AntAnAs Lesys

BAŽNYČIOS RITERIS

Knyga skirta 625-osioms Lietuvos Krikšto metinėms, prisimenant kunigą JuOzą zdEBSKį

Vilnius 2012

Viršelyje: nežinomo autoriaus kun. J. zdebskio portretas. A. Lesio nuotr.

udK 23/28(474.5)(092) Le314

ISBN 978-609-420-244-5

Turinys

Pratarmė / 5

Gyvenimo keliasKunigo J. zdebskio šeima, vaikystė ir mokslai / 10Kunigystės metai / 14Kunigo J. zdebskio persekiojimas ir KGB planai / 31KGB agentūra / 50Kunigas – kalinys / 67KGB spec. priemonė / 82Autoavarija, kunigo žūties tyrimas / 102Antano Grinkevičiaus prisiminimai / 117Laidotuvės / 119

Gyvas prisiminimuoseKunigo J. zdebskio atminimo įamžinimas / 132Knygos apie kunigą J. zdebskį ir jo autoriniai darbai / 136Kunigo asmenybė ir mintys apie jį / 140Prisiminimai apie kun. J.zdebskį / 159Iš G. drąsutytės užrašų / 172Evangelijos skelbėjas / 178Kunigo J. zdebskio 25-ųjų žūties metinių minėjimas / 181

Mintys ir tekstaiKunigo J. zdebskio dienoraštis / 188Kunigo J. zdebskio pamokslas / 200Kunigo J. zdebskio malda / 203

Svarbesnės kunigo J. zdebskio gyvenimo ir veiklos datos / 217

Apie knygos leidėją ir rėmėją / 219

Nuotraukos / 227

Santrumpos / 232

Literatūra / 235

Iliustracijų sąrašas / 237

Apie autorių / 239

�

PratarmėAtsigerkime beržo sulos,Išbučiuokime šaltąjį akmenį, Kaip mes trokštame šiandien gaivosIšgyvendinant svetimą dabartį...

A. Lesys

Po Antrojo pasaulinio karo dėl sovietų okupacijos katalikų padėtis Lietuvoje sunkėjo. Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, konfiskuotas jos turtas. Siekiant Bažnyčią sunaikinti buvo skaldoma dvasininkijos vadovybė, draudžiama jaunes-niems nei 18 metų asmenims dalyvauti liturginėse apeigose (patarnauti šv. Mišiose, giedoti bažnyčios chore, procesijose nešti vėliavas, barstyti gėles), bet koks grupinis vaikų kateki-zavimas buvo traktuojamas kaip įstatymo pažeidimas. Vyko prievartinė ateizacija, griežta religinio gyvenimo kontrolė. dauguma sovietinės Lietuvos gyventojų buvo nepatenkinti tokia situacija, bet tik dalis iš jų drįso tam pasipriešinti ir ko-voti už dažnai pažeidžiamas tikinčiųjų teises.

Ryškų pėdsaką pasipriešinimo istorijoje paliko kunigas Juozas zdebskis.

Kunigas Robertas Grigas knygoje „Menas gyventi. Pamokslų metmenys“ apie kunigą J. zdebskį rašė: „Šalia mūsų dar gyvena daugybė amžininkų, girdėjusių gyvą jo žodį, jo sakomus pamokslus – ne iš magnetofono įrašų, kurie, beje, dar sovietmečiu, matyt, suvokus išliekamąją jų vertę, slapta buvo dauginami ir egzistencinės tiesos bei nepavergiamos dvasios laisvės išsiilgusiųjų kaip atgaiva klausomi. Prisime-

�

nantys kalbėtoją, <...> tikriausiai vėl dvasios akimis išvys tą, sakytum, nedrąsią, nuolankią jo laikyseną, kuriai nieko sveti-mesnio, turbūt, nebuvo už aktorišką gestikuliaciją ir dirbtinę pozą; vėl išgirs ramų, niekur neskubantį balsą, čia užuojautos liūdesiu <...> nusidažantį, čia vaikišku humoro džiugesiu nušvintantį, bet vis gilų, sutelktą...“ (Vilnius, 1997 m.).

Rasa Kalinauskaitė straipsnyje „Kas slepia kunigo J. zdebskio žudikus?“ teigė: „Ar ne KGB genas laisvos Li-etuvos prokuratūrai sutrukdė ištirti bent vieną sovietmečio disidento žūtį, kurioje savo pėdsaką paliko ši represinė režimo struktūra? Toks klausimas kyla, susipažinus su vienos ryškiausių pasipriešinimo asmenybių – kunigo Juozo Zdeb-skio – byla ir beviltiškais Laisvės kovotojų prašymais ištirti jo persekiojimą“ (Lietuvos žinios, 2012 m., Nr. 12 – 14).

Ses. Birutė Gučaitė išsaugojo gydytojos Genovaitės drąsutytės (1937–2008) dienoraštį ir prisiminimų užrašus. Ses. G. drąsutytė apie kun. J. zdebskį rašė: „Sunku apibūdinti žodžiais tokį žmogų, kuris, turbūt, ruošiamas Šventumo gar-bei...“

Perskaitęs gyd. G. drąsutytės pranašiškus žodžius šios knygos autorius Antanas Lesys dar kartą skaitytojams priminė dvasininko gyvenimo, veiklos ir kančios istoriją, kurią parašė remdamasis archyviniais dokumentais, liudininkų pasakoji-mais, straipsniais ir knygomis bei sukurtais dokumentiniais filmais.

Ses. G. drąsutytė savo prisiminimuose apie kunigą J. zdebskį rašė: „Gerai prisimenu, kaip jis kūrė ateities planus – apie įstaigą tarp miškų, kur nelaimingosios rastų Dievą ir globą, o kūdikėliai, kurie buvo pasmerkti nematyti saulės, išvystų dienos šviesą, begalinį grožį, Dievo gerumą. Iš vaikelių tikriausiai išaugtų ne vienas šventasis, didvyris... Tėvelis

7

(kun. J. zdebskis – aut. past.) sakydavo: „Jei Dievas leistų, amžinybėje norėčiau būti mergaičių, o ypač nelaimingųjų globėju... Aš taip kasdien meldžiu šito...“

Tikimės, kad kunigo J. zdebskio maldos buvo išklausytos ir nelaimingosios – paniekintos, suvedžiotos, atstumtos, pažemintos, besilaukiančios bei nutraukusios nėštumą – gali melsti kunigo Juozo užtarimo...

Knygos autorius nesistengė komentuoti kunigo J. zdebs-kio veiklos, jo persekiojimo, KGB jam panaudotos spec. priemonės ir tragiškų kunigo mirties aplinkybių. Pateikta in-formacija padės patiems skaitytojams atlikti kunigo Juozo ap-deginimo ir žūties tyrimą.

Autorius dėkingas kun. J. zdebskio bendražygiui, šios knygos rėmėjui ir leidėjui garbės kanauninkui Vytautui Juo-zui Vaičiūnui (plačiau apie jį – skyriuje „Apie knygos leidėją ir rėmėją“).

Bažnyčios riteriui kunigui J. zdebskiui, manome, labai tinka Rasidos ulčinaitės eilės:

...Bet aš buvau Karys.Aš žvelgiau Mirčiai veidan.Aš žinojau, kad ji mano sesė.Neturėjau teisės palūžti.Neturėjau teisės sustoti.Už manęs buvo mūsų Namai...

Jovita Niūniavaitė Lesienė

Gyvenimo kelias

10

Kunigo J. Zdebskio šeima, vaikystė ir mokslai

Kunigas, politinis kalinys, kovotojas už tikinčiųjų tei-ses Juozapas Antanas zdebskis gimė 1929 m. gegužės 10 d. Marijampolės apskrityje, Krosnos (vėliau Mindaugų) para-pijoje, Naujienos kaimo ūkininkų šeimoje. Netoli kaimo – garsusis Kalniškės miškas, kur rezistencijos metais vyko didžiosios Lietuvos partizanų kautynės.

Būsimojo kunigo tėvas Vincas zdebskis (1877–1955) buvo kilęs iš gausios šeimos, motina Ieva Slavėnaitė - zdebskienė (1897–1979) – iš turtingos ir garsios Slavėnų giminės (as-tronomas P. Slavėnas – J. zdebskio dėdė). Ji buvo valdinga, tvirto charakterio moteris, nuo 9-ių metų augusi be motinos. Pasakojama, kad savo vaikams buvo griežta, nerodė jiems išorinio švelnumo, bet juos nuoširdžiai mylėjo.

Tėvai buvo labai religingi: šeimos nariai kartu melsdavosi, per gavėnią giedodavo, įvairiomis progomis kalbėdavo Rožinį ir Švč. M. Marijos litaniją, pasikinkę arklį sekmadieniais važiuodavo į savo parapijos Krosnos bažnyčią, per atlaidus – į kitų parapijų bažnyčias. Juozas nuo mažens buvo pamaldus.

Vinco ir Ievos zdebskių šeimoje buvo 4 vaikai. Ne visiems iš jų buvo lemta gyventi: vos penkių mėnesių sulaukusi mirė zuzana, tvenkinyje paskendo zita. Juozas augo su šeimos pirmagime Maryte. Vėliau, Juozui tapus kunigu, sesuo brolį rėmė negandų metais, kai jis buvo kalinamas ir persekioja-mas. Brolis rūpinosi sesers ir jos šeimos dvasiniais reikalais.

LCVA saugomoje kun. J. zdebskio asmens byloje yra dokumentų, įrodančių, kad LSSR KGB domino ne tik ku-nigas Juozas, bet ir jo artimieji. 1979-01-25 Vykdomojo

11

komiteto pirmininko pavaduotojas LSSR Religijų reikalų tary-bos įgaliotiniui P. Anilioniui rašė: „Gyveno vidutiniškai. Tėvai nei buržuazijos metais, nei vokiečių okupacijos bei pokario klasių kovos laikotarpiu jokios veiklos neišvystė, buržuazinėms partijoms nepriklausė, represuoti nebuvo. Šeimoje dar buvo viena sesuo Zdebskytė-Linkevičienė Marija, gim. 1926 metais, kuri iki praėjusių metų gyveno kaime, o šiuo metu persikėlė į Kapsuko miestą. Turi dvi dukteris Egidiją ir Liną, gimu-sias 1955 ir 1956 metais. Vyras miręs. Kunigo Zdebskio abu tėvai mirę. Pranešame, kad kunigo Zdebskio Juozo, s. Vinco, gimusio 1929 m. gegužės 10 d. Naujienos km. Kapsuko rajone tėvai valdė 12 ha žemės sklypą“ (LCVA, f. R–181, ap. 6, b. 40, l. 29.).

Krikštą, Pirmąją komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą būsimasis kunigas gavo Krosnos bažnyčioje.

1939 m., Naujienos k. zdebskių Juozukas /1/

12

1936–1941 m. Juozas mokėsi Naujienos ir Krosnos kaimų pradžios mokyklose, keturis skyrius baigė labai gerais pažymiais.

1948 m. J. zdebskis gerais pažymiais baigė Kalvari-jos gimnaziją. Besimokydamas joje gyveno pas tėvo brolį. Vokiečių okupacijos metais būrė gimnazijos ateitininkus, va-dovavo jiems. 1947 m., uždraudus tikybos pamokas, Juozas aprūpindavo draugus religine literatūra. Tais pačiais metais jį suėmė už priklausymą nacionaliniam pogrindžiui. dėl įkalčių stokos buvo paleistas.

Baigęs gimnaziją Juozas tvirtai apsisprendė būti kunigu. Tėvų šis jo pasirinkimas nedžiugino, nes esant sovietinei okupacijai jie nujautė, koks pavojingas gyvenimas laukia sūnaus.

Juozui griežtai pasakius: „Jei neleisite į kunigų seminariją, aš niekur kitur nestosiu“, tėvai neprieštaravo.

1948–1953 m. J. zdebskis mokėsi Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Čia buvo nauja aplinka, griežta drausmė. Pagal 1951m. sausio 1 d. duomenis nuo 1947 m. joje dėstė: profesorius P. Kuraitis (gim. 1883 m.), P. Tamulevičius (gim. 1923 m.), rektorius profesorius A. Vaitiekaitis (gim. 1890 m.); nuo 1944 m. čia dirbo J. Grigaitis (gim. 1903 m.), A. Šlapkauskas (gim. 1917 m), J. Stankevičius (gim. 1903 m.); nuo 1922 m. – A. Grigaitis (gim. 1887 m.), o nuo 1950 m. – profesorius J. Eretas (gim. 1893 m.). 1951 m. sausio 17 d. do-kumente matyti, kad į Kauno dvasinės seminarijos auklėtinių sąrašą įrašytas ir teologijos II kurso auklėtinis J. zdebskis, gim. 1929 m. Kalvarijos r. Naujienų k. (LYA, f. K-18, ap. 1, b. 33, l. 22, 24).

Atostogų metu jaunasis klierikas Juozas grįždavo į tėviškę, aplankydavo namiškius, tėvams padėdavo dirbti ūkio darbus.

13

Besimokydamas seminarijoje būsimasis kunigas dienoraščio nerašė, yra likę jo trumpi apibendrinantys rekolekcijų pasiryžimai ir užrašai prieš atostogas. Nuo pat pirmųjų studijų metų vis la-biau ryškėjo Juozo pamaldumas Šv. Mergelei Marijai.

Seminarijoje J. zdebskis patyrė dvasinę krizę. Prieš šventimus sušlubavo jo sveikata – pradėjo jausti nuovargį, silpnumą, buvo prislėgtos nuotaikos. Šios knygos sumanytojas ir leidėjas kun. Vytautas Juozas Vaičiūnas knygos autoriams pasakojo, kad, jo manymu, tuo metu klierikas Juozas patyrė pagundų – jam buvo kilusios abejonės, ar jis vertas tapti kunigu, ar pajėgs eiti kunigystės keliu. įsiterpus seminarijos dvasios vadovui J. Grigaičiui, buvo nuspręsta leisti J. zdebskiui priimti šventimus. 1952 m. rugsėjo mėn. 21 d. iš vyskupo K. Paltaroko rankų Juozas, būdamas 23 metų, gavo kunigystės šventimus, o kartu su juo kunigystės šventimus gavo: Leonardas Andriušis, Janas Charukevičius, Aleksandras Kemėšis, Petras Puzaras, Bronius Pužas, Juozas Radzevičius, Bernardas Talaišis, Jonas Tomkus, Juozas urbonas, Juozas užupis, Jurgis užusienis, Pranas Vaičekonis, Vytautas Vaitauskas, donatas Valiukonis, Antanas Vitkus. Seminariją jie baigė 1953 m.

1952 m. rugsėjis, Kauno kunigų se-minarija. Neopresbiteris J. zdebskis /2/

14

Kunigystės metai

1953 m. liepos mėn. kun. J. zdebskis buvo paskirtas Raseinių r. Šiluvos bažnyčios vikaru. Tų pačių metų spalio mėn. perkeltas vikaru į Raseinių bažnyčią, kur darbavosi nuo 1953 m. spalio mėn. iki 1955 m. spalio mėn. Po to buvo paskirtas Šiaulių r. Šiupylių bažnyčios klebonu. Išvykimas iš Raseinių sutapo su žinia apie tėvo V. zdebskio mirtį. Jis buvo palaidotas Mindaugų kapinėse, šalia zitutės.

1956 m. rugsėjo mėn. kun. Juozas Kaune tęsė teologijos studijas – lankė licenciato kursus seminarijoje ir dirbo vikaru Kauno Vilijampolės bažnyčioje.

1956-11-28 KGB agentas „Beržas“ savo pranešime teigė, kad kunigas zdebskis Juozas, Vinco, g. 1929 m. Kalvarijos r., Naujienos k., 1953 m. baigė Kauno kunigų seminariją...Stankevičiui paliepus, spalio pradžioje jis atvyko dirbti į Kauną. Atrodo, žmogus tvirtas, tik nuo gimimo negirdi viena ausimi. Gabus, žino vokiečių, rusų, prancūzų kalbas. į politiką nesikiša, pagrindinis jo uždavinys – mokslas. Kunigas gi-liai tikintis, turi stiprią valią ir labai paprastas... Pažymima, kad pranešimas paimtas norint išanalizuoti zdebskį ir kitus akademinio kurso klausytojus (LYA, f. K-18, ap. 2, b. 219, l. 50, 51).

Pirmaisiais kunigystės metais J. zdebskis kruopščiai ruošdavosi pamokslams, juos užrašydavo net su kreipiniu „Brangieji...“.

Nuo 1957 m. rugsėjo mėn. iki 1959 m. balandžio mėn. kun. J. zdebskis buvo Kauno įgulos bažnyčios vikaru. Čia dirbdamas kun. Juozas garsėjo kaip jautrus nuodėmklausys, išmintingas jaunimo dvasios vadovas, puikus pamokslinin-

1�

kas. Jo archyve išliko to laikotarpio 66 pamokslų konspektai. Pamokslams naudojo „Organiškąją askezę“, St. Šalkauskio „Ateitininkų ideologiją“, T. Totho ir P. Lipperto veikalus vokiečių k. ir kt. Pamokslų temos: dievo buvimo įrodymai; Atpirkėjas ir atpirkimas žmogaus gyvenime; kenčiantis Kristus; kančia ir jos įprasminimas; moteris ir religija; temperamentai; garbėtroškos ir meilės aistros; vaikų ir paauglių psichologija bei jų ugdymas; vyro ir moters psichologijos aspektai; žmonių susitikimai, draugystė ir menas mylėti žmogų bei kt.

Bendraudamas su studentais, mokiniais bei dirbančiu jau-nimu kun. J. zdebskis gilinosi į pedagogikos, psichologijos, istorijos, dvasinio gyvenimo klausimus, įgijo patirties sielo-vados darbe.

Vėliau kun. J. zdebskis tapo Šakių bažnyčios vikaru. Nuo

1959 m. balandžio 16 d., Žalpiai (Kelmės raj.). Iš kairės: kun. J. zdebskis, A. Preikša, kun. G. Skučas, kun. J. užupis /3/

1�

1961 m. spalio mėn. iki 1964 m. lapkričio mėn. jis dirbo Kap-suko rajono Gudelių bažnyčios klebonu. 1962 m. pradžioje jam reikėjo aptarnauti ir Naujosios Ūtos parapiją, esančią už keliolikos kilometrų. Važinėjo dažniausiai dviračiu, labai pa-vargdavo. Kartą neteko sąmonės aukodamas šv. Mišias.

Kun. J. zdebskis turėjo daug įdomių planų, sumanymų, bet ne visus juos suspėjo įgyvendinti. Norėdamas padėti jaunuo-liams atsakingiau pasiruošti vedybiniam gyvenimui jis, nebo-damas aplinkinių nuostabos ir net apkalbų, gilinosi į meilės ir šeimos, vyro ir moters psichologiją – skaitė literatūrą, užrašinėjo įdomesnius pokalbius, įsimintinus įvykius, savo pastebėjimus, apmąstymus, svajojo apie tai parašyti knygą. A. zubreckas straipsnyje „Kovojęs už teisingumą, dorovę ir laisvę“ teigė, kad „saugumo darbuotojai, gerai žinodami, kad kun. J. Zdebskis nuo pat kunigystės pradžios domėjosi moters meilės ir jaunuolių draugystės psichologija ir artimai bend-ravo su daugybe moterų, tuo klausimu nuolat rinko kunigą kompromituojančią medžiagą. Lietuvos vyskupus pasiekė ne vienas saugumiečių skundas apie tariamas kun. J. Zdebskio meilužes. Tačiau, kaip žinoma, šie kunigą kompromituojantys faktai niekuomet nepasitvirtindavo“.

Garbės kan. Vytautas Juozas Vaičiūnas knygos autoriui tvirtino, jog jeigu būtų pasitvirtinusios žinios apie kun. J. zdebskį kompromituojančius santykius su moterimis, tai sau-gumui nebūtų reikėję panaudoti jokių spec. priemonių prieš kun. Juozą, seniai būtų jį sukompromitavę.

Nepaisydamas oficialaus sovietinės valdžios draudimo, kunigas Juozas bažnyčioje po keliasdešimt vaikų paruošdavo pirmai komunijai.

Mėnesį padirbėjęs Alytuje, 1965 m. rugpjūčio mėn. kun. J. zdebskis paskirtas Lazdijų r. Leipalingio bažnyčios vikaru, o

17

1966 m. lapkričio mėn. – Lazdijų r. Kapčiamiesčio bažnyčios klebonu.

Klebonaudamas Kapčiamiestyje kun. Juozas ėmėsi uždarų rekolekcijų, katalikiškų konferencijų organizavimo.

1968 m. pabaigoje kartu su kun. S. Tamkevičiumi pradėjo rinkti parašus po pareiškimu dėl po karo prasidėjusios ir vis blogėjančios padėties Kauno kunigų seminarijoje.

Vėliau kun. J. zdebskis buvo paskirtas Šakių r. Valak-būdžio bažnyčios klebonu.

1969-01-08 kunigai J. zdebskis ir P. dumbliauskas nusiuntė laišką SSRS Ministrų tarybos pirmininkui, nuorašus – Religijų reikalų tarybos prie SSRS Ministrų tarybos pirmininkui bei sovietinės Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovams. Laiške buvo teigiama, kad sovietinė valdžia kišasi į kunigų seminarijos reikalus – be jokių paaiškinimų atmeta tinkamų mokytis seminarijoje jaunuolių pareiškimus, seminarijoje leidžia mokytis tik 27 klierikams ir kt., tokiu būdu „siekiama sunaikinti Katalikų Bažnyčią mūsų krašte“.

1970 m. J. zdebskis buvo paskirtas Prienų bažnyčios vikaru. Su Prienais susijusi LKB kronikos leidimo pradžia. Šiame pogrindiniame leidinyje buvo pateikiami faktai apie priverstinę ateizaciją, tikinčiųjų persekiojimą, žmonių teisių pažeidinėjimą ir pan.

Pas kun. J. zdebskį iš Simno atvykdavo kun. S. Tamkevičius, kuris buvo LKBK steigėjas, redaktorius ir leidėjas. Kunigas Juozas buvo vienas iš LKBK leidybos iniciatorių, pateikdavo Kronikai daug medžiagos, stengdavosi visus tarp tikinčiųjų ir sovietinės valdžios kylančius konflik-tus paviešinti. Pirmas LKB kronikos numeris, išspausdintas 1972 m. kovo mėn. 19 d. (šv. Juozapo dieną), buvo skirtas kun. J. zdebskiui, jame buvo aprašomas jo teismo procesas.

18

KGB pareigūnai ieškojo LKB kronikos leidėjų bei platintojų. Pirmas LKBK numeris 1972-06-26 kratos metu buvo paimtas iš J. Stanelytės. 1972-07-05 LSSR prokuroro pasirašomas nu-tarimas iškelti baudžiamąją bylą dėl LKB kronikos gaminimo ir platinimo (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47707/3, l. 2, 3).

Kun. J. zdebskis prisidėjo prie pogrindžio leidinių, maldaknygių bei įvairios religinės literatūros leidimo, daugini-mo, platinimo, perdavimo į užsienį. Jis su kitais bendražygiais surasdavo patalpas, slaptavietes minėtos literatūros gaminimui bei laikymui, ieškodavo rašomųjų mašinėlių, kopijavimo priemonių ir kt. Atsiradus aparatui ERA, pogrindinės literatūros dauginimui atsivėrė naujos galimybės ir kuni-gas Juozas stengėsi jas išnaudoti.

Nuo 1971 m. kun. J. zdebskio iniciatyva Kaune buvo organizuojami sambūriai, kuriuose vykdavo diskusijos apie literatūrą, istoriją, religijos suvaržymą bei tikinčiųjų diskriminavimą ir pan.

1971 m. vasarą kun. J. zdebskis pirmai komunijai parengė kelis šimtus vaikų. Jis drąsiai, nesislėpdamas juos katekizavo, nors sovietiniai įstatymai kunigams leido vienu metu mokyti tik po vieną vaiką. dvasininkas teigė, kad panašūs draudimai prieštarauja bažnytinės teisės kanonams.

1971 m. rugpjūčio 26 d. kun. J. zdebskis suimamas už vaikų katekizavimą ir nuteisiamas vienerių metų laisvės atėmimu. Bausmę atliko Lukiškių kalėjime ir Pravieniškių bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje.

1973 m. vasarą kun. J. zdebskis paskirtas Lazdijų r. Šlavantų bažnyčios klebonu ir čia dirbo 12 metų (1974 – 1985). 1982-12-13 paskiriamas administratoriaus teisėmis laikinai aptarnauti Kučiūnų parapiją.

1973 m. rudenį kunigai J. zdebskis, A. deltuva ir I. Plio-

19

raitis iš uolesnių parapijos jaunuolių subūrė „Eucharistijos bičiulių“ sambūrį.

Kun. Juozas mokėjo patraukti paskui save vaikus ir jaunimą, rūpinosi jų religiniu ugdymu, mokė juos ne tik tikėjimo, bet ir nepriklausomos Lietuvos istorijos, aiškino Vasario 16–osios d. prasmę, Vyčio reikšmę, ragino išmokti V. Kudirkos sukurtą Lietuvos himną. Jis organizuodavo Eucha-ristijos bičiulių keliones bei išvykas. Jis įkūrė, rėmė, vadova-vo Eucharistijos bičiulių ir Blaivybės sąjūdžiams. Keli su kun. J. zdebskiu bendravę jaunuoliai vėliau tapo kunigais.

1986 m. pradžioje kun. J. zdebskis buvo paskirtas Lazdijų r. Rudaminos bažnyčios klebonu ir čia darbavosi iki tragiškos žūties.

Kun. J. zdebskis nuosekliai ir atkakliai gynė ne tik katalikų, bet ir kitų tikinčiųjų teises. 1978 m. lapkričio mėn. 13 d. buvo įkurtas viešai veikiantis „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas“ (TTGKK). Komiteto nariai buvo kunigai Juozas zdebskis, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Jonas Kauneckas ir Vincentas Vėlavičius. 1978-11-22 apie TTGK komitetą informuoti užsienio žurnalistai, kurie daly-vavo Maskvoje privačiame bute surengtoje spaudos konferen-cijoje. TTGK komiteto veiklos tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į katalikų diskriminavimą. TTGKK nariai buvo tiesio-giai susiję su LKB kronikos leidyba, bet šį ryšį galima buvo tik numanyti, nes pogrindžio sąlygomis leidžiamos kronikos leidėjų pavardės bei leidimo vietos buvo griežtai slepiamos. TTGKK parengė keliasdešimt dokumentų, kuriuose kritikuo-ta nusikalstama sovietų valdžios politika Bažnyčios atžvilgiu. Šiuos Lietuvoje ir užsienyje platinamus dokumentus TTGKK nariai pasirašydavo ir nurodydavo savo adresus. Jie reikalavo, kad sovietų valdžios pareigūnai nesikištų į bažnyčios veiklą,

20

nevaržytų dvasininkų bei tikinčiųjų teisių, nepažeidinėtų konstitucinės piliečių sąžinės laisvės, nekontroliuotų Kauno kunigų seminarijos veiklos, sugrąžintų uždarytas bažnyčias, leistų statyti naujas ir pan.

Nuo 1978 m. iki 1980 m. lapkričio mėn. kun. J. zdebskis priklausė TTGK komitetui.

1983-02-02 LSSR prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojo E. B. VSK tardymo izoliatoriuje tardomas kun. Al-fonsas Svarinskas teigė, kad „TTGKK sukūrimo iniciatoriais buvo tik kunigai, tapę pirmaisiais šio komiteto nariais, t. y. kunigai Tamkevičius, Zdebskis, Vėlavičius, Kauneckas ir aš (aut. past.: A. Svarinskas). <...> Kadangi 1980 m. iš komiteto narių tarpo pasitraukė kun. Zdebskis /dėl kokių priežasčių jis pasitraukė, aš nežinau/, o kiti nariai buvo labai užimti, tai buvo nutarta papildyti komitetą kitais nariais <...>, nutarėme į komitetą įtraukti kunigus Kalinauską, Keiną ir Stakėną. Ka-dangi šie asmenys sutiko būti komiteto nariais, jie ir buvo įtraukti. Apie tai katalikų komitetas priėmė dokumentą Nr. 36 /1980 m. spalio mėn. 20 d./ <...> Komitetas buvo įkurtas tam, kad registruotų tikinčiųjų teisių pažeidimo faktus ir kovotų už tikinčiųjų teises. Komiteto tikslas buvo atkreipti tarybinės vyriausybės ir bažnytinės vyresnybės dėmesį į visus tikin-tiesiems daromus pažeidimus, jų teisių suvaržymus (LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-15237, t. 6, l. 4, 7, 27).

Savo pamoksluose kun. Juozas žadino dievo ir Tėvynės meilę, ragino rinktis blaivų gyvenimo būdą, nepasitikėti sovietinėje spaudoje publikuojamais ateistiniais straip-sniais, pasisakydavo prieš abortus, buvo moterų vienuolių dvasinis vadovas. Jis skatino į aktyvesnę veiklą įsijungti ir kitus kunigus, smerkė mokyklos ir jaunimo ateizaciją, kri-tikavo su sovietų valdžia bendradarbiaujančius dvasininkus,

21

priekaištavo įstojusiems į komunistų partiją ir tiems, kurie ne-drausdavo savo vaikams stoti į komjaunimo organizaciją.

dvasininką J. zdebskį be tiesioginių parapijos kunigo pareigų jaudino katalikų padėtis ir kitose Sovietų Sąjungos vietose. Teigdamas, kad „verta dėl vieno žmogaus pervažiuoti visą imperiją“, jis važinėjo pas tenykščius katalikus, teikė jiems religinius patarnavimus. Kiekviena jo išvyka būdavo misija – sustiprinti, paguosti, paraginti, padėti, padrąsinti ir pan. dažnai jis fiziškai negalėdavo suspėti į svarbius susi-tikimus ir nesiteisindamas kantriai išklausydavo priekaištus.

1969–1985 m. kaip misionierius kun. Juozas aplankė Pavolgio vokiečius, kurie 40 metų nebuvo matę kunigo, bet išlaikė tikėjimą. Jis susitiko su katalikais Armėnijoje, Gruzi-joje, Moldovoje, Altajaus krašte, Kazachstane. Tuo metu Ka-zachstane gyveno apie milijonas vokiečių, nemažai jų buvo ir Pavolgyje, uzbekijoje, Sibire. Katalikų kunigų tuose kraštuose buvo labai mažai. Tuo metu jau buvo susiformavusi misijų metodika – iš pradžių į reikiamą vietą nuvykdavo seserys vienuolės (arba kitos katalikės moterys bei merginos) parengti tikinčiuosius krikštui, Atgailos sakramentui, jungtuvėms, o po kokios savaitės ten atvykdavo ir kun. J. zdebskis. Visos apei-gos dažniausiai vykdavo vakarais ir naktimis, nes dienos metu žmonės dirbo. Sibire kunigas su savo bendražygiais lankė li-gonius, lietuvius tremtinius ir politinius kalinius, materialiai padėjo jų giminaičiams nuvykti į tolimus Sibiro kampelius lankyti artimųjų. Tremtiniams jis atveždavo ir perduodavo Lietuvoje surinktus pinigus, atgabendavo įvairių knygų.

Kunigas Juozas mėgo keliauti, su draugais aplanky-tuose gamtos kampeliuose įrengdavo altorių ir aukodavo šv. Mišias.

Kun. J. zdebskis rūpinosi už vaikų katekizavimą nuteis-

22

tu ir kalinamu kun. A. Šeškevičiumi SJ, Maskvoje ieškojo advokato jo bylos peržiūrėjimui. Kunigas Juozas surado advokatę politiniam kaliniui – partizanui L. Simučiui.

1975 m. kun. J. zdebskis aplankė P. Plumpą, kuris už LKBK platinimą buvo nuteistas 8-iems metams griežto režimo lagerio. 1978 m. kunigas Juozas lankė Mordovijoje kalintį B. Gajauską, kuris kalėjo lageriuose vos ne keturis dešimtmečius, spalio mėnesį susitiko su dubravnoje įkalintu V. Lapieniu. Kun. J. zdebskis kelis kartus lankė į Krasnojar-sko kraštą ištremtą N. F. Sadūnaitę, važiavo pas nuteistą ir tremtyje Tomsko srityje buvusį J. Sasnauską.

Kunigas Juozas lankė į sovietinę armiją paimtus jaunuo-lius. į Kazachstaną gelbėti R. Grigo, atsisakiusio duoti karinę priesaiką ir dėl to patyrusio fizinį smurtą, važiavo net kelis kartus. Nepaisant įvairių kliūčių, kun. J. zdebskiui pavyko surasti išsekusį ir iškankintą jaunuolį, gulintį ligoninėje. Vėliau kunigas Juozas pasistengė, kad apie R. Grigo persekiojimą ir kankinimą per Vatikano radiją būtų informuota pasaulio visuomenė. R. Grigas iš tarnybos sovietinėje armijoje grįžo taip ir nedavęs priesaikos. Vėliau jis tapo kunigu, ir jo paties bei jo tėvo A. Grigo teigimu, kun. J. zdebskis išgelbėjo jį nuo sunaikinimo.

Kun. J. zdebskis dalyvaudavo politinių kalinių teis-muose. 1979-07-18 Astravo m. (Baltarusija) buvo teisiama A. Ramanauskaitė, kuri rinko Baltarusijos kaimuose žodžius akademiniam lietuvių kalbos žodynui ir mokė vaikus tikybos. Iš Lietuvos į teismą jos palaikyti atvyko didelis būrys jaunimo ir dvasininkų, kurių tarpe buvo ir kunigas Juozas.

Kelionėse, teismuose, susitikimuose surinkta informacija kun. J. zdebskio ir jo bendražygių pastangomis būdavo skel-biama LKB kronikoje.

23

Jis susitikdavo ir palaikydavo glaudžius ryšius su Sovietų Sąjungos disidentais Sergejumi Kovaliovu, Andrejumi Sa-charovu, Tatjana Velikanova ir kitais, kurie padėdavo, kad į Maskvą atvežta LKBK pasiektų užsienį.

Apie kun. J. zdebskį ir jo veiklą nuolat informuoda-vo Vatikano, „Laisvės“ radijo stotys, Lietuvos pogrindžio bei užsienio spauda. Jis pats stengėsi, kad informacija apie žmogaus sąžinės laisvės pažeidimus pasiektų žiniasklaidą.

dvasininkas su S. Tamkevičiumi, P. dumbliausku, L. Kunevičiumi ir kitais atvirai pasisakė prieš sovietinę okupaciją. Jie rašė pareiškimus sovietinės Lietuvos katalikų Bažnyčios vadovams, LSSR ir SSRS valdininkams, Jungtinių Tautų Organizacijai.

1974 m. kunigai S. Tamkevičius, J. zdebskis, L. Kune-vičius, P. dumbliauskas ir P. Adomaitis pasirašė kreipimąsi į SSRS Žmogaus teisių gynimo komitetą, reikalaudami išlaisvinti už LKB Kroniką suimtus P. Plumpą, N. F. Sadūnaitę, P. Petronį, J. Stašaitį, V. Jaugelį, J. Gražį ir kitus. Akademi-kas A. Sacharovas apie tai paskelbė pasaulio visuomenei, prašydamas ginti už tikėjimą įkalintus žmones.

1983-01-06 buvo pradėta nauja grupinė operatyvinio ty-rimo byla (dGOR) „Pautina“ („Voratinklis“) – nutarta Svar-insko, Tamkevičiaus ir zdebskio dOR Nr. 22, Keinos dOR Nr. 199, Kaunecko dOR Nr. 165, Kalinausko dOR Nr. 201, Vėlavičiaus dON Nr. 1503 ir Stakėno dOP Nr. 1641 nu-traukti; operatyvinių-agentūrinių priemonių pagalba zdebskis sukompromituotas prieš savo bendražygius ir tikinčiuosius, todėl jį pašalino iš Katalikų komiteto; asmenims Svarins-kui, Tamkevičiui, Kauneckui, Keinai, Vėlavičiui, Kalin-auskui, Stakėnui pradėti operatyvinę tyrimo bylą, turinčią antisovietinės agitacijos ir propagandos atspalvį, pavadintą

24

„Pautina“ („Voratinklis“); Svarinskui, Tamkevičiui, Kaunec-kui, Keinai, Vėlavičiui, Kalinauskui, Stakėnui duoti pravar-des – slapyvardžius (rusų k.: „klička“); zdebskiui pradėti operatyvinio stebėjimo bylą Nr. 1789 pagal „bažnytinių organizacijų vadovų ir autoritetų“ kategoriją. (f. K-30, ap. 1, b. 880, l. 4-7).

1983 m. suėmus ir nuteisus kunigus A. Svarinską ir S. Tamkevičių, LKBK redaktoriaus darbą perėmė kun. Jo-nas Boruta, o kun. J. zdebskis bei kiti ir toliau dalyvavo pogrindinės literatūros dauginimo, leidimo, platinimo darbe.

1985 m. kunigo Juozo iniciatyva nusiųstas kreipimasis SSKP generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui, reikalaujant išlaisvinti suimtus Lietuvos kunigus.

LSSR KGB nuosekliai stiprino kunigų parengimo kontrolę vienintelėje sovietinėje Lietuvoje veikusioje Kauno kunigų seminarijoje. Pateikusių jaunuolių prašymus analizuodavo ne tik seminarijos vadovybė, bet ir KGB bei Religijų reikalų įgaliotinis. Su asmenimis, dar besimokančiais mokykloje ir planuojančiais mokytis kunigų seminarijoje, KGB pareigūnai bandydavo „užmegzti kontaktą“ – užverbuoti. Apie moksleivių religinius įsitikinimus, jų ryšius su dvasininkais, ketinimus mokytis kunigų seminarijoje rinkdavo žinias užverbuoti peda-gogai, draugai, giminės.

1982-11-18 agentūrinių-operatyvinių priemonių akty-vinant kontržvalgybinį darbą tarp Kauno dvasinės seminari-jos dėstytojų ir klierikų, o taip pat tarp kunigų ir klierikų – nelegalų plane rašoma, kad „agentūroje yra 24 agentai, iš jų 4 dėstytojai, 20 klierikų. <...> 1972 m. buvo užverbuotas agentas „Petras“. Po atitinkamo paruošimo, patikrinimo ir apmokymo „Petras“ buvo įterptas į objektų DOR „Fanatička“ ir „Mla-denec“ tyrimą, buvo naudojamas kitų priešiškai nusiteikusių

2�

klerikalų išaiškinimui. <...> Agentas Petras netikintis, kom-jaunuolis, socialistinės tėvynės patriotas, todėl nuspręsta pasiūlyti jam stoti į Kauno dvasinę seminariją“ (LYA, f. K-18, ap. 2, b. 232, l. 27, 49).

Kauno kunigų seminarijoje besimokantiems KGB užverbuotiems agentams nebuvo lengva paklusti kontro-lei bei griežtai drausmei, pvz., 1984-12-22 KGB agento „Stankevičiaus“ pranešime teigiama: „Dėl seminarijos mano nuotaika bendrai tokia. Jeigu mes gyvenime sakome <...> „sunkiai dirbau“, tai tikintieji naudoja du tokius žodžius „auka“ ir „apsimarinimas“. <...> Iš viso, toks tyčinis įėjimas vardan reikalo, o ne iš pašaukimo – tas yra labai sunku, tie-siog neįmanoma. <...> Iš pradžių buvo labai sunku ir fiziškai, nes kiekvieną dieną reikia po dvi valandas klūpėti. <...> Kas liečia mokslą, tai, lyginant su aukštosiomis mokyklomis, semi-narijos programa yra siauresnė, bet čia ji išeinama giliau. Kontrolė stipri ir pastovi, dažni kontroliniai darbai <...> Per šią sesiją turėjom laikyti egzaminus iš trylikos dalykų“. Kontržvalgybinio darbo agentūrinių-operatyvinių priemonių tarp Kauno dvasinės seminarijos dėstytojų ir klierikų 1985 – 1987 m. plane rašoma: <...> Paruošti konkrečias užduotis įterptam į seminariją agentui „Stankevičiui“, nukreip-tas į pasitikėjimo užkariavimą dėstytojų, klierikų, katalikų dvasininkų reakcingosios dalies ir kitų klerikalų akyse. <...> Pastoviai vesti su juo auklėjamąjį darbą ir apmokymą (LYA, f. K-18, ap. 2, b. 235, l. 10, 35, 36).

Kai kurie vaikinai, norėdami studijuoti kunigų seminari-joje, susitikdavo („eidavo į kontaktą“) su KGB pareigūnais, o vėliau kategoriškai atsisakydavo bendradarbiauti.

Pvz., 1984-12-23 kunigas R. P. nusiuntė pareiškimą į KGB nurodydamas, kad 1977 m. prieš stojant į kunigų seminariją

2�

buvo užverbuotas. Pareiškime pažymima, kad jam buvo ke-liami neteisėti reikalavimai pasirašyti bendradarbiavimo su KGB pasižadėjimą – buvo teiraujamasi, ar klausosi „Va-tikano“, „Laisvės“, „Amerikos balso“; priminta, kad du dėdės ir tėvas teisti už ryšius su partizanais; grasinta, kad neįstos į seminariją, jei nesutiks. Po 3 val. „smegenų praplovimo“ sutiko pasirašyti. Antrą kartą susitikus KGB pareigūnas reikalavo pasirinkti slapyvardį, parašyti autobiografiją, gra-sino net kalėjimu. Kitas susitikimas jau vyko Vilniuje, ket-virtas – paskutinis, po to R. P. į susitikimus nėjo. Pareiškime pažymima, kad saugumiečiai pažeidė Suvienytųjų Nacijų Organizacijos (SNO) visuotinės žmogaus teisių deklaraci-jos 12 str., <...> 20 str. – niekas negali versti stoti į kokią nors organizaciją. Savo pareiškime kunigas R. P. išdėstė reikalavimus: 1977 m. pasižadėjimą laikyti negaliojančiu; nešantažuoti; leisti vyskupams, seminarijos vadovybei spręsti kandidatų į kunigų seminariją tinkamumą; leisti vyskupams ir valdytojams skirti kunigus (LYA, f. K-6, ap. 2, b. 212, l. 71). į tokį drąsų poelgį buvo greitai sureaguota – 1985-03-22 dėl religinių susivienijimų nuostatų pažeidimų kunigą įspėjo LSSR prokuroro vyresnysis padėjėjas J. Bakučionis. Kunigas pasirašyti įspėjimą atsisakė (LYA, f. K-6, ap. 2, b. 212, l. 69).

1982-06-22 SSRS KGB 5 vald. 4 sk. vyr. operįg. pažymoje apie komandiruotę į LSSR KGB rašoma, kad iš 92 žmonių, besimokančių Kauno seminarijoje, 18 yra KGB agentai ir 11 – kandidatai verbavimui. Iš 18 agentų tik 9 su KGB bendradarbiauja atvirai (noriai), ir jų tarpe yra agen-tas „Žilvinas“ <...>, užverbuotas 1972 m., nuo 1980 m. jis yra spec. agentas, jam mokama po 100 rub. per mėnesį, iš jo gaunamos vertingos žinios, taip pat informacija apie Kaune esančius spausdinimo „taškus“ (LYA, f. K-18, ap. 2, b. 232,

27

l. 76). 1980-08-05 agentūrinių - operatyvinių priemonių akty-vinant kontržvalgybinį darbą tarp Kauno dvasinės seminarijos dėstytojų ir klierikų 1980 – 1981 m. plane rašoma: Siekiant su-stiprinti agentūrines pozicijas <...> rugsėjo mėnesį į dvasinę seminariją mokytis buvo pasiųstas patikrintas ir apmokytas agentas „Žilvinas“. „Žilvinas“ yra saugumo organų mate-rialiai išlaikomas. (LYA, f. K-18, ap. 2, b. 230, l. 18).

Buvo verbuojami Kauno kunigų seminarijos vadovai ir dėstytojai, pvz., 1976-08-10 LSSR KGB pirmininko patvirtin-to kontržvalgybinio darbo aktyvinimo tarp Kauno dvasinės seminarijos dėstytojų ir klierikų agentūrinių-operatyvinių priemonių plane nurodoma, kad agentas „Sigitas“, dvasinėje seminarijoje užimantis vadovaujančią padėtį, dažnai išvažiuoja į užsienį, todėl nedaro reikiamos įtakos mokslo – auklėjimo procesui, KGB naudingos politinės linijos palaikymui. Per Religijos reikalų įgaliotinį reikėtų spręsti klausimą apie vice-rektoriaus etato įvedimą ir į tas pareigas paskirti agentus „Antaną“ arba „Vidmantą“ (f. K-18, ap. 2, b. 227, l. 35, 38).

1980-04-03 LSSR KGB Kauno m. sk. viršininko pat-virtintame plane rašoma, kad dvasinėje seminarijoje yra 20 agentų: 5 dėstytojai ir 15 klierikų. Pažymima, kad kokybės atžvilgiu agentūrinės pozicijos silpnos, nes dauguma klierikų agentų sutiko bendradarbiauti todėl, kad bijojo būti nepriimti į seminariją (LYA, f. K-18, ap. 2, b. 230, l. 1, 3).

1982-06-22 SSRS KGB 5 vald. 4 sk. vyr. operįg. pažymoje apie komandiruotę į LSSR KGB rašoma, kad Kauno kunigų seminarijoje tuo metu dirbo agentai: „Sigitas“ užverbuotas 1948 m.; „Antanas“ užverbuotas 1979 m., charakterizuojamas teigiamai; kitas „Antanas“ užverbuotas 1957 m., charakteri-zuojamas teigiamai; „Valdas“ užverbuotas 1980 m., charak-terizuojamas teigiamai; agentas „Leningradskij“ užverbuotas

28

1956 m., bendradarbiauja pasyviai, nenoriai, jo darbo by-loje nėra nei vieno pranešimo; pabrėžiama, kad seminarijos literinėje byloje iš minimos agentūros gauta mažai pranešimų. Agentai „Sigitas“, „Vidmantas“, „Antanas“, „Valdas“ buvo LSSR KGB 3 sk. įvairių pareigūnų žinioje, agentai „Antanas“ ir „Leningradskij“ – LSSR KGB Kauno m. pareigūnų žinioje. Paminėti agentai priimami konspiraciniuose butuose, su jais vidutiniškai susitinkama 1 – 2 kartus per mėnesį (f. K-18, ap. 2, b. 232, l. 75, 76).

Kun. J. zdebskis, žinodamas apie tokią sudėtingą Kauno kunigų seminarijos padėtį, ieškojo išeities. Jis ir J. Stašaitis

1977 m. rugpjūčio 23 d. Kunigystės 25 metų minėjimas. Iš dešinės stovi J. užupis ir J. zdebskis /4/

29

ėmėsi iniciatyvos organizuoti pogrindžio kunigų studijas. Joje galėjo mokytis jaunuoliai ir vyrai, kuriems sovietinė valdžia neleido studijuoti oficialiai veikusioje Kauno kunigų seminar-ijoje. Kun. J. zdebskio sumanymą palaikė vyskupai tremtiniai – V. Sladkevičius ir J. Steponavičius. 1971 m. keturi studentai pradėjo mokslą pirmame kurse, 1972 m. organizuojamas an-tras kursas. Paskaitos dažniausiai vykdavo Kaune arba Vil-niuje butuose, kartais Vilniaus Paveikslų galerijos muziejuje (uždarytoje Vilniaus Arkikatedroje), kur direktoriumi dirbo J. K. Matulionis, taip pat mokęsis šioje seminarijoje. Kun. J. zdebskis jiems parūpindavo Kauno kunigų seminarijoje

1979 m. spalio 7 d., Viduklė. Kun. A. Svarinsko kunigystės 25 metų jubiliejaus minėjimas. Iš kairės: V. Vėlavičius, J. zdebskis, A. Svarinskas ir J. Kauneckas /5/

30

dėstomo kurso paskaitų atšviestą medžiagą. Egzaminus laiky-davo privačiuose butuose. Kun. J. zdebskis retai pasirodyda-vo, nes buvo nuolat saugumo sekamas.

1985-12-27 LSSR KGB Kauno m. sk. 2 psk. pagrindinių agentūrinių-operatyvinių priemonių plane 1986 m. rašoma, kad katalikų dvasininkų reakcionierių sukurtoje nelegalioje dvasinėje seminarijoje mokosi nacionalistiškai ir priešiškai nusiteikę asmenys. Norint nustatyti čia besimokančius ir dėstančius asmenis, reikia parinkti agentą iš patikrintos agentūros ir įterpti jį į nelegalią dvasinę seminariją (LYA, f. K-18, ap. 1, b. 261, l. 1, 18).

Pogrindinė kunigų seminarija turėjo didelės reikšmės sovietinės Lietuvos religiniame gyvenime, nes sovietinė valdžia, norėdama kontroliuoti būsimųjų kunigų mokymo ir ugdymo procesą, buvo priversta padaryti Kauno kunigų seminarijai kai kurių nuolaidų – didinti klierikų skaičių, nešantažuoti ir priverstinai neverbuoti stojančiųjų į seminariją jaunuolių.

Šiandien daugelio kunigų, baigusių pogrindinę kunigų seminariją, vardai gerai žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Tai kunigai: Vytautas Juozas Vaičiūnas, Jonas Boruta, Kazimieras Ambrasas, Aušvydas Belickas, Kęstutis Brilius, Robertas Grigas, Jonas Kastytis Matulionis, Ričardas Repšys ir kiti.

31

Kunigo J. Zdebskio persekiojimas ir KGB planai

Knygos „Akiplėša“ redaktorius kun. Aušvydas Belickas rašė: „Penkis dešimtmečius KGB energingai dirbo Lietuvoje palaikydama ir stiprindama totalitarinę sovietinę valstybę. Ši milžiniška represinė organizacija skverbėsi į visas visuomenės gyvenimo sritis ir, slopindama laisvės siekius, sekdama bei persekiodama nepaklusniuosius, šmeiždama, įkalindama ir kitokiom priemonėm susidorodama, vertė paklusti komunistų ideologijai ir valdžiai. Daug rūpesčių KGB turėjo Lietuvo-je, kurioje laisvės ir nepriklausomybės troškimas buvo ypač gyvybingas. Jį aktyviai palaikė Lietuvos Katalikų Bažnyčia – vienintelė organizuota institucija, nepavaldi sovietiniam režimui. Apie KGB kovą prieš Bažnyčią daug žinių pateikda-vo pogrindinė spauda, ypač Lietuvos Katalikų Bažnyčios kro-nika, atskleisdama nuo visuomenės slepiamus nusikaltimus prieš teisingumą, žmogaus teisių pažeidimus, religijos laisvės varžymą. Šie leidiniai praskleidė paslapties šydą ir parodė tikrąjį KGB veidą, tačiau jis dar labiau išryškėjo susipažinus su KGB archyvo dokumentais.

Pasitraukdama iš Lietuvos KGB stengėsi sunaikinti arba išvežti visus jos veiklą demaskuojančius dokumentus, tačiau kai kurios disidentų ir kunigų baudžiamosios, taip pat LKB kronikos leidimo bylos išliko. Viena jų – kunigo Juozo Zdeb-skio sekimo byla. Jos puslapiai papildo Bažnyčios kančių mozaiką, įtaigiai liudija apie nusikalstamą KGB veiklą ir pateikia naujų faktų apie kun. J. Zdebskio asmenybę“ (Speng-la V., „Akiplėša“, Vilnius, 1996 m.).

32

„Kaip pasakojo Lietuvos gyventojų genocido tyrimo cen-tro darbuotojai, ši ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ sekimo bylos išliko per stebuklą: turbūt KGB darbuotojai taip skubėjo, kad užmiršo išnaršyti visas koridorių spintas... Šioje byloje atsispindi didelė KGB sekimo ir represijų sistemos da-lis. Iš jos atsiskleidžia KGB kovos metodai ir priemonės ne tik prieš Bažnyčią, bet ir prieš visus laisvę mylinčius žmones. Joje visų Lietuvos žmonių istorijos dalis, nes tuomet kova už tikėjimą reiškė kovą ir už Lietuvą, kova už tikinčiųjų teises – kovą už visų laisvę“ (d. Malinauskaitė ir kt., Kunigo zdeb-skio veikla ir dvasia, Vilnius, 1998 m.).

LYA saugoma kun. J. zdebskio operatyvinio tyrimo byla (dOR Nr. 242) apima laikotarpį nuo 1971 m. iki 1986 m. Ją sudaro 8 tomai, kuriuose yra 2040 lapų (neskaitant, kad vienu lapu laikomas ir vokas, kuriame kartais būna po 20–30 lapų).

Iš bylos sužinome apie kun. Juozo veiklą, randame in-formacijos apie jo draugus bei pažįstamus, susipažįstame su pamokslų tekstais, matome KGB seklių darytas nuotraukas, skaitome agentų pranešimus ir pan.

