Baudžiamosios justicijos aktualijos:

teisėjo požiūris

Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto

Baudžiamosios teisės ir proceso

Prof. dr. Aurelijus Gutauskas

LAT baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas

2013 m. spalio 30 d.

Kokią matau teisinę praktiką

Gerėja kaltinamųjų aktų, teismų nuosprendžių ir nutarčių, advokatų kalbų ir skundų motyvai. Teisinė praktika baudžiamosiose bylose yra pakankamai imli Lietuvos Konstitucinio Teismo išaiškinimams, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimams.

Tai lyg ir teikia optimizmo, kad baudžiamoji justicija iš lėto taps tokia, kokios verta laisva Europos šalis.

Kokią matau teisinę praktiką

Daugybė beprasmių procesų;

Prokurorų, ikiteisminio tyrimo teisėjų klaidos;

“kvaila” BPK įtvirtinta sprendimų apskundimo tvarka;

teismų praktikos vienodumo ir nuoseklumo trūkumas.

Baudžiamoji teisė kaip krašturinė priemonė yra skirta ginti

visuomenę nuo teisei priešingų veikų

• LAT yra ne kartą pažymėjęs, jog negali būti pritarta tokiai baudžiamojo įstatymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas.

Suformulavus tokį nuskaltimo aibrėžimą, kuriuo galima lengvai apkaltinti ir prieš kurį sunku gintis, sudaromos prielaidos savivalei, užsakomajai baudžiamajai justicijai, žiaurios akcijos prieš šešėlinę ekonomiką tik pagilina tą šešėlį, padidinus baudos dydį iki neracionalaus dydžio, teismai nustoja jas skirti apskritai, nes nėra prasmės, o paskyrus tokią baudą, jos niekas nemoka.

Išplėtus laisvės atėmimo bausmės taikymą, netrukus ima plyšti kalėjimai, o po kiek laiko grįžusi į laisvę kalinių armija, neturėdami darbo ir praradę socialinius ryšius, vėl daro nusikaltimus. Ir tas ratas nesibaigia.

Į baudžiamuosius įstatymus eilinį kartą žiūrima kaip į panacėją nuo

socialinių ligų, eskalajuojama iliuzija, kad bausmė turi būti tokia, kad

atgrasintų žmogų nuo nusikaltimo padarymo.

• Tačiau tai juk viduramžių idėja.

• Vadovaujantis tokia idėja, bausmes galima griežtinti iki begalybės.

• Per šias emocijas prarandame baudžiamąjį kodeksą kaip bent iš dalies moksliškai pagrįstą vientisą dokumentą.

• Nėra gera tokia baudžiamoji teisė, kuri už korupciją ar kontrabandą baudžia kaip už nužudymą.

• Nėra gera baudžiamoji teisė, jei nusikaltimų apibrėžimai sąmoningai konstruojami taip, kad juos būtų lengva inkriminuoti ir nuo jų būtų sunku gintis.

Kriminalizavimo perteklius, tiek dėl aiškumo stokojančios juridinės technikos ir vis pasitaikančių prie BK straipsnio „pritemptų“ baudžiamųjų bylų.

Taigi teismams nuolatos tenka spręsti galvosūkius atribojant baudžiamosios ir kitų rūšių atsakomybių sritis arba aiškinantis tikrąjį („protingą“) įstatymo turinį, paslėptą dviprasmės terminologijos vingiuose.

Reikia pasitikėti teisėsaugos gera valia, kad

prokurorai ir tyrėjai be reikalo žmonių nekaltins.

Pasitikime. Tačiau baudžiamosios teisės

taikymas neturi priklausyti nuo prokurorų ir

tyrėjų geranoriškumo bei išminties.

Baudžiamasis kodeksas tapo tikru taikiniu, jis nuolat keičiamas ir iš

lėto praranda ką tik minėtus bruožus. Beveik visi pokyčiai griežtinimo

link. Susidaro įspūdis, kad iš teismų tikimasi ilgų laisvės atėmimo

bausmių, o kitos bausmės vertinamos kaip visiškas nebaudžiamumas.

