cdb gyvenk-ekologiskai fl

57 Maistas

nių druskų vandenyje tirpsta arba suyra. Nuskustos bulvės per dieną praranda beveik 20 proc. vitamino C, o supjaustyti špinatai – ketvir-tadalį vos per valandą. Daržoves dėkite ne į šaltą, o į verdantį vande-nį – taip išliks daugiau vitaminų. Daug vitaminų lieka nuovire, todėl stenkitės jo neišpilti, o panaudokite padažams ir sriuboms. Nevirki-te daržovių pernelyg ilgai ir nepilkite į puodą daugiau vandens nei reikia. Kuo stambiau daržovės supjaustytos, tuo mažiau maistinių medžiagų jos praranda. Puodą gerai uždenkite dangčiu – tuomet de-guonis virs į garus ir vitaminai nesioksiduos. Išimtis – pupelės. Troš-kinkite jas atvirame puode, kitaip jos pajuoduos.

Jei daržoves pirkote ir nesate tikri dėl jų ekologiškumo, derėtų elgtis atvirkščiai: mat nitratai ir pesticidai paklūsta tiems patiems dėsniams kaip ir naudingosios medžiagos. Tad jei norite, kad jūsų organizmas jų gautų kuo mažiau, prieš verdant daržoves vertėtų pamirkyti van-denyje, o nuovirą, užuot naudojus, išpilti lauk. Esama tyrimų, kurie rodo padidėjusį onkologinių susirgimų skaičių tarp vegetarų. Tai sie-jama su daržovių ir vaisių užterštumu. Kai kurios sąmokslo teorijos įžvelgia netgi masinį genocidą, teigdamos, kad skatinant žmones val-gyti kuo daugiau daržovių bei vaisių ir nereglamentuojant juose ni-tratų kiekio, pasaulyje mažinamas pernelyg greitai augantis žmonių skaičius. Tikėti tuo ar ne – kiekvienas sprendžia pats. O kol kas verta prisiminti auksinį principą: „Viskas gerai, kas su saiku.“ Laikykimės jo bent jau valgydami tuos vaisius ir daržoves, kuriuose randama dau-giausiai nitratų ir pesticidų likučių.

Tai įdomu

Ar tikrai žalias visada naudingesnis?Nors dauguma sodo gėrybių turi didesnę maistinę vertę neapdorotos termiš-kai, esama ir išimčių. Mat visiškai nepažeidus ląstelių sienelių, kai kurios nau-dingosios medžiagos yra neišlaisvinamos, nepasisavinamos ir... pasišalina iš organizmo, nesuteikusios jam jokios naudos.

Brokoliai, moliūgai, morkos yra tikras karotino šaltinis, tačiau kramtydami juos prarasime net 96 proc. žaliuose produktuose esančio karotino. Geriau-sia tokius produktus patroškinti su trupučiu aliejaus. Kaitinant plyšta ląstelių apvalkalėliai, o aliejus padeda pasisavinti karotiną.

ViRSELiS

58 Gyvenk eko(logiškai)2 skyrius

Taip pat galima ruošti ir pomidorus. Tai padėtų organizmui geriau pasi-savinti karotiną ir likopiną (saugantį nuo vėžio). Sunku patikėti, bet dėl šios priežasties gurmanų ir sveikuolių ignoruojamas pomidorų padažas yra gero-kai naudingesnis už pačius pomidorus. Tiesa, pirkdami atkreipkite dėmesį į E priedus – jų čia būna gausu.

Mėsa Tai daugiausiai diskusijų sukelianti produktų grupė. Vieni mano,

kad sveikiausia išvis atsisakyti mėsos, kiti siūlo atsisakyti tik raudo-nos, treti mano, kad maistas turi būti kuo įvairesnis. Ir vieni, ir kiti pateikia daugybę tyrimais grįstų argumentų.

Kodėl mėsą valgyti verta? Teigiama, kad atsisakant gyvūninio mais-to, sunku aprūpinti organizmą reikalingomis maisto medžiagomis – žmonėms, nevalgantiems mėsos, gali trūkti vitamino B12, kurio yra tik gyvuliniuose produktuose, geležies, cinko, vario, todėl nusilpsta-me, gali pradėti slinkti plaukai, lūžinėti nagai. Iš augalinio maisto kai kurios medžiagos pasisavinamos sunkiau. Tarkim, iš augalinio mais-to gauname tik 10 proc., o iš gyvulinio net 30 proc. jame esančios geležies. Geležies trūkumas sukelia anemiją (mažakraujystę).

Kodėl mėsos geriau atsisakyti? Dažniausiai nurodoma priežastis yra etinė – gyvūnų žudymas laikomas žiauriu ir nehumanišku elge-siu, ne veltui mėsos vartojimą draudžia ar riboja dauguma religijų. Didžiausias vegetariškos mitybos pranašumas – mažesnis blogojo cholesterolio kiekis, jo esama tik gyvūninės kilmės produktuose. To-dėl tarp vegetarų mažiau nutukusių ir turinčių antsvorio žmonių, jie rečiau serga koronarine širdies liga, rečiau (maždaug 20 proc.) miršta nuo išeminės širdies ligos, rečiau kamuoja padidėjęs kraujospūdis ir vidurių užkietėjimas.

Kaip ir kokią mėsą geriausia valgyti? Net jei vegetarizmas jums ne prie širdies, mėsos produktais geriau pernelyg nepiktnaudžiau-ti. Kaip teigia lietuvių mitybos specialistai, mes valgome gerokai per daug mėsos. Jos valgyti užtektų kartą per dieną 3–4 kartus per sa-vaitę, tačiau dažnas lietuvis jos valgo kasdien ir net po kelis kartus. Raudoną mėsą, ypač riebią kiaulieną, dažniau pakeiskite liesesne, pa-

59 Maistas

vyzdžiui, triušiena, vištiena, kalakutiena. Visiškai atsisakyti galima dešros, dešrelių ar kitų pusgaminių.

Ar žalia mėsa tikrai geriau nei mėsos gaminiai? Įvairių maltų, rūkytų, marinuotų ir kitaip ruoštų mėsos gaminių reikėtų vengti dėl daugelio priežasčių. Pirma, į juos (ypač dešras ir dešreles), dažniausiai dedama prastesnės kokybės mėsos (paukščių ir kiaulių odų, pažandžių, kojų, ausų, uodegų, galvų, maltų kaulų, kraujo plazmos ir t. t.). Mėsą juose pakeičia riebalinė emulsija, krakmolas, sojos, manų kruopos. O kad apgautų mūsų skonio receptorius ir gaminys taptų panašus į tikrą mėsą, pridedama įvairių konservantų ir skonio stipriklių. Tai atvirkš-čiai proporcinga – kuo daugiau mėsos gaminyje E priedų, tuo mažiau ir prastesnės kokybės jame mėsos.

