taip vizas gavotik ðokiø kolektyvas „Grandinëlë“, bet buvo surengtas Tau-tinis vakaras Sereikiðkiø parke, kuriame dainavo gausûsfolkloro ansambliai.

Autentiðkø folkloro ansambliø sàjûdis Lietuvoje prasi-dëjo 7–8 deðimtmetá. Jø veikla suvaidino didþiulá vaidme-ná paskutiniajame nacionalinio iðsivadavimo judëjime. Da-lies folkloro ansambliø atsiradimas buvo susijæs ir su pasi-prieðinimu dainø ir ðokiø kolektyvø ir jø repertuaro per-nelyg didelei reglamentacijai, pernelyg dideliam sovieti-nës ideologijos krûviui. 1985 metai – turbût ta riba, kaiDainø ðventëje dalyvavo daugiausia dalyviø (38.856), bet,kaip niekad, ji buvo itin sovietiðkai politizuota ir priþiûri-ma. Kaip alternatyva tokiam liaudies dainos paþabojimuiir atsirado folkloro sàjûdis. 1990 metais, Lietuvai vël tapus

r

5

nepriklausoma valstybe, folkloro sàjûdis natûraliai ásiliejoá dainø ðventæ ir tapo pirmàja jos diena, istoriniu poþiûriu,natûraliai þiûrovà vedanèia nuo archajiðkos lietuviø liau-dies dainos, ðokio ir tradicijø iki harmonizuotø, stilizuotøir originaliø sudëtingø kûriniø, kurie atliekami paskutinærenginiø dienà – Dainø dienà – Vingio parke.

Laisvës sàlygomis dainø ðventes nuspræsta rengti kas ket-veri metai. Á 1994 metø pasaulio lietuviø dainø ðventæ jauásijungë lietuviø iðeivija ið JAV, Kanados, Australijos, Vokie-tijos ir kt., Rusijos (tremtiniø chorai), Latvijos, Lenkijos, Uk-rainos lietuviai. Kita dainø ðventë ávyko 1998 metais, ta-èiau treèioji laisva dainø ðventë aukðtø pareigûnø buvo uþ-laikyta ir surengta tik po penkeriø metø – 2003-iaisiais.

Dainø ir ðokiø ðventës tradicija Lietuvoje gyvuoja 83metus, skaièiuojant nuo 1924 metø, kai buvo surengta pir-moji Dainø diena. Nuo pirmosios Dainø dienos iki ðiømetø surengta 16 dainø ðvenèiø. Laikui bëgant dainø irðokiø ðventës tradicija Lietuvos kultûroje labai ásitvirtinoir iðsiplëtojo: nuo vienos dienos renginio, kuriame daina-vo tik chorai, iki ðeðiø dienø ðventimo, per kurias yra su-rengiama daugiau kaip deðimt ávairiø koncertø ir kitø ren-giniø. Dainø ir ðokiø ðventës tradicijos plëtimosi á naujasmeno sritis tendencija ypaè pasidarë akivaizdi Lietuvaiatkûrus nepriklausomybæ 1990 metais, kai tapo ámanomanatûrali ir spontaniðka Lietuvos kultûros sklaida.

Struktûra, pagrindiniai renginiai

Pirmoji bûna Folkloro diena, á kurià suvaþiuoja viduti-niðkai apie 4 tûkstanèius autentiðko folkloro atlikëjø. Ðidiena turi tradicinæ savo vietà – tai nuo XIII–XVI amþiøsusiformavusi Lietuvos valdovø piliø teritorija, kurioje yragraþus senas Sereikiðkiø parkas. Folkloro dienos esmë –pademonstruoti penkiø Lietuvos regionø (Aukðtaitijos, Þe-maitijos, Suvalkijos, Dzûkijos ir Maþosios Lietuvos) iki ðiødienø iðlikusiø liaudies dainavimo ir ðokimo tradicijø sa-vitumà. Kiekvienam regionui skiriama atskira erdvë, ku-rioje jie stengiasi iðskleisti ir parodyti savo kraðtø, mieste-liø, kaimø folklorinës tradicijos specifiðkumà. Folkloro at-likëjams koncertuojant, tuo paèiu metu vyksta liaudies dai-lës mugë, amatø demonstravimas, þiûrovai gali pasivai-ðinti tradiciniais valgiais ir gërimais. Ði diena labai popu-liari ir mëgstama dël natûralaus, tiesioginio atlikëjø ir þiû-rovø bendravimo, laisvos atmosferos ir sudarytø galimy-biø ásitraukti á ðventës vyksmà þiûrovams. Vakare, baigian-tis koncertams, Folkloro diena iðsilieja á masiná liaudiesdainø dainavimà.

Dainø ðventë tapo svarbia raiðkos erdve liaudies dai-lei. Tà paèià Folkloro dienà Lietuvos nacionaliniame mu-ziejuje ar kitur, pastaruoju metu – „Arkos“ galerijoje, ati-daroma liaudies meno paroda, kuri dar kurá laikà veikia irpasibaigus ðventiniams renginiams. Visai ne tarp kitko –faktas, kad atgavus nepriklausomybæ Ðiuolaikinio menocentras, kuriuo virto buvæ Parodø rûmai, kaþkada sëkmin-gai eksponavæ ávairiø þanrø nacionaliná ir kitø tautø me-

nà, nacionalinio lygio liaudies dailës parodø neásileidþia,iki ðiol yra stulbinantis, nemaloniai stebinantis, kaip ir fak-tas, kad tik ðiuolaikiniam menui atiduoti pagrindiniai rep-rezentaciniai parodø rûmai, o turëtø bûti atvirkðèiai – jamkol kas pakaktø galerijos, kokiø atsirado labai daug, statu-so, o visam dailës paveldui, ðiuolaikiniam ir neðiuolaiki-niam – turëtø bûti skirti ðie ar nauji erdvûs rûmai. Á liau-dies meno parodà atrenkami geriausiø ðiuolaikiniø liau-dies dailininkø kûriniai ið visos Lietuvos, eksponuojamiistoriðkai ir meniðkai reikðmingi darbai ið muziejø fondø.Kas kartà rengiamos vis kito þanro parodos – pavyzdþiui,tapybos, skulptûros, taikomojo meno ir pan.

Liaudies meno parodose vidutiniðkai dalyvauja apie 500liaudies menininkø, eksponuojama apie 1500 kûriniø.

Treèiasis renginys – Ansambliø vakaras. Tradicinë vie-ta – netoli nuo Valdovø piliø teritorijos, istorinio Vilniauscentro, esanti Kalnø parko estrada, pasiþyminti labai gra-þiu kraðtovaizdþiu ir sudaranti natûralø amfiteatrà reþi-suotiems renginiams atlikti.

Dainø ir ðokiø ansamblis – trijø þanrø lydinys: harmo-nizuotas lietuviø liaudies dainas arba specialiai kompozi-toriø sukurtas dainas atliekantis choras, lietuviø modifikuotøtautiniø instrumentø orkestras, kuris atlieka ne tik akompa-nimento funkcijà, bet ir pats savarankiðkai muzikuoja, irtautinio sceninio ðokio grupë. Kompozitoriai, choreografai,poetai (tekstø autoriai) medþiagos savo kûriniams (o rengi-nio reþisieriai – pagrindinei vakaro idëjai) semiasi ið liau-dies kûrybos palikimo. Ðiø ansambliø atliekamo repertuaropagrindas – stilizuotas, harmonizuotas, modifikuotas fol-kloras, já imituojanti autorinë kûryba, originalûs kûriniai.

Programos paprastai rengiamos teminës, pasirenkantkaip pagrindà darbo, ðeimos ar kitus paproèius.

Ansambliø vakare dalyvauja vidutiniðkai 3 tûkstanèiaiatlikëjø. Vienà ansamblá gali sudaryti nuo 10 iki 70 nariø.

Ansambliø vakaras þiûrovø labai mëgstamas dël savi-tos, teatralizuotos jo raiðkos. Kadangi Ansambliø vakarassutraukia daug þiûrovø, o vietø skaièius Kalnø parko est-radoje yra ribotas, kartais ðio vakaro programa rodomadu kartus.

Nuo 1998 metø pradëta rengti Kankliø popietë Vilniausuniversiteto P. Skargos kiemelyje. Lietui lyjant, kanklininkëspersikelia á gretimai stovinèià ðv. Jonø baþnyèià, kaip kadbuvo pirmà kartà ir ðiemet. Ðiais metais – treèiasis kankli-ninkiø koncertas. Regis, pagaliau iðsipildë pirmosios dainøðventës rengëjø vizija – á dainø ðvenèiø renginius kaip lygiàsu lygiais átraukti kankliø muzikà. Kankliø popietëje kank-liuojama koncertinëmis kanklëmis, tradicinëmis kanklëmisgrojantys kanklininkai á popietæ kvieèiami kaip sveèiai, pa-brëþiant tradicijos tæstinumà ir iðtakas. Atrodo, kad Kankliøpopietë tampa tradicine visaverte dainø ðventës dalimi.

Penktas renginys – Ðokiø dienos koncertas. Tai masinisbendros kompozicijos ávairaus amþiaus ðokëjø koncertas.Koncerto scenarijus sudaromas laikantis vienos bendrostemos, kuri daþniausiai pasirenkama remiantis liaudies kû-rybos palikimu, – akcentuojant darbo, ðeimos, ðvenèiø ar

l

6

The Tradition of Song Celebration:Past and Present

Dalia RASTENIENË

The paper tells the history of the Lithuanian SongCelebration tradition. Dalia Rastenienë focuses on itssignificance as a part of the UNESCO list of Masterpiecesof the Oral and Intangible Heritage of Humanity. Shediscuses the conflict of opinions on the Lithuanian SongCelebration tradition that divides the Lithuanian soci-ety. She argues (and supports her arguments with facts)that the Lithuanian Song Celebration tradition is not asuperficial cultural phenomenon nor is it of the Sovietheritage, but rather a collective singing, dancing andmusic event originating in ancient community life, thathas always had and still has an enormous impact innurturing the unity of the Lithuanian nation.

panaðià paprotinæ medþiagà. Masines kompozicijas kuriachoreografai, stilizuoto liaudies ðokio profesionalai.

Ðokiø dienoje dalyvauja ávairaus amþiaus ðalies tauti-niø ðokiø ansambliai – nuo maþø vaikø iki senyvo am-þiaus þmoniø, ið viso apie 9 tûkstanèius ðokëjø.

Kaip ir kitos dienos, Ðokiø diena mëgstama dël savospalvingumo ir stadiono aikðtëje ðokëjø „pieðiamø“ kom-pozicijø ávairumo.

Baigiamasis Dainø ðventës akcentas – Dainø diena, kuritradiciðkai vyksta Vingio parke, specialiai Dainø dienaipastatytoje estradoje. Dainø dienos programoje vidutinið-kai dainuoja apie 400 chorø, ið viso apie 17000 atlikëjø,t.y. – vaikø, jaunimo, moterø, vyrø ir miðrûs chorai. Tradi-ciðkai dainuojamos harmonizuotos ar specialiai subalsuo-tos liaudies dainos, klasikø ir ðiuolaikiniø kompozitoriøsukurti kûriniai chorams. Didþioji dalis choriniø dainø at-liekama a cappella, kitoms pritaria puèiamøjø ar simfoni-nis orkestras. Kiekvienà dainà diriguoja vis kitas dirigen-tas. Dainø atlikimo, apskritai visos dienos sëkmæ lemiareþisieriaus, dailininko, dirigentø iðradingumas. Jie ir su-kuria bendrà emocinæ ir meninæ renginio bûsenà.

Choriniø dainø programa trunka apie 4 valandas. Jaipasibaigus daþnai prasideda spontaniðkas choristø dai-navimas.

Dainø ir ðokiø ðventæ gaubia papildomi, bet ne ma-þiau vertingi renginiai.

Pirmàjà dienà, kai visi dalyviai suvaþiuoja á Vilniø, vyks-ta ceremonialas senosiose Rasø kapinëse ir Antakalnio me-moriale valstybës ir kultûros veikëjams, kovotojams uþ Lie-tuvos nepriklausomybæ pagerbti. Tradicija minëti tautospatriarchus, þymius þmones ir kovotojus uþ laisvæ yra ki-lusi ið labai giliø liaudies kultûros klodø. Pagerbti miru-siuosius – labai archajiðkas lietuviø liaudies paprotys, ku-rio visuotinai laikomasi iki ðiø dienø.

Antràjà susibûrimo dienà prieð prasidedant Folkloro die-nai, Dainø ðventës vadovus, sveèius, kolektyvø atstovus gar-bingai priima Lietuvos Prezidentas. Èia jiems áteikiamos re-galijos, jie pasveikinami, jiems palinkima sëkmës.

Folkloro, dainø ir ðokiø renginius aplanko valstybësPrezidentas, Lietuvos Seimo nariai, dauguma garbingø kul-tûros ir meno þmoniø.

Paskutinæ renginiø dienà vyksta masinës eitynës ið Arki-katedros aikðtës á Vingio parkà, kuriame visà vakarà vykstaDainø diena. Eitynës trunka apie 3 valandas. Dainininkai,ðokëjai ir kiti atlikëjai þygiuoja susibûræ á atskirø Lietuvosrajonø, kolektyvø, gyvenanèiø kitose ðalyse, delegacijas,delegacijos neða savo rajonø, þymesniø kolektyvø vëliavasir pan. Gausiai susirinkæ miesto gyventojai ir sveèiai nuo-ðirdþiai ir emocionaliai sveikina eityniø dalyvius.

Dainø ðventë ir visos prieð jà vykstanèios maþesnësregioninës ðventës, konkursai, perþiûros buvo ir yra svar-biausi renginiai, kuriuose vilkima tautiniu kostiumu.

Dainø ðventës renginiams ir paruoðiamojo etapo bûk-lei atspindëti specialiai iðleidþiama knyga ir laikraðtis.

Renginius transliuoja Lietuvos radijas ir televizija, at-spindi periodika.

Dainø ðvenèiø reikðmë ir vertë

Dainø ðvenèiø tradicija buvo ir yra Lietuvoje didelëssvarbos procesas ir reiðkinys. Tai sàlygoja ðios tradicijosdaugiafunkciðkumas.

Visø pirma, dainø ðventë subtilia, meno kalba ápras-minta forma visada teigë ne tik kultûros savitumà, bet irvalstybingumo sieká.

Antra, dainø ðventës tradicija tapo svarbiu Lietuvos vi-suomenæ integruojanèiu veiksniu.

Treèia, dainø ðvenèiø tradicija tapo visuotiniausia, vi-sà tautà apimanèia jos kultûrinio, meninio, pilietinio irpolitinio identiteto iðraiðka.

Ketvirta, dainø ðvenèiø tradicija tapo archajiðko liau-dies kultûros palikimo, kolektyvinës tautos kûrybos, ir mo-dernios nacionalinës kultûros, profesinio meno formavi-mosi jungiamàja grandimi.

Dainø ðvenèiø tradicija skatina ir ugdo visuomenës kû-rybines galias, ji yra ypaè svarbi jaunimo meninio ir ap-skritai kultûrinio ugdymo priemonë.

Ði tradicija, teigdama bûdingas tradicines humanisti-nes vertybes ir naujas, ðiuolaikinëms visuomenëms reikð-mingas idëjas, labai prisideda prie visuomenës nariø pa-saulëjautos formavimo.

Istorinis likimas – valstybingumo ir natûralios kultûri-nës saviraiðkos praradimas – lëmë, kad ði tradicija, kaipnë vienoje kitoje Europos ðalyje, Estijoje, Latvijoje ir Lie-tuvoje tapo aktualia kovos uþ kultûriná savitumà, moder-nios nacionalinës kultûros formavimà ir politinæ nepriklau-somybæ iðraiðka.

NUORODOS:

1. TUMAS, J. Daina – ramintoja. Ið: Pirmoji dainos diena. 1924.Kaunas, 1924, p. 20.

r

7

„Bûties ratu“ – septynioliktoji Lietuvoje rengiama dainø ðventë. Jà tradiciðkai sudaro visipagrindiniai ðventës renginiai – Kankliø popietë, Folkloro diena, Liaudies meno paroda,Ansambliø vakaras, Ðokiø diena, Dainø diena, Eitynës, Puèiamøjø orkestrø programa.Ðiemet á Vilniø suvaþiavo maþdaug 35 000 dalyviø. Apie tarpuðvenèio laikotarpá,pagrindines mëgëjø meno raidos tendencijas ir paèiø programø kûrimà ðnekamës suLietuvos dainø ðventës „Bûties ratu“ direktoriumi Sauliumi LIAUSA, programø vadovaisLina NAIKELIENE, Vida ÐATKAUSKIENE, Leokadija DABUÞINSKAITE, Laimute KISIELIENEir Vytautu MIÐKINIU. Liaudies meno parodà apraðo ir liaudies taikomosios dailëssituacijà komentuoja Alë POÈIULPAITË.

Lietuvos dainø ðventë „Bûties ratu“Apie tarpuðvenèio tendencijas ir programø rengimà

Kalbamës su Dainø ðventës „Bûties ratu“ direktoriumi Sauliumi LIAUSA

D. RASTENIENË. Dainø ðventë pirmà kartà rengta jaukaip þmonijos þodinio ir nematerialaus paveldo ðedevras.Ar ðis statusas padëjo Jums bendrauti su aukðtais pareigû-nais, savivaldybëmis, rëmëjais?

S. LIAUSA. Menkai, daþnai ir visai nepadëjo. Lemiamasveiksnys – pavieniø þmoniø supratimas, geri santykiai, atsa-komybës jutimas. Faktas, kad Baltijos ðaliø dainø ðvenèiøtradicija paskelbta þmonijos kultûros paveldo ðedevru, la-biau padeda ne ûkinius reikalus sprendþiant, – juo remia-mës stengdamiesi uþtikrinti tradicijos tæstinumà, gyvybingu-mà. Viliuosi, kad ðis pripaþinimas prisidës prie proceso ið-laikymo ir skatinimo, kasdienio mëgëjø meno kolektyvø gy-venimo palengvinimo. Suprantama, dabar mums lengviaukalbëtis su Kultûros ministerijos, Ðvietimo ir mokslo ministe-rijos darbuotojais, turime svarø argumentà rengti Dainø ðven-èiø ástatymà. Be UNESCO pripaþinimo tikrai nebûtume su-gebëjæ valstybei árodyti dainø ðvenèiø tradicijos svarbos. Opaèios Dainø ðventës rengimas glaudþiai susijæs su tuo, kaipvalstybës institucijos suvokia sferø, kurioms vadovauti skir-tos, reikðmæ ir vertæ. Taigi lemia ne UNESCO pripaþinimas.

D. R. Ar ðiø metø Dainø ðventei nepakenkë faktas, kadpo dvejø metø bus surengta neeilinë, Lietuvos tûkstantme-èiui paminëti skirta dainø ðventë?

S. L. Buvo tokiø kalbø, net aukðtose sferose, kad ði Dai-nø ðventë gali bûti traktuojama kaip bûsimosios 2009 me-tais repeticija. Taèiau taip jos traktuoti niekaip negalima.Kiekviena ðventë vyksta pati sau, o ðiømetinë labai gausi –susirenka apie 35 000 dalyviø, tai pilnakraujë, dideliø me-niniø ambicijø, dideliø galimybiø turinti, unikali ðventë, ákurios parengimà ádëta nepaprastai daug visos ðalies kultû-ros ir meno puoselëtojø darbo ir kûrybos.

D. R. Palyginti su 2003 metø dainø ðvente „Mes“ ði Dai-

nø ðventë atrodo menkesnë struktûros poþiûriu. Apsiribotatradicinëmis dainø ðvenèiø dalimis, nebeátraukta profesio-nalai. Ar tai, kad ðioje Dainø ðventëje nebëra moderniørenginiø, yra principinis atsitraukimas?

S. L. Kai Dainø ðventë sutampa su dideliais valstybi-niais ávykiais, kaip kad Mindaugo karûnavimo 750 metøjubiliejus 2003 metais, tai ji prapleèiama papildomais, ávai-rius ðiuolaikinius meno þanrus aprëpianèiais netradiciniaisrenginiais. O per „eilinæ“ Dainø ðventæ stengiamës iðlaiky-ti stuburà – pagrindinius tradicinius renginius: Folkloro die-nà, Ansambliø vakarà, Ðokiø dienà, Dainø dienà, Liaudiesmeno parodà, jau tradicine tampanèià Kankliø popietæ irPuèiamøjø orkestrø programà, be abejo, ir Eitynes. Ypaèdidelá pakilimà iðgyvena puèiamøjø orkestrai – graþus, spal-vingas þanras. Per visà ðalá jau apie ðimtas puèiamøjø or-kestrø, o 2000 metais tebuvo 40. Puèiamøjø orkestrø gali-mybës nemenkos – jie gali akompanuoti, surengti gatvëseir aikðtëse eitynes, pavienius koncertus, gali groti parkuoseðokiø muzikà. Ðis þanras vertas atskiros programos – „Va-rio audra“ taip pat tampa tradicija.

D. R. Puèiamøjø orkestrø planuojama retrovakaronë –bûtent ðios Dainø ðventës naujiena?

S. L. Tai bandymas uþpildyti dar vienà niðà – atgaivintitarpukario Lietuvoje buvusá populiarø parko muzikavimàir ðokius.

D. R. Ar tai bus tæsiama, taps tradiciniu Dainø ðventëselementu?

S. L. Laikas parodys. Kol kas labai neiðskiriame ir nesu-reikðminame. Jeigu pasiteisins, tai gal ir pasidarys tradici-në. Juolab kad 2009 metais Vilnius taps Europos kultûrossostine, ðio minëjimo organizatoriai labai domisi mûsø pro-jektu, taigi galimybës ásitvirtinti yra.

l

8

D. R. Kiek man teko patirti, ðiais metais gan sunkiai su-kasi ðventës organizaciniai reikalai. Kodël taip yra?

S. L. Gal dël pavadinimo „Bûties ratu“? Nes ir mûsøbûtis bei buitis yra daug greitesni nei senovëje, net prieðdeðimt metø buvo kur kas maþiau darbø, skubëjimo, kamð-èiø, o Dainø ðventë – labai didelis mechanizmas, kurá grei-èiau sukti nëra taip lengva. Manyèiau, kad tiesiog uþprog-ramuota ateityje dar labiau visko nespëti. Antra vertus, tekspagalvoti, kaip geriau suderinti tà didþiulá organizaciná me-chanizmà, nes reikalavimai didëja – kad Dainø ðventës da-lyviams bûtø sudarytos geresnës gyvenimo sàlygos ir t.t.

D. R. Ar teisybë, kad valstybë ðiai Dainø ðventei skyrëkur kas maþiau lëðø nei anksèiau?

S. L. Ið esmës, nepaþástu në vieno kultûros renginio or-ganizatoriaus, kuris pasakytø, kad renginiui buvo skirta pa-kankamai lëðø. Kita vertus, norëèiau atkreipti dëmesá, kadðiais metais Vyriausybë pirmà kartà ásipareigojo padengtivisas dalyviø maitinimo, nakvynës ir kelionës iðlaidas. Tiks-lûs skaièiai turëjo paaiðkëti vëliau, bet jie beaiðkëdami kaþ-kodël ne padidëjo, o sumaþëjo. Manau, kad ðventë vis tiekávyks, taèiau jau ðiandien reikëtø labai atsakingai perþiûrë-ti visus Dainø ðventës finansavimo ir pristatymo dalykus,nes daug problemø iðkyla organizuojant nakvynæ, maitini-mà. Gyvenimas per ðventæ mokyklose jau nelabai tenkinadalyvius, kita vertus, ir þiûrovai reikalauja geros kokybësgarso, ádomios scenografijos, rimtø reþisieriø, – þodþiu, vis-kà, kas geriausia, kas brangiausia ir iðkiliausia, matyti irDainø ðventëje. Kai kas mums priekaiðtauja, kad Dainøðventë – mëgëjø meno renginiai. Tuo labiau – jeigu tai më-gëjø menas, reikia já apsupti profesionalais, tiek kûrybos,tiek technikos srityje. Tada ir sukuriamas meninis rezulta-tas, vertas Dainø ðventës vardo.

D. R. Kà Jûs atsakytumëte mûsø intelektualams, neigia-mai vertinantiems Dainø ðventæ, atsiliepiantiems apie jàkaip apie per brangø, sovietiná, fasadiná ir t. t. reiðkiná?

S. L. Demokratinëje valstybëje sunku atrasti bendrà var-diklá, vienodà poþiûrá á vienà ar kità reiðkiná. Visø pirma Dai-nø ðventë maþai tautai leidþia pajusti vienybæ, buvimà kar-tu. Bûtent maþoms tautoms reikalingas bendrumo pojûtis.Neatsitiktinai dainø ðventës didþiosiose ðalyse, tokiose kaipVokietija, iðsikvëpë, o uþsiliko maþose Baltijos ðalyse. Nesmums dainø ðventës yra kai kas daugiau nei vien bendrasmuzikavimas ar pasiðokimas. Prisiminkime savo istorijà irkultûros istorijà. Chorø sàjûdis, nacionalinës kultûros for-mavimasis pagimdë dainø ðventes, o dainø ðventës padëjonacionalinei kultûrai plëtotis. Ar ámanoma paskaièiuoti ma-terialine iðraiðka, kiek kultûra kainuoja valstybei? Þinau, kaipbrangi Dainø ðventë patiems dalyviams. Todël neásivaizduo-ju, uþ kokià sumà bûtø galima nusipirkti septyniolikos tûks-tanèiø choristø skanduotæ „Lietuva, Lietuva“ Dainø ðventeipasibaigus. To nenumato joks reþisierius. Kur gi dar galimapajusti toká bendrumà? Neseniai ðnekëjausi su vienu paaug-liu, kuris jau nuo vaikystës dalyvauja Dainø ðventëse. Jis pa-reiðkë, kad tik dabar, jau pradëdamas analizuoti ir vertintiávairius kultûros reiðkinius, jis suprato, kokia didelë jëga –

dainuoti kartu su didþiuliu choru Dainø dienoje. Tai ne taspat, kas iðmokti kûriniø ir koncertuoti su vienu choru. Vadi-nasi, dainø ðventës atlieka didþiulá vaidmená formuojantis,augant jaunai asmenybei. Tai svarbiausia. Ir tik paskui jauturime galvoti, kokius kûrinius dainuojame, ar ne per bran-gu juos nusipirkti, ar ið tikrøjø valstybei per didelë prabangaautoriui sumokëti adekvaèià jo kûrybai sumà, kad ir jis su-voktø, jog jo kûryba reikalinga, valstybës vertinama, ne tikaptarnavimo sfera kaip kad dabar – juk aiðkius ákainius yranusistatæ tik statybininkai, santechnikai, elektrikai ar vairuo-tojai. Ðiuo poþiûriu mes labai atsiliekame nuo bendrø ðaliesekonominiø rodikliø. Ne naujiena – visi þino, kokios ne-adekvaèios palyginti su realiomis pragyvenimo iðlaidomisyra kultûros darbuotojø algos. Kà kalbëti apie daugelio me-no mëgëjø kolektyvø vadovus, kurie uþ savo darbà gaunajuokingai maþà atlygá. Ðtai socialiniai darbuotojai, kurie ámokyklas ávesdinami gana greitai, nusipelno visaverèio pe-dagogo atlyginimo, o meno kolektyvo vadovai, ugdantys as-menybes ir atitraukiantys vaikus nuo gatvës, – tik keliø va-landø per savaitæ darbo atlygio. Toks kontekstas verèia abe-joti, ar perdaug pinigø skiriama ðalies vaikø ir jaunimo me-niniam ugdymui.

D. R. Ar savivaldybës pakankamai prisidëjo prie Dainøðventës organizavimo?

S. L. Savivaldybës margos kaip ir visas pasaulis. Dþiau-giamës tomis, kurios gerbia savo þmoniø laisvalaikio uþsi-ëmimus, jø darbà ir kûrybà. Yra ir objektyviø prieþasèiønesusipratimams kilti – savivaldybiø nariø kaita. Jeigu nau-jam savivaldybës vadovui tà dienà praðytojas Dainø ðven-tei pasirengti pinigø esti penkiasdeðimtas lankytojas, tai ga-limas ir nesusigaudymas, ir dainø ðvenèiø proceso nesuvo-kimas, ir nesusivokimas, kà ið tiesø reikia finansuoti ir ko-kiomis sumomis. Todël dideles viltis ir dedame á Dainø ðven-èiø ástatymà, – tuomet galëtume kaþkaip reglamentuoti me-ninio ugdymo proceso finansavimà ir nereikëtø sulaukusnaujø rinkimø su baime þiûrëti, kaip pasikeièia nuomonës,kas kà mëgsta, kas ko nemëgsta ir pan.

Ðtai dar kà norëèiau pabrëþti: Dainø ðventë atidengiatokias socialines problemas kaip labai prastà daugumos mo-kyklø materialinæ padëtá. Nors fasadiðkumu kaltinama Dai-nø ðventë, taèiau ið tiesø vien tik fasadas yra mûsø mokyk-los. Kai jas patikrina daugybë visokiø þinybø, paaiðkëja,kad mokykla graþiai nusidaþiusi tik fasadà. Joje kas dienàmokosi po kelis tûkstanèius vaikø, o kai patikrinamos gy-venimo sàlygos kokiems keturiems ðimtams Dainø ðventësdalyviø, kuriems tik pernakvoti reikia, kurie net savo èiuþi-nius atsiveþa, paaiðkëja, kad neveikia tualetai, kad vandenskranø nëra, ðilto vandens nusiprausti nëra, valgykla „ne-ágali“ pavalgydinti tø keturiø ðimtø... Tada kyla klausimas –ar direktoriai naudojasi proga ir spaudþia savivaldybes la-biau finansuoti, kad galëtø susitvarkyti savo neûkiðkumà,ar ið tiesø gyvename tokioje visaapimanèioje fasadinëje kul-tûroje, kad, atrodo, viskas gerai, o staiga pamatom – kara-lius nuogas, mokyklos, kurioje kasdien mokosi tûkstanèiaivaikø, salëje, pasirodo, negalima bûti, nes po lietaus pro

r

9

stogà bëga vanduo... Tai kaip mokiniai naudojasi tokia sa-le? Kaip jie iðgyvena þiemà? Per Dainø ðventæ paaiðkëja,kad, nors daugybë institucijø, ástaigø sukurta, daugybë tar-nautojø dirba, bet niekur nëra tvarkos.

D. R. Populiariosios þiniasklaidos eskaluojamas Jûsø ne-sutarimas su buvusiu Dainø dienos reþisieriumi VyteniuPauliukaièiu ar vis dëlto nesusijæs su pinigø stygiumi?

S. L. Tikrai nesusieèiau tø dalykø, nes mes nesutarëmekonceptualiame lygmenyje, apie finansavimà mes dar ne-buvome net pradëjæ kalbëti. Apskritai reþisierius pasirodopaskutiniuose Dainø ðventës rengimo etapuose. Dainø ðventënuo senø laikø asocijuojasi su J. Þilevièiumi, J. Naujaliu, J.Gruodþiu, su K. Kavecku, A. Budriûnu, A. Jozënu, L. Aba-riumi ir kitais iðkiliais meno veikëjais. Dþiaugiamës, kad irdabar patys iðkiliausi Lietuvos chorvedþiai, tokie kaip PetrasBingelis ar Vytautas Miðkinis, dalyvauja rengimosi ðventeiprocese. Suburta didþiulë chorvedþiø grupë programai su-kurti dirbo dvejus metus. Viskà apsvarsèiusi, iðanalizavusi,sudëliojusi, paskelbë repertuarà visai Lietuvai. Ir tik tada at-eina reþisierius, kuris bando suteikti dainai papildomø spal-vø, papildomø emocijø, bet jokiu bûdu pagal reikðmingu-mà jis negali bûti sugretinamas su Dainø dienos meno va-dovo, dirigentø darbu. Dainø dienos unikalumas – penkioli-kos septyniolikos tûkstanèiø choro dainavimas, o reþisieriustam dainavimui suteikia tik tam tikrø spalvø.

D. R. Kaip Jûs þiûrite apskritai á dainavimo teatraliza-vimà?

S. L. Dainø diena kaip ir visa dainø ðvenèiø tradicijanëra kaþkas tokio, kà turëtume padëti á lentynà ir tik dulkesnuo jos valyti. Ji turi atitikti laikmetá, tad nesikratau teatra-lizavimo elementø, taèiau viskas turi bûti proporcinga irpadëti dainai atsiskleisti.

D. R. Kiek Dainø ðventës dalyviø susirinks á Vilniø irKaunà?

S. L. Apie 35 000. Vienas ið didesniø skaièiø nei pa-prastai. Buvo nuogàstavimø, kad vëluojame parengti re-pertuarà, kad vëluoja ir kai kurie kiti procesai, sudarëmevisas prielaidas, kad ðioje ðventëje bûtø maþiau dalyviø,taèiau, kita vertus, maloniai nustebino didþiulis meno më-gëjø entuziazmas, taigi pasirodë, kad galima ir per labaitrumpà laikà gerai pasirengti, nes, norint patekti á Dainøðventæ, reikia dalyvauti atrankose ir atitikti keliamus krite-rijus. Jokiø iðlygø niekam nebuvo daroma. O matome –skaièiai auga.

D. R. Tiek dalyviø bûta tik per 1985 metø dainø ðven-tæ... Prieð pat Atgimimà...

S. L. Taip, atsikovojæ nepriklausomybæ, visi buvome pa-sidaræ labai jau nepriklausomi... Buvo justi iðsibarstymas,pasimetimas, vertybiø kaita. Taèiau apie 2000 metus vis-kas vël stojo á savo vietas, ir gyvenimas pradëjo suktis, grá-þo troðkimas save realizuoti grojant, ðokant, dainuojant,neapsiriboti darbu, namais, kasdiene buitimi. Maþdaug nuo2000 metø prasidëjo ir berniukø chorø, puèiamøjø orkest-rø judëjimas. Atsigavome. Pradëjo stiprëti juridinë bazë.

2003 m. dainø ðventës „Mes“ akimirkos.

l

10

Dalia RASTENIENË. Nebûtø kankliø popietës, jei ne-bûtø kanklininkø… Ar pasikeitë kanklininkø rengimo situ-acija, jø veikla per pastaruosius metus?

Lina NAIKELIENË. Manyèiau, situacija stabili. Daugiaukaip septyniasdeðimtyje Lietuvos muzikos mokyklø dirbagabios pedagogës, paruoðianèios konservatorijoms nemen-kà bûrá kanklininkiø. Ðiuo metu po truputá imama steigtirajono centrø muzikos mokyklø filialus didesniuose mies-teliuose, daþnai juose bûna ir kankliø disciplina. Kankli-ninkes rengia Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Klai-pëdos universitetas. Vienu metu, atgavus nepriklausomy-bæ, ðios specialybës, kaip, beje, ir kitø muzikos specialy-biø, prestiþas buvo sumenkæs, atsivëræs pasaulis savo gali-mybëmis nuviliojo nemaþà bûrá talentingø atlikëjø, taèiau

Neatsitiktinai po trejø metø ir UNESCO dainø ðvenèiø tra-dicijà pripaþino kaip þmonijos þodinio ir nematerialaus pa-veldo ðedevrà. Manyèiau, kad meno mëgëjø judëjimo ban-ga vis dar kyla. Tai nemenkas egzaminas ir mûsø valdþiai.Jeigu þmoniø entuziazmas nebus laiku paremtas, paskatin-tas, ávertintas, tai, sukantis vis tuo pat ratu, gali ir iðblësti.Pats laikas labai rimtai, ir ástatymø, ir finansø poþiûriu, ðájudëjimà ávertinti.

D. R. Atsikovojus nepriklausomybæ, daugelyje rajonøbuvo nustota rengti dainø ðventes. Ar jos neatsigavo?

S. L. Atsigavo. Pavyzdþiui, Klaipëda bent moksleiviøðventæ rengia kiekvienais metais, á kurià sukvieèia ne tiksavo regiono, bet ir visos Lietuvos vaikus. Ðiemet klaipë-dieèiai ðvenèia labai graþø jubiliejø – sueina 80 metø nuopirmos dainø ðventës Klaipëdoje. Labai daug regioniniøðvenèiø – ir Aukðtaitijoje, ir Þemaitijoje, ir kitur. Manau,kad ðis judëjimas ateityje plësis.

D. R. Kas Jus ið programø, parengtø ðiai Dainø ðventei,labiausiai dþiugina?

S. L. Mane dþiugina kûrybinë atmosfera. Atsiranda dauglaisvës, gyvename laikotarpá, kai nuomonë nëra uþgoþia-ma. Bendruomenë turi sutarti. Kuo maþiau mes, organiza-toriai, kiðimës, tuo daugiau laimës Dainø ðventë. Dþiuginakad ir Dainø dienos rengimas. Labai daug chorø vadovøturëjo galimybæ prisidëti prie kûrybinio proceso, galëjo pa-sakyti savo nuomonæ, turëjo susitarti, kuri daina ið keliøgalimø nuskambës Dainø dienoje. Dþiugina, kad patrau-këme daug profesionaliø menininkø, kad ja domisi ir daili-ninkai, ir reþisieriai. Dþiugu, kad pavyko patraukti daugjaunø kompozitoriø, kad jie sukûrë daug naujø kûriniø.

D. R. Kas labiausiai liûdina?S. L. Tai, kà ir minëjau: kaþkoks keistas ásitikinimas, kad

per Dainø ðventæ turi viskas stebuklingu bûdu pasikeisti ir

ðiuo metu padëtis atsistato, ðtai vien á Muzikos ir teatro aka-demijos Liaudies instrumentø ir akordeono katedrà ðiaismetais stos septynios–aðtuonios kanklininkës.

Nuo pat pirmojo kanklininkø koncerto, kaip sudëtinësDainø ðventës dalies, 1998 metais kankliø popietëje grojaper keturis ðimtus kanklininkiø. Maþdaug tiek skambins irðiais metais. Mano idëjai rengti koncertiniø kankliø muzi-kos koncertà entuziastingai pritarë visos Lietuvos kankli-ninkai. Þinoma, pasitariau su þymiaisiais pedagogais – da-bar jau ðviesios atminties Pranu Stepuliu, garbia kanklinin-ke Ona Mikulskiene, su daug kuo apie tai kalbëjausi, ir visimane palaikë. Kiekviename kraðte – Vilniaus, Klaipëdos,Panevëþio, Kauno ir kitur – yra nemaþai savo kraðtu besi-rûpinanèiø konservatorijose dirbanèiø pedagogiø: Kaune

Kankliø popietë „Skambëkite, kanklës“Kalbamës su programos meno vadove Lina NAIKELIENE

bûti geriau, negu mes kasdien gyvename. Turiu omeny visøpirma gyvenimo Vilniuje sàlygas. Taèiau tai bûdinga ir kûry-biniam procesui. Pagal tuos norus, turëtø pas mus bûti gal2020-ieji, bet ne 2007 metai. Bet mes gyvename dabar, vals-tybë turi daug rûpesèiø, dar daug kas pas mus tik pakeliui, oskaudþiausia faktas, kad dauguma paaiðkëjanèiø problemøtaip ir lieka tik Dainø ðventës organizatoriø problemomis.Atrodo, Vilniui bûtinai reikia sulaukti Dainø ðventës, kad su-voktø, jog Vilniaus mieste graþiausias Vingio parkas neturinormaliø patalpø, nëra normalios infrastruktûros, kad þmogusir paprastà savaitgalá, ne tik per Dainø ðventæ, galëtø jameramiai ir maloniai pailsëti. Skaudu dël nekintanèio poþiûrioá kûrëjà, ne tik tradicijos perteikëjà, bet ir á kultûrininkà pla-èiàja prasme, þmogø, vadovaujantá meno kolektyvui, já ug-dantá. Ðvietimo sistemoje vykdoma ávairiausiø programø – iredukaciniø, ir prevenciniø. Visi norim to paties – uþaugintidorà þmogø, aktyvø pilietá, áskiepyti meilæ savo kraðtui. Në-ra tam tinkamesnio renginio kaip Dainø ðventë ir naudin-gesnio proceso kaip visa dainø ðvenèiø tradicija, visas me-ninio ugdymo procesas. Kai kartais pasijuntame vieni tuobesirûpinantys, pagalvoju – matyt, dar reikës tautai ne kartàiðsivaikðèioti, pereiti per visas kitas valstybes, padirbëti joseávairiais juodadarbiais, kad suprastø, kur ið tiesø tautos ðak-nys, kur jos jëga. Jau dabar matyti tokios tendencijos. Mûsønaujieji emigrantai tik sveèiose ðalyse pajunta, kokia jiemsbrangi lietuviø kalba, tradicijos, kultûra. Bet apie kà kalbëtis,jei neiðmanai nei tradicijos, nei kultûros? O rimtos kalbosturinys – maþos mûsø ðalies didelës ir graþios tradicijos.

D. R. Ko palinkëtumëte Dainø ðventës dalyviams?S. L. Visø pirma – pajusti ðventæ, buvimà kartu. Suvokti,

kad kiekvienas raðome tiek savo, tiek savo ðalies istorijà.Linkiu pajusti ypatingà Dainø ðvenèiø nuotaikà, kuri juoslydës dar daug metø.

r

11

– Danutë Ðimakauskaitë ir Zita Rudzevièienë, Klaipëdoje –Vida Zelenienë, Algytë Merkelienë, Ðiauliuose – Regina Vaið-norienë, Panevëþyje – Laima Mazurienë, Aldona Bagdonie-në. Vilniuje jø daugiau – Birutë Sakalienë, Auðra Juðkevièie-në, Violeta Èiûtienë, Jolanta Babaliauskienë. Manau, kad jaupirmoji mûsø ðventë pavyko, mus gerai ávertino, tad atsivërëperspektyva rengtis antrajai ðventei 2003 metais.

D. R. Esu girdëjusi ávairiø kalbø… netgi konservatyvauspoþiûrio: o kam reikia tø kankliø… Ar Jums reikëjo kovotiuþ kankliø koncerto átraukimà á Dainø ðventæ?

L.N. Ne. Dainø ðventës direktorius Juozas Mikutavièiusmus labai palaikë ir netgi skatino. Esu jam labai dëkinga.

D. R. Jau pirmojoje dainø ðventëje 1924 metais, Dai-nos dienoje, kaip ji buvo pavadinta, iðkelta mintis, kad netik dainà reikia atgaivinti, bet ir kankles. Ðtai, po septynias-deðimt ketveriø metø jau net iðtobulintø kankliø koncertusrengiame…

L. N. Mûsø istorija prasideda nuo XX a. pradþios, kaiPranas Puskunigis ásteigë Skriaudþiø kanklininkø ansam-blá, pernai minëjusá savo ðimtmetá, paskui, iðvykæs á Kaunà,bûrë ávairius kanklininkø ansamblius, o svarbiausias jo dar-bas – 1925 metais ásteigta kanklininkø draugija, kurià pa-laikë þymûs to meto muzikai intelektualai – Juozas Nauja-

lis, Jonas Bendorius, Saliamonas Banaitis ir kiti. Taip prasi-dëjo kanklininkø sàjûdis, o 1940 m. buvo ásteigtas dabarti-nis liaudies dainø ir ðokiø ansamblis „Lietuva“.

D. R. Kas tie banginiai, laikantys kanklininkø sàjûdá?L. N. Dabar branduolys yra Lietuvos muzikos ir teatro

akademijos Liaudies instrumentø ir akordeono katedra, þe-mesnës grandys – konservatorijos ir muzikos mokyklos –jau minëjau, kad daugiau kaip septyniasdeðimtyje muzi-kos mokyklø yra kankliø specialybë. Svarbiausia – susiren-ka pedagogai, turintys tikslà parengti drauge su paèiais ga-biausiais mokiniais ganà sudëtingà kanklininkø koncertoprogramà, tad reikia nemenkø gebëjimø ir iðmanymo. Më-gëjø ansambliai mûsø koncerte dalyvauja kaip garbingi sve-èiai – padainuoja ir pakankliuoja po vienà ar du kûrinëliustradicinëmis kanklëmis. Garbiausias, suprantama, yraSkriaudþiø ansamblis, paskui Utenos r. Uþpaliø kanklinin-kø stovyklos, á kurià kas vasarà susirenka bendrojo lavini-mo viduriniø mokyklø ir muzikos mokyklø folkloro ansam-bliø nariai, ansamblis. Jau dvejus metus panaðaus pobû-dþio stovykla rengiama ir Þemaitijoje. Ðioje Dainø ðventë-je pirmà kartà dalyvaus ir ðios stovyklos dalyviai.

D. R. Kas gi sudaro kanklininkø sàjûdá? Ðvietimo sistemaipriklausanèiø muzikos mokyklø, konservatorijø ir Muzikos


l

12

ir teatro akademijos, Klaipëdos universiteto kanklininkai,yra Lietuvos liaudies instrumentinës muzikos draugija „Kan-klës“. Kaip apibûdintumëte jos veiklà?

L. N. Visi mûsø darbai siejami su draugija, kadangi visimes, kaip specialistai, esame draugijos nariai, taip pat suMuzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentø ir akor-deono katedros padagogais, nes jie ir sudaro branduolá.1988 m. atkurta draugija suvienijo visos Lietuvos kankli-ninkus. Pagrindinis mûsø renginys – Respublikinis Jono Ðve-do konkursas, rengiamas kas dvejus metus. Ðiais metais kovo30 – balandþio 1 dienà jame dalyvavo per du ðimtus atli-këjø. Atlikëjai konkuruoja pagal amþiaus grupes, kuriø yrapenkios: pirmai grupei priklauso patys maþiausi, antrajai –ið muzikos mokyklø, treèiajai – konservatorijø pirmø kursøstudentai, ketvirtajai – konservatorijø treèias ketvirtas kur-sai, penktajai – Muzikos ir teatro akademijos Liaudies in-strumentø ir akordeono katedros studentai. Konkuruoja kan-klininkai ir birbynininkai, kiekvieni atskirai, tad sudaromosir dvi komisijos.

D. R. Koks studentø repertuaras?L. N. Jie groja sudëtingà akademiná repertuarà, ne tik

lietuviðkà. Siekiant parodyti meistriðkumà grojama daug kla-sikiniams instrumentams, tokiems kaip klavesinas, arfa, skir-to repertuaro aranþuoèiø. Dabar, kai uþmezgëme glaudþiuskontaktus su Estija, Latvija ir Suomija, tai grojama ir ðiøðaliø kompozitoriø bûtent kanklëms paraðyti kûriniai. Taigiatliekama ir klasikinë, ir ðiuolaikinë muzika. Pasirodymotrukmë – dvideðimt minuèiø. Be to, reikalaujama, kad vie-nas ið kûriniø bûtø virtuozinis.

D. R. O suomiø á sveèius nesirengiate kità kartà pakviesti?L. N. Ne, pas juos ansamblinis muzikavimas nepapli-

tæs. Jie groja solo arba su kitais instrumentais – su kameri-niu orkestru ir pan. Ir mûsø studentai jau taip koncertuoja.

D. R. Ar daug kûriniø kuria mûsø kompozitoriai spe-cialiai kanklëms?

L. N. Kol kas nelabai. Bet tikiuosi, kad susidomëjimaskanklëmis auga. Net ir á koncertus ateina pasiklausyti.

D. R. Atleiskit uþ profaniðkà klausimà, bet tiek to – iðsmalsumo vis tiek paklausiu. Ar koncertuojant kanklëmisdedami mikrofonai? Juk jø toks tylus „balsas“…

L. N. Jûs tiesiog negirdëjote koncertiniø kankliø. Papasa-kosiu istorijà. Prieð kelias savaites ðv. Kotrynos baþnyèiojeávyko koncertas, kuriame koncertinëmis kanklëmis labai ge-ra mûsø studentë kanklininkë Aistë Bruþaitë atliko AlgirdoMartinaièio kûriná. Kai Martinaitis iðgirdo, kaip puikiai grojaAistë, pareiðkë, kad dar daugiau natø priraðys... Kad bûtødar sodriau. Ir stebisi – kas èia, gal mikrofonai ádëti. Taigi –net mûsø kompozitoriai dar nesuvokia, kad koncertiniø kank-liø akustinës galimybës visavertës – grojama sodriai, skam-biai, virtuoziðkai. Að dar negalëjau, o paèios geriausios manostudentës árodys ðio instrumento galimybes.

D. R. Vis dëlto plaèiai kankliø koncertai dar neskamba.Besidomintys þmonës gal tik á Muzikos ir teatro akademijàuþsuka daþniau.

L. N. Taip, ne taip plaèiai, kaip koncertuoja kitø instru-mentø meistrai, taèiau jau koncertuoja. Ir Vilniaus rotuðë-je, ir kitur. O reklamos tikrai nëra. Mûsø laimëjimai þinomitik siauram ratui. Mums net LTV reklama neprieinama, nesvisur – pinigai... Juk matote, kas reklamuojasi televizijose.

D. R. Ar lietuviø kompozitoriø kûriniuose juntama iðtradicinio kankliavimo ateinanti specifika, ar tai jau visið-kai kitokie kûriniai?

L. N. Kad ir ðiuolaikiðkiausioje muzikoje girdëti kartaissenoji lietuviø dvasia. Kai kurie kompozitoriai raðo visiðkaioriginaliai. Manyèiau, ðiuolaikinë muzika turëtø bûti pro-graminë, kad ið jos bûtø galima kaþkà pajusti – peizaþà arka kità. Yra tokiø kûriniø paraðyta. Pavyzdþiui, Indrës Stak-vilës „Plazdanèiø sparnø virpëjimas“, „Miesèioniðkos pa-gundos“, Rûtos Vitkauskaitës „Properða“. Tai labai charak-teringi kûriniai. Algirdas Bruþas yra paraðæs labai graþiøciklø – „Vandens malûnas“, „Medþiø oðimas“. Ðiuolaikinëmuzika, bet turi daug tradiciniø motyvø.

L. N. Kaip Jûs sudarote koncerto programà? Sakëte, kadðiemet bus visai kitaip... Gal uþsakote kûriniø paraðyti?

L. N. Vienà kûriná, kuris vadinasi „Iðdaigos“, paraðëGiedrius Svilainis – smagiausias, linksmiausias kûrinys, taibus koncerto kulminacija, o paskui vël sugráðime á savo„kankliðkà“ nuotaikà. Atsirinkusi pluoðtà kûriniø, ilgai gal-voju, kaip juos ið eilës sudëti, kad nuotaikos keistøsi, kadpo ðiuolaikiðkesnio kûrinio skambëtø romantiðkas ir savaipta kaita derëtø.

Ankstesniø koncertø repertuaras buvo formuojamas pa-gal regionus, ðiai ðventei sudariau tokià programà, kurià nuopat pradþios iki pabaigos atlieka visi dalyviai, suprantama,su sveèiø intarpais. Sveèiais, kaip sakiau, mes vadiname an-samblius, kankliuojanèius tradicinëmis kanklëmis. DalyvausSkriaudþiø ansamblis, pirmà kartà Vilniaus mokytojø namø„Kankleliø“ ansamblis, Panevëþio kankliø ansamblis „Si-gutë“. Ðiemet turësime sveèiø ir ið toliau – Latvijos kankliøansamblá „Teiksma“. Jie pagros porà savo liaudies kûriniø,


r

13

vienam jø kûriniui bandysime pritarti visas jungtinis ansam-blis. Ðis ansamblis yra ið Rygos, gyvuoja ilgus metus, jamanksèiau vadovavo dabartinës vadovës Latvijos muzikos aka-demijos docentës Teiksmos Jansonës mama. Teiksma lietu-viðkai – sakmë. Kiti sveèiai – estø kankliø ansamblis „Kuu-kulind“. Tai analogiðkos ástaigos kaip mûsø Liaudies kultû-ros centras pusiau mëgëjø ansamblis, kuriam vadovauja es-tø kaneliø patriarchë Els Roode.

D. R. Ar nesirengiate puoselëti tradicijos kai kuriuoskûrinius atlikti ðventë ið ðventës?

L. N. Ðventæ visada baigiame Juozo Naujalio kûriniu„Lietuva brangi“. Manome, kad bûtina kaskart kankliø po-pietëje já atlikti, nes ir þiûrovams ðis kûrinys brangus. Darpakartosime Algimanto Braþinsko „Vasaros aidø“, paraðy-tø specialiai praeitai Dainø ðventei, pirmàjà dalá. Pirmo-siose dviejose popietëse grojome P. Puskunigio kanklinin-kø himnà, ðákart atliksime labai graþià ir didingà AntanoBaranausko giesmæ „Giedu dainelæ“, kuri per pastaruosius

metus tapo labai populiari, net Vytautas Kernagis jà dai-nuoja. Að tà giesmæ nepaprastai graþiai giedantá girdëjauaktoriø Tomà Vaisietà. Ðiaip jau visas ðiø metø Dainø ðven-tës Kankliø popietës repertuaras bus naujas. Kadangi kitaðventë èia pat, 2009 m., jai planuoju iðrinkti geriausius kû-rinius ið visø trijø programø.

D. R. Ne visi palankiai vertino kankliø tobulinimo pro-cesà ir paèià idëjà... Koks Jûsø poþiûris?

L. N. Niekas neuþgynë autentiðkø kankliø. Kiekvienalietuvio ðeima galëtø jas turëti ir kankliuoti, kad ir namie.Pavyzdþiui, Suomijoje kanklës, jø vadinamoios kantelës,yra kulto objektas... Jie jas labai gerbia. Mes gi vis dar ne-mokame vertinti savo paveldo vertybiø. Jei mes ko ir pa-siekiam, mus vertina kitos ðalys, o ne mes patys.

Sovietø Sàjungoje gyvenome labai uþdarai ir neþinojo-me, kokie procesai ðioje srityje vyksta kitose Baltijos ir pa-saulio ðalyse. O ten kanklës buvo tobulinamos. Manau, kadir mes privalëjome jas iðtobulinti.

Dalia RASTENIENË. Kaip gyveno folkloro ansambliaipastaruosius ketverius metus, kas keitësi?

Vida ÐATKAUSKIENË. Gyveno tikrai graþø, visavertá, in-tensyvø laikà. Tobulindamiesi, ruoðdami naujas programas,koncertuodami, dalyvaudami jau keliø deðimtmeèiø tradi-cijas turinèiuose renginiuose ir naujuose sumanymuose,burdamiesi stovyklose, keliaudami á sveèias ðalis. Visa tai,taip pat ir mûsø – Lietuvos liaudies kultûros centro – specia-listø nuolatinis bendravimas su folkloro ansambliais, kursai,leidiniai negali neatneðti rezultatø. Nuo praëjusios 2003 m.dainø ðventës iki dabartinës matyti ir kokybiniai, ir kiekybi-niai poslinkiai. Ðioje ðventëje dalyvauja beveik 100 kolek-tyvø daugiau, ið viso apie 330 ansambliø. Anoje ðventëjebuvo apie 4 000 Folkloro dienos dalyviø, ðioje – apie 7 000.Beveik per pusæ daugiau. Tai nereiðkia, kad mes tiesiog dau-giau jø pririnkome. Tai liudija, kad kuo toliau, tuo geriauansambliai iðmano savo þanro specifikà – kaip tradiciðkaidainuojama, grojama, kokiame paprotiniame kontekste at-siduria viena ar kita daina bei ðokis ir pan. Taigi gerëja netik atlikimo kokybë, vis labiau ásivyrauja ir visuminis, kon-tekstinis, „pasaulëþiûrinis“ savosios kultûros matymas. Gal,kad ir nedideliu postûmiu ðia kryptimi tapo Folkloro die-nos pagrindinë tema – maþiausiasis Saulës ratas: dienos,paros tarpsnis.

Vis daugiau kuriasi vaikø folkloro ansambliø. Èia, gretavisokeriopo jø veiklos skatinimo, svarbu ir gretutiniai reið-kiniai – turiu omeny „Tramtatulio“ vaikø ir moksleiviø –liaudies kûrybos atlikëjø – konkursà, sàjûdá, aplink já besi-

formuojantá. Nes ðiam konkursui rengiantis vyksta ir mo-kymai, seminarai, ir konsultacijos, darantys átakà vaikø fol-kloro ansambliø vadovams, mokytojams ir kitiems.

Labai miela folkloro kolektyvuose, renginiuose matytiiðtisas ðeimas – tëvus su vaikais. Tai leidþia manyti, kadpleèiasi toks savitas gyvenimo bûdas.

Taèiau labai skaudu stebëti, kaip po truputá silpsta pui-kûs tradicijø saugotojø ir perteikëjø, mûsø kaimø senoliø,ansambliai, verti bûti áraðyti á nematerialaus kultûros pa-veldo sàraðus. Taip jau surëdyta – vieni ateina, kiti iðeina.Vis dëlto prie kai kuriø – prie Marcinkoniø, Kalviø-Liepo-niø, Lazdiniø-Adutiðkio, dar keleto ansambliø – susiburiatarsi pamaina – vaikai, jaunimas. Atsiranda viltis, kad bentjau ðiø kolektyvø tradicijos bus tæsiamos.

D. R. Ar „Tramtatulio“ konkursas kartais neteikia viltiesáþengti á ðvietimo sistemà ir padaryti jai teigiamà átakà?

V. Ð. Norëtøsi tikëtis. Ðtai ðiemet „Tramtatulio“ konkur-sui Ðvietimo ir mokslo ministerija, tiksliau Pilietinio ir tau-tinio ugdymo projektø rëmimo fondas, suteikë finansinæparamà. Nors ið ministerijos pusës akivaizdþiø moraliniopalaikymo þenklø nëra, bet prie pasirengimo jam prisidëjoðvietimo skyriai, mokyklos, o, organizuojant respublikinákonkurso turà, labai nuoðirdþiai dalyvavo Kauno miestoðvietimo skyrius, 1-oji muzikos mokykla. Kitas konkursodalyviø srautas, be abejo, atëjo per kultûros ástaigas.

D. R. Kokios kaitos tendencijos regionø poþiûriu?V. Ð. Ryðkiø skirtumø nematyti. Galëtume tik pasidþiaugti

– daugiau graþiø poslinkiø Suvalkijoje, net Prienø rajone

Folkloro diena „Saulutë rateliu tekëjo“Kalbamës su Folkloro dienos kûrybinësgrupës vadove Vida ÐATKAUSKIENE

l

14

atsirado daugiau folkloro kolektyvø, jie geriau pasirengëatrankoms, nes, tiesà sakant, Suvalkija iki ðiol buvo sustin-gusi. Ðiaip jau visur gyvenimas pilnakraujis, nuo seniau þi-nomi kolektyvai gyvuoja, atsiranda naujø, sakyèiau, ambi-cingø dariniø...

D. R. Atlikimo kokybës poþiûriu, kokius kolektyvus at-sirinkote?

V. Ð. Rinkomës tuos, þinoma, kurie parengë ádomiau-sias programas, kuriø atlikimas neprasilenkë su tradicijøpadiktuota stilistika, kurie pasirëdæ tinkamais tautiniais kos-tiumais. Kadangi ir folkloro kolektyvus, kaip ir kitø þanrø,teko skirstyti á kategorijas (A, B, C), tai dauguma atrinkta iðA, B kategorijø, bet, gerai pasirodþiusiøjø, pateko ir ið C.

D. R. Ádomi ðios Folkloro dienos programa, sakyèiau,skirta ne tiek þiûrovams, kiek patiems ansambliams susi-rinkus atlikti apeigà, ritualà.

V. Ð. Ið tiesø, dalis programos yra ne tik þiûrovams, gal irlabiau – dalyviams. Manau, kad ir tarp þiûrovø atsiras pasi-ryþusiø padëti ágyvendinti mûsø sumanymà ir dalyvauti vi-same dienos gyvenime nuo saulës patekëjimo iki laidos. Mû-sø pasiûlymas – iðgyventi visiems drauge ðviesøjá, graþøjáparos laikà, kad patirtume saulës kelià dangaus skliautu,atitinkamai, dirbdami, dainuodami, uþkandþiaudami ir tamtikras apeigas atlikdami. Be abejo, iðlieka pagrindinë dalis,kurioje paprastai dalyvauja visi ansambliai, – tai, supranta-ma, jø koncertai parke, demonstruojami amatai, virtuvë –bendras ðurmulys, ir þiûrovø èia netrûksta. Taèiau ðiuokart


akcentai – bendras buvimas ir dalyvavimas sàlyginëje apei-goje. Tarkim, ar kada kas pasiryð ir ðiaip sau uþlips tekantsaulei ant Stalo kalno, kuris ið tiesø labai graþus, jo puikierdvë, o saulë tekëdama dar ir visà miestà nuðvieèia mistið-ka ryto ðviesa. Ar kada kas be progos panorës paþiûrëti, kaipbunda gamta, pradeda èiulbëti paukðèiai, ðurmuliuoti mies-tas, ir visa ðirdimi tai iðgyventi. Manyèiau, viliojantis pasiû-lymas anksèiau atsikelti ir drauge su mumis pasitikti ðtai tokánuostabø rytà. Nesiûlome koncerto, tik ratelius, apeigas, nesnuo seno ryto metà bûdavo atliekamos ávairiausios apeigos.Pretorijaus pateikiamuose ðaltiniuose minima, kad Lietuvo-je buvo taip daroma, ne tik kur nors Indijoje ar kituose egzo-tiðkuose kraðtuose.

Kitas akcentas – vidurdienio paminëjimas. Saulë „kara-liauja“ aukðèiausiame savo paros kelio taðke (panaðiai, kaipmetø rate per Rasas) ir primena ðviesos, rojaus, dieviðku-mo simbolius, tad paèios esmingiausios, graþiausios verty-bës tuo metu gali bûti prisimintos – kas yra þmogaus buvi-mas þemëje, pasaulyje, kas yra moteris, kas – vyras, jø sà-junga, ðeima, kas yra tëvynë – visa tinka vidurdienio pa-gerbimo akcijai. Nuo Gedimino kapo kalno prasidës Sau-lës lydëtuviø á nakties, vandens karalystæ apeiga.

D. R. Kai kas priekaiðtauja dël pavieniø ansambliø kon-certø prie kokio medþio, jie, sustojæ netoli, trukdo vienikitiems, þmonës vis praeina, praeina, retas kuris atidþiaiiðklauso visà programà. Jûs turite omeny ðià problemà?

V. Ð. Taip, mes tai þinome. Viena vertus, sutinkame su

r

15

tokiais priekaiðtais, kita vertus – stengiamës visiems, tiekdalyviams, tiek þiûrovams, sudaryti pilnatvës áspûdá. An-sambliø daug, visi kartu atlikti daugelio veiksmø negali –tokia folkloro specifika, kiekvienas ansamblis turi turëti at-skirà erdvæ savo individualybei atskleisti. Tokiø jaukiø, fol-klorui tinkamø sàlygø kaip Sereikiðkiø parke nedaug tera-sime. Ir geresnio bûdo, kaip parodyti kiekvienà ansamblá,kol kas neturime. Tam tikrø moraliniø nuostoliø patiriame,ir mes tai suprantame. Ðá kartà stengiamës daugiau dienoslaiko skirti pavieniø ansambliø koncertams, stengiamës,kiek ámanoma, atstumus pakoreguoti, bet turime suprasti,kad kiekvieno mûsø tikslas nëra sutraukti visus þiûrovus.Ateiname ir pasirodyti, ir patys á kitus pasiþiûrëti.

D. R. Viena ið programos daliø – þvejyba Vilnelëje 9valandà ryto... Ádomu, ar Vilnelëje dar yra þuvø?

V. Ð. Ir man ádomu. Gamtininkai sako, kad visuose van-dens ðaltiniuose yra þuvø. Labiausiai uþkietëjusius þvejusnusprendëme pasiøsti paþvejoti, gal gi... O jei ne, be graþiødainø ir pasakojimø apie þvejybà, þuvies vis tiek bus, jei neið Vilnelës, tai ið kur nors kitur... Ne, ne ðaldytos, gyvos...

Arèiau þemës, arèiau þmoniø – su maistu susijæ daly-kai. Sugalvojome „Ðeimynos pusryèius“: daugelio ðeimi-ninkiø stalà paruoðti, virtinius virti – apie 60 ðeimininkiøminkys teðlà, suks virtinius ir paskui drauge visi juos vir-sim, valgysim. Numatytas ir pavakariø sûris, net konkur-sas, kuriame iðrinksime patá didþiausià ir skaniausià.

O vidurnaktá, stebuklø laikà, ðiek tiek pagàsdinsime.Nedidele sàsaja su Joninëmis, uþuomina á ugná programàbaigsime.

D. R. Per Dainø ðventæ visada bûdavo labai geros irdidelës mugës.

V. Ð. Visada stengiamës atrinkti paèius geriausius, tradi-cijø besilaikanèius meistrus. Mugë neapsiribos taikomàjadaile kaip Liaudies meno paroda. Joje bus visko. Meistraijau pasirengæ, juostø prisipynæ, puodø prisiþiedæ, medþia-gomis apsirûpinæ – Folkloro dienà mums labiau rûpi neprekyba, o amato parodymas.

D. R. Ar visi garsiausi Vilniaus ansambliai noriai daly-vauja Dainø ðventëje?

V. Ð. Susirinkæ á pasitarimà visi draugiðkai pasiðnekëjo-me. Niekas nëra verèiamas, dauguma nuoðirdþiai, gerano-riðkai „pasiraðo“ Folkloro dienos idëjoms, programoms. Su-prantama, yra vienas kitas, bet tikrai – vos keletas, kuriemstokioje gausoje gal per maþai erdvës atsiskleisti ar yra kitøprieþasèiø nedalyvauti.

D. R. Kodël apsisprendëte neiðeiti ið Piliø teritorijos áaikðtes, kiemelius, nerengiate koncerto Dramos teatre?

V. Ð. Dramos teatre daþniausiai vyksta festivalio „Balti-ca“ koncertai. Per Dainø ðventæ tik vienà kartà, 1994 m.,tradicinius atlikëjus subûrëme teatre. Ið parko neiðeinametodël, kad ðá kartà ir tema labai susijusi su gamta. Uþtat„iðëjome á kalnus“ – ne tik Gedimino, bet ir ant Stalo, Ge-dimino kapo kalnø, prie Vilnelës. Ði erdvë mums patogi,graþi ir artima, kita vertus – pagrindinë scena parke labiautinka pasirinktiems dalykams apdainuoti, áprasminti.

D. R. Per pastaràsias Folkloro dienas jau net pasigesda-vau scenografijos, tokia kukli ji buvo pasidariusi. Kaip ðio-je Dainø ðventëje?

V. Ð. Scenografijos bus daug. Graþiai papuoðime ne tikpagrindinæ scenà, bet ir dar dvi ðiuokart árengtas, tik ma-þesnes, papuoðime vartus, saulës simbolá pastatysime antStalo kalno, saulæ-þuvá, kuri simbolizuos naktiná saulës pa-vidalà, uþdegsime temstant, saulei nusileidus. Bus sûpy-nës, pagalvë ir kitokiø dalyviams skirtø dalykø. Ant Gedi-mino kalno bus pastatyta Saulës karalienës skulptûra.

D. R. Pastebëjau, kad ypaè á Folkloro dienà visada su-plaukia labai daug ðviesios inteligentijos. Kaþkodël daugmaþiau á „Baltica“. Ádomu, kodël taip yra.

V. Ð. Tokio skirtumo nepastebëjau. Dainø ðventë apskri-tai yra didesnis renginys, tiesiog visos Lietuvos þmoniø sà-jûdis, labiau ir iðreklamuojamas.

D. R. Kà manote apie tai, kad ne vienas þymus Lietuvosmenininkas ar intelektualas neigiamai vertina dainø ðven-èiø reiðkiná? Ar daþnai apie tai pagalvojate ir kokius argu-mentus iðdëstytumëte prieðprieðiais?

V. Ð. Daþnai apie tai pagalvoju. Tai mane kartais tiesiogiðveda ið pusiausvyros. Prisimenant kad ir vieno þymaus, au-toritetingo raðytojo ir dramaturgo iðsityèiojimà ið dainuojan-èio lietuvio. Gali akimirkà net savo veiklos prasme sudvejo-ti. Bet po kokios minutës kitos pagalvoji – tikriausiai tie þmo-nës nesupranta, kas ið tiesø yra Dainø ðventë. Neásivaizduo-ju inteligento, kuris negalvotø apie savo tautà, kultûrà, Lie-tuvos visuomenæ, kuris nenorëtø, kad jo tauta bûtø ðviesi,iðprususi, kultûringa. Man sunku suvokti, kad iðsilavinæs þmo-gus nesuprastø, jog burdamiesi á tokià ðventæ, jai ruoðda-miesi, þmonës turtina save, kad jie tampa kûrybingomis as-menybëmis, kûrybinga tauta, visuomene. Beje, naujø Ame-rikos mokslininkø tyrimø iðvados skelbia, kad bûtent kûry-binga, o ne þiniø, visuomenë yra paþangos variklis. Tas prie-ðiðkumo ðleifas, matyt, uþsiliko nuo sovietmeèio visiems iki


l

16

D. RASTENIENË. Kaip apibûdintumëte dainø ir ðokiøansambliø bûklæ praëjus ketveriems metams nuo praeitosDainø ðventës? Kokie pokyèiai?

L. DABUÞINSKAITË. Pokyèiai neþymûs. Tiesiog atsira-do daugiau norinèiøjø burtis á dainø ir ðokiø ansamblius.Pavyzdþiui, Zarasuose. Kol kas jie turi tik maþà ansam-bliukà, kapelà, ðokëjus, tarp kuriø yra ir vaikø. Labai gra-þiai dirba vadovë Jovita Mikutavièienë. Kultûros centro va-dovai jai labai padeda, ir savivaldybës poþiûris geras.

Kai kur tiesiog sàlygos atsiranda. Pavyzdþiui, yra tokiesavarankiðki kolektyvai kaip kapela, choras, liaudies instru-mentø ansamblis, ðokëjai. Visos galimybës jiems susijung-ti, parengti bendrà programà ir koncertuoti drauge. Tadanorima pasivadinti ansambliu. Taèiau tai nereiðkia, kad an-samblio choras, ðokëjai ar instrumentininkai negalëtø at-skirai koncertuoti, nelygu koks poreikis.

Manyèiau, mano kolegos labai graþiai padirbëjo reng-dami Ansambliø vakaro programà, nes ji sunkoka ir ðokë-jams, ir chorams, ir ypaè liaudies instrumentø orkestrams.Bet tai verèia tobulinti atlikimo technikà, lavina skoná.

