Autorius Andrius Cickevi čius.

Kūrinio id ėja bei charakteriai paremti Edvardo Falkausko id ėjomis.

Pasmerktųjų sakmė

PROLOGAS

Jo įdegusios kojos šmėžavo akmeniniu gatvės grindiniu. Jis prabėgo pro skarele galvą apsigaubusią obuolių pardavėją, kurios vėjų ir gyvenimo nugairintas veidas rodė ją kilus iš klajoklių genčių. Prasmuko pro karietą, vos nepapuolęs kilniems šviesiaplaukiams žirgams po kojomis. Šie kilstelėjo savo baltus kaklus, pasuko medaus spalvos snukius nulydėdami berniuką akimis. Vienas pasibaidęs stojosi piestu. Vadeliotojas keiktelėjęs bandė pliaukštelėti vaikiščiui botagu, tačiau juodaplaukis saulėje nudegęs vaikis greitai šmėkštelėjo tarp kolonijinių arkų ir pradingo. Pro karietos langą kyštelėjo išblyškusio paauglio veidas. Jo šviesios mėlynos akys pavydžiai nulydėjo bėgantį berniuką, tarsi šis turėtų kažką, ko neturi jis.

- Ar klausaisi manęs, Lorencai?- paauglys išgirdo ramų, tačiau griežtą vyro balsą. Jis linktelėjo ir nusigręžė.

- Taip, tėve... Berniukas greitai skuodė miesto gatvėmis. Jam patiko jausti saulės spindulius, glostančius veidą

ir basas kojas. Jis dar neseniai buvo įžengęs į paauglystės stadiją, todėl puikiai valdė savo kūną. Jis lėkė pro gražiai apsirengusias damas ir praeivius, nejausdamas jokio nuovargio. Vėjas kedeno ilgus juodus, į kaseles surištus plaukus. Kaktoje nežymiai kilo pora gumbelių, primenančių ragiukus. Kairė ranka buvo aprišta baltais ir raudonais raštais išmarginta nosine, kuri tiesiog švietė jo pilkų dulkinų drabužių fone. Tai buvo geraširdžio jūreivio, ištatuiravusio jam ranką, dovana. Berniukas jam mainais už tai iš klajoklio prekiautojo pavogė stiklinę akį. Mat, jūreivis buvo vienaakis. Žinoma, berniukas nepasakė jam, kad ta puiki tikroviškai atrodanti akis yra vogta. Jūreivis tai suprato, bet savo ruožtu neklausė.

Šiame pasaulyje reikia mokėti verstis. Ypač, jei esi našlaitis. Berniukas sustojo. Jis perbraukė ranka per kaktą, kurią jau mušė pirmieji prakaito lašai. Darėsi

karšta. Jo pilkos žvitrios akys bėgiojo gatvės pakampėmis. - Lile,- skardžiu balsu pašaukė jis.- Lile! Tada pajuto ranką, nusileidžiančią jam ant peties. Atsisukęs nejučia susiraukė. - Juk žinai, kaip nekenčiu, kai tai darai,- sumurmėjo jis. Išstypusi trylikametė paauglė kreivai,

su pašaipa, išsišiepė. Niekam nekiltų abejonės, jog jiedu su berniuku buvo brolis ir sesuo. Ta pati riesta nosis, atsikišęs smakras. Tačiau buvo ir skirtumų. Jos plaukai buvo rudi, surišti į kasą, siekiančią juosmenį, o veriančios įžvalgios akys žalios. Iš galvos kyšojo du lenkti rageliai. Ant vieno užmauta auksinė apyrankė, ant kito - dvi. Ji atrodė žymiai vyresnė, nes buvo visa galva aukštesnė. Jos rankos buvo plonos, bet akivaizdžiai matėsi, jog ji ko gero fiziškai stipresnė už savo brolį. Ji dėvėjo rudą medžiaginę suknelę, kuri siekė jai kelius. Mergaitės kojos buvo papilkusios nuo dulkių, apautos rudais sandalais.

Išvydusi susierzinimą brolio akyse, Lilė tik dar kreiviau šyptelėjo. - Atidusis jaunėlis mano brolis,- nusišaipė ji.- Nebūtum pastebėjęs manęs net ir tada, jei būčiau

stovėjusi tau prieš nosį. - Tu už mane vyresnė tik vieneriais metais,- suraukęs antakius suniurzgė dvylikametis. Ji jam

nusišypsojo. Globėjiškai, lyg tikra motina. - Nuo ko bėgai?- paklausė. - Nuo nieko. Trumpinau kelią,- išsisuko jis. Mergaitė šyptelėjo tuo parodydama, jog nepatikėjo.

Jiedu kartu patraukė gatve. - Tu per daug dažnai prisiverdi košės,- pamokančiai, tačiau linksmai tarė ji. Brolio veide

suspindo pavydas ir savotiška pagieža. - Man ne taip lengva, kaip tau. Aš nesu mergaitė. Sesuo rimtai pažvelgė į jį.

- Tu nežinai, ką reiškia būti mergaite,- rimtai atsakė ji ir krestelėjusi galvą atmetė ant ausies užkritusią ilgą plaukų kasą. Berniukas atsisuko į ją. Akimirką jo akyse suspindo šiltas jausmas, kokį tik brolis gali jausti seseriai.

- Kur šiandien eisime?- paklausė jis. - Norėjai paklausti, kur šiandien miegosime?- karčiai šyptelėjo sesuo. Jos akys keistai suspindo.

Akimirką žvilgsnyje atsispindėjo baimė dėl brolio, pamintas išdidumas... Tačiau greitai žalios akys vėl įprastai valiūkiškai kibirkščiavo.

- Šiandien prasideda Saulės karnavalas. Visos smuklės bus užimtos. Mieste ne kažin ką rasime. Tačiau, girdėjau...- akimirką ji sutrikusi užsikirto ir nejučia sustojo. Brolis pakreipęs galvą susirūpinęs pažvelgė į ją.

- Ką girdėjai?- smalsiai paklausė jis.- Kas nors nutiko? - Ant vienos kalvos, netoli miesto... Kažkas užkūrė laužą. Sako, jog tai Auksaakis nori pranešti

apie savo sugrįžimą. - Išties?- prisimerkęs šyptelėjo berniukas.- Auksaakis... Tu tuo tiki? - Nesvarbu, kuo aš tikiu,- susiraukusi atkirto sesuo.- Faktas tai, jog dabar daug žmonių traukia

prie tos vietos. Sargyba nieko neprileidžia, sako, niekas neturi prisiartinti. Visi bijo. Auksaakis legendose garsėja tuo, kad nemėgsta prisileisti žmonių. Tačiau ten liepsnoja laužas, vadinasi, naktį bus šilta. Galėtume prasmukti ir įsirengti visai neblogą stovyklavietę, tik mudu du.

Brolis abejodamas pakreipė galvą. - Sakai?- pratarė.- O sargyba... - Ak, liaukis,- numojo ranka sesuo ir nusijuokė. Jos skambus tyras paukščio giesmę primenantis

juokas pakėlė ūpą ir jaunėliui broliui. Jis nejučia taip pat nedrąsiai kreivai šyptelėjo. Pilkšvos melsvos akys sukibirkščiavo.

- Įdomu, kas iš tiesų kūrena tą laužą? Prekeivis sakė, jog tai vyriausybės dirbtinai sukurtas spektaklis kvailiams mulkinti...

- „Dirbtinai sukurtas spektaklis“... Kokių žodžių tave moko tas prekeivis,- nusivaipė sesuo.- Vargeta, kaip ir mes. Vos vienu laipteliu aukščiau. Jo padėtį nuo mūsų skiria tas sutręšęs daržovių kioskas...

Berniukas nusispjovė ir susimąstęs pažvelgė kažkur į tolį. - Būtų verta ten nusigauti... Gal palaukim, kol sutems? Sesuo pakreipė galvą. Ji nusišypsojo. - Aš noriu pažiūrėti. Einam dabar. Juk nori pamatyti karnavalą, ne?- ji šmaikščiai mirktelėjo

broliui ir juodu patraukė tolyn gatve. Ragnarokas ir Lilė buvo našlaičiai. Jie nežinojo, kas jų tikrieji tėvai ir, po teisybei, nebandė

išsiaiškinti. Abu buvo tikri tik tuo, kad priklausė raguotųjų genčiai (tai liudijo fiziologiniai pokyčiai, atsiradę bręstant), tačiau šios tautos palikuonys buvo plačiai pasklidę po visą pasaulį. Ligi devynerių metų juos augino senolė. Jiedu žinojo, kad ji nėra jų tikroji motina, tačiau pati senolė niekada nepasakojo apie tikruosius tėvus, ar kur jie yra. Tik retkarčiais užsimindavo, kad jųdviejų laukia didinga ateitis. Vėliau ji mirė per didelį gaisrą, kurio metu sudegė visa raguotųjų gyvenvietė ir dalis miško.

Lil ė niekada jai neatleido. Kai Ragnarokas vėliau užtardavo senąją moterį, Lilė nesiginčydavo, tačiau pagieža liepsnodavo jos žaliose akyse lyg kruopščiai prižiūrimas laužas. Ji buvo įsitikinusi, jog turi teisę, net pareigą, žinoti savo kilmę. Tačiau ji niekada nesileido į ginčus su broliu, kuris mylėjo jų globėją. Lilė niekada nesiginčydavo, jei tai iš tiesų būdavo svarbus reikalas.

Nuo devynerių metų, po gaisro, vaikai buvo priversti klajoti po apylinkes ir savaip manytis duonos. Jie keliavo iš miesto į miestą, susibendraudavo su vietiniais prekiautojais, paprastais

geraširdžiais žmonėmis. Šie priglausdavo vaikus nakčiai, maitindavo juos sujaudinti jaunų našlaičių dalios. Ne viena juos priglaudusi moteris su ašaromis akyse prašė papasakoti vaikų savąją istoriją. Tačiau Lilė niekada apie tai nekalbėjo. Draudė pasakoti ir broliui. Ji buvo įsitikinusi, jog jų gyvenimo istorija yra jų pačių asmeninis reikalas. Ragnarokas žinojo, kokia išdidi yra jo sesuo. Ji niekada nieko nemaldaudavo duonos kąsnio, net kai ištisas dienas beveik nieko nevalgydavo. Tačiau ji sugebėjo verstis savaip. Daugelis jai padėdavo neprašyti. Žmones jaudino tas karališkas išdidumas, karščiau nei jaunystė liepsnojantis jos žaliose akyse. Ir, negana to, Ragnarokas jautė tą išdidumą pulsuojant savyje. Tačiau jis buvo kitoks. Ragnarokas buvo atviresnis, nuoširdesnis nei uždara jo sesuo. Todėl jis patiko žmonėms dėl kitų savybių. Šie bruožai padėjo vaikams išlikti. Jie rasdavo namus kiekvienoje raguotųjų bendruomenėje, nes šie jautėsi atsakingi už gentainius našlaičius.

Į sostinę Lil ė su Ragnaroku atklydo prieš kelias dienas. Lilę priglaudė vienas pirklys, kuprotas irzlus senis, kuriam reikėjo pavaduojančios tarnaitės. Ragui vietos jo namuose neatsirado, tačiau šis greitai susirado draugų klajoklių genties atstovų tarpe. Tai buvo paprasti draugiški, tolerantiški žmonės, kurių tauta buvo likimo blaškoma nemažiau nei raguotųjų gentis. Jiems patiko linksmas vikrus našlaitis. Jiems nerūpėjo jo kilmė ar beprasikalantys rageliai. Ragnarokas greitai pritapo jų tarpe. Netrukus jis susipažino ir su Vėtra, buvusiu jūreiviu, kuris neplaukiojo jau dešimtį ar dvylika metų, nuo tada, kai prarado akį. Vėtra ilgėjosi jūros, tai matėsi jo dirbtuvėse, kurios buvo įrengtos kaip kajutė. Dabar senasis jūreivis (iš tiesų, nebuvo jis toks senas, nors sudiržęs veidas nedavė jokių užuominų apie tikrąjį Vėtros amžių) vertėsi darydamas atklydusiems pašaliečiams tatuiruotes ir meistraudamas stalus, taisydamas ginklus ir panašiai. Ragnaroko prašymu jis jam ištatuiravo kairiąją ranką. „Velniškai skaudės, vaiki,- išsišiepė senasis jūreivis tada.- lyg į tavo pimpį kas grūstų šitą pincetą... Bet vyras turi tai pajusti!“

Velniškai skaudėjo. Bet Ragnarokas nė nemirktelėjo. Baigęs darbą jūreivis liko juo sužavėtas. „Tu – lyg priemiesčių kekšė,- įsikandęs pypkę suniurzgė jis.- niekada nesiskundi... Po velnių, tavo kiaušai tvirtesni nei maniau!“ Ragnarokas tada jam nusišypsojo ir atidavė stiklinę akį. Juodu buvo atsiskaitę. Jis išėjo į gatvę su aprišta diegiančia ranka ir čia, nieko nestebimas, pirmą kartą susiraukė iš skausmo ir nusikeikė, kaip jį buvo išmokę klajokliai.

Tada atsitiko dar vienas ne itin malonus dalykas. Prekeivis, susiraukęs tylenis klajoklis, atsiskyrėlis, kuris šalinosi Ragą priglobusios bendrataučių grupelės, tas pats prekeivis iš kurio jis buvo „pasiskolinęs“ akį, atsitiktinai ėjo į tą pusę ir jį pamatė. Teko pamiklinti kojas.

Saulė jau krypo vakarop, tačiau vis dar liejo skaidrią auksinę šviesą ant sostinės pastatų ir

aikščių... Vaikai neskubėdami traukė gatve. Pakeliui viena geraširdė moteris, irgi klajoklė (tai rodė tamsesnis gymis), pavaišino vaikus obuoliais. Tai buvo dideli raudoni sultingi obuoliai, vaikai kando dideliais kąsniais ir sultys tekėjo jiedviem per smakrą. Jiedu nusišypsojo vienas kitam. Abu jautėsi laimingi. Laisvi. Lyg paukščiai. Ir žinojo, tą akimirką tvirtai žinojo, jog visi, galbūt išskyrus paukščius ir žvėris, gali pavydėti jiems šio jausmo.

Žmonės judėjo gatvėmis lyg spalvotos šachmatų figūrėlės. Visi ruošėsi karnavalui, kuris prasidės jau šį vakarą. O dar gandai apie šventąją ugnį, vėl Auksaakio užkurtą ant vienos iš miestą supančių kalvų... Auksaakis buvo pagrindinis šios šventės personažas, mitinis didvyris, įveikęs demoną Obsidijų ir išgelbėjęs pasaulį nuo pražūties. Pasak pasakojimų, ši kova vyko prieš daugelį metų, nors daugelis tebuvo įsitikinę, jog tai tik graži pasaka. Legendinė Auksaakio ir Obsidijaus dvikova simbolizavo senųjų laikų baigtį ir naujųjų pradžią. Saulės karnavalas tapo viena didžiausių švenčių, suvienijusių visas keturias grafystes.

Pakeliui vaikai užšoko ant pakeleivingos karietos galinio laiptelio, kad būtų galima judėti greičiau. Vadeliotojas juos pamatęs praplūdo keiktis, tačiau jiedu jau buvo beveik prie miesto vartų, tad paprasčiausiai nušoko žemėn, o karieta nuvažiavo tolyn gatve. Miesto vartai buvo praviri. Prie jų

stoviniavo keletas sarginių, kiti lūkuriavo ant sienos kuorų. Tai buvo įspūdinga siena. Sostinę, Tekančios Saulės Miestą, juosė dvidešimties metrų storio akmeninė siena, kurioje į dangų šovė aukšti sargybos bokštai, lyg smailių kalnų viršūnės. Anapus sienos tyvuliavo platus vandens griovys, o už jo stovėjo dar viena daug mažesnė ir plonesnė siena. Šią juosė medinė užtvara. Ties kiekvienu šiuo aptvaru buvo įrengti sargybos postai, tačiau jie netrukdė žmonių srautui, be perstojo skubančiam į miestą ir iš jo. Vartai visados, netgi naktį, būdavo praviri.

Jau prie pirmųjų vartų buvo matyti, kad vyksta kažkas neįprasta. Laikas nuo laiko prašmėžuodavo karnavaliniais kostiumais apsirengę, veidus po drakonų ir demonų kaukėmis paslėpę praeiviai. Aplinkui visi linksmai šurmuliavo laukdami naujųjų metų. Buvo šilta diena ir žmonėms to užteko. Netoliese sukinėjosi valstiete persirengusi moteris su dideliu padėklu ką tik iškeptų, dar šiltų sausainių. Daugybė rankų iš kairės, dešinės graibstė sausainius, o kelios paslaugiai paplekšnojo valstietei per užpakalį. Ši nuoširdžiai nusijuokė ir ėjo toliau kviesdama žmones vaišintis. Ragnarokas norėjo paimti vieną sausainį, bet moteris greitai praėjo pro juodu, o paskui ją sekė godžių valkatų būrys, pasiruošęs kautis dėl kiekvieno trupinio ar plekštelėjimo per stangrų krypuojantį jos užpakalį.

Jie praėjo pro vartus. Sargybiniai juos apatiškai nužvelgė, tačiau kartu ir nė nepastebėjo. Atrėmę alebardas į žemę, nežymiai krypuodami į šonus jie atrodė taip, lyg esant reikalui fiziškai nė negalėtų pakelti nuo žemės šių sunkių ginklų.

Praėjus pro antruosius vartus, žmonių minia prasiskleidė. Prieš vaikus atsivėrė platūs žali laukai ir kalvos, apaugusios miškais. Čia nebuvo justi tos dusinančios tvankumos, kaip mieste. Papūtė šaltukas. Ragnarokas atsisuko į seserį. Jiedu nusišypsojo vienas kitam.

- Ant kurios... kalvos tas laužas?- staiga susiraukė jis. - Sužinosime,- nesirūpino Lilė.- Juk jis saugomas, ar ne? Tos apsišarvavusios statinės ten

neprileidžia žmonių. Neturėtų būti sunku surasti... Tik keista, kad nematau dūmų. Jeigu dega laužas, vadinasi, turi būti dūmai...- ji pridėjo delną prie akių ir prisimerkusi žvalgėsi į tolį. Miestą supo septynios didelės kalvos. Iš čia matėsi trys. Tačiau nė virš vienos nevinguriavo plonytis dūmų ruoželis, kuris būtų nurodęs vaikams kelią.

Galiausiai Lilė atsiduso ir konstatavo liūdną faktą, kurio pati labai nenorėjo pripažinti: - Greičiausiai mes esame... ne toje miesto pusėje. Ji šlykščiai susikeikė, kaip tik klajokliai moka keiktis. Ragnarokas ramindamas uždėjo ranką

jai ant peties. - Juk mes ne vietiniai,- linksmai paguodė.- Iš kur galime žinoti, kurioje prakeiktoje pusėje yra

tas kalnas... Saulė jau buvo beveik prie horizonto. Paskutiniai jos spinduliai atsisveikindami paglostė

pievoje augančias gėles, miesto stogus, bokštus, alebardų smaigalius, tada... Virš vienos kalvos į dangų šovė žalias spindulių pluoštas. Vaikai atsisuko. Tai truko vos

akimirką, prieš nusileidžiant saulei, ir tuoj pat pranyko, tačiau tai buvo... nepakartojama. Atrodė, lyg didžiulis žalias deimantas būtų žybtelėjęs užkliudytas saulės. Lilė sugriebė brolio petį ir stipriai suspaudė.

- Matei?- sukuždėjo ji.- Matei... Abu vaikai pasileido bėgti link artimiausios kalvos, kuri, žemiausia ir, galbūt, seniausia iš visų

stūksojo arčiausiai miesto. Neilgai trukus jie pavargo ir sulėtino žingsnį. Kalva buvo ne taip arti, kaip atrodė iš pat pradžių.

Žemi tolygiai kylantys jos šlaitai žaliavo, rodos, ranka pasiekiami, tačiau jie ėjo ir ėjo, o miškinga aukštuma nei artėjo, nei tolo. Pradėjo temti, tačiau vaikų tai netrikdė. Jie buvo raguotųjų kilmės, vakaro prieblandoje jautėsi netgi jaukiau, nei dieną.

Takas buvo visiškai tuščias, tik retkarčiais prajodavo koks keliautojas. Dauguma jų buvo vienišiai keliaujantys vienuoliai, atvykę į Sostinę susitikti su savo broliais ir pagerbti Auksaakį

Didingąjį, žmonių gynėją, įveikusį demonų karalių Obsidijų. Šiąnakt pasibaigia senieji metai ir prasideda naujieji, mieste tikriausiai jau prasidėjo karnavalas. Ragnarokas suprato, jog jie praleis linksmiausią šventės dalį bastydamiesi laukais už miesto sienų, tačiau tas keistas akimirką nušvitęs žalias spindulys traukė jį nemažiau nei seserį, kurios tokios pat žalios akys buvo ryžtingai įsmeigtos į kalvos viršūnę, jau tamsią ir apgaubtą ūkų. Jie priėjo kryžkelę. Viena siaura kelio atšaka atsiskyrė nuo pagrindinės ir nuvingiavo link kalvos. Tai buvo siauras, žole apžėlęs takelis, tačiau vaikai be vargo jį pamatė net prietamsėje. Keliukas buvo vingiuotas, pamažu kilo į viršų raitydamasis tarp mažesnių kalvelių. Jie pradėjo juo eiti.

Staiga Ragnarokas sustojo. Sesuo atsisuko į jį. Prieblandoje žiburiavo jos žalios akys. - Kas nutiko? Pavargai?- paklausė ji. Ragnarokas papurtė galvą. Jis ištiesė ranką. - Raitelis. Ten. Lil ė atsisuko ir prisimerkusi pagaliau pamatė tai, ko anksčiau nepastebėjo – nuo kalvos šlaito

žemyn leidosi baltas žirgas, ant kurio sėdėjo tokiu pat šviesiu apsiaustu apsigobęs riteris. Apsiausto šonai buvo plačiai nukarę ligi pat žirgo pilvo, ant jų buvo raudonai nupieštos pentagramos. Lilė suraukė antakius. Apie mergaitės lūpas įsirėžė nepasitenkinimo raukšlės. Ragnarokas žinojo, jog tada iš jos nieko gero nelauk.

- Ordinas,- sušnypštė ji. Ragnarokas, stovėdamas už jos nugaros, gūžtelėjo pečiais. - Na, juk žinojome, kad kalnas saugomas... Raitelis artėjo. Jie jau lengvai gailėjo išgirsti duslų žirgo kanopų bildesį į drėgną žolę. Raitelis

jau seniausiai pamatė juos – jis paragino žirgą. Lilė su Ragnaroku susižvalgė. Abu suprato, jog slėptis beprasmiška.

Raitelis jau buvo čia pat, tačiau nelėtino greičio. Ragnarokas timptelėjo seserį už rankos, kad jos nesutryptų, tačiau ši nesitraukė nuo tako. Žalios mergaitės akys kibirkščiavo. Ji su akmenine veido išraiška žvelgė į prieš priešais atlekiantį žirgą, tačiau nejudėjo.

- Lile!- tyliai paragino Ragnarokas. Ji nejudėjo. Ūmai raitelis timptelėjo vadeles ir sustabdė žirgą prieš pat ją, tas net prunkštelėjęs pasistojo piestu. Žirgas sustojo taip arti, kad Lilė pajuto šilumą dvelktelint į veidą, kai šis iškvėpė orą.

Raitelis nužvelgė vaikus. Jo galvą dengė gobtuvas, griežtų bruožų, tačiau dar nesename veide tarsi du ledukai spindėjo pilkšvai mėlynos akys. Kurį laiką niekas nepratarė nė žodžio. Vakaro vėjelis žaidė su raitelio sutana, kedeno ją. Kažkur suklykė pelkių paukščiai.

Jo veide ištįso paniekos vypsnys, sklidinas pasibjaurėjimo. - Raguotieji...- tyliai, tarsi pats sau, mėgaudamasis kiekvienu skiemeniu, išspjovė jis. Lilė

nereagavo. Ji tik nenuleido nuo vyriškio įžvalgių žalių akių, prieblandoje stengdamasi įsidėmėti jo veidą.- Dinkit iš čia,- paragino vyras.- Tai yra Ordino saugoma teritorija, mažiai... Galėčiau galvą nuimti už tai, kad maklinėjate čia... Grįžkite atgal pas savo ožkas, iš kur jūs ir kilę...

Ragnarokas žengė į priekį. Jo ryžtingos pilkšvai mėlynos akys, kurios taip skyrėsi nuo šaltų melsvų vyriškio akių, suliepsnojo neapykanta.

- Atsiimk savo žodžius,- skardžiu balsu pareikalavo jis. Vyriškis šyptelėjo. Akimirką atrodė, jog jį pralinksmino šis naivus vaiko pyktis.

- Nesibark manimi, šerniuk...- švelniai pratarė jis.- Juk nenori, kad kas nupjautų tavo mažą pimpaliuką...- jis apgręžė žirgą. Ragnarokas net apsalo iš ūmai suplūdusios pagiežos. Negalėdamas kitaip išreikšti paniekos, jis spjovė raitelio pusėn. Tačiau sesuo sugriebė jį už peties. Vyriškis dar atsisuko, kreivai, niūriai nusišiepė ir paraginęs žirgą, nujojo iš kur atjojęs.

Ragnarokas išsilaisvino iš sesers ir piktai pažvelgė į ją. - Jis mus paniekino,- sušnypštė jis, žaibuodamas sidabrinėmis akimis.- Paniekino, o tu man

sukliudei...

Sesers veidas buvo neįskaitomas. Jame nebuvo matyti nei pykčio, nei susijaudinimo. Kažkokia savita emocija, artima susimąstymui, atsispindėjo jos veide ir primerktose akyse. Kurį laiką Lil ė akimis lydėjo tolstantį raitelio siluetą, tada atsisuko į brolį. Raukšlės aplink lūpas buvo išsilyginusios.

- Pasieksim viršūnę kitu keliu,- tarstelėjo ji ir nusišypsojo. - Kokiu kitu keliu?- vis dar įpykęs atšovė Ragnarokas.- Kopsim į šlaitą? Manai, jis toks

vienintelis... - Pusmėnulio Ordinui kažkodėl labai rūpi šis kalnas,- prisimerkė Lil ė.- Mes pažiūrėsime, ką

tokio jie ten slepia... Ar tau neįdomu? Ragnarokas prisiminė smaragdinį spindulį ir jo viduje vėl sukirbo smalsumas. Be to, tai juk

būtų savotiškas kerštas tam arogantiškam vienuoliui... Išdidumas neleido Ragnarokui pasiduoti. Tik ne dabar. Ne po tokių įžeidimų. Jis parodys tiems šiukšlėms, jog gali juos apeiti...

Jiedu su seseria užlindo už gretimos uolos ir kurį laiką palaukė. Kalvos šlaitais aukštyn palengva kilo tirštėjantis rūkas, tačiau vaikai nejautė šalčio. Įsitikinę, jog kelias nestebimas, jie pradėjo kopti stačiai į šlaitą, kylančios miglos slepiami. Buvo sunkiau, tačiau jie žinojo, jog statesniu šlaitu negali joti žirgai. Todėl nuo raitų persekiotojų jie yra apsaugoti... Netrukus prasidėjo tankus pušynas. Juos apgaubė aklina tamsa. Sunkios, tankiai suaugusios pušų šakos sudarė paklodę, pro kurią neprasiskverbė nei mėnesienos, nei žvaigždžių šviesa. Šlaitas darėsi vis statesnis. Jie kopė pasiramstydami į pušų kamienus, tačiau greitai abu pavargo. Pirmoji pasidavė Lil ė. Kai pušynas pasibaigė, jie pamatė, jog pateko į tam tikrą plynaukštę, pro kurią ėjo ir tikrojo tako atkarpa. Lilė pasirėmė delnais kelius ir sustojo. Ji giliai alsavo, žandai buvo įraudę. Brolis jai pasiūlė pailsėti, nes žinojo, jog išdidi sesuo niekada pati neprisipažins pavargusi. Tačiau šį kartą ji nesigynė, tik linktelėjo ir atsisėdo ant artimiausio akmens. Ragnarokas įsitaisė šalia, tiesiai ant drėgnos žolės. Lilė giliai atsiduso. Ji pažvelgė į žvaigždes. Dangaus skliaute mirgėjo tūkstančiai šviesulių. Kai kurie raudoni, it kraujas, kiti geltoni, lyg miniatiūrinės saulės... Bet dauguma buvo žali, kaip ir plačiai atmerktos Lil ės akys, įsmeigtos į dangų. Ragnarokas tyliai žvelgė į ją. Jo veidą apniaukė susirūpinimas. Jis žinojo, apie ką galvoja sesuo. Panašios mintys nuolatos sukosi ir jo galvoje. Dienomis jis jas nuvydavo nerūpestingai mostelėjęs ranka, užsiėmęs avantiūromis ir rūpesčiais. Tačiau vakarais, saulei nusileidus, jos grįždavo atgal ir, lyg neįkyrus, bet ištikimas draugas, primindavo jam, kur jis yra ir kas esąs.

- Kaip manai, kur mūsų tėvai?- staiga naktinių svirplių čirenimą pertraukė romus, beveik svajingas Lilės balsas. Ragnarokas gūžtelėjo pečiais.

- Nežinau,- atsakė jis. Ir tikrai nežinojo. Lil ė nuleido galvą. Ragnarokas priėjo ir švelniai uždėjo ranką jai ant peties. - Nekaltink taip senolės...- švelniu tyliu balsu pratarė jis, norėdamas paguosti. Tačiau kaip

sunku surasti tinkamus žodžius, jei tau pačiam skaudu... Sesuo vikriai krestelėjo galvą ir atmetė ant nugaros žemyn nusvirusią kasą. Jos žalios akys

žybtelėjo. - Einam,- pratarė.- Turim įveikti kelią ligi viršūnės... O jau tuoj bus pusiaunaktis. Jiedu pakilo. Sesuo nieko nelaukusi žengė į priekį. Ragnarokas ištiesė jai ranką. - Lile!- pašaukė jis. Ji atsisuko. Tą akimirką jis norėjo jai pasakyti tiek daug. Išsklaidyti baimę

išraiškingose žaliose akyse, nuraminti širdgėlą, kurios pats neįstengė užgniaužti... Jis norėjo priglausti ir apsaugoti ją nuo viso pasaulio. Nuo nepritekliaus, nuolatinio neprievalgio, įtarimų, nuo įžeidimų ir nuo tokių, kaip tas baltaapsiaustis vienuolis. Jis troško vienu žodžiu išsklaidyti juos gaubusią tamsą ir įnešti į naktį nors spindulėlį šviesos. Tokios, kaip tas žalias smaragdinis blyksnis, nušvitęs saulei leidžiantis... O gal tai ir buvo jų kelrodė žvaigždė? Jis to nežinojo. Tačiau norėjo, tą akimirką beprotiškai norėjo pakeisti jų laukiantį likimą.

Tačiau tolumoje pasigirdo duslus kanopų aidas. Jiedu sukluso. Lilė pamojo ranka. Jos akys žybtelėjo tamsoje lyg pora žalių žvakelių.

- Einam,- prislopintu balsu paliepė Lil ė ir brolis su seseria greitai perbėgę taką pasislėpė už kitoje pusėje augančių eglių ir krūmokšnių užuolaidos.

Netrukus taku prašvilpė baltai apsirengęs raitelis. Baltas žirgas su tamsia papilve greitai šuoliavo į priekį iš po jo kanopų rūko dulkių sūkurys. Vėjas plazdeno ilgą vienuolio abitą, gobtuvą. Šis kas pora minučių paragindavo žirgą, tarsi kur labai skubėtų. Po akimirkos jis pranyko vaikams iš akių. Ragnarokas susiraukė. Dievaži, negi iš tiesų vyksta kažkas rimto? O gal tai jau prasidėjo? Jis nekantriai pamojo sesei. Kad ir kas ten vyktų, nesinorėjo pavėluoti.

- Pirmyn,- pusiau pašnibždom tarė ir juodu, slapstydamiesi anapus krūmų, patraukė palei taką. Nė vienam jau nesinorėjo lipti tiesiai į statų šlaitą. Plačiaveidis pilnaties mėnulis nušvietė jiems kelią balta negyva šviesa, nors nė vienam to nereikėjo. Raguotieji puikiai orientavosi naktyje. Jiems tai buvo įaugę į kraują.

