Byla Nr. 11/2017-5/2018

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KRIMINALINĖS ŽVALGYBOS ĮSTATYMO,

LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS TARNYBOS ĮSTATYMO IR

LIETUVOS RESPUBLIKOS VIDAUS TARNYBOS STATUTO NUOSTATŲ

ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2019 m. balandžio 18 d. Nr. KT13-N5/2019

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų

Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedimino Mesonio,

Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos

Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2019 m. kovo 28 d. rašytinio

proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 11/2017-5/2018 pagal:

1) pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-12/2017 ištirti, ar

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai neprieštaravo

(neprieštarauja) Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalis ir

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalis (2012 m. spalio 2 d.

redakcija) tiek, kiek jose nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio

nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės

pagal Valstybės tarnybos įstatymą klausimą procedūra, be kita ko, kriminalinės žvalgybos

informacijos, surinktos kito asmens, o ne to, dėl kurio atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas,

atžvilgiu, panaudojimas;

2) pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą Nr. 1B-5/2018 ištirti, ar:

2

– Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai

„piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“,

konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo (neprieštarauja) Lietuvos Respublikos

kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad „kriminalinės

žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką,

prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti

išslaptinama ir panaudojama tiriant <...> tarnybinius nusižengimus“, Lietuvos Respublikos vidaus

tarnybos statuto 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalis, Lietuvos Respublikos

vidaus tarnybos statuto (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalis tiek, kiek jose

nustatyta, kad „tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į <...> Kriminalinės žvalgybos įstatyme

nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją“;

– Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio

1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos

valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo (neprieštarauja)

Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos

vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalis, Lietuvos

Respublikos vidaus tarnybos statuto (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalis tiek,

kiek jose nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos

veikos požymių turinčią veiką panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės pagal Vidaus

tarnybos statutą klausimą procedūra.

Konstitucinio Teismo 2019 m. kovo 21 d. sprendimu šie prašymai sujungti į vieną bylą ir jai

suteiktas numeris 11/2017-5/2018.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjų argumentai

1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą

sustabdęs administracinę bylą, kurioje sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai įstaigos vadovui paskirta

tarnybinė nuobauda – atleidimas iš valstybės tarnybos už šiurkščius tarnybinius nusižengimus pagal

Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) (toliau – ir VTĮ) 29 straipsnio

6 dalies (su 2012 m. birželio 5 d. pakeitimais) 1 punktą (jame nurodytas šis nusižengimas: valstybės

tarnautojo elgesys, susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, diskredituojantis valstybės tarnybą,

žeminantis žmogaus orumą, ar kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises) ir

3 punktą (jame nurodytas šis nusižengimas: korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių

3

turinti veika (piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi), susijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, nors už

šią veiką valstybės tarnautojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn

atsakomybėn), kuriuos tiriant panaudota kito, o ne to, dėl kurio buvo atliekamas tarnybinio

nusižengimo tyrimas, asmens atžvilgiu pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą (toliau – ir KŽĮ)

taikytos kriminalinės žvalgybos metu surinkta informacija.

Pasak pareiškėjo, administracinėje byloje ginčijamas kriminalinės žvalgybos metu

užfiksuotų pokalbių turinys ir keliamas kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo laiko

klausimas – teigiama, kad tarnybinis patikrinimas pradėtas tik gavus Lietuvos Respublikos

specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) raštą, kuriame nurodyta informacija buvo surinkta

prieš pusantrų metų ir praėjus beveik 7 mėnesiams nuo ikiteisminio tyrimo kito asmens atžvilgiu

pradžios, be to, jame nėra aiškiai nurodyta, kada ir kokia informacija buvo išslaptinta.

2. Pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais

argumentais.

Ginčijamu teisiniu reguliavimu nebuvo nustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie

korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinimo ir perdavimo

naudoti sprendžiant tarnybinės atsakomybės pagal VTĮ klausimą procedūra. Pagal šį įstatymą

suteiktos galimybės valstybės tarnautojų tarnybinės atsakomybės taikymo tikslais perduoti naudoti

išslaptintą kriminalinės žvalgybos informaciją apie tų valstybės tarnautojų korupcinio pobūdžio

nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką net ir tais atvejais, kai tokia informacija surinkta

kriminalinės žvalgybos veiksmus taikant kito asmens, o ne to, dėl kurio atliekamas tarnybinio

nusižengimo tyrimas, atžvilgiu. Toks teisinis reguliavimas neatitinka visų asmens teisių, be kita ko,

teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ir jo gerbimą, teisėto ribojimo sąlygų, juo pažeista

konstitucinė asmens teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą. Todėl

kyla abejonė dėl šio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 22 straipsnio, 33 straipsnio 1 dalies

nuostatoms.

3. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą

sustabdęs administracinę bylą, kurioje sprendžiama, ar teisėtai paskirta tarnybinė nuobauda –

atleidimas iš statutinio valstybės tarnautojo pareigų dėl pareigūno vardo pažeminimo pagal Vidaus

tarnybos statuto (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą (šią nuobaudą

Klaipėdos apygardos administracinis teismas vėliau panaikino ir skyrė kitą tarnybinę nuobaudą –

papeikimą pagal minėto statuto 33 straipsnio 2 dalies 2 punktą). Šiuo atveju tarnybiniams

nusižengimams tirti buvo panaudota pagal KŽĮ atliekant tyrimą dėl kyšininkavimo ir

piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi surinkta informacija (protokolai, telefoninių pokalbių garso

įrašai, paaiškinimai). Pareigūnas pareiškėjo nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčija

kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo atliekant tarnybinį patikrinimą ir skiriant jam

4

tarnybines nuobaudas teisėtumą ir teigia nebuvęs supažindintas su panaudota kriminalinės

žvalgybos informacija.

4. Pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais

argumentais.

4.1. Tarnybinė atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statutą (visų redakcijų) (toliau – ir VTS)

už tarnybinius nusižengimus, t. y. netinkamą vidaus tarnybos funkcijų atlikimą ar tarnybinės etikos

reikalavimų nesilaikymą, ir kitus veiksmus, kuriais žeminamas pareigūno vardas, nėra baudžiamoji

atsakomybė. Nusikalstamos veikos ir tarnybiniai nusižengimai, kitokie pareigūno vardą žeminantys

veiksmai yra nevienodai pavojingi: pirmaisiais kėsinamasi į vertingiausias visuomenės

pripažįstamas vertybes, antraisiais iš esmės pažeidžiama vidaus tarnybos tvarka ir menkinamas

vidaus tarnybos autoritetas. Tarnybinės atsakomybės pagal VTS paskirtis – užtikrinti tvarką vidaus

tarnybos sistemoje ir visuomenės pagarbą šiai sistemai, neleisti vidaus tarnyboje dirbti asmenims,

kurie savo veiksmais akivaizdžiai rodo nepagarbą visuomenei. Taikant šią atsakomybę nėra

vykdomas baudžiamasis procesas ir nėra siekiama pagal baudžiamąjį įstatymą nubausti asmenis už

korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Vadinasi, galimybės panaudoti kriminalinės žvalgybos

metu surinktą informaciją baudžiamojo ir tarnybinės atsakomybės taikymo procesuose,

atsižvelgiant į šių procesų tikslus ir paskirtį, taip pat turi būti nevienodos.

4.2. Tiek renkant, tiek panaudojant kriminalinės žvalgybos informaciją yra įsiterpiama į

privatų asmens gyvenimą ir ribojama asmens teisė į privatumą. Vadinasi, kriminalinės žvalgybos

informacijos rinkimui ir panaudojimui, be kita ko, tarnybinės atsakomybės taikymo srityje, taikytini

žmogaus teisių ir laisvių ribojimo pagrindai.

Pagal oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinta

asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą gali būti ribojama, be kita ko, naudojant

kriminalinės žvalgybos informaciją, jeigu laikomasi šių sąlygų: pirma, toks ribojimas įtvirtintas

įstatyme; antra, tokiu ribojimu siekiama teisėto ir visuomenei svarbaus tikslo; trečia, toks ribojimas

yra būtinas nurodytam tikslui pasiekti ir nevaržo asmens teisės akivaizdžiai labiau, negu reikia šiam

tikslui pasiekti. Paminėtina, kad ir pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT)

praktiką asmens teisė į privataus gyvenimo gerbimą gali būti ribojama tik nustačius valstybės

saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesą, siekiant užkirsti kelią

viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams ir neviršijant to, kas būtina šiems tikslams pasiekti.

Ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį kriminalinės žvalgybos subjektams vykdant

veiklą surinkti ir teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuoti duomenys apie korupcinio pobūdžio

nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką gali būti išslaptinami ir panaudojami taikant tarnybinę

atsakomybę pagal VTS, pareiškėjo teigimu, neatitinka visų asmens teisių, inter alia teisės į

privataus gyvenimo neliečiamumą ir jo gerbimą, teisėto ribojimo sąlygų.

5

4.3. Specialiosios kriminalinės žvalgybos priemonės gali būti naudojamos tam tikrų sunkių

ar labai sunkių nusikalstamų veikų prevencijos ar tinkamo atskleidimo tikslais arba esant

specifinėms įstatyme apibrėžtoms situacijoms ir tik įstatyme nustatytais pagrindais, sąlygomis ir

tvarka. Pareiškėjo nuomone, kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas traukiant asmenis

tarnybinėn atsakomybėn nėra būtina ir proporcinga valstybės priemonė šios atsakomybės tikslui

pasiekti, t. y. tvarkai vidaus tarnybos sistemoje ir visuomenės pagarbai šiai sistemai užtikrinti.

Vidaus tarnybos sistemos pareigūnas, darydamas tarnybinį nusižengimą ar kitokiais veiksmais

žemindamas pareigūno vardą, nevykdo inter alia korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos. Todėl

kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas taikant tarnybinę atsakomybę vertintinas kaip

valstybės nustatyta priemonė, kuria ribojama asmens konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į

vidaus tarnybą, inter alia jo teisė išlaikyti vidaus tarnybos pareigūno statusą. Nustatant ginčijamą

teisinį reguliavimą neišlaikyta pusiausvyra tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių – viešojo intereso

užtikrinti vidaus tarnybos tvarką ir visuomenės pasitikėjimą vidaus tarnybos sistema ir pagal

Konstitucijos 22 straipsnį, 33 straipsnio 1 dalį garantuojamų asmens konstitucinių teisių (teisės į

pagarbą privačiam gyvenimui ir teisės stoti į valstybės tarnybą) užtikrinimo – ir kartu pažeistas

konstitucinis teisinės valstybės principas, inter alia konstitucinis proporcingumo principas.

4.4. Atsižvelgdamas į konstitucinį teisinio aiškumo imperatyvą, aktualias oficialiosios

konstitucinės doktrinos ir EŽTT jurisprudencijos nuostatas, pareiškėjas pažymi ir tai, kad

kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas taikant tarnybinę atsakomybę įstatyme

(įstatymuose) turi būti reglamentuotas itin išsamiai ir aiškiai, t. y. taip, kad subjektas, taikantis

tarnybinę atsakomybę, neturėtų galimybių piktnaudžiauti jam suteiktais įgaliojimais, nepagrįstai

suvaržyti asmens teises, inter alia pažeisti asmens teisę į jo privataus gyvenimo gerbimą, o

tarnybinėn atsakomybėn traukiamas pareigūnas galėtų tinkamai pasinaudoti veiksminga gynyba nuo

savavališkų valdžios veiksmų. Todėl iš konstitucinio teisinės valstybės principo įstatymų leidėjui

kyla reikalavimas įstatyme išsamiai ir aiškiai nustatyti kriminalinės žvalgybos informacijos apie

korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo sprendžiant

tarnybinės atsakomybės pagal VTS klausimą procedūrą.

Pareiškėjo nuomone, nei ginčijamuose įstatymuose, nei kituose teisės aktuose, kuriais

reguliuojami vidaus tarnybos santykiai, be kita ko, susiję ir su tarnybinės atsakomybės taikymu

vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, nenustatyta, kaip, sprendžiant tarnybinės atsakomybės pagal

VTS klausimą, turėtų būti panaudojama kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio

pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, t. y. nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra

nustatyta minėtos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo taikant tarnybinę atsakomybę

procedūra, nors pagal Konstituciją, atsižvelgiant į šių santykių turinį, toks teisinis reguliavimas

turėtų būti nustatytas KŽĮ, VTS ar kitame teisės akte.

6

Teisės aktuose išsamiai nenustačius kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio

pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo sprendžiant tarnybinės

atsakomybės pagal VTS klausimą procedūros, nepagrįstai varžoma asmens teisė į veiksmingą

teisminę gynybą pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, nes asmuo praranda galimybę teisminiu

būdu tinkamai apginti savo pažeistą teisę į privatų gyvenimą ir teisę stoti į valstybės tarnybą.

Pasak pareiškėjo, administracinis teismas negali šios spragos pašalinti ad hoc. Jo nuomone,

tokiu teisiniu reguliavimu, kai įstatyme nėra išsamiai ir aiškiai nustatyta procedūra, kaip KŽĮ

pagrindu surinkta informacija gali būti panaudojama tarnybinės atsakomybės taikymo tikslais,

pažeidžiami iš Konstitucijos 22 straipsnio, 30 straipsnio 1 dalies, 33 straipsnio 1 dalies, taip pat iš

konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys imperatyvai.

II

Suinteresuoto asmens atstovo argumentai

5. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietuvos

Respublikos Seimo atstovo Seimo nario Vitalijaus Gailiaus rašytiniai paaiškinimai, kuriuose

teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui,

30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis

stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Suinteresuoto asmens Seimo atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

5.1. Ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinus teisę panaudoti kriminalinės žvalgybos

informaciją tiriant tarnybinius nusižengimus, kartu nustatyti jos ribojimai (tam tikri saugikliai),

apsaugantys nuo galimų piktnaudžiavimo atvejų: 1) tokia informacija gali būti išslaptinama tik

prokuroro sutikimu, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu; 2) tokia

informacija panaudojama tik tiriant specifinio pobūdžio – tarnybinius – nusižengimus; 3) gali būti

išslaptinama ir panaudojama ne visa ir ne bet kokia kriminalinės žvalgybos informacija, o tik

informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką. Be to, KŽĮ,

inter alia jo 5 straipsnio 1 dalyje, 7 straipsnio 1 dalyje, yra įtvirtintos žmogaus teisių ir laisvių

apsaugos atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus garantijos.

5.2. Kai kurios korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos, nurodytos Lietuvos Respublikos

korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (pavyzdžiui, piktnaudžiavimas (Lietuvos

Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnis) ar tarnybos pareigų neatlikimas

(BK 229 straipsnis)), yra taip susijusios su padariniais, kad jei jų nekyla, nėra išskiriama parengtinė

nusikalstamos veikos stadija, o padaryta veika gali būti kvalifikuojama tik kaip tarnybinis

pažeidimas. Todėl vienas svarbiausių – ir paprastai vienintelis – korupcinio pobūdžio nusikalstamos

veikos ir tarnybinio nusižengimo atribojimo kriterijų yra padarytos žalos valstybės tarnybai ir

viešiesiems interesams dydis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra išaiškinęs, kad

7

BK 228 straipsnyje numatytas didelės žalos požymis yra pagrindinis nusikaltimų valstybės tarnybai

bei viešiesiems interesams ir tarnybinių pažeidimų atribojimo kriterijus (2007 m. spalio 9 d. nutartis

baudžiamojoje byloje Nr. 2K-568/2007).

Be to, LAT yra pabrėžęs didelės žalos (inter alia valstybei) požymio, būtino baudžiamajai

atsakomybei kilti, vertinamąjį pobūdį: neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu

ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių, kitų jos ginamų konstitucinių

vertybių ar principų pažeidimo, jeigu sumenkinamas, diskredituojamas valstybės institucijų

autoritetas, pasitikėjimas valstybės teisine sistema ir pan.; darant išvadas dėl tokios žalos buvimo

svarbios aplinkybės yra tai, kokios valstybės tarnautojo, atlikusio neteisėtus veiksmus, pareigos (jų

reikšmingumas), kokia veikos trukmė, apimtis (mastas), kokiais teisės aktais yra ginamos pažeistos

vertybės, ar piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi nebuvo padaryta ir kitų baudžiamajame įstatyme

uždraustų veikų, ir pan. (2016 m. birželio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-234-

222/2016); kiekvienu konkrečiu atveju dėl žalos dydžio sprendžia teismas, atsižvelgdamas, be kita

ko, į kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir to įtaką

valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui (2013 m. spalio 3 d. nutartis baudžiamojoje

byloje Nr. 2K-351/2013).

5.3. Uždraudus išslaptinti dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų surinktą kriminalinės

žvalgybos informaciją ir ją panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus (t. y. panaikinus atitinkamą

ginčijamą teisinį reguliavimą), dalis šių tyrimų apskritai galėtų žlugti net ir esant surinktai

objektyviai informacijai apie padarytą tarnybinį nusižengimą. Toks reguliavimas galimai neatitiktų

konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų. Tai kartu galėtų reikšti, kad vienintelio

vertinamojo požymio traktuotė galėtų lemti ne tik baudžiamosios atsakomybės atribojimą nuo

tarnybinės atsakomybės, bet ir absoliutų asmens išteisinimą. Tačiau Konstitucinis Teismas yra

konstatavęs, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, negali būti

nustatytas toks teisinis reguliavimas, kurį taikant asmuo, nesilaikantis teisės aktų nustatytų

reikalavimų, galėtų išvengti teisinės atsakomybės; šis konstitucinis principas būtų pažeistas, jei

įstatyme nebūtų nustatytos atitinkamos teisinio poveikio priemonės, skirtos asmenims,

nesilaikantiems teisės aktų nustatytų reikalavimų (2011 m. sausio 31 d., 2013 m. gruodžio 6 d.

nutarimai).

5.4. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti;

asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo;

žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribų nelieka tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar

kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir

valstybei; kiekvienas asmuo, pažeisdamas įstatymuose nustatytus draudimus, supranta, kad sukels

atitinkamą valstybės teisėsaugos institucijų reakciją, suvokia, kad už padarytą nusikaltimą valstybės

8

jam taikomos priemonės bus griežtos, jomis bus koreguojamas, trukdomas ar stabdomas jo

neteisėtas elgesys (2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).

Valstybės tarnyboje, kurios paskirtis – garantuoti viešąjį interesą, dirbantys asmenys negali

užsiimti veikla, kuri įgalintų privačius valstybės tarnautojų interesus, o valstybės tarnautojų korpusą

būtina formuoti ypatinga tvarka, atsižvelgiant į jų teisinio statuso specifiką ir ypatingą atsakomybę

visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą.

Prevencinės priemonės, kuriomis siekiama riboti ir mažinti nusikalstamumą, savaime

nelaikytinos konstituciškai nepagrįstu žmogaus teisės į privatumą ribojimu. Tačiau nustatant teisinį

reguliavimą, kuriuo suteikiama galimybė pažeisti žmogaus privatumą, be kita ko, naudojant KŽĮ

numatytas priemones, būtina laikytis konstitucinio proporcingumo principo. Proporcingumo

reikalavimo laikymąsi turi užtikrinti ir minėti trys KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje numatyti kriminalinės

žvalgybos informacijos panaudojimo ne nusikalstamų veikų tyrimui ribojimai (saugikliai), kuriuos

taikant naudoti kriminalinės žvalgybos informaciją tiriant tarnybinius ar drausminius nusižengimus

galima tik išimtiniais atvejais, be to, tuos atvejus griežtai prižiūri ir vertina pagal KŽĮ 2 straipsnio

16 dalį kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumą kontroliuojantys ir jų vykdymą koordinuojantys

pareigūnai – prokurorai.

5.5. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai tam tikru teisės akte (jo

dalyje) implicitiškai įtvirtintu teisiniu reguliavimu yra nustatytas tam tikras elgesys ir šitaip

papildytas bei pratęstas eksplicitinis teisinis reguliavimas, nėra pagrindo teigti, esą tas teisės aktas

(jo dalis) atitinkamų visuomeninių santykių apskritai nereguliuoja, nes tie visuomeniniai santykiai iš

tikrųjų yra teisiškai sureguliuoti, tačiau tas teisinis reguliavimas atitinkamuose teisės aktuose (jų

dalyse) yra įtvirtintas ne eksplicitiškai, expressis verbis, o implicitiškai ir aiškinant teisę yra

išvedamas iš eksplicitinių teisės nuostatų (2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Todėl suinteresuoto asmens atstovas nesutinka, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra

nustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos

požymių turinčią veiką panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės pagal VTS ar VTĮ

klausimą procedūra.

5.6. Taigi kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos

veikos požymių turinčią veiką išslaptinimas ir panaudojimas tiriant tarnybinius nusižengimus yra

konstituciškai pateisinamas ir proporcingas, atitinka viešąjį interesą ir neriboja asmens teisių labiau,

negu būtina konstituciškai reikšmingiems viešiesiems tikslams pasiekti.

III

Byloje gauta medžiaga

6. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Lietuvos Respublikos generalinio

prokuroro pavaduotojo Žydrūno Radišausko, laikinai ėjusio Lietuvos Respublikos specialiųjų

9

tyrimų tarnybos direktoriaus pareigas Žydrūno Bartkaus, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo

departamento direktoriaus pavaduotojo Kęstučio Budrio, Lietuvos Respublikos teisingumo

ministrės Mildos Vainiutės, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro Eimučio Misiūno

rašytinės nuomonės.

6.1. Generalinio prokuroro pavaduotojo Ž. Radišausko nuomonėje nurodyta, kad:

– KŽĮ nedetalizuota, kokia tvarka ir kokiais atvejais kriminalinės žvalgybos pagrindinių

institucijų (toliau – ir KŽPI) vadovai gali kreiptis į prokurorą, kad gautų jo sutikimą panaudoti

kriminalinės žvalgybos informaciją KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje numatytais tikslais; nei KŽĮ, nei

kituose įstatymuose nėra detalizuoti pagrindai ir atvejai, kuriais prokuroras gali nesutikti dėl

kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo minėtais tikslais;

– pagal generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 19 d. įsakymą Nr. I-365 spręsti dėl

nurodyto sutikimo turėjo teisę Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir apygardų

prokuratūrų prokurorai, generalinio prokuroro įgalioti koordinuoti kriminalinės žvalgybos veiksmus

ir kontroliuoti jų teisėtumą, o 2017 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. I-204, siekiant užtikrinti

griežtesnę ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje numatytų kriminalinės žvalgybos informacijos

panaudojimo tikslų įgyvendinimo kontrolę, nustatyta, kad dėl minėto sutikimo sprendžia tik

generalinio prokuroro įgaliotas jo pavaduotojas ir kiti konkretūs Generalinės prokuratūros

prokurorai;

– nuo 2013 m. sausio 1 d. Generalinė prokuratūra ir apygardų prokuratūros iš KŽPI vadovų

gavo 16 kreipimųsi dėl sutikimo ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje numatyto pobūdžio

informaciją panaudoti tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus; tik vienas iš gautų

kreipimųsi nebuvo patenkintas, nes aprašytas galimai neteisėtas veikas Generalinės prokuratūros

prokuroras įvertino kaip mažareikšmes;

– iš minėtų kreipimųsi matyti, kad: 1) dėl prokuroro sutikimo kreipiamasi, kai kriminalinės

žvalgybos subjektas nustato, jog kriminalinės žvalgybos metu surinktų duomenų apie valstybės

tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikas nepakanka ikiteisminiam tyrimui pradėti, tačiau tos

veikos turi tarnybinio nusižengimo požymių; 2) kreipiantis į prokurorą nurodomas asmuo ir

konkreti informacija (jos apimtis), sutikimo kurią panaudoti prašoma; 3) pagal Lietuvos

Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 2 straipsnį (privalėdamas imtis visų

įstatymų numatytų priemonių, kad, paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, per trumpiausią

laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika) prokuroras dėl minėto sutikimo

sprendžia patikrinęs, ar kriminalinės žvalgybos informacija, kurią ketinama panaudoti tiriant

tarnybinius nusižengimus, nėra pakankama ikiteisminiam tyrimui dėl galimai padarytos

nusikalstamos veikos pradėti ir ar ji yra pakankama tarnybiniam patikrinimui dėl galimai padarytų

10

tarnybinių nusižengimų pradėti; 4) prokuroro sutikimas išreiškiamas atskiru raštu arba rezoliucija

ant KŽPI vadovo kreipimosi;

– taikant ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį yra užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės,

įskaitant teisę į asmens privataus ir šeimos gyvenimo neliečiamumą ir gerbimą bei teisę ginti savo

teises teisme, nes šioje dalyje nustatyta, kad tiriant inter alia tarnybinius nusižengimus gali būti

panaudojama tik išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija, be to, pagal šio įstatymo 5

straipsnio 9 dalį (2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) asmuo, manantis, kad

kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmai pažeidė jo teises ir laisves, gali apskųsti jų veiksmus

KŽPI vadovui arba prokurorui, o šių sprendimus gali skųsti apygardos teismo pirmininkui ar jo

įgaliotam teisėjui; taigi asmuo, kuriam remiantis tokia informacija taikoma tarnybinė atsakomybė,

turi teisę ne tik su ja visa susipažinti, bet ir reikalauti patikrinti bei įvertinti jos gavimo ir

panaudojimo faktinius ir teisinius pagrindus.

6.2. Laikinai ėjusio STT direktoriaus pareigas Ž. Bartkaus nuomonėje pateikti šie

argumentai.

6.2.1. Ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje yra numatyti pagrindiniai principai, kurių

reikia laikytis norint kriminalinės žvalgybos informaciją panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus:

turi būti prokuroro sutikimas, institucijos vadovo sprendimas ir tokia informacija turi būti

išslaptinama. Taikant šį teisinį reguliavimą STT turima kriminalinės žvalgybos informacija pagal

susiklosčiusią praktiką pateikiama ir panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus tik išimtiniais

(retais) atvejais ir šia tvarka:

1) kriminalinės žvalgybos subjekto vadovas, nusprendęs, kad konkreti kriminalinės

žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką nėra

pakankamas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, bet iš šios informacijos (kuri yra patikima,

pavyzdžiui, užfiksuota techninėmis priemonėmis) matyti, kad galėjo būti padarytas tarnybinis

nusižengimas (kuriuo padaryta žala viešiesiems interesams), informuoja apie tai STT direktorių,

kad būtų sprendžiama dėl tokios informacijos išslaptinimo ir perdavimo naudoti tiriant tarnybinį

nusižengimą;

2) STT direktoriaus pritarimu parengiamas raštas įgaliotam prokurorui dėl tokios

informacijos išslaptinimo ir perdavimo tarnybiniam nusižengimui tirti;

3) prokuroras įvertina galimybes konkrečią kriminalinės žvalgybos informaciją panaudoti

baudžiamajame procese ir tai, ar tam tikra kriminalinės žvalgybos informacija apie veiką, turinčią

korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, gali turėti tarnybinio nusižengimo požymių;

4) gavęs prokuroro sutikimą, kriminalinės žvalgybos subjektas raštu kreipiasi į Lietuvos

Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2016 m. gegužės 19 d. redakcija) (toliau –

VTPĮ) 14 straipsnio pagrindu sudarytą Specialiąją ekspertų komisiją (toliau – ir SEK) dėl

11

kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo; SEK įvertina įslaptintos informacijos

išslaptinimo tikslingumą, teisinius ir faktinius tokio išslaptinimo pagrindus (vertinama, ar dėl

išslaptinimo nekyla grėsmių kriminalinės žvalgybos veiklai) ir teikia STT direktoriui išvadą dėl

kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo;

5) pritaręs SEK išvadai (išslaptinimui), STT direktorius tvirtina įslaptintos informacijos

išslaptinimo aktą;

6) išslaptintą informaciją SEK grąžina kriminalinės žvalgybos subjektui;

7) kriminalinės žvalgybos subjektas išslaptintą informaciją perduoda atitinkamam

darbdaviui tarnybiniam nusižengimui tirti pagal procedūras, numatytas įstatymuose ir kituose teisės

aktuose.

6.2.2. Pagal KŽĮ 5 straipsnio 7 dalį, jei pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą kriminalinės

žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą buvo panaudota šio įstatymo

19 straipsnyje nustatyta tvarka, kriminalinės žvalgybos tyrimo bylose surinkta informacija saugoma

STT įslaptintų bylų archyve 5 metus nuo tokios bylos užbaigimo; pasibaigus saugojimo terminui,

jei jis nėra pratęsiamas dėl informacijos naudojimo kriminalinės žvalgybos uždaviniams

įgyvendinti, kriminalinės žvalgybos tyrimo byla (informacija) sunaikinama teisės aktų nustatyta

tvarka.

6.2.3. Kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos teisėtumą ir tinkamą žmogaus teisių ir

laisvių apsaugą vykdant kriminalinę žvalgybą užtikrina kriminalinės žvalgybos kontrolės sistema:

1) pagal KŽĮ (pavyzdžiui, jo 22, 24 straipsnius), generalinio prokuroro įsakymais patvirtintų teisės

aktų nuostatas yra vykdoma kriminalinės žvalgybos išorės kontrolė: parlamentinė (ją vykdo ir pagal

Lietuvos Respublikos Seimo statutą specialiai tam sukurtas Seimo struktūrinis padalinys – Seimo

Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija), Vyriausybės, prokuratūros ir teismo

(įgalioti prokurorai ir teisėjai, susipažinę su būtina kriminalinės žvalgybos tyrimo bylos medžiaga ir

įvertinę, be kita ko, žmogaus teisių ribojimo proporcingumą, tikslingumą, priima sprendimus dėl

kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų sankcionavimo; prokurorai gauna informaciją

apie sankcionuotų veiksmų atlikimo eigą ir rezultatus); 2) pagal KŽĮ 21 straipsnį, KŽPI pagal

vidaus teisės aktus vykdo kriminalinės žvalgybos vidaus kontrolę tiek hierarchiniu (aukštesni pagal

rangą STT pareigūnai kontroliuoja pavaldžių pareigūnų vykdomą veiklą), tiek decentralizuotu būdu

(STT padalinių, tiesiogiai nevykdančių kriminalinės žvalgybos, tačiau galinčių atlikti kriminalinės

žvalgybos veiklos tikrinimus, kontrolė (komisijos, vidaus auditas, darbuotojų padarytų pažeidimų

tyrimas ir pan.)), be to, atliekama nuolatinė STT kriminalinės žvalgybos stebėsena, kompleksiniai,

tiksliniai patikrinimai.

6.2.4. Intervencija į privatų asmens gyvenimą, kai kriminalinės žvalgybos informacija yra

renkama ir panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus, yra skirtingo teisinio lygio, todėl teisėtai

12

ir pagrįstai surinktos informacijos panaudojimui nebūtina tokio pat pobūdžio ir laipsnio teisinė

apsauga kaip tokios informacijos rinkimui (kuris susijęs su Konstitucijos 22 straipsniu).

Kaip piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą

(Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis), taip ir valstybė ir jos piliečiai (visuomenė) turi teisę žinoti,

kaip elgiasi asmenys, einantys tam tikras (visų pirma aukštas ir atsakingas) pareigas, ir kaip jie

atlieka savo tarnybines funkcijas, taip pat turi pagrįstą teisėtą lūkestį, kad valstybės tarnyboje,

vidaus tarnyboje dirbs tik patikimi, lojalūs valstybei, sąžiningi ir dori asmenys, kurie laikysis tam

tikrų jų veiklos etikos principų, nepiktnaudžiaus savo padėtimi, įgaliojimais ir tarnyba, kad

valstybės ir vidaus tarnyba bus skaidri sistema, turinti pakankamą ir veiksmingą kontrolės ir

priežiūros mechanizmą. Konstitucinė teisė stoti į valstybės tarnybą nepaneigia valstybės tarnautojų

ir pareigūnų pareigos būti lojaliems valstybei, veikti teisėtai. Ši teisė negali būti absoliutinama ir

negali paneigti valstybės tarnautojų ir pareigūnų atsakomybės už savo veiksmus instituto, ypač

tuomet, kai valstybė disponuoja teisėtai surinkta informacija apie tai, kad valstybės tarnautojas ar

pareigūnas galimai nėra tinkamas eiti tam tikras pareigas, neatitinka nepriekaištingos reputacijos

reikalavimų ar tam tikri jo veiksmai diskredituoja valstybės ar vidaus tarnybą, jos reputaciją

(autoritetą).

Jeigu būtų panaikintas ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį kriminalinės žvalgybos

informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus, susiklostytų

teisiškai ydinga situacija: valstybė, disponuodama teisėtai ir pagrįstai surinkta informacija, kurios

rinkimo tikslas buvo užkardyti nusikalstamas veikas, išsiaiškinti jų požymius, jas galimai darančius

asmenis, negalėtų jos panaudoti prieš atitinkamus asmenis ir privalėtų ją sunaikinti, jei tos

informacijos nepakaktų, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas ir būtų galima konstatuoti, kad

nusikalstamos veikos galėjo būti padarytos, bet ji rodytų, kad atitinkamo asmens veiksmuose yra

korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių ir kad tas asmuo galimai nėra tinkamas eiti

valstybės tarnautojo ar pareigūno pareigas; tokiu atveju valstybė taptų teisiškai neįgali ir

akivaizdžiai būtų pažeisti viešieji interesai ir teisėti piliečių lūkesčiai.

Tam tikrais atvejais kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas tiriant tarnybinius

nusižengimus turi asmens teisės į privatų gyvenimą suvaržymo požymių, tačiau tai atitinka šios

teisės ribojimo sąlygas: toks ribojimas įtvirtintas įstatyme (ginčijamos KŽĮ, VTĮ ir VTS nuostatos),

tokiu ribojimu siekiama teisėto ir visuomenei svarbaus tikslo (skaidrios, sąžiningos ir teisėtos

valstybės tarnybos ir vidaus tarnybos sistemos) ir toks ribojimas yra būtinas nurodytam tikslui

pasiekti ir nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiam tikslui pasiekti (tai

vienintelė valstybės galimybė panaudoti teisėtai surinktą informaciją apie galimus tarnybinius

nusižengimus, kurie turi korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių); todėl kriminalinės

žvalgybos informacijos panaudojimas pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį Konstitucijos požiūriu negali

13

būti laikomas savavališku ar neteisėtu kišimusi į asmens privatų gyvenimą, kėsinimusi į jo garbę ir

orumą.

Taigi teisės į asmens privatų gyvenimą ribojimas teisėtai gautą informaciją išslaptinant ir

panaudojant tam, kad būtų išsiaiškinta, ar atitinkami valstybės pasitikėjimą turintys asmenys

nepiktnaudžiauja juo ir nesudaro nepagrįstų prielaidų manyti, kad savo pareigas jie atlieka tinkamai

ir teisėtai, yra pagrįstas ir netgi būtinas tam, kad valstybinis sektorius funkcionuotų stabiliai,

užtikrintai, objektyviai ir atitiktų pagrindinį savo tikslą – viešąjį interesą.

6.2.5. Procesas, kai kriminalinės žvalgybos informacija panaudojama tiriant tarnybinius

nusižengimus, atsižvelgiant į tai, kad jo pasekmės gali būti gana neigiamos, savo esme gali būti

prilyginamas baudžiamajam procesui ir tarnybinė atsakomybė pagal jos padarinius gali būti

prilyginama baudžiamajai atsakomybei; tai, ar konkrečioje byloje buvo sprendžiamas baudžiamojo

kaltinimo klausimas ir ar teisės pažeidimas gali būti prilygintas baudžiamajam kaltinimui,

numatytam 1950 m. priimtos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir

Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, EŽTT vertina pagal šiuos kriterijus: teisės pažeidimų

klasifikavimas nacionalinėje teisėje (tai neturi lemiamos įtakos), teisės pažeidimo pobūdis

(pažeistos teisės normos taikymo sritis), bausmės tikslas (ar siekiama nubausti asmenį ir atgrasyti jį

nuo tolesnių teisės pažeidimų), galimos bausmės pobūdis ir griežtumas (1976 m. lapkričio 23 d.

sprendimas byloje Engel ir kiti prieš Nyderlandų Karalystę, peticijų Nr. 5100/71, 5101/71, 5102/71,

5354/72, 5370/72).

6.2.6. Abejotina, ar įstatymuose turi būti detalizuota procedūra, kaip kriminalinės žvalgybos

informacija turi būti panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus, nes įstatymuose nėra

detalizuota jokios rūšies informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra.

Tarnybinių nusižengimų nagrinėjimo tvarka ir procedūra yra bendra, ši procedūra nepriklauso nuo

to, kokio pobūdžio, iš kur gauta ir kokia konkrečia informacija remiantis ji vyksta ar yra pradedama.

Kriminalinės žvalgybos informacija, kuri gali būti panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus,

yra tik viena iš informacijos, kurios pagrindu gali būti inicijuojami tarnybiniai tyrimai ir kuri gali

papildyti iš kitų šaltinių jau gautą informaciją, rūšių. Kai kuriuose teisės aktuose, kuriais

reglamentuojamas tarnybinių nusižengimų tyrimas, kriminalinės žvalgybos informacija net

neišskiriama kaip atskira informacijos kategorija (pavyzdžiui, įstatymu patvirtintame Tarnybos

Lietuvos Respublikos muitinėje statute). Taigi šiuo požiūriu ginčijamas teisinis reguliavimas yra

teisiškai pagrįstas ir savaime pakankamas.

6.2.7. Ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį kriminalinės žvalgybos informacija gali

būti panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio

1 daliai, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę

kreiptis į teismą, nes asmuo, manydamas, jog jo teisės ar laisvės tiriant jo galimai padarytą tarnybinį

14

nusižengimą ir naudojant išslaptintą kriminalinės žvalgybos informaciją buvo pažeistos, turi teisę

kreiptis į teismą ir šias savo teises ginti:

1) pagal KŽĮ 5 straipsnio 9 dalį (2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m. rugsėjo 27 d. redakcijos)

asmuo, manantis, kad kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmais pažeistos jo teisės ir laisvės, gali

šiuos veiksmus apskųsti kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui arba prokurorui, o

kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo ar prokuroro sprendimą jis gali skųsti

apygardos teismo pirmininkui ar jo įgaliotam teisėjui;

2) pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, tiriant tarnybinius nusižengimus panaudojama

tik išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija, o tai reiškia, kad asmuo tarnybinio nusižengimo

tyrimo metu turi teisę susipažinti su tokia informacija; pagal VTPĮ 10 straipsnio 2 dalį, kai

nustatytas informacijos įslaptinimo terminas (pagal šio įstatymo 8 straipsnį – 5, 10, 15, 30 ar 75

metai, konkretus įvykis ar kitos sąlygos) dar nepasibaigęs (nepratęstas) ir iki šio termino neišnykęs

įslaptinimo tikslingumas, įslaptinta informacija išslaptinama tik ją parengusio paslapčių subjekto

vadovo ar jo įgalioto asmens sprendimu;

3) pagal VTĮ 30 straipsnio 6 dalį sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ar dėl

asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padariusiu tarnybinį nusižengimą ir

tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, nustatymo gali būti skundžiamas Lietuvos

Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka;

4) pagal vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinto

Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo ir panaikinimo,

sprendimų dėl pareigūnų, atleistų iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiais tarnybinį

nusižengimą ir dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarkos aprašo

22.4 punktą, tikrinamas pareigūnas turi teisę apskųsti tikrintojo veiksmus, o pagal 47 punktą,

tarnybinių ginčų komisijai ir (arba) administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka gali būti

skundžiamas įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo.

6.2.8. Kriminalinės žvalgybos tyrimas yra dinamiškas procesas, pradiniai kriminalinės

žvalgybos tyrimo objektai turi sąlyčio taškų su kitais asmenimis, todėl natūralu, kad, vykdant

kriminalinę žvalgybą vienų objektų (asmenų) atžvilgiu, galima gauti informacijos apie kitus

asmenis ir kitas neteisėtas jų daromas veikas. Pagal KŽĮ, kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos

metu, sprendžiant kriminalinės žvalgybos uždavinius, surinkti ir teisės aktų nustatyta tvarka

užfiksuoti duomenys ne apie pradinius kriminalinės žvalgybos tyrimo objektus, įskaitant asmenis (t.

y. ne tik apie asmenis, dėl kurių atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas), taip pat laikomi

kriminalinės žvalgybos informacija; valstybė turi turėti pakankamus ir efektyvius įgaliojimus

vertinti ir tiriant tarnybinius nusižengimus panaudoti tokią teisėtai surinktą informaciją apie

asmenis, kurių veiksmai galimai yra žalingi viešiesiems interesams ir nesuderinami su jų einamomis

15

pareigomis, ir jos pagrindu pradėti atskirus tyrimus ir procesus; priešingu atveju nebūtų pašalintos

aplinkybės, palankios tęsti viešiesiems interesams žalingą veiklą. Tokiame procese konstitucinės

žmogaus teisės ir laisvės, įskaitant teisę stoti į valstybės tarnybą ir teisę gintis teisme, nėra

pažeidžiamos.

Konstitucinis Teismas 2017 m. kovo 15 d. nutarime dėl baudžiamosios atsakomybės už

neteisėtą praturtėjimą iš esmės pažymėjo, kad, vykdant procesus („tiriant ir nagrinėjant

baudžiamąsias bylas“) dėl vienų objektų ir paaiškėjus naujoms aplinkybėms ar asmenims, kurie

galimai padarė kitus nusižengimus („paaiškėjus kitų nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų

požymiams“), valstybės institucijos ir pareigūnai neatleidžiami nuo pareigos juos ištirti ir esant

pagrindui patraukti asmenis atitinkamon teisinėn atsakomybėn. Konstitucinis Teismas 2004 m.

kovo 31 d. išvadoje taip pat yra pažymėjęs, kad jeigu operatyviniai veiksmai buvo vykdomi prieš

asmenis, kalbėjusius telefonu su Lietuvos Respublikos Prezidentu, tokių pokalbių telefonu kontrolė

nėra operatyviniai veiksmai, vykdomi Respublikos Prezidento atžvilgiu, tačiau tokių pokalbių

telefonu teisėtai padaryti įrašai ir techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius

veiksmus protokolai gali būti įrodymai sprendžiant, ar konkretūs Respublikos Prezidento veiksmai

prieštarauja Konstitucijai.

LAT taip pat yra konstatavęs, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai atliekant slaptą

telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę gaunami ir tam tikri

duomenys, leidžiantys įtarti kitus asmenis darant nusikalstamas veikas (2015 m. birželio 1 d.

nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015).