Skaitydami operatyvinio tyrimo bylą matome, kaip KGB pareigūnams būdavo duodami vis nauji nurodymai, kokių veiksmų (priemonių) jie turi imtis, norėdami užkirsti kelią kunigo Juozo veiklai. duomenys apie tai būdavo kruopščiai renkami, bet pasitaikydavo netikslumų. dauguma pateiktų bylose dokumentų yra rašyti rusų kalba, bet nemažai agentų pranešimų ar įvairių žmonių pasiaiškinimų parašyta lietuviškai. KGB pareigūnai, susipažindami su dokumentais, pabraukda-vo vietas, kurios jiems atrodydavo ypač svarbios, ir kartais paraštėse įrašydavo savo komentarus bei papildymus.

Kun. J. zdebskio persekiojime dalyvavo LSSR prokuratūra,

33

LSSR Religijų reikalų įgaliotiniai, vietinės administracijos pareigūnai, sovietinė žiniasklaida, KGB agentai bei patikimi asmenys ir kt.

Tęsti kovą prieš asmenis, nesutinkančius paklusti sovieti-nei ideologijai, privalėjo SSRS KGB padalinio Lietuvoje at-skiras skyrius, o vėliau penktoji – ideologinės kontržvalgybos – tarnyba su keliais skyriais. Pastaroji turėjo sekti ir kovoti su sovietinei okupacijai besipriešinančia inteligentija, o jos trečiasis skyrius – su dvasininkija. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas katalikų dvasininkams – gausiausios ir juridiškai Vatikanui priklausančios organizacijos nariams. Kovos meto-dai keitėsi, priemonės tobulėjo, tačiau tikslas išliko – numa-rinti Lietuvos Katalikų Bažnyčią pačių dvasininkų rankomis. Iki pat Atgimimo (1988 m.) LKP ir KGB nuosekliai stengėsi įsiskverbti į Lietuvos Katalikų Bažnyčios vidaus gyvenimą ir perimti jos valdymą.

LSSR KGB kunigui Juozui suteikė slapyvardį „Naglec“, o jo sekimo dokumentuose figūruoja ir kitas slapyvardis „zdenek“.

Siekdami sužlugdyti kun. J. zdebskio veiklą, KGB pareigūnai ir valdžios institucijos kovojo prieš jį įvairiais me-todais ir naudojo įspėjamąsias, profilaktines, administracines, baudžiamojo proceso priemones bei kt.

Sovietinėje žiniasklaidoje buvo kritiškai ir neobjektyviai vertinami susiję su religija įvykiai bei asmenys, viešajame gyvenime buvo formuojamas tikinčiojo kaip neišsilavinusio ir nepilnaverčio asmens įvaizdis. Sovietinė spauda, stengdamasi sumenkinti kun. J. zdebskio bei kitų dvasininkų autoritetą, publikuodavo juos niekinančius ir smerkiančius straipsnius. dažniausiai tokias publikacijas užsakydavo arba paruošdavo LSSR KGB pareigūnai.

34

Melagingus gandus apie kun. J. zdebskio privatų gyvenimą skleidė ne tik užverbuoti dvasininkai, vienuolės, parapijiečiai, bet ir kunigai bei tikintieji, kurie nebendradarbiavo su sovietiniu saugumu, bet būdami lojalūs sovietinei valdžiai, nepritarė kunigo Juozo kovos metodams bei priemonėms.

Privačiuose susitikimuose su tikinčiaisiais kun. J. zdebskis dalijo ne tik tiesos žodį, bet ir geriausias dar prieš karą išleistas knygas. Todėl 1958 m. vasario 7 d. jo bute buvo atlikta krata, paimti užrašai, kai kurios knygos. Kunigas Juozas buvo kviečiamas į Vilniaus saugumą.

Apie 1960 m. kun. J. zdebskis įsigijo rašomąją mašinėlę. Vėliau turėjo net 4 mašinėles, kurias pats ir taisydavo. Jų pa-galba daugino religinę literatūrą, rašė įvairius pareiškimus ir pan. Vėliau jis tiesiogiai dalyvavo įrengiant ir aptarnaujant dauginimo aparatūrą ERA.

LKB kronikoje būdavo spausdinamos žinios apie tikinčiųjų diskriminaciją, jų pilietinių teisių pažeidimus. Žmonės pateik-davo faktus, surinkdavo medžiagą. dažniausiai LKBK redak-torius kun. S. Tamkevičius pats ją parsiveždavo iš ten, kur ji suplaukdavo, bet dažnai kun. J. zdebskis tai padarydavo.

Garbės kan. Vytautas Juozas Vaičiūnas autoriui pasako-jo, kad suėmus pas jį Kaune nelegaliai gyvenusį P. Petronį, apsilankė kunigas Juozas ir prašė informacijos, kurią būtų galima paskelbti LKB kronikoje. Kadangi apie KGB darytas kratas ir tardymus buvo sukaupta nemažai medžiagos, tai jis ją ir atidavęs. Vėliau šie faktai buvo paskelbti LKB kronikoje. Po to juodu toliau bendradarbiavo gamindami aparatus ERA, kurių reikėjo ir religinės literatūros, ir LKBK dauginimui.

dažnai tuos aparatus saugumas aptikdavo, bet nukentėję žmonės, pas kuriuos jie būdavo rasti, nieko neišduodavo. Ku-nigas Juozas su Vytautu Juozu Vaičiūnu paskutinę ERA (1981

35

m. V. J. Vaičiūnas suimtas) buvo įtaisę Šlavantų bažnyčios viršuje, bet netrukus aparatą teko išgabenti, nes parapijiečiai įspėjo apie sustiprintą KGB sekimą. Nors ir labai persekio-jami, jie sugebėjo aparatą paslėpti. Vėliau KGB nustatė, kad kažkur prie Šlavantų V. J. Vaičiūnas su ERA daugino LKB kroniką, bet taip ir nesužinojo, kur tai vyko.

1960-04-08 kun. J. zdebskiui KGB Kapsuko r. sk. pradėjo agentūrinio ištyrimo bylą pagal „reakcinės katalikiškos dvasi-ninkijos“ kategoriją.

1964 m. rugsėjo mėn. Kapsuko r. prokuratūra už įstatymo dėl bažnyčios atskyrimo nuo valstybės pažeidimą (vaikų religinį mokymą, katekizavimą) patraukė kun. J. zdebskį baudžiamojon atsakomybėn, o 1964-11-26 Kapsuko r. liau-dies teismas nuteisė jį vieneriems m. laisvės atėmimo pagal LSSR BK str. 143. Kun. Juozas bausmę atliko Vilniaus m. Lukiškių kalėjime ir Vilniaus m. Rasų pataisos darbų koloni-joje. 1965-06-04 jis buvo paleistas į laisvę.

1968 m. lapkričio mėn. kunigas Juozas paskirtas Šakių r. Valakbūdžio bažnyčios klebonu. Kun. J. zdebskis su Kau-no r. Garliavos bažnyčios klebonu P. dumbliausku paruošė ir pasirašė pareiškimą dėl Kauno kunigų seminarijos sunkios padėties ir jį nusiuntė SSRS Ministrų tarybos pirmininkui.

1969 m. vasario mėn., siekiant nutraukti kunigų J. zdeb-skio ir S. Tamkevičiaus aktyvią veiklą, iš jų LSSR Religijų reikalų tarybos įgaliotinio sprendimu buvo atimti kunigų re-gistracijos pažymėjimai ir jie oficialiai negalėjo vykdyti kuni-go pareigų. LSSR bedarbiai buvo netoleruojami ir persekioja-mi, todėl nuo 1969 m. kovo mėn. šie kunigai vienerius metus dirbo Prienų melioracijos statybos valdyboje darbininkais, tačiau toliau tęsė religinę veiklą.

36

Nuo 1969 m. pradžios iki antrojo arešto kun. J. zdeb-skis gyveno Prienuose pas Antaną ir Mariją Lodus, Kęstučio g. 13. Netrukus čia apsigyveno ir registracijos pažymėjimo netekęs kun. S. Tamkevičius. Kadangi kunigas Juozas buvo nuolat sekamas, tai 1971 m. sausio mėn. KGB Lodų namuose įrengė pasiklausymo priemonę „T“. Yra išlikę pasiklausymų įrašai, kuriuose užfiksuoti ne tik kun. J. zdebskio, kun. S. Tamkevičiaus ar apsilankiusiųjų, bet ir šeimininkų Lodų poka-lbiai. dažnai kunigą Juozą sekdavo KGB sekliai (naudojama priemonė „NN“), būdavo stebimas ir Lodų namas. 1971-07-23 Lodų namuose ir Prienų bažnyčioje KGB atliko kratą.

1970 m. kovo mėn. kun. J. zdebskiui buvo grąžintas regis-tracijos pažymėjimas ir jis paskirtas Prienų bažnyčios vikaru.

1970-06-19 Kauno m. KGB sk. kun. J. zdebskui pradėjo operatyvinio patikrinimo bylą Nr. 447.

1971-01-12 Prienuose vikaro J. zdebskio bute KGB buvo įtaisiusi slaptą pasiklausymo įrangą. KGB kapitonui Ra-dionovui paliepus pilietis A.B. pastatė kun. Juozui telefoną su pasiklausymo aparatūra. Kun. Juozui paklausus, ar saugumas neįmontavęs ten ko nors, A.B. atsakė: „Apie tai klauskite sau-gumo. Aš nieko nežinau“.

Kun. J. zdebskis numanė, kad jo klausomasi. Kartą, norėdamas pasišaipyti iš besiklausančiųjų, nukėlė ragelį ir pasisveikino su jais (nors ragelio ir nereikėjo kelti, jie ir taip girdėdavo). Atvažiavus kun. S. Tamkevičiui „gazietos“ (laikraščio – aut. past.) reikalais, svarbesnius klausimus aptar-davo verandoje, ir besiklausantieji pažymėdavo: girdėti tyliai kalbantis, bet suprasti žodžių negali.

Kunigo Juozo telefonas dažnai neveikdavo, todėl jis ei-davo į Prienų centrinio pašto tarnybinį techninį skyrių, suras-

37

davo savo atjungto telefono liniją ir pareikalaudavo prijungti. 1971-04-20 KGB kun. J. zdebskiui pradėjo operatyvinio

ištyrimo bylą Nr. 50 pagal „religine dogmatika maskuojamos antisovietinės agitacijos ir propagandos“ kategoriją.

1971 m. liepą sudaryta komisija tyrė ir nustatė, kad kun. J. zdebskis katekizuoja vaikus. Liepos 16 d. komisija atvyko į bažnyčią, tikėjimo pamoka buvo nufotografuota, surašytos visų pavardės, sudarytas specialus aktas, kurio kun. J. zdeb-skis nepasirašė.

1971-08-26 kunigą Juozą suėmė Prienų milicija. 1971-11-11 Kauno r. liaudies teismas kun. J. zdebskį

nuteisė vieneriems metams laisvės atėmimo pagal LSSR BK 143 str. 1-ąją dalį. Jis bausmę atliko Pravieniškių bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Prienų parapijos tikintieji stengėsi ginti savo kunigą.

Apie tai LKB Kronika rašė: (t. 1, Nr. 1., l. 26 – 33):

„Kiekvieną vasarą tūkstančiai lietuvių motinų ruošia savo vaikus pirmajai išpažinčiai ir Šv. Komunijai. Tai nelengvas ir labai atsakingas darbas, kuris iš tėvų ir kunigų pareikalauja daug pasišventimo. Tarybiniai įstatymai draudžia kunigams mokyti vaikus, kad ateistai lengviau galėtų sėti savo idėjas. Dalis kunigų, pergyvenę stalininio laikotarpio terorą, nenori turėti konfliktų su valdžia ir pasitenkina tik vaikų egzami-navimu. Kita dalis kunigų turi drąsos ir ryžtasi Dievo labiau klausyti negu žmonių – rizikuodami savo laisve moko vaikus tikėjimo pagrindų.<...> Didelėje Prienų parapijoje kasmet Pir-majai Komunijai ruošiasi apie 300 vaikų. Šitaip buvo ir 1971 metais. Liepos 16 d. vaikai kartu su savo motinomis susirinko į Prienų bažnyčią katekizacijai. Kun. Zdebskiui beaiškinant

38

ir beklausinėjant vaikus, į bažnyčią įsiveržė būrys pareigūnų. Jie vaikus fotografavo, klausinėjo pavardžių ir sustatė aktą. Bažnyčioje kilo triukšmas. Pasipiktinę tarybinių pareigūnų savivale, prieniškiai tėvai kreipėsi į Kontrolės komisiją“.

Šį pareiškimą pasirašė 89 tėvai ir pasiuntė į Maskvą. deja, atsakymo nesulaukta. Prienų prokuratūra pradėjo vaikų, jų tėvų ir kun. J. zdebskio tardymą, tardytojas kun. J. zdeb-skio bute padarė kratą.

Rugpjūčio 26 d. tardytojas telefonu paprašė kun. J. zdebskį „truputį“ užsukti į jo kabinetą. Čia kunigas ir buvo suimtas. Rugpjūčio 30 d. kun. zdebskis buvo išvežtas į Vilnių. Nuo an-kstyvo ryto minia žmonių stovėjo prie milicijos būstinės lauk-dama, kada bus išvežamas kunigas. Saugumiečiai žmones fo-tografavo ir norėjo išvaikyti. Rugsėjo 3 d. kun. zdebskio bute antrą kartą buvo padaryta smulki krata.

1971 m. rugsėjo mėn. 12 d. Prienų tikintieji parašė kitą pareiškimą, adresuotą TSKP Centro komitetui, TSRS Aukščiausiajai tarybai, TSRS Ministrų tarybai:

„Laikraščiai, radijas mus įtikinėja, kad Lietuvos TSR yra religijos laisvė, tačiau tikrovėje taip nėra. Mums neleidžiama išleisti religines knygas – mes jų niekada nematėme. Mes ne-turime net mažų katekizmų. Paskutinė laida buvo 1940 m. Dažnai mes negalim išklausyti Šv. Mišias, nes mus verčia sekmadieniais dirbti, nors mums trūksta kunigų. Kasmet numiršta apie 20 kunigų, o į seminariją gali įstoti vos 10. Be to, mes žinome tuos sunkumus, kuriuos stojantieji į seminariją patiria iš valdžios pareigūnų. Mūsų kunigai yra areštuojami už vaikų ruošimą pirmajai išpažinčiai. Rugpjūčio 26 d. buvo už katekizaciją areštuotas mūsų kunigas J. Zdebskis, ir da-bar laukiama jo teismo. Visa tai kompromituoja mūsų akyse

39

tarybinę Konstituciją ir įstatymus. Dėl to mes prašome Tarybų Sąjungos vyriausybę: duokite mums tikrą religijos laisvę; du-okite laisvę mūsų kunigams, kad jie be kliūčių ir be baimės galėtų atlikti savo pareigas; patvarkykite, kad būtų iš arešto paleistas mūsų kunigas J. Zdebskis“.

1971 m. rugsėjo mėn. 26 d. Santaikos tikinčiųjų pareiškimą pasirašė 1190 gyventojų:

„Mes, žemiau pasirašę katalikai, kreipiamės į CK, prašydami atkreipti dėmesį į sunkią tikinčiųjų padėtį Lietu-voje. Valdžios pareigūnai ne visiems norintiems leidžia įstoti į Kunigų seminariją, ir dėl to sparčiai mažėja kunigų skaičius. Vyskupas jau dabar neturi pakankamai kunigų, kad galėtų aprūpinti visas parapijas. Girdėjome, kad šiais metais kle-bono neteko Lankeliškio parapija, o šį mėnesį ir mes likome be pastovaus klebono. Atvažiuojąs iš kitur mūsų dvasinių reikalų negalės tinkamai aprūpinti. Tai mus labai skaudina ir kelia nepasitikėjimą Vyriausybės užimta linija. Nespėjo iš Alytaus lagerio išeiti kun. Šeškevičius, kuris buvo nuteistas už kunigiškų pareigų ėjimą, kai Prienuose vėl suimtas kun. Zdebskis, kuris, kaip girdėjome, ruošė tėvų atvestus vaikus pirmajai išpažinčiai. Jei jau čia nusikaltimas, tai ką jau mums begalvoti apie sąžinės ir tikėjimo laisvę.

Mes, katalikai, neturime maldaknygių ir meldžiamės iš suplyšusių. Prieš kelerius metus gavome kelias valdžios išleistas maldaknyges, kaip ant juoko. Reikia, kad kiekvienas katalikas galėtų įsigyti gerą maldaknygę. Mes neturime pa-siskaitymui net Šv. Rašto. Mes labai apgailestaujame, kad katalikų teisės, tarsi kokių negrų, yra grubiai pažeidžiamos, ir prašome CK patvarkyti, kad valdžios pareigūnai nesikištų į Kunigų seminariją, kad duotų leidimą mūsų dvasinei Vyres-

40

nybei kasmet išleisti pakankamai maldaknygių, Evangelijų ir kt. religinių knygų, kad paleistų iš arešto kun. Zdebskį. Tada vyskupas šį ar kitą kunigą galės paskirti mums klebonu“.

1972 m. rugpjūčio mėn. 25 d. kun. J. zdebskis išleistas į laisvę ir 1973 m. jis paskirtas Lazdijų r. Šlavantų parapijos klebonu.

1974-06-21 Lazdijų r. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas pranešė Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui, kad „1974 m. birželio 16 d. vykusiuose rinkimuose į TSRS Aukščiausiąją Tarybą nedalyvavo ir nebalsavo Šlavantų parapijos klebonas kun. Juozas Zdebskis“ (LCVA, f. R–181, ap. 6, b. 40, l. 59).

Kun. J. zdebskis keletą kartų buvo KGB darbuotojų su-laikytas, jo namuose būdavo atliekamos oficialios ir slaptos kratos, pasiklausomi telefoniniai pokalbiai, konfiskuojami laiškai. Kun. Juozas važinėdavo ir daugiausiai darbų atlikda-vo naktimis, nes jam važiuojant automobiliu beveik visuomet paskui jį važiuodavo KGB pareigūnų mašina.

Išorinio sekimo („NN“) suvestinė:(vertimas iš rusų k.)

41

SLAPTAI egz. Nr.1 7-ojo skyriaus 1-as poskyris 1975 m. rugpjūčio 15 d.

KGB PRIE LTSR MINISTRŲ TARYBOS 5 SKYRIAUS VIRŠININKUI pulkininkui drg. ŠČENSNOVIČIUI M.K.

IŠORINIO STEBĖJIMO SUVESTINĖ Nr. 1829-1Stebėtas objektas „Zdenek“ 1975 m. rugpjūčio 13-14 d.

pagal KGB prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 5 skyriaus užduotį.

Iniciatorius drg. Platinskas. Pradėta stebėti 1975 m. rugpjūčio 13 d. 16 val. Baigta stebėti 1975 m. rugpjūčio 15 d. 22 val.Kad būtų sulaikyti „Zdenekas“ ir jo artimi ryšiai, kai jie ban-dys automobiliais „Žiguliai“ Nr. 04-54 LIH, 59-96 LIJa, 72-52 LIO ir „Moskvičius“ Nr. 61-83,77-05 LIU vykti į Klaipėdą ir Palangą, pagal gautą užduotį nuo rugpjūčio 13 d. 16 vai. iki 1975 m. rugpjūčio 15 d. 22 val., apsimetant VAI darbuotojais, buvo organizuoti tariami (KGB darbuotojų. - aut. past.) postai ant plentų išvažiavime iš Kauno prie 9-to forto, prie kelto ir Jurbarke.Rugpjūčio 14 d. 13 val. 30 min. pastebėta, kad kunigui Sva-rinskui priklausantis automobilis „Žiguliai“ Nr. 04-54 LIH, kuri-ame sėdėjo vienas keleivis, pro 9 fortą nuvažiavo į Kauną.Rugpjūčio 14 d. 16 val. 10 min. prie 9 forto sulaikytas išvažiuojantis iš Kauno automobilis „Žiguliai“ Nr. 72-52 LIO, kurį vairavo artimas „Zdeneko“ ryšys Vitkūnaitė. Ji drauge su keleiviais (trimis moterimis ir vienu vyru) pristatyta į KGB prie LTSR Ministrų tarybos Kauno skyrių.(Paraštėje: „Vitkūnaitei padaryta krata ir ji apklausta“.)

KGB prie LTSR MT 7 skyriaus viršininkas pulkininkas V. A. Bukauskas. KGB prie LTSR MT 7 skyriaus 1 poskyrio

viršininkas papulkininkis S.I. Kuznecov

42

1976 m. KGB kun. J. zdebskį oficialiai įspėjo.Tais metais jo bute buvo atlikta krata, todėl 1976 m.

gruodžio 20 d. kun. J. zdebskis, gyvendamas Šlavantuose JE vysk. Poviloniui parašė pareiškimą: „1976 m. gruodžio pradžioje man nesant namie atvyko keturi piliečiai, iš jų vienas milicininko uniforma. Radę namuose mano senutę motiną ir svečius, savavališkai apvaikščiojo visus mano kam-barius, grasinančiais išsireiškimais įžeisdami mano svečius. Savo pavardžių nepasakė, kratos orderio nepateikė, apžiūros akto nepaliko. Prieš kelias dienas panašią operaciją atliko kiti asmenys, tarp kurių buvo ir Šlavantų vidurinės mokyklos direktorius. Prašau reikalą išaiškinti ir minėtiems asmenims priminti tarybinius įstatymus“ (LCVA, R-181, ap. 6, b. 40, l. 55).

1978 m. rugpjūčio 18 d. Šlavantų parapijoje vyko ku-nigo Juozo remiamos jaunimo rekolekcijos. dalyvius kuni-gas perspėjo, kaip elgtis atvykus KGB pareigūnams. Atvykus KGB darbuotojams, milicininkui, girininkui ir pareikalavus paaiškinti, kas čia vyksta, kun. J. zdebskis prisistatė ir to paties paprašė jų. Šie savo pavardžių ir pareigų nepasisakė. Tuomet kun. J. zdebskis atsisakė duoti paaiškinimus, o vaikų pavardžių užsirašyti neleido, pareiškęs, kad jie yra jo svečiai.

LSSR KGB pareigūnai persekiojo kun. J. zdebskį – jis keletą kartų buvo KGB sulaikytas, kviečiamas liudyti už antisovietinę veiklą teisiamų asmenų bylose (kun. A. Svarin-sko byloje liudyti atsisakė), jo namuose būdavo atliekamos oficialios ir slaptos kratos, klausomasi telefoninių pokalbių, konfiskuojami laiškai, vykdomos kitokios provokacijos. Petro Plumpos teigimu, į kun. J. zdebskio gyvybę kėsintasi keturis kartus („Kryžiaus ir Meilės kelias“, Vilnius, 1996 m.). Kun. J. zdebskio bendražygė Nijolė Sadūnaitė pasa-

43

kojo: „Pasikėsinimų į kun. J. Zdebskį, kiek aš žinau, buvo devyni, įvairių. Buvo primuštas. Be sąmonės jį buvo radę. Vilniuj iš antro aukšto norėta nuleisti ant jo galvos maišą su gelžgaliais...“

1980 m. rudenį kun. J. zdebskio vairuojamas automobilis, kuriuo dar važiavo N. Sadūnaitė, A. Raškinis su mažamečiais vaikais ir dvi moterys, vyko į Kauną. Kun. J. zdebskio auto-mobilis pavijo sunkvežimį ir ruošėsi jį aplenkti. Sunkvežimis nerodydamas posūkio signalo, staiga pasuko kairėn, ir užtvėręs kelią sustojo skersai greitkelio. Kun. J. zdebskio stabdomas automobilis apsisuko keletą kartų. Kunigui išlipus, priėjus prie sunkvežimio ir atidarius jo kabinos duris bei pa-klausus vairuotojo, ką šis sumanęs, pastarasis nusikvatojo. N. Sadūnaitės įsitikinimu, tai buvo ne pirmą kartą kun. J. zdeb-skiui KGB suorganizuota avarinė situacija.

1976 m. Lazdijų dekanato 5 kunigai parašė pareiškimą vyskupui L. Poviloniui, kuriame teigė, kad „kovo 10 d. Šlavantų klebonas kun. J. Zdebskis Vilniuje buvo milicijos organų sulaikytas ir, pasitelkus medicinos darbuotojų komisiją, apkaltintas esą girtas vairavęs automašiną. Kadangi J. Zdeb-skis yra visur žinomas kaip griežtas abstinentas ir kovotojas su girtavimu, šiame įvykyje tegalima įžiūrėti tik gerai apgalvotą pasikėsinimą prieš kunigo autoritetą. Niekas negali užtikrinti, kad pavykus šiam bandymui, kuris nors iš mūsų nebūsime panašiai apkaltinti vagyste, ištvirkavimu ar kitokiais nusikal-timais.

Mes, kaimyninių parapijų kunigai, prašome Jūsų Ekscelenciją į šį įvykį reaguoti, kad pažeistas kunigo autorite-tas būtų atstatytas“.

1976 m. gegužės mėn. 19 d. panašų pareiškimą pasirašė 308 Šlavantų parapijos tikintieji ir adresavo jį LSSR KGB

44

viršininkui: „1976. 03. 10 Vilniaus mieste VAI darbuoto-jas Jurevič sulaikė mūsų parapijos kunigą Juozą Zdebskį, vairuojantį automašiną ir pareiškė, kad jis esąs girtas. Pa-reikalavo vykti į psichiatrinę ligoninę nustatyti girtumo laipsnį. Minėtoje įstaigoje, nepadarius kraujo analizės, nežiūrint, kad kunigas pats reikalavo padaryti kraujo analizę, buvo nustatytas aktas, pripažįstąs girtumą. VAI atėmė vairuotojo pažymėjimą, rajoninis laikraštis įdėjo žinutę, kad kunigas sulaikytas Vilniu-je girtas vairavęs automašiną. Mes, Šlavantų parapijos tikin-tieji, žinome, kad mūsų kunigas visiškai nevartoja alkoholinių gėrimų. Tai patvirtina ir važiavę su juo trys žmonės, į kurių liudijimą įvykio metu buvo visiškai nereaguojama. Šitoks gru-bus kunigo įžeidimas įžeidžia ir mus, tikinčiuosius. Nejaugi šitokiomis priemonėmis vykdoma ateistinė propaganda? Todėl mes reikalaujame VAI ir psichiatrinės ligoninės darbuotojų nesąžiningumą ištirti ir pasėkas atitaisyti – grąžinti vairuotojo pažymėjimą. Prašome atsakyti, kas buvo suinteresuotas, kad VAI ir medicinos darbuotojai taip nesąžiningai piktnaudžiautų savo tarnybine padėtimi?“

Kun. J. zdebskio bendražygis Vytautas Juozas Vaičiūnas (dabar kunigas) 1976-04-23 parašė pareiškimą, adresuotą LSSR Ministrų tarybai (nuorašas: Jo Ekscelencijai vyskupui L. Poviloniui): „Šių metų kovo 10 d. Vilniaus mieste buvo sulaikytas kun. J. Zdebskio vairuojama automašina „Žiguli“. Mašiną vairavęs autoinspektorius, apkaltinęs vairuotoją girtumu, nusivežė jį į Vilniaus psichiatrinę ligoninę. Ligoninėje buvo suvaidintas iš anksto paruoštas spektaklio pirmasis veiksmas, t.y. iš pulso ritmo nustatytas girtumo laipsnis. Kunigo Juozo vairuotojo pažymėjimo atėmimu baigėsi antrasis šio spektaklio veiksmas. Trečiasis spektaklio veiksmas prasidės po 18 mėnesių, kai kun. Juozas mėgins susigrąžinti vairuotojo

45

pažymėjimą. Noriu keletą žodžių pasakyti apie kunigą Juozą Zdebskį, kurio vardas gerai žinomas ne vien krikščionims, bet ir ateistams. Man teko lankytis Šlavantuose, kalbėtis su šios parapijos tikinčiaisiais. Visi su pagarba kalba apie savo kleboną. Kaip tikras tėvas, jis neatstumia nė vieno, kuris pas jį kreipiasi. Net tą nelaimingą kovo 10 d. rytą nukentėjo vykdydamas artimo meilės įstatymą – veždamas į Vilnių sa-vo parapijietę – invalidę. Jo visas gyvenimas – tai kovõs už krikščionybės idealą ir gerų darbų pynė. Neturiu noro prie šio klausimo sustoti. Trumpai tariant: tikinčiųjų mylimas, o ateistų pasmerktas ir apjuodintas. Noriu atkreipti dėmesį į šio spektaklio rengėjų nelogiškumą. Nuo Šlavantų iki Vilniaus mažiausiai 3 valandų kelionė. Išeina taip, kaip toje pasakoje – iš lovos išsirito ir prisigėrė. Bet kalba eina apie žmogų, kurio niekas niekada nematė girto. Sulaikymo metu buvo liudininkai, kurie tvirtino, kad nei iš vakaro, nei rytą, nei kelionėje kunigas Juozas degtinės net nebuvo matęs. Versija, kuria niekas negali patikėti. Netiki ja ir šio spektaklio rengėjai, nes kaip kitaip paaiškinti atsisakymą paimti kraują ištyrimui. Negi nebuvo galima sugalvoti ką nors gudriau, norint apšmeižti kunigą? <…>. Kunigas Zdebskis, kovodamas dėl krikščionybės idealo, skleisdamas gėrį, jau daug nukentėjo. Jam daromos skriaudos – nauja žaizda tikinčiųjų sieloje. Prašau LTSR Ministrų Tarybą duoti nurodymus atitinkamoms žinyboms sudrausti spektaklių rengėjus!“

Netekęs vairuotojo pažymėjimo kun. J. zdebskis turėdavo tartis su draugais ar pažįstamais dėl pavėžėjimo. Turėdamas teises per metus nuvažiuodavo iki 100000 km.

1972 m. grįžus iš įkalinimo įstaigos kunigo Juozo sveika-ta buvo pašlijusi. dėl aktyvaus gyvenimo – religinės ir visuomeninės veiklos, jis dažnai būdavo nepailsėjęs, nevalgęs.

46

Neskirdamas sau pakankamai dėmesio, kunigas Juozas patir-davo sveikatos sutrikimus, priepuolius. Gerdašių miškuose, katalikiško jaunimo susibūrimo metu, jis buvo rastas parkritęs, leisgyvis. Kun. J. zdebskiui buvo nustatytas lėtinis žarnyno išopėjimas, kraujavimas. Jis mėnesį gydėsi bičiulių namuose.

1980 m. spalio 3 d. prieš J. zdebskį KGB panaudojo spec.priemonę.

1982-09-14 LSSR KGB 5 tarn. 3 sk. viršininko J. Radzevi-čiaus parengtoje pažymoje apie Šlavantų parapijos kleboną kun. J. zdebskį pateikiama jo veiklos apžvalga nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios: „1971 m. balandžio mėn. Zdebskiui buvo pradėta operatyvinio tyrimo byla (slapyvardžiu „Akiplėša“), kuri priskiriama „religine dogmatika maskuojamų žodine ir rašytine forma vykdomų antisovietinės agitacijos ir propagandos“ bylų kategorijai. <...> Iš bylos medžiagos matoma, kad Zdebskis dėl savo religinio fanatizmo ir nacionalistinių įsitikinimų dar 7-ojo dešimtmečio pradžioje pradėjo labai pažeidinėti religinių kultų įstatymus (sistemingai grupėmis katekizavo vaikus, nekviestas eidavo pas gyventojus, ragindamas juos lankyti bažnyčią ir atlikti kitas apeigas), o pamoksluose šmeižė sovietinę tikrovę, mokyklą ir mokytojus. Nuo 1968 metų Zdebskis drauge su kitais reakcingaisiais kunigais (operatyvinės įskaitos objektais Svarinsku, Tamkevičiumi, Dumbliausku, Kunevičiumi) pradėjo aktyviai veikti, reikalaudamas dvasininkams suteikti neribotas teises religinėje veikloje, dėl to ėmė rašyti įvairius kurstytojiškus laiškus į sąjungines ir respublikines instancijas bei rinkti tiems laiškams pritariančių tikinčiųjų parašus. Be to, užmezgė ryšius su daugeliu aktyvių nacionalistų, tokių kaip Petronis, Plumpa ir Stašaitis, kurie vėliau buvo nuteisti už labai pavojingus valstybinius nusikaltimus, ir drauge su jais

47

nelegaliai gamino ir platino religinę bei kitokią ideologiškai žalingą literatūrą. Būdamas atskirų vienuolių grupių dvasinis įkvėpėjas, stengėsi su jų pagalba įtraukti jaunimą į vadinamuosius eucharistijos būrelius, kurių sambūriuose jaunimą auklėjo nacionalistine dvasia. Kad būtų užkirstas kelias Zdebskio priešiškai veiklai, jam buvo panaudotos įvairios įspėjamosios profilaktinės, administracinės ir baudžiamojo proceso priemonės. Konkrečiai: 1964 m. ir pakartotinai 1971 m. jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal LSSR BK 143 straipsnį (bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos nuo bažnyčios įstatymo pažeidimas). 1969 m. vasario mėnesį Religijų reikalų tarybos įgaliotinis iš jo atėmė kulto tarnautojo registracijos pažymėjimą. <...> Zdebskio tyrimo eigoje buvo įvykdyta agentūrinių-operatyvinių priemonių kompleksas, kad būtų išaiškinta, dokumentais įforminta jo priešiška veikla ir užkirstas jai kelias. <...> Buvo panaudotos priemonės siekiant sukompromituoti J. Zdebskį kaip kunigą tarp bažnyčios vadovybės, kunigų reakcionierių, vienuolynų kongregacijų vyresniųjų ir kt. 1979-1980 m. tarp dvasininkų ir vienuolių buvo paruošti ir išplatinti laiškai apie amoralų Zdebskio elgesį, o 1980 m. spalio mėn. jo atžvilgiu buvo panaudota spec. priemonė, po kurios jis buvo galutinai sukompromituotas ir TTGKK nariai jį pašalino iš TTGK komiteto. <...> Respublikos KGB numato toliau jį kompromituoti prieš dvasininkus, vienuoles ir tikinčiuosius“ (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 884, l. 297-299).

1983 m. sausio 6 d. LSSR KGB 5 tarn. 3 sk. kun. J. zdeb-skiui pradėjo operatyvinio stebėjimo bylą Nr. 1789 pagal „bažnytinių organizacijų vadovų ir autoritetų“ kategoriją.

1983 m. kovo 20 d. kunigas Juozas buvo suimtas ir nuvežtas į Vilnių. Čia jį tardė dėl kun. A. Svarinsko, kuriam

48

buvo iškelta baudžiamoji byla. Keliolika žmonių susirinko prie Lazdijų r. Vidaus reikalų sk. ir reikalavo, kad jų kuni-gas būtų paleistas. Prie susirinkusiųjų prisistatė uniformuoti ir civiliai apsirengę asmenys, atvažiavo kelios mašinos. Mili-cininkai pradėjo suiminėti žmones. Netrukus kun. J. zdebskis buvo paleistas. Atvykęs prie Lazdijų Vidaus reikalų sk. jis buvo apstumdytas ir vėl sumuštas. Po to paprašė susirinkusiųjų pasimelsti už smurtininkus.

1983 m. rugpjūčio 25 d. Religijos reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis raštu įspėjo katalikų bažnyčios Šlavantų kleboną kun. J. zdebskį rašydamas: „Nustatyta, kad 1983 metais rugpjūčio mėn. 21 dieną kun. J. Zdebskis atvyko į Kražius (Kelmės raj.) ir niekieno nekviestas be vietos valdžios organų sutikimo laikė bažnyčioje pamaldas, sakė ne religinio turinio pamokslą, fanatizavo susirinkusius tikinčiuosius. Tokiais veiksmais kun. J. Zdebskis pažeidė Religinių susivienijimų nuostatų 19 punktą, kuriame nurodyta, kad kulto tarnų veiklos rajonas apribojamas jų aptarnaujamo religinio susivienijimo narių gyvenamąja vieta ir atitinkamų maldos namų buvimo vieta.

Reikalauju kun. Juozą Zdebskį laikytis kultų įstatymų ir įspėju, kad už įstatymų pažeidimus ateityje būsime priversti imtis griežtų poveikių priemonių“ (LCVA, f. R–181, ap. 6, b. 40, l. 25.).

Ant dokumento, kuris rašytas mašinraščiu, ranka užrašyta, kad kun. J. zdebskis su įspėjimo tekstu susipažino 1983 m. rugsėjo 8 d., bet pasirašyti atsisakė.

1985 m. liepos mėn. autoinspektorius sustabdė G. drąsutytės vairuojamą kun. J. zdebskio, iš kurio buvo atim-tos teisės, automobilį ir kreipėsi į jį klausdamas, kodėl šis neateina atsiimti teisių. Kitą dieną po paviršutiniškos automo-

49

bilio techninės apžiūros teises atidavė. Kun. J. zdebskiui toks pasikeitęs VAI darbuotojų elgesys sukėlė įtarimų.

KGB pareigūnai norėdavo iš anksto žinoti tikslų kun. J. zdebskio išvykų laiką ir maršrutus, agentai gaudavo ir bažnyčios raktų dublikatus.

Paskutinis į bylą įdėtas kun. J. zdebskio organizuotas kreipimasis – 1985-ųjų laiškas TSKP pirmajam sekretoriui Michailui Gorbačiovui, kuriame reikalaujama išlaisvinti įkalintus kunigus. Likus mažiau nei mėnesiui iki kunigo žūties – 1986 m. sausio 9 dieną – KGB pareigūnai išsiaiškino, kad kunigas Juozas ruošiasi kažką perduoti į užsienį.

�0

KGB agentūra

Pirmosios, 1940–1941 m., sovietinės okupacijos laiko-tarpiu LSSR Vidaus reikalų liaudies komisarui Guzevičiui atsiųstoje SSRS Vidaus reikalų komisaro Berijos ir Valstybės saugumo vyriausiosios valdybos viršininko Merkulovo in-strukcijoje buvo nurodoma, kokiais būdais ir metodais su-naikinti Bažnyčią: „Su priešiška dvasininkijos veikla NKVD organai turi kovoti gerai organizuotu agentūriniu-opera-tyviniu darbu, kad per trumpiausią laiką Lietuvos katalikų vadovybė susilauktų daug rimtų smūgių. Turime sunaikinti jos bazę, diskredituoti ją katalikų akyse, suskaldyti dvasininkijos vadovybę ir sumenkinti jos įtaką tikintiesiems. Todėl TSRS NKVD siūlo:

verbuojant kunigus ir katalikų autoritetus panaudoti vi-sas jų silpnybes. Patirtis rodo, kad tokia kompromituojanti medžiaga verbavimui efektyviausia;

verbuojant ir dirbant su agentūra atkreipti dėmesį į įvai-riausius prieštaravimus tarp bažnyčios vadovų. Kruopščiai išnagrinėti šių prieštaravimų esmę ir išnaudoti juos skaldant ir diskredituojant bažnyčios vadovybę, ypač pasitelkiant kar-jerizmo ir pavydo elementus;

kad įsigytume kvalifikuotų agentų dvasininkų, reikia mak-simaliai panaudoti suimtus kunigus ir religinius veikėjus;

dvasininkus, užsiimančius aktyvia antisovietine veikla, suimti, prieš tai gavus TSRS NKVD sankciją“ (Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1994, Nr. 11, l. 136–137).

Pokario laikotarpis pasižymėjo ypač žiauriomis represi-jomis – dvasininkų kalinimu, fiziniu kankinimu bei žudymu, priverstiniu įrašymu į KGB agentūrą (kai kurie archyviniai

�1

agentai), bažnyčių išniekinimu, bažnytinio turto nacionali-zavimu, religinės spaudos sunaikinimu ir kt. Brutaliomis priemonėmis buvo siekiama sunaikinti Lietuvos Katalikų Bažnyčią.

1954 – 1986 m. (kun. J. zdebskio aktyvios veiklos laiko-tarpiu) kunigų bei kitų nesutinkančių paklusti sovietinei ide-ologijai asmenų atžvilgiu KGB naudojo vis tobulesnes sekimo priemones, tačiau tikslai liko tie patys: stiprinti Bažnyčios val-dymo kontrolę, skaldyti dvasininkų vienybę, juos supriešinti, kompromituoti, pasinaudoti jų silpnybėmis ir pan.

Prieš kun. J. zdebskį KGB naudojo agentūrines-opera-tyvines priemones išaiškinant, dokumentuojant jo veiklą ir bandant užkirsti jai kelią, šiam darbui pasitelkiant agentus iš civilių gyventojų, tarnautojų, tikinčiųjų, kaimynų, dvasininkų tarpo.

Agentai pranešdavo apie pas kunigą Juozą atvykstančius asmenis, padėdavo nustatyti jų tapatybę, atpažindavo juos iš KGB pareigūnų pateiktų nuotraukų, pranešdavo kuni-go dienotvarkę, įpročius, keliones ir pan. Turbūt daugelis buvusių KGB agentų iki šiol gyvena manydami, kad savo mažareikšme informacija negalėjo pakenkti kunigui Juo-zui. Tačiau KGB pareigūnai kiekvieną agentų ar patikimų asmenų pranešimą stengdavosi dokumentuoti, juos kaup-ti, nagrinėti, papildyti, kelti klausimus ir ieškoti į juos atsakymų. Iš panašių dokumentų, pasiklausymo bei KGB 7-o sk. sekimo suvestinių, tikinčiųjų pareiškimų ir kt. buvo sudaryta 8-ių tomų kun. J. zdebskio operatyvinio tyrimo byla (dOR). KGB visokiais būdais (šantažuodami, kompromituo-dami, įbaugindami, grasindami represijomis, gąsdindami, žadėdami materialinę gerovę ar karjerą) stengdavosi kuo daugiau žmonių įtraukti į informatorių tinklą, nes tokiu būdu

�2

buvo lengviau kontroliuoti kun. Juozo gyvenimą, žinant jo įpročius, sveikatos stovį, žmogiškas silpnybes, draugų bei pažįstamų ratą. Tikėtina, kad turima gausi informacija padėjo KGB pareigūnams 1980-10-03 kun. J. zdebskiui įvykdyti spec. priemonę (liudininkų teigimu – apdeginimą) ir galimai 1986-02-05 fiziškai jį sunaikinti.

Galimybė surinkti išsamią ir visapusišką dokumentinę medžiagą apie KGB pareigūnų ir su KGB bendrininkavusių asmenų veiklą yra ribotos, nes 1989 – 1991 m. LSSR KGB darbuotojai didžiąją dalį bylų sunaikino arba išgabeno į Rusiją.

Jeigu išdrįstų buvę KGB pareigūnai, agentai, informatoriai bei kiti asmenys, bendradarbiavę su KGB struktūromis, papa-sakoti apie KGB darbo specifiką, metodus, priemones, būtų lengviau ištirti 1980-10-03 kun. J. zdebskiui KGB įvykdytą spec. priemonę – apdeginimą ir 1986-02-05 jo žūtį.

Pavyzdžiui, agentas „Mykolas“ pagal KGB pateiktas nuotraukas padėjo nustatyti kun. J. zdebskio bendražygių – KGB nelegalu vadinamo kun. Petro Našlėno ir inžinieriaus Vytauto Juozo Vaičiūno (dabar kunigas) – asmenybes. KGB 5 tarn. V. J. Vaičiūnui buvo suteikusi „Fanatiko“, o 7 sk. –„Vlado“ slapyvardžius.

KGB užverbuotų kunigų pranešimams buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Juos paprastai priimdavo LSSR KGB miestų ar rajonų sk. viršininkai.

Verbuojant vaikų ir jaunimo sambūrių dalyvius dažniausiai buvo grasinama pašalinimu iš mokyklos, universiteto ar kitos mokymo įstaigos ir pan.

Kun. J. zdebskis KGB verbuojamus moksleivius, jaunuolius, klierikus, dvasininkus, tikinčiuosius skatindavo apie tai viešai paskelbti ir atsisakyti bendradarbiavimo ir tokiu būdu apsisaugoti nuo tolesnio terorizavimo. Pamokslų,

53

pokalbių metu jis patardavo, kaip elgtis, kai KGB pareigūnai pradėdavo bauginti, grasinti, psichologiškai bandyti palaužti valią, sugniuždyti asmenybę ir pan.

Kunigas Juozas virgulės pagalba sugebėdavo patikrinti, ar automobiliuose, namuose bei kitose patalpose nėra įrengta pasiklausymo aparatūra, padėtos žmogaus sveikatai kenks-mingos medžiagos. Kai kurie kunigo Juozo draugai žiūrėdavo į tai kaip į jo pomėgį ar žaidimą, kiti teigdavo, kad jis tikrai pasižymėjo tam tikrais sugebėjimais.

Tardymų ir kitokių susidūrimų su KGB darbuotojais bei agentais metu, kunigas Juozas tyrinėjo jų veiklos metodus, priemones, psichologiją, elgesio, charakterio savybes, su KGB pareigūnais elgėsi mandagiai, stengėsi žiūrėti į juos kaip į nelaimingus žmones, bet su jais kalbėdavo apdairiai, apgal-vodamas kiekvieną žodį. Siekdamas suardyti jų planus (spec. priemones), kartais jis priimdavo netikėtus, nestandartinius sprendimus.

Kun. J. zdebskio operatyvinio tyrimo byloje (dOR) yra 465 agentūriniai pranešimai apie jį. Šiuos pranešimus parašė 115 agentų.

1984 m. vasario 22 d. pažymoje, pasirašytoje LSSR KGB Lazdijų r. sk. viršininko z. Galiausko, nurodyti 88 agentų, sekusių J. zdebskį, slapyvardžiai (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 886, l. 60-64): „Aldona“, asmens bylos (toliau a. b.) numeris nenurodytas, 1973-03-19 buvo LSSR KGB Klaipėdos m. ir Lietuvos Jūrų baseino 5 psk. viršininko Abromaičio žinioje;„Algis“, a. b. Nr. 3016, 1970-02-25 buvo LSSR KGB 5 sk. 4 psk. viršininko Kolgovo žinioje;„Algis“, a. b. Nr. 21526, 1974-12-25 – 1978-03-28 buvo LSSR KGB Lazdijų r. psk. vyr. operįg. Galiausko žinioje;

54

„Algis - I“, a. b. Nr. 28779, 1980-08-29 buvo LSSR KGB Raseinių m. sk. operįg. Šablavinsko žinioje;„Algirdas“, a. b. Nr. 12538, 1977-04-07 buvo LSSR KGB Lazdijų r. psk. operįg. Gylio žinioje;„Alma“, a. b. Nr. 24187, 1976-10-28 buvo LSSR KGB 5 sk. Paltinsko žinioje;„Antanas“, a. b. Nr. 25851, 1976-11-25 buvo LSSR KGB Šakių r. psk. viršininko Rutkausko žinioje;„Aronėja“, a. b. Nr. 26124, 1976-06 -10 – 1980-10-20 buvo LSSR KGB Vilkaviškio r. psk. viršininko Vaišvilos žinioje;„Arūnas“, a. b. Nr. 23500, 1974-12-18 – 1983-09-15 buvo LSSR KGB Lazdijų r. psk. vyr. operįg. Galiausko žinioje;„Atžala“, a. b. Nr. 28543, 1978-06-14 – 1984 buvo LSSR KGB Lazdijų r. psk. vyr. operįg. Gylio žinioje;„Beržas“, a. b. Nr. 19629, 1971-10-12 buvo LSSR KGB Kau-no m. sk. operįg. Šlito žinioje; „Bijūnas“, a. b. Nr. 24955, 1976-03-30 – 1982-05-06 buvo LSSR KGB Kapsuko r. psk. viršininko Vilko žinioje;„Bronius“, a. b. Nr. 27048, 1977-07-01 buvo LSSR KGB Kauno m. sk. vyr. operįg. Šarkano žinioje;„Bronius“, a. b. Nr. 27481, 1977-10-11 – 1983-02-01 buvo LSSR KGB Kauno m. sk. vyr. operįg. Šarkano žinioje;„dainava“, a. b. numeris nenurodytas, 1975-03-10 buvo LSSR KGB Alytaus r. psk. viršininko Gurbininko žinioje; „daktaras“, a. b. Nr. 21937, 1970-01-27 – 1972-09-05 buvo LSSR KGB 5 sk. 4 psk. viršininko Kolgovo žinioje; „donatas“, a. b. Nr. 25108, 1978-05-08 – 1981-01-06 buvo LSSR KGB Alytaus m. sk. vyr. operįg. Kriščiuko žinioje;„Edita“, a. b. Nr. 27424, 1981-01-16 buvo LSSR KGB Kelmės r. psk. viršininko Braukos žinioje; „Eglė“, a. b. Nr. 20708, 1970-08-03 buvo LSSR KGB Kap-suko m. sk. operįg. Radionovo žinioje;

��

„Eglutė“, a. b. Nr. 27559, 1976-06-05 buvo LSSR KGB druskininkų m. sk. vyr. operįg. Jankeliūno žinioje; „Eva“, a. b. Nr. 26822, 1975-01-17 – 1983 buvo LSSR KGB Lazdijų r. psk. viršininko Žemaičio ir vyr. operįg. Galiausko žinioje; „Gediminas“, a. b. numeris nenurodytas, 1970-09-22 buvo LSSR KGB 5 sk. Piepalio žinioje;„Gediminas“, a. b. Nr. 378, 1970-09-10 buvo LSSR KGB 5 sk. 4 psk. viršininko Kolgovo žinioje; „Gediminas“, a. b. Nr. 16537, 1973-10-22 – 1984 buvo LSSR KGB Lazdijų r. psk. viršininko Žemaičio ir vyr. operįg. Ga-liausko žinioje;„Gerardas“, a. b. Nr. 20411, 1972-10-16 – 1974-10-30 buvo LSSR KGB 5 sk. vyr. operįg. Šiaudinio žinioje ir 1980-10-29 – LSSR KGB 5 tarn. 3 sk. vyr. operįg. Sventausko žinioje; „Gerimantas“, a. b. Nr. 18076, 1970-09-30 – 1973-01-22 buvo LSSR KGB Kauno m. sk. vyr. operįg. Šarkano žinioje; „Gerimantas“, a. b. Nr. 21322, 1973-02-08 – 1973-07-12 buvo LSSR KGB 5 sk. 4 psk. viršininko Kolgovo ir vyr. operįg. Jankausko žinioje; „Granitas“, a. b. numeris nenurodytas, 1982-10-15 buvo LSSR KGB 5 tarn. 3 sk. vyr. operįg. Karpavičiaus žinioje; „Jakaitis“, a. b. Nr. 3743, 1971-09-29 – 1973-04-27 buvo LSSR KGB Kauno m. sk. vyr. operįg. Radionovo žinioje; „Jonas“, a. b. Nr. 23179, 1977-03-21 buvo LSSR KGB Lazdijų r. psk. operįg. Gylio žinioje; „Jonas“, a.b. numeris nenurodytas, 1979-07-24 buvo LSSR KGB druskininkų m. sk. Pikanavičiaus žinioje;„Juozapas“, a. b. Nr. 9832, 1970-09-24 – 1980-12-09 buvo LSSR KGB Kauno m. sk. vyr. operįg. Šarkano žinioje; „Juozas“, a. b. numeris nenurodytas, 1968-06-18 buvo LSSR KGB Lazdijų r. psk. vyr. operįg. Bagužio žinioje;

��

„Jurginas“, a. b. Nr. 17146, 1975-03-28 – 1979-02-21 buvo LSSR KGB Lazdijų r. sk. zinkevičiaus ir LSSR KGB Lazdijų r. sk. operįg. Gylio žinioje; „Jurgis“, a. b. Nr. 1697, 1976-12-22 buvo LSSR KGB 5 sk. vyr. operįg. Gudo žinioje;„Justinas“, a. b. Nr. 28774, 1979-03-22 buvo LSSR KGB 5 tarn. 1 sk. vyr. operįg. Bartosevičiaus žinioje; „Kamaitis“, a. b. Nr. 23545, 1969-10-22 – 1973-03-19 buvo vyr. operįg. Radionovo žinioje;„Kaunietis“, a. b. Nr. 15970, 1972-10-72 buvo LSSR KGB Kauno m. sk. vyr. operįg. Šarkano ir vyr. operįg. Pucilausko žinioje;„Kazbek“, a. b. Nr. 25791, 1981-10-08 – 1982-05-04 buvo LSSR KGB druskininkų m. sk. vyr. operįg. Jankeliūno žinioje;„Kazys“, a. b. Nr. 25627, 1983-08-30 buvo LSSR KGB Lazdijų m. sk. vyr. operįg. Orlovo žinioje;„Kęstas“, a. b. Nr. 28756, 1979-05-11 buvo LSSR KGB Kau-no m. sk. vyr. operįg. Šarkano žinioje;„Kęstutis“, a. b. Nr. 17996, 1969-09-01 – 1972-12-18 buvo LSSR KGB Kauno m. sk. vyr. operįg. Radionovo žinioje;„Klevas“, a. b. Nr. 23953, 1971-11-29 – 1981-08-19 buvo LSSR KGB 5 sk. vyr. operįg. Jankausko žinioje;„Kirilovas“, a. b. numeris nenurodytas, 1981-09-30 buvo LSSR KGB tardymo sk. Vinokurovo žinioje;„Lapelis“, a. b. Nr. 20147, 1972-07-27 – 1978-11-14 buvo LSSR KGB Kapsuko r. psk. viršininko Vilko žinioje;„Liepa“ , a. b. Nr. 17966, 1979-07-26 – 1980-07-10 buvo LSSR KGB Tauragės r. psk. viršininko Vitkevičiaus žinioje;„Lilija“, a. b. Nr. 14331, 1975-05-14 – 1976-04-14 buvo LSSR KGB 5 sk. 4 psk. viršininko Kolgovo žinioje;

57

„Marytė“, a. b. Nr. 24388, 1971-09-22 buvo LSSR KGB Kau-no m. sk. vyr. operįg. Šarkano žinioje;„Martynas“, a. b. Nr. 18028, 1973-12-27 buvo LSSR KGB Lazdijų r. psk. viršininko Žemaičio žinioje;„Merkurijus“, a. b. Nr. 26371, 1976-11-04 buvo LSSR KGB Kauno m. sk. operįg. Sužiedėlio žinioje;„Mikas“, a. b. Nr. 28551, 1977-03-22 buvo LSSR KGB Aly-taus m. sk. vyr. operįg. Augutavičiaus žinioje;„Mykolas“, a. b. Nr. 28091, 1977-06-01 – 1984 buvo LSSR KGB Lazdijų r. psk. operįg. Gylio žinioje;„Mindaugas“, a. b. numeris nenurodytas, 1976-10-26 buvo LSSR KGB Lazdijų r. psk. operįg. Gylio žinioje;„Miškinis“, a. b. Nr. 19853, 1979-05-06 buvo LSSR KGB Ka-psuko r. psk. viršininko Vilko žinioje;„Nemunas“, a. b. Nr. 19857, 1980-08-04 buvo LSSR KGB Raseinių r. psk. viršininko Gardausko žinioje;„Ona“, a. b. Nr. 488, 1980-11-11 buvo LSSR KGB Kelmės r. sk. psk. viršininko Braukos žinioje;„Palydovas“, a. b. numeris nenurodytas, 1969-03-02 buvo LSSR KGB Šakių r. psk. vyr. operįg. daukšio žinioje;„Patriotas“, a. b. numeris nenurodytas, 1978-07-27 buvo LSSR KGB Alytaus m. sk. vyr. operįg. Krikščiuko žinioje;„Petras“, a. b. Nr. 1822, 1969-06-06 – 1980-11-03 buvo LSSR KGB Kauno m. sk. vyr. operįg. Šarkano žinioje;„Petras“, a. b. Nr. 22436, 1972-12-10 – 1976-01-09 buvo LSSR KGB Kauno m. sk. viršininko pavaduotojo Musulo žinioje; „Petras“, a. b. Nr. 2895, 1972-09-08 – 1981-11-21 buvo LSSR KGB Kauno m. sk. vyr. operįg. Šarkano žinioje;„Pranas“, a. b. Nr. 23281, 1978-04-21 buvo LSSR KGB 5 sk. Česnavičiaus žinioje ir 1978-09-06 – 1980-03-25 vyr. operįg. Aleinikovo žinioje;

58

„Rasa“, a. b. Nr. 24136, 1978-09-21 – 1981-08-25 buvo LSSR KGB druskininkų m. sk. vyr. operįg. Jankeliūno žinioje;„Rimas“, a. b. numeris nenurodytas, 1971-02-18 buvo LSSR KGB 5 sk. Piepalio žinioje;„Rimas“, a. b. Nr. 17746, 1978-03-02 buvo LSSR KGB Šiaulių m. sk. vyr. operįg. Jako žinioje;„Rimtas“, a. b. numeris nenurodytas, 1980-12-11 buvo LSSR KGB 5 tarn. 3 sk. viršininko pavaduotojo Šiaudinio žinioje;„Serbenta“, a. b. Nr. 23863, 1979-02-21 – 1982-03-10 buvo LSSR KGB Lazdijų r. sk. vyr. operįg. Gylio žinioje;„Sigitas“, a. b. numeris nenurodytas, 1972-12-08 buvo LSSR KGB Kauno m. sk. vyr. operįg. Radionovo žinioje;„Sigitas“, a. b. Nr. 3059, 1970-08-10 – 1971-01-24 buvo LSSR KGB Kauno m. sk. viršininko Vaigausko žinioje;„Spindulys“, a. b. Nr. 21154, 1973-01-16 buvo LSSR KGB Tauragės m. sk. viršininko Popovo žinioje;„Strazdas“, a. b. Nr. 15773, 1970-09-18 buvo LSSR KGB 5 sk. Piepalio žinioje ir 1980 -07-03 buvo LSSR KGB Kapsuko m. sk. viršininko Vilko žinioje;„Suvalkietis“, a. b. Nr. 29033, 1979-12-25 – 1981-08-24 buvo LSSR KGB Vilkaviškio r. sk. vyr. operįg. Liaukos ir operįg. Kononenko žinioje;„Svetlana“, a. b. Nr. 19626, 1978-07-26 buvo LSSR KGB 5 sk. operįg. Maškovo žinioje ir 1979 -07-16 – 1979-09-26 buvo LSSR KGB Kauno m. sk. viršininko pavaduotojo Mu-sulo žinioje;„Šaltenis“, a. b. Nr. 22331, 1977-04-29 buvo LSSR KGB Lazdijų r. psk. viršininko Žemaičio žinioje;„Šaltinis“, a. b. Nr. 21119, 1970-09-04 – 1971-07-21 buvo LSSR KGB Kapsuko m. sk. Gudanovičiaus žinioje ir 1976-01-28 buvo LSSR KGB Kapsuko m. sk. operįg. Arbačiausko žinioje;

59

„Šermukšnis“, a. b. Nr. 2817, 1972-02-10 buvo LSSR KGB 5 sk. Piepalio žinioje ir 1975-05-22 buvo LSSR KGB 5 sk. vyr. operįg. Šiaudinio žinioje;„Štaras“, a. b. Nr. 24025, 1977-08-22 buvo LSSR KGB Kap-suko m. sk. operįg. Arbačiausko žinioje; „Švyturys“, a.b. Nr. 19562, 1974-03-20 – 1974-11-28 buvo LSSR KGB 5 sk. viršininko pavaduotojo Stalausko žinioje;„Vabalas“, a. b. Nr. 27682, 1980-03-27 buvo LSSR KGB Vilkaviškio r. psk. vyr. operįg. Liaukos žinioje;„Valaitis“, a. b. Nr. 25410, 1980-01-14 – 1981-02-18 buvo LSSR KGB Kauno m. sk. vyr. operįg. Šarkano žinioje;„Vidmantas“, a. b. Nr. 20888, 1972-10-30 – 1975-09-26 buvo LSSR KGB 5 sk. vyr. operįg. Jankausko žinioje;„Vitas“ („Vytas“), a. b. Nr. 17287, 1977-04-26 buvo LSSR KGB 5 sk. viršininko pavaduotojo Šiaudinio žinioje;„Vitas“ („Vytas“), a. b. Nr. 20146, 1971-08-10 – 1973-06-27 buvo LSSR KGB 5 sk. Piepalio žinioje;„zuikis“, a. b. Nr. 21926, 1970-11-04 buvo LSSR KGB Kap-suko m. sk. viršininko Vilko žinioje;„Žaibas“, a. b. Nr. 6885, 1976-04-23 buvo LSSR KGB Lazdijų r. sk. vyr. operįg. Galiausko žinioje;„Žurkus“, a. b. Nr. 19604, 1986-06-18 buvo LSSR KGB Lazdijų r. psk. vyr. operįg. Bagužio žinioje;„Žvalgas“, a. b. numeris nenurodytas, 1969-03-26 buvo LSSR KGB Šakių r. psk. vyr. operįg. Jakovlevo žinioje.