Kelias serpentinais vis kilo į viršų. Daugiau jokių vienuolių vaikai neišvydo, niekas nepastojo jiems kelio. Ragnarokas net pradėjo manyti, kad tas nepraustaburnis ko gero ir tebus vienintelis kalno saugotojas. Viršūnė buvo jau visai čia pat.

Kitoje kelio pusėje ant ąžuolo šakos tupėjo pelėda. Ragnarokas matė jos dideles tamsias blizgančias akis, besidairančias pro krūmokšnių tankmę. Ūmai paukštis netoliese pastebėjo sujudant grobį, ir suklykęs nuplasnojo tiesiai vaikams virš galvų, išskėtęs didelius aštrius nagus. Ragnarokas nulydėjo pelėdą akimis. Ji smigo į žemę, tada vėl šovė aukštyn ir mosuodama plačiais sparnais nusklendė link didelio dangaus kampe snaudžiančio mėnulio, nagais suspaudusi mažą spurdantį padarėlį...

Ragnarokas nusisuko. - Toks yra gyvenimas,- staiga pratarė priekyje ėjusi Lilė. Ragnarokas krūptelėjo. Jis nesitikėjo,

kad sesuo jį stebi – ji net nepasuko galvos. Ragnarokui buvo nemalonu stebėti plėšrūnų medžioklę. Jis pats teisindavosi, jog negali pakęsti pralaimėtojų, tačiau Lilė vienintelė gerai suprato, jog iš tiesų jam paprasčiausiai gaila tų vargšų padarų, pasmerktų žūti stipriųjų naguose. Ji pati dėl to retkarčiais švelniai pašiepdavo brolį. Pati Lilė nieko negailėjo. Tačiau Ragnarokas nežinojo, jog sesuo šaipėsi iš jo norėdama nuslėpti pagarbą. Nes ji, ir tik ji suvokė, jog brolis turi taurią širdį. Ir tik ji žinojo, jog tas taurumas jai yra nepasiekiamas.- Vieni yra plėšrūnai, kiti aukos. Žudikai ir lavonai... Žmogus visą gyvenimą kovoji, kad netaptum pastaruoju, o galiausiai kas nors vis tiek ima ir nukepa tave.

Ragnarokas kažką sumurmėjo. Staiga sesuo sustojo kaip įbesta. Brolis vos į ją neatsitrenkė. Pasistiebęs jis pažvelgė pro Lilės petį į tai, kas ją taip pritrenkė.

Takas baigėsi. Jie jau buvo aukščiausiame kalvos taške. Priešais atsivėrė nedidelė laukymė, supama tamsių lieknų šiūruojančių eglių siluetų. Laukymė buvo apšviesta žalsva neįkyria šviesa, kuri sklido iš didžiulio kraterio, pramušto pačiame lauko centre. O ten, skleisdamas švelnią smaragdinę šviesą, gulėjo keistas objektas. Jis buvo apvalus, tačiau netaisyklingos formos, tartum kiaušinis ar nugludintas akmuo. Jis truputį pulsavo ir iš išorės atrodė, jog mirkčioja didžiulė akis, įstrigusi žemėje. Lil ė kiek prasižiojusi žvelgė į duobėje įstrigusį daiktą, be abejonėse nukritusį tiesiai iš dangaus, o smaragdinėje šviesoje jos veidas atrodė nenatūraliai blyškus.

- Kas... Kas tai? Kometa?- suplonėjusiu balsu pratarė ji. Ragnarokas žengė artyn. Ji ištiesė ranką norėdama jį sulaikyti.

- Nesiartink... Tai gali būti pavojinga. Ragnarokas atsisuko į ją. Jo veidas buvo ramus. Jis nusišypsojo. - Viskas gerai. Tau nieko neatsitiks. Gali prieiti. Lil ė veidas buvo persikreipęs iš įtampos. - Iš kur žinai?- aštriai paklausė ji.

- Jaučiu,- paprastai atsakė Ragnarokas. Jis be jokios baimės priėjo arčiau, prie pat kraterio krašto. Sesuo dvejodama nusekė jam įkandin. Pamažu ir ji įgavo drąsos. Lilė apsižvalgė. Tuo tarpu Ragnaroko akys buvo nukreiptos tik į duobėje įstrigusį akmenį. Atidžiai įsižiūrėjus buvo galima išvysti ir daugiau spalvų, tarsi bangelės raibuliuojančių jo paviršiuje: rožinę, kraujo raudonumo, geltoną, mėlyną... Tačiau užvis ryškiausia buvo žalia, smaragdinė. Ji nušvietė visą laukymę ramia šalta šviesa. Atrodė, jog tai viena iš dangaus žvaigždžių nusileido žemėn ir toliau spinduliuoja savo antgamtišką esybę.

- Jis toks gražus...- kupinas pasigėrėjimo pratarė Ragnarokas. Lilė lengvai palietė jo petį. Jis ne iškart pakėlė akis į ją – buvo taip sunku atitraukti žvilgsnį nuo šio įvairiaspalvio žiburiuojančio akmens... Tačiau Lilės veidas šioje žalsvoje šviesoje buvo nublukęs, tarsi negyvas. Jos akys, paprastai tokios ryškios, virto pilkais blyškiais šešėliais, o rausvos lūpos įgavo juodą atspalvį. Tačiau užvis labiausiai Ragnaroką išgąsdino ta nerimo išraiška jos veide, tarsi ji nujaustų artėjant kokią nelaimę... Ūmai, matydamas tokį sesers veidą, Ragnarokas pajuto sugrįžtant visas tas emocijas, užplūdusias jį plynaaukštėje. Jam norėjosi ją paimti ir išnešti kur nors toliau nuo tos smaragdinės šviesos, kurios spinduliuose ji atrodė lyg mirštanti...

- Ragnarokai,- tyliai tarė Lil ė.- Pažvelk. Čia yra ir daugiau smalsuolių... Tokių kaip mes. Ir išties. Iš už laukymės pakraščių rinkosi vaikai. Iš pradžių Ragnarokas jų nepastebėjo, nes pats

buvo užsižiūrėjęs į nežemiška šviesa žioruojantį akmenį. Jų buvo gal dešimt ar vienuolika, visi maždaug Ragnaroko ar Lilės amžiaus. Nė vienam nebuvo daugiau nei trylika. Pamatę Ragnaroką stovint prie akmens, jie nedrąsiai artinosi susibūrę nedidelėmis grupelėmis, kiti – pavieniui. Lilė su Ragnaroku juos stebėjo. Vaikai sustojo atokiau, maždaug už dešimties metrų nuo duobės. Kurį laiką Lil ė su Ragu stebėjo atėjūnus, o šie su nedrąsa žvelgė į juos, stovinčius arčiausiai paslaptingo šviesulio. Kai kurie vaikai nesigėdydami išsižioję vėpsojo į Lil ės ragelius. Ši išraudo ir nuleido galvą. Akyse sužibo susierzinimas.

- Galite prieiti... Juk atėjote čia pažioplinėti, taip?- visiškoje tyloje nuskambėjo šiukštus, iššaukiantis jos balsas. Lilė šypsojosi. Virptelėjo jos rankų raumenys. Ji buvo stipri, stipresnė už bet kurį daugelį jos amžiaus berniukų, ir tai žinojo. Net brolis Ragas, kurį taip užgrūdino gyvenimas ir klajonių kupina vaikystė, negalėjo prilygti jai. Įsivyravo įtampa. Nė vienas iš vaikų nedrįso artintis. Atkakliausieji vėpsotojai susigėdę nuleido akis ir pasislėpė už kitų slėpdami žandų raudonį.

Galiausiai vienas berniukas žengė į priekį ir nusišypsojęs išsklaidė nejaukią atmosferą. Jo rusvi plaukai buvo ilgoki, bet ne tiek, kad kristų ant sprando, netvarkingai susišiaušę. Gražų kilnų blyškų veidą vagojo randas, besileidžiantis žemyn ties dešiniąja akimi. Atrodė, lyg kas būtų nesėkmingai bandęs berniukui išpjauti akį. Jis buvo apsimovęs apiplyšusias, spalvą seniai praradusias kelnes, tačiau užsimovęs naują juodą odinę liemenę su purpuriniais dryžiais, įkypai besileidžiančiais nuo dešiniojo peties ligi kairiojo apatinio šono. Jo rankos buvo apmautos pirštinėmis be pirštų. Lilė ne iškart pastebėjo, jog jam trūksta vieno kairės rankos piršto. Ji susiraukė. Ragnarokas to nematė arba nekreipė į tai domės. Berniukas pasisveikino.

- Labas... Jūs taip pat matėte spindulį, tiesa? Ragnarokas linktelėjo. Jis priėjo arčiau ir juodu padavė vienas kitam ranką. Tada laisviau

pasijuto ir kiti vaikai. Jie tyliai, tačiau su savotišku šurmuliu puolė sveikintis su Ragu. Rudaplaukis berniukas, prisistatęs Larzo vardu, atsisuko į Lil ę, tačiau ši šiurpiai išsišiepė tuo parodydama, jog nė neketina prisileisti jo artyn. Larzas raminančiai kilstelėjo rankas ir draugiškai nusišypsojo:

- Ei, ramiai... Mes nieko neketiname jums daryti. Esame tokie patys, kaip ir jūs. - Iš kur man žinoti, kas jūs esate,- atšovė Lil ė.- Žiūrėk savo reikalų ir bėdų neturėsim, gerai? Berniukas linktelėjo.

- Supratau,- atsakė jis ir nusisuko. Viena mergaitė, šokolado atspalvio oda ir plikai nusiskusta galva, juodaodė, aiškiai kilusi iš saulėtosios Lūtako provincijos, kreivai nužvelgė atokiau pasilikusią Lil ę.

- Kas tai darosi?- su nepasitenkinimo mina veide pasiteiravo Larzo. Šis gūžtelėjo pečiais. Vaikai susidomėję priėjo prie meteorito kraterio ir pažvelgė gilyn, į duobėje gulintį nuolat spalvas mainantį kūną.

- Atrodo kaip vištos kiaušinis, apgaubtas spalvotos jūros,- pareiškė vienas iš vaikų. Greta Ragnaroko atsistojo Larzas. Jiedu abu išsyk pajuto keistą simpatiją vienas kitam. Galbūt todėl kad abu giliai iš prigimties buvo lyderiai, gal todėl, kad abu turėjo tyrą širdį...

Lil ė juodu stebėjo stovėdama atokiau. Smaragdinės šviesos atšvaitai žaidė ant jos skruostų ir lūpų. Galiausiai ji nusisuko. Ragas atsigręžė. Jo veide atsispindėjo nuostaba ir sutrikimas.

- Lile,- tyliai pašaukė jis.- Tau nereikia baimintis... Jie tokie patys, kaip ir mes. Ir atklydo čia dėl tos pačios priežasties.

Vaikai sužiuro į Lil ę. Kurį laiką jos veidas buvo neįskaitomas. Ant jos skruostų manėsi įvairiaspalviai meteorito šviesos atšvaitai.

Galiausiai ji žengė į priekį ir nusišypsojo. Giedrai, nuoširdžiai. - Mano vardas Lilė. Esu Rago sesuo,- ji ištiesė ranką. Vaikai dvejojo. Larzas pirmasis žengė

prie jos ir giedrai šypsodamasis paspaudė jai ranką. Jis net nustebo – Lilės delnas buvo sausas, maloniai šiltas. Akimirką jųdviejų žvilgsniai susidūrė. Larzo akys buvo skirtingų spalvų – dešinioji buvo ruda, ji žvelgė linksmai ir draugiškai. Kairioji – mėlyna. Per ją ir ėjo keistas randas, bjaurojantis berniuko veidą. Šioji akis buvo kažkokia šalta, bejausmė, tačiau žvelgė skvarbiai, beveik kiaurai veriančiai. Larzas ne kartą buvo patyręs, kaip žmonės sutrinka ar net išsigąsta išvydę tokį dvilypį jo žvilgsnį. Tačiau Lilė nenusuko akių. Ji jam nusišypsojo vos kilstelėjusi lūpų kamputį. Tai buvo liūdna kreiva šypsena, tik akimirką šmėstelėjusi jos veide. Tuo momentu ją susirūpinęs stebėjo Ragnarokas. Jis krūptelėjo – sesuo dar niekam nebuvo taip šypsojusis...

Po pauzės, kuri buvo galbūt truputėlį ilgesnė, nei leido mandagumas, Larzas paleido Lilės ranką ir nusišypsojęs atsisuko į savo bendrakeleivius ir Ragnaroką, stovintį jų tarpe.

- Būtų gerai susikūrus laužą... Šis akmuo šviečia, bet nei kiek nešildo... Vaikai pritariamai sušnarėjo. Kai kurie jau mindžikavo rankomis apsiglėbę pečius, kad būtų

šilčiau. Jie greitai išsisklaidė po pamiškę ieškodami sausų šakų. Mergaitės dirbo išvien su berniukais. Po keliolikos minučių laukymės viduryje, kiek atokiau nuo meteorito kraterio (daugelis vaikų dar prisibijojo to spinduliuojančio kūno), liepsnojo laužas, apie kurį suspietė trylika vaikų. Rami geltona liepsna nušvietė juos įprasta žemiška šviesa. Lilės veidas jau nebeatrodė toks blyškus, kaip smaragdiniuose akmens spinduliuose, išblyškusios akys vėl sužibo žaliai.

Vaikai linksmai šnekučiavosi. Jiems buvo šilta ir jie buvo laimingi. Greitai paaiškėjo, jog nė vienas dorai nepažįsta kito, visi atklydo prie kalno iš skirtingų vietų, išvydę ryškų žalią spindulį tvykstelint besileidžiant saulei. Pirmasis prisistatė Larzas. Jis sakėsi atvykęs į Sostinę svečiuotis pas dėdę, kurio nelabai mėgsta. Saulėlydžio metu išėjo į balkoną ir išvydo šią kalvą, nutviekstą žalios šviesos. Kažkokia jėga atginė jį čionai... Panašūs buvo ir kitų vaikų pasakojimai. Antroji prisistatė išstypusi trylikametė mergaitė, vardu Vijana. Ji turėjo gražius auksinius plaukus, veidas buvo beveik tobulai taisyklingų bruožų. Jos akys buvo ryškiai mėlynos, didelės. Lilė iškart pastebėjo, jog ši mergaitė traukia ne vieno berniuko dėmesį, tačiau iš drovios pastarosios šypsenos suprato, kad pastaroji to nesuvokė.

- Mano vardas – Vijana,- skambiu droviu balsu prabilo mergaitė.- Esu...- ji užsikirto.- našlaitė. - Kaip ir kiti,- linktelėjo Ragnarokas. Larzas susimąstęs pažvelgė į jį. Ragnarokas žiūrėjo į

Vijaną be ypatingo susižavėjimo, kaip kiti, bet atvirai susidomėjęs. Vijana kalbėjo toliau:

- Atėjau čia... Nes regėjau spindulį. Kaip ir daugelis kitų,- ji nuleido galvą, atvirai susigėdusi, ir atsisėdo ant žolės, atgal į savo vietą. Ragnarokas nenuleido nuo jos pilkšvų blizgančių akių. Jį keistai traukė tas tauraus liūdesio apimtas mergaitės veidas. Buvo akivaizdu, kad ji išgyveno kažkokią baisią tragediją, ir nešiojasi negyjančią žaizdą savo širdyje. Jos veide nė karto nešvystelėjo šypsena, o atviros mėlynos akys žvelgė kažkaip droviai, su nepasitikėjimu. Larzas stuktelėjo Ragnarokui į petį ir pažadino jį iš susimąstymo. Ragas atsisuko. Larzo veide švietė plati šypsena.

- Ji tave užhipnotizavo savo mėlynomis akimis...- linksmai tarstelėjo jis.- Saugokis... Ragnarokas kreivai pašaipiai šyptelėjo. - Tai jau tikrai,- tepasakė. Daugiau jiedu apie tai nesikalbėjo. Pakilo didelio ūgio putlus berniukas. Jo mąsliame draugiškame veide keistai atrodė pora šaltų

žibančių tamsių akių... Jis vilkėjo paprastais kaimietiškais drabužiais, po kojų buvo pasidėjęs rudą apiplyšusią nudėvėtą kuprinę. Jo balsas buvo labai aukštas, Lilė net susiraukė – rėžė ausis.

- Aš esu Oksas,- falcetu reikšmingai išrėžė jis. Tada nutilo ir nužvelgė visus rimtu veidu. Tą akimirką jis atrodė išties juokingai – lyg putlus rimtas triušiukas. Keletas vaikų vos susilaikę nesusijuokę. Juos sustabdė tas keistas, šaltas angliukų žėrėjimas akyse. Oksas nebuvo triušiukas. Tą jie išsyk suprato. Tą akimirkos iliuziją sklaidė jo aštrus rimtas žvilgsnis. Larzas dar ilgai po to svarstė, kaip toks juokingas žmogus gali turėti tokias baisias akis... Vėliau, gyvenime susidūręs su daugybe dar keistesnių asmenybių, jis tik reikšmingai palinguodavo galvą prisiminęs storuliuką, kuris buvo jauniausias iš viso būrio...

Oksas pradėjo rėžti monologą apie save, savo gyvenimą. Kai pasakojimas pradėjo suktis apie jo tetą, pas kurią jis gyveno kaime (jo tėvai sudegė per gaisrą), Ragnarokas suprato, jog ši istorija gali užtrukti... Ir ji tikrai užtruko. Kai Oksas baigė kalbėti (pabaigoje jis glaustai, lyg tarp kitko, tačiau su vos juntama pasididžiavimo gaida užsiminė, jog ateityje ketina parašyti knygą, tiesa, apie ką – pats nežinojo), kai kurie vaikai jau snaudė padėję galvas kantresniems draugams ant pečių. Vis dėlto, Oksui atsisėdus, budrieji papurtė užsnūdusius ir visi atkutę su nauju smalsumu nužvelgė liekną juodaodę mergaitę, kuri buvo plikai nusiskutusi pakaušį. Šokolado atspalvio jos oda blizgėjo laužo šviesoje. Mergaitė nusišypsojo draugiška plačia akinamai balta šypsena, būdinga tik jos rasės žmonėms.

- Mano vardas Luger,- pareiškė ji. Ir vien iš šių žodžių, tono, kuriuo jie buvo ištarti, vaikai suprato, jog tai ne toks žmogus, kuriam kalbant galima miegoti.

Luger buvo kilusi iš Lūtako grafystės. Ji apie save pasakojo labai glaustai, net nepasakė, ar turi šeimą. Tik užsiminė, jog atkeliavo į Sostinę mokytis. Ji buvo priimta į vieną prestižinių Tekančios Saulės Miesto gimnazijų, ten patenka tik labai turtingi arba labai gabūs žmonės. Ją stebėdamas Larzas bandė suprasti, kuriai iš pastarųjų grupių galima priskirti Luger. Ji dėvėjo paprastus berniukiškus drabužius: šviesiai rudas kelnes ir švarkelį. Drabužiai buvo apdulkėję nuo ilgo kelio pėsčiai vieškeliu. Luger nuolatos šypsojosi, nors tuo pat metu atrodė ir kažkaip grėsmingai... Larzui ji patiko, nes jos žvilgsnyje jis įžvelgė tam tikrą asmenybės jėgą, kuri paprastai traukia kitus. Tačiau Luger turėjo paslapčių. Tikrų paslapčių. Tą jis išsyk suprato.

Kai ji atsisėdo, atėjo eilė kitai mergaitei. Jai iš galvos augo du trumpi smailūs rageliai, tačiau nei Lilė, nei Ragnarokas niekada nebuvo sutikę raguotojo, panašaus į ją. Mergaitės plaukai buvo visiškai balti, it šviežiai iškritęs sniegas žiemą, o veidas toks išblyškęs, lyg po porceliano spalvos oda nebūtų nė lašo kraujo. Jos akys buvo tamsai mėlynos, gilios, it vandenyno gelmė. Balsas gilus, truputį kimus. Ji dėvėjo paprastą margą medžiaginę suknelę ir buvo apsiavusi smailianosiais lakuotais raudonais bateliais be pakulnių. Larzą ji išsyk sudomino pirmiausia tuo, kad iš jos išvaizdos, elgsenos ir drabužių buvo neįmanoma nustatyti jos statuso. Tai galėjo būti iš turtingos šeimos kilusi, prabangoje užaugusi kokio dvarininko duktė (tai, atrodė, liudijo ir nauji blizgantys nulakuoti bateliai), tačiau paprasta medžiagine suknele, išsiuvinėta rankomis valstiečiams būdingu painiu raštu galėjo

vilkėti ir ūkininko duktė. Tuo tarpu Ragnaroką ši mergaitė domino dėl visai kitų priežasčių. Jis žvelgė į jos ragus, plaukus... Paprasti žmonės ją be vargo galėjo palaikyti raguotąja. Tačiau tik Ragnarokas ir jo sesuo ko gero vieninteliai suprato, jog ji tokia nėra. Dar daugiau. Kažkokia keista miglota nuojauta kuždėjo jam, jog priekyje stovinti porcelianinė mergaitė net ne žmogus.

- Aš esu Aldora,- paprastai prisistatė ji. Tada ranka parodė į mergaitę, kaip du vandens lašai panašią į ją, sėdinčią greta.- Tai – Lilija, mano sesuo,- tepasakė ir vėl atsisėdo.

Vaikai tylėjo laukdami ir negalėdami patikėti, jog tai – viskas. Nė vieno žodžio apie save... O ji atrodė tikrai įspūdingai... Ne vienas jautėsi nusivylęs, kad neišgirdo kokios patrauklios istorijos iš šios mergaitės lūpų. Netrukus atsistojo jos sesuo, droviai nusišypsojo, tūptelėjo rankomis prilaikydama suknelės kraštus („Šokėja“,- pašnibždėjo Lil ė Ragnarokui) ir atsisėdo greta sesers, kuri, tyli ir nebyli, tarsi statula, žvelgė į ugnį.

Sekantis prisistatė aukštas tvirto sudėjimo trylikametis. Jo apiplyšusios kelnės ir kiauri batai, pro kurių skyles šmėkščiojo baltų pėdų fragmentai, rodė jį esant valstietiškos kilmės. Akys buvo pilkos, plaukai turėjo visus pelenų atspalvius – nuo juodžiausio iki šviesiai pilko. Dėvėjo šiurkštaus prastai apdirbto kailio liemenę. Rankas dengė odinės pirštinės, kurių dėl jam vienam žinomų priežasčių nenusiėmė net prie laužo. Plačiai apžvelgęs susirinkusiuosius jis lengvai linksmai nusišypsojo:

- Sveiki... Mano vardas Komandoras... Dėdė sako, jog tai šulinio Pietų Upelyje pavadinimas... Tačiau aš manau, jog tėvai mane pavadino šuns garbei, kurs padvėsė prieš man gimstant...- jis kalbėjo laisvai ir nerūpestingai, be jokio iškilmingumo ar susikaustymo. Keletas vaikų tyliai nusijuokė. Jiems patiko šis linksmas žvalus vyrukas. Komandoras nė nestabtelėjęs varė toliau.- Atėjau čia, nes susilažinau su vienu klajokliu, ar praeisiu pro budinčią sargybą... Aš praėjau, bet klajoklis – ne. Nežinau, ką jie su juo padarė... Bet jei rytoj nesutiksiu to tipo sutartoje vietoje, teks pareikalauti tų vyrukų poros auksinių, kuriuos jis man liko skolingas... Šiaip ar taip, miestelyje aš daug kam skolingas... Tai – kita priežastis, kodėl esu čia.

Jis kalbėjo, laisvai, neužsikirsdamas, tačiau laikas nuo laiko padarydavo pauzes, tartum norėdamas sustiprinti savo žodžių paliktą įspūdį ar svarstydamas, ką sakyti toliau. Jo pasakojimas buvo trumpas, bet įspūdingas. Jeigu dar kuris klausytojas prieš tai ir snaudė, dabar visi sėdėjo budrūs ir išsišiepę. Komandoras jiems patiko. Jis buvo paprastas ir nerūpestingas, mokėjo prablaškyti. Kai jis atsisėdo, kai kas net pradėjo ploti. Komandoras veikiai tapo vienu populiariausių veikėjų visame būryje.

Po Komandoro prisistatė vidutinio ūgio mergaitė, vardu Nythera. Jos tamsūs, violetinį atspalvį turintys plaukai buvo nukirpti lygiai, ties pečiais. Kaktą taip pat dengė tvarkingi lygūs kirpčiukai. Veido oda nebuvo tamsi, tačiau ir neišblyškus. Kalbėjo ramiu, tvirtu balsu, kuriame pastabesnis klausytojas galbūt būtų išgirdęs ir atžagarumo gaideles, nors mergina jokiais veiksmais ar žodžiais nedemonstravo paniekos savo klausytojams. Ji prisistatė ir trumpai papasakojo apie save. Savo tėvų Nythera niekada nebuvo mačiusi. Apie savo praeitį tepasakė tik tiek: „Mane užaugino jūra.“ Po šio sakinio visi sukluso laukdami paaiškinimo, tačiau Nythera daugiau nieko nepasakė, tik nutilusi atsisėdo ir romiai laukė kito pristatymo.

- Čia visi tokie paslaptingi,- sušnabždėjo Lil ė Ragnarokui ir šis šyptelėjo pajutęs ironiją sesers balse.

- Mudu akivaizdžiai nesame patys įdomiausi veikėjai,- tyliai pritarė jis. Pakilęs berniukas buvo nepaprastai liesas. Jam kalbant Larzas ilgai galvojo, kokia mistinė jėga

prilaiko kelius siekiančius apiplyšusius šortus ant jo liemens. Jis vilkėjo rudą odinę liemenę, kuri jam buvo gerokai per maža, todėl atidengė dalį pilvo ir bambą. Blyški balta oda tiesiog švietė tarpe tarp liemenės ir kelnių. Jis buvo išstypęs, kas būdinga daugeliui pernelyg liesų vaikų paauglystės pradžioje. Ūgiu su juo galėjo varžytis nebent Komandoras, kuris pats buvo vienas aukščiausių visame

būryje. Jam ant dešiniojo peties kabojo lankas, o ant kairiojo – strėlinė su keliolika trumpų savadarbių strėlių. Jam suraukus antakius, kaktoje pasirodydavo nedidelis randelis, kiek tamsesnis už odą toje vietoje, tačiau kai kakta išsilygindavo jam šypsantis, randelis veikiai pranykdavo. Akys buvo žalios, tačiau kitokios, nei Lilės, tamsesnės. Jis kalbėjo šypsodamasis, retkarčiais prisimerkdavo norėdamas pabrėžti kokį žodį. Balsas buvo skardus, dar nepaliestas mutacijos. Jis trumpai papasakojo apie šeimą: tėvus, seseris (turėjo dvi jaunesnes seses, kurias, kaip buvo justi iš pasididžiavimo jo balse, nepaprastai mylėjo). Kai jis baigė, Larzas neištvėręs paklausė:

- Tai tu nesi našlaitis, ar ne? Šypsena Edgaro veide pasikeitė. Lūpų kampučiai nusviro žemyn. Tai buvo jau kita, pikta,

pagiežos kupina šypsena. Kurį laiką jis žvelgė į Larzą, gilios žalios akys svaidė žaibus. - Aš turėjau tėvus,- sušvokštė jis.- Ir turėsiu visada. Jis atsisėdo. Vaikų būryje tarsi banga perbėgo šnabždesys. Larzas susimąstęs dar kurį laiką

žvelgė į liepsnos atšvaitų nuolat keičiamą berniuko veidą. Šis nežiūrėjo į jį. Pakilęs berniukas buvo tvirto sudėjimo. Jo rankos buvo raumeningos, oda tamsaus, bronzinio

atspalvio. Jis dėvėjo margus, raudonai ir baltai dryžuotus trumpus berankovius marškinius, vyšninės spalvos kiltą. Plaukai buvo geltoni, laužo liepsnos atšvaituose įgavo aukso atspalvį. Rudai gelsvos akys, kuriose atsispindėjo išdidumas, narsa ir garbė, nužvelgė kiekvieno susirinkusiojo veidą, kiek ilgiau apsistojo ties Larzu (to nugara perbėgo šaltukas – berniuko, vardu Gilgamešas, žvilgsnis neatskleidė jo minčių). Kiek pakėlęs smakrą (tai buvo natūrali jo laikysena) jis ramiu, aiškiu balsu pareiškė:

- Mano vardas Gilgamešas,- tada dar kartą nužvelgė klausytojų ratą norėdamas įsitikinti, kokį įspūdį paliko šie jo žodžiai. Patenkintas kreivai šyptelėjo ir tęsė toliau.- Esu didžiojo karvedžio Garimanto sūnus.

- Kur jau ne,- purkštelėjo Lil ė. Kiek per garsiai. Gilgamešas atsisuko ir kiek prisimerkęs atidžiai nužvelgė ją. Kiti vaikai, sudominti šio situacijos, taip pat atsisuko į Lil ę. Ši ramiai šypsojosi.- Atleisk, tęsk,- paragino. Balse skambėjo ironija, kurios ji niekada nemokėjo paslėpti. Gilgamešas kiek pablyško. Jo veidas tapo bereikšme akmenine kauke.

- Abejoji mano žodžiais?- lėtai, be jokios konkrečios emocijos balse paklausė jis.- Mano tėvas buvo garbingas žmogus...

- Aš tuo net neabejoju,- Lilė balsas tapo švelnesnis. Ji rimtai žvelgė į jį savo didelėmis žaliomis užuojautos sklidinomis akimis.- Tęsk.

- Ar kas nors dar iš čia esančių abejoja mano žodžiais?- garsiai paklausė Gilgamešas, darkart nužvelgęs visus kartu, ir kiekvieną atskirai.- Nes jei taip, man nėra prasmės su jumis kalbėtis. Arba, jei yra pageidaujančių, galime išsiaiškinti problemas asmeniškai...

- Ei, ei! Viskas gerai,- pakilęs puolė raminti jį Larzas. Tačiau kai Gilgamešas atsisuko, Larzas sustingo. Jo nugara vėl perbėgo šalto drebulio banga dėl to neįskaitomo tiriančio žvilgsnio. Gilgamešas atsisėdo, daugiau netaręs nė žodžio. Larzas nedelsdamas pasielgė taip pat. Jo skruostus užliejo raudonis dėl akivaizdžios baimės, kurią tikriausiai išvydo visi.

Atsistojo žemas liesas berniūkštis, sėdėjęs šalia Lilės. Jis iki šiol nebuvo prataręs nė žodžio, net dalyvavo trumpuose aptarinėjimuose tų, kurie tuo metu prisistatinėdavo. Jis buvo apsivilkęs rudą liemenę. Dešinysis antakis buvo visiškai nuskustas, kas pirmiausia krito į akis jį pamačius. Rudi plauksi garbanoti. Jo balsas buvo šaižus, jau pradėjęs mutuoti.

- Aš esu Narijus iš Nirijos. Mano protėviai per amžius gyveno tose žemėse, jie įvaldė jūros bangas ir debesų vėtras. Atvykau čia... nes tokia yra dievų valia,- jis tai pasakė visiškai rimtai, nesišypsodamas. Jo balsui stigo iškilmingumo, tačiau buvo akivaizdu, kad jis didžiavosi savo gimtine. Pora sakinių papasakojęs apie savo kelionę iš Nirijos Sostinės link (tai padarydamas jis turėjo įveikti apie poros tūkstančių kilometrų kelią; kelionė truko šešis mėnesius) jis atsisėdo ir laukė. Atėjo Lil ės

ir Ragnaroko eilė. Jie atsistojo kartu. Kurį laiką abu tylėjo. Visų žvilgsniai nukrypo į juos. Ragnarokui buvo itin sunku kęsti gilių tamsiai mėlynų Aldoros akių žvilgsnį.