Taigi ginčijama KŽĮ 19 straipsnio 3 dalis, pagal kurią kriminalinės žvalgybos informacija

apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, be kita ko, surinkta

kriminalinės žvalgybos tyrimą vykdant kito asmens, o ne to, dėl kurio atliekamas tarnybinio

nusižengimo tyrimas, atžvilgiu, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos

vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus,

neprieštarauja Konstitucijai.

6.3. Teisingumo ministrės M. Vainiutės nuomone, ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktis

Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui

vertintina nevienareikšmiškai:

– tai, kad duomenys surinkti laikantis KŽĮ nuostatų, nepaneigia galimybės juos panaudoti

tiriant tarnybinį nusižengimą, jeigu toks panaudojimas yra konstituciškai pagrįstas;

– kriminalinė žvalgyba yra grindžiama ne tik žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo, bet ir

viešojo intereso apsaugos principais (KŽĮ 3 straipsnio 2 dalis): kriminalinės žvalgybos informaciją

apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojant tarnybinio

nusižengimo tyrimui siekiama apsaugoti valstybę ir visuomenę – užtikrinti, kad valstybės tarnautojų

16

(ir statutines) pareigas eitų tik aukštus įstatyme nustatytus reikalavimus atitinkantys, lojalūs

Lietuvos valstybei, nepriekaištingos reputacijos asmenys, užkirsti kelią daryti žalą valstybės

interesams, susijusiems su patikimu valstybės tarnautojų korpusu, ir taip užtikrinti valstybės

tarnybos skaidrumą;

– tačiau pagal konstitucinį teisinės valstybės principą reikalaujama, kad teisinis reguliavimas

būtų aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas; EŽTT praktikoje taip pat pabrėžiama, kad turi būti

aišku, kokios priemonės, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis gali būti taikomos, įstatyme turi būti

įtvirtintos procedūros, padedančios asmeniui veiksmingai apsiginti nuo pareigūnų piktnaudžiavimo

jiems suteikta teise (1983 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Silver ir kiti prieš Jungtinę Karalystę,

peticijų Nr. 5947/72, 6205/73, 7052/75, 7061/75, 7107/75, 7113/75, 7136/75); įstatymas, kuriuo

reglamentuojamas slapto sekimo (stebėjimo) priemonių taikymas, turi būti išdėstytas pakankamai

tiksliai, kad būtų aišku, kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis valstybės institucijos turi teisę taikyti

teisės į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo slaptumo gerbimą apribojimą (2007 m. birželio 28 d.

sprendimas byloje Europos integracijos ir žmogaus teisių asociacija ir Ekimdzhiev prieš Bulgariją,

peticijos Nr. 62540/00).

6.4. Vidaus reikalų ministro E. Misiūno nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal

kurį kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių

turinčią veiką gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus bei skiriant

tarnybinę nuobaudą, neprieštarauja Konstitucijai, nes:

– ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytas asmens teisės į privatumą ribojimas atitinka iš

Konstitucijos kylančius žmogaus teisių ir laisvių teisėto ribojimo reikalavimus: jis nustatytas

įstatymu, juo nėra paneigiama teisės į privatumą prigimtis (informacija renkama tik tada, kai yra

KŽĮ nustatyti pagrindai), šis ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant

konstituciškai svarbių tikslų – apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, užtikrinti valstybės tarnybos

skaidrumą ir prestižą, mažinti korupcijos tikimybę valstybės ar savivaldybės įstaigose ar įmonėse;

be to, atliekant tarnybinius patikrinimus informacija apie asmens privatų ir šeimos gyvenimą,

laikantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatų, gali būti

naudojama tik išimtiniais atvejais, esant tokiam poreikiui ir tik papildomai gavus tikrinamo asmens

sutikimą ją naudoti;

– asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitaip priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis

privatumo; žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribų nelieka tada, kai jis savo veiksmais

nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems

asmenims, visuomenei ar valstybei (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimas);

Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija „lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos

17

Respublikos valstybinę tarnybą“ taip pat gali būti taikoma tik sąžiningai ir teisėtai besielgiantiems

piliečiams (ex iniuria ius non oritur);

– aplinkybė, kad kriminalinės žvalgybos informacija surinkta kito asmens, o ne to, dėl kurio

atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas, atžvilgiu, nurodytų nuostatų atitikties Konstitucijai

teisinio vertinimo nekeičia; atsitiktinis informacijos apie kitus asmenis (o ne tuos, kurių atžvilgiu

vykdoma kriminalinė žvalgyba) atradimas yra neatsiejama kriminalinės žvalgybos dalis – pradėjus

vykdyti žvalgybą vieno asmens atžvilgiu, informacija apie kitus asmenis surenkama nuolatos – tai

yra kriminalinės žvalgybos esmė, nes tik renkant ir papildant pirminę informaciją galima surinkti

duomenis apie padarytas ar daromas nusikalstamas veikas arba užkirsti kelią rengiamoms

nusikalstamoms veikoms.

Pasak vidaus reikalų ministro E. Misiūno, ginčijamas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo

nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos

požymių turinčią veiką panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės klausimą procedūra, taip

pat neturėtų būti vertinamas kaip prieštaraujantis Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, nes:

– konstitucinė teisė kreiptis į teismą yra absoliuti ir asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos,

turi teisę kreiptis į teismą net ir tuo atveju, kai tokia teisė nėra įtvirtinta konkrečiame įstatyme;

– vadovaudamasis ABTĮ, asmuo, manantis, kad kriminalinės žvalgybos metu buvo pažeistos

jo teisės, gali tiesiogiai kreiptis į teismą, nepaisant to, ar savo teises jis galėjo ginti baudžiamojo

proceso arba tarnybinės atsakomybės taikymo proceso metu;

– pagal Vyriausybės ir vidaus reikalų ministro patvirtintus tarnybinių patikrinimų tvarką

reglamentuojančius teisės aktus visi tarnybinėn atsakomybėn traukiami asmenys turi teisę

susipažinti su visa turima informacija, be kita ko, su išslaptintais kriminalinės žvalgybos

duomenimis; taigi asmens teisė tinkamai ginti savo teises teisme yra užtikrinama;

– kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui arba prokurorui gali būti pateikti

skundai dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų, kuriais galimai pažeidžiamos asmenų teisės ir laisvės

(KŽĮ 5 straipsnio 9 dalis (2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m. rugsėjo 27 d. redakcijos)); prokurorai ir

vidaus reikalų ministras gali reikalauti, kad kriminalinės žvalgybos institucijų vadovai atliktų

kriminalinės žvalgybos pareigūnų veiklos tarnybinius patikrinimus (KŽĮ 22 straipsnis; VTS (2015

m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 7 dalis).

Kita vertus, vidaus reikalų ministro E. Misiūno nuomone, KŽĮ 19 straipsnio 3 dalis tiek,

kiek joje nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos

veikos požymių turinčią veiką panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės klausimą

procedūra, be kita ko, kriminalinės žvalgybos informacijos, surinktos kito asmens, o ne to, dėl kurio

atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas, atžvilgiu, panaudojimas, prieštarauja Konstitucijos 22

straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, nes visos nuostatos, susijusios su asmens

18

teisės į privatumą ribojimu, t. y. tiek materialinės normos (suteikiančios pagrindą šią teisę riboti),

tiek procedūrinės normos (nustatančios surinktų duomenų naudojimo ir priimtų sprendimų dėl šių

duomenų naudojimo apskundimo tvarką), turėtų būti įtvirtintos tik įstatyme; taigi ir kriminalinės

žvalgybos informacijos panaudojimas turėtų būti numatytas šios informacijos rinkimą

reglamentuojančiame teisės akte, t. y. KŽĮ, kuris šios informacijos panaudojimo galimybių aspektu

laikytinas lex specialis tiek VTS, tiek VTĮ atžvilgiu.

7. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui taip pat gautos Valstybinės duomenų

apsaugos inspekcijos direktoriaus Raimondo Andrijausko, Europos teisės departamento prie

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus pavaduotojo, atliekančio

generalinio direktoriaus funkcijas, Karolio Dieninio, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų

tarnybos direktoriaus Žydrūno Bartkaus rašytinės nuomonės dėl tam tikrų su ginčijamu teisiniu

reguliavimu susijusių Europos Sąjungos teisės aktų, kuriais užtikrinama asmens duomenų apsauga,

taikymo.

7.1. Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus R. Andrijausko nuomone, pagal

KŽĮ asmens duomenys, įskaitant kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio

nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, renkami nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo,

atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas tikslais, todėl tokiam asmens duomenų tvarkymui –

inter alia minėtos informacijos rinkimui ir saugojimui iki jos išslaptinimo pagal ginčijamą KŽĮ

19 straipsnio 3 dalį – yra taikomi reikalavimai, nustatyti 2016 m. balandžio 27 d. Europos

Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2016/680 dėl fizinių asmenų apsaugos kompetentingoms

institucijoms tvarkant asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar

baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo tikslais ir dėl laisvo tokių duomenų

judėjimo, ir kuriuo panaikinamas Tarybos pamatinis sprendimas 2008/977/TVR (toliau – Direktyva

(ES) 2016/680), išskyrus asmens duomenų tvarkymą nacionalinio saugumo ir gynybos tikslais,

kuriam Europos Sąjungos teisė netaikoma ir už kurį išimtinai atsakinga kiekviena valstybė narė

(Direktyvos (ES) 2016/680 2 straipsnio 2 dalies a punktas). Ši direktyva yra įgyvendinta Lietuvos

Respublikos asmens duomenų, tvarkomų nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar

baudžiamojo persekiojimo už jas, bausmių vykdymo arba nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais,

teisinės apsaugos įstatymu (2018 m. birželio 30 d. redakcija) (toliau – ir ADTAĮ), kuris taikomas ir

asmens duomenų tvarkymui nacionalinio saugumo ir gynybos tikslais tiek, kiek kituose įstatymuose

nenustatyta kitaip.

Asmens duomenų tvarkymui kitais tikslais, kuriais juos tvarkyti leidžiama pagal Europos

Sąjungos arba valstybės narės teisę, inter alia kai išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija

apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką pagal ginčijamą KŽĮ 19

straipsnio 3 dalį yra perduodama ir toliau naudojama tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius

19

nusižengimus, pagal Direktyvos (ES) 2016/680 9 straipsnio 1 dalį yra taikomas 2016 m. balandžio

27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos

tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva

95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – Reglamentas (ES) 2016/679), nes

toks asmens duomenų tvarkymas nebėra siejamas su nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo,

atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas tikslais. ADTAĮ 7 straipsnio 2 dalyje taip pat

nustatyta, kad jei asmens duomenys tvarkomi kitais tikslais, taikomas Reglamentas (ES) 2016/679

ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas.

Konstitucijos 22 straipsnyje garantuojamos teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą

ribojimai, inter alia slaptas asmens duomenų rinkimas minėtais tikslais, turi būti pagrįsti įstatymu,

būtini ir proporcingi siekiamam tikslui, jais negalima pažeisti šios teisės esmės. Įstatyme turi būti

nustatyti inter alia tvarkytini asmens duomenys, konkretūs, aiškiai apibrėžti ir teisėti jų tvarkymo

tikslai, maksimalūs šiais tikslais būtini numatytų ribojimų ir tvarkomų asmens duomenų saugojimo

terminai, minimalūs reikalavimai, kad asmenims, kurių duomenys saugomi, būtų suteikta

pakankamai garantijų, leidžiančių veiksmingai apsaugoti jų asmens duomenis nuo piktnaudžiavimo

pavojų, taip pat nuo neteisėtos prieigos prie jų ir neteisėto naudojimo.

Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus R. Andrijausko nuomonėje taip pat

pažymėta, jog abejonių dėl ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo

proporcingumo kyla dėl to, kad kriminalinės žvalgybos informacija renkama siekiant ją panaudoti

tiriant nusikalstamas veikas, už kurias valstybė taiko griežčiausią – baudžiamąją atsakomybę, o

pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį suteikiama galimybė šią informaciją panaudoti tiriant

tarnybinius ir drausminius nusižengimus, nesusijusius su baudžiamąja atsakomybe. Pagal

Direktyvos (ES) 2016/680 29 konstatuojamąją dalį, kriminalinės žvalgybos metu tiriant konkrečią

nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką surinkti asmens duomenys galėtų būti naudojami

tiriant kitą nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką tik jeigu tai būtų leidžiama pagal KŽĮ ir

kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, įvertinus asmens duomenų

tvarkymo kitais tikslais proporcingumą. Be to, toks asmens duomenų tvarkymas turėtų atitikti

EŽTT praktiką, susijusią su Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintos teisės į privataus ir šeimos

gyvenimo gerbimą ribojimu.

7.2. Europos teisės departamento generalinio direktoriaus pavaduotojo, atliekančio

generalinio direktoriaus funkcijas, K. Dieninio nuomonėje inter alia nurodyta, kad:

– Direktyvos (ES) 2016/680 ir ją įgyvendinančio ADTAĮ nuostatos taikomos tik

nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba

bausmių vykdymo tikslais, įskaitant ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nurodytos kriminalinės

žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčias veikas

20

(kurios nelaikytinos susijusiomis su nacionaliniu saugumu ir nepriskiriamos Europos Sąjungos

teisės taikymo išimčiai) rinkimą ir saugojimą;

– Direktyvos (ES) 2016/680 ir ją įgyvendinančio ADTAĮ nuostatos taip pat taikomos šios

informacijos perdavimo ir panaudojimo tarnybinių ir drausminių nusižengimų tyrimo tikslais pagal

ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, jei šie nusižengimai, įvertinus pažeidimo ir sankcijos pobūdį,

būtų kvalifikuojami kaip baudžiamojo pobūdžio nusikaltimai pagal šią direktyvą, kaip juos aiškina

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas;

– pagal Direktyvą (ES) 2016/680 iš esmės nedraudžiama šiais tikslais surinktų ir

persiunčiamų asmens duomenų tvarkyti ir kitais, t. y. į šios direktyvos taikymo sritį

nepatenkančiais, tikslais, jei jie yra nustatyti nacionalinėje teisėje, inter alia kriminalinės žvalgybos

informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčias veikas perdavimo ir

panaudojimo tarnybinių ir drausminių nusižengimų tyrimo tikslais pagal ginčijamą KŽĮ 19

straipsnio 3 dalį, bet tokiu atveju perduoti duomenys turi būti tvarkomi laikantis Reglamento (ES)

2016/679 ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatų;

– atsižvelgiant į Reglamento (ES) 2016/679 50 konstatuojamąją dalį, jei perduodamų

duomenų tvarkymas yra grindžiamas Sąjungos arba valstybės narės teise ir tai demokratinėje

visuomenėje yra būtina ir proporcinga priemonė siekiant apsaugoti visų pirma svarbius bendro

viešojo intereso tikslus, asmens duomenų valdytojui turėtų būti leidžiama toliau tvarkyti duomenis

neatsižvelgiant į perduotų duomenų tvarkymo ir jų surinkimo tikslų suderinamumą; bet kuriuo

atveju turėtų būti užtikrinta, kad būtų taikomi šiame reglamente nustatyti principai, visų pirma, kad

duomenų subjektas būtų informuotas apie tuos kitus tikslus ir apie savo teises;

– iš esmės ginčijama KŽĮ 19 straipsnio 3 dalis galėtų būti teisinis pagrindas tvarkyti

informaciją kitu tikslu, tačiau vertinant šio duomenų perdavimo teisėtumą kartu turi būti įvertinta,

ar tokia priemonė yra būtina ir proporcinga demokratinėje visuomenėje atsižvelgiant į saugomų

interesų – asmens teisės į duomenų apsaugą ir viešojo intereso taikyti drausminę ar tarnybinę

atsakomybę esant korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymiams – pusiausvyrą, be to,

svarbu įvertinti, kiek laiko gauta išslaptinta informacija saugoma, kam gali būti perduota, kokios

duomenų subjektų teisės ir pan.; Reglamento (ES) 2016/679 23 straipsnyje įtvirtintomis sąlygomis

valstybės narės teisės aktuose galimi nustatyti duomenų subjektų teisių ribojimai turi atitikti

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją ir Konvenciją, kaip išaiškinta atitinkamai pagal

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir EŽTT praktiką, ir visų pirma tokiais apribojimais

negalima pažeisti tų teisių ir laisvių esmės (Direktyvos (ES) 2016/680 46 konstatuojamoji dalis).

7.3. STT direktoriaus Ž. Bartkaus nuomone, kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo,

jos saugojimo ir perdavimo naudoti pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį atvejais yra taikoma

Direktyva (ES) 2016/680 ir ją įgyvendinantys teisės aktai, o subjektui, gaunančiam informaciją

21

pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, – Reglamentas (ES) 2016/679. Tačiau, jo nuomone, pabrėžtina ir tai,

kad pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį galima perduoti tik tokią išslaptintą kriminalinės žvalgybos

informaciją, kuri turi korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, o Lietuvos Respublikos

nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio „Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindai“

4 skyriuje „Svarbiausios nacionalinį saugumą užtikrinančios Lietuvos vidaus politikos nuostatos“

(su 2008 m. birželio 12 d. pakeitimu) įtvirtinta, kad kova su korupcija yra vienas didžiausių

prioritetų užtikrinant šalies nacionalinį saugumą. Todėl, pasak STT direktoriaus Ž. Bartkaus, nors

išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas tiriant drausminius ir (ar)

tarnybinius nusižengimus kiekvienu atveju yra susijęs su visuomenės viešaisiais interesais ir

teisėtais valstybės piliečių lūkesčiais, atskirais atvejais panaudojus tokią informaciją gali būti

atskleisti sisteminiai teisės aktų pažeidimai, kurie gali būti įvardijami kaip lemiantys korupciją ir

iškreipiantys galimybę vadovautis tautos interesais, sukeliantys grėsmę tautos suverenitetui ir

galimybei dalyvauti įgyvendinant valdžią, teritoriniam nepriklausomumui, valstybės ekonominiam,

politiniam ir konstituciniam stabilumui, darantys esminį poveikį ir žalą viešajam interesui, teisinei

santvarkai; tokiais atskirais, su nacionaliniu saugumu sietinais atvejais Europos Sąjungos teisė

netaikoma (Direktyvos (ES) 2016/680 2 straipsnio 2 dalies a punktas).

STT direktoriaus Ž. Bartkaus nuomonėje taip pat pabrėžta, kad, pagal ginčijamą KŽĮ

19 straipsnio 3 dalį perduodant išslaptintą kriminalinės žvalgybos informaciją drausminiams ir (ar)

tarnybiniams nusižengimams tirti, yra perduodami ne tik asmens duomenys, kaip jie suprantami

pagal Direktyvą (ES) 2016/680 ir Reglamentą (ES) 2016/679, bet ir kita informacija, kurios

neapima asmens duomenų sąvoka, todėl toks išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos

perdavimas kartu užtikrina galimybę objektyviai nustatyti galimai padaryto drausminio ir (ar)

tarnybinio nusižengimo aplinkybes, atitinkamon atsakomybėn trauktinus asmenis, suteikti

galimybes imtis prevencinių priemonių, kad tokie nusižengimai nepasikartotų, ir jis vertintinas ne

tik asmens duomenų apsaugos, bet ir teisinės valstybės, objektyvumo, nešališkumo reikalavimų

kontekste.

IV

Byloje apklausti specialistai

8. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui apklausti specialistai STT Administravimo

valdybos viršininko pavaduotoja Rūta Kaziliūnaitė, STT Antrosios valdybos Pirmojo skyriaus

viršininkas ir Specialiosios ekspertų komisijos pirmininkas Ramūnas Merkininkas, Finansinių

nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto ir

kontrolės skyriaus vyriausioji tyrėja, atliekanti skyriaus viršininko funkcijas, Daina Mažeikienė,

Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo

prokuroro pavaduotojas Darius Valys, šio departamento prokuroras Antanas Stepučinskas.

22

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

Tyrimo ribos

9. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Konstitucijos

22 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai neprieštaravo (neprieštarauja) KŽĮ 19 straipsnio 3 dalis ir

VTĮ 29 straipsnio 2 dalis (2012 m. spalio 2 d. redakcija) tiek, kiek jose nenustatyta kriminalinės

žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką

panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės pagal VTĮ klausimą procedūra, be kita ko,

kriminalinės žvalgybos informacijos, surinktos kito asmens, o ne to, dėl kurio atliekamas tarnybinio

nusižengimo tyrimas, atžvilgiu, panaudojimas.

10. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti, ar:

– Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...>

lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės

valstybės principui neprieštaravo (neprieštarauja) KŽĮ 19 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta,

kad „kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių

turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo

sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant <...> tarnybinius nusižengimus“, VTS 26

straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalis, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33

straipsnio 1 dalis tiek, kiek jose nustatyta, kad „tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į <...>

Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją“;

– Konstitucijos 22 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai

„piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“,

konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo (neprieštarauja) KŽĮ 19 straipsnio 3 dalis,

VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalis, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija)

33 straipsnio 1 dalis tiek, kiek jose nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio

pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo sprendžiant tarnybinės

atsakomybės pagal VTS klausimą procedūra.

Taigi iš pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymo matyti, kad jis,

ginčydamas inter alia VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalį, VTS (2015 m.

birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalį, kuriose nustatyta, kad „tarnybinė nuobauda skiriama

atsižvelgiant į <...> Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą

informaciją“, iš esmės ginčija galimybę kriminalinės žvalgybos informaciją išslaptinti ir panaudoti

tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais ir teigia, kad nenustatyta tokio panaudojimo procedūra.

23

11. Kaip matyti iš prašymų argumentų, pareiškėjai kelia inter alia legislatyvinės omisijos

klausimą, t. y. ginčija, kad atitinkamai ginčijamose KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje, VTĮ 29 straipsnio

2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1

dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje nėra nustatyta kriminalinės

žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką

panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės klausimą procedūra, kuri, jų nuomone, pagal

Konstituciją turėtų būti nustatyta.

12. Pažymėtina, kad pareiškėjai neginčija VTĮ 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d.

redakcija) atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas,

ginčydamas inter alia VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m.

birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalies tiek, kiek jose nenustatyta kriminalinės žvalgybos

informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo

sprendžiant tarnybinės atsakomybės pagal VTS klausimą procedūra, atitiktį Konstitucijai, teigia,

kad šiuo teisiniu reguliavimu pažeisti inter alia iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, konstitucinio

teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai. Kartu atsižvelgtina ir į tai, kad abu pareiškėjai

ginčija KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies atitiktį Konstitucijai tiek, kiek joje nenustatyta kriminalinės

žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką

panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, o ši informacija tiriant valstybės

tarnautojų galimai padarytus tarnybinius nusižengimus gali būti panaudota ir pagal vieno iš

pareiškėjų, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo, ginčijamą VTĮ 29 straipsnio 2 dalį

(2012 m. spalio 2 d. redakcija). Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtu

(inter alia atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui)

aspektu ginčija VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m. birželio

25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios analogiškos įtvirtintajai ginčijamoje VTĮ 29

straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija).

Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje bus tiriama ir ginčijamos VTĮ 29 straipsnio 2

dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija) atitiktis Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam

teisinės valstybės principui.

13. Atsižvelgdamas į abiejų pareiškėjų prašymuose keliamus ginčijamo teisinio reguliavimo

atitikties Konstitucijai klausimus, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs, ar:

1) Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...>

lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės

valstybės principui neprieštaravo (neprieštarauja) KŽĮ 19 straipsnio 3 dalis, VTĮ 29 straipsnio 2

dalis (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalis,

24

VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalis tiek, kiek jose nustatyta galimybė

kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių

turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus;

2) Konstitucijos 22 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai

„piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“,

konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja KŽĮ 19 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje

nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos

požymių turinčią veiką panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, įskaitant galimybę

panaudoti minėtą informaciją, surinktą kito asmens atžvilgiu (o ne to, dėl kurio atliekamas

tarnybinio nusižengimo tyrimas);

3) Konstitucijos 22 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai

„piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“,

konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo VTĮ 29 straipsnio 2 dalis (2012 m. spalio 2

d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalis, VTS (2015 m. birželio 25

d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalis tiek, kiek jose nenustatyta KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka

perduotos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus

procedūra.

II

Kriminalinės žvalgybos įstatyme įtvirtintas ginčijamas ir

su juo susijęs teisinis reguliavimas

14. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama inter alia KŽĮ 19 straipsnio „Kriminalinės

žvalgybos informacijos panaudojimas“ 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo, pagal kurį

kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių

turinčią veiką gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus, atitiktis

Konstitucijai.

15. Šiame kontekste būtina atskleisti ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo numatyta

galimybė panaudoti KŽĮ pagrindu surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją tarnybinių

nusižengimų tyrimui, atsiradimo aplinkybes ir raidą.

15.1. Galimybė operatyvinės veiklos metu gautus duomenis panaudoti tarnybinio

nusižengimo tyrimo tikslais Lietuvoje pirmą kartą įtvirtinta Seimui 2011 m. balandžio 28 d.

priėmus Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio papildymo ir pakeitimo

įstatymą, įsigaliojusį 2011 m. liepos 1 d. Šiuo įstatymu buvo pakeistas Lietuvos Respublikos

operatyvinės veiklos įstatymas, priimtas 2002 m. birželio 20 d. (pakeitęs netekusiu galios pripažintą

Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymą, priimtą dar 1997 m. gegužės 22 d. vietoj

netekusiu galios pripažinto 1992 m. liepos 15 d. priimto Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos

25

įstatymo). Operatyvinės veiklos įstatymo, priimto 2002 m. birželio 20 d., 1 straipsnyje šio įstatymo

paskirtis buvo apibrėžta taip: reglamentuoti teisinius operatyvinės veiklos pagrindus, operatyvinės

veiklos principus ir uždavinius, operatyvinės veiklos subjektų teises ir pareigas, operatyvinių

veiksmų ir operatyvinio tyrimo atlikimą, asmenų dalyvavimą operatyvinėje veikloje, operatyvinės

informacijos panaudojimą ir atskleidimą, taip pat šios veiklos finansavimą, kontrolę ir priežiūrą.

Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnį (2010 m. birželio 30 d. redakcija)

operatyvinė veikla buvo laikoma operatyvinės veiklos subjektų įstatymo nustatyta tvarka vykdyta

vieša ir slapta žvalgybinio pobūdžio veikla (1 dalis), o operatyvinė informacija buvo apibrėžta kaip

operatyvinės veiklos subjektų operatyvinių veiksmų atlikimo metu sprendžiant operatyvinės veiklos

uždavinius gauti ir teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuoti duomenys (4 dalis).

Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio „Įslaptintos operatyvinės ir jos pagrindu

parengtos kitos įslaptintos informacijos perdavimas ir panaudojimas“, kuriame buvo numatyti

operatyvinės informacijos panaudojimo atvejai, 3 dalyje (2011 m. balandžio 28 d. redakcija,

galiojusi nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatyta: „Jeigu įslaptinta

operatyvinė informacija apie asmens padarytą korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių

turinčią veiką nebuvo panaudota šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, operatyvinės veiklos

subjekto pagrindinės institucijos vadovo sprendimu ji gali būti išslaptinama ir panaudojama

drausminio ir (ar) tarnybinio nusižengimo tyrime.“

15.2. Taigi pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje (2011 m. balandžio

28 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą buvo leista surinktą operatyvinę informaciją apie

korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudoti drausminio ir (ar)

tarnybinio nusižengimo tyrimui. Drausminių ir (ar) tarnybinių nusižengimų tyrimui galėjo būti

naudojama tik išslaptinta operatyvinė informacija.

Šiuo teisiniu reguliavimu buvo nustatytos ir kitos sąlygos, kuriomis minėta operatyvinė

informacija galėjo būti išslaptinama ir panaudojama tiriant inter alia tarnybinius nusižengimus:

teisę nuspręsti išslaptinti minėtą operatyvinę informaciją turėjo tik operatyvinės veiklos subjekto

pagrindinės institucijos vadovas; tiriant tarnybinius nusižengimus galėjo būti naudojama ne bet

kokia operatyvinė informacija, o tik informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos

požymių turinčią veiką; ši informacija galėjo būti naudojama tik tokiu atveju, jeigu ji nebuvo

panaudota baudžiamajame procese; norint šią informaciją panaudoti tiriant tarnybinius

nusižengimus, kaip minėta, ji turėjo būti prieš tai išslaptinta.

15.3. Įstatymo, kuriuo buvo įtvirtinta minėta Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio

3 dalies (2011 m. balandžio 28 d redakcija) nuostata, projekto aiškinamajame rašte, be kita ko,

nurodyta, kad projektu buvo siekiama įtvirtinti operatyvinės veiklos subjekto pagrindinės

institucijos vadovo galimybę spręsti dėl operatyvinio tyrimo metu surinktos operatyvinės

26

informacijos, kuri nepasitvirtino, panaudojimo inter alia tarnybinio nusižengimo tyrimui, prieš tai ją

išslaptinus teisės aktų nustatyta tvarka.

16. Operatyvinės veiklos įstatymas neteko galios 2013 m. sausio 1 d., tą pačią dieną

įsigaliojus Seimo 2012 m. spalio 2 d. priimtam KŽĮ, kurio 19 straipsnio 3 dalis yra ginčijama šioje

konstitucinės justicijos byloje.

16.1. KŽĮ 1 straipsnyje įtvirtinti inter alia teisiniai kriminalinės žvalgybos pagrindai,

principai ir uždaviniai, nustatytos kriminalinės žvalgybos subjektų teisės ir pareigos,

reglamentuojamas kriminalinės žvalgybos tyrimo atlikimas, kriminalinės žvalgybos informacijos

panaudojimas, taip pat kriminalinės žvalgybos koordinavimas ir kontrolė.

16.2. Kaip nurodyta KŽĮ projekto ir su šiuo įstatymu susijusių kitų įstatymų pakeitimo

įstatymų projektų aiškinamajame rašte, Operatyvinės veiklos įstatymu nepakankamai buvo

užtikrinama žmogaus teisių ir laisvių apsauga, operatyvinės veiklos subjektų veiklos kontrolė, todėl

KŽĮ, be kita ko, siekiama:

– detaliau reglamentuoti kriminalinės žvalgybos veiklą – apibrėžti kriminalinėje žvalgyboje

vartojamas sąvokas, be kita ko, terminu „kriminalinė žvalgyba“ pakeisti daugumoje demokratinių

valstybių nevartojamą terminą „operatyvinė veikla“;

– nustatyti konkrečius kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ir priemones, šios

informacijos panaudojimo, saugojimo ir sunaikinimo pagrindus ir tvarką;

– sugriežtinti kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos kontrolę;

– detaliau ir aiškiau reglamentuoti kriminalinės žvalgybos institucijų veiklą ir koordinavimą;

– užtikrinti efektyvesnę žmogaus teisių ir laisvių apsaugą renkant ir naudojant kriminalinės

žvalgybos informaciją.

16.3. Taigi 2012 m. spalio 2 d. priimtu KŽĮ buvo siekiama inter alia detaliau nei pirmiau

galiojusiame Operatyvinės veiklos įstatyme reglamentuoti kriminalinės žvalgybos veiklą,

sugriežtinti kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos kontrolę, nustatyti konkrečius kriminalinės

žvalgybos informacijos rinkimo būdus ir priemones, šios informacijos panaudojimo pagrindus turint

tikslą inter alia užtikrinti veiksmingesnę žmogaus teisių apsaugą. Šiame kontekste pažymėtina, kad

ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją

panaudoti tiriant inter alia tarnybinius nusižengimus perimta iš Operatyvinės veiklos įstatymo 17

straipsnio 3 dalies (2011 m. balandžio 28 d redakcija).

Pažymėtina ir tai, kad tiek operatyvinė informacija pagal Operatyvinės veiklos įstatymą, tiek

kriminalinės žvalgybos informacija pagal KŽĮ buvo (yra) renkama siekiant minėtuose įstatymuose

nustatytų specialių tikslų.

17. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad KŽĮ 19 straipsnio

„Kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas“ 1 dalyje inter alia nustatyta:

27

„1. Kriminalinės žvalgybos informacija gali būti naudojama šiais atvejais:

1) kriminalinės žvalgybos uždaviniams įgyvendinti;

2) bendradarbiaujant kriminalinės žvalgybos subjektams;

3) pateikiant informaciją apie asmenį Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo

nustatyta tvarka;

<...>

5) šio straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytais atvejais ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“

Taigi KŽĮ 19 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti kriminalinės žvalgybos informacijos

panaudojimo atvejai. Šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad kriminalinės žvalgybos

informacija gali būti panaudota inter alia šio straipsnio 3 dalyje, kuri, kaip minėta, ginčijama šioje

konstitucinės justicijos byloje, numatytu atveju.

18. Ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Kriminalinės žvalgybos informacija

apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus,

kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir

panaudojama tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus.“

Šis teisinis reguliavimas nebuvo keičiamas ir (arba) papildomas.

Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies atitiktis

Konstitucijai tiriama tik tiek, kiek ji susijusi su kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio

pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinimu ir panaudojimu tiriant

tarnybinius nusižengimus.

Taigi ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje numatytas specialus kriminalinės žvalgybos

informacijos panaudojimo atvejis: kai iš informacijos, KŽĮ nustatytais pagrindais ir tvarka surinktos

vykdant šiame įstatyme nustatytus specialius kriminalinės žvalgybos uždavinius, matyti, jog galėjo

būti padaryta korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinti veika, tokia informacija

gali būti išslaptinama ir panaudojama inter alia tiriant tarnybinius nusižengimus.

19. Aiškinant KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą pirmiausia

atskleistina kriminalinės žvalgybos informacijos sąvoka.

19.1. Pagal KŽĮ 2 straipsnio 7 dalį kriminalinės žvalgybos informacija laikomi kriminalinės

žvalgybos subjektų veiklos metu, sprendžiant kriminalinės žvalgybos uždavinius, surinkti ir teisės

aktų nustatyta tvarka užfiksuoti duomenys. Ši kriminalinės žvalgybos informacijos sąvoka

aiškintina ir kitų KŽĮ nuostatų kontekste, inter alia tų, kuriose nustatyti kriminalinės žvalgybos

uždaviniai, taip pat kriminalinės žvalgybos objektai ir kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindai,

kuriems esant gali būti renkama kriminalinės žvalgybos informacija.

19.2. Šiame kontekste paminėtini specialūs kriminalinės žvalgybos uždaviniai, nustatyti KŽĮ

4 straipsnyje: nusikalstamų veikų prevencija ir jų išaiškinimas; asmenų, rengiančių, darančių ar

28

padariusių nusikalstamas veikas, nustatymas; besislapstančių nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo

asmenų, taip pat nuteistųjų paieška; asmenų apsauga nuo nusikalstamo poveikio; dingusių be žinios

asmenų paieška; daiktų, pinigų, vertybinių popierių, kito turto, susijusio su nusikalstamų veikų

padarymu, paieška; kriminalinės žvalgybos subjektų vidaus saugumo užtikrinimas.

19.3. Pagal KŽĮ 2 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą kriminalinės žvalgybos objektai

apibrėžiami kaip galimai rengiamos, daromos ar padarytos nusikalstamos veikos, jas rengiantys,

darantys ar padarę asmenys, šių asmenų aktyvūs veiksmai neutralizuojant kriminalinę žvalgybą, kiti

su valstybės nacionaliniu saugumu susiję įvykiai ir asmenys (10 dalis); kriminalinės žvalgybos

tyrimas šio įstatymo kontekste suprantamas kaip organizacinė taktinė kriminalinės žvalgybos

forma, kai esant kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindui šio įstatymo nustatyta tvarka naudojami

kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir priemonės siekiant įgyvendinti kriminalinės

žvalgybos uždavinius (13 dalis).

KŽĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatyti konkretūs leidžiami kriminalinės žvalgybos informacijos

rinkimo būdai: agentūrinė veikla, apklausa, apžiūra, kontrolinis patikrinimas, kontroliuojamasis

gabenimas, nusikalstamos veikos imitavimas, pasala, sekimas, slaptoji operacija, teisėsaugos

institucijų užduotis.

19.4. Iš KŽĮ 8 straipsnio, kuriame nustatyti kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindai, 1

dalyje (su 2016 m. birželio 30 d., 2018 m. gruodžio 20 d. pakeitimais) ir 2 dalyje nustatyto teisinio

reguliavimo matyti, kad kriminalinės žvalgybos tyrimas siekiant gauti kriminalinės žvalgybos

informaciją atliekamas, kai turima ar gaunama duomenų apie rengiamą, daromą ar padarytą labai

sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, numatytus šiose dalyse nurodytuose

BK straipsniuose, arba apie šias veikas rengiančius, darančius ar padariusius asmenis, taip pat kai

pasislepia įtariamasis, kaltinamasis arba nuteistasis, dingsta be žinios asmuo, vykdoma asmenų

apsauga nuo nusikalstamo poveikio.

Pagal KŽĮ 8 straipsnio 3 dalį, jeigu atliekant ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą

paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, tuojau pat pradedamas ikiteisminis tyrimas (išskyrus

nurodytus išimtinius atvejus, kaip antai kilus pavojui kriminalinės žvalgybos subjekto teisėtiems

interesams).

19.5. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad pagal KŽĮ 9–15 straipsniuose įtvirtintą teisinį

reguliavimą yra nustatyti konkretūs galimi kriminalinės žvalgybos veiksmai ir šios informacijos

rinkimo būdai ir priemonės, kaip antai: slaptas patekimas į asmens būstą, tarnybines ir kitas

patalpas, uždaras teritorijas, transporto priemones (11 straipsnis), sekimas (15 straipsnis), taip pat

nustatyta šių veiksmų sankcionavimo tvarka, kriminalinės žvalgybos veiksmų taikymo ir pratęsimo

terminai.

29

19.6. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjų nagrinėjamose

administracinėse bylose yra aktualus KŽĮ 10 straipsnis, kuriame numatyta vieno iš galimų

kriminalinės žvalgybos informacijai rinkti skirtų veiksmų, t. y. techninių priemonių panaudojimo

specialia tvarka, slaptos pašto siuntų ir jų dokumentų apžiūros, pašto siuntų kontrolės ir paėmimo,

susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slaptos kontrolės, taikymo tvarka:

– šiuos veiksmus motyvuota nutartimi sankcionuoja apygardų teismų pirmininkai ar jų

įgalioti teisėjai pagal prokurorų motyvuotus teikimus, parengtus pagal kriminalinės žvalgybos

subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų pateiktus duomenis, kuriais patvirtinamas tokių

veiksmų atlikimo būtinumas ir faktinis pagrindas (1 dalis);

– minėti veiksmai sankcionuojami ne ilgesniam kaip 3 mėnesių laikotarpiui; šis laikotarpis

gali būti pratęstas šiuos veiksmus sankcionuojant ta pačia tvarka, kaip ir juos skiriant; pratęsimų

skaičius neribojamas, tačiau bendras laikotarpis negali būti ilgesnis negu 12 mėnesių, išskyrus

nurodytus atvejus, kuriais ilgesniam negu 12 mėnesių laikotarpiui generalinio prokuroro ar jo

įgalioto Generalinės prokuratūros prokuroro teikimu tokius veiksmus sankcionuoja apygardos

teismo pirmininkas (5, 6 dalys).

Taigi KŽĮ 10 straipsnyje, kurio pagrindu surinkta kriminalinės žvalgybos informacija buvo

panaudota tiriant tarnybinius nusižengimus pareiškėjų nagrinėjamose administracinėse bylose,

detaliai reglamentuojama inter alia susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slaptos kontrolės taikymo

tvarka – nustatytos minėtų veiksmų ir juos atliekant naudojamų techninių priemonių taikymo

sąlygos ir sankcionavimo procedūra, jų taikymo terminai ir šių terminų pratęsimo tvarka.

Pažymėtina, kad šis kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdas – susirašinėjimo ir kitokio

susižinojimo slapta kontrolė – pagal KŽĮ 10 straipsnio 5, 6 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą gali

būti taikomas gana ilgą laiką (t. y. sankcionuojama iki 3 mėnesių laikotarpiui, kuris gali būti

pratęstas kiekvienu atveju dar iki 3 mėnesių, iš viso iki 12 mėnesių; tačiau išimtiniais atvejais

leidžiama pratęsti ir viršyti net šiame straipsnyje nustatytą maksimalų terminą).

19.7. Vadinasi, šiai bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį

tarnybiniams nusižengimams tirti gali būti panaudota tik išslaptinta kriminalinės žvalgybos

informacija, kuri pagal šio įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, aiškinamą kartu su šio įstatymo 2, 4, 8–15

straipsniuose įtvirtintu minėtu teisiniu reguliavimu, yra suprantama kaip KŽĮ pagrindu surinkta

informacija apie kriminalinės žvalgybos objektus (inter alia galimai rengiamos, daromos ar

padarytos nusikalstamos veikos, jas rengiantys, darantys ar padarę asmenys), kuri renkama siekiant

įgyvendinti specialius kriminalinės žvalgybos uždavinius, kaip antai: išaiškinti nusikalstamas veikas

ar vykdyti jų prevenciją, nustatyti asmenis, rengiančius, darančius ar padariusius nusikalstamas

veikas, užtikrinti žvalgybos subjektų vidaus saugumą; ši informacija renkama KŽĮ nustatytais

kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdais bei techninėmis priemonėmis ir tik esant

30

kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindui, inter alia, kai turima ar gaunama duomenų apie tam tikrą

rengiamą, daromą ar padarytą nusikaltimą arba apie šias veikas darančius ar padariusius asmenis,

kai vykdoma asmenų apsauga nuo nusikalstamo poveikio.

20. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta,

ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė KŽĮ pagrindu surinktą kriminalinės

žvalgybos informaciją išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus esant atitinkamoms

sąlygoms:

– tiriant tarnybinius nusižengimus gali būti panaudojama ne bet kokia kriminalinės

žvalgybos informacija, o tik informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių

turinčią veiką;

– tokia kriminalinės žvalgybos informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama tik

kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu;

– prieš priimdamas tokį sprendimą kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas

turi gauti prokuroro sutikimą dėl minėtos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant

tarnybinius nusižengimus;

– tiriant tarnybinius nusižengimus gali būti panaudojama tik išslaptinta kriminalinės

žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką.

20.1. Kaip minėta, viena iš ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtintų sąlygų, kuriomis

kriminalinės žvalgybos informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama tarnybinių nusižengimų

tyrimo tikslais, yra susijusi su šios informacijos specifiniu pobūdžiu – leidžiama panaudoti tik

informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką.

