vilnius 2015

david charles manners

BeriBisdangusGyvenimiškos pamokos iš Himalajų

Iš anglų kalbos vertė Rita Bakanienė

© David Charles Manners, 2014© Vertimas į lietuvių kalbą, Rita Bakanienė, 2015© Leidykla VAGA, 2015

ISBN 978-5-415-02388-2

UDK 821.111-4Ma375

Versta iš:Limitless Sky: Life Lessons

from the Himalayas by David Charles Manners

First published in 2014 by Rider, an imprint of Ebury Publishing,

a Random House Group company.

Skiriama Peni Povei atminimui –Vis dar mokausi iš jos gyvenimo džiaugsmo ir širdies dosnumo.

Klausykitės atviromis ausimis. Į pasaulį žvelkite be išankstinių nuostatų. Išmokite išminties.

kushal magar, „varnų šešėlyje“ (in the shadow of crows)

9

autoriaus žodis / 11

įžanga / 13

Pirmoji dalis / 17Antroji dalis / 64

Trečioji dalis / 88

Ketvirtoji dalis / 117Penktoji dalis / 141

Šeštoji dalis / 163

Septintoji dalis / 195

Aštuntoji dalis / 221

Devintoji dalis / 267

Dešimtoji dalis / 290

epilogas / 327

svarbiausios sąvokos / 328

padėkos žodis / 335

turinys

autoriaus žodis

Knygoje „Beribis dangus“ pasakojama apie tikrus žmo-nes ir įvykius. Laikas buvo sutrumpintas, kad istorija neprailgtų, o žmonių vardai, vietovardžiai ir asmeninės detalės – pakeisti siekiant apsaugoti tų asmenų tikrąsias tapatybes. Tikiuosi, mano pasakojimas jų nenuvils, o skaitytojai ras naujų idėjų, kaip gy-venti ir mylėti visa širdimi, džiaugsmingai ir išmintingai.

13

įžanga

Skendintiems tamsoje – tai šviesa, galinti ją išsklaidyti.tripura rahasya

Bengalijos Himalajų prieškalnių snieguotos viršukal-nės plevena ore tarsi sustingę debesėliai virš cinamono, kar-damono ir tankių bambukų giraičių. Medinėmis atramomis į kalnų keteras kabinasi horizonte boluojantys ir raudonuojantys kaimeliai.

Kiekvienas brėkštantis rytas šventovėse prasideda apeigomis olų ir pavasario dievybėms. O dienai baigiantis į prieblandą nu-grimzta varnų kivirčas, šakalų peštynės ir ritmiškas šamanų mu-šamų būgnų tratėjimas.

Šios prieškalnės kadaise buvo lepčų – genties, turinčios savo kalbą, būdingą išvaizdą ir savitą kultūrą – gimtinė. Šiandien gim-tosiomis žemėmis lepčai dalijasi su savo ribas praplėtusia Bhutija ir bhutijais, prekybą monopolizavusiais bengalais ir mavariais iš lygumų bei indų pėstininkais, saugančiais šią teritoriją nuo eks-pansyvių gretimos Kinijos ambicijų.

14

Savo derlingomis žemėmis Lepča taip pat dalijasi su tibe-tiečiais, kurie čia atsikėlė vaduodamiesi nuo Didžiojo šuolio1, nešini paauksuotomis bodhisatvų2 skulptūrėlėmis ir paslaptin-gais tekstais; su išlikusios anglakalbių indų bendruomenės na-riais, kurie vis dar susirenka po jau griūvančiu Viktorijos laikų gotikinės bažnyčios stogu ir gieda melsdami išgelbėti savo dau-giatautes sielas; su nepaliečiais, kurių kalba ir kultūra domi-nuoja šiame regione nuo tada, kai jie, bandydami pabėgti nuo Gurkhų dinastijos3 karalių tironijos, įsikūrė čia rinkti britams arbatžolių.

Šių gyvybe knibždančių prieškalnių viršūnėse ir slėniuo-se vis dar gyvas nepaprastas požiūris į gyvenimą, kuriam sve-timi griežti įsitikinimai, hierarchija, dvasininkija ar dogmos, o siekiant apsisaugoti nuo piktnaudžiavimo ši nuosaiki išmintis perduodama tik per laipsniškas iniciacijas. Vis dėlto tie, kurie pasirenka šį kelią, kviečiami iš naujo įvertinti tai, kuo jie mano esantys bei suvokti, kad gali išmokti gyventi ir mylėti ne tik ne-paisydami jokių ribų, drąsiai, džiaugsmingai ir išmintingai, bet ir nekenkdami nei sau, nei kitiems.