Ko gero, net ir teisėje neišprususiam asmeniui turėtų kilti abejonių dėl tokios baudžiamosios politikos racionalumo. Iš tiesų baudžiamieji įstatymai yra rizikingas visuomenės problemų sprendimų būdas, susijęs su intensyviu žmogaus teisių ir laisvių ribojimu, be to, vien nuteisimas už nusikalstamą veiką stipriai stigmatizuoja asmenį, daro nepataisomą žalą jo reputacijai ir gerokai apkarpo socialines galimybės.

Nevaržoma baudžiamųjų įstatymų „infliacija“,

reaguojant į kiekvieną iškilusią negerovę, mažina

net nelinkusių nusikalsti piliečių teisinį saugumą,

nes paverčia baudžiamąjį kodeksą nesusistemintų

besidubliuojančių normų kratiniu, kupinu

neaiškumų, nelogiškumų ir prieštaravimų, kai,

panorėjus, prieš kiekvieną ką nors darantį, galima

pradėti ikiteisiminį tyrimą.

Kalbant apie kriminalizavimo galimumą ir

efektyvumą, būtina turėti galvoje ir tai, kad

baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimas

vyksta per baudžiamąjį procesą, kuriame

įtvirtinami griežčiausi kaltumo įrodinėjimo ir

kaltinamojo teisių apsaugos standartai.

Vertinant galiojantį BK pagal tai, kiek jame yra ne iš būtinumo kriminalizuotų veikų, kodekso „užterštumo“ lygis yra pakankamai aukštas, be to, dekriminalizavimo teisinis procesas yra visiškai sustojęs, o kriminalizavimo – juda į priekį.

Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į kai kurias „mirusias“ normas, kurios įtvirtina tiesiog nelogišką požiūrį į tai, kas apskritai visuomenėje traktuojama kaip nusikalstama veika.

Administracinis baudžiamumas toks įprastas, kad net

nekompromituoja asmens. Rizikuojame, kad ir baudžiamasis

nuteisimas taip pat praras savo neigiamą reikšmę, taps įprastu

žmogaus biografijoje. Iš dalies tai jau pildosi, nes nuteisimo

faktas biografijoje jau nebetrukdo būti išrinktam į Seimą ar

savivaldybę.

Naujausi Seime registruoti įstatymų projketai

Naujos nusikalstamos veikos, kuria yra manipuliuojama sporto varžybų rezultatu ar eiga, kriminalizavimas

„1821 straipsnis. Sukčiavimas sporte

1. Tas, kas savo ar kitų naudai, tiesiogiai ar netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė įtakoti ar įtakojo sporto varžybų arba rungtynių rezultatą pažeidžiant nešališkumo kūno kultūros ir sporto veikloje principą ir varžybų arba rungtynių nuostatus,

baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus siekdamas įgyti didelės vertės turtą ar turtinę teisę, arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje,

baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų.

3. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus siekdamas įgyti nedidelės vertės turtą ar turtinę teisę, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir

baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.

4. Tas, kas žinojo apie šiame straipsnyje numatytus veiksmus ir nepaisant to dalyvavo lažybose susijusiose su tomis sporto varžybomis arba rungtynėmis, arba pranešė tą žinią turėdamas tikslą, kad kitas asmuo dalyvautų tokiose lažybose,

baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.

5. Už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

6. Už šio straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse numatytas veikas atsako ir juridiniai asmenys.“

Papildyti 129 straipsnį 3 dalimi.

,,3. Tas, kas nužudė kankindamas ar kitaip itin žiauriai,

baudžiamas laisvės atėmimu iki gyvos galvos“.