Galbūt patys LSSR KGB agentai nematydavo, kaip būdavo dokumentuojama jų informacija, todėl pateikiame ke-lis LSSR KGB agentų pranešimų pavyzdžius:KGB agento slapyvardžiu „daktaras“ informacija apie kun. J. zdebskio lankymąsi vyskupijos kurijoje (1972 m. rugsėjo 5 d.):

�0

(vertimas iš rusų k.)

VALSTYBĖS SAUGUMO KOMITETAS prie LIETUVOS SSR MINISTRŲ TARYBOS

AGENTŪRINIS PRANEŠIMASŠaltinis „Daktaras“ a/b Nr. 21937 1972 m. rugsėjo 5 d. Priėmė Kolgovas

Šaltinis pranešė, kad 1972-08-29 kunigas Zdebskis, grįžęs iš įkalinimo, aplankė Kauno vyskupijos kuriją ir kalbėjosi su vyskupu. Kurijoje lankėsi norėdamas išsiaiškinti savo tolesnę padėtį. Vyskupas jam pasakė, kad jis turi vykti į Prienus ir kol kas eiti vikaro pareigas. Dėl tolesnės jo padėties – vyskupas pasakė, kad viskas priklausys nuo Religijų reikalų tarybos įgaliotinio. Per pokalbį vyskupas prašė Zdebskį susilaikyti nuo neapgalvotų veiksmų ir elgtis ramiai. Savo ruožtu ku-nigas Zdebskis paprašė vyskupą melstis už jį, kad jis taip ir elgtųsi. Iškilmingas Zdebskio sutikimas buvo surengtas Igliaukoje pas Svarinską. Jame dalyvavo apie 15 kunigų ir kelios vienuolės.

UŽDUOTIS: išsiaiškinti tolesnius Zdebskio sumanymus ir ketinimus.PRIEMONĖS: spręsti klausimą, kad Zdebskis būtų perkeltas į Telšių vyskupiją, kur parinkti vietą ir sudaryti sąlygas jo tyrimui.Pranešimo kopiją nusiųsti į KGB Kauno m. sk.

KGB prie LSSR MT 5 sk. psk. viršininkas – papulkininkis P. KOLGOVAS

�1

KGB agento slapyvardžiu „Martynas“ agentūrinis pranešimas: (vertimas iš rusų k.)

KGB prie LSSR MT KGB Lazdijų r. sk.

AGENTŪRINIS PRANEŠIMASŠaltinis „MARTYNAS“ a/b Nr. 18028 1974 m. vasario 19 d. Priėmė kapitonas ŽEMAITIS

Šaltiniui kartais tenka susitikti su ZDEBSKIU. Pokalbiai būna nesėkmingi. Jis mažai kalba, linkęs daugiau tylėti ir klausytis. Laukia, ką tu pasakysi. Atsakinėja trumpai, atsargiai, apgal-vodamas. Pavyzdžiui, jis sėda į lengvąją mašiną. Tu klausi: „Kur suksite: Kauno ar Kalvarijos link?“, atsako, kad nežinąs, pažiūrėsiąs. Taip atsako ir kitiems, kas su juo kalbasi. Kartą jis sakė, kad gyvenime yra geriau mažiau žinoti, tada ir tar-dant nieko nepasakysi, bus lengviau. ZDEBSKIS teiravosi Veisiejų klebono DELTUVOS, kaip apie jį atsiliepia žmonės, ar nesiskundžia, džiaugiasi.

„MARTYNAS“

PAŽYMA: Kunigas ZDEBSKIS - operatyvinio tyrimo bylos Nr. 50 objektas. „MARTYNAS“ turi užduotį jį tirti UŽDUOTIS: Ir toliau su kun. ZDEBSKIU palaikykite gerus santykius. Aiškinkitės jo ryšius tarp kunigų ir tikinčiųjų. Pa-sistenkite išsiaiškinti, ką jis kalba apie naują „Kronikos“ numerį.PRIEMONĖ: Pranešimo kopiją įdėti į operatyvinio tyrimo bylą Nr. 50.

KGB prie LTSR MT Lazdijų r. psk. viršininkas kapitonas ŽEMAITIS.

�2

1975 m. rugsėjo 24 d. vyko kunigų, 1952 m. baigusių Kauno kunigų seminariją, susitikimas, jame kartu su J. zdeb-skiu dalyvavo ir 1975 m. rugsėjo 26 d. LSSR KGB 5 sk. Jankauskui apie tai pranešimą pateikė KGB agentas „Vidman-tas“ (a. b. Nr. 20888) (LYA, f. K- 30, ap. 1, b. 883, l. 78).

1985 m. rugsėjo 23 – 25 dienomis panašus susitikimas vyko Klaipėdoje. Jame dalyvavo KGB agentas „Gediminas“ (a. b. Nr. 16537), kuris apie tai pateikė pranešimą LSSR KGB Lazdijų r. sk. papulkininkiui Galiauskui (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 887, l. 137, 138, 139).

Kun. J. zdebskio operatyvinio tyrimo bylos Nr. 242 agentūrinių-operatyvinių priemonių plane numatyta tęsti LSSR KGB Lazdijų r. agento „Gedimino“ panaudojimą, jam numatyti konkrečią užduotį, siekiant suartėti su J. zdebskiu ir užsitarnauti didesnį jo pasitikėjimą.

Tikintieji bei dvasininkai negalėjo ramiai jaustis net maldos namuose, nes dažnai į pamaldas ateidavo sovietini-ai valdininkai arba saugumo darbuotojai, kurie fiksuodavo dalyvaujančiųjų pavardes, užrašinėdavo pamokslus, pasi-taikydavo ir chuliganiškų išpuolių.

1978 m. lapkričio 9 d. vyr. referentas A. K. pateikė so-vietiniam saugumui informaciją apie „visų šventę ir Vėlines Lazdijų rajone“, vykusias 1978 m. lapkričio mėn. 1–2 d.:

„Prieš šventes su Lazdijų rajono VK pirmininku buvo aptarta, kaip jos bus stebimos rajono bažnyčiose. Į bažnyčias buvo pasiųstas komjaunimo aktyvas, o kai kur vietinių tarybinių organų darbuotojai.

Aš pats stebėjau pamaldas Šlavantų bažnyčioje (klebonas J. Zdebskis). Pamaldos lapkričio 1–2 dienomis vykdavo 3 kar-

63

tus – 10, 13 ir 17 val. Pamaldų metu bažnyčia būdavo pilna arba artipilnė. Klausiau 3 kun. Zdebskio pamokslus.

Pamokslas pasakytas lapkričio 1 d. 13 val. dvasinius ar bažnyčios reikalus lietė mažai. Pamokslo pagrindinė mintis – apie tikinčiųjų persekiojimą Lietuvoje ir visoje Tarybų Sąjungoje. Zdebskis šiame pamoksle minėjo Nijolę Sadūnaitę, kuri saugumo organų (kagiebų) buvo tardoma ir nuteista už religinę propagandinę veiklą. <…> Nijolės istorija buvo nušviečiama kaip vienas iš tikinčiųjų persekiojimo faktų Lietu-voje. Toliau J. Zdebskis kalbėjo apie kitą „kankinį“, kažkokį Virginijų I., kuris buvo kankinamas ir susirgo vėžiu. Dėl li-gos Virginijus „kagiebių“ buvo atvežtas į namus ir paliktas. Tačiau „dievo apvaizda“ jo neapleido ir jis pagijo. Šiandien jis jau laikęs šv. mišias /suprask, kaip kunigas/. Kunigu jis tapo būdamas lageryje, kur jis baigė teologijos mokslus, o įšventino jį nelegalus vyskupas, apie kurį tardydami kunigus daug klausinėjo saugumo darbuotojai. <…> Pamoksle dar buvo kalbama apie kažkokį tremtinį iš Ukrainos, kuris taip pat esąs persekiojimo auka.

Kiti du mano klausyti pamokslai buvo daugmaž religinio turinio. <…> Apskritai, pamoksluose kun. J. Zdebskis teigia, kad tikintieji savo maldomis gali daug padaryti, kad šiame pasaulyje nebūtų tiek daug blogio ir nežmoniškumo. Kun. Zdebskio pamaldų sakymo forma savotiška. Kiekvienam sa-kiniui jis stengiasi suteikti daug prasmingumo ir rimtumo. Kalba lėtai ir ilgai <…>“ (LCVA, f. R-181, ap. 6, b. 40, l. 45 - 46).

KGB agento slapyvardžiu „Mykolas“ agentūrinis pra-nešimas:

64

(vertimas iš rusų k.)

KGB prie LTSR MT KGB įgaliotinio aparatas Lazdijų r.

AGENTŪRINIS PRANEŠIMASŠaltinis „MYKOLAS“ a/b Nr. 28091 1981 m. rugsėjo 1 d. Priėmė vyr. ltn. GYLYS. Šaltinis nustatė, kad š. m. rugpjūčio 22–24 d. pas ZDEBSKĮ buvo atvažiavęs S. B.1981 m. rugpjūčio 30 d. kunigas ZDEBSKIS pamoksle kalbėjo: kokia čia pas mus laisvė, jei jėga nuvežė i miliciją vaikus, kurie kalti tik tuo, kad apsistojo prie ežero palapinėse ir kiekvieną dieną ateidavo į bažnyčią melstis.Šiuo metu kunigo ZDEBSKIO šeimininkė yra kažkokia maždaug 30 metų amž. mergina vardu Palma.

„MYKOLAS“

PAŽYMA:

Kunigas J. ZDEBSKIS ir S. B. KGB organams yra žinomi. 81-08-20 Lazdijų rajono KGB sulaikė vienuolių B. M. ir O. Š. vadovaujamą Kybartų parapijos jaunimo bažnytinio aktyvo grupę, kadangi jie neturėjo teisės organizuoti sambūrio ir ap-sistoti prie ežero tam neskirtoje vietoje.UŽDUOTIS: Ir toliau nustatykite asmenis, kurie lankosi pas kunigą J. Zdebskį.PRIEMONĖ: Nustatyti naujos J. Zdebskio šeimininkės asmenybę.

LTSR KGB LAZDIJŲ R. PSK. VYR. OPERĮGALIOTINIS VYR. LEITENANTAS A. GYLYS

��

Ne visi sovietinės Lietuvos bažnyčiose dirbantys KGB užverbuoti kunigai noriai rinko ir teikė informaciją – kai kurie iš jų sutiko bendradarbiauti, nes žinojo, kad priešingu atveju nebus priimti į kunigų seminariją, po to jie atsisakydavo susi-tikti su KGB pareigūnais; kiti nevengdavo susitikimų, bet teik-davo menkavertę arba klaidingą informaciją, ir tikėdavosi, jog bus išbraukti iš KGB agentų sąrašų. Šios knygos au-torius nekėlė sau tikslo sužinoti, kiek KGB užverbuotų kunigų dirbo sovietinės Lietuvos bažnyčiose, tik norėjo parodyti, kokiomis sudėtingomis sąlygomis veikė kunigas Juozas, dažnai savo kolegų kunigų nesuprastas, o kartais ir pašiepiamas, apskundžiamas, išduodamas. Neretai taip elgda-vosi ne tik KGB agentai - dvasininkai, bet ir lojalūs sovietinei valdžiai kunigai, kurių manymu, veiklieji kunigai (LKBK bei kitos pogrindinės literatūros leidėjai ir platintojai, TTGKK nariai) kenkė Lietuvos Katalikų Bažnyčios vienybei.

Pateiksiu keletą pavyzdžių, kuriuose neįvardintas dvasi-ninkas apibūdino kun. J. zdebskio veiklą:

„Chunveibiniškame judėjime jis groja pirmuoju smuiku. <...> Prienų klebonui B. yra pareiškęs, jog jis dabar negalįs būti, nes yra moksleivių atostogos ir jis privalo veikti...

Sekmadieniais, jei būna Prienuose, ateina į bažnyčią tik apie 12 val. Iki to laiko jis „dirba“ su grupe jaunų moterų, beveik kiekvieną sekmadienį vis naujų, atvykstančių į Prienus iš kitur. Jis joms laikąs konferencijas, po to klauso jų išpažinties, dalina komuniją.

Kunigai stebisi Zdebskio nachališkumu. Štai pvz., atvykęs rinkti parašų dėl Šeškevičiaus <...>, jis užėjo pas kleboną. Čia pareikalavo pasirašyti raštą. Kai klebonas taip pa-daryti atsisakęs, Zdebskis pasakęs: „Aš seniai žinau, kad tu užverbuotas, bet būk dar tiek žmogus ir dvi dienas nepranešk

��

saugumui, aš dar vienur, kitur čia noriu atsilankyti...Važinėdamas rinkti parašų Suvalkijoje ne pas vieną kunigą

kalbėjo, kad kai jis atvažiuoja pas ką, tai tas ar pasirašo, ar nepasirašo, vis vien tą naktį nemiega...

Kiek tenka girdėti, Kauno Kurija prieš Zdebskį kol kas nesiima jokių priemonių, nes jo bijo“ (LCVA, f. R-181, ap. 6, b. 40, l. 121).

67

Kunigas – kalinys

1964 m. Marijampolės r. prokuratūra už vaikų katekizavi-mą patraukė kun. J. zdebskį baudžiamojon atsakomybėn ir 1964 m. lapkričio 26 d. Marijampolės r. Liaudies teismas jį nuteisė vienerių metų laisvės atėmimu. Jis buvo suimtas teis-mo salėje.

Iki LSSR Aukščiausio teismo nuosprendžio kunigas sė-dėjo Lukiškių kalėjime, dirbo maisto išnešiotojų – „balan-diorų“ – brigadoje. Lukiškių kalėjimo rūsiuose, mirtininkų kameroje išklausė mirčiai pasmerktojo išpažinties.

LSSR Aukščiausias teismas paliko tą patį nuosprendį ir kalinys kun. J. zdebskis 1965 m. sausio 25 d. tolesniam kalinimui buvo perkeltas į Vilniaus Rasų g. esančią pataisos darbų koloniją. Pradžioje kunigas dirbo siuvykloje, o vėliau buvo paskirtas į statybininkų brigadą: kalinius veždavo į Vil-

1965 m. gegužė, Vilnius. Kun. J. zdebskio pažymėjimo nuotrauka, kuri fotografuota kalėjime /6/

68

niaus r. prie Rudaminos, kur buvo pradėtas statyti paukštynas. Kun. J. zdebskis kalėjo iki 1965 m. birželio 4 d.

Po kalinimo liko vieno storo mokyklinio sąsiuvinio 43 puslapiai užrašų.

1971 m. liepos 8, 11 ir 14 d. sudaryta komisija tyrė ir pat-virtino, kad Prienų bažnyčios vikaras J. zdebskis katekizuoja vaikus. Jis buvo iškviestas į rajono vykdomąjį komitetą ir įspėtas. Liepos 16 d. buvo sudaryta dar viena aštuonių žmonių komisija, kuriai vadovavo Prienų prokuratūros tardytojas A. P. Komisija atėjo į bažnyčią tuo metu, kai kun. J. zdebskis mokė vaikus tikėjimo tiesų. Komisija nustatė, kad tuo metu bažnyčioje buvo 70 vaikų, daugiausia 1960–1961 m. gimimo. Tikėjimo pamoka buvo nufotografuota, surašytos klausytojų pavardės, sudarytas specialus aktas, kurio kun. J. zdebskis nepasirašė.

1971 m. rugpjūčio 26 d. kunigą suėmė Prienų milicija. 1971 m. kun. J. zdebskis antrą kartą buvo nuteistas už

vaikų katekizavimą, gyventojų lankymą neturint pakvietimo, jų raginimą eiti į bažnyčią.

1971 m., antrojo kalinimo metu, dar prieš teismą kun. J. zdebskis savo mamai rašė:

„G.J.K. Miela Mama. Labai prašau nedėt pastangų ieš-kot advokato. Aš pats jo neimu. Juk mūsų pačių interesas, kad būtų ši byla. Tikėkit, kai reikalas už Dievo Valios įvykdymą, Jis palengvina viską, duoda jėgų. Nemanykit, kad tai mano vieno reikalas, čia visų reikalas. Kas bus, jei vaikeliai nebus mokomi, praėjus 10, 20 metų? Juk Dievas iš mūsų pareika-laus sielų likimo. Ir kas iš to, jei čia valgysim keptas antis, o amžinybė... Taigi labai prašau nepamaišyti tokios progos ir neleisti pinigo. Paveskim visa Dievo Motinos globai. At-siminkim: visa priimti taip, kaip Jėzus ant kryžiaus – kaip

69

pelnytą bausmę už viso pasaulio nuodėmes. Šiuo metu čia tikrai nieko netrūksta. Reikalui esant galima pirkti sviesto, dešros ir kita. Visus bučiuoju ir pasivedu Jūsų maldoms“.

Iš KGB archyvų matyti, kad saugumiečiai, vengdami žmonių antplūdžio, kun. J. zdebskio teismą iš Prienų perkėlė į Kauną ir ėmėsi visų saugumo priemonių. 1971-10-16 prieš teismą KGB pirmininkas J. Petkevičius patvirtino veiksmų planą: buvo duotos užduotys agentams, sustiprintas kunigo bičiulių sekimas ir pasiklausymas, suplanuotas kagėbistų ir milicininkų išsidėstymas prie teismo salės, koridoriuje, balkone ir gatvėje. Ekstremaliam atvejui buvo parengta 11 ginkluotų pareigūnų grupė. Teismas vyko 1971-11-11 Kaune, teismo salėje buvo susodinti nepažįstami žmonės, kad neliktų vietos kunigo Juozo draugams.

LKB kronika skelbė (t. 1., Nr. 1., l. 33 – 51):

„(Tikinčiųjų solidarumas teismo dieną): Bėgo savaitės, mėnesiai, o kun. Zdebskio teismo diena

buvo vilkinama ir kruopščiai slepiama. Lapkričio 11 d. išvakarėse kaip žaibas Prienų parapiją perskriejo žinia: „Rytoj Kaune teisiamas kun. Juozas!“ Rytdiena parodys tikrąjį tarybinės valdžios veidą tikinčiųjų atžvilgiu. Nuo ankstyvo ryto žmonės užpildė teismo rūmų laiptinę iki 3 aukšto ir kiemą. Daugelio žmonių rankose matėsi gėlės. Visi laukė kun. Zdebskio. Aplinkui zujo milicininkai. Artėjant teismo valandai, jie pradėjo „daryti tvarką“ – jėga stumti žmones laukan. Vieną moterį stumdami net sukruvino. Ka-talikai buvo išvyti, o jų vietą užėmė teismo salėje didžiulis saugumiečių būrys. Be jų, teismo salėje buvo liudytojai – vaikai, jų tėvai bei iš Prienų atvežti įvairių įstaigų tarnau-tojai. Reikėjo suvaidinti spektaklį – vyksta viešas teismas...

70

į kurį saugumiečiai suleido tik ateistus. Be abejo, valdžia nenorėjo šį teismą išpopuliarinti. Tikinčiųjų suėmimai prasidėjo laiptinėje. Vieną jaunuolį suėmė už tai, kad jis padarė pastabą milicininkams, kodėl jie į vidų leidžia tik ateistus, o tikinčiųjų neleidžia. Jaunuolis buvo nubaustas 15 parų daboklės. Teismo koridoriuje buvo suimtas kun. Zdebskio motiną atlydėjęs kunigas ir nuvežtas tardymui į saugumo būstinę.

Lauke prie teismo rūmų minia vis augo. Milicininkai pradėjo suiminėti žmones, kurių rankose matėsi gėlės, ir prievarta grūsti juos į mašinas. Kilo didelis sąmyšis ir riks-mas. Milicininkams buvo duotas įsakymas išvaikyti minią, kurią sudarė apie 500–600 žmonių. Grubiai išvaikius minią, pradėta suiminėti pavienius asmenis. Buvo suimtas pro šalį einantis kunigas ir apkaltintas demonstracijos organi-zavimu. Per ištisą dieną Ožeškienės gatvėje budėjo mili-cininkai, neleisdami žmonėms susiburti. „Ko čia stovite kaip kiaulės!“ Net šitaip mokėdavo „pasveikinti“ žmones milicijos pareigūnai. Net iš artimiausių krautuvių buvo vejami žmonės. „Vykite iš čia davatkas,“ sušuko į vieną krautuvę įbėgęs milicininkas. Dauguma suimtųjų vakare buvo paleisti. Vieną nuvežė į psichiatrinę, o paskui nubaudė 15 parų daboklės. Šią dieną žmonės gražiai pademonstravo savo solidarumą su teisiamu kunigu, gi saugumiečių ir milicininkų minia parodė, kaip tarybų valdžia skaitosi su tikinčiųjų teisėmis. <...> Kun. Zdebskio teismas turėjo tą patį tikslą – palaikyti tautoje baimės atmosferą, kad niekas nedrįstų reikalauti daugiau laisvės.

Persekiojimas kelia baimę, tačiau Dievo vardu daroma auka, kenčiant dėl savo tikėjimo, žmones pažadina mąstyti ir kovoti už pačias didžiausias žmogiškas vertybes“.

71

* * *Kauno rajono liaudies teismas susidėjo iš pirmininkau-

jančio liaudies teisėjo V. G. ir liaudies tarėjų. <...> Teisme dalyvavo prokuroras, „visuomeninis“ kaltintojas ir gynėjas. Teisėjas perskaitė Prienų vidurinės mokyklos mokytojų susir-inkimo, skirto visuomeniniam kaltintojui išrinkti, protokolą. Po to, paskelbęs kun. Zdebskio biografinius duomenis, jo apkaltinimą, teisėjas ėmė klausinėti patį kaltinamąjį. <…> Kun. Zdebskis pasakė savo paskutinį žodį. Jo kalbą teisėjas kelis kartus pertraukė, neleisdamas išsakyti norimas mintis, todėl čia pateikiame užrašytą kun. Juozo Zdebskio kalbos tekstą:

TARP DVIEJų ĮSTATyMų Teisė gyventi, kai draudžiama gimti

1971 m. rugpjūčio 25 d. buvau areštuotas, ir man buvo iškelta baudžiamoji byla už tai, kad š. m. vasarą Prienų bažnyčioje mokiau vaikus tikėjimo tiesų. Viename bylos aktų užrašyta: „Rasta bažnyčioje apie 70 vaikų ir apie 50 tėvų. Kaltinamas pažeidimu LTSR BK 143. I d., kuris kalba apie Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės. Kaltinimas paskelbtas suimant“. Kuo motyvuoju savo elgseną? Tenka pakartoti tą patį motyvą, kuris buvo pasakytas bažnyčioje, kai ateistų grupė, atėjusi į bažnyčią, paklausė, ar žinąs, kad vaikus moky-ti draudžiama. Atsakyti tenka tais pačiais žodžiais, kuriais pirmieji Jėzaus pasiuntiniai paaiškino Aukščiausiam teismui: „Dievo reikia klausyt labiau kaip žmonių“.

1. Taigi pagrindinį atsakymą į klausimą, kodėl vaikus mo-kiau tikėjimo tiesų, duoda Kristaus reikalavimas: „Eikite tad ir mokykite... laikyti visa, ką tik esu jums įsakęs“ (Mat. 28.19). Įsakymas apima visus žmones, neišskirdamas suaugusių

72

ar vaikų. Mokyti – ne savo išminties, ne kurio nors filosofo siūlomo gyvenimo būdo, bet tokio gyvenimo, kokio reikalauja Kristus, ypač pabrėžiant jo didžiausią reikalavimą: nė vieno žmogaus nelaikyti savo priešu. Iš tų, kurie pasisiūlė būti gy-venimo meno mokytojais, nė vienas šitaip reikalauti nedrįso. Net komunistų partija.

2. Šį Kristaus reikalavimą pakartojo Romos Katalikų Bažnyčia savo kodekse.

3. Reikalavimą mokyti vaikus tikėjimo tiesų ir Kristaus nurodyto gyvenimo būdo vykdo vaikų tėvai, tam turėdami natūralią teisę. Jei tėvai nori, kad jų vaikas mokytųsi muzikos, kviečia muzikos mokytoją; jei matematikos – tada matema-tikos mokytoją ir pan.

Tad mes, kunigai, atsiduriame tarp dviejų įstatymų.Atrodo, kokį tikslą galėtų turėti valstybė, leisdama

įstatymus, jei ne piliečių gerovę, kuri neįmanoma be sąžinės laisvės, be tėvų teisės auklėti savo vaikus. TSRS Konstitucija pripažįsta sąžinės laisvę ir tėvų teisę savo vaikų atžvilgiu. Žmogaus teisių deklaracija – pasirašyta. Apie tai prieš metus buvo gana išsamiai išdėstyta tokioje pat kun. A. Šeškevičiaus byloje. Kadangi ir ši dabartinė byla nėra paskiro individo – teisiamojo – reikalas, bet Katalikų Bažnyčios, kaip juridinio asmens, reikalas tam tikroje geografinėje erdvėje, todėl visa tai kartoti turbūt nebereikia.

Verta prisiminti paskutinius oficialius šio klausimo aiškini-mus. TSKP CK Generalinis sekretorius L. Brežnevas ataskai-tiniame pranešime XXIV suvažiavimui pabrėžė: „Negali būti leidžiami ir asmenybės teisių laužymai, piliečių orumo įžeidimai. Mums, komunistams, humaniškiausių idealų šalininkams, tai yra principinis dalykas“ („Pravdos“ vedamasis).

RRT įgaliotinis Rugienis oficialiame interviu su užsienio

73

lietuvių laikraščio redaktoriumi Jokubka pabrėžė, kad Lietu-voje – visiška religijos ir sąžinės laisvė. Niekas neturįs teisės net teirautis apie religinius įsitikinimus. Taip religijos būklę Lietuvoje Jokubka nupiešia ir savo knygoje „Tėvų žemė“, šiais metais išėjusioje iš spaudos Čikagoje. Taip pat kalba ir veika-liukas „Bažnyčia Lietuvoje“, neseniai Lietuvoje pasirodęs italų ir anglų kalbomis. Vadinasi, ne vien praėjusių, bet ir šių metų oficialus šio reikalo aiškinimas skamba vienodai – kad Lietuvoje visiška religijos laisvė.

Laisvė Katalikų Bažnyčiai, kaip juridiniam asmeniui, turi reikštis leidimu funkcionuoti. Pav., jei leidžiama gyventi, tai tuo pačiu leidžiama ir valgyti, kvėpuoti ir pan. Jei ofi-cialiai leidžiama kunigams egzistuoti, tai tuo pačiu leidžiama ir reikštis pagrindinėmis savo funkcijomis, t. y. aukoti, Dievo vardu atleisti nuodėmes (teisti) ir mokyti. Išeina, kad aš esu teisiamas už savo tiesioginių pareigų atlikimą.

Pažvelgus į bylos lapus, dokumentus – ateistų rašytos charakteristikos iš įvairių buvusių darboviečių taip pat mane kaltina už savo pareigų atlikimą. Gaila, kad ten neradau char-akteristikos iš Kurijos kanceliarijos – ar ir ji būtų kaltinusi už pareigų atlikimą?

* * *Teismo akivaizdoje reikia parodyti ir psichologines

aplinkybes, dariusias neabejotiną įtaką mano elgesiui, už kurį esu teisiamas. Tas aplinkybes sukūrė gyvenimo faktai, kai patys ateistai arba paskiros institucijos nesilaikė to paties įstatymo, kalbančio apie sąžinės laisvę, pagal kurį šiandieną esu teisiamas. Žodis „ateistai“ čia pavartotas kaip labiausiai tinkantis šiam reikalui, kadangi ateistas – ar jis būtų saugumo darbuotojas, ar dirbtų administracijoje, ar švietimo įstaigoje.

74

Sąžinės laisvės problemą TSRS įstatymai sprendžia atskir-dami Bažnyčią nuo valstybės. Deja, kai kurių ateistų dėka, Bažnyčia jaučiasi ne atskirta nuo valstybės, bet priešingai – palenkta ateistų interesams, ir tai – gana dažnai apgaulės ir klastos keliu. Dėl tų pačių priežasčių tikintieji jaučiasi esą „už borto“, jaučia nelygybę prieš įstatymą. Faktų, kuriuos plačiai žino visuomenė, negali nežinoti ir prokuratūros. Kodėl jos tyli? Galima prisiminti vieną kitą faktą arčiau susijusį su mūsų byla. Pirmiausia, tikinčiųjų nelygybę prieš įstatymą išryškina tas faktas, kad ateistai turi savo spaudą, mokyklas, o tikintiesiems tai turėti neleidžiama. Jei kunigai baudžiami už vaikų ruošimą pirmai išpažinčiai, tai norisi paklausti, ar yra buvusi iškelta nors viena byla ateistams už tikinčiųjų teisių pažeidimą, remiantis 1966 m. paskelbtu BK 143 str. papildymu? Tokių pažeidimų juk yra buvę. Pavyzdžiui, prieš metus buvo atleista iš darbo Vilkaviškio vidurinės mokyklos mokytoja kaip tikinti ir dėl to neturinti teisės dirbti pedagoginį darbą ir net niekur kitur dirbti. Ar tai nėra sąžinės laisvės pažeidimas? Juk tai ne vienintelis faktas mūsų aplinkoje. Taip pat ateistų sieki-mas, kad visuomenė, ypač jaunimas, moksleiviai, tarnautojai nedalyvautų Mišiose. Tikriausiai jie intuityviai jaučia, kad lengviausia pažinti Dievą iš veido; jaučia, kad visa, ką mes vadiname malonės veikimu, tuo pačiu ir tikėjimo tvirtumas, yra būtinai surišta su Mišiomis. Vadinasi, sąžinės laisvė yra, tačiau visuomenės, ypač jaunimo vidinė kultūra neturi būti puoselėjama. yra eilė faktų, kai mokytojai neleidžia į bažnyčią laidotuvėse dalyvaujančių mokinių arba juos iš bažnyčios išveda. Ar tai nėra nusikaltimas prieš sąžinės laisvę? Tokių ir panašių faktų, kuriuos plačiai žino visuomenė, negali nežinoti ir prokuratūros. Kodėl jos tyli? Ar reikia stebėtis, kad tikintieji nejaučia lygybės prieš įstatymus?

75

Tikintiesiems ypač nesuprantama, kodėl vyriausybė neatsiliepė nei į vieną tikinčiųjų pareiškimą, kuriuose vyriau-sybei buvo atskleidžiami esantys nenormalumai tikinčiųjų atžvilgiu. Juk spaudoje buvo paskelbta, kad atitinkanti instan-cija turi reaguoti į pareiškimus per mėnesį laiko. Pavyzdžiu gali būti ir su šia byla susieti tikinčiųjų veiksmai. Kai šią vasarą, vaikus mokant tikėjimo tiesų, į bažnyčią atėjo ateistų grupė ir pradėjo iš pasalų vaikus fotografuoti, klausinėti jų pavardžių, tuomet motinos stojo ginti savo vaikus. Bažnyčioje kilo triukšmas – taip nedaug reikia visuomenės psichologi-jai, kad pasikartotų kažkas panašaus i Kražių įvykius caro priespaudos laikais. (Norėtųsi paklausti, ar visa tai ugdo pagarbą Konstitucijai?) Po šio įvykio 89 tėvai parašė skundą Liaudies Kontrolės Komisijai prie TSKP CK, reikalaudami sustabdyti siautėjimą prieš tikinčiuosius. Į kreipimąsi nebuvo jokio oficialaus atsakymo, nors siuntėjo adresas buvo. Tokių ir panašių faktų akivaizdoje savaime formuojasi klausimas: argi tikinčiųjų visuomenė nėra už įstatymo ribų? Ar reiktų stebėtis, jei visuomenėje kiltų minčių, kad sąžinės laisvė Konstituci-joje, Žmogaus Teisių Deklaracijos pasirašymas ir kt. – tai tik propaganda? Lygiai kaip ir 1966 m. BK 143 str. papildymas dėl bausmių už tikinčiųįų laisvės pažeidimus; taip pat ir Ru-gienio interviu Jokubkai; ir veikalai „Tėvų žemė“, „Bažnyčia Lietuvoje“ ir kt., kurie kalba apie sąžinės laisvę… Kodėl, tai matydamos, prokuratūros tyli? Argi yra kokie slapti įstatymai, priešingi oficialiems ir nežinomi visuomenei? Pažvelkime to-liau. Eilėje atvejų ateistų elgesys dvelkia aiškia apgaule ir klasta sąžinės reikalavimų atžvilgiu. Kodėl visa tai nebūna baudžiama? Ne kartą ateistų elgesys tikinčiųjų atžvilgiu būna panašus į Šekspyro raštuose atvaizduotą hercogo Glosterio elgesį XV a., kuris, siekdamas Anglijos karaliaus sosto, visus

76

konkurentus slapta žudydavo, o prieš visuomenę sugebėdavo pasirodyti net su maldaknyge rankose.

Ar nepažeidžia sąžinės laisvės klastinga ateistų pastan-ga... – šaly, kurios Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę – griauti Bažnyčią iš vidaus, sudarant vaizdą, jog vyskupai savo postuose, kad potvarkiai išeina iš vyskupo kanceliarijos, nors tuo tarpu kunigų skirstymas į darbovietes ir daugelis kitų potvarkių būna diktuojami ateistų, stengiantis pasiekti, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtis būtų panaši į Pravoslavų Bažnyčios būklę?

Ar nedvelkia klasta stengimasis kai kuriuos kunigus ir net vyskupus kompromituoti tikinčiųjų ir net Vatikano akyse? Pav., ar tai tikinčiųjų noras, kad energingas ir sveikas vysk. V. Sladkevičius Vatikano pasauliniame vyskupų sąraše būtų tituluojamas „sedi datus“?

Ar nerodo klastos tas faktas, kad Kunigų seminarija egz-istuoja, bet į ją teleidžiama priimti, o tuo pačiu ir išleisti, tik po 4–5 kandidatus, kai tuo tarpu Lietuvoje kasmet miršta po 20–30 kunigų. Tą pat rodo ir stengimasis, kad į seminariją nepatektų ypatingai gabūs ir aukštos vidinės kultūros studen-tai ir profesoriai.

Panašiai ir su vaikų mokymu. Nors Pirmos Komunijos leidžiama eiti, bet ką reiškia reikalavimas klausinėti vaikus po vieną (juk juridiškai apiforminto tokio įstatymo nėra)? Kaip paruošti po vieną tose parapijose, kur per vasarą vaikelių būna keli šimtai? Tėvai teisėtai šiam reikalui lau-kia mūsų, kunigų, pagalbos. Ir kas belieka daryti? Leisti vaikučius Pirmąjai Komunijai neparuoštus? Tai, ko žmogus nepažįsta, negali ir pamilti. Ar čia neslypi klastinga pastan-ga tyliai atimti vaikus iš tėvų? Tada ateistai galės pasakyti: pas mus sąžinės laisvė – žmonės patys tikėjimo atsisako…

77

Bet juk tokia tikėjimo laisvė yra panaši į leidimą gyventi, kai draudžiama gimti.

Gerb. teisėjai, norisi galvoti, kad ir jūs, kaip ir daugelis jaunesnės kartos žmonių, šiandien Dievą pažįstate iš „Bibli-jos linksmybių“ ir panašių knygų, bet ne tą Dievą, kuris dėl mūsų ant Kryžiaus mirė; todėl turėdami savo specialybėje aukštojo mokslo diplomus, vargu ar dabar išlaikytumėte tokį tikėjimo dalykų egzaminą, kokius vaikai laiko prieš Pirmąją Komuniją. Jau vien tik šitai prisiminus (kadangi, Rachmanovos žodžiais tariant, ir jūs esate žmonės, „naujų žmonių fabriko“ pagaminti), mes turime jums atleisti už šį teismą ir melsti Dievą atleidimo. Tą dieną, kai bažnyčioje, kaip minėjau, buvo sukeltas triukšmas, vėliau vaikučių pa-klausiau: „Vaikučiai, ar reikia šitų žmonių neapkęsti?“ Jie atsakė: „Ne!“ – „O koks svarbiausias Jėzaus reikalavimas?“ – „Nė vieno žmogaus nelaikyti savo priešu,“ vėl jie atsakė. Vėl prisimenant tuos faktus, kurių vieną kitą kaip pavyzdį paminėjau, kuriuos plačiai žino visuomenė ir kurių negali nežinoti prokuratūros, norisi paklausti: kodėl visa tai toleruo-jama, o aš esu teisiamas, apkaltinus sąžinės laisvės pažeidimu? Kaip pilietis gali būti baudžiamas pagal tokius įstatymus, kurių, kaip matome, daugeliu atveju nesilaiko net paskiros valstybinės institucijos? Jau vien tai, kad kunigui keliama šitokia byla, yra nusikaltimas sąžinės laisvei, kaip pastanga atimti iš tėvų vaikus. Gal būtų galima mane kaltinti sąžinės laisvės pažeidimu, jei būčiau mokęs tėvams nežinant. Nejaugi pati valstybė pamiršta savo Konstitucijos reikalavimus, visa tai toleruodama? Pagaliau pats straipsnis, pagal kurį esu tei-siamas, atrodo lyg be aiškių kontūrų. Pavyzdžiui, galime pri-siminti, kad ir tokią pat bylą 1964 m., kurioje taip pat už vaikų mokymą buvau nuteistas metus kalėti. Paskui, praėjus keliems

78

mėnesiams, atėjo vyriausybės įsakymas paleisti ir teistumą panaikinti. Išteisinamajame akte buvo motyvas: „Ištirta, kad prievartos vaikams nebuvo“. Bet šitai teismas žinojo ir nuteis-damas kalėti. Apie prievartą vaikams teismas net neužsiminė. O 143 str. byloje buvo aiškinamas taip: draudžiama organi-zuoti ir dėstyti religijos tiesas mokykloje (ne bažnyčioje). Nežiūrint, kad šituo nebuvau kaltinamas, teismas vis tiek teisė. Kaip tai suprasti? Ir jei paskui išteisino, kodėl dabar vėl esu tuo pačiu straipsniu teisiamas? Juk ir dabar teismas gerai žino, kad prievartos vaikams nebuvo. Tai liudija ir tėvų kreipimasis šiuo reikalu į TSRS vyriausybę: vaikai buvo moko-mi ne mokykloje; mokomi pagal tėvų valią. Juk tokiomis pat aplinkybėmis įstatymas negali būti suprantamas vieną kartą vienaip, kitą – kitaip. Taip pat nepavyko išaiškinti, kur yra paskelbtos „įstatymais numatytos taisyklės“? Nei tardytojas, nei Vilniaus juridinė konsultacija į šį klausimą neatsakė.

* * *Ar klausyti Dievo ar žmonių? Kokia viso to išvada? Nors

žmogiškai, trumparegiškai žvelgiant, visada panašiais atve-jais norėtųsi pakartoti Jėzaus žodžius: „Tėve... atitolink nuo manęs šitą taurę,“ tačiau iš tikrųjų mes, kunigai, turėtume jums dėkoti už šį ir panašius teismus. Šie faktai priverčia mūsų sąžines prakalbėti, neleidžia užmigti, verčia apsispręsti, mus pastato prieš dvi galimybes. Viena galimybė – rinktis vadinamą „taikaus bendradarbiavimo su ateistais“ kelią: bandyti tar-nauti dviem valdovam, pataikauti ateistų užmačioms – kad ku-nigas užimtų savo pareigas, bet nebūtų pavojingas ateizmui; kad pats išvaikytų iš bažnyčios jaunimą, neleistų dalyvauti apeigose, procesijose, kad neleistų patarnauti Šv. Mišiose; kad, vaikus ruošiant Pirmajai Komunijai, pasitenkintų tik

79

poterių mokėjimu, be jokio supratimo apie Mišių paslaptį – viso krikščioniškojo gyvenimo centrą; kad kunigai negalvotų, kokia bus krašto padėtis po 10 – 20 metų! Tai reiškia, kad kunigai neturi atlikti tiesioginių pareigų, turi ryžtis konfliktui su savo sąžine, tesirūpinant pietų valgių sudėtimi. Jis turi pa-sistengti užmiršti, kad vaikučiams vis tiek bus kalbama apie Dievą, tačiau apie tokį, kokio iš tikrųjų nėra. (Aš taip pat ne-tikiu tokį Dievą, kokį piešia mūsų aplinkos spauda, radijas…) Jūs man už grotų parodėte tūkstančius jaunuolių. Nė vienas jų nepažįsta Dievo tokio, kurį reikia mylėti, kuris mus myli. Jiems niekas apie tokį Dievą nekalbėjo, niekas jų nemokė ras-ti savo laimę, darant gera kiekvienam žmogui, netgi priešui. Gerai žinau, jei mes, kunigai, apie tai nekalbėsime, – akmenys pradės šaukti, o Dievas pareikalaus iš mūsų jų likimo. Štai ką reiškia mūsų aplinkoje taikus bendradarbiavimas su ateizmu, ko niekaip negali suprasti užsienyje gyveną tikintieji. Antra galimybė – tai būti kunigu pagal Kristaus mintį, ryžtantis eiti pareigas, kurių reikalauja Kristus, Bažnytinė Teisė, o kar-tu priimti visa, ką Apvaizda leis išgyventi, kaip šiuo atveju matome – rinktis langus su grotomis, kaip kad tardytojai sakė: „Nenorėjai keptos anties, tai dabar kalėjimo duoną valgysi“.

Tačiau jei mūsų, kunigų, šiandien neteis teismai, tai mus teis tauta! Pagaliau ateis Aukščiausiojo teisingumo valanda. Šito mums, kunigams, bijoti, tepadeda Dievas, labiau kaip jūsų teismo. Aš vėl prisimenu tuos tūkstančius jaunuolių už grotų. Jie vaikystėje nemokėjo klausyti tėvų... Man brangi šalis prie Nemuno krantų. Gerai žinau, kad jos tenai nebus, jei jos vaikai nepajėgs klausyti tėvų. Apie tai aš jiems kalbėjau. Pasakiau jiems, kad tai Dievo reikalavimas. Jei jūsų sąžinė tai laiko nusikaltimu, pripažinkite fanatiku ir teiskite mane, bet tuo pačiu ir save! Prašau teismą atsižvelgti į suminėtas

80

psichologines aplinkybes ir nepamiršti, kad teismo sprendi-mas gali versti tikinčiųjų bendruomenę galvoti, jog kai ku-rie Konstitucijos paragrafai yra tik propagandai. Ar gali būti pagarba reikalavimui, verčiančiam prieštarauti sąžinei; ar gali likti pagarba įstatymui, jei jis baudžia už savo pareigos atlikimą? Dar lieka pakartoti pirmų apaštalų žodžius, pasaky-tus teismui: „Dievo reikia klausyti...“

Po kunigo J. zdebskio kalbos sekė dviejų valandų per-trauka. Sugrįžęs po ilgo pasitarimo, teismas paskelbė LTSR vardu nuosprendį: „Zdebskį Juozą, Vinco, gim. 1929 m., pripažinti padariusį nusikaltimą, numatytą LTSR BK 143 str. 1d., ir nuteisti vieneriems metams laisvės atėmimo, atliekant bausmę bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Bausmės pradžią skaityti nuo 1971 m. rugpjūčio 26 d.“

1971 m. gruodžio 9 d. LTSR Aukščiausiojo Teismo teisminė baudžiamųjų bylų Kolegija nutarė, kad kun. zdeb-skis pripažintas kaltu pagrįstai ir paskirta bausmė atitinka padarytą nusikaltimą ir jo asmenybę.

Kun. J. zdebskio teismo kalbos nuorašai plito, o KGB į bylą įsegė kameroje rašyto juodraščio fotokopijas.

Kun. J. zdebskis iki 1972 m. sausio 3 d. kalėjo Vilniaus Lukiškių kalėjime. Vėliau jis buvo perkeltas į Pravieniškių bendrojo režimo vyrų pataisos darbų koloniją, kurioje išbuvo iki kalinimo pabaigos 1972 m. rugpjūčio 25 d.

Būdamas įkalintas, kun. J. zdebskis visus metus rašė dienoraštį-mąstymus, sunkiai įskaitoma rašysena prirašė 52 plonus sąsiuvinėlius.

Garbės kan. V. J. Vaičiūnas pasakojo: „Visur, kur Dievo Apvaizdos patvarkymu jam (kun. J. zdebskiui – aut. past.) teko būti, visur surasdavo galimybę apaštalauti. Būnant kalėjime

81

jis su sargyba nešiojo maistą mirtininkų kamerose. Sužinojęs, kad vienam kaliniui po poros dienų bus įvykdytas mirties nuosprendis, jis, duodamas maistą, perdavė raštelį: Aš esu katalikų kunigas, rytoj išklausysiu tavo išpažinties – ruoškis. Kilo klausimas, kaip tai padaryti. Pasiryžimą palydėjo malda tikėdamas, kad Viešpats ir Marija jam padės tai įvykdyti. Ry-tojaus dieną, nešiojant maistą, jį lydėjo kareivis, panašus į mongolą. Kunigas Juozas jam papasakojo, kad prieš mirties nuosprendžio įvykdymą turi išklausyti kalinio išpažinties, ir paprašė, kad sargybinis tuo metu juos saugotų. Kunigas Juo-zas priėjo prie tos kameros langelio, mirtininkas suklupo ir atliko viso gyvenimo išpažintį, sargybinis buvo patenkintas, nes jautėsi atlikęs kilnų darbą. Kun. J. Zdebskis, papasakojęs šią istoriją, pridūrė: „Vien dėl to dėkoju Dievui už patirtas kančias kalėjime“.