Nepalietiškai kalbančiuose Bengalijos Himalajuose – ten, kur per kelerius metus man teko patirti ne vieną iniciaciją – tokie praktiniai, gyvenimus keičiantys mokymai vadinami Thuture Veda – žodine išmintimi, arba Purna marga – pilnatvės, gausy-bės ir pasitenkinimo keliu.

1 Didysis šuolis – Mao Dzedongo įsakymu pradėta ir 1958–1961 m. vykdyta progra-ma, kuria siekta radikaliai paspartinti Kinijos Liaudies Respublikos pramonės ir žemės ūkio raidą (čia ir toliau – red. past.).

2 Bodhisatva (skr. bodhisattva – „nubudusysis“) – budizmo mitologijoje žmogus (ar kokia kita gyva būtybė), siekiantis tapti buda.

3 XVIII a. vienos iš mažų karalysčių – Gorkhos – valdovas šachas Prithvis Naraja-nas, vadovavęs karinei konfederacijai iš vietos gyventojų, užvaldė visą Nepalą. Jis pradėjo Gurkhų dinastiją, dar kitaip vadinamą Šachų dinastija, nes jos valdovai tituluodavosi šachais.

Tačiau vis dėlto tiek žemumose besidriekiančiose sorų pie-vose, susiliejančiose su ryžių laukais, tiek šlaituose želiančiuose brūzgynuose, peraugančiuose į tankius kedrynus, šis tantromis grįstas kelias į išmintį dažniausiai vadinamas Parampara4 „ve-dančia pirmyn, tarpininkaujančia, atkuriančia tvarką mūsų ge-riausia ateitimi“ – Tradicija.

4 Parampara, arba guru-šišja – klasikinė mokymo tradicija Indijoje, kai žinias ar įgūdžius mokytojas perduoda mokiniui, kuris gyvena mokytojo namuose ir su juo nuolat glaudžiai bendrauja.

17

Pirmoji dalis

I skyriusNėra jokio likimo, jokios lemties.Mūsų pačių pasirinkimai nulemia mūsų gyvenimo vagą, nes mus supančiame pasaulyje galimybėms ribų nėra.bindra5

„Ar žinai, ko nori?“Prisimerkęs nužvelgiau nepažįstamąjį, kuo ramiausiai įsitai-

siusį prie skaisčiai raudonų savo medinės šventyklėlės durų. Stebėjau, kaip jo saulės nugairintame veide sušvinta šypsena,

apnuogindama nuo arbatos pageltusius dantis.Mačiau, kaip jo šviesios akys nuodugniai mane nagrinėja –

tarsi siekdamos palaužti mano gynybines galias ir padaryti mane visiškai perregimą.

Ir visgi atsakymo į jo klausimą neturėjau.Į kelionę per Indiją leidausi vienas nuo Gudžarato laukų ir

Radžastano dykumos, per Himačalio kalnų stoteles ir bekraštes 5 Bindra yra pagrindinė pirmosios Deivido Čarzlo Manerso knygos „In the Shadow

of Crows“ veikėja.

18

lygumas rytinių Himalajų prieškalnių link. Trokšdamas ištesėti kadaise močiutei duotą pažadą, aptikau vietą, kur, kalbama, su-sijungė dviejų mano vaikystės herojų gyvenimai: pačioje kalno viršūnėje įsikūrusiame miestelyje mano „indiškasis“ dėdulė Os-karas į žmonas paėmė genties princesę, o jų atžalas ant kelių supo poetas, filosofas Rabindranathas Tagorė. Čia, šiuose verandomis pasidabinusiuose nameliuose, radau tarsi manęs ir telaukusius anglakalbius indus pusbrolius, pusseseres, tetas ir dėdes, kuriuos iki šiol laikiau tik šeimos legenda.

Tačiau nors visi faktai man jau buvo žinomi, tikroji priežastis, kodėl dabar šąlu ant šio šlaito tankiai suaugusių chininmedžių pavėsyje, stebėdamas tolumoje sidabruojantį upės vingį ir snie-guotas Kančendžungos viršūnes, man vis dar neaiški.