95 straipsnio 8 dalies papildymas

95 straipsnio 8 dalį papildyti 12 punktu „mažamečio asmens išžaginimui, seksualiniam

prievartavimui, tvirkinimui (149, 150, 153 straipsniai)“ ir straipsnio dalį išdėstyti taip:

• Nėra senaties šiems nusikaltimams, numatytiems šiame kodekse:

• 1) genocidui (99 straipsnis);

• 2) tarptautinės teisės draudžiamam elgesiui su žmonėmis (100 straipsnis);

• 3) tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymui (101 straipsnis);

• 4) civilių trėmimui ar perkėlimui (102 straipsnis);

• 5) tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimui, kankinimui ar kitokiam

nežmoniškam elgesiui su jais ar jų turto apsaugos pažeidimui (103 straipsnis);

• 6) civilių ar karo belaisvių prievartiniam panaudojimui priešo ginkluotosiose pajėgose (105

straipsnis);

• 7) saugomų objektų naikinimui ar nacionalinių vertybių grobstymui (106 straipsnis);

• 8) agresijai (110 straipsnis);

• 9) draudžiamai karo atakai (111 straipsnis);

• 10) uždraustų karo priemonių naudojimui (112 straipsnis);

• 11) aplaidžiam vado pareigų vykdymui (1131 straipsnis);

• 12) mažamečio asmens išžaginimui, seksualiniam prievartavimui, tvirkinimui (149, 150,

153 straipsniai).”

• „149 straipsnis. Išžaginimas

• 1. Tas, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki septynerių aštuonerių metų.

• 2. Tas, kas su bendrininkų grupe išžagino žmogų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dešimties metų.

• 3. Tas, kas išžagino nepilnametį asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų šešerių iki dešimties metų.

• 4. Tas, kas išžagino mažametį asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos aštuonerių iki dvidešimties metų.

• 5. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

• 6. Už šio straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.”

• „150 straipsnis. Seksualinis prievartavimas

• 1. Tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu nuo trejų iki septynerių metų.

• 2. Tas, kas su bendrininkų grupe atliko šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki aštuonerių dešimties metų.

• 3. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko nepilnamečiui asmeniui, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų penkerių iki dešimties metų.

• 4. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko mažamečiui asmeniui, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų šešerių iki trylikos penkiolikos metų.

• 5. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

• 6. Už šio straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.”

• „153 straipsnis. Mažamečio asmens tvirkinimas

• Tas, kas atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus,

baudžiamas laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės

atėmimu iki penkerių metų nuo dvejų iki aštuonerių metų.”

Baudžiamosios ir civilinės teisės normų taikymas, atribojimas

ir konkurencija nagrinėjant bylas dėl nusikalstamų veikų

nuosavybei, turtinėms teisėms ir interesams (1)

• Dažniausiai civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo problema kyla vertinant turtinių prievolių neįvykdymą. Pvz., prievolės neįvykdymą įmanoma įvertinti ne tik kaip civilinės teisės pažeidimą, bet ir kaip:

– sukčiavimą (BK 182 str.), jei nustatoma, kad nukentėjusysis į pačią sutartį įtrauktas apgaule arba apgaule buvo išvengta prievolės;

– turtinės žalos padarymą apgaule (186 str.), jei asmuo apgaulingu būdu vengė atsiskaitymų;

– neteisėtą naudojimąsi energija ir ryšių paslaugomis (179 str.), jei asmuo vengė atsiskaityti iškraipydamas skaitiklių rodiklius ar kitu neteisėtu būdu;

– patikėto turto pasisavinimą arba iššvaistymą (BK 183, 184 str.), pvz., išsinuomoto turto negrąžinimas savininkui.

• Pasitaiko ir atvejų, kai kyla neaiškumų atribojant civilinius santykius nuo vagystės

Civiliniai santykiai ar vagystė?

• Nustatyti faktai:

• Sutuoktiniams D. Jarašienei ir K. Jarašiui išsiskyrus, šis apkaltino buvusią žmoną vagyste. Nustatyta, kad gyvenamajame name, kuriame buvę sutuoktiniai toliau gyveno kartu, D. Jarašienė iš spintos paėmė K. Jarašiui priklausantį 600 Lt vertės auksinį žiedą ir jį kažkur paslėpė. Pačiam K. Jarašiui ji paaiškino, kad žiedą paima žinodama, jog šis nemokės alimentų. Tačiau po mėnesio vis dėlto atidavė žiedą K. Jarašiui.