82

KGB speciali priemonė

Iki šiol bandoma visuomenę įtikinti, kad LSSR KGB pareigūnai buvo paprasti darbuotojai, savo tarnyboje naudojantys tik oficialiai įstatymo leidžiamas priemones. Asmenims, tiesiogiai nesusidūrusiems su KGB, sunku patikėti, kad prieš asmenis, nepritariančius sovietinei ideologijai, buvo naudojamos žmogaus sveikatai ir gyvybei pavojingos medžiagos. Nijolė Gaškaitė knygoje „Specpriemonės KGB praktikoje“ teigė, kad 1949 m. užfiksuoti pirmieji dokumentai, kuriuose nurodoma taikyti spec. priemones – „tai, matyt, migdomieji vaistai, MGB praktikoje įvardinti „Neptun 12“, „Neptun 22“, „Neptun 80“, kurių įmaišoma į alkoholį ar maisto produktus“. 1983 m., gavus SSRS KGB vadovybės sankciją, kartu su SSRS KGB OTV darbuotojais spec. preparatas „SP“ buvo panaudotas Vilniaus „Žalgirio“ staklių gamyklos kai kuriems darbuotojams, įtarus, kad jie prisidėjo prie šios gamyklos staklių sudaužymo (Laisvės kovų archyvas Nr. 9, Kaunas, 1993).

Tardymų ir apklausų metu dažnai KGB pareigūnai grasindavo suimtiesiems bei apklausiamiems asmenims, kad jeigu jie neatsakinės į klausimus, nepateiks informacijos, jiems tardytojas gali paskirti psichiatrinę ekspertizę, po kurios gana dažnai tardomieji atsidurdavo psichiatrinėje ligoninėje. Pasitaikydavo ir tiesioginių grasinimų nužudyti – avarija ir pan. Pvz., 1983 m. gruodį LSSR prokuroro vyresnysis padėjėjas J. Bakučionis pareiškė įspėjimą kunigui K. Ž. įspėjime rašoma (rašomąja mašinėle): „Įspėjimas man paskelbtas 1983 m. gruodžio mėn., jo esmė bei teisės apskųsti aukštesniam prokurorui išaiškinta. Dėl pareikšto įspėjimo noriu paaiškinti (toliau ranka parašyta – aut. past.): „norėjau

83

atkeršyti saugumo viršininkui, kuris įsikarščiavęs žadėjo mane nužudyti – avarija ir pan.“ (LYA, f. K-6, ap. 2, b. 196, l. 37). Tardymo protokoluose apie tai nebūdavo rašoma.

Kun. J. zdebskio operatyvinio tyrimo byloje (dOR) yra dokumentai, įrodantys, kad jis buvo apdegintas nežinomomis medžiagomis tuo metu, kai buvo LSSR KGB pareigūnų atidžiai sekamas.

1980 m. birželio 19 d. SSRS KGB 5 tarn. viršininkui F. d. Bobkovui išsiųstas raštas „Apie kunigo zdebskio kompromitavimą“, kurį pasirašė LSSR KGB pirmininkas J. Petkevičius. Šiame rašte teigiama, kad tiriant zdebskio (KGB dokumentuose jis įvardijamas kaip „Naglec“) veiklą nustatyta, jog jis yra „antisovietiškai nusistatęs kunigas, laikantis save kovotoju už Bažnyčios reikalus ir Lietuvos tautą. Kartu su reakcionieriais kunigais Svarinsku ir Tamkevičiumi 1978 m. lapkričio mėnesį jis pasiskelbė „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto“ nariu, kuriuo prisidengdamas vysto organizuotą priešišką veiklą. <...> „Naglec“ tiesiogiai dalyvauja „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidime ir jos perdavime į užsienį. Siekiant nutraukti „Naglec“ antivisuomeninę veiklą jo atžvilgiu buvo naudojamos perspėjamosios – profilaktinės ir administracinės – baudžiamosios priemonės. Taip už sistemingą kultų įstatymo pažeidinėjimą jam buvo atimtas kulto tarnautojo registracijos pažymėjimas, už tokią veiklą dukart (1967 m. ir 1971 m.) jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. 1976 m. jis buvo oficialiai perspėtas. Tos priemonės jam nepadarė poveikio ir priešiškos veiklos jis nenutraukė. Tiriant „Naglec“ veiklą paaiškėjo, kad jis, kaip kunigas, dvasininkų tarpe autoriteto neturi, pastoviai važinėja ne tik po respubliką, bet ir po visą šalį (SSRS – aut. past.), lankydamas vienuoles ir kitus religinius fanatikus jų laisvės atėmimo vietose. <...> LSSR KGB paruoštų ir išplatintų laiškų pagalba siekė sukompromituoti „Naglec“ tarp dvasininkų vadovų, kunigų ir aktyvių vienuolių kaip kunigą, gyvenantį

84

palaidą gyvenimą. Kol kas tarp klerikalų plataus atgarsio tai nesulaukė. Siekiant nutraukti „Naglec“ priešišką veiklą ir sustiprinti neigiamą nuomonę apie jį tarp reakcionierių ir vienuolių, manome, kad tęsiant objekto kompromitavimą būtina jo atžvilgiu panaudoti spec. priemonę. Vykdant nurodytą priemonę prašome jūsų bendradarbiavimo“ (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 880, l. 133, 134).

1981 m. rugpjūčio 11 d. LSSR KGB 5-os tarnybos 3 sk. 2 psk. viršininko pavaduotojas Vozbutas paruošė šifruotą telegramą Nr. 5861 SSRS KGB Operatyvinės techninės valdybos (OTV) viršininkui V. P. diominui. Telegramą pasirašė LSSR KGB pirmininko pavaduotojas generolas-majoras V. V. zvezdenkov. Joje rašoma, kad „gavus SSRS KGB vadovybės sankciją ir dalyvaujant SSRS KGB OTV specialistams, 1980 m. spalio 3 d. kunigui Juozui Zdebskiui, Vinco, g. 1929 m., buvo įvykdyta spec. priemonė. Įvykdžius šią priemonę, taip pat panaudojus kitas pagal operatyvines galimybes ją lydinčias priemones, pavyko objektą sukompromituoti prieš dvasininkus ir tikinčiuosius kaip kunigą, gyvenantį palaidą gyvenimą ir palaikantį intymius ryšius su vienuolėmis. Dėl to jo vienminčiai reakcingai nusiteikę kunigai 1980 m. lapkričio mėnesį jį pašalino iš taip vadinamo tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto, ir jis buvo nušalintas nuo aktyvios priešiškos veiklos kaip morališkai susikompromitavęs asmuo. Apie įvykdytos priemonės rezultatus pranešta SSRS KGB 5 valdybai“ (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 885, l. 102).

SSRS KGB operatyvinės techninės valdybos (OTV) vienas iš operatyvinių-čekistinių padalinių buvo atsakingas už operatyvinės technikos gaminimą, taip pat vadovavo nuodų paruošimui toksinėse ir bakteriologinėse laboratorijose. Nuo 1959 m. liepos 2 d. šios funkcijos iš 5 spec. skyriaus perduotos SSRS KGB OTV (Lubianka. VČK-OGPu-NKVd-NKGB-MGB-KGB organai 1917 – 1991. Žinynas).

Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė

85

Birutė Gučaitė knygos autoriui leido susipažinti su gydytojos Genovaitės drąsutytės dienoraščiu, prisiminimais bei užrašais, kuriuose aprašoma kun. J. zdebskio sveikatos būklė, gydymas ir slaugymas po 1980 m. spalio 3 d. KGB jam įvykdytos spec. priemonės. Genovaitė drąsutytė gimė 1937 m. birželio 16 d. Kėdainių r., Gudžiūnų kaime. 1961 m. baigė Kauno medicinos institutą. Kun. J. zdebskį pažinojo nuo mokymosi Kauno medicinos mokykloje dienų, kai jis buvo įgulos (Šv. Arkangelo Mykolo) bažnyčios vikaru. Jo įtakos veikiama nuo 1974 m. įsitraukė į pogrindinės religinės spaudos platinimą. 1980 m. ji pasirinko vienuolišką gyvenimą, o 1985 m. davė pirmuosius įžadus, priklausė Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijai. Beveik 50 metų gyveno ir dirbo Veiveriuose. G. drąsutytė mirė 2008 m. liepos 14 d.

G. drąsutytės užrašuose bei dienoraštyje aprašomi tragiški įvykiai sutampa su kun. J. zdebskio operatyvinėje byloje esančia sekimo suvestine, todėl remdamiesi jais bei garbės kanauninko V. J. Vaičiūno pasakojimu ir gyd. B. Žemaitytės prisiminimais, pateikiame kun. J. zdebskio kančios istoriją, prasidėjusią 1980 m. spalio 3 d. Šiuos tris kun. J. zdebskio nudeginimo liudininkus (kun. V. J. Vaičiūną, gyd. G. drąsutytę ir gyd. B. Žemaitytę) pateikia ir knyga „Mylėti artimą“ (Vilnius, 1998 m.). Apie kun. J. zdebskio nudeginimą nežinomomis medžiagomis taip pat gali paliudyti monsinjoras Alfonsas Svarinskas, dieviškosios Jėzaus Širdies pranciškonės Marytė Vitkūnaitė bei Teresė Beseckaitė.

1980 m. spalio 2 d. išorinio stebėjimo suvestinėje Nr. 92-1 rašoma, kad „nuo 1980-10-02 16 val. iki 1980-10-07 ištisą parą bus sekamas objektas „Zdenek“, kad po tam tikros pertraukos atnaujinamas išorinis objekto „Zdenek“ sekimas, kuris bus vykdomas norint panaudoti literines (specialias) priemones“ (LYA, K-30, ap. 1, b. 885, l. 85). Kitoje išorinio stebėjimo suvestinėje rašoma, kad „1980-10-03 10 val. „Zdenek“ mašina „Žiguliai“ Nr. 40 - 31 LLC (rus.

86

ЛЛЦ – aut. past.) buvo pastebėta Veisiejų - Lazdijų plente. Stebimas asmuo aplankė keletą vienkiemių ir kryžkelėje, prieš įvažiuojant į Šlavantų pusę, objektą (J. zdebskį – aut. past.) sustabdė KGB bendradarbis, persirengęs VAI (rus. ГАИ – aut. past.) inspektoriaus uniforma“ (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 885, l. 85). Tikėtina, kad tuo metu į kun. J. zdebskio mašiną buvo papilta (padėta, išpurkšta) nežinoma medžiaga, kuri nudegino tas kunigo kūno vietas, kurios lietėsi su mašinos sėdyne ir atlošu.

Garbės kanauninkas Vytautas Juozas Vaičiūnas šios knygos autoriui pasakojo: „Aš taip pat buvau nudegintas kartu su kun. Juozu. Prieš kun. J. Zdebskį buvo panaudota speciali priemonė, kuriai tik Maskva galėjo duoti leidimą. Nežinau kada ir kaip nudegimas įvyko. Ar tai pabarstė kokių cheminių medžiagų. J. Zdebskis pirmas atsisėdo, todėl gavo didesnį nudegimą II–III laipsnio. Man nudeginta buvo mažai. Ėjo gandai, kad jie stebėjosi, kaip aš išvengiau ligoninės. Mums pasakė, kad visi keliai apstoti saugumiečių. Reikėjo bėgti, nes bažnyčios palėpėje buvome pasigaminę „Erą“ ir dar neperdavę darban į pogrindį. Aš pagalvojau, kad esame susekti ir saugumiečiai laukė patogios progos mus suimti. Buvo, kiek prisimenu, pirmas mėnesio penktadienis – kunigo Zdebskio ligonių lankymo diena. Išėmėme visas „Eros“ elektrines dalis mažomis dėžutėmis ir palikome pas lankomus ligonius. Susitarėme, kad kitos dienos ankstyvą rytą, kol „sargai“ miegos, stambias mechanines dalis pasikrausime į mašiną ir pabėgsime. Ryte apie 5 val. aš pakėliau tėvelį (J. Zdebskį – aut. past.), viską pakrovėme į jo „Žiguli“ ir pasiruošėm bėgti. Aš pasiūliau su savo mašina dideliu greičiu važiuoti ir sukelti „sargus“, kad jie mane nusivytų, tėvelis tuo metu su visomis „Eros“ dalimis turėtų pabėgti. Pažvelgiau į tėvelį ir supratau, kad jam tas planas nepriimtinas ir kad jo veidas kažkokios kančios prislėgtas (įtariu, kad mes, lankydami ligonius, jau buvome apdeginti). Pasiūliau važiuoti

87

kartu. Naktis buvo labai šviesi, mėnulio pilnatis. Važiavome be šviesų. Pravažiavome pro miegančius saugumiečius laimingai. Grįžtant mus sustabdė autoinspektorius, patikrino dokumentus ir paleido. Aš grižau namo, o tėvelis vakare važiavo krikštyti savo sesers anūko“.

G. drąsutytės užrašuose pažymėta, kad 1980 m. spalio 4 d. (šeštadienį) 23 val. 30 min. Kapsuke kun. Juozas savo sesers anūkui atliko krikšto apeigas. Jo giminės ir gydytoja G. drąsutytė pastebėjo, kad kunigui pakilus nuo sofos liko kraujo dėmių. Kunigas Juozas negalėjo paaiškinti, kas jam yra, jis paprašė, kad G. drąsutytė palydėtų jį iki namų, t. y. iki Šlavantų. J. zdebskis važiavo savo mašina, o G. drąsutytė – savąja.

Jų automobilius sekė dvi KGB darbuotojų mašinos (viena važiavo priekyje, o kita iš paskos). Kartais pirmoji sustodavo, praleisdama jų mašinas, o antroji pralenkdavo.

1980 m. spalio 5 d. zdebskio stebėjimo suvestinėje rašoma, kad 00 val. 30 min. „zdeneko“ mašina išvažiavo iš Kapsuko ir 1 val. 45 min. parvažiavo į Šlavantus (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 885, l. 86).

G. drąsutytės užrašuose rašoma: „Kun. Juozas iš mašinos išlipo labai išblyškęs, išpiltas šalto prakaito, eidamas svyravo. Pulsas pagreitėjęs, kraujospūdis kritęs. Sėdmenų, šlaunų, nugaros srityse difūzinis odos paraudimas, patinimas, didžiulės pūslės pripildytos serozinio ir kraujingo skysčio, kai kurios trūkę – matosi atviros žaizdos. Suleisti vaistai, tačiau nudeginimo šoko gydymas užtruko apie 2 val.“

Kitą dieną dėl J. zdebskio sveikatos būklės G. drąsutytė konsultavosi su V. J. Vaičiūnu ir gyd. Modestu Juozaičiu. Jie visi nutarė, kad esant tokiam giliam nudegimui ir sunkiai ligonio būklei, būtinas stacionarus gydymas. Nutarta guldyti į Kauno akademines klinikas. į Kauną važiavo G. drąsutytės mašina, ji vairavo, kartu važiavo kun. J. zdebskis, V. J. Vaičiūnas ir greitosios pagalbos darbuotoja Marytė Vitkūnaitė. Visuose

88

keliuose, kuriais buvo galima išvažiuoti iš Šlavantų, budėjo KGB mašinos. Išvažiavus į plentą, atsirado trys lydinčios mašinos. Jos tęsė aplenkimo – sustojimo – praleidimo manevrą. Krosnoje ligonį vežusi mašina buvo sustabdyta. Civiliai apsirengęs asmuo su eismo reguliuotojo lazdele davė ženklą sustoti. Jis patikrino G. drąsutytės vairuotojo pažymėjimą ir mašinos dokumentus. G. drąsutytės užrašuose rašoma: „Pirmą val. nakties trumpam sustojome Veiverių m., nes vidurnaktį vežti į ligoninę nenorėjome“.

1980 m. spalio 6 d. J. zdebskio stebėjimo suvestinėje pažymėta, kad 01 val. 15 min. jie atvažiavo į Veiverių m. žinomą namą, kur gyveno drąsutytė Genovaitė, Aleksandro, g. 1937 m. (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 885, l. 86, 87).

Naktį iš spalio 5 d. į 6 d. G. drąsutytės namuose buvo pakeisti tvarsčiai, suleisti vaistai, paimtas kraujas Vasermano reakcijai. Kraujas J. Martinėno pavarde buvo pristatytas ir ištirtas Kauno odos ir venerinių ligų dispanserio laboratorijoje. Vasermano reakcija buvo neigiama. Išvada: prieš apdeginimą venerine liga užkrėstas nebuvo. Spalio 6 d. rytą kunigas, lydimas G. drąsutytės ir M. Vitkūnaitės, atvyko į seserų pranciškonių namus (Kaunas, Nasturtų gatvė), kur laikė Šv. Mišias. Po to buvo iškviesta greitosios medicininės pagalbos mašina ir sesuo pranciškonė Teresė Palmira Beseckaitė, kuri dirbo Kauno akademinių klinikų neurochirurgijos skyriuje med. seserimi.

Odos dispanseryje konsultavęs gydytojas patvirtino diagnozę: II–III laipsnio sėdmenų, šlaunų, nugaros sričių nudegimas. Ligos istorijoje dermatovenerologo išvadoje nurodytas II–III laipsnio nudegimas. Patarta ištirti kraują ir dėl venerinės ligos, nors duomenų apie ją nebuvo. Nudegimo paviršius buvo apėmęs tas kūno vietas, kurios lietėsi su automobilio sėdyne; nudegimo plotas baigėsi šlaunų užpakaliniame paviršiuje – kiek siekė mašinos sėdynės kraštas; nudegimas ne visur vienodo laipsnio: atokesnėse vietose I–II

89

laipsnio, centrinėse – IIIa, vietomis – IIIb laipsnio; pažeista oda raudona su gausiomis sutrūkusiomis pūslėmis, kurių dugnas murzinai raudonas, o netrūkusios pūslės pripildytos gelsvai gintarinio skysčio; nudegę audiniai labai smarkiai patinę – audinio struktūra padidėjusi kelis kartus.

Kitur teigiama, kad budinti gydytoja apžiūrėjusi nustatė nudegimą ir nusiuntė į odos ir venerinių ligų dispanserį. Ten budintis gydytojas sutiko ligonį paguldyti, tačiau kun. J. zdebskis pasakė, kad geriau tegul guldo į klinikas. Kunigas paguldytas į Kauno akademinių klinikų nudegimų skyrių.

G. drąsutytės užrašuose rašoma, kad spalio 8 d., kun. J. zdebskiui būnant Kauno klinikų nudegimų skyriuje, draugai sužinojo apie KGB reikalavimą kunigui nustatyti venerinę ligą ir ligonį perkelti gydyti į odos ir venerinių ligų dispanserį: „Po 2-jų parų sužinojome, kad saugumiečiai reikalauja nustatyti venerinį susirgimą, o kun. Juozas kartojo: ,,Reikia bėgti…“

Gyd. B. Žemaitytė knygoje „Mylėti artimą“ pasakojo: „Kai Tėvelį aplankiau, jis gulėjo. Atrodė, lyg paukštis pakirptais sparnais, – nežinojo, ką daryti. Sako:

– Tai va, vaikeli, rytoj jau nuo manęs nusigręš visa Lietuva… Padarys veneriniu ligoniu. Kas gi patikės, kad aš nekaltas?!

<…> Ir tada prasidėjo lyg koks detektyvinis filmas: pa-vogta ligos istorija ir išnešta į miestą. Gautas kunigo Zdebskio įrašas ligos istorijoje, ji perfotografuota ir grąžinta atgal. Pagaliau reikia suderinti veiksmus: to pabėgimo nenorėjo net artimiausi draugai, nenorėjo duoti drabužių. <…> (Man teko susitikti su citologinės laboratorijos gydytoja Albina Kregždiene, kuri girdėjo nudegimų skyriaus gydytojų pokalbį, jog reikia padaryti, kad tepinėlis būtų teigiamas. Iš tikrųjų – ruoštasi padaryti tikru veneriniu ligoniu!). Pagaliau bičiuliai nusileido – davė drabužius. Sugrįžome į klinikas. Važiavo inžinierius Vytautas Vaičiūnas ir gydytoja Genutė Drąsutytė <…> nutarėme: važiuojam į Viduklę, nes kunigas Svarinskas

90

buvo Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto pirmininkas“ (Mylėti artimą, Vilnius, 1998 m.).

1982 m. liepos 7 d. Lazdijų r. centrinės ligoninės gydytojos Merkšaitienės pasirašytoje pažymoje Nr. 475 rašoma, kad centrinės ligoninės registratūroje yra gauta ligos istorijos Nr. 26933/80 epikrizė: „Zdebskis Juozas, Vinco, gyv. Lazdijų r. Šlavantų ap. Gegučių k., gydėsi nuo 80.10.06, atvyko greitosios pagalbos mašina, buvo nudegęs visas perineum, todėl stacionarizuotas, paskirtas gydymas, 10.08 d. buvo apžiūrėtas pakartotinai dermatologo ir ligoniui tęstas gydymas, 8 d. 23 val. nežinomi asmenys ligonį iš skyriaus išsivedė, pats ligonis į ligos istoriją įrašė, kad gydytis atsisako, bendra ligonio būklė patenkinama“. Yra l. e. vyr. gydytojo pareigas P. Miliaus pastaba, kad iš šios ligos epikrizės neaišku, kur ligonis gydėsi, manoma, kad gydėsi Kauno klinikose. 1982 m. liepos 16 d. Respublikinio odos ir veneros ligų dispanserio vyr. gydytojos G. Lapinskaitės pasirašytoje pažymoje Nr. 1965 rašoma, kad užklausus visas respublikos dermatovenerologines gydymo įstaigas nepavyko nustatyti, kad pil. zdebskis Juozas, Vinco, g. 1929 m., Lazdijų r. Šlavantų m. gyventojas, būtų kur nors kreipęsis dėl venerinės ligos požymių (LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-15237, t. 4, l. 208, 209).

Garbės kanauninkas Vytautas Juozas Vaičiūnas pasakojo: „Klinikos daktarė A. Kregždienė atsisakė kun. J. Zdebskiui pripažinti venerinę ligą. Paėmusi tyrimus saugumiečiams pasakė, kad parašys med. knygelėje tik tai, ką tyrimai rodys. Iš klinikų ligonis buvo nuvežtas pas tėvą Alfonsą Svarinską. Pastarasis ankstų rytą su gyd. G. Drąsutyte slapta nuvežė kunigą į niekam nežinomą kitą vietą. Įvyko keistas įvykis: kai J. Zdebskis pradėjo taisytis, atėjusi medicinos darbuotoja paėmė kunigo tyrimus ir daktarei G. Drąsutytei pasakė, kad dvasininko tyrimai baisiai blogi ir jį reikia guldyti į ligoninę, bet G. Drąsutytė tuo nepatikėjo, pati atliko tyrimus ir nustebo, kad jokio blogumo tyrimuose nerado... Pas Svarinską į Viduklę

91

vežiau aš, Drąsutytė ir Žemaitytė, jos Viduklėje ligonį slaugė. Kaune kunigą prižiūrėjo Drąsutytė“.

Iš G. drąsutytės užrašų: „Naktį buvo mūsų iš ligoninės pavogtas ir pervežtas pas kun. A. Svarinską į Viduklę. Ligonio būklė dėl nudegiminio organizmo apnuodijimo buvo labai sunki, triko širdies ritmas. Supratome, kad saugumiečiai ieškos, o gydymas bus sunkus ir truks ilgai“.

Naktį iš spalio 12 d. į 13 d. kun. J. zdebskis buvo perkeltas į Kauną, S. Žukausko (buv. Eidukevičiaus) g. esantį vienos pranciškonių sesers butą. Spalio 14 d. jį neakivaizdžiai konsultavo prof. A. Marcinkevičius. Kun. A. Svarinskas atgabeno reikalingų vaistų. G. drąsutytė apie tą laikotarpį rašė: „Buvo surastas butas Eidukevičiaus gatvėje, kur jis ir buvo pervežtas. Kun. A. Svarinskas tada man pasakė:

– Štai kovos laukas, nuo šiandien privalai pradėtą kovą už gyvybę tęsti! Ar sutinki?..

Ta kova tęsėsi 2 mėn.: žaizdos gijo labai pamažu, apnuodijimas pakenkė širdį, inkstus… Neramino dažni telefono ir durų skambučiai. Tylėjome ir meldėmės. Seserys pranciškonės Teresėlė ir Asunta (P. Beseckaitė ir M. Vitkūnaitė – red. past.) naktimis nešė maistą, vaistus. Spalio 21 d. pasiekė žinia, kad gauta prokuroro sankcija Jį ir slaugytojas suimti ir patalpinti į ven. dispanserį, kad apšmeižtų dorą, uolų kunigą. Mes meldėme ir prašėme Dievo, kad įvyktų Jo valia, kad toji auka pasitarnautų Dievo garbei ir sielų gelbėjimui. Kai Lietuvos bažnyčiose drąsieji kunigai prabilo apie šią baisią piktadarybę, kun. Juozas pasakė:

– Ačiū Dievui, pavojus praėjo. Jie mūsų nebeims, nes klasta atskleista.

Visą ligos laiką kun. Juozas tyliai kentėjo didžiulį skausmą, bet nesiskundė, nedejavo, net vaistų prašė neleisti: „O ką Dievui šiandien paaukosim… Negalima veltui eikvoti laiko, tai didžiulė Dievo duota brangenybė…“ Mąstė, meldėsi, savo skausmą aukojo už tuos, kurie persekiojo, nudegino, nesuprato.

92

Nepaleido iš rankų rožančiaus, vieną po kito mąstė Kryžiaus kelio stotis. „Jėzaus bičiuliu tegali būti tik tas, kuris nė vieno žmogaus nelaiko savo priešu“. Jo kuklumas, paprastumas, nuolankumas kančioje ir skausme sužibo nuostabiu vidinės šviesos spindesiu. Jis buvo atlaidus piktiems, parama silpniems, užuovėja geriems. Savo ligą, skausmą, nekaltą pažeminimo kančią jungė Šv. Mišių aukoje su Kristaus kančia ant kryžiaus, už Bažnyčios ir Tėvynės reikalus, už visus 4 milijardus žemėj gyvenančių, už skaistyklos sielas“.

Spalio 21 d. gavus žinią apie prokuroro sankciją kunigą ir dvi moteris suimti ir paguldyti į odos ir venerinių ligų dispanserį, kun S. Tamkevičius Kybartuose, o kun. J. Indriūnas Kauno Prisikėlimo bažnyčioje viešai prabilo apie KGB panaudotą priemonę prieš kun. J. zdebskį. Jais pasekė ir keli kiti kunigai.

Lapkričio pradžioje kun. J. zdebskis sužinojo, kad dalis bendražygių vis dėlto patikėjo KGB klasta ir juo suabejojo – pašalino jį iš TTGK komiteto. Pradėjusi taisytis sveikata vėl pablogėjo. Ligonį aplankė Jo Ekscelencija Vyskupas Vincentas Sladkevičius. Gyjant pasiliko ryški odos pigmentacija.

1980 m. gruodžio 5 d. kun. J. zdebskis sugrįžo į Šlavantus, dar mėnesį G. drąsutytė kas antrą dieną važinėjo pas kunigą į namus ir atlikdavo fizioterapines procedūras.

Po KGB įvykdytos kun. J. zdebskiui spec. priemonės, saugumo darbuotojams itin rūpėjo tikinčiųjų bei dvasininkų reakcija. LSSR KGB Lazdijų r. psk. viršininko siunčiamame rašte LSSR KGB 5 tarn. 3 sk. viršininkui apie kun. J. zdebskio tolesnę kompromitaciją rašoma, kad „parapijos tikinčiųjų vardu KGB paruošė laišką vysk. Poviloniui. Laiško tekstas telefonu buvo suderintas su drg. V. Šiaudiniu ir 1980-10-29 iš Seirijų pašto sk. buvo išsiųstas vyskupui. Laiškas buvo parašytas šratinuku seno žmogaus ranka ant mokyklinio sąsiuvinio lapo“.

93

1980 m. spalio 29 d. KGB agentas „Gerardas“ pranešė, kad Eišiškių parapijos klebonas P. d. jam pasakojo, jog KGB stipriai apšvitino radiaciniais spinduliais kunigą zdebskį, kuris guli Kauno ligoninėje. zdebskio visas kūnas žaizdotas, ir gydytojai nežino, kaip jį gydyti. zdebskis ir jo draugas inžinierius važiavo naktį su mašina ir abu buvo apšvitinti. KGB darbuotojas, priėmęs pranešimą, pažymėjo, kad agento „Mastis“ duomenimis, zdebskis gydosi namuose (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 880, l. 137).

Apie apšvitinimo metodą šios knygos autoriui pasakojo Saulius Kelpša (1958–2012), kuris pats buvo gavęs radiacijos dozę: „Aš buvau stiprios sveikatos, tarnavęs desantiniuose daliniuose. 1987 m. su jaunimu ir savo nauja mašina vykau į minėjimą. Išvažiavus į autostradą Kaunas – Vilnius, sustabdė mane milicija. Kai apžiūrėjo mašiną, apkaltino mane tuo, kad padirbtas variklio numeris, reikia ekspertizės. Matyt, nenorėjo, kad vykčiau į mitingą. Mane ir mano mašiną nuvarė į Kauno milicijos punktą. Ten mane įvedė į tokį kambarį, į kurį niekas neužeidavo, tik pasižiūrėdavo pro duris. Sedėjau tame kambaryje 4–5 val. Keistas jausmas atsirado, pajutau, kad mano kūną dilgčioja kokiomis tai adatėlėmis. Vėliau mane paleido, sakydami, kad apsiriko, kad variklio numeris geras. Kai sugrįžau, man atsirado silpnumas ir taip 2 dienas buvo bloga, kad aš praktiškai kovojau su mirtimi. Labai smarkiai plakė širdis. Negalėjau nieko valgyti, atsigavau po 3 dienų“.

1980 m. lapkričio 3 d. KGB agentas „Petras“ pranešė, kad „1980-10-26 Prisikėlimo bažnyčios vikaras vakarinių pamaldų metu iš sakyklos pareiškė, jog kunigui Zdebskiui pažeista apatinė kūno dalis, kuri apipilta chemikalais arba kažkuo apšvitinta. Prašė žmones melstis už kunigą Zdebskį, kad jis greičiau pasveiktų“ (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 880, l. 143).

1980 m. lapkričio 18 d. KGB agentas „Gediminas“

94

pranešė, kad Lazdijų vikaras S. kaimynams pasakojo, jog saugumo iniciatyva ant kunigo zdebskio stovinčios mašinos sėdynės buvo papilta radioaktyvių medžiagų, kurios, zdebskiui atsisėdus, veikiamos jo kūno šilumos, nudegino apatinę kūno dalį. Jį paguldė į odos susirgimų dispanserį. Pasirodęs iš KGB pilietis pareikalavo užrašyti, jog kunigas zdebskis serga venerine liga. Gydytojams patarus, zdebskis paslapčia iš ten pabėgo (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 880, l. 145).

1982 m. rugsėjo 14 d. LSSR KGB 5 tarnybos 3 sk. viršininko J. P. Radzevičiaus parengtoje pažymoje, kurioje yra LSSR KGB 5 tarn. viršininko E. V. Baltino sutikimas, rašoma, kad prieš J. zdebskį buvo panaudotos agentūrinės-operatyvinės priemonės siekiant atskleisti, dokumentuoti ir sustabdyti jo veiklą. Tam buvo naudojami agentai iš dvasininkijos tarpo „daktaras“, „Germantas“, „Gediminas“, „Mykolas“, „Martynas“, „Vitas“, taip pat agentai – civiliai asmenys „donatas“, „Eva“ ir „Strazdas“. Buvo panaudotos priemonės siekiant sukompromituoti J. zdebskį kaip kunigą tarp bažnyčios vadovybės, kunigų, vienuolynų kongregacijų vyresniųjų ir kt. 1979–1980 m. tarp dvasininkų ir vienuolių buvo paruošti ir išplatinti laiškai apie „amoralų“ J. zdebskio elgesį, o 1980 m. spalio mėn. jo atžvilgiu buvo panaudota spec. priemonė, po kurios jis buvo galutinai sukompromituotas ir TTGKK nariai jį pašalino iš TTGK komiteto. Po to J. zdebskio aktyvumas kenkėjiškoje veikloje sumažėjo, bet galutinai nuo tokios veiklos jis neatsisakė. LSSR KGB numato toliau jį kompromituoti prieš dvasininkus, vienuoles ir tikinčiuosius (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 884, l. 297, 298, 299).

1983 m. suėmus ir nuteisus kunigus A. Svarinską ir S. Tamkevičių, LKBK redaktoriaus darbą perėmė kun. J. Boruta, o kun. J. zdebskis bei kiti ir toliau dalyvavo pogrindinės literatūros dauginimo, leidimo, platinimo darbe.

1984 m. balandžio 1 d. išraše iš plano objektui dON

95

„Naglec“ rašoma, kad „Naglec“ – buvęs „Katalikų komiteto“ narys, kunigas – jėzuitas. Ekstremistiškai nusiteikęs, buvo teistas už vaikų katekizavimą, ne kartą perspėtas. Kartu su objektu „Fanatiku“ (dabar garbės kan. V. J. Vaičiūnas) organizuodavo spausdinimo taškus, rinkdavo medžiagą „LKB kronikai“. Pravestų priemonių pagalba „Naglec“ buvo sukompromituotas ir išjungtas iš „Katalikų komiteto“. Suėmus Svarinską ir Tamkevičių, „Naglec“ suaktyvino priešišką veiklą, 1983 m. priemonės „T“ pagalba gauti duomenys, patvirtinantys jo dalyvavimą „LKB kronikos“ leidime. Tiriant „Naglec“ veiklą reikia pagrindinį dėmesį skirti jo priešiškos veiklos dokumentacijai ir tolimesniam kompromitavimui bendraminčių akyse. Esant galimybei jo gyvenamojoje vietoje įvykdyti priemones „T“ ir „d“, o jo mašinoje įrengti priemonę „zerkalo“ („Veidrodis“). Atnaujinti priemonę „T“ objekto artimam ryšiui „Fanatikui“, kuris 1983 m. grįžo iš įkalinimo vietos ir dabartiniu metu palaiko artimus ryšius su asmenimis, įtariamais nelegalių antisovietinių leidinių spausdinimu (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 886, l. 136).

96

Garbės kanauninkas V. J. Vaičiūnas dėl kun. J. zdebskio nudeginimo ne kartą kreipėsi į Lietuvos Generalinę prokuratūrą:

Lietuvos generalinės prokuratūros Generaliniam prokurorui Dariui Valiui

Kopijos išsiųstos: Kauno arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui, Vilkaviškio vyskupui Rimantui Norvilai

PAREIŠKIMAS

Papildydami 2011-08-31 pareiškimą, pranešame papildomus duomenis apie 1980-10-03 kun. J. Zdebskiui KGB pareigūnų įvykdytą labai sunkų nusikaltimą žmoniškumui – apdeginimą nežinomomis medžiagomis.

1980-06-19 SSSR KGB 5 tarnybos viršininkui Bobkovui buvo išsiųstas raštas „Apie kunigo Zdebskio kompromitavimą“, jį pasirašė LSSR KGB pirmininkas J. Petkevičius. Rašoma, kad siekiant sustiprinti neigiamą nuomonę apie „Akiplėšą“ (J. Zdebskį), prašoma jo atžvilgiu panaudoti spec. priemonę. 1981-08-11 LSSR KGB 5 tarnybos 3 skyriaus 2 poskyrio viršininko pavaduotojas Vozbutas parengė šifruotą telegramą Nr. 5861 SSSR KGB Operatyvinės techninės valdybos (OTV) viršininkui Diominui, telegramą pasirašė LSSR KGB pirmininko pavaduotojas Zvezdenkov. Joje rašoma, kad gavus SSSR KGB vadovybės sankciją ir dalyvaujant SSSR KGB OTV specialistams 1980-10-03 kun. J. Zdebskiui buvo įvykdyta spec. priemonė. Rašoma, kad apie panaudotos priemonės rezultatus tuo pačiu pranešta SSSR KGB 5 valdybai.

Aš, kunigas Vytautas Juozas Vaičiūnas, g. 1930 m., gyv. Kauno r. Šlienavos k., liudiju, kad 1980-10-03 važiavau kartu

97

su kunigu J. Zdebskiu ir taip pat buvau apdegintas nežinomomis medžiagomis, dėl atsiradusių žaizdų konsultavausi su gydytoja Gene Drąsutyte (1937 - 2008) ir gydžiausi namuose.

Apie 1980-10-03 kunigui J. Zdebskiui įvykdytą nusikaltimą žmoniškumui – apdeginimą nežinomomis medžiagomis gali paliudyti monsinjoras Alfonsas Svarinskas, gyv. Vilniaus m. Odminių g. 10-2; gydytojas Modestas Juozaitis, dirbantis Valkininkų ligoninėje ir kiti.

Po KGB panaudotos spec. priemonės kunigą J. Zdebskį gydė gydytoja G. Drąsutytė (1937–2008 m.), o 1980-10-05 jį apžiūrėjo ir konsultavo Valkininkų m. gydytojas M. Juozaitis. 1980-10-06 kunigas buvo paguldytas į Kauno klinikas; 1980-10-08 V. J. Vaičiūnas ir G. Drąsutytė kunigą J. Zdebskį iš ligoninės išvežė į Viduklę pas kunigą A. Svarinską; 1980-10-12 J. Zdebskis išvežtas į Kauną, ten jį gydė G. Drąsutytė, maisto ir vaistų atnešdavo vienuolės Marytė Vitkūnaitė ir Teresė Beseckaitė, šiuo metu gyvenančios Kauno m., bei kunigas A. Svarinskas.

Minėtus faktus patvirtina 1982-07-07 Lazdijų r. centrinės ligoninės gydytojos Merkšaitienės pasirašytas raštas, kuriame teigiama, kad centrinės ligoninės registratūroje yra gauta ligos istorijos Nr. 26933/80 epikrizė: Zdebskis Juozas, Vinco, gydėsi nuo 80.10.06, atvyko greitosios pagalbos mašina, buvo nudegęs visas perineum, todėl stacionarizuotas, paskirtas gydymas, 10-08 buvo apžiūrėtas pakartotinai dermatologo ir tęstas gydymas, 8 d. 23 val. nežinomi asmenys ligonį iš skyriaus išsivedė, pats ligonis į ligos istoriją įrašė, kad gydytis atsisako. yra l.e. vyr. gydytojo pareigas P. Miliaus prierašas, kad manoma, jog ligonis gydėsi Kauno klinikose.

Prašau pradėti tyrimą dėl 1980 m. spalio 3 d. kunigui J. Zdebskiui LSSR KGB įvykdytos spec. priemonės – nudeginimo nežinomomis medžiagomis.

98

Lazdijų rajono centrinės ligoninės išrašas Resp. odos ir veneros ligų dispanseriui dėl kun. J. zdebskio sveikatos būklės /7/

99

Garbės kan. V. J. Vaičiūno ir mons. A. Svarinsko pareiškimas LR generaliniam prokurorui /8/

100

Garbės kan. V. J. Vaičiūno pareiškimas LR generaliniam prokurorui /9/

101

Pareiškimas LR generaliniam prokurorui dėl garbės kan. V.J. Vaičiūno 2011-10-17 pareiškimo papildymo /10/

102

Autoavarija, kunigo žūties tyrimas

Kun. J. zdebskis aktyviai dalyvavo pogrindinėje veik-loje, ir 1985 metų balandį KGB sukūrė naują jo sekimo ir šantažavimo planą. Kaip tik tada kun. J. zdebskis jau buvo pradėjęs dirbti Rudaminoje. Bėgo laikas ir nenumaldomai artėjo kunigo žūties valanda.

1986-02-05 apie 13–14 val. 30 min. kelio Varėna – Eišiškės susikirtimo su keliu Eišiškės – Valkininkai zonoje susidūrė lengvasis automobilis ir pienovežis. Lengvajame automobilyje važiavo: kun. J. zdebskis, A. Sabaliauskas, d. Čeikaitė ir R. Žemaitis.

1986-02-06, kitą dieną po avarijos, LSSR KGB 5 tarn. 3 sk. parengė ir, komiteto pirmininkui pasirašius, išsiuntė į Maskvą SSRS KGB 5 vald. viršininkui J. Abramovui šifrotelegramą Nr. 1026, kurioje pranešė: ,,1986 m. vasario 5 d. 14 val. 30 min. Lietuvos TSR Šalčininkų rajono teritorijoje automobilių avarijos metu susidūrus lengvajam automobiliui ,,Žiguliai‘‘ su sunkvežimiu (pienovežiu) GAZ-53, žuvo DOR objektas ,,Akiplėša‘‘ – vienas iš kūrėjų ir buvęs narys vadinamojo ,,Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto‘‘, kunigas reakcio-nierius – Zdebskis Juozas, Vinco s., g. 1929 m., Lazdijų rajono Rudaminos parapijos klebonas. Drauge su juo žuvo lengvojo automobilio keleiviai – Sabaliauskas A. <...> ir Čeikaitė D. <...>, o Žemaitis Romualdas Vladas, Vlado s., g. 1938 m. <. ..> paguldytas į Šalčininkų ligoninę. <...> VAI preliminariais duomenimis, avarijos kaltininkas yra ,,Žigulių‘‘ vairuotojas – Sabaliauskas A., kuris viršijo greitį, nesuvaldė automobilio, išvažiavo į priešingą judėjimo juostą ir kaktomuša susidūrė su pienovežiu‘‘.

103

Lietuvos TSR KGB šifrotelegrama TSRS KGB vadovybei dėl ,,Akiplėšos’’ – kun. J. zdebskio žūties /11/

1986 m. vasario 23 d. apie autoavariją buvo rašoma: „Vasario 10 d. Lietuvos VAI televizijos laidoje „Keliai. Mašinos. Žmonės“ pranešė, kad kelyje Varėna – Eišiškės, ties Valkininkų sankryža, J. Zdebskiui priklausantys „Žiguliai“, vairuojami A. Sabaliausko, išvažiavo į kairę kelio pusę ir susidūrė su pienovežiu. Avarijos metu žuvo trys „Žigulių“ keleiviai, ketvirtas – R. Žemaitis – sužalotas. Avarijos priežastys tiriamos“.

104

Sovietų sąjungos agentūra TASS, informuodama užsienį, pateikė naują avarijos versiją: „J. Zdebskio „Žiguliai“, vairuojami A. Sabaliausko, lenkė automobilį ir, išvažiavę į kairę kelio pusę, susidūrė su pienovežiu. Avarijos metu buvo mirtinai sužalotas J. Zdebskis, vairuotojas Algis Sabaliauskas ir keleivė, kurios pavardė negarsinama. R. Žemaitis nuvežtas į ligoninę. Pienovežio vairuotojas nesunkiai sužeistas, nuga-bentas į ligoninę“.

Nei vienu atveju nebuvo paminėta pienovežio vairuo-tojo pavardė, nenurodomi automobilio valstybiniai numeriai, kai tuo tarpu šis automobilis galėjo būti avarijos priežastis, o vairuotojas – įvykio liudytojas.

Kaip rašoma LKB Kronikoje, „kun. B. Laurinavičiaus pastūmimas po sunkvežimio ratais, sadistiški kunigų L. Šapokos ir Mažeikos nužudymai, Lietuvos Helsinkio grupės likvidavimas, pastangos bet kokia kaina sunaikinti TTGKK, nuolatiniai saugumo išpuoliai prieš kun. Zdebskį leidžia dary-ti prielaidą, kad ši avarija nebuvo atsitiktinė, bet rūpestingai suplanuotas ir įvykdytas smurtas“ (LKBK, 1986 m., Nr. 70).

Po avarijos J. zdebskio „Žiguliai“ buvo nugabenti į Šalčininkų autoinspekciją ir iškrėsti. „Po autoįvykio apžiūrint J. Zdebskio automašiną joje buvo rasti Lazdijų rajono Rudam-inos bažnyčiai priklausantys daiktai: 1. Kamža kaproninė. 2. Stula dvispalvė. 3. Ligonių aprūpinimo priemonės: knygutė ligonių su maldomis, šlakstiklė metalinė, aliejinė metalinė, purifikatorius. 4. Švento Kazimiero medalionas su geltono metalo gabalėliu danties dydžio. 5. Šventos Teresės relikvija. 6. Šv. Agotos duonos gabalėlis paprastoje juodoje piniginėje. 7. Plastmasinė tuščia pudrinė. 8. šv. Juozapo paveikslėlis; jie grąžinti Lazdijų klebonui ir Lazdijų dekanui Jalinskui Vin-centui, Viktoro. Taip pat rasta religinio turinio literatūros:

10�

„Krikščioniškojo gyvenimo pagrindai ir jo ugdymas“ I knyga, paruošė kun. dr. J. Grigaitis, „Šaltinėlis prie geležinkelio“ papildyta laida 1985 m., „Dalinė sąžinės sąskaita. Nuolanku-mo proto“ pastarosios knygos atspausdintos rašoma mašinėle ant nedidelio formato (14 X 21) lapų. A. Sabaliausko rūbuose rasta perrišta permatomu polietileniniu poperiumi knygutė „Dieviškieji pažadai“ ir „Šventojo Pranciškaus penkių žaizdų paveiksliukas“ (LYA, f. K–6, ap. 2, b. 212, I. 77).

1986-02-05 buvo išjungtas Rudaminos klebonijos telefo-nas ir apie avariją artimieji sužinojo tik kitą dieną.

1986 m. vasario 6 d. Šalčininkų r. VK Vidaus reikalų sk. tardymo psk. tardytojas S. A. Goriajev apklausė liudytoju pienovežio VAz - 53, Nr. 8492 LLu vairuotoją F. Kukį, kuris teigė, kad visą kelią važiavo vidutiniškai 50 km per val. greičiu, likus 50 m iki posūkio, pamatė, jog jam priešais važiuoja lengvoji mašina, kurios greitis, jam pasirodė, buvo 80 km per val. Jam nuspaudus stabdžio pedalą, įvyko susidūrimas, jo stabdžio pedalas nukrito, jis pasuko savo pienovežį dešiniau, po to mašina pati sustojo. Po avarijos jis pribėgo prie automo-bilio „Žiguli“ ir kartu su maršrutinio autobuso, važiuojančio iš Valkininkų į Eišiškes, vairuotoju ištraukė iš lengvojo auto-mobilio vairuotoją ir pasodino jį į autobusą, po to ištraukė iš automobilio keleivį, sėdėjusį užpakalyje kairėje pusėje ir jį taip pat palydėjo į autobusą. Kiti du keleiviai buvo mirę. Au-tobusas nuvažiavo, o jis liko laukti milicijos darbuotojų (f. K - 30, ap. 1, b. 887, l. 192).

Kun. J. zdebskio laidotuvių metu sklido kalbos, kad ava-rija – KGB darbas. Ar tai buvo tiesa, šiandien sunku pasakyti. Tačiau tada saugumiečiai ieškojo įvairių versijų, patvirtinančių, kad tai ne jų darbas.

Kun. R. Grigas pasakojo: „Tarp Zdebskio draugų jo

10�

laidojimo metu sklido kalbos, kad autoavarija buvo special-iai suorganizuota, žuvo ne nuo avarijos, bet buvo nušautas arba pribaigtas, reikia spec. ekspertizės. Saugumas vis tikrin-davo kapą, ar kažkas nekasinėjo, nuolat kilnodavo vainikus. Draugai galvojo, kad po avarijos į jį (į kun. J. zdebskį – aut. past.) buvo šauta arba kokiu strypu smogta. Iš karto po au-toavarijos Zdebskio bičiuliai pastatė toje žūties vietoje medinį kryžių“.

R. Žemaitis knygos autoriui apie autoįvykį pasako-jo: „Aš sėdėjau mašinos gale, o Danutė šalia manęs. Mes norėjome sukti į dešinę. Mačiau, kaip atvažiuoja pienovežis. Jis važiavo pagrindiniu keliu. Mes sukome iš šalutinio į pagrindinį kelią. Pamačiau, kad atvažiuoja keleivinis autobu-sas. Nelabai stebėdavau kelią. Buvome baigę kalbėti tris dalis rožančiaus. Kaip nekeista, rožančiaus maldą pirmą kartą aš

1986 m. vasaris, Prienai. Avarijos metu sudaužytas kun. J. zdebskio automobilis, stovintis Grinkevičių kieme /12/

107

vedžiau. Važiavom tylėdami. Eismas buvo neintensyvus...Sąmonę atgavau „greitukėje“, neprivažiavęs Šalčininkų

traumatologinio skyriaus. „Greitukėje“ nusirengiau paltą, at-siguliau ant „raskladuškės“ (sudedamos lovos – aut. past.), po galva pasidėjau paltą, kad geriau būt. Atvežė į ligoninę ir aš Algučio, savo draugo, daugiau nemačiau, tik paklausiau pas daktarą „Kur kunigas Zdebskis?“. Pasakė, kad jis sunkiai sužalotas, paguldytas į kitą skyrių. Paskui aš nuėjau į koridorių, kur buvo vietinis telefonas. Mano galva buvo subintuota, ko-jos sugipsuotos, ranka sugipsuota. Paprašiau, kad leistų man telefonu pasinaudoti. Paskambinau Lazdijų dekanui Jalin-skui. Telefono numerį atsiminiau mintinai. Sakau: „Didžiojo penktadienio pamaldų nebus, mes ligoninėje visi, avarija... Dar pasakiau, kad avarijos kaltininkai mes patys, iš šalutinio kelio išvažiavome į pagrindinį ir susidūrėm su pienovežiu“.

1986 m. vasario 5 d., Eišiškių - Valkininkų sankryža. Tuoj po avarijos žuvęs kun. J. zdebskis sudaužytame automobilyje /13/

108

Ligoninėje atėjo apklausti iš Varėnos prokuratūros. Klausė apie avariją, kaip čia įvyko. Ligoninėje gulėjau dvi dienas. Aplankė kunigas, atnešė lauktuvių.

Ta avarija, kiek atsimenu, įvyko ne ant kryžkelės...“Kitą dieną po avarijos d. Čepas su kun. A. Keina

Šalčininkų ligoninėje aplankė sužeistą R. Žemaitį, kuris teigė, kad A. Sabaliauskas nebuvo smarkiai sužeistas ir kad juos iš autoįvykio vietos išvežė greitosios pagalbos mašina.

1986 m. kovo 25 d. Varėnos r. prokuroras jaun. jus-ticijos patarėjas A. Paulauskas, atlikęs parengtinį tardymą baudžiamojoje byloje, nustatė: „1986 m. vasario 5 d. apie 14 val. keliu Eišiškės – Varėna važiavo automašina GAZ-53 Nr. 84-92 LLU pienovežis, kurį vairavo Vilniaus pieno kombinato Eišiškių kolonos vairuotojas Kukis F. <...> Priešais automašiną GAZ-53 keliu Varėna – Eišiškės link Eišiškių miesto važiavo automobilis VAZ-2106 Nr. E 77-05 LI, priklausantis Zdebskiui Juozui, Vinco, Lazdijų raj. Rudaminos katalikų bažnyčios kle-bonui. Šį automobilį vairavo Sabaliauskas A., kartu važiavo automobilio savininkas J. Zdebskis, Čeikaitė D. ir Žemaitis R. Kelio Varėna – Eišiškės susikirtimo su keliu Eišiškės – Valki-ninkai zonoje A. Sabaliauskas, sukdamas į dešinę, išvažiavo į priešais jį važiavusio automobilio GAZ-53 judėjimo juostą ir 6,5 km nuo Eišiškių susidūrė su juo. Autoįvykio metu žuvo automobilyje VAZ-2106 važiavę J. Zdebskis ir D. Čeikaitė, nuo gautų sužalojimų tą pačią dieną ligoninėje mirė A. Saba-liauskas, R. Žemaitis sužeistas ir paguldytas į ligoninę. <...> Apklausus šioje byloje liudytoju Kukį Feliksą, jis parodė, <...> kad važiavo 50 km per val. greičiu. <...> Maždaug 6,5 km nuo Eišiškių, netoli kelio Varėna – Eišiškės susikirtimo su keliu Eišiškės – Valkininkai zonos jis pastebėjo atvažiuojančią nuo Varėnos m. automašiną VAZ-„Žiguliai“. Ji važiavo apie

109

80 km į valandą greičiu. Žigulių vairuotojas suko į dešinę pusę link Eišiškių, tačiau dėl didelio greičio posūkio metu išvažiavo į priešingos krypties judėjimo juostą ir susidūrė su jo vairuojama mašina. Dar prieš susidūrimą jis pradėjo stabdyti. Smūgis teko į jo vairuojamos automašinos priekinį buferį. Po smūgio jo mašina judėdama į priekį <...> apsuko „Žigulius“ 180 laipsnių kampu ir jis, negalėdamas iš karto sustoti, nes susidūrimo metu buvo nukirsta stabdžių šlanga, nuvažiavo apie 40 metrų ir sustojo. Po to jis pribėgo prie Žigulių“ ir padėjo nuvesti jų vairuotoją į sustojusį prie įvykio vietos autobusą. Pastebėjo, kad nei vienas „Žigulių“ keleivis nebuvo prisisegęs saugos diržais. <...> Iš įvykio vietoje rastų pėdsakų galima padaryti kategorišką išvadą, kad automobilis VAZ-2106 po pirminio kontakto buvo stumiamas atgal ir ap-suktas. Iš automobilių apžiūros ir techninio stovio patikrinimo protokolų, automobilio GAZ-53 sugadinimų matyti, kad šis automobilis savo priekio vidine ir dešiniąja dalimi smūginiai kontaktavo su automobiliu VAZ-2106 ir pastarasis buvo „palindęs“ po automobilio GAZ-53 priekiu. <...> A. Saba-liauskas, vairuodamas automobilį, pasirinkdamas važiavimo greitį, neatsižvelgė į kelio ir oro sąlygas, t. y. pažeidė kelių eismo taisyklių 96 p. ir 102 p., o tai buvo autoįvykio, sukėlusio nukentėjusiųjų J. Zdebskio ir D. Čeikaitės mirtį, tiesioginė priežastis. A. Sabaliausko veiksmai atitinka LTSR BK 246 str. 3 d. dispoziciją, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pats autoįvykio kaltininkas žuvo, baudžiamoji byla nutrauktina. Todėl va-dovaudamasis LTSR BPK 5 str. 8 p. nutarė:

1. Nutraukti baudžiamąją bylą Nr. 55-2-003-06 dėl autoįvykio kelyje Varėna – Eišiškės, kurio metu žuvo nukentėjusieji J. Zdebskis ir D. Čeikaitė, kaltininkui A. Saba-liauskui žuvus.