20.1.1. Šiame kontekste paminėtina, kad korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos

požymių turinčios veikos samprata ginčijamo teisinio reguliavimo kontekste aiškintina atsižvelgiant

į Korupcijos prevencijos įstatymo nuostatas. Šis įstatymas skirtas korupcijos prevencijai, inter alia

valstybės tarnyboje (1 straipsnis), siekiant atskleisti korupcijos priežastis, sąlygas ir jas šalinti,

atgrasyti asmenis nuo korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų darymo (2 straipsnio 1 dalis (2003

m. balandžio 3 d. redakcija), 3 straipsnio 2 dalies (su 2003 m. balandžio 3 d. pakeitimu) 1, 2

punktai).

20.1.2. Šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2011 m. birželio 21 d. redakcija) nurodytos

korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos – tai kyšininkavimas, prekyba poveikiu, papirkimas,

kitos nusikalstamos veikos, jeigu jos padarytos viešojo administravimo sektoriuje arba teikiant

viešąsias paslaugas siekiant sau ar kitiems asmenims naudos: piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi

arba įgaliojimų viršijimas, piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais, dokumentų ar matavimo

priemonių suklastojimas, sukčiavimas, turto pasisavinimas ar iššvaistymas, tarnybos paslapties

atskleidimas, komercinės paslapties atskleidimas, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą

31

pateikimas, nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimas, kišimasis į valstybės tarnautojo

ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą ar kitos nusikalstamos veikos, kai

tokių veikų padarymu siekiama ar reikalaujama kyšio, papirkimo arba nuslėpti ar užmaskuoti

kyšininkavimą ar papirkimą.

Taigi korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinti veika ginčijamo teisinio

reguliavimo kontekste yra suprantama plačiai – tokia veika laikytinos visos Korupcijos prevencijos

įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2011 m. birželio 21 d. redakcija) išvardytos korupcinio pobūdžio

nusikalstamos veikos, kurios gali būti skirstomos į tam tikras kategorijas:

1) veikos, kurios įtvirtintos ir BK (XXXIII skyriaus „Nusikaltimai ir baudžiamieji

nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams“ 225–227 straipsniai), – tai

kyšininkavimas, prekyba poveikiu, papirkimas;

2) kitos nusikalstamos veikos, kurios įtvirtintos įvairiuose BK skyriuose ir turi tam tikrus

papildomus požymius, t. y. jos padarytos viešojo administravimo sektoriuje arba teikiant viešąsias

paslaugas bei turint tikslą gauti sau ar kitiems asmenims naudos; šių veikų sąrašas platus ir į jį

patenka įvairaus pobūdžio veikos – tai gali būti piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba

įgaliojimų viršijimas, piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais, dokumentų ar matavimo priemonių

suklastojimas, sukčiavimas, turto pasisavinimas ar iššvaistymas, tarnybos ar komercinės paslapties

atskleidimas, taip pat neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas, nusikalstamu

būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimas, kišimasis į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo

funkcijas atliekančio asmens veiklą;

3) kitos nusikalstamos veikos, kurių padarymu siekiama ar reikalaujama kyšio, papirkimo

arba siekiama nuslėpti ar užmaskuoti kyšininkavimą ar papirkimą.

20.1.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal ginčijamą KŽĮ

19 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą tarnybiniams nusižengimams tirti gali būti

panaudojama tik išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija apie kurios nors Korupcijos

prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2011 m. birželio 21 d. redakcija) nurodytos korupcinio

pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, t. y. apie tarnybinius nusižengimus,

turinčius korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių. Kitokio pobūdžio tarnybinių

nusižengimų (neturinčių korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių) tyrimui KŽĮ pagrindu

surinkta informacija negali būti naudojama.

20.2. Kaip minėta, kita ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta kriminalinės

žvalgybos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo sąlyga – ši informacija gali būti išslaptinama ir

panaudojama tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais tik kriminalinės žvalgybos pagrindinės

institucijos vadovo sprendimu.

32

20.2.1. Šiame kontekste paminėtina, kad kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos yra

išvardytos KŽĮ 2 straipsnio 11 dalyje (2013 m. gruodžio 23 d. redakcija): Finansinių nusikaltimų

tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Kalėjimų departamentas prie

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos

finansų ministerijos, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos,

Specialiųjų tyrimų tarnyba, Vadovybės apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus

reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų

ministerijos; kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų teises ir pareigas taip pat turi Antrasis

operatyvinių tarnybų departamentas prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir

Valstybės saugumo departamentas, kai jų padaliniai atlieka kriminalinės žvalgybos tyrimą šio

įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

Taigi visų šių kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų vadovai pagal KŽĮ 19

straipsnio 3 dalyje įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą turi teisę priimti sprendimą dėl

kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus.

20.2.2. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal KŽĮ kriminalinės žvalgybos subjektais, kurie,

kaip minėta, savo veiklos metu, spręsdami kriminalinės žvalgybos uždavinius, teisės aktų nustatyta

tvarka renka ir užfiksuoja kriminalinės žvalgybos informaciją (2 straipsnio 7 dalis), yra laikomi

kriminalinę žvalgybą įgalioti vykdyti minėtų kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų

padaliniai, kurių sąrašą sudaro ir jų veiklos mastą nustato Vyriausybė (2 straipsnio 12 dalis).

Paminėtina ir tai, kad Vyriausybė 2013 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 108 „Dėl kriminalinės

žvalgybos subjektų sąrašo patvirtinimo ir jų kriminalinės žvalgybos masto nustatymo“ patvirtino

KŽĮ nurodytų kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų struktūrinių (teritorinių) padalinių

sąrašą ir nustatė, kad jie kriminalinę žvalgybą gali vykdyti pagal savo institucijos kompetenciją. Šis

Vyriausybės nutarimas buvo keistas Vyriausybės 2014 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. 167 ir 2019 m.

sausio 23 d. nutarimu Nr. 60, tačiau šiai bylai aktualus teisinis reguliavimas nepakito.

20.2.3. Vadinasi, pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį kriminalinės žvalgybos informacija apie

korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką gali būti išslaptinama ir

panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus tik šio įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje (2013 m.

gruodžio 23 d. redakcija) nurodytų kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų, kurių padaliniai –

kriminalinės žvalgybos subjektai, vykdydami kriminalinę žvalgybą, surinko ir užfiksavo atitinkamą

informaciją, vadovų priimtu sprendimu; priimdami tokį sprendimą, kriminalinės žvalgybos

pagrindinių institucijų vadovai kartu nusprendžia, ar tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais

perduodama kriminalinės žvalgybos informacija yra apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos

požymių turinčią veiką.

33

20.3. Kartu paminėtina ir tai, kad, siekiant KŽĮ tikslų, inter alia sugriežtinti kriminalinės

žvalgybos subjektų veiklos kontrolę ir užtikrinti veiksmingesnę žmogaus teisių apsaugą,

ginčijamoje įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje, palyginti su iki tol galiojusio Operatyvinės veiklos

įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje (2011 m. balandžio 28 d redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, be

kitų kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tarnybinių nusižengimų

tyrimo tikslais sąlygų, nustatyta papildoma sąlyga – būtinas prokuroro sutikimas dėl tokios

informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus. Prokuroro sutikimo

pagal Operatyvinės veiklos įstatymą nebuvo reikalaujama.

20.3.1. KŽĮ 2 straipsnio 16 dalyje prokuroras, kurio sutikimą reikia gauti pagal minėtą

ginčijamą nuostatą, yra apibrėžiamas kaip generalinis prokuroras ar jo įgalioti Generalinės

prokuratūros ar apygardų prokuratūrų prokurorai, kontroliuojantys kriminalinės žvalgybos veiksmų

teisėtumą ir koordinuojantys jų vykdymą.

20.3.2. Šiame kontekste paminėtinos ir kai kurios aktualios Lietuvos Respublikos

prokuratūros įstatymo (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) nuostatos. Šio įstatymo 2 straipsnyje

įtvirtinta prokuratūros pareiga padėti užtikrinti teisėtumą (1 dalis), taip pat įstatymų nustatytais

pagrindais ir tvarka organizuoti ikiteisminį tyrimą, jam vadovauti, inter alia kontroliuoti

ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą (2 dalis).

Pagal BPK 166 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalį ikiteisminis tyrimas

pradedamas inter alia prokurorui nustačius nusikalstamos veikos požymius, o 168 straipsnio 6

dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatyta inter alia prokuroro pareiga, atsisakius pradėti

ikiteisminį tyrimą ir esant duomenų apie administracinį nusižengimą ar kituose teisės aktuose

numatytą nusižengimą, perduoti atitinkamą medžiagą, skundą ar pareiškimą išspręsti Lietuvos

Respublikos administracinių nusižengimų kodekse ar kituose teisės aktuose nustatyta tvarka.

20.3.3. Minėta ir tai, kad pagal KŽĮ 8 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, jeigu

atliekant ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai,

tuojau pat pradedamas ikiteisminis tyrimas.

20.3.4. Taigi, KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą aiškinant

kartu su minėtu šio įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje, 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisiniu

reguliavimu, taip pat Prokuratūros įstatymo (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) 2 straipsnio 1, 2

dalių, BPK 166 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalies, 168 straipsnio 6 dalies (2017

m. gegužės 11 d. redakcija) nuostatų kontekste, matyti, kad generalinis prokuroras ar jo įgalioti

Generalinės prokuratūros ar apygardų prokuratūrų prokurorai turi teisę duoti sutikimą išslaptinti

kriminalinės žvalgybos informaciją ir panaudoti ją tiriant tarnybinius nusižengimus.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą ginčijamą teisinį

reguliavimą, aiškinamą kartu su įtvirtintuoju Prokuratūros įstatymo (2003 m. balandžio 22 d.

34

redakcija) 2 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią vienas pagrindinių prokuratūros uždavinių – užtikrinti

teisėtumą, prokuroras prieš duodamas tokį sutikimą turi visapusiškai įvertinti gautą kriminalinės

žvalgybos informaciją ir galimybes ją panaudoti ikiteisminiam tyrimui dėl galimai padarytos

nusikalstamos veikos pradėti; prokurorui taip pat kyla pareiga turimos kriminalinės žvalgybos

informacijos pagrindu, siekiant užtikrinti teisėtumą, įvertinti ir tai, ar ši informacija yra pakankama

tarnybiniams nusižengimams tirti ir gali būti laikoma informacija apie korupcinio pobūdžio

nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, kuri galėtų būti išslaptinama ir panaudojama tiriant

tarnybinius nusižengimus.

Prokuroras pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, aiškinamą kartu su Prokuratūros

įstatymo (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatytas vienas

pagrindinių prokuratūros uždavinių – užtikrinti teisėtumą, privalo atsisakyti duoti sutikimą

išslaptinti kriminalinės žvalgybos informaciją ir panaudoti ją tiriant tarnybinius nusižengimus, jei

minėto sutikimo davimas neatitiktų teisėtumo principo, inter alia iš teisėtų lūkesčių apsaugos ir

proporcingumo principų kylančių reikalavimų, taip pat jei būtų nesilaikoma kituose teisės aktuose

nustatytų reikalavimų, keliamų minėtos informacijos išslaptinimui ir panaudojimui tiriant

tarnybinius nusižengimus, inter alia patraukimo tarnybinėn atsakomybėn terminų; prokuroras

privalo atsisakyti duoti sutikimą išslaptinti kriminalinės žvalgybos informaciją ir panaudoti ją tiriant

tarnybinius nusižengimus ir tuo atveju, kai pagal KŽĮ 8 straipsnio 3 dalį iš atlikto kriminalinės

žvalgybos tyrimo paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai ir iš turimų duomenų matyti, kad turi

būti pradedamas ikiteisminis tyrimas, arba kai ši informacija, be kita ko, nėra susijusi su veika,

turinčia korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, nėra pakankama tarnybiniams

nusižengimams tirti, iš viso nėra susijusi su korupcinio pobūdžio veika ar, pavyzdžiui, veika, apie

kurią pateikta informacija, tarnybinės atsakomybės taikymo požiūriu būtų mažareikšmė.

20.4. Kaip minėta, ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta dar viena sąlyga – kad

tik išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija gali būti panaudojama tiriant tarnybinius

nusižengimus.

20.4.1. Ši sąlyga turi būti aiškinama VTPĮ, kuriame reglamentuojami valstybės ar tarnybos

paslaptį sudarančios informacijos žymėjimo, įslaptinimo, saugojimo, naudojimo, išslaptinimo,

apsaugos veiksmų koordinavimo bei kontrolės pagrindai ir tvarka, taip pat įslaptintos informacijos

administravimo ir kiti reikalavimai (1 straipsnio 1 dalis), nuostatų kontekste.

20.4.2. Pagal VTPĮ 7 straipsnį KŽĮ pagrindu renkama kriminalinės žvalgybos informacija

gali sudaryti valstybės arba tarnybos paslaptį.

VPTĮ 2 straipsnio 1 dalyje informacijos įslaptinimas yra apibrėžiamas kaip informacijos

pripažinimas valstybės ar tarnybos paslaptimi, suteikiant tokiai informacijai tam tikrą slaptumo

žymą, nustatant jos įslaptinimo terminą ir suteikiant reikiamą apsaugą. Kartu paminėtina, kad VTPĮ

35

8 straipsnyje yra nustatyti tokios informacijos įslaptinimo terminai – 5, 10, 15, 30 ar 75 metai

(1, 2 dalys), taip pat nurodyta, kad ši informacija gali būti įslaptinama iki tam tikro įvykio, kuriam

įvykus jos įslaptinimas nebetenka prasmės (3 dalis), be to, gali būti nustatyti ir ilgesni informacijos

įslaptinimo terminai (4, 5 dalys).

Įslaptintos informacijos išslaptinimu pagal VTPĮ 2 straipsnio 10 dalį laikomas informacijai

suteiktos slaptumo žymos ir nustatytos apsaugos panaikinimas; šiai konstitucinės justicijos bylai

aktualiu aspektu pažymėtina, kad, kaip minėta, tik teisės aktų nustatyta tvarka išslaptinta

informacija gali būti panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus.

Šiame kontekste paminėtinas ir VTPĮ 10 straipsnis, kuriame nustatyti įslaptintos

informacijos išslaptinimo pagrindai. Pagal šiame straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą

informacija gali būti išslaptinta, kai pasibaigia šiame įstatyme nustatytas įslaptinimo terminas ar

išnyksta įslaptinimo tikslingumas (1 dalis); įslaptinta informacija, kai nustatytas įslaptinimo

terminas dar nepasibaigęs, gali būti išslaptinama tik įslaptintą informaciją parengusio paslapčių

subjekto vadovo ar jo įgalioto asmens sprendimu (2 dalis).

Pagal VTPĮ 2 straipsnio 17 dalį paslapčių subjektas yra suprantamas kaip valstybės ir

savivaldybės institucija, kurios veikla susijusi su informacijos įslaptinimu, išslaptinimu, įslaptintos

informacijos naudojimu ir (ar) apsauga, tokiai institucijai pavaldi ar jos reguliavimo sričiai priskirta

įstaiga, įmonė, kurioms suteiktas paslapčių subjekto statusas.

20.4.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad pagal VTPĮ

14 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą paslapčių subjekto vadovo sprendimu sudaryta nuolatinė

specialioji ekspertų komisija arba asmuo, atsakingas už įslaptintos informacijos apsaugą (jeigu

minėta komisija nesudaroma), teikia jam siūlymus ir išvadas, be kita ko, dėl įslaptintos informacijos

išslaptinimo (1 dalies 3 punktas, 2 dalis).

20.4.4. KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą aiškinant VTPĮ

2 straipsnio 10, 17 dalių, 14 straipsnio, kitų šio įstatymo nuostatų kontekste pažymėtina, kad

kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos, kurių vadovai turi teisę priimti sprendimus dėl

kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo, taip pat yra laikomos paslapčių subjektais. Taigi

būtent šių kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų vadovų, kurie kartu yra ir paslapčių

subjekto vadovai, sudarytos nuolatinės specialiosios ekspertų komisijos arba paskirti asmenys,

atsakingi už įslaptintos informacijos apsaugą, pagal VTPĮ 14 straipsnyje nustatytą minėtą teisinį

reguliavimą teikia jiems siūlymus ir išvadas dėl įslaptintos informacijos išslaptinimo.

20.4.5. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal VTPĮ 11 straipsnio 4 punkte

nustatytą teisinį reguliavimą Vyriausybė yra įpareigota nustatyti inter alia įslaptintos informacijos

išslaptinimo tvarką. Paminėtina, kad Vyriausybė 2005 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 1307 (2016 m.

spalio 12 d. redakcija) patvirtino Įslaptintos informacijos administravimo ir išslaptinimo tvarkos

36

aprašą, kurio 76 punkte nustatė, kad sprendimas išslaptinti įslaptintus dokumentus įforminamas

įslaptintų dokumentų išslaptinimo aktu. Šį nutarimą 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 820,

įsigaliojusiu 2018 m. spalio 1 d., pripažinusi netekusiu galios, Vyriausybė tuo nutarimu patvirtinto

Įslaptintos informacijos administravimo ir išslaptinimo tvarkos aprašo 76 punkte nustatė tapatų

teisinį reguliavimą.

20.4.6. KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su

minėtomis VTPĮ, inter alia šio įstatymo 2, 10, 14 straipsnių, nuostatomis pažymėtina, kad, siekiant

tarnybinių nusižengimų tyrimui panaudoti kriminalinės žvalgybos informaciją, kai jos įslaptinimo

terminas dar nepasibaigęs, ji turi būti teisės aktų nustatyta tvarka išslaptinama; teisę priimti

sprendimą išslaptinti minėtą informaciją turi ją parengusio paslapčių subjekto vadovas, t. y.

kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas ar jo įgaliotas asmuo. Pagal VTPĮ 14

straipsnio 1 dalies 3 punkte, 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą prieš priimant tokį sprendimą turi

būti gauta ir atitinkama specialiosios ekspertų komisijos arba už įslaptintos informacijos apsaugą

atsakingo asmens išvada; ši išvada, nors ir privalo būti pateikta kriminalinės žvalgybos pagrindinės

institucijos vadovui, jo nesaisto. Minėtas vadovas, spręsdamas įslaptintos informacijos išslaptinimo

klausimus, turi teisę, turėdamas prokuroro sutikimą, priimti galutinį sprendimą dėl minėtos

įslaptintos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus.

20.5. Taigi, sistemiškai aiškinant KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą ginčijamą teisinį

reguliavimą kartu su įtvirtintuoju kitose minėtose šio įstatymo, Korupcijos prevencijos įstatymo,

Prokuratūros įstatymo (2003 m. balandžio 22 redakcija), BPK, VPTĮ nuostatose, darytina išvada,

kad kriminalinės žvalgybos informacija, kuri pagal KŽĮ 2 straipsnio 7 dalį suprantama kaip

kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos metu, sprendžiant kriminalinės žvalgybos uždavinius,

surinkti ir teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuoti duomenys, turi būti apie korupcinio pobūdžio

nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, ir ši informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama

tiriant tarnybinius nusižengimus tik esant visoms ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje

įtvirtintoms minėtoms sąlygoms, kurios kartu suponuoja ir atitinkamos procedūros etapus:

1) kai pagal KŽĮ 8 straipsnį (su 2016 m. birželio 30 d., 2018 m. gruodžio 20 d. pakeitimais)

atliekant ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą iš surinktos kriminalinės žvalgybos

informacijos matyti, kad galimai buvo padaryta korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių

turinti veika, kriminalinės žvalgybos subjekto vadovas apie tai informuoja atitinkamos kriminalinės

žvalgybos pagrindinės institucijos, numatytos KŽĮ 2 straipsnio 11 dalyje (2013 m. gruodžio 23 d.

redakcija), vadovą, kuris pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį turi teisę spręsti dėl įslaptintos

kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus;

2) kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas, pagal ginčijamą KŽĮ 19

straipsnio 3 dalį nusprendęs, jog iš turimos kriminalinės žvalgybos informacijos matyti, kad galimai

37

buvo padarytas korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos, nurodytos Korupcijos prevencijos

įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2011 m. birželio 21 d. redakcija), požymių turintis tarnybinis

nusižengimas, kreipiasi į KŽĮ 2 straipsnio 16 dalyje nurodytą specialiai įgaliotą prokurorą, kad

gautų jo sutikimą dėl minėtos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant tokį nusižengimą;

3) įgaliotas prokuroras, siekdamas užtikrinti teisėtumo reikalavimą pagal Prokuratūros

įstatymo (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) 2 straipsnio 1, 2 dalis, prieš duodamas tokį sutikimą

turi visapusiškai įvertinti gautą kriminalinės žvalgybos informaciją ir galimybes panaudoti ją

baudžiamajame procese pagal KŽĮ 8 straipsnio 3 dalį ir BPK 166 straipsnio (2007 m. birželio 28 d.

redakcija) 1 dalį; be to, prokurorui iš ginčijamos KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies kyla pareiga turimos

kriminalinės žvalgybos informacijos pagrindu įvertinti ir tai, ar ši informacija yra pakankama

tarnybiniams nusižengimams tirti ir gali būti laikoma informacija apie korupcinio pobūdžio

nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, kuri galėtų būti išslaptinama ir panaudojama tiriant

tarnybinius nusižengimus; įgaliotas prokuroras kiekvienu konkrečiu atveju turi teisę nuspręsti, ar

duoti minėtą sutikimą;

4) gavęs prokuroro sutikimą informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos

požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus, kriminalinės

žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas, prieš priimdamas sprendimą pagal ginčijamą KŽĮ

19 straipsnio 3 dalį, kreipiasi į sudarytą specialiąją ekspertų komisiją ar asmenį, atsakingą už

įslaptintos informacijos apsaugą, ir prašo pateikti išvadą dėl minėtos kriminalinės žvalgybos

informacijos išslaptinimo (VTPĮ 2 straipsnio 10 dalis, 14 straipsnis);

5) nors kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui kyla pareiga gauti minėtos

specialiosios ekspertų komisijos ar asmens, atsakingo už įslaptintos informacijos apsaugą, išvadą, ši

išvada jo nesaisto; minėtas vadovas pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį turi teisę, gavęs

prokuroro sutikimą, priimti galutinį sprendimą dėl minėtos įslaptintos kriminalinės žvalgybos

informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus.

20.6. Vadinasi, ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė KŽĮ pagrindu

surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos

požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus – tai yra atskiras

KŽĮ numatytas tokios informacijos panaudojimo atvejis – ir kartu nustatyta sprendimo dėl tokios

kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tarnybinių nusižengimų tyrimo

tikslais priėmimo procedūra.

20.7. Kartu pažymėtina, jog ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nenurodyta, kad tik

konkretaus asmens atžvilgiu vykdant kriminalinės žvalgybos tyrimą surinkta kriminalinės

žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką gali

būti išslaptinama ir panaudojama tiriant būtent šio asmens galimai padarytą tarnybinį nusižengimą.

38

Ginčijamą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su kitomis KŽĮ nuostatomis, inter alia KŽĮ

8 straipsniu (su 2016 m. birželio 30 d., 2018 m. gruodžio 20 d. pakeitimais), kuriame nustatyti

kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindai, darytina išvada, kad kai atliekant kriminalinės žvalgybos

tyrimą vieno asmens atžvilgiu surenkama informacija apie kitą asmenį ir iš jos matyti, kad tas kitas

asmuo galimai padarė tarnybinį nusižengimą, turintį korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos

požymių, tokia informacija pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį taip pat gali būti išslaptinama ir

panaudojama ir to kito asmens tarnybinio nusižengimo tyrimui.

21. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad KŽĮ, atsižvelgiant į 1 straipsnyje apibrėžtus šio

įstatymo specialius tikslus, nėra skirtas būtent išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos

panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus tvarkai reglamentuoti; taigi jame neturi būti nustatyta

ir konkreti kriminalinės žvalgybos informacijos, išslaptintos teisės aktų nustatyta tvarka (inter alia

pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, VTPĮ nuostatas), panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus

procedūra.

22. KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto ginčijamo teisinio reguliavimo kontekste svarbu

atskleisti ir kitų KŽĮ nuostatų, kuriomis įtvirtintos inter alia žmogaus teisių ir laisvių apsaugos

garantijos vykdant kriminalinės žvalgybos tyrimą, turinį.

22.1. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad KŽĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios

kriminalinės žvalgybos subjektų pareigos, inter alia užtikrinti asmens teisių ir teisėtų interesų

apsaugą (1 punktas), taip pat užtikrinti, kad visa kriminalinės žvalgybos informacija būtų renkama

tik siekiant įgyvendinti konkrečius kriminalinės žvalgybos uždavinius, o gauta informacija būtų

naudojama tik pagal paskirtį šio įstatymo nustatyta tvarka (8 punktas).

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad, kaip minėta,

ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas atskiras kriminalinės žvalgybos informacijos

apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo konkrečiu

tikslu atvejis, t. y. ši informacija gali būti naudojama tik tarnybiniams nusižengimams tirti .

Vadinasi, ir sprendžiant klausimą dėl kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir

panaudojimo pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį taikomas reikalavimas užtikrinti asmens

teisių ir teisėtų interesų apsaugą.

22.2. Paminėtina ir tai, kad KŽĮ 5 straipsnyje (su 2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m. rugsėjo

27 d. pakeitimais) yra įtvirtinti pagrindiniai žmogaus teisių ir laisvių apsaugos vykdant kriminalinę

žvalgybą principai, kaip antai: kriminalinės žvalgybos metu negali būti pažeistos žmogaus teisės,

tačiau galimi atskiri žmogaus teisių ir laisvių ribojimai, bet jie turi būti laikini ir taikomi tik

įstatymų nustatyta tvarka, siekiant apginti kito asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir

valstybės saugumą (1 dalis); asmeniui, kurio atžvilgiu buvo taikyta kriminalinė žvalgyba ir dėl to

atsirado neigiamos pasekmės, kai gauta informacija nepasitvirtino ir nebuvo pradėtas ikiteisminis

39

tyrimas, pareikalavus, turi būti pateikti apie jį surinkti duomenys (6 dalis); žmogaus teisių

pažeidimo atveju kriminalinės žvalgybos subjektai teisės aktų nustatyta tvarka privalo atkurti

pažeistas teises ir laisves ir atlyginti atsiradusią žalą, o jų vadovas privalo informuoti asmenį apie jo

atžvilgiu padarytus žmogaus teisių pažeidimus (5, 8 dalys); asmuo, manantis, kad kriminalinės

žvalgybos subjektų veiksmai pažeidė jo teises, turi teisę apskųsti šiuos veiksmus kriminalinės

žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui arba prokurorui, o jų sprendimus – apygardos teismo

pirmininkui ar jo įgaliotam teisėjui (9 dalis).

22.3. Siekiant to paties tikslo – užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą įgyvendinant

kriminalinės žvalgybos uždavinius, KŽĮ 5 straipsnio 7 dalyje yra nustatytos ir tam tikros

kriminalinės žvalgybos informacijos laikymo (saugojimo) ir sunaikinimo taisyklės:

– jeigu kriminalinės žvalgybos tyrimo metu ar jį pabaigus nustatoma, kad gauta kriminalinės

žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nepasitvirtino arba kad kriminalinės

žvalgybos uždaviniai nebus įgyvendinti, informacijos apie šį objektą rinkimas turi būti nedelsiant

sustabdomas ir surinkta informacija sunaikinama;

– jei pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą pasitvirtinusi kriminalinės žvalgybos

informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nebuvo panaudota KŽĮ 19 straipsnyje nustatyta

tvarka, informacija apie privatų asmens gyvenimą per 3 mėnesius turi būti sunaikinama; kita šio

įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka nepanaudota pasitvirtinusi informacija, esanti nutrauktose

kriminalinio tyrimo bylose ar (ir) informacinėse sistemose, saugoma teisės aktų nustatyta tvarka.

22.4. Sistemiškai aiškinant KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą

minėtų šio įstatymo 5 straipsnio (su 2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m. rugsėjo 27 d. pakeitimais) 1,

6, 8, 9 dalių, 7 straipsnio 1 dalies nuostatų kontekste, šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu

aspektu pažymėtina, kad ir išslaptinant kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio

pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, siekiant panaudoti ją tiriant tarnybinius

nusižengimus, turi būti laikomasi minėtose KŽĮ nuostatose įtvirtintų žmogaus teisių apsaugos

garantijų.

Kartu pažymėtina ir tai, kad asmuo, manantis, jog pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį

panaudojus jo atžvilgiu surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją apie jo galimai padarytą

tarnybinį nusižengimą, turintį korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, buvo pažeistos

jo teisės, turi teisę apskųsti kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmus kriminalinės žvalgybos

pagrindinės institucijos vadovui arba prokurorui, o jų sprendimus – apygardos teismo pirmininkui

ar jo įgaliotam teisėjui (KŽĮ 5 straipsnio 9 dalis (2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m. rugsėjo 27 d.

redakcijos)); asmuo, kurio atžvilgiu taikyti kriminalinės žvalgybos veiksmai, turi teisę, šiai

informacijai tapus viešai (t. y. ją išslaptinus), reikalauti jam pateikti apie jį surinktus minėtus

duomenis (KŽĮ 5 straipsnio 6 dalis).

40

22.5. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip minėta, KŽĮ pagrindu surinkta

kriminalinės žvalgybos informacija (KŽĮ 2 straipsnio 7 dalis, 4 straipsnis, 8 straipsnis (su 2016 m.

birželio 30 d., 2018 m. gruodžio 20 d. pakeitimais)) apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos

požymių turinčią veiką pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį negali būti išslaptinama ir

panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus, jeigu minėtų tarnybinių nusižengimų tyrimas būtų

negalimas, inter alia būtų suėjęs teisės aktuose nustatytas patraukimo tarnybinėn atsakomybėn

terminas.

III

Valstybės tarnybos įstatyme ir Vidaus tarnybos statute įtvirtintas ginčijamas

ir su juo susijęs teisinis reguliavimas

23. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje, be kita ko, ginčijama ir VTĮ 29

straipsnio 2 dalis (2012 m. spalio 2 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta galimybė kriminalinės

žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką

išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus, ir tiek, kiek joje nenustatyta KŽĮ nustatytais

atvejais ir tvarka perduotos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius

nusižengimus procedūra.

24. Seimas 1999 m. liepos 8 d. priėmė VTĮ, kuris ne kartą buvo keičiamas ir (arba)

papildomas, be kita ko, Seimo 2002 m. balandžio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės

tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymu išdėstant jį nauja redakcija, 2003 m. liepos 4 d. priimtu

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2, 4, 9, 14, 15, 16, 29, 30 straipsnių pakeitimo ir

papildymo įstatymu, inter alia pakeičiant VTĮ 29 straipsnį, 2011 m. balandžio 28 d. priimtu

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 9, 18, 29, 44 straipsnių pakeitimo ir papildymo

ir įstatymo papildymo 31, 301 straipsniais įstatymu, inter alia papildant VTĮ 29 straipsnio 2 dalį,

atsižvelgus inter alia į Operatyvinės veiklos įstatymo pakeitimą (kuriuo įtvirtinta minėta šio

įstatymo 17 straipsnio 3 dalis (2011 m. balandžio 28 d. redakcija)), taip pat 2012 m. spalio 2 d.

priimtu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymu,

įsigaliojusiu 2013 m. sausio 1 d., kuriuo įtvirtinta ginčijama šio straipsnio 2 dalis.

25. Ginčijamoje VTĮ 29 straipsnio „Tarnybinės nuobaudos“ 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d.

redakcija) buvo nustatyta: „Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio

nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki

tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes,

į Korupcijos prevencijos įstatymo ar į Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka

pateiktą informaciją. Pagal Korupcijos prevencijos įstatymą gauta informacija gali būti panaudota

skiriant valstybės tarnautojui tarnybinę nuobaudą tik tuo atveju, kai ši informacija yra išslaptinama

teisės aktų nustatyta tvarka.“

41

Taigi VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija) buvo įtvirtinti kriterijai,

pagal kuriuos valstybės tarnautojui skiriama tarnybinė nuobauda, t. y. skiriant tokią nuobaudą turėjo

būti atsižvelgiama į šiuos konkrečius tarnybinės nuobaudos skyrimo kriterijus: valstybės tarnautojo

kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, jo veiklą iki tarnybinio

nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kartu

šioje dalyje numatyta, kad skiriant tarnybinę nuobaudą taip pat atsižvelgiama į Korupcijos

prevencijos įstatymo ar į KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją, t. y. buvo įtvirtinta

pareiga skiriant minėtą nuobaudą kiekvienu atveju atsižvelgti ir į nurodytų specialių įstatymų –

Korupcijos prevencijos įstatymo ar KŽĮ – nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją.

25.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal KŽĮ 2 straipsnio 7 dalį

kriminalinės žvalgybos informacija laikomi kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos metu,

sprendžiant kriminalinės žvalgybos uždavinius, surinkti ir teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuoti

duomenys. Paminėtina ir tai, kad ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje numatytas atskiras šio

įstatymo pagrindu surinktos kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio

nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo atvejis – ši informacija gali būti

išslaptinama ir panaudojama tik tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais.

25.2. Ginčijamoje VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija) įstatymų leidėjo

įtvirtintą pareigą skiriant tarnybinę nuobaudą atsižvelgti inter alia į KŽĮ nustatytais atvejais ir

tvarka pateiktą informaciją aiškinant minėtos KŽĮ 2 straipsnio 7 dalies ir ginčijamos KŽĮ 19

straipsnio 3 dalies nuostatų kontekste pažymėtina, kad ji suprastina tik kaip pareiga tiriant tarnybinį

nusižengimą įvertinti pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduotą informaciją apie galimai

padarytą tarnybinį nusižengimą, kuri galėjo (gali) arba būti pagrindas pradėti tarnybinio

nusižengimo tyrimą, arba būti panaudota tiriant tokį nusižengimą, t. y. siekiant nustatyti (įrodyti)

tarnybinio nusižengimo faktą, jo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, valstybės tarnautojo

kaltę, jo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir

sunkinančias aplinkybes.

Vadinasi, ši informacija pagal ginčijamą VTĮ 29 straipsnio 2 dalį (2012 m. spalio 2 d.

redakcija) pati savaime nelaikytina savarankišku ir (ar) papildomu tarnybinių nuobaudų skyrimo

kriterijumi.

25.3. Šiame kontekste taip pat paminėtina, kad VTĮ 301 straipsnio (2011 m. balandžio 28 d.

redakcija) 2 dalyje buvo išvardytos tarnybinę atsakomybę sunkinančios aplinkybės, inter alia

tarnybinio nusižengimo padarymas pažeidžiant viešąjį interesą ar dėl savanaudiškų paskatų

(5 punktas), į kurias taip pat turėjo būti atsižvelgiama skiriant tarnybines nuobaudas pagal ginčijamą

VTĮ 29 straipsnio 2 dalį (2012 m. spalio 2 d. redakcija).

42

26. VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija) įtvirtintas ginčijamas teisinis

reguliavimas aiškintinas kitų VTĮ ir kitų susijusių teisės aktų nuostatų, apibrėžiančių inter alia

tarnybinio nusižengimo sampratą, tarnybinių nuobaudų rūšis ir jų skyrimo tvarką, kontekste.

27. VTĮ 2 straipsnio 12 dalyje buvo nustatyta, kad tarnybinis nusižengimas – tai valstybės

tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės.

VTĮ 29 straipsnio „Tarnybinės nuobaudos“ (2003 m. liepos 4 d. redakcija su vėlesniais

pakeitimais ir papildymais), kurio 2 dalis (2012 m. spalio 2 d. redakcija) ginčijama šioje byloje,

3 dalyje buvo nustatyta, kad už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama

viena iš šių tarnybinių nuobaudų: pastaba, papeikimas, griežtas papeikimas, atleidimas iš pareigų.

Taigi už tarnybinį nusižengimą, t. y. valstybės tarnautojo pareigų neatlikimą arba netinkamą

atlikimą dėl valstybės tarnautojo kaltės, pagal VTĮ 29 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija su

vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 dalį valstybės tarnautojui galėjo būti skiriama viena iš šių

tarnybinių nuobaudų: pastaba, papeikimas, griežtas papeikimas, atleidimas iš pareigų.

27.1. VTĮ 29 straipsnyje (2003 m. liepos 4 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir

papildymais), be kita ko, buvo nustatyta ir tai:

– tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį

nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per

paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas (4 dalis);

– šiurkštus tarnybinis nusižengimas – tai nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos

valstybės tarnybos bei kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių

teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar

valstybės tarnautojo veiklos etikos principams (5 dalis);

– šiurkščiu pažeidimu laikoma:

„1) valstybės tarnautojo elgesys, susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, diskredituojantis

valstybės tarnybą, žeminantis žmogaus orumą, ar kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių

konstitucines teises;

2) valstybės, tarnybos ar komercinės paslapties atskleidimas;

3) korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinti veika, susijusi su tarnybinių

pareigų atlikimu, nors už šią veiką valstybės tarnautojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar

administracinėn atsakomybėn;

4) piktnaudžiavimas tarnyba ir šiurkštus Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje

tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimas;

5) dalyvavimas su valstybės tarnyba nesuderinamoje veikloje;

<...>;

43

8) valstybės ar savivaldybės lėšų ir turto apskaitos pažeidimas, turėjęs reikšmingos įtakos

valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos finansinių ir biudžeto vykdymo ataskaitų rinkinių,

konsoliduotųjų ataskaitų rinkinių ir (ar) kitų ataskaitų duomenų teisingumui, ar reikšmingas

valstybės ar savivaldybės lėšų ir turto valdymo, naudojimo ir disponavimo jais teisėtumo

pažeidimas, nustatytas valstybės kontrolieriaus ar jo pavaduotojo arba savivaldybės kontrolieriaus

sprendimu;

<...>;

10) kiti nusižengimai, kuriais šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar

valstybės tarnautojo etikos principams“ (6 dalis (su 2010 m. gegužės 13 d., 2012 m. birželio 5 d.,

2015 m. gruodžio 15 d. pakeitimais)).

27.2. Taigi pagal VTĮ 29 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais

ir papildymais) 6 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su šio straipsnio 4 dalimi,

griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų galėjo būti skiriama už VTĮ numatytą

šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės

tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas

papeikimas.

Vadinasi, ir griežčiausia pagal VTĮ tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų galėjo būti

skiriama atsižvelgiant į ginčijamoje VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija)

nustatytus konkrečius tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijus: tarnybinio nusižengimo padarymo

priežastis, aplinkybes ir padarinius, valstybės tarnautojo kaltę, jo veiklą iki tarnybinio nusižengimo

padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes; kaip minėta, pagal

ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduota išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija pagal

ginčijamą VTĮ 29 straipsnio 2 dalį (2012 m. spalio 2 d. redakcija) pati savaime nelaikytina

savarankišku ir (ar) papildomu tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijumi, į kurį reikėtų atsižvelgti

skiriant tarnybines nuobaudas.

27.3. Minėta ir tai, kad pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį tarnybinių nusižengimų

tyrimo tikslais galėjo būti perduodama išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija tik apie

tarnybinį nusižengimą, turintį korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių. Nors tik vienas

šiurkštus valstybės tarnautojo tarnybinis nusižengimas, numatytas VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 3

punkte (2012 m. birželio 5 d. redakcija), expressis verbis buvo nurodytas kaip korupcinio pobūdžio

nusikalstamos veikos požymių turinti veika, vis dėlto ir kiti tarnybiniai, inter alia šiurkštūs,

nusižengimai galėjo turėti korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių.

27.3.1. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal VTĮ 2 straipsnio 13 dalį (2003 m. liepos 4 d.

redakcija) piktnaudžiavimas tarnyba buvo suprantamas kaip valstybės tarnautojo veika (veikimas ar

neveikimas), kai tarnybinė padėtis naudojama ne tarnybos interesais arba ne pagal įstatymus ar kitus

44

teisės aktus, arba savanaudiškais tikslais (neteisėtai pasisavinamas ar kitiems perleidžiamas

svetimas turtas, lėšos ir t. t.) ar dėl kitokių asmeninių paskatų (keršto, pavydo, karjerizmo, neteisėtų

paslaugų teikimo ir t. t.), taip pat valstybės tarnautojo veiksmai, kuriais viršijami suteikti įgaliojimai

ar savivaliaujama.

Taip pat paminėtina, kad VTĮ 3 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyti svarbiausi valstybės

tarnautojų veiklos etikos principai, inter alia: padorumas, kuris reiškia, kad valstybės tarnautojas

privalo elgtis nepriekaištingai, būti nepaperkamas, nepriimti dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių

lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų, galinčių daryti įtaką, kai jis eina valstybės politiko

pareigas ar atlieka tarnybines pareigas (4 punktas); pavyzdingumas, kuris reiškia, kad valstybės

tarnautojas, be kita ko, privalo deramai atlikti savo pareigas, būti nepriekaištingos reputacijos

(8 punktas). Kartu paminėtina, kad šiurkštus nusižengimas valstybės tarnautojo pareigoms ar

valstybės tarnautojo etikos principams VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 10 punkte (2010 m. gegužės 13 d.

redakcija) buvo nurodytas kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas, už kurį taip pat taikyta

griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų.

27.3.2. Taigi tiek piktnaudžiavimas tarnyba, numatytas VTĮ 2 straipsnio 13 dalyje (2003 m.

liepos 4 d. redakcija), inter alia tarnybinės padėties naudojimas ne tarnybos interesais arba

savanaudiškais tikslais, tiek šiurkštus valstybės tarnautojų veiklos etikos principų, numatytų VTĮ

3 straipsnio 2 dalyje, pažeidimas, inter alia dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir

nuolaidų iš asmenų ar organizacijų priėmimas, galintis daryti įtaką jo tarnybinių pareigų atlikimui,

taip pat galėjo turėti korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių.

27.3.3. Apibendrinant pažymėtina, kad pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduota

kriminalinės žvalgybos informacija galėjo būti naudojama ne tik expressis verbis VTĮ 29 straipsnio

6 dalies 3 punkte (2012 m. birželio 5 d. redakcija) nurodyto korupcinio pobūdžio nusikalstamos

veikos požymių turinčio tarnybinio nusižengimo tyrimui, bet ir kitų tarnybinių nusižengimų, kurie

turėjo korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių ir už kuriuos galėjo būti taikoma

tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, tyrimui, kaip antai VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 4 punkte

(2015 m. gruodžio 15 d. redakcija) nurodyto šiurkštaus tarnybinio nusižengimo – piktnaudžiavimo

tarnyba ar šios dalies 10 punkte (2010 m. gegužės 13 d. redakcija) nurodyto šiurkštaus nusižengimo

valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo etikos principams tyrimui.