• Nepaisant to, K. Jarašius inicijavo ikiteisminį tyrimą ir prokuroras apkaltino D. Jarašienę vagyste.

Rezultatas

• Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. nuosprendžiu D. Jarašienė buvo nuteista pagal BK 178 str. 1 d.

• Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu nuteistosios apeliacinis skundas patenkintas ir ji išteisinta, nenustačius vagystės subjektyviųjų požymių.

• Toks sprendimas motyvuotas tuo, kad žiedo vagyste buvo apkaltintas vienas iš buvusių sutuoktinių; žiedo dingimo laikas sutapo su sutuoktinių ištuokos procesu; dingęs žiedas grąžintas; jis buvo dingęs iš spintos gyvenamosiose patalpose, kuriose kartu gyveno nuteistoji ir nukentėjusysis; žiedas tikėtina paimtas siekiant priversti sutuoktinį išlaikyti šeimą ir nepilnametį vaiką; žiedas nebuvo realizuotas ar parduotas.

• Nukentėjusysis kasacine tvarka apskundė išteisinamąjį nuosprendį, nurodęs, kad laikinas svetimo turto užvaldymas taip pat traktuotinas kaip turto pagrobimas.

Kasacinis teismas atmetė nukentėjusiojo skundą ir paliko galioti išteisinamąjį nuosprendį (kasacinė nutartis Nr. 2K-108/2013).

• “Šioje byloje nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad D. Jarašienės veika atitinka visus būtinus turto pagrobimo ar kokios nors kitos nusikalstamos veikos požymius. <...>Kasatoriaus nurodomi argumentai, kad išteisintoji buvo atskyrusi jį nuo žiedo visą mėnesį, ne vieną kartą atsisakė jį grąžinti, o nutarusi grąžinti – į namus jį iš kažkur kitur atnešė po 10 min., nepagrindžia išvados, kad D. Jarašienė padarė vagystę. Panašūs konfliktai tarp besiskiriančių sutuoktinių spręstini civilinėmis teisinėmis priemonėmis”.

Civiliniai santykiai ar vagystė? (2)

• V. Balmušas, automobilių stovėjimo aikštelėje surado pamestą 200 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 2700c“ su išankstinio mokėjimo „Tele 2 pildyk“ SIM kortele. Į skambučius ir siunčiamas SMS žinutes, neatsiliepė. Įdėjęs savo kortelę, pradėjo telefonu naudotis. Telefono savininkė S. R., dėl pamesto telefono kreipėsi į policiją, kuri, atlikusi tam tikrus procesinius veiksmus, identifikavo V. Balmušą, kaip asmenį, kuris naudojasi pamestu telefonu.

• V. Balmušas buvo apkaltintas pagal BK 178 str. 4 d. dėl to, kad pagrobė svetimą 200 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną.

Proceso rezultatas

• Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu V.

Balmušas nuteistas pagal BK 178 str. 4 d.

• Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartimi V. Balmušo

apeliacinis skundas atmestas.

• Teismai, darydami išvadą dėl V. Balmušo kaltumo, vadovavosi Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl

teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 5 punkto

išaiškinimu, pagal kurį pamestas daiktas ar priklydęs gyvūnas jį suradusiam

asmeniui yra svetimas turtas, jei to turto savininkas tam asmeniui yra

žinomas arba iš tam tikrų daikto savybių lengvai identifikuojamas.

• Kasacinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartimi Nr. 2K-7-119/2013 V.

Balmušo skundas patenkintas, byla nutraukta.

Ištrauka iš kasacinės nutarties Nr. 2K-7-119/2013

• “Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai pernelyg išplėtė baudžiamosios atsakomybės už vagystę ribas ir nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. <...> Pagal formuojamą teismų praktiką, sprendžiant klausimą, ar turtas yra svetimas, ar pripažįstamas bešeimininkiu, labai svarbu nustatyti, kokiomis aplinkybėmis rastas daiktas pasisavinamas, taip pat atskleisti kaltininko tyčios turinį”.