Viskas prasidėjo, kai mudu su iš naujo surastu pusbroliu Samu-eliu skynėmės kelią sausakimšame Kalimpongo turguje, aptriu-šusioje šios senos kalnų stotelės širdyje, tarp šūsnimis sukrautų daržovių ir prieskoninių žolelių, kruvinos mėsos ir dvokiančios žuvies. Pritūpiau apžiūrėti maldos būgnelių, iš įvairiaspalvių ka-roliukų suvertų rožinių ir rankraščių, išdėliotų ant patiestos pa-klodės. Po menkaverčiais niekučiais radau sukirmijusią medinę lentelę, kaligrafiškai išraižytą kampuotais rašmenimis, ir parda-vėjo pasiklausiau kainos. Prekeivis papurtė galvą ir pasakė, kad neleis man išeiti su tokia vabzdžių nuėsta seniena. Jis pabandė mane sudominti kartoninėje dėžutėje tviskančiais pigiais nieku-čiais, tačiau mano širdis linko prie tos išraižytos lentelės.

Senis nusišypsojo.„Jis sako, kad tavo mąstymas nesuvaržytas, – išvertė man

Samuelis. – O dabar jis nori, kad nuvesčiau tave į kažkokią vie-tą kalnuose, apie kurią niekada nesu girdėjęs, vadinamą Lapu-basti, į kaimelį Lapu. Regis, jam atrodo, kad tavęs ten kažkas laukia.“

19

Mudu su Samueliu jaunatviškai, nutrūktgalviškai išsišiepėme, taip vienas kitam patvirtindami, kad, be jokių abejonių, leisimės į prekeivio pasiūlytą mįslingą kelionę. Jau seniai akylai dairėmės bet kokios galimybės patirti naujų nuotykių. Tačiau grįžus namo pastebėjau, kad Samuelis savo motinai, kol ji virtuvėje mikliai sukosi ruošdama mums užkandžių ir kartu negailestingai tardy-dama, taip ir nepapasakojo, nei kaip sugalvojome leistis į tokią kelionę, nei koks mūsų tikslas.

Tarp mudviejų gimtadienių – vos keturios dienos, ūgiai ski-riasi per gerą pėdą, o gymis ir kultūrinė patirtis – visu žemy-nu, tačiau tikrais draugais tapome nuo pat pirmojo susitikimo. Taip susidraugavome, kad mūsų artumo pasidarė neįmanoma paaiškinti tiesiog giminystės ryšiais ar amžiaus tarpsnio ypa-tumais.

Neblėstantis Samuelio entuziazmas, jo šelmiška išmintis, instinktyvus gerumas ir besąlygiškas prieraišumas iškart paver-gė mano širdį. Ir nors jo venomis teka retas anglakalbių švedų, lepčų, tibetiečių ir nepaliečių kraujo mišinys, vienas kitame vis tiek įžvelgėme išvaizdos ir būdo panašumų, kuriuos paaiškinti galima tik kraujo ryšiais.

Kopti mudu su Samueliu pradėjome auštant. Kai sudorojome visas daržovių pakoros atsargas, šviežią pomidorų čatnį, virtus kiaušinius, blynus primenančius purius ir čhurpį – aitroką jakų sūrį, saulė jau buvo persiritusi per zenitą. Sukorėme nemažą kelią nuo drėgnų džiunglių iki vėsaus pušyno, musoninių liūčių nu-plautais keliais nusileidome maloniai šiltų ąžuolų ir klevų girai-čių link.

Galų gale pasiekėme labiausiai nutolusius namelius ir laukus, o čia moteris, ganiusi ožkas ir viščiukus, parodė, kad Lapu-basti kaimelį rasime dar kiek paėjėję žemyn šlaitu. Aš vis dar negalėjau suprasti, kodėl mes čia keliavom.

20

Leidomės žemyn pavojingai stačiu taku ir vos tik išnirome iš miško pavėsio, mums prieš akis atsivėrė visas Kančendžungos masyvas. Tą akimirką pajutau, kaip sustoja laikas.