28. Šiame kontekste taip pat paminėtinos VTĮ 44 straipsnio „Valstybės tarnautojų atleidimas

iš pareigų“ 1 dalies (su 2007 m. birželio 7 d. pakeitimais) nuostatos, pagal kurias valstybės

tarnautojas galėjo būti atleidžiamas iš pareigų, be kita ko, kai:

„15) paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų už šio Įstatymo 29 straipsnio 6

dalies 1–4 punktuose nurodytus šiurkščius pažeidimus; <...>

45

18) paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų už tarnybinius nusižengimus,

nenurodytus šio straipsnio 1 dalies 15 punkte“.

Taigi valstybės tarnautojas galėjo būti atleistas iš pareigų VTĮ 44 straipsnio 1 dalies (su

2007 m. birželio 7 d. pakeitimais) 15 ar 18 punkte nurodytu pagrindu, t. y. jam paskyrus tarnybinę

nuobaudą – atleidimą iš pareigų už VTĮ 29 straipsnio 6 dalyje (su 2010 m. gegužės 13 d., 2012 m.

birželio 5 d., 2015 m. gruodžio 15 d. pakeitimais) numatytus šiurkščius tarnybinius nusižengimus,

inter alia turinčius korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, atsižvelgiant į ginčijamoje

VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija) nustatytus konkrečius tarnybinių

nuobaudų skyrimo kriterijus (tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius,

valstybės tarnautojo kaltę, jo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę

lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes). Kaip minėta, šie tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijai

galėjo būti nustatomi (įrodinėjami) remiantis inter alia pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį

perduota informacija.

29. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 19 punkte (2012 m.

birželio 5 d. redakcija) buvo numatytas atskiras valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų pagrindas

– kai iš Korupcijos prevencijos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktos informacijos, iš kitos

informacijos ar duomenų valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo padaro išvadą, kad

valstybės tarnautojas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų ir dėl to negali toliau eiti

valstybės tarnautojo pareigų. Šis atskiras atleidimo iš valstybės tarnybos pagrindas – neatitiktis

nepriekaištingos reputacijos reikalavimams – VTĮ nebuvo nurodytas kaip tarnybinis nusižengimas ir

atleidimas iš pareigų tokiu atveju nebuvo laikomas tarnybine nuobauda. Kaip minėta, pagal KŽĮ 19

straipsnio 3 dalį perduota išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija galėjo (gali) būti

naudojama tik tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais. Todėl VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 19 punkte

(2012 m. birželio 5 d. redakcija) minima kita informacija ar duomenys negalėjo būti informacija,

perduota pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį.

Taigi, vertinant valstybės tarnautojo atitiktį nepriekaištingos reputacijos reikalavimams ir

atleidžiant valstybės tarnautoją iš pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 19 punktą (2012 m.

birželio 5 d. redakcija) dėl jo neatitikties nepriekaištingos reputacijos reikalavimams, kai nebuvo

pradedama tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra, negalėjo būti naudojama pagal ginčijamą KŽĮ

19 straipsnio 3 dalį perduota išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio

pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką; ši informacija galėjo (gali) būti naudojama

vertinant valstybės tarnautojo atitiktį nepriekaištingos reputacijos reikalavimams nebent tuo atveju,

kai buvo tiriamas konkretus tarnybinis nusižengimas, nurodytas VTĮ 29 straipsnio 6 dalyje (su 2010

m. gegužės 13 d., 2012 m. birželio 5 d., 2015 m. gruodžio 15 d. pakeitimais), kaip antai valstybės

46

tarnautojo elgesys, susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, diskredituojantis valstybės tarnybą,

žeminantis žmogaus orumą (1 punktas).

30. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktuali VTĮ ir kituose teisės aktuose nustatyta

tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarka, inter alia tarnybinių nusižengimų tyrimo procedūra.

30.1. Šiame kontekste paminėtina, kad VTĮ 30 straipsnio „Tarnybinių nuobaudų skyrimas“

(2012 m. birželio 5 d. redakcija) 1 dalyje, be kita ko, buvo nustatyta, kad tarnybinio nusižengimo

tyrimas pradedamas inter alia valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens iniciatyva arba

gavus oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą; tarnybinė nuobauda turi

būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos;

tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai,

išskyrus nurodytus atvejus, kuriais ji skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo

padarymo dienos.

Taigi pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduota išslaptinta kriminalinės žvalgybos

informacija galėjo (gali) būti panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus ne ilgiau nei per teisės

aktuose nustatytą patraukimo tarnybinėn atsakomybėn terminą, t. y. ne ilgiau nei trejus metus nuo

tarnybinio nusižengimo padarymo dienos.

30.2. VTĮ 30 straipsnyje (2012 m. birželio 5 d. redakcija) taip pat buvo nustatyta, kad

sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo arba dėl asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas,

pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta,

nustatymo priima valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo (5 dalis); tokių sprendimų

priėmimo tvarką nustato Vyriausybė (7 dalis); šie sprendimai gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta

tvarka (6 dalis).

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir VTĮ 44 straipsnio 8 dalyje (2012 m.

birželio 5 d. redakcija) buvo nustatyta, jog ginčai dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų

nagrinėjami ABTĮ nustatyta tvarka.

30.3. Tarnybinių nuobaudų skyrimo kontekste aktualios ir Vyriausybės 2002 m. birželio

25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintos Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės

(2010 m. liepos 14 d. redakcija su 2012 m. spalio 24 d. pakeitimu) (toliau – Taisyklės), kuriose, be

kita ko, buvo nustatyta, kad:

– valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, apie tai, kad pradėtas šio

tarnybinio nusižengimo tyrimas, turi būti informuojamas per 5 darbo dienas nuo tokio tyrimo

pradžios, kartu jam pateikiant turimą informaciją apie tarnybinį nusižengimą (7 punktas); ne vėliau

kaip per 5 darbo dienas nuo tokio pranešimo gavimo jis gali pateikti savo rašytinį paaiškinimą dėl

tarnybinio nusižengimo (8 punktas);

47

– valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, turi teisę dalyvauti

tikrinant su tarnybiniu nusižengimu susijusius faktinius duomenis vietoje, pareikšti nušalinimą

tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotam valstybės tarnautojui (komisijai ar jos nariui), įstatymų

nustatyta tvarka apskųsti jo (jų) veiksmus ar neveikimą, baigus tarnybinio nusižengimo tyrimą,

susipažinti su motyvuota išvada apie tyrimo rezultatus ir kita tarnybinio nusižengimo tyrimo

medžiaga (9 punktas);

– valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, gali turėti atstovą, kuris

turi tokias pačias teises kaip jis; tokiu atstovu gali būti advokatas arba kitas teisinį išsilavinimą

turintis asmuo (10 punktas);

– su sprendimu dėl pripažinimo padarius (nepadarius) tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės

nuobaudos skyrimo valstybės tarnautojas supažindinamas pasirašytinai ne vėliau kaip per 3 darbo

dienas po jo pasirašymo (nurodytais tam tikrais atvejais – po jo įsigaliojimo arba po to, kai

pasibaigia valstybės tarnautojo laikinasis nedarbingumas, komandiruotė, atostogos) (15 punktas);

– sprendimai dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ar asmens, ėjusio valstybės tarnautojo

pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam

skirta, nustatymo gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka (22 punktas).

30.4. Apibendrinant minėtą tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos, inter alia tarnybinių

nusižengimų tyrimo procedūros, teisinį reguliavimą pažymėtina, kad:

– tarnybinio nusižengimo tyrimas galėjo būti pradėtas inter alia valstybės tarnautoją į

pareigas priėmusio asmens iniciatyva arba gavus oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo

tarnybinį nusižengimą (VTĮ 30 straipsnio (2012 m. birželio 5 d. redakcija) 1 dalis);

– tarnybinė nuobauda turėjo būti paskirta per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo

paaiškėjimo dienos, bet ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo nusižengimo padarymo dienos, išskyrus

nurodytus atvejus, kuriais ji galėjo būti paskirta per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos

(VTĮ 30 straipsnio (2012 m. birželio 5 d. redakcija) 1 dalis);

– asmuo, kuris pripažintas padaręs tarnybinį, inter alia šiurkštų, nusižengimą ir (ar) kuriam

paskirta tarnybinė nuobauda, inter alia atleidimas iš pareigų valstybės tarnyboje, turėjo teisę

administraciniam teismui apskųsti tokį sprendimą ABTĮ nustatyta tvarka (VTĮ 30 straipsnio (2012

m. birželio 5 d. redakcija) 6 dalis, 44 straipsnio 8 dalis (2012 m. birželio 5 d. redakcija), Taisyklių

22 punktas);

– tarnybinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turėjo teisę turėti atstovą, kuriuo galėjo būti

advokatas arba kitas teisinį išsilavinimą turintis asmuo (Taisyklių 10 punktas), būti informuotas

apie tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžią, kartu jam pateikiant turimą informaciją apie tarnybinį

nusižengimą (Taisyklių 7 punktas), galėjo pateikti savo rašytinį paaiškinimą dėl tarnybinio

nusižengimo (Taisyklių 8 punktas), dalyvauti tikrinant su tarnybiniu nusižengimu susijusius

48

faktinius duomenis vietoje, o baigus tarnybinio nusižengimo tyrimą, susipažinti su motyvuota

išvada apie tyrimo rezultatus ir visa kita tarnybinio nusižengimo tyrimo metu naudota medžiaga

(Taisyklių 9 punktas); taigi jis, be kita ko, turėjo teisę susipažinti ir su tarnybinio nusižengimo

tyrimo metu panaudota visa išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija, perduota pagal

ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį.

31. Kartu paminėtina, kad nei VTĮ 30 straipsnyje (2012 m. birželio 5 d. redakcija), nei VTĮ

44 straipsnio 8 dalyje (2012 m. birželio 5 d. redakcija), nei kitose VTĮ nuostatose nebuvo nustatyta,

kad valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, turi teisę inter alia dalyvauti

tikrinant su tarnybiniu nusižengimu susijusius faktinius duomenis vietoje, turėti atstovą ar

susipažinti su motyvuota išvada apie tyrimo rezultatus ir kita tarnybinio nusižengimo tyrimo

medžiaga. Išvardytos garantijos tarnybinio nusižengimo padarymu įtariamam asmeniui buvo

įtvirtintos tik Taisyklėse. Be to, pagal VTĮ tarnybinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nebuvo

garantuota ir jo teisė pateikti pasiaiškinimus, kuri buvo numatyta tik Taisyklių 8 punkte.

Taigi, nors pagal visuminį teisinį reguliavimą valstybės tarnautojo, traukiamo tarnybinėn

atsakomybėn, teisės tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros metu buvo garantuojamos, vis dėlto

šios teisės nebuvo įtvirtintos įstatyme.

Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal VTĮ 30 straipsnio 6 dalį

sprendimai dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo galėjo būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka, o VTĮ

44 straipsnio 8 dalyje (2012 m. birželio 5 d. redakcija) buvo nustatyta, kad ginčai dėl valstybės

tarnautojo atleidimo iš pareigų nagrinėjami ABTĮ nustatyta tvarka.

32. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad Seimas 2018

m. birželio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo

įstatymą, kuris (su kai kuriomis jame nurodytomis išimtimis) įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d.

Šiuo įstatymu VTĮ pakeistas išdėstant jį nauja redakcija, tačiau Valstybės tarnybos įstatymo

(2018 m. birželio 29 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra tapatus

įtvirtintajam ginčijamoje VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija), o su juo susijęs

kitose minėtose VTĮ nuostatose įtvirtintas teisinis reguliavimas šioje konstitucinės justicijos byloje

ginčijamais aspektais išliko nepakitęs, išskyrus tai, kad Valstybės tarnybos įstatymo (2018 m.

birželio 29 d. redakcija) 33 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytas šiurkštus tarnybinis

nusižengimas, įvardytas kaip valstybės tarnautojo elgesys, susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, be

kita ko, menkinantis įstaigos ar paties tarnautojo reputaciją, tačiau 51 straipsnio 1 dalies 17 punkte

nustatytas ir atskiras valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų pagrindas – neatitiktis

nepriekaištingos reputacijos reikalavimams. Atleidimas iš valstybės tarnautojo pareigų šiuo atveju

nėra laikomas tarnybine nuobauda.

49

33. Kartu paminėtina, kad Vyriausybė 2018 m. gruodžio 27 d. priėmė nutarimą Nr. 1390

„Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. 977 „Dėl Tarnybinių

nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2019 m. sausio 1

d. ir kuriuo, minėtą Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimą Nr. 977 (su 2012 m. spalio 24 d.

pakeitimu) išdėsčius nauja redakcija, Taisyklės pavadintos „Tarnybinių nuobaudų skyrimo

valstybės tarnautojams tvarkos aprašu“, tačiau šiame apraše įtvirtintas teisinis reguliavimas šioje

konstitucinės justicijos byloje ginčijamais aspektais yra tapatus įtvirtintajam Taisyklėse.

34. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje, be jau aptarto KŽĮ 19 straipsnio 3

dalyje, VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija) įtvirtinto ginčijamo teisinio

reguliavimo, yra ginčijama ir VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalis, VTS

(2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalis tiek, kiek jose nustatyta galimybė

kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių

turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus, ir tiek, kiek jose nenustatyta

KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka perduotos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo

tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra.

35. Seimas 2003 m. balandžio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto

patvirtinimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d. Šiuo įstatymu patvirtintas Vidaus

tarnybos statutas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia 2013 m. birželio 27 d.

priimtu Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 24, 26 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir

statuto papildymo 261 straipsniu įstatymu, įsigaliojusiu 2013 m. liepos 15 d., kuriuo, pakeitus ir

papildžius VTS 26 straipsnį, įtvirtinta ginčijama šio straipsnio 1 dalis, taip pat 2015 m. birželio 25

d. priimtu Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymu, kuris (išskyrus jame

nustatytas išimtis) įsigaliojo 2016 m. sausio 1 d. ir kuriuo minėtas statutas (su 2013 m. birželio 27 d.

pakeitimais) pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, įtvirtinant ir ginčijamą 33 straipsnio 1 dalį.

36. Ginčijamoje VTS 26 straipsnio „Tarnybinės nuobaudos ir jų skyrimas“ (2013 m. birželio

27 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta: „Už tarnybinius nusižengimus skiriamos tarnybinės

nuobaudos. Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į tarnybinį nusižengimą padariusio

pareigūno kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į pareigūno

veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias

aplinkybes, į Korupcijos prevencijos įstatyme ar į Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytais

atvejais ir tvarka pateiktą informaciją. Pagal Korupcijos prevencijos įstatymą gauta informacija gali

būti panaudota skiriant pareigūnui tarnybinę nuobaudą tik tuo atveju, kai ši informacija išslaptinama

teisės aktų nustatyta tvarka.“

Minėtu Seimo 2015 m. birželio 25 d. priimtu įstatymu ginčijamoje VTS (2015 m. birželio

25 d. redakcija) 33 straipsnio „Tarnybinės nuobaudos ir jų skyrimas“ 1 dalyje įtvirtintas teisinis

50

reguliavimas buvo tapatus nustatytajam ginčijamoje VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d.

redakcija) 1 dalyje.

Taigi ginčijamose VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS

(2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad už tarnybinius

nusižengimus pareigūnams skiriamos tarnybinės nuobaudos, taip pat įtvirtinti kriterijai, pagal

kuriuos jos skiriamos, t. y. skiriant tarnybinę nuobaudą turėjo būti atsižvelgiama į šioje dalyje

nurodytus konkrečius jos skyrimo kriterijus – tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltę,

tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į pareigūno veiklą iki

tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Kartu šioje dalyje numatyta, kad skiriant tarnybinę nuobaudą taip pat atsižvelgiama į Korupcijos

prevencijos įstatymo ar į KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją, t. y. įtvirtinta

pareiga skiriant minėtą nuobaudą kiekvienu atveju atsižvelgti ir į nurodytų specialių įstatymų –

Korupcijos prevencijos įstatymo ar KŽĮ – nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją.

36.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal KŽĮ 2 straipsnio 7 dalį

kriminalinės žvalgybos informacija laikomi kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos metu,

sprendžiant kriminalinės žvalgybos uždavinius, surinkti ir teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuoti

duomenys. Paminėtina ir tai, kad ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje numatytas atskiras šio

įstatymo pagrindu surinktos kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio

nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo atvejis – ši informacija gali būti

išslaptinama ir panaudojama tik tarnybinių nusižengimo tyrimo tikslais.

36.2. Ginčijamose VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS

(2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjo įtvirtintą pareigą skiriant

tarnybinę nuobaudą atsižvelgti inter alia į KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją

aiškinant minėtos KŽĮ 2 straipsnio 7 dalies ir ginčijamos KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies nuostatų

kontekste, pažymėtina, kad ji suprastina tik kaip pareiga tiriant tarnybinį nusižengimą įvertinti pagal

ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduotą informaciją apie galimai padarytą tarnybinį

nusižengimą, kuri galėjo (gali) arba būti pagrindas pradėti tirti tarnybinį nusižengimą, arba būti

panaudota tiriant tokį nusižengimą, t. y. siekiant nustatyti (įrodyti) tarnybinio nusižengimo faktą, jo

padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, pareigūno kaltę, jo veiklą iki tarnybinio nusižengimo

padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Vadinasi, ši informacija pagal ginčijamas VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d.

redakcija) 1 dalį, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalį pati savaime

nelaikytina savarankišku ir (ar) papildomu tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijumi.

37. VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS (2015 m. birželio

25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų

51

VTS ir kitų susijusių teisės aktų nuostatų, apibrėžiančių inter alia tarnybinio nusižengimo sampratą,

tarnybinių nuobaudų rūšis ir jų skyrimo tvarką, kontekste.

38. Paminėtina, jog iki 2015 m. gruodžio 31 d. galiojusioje VTS (2003 m. balandžio 29 d.

redakcija) 2 straipsnio 6 dalyje ir vėliau įsigaliojusioje VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija)

2 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad tarnybinis nusižengimas – šiame statute ir kituose teisės

aktuose nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas, padarytas

dėl pareigūno kaltės.

VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 2 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d.

redakcija) 33 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad pareigūnui gali būti skiriama viena iš šių

tarnybinių nuobaudų: pastaba, papeikimas, griežtas papeikimas, laipsnio pažeminimas viena

pakopa, perkėlimas į žemesnes pareigas, atleidimas iš vidaus tarnybos.

Taigi už padarytą tarnybinį nusižengimą, t. y. teisės aktuose nustatytos vidaus tarnybos

tvarkos pažeidimą ar pareigūno pareigų neatlikimą, padarytą dėl pareigūno kaltės, pagal VTS

26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 2 dalį ar VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija)

33 straipsnio 2 dalį buvo galima skirti vieną iš šių tarnybinių nuobaudų: pastabą, papeikimą, griežtą

papeikimą, laipsnio pažeminimą viena pakopa, perkėlimą į žemesnes pareigas, atleidimą iš vidaus

tarnybos.

38.1. VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 3 dalyje buvo nustatyta, kad

tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos gali būti skiriama inter alia už:

„1) šio Statuto 24 straipsnyje nustatytų pareigūnui taikomų apribojimų pažeidimą;

2) Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų

pažeidimą siekiant gauti neteisėtų pajamų ar privilegijų sau ar kitiems;

<...>

5) tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai pareigūnui nors vieną kartą per paskutinius 12

mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas ar griežtesnė nuobauda.“

VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad tarnybinė

nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos gali būti skiriama inter alia už:

„1) šio statuto 31 straipsnyje nustatytų pareigūnams taikomų apribojimų pažeidimą;

2) valstybės tarnybą diskredituojantį, žmogaus orumą žeminantį elgesį ar kitus tiesiogiai

žmonių konstitucines teises pažeidžiančius veiksmus;

3) valstybės, tarnybos ar komercinės paslapties atskleidimą;

4) piktnaudžiavimą tarnyba ir Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo

valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimą;

5) korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, susijusią su tarnybinių

pareigų atlikimu, nors už šią veiką pareigūnas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn;

52

<...>

8) tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai pareigūnui nors vieną kartą per pastaruosius 12

mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas ar griežtesnė nuobauda.“

Pažymėtina, kad VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 3 dalies 2, 3,

5 punktuose, palyginti su iki tol galiojusio VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 3

dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, buvo nustatyti nauji (nebuvę nustatyti iki tol galiojusio VTS

26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 3 dalyje) tarnybiniai nusižengimai, už kuriuos

pareigūnui galėjo būti skiriama tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos:

– valstybės tarnybą diskredituojantis, žmogaus orumą žeminantis elgesys ar kiti tiesiogiai

žmonių konstitucines teises pažeidžiantys veiksmai (2 punktas);

– valstybės, tarnybos ar komercinės paslapties atskleidimas (3 punktas);

– korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinti veika, susijusi su tarnybinių

pareigų atlikimu, nors už šią veiką pareigūnas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn

(5 punktas).

38.2. Taigi pagal VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 3 dalyje, VTS

(2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą griežčiausia

tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos galėjo būti skiriama atitinkamai už jose

numatytą tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai pareigūnui nors

vieną kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas ar

griežtesnė nuobauda (atitinkamai šių dalių 5, 8 punktai).

Vadinasi, ir griežčiausia pagal VTS tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos

galėjo būti skiriama atsižvelgiant atitinkamai į ginčijamose VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27

d. redakcija) 1 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytus

konkrečius tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijus: tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis,

aplinkybes ir padarinius, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltę, jo veiklą iki tarnybinio

nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kaip

minėta, pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduota išslaptinta kriminalinės žvalgybos

informacija pagal ginčijamas VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalį, VTS

(2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalį pati savaime nelaikytina savarankišku ir (ar)

papildomu tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijumi, į kurį reikėtų atsižvelgti skiriant tarnybinę

nuobaudą.

38.3. Minėta ir tai, kad pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį tarnybinių nusižengimų

tyrimo tikslais galėjo būti perduodama išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija tik apie

tarnybinį nusižengimą, turintį korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių.

53

Šiame kontekste pažymėtina, kad VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 3

dalyje nebuvo numatyta nė vieno tarnybinio nusižengimo, kuris expressis verbis būtų nurodytas

kaip turintis korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, o iš VTS (2015 m. birželio 25 d.

redakcija) 33 straipsnio 3 dalyje numatytų tarnybinių nusižengimų, už kuriuos galėjo būti paskirta

tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos, tik vienas, t. y. numatytas jos 5 punkte, buvo

expressis verbis nurodytas kaip korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinti veika,

susijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, nors už šią veiką pareigūnas ir nebuvo traukiamas

baudžiamojon atsakomybėn.

38.4. Vis dėlto pažymėtina, kad ir kiti tarnybiniai nusižengimai, inter alia už kuriuos galėjo

būti paskirta griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos, taip pat galėjo turėti

korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, kaip antai: VTS 26 straipsnio (2013 m.

birželio 27 d. redakcija) 3 dalyje numatytas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje

tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimas siekiant gauti neteisėtų pajamų ar privilegijų sau ar

kitiems (2 punktas) ar VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 3 dalies 4 punkte

numatytas piktnaudžiavimas tarnyba ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje

įstatymo reikalavimų pažeidimas.

38.5. Šiame kontekste taip pat paminėtina, kad pagal VTS 261 straipsnio (2013 m. birželio

27 d. redakcija) 2 dalies 5 punktą, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 34 straipsnio 2 dalies

5 punktą viena iš tarnybinę atsakomybę sunkinančių aplinkybių buvo bet kurio tarnybinio

nusižengimo padarymas inter alia dėl savanaudiškų paskatų.

38.6. Apibendrinant pažymėtina, kad pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį išslaptinta

kriminalinės žvalgybos informacija galėjo (gali) būti panaudojama ne tik tiriant VTS (2015 m.

birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 3 dalies 5 punkte nurodytą konkretų tarnybinį nusižengimą,

turintį korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, bet ir tiriant kitus tarnybinius

nusižengimus, turinčius korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, inter alia VTS

26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 3 dalyje numatytą Viešųjų ir privačių interesų

derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimą siekiant gauti neteisėtų pajamų ar

privilegijų sau ar kitiems (2 punktas), arba bet kurį kitą tarnybinį nusižengimą, padarytą dėl

savanaudiškų paskatų, už kuriuos galėjo būti paskirta griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas

iš vidaus tarnybos.

39. Šiame kontekste paminėtinos VTS (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 53 straipsnio

1 dalies 14 punkto, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 62 straipsnio 1 dalies 13 punkto

nuostatos, pagal kurias pareigūnas galėjo būti atleidžiamas iš vidaus tarnybos, be kita ko, kai „jam

paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos“.

54

Taigi pareigūnas galėjo būti atleistas iš vidaus tarnybos VTS (2003 m. balandžio 29 d.

redakcija) 53 straipsnio 1 dalies 14 punkte arba VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 62 straipsnio

1 dalies 13 punkte nurodytu pagrindu, t. y. jam paskyrus tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus

tarnybos už atitinkamai VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 3 dalyje arba VTS

(2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 3 dalyje numatytus tarnybinius nusižengimus, inter

alia turinčius korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, atsižvelgiant į ginčijamose VTS

26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje arba VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija)

33 straipsnio 1 dalyje nustatytus konkrečius tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijus (tarnybinio

nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, tarnybinį nusižengimą padariusio

pareigūno kaltę, jo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę

lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes). Kaip minėta, šie tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijai

galėjo būti nustatomi (įrodinėjami) remiantis inter alia pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį

perduota informacija.

40. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad VTS (2003 m. balandžio 29 d. redakcija)

53 straipsnio 1 dalies 7 punkte, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 62 straipsnio 1 dalies 7

punkte buvo numatytas atskiras pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas – nusprendus, kad

jis savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Šis atskiras atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas –

pareigūno vardo pažeminimas – VTĮ nebuvo nurodytas kaip tarnybinis nusižengimas ir atleidimas iš

vidaus tarnybos tokiu atveju nebuvo laikomas tarnybine nuobauda.

Paminėtina, kad VTS (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 56 straipsnio 1 dalyje,

VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 66 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad, esant, be kita ko,

minėtam atleidimo pagrindui – savo poelgiu pažeminus pareigūno vardą, pareigūnas atleidžiamas iš

vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio (kurios)

pareigūnas nebegali tęsti tarnybos.

40.1. Kaip minėta, pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduota išslaptinta kriminalinės

žvalgybos informacija galėjo (gali) būti panaudojama tik tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais.

Taigi vertinant, ar pareigūnas savo poelgiu pažemino pareigūno vardą, kai už tai jis galėjo būti

atleistas iš vidaus tarnybos pagal VTS (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 53 straipsnio 1 dalies 7

punktą arba VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą ir kai nebuvo

atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas, negalėjo (negali) būti panaudojama pagal ginčijamą

KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduota išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio

pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką.

40.2. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad VTS (2003 m. balandžio 29 d. redakcija)

2 straipsnio 7 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 2 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta,

jog pareigūno vardo pažeminimas – pareigūno veika, padaryta dėl pareigūno kaltės, susijusi ar

55

nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos

autoritetą, griaunanti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojanti.

Kaip minėta, tarnybinis nusižengimas – VTS ir kituose teisės aktuose nustatytos vidaus

tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas, padarytas dėl pareigūno kaltės (VTS

(2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 2 straipsnio 6 dalis, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija)

2 straipsnio 7 dalis).

Taigi minėtas VTS nuostatas aiškinant sistemiškai darytina išvada, kad pareigūno poelgis,

kuriuo galimai pažemintas pareigūno vardas, padarytas dėl pareigūno kaltės, jei dėl tokios veikos

(veikimo ar neveikimo) pareigūnas neatliko savo tarnybinių pareigų, galėjo būti traktuojamas ir

kaip tarnybinis nusižengimas.

40.3. Vadinasi, išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio

nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį galėjo (gali)

būti panaudojama vertinant, ar pažemintas pareigūno vardas, nebent tuo atveju, kai buvo tiriamas

konkretus tarnybinis nusižengimas, nurodytas atitinkamai VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d.

redakcija) 3 dalyje ar VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 3 dalyje, kaip antai

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimas

siekiant gauti neteisėtų pajamų ar privilegijų sau ar kitiems (VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27

d. redakcija) 3 dalies 2 punktas), piktnaudžiavimas tarnyba ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo

valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimas (VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33

straipsnio 3 dalies 4 punktas).

41. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktuali VTS ir kituose teisės aktuose nustatyta

tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarka, inter alia tarnybinių nusižengimų tyrimo procedūra.

41.1. Šiame kontekste paminėtina, kad VTS 26 straipsnyje (2013 m. birželio 27 d.

redakcija), VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnyje, kurie skirti tarnybinių nuobaudų

skyrimui reguliuoti, be kita ko, buvo nustatyta, kad kai yra duomenų apie galimą pareigūno

tarnybinį nusižengimą, atliekamas tarnybinis patikrinimas (abiejų straipsnių 7 dalis); tarnybinė

nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo;

tarnybinė nuobauda neskiriama, jei nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo vieni

metai, išskyrus nurodytus atvejus, kuriais ji turi būti paskirta ne vėliau kaip per 3 metus nuo

tarnybinio nusižengimo padarymo dienos (abiejų straipsnių 4 dalis).

Taigi pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduota išslaptinta kriminalinės žvalgybos

informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką galėjo (gali)

būti panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus ne ilgiau nei per teisės aktuose nustatytą

patraukimo tarnybinėn atsakomybėn terminą, t. y. ne ilgiau nei trejus metus nuo tarnybinio

nusižengimo padarymo dienos.

56

41.2. VTS 26 straipsnyje (2013 m. birželio 27 d. redakcija), VTS (2015 m. birželio 25 d.

redakcija) 33 straipsnyje taip pat buvo nustatyta, kad:

– tarnybinę nuobaudą pareigūnui skiria arba sprendimą dėl pareigūno, atleisto iš vidaus

tarnybos, pripažinimo padariusiu tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų

būti jam skirta, priima pareigūną į pareigas skyręs vadovas (abiejų straipsnių 10 dalis);

– tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo ir

panaikinimo tvarką, taip pat sprendimų dėl pareigūnų, atleistų iš vidaus tarnybos, pripažinimo

padariusiais tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos,

priėmimo tvarką nustato vidaus reikalų ministras (abiejų straipsnių 12 dalis);

– ginčai dėl tarnybinių nuobaudų paskyrimo sprendžiami teisės aktų nustatyta tvarka (abiejų

straipsnių 13 dalis).

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad VTS (2003 m. balandžio 29 d. redakcija)

53 straipsnio 3 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 62 straipsnio 4 dalyje taip pat buvo

nustatyta, kad ginčai dėl pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos sprendžiami teisės aktų nustatyta

tvarka.

41.3. Tarnybinių nuobaudų skyrimo kontekste aktualus ir vidaus reikalų ministro 2003 m.

rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintas Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių

nuobaudų pareigūnams skyrimo ir panaikinimo, sprendimų dėl pareigūnų, atleistų iš vidaus

tarnybos, pripažinimo padariusiais tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų

būti jiems skirtos, priėmimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas) (2015 m. lapkričio 9 d. redakcija),

kuriame, be kita ko, buvo nustatyta, kad:

– tikrinamas pareigūnas apie tai, kad pradėtas tarnybinis patikrinimas, turi būti

informuojamas per 20 dienų nuo tarnybinio patikrinimo pradžios (išskyrus nurodytas išimtis), kartu

jam pateikiant turimus duomenis apie tarnybinį nusižengimą; be to, papildomu pranešimu jis

nedelsiant turi būti informuojamas ir apie naujų tarnybinių nusižengimų požymių nustatymą (9, 23

punktai); gavęs tokį pranešimą, tikrinamas pareigūnas turi teisę teikti paaiškinimus, prašymus ir

įrodymus (9, 22.1, 24 punktai);

– baigus tarnybinį patikrinimą, tikrinamas pareigūnas turi teisę susipažinti su tarnybinio

patikrinimo išvada bei tarnybinio patikrinimo metu surinkta medžiaga ir gauti jos kopiją; su

tarnybinio patikrinimo medžiagoje esančia įslaptinta informacija supažindinami tik tikrinami

pareigūnai, turintys nustatyta tvarka išduotą dokumentą, patvirtinantį asmens teisę dirbti ar

susipažinti su Lietuvos Respublikos įslaptinta informacija; įslaptintų dokumentų kopijos

neteikiamos (22.2 punktas);

– tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros metu tikrinamas pareigūnas turi teisę turėti

advokatą ar kitą įgaliotą atstovą (22.3 punktas);

57

– tikrinamas pareigūnas turi teisę apskųsti tikrintojo veiksmus (22.4 punktas);

– įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareigūnas, kuriam paskirta tarnybinė

nuobauda, jo advokatas ar kitas įgaliotas atstovas turi teisę apskųsti tarnybinių ginčų komisijai arba

administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka (47 punktas).

41.4. Apibendrinant minėtą tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos, inter alia tarnybinių

nusižengimų tyrimo procedūros, teisinį reguliavimą pažymėtina, kad:

– tarnybinis patikrinimas galėjo būti atliekamas gavus duomenų apie galimą pareigūno

tarnybinį nusižengimą (VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 7 dalis, VTS (2015 m.

birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 7 dalis);

– tarnybinė nuobauda turėjo būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio

nusižengimo paaiškėjimo, bet ne vėliau kaip po vienų metų nuo tarnybinio nusižengimo padarymo

dienos, išskyrus nurodytus atvejus, kuriais ji galėjo būti paskirta per 3 metus nuo tarnybinio

nusižengimo padarymo dienos (VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 4 dalis, VTS

(2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 4 dalis);

– pareigūnas turėjo teisę skųsti sprendimus dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, inter alia jo

atleidimo iš vidaus tarnybos, tarnybinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui teisės aktų

(t. y. ABTĮ) nustatyta tvarka (VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 13 dalis, VTS

(2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 53 straipsnio 3 dalis ar VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija)

33 straipsnio 13 dalis, 62 straipsnio 4 dalis, Aprašo 47 punktas);

– pareigūnas, kurio atžvilgiu pradėtas tarnybinis patikrinimas, turėjo teisę turėti advokatą ar

kitą įgaliotą atstovą (Aprašo 22.3 punktas), būti informuotas apie pradėtą tarnybinį patikrinimą ir

gauti visus turimus duomenis apie jo galimai padarytą tarnybinį nusižengimą (Aprašo 9, 23

punktai), teikti paaiškinimus, prašymus ir įrodymus (Aprašo 9, 22.1, 24 punktai); baigus tarnybinį

patikrinimą, toks pareigūnas turėjo teisę susipažinti su tarnybinio patikrinimo išvada bei tarnybinio

patikrinimo metu surinkta ir naudota visa medžiaga, gauti jos kopiją (Aprašo 22.2 punktas); taigi

minėtas pareigūnas, be kita ko, turėjo teisę išsamiai susipažinti su tarnybinio patikrinimo metu

panaudota visa išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija, perduota pagal ginčijamą KŽĮ 19

straipsnio 3 dalį.

42. Kartu paminėtina, kad nei VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 4, 7, 10,

12, 13 dalių ar VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 4, 7, 10, 12, 13 dalių, nei VTS

(2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 53 straipsnio 3 dalies ar VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija)

62 straipsnio 4 dalies, nei kitose VTS nuostatose nebuvo nustatyta, kad pareigūnas, įtariamas

padaręs tarnybinį nusižengimą, turi teisę inter alia turėti atstovą, gauti visus turimus duomenis apie

jo galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, susipažinti su tarnybinio patikrinimo išvada bei

tarnybinio patikrinimo metu surinkta ir naudota visa medžiaga, gauti jos kopiją. Išvardytos

58

garantijos tarnybinio nusižengimo padarymu įtariamam asmeniui įtvirtintos tik minėtame Apraše.

Be to, pagal VTS tarnybinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nebuvo garantuota ir teisė pateikti

pasiaiškinimus, kuri buvo numatyta tik Aprašo 9, 22.1, 24 punktuose.

Taigi, nors pagal visuminį teisinį reguliavimą valstybės tarnautojo, traukiamo tarnybinėn

atsakomybėn, minėtos teisės tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros metu buvo garantuojamos,

vis dėlto šios teisės nebuvo įtvirtintos įstatyme.

Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal VTS 26 straipsnio (2013 m.

birželio 27 d. redakcija) 13 dalį, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 13 dalį tik

buvo nustatyta, kad ginčai dėl tarnybinių nuobaudų paskyrimo sprendžiami teisės aktų nustatyta

tvarka, o VTS (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 53 straipsnio 3 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25

d. redakcija) 62 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad ginčai dėl pareigūnų atleidimo iš vidaus

tarnybos sprendžiami teisės aktų nustatyta tvarka.

43. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad Seimas

2018 m. birželio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymą,

kuris (su kai kuriomis jame nurodytomis išimtimis) įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d.

Šiuo įstatymu pakeistas VTS išdėstytas nauja redakcija, tačiau VTS (2018 m. birželio 29 d.

redakcija) 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas tapatus įtvirtintajam ginčijamose

VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d.

redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje, o su juo susijęs kitose minėtose VTS nuostatose įtvirtintas teisinis

reguliavimas šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamais aspektais išliko nepakitęs, išskyrus tai,

kad VTS (2018 m. birželio 29 d. redakcija), be kita ko, nustatyta, kad tarnybinis patikrinimas

atliekamas ir tuo atveju, kai yra duomenų apie pareigūno vardo pažeminimą (39 straipsnio 7, 8

dalys), už kurį gali būti atleidžiama iš vidaus tarnybos (72 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

44. Kartu paminėtina, kad vidaus reikalų ministras 2019 m. vasario 12 d. priėmė įsakymą

Nr. 1V-142 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. sausio 15 d. įsakymo Nr.

1V-55 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo“ pakeitimo“, kuris

įsigaliojo 2019 m. vasario 13 d. Šiuo įsakymu iki tol galiojęs Aprašas pripažintas netekusiu galios ir

patvirtintas Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų vidaus tarnybos sistemos

pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašas (toliau – 2019 m. vasario 12 d. patvirtintas

Aprašas) , kuriame įtvirtintas teisinis reguliavimas šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamais

aspektais yra tapatus įtvirtintajam anksčiau galiojusiame minėtame Apraše, išskyrus tai, kad 2019

m. vasario 12 d. patvirtintame Apraše nustatyta tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarka taikoma

tiriant ne tik pareigūnų padarytus tarnybinius nusižengimus, bet ir pareigūno vardą žeminančias

veikas. Taigi 2019 m. vasario 12 d. patvirtintame Apraše nustatytos vienodos pareigūno, įtariamo

padarius tarnybinį nusižengimą, ir pareigūno, įtariamo padarius pareigūno vardą žeminančią veiką,

59

teisės atliekant tarnybinį patikrinimą (inter alia teisė turėti atstovą, gauti visus turimus duomenis

apie jo galimai padarytą tarnybinį nusižengimą ar pareigūno vardą žeminančią veiką, susipažinti su

tarnybinio patikrinimo išvada bei tarnybinio patikrinimo metu surinkta ir naudota visa medžiaga,

gauti jos kopiją). Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad šios pareigūno,

įtariamo padarius tarnybinį nusižengimą arba pareigūno vardą žeminančią veiką, teisės, kaip ir

anksčiau (šioje byloje ginčijamo teisinio reguliavimo galiojimo metu) galiojusiame Apraše

numatytos pareigūno, įtariamo padarius tarnybinį nusižengimą, teisės, yra numatytos tik 2019 m.

vasario 12 d. patvirtintame Apraše, o ne įstatymu patvirtintame VTS.

45. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste apibendrinus VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje

(2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS

(2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą, taip

pat su juo susijusį ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą ir kitą atitinkamu aspektu

paminėtą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad:

– iš ginčijamos KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies matyti, kad joje nustatyta galimybė pagal KŽĮ

surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos

požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti specialiu tikslu – tarnybinių nusižengimų, numatytų

VTĮ ir VTS, už kuriuos valstybės tarnautojui (pareigūnui) gali būti paskirta griežčiausia tarnybinė

nuobauda – atleidimas iš pareigų valstybės tarnyboje, tyrimui; jokiais kitais tikslais ši informacija

negalėjo (negali) būti panaudota;

– ginčijamose VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio

(2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio

1 dalyje buvo numatyta, kad tarnybinės nuobaudos už tarnybinius nusižengimus valstybės

tarnautojams ir pareigūnams skiriamos atsižvelgiant į šiose dalyse nurodytus tarnybinių nuobaudų

skyrimo kriterijus: tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, tarnybinį

nusižengimą padariusio valstybės tarnautojo ar pareigūno kaltę, jo veiklą iki to nusižengimo

padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes; be to, šiose dalyse

įstatymų leidėjo įtvirtinta pareiga skiriant tarnybinę nuobaudą atsižvelgti inter alia į KŽĮ nustatytais

atvejais ir tvarka pateiktą informaciją suprastina tik kaip pareiga tiriant tarnybinį nusižengimą

įvertinti pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduotą informaciją apie galimai padarytą

korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turintį tarnybinį nusižengimą, kuri galėjo (gali)

arba būti pagrindas pradėti tirti tarnybinį nusižengimą, arba būti panaudota tiriant tokį nusižengimą,

t. y. siekiant nustatyti (įrodyti) tarnybinio nusižengimo faktą, jo padarymo priežastis, aplinkybes ir

padarinius, valstybės tarnautojo ar pareigūno kaltę, jo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo,

tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes;

60

– pagal ginčijamas VTĮ 29 straipsnio 2 dalį (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26

straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalį, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33

straipsnio 1 dalį kriminalinės žvalgybos informacija, kuri išslaptinta ir perduota pagal ginčijamą

KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, pati savaime nelaikytina savarankišku ir (ar) papildomu tarnybinių

nuobaudų skyrimo kriterijumi, į kurį turi būti atsižvelgiama skiriant tarnybines nuobaudas;

– pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduota kriminalinės žvalgybos informacija apie

galimai padarytą korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turintį tarnybinį nusižengimą,

ją išslaptinus, tampa vieša ir galėjo (gali) būti panaudojama tiriant tokio pobūdžio tarnybinius

nusižengimus kaip ir bet kuri kita vieša informacija, medžiaga ar duomenys, todėl nei VTĮ, nei VTS

ir neturėjo būti nustatyta speciali išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo

tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra.

IV

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina

46. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama teisinio reguliavimo, pagal kurį kriminalinės

žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką

galėjo (gali) būti išslaptinama ir panaudojama tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais, atitiktis

Konstitucijos 22 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi

teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam

teisinės valstybės principui.

47. Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta:

„Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.

Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas

neliečiami.

Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo

sprendimu ir tik pagal įstatymą.

Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo

asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.“

47.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas asmens privataus gyvenimo neliečiamumo

sampratą, yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 22 straipsnio normose įtvirtintas žmogaus privataus

gyvenimo neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą (inter alia 1999 m. spalio 21 d.,

2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimai); šiame straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į

privatumą apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens

fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą

konfidencialią informaciją ir kt.; taigi pagal Konstituciją privatus žmogaus gyvenimas – tai individo

asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeiminė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais

61

asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė ir psichinė būklė, sveikata, garbė,

orumas ir kt. (inter alia 2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2019 m. sausio 11 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3, 4 dalių

nuostatomis žmogaus privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų,

kitų asmenų neteisėto kišimosi (2002 m. rugsėjo 19 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).

47.2. Pažymėtina, kad Konstitucijos 22 straipsnio 1–4 dalys, kuriose garantuojama asmens

teisė į privatumą, inter alia teisė į privataus gyvenimo gerbimą ir jo neliečiamumą, taip pat teisė į

asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu ir kitokio susižinojimo neliečiamumą, ir įtvirtintas

savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimos gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą

draudimas, suponuoja tai, kad visos Konstitucijos 22 straipsnio dalys yra tarpusavyje susijusios ir

turi būti aiškinamos kartu; nebūtų įmanoma tinkamai užtikrinti asmens teisės į jo privataus

gyvenimo, asmens garbės ir orumo gerbimą, susirašinėjimo ar kitokio susižinojimo neliečiamybę,

jei informacija apie asmens privatų gyvenimą būtų renkama kitaip, nei nustatyta Konstitucijos 22

straipsnio 3 dalyje, t. y. ne tik teismo motyvuotu sprendimu ir ne tik pagal įstatymą, arba jei

įstatymuose nebūtų nustatytos atitinkamos asmens teisių apsaugos garantijos, skirtos apsaugoti

asmenį nuo savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimos gyvenimą.

Kartu paminėtina ir tai, kad asmens privatus gyvenimas yra plati kategorija, kurią sunku

tiksliai visiems atvejams apibrėžti. Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į jo privataus

gyvenimo gerbimą ir šios teisės apsauga aiškintina plečiamai, remiantis dinaminiu žmogaus teisių

aiškinimo principu, atsižvelgiant inter alia į visuomenės raidą, mokslo ir technologijų pažangą,

suteikiančią vis daugiau galimybių kištis į asmens privatų gyvenimą, kaip antai nusikalstamų veikų

prevencijos ar kitais viešosios tvarkos apsaugos tikslais renkant, kaupiant, naudojant ir saugant ne

tik asmens pirštų atspaudų, jo balso, bet ir asmens ląstelių ar DNR mėginių pavyzdžius, technikos

priemonėmis masiškai stebint ir sekant asmenų naudojamas elektronines erdves, inter alia su

globalinės padėties nustatymo sistemos (GPS) pagalba nustatant asmenų buvimo vietą.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia

jos 22 straipsnį, asmens privataus gyvenimo gerbimo principas suponuoja pozityvias valstybės

pareigas imtis atitinkamų priemonių siekiant užtikrinti asmens teisę į jo asmeninio ir šeimos

gyvenimo, taip pat jo garbės ir orumo apsaugą inter alia slapta renkant informaciją apie asmenį

baudžiamosios justicijos ar kitais teisėtais tikslais, taip pat panaudojant minėtą informaciją

įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka.

47.3. Pagal Konstituciją asmens teisė į privatumą nėra absoliuti (2004 m. gruodžio 29 d.

nutarimas). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs, kad pagal Konstituciją

riboti naudojimąsi asmens teisėmis ir laisvėmis, inter alia teise į privataus gyvenimo gerbimą ir

apsaugą, galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje

62

visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes,

taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų

esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2011 m.

birželio 21 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad, laikantis konstitucinio proporcingumo

principo, asmens teisių ir laisvių įstatymu negalima riboti labiau, negu reikia teisėtiems ir

visuomenei svarbiems tikslams pasiekti (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2019

m. sausio 11 d. nutarimai); bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali

paneigti konkrečios žmogaus teisės ar laisvės apskritai (inter alia 1998 m. gruodžio 9 d., 2015 m.

vasario 26 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai).

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog

ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad

sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens padėtį ir, atsižvelgiant į

visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas

ribojančias jo teises priemones (2011 m. liepos 7 d., 2014 m. balandžio 14 d. nutarimai).

Kita vertus, pagal Konstituciją individo autonominiai interesai ir viešasis interesas negali

būti priešpriešinami, juos būtina derinti (nes ir asmens teisės, ir viešasis interesas yra konstitucinės

vertybės), čia turi būti užtikrinta teisinga pusiausvyra (inter alia 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m.

gruodžio 13 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai).

47.4. Pažymėtina ir tai, kad asmens teisės į jo privataus gyvenimo gerbimą teisinė samprata

yra siejama su teisėtais žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo lūkesčiais; jei asmuo daro

nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtais veiksmais pažeidžia teisės saugomus

interesus, daro žalą ar kelia grėsmę atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba

turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar

padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas

tam tikras poveikis jo elgesiui (inter alia 2003 m. kovo 24 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2015 m.

vasario 26 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmuo,

darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo;

žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribų nelieka tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar

kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ar

valstybei.

47.5. Šiame kontekste taip pat paminėtina, jog Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad jei

asmuo atlieka viešo pobūdžio veikas ir tą supranta arba turi ir gali suprasti, tokios viešo pobūdžio

veikos nebus apsaugos objektas pagal Konstitucijos 22 straipsnį, ir asmuo negali tikėtis privatumo

63

(2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai). Be to, visuomenės interesas apie

visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujančius asmenis žinoti daugiau negu apie kitus yra

konstituciškai pagrįstas; tokie asmenys paprastai vadinami viešaisiais asmenimis (2002 m. spalio

23 d. nutarimas). Valstybės ir savivaldybių pareigūnų ir tarnautojų veikla, susijusi su valstybės ir

savivaldybių valdžios ir valdymo funkcijų įgyvendinimu, visada yra viešo pobūdžio; demokratinėje

teisinėje valstybėje jos pareigūnų ir tarnautojų viešas pareigų atlikimas yra vienas esminių principų,

saugančių nuo jų savivalės ar piktnaudžiavimo (2000 m. gegužės 8 d., 2004 m. gruodžio 13 d.

nutarimai).

47.6. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs ir tai, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia

demokratinės teisinės valstybės samprata, pagal kurią valstybė ne tik siekia saugoti ir ginti asmenį ir

visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, bet ir sugeba tai daryti veiksmingai

(inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2008 m. kovo 15 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai).

47.7. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog bet kuris asmuo, inter

alia valstybės tarnautojas (pareigūnas), darydamas nusikalstamas ar kitas teisei priešingas veikas,

kaip antai tarnybinius nusižengimus, turi suprasti, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 22 straipsnį,

konstitucinį teisinės valstybės principą, tokie jo veiksmai sukels atitinkamą įgaliotų valstybės

institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti teisėtai ir pagrįstai

taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus ne tik daromas tam tikras poveikis to

asmens elgesiui, bet ir įsikišama į jo privatų gyvenimą. Nusikalstamą ar kitą teisei priešingą veiką,

inter alia tarnybinį nusižengimą, padaręs ar kitaip teisės saugomus interesus pažeidęs ar atskiriems

asmenims, visuomenei ar valstybei žalą padaręs asmuo, inter alia valstybės tarnautojas

(pareigūnas), neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir

asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų ar veikia viešųjų interesų labui.

47.8. Pažymėtina, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3, 4 dalyse yra įtvirtinta įstatymų leidėjo

pareiga informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo tvarką nustatyti įstatymu (2002 m.

rugsėjo 19 d. nutarimas).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia

jos 22 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjui, jam nustačius valstybės

institucijų įgaliojimus įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka slapta rinkti informaciją apie asmenis

baudžiamosios justicijos ar kitais teisėtais tikslais, kyla pareiga įstatyme nustatyti ir tokios surinktos

informacijos panaudojimo atvejus ir sąlygas, inter alia įtvirtinti galimybę perduoti šią informaciją

naudoti kitoms valstybės institucijoms įstatymuose nustatytais kitais teisėtais tikslais, be kita ko,

tarnybinių nusižengimų tyrimui.

48. Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Piliečiai turi teisę <...> lygiomis

sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą.“

64

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybės tarnybos santykiai apima ne tik

santykius, susijusius su piliečio teisės lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę

tarnybą įgyvendinimu, bet ir santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valstybės tarnybą ir einant

pareigas valstybės tarnyboje (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. liepos 7 d., 2012 m.

vasario 27 d. nutarimai). Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata „Piliečiai turi teisę <...>

lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“ yra susijusi ir su Konstitucijos

48 straipsnio 1 dalies nuostata „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“ kaip lex specialis

su lex generalis; pagal Konstituciją asmuo, siekiantis įgyvendinti savo konstitucinę teisę į darbą,

turi teisę laisvai apsispręsti, ar rinktis darbą privačioje srityje arba privatų verslą, ar siekti būti

priimtam į valstybės tarnybą (2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas).

48.1. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į

valstybės tarnybą (Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis) nėra absoliuti: valstybė negali įsipareigoti ir

neįsipareigoja kiekvieno asmens priimti dirbti valstybės tarnyboje; valstybės tarnyba turi būti

kvalifikuota, turi gebėti atlikti jai keliamus uždavinius; kuo aukštesnės pareigos, kuo svarbesnė

veiklos sritis, tuo didesni reikalavimai keliami šias pareigas einantiems asmenims (1999 m. kovo

4 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. sausio 22 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimai).

48.2. Pagal Konstituciją valstybės tarnyba – tai tarnyba Lietuvos valstybei ir pilietinei

Tautai, todėl valstybės tarnyba turi būti lojali Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai;

valstybės institucijose turi dirbti tik lojalūs tai valstybei asmenys, kurių ištikimybė jai ir

patikimumas nekelia jokių abejonių (inter alia 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2011 m. liepos 7 d.

nutarimai).

Iš įvairių Konstitucijos nuostatų – normų ir principų, inter alia iš 33 straipsnio 1 dalies

nuostatos, kad piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, kyla konstitucinis

valstybės tarnybos skaidrumo principas; šis principas suponuoja tam tikrus reikalavimus, kurių

viešosios valdžios institucijos, jų pareigūnai ir valstybės tarnautojai privalo paisyti formuodami

valstybės tarnautojų korpusą; valstybės tarnybos skaidrumas yra būtina prielaida neįsigalėti

korupcijai, protekcionizmui, vienų asmenų diskriminavimui ir privilegijų teikimui kitiems, užkirsti

kelią piktnaudžiavimui valdžia, taigi ir būtina prielaida žmonėms pasitikėti viešosios valdžios

institucijomis ir apskritai valstybe (2008 m. sausio 22 d. nutarimas). Valstybės tarnybos skaidrumo

principas aiškintinas atsižvelgiant ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į konstitucinius

teisinės valstybės, teisingumo, demokratijos, atsakingo valdymo principus, taip pat į konstitucinę

valstybės tarnybos sampratą, suponuojančią, be kita ko, jos, kaip sistemos, viešumą ir atvirumą

(2008 m. sausio 22 d. nutarimas). Konstitucinė nuostata, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms,

konstitucinis atviros visuomenės imperatyvas, konstitucinė valstybės tarnybos samprata, valstybės

65

tarnybos atvirumas suponuoja ir valstybės tarnybos kaip sistemos viešumo reikalavimą (2004 m.

gruodžio 13 d. nutarimas).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad iš Konstitucijos, inter

alia jos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, 33 straipsnio 1

dalies, konstitucinės valstybės tarnybos sampratos, konstitucinių valstybės tarnybos skaidrumo ir

viešumo principų, kyla valstybės pareiga imtis visų įmanomų priemonių, kad būtų inter alia

užkirstas kelias korupcijai ir piktnaudžiavimui valdžia valstybės tarnyboje.

Šiame kontekste pažymėtina, kad korupcija kaip socialinis reiškinys daro neigiamą tiek

materialų, tiek moralinį poveikį valstybės politinei ir ekonominei sistemai, menkina inter alia

valstybės tarnautojų ir pareigūnų reputaciją, žemina institucijų, kuriose jie dirba, ir visos valstybės

tarnybos autoritetą, skatina nepagarbą įstatymams ir sudaro prielaidas pažeisti žmogaus teises,

pakerta visuomenės pasitikėjimą valstybe, jos institucijomis, demokratiniu valstybės valdymu ir

teise, taigi griauna konstitucinius demokratinės teisinės valstybės pagrindus. Be to, dėl korupcijos

įsigalėjimo yra skatinamas toks valstybės ir savivaldybių institucijose dirbančių asmenų elgesys,

kuris neatitinka jiems suteiktų įgaliojimų ar teisės aktuose nustatytų elgesio standartų ir kuriuo

siekiama naudos sau ar kitiems, kenkiant visos valstybės ar atskirų asmenų interesams.

48.3. Konstituciniai reikalavimai valstybės tarnybai kaip sistemai suponuoja ir tam tikrus

konstituciškai pagrįstus reikalavimus asmenims, kurie siekia įgyvendinti savo konstitucinę teisę

lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą arba jau yra tapę valstybės tarnautojais (2004 m.

gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).

Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybės tarnautojų korpusą sudaro asmenys, dirbantys

valstybės (savivaldybių) institucijose, per kurias vykdomos valstybės (savivaldybių) funkcijos

(2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Taigi iš Konstitucijos kylantys reikalavimai asmenims,

dirbantiems valstybės tarnyboje, taikytini tiek valstybės tarnautojams, tiek pareigūnams ar kitiems

jiems prilygintiems asmenims, dirbantiems valstybės (savivaldybių) institucijose, per kurias

vykdomos valstybės (savivaldybių) funkcijos.

48.4. Valstybės tarnautojas pagal Konstituciją turi tinkamai atlikti savo pareigas

vadovaudamasis Konstitucija ir teise; jis turi būti lojalus Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei

santvarkai, laikytis Konstitucijos ir įstatymų, gerbti, saugoti ir ginti žmogaus teises ir laisves, būti

nešališkas, neutralus politinio proceso dalyvių atžvilgiu, teisingas, vengti viešųjų ir privačių interesų

konflikto, nepasiduoti neteisėtam spaudimui ar neteisėtiems reikalavimams, nesavivaliauti ir

nepiktnaudžiauti tarnyba, laikytis profesinės etikos reikalavimų, saugoti savo, kaip valstybės

tarnautojo, reputaciją ir institucijos, kurioje dirba, autoritetą ir kt.; jo priimami sprendimai turi būti

skaidrūs, jų motyvai aiškūs; valstybės tarnybos teikiamomis galimybėmis negali būti naudojamasi

siekiant asmeninio pasipelnymo ar politinėje veikloje; valstybės tarnautojas negali naudotis savo

66

statusu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti (2004 m. gruodžio 13 d.

nutarimas).

Valstybės tarnybos santykių teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų įmanoma

kontroliuoti, ar minėti reikalavimai nėra pažeidžiami; vieša demokratinė valstybės tarnautojų

veiklos ir jų priimamų sprendimų kontrolė – svarbi visuomenės pasitikėjimo valstybe ir jos teise

sąlyga; įstatymu turi būti nustatyta valstybės tarnautojo atsakomybė už valstybės tarnyboje

padarytus teisės pažeidimus (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Pagal Konstituciją įstatymų

leidėjas turi pareigą valstybės tarnybos santykius reguliuoti, o valstybės tarnybos sistema turi veikti

taip, kad ne tik būtų nustatyta atsakomybė už valstybės tarnyboje padarytus pažeidimus, bet ir kad

asmenys, padarę pažeidimus valstybės tarnyboje, būtų iš tikrųjų traukiami atsakomybėn (2007 m.

rugpjūčio 13 d. nutarimas).

48.5. Kaip 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs

Konstitucinis Teismas, tam, kad piliečiai galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės pareigūnais, kad būtų

galima įsitikinti, jog visos valstybės institucijos, visi valstybės pareigūnai vadovaujasi Konstitucija,

teise ir joms paklūsta, o Konstitucijai, teisei nepaklūstantys asmenys neitų tokių pareigų, kurioms

būtinas piliečių pasitikėjimas, yra reikalinga vieša demokratinė valstybės pareigūnų veiklos

kontrolė ir atsakomybė visuomenei, apimanti inter alia galimybę pašalinti iš užimamų pareigų tuos

valstybės pareigūnus, kurie pažeidžia Konstituciją, teisę, asmeninius ar grupinius interesus iškelia

aukščiau už visuomenės interesus, savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią.

49. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad asmuo, įgyvendinęs

Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą savo teisę stoti į valstybės tarnybą, privalo būti lojalus

valstybei ir dirbti taip, kad jo ištikimybė valstybei ir patikimumas nekeltų jokių abejonių, kad

piliečiai galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės tarnautojais (pareigūnais), kad valstybės tarnyba būtų

kvalifikuota ir sugebėtų atlikti jai keliamus uždavinius, inter alia užkertant kelią piktnaudžiavimui

valdžia ir korupcijai valstybės tarnyboje.

49.1. Kartu pažymėtina, kad, siekiant užtikrinti tinkamą valstybės tarnybos funkcionavimą,

jos skaidrumą ir viešumą, korupcijos apraiškų ar korupcinio pobūdžio veikų užkardymas valstybės

tarnyboje pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės

principą, yra vienas iš konstituciškai svarbių valstybės tikslų.

Taigi, jei valstybės tarnautojas (pareigūnas) galimai daro nusikalstamas ar kitas priešingas

teisei veikas, inter alia tarnybinius nusižengimus, pagal Konstituciją, inter alia jos 22 straipsnį,

33 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, jam gali būti taikomos valstybės

prievartos priemonės, kuriomis daromas tam tikras poveikis jo elgesiui, kartu ribojamas

naudojimasis inter alia teise į privataus gyvenimo apsaugą ar teise stoti į valstybės tarnybą, siekiant

konstituciškai svarbių tikslų, inter alia užtikrinti valstybės tarnybos skaidrumą ir viešumą.

67

Vadinasi, pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės

valstybės principą, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kurį taikant valstybės

tarnautojas (pareigūnas), nesilaikantis Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose nustatytų valstybės

tarnybai kaip sistemai ir joje dirbantiems asmenims keliamų konstituciškai pagrįstų reikalavimų,

galėtų išvengti teisinės atsakomybės; įstatyme turi būti nustatytos atitinkamos teisinio poveikio

priemonės, t. y. valstybės tarnautojo (pareigūno) atsakomybė už jo padarytus teisės pažeidimus,

įskaitant tarnybinius nusižengimus; viena iš įstatymu nustatytų sankcijų už tarnybinius

nusižengimus gali būti valstybės tarnautojo (pareigūno) atleidimas iš pareigų. Priešingu atveju,

nenustačius galimybės taikyti tokiam valstybės tarnautojui (pareigūnui) atitinkamą teisinę

atsakomybę, būtų sukurta pagal Konstituciją netoleruotina situacija, t. y. būtų sudarytos prielaidos

valstybės tarnyboje dirbti asmenims, neatitinkantiems jiems iš Konstitucijos kylančių reikalavimų,

kaip antai tinkamai atlikti savo pareigas vadovaujantis Konstitucija ir teise, būti lojaliems Lietuvos

valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, priimti skaidrius ir motyvuotus sprendimus, vengti viešųjų

ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba.

49.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją,

inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, konstitucinę valstybės tarnybos sampratą, konstitucinį teisinės

valstybės principą, siekiant konstituciškai svarbių tikslų, t. y. užtikrinti tinkamą valstybės tarnybos

funkcionavimą, jos skaidrumą ir viešumą, užkirsti kelią inter alia piktnaudžiavimui valdžia,

korupcijai valstybės tarnyboje, išsiaiškinti valstybės tarnautojo (pareigūno) galimai daromas ar

padarytas nusikalstamas ir kitas teisei priešingas veikas, inter alia tarnybinius nusižengimus, tarp jų

ir korupcinio pobūdžio, kurie nesuderinami su minėtais valstybės tarnybai kaip sistemai ir valstybės

tarnautojams (pareigūnams) iš Konstitucijos kylančiais reikalavimais, ir sudaryti prielaidas

asmenims, padariusiems pažeidimus valstybės tarnyboje, tinkamai pritaikyti teisinę atsakomybę

kaip viešą demokratinės valstybės pareigūnų kontrolės ir atsakomybės visuomenei formą, įstatymo

nustatytais atvejais ir tvarka gali būti panaudota ir kitų įgaliotų valstybės institucijų baudžiamosios

justicijos ar kitais teisėtais tikslais slapta surinkta informacija apie asmenis; tokią informaciją

naudojant gali būti ne tik daromas tam tikras poveikis valstybės tarnautojo (pareigūno) elgesiui, bet

ir įsikišama inter alia į jo privatų gyvenimą.

50. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „asmuo, kurio konstitucinės teisės ar

laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą“.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad demokratinėje valstybėje teismas yra

pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija (inter alia 1996 m. balandžio 18 d., 2012

m. gruodžio 10 d. nutarimai, 2016 m. birželio 28 d. sprendimas); teisę į teisminę pažeistų

konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės

pažeistos (inter alia 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai, 2016 m. birželio 28

68

d. sprendimas); teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės

ar laisvės pažeidžiamos (1997 m. spalio 1 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2016 m. birželio 28 d.

sprendimas). Asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami

nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; asmens teisės turi būti ginamos

ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų

neteisėtų veiksmų (inter alia 2000 m. gegužės 8 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2016 m. birželio

28 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį asmeniui

turi būti garantuojama teisė turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją

ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą; šią teisę turi kiekvienas asmuo (inter alia 1997

m. spalio 1 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai).

Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus

ginčus dėl asmens konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (inter alia

2013 m. liepos 5 d. nutarimas, 2016 m. birželio 28 d. sprendimas). Tokia teisinė situacija, kai kuri

nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats asmuo mano,

kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja

(inter alia 1996 m. balandžio 18 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2019 m. sausio 11 d.

sprendimas). Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinė asmens teisė

kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą įstatymų leidėjas gali nustatyti tik tokį

teisinį reguliavimą, kad asmuo, siekiantis apginti, jo manymu, pažeistas teises ir laisves, visais

atvejais galėtų kreiptis į teismą tik tiesiogiai. Teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų

sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta

asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (inter

alia 2002 m. liepos 2 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

51. Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – būtina teisingumo įgyvendinimo

sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (2000 m. birželio

30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2019 m. kovo 1 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas, taip pat

asmens teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, suponuoja asmens teisę

į tinkamą teisinį procesą, inter alia tinkamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga teisingai

išspręsti bylą (inter alia 2015 m. liepos 9 d., 2018 m. spalio 11 d., 2019 m. kovo 1 d. nutarimai).

Pagal Konstituciją teisę į teisingą teisinį procesą turi kiekvienas teisinėn atsakomybėn traukiamas

asmuo (2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas).

52. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos

109 straipsnio 1 dalį, pagal kurią teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, yra

69

konstatavęs, jog teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir

kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti

žmogaus teises ir laisves; iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir

objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (inter alia 2007 m. spalio

24 d., 2011 m. sausio 31 d., 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimai).

52.1. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo

teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo

teisingo sprendimo priėmimas; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas,

kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia 2007 m. spalio 24 d., 2012 m. rugsėjo 25 d.,

2017 m. gruodžio 1 d. nutarimai). Teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis

įstatymais ir teise, inter alia iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo,

sąžiningumo principais (2008 m. kovo 15 d., 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimai).

52.2. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog iš Konstitucijos 109 straipsnio 1

dalies kyla tai, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų

paneigiami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą (2013 m. liepos 5 d. nutarimas); negalima

nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų neleidžiama teismui, atsižvelgus į visas turinčias

reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems

teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti

teisingumą (inter alia 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. gruodžio 6 d., 2017 m. gruodžio 1 d.

nutarimai).

52.3. Konstitucijoje, inter alia jos 31 straipsnio 2 dalyje, įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą

viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės ir teisingumo principai,

suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti

suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik

nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas

bylos aplinkybes ir nustatyti byloje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti

atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams) (2006 m. sausio 16 d.

nutarimas).

52.4. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, aiškindamas iš Konstitucijos

109 straipsnio 1 dalies kylančius teismo įgaliojimus vykdyti teisingumą, Konstitucinis Teismas yra

pabrėžęs, jog joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien

valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Įstatymais reguliuojant su valstybės

paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija) ir jų apsauga susijusius santykius, privalu nustatyti ir tai,

kokiais atvejais, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta)

informacija gali būti išslaptinta (2007 m. gegužės 15 d. nutarimas).

70

53. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia

jos 30 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylanti valstybės tarnautojo

(pareigūno) teisė kreiptis į teismą dėl taikant tarnybinę atsakomybę pažeistų savo teisių gynimo turi

būti reali, t. y. minėtas asmuo turi turėti realias galimybes veiksmingai apginti savo pažeistas teises

teismine tvarka nuo, jo manymu, neteisėtų valstybės (savivaldybių) institucijų veiksmų ir (ar)

piktnaudžiavimo joms suteiktais įgaliojimais taikant valstybės prievartos priemones, inter alia tiek

slapta renkant informaciją (duomenis) apie asmenį, tiek panaudojant šią informaciją tarnybinių

nusižengimų tyrimo tikslais; toks asmuo turi teisę veiksmingai ginti savo pažeistas teises ir teisėtus

interesus nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje.

Pažymėtina ir tai, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, konstitucinio

teisinės valstybės principo, kylanti valstybės tarnautojo (pareigūno) teisė kreiptis į teismą dėl

taikant tarnybinę atsakomybę pažeistų savo teisių gynimo taip pat suponuoja jo teisę į tinkamą

teismo procesą ir teisingą teismo sprendimą. Teisminio ginčo nagrinėjimo metu turi būti užtikrinta

valstybės tarnautojo (pareigūno) teisė išsamiai susipažinti su visa atliekant tarnybinio nusižengimo

tyrimą panaudota medžiaga, duomenimis ar informacija, inter alia taikant valstybės prievartos

priemones slapta surinkta apie jį, kuri įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis buvo išslaptinta ir

perduota naudoti tarnybinio nusižengimo tyrimo tikslais, taip pat teisė būti supažindintam su byloje

naudojamais įrodymais; be to, jis turi teisę teikti paaiškinimus, ginčyti naudotų įrodymų ar kitos

tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagos teisėtumą, autentiškumą, tokio naudojimo būtinumą ir

proporcingumą, taip pat visas su tarnybinės nuobaudos paskyrimu susijusias faktines ir teisines

aplinkybes. Valstybės tarnautojas (pareigūnas) teismo procese turi turėti teisę veiksmingai gintis,

inter alia turėti savo atstovą, jam turi būti suteikta pakankamai laiko ir galimybių tinkamai

pasirengti gynybai.

Teismas (teisėjas), vykdydamas iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies jam kylančią pareigą

vykdyti teisingumą, privalo taip pat įvertinti, ar panaudojant minėtą išslaptintą informaciją tiriant

tarnybinį nusižengimą, už kurį asmuo gali būti inter alia atleistas iš pareigų valstybės tarnyboje,

nebuvo pažeistos konstitucinės valstybės tarnautojo (pareigūno) teisės, inter alia Konstitucijos

22 straipsnyje užtikrinta teisė į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo neliečiamumo apsaugą ir

33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą.

Kartu paminėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, 109 straipsnį,

konstitucinį teisinės valstybės principą, teismas privalo kiekvienu konkrečiu atveju pateikti aiškius

ir pakankamus savo sprendimo teisinius argumentus ir motyvus.

54. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 33 straipsnio

1 dalies, konstitucinės valstybės tarnybos sampratos, konstitucinio teisinės valstybės principo,

konstitucinių teisingumo ir protingumo imperatyvų, įstatymų leidėjui kyla reikalavimas ir

71

tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką, inter alia valstybės tarnautojų (pareigūnų) tarnybinių

nusižengimų tyrimo procedūrą, reglamentuoti taip, kad būtų užtikrintas tinkamas teisinis procesas.

Tinkamo teisinio proceso tarnybinių nusižengimų tyrimo procedūros metu garantijos apima ir

konstitucinių valstybės tarnautojo (pareigūno) teisių, inter alia Konstitucijos 22 straipsnyje

garantuojamos teisės į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo neliečiamumo apsaugą ir 33 straipsnio

1 dalyje įtvirtintos teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, užtikrinimą, kartu sudaro

prielaidas užkirsti kelią neteisėtiems valstybės (savivaldybių) institucijų veiksmams ir (ar)

piktnaudžiavimui joms suteiktais įgaliojimais taikant valstybės prievartos priemones, inter alia

tarnybinę atsakomybę, be kita ko, įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka slapta kitų įgaliotų

valstybės institucijų surinktą informaciją panaudojant tiriant korupcinio pobūdžio tarnybinius

nusižengimus, už kuriuos gali būti taikoma griežčiausia tarnybinė nuobauda – valstybės tarnautojo

(pareigūno) atleidimas iš pareigų.

Valstybės tarnautojas (pareigūnas) turi teisę būti informuotas apie pradėtą tarnybinio

nusižengimo tyrimą; tiek pradedant tarnybinio nusižengimo tyrimą, tiek visos tokios procedūros

metu jis turi teisę išsamiai susipažinti su visa šiame tyrime naudojama medžiaga, duomenimis ar

informacija, inter alia taikant valstybės prievartos priemones slapta surinkta apie jį, kuri įstatymų

nustatyta tvarka buvo išslaptinta ir perduota naudoti tarnybinio nusižengimo tyrimo tikslais, taip pat

šiame tyrime panaudotais įrodymais; be to, jis turi teisę būti išklausytas ir pateikti savo

paaiškinimus šios procedūros metu, kai priimami atitinkami sprendimai jo atžvilgiu; valstybės

tarnautojas (pareigūnas) turi teisę ginčyti jo tarnybinio nusižengimo byloje naudojamą medžiagą ar

įrodymus, kelti tokio panaudojimo teisėtumo klausimus, reikalauti nenaudoti, jo nuomone,

nepriimtinų įrodymų, ginčyti visas su tarnybinės nuobaudos paskyrimu susijusias faktines ir teisines

aplinkybes. Tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros metu turi būti užtikrinta valstybės

tarnautojo (pareigūno) teisė veiksmingai gintis, inter alia turėti savo atstovą.

55. Konstitucinis Teismas, 2017 m. kovo 15 d. nutarime aiškindamas iš inter alia

Konstitucijos 31 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius reikalavimus,

asmens teisę į gynybą ir tinkamą teisinį procesą, yra pažymėjęs ir tai, kad, tiriant ir nagrinėjant

baudžiamąsias bylas, kuriose asmenys įtariami ir kaltinami padarę tam tikrą nusikaltimą, ir

nenustačius (neįrodžius) šio nusikaltimo sudėties požymių, bet paaiškėjus kitų nusikalstamų veikų

ar kitų teisės pažeidimų požymiams, valstybės institucijos ir pareigūnai neatleidžiami nuo pareigos

juos ištirti ir esant pagrindui patraukti asmenis atitinkamon teisinėn atsakomybėn.

Taigi šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter

alia jos 33 straipsnio 1 dalį, konstitucinę valstybės tarnybos sampratą, konstitucinį teisinės

valstybės principą, be kita ko, iš šio principo kylančius teisėtumo, būtinumo demokratinėje

visuomenėje ir proporcingumo imperatyvus, jei valstybės tarnautojui (pareigūnui) ar kitam

72

asmeniui pritaikius įstatyme nustatytas atitinkamas valstybės prievartos priemones, skirtas visų

pirma nusikalstamų veikų tyrimui, nenustatoma nusikaltimo sudėties požymių (jie neįrodomi), bet

išaiškėja kitų galimai padarytų teisei priešingų veikų, inter alia tarnybinių nusižengimų, tarp jų ir

korupcinio pobūdžio, nesuderinamų su iš Konstitucijos valstybės tarnautojams (pareigūnams)

kylančiais reikalavimais (kaip antai tinkamai atlikti savo pareigas vadovaujantis Konstitucija ir

teise, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, priimti skaidrius ir

motyvuotus sprendimus), požymiai arba nustatomi juos galimai padarę valstybės tarnautojai

(pareigūnai), valstybės institucijoms ir pareigūnams kyla pareiga tokius teisės pažeidimus tinkamai

ištirti ir, esant pagrindui, patraukti minėtus valstybės tarnautojus (pareigūnus) atitinkamon teisinėn

atsakomybėn, inter alia įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka panaudojant slapta kitų įgaliotų

valstybės institucijų apie juos surinktą informaciją, kuri atskleidžia minėtus jų galimai padarytus

teisės pažeidimus, inter alia tarnybinius nusižengimus.

Toks šios informacijos panaudojimas tiriant tarnybinius nusižengimus yra pagrįstas

konstituciškai svarbiais viešojo intereso apsaugos tikslais; juo siekiama apsaugoti valstybės,

valstybės tarnybos ir visos visuomenės interesus, užkirsti kelią inter alia korupcijai valstybės

tarnyboje, stiprinti valstybės tarnybos ir kiekvieno valstybės tarnautojo (pareigūno) patikimumą ir

atsakingumą, garantuoti, kad valstybės tarnautojų (inter alia statutines) pareigas eitų tik aukštus

įstatyme nustatytus reikalavimus atitinkantys, lojalūs Lietuvos valstybei, nepriekaištingos

reputacijos asmenys.

56. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal

Konstitucijos 109 straipsnį negali būti nustatyta jokių apribojimų, kurie paneigtų teisėjo ir teismo

įgaliojimus tinkamai vykdyti teisingumą, inter alia sutrukdytų priimti teisingą ir motyvuotą

sprendimą byloje. Taigi teismas (teisėjas), spręsdamas ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo,

privalo kiekvienu atveju visapusiškai įvertinti visą tarnybinio nusižengimo bylos medžiagą,

duomenis ar informaciją, naudotą tiriant tarnybinį nusižengimą. Teismas (teisėjas) kiekvienu atveju

privalo nuspręsti, ar įstatymų nustatyta tvarka slapta apie asmenį surinkta informacija, kuri buvo

išslaptinta teisės aktų nustatyta tvarka ir perduota naudoti inter alia jo tarnybinio nusižengimo

tyrimo tikslais, gali būti laikoma įrodymu konkrečioje byloje, ar tokia informacija atitinka įrodymų

teisėtumui ir patikimumui keliamus reikalavimus, ar toks panaudojimas yra būtinas demokratinėje

visuomenėje ir atitinka proporcingumo principą; kartu valstybės tarnautojui (pareigūnui) turi būti

suteikiama veiksminga apsauga nuo galimos valdžios įstaigų savivalės ir reali galimybė gintis dėl

galimai pažeistų jo teisių ir laisvių, inter alia Konstitucijos 22 straipsnyje ginamos jo teisės į

privataus gyvenimo ir susirašinėjimo neliečiamumo apsaugą ir 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos jo

teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, ginčijant inter alia išslaptintos informacijos kaip

įrodymo naudojimo tiriant jo tarnybinį nusižengimą teisėtumą, būtinumą ir proporcingumą, kuris

73

apima ir teismo (teisėjo) pareigą įvertinti, ar siekiamų teisėtų tikslų konkrečiu atveju nebuvo galima

pasiekti kitomis mažiau ribojančiomis priemonėmis.

57. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje užtikrinama asmens nekaltumo prezumpcija, kurią

aiškindamas Konstitucinis Teismas, be kita ko, yra konstatavęs, kad tai yra pamatinis teisingumo

vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, viena svarbiausių žmogaus teisių ir laisvių garantijų

(inter alia 2001 m. balandžio 12 d., 2017 m. vasario 24 d. nutarimai). Tačiau Konstitucijos

31 straipsnio 1 dalies nuostata, Konstitucinio Teismo teigimu, turi būti vertinama kitų Konstitucijos

nuostatų kontekste, todėl turi ir platesnį turinį, ji negali būti siejama vien su baudžiamaisiais

teisiniais santykiais (2004 m. gruodžio 29 d., 2017 m. vasario 24 d. nutarimai). Nekaltumo

prezumpcija yra neatskiriamai susijusi su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų

teisių gerbimu ir apsauga (2011 m. liepos 7 d. nutarimas).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad nekaltumo

prezumpcija turi būti užtikrinama ir įstatymų nustatyta tvarka slapta kitų įgaliotų valstybės

institucijų surinktą informaciją perduodant naudoti ir (ar) panaudojant tarnybinių nusižengimų

tyrimo tikslais; šiame kontekste paminėtina, kad pats minėtos informacijos perdavimo faktas negali

būti pagrindas, neatlikus tinkamo ir išsamaus galimai padaryto tarnybinio nusižengimo tyrimo,

laikyti valstybės tarnautoją (pareigūną) padariusiu tarnybinį nusižengimą. Tokia perduota

informacija arba gali būti pagrindas pradėti tirti tam tikrą tarnybinį nusižengimą, arba gali būti

panaudota tiriant tokį nusižengimą, t. y. siekiant nustatyti (įrodyti) tarnybinio nusižengimo faktą, jo

padarymo aplinkybes.

Kartu paminėtina ir tai, kad pagal Konstituciją galimybė įstatymo nustatytais atvejais ir

sąlygomis tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais panaudoti išslaptintą kitų įgaliotų valstybės

institucijų surinktą minėtą informaciją pati savaime negali būti vertinama kaip asmens nekaltumo

prezumpcijos principo pažeidimas.

58. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas

yra konstatavęs, jog „iš Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalies nuostatos, jog prokuroras įstatymo

nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises ir teisėtus interesus, įstatymų

leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tuos atvejus, kai prokuroras privalo ginti asmens,

visuomenės ir valstybės teises ir teisėtus interesus“ (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2006 m.

birželio 15 d. nutarimai). Taigi, įstatymų leidėjui nustačius prokuroro pareigą užtikrinti teisėtumą,

kai inter alia priimamas sprendimas panaudoti slapta kitų įgaliotų valstybės institucijų surinktą

informaciją tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais, prokurorui iš Konstitucijos 118 straipsnio 2

dalies kyla pareiga ir šiuo atveju ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises ir teisėtus interesus.

V

74

Europos Tarybos teisės aktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas ir

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija

59. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualūs Europos Tarybos dokumentai, inter alia

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos, bei jų aiškinimas ir taikymas

EŽTT jurisprudencijoje. Paminėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad EŽTT

jurisprudencija yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (inter alia 2019 m. sausio 11 d.

nutarimas).

59.1. Konvencijos 8 straipsnyje „Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą“ nustatyta:

„1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto

neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.

2. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymo

nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės

apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos

pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų

teisėms ir laisvėms apsaugoti.“

59.2. Konvencijos 6 straipsnio „Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą“ 1 dalyje garantuojama

kiekvieno asmens teisė kreiptis į teismą, taip pat teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, kai sprendžiamas

tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto kokio nors baudžiamojo

kaltinimo klausimas. Toks asmuo turi teisę, kad bylą per kuo trumpiausią laiką viešai ir teisingai

išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas, o teismo sprendimas turi

būti paskelbiamas viešai.

59.3. Konvencijos 13 straipsnis „Teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę“ įpareigoja

valstybes Konvencijos dalyves užtikrinti kiekvienam asmeniui teisę jo teisių pažeidimų atvejais

pasinaudoti veiksmingomis teisinės gynybos priemonėmis jau pačioje valstybėje.

60. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir Europos Tarybos 1999 m.

priimta Baudžiamosios teisės konvencija dėl korupcijos, kurios preambulėje inter alia pabrėžta, kad

korupcija kenkia teisės viršenybės principui, demokratijai ir žmogaus teisėms, silpnina gero

administravimo principą, demokratinių institucijų stabilumą ir visuomenės moralinį pagrindą. Šios

konvencijos 23 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena valstybė konvencijos dalyvė kovai su korupcija

turi imtis visų būtinų priemonių, įskaitant įstatymų nustatytas ir kitas priemones, iš jų – specialias

tyrimo priemones pagal vidaus teisę, siekdamos surinkti įrodymus šioje konvencijoje nurodytų

nusikalstamų veikų tyrimui, kad būtų įmanoma nustatyti, identifikuoti, įšaldyti ir konfiskuoti

korupcijos tikslams pasiekti naudojamus daiktus (įrankius) ir korupcijos būdu gautas pajamas.

Kaip 2000 m. gegužės 8 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, šios konvencijos

aiškinamajame rašte nurodyta, jog specialiosios priemonės yra slaptųjų arba infiltruotų agentų

75

naudojimas, klausymosi technikos įdiegimas, prieiga prie asmeninių elektroninių duomenų ir kitos

priemonės.

61. EŽTT savo praktikoje aiškiai pabrėžė, kad pagal Konvencijos 8 straipsnį saugomas

asmens privatus gyvenimas yra plati kategorija, apimanti inter alia asmens fizinį ir psichologinį

integralumą, įvairius daugialypius fizinės ir socialinės asmens tapatybės aspektus, teisę turėti ir

plėsti santykius su kitais asmenimis ir išoriniu pasauliu, taip pat asmens pirštų atspaudų, ląstelių

pavyzdžių, DNR požymių rinkimą, kaupimą, naudojimą ir saugojimą baudžiamosios justicijos ar

kitais teisėtais tikslais (Didžiosios kolegijos 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimo byloje S. ir Marper

prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 30562/04 ir 30566/04, 66 punktas; 2017 m. rugsėjo 5 d.

sprendimo byloje Bărbulescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 61496/08, 70 punktas). Dar 1984 m.

rugpjūčio 2 d. sprendime byloje Malone prieš Jungtinę Karalystę (peticijos Nr. 8691/79) EŽTT

pripažino, kad asmens teisė į jo privataus gyvenimo ir susirašinėjimo slaptumo apsaugą apima ir

asmens telefoninius pokalbius ar kitokio susižinojimo priemones, todėl minėtų pokalbių slaptu

klausymusi ar korespondencijos kontroliavimu galima pažeisti inter alia Konvencijos 8 straipsnį

(tokia pati EŽTT pozicija konstatuota inter alia ir 2012 m. liepos 31 d. sprendime byloje Drakšas

prieš Lietuvą (peticijos Nr. 36662/04, 52–54 punktai)). Be to, 2009 m. vasario 10 d. sprendime

Iordachi ir kiti prieš Moldovą (peticijos Nr. 25198/02) EŽTT pabrėžė, kad telefoninių pokalbių

pasiklausymas yra labai rimtas asmens teisių apribojimas ir gali būti sankcionuotas tik dėl labai

svarbių priežasčių, grindžiamų pagrįstu įtarimu, kad asmuo dalyvauja pavojingoje nusikalstamoje

veikloje.