110

2. Asmeninius A. Sabaliausko daiktus grąžinti jo ar-timiesiems.

3. Religinio turinio literatūrą, remiantis Lietuvos TSR BPK 93 str. 1 d. 3 p., sunaikinti.

4. Apie priimtą nutarimą pranešti suinteresuotiems as-menims“ (LYA, f. K – 6, ap. 2, b. 212, l. 80-83).

„Avarijos metu likęs gyvas R. Žemaitis (visi kartu su ku-nigu važiavę keleiviai buvo Rudaminos bažnyčios remonto darbininkai), būdamas ligoninėje velionio artimiesiems liudijo apie avariją kartais sau prieštaraudamas. Jis sakė tai „kad mes kalti“, tai, kad „nieko neprisimenu“. Vėliau nuvažiavusius asmenis aplankyti R. Žemaičio apskritai neįleido į palatą. Toks įsakymas – teisinosi gydytojai ir medi-cinos personalas. Išėjęs iš ligoninės, R. Žemaitis parašė į Prienų rajoninį laikraštį panegiriką sovietinei tautų drau-gystei ir padėką už gydymą“ (Kronika t. 9, Nr. 70).

R. Žemaitis apie autoavariją prakalbo d. Ramanausko dokumentiniame filme 2011 m., kuris buvo skirtas kun. J. zdebskio žūties 25-mečiui: „Rudaminos bažnyčioj jau žiema. Mes norėjom važiuot į Lydą, apsipirkt elektros prekių, sakau: „Tėveli, labai pigiai ten yra“. Norėjom apšviest ant Velykų visas Kryžiaus stotis. Ir išvažiavom. Jam teisės buvo sulaikytos. Vairavo darbininkas Sabaliauskas Algutis, labai geras. Kelias buvo labai slidus... mačiau, kad atvažiuoja pienovežis, pasuko į dešiniąją dalį (filme rodoma automobilio nuotrauka po avarijos – aut. past.).

Susidūrimo momento neatsimenu... Aš sėdėjau ant galinės sėdynės. Mergaitė vidury sėdėjo. Algutis vairavo. Ir tylėdami tada važiavom. Paskui tiktai aš atgavau sąmonę, būdamas ligoninėj, jau traumatologiniam skyriuj. Mane kaip metė, kad būtų užpakaly saugos diržai, tai būtau mažai nukentėjęs,

111

į priekinį stiklą, tai visą nuo galvos odą, kaip man paskui medikai paaiškino ir sesutė Birutė, tai tik ant pora centimetrų laikėsi visa oda su plaukais, neprigijo. Koją sulaužė. Ranką sugipsavo... Susidūrimo momento nieko neatsimenu. Tik aš tai noriu pabrėžt... kad yra ir nuotrauka...nors ir sudaužyta mašina, bet būna dar daugiau sudaužytų... kaip galėjo trys žmonės žūt, tai man visiškai neįtikėtina, pagal avarijos, pagal mašinos sudaužymo laipsnį. Aš netikiu, kad galėjo trys žmonės žūt! Netikiu jokiu būdu! Būna žiauresnių avarijų ir nieko, o čia... Jie mane paliko gyvą, Dievas žino...“.

R. Žemaičio medicininėje kortelėje Nr. 504 rašoma, kad jis į gydymo įstaigos traumatologinį skyrių buvo paguldytas 1986 m. vasario 5 d. 16 val. (,,po traumos praėjus 3 val.‘‘), o išrašytas – 1986 m. vasario 14 d. Jam buvo nustatytas ,,gal-vos smegenų sumušimas. Skalpuota žaizda galvoje. Lūžis kai-rio alkūnkaulio <...> Lūžis dešinėje blauzdoje. Nosies kaulų lūžimas“.

Kun. Algimantas Keina pasakojo: „Kai sužinojau, kad R. Žemaitis yra Šalčininkų ligoninėje, kitą dieną po avarijos nu-vykau jo aplankyti. Kai norėjau pas jį patekti, turėjau rašyti prašymą. Kai kalbėjausi su juo, už durų stovėjo seselė ir sekė. Atidarai duris – o ji stovi. Net rūbininkė pasakė – tokių dalykų dar nėra buvę“.

S. Kelpšas pasakojo: ,,Prieš autoavariją paskutiniu metu Zdebskį vežiodavo mano brolis Valdas Kelpšas. Bet tuo metu jis sirguliavo. Tada vairavo Sabaliauskas. Tai galėjo būti taip pat viena iš autoavarijos priežasčių. Buvo slidus kelias, sudėtinga sankryža. yra ir kita versija, kad pienovežis prieš avariją lūkuriavęs, po to išlėkęs, greit važiavo, nebuvo jokių stabdymo žymių‘‘.

112

A. Sabaliausko medicininė kortelė Nr. 505 (versta iš rusų k.):

„Atvyko greitosios med. pagalbos (GMP) siuntimu, ek-stra tvarka, praėjus 3 val. po traumos 1986 m. vasario 5 d. 16 val. ant ratukų; diagnozė siuntusios įstaigos – krūtinės ląstos suspaudimas su daugybiniais šonkaulių lūžiais, galvos smegenų sumušimas. <...> 15 val. 41 min. rentgeno kabinete atliktų rentgenogramų pagalba nustatyta – dubens lūžimas dešinio šlaunikaulio įsistatymo vietoje, dubens žiedo defor-

Algimanto Sabaliausko Šalčininkų ligoni-nės medicininės kortelės Nr. 505 pirmas puslapis /14/

113

macija, šlaunikaulio galvos išnirimas; daugybiniai šonkaulių lūžiai... 1986-02-05 priėmimo skyrius – ligonis atvežtas GMP, skundžiasi skausmais dešinio šlaunikaulio dubens sąnaryje, krūtinės ląstoje. Ligos anamnezė – 1986 m. vasario 5 d. 13 val. vairavo mašiną „Žiguli“, susidūrė su krovinine mašina, prarado sąmonę; GMP atvežė į ligoninę, kur buvo suteikta pirmoji med. pagalba. Epikrizė – ligonis Sabaliauskas A. po įvykusios avarijos 1986-02-05 apie 13 val.; hospitalizuotas 1986-02-05 16 val.; mirė 1986-02-05 18 val. 40 min.; mirties priežastis – traumatinis krūtininės aortos dalies plyšimas‘‘.

A. Sabaliausko med. kortelėje 1986 m. gruodžio 31 d. įrašyta, kad dingo patanatomo išvada.

Arčiausiai avarijos vietos gyvenanti Naujadvario kaimo gyventoja E. Keršytė autoriui pasakojo, kad avarija įvyko pačioje kryžkelėje, kurioje po to ant sniego buvo daug kraujo. Traktorius sustumdė sniegą ir kraujo nebesimatė, mašinos buvo pervarytos... Be to, E. Keršytė sakė, kad kelias buvo toks siauras, kad mašinos vos galėjo tarpusavyje prasilenk-ti. Šonuose styrojo aukšti sniego kalnai, sudarę mašinoms eismo kliūtį, ypač darančioms posūkį. Po avarijos ji nuėjo prie susidūrusių mašinų, lengvajame automobilyje matė du žmones, ant priekinės sėdynės sėdintis kunigas buvo į priekį užsikniaubęs, jo veido nematė.

Pienovežio vairuotojo F. Kukio bendradarbis F. Molis pasakojo, kad sužinojęs apie avariją su kolonos viršininku iš karto ten nuvyko. Lengvajame automobilyje buvo du negyvi žmonės, ant priekinės sėdynės sėdėjo atsilošęs ir ištiesęs ran-kas vyras, jis nebuvo pamėlynavęs, neprisimena, ar jo veidas buvo kruvinas; ant užpakalinės sėdynės sėdėjo mergina, ku-rios rankos buvo pamėlusios (pajuodusios)... Lengvoji mašina

114

nebuvo palindusi po pienovežiu, pienovežis kažkiek buvo pavažiavęs į Valkininkų pusę.

Buvęs Eišiškių kolonos viršininkas E. Žemaitis teigė, kad nuvykęs į avarijos vietą apžiūrėjo automobilį ir jam įstrigo ant galinės sėdynės sėdinčios negyvos merginos apnuogintas pilvas su kažkuo, panašiu į žiedą, užkabintu.

Paminėtų liudininkų niekada neapklausė LSSR pareigūnai.

Saulius Kelpšas, drauge su savo broliu Vladu padėjęs rengti kun. J. zdebskio kūną laidotuvėms, tvirtino, kad avari-jos smūgis galėjo būti ne vienintele kunigo mirties priežastimi

2012 m., Eišiškių – Valkininkų sankryža. Liudininkė E. Keršytė atkakliai tvirtino, kad autoavarija įvyko „kryželiu“ pažymėtoje vietoje /15/

11�

ir minėjo apskritą žaizdą žuvusiojo kaktoje, panašią į kulkos paliktą žymę.

d. Ramanausko filme B. Žemaitytė įtikinamai kalbėjo: „Man buvo labai įtartina. Va šitoj vietoj (rodo pirštu į galvos smilkinį – aut. past.) ta apvali skylė... aš tik galvoju, kad su pistoletu nušautas, nes kai įvyko avarija, žmonės, kurie ten gyveno, tai pasakojo: „nieko neprileido prie mašinos. Saugu-mas darė kratą“. Iš kur saugumas staiga atsirado... Jie padarė kratą, jie viską paėmė, sesuo sakė, kad net ir pinigus, kuriuos jis vežėsi šviestuvams pirkt Rudaminos bažnyčiai, šviestuvus važiavo pirkt į Lydą, sako „net pinigai ir tie paimti“. O paskui,

Autoįvykio schema, kurią po avarijos sudaręs pasirašė tardytojas, pienovežio vairuotojas F. Kukis ir du liudininkai /16/

11�

kai jie tik padarė kratą, kai jau greitoji išvežė ligonius, tai jau tada galėjo prieit kelių milicija... čia jau buvo užsakyta...“

Kai kun. J. zdebskio kūnas buvo pašarvotas Rudaminos bažnyčioje, kai kurie žmonės iš arti apžiūrėjo pašarvoto dvasi-ninko galvoje gilią žaizdą, kuri buvo labai panaši į kontrolinio šūvio žymę.

įtartinos kun. mirties aplinkybės iki šiol neišaiškintos. Atnaujinti kun. J. zdebskio žūties tyrimą jau kelis kartus

Generalinės prokuratūros prašo monsinjoras A. Svarinskas ir garbės kan. V. J. Vaičiūnas.

Kun. J. zdebskio mirties akto įrašas /17/

117

Antano Grinkevičiaus prisiminimai

Prienų gyventojas A. Grinkevičius, buvęs kun. J. zdeb-skio draugas, jo bendražygis, 1986 m. kartu su kun. Ant-anu Gražuliu važiavo į Vilnių atvežti žuvusio kun. J. zdeb-skio kūną. Apie tai žinojo laidotuvių organizatorius, Lazdijų dekanas V. Jalinskas, kuris jais pasitikėjo. A. Grinkevičius pasakojo: „A. Gražulis turėjo savo „Žigulį“. Vilniaus morgas buvo netoli autobusų stoties. Atvažiavome naktį. Morge kun. Juozas gulėjo nurengtas nuogai. Pamačiau, kad jo krūtinė nebuvo sužalota. Matyt, pagalvojau, prieš autoavariją, kaip ir A. Sabaliauskas, važiuodamas automobilyje buvo prisisegęs saugos diržą. Kunigo Juozo netikę drabužiai buvo surišti į mazgą. Neturėjome kuo jį aprengti. Tada paskambinau kun. J. Borutai, kuris ir atvežė drabužius.

Morgo darbuotojas užsirašė mano paso duomenis, atidavė kunigo kūną ir išrašė jo mirties liudijimą. Pažymoje buvo rašoma, kad: „kūno skrodimas nedarytas <…>, mirties priežastis – širdies plyšimas“. Daugiau jokių žinių nebuvo.

Tuo metu morge gulėjo ir A. Sabaliauskas bei D. Čeikaitė, kuriuos vėliau pasiėmė giminės.

Kai kun. J. Zdebskio kūną nešėme į mašiną, neradome au-tomobilio. Jį vėliau atvairavo milicijos darbuotojas, prie ku-rio šalia sėdėjo girtas žmogus. Pastarasis, pagal milicininko paaiškinimą, norėjo „nuvaryti“ mūsų mašiną. Mes pagalvo-jome, kad jie ieškojo „blakės“(pasiklausymo įrenginys – aut. past.), kurią patys, matyt, buvo paslėpę automobilyje dar mums esant Lazdijuose. Kun. J. Boruta liko Vilniuje.

Važiavome melsdamiesi. Lazdijuose žmonės kun. J. Zdeb-skio laukti buvo pasiruošę net visą naktį. Kai atvažiavome,

118

žmonės kaip relikvijas suplėšė į skiautes jo buvusius drabužius.

Po avarijos kun. J. Zdebskio mašina buvo nutempta į Eišiškes, aš ten patekau tuo metu, kai vežiau A. Paulauską ir kun. J. Zdebskio seserį. Su savimi turėjau fotoaparatą, su kuriuo nufotografavau pienovežį, kuris stovėjo prie pieninės, ir kun. J. Zdebskio automobilį, kuris stovėjo prie milicijos pastato. Kun. J. Zdebskio sesuo, man prašant, nutarė atiduo-ti brolio mašiną. A. Paulausko įsakymu automobilis auto-krano pagalba buvo pakrautas į tam tikrą sunkvežimį, ku-rio vairuotojas turėjo vežti jį į Rudaminą. Pakelyje, kai jam daviau pinigų, įsuko sunkvežimį į mano kiemą. Buvo tamsi naktis. Turėjau gerą draugą, kuris dirbo kelių ruože. Jis atvažiavo su autokranu ir padėjo iškrauti automobilį. Jame ant užpakalinės sėdynės radau krauju suteptą kelių žemėlapį, knygelę ,,Kelias“ su religiniu atviruku. Kur sėdėjo kun. J. Zdebskis, kraujo dėmių nebuvo. Sėdynių užtiesalus vėliau atidaviau į Prienų muziejų. Aš jausdavau, kad kažkas nak-timis lįsdavo į automobilį, net šunį buvau prie jo pririšęs, gal saugumiečiai ,,blakės“ ieškojo. Lazdijuose kun. Zdebskis pažinojo saugumietį Gilį, kurio motina atvažiuodavo pas kunigą ir maloniai šnekėdavosi su juo. Gal ji tik vaidinda-vo? Gilys atvažiavo pas mane ir prašė parduoti visą mašinos priekinį skydą, kuriame buvo taksonometras, spidometras ir kt. Bet aš nesutikau. Mašina nebuvo apiforminta mano vardu. Gilys, matyt, nuvažiavo pas kun. J. Zdebskio seserį ir kokiu tai būdu gavo jos leidimą. Man pasiliko kaip relikvija tik lenktas automobilio vairas, kurį autoįvykio metu su krūtine įlenkė A. Sabaliauskas“.

119

Laidotuvės

LTSR KGB 7 skyrius intensyviai sekė laidotuvių eigą. 1986 metų vasario 8 - 10 dienomis, kai kunigas buvo pašarvotas Rudaminos bažnyčioje, KGB vykdė spec. priemonę „znak“ („Ženklas“).

Kaip rašoma LKBK (t. 9, Nr. 70, 1. 110-115), 1986 m. vasario 10 d. 12 val. į Rudaminos bažnyčią atsisveikinti su kun. J. zdebskiu atvyko J. E. vyskupai V. Sladkevičius ir J. Preikšas. Iškilmingose pamaldose dalyvavo nesuskaičiuojama tikinčiųjų minia, kurios didesnę dalį sudarė jaunimas ir apie 100 kunigų. Iš jų penki sakė pamokslus. Atsisveikinimo su kunigu ceremonijoje dalyvavo Lazdijų dekanato dekanas kun. V. Jalinskas, buvę kun. J. zdebskio kurso draugai iš Kauno kunigų seminarijos: d. Valiukonis, J. užupis, A. Vitkus.

Laidotuvių metu kun. J. zubrus ragino uoliai atlikti savo pareigas, nežiūrint visų sunkumų; kun. J. užupis nušvietė ve-lionio gyvenimo kelią; kun. d. Valiukonis kalbėjo apie tų dienų aktualijas – tikinčiųjų teisių problemas. Prie kapo duobės kalbą tarė Lazdijų dekanas kun. V. Jalinskas. Kiauklių (Širvintų r.) zakristijonas R. Grigas (dabar kunigas) perskaitė eiles, skir-tas 1981 m. autoavarijoje žuvusiam kun. B. Laurinavičiui, apie kurį Lietuvoje ir užsienyje buvo kalbama, kad jis – KGB auka. Tuo R. Grigas norėjo pabrėžti, kad B. Laurinavičiaus ir J. zdebskio mirties kaltininkai yra tie patys. Apie J. zdebskio žuvimą kalbėjo ir „Laisvosios Europos“ radijo stotis.

Iš A. K. laiško, rašyto A. T.: „Klausiat apie kun. Zdeb-skio mirtį. Ne tik tautai sukrėtimas, bet ir visam pasauliui jo netikėta mirtis. <...> Kiek tos tiesos apie jo mirtį tik jam, Dievui ir tiems sadistams žinoma, kurie visa vykdė. Kalbama:

120

buvo šauta į kaktą, o šalia ausies išėjusi kulka. Jau visą dieną jį „medžiojo“. Po to „avarija“. Laidotuvėse buvom. Kunigų buvo virš šimto, klierikų neleido. <...> Prie karsto stovėjo jaunimas. Buvo nepaprastai šalta bažnyčioje, bet jie vistiek stovėjo. Prie stovinčiųjų priėjo kunigas ir paklausė: „Ką tau davė Zdebskis, kad čia šali – gal mašiną nupirko?“ – o jis atrėžė: „ne mašiną, o Dievą man davė“ – ir jaunimas pradėjo verkti ir tyliai lūpomis tarti: „Tėveli, nepalikit mus našlaičius“. O kai prie duobės nulydėjo, tada tūkstantinės minios verkė, o vaikai ir jaunuoliai šaukė: „Tėveli, nepalikit!“ Tada kun. Vincas Jalinskas verkdamas prabilo: „Juozai, šiandien aš visų akivaizdoj privalau tave atsiprašyti: tu prisimeni, kaip atvažiavai pas mane ir sakei: man reikia važiuoti aplankyti tremtyje kalinius, kareivius ir žmones, kurie jau seniai neturi kunigo ir laukia. Tada aš tau pasakiau – tu mums nusibodai, o tu atsiklaupei, pabučiavai man ranką ir sakai: kad begalinė

1986 m. vasario 9 d., Rudamina. Bažnyčioje pašarvotas kun. J. zdebskis /18/

121

meilė žmogui neduoda nurimti (Vincelis jo dekanas), o dabar aš matau pasėtą tavo sėklą“. Jis tikrai verkė ir visi verkė...“ (iš garbės kan. V. J. Vaičiūno asmeninio archyvo).

Kun. J. zdebskio laidotuvės buvo aprašytos LKBK. Ten buvo publikuotos ir kalbos, skirtos Velionio atminimui.

Prie kapo duobės keletą žodžių tarė Lazdijų dekanas kun. V. Jalinskas: „Mano mieli, labai dėkoju ekscelencijoms, bro-liams kunigams, tikintiesiems. Noriu pasakyti keletą žodžių specialiai jums, broliai kunigai... Kaip kun. Juozo testamento vykdytojas ir dekanas peržiūrėjau jo stalčius ir radau... pil-nus Lietuvos laukų akmenėlių. Nustebau ir atsiklaupiau prie rašomojo stalo. Atvirai jums pasakysiu, tuo metu ir dabar galvoju, jog reikėtų čia atvesti kiekvieną jauną kunigą, kad pamatytų ir apsidžiaugtų, kiek „aukso ir turtų“ turi tikras kunigas. Supratau, ką reiškia tikros kunigystės svoris – jam nereikėjo žemiškų turtų! Budėjome prie tavo, kun. Juozai, karsto. Dieną ir naktį dalijome šv. Komuniją. Gyva adoracija – ne gėlės – puošė altorių. Prie tavo karsto, kunige, nuolat budėjo jaunimas. Vieną sušalusį, neapkūrenamoje bažnyčioje besimeldžiantį jaunuolį paklausiau: „Ką tau davė velionis? Gal automobilį nupirko?“ O jis atsidusęs, su ašara akyse pasakė: „Jis man Dievą davė!“ Dieve mano, jis tau Dievą davė!... Ir todėl noriu kiekvienam iš kunigų pasakyti: broliai, ką pasėsim, tą ir pjausim“.

į susirinkusius laidotuvių dalyvius kreipėsi jaunimo at-stovas (tikėtina, R. Grigas – aut. past.): „Noriu tarti keletą žodžių jaunimo vardu. Nereikia dėkoti, kad susirinkom. Mums čia savaime suprantamas dalykas. Į kunigo Juozo lai-dotuves negalėjome nesusirinkti. Jis mus, čia susirinkusius, nuo mokinukų užaugino. Jis išmokė mus tyrai, krikščioniškai džiaugtis, dainuot lietuviškas dainas. Jis buvo mūsų šventėse,

122

dainų šokių rateliuose. Jis buvo mūsų kančioje, kai mus kvietė į tardymus dėl Kristaus, dėl Lietuvos. Jis buvo Eucharistijos bičiulių sąjūdžio energingas rėmėjas. Mes čia nestovėtume, nebūtume susirinkę, nebūtume išmokę mylėti absoliutaus skai-stumo, blaivumo, grožio, ištikimybės tiesai, jeigu savo gyveni-mo kely nebūtume sutikę kun. Juozo. Ne sava, žmogiška silpna galia, bet švč. Sakramento galia jis mus patraukė prie Dievo, prie Tėvynės idealų. Kunige Juozai, tu dažnai mūsų bendravime pabrėždavai mintį, kad visa, ką Dievas į mūsų gyvenimą leidžia, leidžia iš didžiausios meilės mums, kad ir iš didžiausio blogio Jis moka išgauti maksimumą gėrio. Visi čia susirinkome – jauni ir vyresni – visi jaučiame savo širdyse gilią žaizdą. Mums būtų sunku suprasti tą nevilties bangą, kylančią krūtinėje, jeigu neprisimintume dažnai mums Tavo kartotų žodžių, kad tikinti tauta turi garantuotą išlikimą tol, kol ji kenčia, ir mirtis arti-nasi, kai tikinti tauta netenka kančios. Taip žiūrėdami į Tavo karstą, mes suprantame ir pakeliame šį netekimo skausmą. Mylimas kunige Juozapai, kada žvelgi į Tavo paskutinio poilsio vietą, šį kalnelį Tavo taip numylėtoje Marijos žemėje, prisimena Lietuvos poeto Kazio Bradūno neseniai išėjusi knyga „Prierašai prie LKB Kronikos“. Poetas rašo, turėdamas mintyje Tavo pašaukimo brolį kun. Bronių Laurinavičių ir kt. lietuvių tautos kankinius:

„Tu, kuris po mašina buvai pastūmėtas, Kurį nakties tamsoj užmuš, Taigoje dingęs, bet nenugalėtas – melski už mus. Tai kraujo antspaudas ant nepaskelbtos bulės, Aplenkęs dangų, grįžta į namus. Žemės altoriuje šventųjų kaulai guli, –

melskite už mus“

123

Ne mažesnė žmonių minia į Rudaminos bažnyčią susirinko kovo 8 d., minint trisdešimtąją kun. J. zdebskio mirties dieną. Jautriai į susirinkusius tikinčiuosius kalbėjo Alytaus parapi-jos vikaras kun. Antanas Gražulis: „Kun. J. Zdebskis – didy-sis kovotojas už tiesą, meilę... Bet ar jam buvo lengva? Ne. Jis turėjo tokią pačią žmogišką prigimtį kaip ir mes. Kartą kun. Juozas kalbėjo: „Tu nežinai, kaip būna sunku... norėtųsi prisitaikyti prie gyvenimo. Aš savyje nešioju didelę baimės dozę, bet kai nuoširdžiai pasimeldžiu, atlieku mąstymą apie mirtį, pajuntu, kur turiu stovėti, kieno vardu kalbėti, ir tada suvokiu, kad privalau eiti Kristaus pėdomis. Ir man ne kartą kildavo noras atkeršyti pikta darantiems, tačiau, o Dieve, ke-liai niekada nelinkę iš nuovargio, šiuo atveju mane paklupdy-davo po Kristaus kryžiumi, kad aš, sujungęs savo kančią su Išganytojo kančia, vėl ramus ir tvirtas žengčiau man skirtuoju keliu“.

Melsdamiesi už kun. Juozą, gilindamiesi į jo gyvenimą, mes kiekvienas, išeidami iš bažnyčios privalome padaryti

1986 m. vasario 8 – 10 d. d., Rudamina. Kun. J. zdebskio laidotuvės /19/

124

konkrečių pasiryžimų. Visi gerai prisimename jo sakytus pamokslus. Tos mintys, šventas pavyzdys ir gyvenimas tepaskatina mus aukotis. Mes, stovėdami prie kun. Juozo kapo, suvokiame, kad mūsų tautai reikia ne veidmainių, bailių, bet šventų sūnų ir dukterų. Turime pasimokyti iš kun. Juozo – sunkumuose glaustis prie Išganytojo ir prašyti Jo pagalbos. Mes turime išmokti kaip visą dienos naštą paaukoti Dievui, kaip atgailą už savo ir kitų žmonių nuodėmes. Mes turime išmokti sunkumuose, pavojuose drąsiai stovėti po Kristaus kryžiumi. Pamąstykime, įsigilinkime ir eikime aukos ir išsižadėjimų keliu.

Kunigo Juozapo Zdebskio žemiškas kelias baigėsi. Avarijoje pralietas kraujas lai bus kaip gaivi rasa dirvonuojančiuose plotuose Lietuvos Bažnyčios ir tikinčiųjų gerovei“ <…>

Šiais metais kun. J. Zdebskis būtų šventęs 35 metų kunigystės jubiliejų, tačiau gerasis Dievas žino, ko mums la-biau reikia. Kun. J. Zdebskio mirtis giliai sukrėtė visą tikinčią Lietuvą. Kiekvieno kunigo netekimas Lietuvai yra žaizda, bet kun. J. Zdebskio netekimas yra ypatingai skaudus atvejis“.

Kalba, kuri turėjo būti pasakyta prie kun. J. zdebskio kapo 1986 m. vasario 10 d.:

TEKALBA SKAUSMAS

Kaip perkūnas iš giedro dangaus Lietuvą pribloškė žinia apie kunigo Juozapo Zdebskio mirtį... Kaip norėjosi patikėti, kad tai gandas, juk saugumas panašius prasimanymus skleidė prieš kunigų S. Tamkevičiaus ir A. Svarinsko teismus. Deja, įvykio detalės aiškėjo, iš visų pusių skriejo liūdni patvirtini-mai, ir paskutinės teberusenančios abejonės užgeso... Vasa-

12�

rio 5 d., Šv. kankinės Agotos dieną, kunigo Juozo „Žiguliai“ Varėnos – Eišiškių plente susidūrė su pienovežiu, žuvo vairuo-tojas Algis Sabaliauskas, šalia jo sėdėjęs kun. Juozas Zdebskis ir kartu važiavusi mergina. Ketvirtas „Žigulių“ keleivis – R. Žemaitis – sužeistas buvo nugabentas į Šalčininkų ligoninę.

Stovime Rudaminos šventoriuje prie duobės, kuri greitai priglaus žemiškuosius Jėzaus apaštalo palaikus. Bažnyčia ir kalnelis, virš kurio kyla du balti bokštai, nesutalpina tikinčiųjų. Nuo Klaipėdos ir nuo Ukmergės, nuo Šiaulių ir Druskininkų, Vilniaus ir Kauno, tūkstantinė minia žmonių, virš šimto kunigų su J. E. Vyskupais Juozu Preikšu ir Vincentu Sladkevičiumi, nemažiau jaunimo, nesivaržydami rauda prie iškeliavusiojo karsto kunigai ir pasauliečiai, vyrai ir mot-erys, seneliai ir vaikai. Viešpatie Dieve, ką Tu nori pasakyti mūsų tautai šituo skausmu? Ar mes nebuvome verti turėti savo tarpe tokį žmogų, kaip kun. Juozas? Jis mus ant savo rankų, savo širdy išnešiojo. Dabar daug kalbame, didžiuojamės, kad pirmoji lietuviška knyga buvo Katekizmas, o jis lageriu, savo laisve užmokėjo, apgynė mūsų teisę atversti katekizmą! Jis parodė mums Dievą, esantį arti, gyvenantį tarp mūsų, Jis davė mums Jėzų, esantį mūsų tarpusavio meilėje. Kai viską slėgė sunkus brutalumas, teroro ir baimės ledas, kai visi tartum kiškiai laukėme pirmo krepštelėjimo, kad galėtume išbėgioti, Jis slapta rinko mus pasimetusius į būrelius, dary-davo susirinkimus, atversdavo Bičiulių įstatų knygutę, ir mes išgirsdavome: „Jei Dievas su mumis, tai kas prieš mus? Kas gi atskirs mus nuo Kristaus meilės? Ar vargas, ar suspaudi-mas, ar badas, ar plikumas, ar pavojus, ar persekiojimas, ar kalavijas? Nes aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei stiprybė, nei kunigaikštystės, nei dabartiniai, nei būsimieji dalykai, nei stiprybė, nei aukštumos, nei gilumos,

12�

nei jokis kitas kūrinys negalės mus atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje“ (Rom. 8,35-38).

O tos primityvia technika per kalkę atspaustos įstatų knygelės! Paprasti meilės ir maldos už vieni kitus reikalavi-mai su bendromis kiekvieno mėnesio intencijomis pabaigoje! Jos padarė perversmą mūsų gyvenime ir tebevykdo jį iki šiol! Ar tebeturime, tebesaugome jas kaip gerosios kovos estafetę tiems, kuriuos Jėzus per mus nori patraukti? Prisimename tą vienybės galios pojūtį, tą rizikos džiaugsmą, kuris pripildyda-vo mūsų susirinkimus ir padarydavo juos panašius į pirmųjų krikščionių agapes. Prisimename tuos kuklius namelius, butus, kuriuose jie vykdavo, kartais pasibaigdami saugumo vizitu ir kelione į tardymo kabinetus. Tu, kunige Juozai, išmokei mus pasitikėti ir remtis ne savo, o Dievo drąsa ir įveikti šėtono klastą, verbavimo užmačias. Giliai išmąstęs Viešpaties žodžius, – „Ką padarėte vienam iš šių mažiausiųjų – Man padarėte,“ – Tu su kunigo rūpesčiu lankeisi prie niekinamos ir spardomos mūsų Tėvynės Lietuvos. Tu išmokei mus gražiųjų lietuviškų dainų, Tu buvai mums nesuklastotos Lietuvos istorijos vadovėlis, iš Tavo lūpų daugelis sužinojome Geltonos - Žalios - Raudonos vėliavos, Vasario Šešioliktosios, Vyties reikšmę... Ir tai nebuvo pigus politikavimas. Niekuomet nematėme Tavęs pasidavusio tam sunkiai išvengiamam apmaudui okupantų, smurtautojų atžvilgiu. Gyvenimu ir žodžiu nuolat raginai matyti ju-ose nelaimingus brolius, kuriuos iš blogio nelaisvės privalo išvaduoti mūsų dorybių heroizmas, ištikimybės pastovumas ir Išganytojui aukojama kančia. Tu neatakavai išviršinių velnio apraiškų ir nemokei mus šaukti: „Šalin tarybų valdžią! Rusai, lauk iš Lietuvos!“ Tu taikei į pačią esmę, patį centrą ir ragi-nai: „Šalin nuodėmės vergiją“, „Laisvę Kristui Lietuvoje!“ Kaip Viešpats ant altoriaus duoda mums savo Kūną ir Kraują, paversdamas tai mūsų maistu, taip Tu, sekdamas savo Moky-

127

tojo pavyzdžiu, dalinai mums savo laiką, savo poilsį, savo sveikatą. Su išpažintimi, Šv. Mišiomis, šv. Komunija ir Tėvynės atgaiva Tu pasiekdavai už tūkstančių kilometrų vargstančius tremtinius, svetimoje kariuomenėje gainiojamus rekrūtus, ir jokios kliūtys, jokie pavojai neįstengdavo Tavęs suturėti. Tavo veide, visuomet spindinčiame giedria amžinybės rimtimi, mes matėme Kristaus veidą. Prigludę prie Tavo širdies išpažintyje, sunkumuose – mes jutome plakant Kristaus Širdį. Ir todėl šiandien, nepaisant visų kunigystę metusių, nepaisant visų nemetusių, bet važinėjančių į užsienį ginti afganistanietiškos „taikos“, – nepaisant viso šito, mes su šventa pagarba tari-ame žodį „kunigas“, nes pažinome, kunige Juozai, Tave. Šiandien Tavo siela ir kūnas jau nebepavaldūs pilotų ir kajafų teismams, veidmainių kaltinimams. Jie jau nebe „pa-saulio galingųjų“ kompetencijoje. Šiandien galime drąsiai kalbėti ir dėkoti už tą darbą, kurį leidai Jėzui nuveikti savyje ir mumyse, – už jaunimo organizaciją, už pasiaukojančią veiklą TTGK komitete, už išradingą darbuotę misijose, už uolų malda ir asmeniniu pavyzdžiu paremtą abstinencijos ir blaivumo propagavimą. Liūdėdami išsiskyrimo dieną, mes guodžiamės Tavo skiepyta mintimi, kad vienybė su gerai-siais draugais nenutrūksta ir pastariesiems iškeliavus pas Viešpatį. Mintį, kurioje telpa visas Tavo gyvenimas, nuosta-biai taikliai išsako šv. Rašto citata, antkapio įrašas: „Meilė niekad nesibaigia“. Tikime ir žinome, kad Tu, kunige Juozai, buvęs arčiausiai mūsų vargų ir žaizdų šiame žemės gyvenime, kartu su kun. Broniumi Laurinavičiumi, Karoliu Garucku, Virginijum Jaugeliu, kartu su dzūkų žemės tyrumo karžyge Danute Burbaite ir toliau mus Dievo meile mylėsite. O mes, jos remiami, ryžtamės – neišdils iš širdžių įsegtų Smūtkelio ženkliukų idėja! Neužmiršime Tavo rekolekcijų pasiryžimų! Į mūsų šeimas, į mūsų vaikus, į mūsų Tėvynės ateitį augs

128

Tavo plačiais mostais bertoji sėkla! Ir jeigu Kauno Kunigų seminarija į Tavo laidotuves neišleido nė vieno auklėtinio, tai dar nereiškia, kad prie Tavo karsto nebuvo klierikų... Mes meldžiamės, ir mūsų sąžinės tikros – kai Paskutiniąją Dieną Jėzus Teisėjas tars stovintiems dešinėje: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, <...> nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau kel-eivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“ – tada išeisime prieš Tave visi tie, kuriuos Tu pavalgydinai, pagirdei, priglaudei, aprengei, aplankei, ir nusivesime Tave ten, kur Tu mus visu gyvenimu ir netgi tragiška mirtimi vedi. Teatlygina, tepadėkoja ir tepriima Tave Dievas!“ (LKBK, t. 9, Nr. 70, l. 110 – 115).

Apie kun. J. zdebskio laidotuves ataskaitoje rašė vyr. in-spektorius P. A.:

„Laidotuvės įvyko 10 vasario 1986 m. Velionis ku-nigas Zdebskis buvo pašarvotas Rudaminos bažnyčioje. Prie karsto iš abiejų pusių stovėjo po dvi eiles, iš viso maždaug 40, tautiniais rūbais apsirengusių jaunuolių ir merginų apie 16–18 metų amžiaus. Tačiau tarpe tikinčiųjų bažnyčioje mokyklinio amžiaus vaikų nebuvo. Mišioms pa-tarnavo nemokyklinio amžiaus jaunuoliai. Chore giedojo apie 20 žmonių. Bažnyčia buvo pilna tikinčiųjų, apie 600 žmonių. Laidotuvėse dalyvavo vyskupai Sladkevičius ir Preikšas, o taip pat atvykusių kunigų iš kitų parapijų apie 50–60.

Bažnyčioje pastoviai vyko pamaldos ir buvo sakomi pamokslai. Tačiau pamokslai <...> buvo religinio turinio. Zdebskio, kaip kunigo asmenybės garbinimo nebuvo. Buvo tiktai prisiminta, kad jis labai rūpinosi vaikų jaunimo relig-iniu auklėjimu, jų mokymu tikėti į dievą, už ką buvo du kar-

129

tus teistas. Apie jo kokią kitą veiklą (politinę ir pan.) nebuvo užsiminta. Iš pasakytų pamokslų turinio galima daryti išvadą, kad Zdebskis, mokydamasis kunigų seminarijoje ir po jos baigi-mo, svaraus autoriteto neturėjo.

Kunigas Zdebskis buvo laidojamas bažnyčios šventoriuje, kur kalbėjo Lazdijų bažnyčios klebonas Jalinskas. Pamokslas buvo religinio turinio. Be to, kalbėjo jauna mergina (nenustatyta) eilėraščių forma apie meilę dievui, įterpiant žodžius „Lietuva“. Paskutinis kalbėjo Kiauklių bažnyčios (Širvintų raj.) zakristijonas Grigas, kuris Zdebskį sulygino su „kankiniais“, nuteistaisiais Svarinsku ir Tamkevičium, komentavo nelegalaus leidinio „Kronika“ medžiagą. Prieš baigiant laidotuvių apeigas, kažkas iš dalyvaujančiųjų kunigų uždainavo Maironio dainą „Lietuva brangi mano tėvyne“, kurią dainavo dauguma dalyvaujančių laidotuvėse.

Ant Zdebskio kapo buvo pastatytas ornamentinis kryžius.Laidotuvėse tarp dalyvaujančių kunigų buvo pastebėtas

ir Kiauklių bažnyčios (Širvintų raj.) kunigas Puzonas, tačiau jis niekur niekuo nepasireiškė“ (LCVA, f. R–181, ap. 6, b. 40, l. 11).

A. Grinkevičius sakė, kad laikiną medinį kryžių ant kun. J. zdebskio kapo padarė kun. Alfonsas Šatas iš Nemajūnų, o lentelę su užrašu ant kryžiaus – Vilius Orvydas.

1986 m. žuvus kun. J. zdebskiui skulptorius domas Čepas ant marmuro lentutės iškalė Neritos Stašaitytės pasiūlytus ku-nigo zdebskio dažnai kartotus žodžius „Meilė niekada nesi-baigia“ ir pritvirtino prie laikino medinio antkapinio kryžiaus. Vėliau iš pilko Lietuvos laukų akmens jis iškalė įspūdingą paminklą, ant jo pakartodamas tuos pačius žodžius, ir dar prieš Atgimimą jį pastatė.

B. Mališkaitė, kun. J. zdebskį pažinojusi nuo 1975 m.,

130

rašė: „Žmonės nuo jo nusisukdavo neilgam. Jis buvo asmenybė, kuri traukė kitus prie savęs. Ir ypač jaunimą.

Tai labai pajutome per jo laidotuves. Tiesa, jo žūtis buvo tragiška. Ir vis dėlto, nepaisant netekties, laidotuvės buvo džiugios, šviesios, tarsi kokia pergalė. Aplink karstą apstojo jaunimas, suvažiavęs iš visos Lietuvos. Kunigai liko tarsi an-trame plane. Važiavome namo, ir nesijautė, kad kunigo Juozo jau nebėra: priešingai, jo tarsi daugiau atsirado, kunigas Juozas dabar tarsi visiems Lietuvoje.

Jis mėgdavo sakyti, kad mirusieji yra geriausi mūsų draugai, tik mes į juos per retai kreipiamės. Turėjo įprotį: važiuodamas per kapines, sukalbėti maldą už mirusiuosius. Kartą pasakė: „Neaišku, ką po metų iš mūsų Viešpats pasišauks, ko iš mūsų jau nebebus. Bet atsiminkite, kad bendravimas nenutrūksta“.

Ir štai po metų jis pirmasis buvo pasišauktas. Po laidotuvių išgyvenome tada pasakytų žodžių tikrumą: iš tikrųjų bendravi-mas nenutrūko. Manau, kad ir dabar nėra nutrūkęs“ (Mylėti artimą, Vilnius, 1998 m.).

S. Belickienė, kurios dvasios Tėvu buvo kun. J. zdebskis, vėliau rašė: „Taip sunku patikėti, kad apie kun. Juozą Zdebskį jau reikia kalbėti būtuoju laiku, kad liko tik atsiminimai. Paskutinės valandos prie karsto, iš lėto nusileidžiantis karsto dangtis, kaip aidas atplaukiantys kunigo Juozo žodžiai: „At-mink, gyvenime nėra ir neturi būti ramybės, negalima sakyti, kad jau viskas baigta. Ramybė ir pabaiga bus tada, kai užvoš karsto dangtį“. Ir žodžiai ant antkapio: „MEILĖ NIEKADA NESIBAIGIA“. Niekada, net ir tada, kai žemiško gyvenimo pabaigą pažymi kapo kauburėlis…“ (Pažinsite iš vaisių, Vil-nius, 1997 m.).

Gyvas prisiminimuose

132

Kunigo J. Zdebskio atminimo įamžinimas

Pakelėje, netoli kun. J. zdebskio žūties vietos stovi medi-nis aukštas kryžius, kurį pastatė Eucharistijos bičiuliai. Jį pašventino du kunigai.

V, 1995 m. kompozitorius Juozas Karpavičius kun. J. zdebskio atminimui parašė muzikinį kūrinį ,,Tėvynės auku-ras“.

1996 m. birželio 15 d., kai Lietuva minėjo okupacijos ir tremties dieną, dzūkijos pakraštyje, Šlavantuose, vyko iškilmės – buvo atidengtas ir pašventintas paminklas kun. J. zdebskiui.

1997 m. režisierius Juozas Sabolius drauge su Andriumi Gudausku pastatė LTV filmą, skirtą kun. J. zdebskiui (op-eratoriai: Remigijus Navickas ir Gediminas zalieckas). Filme panaudotos ištraukos iš kun. J.zdebskio dienorasščio.

1998 m. režisierius Juozas Sabolius apie kun. J. zdebskį sukūrė dokumentinį filmą „Mylėti artimą“.

1998 m. rugpjūčio 21 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu kun. J. zdebskis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (po mirties).

1998 m. balandžio 18 d. Vilkaviškio vyskupijos ir J. zdebskio bendražygių kunigų S. Tamkevičiaus ir A. Svarinsko iniciatyva jo vardu pavadinta gatvė prie Prienų Kristaus apsireiškimo bažnyčios, o prie pietinės bažnyčios sienos pritvirtinta ir ati-dengta Atminimo lenta. Jos autorius, medžio skulptorius Algi-mantas Sakalauskas išraižė kunigo Juozo žodžius iš pamokslo, pasakyto minint Kražių skerdynių metines:

133

STOVIME ANT KANKINIų KRAUJU APLAISTyTOS ŽEMĖS

KUNIGASJUOZAS ZDEBSKIS

1999 m. Marijampolės aps., Krosnos parapijoje, Nau-jienos kaime prie gimtosios sodybos kun. J. zdebskio gimimo 70-mečio proga iškilo kompozicija su Rūpintojėliu. Tai buvo padaryta vyskupo Juozo Žemaičio iniciatyva. Kaimo moterys prie paminklo pasodino gėlių ir stropiai jas prižiūri.

1999 m. Prienų krašto muziejuje įrengta vardinė memorialinė ekspozicija „Kunigo J. zdebskio kambarys“.

Jubiliejiniais 2000 metais atnaujintame Visuotinės Bažnyčios martirologe yra 114 kankinių iš Lietuvos, tarp kurių įrašytas ir kun. J. zdebskis.

2007 m. kovo 30 d. LGGRTC generalinės direktorės įsakymu kun. J. zdebskiui buvo suteiktas Laisvės kovų daly-vio teisinis statusas (po mirties).

Rudaminos bažnyčios šventoriuje pastatytas naujas antkapinis paminklas kun. J. zdebskiui (skulptorius – domas Čepas).

Apie kun. J. zdebskį rašomi straipsniai, leidžiamos kny-gos.

Poetas Bernardas Brazdžionis sukūrė J.zdebskio atmini-mui skirtą eilėraštį „Evangelijos žodis“.

PRIENų BAŽNyČIOS VIKARAS 1970 03 06 – 1972 09 26/ TRAGIŠKAI ŽUVO 1986 02 05BŪDAMAS 57 M. A.

134

Bernardas Brazdžionis

EVANGELIJOS ŽOdISKunigo J. zdebskio priešpaskutinis pamokslas

Evangelijos žodį nešu tartum giedantį paukštįŠiam pasauliui kurčiam ir vis skurstančiam, rodos, aršiau,Į trobelę tėvų, lygiai kaip į dangoraižiotrečiojo tūkstantmečio aukštį,Draug su šv. altoriaus auka savo tautai nešiau,Tartum giedantį paukštį nešiau.

Evangelijos žodis tarytum akmuo ežeran nenuskendoTen, raudonojo maro bedugnin dugnan,Tikintieji, kaip duonos ruginę plutelę dantim įsikando,Kad kalbėtų visiem – jum ir mum, tau ir man,Evangelijos žodžio skaudžiai alkanam kiekvienam.

Evangelijos žodis praėjo be skeptro, be kruvino kardoPro kalėjimų, lagerių sienas (tik ne pro luobą netikinčiųjų šalnos)Ir kvepėjo kaip žiedas šventai prasiskleidusio nardo,Ir žydra žarijėle tamsos pelenuos,Evangelijos žodis – be skeptro, be kardo, it Ostija Dievo delnuos.

Evangelijos žodi, tu niekur tada nedingai, tauDar nedingti ir augti apaštalųPauliaus, Luko, Mato, Morkaus skirta pareiga,Tavo skiemenis tik tikintieji teisingai įskaito,Į netikintį duria vinim, tartum žaibas, staiga,Evangelijos žodi, Mesijo malone, pasauliui Dangaus atvanga.

135

Atminimo kryžius 1986 m. vasario 5 d. įvykusios avarijos vietoje /20/

136

Knygos apie kunigą J. Zdebskį ir jo autoriniai darbai

Kun. A. Keina patvirtino, kad jeigu ne Loreta Paulavičiūtė, nebūtų išleista knygų apie kun. J. zdebskį ir jo darbų. Nuo 1993 m. turėdama sunkią negalią, ji nepajėgė išeiti iš namų. Nepaisant to, ji tvarkė kun. J. zdebskio archyvą, 1996–1998 m. parengė, suredagavo ir aukotojų lėšomis išleido aštuonias knygas apie kun. J. zdebskį. Norėjo, kad jo dvasinis palikimas būtų perteiktas žmonėms ir prisidėtų prie Lietuvos dvasinio palikimo.

Loreta Teresė Paulavičiūtė gimė 1937 m. Kaune, mokėsi Kauno Medicinos institute (KMI), vėliau Vilniaus universiteto medicinos fakultete. Tapo vaikų gydytoja. dirbo Varėnos rajono centrinėje ligoninėje, vėliau Valkininkų apylinkės ligoninėje, kur išdirbo iki 1975 m. Vėliau dirbo Vilniaus vaikų poliklinikoje.

Kun. J. zdebskis buvo Loretos dvasios vadovas nuo 1957 m. 1960 m. kun. J. zdebskis jai parūpino rašomąją mašinėlę. Loreta kartu su savo mama ėmėsi perspausdinti religinę literatūrą.

1968 m. L. Paulavičiūtė apsisprendė prašytis priimama į Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos Vargdienių seserų kongregaciją. Amžinuosius įžadus priėmė 1978 m. dėl ryšių su kun. J. zdebskiu buvo KGB sekama.

L. Paulavičiūtė palaidota Valkininkų miestelio kapinėse.

Trumpai supažindiname su knygomis.

137

Kryžiaus ir meilės kelias, Vilnius, 1996 m.Prisiminimai apie kun. J. zdebskį. Leidinį sudarė ir parengė sesuo L. T. Paulavičiūtė. Jame pateikiami kun. J. zdebskio bendražygių, bendraminčių ir dvasios vaikų prisiminimai, pradėti rinkti tuojau po kunigo J. zdebskio žūties (1986 m.).

Juozas Zdebskis. Gyvenimas mąstymuose. I kn.: Kunigas tarp vagių. Iš kalėjimo dienoraščių. Vilnius, 1996 m.

Knygą parengė L. T. Paulavičiūtė. Šiame leidinyje patei-kiamas Lukiškių kalėjime ir Praveniškių kolonijoje rašytas kun. J. zdebskio dienoraštis – mąstymai, psichologiniai stebėjimai, kalinio gyvenimo kasdienybė.

Juozas Zdebskis. Gyvenimas mąstymuose. II kn.: Kunigas tarp gėlių. Iš dienoraščių.Vilnius, 1996 m.

Leidinį parengė L. T. Paulavičiūtė. Tai knyga iš kun. J. zdebskio jaunystės – kunigų seminarijos ir aštuoniolikos kunigystės metų – dienoraščių. Čia aptariami psi-chologiniai stebėjimai, svarstomos meilės – taip pat ku-nigo meilės ir meilės kunigui – problemos.

Vidas Spengla. Akiplėša, KGB kova prieš bažnyčią. Pagal kunigo Juozo Zdebskio sekimo bylą. Vilnius, 1996 m.

Knygoje autorius, remdamasis buvusio TSRS KGB pada-linio Lietuvoje archyviniais dokumentais, atskleidžia ko-votojo dėl tikinčiųjų ir visų žmonių teisių kun. J.zdebskio veiklą ir KGB naudotus metodus bei priemones kovoje su bažnyčia.

138

Pažinsite iš vaisių. Kunigo Juozo Zdebskio korespondencija – adresačių pri-siminimai. Vilnius, 1997 m.

Tai knyga iš kunigo J. zdebskio korespondencijos su ke-liomis jo dvasios dukterimis ir jų atsiminimai apie savo jaunystės dvasios vadovą. Sudarė, parengė ir redagavo L. T. Paulavičiūtė.

Juozas Zdebskis. Menas gyventi. Pamokslų metmenys. I kn. Vilnius, 1997 m.

Knygoje pateikiami kun. J. zdebskio 1961–1968 m. laiko-tarpio pamokslų metmenys.

Mylėti artimą. Liudijimai apie kunigą Juozą Zdebskį pagal dokumentinio filmo videomedžiagą. Vilnius, 1998 m.

Tai antroji atsiminimų apie kun. J. zdebskį knyga, sudary-ta iš jį pažinojusių žmonių gyvų pasakojimų, renkant medžiagą dokumentiniam filmui. Iliustruota panaudojant filmo „Mylėti artimą“ kadrus. 46 minučių juostą sukūrė režisierius J. Sabolius ir Lietuvos televizijos žurnalistas A. Gudauskas.

Dalia Malinauskaitė ir Alė Žibūdaitė. Kunigo Zdebskio veikla ir dvasia. Vilnius, 1998 m.

Knygoje, remiantis šaltiniais ir literatūra, atskleidžiamas kun. J. zdebskio, kovotojo dėl tikinčiųjų teisių, gyveni-mas ir veikla, parodomos jo dvasios gelmės.Sudarė, parengė ir redagavo L. T. Paulavičiūtė.

139

Juozas Zdebskis. Menas gyventi. Pamokslų metmenys. II kn. Vilnius, 1998 m.

Leidinyje pateikiami kunigo J. zdebskio įvairių metų pamokslai. Čia aiškiai ir visiems suprantamai dėstomos tikėjimo tiesos, mokančios gyventi ir pasirengti laimingai amžinybei.

Juozas Zdebskis. Kunigo Zdebskio malda, Vilnius, 1999 m.

Leidinį sudarė ir parengė L. T. Paulavičiūtė. Knygelė sudaryta iš ankstesnėse kun. J. zdebskio knygose spausdintų maldų, papildžius 42 iliustracijomis.