Suprantama, pervaþiavus per visà ðalá, visko prisiþiûri,yra ávairiausiø problemø, bet, jei stengiamasi, viskà ámano-ma iðspræsti. O mes labai stengiamës. Daug kartø vaþiavau áávairias vietoves, kalbëjausi su savivaldybiø vadovais, pagir-davau, paskatindavau, kad tik dirbtø ir nenuleistø rankø.

D. R. Kokios problemos daþniausios?

L. D. Nuo finansiniø iki organizaciniø. Finansinës pro-blemos – daugelis ansambliø teturi po vienà senà, jau ir su-dulëjusá tautiná kostiumà, jiems norëtøsi pasisiûdinti naujus,ypaè Dainø ðventei; labai nevienodos sàlygos repetuoti –kai kurie repetuoja maþose salytëse ar apskritai scenoje, kaikurie neturi lëðø pasisamdyti akompaniatoriui, repetuoja suáraðais, tai nëra „siaubinga“ problema, bet vis dëlto metodi-nio darbo su ðokëjais problema; bûna sunku ir þmones pa-traukti, ypaè jaunimà, bræstanèius jaunuèius, nes jø nuomo-næ formuoja ðiuolaikiðki kompiuteriniai þaidimai, interne-tas, jie gëdinasi vilkëti tautiná kostiumà, tad vadovui, kurian-èiam dainø ir ðokiø ansamblá, reikia ádëti daug jëgø. Tas patir suaugusiuosius skatinant lankyti ansamblá – juk þmonëstam turi paskirti visà laisvalaiká… Kita vertus, atsiranda tokiøpasiðventëliø, kurie ið dainø ir ðokiø ansamblio neiðeina ikibrandaus amþiaus, yra toks þmogus Zarasuose – nuo pirmosklasës dalyvauja Dainø ðventëse, dabar jam per penkiasde-ðimt, o jis dar ðoka, tai jis sakosi nepajuntàs Dainø ðventës,jeigu nedalyvaujàs Eitynëse… O, þinia, Eitynës kai kam –varginantis renginys: toli eiti, sunku, karðta… Manau, kadviskas priklauso nuo asmenybës – vadovo, þmogaus, atsa-kingo uþ kultûrà rajone, kitàkart nuo mero… Nemanau, kaddainø ir ðokiø ansambliø þanras iðnyktø, nes jis ðiuolaikið-kas, labiau jaunimui priimtinas.

D. R. Mano supratimu, Ansambliø vakaras kaip në vie-na kita programa priklauso nuo keliø didþiøjø ðalies dainø

Ansambliø vakaras „Saulës vartai“Kalbamës su scenarijaus autore, reþisiere ir vyriausiàjabaletmeistere Leokadija DABUÞINSKAITE

koktumo ásipykusio „masiðkumo“, kultûros ideologizavimo,unifikavimo. Ðiandien ið tø paèiø pozicijø vertinti savos vals-tybës savanoriðkà þmoniø bûrimàsi, sieká bendrai teigti tamtikras vertybes, mano galva, nëra teisinga. Kai tautai reikiasusivienyti sunkiais momentais, tai gerai, tada daugybiðku-mas, masiðkumas – didelis pranaðumas, didelë paspirtis val-dþiai ar progresyviomis save laikanèioms visuomenës jë-goms. Betgi tai jau panaðu á manipuliavimà. Ið tiesø, juk tau-tà visà laikà reikia palaikyti, ne tik tada, kai iðkyla grësmë.Negi tik iðgyvendama sunkius istorijos etapus, krizes ji turipasijusti vieninga ir reikalinga? Tauta, visuomenë visà laikàturi bûti, telktis, kurti, ji turi galvoti apie ateitá. O kaip kitaipiðugdyti kûrybingesnæ visuomenæ?

D. R. O gal mes be reikalo taip jautriai reaguojame?Gal demokratinëje visuomenëje iðties normalu, kad egzis-tuoja tokios prieðtaringos nuostatos?

V. Ð. Gal ir normalu. Vis dëlto man kartais tiesiog juokin-gas toks savæs prieðinimas visai didelei Lietuvos bendruo-menei. Kokie argumentai pasitelkiami? Perdaug pinigø iðlei-dþiama, geriau juos paskirti vienam ar keliems menininkams,

kad jie kà nors sukurtø... Mano supratimu, tai – papras-èiausias egoizmas. Að pripaþástu visas kultûros formas irnorëèiau, kad visoms bûtø atseikëta tiek, kiek reikia, ta-èiau nemanau, kad bûtø galima vienà, kad ir labai ðiuolai-kiðkà, menininkà prieðprieðinti visos bendruomenës nuo-latiniam meniniam ir socialiniam ugdymui. Atminkime, kadmodernusis menas suvokiamas ir „vartojamas“ palyginti ne-didelës visuomenës dalies. O jeigu neplëtosime aktyvausmeninio ugdymo plaèiàja prasme, tai ið kur atsiras ir eliti-nio meno suvokëjas? Visa susijæ, tad trumparegiðkas po-þiûris á visuomenës kultûros poreikius, bodëjimasis „më-gëjiðkumu“, þiûrëk, atsisuks prieð paèius profesionalus, me-no eksperimentus. Net ir patiems radikaliausiems avangar-do kûrëjams geriau linkëèiau kà nors pasiûlyti tokiam reið-kiniui kaip Dainø ðventë.

O senoji mûsø liaudies kultûra, laimë, per daugelá ðimt-meèiø jau pasitikrino savo vertes ir tokia iðtobulinta, dau-giaprasmë ji pajëgi ir tinkama suvienyti ne tik dabartieskartas, bet ir susieti mûsø tautos praeitá su ateitimi. Tam irsusitikime po Dainø ðventës Folkloro dienos Saule.

r

17

ir ðokiø ansambliø… Jei vieno netektumëte, iðkart turbûtpajaustumëte…

L. D. Jeigu netektume KTU „Nemuno“, Alytaus „Daina-vos“, bûtø negerai, pajaustume… Kadangi jau vien jø buvi-mas inspiruoja kitø ansambliø atsiradimà ir buvimà. Jie la-bai pajëgûs. Ðtai mes su Giedriumi Svilainiu kartais þiûrimeir kalbamës, kad ir profesionalams kai ko – neapèiuopiamødvasiniø dalykø – ið jø reikëtø pasimokyti. Suprantama, mû-sø ne tiek daug, kiek folkloro ansambliø ar chorø… Po vie-nà didþiuosiuose miestuose, tik Vilniuje jø daug. Ðioje Dai-nø ðventëje dalyvaus 26 dainø ir ðokiø ansambliai.

D. R. Bet prie jûsø prisijungs ir dalis Kankliø popietëskanklininkiø…

L. D. Tai áprasta nuo seno, kiek tik gyvuoja Ansambliøvakaras. Ne dël to, kad mums nepakanka liaudies instru-mentø orkestrø kanklininkiø, bet kad jos pareiðkia noràdalyvauti mûsø programoje. Suprantama, jos, ið vieno ren-ginio skubëdamos á kità, pavargsta, dalyvavimas progra-moje tampa varginantis. Be to, mûsø programoje nenu-matyta vien kanklëms skirtø kûriniø. O kapelos Ansam-bliø vakare nuo senø laikø turi savo laikà ir repertuarà. Irðá kartà jø neatsisakëme. Baugu tokios gausos, norëjomelabiau apsiriboti, bet…

D. R. Visada atkreipdavau dëmesá, kad á pirmà planàpastatomi „Lietuvos“ ansamblio ðokëjai…

L. D. Taip turbût bûdavo todël, kad, „Lietuvos“ ansambliuiparengus ir pristaèius naujà programà, po tam tikro laiko jitapdavo ir Ansambliø vakaro programa… Taèiau jau praei-toje ðventëje buvo tokiø kûriniø, kuriø „Lietuvos“ ansamblisneatlikdavo, o ðiemet jø bus dar daugiau. „Lietuvos“ ansam-bliui skirti solo kûriniai, jiems tik talkins vienas kitas ansam-blis. Kai kuriuos kûrinius atliekant „Lietuvos“ ansamblio ðo-këjai ðoks solo partijas, pavyzdþiui, Uþgavënëse jie ðoks þir-gelius, dalyvaus finale. O ðiaip jau retai ðoks kartu su kitaisansambliais. Tiesiog manyèiau, kad iðskirti juos reikëtø, betnorëtøsi, kad jie nedominuotø tarp kitø ansambliø.

D. R. Kaip kûrëte ðià programà?L. D. Ið pradþiø buvo priimtas kitas, ne mano, scenari-

jus. Kai ðiam darbui pasamdë mane, buvo papraðyta sukur-ti scenarijø apie Jonines, taèiau man pasirodë, kad Joninës– pernelyg trumpas akimirksnis saulës rate, tad pasiûliauaprëpti visà saulës kelià – nuo jos kilimo iki Joniniø ikileidimosi po jø. Daug dirbau – maþdaug pusmetá sëdëjauarchyvuose, knygas skaièiau. Paskui – kûriniø, naujø aran-þuoèiø uþsakymai, pokalbiai su kompozitoriais. Manau, –teisinga leisti tradiciniams kûriniams kisti, kad suskambëtønaujai. Ðiame Ansambliø vakare maþdaug treèdalis naujøkûriniø, net ir senieji graþiai pakitæ.

D. R. Vienu metu dainø ir ðokiø ansambliai imti labaikritikuoti dël visokiø negeroviø – kad neva sintetiniai, kad


l

18

pagal Moisejenkos ansamblio pavyzdá sukurti ir pan. Ko-kia Jûsø nuomonë ðiuo klausimu?

L. D. Að tose diskusijose nedalyvavau. Po dvideðimtiesintensyvaus darbo ðioje srityje metø tolesnius penkiolika metøbuvau nutolusi – tiesiog dirbu teatre. Mano poþiûris á taipasikeitë. Kad dainø ir ðokiø ansambliai kaþkaip susijæ subuvusia Tarybø Sàjunga ir pan., gali manyti tik tie, kurie ne-sidomi liaudies kultûra, ðokio istorija. Grupinis ðokimas irmuzikavimas Europoje þinomas nuo senø senovës – Vokie-tijoje, Olandijoje, Austrijoje, visiðkai net ne Lietuvoje. Taigiðaknys – ne Rusijoje. Ir kodël tuo kaltinami bûtent dainø irðokiø ansambliai? Sukeiskime þodþius – ðokiø ir dainø… Ðo-kiø ansambliams irgi akompanuoja liaudies instrumentø an-sambliai, jie ðoka tuos paèius ðokius, dainuojamos tos pa-èios dainos. Tai kuo gi mes ið esmës skiriamës?

D. R. Ðokiø dienos programa vis dëlto skiriasi nuo An-sambliø vakaro. Akcentas – aikðtës brëþiniai, muzika – ára-ðai… Nors, Ðokiø dienai átvirtinant teatralizacijà, panaðu-mø atsirado daugiau… Vis dëlto Kalnø parkas suteikia tamtikro specifiðkumo.

L. D. Kalnø parkas – taip, rasta tikrai labai gera vieta.Taèiau ið esmës dainø ir ðokiø ansamblis kuo gi taip labaiskiriasi nuo ðokiø ansamblio? Jokiø esminiø skirtumø. Tikdaugiau gyvos muzikos. Niekas nëra geresnis ar prastes-nis. Gal jø programoje vienu ðokiu daugiau… Að skatin-èiau – tegu lieka ðitaip: folkloro, dainø ir ðokiø ansambliai,kapelos, ðokiø grupës ir t.t. Kuo daugiau ir ávairiø, tuo ge-riau. Visa ugdo þmogø. Kiek á programas esti sudëta liau-dies paproèiø, kaip gerai atskleidþiama tautos moralë, irtai ne koks prasimanymas – duotas dalykas, lyg koks de-ðimt Dievo ásakymø. Në vienas paprotys nemoko blogio.O kur gi tautai susirinkti, kaip pajausti, kad esam kumðtis,jëga, negi vien mitinguose? Dainø ðventë – materialiai ne-pamatuojama, bet labai svarbi dvasiniu poþiûriu. Buvaupriblokðta, kai, beieðkodama scenarijui paprotinës medþia-gos, radau toká sëjos apraðymà: pirma sauja – Panai Ladai,vadinasi, dievybei; antra sauja – paukðteliams, kurie neisëja, nei pjauna, bet gieda. Tais þodþiais daug pasakyta. Jiematerialiø gërybiø mums neteikia, bet paberkime jiems, nesjie gieda. Treèioji sauja bûdavo nuberiama vargðams. Nu-stebusi pagalvojau – viskas paraðyta, kaip reikia elgtis. Irmums, giesmininkams, sauja priklauso.

D. R. Mûsø kalba jau ir pakrypo bûsimo mano klausi-mo link. Kà manote, kad kai kurie mûsø jauni raðytojai, kaikurie seni filosofai, kai kurie aukðti valdininkai, apskritaineþinantys, kas per dalykas ta Dainø ðventë, vis neigiamainusiteikæ jos atþvilgiu, vis purtosi – tai gal nereikia, tai galnerenkim ir t.t.

L. D. Esu ir að girdëjusi visokiø nuomoniø, net asmenið-kai man iðsakytø aukðtø pareigûnø. Reikëtø su jais ilgai gin-èytis ir aiðkintis… Manau, kad dainø ðvenèiø tradicija kaipreiðkinys turi gyvuoti, nes nëra joks sovietinis palikimas.Tai árodoma faktais. Dainø ðventës pradëtos rengti iki oku-pacijos. Kita vertus, á ðokio raidà, jo pritaikymà scenai pa-þvelkime ið praktiniø pozicijø. Na, kaip atsirado liaudies

dainos? Kaþkas, neturintis iðsilavinimo, bet kompozitoriusið prigimties, jas sukûrë, o kiti pradëjo dainuoti ir perdavëið lûpø á lûpas per daugybæ kartø. Paskui atsirado natos, irjas buvo galima uþraðyti. Dabartiniai kompozitoriai taippat raðo melodijas „nuo Dievo“, ir mes jas dainuojame.Bet ir liaudies kûryba gali bûti pritaikyta ðiuolaikinëms sà-lygoms. Jeigu kinta klasikinë muzika, tai kodël negali kistiliaudies menas? Mes esame kitoje iðsivystymo pakopoje,mes paþástame natas, esame scenoje, turime árangà muzi-kai áraðyti ir pan. Kadangi labai daug muzikinës informaci-jos, tai gal ir mûsø dabartinëje kûryboje gali nuskambëtikitø tautø muzikos bruoþø? Mes juk visi – ðios Þemës gy-ventojai. Bet tai, kas dirbtina, visada nunyksta. O dainøðvenèiø tradicija nëra lengvas judëjimas. Ðiuolaikiniø me-no ðakø konkurencija didþiulë. Visi turi ávairiø pomëgiø.Að irgi mëgstu klasikinæ muzikà, ypaè operà, bet tai ne-trukdo man mëgti ir ðá þanrà. Man labai patinka folkloras,bet man patinka ir jo stilizacijos, todël pasikvietëme kaikurias garsias dainininkes padainuoti stilizuoto folkloro irmûsø programoje. Visiems uþtenka vietos. „Lietuvos“ an-samblis galëtø bûti ðalies prestiþo reikalas. Tegul pavadinanacionaliniu baletu, kaip kad ispanai ir dar daug ðaliø turi.Tegul. Jei bûtø daugiau dëmesio skiriama, tai ir iðaugtø na-cionalinis baletas. Svarbu pavadinti teisingai. Brangu? Betkaip ðalies vadovui bûtina pirkti lëktuvà, taip ðaliai bûtinaturëti prestiþiniø meno kolektyvø.

Nemanau, kad blogai stilizuoti folklorà. Pavyzdþiui, kaiptai daro „Kûlgrinda“. Ðiuolaikiðka, graþu ir lietuviðka. To,kas savaime gyvuoja, neuþdrausi. Ir tebûna. Sovietiniaislaikais nukrypimø buvo dël to, kad jø visur buvo. Sakykim,atsirado „Mûs kolûkio pirmininkas“... Bet tuomet gal tai irbuvo kolûkio folkloras. Arba dainos apie Stalinà, Leninàakompanuojant liaudies instrumentø orkestrui... Dabar juo-kinga, bet atspindi mûsø istorijà. Tiesiog buvome priverstitaip daryti. Kita vertus, o kas gi taip masiðkai palaikë lietu-vybæ jei ne dainø ðvenèiø tradicija? Kas Lietuvà garsino?Sovietiniais laikais daug metø dirbau su Panevëþio „Ekra-no“ dainø ir ðokiø ansambliu, tuo pat metu ir Panevëþiodramos teatre. Mes daug vaþinëjome á uþsiená. Visur aið-kindavome, kad esame lietuviai, ne rusai, kad kalbame vi-sai kita kalba, dainuojame visai kitas dainas ir dëvime visaikitus tautinius kostiumus. Aiðkindavome, kurioje þemëla-pio vietoje yra mûsø ðalis. Bûdavome priversti padainuotidainà apie Leninà lietuviðkai, bet kokie kubieèiai nelabaiir susigaudydavo, kà mes dainuojame... O visa kita – mûsødainos ir ðokiai, mûsø liaudies instrumentø muzika. KartàKuboje vienà birbynæ teko net padovanoti, taip visi buvosuþavëti jos garsø. Dainuodavome ir liaudies dainø beakompanimento. Manau, kad ir liaudies kûrybos sceninistobulinimas, ir instrumentø modifikavimas, pritaikymas kon-certuoti didelëse salëse – didþiulis dalykas, niekaip neken-kiàs ir neiðstumiàs pirminio, autentiðko folkloro. Svarbu,kad tiksliai ávardytume reiðkinius. Nes yra ávairûs lygme-nys. Ginèas bûtø betikslis, destruktyvus. Joks liaudies menasnekursto agresijos, paþeminimo, atvirkðèiai – jame visas

r

19

moralës kodeksas uþfiksuotas. O ko mums daugiau reikia,jei ne deðimties Dievo ásakymø? Juk daugeliui ir pabodæstas santykiø tiesmukumas, paslapties nebuvimas, liaudiesetiketo nesilaikymas. Nesakau, kad turime gráþti á senovæ,taèiau pagrindinius pasaulëjautos, moralës dalykus turëtu-me perimti, laikyti galbût net pasàmonëje ir perduoti juossavo vaikams.

D. R. Betgi turime folkloro ansamblius. Jø tikslas – pa-dainuoti kuo arèiau liaudies tradicijos. Na, pavyzdþiui, ja-ponai turi Kabuki ir No teatrus, kuriø vertæ sudaro bûtentnekitimas, bûtent tradicijos iðsaugojimas tokios, kokia ji bu-vo gal prieð tûkstantá metø.

L. D. Mes, kaip estai, irgi galëtume susirinkti ant kal-niuko ir tiesiog padainuoti. Bet mûsø kitokia tradicija. Mes– galbût teatraliðkesnë tauta. Mûsø teatras þinomas visojeEuropoje ir visame pasauleje. Galbût teatraliðkumas, pasa-kojimo nuoseklumas yra mûsø genuose, todël mes labiauteatralizuojame Dainø ðventës renginius. Na, gerai. Pagal-

vokim, kas liktø ið populiariosios muzikos, jei mes atimtu-me mikrofonà, ðviesas, akompanimentà ir papraðytume tie-siog padainuoti? Ádomu, kiek jaunimo ateitø á toká koncer-tà? Tai kodël gi mes negalime pasinaudoti ðiuolaikinëmispriemonëmis, kad bûtø ir reginys? O norint átraukti þiûrovàá vyksmà, reikia daug pastangø. Neþinau, ar pavyks, ban-dysime ir mes átraukti þiûrovà. Berengdama scenarijø apti-kau tokiø hipoteziø, kad lauþai buvo kûrenami, jog bûtøgalima parsineðti ðventos ugnies á namø þidiná, be to, Joni-niø ugnis sieta ir su anapusiniu pasauliu, nes po saulëgrá-þos saulë besileidþianti anapus, tuo momentu atsidaro var-tai ir ámanomas bendravimas su anuo pasauliu, tai ugnis,apvalanti sielà, ne ðiaip lauþelis pakûrenti. Tad norëèiau,kad kaþkuriuo momentu þmonëms bûtø padalyta daug þva-keliø, kad jie suprastø mûsø nuorodà ir prisimintø savo ar-timuosius anoje pusëje, kad patys apsivalytø, kad pasijustøvieningi kaip tauta, nes valstybë irgi bûdavo prisimenamaper Jonines.

Dalia RASTENIENË. Pirmiausia noriu paklausti apie tar-puðvenèio situacijà…

Laimutë KISIELIENË. Ðokiø dienai atrinkome planuotàdalyviø skaièiø, bet… Mûsø atrankos á Dainø ðventæ ko-misija buvo pasidalijusi á dvi dalis: vieni vaþiavo á Þemai-tijà ir Suvalkijà, kiti – á Aukðtaitijà ir Dzûkijà. Daþniausiaivaþiuodavau á Þemaitijà, o ðá kartà pabuvojau Aukðtaiti-joje ir Dzûkijoje. Ið pradþiø pasirodë, kad labai prastasvaizdas. Didþiulis skirtumas. Vis dëlto ðoka Þemaitija suSuvalkija… Bet susumavom rezultatus, skaièiai iðsilygi-no. Dalyviø bus tarp ðeðiø septyniø tûkstanèiø. Þinoda-mi, kad nesurinksime nei vien jaunimo, nei vien senimo,renkamës tokius variantus, kad vaikus reikëtø suvesti suseneliais ir pan. Tai darome norëdami sudaryti vaizdà, kadmûsø daug, nes maþëja senimo grupiø – yra ir kitø laisva-laikio formø, nebûtinai ðokiø kolektyvas, pereinama á klu-binæ veiklà, renkamasi folkloro ansambliai, nes juose në-ra tokiø dideliø reikalavimø. Ypaè maþëja vaikø kolekty-vø. Vaþiuojam jau ir á antrà, treèià, ketvirtà rajonà – visainëra jaunuèiø. O anksèiau ðio amþiaus tarpsnio turëda-vome daugiausia. Nors atrinkome tiek pat, bet anksèiaupagal deðimties balø sistemà vertindami atrinkdavome gru-pes, paðokusias deðimtukui, jau vien Ðiauliuose dvylikapuikiausiø grupiø galëdavome surinkti. Atrinkome ir da-bar geras grupes, ne kokius vos pajudanèius, bet…

Matyt mokyklose ásivyravo pseudoðokis. Jau dvejus me-tus Vilniaus pedagoginiame universitete dëstau ðokio edu-

kologijà. Moksleiviai nebuvo specialiai parengti stoti á ðiàspecialybæ, tad buvo priimti pagal bendrøjø disciplinø ver-tinimà. Daugelis ástojo net nemokëdami ðokti. Klausdavaujø, ar ðoko ir kà ðoko mokykloje. Atsakydavo – ðiuolaiki-nius ðokius. O kas tas jø ðiuolaikinis ðokis? Mados, gatvësðokis? Nepaaiðkinama. Ðokis be jokios meninës vertës, netne ðokis. O rezultatà lengva pasiekti – paleidai popsinæmuzikà, sustatei kvadratiniu lizdiniu bûdu, keli judesiai,kuriø pagrindas – klubø kraipymas – ðtai tau ir ðokis. Bû-tent tokio pobûdþio ðokis vyravo ir praeitoje moksleiviødainø ðventëje 2005 metais. Grynas kièas.

D. R. Mokyklose neliko tautiniø ðokiø grupiø?L. K. Popamokinei veiklai apskritai skirta maþai laiko.

Kadangi mokytojai turi po porà valandø, tai ir uþsiimatokia veikla. Neskatinama, nesiekiama, kad mokykloje su-sikurtø tautiniø ðokiø grupiø. Þinoma, ten, kur dirba savoprofesijos patriotas, dar iðlaikomos tautinio ðokio grupës.Ðiaip jau gero lygio tautinio ðokio grupiø dabar daugiaune mokyklose, o valstybinëse ar privaèiose studijose, cho-reografijos skyrius turinèiose meno mokyklose. Privaèiosðokio studijos atsirado ne ið kokio laisvës potroðkio ar nau-dos siekimo – jos buvo priverstos tapti privaèiomis ar re-gistruotis kaip vieðoji ámonë, kai neteko priklausomybësir niekas jø neberëmë. Pavyzdþiui, Klaipëdoje – „Inkarë-lis“, Panevëþyje – „Linelis“ ir kt.. Þmonës nenori savo ádir-bio prarasti, sukurtos gilios tradicijos, uþaugintos iðtisoskartos…

Ðokiø diena „Lino sakmë“Kalbamës su Ðokiø dienos scenarijaus autore, meno vadove irvyriausiàja baletmeistere Laimutë KISIELIENE

l

20

Taèiau labai dþiaugiamës atsiradusia nauja vyresniøjøðokëjø grupe. Vyresnieji – tai kaþkada buvæs mûsø jauni-mas, dabar jau sukûræ ðeimas, uþsiauginæ vaikus ir gráþælaisvalaiká praleisti ðokdami sceniná liaudies ðoká. Ði grupëyra viena ið stipriausiø, nes turi sceninæ patirtá ir jauèiamabranda. Tai nuo devyniasdeðimtøjø ryðkiai iðaugusi grupë.Dþiaugiamës ir jaunimo grupëmis. Ðtai Birþai buvo toksDievo uþmirðtas kraðtas. Nuvaþiavus buvo vargas þiûrëti irá vaikelius, ir á jø mokytojus. O dabar – trys graþiausiosjaunimo grupës, ir þmonës graþûs, ir repertuaras parengtassu nuovoka. Galutiniu rezultatu mes patenkinti, bet dau-giausia ðokëjø ið Þemaitijos, Suvalkijos. Gal aukðtaièiai dai-nuoja? Að neþinau…

D. R. Procesas uþstrigo? Jei dabar nëra jaunuèiø, tai poketveriø metø nebus …

L. K. Nebus jauniø, nebus jaunuoliø…D. R. Ieðkau iðsigelbëjimo – tai juk galima pradëti ðokti

ir nuo penkiolikos…L. K. Galima. Nieko baisaus. Tik vaikai prisiragaus ki-

tokios koðës. Gràþinti visada sunkiau negu ið karto ástatytiá vëþes.

D. R. Tai ðvietimo bëdos?L. K. Net neþinau… Palyginti su estais ir latviais mes

esame geresnëje pozicijoje – turime ðokio pamokà, kad irneprivalomà, pasirenkamàjà, bet galimybë mokykloje tu-rëti ðokiø grupiø yra. O dabar jau rengiame ir ðokio mo-kytojus. Ðokio edukologijos specialybës studentai ágaunavisà kvalifikacijà ir pedagogikos bei psichologijos „pake-tà“, kuris leidþia jiems dirbti mokykloje. Daug kas ir dirbabûtent mokykloje. Dabar yra iðsilavinimo programos, stan-

dartai, kuriuos rengia specialûs centrai, taèiau jie neorien-tuoja á liaudies choreografijà. Mes, choreografai liaudi-ninkai, numynëme Ðvietimo ir mokslo ministerijos slenkstá,praðëme, kad per ðokio pamokà pirmosiose klasëse bûtømokoma bûtent folklorinio ðokio. Dabar gi tie standartaivirsta á kaþkokius europinius, net neþinau, ar tai – pagal-ba mokytojui.

D. R. Ið tiesø keista – Europos Sàjunga kaip tik skatinakultûrø ávairovæ, iðlaikyti savitumà, paproèius, liaudies me-nà… Jie gi uþ paveldo iðsaugojimà, tàsà, vertinimà. Niekasmûsø neverèia atsisakyti savasties dalykø. Tikslieji mokslai– bendras pasauliui dalykas, taèiau humanitariniai moks-lai, menas? Jais galima atskleisti vaikui tautos savitumà, pa-saulëjautà. O yra atvirkðèiai – meninis ugdymas neprade-damas nuo savøjø iðtakø. Daþnas po pasaulá besiblaðkan-tis lietuvis nemoka nei liaudies dainos, nei ðokio, geriausiuatveju pavirðutiniðkai þino, kad mes ðvenèiame Kalëdas irVelykas… Atstovauti tautai toks nesugeba. Keistai susiklos-to – patys savo kultûrinæ savastá naikiname, net neverèia-mi. Mano supratimu, ðiuo poþiûriu ir Ðvietimo ir moksloministerijai, ir þiniasklaidai – didþiuliai priekaiðtai.

Geri poslinkiai – ðokio mokytojo specialybë. Tik neaið-ku, ar jà baigæ jaunuoliai neiðvaþiuos á uþsienius… Be to,daug pasiliks Vilniuj, Kaune, ar begráð á gimtinæ, kurios mo-kyklai ir bûtø reikalingiausi?

L. M. Vilniui ir Kaunui jau uþtenka ðokio mokytojø. Sta-tistikos pateikti negalëèiau, bet apskritai, palyginti, saky-kim, su latviais, susidomëjimas scenine liaudies choreo-grafija labai sumaþëjæs. Pas juos kas keleri metai vykstakonkursai, kuriems ðimtais pristatoma naujø sceninio liau-


r

21

dies ðokio kûriniø. Neþinau, kas pas mus atsitiko. Þinia,nustojus teikti J. Lingio, J. Ðvedo premijas, visai sumenkoskatinimo reikalai. Dabar repertuaras perkamas, bet, ma-tyt, ir pirkimas turëtø bûti paskata kûrëjams, jø ugdymas.Neþinau, ar stinga analizës, ar vertinimo kriterijø. Pati da-lyvauju pirkimo komisijose ir matau, kad daþnai ávertina-me pagal principà „patinka – nepatinka“. O turëtø bûti su-kurta aiðki vertinimo kriterijø sistema. Vertinimo darbe tu-rëtø dalyvauti patys autoriai ir iðklausyti argumentus. Taijiems padëtø susivokti kuriant kitam konkursui. Patys auto-riai neturëtø bûti vertinimo komisijos nariais, nejauku pa-èiam vertinti savo darbà. Þodþiu, labai maþai kurianèiøjø,kuo toliau – tuo maþiau. Tai labai didelë spraga, kurià grei-tai pajusime rengdami kitas dainø ðventes.

D. R. Kaipgi surinkote repertuarà ðios Dainø ðventës Ðo-kiø dienai?

L. K. Ðokiø dienos tema – linas, o linas – gausiai apdai-nuotas ir ðokëjø „apðoktas“, tai mes vertëmës daugiausiasenàja choreografija. Ðia tematika daug Elenos Morkûnie-nës, J. Lingio kûriniø. Pora naujø ðokiø sukurta vaikams,pora ðokiø jaunimui, du ðokiai – pagyvenusiø þmoniø ko-lektyvams, originalûs prologas, finalas, kuriuos sukûriau pa-ti, tai choreografijos kûriniai, deja, kadangi tik aikðtës va-riantas – vienkartiniai. Jø scenoje nepanaudosi.

D. R. Ið naujøjø kûrëjø kà galëtumëte paminëti kaip per-spektyviausius?

L. K. Galëèiau iðskirti Þivilæ Adomaitienæ ið Kretingos –jauna, energinga, puikiai dirbanti, gabi, gebanti kurti. Ka-dangi dirba su vaikais, tai ir kûryba daugiausia skirta vai-kams. Ið kitø, gal ne visai naujø – „Malûnëlio“ vadovë Bi-rutë Brazdþiûtë, kuri taip pat turëdama puikios patirties tikneseniai atsiskleidë kaip puiki kûrëja. Dar nepasiduoda se-noji karta. Kuria B. Navickaitë, R. Tamutis. Retkarèiais sa-vo kûryba pradþiugina Tamara Kalibataitë – tai jau bûnatikri perlai… Pagyvenusiø þmoniø grupei kuria S. Einikytë,gaila, tik Dainø ðvenèiø paskatinta. O ðtai gana perspekty-vus ir gabus kûrëjas ið Klaipëdos V. Maèiulskis, deja, ðiànacionalinæ ðventæ ignoruoja, skirdamas prioritetà studen-tø ðventei „Gaudeamus“.

D. R. Gal galëtumëte papasakoti, kaip kûrëte „Lino sak-mæ“? Koks siuþetas, kokia idëja, ar daug scenografijos, ardaug daiktø prisineðite…?

L. K. Sakote, Ðokiø dienoje perdaug butaforijos?D. R. Bûna pas jus ir ratø, ir veþimø… lauþø, ugniø,

fakelø, vyðniø ðakø ir dar maþa ko bûna… Nemaþai teat-raliðkumo.

L. K. Taip… Kadangi Ðokiø diena vyksta stadione, mesturime sukurti erdvës magijà, kad áspûdá patirtø ne vienpriekyje sëdintieji. Pavyzdþiui, Kalnø parke þiûrovai sëdivienoje pusëje ir vyksmas orientuotas viena kryptimi. Omes, þiûrovø apsupti ið visø pusiø, turime sukurti spektak-lá. Teatraliðkumas mûsø pasirinktas sàmoningai.

D. R. Daugmaþ nuo kada pradëjote gausiai naudoti te-atraliðkumo elementus? Man atrodo, ið pradþiø daugiau ten-kintasi ornamentø kûrimu? Ar ne su Jumis tai atëjo?

L. K. Su manimi tai ásitvirtino, bet að neprisiimèiau ðionuopelno sau. Jau J. Lingio laikais, septyniasdeðimtaisiais,buvo bandoma Ðokiø dienos programai suteikti siuþetið-kumo, temiðkumo. 1970 m. Ðokiø dienos kompozicijosdalis buvo sprendþiama naujaip – siuþetiniu pagrindu. Da-lyje „Þirgeliai pakinkyti“ buvo vaizduojamos vestuvës supersonaþais, þirgais, karietomis. Kitoje ðventëje jau buvopavaizduotos vardynos („Kvieèiame á vardynas“), nes tuo-met krikðtynomis negalëjo pavadinti. Toje programoje bûtagandrø, krikðtamotës, t.y. gal tuo metu „vardamotës“ arkûmos personaþas…

D. R. Bet visi þinojo, visi suprato, apie kà ðokama…L. K. Visi puikiausiai suprato. Þinia, Ðokiø dienos pro-

gramos abëcëlë sukurta pirmosiomis programomis penkias-deðimtaisiais, tada buvo orientuojamasi á ornamentà, pro-grama sudaroma ið fragmentø, kuriais reikëjo ir partijà pa-ðlovinti, ir tautø draugystæ pademonstruoti. Tose progra-mose dalyvaudavo ir pramoginiø ðokiø ðokëjai – jie bûda-vo tikra puoðmena, nes jø atlikimo kokybë, preciziðkumaspriversdavo pamirðti paviená ðokëjà ir visà dëmesá nukreip-davo á aikðtëje besimainanèius ornamentus. Kai pradëjaukurti temines vientisines nacionaliniu turiniu paremtas pro-gramas, pramoginiø ðokiø atlikëjai neteko savo vietos, pa-sidarë tarsi svetimkûniai, netiko, todël jø teko atsisakyti.Atsikraèius tarybiniø elementø – tautø draugysèiø, pramo-giniø ðokiø, puèiamøjø, Ðokiø dienos programa pasidarëvienalytiðkesnë, pagrásta liaudies sceniniu ðokiu. Tada atsi-rado daugiau galimybiø ðokiais parodyti paproèius. Pirmojitokio pobûdþio programa 1994 metais „Mes buvome, mesesame, mes bûsime“ buvo skirta lietuvybei átvirtinti. Ir to-lesnës kiekviena turëjo savo idëjà ir „kûnà“ jai iðreikðti.

Lino tema atsirado netyèia. Daug choreografijos ir te-ma dëkinga. Linas labai svarbus ir þmogaus buièiai, ir kaipsimbolis – jo „kanèia“ primena þmogaus gyvenimo kelià.Augalo ir þmogaus paralelë labai dëkinga: seneliai pasa-koja anûkëliams lino kelià, mergelës krauna kraièius ir


l

22

svajoja apie bernelius, susikrovusios kraièius, mergelësgali tekëti, tada vël atsiranda vaikeliø, kuriems seneliaiperduoda savo patirtá ir taip toliau… „Bûties ratu“…

Ðiais metais mes turime pasirodymui dëkingà aikðtæ, ka-dangi ðoksime Kaune, S. Dariaus ir S. Girëno stadione, ku-ris orientuotas á vienà pusæ, be to, turime gyvà dekoracijà –natûralø þalià fonà, kuris ðiek tiek sudarkytas visokiais tablo,bet mes to nepakeisime. Ðákart mûsø scenografija aþûrinë,primenanti lino pluoðtà. Tai pagrindinis mûsø akcentas. Rek-vizito, suprantama, yra. Trobeliø vaizdavimas vakaroji-mams, suoliukai, ðaukðtai, rankðluosèiai, virvës… Bûtiniau-sios priemonës, labai smarkiai neapsikrauname. Dþiaugia-mës stadionu, nes pirmà kartà gal bus gerai matyti aikðtëspieðiniai. Daug vargstame, kol sukuriame aikðtës ornamen-tikà, o „Þalgirio“ stadione toks aukðtis, kad þiûrovas jø gerainemato. Kartais mes patys viskà gerai pamatome tik paþiû-rëjæ ið aukðtai nufilmuotà kino juostà.

D. R. Tai kaunieèiams ðámet bus smagu…L. K. Tikiuosi, kad atvaþiuos ir vilnieèiø… Yra Ðokiø

dienos fanø…D. R. O kaip Kauno miesto savivaldybë priima Dainø

ðventës dalá á savo miestà?L. K. Kuri savivaldybë? Visus reikalus aptarëm su anks-

tesne savivaldybe, o dabar ið naujo tariamës su kitos sudë-ties savivaldybe. Netgi darbo planas derinamas ið naujo.

D. R. Kaþin kodël ði dainø ðventë rengiama taip van-giai… Ir Dainø diena paèioje pabaigoje pakeitë reþisieriø,reikëjo gelbëti situacijà, ir dalyviø sàraðai labai vëluoja, irdar daug kas – per vëlai…

L. K. Mums, aèiû Dievui, situacijos gelbëti nereikia…Taèiau problemø yra. Mûsø tokia specifika, kad negalimerepetuoti pagrindiniame stadione. Ið pradþiø repetuojameatskiruose stadionuose ir tik paskui susirenkame á vienà.Su „Þalgirio“ stadionu susitardavome – vaikai, senimas iðkarto repetuodavo pagrindiniame stadione, kad priprastøprie aikðtës, nes ðiø amþiaus grupiø ðokëjø orientacija pra-stesnë, jiems reikia daugiau laiko orientyrams ásisavinti. Ta-èiau Kauno stadionas, turintis labai graþià þolytæ, nelei-dþia mums jos nutrypti – natûralu, turime jà uþsidengti,kaip visi civilizuoti kraðtai ir daro, bet mes neturime spe-cialios dangos ir nupirkti jà specialiai Ðokiø dienai mumsper brangu. Bandysime pasiskolinti ið latviø, taèiau ir lat-viai maþdaug tuo pat metu rengia renginá, tai galbût dangaatkeliaus paskutinæ dienà… Vadinasi, á krûvà susirinksimetik generalinei repeticijai, paskutinæ dienà prieð pasirody-mà. Didelë rizika...

D. R. Bet po dvejø metø gráðite á Vilniø?L. K. Jei bus kur gráþti. „Þalgirio“ bûklë avarinë. Þadëta

pastatyti naujà stadionà, vilèiø turim. O kaip bus ið tikrøjø– neaiðku. Sostinë lyg ir turëtø turëti savo stadionà…

D. R. Kà dar svarbaus turëtume paliudyti apie ðios Dai-nø ðventës rengimà?

L. K. Sunku ágyvendinti sumanymus. Toks laikas – pa-vyzdþiui, ir su „Lietuvos“ ansambliu darant muzikos áraðussunku susitarti, nes jie vis koncertuoja… Labai vëlai pradë-

jome áraðinëti muzikà, turime nesklandumø, vis sunkiau da-rosi surasti muzikinës dalies vadovà, anksèiau mielai Dainøðventei talkindavo asai (prisiminkime E. Balsá), kurie taip su-tvarkydavo, kad buvo galima tos ðokiø muzikos CD leistivien tik pasiklausyti, o dabar viskà darome tarsi ið paskuti-niøjø… Turime eiti á kompromisus, nebeámanoma visko pa-daryti taip, kaip buvo sumanyta. O kà reiðkia menininkuieiti á kompromisà? Tai juk atsitraukimas… O jeigu bûsi labaiprincipingas (kaip, sakykim, V. Pauliukaitis), turësi iðdidþiaipasitraukti ir iðkeliauti ten, kur tau suteikia sàlygas ágyvendintisumanymus, bet, deja, ne èia, ne Lietuvoje.... O jei patriotiz-mas dar rusena, nulenki galvà, parodydamas, kad supranti,ir eini á tà nelemtà kompromisà. Suprantu, jog visi kompromi-sai – ið skurdo. Vizija popieriuje iðdëstyta, tarsi ir ágyvendi-nama, bet kai tik reikia realiai – atsiranda tokiø neáveikiamøslenksèiø, kad... Ypaè sunkiai ðiemet sukasi tas ratas.

D. R. Ar Dainø ðventei surinkta per maþai pinigø?L. K. Þinau tik tiek, kad ðiai Dainø ðventei skirta gerokai

maþiau pinigø negu paprastai. Nuskriausta ðventë. Ið po-kalbiø ministerijoje supratau, kad á jà þiûrima lyg á kokiàgeneralinæ 2009 metø dainø ðventës repeticijà, kas yra vi-siðkai neteisinga. Kai pradëjome rengti ðventæ, apie tai netneuþsiminëme, o paskui kaþkuriame etape tokiø minèiøpasigirdo… Mes kalbëjome apie tai, esu net pristaèiusi kon-cepcijà, kad 2009 metais bûtø parodyta visø ðvenèiø ge-riausi fragmentai. Absurdas bûtø tà paèià lino temà tiesiogperkelti á kità ðventæ.

Su pavydu þiûriu á Latvijà. Ten tokiø nesusipratimø ne-galëtø ávykti. Daugybës dalykø ið jø turëtume pasimokyti:organizavimo, kultûros, gausumo… Kiek ten ðokëjø, kiekten ðokanèiø þmoniø… Stadionai aptverti, o pas mus kokspasamdytas þmogelis saugo, kad per naktá neiðtampytø mû-sø susmaigstytø kuoleliø, nes didelis darbas suþymeti visàstadiono aikðtæ kas du metrai – mums jie reikalingi, ðokëjaiðokdami pagal juos orientuojasi, o pas mus nakviðoms tie-siog rankos nieþti tai, kas palikta nakèiai, – iðtraukti, sunai-kinti… O Latvijoje stadionai sutvarkyti, aptverti, pasamdo-ma firma jiems apsaugoti ir pan. Lygis kitas. Mes irgi galë-tume taip susitvarkyti, bet… nëra pinigø.

D. R. Palyginti su estais ir latviais, pas mus didelis inte-lektualø pasiprieðinimas dainø ðventei…

L. K. Skaudu. Ne prestiþas dalyvauti Dainø ðventëje.Estijos, Latvijos inteligentijai – prestiþo reikalas. Neþinau,kada ir dël ko taip atsitiko, matyt, mes kaþkuriuo metususipykome su savo tautiðkumu. Kad ir ta reklama, kuriojetautiniais rûbais apsirengusi lietuvaitë dangsto, atsipraðau,plikà uþpakalá. Matyt, kaþkas netikro pas mus atsirado.Stengiuosi, kad kuo daugiau ðokëjø turëtø galimybæ daly-vauti Dainø ðventëje. Bûti þiûrovu – viena, visai kas kita –bûti jos dalyviu. Tada pasikeièia poþiûris. O pikèiausia, kadDainø ðventæ neigiantys þmonës daþniausiai nëra joje netpabuvæ… Neva tai masinë ðventë – o kokia didelë ðventënëra masinë, bûtø ádomu jø paklausti. Pasaulio paveldasátraukia jà á saugotinø reiðkiniø sàraðus – ar ir tai jiems neargumentas?

r

23

Dalia RASTENIENË. Pradëkime nuo chorø bûklës perpastaruosius metus. Kas ir kaip keitësi? Kokie laimëjimai,kokie praradimai?

Vytautas MIÐKINIS. Laimëjimas tas, kad ðiais metais Dai-nø ðventë vis dëlto vyksta. Tarp aukðtø Lietuvos pareigûnøbuvo mananèiøjø, kad ðiais metais ðventës rengti nereikia,uþtektø surengti 2009 metais Dainø ðventæ Lietuvos tûks-tantmeèio minëjimo proga. Periodiðkumas bûtø visai su-trikæs. O po apþiûrø paaiðkëjo, kad turime labai maþaivyrø chorø, be to, keièiasi choristø amþius, o tai sàlygojajø menines galimybes. Anksèiau didþiavomës, kad Dainødienoje atskirai dainuoja vyrø chorai. Ðioje ðventëje jieatskirai dainuos epizodiðkai, nes nepajëgûs vieni atlikti di-delio repertuaro.

D. R. Jau per praeità Dainø ðventæ (2003 m.) AurelijaAndrejauskaitë nuogàstavo, kad vyrø chorai sensta – jøamþiaus vidurkis tada buvo 60 metø. Taigi niekas nepa-sikeitë…

V. M. Prisidëjo 4 metai. Naujø vyrø chorø neatsirado,tik berniukø grupës senuosiuose.

Kita bëda – moterø chorai pagyvenæ, o tai irgi lemiakokybæ, tiesa, merginø chorai juos kompensuoja labiaunegu berniukai vyrø chorus. Ðiuo poþiûriu galime pasi-mokyti ið estø. Kadangi Estijoje meilë chorams yra labainatûrali, nuo chorø sàjûdþio pas juos prasidëjo ir Dainøðventës, tai jie, pamatæ, kad vyrø chorai labai sensta, pra-dëjo kurti jaunuoliø chorus. Praeitais metais dalyvavauEstijos vyrø ir berniukø chorø konkurse, tai jie labai dþiau-gësi, kad jaunuoliø chorai pajëgûs ir gali uþpildyti tuðtu-mà, atsirandanèià vyrø chorams pasitraukiant ið scenos.Bet jie praranda berniukø chorus… Lietuvoje yra kitaip.Mes labai sëkmingai kuriame berniukø chorus. Surado-me bûdà, kaip tai padaryti – vykdome projektà „Berniu-kai prieð smurtà ir narkomanijà“. Tai nëra spekuliacijapavadinimu, tai judëjimas, kuris padeda kalbëtis su val-dþios vyrais, su savivaldybëmis, nes mes ne tik muzikuo-jame, mes gelbstime vaikus nuo gatvës. Norëdami pa-traukti ir chorvedþius, ir vaikus, rengiame specialias va-saros stovyklas – Muzikos akademijas, kuriose ir dirba-me, ir ilsimës. Eksperimentas pavyko. Per pastaruosius

penkerius metus sukurta apie 60 berniukø chorø – to netpasaulyje dar niekada nebuvo. Galëtume patekti á Gine-so rekordø knygà. Bet dabar atëjo kitas etapas – siektimeninës kokybës. Dalis berniukø chorø dainuos ir ðiojeDainø ðventëje. Ne visi, tik patys geriausi.

Tarp miðriø chorø pagrindinë jëga yra jaunimas – aka-deminiai, universitetø chorai. Jiems klestëti padeda ir ben-dras akademiniø chorø sàjûdis, ir kasmet rengiamas tarp-tautinis studentø chorø festivalis „Gaudeamus“. Jie ir tar-puðvenèiais gyvena aktyvø koncertiná gyvenimà.

D. R. O kaipgi patys þymiausieji jau ne studentø chorai?V. M. Að juos nutylëjau… Jie stengiasi palaikyti gy-

vastá aukðtu chorø senbuviø meistriðkumu, bet ne viskasjiems sekasi. Kadangi jie susikûræ savo mikroklimatà, sa-vo ratà, svarbu ir amþiaus tarpsnis, jiems labai sunku su-burti naujø nariø.

D. R. Nemaþai susikûrë baþnytiniø chorø. Ar jie daly-vauja Dainø ðventëje?

V. M. Kai kurie – aktyvûs visuomenës gyvenimo dalyviai.D. R. Koks rajono valdininkø poþiûris á chorus, jø glo-

bà, steigimà?V. M. Ávairus. Daugiau dëmesio chorams skiriama Kau-

ne, Klaipëdoje, Lietuvos ðiaurëje – Panevëþio apskrityje,pietuose – Alytuje vienas kitas kolektyvas, Marijampolëjechorø veikla pasidarë aktyvesnë – ten rengiamas chorøfestivalis „Dþiûgaukimë, aleliuja“.

Kai Ðvietimo ir mokslo ministerija paleido vadþias irmokyklos buvo atiduotos savivaldybiø þiniai, chorai pra-dëjo priklausyti nuo jø pareigûnø, nuo mokyklos direkto-riaus ar mokyklos tarybos nuomonës, tad daugelyje mo-kyklø chorø ir nebeliko, tik muzikos mokyklø choriniuoseskyriuose. Bet dþiaugiamës, kad nors jie egzistuoja, nesdainuoja gerai. Bûtø apmaudu, jei muzikos mokyklos cho-ras nesugebëtø dainuoti gerai ar labai gerai. Anksèiau mu-zikos mokyklai turëti chorà buvo privaloma

Vidurinëse bendrojo lavinimo mokyklose chorø steigi-mas priklauso ir nuo mokyklos tradicijø, ir nuo direktoriaus,jo santykio su muzikos mokytoju, – sudaromos jam sàlygosugdyti chorà ar nesudaromos. Þinia, daþniausiai nesudaro-mos. Jie, vargðai, dirba po pamokø, per pertraukas, prieð

Dainø diena „Dainos ratu“Kalbamës su Dainø dienos kûrybinës grupës vadovu Vytautu MIÐKINIU

D. R. Ypaè ið Fokloro dienos gerai atsiskleidþia, kad áVilniø suvaþiuoja pati ðviesiausioji, aktyviausioji mûsø vi-suomenës dalis – kaip jie graþiai kalba, kaip graþiai apsi-rengæ, kokie jie inteligentiðki – ðviesuomenë. Juk paprastastamsus þmogelis nelanko nei ðokiø, nei folkloro ansamb-lio… Taip paniekinti vienà ið ðviesiausiø tautos daliø?Nesuprantama. Net ir UNESCO þodinio ir nematerialaus

paveldo konvencija ápareigoja mus skleisti ir aiðkinti vi-suomenei tokiø kultûros paveldo ðedevrø kaip Lietuvoskryþdirbystë, Dainø ðvenèiø tradicija vertæ ir reikðmæ. At-rodo, turësime daug darbo…

L. K. Kai prispaudþia bëda, mes irgi mokame susitelkti.Bet reikia labai prispausti. Kitaip nejauèiame nei solida-rumo, nei vienybës.

l

24

pamokas ir pan. Nepavydþiu në vienam mokytojui, dirban-èiam bendrojo lavinimo mokykloje, kurioje nëra choro me-no tradicijø, tinkamo poþiûrio á dainavimà. Ðiuo poþiûriusovietmeèiu buvo geriau – buvo ministro ásakymas, kad mo-kykloje privalo bûti choras ar net du trys, priklausomai nuostruktûros, dydþio.

D. R. Kiek ðiemet Dainø dienos dalyviø?V. M. Nuo trylikos iki penkiolikos tûkstanèiø. Ðiemet

sukurta konsultantø sistema padëti meno kolektyvams pa-sirengti Dainø ðventei. Buvo paskirta 20 konsultantø pa-dëti chorams áveikti sudëtingà Dainø ðventës repertuarà.Konsultantai dalyvauja ir perþiûrø komisijose, ir atsako uþchorø lygá. Jiems suteikti nemaþi ágaliojimai – ir padëti, irvertinti. Juk ne visi chorvedþiai, juolab choristai yra baigæMuzikos ir teatro akademijà.

D. R. Gal jau koká deðimtmetá uoliai ugdæ regioninámàstymà ir skatinæ gyventi kultûringai bei ugdyti vietiniuskultûros reiðkinius ar dabar negausime pylos antruojulazdos galu? Gal, sakau, valstybinis màstymas visai suny-ko? Gal vietinëms valdþioms svarbiau jø paèiø renginukasnei leisti pinigus nacionalinei Dainø ðventei?

V. M. Yra dalis tiesos Jûsø þodþiuose. Bet blogiausia,kad savivaldos ástatymas tokiems nacionaliniams rengi-niams kaip Dainø ðventë nelabai patogus. Nuo vietiniø

pareigûnø sampratos priklauso, ar jie skirs ir kiek skirs lë-ðø Dainø ðventei rengtis ir á jà atvykti. Be to, suirus profsà-jungø sistemai, kurios ir iðlaikydavo meno kolektyvus, daugchorø tiesiog ið ðventos dvasios gyvena, – nëra kam jø neiiðlaikyti, nei paremti. Man visada paradoksalus atrodo api-bûdinimas „mëgëjø judëjimas“. Jie – ne mëgëjai, diplo-muoti profesionalai tà judëjimà judina. Diplomuoti profe-sionalai, kurie neturi duonos, socialiai neapsaugoti. Tai kammes kepam tuos diplomus, net magistro? Kur mes juos ádar-binsime? Reikia postûmiø. Gal rengiamas Dainø ðventësástatymas kai kà iðjudins – poástatyminius aktus, priemo-niø planà, pagaliau – tam tikrà programiná finansavimà?Mes vis praðom: duokit, reikia… bet ástatymø bazës nëra.

Yra kultûros centrø ástatymas. Tad nuo centro direkto-riaus priklauso, koká þanrà ugdyti. Valstybinio poþiûrio ákultûrinæ veiklà apskritai nëra. Viena vertus, gerai, kad ska-tinama regioninë kultûra, antra vertus, prarandame visàðalá vienijanèius sambûrius. Yra ávairiø rajonø meno ko-lektyvø – vieni neaukðto lygio, jiems pakanka vietinio lyg-mens koncertø. Kiti gi, meistriðkesni, nori veikti aktyviau,plaèiau, ðtai tokiems kolektyvams dainuoti Dainø ðventë-je – jau didelë garbë, didelis noras. Sakykim, Dainø ðven-tës neberengiamos – taigi labai daug kolektyvø nunyktø,jokia regioninë kultûra jø neiðgelbëtø.


r

25

D. R. Ne man vienai ramybës neduoda ðtai toks klausi-mas: kodël choristai nevilki tautiniø kostiumø? Gal mumsvertëtø ðiuo poþiûriu vëlgi pasekti estø pavyzdþiu?

V. M. Ne, nepainiokim dviejø dalykø. Estas dainø ðventætraktuoja kaip nacionaliná reiðkiná ir save suvokia kaip toreiðkinio dalelytæ. Jie nedeklaruoja, jie automatiðkai ren-giasi per Dainø ðventæ tautiniais kostiumais. Bet jie turitautinius kostiumus, jie yra palaikomi valstybës. Kai tautasumaþëja iki milijono, – jai gresia iðnykimas. Jie savo iden-titetà stengiasi iðlaikyti visomis priemonëmis, viena ið jø –tautinis kostiumas.

Pas mus tokios problemos nëra…D. R. Dar nëra..?V. M. Jûs ásivaizduojate, kiek kainuoja tautinis kostiu-

mas? Ir kur já uþsakyti?D. R. Lietuvos liaudies kultûros centre galima uþsakyti

graþø pagal autentiðkus pavyzdþius rekonstruotà tautinákostiumà. Manau, kad tai – ne vien pinigø klausimas, tai –koncepcijos klausimas. Juk tautiniais kostiumais galëtø vil-këti visi Dainø ðventës dalyviai, net þiûrovai, sakyèiau.

V. M. O ar visiems taip lengva pasisiûdinti tautiná kos-tiumà?

D. R. Sutinku, toli graþu ne visiems. Jei finansiniu po-þiûriu normaliai gyventume, bûtø kita kalba. Gal kada norstaip ir bus? Per praeità „Gaudeamus“ lietuviø choristai susportiniais marðkinëliais atrodë labai prastai greta latviø irestø, apsirengusiø tautiniais kostiumais…

V. M. Visø pirma postûmio niekada nebuvo. Ðtai Latvi-jos prezidentë, beje, apsirëdþiusi tautiniais rûbais, 2003

metais atsipraðo negalinti atvykti á sveèius per mûsø Dai-nø ðventæ, nes tautai reikðmingiausiu metu, t.y. per latviøDainø ðventæ, ji turinti bûti su tauta. Ir viskas tuo pasakyta.Nuo valdþios poþiûrio daug priklauso.

D. R. Kaip Jûs manote, kodël Estijoje ar Latvijoje Dai-nø ðvenèiø poþiûriu visuomenë yra gana vieninga ir dide-liø intelektualø iðpuoliø prieð jà lyg ir nëra. O pas mus…Ið visø pusiø intelektualinis elitas nusistatæs prieð Dainøðventes. Daug dabartiniø aukðtø pareigûnø bei valdininkønë girdëte negirdëjæ ar tik viena ausimi girdëjæ apie jas.Per praeità Dainø ðventæ 2003 metais viena televizijos þur-nalistë, ëmusi ið manæs interviu Eityniø metu, pabaigojepaklausë, kà að manau, kad kai kas sako, jog Dainø die-nos jungtinis choras – viena didelë dainuojanti burna…Atsakiau, kad taip ciniðkai màstyti nemoku… Ið kur gimstatokie ir panaðûs neigiami apibûdinimai?

V. M. Estø ir latviø dainø ðventes vertina etnomuziko-logai profesionalai, kurie jos vyksme dalyvauja, o ne kaþ-kokie kritikai ið paukðèio skrydþio, kaip pas mus. Pas musmuzikologai turi savo nuomonæ, kuri nesutampa su Dai-nø ðvenèiø kûrëjø ir þiûrovø nuomone. Ðtai kur skirtumas.Þinau, kà jie mano: kad tai masinës kultûros reiðkinys, kadtai sovietinis palikimas, kaþkodël jie taip mano, nors Esti-joje ir Latvijoje dainø ðventës pradëtos rengti XIX a. pabai-goje, tik pas mus nuo 1924 metø. O valdþia prisiklausosavo patarëjø, kurie atstovauja minëtiems „kritikams“, ne-dalyvaujantiems paèiame Dainø ðvenèiø procese. Porei-kis yra. Nebûtø Dainø ðventës, nunyktø labai daug kolek-tyvø, neliktø stimulo, orientyro, siekio. Þinoma, Lietuvai


l

26

bûtø pigiau ir sukti galvos nereikëtø. Mes gerbiame valsty-bës institucijas, Dainø ðvenèiø ceremonialuose dalyvaujair Prezidentas, ir Seimo Pirmininkas, ir Ministras Pirminin-kas, bet tarpuðvenèiu ðiai kultûros srièiai jie jokio dëmesionerodo. 2000 metais turëjo vykti moksleiviø dainø ðventë,taèiau tuometiniam ðvietimo ir mokslo ministrui jos nerei-këjo, tai ir nebuvo ðventës. Nesvarbu, kad visuomenei josreikëjo. Pats vienas ministras nusprendë. Nepadëjo në Sei-mo Kultûros ir ðvietimo komiteto raginamieji raðtai. Taigisvarbu valstybës poþiûris. Kai kas pasakys – kaip neskiriadëmesio, juk Dainø ðventei iðleidþiamas ne vienas milijo-nas… O kas vyksta tarpuðvenèiu? Kam rûpi? Kaip iðgyven-ti kolektyvams ir jø vadovams? Kaip jiems ágauti jëgos,meninës kokybës? Juk vyksta procesas, o jam neskiriamajokio dëmesio. Ne veltui gi tie milijonai dalijami – þmo-nës negirtauja, nesmurtauja, þmonës nori gyventi kultû-ringai, be to, svarbu ne tik vartoti kultûrà, bet ir jà kurti.

D. R. Man pasirodë ádomi Dariaus Kuolio nuomonëesà sovietinë valdþia remdavusi Dainø ðventes ir mëgëjømeno kolektyvus, kad tik visuomenë nesikiðtø á valstybësvaldymo reikalus. Neva ir laisvoje Lietuvoje esama tokiøtendencijø, todël privalome bûti ne tik tautieèiai, bet irpilieèiai (þr. Liudviko Giedraièio pokalbá su Dariumi Kuo-liu „Liaudies kultûros“ 2007 m. Nr. 2).

V. M. Betgi masinis dainavimas visuomet buvo susijæssu politika. Masinis dainavimas provokuoja, masë labaisunkiai valdoma, ji labai greitai pagauna visokius iððû-kius. Didelæ fizinæ jëgà galima panaudoti bet kam, ir ge-riems, ir blogiems dalykams.

D. R. Kokia ðios Dainø dienos koncepcija? Kas keièiasi?V. M. Anksèiau meno vadovà paskirdavo kultûros mi-

nistras. Atkûrus nepriklausomybæ labai stengtasi parody-ti demokratijà, tad buvo skelbiami rinkimai ir meno va-dovas buvo renkamas pagal reitingus. Paskui pradëtiskelbti scenarijø konkursai. Ðiai Dainø dienai buvo pa-rengtas tik vienas scenarijus, bet nesëkmingas. Neávykuskonkursui buvo surengti rinkimai ir mane iðrinko kûrybi-nës grupës vadovu.

Kas yra koncepcija? Mintis, kuri apauginama repertua-ru. Að pradëjau nuo UNESCO dainø ðvenèiø tradicijos pa-skelbimo þmonijos þodinio ir nematerialaus paveldo ðe-devru. Kuo mes ypatingi… Ne dël to, kad mokame gra-þiau dainuoti, o dël to, kad yra masinis efektas, masinisdainavimas a cappella. Per paskutines Dainø ðventes a cap-pella kûriniai sudarë labai menkà dalá, dauguma buvo dai-nuojami pritariant akompanimentui. Antra vertus, kai dai-nuodavome atskirais chorais, tai reikëdavo repertuarà su-dëti taip, kad viena daina bûtø apie tëvynæ, kita liaudiesir t.t. Buvo nusistovëjusi tokia lyg ir struktûra. Mes dai-nuodavome maþai liaudies dainø, jos kartodavosi ðventëið ðventës, o naujø neatsirado. Ðioje Dainø dienoje visaantroji dalis bus skirta liaudies dainai, kuriomis bandysi-me apdainuoti visà þmogaus gyvenimo ciklà. Daugumaaranþuoèiø specialiai parengtos ðiai ðventei. Ðias dainasdainuos visi chorai pritariant ávairiam akompanimentui

– puèiamøjø, liaudies instrumentø, roko. Visi elementaitarnauja liaudies dainai. Pirma dalis – originaliø tradici-niø dainø dainavimas a cappella. Treèia dalis – XXI am-þius, jaunimui skirta dalis, sudaryta ið jo mëgstamiausiødainø pradedant sàjûdþiu, ðioje dalyje bus atliekama irviena A. Kauðpëdo daina, ir M. Mikutavièiaus, ir kitospanaðios dainos.

D. R. Kaip pakomentuotumëte reþisûrà, scenografijà?V. M. Metus dirbæ, atsisakë bendradarbiauti reþisie-

rius Vytenis Pauliukaitis ir dailininkë Renë Petrulienë.Jiems nepatiko Dainø ðventës direkcijos poþiûris á kûry-biná darbà. Iðgyvenu tai skausmingai. Dabar su reþisie-riumi Vygantu Kazlausku bandome kompensuoti þalà.

D. R. Apskritai koks Jûsø poþiûris á reþisûrinius Dainødienos priedus? Ðokëjus, merginas su „architektûrinëmis“galvomis ir pan.? Ar Dainø dienai tai bûtina?

V. M. Gal ir nebûtina. Priklauso nuo to, ar norime kaikuriuos kûrinius vizualizuoti, ar ne. Mûsø supratimu, vi-zualizuoti reikia, nes publika gali ir nesuprasti, pavyz-dþiui, kodël mes tokias liûdnas dainas dainuojame.

Ði Dainø diena yra netradicinë. Bus ne taip, kaip anks-èiau: dainuoja vyrø chorai, paskui moterø chorai ir t.t.Ðioje Dainø dienoje dainuos visi. Tiesa, pirmoje dalyjenedainuos vaikai. Iðskyrus vaikø chorus, visi kolektyvaibus sustatyti pagal balsus. Aiðku, bûtø galima pastatytimikrofonus taip, kad girdëtøsi stiprûs chorai, o silpnøjønesigirdëtø… taèiau… tai ne iðeitis. Vingio parkas nepri-taikytas dainavimui, pas mus nëra amfiteatro. Latviai jauiðsikovojo savo estrados rekonstrukcijà. Idealiausia yraTartu estrada. Ir á repertuarà latviai þiûri kitaip – jei kasnepasiteisina, ima ir iðmeta, ir niekas á tai skausmingainereaguoja.

Ðiø metø ðventë unikali tuo, kad labai daug, 40 pro-centø, uþsakytø kûriniø. Paprastai bûdavo pasitenkina-ma trimis keturiais uþsakytais kûriniais, o visa kita bûda-vo perkeliama ið ankstesnio repertuaro. Kadangi ðiemetlabai daug naujø kûriniø, tad chorai kenèia – nespëjaiðmokti. Net vaikai dainuoja dvideðimt su virðum kûri-niø. Anksèiau to nebuvo. Bendras krûvis didelis.

Dalia RASTENIENË. Kaip Jûs þiûrite á daþnus priekaið-tus, kad mûsø Dainø diena perdaug supopuliarinta? Estailabiau laikosi tradicijos ir nesistengia repertuaro perdaugsuðiuolaikinti.

V. M. Estø dainos samprata kitokia. Dainø ðventë Esti-joje – nacionalinis reiðkinys. Pas mus Dainø diena visdar koncertas, o ne tautos identiteto palaikymo tradicija.Mûsø poreikiai kitokie. Ar ámanoma vaikà priversti dai-nuoti vien tokias dainas kaip „Kur bëga Ðeðupë“? Jis pa-bëgs… Mûsø vaikai dainuoja ðiuolaikines, bet geras dai-nas. Jø negalima paniekinamai pavadinti „popsu“.

D. R. Ar jau màstote apie 2009 metø Dainø ðventæ?V. M. Kadangi tai bus neeilinë ðventë, manome joje

dainuoti geriausias visø praëjusiø Dainø ðvenèiø dainas.Norëèiau iðplësti pirmà ir antrà dalis, o treèiàjà paskirtivël jaunimui.

r

27

Liaudies meno paroda – 2007-ieji…Alë POÈIULPAITË

Dainø ðventë pakelia visà Lietuvà – dainuoti, ðokti, gro-ti ar bent pasidþiaugti dainuojanèiaisiais ir grojanèiaisiais.Á ðità muzikos, spalvø margumynà savitai ásilieja liaudiesmeistrai, tikriau – jø darbai. Nes Liaudies meno paroda nuoseno yra neatskiriama Dainø ðventës dalis. Tai didþiausia irprestiþiðkiausia liaudies meno ekspozicija Lietuvoje.

Parodà savotiðkai papildo ir pratæsia Dainø ðventës Fok-loro dienà vykstantis tradiciniø amatø demonstravimas, po-puliariai vadinamas muge. Dainø ðventës mugë tarp gau-sybës kitø mugiø, vykstanèiø ávairiø renginiø bei ðvenèiømetu, iðsiskiria tuo, kad komercinis pradas èia tëra antraei-lis dalykas. Svarbu atstovauti ir pademonstruoti medþio,keramikos, kalvystës, tekstilës tradicijas. Todël ne kiekvie-nas panorëjæs gali su savo dirbiniais á jà patekti ir ne tik dëlriboto vietø skaièiaus. Vyksta atranka, tiesa, ne tokia grieþ-ta kaip formuojant parodos ekspozicijà, taèiau pakankamaatsijoti nuo tradicijø nutolusius dirbinius ir tiesiog kièà. Nevisada tai iki galo pavyksta, taèiau skirtumas nuo kitø mu-giø akivaizdus. Tai gera mokykla gausybei þiûrovø, kurieFolkloro dienà suplûsta á Sereikiðkiø parkà. Todël mugë yratarsi gyvas parodos tæsinys.

Nuo Sereikiðkiø parko, kur ásikûræ meistrai, mugës da-lyviai, iki „Arkos“ galerijos, kur veikia paroda, – deðim-ties penkiolikos minuèiø kelias, nelygu kaip greitai þings-niuosi. Èia ðventës ir mugës triukðmà pakeièia tyla ir rim-tis, kuri leidþia atsikvëpti, ásiþiûrëti, ásistebëti á parodosekponatu tapusá dirbiná.

Ið tikrøjø dirbiná, nes ðiø metø parodos ekspozicijoje –taikomosios liaudies dailës ðakos: audiniai, rankdarbiai, me-dþio ir pinti dirbiniai, keramika, kalviø ir juvelyrø darbai,paprotinis liaudies menas (verbos, marguèiai, sodai, kau-kës), muzikos instrumentai.

Tokio pobûdþio parodà matëme prieð devynerius me-tus – 1998–aisiais Nacionalinio muziejaus salëse. Tadapirmàkart liaudies dailë nebuvo áleista á Ðiuolaikiná menocentrà. Ði respublikinë paroda antràkart rengiama „Arkos“galerijoje, tik prieð ketverius metus buvo eksponuojamatapyba, grafika, skulptûra. Reikia padëkoti galerijos va-dovams, kad liaudies meistrø kûrybà laiko ne kokiu ant-rarûðiu menu, savotiðka atgyvena, o svarbia dabartinës na-cionalinës kultûros dalimi, reprezentuojanèia jos etninásavitumà.

Galerijos ekspozicinis plotas ganëtinai didelis, taèiauliaudies menui èia ankðta, dalis atrinktø eksponatø neið-vengiamai nukeliauja á sandëlá. Skaudu meistrams, nuos-tolis parodos lankytojams ir specialistams, kuriø vertinimasturi apsiriboti tuo, kas ðiaip taip sutilpo. Pagaliau nukenèiair pati ekspozicija. Tiesa, tuos nuostolius kompensuoja pa-

rodos katalogas, kuris pristato kiekvienà parodoje dalyvau-jantá meistrà vieno darbo nuotrauka.