Dešinėje pamatėme porą medinių pastatų, ramstančių pašlai-tę: vieno kambario lūšnelę ir kaimiško stiliaus šventyklą. Jas abi supo išpuoselėti gėlynai, o ant stogų nebyliai tupėjo varnos.

Tas žmogus sėdėjo nė nekrustelėdamas, tad nei aš, nei Samue-lis iš pradžių jo net nepastebėjome šventyklos prieangio pavėsyje. Jis buvo ant pečių užsimetęs vilnonę skarą, sukryžiavęs baltomis, suruvalo6 kelnėmis aptemptas kojas. Basas, neplautomis plokš-čiomis pėdomis.

„Dajagari aunuhos. Ma asa gardaitje, – džiugiai pasisveikino jis. – Prieikit, aš jūsų laukiau.“

Samuelis atsisuko į mane sunerimęs. „Deividai-dadžū, nesu-prantu, ko mes čia atėjom, – sukuždėjo jis, pagarbiai pavadinda-mas mane „vyresniuoju broliu“. – Šis vyras yra džhankris – Ne-palo šamanas!“

„Kas?“ – sušnypščiau jam į ausį. Sutrikau pamatęs, kaip staiga persimainė mano paprastai be-

baimio pusbrolio veidas. „Čia įprasta sakyti, kad deivė pirmiausia sutvėrė žmones iš že-

mės ir ugnies, vėjo ir akmens, lapų ir vandens. Tačiau tada ji kan-kinosi stebėdama, kaip patys prisidarome rūpesčių – na, žinai, iš pavydo ir pykčio. Todėl nuo Pundim Čhju kalno deivė paėmė saujelę švariausio, tyriausio sniego ir sutvėrė pirmuosius šama-nus, kad šie pasirūpintų mūsų gerove.“

Samuelis dar kartą nužvelgė vyrą ir dar tyliau pridūrė:„Taip, dadžū, jis tikrai – šamanas. Žodis džhankris reiškia ir

„retas“, ir „įžvalgus“, nes šamanų nėra daug ir jiems būdingos ne-įtikėtinos įžvalgos apie tikrąją dalykų prigimtį.“ 6 Suruvalas (ang. suruwal) – nepaliečių tautinio kostiumo kelnės.

21

Samuelio pasakojimas mane suintrigavo.„Tik pažiūrėk – ant kaklo jis turi marensi malą! – sušuko jis. –

Mažytes kaukoles, iškaltas iš numirėlių kaulų. O matai tą fleitą jam ant kelių? Ar žinai, iš ko ji pagaminta?“

Apžiūrėjau tą gumbuotą, ilgą daiktą, gūžtelėjau pečiais ir nai-viai paklausiau:

„Iš bambuko?“„Ne, ne! – nusivaipė Samuelis. – Tai negyvėlio dilbio kaulas!“Vėl pažvelgiau į ramiai ant laiptų sėdinčios žmogystos veidą.

Ji nusišypsojo ir pakvietė mus prieiti arčiau. „Atsargiau, dadžū, – neatlyžo Samuelis. – Šamanai labai ga-

lingi...“Taigi pirmas žengiau artyn ir pagarbiai nulenkiau galvą. Šiuo-

se kraštuose tai vadinama pranama.

II skyriusPadrikos mintys neša tik skausmą.tripura rahasya

„Namaskar hajur! Ma Deividas hun“, – prisistačiau drą-siai eksperimentuodamas su neseniai pramokta nepaliečių kalba.

„Namaskar bhai, – šiltai atsakė šamanas, pavadindamas mane „jaunesniuoju broliu“. – Ma Kušalas Magaras hun.“

Draugiškas mūsų pasisveikinimas padrąsino Samuelį atsisės-ti šalia manęs. Jis irgi parodė pagarbą – pranamą nulenkdamas galvą, o tada beveik pašnibždomis ėmė man pasakoti, kad ryti-niuose Himalajuose nepalietiškai kalbantys laiko šamanus gydy-tojais, patarėjais, taikdariais ir mokytojais – visos šios pareigos

22

atliekamos meistriškai derinant simbolius, žodžius, giesmes, bū-gno ritmus, šokį ir transą.