Pirmoji prabilo Lilė: - Aš vadinuosi Lilė, o mano – brolis – Ragnarokas. Mudu abu taip pat neturime tėvų...- akimirką

jos akyse šmėkštelėjo bejėgiškas pyktis. Ūmai Ragnarokas suprato, jog Lilė pirmąsyk nepažįstamiesiems pasakoja apie save.- Mudu niekada jų nematėme... Mums nebuvo suteiktos galimybės juos pažinti...-ji nutilo. Ragas pamanė, jog Lilė užsikirto, tačiau išvydęs tvirtai sučiauptas sesers lūpas suvokė, jog ji nutilo sąmoningai. Viena iš priežasčių, kodėl Lil ė tepasakė tik tiek buvo ta, jog visi susirinkusieji, išskyrus galbūt Oksą ar Komandorą, vengė atvirauti. Ragas suprato sesers mąstyseną. Negalima pasitikėti žmonėmis, kurie nepasitiki tavimi. Todėl jis tik pritardamas linktelėjo.

Prisistatymai baigėsi. Jiedu buvo paskutiniai. Vaikų būrelyje įsivyravo nejauki tyla, nes nė vienas nežinojo, ką sakyti toliau. Ūmai jie pasijuto alkani, nes daugelis visą dieną nebuvo nieko ėmę į burną. Ragnarokas su seserimi taip pat nevakarieniavo, tačiau jie buvo pripratę mažai valgyti, jautėsi truputį geriau, nei kiti. Vaikų žvilgsniai laikas nuo laiko krypdavo prie duobės, kurioje gulėjo smaragdinę šviesą spinduliuojantis akmuo. Nė vienas nenorėjo prie jo artintis, nors būtent jis visus šiuos skirtingus žmones atviliojo į šią vietą. Ragnarokas žvilgtelėjo į dangų. Buvo jau po pusiaunakčio, danguje nebyliai žibėjo geltonos, melsvos, raudonos ir žalios švieselės...

- Apie ką galvoji?- staiga paklausė jo Larzas. Ragas krūptelėjo ir sutrikęs pažvelgė į besišypsantį naujojo draugo veidą.

- Prisipažinsiu, svarstau, ką mes čia veikiame,- atsakė Ragnarokas.- Ir kodėl šį kalną saugo vienuoliai... Gal tas akmuo koks stebuklingas... Nukritęs iš dangaus Naujųjų Metų naktį.

- Be abejonės,- nė kiek nenustebęs paprastai linktelėjo Larzas.- Juk tai akivaizdu, ar ne? Pro šalį praėjo Lil ė su Vijana. Švystelėjo jos rudų plaukų kasa. Larzas nulydėjo ją žvilgsniu.

Ragnarokas kreivai šyptelėjo. - Tau patinka mano sesuo?- staiga linksmai paklausė jis. Larzas atsisuko. Jis suraukė antakius

ketindamas atsikirsti, tačiau greitai visas išraudo. Tačiau jam nereikėjo atsakyti. Staiga pasigirdo nustebimo šūksniai. Larzas su Ragnaroku

atsisuko į tą vietą, kur nustebę pirštais rodė kiti vaikai. Iš pradžių jie nesuprato, kas atsitiko. Tik po keleto akimirkų Ragnarokas susigaudė.

- Šviesa...- suraukęs antakius tyliai sukuždėjo jis.- Šviesa kinta... Buvo žalsva, o dabar – auksinė...

Duobėje gulintis apskritas paslaptingų jėgų nugludintas kūnas spindėjo nebe smaragdine, o ryškiai geltona šviesa, tarsi nedidelė saulė. Vaikai prisimerkę, prisidengę akis delnais, jį stebėjo. Paties akmens jau beveik nebuvo matyti, tik ryški akinanti šviesa, kuri nutvieskė viską aplinkui – laukymę, girios pakraštį – ryški dienos šviesa. Lilė, apakinta tos šviesos, nejučia užsimerkė ir nulenkė galvą žemyn. Nors protu to dar nesuvokė, kažkokia nuojauta, impulsas giliai viduje kuždėjo, jog ji tuoj mirs. Staiga Lilė pajuto, kaip kažkas stipriai suspaudžia jos ranką. Atsisukusi ji pažvelgė į švelnias mėlynas Vijanos akis. Liūdnas kreivas dėkingumo šypsnys, kokį žmonės labai retai teišvysdavo jos veide, akimirką nušvietė Lil ės lūpas.

O tada atsitiko tai. Ūmai aukštas geltonų spindulių pluoštas šovė į padanges. Laukymė aptemo, tik tas šviesos stulpas, kylantis iš duobės į pačias padanges, liko švytėti juodoje naktyje. Jie stovėjo sustingę, bijodami net pakrutėti. Larzas išblyškęs žvelgė į skaisčios geltonos šviesos stulpą, tarsi auksinė juosta kylantį aukštyn. Raudonis buvo dingęs iš jo veido, skirtingų spalvų akyse atsispindėjo tūkstančiai aukso atspalvių.

Galiausiai aukso stulpas sužibo ryškiau ir pranyko. Visiškai. Laukymę apgaubė tamsa. Tamsa ir visiška tyla. Net naktiniai svirpliai, išgąsdinti šio keisto švytėjimo, nebečirpsėjo.

Nei akmens, nei duobės toje vietoje, kur gulėjo paslaptingasis švytintis kūnas, nebeliko. Tik lygi žemė, ant kurios stovėjo Jis.

Jo plaukai buvo gelsvai rudi, trumpi ir šiek tiek garbanoti. Jis dėvėjo juodą apsiaustą, kurio auksinės sagos žėravo visais geltonumo atspalviais. Juodus odinius batus dabino blizgantys auksiniai antsiuvai. Prie šono kabojo kardo makštys. Jo akys buvo rudos, tačiau kartkartėmis, kai mėnesienos spinduliai krisdavo tam tikru kampu jam kryptelėjus galvą, jos trumpai sušvisdavo auksu.

Kurį laiką jis stovėjo ir mąsliai žvelgė į vaikus, kurie nesuprato, kas įvyko. Tada, po kelių akimirkų, žengė artyn. Ragnarokas pastebėjo, kad jis nežymiai šlubuoja dešiniąja koja. Tada prisiminė legendą, jog būtent koją mirdamas demonas Obsidijus sužeidė galingajam Auksaakiui. Ir tada, tai supratus, Ragnaroką sukaustė toks siaubas, kokio jis nebuvo jautęs per visą gyvenimą.

Auksaakis sustojo už kokių dešimties žingsnių nuo vaikų. Tada nužvelgė juos. Jo akyse sužėravo geltona liepsna.

- Mano vardas Auksaakis,- tarė jis. Jo balsas buvo ramus, gilus ir aiškus. Vaikai tylėdami klausėsi, o jo žodžiai smigo jų širdin, lyg kas skaptuotų šio sakomą tekstą peiliu jų pasąmonėje..- Jūs esate sušalę, pavargę, vieniši...- dar kartą apžvelgęs vaikų vedus kalbėjo vyriškis.- Jūs netikite pasauliu, nes jis jums nedavė nieko gera... Iš jūsų tyčiojosi, jus ujo ir vaikė. Jus visus kamuoja nuojauta, jog galbūt tik per atsitiktinumą tebesate gyvi, palikti tėvų (daugelis nuleido galvas), nematomi ir negirdimi. Tačiau jūs visi esate čia, nes nuo jūsų priklauso pasaulio likimas,- jis nutilo. Visus šiuos žodžius jis ištarė ramiu, tačiau tvirtu balsu, be jokio iškilmingumo, tačiau ne kasdieniškai. Kiekvienas suprato, jog tai, ką jis kalba, yra nepaprastai reikšminga, nors jie dar nesuvokė tikrosios šių žodžių prasmės.

Kurį laiką Auksaakis tylėjo. Tada iškėlė rankas. Jo delnuose sruveno šilta rami šviesa. - Aš suteikiu jums galią,- paskelbė jis.- visiems ir kiekvienam. Tiems, kurių protėviai jau kovojo

jėgų pusėse, ir tiems, kurių vaikai kausis šiuose frontuose. Tiems, kurie laimės, ir tiems, kurie žus. Nes šviesa negali egzistuoti be tamsos, taip kaip tiesa be melo. Aš suteikiu jums galią pažvelgti į tamsą ir regėti šviesą niūriausiose jos gelmėse. Aš suteikiu jums galią įveikti demonus ir jų palikuonis. Aš suteikiu jums galią likti gyviems, kai mirtis šienauja pasaulio platybes, suteikiu galią įveikti tai, ko negali nugalėti niekas. Ir vienintelis dalykas, ko turite bijoti, slypi veidrodyje. Saulė teka rytuose, o leidžiasi vakaruose. Žodis ištartas,- jis suplojo delnais.

Pasigirdo žirgų žvengimas, kanopų kauškėjimas . Pasaukęs galvą Ragnarokas išvydo tris raitelius baltais apsiautais, ant kurių plačių kone žemę siekiančių šonų lyg kraujas raudonavo pentagramos. Dviejų vienuolių veidus slėpė gobtuvai, o trečiasis, tas pats, kuris šį vakarą kiek anksčiau įžeidė Ragą ir jo seserį, pirštu rodė į Auksaakį ir juos. Jo veide atsispindėjo siaubinga grimasa, Ragas net nesuprato, ar tai pyktis, panieka, ar baimė... O gal visi šie jausmai tą akimirką mainėsi vienuolio veide...

Jie paragino savo žirgus ir pasileido link jų. Ragnarokas susigūžė. Tą akimirką tvykstelėjo baltas žaibas. Ragas užmerkė akis, tačiau net tada regėjo tą akinamai

baltą šviesą. Ir kažin koks balsas jo širdyje raminamai kuždėjo: „Viskas gerai.“ Ir jis pasidavė tam balsui, leidosi jo užliūliuojamas ir pasijuto begrimztąs į tylią ramią nebūties jūrą...

Po dvylikos metų...

PIRMAS SKYRIUS

Ragnarokas pramerkė akis. Galvoje buvo tarsi iššluota. Kurį laiką jis žvelgė į siūbuojančias medines lubas, kol galiausiai kažkokia jėga jį pakėlė ir išsviedė iš gulto. Ragnarokas suklupo ir veidu trenkėsi į medinę koloną. Jis dusliai suurzgė ir pabandė atsistoti įsikibęs į tą patį atraminį stulpą. Statinės su džiūvėsiais barškėdamos siūbavo tai kairėn, tai dešinėn. Prisimerkęs Ragnarokas pamatė, kad krovinys surištas virvėmis ir pritvirtintas prie grindų. Jam nemaloniai dilgtelėjo, kai jis suprato, jog priešingu atveju ši braškanti statinių krūva jau tikriausiai būtų užvirtusi ir jį sutraiškiusi.

Viskas klaikiai siūbavo. Ragnaroką supykino. Nejučia jis pasilenkė ir dešine ranka pasirėmė į kelį, kairiąja prisilaikydamas už stulpo.

- Nekenčiu jūros,- iškošė jis, ir tai buvo nuoširdžiausi žodžiai, kuriuos jis kada ištarė gyvenime. Šiaip taip prisilaikydamas už palubėje tam tikslui ištemptos virvės, jis pasieniu nuslinko link siaurų žemų durų. Atidaręs jas pateko į tokį pat siaurą koridorių, jungiantį laivo sandėlius. Grindims dar kartą pavojingai pakrypus į dešinę Ragnarokas prarado pusiausvyrą ir drėbėsi. Jis nusirideno grindimis tolyn, pirštais desperatiškai mėgindamas įsitverti į drėgnas grindlentes. Po to akimirką grindys sustojo. Ragnarokas pasinaudojo ta akimirka, greitai pašoko ant kojų ir nubėgo link laiptų į denį. Laivas kryptelėjo į kitą pusę ir kažkokia mistinė jėga tiesiog užnešė jį laiptais aukštyn.

- Ne,- suniurzgė Ragnarokas.- Tai nebegali tęstis. Jis pravėrė duris ir kyštelėjo galvą į denį. - Kas čia, po velnių... Jis užspringo vandeniu. Kažkas tėškė jam tokį antausį, kad jis vos nenusirito atgal laiptais

žemyn, tačiau paskutinę akimirką dar spėjo įsitverti durų rankenos. Vandens srovė nešė jį atgal, tačiau jis priešinosi iš visų jėgų, mintyse sau prisiekęs, jog kol gyvas, nepaleis tos rankenos ir nepasiduos. Kai banga nuslūgo, jis užsikosėjęs suklupo ir pakėlė primerktas akis į viršų. Šios iškart pačiai atsivėrė. Jūra buvo pavirtusi didžiuliu kalnu, kuris griausmingai ūždamas ritosi laivo link. Ragas užsimerkė ir nusisuko saugodamas veidą, kai gavo antrąjį smūgį nuo per denį persiritusios bangos. Kažkur, regis, labai toli, vienas kitam šūkavo jūreiviai, kurių balsus gaudė ir nešiojo kaukiantis įsismaginęs vėjas. Ragnarokas uždarė duris ir nuslinko pasieniu, nepaleisdamas palei sieną ištemptos virvės.

- Kur tas prakeiktas Larzas...- žaibuodamas akimis po nosimi grėsmingai suniurzgė jis.- Tai buvo paskutinis kartas, kai jo paklausiau...

Jis stovėjo laivo priekyje. Tvykstelėjus žaibui Ragas išvydo jo tamsią odinę alchemiko liemenę ir purpurinės spalvos kelnes, kurių galus jis buvo susikišęs į aukštus aulinius batus. Jo rusvų, netvarkingų, susitaršiusių plaukų ševeliūra tarsi tamsi karūna įrėmino atloštą galvą. Larzas buvo nusisukęs nuo jo, įsitvėręs į borto sienelę jis giliai alsavo atstatęs veidą bangų ir vėjo šėlsmui. Ragnarokas šiaip taip nušleivojo link pirmagalio kopėčių. Šios (mintyse jis pagyrė jūreivių sumanumą) buvo prikaltos prie sienos, todėl jomis buvo galima naudotis net tokiu oru, kaip šis. Nors Ragnarokas net neįsivaizdavo, ar šią būseną labiau būtų galima priskirti prie oro, ar prie apokalipsės reiškinių. Jūra maišėsi su dangumi, tankus šaltas lietus tarytum rykštės vanojo jo veidą, viskas svyravo ir sukosi, o aplinkui piktai šnypšdamos sukosi bangos, kai kurios iš jų persiritusios bortą taip trenkdavo per veidą ir kojas, jog net tamsu akyse darėsi. Ragnarokas išėjo į lauką vos prieš minutę, o jau drabužiuose nebuvo nė sausos siūlės. Šiaip taip užsikoręs kopėčiomis jis sustojo greta Larzo ir abiem rankomis įsitvėrė į borto sienelę.

- Šūdinas oras!- vos perrėkė audros kaukimą jis. Larzas buvo užsimerkęs. Jo veidas ramus, tarsi medituojant. Jis ramiai linktelėjo nė nepramerkdamas akių ir stovėjo toliau. Ragnarokas, akivaizdžiai

įsižeidęs, jį stebėjo.- Mėgaujiesi dušu?- sugriežė dantimis.- Gal galėtum, po velnių, atsukt į mane snukį, kai su tavim kalbu?

Larzas lėtai atsisuko. Jis atsimerkė. Tvykstelėjo žaibas. Mėlyna jo akis, per kurią ėjo bjaurus randas, šaltai blykstelėjo, tarytum atspindėdama tą bejausmį mirtį nešantį melsvą žaibų spindesį. Tačiau rudoji linksmai valiūkiškai šypsojosi.

- Atleisk, negirdėjau ką sakei,- nusišypsojęs prisipažino Larzas. Ragas prikando lūpą. Jis nepakartojo to išraiškingo teksto, kurį taip nedėkingai užgožė jūros ūžimas.

- Kas čia dedasi? Ar mes jau skęstam?- sunerimęs paklausė Ragnarokas. Larzas mįslingai šypsodamasis lėtai papurtė galvą. Jis žinojo, kaip jo draugas bijo keliauti laivu. Ragas tiesiog nekentė jūros.

- Kol kas ne. Pakilus audrai vadovavimą iškart perėmė kapitono padėjėjas. Jis įsakė suskleisti bures, pritvirtinti krovinį. Jūreiviai daro, ką gali. Tai prityrusi įgula, esu tikras, jie puikiai susidoros...

- Kapitono padėjėjas?- susiraukė Ragas. Ant jo kaktos ir veido žvilgėjo stambūs vandens lašai. Jis juos nusibraukė dešinės rankos rankove.- O kur tada kapitonas?

- Miega,- gūžtelėjo pečiais Larzas.- Sakė, be rimto reikalo jo nežadinti. - Miega?- apstulbo Ragnarokas.- Argi tai nėra, po velnių, rimtas reikalas? Mus mėto kaip

sąvadautojo piniginę... - Tai jau kapitono padėjėjo reikalas,- gūžtelėjo pečiais Larzas.- Kai reikės, jis jį pažadins. Po

velnių, tai ne mūsų reikalas, Ragai. Mes – tik keleiviai. Ragnarokas atsisuko į šėlstančią jūrą ir suraukęs antakius nužvelgė tuos bekraščius nuolat

judančius vandens kalnus, kurie čia spindėjo tūkstančiu šviesų tvyksčiojant žaibams, čia tamsuodavo šiurpiai šniokšdami, glėbesčiuodami ir vėtydami laivą, traukdami jį gilyn į šaltas gelmes, išsviesdami jį aukštyn ant siūbuojančių keterų. Ragas prisimerkė. Akimirką jis pamatė jį, nors tada to nesuprato. Balsvas stebėtinai grakščiai judantis šešėlis. Tačiau tai truko tik akimirką. Blykstelėjo žaibas. Jis trenkė į vandenį, visai šalia jų. Perkūnijos garsas buvo kurtinantis, jis permušė vėjo ošimą ir jūros riaumojimą. Atrodė, lyg kažkas būtų susprogdinęs sandėlio paraką. Laivas pasviro atgal. Papūtė stiprus vėjas. Ragnarokas neišsilaikęs parkrito ir pradėjo čiuožti atgal link žemutinio denio. Jis iš siaubo išplėtęs akis žiūrėjo į nuolat judančius vandens kalnus, purkštaujančius ant laivo. Tada užsimerkė su viskuo susitaikęs. Galvoje praskriejo daug minčių, tačiau jas visas užgožė audros kaukimas. Dar akimirka, ir jis būtų išsviestas į jūrą. Tačiau čia pat jį už rankos sugriebė Larzas ir padėjo atsistoti. Jis pats, atrodė, buvo tiesiog prikaltas prie denio – darniai siūbavo kartu su laivu, bangos nemėtė jo į šonus, o švilpiantis vėjas nestūmė atgal. Šiaip taip atsistojęs Ragas įsitvėrė į stiebą.

- Mane tuoj nuplaus,- riktelėjo.- Eime, reikia pažadinti kapitoną... - Ką jis padarys? Nuramins audrą?- pasišaipė Larzas. Ragnarokas neatsakė. Suraukęs antakius

jis žvalgėsi kažkur į horizontą.- Aš jį surasiu!- nusprendė ir palaukęs momento, kai laivas trumpam atgavo pusiausvyrą, nusileido kopėčiomis žemyn į žemutinį denį. Čia jį pora kartų apipylė bangos, tačiau dabar jis jautėsi jau truputį geriau, kūnas prisitaikė prie supimo, pagavo jo ritmą. Ragnarokas vis dar jautė silpną pykinimą, bet jau daug tvirtesniu žingsniu nuėjo link laivagalio, kur stovėjo vairininkas. Laivo galas, kaip ir priekis, taip pat buvo aukštu virš pagrindinio (žemutinio) denio, tačiau čia vedė visai padorūs laipteliai, o ne paprastos kopėčios. Ragnarokas užkopė jais, trumpam prarado pusiausvyrą, tada prigludo prie laivo stiebo ir atsipūtęs iš palengvėjimo (šitokią kelionę įveikė) atsisuko į vairininką.

Tai buvo neaukštas, tačiau tvirtai sudėtas vyras. Jis buvo apsirengęs apsiaustu, kuris tamsoje visai prarado spalvą, o šviečiant saulei atrodė irgi ne ką geriau, lyg nuskalbtas žiurkės kailis. Vešli kaštoninė garbanota barzda, patamsėjusi nuo vandens, upeliais tekančio per ją žemyn ir varvančio ant žemės, buvo suvelta vėtros ir tarsi vėjarodis banguodama linko pavėjui. Tamsios žiburiuojančios akys buvo įsmeigtos į įniršusią jūrą su nepalaužiamu ryžtu nugalėti. Tvirtos rankos spaudė vairą, nežymiai

sukiodamos jį čia į vieną, čia į kitą pusę. Kartkartėmis vairininkas pridėdavo vieną ranką prie burnos ir iš pirštų sudaręs savotišką garsiakalbį šūkaudavo komandas jūreiviams, kurie, pakibę viršuje, ant stiebų virvių, rėjų ir gandralizdyje, kovojo prieš stichiją, galingesnę už juos, vėją, ir net pačią jūrą. Lemtį. Nes, jūreiviai tikėjo, kiekviena audra yra lemtis. Jūroje tu negali paskęsti – sūrus vanduo visada iškels į paviršių tavo kūną. Tačiau jūroje tu gali žūti, net ir nepaniręs į gilias gelmes. Todėl jie rungėsi ne su jūra, o su mirtimi. Nedidelis skirtumas, tačiau būtent tai teikė jūreiviams jėgų sunkiausiomis akimirkomis.

Ragnarokas jį bemat atpažino, tai buvo Ąžuolas Kreivaveidis, kapitono padėjėjas ir vienas iš įgulos vadų. Ragnarokas palinko prie jo, nepaleisdamas stiebo, ir garsiai suriko bandydamas perrėkti audrą:

- Pone Kreivaveidi! Kas vyksta? Dar prieš pora valandų, kai nuėjau numigti, dangus buvo giedras...

- Jūros niekada nenuspėsi, sūnau!- tėviškai atsakė Ąžuolas. Jis kalbėjo švelniu bosu, kuris lengvai išsiskyrė laibame vėjo kauksme.- Dievai ir demonai panoro išbandyti „Harpijos“ įgulą...

- Ar laivas atlaikys?- sudėjęs pirštus dūdele išrėkė Ragnarokas. Kapitono padėjėjas gūžtelėjo pečiais.

- Kas žino, sūneli...- be ypatingo susijaudinimo pareiškė jis.- Laivai išplaukia, laivai parplaukia, laivai dingsta... Taip visados būna.

Ragnarokas apsilaižė sūrias drėgnas lūpas. - Kapitonas...- tyliai sumurmėjo sau po nosimi, tačiau net pats per bangų ūžimą neišgirdo savo

balso.- Kur tas kapitonas... Jis žinotų ką daryti. Privalo žinoti. Jis vadovauja šitai geldai, jis mus ir ištrauks...

Juos apipylė didelė banga, tačiau Ąžuolas net nesujudėjo. Jis stovėjo tvirtas, nepajudinamas, lyg kokia senovės dievo statula, o vandens srovės tekėjo nuo jo trikampės skrybėlės, barzdos ir apsiausto. Jis pakreipė vairą ir laivas truputį pakrypo ant šono.

- Vėjas per stiprus!- suriko jis, o tamsios akys žybtelėjo apšviestos žaibo.- Nukirsti stiebą! Greičiau, judinkitės...

Staiga pasigirdo trenksmas. Laivas pakrypo kairėn. Ragnarokas apsivijo stiebą rankomis ir kojomis, tartum skęstantis vabalas šiaudą. Keletas ant rėjų užsikorusių vyrų rėkdami nuskrido tiesiai į jūrą. Tamsus vanduo juos pasitiko šaižiai šnypšdamas. Keletą akimirkų atrodė, kad laivas apvirs – jo denis sudarė su vandens paviršiumi beveik statųjį kampą. Ąžuolas stipriai laikėsi įsikibęs vairo, jis kažką sušnypštė keikdamasis. Galiausiai laivas lėtai sugrįžo į pusiausvyros padėtį, ir Ragas pajuto, jog kojos vėl tvirtai remiasi į denį.

- Kas tai buvo?...- išspjovęs sūraus vandens gurkšnį sušliurpsėjo jis. Ąžuolas neatsakė. Jo tamsios išplėstos akys žvelgė į kažką Ragnarokui už nugaros, tačiau kai šis atsisuko, išvydo tik tamsų šešėlį, nyrantį į jūros gelmes.

- Kapitone!- Ąžuolo veide atsiradusioje minoje tą akimirką atsispindėjo viskas: troškimas išgyventi, ryžtas, abejonės, pyktis ir baimė. Ne baimė. Veikiau, siaubas. Tik jūreivis, kurio gyvenimas visiškai priklauso nuo keleto sukaltų medinių lentų, vadinamų laivu, ir bekraštės jūros, gali jausti tokį siaubą. Tačiau ryžtas išgyventi vis dar buvo stipresnis už baimę. Ragnarokas žvelgė į jį, o duslus jūros ošimas ir šniokščiantis vėjas kažkur nutolo. Tą akimirką Ragnarokas nebejautė nieko.

Staiga iš kažkur atsklido nenusakomas šaižus balsas, kuriame skambančios metalinės gaidelės būtų privertusios krūptelėti net ir drąsiausią jūrininką. Ragnarokui nekilo abejonių, jog tai kapitono balsas, jis tai suprato pirmiau, nei išgirdo šio ištartą sakinį:

- Kas dedasi mano laive, pone Kreivaveidi? Ragnarokas atsigręžė, vis dar prisispaudęs prie stiebo. Kapitonas ramiai, lėtais žingsniais, prie

nieko neprisilaikydamas, lipo laipteliais į laivagalį. Laivo siūbavimas, atrodo, jo visiškai neveikė,

kapitono žingsniai buvo tvirti ir tolygūs, lyg jis eitų kambario grindimis. Atidžiai įsižiūrėjęs Ragnarokas pamatė, kad laivui siūbuojant kapitonas truputį tūpteli viena ar kita koja atitinkamai permesdamas kūno svorį ir išlaikydamas pusiausvyrą. Kapitonas buvo lieknas, net perdžiūvęs. Marškiniai, kadaise buvę balti, bet nuo druskingo vėjo jau seniai papilkėję, tiesiog karojo ant jo kūno. Tamsus storas dygsniuotas apsiaustas plevėsavo vėjyje. Jo veidas buvo išbalęs, net kažkokio keistai žalsvo atspalvio, toks kaulėtas, jog veikiau priminė išsišiepusią kaukolę negu gyvo žmogaus veidą. Po vešliais pilkais, truputį rudesniais, nei pelenų spalvos, antakiais žiburiavo giliose akiduobėse įsodintos juodos aštrios it vanago akys. Nosis buvo didelė, lenkta, lyg plėšraus paukščio, o šypsena, sustingusi žalsvame veide, priminė kaukolės vypsnį. Jo akys pamišėliškai žibėjo, kai jis ramiai, be jokių didesnių pastangų, žingsniavo link vairo, o ta keista bereikšmė šypsena, atidengianti dvi eiles didelių aštrių dantų, tik sustipino beprotybės įspūdį. Tačiau Ragnarokui nerūpėjo ekscentriška, netgi savotiškai grėsminga, kapitono išvaizda. Jis lengviau atsiduso, nes žinojo, jog šio vyro pareiga išgelbėti laivą ir saugiai nuplukdyti jį į uostą. Tik jis vienintelis galėjo įkvėpti įgulai drąsos ir pasiryžimo toliau kovoti su audra. Todėl Ragnaroko širdis dainavo, kai kapitonas perėmė vairą ir šaižiai, tartum varna, suriko:

- Gerai, ponai! Atrodo, motina jūra šiąnakt alkana... Bet mes jos nešersim! - Audra mus paskandins,- suriko kažkoks jūreivis.- Kažkas į mus trenkėsi! Gali būti pramuštas

bortas... - Audra darys tai, ką jai įsakys kapitonas Varnas!- atkirto kapitonas ir atlošė galvą. Skardus

kapotas jo kvatojimas nusirito padange.- Visi, kurie tuo netiki – marš iš mano laivo! Pone Ilgši, patikrinkit triumą. Ponai Durtuve ir Geruti, paruoškite patrankas!

Vienas jūreivis linktelėjo ir nubėgo link durų į triumą. Kiti du priėjo prie borto pradėjo išstūminėti į išorę patrankų vamzdžius. Ąžuolas atsargiai palinko prie kapitono.

- Krakenas...- tyliai sukuždėjo.- Aš jį mačiau... Jis čia. Kapitono veide sustingo plati žiauri kaukolės šypsena. - Ta žuvis nesustabdys kapitono Varno... Perimkite vadovavimą gynybai, pone Kreivaveidi.

Paruoškite visas patrankas ir pastatykite prie jų vyrus. Mikliai! - Taip, kapitone!- linktelėjo Ąžuolas ir su stebėtinu vikrumu nusileido ant žemutinio denio.

Ragnarokas girdėjo jo duslių šūksnių aidus: - Patrankas... Mikliai... Paruoškit Didžiąją Martą! Ragnarokas tvirtai užmerkė akis, net vokus paskaudo. Tą akimirką jo galvoje sukosi tik viena

mintis. - Nekenčiu jūros...- suurzgė jis. Larzas stovėjo pirmagalyje. Jis ramiai žvelgė į banguojantį jūros paviršių. Šalti blyksinčių žaibų

atšvaitai tarsi kokios seniai pamirštos žinios aidas atspindėdavo jo melsvoje akyje. Tuo tarpu rudoji primerkta žvelgė į horizontą.

Duslus žirgų kanopų kauškėjimas. Žvengimas. - Nužudykit vaikus... Pentagramos. Balti apsiaustai. Larzas užmerkė rudąją akį, tuo Tarpu melsvoji toliau, tarsi negyva, žvelgė į tolį. Larzas tai pajuto anksčiau, nei pasigirdo duslus trenksmas. Jis atsisuko ir nužvelgė blyškų

saulės nemačiusį kūną, blyškius gličius aštriais spygliais užsibaigiančius čiuptuvus. Tada tas padaras trenkėsi į laivo bortą ir šis pradėjo virsti. Larzas įsitvėrė į borto sienelę. Jūreiviai išsigandę riktelėjo. Keletas tų, kurie buvo ant stiebų, pratisai suklykė. Jie šmėkštelėjo naktyje lyg juodi gebėjimą skristi

praradę paukščiai ir po akimirkos juos prarijo jūra. Jūra niekada neklausinėja, ir niekada neatsisako. Jūra niekada nenusigręžia ir niekada nežada. Larzas buvo girdėjęs šiuos posakius iš senų prityrusių jūreivių. Šią akimirką jis suvokė, ką jie turėjo galvoje.

- Kapitone...- iš laivagalio atsklido duslus vairininko šūksnis. Laivas pamažu atgavo pusiausvyrą. Larzas pasinaudojo tuo ir nušoko į žemutinį denį, kur lakstė supanikavę jūreiviai. Jis palietė prie šono kabančio kardo makštis. Veidas buvo ramus, beveik svajingas, tačiau melsvoji akis šaltai spindėjo. Jis ėjo pro jūreivius, kurie šaižaus kapitono balso paraginti, išstūminėjo patrankas, ir nė vienas nekreipė į jį dėmesio. Priėjęs denio vidurį, sustojo. Kažkokia nuojauta liepė jam sustoti. Tada atsisuko į jūrą.

Padaras išniro iš vandens gelmių ir vijosi laivą. Jis sparčiai artėjo smailia nosimi rėždamas vandenyje pailgą juostą, irdamasis daugybe įvairiausio dydžio čiuptuvų. Larzas gyvenime nebuvo matęs šlykštesnio, baisesnio padaro. Nežymi baimė tarsi kutulys švelniai perbėgo jo kūnu, tačiau šiaip jis nepajuto nieko ypatinga. Triukšmas ir balsai aplink nuslopo. Susižavėjęs, šiek tiek pravėręs burną, jis stebėjo pabaisos ir laivo lenktynes. Padaras greitai artinosi. Jis stebėtinai grakščiai, turint omeny dydį, čiuožė vandens paviršiumi, nežymiai judindamas smailą nosį. Dar akimirką ir įkypai trenksis į laivo bortą.