140

Kunigo asmenybė ir mintys apie jį

„Daugelis jį pažinojusiųjų teigia, kad kun. J. Zdebskis iš motinos buvo paveldėjęs valdingą, choleriko temperamentą. Tik malda, mąstymais jam pavyko savo būdą suvaldyti. „Jei nesimelsčiau, galėčiau primušti tą, kuris, pavyzdžiui, blogai elgiasi“, – sykį atviravo bičiuliui. Visas šio kunigo gyvenimas buvo perimtas maldos. Važiuodamas kalbėdavo rožinį, grįžęs iš tolimų kelionių vėlyvą naktį ir iš nuovargio vos laikydama-sis ant kojų, visada užsukdavo į bažnytėlę pasimelsti. Tačiau buvo tolerantiškas kitiems, gerbė jų įsitikinimus“ (Saleziečių žinios, 2011 m. Nr. 2).

„Nuo vaikystės kunigas mėgo įvairius darbus, domėjosi technika, įvairiais mechanizmais (ypač ginklais), teologija, medicina, minerologija, istorija, pedagogika, psichologi-ja, skaitė vokiečių, prancūzų, anglų, rusų kalbomis. Turėjo intuiciją. Buvo virgulininkas, žilvičio šakele surasdavo požemines tuštumas, vandenis. Auksinę virgulę laikydavo au-tomobilyje prie vairo. Po avarijos ji buvo konfiskuota. Kaip pasakojo A. Grinkevičius, kun. J. Zdebskis turėjo ir sidabrinę virgulę, kurią Vilniaus auksakaliai iškaldino iš sidabrinės monetos. Disidentas P. Cidzikas apie kun. J. Zdebskio gebėjimus pasakojo: „Pas vieną kunigą atvykęs ir pamatęs senovinį stalą, staiga sako: „Koks brangus stalas!“ Po to at-suko stalo koją ir staiga pradėjo byrėti auksinės monetos. Tas senas kunigas labai nustebo, kad tiek metų turėjo tą stalą ir nieko nežinojo“.

Kunigas Zdebskis aptikdavo ir pasiklausymo įrengimus, sekimo kodą, kuriuo KGB sekdavo žmones taip, kaip orni-tologai seka paukščius. Ir man teko jo patarimais naudotis, ne

141

kartą pabėgti nuo KGB ir pasislėpti. Ir kiti žmonės žinodavo tą dalyką ir sėkmingai naudodavosi.

Jis buvo atradęs ir šventumo kodą: nuo jo jau nebepaslėpsi nei šventų dalykų, nei relikvijų – jis atras, jeigu kas ar pameta, ar užmiršta. Žodžiu, daug tokių mistiškų savybių turėjo. Tiesiog žinojo, buvo įvaldęs. Ir tai buvo tikrai, – tokių gebėjimų retai kas turi. Taip pat, kuris žmogus turi sunkią nuodėmę, kuris ne. Aš buvau tokio įvykio liudytojas: ir tas žmogus po tam tikro laiko nuvyko pas jį, atliko išpažintį ir nepaprastai pasikeitė“ (Mylėti artimą, Vilnius, 1998 m.).

Kun. J. zdebskis rinko ir su mikroskopu bei iš užsienio gautais lešiais tyrinėjo, katalogizavo, aprašinėjo mineralus, akmenis, sugebėdavo surasti paslėptus ar pamestus tauriuosius metalus, važiuojant pro bažnyčią galėdavo pasakyti, ar joje yra Švč. Sakramentas. Po jo mirties bute rastus akmenis (mineralus) laidotuvių dalyviai išsinešiojo kaip suvenyrus. Kun. J. zdebskis turėjo savo fotoaparatą, mėgdavo fotografuoti. Jį pažinoję žmonės teigė, kad jis iš nuotraukos galėjo pažinti žmogaus charakterį, išgyvenimus, skaityti mintis, turėjo hipnotizuojančios galios. Turėjo aparatą, kuriuo patikrindavo, ar žmogus, automobilis nėra paženklintas KGB specialia chemine, radioaktyvia medžiaga, kad būtų lengviau sekti ir stebėti, mokėjo nukenksminti šiomis medžiagomis paženklintus daiktus, domėjosi priemonėmis, galinčiomis aptikti pasiklausymo aparatūrą, tam naudojo prietaisą su antena. Iššifruodavo su KGB bendradarbiaujančius žmones.

VAI už kliūties pašalinimą nuo kelio jį pripažino „Kelio džentelmenu“.

Kun. J. zdebskis mėgdavo juokauti su žmonėmis, humoristiškai įgelti net saugumiečiams. „Kartą jį tardė 5 va-landas (aš tada jau buvau suimtas): pasodino, taburetė prie

142

durų. Žinot, tiek išsėdėti pabosta. Baigė, paleidžia – važiuok namo. Jis nuėjo prie durų, atsisuko ir pamojo pirštu. Tie šoko, manė, gal ką pasakys. O jis – gal turit nekrikštytų vaikų, man dar valanda iki autobuso, pakrikštysiu. Tai ir pavadino „na-glec“, kad tyčiojasi iš saugumiečių“, – pasakojo mons. A. Svarinskas.

Garbės kan. V. Vaičiūnas mena, kad tardomas kun. J. zdeb-skis laikėsi drąsiai, niekada nesigailėjo to, ką daro. Kai tardy-tojas pradėdavo šaukti, tardomasis sakydavo: „Jums prastai su nervais? Aš galiu išeiti pasivaikščioti, kol nusiraminsit“.

Kun. J. zdebskis buvo geras organizatorius, nepalaužiamo ir tiesaus būdo, reiklus, labai kantrus, ištvermingas, įžvalgus, išsiskyrė intuicija. Turėjo gražų balsą, mėgdavo dainuoti. Buvo labai geras vairuotojas, mėgo važinėti motociklu ar au-tomobiliu.

Nors pats gyveno neturtingai, kukliai, bet skubėdavo ma-terialiai paremti kitus. Jis mokėjo su visais bendrauti, ypač su vaikais ir jaunimu. Rūpinosi jaunuolių religiniu ir patriotiniu ugdymu, jaunimas mylėjo jį. Buvo nuolankus dievo tarnas, atleisdavo net savo priešams, už juos dažnai melsdavosi.

Vienuolis Kazimieras prisiminė savo bendražygį kaip labai šviesų žmogų, asmenybę, bendraujančią su jaunimu, besidominčią įvairiausia literatūra. Jo šiltus santykius su aplinkiniais ir tikinčiaisiais rodė ir jo kreipimasis į visus „Vaikeli“.

Kun. Juozas zdebskis buvo labai uolus Švč. Mergelės Marijos garbintojas: iš jo dienoraščių matyti, kaip jis svarbes-niuose reikaluose tiesiog vaikiškai, kūdikiškai kreipdavosi į Ją patarimo ar užtarimo. Todėl, būdamas Vilniuje, nieka-da neaplenkdavo Aušros Vartų, aukodavo šv. Mišias ar bent pasimelsdavo.

143

* * *Juozas Zdebskis buvo jau paskutiniame kurse (kunigų

seminarijoje – aut. past.), kai aš pradėjau eiti seminarijoje dėstytojo pareigas. Man jis tuomet padarė įspūdį nuosaikaus, santūraus, ramaus žmogaus. Jis ir liko toks pat nuosaikus, niekada nešūkaujantis, ramiai savo mintis reiškiantis žmogus. Bet tvirtai besilaikantis savo nusistatymo. <...> Įdomu, kad jo išgyvenimas dėl to meto Bažnyčios suvaržymo buvo, sakyčiau, optimistinis. Jis visai nebuvo nuliūdęs, bet viską imdavo tarsi su tikra viltimi, kad išeis į gerą. Šitoks jis buvo. Ir toks buvo mūsų bendradarbiavimas. Šia prasme aš palaikiau jo viltį, kad viskas išeis į gerą, kad šie visi sunkumai yra tik laikinas dalykas ir kad čia iš dalies nuo mūsų priklauso, ar mes pralaimėsime, ar nepralaimėsime. <...> Jis buvo dosnios ir plačios širdies, – ką turėdavo, viską išdalydavo kitiems. Žinoma, paskui ir pačiam pritrūkdavo, man tekdavo jį truputį paremti. <...> Jis buvo, sakyčiau, bebaimis, darbštus ir labai pasitikintis Dievu. Tas jo bebaimiškumas ir išplaukė iš pasitikėjimo Dievu: Dievą mylintiems viskas išeina į gerą.

Jis Dievo buvo apdovanotas tokiomis savybėmis ir tokiomis dovanomis, kad jo veikla buvo, sakytum, užprogramuota ne vi-enai dienai, bet labai ilgam laikui, į tolimą ateitį... Jis nebrėžė ribų savo veiklai. Jam buvo svarbu veikti. Veikti nenustojant, vadinasi atlikti tą pareigą, kurią dabar jaučiu, kad turiu at-likti. Ir jis ją atlikdavo neabejodamas ir pasitikėdamas Dievu. Ir jam dažniausiai tai pavykdavo.

Kard. Vincentas Sladkevičius.

144

* * *KGB pareigūnai kun. Juozui Zdebskiui buvo davę

„Akiplėšos“ pravardę. Tikriausiai dėl to, kad jis galėjo pri-imti nestandartinius sprendimus, pavyzdžiui, sąmoningai eiti į lagerį už vaikų katekizaciją. Kartą buvau liudininkas, kai per Viktoro Petkaus teismą kun. Juozas pabandė patekti į Aukščiausiojo teismo salę. Prie durų budėjęs KGB pareigūnas paklausė: „Dėl ko jūs čia atvykote?“ Kunigas Juozas ramiai paaiškino: „Atvažiavau pasirinkti Kronikai medžiagos“.

Pirmą kartą sutikau kun. Juozą Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijos klebonijoje, kai jis buvo tik ką sugrįžęs iš Pravieniškių lagerio. Tuomet nenujaučiau, kad tarp mūsų užsimegs gili kunigiška draugystė. Iš jo sakomų pamokslų ir asmeninių pokalbių tuojau galėjai pastebėti, kad tai kuni-gas, kuris „iriasi į gilumą“. Jis buvo maldos ir aukos vyras. Ir šiandien dėkoju Dievui, kad jį sutikau savo kunigiškos tarnystės pavasarį, kai visus atidžiai stebėjau ir iš visų mo-kiausi.

Per ilgus Kronikos leidimo metus dažnai su kun. Juozu susitikdavome ir kalbėdavomės pačiomis aktualiausiomis te-momis. Jis dažnai atveždavo Kronikai reikalingos informa-cijos, nes jo ryšiai Lietuvoje buvo labai platūs: turėjo daug pažįstamų vienuolinėse kongregacijose, tarp jaunimo ir kitur. Su inžinieriumi Vytautu Vaičiūnu (vėliau tapusiu kunigu) rūpinosi religinės ir kitos pogrindžio literatūros dauginimu.

Kartą mes, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nar-iai, padarėme kun. Juozui daug skausmo. Kai kun. J. Zdeb-skis KGB žmonių specialia priemone buvo apdegintas, mes, susirinkę Valkininkų klebonijoje, aptarėme aktualijas, nutarėme į komitetą pakviesti naujų narių, o kun. Juozą palikti nuošaliai nuo matomos komiteto veiklos. Mes tikrai nesuabejojome

145

kun. Juozo morale ir tuo, kad nudeginimas buvo KGB dar-bas, tik mums visiems atrodė būsią geriau, jei jis kurį laiką mažiau užklius KGB pareigūnams. Gaila, kad nė vienam iš mūsų neatėjo mintis, kad dėl tokio mūsų sprendimo kun. Juo-zas gali pasijusti atstumtas ir pažemintas. Taip ir atsitiko. Komiteto nariams jis nepriekaištavo, tik tyliai kentėjo. Jam buvo įprasta tyliai iškęsti pažeminimus, kaip jis sakydavo, už savo ir kitų nuodėmes.

Arkivysk. Sigitas Tamkevičius

* * *Buvo savotiškas (kunigų seminarijoje – aut.), labiau

užsidaręs, gilesnio intelekto negu kiti. Jeigu atsisės prie knygos, tai jo neatitrauks niekas, nebent koks labai rimtas reikalas. Tada Juozapas, atsiprašęs, eidavo patarti. Visuomet išklausydavo atėjusį pas jį draugą. <...>

Nors jis netapo mokslo daktaru, bet buvo dvasios gydyto-jas, nes sugebėdavo įžvelgti į žmogų, kad ir kokios spalvos jis buvo, mokėdavo kiekvieną prakalbinti. Sau žemiškų turtų jis nekaupė, nieko neturėjo. Kai laidojom, tai kunigas monsin-joras Jalinskas rodė jo „turtą“ – pilnas stalčius akmenėlių...Turėjo daug knygų ir tai, kas būtinai reikalinga kunigo gyven-ime, o visas turtas, kaip jis pats sakydavo – pats Viešpatis.

Kun. Juozas užupis* * *

Juozas Zdebskis buvo normalaus pamaldumo, ramaus būdo, daugiau linkęs į melancholiją klierikas. Labai stropiai vykdė visus kunigų seminarijos regulos punktus: seminari-joje yra skirtas laikas mokslui, paskaitoms, poilsiui, maldai. Kokiomis ypatingomis savybėmis nepasižymėjo.

146

Vis dėlto vienu bruožu išsiskirdavo iš kitų: kažkaip saviveikliškai rūpinosi jaunesnių klierikų pamaldumu. Mano laikais kunigų seminarijoje buvo gražus paprotys: klierikų buvo nedaug, apie 150, paskui tiktai 65 – tai vyresnio kur-so draugai pasivaikščioti laisvalaikiu kviesdavosi jaunesnio kurso draugą, kad galėtų rimčiau pasikalbėti. Kiek aš žinau, Juozapas dažniausiai su jaunais klierikais stengdavosi kalbėti maldos, konkrečiau, mąstymo tema ir šitos maldos formą stengdavosi perteikti jiems, paraginti, kad jie uoliai mąstytų. Nors jis nebuvo dėstytojas, bet kaip vyresnysis kurso drau-gas rūpinosi jaunesniųjų pamaldumu. Tokiu bruožu išsiskyrė. Nors tuo nesiafišavo – ir kiti taip darė, tik jis gal uoliau už kitus.

Seminarijoje jis mėgo draugauti su kitais, pasišnekėti su kurso draugais. Jis nebuvo daug kalbantis, specialiai ieškantis su kuo pasikalbėti, bet neužsisklęsdavo. Maloniai bendravo, jeigu reikia. Kurse jis su visais sugyveno.

Baigęs seminariją ilgą laiką kiek galėdavo, dalyvauda-vo mūsų kurso susitikimuose. Ir iš kalėjimo grįžęs dalyvavo. Papasakodavo daug ką. Jis išliko toks paprastas, toks pat pamaldus, melancholiškas.

Monsinjoras dr. Petras Puzaras

* * *Kunigas Zdebskis kiekvieną progelę, kur tik buvo galima,

atrasdavo, klibindavo, kad tik atgimtų kas nors. Nepapras-tos energijos buvo. Važinėdavo visą laiką, iš pradžių su mo-tociklu, paskui su lengvąją mašina. Aš nežinau, kada kunigas Juozas miegodavo. Važiuojame – kalbame Rožančių, pavarg-stame – pasišnekame.

147

Mėgo papokštauti. <...> Jei kas jį įskaudindavo ar net išduodavo, nepamatysi, kad jis užsigavęs: lieka toks pat draugiškas, koks buvo, net parodys pasitikėjimą. Tokia jo pa-garba ir pasitikėjimas tavimi. Nepadarys pastabos, bet ramiai privers susimąstyti.

Pastabumas nepaprastas. Vieną kartą važiuojam iš Šlavantų į Lazdijus. Veža jis mus mašinėle, į susirinkimą sku-bame. Vairuoja Vytautas Vaičiūnas. Staiga kunigas Juozas sako:

– Sustok, Vyteli! Žiūrėkite, atrodo žmogus užpustytas. Išlipame, nueiname – iš tikrųjų žmogus. Vytelis sako:

–Tai, vargšelis, turbūt nusigėrė...Bet nedvokia degtine. Dar nesušalęs. Atnešame į mašinėlę,

pasodiname. Pasirodo, tai sergąs nuomariu žmogus. Dirba fermose, ėjo namo. Vėl kunigas negailėjo laiko – nuvežė namo, davė vaistų – visuomet jų turėdavo.

Jonas Stašaitis

* * *

Aš turėjau didelę biblioteką. Jis domėjosi psichologi-jos, ypač moterų psichologijos, klausimais (tai atspindi ir jo raštai). Aš duodavau jam tos literatūros. Žinoma, mes jį įspėdavom, kad nebūtų kokio familiarumo su moterimis, nes gali nukentėti jo geras vardas. O kai atėmė iš jo vairuoto-jo teises, jis važinėdavo naktimis ir jį veždavo dažniausiai vienuoliukės. Tuomet visokių kalbų atsirado. Nors moraliniu atžvilgiu aš priekaištų jam negalėčiau daryti.

Be to, jis su seselėmis važiuodavo į misijų keliones.

Kun. Pranas Račiūnas

148

* * *

Su juo yra tekę keliauti misijų kelionėse po Armėniją, Gruziją. Kartais nuovargis būdavo toks didelis, kad atrody-davo, jog ir žingsnio nepajėgsiu žengti – be miego, be poilsio. Bet stiprino jo įkvėpimas dėl Dievo meilės eiti, vėl važiuoti, vėl sugrįžti ten, iš kur ką tik buvom išvaryti, – dėl Dievo meilės nugalėti visas kliūtis, nes Dievo meilė visagalė ir jai kliūčių žmogus nepajėgia daryti. Ir pats matydavau, kaip šito impera-tyvo vedamas jisai nugalėdavo kliūtis. Pirmiausia įveikdavo savyje vidinį – žmogišką silpnumą, o paskui ir išorines kliūtis. Jis pasiekdavo sielas, reikalingas dvasinės pagalbos, ligoninėse ir net butuose: įgąsdinti žmonės bijodavo eiti į bažnyčią, kalbėtis su kunigu. Dėl Dievo meilės jis įveikdavo visas kliūtis.

Kun. Kęstutis Brilius* * *

Jis mokėjo pašnekėti, viską perduoti, manau, buvo geras diplomatas. Pristatydavo Bažnyčią savo charakteriu, savo žodžiu. <...> Žmogus buvo veržlus. Kai vieną kartą žmogus nudega, tada būna atsargus. O jam buvo visko. Manyčiau, pagrindinė jo savybė, kad jis turėjo idealą ir dėl jo kentėjo.

Jis buvo kunigas ne tik kada gera, saugu, bet ir kiekvieną minutę. <...> Jis buvo normalus kunigas, duok Dieve, dau-giau tokių. Jis paliko gilų pėdsaką tais laikais.

Visas jo gyvenimas buvo gražus pavyzdys... Tai reikia nuoširdžiai sekti, kas yra parašyta, ir pakartoti, kad visi žinotų.

Mons. Alfonsas Svarinskas

* * *

Jis buvo toks nakties paukštis. Višakio Rūdoje kartą mane

149

prikėlė naktį, – atvežė paslėpti kažkokią spaustuvės dalį. Paslėpėme bažnyčioje. Kitą kartą – irgi naktį – ją pasiėmė. <...>

Jis turėjo dovaną su tokia sulenkta viela – gal pasidabruo-ta, paauksuota (virgule – aut. past.) – surasti požeminį vandenį, šaltinį, tuštumas. Jį domino Višakio Rūdos koplytėlė. Čia yra stebuklingas šaltinėlis, koplytėlė prie jo. Jo nuomone, ten po apačia esanti kažkokia tuštuma, ertmė. Netoliese miške jis rado kažkokius stačiakampius žemės plotus. Man juos parodė ir sakė, kad čia turėtų būti po žeme kažkokia slėptuvė. <...> Iš jo sklido toks susikaupimas – vidinis žmogaus susikaupi-mas, dvasingumas. Jokio dirbtinumo, jokios vaidybos niekada nepastebėjau.<...> Jis niekada niekam nelinkėdavo blogo, nekerštaudavo.

Kan. Gvidonas dovidaitis

* * *Kunigas Zdebskis buvo nepaprastai darbštus. Jo darbo

valandos, jeigu taip galima sakyti, buvo visa para. Nežinau, kada jis miegodavo – kada išeidavo. Tas jo darbas būdavo dažnai susijęs su rizika. Todėl dažniausiai važiuodavo nak-timis.

Mėgo humorą. Kartą atėjusį į teismą saugumietis jį klau-sia:

– Ko tu čia atėjai?– A, – sako jis, – atvažiavau čia „Kronikai“ medžiagos

pasirinkti.Na visi, ir jie patys, pradėjo juoktis.Dar vienas toks atsitikimas. Jis ką tik buvo perkeltas į

Šlavantus. Kadangi jis dažniausiai naktimis važinėjo, tai vieną kartą grįžta apie 12 val. į Šlavantus. Seirijuose moteris pa-

1�0

kelia ranką, paprašo, kad pavėžintų. Išsikalba, kur važiuoja, kad jinai iš Šlavantų. Jis lyg niekur nieko:

– Tai kas ten Šlavantuose gero girdėti?Na ta pasakoja, kad nieko naujo. Tiesa, yra ir naujienų.

Neseniai atsiuntė naują kunigą.– Na, kaip jis jums patinka?Ji truputį apibūdino ir sako:– Niurgzlys toks.Na, niurgzlys, tai niurgzlys. Parveža namo, ji nori išlipti.

Jis klausia:– Kur jūs gyvenate?– Va čia per mišką du kilometrus reikia paeiti.– Kaip jūs eisite, aš pavešiu.Nuveža prie pat durų. Ta dėkoja:– Pirmą kartą tokį žmogų matau, iš kur atsiradot?– Tai va čia aš tas pats „niurgzlys“.– Vaje, – sutriko ta, – geriau kas mane šaltu vandeniu

būtų apipylęs...Kun. V. J. Vaičiūnas

* * *

Nepažįstamasis įėjęs nedrąsiai atsistojo į kamputį, tiriančiai peržvelgė mus ir pasisakė, kas esąs. Mano nuotaika iškart krito: mintyse buvau susidariusi visai kitokį to gar-saus kunigo vaizdą, o čia stovėjo labai paprastas, iš pirmo žvilgsnio toks nedrąsus, tarsi neryžtingas, niekuo neimponuo-jantis kunigas.

ses. G. E. Šuliauskaitė* * *

Pirmas įspūdis buvo keistokas: stovi žmogus, atrodo

1�1

toks į kamputį įspraustas, susigūžęs, suvargęs, nukankintas žmogelis, tylus, kuklus, nedrąsus, romus...

ses. M. Gavėnaitė

* * *

Jis buvo gilus, mąstantis, tiesiog šventas kunigas. Ir da-bar – dabartiniais laikais jaunimas nori, kad jiems įrodytum Dievo buvimą: ar Dievas iš viso yra, ar ne. Kunigas Juozas Zdebskis neįrodinėjo Dievo buvimo, bet tiesiog savo gyveni-mu tai parodė. Parodė savo paprastumu, gerumu, šventumu, gebėjimu domėtis kiekvienu žmogumi, mažiausiu vaikeliu ir kreipti dėmesį į visus, į paprasčiausią žmogų. Ta jo auka, tas paprastumas, nuolankumas ir kartu gerumas...

V. Beišytė* * *

Nerimavau, kad jis gali imti mane pulti ar bent prieštarauti, nors ir ne už aktyvią ateistinę veiklą, bet vis dėl to už buvimą bedievių stovykloje. Būčiau gynęs savo teisę, tačiau neprireikė.

– Gal norite aplankyti bažnyčią? Turbūt seniai nebu-vote?

– Nuo to laiko, kai išvažiavau, – sudrebėjusia širdimi at-sakiau. – Mielai.

– Jūs eikite pagal savo įsitikinimus. Į mane dėmesio nekreipkite, – žengiant į bažnyčios vidų kun. Juozas tarsi ran-ka paglostė, nuramino.

Išėjau išsinešdamas patirtos krikščioniškos meilės lašelį.

A. Žilinskas (kūrybinis slapyvardis Vidas Spengla)

1�2

* * *Daugiau negu jo žodžiai ar pamokslai bažnyčioje prabil-

davo jo paties asmeninis santykis su Dievu. Kaip tas žmogus kalbėjo, kaip gyveno ir kaip mūsų akivaizdoje elgėsi – mes matėme, kad tai yra tikra, kad jis už tai pasirengęs numirti... Skatino nesitraukti iš kelio neteisybei, neišsigąsti, nenusilenk-ti. Ir tai turbūt labiausiai mus įtikino, kad Dievas jam nėra abstrakcija, nėra teorija, kad jis – gyvenimo tikrovė, visko pa-grindas. Iškalbingesnio liudijimo negalėjo būti. <...> Kun. J. Zdebskio gyvenimas buvo Evangelijos ir krikščioniškojo moky-mo kalba, išversta į asmeninio pavyzdžio kalbą. Jo pasirinkto kelio teisingumą liudija šiandien jau išleistos 10 knygų apie jį, jo palikti raštai bei dienoraščiai, apie jį sukurtas dokumen-tinis filmas, jaunų žmonių noras remtis jo gyvenimo tiesomis, kurių šaltinis – Šventasis Raštas. Brolis Bernardas OFS pa-vadino kun. J. Zdebskį Susitaikinimo sakramento mokytoju ir tiesos liudytoju.

Kun. R. Grigas

* * *

Man asmeniškai Jis reikšdavo labai daug. Kai ateidavau į bažnyčią, nenorėdavau iš jos išeiti. Jo pamokslai būdavo labai išsamūs, pamokinantys, gyvenimiški. Turėdavo daug palyginimų, ypač iš šeimų gyvenimo. Aš Jo vis dar pasiilgstu. Kai būnu bažnyčioje, atrodo, kad joje vis dar tebėra jo dvasia.

d. Pankevičienė

* * *

Iš tikrųjų tai buvo didelė Dievo dovana, kad mes turėjome tokį kunigą. Už jaunimą, kad jie būtų sąmoningi, – jis du kartus kalėjimuose kentėjo. 1980 m. jis buvo net specialiomis

153

cheminėmis priemonėmis kagėbistų nudegintas, norėta jį su-kompromituoti, apšmeižti, apjuodinti, primesti jam baisiausius dalykus. Bet ir vėl visa išėjo į gera. Turėdamas be galo didelę aukos ir pasiaukojamos meilės kitiems, savęs išsižadėjimo dvasią, jis nugalėjo ir šią kliūtį.

Jo Meilei nebuvo ribų. Visa sovietų imperija buvo jo para-pija.

ses. N. Sadūnaitė* * *

Gal po 1980 metų, pradėjau gauti laiškų, kaltinančių, kad bendraujame su juo – jis esąs amoralus, šioks ir toks. Bet aš tuos laiškus nusijuokus jam atiduodavau. Ir man, ir jam buvo aišku, kad čia saugumo darbas. Bet vis tiek ir kai kurie geri žmonės patikėjo – vadinasi, saugumas savo pasiekė. Net buvo patarta vienuolynams su juo nebendrauti. Kadangi mes (Kau-no Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija – aut. past.) tuo metu priklausėme vyskupo tremtinio Julijono Steponavičiaus vadovybei, tai mūsų tas patarimas neįpareigojo ir mes bend-ravome toliau. Į saugumiečių laiškus kun. J. Zdebskis reaguo-davo visada ramiai ir sakydavo:

– Ką gi, jeigu Viešpats mane veda nuolankumo keliu, tai gal gerai, nes Jis pats juo ėjo.

Be jokio pykčio. Jo nuolankumas ir romumas buvo ženklai, rodę, kad jis geros dvasios, kad galima su juo bend-rauti, nebijoti. Nes jeigu žmogus būtų kokių aistrų vergas, tai tikrai negalėtų praktikuoti tokių dalykų.

ses. J. Kuodytė

* * *

Aš nebuvau kunigo Zdebskio dvasios kūdikis, kaip Robertas Grigas, ir neužaugau jo sparnų pavėsy. Bet jeigu

154

tiesa, kad Dievas mūsų gyvenimais seka pasaką, tai Zdebskio gyvenimo pasaka iki šiol man tikrai įdomi ir svarbi. Ir keista, kad juo toliau, juo labiau aš jį pradedu suprasti.

Kun. J. Sasnauskas

* * *

Sakydavo, skausmas yra druska, kuri neleidžia žmogui pūti – skausme žmogus nutrinamas? Kaip jis tada mums, dar jauniems, sakydavo: „Tik šitaip grūdinasi plienas!“ Ir pats nepaprastai vertino skausmą. Jis nepraleisdavo progų pakentėti. ypač vertino nekaltą kančią. Sakydavo, kad būtent šita kančia yra panašiausia į Kristaus kančią – tai ne tik nu-valanti, bet ir atperkamoji kančia.

ses. A. Raižytė

* * *

Mes lankėme ir močiutes kaime su juo, ėjome skaldyti joms malkų, žiemą važiuodavome su slidėmis, Šlavantų vienkie-miuose lankydami senukus, jiems veždavome duonos. Lanky-damas ligonius (jis turėdavo maždaug keturiasdešimt ligonių ir senelių savo parapijoje ir visus ligi vieno apvažiuodavo kiekvieną pirmąjį mėnesio penktadienį nuo ryto iki vakaro) veždavo ne tik Komuniją. Jis veždavo paprastumą: veždavo tai, ką žmonės turi nunešti vieni kitiems. Štai mano pamokos, ir todėl aš galiu jį vadinti savo mokytoju.

kun. J. Valionis

* * *

Iš tikrųjų jis priešo galėjo tik gailėtis, galėjo jam kuo nors padėti, kad tas truputį susimąstytų. Šitai padaryti galėjo, bet

1��

žiūrėti į jį kaip į priešą, kuriam galima ir bloga padaryti, – šito jausmo tikrai jis neturėjo.

arkivysk. SJ S. Tamkevičius

* * *Kunigas Zdebskis pats pasirinko sau varžtus ir visą laiką

save labai tramdė. Tai buvo savitvarda. Jis stengėsi nepa-kenkti kitam, nepažeminti savęs, kaip žmogaus, nenusileisti iki gyvūno lygio. Jis tramdė savo įgeidžius, aistras, tai yra grūmėsi su dėsniais, kurie būdingi zoologiniam pasauliui. Jis priklausė žmonių, ne gyvūnų pasauliui. Todėl, pavyzdžiui, jis buvo abstinentas, savo gyvenimą tvarkė taip, kad viešpatautų ne kūno, o dvasinio gyvenimo dėsniai. <...> Jis nelabai ką iš anksto planuodavo, nevykdė kokios nors programos. Šitas ekspromtinis jo veiklos būdas jam pridarydavo nemažai nemalonumų. Sakysim, pagal kanonus kunigas privalo kas-dien Mišias laikyti nustatytu laiku: vakare arba rytą būna parapijoje pamaldos. Jis stengdavosi to laikytis.. Bet, žiūrėk, pakeliui sutinka kokį žmogų, reikia suteikti sakramentinę pagalbą: pakrikštyti, ligonį aplankyti ir panašiai. Jis negali atsisakyti, nes žino, kad parapijoje tuo metu nieko labai svar-baus nėra, o štai žmogui, kurį jis pakeliui sutiko ir kuris jį prašo, – labai svarbus reikalas – liga ir panašiai. Tad jis ir važiuoja pas jį.

Tai evangelinis poelgis. Bet tai sukeldavo nemažai konfliktų su bažnytine vadovybe. Jis teisindavosi evangeliniu pamokymu, kad geras ganytojas palieka 99 avis, kurios ra-miai ganosi, ir eina ieškoti vienos, įstrigusios į erškėčius, pasimetusios, paklydusios.

P. Plumpa

1��

* * *

Jis dirbo iš visos širdies ir nesidemonstravo. Jis sakyda-vo, kad nieko neturime bijoti. „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“, – tai jo dėsnis, pakartojant pirmųjų apaštalų, Jėzaus mokinių, žodžius. Jis sakydavo:

– Jeigu nori pasisekimo, viską daryk dėl Dievo. Nelauk, kad žmonės tave įvertintų, gerbtų. <...>

Buvo reiklus. Atsimenu, Prienuose buvo pakviestas Zdeb-skis. O jis konkrečiai klausia:

– Ką padarėte su prieglauda? Ką padarėte su vaikais? Jeigu nieko nepadarėte, neapsimoka mums čia rinktis, rizikuo-ti. Turi būti darbo vaisiai!

P. Petronis

* * *

Tai buvo nuostabus žmogus. Ligonių suprasti niekas kitas negalėjo taip, kaip jis suprato. Jis galėjo išblaškyti liūdnas dienas. Mes jo laukdavom kaip šventės didelės. Jis įeidavo tokiu ramiu veidu, su šypsena, nors jautei, kad kartais buvo labai nuvargęs. <...>

Atvažiuodavo kiekvieną mėnesio pirmą panktadienį. Kiekvieną! Jei jis nespėdavo, tai vėluodavo, atvažiuodavo vėliau, vakare – vėlų vakarą. Aš jo laukdavau visą dieną, ištisą dieną melsdavausi. Laukiau kaip didelio svečio. Ir su-laukdavau.

I. Medonaitė

* * *

Kunigas Zdebskis patraukdavo jaunimą ir savo pamokslais: jis buvo ne tik geras nuodėmklausys, bet ir tikras, išskirtinis pamokslininkas. Pamokslams medžiagos imdavo iš aktualių,

157

tuo metu dar mažai skaitomų (nes sunkiai gaunamų) knygų. Kuo pats buvo susižavėjęs, tai ir per pamokslus stengėsi perteikti. Jo pamokslų ciklai būdavo labai nuoseklūs – nagrinėjantys tai apologetikos klausimus, tai psichologines problemas. Labai pravertė ir populiari mašinraščiu spaus-dinta nežinomo autoriaus knyga „Organiškoji askezė“, kur buvo svarstomi temperamentai, charakteriai, specialūs vyro ir moters psichologiniai klausimai. Man atrodo, kad kuni-gas Zdebskis šituo labiausiai ir patraukė jaunimą. Per jo pamokslus bažnyčia būdavo pilna.

ses. L. Paulavičiūtė

* * *Susipažinus mane stebino, kad jokių išskaičiavimų, jokio

savanaudiškumo jis neturėjo. Ir jokių laiko varžtų, ribų. Visiems trūksta laiko, visi susitikę su žmogum, žiūri į laikrodį ir vis rodos, kad jie neturi laiko. O jis visada turėdavo laiko – atrodė, kad niekur neskuba. Žinoma, kai kur nuvažiuodavom ir pavėlavę. Bet, sako: „Tokia Dievo valia“. Jis dažnai vėluodavo, bet ne iš blogos valios – iš artimo meilės.

d. Čepas* * *

Gaila, bet aš nemačiau jo gyvo. Galbūt ir esu matęs, nes tuose kraštuose esu gyvenęs. Bet jis man nėra įstrigęs <...>. Atvirai pasakysiu, aš patyriau dvasinį nokautą, susipažįnęs su juo. Aš netikėjau, kad tokių žmonių gali būti. Tai nėra pažintis – tai yra, sakyčiau, gyvenimo tęstinumas, galbūt tai, ko žmogus ieško, neranda. Mes dažnai vadinamės katalikais, bet suprantu, kad palyginus su kunigu Juozu esu menkas ka-talikas. Taip, aš save labai noriu kritikuoti po pažinties su juo. <...> Juk kunigas Juozas niekam dėl nieko nesiaiškindavo.

158

Jis niekados niekam nesiteisindavo. Jis nieko nedarydavo specialiai – kiek aš supratau, išklausęs kitus žmones. Jis viską darė – ir viskas!

J. Sabolius* * *

Apie tokius istorijos kūrėjus turime kalbėti, o ne apie tuos tuštybių mugės statistus, kurie šiandien galvoja, kad yra labai svarbūs, nes juos dažnai rodo per televizorių... Kun. J. Zdeb-skio gyvenimas – tikra sėkmės istorija. Ar gali būti didesnė sėkmė už gyvenimą, turint mylinčią širdį ir švarią sąžinę?

A. Navickas

159

Prisiminimai apie kun. J. Zdebskį

Prisiminimų autorė nežinoma, tikėtina, kad juos rašė ses. G. E. Šuliauskaitė.

Tai buvo apie 1968 metus. Buvo kalbama, kad Prienuose yra labai uolus kunigas. Kaip mes apsidžiaugėme sužinoję, kad tas kunigas pakviestas vesti mums rekolekcijas. Su jaunatvišku nekantrumu jų laukėme. Pagaliau vieną vakarą į butą, kuri-ame jau buvome visos susirinkusios, pasibeldė nepažįstamas žmogus. Mes tada visko bijojome ir kiekvienas nelauktas skambutis sukeldavo nerimą. Svečio nenorėjome įsileisti, bet susigriebę: „Gal čia rekolekcijų vedėjas,“ atidarėme duris. Nepažįstamasis įėjęs, nedrąsiai atsistojo koridoriuje į kamputį, tiriančiai peržvelgė mus ir pasisakė, kas esąs.

Mano nuotaika iš karto krito: mintyse buvau susidariusi visai kitokį to garsaus kunigo vaizdą, o čia stovėjo labai pa-prastas, iš pirmo žvilgsnio, toks nedrąsus, tarsi neryžtingas, niekuo neimponuojantis kunigas.

Pirmieji vakaro punktai mąstymui. Svečias kalbėjo apie rekolekcijų reikšmę. Mūsų nustebimui, lyg atspėdamas klausančiųjų mintis, jis pradėjo aiškinti, jog rekolekcijų sėkmė nepriklauso nuo vedėjo asmeninių savybių, jo iškalbos, žinių, o tik nuo mūsų bendradarbiavimo su dievo malone, nuo mūsų pačių nusiteikimo. Rekolekcijose mes privalome ne kažko naujo, įdomaus laukti, bet tai, ką išgirstame, giliai išmąstyti ir aptarti su Viešpačiu. Mano nuotaika išsilygino ir su malonumu nusistvėriau tos minties: „Na, taip ir bus! Kažko ypatingo neišgirsime, bet dievas padės, rekolekcijos vistiek duos naudos. O žmonės... jie visada perdeda ką nors ypatingai girti. Tas pat ir čia...“

1�0

Juo toliau kalbėjo vedėjas, tuo labiau keitėsi mūsų nuo-taika. Kiekvienas jo žodis buvo nuspalvintas savomis emoci-jomis, nuoširdumu, psichologiniu įžvalgumu, subtiliai pergy-ventas ir perduodamas be jokio falšo:

„Jei nėra meilės didvyriškumo – dėmesio kitiems, tada nėra šventumo. Sielos išganymo sau neįvykdysime, jei neturėsime dvasios vaikų.

Jei kas nors eina į pragarą tik dėl to, kad kas nors savo pašaukimą paniekino, nes pašaukimų duota tiek, kad niekas neitų įpragarą.

Jau vien tas žinojimas, kad viena neisiu nei į dangų, nei į pragarą, turi mums sukelti nerimą...“

Pirmoji nuotaika išgaravo, kaip rūkai ankstyvą vasaros rytą.

Per visas rekolekcijas mes jautėme, kad jis gyvena tuo, ką kalba, ir kalba, kuo pats gyvena: „Seselės, didžiausia nuodėmė – netikėti dievo meile!“

Ypatingai vaizdžiai mokėjo perduoti gyvenimo pavyzdžius, kurie uždegdavo Kristui ir žmonėms ir tarsi užaugino sparnus apaštalavimui.

Tokių rekolekcijų tais laikais mes nebuvome turėję. Po mąstymo punktų juokingai man atrodydavo, kai kunigas vis primindavo: „Seselės, gerai patikrinkite, ar jūsų mintys neklaidžiojo kur nors...“, nes taip buvome uždegtos, o die-vas atrodydavo taip arti, kad apie išsiblaškymą nė minties nebuvo. Tada pirmą kartą išgirdome apie opiausias Bažnyčios ir Tėvynės problemas. Jis pirmasis kunigas, aiškiai pasakęs, ko mums reikia siekti, kaip reikia mylėti žmogų – draugą ir priešą, kokio apaštalavimo dabartinėje situacijoje laukia iš seserų Bažnyčia ir Tauta. Jis akcentavo gilų vidinį gyvenimą ir besąlygišką aukojimąsi kitiems.

1�1

Jau pirmosios jo rekolekcijos davė daugeliui mūsų naują gyvenimo kryptį. Ir prasidėjo tuomet įvairūs jaunimo, vaikų ir suaugusių susibūrimai, kurių pagrindinis vadovas buvo kun. Juozas zdebskis.

Kunigas Juozas – labai savita ir įdomi asmenybė. Jo pamaldumas buvo santūrus, tačiau gilus. Klebonijos darbuo-tojai pasakojo, kad kokiu laiku jis begrįždavo namo, nors ir vėliausią vakarą, visuomet eidavo aplankyti Švč. Sakramentą į Bažnyčią (Šlavantuose). Jei kas sudrausdavo, sakydamas, jog jau labai vėlu, tamsu, – jis tyliai pratardavo: „O Jėzus tai laukia...“ – ir išeidavo į gūdžią nakties tamsą.

Kelionėse, kas su juo bevažiuodavo, visuomet kalbėdavo tris dalis rožančiaus ir dar vieną pridėdavo, juokais sakyda-mas: „Nu... dar liko miego dalis...“ Visi važiuojantys žinojo, kad po rožančiaus dar reikia sukalbėti šv. Juozapo, šv. Antano, šv. Kazimiero ir šv. Teresėlės litanijas.

Jis nuoširdžiai mylėjo, jo žodžias tariant, ano pasaulio draugus ir buvo jiems dėkingas už gautas malones. Kun. Juo-zas niekada nepravažiuodavo pro Kapsuką (Marijampolę) neaplankęs mūsų tautos pasididžiavimo – arkivyskupo Jur-gio Matulaičio, besiilsinčio Marijampolės bažnyčioje. „Juk negražu pravažiuojant neaplankyti draugų...“ – sakydavo ben-drakeleiviams ir sukdavo mašiną bažnyčios link.

Kartą jis pasakojo, kaip susidraugavo su šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėle. Apie tai jis pasakojo būdamas vikaru Prienuose.

Vieną dieną atsigulė poilsio, nutaręs pusę penkių atsikelti ir eiti į bažnyčią. Miegodamas sapnuoja.

Jis – tarsi klasės draugų tarpe. Prie jo prieina graži mergaitė. Ir keistas, dar jam nepatirtas dalykas – žino jos vi-daus gyvenimą: jos siela nuostabiai graži, didelio šventumo, ir

1�2

ji labai norinti jam padėti. Nepažįstamoji sako: „Jums penktą valandą skambins...“ ir atsibudo. Buvo pusė penkių. Laikas eiti į bažnyčią. Pašoko, bet prisiminęs: „Jums penktą valandą skambins...“, pagautas kažkokio smalsumo, nutaria palaukti.

Lygiai penktą valandą sučirškė telefonas. Signalas tarpmiestinių pasikalbėjimų?! Su žingeidumu nustvėrė ragelį... Nieko ypatingo – skambino moteris ir norėjo susitarti dėl šeimininkavimo... Lyg kažko nusivylęs, išėjo į bažnyčią.

Praėjo kiek laiko. Kartą netyčiom šeimininkė prasitarė, kiek turėjo vargo, kol jam prisiskambino, kai norėjo ateiti dirbti šeimininke. daug kartų skambino, bet vis nerasdavo ir nerasdavo namuose. Galiausiai nutarė – dar vieną kartą paskambins, jei neras, ieškos kito darbo. Išklausęs pasako-jimo, kunigas tarė: „Ir šį kartą būtumėte manęs neradę, bet va sapnavau tokį sapną...“, – ir jį papasakojo. Šeimininkė sušuko: „Tai buvo šv. Teresėlė! Aš jos labai prašiau man padėti jus surasti!“

Nuo tada kun. Juozas visokiuose rūpesčiuose ir nelaimėse prašydavo šv. Teresėlės pagalbos.

Kun. J. zdebskis buvo be galo kantrus kitų ydoms, nieko nesmerkdavo, visuomet bandydamas pateisinti: „Na, negali būti! Gal ne taip supratote! Juk, rodos, toks geras žmogus...“

Sunku rasti kitą tokį, kuris taip lengvai būtų visiems prieinamas. daug yra kunigų, kurie, būdami nors labiausiai užimti, stengiasi visada padėti. Tik į juos kreiptis dėl kokio menkesnio dalyko būdavo nedrąsu, o kun. Juozas taip nuteik-davo žmogų, kad tas prašydamas jo pagalbos, tarsi suteikia kunigui malonumą padaryti dar vieną gerą darbą. Taip, jo plačios širdies padrąsinti, visi jį išnaudojo: kas pas ligonį už kelių šimtų kilometrų, kas kur nors pavežėti paprašydavo, konferenciją pasakyti ar senelį aplankyti. Visus sutikdavo

163

maloniai šypsodamasis, o paprašius – tuoj iš kišenės trauk-davo kalendorėlį: „Nu... kaip nors čia suveiksime...“ Taip darė gera už ačiū, nereikalaudamas jokio atlyginimo.

„Šlavantų tėvelis“ (taip daug kas jį vadindavo) niekada nepraeidavo pro nelaimės ištiktą žmogų. Kartą važiuojant iš Vilniaus, prie plento, ant kranto pamatė gulintį žmogų. Kuni-gas tuoj sustabdė mašiną. Važiavusieji kartu bandė jį raminti: „Tikriausiai girtas miega. Oras geras – nesušals!“ „O ką gali žinoti – gal širdis sustreikavo?“ – nenusileido ir nužingsniavo prie gulinčio. O tas, saulutės atokaitoje, ramiausiai sau snaudė. Kunigas jį pakėlė, liepdamas eiti ten, kur niekas nemato, kad pravažiuojantiems nekeltų rūpesčio – „O gal žmogui bloga pasidarė?“

Kartą eidamas rado nugriuvusį girtą vyrą. Kunigas, kaip ir visuomet, nepraėjo pro šalį. Bandė vargšelį pakelti. Tas stodavo ir vėl griūdavo. Galiausiai vos ne vos išklausęs, kur gyvena, pradėjo tempti namo. Kelias tolokas. Kalba nesiriša. Žmogelis kažką vapalioja – kaip girtas! Kiek paėjus, vargšelis lyg tai prablaivėjo, paskui nustebęs sušuko: „Vaje, juk tai kunigėlis!“ Kaip perkūno trenktas, ištraukė ranką, pasipurtė, bandė išsitiesti ir nužingsniavo vienas nelygiu žingsniu“.

Kiek tokių atsitikimų? Šimtai! Gera daryti tokiems, kurių draugystė nemaloni, kurie net neatsimins, kas išgelbėjo juos nuo peršalimo, invalidumo ar net mirties, iš kurių vietoje padėkos, išgirsi keiksmus ir tik amžinybėje sužinos, kiek kai-navo jo geradariui juos parvesti ar parvežti namo, – tai jau visiškas savęs atsižadėjimas. Juk tuo momentu jo dažniausiai kas nors laukdavo, ir, sutartą valandą nesulaukę, pasitikdavo su priekaištais ar nemalonia veido išraiška.

Jis nepraeidavo pro šalį, kur jausdavo galimą nelaimę. Kartą, važiuojant Žemaitijos keliais, jis pastebėjo po stipraus

164

lietaus išgraužtą kelio pakraštį. Kunigas iš karto sustojo: „Čia naktį, besilenkiant mašinoms, gali įvykti nelaimė...“Susirado lazdelę, ant jos užrišo savo baltą nosinę ir įsmeigė prie pavo-jingos vietos: „Visgi bus ženklas...“

Važiuodamas vieną dieną labai judriu plentu pastebėjo, – visos mašinos daro posūkį ir kažką aplenkia. Privažiavo arčiau. Žiūri: ant kelio guli didokas rąstas, užimdamas bev-eik pusę plento. Kunigas Juozas nusistebėjo: „Na kokis ga-las taip galėjo padaryti? Juk čia lengvai gali įvykti avarija!“ Išlipęs numetė rastą į šalį ir važiuoja toliau. Vos tik truputį pavažiavus, iššoko autoinspekcija ir stabdo jo mašiną. Kuni-gas nustebo: „Rodos niekuo nenusikaltau...Ko jis kimba prie manęs?“ Milicininkai mandagiai prakalbino ir paprašė teisių, mat už kliūties pašalinimą nuo kelio, kurią autoinspekcija sąmoningai padarė, norėdami patikrinti vairuotojų jautrumą kitiems, ir kuri jau pusę dienos gulėjo ant plento nepajudin-ta, nors mašinos švilpė viena po kitos, norėjo įrašyti „Kelio džentelmenas“, paaiškindami, jog šis įrašas gali daug padėti, jei įvyktų koks nors nesusipratimas. Milicijos inspektorius, bepildydamas reikalingą formą paklausė „kelio džentelmeną“, kuo jis dirba, ir netikėtai išgirdę, jog jis – kunigas, pasimetė: užbaigti rašyti ar ne? Jie jautėsi kaip pagauti, – tik ką išgyrę vairuotojo humaniškumą, nusistebėję kitų abuojumu, negalėjo trauktis atgal, o rašyti kunigui „Kelio džentelmenas – vėl nekilo ranka. Pagaliau, nors ir be entuziazmo, dokumentus sutvarkė.

Kunigas zdebskis, pats uoliai gera darydamas kitiems, nuolat ragino visus nepraeiti pro kitų nelaimę, tačiau budint, kad čia neįsisuktų puikybės demonas, viską paversdamas niekais.

Jei kas mėgindavo labai jam dėkoti, susilaukdavo aštrių

1��

žodžių. Kartą, po savaitės rekolekcijų, seserys norėjo jam padėkoti. Momentas savotiškai iškilmingas: visos sustojo, o viena išėjusi į priekį, pradėjo kalbėti. dėkojo nuoširdžiai, iškeldama vedėjo nuopelnus. Kunigas Juozas klausėsi rimtai, bet juo toliau, juo labiau niaukėsi jo veidas. Kai sesuo nutilo, rekolekcijų vedėjas prabilo nelauktai kietu ir griežtu tonu: „O dabar prie visų jūsų žodžių labai tiktų atnešti tribulą ir dar pasmilkyti...“ įspūdis buvo pritrenkiantis: „Toks geras tėvelis, o taip skaudžiai išjuokė mūsų tikrai nuoširdžią padėką!“

Bėgdamas nuo jam rodomos pagarbos ir dėmesio, nebuvo fanatiškai siauras. Kai jis šventė 25 metų kunigystės jubiliejų Vilniuje su kurso draugais, įvairių miestų jaunimas atvažiavo jo pasveikinti, parodant kitiems, kaip jauni žmonės myli ir gerbia tuos kunigus, kurie aukojasi dėl Bažnyčios, nebodami pavojų ir negailėdami savo gyvybės.

Po iškilmingų pamaldų didelis būrys jaunimo sugužėjo į zakristiją. Kun. zdebskis, metęs žvilgsnį, tuoj suprato – čia ieško jo, nes visi veidai pažįstami. Jis greitai nėrė į tolimiausią zakristijos kampelį, norėdamas kaip nors pasislėpti. Jaunimui teko eiti per visą zakristiją jo ieškoti. Po kurio laiko, kalbant su juo apie jubiliejų, taip išreiškė: „Aišku, tokie išskyrimai, sveikinimai – labai nemalonūs, bet dėl bendro Bažnyčios reikalo – gerai“.

Apie jo dvasios paprastumą ryškiausiai bylojo visa aplin-ka: paprastas butas, menki drabužiai, nuo nesibaigiančių kelionių aptrinta mašina.

Kartą vėlyvą vakarą, grįžtant iš tolimos kelionės po Latviją, užsukome pas vieną gerą kleboną. Pamatęs kun. Juozą labai išvargusį, po ilgos kelionės suglamžytu ir dulkinu kostiumu, šeimininkas su matomu pasigėrėjimu ir užuojauta kalbėjo: „Kokia mums gėda prieš jį. Jis visas dulkinas, išvargęs, o mes – patogiai, šiltame kambaryje įsitaisę!“

1��

Kun. Juozas artimai bendravo su aukštas pareigas einančiais žmonėmis, mokslininkais ir įvairių profesijų in-teligentais, nuolatos buvo apsuptas jaunimo, tačiau nemažiau rūpinosi ir niekam nežinomais, gyvenimo nuskriaustais ar užmirštais vargšais.

Vieną vasarą kun. Juozas pasiėmė kažką lauktuvių ir išvažiavome į kaimą. Ant kalniuko stovėjo apleista, susigūžusi sodybėlė. įėjome į seną, sukrypusią bakūžę. Ant lovos sėdėjo senutė. Jos veidas, vargų išvagotas, atrodė kaip džiovinta kriaušė. Pamačiusi kunigą, senutė džiaugsmingai sušuko: „O, klebonėlis... klebonėlis atvažiavo!“ Matyt, jis čia buvo dažnas svečias. Kunigas Juozas priėjo prie skurdžios lovos, apkabino senutę per pečius ir maloniai kalbėjo. Močiutė švietė iš džiaugsmo, net veidukai parau-do. Išeidamas nuoširdžiai atsisveikino ir paliko dovanėlę. Važiuodamas namo, susimąstęs kalbėjo: „Ar matėte, kokios laimingos buvo senelės akys?“ Aplankymas, nuoširdi meilė ir palankumas – kiek džiaugsmo vienišai senatvei. Žinot, kad kiekvieną pirmą mėnesio penktadienį lankydavo savo parapi-jos senelius ir ligonius, nuveždamas jiems Švč. Sakramentą, galima suprasti, kiek tokių džiaugsmo valandėlių suteikdavo skausmų iškamuotiems ligoniams ir seneliams. Jis sakydavo: „Mano parapijos didysis turtas – ligoniai ir seneliai“. užtat juos ir lankydavo, nepaisydamas blogo oro, svarbių reikalų ar sugedusio transporto.