Be to, kai mėsa yra apdorota, didesnė tikimybė, kad jos galiojimo laikas baigėsi. Ir gal net ne vieną kartą. Baigianti galioti žalia mėsa neretai būna sumalama, iš jos marinuojami šašlykai, gaminami pus-fabrikačiai, iš baigiančio galioti faršo, pridėjus įvairių priedų ir drus-kos, daromos dešros ir t. t.

Tai įdomu

Kepsnys geriau nei dešrelėHarvardo universiteto mokslininkai, išnagrinėję tyrimus, kuriuose dalyvavo daugiau nei milijonas žmonių, atrado, kad suvalgydami net dvigubai didesnį kiekį neapdorotos mėsos sau pakenksime mažiau, nei valgydami apdorotus produktus. Žurnale „Circulation“ publikuotame straipsnyje mokslininkai daro išvadą, kad riziką susirgti širdies ligomis ir diabetu, ko gero, didina ne riebalų kiekis (kuris ir vienuose, ir kituose produktuose buvo panašus), o konservan-tai, kurių dedama į apdorotą mėsą.

Mitai ir tiesa apie lietuvišką mėsą. Pirmasis klausimas, kurį užduo-dame turguje pirkdami mėsą – ar ji lietuviška. Paprastai sulaukiame patvirtinimo, kad tikrai taip. Telieka pasitikėti garbės žodžiu ir žen-klinimu – tiek turgavietėse, tiek prekybos centruose turi būti nuro-dyta produkto kilmės šalis. Tiesa, jei kiaulės atvežtos iš kurios nors ES šalies, bet paskerstos Lietuvoje, kiaulieną taip pat galima žymėti ženklu „pagaminta Lietuvoje“. Taip pat ženklinami ir visi Lietuvo-je pagaminti mėsos produktai. Žaliavų, iš kurių pagamintas mėsos


pusgaminis ar gaminys, kilmės šalies nurodyti nereikia. Tik štai ar verta dėl to lietuviškumo taip sukti galvą? Beveik visi kalbinti spe-cialistai vieningai teigia, kad esmė yra ne tai, kokios „tautybės“ mėsa, o tai, kaip ji auginama. Nedideliuose ūkininkų natūriniuose ūkiuose auginami galvijai ir vištos paprastai yra šeriami natūraliau – žole, smulkiomis bulvėmis, vietinės kilmės grūdais. O pramoniniuo-se ūkiuose, nesvarbu – Lenkijoje, Danijoje, Prancūzijoje ar Lietuvoje, pirmiausia galvojama apie tai, kaip kuo daugiau, greičiau ir pigiau tą mėsą užauginti. Todėl naudojami kompleksiniai pašarai iš genetiškai modifikuotų produktų, augimo hormonai, antibiotikai. Atrodo, ge-riausiai pirkti mėsą tiesiai iš ūkininko, dar geriau – ne turguje, o jo paties ūkyje. Nors tie, kurie augina mėsą parduoti, irgi ne visada gy-vūnus šeria taip, kaip sako. Yra ir kitų pavojų. Veterinarijos kontrolę atliekantys pareigūnai įspėja, kad perkant gyvulį iš tvarto, kuriame nėra nuolatinės veterinarinės kontrolės, gali kilti pavojus sveikatai. Mat gyvulys galėjo sirgti įvairiomis ligomis ar turėti traumų, kurių išoriniai požymiai nepastebimi, jis gali būti gydytas ar tebegydomas. Taip pat tokie gyvuliai gali būti netinkamai šerti. Todėl pirkėjams, kurie rūpinasi maisto kokybe, patartina mėsą pirkti tik iš tų ūkinin-kų, kurie turi paskersto gyvulio veterinarinės apžiūros ir kiaulienos tyrimo dėl trichineliozės pažymas.

KaLba žinoVaiĮ klausimus atsako Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo insti-tuto direktoriaus pavaduotoja Snieguolė Ščeponavičienė.

Ar tiesa, kad lietuviška mėsa yra kokybiškesnė nei atvežtinė? Būsiu labai nepopuliari, bet pasakysiu, kad tarp lietuviškos ir atvežtinės

pramoniniu būdu užaugintos mėsos didelio skirtumo nėra. Ir viena, ir kita, patekusi į prekybą yra saugi vartoti. Jei kalbame apie maistinę mėsos vertę, yra skirtumas tarp mėsos, užaugintos pramoniniu būdu ir natūriniame ūkyje. Nors negalime tikėtis, kad visos ūkininkų ūkiuose augintos vištos ar kiaulės yra šeriamos tik natūraliu pašaru, vis dėlto tikimybė, kad tokio pašaro jos gavo daugiau, buvo auginamos ilgiau, galėjo judėti, yra didesnė. Tokios mėsos struktūra akivaizdžiai kitokia.

61 Maistas

naudingi paTaRimaiKaip atskirti natūraliai augintą mėsą?Mėsos pardavėjai sufleruoja tokias gudrybes: • Pirkdami kiaulieną, atkreipkite dėmesį į lašinių odelę. Ūkiuose augintos kiau- •lės paprastai yra svilinamos, šeriai nuskutami, o auginant pramoniniu būdu – nušutinamos garuose. Vištos, augintos ūkyje, taip pat nėra nupešamos taip pedantiškai – galite pamatyti ant jų odos plaukelių, padaigų likučių. Šalia atvežtinės mėsos nerasi galvų, kepenėlių ar kitokių subproduktų. (Ta- •čiau, aišku, niekas netrukdo šalia lietuviškos kiaulės galvos padėti lenkiškos kiaulės kumpį.) Neretai manoma, kad kaimiška kiauliena yra ta, kuri turi storą lašinių sluoks- •nį – tokius prisiminimus atsinešėme iš vaikystės. Deja, lašinių ir raumenų pro-porcijos priklauso ne nuo to, kaip kiaulė buvo šerta, o nuo jos veislės. Kadangi vis daugiau žmonių atsisako kiaulienos dėl jos riebumo, beveik visi ūkininkai ėmė auginti vadinamąsias mėsines kiaules, kurių lašinių sluoksnis yra plonas. Kaimiškos vištos paprastai yra stambesnės nei augintos pramoniniu būdu, •bet neatrodo tokios putnios. Jų kaulai stambesni, odelė storesnė, stangresnė, geltonesnė; mėsa kieta, sausesnė, matomos skirtingų raumenų linijos. Išvirus ar iškepus iškart pajusite skirtumą – mėsa bus kietesnė, tačiau gerokai aroma-tingesnė, sultinys geltonesnis. Šviežią kiaulieną ir jautieną atskirsite iš spalvos – pastovėjusios mėsos pavir- •šius patamsėja, sukietėja. Paspaudus šviežią mėsą pirštu, duobelė greitai išsi-lygina, mėsa nėra vandeninga, tad pjūvis būna sausas. „Pastovėjusios“ paukš-tienos spalva ne itin pakinta, bet mėsa tampa glitesnė.