Pasigirdo šaižus ligi kaulų veriantis kvatojimas. Laivas pakrypo dešinėn, iš netikėtumo Larzas vos neparvirto ant denio. Laivas pasuko į dešinę ir praplaukė tiesiai pabaisai prieš nosį. Akimirką monstras buvo taip arti, kad Larzas matė jo žėrinčią lyg perlas balsvą akį, žvelgiančią į jį. Larzas greitai įkišo ranką į vidinę liemenės kišenę ir ištraukė dvi metalines alchemikų runomis pažymėtas gertuves. Supylęs vienos gertuvės turinį į kitą, Larzas pastarąją gerai papurtė ir sviedė tiesiai į didelę spindinčią pabaisos akį. Tada užsimerkė ir pritūpė.

Jeigu laivas būtų plaukęs lėčiau, sprogimas būtų išdraskęs visą bortą. Tačiau „Harpija“ buvo puikus naujos statybos burlaivis, kurį į priekį gynė uraganinė audra. Todėl įvairiaspalvių liepsnų lietus jo nepavijo. Tą akimirką orą persmelkė gūdus staugimas, artimas žudomo banginio riksmui. Milžiniškas balsvas galvakojis iškilo virš vandens pasipuošęs tamsaus violetinio kraujo puta. Tada jis vėl paniro į tamsią šaltą gelmę.

Ąžuolas, kuris vėl stovėjo laivagalyje, išplėtęs akis, prasižiojęs iš nuostabos stebėjo trumpą Krakeno agoniją.

- Ar jis... mirė?- tyliai pratarė jis. Kapitonas papurtė galvą. Žaibo šviesoje žybtelėjo jo juodos it anglis akys.

- Jūra jį išgydys,- atsakė jis.- Tačiau kurį laiką jis neieškos laivų, nei per audrą, nei nušvitus giedrai...

Blyksėjo žaibai. Laivas pavojingai siūbavo. - Reikia nukirsti stiebus,- šūktelėjo kažkuris jūreivis. Keli greitai nubėgo pasiimti kirvių.

Kapitonas Varnas sugriežė dantimis. - Jei kuris paliesite „Harpijos“ stiebus, aš nukirsiu jūsiškius,- nuskambėjo skardus jo šūksnis.-

Šis laivas atlaikys. „Harpija“ dar gali ilgai galynėtis su jūra... Ąžuolas sunkiai nurijo seiles. Giliai širdyje jis džiaugėsi, kad jo paliepti jūreiviai vis dėlto

pirmai nespėjo nukirsti stiebo. Vis dėlto, jis neramiai sužiuro į kapitoną. - Kiek ilgai?- paklausė.- Joks laivas ilgai neatlaikytų tokios audros... - „Harpija“ atlaikys tiek, kiek aš norėsiu,- suurzgė kapitonas. Viena ranka tebegniauždamas

vairą kita jis iškėlė į viršų savo permirkusią trikampę skrybėlę ir džiaugsmingai suriko mėgaudamasis laivo supimu. Virš denio nuskambėjo jo šaižus kvatojimas. Ragnarokas netekęs žado žvelgė į jį.

„Šis vyras pamišęs,- mintyse tarė jis ir kiek vėliau pridūrė.- Mūsų laimei...“ Staiga virš banguojančios jūros šmėkštelėjo baltas pavidalas. Padaras, dydžio sulig nutukusiu

jaučiu, užšoko ant žemutinio denio. Jo ilgi stori čiuptuvai vikriai nusidriekė deniu ir pasičiupo pora

jūreivių. Šie pradėjo klykti žvelgdami į balsvą lipnią padaro odą ir čiuptuvų apsuptyje tamsuojančią didelę bedantę burnos angą. Ragnarokas užmerkė akis. Taip gali klykti tik žmogus, aiškiai regintis artėjančią mirtį, kuomet protas ir raumenys yra paralyžiuoti skausmo. Tai buvo bepročių klyksmas.

Larzas tuo metu buvo visai šalia. Jis atšoko ir vos spėjo išsisukti nuo jo pusėn vinguriuojančių gličių čiuptuvų. Tada žengė atgal. Ne todėl, kad bijotų, tiesiog žinojo, jog kautis su šiuo padaru akis į akį beprasmiška. Jūreiviai vartė išsprogusias iš siaubo ir skausmo akis, o juos vis stipriau gniaužė kibūs čiuptuvai. Vienas jų pažvelgė tiesiai į Larzą, kuris stovėjo vos už keleto žingsnių. Jūreivis maldaujamai tiesė į jį rankas. Jo lūpos sujudėjo. Nors jūrininkas neištarė nė vieno žodžio, Larzas puikiai perskaitė jo lūpose tą vieną vienintelį prašymą. „Padėk“. Tačiau jis nejudėjo ir ramiai, be jokios išraiškos veide, stebėjo, kaip stori čiuptuvai traiško jūreivio kūną ir šiam iš burnos prapliumpa kraujo srovė. Galvakojis nudėbė visus aplinkui šaltu spalvotos akies žvilgsniu. Kiti jūreiviai suvirpėjo nuo šio bejausmio beasmenio žvilgsnio, kuris buvo baisus tuo, kad nereiškė jokios emocijos, tik abejingumą. Kai kurie turėjo rankose ietis ar harpūnus, tačiau nė vienas nedrįso pulti. Galiausiai padaras stebėtinai vikriai nuo denio atsispyrė čiuptuvais ir dingo jūroje kartu su dar gyvomis aukomis gniaužtuose.

Jūreiviai pribėgo prie borto ir žvelgė į nebylų tamsų banguojantį vandenį. Nė vienas nepratarė nė žodžio. Vienintelis Larzas laikėsi atokiau.

Ąžuolas, išplėtęs akis, sukaustytas nuostabos, pravėręs burną, žvelgė, kaip milžiniškas baltas galvakojis dingsta vandenyje kartu su dviem jūreiviais, kuriuos pasičiupo čiuptuvais.

- Kas tai?...- apimtas keistos pagarbios baimės, kurią žmonės paprastai jaučia tik dievams ir demonams, sumurmėjo jis. Kapitonas užsidėjo skrybėlę. Šypsena jo veide virto neapykantos kupinu vypsniu.

- Jis pasičiupo du mano vyrus...- suniurzgė jis.- Mano vyrus iš mano laivo... Prie patrankų! Pasiruošt gynybai, jūrų kiaulės... Daugiau neatiduosim nė vieno! Mikliai tik! Jeigu po dviejų minučių nestovėsit prie patrankų, visi keliausit per bortą!

Jis nusikvatojo atlošęs galvą. Šaižiai, pagiežingai. Tamsios akys žybtelėjo žalsvame veide.- Niekas nenugalės kapitono Varno įgulos, kol turim jūrą ir laivą...- tyliai pridūrė jis, tačiau tai išgirdo tik Ragnarokas. Ąžuolas vėl nusileido į žemutinį denį organizuoti gynybos.

- Kapitone!- per jūros šniokštimą Ragnarokas vos girdėjo savo paties balsą. Jis vis dar stovėjo apsikabinęs stiebą, nors jau jautėsi daug tvirčiau, priprato prie laivo siūbavimo.- Manote, jis grįš?

- Krakeno atžalos turi daug brolių ir seserų,- nusikvatojo kapitonas.- Jie skandino laivus dar tūkstančius metų iki tavo gimimo. Tačiau tik ne manąjį.

Staiga pasigirdo bumbtelėjimas. Vibracija perėjo per visą denį. Ragnarokas, neišsilaikęs ant slidaus drėgno denio, suklupo. Jis atsisuko į laivo galą, kur buvo smūgio šaltinis. Tada prasižiojo iš siaubo. Milžiniškas slidus aštuonkojis buvo čia pat. Jis čiuptuvais apsivijo borto turėklus ir stiebą. Didžiulė spalvota akis žvelgė į čia pat stovintį kapitoną Varną su Ragnaroku. Ragas suprato, jog nuo tolesnių kelių akimirkų priklausys jo gyvybė. Mąstymas tarsi išsijungė, jis viską darė automatiškai, nė negalvodamas. Išsitraukęs kardą, kurio ašmenys veikiai sužibo auksine šviesa, išsklaidžiusia prieblandą, jis vikriai ir iš visų jėgų kirto per stiebą apsivijusį čiuptuvą. Iš sužeistos vietos pradėjo sunktis tirštas glitus bespalvis skystis. Padaras atitraukė čiuptuvą ir atgręžė į Ragnaroką savo spalvotą didelę bejausmę akį. Ši patamsėjo. Kurį laiką Ragnarokas žvelgė į jos gelmes, pailgą gelsvai violetinį, vietomis beveik juodą vyzdį. Jam net pasirodė, jog supranta šio padaro mintis, tokias paprastas lėtas ir aiškias. „Žudyti,- be garso kuždėjo pabaisa.- Nužudyti juos visus. Pavalgyti... Pasimaitinti...“

Staiga prie akies vikriai liuoktelėjo tamsus šešėlis. Kapitonas Varnas užsimojo ilgu geležiniu kardu ir susmeigė jį į galvakojo akį, ligi pat rankenos. Padaras krūptelėjo ir atidengė čiuptuvų slepiamą gilią angą, iš kurios sklido gūdus banginio raudą primenantis, tik daug šaižesnis, klyksmas. Iš rašalo liaukos ant Varno pliūptelėjo tamsaus dvokiančio skysčio srovė, tačiau šis nesutriko. Ramiai

stovėjo priešais mirštantį monstrą ir šypsojosi. Tada lėtai ištiesė ranką ir ištraukė kraujuojančioje akyje styrantį kardą.

- Jis priklauso man, bičiuli,- ramiai tarė kapitonas ir nusisuko. Stipri banga bloškė į laivo bortą ir jis pasviro. Galvakojo kūnas nučiuožė link priešingo borto ir išvirto į jūrą.

Prie laivagalio pribėgo Ąžuolas ir sustojo žemutiniame denyje. - Kapitone, ar viskas gerai?- suraukęs antakius susirūpinęs šūktelėjo jis. Kapitonas Varnas

patvirtindamas kilstelėjo ranką. - Vadovaukite įgulai, pone Kreivaveidi,- šaižiu balsu paliepė jis.- Visi turi būti savo vietose.

Supratote? Ąžuolas linktelėjo ir grįžo atgal. Vėjas įsisukęs šiaušė jo ilgą kaštoninę barzdą. - Ar dar kas nors matote tuos padarus?- įsakmiu bosu, kuris įkvėpdavo baimę priešų įguloms,

suriaumojo jis. Keletas jūreivių nežymiai papurtė galvas. Per šį trumpą laiką vyrai spėjo iki ausų apsiginkluoti – jie segėjo kardų makštis, rankose laikė harpūnus ir ilgas metalines ietis. Neramiai laukdami jie stovėjo prie paruoštų patrankų. Kapitono padėjėjas lėtai pro juos praėjo, tarsi generolas, tikrindamas savo karių parengtį. Jis sustojo prie Larzo.

- Jūsų draugas gerai mojuoja kardu, pone,- įdėmiai žvelgdamas Larzui į akis tarė jis.- O Jūs svaidote neprastas bombas... Kas jūs tokie, ponai?

- Beveik niekas,- nežymiai šypsodamasis atsakė Larzas.- šešėliai tarp dievų. Ąžuolas šyptelėjo. - Jei kada judu sudomintų kelionės jūra...- jis paplojo Larzui per petį ir nužingsniavo toliau, link

pirmagalio. Ten stoviniavo vienas vienintelis jūreivis, palinkęs prie didžiulės keturių vamzdžių patrankos. Plonas jo drapanas kiaurai perpūtė vėjas, o po gerokai per trumpais marškiniais švietė išdžiūvusios skobos.

- Ar viskas gerai?- sudėjęs rankas dūdele šūktelėjo jam Ąžuolas.- Didžioji Marta parengta? Jūreivis kreivai šyptelėjo. Iš tos šypsenos buvo galima nujausti, jog jam skauda dantį. Tačiau

jis optimistiškai paplekšnojo per patrankos vamzdį ir pareiškė: - Viskas tvarkoje, kapitone. Ši mergaitė jau seniai pasiilgo vyriško kvapo... - Tik nesumanyk su ja daryti to, ką aš mačiau prieš savaitę,- suurzgė Ąžuolas, ir, nors vėjas

užgožė jo žodžius, jūreivis nežymiai šyptelėjo. Ąžuolas jau ketino nusisukti, kai staiga akies kampučiu pirmagalyje pamatė kažką sujudant.

Ilgi balsvi čiuptuvai apsivijo patrankos vamzdį ir borto turėklus. Ąžuolo veidas persikreipė. Akimirką jame atsispindėjo plati gama emocijų: pyktis, baimė dėl draugo, išgąstis...

- Šliuriau,- suriko Ąžuolas taip, kaip dar niekada nebuvo rėkęs.- atsisuk! Už tavęs... Jūreivis atsisuko. Akimirką jo veidas persikreipė iš siaubo ir sustingęs jis stebėjo, kaip

milžiniškas galvakojis žvelgia į jį nuo patrankos vamzdžio. Tada jis pasielgė taip, kaip tikriausiai būtų padaręs kiekvienas ir kas kainavo jam gyvybę. Užžiebė degtuką, kurį laikė rankoje, ir padegė dagtį.

- Šliuriau! Ne!- suriko Ąžuolas. Jūreivis atsisuko į jį. Akimirką jis suvokė, ką padarė, tačiau jo veide atsispindėjo susitaikymas. Jis nusišypsojo Ąžuolui. Žiojosi kažką sakyti.

Tada patranka iššovė. Vienas galvakojo čiuptuvas buvo užkišęs jos vamzdį. Ąžuolas pritūpė ir rankomis užsidengė galvą. Sprogimas išdraskė visą pirmagalį, metalo ir vamzdžio skeveldros pažiro į jūrą, ant denio – visur aplinkui. Vargšą Šliurių sprogimo banga tiesiog nupūtė, degantis jo kūnas nusileido ant laivo stogo, ten, kur jūreiviai laikė gelbėjimosi valtis. Ąžuolas apsižvalgė. Kiekvienas jo veido raumuo buvo įtemptas, todėl atrodė, kad jis pyksta. Tačiau iš tiesų senasis jūreivis bandė sulaikyti raudą.

- Šliuriau...-sukuždėjo jis ir tankiai sumirksėjo. Net tamsoje sužibo jo didelės tamsios akys.- Senasis gerasis Šliuriau... Penkerius metus mudu raižėme jūrą „Harpijos“ nešami. Tegul dievai

suteikia tau ramybę...- Ąžuolas nusisuko. Laivo pirmagalis liepsnojo, kelios degančios lentos nusileido ir ant žemutinio denio. Ugnies liežuviai tamsavo, raitėsi ir šnypštė plakami lietaus... O laivas, meistriškai valdomas kapitono Varno rankų, vikriai čiuožė vandens paviršiumi genamas bangų ir vėjų. Jūreiviai atsisukę žvelgė į gęstančias pirmagalio liepsnas. Nė vienas nepratarė nė žodžio, nors visų veiduose atsispindėjo ta pati išraiška.

- Vakar mes praradome septynis draugus. Jie buvo mūsų bičiuliai, mūsų broliai, mūsų įgula...-

Ąžuolas giliai įkvėpė. Karštas saulės kamuolys kybojo tiesiai virš jo skrybėle pridengtos galvos. Jūreiviai tylėdami klausėsi. Ąžuolas nužvelgė susikaupusius jų veidus. Jis jautėsi atsakingas už visus šiuos žmones.- Juos pasiėmė jūra,- galiausiai tarė jis.- Jie žuvo kaip tikri jūrininkai, tokie ir buvo. Norėčiau, kad pagerbtume šiuos didžius vyrus tylos akimirka...- jo švelnus bosas nutilo. Jis nusiėmė skrybėlę. Jūreiviai pasekė jo pavyzdžiu, jie vienas po kito nuleido galvas.

Ragnarokas su Larzu stebėjo juos stovėdami atokiau. Vakarykštės audros pėdsakai atsispindėjo tiek jų, tiek jūrininkų veiduose. Laivas taip pat rodė savo žaizdas – sprogusios patrankos vietoje denis buvo išlūžęs, o bugšprito nebebuvo iš viso. Nuolaužos jau buvo nurinktos nuo denio, burės iškeltos ir laivas ramiai plaukė toliau, genamas nestipraus, bet pastovaus vakarų vėjo.

- Jie gana glaudi bendruomenė,- staiga tarė Larzas.- Piratai, turiu galvoje... Niekada nebūčiau pagalvojęs, kokie tai civilizuoti žmonės.

- Išties,- sutiko Ragnarokas, bet daugiau nieko nepridūrė. Kurį laiką jie taip stovėjo ir žiūrėjo į gedulingą susirinkimą. Jūreiviai pastovėjo gal pora minučių, niekas nepratarė nė žodžio. Po to jie atkuto. Ąžuolas nurodė grįžti prie kasdieninių darbų ir viskas vėl buvo užmiršta. Jis pats švilpaudamas nužingsniavo link laivagalio. Atrodė susimąstęs, nors ėjo tiesiai link Ragnaroko su Larzu, pastebėjo juos tik paskutinę akimirką. Tada sustojo ir šyptelėjo. Atrodė akivaizdžiai sutrikęs.

- Geras rytas... ponai,- dvejodamas pasisveikino ir lyg niekur nieko nuėjo toliau. Ragas su Larzu nusekė jį akimis. Ąžuolas priėjo prie laivagalyje įrengtos savo kajutės durų, atidarė jas ir įžengė vidun. Greta buvo ir kapitono kajutė. Jiedu buvo svarbiausi „karininkai“ visame laive. Ragnarokas su Larzu susižvalgė.

- Kaip manai, mums reiktų pasikalbėti su kapitonu?- paklausė Larzas. Ragas linktelėjo. - Turime tai padaryti... Anksčiau ar vėliau. Reikia aptarti detales. Tačiau kur jis pats? Larzas gūžtelėjo pečiais. - Nuo ryto niekur jo nemačiau. Čia dabar tokios nuotaikos, kad nieko ir nepaklausi... Jūreiviai

sunerimę. Ąžuolas vienintelis dar įkvepia jiems drąsos ir pasitikėjimo, tačiau jis pats juodas kaip debesis. Naktis visus smarkiai sukrėtė.

- Išties?- Ragas pažvelgė į jį pilkšvomis mėlynomis akimis.- Man dar ir dabar skauda skrandį... Bet tu atrodai neblogai.

- Aš žiūriu į tai iš menininko perspektyvų,- tepasakė Larzas. Jiedu lėtai nužingsniavo link laivagalio. Priėję kapitono kajutę neryžtingai sustojo. Kapitono ir jo padėjėjo kajučių durys buvo gražios, kukliai ornamentuotos. Patamsėjusi žalvarinė rankena kadaise ryškiai blizgėjo saulės šviesoje. Apskritai šis laivas buvo gana ištaigingas, tačiau druska ir vėjas bėgant laikui kruopščiai paslėpė tas mažytes detales, kurios anksčiau teikdavo laivui blizgesio ar išskirtinumo. Larzui patiko „Harpija“, jam imponavo vien šis žodis. Nejučia jis tikrai pradėjo svajoti apiplaukti šiuo laivu pasaulį, įsilieti į kapitono Varno įgulos būrį... Tačiau dėl paties kapitono jis nebuvo toks tikras. Tiesą sakant, Varnas kėlė jam šiurpą. Todėl ilgai nė vienas nekėlė rankos, kad pabelstų į duris. Galiausiai tai padarė Ragnarokas. Jis tris kartus tankiai ir ritmingai kumščiu pastukseno pro duris. Niekas neatsakė. Juodu susižvalgė. Galop Ragas padarė tai, kam Larzas tikrai nebūtų ryžęsis – pasuko rankenos bumbulą ir įžengė vidun.

Juos pasitiko prieblanda ir aštrus romo kvapas. Ragas įžengė vidun, Larzas dvejodamas nusekė paskui jį ir tyliai užvėrė duris. Kajutė buvo pritemdyta – vienintelis langas pačiame laivagalyje užengtas apskurusia purpurine užuolaida, ant kurios buvo išsiuvinėtas Keturių Grafysčių Karalystės herbas. Neabejotinai, ši užuolaida pagrobta iš kokio valstybinio pirklių laivo (Larzui su Ragnaroku nebuvo paslaptis, kad „Harpijos“ laivo įgula užsiima piratavimu, Ąžuolas delikačiai apie tai užsiminė dar prieš išplaukiant („Su mumis gali kilti rūpesčių,- lyg tarp kitko tada tarė jis.-Bet ne per daug...“). Ant vienos sienos pakabintas pasaulio ir jūrų kelių žemėlapis, greta stovėjo nedidelė knygų spinta, kurios viršutinė lentyna buvo prikrauta jūrlapių, o kitos užpildytos senomis pageltusiomis knygomis, kurių viršeliai, kadaise žibėję auksu, jau buvo nusitrynę. Prie kitos sienos stovėjo paprasta lova su metaliniais kraštais. Priešais langą buvo stalas, ant kurio stovėjo tik rašalinė ir pradėti piešti kažkokio objekto kontūrai; galbūt tai buvo koks naujas žemėlapis vietų, kurias neseniai ištyrinėjo ar planavo ištyrinėti „Harpijos“ įgula.

Larzas su Ragnaroku neiškart pamatė kapitoną, todėl jie sustojo kajutės viduryje nežinodami, ką daryti ar sakyti toliau. Kurį laiką buvo tylu, tik sukleręs netikslus laikrodis tiksėjo ant sienos.

Galop kambario gale kažkas sugirgždėjo. Ragas prisimerkęs pažvelgė ten. Prieblandoje jis išvydo liekną tamsų siluetą, sėdintį ant kėdės kampe, prie stalo. Kapitonas buvo apsirengęs juodu ilgu žemę siekiančiu apsiaustu, apgaubusiu jo liekną siluetą. Jo į kuodą surištų tamsių, jau žilstančių, plaukų neslėpė skrybėlė. Net ir prietamsyje (o gal ypač prietamsyje) jo veidas atrodė blyškus, nors tą akimirką jame sustingusi gilaus susimąstymo ir liūdesio išraiška teikė savotiško kilnumo. Kapitonas jaunystėje buvo gražus vyras, net ir dabar jo bruožai nebuvo atstumiantys.

Jis juos pamatė. Tikriausiai stebėjo nuo pat tos akimirkos, kai juodu lėtai dairydamiesi įžengė į jo kajutę, privačias valdas. Akimirką jis žvelgė į juos be jokios išraiškos veide, po to mostelėjo ranka.

- Norite romo, vyrai? Paskutinis butelis iš mano asmeninių atsargų... Po to turėsite kaulyti Ąžuolo.

- Ne... Dėkui, kapitone,- Larzas atsisakydamas kilstelėjo rankas. Kapitonas Varnas gūžtelėjo pečiais. Jis kilstelėjo ranką su buteliu ir godžiai patraukė pro kaklelį.

- Tai kas nutiko?- jau duslesniu, tačiau vis dar negyvu balsu pasiteiravo jis.- Gal pageidaujate kokių patogumų? Kortų? Gėrimų? Pasimušti? Galime jums parūpinti visus žemiškuosius malonumus, išskyrus moteris...- jis darsyk godžiai nugėrė iš butelio. Tada persibraukė rankove per lūpas nieko nematantį žvilgsnį įsmeigęs kažkur prieš save.- Moterys... Vyrai amžinai pakvaišta dėl jų. Išskyrus vargšą Šliurių, jis mylėjo patranką... Didžiąją Martą. O, gera mergaitė buvo! Daug laivų patvarkė. Stiprių karo laivų... Visą Aldoros laivyną su ja galėjome nušluoti,- kapitonas šiurpiai nusikvatojo. Tas jo šaižus kvatojimas ataidėjo nuo sienų. Ragnarokas pajuto, kaip žvarbus šaltukas pro odą įsismelkia ligi pat kaulų. Staiga kapitonas nuleido akis. Jo žvilgsnis tapo aiškesnis, jame sužibo liūdesys.- Deja,- dusliu balsu tarė jis.- viskam ateina galas. Jie bent jau mirė kartu. Bet kas galėtų norėti tokios mirties...

- Kapitone,- atsargiai, nedrąsiai įsiterpė Larzas.- mudu atėjome pakalbėti vienu reikalu. Dėl sirenų,- jis reikšmingai nutilo. Kapitonas nereagavo. Jis žvelgė kažkur į sieną, išvis neatrodė, kad klausytųsi. Tačiau Larzas kalbėjo toliau.- Kaip tikriausiai žinote, Ąžuolas mus nusamdė, kad... na... padėtume susitvarkyti su jomis, nes sirenos kasmet pražudo nemažai jūreivių, o kartais visą įgulą tiesiog išvaro iš proto.

- Kartą,- bejausmiu balsu tarė Varnas. Jis gūžtelėjo pečiais.- Jos dainavo stovėdamos ant uolos. Vyrai prarado žadą. Jie pradėjo plaukti tiesiai link jų, neklausė mano įsakymų... Pusė jų iššoko tiesiog per bortą ir pasileido plaukti link salos, bangos priplojo juos prie uolų ir pražudė dar pusiaukelėje. Kitus aš išžudžiau... Mudu su Ąžuolu ir Šliuriumi trise parplukdėme laivą atgal į uostą. Bet taip buvo tik kartą,- kapitono veide atsirado keista išraiška, jos net Larzas apibūdinti nesugebėjo.- Tai buvo vienintelis kartas, kai kėliau ranką prieš savo įgulą. Tačiau jūra yra negailestinga. Turi būti arba

žiauresnis už ją, arba žūti jos bangose. Aš esu laivo kapitonas, nuo manęs priklauso šių vyrų gyvybės. Aš turiu būti negailestingas. Kitaip net tie du nebūtų sugrįžę..- jis nutilo. Tada atsisuko į Larzą su Ragnaroku. Juodos akys draugiškai žvelgė iš po dailių lenktų antakių.- Ąžuolas nuo tos dienos skelbia, jog nesidomi moterimis. Aišku, jis pirmas aplanko kekšynus, kai prisišvartuojame uoste. Tik niekam nesakykite, tai jo paslaptis... Jis nenori pasirodyti silpnas. Jis – geras kapitono padėjėjas. Bet būtų prastas kapitonas. Kapitonas neturi slėpti silpnybių. Jis turi jas nugalėti. Jūs sudarėte su Ąžuolu sutartį, jog apginsite jūreivius nuo sirenų?

Larzas linktelėjo. Jis nusišypsojo. - Taip, kapitone. Maždaug taip. - Niekų pasakos,- Varnas numojo ranka ir nusigręžė. Gurkštelėjo iš butelio, tada nusivylęs

pateliūskavo jį ir nusviedė ištuštėjusį butelį kažkur į kampą.- Pamirškite. Nesąmonės. - Mes esame susidūrę su daugeliu panašių jėgų,- ramiai, tačiau su savotiška jėga balse, kuri

privertė Varną atsisukti, prabilo Ragnarokas.- Ir su abejingumu taip pat. Mes galime išspręsti jūsų problemą, jeigu mums leisite, kapitone. Tačiau tai priklauso tik nuo Jūsų. Galiausiai, juk Jūs esate šio laivo kapitonas,- jis reikšmingai nutilo.

- Sirenoms reikia blizgučių,- prabilo Larzas.- Jos mėgsta puoštis. Jeigu Jūs retkarčiais nugabentumėt joms į salą keletą niekučių, manau, pavyktų susitarti. Be to, joms reikia daugintis. O jūsų vyrai juk retai mato moteris, todėl, manau, tai smarkiai praverstų derybose, ir...

Kapitonas tylėdamas žvelgė į juos. Keista išraiška žaidė jo veide. Galiausiai ji virto nuovargiu. Jis numojo ranka.

- Išeikite,- pareiškė.- Tuoj pat. Larzas žvelgė į jį. - Bet... - Pakalbėsime apie tai vėliau,- kapitonas vėl nusigręžė. Jis dar kartą atsainiai mostelėjo ranka.-

Ačiū už vizitą, vyrai. Prablaškėte mane. Dabar eikite išgerti, paloškite kortomis ir prasitampykite žiūrėdami į jūros vilnis... Visi taip daro, tik kiekvienas turi savo idealą.

Larzas su Ragnaroku susižvalgė. Kapitonas atsilošė kėdėje. Jo gilios akys tiesiog liepsnojo lyg dvi juodos žvaigždės, o lūpose žaidė širdgėla sumišusi su ilgesiu. Jiedu išėjo. Nenorėjo, o ir nebuvo prasmės jo ilgiau trukdyti.

Saulė skaisčiai šypsojosi iš padangės. Laivas monotoniškai suposi ant bangų. Klastūnė jūra niekuo neišsidavė apie vakarykštį savo šėlsmą, jos ramiame paviršiuje žaidė saulės zuikučiai. Larzas su Ragnaroku nusileido į triumą. Abu buvo pavargę ir norėjo miego – audra šėlo visą naktį. Jiedu sugulė į savo gultus nesikalbėdami, kiekvienas paskendęs savo mintyse. Larzas užsimerkęs skaičiavo bangų supimą. Kairėn... Dešinėn... Vienas... Du... Įdomu, ar ir kapitonas juos lėtai skaičiuoja sėdėdamas savo kėdėje, paskendęs savuose košmaruose, daug baisesniuose ir juodesniuose, nei vakardienos viesulas? Ir tai buvo paskutinė Larzo mintis...

Ilgi violetiniai švelniai garbanoti jos plaukai siekė pečius. Melsvos akys žvelgė tiesiai į jį, o jose

atsispindėjo laužo šviesa. Jis žvelgė į jos rausvas pravertas lūpas, blyškią odą... - Mane užaugino jūra...- ramiu balsu prabilo ji ir nusišypsojo jam.- Audringa ir nenuspėjama.

Narsi, drąsi, šiurkšti ir negailestinga jūra. Nes privalai būti žiauresnis už ją, jei nori išlikti... Mane užaugino jūra, todėl man niekad nebereikės bijoti jos šaltų gelmių... Nes aš visada regėsiu juodas tėvo akis, jo rankas, supančias mane. Jūra buvo mano lopšys ir gimdyvė... Jūra pražudys tave, jeigu nerasi atsakymo.

- Kokio atsakymo?- suraukęs antakius paklausė Larzas.- Ką turėčiau surasti? Tačiau ji tik nusišypsojo ir pradėjo tirpti jo akyse. Larzas tiesė į ją rankas, tačiau ji atsitraukė. - Ką man daryti?- apimtas nevilties sušuko Larzas. Nythera nusišypsojo.

- Jūra... žino... visus... atsakymus,- nuskambėjo jos lėtas skambus balsas. Tada ji išnyko, o padangę tarsi griaustinis perrėžė šaižus kvatojimas...

ANTRAS SKYRIUS

I.

Jie judėjo tyliai ir be jokio garso. Tamsūs šešėliai šmurkštelėjo kolonadoje. Šventės aidai, sustiprinti marmurinių arkų, čia girdėjosi puikiai. Kiekvienas džiaugsmingas šūksnis, kiekviena patrankų salvė pasikartojančių aidų gama užtvindydavo siaurą kolonados ertmę.

Tamsūs šešėliai trumpam pranyko už kolonų. Karališkųjų rūmų Žydrojoje aikštėje stoviniavo trys lengvai ginkluoti sargybiniai. Jie apie kažką kalbėjosi tarpusavyje, jų šūksnių aidą vėjas retkarčiais atnešdavo ligi pat kolonada įrėmintų aikštės pakraščių.

Vienas sargybinis lėtai nužingsniavo link kolonados. Sustojęs tarp marmurinių arkų, jis išsitraukė cigaretę ir į koloną brūkštelėję degtuką, ramiai prisidegė ją.

Iš už kolonos išniro šešėlis. Greičiau, nei sargybinis spėjo pakelti galvą, juoda pirštinėta ranka sugriebė jam už gerklės ir užspaudė miego arteriją. Nelaimėlis išsproginęs akis pažvelgė į priešininko veidą. Jo akys dar labiau išsiplėtė iš siaubo, jis pražiojo burną, tačiau juodoji ranka tvirtai gniaužė gerklę, nelaimėlis negalėjo ištarti nė žodžio. Jo veidas išraudo, skruostai pamėlo, odoje išsišovė violetinės kraujagyslės. Neišlaikęs jis suklupo ant kelių, virpulio banga nupurtė jo kūną.