Dėl visų pareigų ir atsakomybės šie itin gerbiami džhankriai vyrai ir moterys ne tik gyvena atsiskyrėlišką gyvenimą, bet ir pa-sižymi fizine ištverme, dvasiniu tvirtumu ir išskirtiniu intelektu. Jie įžvalgūs ir juslūs pirmapradžių žinių nešėjai, todėl yra vadi-nami prakritačharinais – gyvenančiais dermėje su esmine forma, su ištakomis – gamta.

Tokios paslaptingos išminties akivaizdoje akimirką mane ap-niko dvejonės. Kokia beprotybė apsėdo mudu su pusbroliu Sa-mueliu, kad paklausėme turgaus prekeivio patarimo ir leidomės į kelionę pas šį tylų nepažįstamąjį, kurio skvarbus žvilgsnis, regis, permato mane kiaurai?

Šilta šamano šypsena išsklaidė mano nerimą.„Prieik arčiau, sėskis“, – pakvietė jis mus netikėtai gera anglų

kalba.Atsisėdau šalia jo, ant šventyklos laiptų, bet tada suabejojau:

gal egzistuoja kokie nors man negirdėti kultūriniai formalumai? Žinojau, kad šiose apylinkėse nevalia glostyti vaikui galvos ar žmonių būryje į daiktus rodyti koja. Taip pat negalima baksnoti pirštais ar juos laižyti, viešumoje pūsti nosies ir, svarbiausia, iš-pilti ryžių ar juos užminti. Tačiau subtilesni šios bendruomenės įpročiai man buvo visiškai nepažįstami.

Todėl tikslingai stengiausi nežiūrėti jam į akis, nukreipdamas žvilgsnį į tolumoje spindinčias, dangų ramstančias viršukalnes.

„Taigi nuėjai ilgą kelią per Septynias Upes, – į mane kreipė-si šamanas, taip priversdamas atsisukti. – Tačiau pasakyk man, brolau, ar žinai, ko nori?“

Nieko neatsakiau, tik mirktelėjau.Ar jis klausia, ko pageidauju iš šio susitikimo, ar iš gyvenimo

apskritai? Ar klausia, ko trokštu iš jo ar ko noriu pats iš savęs?

23

„Galbūt kol kas nenumanai, kodėl tu čia, – tęsė jis, tarsi atsa-kydamas į nebylias mano dvejones, – bet paklausiu dar kartą: ar žinai, ko nori?“

Aš užaugau kultūroje, kuri įteigė norėti už banko paskolą įsi-gyto patogaus būsto, dosnaus banko kredito, saulėtų atostogų, spindinčio automobilio ir nerūpestingo gyvenimo išėjus į pensiją, kai gali sau leisti kruizinę kelionę, kur viskas įskaičiuota, bei pado-rias odontologo paslaugas. Užaugau girdėdamas, kad turiu norėti patikimos ir kantrios žmonos, su kuria kartu pasensime ir suvai-kėsime, vaikų, kurie įprasmintų mano egzistenciją įamžindami mano genų kombinaciją, ir plačios giminės, kurią vienytų tas ne-suvokiamas kaltės ir pareigos kartu praleisti Kalėdas derinys.

„Ar žinai, ko nori? – neatlyžo šamanas. – Nes būtent nuo to prasideda visa kita.“

Galbūt tyras kalnų oras, kuriuo dabar kvėpavau, padėjo man suvokti tą sukrečiančią tiesą. Aš nenoriu to, ko buvau mokytas norėti. O ko iš tikrųjų trokštu, nežinau.

„Brolau, gyvenimas – beribis, – pareiškė šamanas ir pasilen-kęs arčiau pridėjo savo delną man prie širdies, – bet išnaudoja-ma tik pusė galimybių, jei nėra tikslo. Išmintingas žmogus nieko nedaro be tikslo, pirmiausia neapgalvojęs savo elgesio priežasčių ir padarinių. Jis nesiima jokių veiksmų, kol nėra prasmingai ap-mąstęs savo ketinimų.“

Žvilgtelėjau į Samuelį, tikėdamasis, kad jis padės man išsisuk-ti. Tačiau jis tik linktelėjo ir kilstelėjo antakius, tarsi tai būtų koks slaptas sutartinis ženklas, kurį turėčiau suprasti.