Tai įdomu

Mėsa iš... mėgintuvėlioSparčiai augančios žmonių populiacijos poreikiams patenkinti greitai gali ne-beužtekti natūraliai auginamos mėsos. Mokslininkai ieško būdų, kaip išspręsti šią problemą. Vienas iš labiausiai šokiruojančių – auginti mėsą laboratorijose iš kamieninių ląstelių. Tokiai gamybai reikėtų mažesnio ploto ir mažiau įran-gos, gamyba praktiškai nesukurtų atmosferai žalingų dujų emisijų, o pats pro-duktas būtų atsparesnis bakterijoms ir kitiems užkratams. O svarbiausia – to-kią mėsą galės valgyti net vegetarai, atsisakantys jos dėl etinių priežasčių, nes auginant ją nenukentės nė vienas gyvūnas.

63 Maistas

Gerai iškepkite, kadangi pusžalėje gali būti likę mikroorganizmų, sukeliančių •žarnyno ligas. Pastaruoju metu tiriant žuvis mikrobiologinės taršos atvejų ap-tinkama gana dažnai.

KiaušiniaiKiaušiniai labai naudingi žmogui dėl baltymo, kuris yra laikomas

baltymų etalonu ir atitinka žmogaus baltymus. Tačiau trynį baimi-namasi valgyti dėl didelio cholesterolio kiekio. Laimei, kiaušiniuose yra lecitino, kuris neleidžia cholesteroliui kauptis ant kraujagyslių sienelių. Be to, kiaušiniuose yra net 12 vitaminų rūšių, juose gausu vitaminų A, E ir D, geležies, fosforo, jodo ir seleno. Svarbu tai, kad žmogaus organizmas pasisavina net 97 procentus kiaušinio naudin-gųjų medžiagų. Putpelių kiaušiniai, palyginti su vištų kiaušiniais, turi daugiau cholino, fosfolipidų bei valino, kurie didina organizmo atspa-rumą, skatina augimą, gerina medžiagų apykaitą kepenyse. Putpelių kiaušiniuose daugiau vitaminų A ir B, tačiau juose nėra vitaminų D, E, B12.

Prieš vartojimą kiaušinius būtina nuplauti šiltu vandeniu, kad nesusirgtumėte salmonelioze – ja susergama patekus į organizmą salmonelėms, kurios dažniausiai kaupiasi ant kiaušinio lukšto. Sal-monelių gali būti ir kiaušinio viduje. Todėl rekomenduojama juos vir-ti bent 5, o vandens paukščių – net 15 minučių. Kiaušinius laikykite šaldytuve, juos plaukite tik prieš vartojimą, nes nuplovę ką tik nu-pirktus kiaušinius labai sutrumpinsite galiojimo terminą. Patikrinti, ar kiaušinis šviežias, galite panardindami jį į vandenį – švieži kiau-šiniai grimzta į dugną. Atminkite, kad labai šviežių virtų kiaušinių lukštas sunkiau lupasi.

naudingi paTaRimai

Kaip išsirinkti tinkamiausius kiaušinius?Žymėjimas. Europos Sąjungoje visi parduodami kiaušiniai privalo būti paženklin-

ti tam tikru kodu, kurį sudaro vienas skaičius, dvi raidės ir dar penki skaičiai. Antroje eilutėje gali būti ir papildomos informacijos (paukštyno pavadinimas, vartojimo terminas ir t. t.). Pirmasis skaičius (nuo 0 iki 3) nurodo, kokiomis sąly-gomis buvo laikoma tą kiaušinį padėjusi višta. Raidės rodo kilmės šalį.


Blogiausias variantas, jei pirmasis skaičius yra 3. Tai reiškia, kad višta savo trumpą, maždaug vienus metus trukusį gyvenimą buvo laikoma fabrikiniame narvely-je, kuriame jai skirta maždaug 750 cm² ploto. Kad taip įkalintos vištos nesika-potų, joms dažnai nutrumpinami snapai. Kiaušinis, paženklintas skaičiumi 2, reiškia, kad višta buvo laikoma ant pakreikto grindinio paukštynuose, fermo-se. Jos gali laisvai vaikščioti po patalpą ir teigiama, kad gyvena dvigubai ilgiau nei pirmosios. Kiaušinis, paženklintas skaičiumi 1, reiškia, kad dedeklė višta laikoma laisvėje ir gali kapstytis po kiemą. Kiaušinis, paženklintas skaičiumi 0, reiškia, kad jis yra ekologiškas. Vištos ne tik vaikštinėja atvirame lauke, bet ir lesa ekologiškus grūdus. Tokių vištų gyvenimo trukmė gali būti 10–15 metų.

Jaunų ar senų vištų? Ūkininkų turgelyje ar jų ūkiuose sužymėtų kiaušinių nerasi-te. Teks tikėti tuo, kad vištos, kaip ir įprasta kaime, dieną vaikšto lauke, o naktį miega vištidėje. Kartais siūloma rinktis – jaunų ar senų vištų kiaušinių norite. Pasirinkę jaunų vištų kiaušinius, gausite daugiau baltymų, o senų vištų kiau-šiniuose mažiau cholesterolio. Senų vištų kiaušiniai yra didesni ir maždaug trečdaliu brangesni.

Rudas ar baltas? Dauguma mūsų renkamės kiaušinius rudu lukštu, nes mano-me, kad jie artimesni „kaimiškiems“. Deja, kiaušinio lukšto spalva priklauso tik nuo vištų rūšies, o jų maistinė vertė vienoda. Vokietijos mokslininkai nustatė, kad 40 proc. rudųjų kiaušinių turi kraujo dėmių. Taip pat tarp jų dažniau pa-sitaiko kiaušinių su nemaloniu žuvies prieskoniu – tai susiję su sutrikusia me-džiagų apykaita, dažnai pasitaikančia tarp spalvotųjų dedeklių. Rudas lukštas tvirtesnis, tad šie kiaušiniai tinkamesni transportuoti. Ryškiai geltoną trynio spalvą lemia didelis vitamino A kiekis. Siekiant išgauti geltonesnę spalvą naudojami specialūs pašarų priedai. Tačiau baimintis dėl jų nevertėtų – daž-niausiai jie gaminami iš natūralaus aliejaus, turinčio augalinio antioksidanto karotinoido likopeno.