Po to ranka jį paleido. Nebegyvas sargybinis tyliai šlumštelėjo ant marmurinio grindinio. Blykstelėjo auksinė beveidė kaukė. Anapus siaurų akims skirtų plyšių žibėjo dvi tamsios

žvaigždės. Nusmailintas smakras dengė gobtuvo neslepiamą kaklo dalį. Kaukėta būtybė greitai apsidairė. Ji pašoko aukštyn ir dingo kažkur palubėje. Tuo tarpu kiti du

sargybiniai išgirdę triukšmą atsisuko. Jie iš tolo išvydo negyvėlį, tysantį tarp lieknų kiek šviesesnių nei dramblio kaulo spalvos kolonų. Jie šūktelėjo ir bėgte pasileido link tos vietos. Saulės spindulėlis koketiškai mirktelėjo atsispindėjęs nuo apnuoginto kardo. Išsitraukę ginklus, jie sustojo kolonadoje ir apsidairė ieškodami pakampėse tykančių priešų. Tačiau aplinkui nieko nebuvo. Vienas sargybinis suraukęs antakius lėtai nužingsniavo į priekį.

- Palauk!- ištiesęs ranką nedrąsiai pašaukė jį draugas.- Juk mes nežinome, kiek jų. Pirmasis sargybinis, į jį atsisukęs, pašaipiai šyptelėjo. - Ką, bijai? Nesijaudink. Nesvarbu, kad ir kas čia buvo, jų nebėra... Iš palubės žemyn nusklendė pora juodų didesnių už šikšnosparnius padarų. Jie nusileido ant

sargybinių. Nebebuvo jokių grumtynių, jokio nereikalingo triukšmo. Netikėtai užklupti kareiviai net nespėjo pasipriešinti. Po keleto sekundžių jie negyvi gulėjo šalia savo draugo.

Kaukėtieji linktelėjo vienas kitam, tada pasieniais nuslinko kolonada ligi įėjimo į Purpurinę aikštę, kur vyko karalienės Aldoros karūnavimo ceremonija. Praėję aukštą arką jie pateko į šurmuliuojančios minios sūkurį. Ši aikštė, kaip ir Žydroji, buvo supama kolonados, prie kurios buvo tankiai sustatyti sargybiniai, kurie smalsiai stebėjo šventę. Aikštės viduryje grojo orkestras, o gėlėmis puoštame soste sėdėjo jauna graži būtybė, kurios blyškus santūrus veidas vos vos šypsojosi miniai. Ji buvo apsirengusi šviesia klostuota suknele, kurioje derėjo visi pasteliniai atspalviai. Ši suknia, švelni ir spalvinga lyg pats pavasaris, lengvai plazdėjo vėjyje. Karūnuotosios karalienės kojos, apautos krištolu puoštais bateliais, buvo padėtos ant neaukšto tam skirto pakojo. Ant jos baltų it liepos žiedai už nugaros tvarkingai susegtų plaukų puikavosi šviesiai rožinių gėlių vainikas.

Greta, ant tokio pat brangaus, auksu puošto sosto, sėdėjo šalies valdovas, karalius, kuris laikė už rankos savo jaunąją žmoną. Kareivių ir dvarininkų minia jiems plojo ir šypsojosi, o aikštėje sustatyti stalai lūžo nuo maisto ir gėrimų.

Nuotaika buvo giedra ir džiugi, tą akimirką visa šalis šventė valdovo vestuves ir nuotakos karūnavimą. Ne paslaptis, jog laimingo karaliaus laiminga tauta. Todėl žmonės džiūgavo ir šventė, nė nesusimąstydami, kiek iš šios santuokos naudos bus jiems ir visai valstybei. Net monarchijos

priešai tą dieną atvyko į rūmus be baimės būti suimti ir šypsodamiesi žalčių šypsena dalijo malonius žodžius karaliui ir komplimentus jo nuotakai. Valdovas oriai priminėjo jam skirtus sveikinimus. Jis beveik nė karto nepažvelgė į pačią nuotaką, ji jam tebuvo dar vienas gražus daiktas, kurį panorėjęs nugrūs gilyn į spintą. Karalienė, kuri iš išvaizdos atrodė dar visai vaikas, nuleidusi akis, tačiau be jokio sudrovėjimo, greičiau su apatija ir nuoboduliu, dairėsi aplinkui santūriai reaguodama į minios plojimus ir šūksnius.

Visas dėmesys buvo sutelktas į aikštės centrą, ten buvo sutelkti svarbiausi objektai: vyno stalas; spalvingai apsirengę orkestrantai ir karališkoji pora. Todėl niekas nepastebėjo dviejų tamsių šešėlių, slenkančių kolonados pasieniu. Jie be vargo prasmuko pro kareivių gretas, šie buvo susispietę į nedidelius būrelius ir statė pinigus bandydami atspėti, ar nedideli riesti rageliai, dailiai kyšantys iš po baltų it sniegas nuotakos plaukų, yra tikri, ar tai tik ekstravagantiška puošmena.

Dideliais žingsniais tamsios būtybės nužingsniavo tiesiai link sosto. Saulės šviesoje akimirką sužibo bereikšmiai auksiniai veidai, tačiau jie ėjo nulenkę galvas ir niekam nekrito į akis – aikštėje buvo pilna keistai apsitaisiusių veikėjų. Vakare rūmuose vyks kviestinis kaukių balius.

Aikštėje jų buvo ir daugiau. Dar trys artėjo prie sosto iš kitos pusės. Orkestras džiugiai trimitavo paskutinius vestuvių maršo akordus. Saulės šviesoje blykstelėjo durklas. Akimirką orą perskrodė švilpimas, tada jaunutės karalienės kūnas virptelėjo. Durklas įsmigo į sosto atlošą prie pat jos kaklo, pro prakirstą odą sunkėsi tamsaus kraujo srovelė, kuri atrodė itin ryškiai blyškios odos ir pastelinės suknelės fone.

Karalienė Aldora sutrikusi vos regimai pražiojo lūpas ir nukreipė aštrų tamsiai mėlynų akių žvilgsnį į juodu apsiaustu apsirengusią būtybę, kuri, aukšta ir tiesi, nebyliai žvelgė į ją išraiškos neturinčiu auksiniu veidu.

Tada prasidėjo chaosas. Kareiviai puolė į minią išsitraukę kardus. Persikandę svečiai šurmuliavo aplinkui. Kai kas norėjo bėgti iš aikštės, tačiau sargyba nieko neišleido. Kažkas nuvertė desertų stalą, stambi grietinėlės spalvos suknele ir perlų karoliais pasipuošusi ponia rėkdama nudribo tiesiai ant torto. Verkdama, drebėdama iš susijaudinimo ji rinko ant žemės iškritusius pyragėlius ir dejuodama grūdosi juos sau į burną.

- Stresas...- kūkčiojo ji žiaumodama.- Ak, tas stresas... Keletas sargybinių pribėgo prie karalienės ir su visu sostu ją išnešė iš aikštės. Karalius išdidžiai

žingsniavo iš paskos, lydimas keturių ietimis ginkluotų asmens sargybinių būrio. Tai nebuvo pirmas pasikėsinimas jo gyvenime, labiausiai jis irzo ne dėl sužeistos žmonos, o dėl neišvengiamai sutrikdyto šventės grafiko.

Kiti sargybiniai šukavo minią ieškodami tų, kas išdrįso pasikėsinti į valstybės karūną. Visi tripinėjo ir šūkavo nežinodami, ką daryti. Tik penki juodais apsiaustais apsigobę individai ramiai, niekieno netrukdomi, išėjo iš aikštės ir dingo anapus vartų arkos. Niekas jų nematė ir nesivijo.

Visą šį reginį, ramiai šypsodamasis, iš rūmų balkono stebėjo lieknas violetiniu juodais ornamentais išmargintu kostiumu apsirengęs aštuoniolikmetis jaunuolis. Jo ilgoki rudi plaukai buvo tvarkingai surišti į kuodą, o kairė ranka nerūpestingai atmesta už nugaros. Jo laikysena buvo tiesi, tačiau neįsitempusi, o ramus švelnių bruožų veidas su mėlynomis draugiškumu ir atvirumu spinduliuojančiomis akimis žvelgė į sumaištį aikštėje.

Jaunuolis, lyg teatro žiūrovas kruopščiai stebėjęs po kojomis vykstančią sceną, apsisuko ir grįžo atgal į erdvius šviesius apartamentus. Šypsena jo lūpose pranyko, nors vaiskių mėlynų akių netemdė joks šešėlis.

Po dešimties metų...

II. „Harpija“ ramiai sūpavosi nešama bangų. Jūreiviai dirbo įprastinius darbus, lošė kortomis ir

uoliai siurbė romo atsargas. Ąžuolas, rūstus ir juodas it debesis, stovėjo pirmagalyje ir niūriai žvelgė į išdraskytą laivo priekį, Didžiosios Martos vamzdžio likučius. Išsiblaškęs jis ranka paplekšnojo per apdegusį juodą metalo paviršių.

- Tu buvai geriausia...- tarė.- Kitos tokios nerasim... Dieve, juk kartu mes galėjom siųsti velniop karinius laivus vos pora šūvių....- Ąžuolas šniurkštelėjo ir nežymiai šyptelėjo apimtas prisiminimų. Staiga jis krūptelėjo pajutęs kažką stovint už nugaros. Svajinga mina tuoj pat išnyko iš jo veido, ją pakeitė diržus rūstumas ir orumas, kaip ir dera kapitono padėjėjui. Jis atsisuko ir tamsiomis akimis nužvelgė Ragnaroką, stovintį priešais. Raumeningas saulėje įdegęs jaunas vyras... Galbūt stipresnis, galbūt mitresnis nei Ąžuolas, kai buvo jo metų. Tačiau juk svarbiausia ne tai, tiesa? Ne jėga ar mitrumas padeda kareiviui ištverti mūšio lauke... Tačiau tik tada, kai jau esi senas, pradedi tai suvokti. Ąžuolas mąsliai žvelgė į Ragnaroką, o šis savo ruožtu tyrinėjo jį pilkšvomis melsvomis akimis. Kurį laiką nė vienas neištarė nė žodžio. Silpnas vėjas kedeno jųdviejų plaukus. Jie žvelgė vienas į kitą su savitu kritiškumu, būdingu skirtingų kartų žmonėms.

Galiausiai Ragnarokas prabilo pirmas: - Mums reikia aptarti mudviejų... susitarimo detales, pone Kreivaveidi... - Taip,- linktelėjo Ąžuolas. Jis jau žinojo, ką Ragnarokas ketina pasakyti, tačiau vis tiek leido

jam kalbėti. - Kapitonas atšaukė mūsų susitarimą,- ramiai tarė Ragnarokas.- Man ir mano draugui susidarė

įspūdis, jog Jūs... deramai neinformavote jo apie sandėrį. Ąžuolas ilgai tylėjo. Jo vėjyje nudiržęs veidas ūmai tapo kažin koks susimąstęs, o akys žvelgė

tolyn į jūros vilnis. - Aš penkerius metus plaukioju su Gintaru,- lėtai tarė jis.- Mudu kartu daug ištvėrėm. Tai, ką

matėte vakar, pone Ragnarokai... Tai tebuvo dalelė to, kas nutinka kas keletą mėnesių ar savaičių jūroje. Kai žinai, kad kartu su keliolikos žmonių įgula tesate vieninteliai žmonės visame vandenyne, tūkstančio mylių spinduliu... Žmonės suartėja. Mano įgula – mano šeima, pone Ragnarokai. Paklauskite to paties bet kurio vyro, jie Jums pasakys tą patį. Tačiau Gintaras... Kapitonas Varnas,- skubiai pasitaisė jis papurtęs galvą.- Jis visados mumis rūpinosi... Tačiau niekuomet netapo mūsų šeimos nariu. Apie Varną sklinda gandai, jo vardas žinomas kiekviename uoste, minimas kiekvienoje įguloje. Bet mums... jis nemažiau paslaptingas nei visiems kitiems, kurie klausosi legendų apie jį. Plaukiojau su juo penkerius metus, trejus buvau jo padėjėju. Tačiau nieko apie jį nežinau,- staiga jis pažvelgė į Ragnaroką, žvilgsnis tapo aiškesnis, aštresnis.- Sirenos yra visų jūrininkų svajonė ir siaubas. O ten, kur svajos susilieja su siaubu, laukia mirtis arba beprotybė, pone Ragnarokai, o tai iš esmės neegzistuoja viena be kita. Savo akimis mačiau, kaip...- jis nutilo ir nukreipė žvilgsnį šalin. Jo primerktos tamsios akys sužibo, tartum staiga būtų prisiminęs kažką, dėl ko pats pajuto gėdą. Tada krenkštelėjo ir nužingsniavo link kopėčių į žemutinį denį.- Aš su juo pasikalbėsiu,- praeidamas pro Ragnaroką sumurmėjo jis.- O jūs tuo tarpu mėgaukitės kelione...- jis nusileido kopėčiomis žemyn ir dingo Ragnarokui už nugaros. Šis neatsisuko. Jo akys klaidžiojo ties spindinčiomis žydrų bangų keteromis...

Prieš devynerius metus...

II.

Laivų flotil ė dailiai čiuožė vandens paviršiumi. Žydromis uniformomis apsirengę jūreiviai stovėjo savo pozicijose, prie patrankų. Jis nužvelgė juos stovėdamas pirmagalyje. Du šimtai laivų... Trys tūkstančiai vyrų... Ir jie visi tiki juo. Tačiau ar jis yra vertas jų pasitikėjimo?

Keturių Grafysčių Karalystės karališkojo laivyno vėliavos išdidžiai plevėsavo ant stiebų. Jūreiviai šūkčiojo vieni kitiems komandas, vyniojo lynus. Laive įtemptai virė darbas. Visi ruošėsi paskutinei, galbūt lemtingai, kovai.

Jis apsisuko ir nužvelgė jūrą priešais. Laivas tiesiog skriejo bangomis, stovėdamas pirmagalyje ir nematydamas denio lentų sau po kojomis, jis galėjo laisvai įsivaizduoti, jog skrieja virš jūros platybių, laisvas lyg paukštis.

- Laivas paruoštas, admirole,- jis išgirdo balsą sau už nugaros ir jau žinojo, ką pamatys atsisukęs. Žydromis uniformomis apsirengę karininkai, kurių pečius dabino auksiniai antpečiai, išsirikiavę laukė jo kalbos. Jis nužvelgė juos visus: rimtus, orius, ryžtingus veidus. Akimirką sutriko, nes nežinojo, ką jiems pasakyti, tačiau greitai žodžiai pradėjo lietis patys:

- Šiandien mes dalyvausime mūšyje,- skardžiu balsu paskelbė jis.- kuris nulems visos šalies, keturių tautų likimą. Uzurpatorė tironė, neteisėtai užėmusi karališkąjį sostą, bus sutriuškinta. Kai nugalėsime ją vandenyse, o mūsų ryžtas ir įgūdžiai padės tai padaryti, mūsų sąjungininkai žemėje sumuš priešiškos armijos likučius ir įžengs į sostinę. Tvarka bus atkurta. Mes prisiekėme karaliui, vyrai, jog kovosime už karūną širdimi ir kalaviju. Atėjo valanda įvykdyti priesaiką...- jis prisimerkė ir nužvelgė rimtus jų veidus. Jie atidžiai klausėsi jį, gerdami kiekvieną žodį, laive, kuriame dar prieš akimirką vyravo chaotiškas triukšmas, nebesigirdėjo nė šlamesio – net jūreiviai, ir tie sustojo darbo vietose ir atsisukę klausėsi jo žodžių.

Jis tylėjo. Tada iš makščių, pritvirtintų prie juodo odinio diržo, išsitraukė kardą ir iškėlė jį į viršų. Saulės spinduliai žiburiavo ir žaidė spindinčiuose ašmenyse.

- Mes nugalėsim,- garsiai paskelbė jis.- Ne todėl, kad tikime teisingumu. Mes nugalėsime todėl, kad turime geriausius laivus ir šauniausias įgulas. Ponai, pirmyn!

Karininkai pritariamai vieningai riktelėjo. Jie visi it vienas iškėlė į dangų kardus. - Už karalystę! Tebūna sunaikinta uzurpatorė!- pasigirdo šūksniai. Jis nusisuko. Prie jo priėjo

liekno sudėjimo vidutinio ūgio žydra uniforma apsirengęs jaunas, dvidešimt penkerių metų amžiaus, vyras su žiūronu rankoje.

- Pone, kažką matau...- žvilgtelėjęs pro žiūroną neryžtingai tarė jis.- Ties dvylikta valanda... Pats pažiūrėkit...

Jis be žodžių paėmė žiūroną ir pažvelgė į priekį. Tolumoje, maždaug toje vietoje, kur šypsojosi rytinė saulė, dar neseniai pakilusi iš jūros, iš už rūko uždangos palengva niro nedideli pilki šešėliai. Jis išvydo burę, antrą, trečią...

Jų buvo keliolika. Jis susklendė žiūroną ir atidavė jį jūreiviui. - Gerai, kad pranešėte, Blyksny,- jo balsas ūmai tapo ryžtingas, griežtas, jame suskambo

metalinės gaidelės. Jis atsisuko į šoną, į daugybę laivų, plaukiančių iš paskos ir iš kairės. - Visiems kapitonams: pasiruošt!- garsiai paskelbė jis ir jo šūksnis nusklendė virš ramaus, vos

vos lengvai siūbuojančio vandens paviršiaus... Po devynerių metų...

III.

Temo. Ragnarokas susigūžė ir neramiu žvilgsniu nudėbė juodą erdvę, atsiveriančią čia pat, anapus pilkų ąžuolinių borto sienelės lentų.

- Kas? Tau vėl šalta?- Ragnarokas pajuto nežymią pašaipą Larzo balse. Jis atsisuko ir suraukęs antakius pažvelgė į savo kortas.

- Vis tiek...- sumurmėjo.- Nesuprantu, kodėl jie iš kaladės išėmė visas damas... - Nes jūreiviai jas vogdavo ir... na, žinai,- Larzas nusižiovavo.- Po galais, sunkus tas jūrininkų

gyvenimas... Moterys – kartą per kokius kelis mėnesius, visas maistas – keletas džiūvėsių ryte ir vakare, skysta žuvienės sriuba per pietus... Beje, šiandien savajame dubenyje radau didžiulę nago nuokarpą. Sprendžiant iš spalvos, virėjas per daug sau nesuka galvos dėl higienos...

- Romas,- Ragas metė kortą.- Jie turi romo. Daugybę butelių... - O, taip,- Larzas pakreipė galvą ir atsikirto koziriu. Ragas nusivylęs nužvelgė ant statinės

gulinčias kortas ir nustūmė panaudotąsias į krūvelę šalia.- Dėl šito nesiginčysiu. Nors, girdėjau, Varnas vienas išmaukia pusę viso laivo atsargų...

- Jis - kapitonas, vis dėlto,- svarstydamas filosofiškai kryptelėjo. Jis puolė. Ragas nusivylęs metė kortas ant statinės dugno. Jis atsiduso.

- Kaip manai... Ar Ąžuolas šnekėjosi su Varnu? - Man nieko nesakė,- ramiai gūžtelėjo pečiais Larzas. Ragas irzliai žvilgtelėjo į jį. - Tu visada toks... Dediesi, jog tau ant visko nusispjaut. - O ką, tau ne?- nuoširdžiai nustebęs paklausė Larzas. - Prarastume daug gražaus pinigo. Be to, juk žinai, kad iš tiesų neturime kuo susimokėti už visą

kelionę. Akimirką Larzas tylėdamas svarstė šiuos argumentus. Jis kryptelėjo lūpomis. - Be to, aš nelabai pasitikiu tais jūreiviais,- pridūrė Ragas. Larzas irzliai žvilgtelėjo į jį. - Žinai, per tave man tuoj pačiam prireiks romo... - Jeigu eisi į triumą, atnešk ir man butelį,- šyptelėjęs paprašė Ragas. - Romo atsargas saugo sargybinis...- neryžtingai numykė Larzas. - Baik, jis visada girtas... - Gerai jau,- šyptelėjo Larzas. Jis atsistojo ir jau ruošėsi eiti, kai staiga Ragas jį sustabdė: - Palauk,- šūktelėjo. Ragnaroko balsas pasikeitė. Linksmo nerūpestingumo jame nebuvo likę nė

pėdsako. Larzas tuojau sustojo. Jis griebėsi durklo, kabančio prie šono. - Kas nutiko?- metaliniu balsu pasiruošęs kovai paklausė. - Ar negirdi?- nustebo Ragas. Larzas atsisuko. Jis susiraukė. Draugo veido mina buvo pakitusi.

Tiesą sakant, Larzas dar niekada nebuvo matęs Ragnaroko tokio. - Ką?- paklausė.- Ką turėčiau girdėti? - Jos... dainuoja...- sukuždėjo Ragnarokas. Ąžuolas neramiai apsidairė. Jis pasirėmė ant vairo, tada atidžiau įsiklausė. Staiga jo veidas

persikreipė, akys susiaurėjo. Pakuždomis jis ištarė keiksmažodį, kurį net jūreiviai vartodavo tik itin retomis aplinkybėmis.

Staiga jis krūptelėjo. Varną pajuto anksčiau, negu išgirdo jo ryžtingą šiek tiek nelygią (kapitonas nežymiai šlubavo) eiseną. Atsisukęs Ąžuolas išvydo liekną dygsniuotu apsiaustu apsigaubusį siluetą. Žylančių kapitono plaukų kuodą slėpė nunešiota trikampė skrybėlė, o blyškiame veide, kuris vienišo žibinto šviesoje atrodė beveik žalsvas, spindėjo dvi tamsios žvaigždės ir, lyg prasišiepusi kaukolė, švietė pagiežingas vypsnys.

- Sirenos...- nuskambėjo tylus, gergždintis, žioruojančios neapykantos sklidinas kapitono Varno balsas. Ąžuolas linktelėjo. Jo rimtas veidas nerodė jokių emocijų. Aukštas tamsus siluetas priėjo prie jo ir atidžiai pažvelgė į akis.- Tikiuosi, tu jau persirgai šia liga, Ąžuolai...- sumurmėjo tylus grėsmingas balsas.

- Visiškai, kapitone,- žiūrėdamas jam į akis patvirtino Ąžuolas.

- Tuomet, galėsi kontroliuoti laivą? - Esu pavaldus Jūsų komandoms, kapitone. - Gerai...- Varno lūpų kampučiai nežymiai pakilo aukštyn.- Tuomet mes pradėsime... Derybas... - Jūs apsvarstėte šią idėją, kapitone?- Ąžuolas išplėtė akis. Varnas tyliai nusijuokė. Jis išsitraukė

kardą ir nužvelgė šaltus metalinius ašmenis. - Derėsimės su jomis taip, kaip neseniai derėjomės su Krakenu ir jo šeimyna... - Bet... - Likit prie vairo, pone Kreivaveidi!- nutraukė jį kapitonas. Jis apsisuko ir nulipo laiptais į

žemutinį denį. Ąžuolas suraukęs antakius susirūpinsiu žvilgsniu sekė jo lėtą šlubčiojančią pavargusią eiseną.

Ragnarokas niekada nebuvo patyręs nieko panašaus. Švelni skambi lyriška daina skambėjo veikiau jo širdies gelmėse, negu ausyse. Pravėręs pilkšvas žėrinčias akis, truputį pražiojęs burną, jis klausėsi šios nuolat kintančios dainos melodijos pakuždomis kartodamas žodžius. Žodžius, kurių jis nesuprato, tačiau galėjo nujausti reikšmę. Jie suspindėdavo ir tuoj pat pranykdavo jo širdyje nepalikę pėdsako. Daina buvo nepaprastai liūdna ir graži. Ji priminė Ragnarokui kažką nepakartojamo, atrodė, jog sklinda iš gilios vaikystės. Ašaros tekėjo jo skruostais, tačiau jis to nejautė. Nejautė nieko, išskyrus šviesą, užplūdusią jo sielą, kuri išsklaidė visus šešėlius, visas abejones, visas nuoskaudas... Tą akimirką jis buvo dėl visko tikras. Jis jautėsi laimingas. Nebyliai kartodamas giesmės žodžius jis nustebęs stengėsi suprasti, iš kur kyla šis keistas sunkiai suvokiamas jausmas – laimė. Ar tai visada glūdėjo kažkur giliai jo viduje, ar veikiau tik nepakartojamo skambesio sukurtas miražas?

Larzas taip pat ją išgirdo. Ragas matė, kaip pasikeitė jo veidas. Kurį laiką jie nieko nedarė, tik nebyliai klausėsi. Nieko daugiau ir negalėjo padaryti. Kažkokia jėga, stipresnė už juos, sukaustė kūną, protą: valią ir mintis. Ir to vienintelio saldaus žodžio, rodos, sukuždėto tiesiai į ausį, pakako, kad jie abu paklusniai prieitų prie borto sienelės ir pasilenktų...

- Ateikit... Ateikit...- vėjas nešė tylų šnabždesį, šis balsas juokėsi ir verkė vienu metu, retkarčiais tapdavo garsesnis, lyg ištartas visai šalia, o po minutės šaukdavo iš nakties tamsybių. Tyli lyriška giesmė klajojo, nešiojama vėjo, ir nebuvo įmanoma suvokti, iš kurios pusės ji sklinda. Ragas su Larzu stovėjo persisvėrę per bortą, bandydami kažką įžiūrėti virš tamsios jūros besisukančiame balkšvame rūke, tačiau jų pastangos buvo bergždžios.

- Atsargiau, vyrai,- pasigirdo pašaipus šaižus balsas. Jo šiurkštaus skambesio pakako, kad Ragnarokas pabustų iš saldaus nepakartojamo sapno. Jis nusipurtė ir nustebęs pažvelgė į kapitoną, kuris stovėjo visai šalia, viena ranka nerūpestingai pasirėmęs į borto sienelę, kita laikantis geležinį mėnesienos šviesoje žvilgantį kardą. Netikėtai virš jūros pakilęs rūkas pilkšvais kamuoliais pradėjo verstis į denį, apgaubė tamsų kapitono siluetą savotiška aureole, kuri teikė jo figūrai savotiškos mistiškos grėsmės.

Larzas pašoko ir buvo beiššokąs pro bortą, kai Ragnarokas jį sučiupo ir parvertė ant denio. - Larzai, ne!- išsigandęs šūktelėjo. Larzas jo negirdėjo. Jis tiesė rankas į kažką, ką išvydo pilkam

rūke, į kažką kas jam mojo, kvietė pas save, į kažką, kam negalėjo atsispirti... Ragas pažvelgė į tą pusę, bet nieko neišvydo, tik pilkšvus pavidalus, čia pat atsirandančius ir išnykstančius rūke. Varnas net nepakreipė galvos, nors Larzas žvelgė tiesiai jam pro petį. Jis ramiausiai praėjo pro juos.

- Prižiūrėkite draugą, Ragnarokai,- švelniai murmtelėjo praeidamas pro šalį. Ragnarokas išplėtęs akis nužvelgė jo tvirtą išdidų siluetą. Kapitono neviliojo tyra, vos girdima, bet aiškiai juntam giesmė. Gaidos, kurios pakylėjo kitus į euforiją, sužadino šviesiausius prisiminimus, jam asocijavosi su kažkuo itin skausmingu ir nemaloniu. Sukandęs dantis, įtraukęs galvą jis niūriai žvalgėsi aplinkui. Jūreiviai, kurie apžavėti tiesė rankas į nepastovius rūko pavidalus anapus borto, atsipeikėdavo perlieti jo šalto tamsių akių žvilgsnio.

Kapitonas nužingsniavo ligi pat laivapriekio ir ten sustojo prie kopėčių į viršutinį denį.

- Suskleist bures,- kimiai paliepė,- Pone Mailiau, patikrinkit gylį. Mes stabdome laivą. - Bet pone,- sušuko vienas jūreivis ir puolęs ant kelių pažvelgė į kapitoną žiburiuojančiomis

niekuo nesuvokiančiomis ir nebijančiomis pamišėlio akimis.- Dievai mus kviečiasi pas save! Turime plaukti į priekį, giesmė sklinda iš ten...

- Mes stabdome laivą!- pakartojo kapitonas. Akimirką jūreivis nesuprasdamas žvelgė jam į akis ir šypsojosi. Po to jo veidas persimainė. Jis pakilo. Nuslinkusį nuovargio šešėlį veide ūmai pakeitė gyvuliškas įniršis. Nieko nesakęs jis staiga išsitraukė durklą ir suriaumojęs šoko ant kapitono. Kiti jūreiviai su siaubu akyse sekė šią sceną. Varnas trenkė jam iš alkūnės su tokia jėga, kad pamišėlis be sąmonės parkrito ant denio lentų. Be jokios išraiškos veide kapitonas nužvelgė jį. Tada jo veidu perbėgo ženklai emocijos, artimos pagiežai ar pasišlykštėjimui.

- Nuneškit jį maisto skyrių ir suriškit. Pora tegul pasilieka ten eiti sargybą...- kimiai paliepė jis, po to staiga garsiai suriaumojo.- Mikliai!

Keletas jūreivių priėjo. Akimirką jie neryžtingai trypčiojo lyg svarstydami, kaip geriausia paimti jūreivio kūną, tačiau iš tiesų jie dvejojo, nes šis žmogus buvo jų draugas, jų įgulos narys. Jie valgė, juokėsi, gėrė ir kovėsi kartu. Vis dėlto, nė vienas nesipriešino. Trejetas vyrų paėmė nelaimėlį už rankų ir kojų ir nusinešė...

Daugiau nė vieno nebeviliojo paslaptinga iš jūros tolių sklindanti giesmė. Neilgai trukus visos burės buvo nuleistos ir laivas beveik nejudėdamas iš vietos tyliai suposi

ant bangų. Giesmė, tyli ir nežemiška, čia pasigirsdavo, čia vėl nutildavo, bet vis rečiau ir rečiau... Jūreiviai, pasistatę dengtus žibintus, periodiškai matavo gylį ir gynėsi nuo besiveržiančio ant denio rūko. Prie vairo stovėjo Ąžuolas, kapitonas jam vieninteliam patikėjo valdyti laivą. Senasis jūreivis akylai spoksojo į rūko slepiamą tamsą. Jis gerai suprato, kokia iš tisų rimta ir sudėtinga yra situacija, į kurią pateko „Harpijos“ įgula. Vis dėlto, padėtis buvo kontroliuojama. Ir Ąžuolas vylėsi, nuoširdžiai tikėjosi, jog neįvyks taip, kaip kadaise...

- Žadėjome daugiau nebeatklysti į šiuos vandenis. Pameni?- pasigirdo tylus mąslus balsas. Ąžuolas nežymiai krūptelėjo. Atsisukęs jis nužvelgė rūko gaubiamą Varno siluetą, pasirėmusį ant borto sienelės laivo gale.

- Audra mus čia atnešė,- atsakė Ąžuolas. Kurį laiką vyravo tyla. Nežymiai braškėjo laivo stiebai, lentos, kažkas pliuškenosi juodose bangose...

- Tu tiki jais?- pasigirdo trumpas klausimas. Ąžuolas minutėlę mąstė prieš atsakydamas. - Tai – alchemikai, pone. Alchemikai kariai. Juk girdėjote, ką tokie gali padaryti... - Jie nepažįsta jūros...- pasigirdo pavargęs kapitono balsas.- Nežino, ko ir kada iš jos tikėtis...

Nemoka skaityti lemties ženklų. - Manau, kiekvieno likimas užrašytas vis kitomis runomis,- paprastai atsakė Ąžuolas. Kurį laiką

buvo tylu. Varnas susimąstęs žvelgė jam į nugarą, į jo tvirtą, tarsi seno medžio kelmas, siluetą. - O jeigu jie tik dedasi esą tokiais?- staiga paklausė. - O ką mes galime prarasti?- gūžtelėjo pečiais Ąžuolas. Varnas priėjo prie jo. Balkšvame

kapitono veide buvo ištįsęs įniršio sklidinas vypsnys. - Aš neleisiu... savo jūreivių... į tą salą...- lėtai iškošė jis. Ąžuolas ramiai pažvelgė į jį. - Ir nereikia. Aš plauksiu su jais. Negalima jų išleisti vienų... Dar susimokys ir parduos mus

sirenoms. - Tu?- Varnas išplėtė tamsias akis. Akimirką jis tylėdamas žvelgė Ąžuolui į akis, tačiau šis

ramiai atlaikė jo žvilgsnį. Varnas atsitiesė.- Vertinu tavo drąsą ir žinau, ko trokšti... Tačiau norint tapti kapitonu, nepakanka vien ryžto. Pagalvok apie tai,- tyliai tarė jis ir nulipo į žemutinį denį laipteliais. Ąžuolas nebyliai akimis sekė jo siluetą. Tą akimirką jo akyse žaidė tūkstančiai emocijų, tačiau tvirtas niūrus jūreivio veidas neatskleidė nė vienos iš jų.