61.1. Pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį naudojimasis teise į privataus gyvenimo gerbimą

ir susirašinėjimo slaptumą gali būti teisėtai ribojamas, jeigu laikomasi tam tikrų reikalavimų

(minėtų sprendimų bylose Malone prieš Jungtinę Karalystę 65 punktas, Drakšas prieš Lietuvą 54–

62 punktai ir kt.), t. y. tokie apribojimai turi būti aiškiai numatyti įstatyme, būtini demokratinėje

visuomenėje siekiant tam tikrų teisėtų tikslų, kaip antai valstybės saugumo, visuomenės interesų

apsaugos ar užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti kitų asmenų

teises, taip pat jie turi būti proporcingi valstybės siekiamam teisėtam tikslui. Įstatyme turi būti

nustatytos žmogaus teisių apsaugos garantijos, inter alia siekiant apsaugoti asmenis nuo galimo

valstybės institucijų piktnaudžiavimo.

61.2. EŽTT yra konstatavęs ir tai, kad Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama

siaurai. Valstybės galios taikyti slapto asmenų sekimo priemones, būdingas policinei valstybei,

pagal Konvenciją gali būti toleruojamos tik tiek, kiek naudoti tokias priemones yra griežtai būtina

užtikrinant demokratinių institucijų saugumą (minėto sprendimo byloje Drakšas prieš Lietuvą

54 punktas).

76

62. Kartu pažymėtina, kad EŽTT yra pripažinęs valstybių Konvencijos dalyvių teisę naudoti

įvairias kovos su organizuotu nusikalstamumu, tarptautiniu terorizmu ar kovos su korupcija

priemones, inter alia įvairias slapto asmenų sekimo priemones, kaip antai naudoti slaptuosius

agentus, informatorius ar taikyti kitus slapto tyrimo metodus, kuriais gali būti, be kita ko, įsikišama

ir į asmenų privatų gyvenimą ar pažeidžiamas jų susirašinėjimo slaptumas, kai šiomis priemonėmis

siekiama teisėtų tikslų, t. y. išsiaiškinti itin sunkias, didelį pavojų pačiai valstybei, visuomenei ir jos

nariams keliančias nusikalstamas veikas ir surinkti įrodymus dėl minėtų veikų padarymo (pvz.,

naudoti slaptuosius agentus taikant nusikalstamos veikos imitavimo modelį (Didžiosios kolegijos

2008 m. vasario 5 d. sprendimo byloje Ramanauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74420/01, 49–53

punktai)).

62.1. EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog šiuolaikinėms demokratinėms visuomenėms gresia

labai sudėtingų formų korupcija, todėl valstybės turi būti pajėgios slapta sekti (šiuo atveju buvo

sankcionuotas valstybės tarnautojų pokalbių ir telefoninių pokalbių pasiklausymas visą parą)

asmenis, galinčius padaryti tokio pobūdžio veikas, kad galėtų veiksmingai su jomis kovoti (2014 m.

balandžio 8 d. sprendimas byloje Blaj prieš Rumuniją, peticijos Nr. 36259/04).

62.2. Minėtame sprendime byloje Ramanauskas prieš Lietuvą EŽTT atkreipė dėmesį ir į

Europos Tarybos priimtą Baudžiamosios teisės konvenciją dėl korupcijos, kuria valstybėms

leidžiama taikyti specialius bylų tyrimo metodus, kaip antai įslaptintus agentus, tačiau kartu jame

pabrėžta, kad tokiu atveju neturi būti pažeistos asmens teisės. Nors specialiųjų tyrimo metodų, ypač

slapto sekimo priemonių, naudojimu savaime nepažeidžiama teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, vis

dėlto įstatyme turi būti aiškiai nustatytos tokių priemonių naudojimo ribos (sprendimo 50–51

punktai).

63. EŽTT jurisprudencijoje pažymima, kad valstybių įstatymuose, siekiant išvengti galimo

valstybės institucijų ir pareigūnų piktnaudžiavimo taikant slapto asmenų sekimo priemones, turi

būti įtvirtintos atitinkamos minimalios asmens teisių apsaugos garantijos. Šios priemonės turi būti

aiškiai nustatytos įstatyme, t. y. įstatyme privalo būti aiškiai apibrėžta, kokiomis sąlygomis ir

aplinkybėmis valdžios pareigūnai turi teisę taikyti tokias slapto sekimo priemones (Didžiosios

kolegijos 2000 m. vasario 16 d. sprendimo byloje Amann prieš Šveicariją, peticijos Nr. 27798/95,

56–58 punktai); įstatyme taip pat turi būti nurodyta: slapto sekimo priemonių pobūdis, apimtis ir

trukmė; jų taikymo pagrindai; institucijos, kompetentingos jas sankcionuoti, įgyvendinti ir

kontroliuoti; teisinės gynybos priemonės (2015 m. sausio 15 d. sprendimo byloje Dragojević prieš

Kroatiją, peticijos Nr. 68955/11, 83 punktas; 2014 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Blaj prieš

Rumuniją, peticijos Nr. 36259/04); žalos dėl galbūt neteisėto teisių apribojimo atlyginimas (2007 m.

birželio 28 d. sprendimo byloje Asociacija už Europos integraciją ir žmogaus teises ir Ekimdzhiev

prieš Bulgariją, peticijos Nr. 62540/00, 92 punktas); pranešimas apie slaptą sekimą susijusiems

77

asmenims, kai tai įmanoma padaryti nepakenkiant sekimo tikslams (1978 m. rugsėjo 6 d. sprendimo

byloje Klass ir kiti prieš Vokietiją, peticijos Nr. 5029/71, 27, 58 punktai; 2006 m. birželio 29 d.

nutarimo dėl priimtinumo byloje Weber ir Saravia prieš Vokietiją, peticijos Nr. 54934/00, 135,

137–138 punktai) ir pan.

63.1. Nors, kaip yra pažymėjęs EŽTT, valstybės turi tam tikrą vertinimo laisvę (angl.

margin of appreciation) spręsdamos dėl tam tikros taikomos priemonės būtinumo demokratinėje

visuomenėje jos turi įsitikinti, jog, be kita ko, ribojamųjų priemonių skyrimo ir taikymo kontrolė ir

jų taikymo tvarka yra tokios, kad nebus peržengtos to, kas iš tikrųjų būtina demokratinėje

visuomenėje, ribos (2017 m. birželio 29 d. sprendimas byloje Terrazzoni prieš Prancūziją, peticijos

Nr. 33242/12). Minėtame sprendime byloje Terrazzoni prieš Prancūziją EŽTT pabrėžė ir tai, kad

įstatymas, kuriame nustatytas telefoninių pokalbių pasiklausymas, turi būti prieinamas (žinomas)

atitinkamam asmeniui, kad jis galėtų numatyti jam iš to įstatymo kylančias pasekmes, be to, jam

taip pat turi būti sudarytos prielaidos naudotis „veiksminga kontrole“, kuri apima, be kita ko,

asmens galimybę ginčyti jo pokalbių įrašinėjimo teisėtumą.

63.2. Žmogaus teisių apsaugos taikant slapto asmenų sekimo priemones kontekste svarbus

yra EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Roman Zakharov prieš

Rusiją (peticijos Nr. 74143/06, 228–234 punktai). Jame EŽTT nustatė Konvencijos 8 straipsnio

pažeidimą, padaręs išvadą, kad įstatymo, reguliuojančio slaptą telefoninių pokalbių pasiklausymą,

nuostatos neatitinka teisės kokybės (teisėtumo) ir būtinumo demokratinėje visuomenėje

reikalavimų, taip pat nesuteikia asmeniui veiksmingų garantijų, kad bus užkirstas kelias valstybės

institucijų savivalei ir piktnaudžiavimui, kaip antai: asmenys, kuriems galima taikyti slaptą

kontrolę, nėra pakankamai tiksliai apibrėžti; nepakankamai tiksliai nurodytos aplinkybės, kurioms

esant galima tokia kontrolė, taip atsakingoms institucijoms suteikiama beveik neribota diskrecija

šioje srityje; asmenims, kuriems taikoma slapta kontrolė, nesuteikiama pakankamų teisinės gynybos

priemonių; neprivaloma pranešti apie elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos apie

juos surinkimą.

63.3. Šiame kontekste taip pat paminėtina, kad minėtame sprendime byloje Drakšas prieš

Lietuvą, kuriuo nustatytas Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas, EŽTT pažymėjo, kad, kiek tai

susiję su pareiškėjo byloje vykdytu pareiškėjo slaptu sekimu, Operatyvinės veiklos įstatyme nebuvo

numatyta galimybė ištirti tokio sekimo teisėtumą, taigi nebuvo užtikrinta pakankama apsauga nuo

savivaliavimo, nors įstatyme ir buvo numatyta teorinė galimybė apskųsti operatyvinės veiklos

subjektų veiksmus (68 punktas); minėtame sprendime byloje Bykov prieš Rusiją taip pat buvo

nustatytas Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas dėl asmens privataus gyvenimo pažeidimo, nes

įstatymuose nebuvo įtvirtinta tinkamų procesinių garantijų, kad asmuo bus apsaugotas nuo valdžios

pareigūnų savivalės vykdant slaptą „operatyvinį eksperimentą“.

78

64. EŽTT yra pateisinęs slaptą telefoninių pokalbių pasiklausymą kaip priemonę siekiant

padėti atskleisti tiesą tiek pradiniame baudžiamajame procese, tiek vėliau atliekant drausminio

nusižengimo tyrimą kito asmens, kurio pokalbio buvo atsitiktinai pasiklausyta, atžvilgiu, taip pat

yra konstatavęs, kad per vieną procesą pasiklausyti su asmeniu nesusijusių kitų asmenų pokalbiai

gali būti panaudoti kitame procese (šiuo atveju drausminėje byloje), jeigu juose atskleidžiami kiti

padaryti teisės pažeidimai (2017 m. birželio 29 d. sprendimas byloje Terrazzoni prieš Prancūziją,

peticijos Nr. 33242/12). Paminėtina ir tai, kad šiuo konkrečiu atveju teismas buvo sankcionavęs ne

pareiškėjos, kuri buvo teisėja, telefoninių pokalbių pasiklausymą – sankcija buvo paskirta kito

asmens atžvilgiu. EŽTT nenustatė Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo pabrėžęs, jog nebuvo

nustatyta, kad Prancūzijos institucijos piktnaudžiavo slapto asmenų sekimo (sankcionavimo)

procedūra ar kad F. L. (kurio pokalbių slapta klausytis buvo išduota sankcija) pokalbių buvo

klausomasi turint tikslą netiesiogiai pasiklausyti pareiškėjos pokalbių.

EŽTT sprendime byloje Terrazzoni prieš Prancūziją taip pat pažymėjo, kad ginčijamas

pasiklausymas buvo sankcionuotas teisėjo ir atliekamas jam kontroliuojant. Tokia pati EŽTT

pozicija išdėstyta 2016 m. birželio 16 d. sprendime byloje Versini-Campinchi ir Crasnianski prieš

Prancūziją (peticijos Nr. 49176/11). Jame EŽTT taip pat nenustatė Konvencijos 8 straipsnio

pažeidimo dėl atsitiktinai pasiklausyto advokato ir jo kliento pokalbio, kai sankcija buvo išduota

klausytis kliento telefoninių pokalbių, tačiau advokatui įrašyto pokalbio pagrindu buvo pradėta

drausminė procedūra.

Be to, pareiškėja Terrazzoni, paaiškėjus jos, kaip teisėjos, statusui, buvo informuota apie

buvusį pasiklausymą, jai buvo suteikta galimybė dėl ginčijamo telefoninio pokalbio teikti

paaiškinimus apeliacinio teismo pirmajam pirmininkui, vėliau – ir tyrėjui baudžiamajame procese, o

tiriant jos drausminį nusižengimą, jai taip pat buvo pateikta susipažinti įrašo laikmenos kopija ir

stenograma. Taigi pareiškėja galėjo ginčyti taikytus veiksmus, pokalbio tikrumą ir stenogramos

turinį ir reikalauti nenaudoti šių įrodymų atitinkamoje byloje. Todėl, kaip konstatavo EŽTT,

pareiškėjai buvo suteikta galimybė naudotis veiksminga kontrole, leidusia užtikrinti, kad ginčijamu

apribojimu nebus peržengtos būtinumo demokratinėje visuomenėje ribos.

65. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste yra svarbi ir asmens teisė kreiptis į teismą ir

teisė į teisingą bylos nagrinėjimą inter alia ginčijant valstybės tarnautojo (pareigūno) tarnybinio

nusižengimo byloje išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimą. EŽTT savo

jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad inter alia Konvencijos 6 straipsnyje garantuojamos ne teorinės

ar iliuzinės, bet praktinės ir veiksmingos teisės (be daugelio kitų, Didžiosios kolegijos 2010 m.

kovo 23 d. sprendimo byloje Cudak prieš Lietuvą, peticijos Nr. 15869/02, 58 punktas). Taigi, nors

teisė kreiptis į teismą gali būti apribota ir valstybės šioje srityje turi tam tikrą vertinimo laisvę, jokiu

atveju negali būti paneigta pati šios teisės esmė. Asmuo, manydamas, kad jo pagal inter alia

79

Konvencijos 8 straipsnį ginamos teisės buvo pažeistos, turi teisę kreiptis į teismą ir teisę į sąžiningą

ir rungimosi principu pagrįstą procesą, inter alia teisę susipažinti su informacija ir duomenimis,

kurie kaip įrodymai naudojami jo byloje (2010 m. liepos 6 d. sprendimas byloje Pocius prieš

Lietuvą, peticijos Nr. 35601/04).

65.1. Teisės į teismą ir teisingo bylos nagrinėjimo principo kontekste paminėtinas ir EŽTT

Didžiosios kolegijos 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimas byloje Regner prieš Čekiją (peticijos Nr.

35289/11), kurioje asmeniui išduotas leidimas dirbti su slapta informacija, suteikęs jam galimybę

užtikrinti tam tikras pareigas, buvo panaikintas remiantis vien įslaptinta informacija, o ši

informacija ir administracinio sprendimo pagrindai net teisminės procedūros metu nebuvo atskleisti

pareiškėjui ir jo advokatui. EŽTT šioje byloje nenustatė Konvencijos 6 straipsnio pažeidimo ir

pabrėžė, kad nacionaliniai teismai galėjo inter alia nuodugniai išanalizuoti minėto leidimo

panaikinimo priežastis, o pareiškėjas turėjo galimybę raštu pateikti savo argumentus ir buvo

išklausytas teisme.

65.2. EŽTT yra pažymėjęs ir tai, kad Konvencijos 6 straipsnis garantuoja teisę kreiptis į

teismą ir į teisingą bylos nagrinėjimą, tačiau nenustato jokių įrodymų priimtinumo taisyklių; tai visų

pirma yra vidaus teisės reikalas (1998 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Teixeira de Castro prieš

Portugaliją, peticijos Nr. 25829/94). EŽTT tikrina procedūros kaip visumos (angl. the proceedings

as a whole) ir įrodymų gavimo būdų teisėtumą ir sąžiningumą, atsižvelgdamas inter alia į tai, ar

asmeniui buvo garantuota veiksminga jo teisių gynyba (minėto sprendimo S. ir Marper prieš

Jungtinę Karalystę 99 punktas).

66. Vis dėlto EŽTT jurisprudencija rodo, kad įrodymai, gauti inter alia naudojant slapto

asmenų sekimo priemones, net jei jas taikant pažeidžiamas Konvencijos 8 straipsnis, gali būti

naudojami teismo procesuose ir ne visais atvejais bus pažeistas Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintas

teisingo bylos nagrinėjimo principas (2000 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje Khan prieš

Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 35394/97; minėtas sprendimas byloje Asociacija už Europos

integraciją ir žmogaus teises ir Ekimdzhiev prieš Bulgariją).

67. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog apibendrinus EŽTT

jurisprudenciją darytina išvada, kad valstybėms pagal Konvenciją yra suteikta tam tikra vertinimo

laisvė pasirenkant ir taikant inter alia nusikalstamų ar kitų pavojingų visuomenei veikų tyrimui

naudojamas slapto asmenų sekimo priemones, kaip antai slaptą telefoninių pokalbių pasiklausymą

ar asmens susirašinėjimo kontrolę. Minėtų priemonių taikymas siekiant tam tikrų teisėtų tikslų ar

tokias priemones taikant gautų įrodymų panaudojimas per se nelaikoma prieštaravimu Konvencijos

6 ir (ar) 8 straipsniams, jei asmenims, kuriems yra taikomos minėtos priemonės, yra suteiktos

veiksmingos jų teisių apsaugos garantijos, o tokių priemonių taikymas numatytas įstatyme ir

išsamiai reglamentuotas, t. y. asmeniui yra suteikiama veiksminga apsauga nuo galimos valdžios

80

įstaigų savivalės. Toks asmuo turi turėti galimybę naudotis veiksmingomis teisinės gynybos

priemonėmis ginčijant minėtų priemonių taikymą, inter alia teisę kreiptis į teismą ir teisę į teisingą

procesą kaip visumą, taip pat ginčijant inter alia įrodymų, gautų slapto sekimo priemonėmis,

rinkimo ir naudojimo teisėtumą, būtinumą ir proporcingumą, jų autentiškumą arba keliant tokių

įrodymų nepriimtinumo klausimus, o nacionaliniai teismai turi pareigą kiekvienu atveju įvertinti

naudojamos priemonės, kaip antai slapto telefoninių pokalbių klausymosi ar asmens susirašinėjimo

kontrolės taikymo, proporcingumą ir tai, ar siekiamų teisėtų tikslų nebuvo galima pasiekti kitomis

mažiau ribojančiomis priemonėmis.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, byloje Terrazzoni prieš Prancūziją

slapta įrašytas pareiškėjos telefoninis pokalbis, sankcionuotas kito asmens atžvilgiu, buvo

panaudotas inter alia jos drausminėje byloje – atleidžiant ją iš pareigų. EŽTT pabrėžė, kad įrodymą,

gautą baudžiamosios justicijos tikslais sekant kitą asmenį, panaudojus teisėjos drausminėje byloje

nebuvo pažeista pareiškėjos teisė į jos privataus gyvenimo apsaugą pagal Konvencijos 8 straipsnį

(Konvencijos 6 straipsnio pažeidimas nebuvo keliamas). Šiame sprendime EŽTT taip pat

konstatavo, kad vieno proceso metu pasiklausyti su asmeniu nesusijusių kitų asmenų pokalbiai gali

būti panaudoti kitame procese (šiuo atveju – teisėjai iškeltoje drausminėje byloje), jeigu jie

atskleidžia kitus padarytus teisės pažeidimus. Tokia pati išvada buvo padaryta ir kitame minėtame

sprendime byloje Versini-Campinchi ir Crasnianski prieš Prancūziją, kurioje advokatui drausminė

byla pradėta slapta įrašyto telefoninio pokalbio pagrindu, sankcionavus jo kliento, t. y. kito asmens,

telefoninių pokalbių pasiklausymą.

VI

Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytas ir jį įgyvendinantis teisinis reguliavimas

68. Siekiant Europos Sąjungoje sustiprinti asmens teisę į savo asmens duomenų apsaugą ir

užtikrinti vienodo ir aukšto lygio fizinių asmenų apsaugą tvarkant jų asmens duomenis, priimtas

Reglamentas (ES) 2016/679. Tai – tiesiogiai taikomas Europos Sąjungos teisės aktas, kurį

Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, pradėta taikyti 2018 m. gegužės 25 d.

68.1. Reglamentas (ES) 2016/679, kaip nustatyta jo 2 straipsnio 2 dalies d punkte,

netaikomas asmens duomenų tvarkymui, kai duomenis tvarko kompetentingos valdžios institucijos

nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ar patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už

jas, baudžiamųjų sankcijų vykdymo, įskaitant apsaugą nuo grėsmių visuomenės saugumui ir jų

prevenciją, tikslais. Reglamento (ES) 2016/679 19 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad fizinių

asmenų apsauga tvarkant asmens duomenis šiais tikslais ir laisvas tokių duomenų judėjimas

reglamentuojami Direktyva (ES) 2016/680.

68.2. Paminėtina, kad Direktyvoje (ES) 2016/680, kurioje nustatytos fizinių asmenų

apsaugos tvarkant jų asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ar

81

patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už jas, baudžiamųjų sankcijų vykdymo, įskaitant apsaugą

nuo grėsmių visuomenės saugumui ir jų prevenciją, tikslais taisyklės (1 straipsnio 1 dalis), inter

alia nustatyta, kad asmens duomenų tvarkymas privalo būti teisėtas, sąžiningas ir skaidrus

atitinkamų fizinių asmenų atžvilgiu, ir asmens duomenys gali būti tvarkomi tik teisės aktais

nustatytais konkrečiais tikslais; tai savaime neužkerta kelio teisėsaugos institucijoms vykdyti

veiklos, pavyzdžiui, slaptųjų tyrimų ar stebėjimo vaizdo kameromis, tik tokia veikla turi būti

nustatyta įstatymu ir laikoma būtina ir proporcinga demokratinės visuomenės priemone (26

konstatuojamoji dalis).

Šios direktyvos nuostatomis yra užtikrintos duomenų subjekto teisės, be kita ko, teisė į

informaciją, teisė susipažinti su surinktais jo asmens duomenimis (apie tų duomenų tvarkymo

tikslus, duomenų tvarkymo laikotarpį ir duomenų gavėjus), teisė reikalauti juos ištrinti, taip pat

patikrinti šių duomenų tvarkymo teisėtumą (43 konstatuojamoji dalis, 13, 14, 16 straipsniai), taip

pat įtvirtinta duomenų tvarkytojo pareiga nustatyti asmens duomenų saugojimo laikotarpį (4

straipsnio 1 dalies e punktas, 5 straipsnis, 20 straipsnio 2 dalis, 24 straipsnio 1 dalies h punktas).

Kartu paminėtina, kad Direktyvoje (ES) 2016/680 yra nustatyti teisėti duomenų subjektų

teisių (numatytų jos 13–14, 16 straipsniuose) ribojimo pagrindai, inter alia:

– valstybės narės turi galimybę numatyti, kad informacijos teikimas duomenų subjektams

galėtų būti atidėtas, apribotas arba tokia informacija būtų neteikiama, taip pat gali būti visiškai arba

iš dalies apribota duomenų subjektų teisė susipažinti su savo asmens duomenimis (konkrečiai ir

atskirai išnagrinėjus kiekvieną atvejį) tiek, kiek ir tol, kol, tinkamai paisant atitinkamo fizinio

asmens pagrindinių teisių ir teisėtų interesų, tai yra būtina ir proporcinga demokratinės visuomenės

priemonė, siekiant netrukdyti atlikti oficialius arba teisinius nagrinėjimus, tyrimus ar procedūras,

nepakenkti nusikalstamų veikų prevencijai, tyrimui, atskleidimui ar baudžiamajam persekiojimui už

jas arba bausmių vykdymui, užtikrinti visuomenės saugumą arba nacionalinį saugumą arba

apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves (44 konstatuojamoji dalis);

– bet kokie duomenų subjekto teisių apribojimai turi atitikti Europos Sąjungos pagrindinių

teisių chartiją ir Konvenciją, kaip išaiškinta atitinkamai pagal Europos Sąjungos Teisingumo

Teismo ir EŽTT praktiką, ir visų pirma tokiais apribojimais negalima pažeisti tų teisių ir laisvių

esmės (46 konstatuojamoji dalis);

– jei duomenų valdytojas nesuteikia duomenų subjektui teisės gauti informaciją, susipažinti

su duomenimis arba teisės reikalauti duomenis ištaisyti ar ištrinti arba apriboti jų tvarkymą,

duomenų subjektas turėtų būti informuojamas apie jo teisę prašyti patikrinti duomenų tvarkymo

teisėtumą, pranešti apie atliktus būtinus patikrinimus ar peržiūrą, taip pat apie jo teisę siekti

teisminės teisių gynimo priemonės (48 konstatuojamoji dalis).

82

Paminėtina ir tai, kad Direktyvoje (ES) 2016/680 taip pat yra nustatyta, jog šios direktyvos

1 straipsnio 1 dalyje nurodytais nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ar patraukimo

baudžiamojon atsakomybėn už jas, baudžiamųjų sankcijų vykdymo tikslais kompetentingų

institucijų renkami asmens duomenys negali būti tvarkomi kitais tikslais, nebent taip juos tvarkyti

yra leidžiama pagal Sąjungos arba valstybės narės teisę; o jei asmens duomenys tvarkomi tais kitais

tikslais, taikytinas Reglamentas (ES) 2016/679, išskyrus tuos atvejus, kai duomenys tvarkomi

vykdant veiklą, kuriai netaikoma Sąjungos teisė (9 straipsnio 1 dalis). Taip pat pagal šią direktyvą

asmens duomenų tvarkymas kitu tikslu, nei jie buvo surinkti, yra galimas, jei tokio tvarkymo tikslas

yra numatytas įstatyme ir yra būtinas bei proporcingas tam kitam tikslui (29 konstatuojamoji dalis,

4 straipsnio 2 dalis).

68.3. Direktyva (ES) 2016/680 yra įgyvendinama Asmens duomenų, tvarkomų nusikalstamų

veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas, bausmių vykdymo arba

nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais, teisinės apsaugos įstatymu (2018 m. birželio 30 d.

redakcija) (toliau – ir ADTAĮ), kuris, kaip numatyta jo 1 straipsnio 2 dalyje, taikomas Lietuvos

Respublikos kompetentingų institucijų atliekamam asmens duomenų tvarkymui, kai asmens

duomenys tvarkomi nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo

persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo, apsaugos nuo grėsmių visuomenės saugumui ir jų

prevencijos tikslais, be to, nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais tiek, kiek kituose įstatymuose

nenustatyta kitaip.

ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtinta, kad asmens duomenys turi būti:

1) tvarkomi teisėtai ir sąžiningai; 2) renkami nustatytais, aiškiai apibrėžtais ir teisėtais tikslais ir

netvarkomi su šiais tikslais nesuderinamu būdu; 3) adekvatūs, tinkami ir ne per didelės apimties,

atsižvelgiant į tikslus, kuriais jie tvarkomi; 4) tikslūs ir prireikus atnaujinami; 5) laikomi tokia

forma, kad duomenų subjektų tapatybę būtų galima nustatyti ne ilgiau, negu tai yra būtina tais

tikslais, kuriais jie tvarkomi; 6) tvarkomi tokiu būdu, kad būtų užtikrintas tinkamas asmens

duomenų saugumas, taikant tinkamas technines ar organizacines priemones. Taip pat paminėtina,

kad pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalį duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, kai jis

būtinas, ir tiek, kiek jis būtinas kompetentingai institucijai funkcijoms minėtais šio įstatymo 1

straipsnio 2 dalyje nurodytais tikslais atlikti, ir grindžiamas Europos Sąjungos arba Lietuvos

Respublikos teisės aktais; Lietuvos Respublikos teisės aktuose, reglamentuojančiuose asmens

duomenų tvarkymą, turi būti nurodyti duomenų tvarkymo siekiai, tvarkytini asmens duomenys,

duomenų tvarkymo tikslai ir kiti duomenų tvarkymo reikalavimai, kuriais siekiama užtikrinti teisėtą

asmens duomenų tvarkymą.

83

ADTAĮ 7 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, kad asmens duomenų tvarkymui kitais

tikslais, nei numatytieji 1 straipsnio 2 dalyje, taikomas Reglamentas (ES) 2016/679 ir Asmens

duomenų teisinės apsaugos įstatymas.

68.4. Į Reglamento (ES) 2016/679 taikymo sritį, kaip numatyta jo 19 konstatuojamojoje

dalyje, patenka asmens duomenų tvarkymas, atliekamas kompetentingoms valdžios institucijoms

vykdant valstybės narės pavestas užduotis ne nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ar

traukimo baudžiamojon atsakomybėn už jas arba baudžiamųjų sankcijų vykdymo tikslais, įskaitant

apsaugą nuo grėsmių visuomenės saugumui ir jų prevenciją, bet kitais tikslais.

Tačiau pagal Reglamento (ES) 2016/679 50 konstatuojamąją dalį asmens duomenų

tvarkymas kitais tikslais nei tie, kuriais iš pradžių jie buvo rinkti, turėtų būti leidžiamas tik tuomet,

kai tai suderinama su tikslais, kuriais iš pradžių buvo rinkti asmens duomenys (pirma pastraipa);

taip pat asmens duomenų valdytojui turėtų būti leidžiama toliau tvarkyti duomenis neatsižvelgiant į

tikslų suderinamumą, jei duomenų subjektas yra davęs sutikimą arba duomenų tvarkymas yra

grindžiamas Sąjungos arba valstybės narės teise, o tai demokratinėje visuomenėje yra būtina ir

proporcinga priemonė siekiant apsaugoti visų pirma svarbius bendro viešojo intereso tikslus (antra

pastraipa).

68.5. Paminėtina, kad Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, jog

asmens duomenys, be kita ko, turi būti: duomenų subjekto atžvilgiu tvarkomi teisėtu, sąžiningu ir

skaidriu būdu (teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principas); renkami nustatytais, aiškiai

apibrėžtais bei teisėtais tikslais ir toliau netvarkomi su tais tikslais nesuderinamu būdu, išskyrus

tolesnį duomenų tvarkymą archyvavimo tikslais viešojo intereso labui, mokslinių ar istorinių tyrimų

tikslais arba statistiniais tikslais (tikslo apribojimo principas); adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių

reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi (duomenų kiekio mažinimo principas); tikslūs (tikslumo

principas); laikomi tokia forma, kad duomenų subjektų tapatybę būtų galima nustatyti ne ilgiau, nei

tai yra būtina tais tikslais, kuriais asmens duomenys yra tvarkomi (saugojimo trukmės apribojimo

principas); tvarkomi tokiu būdu, kad būtų užtikrintas tinkamas asmens duomenų saugumas,

įskaitant apsaugą nuo duomenų tvarkymo be leidimo arba neteisėto duomenų tvarkymo (vientisumo

ir konfidencialumo principas).

Pagal Reglamento (ES) 2016/679 6 straipsnio 1 dalį duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo

atveju, jeigu taikoma bent viena iš joje nurodytų sąlygų, inter alia tvarkyti duomenis arba būtina

siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui, arba vykdant duomenų valdytojui pavestas

viešosios valdžios funkcijas, ir tik tokiu mastu, kokiu ji yra taikoma. Reglamente (ES) 2016/679

taip pat yra įtvirtinta duomenų tvarkytojo pareiga nustatyti asmens duomenų saugojimo laikotarpį

(39 konstatuojamoji dalis, 13 straipsnio 2 dalies a punktas), nustatyta duomenų valdytojo pareiga

pateikti duomenų subjektui tam tikrą informaciją apie su juo susijusių asmens duomenų tvarkymą

84

(14 straipsnio 1 dalis), įtvirtintos duomenų subjekto teisės, inter alia teisė susipažinti su tvarkomais

jo duomenimis, įskaitant jų gavėjus ir jų saugojimo laikotarpį (III skyrius, inter alia 15 straipsnis).

Reglamento (ES) 2016/679 23 straipsnyje yra numatyta, kad Sąjungos ar valstybės narės

teise gali būti apribotos kai kurios nustatytos duomenų valdytojo ar tvarkytojo prievolės ir teisės,

kai tokiu apribojimu gerbiama pagrindinių teisių ir laisvių esmė ir jis demokratinėje visuomenėje

yra būtina ir proporcinga priemonė siekiant užtikrinti inter alia nacionalinį saugumą, gynybą,

visuomenės saugumą, nusikalstamų veikų prevenciją, tyrimą, nustatymą ar patraukimą už jas

baudžiamojon atsakomybėn arba baudžiamųjų sankcijų vykdymą, įskaitant apsaugą nuo grėsmių

visuomenės saugumui ir jų prevenciją, taip pat kitus Sąjungos ar valstybės narės svarbius tikslus,

susijusius su bendrais viešaisiais interesais, visų pirma svarbiu ekonominiu ar finansiniu Sąjungos

ar valstybės narės interesu, reglamentuojamųjų profesijų etikos pažeidimų prevenciją, tyrimą,

nustatymą ir patraukimą baudžiamojon atsakomybėn už juos.

68.6. Kartu su Reglamentu (ES) 2016/679 ir jo įgyvendinamaisiais teisės aktais nuo 2018 m.

liepos 16 d. yra taikomas Reglamentą (ES) 2016/679 įgyvendinantis Asmens duomenų teisinės

apsaugos įstatymas (2018 m. birželio 30 d. redakcija), kuriuo pagal jo 1 straipsnio 2 dalį nustatyti

asmens duomenų tvarkymo ypatumai, taip pat Reglamento (ES) 2016/679 ir šio įstatymo taikymo

priežiūros institucijų įgaliojimai, įskaitant pažeidimų nagrinėjimą.

68.7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad KŽĮ pagrindu

vykdomas kriminalinės žvalgybos informacijos, inter alia apie korupcinio pobūdžio nusikalstamų

veikų požymių turinčias veikas, rinkimas priskirtinas asmens duomenų tvarkymui nusikalstamų

veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ar traukimo baudžiamojon atsakomybėn už jas arba

baudžiamųjų sankcijų vykdymo tikslais. Taigi asmens duomenų apsaugai renkant tokią informaciją

inter alia pagal KŽĮ ir išslaptinant ją pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį taikytinos ne

Reglamento (ES) 2016/679, o Direktyvos (ES) 2016/680 nuostatos. Tuo tarpu pagal ginčijamą KŽĮ

19 straipsnio 3 dalį perduotos išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio

pobūdžio nusikalstamų veikų požymių turinčias veikas panaudojimas tiriant tarnybinius

nusižengimus, skirtingai nei jos rinkimas, išslaptinimas ir perdavimas, patektų į Reglamento (ES)

2016/679 taikymo sritį.

VII

Užsienio valstybių konstitucinių teismų jurisprudencija

69. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinas Vokietijos Federalinio

Konstitucinio Teismo Pirmojo senato 2016 m. balandžio 20 d. sprendimas, kuriuo Vokietijos

Federacinės Respublikos Pagrindiniam Įstatymui prieštaraujančia pripažinta įstatymo nuostata,

pagal kurią neproporcingai plačiai, nesilaikant konstitucinio reikalavimo riboti duomenų naudojimo

85

paskirties keitimą, leista apsaugos nuo tarptautinio terorizmo pavojaus (grėsmių) tikslu valstybės

institucijos (kriminalinės policijos tarnybos) slapta surinktus duomenis naudoti:

– vykdant kitas šios institucijos pareigas tuo pačiu – apsaugos nuo tarptautinio terorizmo –

tikslu, bet neatsižvelgiant į tai, ar yra neišvengiamas (realus, tiesioginis) arba individualiu atveju –

gana konkretus pavojus;

– vykdant kitas šios institucijos pareigas kitu tikslu, – atliekant tolesnius tyrimus ir siekiant

užkirsti kelią kitoms su tarptautiniu terorizmu susijusioms įstatyme nurodytoms nusikalstamoms

veikoms, – kai tokiu tikslu minėti duomenys taip pat gali būti renkami slapta, įskaitant intervencinio

pobūdžio sekimą;

– perduodant naudoti kitoms valstybės institucijoms, turinčioms teisę gauti ir naudoti tokius

duomenis, inter alia keičiant duomenų naudojimo tikslą – ne siekiant patraukti baudžiamojon

atsakomybėn už tas nusikalstamas veikas, dėl kurių juos buvo leista rinkti, bet individualiais

atvejais tiriant bet kurią nusikalstamą veiką, įskaitant nesunkias (mažareikšmes) nusikalstamas

veikas.

Šiame sprendime pažymėta, kad gali būti leidžiama perduoti apsaugos nuo tarptautinio

terorizmo pavojaus (grėsmių) tikslu valstybės institucijos slapta surinktus duomenis, jei siekiama

užtikrinti apsaugą nuo neišvengiamai (realiai, tiesiogiai) gresiančio pavojaus viešajam saugumui ar

pakankamai reikšmingam teisės gėriui, įskaitant pavojų gyvybei, sveikatai, laisvei ar valstybės

egzistavimui. Jame pažymėta ir tai, kad nusikalstamų veikų prevencijos tikslais surinkti duomenys

gali būti panaudojami kaip pagrindas tolesniems tokiu tikslu atliekamiems tyrimams; tiriant

konkrečias visai visuomenei pavojų keliančias nusikalstamas veikas ir vykdant jų prevenciją gauta

informacija netaikant papildomų apribojimų gali būti panaudota kitoms valstybės institucijoms

atliekant bendro pobūdžio tolesnius tyrimus, kai jais siekiama apsaugoti ne būtinai nuo to paties

konkretaus viešajam saugumui kylančio pavojaus, bet tuos pačius (vienodos svarbos) teisės gėrius,

kurių apsaugos tikslu, net ir intervencinio pobūdžio priemonių taikymo atveju (įskaitant privačių

namų sekimą ir nuotolines paieškas), jie buvo surinkti; tačiau įstatymų leidėjas turi pareigą

sukonkretinti tuos teisės gėrius, kuriems saugoti minėti duomenys yra renkami ir naudojami, ir

tokiu atveju turi būti laikomasi tų pačių, t. y. renkant duomenis taikomų, intervencijos (teisių

ribojimo) sąlygų. Surinktų duomenų perdavimas abipusio bendravimo, vykdomos apsaugos nuo

minėtų pavojų (grėsmių) koordinavimo tikslais pats savaime nereiškia tikslo pakeitimo, tačiau tai

turi būti pagrįsta teisėtu duomenų naudojimu ir gali būti daroma tik užduočių vykdymo vidinio

koordinavimo tarp federalinių ir žemių institucijų tikslais. Taip pat šiame sprendime pažymėta, kad

minėta surinkta informacija gali būti perduodama panaudoti tik kaip konkretus įrodomasis

pagrindas tolesniems tyrimams, skirtiems atskleisti aukšto lygmens (reikšmingiems) teisės gėriams

kylančius pavojus. Be to, šiame sprendime paminėta, kad taikant itin intervencinio pobūdžio

86

priemones surinkti duomenys gali būti perduoti tik siekiant apsaugoti pakankamai reikšmingus

teisės gėrius; įstatyme turi būti nustatytas reikalavimas, pasiekus jų įrašytų duomenų rinkimo

tikslus, juos ištrinti, taip pat turi būti užtikrinta veiksminga duomenų perdavimo kontrolė.

70. Šiame kontekste paminėtinas ir Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo 2018 m.

gegužės 23 d. nutarimas byloje SK 8/14. Jame konstatuota, kad ginčijamoje įstatymo nuostatoje

įtvirtintas asmens, kuriam panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, teisės

susipažinti su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, taip pat teisės veiksmingai jį

apskųsti ribojimas yra būtinas ir proporcingas tiek, kiek jis susijęs su pagal įstatymą, užtikrinant

konstitucinę vertybę – valstybės saugumą, saugoma įslaptinta informacija, turėjusia įtakos priimant

sprendimą panaikinti šį leidimą; tačiau įstatymų leidėjas turi, užtikrindamas įslaptintos informacijos

apsaugą, numatyti mažiau asmens konstitucines teises ribojančias priemones, ir įslaptintos

informacijos apsauga negali būti grindžiamas nepateikimas skundą padavusiam asmeniui tų jo

byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų dalių, kuriose nėra slaptos

informacijos, o yra tik faktiniai ir teisiniai teismo sprendimo argumentai.

VIII

Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 22 straipsniui,

33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui vertinimas

71. Šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama, ar Konstitucijos 22 straipsniui,

33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos

Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja KŽĮ

19 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje:

– nustatyta galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio

nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius

nusižengimus;

– nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos

veikos požymių turinčią veiką panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, įskaitant

galimybę panaudoti minėtą informaciją, surinktą kito asmens atžvilgiu (o ne to, dėl kurio atliekamas

tarnybinio nusižengimo tyrimas).

Taigi pareiškėjai ginčijamos KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies atitiktį Konstitucijai ginčija iš esmės

dviem aspektais, t. y. tiek, kiek šioje dalyje nustatyta galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją

apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti

tiriant tarnybinius nusižengimus, taip pat tiek, kiek joje nenustatyta minėtos informacijos

panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra. Pastaruoju aspektu, kaip minėta,

pareiškėjai kelia legislatyvinės omisijos klausimą, t. y. ginčija, kad KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nėra

nustatyta minėta procedūra, kuri joje, pasak pareiškėjų, pagal Konstituciją turėtų būti nustatyta.

87

72. Pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo abejonės dėl KŽĮ 19 straipsnio

3 dalyje įtvirtinto ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai grindžiamos iš esmės tuo,

kad:

– nusikalstamos veikos, kurių prevencijai ar atskleidimui gali būti renkama kriminalinės

žvalgybos informacija, ir tarnybiniai nusižengimai yra nevienodai pavojingi, todėl galimybės

panaudoti kriminalinės žvalgybos metu surinktą informaciją baudžiamojo ir tarnybinės

atsakomybės taikymo procesuose, atsižvelgiant į šių procesų tikslus ir paskirtį, taip pat turi būti

nevienodos;

– kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas traukiant asmenis tarnybinėn

atsakomybėn nėra būtina ir proporcinga valstybės priemonė šios atsakomybės tikslui pasiekti; šiuo

atveju neišlaikyta pusiausvyra tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių – viešojo intereso užtikrinti

vidaus tarnybos tvarką bei visuomenės pasitikėjimą vidaus tarnybos sistema ir asmens konstitucinių

teisių į pagarbą privačiam gyvenimui bei teisės stoti į valstybės tarnybą užtikrinimo;

– įstatyme nenustatyta minėtos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo taikant

tarnybinę atsakomybę procedūra, nors, pareiškėjo teigimu, šios informacijos panaudojimas taikant

tarnybinę atsakomybę įstatyme turi būti reglamentuotas itin išsamiai ir aiškiai, t. y. taip, kad

subjektas, taikantis tarnybinę atsakomybę, neturėtų galimybių piktnaudžiauti jam suteiktais

įgaliojimais, inter alia pažeisti asmens teisę į jo privataus gyvenimo gerbimą ir jo teisę lygiomis

sąlygomis stoti į valstybės tarnybą; tokiu teisiniu reguliavimu, pareiškėjo nuomone, pažeidžiami

inter alia iš Konstitucijos 22 straipsnio, 33 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės

principo kylantys imperatyvai.

73. Pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo abejonės dėl šio ginčijamo teisinio

reguliavimo atitikties Konstitucijai grindžiamos ir tuo, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą,

kuriuo nėra nustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir perdavimo naudoti

sprendžiant tarnybinės atsakomybės klausimą procedūra, suteiktos galimybės tarnybinės

atsakomybės taikymo tikslais perduoti naudoti išslaptintą kriminalinės žvalgybos informaciją ir tais

atvejais, kai ji surinkta kriminalinės žvalgybos veiksmus taikant kito asmens, o ne to, dėl kurio

atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas, atžvilgiu. Toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo

nuomone, neatitinka asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ir jo gerbimą ribojimo

sąlygų ir pažeidžia konstitucinę asmens teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą.

74. Sprendžiant dėl ginčijamos KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies tiek, kiek joje nustatyta galimybė

kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių

turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus, atitikties Konstitucijos 22

straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į

Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina,

88

kad, kaip minėta, ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas atskiras kriminalinės žvalgybos

informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo

atvejis, t. y. šios informacijos panaudojimas tik specialiu tikslu – korupcinio pobūdžio

nusikalstamos veikos požymių turinčių tarnybinių nusižengimų tyrimui.

74.1. Minėta, kad Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į privatumą ir

33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą nėra

absoliučios; valstybės tarnautojas (pareigūnas), darydamas nusikalstamas ar kitas teisei priešingas

veikas, kaip antai tarnybinius nusižengimus, turi suprasti, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 33

straipsnio 1 dalį, konstitucinę valstybės tarnybos sampratą, konstitucinį teisinės valstybės principą,

tokie jo veiksmai sukels atitinkamą įgaliotų valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar

padarytą) teisės pažeidimą gali būti teisėtai ir pagrįstai taikomos valstybės prievartos priemonės,

inter alia tarnybinė atsakomybė už tarnybinius nusižengimus, o viena iš įstatymu nustatytų

sankcijų, taikoma už tokius nusižengimus, gali būti valstybės tarnautojo (pareigūno) atleidimas iš

pareigų. Šiomis priemonėmis inter alia gali būti įsikišama į jo privatų gyvenimą ar ribojamas

naudojimasis jo teise stoti į valstybės tarnybą.

Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją riboti naudojimąsi asmens teisėmis ir laisvėmis galima

tik laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje

siekiant apsaugoti inter alia kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip

pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų

esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Be to, minėta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, konstitucinę

valstybės tarnybos sampratą, konstitucinį teisinės valstybės principą, siekiant konstituciškai svarbių

tikslų, t. y. užtikrinti tinkamą valstybės tarnybos funkcionavimą, jos skaidrumą ir viešumą, užkirsti

kelią inter alia piktnaudžiavimui valdžia, korupcijai valstybės tarnyboje, išsiaiškinti valstybės

tarnautojo (pareigūno) galimai daromas ar padarytas nusikalstamas ir kitas teisei priešingas veikas,

inter alia tarnybinius nusižengimus, tarp jų ir korupcinio pobūdžio, kurie nesuderinami su minėtais

valstybės tarnybai kaip sistemai ir valstybės tarnautojams (pareigūnams) iš Konstitucijos kylančiais

reikalavimais, ir sudaryti prielaidas asmenims, padariusiems pažeidimus valstybės tarnyboje,

tinkamai pritaikyti teisinę atsakomybę kaip viešą demokratinės valstybės pareigūnų kontrolės ir

atsakomybės visuomenei formą, įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka gali būti panaudota ir kitų

valstybės institucijų baudžiamosios justicijos ar kitais teisėtais tikslais slapta surinkta informacija

apie asmenis.

Taigi pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės

principą, įstatymų leidėjas turi pareigą valstybės tarnybos santykius reguliuoti taip, kad ne tik būtų

89

nustatyta atsakomybė už valstybės tarnyboje padarytus pažeidimus, bet ir kad tokius pažeidimus

padarę asmenys būtų iš tikrųjų traukiami atsakomybėn.

74.2. Taip pat minėta, kad tais atvejais, kai naudojantis KŽĮ pagrindu surinkta kriminalinės

žvalgybos informacija atskleidžiami tarnybinių nusižengimų požymiai arba nustatomi juos galimai

padarę valstybės tarnautojai (pareigūnai), pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį,

konstitucinį teisinės valstybės principą, valstybės institucijoms ir pareigūnams kyla pareiga tokius

teisės pažeidimus tinkamai ištirti ir, esant pagrindui, patraukti tuos valstybės tarnautojus

(pareigūnus) atitinkamon teisinėn atsakomybėn.

Priešingu atveju, nenustačius galimybės taikyti valstybės tarnautojui (pareigūnui) tarnybinės

atsakomybės, inter alia panaudojant kitų įgaliotų valstybės institucijų apie jį įstatymų nustatytais

atvejais ir tvarka surinktą informaciją, būtų sukurta pagal Konstituciją netoleruotina situacija –

nebūtų užtikrinta, kad tarnybinius nusižengimus padarę asmenys būtų iš tikrųjų traukiami

tarnybinėn atsakomybėn, t. y. būtų sudarytos prielaidos valstybės tarnyboje dirbti asmenims,

neatitinkantiems jiems iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, kaip antai tinkamai atlikti savo

pareigas vadovaujantis Konstitucija ir teise, būti lojaliems Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei

santvarkai, priimti skaidrius ir motyvuotus sprendimus, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto,

nepiktnaudžiauti tarnyba.

74.3. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip minėta, korupcijos apraiškų ar korupcinio

pobūdžio veikų užkardymas valstybės tarnyboje pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1

dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, yra vienas iš konstituciškai svarbių valstybės tikslų;

korupcija kaip socialinis reiškinys daro neigiamą tiek materialų, tiek moralinį poveikį valstybės

politinei ir ekonominei sistemai, menkina inter alia valstybės tarnautojų (pareigūnų) reputaciją,

žemina institucijų, kuriose jie dirba, ir visos valstybės tarnybos autoritetą, skatina nepagarbą

įstatymams ir sudaro prielaidas pažeisti žmogaus teises, pakerta visuomenės pasitikėjimą valstybe,

jos institucijomis, demokratiniu valstybės valdymu ir teise, taigi griauna konstitucinius

demokratinės teisinės valstybės pagrindus.

74.4. Taigi ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal

kurį numatyta galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio

nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant korupcinio pobūdžio

tarnybinius nusižengimus, už kuriuos gali būti taikoma griežčiausia tarnybinė nuobauda – valstybės

tarnautojo (pareigūno) atleidimas iš pareigų, yra konstituciškai pateisinamas siekiant veiksmingai

įgyvendinti pagal Konstituciją valstybei tenkančią pareigą tinkamai ištirti tarnybinius nusižengimus,

tarp jų ir korupcinio pobūdžio, ir iš tikrųjų pritaikyti tarnybinę atsakomybę.

Tokiu teisiniu reguliavimu siekiama, kaip minėta, konstituciškai svarbių viešojo intereso

apsaugos tikslų, inter alia užtikrinti tinkamą valstybės tarnybos funkcionavimą, jos skaidrumą ir

90

viešumą, užkirsti kelią piktnaudžiavimui valdžia, korupcijai valstybės tarnyboje, užkardyti

korupcijos apraiškas ir korupcinio pobūdžio veikas valstybės tarnyboje, be kita ko, išsiaiškinti

valstybės tarnautojo (pareigūno) galimai daromus ar padarytus korupcinio pobūdžio tarnybinius

nusižengimus, kurie nesuderinami su minėtais iš Konstitucijos valstybės tarnybai kaip sistemai ir

valstybės tarnautojams (pareigūnams) kylančiais reikalavimais.

Vadinasi, ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį

numatyta galimybė minėtą kriminalinės žvalgybos informaciją išslaptinti ir panaudoti tiriant

korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčius tarnybinius nusižengimus, vertintinas

kaip įstatyme numatyta demokratinėje visuomenėje būtina priemonė tarnybinės atsakomybės tikslui

pasiekti, t. y. sudaryti prielaidas asmenims, padariusiems su jiems iš Konstitucijos kylančiais

reikalavimais nesuderinamus korupcinio pobūdžio pažeidimus valstybės tarnyboje, iš tikrųjų

pritaikyti tarnybinę atsakomybę kaip viešą demokratinės valstybės tarnautojų (pareigūnų) kontrolės

ir atsakomybės visuomenei formą.

74.5. Minėta ir tai, kad pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį kriminalinės žvalgybos

informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama tik tiriant korupcinio pobūdžio nusikalstamos

veikos požymių turinčius tarnybinius nusižengimus; kitokio pobūdžio tarnybinių nusižengimų

(neturinčių korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių) tyrimui KŽĮ pagrindu surinkta

informacija negali būti panaudojama. Kaip minėta, ši kriminalinės žvalgybos informacija gali būti

panaudojama tiriant tik tarnybinius nusižengimus, už kuriuos valstybės tarnautojui (pareigūnui) gali

būti paskirta griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų valstybės tarnyboje.

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis

reguliavimas, pagal kurį nustatyta galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio

pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tik korupcinio

pobūdžio tarnybinius nusižengimus, vertintinas kaip proporcinga priemonė valstybės pagal

Konstituciją siekiamam teisėtam tikslui – tinkamai pritaikyti tarnybinę atsakomybę ir užkardyti

korupciją valstybės tarnyboje.

74.6. Vadinasi, ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal

kurį numatyta galimybė minėtą kriminalinės žvalgybos informaciją išslaptinti ir panaudoti tiriant

korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčius tarnybinius nusižengimus, yra

pateisinamas konstituciškai svarbiais valstybės tikslais; tai yra būtina ir proporcinga priemonė

tarnybinės atsakomybės tikslui pagal Konstituciją pasiekti, inter alia sudaryti prielaidas tinkamai

pritaikyti tarnybinę atsakomybę kaip viešą demokratinės valstybės tarnautojų (pareigūnų) kontrolės

ir atsakomybės visuomenei formą, kartu užtikrinti valstybės tarnybos skaidrumą ir viešumą,

užkardyti korupciją ir korupcinio pobūdžio veikas valstybės tarnyboje.

91

74.7. Kartu pažymėtina, kad, kaip minėta, ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta

galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos

požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant minėto pobūdžio tarnybinius nusižengimus

pagal Konstituciją pati savaime negali būti vertinama kaip tiek suvaržanti Konstitucijos 22

straipsnyje įtvirtintą teisę į privataus gyvenimo apsaugą ar 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę stoti

į valstybės tarnybą, kad paneigiama šių teisių esmė.

75. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje

įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatyta galimybė kriminalinės žvalgybos

informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir

panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus, nepažeidžiami iš Konstitucijos 22 straipsnio,

33 straipsnio 1 dalies nuostatos „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos

Respublikos valstybinę tarnybą“, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai.

76. Sprendžiant dėl ginčijamos KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies tiek, kiek joje, pasak pareiškėjų,

nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos

požymių turinčią veiką panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, įskaitant galimybę

panaudoti minėtą informaciją, surinktą kito asmens atžvilgiu (o ne to, dėl kurio atliekamas

tarnybinio nusižengimo tyrimas), atitikties Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies

nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę

tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, pareiškėjai šiuo

aspektu kelia legislatyvinės omisijos klausimą, t. y. ginčija, kad KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nėra

nustatyta minėta procedūra, kuri joje, pasak pareiškėjų, pagal Konstituciją turėtų būti nustatyta.

Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, teisės

spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių

teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame

teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius

santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi

būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės

galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija. Tai, kad konkrečiame įstatyme (jo dalyje) nėra

nustatyta specialaus tam tikriems santykiams reguliuoti skirto teisinio reguliavimo, anaiptol

nereiškia, kad šioje srityje esama teisės spragos, inter alia legislatyvinės omisijos, nes šie santykiai

gali būti sureguliuoti bendrosiomis eksplicitinėmis arba implicitiškai nustatytomis eksplicitinį

teisinį reguliavimą papildančiomis ir pratęsiančiomis normomis (2016 m. sausio 25 d., 2018 m.

kovo 8 d. nutarimai).

76.1. Minėta, kad įstatymų leidėjui, jam nustačius valstybės institucijų įgaliojimus įstatymo

nustatytais atvejais ir tvarka slapta rinkti informaciją apie asmenis baudžiamosios justicijos ar kitais

92

teisėtais tikslais, iš Konstitucijos, inter alia jos 22 straipsnio, 33 straipsnio 1 dalies, konstitucinio

teisinės valstybės principo, kyla pareiga įstatyme taip pat nustatyti ir šios informacijos panaudojimo

sąlygas, inter alia įtvirtinti galimybę perduoti šią informaciją naudoti kitoms valstybės institucijoms

korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimui.

Taip pat minėta, kad pagal Konstituciją, įstatymais reguliuojant su valstybės paslaptimis (ar

kita įslaptinta informacija) ir jų apsauga susijusius santykius, privalu nustatyti, kokiais atvejais,

kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali

būti išslaptinta.

76.2. Minėta, kad ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje ne tik įtvirtinta galimybė KŽĮ

pagrindu surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius

nusižengimus, bet ir nustatytos tokio panaudojimo sąlygos:

– tiriant tarnybinius nusižengimus gali būti panaudojama ne bet kokia kriminalinės

žvalgybos informacija, o tik informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių

turinčią veiką;

– tokia kriminalinės žvalgybos informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama tik

kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu;

– prieš priimdamas tokį sprendimą kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas

turi gauti prokuroro sutikimą dėl minėtos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant

tarnybinius nusižengimus;

– tiriant tarnybinius nusižengimus gali būti panaudojama tik išslaptinta kriminalinės

žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką.

76.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje

nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą, aiškinamą sistemiškai kartu su įtvirtintuoju kitose šio

įstatymo, Korupcijos prevencijos įstatymo, Prokuratūros įstatymo (2003 m. balandžio 22 redakcija),

BPK, VPTĮ nuostatose, kriminalinės žvalgybos informacija, kuri pagal KŽĮ 2 straipsnio 7 dalį

suprantama kaip kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos metu, sprendžiant kriminalinės žvalgybos

uždavinius, surinkti ir teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuoti duomenys, turi būti apie korupcinio

pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką; ši informacija gali būti išslaptinama ir

panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus tik esant visoms ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3

dalyje įtvirtintoms minėtoms sąlygoms, kurios kartu suponuoja ir atitinkamos procedūros etapus:

1) kai pagal KŽĮ 8 straipsnį (su 2016 m. birželio 30 d., 2018 m. gruodžio 20 d. pakeitimais)

atliekant ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą iš surinktos kriminalinės žvalgybos

informacijos matyti, kad galimai buvo padaryta korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių

turinti veika, kriminalinės žvalgybos subjekto vadovas apie tai informuoja atitinkamos kriminalinės

žvalgybos pagrindinės institucijos, numatytos KŽĮ 2 straipsnio 11 dalyje (2013 m. gruodžio 23 d.

93

redakcija), vadovą, kuris pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį turi teisę spręsti dėl įslaptintos

kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus;

2) kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas, pagal ginčijamą KŽĮ 19

straipsnio 3 dalį nusprendęs, jog iš turimos kriminalinės žvalgybos informacijos matyti, kad galimai

buvo padarytas korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos, nurodytos Korupcijos prevencijos

įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2011 m. birželio 21 d. redakcija), požymių turintis tarnybinis

nusižengimas, kreipiasi į KŽĮ 2 straipsnio 16 dalyje nurodytą specialiai įgaliotą prokurorą, kad

gautų jo sutikimą dėl minėtos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant tokį nusižengimą;

3) įgaliotas prokuroras, siekdamas užtikrinti teisėtumo reikalavimą pagal Prokuratūros

įstatymo (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) 2 straipsnio 1, 2 dalis, prieš duodamas tokį sutikimą

turi visapusiškai įvertinti gautą kriminalinės žvalgybos informaciją ir galimybes panaudoti ją

baudžiamajame procese pagal KŽĮ 8 straipsnio 3 dalį ir BPK 166 straipsnio (2007 m. birželio 28 d.

redakcija) 1 dalį; be to, prokurorui iš ginčijamos KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies kyla pareiga turimos

kriminalinės žvalgybos informacijos pagrindu įvertinti ir tai, ar ši informacija yra pakankama

tarnybiniams nusižengimams tirti ir gali būti laikoma informacija apie korupcinio pobūdžio

nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, kuri galėtų būti išslaptinama ir panaudojama tiriant

tarnybinius nusižengimus; įgaliotas prokuroras kiekvienu konkrečiu atveju, siekdamas užtikrinti

teisėtumo reikalavimą, privalo taip pat įvertinti, kiek yra būtina, pagrįsta ir proporcinga kiekvienu

konkrečiu atveju panaudoti minėtą informaciją tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais, ir turi teisę

nuspręsti, ar duoti minėtą sutikimą;

4) gavęs prokuroro sutikimą informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos

požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus, kriminalinės

žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas, prieš priimdamas sprendimą pagal ginčijamą KŽĮ

19 straipsnio 3 dalį, kreipiasi į sudarytą specialiąją ekspertų komisiją ar asmenį, atsakingą už

įslaptintos informacijos apsaugą, ir prašo pateikti išvadą dėl minėtos kriminalinės žvalgybos

informacijos išslaptinimo (VTPĮ 2 straipsnio 10 dalis, 14 straipsnis);

5) nors kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui kyla pareiga gauti minėtos

specialiosios ekspertų komisijos ar asmens, atsakingo už įslaptintos informacijos apsaugą, išvadą, ši

išvada jo nesaisto; minėtas vadovas pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį turi teisę, gavęs

prokuroro sutikimą, priimti galutinį sprendimą dėl minėtos įslaptintos kriminalinės žvalgybos

informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus.

76.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, įstatymų

leidėjui nustačius prokuroro pareigą užtikrinti teisėtumą inter alia priimant sprendimą panaudoti

įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka slapta kitų įgaliotų valstybės institucijų surinktą informaciją

korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais, prokurorui iš Konstitucijos

94

118 straipsnio 2 dalies kyla pareiga ir šiuo atveju ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises ir

teisėtus interesus.

Šiame kontekste pažymėtina, kad KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta prokuroro pareiga

kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ar duoti sutikimą išslaptinti kriminalinės žvalgybos informaciją

apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką ir panaudoti ją tiriant

tarnybinius nusižengimus, aiškinama kartu su Prokuratūros įstatymo (2003 m. balandžio 22 d.

redakcija) 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta jo pareiga užtikrinti teisėtumą, vertintina kaip sudaranti

prielaidas įgyvendinti šias konstitucines prokuroro pareigas, t. y. ir minėtu atveju ginti asmens,

visuomenės ir valstybės teises ir teisėtus interesus.

76.5. Taigi ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje, kaip minėta, ne tik įtvirtinta galimybė

KŽĮ pagrindu surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos

veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tokio pobūdžio tarnybinius

nusižengimus, – tai yra atskiras KŽĮ numatytas tokios informacijos panaudojimo atvejis, – bet ir

nustatytos tokio panaudojimo sąlygos, kurios kartu taikomos suponuoja sprendimo dėl tokios

kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tarnybinių nusižengimų tyrimo

tikslais priėmimo procedūrą.

76.6. Minėta ir tai, kad ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nenurodyta, kad tik

konkretaus asmens atžvilgiu, vykdant kriminalinės žvalgybos pagal KŽĮ tyrimą, surinkta

kriminalinės žvalgybos informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant būtent šio asmens

galimai padarytą korupcinio pobūdžio tarnybinį nusižengimą. Taigi, kai atliekant kriminalinės

žvalgybos tyrimą dėl vieno asmens surenkama informacija dėl kito asmens ir iš jos matyti, kad tas

kitas asmuo galimai padarė tarnybinį nusižengimą, turintį korupcinio pobūdžio nusikalstamos

veikos požymių, tokia informacija pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį taip pat gali būti

išslaptinama ir panaudojama to kito asmens korupcinio pobūdžio tarnybinio nusižengimo tyrimui.

Pažymėtina, kad priešingu atveju, nenustačius galimybės tinkamai taikyti bet kuriam

valstybės tarnautojui (pareigūnui) tarnybinės atsakomybės, inter alia panaudojant įstatymų

nustatytais atvejais ir tvarka slapta kitų įgaliotų valstybės institucijų apie jį surinktą informaciją,

būtų sukurta pagal Konstituciją netoleruotina situacija – nebūtų užtikrinta, kad tarnybinius

nusižengimus padarę asmenys, inter alia minėtas kitas asmuo, būtų iš tikrųjų traukiami tarnybinėn

atsakomybėn, t. y. būtų sudarytos prielaidos valstybės tarnyboje dirbti asmenims, neatitinkantiems

jiems iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, kaip antai tinkamai atlikti savo pareigas vadovaujantis

Konstitucija ir teise, būti lojaliems Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, vengti viešųjų

ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, priimti skaidrius ir motyvuotus sprendimus.

76.7. Taigi darytina išvada, kad, priešingai nei teigia pareiškėjai, ginčijamoje KŽĮ

19 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta sprendimo dėl kriminalinės žvalgybos informacijos apie

95

korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinimo ir panaudojimo

tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais priėmimo procedūra.

Kartu pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, KŽĮ nėra specialiai skirtas išslaptintos

kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus tvarkai

reglamentuoti; taigi jame, priešingai, nei teigia pareiškėjai, ir šiuo aspektu neturi būti nustatyta

konkreti kriminalinės žvalgybos informacijos, išslaptintos teisės aktų nustatyta tvarka (inter alia

pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, VTPĮ nuostatas), panaudojimo tiriant tarnybinius

nusižengimus procedūra.

Vadinasi, ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nėra pareiškėjų nurodytos legislatyvinės

omisijos.

76.8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje

įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatytos kriminalinės žvalgybos informacijos

apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinimo ir panaudojimo

tiriant tarnybinius nusižengimus sąlygos, kurios kartu taikomos suponuoja sprendimo dėl tokios

kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tarnybinių nusižengimų tyrimo

tikslais priėmimo procedūrą, nepažeidžiami iš Konstitucijos 22 straipsnio, 33 straipsnio 1 dalies

nuostatos „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę

tarnybą“, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai.

77. Vadinasi, KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies nuostata „Kriminalinės žvalgybos informacija apie

korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės

žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant

<...> tarnybinius nusižengimus“ neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies

nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę

tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

IX

Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija), Vidaus

tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalies (2013 m. birželio 27 d. redakcija), 33 straipsnio 1 dalies

(2015 m. birželio 25 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai,

konstituciniam teisinės valstybės principui vertinimas

78. Šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama, ar Konstitucijos 22 straipsniui,

33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos

Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo VTĮ

29 straipsnio 2 dalis (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d.

redakcija) 1 dalis, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalis tiek, kiek jose:

96

– nustatyta galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio

nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius

nusižengimus;

– nenustatyta KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka perduotos kriminalinės žvalgybos

informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra.

Taigi pareiškėjai ginčijamų VTĮ 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija),

VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m. birželio 25 d.

redakcija) 33 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijai ginčija iš esmės dviem aspektais, t. y. tiek,

kiek šiose dalyse nustatyta galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio

nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius

nusižengimus, taip pat tiek, kiek jose nebuvo nustatyta KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka perduotos

kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra.

Pastaruoju aspektu, kaip minėta, pareiškėjai kelia legislatyvinės omisijos klausimą, t. y. ginčija, kad

nei VTĮ, nei VTS įtvirtintose minėtose ginčijamose nuostatose nebuvo nustatyta KŽĮ nustatytais

atvejais ir tvarka perduotos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius

nusižengimus procedūra, kuri jose, pasak pareiškėjų, pagal Konstituciją turėtų būti nustatyta.

79. Pareiškėjų abejonės dėl VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija),

VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d.

redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 22

straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į

Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiamos

iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir dėl įtvirtintojo ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje.

80. Sprendžiant dėl VTĮ 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija),

VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m. birželio 25 d.

redakcija) 33 straipsnio 1 dalies tiek, kiek jose nustatyta galimybė kriminalinės žvalgybos

informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir

panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus, atitikties Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1

dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę

tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, ginčijamose

VTĮ ir VTS nuostatose buvo numatyta, kad tarnybinės nuobaudos už tarnybinius nusižengimus

atitinkamai valstybės tarnautojams ar pareigūnams skiriamos atsižvelgiant į jose nurodytus

tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijus, kaip antai tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis,

aplinkybes, tarnybinį nusižengimą padariusio valstybės tarnautojo ar pareigūno kaltę, jo veiklą iki

to nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Šiose

97

ginčijamose nuostatose, kaip minėta, kartu buvo įtvirtinta pareiga skiriant tarnybinę nuobaudą

atsižvelgti inter alia į KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją.

80.1. Kaip minėta, ginčijamose VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija),

VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d.

redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje buvo numatyti tarnybinių nuobaudų už tarnybinius nusižengimus

valstybės tarnautojams ir pareigūnams skyrimo kriterijai.

Minėta ir tai, kad pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį korupcinio pobūdžio tarnybinių

nusižengimų tyrimo tikslais perduota išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija pati savaime

nelaikytina savarankišku ir (ar) papildomu tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijumi, į kurį reikėtų

atsižvelgti skiriant tarnybines nuobaudas. Pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduota

išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos

požymių turinčią veiką, kaip minėta, galėjo (gali) būti arba pagrindas pradėti tirti tarnybinį

nusižengimą, arba būti panaudota tiriant tokį nusižengimą, t. y. siekiant nustatyti (įrodyti)

tarnybinio nusižengimo faktą, jo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, valstybės tarnautojo

ar pareigūno kaltę, jo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę

lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Vadinasi, kaip minėta, VTĮ ir VTS įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas suprastinas tik

kaip nustatantis tarnybinį nusižengimą tiriančio ir tarnybinę nuobaudą už tokį nusižengimą

skiriančio subjekto pareigą ginčijamos KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies pagrindu perduotą išslaptintą

kriminalinės žvalgybos informaciją įvertinti tiek, kiek ši informacija galėjo (gali) būti naudojama

korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimui.

80.2. Minėta, kad pareiškėjų abejonės dėl VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d.

redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS (2015 m. birželio

25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties

Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis

sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės

principui grindžiamos iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir dėl įtvirtintojo ginčijamoje KŽĮ 19

straipsnio 3 dalyje.

80.3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje

įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatyta galimybė kriminalinės žvalgybos

informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir

panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus, nepažeidžiami iš Konstitucijos 22 straipsnio,

33 straipsnio 1 dalies nuostatos „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos

Respublikos valstybinę tarnybą“, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai.

98

Taigi remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje

(2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje,

VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ginčijamas teisinis

reguliavimas, kuriuo inter alia nustatyta, kad „tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į <...>

Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją <...>“, ir kuris,

kaip minėta, suprastinas tik kaip nustatantis tarnybinį nusižengimą tiriančio ir tarnybinę nuobaudą

už tokį nusižengimą skiriančio subjekto pareigą ginčijamos KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies pagrindu

perduotą išslaptintą kriminalinės žvalgybos informaciją įvertinti tiek, kiek ši informacija galėjo

(gali) būti naudojama korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimui, kaip ir KŽĮ 19

straipsnio 3 dalyje įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas, yra pateisinamas konstituciškai

svarbiais valstybės siekiamais tikslais ir vertintinas kaip įstatyme numatyta demokratinėje

visuomenėje būtina ir proporcinga priemonė tarnybinės atsakomybės tikslui pasiekti, t. y. sudaryti

prielaidas asmenims, padariusiems su jiems iš Konstitucijos kylančiais reikalavimais nesuderinamus

korupcinio pobūdžio pažeidimus valstybės tarnyboje, iš tikrųjų pritaikyti tarnybinę atsakomybę kaip

viešą demokratinės valstybės tarnautojų (pareigūnų) kontrolės ir atsakomybės visuomenei formą,

kartu užtikrinti valstybės tarnybos skaidrumą ir viešumą, užkardyti korupciją ir korupcinio

pobūdžio veikas valstybės tarnyboje.

Vadinasi, ir VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio

(2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio

1 dalyje įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu nepažeisti iš Konstitucijos 22 straipsnio,

33 straipsnio 1 dalies nuostatos „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos

Respublikos valstybinę tarnybą“, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai.

81. Šiame kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m.

spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS (2015 m.

birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį inter alia

„tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į <...> Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais

atvejais ir tvarka pateiktą informaciją <...>“, nustatęs tarnybinę nuobaudą skiriančiam subjektui

pareigą visais atvejais skiriant minėtą nuobaudą atsižvelgti inter alia į KŽĮ nustatytais atvejais ir

tvarka pateiktą informaciją, kuri, kaip minėta, nelaikytina savarankišku ir (ar) papildomu tarnybinių

nuobaudų skyrimo kriterijumi, įtvirtino perteklinį teisinį reguliavimą.

Taigi, atsižvelgdamas į inter alia konstitucinius teisinės valstybės, teisinio tikrumo ir teisinio

aiškumo principus, taikomus teisėkūros subjektams, įstatymų leidėjas turėtų tinkamai sureguliuoti

tarnybinės atsakomybės taikymo klausimus, inter alia pašalinti minėtą perteklinį teisinį

reguliavimą.

99

82. Sprendžiant dėl VTĮ 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija),

VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m. birželio 25 d.

redakcija) 33 straipsnio 1 dalies tiek, kiek jose, pasak pareiškėjų, nenustatyta KŽĮ nustatytais

atvejais ir tvarka perduotos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius

nusižengimus procedūra, atitikties Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai

„piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“,

konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, pareiškėjai kelia inter

alia legislatyvinės omisijos klausimą, t. y. ginčija, kad nei VTĮ, nei VTS įtvirtintose ginčijamose

nuostatose nebuvo nustatyta minėta procedūra, kuri jose, pasak pareiškėjų, pagal Konstituciją turėtų

būti nustatyta.

Kaip minėta, teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų

visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra

nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, o

legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte

(būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati

Konstitucija.

82.1. Kaip šiame nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio

3 dalyje įtvirtintos kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos

veikos požymių turinčią veiką panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus sąlygos, kurios kartu

taikomos suponuoja sprendimo dėl tokios informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tarnybinių

nusižengimų tyrimo tikslais priėmimo procedūrą.

82.2. Minėta ir tai, kad pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduota išslaptinta

kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turintį

tarnybinį nusižengimą po jos išslaptinimo tampa vieša ir galėjo (gali) būti naudojama tiriant

tarnybinius nusižengimus bendra tvarka kaip bet kuri kita vieša tarnybinio nusižengimo tyrimo

byloje esanti informacija, medžiaga ar duomenys. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta,

tarnybinio nusižengimo tyrimo (tarnybinio patikrinimo) pagrindas galėjo būti inter alia gauta

oficiali informacija (duomenys) apie valstybės tarnautojo (pareigūno) galimai padarytą tarnybinį

nusižengimą (VTĮ 30 straipsnio (2012 m. birželio 5 d. redakcija) 1 dalis; VTS 26 straipsnio (2013

m. birželio 27 d. redakcija) 7 dalis, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 7 dalis);

tarnybinėn atsakomybėn traukiamas valstybės tarnautojas (pareigūnas) turėjo teisę gauti visą turimą

tokią informaciją (Taisyklių 7 punktas; Aprašo 9, 23 punktai), o baigus tarnybinio nusižengimo

tyrimą (tarnybinį patikrinimą) – susipažinti su visa šio tyrimo (patikrinimo) metu naudota medžiaga

(Taisyklių 9 punktas; Aprašo 22.2 punktas), inter alia pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį

perduota ir panaudota visa išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija.

100

Taip pat minėta, kad nei VTĮ, nei VTS neturėjo būti nustatyta speciali išslaptintos

kriminalinės žvalgybos informacijos, kuri perduota naudoti korupcinio pobūdžio nusikalstamos

veikos požymių turinčių tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais ir kuri po jos išslaptinimo tapo

vieša informacija, naudojama tiriant tarnybinius nusižengimus bendra tvarka kaip bet kuri kita vieša

tarnybinio nusižengimo tyrimo byloje esanti informacija, procedūra.

82.3. Vadinasi, nei VTĮ, nei VTS įtvirtintose ginčijamose nuostatose nebuvo pareiškėjų

nurodytos legislatyvinės omisijos.

82.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje

(2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje,

VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu ginčijamu teisiniu

reguliavimu, kuriuo, pasak pareiškėjų, nenustatyta KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka perduotos

kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra,

nepažeisti iš Konstitucijos 22 straipsnio, 33 straipsnio 1 dalies nuostatos „piliečiai turi teisę <...>

lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstitucinio teisinės

valstybės principo kylantys reikalavimai.

83. Vadinasi, VTĮ 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio

(2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1

dalies nuostata „Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į <...> Kriminalinės žvalgybos įstatymo

nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją <...>“ neprieštaravo Konstitucijos 22 straipsniui,

33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos

Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

X

Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies, Valstybės tarnybos įstatymo

29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija), Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio

1 dalies (2013 m. birželio 27 d. redakcija), 33 straipsnio 1 dalies (2015 m. birželio 25 d.

redakcija) atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės

principui vertinimas

84. Šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama, ar Konstitucijos 30 straipsnio

1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui:

– neprieštarauja KŽĮ 19 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nenustatyta kriminalinės žvalgybos

informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo

tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, įskaitant galimybę panaudoti minėtą informaciją,

surinktą kito asmens atžvilgiu (o ne to, dėl kurio atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas);

– neprieštaravo VTĮ 29 straipsnio 2 dalis (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio

(2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalis, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1

101

dalis tiek, kiek jose nenustatyta KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka perduotos kriminalinės žvalgybos

informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra.

Taigi pareiškėjai ginčijamų KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies, VTĮ 29 straipsnio 2 dalies (2012 m.

spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m.

birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalies atitiktį inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai,

konstituciniam teisinės valstybės principui ginčija keldami jau minėtą legislatyvinės omisijos

klausimą, t. y. ginčija, kad KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nenustatyta kriminalinės žvalgybos

informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo

tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, įskaitant galimybę panaudoti minėtą informaciją,

surinktą kito asmens atžvilgiu (o ne to, dėl kurio atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas), taip

pat kad VTĮ ir VTS įtvirtintose minėtose ginčijamose nuostatose nebuvo nustatyta KŽĮ nustatytais

atvejais ir tvarka perduotos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius

nusižengimus procedūra, kuri, pasak pareiškėjų, jose pagal Konstituciją turėtų būti nustatyta.

85. Pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo abejonės dėl jo ginčijamo

teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės

principui grindžiamos iš esmės tuo, kad, teisės aktuose išsamiai nenustačius kriminalinės žvalgybos

informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo

sprendžiant tarnybinės atsakomybės klausimą procedūros, tarnybinėn atsakomybėn traukiamas

asmuo negali veiksmingai gintis nuo galimai savavališkų valdžios veiksmų, nes jis praranda

galimybę teisme tinkamai apginti pažeistą Konstitucijos 22 straipsnyje ginamą savo teisę į privataus

gyvenimo neliečiamumą ir jo gerbimą, taip pat 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą savo teisę lygiomis

sąlygomis stoti į valstybės tarnybą.

86. Sprendžiant dėl ginčijamos KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies tiek, kiek joje, pasak pareiškėjų,

nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos

požymių turinčią veiką panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, įskaitant galimybę

panaudoti minėtą informaciją, surinktą kito asmens atžvilgiu (o ne to, dėl kurio atliekamas

tarnybinio nusižengimo tyrimas), atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam

teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, pareiškėjai kelia inter alia legislatyvinės

omisijos klausimą, t. y. ginčija, kad KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nenustatyta minėta procedūra, o jos

nenustačius, pasak pareiškėjų, suvaržomos asmens galimybės tinkamai pasinaudoti veiksminga

teismine gynyba pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį ginant galimai pažeistas savo konstitucines

teises ir laisves.

86.1. Kaip minėta, ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė KŽĮ pagrindu

surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos

požymių turinčią veiką panaudoti korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais ir

102

nustatytos šios informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus, įskaitant galimybę

panaudoti minėtą informaciją, surinktą kito asmens atžvilgiu (o ne to, dėl kurio atliekamas

tarnybinio nusižengimo tyrimas), sąlygos, kurios kartu taikomos suponuoja sprendimo dėl tokios

kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tarnybinių nusižengimų tyrimo

tikslais priėmimo procedūrą.

86.2. Minėta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, 109 straipsnį,

konstitucinį teisinės valstybės principą:

– teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo,

manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja asmens teisę į

tinkamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą;

– negali būti nustatyta jokių apribojimų, kurie paneigtų teisėjo ir teismo įgaliojimus

tinkamai vykdyti teisingumą, inter alia sutrukdytų priimti teisingą ir motyvuotą sprendimą byloje;

– asmens pažeistos teisės ir teisėti interesai turi būti ginami ne formaliai, o realiai ir

veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų neteisėtų veiksmų;

– įstatymų leidėjas turi diskreciją, laikydamasis konstitucinio teisinės valstybės principo,

nustatyti, į kokį teismą ir kokia tvarka asmuo gali kreiptis dėl savo pažeistų teisių ir laisvių gynimo;

– teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, tačiau negalima

nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės

pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme.

86.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter

alia jos 30 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylanti valstybės tarnautojo

(pareigūno) teisė kreiptis į teismą dėl taikant tarnybinę atsakomybę pažeistų savo teisių gynimo turi

būti reali, t. y. minėtas asmuo turi turėti realias galimybes veiksmingai apginti savo pažeistas teises

teismine tvarka nuo, jo manymu, neteisėtų valstybės (savivaldybių) institucijų veiksmų ir (ar)

piktnaudžiavimo joms suteiktais įgaliojimais taikant valstybės prievartos priemones, inter alia tiek

slapta renkant informaciją (duomenis) apie asmenį, tiek panaudojant šią informaciją tarnybinių

nusižengimų tyrimo tikslais; toks asmuo turi teisę veiksmingai ginti savo pažeistas teises ir teisėtus

interesus nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies,

konstitucinio teisinės valstybės principo, kyla reikalavimas, teisme nagrinėjant ginčą dėl inter alia

tarnybinės nuobaudos paskyrimo, užtikrinti valstybės tarnautojo (pareigūno) teisę į tinkamą teismo

procesą, kuri apima inter alia jo teisę išsamiai susipažinti su visa tiriant jo tarnybinį nusižengimą

panaudota medžiaga, duomenimis ar informacija, inter alia taikant valstybės prievartos priemones

slapta surinkta apie jį išslaptinta informacija, kuri įstatymų nustatytais atvejais ir sąlygomis buvo

perduota naudoti tarnybinio nusižengimo tyrimo tikslais; be to, valstybės tarnautojas (pareigūnas)

103

turi teisę susipažinti su jo byloje naudojamais įrodymais, teikti paaiškinimus, ginčyti naudotų

įrodymų ar kitos tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagos priimtinumą, teisėtumą, autentiškumą,

tokio naudojimo būtinumą ir proporcingumą; valstybės tarnautojas (pareigūnas) teismo procese turi

turėti teisę veiksmingai gintis, inter alia turėti pakankamai laiko susipažinti su tarnybinio

nusižengimo tyrimo medžiaga ir pasirengti gynybai, turėti savo atstovą.

86.3.1. Taip pat minėta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnį, teismas

(teisėjas), vykdydamas teisingumą ir spręsdamas ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo,

privalo kiekvienu atveju visapusiškai įvertinti visą tarnybinio nusižengimo bylos medžiagą,

duomenis ar informaciją, kuri naudota tiriant tarnybinį nusižengimą, ir nuspręsti, ar inter alia slapta

įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka apie asmenį surinkta informacija, kuri buvo išslaptinta teisės

aktų nustatyta tvarka ir perduota naudoti jo korupcinio pobūdžio tarnybinio nusižengimo tyrimo

tikslais, gali būti laikoma įrodymu konkrečioje byloje, ar ji atitinka įrodymų teisėtumui ir

patikimumui keliamus reikalavimus, ar jos panaudojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje

valstybei siekiant tam tikrų teisėtų tikslų, kaip antai užtikrinti valstybės tarnybos skaidrumą ir

viešumą, užkardyti korupciją ir korupcinio pobūdžio veikas valstybės tarnyboje; teismas (teisėjas)

privalo kiekvienu atveju įvertinti ir tai, ar minėtos informacijos panaudojimas korupcinio pobūdžio

tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais atitinka proporcingumo principą ir ar minėtų teisėtų tikslų

konkrečiu atveju nebuvo galima pasiekti kitomis mažiau ribojančiomis priemonėmis.

86.3.2. Taigi Konstitucija, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta teisė kreiptis į

teismą, 31 straipsnio 2 dalis, kurioje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų

nepriklausomas teismas, taip pat konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo principai, suponuoja

tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas, kaip minėta, negali būti

vien pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to,

kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos

aplinkybes ir nustatyti byloje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti

atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams); be to, minėta, kad pagal

Konstituciją joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims ar vienai iš jų nežinoma inter

alia valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija.

86.4. Kaip minėta, pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį išslaptinant kriminalinės

žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką,

siekiant panaudoti ją tiriant tarnybinius nusižengimus, turi būti laikomasi KŽĮ 5 straipsnio (su

2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m. rugsėjo 27 d. pakeitimais) 1, 6, 8, 9 dalių, 7 straipsnio 1 dalies

nuostatose įtvirtintų žmogaus teisių apsaugos garantijų, taip pat šio straipsnio 7 dalyje nustatytų

kriminalinės žvalgybos informacijos laikymo (saugojimo) ir sunaikinimo taisyklių.

104

Minėta ir tai, kad pagal KŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 8 punktą turi būti užtikrinama, kad visa

kriminalinės žvalgybos informacija būtų renkama tik siekiant įgyvendinti konkrečius kriminalinės

žvalgybos specialius uždavinius, o gauta informacija būtų naudojama tik pagal paskirtį šio įstatymo

nustatyta tvarka (8 punktas). Ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje, kaip minėta, numatytas

specialus kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo atvejis: kai iš informacijos, KŽĮ

nustatytais pagrindais ir tvarka surinktos vykdant šiame įstatyme nustatytus specialius kriminalinės

žvalgybos uždavinius, matyti, jog galėjo būti padaryta korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos

požymių turinti veika, tokia informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama inter alia tiriant tokio

pobūdžio tarnybinius nusižengimus.