Žalias ar virtas? Klysta tie, kurie mano, kad sveikiausia gerti žalius kiaušinius. Galite drąsiai atsisakyti šios nemalonios procedūros. Pasirodo, žalias kiaušinis ne tik nė kiek ne vertingesnis už virtą, o netgi atvirkščiai. Jo baltymas sunkiai virškinamas, o jame esantis avidinas suriša biotiną, taigi visi vitaminai nueina niekais. Ilgai vartojant žalią kiaušinio baltymą, žmogaus organizmas netenka biotino, ir prasideda avitaminozė. Kiaušinį išvirus, avidino ir biotino komplek-sas suyra ir biotinas išsilaisvina.

Pieno produktaiApie tai, ar jie žmogui reikalingi, diskutuojama beveik tiek pat,

kaip ir apie mėsą. Svarbiausias jų pranašumas – kalcio gausa. Kal-cis būtinas mūsų kaulų sistemai, jo trūkumas gresia osteoporoze. Taip pat juose gausu kalio, magnio bei fosforo, B grupės, C vitaminų.

125 Kosmetika

„Ecocert“ – populiariausias ir stipriausias Europos ekologinis sertifikatas, sukurtas Prancūzijoje, kurio reikalavimai produkcijai yra patys griežčiausi.

BDIH – Europoje pripažinta vokiška sertifikavimo sistema. Ši sistema šiek tiek liberalesnė nei „Eco-cert“. Pavyzdžiui, leidžiama naudoti neekologiškas druskas ir mineralinius ingredientus, taip pat gam-toje gaunamus konservantus.

„The Soil Association“ – didžiausią ir aukščiausią vertę turinti ekologinio sertifikavimo asociacija An-glijoje.

„USDA Organic“ – žinomiausia Amerikos ekologi-nio sertifikavimo organizacija. Tiesa, amerikietiški gaminiai mažiau patikimi už europietiškus, nes ten sertifikavimo sistema yra kur kas liberalesnė. Tar-kim, uždraustų naudoti cheminių medžiagų Ameri-koje yra apie 10, o Europoje – apie 1100.

Skirtingus ekologiškos kosmetikos sertifikatus turi kone kie-kviena šalis ar regionas. Neįmanoma paminėti visų. Deja, Lietuva vieningo ekologiškos kosmetikos ženklo kol kas neturi. Tad vertinti kosmetikos ekologiškumą kol kas teks skaitant etiketes ar tikrinant kiekvieno sertifikato patikimumą interneto svetainėse.

Kiek kremų reikia turėti?

Kalbant apie kosmetiką, vertėtų dar kartą prisiminti pagrindinį ekologiškos gyvensenos principą: kuo mažiau – tuo geriau. Kosmeti-kos pramonė bando sukurti įspūdį, kad kone visa jos produkcija yra tiesiog gyvybiškai būtina. Kiekvienai kūno daliai yra sukurta bega-


lė priemonių. Kremas kojoms, kremas rankoms, kremas veidui, iš-kirptės zonai, paakiams, kaklui, krūtinei... Negana to, vieno kremo neužtenka – šveičiamosios, drėkinamosios, maitinamosios, gaivina-mosios, balinamosios, jauninamosios ir kitokios priemonės beregint užpildo mūsų lentynėles. Nors iš tiesų daugumą jų sudaro tie patys ingredientai.

Tai įdomu

Pamišę dėl kosmetikosEuropiečiai kosmetikos priemonėms kasmet išleidžia beveik 60 milijardų eurų. Kiekvienas naudojame daugiau kaip 20 kosmetikos priemonių vienu metu. Kasmet rinkoje pasirodo daugiau kaip tūkstantis naujų ir „itin efektyvių“ kosmetikos priemonių.

Dar daugiau – besaikis kosmetikos naudojimas ne pagerina, o tik pablogina mūsų odos, plaukų ir nagų būklę. Dauguma sintetinių priedų nusėda ant epidermio, kartais įsiskverbia ir į gilesnius odos sluoksnius, dėl to oda praranda skaistumą ir pilkėja, užsikemša po-ros, atsiranda spuogų, raudonų dėmių ir kitų problemų. Ką tuomet darome? Ieškome dar vienos kosmetikos priemonės, kuri tas proble-mas pašalintų. Tačiau dažniausiai reikėtų elgtis priešingai – sumažin-ti pramoninės kosmetikos vartojimą.

Nuostata, kad natūrali kosmetika negali būti tokia pat veiksmin-ga, kaip sukurta laboratorijose, yra labai gaji. Išties argi į kosmetikos pramonę būtų investuojami milijardai, argi šioje srityje dirbtų tiek žmonių, ar būtų tiek laboratorijų, jei jų sukurtas produktas savo po-veikiu prilygtų agurkų kaukei?

KaLba žinoVaiĮ klausimus atsako Rūta Daunoravičienė, UAB „Kvapų namai“ direktorė. Ši įmonė užsiima natūralios kosmetikos tyrimais ir pardavimu, rengia seminarus ir mokymus.

Ar natūrali kosmetika gali būti tokia veiksminga kaip pramoninė?Tikrai gali. Jei mūsų tikslas – ilgalaikė odos sveikata, natūrali kosmetika

vienareikšmiškai efektyvesnė, nes natūralios medžiagos turi didesnį teigiamą

127 Kosmetika

poveikį nei sintetiniai pakaitalai ir mažesnį pašalinį poveikį. Jei cheminė kos-metika būtų tokia veiksminga, kaip skelbiama reklamose, mes visos vaikščio-tume spindinčios kaip deivės. Kadaise aš labai nustebau sužinojusi, kad kos-metikos gaminimas yra priskiriamas chemijos pramonės šakai. Natūraliai kyla klausimas – tai kas gi sudaro tą kosmetiką?

Kremai su ikrais, aukso dulkėmis, platina ir kitokiais stebuklingais in-gredientais – ar jų poveikis nėra vien placebas?