Kitas rytas išaušo ūkanotas. Ąžuolas, nemiegojęs visą naktį, paryčiais leido vienam jūreiviui jį

pakeisti, tačiau miegoti nėjo. Priėjęs prie Mailiaus, kuris snaudė čia pat, susirangęs ant lynų krūvos, greta pasistatęs jau seniai užgesusį žibintą, jis švelniai pajudino jūreivį koja. Šis iškart pabudo.

- Klausau Jūsų, pone Kreivaveidi!- stebėtinai žvaliai pareikė jūreivis, pašokęs ant kojų. Ąžuolas su šypsena, slepiama tankios barzdos, nužvelgė jį.

- Ar gerai išsimiegojote, pone Mailiau?- pasiteiravo jis. - Puikiai, pone Kreivaveidi,- plačiai nusišypsojo Mailius.- Lyg motinos lopšyje... Aš mėgstu

miegoti. Žmonės nepelnytai nuvertina šią garbingą veiklą, pone... - Išmatuokite gylį, Mailiau,- linktelėjo Ąžuolas.- Kažkur čia turėtų būti gan didelė sala, supama

aštrių akmens dantų žiedo... Aš noriu apie tai žinoti pirmiau, nei mes prakiurdysime laivo bortą, supratot?

Mailius linktelėjo. Jis paėmė ilgą palei borto sienelę gulėjusį lyną, kuriame ties tam tikrą ilgį buvo sumegzti mazgai. Lyno gale buvo pritvirtintas patrankos sviedinys. Mailius įmetė sviedinį į vandenį ir lynas pradėjo greitai vyniotis jo rankose.

- Dvidešimt keturi mazgai,- greitai, akivaizdžiai nustebęs, raportavo jis Ąžuolui. Šis linktelėjo. - Supratau. Bangos mus neša artyn. Kyla saulė... Rūkas turėtų greitai išsisklaidyti. Kai tai

atsitiks, horizonte turėtų matytis sala. Tada atsiųskite ponus Ragnaroką ir Larzą į mano kajutę... Supratot?- Ąžuolas tankiai sumirksėjo. Atrodė, jog iš nuovargio jis vos besilaiko ant kojų. Jūreivis neramiai nužvelgė jį, tačiau linktelėjo.

- Bus padaryta, pone. Ąžuolas linktelėjo ir sunkiai, pavargusiu žingsniu, nušlitiniavo link savo kajutės. Mailius

nulydėjo akimis jo stambų susikūprinusį siluetą. Tą akimirką Ąžuolas priminė kadaise tvirtą, tačiau vėjų ir laiko palaužtą medį, kurio storas kamienas jau buvo priverstas lenktis žemiškosioms stichijoms.

Patekėjusi saulė auksiniais spinduliais nušvietė denį. Rūko kamuoliai dienos šviesoje atrodė balti it ką tik iškritęs sniegas, jie draikėsi ir blyško, o mažyčiai vandens lašeliai garuodami kilo į viršų. Mailius stovėjo ant denio ir pridėjęs delną prie akių pareigingai dirsčiojo į balsvos miglos slepiamą tolį ieškodamas salos (po teisybei, jį labiau jaudino uolų žiedas, apie kurį buvo užsiminęs Kreivaveidis). Per tą laiką jūreivis dar porą sykių išmatavo gylį, jis sumažėjo nuo dvidešimt keturių ligi dvidešimt dviejų mazgų.

Pirmas salą išvydo vairininkas. Jis kilstelėjo ranką. - Prieš mus – žemė!- besisklaidantis rūkas sugėrė jo skardų šūksnį. Stebėtojas, sėdintis

gandralizdyje, pridėjo prie akies ilgą suskleidžiamą žiūroną. - Uolos!- išsigandęs suriko. Denyje tuo metu buvę jūreiviai sujudo – kas galėjo, subėgo į

laivapriekį ir prisidėję rankas prie akių stengėsi įžiūrėti rūke ryškėjančius kontūrus. - Inkarą!- kažkas riktelėjo.- Meskit inkarą! Sunkus geležinis inkaras pliumptelėjo į vandenį paskleisdamas aplink save ratilų ratą.

Dreifuojantis laivas nežymiai susiūbavo ir sustojo. Larzas su Ragnaroku be jokios išraiškos veide nužvelgė lėkštėje patiektą keptą apanglėjusią

žuvį su džiūvėsiais. Ragnarokas atsargiai paėmė vieną džiūvėsį ir apvertė jį. Kitoje pusėje į jį buvo atkakliai įsikibusios pora mažų kirmėlaičių.

- Kas čia?- persikreipusiu veidu pasiteiravo Ragnarokas. Stambus tamsaus gymio priešais sėdintis jūreivis, ant kurio peties buvo ištatuiruotas inkaras, nusišiepė.

- Straubliukai,- kone džiugiai paaiškino.- kartais virėjas nespėja jų nurankioti. Jie apnikę visus džiūvėsius ten, apačioje... Bet laive tai visiškai normalu.

- Aišku,- korektiškai stengdamasis suvaldyti pasibjaurėjimo išraišką veide Ragnarokas padėjo džiūvėsį atgal į lėkštę. Larzas jam šyptelėjo, tačiau pats vengė prisiliesti prie savo maisto.

Jūreiviai valgė ilgoje ir siauroje patalpoje, įrengtoje skersai triumo. Valgomasis buvo svarbus taškas vietinėje žiurkių migracijoje, nes skyrė sandėlius nuo virtuvės. Per visą patalpos ilgį driekėsi stalas, prie kurio galėjo susėsti keliolika vyrų. Laivui išplaukus, įguloje iš viso buvo dvidešimt penki jūreiviai (per audrą septyni žuvo, vienas buvo laikomas triume nuo vakar nakties), tačiau beveik niekada jie visi kartu nesusirinkdavo prie stalo, nes keletas visada pasilikdavo viršuje valdyti laivo. Pats Varnas labai retai pasirodydavo valgomajame, Larzas įtarė, jog jis valgo savo kajutėje, o Ragnarokas kažkodėl manė, kad jis nesimaitina visai (tai paaiškintų nesveiką kapitono blyškumą ir akį rėžiantį liesumą). Šis rytas toli gražu nebuvo išimtis: iš viso prie stalo sėdėjo keturiolika vyrų, virėjas trynėsi kažkur virtuvėje (prieš išeidamas jis kažką neaiškiai sumurmėjo apie žiurkes ir sriubą, tačiau Larzas ramino Ragnaroką sakydamas, jog jie prastai nugirdo).

Larzas su Ragu susižvalgė. Ragas paėmė šakutę ir dvejodamas nužvelgė žuvį. - Atrodo taip, lyg ji būtų mirusi dar prieš patekdama į virtuvę...- sumurmėjo Ragas. - Kai ko galėtum ir netarti garsiai...- dusliai tarstelėjo Larzas, kuris, matyt, kažkodėl irgi buvo

susidaręs panašią nuomonę. Galiausiai Ragas pirmasis, paragintas priešais sėdinčio jūreivio, pasmeigė žuvies gabaliuką ir įsidėjo į burną.

- Na, kaip?- prašiepė geltonus dantis jūreivis. Ragas susiraukė. Jis alkūne perbraukė per lūpas. - Šlykštu...- išspaudė. Jūreivis nusikvatojo. Matyt, tikėjosi panašaus atsakymo. - Sveikas atvykęs į jūrą, bičiuli... Ragnarokas tyliai nusikeikė, jo akys sužaibavo, tačiau jūreivis neišgirdo. Staiga laivas

susiūbavo, jūreiviai riktelėję puolė laikyti savo lėkščių. Ragas įsiklausė. Viskas nurimo. - Kas nutiko?- pašokęs neramiai paklausė jis. Tamsaus gymio jūreivis su inkaru ant peties

krestelėjęs galvą atmetė atgalios ilgus juodus garbanotus išsiriebalavusius plaukus. - Jie išmetė inkarą,- niūriai paaiškino.- Visada taip... Amžinai kas nors sudūžta. Ragnarokas greitai apsidairė. Ūmai atsirado proga palikti šį prikvėpuotą valgomąjį ir

apdegusios žuvies lėkštę. - Einu, pažiūrėsiu, kas darosi,- sumurmėjo jis ir greitai išslinko pro duris. - Palauk!- paskui jį pasileido Larzas. Jiedu užtrenkė valgomojo duris ir susižvalgė. - Manei, liksiu ten ir ėsiu tas jų šlykščias išmatas, kai tu linksminsiesi?- nusiviepė Larzas.-

Nesulauksi! Ragas šyptelėjo. Jiedu siaurais laiptais užlipo į denį, kur lakstė jūreiviai. - Gylis: dvidešimt mazgų!- riktelėjo kažkuris. - Kas nors pažadinkit kapitoną...- pralėkdamas pasiūlė kitas. Larzas su Ragu stovėjo ant denio

ir dairėsi, tačiau visi jūreiviai triūsė savo darbus į juodu nekreipdami nė mažiausio dėmesio. - Kas čia vyksta?- pasiteiravo vieno pro šalį einančio jūreivio Larzas. Šis probėgšmais

žvilgtelėjo į jį. - Priekyje uolos... Mes laikinai sustabdėm laivą,- atsakė. Larzas su Ragu susižvalgė. - Amžinojo Miego kraštas,- pritildytu balsu tarė Larzas.- Fantomo irštva, Kraujo sala, Drakono

Nasrai... Taip, tai turėtų būti ta vieta. - Sirenų namai ir gimtinė,- linktelėjo Ragnarokas.- Tai štai, kur jos vilioja laivus...- jiedu

nebyliai susižvalgė. Abu prisiminė praėjusią naktį, tačiau nė vienas nenorėjo apie tai kalbėti. Ryto šviesoje visa tai atrodė taip kvaila...

Ragnarokas atsisuko pajutęs, kad kažkas palietė jo petį. Tai buvo smulkaus sudėjimo pilkais spalvą praradusiais marškiniais apsirengęs jūreivis.

- Ąžuolas prašė, kad užeitumėte pas jį į kajutę,- tyliai tarė jis.- Jis atrodė pavargęs... Bet labai nekantravo su jumis susitikti.

Ragnarokas be žodžių linktelėjo ir jūreivis praėjo pro šalį. Jiedu su Larzu nužingsniavo link laivagalio, kur buvo įrengtos kapitono ir jo padėjėjo kajutės. Larzas tyliai pabeldė į Ąžuolo kajutės duris.

- Įeikite...- pasigirdo ryžtingas, šiek tiek griežtokas, net savotiškai įsakmus, Ąžuolo balsas. Larzas nuspaudė rankeną ir juodu įžengė vidun.

Ąžuolo kajutė atrodė daug erdvesnė už Varno, tačiau šis įspūdis galėjo kilti dėl labai paprastos priežasties: joje buvo mažiau daiktų. Kampe, prie durų, stovėjo gaublys su nupieštais žemyno kontūrais, kitoje kajutės pusėje buvo viengulė lova (tiesa, ji buvo daug puošnesnė už Varno – medinė, galbūt netgi brangi, greičiausiai anksčiau ji priklausė kokio karinio ar prekybinio laivo karininkui). Dar čia buvo knygų spinta ir viskas. Stalo Ąžuolas neturėjo. Kėdžių – irgi ne.

Jis sėdėjo ant nepaklotos lovos. Kai Ragnarokas su Larzu įėjo, atsigręžė, tanki barzda nesugebėjo nuslėpti rūpesčio ir nuovargio minos veide. Jis mostelėjo jiems ranka prieiti artyn.

- Malonu, kad užėjote, vaikinai...- tarė jis ir blausiai šyptelėjo. - Mums sakė, kad norite mus pamatyti, pone Kreivaveidi,- dalykiškai tarė Ragnarokas. Ąžuolas

pavargęs linktelėjo galva ir nudėbė žemyn tamsias pavargusias akis. - Kai kas... pasikeitė,- atsiduso jis.- Vakar mudu šnektelėjome su kapitonu..- kurį laiką jis tylėjo

nulenkęs galvą. Paskui netikėtai pakėlė akis ir aštriu žvilgsniu pervėrė priešais stovinčius vyrus. Ragnarokas, to nesitikėjęs, sumindžikavo vietoje. Jis pasijuto nejaukiai.- Mes plauksime į Sirenų salą,- pranešė Ąžuolas.- ir derėsimės su jomis. Jūs vesite derybas, kaip ir buvo tartasi. Kartu pasiimsime keletą jūreivių, dėl apsaugos. Be to, jūs minėjote, jog sirenoms reikia...- jis nutilo veikiau dėl žodžių stokos, o ne dėl drovumo. Larzas ramiai linktelėjo. Jo veidas ūmai tapo giedras, jis nežymiai nusišypsojo ir kumštelėjo Ragą tarsi norėdamas pasakyti: „Netrukus gausime maišą pinigų!..“. Tačiau Ragnarokas laikėsi santūriau. Jo mina neišdavė minčių ar užplūdusių jausmų.

- Kada išplaukiame, pone Kreivaveidi?- paklausė jis. - Kai tik berniukai nuleis valtį, kuo anksčiausiai,- atsakė Ąžuolas. - Neskubėkite,- atvėsino jį Larzas.- Mums reikia ką nors nunešti sirenoms, kitaip šios mus

sudraskys... Atminkite, tos būtybės vadovaujasi paprastomis taisyklėmis: jeigu neatneši dovanos, dovana eisi tu pats. Geriausiai tam tiktų kas nors blizgaus...

- Liepiau į laivą pakrauti aukso spalva nudažyto vario...- pagyvėjęs valiūkiškai mirktelėjo Ąžuolas.- Tos kalės niekuomet nesupras... Be to, joms ir nerūpi, tiesa?

Ragnarokas nežinojo, ar protinga apgaudinėti sirenas nudažytu variu. Vis dėlto jis linktelėjo. - Turėkite omenyje, jog vieną kurį nors jūreivį jos gali norėti pasilikti... tam tikrais tikslais,- jo

akys žybtelėjo, tačiau veidas liko rimtas.- Todėl pasirinkite tinkamus vyrus. Derybos užtruks kelias dienas, nes iš pradžių jos neprileis mūsų prie Valdovės...

- Valdovės...- sutrikęs nutęsė Ąžuolas. Ragas linktelėjo. - Sirenų salos valdovė,- paaiškino Larzas.- Panašiai, kaip bičių motinėlė... Kontroliuoja visą

pulką. Tik ji gali sustabdyti savo dukterų antpuolius. - O mes dar padėsime toms gyvatėms veistis...- piktai tarė Ąžuolas, jo tamsios akys niūriai

žybtelėjo. Ragnarokas apsilaižė lūpas. - Taip. Bet tada jos nepuls jūsų laivo. Argi tai nebus pelningas sandėris?- paaiškino jis. Ąžuolas

akimirką mąstė, po to linktelėjo. - Gerai,- tarė jis.- Liepsiu pakrauti ir nuleisti valtį... Su savimi imsime dar tris vyrus. Aš juos

išrinksiu. Ir... išplauksime nedelsdami,- nežymiai susikūprinęs, krypuodamas jis nužingsniavo link durų. Larzas su Ragu sekė jį akimis. Iš Ąžuolo neryžtingumo jiedu suprato tai, ką senasis jūrininkas atkakliai bandė nuo jų nuslėpti.

Derybų klausimas nebuvo suderintas su kapitonu.

Larzas su Ragnaroku nuėjo į triumą, kur buvo jų gultai. Larzas po savuoju laikė nedidelę medinę skrynelę, ant kurios dangčio buvo uždegintas liepsnos simbolis. Jis priklaupė, ištraukęs pravėrė skrynutę ir prikandęs lūpą nužvelgė įvairiaspalvius stiklinius buteliukus, užkištus ąžuolo kamščiais, joje. Ragnarokas stovėjo šalia ir iš aukšto stebėjo draugą. Jis ne kartą buvo matęs tą džiugų susikaupimą Larzo veide, emociją, kurios nesugebėdavo sužadinti nei moterys, nei pinigai. Larzas buvo alchemikas iš pašaukimo, jis galėdavo kiauras dienas žaisti su tais buteliukais, garinti ir deginti įvairias medžiagas ir nuo jo veido niekuomet nepranykdavo ta susikoncentravimo ir susikaupimo išraiška laukiant, kas bus. O nutikdavo visko... Ragnarokas primigtinai prašė Larzo nevykdyti eksperimentų laive.

- Ar mudu pasiruošę?- Larzui tupinėjant aplink dėžutę su tirpalais pasiteiravo Ragnarokas. Jis užčiuopė savo kardo rankeną bei įsitikino, jog už diržo tebėra užkišta keletas durklų. Larzas pakilo. Rankose jis spaudė keletą ryškiomis spalvomis spindinčių stiklinių buteliukų, kuriuos paėmė iš skrynutės. Ragas kilstelėjo vieną antakį.

- Kas tai? Sprogstamosios rūgštys... - Daugiausia soda,- droviai šyptelėjęs prisipažino Larzas.- Spalvą teikia vaisių sultys... Matai,

nuo laivo virtuvės man kyla rūgštys... Ragas stengėsi išlaikyti abejingą veido išraišką. - Arbaletas?- tarstelėjo jis. Išsišiepęs Larzas apsisuko ratu ir pademonstravo nedidelį odinėmis

virvelėmis prie liemenės iš nugaros pusės pritvirtintą arbaletą. - Strėlės? Larzas išlaisvino vieną ranką ir kyštelėjo ją į vidinę liemenės kišenę. Staiga šypsena jo veide

pradėjo spėriai blykšti. Jis nenuleido nuo Rago akių. Šis suraukė antakius. - Juk tu... - Aš negalėjau...- Larzas susiraukė.- O gal galėjau? Rago lūpos išblyško nuo spaudimo. - Juk sakiau... Kad nepamirštum strėlinės, tiesa? Larzas atsiduso. - Na... Tai pakeičiama... - Kuo? Gal tikiesi, jog šaudysime tavo ego?- karčiai atrėžė Ragas.- Ir vis per tuos nuolatinius

bandymus... Tampi išsiblaškęs, visai kaip profesorius Akiniuotis... - Nevaryk ant Akiniuočio,- atrėžė Larzas.- Jis buvo... puikus žmogus. Ragas pakreipęs galvą žvelgė į jį. - Visai kaip tu. Ir galą gausi taip pat. - Na, jo hipotezė tikrai pasitvirtino – girdėjau, jog jo išrastų sprogmenų formulę nupirko

vyriausybė,- išsisuko Larzas. Jis tvarkingai susidėjo buteliukus į eilę, atsuko vieno jų kamštelį ir nugėrė gerą pusę. Kitus tvarkingai susidėjo į tam specialiai skirtas dvigubas kilpeles, prisiūtas vidinėje liemenės pusėje. Ten buvo pakabinta aibė visokiausių gertuvių, tuščių mėgintuvėlių, mažyčių metalinių instrumentų...

- Kaip tu dar paeini su jais?- tarstelėjo Ragnarokas. - Tau visados trūko entuziazmo,- atšovė Larzas. Ragas šyptelėjo ir juodu užlipo į viršų. Ąžuolas jau laukė jų su trimis jūreiviais, kuriuos išsirinko kaip palydą į derybų operaciją.

Kapitono padėjėjas vaikščiojo ratais rankas užkišęs už nugaros. Per vien naktį jis atrodė dvidešimčia metų pasenęs, juodos akys pavargusios žvelgė iš po primerktų vokų. Jo papilkęs veidas neišdavė jokios minties ar emocijos, galbūt tik iš tvirtai suspaustų skruostikaulių buvo galima nuspėti, ką jis iš tiesų jaučia.

Pamatęs Larzą su Ragnaroku, kurie neskubėdami žingsniavo artyn, jis nežymiai kryptelėjo galva.

- Valtis paruošta. Eime. Larzas su Ragu prisiartino. Netoliese stoviniavo kiti jūreiviai, jie tylėdami sekė šią procesiją.

Tik kapitono niekur nesimatė. Niekas nepratarė nė žodžio, todėl Ragą su Larzu apėmė negera nuojauta. Jiedu suprato, jog vyksta kažkas negero, ir kad Ąžuolas yra į tai įsivėlęs. Abu miglotai nujautė, jog Varnas nedavė Ąžuolui pritarimo, jog šis veikia savo nuožiūra ir sąmoningai laužo kapitono nurodymus. Jiedu tik spėliojo, kokia galėtų būti kapitono reakcija? Varnas atrodė toks nenuspėjamas... Jis jiems kėlė savotišką šiurpą, it slidi klastinga pavojinga gyvatė... Jūreiviai, tylomis žvilgsniais sekdami jų nedidelę grupelę, matyt jautėsi taip pat. Visų akyse atsispindėjo tas pats klausimas.

Kaip reaguos kapitonas Varnas, „Harpijos“ šeimininkas, jūrų valdovas? Ąžuolo veidas neišdavė jokios išraiškos. Jis apsisuko ir nekantraudamas dar atsigręžė į

artėjančius alchemikus. - Nuleist valtį,- tyloje nuskambėjo jo griežtas įsakmus tonas.- Tuoj pat! Tamsaus gymio jūreivis su inkaru ant peties pašaipiai prašiepė geltonus dantis, tačiau greitai

pats pirmas nuėjo vykdyti įsakymo. Keletas kitų pasekė jo pavyzdžiu. Greitai plati vieniša valtis atsiskyrė nuo laivo ir irkluojama ketverto vyrų (trijų jūreivių ir paties

Ąžuolo) nuplaukė link saulės nutviekstos uolėtos ir plikos salos, kuri raudonavo ir pilkavo dienos šviesoje, regis, ranka pasiekiama.

Larzas su Ragnaroku sėdėjo valties pirmagalyje ir truputį prisimerkę akimis sekė siūbuojančią salą. Iš tiesų, tai jų valtis siūbavo kilnojama bangų, jos smaigalys čia smigdavo tiesiai į mėlyną vandenį, čia šaudavo aukštyn į žydą dangų...

- Kaip mes apsidrausime, kad sirenos mūsų nesunaikintų... pusiaukelėje?- pridusęs nuo irklavimo šūktelėjo Ąžuolas. Ragas gūžtelėjo pečiais, bet, laimei, kapitono padėjėjas sėdėjo nugara į jį ir nematė šio gesto.

- Jos mūsų nepuls, nes mes tik penkiese. Tikriausiai jos matė, kaip išplaukiame iš laivo, ir įsileis mus į salą vien tam, kad priviliotų kitus. Ar išleis, tai klausimas... Bet mes juk turime joms ką pasiūlyti...

- O, taip,- pritarė Larzas su žavingu sarkazmu balse ir paspyrė ant valties dugno gulintį žalsvą drobinį maišą, iš kurio išsiritusi blizgi taurė akinančiai suspindo saulės spinduliuose.- dažyto vario... Nuostabu!

- Negi tikėjotės, jog išplukdysiu Varno aukso atsargas?- sukandęs dantis atšovė Ąžuolas. Keturių vyrų irkluojama valtis sparčiai tolo nuo laivo.- Jis mane paprasčiausiai užmuštų...

- O ką padarys dabar?- lyg tarp kitko šypsodamasis tarstelėjo Ragas. - Jeigu suris sirenos, tikriausiai nieko,- su stulbinančia ramybe filosofiškai atsakė Ąžuolas.

Ragas taip ir nesuprato, juokauja jis ar ne. Salą gaubė aštrių uolų žiedas, nežinia, ar gamtos sukurtas, ar specialiai čia pastatytas. Į jį

duždavo sirenų giesmių atvilioti laivai. Ąžuolas niūriai žvelgė į tas smailas piktai besiviepiančias dantytas uolienas. Ragnarokas su Larzu balsu nurodinėjo jiems, į kurią pusę pasukti, kad valtis neatsitrenktų į uolas, nes jūreiviai irkluodami sėdėjo veidu į valties galą. Priplaukus prie uolų Ąžuolas pasidarė dar tylesnis ir niūresnis nei anksčiau. Jis prisiminė... Puikiausiai prisiminė tą audringą nelemtą naktį. Tąkart jis suvokė, koks nenuspėjamas gali būti likimas ir koks ryžtingas privalo būti kapitonas... Varno veidas, skausmingas kaukolės vypsnys, sustingęs jame, dar ir dabar stovėjo Ąžuolui prieš akis. Dažnai jis susimąstydavo, ar kapitonas gailisi to, ką tada padarė. Kartais pagalvodavo, ar gailėtųsi to pats.

Valtis praplaukė uolų žiedą ir artinosi prie salos. Dangų aptraukė plona balkšvai pilkų debesų skraistė, kuri paslėpė ryškią kaitriai spindinčią saulę... Ąžuolas suraukęs antakius pažvelgė į dangų.

- Sirenos niekada nepuola šviečiant saulei...- sukuždėjo jis žodžius, kuriuos kadaise vienas vienaakis senis ištarė laisvojo uosto užeigoje.- Tai jas pražudytų...

- Ką?- paklausė priešakyje sėdintis Ragnarokas.- Ką nors sakėte, pone Kreivaveidi? - Matau įkanką!- šūktelėjo Larzas.- Akmenuotas paplūdimys... Tiesiai priešais mus. Irkluokite! Jie sparčiai yrėsi į priekį. Greičiau nei po dešimties minučių valtis čiuoždama atsirėmė į kranto

akmenis. Jūreiviai iššoko ir kaip pridera užtempė ją ant kranto. Ragnarokas taip pat iššoko laukan, jo batus apsėmė plūstelėjusi jūros banga. Jis užlipo ant kranto ir apsižvalgė. Larzas palietė jo petį. Ragas atsisuko.

Jos stovėjo tolėliau, ant kelių metrų aukščio uolos. Jų buvo trys. Ragas žvelgė į permatomas vėjyje besiplaikstančias skraistes, o galbūt tai buvo ūkanos, gaubiančios perregimus jų kūnus. Jos spindėjo grožiu, kiekviena buvo skirtinga, ir kiekviena savaip nuostabi. Tačiau jų bruožai mainėsi nuo vėjo, o galbūt nuo žvilgsnio, tartum tirpstantis rūkas. Spindinčios sidabrinės plačiai atmerktos akys be jokios išraiškos spindėjo jų tobuluose veiduose, plaukai, taip pat spindintys sidabru, žvilgėjo, kai švelnias besigarbanojančias sruogas paliesdavo vėjas. Jos nesišypsojo, tačiau jokiais gestais neišreiškė priešiškumo. Tiesiog stovėjo ir žiūrėjo, tartum pasakiško grožio genialaus, o galbūt visai pamišusio, skulptoriaus iškaltos statulos.

Larzas apsilaižė sukepusias lūpas. Jiedu su Ragnaroku neatitraukė akių nuo atokiau ant uolos stovinčių būtybių, kurių ramybė varė jiems siaubą. Ąžuolas vis dar atrodė abejingas, jo akyse netgi suspindo keista karti pašaipa, taip būdinga kapitonui Varnui.

Galiausiai Ragas su Larzu susižvalgė. Juodu žengė į priekį. - Mes esame „Harpijos“ įgulos atstovai,- garsiai pranešė Larzas.- Atėjome įteikti dovanų jūros

dukroms ir norime būti išklausyti. - Tu visada mokėjai gražbyliauti,- beveik be garso, tik judindamas lūpas, nepraleido progos

įgelti Ragnarokas. Tačiau sirenos, rodos, suprato jį. Viena kreivai šyptelėjo vos vos pakeldama vieną lūpų kamputį. Jos susižvalgė ir pradėjo tartis tarpusavyje. Jų balsai, primenantys žavingas paukščių giesmes, nors jos dabar nesirengė giedoti, užliejo Larzą savotiška palaima ir jis net užsimerkė iš pasigėrėjimo. Atsipeikėjo tik tada, kai jam kumštelėjo Ragnarokas.

- Atėjome čia derėtis, ne žūti,- sukandęs dantis niršiai sušnypštė jis. Larzas pajuto, kaip raudoniu suliepsnoja jo skruostai, jis nuleido akis stengdamasis nebesiklausyti skambių, nuolat kintančio tembro sirenų balsų. Po to jos nutilo, taip staiga, jog kurį laiką tyla užpildė visą erdvę. Ąžuolas susižvalgė su Larzu ir Ragnaroku. Nė vienas nedemonstravo baimės, tačiau visų jų veiduose atsispindėjo įtampa. Tuo tarpu sirenos žvelgė į juos nuo uolos viršūnės savo bejausmėmis sidabrinėmis akimis. Nuo jų ilgų plonų suknių žemyn driekėsi rūko gijos, kurios pynėsi tarpusavyje, lyg skaidrūs balkšvi aštuonkojų čiuptuvai. Larzas įdėmiai žvelgė stengdamasis suprasti, ar sirenos turi kojas, tačiau jos be jokios abejonės turėjo jas turėti, nes buvo regėti, kaip tarp skaidrių miglos gijų kažkas juda, kai jos žengė nuo uolos tiesiai į orą link jų. Ragnarokas nepajuto, kaip iš nuostabos pražiojo burną. Larzo skruostai nežymiai pablyško, tai buvo vienintelis jo jaudulio pasireiškimas. Pilkas Ąžuolo veidas pamažu įgavo molio atspalvį, o trijų jūreivių palyda kažką sumurmėjusi apie dievų ir jūros valdovų valią, suklaupė ant žemės, kai kurie nuleido ir užsidengė veidus. Ąžuolas atsisukęs probėgšmais į juos žvilgtelėjo. Jo akyse sužibo paniekos jausmas. Regėdamas savo jūreivių nusižeminimą, kapitono padėjėjas tik dar labiau išsitiesė, jo ilgą kaštoninę barzdą šiaušė jūros vėjas, o saulėje nudegęs nudiržęs veidas primerktomis akimis jau be baimės ir be didelių lūkesčių žvelgė į besiartinančią stichiją. Trys būtybės sklendė oru, jos judėjo lėtai ir nepaprastai galantiškai, jų sidabrinius plaukus dabino miglos karūnos, o kūnus gaubė nuolat judančios pilkšvos medžiagos suknios. Jos lėtai judino rankas, tai priminė sparnų plasnojimą, tačiau jos tai darė lėtai ir gracingai, lyg besirąžydamos. Kai ligi jūreivių grupelės liko keletas žingsnių, Ragas uždėjo ranką ant kardo rankenos tuo pat metu nenuleisdamas pilkų akių nuo besiartinančių sirenų. Viena jų pažvelgė tiesiai

į jį savo sidabrinėmis vyzdžių neturinčiomis žvilgančiomis akimis ir Ragnarokas net suvirpėjo. Atrodė, jog ji skaito jo slapčiausias mintis, ketinimus, kovos planus... Žino visus išgyvenimus ir nuoskaudas... Ir lengva pašaipi šypsena sirenos veide privertė jį nuleisti akis. Būtent tada Ragnarokas suvokė, jog jie niekaip, nesvarbu kaip ginkluoti ar kiek daug jų bebūtų, nesugebėtų pasipriešinti šioms trims sirenoms.

Jos lėtai grakščiai nusileido ant pilkų akmenų, kurių tamsesnė spalva rodė, jog šį ruožą dar užlieja potvynio bangos. Ragnaroką, Larzą ir Ąžuolą, stovinčius priešakyje (jūreiviai spietėsi už jų nugarų) nuo sirenų skyrė ne daugiau, nei pora metrų. Jos šypsojosi, tačiau Ąžuolas susiraukęs atidžiai tyrinėjo migloje išskydusius kažkaip nenatūraliai žvilgančius jų veidus. Ta šypsena buvo kažkokia pernelyg plati... Pernelyg gudri...