BK 202 str. taikymo specifika (3)

Valstybė, nustatydama verslo tvarką, įgyvendina savo konstitucinę pareigą reguliuoti

ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Lietuvos Konstitucijos 46 str.).

Natūralu, kad valstybė, užtikrindama savo finansinius ir ekonominius interesus,

pagaliau visuomenės saugumą, negali toleruoti nelegalaus, už priežiūros ir reguliavimo

ribų esančio verslo.

• Tačiau kalbant apie valstybės reakciją į šį blogį, manau, daugelis sutiks, kad nebūtų išmintinga prevenciniais tikslais visus asmenis, pagautus neoficialiai uždarbiaujančius ar nesilaikančius kitų verslo tvarkos reikalavimų, traukti baudžiamojon atsakomybėn.

Atsakomybė už nelegalią ekonominę veiklą, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo

pavojingumą, skyla į baudžiamąją ir administracinę.

• Baudžiamojo įstatymo tekstas ir šiuo atveju baudžiamosios ir administracinės atsakomybių takoskyros klausimo neišsprendžia iki galo, nes kai kurios jame įtvirtintos sąvokos nepakankamai aiškios ir gali būti įvairiai interpretuojamos.

Tokiais atvejais pagrindiniu šaltiniu tampa teismų precedentai,

kuriuose vienaip ar kitaip motyvuotai išspręstas baudžiamosios

atsakomybės taikymo ribų klausimas.

• Tačiau pažymėtina, kad, esant neaiškumams, optimalaus normos taikymo precedentai susiformuoja ne iš karto.

• Iš pradžių teismų praktika yra nevienoda, o net ir atsiradus teismų praktiką drausminantiems precedentams, ikiteisminio tyrimo institucijos dažnai jų „nepastebi“.

• Skaudžiausias to padarinys – baudžiamieji procesai, kurių galėjo iš viso nebūti, jei atitinkama norma nuo pat pradžių būtų aiški ir logiška.

• J. M. buvo kaltinama pagal BK 202 straipsnio 1 dalį kaltinta

tuo, kad ji nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2007 m. spalio 31 d.

nuosavybės teise jai priklausančiame sklype, tyčia, versliškai ir

stambiu mastu ėmėsi ūkinės komercinės veiklos neteisėtu būdu

– neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos

ministerijos nustatyta tvarka išduoto galiojančio leidimo

naudoti žemės gelmių išteklius – smėlingą gruntą, pažeisdama

Lietuvos Respublikos įstatymus ir Vyriausybės nutarimus, už

222 536 Lt pardavė AB Panevėžio statybos tresto filialui

„Gerbusta“62 234 m3 smėlio grunto, iškasto jos sklype.

• Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 9 d.

nuosprendžiu J. M. išteisinta nepadarius veikos, turinčios

nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Išteisinimo pagrindas

• Pagal priimtą nuosprendį pagrindiniai J. M. išteisinimo argumentai yra šie:

• 1) J.M. nėra nusikalstamų veikų, kuriomis kaltinama, subjektas; baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą vertimąsi komercine veikla yra nustatoma tik tada, kai tai daroma neturint leidimo, tačiau J. M. leidimo neturėjo gauti, taigi ji nėra šio nusikaltimo subjektas; kasimo darbus bei žemės gelmių išteklius J. M. žemės sklype išgavo juridinis asmuo – AB Panevėžio statybos tresto filialas ,,Gerbusta“, kuris ir turėjo gauti leidimą verstis šia veikla;

• 2) J.M. veikoje nėra subjektyviojo požymio – kaltės.

Tolesnė bylos eiga

• Prokuroras apeliaciniame skunde užginčijo išteisinimą nurodęs: 1) leidimas kasti kūdrą nebuvo gautas; 2) J.M. veiksmai buvo nukreipti į naudos gavimą iš neteisėtos veiklos: žemės gelmių pardavimo; tarp J. M. ir minimo filialo ,,Gerbusta“ buvo sudarytos ne paslaugų teikimo, o pirkimo pardavimo sutartys.

• Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 10 d. nutartimi prokuroro apeliacinis skundas atmestas.