Gal šitos priemonės ir turi poveikį – to neneigiu. Tačiau jis labiau kamuf-liažinis. Dirbtinės priemonės nepadeda puoselėti ilgalaikės odos sveikatos. Mūsų oda pradeda senti maždaug nuo 25 metų. Priešlaikiniam senėjimui di-delę įtaką daro gyvenimas užterštoje aplinkoje. Šitą procesą mes galim sulė-tinti, padėdami odai atlikti jos pagrindines funkcijas. Cheminė kosmetika to negali – ji stengiasi suteikti odai išorinio grožio, tačiau, užuot ją puoselėjus, tik alina. Nuolat permaitinama įvairiomis priemonėmis, oda aptingsta ir nu-stoja pati atlikinėti savo funkcijas. Jei mes sukuriam kažkokį pakaitalą, tarkim, hidrolipidinės plėvelės, oda jos nebegamina pati. Kuo labiau oda aptingsta, tuo daugiau kosmetikos priemonių prireikia tam kompensuoti. Taip pamažu įsisukam į užburtą ratą, tampame priklausomi nuo kosmetikos ir nebegalim be jos gyventi. Apie kosmetikos kokybę reikia spręsti tik iš sudėtinių dalių są-rašo, jokiu būdu ne iš reklaminių žinučių, augalų atvaizdais puoštų pakuočių ar kosmetologės rekomendacijų. Kas nenori būti mulkinamas, turi išmokti skaityti ingredientų sąrašą.

Ką tuomet išradinėja tos garsiosios laboratorijos, kurių tyrimais remiasi kosmetikos gamintojai?

Tikrai įdomu, kas buvo tose laboratorijose ir kas jas matė? Yra begalė fabri-kų, kurie gamina kosmetikos pusfabrikačius daugybei kosmetikos įmonių – o šios rūpinasi tik rinkodara. Cheminės kosmetikos gamintojai orientuojasi į pelną, o ne į tai, kokį išties poveikį ta kosmetika daro moters ar mergaitės odai. Dažniausia kosmetikos kaina neturi nieko bendra su jos verte, nauda odai. Didžiąją kainos dalį sudaro reklaminės išlaidos. Pastebėjau – kuo pro-duktas labiau reklamuojamas, tuo prastesnė jo sudėtis. Kaip kuriamas verslas? Reikia sugalvoti idėją ir įrodyti žmonėms, kad tai yra jiems būtina. Bet tai, ką jie mums siūlo, išties reikalinga ne mums, o jiems. Iš pradžių kremas buvo elitui skirta priemonė, paskui tapo būtinas kiekvienai moteriai. Kodėl taip atsitiko? Tai jau daugiau vartojimo psichologijos, o ne sveikatos klausimas. Manau, ga-minant kosmetiką reikia jausti socialinę atsakomybę, kadangi šis produktas susijęs su žmogaus sveikata. Kosmetikoje naudojama apie 10 tūkst. ingredi-entų, bet ilgalaikis poveikis sveikatai ištirtas tik apie 20 proc. jų.


Kiek kremų iš tiesų reikia moteriai?Kremai išvis nebūtini. Apie 80 proc. kremų sudėties sudaro vadinamieji

techniniai ingredientai, reikalingi ne odai, bet produkto išvaizdai, tekstūrai, stabilumui užtikrinti – emulsikliai, tirštikliai, konservantai, priešpučiai, stabi-lizatoriai ir panašios sintetinės medžiagos. Šis bevertis balastas dažniausiai ir išderina odos funkcijas. Odai tereikia kelių lašų kokybiško nerafinuoto auga-linio aliejaus – jo užteks visiems gyvenimo atvejams, visoms kūno dalims ir visai šeimai. Cheminių kosmetikos priemonių poveikis yra labiau mechaninis, todėl suprantama, kodėl tiek daug skirtingų jų siūloma: paakių odą gal reikia labiau patempti, skruostų pakelti, kitur palyginti ar išpūsti.

Be abejo, prie kasdienės pramoninės kosmetikos dozės įpratusi oda ne iš karto „nudžiunga“ sulaukusi vien natūralių aliejų – ją gali tempti, perštėti, gali pradėti pleiskanoti ar berti. Jei taip nutinka, keiskite įpročius pamažu. Neskubėkite iš karto visko mesti į šiukš-lių dėžę, efektyviausius ir prabangiausius savo kremus galite pasilik-ti ypatingoms progoms – taip ir oda nebus pratinama tinginiauti, ir sintetinių priedų gausite mažiau, ir efektas bus pastebimesnis. Jei norite pagelbėti savo odai ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus, gerkite daug negazuoto vandens ir pasistenkite, kad jūsų maiste nestigtų šių vitaminų:

Vitaminas A. Antioksidantas. Gaminasi odoje ir būtinas ląste-lėms augti bei daugintis. Jis užtikrina normalią epitelinių kūno au-dinių (odos ir gleivinės) būklę. Trūkstant vitamino A, oda ir gleivinė sausėja, odoje atsiranda įtrūkimų, ji išblykšta. Kremas su vitaminu A odą atgaivina ir skaistina.

Vitaminas C. Antioksidantas. Padeda susidaryti kolagenui, kuris lemia stangrumą. Sulaukus 30-ies kolageno ima stigti, todėl sumažė-ja odos elastingumas. Vitaminas C ypač rekomenduojamas subren-dusioms moterims.

Vitaminas E. Antioksidantas. Jis neleidžia ląstelėms suglebti ir susidaryti raukšlėms. Saugodamas organizmą nuo laisvųjų radikalų poveikio, lėtina senėjimą.

Vitaminas B6. Gydo spuogus, uždegimus, valo, tačiau jautriai odai gali sukelti alergiją. Pirmiausia jį reikėtų išbandyti, tik tada pirkti.

129 Kosmetika

Deja, kosmetikoje dažniausiai naudojami sintetiniai vitaminai, ku-rie nėra tokie veiksmingi ir taip lengvai pasisavinami kaip natūralūs.

aTSaRgiai!

Kremai nuo saulėsVos spėjo įsitvirtinti nuostata, kad įdegusi oda – vėžio sinonimas, vos spėjome

įprasti teptis kremais nuo saulės, pasigirsta naujų teorijų. Pasirodo, padidėjus šių kremų pardavimui, odos vėžio atvejų ne tik nesumažėjo, bet netgi padaugėjo. Vis dažniau kalbama apie tai, kad kremai nuo saulės pavojingesni už pačią sau-lę. Ciuricho universiteto mokslininkai nustatė, kad patys populiariausi sintetiniai saulės filtrai imituoja estrogeno poveikį ir gali skatinti vėžinių ląstelių augimą.

Šie atradimai nereiškia, kad galime mėgautis saule be atvangos ir be ap-saugos. Nuo intensyvesnės saulės galima gintis ją atspindinčiais filtrais, kurių esama natūralioje kosmetikoje. Jie sukurti mineralų – žėručio (Mica), titano (Titanium Dioxide) ir cinko (Zinc Oxide) pagrindu. Bet jie nėra labai malonūs naudoti – palieka ant odos balkšvą riebią plėvelę, todėl žmonės dažniau ren-kasi patogesnius, nors ir pavojingesnius, giliau prasiskverbiančius kremus.