Nei meistrai, nei vyresni kultûros darbuotojai dar ne-pamirðo netolimø laikø, kai tokios respublikinës parodosbuvo eksponuojamos Parodø rûmuose, dabar besivadinan-èiuose Ðiuolaikinio meno centru, ir visada pasiekdavo lan-komumo rekordus. Deja, ðioji valstybës iðlaikoma kultûrosinstitucija yra tapusi labai siaurà kryptá pripaþástanèia ir pro-teguojanèia ástaiga, visa kita nuraðanèia á atgyvenas. Ið tie-sø daugiau negu keista, kad liaudies meistrø kûrybai kartàper ketverius metus neatsiranda vietos ðiose salëse. Tarsijie nebûtø Lietuvos pilieèiai ir dabartinës kultûros kûrëjai.Tokia situacija verèia apskritai suabejoti nacionalinës kul-tûros ir meno politikos skaidrumu. Taigi, kiekvienas, eida-mas á „Arkà“, nelinksmai atsidus, paþvelgæs á ðalia dunk-santá Ðiuolaikinio meno centro pastatà.

Jau daugiau kaip deðimtmetis respublikines liaudies me-no parodas imta diferencijuoti pagal dideles ðakø grupes:vaizduojamàjá ir taikomàjá liaudies menà. Taigi praëjo de-vyneri metai nuo tokios apimties taikomosios liaudies dai-lës parodos, kuri buvo eksponuota Nacionaliniame mu-ziejuje (2003-aisiais eksponuota vaizduojamoji liaudies dai-lë – irgi „Arkoje“).

Tai gana didelis laiko tarpas atsirasti naujoms tendenci-joms, pasiskelbti naujiems meistrams. Visiems, taèiau gallabiausiai taikomøjø ðakø meistrams, nes jiems didesnæ áta-kà nei, sakykim, tapytojams, skulptoriams, daro paklausa,madø kaita, nes taikomoji liaudies dailë labiau susijusi suvartojimo, buities sferomis. Respublikinë paroda suteikiaunikalià progà pamatyti ðiø liaudies meno ðakø bûklæ,áþvelgti tendencijas ir galbût ateities perspektyvas.

Norom nenorom, þvelgiant á dabartinæ ekspozicijà, kylapagunda bent jau kiekybiðkai palyginti jà su buvusiàja prieðdevynerius metus. Akivaizdu, kad ðiø metø paroda kuklesnë:1988–aisiais joje dalyvavo 531 meistras, ðámet – 349. Paki-to ir ðakø santykis. Nepakitusi liko parodos rengimo tvarka.Kai kur ji prasideda nuo rajoniniø ekspozicijø, taèiau pagrin-dinë atranka vyksta regioninëse ekspozicijoje, kurias rengiaLietuvos tautodailininkø sàjungos regioniniai padaliniai.

Prieð prasidedant atrankoms, negali nepasiduoti pagun-dai paspëlioti, kas ir kaip bus, kiek ir kokiø meistrø dalyvausir t.t. Kai kurie spëjimai pasitvirtina, kai kurie – ne, nes liau-dies dailë yra gyvas procesas. Ðámet bene labiausiai apsirik-ta dël tradiciniø audiniø – lovatiesiø, rankðluosèiø. Atrodë,kad jø tebus vienetai, taèiau tai – vienas gausiausiø parodosskyriø. Jame vyrauja tradicinës lovatiesës, kuriø daugumàiðaudë aukðtaièiø (Utenos, Trakø, Ignalinos ir ypaè Ðvenèio-niø rajonø) audëjos. Tiesa, neátikëtinai maþa rankðluosèiø,

l

28

ne kà daugiau jø bûta ir regioninëse parodose. Tokià situaci-jà gal bûtø galima pavadinti tradicinio audimo renesansu,taèiau audëjø amþius (vidurkis 70 metø) verèia tuo abejoti.Greièiau tai tradicijø reliktai, prasmingai jas reprezentuo-jantys tradiciniais raðtais, koloritu. Tiesa, á tradicinius audi-nius gana agresyviai verþiasi naujos medþiagos, ypaè ðilkas.Viena kita ið tokiø siûlø iðausta lovatiesë atrinkta ir á parodàdël tradicinio kolorito ir raðtø.

Sunkoka paaiðkinti rankðluosèiø nepopuliarumà – jø pri-taikymo sfera ir mûsø dienomis, atrodo, nëra itin siaura.Juolab kad rankðluosèiui teikiama ir dekoratyvinë, ir pa-protinë funkcija. Rankðluosèiai kiek labiau nei lovatiesësyra pabëgæ nuo tradicijø: neretame paþeista kompozicinëdarna, raðto specifika ir struktûra, áaudþiami tekstai arbadedikacijos kartais daro juos keistokais sieniniais kilimë-liais. Þinoma, ðitokie darbai negalëjo pasiekti respubliki-nës ekspozicijos.

Gausus ir ávairus juostø skyrius: èia reprezentuojamosvisos technikos: rinktinës, kaiðytinës, pintos, vytinës juostos.Juosta nëra nustojusi populiarumo kaip dovana, kaip þmo-gaus pagerbimo simbolis (pastarøjø, kuriose daþniausiai mo-dernizuojami raðtai, áaudþiamos ávairios dedikacijos, paro-doje nëra kaip netradiciniø). Ypatingas juostos vaidmuo tau-tinio kostiumo ansamblyje: bûtent èia atsiveria jos savitu-mas ir tikras groþis bei tradicijos. Parodoje eksponuojamosjuostos orientuotos bûtent á ðià funkcijà, todël ið visø dirbi-niø jos maþiausiai „kosmopolitinës“, t. y. atitrûkusios nuokonkretaus etnografinio regiono tradiciniø raðtø, spalvinësgamos, atspindi bûdingiausias regiono technikas ir kt. Iðau-go techninis meistriðkumas, á kurá kreipta daug dëmesio iratrenkant jas á respublikinæ ekspozicijà. Tokiems poslinkiamsneabejotinai didelæ átakà yra padariusi tautinio kostiumorekonstrukcijø programa.

Dël gausos bei glaudþiø ryðiø su tradicijomis atskirasekspozicijos dalis sudaro pirðtinës ir rieðinës. Pirmøjø, kaipir visada, tokiose parodose gana gausu, vyrauja vilnonësraðtuotos pirðtinës. Jos, ne tik tautinio kostiumo, bet ir da-bartinës þieminës aprangos dalis, nenustoja savo reikðmës.Uþtat rieðinës – tikra naujiena ðioje parodoje. Tiesa, jø ma-þiau nei pirðtiniø, bet sudaro solidø skyrelá. Susidomëjimàrieðinëmis greièiausiai irgi bus paskatinusios tautinio kos-tiumo rekonstrukcijos bei I. Juðkienës parengta knyga, ku-rioje publikuojama jos atkurti visø etnografiniø regionø rie-ðiniø pavyzdþiai bei jø variacijos. Jos jau yra suradusiossavo vietà ne tik kaip tautinio kostiumo, bet ir kaip dabarti-nës aprangos dalis.

Kiekvienos liaudies dailës parodos dalá sudaro ávairûsinterjerui, buièiai skirti megzti, nerti, siuvinëti dirbiniai, ap-ranga bei jos detalës, tradiciðkai vadinami rankdarbiais. Ne-iðimtis ir ðioji. Itin daug jø bûta regioninëse ekspozicijose,taèiau á respublikinæ pateko palyginti nedaug.

Rankdarbiai yra viena masiðkiausiø ir problemiðkiausiødabartinës liaudies dailës srièiø. Megzti, nerti, siuvinëti mo-ka ir mëgsta vos ne kiekviena moteris. Dalis jø tai daro tikraimeistriðkai, taèiau tobulas techninis atlikimas dar negaran-

tuoja meniðkumo, nekalbant jau apie tradiciðkumà. Ávairûsrankdarbiø þurnalai siûlo daugybæ pavyzdþiø, raðtø brëþi-niø, kompozicijø ir t.t. Tokiø pavyzdþiø kopijos, kad ir tech-niðkai nepriekaiðtingai atliktos, deja, negali tapti respubliki-nës parodos eksponatu. Lygiai kaip ir koks drabuþis, tarkim,megztinis ar palaidinë, visai ámanomas ir net graþus dëvëti,bet nepasiþymintis originalesne forma, raðtø komponavimu.

Bûdami vienu prieinamiausiø, taigi ir tam tikra prasmelengviausiø estetinës veiklos ir saviraiðkos bûdø, rankdar-biai ið tiesø yra viena sunkiausiø dabartinës taikomosiosliaudies dailës srièiø. Èia reikia ne tik ávaldyti pasirinktàdirbinio technikà, bet ir fantazijos, iðradingumo, reikia mo-këti sukurti originalià kompozicijà, savitai panaudoti ben-druosius raðto elementus, derinti juos su dirbinio forma beipaskirtimi. Be nemenko talento èia toliau savø namø ne-nueisi. Juolab sunku nepasiklysti ávairiø raðtø pasiûlos gau-sybëje bei margumyne, kur daug standartiniø, ðimtus kartømatytø motyvø ir visiðkai aiðkaus kièo, neretai siûlomo netsu tradicijø þenklu.

Á parodà stengtasi atrinkti tik tuos dirbinius, kuriuoseakivaizdus originalus pradas, matyti savitas meninio màs-tymo bûdas. Tokiø, palyginti su daugybe eksponuotø re-gioninëse parodose, Vilniuje pamatysime ið tikrøjø nedaug.Savotiðka naujovë ðioje ekspozicijoje – senovine pynimobrankteliais technika atlikti E. Smailienës dirbiniai.

Parodoje vyrauja buièiai ir interjerui skirti ávairaus dy-dþio dirbiniai, tarp jø – ávairaus dydþio staltiesëlës. Gaila,skirtingai nuo ankstesniøjø parodø, tëra vos vienetai ap-rangos detaliø, kà kalbëti jau apie drabuþiø ansamblius.Rankdarbiai visada buvo ir tikriausiai bus viena jautriausiøávairiems mados svyravimams srièiø. Tai neiðvengiama, ly-giai kaip bûtina sieti mados apraiðkas su tradicijomis. Èiayra plati sfera meistrø talentams reikðtis ir atsiskleisti.

Tiesiogiai su tradicijomis susijæ bei jas atspindi nëriniai,skirti patalynei papuoðti (paklodþiø pakraðèiø nëriniai, ásiu-vai pagalviø uþvalkalams).

Rankdarbiø sferai greièiausiai reikëtø priskirti ir siuvinë-tuosius paveikslus. Palikus diskusijoms klausimà, kam jie ar-timesni – vaizduojamajam ar taikomajam menui, svarbiaupabrëþti, kad tarp jø vyrauja kopijos, atliktos pagal ðablonà(kompozicijos, pieðinio, kolorito). Tereikia parinkti ðablonoreikalaujamus siûlus ir iðsiuvinëti kryþeliu ar kitu siûlomusiuvinëjimo bûdu. Tokiø paveikslø turinys kuo ávairiausias:natiurmortas, kokio gyvûnëlio atvaizdas, visiems þinomaspeizaþas, net sakralinio turinio populiarus paveikslas (jø, beje,gana gausu, ypaè mëgstamas „Kristus Alyvø darþely“ ir pan.;teko matyti net „Paskutinæ vakarienæ“ ir kt.). Kartais stebinaatlikimo meistriðkumas, taèiau kalbëti apie tokio paveiksloatlikëjo autorystæ bei meninæ kokybæ, deja, negalima. Tikvienas kitas siuvinëtas siuþetinis darbas yra savarankiðkai su-komponuotas, autentiðkai parinktas motyvas.

Taikomøjø medþio dirbiniø asortimentas daugiau ar ma-þiau áprastinis. Tradiciðkiausià, bet negausià ðio skyriausdalá sudaro rankðluostinës. Jose galima áþvelgti atskirø meis-trø braiþà, ornamentø komponavimo stiliø ir kt. Taèiau

r

29

susidaro áspûdis, kad meistrai neiðnaudoja visø galimybiø,neieðko originalesniø, dràsesniø sprendimø.

Tà patá galima pasakyti apie daugumà prieverpsèiø, ku-riø parodoje dar maþiau negu rankðluostiniø. Prieverpstës,seniai praradusios savo tikràjà paskirtá, nuëjo keletà raidosetapø. Toji raida turëjo dvi kryptis. Prieverpstës buvo popu-liarios kaip ávairaus dydþio (nuo natûraliø proporcijø iki mi-niatiûrø) suvenyrai, neretai kaip savotiðkas etninës priklau-somybës þenklas ir deklaracija. Kita nemaþiau populiari prie-verpsèiø raidos kryptis: jos, neproporcingai iðdidintos, nere-tai net iki savotiðko pano, tapo interjero puoðmena. Á ðià pa-rodà ið palyginti negausiø ðiø dirbiniø regioninëse parodoseatrinktos tik labiausiai atitinkanèios tradicijas.

Þvelgiant á prieverpsèiø, rankðluostiniø bei pastarøjønaujadarø juostiniø rinkiná ðioje ekspozicijoje neapleidþianuojauta, kad meistrai ðiuos dirbinius kuria tarsi ið inerci-jos, tarsi nematydami ðio pobûdþio kûrybos perspektyvos.Be abejo, átakà daro ir sumaþëjusi paklausa. Gaila, nes taiyra savotiðka taikomosios medþio droþybos klasika. Jà ðian-dien yra akivaizdþiai pakeitæ ávairios paskirties indai, me-diniai valgymo árankiai (beje, ir suvenyriniai, grynai deko-ratyviniai). Ypaè suklestëjusi ávairiø kauðø bei ðaukðtø dro-þyba, jiems kartais naudojamos natûralios medþio iðaugos.Kai kuriø ið jø, ypaè suvenyriniø, forma neatitinka funkci-jos, kai kuriø kauðø dizainas prieðtarauja jø panaudojimui(nepatogûs paimti, laikyti ir t.t.).

Niekada tokiose parodose nebuvo gausu stambiø ga-

baritø darbø, pvz., liaudiðko stiliaus baldø. Beveik nëra jøir ðioje, tik vienas bareljefais droþinëtø baldø komplektas.Uþtat, atrodo, populiarëja tradicinës kraièio skrynios: na-tûralaus dydþio ir maþesnës. Áprastinæ puoðybà daþnai pa-pildo dekoratyvûs apkaustai. Greièiausiai toká medþio dro-þybos posûká bus nulëmusi paklausa: madinga toká baldàdovanoti, turëti namuose. Galbût tai reiðkia, jog liaudiesbaldø tradicijos turi tendencijà plëstis.

Pagal regionines ekspozicijas bei surinktà negausià ko-lekcijà sunkiai prognuozuojama pintø dirbiniø raida. Darprieð keletà metø jø buvo keliskart daugiau ir ávairesniø.Galbût unikalius meistrø dirbinius bus nukonkuravusi daugpigesnë áveþtinë produkcija, kuria uþversti didieji preky-bos centrai. Tokia konkurencinë situacija, be abejo, neska-tina nei meistrø, nei jø dirbiniø paklausos. Laimëti prieðmasinæ produkcijà ámanoma tik geresne kokybe, unikalu-mu, tradicijø plëtojimu.

Parodai meistrai pateikë daugiausia ávairiø pintinëliø,dëþuèiø, padëklø ir pan. Beveik nëra didesniø dirbiniø, ið-skyrus galbût ðiaulieèio E. Þickio darbus. Taèiau þvelgiant ájo kûrybos visumà, kurioje gausu kièiniø darbø (sakykim,natûralaus dydþio pintø motociklø, senoviniø fotoaparatøir pan.), sunku pasakyti, kurlink pasuks ðio meistro, kurisnestokoja nei fantazijos, nei meistriðkumo, kelias.

Keramikos skyriuje vyrauja tradiciniø formø àsoèiai,puodynës, dubenys, labai nesunkiai pritaikomi dabartinëjebuityje, visuomeninio maitinimo ástaigose ir kt. Akivaizdþiai

2003 m. dainø ðventës „Mes“ akimirkos. Ramûno Virkuèio nuotraukos

l

30

Lithunian Song Celebration“In the Wheel of Life”

On the Trends of the Period between theCelebrations and Preparation of the Programmes

In 2007 the seventeenth Song Celebration (Dainøðventë) is held in Lithuania. It consists of seven events:the Kanklës Afternoon, the Folklore Day, the Folk Art Ex-hibition, the Ensemble Evening, the Wind Orchestra Pro-gramme, the Procession, and the Song Day. Dalia Raste-nienë talks to the heads of the working groups of eachevent: the Director of the Song Celebration Saulius Liausa,the Artistic Director of the Kanklës Afternoon, Lina Nai-kelienë, the Artistic Director of the Creative group for theFolklore Day, Vida Ðatkauskienë, choreographer and Di-rector of the Ensemble Evening, Leokadija Dabuþinskaitë,choreographer, Director and head ballet-master LaimutëKisielienë, and the leader of the Song Day, Vytautas Mið-kinis. They discuss the four year period since the last SongCelebration and the programmes of this year’s event. TheFolk Art Exhibition is reviewed by Alë Poèiulpaitë.

maþiau nei ankstesnëse parodose ávairiø komplektø (pvz.,servizø alui, cepelinams ir pan.). Vos vienas kitas dirbinysskirtas interjerui papuoðti. Palyginti nedaug ir ðvilpukø.

Technikos atþvilgiu vyrauja áprastiniai glazûruoti ir juo-dojo degimo dirbiniai, taèiau meistrai bando ir raku bei ki-tas retesnes ir kitoms tautoms bûdingas technikas. Skirtingainegu pynimas, keramika, kad ir ne tokia gausi kaip kitoseparodose, neatrodo iðsisëmusi. Gal net gana ryðkiai orien-tuojasi á tradicijas, kad ir bandydama kitokias technikas.

Kalvystës darbai turi aiðkià funkcijà ir pritaikymo sferas.Viena ryðkiausiø – kryþdirbystë, tikriau – geleþiniai kryþiai(saulutës) ar, retais atvejais, kitokiø pavidalø virðûnës, kuriosyra bûtinas koplytëlës, koplytstulpio atributas. Dauguma kal-viø darbø iðlaiko formø, proporcijø tradicijas, taèiau matytiir bandymø ieðkoti efekto, originalumo, traktuoti geleþiná kry-þiø kaip savotiðkà interjero dekorà ar parodiná variantà. Ðito-kie ieðkojimai daþniausiai nepasiekia savo tikslo: jø á respub-likinæ parodà beveik nepateko, kol kas jø palyginti negausuir regioninëse ekspozicijose, taèiau tendencija akivaizdi.

Ðiek tiek keista, kad parodoje, galima sakyti, beveik nërabuièiai skirtø dirbiniø: þidinio árankiø, þvakidþiø. Tai, kasregioninëse parodose buvo pasiûlyta atrankai, daþniausiailiudijo formos chaosà, nesaikingà puoðybà ir pan.

Sunkiai nuspëjama juvelyrikos situacija. Kone visà eks-pozicijà uþima vilnieèiø darbai. Ið tikrai savità kryptá turë-jusiø ádomiø kaunieèiø juvelyrø dalyvauja vos trys. Kitøregionø irgi vos po keletà meistrø.

Akivaizdþiai sumaþëjæ gintaro dirbiniø, galbût juos „su-valgo“ komercija, nebelieka laiko ieðkoti kaþko nauja, ori-ginalaus. Prieð keletà metø buvo plûstelëjusi vadinamøjøarcheologiniø papuoðalø banga – kopijø ir bandymø vari-juoti ðá ádomø paveldà. Deja, ði banga atslûgo, neiðnaudo-jusi visø galimybiø

Daugelis juvelyrø brangakmenius derina su ávairiu me-talu. Kartais tai ádomu. Taèiau þvelgiant á juvelyrikos sky-riaus visumà matyti savotiðka retromelodija, didelë papuo-ðalø dalis tarsi kartoja tai, kas kurta prieð deðimtmetá ir anks-èiau. Kita vertus, galbût dalis ádomiø darbø liko uþ ðiosparodos ribø, nes nebuvo pateikti regioninëms ekspozici-joms (ðitai netiesiogiai liudija ir ðiømetinë Klaipëdos ap-skrities „Aukso vainiko“ paroda, kurioje buvo keletas tikraiádomiø meistrø; deja, juos pakviesti á respublikinæ parodàjau buvo per vëlu).

Tarp paprotinës paskirties dirbiniø (verbø, sodø, kau-kiø, marguèiø) ðioje parodoje dominuoja marguèiai. Ne tikgausa, bet ir itin glaudþiu ryðiu su tradicijomis. Tai pasaky-tina ir apie vaðku margintus, ir apie skutinëtus marguèius.Esama ádomiø kaukiø.

Muzikos instrumentø niekada daug nebûdavo, ðámet pa-rodoje dalyvauja irgi vos keletas meistrø. Dominuoja ádomiJ. Bugailiðkio kolekcija. Uþtat kiek didesnis þaislø skyrelis.Tai labai savita, perspektyvà turinti taikomosios liaudiesdailës sritis.

Skepticizmo gaidelæ, skambanèià ðioje apþvalgoje, galipaneigti bendras ekspozicijos vaizdas. Ji ið tiesø spalvinga,

ryðki tradicijø atspindþiais. Taèiau ðventiniame spindesyjenegalima aplenkti ir problemø: kartais atrodo, jog meistraiatkakliai ieðko savo vietos dabartiniame gyvenime, jauèia-si tarsi ðalikelëje arba gyvena vejami uþsakymø, mugiø,kurie garantuoja materialinæ egzistencijà, botago. Todël di-delë dalis dabartinës taikomosios liaudies dailës veido lie-ka uþ parodos ribø. Kuris graþesnis, artimesnis tradicijoms:iðkilmingas parodinis ar kasdienis?.. Ir vienas, ir kitas at-spindi meistro asmenybæ, talentà, tradicijø paþinimà ir jøtàsos kelià, amato dalykø ávaldymà.

Ðioje parodoje ypatinga naujovë: tautinio kostiumo ga-mintojø darbø ekspozicija, t.y. darbai, atlikti pagal tautiniokostiumo rekonstrukcijas. Tai kostiumai, kuriais rengiamifolkloro (ir ne tik) kolektyvai. Ðis skyrius ne tik reprezen-tuoja tradiciná liaudies kostiumà, bet ir kalba apie amatovertæ, kuri laikui bëgant ir orientuojantis ne tik á kiekybæ,bet ir á kokybæ, taikomojoje liaudies dailëje vis didës. Su-kûrus tautinio kostiumo kolekcijà, pasirodþius leidiniams,ávyko tautinio kostiumo sampratos lûþis. Tiek visuomenë,tiek folkloro atlikëjai á tautiná kostiumà ëmë þiûrëti kitaip.Tai ne tik tikslios tradicinio kostiumo kopijos, bet ir itinaukðto techninio meistriðkumo darbai.

Techninio meistriðkumo problema iðkyla ne tik ðioje pa-rodoje, ji buvo akivaizdi rengiant ir ankstesnes ekspozicijas.Jos sprendimo kelias teoriðkai labai aiðkus: tradicijø paþini-mas, jø ásisavinimas perimant patirtá ið geriausiø meistrø, or-ganizuojant ávairaus lygio mokymus bei taikant grieþtus dar-bø vertinimo kriterijus. Praktiðkai tai nepalyginti sudëtingiau– iðkyla specialistø, mokymo baziø, paèiø meistrø suinte-resuotumo savo meistriðkumu, tradicijø diktato paklausos,kuri ið esmës yra meistro pragyvenimo ðaltinis, problemos.Visos jos nelengvai sprendþiamos, bet jø sprendimas galinulemti mûsø liaudies meno, kaip giliausios nacionalinëskultûros iðraiðkos, tautos identiteto, ateitá.

r

31

MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2007/3 (114)

Motina Þemyna baltø deiviø konteksteII dalis: lietuviø Krûminë, Javinë, Dirvolira, Gabija, Ponikë,

Medeina ir Þvorûna, Ragana, Veliuona (latviø Veïu mâte), Giltinë

Nijolë LAURINKIENË

Tyrimo objektas: lietuviø deivë Þemyna ir jos santy-kis su kitomis baltø deivëmis, susijusiomis su chtoniðkà-ja mitinio pasaulio sfera. Pirmojoje straipsnio dalyje bu-vo kalbama apie Þemynos sàsajas su aisèiø Dievø moti-na, trakø-frigø Semele, taip pat buvo apþvelgtos tokiosdeivës kaip latviø Þemës motë, Mara, lietuviø, latviø Lai-ma, Laumë ir lietuviø Austëja. Ðioje, antrojoje straips-nio dalyje kalbama apie ðias baltø deives: lietuviø Krû-minæ, Dirvolirà, Gabijà bei Matergabijà, Polengabijà,prûsø Ponikæ, lietuviø Medeinà, Þvorûnà, Raganà, lat-viø Vëliø motæ bei lietuviø Velionà ir Giltinæ. Tikslai: at-skleisti þemës deivës ryðá ir bendrus bruoþus su kitomisbaltø deivëmis, iðsiaiðkinti, kokia jos vieta ir vaidmuotarp kitø moteriðkøjø dievybiø. Metodai: rekonstrukci-jos, struktûrinis-tipologinis, lyginamasis-istorinis. Iðva-dos: Þemyna galëjusi bûti viena svarbiausiø baltø dei-viø, ákûnijusia bûdingiausius moteriðkos chtoninës die-vybës poþymius. Chtoniðkø ir/arba mitinës Motinos bruo-þø turi ir kitos apþvelgiamos deivës.

Krûminë

Su þeme ir javø vegetacija susijusi Motiejaus Strij-kovskio sudarytame lietuviø ir þemaièiø dievø sàraðe pa-minëta deivë – Krûminë, prie kurios vardo priðlietas pa-aiðkinimas „pradþiø varpø“ (Kruminie Pradziu Warpu).Savo funkcijomis ir veiklos sfera ji atrodo esanti arti-ma, jei ne tapati, Þemynai. Galimas daiktas, kad tai të-ra kita Þemynos nominacija. Minëtame dievø sàraðe jieina po Þemininko (Ziemiennik), dievo, kuris su Þe-myna neretai sudaro porà, yra jos vyriðkasis partneris(tai, beje, patvirtina ir abiejø vardai, turintys tà paèiàðakná þem-). Krûminë èia apibûdinama kaip toji, „kurivisus javus duoda“, ir nuo kurios priklauso, „kad rugiaiaugtø tankûs, varpingi, neiðeitø á ðiaudus“ (BRMÐ II:512, 546). Þinia, javø augimas, branda ir derlingumasbuvo ir Þemynos rûpestis. Taigi visiðkai ámanoma, kadKrûminë, kurios veiklos baras sutapo su pagrindine Þe-mynos funkcijø sritimi, yra ta pati deivë, tik skirtingu

vardu pavadinta. Strijkovskis teigia, kad Krûminei bû-davo aukojamos viðtos su þema krûmine skiautere (naofiaræ bili kury grzebienia niskiego a gæstego – BRMÐ II:512). Jø mësa bûdavo sukapojama á smulkius gabaliu-kus, kad neva teigiamai veiktø rugiø tankumà ir varpin-gumà. Beje, viðtos bûdavo aukojamos ir Þemynai(BRMÐ III: 200, 292 – 293).

Apie deiviø Krûminës ir Þemynos galimà tarpusa-vio ryðá galima taip pat spræsti ið uþkalbëjimuose aptin-kamo vieno apozicinio gyvatës ávardijimo: Þeminë krû-minë. Ðis posakis eina kaip vienà objektà nusakantis epi-tetø junginys: Þeminë krûminë, kur buvai, tá ir eik (LMDI 943/22/; Melagënai, Ðvenèioniø aps.). Uþkalbëjimuo-se nuo gyvatës ákandimo dël tabu tiesiogiai minëti ðágyvûnà vengiama, todël paprastai vartojami ávairûs eu-femizmai – kvietkinë, auksinë, sidabrinë, miedinë, ge-leþinë, skraiduolinë, vandeninë, raguoèë (LMD I 943/11/), ðaltininë (LMD I 943/23/), ilgauodegë (LTR 3865/178/), kaip kad minëta, þeminë ir kt. Uþkalbëjimuose,beje, uþsimenama, kad vienas ið gyvatës toposø kaip tikyra krûmai, pakrûmë (LMD I 943/3,23/). Ar galima tuopaaiðkinti gyvatës eufemizmà krûminë, tai klausimas.Galima bûtø nebent priminti faktà, kad Jonas Kreèins-kis savo straipsnyje apie pagoniðkas lietuviø dievybesdeivæ Krûminæ siejo bûtent su þodþiu krûmas. Krûmine(bei Lazdona), kaip jis teigë, buvo vadinamos jaunosmergaitës, gyvenusios miðkuose, daþniau krûmuose, ku-rios ten nutykodavusios jaunus vyrus ir juos sugundy-davusios (LM I: 317). Kaip rodo tolesnis Kreèinskio dës-tymas, jis galëjo turëti omenyje laumes.

Teodoras Narbutas taip pat iðskyrë lietuviø mitolo-gijoje deivæ Krûminæ (Krumine) ir pristatë jà kaip þem-dirbystës globëjà bei iðradëjà. Èia pat istorikas paaið-kina ir ðio vardo prasmæ, pateikdamas jo vartojimo at-vejá tam tikrame kontekste. Kruminie Pradziu Warpu,arba Brandziu Warpu, apytikriai reikðtø: aðakoti javai,krûminës varpos (Narbutas 1992: 95–96). Kas yra krû-minës varpos, ðiais laikais ne visiems þinoma. Aiðku,kad kartais dvi varpos bûna suaugusios. Bet pasitaiko

l

32

MOKSLO DARBAI

ir keliø stiebø su varpomis, iðaugusiø ið vieno grûdo, iðvienos ðaknies, taigi sudaranèiø krûmà. Tai ir vadinamakrûmine varpa, – paaiðkino man ðá tekstà raðant pas musvieðëjusi mano teta Marytë Sakalavièienë-Ðimelionytë,gimusi 1929 m. Dubiniø kaime, Rodûnios valsèiuje, Ly-dos apskrity, o vëliau iðtekëjusi á gretimà Smilginiø kai-mà. Krûminti, krûmyti reiðkia „keroti“, krûminis – „iðsi-kerojæs“ (LKÞ VI: 698–700). Krûminës varpos þymi gau-sà, vaisingumà. Tad deivë Krûminë, matyt, turëjo lai-duoti gerà, gausø javø derliø, jø brandumà. Krûminëssàsajà ar netgi tapatumà su Þemyna patvirtintø ir Jo-kûbo Brodovskio þodyne pateikiama maldelë Þemynë-lei, kurioje jos praðoma iðsaugoti brandþià varpà; gerasderlius èia nusakomas dviejø þodþiø junginiu Tirðtaskrûms, bûtent: „Tirðtas krûms, dirma [?] rasa! Brandþiàvarpà, Þemynële þiedkële! Iðlaikyk sveikatoje ir gëry-bëje!“ (SLT: 491). Tad su brandþia varpa ir su javø krû-mu, reiðkianèiu jo nepaprastà vaisingumà, siejamos abi:ir Krûminë, ir Þemyna.

Narbutas taip pat pateikia pasakojimà, kurá jis esàiðgirdæs Raseiniø apskrities Paðvenèio apylinkëse. At-pasakotas siuþetas labai primena graikø mità apie De-metrà ir jos dukrà Persefonæ:

„Karalienë, vardu Krûminë, turëjo nepaprasto gro-þio vienatinæ dukterá. Kartà pavasará ji norëjo pradþiu-ginti motinà kà tik praþydusiomis gëlëmis, kurias prokaralienës rûmø langà pamatë þydinèias Rasos (Ross)upës pakrantëje; tuo tikslu ji nepastebëta iðbëgo [ið rû-mø]. Vienas graþiausiø pavasario þiedø, tarytum augan-tis prie pat kranto, pasirodë esàs netoli upës; já lengvaisupo tekantis vanduo, padvigubindamas þiedo groþá nuo-stabiø spalvø ðvytëjimu, lyg tai bûtø buvæ brangakme-niai. Toje vietoje upë buvo labai sekli, tekëjo per gelto-nà smëlá. Karalaitë, suviliota þavingos gëlës, nusiavusiraudonas kurpeles, iðdráso ábristi á vandená. Vos ji pasi-lenkë skinti tariamojo laimikio, upës dugnas prasivërëir átraukë jà á poþemio gelmæ – pragarà (Pragaras). Ðio-je poþemio karalystëje vieðpatavo karalius, vadintas Po-koliu, kurá suþavëjo jaunosios karalaitës groþis. Nelai-mingoji motina, kuriai atneðë tik dukrelës kurpaites, ási-tikinusi, kad jà prarijo Rasos upë, spëjo, jog ðá darbàbus padaræs kuris nors ið vandenø arba povandeniniøvaldovø. Taigi ji leidosi á kelionæ po visà pasaulá, ieðko-dama savo brangios netekties. Taèiau veltui ieðkojo.Gráþdama á Lietuvà, parsineðë tik aðaras, su kuriomisbuvo iðkeliavusi. Uþtat iðmoko dirbti þemæ ir gauti nau-dos ið pasëtø ávairiø javø, kuriø sëklø buvo atsiveþusi.Nuo to ji ëmë mokyti þemdirbystës meno vargðus þmo-nes, kurie maitinosi laukiniais gamtos vaisiais. Iðkirtuslydymui vienà miðkà, kadaise pilnà drakonø siaubûnø

(Staubunas), jame buvo surastas akmuo, ant kurio Lem-tis – Praamþius (Pramþimas) savo pirðtu buvo uþraðiusikaralienës Krûminës dukters likimà, kurá jai skyrë die-vai prieð daug daug amþiø. Vos perskaièiusi ðá uþraðà,karalienë ánirto, uþsidegusi pykèiu ir kerðtu, leidosi á Po-kolio poþeminæ karalystæ. Taèiau jos pyktá numalðinonuoðirdus sutikimas. Mat ji iðvydo prieðais ateinanèiànemirtingàjà dukterá, apsuptà bûrio graþiausiø vaikai-èiø, kurie, apkabinæ jos kojas, maldavo atleisti jø moti-nai. Karalienë ne tik leidosi permaldaujama, bet ir suti-ko pabûti kelerius metus su jais. Kai pargráþo á savo ka-ralystæ, jos ðirdá nudþiugino dar malonesnis vaizdas: bu-vo iðnykusi klajoklystë, laukiniai paproèiai, plëðikavi-mas; skurdas, badas, nuogybë virto gausa, turtu, pra-banga, maloniais þemdirbiø paproèiais. Þmonës dievi-no karalienæ ir naudingiausio verslo mokytojà“ (Nar-butas 1992, 96–97).

Pasakojimas tyrinëtojø vertinamas kaip neautentið-kas, padarytas bûtent pagal minëtà graikø mità (G. Be-resnevièius: ME II: 283; taip pat þr. kità ðio naratyvovariantà, pateiktà Vasilijaus Rotkircho: LM I: 363–365).Taèiau detalesnë jo analizë lietuviø mitologijos konteks-te nebuvo atlikta. Jei ir suabejotume papasakoto mitotikrumu, vis dëlto turëtume pripaþinti, kad pati Krûmi-në lietuviø mitologijoje galëjo egzistuoti. Narbutas, kaipsakyta, Krûminæ apibûdina esant javø deive, þemdirbys-tës iðradëja ir globëja (Narbutas 1992: 95). Jos asocia-cijos su graikø Demetra, Hado pagrobtos Persefonësmotina, visiðkai akivaizdþios. Ar ðitaip Narbuto charak-terizuota Krûminë ir su ja susijæs Narbuto pasakojimasyra bandymo áskiepyti graikiðkàjá modelá lietuviø mito-logijai vaisius, ar sava, tik atitinkanti graikiðkàjà, mitoversija – á ðá klausimà mitologijos tyrinëtojams dar teksatsakyti.

Tyrinëtojø abejojama ne tik dël Narbuto pateikto na-ratyvo bei jame atskleistos Krûminës traktuotës tikrumo,bet ir dël jos dukters Nijolës autentiðkumo. Tiesa, aptin-kama kai kuriø þiniø apie panaðaus vardo mitiná perso-naþà – Nijà, minimà Martyno Kromerio ir Motiejaus Strij-kovskio. Kromeris Nijà (Niam; istoriko teigimu, Nijà gar-bino lenkai ir kitos slavø gentys) siejo kaip tik su poþe-miu – laikë graikø Plutono (valdanèio kaip tik mirusiøjøkaralystæ) atitikmeniu. Gniezne esà buvusi ðvenèiausiaNijos (Niae), arba Plutono, ðventykla (BRMÐ II: 415,419). Panaðias þinias pateikia ir Strijkovskis. Jo teigimu,lenkai, pamarënai, mozûrai turëjæ dievà, Nijà (Nia), ku-rio graikiðkasis atliepinys – Plutonas. Nijà „garbino va-karais, ið jo meldë sau po mirties geresnës ir patogesnësvietos pragare ir lietaus arba blogo oro pataisymo; visøðvenèiausia jo ðventykla, kaip Dlugoðas liudija, buvo

r

33

Nijolë LAURINKIENË. MOTINA ÞEMYNA BALTØ DEIVIØ KONTEKSTE. II DALIS

Gniezne“ (BRMÐ II: 541). Pats Narbutas taip pat miniNijà ir savaip jà interpretuoja. Jo taip pat paþymimas Ni-jos ir poþemio ryðys: „Nija reiðkë slavø Cereros arba lie-tuviø Krûminës vardà; Ola lietuviðkai – katakomba, po-þeminis urvas. Tai bus poþeminë Cerera, arba, visiðkaigraikø mitologijos prasme, – Prozerpina“ (Narbutas 1992:98). Èia, beje, istorikas yra padaræs akivaizdþià klaidà –Prozerpinà laikydamas graikø mitologijos figûra (o neromënø). Vis dëlto turëdami omenyje Kromerio ir Strij-kovskio paliudijimus, galëtume konstatuoti, kad kaimy-nai vakarø slavai galëjo turëti mitinæ bûtybæ Nijà, kurivieðpatavusi poþemyje. Galimas daiktas, kad ir lietuviøNijolë bei jos sàsajos su poþemiu nëra visiðkai ið pirðtoiðlauþtas dalykas.

Augalø globa, vaisingumo skatinimas yra viena bû-dingiausiø Motinos Þemës tipo dievybiø funkcijø. TadKrûminë, pasiþymëjusi kaip tik ðitokia veiklos sritimi,be to, turinti akivaizdþiø analogijø su Þemyna, papras-tai laikoma augalijos, ypaè javø ðeimininke, galëtø bûtisu ja ne tik gretinama, bet ir tapatinama.

Javinë

Su Krûmine savo prasme turëtø sietis ir Brodovskiopaliudyta javø deivë Javinë, Jawinne (BRMÐ IV: 29; MEII: 281). Gali bûti, kad tai tik dar vienas Þemynos arbaKrûminës (sutikus su prielaida apie Krûminës ir Þemy-nos tapatumà) vardas ar epitetas. Kai kurie autoriai Þe-mynà iðties pavadina Javø Deive (pavyzdþiui, FrydrichasPretorijus Vyresnysis, þr.: BRMÐ III 93). O Algirdas Ju-lius Greimas Javinæ tapatina su javø boba (Greimas1990: 458). Pastaroji galëjo bûti ir viena ið þemës deivësapraiðkø.

Dirvolira

Dar viena dievybë, galëjusi turëti ryðá su javus glo-bojusia Þemyna, yra Dirvolira, paminëta 1605 m. Vil-niaus kolegijos jëzuitø ataskaitose. Teigiama, esà kai kasgarbina kaþkoká dievà Dirvolirà (Diruolira), kuriam au-kai skerdþia parðà (BRMÐ II: 624, 631). Toliau kalba-ma apie dievà, vardu Nozolas (Nosolum), kuriam auko-jamas oþys, gyvulio kraujà iðpilant á upæ, kad tasai die-vas duotø gerà javø derliø (ten pat). Dirvolira interpre-tuojama kaip galëjusi bûti moteriðkos giminës, nors ne-bûtinai (G. Beresnevièius, þr.: ME II: 278). Vardo pir-masis sandas ðiaip jau visø siejamas su þodþiu dirva, ojuk dirva ir yra þemë, dirbamoji þemë. Todël Dirvolira,matyt, vis dëlto yra kaþkokia þemës dievybë. Be to, ðiaidievybei skiriama auka, parðas – tai paprastai kaip tik

þemës deivei aukojamas gyvulys. Tad Dirvoliros (ar Dir-voliro?) pastatymas á þemës dievybiø gretà ðiuo atþvil-giu bûtø logiðkas. (Vardo Nosolum kilmë neaiðki).

Tad abi, Krûminë ir Javinë, yra itin artimos Þemy-nai. Visos trys deivës kuravo javus, jø vegetacijà. Norsuþfiksuotas pasakojimas apie Krûminæ ir jos dukterá, pa-grobtà poþemio valdovo, kelia abejoniø autentiðkumu,pati ði deivë dël ryðio su javø vaisingumu vis dëlto galë-tø bûti traktuojama kaip lietuviðkoji Demetra ar Cere-ra. Pastaruoju vardu, kaip buvo uþsiminta pirmojojestraipsnio dalyje, neretai mitografø tituluojama Þemy-na (antai Danieliaus Kleino, Frydricho Pretorijaus Vy-resniojo, þr.: BRMÐ III 51, 93). Galimas daiktas, kadKrûminë ir Javinë tëra Þemynos epitetai. Dirvolira, norspaèiu savo vardu liudija ryðá su dirbama þeme, yra ma-þiau aiðki dievybë, nebent jai aukojamas parðas bûtø pa-pildomas nemenkas argumentas laikyti jà þemës deive.

Gabija ir Matergabija

Apþvelgiant baltø deives, vieðpatavusias þemëje, ne-retai ðalia to – ir namø aplinkoje, ir/arba turinèias die-viðkosios motinos savybiø, reikëtø bent trumpam stab-telëti prie ugnies bei þidinio deiviø ir prie namø þidiniogerbimo apskritai. Þidinio ugnis jau vien dël to, kad deg-davo ant þemës, o senovëje paprastai net þemëje ágilin-toje duobutëje, irgi yra susijusi su þeme. Be to, þidinys –iðskirtinë, ðvenèiausia tradiciniø namø vieta, o jo kurs-tytoja bei priþiûrëtoja paprastai bûdavo kaip tik namøðeimininkë, motina.

Ðilumos skleidimas – ne tik þidinio, bet ið dalies irmotinos funkcija (bene daugiau perkeltine prasme), tikugnis skleidë, atrodytø, daugiau fizinæ ðilumà, o motina– visø pirma vidinæ, dvasinæ; be to, abiejø tiesioginis san-tykis su maisto ruoðimu siejo þidiná ir motinà dar ir ðiuopoþiûriu.

Jei prisimintume þidinio, ugnies deginimà ðventvie-tëse, tai èia dalyvaudavusios moteriðkos bûtybës, vadin-tos vaidilutëmis, kurios laikytos amþinosios ugnies kurs-tytojomis (BRMÐ I: 555, 576; II: 74, 111). Beje, jos ne tikpriþiûrëdavusios ðventàjà ugná. Ðios skaisèios mergelësrûpinosi ir paèiu aukojimu, ir, pasak Simono Grunau, tu-rëjusios „mokyti moteris“ (BRMÐ II: 74, 111). Vienà iðvaidiluèiø, vardu Pogezana, jis net pamini atskirai: ji gy-venusi àþuolø giraitëje ir kà tik pasakydavusi, tai „buvodievo þodis“ (BRMÐ II: 63–64, 101). Tad vaidilutës pri-klausë baltuose egzistavusiam kulto tarnø sluoksniui, josbuvo ne tik pasiðventusios tarnavimui dievams, atlikda-vusios tam tikras jiems skirtas apeigas, bet ir palaikiusios

l

34

MOKSLO DARBAI

ryðius su moterimis, bûdamos tarsi jø dvasinëmis vado-vëmis. Senovës Romoje analogiðkà vaidmená namø ir ben-druomenës þidinio deivës Vestos kulte atliko vestalës, kar-tais vertinamos kaip matriarchato liekana (Neumann1989: 270). Ðiaip ar taip galëtume nedvejodami tvirtinti,kad bûta religiniu pagrindu sudaromø bendrijø, kuriomspriklausë tik mergaitës (kitais atvejais – tik moterys). Be-je, buvusi ir tam tikra hierarchija tarp ðiø kulto tarnaièiø:vestalëms, paprastai 6–10 metø mergaitëms, vadovavoVirgo Vestalis Maxima (AÞ: 536–537).

Motinos autoritetas lietuviø ðeimoje buvæs gana aukð-tas. Vienoje Vilniaus kolegijos jëzuitø ataskaitoje moti-nos vaidmuo ir vieta ðeimoje taip apibûdinama: „…tasdievas esàs ðeimos motina“ (BRMÐ II: 622, 630). Ið po-sakio konteksto (prieð tai kalbëta apie namø dievus, ku-riø vienas – Dimstipatis) galima spræsti, kad kalbama apienamø dievà, kuriam prilyginama tø namø motina.

Kaip apie motinà sukosi visi ðeimos nariai, taip na-muose jie bûrësi apie þidiná. Þidinio ugniai, krosniai bû-davo aukojamos aukos kaip ir dievams: „Alaus pila áugná tarsi savo dievui. Duonos, [iðkeptos ið paèiø] su-maltø javø, pirmà kàsná meta á ugná, o ne valgo. Taippat pila alaus ant krosnies sienø praðydami, kad ugnisjiems nepakenktø, arba [pila] á laukà, arba á krosná“(BRMÐ III: 551, 556). Ugnies, þidinio deivë Gabija, kaipugnies globëja, kita vertus, kaip namø saugotoja nuopavojingos ugnies, asocijavosi su motina-ðeimininke, na-mø þidinio kurstytoja. Apie Gabijà (Gabie) uþsimena-ma Lasickio, pateikiant jai skirtà maldà: Gabie deuaite,pakielki garu, nuleiski kibirxtu „Gabija, dievaite, pakel-ki liepsnà ir neleiski kristi þieþirboms“ (BRMÐ II: 584,597). Prieð tai paþymima: kadangi vasara trumpa ir nu-pjautø javø jie nespëja gerai iðdþiovinti, tà darbà uþbai-gia pastogëse prie ugnies.

Tai, kad Gabija galëjo priminti gerbiamà namø mo-tinà, rodo specialios namø deivës Matergabijos egzis-tavimas. Pirmasis ðio teonimo dëmuo – lotyniðkas þodismater, tad vardo sàsaja su motina nekelia abejoniø. Ið-eitø, kad Matergabija – tai Motina Gabija. Vadinasi, èiaGabija visiðkai aiðkiai priskirta Deivës motinos katego-rijai. Be to, ir skaitydami Lasickio tekstà, apibûdinantáðià deivæ, randame, kad ji siejama su ðeimos tëvu beimotina. Matergabijai aukojamas „tas kepalëlis, kurispirmiausia iðimamas ið duonkubilio ir, pirðtu paþymë-tas, ðaunamas á krosná. Iðkepusá ðità kepalëlá valgo nekas kitas, kaip tik ðeimos tëvas arba jo pati“ (BRMÐ II:582, 595). Motinos ir duonos, kaip maitintojø, sàsajapatvirtinama ávairiø tautø tradicijø.

Gabijos kaip gerbiamos motinos galimà prasmæ ne-tiesiogiai liudija ir dar vienas ádomus faktas: Vokietijos

teritorijoje uþfiksuotas matronos vardas Gabia (Gabiae),þinoma 10 áraðø ant ðventø akmenø (Weihesteine), skir-tø ðioms matronoms (Matronis Gabiabus). Keturi ið tøakmenø buvo rasti Rioveniche prie Oiskircheno, kur,manoma, buvæs jø kulto centras (Simek 1984: 115–116).Nors germanø mitologø aiðkinama, kad ðis vardas reið-kia „duodanèiosios“ (die Gebenden), nereikëtø atmestimatronos Gabia sàsajos su baltø deive Gabija galimy-bës (nors pastaràjà priimta sieti su lie. gobti, gobëti). Taidar tirtinas klausimas.

Polengabija

Be Gabijos, Lasickis mini dar vienà ugnies deivæ, ku-rios vardas turi dëmená gab-, – Polengabijà (Polenga-bia). Tai „deivë, kuriai pavedama priþiûrëti uþkurtà ug-ná“ (BRMÐ II: 582, 595). Pagal vardà, ði deivë yra nekas kita kaip pelenø / peleno Gabija. Be pelenø, èia rei-kia turëti omeny þodá pelenas „þidinys, ugniakuras“(LKÞ IX: 759–761). Tad Polengabia suprasdami kaip Pe-lengabijà, jà galëtume laikyti tiek pelenø Gabija, tiekþidinio Gabija (Balsys 2006: 310). Ið esmës þidinys irpelenai – bemaþ neatsiejamos sàvokos. Tad Polengabia– dar vienas þidinio ugnies deivës vardo variantas

Ponikë

Anot Pretorijaus, ugnis buvo garbinama kaip „mote-ris“ (foemina) (BRMÐ III: 149–150, 262). Apie tai kalbë-damas jis pateikia dar vienà ugnies kaip personifikuotosdeivës vardà – Ponikë (Ponyke). Ðis vardas, kaip nurodoPretorijus, reikðtø „ponia, moteris“ (ten pat). Jo taip patpaþymima, kad ugnis buvo laikoma ðventa, dël to ir ug-nies deivë Ponikë vadinta ðventa.

Ponikæ kviesdavosi nadruviø moterys, kai joms atei-davo eilë saugoti ugná, paprastai vakare. Ugná uþþerda-mos sakydavo tokius þodþius: Szwenta Ponyke (Ugnele),asz tawe graszey paleidossu, kadda ne papyckstumbai, t.y.„Tu ðventoji Ponia (ugnie), að tave tikrai graþiai apklo-siu (apkasiu), kad tu ant manæs nepyktum“ (ten pat).Prûsø kalba pannu reiðkia „ugnis“, taèiau Pretorijus ga-lëjo ir nesuprasti ðio prûsø kalbos þodþio, greièiausiaidël to jis teonimà ir paaiðkino kaip „ponios“ reikðme:Szwenta Ponyke die heilige Herrin, Frau (ten pat). Ðiaipar taip, Ponikë – prûsø moteriðka ugnies dievybë, ir jibuvo garbinama moterø, namø þidinio saugotojø.

Taigi ugnies ákûrimas ir prieþiûra buvo moterø, pa-prastai motinø – namø ðeimininkiø arba (vieðose vieto-se) skaisèiø mergeliø vaidiluèiø pareiga, todël ir ugnies

r

35


dievybës, kaip paèios ugnies ir jos kurstytojos simbolinëpersonifikacija, daþniausiai bûdavo moteriðkos lyties.

Medeina ir Þvorûna

Manoma, kad Medeina ir Þvorûna yra toji pati deivë,pavadinta skirtingais vardais (Greimas 1993: 78; Vëlius,þr. BRMÐ I: 264). Lasickio teigimu, Medeina (Modeina)yra miðko deivë (BRMÐ II: 581, 594). Vardas kildintinasnuo þodþio medis. Þvorûna – þvëriø, medþioklës deivë.Ðis teiginys grindþiamas teonime Þvorûna áþvelgiant þo-dþio þvëris ðakná (Beresnevièius 2001: 214).

Pirmà kartà Medeinos ir Þvorûnos vardai buvo pa-minëti XIII a. – Ipatijaus metraðtyje (Ìåèäåèíîó) ir Ma-lalos kronikos intarpe (Æâîðîóíå) (BRMÐ I: 260–261,266, 268). Ðios deivës minimos tarp svarbiausiø lietuviødievø (Ipatijaus metraðtyje Medeina – po Nunadievio,Teliavelio, Divirikso ir Zuikiø dievo; Malalos kronikosintarpe Þvorûna – tarp Andajo, Perkûno ir paskutiniusàraðe Teliavelio). Tad Medeina ir Þvorûna – dvi mote-riðkos dievybës minëtuose dievø sàraðuose, ið kuriø ne-maþa dalimi sprendþiama apie to istorinio laikotarpio lie-tuviø panteonà. Apie ðiø deiviø funkcijas pasakyta labainedaug, todël ir jø prigimtis nëra pakankamai aiðki.

Lietuviø miðko deivë, pagal interpretatio romana prin-cipà pavadinta Diana, buvo paminëta ir Jono Dlugoðo(Dianam in silvis... colunt: BRMÐ I: 557, 578). MotiejausStrijkovskio uþfiksuota Zievonija (Ziwonià), arba Die-vona (Dziewannà), istoriko irgi prilyginta Dianai, me-dþioklës deivei (BRMÐ II: 508, 542). VadinamajameKrauzës „Vokieèiø–lietuviø kalbø þodyne“ kalbama apieDiewe medzioklis, èia taip pat tapatinamà su Diana(BRMÐ IV: 36). Jau ir ðie liudijimai patvirtina lietuviusturëjus miðko ir medþioklës deivæ.

Gráþtant prie Ipatijaus metraðèio, reikëtø paþymëtiMedeinos kontekstà – prieð jà minimà Zuikiø dievà, kaipspëjama, galëjusá bûti Medeinos arba Divirikso apozi-cija (BRMÐ I: 258). Po Medeinos paminëjimo nurody-tame dievybiø kontekste eina tekstas apie medþioklæ,kuriame vëlgi minimi zuikiai: esà „jei vykstant á me-dþioklæ iðbëgdavo á laukà zuikis, á miðkà neþengdavo irnedrásdavo jame nei rykðtës nulauþti“ (BRMÐ I : 260–261). Kalbama tad apie savotiðkà tabu: zuikiui pasiro-dþius, eiti á miðkà, Medeinos vieðpatijà, nevalia. Matyt,zuikis atstovauja Medeinai, yra jos, kaip miðko deivës,atributas ar net bendrininkas gyvûno pavidalu – miðkodvasia. Tiesà sakant, labai natûralu, kad zuikis, vienasbûdingiausiø Lietuvos miðkø þvëreliø, paminimas kar-tu su miðko deive. Kita vertus, zuikis – þinomas dauge-lyje tradicijø religinis simbolis: senovës Egipto, graikø,

hetitø, slavø, pagaliau ir baltø. Kaip toks, zuikis gali bûtisusijæs su seniausiomis dievybëmis, tarp jø – su Þememotina, taip pat – su regeneracijos bei apvaisinimo sim-bolika (ChGDS: 472).1

Apie zuikio/kiðkio tam tikrà vaidmená senojoje lietu-viø religijoje galima spræsti ið to, kad Lietuvos teritorijo-je bûta kulto vietø, vadinamø Kiðkio baþnyèiomis (ðven-tu laikomas akmuo Varënos rajone, dauba prie Ðvento-sios upës, kalvelë su duburiu Prienø rajone ir kt.; þino-mos ið viso 5 Kiðkio baþnyèios: Vaitkevièius 2003: 22–23).Natûralu, kad miðkuose – Medeinos vieðpatijoje bûta ðioreliginiu poþiûriu reikðmingo gyvûno kulto vietø.

Slavø mitologinëje tradicijoje zuikis buvo siejamas sumiðko dvasiomis. Kai kuriuose tikëjimuose zuikis yra pa-valdus miðkiniui, arba pats miðkinis (ëåøèé, leúnik) vaiz-duojamas kaip zuikis (SD II 286; Gura 1977: 188; Ðapa-rova 2001: 255). Vadinasi, pats miðko valdytojas slavø mi-tologijoje galëjæs turëti zuikio pavidalà.

Rytø slavø folklore pastebëtas dar vienas ádomus fak-tas – glaudus zuikio ryðys su Mënuliu. Á zuiká gali bûtikreipiamasi „Zuiki-Mënuli“: Çàÿö-ìåñÿö, iäçå áû¢?(baltarusiø vaikø skaièiuotëje, BM: 186); Çàÿö-ìèñÿöü,äå òû áóâ? (ukrainø vaikø tautosakoje, SD II: 287).Ðis þvërelis galëtø bûti laikomas lunariniu jau vien dëlto, kad dienà miega, o naktá gyvena. Bosnijos ir Kordu-no pasienyje tikëta, kad zuikio (kepto per Kalëdas) kau-las turi gydomàjà galià pirmàjá jaunaties sekmadiená (SDII: 287). Tokia zuikio-mënulio sàsaja, matyt, neatsitik-tinë: zuikis gali bûti laikomas tipiðku mënulio simboli-niu atitikmeniu (Neumann 1989: 141; ChGDS: 472). Sumënuliu zuikis gretintinas ir dël ið daugelio mitologi-niø tradicijø þinomos jiems bendros erotinës bei apvai-sinimo simbolikos (ChGDS: 472; SD II: 285–287). Tadzuikio, mënulio ir moteriðkø dievybiø, paprastai susiju-siø su vaisingumo galiomis, ryðys tikriausiai irgi neatsi-tiktinis.2 Nieko nëra þinoma apie Medeinos ryðá su më-nuliu, taèiau jos glaudi sàsaja su „lunariniu“ zuikiu teiktøprielaidà tai pasvarstyti.3

Graikø mitologijoje zuikis yra vienas ið Þvëriø val-dovës (Potnia therôn) gyvûnø. Èia bûtø primintinas daþ-nai moksliniuose tyrinëjimuose pasitelkiamas ikonog-rafijos pavyzdys: bronzinë deivës-þvëriø valdovës figû-ra ant indo, rasto Graikijoje (600 m. pr. Kr.). Deivë lai-ko du zuikius: vienà – uþ priekiniø kojø, kità – uþ uþpa-kaliniø. Greta – keturi liûtai; ant deivës karûnos tupivanagas arba erelis; ið ðonø – gyvatës (þr., pavyzdþiui,Neumann 1989: 261–262, lentelë 135; taip pat Christou1968: 51–52). Pasiremdamas ðiuo ir kitais vaizduojamojomeno kûriniais, graikø mitologijos tyrinëtojas Chrys-santhos Christou prieina iðvadà, kad zuikis galás bûti

l

36

MOKSLO DARBAI

traktuojamas kaip minëtosios Potnia therôn, kuri savoprigimtimi priklauso chtoninës Deivës motinos (kitaipsakant, Þemës motinos) kategorijai, atributas (Chris-tou 1968: 51–52, 54, 132).

Apie Þvorûnà pasakyta tik tai, kad ji esanti kalë; taiveikiausiai perifrastinis dievybës ávardijimas (BRMÐ I:266, 268). Ragana, kuri Lasickio laikoma miðko deive(BRMÐ II: 581, 594), kaip pastebëjo Vëlius, remdamasistautosakos naratyvais, taip pat galëjusi pasiversti kale(Vëlius 1977: 226). Primintina èia bûtø chtoninë graikødeivë Hekatë, susijusi su tamsa ir burtininkavimu, kuriglobojo medþioklæ ir pati ásivaizduota kaip medþiotoja,lydima ðunø, arba pati turëjusi ðuns galvà (ji galëjo bûtivaizduojama ir su trimis galvomis: ðuns, arklio ir liûto,þr. Hesiodo „Teogonijà“ 409–452; taip pat MNM I: 269;FWSD: 487). Viename graikø meno kûrinyje, vaizduo-janèiame gimdanèià kalæ, ðioji interpretuojama kaip te-riomorfinë Hekatës-Artemidës reprezentacija. Ðitaipsimboliðkai galëjo bûti atskleidþiama þvëriø deivës vai-singumo galia (Neumann 1989: 140–141, lentelë 51). Ðuoar kalë graikø mitologijoje paprastai siejami su senosio-mis chtoniðkosiomis dievybëmis, retai – su Olimpo die-vais (Christou 1968: 202).4 Plg. daugiagalvá gyvatplaukáKerberá, saugantá vartus á poþemio karalystæ ir suryjantápabandþiusius ið jos iðeiti („Teogonija“ 767–774). Ðuo sim-boliðkai prilygstàs tipiðkam chtoniniam gyvûnui – gyva-tei, irgi bûvanèiai po þemëmis (Jung 1990, 372). Dël todarosi suprantama, kodël chtoninë moteriðka dievybëávairiose mitologinëse tradicijose, tarp jø ir lietuviø, galibûti susijusi ir su gyvate, ir su kale. Germanø mitologijo-je kalë taip pat buvo siejama su chtoninëmis bûtybëmis:kale buvo ásivaizduojama Frëja – vaisingumo deivë, ma-gijos mokytoja, vanø (senesnës dievø kartos) atstovë (Si-mek 1984: 106).5

Laukinës gyvûnijos globa – viena ið bûdingø Didþio-sios motinos funkcijø. Maþojoje Azijoje garbinta frigøMagna Mater Kibelë buvo laikoma ne tik þemës, bet iðviso laukinës gamtos, taip pat miðkø ir þvëriø deivë moti-na, jos motiniðkumà suvokiant plaèia prasme – kaip visoþmogø supanèio gamtos ir antgamtinio (dievø) pasauliomotina (FWSD: 271; EAD: 136). Tai – universali Didþio-sios motinos tipo deiviø ypatybë (þr. Neumann 1989: 70).6

Italikø ir romënø deivë Diana buvo ne tik laukiniø þvë-riø ðeimininkë, ji atliko motiniðkas funkcijas ir tarp þmo-niø: globojo moteris bei gimdyves (AÞ: 104; MNM I:377). Taigi minëtø deiviø raiðkoje iðsiskiria dvi veiklossritys: intymios moterystës ir apskritai gamtos.

Þvorûna (kaip ir Medeina) galëtø bûti traktuojamakaip lietuviðkoji Potnia therôn (Artemidës ar Dianos ana-logas), þvëriø globëja, jø ir paties miðko motina. Tai, kad

baltai galëjo turëti miðko ðeimininkæ-Motinà, patvirtin-tø latviø mitologija, kurioje tarp daugelio mitiniø Moti-nø buvo ir Miðko motë (Meschamaat, mescha mahte,BRMÐ III: 580, 603, 613; IV: 180, 185, 205, 224). Jos ðauk-davosi medþiotojai, „praðydami laimës sugauti arba nu-ðauti þvërá“ (BRMÐ III: 580, 592, 620, 630).

Daugelio ðaltiniø paliudyta, kad miðkas baltø tautøbuvo laikomas ðventu (BRMÐ I: 510–511, 559–560, 580,592, 595). Kita vertus, baltø kraðtuose, kaip liudija ir ðal-tiniai, buvo paplitusi medþioklë (BRMÐ I: 260–261, 592,596). Tad pagarba miðkui ir medþioklë, matyt, neprieðta-ravo vienas kitam, o buvo suderinama, matyt, laikantistam tikrø taisykliø. Dlugoðas pabrëþia, kad ne tik miðkusþemaièiai laikë ðventais, „bet ir paukðèius bei þvëris, gy-venanèius juose, ir kas tik á juos áþengdavo, jø paproèiuturëjo bûti laikomas ðventu“ (BRMÐ I: 559–560, 580).

Tad Þvorûnai-Medeinai priklausë miðko gyvûnø ap-sauga, kartu, vadinasi, ir medþioklë. Medþioklë, kaip irkaras, laikoma vyriðka veikla. Taèiau esama faktø, liudi-janèiø, kad su medþiokle bei karu galëjo bûti susijusios irmoteriðkos bûtybës. Graikø mitologijoje tai legendinësamazonës – karingosios moterys, gyvenusios MaþojojeAzijoje (dalyvavo Trojos kare, ásiverþë á Atikà valdant Te-sëjui). Disponavimas ginklais ir þudymas – medþiotojøbei kariø bendras bruoþas (AÞ: 30, 104). Pastebëta, kadkaro reikalai galëjo bûti Magna Mater tipo deiviø, ypaèRytuose, viena ið suverenumo sferø. Tai pasakytina apiebabilonieèiø vaisingumo deivæ Iðtar, semitø vaisingumoir meilës deivæ Astartæ.

Kalbant apie Medeinà pravartu bûtø priminti faktà,kad dabartinës Vokietijos teritorijoje – Bad Bedriche ras-tas áraðas ant akmens su vardu Meduna (ðalia Vercana),kuris asocijuojasi su Medeina. Abejojama, ar tai germa-niðkas vardas (Simek 1984: 258). Paprastai ant akmenøbûdavo raðomi matronø (matronae) ar motinø (matres)vardai. Gal ir èia paieðkotinas ryðys su baltø mitologija?

Taigi ið turimø negausiø duomenø aiðki tik su miðkoir þvëriø globa bei medþiokle susijusi Medeinos-Þvorû-nos veikla, bet pats jos paminëjimas tarp vyriausiø die-vø liudija jà buvus svarbià deivæ. Galima daryti prielai-dà, kad Medeina-Þvorûna prilygo kitø tradicijø þvëriøðeimininkei (juolab Mote vadinta latviø miðko deivë),paprastai atlikusiai kaip tik bûdingas Deivës motinosfunkcijas.

Ragana

Lasickis greta Medeinos (Modeina) kaip miðko deivækvalifikuoja Ragainà (Ragaina) (BRMÐ II: 581, 594). Lie-tuviø ragana paprastai siejama su þodþiais regëti arba (ir)

r

37


ragas (þr. Fraenkel 1962: 684; Beresnevièius 2001: 162 irkt.). Jakobas Langë savo þodyne pateikiamà latviø kal-bos þodá raggana iðverèia – gehörnete „raguotoji“ (BRMÐIV, 173). Gothardas Fridrichas Stenderis taip pat latviøraganà sieja su ragu: ið þodþio ragi „ragai“, tikriausiai oþio;Mat ji galëjo bûti ásivaizduojama jojanti oru ant oþio(BRMÐ IV, 207).

Ragana buvo vadinama mitinë bûtybë, paprastai pa-gyvenusios moters iðvaizdos, ilgais, susivëlusiais plaukais,kurios veikla sieta su nekromantija bei magija. Tam tik-romis priemonëmis ji galëdavusi paveikti þmogø – sumai-ðyti jam protà, pakenkti sveikatai, atimti ið þindyviø, taippat ið karviø pienà, paversti þmones gyvuliais, þvërimis.Raganos ir paèios galëjusios ágauti zoomorfiná pavidalà– pasiversti ropliais (rupûþe, gyvate), paukðèiais, þuvimis,kiaulëmis, kalëmis (Vëlius 1977: 220–227; Beresnevièius2001: 162; ME II: 215–216). Roplio pavidalas galëtø ro-dyti raganà esant chtoniðkos prigimties. Pavirtusi ropliu– gyvate, kirmële, rupûþe – ji neva norëdavusi þmoguiákirsti ir taip já numarinti (LMD I 661/23/; þr. LMD I 999/6/; BLP II: 152; Vëlius 1977: 225–226). Raganos buveinëneretai bûdavusi nuoðali miðko trobelë, todël ji Lasickio,matyt, ir priskirta prie miðko deiviø.

Paþymëtinas raganø ryðys su mënuliu, kas bûdingasenosioms chtoninëms dievybëms. Latviø mitologinëtradicija liudija, kad ragana galinti „gadinti mënulá“, taiyra sukelti mënulio uþtemimà, apmëtyti já ðluotomis(ME II: 216). Graikø Hekatë, juodosios magijos meist-rë, lakstanti naktimis su vëliø palyda, pasirodanti su gy-vatëmis plaukuose, irgi buvo glaudþiai susijusi su më-nuliu (FWSD: 487).

Raganomis buvo vadinamos ir mirtingos moterys, ke-rëtojos, gyvenanèios þmoniø bendruomenëje, tik iðsiski-rianèios nepaprastomis galiomis (Vëlius 1977: 220). Kal-bant apie rytø slavø analogiðkà personaþà Baba Jaga, pa-stebëta, kad ji ákûnija mitinës pramotës prototipà (BM:34). Panaðià iðvadà buvo priëjusi M. Gimbutienë, teigu-si, kad ragana – tai dar viena visa þinanèios, visa galin-èios, visa reginèios Didþiosios Deivës apraiðka (Gimbu-tienë 2002: 55). Tokiai koncepcijai pritaria ir Neuman-nas, raganà laikantis viena ið Didþiosios motinos mani-festacijø (Neumann 1989: 26).

Vëliø motë, Veliona (Vielona)

Su baltø þemës deive yra glaudþiai susijusi vëliø dei-vë. Tai ypaè akivaizdu latviø mitologijoje (Ðmitas 2004:92). Vëliø motë kartu su Þemës mote abi yra vëliø val-dovës. Mat Þemës motës dispozicijoje buvo þemës gel-mës, poþemis, tad natûralu, kad ir á jos valdas patekæ mi-

rusieji tapdavo jos globotiniais. „Kapo raktus“ turëda-vusi ir Þemës motë, ir Vëliø motë (ten pat). Vëliø motë,laukdama vëlës, paruoðia jai vietà, iðkepa paplotëlá, iðve-lëja staltiesæ. Ði motë gali pati ir atimti þmogui gyvybæ,kuris po to jau keliauja á jos valdas (Ðmitas 2004: 92– 93;ME II: 224–226).

Lietuviø mitologijoje Vëliø motæ atitiktø Veliona (Vie-lona), aiðkiai susijusi su ja ir tos pat ðaknies vel- vardu.Beresnevièius mano, kad ðis dievavardis atsirado pernesusipratimà ið þodþio velionis (Beresnevièius 2001: 190).Taèiau ðio savo teiginio jis neargumentuoja. Velionà mi-ni Lasickis ir jà taip nusako: „Veliona – vëliø dievas“ (Vie-lona – Deus animarum), kuriam aukojamos aukos, kaimaitinami mirusieji. Jiems paprastai duodama kepintøpaplotëliø, patrupinus keturiose vietose, prieðprieðiais.Tie paplotëliai vadinami Sikies Vielonia pemixlos (BRMÐII: 582, 595). Kaip þinoma, lietuviø vëlës maitintos perVëlines, o latviø – „vëliø (arba þemlikø, zemliku) laiku“(BRMÐ III: 609, 618, 621–622, 631; Ðmitas 2004: 94).

Þemës deivës artimà ryðá su vëlëmis aiðkai liudija Pre-torijaus apraðytos laidotuviø apeigos ir jø metu sakomamaldelë: Zemynele buk linksma ir priimk Sze duszele, irgerrai Kawok! (BRMÐ III: 225, 322). O kad permaldautaþemë geriau priglaustø vëles, jai ir valgiø uþkasdavæ á þe-mæ, kaip paþymima Vilniaus kolegijos jëzuitø metinëseataskaitose (BRMÐ II: 620, 628).

Tad motinos Þemynos, kaip ir Velionos bei Vëliø mo-tës, viena esminiø funkcijø kaip tik ir buvo mirusiøjø pri-ëmimas á savo valdas ir jø globa èia, poþeminiame ðiosdeivës pasaulyje.