• Analogiškas kasacinis skundas patenkintas: byla grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš pateiktų argumentų matyti, kad kasacinis teismas sutinka su prokuroru, kad J.M. vertėsi komercine veikla (žemės gelmių pardavimu) kitokiu neteisėtu būdu, nes tokia veikla gali verstis tik juridiniai asmenys, turintys atitinkamus leidimus (kasacinė nutartis Nr. 2K-199/2011).

Bylos finalas arba LAT nenuoseklumas

• Panevėžio apygardos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą, 2011 m. spalio 19 d. nuosprendžiu panaikino išteisinamąjį nuosprendį ir J. M. pripažino kalta pagal 202 straipsnio 1 dalį.

• Šį nuosprendį apskundus kasacine tvarka, skundas patenkintas, apkaltinamasis nuosprendis panaikintas ir paliktas galioti pirmosios instancijos išteisinamasis nuosprendis (kasacinė nutartis Nr. 2K-174/2012).

Galutiniai LAT motyvai (ištrauka iš kasacinės nutarties Nr. 2K-

174/2012).

• “Pažymėtina, kad teismų praktikoje neteisėtas žemės gelmių išteklių naudojimas buvo kvalifikuotas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nustačius, kad tvenkinių kasimas tebuvo priedanga realiai vykdytai juridinio asmens veiklai (smėlio, žvyro gavybai bei šių žemės išteklių pardavimui) ir kad tokia veikla nebuvo įregistruota teisės aktų nustatyta tvarka, nebuvo gautas Lietuvos geologijos tarnybos leidimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-490/2010).

• Tačiau šioje byloje tokių aplinkybių nekonstatuota. Nuteistosios J. M. ir jos vyro liudytojo V. M. teismo posėdyje duotais parodymais nustatyta, kad jie dar 2003 m. norėjo J. M. priklausančioje žemėje išsikasti kūdrą ir jos kasimui buvo gavę visus reikalingus dokumentus (darbų dieną leidimas buvo pasibaigęs). Neturėdami tam lėšų, tuo metu kūdros neišsikasė”.

• Tik po ketverių metų, t. y. 2007 m., norėdami verstis žuvininkyste, kreipėsi dėl projekto antrai kūdrai kasti sudarymo ir manydami, kad kasimo darbus atlikusi bendrovė „G“ yra gavusi visus kūdrai kasti bei gruntui vežti leidimus, pradėjo J. M. priklausančioje žemėje kasti kūdrą. Kasimo darbus atliko UAB „G“ ir šiems darbams naudojo savo techniką. Iniciatyva parduoti iškastą gruntą kilo ne nuteistajai J. M., bet darbus vykdžiusiam juridinio asmens UAB „G“ atstovui. <...>

• Byloje nėra jokių duomenų, rodančių, kad kūdros kasimas buvo priedanga siekiant neteisėtai naudoti žemės gelmių išteklius. Buvo parduotas tik tas gruntas, kuris liko iškasus tvenkinius. <...> Be to, nustatyta, kad J. M. Mokesčių inspekcijoje deklaravo sandorius ir sumokėjo mokesčius. <...>Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. M. veikoje nėra BK 202 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviojo požymio – vertimosi komercine veikla.

• Pažymėtina, kad už savavališką žemės gelmių naudojimą neturint teisės aktų nustatyto leidimo ar pažeidžiant nustatytus reikalavimus, taip pat už sandorių, pažeidžiančių žemės gelmių valstybinės nuosavybės teisę, sudarymą ATPK 46 straipsnyje nustatyta administracinė atsakomybė”.

Teisė į teisingą teismą (4)

• Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas R. Budrai pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nustatė, kad 2010 m. rugsėjo 13 d., laikotarpiu nuo 14 iki 18 val., R. Budra, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, V. Stankienei priklausančiose gyvenamosiose patalpose asmeninio konflikto metu peiliu tyčia sužalojo savo brolį M. Mešką, kuris dėl to nukraujavo ir mirė per keliolika minučių po sužalojimo.

• Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas,

panaikindamas R. Budrai pirmosios instancijos

teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir

priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, savo

išvadas grindė ir liudytojo, kuriam taikytas

anonimiškumas, parodymais. Šis liudytojas

parodė, kad R. Budra, būdamas kartu su juo

vienoje tardymo izoliatoriaus kameroje,

prisipažino išgertuvių metu dūręs peiliu

broliui.

• BPK 301 straipsnio 2 dalis nustato reikalavimą, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Tačiau tai nėra vienintelis procesinis tokių parodymų panaudojimo ribojimas. Teismas privalo patikrinti ir tokių asmenų parodymų leistinumą (BPK 199, 200 straipsniai) bei patikimumą.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-290/2013

• Nagrinėjamojoje byloje liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vertino skirtingai. Pirmosios instancijos teisme šis liudytojas atsisakė atsakyti į gynybos klausimus, ar su R. Budra buvo pažįstamas prieš susitikimą kameroje, ar tai pirmas jo anoniminis liudijimas, ar į tą kamerą pateko atsitiktinai, ar buvo pasodintas iš R. Budros išgauti informaciją, kokiu būdu informavo pareigūnus apie iš R. Budros sužinotą informaciją. Įvertinęs tai, pirmosios instancijos teismas šio liudytojo parodymų nelaikė įrodymu ir jais nesirėmė.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-290/2013

• Apklaustas apeliacinės instancijos teisme, šis liudytojas teigė, kad į kamerą pateko visiškai atsitiktinai, o tai, ką išgirdo kameroje, papasakojo atsitiktiniam tyrėjui, iškvietusiam jį į apklausą. Liudytojas taip pat pripažino faktą, kad anonimiškai liudija apie tai, ką išgirdo kameroje, jau ne pirmą kartą. Į klausimą, kodėl neatsakė į šį klausimą pirmosios instancijos teisme, šis liudytojas pareiškė, kad „reikia žiūrėti į tai, iš kokios pusės tas klausimas užduotas“. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tokie šio liudytojo parodymai nepašalino, bet sustiprino abejones dėl to, ar jis nebuvo sąmoningai uždarytas į kamerą kartu su įtariamuoju išgauti iš jo informaciją, ar nebandoma nuslėpti nuo teismo tikrųjų informacijos gavimo iš R. Budros aplinkybių, ar anoniminis liudytojas neturėjo motyvų duoti melagingus parodymus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesiėmė jokių papildomų priemonių šioms abejonėms pašalinti.

Vertinamųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių ir

baudžiamųjų įstatymų normų neinformatyvumo problema

• Nusikalstamų veikų definicijos kupinos tokių vertinamųjų požymių kaip: trukdė veiklai, kišosi į veiklą, didelė žala teisėms ir interesams, žmonių sambūris, šiurkščiai menkino, užgauliai pažemino, demonstravo nepagarbą, nepadoriu elgesiu trikdė, vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis priekabiavo ir pan.

BK yra daugybė blanketinių normų, kurios nukreipia į įvairius norminius aktus, nors už šių aktų pažeidimus nustatyta administracinė ar civilinė atsakomybė.

Įdomumo dėlei...

• Inkriminuojant vertinamąjį nusikalstamos veikos sudėties požymį, būtinas detalus procesinis jo pagrindimas – ne tik susiejant su teisiškai vertinamomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, bet ir nurodant požymio turinio atskleidimo kriterijus.

• Dažniausiai BK vartojamas (net 43 kartus) vertinamasis požymis – didelė žala.

• Didelė turtinė žala ir didelė neturtinė žala.

Įdomumo dėlei...

• Labiausiai vertinamaisiais požymiais perkrauta BK sudėtis – BK 284 str. viešosios tvarkos pažeidimas.

• Kyla ne tik atribojimo, bet ir iškreipia šios normos taikymą praktikoje (viešosios tvarkos pažeidimo kaip baudžiamojo nusižengimo sudėtis, nors yra mažiau pavojinga nei nusikaltimo sudėtis, praktikoje taikoma net apie 30 kartų rečiau).

Dėkoju už dėmesį!

• a.gutauskas@lat.lt;

• agutas@mruni.eu;