Jo jautri širdis išgyveno dėl visų, negalinčių maitintis Gy-venimo duona. Negailėdamas lėšų, jėgų ir laiko, lankydavo toliau ar arčiau tarnaujančius armijoje kareivėlius. Susirasda-vo juos tolimiausiuose Sibiro užkampiuose, šaltoje Šiaurėje ir nykiose Kazachstano stepėse.

Kun. Juozas dažnai lydėdavo artimuosius nežinomais

167

keliais į lagerius pas sąžinės belaisvius, o negalėdamas pasi-matyti su jais, bent iš tolo siųsdavo kunigišką palaiminimą. <...>

Kun. J. zdebskis kelionėse būdavo nepamainomas pa-galbininkas: kai perpildytose geležinkelio stotyse būdavo beviltiška gauti bilietą, jis kažkokiu būdu visados sugebėdavo gauti. Kartą Maskvoje vienoje stotyje prie visų langelių buvo nutįsusios didžiausios eilės keleivių. Nusipirkti bilietą atrodė neįmanoma. Buvo dar vienas langelis, į kurio pusę niekas net nesidairė. Prie jo išdidžiai kabojo užrašas: „Tarybų Sąjungos didvyriams“. Kunigas Juozas priėjo prie to langelio ir paprašė bilieto. Jam šaltai paaiškino, kad čia aptarnaujami tik Tarybų Sąjungos didvyriai. Kunigas, šypsodamasis, tik jam vienam būdingu didelio vaiko tonu, prabilo: „Aš... nesu didvyris, bet tikrai, tikrai, pažadu, kad būsiu didvyris...“ Kasininkė, paveik-ta jo tono, o gal šv. Teresėlė kažką suveikė, davė „būsimam didvyriui“ bilietą ir, be to, pakvietė, jei kada vėl bus bėda, neužmiršti to langelio.

Jis dažnai sakydavo, kad norint ką nors išprašyti, reikia tą asmenį prajuokinti, tada jis tampa sukalbamesnis.

1984 m. kovo 4 d. per šv. Kazimiero iškilmes Vilniuje suvažiavo daug maldininkų. didelė jų dalis, nežiūrint šalčio, išstovėjo per visas pamaldas šventoriuje. Virš durų kabėjo garsiakalbiai, bet jie buvo tylūs kaip žemė. Žmonės nieko negirdėjo, negalėjo sekti nė šv. Mišių eigos, nebuvo jokios galimybės priimti šv. Komuniją. Kitos šv. Mišios turėjo būti lenkų kalba, tačiau ir jų jau laukė ne mažiau žmonių. Štai tau ir iškilmės – nei šv. Mišių, nei šv. Komunijos! Bet štai iš bažnyčios su minia išėjo keli kunigai, tarp jų ir kun. Juozas zdebskis. Visi susijaudinę – klebonas jiems neleido laikyti šv. Mišių prie šv. Kazimiero karsto... Pažįstami puolė prie jų,

168

išdėstė visas bėdas ir prašo pagalbos. Reikia kažkur laikyti šv. Mišias! Bet kur? į šv. Mikalojų!...

Tokiose situacijose jis taip mokėdavo suvaidinti, jog net rimti pareigūnai pasimesdavo: kunigas tiesą sako ar juokus krečia?

Varėnoje vyko sufabrikuotas kun. S. Tamkevičiaus teis-mas dėl avarijos. Tikinčiųjų privažiavo iš visokių miestų: pil-na salė, visas būrys prie salės durų, koridoriuje ir ant laiptų. į salę daugiau nieko neįleidžia. Štai ateina kun. zdebskis. Praeina pro minią susikaupusiu veidu, su niekuo nesisvei-kindamas ir įeina į kažkokį kabinetą. Čia jis prisistato kaip korespondentas, ir jį įveda į salę. Po teismo kun. Juozas nuvažiuoja pas „nukentėjusįjį“ į kaimą (teisme buvo pranešta, kad „nukentėjęs“ serga ir negali atvykti). Neradęs jo namuose, grįžta į Varėną. Prie stoties milicija ir kiti darbuotojai pradėjo gaudyti atvykusius į teismą. Kun. zdebskis, pamatęs, kas daro-si, skuba tiesiai pas rajono galinguosius. Lauke prie durų ran-da bestoviniuojančius milicininkus ir saugumiečius. Kunigas prieina prie jų ir paprašo įleisti pas viršininką. Jam reikia žinių užsienio korespondentams apie įvykį prie autobusų stoties... Visi klausiusieji apstulbo, pritrenkti tokios drąsos. Atsipeikėję puolė ant kunigo ir liepė kuo greičiausiai dingti iš akių. O tas – ramiausiai nužingsniavo į mašiną. Kai jau ruošėsi važiuoti, iš patalpų iššoko darbuotojas, šaukdamas į vidų, bet „korespon-dentas“, nekreipdamas dėmesio į jo šūkaliojimus, nuvažiavo savais keliais. <...>

Kun. J. zdebskis būdavo beveik visuose sąžinės belaisvių teismuose. Ilgiau ar trumpiau pabuvęs sakydavo: „Tai jau turbūt užregistravo! Galima važiuoti namo“.

Kun. Alfonsas Svarinskas kartą taip išsireiškė: „Kai jau visi išsigąs, tai kunigas Juozas persižegnos ir eis...“

169

Kai buvo suimtas kun. A. Svarinskas ir daugiau ar mažiau buvo jaučiama baimės atmosfera, kun. Juozas labai ramiai kalbėjo: „Žiūrėkite, kaip dievas myli Lietuvą. Anksčiau per-gyvenome, kad Lietuva negavo kardinolo, o dabar dievas davė daugiau negu kardinolą – kankinį. Lietuvai daugiau nau-dos turėti kunigą kalėjime, negu gauti kardinolą“. Jis visados pabrėždavo nekaltos kančios atperkamąją galią.

Visa kun. Juozo asmenybė dvelkė kažkokiu paslaptingu-mu. Apie save beveik nieko nekalbėdavo. Grįžęs iš ilgiausių kelionių pas kalinius ar tremtinius, net savo draugams beveik nieko nepapasakodavo, nesiskųsdavo savo sveikata, savo vargais ir nesėkmėmis. Kiek buvo jautrus kitų negalėms, tiek nesirūpino savo sveikata, savo asmeniškais reikalais. Atrodo, jis jų net neturėjo, išskyrus darbą parapijoje. Tik labai ar-timiems paskutiniu laiku pasiskundė, jog sveikata visai prasta, beveik viena koja jau karste. Iš kur bus sveikata: dieną ir naktį kelionėse ir kelionėse. Visi jį kvietė, nesvarbu, turi laiko ar ne, pailsėjęs, ar tik iš kelionės. Jis nesiaiškindavo, kad po sunkios kelionės jo laukia dar didesnis darbas. dažnai jis miegodavo tik valandą kitą.

Kartą atvažiavo vesti rekolekcijų tik ankstyvą pirmadienio rytą. Iš papilkėjusio veido buvo galima atspėti – iš kelionės. Aišku, nemiegojęs. Pasiūlėme truputį pailsėti. Praėjo valanda kita. Bandome kelti, negailestingai beldžiame į duris, – o jis miega kietai kaip akmuo ir tiek. Pagaliau išbudo. Jam pasa-koma, kad jau vienuolika. Tas, niekaip nesusiorientuodamas, klausia: „Tai... vakaro ar ryto?“

Buvau persirgusi sunkia liga ir niekaip negalėjau atsigauti. Reikėjo skubiai važiuoti į pagalbą kitoms. Bijodama rizikuoti važiuoti autobusu, susitariau su pažįstama, ir ji pažadėjo mane nuvežti, bet atvažiavo svečiai iš toli, ir kunigas prikalbėjo

170

mano pažįstamą pavežioti juos po atlaidus, o pats sutiko mane pavėžėti.

Sutartą dieną mano sveikata visai pablogėjo, – vos paėjau. Nutariau niekur nevažiuot. Koks bus iš manęs pagalbininkas? Paprašiau namiškių, kad atvažiavusio kunigo atsiprašytų ir paaiškintų, jog negaliu važiuoti, ir išėjau į bažnyčią. Buvo la-bai silpna, vos paslinkau. Bebūnant bažnyčioje, man pasidarė žymiai geriau ir pradėjau gailėtis, kodėl taip neapdairiai atsa-kiau mašinos. Parėjus namo, sužinojau, kad buvo kun. zdeb-skis ir žadėjęs dar kartą sugrįžti, o aš, jei norėsiu važiuoti, galiu ateiti į nurodytą vietą. Labai apsidžiaugiau ir padariau, kaip buvo sakyta. Truputį palaukus sutartoje vietoje atvažiavo mašina. Joje sėdėjo dar du keleiviai. Kai atsisėdau, kun. zdeb-skis atsigręžė ir atidžiai, geraširdiškai pasižiūrėjo. Aš pagal-vojau: „džiaugiasi, kad dar vieną gerą darbą padarys“.

Kelionėje viskas klojosi gerai. Kai grįžau namo, namiškiai pirmiausia paklausė, kaip sveikata. Pasidžiaugiau, jog netikėtai gerai jaučiuosi... Tuomet jie papasakojo, kad atvažiavus kun. zdebskiui manęs paimti ir sužinojus, kad dėl ligos nega-liu važiuoti, jis paslaptingai paklausė, ar tikrai man būtina važiuoti. Jie patvirtino. Tuomet jis tarė: „Aš dar sugrįšiu, jei norės, galėsiu nuvežti“. Tuomet supratau, kad kaip tik tuo laiku man pasidarė žymiai geriau.

Taip yra buvę ne man vienai. Kokiu būdu jis tai padary-davo – biosrovių pagalba per atstumą ar kitu būdu, niekados nedrįsau paklausti.

Visi žinojo, kad jis su vytele lengvai suranda požemines vandens gyslas, kai reikia kasti šulinį – nurodo vietą.

Jo akys buvo ypatingai skvarbios, tačiau nekeliančios siaubo ar neramumo. Buvo paprastas ir nuoširdus, bet supa-mas kažkokio paslaptingumo. Jo išorė irgi buvo savita: tarsi

171

plaukianti eisena, plastiški judesiai. Tiesiog žavėdavo, kaip nuolankiai išklauso jam sakomų pastabų. Jis dažnai vėluodavo atvažiuoti sutartu laiku: pakeliui pasitaikydavo šimtai reikalų. Kai kas pavėlavusiam parodydavo nepasitenkinimą. Jis nuolankiai, truputį susigūžęs, kalto vaiko veidu išklausydavo priekaištų. Kartą po tokių pastabų jis prabilo: „O, kad jūs būtumėte matę, kokios laimingos buvo senelio akys!“ Tačiau daugiau nieko neaiškino, kieno nelaimės privertė jį vėluoti.

Kunigas Juozas buvo kantrus ir ištvermingas kelionėse ir lengvai pakeldavo (o gal mokėdavo taip paslėpti) visokius kelionių vargus.

Kartą, grįždami iš kalinių, vėlų vakarą atsidūrėme viena-me Sibiro aerodrome. Išvargę po ilgos kelionės autobusu, o lėktuvas bus tik rytą. Kur prisiglausti? Keleivių perpildy-tos visos salės, net laiptai užsėsti, vos galima praeiti siauru takeliu. Vaikštau tarp žmonių ir beviltiškai dairausi vietelės. Staiga mane pastebi viena šeima ir pakviečia: „užimkite kėdes, mes greitai išskrendame“. Aš tuojau pasišaukiau savus žmones ir karališkai įsitaisėme. įsivaizduokite, net ant kėdžių! Kun. zdebskis atrėmė galvą į sieną ir greitai užmigo. Taip jis miegojo visą naktį, kaip savo lovoje. O mums – tai buvo šalta, tai nuolatinis žmonių šurmulys neleido užmigti, galiausiai pasidarė baisiai kietos kėdės. Mes su nusistebėjimu žvelgėme į giliai miegantį kunigą Juozą ir stebėjomės jo ištverme.

Tuomet prisiminėme jo sakytus žodžius: „Jei nėra meilės didvyriškumo – dėmesio kitiems, tada nėra šventumo“. „Ką padarėte vienam iš mažiausių, man padarėte“. Šiuos Kristaus žodžius jis skelbė savo gyvenimu.

Iš garbės kan. V. J. Vaičiūno asmeninio archyvo

172

Iš G. Drąsutytės užrašų

Sunku apibūdinti žodžiais tokį žmogų, kuris turbūt ruošiamas šventumo garbei. Tai buvo pats paprasčiausias, nuoširdžiausias ir niekada neišduodantis žmogus, labai mylėjo visus žmones, ypač tuos, kurie patys nelaimingiausi. Buvo nepaprastai kantrus. Niekada apie nieką – nė vieną žmogų – nekalbėdavo blogai: jeigu būdavo kokių užuominų, kad va tas ar kitas padarė nusikaltimą, jis sakydavo: „dievas tebus jam gailestingas“. Jis buvo nepaprastai nuoširdus, išsamus dvasios vadas. domėjosi visais ir turbūt savo kentėjimais ir auka labai daugeliui laimėjo grįžimą prie dievo. <...>

Kun. Juozo zdebskio tėviškas gerumas, nuoširdumas visa-da spindėjo Jo veide. Jo kuklumas ir paprastumas suteikdavo drąsos ateiti pas Jį slegiant įvairioms negandoms, bėdoms, neišsprendžiamais klausimais. Su nuostabiu atidumu, ypatingu susitelkimu, dėmesiu išklausydavo ir, paprašęs kartu pasimel-sti, kad būtų suprasta ir įvykdyta Aukščiausiojo valia, patar-davo, ką reikėtų daryti.

Tėvelis nuolat kartodavo, kad kiekvienas žmogus – pats nuostabiausias dievo kūrybos šedevras. Jo dvasinis vadovavi-mas buvo labai savitas, išmintingas, išradingas, originalus, nepakartojamas, besiderinantis prie charakterio savybių, gy-venimo aplinkybių. Jis išmintingai ir kantriai, rikiuodamas motyvus už ir prieš – darydavo išvadas. Patardavo neskubėti, dar pasimelsti. „dievas prakalba per žmones ir gyvenimo aplinkybes“ – sakydavo kun. Juozas.

Apie du dešimtmečius dievas leido patirti Jo dvasinį vadovavimą. Jis nuostabiai subtiliai, išmintingai, kantriai, negailėdamas aukos ir kančios, vedė į laimės žiburį – dievą.

173

Pats, matydamas dievą kiekviename žmoguje, mokė dėl dievo mylėti, padėti darbu ir malda, auka kiekvienam žmogui sutiktam gyvenimo kelyje. <...> Mokė džiaugtis gyvenimu, pažinti tikrąjį džiaugsmą darant gera kitam. Kiekvieną dieną įprasminti mažomis aukomis, kasdienybę paversti gražiausia malda dievui. Kasdien įjungti didžiąją dievo dovaną – protą ir pamąstyti – vesti pokalbį su dievu: ką dievas tau nori pa-sakyti, kodėl taip, o ne kitaip turėčiau pasielgti! O vakare pa-klausti savęs: ko nepadariau, ką galėjau padaryti, už klaidas atsiprašyti ir ryžtis pasitaisyti, vengti klaidų ir progų, vedančių į nuodėmes.

Pats, labai mylėdamas dievo Motiną, Jai besąlygiškai pasiaukojęs, ragino tai padaryti kuo greičiau ir nepamiršti to pasiaukojimo visą gyvenimą.

Bėgant metams, įprasminęs savo gyvenimą kryžiaus kančios aukoje klausdavo:

– Vaikeli, ar visus kasdieninius nepatogumus išnaudojai aukai! Nė vienos ašaros nepaaukotos Viešpačiui, nė vienos dienos be sąmoningos aukos! Jei labai lengvai eina dienos, jei nėra prieštaravimų, tai kažkas ne taip – ne pagal Viešpaties planą... Peržvelk, ar gyvenimas nepakrypo savo noru, o ne dievo valios vykdymo kryptimi...

dažnai primindavo dienotvarkės laikymosi būtinumą, kad nebūtų veltui leidžiamas laikas – didžioji dievo dovana, už kurią reikės griežtai atsiskaityti. Niekada nieko nesmerkė, neniekino, o kalbant apie nesančius kiekvieną kartą kalbą nukreipdavo kitur, mėgindamas visus ir visada pateisinti: „Tegul dievas būna visiems mums gailestingas“.

– Vaikeli, ar turi priešų? Ar už juos meldiesi? <...> bičiuliu negali būti žmogus, kuris nesutinka nė vieno nelaikyti savo priešu, – dažnai kartodavo Tėvelis. Kun. Juozas nenuilstamai

174

tvirtindavo, kad dievui privalome niekada nieko neatsakyti, nuolat primindavo kasdieninės atgailos būtinumą: „Jei ne-darysite atgailos, visi pražūsite, tai – Kristaus įspėjimas. Jis mokė dievui dėkoti ne tik už džiaugsmą, bet ir už skausmą. Neprisimenu šventės, kurios metu Jis viešai ir asmeniškai būtų linkėjęs ko kito ne kaip kančios, skausmo:

– Iš visos širdies meldžiu Viešpatį, linkėdamas, kad Jūsų gyvenime būtų kančios <...>. Kitaip Mūsų gyvenimas neturi prasmės!

Jam patarnaujant (pavežant ar namuose padedant) teko stebėti, kaip Jo gerumas, paprastumas, prieinamumas, patik-lumas buvo daugelį kartų panaudojamas asmeniniams kapri-zams tenkinti, be svarbių priežasčių buvo tampomas visur, kas sudarė sąlygas Jo asmenybės menkinimui, netgi šmeižtams. Tėvelis visada išlikdavo ramus, tik kiek surimtėdavo, susikaup-davo. Jis ėjo tik aukos keliu. dievo meilė ir sielų gelbėjimas: „padėti Kristui ant kryžiaus“. Tylus gerumas ir kančia padėjo suprasti ir atgauti didžiąją Gailestingąją Meilę daugeliui sielų. <...> Su ramiu atlaidumu ir šventu abejingumu žvelgdavo į žmonių nuomones, apkalbas. Giliai tikėjo ir pasitikėjo die-vu, vykdė Jo valią visai negalvodamas ką žmonės pasakys. O sužinojęs įvairius šmeižtus, niekada nesiaiškino, nesiteisi-no, bet aukojo dievui kaip permaldavimo-atsiteisimo auką už savo, kitų žmonių klaidas visame pasaulyje ir kenčiančias skaistykloje sielas. <...>

Niekada neteko Tėvelio matyti pikto, suirzusio, nuliūdusio. Jis visada malonios, giedros nuotaikos, niekuo nesiskundė, nestatė griežtų reikalavimų, bet ir nepataikavo. Jo geležinės valios taisyklė: būtina, naudinga, malonu. Tokius reikalavimus teikė ir savo dvasios vaikams. Kuo mažiau pažadų, bet dau-giau gerų darbų. Niekada nesigirdavo, labai mažai kalbėjo

175

apie save, nieko – apie kitus žmones, netgi juokaudamas pasa-kydavo gilią mintį, kuri priversdavo susimąstyti. Tačiau mokė kiekvieną sutiktą žmogų įvertinti: „Ką jis gali man blogo pa-daryti?“. Tai jo gyvenimo patirties išvada.

Pastoviai kartodavo, kad didžiausia geradarybė ištarti mirštančiam: „Dieve, teįvyksta Tavo valia! Tu myli mane, atleisk mano nedėkingumą, kurį parodžiau savo nuodėmėmis.“ Tik silpname nuolankume yra stiprybė, nes tada pasitikima dievo visagalybe ir sudaromos sąlygos didžiausiai Malonės veikimo galimybei.

– Tarnas nėra didesnis už Mokytoją, – primindavo, kai gyvenime ištikdavo nesėkmės, kančia, persekiojimai, kai reikėdavo nekaltai kentėti.

– Nieko didelio pasaulyje neįvyko be kančios ir pažeminimo, ypač nekaltos kančios, – sakydavo skausmo va-landomis Tėvelis.

Visiems žinoma, kad Jis nė vienam nieko neatsakė, nei aukos, nei laiko, nei patarnavimo. Kai jam dėkodavo už patarnavimą, Jis šypsodamasis tepasakydavo:

– dėkokite dievui, tik Jis vienas yra geras. Išmokite didžiojo gyvenimo meno: pereiti per gyvenimą tyliai darant gerą, tyliai lengvinti kitų dalią, tyliai vykdyti dievo valią, tyliai sielas prie dievo vesti, tyliai su Jėzumi kryžių nešti...ypač pažeminimo kryžių. <...>

Gerai prisimenu, kaip jis kūrė ateities planus apie įstaigą tarp miškų, kur nelaimingosios rastų dievą ir globą, o kūdikėliai, kurie buvo pasmerkti nematyti saulės, išvystų di-enos šviesą, begalinį grožį, dievo gerumą.

– Jei dievas leistų, amžinybėje norėčiau būti mergaičių, o ypač nelaimingųjų globėju... Iš vaikelių tikriausiai išaugtų ne vienas šventasis, didvyris... Aš taip kasdien meldžiu šito...

176

Neįkainojamos Tėvelio pastangos, maldos, aukos dėl kiekvienos sielos, tarp jų ir dėl mano amžinos laimės. Tik vienas dievas težino ir įvertino Jo kunigišką auką, viso gyvenimo auką dėl didelės kitų ir savo laimės. Jo gyvenimas, aukos, patarimai ir kantrybė grąžino pasitikėjimą dievo gerumu, gailestingumu.

– Atmink visam gyvenimui, kad dievo meilės ir gailestin-gumo paniekinimas yra pats didžiausias nusikaltimas. dievo meilės artumoje nusižeminusi prašyk Viešpatį, kad Jis pats sukurtų sieloje tai, ką rasti nori... Tavo pašaukimas – auka dievui. Tau dar daug teks pakovoti už sielos laisvę, – tai Tėvelio testamentiniai žodžiai man, pasakyti 1986 metų vasa-rio 2-ą dieną Šv. Išpažintyje.

dėkoju dievui ir Marijai, kad Viešpats leido patarnau-ti Jam ir Jo mamai, kai Jis grūmėsi už dievą ir Tėvynę tais gūdžiais bedievybės laikais.

– Žinok gerai, kad valdžia nepagirs...– Tavo mašina važiavo kaip tankas pro juos, – juokaudavo

Tėvelis, grįžęs iš kelionių.– Reikia pervežti „sprogstamą medžiagą“. už 50 minučių

išskrenda lėktuvas... Ar negalėtum nuvežti? – retai tyliai Jis paprašydavo. dažnai kviesdavo pas sergančią mamą, kuriai daugiau už vaistus padėdavo, kai išklausydavau jos negalių, rūpesčių dėl nuolatinio sūnaus kunigo persekiojimo, terori-zavimo. daug kartų aplankyta Jo sesuo Marytė. Tėvelis la-bai norėjo, kad kuo daugiau kas būtų su ja pažįstami, matyt nujautė, kad ištikus nelaimei reikės, kad kas praneštų. Taip ir įvyko: Tėvelis žuvo trečiadienį, o sesuo sužinojo tik penk-tadienio popietę, man vykstant į Rudaminą. <...>

Tai trupinėlis prisiminimų iš kun. Juozo, persiėmusio Kristaus dvasia, siekiančio tobulos meilės dievui ir

177

žmonėms, pavyzdžio... Jis rinko visų naštas ir nešė paaukoti Aukščiausiajam. <...> Nuo pat vaikystės Jis buvo paženklintas kryžiumi, ypač pažeminimo kryžiumi, kuris Jo neapleido iki pat mirties. Jis Jį nešė kantriai, nesiskųsdamas, su meile ir viltimi, kad tai padės daugeliui laimėti pergalę prieš praga-ro galybę. Jo gausi veikla plaukė iš karštos meilės dievui ir Tėvynei. <...>

Mirusieji negali būti blogesni negu tada, kada jie buvo gyvi, nes gerumas ir dėkingumas nemiršta tuose, kurie gyvena dievuje.

Tėveli, būkite ir toliau didžiuoju patarėju sunkiose gy-venimo valandose, padėkite gyvenimo audrose nepaklysti, pasiekti laimingą amžinybės krantą. Taip norėtųsi būti juo-du anglies gabalėliu, kurį pridėjus prie kitų galima būtų su-kurti ugnį didelio miesto katilinėje, kad kažkam būtų geriau, šilčiau, šviesiau...

1986 m.

178

Evangelijos skelbėjas

Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus homilija Rudaminoje 2006 m. vasario 5 d., minint kunigo Juozo zdebskio 20-ąsias žūties metines.

* * *Šiandien susirinkome paminėti labai uolaus Evangelijos

skelbėjo, prieš dvidešimt metų iškeliavusio pas Viešpatį atsi-imti garbės vainiko. Kun. Juozas Zdebskis buvo Dievo dovana visiems jį pažinojusiems, mačiusiems ir girdėjusiems jo homi-lijas, konferencijas ar dalyvavusiems jo rekolekcijose.

Ne paslaptis, kad kunigai dažnai stokoja pamaldu-mo. Kažkaip apsipranta su švenčiausiais dalykais ir lieka tik apeigų atlikėjais. Kun. Juozas buvo maldos vyras. Teko kartu su juo dirbti ir gyventi, todėl turėjau progos matyti jo santykį su Viešpačiu. Jo maldoje nerastume nė krislelio paviršutiniškumo, visuomet buvo susikaupęs, ypač Mišių au-koje; uoliai praktikavo pamaldumą Švč. Mergelei Marijai. Jis buvo pasiryžęs neatsakyti Dievui nieko, ko tik jis panorės.

Kun. Juozapo, kaip maldos vyro, paveikslas būtų neišsamus, jei neprisimintume jo praktikuoto nuolankumo. Ne to nuolankumo, apie kurį kalba neišmanėliai, neva krikščionis kiekvienam skriaudėjui turi atsukti kitą žandą. Jo nuolanku-mas buvo labai panašus į Marijos nuolankumą, iš kurio kilo besąlygiškas klusnumas Dievo valiai. „Štai aš, Viešpaties tarnaitė, tebūnie man, kaip tu pasakei“, – šiais Marijos žodžiais viskas pasakyta.

Visus, pažinojusius kun. Juozą, žavėjo jo uolumas skelbti Evangeliją ir liudyti Kristų. Jis apkeliavo daugiau už apaštalą

179

Paulių. O kiek jis pasakė kalbų! Ne tik parapijose, kur buvo paskirtas kunigiškai tarnystei. Anuomet vyskupams buvo bev-eik neįmanoma paskirti uolų kunigą didelės parapijos gany-toju, tačiau tai nesukliudė kun. Juozui plačiai skelbti Kristų. Jo pamokslų ir konferencijų klausėsi ne tik Dzūkijos tikintieji, bet ir Kauno, Vilniaus, Klaipėdos ir kitų miestų jaunimas ir suaugus-ieji. Jis buvo vienas iš pačių uoliausių pogrindžio rekolekcijų vedėjų. Jo veikla buvo juntama ne tik mažose parapijose, kuri-ose dirbo, kaip antai Gudeliuose, Šlavantuose ir Rudaminoje, bet pasiekdavo net Pavolgį, Kazachstaną ir Sibirą.

Kun. Juozas turėjo bendravimo dovaną. Lengvai suras-davo kalbą su jaunimu, todėl buvo nepakeičiamas jau-nimo rekolekcijų ir įvairių pogrindžio renginių vedėjas. Daugeliui sugebėjo padėti pasiekti tikro pamaldumo gelmę. Besirūpindamas vaikais ir jaunimu, kun. Zdebskis neužmiršo ir pačių seniausių, o ypač kenčiančių žmonių. Ligonių apaštalavimas jo gyvenime užėmė išskirtinai svarbią vietą. Pirmaisiais mėnesio penktadieniais jis skersai išilgai išvažinėdavo visą parapiją ir aplankydavo su Švč. Sakra-mentu visus žinomus ligonius, o jų būdavo po kelias dešimtis. Prisipažinsiu, būdamas gerokai jaunesnis už jį kunigas, moki-ausi iš jo ligonių apaštalavimo. Aplankęs ligonį, jis prašydavo, kad kenčiantis žmogus savo kančią aukotų kaip Kristus už savo ir kitų žmonių nuodėmes ir tokiu būdu dalyvautų Kris-taus kančios nuopelnuose.

Ne dažnam kunigui pasiseka mylėti žmones taip, kaip mylėjo kun. Juozas. Galima būtų papasakoti daug įdomių atvejų. Mačiau, kaip jis Prienuose žiemą nešė visiškai girtą žmogų į blaivyklą. Jis sakė, kad jei paliksime jį čia, gatvėje, žmogus sušals, o blaivykloje išsiblaivys ir viskas bus tvarko-je. Gaila, kad tuo metu dar nebuvo vaizdo kamerų, – būtų nuostabu žiūrėti, kaip kunigas Juozas centrine Prienų gatve

180

apglėbęs ir prie savęs prispaudęs tempia girtuoklėlį, kad tik jis nesušaltų.

Evangelinis klusnumas yra esminis tikro Kristaus sekėjo bruožas. Kun. Zdebskis buvo giliai išmąstęs klusnumo sampratą ir jo tobulai laikėsi. 1971 m. jis suimamas už vaikų katekizaciją. Teisme kaltinamas nesigynė, bet tvirtino, kad atliko savo pareigą ir pacitavo apaštalo Petro žodžius: „Di-evo reikia labiau klausyti nei žmonių“. Už šį klusnumą gavo „premiją“ – metus lagerio, kalėdamas drauge su vagimis ir kitais nusikaltėliais. Tačiau kun. Zdebskio klusnumas nebuvo aklas. Gerai suvokdamas, kad, norėdamas būti klusnus Di-evui, privalo klausyti ir Bažnyčios, jis kai kada pasielgdavo nestandartiškai.

Sovietų valdžia, norėdama, kad kun. Zdebskis dirbtų kuo toliau nuo Vilniaus ir Kauno, 1970 m. sumanė ištremti jį į Žemaitiją. Kauno kurijoje kun. Zdebskiui buvo paaiškinta, kad Religijų reikalų tarybos įgaliotinis neleis jam dirbti niekur kitur, išskyrus Telšių vyskupiją. Kun. Juozas nesvyruodamas atsisakė vykti į kitą vyskupiją, nes matė, jog jį ištremti nori kulto įgaliotinis. Kun. Zdebskis ir šioje situacijoje vadovavosi tuo pačiu dėsniu: Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių. Sudėtingesniais atvejais jis klausdavo patarimo, kaip reikėtų teisingiau pasielgti, o galutinai nuspręsdavo melsdamasis.

Padėkokime Dievui už šį uolų Evangelijos skelbėją ir liudytoją. Jis daug kuo buvo panašus į apaštalą Paulių, kuris taip apibūdina savo tarnystę: „Kad aš skelbiu Evangeliją, tai neturiu pagrindo girtis, kadangi darau ne savo valia, tik atlieku man patikėtą tarnybą“ (1 Kor 9). Kun. J. Zdebskio pavyzdys moko mus visus – pasauliečius, klierikus ir kunigus – kaip reikia gyventi Evangelija ir kokia turi būti gero kunigo tarnystė.

„Ar visa gera dariau, ką šiandien daryti galėjau?“

181

Kunigo Juozo Zdebskio 25-ųjų žūties metinių minėjimas Rudaminoje

2011 m. vasario 5 d., šeštadienį, Rudaminoje (Lazdijų r.) ir Lazdijuose buvo paminėtos kun. J. zdebskio 25-osios žuvimo metinės.

Rudaminos Švč. Trejybės parapijos bažnyčioje 12 val. įvyko šv. Mišios, kuriose dalyvavo 7 vyskupai. Mišių kon-celebracijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius. Taip pat dalyvavo: Vilkaviškio ordinaras vysku-pas R. Norvila, Vilkaviškio vyskupas emeritas J. Žemaitis, Panevėžio vyskupijos vyskupas J. Kauneckas, Šiaulių vyskupijos vyskupas E. Bartulis, Telšių vyskupijos vyskupas J. Boruta, Kaišiadorių vyskupijos vyskupas J. Matulaitis, vi-etos parapijoms ir kitoms Lietuvos parapijoms atstovaujantys dvasininkai: Lazdijų parapijos klebonas G. urbštas, kunigas T. Valianas, Simno parapijos klebonas R. Žukauskas, Lietu-vos „Caritas“ generalinis direktorius kun. R. Grigas ir kt.

Pamokslą pasakė kunigas R. Grigas.

Kun. Roberto Grigo homilija Šv. Mišiose Rudaminos bažnyčioje minint kun. Juozo zdebskio žūties 25 - ąsias metines

* * *Krikščionybė supranta žmogų kaip Dievo paveikslą,

ikoną: šios būsenos atkūrimas – mūsų egzistencijos tikslas. Mūsų žmogiškoji „medžiaga“, iš kurios tasai taurus atvaiz-das turi būti kuriamas, deja, yra sužeista, deformuota. Įtampa tarp idealiojo pašaukimo, kuriam esame skirti, ir dabartinės žmogaus tikrovės sukelia prieštaras ir kančią, pažįstamas

182

kiekvienam žemės keleiviui. Kaip galime spręsti iš artimųjų liudijimų, išlikusių dienoraščių, užrašų, visa tai išgyveno ir kunigas Juozas, kurio žūties 25-ąsias metines šiandien min-ime, ir daugelis tų, kurių vidinėse kovose jis padėjo, su kuriais bendravo.

Tačiau iš daugelio bendražygių šį gilaus dvasingumo ir didelės artimo meilės žmogų išskyrė nuolatinės pastangos bendradarbiauti su Dievo malone: malda, auka, mąstymu, sakramentų pagalba.

Jo kova, dėl kurios tauta jį dėkingai prisimena, – kova už sąžinės, tikėjimo laisvę, už sielas, už Lietuvos teises, kilo iš Dievo meilės, iš tiesos meilės. Iš giliai suvoktos žmogiškosios ir krikščioniškosios pareigos. O juk visa tai – ir kova, ir didi auka (net gyvybės!), ir tikras didvyriškumas – pažvelkime į šiuolaikinį pasaulį – gali kilti ir iš neapykantos, ir iš ambicijų, puikybės, iš „noro būti garbinamu“ (kun. Juozas Zdebskis). Svarbu, kad tai kiltų iš Dievo ir žmonių meilės. Jis meldėsi ir budėjo, kad taip būtų jame ir mumyse. Dievas – Begalinis, ir netgi Šventieji Jo mylinčios širdies turtus, Jo išminties ir gėrio bruožus tik dalinai, sakytume, vieną kitą Jo liepsnų žybsnį at-spindi... Vieną kitą pamaitinimui, gelbėjimui svarbią mintį... Bet ir to mums atrodo labai daug, net akina sielą kartais – ir sklinda, daro poveikį per kartų kartas. Kaip šv. Teresėlės, kaip šv. Pranciškaus ar Motinos Teresės dvasinė įtaka.

Kunigo Juozo tie pavyzdžiu ir žodžiu liudyti gyvenimo tiesos bruožai, iškelti iš jo mąstymų, kentėjimų, dvasinės pat-irties, ir per jo paties kasdienį elgesį „įkelti“ į jo kartos, jo bičiulių, bendradarbių, jų šeimų gyvybės gyslas (kaip kun. Vincelis Jalinskas pasakytų), buvo:

„Leisk, Viešpatie, visa, kas sunku, pakelti kaip Tu ant

183

kryžiaus – kaip pelnytą bausmę už savo, už tautos, už visų žmonių nuodėmes – už Tavo meilės paniekinimą...“

„Tegul nepraeina nė dienos, kada savęs vakare (sąžinės sąskaitoje) nepaklaustume – ar visa gera dariau, ką šiandien daryti galėjau?..“

„Ne sau gyventi...“ Prisimenu, kai kartą po ilgai užtrukusių darbų keletas jaunesniųjų su Tėveliu (kunigu Juozu, kaip jį švel¬niai vadindavome) ir skulptorium Domu Čepu, prasmin-go ant¬kapinio paminklo žuvusiam kunigui čia, Rudaminos šventoriuje, autorium, jau po vidurnakčio, išvargę, užsukome į Domo namus Vilniuje. Kai skulptoriaus šeima be priekaišto, kantriai ir svetingai visus priėmė, vaišino, Tėvelis patylom atkreipė mūsų dėmesį: „Žiūrėkite, kaip žmonės moka ne sau gyventi...“

„Aukoti kaip atgailą už savo ir kitų nuodėmes galima visa, kas sunku – kas neatitinka savo malonumų šauksmo; taip pat ir tą kančią, kurią mūsų kaltės sukelia...“

Brangindamas Kryžiaus kelio maldą, kunigas Juozas neabejotinai buvo ypatingai įsimąstęs į Jėzaus kančią ant kryžiaus, tas paskutines Jo merdėjimo valandas, atsiteisimui už mus paaukotas. Savo pamoksluose, rekolekcijose, pokalbi-uose su jaunimu su būdinga ramaus nuolankumo intonacija balse, su pagarbia nuostaba pabrėždavo nepaprastą Dievo gailestingumą, suteiktą greta nukryžiuotam latrui, po kryžium suklupusiai moteriai iš Magdalos: „Šventasis plėšikas, šventoji paleistuvė...“ Tuo pabrėždavo viltį, kad iš bet kokių nusikaltimų, iš visų žmogiškųjų akligatvių Viešpaties gerumas palieka atvirą kelią sugrįžti į gyvenimą...

Kun. Juozas dažnai kartodavo tuos pačius Evangeli-jos ar iš jo paties sielovados, kalėjimo, susidūrimų su KGB paimtus pavyzdžius, taigi artimiau su juo bendraujantiems

184

klausytojams tie epizodai jau buvo mintinai žinomi, ir kunigui pradėjus kalbėti, žinojome, kas seks toliau. Tačiau nebuvo įkyru ar nuobodu klausytis, nes jis mokėjo į žinomus dalykus sudėti tokią žodžio gelmę ir prasmės gelmę, tokį iškentėtos ir permąstytos tiesos tikrumą, kad kiekvienąkart tu išgirsdavai, patirdavai tame kažką naujo, svarbaus. Krikščionių tradici-ja perduoda, kad Viešpaties mylimąjį apaštalą Joną, beveik šimtametį ir nepaeinantį, mokiniai atnešdavo į bendruomenės susirinkimus, ir jis tenai ištardavo kelis, vis tuos pačius, žodžius: „Vaikeliai, mylėkite vieni kitus...“ Turbūt panašiai išgyvendavome kunigo Juozo kartojamas tarsi jau žinomas tiesas.

Atrodytų, tik tiek. Na, gal pasijojus dar viena kita mint-is atmintyje nušvistų. Bet ar reikia? Prirašoma tomų tomai teisingos ir protingos teologijos. Ir ji dulka lentynose, gal tesudomindama akademikus ar egzaminus laikančius studen-tus. O kun. Juozo mintimis gyvenama – jei jų ir neprisimenant pažodžiui, tai jų dvasia. Iš jo gyvenimo pavyzdžio semiamasi šviesos, vilties ir meilės saviems gyvenimams. Jo karta – an-uometiniai kovos draugai – kunigai (dabar jau visi čia, prie altoriaus besimeldžiantys vyskupai), seserys vienuolės, šeimų tėvai, mamos – perduoda tą ryškiai sušvitusios Jėzaus Kristaus meilės žybsnį tolyn į ateitį. Savo auklėtiniams, jaunimui; savo vaikams. Esu to liudininkas. Per išleistus laisvoje Lietuvoje Tėvelio – kun. J. Zdebskio – raštus, kalėjimo dienoraščius, laiškus, rekolekcijų pamokslus jam tekusios Malonės dovanos yra tapusios Lietuvos dvasinio gyvenimo faktu. Jos veikia to-liau, kovoja už gėrį mūsų laikais.

...Gal tai ir yra šventumo žymė – kad ir mirusių kankinių įtaka nesilpsta, atminimas nenyksta, o kartais net didėja? Nors mes, katalikai Lietuvoje, esame iš visų pusių raginami ir

185

sykiais būname tokie santūrūs bei nuolaidūs – bet gal vardan tiesos būtų jau laikas Bažnyčiai pareikalauti iš Nepriklauso-mos Lietuvos teisėsaugos ištirti keistas kunigo Juozo Zdebskio žūties aplinkybes. Broliai Kelpšai, drauge su kitais bičiuliais nuprausę kruviną žuvusio kunigo kūną, jį aprengę, liudija apie Velionio galvoje matytą galimai šūvio, o ne sulamdytų mašinos detalių, paliktą žaizdą. Įrodžius smurtinę mirtį, kitaip atrodytų ir kankinystės pripažinimo byla.

2011-ieji mūsų vyskupų yra paskelbti Dievo gailestingumo metais. Numatoma daug prasmingų renginių, mūsų šventovės pasipuošė išraiškingais Gailestingojo Jėzaus paveikslais. Tačiau tikroji šių pastangų prasmė yra Dievo gailestingumo paveikslo atkūrimas žmoguje. Paveikslo, kokį mes matėme ku-nigo Juozo asmenyje, ir kokį turime nuvalyti, restauruoti savo širdyse bei Lietuvoje.

minTys ir TeksTai

188

Kunigo J. Zdebskio dienoraštis

Po kun. J. zdebskio mirties jo asmeniniame archyve rasti ilgus metus rašyti dienoraščiai – iššifravus rankraštį, susidarė 1033 mašinraščio lapai. Štai ištraukos:

* * *

Šventoji Meile, artėja vienas iš didžiausių mano gyvenimo įvykių – tų, kurie gyvenime būna tik kartą, kaip, pavyzdžiui, šventimai. Tu sutinki, Mieloji, kad pasakočiau Tau visiškai ir neatšaukiamai, amžinai – įžadu, t. y. Aukščiausiu būdu, kokį tik aš pažįstu.

Meilė gimdo atsidavimą. Žinau, kad mano meilė Tavo – Tyrosios Būtybės – akivaizdoje yra labai netobula, bet turiu viltį, kad mane išmokysi. Juk motina kūdikį moko, kaip elgtis ir su ja pačia.

Šv. Juozapai, padaryk mano bendravimą su Tavo Šventąja Sužadėtine bent dalelyte panašų į Tavo meilę ir pagarbą jai. Visi dangaus angelai, šventieji ir šventosios, melskitės už mane.

(1956 12 06, mėn. rekolekcijos)

* * *

Kaip nudžiūvusią vynmedžio šakelę Jėzus atmestų, jei mano gyvenimo tikslas, planai, norai, siekimai skirtųsi nuo Jo. Tai, kas svarbiausia, – pažinti ir įvykdyti Jo norus, Valią. Tai būtina, kad aš kaip įrankis Jo rankose, būčiau Jam naudingas.

Kad nuo šios pagrindinės linijos nenuklysiu, daugiausia vilties duoda sutartis su Tavimi, Šv. Mergele. Juk manyje Tau

189

visa sava. Tu žinai slapčiausias mintis, svajones, siekimus, gerus ir blogus polinkius. dėl mūsų sutarties turiu viltį, jog Tu neleisi, kad mano gyvenime įvyktų kas nors, kas netarnautų Jėzui ir Jo planams.

(1957 01 07, mėn. rekolekcijos)

* * *

Mano dangiškoji Motina, paskutiniu laiku Tu man leidai suprasti, kaip labai mano mintyse, siekimuose, planu-ose gyvas manasis „aš“, manasis malonumas. Ir visa, ką darau savanaudiškumo veikiamas, – kaip labai tai nepatinka Jėzui! Jeigu jau mano akyse kitų puikybė yra tokia atstumianti, tai kaip Jėzus pakenčia mane prie altoriaus?! Ir kiek Tau, Šv. Mergele, tuo parodau nedėkingumo...

Aukos problema... Savo siekimuose kaip lengvai nuklystu į savęs ieškojimą. Tu pameni, kaip kažkada ryžausi rinktis kur „daugiau aukos“... Šv. Motina, atvirai turiu prisipažinti: koks silpnutis esu... Kaip greit pasidarau neramus, kai tik daugiau skausmo man leidi...

Šv. Mergele, Tu parink man skausmo ar džiaugsmo valan-das, atsižvelgdama į tai, ko nori Jėzus. O mano džiaugsmas tebūna pastangos įvykdyti tai, ko Tu iš manęs lauki.

(1957 06 05, mėn. rekolekcijos)

* * *

Mano gyvenimas skirtas dideliems dalykams, dideliems darbams. Nė 10 minučių neturi nueiti veltui – skaityti! <...> Studijuoti knygas ir gyvenimą! <...>

Kaip lengvai priimtinas, man rodosi, kalėjimas! [1958 02 07 daryta krata...] Be abejo, visi mane pasmerktų, paniekintų, bet širdy – sąžinė rami. Jei tokios aukos Jėzus norėtų... Šv.

190

Mergele, juk Tu visa tvarkai pagal savo šventos Meilės planą.

(1958 03 05, mėn. rekolekcijos)

* * *

Gražina turėjo drąsos nugalėti savo moterišką drovumą, ateiti ir ieškoti tiesos. Kokios didžios problemos studentų pa-sauly, kiek daug aš turiu duoti! Koks brangus laikas! Kaskart leisdamas veltui laiką, tarsi atsisakau padėti jiems, jų jaunys-tei.

(1958 05 12, mėn. rekolekcijos)

* * *

Šv. Mergele, padėk suprasti ir įvykdyti Jėzaus planą, Jo Valią. Tu atleidai mane nuo to baisaus įtempimo ir pervargimo įgulos bažnyčioje.

Ten susidūriau su ne viena moterimi ir mergina – su jų meile. Ten pažinau įvairių žmonių tipų. Mieste turbūt daugiau telkiasi originalios sandaros žmonių. Koks nuostabus žmogaus vidus!

Čia [Šakiuose], atrodo, bus daugiau laiko knygoms atsidėti, tenkinti savo begalinį norą pažinti, lavinti save. O Tu budėk, Mieloji, kad tas noras būtų tenkinamas Jėzui ir Jo reikalams, Jo žmonių laimei. Ar neužmiršiu, kokia brangenybė man laikas? Kaip geriau turiu jį naudoti! Juk gegužės 10 dieną man sukako 30 metų! Pusė amžiaus, o kiek daug dar reikia padaryti! Kiek daug perskaityti turiu. Kada pagaliau pradėsiu savo tikrai kūrybinį kelią?

(1959 05 12, mėn. rekolekcijos)

191

* * *

Tikriausiai liūdnu žvilgsniu Kristus sekė juos, pro Kafar-naumo sinagogos duris lėtai slenkančius. Vienas kitas tikriau-siai iš tarpdurio dar metė Kristui paniekinantį žvilgsnį. Kaip skaudu buvo Jėzui tą valandą! Panieka kaip tik tą valandą, kada Jėzus, meilės verčiamas, prasitarė apie savo sumanymą pats save visiškai jų reikalams ir jų laimei paaukoti. Panieka didžiausios meilės momentą! Kai širdis myli – kaip skaudu pakelti net smulkmeną – kokį mažytį dėmesio neatkreipimą iš mylimos širdies...

Tai mano tauta. Jaunieji broliai ir sesės. Jie auditorijose, gyvenime vienas po kito palieka Kristų – kiti net paniekinančiu žvilgsniu... Ir mes, išrinktieji, ar atsversime savo meile jų dėkingumą?.. Šv. Mergele, būk tarp mūsų, jaunųjų, ir išmokyk mylėti!

Taip, šiandien tikrąja žodžio prasme tautos vaikais vadintis gali tik heroizmo keliu einantys – gyvenantys ne savo patogu-mui... Šiandien turi gimti tik neeiliniai žmonės.

(1959 07 09)

* * *

Meilė visgi charakterio tvirtumo egzaminas, – pirma skaitydamas net stabtelėjau dėl šios minties, – meilė-draugystė gali būti ne tik tarp priešingų lyčių, bet ir tarp tos pačios lyties.

(1959 12 11, mėn. rekolekcijos)

* * *

Nesenai atėjo mintis: kaip gera būtų mirti! Būtų baigtas bandymo laikas.

192

<...> Mokytojau, nepareikalavai gyvybės kainos. Gal šitos aukos nori – tos nuotaikos, kuri dabar daugiausia vyrauja: viskas lyg aptraukta juodu vualiu... Bet, tikiu, kad neapleisi dėl tų reikalų, kurių nori iš manęs, nors tai man ir neteiktų jokio džiaugsmo. Juk dabar vienintelis džiaugsmas – jei galiu pasigirti, kad turiu ką nors sunkaus kaip atgailą... Šv. Mergele, visa visa, ką turiu, ką išgyvenu, – Tavo. Tu kaip savo nuosavybę nunešk... Neatimk vilties kibirkštėlės, tikėjimo, kad Jėzus pasigailės Sesės, neleis amžinai žūti... Ar jai pačiai nebaisu, jei man kartais siaubingai baisu pa-galvojus... O juk ir mano klaidos. Ir visų visų <...>. Ir kaip pamirštu kartais (Tu, Šv. Mergele, primink!), kad tai didelė malonė, jei ką nors sunkaus Viešpats leidžia... Juk šis gy-venimas tik mažytis momentas. Reikia jau pratintis realiau jaustis Aname negu šiame gyvenime...

(1967 02 25)

* * *

Kur veda visos mąstymų mintys šį kartą? – Čia tik momen-tas... Visai realu, kad bet kuris pradėtas darbas gali būti nebaig-tas, bet kuris projektas gali likti neįgyvendintas... Kai kurie jų tikrai liks nebaigti – juk visą gyvenimą kas nors planuojama, ko nors siekiama – kuriuos nors vis tiek užtiks mirtis.

Paskui bus teisingumo valanda! už viską, ko nepadariau, ką padaryti turėjau. Kiek kaltas dėl kieno nors nuodėmių.

(1967 03 28, mėn. rekolekcijos)

* * *

Šiandien naujai supratau, kokia dovana man yra sutik-tosios merginos su savo dėmesiu: juk leido pažinti nuostabų

193

pasaulį! Turbūt be šios dovanos būčiau kaip Šiaurės ašigalis, nepažinęs saulės palaimos.

(1964 11 03, mėn. rekolekcijos)

* * *

Šiandien turėjau progos išgyventi taip daug kartų girdėtą iš moterų, bet paties nepatirtą jausmą „noras verkti“... Grįžus po pietų – jie visi tarp savęs šiukštūs, dažnai barasi, keikiasi...Visa taip svetima – jokio jautrumo vienas kitam. O dar visur pilna, nėra kur atsisėsti... Lukiškėse buvo gera, kad ant savo lovos jautiesi „namie“... Tarp jų besimaišant širdy susikaupė kančios jausmas. Akys pritvino ašarų... Bet jas galima valdyti, gal net juoktis. Tai turbūt ir yra moterų pasaulio ypatybė, kai „norisi verkti“...

<...> Laiškas kalėjime – kažkas panašaus kaip kino filme atsidūrus – pajunti kito gyvenimo dvasią. Toji permaina jau yra poilsis. Be to, laiškas yra meilės dvelktelėjimas. Tai leidžia užmiršti slegiančią meilės nebuvimo atmosferą.

Laisvėje ne nuolat būni su tais, su kuriais jauti meilės jaukumą. Bet tas žinojimas, kad gali pagal savo valią, kad pats tvarkai buvimą kartu, yra visai ne tas pats, kaip čia žinoti, kad už sienų yra, kas myli ir ką myli.

Sese, kaip gera, kad mes apdovanoti siela, ne vien kūnu, ir toji siela neįspraudžiama į jokius rėmus! Kaip gera, kad ko-voje galim jausti šalia savęs, kartu, nors ir nepadavus vienas kitam rankos fiziškai. Bet dvasinis [rankos] padavimas yra daug tikresnis už fizinį. Tegu širdys plaka dėkingumu Jam už visa tai. Kaip galima manyti, kad žmogus neturi dvasios, jei jis bendrauja pirmiausia dvasia?!

(1965 02 18)

194

* * *

Vakar darbe bandžiau ant lapelio rašyti atėjusias mintis. Ir ką parašiau, ant kojos kelio pasidėjęs?

Buvo nuostabiai graži ir šilta diena. Ir tas paskyrimas dirbti lauke man pasirodė dovana. Juk artyn vasara. Gal ir skaityti per pertraukas bus įmanoma. dažnai mes, Viešpatie, Tavo dovanų neatpažįstam. Juk viskas – dovana! Viskas turi kokią gilią prasmę, kurios mes nesuprantam ir būnam nepatenkinti. Ir kančia turi savo uždavinius. O, leisk visada suprasti Tavo paslaptingąją kalbą! Juk mes daug ko norim, siekiam tik dėl nesuprantamo. Ir atvirkščiai. Ir tuomet, kai nesuprantam Tavo planų – kaip aš dabar, – teisingiausia nusižeminti. Confiteor...