Giltinë

Lietuviø mitologijoje, be Velionos, yra dar kita mo-teriðka mitinë bûtybë, susijusi su mirtimi, – Giltinë. Pre-torijus jà skiria prie pykèio bei nelaimës dievø greta Py-kulo ir Magylos (BRMÐ III: 121, 239). Jono Basanavi-èiaus rinkinyje „Ið gyvenimo vëliø bei velniø“ teigiama,kad „Giltinë nëra deivë arba dievaitë, bet tikt Dievotarnaitë, arba angels“ (Basanavièius 1998: 124), tuo, ma-tyt, paþymint, kad Giltinë skirtina ne prie aukðtøjø die-vø, o prie þemesnio rango mitiniø personaþø. Giltinëturi antropomorfiná moters pavidalà – atrodo kaip „mo-teriðkë su ilga ir mëlyna nosia ir veidu, su ilgu lieþuviu,pilnu mirtinø nuodø. Apsigobusi baltà paklodæ“ (Basa-navièius 1998: 125). Kitur dar priduriama, kad ji „turë-jo lieþuvá ilgà, nupjautà (bene nabaðtininko tiktai nu-kirptà)“ (Basanavièius 1998: 126). Èia pat pateikiamo-je sakmëje kaip tik ir pasakojama, kaip numirëlis nu-kirpo lieþuvá prie jo besiartinanèiai Giltinei, norëjusiai

l

38

MOKSLO DARBAI

„pasistiprinti savo lieþuvá nuodais“. Giltinës lieþuvis, ku-riuo lyþtelëjusi ir suleidusi nuodus ji atima þmogui gy-vybæ (Basanavièius 1998: 125–126; LD: 164–165), at-skleidþia jos atliekamos funkcijos esmæ: vardas Giltinëyra tiesiogiai susijæs su þodþiais gelti, gilti „leisti geluo-ná, kàsti“, geluonis „vabzdþio puolimo ar gynimosi or-ganas“, „gylys“, „gyvatës lieþuvio virðûnë“ ir pan.(DLKÞ: 168; BRMÐ IV: 65, 71). Anot Gotfrido Oster-mejerio, Giltinë (Giltine), þudymo ir maro deivë, ið gilti– „smeigti gylá kaip bitë ar geluoná kaip gyvatë“ (BRMÐIV, 71). Kadangi giltinë, kaip kalbëta, gelia ir suleidþianuodus lieþuviu, tai ðis palygintinas su gyvatës geluoni-mi. Taigi giltinë savo gëlimo instrumentu ir gëlimo funk-cija primena gyvatæ. Galëtume teigti, kad Giltinë, kaipir gyvatë, laikytina chtonine bûtybe, ir ne vien dël mi-nëto panaðumo su ðiuo tipiðku þemës padaru, bet ir dëlto, kad ji turi reikalà su mirtimi ir mirusiaisiais, kas pa-prastai bûdinga chtoniniams personaþams. Ði moterið-kos povyzos su gyvatiðku, nuodø pilnu lieþuviu bûtybë –tartum pati gyvatë antropomorfiniu pavidalu – buvo mir-ties pranaðë, neðëja ir liudininkë, stovinèiøjø ant slenks-èio á anapusá, kuris neretai asocijavosi su þeme bei po-þemiu, palydovë.

Iðvados

Èia apþvelgtos tik ryðkesnës baltø deivës, visø pirmatos, kurios artimesnës Þemynai ar daugiau maþiau susi-jusios su chtonine mitinio universumo sritimi. Skirta dë-mesio ne tik su þemdirbyste, þemës ir þmogaus vaisingu-mu, jo bûties ciklais susijusioms deivëms, bet ir namø ap-linkos, jø þidinio dievybëms, taip pat laukinës gamtos,miðko, þvëriø ir galiausiai mirties bei poþeminio, pomir-tinio pasaulio ðeimininkëms. Tai – bûdingos chtoniniø irDeivës motinos kategorijai priklausanèiø deiviø vieðpa-tavimo sritys.

Þemyna laikytina viena svarbiausiøjø baltø moterið-kø mitiniø bûtybiø. Ji reprezentuoja deivës tipà, apjun-giantá chtoniðkàsias ir motiniðkàsias Deivës ypatybes,kuriø sintezæ geriausiai atspindi pats dievybës vardasMotina Þemyna. Latviø mitologijoje deivës tokiu var-du nepaliudyta. Lietuviø Þemynà èia atstoja Zemesmâte, kuri latviø mitologijoje yra viena ið daugybës mi-tiniø Motinø ir, kaip manoma, kaþkada galëjo atliktiDeivës motinos vaidmená. Nors Þemyna paliudyta ga-na vëlyvø baltø mitologijos ðaltiniø (daugiausia XVI–XVII a.), taèiau Dievø motinos, kuri tapatintina su Þe-myna, figûravimas I a. istoriniame ðaltinyje leidþia tvir-tinti, kad þemës deivë, kaip motina, baltams buvo þino-ma jau I ðimtmetyje. Chtoniðkieji ir/ar Deivës motinos,

kaip tam tikro dievybës tipo, bruoþai áþvelgiami ir kito-se baltø deivëse, vienose raiðkiau, kitose blankiau. Tuojos sietinos su chtonine Motina Þemyna, kai kurios irtapatintinos su ja.

NUORODOS:

1. Egipto mitologijoje Osiris, mirðtantis ir atgimstantis agrari-nis dievas, Isidës brolis ir sutuoktinis, simbolizuojantis gam-tos kaitos ciklus, galëjo reikðtis zuikio pavidalu. Zuikis bûda-vo sudraskomas á gabalus, ðie sumetami á Nilà, tikint, kad tailaiduos sezoninio ciklo atsinaujinimà (ChGDS: 473).

2. Italikø ir romënø deivë Diana, laukiniø þvëriø, taip pat mo-terø bei gimdyviø globëja, buvo siejama su mënuliu ir laikytaðio dangaus kûno personifikacija (MNM I: 377; AÞ: 104).

3. Beresnevièius, kaip buvo minëta, yra tos nuomonës, kad Me-deina gali bûti siejama su Tacito minima Dievø motina (Be-resnevièius 2001: 111–112). Taèiau su Þemyna ji netapatinti-na, nes tiek Lasickis, tiek Daukða Medeinà ir Þemynà minikaip atskiras dievybes (beje, Daukða kalba apie medeines,tai yra daugiskaita).

4. Christou mini ant amforø su vienu arba dviem ðunimis vaiz-duojamas moteriðkas bûtybes, primenanèias Potnia therôn(Christou 1968: 167).

5. Dëmesio vertas faktas, kad Þvorûna astraliniame kode galë-jo bûti siejama su Vakarine þvaigþde (Venera), kartais vadin-ta Þvërine (BRMÐ I: 264). Be to, spëjamas Þvorûnos ryðyssu Didþiàja ðuns þvaigþde (Sirijumi) (Mierzyñski 1892: 146).Beje, Sirijus graikø mitologijoje tapatintas su dvigalviu ðuni-mi Ortu, chtoniniø padarø Echidnos ir Tifoëjo sûnumi („The-ogonija“ 306–309). Tad ir pats Ortas laikytinas chtoniðku. Ti-foëjas – Gajos ir Tartaro sûnus, Echidna – Gajos anûkë („The-ogonija“ 821, 287–297, 237–238). Kadaise pasirodþius SirijuiAtënuose prasidëdavæ naujieji metai (Graves 2005: 169).

6. Turint omenyje tai, kad Artemidë – ið Maþosios Azijos atke-liavusi deivë, jos atliekamà laukinës gamtos kuravimo funk-cijà galima bûtø motyvuoti ten gyvavusia stipria Deivës mo-tinos garbinimo tradicija, pagal kurià ði religinë figûra laiko-ma viso kosmoso Didþiàja motina. Indijoje (hinduizme) ikiðiol gyvuoja Devî kaip visatos motina (FWSD: 66; MNM I:132; Woodrofe 2001: 102, 106, 126; Eliadë 2002: 259).

LITERATÛRA:

Balys 1986 – BALYS, Jonas. Lietuviø þemdirbystës paproèiai ir tikë-jimai. Lietuviø tautosakos lobynas, X. Silver Spring, MD, 1986.

Balsys 2006 – BALSYS, Rimantas. Lietuviø ir prûsø dievai, dei-vës, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipëda, 2006.

Basanavièius 1998 – Ið gyvenimo vëliø ir velniø. Surinko JonasBasanavièius. Vilnius, 1998.

Beresnevièius 2001 – BERESNEVIÈIUS, Gintaras. Trumpas lie-tuviø ir prûsø religijos þodynas. Vilnius, 2001.

Christou 1968 – Christou, Chryssanthos, Potnia Theron: Eine Un-tersuchung über Ursprung, Erscheinungsformen und Wandlun-gen der Gestalt einer Gottheit. Thessaloniki, 1968.

Eliade 2002 – ÝËÈÀÄÅ, Ìèð÷à. Èñòîðèÿ âåðû îò êàìåííîãîâåêà äî Ýëèâñèíñêèõ ìèñòåðèé. I. Ìîñêâà, 2002.

Freud 1960 – FREUD, Sigmund. Totem and Taboo. New York,[1960].

r

39

The Mother-Goddess Þemynain the Context of Baltic Deities

Part II. Lithuanian deities Krûminë, Javinë,Dirvolira, Gabija, Ponikë, Medeina ir Þvorûna,Ragana, Veliuona (Latvian Veïu mâte), Giltinë

Nijolë LAURINKIENË

In this paper Laurinkienë focuses on the LithuanianGoddess Þemyna (cites the earliest sources in which sheis mentioned and defines her functions) and her rela-tion to other Baltic Goddesses associated with thechthonic realm of the mythic world and to which thefeatures of the mythic Mother are attributed. The pa-per is divided into two parts. The first part focuses onthe links between Þemyna, the Aistian Mother of Godsand the Thraco-Phrygian Semele. Furthermore, suchdeities are discussed as the Latvian Mother of Earth,Mara, Lithuanian and Latvian Laima and Laumë, andLithuanian Austëja. The second part of the paper aimsat pinning down the relation between Þemyna and otherBaltic Goddesses and describing her status as well asrole in the context of female deities.

The earliest (I c.) female Baltic deity mentioned ina written source (by Tacitus) is the Goddess of Gods(mater deum) who could be identified with Þemyna.They both have distinct maternal qualities and the sta-tus of the divine mother. Both were venerated by peas-ants and associated with the chtonic animal, boar or pig.

El. p. [email protected]

Gauta 2006 10 17, áteikta spaudai 2007 07 04

Fraenkel 1955–1965 – FRAENKEL, Ernst. Litauisches etymolo-gisches Wörterbuch, Bd.I–II. Heidelberg-Göttingen, 1955–1965.

Frazer 1968 – FRAZER, J. G. Totemism and Exogamy, vol. I.London, 1968.

Greimas 1990 – GREIMAS, Algirdas Julius. Tautos atminties be-ieðkant: Apie dievus ir þmones. Vilnius, Chicago, 1990.

Greimas 1993 – GREIMAS, Algirdas Julius. Þvërûna Medeina.Ið: Baltos lankos, 3. Vilnius, 1993.

Gimbutienë 2002 – GIMBUTIENË, Marija. Senovës lietuviø die-vai ir deivës. Vilnius, 2002.

Graves 2005 – ÃÐÅÉÂÑ, Ðîáåðò. Ìèôû äðåâíåé Ãðåöèè.Åêaòåðèíáóðã, 2005.

Gura 1997 – ÃÓÐÀ, À. Â. Ñèìâîëèêà æèâîòíûõ â ñëàâÿíñêîéíàðîäíîé òðàäèöèè. Ìîñêâà, 1997.

Losev 1957 – ËÎÑÅÂ, À. Ô. Àíòè÷íàÿ ìèôîëîãèÿ â å¸èñòîðè÷åñêîì ðàçâèòèè. Ìîñêâà, 1957.

Mierzyñski 1892 – Êródùla do mytologii litewskiej, zebraù, oceniù iobjaúniù Antoni Mierzyñski, t. I. Warszawa, 1892.

Narbutas 1992 – NARBUTAS, Teodoras. Lietuviø tautos istorija.R. Jako vertimas á lietuviø kalbà. V. Berenio ir N. Vëliausávadai. Vilnius, 1992.

Neumann 1989 – NEUMANN, Erich. Die Grosse Mutter: EinePhänomenologie der Weiblichen Gestaltungen des Unbewus-sten. Olten und Freiburg im Breisgau, 1989.

Pausanias 1965 – Pausanias’s Description of Greece. Translatedwith a Commentary by J. G. Frazer. In six volumes, vol. I , II– 1965. New York.

Simek 1984 – SIMEK, Rudolf. Lexikon der germanischen Mytho-logie. Stuttgart, 1984.

Ðaparova 2001 – ØÀÏÀÐÎÂÀ, Í. Ñ. Êðàòêàÿ ýíöèêëîïåäèÿñëàâÿíñêîé ìèôîëîãèè. Ìîñêâà, 2001.

Ðmitas 2004 – ÐMITAS, Pëteris. Latviø mitologija. Ið latviø kal-bos vertë Dainius Razauskas. Vilnius, 2004.

Vaitkevièius 2003 – VAITKEVIÈIUS, Vykintas. Nauja Þvërû-nos-Medeinos perspektyva. Ið: Lietuvos archeologija, t. XXI.Vilnius, 2003.

Vëlius 1977 – VËLIUS, Norbertas. Mitinës lietuviø sakmiø bûty-bës. Vilnius, 1977.

Woodroffe 2001 – WOODROFFE, Sir John (Avalon Arthur).Hymns to the Goddess and Hymn to Kali. Madras, 2001.

SANTRUMPOS

AÞ – Antikos þodynas. Vilnius, 1998.BLP – Lietuviszkos pasakos / Surinko dr. J. Basanaviczius. She-

nandoah, Pa, I – 1898, II – 1902.BM – Áåëàðóñêàÿ ìiôàëîãiÿ: Ýíöûêëàïåäû÷íû ñëî¢í. Ñ.

Ñàíüêî, Ò. Âàëîäçèíà, Ó. Âàñiëåâi÷iiíø. Ìiíñê, 2004.BRMÐ – Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai / Sudarë Norbertas

Vëlius., t. I –1996, t.2 – 2001, t. 3 – 2003, t. 4 – 2005, Vilnius.ChGDS – Chevalier Jean and Gheerbrant Alain. A Dictionary of

Symbols. London, 1996.DLKÞ – Dabartinës lietuviø kalbos þodynas. Vilnius, 1972.EAD – Encyclopedia of Ancient Deities by Charles Russel Coulter

and Patricia Turner. Chicago-London, 2000.FWSD – Funk & Wagnalls Standard Dictionary of Folklore, Myt-

hology and Legend, vol. 1–2, New York, 1949–1950.Hes. Theog. – HESIODAS. Teogonija. Ið senosios graikø k. ver-

të, paaiðkinimus paraðë bei vardø rodyklæ sudarë Audronë

Kudulytë-Kairienë. Baigiamàjá straipsná paraðë Naglis Kar-delis. Vilnius, 2002.

LD – Laumiø dovanos: Lietuviø mitologinës sakmës / Paruoðë Nor-bertas Vëlius. Vilnius, 1979.

LKÞ – Lietuviø kalbos þodynas, t. I – XX. Vilnius, 1956–2002.LMD – Lietuviø mokslo draugijos rankraðèiai Lietuviø literatû-

ros ir tautosakos instituto Lietuviø tautosakos rankraðtyne.LM – Lietuviø mitologija, t. I. Parengë Norbertas Vëlius. Vilnius,

1995.LTR – Lietuviø literatûros ir tautosakos instituto Lietuviø tauto-

sakos rankraðtynas.ME – Mitologijos enciklopedija, t. II. Vilnius, 1999.MNM – Ìèôû íàðîäîâ ìèðà. Ãë. ðåä. Ñ. À. Òîêàðåâ, ò. I

– 1980, ò. – 1982. Ìîñêâà.RV – Ðèãâåäà: Ìàíäàëû I–IV. Èçäàíèå ïîäãîòîâèëà Ò. ß.

Åëèçàðåíêîâà. Ìîñêâà, 1989.SD – Ñëàâÿíñêèå äðåâíîñòè: Ýòíîëèíãâèñòè÷åñêèé ñëîâàðü

ïîä ðåä. Í. È. Òîëñòîãî, ò. I – 1995, ò. II – 1999, ò. III– 2004. Ìîñêâà.

SLT – Smulkioji lietuviø tautosaka XVII–XVIII amþiuje. ParuoðëJurgis Lebedys. Vilnius, 1956.

TD – Tautosakos darbai: Leidþia lietuviø tautosakos archyvas, t.1–7. Kaunas, 1935–1940.


l

40

Neoðamanizmas naujøjø religiniøjudëjimø klasifikacijose

Eglë ALEKNAITË

Objektas: neoðamaniðkos praktikos. Tikslas: iðnagri-nëti neoðamaniðkø praktikø vertinimo naujojo religingu-mo kontekste galimybes. Metodas: lyginamoji, kritinë ana-lizë. Iðvados: neoðamanizmas daþniausiai priskiriamas„Naujajam amþiui“, neopagonybei arba suprantamas kaipsavarankiðkas judëjimas. Jo priskyrimas konkreèiai nau-jøjø religiniø judëjimø grupei yra problemiðkas dël neoða-maniðkø praktikø ávairovës ir minëtø grupiø tarpusaviosantykio apskritai problemiðkumo. Neoðamanizme pasi-reiðkia tiek „Naujajam amþiui“, tiek neopagonybei bûdin-gos paþiûros. Taip pat neoðamanizme iðryðkëja tradicinioðamanizmo sampratos problema, pavyzdþiui, jo praktikøsantykis su religine tradicija ir kt.

Neoðamanizmu vadinamos ðiandieninës religinës prak-tikos, kuriose pasitelkiamos ekstazæ sukelianèios techni-kos ir gaivinama ávairiø kultûrø ðamaniðka pasaulëþiûra.Bandymas suprasti neoðamanizmà reiðkia ne tik ðiø prak-tikø esmës bei skirtumø nuo kitø ðiuolaikinio religingumoformø paieðkas, bet ir mëginimà áterpti já á naujøjø religi-niø judëjimø klasifikacijas. Ðiuolaikiniuose tyrimuose vy-rauja polinkis neoðamanizmà priskirti „Naujajam amþiui“(Hovdes), neopagonybei (Kranenborg) arba iðskirti já kaipá ðias grupes netelpantá, savarankiðkà naujàjá religiná judë-jimà (Townsend). Neoðamanizmo ir jo santykiø su kitaisnaujaisiais religiniais judëjimais supratimo problemiðku-mà lemia keli veiksniai. Pirmiausia – paties ðamanizmokaip tokio samprata; toliau – neoðamaniðkø praktikø ávai-rovë, pagaliau – skirtingas tyrëjø poþiûris á ávairias neoða-manizmo apraiðkas; ir galiausiai – nesutarimai dël paèiønaujøjø religiniø judëjimø (bûtent neopagonybës ir „Nau-jojo amþiaus“) tarpusavio santykio. Ðiame kontekste neo-ðamanizmo supratimui svarbûs tampa ir platesnio pobû-dþio naujojo religingumo grupiø bei jø tarpusavo ryðiø api-bûdinimai bei jø prielaidos. Ðio straipsnio tikslas – iðnag-rinëti neoðamaniðkø praktikø vertinimo naujojo religin-gumo kontekste galimybes. Vienokios ar kitokios jo klasi-fikacijos pagrástumas aiðkëja lyginant neoðamaniðkas prak-tikas su kitais naujaisiais religiniais judëjimais, kuriems jismëginamas priskirti.

„Naujojo amþiaus“ ir neopagonybës santykisNeoðamaniðkø praktikø priskyrimas kuriam nors ið

naujøjø religiniø judëjimø daþnai priklauso nuo auto-

riaus teigiamo arba neigiamo poþiûrio á patá neoðama-nizmà. Panaðias tendencijas galima pastebëti ir „Nau-jojo amþiaus“ bei neopagonybës tarpusavio ryðiø inter-pretacijose. Neopagonybë paprastai laikoma margo„Naujojo amþiaus“ dalimi. Pavyzdþiui, Hanegraaf neo-pagonybæ teigia esant viena ið keturiø pagrindiniø „Nau-jojo amþiaus“ sroviø. Toks poþiûris bûdingas „objekty-viesiems mokslininkams“, o patys neopagonys pabrëþiasu ðiuo judëjimu neturintys nieko bendra. Tokia paèiøneopagoniø savivoka mokslo pasaulyje nepripaþástama,o jø religingumas laikomas „Naujojo amþiaus“ dalimi.1

Tarp ðiø judëjimø esama panaðumø (visø vartojama„energetikos“ sàvoka, magijos praktikavimas, reikala-vimas gyventi „harmoningai“ su gamta), bet jie nëra es-miniai. Galima teigti, kad neopagonybë vis dëlto yra sa-varankiðka naujojo religingumo srovë.

Svarbiausius neopagonybës ir „Naujojo amþiaus“ skir-tumus liudija dieviðkosios, anapusinës tikrovës suprati-mas, poþiûris á reinkarnacijà, su karma siejama blogiosamprata, poþiûris á dabartá ir ateitá, þmogaus gyvenimoprasmë. Skirtingai suprantamas ir holizmas. Neopago-nybëje neaptinkama kai kuriø reikðmingø „Naujojo Am-þiaus“ idëjø. Pavyzdþiui, neopagonybei yra svetimas Kris-taus, ar „Kristaus galios“, teigimas ir su tuo susijusios Ðv.Raðto interpretacijos, ypaè gnostinës. Be to, „Naujasisamþius“ didelæ reikðmæ teikia apreiðkimui – aukðtesniø-jø dvasiniø bûtybiø ávairiais bûdais teikiamai „informa-cijai“, mokymui. Neopagonybëje apreiðkimo tokia pras-me iðvis nesama. Akivaizdûs skirtumai iðryðkëja ir grupi-nëse praktikose, susirinkimuose bei ritualuose. „Nauja-sis amþius“ neteikia reikðmës neopagonybei svarbiomskalendorinëms ðventëms, þmogaus gyvenimo „virsmams“(gimimas, vestuvës, mirtis bei kai kurie smulkesni). Men-kas „Naujajame amþiuje“ ir neopagonybei svarbiø senø-jø mitologijø, folkloro vaidmuo.2

„Naujasis Amþius“?

Neoðamanizmas daþniausiai kritikuojamas uþ tuos sa-vo bruoþus bei poþymius, kurie bûdingi „Naujajam am-þiui“: individualizmà, vartotojiðkumà, psichologizacijà irdekontekstualizacijà. Ið esmës visuotinai sutariama, kadneoðamanizmas yra orientuotas á individà, ir ði orienta-cija daþnai suvokiama kaip pakankamas pagrindas neo-ðamanizmà priskirti „Naujajam amþiui“. Anot J. Blain,


r

41

Eglë ALEKNAITË. NEOÐAMANIZMAS NAUJØJØ RELIGINIØ JUDËJIMØ KLASIFIKACIJOSE

nesvarbu, ið kokiø elementø konstruojamos netradicinioðamanizmo praktikos, svarbiausias jose ir visoms jomsbendras yra asmeninis ákvëpimas. Skiriasi ðio ákvëpimoðaltiniai: ðamanizme tai – paèios technikos; germanizuo-janèioje seidr praktikoje – sagose aptinkami kosmologi-niai vaizdiniai.3

R. J. Wallis ðià individualizmo tendencijà sieja su po-linkiu á psichologizmà, vartotojiðkomis nuostatomis ir jønulemta dekontekstualizacija. Globalizacijos sukurtojedvasinëje rinkoje neoðamanizmas neiðvengiamai pasiþy-mi individualizavimu: pati religijø ávairovë sutelkia dë-mesá á asmená, jo pasirinkimà, jo „poreikius“ religinëjerinkoje. Veikiami daugybës psichologø, eksperimentuo-janèiø ðamaniðkomis patirtimis, neoðamanai daþnai psi-chologizuoja ir patá ðamanizmà. Jis tampa „atnaujintas“ir pritaikytas Vakarams, neretai tiesiog gretinamas su psi-choterapijos priemonëmis. Neoðamanai supaprastina tra-diciná ðamanizmà, internalizuoja jo tradicinæ kosmologi-jà bei mitus, daþniausiai suprantamus kaip psichologi-nës metaforos. Trijø lygmenø pasaulio modelis apgyven-dinamas jungiðkaisiais archetipais. Uþuot keliavæ á tikrødvasiø pasaulá, neoðamanai leidþiasi „á save“, o „sielospraradimas“, vietoje realaus jos ieðkojimo, mena emoci-niø þaizdø gydymà.4

Neoðamanizmas gali bûti kaltinamas ðamanizmo de-kontekstualizacija, individualizacija bei psichologizavimuir dël to, kad ignoruojamas tradicinio ðamanizmo socia-linis kontekstas, jo bendruomenë. Ðamanizme socialinis,bendruomeninis kontekstas yra esminis: ðamano veiklayra sàlygota bendruomenës ir neámanoma be jos sankci-jos. Neoðamanai, prieðingai, daþnai veikia vieni patys, pri-vaèiai. Pavyzdþiui, vadinamojo pamatinio (pagal ang. core„ðerdis; prk. pamatas, pagrindas, esmë“) ðamanizmo ke-lionës daþniausiai atliekamos dël savæs paties, o neoða-maniðkas „vizijø“ siekimas yra vieno þmogaus ritualas.5

Reikia pabrëþti, kad ði kritika taikoma tik vadinama-jam pamatiniam ðamanizmui arba neoðamanizmui, ta-patinamam su ðia praktika. Pamatinis ðamanizmas, darvadinamas antropologiniu ðamanizmu, pirmiausia sieja-mas su Michaelio Harnerio vardu. Jo teigimu, pamatinisðamanizmas, neimituodamas jokios specifinës kultûros,o perteikdamas pamatinius daugeliui archajiðkø kultûrøþinomus principus, ypaè tinka vakarieèiams, reikalingiemssantykinai nepriklausomos nuo konkreèios tradicijos sis-temos, kurià jie galëtø pritaikyti ir integruoti á savo mo-dernø gyvenimà.6 Pats judëjimo lyderis esminiais laikokelis principus: þmonës yra visatos, visumos dalis; egzis-tuoja dvi tikrovës – áprasta ir neáprasta; vienos ar kitos iðjø suvokimas priklauso nuo sàmonës bûsenos; bûtybës,sutinkamos neáprastoje tikrovëje (dvasios), yra tikros; vi-sos gyvos bûtybës turi sielas, individualias dvasias. Prak-tikos tikslas, anot Harnerio, yra ðamaniðkø mokymø pri-

taikymas gyvenime bei, kiek tai ámanoma, tradicinio ða-manizmo rekonstravimas: pamatinis ðamanizmas imamaskaip „rekonstrukcijos pagrindas: daugelis grupiø, áskai-tant ir ið tradicijos ðamanizmà iðpaþástanèius senbuviussibirieèius, pasitelkia pamatinio ðamanizmo technikas, jo-mis mëgindamos pakeisti prarastàsias praktikas“. Tokia-me neoðamanizme ekstazës technika visiðkai „nureligi-nama“: ji suvokiama pirmiausia kaip gydomasis, terapi-nis metodas, o ne religinis elgesys. Harneris tai itin pa-brëþia: „Ðamanizmas nëra tikëjimø sistema. Jis pagrástasasmeniniais eksperimentais, atliekamais gydymo, infor-macijos iðgavimo ar kitais tikslais“; „Ðamanizmas yra me-todas, o ne religija. Jis koegzistuoja su ávairiose kultûro-se gyvuojanèiomis religijomis. Sibire galima rasti ðama-nizmà koegzistuojant su budizmu bei lamaizmu, Japoni-joje – su budizmu“.7

Pamatinis ðamanizmas neoðamanizmo variantø kon-tekste svarbus tuo, kad jis yra vienas populiariausiø irakademiniuose sluoksniuose geriausiai þinomø. Jo mo-ko ne tik Harnerio ásteigtas Ðamanizmo studijø fondasJAV, bet ir kiti centrai visame pasaulyje (pavyzdþiui, Hor-witzo centras Danijoje ir kt.). Toks populiarumas neið-vengiamai iðkëlë paèios neoðamanizmo sampratos pro-blemà. Tyrinëtojai neretai linksta neoðamanizmà apskri-tai tapatinti su pamatiniu ðamanizmu, o jam taikomà kri-tikà skirti visoms neoðamaniðkoms grupëms. Apie tokiusneoðamanizmo kritikus Wallis sako: jiems „patinka kal-tinimus nutaikyti á Harnerio metodà todël, kad jis yrapopuliariausias ir plaèiausiai þinomas. Taèiau esama dau-gybës neoðamanø, nesiejanèiø savæs su Harneriu“.8 Tikkitos neoðamaniðkos praktikos daþniausiai ne tokios „or-ganizuotos“, neturi iðplëtoto mokymo tinklo, mokymàpropaguojanèios periodikos ir apskritai yra maþiau tyri-nëtos bei þinomos.

Neopagonybë?

„Naujajam amþiui“ bûdingø bruoþø negalima atpa-þinti neoðamaniðkose praktikose, veikianèiose druidizmo,Vikos (Wicca) – akivaizdþiai neopagoniðkø grupiø – kon-tekste. R. Kranenborgas, analizuodamas „Naujojo am-þiaus“ ir neopagonybës skirtumus, neoðamaniðkas prak-tikas priskiria pastarajai. Jo poþiûriu, neoðamanizmasesàs neopagoniðkas, o dël to ir skiriasi nuo „Naujojo am-þiaus“, bûtent tuo, kad „siejasi su gyvomis, ðamano insti-tucijà turinèiomis Amerikos bei Sibiro religijomis“; jø at-stovai „tiki ‘kelionës á dangø’ galimybe, bet ir ðiuo atvejubendravimo iniciatyvà turi ne dvasinës bûtybës, o þmo-gus“; neoðamanø „kelioniø á dangø“ metu „gauta infor-macija nelaikoma apreiðkimu, jos siekiama konkreèiaisgydymo tikslais“; neoðamanizme, kaip ir kitose neopa-goniðkose grupëse, „didelë antgamtinë reikðmë teikia-ma gyvûnams kaip informacijos neðëjams“.9 Ðie teiginiai,

l

42

MOKSLO DARBAI

kaip ir jais grindþiamas neoðamanizmo priskyrimas neo-pagonybei, bent jau kai kuriø neoðamaniðkø praktikø at-þvilgiu yra teisingi: pavyzdþiui, minëtøjø Vikos, seidr, keltøneoðamanizmo ar kokia nors kita konkreèia tradicija se-kanèiø praktikø atþvilgiu. Abejoti galima nebent pabrëþtagrynai þmogaus iniciatyva bendrauti su dvasiniu pasau-liu – tradiciniame ðamanizme ðamanu tampama daþniau-siai kaip tik dvasiø iniciatyva; kai kurie neoðamanai irgiakcentuoja savo „iniciacinæ ligà“ kaip ðamanà legitimuo-jantá dvasiø valios apreiðkimà.

R. J. Wallis taip pat aiðkiai kalba apie europiná pago-niðkà neoðamanizmà, tiesa, nelaikydamas jo vieninteleneoðamaniðka praktika. Anot jo, neoðamanai, skelbian-tys europietiðkà ðamanizmà, daþniausiai ir yra ðiandie-nos pagonys, sàlygiðkai pasiskirstæ á tris sroves: Vika, drui-dai ir neopagonys siauràja prasme (Heathenry). Vikà ða-manizmas paveikë ávairiais aspektais. Kai kurie ðio judë-jimo atstovai netgi vadina já „ðamanistine Vika“, „Vika-ðamanizmu“ ar tiesiog „ðamaniðku amatu“, „ðamaniðkareligija“. Transas, magija, pranaðavimas, bendravimas sudvasiomis ir gydymas antgamtinëmis priemonëmis geraipaþástami daugelyje ðamaniðkø praktikø. Kai kurie Vi-kos atstovai skelbiasi esà prieðistorinio Europos ðama-nizmo palikuonys. Ðià idëjà XX a. pradþioje ypaè iðpo-puliarino Margaret Murray.10

Druidø ir neoðamanizmo ryðiams nuðviesti verta atsi-þvelgti, pavyzdþiui, á Kaledono Naddairo veiklà bei prak-tikas. Jis teigia, kad „píktø ir keltø ðamanizmas – tai vie-tinë iniciacinë sistema, kurià praktikavo senovës druidai“.1982 m. K. Naddairas ásteigë ðamanizmu pagrástà „Drui-dizmo kolegijà“. Jis apraðë keltiðkus smilkalus, padary-tus ið vietiniø augalø, atkurianèius druidø-ðamanø „dû-mo galià“, bei psichotropines medþiagas.11

Ðiuolaikiniai pagonys savo religijos rekonstrukcijai pa-sitelkia ðiaurës germanø (skandinavø, islandø) mitologi-jà, vikingø ir anglosaksø kelioniø periodo istorijos bei ar-cheologijos ðaltinius. Pavyzdþiui, Odinas ir Frëja, vienavertus, daugeliu aspektø tinka ðamanizmui, o neopago-nys vienà kurià ið ðiø dievybiø ar jas abi laiko savo globë-jais dël jø sàsajø su seidr – ritualine praktika, vëlgi galbûtðamaniðkos prigimties. Ðaltiniuose seidr daþnai vertina-ma neigiamai ir siejama su „raganavimu“. Daugelis moks-lininkø teigia, kad seidr praktika tikrai buvo ðamaniðka,bet ir tarp mokslininkø, ir tarp neoðamanø yra nesutin-kanèiøjø su tuo.12 Ðiø praktikø interpretacijos priklausonuo pamatinës tradicinio ðamanizmo bei ðamaniðkø ele-mentø kitose religinëse tradicijose sampratos.

Taèiau bene þinomiausio pamatinio ðamanizmo neo-pagoniðkumas abejotinas. Pamatinis ðamanizmas pa-brëþtinai atsiriboja nuo bet kokiø konkreèiø tradicijø irteigia abstrakèius „universalius ðamanizmo principus“.Konkreèiø tradicijø nuvertinimas ir savosios praktikos

konstravimas ið savo nuoþiûra pasirinktø fragmentø kaiptik rodo „Naujajam amþiui“ bûdingus polinkius. Gydy-mas pamatiniame ðamanizme gali bûti suprantamas kaippriemonë þmogaus galioms vystyti ar net saviugdos prie-monë; gyvûnai – kaip psichologinës metaforos, o ne gy-vos bûtybës. Pamatinis ðamanizmas, Kranenborgo nuo-mone, „Naujàjam amþiui“ artimas ir daugeliu kitø at-þvilgiø. Pavyzdþiui, Wallis ðiose neoðamaniðkose prak-tikose atpaþásta „Naujojo amþiaus“ daliná holizmà. Ne-paisant plaèiai skelbiamos maksimos „visa kas yra susi-jæ“,13 neoðamanai linksta skirti save nuo „kosmoso“ irtradicinio ðamanizmo kaip kultûros reiðkinio. Dvasiosjø yra suvokiamos arba kaip esanèios „viduje“ (ðama-nizmo psichologijos poþiûris), arba jos, kaip „gamtos“dvasios, idealizuojamos ir atskiriamos nuo „destrukty-vios“ þmonijos (ekologiðkai orientuoto neoðamanizmopoþiûris). Vartojamos „dvasiø“ ir „gamtos“ sàvokos, otiesioginiø sàsajø su tradicine ðamaniðka kosmologijavengiama.14

Neoðamanizmas kaip savarankiðka grupë

J. B. Townsend neoðamanizmà laiko savarankiðkunaujuoju religiniu judëjimu. „Ðiuolaikiniame ðamanið-kajame dvasingume“ ji iðskiria dvi kryptis, kurioms bû-dingos savitos paþiûros ir tikslai: tai pamatinis ðama-nizmas (arba ðiuolaikinis netradicinis ðamanizmas) irneo(pseudo)ðamanizmas (arba pramanytasis ðamaniz-mas). Skirtis grindþiama atitinkamø praktikø panaðu-mu á tradiciná ðamanizmà. Pirmojoje kryptyje iðskiriami„esminiai“, universalûs ðamanizmo elementai, panaðûsá gyvøjø ðamaniðkø tradicijø. Antroji kryptis, neoðama-nizmas, – tai „eklektiðkas, ið literatûros, seminarø ir in-terneto prisigraibytø tikëjimø rinkinys. Tai prasimany-ta tradicija, apimanti praktikas ir tikëjimus, kurie tik iðtolo primena tradiciná ðamanizmà“. Jos atstovams bû-dingas dalyvavimas ir „Naujojo amþiaus“, ir neopago-niðkuose judëjimuose. Èia ðamanizmas ið bendravimosu dvasiomis, siekiant padëti bendruomenës nariams,tampa asmeninio tobulinimosi metodu.15

Be to, kaip matyti ið J. B. Townsend klasifikacijos, ávai-rios neo(pseudo)ðamanizmo grupës, ypaè vadinamieji ek-lektikai, savo religijà kuria ið ávairiø „Naujojo amþiaus“ir neopagoniðkø elementø. Nors ribos tarp ðiø religiniøjudëjimø nelabai aiðkios, autorë „Naujàjá amþiø“, neopa-gonybæ ir ðiuolaikiná ðamanizmà grieþtai skiria – nors dau-gelis elementø gali bûti persipynæ, toks skyrimas esàs bû-tinas, norint iðvengti sumaiðties.16

Neoðamanizmo ávairovës problema

Autoriai, pripaþástantys neoðamanizmo praktikø ávai-rovæ, bando jas skirstyti. O. M. Hovdes neoðamanizmàanalizuoja pamatinio ðamanizmo (tiksliau, jam atsto-

r

43

Eglë ALEKNAITË. NEOÐAMANIZMAS NAUJØJØ RELIGINIØ JUDËJIMØ KLASIFIKACIJOSE

vaujanèio Olandijos centro) pavyzdþiu, todël neatsitik-tinai neoðamaniðkas praktikas sieja pirmiausia su „Nau-juoju amþiumi“. Taèiau aptardama platesná kontekstàbei átakas autorë vis dëlto iðryðkina ir neopagoniðkus,pavyzdþiui, druidizmo elementus, o visà neoðamaniz-mà skirsto á „Naujojo amþiaus“ ðamanizmà ir neopago-niðkàjá ðamanizmà. Pirmuoju atveju, neoðamanizmà ir„Naujàjá amþiø“ riða abiejø pasitelkiami indënø religi-jø elementai, holistinë pasaulëþiûra ir ekstazinis ben-dravimo su ðventybe pobûdis. O neoðamanizmà ir neo-pagonybæ pirmiausia sieja etniðkumas. Vis dëlto Hov-des neoðamanizmà labiau sieja su „Naujuoju amþiumi“:„Moderniu reiðkiniu ðamanizmas tapo pirmiausia ‘Nau-jojo amþiaus’ rëmuose“.17

Neoðamanizmas skirstomas ir pagal kitus kriterijus,pavyzdþiui, ar jis kreipiasi á konkretø mitologiná konteks-tà, ar dekontekstualizuoja. Taip J. Blain pirmajai grupeipriskiria keltiðkàjá ðamanizmà bei germaniðkàjá seidr; oantrajai – pamatiná ðamanizmà.18 Seidr remiasi Edomisbei sagomis ir asmeniniu ákvëpimu bei patyrimu transobûsenoje, tuo tarpu pamatinis ðamanizmas – tai iðgry-nintos ðamaniðkos praktikos, atplëðtos nuo bet kokioskonkreèios kultûros ar mitologijos.

Net ir tokia glausta apþvalga liudija neoðamaniðkøpraktikø ávairovæ. Tiek jø priskyrimas „Naujajam amþiui“ar neopagonybei, tiek ir klasifikavimas pagal vidinius skir-tumus remiasi visø pirma jø kultivuojamø sampratø ana-lize. Vis dëlto visos neoðamanizmo ávairovës ir jo padë-ties kitø naujøjø religiniø judëjimø atþvilgiu tokia anali-zë neatspindi.

Religija? Vienas ið jos elementø?

Pats religinis kontekstas, kuriame veikia neoðamanið-kos praktikos, sudaro dar viena problemà, susijusià sutradicinio ðamanizmo samprata. Ðiuolaikinis ðamanizmas,ypaè neoðamanizmas (ar neoðamanizmai) ðiandien pa-prastai suprantami kaip vientisos religinës praktikos, kaipjudëjimai, prilygstantys religijai, o ne kaþkurios religijosatskiriems elementams, t.y. visuminei tikëjimø ir kultosistemai, o ne jos fragmentams. Tai liudija, pavyzdþiui,tokios formuluotës kaip „Vika yra ðamanizmas“.

Bet ypaè tai akivaizdu plaèiausiai paplitusio ar bentjau akademiniame pasaulyje geriausiai þinomo pamati-nio ðamanizmo atveju. Ðio judëjimo branduolys – paèiostechnikos, sàmoningai atitrauktos nuo konkreèiø istori-niø kontekstø. Paèios technikos èia nulemia pasirenka-mà atitinkamà religiná, mitologiná kontekstà; kokio norsgilesnio religinio konteksto, su kuriuo bûtø nuosekliautapatinamasi, ðios technikos nëra reikalingos. Tiesa, pa-tys pamatinio ðamanizmo sekëjai kratosi tiek religijos sà-vokos, kurià gana vienpusiðkai tapatina su krikðèionybe,tiek bandymø jungiðkomis sàvokomis interpretuoti já kaip

sekuliarià psichoterapijos priemonæ. Neopagonybei pri-skiriamose neoðamaniðkose praktikose padëtis dar ne-apibrëþtesnë: tebesiginèijama, ar tam tikros neopagonið-kos grupës priklauso neoðamanizmui, ar ne, o pripaþi-nus atskirø elementø neoðamaniðkumà, neoðamanizmuineretai priskiriama ir visa grupë.

Ðiø tendencijø kontekste verta prisiminti tradiciná ða-manizmà ir jo santykio su konkreèia religine tradicijaklausimà. Viena didþiausiø problemø, iðkylanèiø bandantapibrëþti ðamanizmà ir jo vietà Sibiro religiniø tradicijøkontekste, yra ta, kad XX a. tyrinëtojai (pirmiausia rusø,o jais sekdami – ir Vakarø) ðamanizmà paprastai laikëvietiniø Sibiro gyventojø religija ir vice versa: Sibiro gy-ventojø religijà apibrëþë esant ðamanizmà.19

Pirmiesiems keliautojams, pirkliams, misionieriams irstudentams, atvykusiems á Sibirà, iðties labiausiai ið reli-giniø praktikø á akis krito ðamaniðkas ritualas. Misionie-riai ðamanus nustatë esant pagrindinius savo konkuren-tus ir prieðus, nes áþvelgë juose sau lygius – vietinës reli-gijos „kunigus“. XIX a. pabaigos ir XX a. pradþios etno-grafai ir misionieriai, atsidëjæ ðamanø ir kovos su jais ap-raðymams, taip ir nepateikë jokiø nuodugnesniø teiginiønei apie paèiø Sibiro religiniø tradicijø prigimtá, nei apieðamanizmo vietà jose. Ðamanizmo kaip vietiniø Sibirogyventojø religijos samprata galutinai ásitvirtino sovieti-niu periodu. Ið dalies tai lëmë apskritai religiniø reiðki-niø interpretavimas pagal Marxo ir Engelso socialinæ evo-liucijos teorijà, kurioje ðamanizmas labai patogiai priti-ko prie „evoliucijos kopëèiø“ apaèioje kaip „primityvi“religijos forma. Ið dalies – konkretus ideologinis ir poli-tinis uþdavinys nustatyti ir nukenksminti (jei ámanoma,tiesiog sunaikinant) pagrindinius bet kokià religinæ tra-dicijà ákûnijanèius asmenis. Sibiro tradicijø atveju tokieasmenys buvo apibrëþti kaip ðamanai, o jø atstovaujamatradicija („religija“) – atitinkamai kaip ðamanizmas. Dëlðios prieþasties, pavyzdþiui, L. P. Potapovas viso Altajausreligijà apibrëþia kaip ðamanizmà ir, nepaisydamas ða-maniðkø ir neðamaniðkø dievybiø, dvasiø bei praktikøávairovës, bando árodyti visø jø ðamaniðkà prigimtá.20

Taèiau ðamanizmas laikytinas ne religija, o vienu iðtam tikros religinës tradicijos elementø,21 reikalaujanèiudaugiau ar maþiau struktûriðko ideologinio konteksto (jomastas priklauso nuo to, kurie religinës tradicijos pana-ðûs elementai bus ávardyti kaip ðamaniðki). Ðia prasmepamatinis ðamanizmas liudija smarkø atotrûká – ið religi-nës sistemos elemento, susijusio su ja abipusës priklau-somybës ryðiais, jis verèiamas savarankiðka religine sis-tema. O neopagoniðkos neoðamaniðkos praktikos ir to-liau lieka vienu ið religinës sistemos daliø dëmenø. Ta-èiau tai nesuteikia teisës neoðamanizmu ávardyti tik pa-matiná ðamanizmà, tik rodo skirtingà ðiø reiðkiniø vietàatitinkamo religinio judëjimo struktûroje. Kartu tai tik

l

44

MOKSLO DARBAI

Neoshamanism in the Classificationof the New Religious Movements

Eglë ALEKNAITË

The paper discusses recent attempts to classifyneoshamanism as a phenomenon belonging to differ-ent new religious movements. They are problematicboth because of different interpretations of the newreligious movements (mostly New Age andNeopaganism) and the diversity of neoshamanic prac-tices. Some of their features make them comparableto the New Age, while others operate in the frame-work of neopagan movements and naturally belong tothem. This is how the principal problem of classifyingan individual religious group as a part of a bigger move-ment highlights itself.

El. p. [email protected]

Gauta 2006 12 15,áteikta spaudai 2007 07 04

dar labiau apsunkina neoðamanizmo áterpimà á kokià norsnaujøjø religiniø judëjimø klasifikacijà.

Iðvados

Vyraujantys „Naujojo amþiaus“ ir neopagonybës po-þiûriai á dieviðkàjà tikrovæ, pasaulá ir þmogø leidþia teig-ti, kad tai – dvi skirtingos naujojo religingumo srovës.

Neoðamaniðkos praktikos turi bruoþø, bûdingø „Nau-jajam amþiui“ – tai individualizmas, psichologizacija, de-kontekstualizacija. Labiausiai jie pastebimi vadinamaja-me pamatiniame (core) ðamanizme.

Kitos neoðamaniðkos praktikos akivaizdþiai remiasipagoniðkais ðaltiniais, atitinka neopagoniðkas paþiûras irveikia neopagoniðkø judëjimø kontekste.

Praktikos funkcionavimas savarankiðkai ar tradicijosribose priklauso nuo ðamanizmo kaip tokio sampratos:ar jis prilygsta tam tikrai religinei sistemai, ar tëra joselementas, dëmuo. Pamatinis ðamanizmas yra savaran-kiðkas judëjimas, ir tai já skiria ne tik nuo tradicinio ða-manizmo, bet ir nuo neoðamanizmo.

Tuo tarpu neoðamanizmas yra labai margas ávairialy-tis reiðkinys, kurio, neatsiþvelgus á konkreèios praktikosypatumus, negalima tiesiog priskirti nei „Naujajam am-þiui“, nei neopagonybei, nei teigti já esant savarankiðkanaujojo religingumo srove.

NUORODOS:

1. Panaðios tendencijos bûdingos „Naujojo amþiaus“ bei neopa-gonybës sampratai ir Lietuvoje. Plg. GLODENIS, D., PEÐ-KAITIS, A. Ðiuolaikinio religingumo bruoþai. Vilnius: Vaga,2000, p. 177–180; PEÐKAITIS, A. Sociopsichologinë terpë„New Age” invazijai á Lietuvà. Ið: www.religija.lt/content/view/55/45.

2. KRANENBORG, R. New Age and Neopaganism: Two Dif-ferent Traditions? Ið: www.cesnur.org/2001/london2001/kra-nenborg.htm.

3. BLAIN, J. Shamans, stones, authenticity and appropriation:contestations of invention and meaning. Ið: www.sacredsi-tes.org.uk/papers/Blain_J-perm.pdf, p. 52.

4. WALLIS, R. J. Shamans / Neo-Shamans: Ecstasy, alternativearchaeologies and contemporary Pagans. London and NewYork: Routledge, 2003, p. 58–59.

5. Ten pat, p. 60–61.6. HARNER, M. Science, spirits and core shamanism. Ið: http:/

/www.shamanicstudies.com/articles/1027871950.htm;2002.07.30.

7. Ten pat.8. WALLIS, J. R. Min. veik., p. 72–73.9. KRANENBORG, R. New Age and Neopaganism: Two Dif-

ferent Traditions? Ið: www.cesnur.org/2001/london2001/kra-nenborg.htm.

10. WALLIS, J. R. Shamans / Neo-Shamans: Ecstasy, alternativearchaeologies and contemporary Pagans. London and NewYork: Routledge, 2003, p. 82.

11. Ten pat, p. 84.12. Ten pat, p. 90–91.13. Plg. kitus atvejus, kai pamatiniai ðamanai pabrëþia bendruo-

meniðkumo svarbà savo praktikose. Taèiau bendruomenë èiadaþniausiai suprantama ne kaip konkretûs ðamanà supantysþmonës, o veikiau abstrakèiai, kaip „Naujojo amþiaus“ sàvo-kos „pasaulis“, „Þemë“, „visata“ ir pan. Tai ne tiesioginë þmo-giðka aplinka, kurioje ðamanas veikia, kuri ágalioja já veikti irnustato jo veiklos tikslus, o tam tikras „gydymo objektas“. Pa-matinio ðamanizmo atstovas M. Eshowsky’s, uþsiimantis prie-vartos bendruomenëje prevencija ðamaniðkais metodais, be li-gø gydymo, ðamanams priskiria ir „grupës kolektyvinës sielospusiausvyros bei harmonijos“ atstatymo funkcijà (þr.: ESHOW-SKY, M. Shamanism and Peacemaking, ið: http://www.shama-nicstudies.com/articles/1021409421.htm 2002-07-07

14. WALLIS, R. J. Shamans / Neo-Shamans: Ecstasy, alternativearchaeologies and contemporary Pagans. London and NewYork: Routledge, 2003, p. 59.

15. TOWNSEND, J. B. Modern Non-Traditional and InventedShamanism. Ið: Shamanhood Symbolism and Epic. Budapest:Akadémiai Kiadó, 2001, p. 259.

16. Ten pat, p. 258.17. HOVDES, O. M. Sjamanisme og New Age. Ið:

www.alt.hist.no/~oddrunh/#JOBB.18. BLAIN, J. Shamans, stones, authencity and appropriation:

contestations of invention and meaning. Ið: www.sacredsi-tes.org.uk/papers/Blain_J-perm.pdf, p. 52.

19. VINOGRADOV, A. Ak Jang in the Context of Altai Religio-us Tradition. Ið: http://library.usask.ca/theses/etd-01192005-154827, p. 86.

20. Ten pat, p. 87–88.21. Þr., pavyzdþiui, SIIKALA A. L. Mythic Images and Shama-

nism. Helsinki: Academia Scietiarum Fennica, 2002, p. 43.

r

45

Kalbiniø kontaktø átaka Baltarusijoskalbinio landðafto zonø formavimuisi

Vera ASTREIKA

Straipsnio objektas – struktûrinis-teritorinis baltaru-siø kalbos tarmiø grupavimas, kuris skiriasi nuo dialekti-nio jø padalijimo. Tikslas – parodyti kalbiniø kontaktøvaidmená formuojantis zoniniam tiek visos Baltarusijoskalbiniam landðaftui, tiek atskiroms baltarusiø kalbos dia-lektinëms zonoms. Darbe taikyti kalbiniø reiðkiniø tyri-nëjimo metodai: lingvogeografinis, apraðomasis analiti-nis, lyginamasis, taip pat etimologinio bei struktûrinio ti-pologinio metodø elementai. Iðvados: 1) viena ið pagrin-diniø daugelio Baltarusijos dialektiniø zonø susiforma-vimo prieþasèiø yra baltarusiø bei jø protëviø kontaktaisu gretimais etnosais; 2) baltarusiø kalbos dialektinës zo-nos nëra sinchroniðki reiðkiniai, jie gimë ir formavosi skir-tingais istorijos periodais; 3) zoninius kalbos skirtumussudaro labiausiai paveikus iðorinëms átakoms kalbossluoksnis; 4) zoniniai kalbiniai reiðkiniai gali atsirasti kal-boms sàveikaujant tiek dialektiniu, tiek ir nedialektiniulygmeniu; 5) tiesioginës dviejø kalbø (ar jø dialektø) sà-veikos situacija gali ið esmës paveikti ir leksikos skolini-màsi atitinkamose tarmëse ið treèios kalbos, todël tokiubûdu atsiradusios lytys irgi priskirtinos atitinkamam zo-niniam kompleksui.

1963 m. pasirodþius „Baltarusiø kalbos dialektø at-lasui“ [ÄÀÌÁ] ir po to pagal jo þemëlapius [ËÃ] sugru-pavus izoglosas, baltarusiø kalbos arealinës struktûrosvaizdas ið esmës pasikeitë. Itin reikðmingu atradimu ta-po, be tradicinio baltarusiø kalbos kalbinës erdvës pa-dalijimo á du dialektus (átraukiant tarpdialektinæ zonà)ir atskirà Vakarø Polesës struktûrinæ dialektinæ grupæ,aptiktas dar vienas vietos tarmiø padalijimo planas – ávadinamuosius z o n i n i u s struktûrinius-teritoriniusjunginius. Vëliau ðias iðvadas patvirtino ir „Baltarusiøliaudies tarmiø leksinio atlaso“ [ËÀÁÍÃ] duomenys.Dialektinis ir zoninis baltarusiø kalbos tarmiø grupavi-mai, lygiagretûs bei persiklojantys, kaip parodë tyrimai,yra skirtingos kilmës: du pagrindiniai dialektai, ðiaurësrytø ir pietvakariø, yra etnogenetinio1 pobûdþio, o dia-lektinës zonos – tai pirmiausia dël kultûriniø-istoriniøveiksniø iðsiskyrusios baltarusiø kalbos tarmiø grupës,atsiradusios visø pirma dël baltarusiø bei jø protëviø san-

tykiø ávairiais istoriniais periodais su kitais kaimyniniaisslavø ir kitais etnosais [Êðûâiöêi 1977, 185–197; 2003,140–144]. Bûtent kalbinius ir ið dalies tarpdialektiniuskontaktus, kaip savotiðkà kalbiniø kontaktø atmainà, ga-lima laikyti itin reikðmingu Baltarusijos kalbinio land-ðafto zonø formavimosi veiksniu. Visose stambiausiosedialektinëse zonose, kurias iðskiria baltarusiø dialekto-logija [ËÃ; Êðûâiöêi 2003, 215–230], vyrauja ar bentjau yra pastebimi kontaktinës kilmës reiðkiniai. Vakarøir rytø dialektinës zonos – tai ið esmës atitinkamai lenkøir rusø kalbø poveikio sritys [Êðûâiöêi 2003, 225–227;Àñòðýéêà 2001; 2003]. Formuojantis ðiaurës vakarø dia-lektinei zonai lemiamà vaidmená suvaidino sàveika subaltø (pirmiausia lietuviø, o anksèiau pralietuviø), taippat lenkø kalbiniais elementais [Êðûâiöêi 2003, 217–223; Àñòðýéêà 1996; 1997; 1997a; 1998; 1998a; 2000;2003a]. Pietryèiø dialektinës zonos tarmës turi daug ben-dra su gretimomis ukrainø bei pietø rusø tarmëmis, beto, èia, ganëtinai toli nuo ðiuolaikinës slavø–baltø ribos,aptinkama ir vadinamøjø senøjø baltarusiø kalbos bal-tizmø (ëóóæ ‘ðakø, þabø, neðvariø skalbiniø krûva, lau-þas’, ïéëüêà ‘eketë, properða, þema drëgna vieta, pel-kë’, (à)çÿðóä ‘átaisas javø pëdams, þirniams, dobilamsir pan. dþiovinti, þardas’, æëôêòà ‘specialus kubilas skal-biniams ðutinti, ðarmas ið pelenø’ ir kt.), dalis ið kuriø,galimas daiktas, siekia dar bendraslaviðkàjà epochà, okai kurie, matyt, yra dabartinës Baltarusijos teritorijojekitados gyvenusiø, bet kone visiðkai iðtirpusiø slavø ko-lonistø kalboje baltø dialektø palikimas [Àñòðýéêà2003]. Ypatingà vietà tarp baltarusiø kalbos tarmiø uþ-ima centrinë dialektinë zona: èia bûdingi tokie itin ryð-kûs, specifiðki baltarusiø kalbos reiðkiniai kaip visiðkas,arba „stiprus“, akavimas, dzekavimas-cekavimas, nuo-seklus kieto priebalsio [ð] (fonemos lauþtiniuose skliaus-tuose visur pagal rytø slavø transkripcijà, þr. ÄÀÌÁ irkt.) vartojimas, vyr. g. bûdvardþiø vienaskaitos vardi-ninko forma be pabaigos [é] (íoâû ‘naujas’, ñîíi ‘më-lynas’), ávardis ã¾òû ‘ðitas’ su pradþios priebalsiu [g] irkt. [Êðûâiöêi 2003, 228–229]. Daugelis centrinës zo-nos kalbiniø bruoþø, be abejo, atsirado baltarusiø tauti-nës konsolidacijos periodu, kai „á tarpusavio sàveikos bei


l

46

MOKSLO DARBAI

suartëjimo procesà ëmë patekti abiejø pagrindinio bal-tarusiø kalbos masyvo dialektiniø srièiø tarmës…, ypaèdialekto viduje esanèiø gretimø grupiø tarmës“ (ten pat,229), taèiau minëtos dialektinës zonos pagrindai ið da-lies, matyt, buvo padëti jau tada, kai baltarusiø protëviaislavai, tolydþio slinkdamiesi ið pietryèiø bei rytø, ðiaurësbei ðiaurës rytø á ðiaurës vakarus bei pietvakarius, pra-dëjo kontaktuoti su vietiniais gyventojais baltais. Neat-mestina, kad minëtasis dzekavimas-cekavimas, visiðkasakavimas, moteriðkosios bei niekatrosios giminës daik-tavardþiø daugiskaitos kilmininko formos su galûne -à¢(-ÿ¢) (kaip antai õãòà¢ ‘trobø’, ñöéíà¢ ‘scenø’, âóêíà¢‘langø’, ïéñíÿ¢ ‘dainø’) yra bûtent substratinës kilmës2

– bûtent prabaltarusiø kalbinës erdvës centre ryðys suaplinkine giminiðka (slaviðka) kalbine stichija tuomet bu-vo silpniausias. Ir vëlesnis baltarusiø dialektø suartëji-mas negalëjo nebûti orientuotas á ðias bendras lemia-mas, ið kitø artimai giminiðkø kalbø iðskirianèias ypaty-bes. Prie zoniniø junginiø mes manome esant reikalingapriskirti ir vadinamàjà ðiaurinæ, o galimas daiktas, ir pie-tinæ tarmiø grupes. Pirmosios ið jø teritorijoje fiksuoja-mi, nors ir negausûs, baltizmai (ãðÏæà, ãðÏæèíà ‘grieþ-tis’, êôêà ‘kuoka’, êàâÿëã ‘ramentas, kojelë’, ïôòðà ‘put-ra’, ìÿë¸í, ìéëií ‘lazdelë naminëms girnoms sukti, mi-linys’, êóðìéëü ‘þuvis gruþlys, kurmelis’, ïô¢êà ‘þuvispûgþlys’ – ið la. pûíe, pûíis ‘tas pat’ [ÄÀÌÁ, 276;ËÀÁÍÃ III, 280; III, 104; IV, 293, 390; Æ.ÑÂ., 70,75; Ëàó÷þòå 1982, 20, 55, 65, 66, 144; ËËÁ, 114–115, 118; ÝÑÌÁ III, V]) bei kiti tikëtinai slavø–baltøetninio kalbinio bendravimo padariniai [smulkiau:Àñòðýéêà 2003a, 12–16], bendri Padauguvës ir Pabal-tijo tautø skoliniai ið germanø bei suomiø kalbø (êãëiêà,êãëi¢êà ‘grieþtis, sëtinys’, (ó)ñòÏíêà ‘þuvis didstintë,Osmerus eperlanus L.’, ñíÿòoê ‘tas pat’, ðÏïóñ ‘seliava,Coregonus albula L.’ [ÄÀÌÁ, 276; Æ.ÑÂ., 76, 77;ËËÁ, 131–133; ÝÑÌÁ IV; Ôàñìåð III, 338, 698,789]), faktai, liudijantys ivairaus pobûdþio ðiaurës balta-rusiø tarmiø ryðius, tarp jø ir genetinius, su ðiaurës rusøtarmëmis. Tuo tarpu antroji, pietinë tarmiø grupë tebe-laukia tyrinëjimo, þadanèio, kas be ko, ádomiø atradimø,nes ðiuolaikinës Baltarusijos pietuose, pagal Pripetæ, kaipþinoma, ëjo riba tarp senøjø slavø ir baltø arealø.

Kalbinës tarpusavio sàveikos padariniai, kaip þino-ma, gali bûti kuo ávairiausi: pradedant skoliniais (þodþiø,struktûrø, reikðmiø ir jø motyvacijos) bei visø rûðiø ver-tiniais ir baigiant ávairiomis vadinamosios palaikanèio-sios átakos apraiðkomis, kai kalbos reiðkinio iðlikimas,vartojimas, o daþnai ir tolesnë formali arba/ir semantinëraida þymia dalimi tampa ámanoma kaip tik dël panaðiøfaktø gretimose giminiðkose (tarp jø ir artimai giminið-

kose) kalbose. Plg. baltarusiø ðiaurës tarmiø çàòâóð(à),çàòâóðûíà ‘diafragma’, rusø Smolensko çàòâóð ‘krû-tinës làsta’, lie. (a)þutvërala¤, (u)þutvërala¤ ‘diafragma’;blr.ð.t. âàëóãà ‘pagardas, uþdaras, padaþas su mësa arlaðiniais; valgis ið trintø kanapiø sëklø’, r. ðiaurës vakarøâîëóãà ‘skystas valgis’, lie. valgâ, vaµgis, taip pat pavalgâ‘pavilga, valgio pradaras (mësa, riebalai, pienas ir pan.)’,vãlgyti, la. pavalgs ‘pagardas, uþdaras’ ir, prieðingai, uk.âîëóãà ‘drëgmë, skystis’; blr. ðiaurës vakarø zonos öéïiöü‘ðildyti (krosnyje, pirtyje)’, l. ciepliã, lie. ðíldyti; blr.âiø÷ãöü, pagrindiniame tarmiø masyve – ‘þviegti (apiekiaulæ, parðiukus)’, ð.v. zonoje – ‘þvengti (apie arklá)’, l.kwiczeã ‘þviegti’, dial. (didlenkiø) ‘þvengti’, lie. þviìgti,þvéngti ir, prieðingai, bulgarø âùæäè – tik ‘þvengti’, âèñêdial. – ‘þvengimas’, serbø-kroatø âùñêà, l. wizg ‘tas pat’;blr.ð.v. zonos ëóíü, ïðûëóíeëû, ëóíÿâãòû ‘psichiðkaineágalus, lëtas, tinginys’, r. ëóíü ‘kvailys’, lie. lùina ‘tin-ginys, liurbis’, lu¤nas ‘rambus, lëtas, apsileidæs, nedarbð-tus’, luinýs ‘tinginys, netikðas’, l¿nius ‘þioplys, iðtiþëlis’ irsemantiðkai tolimesni s.-kr. ëôíà (ë¢íà) ‘apsimetëlis,nenuoðirdus þmogus’, bu. ëóíé ‘benaudis slampinëjimas’,ëáíÿì (ñå) ‘slampinëju’ [smulkiau: Àñòðýéêà 2003a,11, 15]. Ryðium su pastaruoju galima paminëti ir prie-ðingus – atstûmimo atvejus, pasireiðkianèius tuo, kad kaiptik aiðkus kaimyninës kalbos ypatybiø suvokimas kaipne savø, svetimø lemia pasirinkimà savos kalbos prie-moniø naudai ir taip sudaro prielaidas vietinei þodþiø irkalbos raidai. Plg., pavyzdþiui, kai kuriø mûsø informantøpasisakymus: Ãýòà ïà-ïîëüñêó êâÿò, ïà-áåëàðóñêóêðãñêà, à ïà-íàøàìó – êâéòêà ‘Tatai lenkiðkai êâÿò,baltarusiðkai3 êðãñêà, o mûsiðkai – êâeòêà’ (Vasiljevi-èiø k., Naugarduko r.); Ìåñÿö áóäçå – æíîâåíü, ÿêâîí ïà-ïîëüñêàìó ø÷ý – ñéðïåíü, à ïà-ñàâåöêi – íiçíàþ ‘Bus mënuo æíîâåíü, kaip kad lenkiðkai dar –ñéðïåíü, o sovietiðkai4 – neþinau’ (Kirkovðèinos k., Ne-svyþiaus r.). Èia galima priskirti ir tuos, regis, paradok-salius atvejus, kai tarmëje átikinamu atstumu nuo ðiuo-laikinës slavø–baltø kontaktø zonos tebevartojamas se-nas ir ið esmës uþsikonservavæs baltizmas (kaip antai blr.pietryèiø zonos ëî¢æ ‘ðakø, þabø, neðvariø skalbiniø krû-va, lauþas’), o tiesioginio baltarusiø–lietuviø paribio beigretimø teritorijø tarmëse pirmenybë atiduodama verti-niui (blr. ëîì ‘ðakø, þabø krûva, lauþas’, ð.v. zonoje –‘ugnis, lauþas’ pagal lie. lãuþas ‘þabø, ðakø, medgaliø krû-va’ bei ‘deganti malkø, ðakø, þabø krûva’) [ËÀÁÍÃ I,191, 211; Ëåêñèêà, 30; Ê èíòåðïðåòàöèè, 106; Íåïî-êóïíûé, 194; Öûõóí, 237–238; Àñòðýéêà 2003]. Visiðie procesai itin iðreikðti bei intensyvûs Baltarusijos vaka-rø ir juolab ðiaurës vakarø tarmëse, ilgà istorijà jau turin-èios ir iki ðiol aktualios baltarusiø–lietuviø, baltarusiø–

r

47

Vera ASTREIKA. KALBINIØ KONTAKTØ ÁTAKA BALTARUSIJOS KALBINIO LANDÐAFTO ZONØ FORMAVIMUISI

lenkø dvikalbystës ir baltarusiø–lietuviø–lenkø, taip patbaltarusiø–lietuviø–lenkø–rusø daugiakalbystës sàlygo-mis. Kituose ðalies regionuose paprastai aptinkami tikbuvusiø sàveikø bei átakø pëdsakai, arba tenka susidurtisu atvejais, kai kalbos reiðkiniø genetinë identifikacijayra kebli, tiksliai nustatyti inovacijø raidos kryptá sunkudël itin didelio besiribojanèiø kalbiniø sistemø – balta-rusiø, ukrainø bei rusø – artumo.

Vakarø bei ðiaurës vakarø dialektiniø zonø teritori-joje, suprantama, sukoncentruota daugiausia baltarusiøkalbai bûdingø polonizmø ir baltizmø, tiek leksiniø, tiekir semantiniø (plg. blr. âãáiê ‘prievilas, ðvilpukas lauki-niams paukðèiams privilioti’, ðiaurës vakarø zonoje – ‘ne-didelis avilys bitëms privilioti’, pagal l. wabik ‘tas pat’5

[ËÀÁÍÃ I, 307; ÍÑ, 297; ÒÑÁÌ V; SGP VI; Karùo-wicz VIII]), gramatiniø (blr. ð.v. zonos mot. g. ñòãäà‘banda’, vyr. g. ¹áëûê ‘obuolys’ pagal lie. bandâ, obuolýs[ÄÀÁÌ, 107; ËÀÁÍÃ I, IV]) bei fonetiniu (blr. ð.v.zonos ïø÷àëã (ïø÷óëà) ‘bitë’, ïàåíí÷Ïíà ‘voratinklis’greta blr. bendrinës kalbos ï÷àëã, ïàâóöîíà, plg. l.pszczoùa ‘bitë’, pajæczyna ‘voratinklis’ [ËÀÁÍÃ I, 297,357; ÑÏÇÁ IV; AGWB II, 142; MAGP I, 388; Kar-ùowicz IV]). Èia gyvai, taip sakant, vyksta ávairiø verti-niø ir pusiau vertiniø susidarymas: plg. blr. ð.v. zonosñåíàâãöü ‘ruoðti ðienà’ ir lie. ðienãuti greta blr. bendri-nës kalbos êàñîöü (ñeíà), ðiaurës rytø dial., vidurio dial.çàïãñiöü, çàïàñãöü (ñeíà), pietvakariø dial., VakarøPolesës ðàáîöü (ñeíà); blr. ð.v. zonos ðàâàêóï ‘þemka-sys’ ir lie. griovkasýs, la. grâvracis ‘tas pat’ greta blr. ben-drinës kalbos sporadiðkø êàïã÷, êàïãëüíiê (êàïãííiê),ïàäêóïàííiê, êàïãíåö, rytø zonos, Vakarø Polesësçåìëÿêóï; blr. ð.v. zonos çàðàø÷ûíîöü ‘uþmaiðyti teðlà’ir lie. ámaiðôti, uþmaiðôti, la. iejaut ‘tas pat’ greta blr. va-karø zonos ðàø÷ûíîöü, rytø zonos ó÷ûíîöü (ádomu, kadbaltarusiø dirvoje nuo baltø kalbø nusiþiûrëta struktûravisiðkai sklandþiai prisitaiko prie vietos rytø slavø tar-mëms bûdingos veiksmaþodþiø darybos sistemos: eigosveikslo çàðàø÷ûí¹öü ‘uþmaiðinëti’ – ávykio veiksloçàðàø÷ûíîöü ‘uþmaiðyti’, kaip kad ir ðàø÷ûí¹öü,ó÷ûí¹öü – ðàø÷ûíîöü, ó÷ûíîöü); blr. vakarø zonosãýòàãóäíi, ãýòàðãøíi ‘ðiuometinis’ ir l. tegoroczny ‘taspat’ greta daugumos blr. tarmiø ñ¸ëåòíi, ñÿãóëåòíi;blr. ð.v. zonos êôòíiê ‘trobelninkas, kampininkas, ku-metys’ ir lie. ka§pininkas greta blr. ðiaurës rytø dial.áàáÏëü, pietvakariø dial., Vakarø Polesës ïàäñôñéä,ïàäñôñéäàê [smulkiau: Àñòðýéêà 2003; 2003à, 6–7].Atskirais atvejais galima áþvelgti netgi ne tiek semantináskolinimàsi, kiek motyvacijos – paèios idëjos, sudaran-èios þodþio pagrindà ir lemianèios jo vidiná turiná, – pe-rëmimà arba iðsaugojimà (kai tai substratinis reiðkinys):

plg. blr. äà¢ãôí ‘þaltys’ (Diatlovo r., paþodþiui ‘ilgûnas’),äà¢ããð ‘ungurys’ (Ostrovecko r., paþodþiui ‘ilgurys’) irrytø lie. ilgója (ilgojâ), ilgóji, ilgåtë ‘gyvatë’; blr. ð.v. zonosñiíîöû, ñîíiÿ ãàëóâû ‘girtuoklës, vaivorai’ ir lie. mëlýnë,dial. ‘girtuoklë, vaivoras’, la. zilenes ‘girtuoklës, vaivorai’[ËÀÁÍÃ I, 224, 324; ÑÏÇÁ IV; ÑÃ; ÐËÒÑ; LKA I,80; LKÞ IV, VII; DLKÞ]. Ðiø baltarusiðkø pavadinimøforma, kaip matyti, apskritai atitinka bûdingus tarmi-nei baltarusiø kalbai darybinius modelius: plg. blr.âóãóð, âôãàð ‘ungurys’, ïiñêôí ‘þuvis vijûnas’, ÷àðíîöû‘mëlynës’, ñóíîöû ‘þemuogës’, äóðíîöû ‘girtuoklës, vai-vorai’ ir pan.