Pagaminti ekologišką saulės kremą yra labai sudėtinga. Ekologiško sertifi-kavimo sistema „Soil Association“ saulės kremų net nesertifikuoja.

Gyvoji kosmetika

Oda greičiau atsigaus ir ilgiau nesens, jei naudosime ne emulsi-jos/ kremo pavidalo produktus, o tik vandenį, ekstraktus ir aliejus, žo-džiu, gyvąją kosmetiką. Gyvąja ją vadiname todėl, kad tai daugiausia gyvybinės augalų ir saulės energijos turinti kosmetika. Ją gaminant augalas patyrė tik vieną fizinį perkeitimą – aliejus, pavyzdžiui, buvo išspaustas presu, o hidrolatas ir eterinis aliejus – išdistiliuoti vandeniu arba garais. Augalas šio perkeitimo metu nepatyrė žalojančių technolo-gijų poveikio: nebuvo apdorojamas mašinomis, plakamas maišikliais, veikiamas cheminių katalizatorių. Tokiu būdu išsaugoma ir gyvybinė energija, ir visos sukauptos vertingos bioaktyvios medžiagos.

Natūralių medžiagų odos priežiūrai tikrai netrūksta ir jos labai daug nekainuoja – tai ir šalto spaudimo nerafinuotas aliejus, ir me-dus, ir jogurtas, ir avižų dribsniai, ir uogos, ir vaistažolių arbatos. Svarbiausias gyvosios kosmetikos pranašumas tas, kad oda neap-kraunama jokiomis bevertėmis ar pavojingomis medžiagomis. Odos


Geležis dalyvauja chlorofilo susidarymo ir kituose gyvybiškai svarbiuose procesuose. Kai geležies trūksta, pasireiškia chlorozė – sutrinka chlorofilo gamyba. Lapai gelsta, jų kraštai pradeda džiūti. Beje, chlorozė gali būti ir infekcinės kilmės – ją gali sukelti amarai, tripsai, virusai, bakterijos, kai kurie grybai. Tuomet ant augalų atsi-randa įvairių formų chlorozinių dėmių (pvz., agurkų mozaika, pupe-lių bakteriozė).

Manganas padeda augalui kaupti askorbo rūgšties ir cukraus at-sargas. Mangano trūkumą gana lengva nustatyti – kai jo mažai, ant lapų pasirodo vadinamasis marmurinis piešinys. Šviesiai žaliame fone ryškiai išsiskiria intensyvios žalios spalvos net pačios smulkiau-sios gyslelės. Mangano trūkumo požymiai pasireiškia ne ant pačių jauniausių, o ant vidutinio amžiaus lapų. Šis elementas lengvai iš-plaunamas iš viršutinių smėlingos dirvos sluoksnių.

Varis skatina fotosintezę, gerina baltymų ir vandenilio apykaitą, azoto ir magnio pasisavinimą. Kai vario trūksta, augalai būna labai žemi – atrodo tikri neūžaugos. Krenta žiedai ir vaisių užuomazgos. Be to, jaunų lapelių viršūnėlės pabąla, o jie patys iš pradžių pašvie-sėja, paskui gelsta ir sukasi. Dažnai vario trūksta tada, kai dirvoje susikaupia per daug cinko, geležies, mangano.

Boras yra mineralas gabentojas. Jis užtikrina maisto medžiagų judėjimą, angliavandenių keliavimą iš lapų į šaknis. Boras stipriai veikia augalo vystymąsi nuo pat sėklos dygimo pradžios iki derliaus brandos. Dėl boro poveikio vaisiuose ir daržovėse kaupiasi krakmo-las, cukrus. Pirmieji boro trūkumo požymiai pastebimi ūglių viršūnė-se ir ant jaunų lapų – jie tampa per daug intensyvios žalios spalvos ir trapūs, kraštai užsiriečia į apačią, o pats augalas auga mažas, džiūsta viršūnės. Boro dažnai trūksta durpiniame dirvožemyje.

Natūralios trąšos

Natūralios trąšos yra organinės – gyvulinės ir augalinės kilmės. Jų galima nusipirkti, tačiau kai kurias visai paprasta pasigaminti.

217 Sodas ir daržas

Tai įdomu

Gamtinė žemdirbystėPastaruoju metu Lietuvoje pradėjo plisti gamtinės žemdirbystės mada. Jos nereikia painioti su ekologine, nes tai visai kas kita. Šios žemdirbystės šalinin-kai teigia, kad dirvožemio nereikia kasti ar purenti, jis tiesiog visą laiką turi būti uždengtas mulču – lapais, šiaudais, žolėmis, šienu, žieve, spygliais. Dar-žovės sodinamos tiesiog į mulčą. Tokios žemdirbystės praktika nėra ilgametė, Rusijoje ji žinoma dar tik apie 15 metų.

PelenaiTai labai vertingas kalcio šaltinis. Ši puiki trąša nedažnai naudo-

jama, nes per menkai vertinama. Arba laikoma netinkamai – todėl dingsta visos gerosios pelenų savybės. Pelenus reikia laikyti taip, kad į juos nepatektų vandens, nes jis išplauna kalį ir mikroelementus. Būtent todėl pelenus į smėlio ir priesmėlio dirvą patariama berti ne rudenį, o pavasarį ar vasaros pradžioje. Tačiau į sunkius dirvožemius jų galima įterpti ir rudenį.

Pe le nuo se yra ka lio, kal cio, fos fo ro, ge le žies, cin ko, man ga no, mo lib de no, mag nio –iš vi so net 30 mak ro- ir mik roele men tų. Fos-fo rą ir ka lį iš pe le nų au ga lai leng vai pa si sa vi na. Pe le nai ne tik di di na au ga lų der lių, bet ir ma ži na dir vo že mio rūgštumą. Jei gu į 10 kv. m dir vos iš be ria ma 1–1,5 ki bi ro pe le nų, dir va pa kal ki na ma. No rint, kad dir va būtų ne rūgš ti, rei kia iš ber ti 500–700 g/kv. m pe le nų. Smė lio ir prie smė lio dir vo že miuo se papras tai būna ma žai bo ro. Jei gu pa va sa rį į 10 kv. m išbe ria ma 700 g pe le nų, bo ro bus pakankamai.