(1965 04 04)

* * *

Velykos – pirmos tokios mano gyvenime. Jaučiamos tik dvasia, tik širdy, o išoriškai – kaip ir visi sekmadieniai. Nėra mergaičių... Bet pabudau dar tamsoj ir negalėjau užmigti, mintys buvo su visais, kurie meldžiasi šiuo metu. Žinau, kad meldžiasi manieji, mama, gal ir namie likusi, Gražina, Niko-dema. Kažin, ar meldžiasi ir Sesė?..

Tekėjo graži saulė, ir aš išėjau į sodą su rožančiu rankoje „dalyvauti“ Mišiose.

Kėlėsi ir mano draugai. Ryškiai pajutau, kokie jie vargšai... Jie visai nejaučia to, ką mūsų širdys. Jie kėlėsi su tuo pačiu „bl...“ lūpose... Jie nepažįsta Tavęs, Mokytojau... Siųsk darbininkų į savo pjūtį!

(1965 04 18)

195

* * *

Prieš pietus buvo labai gera sielos gelmėje. Ir kaip tik tada padovanojai man, Šv. Mergele, tokią mintį: sunkiais mo-mentais reikia prisiminti, kad gyvenimas yra ne vien ši sunki valandėlė. Prieš ją buvo daug šviesių, ir po jos vėl Viešpaties gailestingumas suteiks... Žmonės žudosi tik dėl to, kad nepajėgia įveikti šitos sunkios valandėlės. Ir nusideda, many-dami, kad visas gyvenimas – tik šitas momentas.

(1965 04 25)

* * *

Šv. Mergele, Tu išklausei manęs – porą kartų taip ryškiai leidai pajusti: Nikodemos ryžtas [vienuoliniam gyvenimui], [Loreta] gavo penketą [t. y. aukščiausią egzamino įvertinimą] visai nesitikėdama... Ačiū Tau! Tai padrąsina melstis, atsidu-oti. Ačiū Tau! Melski už mano nepasitikėjimą...

(1965 05 05)

* * *

Šv. Mergele, šventosios mano Seselės danguje, dėkokite dieviškajai Meilei už begalinį gailestingumą. Juk aš rašau jau ne už spygliuotų vielų!

Vargšas Tėvelis! Jo veidas stovi akyse, kai mane, jau išsipuošusį su laisvės drabužiais, palydėjo ligi geležinių vartų, o pats liko liūdnu veidu ir tomis pilkomis drapanomis... <...> Jis pirmas pranešė man Viešpaties dovaną: „Tave paleidžia!“ Supratau iš karto tik tiek, kad kažkas ieško. Ir nariadčikui [darbų skirstytojui] reikėjo nemažai įrodinėti, kol pradėjau lyg ir tikėti – vis manau, kad gal čia kas ne taip...

Reikia eiti į maldas... (1965 06 30, Alytus)

196

* * *

Nelabai seniai nustebino viena mintis: juk nėra svarbiau-sia, kad gyvenime tai ir tai nuveikčiau, kad pats pamatyčiau savo pastangų vaisius. Kas iš mano darbų, jei Jo nebus suteik-ta jiems magiška slaptinga galia veikti sielas?! Sesės nelaimė pakankamai parodė, kad ir gražiausios pastangos gali neturėti jokios reikšmės... Kokia paslaptis laisva žmogaus valia! Ir ką mano Mokytojas prieš laisvą žmogaus valią pavartojo? Matyt, joks kitas ginklas neveiksmingas, kaip tik Kryžius! <...> Pradedu ir praktiškai suvokti, ką reiškia ilgėtis kančios...

(1965 11 05)

* * *

Kaip nuostabiai dabar gražu! Sodai žydi. Kodėl man kiekvienas šio meto grožio stebuklas užlieja širdį kažkokia skausmo banga?

Šiandien mąstomosios maldos mintys – kankinystė iš tikrųjų yra begalinė malonė. Jei tiek nuodėmių... Taip, tik mir-tis, kaip aukščiausia auka, turi būti atiduodama. Bet dažniausiai Viešpats leidžia mirti lėtai – po truputį, kasdien. Tai kasdienės aukos, smulkmenos, nuobodulys dienų pilkumos...

(1966 05 21)

* * *

Gerasis Kristau, kai atėjai pas mane – koks mielas jaus-mas – juk nuo Tavęs pareina, duoti man dienas pagal mano norą, ar priešingai. Žinau, kad esi Meilė, kad myli mane. Žinau, kad turiu už daug ką atlikti atgailą! <...> Taip, jei ski-ria į nepatenkinamą vietą, jei kas būna prieš mano norus, juk tai dovana, panašiai kaip Šv. Mergelei leidimas po kryžiumi

197

stovėti. Tai viltis, kad Viešpats priartina mano didžiųjų prašymų išsipildymą. O laikas „veltui“ leidžiamas tame darbe – juk aš neturiu savo laiko, viskas priklauso Tau, Šv. Mergele, Jėzus taip pat leido „veltui“ laiką dirbdamas staliaus darbą – galėjo juk anksčiau pradėti mokyti žmones...

Kad ir kas būtų mano gyvenime, jei suvienijama su Jėzaus kančia šv. Mišiose – jau nėra veltui leidžiamas laikas.

(1972 02 10)

* * *

Ar ateis toks laikas, kad ir savo svajonėse ilgėčiausi tikrųjų vertybių – kančios iš meilės, o ne vien to, kas mano norus patenkins? Turbūt visada šis klausimas bus taip išgyvenamas kaip Alyvų kalne: „Tėve, jei galima, tepraeina <...>, tačiau tebūna ne mano, bet Tavo Valia!

(1972 03 05)

* * *

Aną naktį Apaštalai paliko Mokytoją kaip tik dėl to, kad pasijuto vieni. Kai tik Jis paslepia nuo mūsų akių savo galybę, mums ir ima rodytis, kad Jis nieko negali. Čia ir yra meilės egzaminas. Meilė visa tiki. Meilė niekada nesijaučia viena. užtat ji visagalė.

(1972 03 12)

* * *

Šių dienų normali žmogaus būsena – puikybės siekimas ir savo norų tenkinimas. Patraukti dėmesį gali tik kontrastas – pažeminimas ir auka, kaip priešingybė savo norams – štai kuo šiandien galima prakalbėti į visuomenę!

(1972 06 25)

198

* * *

Rojaus būsena – šeštadienio vakaras. Skaitau „savo klasėj“ A. Vienuolio knygą „Padavimai ir legendos“ ir nega-liu atsistebėti dvasios tyrumu juose. <...> Tyrumas meilėje – tikro džiaugsmo šaltinis. <...> Pasitikėjimas, nesusiduriąs su nusivylimu, visada susijęs su paslaptingu džiaugsmu.

Čia pat už lango grupė vaikinų su savo lageriška „termi-nologija“. Žiūriu ir mąstau – koks kontrastas! Vargšai vaiki-nai... Jiems nesuvokiamas tyrumo džiaugsmas, o be jo pasauly jaučiasi tarsi iš rojaus išvyti... <...> Bent kartą išpildyti aistros norai visam laikui atimtų paslaptingąjį tyrumo džiaugsmą.

Pajusti aukščiausios rūšies džiaugsmo žemėje negalima be prievartos sau, savo neprotingiems, laukiniams norams. Šitoj prievartoj mes galim juos užvaduoti – juos, kurie jokio supratimo neturi apie prievartą sau.

(1972 07 08)

* * *

Kai nebūna pažeminimų, įžeidimų, niekas neprisime-na tiesos apie save: „Be manęs jūs nieko negalite...“ Ir jei mąstomoji malda to neprimena, pamažu turi brautis puikybė, juo labiau, kad puikybė ateina nesąmoningai, savaime, nieka-da nepastebima sau pačiam. Ją mato tik kiti, tik iš šalies, bet ar jie visada drįs mums tai į akis pasakyti? O ir mes ar pajėgsime visada pakelti, suprasti, jei ir pasakytų? <...> Pati stiprybė – dievas, po kryžiumi parkritęs... Reikia, kad iš mūsų kartais pasijuoktų, kad būtume nesuprasti, paniekinti, pažeminti. Rei-kia kaip prevencinių priemonių prieš puikybę.

Šitaip prieš mus nusižeminti, Tu – kosmoso Valdove! Mie-lo Vaikelio šypsenoje, baltoje mažytėje Ostijoje! Šv. Merge-

199

le, Tu tikriausiai iš jo mokeisi nusižeminimo, nuolat su Juo būdama kartu, jo nusižeminimą matydama.

(1972 07 08)

* * *

Ko išmokyti atėjo Kristus? Aukščiausios rūšies laimės.Skausmas – geriausia priemonė išsiveržti iš nuodėmės

magnetinio lauko. „Jei nedarysite atgailos...“ Bet skausmas nėra sau tikslas.

Skausmas – atgaila vienybėj su Tavimi, Viešpatie, auka – priemonė išgelbėti save, kitus iš nuodėmės orbitos. Nekar-tokime klaidos kalbėdami apie atgailą – dievas sukūrė žmogų ne skausmui, o džiaugsmui.

(1972 08 06)

200

Kunigo J. Zdebskio pamokslas

Nekaltas kraujas šaukiasi keršto Kalėdos. Kokia maloni dieviškojo Kūdikėlio šventė ten, kur yra vaikų! O ketvirtą dieną po Kalėdų – Nekaltųjų Bernelių šventė, liturginiai drabužiai – violetiniai... Tai Erodo nuodėmė. Krikščionybė kilo iš kūdikio lopšio. Marija – su Kūdikiu ant rankų... Šeimoje, kuri nenori vaikų, nėra aukos, vadinasi, nėra ir meilės. Abortų padariniai:

1) mirtis tautai, nė priešo neužpultai;2) tauta praranda daug garsenybių;3) vienturčio vaiko likimas;4) įtaka šeimos vidiniam gyvenimui ir šeimos autoritetui – pusė išsiskyrusių šeimų neturėjo vaikų, 20 procentų – po vieną vaiką. (Ar pajėgs vyras gerbti žmogžudę?!)

Vaikas – dievo sukurtas amžinai laimei. dievo bausmė tautai, kuri žudo kūdikius. Kai Kainas nužudė Abelį, Viešpats bylojo: „Nekaltas kraujas šaukiasi manęs iš žemės“. Visiems matytas paveikslas – dievo Motina su Kūdikiu ant rankų. Iš šio vaizdo sklinda garbės aureolė visoms motinoms. Bet kartu tai yra baisus kontrastas motinoms (jei jas galima tokiomis pavadinti), kurios baisiai piktnaudžiavo Kūrėjo pasitikėjimu saugoti savyje nemirtingumo paslaptį – augin-ti naują gyvybę. Kiek karo metu žūva – tai tik smulkmena, palyginti su tuo, kiek išžudo motinos... Egipto faraonas tik tada žydus paleido, kai dievas ėmė bausti kūdikių išžudymu. O mes patys tai darome ir prakeikimo maldaujame kaip žydai Piloto teisme: „Jo Kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų!“

Abortai teisinami šiomis priežastimis:

201

1) Esą gresia bado pavojus žmonijai. – Tačiau Žemė gali išmaitinti apie 6 milijardus žmonių.

Tauta niekada nekentė bado dėl gyventojų padaugėjimo.2) Vargas.– Taip, bet tai ne pagrindinė priežastis. Turtingiausioje

Niujorko gatvėje gyvena 45 šeimos. Jose tėra 17 vaikų...

Tikroji priežastis – dievo ir atsakingumo Jam išsigynimas. Vaikas tampa malonumų tenkinimo kliūtis.

Tokia šeima nepažįsta pareigos džiaugsmo. Prie viso to prisideda kinas, lektūra. Jaunimas daugiau girdi apie pramogas ir malonumų tenkinimą negu apie pareigas ir susivaldymą. Tikro vargo atveju – Apvaizda visa gali. daug garsenybių iš vargo išaugo, o šilkuose – kur kas mažiau.

Ir negimęs yra jau atskiras žmogus, ir niekas dėl savo patogumo ar savo kaltės nuslėpimo negali jo žudyti. Tai, ką norime nuslėpti, Paskutinio teismo metu vis tiek taps visiems matoma... Pastojimo galimybė teprimena lytinio gyvenimo didingumą. Čia tvarką nustatyti turi ne žmogžudystė, bet dva-sios vadovavimas kūnui. Štai kodėl šeimos gyvenimui nuosta-bus pavyzdys ne vien Marija – Motina su Kūdikiu ant rankų, bet ir Marija – Mergelė. Štai kodėl gyvenimui reikia ne vien motinų, bet ir mergelių, kurios įrodytų, kad dvasia gali va-dovauti kūnui.

Iš visų piktnaudžiavimų Kūrėjo dovanomis baisiausius padarinius palieka piktnaudžiavimas kuriamąja galia. Tai baisi nepagarba savy glūdinčioms dievo Kūrėjo galioms, kurias mums dievas suteikė, kad ir žmogus galėtų dalyvauti Jo kūrybos didingume. dievas pasitikėjo žmogumi, be galo pagerbė jį, savo dovanas tvarkyti žmogaus gyvenime paves-

202

damas ne prigimties dėsniams, kaip kad gyvūnijos pasaulyje, bet palikdamas laisvam žmogaus proto sprendimui. Žmogus šitą išaukštinimą pats baisiai pažemina, kai tas galias panau-doja ne pagal proto sprendimą, kaip kad Kūrėjo numatyta, bet pagal aklą instinktą. Tuo žmogus save pažemina ligi gyvūno. Paskui nuo padarinių bando šventvagiškai pabėgti...

Laikai ant rankų vaikelį, kuris tave glamonėja, bučiuoja – paimk peilį ir nužudyk! Koks gi skirtumas, jei tą patį būtum padariusi prieš keletą metų, kai jo dar nematei?! Kas apsakys likimą tų nelaimingųjų, kurios šį nusikaltimą padarė kaip tik savo garbę saugodamos, nenorėdamos sug-riauti gražios ateities dėl atsitiktinai pasitaikiusio vieno sukly-dimo. Ir štai, pasirodo, kad taisant tą pirmąją klaidą uždaromas kelias i visą ateitį – ji niekados nepatirs motinystės laimės... (Juk apie 60 procentų nutraukusiųjų pirmąjį nėštumą lieka nevaisingos...)

O kas apsakys visą klaikumą, kai, praėjus visam nuodėmės košmarui, ji be galo pasiilgsta savo nužudyto vaikelio... Kas apsakys tas klaikias nemigo naktis, kai ji prasikankina, sąžinės graužiama? Motina – žmogžudė... (Kun. J. zdeb-skis, Menas gyventi. Pamokslų metmenys. Vilnius. 1998 m.) Šiupyliai, 1956 07 05.

Kun. Juozas zdebskis, smerkdamas abortų siaubą, paminėdavo vienos motinos, kurios vienintelis sūnus žuvo baisioje traukinių katastrofoje ties Žąsliais, sapną. Toji moteris sapnavo žuvusį vaiką. Jį atsivedė du jai nepažįstami žmonės ir pasakė: „Mes turėjome tave globoti senatvėje, tačiau tu nužudei mus dar negimusius, todėl dabar likai viena“ (Kun. R.Grigas. Caritas, 1990, Nr.3).

203

Kunigo J. Zdebskio malda

Knygos „Kunigo zdebskio malda“ (Vilnius, 1999 m.) pratarmėje kun. Vaclovas Aliulis MIC rašo: „Nenuilsta-mos veiklos ir pasigėrėtinės narsos žmogus kunigas Juozas Zdebskis kartu buvo ir nepaliaujamos maldos žmogus. Iš jo dienoraščių matome, kaip ištikimai jis laikėsi seminari-jos laikais išmoktų bei pamėgtų dvasinių pratybų, kaip ir kelionėse, ir kalėjime bei lageryje stengdavosi nepraleisti kasdieninės meditacijos ir sąžinės tyrimo. Be to, vidine mal-da ir ugningais širdies bei minties skrydžiais kildavo į Dievą įvairiausiu metu ir visokiausiomis aplinkybėmis. Gausiame rašytiniame palikime randame Kryžiaus kelio stočių ir Švč. Marijos rožinio vainiko paslapčių apmąstymų“.

204

KRYŽIAUS KELIO STOTYSI.VIEŠPATS JĖzuS NuTEISIAMAS MIRTI

Kokia liūdna ceremonija, kai nusikaltėlis,daug blogo visuomenei padaręs,pripažįstamas, jog yra nevertas ir pavojingasbūti tarp garbingųjų.Jis išvedamas į nuošalią vietąir sunaikinamas.

Bet koks baisus apsirikimas,kai Gyvybės Davėjas,išbraukiamas iš gyvųjų!Kokia baisi puikybė, neleidusi Jo atpažinti!Jie pavydėjo Jam populiarumo miniose.Jo doktrinos pranašumo.Jie negalėjo pakęsti,kam Jis taip aiškiai demaskavojų klaidas, veidmainiavimą.Lengviau pasmerkti kitą mirčiai,negu pripažinti kaltą save patį.

O Baisioji demono žymė – puikybė,neleidžianti nieko gerbti,nieko aukštesnio šalia savęs pripažinti!

O Dievo išminties ir meilės didybė,net šitokį žmogaus laisvės įvykdytą blogįgebanti panaudoti savo planams vykdytiir dar daugiau meilės mums suteikti!

20�

II.VIEŠPATS JĖzuS PAIMA NEŠTI KRYŽIŲ

Prasideda Tavo kryžiaus karas.

Tik kančioje išryškėja meilės didybė.Tos kančios Tu troškai,norėdamas pareikštimeilę Tėvuiuž visų žmonių nedėkingumą.Žinojai, kad čia glūdi visų laimė.

Šito troško ir Tavo – ir mūsų – mieloji Motina!

20�

III. VIEŠPATS JĖzuS PARPuOLA PO KRYŽIuM!

Tu klumpi, Viešpatie!..Piktos širdys džiūgauja:Še Tau!..

Tai buvo Tavo silpnumasiš meilės mums.Ar bent šiandien tai suprantame?!

207

IV.VIEŠPATS JĖzuS SuSITINKA SAVO MOTINą

Turbūt didžiausia kančia – žinojimas,kad dėl Tavęs dar kas nors kenčia.

Viešpatie, Tu galėjai neleisti,kad Tavo – ir mūsų – Šventoji Motinabent tomis dienomis būtų Jeruzalėje.Bet ar galėjai neleisti mielajai Motinai to,kas nuostabiai spindėsJos ateities garbės aureolėj –neleisti tų aplinkybių, kur Ji galėtų parodyti,kad Jos meilė begalinė?O juk tai paaiškėja tik tada,kai ir kančioje pajėgiame pratarti:Tebūnie Tavo Valia…

Ar galėjai mielajai Motinai neleisti būtimūsų laimės kūrimo dalyve?!Tai buvo Jos begalinis skausmas,kuriame gimė Tavo mistinis Kūnas –Šventoji Bažnyčia – mes visi,kuriuos Tu vadinai savaisiais, šakelėmis, išaugusiomis iš vynmedžio kamieno.Tai buvo Jos skausmas,kuriame Ji tapo mūsų mielaja Motina.

Ar pajėgsime visadasu kančios Motina ištarti: tebūnie?

208

V.SIMONAS KIRENIETIS PAdEdA VIEŠPAČIuI JĖzuI NEŠTI KRYŽIŲ

Minios seka,bet kryžiaus bijo.Meilė ir neapykantaeina iki begalybės.Jie norėjo,kad Jis būtų išniekintas iki galo –prikaltas prie kryžiaus.Jie surado padėjėjąjo paskutinėje kelionėje,kad tik Jis pajėgtų įkopti į kalną…

Tai jų kerštas –kam Jis nepripažino jų aukštesniais už save?!

Ir demonas kartą Jam siūlė:Aš visa Tau atiduosiu,jei parpuolęs pagarbinsi mane…

209

VI.VERONIKA NuŠLuOSTO VIEŠPAČIuI JĖzuI VEIdą

Kokia drąsi ir galingaVeronikos meilė!Ji galingesnė už mirties baimę,pajuoką, kareivius, minią.

Nušluostyti Tavo kruviną veidą,užjausti kenčiantį…Savo miela paslaptinga būtybenaikinti skausmą.O jei negalima – kentėti su kenčiančiu…

Kurios šitai moka – aukotis kaip Veronika – tos žino gyvenimo prasmę.

210

VII. VIEŠPATS JĖzuS PARPuOLA ANTRą KARTą

Žmonės, dėl kurių Tu aukojaisi,kaip piktadarį, kaip šiukšlęišmeta Tave iš miesto,kaip nevertą būti tarp garbingųjų.

Miestas, kurį Tu norėjai priglaustikaip paukštė savo mažylius po sparnais.

Dvasinė kančiakartais atima kūno jėgaslabiau negu fizinė…Tu suklupai vartuose,vejamas iš nedėkingo miesto.

Jei kas būtų žvelgęs Tavo širdin tada,būtų nustebęs:kokia didelė Meilė!

211

VIII. VIEŠPATS JĖzuS RAMINA VERKIANČIAS MOTERIS

Jos verkė, bet jų ašaros Tavęs neguodė…Turbūt dar didino skausmą.Jos verkė išorinio Tavo vaizdo.O ar suprato jos kąapie nematomą Tavo kančią ir jos priežastis?Ar suprato jos, kad tai jų –ir jų vaikų – nuodėmės?..Tu joms švelniai priminei,ko jos pačios nesuprato.

Juk tai ir mūsų nuodėmės…Kaip daug ašarų žemėje būna visai veltui –ne tam, kam jos turėtų būti skirtos!Kiek daug motinųnet savo motiniškos širdies gilybenesupranta Kristaus!O kaip lengvai joms tai pavyktų,jei dėtų bent kiek pastangų,jei prisiverstų susikauptiir apie Jį pagalvotų kartais…

212

IX.VIEŠPATS JĖzuS PARPuOLA TREČIą KARTą

Didžiausia jėgair didžiausias bejėgiškumas!Tavo dinamika glūdiatominės energijos baisybėje!

O jie save laikė galingesniais už Tave…Jie džiaugėsi,manydami Tave įveikę.Jiems rodėsi, kad Tu bejėgis,apalpęs,prislėgtas kryžiaus.

Kaip baisiai apakina puikybė!Ir dabar daug kam atrodo.Kad Tu bejėgis…

213

X. VIEŠPAČIuI JĖzuI NuPLĖŠIA dRABuŽIuS

Jie susiginčijo, kam turi rūbas tekti…Taigi jie tą valandą daugiau galvojoapie Tavo rūbą, apie naudąnegu apie Tave…Tu galvojai apie juos,ne apie save.

Viešpatie, dėl rūbo, dėl pinigo,Dėl malonumoir dabarstengiamasi negalvoti apie žmogų, jo gyvybę, jo garbę, jo laimę…Koks baisus nuogas materializmas!

Kokia didybė žmogausir koks pasibaisėtinas jis tapti gali!Šitai pareina nuo to,kuri jėga dominuoja pasaulyje, širdy:materialinė – ginklai, kariuomenė,prievarta, nauda, malonumas –ar dvasinė –pagarba Kūrėjui, žmogui, sau,dvasinėms vertybėms –tiesai, grožiui, meilei –savo laime laikant kito laimę...

214

XI. VIEŠPATį JĖzŲ KALA PRIE KRYŽIAuS

yra širdžių,galinčių kalti vinisį žmogaus kūną,lygiai taip,kaip stalius kala medį…

yra širdžių,kurios tai darydamosgali nematyti skausmoir Motinos šalia…

O juk kiekvieno – ir mano širdisgali būti jautri bent kiek panašiaikaip Prikaltojoir Jo – ir mūsų – Motinosir nejautri dar labiaunegu tų, kurie jį prikalė…

21�

XII. VIEŠPATS JĖzuS MIRŠTA ANT KRYŽIAuS

Tu leidai siausti neapykantai,leidai naikinti savyje tai, kas materialu,kad parodytum pasauliui, jog yra kita jėga,galingesnė už materialinę,prieš kurią nėra ginklų – meilės jėga.Meilės net tiems,kurie nieko nepajėgia mylėti:nei Tavęs, nei žmonių, nei žmogaus,nei grožio, tiesos, kilnumo…

Mokytojau, ar mes turimebent lašelį Meilės jėgos?O! Išmokyk mus!Tebūna ir mūsų kančiakaip klusnumo įrodymas,net nesuprantant iki galoTavo begalinės išminties ir meilės planų.Tebūna kaip atgaila už nedėkingumą –savo ir kitų.

Tebūna ta pati intencijakaip ir Tavosios kančios!Juk Tu kenti savo mistiniame Kūne –visuose jo nareliuose, visuose mumyse –įvairiausiais būdaisligi pasaulio pabaigos atpirkdamas.

21�

XIII. VIEŠPATį JĖzŲ NuIMA NuO KRYŽIAuS

Mes įpratę sakyti mirusiems:Tavęs jau nebėra…Žinome, kad netiesa, bet – kaip tai sunku!

Ir Tu glaudei Jo kūną, nuimtą nuo kryžiaus –tą įnagį, kuriuo naudojosi žemėjeTavo mylimasis Sūnus…Duok, Šventoji Motina, ir mumsdalelę tos pagarbos ir meilės,kurią jauti viskam, kas siejasisu Jo Vardu, Jo Asmeniu.ypač pagarbos ir meilės Jėzuišventosios Komunijos Slėpinyje.

Kelyje nuo miesto ligi kalnosusitiko dvi didžiausios priešingybės:Didžiausia meilė ir didžiausia puikybė.Ta kova vyksta kiekvienoje širdyje,visais amžiais.Meilė kovoja ieškodama kitų,puikybė – ieškodama savęs.Kas laimės?..

Pilotui pranešė, kad Jis mirė…Kokia nesąmonė!Meilė nemiršta kaip žmonės.

Gudeliai – Šlavantai, 1962–1980 m.

217

Svarbesnės gyvenimo ir veiklos datos

1929 m. gegužės 10 d. – gimė Marijampolės apskr., Krosnos (Mindaugo) par., Naujienos k.

1936–1940 m. – mokėsi Naujienos pradžios mokykloje.

1940–1941 m. – tęsė pradžios mokslą Krosnoje.

1941–1948 m. – mokėsi Kalvarijos gimnazijoje.

1953 m. birželio mėn. – baigė seminariją.

1953 m. liepos mėn. – skiriamas Šiluvos bažnyčios vikaru.

1953 m. rugsėjo mėn. – perkeliamas vikaru į Raseinių para-pijos bažnyčią.

1955 m. rugsėjo mėn. – paskirtas Šiupylių parapijos klebonu.

1956 m. rugsėjo mėn. – perkeltas į Kauną Vilijampolės bažnyčios vikaru.

1957 m. rugsėjo mėn. – 1959 m. balandžio mėn. dirbo vikaru Kauno įgulos bažnyčioje.

1959 m. balandžio mėn. – 1961 m. spalio mėn. – Šakių bažnyčios vikaras.

1961 m. spalio mėn. – 1964 m. lapkričio 26 d. – Kapsuko r. Gudelių parapijos klebonas.

1964 m. lapkričio 26 d. – už grupinį vaikų katekizavimą nuteistas vienerius metus kalėti.

1965 m. birželio 4 d. – išėjo į laisvę. Mėnesį dirbo Alytuje.

1965 m. rugpjūčio mėn. – paskirtas Leipalingio bažnyčios vikaru.

218

1966 m. lapkričio mėn. – perkeltas į Kapčiamiesčio parapiją klebonu.

1966–1986 m. – rekolekcijos vaikams ir jaunimui, inteligen-tams, vienuolėms ir kunigams.

1968 m. lapkričio mėn. – paskirtas Valakbūdžio klebonu.

1969 m. vasario mėn. – valdžios organai atėmė kunigo regis-tracijos pažymėjimą.

1969–1985 m. – misijų kelionės į Pavolgį, Kazachstaną, Moldovą, po visą Sovietų Sąjungą.

1970 m. kovo mėn. – paskirtas Prienų bažnyčios vikaru.

1971 m. rugpjūčio 26 d. – Prienų milicijos suimtas už vaikų katekizavimą ir nuteistas vienerius metus kalėti.

1972 m. rugpjūčio 25 d. – atlikęs bausmę išėjo į laisvę.

1973 m. liepos mėn. – 1985 m. vasario mėn. – Šlavantų para-pijos klebonas.

1978 m. lapkričio 13 d. – kun. J. zdebskis kartu su kunigais A. Svarinsku, S. Tamkevičiumi, J. Kaunecku ir V. Vėlavičiumi įsteigė TTGKK.

1980 m. spalio 3 d. – KGB panaudojo kun. J. zdebskiui specialią priemonę .

1985 m. vasario mėn. – perkeltas į Rudaminos parapiją kle-bonu.

1986 m. vasario 5 d. – Eišiškių – Kalesninkų kelio ruože, Valkininkų kryžkelėje žuvo autoavarijoje.

219

Apie knygos leidėją ir rėmėją

Knygos sumanytojas, leidėjas ir rėmėjas yra garbės kanauninkas Vytautas Juozas Vaičiūnas. Gimė 1930 m. kovo mėn. 9 d. Šakių rajone, Tupikių kaime. Tėvas An-tanas Vaičiūnas kovojo už Lietuvos Nepriklausomybę, tar-navo Kauno m. policijos skyriuje. Tėvui praradus tarnybą, šeima išsikėlė gyventi į kaimą, kur uždarbiavo tarnaudami ūkininkams.

Vytautui buvo 11 metų, kai mirė pamaldi mama Ona Vaičiūnienė, palikusi keturis mažamečius vaikus. Tėvas sukūrė naują šeimą, o vaikai dirbo.

Garbės kan. V. J. Vaičiūnas pasakojo: „Likau pas ūkininkus, kur tarnavau ir anksčiau. Pasisekė, kad jie ištesėjo mamai prieš mirtį duotą pažadą – išleido į mokslus. Mokiausi labdaringoje Vytėnų saleziečių mokykloje, kurioje baigiau 4 skyrius. Vėliau, gyvendamas bendrabutyje, mokiausi Kėdainių r. Šlapaberžės dvare įkurtoje žemės ūkio mokykloje. Čia išmokau vairuoti traktorių, tapau elektromechaniku, pasilikau dirbti instrukto-riumi. Būtent Šlapaberžėje aš ir pradėjau kovą prieš tuometinę valdžią, kuri sekmadieniais 12 valandą, kad žmonės neturėtų galimybės išklausyti Mišių, kviesdavo į susirinkimus. Aš protestavau, pasakiau, kad pažeidžiamos žmonių teisės, jog tai neatitinka konstitucijos. Turbūt todėl manęs net nebandė kalbinti stoti į komjaunimą“.

1951 m. Vytautas buvo pašauktas į kariuomenę. Po trejų metų tarnybos Novosibirske, nusprendė dar trejus metus pa-silikti Rusijoje, uždarbiavo Krasnojarsko srities šiaurėje, No-rilsko mieste – kasyklų ir metalurgijos pramonės centre.

Pažintis su būsima žmona Levute buvo lemtinga. 1958 m.

220

po neilgos draugystės jie susituokė. Žmona tapo labai relig-inga, visiškai pritarė vyro veiklai ir jį rėmė. Tuo metu Levutė dirbo Žiegždrių ligoninėje kasininke, o Vytautas – „Nemuno“ gamykloje elektriku. Jis pradėjo lankyti vakarinę mokyklą, baigė Statybos technikumą, 1967 m. įstojo į Kauno politech-nikos institutą, tapo diplomuotu specialistu.

1972 m. Vaičiūnų šeima gavo butą, priėmė gyventi Povilą Petronį, kuris Vytėnų saleziečių mokykloje buvo Vy-tauto mokytoju. P. Petronis dalyvavo pogrindinės religinės literatūros leidybos ir platinimo darbe. Nuo 1973 m. V. J. Vaičiūnas įsitraukė į sovietmečiu pavojingą veiklą, ir su bendraminčiais P. Petroniu, J. Stašaičiu, P. Plumpa ir kitais spausdino bei platino maldaknyges, katekizmus ir kitokią religinę literatūrą. Kun. J. zdebskio operatyvinio tyrimo by-loje Vytautas įvardijamas kaip pogrindžio spaudos „taškų“ (aparatūros) įrengėjas ir prižiūrėtojas, byloje jis vadinamas „fanatiku“ arba „Vladu“.

Garbės kan. V. J. Vaičiūnas pasakojo: „Dirbau Kauno Vykdomajame komitete, kapitalinės statybos skyriuje. Mano žinioje buvo dauginimo aparatai. Kai vieną jų nurašė, apsiėmiau sunaikinti. Saugumietis žiūri, o aš išiminėju de-tales, kurias galiu padaryti iš naujo, ir jas laužau. Nusibodo jam mano lėtas darbas, pasakė: „Tikiuosi, vienas užbaigsi“, – ir paliko mane. Aš tą aparatą atnaujinau, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ kelis numerius, nemažai kitokios religinės literatūros išspausdinau tiesiog Vykdomajame komitete. Valdžia žinojo, bet ilgai nesiryžo susidoroti su manimi, nes bijojo skandalo, juk viskas vyko jų panosėje“.

KGB V. J. Vaičiūną sekė, jo bute buvo įrengta pasiklaus-ymo aparatūra (priemonė „T“).

1973 m. KGB pareigūnai ilgai tardė Vytautą ir Levutę

221

bei kitus bendražygius. V. J. Vaičiūnui teko palikti darbą Vykdomajame komitete. Nors ir persekiojamas, Vytautas tęsė savo veiklą. Tai truko septynerius metus.

V. J. Vaičiūnas pasakojo: „Čia vienur, čia kitur prie spausdinimo mašinėlės įsitaisydavome spausdinti „Kroniką“. Vėliau dirbome su dauginimo aparatu ERA. Mes gauda-vome šio aparato dalis, paskui tą visą mechanizmą patys darydavome. Kai suėmė Onutę Panevėžyje, kuriai ERA taip pat buvo mūsų daryta, ji neišdavė draugų. Vėliau Birštone suėmė Buzą, ir ten ERA buvo mūsų padaryta. Atsimenu įdomų atvejį – prieš pat Buzo suėmimą man buvo pasakyta, kad rei-

V. J. Vaičiūnas apie 1957 m. /21/

222

kia kažką pataisyti. Aš buvau prieš savaitę pas jį buvęs, todėl nenuėjau. Jei būčiau tada nuėjęs, tai būtų gal ir mane kartu suėmę. Šlavantų bažnyčios viršuje buvome įtaisę paskutinę ERĄ. Kartą parapijiečiai įspėjo mus, kad KGB saugo visus įvažiavimus į Šlavantus – miške, keliuose dieną naktį saugo. Mes pagalvojome, kad čia dėl to aparato ERA, o iš tikrųjų KGB rūpėjo ne tik ERA – jie norėjo į kun. J. Zdebskio mašiną įdėti kažkokių cheminių medžiagų ir jį nudeginti. Kunigas Zdebskis sako – reikia mums bėgti, mes ne kartą iš daug kur pabėgome. Jis lankydavo ligonius kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį, taigi nutarėme, kad to aparato daleles po kaimus išmėtysime ir nė šuo nesulos. Bet mus ėmė sekti, viena mašina iš priekio, kita – iš užpakalio lydi. Taigi, nieko nepaslėpėme, parsivežėme atgal“.

V. J. Vaičiūnas, KGB pastarąjį vadino “Inžinierius’’, ,,Fana-tikas’’, ,,Vladas’’ /22/

223

1980 m. spalio 3 d. KGB kun. J. zdebskiui įvykdė spec. priemonę – jį nudegino, buvo nudegintas – tik mažiau – ir su juo mašinoje važiavęs V. J. Vaičiūnas.

1980 m. V. J. Vaičiūnas tapo Lietuvos Helsinkio grupės nariu.

1980 m. V. J. Vaičiūnas dalyvavo maldininkų procesijoje iš Tytuvėnų į Šiluvą. Sovietinė valdžia tuo metu pademonstravo savo bejėgiškumą – paskelbė garsiųjų Šiluvos atlaidų dieno-mis karantiną dėl neva plintančios rajone infekcinės gyvulių ligos. Sovietiniai valdininkai užsirašydavo plūstančių į atlai-dus tikinčiųjų automobilių numerius, vaikydavo maldininkus vandens čiurkšlėmis.

1981 m. kovo mėn. 25 d. V. J. Vaičiūnas buvo suimtas. Levutė, saugumiečių iškviesta į milicijos skyrių, neraudojo ir nemaldavo, o supratusi, kas laukia vyro, jam pasakė: „Klaup-kis. Noriu palaiminti prieš kelionę. Tegul tave lydi Dievo malonė“.

1981 m. birželio mėn. 26 d. V. J. Vaičiūnas buvo nuteistas pustrečių metų kalėti bendrojo režimo pataisos darbų koloni-joje. Jam pateiktas oficialus kaltinimas – už maldininkų eise-nos iš Tytuvėnų į Šiluvą organizavimą. Teisme „teisiamasis V. Vaičiūnas <...> aiškino, kad jis su vėliavėle rankoje sustabdęs transporto eismą, rūpindamasis maldininkų saugumu, pasakęs susirinkusiems prie bažnyčios kalbą, kuri buvo nukreipta prieš girtavimą ir kitas blogybes“ (LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-15237, t. 6, l. 58-61). Pažymima, jog „V. Vaičiūnas iš paskutinės darbovietės, kurioje dirbo su pertrauka nuo 1976 m., char-akterizuojamas teigiamai, kaip darbštus, drausmingas, gerai žinantis savo darbą“. 1981-07-08 Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas (TTGKK) paruošė dokumentą Nr. 49, skirtą LTSR Centro komitetui (CK) ir LTSR Ministrų tary-

224

bai (MT), kuriame teigė, kad „įvyko du teisminiai procesai už 1979 – 1980 m. religines eisenas iš Tytuvėnų į Šiluvą. LTSR Aukščiausiasis teismas nuteisė M. Jurevičių <...> ir inžinierių V. Vaičiūną (dabar kunigas). <...> Abu teisiamieji – geri kata-likai ir aukštos moralės žmonės buvo kaltinami, kad organiza-vo ir aktyviai dalyvavo religinėse eisenose iš Tytuvėnų į Šiluvą. Teisiamieji negalėjo suorganizuoti tokio dydžio eisenas. <...> Religinės eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą yra tradicinės ir tikin-tieji niekieno neorganizuojami į jas renkasi...“ (LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-14241, t. 7, l. 216, 232).

Iš tikrųjų V. J. Vaičiūną KGB ruošėsi suimti už tai, kad jis „užsiima dauginimo aparatų gamyba“, tokia rezoliucija buvo užrašyta ant jo sekimo dokumentų.

V. J. Vaičiūnas kalėjo Vilniaus Lukiškių kalėjime, kur vienoje kameroje sėdėjo 60 kalinių. Po teismo, kuris vyko Širvintose, V. J. Vaičiūnas buvo išvežtas į Čeliabinsko sritį.

Garbės kan. V. J. Vaičiūnas pasakojo: „Nors buvo praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžia, kalėjime siautėjo ne tik vagys, narkomanai ir plėšikai, bet ir utėlės, ligos, badas. Sąlygos buvo žiaurios. Tiesa, su manimi buvo elgiamasi padoriau. Visi buvo perspėti, kad manimi ir mano byla domisi pasaulis, ir reikia saugotis, nes kitaip gali sulauk-ti nemalonumų“.

Čeliabinsko kalėjime V. J. Vaičiūnas susirgo dizenterija, vos nenumirė. Tada jis pasižadėjo, kad jei išliks gyvas, mėgins siekti kunigystės. Kunigas mano, kad žmona Levutė nujautė lemtingą posūkį, nors jis savo ketinimus atskleidė tik grįžęs iš kalėjimo namo. „Levutė iš pradžių apsipylė ašaromis, bet nepriekaištavo, nurimusi palaimino mano sprendimą“ – pa-sakojo kunigas.

V. J. Vaičiūnas kreipėsi į vyskupus Vincentą Sladkevičių

22�

ir Julijoną Steponavičių, prašydamas priimti jį į pogrindinę Kunigų seminariją. Vyskupas V. Sladkevičius gavo popiežiaus leidimą V. J. Vaičiūnui tapti kunigu, jo žmona Levutė priėmė skaistybės įžadus. 1988 m. Skaistgirio Šv. Jurgio bažnyčioje iš vyskupo J. Steponavičiaus rankų V. J. Vaičiūnas gavo kunigystės šventimus.

1997 m. kunigas V. J. Vaičiūnas kaip klebonas atvyko į Šlienavą. Rado apleistą parapiją ir bažnyčią. Klebonas sure-montavo bažnyčią, koplyčią, atstatė varpinę, pastatė kleboniją ir parapijos namus su keliomis erdviomis salėmis susibūrimams. Viską projektavo, elektros instaliacijas vedžiojo pats. drauge su parapijiečiais statė bei remontavo pastatus. Jis įrengė bui-ties reikmenų muziejų, kuria patalpą bažnytinių relikvijų ek-spozicijai. Pastatams atnaujinti ir aplinkai puoselėti kunigas skyrė visas santaupas ir pinigus, gautus už parduotą būstą.

2012 m. Šlienava. dvasininkai A. Svarinskas, V. Vaičiūnas ir A. Keina /23/

22�

Garbės kanauninkas šeimininkės nesamdo, glaudžiasi pas greta bažnyčios įsikūrusius Šlienavos gyventojus.

Garbės kan. V. J. Vaičiūnas pasakojo: „Tais metais, kai minėjau kunigystės dešimtmetį, Levutė po sunkios ir ilgos ligos mirė. Ją nuolat prisimenu, meldžiuosi, aukoju Mišias. Likimas lėmė, kad vaikų nesusilaukėme, bet gyvenome darniai, vienas kitą gerbdami ir mylėdami, per 30 vedybinio gyvenimo metų nė karto nesusibarę, net ir tada, kai pasakiau, kad grįžtu prie vaikystės svajonės – būti kunigu. Jos auka didesnė.“

227

Nuotraukos

2012 m. Garbės kan. V. J. Vaičiūnas laimina 1918 m. gimusią Kazimierą Niūniavienę /24/

228

2011 m. vasario 5 d., Rudamina. Lietuvos vyskupai ir tikintieji prie kun. J. zdebskio kapavietės /25/

229

2011 m. vasario 5 d., Rudaminos bažnyčios šventorius. Kun. J. zdebskio kapas ir antkapinis paminklas (skulpt. d. Čepas) /26/

230

1998 m., Prienai. Prie bažnyčios pritvirtinta Atminimo ąžuolinė lentelė, skirta kun. J. zdebskiui /27/

2012 m. F. Kukis, J. Lesienė ir kun. A. Keina /28/

231

2012 m. R. Žemaitis ir J. Lesienė /29/

2012 m. gegužė, Prienai. J. Lesienė ir A. Grinkevičius /30/

232

Santrumposa.b. – asmens bylaap. – apyrašasapskr., aps. – apskritisb. – bylaBK – baudžiamasis kodeksasCK – Centro komitetas„d“ priemonė – slapta kratad. – dienadGOR – grupinė operatyvinio tyrimo byla (rus. k.: dielo grupovoj operatyvnoj razrabotki) dON – operatyvinio sekimo byla (rus. k.: dielo operativnovo nabliudenija)dOP – operatyvinio patikrinimo byla (rus. k.: dielo opera-tivnoj proverki)dOR – operatyvinio tyrimo byla (rus. k.: dielo operativnoj razrabotki)dr. – daktaras Emer. – emeritasf. - fondasgim. – gimėgyd. – gydytojasgyv. – gyvenaGM – J. zdebskio knyga „Gyvenimas mąstymuose“.ha – hektaras JAV – Jungtinės Amerikos Valstijoskan. – kanauninkasKGB – Valstybės saugumo komitetas (rus. k.: Komitet gos-udarstvennoj bezopasnosti)k. – kaimaskleb. – klebonas

233

km – kilometrasKMK – knyga „Kryžiaus ir Meilės kelias“kn. – knygakt. – kitikun. – kunigasl. – lapasLCVA – Lietuvos centrinis valstybės archyvasLGGRTC – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos ty-rimo centrasLYA – Lietuvos ypatingasis archyvasLKBK – Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika LKP – Lietuvos komunistų partijaLSSR – Lietuvos sovietinė socialistinė respublikaLTSR – Lietuvos tarybinė socialistinė respublikam. – metaiMA – knyga „Mylėti artimą“mėn. – mėnuoMGB – valstybės saugumo ministerija (rus. k.: Ministerstvo gosudarstvennoj bezopasnosti)mst. – miestasmstl. – miestelisMT – Ministrų tarybaMVd – Vidaus reikalų ministerija (rus. k.: Ministerstvo vnu-trennych del)NKVd – Vidaus reikalų liaudies komisariatas (rus. k.: Narod-nyj komisariat vnutrennych del)Nr. – numerisnuotr. – nuotrauka operįg. – operįgaliotinis OTV – operatyvinė techninė valdyba (rus. k.: operativno techničeskoje upravlenije) PdK – pataisos darbų kolonija

234

PdL – pataisos darbų lagerispsk. – poskyrisPV – knyga „Pažinsite iš vaisių“.r. , raj. – rajonasRRT – Religijų reikalų tarybarub. – rublis rus. k. – rusų kalbases. – sesuoSJ – Jėzaus draugijask. – skyrius SNO – Suvienytųjų Nacijų Organizacijaspec. – specialusSSRS – Sovietinių socialistinių respublikų sąjungastr. – straipsnisSŽ – žurnalas „Saleziečių žinios“š. m. – šiais metaisšv. – šventast. – tomas„T“ priemonė – slaptas pasiklausymas iš sekamojo kambarių (ne telefoninių pokalbių).tarn. – tarnybaTSKP – Tarybų sąjungos komunistų partijaTSRS – Tarybinių socialistinių respublikų sąjungaTTGKK – Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetasVAI – Valstybinė automobilių inspekcijaval. – valandavyr. – vyriausiasvysk. – vyskupasVSK – Valstybės saugumo komitetasžr. – žiūrėtižrn. – žurnalas

235

LiteratūraXXI amžius, 1992 m., Nr. 68.XXI amžius, 1996 m., Nr. 11; 47.XXI amžius, 2011 m., Nr. 11. Brazdžionis B., Kas šviečia virš galaktikų visų, Vilnius, 2004 m.Iš duonos pateka saulė, Jonava, 2008 m.Katalikų pasaulis, 1994 m., Nr. 2 – 4; 12.Kryžiaus ir Meilės kelias. Prisiminimai apie kunigą Juozą zdebskį, Vilnius, 1996 m.Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1993 m., Nr. 9.Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1994 m., Nr. 11.Liekis A., Antisovietinis pogrindis ir Lietuvos Nepriklausomybė. Nenugalėtoji Lietuva, Vilnius, 1993 m., t. 1. Lietuvos aidas, 1994 m., Nr. 90.Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, Čikaga, 1974 m., t. 1; 1979 m., t. 5; 1983 m., t. 6; 1984 m., t. 7; 1984 m., t. 8; 1989 m., t. 9.Lietuvos žinios, 2012 m., Nr. 12–14.Malinauskaitė d., Žibūdaitė A., Kunigo zdebskio veikla ir dvasia, Vilnius, 1998 m.Matuzevičius L., Rinktiniai raštai, t. 1, Jonava, 2003 m.Mylėti artimą. Liudijimai apie kunigą Juozą zdebskį pagal doku-mentinio filmo videomedžiagą, Vilnius, 1998 m.Palionis J., Aleknavičienė. Žmonės ir darbai. Prienų krašto šviesuoliai. Vilnius, 2007 m.Pažinsite iš vaisių. Kunigo Juozo zdebskio korespondencija – adresačių atsiminimai, Vilnius, 1997 m.Pirmadienis, 1995 m., Nr. 10. Pogrindžio kunigų seminarija, Vilnius, 2002 m.Razmislavičienė A. Kokiom žolelėm jūs beišdygsit, vaikeliai mano... Prienai – Kaunas, 2009 m.

236

Spengla V., Akiplėša. KGB kova prieš Bažnyčią. Pagal ku-nigo Juozo zdebskio sekimo bylą, Vilnius, 1996 m.Streikus A., Sovietinės valdžios antibažnytinė veikla 1953–1967 metais. Magistro darbas. Vilniaus universitetas, 1997 m.Streikus A., Religinė spauda sovietinio totalitarinio režimo sąlygomis 1953–1967 m. Lietuvos katalikų mokslo akademijos Metraštis. Vilnius, 1998 m., t. 12.Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto dokumentai, Vilnius, 1994 m.Voruta, 2011 m., Nr. 11–13.zdebskis J., Gyvenimas mąstymuose, I knyga: Kunigas tarp vagių. Iš kalėjimo dienoraščių, Vilnius, 1996 m.zdebskis J., Gyvenimas mąstymuose, II knyga: Kunigas tarp gėlių. Iš dienoraščių, Vilnius, 1996 m.zdebskis J., Menas gyventi. Pamokslų metmenys, Vilnius, 1997 m., t. 1; Menas gyventi. Pamokslų metmenys, Vilnius, 1998 m., t. 2. LCVA, f. R-181, ap. 6, b. 40.LYA, f. K-30, ap. 1, b. 880. LYA, f. K-30, ap. 1, b. 882. LYA, f. K-30, ap. 1, b. 883. LYA, f. K-30, ap. 1, b. 884. LYA, f. K-30, ap. 1, b. 885. LYA, f. K-30, ap. 1, b. 886. LYA, f. K-30, ap. 1, b. 887. LYA, f. K-18, ap. 1, b. 33, 261 (iš garbės kan. V. J. Vaičiūno asmeninio archyvo). LYA, f. K-18, ap. 2, b. 212, 219, 227, 230, 232, 235 (iš garbės kan. V. J. Vaičiūno asmeninio archyvo). LYA, f. K-6, ap. 2, b. 196, 212 (iš garbės kan. V. J. Vaičiūno asmeninio archyvo).

237

Iliustracijų sąrašasViršelyje: nežinomo autoriaus kun. J. zdebskio portretas. A.

Lesio nuotr.Iš garbės kan. V. J. Vaičiūno asmeninio archyvo: /7/, /8/, /9/,

/10/, /16/, /17/, /21/Iš S. Kelpšo asmeninio archyvo: /2/, /5/, /13/, /18/Iš kn. ,,Kryžiaus ir Meilės kelias‘‘: /1/Iš kun. J. užupio asmeninio archyvo : /3/, /4/Iš kn. ,,Kunigo zdebskio veikla ir dvasia‘‘: /6/Iš LYA: /11/, /19/, /22/Iš A. Lesio archyvo: /14/, /15/, /20/, /23/, /24/, /25/, /26/, /29/,

/30/A. Grinkevičiaus nuotr.: /12/V. Almonaičio nuotr.: /27/J. Kareniausko nuotr.: /28/S. Bielskienės nuotr.: /31/

239

Antanas ir Jovita Lesiai /31/

Apie autorių

Istorikas A. Lesys (g. 1952 m.) daug metų mokytojavo Vilnijos krašte. Jau dešimtmetį A. Lesio ir jo žmonos J. Lesienės straipsniai spausdinami istorijos laikraštyje „Voruta“. A. Lesys yra šio leidinio neetatinis korespondentas. 2011 m. šiame laikraštyje minėti autoriai publikavo straipsnį, skirtą kun. J. zdebskio žūties 25-mečiui. A. ir J. Lesiai dalyvavo „Versmės“ leidyklos rengiamose ekspedicijose ir parašė straipsnius „Lietuvos valsčių“ serijos mono-grafijoms.

Lesys, AntanasLe314 Bažnyčios riteris : knyga skirta 625-osioms Lietuvos

Krikšto metinėms, prisimenant kunigą Juozą zdebskį / Antanas Lesys. – Vilnius : Petro ofsetas, 2012. – 240 p. : iliustr., faks.Santr. angl. – Bibliogr.: p. 235 – 236.

ISBN 978-609-420-244-5Istoriko Antano Lesio knyga apie kunigo J. zdebskio gy-venimą, veiklą, jo nudeginimą ir žūtį, sovietinį ir dabartinį dvasininko žūties tyrimą, apie jo atminties įamžinimą. Lei-dinyje daug medžiagos iš Lietuvos ypa-tingojo archyvo ir Li-etuvos centrinio valstybės archyvo, publicistinės bei periodinės spaudos. Leidinys iliustruotas nuotraukomis ir dokumentine medžiaga.

udK 23/28(474.5)(092)

Antanas LesysTHE KNIGHT OF CHuRCH. The book is dedicated for 625th anniversary of the Christianisation of Lithuania, in commemoration of priest Juozas zdebskis.

The book of historian Antanas Lesys tells about the life and work of priest J. zdebskis, his burning and loss of life, soviet and current research concerning death of the priest, and perpetuation of his memory. The publication delivers ample material from Lithuanian Special Archives and Lithuanian Central State Archives, as well as from publicist and periodical press. It is richly illustrated with photos and documentary material.

Spausdino uAB „Petro ofsetas“Savanorių pr. 174 d, LT-03153 Vilnius