Ryðki paribio – tiek tarp kalbø, tiek tarp dialektø –tarmiø ypatybë yra hibridinës ir kontaminuotos formos.Pirmosios pasiþymi tuo, kad sudarytos miðriai, ið skirtin-gø kalbø morfemø: pasiskolintas þodis ilgainiui „apau-ga“ pasiskolinusios kalbos afiksais, paprastai pagal ana-logijà su paplitusiais savais pavadinimais (plg. blr. ð.v.zonos ñêãáà, ñêãáiíà ‘ðonkaulis’ < lie. skobâ6 ir blr. dial.ðàáðÏíà ‘tas pat’; blr. ð.v. zonos öÿê, öÿêôí ‘nekast-ruotas avinas’ < rytø lie. tìkis, tekýs ir blr. dial. ìàðêiòôí‘tas pat’, ðiaurës tarmiø êiëôí ‘nekastruotas parðas’[ËÀÁÍÃ I, 15, 38; ÑÏÇÁ III, V; Æ.Ñâ., 34; LKA I,75; Ëàó÷þòå 1982, 56; Àñòðýéêà 2000; 2003]) arba,atvirksèiai, transformuoti kitø kalbø prieðdëliai bei prie-sagos imami vartoti su savomis ðaknimis (plg. blr. ð.v.zonos øóì¸ëû ‘þvangalëliai, varpeliai’ ir lie. skambalë-liai ‘tas pat’, blr. ð.v. zonos àáòàïúöü ‘uþtvindyti’ ir lie.aptvíndyti, blr. ð.v. zonos àïöîíóöü ‘pritilti’ ir lie. aptilti[ËÀÁÍÃ II, 329; ÐËÑ I, III; Ëåêñiêi, 124; Àñòðýéêà2003; 2003à, 11]). Antrosios, dar vadinamos „ling-vistiniais bastardais“,7 atsiranda susimaiðius savos ir pa-siskolintos arba dviejø pasiskolintø leksemø ðaknims: plg.blr. ñêàáóðÏíà ‘ðonkaulis’ (Diatlovo r.) – sudarytas iðñêãáà ir ðàáðÏíà; blr. ãiëàçàâãöü ‘lakstyti, vengiant gy-liø ágëlimø’ (Ðèuèino, Gardino r.) – ið blr. ð.v. zonosãiëÿâãöü (ið lie. gyliúoti) ir dial. ãiçàâãöü (pastarasis ki-lo arba ið lie. gizúoti ‘karðèiuotis’, arba per polonizmàãiç ‘gylys; gyliavimo periodas’ ið le. giez ‘tas pat’); blr.vakarø zonos ñ¸ãîðó÷íû ‘ðiuometinis’ – ið blr. dial.ñÿãóëåòíi ir le. tegoroczny [ËÀÁÍÃ I, 15, 38, 54; II,13; ÑÏÇÁ I; ÝÑÁÌ III; Ëàó÷þòå 1980, 178; 1982,29; Àñòðýéêà 2000; 2003].

Vadinamosiose kontaktinëse zonose ávairiø kalbiniøsistemø sàveika kartais bûna ir sudëtingesnë. Vienojeið tarmiø baltarusiø–lietuviø paribyje uþfiksuotà svirpliopavadinimà ñòðàêó÷àê (Varanavo r.) [ËÀÁÍÃ I, 362],þinoma, galima kvalifikuoti kaip vietiná dariná ið garsa-þodinës kilmës veiksmaþodþio ñòðàêàòãöü ‘svirpti,èirpti, èirkðti, tarkðti, tarðkëti’; plg. blr. öâûðêôí ‘svirplys’

l

48

MOKSLO DARBAI

< öâÏðêàöü ‘tas pat’, öûðêôí ‘svirplys’ < öÏðêàöü ‘taspat’, ñâÿðø÷oê ‘svirplys’ < ñâÿðø÷ãöü ‘tas pat’ ir pan.[ten pat]. Vis dëlto èia neatmestina ir gana artimø tiekformaliai, tiek semantiðkai, tiek geografiðkai atitinkamølietuviðkø þodþiø átaka: rytø lie. straglýs, straklýs, strioglýs,strioklýs ‘þiogas’;8 plg. blr. pietvakariø tarmiø êóíiê ‘þio-gas; svirplys’ [ËÀÁÍÃ I, 362; ÎËÀËÑ I, 43; LKA I,89, past. 161; ALE I, I.18, past. 147–150]. Tai kaip tikvienas ið aukðèiau aptarto palaikymo pavyzdþiø, kurioesmë ta, kad vienokios ar kitokios kontaktuojanèiø kal-bø ypatybës stimuliuoja ir net didele dalimi lemia atitin-kamà panaðiø kitos kalbos daliø vartojimà.

Tarp zoniniø kalbos skirtumø (nepriklausomai nuojø chronologijos), matyt, vyrauja leksinio bei leksinio-semantinio lygmens reiðkiniai, kas visiðkai suprantamair paaiðkinama: leksika, kaip þinoma, – pats paslankiau-sias ir atviriausias bet kokiam poveikiui ið ðalies kalboslygmuo. Kontaktinës kilmës, be to, yra ir kai kurios fo-netikos ypatybës – daugelis nereguliariø garsø pakitimø,daþniausiai ne þodþiø kamienuose. Kalbø kontaktø tyri-nëtojai á panaðius faktus paprastai atkreipia dëmesá ap-tardami kalbø interferencijos – sàveikaujanèiø skirtingøkalbiniø sistemø elementø abipusio prasismelkimo – pro-blemà. Bûtent interferencija yra daugelio baltarusiø kal-bos zoniniø fonetikos bruoþø ðaltinis. Atsirandantys pra-dþioje kaip savotiðkos klaidos atskirø dvi- ar daugiakal-biø individø ðnekoje jiems pereinant nuo vienos kalbosprie kitos, tokie fonetiniai reiðkiniai nuolatinio ilgalai-kio kontakto situacijoje gali ilgainiui ið ðnekos faktø taptikalbos faktais, nors ir bûdingais tik riboto skaièiaus þo-dþiams (kartais vos vienam þodþiui) ar atskiroms morfe-moms. Antai baltarusiø kalbos ðiaurës vakarø dialekti-nei zonai bûdingi ávairûs nukrypimai vartojant proteti-nius (prieðdëlinius) bei pradþios priebalsius (ãóñü ‘þàsis’– óñü; ãðìiÿ ‘armija’ – ããðìiÿ; âàâ¸ðêà ‘voverë’ –ãàâ¸ðêà) greièiausiai yra nulemti baltarusiø ir lietuviøfonetiniø bei fonologiniø sistemø sàveikos [Àðàøîí-êàâà, 276–277; Ñóäíèê, 187; Íß, 92]. Lytis ëÏìÿ,iðsiskirianti bendrinës baltarusiø kalbos âÏìÿ, VakarøPolesës âÏìíå ‘teðmuo’ fone [ËÀÁÍÃ I, 18], atsirado,galimas daiktas, paplitusios Baltarusijos vakarinëse tar-mëse baltarusiø–lenkø dvikalbystës sàlygomis; plg. taippat blr. ð.v. zonos âóñëà, âàñëã, âóñêëà ir ðiaurës tar-miø âóñâà (âàñâã, âóñêâà) ‘vapsva’; blr. Vakarø Polesësëûâîðêà ir dial. âûâîðêà ‘voverë’ [smulkiau: Àñòðýéêà2000; 2003].

Zoniniai leksiniai-fonetiniai skirtumai gali atsirastiir kitais keliais: kaip skoliniø adaptacijos bei transfor-macijos pagal pasiskolinusios kalbos garsø dësnius beiypatybes padarinys. Daþniau skoliniø garsinë adaptacija

dialektuose minima kalbant apie tiesiogiai kontaktuo-janèias tarpusavyje kalbas bei dialektus. Kur kas reèiauðiuo atþvilgiu nagrinëjami pavadinimai, atëjæ á ðià kalbi-næ (tarminæ) aplinkà ið treèiosios, negretimos geografi-ne prasme kalbos – paprastai tarpininkaujant kaimyni-nei. Tuo tarpu pastarieji kartais teikia gana ádomios me-dþiagos tiek kalbø kontaktø tyrinëjimams apskritai, tiek,skyrium, aiðkinantis jø átakà vienos ar kitos kalbos area-linës struktûros susidarymui. Visø pirma kyla klausimas:ar gali kontakto tarp dviejø kalbiniø sistemø situacijakaip nors paveikti toká savità þodþio, ið prigimties sveti-mo abiem kontaktuojanèioms pusëms, „pritempimà“?Pavyzdþiu galëtø bûti pavadinimai, turintys priebalsá [ô].Ði fonema, kaip þinoma, nëra bûdinga nei slavø kalboms,nei per visà jø gyvavimo bei vystymosi istorijà kaimynys-tëje esanèioms baltø kalboms ir pasirodo èia tik skolin-toje leksikoje. Daugelyje baltarusiø tarmiø nesavuose þo-dþiuose [ô] paprastai keièiamas kitais, savais ta tarmekalbantiesiems priebalsiais ar jø junginiais. Á ðià ypatybædëmesá atkreipë dar baltarusiø filologijos pradininkas E.F. Karskis, pastebëjæs vietoj [ô] skoliniuose itin daþnaivartojant garsus [õ], [ï] bei junginá [õâ] (pastarasis ypaèpaplitæs) [Êàðñêèé, 342–344]. „Baltarusiø dialektolo-gijos apybraiþø“ autoriai taip pat paþymëjo neaptikus jo-kio aiðkaus dësningumo „pasirenkant“ kurá nors ið ið-vardytø pakeitimo variantø, iðskyrus vienintelá: prieð prie-balsius niekuomet nesutinkami junginiai [Íàðûñû,145]. Èia ið tikrøjø reikia kalbëti ne tiek apie kalbos is-torijà, kiek apie atskirø þodþiø istorijà kalbos istorijoje,kadangi, „pirma, tokie þodþiai gali bûti kilæ ið ávairiø kal-bø; antra, á mûsø kalbà ðie þodþiai galëjo patekti kuoávairiausiais keliais – per rusø, lenkø, þydø bei kitas kal-bas; treèia, ðiø þodþiø skolinimasis bei ásisavinimas vykoskirtingomis istorinëmis epochomis, taigi nevienodomiskultûrinëmis-visuomeninëmis sàlygomis; ir, pagaliau, vie-ni ið tokiø þodþiø turi platesnæ vartojimo sferà, priklau-so aktyviajam visø tarmiø þodynui, o kiti – siauresnæ, pri-klauso siaurai specialiajai arba knyginei leksikai ir á liau-dies kalbà patenka ið literatûros“ [ten pat, 145–146].

Dël labiausiai paplitusios baltarusiø tarmëse kitakal-bës buitinës leksikos, turinèios [ô], tai jà sudaro ið es-mës skirtingu laiku atsiradæ skoliniai ið vokieèiø kalbosar jos dialektø – daþniau per lenkø ar rusø kalbas. Ypa-tingà vienetà tarp jø savo garsiniø interpretacijø ávairo-ve uþima þodis ôàñóëÿ ‘pupelë (Phaseolus)’ (skolinysper le. fasola, dial. fasol ið vidurio vokieèiø aukðtaièiøfasôl < lo. phaseolus [ÅÑÓÌ II; Ôàñìåð IV]). Ido-mus jis pirmiausia tuo, kad ðiuo atveju esama gana grieþtopagrindiniø þodþio fonetiniø variantø baltarusiø kalbostarmëse teritorinio pasiskirstymo. Lytimi ôàñóëÿ

r

49


(ôàñóëü), t. y. iðlaikant [ô], nagrinëjamas þodis nuosek-liausiai realizuojamas santykinai siauroje tarmiø juosto-je Baltarusijos ðiaurës vakaruose (iðilgai Baltarusijos–Lietuvos sienos)9 [ÄÀÁÌ, 44; del iðvestiniø lyèiø reikð-me ‘pupeliø lapai bei stiebai’ geografijos taip pat þr.ËÀÁÍÃ II, 201] ir lingvogeografiðkai tad priklauso ðiau-rës vakarø zonos reiðkiniams. Ið esmës tos pat ðiaurësvakarø dialektinës zonos ribose, maþdaug á rytus ir piet-ryèius nuo linijos, skirianèios tarmes su [ô], fiksuojamasvariantas ïàñóëÿ (ïàñóëü) [ÄÀÁÌ, 44; ËÀÁÍÃ II,201]. Likusiose baltarusiu tarmëse vyrauja lytisêâàñóëÿ (êâàñóëü), kurios paplitimo teritorijose sutin-kami ir variantai su [õâ] (õâàñóëÿ) [ten pat].

[Ô] ir [ï] sukeitimo atvejai slavø kalbose þinomi, nors,þinoma, jie èia sutinkami ne taip plaèiai bei reguliariai,arealiniu atþvilgiu tai daþniau sporadiðki reiðkiniai: plg.,pavyzdþiui, bul. dial. êàðòòï (Diarnovecas, Razgrador.) greta bendrinës kalbos êàðòòô ‘bulvë’, le. dial. szup-lada (szublada) (Opolës, Baltstogës bei Olðtyno r.) gre-ta bendrinës kalbos szuflada ‘stalèius’ [ÁÅÐ II; MAGPIX, 416]. Baltarusiø tarmëms, kaip ir kitø rytø slavø beikaimyninës lenkø kalbø dialektams, ðiaip jau kur kas ti-piðkesnis yra pakeitimas á [õ], [õâ]: plg. r. dial. êàðòóõà,êàðòóõè ir jø vediná bendrinës kalbos êàðòóøêà ‘bul-vë’; le. dial. parachwija, paracha greta bendrinio parafia‘parapija’, dial. rachwa greta ðiaurës, pietvakariø rafa ‘rat-lankis’; blr. dial. õâóðòêà ‘orlaidë; varteliai’, ukr. dial.õâiðòêà ‘varteliai’, blr., ukr. dial. õâàðòôê greta ápras-tø ôóðòêà, ôàðòôê ir t. t. [ÄÀÁÌ, 330; ËÀÁÍÃIV, 130; ÄÀÐß III(1), 61; ÀÓÌ I, 99; MAGP I, 22;VII, 340]. O dël blr. ôàñóëÿ (ïàñóëÿ, êâàñóëÿ) slavið-køjø atitikmenø paþymësime ðtai kà. Lenkø tarmëse aið-kiai vyrauja variantas fasola (fasula), ir tesama dviejø ly-ties su pradþios [p] fiksacijø: pasula Þivco r. Lenkijospietuose [MAGP VII, 315]. Taèiau èia neatmestinas vo-kieèiø kalbos poveikis – Katovicø, Opolës bei Vroclavoapylinkëse Lenkijoje gyvena vokieèiø etninë maþuma,todël èia, kaip ir ðalies ðiaurës vakaruose, labiausiai jau-èiama vokieèiø kalbos átaka: plg. le.dial. szuplada (szub-lada) greta vo. Schublade, le. framuga ‘niða’ greta vo.Brandbogen – vadinasi, [f] pakeitimas á [b] ([p]) atitinka-mose tarmëse gali vykti, be kita ko, ir pagal analogijà;plg. dar vo. Bohne ‘pupelë’. Ukr. dial ïàñóëÿ paplitimosritá pietuose riboja Gorynës aukðtupys, o ðiaurëje ji ðlie-jasi prie baltarusiø kalbos erdvës, taip sudarydama ið es-mës vientisà teritoriná masyvà su analogiðkos baltarusiølyties arealu (pastarasis savo pietinëje dalyje, kirsdamaslyties êâàñóëÿ paplitimo rajonus, smailu pleiðtu siekiaVolynës bei Rovno apskritis) [ÄÀÁÌ, 44; ËÀÁÍÃ II,201; ÀÓÌ II, 84; Ñàáàäîø, 22]. Ðiuo atveju visiðkai

akivaizdus nurodytos lyties arealinio paplitimo faktas:ið Baltarusijos teritorijos á Ukrainos teritorijà. Èia bû-tina prisiminti ir istorinius Panemunës ryðius su Voly-ne, kai abi sritys priklausë vienai valstybei – LietuvosDidþiajai Kunigaikðtystei. Nagrinëjamoji leksema su-daro mikroarealà ir ukrainø tarmëse, besiribojanèiosesu vengrø kalba, kur ji pasirodo kaip ïàñôëÿ [ÀÓÌ II,84; Ñàáàäîø, 22]. Ið kitø slavø kalbø lytys su [ï] vie-toj [ô] þinomos, regis, tik serbø-kroatø kalboje: s.-kr.ïâñó‹, bâþûlj greta ne reèiau vartojamø fasulj (fasolj,fasol) [ÅÑÓÌ II; Skok I].

Viena vertus, s.-kr. ïâñó‹ (bâþûlj) ‘pupelë’ liudija uþgalimybæ lyèiai ïàñóëÿ (ïàñoëü) baltarusiø tarmëse at-sirasti savarankiðkai. Kita vertus, neatrodo atsitiktinëpastarosios lokalizacija ðiaurës vakarø dialektinëje zo-noje. Ði ðiuolaikinës Baltarusijos dalis þinoma kaip bal-tiðkai kalbëjusiø autochtonø vëlyvo suslavinimo regio-nas.10 Per kelis amþius èia ëjo gana plati, paslanki juos-ta, kurios ribose baltø ir slavø gyventa miðriai, o ap-skritai baltø ir rytø slavø sàveika nurodytoje erdvëjetruko visà antràjá tûkstantmetá [Êðà¢öýâi÷, 90]. Pa-prastoji pupelë (Phaseolus vulgaris), kaip nevietinis, iðsvetur ádiegtas augalas, Europoje pirmiausia pasirodoapie XVI a., taigi ir mûsø ðalies ribose ji imta kultivuoti,tolydþio plisdama ið vakarø á rytus, ne anksèiau XVI–XVII amþiø. Ðiuolaikinës Baltarusijos ðiaurës vakaruo-se bietninio elemento tuomet bûta dar gana aktyvaus.Baltø kalbø (dialektø) sistemose, o skyrium – lietuviøkalbos tradicinëse tarmëse [f] pakeitimas á [p] skoliniuo-se yra, iðskyrus keletà iðimèiø, ið esmës vienintelis áma-nomas variantas: plg. lie. dial. pamílija, tùpliai, gråpas,påbrikas, påbrika (påbrikë), la. kartupelis, dial. kartpelis,karpelis, kartup(i)s ‘bulvë’, priðpiens greta friðpiens ‘kre-kenos, prieðpienis’ (ið friðs < vo. Frisch ‘ðvieþias’ ir piens‘pienas’) [Zinkevièius, 150–151; LVDA-L, past. 374, 384].Miðrioje baltø-slavø terpëje kitokia lytis nei kad ïàñóëÿtiesiog negalëjo atsirasti. Jos atsiradimui èia susiklostëvisos palankios aplinkybës, kartu suveikë tiek bûtent ling-vistiniai, tiek ir ekstralingvistiniai veiksniai. Neatmesti-na, kad savità paramà kalbamai lyèiai susidaryti suteikëir tokios baltiðkos leksemos kaip lie. pupìlë, pupâ, la. pu-pa ‘tas pat’; plg. blr. áîá bendrinëje kalboje ‘pupa’, oVakarø Polesëje – ‘pupelë’ [Ð.ÑÂ., 210, 234; LKZ X,935–937; Mülenbach, III]. Atkreipia dëmesá ir tai, kadpanaðios atitinkamo pupelës pavadinimo fonetinës at-mainos nesama rusø liaudies tarmëse, nors tai ir nenuos-tabu: Rusijoje ðis augalas auginamas nuo XVIII a. ir kartusu já ávardijanèiu þodþiu atëjo èia, ko gero, ið vakarø [þr.Ôàñìåð IV] per kaimynines (rytines) Baltarusijos sri-tis, kur lytys su pradþios [ï] neþinomos, o paèiose rusø

l

50

MOKSLO DARBAI

tarmëse, matyt, nebuvo tokiø palankiø sàlygø joms atsi-rasti nepriklausomai. Pagaliau ir minëtoji lytis s.-kr.ïâñó‹ (bâþûlj), ádëmiau paþvelgus, pasirodo ne tokia jausavarankiðka: jos atsiradimas, kaip ir ukrainø–vengrø pa-ribyje paliudyto varianto ïàñôëÿ, veikiausiai yra tiesio-giai susijæs su vengrø kalbos átaka, kà liudytø ir bendrasðiø lyèiø vokalizmas, plg. veng. paszuly ‘Phaseolus vul-garis’ [ÑÏÐ, 151].

[Ï] vietoj [ô] baltarusiø tarmëse apskritai daþniaupasitaiko bûtent ðiaurës vakarø dialektinëje zonoje: ïôðàvietoj ôôðà ‘didelis dengtas veþimas’, ããïòêà vietojããôòêà, ããôòà÷êà ‘kilpelë geleþiniam kabliukui uþsegtirûbuose’, ãðïà vietoj ãðôà ‘vëtytuvas, arpas’ (plg. lie.a»pas), àðïàâãöü ‘vëtyti (grûdus)’ ir kt. [Êðûâiöêi 2003,220; ÒÑÁÌ I, II; LKZ I]. Tiks paminëti ir kone vienu-met su ôàñóëÿ baltarusiø kalboje pasirodþiusá þodáêàôòãí ‘toks moteriðkas arba vyriðkas virðutinis rûbas’.Ðis skolinys ið persø kalbos per turkø kaftan ‘ilgas virðu-tinis rûbas’ [ÝÑÁÌ IV; ÅÑÓÌ II] baltarusiø kalboskontinuume paplitæs maþdaug ten pat, kur ir lytis ïàñóëÿ(ïàñóëü), t. y. susitelkæs pirmiausia ðiaurës vakarø dia-lektinës zonos tarmëse; maþdaug sutampa ir abiejø reið-kiniø izoglosø konfigûracijos [ËÀÁÍÃ IV, 230]. Tokiaþodþio geografija liudija lenkø tarpininkavimo já peri-mant naudai [þr. ÝÑÁÌ IV] – baltarusiø kalbos ðiaurësvakarø dialektinë zona yra ir lenkø kalbinës átakos sri-tis; be to, lenkø raðtijos paminkluose nagrinëjamas þo-dis pasirodo kur kas anksèiau nei baltarusiø (atitinka-mai XV ir XVI a.) [Áóëûêà, 144; ÝÑÁÌ IV]. Mumsvis dëlto svarbiausia tai, kad visoje savo paplitimo teri-torijoje Baltarusijoje pavadinimas êàôòãí paliudytaskone iðimtinai tik lytimi êàïòãí [ËÀÁÍÃ IV, past.82]; plg. pasiskolinta ið slavø kalbø lie. kaptõnas, taippat ukr. êàïòãí, bet ir ukr., rus., bul., maked. êàôòãí,s.-kr. êâôòàí, le., è., slvk., slov. Kaftan [ÐËÑ II; ÅÑÓÌII]. Ið to paties regiono tarmiø, galimas daiktas, kitadosprasidëjo ir lyties êàðòóïëÿ, êàðòóïëi ‘bulvë’ (skoli-nys per le. kartofel ið vo. Kartoffel [ÝÑÁÌ IV]) slinki-masis i pietryèius ir galiausiai ásitvirtinimas ið esmës vi-soje baltarusiø kalbos pietvakariø tarmëje11 [ÄÀÁÌ,277]; plg. lie. dial. (pietvakariø) kartùpelis, kardùpelis(èia, matyt, tiesiog ið vokieèiø Kartoffel), lie. k. salø tar-mëse Baltarusijoje (Diatlovo r.) kardùplis, la. kartupelis[LKA I, 87, past. 161; LVDA-L, 44, past. 374]. Ádomu,kad ukr. êàðòóïëÿ arealas, ðiaip jau uþimantis nemaþàerdvæ (pirmiausia Polesæ ir Vidurinæ Padniepræ), savoðiaurës vakarø dalimi ið esmës sutampa su arealu, kurásudaro ukrainø kalbos tarmëse ïàñóëÿ: nuo ribos su bal-tarusiø kalba iki Gorynës aukðtupio [ÀÓÌ I, 312; II,323; Ñàáàäîø, 21]. Tuo tarpu rusø tarmëse lytys, pa-

naðios á blr. êàðòóïëÿ, þinomos tik rusø–baltarusiø pa-ribyje ar gretimuose rajonuose: rusø Smolensko, Vaka-rø Briansko, Novgorodo êàðòóïëÿ, êàðòóïåëü [ÄÀÐßIII(1), 61; ÑÐÍÃ, 13].

Ið santykinai senø skoliniø lytys, nuosekliausiai iðlai-kanèios priebalsá [ô], didþiausia dalimi sutinkamos va-karø ir ðiaurës vakarø baltarusiø kalbos dialektinëse zo-nose [þr. Íàðûñû, 146–148; Êðûâiöêi 2003, 220]. Jøbuvimà èia, be abejo, lëmë tiesioginë lenkø kalbos, ku-rioje tokios lytys vyrauja, átaka (tiek tarminiu, tiek ant-tarminiu12 lygiu); plg. ukr. (pirmiausia vakarø) ôàñóëÿ,ôàðòôõ [ÀÓÌ I, 100; II, 84, 323]. Sporadiðkà va-riantø su [ô] pavartojimà kitose baltarusiø tarmëse ga-lima sieti su vëlesniu rusø literatûrinës kalbos poveikiubaltarusiø dialektams (ið rusø á baltarusiø kalbà patekodaugelis tokiø þodþiø kaip ôàíãð ‘proþektorius’, rus.ôàíãðü; ôéðìà ‘ferma’), taip pat aiðkinti paèios balta-rusiø literatûrinës kalbos átaka, kurioje ásitvirtino kaiptik tokios formos. Dël blr. ð. v. zonos ôàñóëÿ (ôàñóëü),tai, be to, labai ádomus ir jo santykis su kitu zoniniu ðiodaugeliui baltarusiø tarmiø aktualaus Phaseolus L. pa-vadinimu – minëtuoju ïàñóëÿ (ïàñóëü). Baltarusiø tar-mëse tai, akivaizdu, ne visai tapatûs savo erdvës ir laikocharakteristikomis reiðkiniai. Patekæs á vietos tarmæ, kal-bamas skolinys, matyt, ið karto atsidurdavo adaptacijosprie èia galiojusiø fonologiniø sistemø procese, t. y. bû-davo ásisavinamas ir vartojamas iðkart tik transformuo-tu pavidalu. Kai kuriose kaimyninëse su lenkø kalboserdve tarmëse jis, þinoma, galëjo iðsaugoti kalbai ðalti-niui bûdingà pavidalà. Taèiau pagrindinis lyties ôàñóëÿkompaktiðkas arealas, tais kontûrais, kokie atspindëti þe-mëlapyje ÄÀÁÌ, susidare, mûsø poþiûriu, kiek vëliau.Atitinkamose baltarusiø tarmëse prieð ásigalint varian-tui ôàñóëÿ (ôàñóëü), jei ir ne visoje jo paplitimo terito-rijoje, tai maþø maþiausiai didelëje jos dalyje, veikiau-siai vyravo fonetinë atmaina ïàñóëÿ (ïàñóëü), kà liudy-tø ir gana gilus vietomis abiejø lyèiø arealø tarpusavioprasiskverbimas.13 Lytis su pradþios [ô] baltarusiø–lie-tuviø pasienio tarmiø juostoje galutinai ásitvirtino ið da-lies dël vëliau ásigalëjusios ðiame regione lenkø kalbos –kaip didesná prestiþà nei baltarusiø ir lietuviø turinèioskalbos, kalbos, kurios vartojimas reiðkë priklausymà pa-garsëjusiems „ðlëktoms“. Nemenkà vaidmená èia suvai-dino ir gerokai sulenkëjusio Vilniaus, pagrindinio kraðtekultûros centro, átaka. Taèiau ðis procesas beveik nepalie-të kito svetimþodþio – blr. ð. v. zonos êàïòãí. Tiek ôà-ñóëÿ, tiek êàôòãí (êàïòãí) priklauso vadinamiesiemskultûriniams skoliniams. Jø atitinkama lokalizacija bal-tarusiø tarmëse gana dësninga: ðiuolaikinës Baltarusi-jos ðiaurës vakarø dalis, kaip þinoma, kitados priklausë

r

51


toms þemëms, kurios, vaizdþiai kalbant, sudarë didelësir andai átakingos europinës valstybës – LDK paèià „ðir-dá“; èia buvo tokie stambûs miestai kaip Vilnius, Nau-gardukas, Gardinas. Lyties êàïòãí vartojimas beveikvisos nurodytos teritorijos baltarusiø kalbos tarmëse –dar vienas argumentas uþ prielaidà ir lytá ïàñóëÿ pra-dþioje vartojus kur kas plaèiau. Pirmosios uþsikonserva-vimas bûtent tokiu pavidalu, galimas daiktas, irgi dideledalimi buvo lemtas kai kuriø ekstralingvistiniø veiksniø:kaftanas, êàôòãí (êàïòãí), pirmiausia prigijæs kaip di-duomenës ir miesto kilmingøjø rûbas, XVIII a. pabai-goje – XIX a. pradþioje tampa, kaip vyriðkø ir moteriðkøvirðutiniø rûbø atmaina, ið esmës jau tik valstieèiø apda-ru, paprasto baltarusio aprangos dalimi [ÁÝ, 8], dël kosusiaurëja ir atitinkamo pavadinimo vartojimo sfera, ap-siribojanti pirmiausia kaimu, o kaimo leksika kur kas ma-þiau paveiki ávairiems sociolingvistinio pobûdþio veiks-niams, kaip antai miesto „ðlëktos“ ðnektos átaka.

Pagaliau dëmesá patraukia ir treèiasis, labiausiai pa-plitæs baltarusiø kalbos dialektuose þodþio ôàñóëÿ(ôàñóëü) variantas, vietos tarmëse realizuojamas lytimiêâàñóëÿ (êâàñóëü). Tokioje pozicijoje [ô] vietoje ðiaipjau kur kas daþniau sutinkamas junginys [õâ]: plg blr.dial. õâàðòôõ ‘prijuostë, prikyðtë’, õâóðòêà ‘orlaidë’,õâãðáà ‘daþai, spalva’, õâàðáàâãöü ‘daþyti’, õâàíãð ‘þi-bintas’ ir t. t. esant nereikðmingam skaièiui arba iðvis ne-sant lyèiø su [êâ] [ÄÀÁÌ, 330; ËÀÁÍÃ IV, 114, 130,430; V, 332]. Tuo tarpu mûsø atveju, prieðingai, þymiaivyrauja lytys su [êâ], kuriø fone fiksacijos su [õâ] tërapalyginti retos [ÄÀÁÌ, 44; ËÀÁÍÃ II, 201]. Ið pirmoþvilgsnio ir èia bûtø galima áþvelgti baltø kalbø átakà: tra-dicinëse baltø tarmiø fonologinëse sistemose garso [ch]nëra, ir skoliniuose, pavyzdþiui, slavizmuose jis keièia-mas priebalsiu [k]: plg. lie. dial. kvartùkas (kvart¾gas) ‘pri-juostë, prikyðtë’, kvarbâ (kvorbâ) ‘daþai, spalva’, kvormâ(kvarmâ) ‘forma, modelis, pavyzdys, pagal kurá kas dir-bama’ (< blr. õâàðòôõ, õâãðáà, õâóðìà), la. klçvs(klâvs), klçva ‘tvartas’ (< r. õëåâ, blr. õëå¢, le. chlew)[Zinkevièius, 150–151; LVDA-L, past. 377]. Taèiau ið-kart kyla klausimas: kada ir kokiu bûdu toji átaka galëjobûti padaryta? Junginá [êâ] vietoj laukiamo [õâ] viena-me ið baltarusiø þodþio ôàñóëÿ variantø laikyti iðnyku-siø baltø genèiø, kitados gyvenusiø ðiuolaikinës Baltaru-sijos teritorijoje ir asimiliuotø slavø, palikimu neámano-ma: þodis, kaip ir pati juo vadinama realija, ðiuose krað-tuose atsirado gerokai vëliau. Prielaida apie iradiacijà iðslavø–baltø kontaktø zonos irgi kelia abejoniø: kodël tuo-met á ðá procesà praktiðkai nebuvo átraukti tokie konesinchroniðkai su ôàñóëÿ patekæ á baltarusiø kalbà þo-dþiai kaip ôàðòôõ, ôóðòêà (pirmosios fiksacijos rað-

tuose atitinkamai 1540 ir 1592 m. [Áóëûêà, 335, 339])?O ir paèios kontaktø zonos baltarusiø tarmëse lytisêâàñóëÿ (êâàñóëü) paliudyta vos triskart ir palyginti ne-toli nuo jos pagrindinës lokalizacijos arealo, o jos vedi-niø iðvis neuþregistruota [ÄÀÁÌ, 44; ËÀÁÍÃ II, 201;Ð.ÑÂ, 233–234]. Ðiuo atveju, regis, reikëtø remtis anaip-tol ne kontaktais: be visø ámanomø grynai fonetinio po-bûdþio prielaidø, savo vaidmená èia galëjo atlikti ir vei-kiausiai atliko vienas ið universaliø kalbos dësniø – ana-logija, pasireiðkianti siekiu pakoreguoti nepaþástamo þo-dþio garsiná apvalkalà, jo „iðvaizdà“ pagal savus, geraiþinomus pavyzdþius; plg. blr. êâàñ ‘gira’, dial. ‘raugas;rûgðtus valgis; berþo sula’ (visiems slavams þinoma lek-sema – ið praslav. *kvasú ‘gira, raugas’), Rytø Polesësêâàñëîíû ‘gervuogës’, dial. êâàñóê, êâàñéö ‘rûgðtynë,kiðkiø kopûstas’, êâàñàâîê ‘senas baravykas’, êâàñíîê‘asiûklis’14 [ÝÑÁÌ IV; Ð.ÑÂ., 33, 124, 132, 152, 259].Lyties êâàñóëÿ (êâàñóëü) arealas pietine bei pietrytinesavo dalimi iðeina uþ baltarusiø dialektø ribø ir tæsiasiukrainø kalbos Polesës bei Padnieprës tarmëse, toliau ap-imdamas visà ukrainø kalbos teritorijos rytinæ dalá [ÀÓÌI, 100; Ñàáàäîø, 22]; plg. ir rusø kalbos Briansko, Vo-roneþo, Kursko, Belgorodo, Dono bei pietø tarmëseêâàñóëÿ (êâàñôëÿ), êâàñóëü ‘pupelë’ [ÑÐÍÃ, XIII].

Kontaktas niekuomet nëra vienpusis. Visa, kas atsi-randa ið sàveikos arba kokiu nors bûdu yra jos lemta,vienaip ar kitaip lieèia visus ðio proceso dalyvius ir juosvienija. Ði savotiðka vienybë, kalbant apie kalbiná kon-taktavimà, pasireiðkia ne tik kalbø struktûrose (lekse-mø, jø lyèiø bei atskirø elementø bendrumas, vykstan-èiø procesø bendrumas, nepriklausomai nuo to, sutam-pa ar dar tik sutaps jø galutiniai rezultatai, pagaliau tu-rinio plaèiausia prasme bendrumas), bet ir teritoriðkai.Èia tiks prisiminti þymaus rusø baltisto V. Toporovo þo-dþius apie skolinius (paèià skolinio sàvokà, mûsø poþiû-riu, èia galima ir reikia suprasti gana plaèiai): „…bet koks‘skolinys’ – tai mainai tarp dviejø kalbø, jei norite, ‘natû-rinio’ tipo mainai, kuriuose laimi abi pusës: ‘imanèioji’pusë ágyja naujà prasmæ arba naujà lytá jau þinomai pras-mei iðreikðti, ir tai sudaro jos laimëjimà, tuo tarpu ‘duo-danèioji’ pusë, nieko savo neprarasdama, laimi tam ‘sa-vam’ naujà ekspansijos erdvæ“ [Òîïîðîâ, 45]. Baltaru-siø kalbos dialektinës zonos didþia dalimi yra dalys stam-besniø bendrãkalbio arealø (dabar arba daugiau ar ma-þiau nesenoje praeityje), apimanèiø, be atitinkamø bal-tarusiø tarmiø, maþø maþiausiai gretimas kaimyniniø kal-bø tarmes. Tai, þinoma, pirmiausia lieèia baltarusiø tar-miø ðiaurës vakarø struktûrinæ kalbinæ zonà, kurioje irdabar tebevyksta sàveika tiek su artimai giminiðka (len-kø), tiek ir su genetiðkai tolimesne (baltø) kalbinëmis

l

52

MOKSLO DARBAI

sistemomis. Taèiau panaði padëtis, nors ir ne taip aiðkiaiapibrëþta, ið dalies aptinkama ir ten, kur tegalima kal-bëti apie tikëtinus buvusiø kontaktø (su tais paèiais bal-tais ir ne tik jais) pëdsakus, ir ten, kur kontaktas vos spë-jamas, ne visuomet tiksliai nustatomas. Netgi kontakti-nës prigimties reiðkiniai kartais átraukiami á bendrø tar-pusavio mainø verpetà, kas, be kita ko, lemia savø þo-dþiø skirtingas specifikacijas bei pasiskirstymus kokiojenors santykinai apibrëþtoje erdvëje. Kalbø sàveika tadne tik daro átakà konkreèiam kalbiniam landðaftui, o va-dinasi, ir tos ar kitos kalbos kaip jà sudaranèiø tarmiøetnoistorinës visumos arealinei struktûrai, tas tarmeskeisdama bei vystydama, bet ir skatina ypatingø „virðet-niniø“ struktûriniø teritoriniø kalbiniø (dialektiniø) reið-kiniø susidarymà, kurie, esant palankioms sàlygoms, per-ëjæ ávairaus pobûdþio kiekybiniø pakitimø stadijà, galivirsti nauja kokybe, kas istorijoje jau ne kartà yra ávykæir iki ðiol tebëra teoriðkai ámanoma.

Ið rusø kalbos vertë Dainius RAZAUSKAS

NUORODOS:

1. Turima galvoje ne tiek baltarusiø tautos, kaip atskiro slavø etno-so, susidarymas, o veikiau slaviðkumas kaip toks: slaviðkø, tarp jøir senø dialektiniø kalbos struktûrø bei formø paveldëjimas beiraida, slavø kalbinës bei kultûrinës tradicijos tàsa apskritai.

2. Dël pastarojo plg. lie. vns. V. rankâ, miniâ – dgs. K. ra¹kø, miniÿir kt.

3. Turima galvoje literatûrinë kalba.4. T. y. rusiðkai.5. Ðiuo atveju, kadangi kalbama ið esmës apie vienà ir tà paèià lek-

semà, kilusià ið praslavø *vabiti ‘ðaukti’ [ÝÑÁÌ II], tiksliau, mû-sø poþiûriu, bûtø kalbëti apie reikðmës skolinimàsi nei apie se-mantiná vertiná.

6. [„Lietuviø kalbos þodyne“, t. XII, p. 1009 skobâ ‘ðonkaulis irkt.’ savo ruoþtu nurodomas esàs skolinys ið baltarusiø kalbos. –Vert. past.]

7. Pagal anglø bastard ‘nesantuokinis vaikas; miðrûnas, hibridas’.Kalbiniams reiðkiniams ðá terminà pirmasyk pavartojo baltarusiødialektologas A. Krivickis [Êðûâiöêi 1973].

8. Minëti þodþiai, be to, sutinkami ir lietuviø tarmiø salose ðiuolai-kinës Baltarusijos teritorijoje [LKA I, 89, pastaba 161].

9. Lytis ôàñóëÿ (ôàñóëü) sutinkama dar pasienyje su lenkø kalbosarealu, nedidelëje tarmiø salelëje Bresto rajone [ÄÀÁÌ, 44].

10. Pirmiausia turima omeny tos baltø gentys, kuriø dalis áëjo á lietu-viø etnosà, o dalis, kaip ir kitø baltø genèiø atstovai, asimiliuotiateiviø slavø, kartu su slaviðkuoju etniniu-kalbiniu elementu ta-po baltarusiø etnogenezës dalyviais.

11. Lytys êàðòóïëÿ, êàðòóïëi informantø daþnai kvalifikuojamos kaippasenusios: „seni þmonës sako“ [ÄÀÁÌ, past. þemëlapiui 227].

12. Turima galvoje literatûrinës kalbos átaka tarmei.13. Deja, mes neturime patikimø duomenø apie minëtos lyties buvi-

mà ar nebuvimà baltarusiø tarmëse Lietuvos bei Latvijos terito-rijose (vadinamuosiose Vilniaus ir Latgalos kraðtuose) – ðiuo at-þvilgiu jos iðvis menkai tyrinëtos [þr. ÑÏÇÁ].

14. Pastarasis, matyt, nuo õâàñíiê, kuris savo ruoþtu, sufiksacijos bû-du per keletà fonetiniø transformacijø, – ið õâîù ‘asiûklis’.

LITERATÛRA:

AGWB – Atlas gwar wschodnioslowiañskich Bialostocczyzny, I–V.Wroclaw–Warszawa–Kraków–Gdansk, 1980–1995.

ALE – Atlas linguarum Europae, I: Cartes, Van Gorcum, 1983; II:Commentaries. Van Gorcum–Assen, 1983.

DLKÞ – Dabartinës lietuviø kalbos þodynas. Vilnius, 1972.Karùowicz – KARÙOWICZ, J., KRYÑSKI, A., NIEDZWIEDZKI,

W. Slownik jezyka polskiego, I–VIII. Warszawa, 1900–1927.LKA – Lietuviø kalbos atlasas, I: Leksika. Vilnius, 1977.LKÞ – Lietuviø kalbos þodynas, I–XIX. Vilnius, 1941–1999.LVDA-L – Latvieðu valodas dialektu atlants: Leksika. Rîga, 1999.MAGP – Maùy atlas gwar polskich, I–XIII. Wrocùaw–Kraków, 1957–

1969.Mühlenbach – MÜHLENBACH, K. Lettisch–deutsches Wörterbuch.

Riga, 1923–1932.SGP – KARÙOWICZ, J. Sùownik gwar polskich, I–VI. Kraków, 1900–

1911.Skok – SKOK, P. Etimologijski rjeènik hrvatskoga ili srpskoga jezika,

I–IV. Zagreb, 1971–1974.Zinkevièius – ZINKEVIÈIUS, Z. Lietuviø dialektologija. Vilnius,

1966.Àðàøîíêàâà – ÀÐÀØÎÍÊÀÂÀ, À., ÌÀÖÊÅÂI×, Þ. Ô. Àá

áåëàðóñêiõ äûÿëåêòíûõ ðûñàõ çàõîäíÿãà ïàãðàíi÷÷à. Ið:Slavia orientalis, 1968, Nr. 3, p. 275–280.

Àñòðýéêà 1996 – Ïà¢íî÷íà-çàõîäí³ÿ çàíàëüíûÿ íàçâû íàñÿêîìûõ(ïà ìàòýðûÿëàõ ËÀÁÍÃ). Ið: Áåëàðóñêàÿ ë³íãâ³ñòûêà, 1996,Nr. 46, p. 55–61.

Àñòðýéêà 1997 – ÀÑÒÐÝÉÊÀ, Â. Äç. Ïà¢íî÷íà-çàõîäí³ÿ çàíàëü-íûÿ íàçâû äç³ê³õ ïòóøàê. Ið: Áåëàðóñêàÿ ë³íãâ³ñòûêà, 1997,Nr. 47, p. 62–69.

Àñòðýéêà 1997à – ÀÑÒÐÝÉÊÀ, Â. Äç. Ëåêñ³÷íûÿ àñàáë³âàñö³ïà¢íî÷íà-çàõîäíÿé äûÿëåêòíàé çîíû ³ áåëàðóñêàÿ ë³òàðà-òóðíàÿ ìîâà. Ið: Áåëàðóñêàÿ ìîâà ¢ äðóãîé ïàëîâå ÕÕ ñò.Ìiíñê, 1997.

Àñòðýéêà 1998 – ÀÑÒÐÝÉÊÀ, Â. Äç. Ïà¢íî÷íà-çàõîäíÿÿçàíàëüíàÿ ëåêñ³êà ³íøàìî¢íàãà ïàõîäæàííÿ. Ið: Áåëàðóñêàÿë³íãâ³ñòûêà, 1998, Nr. 48, p. 50–58.

Àñòðýéêà 1998à – ÀÑÒÐÝÉÊÀ, Â. Äç. Àá íåêàòîðûõ íàì³íà-öûéíûõ ðýã³ÿíàë³çìàõ ó áåëàðóñê³õ íàðîäíûõ ãàâîðêàõ.Ið: Ìîâà-ë³òàðàòóðà-êóëüòóðà. Ìiíñê,1998, p. 35–41.

Àñòðýéêà 2000 – ÀÑÒÐÝÉÊÀ, Â. Äç. Àñàáë³âàñö³ íàì³íàöûéíàéñ³ñòýìû ãàâîðàê ïà¢íî÷íà-çàõîäíÿé äûÿëåêòíàé çîíû áå-ëàðóñêàé ìîâû. Ið: Dziedzictwo przeszloúci zwiàzków jæzykowych,literackich i kulturowych polsko-baùto-wschodniosùowiañskich, III.Biaùystok, 2000, p. 9–18.

Àñòðýéêà 2001 – ÀÑÒÐÝÉÊÀ, Â. Çàõîäíÿÿ ³ ¢ñõîäíÿÿ äûÿëåêò-íûÿ çîíû. Ið: Áåëàðóñêàÿ ìîâà: øëÿõ³ ðàçâ³ööÿ, êàíòàêòû,ïåðñïåêòûâû. Ìiíñê, 2001, p. 47–50.

Àñòðýéêà 2003 – ÎÑÒÐÅÉÊÎ, Â. Ôîðìèðîâàíèå çîíàëüíîéñòðóêòóðû áåëîðóññêîãî äèàëåêòíîãî ÿçûêà è ïðîáëåìà ÿçû-êîâîé èíòåðôåðåíöèè. Ið: Proceedings of the Third InternationalCongress of Dialectologists and Geolinguists (Lublin, 2000), II. Lub-lin, 2003, p. 149–165.

Àñòðýéêà 2003à – ÀÑÒÐÝÉÊÀ, Â. Ä. Áàëòà-¢ñõîäíåñëàâÿíñêàåçàíàëüíàå ìî¢íàå ¢çàåìàäçåÿííå. Ið: Ìîâàçíà¢ñòâà. Ë³òà-ðàòóðà. Êóëüòóðàëîã³ÿ. Ôàëüêëàðûñòûêà: Õ²²² Ì³æíàð.ç’åçä ñëàâ³ñòà¢ (Ëþáëÿíà, 2003): Äàêë. áåë. Äýëåãàöû³.Ìiíñê, 2003, p. 3–18.

ÀÓÌ – Àòëàñ óêðà¿íñüêî¿ ìîâè, I–II. Êè¿â, 1987–1988.ÁÅÐ – Áúëãàðñêè åòèìîëîãè÷åí ðå÷íèê, I–V. Ñîôèÿ, 1971–1999.ÁÝ – Áåëàðóñêàÿ ýíöûêëàïåäûÿ, VIII. Ìiíñê, 1999.Áóëûêà – ÁÓËÛÊÀ, À. Ì. Äà¢íiÿ çàïàçû÷àííi áåëàðóñêàé

ìîâû. Ìiíñê, 1972.

r

53


The Influence of Linguistic Interactionsto the Formation of the BelarusianLinguistic Landscape

Vera ASTREIKA

The article focuses on the formation of the so calledzones of the structural-territorial grouping of Belarusiandialects in the context of ethno-linguistic interactions.

The research data suggests that historic-cultural in-teraction of the Belarusian language and those Slavonicdialects, on the basis of which it was formed, with the lan-guages and/or dialects of the neighbouring Slavonic andnon-Slavonic ethno-national communities at different his-toric periods is one of the main reasons behind the for-mation of most dialects of the Belarusian language, there-fore it should be considered as one of the main factors inthe process of the division of the Belarusian dialects intozones. The contacts and interactions between theBelarusian-Baltic and more generally – Slavonic-Balticlanguages played the main role in this process. Further-more, the situation of an interaction might have entailednot only the migration of linguistic phenomena resultingfrom spontaneous exchange and mutual influences be-tween neighbouring languages and/or dialects, but alsolexemes, names and forms adopted from the third (oftennot spatially adjoining) source and therefore foreign toall of the interrelating parts. This to a smaller or largerextent defines the paths of the penetration of respectivelinguistic factors into the dialects of one of the interact-ing languages (i.e. the character of the interaction), aswell as the specific features of their adaptation there.

Èíñòèòóò ÿçûêîçíàíèÿ èìåíè ßêóáà Êîëàñà ÍÀÍÁåëàðóñè, Îòäåë äèàëåêòîëîãèè è ëèíãâîãåîãðàôèè, óë.

Ñóðãàíîâà, 1, ê. 2, 220072, ã. Ìèíñê, Áåëàðóñü,el. paðtas: [email protected]

Gauta 2005 09 15, áteikta spaudai 2007 07 04

ÄÀÁÌ – Äûÿëåêòàëàã³÷íû àòëàñ áåëàðóñêàé ìîâû. Ìiíñê,1963.

ÄÀÐß – Äèàëåêòîëîãè÷åñêèé àòëàñ ðóññêîãî ÿçûêà (ÖåíòðÅâðîïåéñêîé ÷àñòè Ðîññèè): Êàðòû, ²²²/1: Ëåêñèêà. Ìiíñê,1997.

ÅÑÓÌ – Åòèìîëîã³÷íèé ñëîâíèê óêðà¿íñüêî¿ ìîâè, I–III. Êè¿â.1982–1985.

Æ.ÑÂ – Æûâ¸ëüíû ñâåò: Òýìàòû÷íû ñëî¢í³ê. Ìiíñê, 1999.Ç ëåêñiêi – Ç ëåêñiêi áåëàðóñêiõ ãàâîðàê çàõîäíÿé çîíû / Àðà-

øîíêàâà, À. Ó., Ãðûíàâåöêåíå, Å. I., Êàâàëü÷óê, I. Ï. iiíø. Ið: Âåñöi ÀÍ ÁÑÑÐ, Ñåð. ãðàìàä. íàâóê, 1969, Nr. 4, p.123–134.

Êàðñêèé – ÊÀÐÑÊÈÉ, Å. Ô. Áåëîðóñû, I: ßçûê áåëîðóññêîãîíàðîäà. Âèëüíà–Âàðøàâà, 1904.

Ê èíòåðïðåòàöèè – Ê èíòåðïðåòàöèè íåêîòîðûõ ëåêñè÷åñêèõèçîãëîññ â áåëîðóññêèõ ãîâîðàõ / Ìàöêåâè÷, Þ. Ô., Îðå-øåíêîâà, À. Â., Ðîìàíîâè÷, Å. Ì. è äð. Ið: Äèàëåêòîëîãè-÷åñêèé ñáîðíèê (Ìàòåðèàëû IV äèàëåêòîëîãè÷åñêîé êîí-ôåðåíöèè ïî èçó÷åíèþ ãîâîðîâ è ÿçûêîâûõ êîíòàêòîâ âÏðèáàëòèêå). Âèëüíþñ, 1974, p. 102–114.

Êðà¢öýâi÷ – ÊÐÀ¡ÖÝÂ²×, À. Ê. Ñòâàðýííå Âÿë³êàãà ÊíÿñòâàË³òî¢ñêàãà. Rzeszów, 2000.

Êðûâ³öê³ 1973 – ÊÐÛÂ²ÖÊ², À. À. Áåëàðóñê³ÿ çàíàëüíûÿ íàçâûôðàíòîíà ³ ïàõîäæàííå ø÷ûòà (Äà ìåòîäûê³ õðàíàëàã³÷íàé³íòýðïðýòàöû³ ë³íãâàãåàãðàô³÷íûõ àäíîñ³í). Ið: Áåëàðóñêàÿë³íãâ³ñòûêà, 1973, Nr. 3, p. 38–49.

Êðûâ³öê³ 1977 – ÊÐÛÂ²ÖÊ², À. À. Òðàäûöûéíû ñåëüñêi ìî¢íûëàíäøàôò Áåëàðóñi, Ið: Akademija nauka i umjetnosti Bosne iHercegovine, XXXIV. Sarajevo, 1977, p. 185–197.

Êðûâiöêi 2003 – ÊÐÛÂ²ÖÊ², À. À. Äûÿëåêòàëîã³ÿ áåëàðóñêàéìîâû. Ìiíñê, 2003.

ËÀÁÍÃ – Ëåêñ³÷íû àòëàñ áåëàðóñê³õ íàðîäíûõ ãàâîðàê, I–V.Ìiíñê, 1993–1998.

Ëàó÷þòå 1980 – ËÀÓ×ÞÒÅ, Þ. À. Áàëòî-ñëàâÿíñêèå ëèíã-âèñòè÷åñêèå êîíòàêòû â àðåàëüíîì îñâåùåíèè. Ið: Âçàèìî-äåéñòâèå ëèíãâèñòè÷åñêèõ àðåàëîâ: Òåîðèÿ, ìåòîäèêà èèñòî÷íèêè èññëåäîâàíèÿ. Ëåíèíãðàä, 1980, p. 161–197.

Ëàó÷þòå 1982 – ËÀÓ×ÞÒÅ, Þ. Ñëîâàðü áàëòèçìîâ â ñëà-âÿíñêèõ ÿçûêàõ. Ëåíèíãðàä, 1982.

ËÃ – Ë³íãâ³ñòû÷íàÿ ãåàãðàô³ÿ ³ ãðóïî¢êà áåëàðóñê³õ ãàâîðàê.Ìiíñê, 1968; Àòëàñ êàðò ³çàãëîñ. Ìiíñê, 1969.

Ëåêñ³êà – Ëåêñ³êà áàëòûéñêàãà ïàõîäæàííÿ ¢ áåëàðóñê³õ ãà-âîðêàõ, Àðàøîíêàâà, Ã. Ó., Ãðûíàâåöêåíå, À. ²., Ìàöêåâ³÷,Þ. Ô. ³ ³íø. Ið: Áåëàðóñêàÿ ë³íãâ³ñòûêà, 1973, Nr. 3.

ËËÁ – Ëåêñ³÷íûÿ ëàíäøàôòû Áåëàðóñ³: Æûâ¸ëüíû ñâåò.Ìiíñê, 1995.

Íàðûñû – Íàðûñû ïà áåëàðóñêàé äûÿëåêòàëîãii. Ìiíñê, 1964.Íåïîêóïíûé – ÍÅÏÎÊÓÏÍÛÉ, À. Ï. Áàëòî-ñåâåðíîñëàâÿíñ-

êèå ÿçûêîâûå ñâÿçè. Êèåâ, 1976.ÍÑ – Íàðîäíàå ñëîâà. Ìiíñê, 1976.Íß – Íåðåãóëÿðíûå ÿâëåíèÿ â ôîíåòèêå, àêöåíòóàöèè è ãðàì-

ìàòèêå áåëîðóññêèõ ãîâîðîâ çàïàäíîé çîíû, Ãðèíàâåöêåíå,Ý. É., Ìàöêåâè÷, Þ. Ô., Ðîìàíîâè÷, Å. Ì., ×åáåðóê, Å.È. Ið: Lietuviø kalbotyros klausimai, XVII: Lietuviø arealinës ling-vistikos klausimai. Vilnius, 1977, p. 89–96.

ÎËÀ-ËÑ – Îáùåñëàâÿíñêèé ëèíãâèñòè÷åñêèé àòëàñ: Ñåðèÿëåêñèêî-ñëîâîîáðàçîâàòåëüíàÿ, I: Æèâîòíûé ìèð. Ìîñêâà,1988.

ÐËÒÑ – Ðóññêî–ëàòûøñêèé ñëîâàðü, ñîñò. À. À. Ãóòìàíèñ èäð. Ðèãà, 1988.

ÐËÑ – Ðóññêî–ëèòîâñêèé ñëîâàðü, I–IV. Âèëüíþñ, 1982–1985.Ð.ÑÂ – Ðàñë³ííû ñâåò: Òýìàòû÷íû ñëî¢í³ê. Ìiíñê, 2001.Ñàáàäîø – ÑÀÁÀÄÎØ, ². Â. Àòëàñ áîòàí³÷íî¿ ëåêñèêè óêðà¿í-

ñüêî¿ ìîâè. Óæãîðîä, 1999.

ÑÃ – ÑÖßØÊÎÂI×, Ò. Ô. Ñëî¢íiê Ãðîäçåíñêàé âîáëàñöi.Ìiíñê, 1983.

ÑÏÇÁ – Ñëî¢í³ê áåëàðóñê³õ ãàâîðàê ïà¢íî÷íà-çàõîäíÿéÁåëàðóñ³ ³ ÿå ïàãðàí³÷÷à, I–V. Ìiíñê, 1979–1986.

ÑÏÐ – Ñëîâàðü ïîëåçíûõ ðàñòåíèé íà äâàäöàòè åâðîïåéñêèõÿçûêàõ. Ìiíñê, 1970.

ÑÐÍÃ – Ñëîâàðü ðóññêèõ íàðîäíûõ ãîâîðîâ, I–XXXIII. Ìîñêâà–Ëåíèíãðàä, 1965–1999.

Ñóäíèê – ÑÓÄÍÈÊ, Ò. Ì. Äèàëåêòû ëèòîâñêî-ñëàâÿíñêîãîïîãðàíè÷üÿ: Î÷åðêè ôîíîëîãè÷åñêèõ ñèñòåì. Ìîñêâà, 1975.

Òîïîðîâ – ÒÎÏÎÐÎÂ, Â. Í. Î áàëòî-ñëàâÿíñêîé äèàëåêòîëîãèè(íåñêîëüêî ñîîáðàæåíèé). Ið: Èññëåäîâàíèÿ ïî ñëàâÿíñêîéäèàëåêòîëîãèè, IV: Ñáîðíèê ê 85-ëåòèþ Ñ. Á. Áåðíøòåéíà.Ìîñêâà, 1995, p. 40–53.

ÒÑÁÌ – Òëóìà÷àëüíû ñëî¢í³ê áåëàðóñêàé ìîâû, I–V. Ìiíñê,1977–1984.

Ôàñìåð – ÔÀÑÌÅÐ, Ì. Ýòèìîëîãè÷åñêèé ñëîâàðü ðóññêîãîÿçûêà, I–IV. Ìîñêâà, 1986–1987.

Öûõóí – ÖÛÕÓÍ, Ã. À. Î áàëòèéñêî-ñëàâÿíñêîì ÿçûêîâîì ñîþ-çå. Ið: Ìåæäóíàðîäíàÿ êîíôåðåíöèÿ áàëòèñòîâ 9–12 îêòÿ-áðÿ 1985 ã., òåç. äîêë. êîíô. Âèëüíþñ, 1985, p. 237–238.

ÝÑÁÌ – Ýòûìàëàã³÷íû ñëî¢í³ê áåëàðóñêàé ìîâû, I–VIII.Ìiíñê, 1978–1993.

l

54

Religijos esmë ir apraiðkos:SielaGerardus van der LEEUW

Siela kaip visetas

„Eidamas sielos ribø neatrastum, kad ir kokiu keliutrauktum“ (Hërakleitas, „Fragmentai“ 1030).1 Ðiaip artaip, sielos sàvoka niekuomet nebuvo vien þmogaus sà-monës funkcijø sisteminimo priemonë. Prieðingai, visuo-met ir visomis kuo ávairiausiomis savo sampratomis jibuvo numinozinë ir þymëjo ðventybæ þmoguje. Net ne-sàmoningas objektas gali turëti sielà, be to, bûtent ðven-tybë suteikia gyvai bûtybei sàmonæ, o ne atvirkðèiai. „Esa-ma gyvybës, kuri anaiptol nëra ðventa. Bet ðventybë ákve-pia net tai, kas negyva. Paprasèiausias akmuo, ðventaimane paveikæs, tuo pasireiðkia man kaip ‘kaþkas’, kameslypi paslaptiga ir stebuklinga gyvastis“.2

Pirmykðtei sàmonei siela nëra tik þmogaus dalis, betvisas þmogus kaip ðventybë. Ir ðiandien dar paminimetam tikrà skaièiø „sielø“, turëdami omeny asmenis, o nekokias nors jø dalis. Taigi tà paslapties bei reikðmingu-mo patyrimà, ið kurio kilo sielos idëja, èia atitinka kon-kreti realija, suvokta kaip visetas.

Prieð daugelá metø, sekdamas Chantepie de Saussayeiðsakyta uþuomina, Kruytas ðiai sielos struktûrai nusakytinukalë puikø terminà „medþiaginë siela“.3 Tiesa, vëliau,paveiktas dinamizmo ir ketindamas Galios idëjai pirmykð-tëje màstysenoje suteikti pirmaujantá vaidmená, jis ðiossàvokos atsisakë, nors, mano galva, pernelyg skubotai. Nesið tiesø sielos sampratai itin bûdinga, kad Galia joje pasi-reiðkia bei atsiskleidþia per kokià nors medþiagà. Kiek-viena siela turi neðëjà, ir niekuomet niekur jis nëra saupakankamas. Uþtat terminas „medþiaginë siela“, teisin-gai já suprantant, apima ir Galios idëjà.4 Pagaliau pirmykð-tei sàmonei Galia ir medþiaga niekuomet nëra du skirtin-gi dalykai. Taigi ne maþiau pagrástai nei apie „sielos me-dþiagà“ galime kalbëti apie „sielos galià“: abiem atvejaisturima omeny tam tikra ákrauta galios substancija, arbatam tikrai substancijai priskirta galia.5

Antai ðiuolaikiniø graikø liaudies tikëjimu, dël plaèiøtarpdanèiø esà sunku iðlaikyti sielà, taigi kieno tarpdan-èiai tokie, tas trumpai gyvensiàs, nors tuo pat metu tokietarpdanèiai yra palankûs sielos átekëjimui, uþtat jø savi-ninkas turás erotiniø polinkiø. Kaip paþymi Hesselingas,6

Homeras jau andai þinojo, jog dantys sudaro „tvorà“, £rkoVèd^ntwn, – pavyzdys, aiðkiai atskleidþiantis ryðá tarp sielos

ir galios, arba „sielos kaip manos“ sampratà, pasakGrönbecho formuluotës, iðsakytos Leideno kongrese 1912m.7 Nuo to laiko jo teiginys sielà ir Galià esant esmiðkaisusijusias buvo kuo puikiausiai patvirtintas. Þinoma, tainereiðkia, kad visos galios be iðimèiø yra sielos, bet at-virkðèiai – kad siela visuomet reiðkià galià.8

Taigi siela kaip visetas yra susijusi su tam tikra ypa-tinga „medþiaga“. Ji nepriklauso kuriai nors vienai þmo-gaus kûno daliai, bet apima visas jo dalis tiek, kiek josgali bûti laikomos turinèiomis tam tikros galios, kaip kadpo visà kûnà pasiskirsto kraujas, nors kai kurie kûno or-ganai turtingesni kraujo uþ kitus. „Kaip kad syvai sun-kiasi ið augalo, ar ápjautume jo kamienà, ðakà ar tik lapokraðtelá, kaip kad gëliø kvapas persmelkia visà aplinkà,kaip kad kraujas teka visomis arterijomis bei venomis,kaip kad prakaitas ið odos porø ar kûno ðiluma – taip irsiela sklinda ið kûno, kuriame gyvena, ir apteka visa, sukuo tik susiduria“.9

Bûtent ðià galià, suvoktà kaip tam tikra „medþiaga“,siekia pagrobti ið prieðo ir sugràþinti draugui burtinin-kas.10 Bûtent ji yra kuo stropiausiai sergima, net kûnoiðskyrose. Didþiausios pastangos dedamos jai padidinti,ir visais ámanomais bûdais vengiama jà prarasti. Ji suvo-kiama kaip „medþiaga“, materija, nors pirmykðtei min-tysenai, neþinanèiai sielos ir kûno dualizmo, tai niekugyvu nëra joks materializmas. Medþiaga visuomet ir tuopat metu yra galia, o „medþiaginës sielos“ sumaþëjimasar pagausëjimas suvokiamas materialiai. Uþtat sielà ga-lima suvalgyti: suvalgyti prieðo ðirdá reiðkia prisiauginti„medþiaginës sielos“.11 Taip egiptieèiø ka buvo ir pativalganti, ir valgoma siela, o pats jos pavadinimas netgietimologiðkai yra susijæs su maistà þyminèiu þodþiu.12 Su-lig seniausiomis paþiûromis, paliudytomis „Piramidþiøtekstuose“, miræs karalius þengia á dangø kaip nugalë-tojas ir, padedamas savo palydovø, su lasu gaudo die-vus. Dangø apima baisus siaubas, þemës kaulai dreba, okaralius, „kuris gyvas savo protëviais, rydamas savo pra-motes“, kuris „valgo þmones ir minta dievais“, kilpasmaugia dievus ir skrodþia juos, o tada verda liepsno-janèiuose puoduose. Didþiaisiais dievais jis pusryèiau-ja, vidutiniais pietauja, o maþesniaisiais vakarieniauja.Jis minta „kiekvieno dievo esme, iðvalgydamas atëjusiø-jø vidurius, (magiðkos psichinës galios) £kaw pilnus jø

SKSKSKSKSKAITYMAIAITYMAIAITYMAIAITYMAIAITYMAI

r

55


pilvus“. Jis „iðëda jø £kaw, suryja jø iakhw (kita psichi-në galia)“. „Kà tik sutinka jis savo kely, suryja þalià“.„Þiûrëkite, dievø ba (dar kita psichinë esybë) jau kara-liaus pilve“.13 Tai á mito lygmená pakylëtas ir, nepaisantviso savo klaikumo, savotiðkai didingas kanibalizmas. Jissuteikia gilià áþvalgà á pirmykðtës sielos sampratos pri-gimtá. Viena vertus, sielà galima suvalgyti, kita vertus,maistas yra psichiðkas.

Siela, kaip galia, buvo priskiriama bemaþ kiekvienaikûno daliai ir netgi jo iðskyroms. Antai kvëpavimo ga-lios, arba vadinamosios kvëpavimo sielos vaizdinys pa-darë kuo giliausià átakà kone visø tautø ir visø laikø psi-chologijai, ligi pat ðiuolaikinës. Bûtent ðia samprata re-miasi svarbiausi sielos esmæ iðreiðkiantys terminai:âtman, spiritus, anima, Seele, pneÒma, rûah.14 Neabejoti-na, kad kvëpavimo galia buvo aptikta ne tik negatyviai,ið to, kad jis liaujasi mirties akimirkà, kaip kad teigiaanimizmas; veikiau jau jame buvo áþvelgta savaiminë gy-vastis, neapleidþianti në miegant; pulsas bei krûtinës kil-nojimasis reiðkia gyvybæ, todël turi ypatingos galios.15

Buèinys, daþnai turintis vienokià ar kitokià ritualinæ pras-mæ, matyt, irgi laikytas abipusiu apsikeitimu kvëpavimosiela, lygiaverèiu kraujo brolystei. Bet ir kosmologiniumastu, kai turima omeny visos visatos gyvybë, jà ákvepiakvëpavimas. Dievas ákvepia þmogui „á nosá gyvybës al-savimà“ (Pr 2.7) ir apskritai: „Tau… alsavimà ið jø at-ëmus, jie mirðta – sugráþta atgal á dulkes. Tau atsiuntussavo dvasià, jie atgyja“ (Ps 104.29–30).

Podraug su kvëpavimu, didþiai reikðmingas sielos ne-ðëjas yra kraujas. Pavyzdþiui, Rytø Indijoje aukojimu pa-ðventinant namà, jo atraminiai stulpai ir balkiai apðlaks-tomi krauju,16 o Iðëjimo knygoje 12 ant durø staktø ðlaks-tomas kraujas turi þydus apsaugoti nuo mirties. Tikiuo-si, kad vaidmuo, kurá kraujas vaidina Senojo Testamentoaukojimo ritualuose, gerai þinomas: kraujas yra kûno sie-la (plg. Kun 17.11), o krikðèioniø mintis apie Kristauskraujo atperkamàjà vertæ ið esmës tik uþkonservavo ðiàkonkreèià sielos sampratà. Pagal ðià idëjà, kraujas yrane tik „ypatingas skystis“ („Faustas“ I.1386), bet tiesiogiðgelbëjimà teikianti galia:

Me immundum munda Nuskaistink mane,Tuo sanguine, Skaistumà praradusá,Cuius una stilla Savo krauju,Salvum facere Kurio vienas laðasTotum mundum quit ab Visà pasaulá iðgelbstiOmni scelere Nuo kad ir kokiø kalèiø

(Tomas Akvinietis, Adoro te devote).