Tačiau verta žinoti, kad ne visų rūšių pelenai tinka tręšti dirvo-žemiui. Kai kurios medžiagos degdamos išskiria toksines medžiagas, nuodija aplinką ir neduoda jokios naudos dirvožemiui – tik žalą. Tai putplastis, polietilenas, ruberoidas, guma ir kt. Netinka daržo žemę tręšti pakelės medžių pelenais, nes juose gausu švino ir kitų sunkiųjų metalų. Trumpai apžvelkime tinkamas pelenų rūšis, kurios praturti-na dirvožemį, ir pažiūrėkime, kokių vertingų savybių jos turi.


Tai įdomu

Pelenai kaip apsaugaPelenai yra ne tik trąša, bet ir apsauga nuo grybinių ligų. Pelenais patręštos bulvės mažiau serga bulvių maru, kopūstai ir griežčiai – šaknų gumbu, buro-kėliai – puviniu, ir panašiai.

Medžio pelenai. Medžio pelenuose daugiausiai kalio. Spygliuočių medžių pelenuose jo yra 3–7 proc., o lapuočių net iki 14 proc. (ypač vertingi beržo pelenai). Taip pat medžio pelenuose yra kalcio, fosfo-ro, magnio, įvairių mikroelementų. 1 kv. m patręšti paprastai pakan-ka 100 g pelenų.

Kaulų pelenai. Vertinga kalio ir fosforo trąša yra degintų kaulų miltai. Šiais miltais galima tręšti visų rūšių sodo, daržo ir gėlyno au-galus. Jie puikiausiai tinka vietoj superfosfato. 1 kv. m dirvožemio užtenka 40–60 g kaulų pelenų.

Durpių pelenai. Durpių pelenuose kalio ir fosforo yra mažai – vos po 1 proc. Tačiau durpių pelenuose yra iki 15 proc. kalkių, todėl durpių pelenus galima vartoti kaip kalkinimo medžiagą. Tiesa, kal-kinant dirvožemį, durpių pelenų reikia naudoti 2–3 kartus daugiau nei įprastų kalkių.

aTSaRgiai!

Kai pelenai netinkaVerta atminti, kad durpių pelenai kartais pablogina dirvos struktūrą. Pvz., sun-kiam molio dirvožemiui durpių pelenai yra labiau žalingi nei naudingi, todėl durpių pelenus patariama geriau berti į komposto krūvą, o ne į dirvą.

gERi REcEpTai

Kaip paruošti pelenų tirpalo Išsijokite 300 g pelenų, užplikykite juos verdančiu vandeniu ir pavirinkite 20–30 minučių. Nuovirą palikite nusistoti, nukoškite ir įpilkite maždaug 10 litrų vandens. Paskui įdėkite 40–50 g paprasto muilo ir palikite jį ištirpti. Toks pele-nų tirpalas tinka nuo daugelio sodo bei daržo ligų ir kenkėjų.


Žolės raugasTai visiems prieinama, lengvai pagaminama ir labai naudinga

trąša. Ja patręšti augalai iš karto ima sparčiai augti ir atrodo labai sveikai. Nupjautą sodo žolę arba išravėtas piktžoles sudėkite į kokią talpą, apipilkite vandeniu, pridenkite ir palikite kelioms paroms. Nu-piltas skystis – puikiausia trąša. Dar geriau užpilti dilgėles – jų rau-ge įvairių maistingųjų medžiagų itin daug. Tik žolės raugu verčiau laistyti atsargiai – reikia jį atskiesti, kitaip augalus galima nudeginti. Nors kai kuriems augalams arba gėlėms, pavyzdžiui, ramunėms, pa-tinka ir neskiestas žolės raugas. Jei augalų lapai pageltę, susitraukę, galima raugu palaistyti ir dažniau, o šiaip užteks ir kartą ar du per vasarą. Turėkite omenyje, kad žolės raugas gerokai dvokia!

gERi REcEpTai

Kurdiumovo arbatėlėLabai populiari ir augalams naudinga vadinamoji „Kurdiumovo arbatėlė“. Tai natūralus augimo stimuliatorius, visapusiška apsauga nuo ligų ir kenkėjų. Šia arbatėle galima tręšti augalus tiek lauke, tiek namuose. Paimkite pusę kibiro dilgėlių arba bet kokios žolės; pusę litro prarūgusios uogienės arba pakelį mielių su sauja cukraus; porą saujų pelenų; kelis lašus jodo; pusę kastuvo komposto arba derlingos žemės (kad daugintųsi naudin-gi mikroorganizmai) ir iki viršaus pripilkite vandens. Pridenkite ir palikite 2–5 dienoms, priklausomai nuo oro temperatūros. Gautą skystį skieskite vandeniu santykiu 1:10. Laistykite kartą per savaitę visus augalus. Jei dirva labai sausa, prieš tai galima kiek palieti paprastu vandeniu. Galite du kartus per savaitę šiuo skysčiu purkšti ir nuo kenkėjų – tik purškimui arbatėlė gali būti silpnesnė: 0,5 litro arbatėlės skieskite 15 litrų vandens. Jeigu skystyje ištirpinsite tarkuo-to ūkiško muilo, skystis geriau laikysis ant šakų.

Maisto atliekosPuikiausia trąša yra medaus likučiai. Jei jūsų augalas visiškai nu-

geibęs, pabandykite panaudoti šį natūralų ir efektyvų augimo stimu-liatorių. Sakysite, brangu? Visai ne – kibirui vandens pakanka 1–2 ar-batinių šaukštelių ištirpinto medaus. Paprastai toks kiekis lieka ant išvalgyto stiklainio sienelių – įpilkite į stiklainį vandens, išskalaukite ir neišpilkite. Medaus tirpale kelias paras galima pamirkyti dauginti


paruoštus ūgliukus. Po tokios vonios jie prigyja geriau, greičiau vys-tosi šaknų sistema, augalas būna tvirtesnis. Medus skatina gausesnį vaisių užuomazgų formavimąsi – saldžiu skysčiu apipurkšti žiedai prišaukia daugiau vabzdžių apdulkintojų.

Neišmeskite panaudotų kavos tirščių – jais drąsiai galite palieti kambarinius augalus. Kavos tirščiai praturtina kambarinius augalus maistinėmis medžiagomis – juose gausu kalio. Taip pat tirščiai gana veiksmingai saugo nuo ligų ir kenkėjų. Nieko tokio, jei kavos tirščiai pasaldinti, nes cukrus pagerina dirvožemio struktūrą. Svarbu tik pa-sisaugoti vaisinių muselių, kurios mėgsta saldumą. Kavos tirščiai pui-kiai tinka azalijoms ir rododendrams, nes rūgština dirvą. Taigi tų au-galų, kuriems reikalinga nerūgšti dirva, kavos tirščiais nelepinkite.