„Tai kaip? – pakartojo šamanas. – Ar žinai, kodėl darai, ką darai, sakai, ką sakai, ir mąstai, ką mąstai? Jei ne, ar bent kiek ski-riesi nuo cirko beždžionės ar dresuoto šuns, išmoktais veiksmais tiesiog reaguodamas į atlygio ar pagyrimo pažadą arba bijoda-mas bausmės ar atstūmimo?“

24

Baisiausiai pasipiktinau tokiais jo žodžiais.Vis dėlto žiūrėdamas į jo giedrą veidą suvokiau įsižeidęs tik

todėl, kad jis teisus: retai kada, jei išvis kada nors, turėjau rimtų ketinimų prieš ką nors darydamas, sakydamas ar pagalvodamas, dažniausiai norėdavau tiesiog patenkinti kitų žmonių lūkesčius arba savo begalinį savanaudiškumą.

Net jei būčiau be galo ryžtingai nusiteikęs, ar aš vis tiek pa-smerktas gyvenimui, susidedančiam vien iš pasikartojančių reakcijų į mano paties susikurtus rūpesčius? Ar gali būti, kad šis seneliukas, pasipuošęs kaulų dirbiniais, šviesiomis, tyromis akimis, iš tiesų žino kokią nors realiai įgyvendinamą alterna-tyvą?

„Mūsų kalnų Tradicija moko gyventi kitaip, – tyliai, bet užti-krintai pareiškė šamanas, tarsi vėl atsakydamas į mano neištartas mintis. – Mūsų tautos savivoka pagrįsta mokša šhastra – išsilais-vinimo pamokomis.“

Jis pasislinko prie manęs – taip arti, kad užuodžiau nuo jo sklindantį saldų prieskonių kvapą.

„Šiuo skambiu pavadinimu iš tikrųjų apibūdinami visai pa-prasti patarimai, kaip išmokti aiškiai mąstyti, kalbėti ir veikti, kai viskas daroma turint aiškų tikslą – bhavaną. Šiuo žodžiu vadinama vieta, kur viskas auga ir tarpsta kaip derlingoje dir-voje.“

Jis nužvelgė savo daržovių, tapijokų ir ryžių laukus, tarsi pa-brėždamas savo žodžius.

„Tai mūsų Tradicijos išlaisvinamoji galia, nes jei nuspręsi pa-keisti savo ketinimus, savo tikslą, pasikeis ir tavo sąlytis su pa-sauliu, o kartu ir tavo gyvenimas.“

Jis pridėjo ranką sau prie širdies, o tada švelniai prisilietė prie manosios.

„Todėl paklausiu dar sykį: brolau, ar žinai, ko nori?“

25

Pasižiūrėjau jam į akis ir nusišypsojau. Jis parodė man mano atsakymą.

Taip prasidėjo Kušalo Magaro pamokos, nors iki tos akimir-kos net nežinojau, kaip man jų reikia.

III skyriusŽinios yra tai, ką galite panaudoti.Tikėjimas yra tai, kas išnaudoja jus.idries shah

„Ką žinai apie mūsų Thuture Vedą, – paklausė šama-nas, – mūsų kalnų sakytinę išmintį – šaivinio tantrizmo jogą?“

Turiu prisipažinti – nežinojau visiškai nieko. Nuo paauglys-tės praktikavau nesudėtingus meditacinius jogos pratimus, kurių išmokau iš bibliotekoje pasiimtos knygos, nes norėdavau sušvel-ninti mane kankinusias emocines ir psichologines paauglystės audras. Ir jei būdvardis šaivinis man buvo visiškai negirdėtas, tai tantra, nors ir neišdrįsau prisipažinti, man siejosi tik su rekolek-cijomis Vakarų krašte Anglijos pietvakariuose, kai deginamos aromatizuotos žvakės ir ore tvyro mistiškas seksualumas.

Niuktelėjau Samuelį, kuris patyliukais prisėlinęs įsitaisė šalia manęs, ir nuleidau galvą.

„Na, rytinių Himalajų Tradicija labai sena, – pradėjo šamanas. – Suprantama, amžius čia nėra svarbiausias rodiklis, bet mūsų metodai patikrinti laiko ir ištobulinti daugybės kartų.“ Norėjau tik žvilgtelėti į Samuelį – jo veide nebeliko nė lašelio ankstesnio nerimo ir jis atrodė taip neįprastai rimtas, kad niuktelėjau jam dar sykį, ir šįkart daug stipriau.

26