Jos vienu metu paslaugiai ištiesė rankas. Jų balsai skambėjo darniai ir skambiai, lyg kelių tonacijų paukščio giesmė:

- Sveikiname jus atvykusius į Pažadėtąją žemę. Jūs įveikėte ilgą kelią. - Ąžuolai, mes žinome, kokią turėjote įveikti dilemą, ir nuoširdžiai džiaugiamės Jūsų

apsisprendimu,- pridūrė viena jų ir visos trys gracingai nusilenkė. Ąžuolas krūptelėjo. Ji žiojosi paklausti, iš kur jos žino jo vardą, tačiau žodžiai sustingo anapus prikepusių, išsausėjusių lūpų. Kurį laiką vyrai abstulbinti tylėjo. Galiausiai Larzas su Ragnaroku priklaupė žemai nuleidę galvas, Ąžuolas prie jų neprisidėjo, jis liko stovėti išdidžiai žvelgdamas tiesiai į sidabru spindinčius sirenų veidus, o jo primerktos juodos akys svaidė baisius žaibus. Viena sirena šyptelėjo atidengdama kraštelį baltų ir nepaprastai aštrių dantų bei ilgą ilt į, kuri ir vilkui gėdos nepadarytų.

- Atrodote įsitempęs, Ąžuolai. Tačiau galiu Jus užtikrinti, kad mes neturime jokių ketinimų Jums kenkti... Jūs galėsite visiškai laisvai išplaukti iš salos. Tik tada, kai grąžinsite tai, kas mums priklauso.

- Kas...- kimiai tarė Ąžuolas, iš jo balso nebuvo įmanoma nuspėti, ką jis jaučia ar galvoja.- Ko jūs pageidaujate? Turime aukso...

- Auksas...- šyptelėjo vidurinė, pati mažiausia ir jauniausia, sirena, ji prašiepė aštrius baltus dantis ir suplojo rankelėmis, kurių balti pirštai užsibaigė aštriais sidabriniais žvilgančiais nagučiais.- Aš dievinu auksą...

Kitos dvi žvilgsniu ją sudraudė ir mažoji sirena droviai nuleido galvą. - Mums reikia... Generolo Gintaro Liūto Žvaigždėlapio. Jūreiviai susiraukė. Nė vienas nesuprato, ką šie žodžiai reiškia. Larzas su Ragu taip pat be jokios

išraiškos spoksojo į priekį, juodu vis dar klūpojo ant vieno kelio. Tačiau Ąžuolas krūptelėjo, jo veidas papilkėjo, kūną nupurtė virpulio banga. Jis prisimerkė.

- Generolo...- pro dantis sušvokštė.- Šito nežinojau... Bet žmogus gyveni ir mokaisi, ar ne? Sirenos be jokios išraiškos šypsojosi veikiau demonstruodamos aštrius dantis, negu

draugiškumą. - Juk atplaukėte derėtis,- pranešė viena, nors vyrai dar nebuvo apie tai užsiminę.- Tai yra mūsų

sąlygos. Generolas Žvaigždėlapis, mainais už teisę viešpatauti visose jūrose... Mes kalbame valdovės Serijos vardu.

Ragnarokas su Larzu susižvalgė. Juodu pakilo. - Ar manai tą patį kaip ir aš?- tyliai paklausė Ragnarokas. - Taip,- šnibžtelėjo Larzas.- Manau, jog pradėjau galvoti apie tai, kai tik atitraukiau akis nuo jų

krūtų... Vis dėlto, juodu truputį pavėlavo. Ąžuolas išsitraukė kardą ir puolė ūkanose skendinčias

būtybes jiems dar nespėjus užbėgti tam už akių. Ąžuolo kardas lengvai perskrodė ūkanas, ore pasigirdo varnų kranksėjimą primenantis kvatojimas ir tiršti nepastovūs pavidalai pranyko, išsisklaidė

ore. Jos pranyko. Larzas su Ragnaroku išsitraukė kardus, jų ašmenys sužibo auksu ir nušvietė aplinkui tvyrančias skystas ūkanas. Jiedu susižvalgė.

- Buvo ir blogiau, ar ne?- maldaujančiai paklausė Larzas. Ragas kreivai šyptelėjo. - Ne, bijau, jog nebuvo... - Tu taip visada sakai,- pyktelėjo Larzas. Orą perskrodė laukinis klyksmas. Padangę užtemdė juodi plasnojantys paukščius primenantys

padarai, kurie pakilo kažkur anapus aukštų dangų remiančių salos uolų ir klykdami nežmoniškai spiegiančiais balsais pradėjo sukti ratus virš jų nedidelės grupelės. Ragas su Larzu susiglaudė nugaromis ir iškėlė švytinčius kalavijus.

- Aš suteikiu jums galią… Auksinė jų kardų šviesa apgaubė visa aplinkui tarsi auksinis apsauginis skydas. …visiems ir kiekvienam… Keletas paukščių baisiausiai klykdami išskėtę nagus šovė žemyn. Su siaubu akyse Ragas ir

Ragnarokas suprato, jog tie paukščiai... neturėjo akių, tik juodas ertmes kaukolėje, anapus kurių tvyrojo neperžvelgiama tuštuma.

Tiems, kurių protėviai jau kovojo jėgų pusėse, ir tiems, kurių vaikai kausis šiuose frontuose.

Tiems, kurie laimės, ir tiems, kurie žus. Nes šviesa negali egzistuoti be tamsos, taip kaip tiesa be melo…

Jų kardai pradėjo švytėti taip ryškiai, jog Ąžuolas bei kiti jūreiviai nebegalėjo į juos žiūrėti. Dvi

auksinės saulės nutvieskė viską aplinkui ir išgąsdinti padarai šiurpiai suklykę vėl pakilo į padangęs, kur, apsupti pilkšvų debesų ūkanų, sukosi tūkstančiai jų gentainių. Keletas paukščių, kurie pateko į auksinį šviesos ruožą, užsiliepsnojo ir klykdami nukrito į jūrą. Degant jų tamsios plunksnos vienu po kito nusidažė visais vaivorykštės atspalviais, po to jie paniro į švinines bangas ir dingo amžinai.

Aš suteikiu jums galią pažvelgti į tamsą ir regėti šviesą niūriausiose jos gelmėse. Aš suteikiu

jums galią įveikti demonus ir jų palikuonis. Aš suteikiu jums galią likti gyviems, kai mirtis šienauja pasaulio platybes, suteikiu galią įveikti tai, ko negali nugalėti niekas. Ir vienintelis dalykas, ko turite bijoti...

Pilkos Rago akys nusidažė auksine spalva, kaip ir rudoji Larzo akis. Tik mėlynoji, šalta ir

negailestinga, vagojama šiurpaus rando, liko žvelgti į pasaulį nepakitusi. Ąžuolas apimtas pagarbios baimės žvelgė į juodu.

- Auksaakis...- sukuždėjo jis.- Auksaakis grįžo... Tačiau staiga jų kardai išblėso, beliko tik blausiai virpančiai švytėti. Aukso atspalviai pradėjo

blėsti iš Ragnaroko ir Larzo akių. Greitai jiedu vėl tebuvo paprasti suvargę keliautojai. - Man reikia sodos...- sumurmėjo Larzas siekdamas vidinėje liemenės pusėje sukabintų

buteliukų. Ragas švelniai, bet reikliai pliaukštelėjo jam per ranką. - Apsieisi be tos sodos...- irzliai suurzgė.- Pasakyk tam savo skrandžiui, kad truputį pakentėtų... - Gal pats pasikalbėk su juo...- atšovė Larzas. Tačiau jų ginčas čia ir nutrūko, nes abu išgirdo

piktą šnypštimą, iš pradžių tylų, po to garsėjantį, lyg atsiritanti jūros banga. Atrodė, jog tūkstančiai gyvačių rangosi ir šnypščia aplinkui. Jie atsisuko ir išvydo dešimtis sidabru žėruojančių blyškių

pavidalų, apsigaubusių rūko skraistėmis. Jos stovėjo ant aukštų uolų viršūnių, nuleidusios rankas, apsigaubusios rūku, o jų sidabrinės akys spindėjo ryškiai ryškiai, it žaibas tamsią vasaros naktį.

Ąžuolas išdidžiai žengė į priekį. Jis iškėlė kardą. - Aš padariau klaidą...- jo balsas nežymiai virpėjo.- Ir sumokėsiu už ją. Ragnarokai, Larzai, jūs

turite... nežmoniškų galių. Lipkite į valtį, išgabenkite iš čia Varno vyrus. Jie neturi žūti. Tai nėra jų pasirinkimas...

- Pone, mes kovosime su jumis...- pašoko vienas jūreivis. Ąžuolas atsigręžė. Jis liūdnai kreivai šyptelėjo.

- Grįžkite...- sukuždėjo.- Ir pasakykite Varnui, jog aš labai gailiuosi... Nesu toks karvedys, o ir neturiu teisės, kad galėčiau vesti jus į šį mūšį.

- Tu visada mokėjai įsivelti į šūdą, Ąžuolai... Jie atsisuko. Kadangi visą dėmesį ligi šiol buvo nukreipę į sirenų ataką, nepastebėjo, kaip prie

kranto palengva artinosi kita valtis. Jai pasiekus krantą, laukan iššoko aukštas lieknas juodu dygsniuotu apsiaustu apsigaubęs siluetas. Paskui jį sekė pilkais ir juodais apsiaustais apsirengę vyrai, ginkluoti harpūnais, ietimis, titnaginiai šautuvais, lankais, arbaletais... Na, pora atkakliai laikė sugniaužę romo butelius...

Ąžuolo akys išsiplėtė. Jis prasižiojo iš nuostabos. - Bet, pone...- praradęs žadą sukuždėjo. - Negi manei, jog leisiu tau vienam iš čia kapstytis,- atkirto vyriškis ir orą perskrodė jo skardus

kvatojimas, kuris dar šiurpesniu aidu atsimušė nuo uolų. Plati kaukolės šypsena blyškiame veide. Juodos it anglys, žėruojančios akys. Jis lengvai žingsniavo akmeniniu paplūdimiu, pašaipiai dirsčiodamas į ant uolų viršūnių tūnančias sirenas. Staiga jis atsisuko į Ąžuolą.

- Išgabenk iš čia vyrus. Ir varį taip pat, aš ir galvojau, kur dingo mūsų lėkštės...- staiga šypsena pranyko nuo jo veido.- Derybos buvo nebloga mintis, pone Ąžuolai. Mes dar iš to išlošime...

- Kapitone...- Ąžuolas tiesė į jį ranką. Tačiau Varnas liūdnai papurtė galvą. - Gerai prižiūrėkite laivą... „Harpija“ – puiki mergaitė...- tarė jis ir apsisukęs nužingsniavo į

įlankos gilumą. Pakeliui nusisegė kardo makštis ir atsainiai numetė jas ant akmenų. Sirenos klykaudamos savo kalba godžiai sekė jį akimis. Keletą minučių Ąžuolo viduje vyko vidinė kova, kuri puikiai atsispindėjo jo veide; šįkart jis nebesugebėjo, o gal ir nebandė nuslėpti emocijų. Po to jis nusigręžė.

- Visi, į valtis!- nuskardėjo jo kimus šūksnis. Antrą kartą kartoti nereikėjo – jūreiviai skubiai sušoko į abi valtis, skubiai atsispyrė nuo kranto. Jūra nežymiai bangavo, tačiau jokios gamtos jėgos netrukdė jiems išplaukti. Ragas su Larzu sėdėdami gale akimis kurį laiką sekė vienišą kapitono Varno siluetą, kiek tamsesnį už pilkšvas salos uolienas. Jį greitai apgaubė sidabrinė migla, kuri paslėpė paplūdimį. Ir paskutinis garsas, kurį jie išgirdo iš salos, buvo skardus negailestingas pagiežingas kvatojimas...

Kai jie pasiekė laivą, įgulos vyrai išsirikiavo pagal ūgį (kitomis aplinkybėmis šis vaizdas Larzui su Ragnaroku tikriausiai būtų pasirodęs gana juokingas, nes mažiausias laivo neūžauga savo nuplikusiu pakaušiu vos siekė metrą, o didžiausias milžinas buvo virš dviejų) ir reikliai sužiuro į Ąžuolą. Šis tylėdamas žvelgė į juos.

- Dabar jūs esate kapitonas,- pratarė Mailius.- Sakykite, ką daryti. Tylėdamas Ąžuolas priėjo prie laivo borto ir nužvelgė netoliese stūksančią, uolienų žiedo

supamą salą. - Duokime Varnui parą...- staiga stulbinamai ramiai tarė jis.- Manau, jog jis išsikapstys gerokai

anksčiau, tačiau juk turime apsidrausti... - Pone, juk jį suėdė sirenos...- pertraukė jį Mailius.- Jis nebegrįš... Ąžuolas susiraukęs keistai nužvelgė jį, lyg pirmąsyk matydamas.

- Aš pažįstu Varną,- ramiai ir visiškai užtikrintai atsakė jis.- Tol, kol ant bangų supasi „Harpija“, tol jis karaliaus visose jūrose... Šis laivas niekuomet neturės kito kapitono. Paruoškite ginklus, užtaisykite patrankas... Varnas grįš, tik, bėda, nežinome, kokį velnią jis parsitemps paskui save...- tai pasakęs Ąžuolas apsisuko ir nušlitiniavo į savo kajutę. Jis buvo velniškai pavargęs, akys pačios markstėsi. Po kelių minučių denyje stovinčią įgulą pasiekė jo ramus monotoniškas knarkimas.

Jie susižvalgė. Tada nuėjo vykdyti įsakymo: ruoštis gynybai. Keletas tai suprato subtiliau ir su skudurais puolė šveisti denį. Per kovą laivas turi blizgėti, tvirtindavo kai kurie jūrininkai (šis paprotys buvo atėjęs iš karališkojo karinio laivyno, kur tvarkos ir higienos būdavo bent minimaliai paisoma). Larzas su Ragnaroku susižvalgė. Tą akimirką jie vėl pasijuto visų nuošalyje, niekam nebereikalingi... Tik kai kurių jūreivių žvilgsniai rodė, jog šie puikiai prisimena ausinę šviesą, sruvusią iš jų akių bei ginklų, kuri atbaidė iš oro puolusias baidykles.

- Žinai,- tarė Larzas.- Jūrininkystė... Sudėtingas užsiėmimas. - Tik jei esi Varno įguloje,- šyptelėjo Ragas.- Kiti laivai neplaukia į šiuos vandenis. Pameni,

mudu ilgai ieškojom šitos įgulos. - Tavo seseriai būtų patikę. Ji svajojo paplaukioti jūra,- staiga šyptelėjo Larzas. Jo veidas ūmai

tapo liūdnas mąslus.- Ar dar pameni ją, Lilę? Ragas žvelgė į švinines jūros bangas, monotoniškai besikilnojančias vandens platybėse. Jis

prisivertė atsisukti į draugą. Pilkos akys buvo beveik tokios pat švininės, kaip ir ši debesų užtemdyta jūra.

- Aš nebepamenu jos veido,- tepasakė Ragnarokas ir praėjęs pro Larzą nužingsniavo link durų į triumą, kur buvo jųdviejų gultai.

Prieš dešimt metų...

IV

Ragnarokas sėdėjo ant mūrinio slenksčio kepyklos prieangyje. Pilkos mąslios keturiolikmečio berniuko akys buvo įsmeigtos į gatvėje šurmuliuojančią minią. Jo akį traukė ant visų pastatų iškeltos plevėsuojančios Karalystės vėliavos, o ausį dirgino tolimų procesijų trimitų ir būgnų aidai.

Ragnarokas atsigręžė į šalimais sėdintį Larzą. Šis buvo paskendęs savo mintyse, tačiau pajutęs draugo žvilgsnį giedrai nusišypsojo. Tik šalta mėlyna akis nesiderino su ta šypsena. Jau buvo įsidienoję, tačiau šiandien jie dar nieko neturėjo burnoje. Iš kepyklos sklindantis šiltas pyragų, duonos ir bandelių aromatas kuteno jiems nosis. Jų burnoje rinkosi seilės, o pilvai gurgė, tačiau nė vienas neužsiminė esąs alkanas, nes abu ir taip tai žinojo. Tiesą sakant, jie beveik visada kęsdavo alkį. Todėl abu sėdėjo ir kantriai laukė.

Lil ė išėjo greičiau, nei Ragas tikėjosi, nors gerai pažinojo savo seserį ir tai, kaip ji mokėjo verstis šiame negailestingame pasaulyje, kur našlaičiai kiekvieną dieną turėjo išsikovoti sau vietą po saule. Jos lieknas aukštas siluetas prašmėžavo pro kepyklos duris. Peršokusi slenkstį Lil ė dar atsisuko ir nusišypsojo stambiai geraširdžiai kepėjai, senoji apsiašarojusi jai mojavo nosine ir šypsojosi putliu nuo karščio žvilgančiu veidu. Rago ir Larzo akys nušvito išvydus drobinį maišelį Lil ės rankoje, iš kurio kyšojo apskrudęs ką tik iškepto batono galas. Lilė išvydo tą alkaną blyksnį jų akyse ir nusišypsojo kreivoka, tačiau linksma ir nuoširdžia šypsena.

- Eime, berniukai,- tarsi motina, nors tebuvo vos truputėlį už abu vyresnė, pakvietė ji. Jiedu pakilo ir jų trejetukas guviai nužingsniavo gatve, lydimas šilto ir švelnaus kepyklos kvapo.

- Norėčiau gyventi kepykloje...- sumurmėjo Ragas, jo akys ašarojo nuo kvapų ir alkio.

- Po keleto metų virstum statine,- Lilė atkišo jam drobinį maišelį ir įkišęs ranką Ragas išsitraukė nedidelę šiltą bandelę, tokių ten buvo bent penkios. Lilė skambiai nusijuokė. Jos juokas nuskambėjo lyg upelio srovenimas per akmenis.- Neįsivaizduoju tavęs tokio.

Ragas kažką sumurmėjo, tačiau jis kimšo pilna burna ir niekas jo nesuprato. Larzas atsikando savosios bandelės ir susižavėjęs pažvelgė į Lil ę. Jųdviejų žvilgsniai susitiko. Akimirką Lil ės veido išraiška pakito, kažkas nuslinko jos veidu, tačiau tai buvo taip greitai, jog niekas nepastebėjo.

- Kaip tau tai pavyksta?- nuoširdžiai nustebęs pasiteiravo Larzas.- Turiu omenyje... Kaip tu tai darai? Jie tau niekada neatsisako...

- Ragas tvirtina, jog taip yra todėl, kad esu mergaitė,- ji su motiniška meile ir susižavėjimu pažvelgė į savo jaunesnįjį brolį. Šis, nuo visko atitolęs, dideliais kąsniais kimšo bandelę, kažką neaiškiai numykė, kai Lilė žaismingai sutaršė jo ilgus juodus saulėje žvilgančius plaukus.- Mano brolis visuomet pavydėjo man šios smulkmenos,- atsisukusi į Larzą giedrai nusišypsojo Lilė. Šis droviai prisimerkė ir nusisuko.

- Pasveikinkite naująją karalienę! - Šlovė karalienei! - Žmonės šiandien įsiaudrinę,- šyptelėjusi pastebėjo Lil ė, kai jie prasibrovė pro nedidelį

Margonijos tautiniais drabužiais apsirengusį miesčionių būrelį, kuris, semdamasis įkvėpimo iš puspilnių alaus bokalų, skandavo karalienės vardą.

- Beje, kalbant apie tą Aldorą...- susiraukė Larzas.- Mes... Prieš dvejus metus, pamenat? Auksaakis...

Lil ė nieko neatsakė, tačiau jos veido išraiška pakito – primerktos akys virto siaurais žaliais plyšiais, o suspaustos lūpos teikė veidui kažkokio sunkiai paaiškinamo susirūpinimo.

- Aš ją prisimenu...- pagaliau atgavęs kvapą, dar atkakliai tebesidorodamasis su paskutiniais kąsniais, tarė Ragnarokas.- Tada ji buvo...- neradęs tinkamo žodžio jis padarė pauzę.- Visai kaip mes. O dabar, pažiūrėkit, karalienė, mat, pasidarė...

- Na, juk ji mergaitė,- pašaipiai pabaigė Lil ė tai, ko brolis neišdrįso garsiai pasakyti.- Jai viskas lengviau, tiesa?- ji su neslepiama satyra, tačiau be jokio pykčio, žvilgtelėjo į brolį didelėmis žvilgančiomis žaliomis akimis. Šis niūriai patempė lūpą ir kažką neaiškiai suniurzgė panosėje. Tačiau Lil ė išgirdo. Ji visuomet pasižymėjo puikia klausa.

- Na, taip, su manimi ginčytis beprasmiška,- nusišypsojusi pritarė ji.- Tačiau tu juk seniai tą žinojai, tiesa?

Jie buvo priversti sustoti – gatvę užtvėrė pro šalį žygiuojantis paradas. Nustebimo, susižavėjimo ir nuostabos kupini jie godžiai rijo akimis raudonus būgnus mušančių merginų švarkelius, auksinius trimitininkų antpečius... Tą akimirką jie panoro būti dalimi šio puošnaus ir šventiško parado, dėvėti šiais blizgiais puošniais drabužiais... Tą akimirką jie puikiai suvokė, jog niekada, nė vienas jų, negalės būti šio pasaulio dalimi. Todėl tik tylomis blizgančiomis akimis sekė pro šalį žygiuojantį paradą, kurį palydėjo džiaugsmingi minios šūksniai. Kažkas į dangų mėtė saldainius žvilgančiais popierėliais, keletas drapanomis apsirengusių berniūkščių skubėdami juos rinko nuo akmeninio gatvės grindinio ir grūdosi į kišenes. Tačiau nė vienas iš trijulės nepasilenkė paimti nuo žemės saldainio. Nors iš išorės jie galbūt niekuo nesiskyrė nuo tų purvinų susivėlusių berniūkščių, vagiliaujančių gatvėse ir užeigose, tačiau giliai viduje jie suvokė, jog yra kitokie. Tad tik išdidūs ir tiesūs praėjo pro šalį.

- Žinot, mes visai netoli karališkųjų rūmų,- pratarė Lil ė.- Galėtume nueiti ir, na... pavėpsoti į reikalą atidžiau.

- Mūsų ten neįleis,- papurtė galvą Ragnarokas. Sesuo pažvelgė į jį. - Tu toks pesimistas,- nusišypsojo ji ir paspartinusi žingsnį nuėjo tolyn. Berniukams teko ją

vytis. Pusiau bėgdamas, pusiau greitai žingsniuodamas, Larzas protarpiais girdėjo Ragnaroko murmėjimą:

- ...kokia užsispyrusi... visada mano, jog žino geriau... Netrukus jie priėjo kanalą, kuris, lyg gynybinis griovys, juosė karališkųjų rūmų, arba, kaip juos

vadino, Sidabrinės rezidencijos, kompleksą. Pavadinimas, tiesą sakant, buvo absoliučiai klaidinantis, nes nei rūmų fasade, nei viduje nebuvo jokio sidabro, na, ne daugiau, nei įprasta karališkoje rezidencijoje. Rūmai taip vadinosi todėl, kad vienas garsus to meto poetas, tiesa, jau senokai miręs, parašė eilėraštį apie juos ir pavadino jį „Sidabrine giesme“. Kai kurie juokavo, kad poetas šį eilėraštį rašė semdamasis įkvėpimo iš savo atvaizdo sidabriniame šaukšte, vienaip ar kitaip, karaliui, kuris, tiesa, irgi jau buvo miręs, tas kūrinys patiko ir sostinės rūmai buvo pakrikštyti Sidabrine rezidencija. Juos juosė platus, tačiau visiškai dekoratyvinis kanalas, kuris greitai apaugo dumblu ir žolėmis. Per tą kanalą ėjo keturi platūs tiltai. Sidabrinė rezidencija turėjo keturis įėjimus, šešias aikštes ir daugybę fligelių. Galima sakyti, tai buvo atskiras miestas mieste su daugybe siaurų arkinių perėjimų, nišų, kolonadų. Gerai nepažįstantis aplinkos ten iškart pasiklystų. Retkarčiais, švenčių dienomis, į rūmus įleisdavo paprastus piliečius, kad šie galėtų pasigėrėti savo valdovų namų didybe (dažniausiai tai išprovokuodavo tik cinišką respublikonų pastabą apie veltui švaistomą valstybės biudžetą).

Taigi, kai trijulė priėjo apsauginį kanalą, jie sustojo ir pasirėmę ant akmeninių turėklų nužvelgė lieknus grakščius bokštelius, šaunančius į viršų anapus kanalo, bei aukštus tamsuojančius arkinius langus. Rūmai atrodė taip, lyg kokio profesionalaus virtuozo būtų supilti iš smėlio. Jų dydis ir grakštumas tiesiog pribloškė. Kurį laiką visi tylėdami žvelgė į šviesiai rudus, cinamono spalvos rūmus, kiekvienas paskendęs savo mintyse. Galiausiai Lilė atsigręžė į berniukus. Saulės spinduliai krito ant įdegusio šešiolikmetės veido, jos ryškios švytinčios žalios akys prisimerkė. Ji nusišypsojo.

- Na, visai pakenčiama landynė, ar ne, berniukai?.. O dabar pasižiūrėkime iš arčiau,- ji pasišokinėdama nubėgo link tilto per kanalą. Larzas su Ragu greitai susižvalgė ir pasileido paskui ją. Ant tilto nebuvo nė vieno žmogaus, tačiau niekas netrukdė jiems pereiti į kitą pusę. Nė vienas sargybinis nebudėjo ir prie didelių arkinių dvivėrių vartų, pro kuriuos Lilė nedvejodama prasmuko. Ragas su Larzu pasivijo ją, kai ji sustodama dairėsi po erdvią aikštę, supamą rūmų fligelių, kiekvienas jų turėjo ilgą kolonadą, kurios savotiškai įrėmino aikštę. Ji buvo visiškai tuščia, tik centre lėtai, monotoniškai čiurleno marmurinis fontanas. Lilė pribėgo prie to fontano, basomis nurudusiomis nuo saulės ir dulkių kojomis užsilipo ant neaukštos pakylėlės ir pažvelgė į skaidrų fontano vandenį, kur išvydo savo pačios atvaizdą. Larzas su Ragu, jau visiškai įsidrąsinę, žvalgydamiesi į šią nebylią šaltą prabangą, kurios kvapą jie tiesiog jautė tvyrant ore, lėtai prisiartino prie jos.

- Čia taip ramu...- vos girdimai, bijodamas pertraukti ore tvyrančią tylą, pratarė Ragnarokas.- Ir taip gražu... Nors numirk.

Staiga jis išgirdo nedidelį triukšmą ir krūptelėjęs stipriai sugriebė seseriai už peties, jame pabudęs saugos instinktas suveik greičiau, nei protas. Ragnarokas buvo pasiryžęs apginti seserį bet kokia kaina, jeigu to reikės. Larzas su Lile taip pat pažvelgė į tą pusę. Jie suakmenėjo. Tylus šiurpas, vėsesnis už vėjelio gūsį, nubėgo jų oda. Nekrutėdami, nemirksėdami, net nekvėpuodami jie sekė penkias būtybes, kurios išėjusios iš už arkinio praėjimo patraukė fontano link. Jų apsiaustai, tamsūs it naktis, nežymiai judėjo joms einant. Odinių batų žingsniai buvo minkšti ir tylūs, lyg kačių. Juodų odinių pirštinių slepiamos rankos buvo priglaustos prie šonų, o smailūs gobtuvai dengė jų veidus. Tačiau baisiausia, o galbūt ir nuostabiausia buvo auksiniai veidai, be jokių bruožų ir jokios išraiškos... Saulė akinamai atsispindėjo nuo šaltų blizgančių skruostų, kai keletas būtybių atsisuko į vaikus... Šie stebėjo juos, tačiau būtybės nesutriko. Jos ramiai, darniai apėjo fontaną visiškai ignoruodamos įsibrovėlių vaikų grupelę ir dingo anapus rūmų vartų. Ragnarokas giliai alsuodamas atsisuko į seserį, jo skruostai degė raudoniu.

- Tai... buvo...- tyliai, vos beatgaudamas kvapą, pradėjo jis. Jį nutraukė riksmai, komandos ir šūksniai iš gretimos aikštės, susisiekiančios su pirmąja.

Po dešimties metų...

V

Larzas susimąstęs žvelgė į uolų supamą sirenų salą, kuri atrodė taip arti... Tiesiog ranka pasiekiama. Jis žvilgsniu tyrinėjo jos uolėtas pakrantes, aukštus, smailėjančius, augalų ir gyvybės nepažinusius šlaitus... Tai buvo niūrus, tačiau kartu savaip taurus vaizdas. Raudonos uolos atrodė tarsi brangakmenis, kai vidurdienio saulė mesdavo ant jų rūke lūžtančius spindulius...

Tą akimirką Larzas mąstė apie kapitoną Varną, tačiau kartu buvo pasinėręs ir į giliausius ir tolimiausius praeities prisiminimus. Jis žinojo, kodėl Ragnarokas nenorėjo kalbėti apie seserį. Žinojo, kodėl jam pačiam yra svarbūs šie prisiminimai. Tačiau jį graužė širdgėla ne vien dėlto.

Svajingas tolstantis Nytheros žvilgsnis... - Jūra... žino... visus... atsakymus... Jis norėjo sužinoti. Ir tada, būtent tada, kai galvoje jau buvo beveik suformulavęs klausimus,

kuriuos galėjo pateikti, jūra nusigręžė nuo jo ir atėmė šią galimybę. Tačiau žvelgdamas į rūko gaubiamą sirenų salą žydro vidurdienio dangaus fone, Larzas tvirtai tikėjo.

Audringą naktį virš jūros dar ilgai skambės skardus kapitono Varno kvatojimas.

TREČIAS SKYRIUS

Jis ramiai tvirtai žingsniavo lydimas jų miglotų pavidalų, kurie čia skaisčiai nušvisdavo sidabru išryškindami smulkiausius tobulo grožio bruožus, čia blyško virsdami tik miglotomis rūko iliuzijomis... Jis kopė siaurais aukštais laipteliais į skardžio viršūnę, o jam virš galvos sklandė didžiuliai tamsūs paukščius primenantys padarai, kurių tuščios nieko nereginčios akiduobės žioravo ugnimi ir tamsa... Tačiau jis nė nepažvelgė į juos. Lydimas daugybės sidabrinių akių žvilgsnių, jis laiptais pasiekė uolos viršūnę, kur jo laukė liekna būtybė. Ji išsiskyrė kitų tarpe visų pirma tuo, kad turėjo kūną. Jos žalsva žvynais padengta oda nežymiai blizgėjo saulės spinduliuose. Šviesiame veide, kuris vienintelis nebuvo žvynuotas, žibėjo pora žalsvai rudų akių, o rausvose mergaitės lūpose žaidė šypsena. Jai galėjo būti trylika, galbūt penkiolika metų. Ji stovėjo visiškai nuoga ir nė kiek nesidrovėdama ištiesė jam liekną žvynuotą ranką, kurios pirštai buvo padengti tamsiais aštriais nagučiais. Jis sustojo ir kurį laiką žvelgė į besišypsantį mergaitės veidą. Ji padrąsinamai, tačiau kartu ir droviai jam nusišypsojo.

- Eik. Ji tavęs laukia,- nuskambėjo tylus, skambus jos balsas. Jis žengė ant paskutinės pakopos ir atsidūrė tiesiai priešais ją, mergaitė, visa galva už jį žemesnė, žaviai šypsojosi rausvomis lūpomis, nenuleisdama savo žvilgsnio nuo jo akių. Jis ją praėjo. Kiek tolėliau aukštyn kilo kita, dar aukštesnė uola, joje atsivėrė gana platus urvas. Jis nužingsniavo tiesiai link urvo angos. Žinojo kelią. Taip pat žinojo, jog niekados negalės jo užmiršti...

Urvas dvelkė vėsa ir drėgme. Jis žengė į vidų ir nedvejodamas ėjo gilyn. Sidabrinės akys iš pasienių nušvietė jam kelią. Urvo gale buvo įrengtas negilus baseinėlis, anapus kurio stovėjo auksu dabintas sostas. Už sosto atsivėrė kita, puošniai išdabinta menė, kurioje nuo vaiduokliškai balkšvų šviesų baugiai spindėjo auksas, brangenybės ir kaulai... Jis sustojo priešais baseinėlį ir nužvelgė būtybę, sėdinčią soste. Vanduo baseinėlyje nežymiai švytėjo, melsvi šešėliai judėjo jo sustingusiame blyškiame veide. Ilgą laiką jiedu nenuleido vienas nuo kito akių. Jos akys tamsiai sužibo.