Þinia, net ir konkreèiam kûniðkam kraujui tiek teolo-gijos, tiek liaudiðko pamaldumo buvo ir tebëra teikiamasdidþiai reikðmingas vaidmuo, paremtas Senojo Testa-mento aukojimo praktika, kuris, kaip toks, gali bûti su-prantamas tik psichinës kraujo galios dëka.

Prie kûniðkøjø galiø, laikomø kûno iðskiriama „me-

dþiagine siela“, kaip kad kraujas bei iðkvëpimas, priklau-so ir seilës, prakaitas bei ðlapimas. Ðiai kategorijai pride-ra ir lavono prakaitas, ið kurio, Madagaskaro tauteliø ási-tikinimu, randasi naujai ásikûnysianti siela.17 Kito tipo yrasielos, Wundto pavadintos „organø sielomis“, – atskirøkûno daliø galios.18 Tarp jø visø pirma paminëtina gal-va,19 kuri, kaip sielos indas, yra didþiai geidþiamas Indi-jos archipelago galvø medþiotojø grobis.20 Toliau – ðir-dis,21 kepenys ir akis.22 Pastaroji, nupieðta ant laivo pir-magalio, nuo seno saugojo Vidurþemio jûreivius. O Se-novës Egipte mitas apie Horo aká buvo iðkëlæs ðià kûnodalá ligi kosminiø mastø: ji buvo suteikiama velioniui, kar-tais saulës pavidalu – vëlgi kaip aukojamos gyvybiniø jë-gø pilnatvës simbolis, – „kad jis gautø ið jos sielà“.23 Pas-kui dar paminëtinos gerklos ir „kairysis ðonas“,24 taip patkojø bei rankø nykðèiai.25

Visais iðvardytais atvejais reikia turëti omeny, kad jo-kia kûniðkoji nei pavienio organo siela, kadangi iðskiriakurià nors kûno dalá ið visø likusiøjø, neapima visos psi-chinës galios. „Medþiaginë siela“ ið tikrøjø persmelkiavisà kûnà, ir tik pastebima yra toje vietoje ar vietose,kuri pasireiðkia jos galia. Todël visa kas þmoguje gali bûti„siela“, jei tik tai turi galios. Nors apsiriboti þmogumiirgi nëra jokio pagrindo. Jau buvo paþymëta, kad pir-mykðtë mintysena þmogaus niekuomet neprieðina aplin-kai, o juolab gyvûnijos ir augalijos pasauliui. Pavyzdþiui,indonezieèiai þmogaus sielà ir ryþiø sielà ávardija tuo patþodþiu sumangat,26 o Borneo salos bahaujai abidvi sie-las vadina bruwa.27 Netgi vadinamosios negyvosios gam-tos reiðkiniai turi sielà. Ir tai joks „panpsichizmas“ (gry-nai teorinis konstruktas!), tiesiog sielos buveinëms nëraribø. Panaðiai jokiø ribø nëra þmogaus pastangoms iðsi-skirti ið kitø. Individualybës, devynioliktojo ðimtmeèioðiai sàvokai suteikta prasme, pirmykðèiame pasaulyje ne-buvo, juoba „individualios sielos“. Dar ir ðiuolaikine fra-zeologija du draugai yra „viena ðirdis ir viena siela“, osenovës germanø pasaulëjautoje jie tokie buvo be jokiosmetaforos. Gentis, apimanti visus, kuriuos jungia „tai-ka“, turi kolektyvinæ sielà, kurios galia, kad ir nevieno-du mastu, reiðkiasi per jos narius.28

Jokiø atskirybiø nebuvo ir þmogaus viduje: potencia-liai viskas buvo siela, net jeigu ir nepasireiðkë, kaip derasielos galiai. Ir netgi tai, kas, mûsø supratimu, nepriklau-so ar nebepriklauso þmogui, galëjo reikðti sielà. Antai pa-sakoje nuotaka, pametusi audeklà su trimis jos motinoskraujo laðais, tampa „silpna ir bejëgë“,29 ir praradimasðiuo atveju yra dvigubas: pirma, bejëgë ji tampa praradu-si ne savo, bet savo motinos sielà, nors ðiedu dalykai pri-lygsta vienas kitam; antra, ji ilgam praranda net ir ðià „me-dþiaginæ sielà“. Pasakø motyvas apie sauganèius, kalban-èius ar kaip kitaip veikianèius kraujo laðus ið tikrøjø jaupriklauso kitai sielos struktûrai,30 bet ið to irgi matyti, kadsielos struktûra neturi ribø. Panaðiai pasakoje apie „Mielà-já Rolandà“ mergaitë bëgdama nulaðina tris nuþudytojo

l

56


kraujo laðus, kurie sulaiko jà besivejanèià raganà.31 Indë-nø pasakoje net mokasinai gali herojø perspëti ir tuo pri-mena mums, kad pirmykðtei sàmonei þmogus savo dvasianëra sukaustytas jokiø dirbtiniø ribø, bet yra visetas, ku-riame visa kas gali bûti „siela“.32

Nes „siela“ þymi ne gyvybæ ar kaþkà daugiau, juolabne sàmonæ, bet tai, kas turi galios ir yra veiksnu. Tai reið-kia, jog ámanoma „gyvybë“, kuri yra kaþkas daugiau neipaprasèiausia gyvybë.33 Á pastaràjà pirmykðtis þmogus ið-vis nekreipë dëmesio, nes nematë pagrindo skirti organi-nës ir neorganinës gamtos objektø. Uþtat „ðventybës ga-lia atgaivina netgi tai, kas negyva“.34

Ðioje pirmykðtëje sielos struktûroje, ypaè kalbant apie„medþiaginæ sielà“, tëra daromas vienintelis skirtumas:ne medþiaga èia skiriama nuo galios ar juolab kûnas nuosielos, o tik tai, kas nereikðminga, nuo to, kas kupina ne-paprastos galios.

Ðiai sielos rûðiai netgi mirtis galiausiai ne kà tereiðkia– velionis yra ne dvasinë esybë, o visas miræs þmogus.35

Ðiuo pirminiu pavidalu tad siela nëra nuo kitø religijosapraiðkø atskira esybë, nebent tik tiek, kad ji visuometreikalinga neðëjo. Taèiau net ðiuo atþvilgiu siela gerokaiprimena, pavyzdþiui, „galios daiktà“, fetiðà. Tai tik vienaðventybës apraiðka greta kitø: fetiðø, ðventø medþiø, de-monø, dvasiø, dievø36 – tam tikra ðventybës patyrimo for-ma, kurios objektas dargi nesiriboja þmogumi.37

Sielos pavidalas

„Medþiaginë siela“ ágauna kûno ar kurios nors jo da-lies pavidalà, nors jokia kûno dalis pati siela nelaikoma.„Medþiaga“ savaime yra beformë. O pirminis sielos pavi-dalas yra tas, kurá þmogus iðvysta savo atspindy, kaip kadveidrodyje. Taèiau nereikia to interpretuoti, kaip daro ani-mizmas, taip, neva atspindys ir buvo prieþastis ar dingstispirmykðtei psichologijai atsirasti. Veikiau apskritai iðvys-ti save buvo numinozinis patyrimas, o atspindys veidro-dyje – tai tik apraiðka tos galios, kuri buvo siejama su sa-vo atvaizdu apskritai ir laikoma uþ save aukðtesne. Tojinedràsiai bundanti sàmonë, kuri tuo pat metu reiðkë irmistinës galios auðrà, gana jaudinanèiai buvo apdainuotaWagnerio „Zigfride“ (I dalis):

Ðtai priëjau upelá skaidrø,Kuriam iðvydau atsispindintÞvëris ir medþius.Ir debesys, ir saulë –Tokie, kokie jie yra, –Srovëj atsispindëjo aiðkiai.Tarp jø, vogèia ásiþiûrëjæs,Ir savo veidà paþinau.

Taigi Narcizo patyrimas – atradimas savo paties ga-lios, kuri taèiau pasirodo keistai svetima, nevaldoma, aukð-tesnë ir paslaptinga, – yra ið esmës numinozinis. Tai, kad

þmogus sutapatino sielà su savo atvaizdu, reiðkia uþtat nekad siela tëra vienas ið jo pavidalø, o visai prieðingai – taireiðkia, kad per sielà þmogus siekia uþèiuopti paèià savoesmæ, kartu ir paslëptà nuo jo, ir uþ já aukðtesnæ.

Taigi þmogaus ir apskritai daikto pavidalas, jo atvaiz-das atstoja jo galià, jo esmæ. Todël visai suprantamas yraaukos pakeitimas jos atvaizdu, tarkim, Senovës Egipte.Maisto produktø, tarnø ir t.t. atvaizdai mastabose beiasmeniniuose kapuose neretai bûdavo padauginami,„taip kad jei kuris ið jø bûtø apgadintas tokiu mastu, kadprarastø savo regimàjá poveiká, tuomet jo vaidmená ga-lëtø atlikti pakaitalai ir taip patenkintø velionio porei-kius“.38 Taigi atvaizdas, pasikartosime, yra pati esmë. Ta-èiau esmë yra kai kas daugiau nei asmuo: tai yra galia.Ið èia þiûrëjimo á savo atvaizdà grësmë. Antai Benksosalose yra tokia gili skylë þemëje, á kurià niekas nedrástapaþvelgti, nes jei tik vanduo joje atspindëtø þmogaus vei-dà, jis nedelsiant mirtø.39

Kaip kad atspindys veidrodyje, sielos esmæ iðreiðkiair vardas, netgi pati vardo garsinë forma kaip „medþia-ginë siela“, kas mums dabar atrodo labai keista. Bet var-do reikðmæ að jau esu aptaræs kitur, todël èia tik pridur-siu, kad vardo suteikimo ritualas prilygsta sielos sutei-kimui. Antai germanø tautose tëvo suteiktas vaikui var-das reiðkë jo gimimà, në kiek ne maþiau nei tikrasis gi-mimas ið motinos.40 Vëlgi Egipte dievø vardai buvo lai-komi jø „galûnëmis“, suteiktomis jiems Saulës dievo. Oðtai viena dievybë teigia: „Að esu tasai vardas, kurá su-kûrë vienatinis vieðpats tuo metu, kai þemëje dar nebu-vo në dviejø daiktø“.41

Ásidëmëtinas tarp þmogaus pakaitalø ar atvaizdø irtodël vienas ið svarbiausiø sielos pavidalø yra ðeðëlis.42

Tai tiesiog bûtinas gyvybës palydovas, jei ne pati gyvybë.Demoniðkos bûtybës, priklausanèios apatiniam pasau-liui, neturi ðeðëliø. Panaðiai Javoje nematomi yra „gyvû-nø-dvasiø“, kaip kad juodi viðèiukai ar juodos katës, ðe-ðëliai.43 Ðeðëliø neturi ir mirusieji, tiek Dantës, tiek Cen-trinës Afrikos negrø, tuo tarpu basutai tiki, kad kroko-dilas gali praryti praeivá, jei tik pagriebtø ant vandenskritusá jo ðeðëlá.44 Panaðiai Malakoje, iðkeliant centrinánamo stulpà, reikia þiûrëti, kad ant jo nekristø darbi-ninkø ðeðëliai, nes tai lemtø visokias nelaimes.45 O Ar-kadijoje tikëta, kad jei kas iðdrástø áþengti á Dzeuso Li-këjo ðventyklà, prarastø savo ðeðëlá ir per metus mirtø(Pausanijas VIII.38.6). Taèiau nors mirusysis nebeturiðeðëlio, jis pats virsta ðeðëliu, ar ðmëkla, [email protected] Èia vëlpabrëþiama tai, kas þmogui ir svetima, ir kartu jam pri-klauso: panaðiai mirusysis tebëra þmogus, nors ir miræs,ir tuo pat metu jau kaþkas „kita“, svetima.

Dar ryðkiau ði trauka ir kartu atostûmis pasireiðkiavaiduoklio sampratoje.47 Toks vaiduoklis buvo egiptie-èiø ka, nors ne tik. Sutikti ka reiðkë gyvenimà, bet ðtailiaudies tikëjimuose sugebëjimas pamatyti vaiduoklá ne-þadëjo nieko gera. Ðiaip ar taip, juo irgi pasireiðkia galia.

r

57


Romantikai, visø pirma E. Th. A. Hoffmannas, privertëmus ið naujo iðgyventi, kad ir ið antrø rankø, visà tà siaubà,kurá sukelia þmogaus atvaizdas, toks savas jam ir kartutapæs toks svetimas.

Siela dar laikyta „þmogiuku“, homunkulu. Tokiai jossampratai galëjo padaryti átakà ir kai kurie kûniðkos sie-los vaizdiniai, pavyzdþiui, akies vyzdþio kaip „þmogiukoakyje“, taip pat falo arba (eufemistiðkai) nykðèio.48 Hin-dø âtmanas yra puruµa, „siela-Nykðtukas“,49 o Celebiotoradþai ásivaizduoja sielà kaip „neûþaugà“, tonoana. To-kia pat siela tikima Malakoje, kur susirgimo ar nualpi-mo atveju ji ðaukiama sugráþti tokiais ðtai þodþiais:

Èionai, siela, gráþk èionai!Èionai, maþute, gráþk èionai!Èionai, paukðtele, gráþk èionai!Èionai, laiboji, gráþk èionai!50

Homunkulo pavidalas, be to, yra geriausias árodymas,kad regimosios sielos atveju esmë yra visai ne iðorinispanaðumas, ne susapnuotas paveikslas. Norint suprastisielos þmogiðkojo pavidalo numinoziðkumà, reikia pa-mëginti bent ásivaizduodi tà sukrëtimà, kurá patyrë Nar-cizas, arba tà klaikø siaubà, kuris iðgyvenamas sutikusvaiduoklá.

„Iðorinë siela“

Nagrinëdami aptartas sielos struktûras mes ne kartàsusidûrëme su sielos uþ kûno ribø – „iðorinës sielos“ –samprata. Að net pasakyèiau, kad psichinës galios buvosuvokiamos nepriklausomai nuo sielos (juoba vëlës) kû-niðkøjø galiø. Uþtat „iðorinë siela“ turi savo struktûrà,kurià Frazeris nuodugniai iðnagrinëjo jau gerokai anks-èiau, nors vis dëlto nesuteikë jai tos ypatingos vietos tarpdaugybës kitø sielos sampratø, kurios ji nusipelnë. Taigalima padaryti tik turint omenyje, kad ið pradþiø „ið-orinë“ siela tebuvo viena ið daugelio sielø.51 Iðskirtinástatusà ji ágijo tik ypatingø aplinkybiø dëka, ir tas aplin-kybes dabar reikia aptarti.

Èia irgi pirmiausia þmogus aptinka savyje galià, kuriyra virðesnë uþ já patá, ir tai, kad ði virðenybë yra susijusisu jo paties asmeniu, anaiptol netrukdo jam patirti joskaip tokios, nes jis juk garbina ir savo paties pagamintuspadargus. Taèiau ðásyk galia apsireiðkia þmogui per ið-oriná pasaulá, ir tuo iðsyk atsiveria kelias ðiuolaikinëmssàvokoms, nes virðenybæ mums lengviau suvokti kaipiðorinæ nei kad slypinèià mumyse paèiuose. Vis dëltoesminis Vidaus ir Iðorës, savo ir svetimo vienis, su ku-riuo èia susiduriame, kaip kad ir vaiduoklio atveju, yrapakankamai archajiðkas. Þmogus patiria, kad jis patsar bent jau esminë jo paties dalis yra „iðorëje“, taigiego èia dar nëra atsiskyræs nuo aplinkos. Tokià bûklæsuvokti mums bus paprasèiau turint omeny, kad galioseksteriorizavimas lieèia ne tik sielà, bet kiekvienà tokio

pobûdþio galià. Pavyzdþiui, kai þmogø ið vidaus uþval-do tam tikra virðesnë uþ já galia, atitinkamos þmogauspotencijos gali bûti interpretuojamos kaip apsëdimas.Ðiuolaikiniu poþiûriu, tai iðvis nebe psichologija, o de-monologija, bet jeigu jau paties þmogaus galia gali bûtisuvokiama kaip „iðorinë siela“, tai galima vis dëlto kal-bëti ir apie tam tikrà psichologijà, kad ir kaip keistai taiskambëtø. Ðiaip ar taip, pirmykðtei pasaulëvokai èia nërajokio skirtumo.

Uþ ávadà á tokià dalykø padëtá paimkime dvi tipiðkasliaudies pasakas. Frankø karalius Guntramas, lydimas vie-no tarno, prigula po medþiu ir uþmiega. Jam ið burnosiðropoja toks gyvûnëlis, nubëga prie upeliuko, bet niekaipnegali per já persigauti. Tarnas, pasilikæs budëti, paguldoskersai upeliuko savo kalavijà, per kurá gyvûnëlis perbë-ga ir pradingsta urve, o po kurio laiko pasirodo vël ir tuopat keliu gráþta á karaliaus burnà. Tuomet karalius pabun-da ir sako: „Regëjau keistà sapnà: didelæ plaèià upæ sugeleþiniu tiltu per jà, kuriuo perëjæs á kità krantà, kalnuo-se aptikau olà, o toje oloje radau neapsakomus lobius“.Tarnas papasakoja karaliui, kà matæs jam miegant, ir pa-kasæ toje vietoje jie randa daug aukso ir sidabro.52 Taigiðiuo atveju siela palieka kûnà gyvûnëlio pavidalu.

Antro tokiø vaizdiniø tipo esama galybës variantø, iðkuriø mums turëtø pakakti vieno pavyzdþio.53 Pasakosherojus turi iðvaduoti ið pikto milþino mergelæ, kuri ap-gaulës bûdu suþino ið kvailo milþino, kur yra jo ðirdis(variantuose – „siela“, „gyvybë“, „mirtis“): „Toli toli eþe-re yra sala, toje saloje stovi baþnyèia, tos baþnyèios ðven-toriuje trykðta ðaltinis, tame ðaltinyje plauko antis, tojeantyje – kiauðinis, o tame kiauðinyje – mano ðirdis“. Tai-gi milþinas, kaip kad mums aiðkiai sako pasaka, neturi„savo ðirdies su savim“, bet saugo savo sielà per atstu-mà. Tuo norima pasakyti milþinà esant nepaþeidþiamàir visiðkai saugø. Bet iðeina visai prieðingai: herojus, pa-dedamas pasakoms gerai þinomø „gyvûnø pagalbinin-kø“, leidþiasi ieðkoti milþino ðirdies, surandà jà ir taippaima milþinà visiðkon savo valion. Abiem atvejais „ið-orinë siela“ atstoja patá þmogø, tik já pranoksta; menatai, kas yra þmogaus, taèiau kartu yra daugiau nei þmo-gus. Toji esminë paties þmogaus galia tad palieka þmo-gø ir susiranda vietà, saugesnæ nei þmoguje.

Tos sielos galios, kurios menkai tëra susijusios su kû-nu ir kurias, pratæsiant metaforà, dabar galëtume pava-dinti „pusiau atitrûkusiomis“, sudaro pereinamàjà rûðánuo „medþiaginës sielos“ prie „iðorinës sielos“, o kaipsielos neðëjas ðiuo atþvilgiu daugelyje tautø iðsiskiriaplaukai. Pavyzdþiui, Samsono istorija parodo, kaip plau-kai gali bûti laikomi herojaus galios ðaltiniu ir tuo patmetu kaip lengvai – plaukus nukerpant – jà galima pra-rasti su visais ið to plaukianèiais rimtais padariniais.54

Panaðiai pasakose koks nors gyvûnas pagalbininkasduoda herojui savo plaukà ar plunksnà, kurià, atsidûrus

l

58


pavojuje, tereikia patrinti, ir tasai gyvûnas nedelsdamasprisistato. Pati daþniausia tokios pusiau atitrûkusios sie-los forma yra ðeðëlis, kurá jau aptarëme. Bet su ðeðëliujau yra susijusi ir sielos nematerialumo idëja, vyraujantikitoje sielos sampratoje. Plaèiai paplitusi yra baimë pra-rasti ðeðëlá, itin stipriai pasireiðkianti, pavyzdþiui, Vaka-rø Afrikoje, kur vengta net iðeiti laukan vidurdiená, nestuo metu ten kûnas nemeta ðeðëlio. Ásidëmëtinas vienonegro atsakymas á ponios Kingsley klausimà, kodël jisnedvejodamas vaikðto sau naktá, kai irgi nematyti ðeðëlio:„Tuomet viskas gerai, nes naktá visi ðeðëliai ilsisi DidþiojoDievo ðeðëlyje, atgaudami jëgas“.55 Èia pirmykðèiu pa-vidalu atsispindi paprastas pasitikëjimas Dievu: didysisnakties ðeðëlis ið savo pertekliaus pamaitina individualøðeðëlá. O antai apie Ðankarà pasakojama, kad keliauda-mas po Nepalà jis susiginèijæs su Didþiuoju Lama, todëlëmæs ir pakilæs á orà, taèiau lama smeigë peiliu á Ðanka-ros ðeðëlá, ir tasai krisdamas nusisukæs sprandà.56 Seno-vës Egipte ðeðëlis irgi laikytas viena ið sielos galiø, ku-rios neretai, kai tik nemirtingojo karaliaus gyvybei iðkil-davo pavojus, bûdavo iðvardijamos visos.

Toliau sielà, kuri atsiskiria nuo þmogaus jo gimimoakimirkà, atstoja nuovala, kuri visam laikui lieka susiju-si su ðeimininko gyvybe, todël daugelio pirmykðèiø tau-tø yra stropiai saugoma, uþkasama ar pan. Antai Ugan-dos bagandai placentà laiko lyg naujagimio dvyniu, o posavo karaliaus mirties jo placentà jie uþkiða jam kape uþþandikaulio. Tokiu bûdu jam sugràþinama jo siela, kuriligi tol buvo iðorinë.57

Visose ðiose „pusiau atitrûkusiose“ sielose vyravo„medþiaginës galios“ idëja. Taèiau vos tik ávyko sielosatsiskyrimas nuo kûno, iðkilo kitas dalykas: aplinka ta-po átraukta á ego arba veikiau liko nuo jo neatskirta. Nuovaikystës mes, ðiuolaikiniai þmonës, persiimame papli-tusia paþiûra, kad siela kaþkaip ásitenka kûne. Net ðian-dien, ðiuo poþiûriu, siela iðtrûksta ið kûno ir laisvai nu-plevena sau tik mirties akimirkà. Bet visais kitais atve-jais mes atsisakome pripaþinti koká nors glaudesná sie-los ryðá su iðoriniu pasauliu: mums siela pirmiausia yrasàmonë, o medis ar gyvûnas mûsiðkës sàmonës turëti ne-gali. Taip tampame nejudamai prikaustyti prie savo egonuostatos, jog esamæ sàmoningi subjektai, valdantys ob-jektyvøjá pasaulá. Tuo tarpu „iðorinës sielos“ vaizdinysbendrà aplinkiná pasaulá átraukia á mûsø gyvenimà iratvirkðèiai – mûsiðkæ bûtá átraukia á supanèià aplinkà.Nes siela èia nëra nei sàmonë, nei ego, o galia, virðesnëuþ ego, nors su juo ir susijusi. Mes, tarkim, galime su-prasti mirusiojo sielà ðalia kapo arba kape, bet ásivaiz-duoti, kad siela yra pats ankapis, kaip kad tikima þydøliaudyje,58 – kur kas sunkiau. Kad siela gimsta kartu sumumis, – vëlgi áprastas poþiûris, taèiau kaip gali sielatuo pat metu gimti dar ir medyje, „gyvenimo medyje“,vargiai begalime suvokti. Nes ápratome savo ego prieð-

prieðinti pasauliui.59 Akivaizdu, kad minëtais atvejais jo-kios ribos tarp aplinkos ir ego nesama. Taèiau kaipgi at-sitinka, kad riba perþengiama bûtent ðioje vietoje – prieðio medþio, ðio akmens, ðio gyvûno?

Norëdami kaip galima giliau perprasti ðá màstymo bû-dà, toká mums svetimà, aptarsime svarbiausià „iðorinëssielos“ atvejá – paukðèio pavidalo sielà. Ðis ávaizdis itinpaplitæs. Senovës semitø pasaulyje mirusieji priminëpaukðèius – jie èirðkë, buvo sparnuoti (plg. Iz 8.19) ir„pasipuoðæ, tarsi paukðèiai, plunksnø skaromis“.60 Egip-tieèiø ba irgi buvo paukðtis, galimas daiktas, gandras,daþnai vaizduotas su þmogaus galva, o kita siela, akh,buvo paukðtis-ðeðëlis.61 Paukðèio pavidalo siela þinomair daugelyje graikø mitø, o amforoje ið Britø muziejauspaukðèio pavidalo sielà matyti paliekant mirðtanèios Pro-kridos kûnà.62 Hiperborëjai, kurie ið tikrøjø buvo miru-siøjø ðalies gyventojai, irgi buvo sparnuoti: „Ðiaurës krað-tuos, Palenëj, toli uþ Borëjo speiguoto, esà þmoniø, ku-rie apsidengià pluksnom lengvutëm“ (Ovidijus, „Meta-morfozës“ XV.356 t).63

Sirenos, paukðtës þmoniø galvomis, buvo ne kas kitakaip mirusiøjø sielos, kaip ir kerë, erinijos, harpijos beistimfalidës.64 Negana to, ðis vaizdinys iki ðiol iðliko liau-dies tikëjimuose, kur ávairiø rûðiø paukðèiai reiðkia mi-rusiuosius, kaip ir bûtybës su plunksnø apdarais – valki-rijos, mergelës ant skydø, mergelës-gulbës ir t.t.65, – kaipir sparnuotieji angelai bei krikðèioniø mirusieji, priklau-santys tai paèiai kategorijai. Struktûriná ryðá tarp sielosir paukðèio pailiustruosiu dviem pavyzdþiais. Vienas iðsenovës: pasak Dijo Kasijaus, „217 m. prieð Kristø þmo-nës, atsigaudami ið siaubo, kurá buvo sukëlæs Karakala,ir rinkdamiesi á varþybas romënø cirkuose Severaus val-dymo pradþiai paminëti, tarsi paties Dievo ákvëpti,kranksinèià varnà, nutûpusià ant obelisko, ëmë sveikin-ti mirtimi nubausto imperatoriaus þudiko Marcialio var-du“.66 Tai iðkalbinga „iðorinës sielos“ patyrimo uþuomi-na: þmonës, kuriø pakilios nuotaikos prieþastimi kaiptik ir buvo tasai þudikas, spontaniðkai ir nereikalaudamijokio patvirtinimo sutapatino netikëtai pasirodþiusápaukðtá su jo siela.

Dar iðkalbingesnis yra antrasis pavyzdys ið ðiuolaiki-niø liaudies tikëjimø. Tobleris pateikia istorijà, paimtàið Strackerjano: „Vienas þmogus prieð mirdamas paþa-dëjo pastoriui, kad po mirties pasirodys jam ir pasakys,ar tapo iðgelbëtas. Ir kartà, Dievo tarnui bevaikðèiojantpo sodà, atskrido varna ir nutûpë ant svirties vandeniuisemti. ‘Ar tai tu, Dþoni?’ – paklausë pastorius. Ir varnaatsakë: ‘Taip. O kas bent kartà paneigs Dievà ir ðven-tuosius, tas prapuolæs amþinai’, – ir nuskrido sau“.67

Pastoriaus elgesys, jam be menkiausios abejonës krei-piantis á paukðtá „Dþoni“, labai bûdingas, ir èia mes vëlsusiduriame su „iðorinës sielos“ patyrimu. Ðiaip jau to-ká ryðá tarp paukðèio ir þmogaus galima bûtø iðsiaiðkin-ti remiantis ðiø dangaus gyventojø greièiu, sugebëjimu

r

59


pakilti á orà bei keistais kryksmais. Bet jei pirmykðèiupatyrimu laikysime bûtent toká, kaip kad minëtuose pa-vyzdþiuose, þengsime dar vienà þingsná link supratimo.Nes jausmai daro kur kas didesná áspûdá nei sàvokos, irbûtent jausminis patyrimas gimdo ávaizdþius. Gilus mi-nios susijaudinimas bei pastoriaus susirûpinimas berniu-ko iðsigelbëjimu ir lëmë sielos sutapatinimà su staigaprieð akis pasirodþiusiu paukðèiu.68

Kad jau taip, tai savaime iðkyla reikalas nustatyti tarp„sielos gyvûno“ ir þmogaus koká nors struktûriná ryðá.Vienas ið veiksniø, pasitarnavusiø tokiø gyvûnø sutapa-tinimui su siela, galinèia palikti kûnà ir á já sugráþti, ma-tyt, yra jø smulkumas. Tai bent jau akivaizdu bitës, pete-liðkës, ðikðnosparnio atvejais, kurio sugebëjimas skrai-dyti irgi suvaidino savo vaidmená, taip pat pelës bei drie-þo, þebenkðties bei kirmino atvejais.69 Kitø „sielos gyvû-nø“ atvejais átakà galëjo daryti jø slaptingumas ar piktu-mas, visø pirma – gyvatës, ðito pasalûniðko padaro, ðliau-þianèio be garso ir atsirandanèio lyg ið po þemiø tikràjaþodþio prasme, taip pat rupûþës ir vëþio.70 Þuvis, krikð-èionybëje tapusi itin reikðmingu simboliu, irgi priklausoðiai kategorijai.

Taèiau to toli graþu negana, nes ryðys tarp þmogaus irjo sielos neðëjo yra veikiau tiesiogiai iðgyvenamas nei su-prantamas. Tai akivaizdu kad ir ið to, jog esama ir labaidideliø „sielos gyvûnø“, ir visai neslaptingø. Kà jau kal-bëti apie vilktakus bei berserkus, bet ir elnio, ðerno arbeþdþionës pavidalo „iðorinë siela“ uþpuola þmones iriðëda jø kepenis.71 Antai Ulfas, islandø sagø herojus, iðpradþiø pasidarë irzlus, paskui prieblandoje já pradëjo imtimiegas ir galiausiai jis pavirto vilku ir tapo pramintasKveldulfu, „Sutemø vilku“.72 Þmogaus siela èia ágaunavilko ar lokio pavidalà, taip kartu iðreiðkiant esminá þmo-gaus ryðá su þvërimi.73 Be likantropijos, tarp didesniø „sie-los gyvûnø“ dar paminëtini ðunys, katës ir arkliai.74

Ðitaip mes vël sugráþtame, tik visai kitais keliais, prieto paties totemizmo bei nagvalizmo: þmogaus galia yraið esmës susijusi su tam tikru iðoriniu objektu, todël galiágauti jo pavidalà, ir „iðorinë siela“ tad ið tikrøjø tëraðios vienybës iðraiðka ar forma. Tokià reikðmæ, beje, tu-rëjo ir simboliai, kuriuos viduramþiø damos paprastaiáduodavo, o toradþø genties moterys tebeáduoda ligi ðiol,savo mylimiesiems. Iðeidamas á karà toradþø jaunuolissavo mylimosios praðo duoti jam kà nors atminimui, ir jiáteikia jam liemens juostà, skarelæ arba koralø karoliusbei du þiupsnelius „siriho“. Vaikinui nevalia priimti ðiømeilës þenklø iðkart ið dviejø merginø, nes tai jam lemtønelaimæ.75 Sielos „primirkæ“ bûdavo ir kruvini riteriomarðkiniai, kuriuos viduramþiø damos neðiodavo po rû-bais prie kûno, – tai turëjo uþtikrinti vidiná bendrumà.76

Sielos slëpimas kur nors toliau nuo kûno, jei nesibai-gia tragiðkai, kaip pasakose, turi uþtikrinti þmogui gyvy-bæ. Ðiaip ar taip, kuo toliau yra „iðorinë siela“, tuo taiesà saugiau. Tai lieèia ir pomirtiná gyvenimà, nes mirtis

iðorinës sielos neveikia. Prieðingai, mirtis neretai laiko-ma þmogaus, arba jo sielos, susijungimu su kita, „iðori-ne“ jo siela, kaip kad senovës egiptieèiø poþiûriu: „mir-ti“ èia reiðkë „eiti kartu su savo ka“,77 o apie mirusiuo-sius sakyta, jog „kiekvienas eina su savo ka“, ir tai buvolaikoma gëriu: jei apie kà nors norëta pasakyti radus ra-mybæ, kaip kad apie karaliø, sakyta: „jis iðëjo pas savoka“.78 Visuomet turëti su savimi visà savo galià buvo lem-ta tik dievams, kuriuos nuolat lydëjo jø ka.79 Iðkalbin-giausiai ðià idëjà liudija pasakymas: „Kai að mirsiu, ma-no ka ágaus visà savo galià“.80 Tikroji þmogaus esmë pa-sireiðkia visa savo galia tik tuomet, kai iðsenka jo gyvy-binës galios. Paralelës tam bûtø ir persø tikëjimas po-mirtiniu sielos susijungimu su fravaði,81 ir Borneo oloh-ngadþø kûniðkosios sielos (liau krahang) sutapatinimassu „kaulø smegenø siela“ (salumpok liau) po galutiniopalaidojimo.82 Èia mes jau regime brëkðtant bûsimà idëjàapie sielos nemirtingumà. „Bûsimà“, nes nemirtingasissielos dëmuo èia dar tik atskiriamas nuo kûno ir iðsau-gomas – dar ne prieðprieðinamas kûnui ar kûniðkajai sie-lai kaip savaime amþinas bei dieviðkas. Psichologinio du-alizmo èia dar nëra. Iðliekanèioji siela, vadinamoji mi-rusiojo siela, tëra ypatinga „iðorinës sielos“ atmaina. Taidar ne tikëjimas nemirtingumu, o tik su þmogumi tie-siogiai susietos galios patyrimas.83 Saugumas, apiman-tis net mirtá, tëra ið to padaryta iðvada.

Panaðiai ne koks teorinis konstruktas yra ir sapno sie-la. Sapnas, karðtinë ir mirtis tëra atskiri sielos iðëjimoiðorën atvejai, ið kuriø kelionës sapne yra daþniausi; kla-sikinis tokios kelionës pavyzdys jau paminëtas kalbantapie Guntramà. O ðtai Indonezijos tautos tiki, kad karð-tinës, apalpimo bei sapno atvejais siela, sumangat, pa-lieka kûnà, ir tuomet sugráþti jà ðaukia arba vardu, arbataip, kaip ðaukiami naminiai paukðèiai.84 O ðtai Borneobahaujø þynë, pagavusi karðèiuojanèiojo sielà, parvedajà uþ virvës „sielos keliu“, o tada pro kaukolæ ámuða at-gal á kûnà.85 Panaðiai Celebio toradþiai tiki, kad mie-gant siela keliauja:

Miegojau taip kietai, giliai taip,Kad net mano siela mane paliko.Ir að miegodamas, per sapnà,Á mirusiøjø ðalá atkakau.86

Rarotongoje, vienoje ið Kuko salyno salø, kai þmogusnusièiaudi, kas nors bûtinai pasako: „O! sugráþai!“. Ið vi-so to aiðku, kad sielos idëjà pagimdë ne tik galios trûku-mas, kaip kad teigë animizmas, bet ne maþiau ir tiesiogi-nis bei pritrenkiantis jos patyrimas. Nauja ðioje struktû-roje tik sielos judëjimo laisvë, galëjimas palikti þmogø beiá já sugráþti. Tokià sielos judëjimo laisvæ tam tikru mastuturi ir kai kurie galingi asmenys, kaip kad burtininkai beiraganos. Kartà Becingene dvi merginos miegojo malûnevienoje lovoje, kai jas aplankë jø meiluþiai, taèiau vienosmerginos niekaip nepavyko paþadinti, ir tik paryèiais á

l

60


mieganèiosios burnà áropojo vabalëlis. Tai buvo árodymasjà esant raganà: ji buvo iðsiuntusi savo sielà.87 Panaðiaiburtininkas gali iðsiøsti savo sielà, kad nugabentø laiðkàir pargabentø atsakymà.88 Tà patá, kà raganos su burti-ninkais, sugeba ir ekstatikai: kaip kad raðo Apokalipsësautorius, „bematant mane iðtiko dvasios pagava“ (Apr4.2); kitaip sakant, jis paliko kûnà.

Galiausiai „iðorinës sielos“ struktûra yra labai artima,kartais net tapati angelo, ypaè angelo sargo vaizdiniui.Tasai „dvigubas formos patyrimas“, kurá aptarëme kalbë-dami apie angelus,89 dabar tinka paèiam þmogaus asme-niui. Jo struktûriná pagrindà sudaro esmës bendrumas,susijæs su „buvimu siela“, ir vëlgi geriausias pavyzdys yraegiptieèiø ka. Apie vienà galingà dievybæ sakoma: „Tu esivisø dievø ka“.90 Tai reiðkia: tu esi jø galia, jie privalo taupaklusti. Arba dar aiðkiau: á Osirá kreipiamasi: „Tu esivisø dievø ka, Horas globojo tave, kai tapai jo ka“.91 Sie-los bendrumas savaime lemia globos santyká, taigi ðitaipne tik kad galima suprasti, kaip ka gali bûti kartu medþia-ginë siela, iðorinë siela ir dvasia globëja, bet (toliau) irpati angelo sargo samprata, kuri pasirodo krikðèionybëjegana anksti, ið esmës gali bûti interpretuojama remiantissielos vaizdiniu. Nereikia në priminti fylgja sàvokos beikitø panaðiø, nebent pageidavimas pridurti èia „iðorinæsielà“, tokià, kaip jà apibûdinau, turëtø klaidinanèiø beiprieðingø padariniø. Geras pavyzdys tam bûtø erinijos,ákûnijanèios nuþudyto giminaièio sielà, tiksliau kraujà: eri-nijos þudikà persekioja ne kaip svetima iðorinë jëga, o kaipáasmeninta siela, susijusi su juo per kraujà.92 Kerës irgiyra panaðios prigimties kerðtaujanèios sielos: „Kaip ðu-nes pëdsekiai likimai persekioja“ (Sofoklio „Karalius Oi-dipas“ 470).

Galiausiai dar reikia aptarti ryðá tarp „iðorinës sie-los“ ir asmeninio likimo. Pavyzdþiui, Javos vietiniø gy-ventojø aklama – tai toks „nematomas dalykëlis, kurádievas duoda þmogui, kad nuolat galëtø bûti netoliese irvisur já lydëti“. Taigi tuo pat metu tai ir dvasia globëja, irsiela, ir likimas; ir jei kas pasiseka, sakoma: „Mano ak-lama buvo man maloningas“, „Aklama buvo netoliese“arba „Mano aklama davë man gerà patarimà“.93 Parale-lë tam bûtø skandinavø hamingja, taip pat naujøjø grai-kø Mira (moira), kuri pasakose pasirodo kaip patarëjabei dvasia globëja.94 Èia siela vël áveizdija tai, kà þmo-gus paèiame savyje patiria kaip virðesná.

Nemirtingoji siela

Ekstazë yra „iðorinës sielos“ atskiras atvejis, todëlnesunku suprasti, kad gyvybinës galios „iðgaravimas“ beigyvybiniø funkcijø sustojimas, kaip kad nutinka eksta-zëje, gerokai prisidëjo prie idëjos apie visiðkà kûno irsielos dualizmà ásigalëjimà. Sielos uþduotis tad yra iðsi-laisvinti ið kûno ir á kità pasaulá pereiti neapsunkintai

jokios þemiðkos naðtos. Uþtat toji iðsilaisvinimo akimir-ka, kuri yra patiriama ekstazës metu, po mirties turi virstiamþina tikrove. Pavyzdþiui, Pietø Amerikos tupi-guara-niai ðokdami pasiekia „ðalá, kurioje nëra blogio“, taippat amþinàjà jaunystæ bei laisvæ nuo bet kokio vargo:„Jie tiki, kad per nepaliaujamà ðoká ir grieþtà badavimàjie pasidarà tokie lengvi, kad galá pereiti jûrà nesuðlapækojø arba tiesiog ðokdami pereiti á dangø kartu su viso-mis savo trobelëmis“.95 Net ir nebe tokioms pirmykðtëmskultûroms, kurios nebesitiki „ðalies, kurioje nëra blo-gio“ pasiekti ðioje þemëje, ekstazë vis dëlto tebëra þvilgs-nis á kità pasaulá. Antai kai kurie rabinai pasakoja eks-tazëje „patekæ á rojø“,96 o ðtai ðv. Paulius mus sako: „Pa-þástu þmogø Kristuje, kuris prieð keturiolika metø… bu-vo pagautas ir iðkeltas iki treèiojo dangaus“, ir reikðmin-gai priduria: „Ar kûne, ar be kûno – neþinau, Dievasþino“ (2 Kor 12.2). Senovës Graikijoje irgi bûta tokiøekstatiðkø patyrimø, kuriø metu buvo praskleidþiamosano pasaulio paslaptys.97 Aristëjas pasakojo galás palik-ti savo kûnà gulëti tarsi lavonà, o kûnà palikusi jo sielapakylanti á eterá.98 Taigi kûnas tolydþio darosi panaðus áapdarà, kurá galima uþsimesti ar nusimesti savo valia.

Ir kai tik þmogus galios ðaltinio ima ieðkoti iðimtinaisieloje bei dvasioje, jis priartëja prie minties, kad mirtis,kuri galutinai atskiria sielà nuo kûno, ir yra tikrasis iðsi-laisvinimas bei gyvenimo savo galioje pradþia: siela – ne-be pats þmogus! – tampa nemirtinga. Kiek tai lieèia grai-kus, ðá ryðá tarp nemirtingumo ir galios (dieviðkumo),kurá nutiesë ekstazës patyrimas, meistriðkai yra atsklei-dæs Rohde. Graikijoje prie tikëjimo sielos nemirtingu-mu atvedë pirmiausia dionisiðkoji religinë ekstazë.99 Tamtikslui èia vartoti ir svaigalai. Svaigalai daugelyje tautøbuvo sutaurinti ligi „dievø gërimo“, taip kad ir hindøsoma, ir persø haoma, ir graikø nektaras teikë amþinàjágyvenimà.100 Svaigalai atpalaiduoja, suglebina kûnà beipadienius sielos rûpesèius. O persø mistikas kaip tik dëlto ir geria:

Ar paþinai já, tà, kas tauræ siûlo, gërá teikia?Ar gërio to jau ragavai, taurën álieto?Tauræ tau siûlo Numylëtasis – kartu su visko pabaiga,O gërimas ðis – tai ugnis, jo gurkðnis – Nuðvitimas.Iðgerk ekstazës gërimo! Sudek meilës liepsnoj!Kokia palaima laðui ásilieti jûron!Visa tikrovë ði – statinë vyno,

kiekvienas daiktas atskiras – laðelis.Didþiausias mûsø Draugas tauræ laiko, mes – jo sugërovai.Didþiausia Iðmintis – tai pasigerti ir paskæst palaimoj.Dangus ðis girtas, Þemë ði girta, ir visi angelai – girtuokliai.101

Palaima, pasitraukimas ið bûties (das Entwerden) beiuþsisklendimas savyje ágauna ávairiø formø, ið kuriø ypaèpaþymëtinas yra skridimas, arba „sielos kelionë“, á dan-gø. Matëme, kad siela turi sparnus,102 bet ir be sparnøsiela gali pakilti á dangø, o tai reiðkia nuskaistëjimà.

r

61


Aukðèiausias tikslas – susiliejimas su dievybe. Bûdamos,panaðu, iranënø kilmës, klasikines savo apraiðkas ðiosidëjos ágavo kai kuriose gnostikø, helënizmo bei þydøjudëjimuose prieð pat mûsø eros pradþià. Visatà suda-ranèios septynios planetø sferos, ir kiekviena turinti savo„sargà“, atitinkamos planetos dievybæ, pro kurià tenkapraeiti kylanèiai sielai. Pakopa po pakopos ji pakyla áaukðèiausiàjá dangø, paprastai vadinamà aðtuntàja sfe-ra, arba empirëjumi. Kartu ði hebdomada [septyniukë]arba ogdoada [aðtuoniukë] reðkia sielos nuskaistëjimolaipsnius, jai þingsnis po þingsnio paliekant þemës lyg-mená.103 Mitraizme irgi buvo pripaþástamas ðis septyniøpakopø pakilimas: savotiðkos kopëèios, sudarytos ið að-tuoniø vartø, „ið kuriø pirmieji septyni padaryti ið sep-tyniø skirtingø metalø, kurie savo ruoþtu buvo naudo-jami ðventyklose, kad primintø tà kelià, kuriuo sielaitenka nukeliauti ligi aukðèiausio nejudamø þvaigþdþiødangaus“; kiekvienus vartus saugojo po angelà, ir „juoaukðèiau siela… pakyla, juo daugiau aistrø bei savybiøji nusimeta tarsi apdarus, kuriuos apsivilko andai leis-damasi þemën“, kol galiausiai nuoga, laisva nuo bet ko-kio jusliðkumo, pasiekia aðtuntàjá dangø, kuriame ran-da sau aukðèiausià palaimà.104 Èia ji tampa didingo pa-saulio vaizdinio dalimi, ir psichologija transformuojasiá kosmologijà. Savo ruoþtu planetø angelai þymi kelià ásielos vidø.

Judaistinëje sielos mitologijoje apdarø simbolis irgilabai aktualus. Pavyzdþiui, Enochà nusineða du angelai,ir jis kyla pro septynis dangus, o septintajame iðvysta Die-và, kuris liepia arkangelui nuvilkti jo þemiðkuosius rû-bus ir aprengti já „ðlovës“ apdarais. Taip jis tampa „vie-nu ið ðlovingøjø“.105 Siela turi bûti iðrengta – ðtai tikrojimito prasmë: tik tapæs nuogas gali bûti aprengtas dan-giðkaisiais apdarais.

O kadangi tai suvokiama ne tik kosmiðkai, bet kartu irpsichologiðkai, tai ðis sielos pakilimas gali bûti visiðkai per-keltas á þmogaus vidø. Taip misticizmas rojø randa paèio-je sieloje, jos branduolyje. Tuo atveju pakilimo á dangøstotys jau reiðkia bûtent vidinio nuskaistëjimo pakopas.Taip Muchamedo pakilimà á dangø, kuris ðiaip yra jo va-dinamosios naktinës kelionës ið Mekos á Jeruzalæ, mini-mos Korane (Sura 17),106 pratæsimas, sufijai tiesiog in-terpretuoja kaip mistinæ jungtá: Muchamedas, vedamasGabrielio bei Mykolo, kyla pro septynis dangus ir atsidu-ria prieð Alacho sostà, prie kurio prisiartinti negali netangelai, ir, Fariduddino Attaro þodþiais:

Bendraudamas akis á aká su savo DievuJis pats staiga Dievu pavirsta!Aure, Muchamedo nebër!Tik vienas Dievas jø susitikimo vietoj.107

Ðv. Pauliaus pakilimà á dangø irgi randame interpre-tuojamà tiek kosmiðkai, tiek ir ekstatiðkai (þr. Rom 8.38ir t.).108

Visur èia iðreiðktas siekinys to, kas visø subtiliausia,neapibrëþta, neapibûdinama ir neiðtariama. Skrydis, pa-sirodo, yra þmogui ið prigimties bûdingas keliavimo bû-das, tereikia nusimesti kûnà ir pasaulá. JohannoMathäuso Meyfardo þodþiais (kursyvu pabrëþiu archa-jiðkuosius ávaizdþius):

Jeruzale! Padangiø mieste!O Dieve, kaip norëèiau bût tavy!Mano ðirdis tavæs taip trokðta,Kad ji – nebe su manimi.Aukðtai virð slëniø ir kalvø,Aukðtai virð lygumø plaèiøJi sklendþia, trokðdama paliktPasaulá ðá.Negana to, siela:Vos mirksnis – ir ji jau danguj,Nuostabiai ðvelniai iðsinërusiIð savo elementø bûsto.Elijo ratuose ji, neðamuosPalydos angelø ant rankø,Antai per dangø skrieja.

Ðis ilgesys yra tiek krikðèioniðkas, tiek ir platoniðkasir net prieðplatoniðkas, nes ðtai jau Euripido choras („Hi-politas“ 732 ir t.) apdainuoja tuos pat vaizdinius ir tàpatá troðkimà:

O, kad galëèiau pasislëpti kokioj nors olojKalnø virðûnëse, retai aplankomoje saulës,Arba á debesá padangëse sugráþt namoTarytum paukðtis Dievo pulkuose!

Kur gyvojo vandens èiurlenimas netylaRamybëj skendinèiuose Dievo soduos pamary,Kur pati Þemë, þiedkëlë þila, lyg medá gyvàTarp savo pievø dþiugesá bûties augina.

„Taigi ne vadinamasis tikëjimas nemirtingumu yra ið-sirutuliojæs ið ankstesnës uþ já sielos idëjos, bet atvirkð-èiai“:109 Sielos idëja susiklostë pagal atitinkamo tipo ana-pusio patyrimà. Èia sielos paieðkos vëlgi atsiskleidþiakaip Dievo siekimas. Bet ðtai semitams anapusis buvonepasiekiamas, o amþinasis gyvenimas priklausë tik die-vams (plg. Pr 3.22).110 Todël þmogaus siela niekaip ne-galëjo tapti tiltu á dangø, ir „sielos nemirtingumas“ bu-vo neámanomas.

Tuo tarpu graikuose situacija buvo visai kita:111 èiaþmogus nemirtingumo pradà, àrc$, randa savo sielos gel-mëje. Platoniðkoji siela, kuri, kaip savotiðkas tarpininkas,turi sugebëjimà prisiminti amþinàsias Idëjas ir pakilti ligijø (per prisiminimà, àn@mnhsiV, bei meilæ, ÆrwV), tiesiogprivalo pasiekti nemirtingumà, nors tam ir turi þengti ap-sivalymo keliu. Visus tokio pobûdþio apmàstymus apiesielà smelkte persmelkia Euripido klausimas, ar „gyveni-mas – ne mirtis, o mirtis – ne gyvenimas?“ Mirtis veda áamþinàjá gyvenimà, o ðio pasaulio atsisakymas þada kità.

l

62

„Á ten“ visuomet pirmiausia reiðkia „ið èia“. Panaðiai màstëGoethe savo nebaigtoje dramoje „Prometëjas“, kur mir-tis jo áprasminta ne maþiau giliai nei gyvenimas:

Prometëjas:Giliausioj sielos gelmëje,Sukrëstoje ið pamatø, perjautus vëlVisus savo dþiaugsmus ir apmaudus,Kai alpdama ðitoj audroj ðirdisPaguodos aðarose ieðko,Taip tik pakurstydama aistrà,Kai visa kas viduj tik gaudþia, tirta, dreba,Kai, regis, skæsti jau nebûtyje,Jutimams blëstant, ir aplinkJau visa kà baigia praryt naktis,Ir kai galiausiai sielos glëbyjeApkabini visà pasaulá, –Tada ir atþengia mirtis.Pandora:Tëve, tai mirkime.

Versta ið: Leeuw, G. van der. Religion in Essence andManifestation. New York–Evanston: Harper & Row

Publ., 1963, p. 275–281, 286–298, 308–312.

Ið anglø kalbos vertë Dainius RAZAUSKAS

NUORODOS:

1. [HËRAKLEITAS, Fragmentai. Graikiðkà tekstà parengë, ver-të, ávadà ir komentarus paraðë Mantas Adomënas, Vilnius:Aidai, 1995, p. 75. – Vert. past.].

2. SCHMALENBACH. Die Entstehung des Seelenbegriffs. Ið:Logos, 1927, 16, p. 330, 333 ir t.

3. Animisme, p. 2 ir t.4. KRUYT, A. C. Measa (Bydr. Taal-, Land- en Volkenkunde

van N. I., 74, 1918; 75, 1919; 76, 1920).5. Plg. dar NILSSON, M. P. Primitive Religion, 1911, p. 16 ir t.;

KRUYT, Animisme, p. 1 ir t.6. HESSELING, C. D. Versl. & Meded. Kon. Akad. v. Wet. Afd.

Lett., 5. Reeks, 1917, 2.7. Actes du IVe, Congrês d’Hist. des Religions, 1913, p. 70; plg.

SCHMALENBACH, ten pat; SÖDERBLOM, Gottesglaubep. 66 ir t.

8. Nors, aiðku, ne kokià nors specifinæ galià, kaip kad mana.„Galia“ yra ðis tas daugiau nei mana. Moksluose apie religijàmes turime áprasti ið anksto prisipaþinti, kada tokios sàvokoskaip mana ar tabu turi bûti suprantamos pirmine, etimologi-ne savo prasme, o kada kaip bendra idëja. Tai padëtø iðveng-ti daugelio nesusipratimø. Taigi ne kiekviena melanezieèiøsiela turi manos; taèiau kiekviena siela, melanezieèio ar ne,turi „manos“ kaip galios apskritai.

9. KAYSSER, Ch. Ið: Beth, Religion und Magie, p. 152; plg. AD-RIANI, N. Posso, 1919, p. 87 ir t.

10. Beth, min. veik., p. 137 ir t.11. OSSENBRUGGEN, F. D. E. van. Het primitieve Denken

(Bydr. Taal-, Land- en Volkenkunde van N. I., 1915), p. 34.12. Pirmiausia þr. KRISTENSEN, W. B. Aegypternes Forestillin-


ger om Livet efter Döden, 1896, p. 14 ir t.; taip pat ERMAN,Ad. , GRAPOW, H. Wörterbuch der Ägyptischen Sprache,1931, V, p. 86 ir t.

13. Pyramidentexte (Sethe), p. 393 ir t., 278 ir t., 444 ir t.; plg.LEEUW, van der. Godsvoorstellingen in de oud-aegyptischePyramidetexten, p. 41 ir t.

14. JEVONS. Introduction, p. 44. [Èia tiktø ir lietuviø dvasia. –Vert. past.]

15. SCHAMLENBACH. Min. veik., p. 332; WUNDT. Min. veik.,IV, p. 135.

16. KRUYT. Animisme, p. 23.17. WUNDT. Min. veik., IV, p. 148; HERTZ. Mort, p. 77.18. WUNDT. Ten pat, p. 79; plg. NILSSON. Primitive religion, p.

44; KRUYT. Animisme, p. 2 ir t.19. KRUYT. Ten pat, p. 17 ir t.20. Apie galvà kaip sielà þr. WEICKER, G. Der Seelenvogel, 1902,

p. 30 ir t.21. SCHMALENBACH. Min. veik., p. 352.22. WUNDT. Min. veik., IV, p. 105 ir t.23. Pyramidentexte (Sethe), p. 578.24. Eskimø, þr. THALBITZER. Actes, p. 139.25. PFISTER, Fr. Blätter zur bayr. Ið: Volkskunde, 11, 1927; plg.

ir paplitusias pasakas apie Nykðtukà.26. KRUYT. Animisme, p. 136 ir t.; SKEAT, W. W. Malay Magic,

p. 136 ir t.27. NIEUWENHUIS, A. W. Zeitschrift für Völkerkunde und So-

ziologie, 1, 1925; 2, 1926.28. GRÖNBECH. Min. veik., II, 105, 111.29. Broliø Grimmø „Pasakos“, Nr. 89: „Þàsininkë“ [BROLIAI

GRIMAI. Vaikø ir namø pasakos, III, Vilnius, 2000, p. 6. –Vert. past.].

30. Plg. ARBMANN. Zur primitiven Seelenvorstellung (Le mon-de oriental, I, XX, 1926; II, XXI, 1927), p. 366.

31. Grimmø „Pasakos“, Nr. 56. Viename variante, susijusiamesu Joneliu ir Gretute, ði triskart spjauna, ir seilës uþ juoduatsiliepia á raganos klausimus – dar viena „medþiaginë sie-la“. Þr. BOLTE, J., POLIVKA, G. Anmerkungen zu den Kin-der- und Hausmärchen der Brüder Grimm, I, 1913, p. 498 ir t.

32. KRICKEBERG W. Indianermärchen aus Nord-Amerika,1924, p. 164.

33. SCHMALENBACH. Min. veik., p. 333.34. Ten pat.35. Actes du Ve Congrês international d’Hist. des Religions â Lund,

1929, p. 91.36. Plg. SCHMALENBACH. Min. veik., p. 324.37. Senovës Egipte daugiskaita baw kai kada reiðkë „sielas“, o kai

kada „galià“ ir net „dieviðkas bûtybes“ ar „protëviø vëles“.38. MASPERO, G. Geschichte der Kunst in Ägypten, 1913, p. 35.39. CODRINGTON. The Melanesians, p. 186.40. GRÖNBECH. Min. veik., II, p. 128 ir t.41. LACAU. Textes religieux, Nr. 78.42. NEGELEIN, J. von. Bild, Spiegel und Schatten im Volks-

glauben. Ið: AR, p. 5.43. KRUYT. Animisme, p. 68 ir t.44. ALVIELLA. Min. veik. p. 33.45. KRUYT. Min. veik., p. 70.46. JEVONS. Introduction, p. 44.47. NEGELEIN, J. von . Ten pat.48. MONSEUR. L’âme pupilline, L’âme poucet. Ið: RHR, 41, 1905,

p. 1 ir t., 361 ir t.

r

63

49. OLDENBERG. Lehre, p. 52 ir t.50. SKEAT. Malay Magic, p. 47 ir t. [Daugiau apie tokià sielos

sampratà þr.: FRAZER, Sir J. G. Sielos pavojai. Ið: Liaudieskultûra, 2000, Nr. 4, p. 48–55. – Red. past.]

51. Plg. BÖHME, J. Die Seele und das Ich im homerischen Epos,1929, p. 91, 89.

52. Broliø Grimmø „Vokieèiø pasakos“, taip pat Gesta Romano-rum ir daug kur kitur.

53. Þr. ASBJÖRSON; taip pat STROEBE, Klara. NordischeVolksmärchaen, II, 1919, Nr. 23.

54. WILKEN. Min. veik., III, p. 553 ir t.55. West African Studies, p. 207. Apie panaðias baimes Indijos Ar-

chipelage þr. RIEDEL. Sluik- en kroesharige rassen, p. 61; taippat KRUYT. Animisme, p. 68 ir t.; NEGELEIN, von. Seeleals Vogel, p. 1 ir t; MASPERO. Études égyptiennes, I, p. 300.

56. FRAZER. The Golden Bough, III, p. 78 (sk. „Tabu ir sielospavojai“).

57. Plg. BLACKMAN, A. M. The Pharaoh’s Placenta and theMoon-God Khons. Ið: Journal of Egyptian Archeology, 1916,3, 235 ir t.; LEEUW, G. van der. The Moon-God Khons andthe King’s Placenta. Ið: Ten pat, 1918, 5.

58. NILSON. Actes…, p. 95.59. FRAZER. Golden Bough, XI, p. 165 ir t. (sk. apie Baldrà);

JEVONS. Min. veik., p. 207.60. Ishtar’s Höllenfahrt; JENSEN, P. Assyrisch-babylonische

Mythen und Epen, 1900, p. 81.61. KLEBS. Der ägyptische Seelenvogel. Ið: Zeitschrift für

Ägyptische Sprache, 61; SPIEGELBERG, E. Or. Lit.-Zeit.,1926, 29.

62. WEICKER. Der Seelenvogel, p. 167.63. [Ovidijus, Metamorfozës. Ið lotynø kalbos vertë Antanas

Dambrauskas. Vilnius, 1979, p. 413. – Vert. past.]64. WEICKER. Ten pat.65. TOBLER. Epiphanie der Seele in der deutschen Sage; NEGE-

LEIN, von. Seele als Vogel. Ið: Globus, 79.66. DUHN, Fr. von. ir AR, XII, 1909, p. 168.67. Ten pat, p. 31.68. Dviejø plëðikø þmogþudþiø, atgailavusiø dël savo nusikalti-

mø, sielos nusklendë kaip balti balandþiai. Ðv. Benediktas savosesers, Ðv. Skolastikos, sielà iðvydo kaip dangun ðovusá ba-landá: ten pat, p. 29.

69. WEICKER. Ten pat, p. 29 ir t.; WASER. Über die äussereErscheinung der Seele. Ið: AR, 16, 1913; TOBLER. Min. veik.,p. 13 ir t., 19 ir t., 36 ir t.

70. TOBLER. Min. veik., p. 20 ir t.; GAIDOZ. L’âme hors ducorps. Ið: Melusine, XI, p. 26.

71. ADRIANI. Posso, p. 64; plg. WILKEN. Min. veik., III, p. 25ir t.; NIEUWENHUIS. Wurzeln, p. 38

72. Die Geschichte vom Skalden Egil 9F. Niedner, 1914, p. 29.73. GRÖNBECH. Min. veik., II, p. 99 ir t.74. TOBLER. Min. veik., p. 44 ir t.75. KRUYT. Bydr., p. 75, 121.76. Tarp sielos neðëjø, be minëtøjø, paminëtinas ir amuletas.77. LEEUW, G. van der. External Soul; Pyramidentexte, p. 17,

826, 1431. „Eiti pas savo ka“, kaip kad kartais pasakoma, ar„eiti su“ ðiuo atveju dalyko esmës nekeièia. Plg. SETHE.Urkunden, I, p. 34; LEEUW, van der. Godsvoorstellingen,p. 13 ir t.

78. GUNN B. and GARDINER, A. H. Jour. Eg. Arch., IV, 1947,p. 248.

79. Pyramidentexte, p. 829, 1165.80. Ten pat, p. 1055; LEEUW, van der. External Soul, p. 6281. SÖDERBLOM, N. Les Fravashis, 1899, p. 51.82. HERTZ. Min. veik., p. 57 ir t.; WILKEN. Min. veik., III,

p. 59 ir t.83. Plg. OTTO, W. F. Die Manen, 1923.84. KRUYT. Min. veik., p. 82 ir t.85. NIEUWENHUIS. Wurzeln, p. 43; plg. ir jo Quer durch Bor-

neo, I, p. 103.86. ADRIANI. Animistisch Heidendom, p. 24.87. TOBLER. Min. veik., p. 38 ir t.88. GORION, Bin. Der Born Judas, VI, p. 103 ir t.89. [31 knygos skyriuje. – Vert. past.]90. Pyramidentexte, p. 1623, 1831.91. Ten pat, p. 1690, plg. 136, 610, 647, 1653; HOFFMANN. The-

ophore Personsnamen, p. 53, 60.92. SAMTER, E. Die Religion der Griechen, 1914, p. 52. Erinijos

taip pat laikytos poþeminio pasaulio sielomis: WEICKER.Min. veik., p. 5.

93. WESTERMANN, D. Über die Begriffe Seele, Geist, Schic-ksal bei dem Ewe- und Tschi-volk. Ið: AR, 8, 1905.

94. KRETSCHMER, P. Neugriechische Märchen, 1910, Nr. 36, 48.95. PREUSS. Tod und Unsterblichkeit im Glauben der Natürvol-

ker, p. 5.96. BOUSSET. Die Himmelsreise der Seele. Ið: AR, IV, 1901, p.

136 ir t.97. BOUSSET. Ten pat, p. 253 ir t; plg. ROHDE. Min. veik., II, p.

28 ir t.98. ROHDE. Ten pat, p. 92.99. ROHDE. Ten pat. Nors plg. NILSSON. History of Greek Reli-

gion, p. 210.100. Plg. DUMÉZIL, G. Le festin d’immortalité, 1924.101. MAHMUDO. Gulðan I Raz, þr.: LEHMANN-HASS. Min.

veik., p. 376.102. NEGELEIN. Min. veik., p. 59; HOLLAND, Zur Typik der

Himmelfahrt. Ið: AR, XXIII, 1925, p. 215. Siela taip pat galinusileisti á poþemius. Taip babilonieèiø Iðtar gyvybës ieðkoapaèioje ir dël to yra priversta prie kiekvienø ið septyneriøpragaro vartø nusimesti po rûbà – tiksli paralelë pakilimuiaukðtyn pro septynerius dangaus vartus; þr. JENSEN. Assy-risch-babylonische Mythen und Epen, p. 81 ir t. Apie kelionæ ádangø dar þr. DIETRICH. Mithrasliturgie, p. 90 ir t., 179 ir t.,220 ir t.

103. BOUSSET. Min. veik., p. 148. Dël persø þr.: LEHMANN. Za-rathustra, en bog om Persernes gamle tro, II, 1902, p. 250 ir t.

104. CUMONT, F. Die Mysterien des Mithra, 1923, p. 129 ir t.;plg. BOUSSET. Min. veik., p. 165.

105. BOUSSET. Ten pat, p. 138 ir t., plg. 140 (Kunigø), 141 (Iza-jo), 151 ir t., 268 ir t.

106. LEHMANN-HAAS. Min. veik., p. 350.107. THOLUCK, F. A. G. Blütensammlung aus der morgenländis-

chen Mystik, 1825, p. 265; plg. BOUSSET. Ten pat, p. 249 irpast. 1.

108. BOUSSET. Ten pat, p. 136.109. PREUSS. Min. veik., p. 17.110. KRISTENSEN. Livet fra döden, p. 10.111. Turint omeny orfiðkuosius bei platoniðkuosius graikus; Ho-

mero graikø bei presokratikø monistinio misticizmo atvejuvisa buvo visai kitaip, þr. ROHDE. Min. veik., II, p. 149,253; OTTO, W. F. Die Götter Griechenlands.


l

64

AAAAATMINTISTMINTISTMINTISTMINTISTMINTIS

Ið Rasos ðventës istorijosSaulë MATULEVIÈIENË

Vienas ið ásimintinø 7-ojo deðimtmeèio pabaigos ávykiø –1967-øjø metø Rasos ðventë Kernavëje. Taip bûrelis bendra-minèiø ágyvendino savo idëjà – atgaivinti vasaros saulëgrá-þos ðventës tradicijà ir nemaþai tik etnografiniuose apraðuo-se iðlikusiø paproèiø paversti èia pat visø atliekamomis apei-gomis, patirti ypatingos vietos ir ypatingo laiko sakralumà.

Tai buvo iðties sëkmingas steiginys – ðventë prigijo, nuo1967-øjø ji jau kasmet buvo ðvenèiama Kernavëje bei su ávai-riø kartø folkloro sàjûdþio dalyviais pasklido po Lietuvà.

Ne vieno tuos laikus atsimenanèiojo teigimu, Rasos ðven-të ne tik buvo atgaivinta, bet daugeliui tapo laukiamu, netsvarbiausiu metø ávykiu. Atrodo, kad autentiðkos patirtiesintensyvumu tuomet su ja galëjo konkuruoti tik kraðtotyri-ninkø rengiamos vasaros ekspedicijos á Lietuvos kaimus arlietuviðkàsias salas Baltarusijoje.

Rasos ðventës istorija – tai ir susigràþintos, ir rekonst-ruotos, net sukurtos ðventës istorija.

Tai, kaip buvo rengiamos pirmosios ðventës, kokià pras-mæ joms teikë ðventës organizatoriai bei dalyviai, kaip in-tensyviai jie iðgyveno vasaros saulëgráþos laikà, taip pat jautenka rekonstruoti ið jø prisiminimø. To meto autentiðkø do-kumentø – dienoraðèiø, laiðkø, apraðanèiø dar neiðblësu-sius ðventës áspûdþius, deja, dar nëra skelbta. Pirmasis san-tûrus ðvenèiø apraðas pasirodë 1969 m. „Karðtotyroje“, ki-tas to meto tekstas, 1969 metais numatytas skelbti 4-ajameVilniaus kraðtotyrininkø Ramuvos laikraðtëlyje, iðspausdi-namas tik 1998-aisiais.1 Daugiau publikacijø apie ðá laiko-tarpá ir pirmàsias ðventes pasirodo po 25 metø. Po Atgimi-mo su visa susigràþintos atminties banga ið uþmarðties potruputëlá prikeliami ir ðio laikotarpio ávykiai, ieðkant þodþiø,kaip pavadinti tai, kas tuomet buvo patirta, bet atsivërusiøtremties, pokario rezistencijos þaizdø fone ðio laikotarpiovieðoji veikla vertinama santûriai.

1998 m. pasirodo 4-asis 1989 m. pradëto leisti þurnalo„Ramuva“ numeris, skirtas Rasos ðventës 30-meèiui.2 Èia 7deðimtmeèio pabaigos – 8-ojo pradþios faktus ir ávykius iðsykið keliø perspektyvø atskleidþia to meto spiritus movens –Jonas Trinkûnas, Antanas Gudelis, Vacys Bagdonavièius irkt., tie, kurie tuo metu generavo idëjas ir jas ákûnijo ar tiesiogilgiausiai liko joms iðtikimi. Tai iki ðiol iðsamiausias aptariamo-jo laikmeèio kraðtotyrinës, ramuvietiðkos veiklos dokumentas.Yra paskelbta ir daugiau ádomiø ðio laikotarpio apraðø.3

Kartais, þvelgiant ið ðalies, Rasos ðvenèiø atgaivinimo fak-tas atrodo pernelyg sureikðmintas,4 tad svarbu, kaip ðios ðven-tës prasmæ ir reikðmæ suvokë bei apibûdino jos rengëjai ardalyviai. Po trisdeðimt metø atsigræþus atgal, ði patirtis ver-tinama panaðiai – á akis krinta svarbus tautinës savimonës

þadinimo ir stiprinimo akcentas: „Rasa tapo savotiðku 7-ojo,8-ojo deðimtmeèiø pasiprieðinimo ir tautinio judëjimo sim-boliu“ (A. Gudelis). „Atrodë, jog su Rasos lauþø kaitra á mûsøir á mûsø pëdomis pasekusià jaunesniàjà kartà ásismelkë irgandiðkoji vidinio pasiprieðinimo dvasia, vydûniðkoji dvasiosgiedra, savotiðkas nenugalimumo, vidinio tvirtumo pojûtis“(V. Bagdonavièius). „Rasos ðventë, ilgus dvasinës pilnatvësnebuvimo metus palaikiusi ir stiprinusi mûsø tautinæ savi-monæ, buvo ir visø mûsø dabartiniø neformaliø judëjimø pra-motë.“ (B. Burauskaitë).5

Á spalvingesná vertinimø spektrà susiklosto asmeninës ðven-tës dalyviø patirtys. Akcentuojama ðventëje patiriama dvasi-në atgaiva ir vienybës su gamta, þeme iðgyvenimas, sakralu-mo paieðkos ir senojo lietuviø tikëjimo gaivinimas: „(...) Kos-minio ciklo virðûnë, ilgiausia diena ir trumpiausia naktis, gam-tos suveðëjimo metas mûsø protëviams pirmiausia reiðkë stiprøryðá su þeme. Taèiau jau nuo pat pradþiø Rasos Kernavëjeturëjo ir tautiná atspalvá, siekiant atsiriboti nuo sureþisuotossovietinës „liaudies“ kultûros“ (J. Vitkûnas).6 „Ji [Rasos ðven-të] tapo vienu ið etnokultûrinio sàjûdþio, taip pat ir senojolietuviø tikëjimo atgimimo simboliø“ (J. Trinkûnas).7

Dar kartà bandoma græþtis á tuos laikus, fiksuojant ðventësprisiminimus ir vertinimus dabar, po 40 metø. Tokiø pokalbiøfragmentai skelbiami ir ðiame þurnalo numeryje. Kai kuriø pa-ðnekovø prisiminimai liudija jau susiklosèiusià ne vienà kartàpasakotø ar uþraðytø prisiminimø tëkmæ, o kartais, panirus ápraeitá, èia pat prisimenamos netikëtos detalës. To meto patir-tys vertinamos, be abejonës, jau ið ðiandienos perspektyvos.8

Nors ðá kartà daugiausia dëmesio skiriama pradþios ak-centui, sëkmingam steiginiui – ðventës atgaivinimui, vis dëltosvarbu trumpai prisiminti, kodël jo prireikë, kaip klostësivasaros saulëgráþos ðvenèiø tradicija iki XX a. septintojo de-ðimtmeèio.