86.5. Minėta, kad KŽĮ pagrindu surinkta kriminalinės žvalgybos informacija (KŽĮ 2

straipsnio 7 dalis, 4 straipsnis, 8 straipsnis (su 2016 m. birželio 30 d., 2018 m. gruodžio 20 d.

pakeitimais)) apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką pagal

ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį negali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant tarnybinius

nusižengimus, jeigu minėtų tarnybinių nusižengimų tyrimas būtų negalimas, inter alia būtų suėjęs

teisės aktuose nustatytas patraukimo tarnybinėn atsakomybėn terminas. Šiame kontekste

pažymėtina, kad, kaip minėta, surinkta kriminalinės žvalgybos informacija gali būti laikoma,

saugoma ir panaudota pagal ginčijamą 19 straipsnio 3 dalį tik tol, kol nesuėjęs atitinkamai VTĮ ar

VTS nustatytas patraukimo tarnybinėn atsakomybėn terminas, t. y. ne ilgiau nei 3 metus nuo

tarnybinio nusižengimo padarymo dienos (VTĮ 30 straipsnio (2012 m. birželio 5 d. redakcija) 1

dalis; VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 4 dalis, VTS (2015 m. birželio 25 d.

redakcija) 33 straipsnio 4 dalis).

Taigi pabrėžtina, kad suėjus minėtam terminui ši informacija nebegali būti naudojama

korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3

dalį.

86.6. Minėta, kad pagal Konstituciją asmens pažeistos teisės ir teisėti interesai turi būti

ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; asmens teisės turi būti

ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų

neteisėtų veiksmų.

86.7. Taip pat minėta, kad asmuo, manantis, jog pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį

panaudojus apie jį surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją apie galimai jo padarytą tarnybinį

nusižengimą, turintį korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, buvo pažeistos jo teisės,

turi teisę apskųsti kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmus kriminalinės žvalgybos pagrindinės

institucijos vadovui arba prokurorui, o jų sprendimus – apygardos teismo pirmininkui ar jo

įgaliotam teisėjui (KŽĮ 5 straipsnio 9 dalis (2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m. rugsėjo 27 d.

redakcijos)); asmuo, kurio atžvilgiu taikyti kriminalinės žvalgybos veiksmai, turi teisę, šiai

105

informacijai tapus viešai (t. y. ją išslaptinus), reikalauti jam pateikti apie jį surinktus minėtus

duomenis (KŽĮ 5 straipsnio 6 dalis).

Taigi šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybės tarnautojas

(pareigūnas), apie kurį KŽĮ nustatyta tvarka slapta buvo renkama informacija, panaudojus tokią

informaciją tiriant jo korupcinio pobūdžio tarnybinį nusižengimą, pagal KŽĮ 5 straipsnio 9 dalį

(2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) turi teisę kreiptis į šioje dalyje nurodytą

teismą (teisėją) ir kelti tokio šios išslaptintos informacijos panaudojimo teisėtumo, būtinumo ir

proporcingumo klausimus bei ginčyti tokios informacijos kaip įrodymo priimtinumą. Kaip minėta,

pagal Konstituciją asmeniui turi būti suteikiama veiksminga apsauga nuo galimos valdžios įstaigų

savivalės, t. y. galimybė kreiptis į teismą ir skųsti tiek minėtos kriminalinės žvalgybos informacijos

apie jį rinkimo, tiek šios informacijos perdavimo pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį

korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais teisėtumą, pagrįstumą ir

proporcingumą.

86.8. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, konstitucinė asmens teisė kreiptis

į teismą negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą įstatymų leidėjas gali nustatyti tik tokį teisinį

reguliavimą, kad asmuo visais atvejais galėtų kreiptis į teismą tik tiesiogiai; pagal Konstituciją

teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, svarbu, kad nebūtų paneigta

asmens teisė ginti savo teises ar laisves teisme; įstatymų leidėjas turi diskreciją, laikydamasis

konstitucinio teisinės valstybės principo, nustatyti, į kokį teismą ir kokia tvarka asmuo gali kreiptis

dėl savo pažeistų teisių ir laisvių gynimo.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad KŽĮ 5 straipsnio 9 dalyje

(2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo

nustatyta bet kurio asmens teisė apskųsti kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmus, jeigu, jo

manymu, atliekant minėtus veiksmus šio ar kito asmens atžvilgiu, inter alia panaudojus pagal

ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduotą išslaptintą kriminalinės žvalgybos informaciją

tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais, buvo pažeistos jo teisės ar laisvės, visų pirma ikiteismine

tvarka, t. y. kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui arba prokurorui, o po to jų

priimtus sprendimus – apygardos teismo pirmininkui ar jo įgaliotam teisėjui, pats savaime negali

būti vertinamas kaip paneigiantis asmens konstitucinę teisę kreiptis į teismą skundžiant minėtus

veiksmus ir veiksmingai ginti savo teises ar laisves teisme ar tiek apribojantis minėtą asmens teisę,

kad paneigiama šios teisės esmė.

Pažymėtina, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, nustatęs, į kokį teismą (teisėją) gali

kreiptis asmuo skųsdamas inter alia kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmus, t. y. kriminalinės

žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo priimtą sprendimą išslaptinti pagal KŽĮ surinktą

kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių

106

turinčią veiką ir panaudoti ją korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimui, nepaneigė ir

šiuo konkrečiu atveju nustatyto teismo (teisėjo) iš Konstitucijos 109 straipsnio kylančių įgaliojimų

tinkamai vykdyti teisingumą ir priimti objektyvų ir teisingą sprendimą byloje, atsižvelgiant į visas

turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, taip pat nenusižengiant iš Konstitucijos

kylantiems teisingumo ir protingumo imperatyvams. Kartu pažymėtina, kad minėtas teisinis

reguliavimas, įtvirtintas KŽĮ 5 straipsnio 9 dalyje (2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m. rugsėjo 27 d.

redakcijos) ir ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje, kuriuo nustatyta kriminalinės žvalgybos

subjektų veiksmų, inter alia kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo pagal KŽĮ,

apskundimo procedūra, nesudaro prielaidų teigti, kad nustatytas teismas (teisėjas) yra vien pasyvus

bylos proceso stebėtojas ir kad jo vykdomas teisingumas priklauso tik nuo to, kokia medžiaga

teismui yra pateikta; minėtas teismas (teisėjas) pagal Konstituciją turi tuos pačius įgaliojimus, kaip

ir bet kuris kitas teismas (teisėjas), kiekvienu atveju pats atlikti visus reikalingus proceso veiksmus

byloje siekiant nustatyti tiesą ir priimti teisingą ir motyvuotą sprendimą.

Taigi nėra pagrindo teigti, kad KŽĮ 5 straipsnio 9 dalyje (2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m.

rugsėjo 27 d. redakcijos) įtvirtinus minėtą teisinį reguliavimą, kuriuo nustatyta asmens teisės

apskųsti kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmus inter alia teismine tvarka procedūra, KŽĮ 19

straipsnio 3 dalyje įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiami iš Konstitucijos 30

straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisinės valstybės ir teisingumo principų kylantys reikalavimai ir

kartu paneigiama KŽĮ 5 straipsnio 9 dalyje nurodyto konkretaus teismo (teisėjo) iš Konstitucijos,

inter alia jos 109 straipsnio, kylanti pareiga tinkamai vykdyti teisingumą ir priimti teisingą

sprendimą byloje.

86.9. Šiame kontekste pažymėtina, kad KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka informacijos

rinkimas apie asmenis šiame įstatyme nustatytais būdais ir techninėmis priemonėmis, taip pat tokių

priemonių sankcionavimo, jų taikymo ir (ar) tokių priemonių taikymo pratęsimo klausimai nėra šios

konstitucinės justicijos bylos tyrimo dalykas. Vis dėlto konstitucinės asmens teisės kreiptis į teismą

kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, kaip minėta, negalima tokia teisinė situacija, kad kuri

nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, kai pats asmuo mano, kad

ši teisė ar laisvė yra pažeista.

Taigi, jei valstybės tarnautojas (pareigūnas) mano, kad sankcionuojant, pratęsiant ar taikant

KŽĮ nustatytus veiksmus bet kurio asmens atžvilgiu buvo pažeistos jo teisės ar laisvės, inter alia

teisė į privataus gyvenimo ar susirašinėjimo slaptumo apsaugą ar teisė lygiomis sąlygomis stoti į

valstybės tarnybą, toks asmuo pagal KŽĮ 5 straipsnio 9 dalį (2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m.

rugsėjo 27 d. redakcijos) taip pat turi teisę kreiptis į teismą skųsdamas minėtus veiksmus (jų

teisėtumą, pagrįstumą ir proporcingumą) ir turi turėti realias galimybes veiksmingai gintis nuo

valdžios institucijų galimai neteisėtų veiksmų, inter alia slaptai renkant ir (ar) panaudojant

107

kriminalinės žvalgybos informaciją apie jį ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju ir

tvarka.

86.10. Minėta ir tai, kad pareiškėjai KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies atitiktį inter alia

Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui ginčija keldami jau

minėtą legislatyvinės omisijos klausimą, t. y. ginčija, kad KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje, pasak

pareiškėjų, nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio

nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus

procedūra, įskaitant galimybę panaudoti minėtą informaciją, surinktą kito asmens atžvilgiu (o ne to,

dėl kurio atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas), kuri, pasak pareiškėjų, pagal Konstituciją

joje turėtų būti nustatyta, o jos nenustačius suvaržomos asmens galimybės tinkamai pasinaudoti

veiksminga teismine gynyba pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį.

Šiame nutarime konstatavus, kad ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta

sprendimo dėl kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos

požymių turinčią veiką išslaptinimo ir panaudojimo tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais

priėmimo procedūra ir kad KŽĮ, kuris nėra specialiai skirtas išslaptintos kriminalinės žvalgybos

informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus tvarkai reglamentuoti, priešingai, nei

teigia pareiškėjai, neturi būti nustatyta ir konkreti kriminalinės žvalgybos informacijos, išslaptintos

teisės aktų nustatyta tvarka (inter alia pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, VTPĮ nuostatas),

panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, konstatuotina, kad ginčijamoje KŽĮ 19

straipsnio 3 dalyje pareiškėjų nurodytos legislatyvinės omisijos nėra ir šiuo aspektu.

86.11. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje

įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo, kaip jau konstatuota šiame Konstitucinio Teismo

nutarime, nustatyta sprendimo dėl kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio

nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinimo ir panaudojimo tarnybinių nusižengimų

tyrimo tikslais priėmimo procedūra ir kuriuo, pasak pareiškėjų, nenustatyta kriminalinės žvalgybos

informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo

tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, įskaitant galimybę panaudoti minėtą informaciją,

surinktą kito asmens atžvilgiu (o ne to, dėl kurio atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas),

nepažeidžiami iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo

kylantys reikalavimai.

87. Vadinasi, KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies nuostata „Kriminalinės žvalgybos informacija apie

korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės

žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant

<...> tarnybinius nusižengimus“ neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam

teisinės valstybės principui.

108

88. Sprendžiant dėl ginčijamų VTĮ 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija),

VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m. birželio 25 d.

redakcija) 33 straipsnio 1 dalies, kuriose inter alia nustatyta, kad „tarnybinė nuobauda skiriama

atsižvelgiant į <...> Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą

informaciją <...>“, tiek, kiek jose, pasak pareiškėjų, nenustatyta KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka

perduotos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus

procedūra, atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui,

pažymėtina, kad pareiškėjai kelia inter alia jau minėtą legislatyvinės omisijos klausimą, t. y.

ginčija, kad nei VTĮ, nei VTS įtvirtintose ginčijamose nuostatose nebuvo nustatyta minėta

procedūra, kuri jose, pasak pareiškėjų, pagal Konstituciją turėtų būti nustatyta ir kurios nenustačius

suvaržomos asmens galimybės tinkamai pasinaudoti veiksminga teismine gynyba pagal

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį ginant galimai pažeistas savo konstitucines teises ir laisves.

88.1. Kaip minėta, ginčijamose VTĮ 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija),

VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m. birželio 25 d.

redakcija) 33 straipsnio 1 dalies nuostatose buvo įtvirtinti tarnybinių nuobaudų už tarnybinius

nusižengimus skyrimo kriterijai, kaip antai tarnybinio nusižengimo padarymo priežastys,

aplinkybės ir padariniai, tarnybinį nusižengimą padariusio valstybės tarnautojo ar pareigūno kaltė,

jo veikla iki to nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios

aplinkybės; kartu šiose ginčijamose nuostatose įtvirtinta tarnybinę atsakomybę taikančio ir

tarnybinę nuobaudą skiriančio subjekto pareiga skiriant tarnybinę nuobaudą visais atvejais

atsižvelgti inter alia į KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją, kuri suprastina tik kaip

minėto subjekto pareiga įvertinti, ar ši informacija galėjo (gali) būti pagrindas pradėti tirti tarnybinį

nusižengimą arba panaudota tiriant tokį nusižengimą ir kuri pati savaime nelaikytina savarankišku ir

(ar) papildomu tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijumi. Kartu pažymėtina, kad VTĮ ir VTS

įtvirtintos ginčijamos nuostatos nebuvo skirtos asmens konstitucinei teisei kreiptis į teismą

įgyvendinti; jose, kaip minėta, buvo įtvirtinti tarnybinių nuobaudų už tarnybinius nusižengimus

skyrimo kriterijai.

Minėta ir tai, kad VTĮ ir VTS, taip pat susijusiuose kituose minėtuose teisės aktuose

įtvirtintas tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos, inter alia tarnybinių nusižengimų tyrimo

procedūros, teisinis reguliavimas.

88.2. Taip pat minėta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, kurioje

įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, konstitucinį teisinės valstybės principą, konstitucinę

valstybės tarnybos sampratą:

– kiekvienas tarnybinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę į tinkamą teisinį procesą;

valstybės tarnautojui (pareigūnui) turi būti suteikiama reali galimybė gintis dėl galimai pažeistų

109

minėtų jo teisių ir laisvių taikant jam tarnybinę atsakomybę, inter alia tiriant jo tarnybinį

nusižengimą;

– teismas (teisėjas), spręsdamas ginčą dėl tarnybinės atsakomybės taikymo, kiekvienu atveju

privalo nuspręsti, ar ją taikant ir panaudojant inter alia slapta įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka

apie asmenį surinktą informaciją, kuri buvo išslaptinta teisės aktų nustatyta tvarka ir perduota

naudoti tiriant korupcinio pobūdžio tarnybinį nusižengimą, už kurį asmuo gali būti inter alia

atleistas iš pareigų valstybės tarnyboje, nebuvo pažeistos konstitucinės valstybės tarnautojo

(pareigūno) teisės, inter alia Konstitucijos 22 straipsnyje garantuojama jo teisė į privataus

gyvenimo neliečiamumą ir 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės

tarnybą;

– valstybės tarnautojas (pareigūnas) turi teisę ir į tinkamą teismo procesą, kuris yra būtina

sąlyga teisingai išspręsti bylą; pagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį teismai, vykdydami

teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės

įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves; iš Konstitucijos

109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti

motyvuotus ir pagrįstus sprendimus;

– valstybės tarnautojo (pareigūno) teisė kreiptis į teismą dėl taikant tarnybinę atsakomybę

pažeistų savo teisių ar laisvių gynimo turi būti reali, t. y. minėtas asmuo turi turėti realias galimybes

veiksmingai apginti savo pažeistas konstitucines teises ar laisves teismine tvarka nuo, jo manymu,

neteisėtų valstybės (savivaldybių) institucijų veiksmų ir (ar) piktnaudžiavimo joms suteiktais

įgaliojimais inter alia taikant tarnybinę atsakomybę, be kita ko, tarnybinių nusižengimų tyrimo

tikslais panaudojant įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka slapta kitų įgaliotų valstybės institucijų

surinktą informaciją.

88.3. Minėta, kad pagal VTĮ 30 straipsnio (2012 m. birželio 5 d. redakcija) 6 dalį sprendimai

dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo galėjo būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka, o pagal VTĮ

44 straipsnio 8 dalį (2012 m. birželio 5 d. redakcija) ginčai dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš

pareigų nagrinėjami ABTĮ nustatyta tvarka.

Minėta ir tai, kad pagal VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 13 dalį, VTS

(2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 53 straipsnio 3 dalį, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija)

33 straipsnio 13 dalį, 62 straipsnio 4 dalį pareigūnas turėjo teisę skųsti sprendimus dėl tarnybinės

nuobaudos skyrimo, inter alia dėl jo atleidimo iš vidaus tarnybos, teisės aktų nustatyta tvarka, t. y.

tarnybinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka (Aprašo 47

punktas).

Taigi konstatuotina, kad šiomis VTĮ ir VTS nuostatomis buvo užtikrinama konstitucinė

valstybės tarnautojo (pareigūno) teisė kreiptis į teismą ginčijant tarnybinių nuobaudų paskyrimą,

110

inter alia atleidimą iš valstybės (vidaus) tarnybos, kai šios nuobaudos galėjo būti skiriamos, kaip

minėta, pagal ginčijamose VTĮ 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26

straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33

straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtintus tarnybinių nuobaudų už tarnybinius nusižengimus skyrimo

kriterijus, ir (ar) panaudojant tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais pagal ginčijamą KŽĮ 19

straipsnio 3 dalį perduotą išslaptintą kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio

nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką.

88.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia

konstitucinį teisinės valstybės principą, be kita ko, iš šio principo kylančius teisingumo ir

proporcingumo imperatyvus, valstybės tarnautojo (pareigūno) konstitucinė teisė kreiptis į teismą

nepaneigia ir valstybei iš Konstitucijos kylančios pareigos tinkamai ištirti tarnybinius nusižengimus

ir pritaikyti tarnybinę atsakomybę tiems valstybės tarnautojams (pareigūnams), kurie atlieka

veiksmus, inter alia tarnybinius nusižengimus, tarp jų ir korupcinio pobūdžio, kurie nesuderinami

su iš Konstitucijos valstybės tarnybai kaip sistemai ir valstybės tarnyboje dirbantiems asmenims

kylančiais reikalavimais.

Minėta ir tai, kad pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduotos išslaptintos

kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas tiriant tarnybinius nusižengimus yra pagrįstas

konstituciškai svarbiais viešojo intereso apsaugos tikslais; tokiu panaudojimu siekiama apsaugoti

valstybės, valstybės tarnybos ir visos visuomenės interesus, užtikrinti valstybės tarnybos skaidrumą

ir viešumą, garantuoti, kad valstybės tarnautojų (inter alia statutines) pareigas eitų tik aukštus

įstatyme nustatytus reikalavimus atitinkantys, lojalūs Lietuvos valstybei, nepriekaištingos

reputacijos asmenys.

88.5. Taigi teismas (teisėjas), pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį,

109 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, vykdydamas teisingumą ir spręsdamas ginčą

dėl paskirtosios tarnybinės nuobaudos, inter alia dėl atleidimo iš valstybės tarnybos, privalo

kiekvienu atveju teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus

sprendimus, t. y. visapusiškai įvertinti bylos procese esančių interesų pusiausvyrą, – viena vertus,

įvertinti valstybės teisėtą siekį tinkamai pritaikyti tarnybinę atsakomybę konstitucinius reikalavimus

valstybės tarnybai ir valstybės tarnautojams (pareigūnams) pažeidusiems valstybės tarnautojams

(pareigūnams), kita vertus, įvertinti tarnybinio nusižengimo tyrimo teisėtumą, inter alia tai, ar

siekiamų teisėtų tikslų konkrečiu atveju nebuvo galima pasiekti kitomis mažiau ribojančiomis

priemonėmis ir ar tokios procedūros metu nebuvo pažeistos konstitucinės asmens teisės ar laisvės,

inter alia jo teisė į privataus gyvenimo apsaugą ar teisė stoti į valstybės tarnybą, be kita ko,

įstatymų nustatyta tvarka panaudojant jo tarnybinio nusižengimo tyrimo tikslais apie asmenį slapta

kitų įgaliotų valstybės institucijų surinktą ir teisės aktų nustatyta tvarka išslaptintą informaciją apie

111

korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką. Šiame kontekste pažymėtina,

kad, kaip minėta, pagal Konstituciją teismas (teisėjas) nėra ir negali būti vien pasyvus proceso

stebėtojas; jis privalo kiekvienu konkrečiu atveju imtis visų įmanomų priemonių tiesai byloje

nustatyti, teisingam ir objektyviam sprendimui priimti, kartu užtikrindamas Konstitucijoje,

įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuodamas teisės viršenybę

bei žmogaus teisių ir laisvių apsaugą.

Kartu pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją valstybės tarnautojui (pareigūnui) turi būti

suteikta veiksminga apsauga nuo galimos valdžios įstaigų savivalės tiriant jo tarnybinį nusižengimą

ir reali galimybė pasinaudoti tokio tyrimo metu galimai pažeistų savo konstitucinių teisių ir laisvių

teismine gynyba, inter alia Konstitucijos 22 straipsnyje garantuojama savo teisės į privataus

gyvenimo ir susirašinėjimo neliečiamumo apsauga ir 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise lygiomis

sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, ginčijant inter alia išslaptintos kriminalinės žvalgybos

informacijos, perduotos pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, kaip įrodymo naudojimo tiriant jo

korupcinio pobūdžio tarnybinį nusižengimą teisėtumą, būtinumą ir proporcingumą.

88.6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad VTĮ nuostatomis, pagal

kurias sprendimai dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo ir valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų

galėjo būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka (VTĮ 30 straipsnio (2012 m. birželio 5 d. redakcija) 6

dalis, VTĮ 44 straipsnio 8 dalis (2012 m. birželio 5 d. redakcija)), taip pat VTS nuostatomis, pagal

kurias pareigūnas turėjo teisę skųsti sprendimus dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, inter alia jo

atleidimo iš vidaus tarnybos, teisės aktų nustatyta tvarka (VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d.

redakcija) 13 dalis, VTS (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 53 straipsnio 3 dalis ar VTS (2015 m.

birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 13 dalis, 62 straipsnio 4 dalis), t. y. tarnybinių ginčų komisijai

arba administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka (Aprašo 47 punktas), garantavus atitinkamai

valstybės tarnautojo ir pareigūno konstitucinę teisę kreiptis į teismą dėl jam paskirtos tarnybinės

nuobaudos, kuri skiriama, kaip minėta, pagal ginčijamose VTĮ ir VTS nuostatose įtvirtintus

tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijus ir panaudojus pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį

perduotą išslaptintą kriminalinės žvalgybos informaciją, kartu buvo užtikrinta ir jo teisė į tinkamą

teismo procesą.

Taigi šiomis VTĮ ir VTS nuostatomis valstybės tarnautojui (pareigūnui) suteikta veiksminga

apsauga nuo galimos valdžios įstaigų savivalės ir realios galimybės pasinaudoti teismine gynyba dėl

galimai tarnybinio nusižengimo tyrimo metu pažeistų savo konstitucinių teisių ir laisvių, inter alia

Konstitucijos 22 straipsnyje ginamos teisės į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo neliečiamumo

apsaugą ir 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą,

ginčijant inter alia išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos, perduotos pagal ginčijamą KŽĮ

112

19 straipsnio 3 dalį, kaip įrodymo naudojimo teisėtumą, būtinumą ir proporcingumą tiriant jo

korupcinio pobūdžio tarnybinį nusižengimą.

88.7. Vadinasi, minėtomis VTĮ ir VTS nuostatomis garantavus atitinkamai valstybės

tarnautojo ir pareigūno teisę kreiptis į teismą ir teisę į tinkamą teismo procesą, nėra pagrindo teigti,

kad VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio

27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu

ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuris, kaip minėta, suprastinas kaip tarnybinę atsakomybę taikančio

ir tarnybinę nuobaudą skiriančio subjekto pareiga įvertinti, ar KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka

pateikta informacija galėjo (gali) būti pagrindas pradėti tirti tarnybinį nusižengimą arba panaudota

tiriant tokį nusižengimą, buvo nepagrįstai suvaržytos asmens galimybės tinkamai pasinaudoti

veiksminga teismine gynyba pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį dėl tokio nusižengimo tyrimo

metu galimai pažeistų savo konstitucinių teisių ir laisvių.

88.8. Minėta ir tai, kad pareiškėjai VTĮ 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija),

VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m. birželio 25 d.

redakcija) 33 straipsnio 1 dalies, kuriose inter alia nustatyta, kad „tarnybinė nuobauda skiriama

atsižvelgiant į <...> Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą

informaciją <...>“, atitiktį inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės

valstybės principui ginčija keldami jau minėtą legislatyvinės omisijos klausimą, t. y. ginčija, kad nei

VTĮ, nei VTS įtvirtintose ginčijamose nuostatose nebuvo nustatyta KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka

perduotos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus

procedūra, kuri, pasak pareiškėjų, pagal Konstituciją jose turėtų būti nustatyta ir kurios nenustačius

suvaržomos asmens galimybės tinkamai pasinaudoti veiksminga teismine gynyba pagal

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį.

Šiame nutarime konstatavus, kad ginčijamoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta

sprendimo dėl kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos

požymių turinčią veiką išslaptinimo ir panaudojimo tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais

priėmimo procedūra ir kad speciali išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos, kuri perduota

naudoti korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčių tarnybinių nusižengimų tyrimo

tikslais ir kuri po jos išslaptinimo tapo vieša informacija, procedūra, priešingai, nei teigia

pareiškėjai, nei VTĮ, nei VTS ir neturėjo būti nustatyta, konstatuotina, kad ginčijamose VTĮ 29

straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d.

redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalies nuostatose

pareiškėjų nurodytos legislatyvinės omisijos nebuvo ir šiuo aspektu.

88.9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje

(2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalyje, VTS

113

(2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu,

kuriuo, pasak pareiškėjų, nenustatyta KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka perduotos kriminalinės

žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, nepažeisti iš

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai.

89. Vadinasi, VTĮ 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio

(2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1

dalies nuostata „Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į <...> Kriminalinės žvalgybos įstatymo

nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją <...>“ neprieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio

1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

XI

Dėl kai kurių su šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu teisiniu reguliavimu

susijusių aspektų

90. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, iš

Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, 33 straipsnio 1 dalies, konstitucinės valstybės

tarnybos sampratos, konstitucinio teisinės valstybės principo, konstitucinių teisingumo ir

protingumo imperatyvų, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad

kiekvienas teisinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turėtų teisę ne tik į tinkamą teismo procesą, bet

ir į teisingą teisinį tarnybinio nusižengimo tyrimo procesą, t. y. valstybės tarnautojas (pareigūnas)

turėtų teisę į teisingą (tinkamą) tarnybinio nusižengimo tyrimą.

Taip pat minėta, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalies, konstitucinio

teisinės valstybės principo, įstatymų leidėjui kyla reikalavimas ir tarnybinių nuobaudų skyrimo

tvarką, inter alia valstybės tarnautojų (pareigūnų) tarnybinių nusižengimų tyrimo procedūrą,

reglamentuoti taip, kad būtų užtikrintas tinkamas teisinis procesas, kurio garantijos tarnybinių

nusižengimų tyrimo procedūros metu apima ir konstitucinių valstybės tarnautojo (pareigūno) teisių,

inter alia Konstitucijos 22 straipsnyje garantuojamos teisės į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo

neliečiamumo apsaugą ir 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės

tarnybą, užtikrinimą, kartu sudaro prielaidas užkirsti kelią neteisėtiems valstybės institucijų

veiksmams ir (ar) piktnaudžiavimui joms suteiktais įgaliojimais inter alia taikant tarnybinę

atsakomybę, be kita ko, tiriant korupcinio pobūdžio tarnybinius nusižengimus, kai tokio tyrimo

metu panaudojama įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka slapta kitų įgaliotų valstybės institucijų

surinkta informacija.

90.1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal

Konstituciją tinkamas tarnybinio nusižengimo tyrimo procesas yra toks, kai valstybės tarnautojas

(pareigūnas) jau tarnybinio nusižengimo tyrimo procese turi realias galimybes gintis nuo jam

pareikštų įtarimų padarius tarnybinį nusižengimą; jis turi teisę inter alia turėti savo atstovą, būti

114

informuotas apie tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžią, kartu jam pateikiant turimą informaciją

apie jo tariamai padarytą tarnybinį nusižengimą, taip pat teisę pateikti savo rašytinį paaiškinimą dėl

minėto tarnybinio nusižengimo, dalyvauti tikrinant su tarnybiniu nusižengimu susijusius faktinius

duomenis vietoje, o baigus tarnybinio nusižengimo tyrimą – susipažinti su motyvuota išvada apie

tyrimo rezultatus ir visa kita tarnybinio nusižengimo tyrimo metu naudota medžiaga, įskaitant teisę

susipažinti su šio tyrimo metu panaudota visa išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija apie

korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, kai ši informacija galėjo (gali)

būti perduota pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį.

90.2. Minėta, kad pagal VTĮ ir (arba) minėtas Vyriausybės nutarimu patvirtintas Taisykles:

– tarnybinio nusižengimo tyrimas galėjo būti pradėtas inter alia valstybės tarnautoją į

pareigas priėmusio asmens iniciatyva arba gavus oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo

tarnybinį nusižengimą (VTĮ 30 straipsnio (2012 m. birželio 5 d. redakcija) 1 dalis);

– tarnybinė nuobauda turėjo būti paskirta per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo

paaiškėjimo dienos, bet ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo nusižengimo padarymo dienos, išskyrus

nurodytus atvejus, kuriais ji galėjo būti paskirta per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos

(VTĮ 30 straipsnio (2012 m. birželio 5 d. redakcija) 1 dalis);

– tarnybinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turėjo teisę turėti atstovą, kuriuo galėjo būti

advokatas arba kitas teisinį išsilavinimą turintis asmuo (Taisyklių 10 punktas), būti informuotas

apie tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžią, kartu jam pateikiant turimą informaciją apie tarnybinį

nusižengimą (Taisyklių 7 punktas), taip pat galėjo pateikti savo rašytinį paaiškinimą dėl tarnybinio

nusižengimo (Taisyklių 8 punktas), dalyvauti tikrinant su tarnybiniu nusižengimu susijusius

faktinius duomenis vietoje, o baigus tarnybinio nusižengimo tyrimą – susipažinti su motyvuota

išvada apie tyrimo rezultatus ir visa kita tarnybinio nusižengimo tyrimo metu naudota medžiaga

(Taisyklių 9 punktas); taigi jis, baigus tarnybinio nusižengimo tyrimą, turėjo teisę susipažinti ir su

tarnybinio nusižengimo tyrimo metu panaudota visa išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija,

perduota pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį.

Minėta ir tai, kad VTĮ 30 straipsnio (2012 m. birželio 5 d. redakcija) 6 dalyje,

VTĮ 44 straipsnio 8 dalyje (2012 m. birželio 5 d. redakcija) buvo nustatyta, kad asmuo, kuris

pripažintas padaręs tarnybinį, inter alia šiurkštų, nusižengimą ir (ar) kuriam paskirta tarnybinė

nuobauda, inter alia atleidimas iš pareigų valstybės tarnyboje, turėjo teisę apskųsti tokį sprendimą

administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka.

Tačiau nei šiose, nei kitose VTĮ nuostatose nebuvo nustatyta, kad valstybės tarnautojas,

įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą ir pagal VTĮ traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, turi teisę

inter alia dalyvauti tikrinant su tarnybiniu nusižengimu susijusius faktinius duomenis vietoje, turėti

atstovą, gauti turimą informaciją apie tarnybinį nusižengimą, pateikti pasiaiškinimus, taip pat

115

susipažinti su motyvuota išvada apie tyrimo rezultatus ir visa tarnybinio nusižengimo tyrimo

medžiaga. Išvardytos garantijos tarnybinio nusižengimo padarymu įtariamam asmeniui buvo

įtvirtintos tik minėtose Taisyklėse.

Taigi, nors pagal visuminį teisinį reguliavimą valstybės tarnautojo, traukiamo tarnybinėn

atsakomybėn, teisės tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros metu buvo garantuotos, vis dėlto

šios teisės nebuvo (nėra) įtvirtintos įstatyme. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją,

inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas turėtų

imtis atitinkamų priemonių, kad esmines žmogaus teisių ir laisvių tarnybinių nusižengimų tyrimo

procese apsaugos garantijas įtvirtintų įstatyme.

90.3. Taip pat minėta, kad pagal VTS ir (arba) minėtą vidaus reikalų ministro įsakymu

patvirtintą Aprašą:

– tarnybinis patikrinimas galėjo būti atliekamas gavus duomenų apie galimą pareigūno

tarnybinį nusižengimą (VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 7 dalis, VTS (2015 m.

birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 7 dalis);

– tarnybinė nuobauda turėjo būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio

nusižengimo paaiškėjimo, bet ne vėliau kaip po vienų metų nuo tarnybinio nusižengimo padarymo

dienos, išskyrus nurodytus atvejus, kuriais ji galėjo būti paskirta per trejus metus nuo tarnybinio

nusižengimo padarymo dienos (VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 4 dalis, VTS

(2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 4 dalis);

– pareigūnas, kurio atžvilgiu pradėtas tarnybinis patikrinimas, turėjo teisę turėti advokatą ar

kitą įgaliotą atstovą (Aprašo 22.3 punktas), būti informuotas apie pradėtą tarnybinį patikrinimą ir

gauti visus turimus duomenis apie jo galimai padarytą tarnybinį nusižengimą (Aprašo 9, 23

punktai), teikti paaiškinimus, prašymus ir įrodymus (9, 22.1, 24 punktai); baigus tarnybinį

patikrinimą, jis turėjo teisę susipažinti su tarnybinio patikrinimo išvada bei tarnybinio patikrinimo

metu surinkta ir naudota visa medžiaga, gauti jos kopiją (Aprašo 22.2 punktas); taigi jis, be kita ko,

baigus tarnybinį patikrinimą turėjo teisę išsamiai susipažinti su tarnybinio patikrinimo metu naudota

visa išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija, perduota pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3

dalį.

Minėta ir tai, kad pagal VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 13 dalį, VTS

(2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 53 straipsnio 3 dalį, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija)

33 straipsnio 13 dalį, 62 straipsnio 4 dalį pareigūnas turėjo teisę skųsti sprendimus dėl tarnybinės

nuobaudos skyrimo, inter alia jo atleidimo iš vidaus tarnybos, teisės aktų nustatyta tvarka, t. y.

tarnybinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka (Aprašo 47

punktas).

Tačiau nei šiose, nei kitose VTS nuostatose nebuvo nustatyta, kad pareigūnas, įtariamas

116

padaręs tarnybinį nusižengimą ir pagal VTS traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, turi teisę inter

alia turėti atstovą, gauti visus turimus duomenis apie jo galimai padarytą tarnybinį nusižengimą,

pateikti pasiaiškinimus, taip pat susipažinti su tarnybinio patikrinimo išvada bei tarnybinio

patikrinimo metu surinkta ir naudota visa medžiaga, gauti jos kopiją. Išvardytos garantijos

tarnybinio nusižengimo padarymu įtariamam asmeniui įtvirtintos tik minėtame Apraše.

Taigi, nors pagal visuminį teisinį reguliavimą pareigūno, traukiamo tarnybinėn

atsakomybėn, minėtos teisės tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros metu garantuotos, vis dėlto

šios teisės nebuvo (nėra) įtvirtintos įstatyme. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją,

inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas turėtų

imtis atitinkamų priemonių, kad esmines žmogaus teisių ir laisvių tarnybinių nusižengimų tyrimo

procese apsaugos garantijas įtvirtintų įstatyme.

90.4. Apibendrinant pažymėtina, kad minėtu VTĮ ir VTS nustatytu teisiniu reguliavimu,

sistemiškai aiškinamu kartu su atitinkamai minėtomis Vyriausybės nutarimu patvirtintų Taisyklių ir

vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtinto Aprašo nuostatomis, buvo užtikrinta valstybės

tarnautojo (pareigūno) teisė į tinkamą jo tarnybinio nusižengimo tyrimo procesą, kartu tinkamai

užtikrinant jo konstitucinių teisių ir laisvių apsaugą šio proceso metu.

Kartu pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį,

konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas turėtų imtis atitinkamų priemonių, kad

esminės žmogaus teisių ir laisvių tarnybinių nusižengimų tyrimo procese apsaugos garantijos būtų

įtvirtintos ir įstatyme, t. y. atitinkamai VTĮ ir VTS.

91. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip

minėta, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje garantuojama asmens nekaltumo prezumpcija yra

pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, viena svarbiausių žmogaus

teisių ir laisvių garantijų; tačiau ši 31 straipsnio 1 dalies nuostata turi būti vertinama kitų

Konstitucijos nuostatų kontekste, todėl turi ir platesnį turinį, ji negali būti siejama vien su

baudžiamaisiais teisiniais santykiais; nekaltumo prezumpcija yra neatskiriamai susijusi su kitų

žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių gerbimu ir apsauga.

91.1. Taigi pažymėtina, kad asmens nekaltumo prezumpcija turi būti užtikrinama ir įstatymų

nustatytais atvejais ir tvarka slapta valstybės įgaliotų institucijų surinktą kriminalinės žvalgybos

informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką perduodant

naudoti ir (ar) panaudojant minėto pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais; šiame

kontekste pažymėtina ir tai, kad pats minėtos informacijos perdavimo faktas negali būti pagrindas,

neatlikus tinkamo ir išsamaus galimai padaryto tarnybinio nusižengimo tyrimo, laikyti valstybės

tarnautoją (pareigūną) padariusiu tarnybinį nusižengimą. Tokia perduota informacija, kaip minėta,

arba gali būti pagrindas pradėti tirti tam tikrą tarnybinį nusižengimą, arba gali būti panaudota tiriant

117

tokį nusižengimą, t. y. siekiant nustatyti (įrodyti) tarnybinio nusižengimo faktą, jo padarymo

aplinkybes.

91.2. Be to, atitinkamos valstybės institucijos, inter alia subjektai, įgalioti vykdyti

tarnybinio nusižengimo tyrimą ir taikyti tarnybines nuobaudas, gavę minėtą informaciją, turi imtis

visų įmanomų priemonių, kad būtų apsaugotos asmens, kurio atžvilgiu kriminalinės žvalgybos

rinkta informacija buvo perduota jo tarnybinio nusižengimo tyrimui, teisės ir teisėti interesai, taip

pat turi užtikrinti tokios perduotos išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos apsaugą nuo, be

kita ko, nepagrįsto jos platinimo (skleidimo) ir garantuoti šios informacijos panaudojimą tik

specialiu KŽĮ nustatytu tikslu – būtent korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų požymių turinčių

tarnybinių nusižengimų tyrimui.

92. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, siekiant

Europos Sąjungoje sustiprinti asmens teisę į savo asmens duomenų apsaugą ir užtikrinti vienodo ir

aukšto lygio fizinių asmenų apsaugą tvarkant jų asmens duomenis, priimtas Reglamentas (ES)

2016/679. Tai – tiesiogiai taikomas Europos Sąjungos teisės aktas, kuris Lietuvoje, kaip ir kitose

Europos Sąjungos valstybėse narėse, pradėtas taikyti 2018 m. gegužės 25 d.

Minėta ir tai, kad Reglamentas (ES) 2016/679, kaip nustatyta jo 2 straipsnio 2 dalies d

punkte, netaikomas asmens duomenų tvarkymui, kai duomenis tvarko kompetentingos valdžios

institucijos nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ar patraukimo baudžiamojon

atsakomybėn už jas, baudžiamųjų sankcijų vykdymo, įskaitant apsaugą nuo grėsmių visuomenės

saugumui ir jų prevenciją, tikslais. Reglamento (ES) 2016/679 19 konstatuojamojoje dalyje

nustatyta, kad fizinių asmenų apsauga tvarkant asmens duomenis šiais tikslais ir laisvas tokių

duomenų judėjimas reglamentuojami Direktyva (ES) 2016/680.

Taip pat minėta, kad Direktyva (ES) 2016/680 yra įgyvendinama Asmens duomenų,

tvarkomų nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas,

bausmių vykdymo arba nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais, teisinės apsaugos įstatymu (2018

m. birželio 30 d. redakcija), kuris, kaip numatyta jo 1 straipsnio 2 dalyje, taikomas Lietuvos

Respublikos kompetentingų institucijų atliekamam asmens duomenų tvarkymui, kai asmens

duomenys tvarkomi nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo

persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo, apsaugos nuo grėsmių visuomenės saugumui ir jų

prevencijos tikslais, be to, nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais tiek, kiek kituose įstatymuose

nenustatyta kitaip.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra

konstatavęs, jog visateisis Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, dalyvavimas joje

yra Tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas konstitucinis imperatyvas, Lietuvos

Respublikos visateisė narystė Europos Sąjungoje yra konstitucinė vertybė (2014 m. sausio 24 d.

118

nutarimas, 2016 m. gegužės 16 d. sprendimas, 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimas); konstitucinis

visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvas suponuoja ir

konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės

reikalavimus (2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas, 2018 m. gruodžio 14 d., 2019 m. sausio 11 d.

nutarimai).

Taigi šios konstitucinės justicijos bylos kontekste, atsižvelgiant į minėtuose Europos

Sąjungos teisės aktuose išdėstytus reikalavimus asmens duomenų inter alia rinkimui, naudojimui,

tvarkymui, saugojimui, pažymėtina, kad įgaliotos valstybės institucijos, inter alia kriminalinės

žvalgybos subjektai, tiek renkant kriminalinės žvalgybos informaciją KŽĮ nustatytais atvejais ir

tvarka, tiek panaudojant šią informaciją pagal inter alia ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, tiek

atitinkamos valstybės institucijos, kurioms buvo perduota ši informacija, be kita ko, korupcinio

pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais, privalo imtis visų įmanomų priemonių, kad būtų

užtikrinti minėtuose Europos Sąjungos teisės aktuose ir (ar) juos įgyvendinančiuose Lietuvos

Respublikos teisės aktuose nustatyti žmogaus teisių asmens duomenų apsaugos srityje standartai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos

Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (Žin., 2012, Nr.

122-6093) 19 straipsnio 3 dalies nuostata „Kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio

pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos

pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant <...>

tarnybinius nusižengimus“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalies

(2012 m. spalio 2 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 122-6123) nuostata „Tarnybinė nuobauda skiriama

atsižvelgiant į <...> Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą

informaciją <...>“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio (2013 m.

birželio 27 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 75-3761) 1 dalies, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos

statuto (2015 m. birželio 25 d. redakcija; TAR, 2015, Nr. 2015-10814) 33 straipsnio 1 dalies

nuostata „Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į <...> Kriminalinės žvalgybos įstatyme

nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją <...>“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos

Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

119

Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė

Gintaras Goda

Vytautas Greičius

Danutė Jočienė

Gediminas Mesonis

Vytas Milius

Daiva Petrylaitė

Janina Stripeikienė

Dainius Žalimas