Panaudotas arbatžoles vasarą berkite į komposto krūvas, o žie-mą padžiovinkite ir vėliau berkite į daržovių sodinimo duobeles. Taip ypač naudinga tręšti sodinamus agurkus ir pomidorus. Jei arbatžoles paskleisite per visą dirvožemį, kibirui dirvožemio patariama suberti maždaug 100 g sausų panaudotų arbatžolių. Tai ne tik gera trąša (kam-barinėms gėlėms – taip pat), bet ir vertinga mulčiavimo medžiaga.

Nusistovėjusiame vandenyje, kuriame virėte bulves, yra augalams reikalingo krakmolo ir įvairių rūšių mikroelementų. Be to, krakmolas aktyvina naudingųjų dirvos mikroorganizmų veiklą, o virintas van-duo kambariniams augalams apskritai naudingesnis nei nevirintas vandentiekio vanduo, nes jis yra kur kas minkštesnis.

Svogūnų lukštus galite panaudoti ne tik velykiniams kiaušiniams dažyti – juose labai daug sodo ir daržo augalams reikalingų mikro- ir makroelementų. Jei svogūnų lukštų antpilu pradėsite lieti savo kam-barinės lysvelės augalus, jie sparčiau augs ir gausiau žydės.

gERi REcEpTai

Trąšos kardeliamsRudenį gėlyne, kur pavasarį sodinsite kardelius, sukraukite panaudotų arbat-žolių sluoksnį ir sumaišykite su nedideliu kiekiu medžio pelenų. Pavasarį viską perkaskite, pasodinkite kardelius ir dar pamulčiuokite panaudotomis arbat-žolėmis. Kardeliai pražys anksčiau ir bus storesniais stiebais.


KompostasKompostuojant gamta pati perdirba atliekas ir jos virsta vertingu

ir įvairioms gėlėms, daržovėms bei vaismedžiams ir vaiskrūmiams patinkančiu žemių mišiniu. Kompostas gaminamas iš įvairių sodo, daržo, buitinių atliekų, lapų, durpių, velėnų gabalų, mėšlo, miško pa-klotės. Naudoti tinkamas po 1–3 metų.

Ruošdami vietą naujai komposto krūvai, pirmiausiai paskleiskite 10 cm storio durpių sluoksnį – jos gerai sugers trąšų tirpalą, kuris su lietumi nutekėtų į gilesnius žemės sluoksnius. Arba sumeskite stores-nes šakas, pjuvenas, žievę – jos pamažu pus, sugers skysčių perteklių ir bus puikus drenažas. Stambias šakas verta sukapoti. Dar galima tiesiog numesti plytų – tai pagerins oro cirkuliaciją. Duobės nekaski-te, nes joje stovės vanduo, neprieis oras – ir augalų atliekos ne pus, o rūgs ir dvoks. Geriau jau atliekas krauti tiesiog į krūvą, kompostinę arba paprasčiausiai aptverti nedidelį plotelį tinkline tvora – kad krūva vėdintųsi, bet nevirstų į šonus. Mažuose sklypeliuose tinka nedidelės gana estetiškai atrodančios medinės arba plastikinės kompostinės, kurių galima nusipirkti parduotuvėse.

Kad atliekos irtų, krūvos viduje turi pakakti drėgmės ir šilumos. Labai sausą ir karštą vasarą krūvą verta keletą kartų palieti, o lie-tingą – perkasti, kad prieitų oro. Kompostines galima uždengti, kad labai neprilytų ir neišgaruotų drėgmė. Kai viduje pakyla temperatū-ra ir atliekos pradeda smarkiai irti, savaime išsiskiria pakankamai drėgmės.

Jei turite kantrybės, šviežias, drėgnas ir sausas atliekas geriausiai sluoksniuoti. Jeigu nupjovėte veją, kraukite žolę sluoksniais su dur-pėmis, šienu arba žeme. Storesnis kaip 50 cm šviežios žolės sluoksnis kompostinėje sukris, suslūgs ir be oro pradės rūgti. Jeigu nenorite sluoksniuoti, žolę kokią dieną padžiovinkite ir jau tada plonesniu sluoksniu kraukite į komposto krūvą. Jeigu yra vietos, naudinga tu-rėti dvi arba net tris kompostines – taip visada turėsite kur dėti atlie-kas ir visada turėsite derlingos žemės.

Subrendęs kompostas yra vienalytis, tamsus ir kvepia mišku. Jei-gu kompostas bekvapis, jis – negyvas. Subrendęs kompostas estetiš-kiau atrodo išsijotas.


Kas tinka kompostui?

pūva labai greitai pūva gerai pūva lėtai Kompostui išvis

netinka

Jaunos piktžolės; nupjauta vejos žolė; įvairus mėšlas.

Medžio pelenai ir anglys; kartonas ir popierius; kiaušinių dėklai ir lukštai;daržo atliekos (kopūstų lapai, kotai, žirnių virkščios, cukinijų stiebai);vaisių ir daržovių lupenos; kavos ir arbatžolių tirščiai; šiaudai ir šienas; velėna; nesumedėjusios medžių ir krūmų šakelės, jauni lapai; naminių graužikų natūralūs pakratai.

Pjuvenos; medžių šakos ir žievė; rudenį nukritę seni lapai; sumedėję medžių ir krūmų ūgliai; natūralių audinių skiautelės.

Sintetiniai audiniai; stiklas, metalas, plastikas;laikraščiai ir žurnalai; sauskelnės;kačių ir šunų išmatos; mėsos ir žuvies atliekos.

aTSaRgiai!

Piktžolės ir ligosKompostui tinka tik jaunos, sėklų nesubrandinusios piktžolės, kitaip rizikuoja-te kartu su naudinga trąša pasėti ir naują piktžolių derlių. Dėl rizikos paskleisti užkratą netinka kompostuoti ir užkrėstus lapus, vaisius ir pan.

Jei neturite kur mesti piktžolių su sėklomis, sudėkite jas ant žemės ir sanda-riai užklokite polietileno plėvele. Sėklos gaus saulės ir šilumos smūgį, sušus ir praras daigumą. Po keleto savaičių piktžoles jau galima sukrauti į kompostinę.

Puola kenkėjai

Šiuo metu Lietuvos rinkoje registruota virš 200 cheminių augalų apsaugos produktų. Tiesą sakant, kol kas jie iš tiesų yra veiksmingiau-sias ir ekonomiškiausias, nors ir pavojingas būdas kovoti su kenkėjais.

Kuo pavojingi pesticidaiPagal paskirtį pesticidai skirstomi į herbicidus (skirti kovai su

piktžolėmis), fungicidus (su grybais ir grybeliais), insekticidus (su

cdb gyvenk-ekologiskai fl

Documents