Gyvojoje tradicijoje tokiø ðvenèiø jau nebuvo. PasakA.Vyðniauskaitës, turima duomenø, kad ði diena jau XIV a.ðvenèiama visoje baltø teritorijoje. XVII a. þodynuose mini-mos Joninës ir kupoliavimo apeiga bei kupolës þolynas. Apietai, jog Joninës kaip kaimo bendruomenës ðventë XX a. jaunyksta, liudija 1939 m. Balio Buraèo pastebëjimai.9

Gyvojoje XX a. antrosios pusës tradicijoje Joninës tvirtaiásirëþæ á vardiniø ciklà. Greta Juoziniø, Antaniniø, Petriniø,Oniniø ir kitø iðskirtinesniø vardadieniø, tai buvo ðventë, ge-riausiai iðsaugojusi varduvininkø ar jø namø durø vainikavi-mo tradicijà, bet pagrindine ðventës apeiga virto vaiðës. Tad6 – 7-ajame deðimtmetyje Joniniø rytas atpaþástamas ið vainikøant varduvininko durø, ypatingo kambaryje pamerktø „pivo-nijø“ kvapo10 ar ið uþ lango griaudþianèio dûdø orkestro.11

r

65


Atrodytø, kad bendruomenës ðvente kaimo tradicijoje il-giau iðlieka Sekminës, perimdamos (ar iðsaugodamas) ir daláviduvasario ðventës apeigiðkumo. Tai svarbi krikðèioniðkaðventë, iðlaikiusi ne vienà archajiðkà paprotá, pavyzdþiui, ëji-mà praustis gydomuosiuose ðaltiniuose ir kt. Bûtent Sekmi-niø svarbà gyvojoje XX a. tradicijoje liudytø ir lietuviø fol-kloras – iðlikæs gausus Sekminiø laikotapio dainø repertua-ras, ir vos keliolika Joniniø dainø tipø. Tikëtina, jog Joniniø irSekminiø apeigiðkumas jau seniai buvo persipynæs, visas ru-giø brendimo ir þydëjimo, saulës stiprëjimo mënuo buvo nu-kreiptas á saulëgráþos kulminacijà, kurios senosios prasmësbuvo pamirðtos.

Vasaros saulëgráþa nuo XIX a. pab. ypatingai minima antRambyno kalno. Su dainø ðventëmis – chorø pasirodymais,Vydûno veikalø vaidinimais, raganø „deginimu“ bei „margøugniø ðaudymu“, o vëliau – ir vainikø plukdymu bei ðokinëji-mu per lauþà. Bet ði tradicija slopsta, degraduoja, o 1961 me-tais ðventës turinys ir forma keièiasi, pradedama rengti tarybi-nio jaunimo internacionalinë ðventë.12 Kitø oficialiø saviveik-liniø kolûkietiðkø septintojo deðimtmeèio pradþios ðvenèiø ap-raðø ið to meto þiniasklaidos yra paskelbusi Egidija Ramanaus-kaitë, pavyzdþiui: „Piliakalnio virðûnëje sukrautas didþiulis lau-þas. Groja orkestras, sukasi poros. Staiga suskamba trimitø gar-sai. Visi skuba prie aukuro. Pasirodo Vaidila, lydimas Vaidilu-èiø. Jis sveikina visus susirinkusius su Tarybinio jaunimo die-na, o Jonus ir Jones – su Joninëmis. Spaudþia rankà kolûkiolaiðkininkei Janinai... Janinai ðiandien didelë ðventë, jai átei-kiamas komjaunimo bilietas“.13 Tokios butaforinës ðventës pa-rodijos puikiai atskleidþia, kaip kardinaliai nuo oficialiøjø ma-siniø ðvenèiø skyrësi Rasos ðventës steiginys.

Vasaros saulëgráþos ðventë Rasos vardu vadinama tik XIXamþiuje – T. Narbuto, S. Daukanto, M. Valanèiaus tekstuosebei poroje Antano Juðkos uþraðytø dainø. Vis dëlto gaivinamaiðventei suteikiamas ðis vardas, ið esmës atsiribojant nuo kurkas áprastesniø Joniniø. Ðio pavadinimo bei Rasos ðventës es-mës apmàstymai paskelbiami praëjus keliolikai metø nuo ðven-tës atgaivinimo – 1984 metais savilaidiniame pogrindiniameleidinyje „Ethos“, Algirdo Patacko studijoje „Rasa, baltø ka-lendorinës ðventës kaip indoeuropietiðkos pasaulëvydos aðys“.Trumpiausia jos formulë – „Rasa – esos rastis“.14

Lietuviø saulëgráþos ðventës tradicijos uþmarðtá galima su-gretinti su latviø Janio dienos gyvybingumu. Latviø Janio die-nos ðventimo bei ðventës draudimo istorija XX a. antrojojepusëje padeda atkurti aptariamojo laikmeèio atmosferà. Lat-viai vasaros saulëgráþos ðventimo tradicijas iðlaikë kur kasgeriau nei lietuviai. Pastaràjá ðimtmetá Janio diena ðvæsta Lat-vijos kaime, latviø inteligentijos – raðytojø, muzikantø, daili-ninkø sambûriuose, Sibiro tremtyje ir emigracijoje. Ðimtme-èio antrojoje pusëje senàsias ðventës prasmes ima gaivintifolklorininkai, o kaime fiksuojami jø reliktai – vainikai, þoly-nø puokðtës, uþstalë…15

Latviø Janio diena – kalendoriniø ðvenèiø rato kulmina-cija. Didesnë pusë viso latviø kalendorinio folkloro tekstøsiejama bûtent su Janio diena,16 net lietuviø Joniniø dainospaplitusios daugiausia palatvijy.

Pasak Janinos Kursytës,17 Latvijoje po sovietø okupacijosðventës áteisinimo ir draudimo tarpsniai keièia vienas kità.

Jau 1941 metais Janio diena paskelbiama tautine ðvente irnedarbo diena, o 1945 metø birþelá pasirodo CK prezidiumoásakas, kuriame nurodoma respublikos, apskrièiø, miestø, ra-jonø partijos komitetams átraukti á Janio dienos ðventimà pla-èias darbininkø mases bei jø metu rengti iðvaþiuojamuosiuspraneðimus apie darbo liaudies laimëjimus… PakeièiamasJanio dienos pavadinamas – ji pavadinama Lygo ðvente (taipopuliariausias latviø Janio dainø priedainis). Tik po 1949metø deportacijø bangos, 1950 metais laisvadienis panaiki-namas, po Stalino mirties – 1954 m. vël gràþinama ðventinëdiena. Iðtrinti Janio dienà ið kultûrinës tautos atminties nuta-riama 1959 metais – tuomet uþdraudþiama ðventës pavadi-nimà bei su ja susijusius objektus minëti spaudoje, ðventësapraðai ir paminëjimai kupiûruojami net ið latviø literatûrosklasikø veikalø. Toks draudimas sukelia protesto laiðkø ban-gà, – juos raðë net rusø raðytojai ir disidentai – A. Sacharo-vas, A. Solþenycinas, K. Paustovkis, K. Èukovskis, á Maskvàprotesto laiðkà veþë jaunas latviø poetas Ojaras Vacietis.

Ði vardo ir þodþio blokada buvo pralauþta apie 1966metus. Visø pirma ðventë „gráþo“ á latviø poezijà, o 7-ojodeðimtmeèio pabaigoje, nors oficialieji draudimai dar ne-buvo atðaukti, bet jau lyg ir nebegaliojo. Taèiau tradicijaprigæsta vos per deðimtmetá – pasak J. Kursytës, ðventë virs-ta pasisëdëjimu prie lauþo su gërimais. Ðventinë diena vëlsugràþinama 1988 metais, bet paliekamas neutralusis jospavadinimas – Lygo ðventë.

Per dràsu bûtø teigti, jog latviø ðventës draudimø patir-tis – jø absurdiðkumas ir neveiksmingumas – galëjo darytiátakà Lietuvos funkcionieriams, net trejus metus 1967–1969

l

66


ðventës gaivinimo pastangos jiems nesukelia didesnio rû-pesèio. Antra vertus, organizatoriø parengti ir, deja, neið-saugoti moksliðki ðventës scenarijai, neutralus, gyvojoje tra-dicijoje menkai þinomas ðventës pavadinimas, ðventës or-ganizatoriø oficialioji priedanga – Indijos bièiuliø draugija,oficialûs, nors ir menki pagrindiniø organizatoriø postai beivietinës valdþios „budrumo“ stygius suteikë istorinæ gali-mybæ ðventæ susigràþinti.

Norint geriau suvokti, kaip brendo pirmøjø Kernavës Ra-sos ðvenèiø idëja, verta prisiminti keletà svarbiø to metofaktø ir ávykiø Lietuvoje. Nuosekliau jie apraðomi aukðèiauminëtose publikacijose. Septintojo deðimtmeèio pabaigojerikiuojasi visa virtinë vieðø kultûriniø iniciatyvø, kurios jaudeðimtmeèio pirmojoje pusëje ásiplieskusiam kraðtotyros ju-dëjimui suteikia naujø svarbiø atramø. Juos sieja grupelëiniciatoriø – Jonas Trinkûnas, tuo metu – VU Filosofijos ka-tedros aspirantas, Vacys Bagdonavièius – VU Aspirantûrosskyriaus darbuotojas, Antanas Gudelis, dirbæs Operos ir ba-leto teatro Literatûrinës dalies vedëju, Alfonsas Andriuðke-vièius, dirbæs Paminklø apsaugos ir kraðtotyros draugijoje,anglistas Antanas Danielius ir kt.

1967 m. vasario 18 dienà Vilniaus universitete susiburiaIndijos bièiuliø draugija, kuri áteisinama kaip oficialios Kul-tûriniø ryðiø su uþsienio ðalimis draugijos padalinys. Ji tampaRamuvos draugijos pirmtake ir pirmøjø kultûriniø iniciatyvøpriedanga. Trys pirmosios Rasos ðventës Kernavëje 1967–1969metais surengiamos bûtent ðios draugijos vardu. Jos nariø ini-ciatyva 1968 metais plaèiai minimos 100-osios Vydûno gi-mimo metinës, 1968 m. Vilniaus universitete ávyksta pirmojiMarijos Gimbutienës paskaita apie baltø dievus, 1969 me-tais vieðai minimos Gandþio 100-osios gimimo metinës.

Vilniaus miesto kraðtotyrininkø Ramuva oficialiai ákuriama

1969 m. sausio 31 dienà, nors tikràja Ramuvos draugijos gimi-mo data jos kûrëjai vadina pirmàjà Rasos ðventæ – 1967-aisiais.Draugija kas mënesá rengia susitikimus su to meto kultûrinætautinæ savimonæ palaikiusiais ir stiprinusiais paskaitininkais– Meile Lukðiene, Donatu Sauka, Norbertu Vëlium, Irena Kost-kevièiûte, Broniu Savukynu ir kt., taip pat kaimo dainininkøkoncertus, vakarones. Uþsibrëþiama leisti mënesiná informa-ciná – ðvieèiamàjá draugijos laikraðtëlá „Ramuva“, kuris susi-tikimø metu dalijamas visiems susirinkusiesiems. Parengia-mi keturi jo numeriai, bet iðspausdinti leidþiama tik tris.

1968–1969 metais mëginama ásitvirtinti dar rimèiau, tiepatys entuziastai kuria Kultûros tradicijø fakultetà (kaip „Þi-nijos“ draugijoje veikusio Liaudies universiteto padaliná) supaskaitomis ir seminarais ávairiomis etninës kultûros temo-mis, bet ðis sumanymas taip pat uþgniauþiamas.

Po trejø intensyvaus gyvavimo metø, 1970-aisiais, pra-sideda visø ðiø iniciatyvø slopinimas. 1970 m. Rasos ðven-tës dalyviai Kernavëje jau vaikomi, 1971 metais ðventës vietaið piliakalniø papëdës perkeliama prie Kernavëlës upelio,þyminèio Vilniaus ir Ðirvintø rajonø ribà, taip diplomatiðkaimanipuliuojant rajono valdþios galiomis ir atsakomybe. Voskeletà metø gyvavusi legaliai, 1971 metais uþdraudþiamair uþdaroma Vilniaus miesto Ramuva, taip pat VU Þygeiviø– kraðtotyrinës pakraipos keliautojø – organizacija. Á saugu-mo akiratá patekæ pagrindiniai ðios veiklos organizatoriaiatsiduria ant naujø apsisprendimø slenksèio.

Veikli iðlieka Vilniaus universiteto Ramuva, dalis ramu-vieèiø bei þygeiviø ákuria ir, nepaisydami ávairiausiø kliû-èiø, puoselëja Dainø klubà, o Kernavëje ir toliau kasmetþmonës renkasi á Rasà, ðventë iðplinta po Lietuvà.

Gráþtant prie pirmøjø ðvenèiø istorijos, atsiskleidþian-èios ðiø dienø atsiminimuose, atrodo, kad vienà ið impulsø

r

67


jai suteikia gilinimasis á orientalistines dvasines tradicijasbei labai greitai atrandamas, suvokiamas lietuviø etninëskultûros pajëgumas jas pratæsti, atstovauti joms savaip. Ker-navës Rasos ðventës eiga rekonstruota remiantis etnografi-niais ðaltiniais ir folkloru, taip pat, atrodo, pasikliaujant vi-dine nuojauta, jog ypatingas ðventës laikas, iðskirtinë vieta,dainos, paprastos apeigos – þolynø rinkimas, aukuro sukû-rimas, saulës palydëjimas ir sutikimas, àþuolo, rugiø laukoapdainavimas, nakties ugniø uþdegimas, vainikø plukdy-mas – taps maþai paþástamus þmones susiejanèia, suvieni-janèia, nuskaidrinanèia patirtimi.

Pasirinkus ðventës vietà – Kernavæ, senàjà Lietuvos sosti-næ, uþsukamas oficialaus ðventës idëjos derinimo su rajonovaldþia mechanizmas. Ðventës vietos pasirinkimas, atrodo, ne-sukelia didesnio átarumo. Galbût todël, kad ir anksèiau Kerna-vëje ant piliakalniø papëdëje árengtos pakylos vykdavo vieðosrajono ðventës: chorø, liaudies dainø ansambliø koncertai.

Pirmosios trys ðventës buvo savotiðkai „remiamos“ rajonovaldþios – suteikus oficialø leidimà ðventæ surengti, ji pasirû-pindavo ir malkomis ðventiniam lauþui... Kad rajono valdþiaipateikiami moksliniai ðventës scenarijai nekeltø jokiø abejo-niø, prieð tai organizatoriai stengdavosi gauti ir renginio planà„laiminantá“ LTSR kultûros ministro pavaduotojo paraðà.18

Á pirmàjà ðventæ susiburia daugiausia Indijos bièiuliø drau-gijos nariai. Sunku ávardyti tikslø dalyviø skaièiø, bet negau-siose 1967-øjø metø nuotraukose bûriuojasi kelios deðimtysþmoniø. Prisimenama, kad ðventës idëjà palaikë ir po Kerna-vës kalnus „ritinëjosi“ ir Rièardas Mironas su þmona, prieð-kario laikø sanskrito specialistas, Indijos kultûros þinovas, tuopat metu – VU Filologijos fakulteto partinis sekretorius ir ofi-cialus Indijos bièiuliø draugijos pirmininkas.

Vëlesniais metais dalyviø ratas pleèiasi, atsiranda pir-

mieji vieði skelbimai, kvietimai, o 1969 metais apie Rasosðventæ jau skelbia áspûdingo dydþio plakatas: „Rasos ðven-të Kernavëje. Kupoliavimas. Nusileidþianèios saulës paly-dëjimas. Eitynës su deglais. Lauþai. Rateliai. Dainos. Tekan-èios saulës sutikimas. Pradþia 20 val. Birþelio 20 d.“ Jis ið-saugotas Kernavëje, Jono Vitkûno, dabar Valstybinio Ker-navës kultûrinio rezervato darbuotojo, rûpesèiu. 1968–1969metø ðvenèiø autentiðkiausias dokumentas – Viliaus Nauji-ko, Liudo Ruiko, Antano Sutkaus fotografijos.19 Jose – ðvie-sûs jaunø þmoniø veidai, spindinèios akys. Krinta á akis glau-dus bûrimasis – stovëjimas ar sëdëjimas arti vienas kito, be-maþ susiglaudus, laisviau pasklidæ tik tarp þolynø ar antnaktiniø piliakalnio ðlaitø. Tik ádëmiai ásiþiûrëjus matyti tarpjaunimo ásimaiðiusiø vyresniø moteriðkiø su skarutëmis, ákadrà papuola ir kiek atokiau ásitaisæs kaimietis – gal ðiokraðto þmonës. Ðiose nuotraukose nëra ðokiø ar rateliø vaiz-dø, kurie áprasti vëlesniø ðvenèiø fotografijose. Daugiau por-tretø – þmoniø veidai nuðviesti nuostabos ar rimties, paþy-mëti buvimo dþiaugsmo. Susirinkusieji pasipuoðæ – kai ku-rios merginos su stilingomis suknelëmis, ðvarkeliais, net ðu-kuosenomis, tarsi nuþengæ ið 7-ojo deðimtmeèio þurnaluo-se daþnø „mados“ puslapiø, matyti ir pasipuoðusiø vyriðkiø– su ðviesiais marðkiniais, tamsiais kostiumais (jø nereikiamaiðyti su „pilkaðvarkiais“, þymëjusiais svetimuosius) – ðven-èiantys miesto vaikai. Kiti apsirengæ paprasèiau, patogiau –þygeiviðkai. Ðventëse daugëja vainikø, atsiranda vienas ki-tas tautinis kostiumas ar bent jo detalë.20

Kaip ðventë atrandama, graþiai liudija nuolatinio vëles-niø Rasos ðvenèiø (po 1970 m.) fotografo Vytauto Daraðkevi-èiaus kelionës á savo pirmàjà Rasà Kernavëje áspûdþiai: „Aðtada dar su tikru folkloru nebuvau susisiejæs, dirbau Vilniauskonstravimo biure. (…) Suþinojau, kad ten kaþkas ádomaus

Kernavës panorama. Vytauto Daraðkevièiaus nuotrauka

l

68


vyksta, ir vaþiavom su bendradarbiais – mums toká sunkveþi-má skyrë kelionei. Visi jie buvo „þali“, visi pirmà kartà, irlabai nustebo, kad tokie ádomûs dalykai dedasi. (…) Tosmistiðkos nuotaikos áspûdis – ji buvo kitokia nei ðventëse,kurias buvau matæs. Prieð tai dar 1969 metais esu buvæs antRambyno kalno. Ten festivalis: lauþas, suveþta daug gëri-mø, þmonës linksminasi, geria, rodosi kaþkokia saviveik-la… Èia nieko panaðaus nebuvo – èia buvo rimties. Norsbuvo ir linksmybiø, tarpø, kurie uþpildomi dainomis ir ðo-kiais. Ðitos dainos mane ið karto pagavo…“.21

Susibûrimuose, kaip atsimenama, nebuvo daug kalba-ma, maþai bendrauta ir tarpusavyje. Buvo dainø þodþiai –maldelës saulei, ugniai, deginant þolynus iðsakomi praðy-mai ar linkëjimai – svarbus pastebëjimas, jog jie nuoðirdûsir asmeniðki. Veronika Povilionienë prisimena: „Labai mangraþu buvo, kad þmonës labai nuoðirdþiai praðydavo, kokam reikëdavo – nebûdavo tos pompastikos“.22 Skaitytos

Vydûno draminës trilogijos „Amþina ugnis“ iðtraukos. Jau1971 metais ir vëliau ðventæ pradëdavo „Lietuva brangi“.23

Buvæ vieði pasisakymai, poezijos skaitymas – bet nebeatsi-menamas jø turinys, kas ir kà kalbëjo ar skaitë. Tokie kalbë-jimai atsimenami kaip spontaniðki, ásiplieskiantys maþes-niuose pulkeliuose. Ðventëje nesistengiama susipaþinti, su-þinoti ðalia stovinèiojo vardo, tik pasidalijama kokiu áspû-dþiu, artimiau bendraujama tik su savaisiais. Juntama tamtikra konspiracinë átampa. Ne vienas prisimena, jog ðventësdalyviai neþinia ið kur susirenka, neþinia kaip iðsiskirsto.Antra vertus, liudijamas tokio bendro buvimo jaukumas,tiems, kurie susirinkæ, bûdavæ gera kartu.

1972 metais organizatoriai perspëjami ðventës nebereng-ti, o atvykus á Kernavæ, juos iðsikvieèia ir drausmina ávairûsrajono pareigûnai – „milicijos, kompartijos, saugumo, gam-tosaugos, paminklosaugos ir t.t. darbuotojai“, uþdraudþia-ma linksmintis po vidurnakèio, kaltinimai ðventës organi-

Rasos ðventë Kernavëje. 1968 m. Viliaus Naujiko nuotrauka

r

69


zavimu pasiekia jos iniciatoriø dabovietes,24 bet ðventës ne-nutrûksta, ir, atrodo, nepraranda savo dvasios. 1971 m. irvëlesniø metø Rasos ðventë Jono Vitkûno, tuomet – vyres-niø klasiø moksleivio, akimis þvelgiant, ágyja ryðkø patrioti-ná – tautinës vienybës akcentà: „Po 1970 metø Rasos jauvyko dviejø rajonø ribose, eidavome pro piliakalnius, priei-davome Kernavëlës upeliukà, ten – Vilniaus rajono ribos,toks kalnelis, matosi – ðaltinukas teka. Ðirvintø rajono ribo-se bûdavo uþkuriamas aukuras, prasidëdavo ðventë, Mairo-nio þodþiais giedodavom „Lietuva brangi“. Ir tai buvo ne-oficialus ðventës himnas. Galbût jis su ðventës archajiðko-mis tradicijomis nelabai kà turi bendra, bet buvo pabrëþia-mas ryðys ne tik su gamta, ne tik su vasarvydþio ðvente, betir su visa þeme, ant kurios ta rasa ðvyti, ir kuri buvo kontro-liuojama, deja, ne mûsø. Ir ðitas akcentas ið karto suteikda-vo tiems, kurie susirinkdavo, vienybës jausmà (...)“.25

Didingoje piliakalniø papëdëje sukrautas akmeninis au-kuras, po kalnus per naktá besibûriuojantis jaunimas, deg-lai ir prakalbos, dainos ir rateliai, kasmet augantis, o 1969metais itin gausus dalyviø skaièius ilgiau nebegalëjo liktinepastebëti. 1972 m. ðventë pavadinama „nacionalistiniusambûriu“.

Prasideda kitas ðventës istorijos tarpsnis. Kiek pasikeitusðventës vietai bei jos organizatoriams, net po 1972-øjø me-tø Romo Kalantos aukos, ði iniciatyva nebeuþgæsta. Kerna-vë tampa nuolatinës traukos vieta. Èia iðgyvenami dvasi-niai atsivërimai, patiriamas vienybës su gamta ir visais susi-bûrusiaisiais jausmas, dar ilgai suvokiami kaip ne maþiausvarbûs nei politiniai pareiðkimai: „Organizatoriai labai sten-gësi elgtis subtiliai – sakyèiau, nereikëjo ten nei politikuot,nei mitinguot. Pati elgsena, ta dvasinë atmosfera, kuri tenvyravo, pasakë viskà. Tiems, kas susirinko èia, ðito pakako.O tiems, kam visa tai buvo svetima, ten nebuvo kas veikt.(…) Þmogui, nesuvokianèiam ðios ðventës prasmës, tai bû-tø kaþkoks nuobodus liaudiðkø dainø pasidainavimas. Kasjau susirinkdavo, tai buvo kaþkoks vienalytis organizmas,ið ten nesinorëjo iðeit“.26

Kernavës Rasos ðventës savo dvasià iðsaugojo dar geràdeðimtmetá, vëliau pamaþu slopo, jëgos vël ágavo LietuvosAtgimimo Sàjûdþio prieðauðryje. 8-ojo deðimtmeèio ðven-èiø prisiminimuose iðnyra grupelë jau atvirai laisvës siekiusreiðkusiø kaunieèiø, bet jie laikæsi atokiau.27 1987 metaisKernavës Rasos ðventëje pirmà kartà suskamba Tautinë gies-më – Lietuvos himnas.28

NUORODOS:

1. INDRONIS, Alpis. Rasos ðventë. Ið: Kraðtotyra. Vilnius, 1969, p.334 – 335.

2. Ramuva, Baltø tautinës kultûros ir istorijos þurnalas, Ramuvosbendrija, 1998, Nr. 4, p.40.

3. TRINKÛNAS, Jonas. Ramuvos pradþios (Jaunimo etnokultûrinissàjûdis XX a. 7–8 deðimtmetyje). Ið: Ið Lietuvos sociologijos isto-rijos. Vilnius: Kultûros ir meno institutas, 4 kn. 2003, p. 136–149.; TRINKÛNAS, Jonas. Romuviø judëjimo pradþia – Kernavë-je. Ið: Musninkai, Kernavë, Èiobiðkis. Vilnius: Versmë, 2005, p.463–467. BURAUSKAITË, Birutë. Kà sulipdë Kernavës Rasa (Uþ-raðë Juozas Ðorys). Ið: Ðiaurës Atënai, 1997 06 21, Nr. 24 (368).

MEMORY

On the history of Rasos festivalSaulë MATULEVIÈIENË

The paper reconstructs the history of the summer sol-stice festival revived at the end of the 1960s. SaulëMATULEVIÈIENË reminds of the cultural context of thetime, and traditions of the festival and their transforma-tions in the 20th century Lithuania and Latvia. The atmos-phere of the retrieved festival is reconstructed from thememories and opinions of its participants.

4. STREIKUS, Arûnas. Sovietø valdþios antibaþnytinë politika Lie-tuvoje (1944–1990). Vilnius: Lietuvos gyventojø rezistencijos irgenocido tyrimo centras, 2002, p. 258.

5. Ramuva, 1998, p.13, 26, 38.6. Rasos Kernavëje – nepakartojamos (kalbëjosi Arûnas Spraunius).

Ið: Valstieèiø laikraðtis, 2002 06 15, Nr. 48 (8134).7. TRINKÛNAS, Jonas. Romuviø judëjimo pradþia – Kernavëje, p. 4638. Kità ðiø ðvenèiø etapà – XX a. pabaigos „folkloro kultûrà“ ir

neopagoniðkø bendrijø kalendorinëms ðventëms suteikiamasprasmes ádomiai tyrinëja Egidija Ramanauskaitë knygoje Sub-kultûra: fenomenas ir modernumas. Kaunas: VDU, 2004.

9. BURAÈAS, Balys. Lietuviø kaimo paproèiai. Vilnius: Mintis,1993, p. 272, 292.

10. Ið pokalbio su Jonu Vitkûnu. Kernavë, 2007 06 05, aut. arch.11. Ið pokalbio su Jonu Trinkûnu, Vilnius, 2007 04 19, aut. arch.12. Rambynas – mûsø istorija (pokalbá parengë D. Skersytë). Ið: Liau-

dies kultûra, 1989, kovas–balandis, p.18–19.13. Pypliuose skamba linksmos dainos. Socialistiniu keliu, 1961 06 28.

Ið: RAMANAUSKAITË, Egidija. Subkultûra: fenomenas ir mo-dernumas, p.56.

14. Ethos. Baltø kultûra ir lietuviðka savimonë. 1984 (savilaida), in-ternete – http://www.vydija.lt/straipsniai/Rasa%20-%20Patac-ko.htm, þiûrëta 2007 05 07

15. Ji aptarta ðventës istorijai skirtame fotografijos albume: Jâòu svi-neðâna. Jâòu fotoalbums (sast. P. Korsaks, L. Leja). Rîga: Apgâds„Norden AB“, 2007.

16. Latviø Janio dienos dainø uþraðyta 4556 vnt, o Þiemos ðvenèiø– 1614 vnt. (Pagal GRASIS, Austris. Pârdomas par Jâòem. Ið:Jâòu svineðâna. p.167.) Lietuviø kalendoriniame folklore aki-vaizdi Advento – Kalëdø laikotarpio dainø persvara, jos sudaro80 proc.viso kalendorinio folkloro

17. KURSÎTE, Janina. Atslegâs vârds – Jâòi (Folklorâ, dzîvç, fo-togrâfijâs). Ið: Jâòu svineðâna, p. 159–164.

18. Ið pokalbio su Alfonsu Andriuðkevièiumi, Vilnius, 2007 06 08,aut. arch.

19. Rasos ðventës 30-meèiui – 1997 m. ðios fotografijos buvo su-rinktos ir eksponuotos parodoje Vilniaus Fotografijos galerijoje.

20. Pirmasis lietuviø Rasos ðventës fotoalbumas jau parengtas Vy-tauto Daraðkevièiaus, bendradarbiaujant su leidykla „Kronta“.Jame atsispindi pastarøjø 40 metø Rasos ðvenèiø istorija, ðven-tës eiga.

21. Ið pokalbio su Vytautu Daraðkevièiumi, 2007 04 16, aut. arch.22. Ið pokalbio su Veronika Povilioniene, 2007 01 15, aut.arch.23. Ið pokalbio su Jonu Vitkûnu, Kernavë, 2007 06 05.24. TRINKÛNAS, Jonas. Romuviø judëjimo pradþia – Kernavëje,

p. 465. Data patikslinta.25. Ið pokalbio su Jonu Vitkûnu, Kernavë, 2007 06 05, aut. arch.26. Ten pat.27. Ten pat.28. Ið pokalbio su Rimantu Matuliu, Vilnius, 2007 05 11 , aut. arch.

l

70


Rasos KernavëjeÐá kartà á Rasos ðventes þvelgiama ið 40 metø perspektyvos.

Spausdiname pirmàjá ðventës Kernavëje apraðà, Alpio INDRONIO (AlfonsoAndriuðkevièiaus) paskelbtà 1969 metø „Kraðtotyroje“, ir pokalbiø su jos sumanytojais,organizatoriais bei dalyviais – Jonu TRINKÛNU, Vaclovu BAGDONAVIÈIUMI,Antanu GUDELIU, Rimantu MATULIU, Viktorija DAUJOTYTE – fragmentus.

Jonas TRINKÛNAS

Lietuvos Romuva

Kaip atsiranda pati ðventës idëja, jos pavadinimas?Tai máslingas dalykas ir patiems rengëjams – tarsi sa-

vaime atsirado. 1967 metø pradþioje ásikûrë Indijos bi-èiuliø draugija, pradëjome planuoti, kà vasarà veiksi-me, ir gimë idëja – surengti senovinæ lietuviðkà ðventæ.

Tuo metu buvo populiarios Joninës, bet, mûsø many-mu, senovinë ðventë turëjo bûti kitokia – dvasinga, suvisais simboliais ir prasmëmis. Dabar negalëèiau pasaky-ti, ir niekas nepasakys, kurià dienà ir kaip atrastas Rasosvardas, bet jis buvo þinomas – T. Narbutas mini, kad buvoRasos ðventë, S. Daukantas apie tai raðo, M. Valanèius.

Dabar – sumanei kokià nors ðventæ, ir ðvæsk, o tada turëjobûti kaþkokia oficiali organizacija, dar turëjo bûti suderinta surajono valdþia. Todël mums Indijos bièiuliø draugija tarnavokaip priedanga – áteisinta organizacija, dar kaþkokios tarybi-nës Ryðiø su Indija draugijos sekcija.

Ir su vietine valdþia buvo derinama. Gal dvejus metus pa-vyko, o paskui jokie derinimai negelbëjo…

Ðvæsti Kernavëje pasiûlëte Jûs?Taip. Visi þinojome, kad Kernavë – tarsi senosios Lietuvos

ðirdis, nuo ten ir pradëjome…Kaip rasdavosi ðventës scenarijus, ið kur þmonës þinojo, kas

kà ðventëje turi veikti?Matai, liaudies tradicijoje tokios iðplëtotos ðventës kaip ir

nebuvo.

Rasos ðventësAlpis INDRONIS

Kaskart vis daugiau jaunuoliø ir merginø bei vyresnioamþiaus þmoniø, besidominèiø lietuviø liaudies papro-èiais, birþelio pabaigoje prie garsiø Kernavës piliakalniøsenoviðkai ðvenèia vasaros saulëgràþos ðventæ – Rasà. Tre-èiàjà vasarà, 1969 m., buvo itin gausu dalyviø – apie 700.Ðventæ surengë Vilniaus kraðtotyrininkø ramuva.

Kiekvienos apeigos pradþià apskelbia ragas. Pirmoji –þoliø ir gëliø rinkimas bei vainikø pynimas pievoje: „Tosþolelës yr naudingos. Ir sveikatai reikalingos, Kupoliau,kupolëli“. Eidamos devyniais kampais ir vesdamos pas-kui save bûrelius þmoniø, rinkimui vadovauja merginos,iðmokusios paþinti augalus ir papasakoti apie jø galià iðEugenijos Ðimkûnaitës, liaudies medicinos ir burtø þino-vës; uþpernai ir ðiemet tarp jaunimo sukosi ir ji pati.

Prisiskynæ þolynø, visi kopia ant piliakalnio. Èia pa-sakomi pradþiaþodþiai, pagerbiama nusileidþianti sau-lë. Pagerbimo þodþiais virsta liaudies dainø posmai:

„Miela saulyte, dievo dukryte, Kà visà dienà veikei?“Po saulëlydþio pievoje tarp trijø piliakalniø uþkuria-

ma aukuro ugnelë – saulës sesuo. Veronika Janulevièiû-të, Julë Trinkûnienë, Vacys Bagdonavièius, Rimtis Lukða,

Edmundas Mickûnas ir kiti meta jon savàsias þolynø puokðtes,tardami þodþius Gabijai, Þemynai, protëviams.

Simbolizuodami didþiausio stiprumo pasiekusià saulës ga-lià ir vydami ðalin tamsos pamëklius, uþsiplieskia lauþai, antkarèiø iðkeltos stebulës, svaidydamas naktin þieþirbø spieèius,nuo kalno nurieda degantis ratas...

Nuplaukia Nerimi merginø paleisti vainikai, pagerbiamasmënulis:

„Mënuo, mënuo, mënulëli, Dangaus ðviesus dievaitëli...“Daug sykiø sukasi rateliai apie apsilpusius lauþus, ðokineja

per juos vaikinai, skaito prie jø eiles poetai Marcelijus Marti-naitis, Sigitas Geda, pasakoja pasakas ir padavimus RièardasMironas, Norbertas Vëlius, skaito aktorius Tomas Vaisieta. 1968m. Ðventëje buvo prisimintas mûsø senovæ ir paproèius brangi-næs Vydûnas: iðtraukas ið ,,Amþinosios ugnies“ graþiai paskaitëAntanas Gudelis, o apie savo paþintá su ðiuo dideliu þmogumipapasakojo ir savo tapytus paveikslus parodë mokytojas ið Alan-tos Mykolas Ðeduikis; nepaprastà áspûdá padarë lauþo dûmøapsuptas Vydûno portretas.

Per naktá daug graþiø dainø sudainuojama, rasotoje lankojeir girioje ieðkoma paparèio þiedo.

Ðventë baigësi, pagerbus tekanèià saulæ, àþuolà ir ryto rasà.Ankstyvà rytmetá skirstomës namo, kupini gero jausmo, pa-

gimdyto ðventës, kurioje nebûna në vieno þiûrovo – tik dalyviai.

„Kraðtotyra“, 1969.

r

71


Prisimenu ið savo vaikystës Marijampolëje – ten gyvenotoks dëdë Jonas, mûsø giminaitis, tai vienà birþelio rytà staigatrenkia po langais dûdø orkestras. Dëdë Jonas dirbo vairuo-toju ugniagesiø komandoje, tai susirinko ugniagesiø dûdøorkestras ir atëjo sveikinti… Vainikà ant durø uþkabino, opaskui – gerk alø, „baliavok“ – va tokios Joninës buvo.

O mûsø vizija buvo kitokia – tai ypatinga ðventë, saulëskulminacija, veðliausias þoliø þydëjimas. Pradëjome skai-tyti visà etnografinæ literatûrà – yra medþiagos, ir prasidëjoscenarijaus formavimas, kada kokias ugnis uþdegti ir kaip.Þinoma, teko ir patiems kai kà prikurti, nebuvo taip, kadviskà tik ið etnografiniø ðaltiniø imtume. Aukurà, aiðku, mespastatëme, taèiau tokiø etnografiniø þiniø nëra. Prie aukuroturëjo bûti sakomos maldos. Jos irgi surankiotos – fragmen-tai ið liaudies dainø, ið poetø – maþdaug tai, kas atitiko...Bet, kadangi derinome su visokiomis valdþiomis, turëjomesuraðyti labai moksliðkà scenarijø, kuris bûtø pagrástas viso-kiais argumentais.

Kas susirinkdavo ðvæsti?Ir kraðtotyrininkai, ir patriotai – viens per kità, viens per

kità, ir susirinkdavo. Negaliu pasakyti, kad visi paþástami…Tai nebuvo uþdaras ratas?Ne, atviras. Neatsimenu, ar buvo vieðai skelbiama…Ðventë neámanoma be ðventumo matmens…Viena buvo labai aiðku – mes, organizatoriai, – mûsø

ratelis buvo kokie 5–6 þmonës – visà laikà þinojome, kad

atliekame kaþkoká ypatingà veiksmà. Kad tai, kà mes da-rom, labai svarbu, labai reikðminga. Ðis reikðmingumo pa-jautimas iðaugo beveik á sakraliná veiksmà…

Maþesnë grupë, gal kokie 3–4, jau suvokëme, kad atlie-kame senovës lietuviø religijos ritualà. Mes netgi á Nerápraustis brisdavome kaip á kokià Gango upæ, kaip koká ðventàritualà ten atlikdavome. Bet labai vieðai skelbti, kad ðventë-me senovës lietuviø religinæ ðventæ, negalëjome, nes ir to-liau balansavome ant ribos…

Nebuvo tokiø kalbø net prie aukuro?Aiðku, buvo kalbama – saulë, ugnis, amþinoji ugnis – tai

buvo kalbama…Ar Rasos ðventë prigijo?Treji metai – galima sakyti, taip.Paskui prasidëjo draudimas, persekiojimas. Jau 1970 me-

tais ji oficialiai vadinama nacionalistiniu sambûriu. Trysðventës vyko pusiau legaliai – nebuvo persekiojimo, o 1970metais jau griebë rimtai.

Paskui ëmë visi sklaidytis. Vieni atkakliai laikësi Kerna-vës, Rimantas Matulis ir kiti, bet ir juos visà laikà vaikë.Kadangi dirbau Vilniaus universitete, mane mëgino kelis kar-tus mesti ið darbo, turëjau visokiø bëdø. Bûdavo, pasiðau-kia rektorius: „Jûs èia dirbti nebegalite, duodu mënesá, pra-ðom susirasti darbà“. Tai að duodavausi po visokias ástaigas– na gerai, palieka... Po to vël prasideda – amþinas tàsyma-sis... Mane galutinai pribaigë kaunieèiø byla1 – tada, matyt,

Rasos ðventë Kernavëje. 1970. Vytauto Daraðkevièiaus nuotrauka

l

72


jie nutarë susidoroti su visais. Prasidëjo masinis griebimas, svarstë, ar ma-ne teisti, ar neteisti, bet kad reikia iðmesti ið Universiteto, nebuvo abejo-nës. 1973 metø pabaigoje jau mane ðalino, o nuo 1974 metø pakliuvau áizoliacijà – jau nelabai dalyvavau tuose renginiuose. Po to ið viso iðvaþia-vau – prasidëjo permainos.

Bet po pimøjø Rasø kûrësi kraðtotyrininkø Ramuva, tada surengëte irpirmàjà ekspedicijà?

Po Kernavës Rasos ðventës prasidëjo mûsø organizuotas judëjimas, irpirmoji mûsø ekspedicija buvo á Kernavæ. Visas tas kampas – Kernavë, Dûkð-tas, Karmazinai, visas Neries lankas – tapo mûsø Ramuvos gimimo kraðtu.To kraðto labai turtinga istorija ir gamta. Ið sugudëjusiø, sulenkëjusiø vieti-niø þmoniø surinkau labai daug medþiagos, jie iðsaugojo visà tradicijà.Áspûdis buvo nepaprastas – þmonës kalba lenkiðkai, gudiðkai, bet jie – tokraðto gyventojai, pasakoja mitologines sakmes apie akmenis, kalnelius,vietoves. Prie Dûkðtø Airënø kaime dar gyveno „poleðuki“ – prieð 100 me-tø ið Poliesës atkelti ukrainieèiai – ir jø folklorà uþraðiau.

Jau po 30 metø Ida Stankevièiûtë kaip reikiant pasinërë á tà kraðtà irlabai dar daug ko rado.

Man tai buvo pirma ekspedicija. Vaþiavo ir visas pulkelis ramuvieèiø– Bagdonavièius su savo þmona, Birutë Burauskaitë...

O jau rudená pradëjome rimtai gilintis á visà kalendoriná ratà. Paskuijau reguliariai ðventëme ir Ilges – Vëlines. Surasdavome kur miðkuoseapie Vilniø pilkapius, prie tø pilkapiø vakare uþdegame þvakeles, giedamdainas. Ði tradicija tæsiasi iki dabar. Pradëjome ðvæsti ir Joræ.

1969 ar 1970 metais jau susiformavo visas ðvenèiø ciklas.

Vacys BAGDONAVIÈIUSVydûno draugija

Rasos ðventës idëja kilo Indijos bièiuliøsekcijoje. Pirmos ðventës metu buvo toks juo-kingas dalykas. Kreipëmës á vietos apylinkësvaldþià, kad norim rengti ðventæ, o jie klau-sia: „Kas rengia?“ Sakom: „Indijos bièiuliø sek-cija“. „O, tai èia ið Indijos atvaþiuos...“

Davë mums maðinà ir malkø lauþui atve-þë, miestelá ðiek tiek apsiðlavë, pasitvarkë –Kernavë tuomet buvo tokia apðiurusi. Vieti-niai þmonës ëjo, þiûrëjo, kas vyksta ir liko pa-tenkinti. Niekas mums nepriekaiðtavo, kad ne-buvo indø... Taip mes ir uþkûrëm tà lauþà.

Surengëm ðventæ ir antrais, ir treèiais me-tais, o jau nuo kokiø 1970-øjø buvo ðvenèia-ma be leidimo – ant piliakalniø nebeleido, betsuvaþiuodavo þmonës ir kai Ramuvos nebe-buvo. Po to mes iðsiskirstëme kas kur, ir vietojvienos Rasos atsirado daug lauþø, ir jie musvisus ðildë.

Kiek Joninës Jums buvo þinomos iki Ker-navës, Ramuvos, ar jas ðvæsdavo?

Oficialiai ðvenèiamos nebuvo, tik latviaikaþkaip iðlaikë Lygo.

Gal tik ant Rambyno vykdavo festivaliai –sueidavo jaunimas ir ið anapus Nemuno, iðTilþës – paûþdavo, pagerdavo, vykdavo ir kaþ-kokios programos, bet jos neturëjo tokio turi-nio. Kiek man þinoma, oficialiai buvo ðven-èiama tik ten.

Kaimuose Jonus pagerbdavo. Mano kraðteðvæsdavo visas vardines, o Joninës lyg ir iðki-lesnës buvo, bet nesuteikdavo joms perdaugreikðmës. Gal ið prieðkario laikø ta tradicija ëjo.O mes atgaivinome Rasos ðventæ, Joninës bu-vo tik tarp kitko, taip net ir nevadinom.

Ið kur atsirado Rasos ðventës pavadinimas?Besigilinant á tradicijas, á paèià esmæ – pa-

saulëþiûrà, senàsias apeigas tie pavadinimaiir iðsilukðteno – Kupolinës, Rasa. Saulës grà-þa yra ðventës prasmë.

Gal Trinkûnas atrado, kad Rasos ðventëspavadinimas yra tiksliausias. Jis nëra moder-nus ar sugalvotas. Galëjom Kupolinëmis pa-vadinti, bet taip vadinama rytuose – Rusijoje,Baltarusijoje.

Ir pavadinimas, ir ðventë prigijo, taip ir te-vadindavom – Rasos ðventë. O ðventë, kad irkaip bûtø, – kulminacija.

Ðventë nevyko stichiðkai – kà èia dabar da-ryti: sueisim, paðnekësim, padainuosim... Bu-vo atkurtas visas apeigø ciklas. Pati pradþia –visus suburia ragas. O paskui visi dalyvauja to-kioje struktûrà turinèioje apeigoje. Uþdegamasaukuras, aukojamos þolynø puokðtës. Kaþkas

Rasos ðventë Kernavëje. 1968 m. Centre Veronika Janulevièiûtë,kairëje – Marija Razmukaitë. Viliaus Naujiko nuotrauka

r

73


þodþius sako – èia, sako, protëviams ar kam kitam... Paskuistebuliø uþdegimas, ratø ritinimas nuo piliakalnio, vainikë-liø plukdymas, ðokinëjimas per lauþà, rateliai, dainavimas.Tai visus ájungia, nebuvo taip, kad vieni – tik þiûrovai, o kitiatlieka apeigas.

Kulminacija – ðokinëjimas per apsilpusius lauþus... Að,atsimenu, plaukus nusvilau. Paskui jie taip gerai ataugo.Pasijusdavome kaþkokie palengvëjæ, atsigavæ ir dvasia, irfiziðkai. Matyt, viskas veikdavo þmogø. Ið tikrøjø gamtosgalios turi poveiká, pats pabuvimas vienydavo. Emocinis krû-vis turi didþiulæ galià.

Toks metø ciklas ir bûdavo – nuo vienos Rasos iki kitos.O per tà laikà turëdavome kà veikti, ir kitokias ðventes –Vëlines, pavasario – medþiø ðventæ ðvæsdavome.

Ir kaimuose þmonës kaþkur susiburdavo, susieidavo antkalvø. Bet aukurus pradëjo krauti ramuviai... Ar tai ne Vy-dûno suteiktas impulsas?

Vydûnas davë tiesioginá impulsà – Vydûno draminëje trilo-gijoje „Amþinoji ugnis“ yra dalis „Romuva“, ir ten jau viskasparodyta. Ir pirmojoje Rasos ðventëje jau skambëjo „Amþino-sios ugnies“ himnai. Buvo sakomi tautosakos tekstai, kuriejau laikomi sakraliais – dainos apeigose buvo traktuojamoskaip maldos, ir himnas saulei ið Vydûno „Amþinosios ugnies“.

Ar buvo skaitoma poezija?Galbût, að tiksliai neatsimenu. Jei ir bûdavo, tai sponta-

niðkai... M. Martinaitis mûsø veikloje dalyvavo – jis buvoramuvietis.

Antroji ðventë – 1968 m. – Vydûno ðimtmetis. Visà die-nà lijo lietus, permerkë visus kiaurai. Á vakarà lietus aprimo.Prisimenu, net mano lietpaltis dingo... Uþkuriam aukurus,prasideda apeiga – þiûrim, atkiûtina þmogelis, kaþkà po pa-þastim pasiëmæs, ateina toks suvargæs. O pasirodo – moky-tojas ið Aluntos Mykolas Ðeduikis atsineða Vydûno portre-tà... Jis pësèias atëjo – kaþkiek pavaþiavo, bet keliolika ki-lometrø pësèiomis kiûtino, ir atsiskleidþia aukuro ðviesojeVydûno portretas – buvo kaþkas nepaprasta. O portretas toksáspûdingas, degantis – pats Vydûnas já buvo palaiminæs, sa-kë: „Èia tikrasis Vydûnas“. Taigi nuo pat pirmøjø ðvenèiøVydûnas buvo jø „dalyvis“.

Jau vëliau vokiðkame leidinyje, iðleistame 1918 metais,að atradau paties Vydûno ðventës scenarijø „Vasaros saulësgràþa“2. Ten paraðyta, kaip ðvæsdavo ant Rambyno. Norsðventës scenarijø J. Trinkûnas, A. Andriuðkevièius rekonst-ravo ið senøjø ðaltiniø, jis atitiko Vydûno apraðymà.

Kiek ðventëje susirinkdavo þmoniø, kas jie?Daug suvaþiuodavo – tie patys ramuvieèiai, ið Kauno

daug atvaþiuodavo, net ið Ðiauliø, ið Panevëþio, nors ir ne-buvo ten ramuvø. Mes kvietimus iðsiuntinëdavome ir skel-bimus pakabindavome. Turëjome vienà Indijos bièiuliø drau-gijos skelbimo formà, prie jos prilipindavome naujà turi-ná... Pakabindavome juos visuose kultûros ir mokslo þidi-niuose – bibliotekose, aukðtosiose mokyklose. Þinoma, perradijà, televizijà, laikraðèius neskelbdavo.

Kernavës muziejaus ákûrëjas buvo kunigas NikodemasÐvogþlys-Milþinas. Jis mus labai aktyviai remdavo ir tiesiogdþiaugdavosi.... Trinties tuo metu tarp katalikiðkos ir Ramuvospasaulëþiûros niekas neeskalavo, buvo Ramuvos judëjime

þmoniø, kurie ðiandien turbût yra þinomi katalikiðkø orga-nizacijø veikëjai. O tuomet, man rodos, baþnyèia palankiaisutikdavo kiekvienà dvasingumo pasireiðkimà. Jei kas ir ne-priimtina bûtø, man rodos, baþnyèios pozicija buvo tokia –net pagoniðki dalykai geriau uþ bolðevikiná ateizmà, kurisjau þmones visiðkai nualina, þlugdo. Dvasingas þmogus, jei-gu reikës, visada ras kelià ir á baþnyèià.

Daugelis mûsø aktyvesniø þmoniø eidavo ir á baþny-èias, dalyvavo ir Katalikø baþnyèios kronikos rengime. Nevienas ið dabartiniø kunigø, kurie tuomet dar buvo jauni,galbût dar nesimokë në kunigø seminarijoje, prisimena tasðventes kaip labai graþius ávykius.

Ar patirdavote ðventëse religiniø iðgyvenimø?Mano patirtis kaip tik tokia ir buvo. Ið esmës tai buvo

sakraliniai iðgyvenimai. Sakralumo momentas buvo patssvarbiausias. Jis padeda atskirti profanybæ. Per santyká suRamuva ir ðventëmis atsirado autentiðkesnis poþiûris apskri-tai á visas vertybes – pasimatë, kur yra padailinimai, tik pa-puoðimai, kur prasideda tikri iðgyvenimai, kas yra tikra. Taibuvo tikrumo ieðkojimas.

O ar kasdieniame gyvenime kiek nors to sakralumo, tik-rumo buvo likæ?

Turbût studijose – ypaè kas studijavo humanitarinius da-lykus – santykis su menu, su literatûra veikia dvasià, ir tai iðesmës buvo tikra. Studijuodami literatûrà, net pokarinæ, jaumatëme, kas kaip. Gal tai ne sakralumo, bet kultûros lyg-muo. Mes, kaip ir visa literatûra, jau nebegráþome á ideolo-ginio primityvizmo lygá. Taip ir laikëmës. Iðeidavo gana ge-rø knygø – iðleidþia koká Jurgá Baltruðaitá... O kaip bûdavoiðperkama visa „Lituanistinë biblioteka“ – tiesiog reikëdavogauti. Ir per specfondus leidiniai jau pasiekdavo. Nebuvo

Rasos ðventë Kernavëje. 1968 m. Þolininkë Eugenija Ðimkûnaitë.Viliaus Naujiko nuotrauka

l

74


vien tamsa. Jeigu þmogus jau buvo ágavæs kaþkokio sava-rankiðkumo, tai nebeprapuolë. Negali sakyti, kad mes mai-tinomës vien ideologiniu surogatu. Visiðkai tas mûsø nebe-veikë. Kai kur reikëdavo „pasikaiðyti“, bet tik tiek, viskà mesdarëme, kaip manëm, kad turëjome daryti...

Tai tas gyvenimas buvo autentiðkas?O kaipgi. Savo pirmosios monografijos að niekaip nega-

liu iðsiþadëti – na, yra viena kita citata, Leninas, dar kas, betir tos citatos pritaikytos, ir jos neiðkrenta ið konteksto. Irdaug tokiø dalykø buvo. Jeigu bûtø buvæ kitaip, visi jau nu-marinti, ar bûtø Sàjûdis atsiradæs? Dël to ir atsirado, kadvisi buvo gyvi, nepalauþti ir net nepaveikti... Ir èia ramuvosjudëjimo ánaðas yra didelis – bûtent á 1988-uosius metus.

Mes buvome labai stebimi ir kontroliuojami, kaip ir kiek-vienas judëjimas, bet jis, man atrodo, atliko daug didesnávaidmená nei dabar pastebimas. Orientacija á esmines, nepavirðines tautines vertybes buvo tikras pabudimas. Visa mû-sø karta ir dar ðiek tiek jaunesnë uþ mus – visi gerai prieRasos lauþo pasiðildë.

Antanas GUDELISTautos namø santara

Gal galëtumëte papasakoti apie pirmàsias Rasos ðven-tes Kernavëje?

Pirmoji Rasos ðventë buvo labai nedidukë. Beveik visaIndijos bièiuliø kompanija ten nukeliavo. Kolûkis kaþkaipnesusigriebë – Indija, egzotika… Tam tikru lygiu buvo duo-

tos komandos, tai kolûkis net malkø priveþë. Viskas buvodaroma labai avantiûristiðkai…

Per antràjà ðventæ nuo ryto iki vakaro lijo lietus – á jà aðjau kvieèiau S. Gedà, M. Martinaitá, buvo Tomas Vaisieta –kà nors paskaityt, Vydûno mokinys – Mykolas Ðeduikis, irnë sauso siûlelio…

1969 metais jau vyko didþiulë, masiðka ðventë – tokspasklido gandas. Bet ji buvo padrikai organizuota, nebuvoapsidrausta – dar prieð R. Kalantà, bet jau po Èekoslovaki-jos… Á jà suvaþiavo baisybë fotografø, filmuotojø, tadaR. Verba su Lietuvos kino studija filmavo. Þinoma, jis turë-jo taip filmuot, kad pareikalavus nebûtø kà duoti… Bet pa-siþiûrëjo tà filmà CK, pasibaisëjo masiðkumu, deglais, pa-vadino lietuviðkuoju Miunchenu... Tada jau pasakë – vis-kas, bet vëlgi be þodþio „uþdrausta“.

Iki treèios ðventës nesusiorientavo, kas vyksta. O jau1970–1971 metais ðventë vyko nelegaliai, ið pusiau lega-lios ji tapo nelegali…Tada prasidëjo kiti dalykai – tà dienàpanaikina autobusø reisus, þolës nenupjauna – palieka ikijuosmens, „ðlagbaumus“ kelyje pastato, bet niekur nepara-ðyta, kad negalima.

1972 metais po Kalantos susideginimo [geguþës 14 d. –S. M], tà paèià vasarà, vël vyko Rasos ðventë, ir tikrai nerei-këjo mums ten iðlásti á pirmà planà… Kita grupë turëjo nu-vaþiuoti ir viskà suruoðti, bet tie þmonës nieko nepadarë.Mes nueiname, o ðventei nepasiruoðta. Tai patys – Jonas,að, Arvydas Ðliogeris – pradëjome krauti lauþà. Ið karto at-ëjo ir mus „susëmë“, nuvedë pas apylinkës pirmininkà. Ten

Rasos ðventë Kernavëje. 1971 m. Ið kairës: Irena Jakinevièiûtë, Marija Razmukaitë, Irena Veteikytë, Virginija Jasukaitytë.Vytauto Daraðkevièiaus nuotrauka

r

75


buvo apylinkës tarybos pirmininkas, Ðirvintø rajono parti-jos komiteto sekretorë ideologijai, toks saugumietis Radze-vièius, ir pradëjo mus tardyt: „Kà jûs èia darot?“

Að tuo metu dirbau Kultûros ministerijoje, L. Ðepetys bu-vo ministras. Að vis klausiu: „O kas èia blogo… Að sutik-èiau nedaryt, bet pasakykit, ar ta ðventë uþdrausta?“ To þo-dþio jie nedráso pasakyti, bet: „Ðitoje vietoje negalima, èia– istorinis draustinis, negalima kurti lauþø“. Sakau: „Lauþàlabai nesunku perkelti kitur…“

Po 1972 metø Rasø mano byloje jau atsirado áraðas –„nacionalistinio sambûrio organizatorius“.

Kaip jie nesugebëjo uþdrausti ðiø ðvenèiø?Lietuvoje visada disidentiniø reiðkiniø pakako. O èia at-

sirado naujas netikëtas pavadinimo neturëjæs reiðkinys. Jisgàsdino, bet nebuvo prie ko prikibti. Þmonës susirenka irdainuoja liaudies dainas… Pavojinga buvo tai, kad sambû-ryje dalyvavo jau anksèiau saugumui uþkliuvæ þmonës, na,þinoma, dar kalbos prie lauþo bûdavo negeros. Atsimenu,stovëdamas kalbëjau, kad èia rûdyja pasagos þirgø, kurieðuoliavo nuo jûrø iki jûrø…Bûdavo kalbama apie Lietuvosdidybæ, istorijà, bet niekada – þodþio „tarybinis“.

Mes vengdavome kviesti á Rasos ðventes þmones, auto-ritetus, kuriuos tai gali sukompromituoti… Tik viena Jadvy-ga Èiurlionytë vaþiuodavo.

Po kiekvienos ðventës man skambindavo ir kalbëdavovisokias nesàmones, praðydavo pasimatyti, visaip mane pro-vokuodavo. Vos paryèiais parvaþiuoju namo, atsigulu pail-sëti – skambutis. Mane ne kartà verbavo, dar dël J. Juraðo…

Ar baimës nejautëte? Kaip derëjo tas persekiojimas, kon-spiracija ir vieðø prakalbø sakymas?

Absoliuèiai ne, ðiek tiek buvo smagu tasyti kipðà uþ uo-degos, að rëþdavau: „O kas èia blogo, að nemanau darantisbloga“. O jei tikiu, kad nedarau blogo, manæs nepalies. Mu-myse glûdëjusi naivumo dozë taip pat gelbëjo…

Koks buvo tos veiklos tikslas? Vardan ko visa tai darëte?Ðalia visko, mes vis dëlto ieðkojome lietuviðkumo ðaknø

ir lietuviðkumo formulës. Teatre bûna tokios pratybos – kaipþmogui atrasti natûralø balsà. Èia buvo tas pat – atrasti na-tûraliausià, priimtiniausià gyvenimo filosofijà.

Paskui prasidëjo baisus absurdas, baisi reakcija, savii-zoliacija. Tada að kinø atsiskyrëlius atradau, fantastiðkus da-lykus, kaip kinø intelektualai protestuodavo prieð diktatû-ras. Paaiðkëjo, kad politiniø koðmarø istorijoje visada bû-davo, ir þmonës turëjo atrasti bûdà, kaip likti autentiðkiems.

Apie ðventës metu patiriamà ðventumà – ar jo buvo, arvis dëlto daugiau rûpesèio, kad ðventë vyktø sklandþiai?

Bûdavo atsigavimo akimirkø, tikrai bûdavo, ir kol patysðventes organizavome, rûpesèius kaþkaip pasidalydavome.O vëliau – kitose ðventëse – svarbiausia suþinoti dienà…

Ðventëje bûdavo laikas, kai atsiskiri, kad liktum vienassu Dievuliu, su dangum. Að þûtbût turëdavau tas akimirkasatrasti. Manau, kad kiekvienas stengdavosi. Krûvoj ar vie-nas, bet jas patirdavai.

Tokio áspûdþio, pilnatvës su gamta kaip Kernavëj kiturnepajusdavau – koks ten rûkas rytmetinis ir saulës tekëji-mas… Na gal dar Raigarde, ið dalies Merkinëje.

Rasos ðventë Kernavëje. 1971 m. Marija Razmukaitë, Irena Veteikytë, Vladas Motiejûnas ir kiti. Vytauto Daraðkevièiaus nuotrauka

l

76


Að viskà labai mëgstu stebëti ið ðalies, net ir dainø klau-syti ið tolo – kaip kiti dainuoja. Tai nëra visai paprasta, betbe ðito ðventë neámanoma. Vien organizatoriumi niekaipnegalëèiau bûti. Reikia þûtbût derinti tuos dalykus – ir ðven-tumà, ir jo pajautimà. Kitaip – tik ðurmulys.

Atgimimo laikotarpiu buvo tarpø, kai á Kernavæ nenuva-þiuodavau – èia viskas virë. Tai að, pavyzdþiui, naktá nega-liu uþmigti, jeigu neiðeinu á gamtà ar saulës nenuleidþiu…

Atsigræþæ atgal, ar galëtumëte trumpai nusakyti, kas tometo Rasos ðventëse buvo svarbiausia?

Kernavëje vyko tautos manifestacija. Nuo Kernavës dai-navimas tapo tautine manifestacija.

Pagrindas buvo daina. Veronikos dainø vedimas buvodidelis dalykas. Dainos þodþiai buvo sakomi kaip malda.Dainose buvo ieðkoma visko. Ekspedicijose dainavimas darbuvo kitoks – tai ðiaip smagus bendravimas, jokia protestoforma. Bûtent su Rasa ir kitokiø dainø atsirado.

Buvo laikotarpis iki Rasos ir po Rasos.

Viktorija DAUJOTYTË

Vilniaus universitetas

Kaip suþinojote apie ðià ðventæ, ar joje buvo Jûsø ben-drakursiø, bièiuliø?

Matyt, visi vieni per kitus suþinodavo. Vieni per kitus.Atsitiktiniø þmoniø nebuvo. Tai buvo labai asmeniðki kvieti-mai – jokiø vieðø skelbimø, jokiø kalbø apie tai nebuvo. Bent

að tyliai suþinodavau… per Vacá Bagdonavièiø. Mes gyve-nome bendrabutyje, buvome seni paþástami, draugai. Ma-no kurso þmoniø daugiau nedalyvavo ir paþástamø veidønebuvo daug – mane stulbino, kad að taip glaudþiai stoviusu kitais þmonëmis ir jø nepaþástu. Gal tuo metu juos irþinojau, bet neatsimenu.

O kà atsimenate?Ryðkûs atskiri epizodai.Visà laikà buvo keistas vainiko ar þiedo principas – vienas

ratas þmoniø, kitas ratas. Þmoniø buvo visur, niekur jie ne-buvo sustojæ á vienà krûvà, iðnirdavo ið tamsos prie lauþo…

Mes visà laikà vaikðèiojome tokiais ratais. Að daugiau-sia buvau prie to rato, kurio viduryje E. Ðimkûnaitë. Mesvisi pasklidom tose kalvose ir slëniuose – reikëjo surinktikeletà þolynø, o ji atsisëdo ant akmens ir ið jø bûrë. Maniðbûrë iðtekëti uþ naðlio su vaikais – visà gyvenimà atsime-nu ðá bûrimà, labai ðelmiðkai, labai graþiai.

Kitoje grupëje sustojo pagrindiniai dainininkai, ir visàlaikà jie bûrësi ir stovëjo kartu: Veronika ir Jonas Trinkûnas,ir visi kiti – dainininkø branduolys. Nuo jø priklausë visaskalnø aidëjimas, skambëjimas.

Ir tada Jonas jau mokëjo ritualiðkai elgis, tai krito á akisjau tada. Prisimenu – jis dainuodavo, dainuodavo, pasigræþ-davo ir, nieko nesakydamas, pradëdavo kilti á kalnà – pas-kui já ir tie dainininkai kyla… Að neásidëmëjau jokiø þodi-niø priminimø.

Tas lauþø krovimas, degimas, tie vainikai, taip, tikrai ne-ðëm juos, leidom Nerim, tikrai jie plaukë. Kas norëjo, tai


r

77


darë, kas nenorëjo, nedarë – niekas nekomandavo, nesakë– dabar leisim, kaþkà darysim. Dabar pati nebesuprantu,kaip tai vyko… Að nemaèiau jokiø scenarijø, nepriklausiauprie pagrindiniø – ðventëse buvau vienas ið menkesniø da-lyviø. Turëjau didesniø vaidmenø, kai vaþiavome á Plate-lius, Þemaièiø Uþgavënes, ten jau turëjau kalbëti, darytidaugiau, bet Kernavëj, kadangi að – ne dainininkë, tai, sa-vaime suprantama, menkas buvo mano vaidmuo…

Buvo rateliai, sukosi, eidavo. Kaþkaip spontaniðkai – imauþ rankø, ir vejasi, sukasi tie rateliai, þmonës þino… Buvopasiektas toks spontaniðkas natûralus ir laisvas judëjimas.

Kaip suvaþiuodavom, taip visi paslaptingai kaþkur ir ið-nykdavom – kas iðvaþiuodavo, kas nueidavo, nakvodavokaþkur. Neþinojau, kur þmonës ten dingsta…

Ar teikët tiems vainikams, þolynams kokià prasmæ?Að þiûrëjau á juos kaip tokius… Kai kaþkà pakartoji, tai,

kas jau buvo. Bet man labai patiko bendra atmosfera, manelabai veikë aplinka ir galvojimas, kad mes esam tos kultû-ros dalis, kad mes atsimenam… Tada að jauèiausi labai la-bai gerai – man patiko tas pasaulis…

Ar tarpusavy bendravote?Labai maþai ðnekëjome. Na tikrai taip buvo. Tokia buvo

situacija – lyg atrodë, – prasitarsi kaþkà…Joniniø naktis – ypatingas laikas, kai jauni þmonës susi-

tinka, susipaþásta…Taip ten ir buvo, vaikðèiojo porelës. Manæs tai neiðtiko,

bet að nesijauèiau vieniða, su Vaciu buvom abu kaip bro-liai, ir su Jonu, su Veronika, – ji dainuojanti, bet vis tiek

visada tas mûsø ryðys su Veronika iðliko. Gal ið Universitetojis buvo… Nuolat atsimenu Alfonsà Andriuðkevièiø – gyvà,judantá, lyg mëginantá uþmegzti kokius ryðius.

Antrose Rasose dalyvavo M. Martinaitis, S. Geda…S. Gedos að neatsimenu, M. Martinaitá atsimenu skaitantá,

bet neatsimenu, kà skaitë… Tai neástrigo, neiðliko atminty-je. Centre galëjo bûti kalbanèiøjø – Antanas Gudelis kalbë-davo. Jonas tyliai ritualiðkai tiksliai elgdavosi, o Antanas kal-bëdavo – retoriðkai, kaþkà tokio graþaus, bet nedaug klau-sytojø turëdavo... Jie buvo lyderiai..

Tada að jau baigiau universitetà, o jie buvo uþ maneketveriais metais vyresni. Gudelis jau buvo Kultûros minis-terijos valdininkas, Vacys Bagdonavièius tada, man atrodo,dirbo VU Aspirantûros skyriuje – menkos tarnybos. Jonasbuvo mûsø vadovas, jis jau buvo aspirantas ir dëstë mark-sizmà-leninizmà, gal dël to galëjo bûti laisvesnis, bet tiktaiiki tam tikro lygio, aiðku.

Apie Jonà visà laikà sukomës, prieð brëkðtant jisai pa-kuþdëjo, jog neþinia kaip èia viskas bus… Supratau ið joátempto veido, kad jau turëjo kaþkokiø nesmagumø ir þino-jo kaþkà, bet ten, kur að buvau, manæs niekas… Visi suvo-kë, kad yra kaþkokia rizika.

Esate minëjusi vaikystës Jonines ant Girgþdûtës kalno…Taip, ta mano patirtis buvo ið pat vaikystës – kur ten,

Girgþdûtës Sekminës.Mano vaikystëje buvo tik Sekminës, Joninës vëliau atsi-

rado, jos buvo tokios neutralesnës…Ant Girgþdûtës paproèiai buvo aiðkûs, tikslûs, viskas buvo


l

78


þinoma, kà daryt, kaip elgtis. Lauþas buvo, þmonës já kû-rendavo patys, vaikai – mano broliai – bëgdavo padëti tolauþo krauti, uþ kilometro.

Þmonës kaþko ypatingo ten neveikë. Svarbiausia buvosusitikimai – paþástami ir tie patys kaimynai, su kuriais yranuolatos matomasi, ant kalno pasimato visai kitaip. Kas nuo-stabiausia, – visi ateidavo pasipuoðæ.

Ar prieð tai eidavo á baþnyèià?Maþa dar buvau tose Sekminëse, atsimenu, kad mane

tëvai vedasi, bet ar jie jau bûdavo gráþæ ið baþnyèios… Daratsimenu, kad mano babunëlë visada pavakariais atbëgda-vo iki mûsø maþdaug du kilometrus. Visada buvo lengva –greitaeigë, greitakojë, að jos laukdavau, ir tada mes eida-vom. Jai, senai, tai buvo labai svarbu.

Mano mama iki ðiol pasakoja – gyveno dideliame ûkyje,ir Sekminiø vakarà visi gyvuliai buvo suvaromi á aptvarus,

papjaunama þoliø, ðieno, ovisi samdiniai galëdavo eitiant kalno.

Joninës jau gal vidurinë-je mokykloje prasideda. Ma-no kiti seneliai – Daujoèiai– jau nebepripaþino Joniniø,sakë, èia jau ne taip… TikSekminës.

Tai Kernavës Rasos jumsnebuvo didelë naujiena?

Man nebuvo, man tai bu-vo visiðkai þinomi dalykai,matyt, ir daugeliui þmoniø…Nors ten buvo ir miestieèiø,bet jau kultûrinës rezistenci-jos dvasios perimtø. Bet bu-vo ir jausmas, jog tokio mas-to dalykø jau nëra – kad èiajauni þmonës, ir tai toks ban-dymas, gráþimas …

Ar ðvenèiø nuotaika labaikontrastavo su kasdienybe?

Universiteto studentøðventës buvo visiðkai kito-kios. Kernavëje jautei, kaddalyvauji kaþkame, ko nie-kur kitur nëra. Tai buvo vie-nintelë vieta.

Rimantas MATULIS

Liaudies dainø klubas

Apie 1967 metus mes suJonu Trinkûnu pradëjomekalbëti, kad kaip ramstá tau-tiðkumui reikia atgaivinti se-nuosius lietuviø paproèius.Pirmos Rasos ðventës pagrin-dinis ideologas buvo Jonas

Trinkûnas. Jisai paraðë visà scenarijø, o þmoniø gal að dau-giausia sukvieèiau. Jis priklausë kraðtotyrai, o að – þygeivis,ir beveik kiekvienà savaitgalá þygiuose gyvenau.

Ar galëtumëte keliais þodþiais apibûdinti þygeiviø ju-dëjimà?

Visose aukðtosiose mokyklose buvo þygeiviø ratas. Sà-skrydþiuose iki 1000 þmoniø susirinkdavo.

Nenorëjome bûti turistais. Mûsø kiekvienas þygis turëjotikslà – ar paminklà sutvarkyt, ar koká senelá aplankyt, bentjau uþlipt ant piliakalnio ar gamtai kokià naudà padaryt.Þygiø metu uþraðinëdavome dainas – melodijas iðmokda-vome, þodþius uþsiraðydavome. Kai kà iki ðiol dainuojame.Baltarusijos salose – Pelesoj, Gervëèiuose – þmonëms kon-certus rengdavome.

Galvojome, kaip pasivadint? Estai turëjo þodá „matka-jate“ – keliautojai, tai að ið ávairiø pasiûlymø iðrinkau keturis

Rasos ðventë Kernavëje. 1968 m. Viliaus Naujiko nuotrauka

r

79

MEMORY

Rasos festival in Kernavë

The column “Memory” continues its explorationsof the living history of the ethnocultural movement ofthe 1970s. In 1967 a group of friends belonging to theSociety of the Friends of India set off to reconstruct thearchaic Lithuanian summer solstice festival. JonasTrinkûnas, who is now the Head Krivis of the AncientLithuanian Religious Group, Antanas Gudelis, the crea-tor of the Chamber of the Lithuanian Nation, and VacysBagdonavièius, the chairman of Vydûnas Society, andRimantas Matulis, the creator of the Song club sharetheir memories of the conception of this idea, its reali-sation, the meaning of the festival as well as experi-ences lived in it. Professor of Vilnius University ViktorijaDaujotytë shares her impressions of the first such festi-vals. They are interviewed by Saulë Matulevièienë.


variantus: „keliûnas“, „keleivis“, „þygeivis“, „þygûnas“. Nuë-jome pas Trinkûnà kaip lituanistà, o jis paþiûrëjo ir sako: „þy-geivis“. Taip apie kokius 1967 metus ðis vardas ir atsirado.

Tais metais jau rinkotës Kernavëje…Prieð Rasos ðventæ rengëjai atvaþiuodavo anksèiau, ið-

keldavom stebulæ, ratà (pereidavome kaimà – „ar neturitekokio iðmesto rato“), pamëkles padarydavom, aukurà su-kraudavome ið akmenø. O paskui vykdavo visos apeigos –jau buvo nusistovëjusi jø seka.

Þmoniø kasmet daugëjo pagal geometrinæ progresijà –galiu pasakyti, kad treèià ketvirtà ðventæ jø buvo tikrai pertûkstantá. Daugiausia gal 1,5 tûkstanèio. Mes, þygeiviai, su-skaièiuot mokëdavom. Paskui ëmë maþët, bet po 500 tikraibûdavo.

Po pirmos ðventës Kernavëje mûsø nuomonës iðsiskyrë.Trinkûnas sako: „Kasmet darom Kernavëj“. Jis toks sësles-nis, o að siûliau kiekvienais metais ðvæsti kitoje vietoje irtaip apimti visà Lietuvà.

Ið pradþiø jis kelias ðventes surengë Kernavëje, o mes,þygeiviai, kiekvienà ðventæ vis kitur – taip jau 40 metø… Pokeleriø metø jisai sako: „Kernavëj nebedarysiu“. Nuo tadagal 10 metø að ten vadovavau Rasos ðventei, kaip eisenai –prie àþuolo, prie rugiø… Dainø buvom pramokæ ir susirin-kusiems þodþius padalydavome. Kaþkaip nebesinorëjo so-vietmeèiu paleisti… O kità savaitgalá ðvæsdavom kitoj vietoj.

Ar ðventës dalyviams paaiðkindavote, kà darote?Buvo toks prieðtaravimas – vieni norëdavo pasakoti: „Va,

senovëje lietuviai aukodavo…“ Kitiems tai nepatiko – ge-riau atlikti patá veiksmà, aukoti ir nekalbëti. Bet jeigu niekonepaaiðkini, tai daug þmoniø ið viso nesupranta, kas èia kàpo àþuolu daro… Bandydavom truputá paaiðkinti, bet steng-davomës ir iðkilmingumà iðlaikyti, lyg tai bûtø tikra. Daugkas, pavyzdþiui, Ramunë Vëliuvienë, sakydavo – kà jûs èia„falðyvinat“, negi nesimato, kad èia vaidyba – nei tu tiki á tàugná, nei tu aukoji. Kiti sakydavo: „Að negaliu taip, tai ne-tikra“. Kartais bûdavo nejauku. Reikia kaþkiek paaiðkinti –minimaliai… Kai að vesdavau, tai sakydavau: „Dabar eisi-me prie àþuolo ir dainuosim dainas apie àþuolà. Senovëjelietuviai àþuolus garbino ir t.t.“

Prabëgus dar maþdaug 10 metø, prasidëjo rutina – jau-èiau ir pats, kad ðventë kaip kokia pareiga. Susirinkæ þmo-nës neþino kà daryti. Pradëjo girtuokliauti. Tada jau þiûrë-jom, kaip sveikà kailá iðneðti… Kai nebebuvo kam vado-vauti toms ðventëms, jos vykdavo be scenarijaus – vienamekampe kaþkas geria, kitame – dainuoja…

Bet kitur Lietuvoje darydavome graþias ðventes.Ir Punske surengëme porà kartø. Gal prieð 10 metø Puns-

ke þmonës susirinko á ðventæ kaip á vaidinimà. Sakome: „Da-bar visi einame prie àþuolo“. Viena punskietë perpëja – „nie-ko nebus…“ Ir tikrai – jie geria alø pasidëjæ, jiems – spek-taklis. Keletas mûsø nuëjo prie àþuolo, prie rugiø, padaina-vo. O jø daugelis net nesuprato, kas èia vyksta.

Ar ðvæsdavote ir kitas kalendorines ðventes?Svarbiausia buvo Rasos ðventë, o Vëlines ið pradþiø, kai

ramuvieèiai labiausiai buvo subruzdæ, ðvæsdavome ant pil-kapiø. Kiekvienà kartà kur nors kitur – kartais ir Vilniuje,Rasø kapinëse.

Paskui tos ðventës iðplito visoje Lietuvoje. Ir kaunieèiaijas rengdavo.

Áspûdingiausios Vëlinës buvo 1970 metais Semboje –Prûsijoje, per Rûdavos mûðio metines. Ten yra apdauþytas,apskaldytas vokieèiø paminklas su uþraðu: „Èia mirë did-vyrio mirtimi riteris Ðindekopfas“ – vicemagistras, antras Or-dino þmogus. Mûsø buvo daug suvaþiavæ ir vietinius lietu-vius pakvietëme. Tuo metu ten buvo tokios dþiunglës…

Vis dëlto, kaip patirdavote ðventës ðventumà?Daug ðventumo dainose – kai dainuoji, tai já ir iðgyveni.

Vienintelës dainos tikrai yra tikra.O kai pasakoji, kad senovëje aukodavo… Að namuose

turiu du aukurus, vienà – rastà Vilniuje, kità ið Paragiø, iðsavo senelës Lazdynø Pelëdos dvaro atsiveþiau, bet nie-kad nesu aukojæs ir man kaþkaip namuose tai bûtø netik-ra, að dabar netikiu… O kai sukraunam aukurà gamtoj,kai bûna ðimtai þmoniø, tada aukojam... Tikrumo dainosedaugiausia.

O ar jausdavote pavojø – po 1970 metø ðventës Kerna-vëje vykdavo jau be vietos valdþios leidimo?

Rasos ðventëj mus sekdavo – slankiodavo, sekiodavo,gàsdindavo – „ko jûs èia atvaþiavot, ar neþinot, kad èianegalima?“, bet, kiek að þinau, ið þygeiviø ir ramuvieèiøorganizatoriø, kurie nesukûrë tokios pogrindinës organi-zacijos kaip „Laisvoji Lietuva“, kur priesaikà duoda ar pan.,nebuvo ákalintø…

Lietuvos himnà Kernavëje pirmà kartà sugiedojom apie1987–1989 metus.

Parengë Saulë MATULEVIÈENË

NUORODOS:

1. Turima omeny vadinamoji Kraðtotyrininkø byla (1973), – pla-èiau apie jà skaitykite kitame, ketvirtajame „Liaudies kultûros“numeryje.

2. Ðis tekstas paskelbtas: Ramuva. Baltø tautinës kultûros ir istorijosþurnalas. 1998, Nr. 4, p. 3-5.

3. BAGDONAVIÈIUS, Vacys. Filosofiniai Vydûno humanizmo pa-grindai. Vilnius: Mintis, 1987.

l

80

Folkloro ekspedicijos XXI amþiujeSvarstymus apie XXI amþiaus lauko tyrimus pradëjome antrajame þurnalo numeryje,ten skelbëme Lietuvos istorijos instituto, Lietuviø literatûros ir tautosakos institutobei Lietuvos liaudies kultûros centro atstovø pamàstymus.

Ðiame numeryje patirtimi dalijasi Lietuvos muzikos ir teatro akademijosetnomuzikologës Gaila Kirdienë, Daiva Vyèinienë bei etnochoreografë DaliaUrbanavièienë ir etnologas Arûnas Vaicekauskas ið Vytauto Didþiojo universiteto.

Gaila KIRDIENË

Lietuvos muzikos ir teatro akademija

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (toliau LMTA)etnomuzikologai (moksliniai darbuotojai, dëstytojai ir stu-dentai) lauko tyrimuose ypatingà dëmesá skiria muziki-niams reiðkiniams ar jø aspektams. Melodijas ið pradþiøuþraðydavo tiesiog ið klausos, matyt dël ðios prieþasties(taip pat dël paèiø etnomuzikologø pasirinktos speciali-zacijos ir studentø orientavimo) daugiausia uþfiksuota bû-tent vokalinio folkloro, kur kas maþiau – instrumentinio irchoreografinio. Maþai uþraðyta sakytinës tautosakos ir et-nologinës medþiagos.

Pavieniai tyrinëtojai – Adolfas Sabaliauskas, Stasys Pa-liulis, Zenonas Slaviûnas, Jonas Ðvedas ir kiti – nuo XX a.pradþios yra dokumentavæ gana daug instrumentinio lietu-viø folkloro reiðkiniø, uþraðæ, pavyzdþiui, instrumentinëspolifoninës muzikos – sutartiniø, be kuriø lietuviø instru-mentinio folkloro ðiandien neásivaizduotume. Jie pirmiejinubrëþë ir instrumentinio folkloro dokumentavimo bei ty-rimo metodines gaires. Galima teigti, kad tik nuo 1987 me-tø (kartu su tautinio atgimimo banga) LMTA ir Etnomuzikosinstitutas pradëjo rengti sistemingus instrumentologinius lau-ko tyrimus (ekspedicijas). Kasmet buvo vykstama vis á kitusLietuvos regionus, rajonas po rajono iðtirta visa Lietuvosteritorija. Nuo 1995 m. tokias ekspedicijas pakartotinai ren-gia Lietuvos liaudies kultûros centras. Ðiø tyrimø metu su-rinkta medþiaga dalimis laikoma LMTA, Klaipëdos univer-siteto Menø fakulteto Liaudies muzikos katedros Folklorometodinio kabineto fonotekoje ir archyve ir Lietuvos liau-dies kultûros centro archyve. Medþiaga buvo uþraðoma nau-dojantis Antano Auðkalnio (Vilnius, 1987) ir Arûno Lunio(Vilnius, 1989) sudarytomis anketomis, kuriose gana daugdëmesio skirta pateikëjo muzikinei biografijai, informaci-jai apie jam þinomà tradiciná instrumentarijø (nuo papras-èiausiø saviskambiø, puèiamøjø instrumentø iki kankliø ardûdmaiðio, smuiko ir kt.), ansambliø sudëtis ir muzikavi-mo aplinkybes. Vëliau jau specialiàsias studijas pabaigæ et-noinstrumentologai yra sudaræ ir kitokiø klausimynø, pri-taikytø jø atliekamiems tyrimams.

XX a. pabaigoje daþniausiai buvo daromi tik muzikosáraðai, reèiau áraðomi pateikëjo ir uþraðytojo pokalbiai. Pa-kartotinai lankantis pas pateikëjus arba juos pasikvietus áVilniø, á ekspedicijø vakarus – koncertus ar kitomis pro-gomis, buvo daromi ir vaizdo áraðai.

Pirmuosius ðeðerius XXI amþiaus metus Lietuvos mu-zikos ir teatro akademijos etnomuzikologai toliau rengëne tik kasmetines studentø, bet ir kitas tikslines dëstytojøar mokslininkø etnomuzikologø ekspedicijas. Galima teig-ti, kad lauko tyrimai netgi suintensyvëjo – ið viso surengtaapie 30 iðvykø. Tai skatino ir ávairiø fondø remiamos pro-gramos (pvz., Lietuvos valstybinio mokslo ir studijø fondoremiama 2003–2006 metø programa „Regioniniai folklo-ro ir tarmiø tyrimai: Vakarø Lietuva“).

Ðios veiklos prasmingumas nekelia abejoniø, ji iki ðiolyra labai aktuali ir netgi bûtina. Neretai atliekant ávairiusakademinius tyrimus prireikia papildyti ir patikslinti turi-mà medþiagà, uþraðyti platesniø etnologiniø ar socioan-tropologiniø kontekstiniø komentarø, palyginimui vertin-gi pakartotiniai net ir tø paèiø pateikëjø atliekamø folklo-ro kûriniø áraðai. Bûtent dabar, naudojant kokybiðkesnæskaitmeninæ garso ir vaizdo áraðymo árangà, galima pada-ryti neretai net ir leidybai tinkamà áraðà bei uþtikrinti joilgalaiká iðsaugojimà, kas taip pat labai svarbu.

Turint geresnæ vaizdo áraðø technikà (skaitmenines vi-deokameras, kurias gana nesudëtinga valdyti), daþniau fik-suojamos iðtisos ðventës, kuriø neatsiejama dalis yra mu-zikinis folkloras. Pavyzdþiui, 2005 metais buvo sëkmin-gai dokumentuotas Vilkaviðkio r. Graþiðkiø k. ðyvio ðokdi-nimas: nufilmuotos vaikðtynës, uþraðyti vietiniø þmoniøatsiminimai apie ðá paprotá: kaip jis vykdavo gyvojoje tra-dicijoje, kokie svarbiausi jo elementai, personaþø atlieka-mi muzikinio folkloro kûriniai (dainos, instrumentinë mu-zika, choreografiniai veiksmai) ir pan., bei kaip gyvosiostradicijos atstovai vertina dabartines (jau ið dalies organi-zuotas) vaikðtynes, kokius mato jø skirtumus, trûkumus.

2006 metais panaðiu bûdu, bet netgi keliais lygmenimisbuvo fiksuojamos Plungës r., Plateliuose ir jø apylinkëse,vykusios Uþgavënës: kaip Gintaliðkës kaimo bendruome-në, tæsdama gyvàjà tradicijà, arkliais kinkytomis rogëmisvyko lankyti kaimynø, taip pat Plateliø (Þemaitijos nacio-

ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS VEIKLVEIKLVEIKLVEIKLVEIKLOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOS

r

81


nalinio parko) folkloro ansamblioorganizuotos vaikðtynës po mies-telá ir tolimesniø gyventojø apva-þiavimas automobiliu bei visuoti-në miestelio ðventë su persirengë-liø eisena, lauþais prie eþero, ðo-kiais. Taip pat surinkta gausi papil-doma medþiaga – savininkui suti-kus, padaryta 1970 metø Uþgavë-niø vaikðtyniø filmo kopija, uþra-ðyti þmoniø pasakojimai apie pa-proèius, kaukes, muzikiná folklorà,kaip jie vertina dabartiná ir anks-tesná Uþgavëniø ðventimà.

Svarbia informacijos rinkimopriemone tapo skaitmeninis foto-aparatas, kuriuo èia pat ið pateikëjoðeimos albumo galima kokybiðkaiperfotografuoti daug vertingø foto-grafijø (nuo XX a. pradþios), þino-ma, uþraðant ir jø metrikas bei kon-tekstà, komentarus.

Ekspedicijos tikslai formuluoja-mi ið anksto. O optimalus ekspedi-cijos dalyviø skaièius priklauso nuoekspedicijos pobûdþio, tikslo ir ins-titucijos skirtø ar ið kitø ðaltiniø gau-tø lëðø: numatoma tyrimø trukmë,teritorija, pateikëjø skaièius irsprendþiama, kiek tyrëjø gali vyk-ti, kur jie galëtø apsistoti ir pan. Profesionaliu ekspedici-jos dalyviu galima pavadinti asmená, ágijusá etnomuziko-loginá iðsilavinimà arba turintá ilgametæ tradicinio muzi-kavimo ir medþiagos apie já rinkimo praktikà. Tipiðkas pa-teikëjas – gyvosios muzikinës tradicijos tæsëjas arba norspasyvus gyvosios tradicijos keliu iðmokto muzikinio fol-kloro þinovas, kûrinius iðsaugojæs savo atmintyje ir kart-kartëmis juos atliekantis.

Tyrimai gali vykti ir didmiestyje, nes daug þmoniø, tra-dicinës kultûros atstovø, ið kaimø susikëlæ á miestus. Be to,èia gyvena daug tautiniø maþumø atstovø, kuriø muzikinëkultûra pastaraisiais metais taip pat intensyviai tiriama.

XXI a. lauko tyrimuose sukaupta medþiaga sëkmingaipanaudojama etnomuzikologiniam ugdymui ir moksliniamstyrimams, moksliniams leidiniams bei, kas ðiuo metu ypaèsvarbu, ðvieèiamiesiems, taikomiesiems moksliniams leidi-niams, kuriø paskirtis – apibûdinti Lietuvos regionø, atskirøvietoviø muzikiná folklorà ir jo gyvavimo ypatybes. 2003m. pradëtos kurti specializuotos kompiuterinës ir interneti-nës folkloro duomenø bazës suteikia galimybæ ðià medþiagàpasitelkti moksliniams tyrimams arba suteikti apie jà infor-macijà folklorininkams praktikams, muzikuojantiems ávai-riuose Lietuvos kampeliuose: ir miestuose, ir tose vietovëse,ið kur ði medþiaga buvo uþraðyta. Ir patys pateikëjai labaidomisi, kur jø uþraðytos dainos, muzika, ðokiai bus panau-

doti: ar tik „padëti á lentynas“, ar paskelbti, plaèiau parody-ti: þinoma, jie ypaè suinteresuoti patekti á televizijà...

Klausiame etnomuzikologësDaivos VYÈINIENËS ir etnochoreografijostyrinëtojos Dalios URBANAVIÈIENËS

XXI amþiaus lauko tyrimai – ko ieðkome ir kà randa-me? Ar ði veikla dar prasminga?

Kas yra Jûsø lauko tyrimø objektas?Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (anksèiau – Lie-

tuvos konservatorijos) pirmosios ekspedicijos surengtos dar1950 m. O pirmieji muzikinio folkloro áraðai atsirado 1951m. (geriausi dainininkai kviesti á Vilniø ir áraðyti Konservato-rijos fonotekoje), jau nuo 1958 m. á ekspedicijas vykstamasu neðiojamaisiais magnetofonais. Taip Vilniaus konservato-rijoje buvo ákurtas muzikinio folkloro archyvas. Tais laikaisnebuvo pakankamai geros aparatûros, be to, buvo taupomosmagnetofonø juostos, dël to daþnai buvo áraðoma net nevisa daina, ir nebuvo në kalbos apie kokiø komentarø fik-savimà (be abejo, komentarus studentai uþsiraðydavo darbi-niuose sàsiuviniuose, tik dauguma jø, deja, neiðliko).

Kai kartu su valstybës atgimimu 1989 m. Lietuvos mu-zikos akademijoje ásikûrë Etnomuzikologijos katedra, jos

Dainininkas Juozas Averka. Vytauto Daraðkevièiaus nuotrauka.

l

82


studentams vaþiuoti á folkloro ekspedicijas buvo privalo-ma. Pasak studentø, tai tikrieji universitetai, nes jei semie-si þiniø apie tradicijà tik teoriðkai ar mokaisi tik ið áraðø,nepajunti tikrosios jos dvasios. Dar maþdaug prieð pen-kiolika metø mûsø Akademijos rektorius stebëjosi: „Ko tenvaþiuoti, juk viskas seniai uþraðyta?“. Bet kaip uþraðyta?Ásigijus naujà modernià aparatûrà (garso, foto ir video),prasidëjo naujas lauko tyrimø etapas.

Tik nuo 1992 metø pradëjome ekspedicijose filmuo-ti. Tai atvërë naujø ir svarbiø tyrimø perspektyvà. Pradë-jus filmuoti muzikantus, atsirado galimybë uþfiksuoti netik jø grieþimo bûdà, ávairius ðtrichus, veido iðraiðkà, rit-mo palaikymà trypiant koja ir pan., bet ir tai, kaip jie yrasusëdæ (jei groja kapela). Tai anksèiau atrodë nesvarbu,o pasirodo, kad yra grieþta tvarka, netgi dainuojant. Vienastudentë tai suþinojo ið Nibragalio (Panevëþio r.) moèiu-èiø, kurios dainuoja su ádomiu „bosavojimu“. Pasirodo,kad jos visada susëda pagal grieþtà tvarkà, kurios negali-ma sugriauti: viename kraðte sëdi vedëja, kitame – bo-suojanti dainininkë, o dainuojanèios vidurinæ balso par-tijà – viduryje.

Filmavimas itin svarbus etnochoreografijos tyrimams –anksèiau choreografinë medþiaga daþnai bûdavo tik apra-ðoma (tai tas pat, kas dainà uþraðyti tik natomis, be garsoáraðo), t.y. dël uþraðinëtojø patirties trûkumo ir nepakan-kamø techniniø priemoniø fiksuojama labai nekokybið-kai. Videokamera esame uþfiksavæ ne tik ðokiø judesius,bet ir komentarus – pavyzdþiui, kaip ðokti sudëtingesnius(„kadrilinius“) ðokius, kaip poros juda viena prieð kità (pa-vyzdþiui, moèiutë tai parodo stumdydama sagas ir pan.).

Filmuotà medþiagà galima pasitelkti ir tolimesniems ty-rimams – studentë, raðanti apie improvizacijà ðokant, rodëþmonëms jø paèiø anksèiau paðoktø kadriliø videoáraðusir praðë pakomentuoti, kodël vienaip ar kitaip ðokama,kokie dar gali bûti variantai, kas gali ðokiui vadovauti. Ðiekomentarai, apmirus gyvajai tradicijai, yra itin svarbûs.

Ðiais laikais etnomuzikologija yra iðsiðakojusi á daugelákrypèiø. Vis patrauklesnë atrodo muzikos antropologija, ku-riai rûpi ávairiausia kontekstinë informacija. Nors ðiandienekspedicijoje sunku uþraðyti unikaliø dainø, bet vyresniþmonës dar gali labai daug papasakoti apie savo jaunystæ,prisiminti savo mamos ar bobutës pasakojimus, kur kokianors daina, ratelis ar ðokis buvo atliekami. Ir tai bûtina fik-suoti, kaip ir pateikëjo poþiûrá á dainas, dainavimo, ðokimostiliø ir pan. Dabar tokiø interviu sukaupiame labai daug.

Atlikimo stilistikos tyrimams labai svarbus daugkarti-nis to paties kûrinio fiksavimas skirtinguose kontekstuose,skirtingu laiku. Dabar jau nebetaupome áraðymo priemo-niø, ir ið tokiø áraðø atsiskleidþia daug ádomiø dalykø. Tapati daina ar þaidimas ágyja labai daug veidø. Galima tirtito paties dainininko senesnius ir naujesnius áraðus aiðki-nantis, kaip su amþiumi kinta jo dainos, atsiranda nauji jøvariantai, kaip kinta balso tembras, atlikimo tempas ir kt.Tad pakartotini uþraðymai yra labai prasmingi.

Vengrai jau nuo 1960 metø akcentavo daugkartiná to

paties dalyko fiksavimà, o dabar ëmësi tyrinëti tradiciniusmokymo bûdus: kaip kaimo þmonës moko kitus ðokti, grotiar dainuoti – kà jie pabrëþia, kokius terminus vartoja. Pas-taruoju metu liaudiðkàja terminija, pavyzdþiui, atskirø bal-so arba instrumento partijø, vedëjø ir pritarianèiøjø atli-këjø pavadinimais ypaè domimasi. Jà tyrinëjant, galimarasti netikëtø analogijø tolimiausiose tradicijose. Net nu-stembi, kai apie dainavimà randi vos ne tais paèiais þo-dþiais pasakyta, pvz., Balkanuose ar dar toliau...

Á ekspedicijas reikia vykti ir todël, kad yra likæ dar la-bai daug „baltø dëmiø“. Dar ne viskas apeita, ne viskasuþfiksuota, iki ðiol galima atrasti naujø dalykø. Pavyzdþiui,tik prieð kokià deðimtá metø buvo atrastas „barabonas“ –vienpusis bûgnelis su þvanguèiais, visiðkai uþmirðtas ir ne-benaudojamas liaudies instrumentas. Ir tik atradus tikràðio instrumento virtuozà Pranà Mikulënà ið Aleksandra-vëlës (Rokiðkio r.) ir parodþius já „Grieþynëje“, folkloroansambliø muzikantai ëmë ðá muzikavimo bûdà gaivinti,tokiu bûdu sugràþindami puikià tradicijà. Arba ðtai LLKCetnologë Nijolë Marcinkevièienë neseniai uþraðë ir pa-skelbë naujø duomenø apie tai, kaip Dzûkijoje per Krikð-tus „ðokdavo lenton“ – anksèiau þinojome vos keletà to-kio paproèio paliudijimø (per Jurgines) ir jo apdainavimàvienoje ið pavasario dainø („Ðoko pempë po pievø, popievø, / Praðë mergø, marciø linton ðokc, linton ðokc...“).

Etnografinëje literatûroje rasime vos keletà supimosiper Jonines paminëjimø, ir tik Klaipëdos kraðte. O mûsøarchyvo duomenimis, ðis paprotys kur kas labiau iðplitæs,daug kur supdavosi nuo Uþgavëniø iki pat Joniniø, taippat ir per Jonines. Tad nauji duomenys, ðiø dienø pateikë-jø atsiminimai prapleèia mûsø supratimà apie kai kuriuosarchajiðkus paproèius ar apeiginius veiksmus.

Kaip ruoðiatës ekspedicijai? Ar naudojatës ið ankstoparengtais metodiniais leidiniais? Kokiais?

Etnomuzikologams dr. Rytis Ambrazevièius skaito pa-rengiamàjá pusës metø kursà „Muzikinio folkloro rinkimometodika“, kuriame supaþindina studentus su folkloro rin-kimo metodika bei fiksavimo ávairiomis priemonëmis ypa-tumus, aptaria etikos klausimus, folkloro nuosavybës tei-siø problemas ir kt. dalykus, bûtinus praktinei etnomuzi-kologø veiklai. Po to – praktika, t. y. folkloro ekspedicijos.Jei ekspedicijos dalyviai neturi galimybës iðklausyti pa-rengiamojo metodinio kurso (kartais á ekspedicijà vaþiuo-ja kà tik ástojæ pirmakursiai arba kitø specialybiø Akade-mijos studentai), konsultacijos vyksta ekspedicijos metu,ypaè pirmà dienà.

Rengiantis ekspedicijai svarbu aptarti regiono, á kuráketinama vykti, specifikà. Studentai turi perþiûrëti archy-vinæ medþiagà (jei tame regione tautosaka jau rinkta), su-sidaryti bûdingiausiø dainø, ðokiø, rateliø sàraðà.

Ðiuo metu turime parengæ daug anketø, klausimynø(pvz., apie ðokiø tradicijas, apie religines giesmes, apieinstrumentinæ muzikà, apie pateikëjo individualybæ, apievietovës ypatumus; kartais studentai pagal savo tiriamos

r

83


temos pobûdá parengia ir papildomas anketas). Taèiau jeirinkëjas, apsikrovæs ðûsnimis popieriø, neatras kontaktosu pateikëju ar ims jo klausinëti dainø tik pagal sàraðà –tai tiesiog nukankins þmogø ir nieko nepeð.

Ekspedicijose nepatyræ dalyviai paprastai stengiasi dirb-ti kartu su labiau patyrusiais, nes pirmieji savarankiðkiþingsniai kartais bûna pro ðalá: pavyzdþiui, ekspedicijojeSuvalkijos paribyje pirmakursis uþeina á trobà ir paklau-sia: „Gal paraudoti galite?“. Tarsi tai bûtø toks áprastas kas-dienis ðiame kraðte uþsiëmimas.

Nepatyræ folkloro rinkëjai ne kartà yra apsunkinæ dar-bà. Mus pamatæ þmonës neretai skundþiasi: „Eina èia bû-riais, ir su vaikais, ir mokiniai...“. Þmogus pavargsta ir ne-benori su tavim kalbëti. Abejotume dël moksleiviø masið-ko átraukimo á ðià veiklà – nebe tie laikai. Geriausia, kaivaikai yra skatinami tirti savo ðeimos istorijos dalykus, ap-klausti artimøjø ratà, uþraðyti ðeimos ar giminiø prisime-namus paproèius, dainas ir pan.

Kuo maþiau iðlikæ gyvosios tradicijos, tuo profesiona-lesni turi bûti jos uþraðytojai. O profesionalumas ágyja-mas su patirtimi – mes patys augam ir tobulëjam, skaitomdaugiau literatûros ir vis geriau suvokiam, kaip su þmogu-mi kalbëti, ko klausti.

Dëstant Muzikinës dialektologijos kursà paaiðkëjo, kadyra labai daug neatitikimø tarp pateikëjø pastabø, kaipdaina skambëdavusi, ir buitiniø áraðø, kurie neatspindi vie-no ar kito þanro (tarkim, sûpuokliniø ar Uþgavëniø dainøatlikimo specifikos). O klausantis ukrainieèiø, baltarusiø,ypaè Polesës, ar Lenkijos atkampesniø vietø áraðø junta-ma ta komentarø ir skambëjimo dermë. Milþiniðkas skir-tumas, ar rugiapjûtës daina bus atlikta maþame kambarë-lyje, tyliu balsu, pasitikint aparatûra (ar tos aparatûros var-þantis), ar visiðkai kitu stiliumi – prisiminus ir tarsi imita-vus tikràjà dainos skambëjimo situacijà. Paklausus daini-ninkiø, kaip giedodavo sustojæ laukuose, paprastai jos pri-simena: „Oi kaip rëkdavo! Kad balsas skambëtø, kad iðvieno baro nueitø á kità...“. Papraðius, ar gali parodyti,kaip tas balsas skambëdavo, uþdainuojama visiðkai kitaip,pilnu balsu. Bet norint pasiekti toká rezultatà reikalingasmûsø pasiruoðimas, iðmanymas.

Muzikinis folkloras retai kada fiksuotas natûraliose jogyvavimo situacijose (vestuvëse ir pan.). Mes dabar gyvaigalime fiksuoti tik raudas, giesmes prie mirusiøjø – betvëlgi labai jautriai, kad tai nepavirstø pasirodymu. Tai va-dinama dokumentiniu fiksavimo bûdu. Kitus dalykus jaureikia rekonstruoti. Mes daþniau naudojame vadinamàjápasakojamàjá metodà – kai viskas iðklausiama, „iðtraukia-ma“ ið þmoniø...

Koks, Jûsø manymu, yra optimalus ekspedicijos daly-viø skaièius, trukmë?

Ar galëtumëte apibûdinti profesionalø ekspedicijosdalyvá? O tipiðkà pateikëjà?

Kas dar lemia ekspedicijos sëkmæ ar nesëkmæ?Gali bûti keletas skirtingø ekspedicijø. Pavyzdþiui, va-

þiuojama pas vienà þinomà pateikëjà ir pas já praleidþiama

visa diena – kartu ir valgoma, ir kalbamasi, ir grojama.Tai gilinimasis á vieno þmogaus muzikavimo patirtá, sten-giantis jà perimti, taip pat suþinoti, kaip jis màsto. Pa-vyzdþiui, 2006 metais E. Vyèinas su magistrantu M. Kar-èemarsku, raðanèiu darbà visai netyrinëta tema – apiecimbolininkus, vaþiavo semtis patirties pas garsø 86 me-tø muzikantà, cimbolø virtuozà Jonà Lechovickà. LLKCiniciatyva, su ðiuo muzikantu buvo surengta vasaros sto-vykla, á kurià susirinko entuziastai, siekiantys atgaivintigrojimo cimbolais tradicijà.

Kita ekspedicijos forma – kai bandai apeiti visà kaimàir fiksuoti viskà, kà bet koks kaimo þmogus yra iðlaikæs.

Viena magistrantë raðë darbà apie raudas psichologi-niu aspektu, ir jai buvo svarbu suþinoti visø bendruome-nës nariø nuomones, kaip jie vertina raudojimo tradicijà.Tad ji ëjo pas skirtingo amþiaus þmones ir surinko labaiádomiø duomenø apie pasaulëþiûros lûþius – vieniems ðitradicija nebepriimtina, kitiems (kaip tik jaunesnës kartosatstovui) atrodo, kad prie mirusiojo turëtø bûti raudama.Taip buvo aplankyti þmonës, pas kuriuos anksèiau net ne-bûtume uþëjæ.

Vis dëlto daþniausiai stengiamasi ið anksto per kultûrosdarbuotojus, kunigus ar kokius paþástamus iðsiaiðkinti, kurgalima tikëtis kà ádomaus uþraðyti. Ðiais laikais kokio pa-þástamo þmogaus tarpininkavimas labai svarbus, nes þmo-nës daþnai jau bijo ásileisti á namus nepaþástamuosius.

Anksèiau vykdami á ekspedicijas rinkdavomës vieto-væ, kurioje dar nebuvome buvæ. O dabar pamatëme, kadlabai svarbu gráþti á jau lankytas vietas. Tarkim, Dzûkijoje,Zervynose, nors jau daug kartø bûta, dabar uþraðëm mo-teriðkes, pas kurias niekas dar nebuvo uþëjæs. Prieð dvide-ðimt metø jos buvo penkiasdeðimtmetës – dar per jaunos,o dabar – puikios dainininkës, iðsaugojæ ir dainavimo sti-listikà, ir ádomiø dainø variantø.

Sunku pasakyti, koks yra optimalus ekspedicijos daly-viø skaièius ar jos trukmë. Lyg ir jaukesnë ekspedicija, jeijoje iki 10 dalyviø – tuomet daugiau dainø iðmokstama,vyksta intensyvesni pokalbiai, pateikëjø aptarimai. Ðiektiek trikdo þmonës, kurie tik trumpam ásilieja á ekspedici-jà, rimtam darbui reikia susikaupti (ekspedicija vyksta vi-sà laikà, ir darbuojantis, ir gyvenant kartu).

Kompleksinës ekspedicijos, á kurias susirinkdavo apie150 dalyviø, jau sunkiai ásivaizduojamos, nors jos turëjosavo þavesio – tai puiki galimybë susipaþinti su kitø srièiøþmonëmis. Kita vertus, pateikëjai nuvargsta nuo tokio in-tensyvaus dëmesio, ávairiø srièiø specialistø „uþgriuvimo“vienas paskui kità.

Ekspedicijos dalyvis ðiandien turi bûti universalus – pai-syti ne vien savo siaurø interesø, bet stengtis fiksuoti vis-kà, kas ámanoma. Labai svarbu, kad tai bûtø ðiltas, ben-draujantis þmogus. Dar geriau, jeigu jis pats moka dai-nuoti ar ðokti. Tai labai ávertinama, taip greièiau uþmez-gamas kontaktas su pateikëju. Uþraðinëjant muzikantus,jei ir pats atsineði instrumentà, tau atsiveria visi vartai –þmogus atsiveria.

l

84

Svarbûs yra ir etiniai dalykai. Labai svarbu sugebëtiformuluoti klausimus nesiûlant iðankstiniø atsakymø – pa-vaizduoti, kad pats tarsi neþinai to, apie kà klausi, ir pa-ðnekovas èia turëtø pasijausti visa galva aukðtesnis.

Tipiðkas pateikëjas?Tie dalykai jau tyrinëti, pateikëjai skirstyti ir pagal cha-

rakterio tipus – ekstravertai, intravertai. Leonardas Saukaapie tai yra raðæs ir kiti.

Yra garsiø pateikëjø, kurie jau tapæ þvaigþdëmis, betgali uþeiti ir kokiø neatrastø perliukø – toks pateikëjas at-siskleis tik po to, kai ágysi jo pasitikëjimà. Su tokiais þmo-nëmis reikëtø susigyventi, ilgiau pabûti kartu. Tokià gali-mybæ turi kitø ðaliø tyrinëtojai, kurie nuvyksta ir gyvenavienoje vietoje savaitæ ar mënesá. Mes, deja, tokiø gali-mybiø neturime. Taigi dalá pateikëjø visi þino, jie aktyvûs,galbût dalyvauja saviveikloje. Bet gali bûti ir kokia tylibobutë, apie kurià niekas neþino, bet jei tau pavyks priejos prieiti, jà prakalbinti – didþiausius lobius iðsineði.

O yra tokiø, kurie po vienà sunkiai bepadainuos, betsurinkus kelis á vienà vietà, þmonës atsipalaiduoja ir pa-dainuoja. Tokie áraðai sudëtingesni, maþiau kokybiðki.

Gráþtant prie rinkëjo – ne kartà teko patirti, kiek èiareikia kantrybës. Jauniems þmonëms atsibosta tie pote-riai: „ Laba diena, tai mes ið Vilniaus…“. Jeigu iðkart kal-bà kreipsi prie dainø, tai siøs vieni pas kitus ar sakys,kad neturi laiko. Ypaè vasarà, áprastu ekspedicijoms me-tu. Tad jeigu randi dirbantá þmogø, tai pasikalbi ir apiederliø, ir apie bulves, ir apie ðunelá ir visaip, kol prisigre-tini. Bet net ásileidus á trobà ir pradëjus kalbëtis apie dai-nas, kartais iðgirsti: „Oi, nelabai prisimenu, senatvë, jau,vaikeli, nebepadainuosiu…“ Kitas jau ir iðeitø, bet jeiþmogus dar grieþtai neatsisakë, dar kaþkà màsto, tai irlauki. Suvalkijoje buvome pas moèiutæ, kuri iðpasakojovisas dukterø ir sûnø istorijas, visas kraitines skrynias ið-rodë (kiek ji pati iðaudusi ir kiek jai dabar anûkai ar pro-anûkiai skareliø atveþa) ir galø gale, vakarop, sulaukiamnuostabiausiø dainø. Taip atlyginama uþ visà vargà. Turiturëti nuojautà. O kartais taip tempi kokià valandà ir ið-eini nieko nepeðæs.

Koks tolesnis ekspedicijos metu sukauptos medþiagoslikimas?

Sunkiausia ekspedicijø dalis – surinktos medþiagos tvar-kymas. Idealus variantas, kai medþiagos tvarkymas yra su-vokiamas kaip ekspedicijos dalis. Bet jau bene deðimt metødël vieno ar keliø vëluojanèiø þmoniø ði medþiaga iki ga-lo nesutvarkyta.

Dabar ekspedicijose naudojame gana sudëtingà garsoir vaizdo aparatûrà (jau baigësi juostiniø ir kasetiniø mag-netofonø laikai). Ekspedicijoje vienu metu darbuojasi vi-sa komanda – vienas klausinëja, o kitas filmuoja, fotogra-fuoja. Tad perduodant medþiagà saugoti á fondus reikiasuregistruoti garso ir vaizdo áraðø duomenis – kas yra kas.Neretai tenka ið skirtingø laikmenø áraðus perraðyti á kom-piuterá ir po to – á vienà bendrà formatà. Tokià skirtingàmedþiagà, áraðytà á skirtingas laikmenas (DAT kasetës, MP3,

mini diskai MD) tvarkyti labai sudëtinga, tad dabar jausiûloma garsà áraðinëti iðsyk á kompiuterá.

Kol medþiaga nesutvarkyta ir nearchyvuota, ja negali-ma naudotis. Archyvo darbuotojai turi suteikti visiems eks-pedicijoje uþraðytiems vienetams archyvinius kodus. Taippat turi bûti padarytos visos medþiagos darbinës ir apsau-ginës kopijos (pagal tarptautines taisykles, tyrimams ne-galima naudoti áraðo originalo). Po to visi duomenys su-vedami á duomenø bazæ (neseniai sukûrëme specialià fol-kloro duomenø bazæ).

Lietuvoje sukaupta medþiaga yra valstybinës instituci-jos nuosavybë. Pavyzdþiui, kitose ðalyse yra priimta maþ-daug penkerius metus tokios medþiagos laisvà naudojimàapriboti, jei tuo metu ji tampa uþraðiusiojo þmogaus tyri-mø objektu. Rusijoje, Baltarusijoje naudojimasis archyvi-ne medþiaga dar labiau apribotas – jà pirmà kartà paskelbtituri teisæ tik rinkëjas, nors jis atstovauja kokiai nors valsty-binei institucijai ir jo darbai yra ðios institucijos finansuo-jami. Kitur nustatomi dar kitokie apribojimai. Ðtai Ðvedi-joje Svensktvisarkiv darbuotojai visø pirma pasiûlo atsi-klausti pateikëjo ar jo palikuoniø, ar galima pasinaudotijo áraðais. Pateikëjas èia traktuojamas kaip autorius.

Mums liaudies dainininkai – dar tarsi anoniminiai au-toriai. Lietuvos Autoriniø teisiø ástatyme folkloras dar në-ra autoriniø teisiø objektas. Nors jau pasigirsta balsø, kadpateikëjams reikëtø mokëti kaip ir atlikëjams – jie gaiðtalaikà, mums dainuoja, groja, pasakoja. Bet valstybë, þi-noma, tokiems dalykams pinigø neskiria.

Iðkyla ir vieðo asmens duomenø skelbimo klausimas:archyve pateikëjas turi bûti tiksliai nurodytas, taèiau skelb-dami medþiagà internete mes galim nurodyti tik jo inicia-lus – nes vardas ir pavardë priskiriami konfidencialiai in-formacijai. Kam reikia, tas turi ateiti á mûsø archyvà ir rei-kalingus duomenis susirasti.

UNESCO 1989 m. patvirtintose rekomendacijose dëlfolkloro iðsaugojimo skelbiama, kad archyvine folkloro me-dþiaga turëtø bûti leidþiama nemokamai naudotis moks-lo, kultûros ir ðvietimo tikslais. Jei archyvai reikalauja mo-kesèio – jie nusiþengia ðiai nuostatai (galima tik reikalautipadengti iðlaidas uþ áraðymo priemones, papildomus dar-buotojø darbus).

Mûsø Akademijoje sukauptas specializuotas muziki-nio folkloro archyvas bene vienintelis toks Lietuvoje, betpakankamo valstybinio dëmesio nesulaukia. Pagrindinëbëda, kad ðis archyvas priklauso aukðtajai mokyklai, ku-rios tikslas – studijos, tad pasigirsta nuomoniø, kad tokávisai Lietuvai (o gal net ir Europai) svarbø archyvà Akade-mijai iðlaikyti per sunku. Teigiama, jog studijø procesuipakaktø tik pavyzdukø, „kam mums ta naðta“: patalpos,áranga, aparatûra, darbuotojai – vertybiø saugojimas kai-nuoja... Dël to vis gausëja apipelijusiø magnetiniø juos-tø... Taigi yra nemaþai medþiagos saugojimo problemø.

Antra vertus, vyksta tarpinstitucinis bendradarbiavimasbei sklaida: kai Literatûros ir tautosakos institutas leidþiaakademinius leidinius ar LLKC – populiarius teminius


r

85

leidinius, jie naudoja ir mûsø medþiagà. Beje, skelbiantmedþiagà, bûtina nurodyti, kas jà uþfiksavo, kas yra ar-chyvinio originalo savininkas.

Kiek ir kokiose ekspedicijose Jums teko dalyvauti, kasjas finansavo?

Daiva VYÈINIENË: Labai gerai atsimenu pirmàjà eks-pedicijà – 1981 metais, kai studijavau pirmame Akade-mijos, tuometinës LTSR valstybinës konservatorijos, kur-se. Laima Burkðaitienë, mano dëstytoja, pasiûlë sekma-diená vaþiuoti á Marcinkonis, drauge su garsiuoju dëdeJuozu Averka áraðinëti dainininkës Onos Liolienës. Këlë-mës 5 valandà ryto ir vaþiavome traukiniu, atsimenu, tengavau ir pirmà krikðtà „samagonu“ – tai man buvo visiðkainetikëta. Pirmà kartà girdëjau ir ið arti maèiau tikrà dzûkødainininkæ, maèiau, kaip klausinëja Burkðaitienë, moksli-ninkë, profesionalë, kaip dëdë Juozas – su visomis dzû-kiðkomis groþybëmis: „Tai vaikeli, slûgela…“. Að tuomettik stebëjau ðá procesà, bet buvo labai ádomu. Iki ðiol atsi-menu, kaip mudvi su Burkðaitiene, vartydamos senà dai-nininkës dainø sàsiuviná (toká þalsvà, uþ 2 kapeikas), pa-matëme negirdëtà adventinës dainos pradþià „Atlëkë el-nias, atabliuvojo“. Tas „atabliuvojo“ mums labai patiko,visaip stengëmës tà dainà iðkrapðtyt ið dainininkës atmin-ties, bet taip ir nepavyko... O jau vasarà vaþiavome á tikrà„èiurlioniukø“ (M. K. Èiurlionio meno mokyklos) ekspe-dicijà – jai vadovavo Kazimieras Kalibatas, vaþiavo ir Burk-ðaitienë, ið ansamblio að buvau vyriausia, jau pirmà kursàpabaigusi, o visi kiti jaunesni: Austë Bareikytë (dabar dr.Nakienë) – kokia devintokë, jos brolis ir sesuo, ir Eglë Burk-ðaitytë. Á ðià ekspedicijà ar truputëlá vëliau vaþiavo ir EditaMildaþytë, televizijos þvaigþdë, o vienoje ekspedicijojebuvo ir Nomeda Marèënaitë. Taigi jos ne tik dainavo vai-kø folkloro ansamblyje, bet ir ágijo ekspedicijø patirties.Vëliau jau kasmet vaþiavau á ekspedicijas. Kai vadovavau„èiurlioniukø“ folkloro ansambliui, tai surengdavom net3–4 ekspedicijas per metus: vienà ar dvi, þiemà ir vasarà,– su „èiurlioniukais“, vienà – su Akademija, o kartais ir su„visiukais“ (VISI ansambliu) nuvaþiuodavau. Sakëm, kadekspedicijos studentams – geriausia mokykla. Ið tiesø, kaiað studijavau muzikologijà (dar nebuvo etnomuzikologi-jos kaip atskiros ðakos), ekspedicijø metu visi labai susi-gyvendavom. Atsimenu, vaþiavo ir rusaitë L. Morozova,ir þydaitë E. Kropp, lenkaitë I. Pogorielova – taigi pavar-dþiø margumynas, bet po pirmosios privalomos ekspedi-cijos vaþiavom ir visus kitus metus savo iniciatyva. Taibuvo labai svarbi mûsø studentiðko gyvenimo dalis.

Dalia URBANAVIÈIENË: Mano ekspedicijø patirtis la-bai panaði, prasidëjusi studijuojant muzikologijà Akade-mijoje 1982 m. Vieni ið graþiausiø prisiminimø – ið 1987m. ekspedicijos Þarënø apylinkëse, kuriai að pati pirmàkartà vadovavau, o dalyvavo tuometinës J. Tallat–Kelp-ðos aukðtesniosios muzikos mokyklos mokiniai, susibû-ræ á folkloro ansamblá (vëliau didelë jø dalis pasirinkoetnomuzikologijos studijas – S. Valiulytë, I. Bobënaitë,D. Jucius, J. Radþvilaitë, J. Zapolskytë). Ryðkiai ástrigo á

atmintá ir 1989 m. N. Vëliaus organizuota kompleksinëekspedicija á Punsko kraðtà Lenkijoje. Ten pamaèiau, ko-kia galëjo bûti Lietuva, jei jos nebûtø palietusi kolekty-vizacija: kelios skirtingos kartos gyvena kartu, todël anû-kai ir proanûkiai puikiausiai þino savo seneliø dainas,netgi padeda jiems prisiminti (Lietuvoje ne kartà tekda-vo susidurti su visiðkai prieðinga situacija – vasarai atva-þiavæ pas senelius anûkai iðgirdæ dainas prunkðdavo, ðai-pydavosi). Kitos kompleksinës ekspedicijos (Pelesos krað-te Baltarusijoje ir lietuvininkø gyvenamosiose vietose apiePriekulæ) buvo jau visiðkai kitokios. Daugiausia ekspedi-cijose bûta, þinoma, su Akademijos etnomuzikologais irkitø specialybiø studentais.

Smuikininkë Kunigunda Martiðiûtë.Vytauto Daraðkevièiaus nuotrauka.


l

86

Dar tarybiniais laikais vaþiuodami á ekspedicijas su stu-dentais 10 dienø gaudavome po 5 rublius, o vietiniø au-tobusø bilietus klijuodavome ant popieriaus ir visà ðûsnátokiø „paklodþiø“ pateikdavome apmokëti buhalterijai.Taigi minimali paspirtis buvo. Dabar á ekspedicijà mûsøstudentai vaþiuoja uþ savo pinigus (sakoma, kad Akade-mijoje nenumatytos tokios specialios lëðos), bet vëliau kar-tais skiriamos kaþkokios papildomos stipendijos, paðal-pos. Tiesa, Akademija remia darbuotojø vienkartinius, vie-nadienius iðvaþiavimus – apmoka kelionës iðlaidas ar pan.

Daug ekspedicijø vykdome ir pagal projektus, tuometskiriama pinigø ir benzinui, ir kokiam profesionaliam fil-muotojui uþ darbà, galim uþsisakyti nakvynës vietà, nu-matomi ir dienpinigiai.

Ðtai 2003–2006 m. mûsø ekspedicijas á Þemaitijà irSuvalkijà finansavo Valstybinis mokslo ir studijø fondaspagal konkurso bûdu laimëtà projektà „Regioniniai fol-kloro ir tarmiø tyrimai: Vakarø Lietuva“.

Kadangi esame Europos Sàjungoje, atsiranda galimy-bës bendradarbiauti su kitomis Europos institucijomis. Ne-seniai sulaukëme pasiûlymo ið Austrijos: jie norëjo raðytiparaiðkà projektui „Europos kultûra 2000“, kuriame kvie-të dalyvauti ir mus, kartu su partneriais – Portugalija, Is-panija, Prancûzija. Tai puiki 3– 5 metø kultûriniø mainøprograma – ketinama keistis ir mintimis, ir metodikomis.Numatyti seminarai, pasitarimai Vienoje, bus iðleisti gar-so áraðai ir rinkiniai su natomis bei komentarais. Turbûtateityje tokie ryðiai plësis, atsiras jau nebe kompleksinës,bet tarptautinës ekspedicijos...

Ar galëtumëte nusakyti tobulos XXI a. ekspedicijos vi-zijà? O ásivaizduoti ekspedicijà didmiestyje?

Daiva: Að pasigendu tø laikø, kai eini pësèiomis pla-èiais laukais, keliukais, neþinodamas, kà rasi, nueini gal5, gal 10 kilometrø, perdaug netaupydamas laiko, bet to-ká kelià nuëjæs tarsi uþsitarnauji, kad tave priimtø, o galnet pavaiðintø… Dabar, kai vaþiuoji pas þinomus þmo-nes, su kuriais ið anksto susitarta, viskas kitaip. Pabûni pasvienus, vaþiuoji pas kitus, ir stalai vis nukrauti… Tai jaunebe ieðkojimo, o fiksavimo ekspedicijos, tai jau tampatarsi rutina ar ritualu. Net vaþiavimas dviraèiu yra sma-gesnis nei automobiliu ið trobos á trobà. Man mielesnëstos ekspedicijos, kuriose yra ieðkoma, ið anksto net neþi-nant, kà rasi. Kai bekeliaudamas su bièiuliais aptari ávai-rius svarbius dalykus – ir visus pateikëjus, ir gyvenimoklausimus. Kartais bendravimas per ekspedicijas, bendraspatyrimas iðauga ir á kitus, didesnius projektus. Taip nevienà vasarà pravaikðèiojæ su Arûnu Dikèium, vëliau kar-tu parengëme ir muzikos vadovëlá penktokams…

Dalia: Ilgai vyravo nuostata, jog ádomu tik archaika,viskas jau mirðta ir nebëra kà fiksuoti. Taèiau folkloro iretnologijos samprata vis pleèiasi. Kai 1995 m. dalyvavomeAustrijoje surengtame tarptautiniame seminare ir prasita-rëme, kad Lietuvoje autentiðkas folkloras labai sparèiainyksta ir vis sunkiau já uþfiksuoti, tai austrai net iðsiþiojo:„Tai nejaugi jûs jau nebeturite jokiø bendruomeniø, ar jûsø

þmonës vestuviø nekelia?“ Jie kur kas plaèiau suvokia, kasyra folkloras, ir intensyviai fiksuoja dabar gyvuojanèiusreiðkinius. Tyrinëjami netgi tokie ðiuolaikiniai reiðkiniaikaip karaoke ar Airijos barø repertuaras (kas vyksta, kas irkodël dainuojama ir kt.). Skandinavijoje labai populiarûsðokiø klubai, todël tarptautinëje etnochoreologø organi-zacijoje jau ne kartà buvo iðsakyta idëja surengti ekspedi-cijà po tuos ðokiø klubus – nustatyti, kuo jie saviti, kodël ájuos þmonës renkasi ir pan.

Daiva: Jei anksèiau tarsi visi keliai vesdavo á kaimà, taidabar jau galima atrasti tyrinëjimo vertø reiðkiniø ir mies-te. Vien Vilniuje tiesiog knibþda ávairiausiø senukø – iraukðtaièiuojanèiø, ir dzûkuojanèiø… Reikëtø juos pakal-binti, áraðyti. Tai kaimo tradicija, atsimenama mieste.

Bet dabar didþiausia problema – laiko stoka…Yra ir miesto folkloras. Vis pasigailiu, kai Kaziuko mu-

gëje pamaèiusi puikiai tradiciðkai grojantá diedukà, nepri-einu, nepakalbinu per visà tà ðurmulá. Per Kaziuko mugægalima bûtø fiksuoti visokius dialogus, nes tie prekybiniai,þaidybiniai mainai turi gana senas ðaknis: pavyzdþiui, pri-mena Uþgavëniø paproèius (panaðiai koks „vengras“ steng-davosi ápirðti savo „vaistus“). Jau teko matyti uþsienio tyri-nëtojø darbø apie ðiuolaikinius prekeiviø ðûksnius gatvë-je, jø tradicijas.

Dabartinës folkloristikos tyrimø laukas labai platus:ávairiausiø gatvës muzikantø muzikavimas ir jø repertua-ras (nuo lietuviðkø „polkikiø“ iki tarptautiniø ðlageriø, pvz.,„O sole mio“, ir pan.), miesto vestuviø paproèiai – merg-vakariai, didvakariai ir vaikø þaidimai kiemuose...

Arûnas VAICEKAUSKAS

Vytauto Didþiojo universitetas

XXI amþiaus lauko tyrimai – ko ieðkome ir kà randa-me? Ar ði veikla dar prasminga?

Kas yra Jûsø lauko tyrimø objektas?Tradicijos likimas kultûrinës globalizacijos sàlygomis

bei ðiuolaikinëje visuomenëje vykstanèios jos transforma-cijos yra ne maþiau svarbus tyrimo objektas nei tradiciniokaimo kultûra, tad lauko tyrimai bus prasmingi tol, kolegzistuos pati tauta.

Ðiandieniniais lauko tyrimais vis labiau domimasi et-ninës tradicijos transformacijomis, tai yra tiriamas ðiuo-laikinis folkloras, ðiuolaikinës karnavalinës elgsenos for-mos (nuo ðiandieniniø Uþgavëniø iki vadinamøjø temi-niø vakarëliø), ðiuolaikinë lietuviø tautodailë etc.

Mûsø atliekami lauko tyrimai labiausiai priklauso nuokatedros darbuotojø moksliniø interesø.

Kaip ruoðiatës ekspedicijai? Ar ið anksto formuluojamiekspedicijos tikslai?

VDU etnologinë ekspedicija turi savarankiðkos discip-linos statusà, todël ekspedicijai ne tik ruoðiamasi, bet irstudijuojama, kaip ji turi bûti vykdoma. Dar daugiau, prieð


r

87

CURRENT AFFAIRS IN ETHNIC CULTURE

Expeditions in the 21st century

The paper written by Saulë Matulevièienë featuresopinions of people working for different Lithuanian aca-demic and research institutions. They discuss the subjectand results of the recent ethnographical field research.The author presents the whole spectre of areas and top-ics that occupy the researchers and briefly introduces anumber of field research methodologies. The interlocu-tors share their advice as to how best prepare for a pro-fessional ethnographical expedition. Practical issues suchas the best number of members of an expedition, its du-ration, the relationships between the researcher and thesubject, as well as dealing with the research material areall addressed, too. All the interlocutors believe that fieldresearch remains topical and meaningful in the 21st cen-tury, whereas the changing reality provides researcherswith new challenges and tasks. The interlocutors, whoare authors of numerous texts in the field of ethnology,share their valuable experience with the readers.

ekspedicijà studentai privalo iðklausyti prof. Br. Kerbely-tës Etnologinës medþiagos rinkimo metodikos kursà, to-dël galime teigti, kad VDU studentai lauko tyrimams pa-rengiami gerai. Ekspedicijos tikslus suformuluoja dëstyto-jai, jie studentams duoda konkreèias uþduotis. Tad atsa-kyti á ðá klausimà apibendrintai bûtø sunku...

Koks, Jûsø manymu, yra optimalus ekspedicijos daly-viø skaièius, trukmë?

Ar galëtumëte apibûdinti profesionalø ekspedicijos da-lyvá? O tipiðkà pateikëjà?

Ar galëtumëte pasidalyti savo patirtimi – kaip pavyks-ta uþmegzti ryðá su pateikëju?

Ekspedicijos dalyviø skaièiø lemia ekspedicijos pobû-dis bei keliami tyrimo tikslai. Siauros specializacijos eks-pedicijai gali pakakti ir trijø–penkiø dalyviø, o komplek-sinës ekspedicijos dalyviø optimalø skaièiø lemia tiriamøtemø skaièius. Á VU kraðtotyrininkø Ramuvos ekspedici-jas susirinkdavo per ðimtà dalyviø, ir vis tiek bûdavo sun-ku aprëpti visas ámanomas temas...

Antra vertus, ekspedicijos dalyviø skaièiø visuomet sà-lygoja apgyvendinimo ir maitinimo galimybës. VDU stu-dentams esu organizavæs ekspedicijas, kuriose gyvenda-vome palapinëse, o maistà virdavome ant lauþo. Tokio-mis sàlygomis optimalus dalyviø skaièius – 8–14, nes di-desniam þmoniø kiekiui sunku paruoðti maistà. Gyvenantnedideliame gyvenamajame name (tarkim, erdvioje kai-mo troboje), dalyviø skaièiø taip pat riboja buitinës sàly-gos. Vienoks dalyviø skaièius tilptø á kaimo mokyklos ben-drabutá, kitoks galëtø apsigyventi mokyklos sporto salëjeir t.t. Na, o kai studentai gauna individualias uþduotis irdirba visiðkai savarankiðkai – namø aplinkoje, mieste arkokioje kitoje vietovëje – apie tai ið viso nebetenka svars-tyti (tai vadinu „virtualia ekspedicija“).

Optimali ekspedicijos kaime trukmë labai priklausonuo sezono ir ekspedicijos dalyviø skaièiaus. Þiemà kai-mo þmogus yra laisvesnis ir pokalbiams gali skirti dau-giau laiko. Vasarà ekspedicija neturëtø uþtrukti ilgiau kaipsavaitæ. „Virtuali ekspedicija“ gali vykti ir iðtisus metus.

Profesionalus ekspedicijos dalyvis, mano poþiûriu, tu-rëtø iðmanyti bendravimo etikà ir turëti ne tik metodiniøþiniø, bet ir tam tikrà ekspedicinio darbo patirtá.

Manau, kad kiekvienai tyrimo temai tipiðkas pateikë-jas bûtø vis kitoks. Galbût prasmingiau paklausti, koks tu-rëtø bûti geras pateikëjas? Tuomet atsakyèiau, kad tai tu-rëtø bûti smalsus ir komunikabilus þmogus, turintis geràatmintá ir mokantis detaliai pasakoti.

Sugebëjimas uþmegzti ryðá su pateikëju ágyjamas suvis didesne ekspedicinio darbo patirtimi. Vienas svarbes-niø veiksniø – supratimas, kad bendravimas su pateikëjuturi bûti pagrástas abipusiu ryðiu. Kad reikia iðklausyti irkitai pusei aktualius dalykus. Tuomet ir tyrimo duomenysbus detalesni ir objektyvesni (nepatyræ klausianèiojo for-muluoèiø poveikio) nei uþduodant tiesioginius klausimus,kurie daþnai slepia savyje pageidaujamus atsakymus ir pa-teikëjas prie jø nesàmoningai prisitaiko.

Ekspedicijos sëkmë labiausiai priklauso nuo koman-dos patirties ir pasiryþimo dirbti.

Koks ekspedicijos metu sukauptos medþiagos tolesnislikimas?

VDU studentø surinkta medþiaga saugoma Etnologijosir folkloristikos katedros archyve. Deja, Universitetas kolkas nepajëgia suteikti nei sukauptos medþiagos saugojimuitinkamø patalpø, nei ásteigti papildomø etatø medþiagai su-tvarkyti. Tokioje situacijoje optimaliausias problemos spren-dimas bûtø galimybë surinktai medþiagai suteikti skaitme-niná pavidalà ir saugoti jà kompiuterinëse bylose.

Kiek ir kokiose ekspedicijose Jums teko dalyvauti, kasjas finansavo?

Esu dalyvavæs keliolikoje ar net keliose deðimtyse krað-totyrininkø (VU kraðtotyrininkø Ramuvos, „Versmës“ lei-dyklos ir kt.) ir mokslo institucijø (Lietuvos istorijos insti-tuto, VDU ir kt.) organizuotø ekspedicijø. Tokiø renginiøir anksèiau niekas per daug nefinansuodavo, o dabar irvisai apie tai pamirðo. Kaip tik dël to ir esame priverstiorganizuoti „virtualias“ VDU studentø ekspedicijas – kaistudentui duodama uþduotis, ir jis paleidþiamas á pasaulá.

Ar galëtumëte nusakyti tobulos XXI a. ekspedicijosvizijà? O ásivaizduoti ekspedicijà didmiestyje?

Tobula XXI a. ekspedicija – gerai aprûpintø (turinèiøskaitmeninæ vaizdo ir garso fiksavimo technikà), laiko irfinansø nevarþomø, kompaktiðkø ir mobiliø (turinèiø sa-vo autobusiukà ar maðinà) profesionalø ir jiems padedan-èiø asistentø grupiø darbas specializuotose mokslinio ty-rimo srityse...

O didmiestyje ekspedicijos jau vyksta, ir ateityje (dëlnatûralios gyventojø migracijos), be abejo, tai bus pagrin-dinë etnologiniø tyrimø erdvë.

Parengë Saulë MATULEVIÈIENË


[

LIETUVOS KULTÛROS MINISTERIJA

LIETUVOS LIAUDIES

KULTÛROS CENTRAS

LIAUDIES KULTÛRA 2007 Nr. 3 (114)

Þurnalas leidþiamas nuo 1988 metø,

kas du mënesiai

REDAKCIJOS ADRESAS:

Barboros Radvilaitës 8, LT01124 Vilniusel. p. [email protected]

REDAKCINË KOLEGIJA:Prof. habil. dr. Leonidas DONSKIS, Politikos

mokslø ir diplomatijos institutas, VytautoDidþiojo universitetas, Gedimino g. 44,LT44261 Kaunas

Habil. dr. Simas KARALIÛNAS, Lietuviø kalbosinstitutas, Antakalnio 6, 2055 Vilnius

Habil. dr. Ingë LUKÐAITË, Lietuvos istorijosinstitutas, Kraþiø 5, LT01108 Vilnius

Habil. dr. Nijolë LAURINKIENË, Lietuviøliteratûros ir tautosakos institutas,Antakalnio 6, LT10308 Vilnius

Dr. Alë POÈIULPAITË, Lietuvos liaudieskultûros centras, Barboros Radvilaitës 8,LT01124 Vilnius

Doc. dr. Daiva RAÈIÛNAITË-VYÈINIENË,Lietuvos muzikos akademija,Gedimino pr. 42, LT01110 Vilnius

Irena SELIUKAITË, Lietuvos kultûrosministerijos Profesionalaus ir mëgëjø menoskyriaus vedëja, J. Basanavièiaus g. 5,LT01118 Vilnius

Doc. dr. Krescencijus STOÐKUS, Vilniausuniversitetas, Didlaukio 27, LT08303 Vilnius

Dr. Þilvytis ÐAKNYS, Lietuvos istorijosinstitutas, Kraþiø 5, LT01108 Vilnius

Vida ÐATKAUSKIENË, Lietuvos liaudieskultûros centras, Barboros Radvilaitës g. 8,LT01124 Vilnius

Dr. Marija ZAVJALOVA, Ëåíèíñêèéïðîñïåêò 32-à, Èíñòèòóò ñëàâÿíî-âåäåíèÿ, Ðîññèéñêàÿ Àêàäåìèÿ Íàóê,Ìîñêâà 117334, Ðîññèÿ,el. p. [email protected]

VYRIAUSIOJI REDAKTORË

Dalia RASTENIENË, tel. 261 34 12el. p. [email protected]

SKYRIØ REDAKTORIAI:

Dainius RAZAUSKAS– bendrieji kultûros klausimai,

mitologija, tel. 261 31 61Liudvikas GIEDRAITIS – etnologija,

folkloras, etninës veiklos realijos,tel. 261 31 61Juozas ÐORYS – etnologija,tautodailë, etninës veiklos realijos, tel.

261 31 61

Beatrièë RASTENYTË – korektorë-stilistëKompiuteriu rinko Enrika STANEVIÈIENËMaketas Martyno POCIAUSReziumë á anglø kalbà vertë Eglë KAÈKUTË

© ¥Liaudies kultûra´

Steigimo liudijimas Nr. 152Pasiraðyta spaudai 2007 07 04Tiraþas 800 egz.Formatas 60×90/8Rinkta kompiuteriu. 11 sp. l.

Lietuvos liaudies kultûros centrasBarboros Radvilaitës 8, LT01124 Vilniushttp://www.llkc.lt

Spausdino UAB ¥Grafija”, Sëliø g. 3a, Vilnius

VIRÐELIUOSE: 2003 m. dainø ðventës „Mes“ akimirkos.Ramûno VIRKUÈIO nuotrauka

Rasos ðventë Kernavëje. 2007 metai.Keiièi’o Kagi’o nuotrauka

Redakcija nereikalauja, kad diskusinio pobûdþio nuomonës sutaptø su redakcijos nuomone.

TURINYS:

Dalia RASTENIENË. Dainø ðvenèiø tradicija:ið dabarties ir istorijos ...........................................................1•

Lietuvos dainø ðventë „Bûties ratu“.Apie tarpuðvenèio tendencijas ir programø rengimà.Dalios RASTENIENËS pokalbiai su Sauliumi LIAUSA,Lina NAIKELIENE, Vida ÐATKAUSKIENE,Leokadija DABUÞINSKAITE, Laimute KISIELIENE irVytautu MIÐKINIU. Liaudies meno parodàapþvelgia Alë POÈIULPAITË .................................................7•

MOKSLO DARBAI

Nijolë LAURINKIENË.Motina Þemyna baltø deiviø kontekste.II dalis: lietuviø Krûminë, Javinë, Dirvolira,Gabija, Ponikë, Medeina ir Þvorûna,Ragana, Veliuona, Giltinë ...................................................31•

Eglë ALEKNAITË. Neoðamanizmas naujøjø religiniøjudëjimø klasifikacijose ......................................................40•

Vera ASTREIKA. Kalbiniø kontaktø átaka Baltarusijoskalbinio landðafto zonø formavimuisi .................................45•

SKAITYMAIGerardus van der LEEUW.Religijos esmë ir apraiðkos: Siela ........................................54•

ATMINTISSaulë MATULEVIÈIENË. Ið Rasos ðventës istorijos ..............64•

Rasos Kernavëje. Saulës MATULEVIÈIENËS pokalbiaisu Jonu TRINKÛNU, Vaciu BAGDONAVIÈIUMI,Antanu GUDELIU, Rimantu MATULIU,Viktorija DAUJOTYTE .........................................................70•

ETNINËS VEIKLOS REALIJOSFolkloro ekspedicijos XXI amþiuje ......................................80•

dainø ðvenèiø tradicija: ið dabarties ir istorijos · 3 sitraukë á vakarus. dar grupelë...

Documents