- Tu pasikeitei,- galop tarė ji. Jis ironiškai nusišiepė. - Gaila. O tu vis tokia pati... Keletą akimirkų vyravo tyla, tačiau ji greitai ją pertraukė: - Aš... beprotiškai norėjau tave pamatyti. Jau kuris laikas sekiau tavo laivą... Skaičiavau raukšles

tavo veide. Kiekviena žūtis vis pridėdavo po vieną... - Tikrai?- jis nusižiovavo.- Kiek jų dabar? Du tūkstančiai penki šimtai penkiasdešimt... Ji sutriko. - Kodėl taip manai?.. - Tiek žmonių aš praradau per tą laiką,- jo balsas buvo šaltas ir skardus. Jis nusigręžė. Akimirką

baseino vanduo skaisčiau sumirguliavo išsklaidydamas šešėlius ant jos lygaus, jauno balto veido... Ji pakilo nuo sosto ir žengė artyn. Kojos pasinėrė į baseiną, ilga suknia nušvito melsva spalva, kai jos kraštai palietė vandenį.

- Tu dėl visko kaltini mane...- liūdnai tarė ji. - Aš tavęs dėl nieko nekaltinu,- atkirto jis ir iš padilbų nužvelgė jos liekną pavidalą. Ji sustojo

viduryje baseino, vanduo siekė maždaug jai ligi kelių. Suknelės kraštai plūduriavo aplink ją vandens paviršiuje, pati suknia iš šviesiai melsvos pamažu virto tamsiai žalia...

- Tu stiprus,- tyliai tarė ji.- Turi jėgos, kuri nepasiekiama jokiam kitam vyrui. Dabar aš negaliu tavęs pražudyti.

Jo veidas persikreipė. - Ne,- tyliai tarė jis.- Tu nužudei mane tada, kai dar galėjai... - Aš tau atidaviau mūsų vienintelę dukrą,- tyliai tarė ji.- Ar žinai, kaip mane už tai nubaudė? Aš

daugiau nebegaliu išeiti iš šios olos.

- Nubaudė?- jis kreivai žvilgtelėjo į ją.- Maniau, jog esi visos salos šeimininkė. Ji nusijuokė. Piktokai ir šaižiai. - Žinai, stebėjau tave, kai koveisi su Obsidijaus armija... Žinojau, jog pralaimėsi. Ir vis dėlto...-

ji išlipo iš baseino ir priėjusi blyškios rankos pirštais švelniai palietė jo veidą.- Tu likai gyvas... Jis žengė artyn ir susiraukė. - Obsidijaus?.. Ji šyptelėjo ir apsisukusi nubrido link sosto. Baseino viduryje sustojo ir ištiesė jam ranką. - Eime...- paragino. Melsvoje negyvoje šviesoje sužibo rusvai žalios akys... Jis dvejodamas lėtai

įžengė į baseiną, nenormaliai melsvas švytintis vanduo apgaubė jo kojas, akinamai baltos vilnijančios bangelės apgaubė jį savotišku žiedu. Ji paėmė jį už rankos ir apkabino. Sušniokštė vanduo ir juodu paniro gilyn. Jis atsuko į ją iš siaubo persikreipusį veidą, tačiau ji šypsojosi jam ir priglaudė smailoką nosį jam prie skruosto.- Nebijok...- sukuždėjo, ir juodu apsėmė šaltas švytintis vanduo...

Prieš dešimt metų... Keturi vyrai pastatė puošnų gėlėmis apkaišytą sostą erdviame šviesiame miegamajame. Jame

sėdinti mergina nežymiai sutrikusi dairėsi aplinkui. Iš siauro pjūvio jos kakle ištekėjusi tamsaus kraujo srovelė sutepė suknelės apykaklę. Lieknas atokiau stovintis vyriškis stebėjo, kaip vienas iš kareivių pasiūlo merginai atsigerti, o kitas nubėga kviesti gydytojo. Vyriškis tik rūškanai papurtė galvą.

- Jūsų Didenybe, ar Jums patogu...- aiškiai susižavėjęs merginos grožiu, kuriuo spinduliavo jos taisyklingas blyškus veidas, prie jos priklaupė kitas kareivis, dar visai jaunas, šviesūs ūseliai vos vos dengė jo viršutinę lūpą. Dideles rudas akis jis buvo pakėlęs į skaistų merginos veidą, o jo paties veide atsispindėjo visiškas atsidavimas. Atokiau stovėjęs vyriškis suirzęs patempė jį už rankovės ir jaunuolis atsisuko į jį.

- Ponaitį de Ubrikjė,- pro dantis iškošė vyriškis.- Noriu jį matyti tučtuojau. Iškaskit iš po žemių, jei reikės. Ir... nustokit kelti sumaištį. Karalienei reikia ramybės.

Jaunuolis pakilo, jis linktelėjo, tačiau išeidamas dar žibančiomis akimis nužvelgė šviesia puošnia suknele aprengtą mergaitės siluetą. Vyriškis mostelėjo ranka liepdamas dingti ir kitiems kareiviams. Jiedu su mergina pasiliko dviese, tačiau jis net nepažvelgė į ją. Priėjęs prie lango, kilstelėjo pastelinės užuolaidos kraštą ir žvilgtelėjo į sujudimą Purpurinėje aikštėje. Žmonės blaškėsi, kareiviai netvarkingai marširavo. Liūdnai papurtęs galvą jis caktelėjo liežuviu.

- Prakeikti respublikonai... Dar ilgai iš to šaipysis. Atsidusęs jis atsisuko ir pirmąsyk pažvelgė į savo nuotaką, vis dar sėdinčią soste. Jos žvilgsnis

buvo ramus, beveik drovus, o tvirtai suspaustos lūpos priminė užrakintą spyną. - Ar labai skauda, brangioji?- išsiblaškęs paklausė jis ir tuoj pat vėl nusigręžė. Ji nuleido akis. - Aš nesukelsiu Jums problemų, Jūsų Didenybe. Nustebintas kažko jos balse, vyriškis atsigręžė. Jis susiraukė. Rėžio merginos kakle nebuvo, tik

sukrešėjusio kraujo pėdsakai liudijo apie sužeidimą. Jis priėjo ir nustebęs perbraukė pirštu per lygią baltą odą, kur dar neseniai matė sužeidimą. Tada žengė atgal ir nužvelgė soste sėdinčią būtybę. Jo akyse sužibo jausmas, kurio įvardyti jis nemokėjo, nes nejuto nuo pat vaikystės. Kartą jis pasijuto taip pat, kai būdamas aštuonerių pasiklydo pilies požemiuose... Tėvas jį už tai nubaudė ir atleido jį turėjusį prižiūrėti tarną. Vėliau tas įvykis pasimiršo, tačiau šis jausmas, migloti jo pėdsakai ūmai atgijo jo širdyje ir persmelkė iš naujo...

Kažkas tyliai pabeldė į duris. Du kartus tankiai, o paskutinį – po nedidelės pauzės. Vyriškis nusišypsojo, nuo jo veido kaip mat nuslinko rūpesčio šešėlis.

- Įeikit,- jis šūktelėjo linksmu, tačiau pratusiu įsakinėti tonu. Prasivėrė durys ir įžengė vidutinio ūgio jaunas, dar dvidešimties neturintis vyriškis. Jo pečius siekiantys rudi plaukai buvo surišti į kuodą už nugaros. Jis buvo apsirengęs puošniu, tačiau ne itin išsiskiriančiu violetiniu juodais ornamentais išmargintu kostiumu. Skaisčios didelės šviesiai mėlynos akys žvelgė skvarbiai, su prideramu susirūpinimu.

Jaunuolis priėjo prie vyriškio. Jiedu pasisveikino familiariai, lyg geri draugai. - Mačiau, kas nutiko,- greitai tarė jaunuolis.- MSP daliniai jau šukuoja rūmus. Visi išėjimai

užblokuoti. Jeigu jie ir pabėgo iš rūmų, tikai nepaspruks iš miesto... - MSP neturėjo leisti, kad šitaip nutiktų,- irzliai atšovė vyriškis.- Jūsų darbas sekti

pasikėsinimus... - Margonijoje,- pataisė jaunuolis.- Mes sekame viską, kas vyksta Margonijoje. Tačiau

Tekančios Saulės mieste susikerta trijų grafysčių sienos... Jeigu recidyvistai atvyko iš Urijos ar Lūtako, mes negalėjome to žinoti...

- Taip ir maniau...- atsiduso vyriškis. Jis nuleido galvą ir nusisuko. - Bet...- jaunuolis nežymiai šypsojosi.- Nesakiau, kad nežinome. - Ką?- vyriškis atsisuko į jį, lyg šis ūmai būtų padaręs stebuklą ar virtęs balandžiu.- Jūs žinote? Jaunuolis linktelėjo. Vyriškis jį draugiškai apkabino per pečius ir pasivedėjo į koridorių. Jiedu

uždarė duris paskui save palikdami jaunąją damą vieną. Ji nuobodžiaudama nusižiovavo, tada pakilo iš mobilaus sosto ir priėjusi prie lango, pažvelgė į apačioje vykstantį bruzdesį, kuris, taip suerzinęs jos vyrą, dabar jau įgavo tam tikrą tvarką – kareiviai nebelakstė, o žygiavo tvarkingomis linijomis, šventės svečių aikštėje beveik nebeliko. Ji mieguista daugiau iš neturėjimo ką veikti negu iš susidomėjimo ryškiomis tamsiai mėlynomis akimis sekė marširuojančių kareivių judesius tuo pat metu regėdama blyškų savo pačios atvaizdą lango stikle. Staiga jai pasirodė, jog regi dar kažką, stovintį jai už nugaros. Neaiškus tamsus šešėlis... Ir šnabždesys, ištartas, rodos, tiesiai jai į ausį.

- Jau laikas, Aldora... Ji prisimerkė. Gilios akys virto mėlynais plyšiais. - Atėjo valanda... Valdyti pasaulį. - Valdyti pasaulį...- be garso kuždėjo jos lūpos. - Kartu... Amžinai... - Amžinai...- ji pakėlė akis į pilką debesų aptrauktą dangų.- Amžinai... Karalius su Lorencu žingsniavo šviesia galerija, kurios lauko siena, kupina plačių arkinių langų,

buvo išdažyta geltonai, kita – pasteliniu grietinėlės atspalviu, o grindys buvo padengtos margu kilimu, kuriame dominavo tamsiai mėlyna, raudona ir juoda spalvos – tarpusavy susipynę tautiniai keturių grafysčių fragmentai.

- Pasakykit man Lorencai...- plačiai šypsodamasis, tačiau tyliai, be jokio džiaugsmo, paklausė karalius.- Kas šįkart...

- Kas turėjo pagrindo tai padaryti?- klausimu į klausimą atsakė Lorencas. - O kas neturėjo?- šyptelėjo karalius.- Aktyvistai, smulkiųjų rasių atstovai... Tie mulkiai

respublikonai... Pusė parlamento. - Jūsų žmona...- Lorencas pakreipė galvą. Akimirką karalius suraukęs antakius žvelgė į jį, po

to jo akys sužibo. - Suprantu, ką turi galvoje... Raguotoji. Nustebtum, bet pasirinkau ją būtent dėl to. Reikia

įtikinti liaudį, kad karūna vis dėlto yra palanki smulkiosioms rasėms... - Nes stiprėja rasinė neapykanta,- nusišypsojo Lorencas.- Norite sustabdyti ideologiją. Neva,

raguotieji – antrarūšiai padarai, gyvuliai, kaip teigia kai kurie... Tačiau tai – gana drąsus žingsnis. Kai kur rasimas tiesiog įaugęs žmonėms į kraują. Lūtake, pavyzdžiui, raguotiesiems Jūsų tėvas kadaise

padovanojo daug žemių. Kai kurie bajorai nepatenkinti. Ypač tie, kurie turi daugiausiai ir kuriems raguotųjų rezervatai itin trukdo...

- Vienuolių,- nė nemirktelėjęs šaltai pratarė karalius. Jo veidu nuslinko griežtas pykčio šešėlis.- Vienuolių šeima. Jie – didžiausi žemvaldžiai.

Lorencas nusišypsojo. Jis nieko nepasakė. - Tikėjausi, jog Lūtako slaptoji policija sugebės užbėgti tam už akių. - Akivaizdu, kad jie neužbėgo...- karalius sustojo. Jis atsiduso. Šaltą įniršį veide pakeitė

nuovargis.- Galbūt jie visi prieš mane susimokę... Lorencai,- jis pažvelgė tiesiai jaunesniam pašnekovui į akis.- Visada buvai mano draugas... Nuo tada, kai buvome maži berniukai,- greitakalbe bėrė jis ir nostalgiškai šyptelėjo.- Abu bėgiojome po parką vaikydamiesi antis, pameni?... Dieve, kaip buvo smagu... Lorencai, ar keršytum už mane, jeigu būčiau nužudytas?- staiga rimtai paklausė jis. Žibėjo atviros didelės akinamai mėlynos akys.

- Aš neleisčiau... Tavo žudikui išsisukti, Vijau,- rimtai tarė Lorencas. Karalius šyptelėjo. Tačiau ši šypsena, nors ir ne tokia plati, buvo gerokai nuoširdesnė ir draugiškesnė.

- Aš suteiksiu Laimingajam visos valstybės slaptosios policijos vyriausiojo vadovo pareigas. Jis valdys visus SP dalinius. Nežinau, ar tai protingas sprendimas... Nelabai pasitikiu juo, be to, žinau, jog jis – sušiktas respublikonas...- karalius šypsodamasis numojo ranka. Tačiau staiga jis surimtėjo.- Tačiau žinau, jog tu esi jo dešinioji ranka, sekretorius. Ir kada nors tu jį pakeisi... Galbūt išauš diena, o ji gali išaušti greičiau negu tu manai, kai turėsiu už ką nukirsdinti tam pasipūtėliui galvą... Na, žinai, po metų ar dvejų, kai mane dakasys...- karalius nusišiepė.- Juk aš taip pat turiu savų agentų.

Jiedu nusišypsojo vienas kitam. Kaip seni geri draugai tegali šypsotis. - Nenuvertink Žybsnio Laimingojo,- šyptelėjo Lorencas. Jis jau sukosi eiti, kai karalius sulaikė

jį už parankės. - Lori...- jis prašančiai nužvelgė jį.- Gal gali pabūti su... karaliene? (- jis truputį dvejojo prieš

ištardamas tą žodį.-) Ji... atrodo sutrikusi, be to, dar nepripratusi prie rūmų žvilgesio, paradų ir visokių pasikėsinimų...- jis mirktelėjo viena akimi.

Lorencas linktelėjo, draugiškai šypsodamasis. Jis puikiai suprato. - Paprašysiu poros vyrų, kad pabūtų su ja,- pažadėjo. - Matai, tu gana delikatus...- karalius pakreipė galvą.- Esu įsitikinęs, jog ir tavęs užtektų. Lorencas nusišypsojo. - Žinoma,- linktelėjo. Karalius nusišypsojo ir nuskubėjo koridoriumi. - Ar kaukių balius bus?- dar šūktelėjo Lorencas. - Be abejo!- atsigręžęs ligi ausų išsišiepė karalystės valdovas.- Vestuvės – puiki proga

pašėlioti... Lorencas šyptelėjo. Tačiau tai buvo liūdna, svajinga, prigesusi šypsena. Monarchas jos nematė.

Jis skubėjo koridoriumi, jo galvoje sukosi šventės scenarijus. Lorencas liko vienas stypsoti koridoriuje. Jis atsiduso ir apsisukęs nužingsniavo link durų, už kurių žinojo esant Aldorą...

Pravėręs miegamojo duris (prieš tai etiškai pasibeldęs – Lorencas niekuomet nepamiršdavo etiketo) jis išvydo jaunąją karalienę, stovinčią prie lango. Jam įėjus, ji atsigręžė į jį. Kažkokia keista šviesa akimirką sužibo jos giliose mėlynose akyse, tačiau tai tebuvo šviesos ir šešėlių žaismas. Lorencas sustojo tarpduryje ir etiškai linktelėjo.

- Mano vardas – Lorencas de Ubrikjė. Esu Margonijos grafystės slaptosios policijos viršilos sekretorius.

Aldora žvelgė į jį. Jos atidus veriantis ir keistai mąslus žvilgsnis privertė Lorencą pasijausti nepatogiai, nors tai nutikdavo ypač retai.

- Aš žinau, kas Jūs,- lėtai tarė Aldora, jos balsas buvo gilus, tylus, malonus.- Mano vyras atsiuntė Jus... saugoti mane?- net ir meistriškai valdydama toną, ji nesugebėjo nuslėpti pašaipos balse, kuri buvo aiškiai juntama. Tačiau Lorencas papurtė galvą.

- Ne,- šyptelėjo jis.- Aš nesu tos srities pareigūnas. Tiesą sakant, didžiąją laiko dalį darbe rūšiuoju kažkokius katalogus... Mano vyras siuntė mane pas Jus kaip draugą.

Aldora nenuleido nuo jo akių. Ji priėjo artyn. - Draugas...- lėtai pratarė. Ji buvo taip arti Lorenco, kad šis galėjo užuosti gaivų jos odos

aromatą. Jos galva vos siekė jam smakrą. Ji pažvelgė aukštyn, tiesiai į jo skaisčias atviras dideles mėlynas akis, slepiamas tankių blakstienų. Jos akys žybtelėjo, kai ji ištarė.- Tikriausiai ateisite... į puotą, pone Lorencai de Ubrikjė?

Lorencas krūptelėjo. Kai kurie jį šaukdavo pavarde, kiti jį vadindavo vardu, tačiau retai kas ištardavo ir vardą, ir pavardę. Tą akimirką Lorencas, galbūt paakintas ryškios vaizduotės, įsivaizdavo šiuos žodžius iškaltus ant marmuro plokštės kapinėse. O gal jis kai ką įskaitė Aldoros akyse...

- Taip,- nusišypsojo Lorencas.- Be abejo, aš būsiu puotoje. Jūsų vyro vestuvės – didelis įvykis visai šaliai, ir aš didžiuojuosi, jog esu pakviestas...

Aldora nusisuko. Galbūt todėl, kad ją suerzino dirbtina pataikūniška pompastika Lorenco balse (karalienė visą gyvenimą niekino apsimetėlius ir pompastikus, o Lorencas, kokia ironija, niekada neatsikratė šio savo būdo bruožo), o gal Lorencas jai paprasčiausiai jau buvo nebeįdomus. Ji nusigręžė ir nužingsniavo į kitą kambario pusę.

- Tikiuosi pamatyti Jus ten, pone Lorencai,- tarė ji.- Manai, mudu galėtume... susipažinti artimiau.

Jeigu dabar Lorencas būtų išvydęs jos akis, būtų nedelsdamas palikęs viską. Kambarį, rūmus, miestą. Kažkoks trapus pojūtis, daug silpnesnis už silpniausią nuojautą, jau dabar sukosi jo galvoje lyg skystas rūkas. Tačiau karalienė stovėjo nusigręžusi ir jis nematė josios veido. Todėl tik maloniai nusišypsojo ir prataręs kelis etiškus atsisveikinimo žodžius išėjo iš kambario. Jis užvėrė duris taip tyliai, jog Aldora tik po keleto minučių atsisuko ir suprato, jog liko viena. Ji blausiai šyptelėjo. Merginai patiko vienatvė. Be to, ji žinojo, jog niekada, net atokiausioje vietoje, neliks visiškai viena...

Koridoriuje Lorencas prasilenkė su dviem figūromis, kurios patraukė jo dėmesį. Tai buvo paprasta rusva suknele apsirengusi blyški mergina, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodė lygiai taip pat, kaip ir Aldora. Tie patys veido bruožai, plaukai, tos pačios mėlynos akys... Tačiau įžvalgus žmogus pamatytų nedidelius skirtumus. Lilija, karalienės sesuo, judėjo kitaip. Jos žingsniai buvo truputį platesni, tačiau savotiškai grakštesni (Lorencas įtarė, jog Lilija šoko teatre ar kabarete – tai paaiškintų jos lengvą grakščią nerūpestingą eiseną), akys žvelgė droviai, ji mėgo jas nuleisti žemyn, ypač susidūrus su kieno nors kito žvilgsniu. Veidas – atviresnis, nuoširdesnis, drovesnis... Ji net atrodė savotiškai baukšti. Greta jos einantis jaunuolis taip pat buvo įdomus stebėjimo objektas, net ir ne tokiam pastabiam žmogui, kaip Lorencas. Jo plaukai žvilgėjo auksu, tvirtai sudėtą kūną puošė geltonais žvilgančiais ornamentais išsiuvinėta berankovė liemenė. Rankos buvo visiškai nuogos, oda įgavusi bronzinį atspalvį. Jam einant nežymiai judėjo stambūs rankų raumenys, tiesą sakant, visas jo kūnas buvo vienas raumuo. Žvilgsnis atviras, rūstus, negailestingas. Daugelis būtų norėję nusukti akis, kai jis pažvelgdavo į ką savo atviromis ryžtingomis akimis, tačiau paprasčiausiai nedrįsdavo tai padaryti.

Lorencas jiems nusišypsojo. Jis žinojo, kas šie žmonės. - Karalienė yra kambaryje,- paslaugiai nusišypsojęs linktelėjo ir praėjo pro šalį. Vyriškis

suraukęs antakius nusekė jį žvilgsniu. Šis jaunas vyriškis jam atrodė per daug malonus, per daug lipnus. Jo šypsena buvo per plati, o didelės akys galbūt per daug mėlynos...

- Kas jis toks?- paklausė Gilgamešas Lilijos. Ši gūžtelėjo pečiais ir naiviai šyptelėjo. - Tikriausiai - koks nors tarnas... Galbūt – vienas vyresniųjų patarnautojų.

Jiedu nesibeldę pravėrė kambario duris. Lilija, nužvelgusi puošniai aprengtą seserį nuo galvos ligi kojų, sucypė iš džiaugsmo ir puolė jai ant kaklo. Aldora švelniai apkabino seserį. Tą akimirką jos bejausmis veidas pasikeitė, tarsi nušvito. Mėlynos akys sužiburiavo, tartum jose būtų ištirpęs koks ledkalnis... Gilgamešas pasiliko prie durų ir šypsodamasis stebėjo abi seseris. Pribloškiantis jų panašumas ir stulbinantis grožis akimirką neleido net jam atsikvošėti, nors jis jau buvo daugybę sykių matęs jadvi kartu.

- Atrodai nuostabiai,- sukuždėjo Lilija, apimta pasididžiavimo seserimi. Jos skruostai išraudo, akys žiburiavo. Aldoros veidas tebebuvo blyškus, tačiau jau nebeatrodė negyvas ar marmurinis. Ji šypsojosi. Tai buvo nepaprastai graži nuoširdi šypsena, kuri, Gilgamešo nuomone, buvo daug gražesnė už Lilijos šypseną. Galbūt todėl, kad Aldora taip šypsojosi gal vieną, du sykius savo gyvenime... „Mes išmokstame vertinti tai, ko neturime“,- buvo pasakęs kažkoks filosofas. Gilgamešas jo nežinojo, tačiau tą akimirką, žvelgdamas į laimingą Aldoros veidą, jis puikiai suvokė šių žodžių prasmę.

Lilija pakreipė galvą ir švelniai nužvelgė seserį. - Tapai karaliene...- mąsliai, be jokio pavydo, tarė.- Kad žinotum, kokia aš dėl tavęs laiminga... Aldora palietė jos skruostą, švelniai atmetė atgal netvarkingų plaukų sruogą. Po to staiga ji

nusisuko. - Gilgamešai...- jos balsas jau buvo įprastas, nyko paskutiniai švelnių gaidų pėdsakai.-

Džiaugiuosi tave matydama... Užuot atsakęs Gilgamešas nusilenkė. Tačiau Aldora priėjo ir rankos mostu liepė jam išsitiesti. - Nekvailiok,- tarė. - Tave užpuolė?- paklausė Gilgamešas.- Visoj šitoj smėlio pily baisus bruzdesys... Aldora numojo ranka. - Aš gyva,- ramiai, su keistu šaltumu, tarė.- Tai svarbiausia. Jiems niekada nepavyks manęs

nužudyti. Nė vienas, kuris bandė, dar neišdrįso pažvelgti man tiesiai į akis. O tie, kurie slepia veidus po kaukėmis... Jie negali man pakenkti.

Gilgamešas miglotai nujautė, kad šiuos žodžius girdės dar ne sykį. Ir jis buvo visiškai teisus, tai tapo mėgstamu karalienės posakiu, ypač, kai kas nors mėgindavo jai prieštarauti. Tik Margonijos slaptosios policijos (MSP) dalinių viršila Žybsnis Laimingasis tai išgirdęs skardžiai linksmai nusijuokė ir sušuko: „Bet juk, karaliene! Aš tai stoviu priešais Jus!“ Šis pokštas vėliau plačiai paplito Margonijoje. Kai kas nors prisimindavo karalienės valdingumą, ar įvykdavo naujas (ir, žinoma, nesėkmingas) pasikėsinimas, visi vienvaldei monarchei už akių juokdavosi kartodami slaptosios policijos viršilos posakį. (Žybsnis Laimingasis buvo pasakęs ir kitą gilią mintį: „Vienvaldžių valdovų NĖRA.“, tačiau tik gerai su politika susipažinę žmonės suvokė šių žodžių prasmę. Nes Aldora valdė nesitardama su niekuo ir nesiskaitydama su jokia opozicija.)

Gilgamešas pakreipė galvą. Jis pirštais švelniai palietė Aldoros skruostą. Šios akys žybtelėjo, tačiau ji nesipriešino. Jis greitai atitraukė ranką.

- Tu žengi šlovingu, tačiau pavojingu keliu,- liūdnai tarė jis.- Ir man gaila, nes aš taip norėčiau tave saugoti nuo visų tų...- jis nutilo ieškodamas tinkamo žodžio, o veide sustingo pasibjaurėjimo grimasa.- Vilkų, kurie tik ir taikosi perkąsti tau gerklę...

- Tu turėsi galimybių mane saugoti,- ramiai atsakė Aldora.- Tačiau noriu, kad pirmiausia pasirūpintum mano seserimi...

- Kas man gali atsitikti?- išplėtė dideles akis Lilija. Aldora atsistojo ir švelniai pažvelgė į ją. - Tu esi vienintelis mano turtas,- tyliai tarė.- Niekada neatleisčiau sau, jeigu tau kas nors

nutiktų... Klausyk Gilgamešo, gerai? Jis pasirūpins tavimi... Lilija su Gilgamešu linksmai susižvalgė. Ji šypsojosi, o jis nesėkmingai stengėsi sulaikyti

šypseną.

Aldora juodu nužvelgė. - Šįvakar kaukių balius,-staiga tarė ji. Jos balsas vėl buvo pasikeitęs. Gilgamešo veido mina taip

pat nežymiai pakito, tačiau naivi Lilija to nepastebėjo, ji linksmai linktelėjo: - Kaukių balius – puiku!- tarstelėjo.- Nekantrauju pamatyti visus tuos puošnius ponus... Aldora su Gilgamešu nužvelgė ją, tada vienas kitą. - Lilija...- neryžtingai pradėjo Gilgamešas, tačiau Aldora daug ryžtingiau jį pertraukė: - Manau, jog būtų geriau, kad neitum ten, sesute. Gali įvykti dar vienas pasikėsinimas... Be to,-

matydama, kaip nuliūdo sesuo, švelniai tęsė Aldora.- ten bus ganėtinai nuobodu... Aš pažadu ilgai neužsibūti. Vėliau mudvi galėsime surengti kitą kaukių balių, į kurį pakviesime visus draugus...

- Tikrai?- Lilija suplojo rankomis, apsisuko ratu stovėdama ant vienos kojos pirštų. Tada atsisveikino su seserimi ir išėjo prasitarusi, jog norėtų apžiūrėti rūmus („Čia dabar tiek daug kareivių – tikriausiai saugu“,- pasakė seseriai, žvelgdama į ją didelėmis mėlynomis akimis. Ši linktelėjo. Aldora niekuomet negalėjo atsispirti žaviam sesers naivumui – arba net kvailumui.)

Lilijai iš ėjus, Aldora giliai atsiduso. Jos veidu nuslinko rūpesčio ir nuovargio šešėliai. - Pasirūpinsi... Kad jos ten nebus, kai...- kimiai, vos apversdama liežuvį, pratarė ji. Gilgamešas

linktelėjo nelaukdamas sakinio galo. - Ji bus savo kambaryje,- užtikrino. Aldora nusigręžė. Jis priėjo ir švelniai draugiškai apkabino

ją per pečius. - Viskas bus gerai,- sukuždėjo.- Pamatysi. Visas pasaulis priklausys tau. Vien tau. Aldora išsiblaškiusi linktelėjo. Dėl šito ji buvo visiškai tikra ir tai jai nelabai terūpėjo. Ji

susirūpinusi tarė: - Ja taip lengvai galima... pasinaudoti. Gilgamešas pakreipė galvą. Jis nieko nepasakė. Žinojo, kad tai tiesa. Užuot kalbėjęs, tyliai

pabučiavo Aldorai į kaklą, tada dar kartą, žemiau... Jos oda buvo sausa ir karšta. Venose tvinksėjo gyvybė. Gilgamešas žavėjosi šia būtybe. Jos apgaulingu trapumu, grožiu, kuris gali pražudyti ištisą armiją karių... Jos protu, įžvalgumu, ryžtu, išdidumu, o gal – didybe? Jis žinojo, jog Aldorai lemta tapti karaliene. Nes jei kas nors ir nusipelno pasaulio, tai tik tas, kas gali jį suvaldyti.

Lorencas žingsniavo plačia galerija tuo pat metu mintyse klaidžiodamas po vaikystės

prisiminimus ir ateities vizijas. Jam buvo vos aštuoniolika, tačiau jis jau buvo Margonijos grafystės slaptosios policijos viršilos sekretorius. Prieš penkerius metus viršila dar buvo jo tėvas, tačiau jis vėliau tiesiog metė šį darbą. Kodėl... Lorencas pats nesuprato. Jo tėvas buvo vienas įtakingiausių žmonių visoje Margonijoje. Jis disponavo dideliu turtu, turėjo bekraštę įtaką... Jis rengė sūnų tam darbui, nors niekada taip ir neįvardijo tikslios savo atsistatydinimo priežasties. Vėliau įtaisė Lorencą sekretoriumi pas dabartinį MSP viršilą, Žybsnį Laimingąjį. Žybsnis ir tėvas buvo geri pažįstami, gal net draugai, Lorencas ne kartą matė juodu kartu dar tada, kai Žybsnis, dabartinis Lorenco viršininkas, tebuvo jo tėvo sekretorius. Galbūt tai savotiškas sandoris, skola? Tėvas kažkada pasakė Lorencui: „Politikoje ir valdžioje nėra nei draugų, nei priešų. Tik sąjungininkai ir oponentai. Niekada prie nieko neprisirišk ir nesileisk sužavimas, ypač moters.“ Tačiau Lorencas žavėjosi Žybsniu. Jis laikė šį žmogų tikruoju savo mokytoju, nors puikiai suprato, jog Žybsnio Laimingojo požiūris į darbą ir gyvenimą yra kitoks, nei tėvo, jis dažnai nesąmoningai paneigdavo tėvo idėjas ir dogmas.

- Pone de Ubrikjė...- kažkas palietė jo petį. Lorencas atsisuko. Tai buvo vienas iš MSP pareigūnų. Kadangi karalius gerai sutarė su Lorencu, Margonijos slaptoji policija turėjo didesnius įgaliojimus, nei kitų regionų, dažnai eidavo Jo Didenybės (šį titulą Laimingasis tardavo su žavia nenusakoma pašaipa. „JO Didenybė“,- jis sakydavo, perdėtai pabrėždamas pirmąjį žodį ir tuo pašiepdamas šį pompastišką titulą) sargybą. Todėl rūmuose įvykus incidentui, MSP daliniai pradėjo tyrimą.

- Taip,- vis dar kiek išsiblaškęs atsakė Lorencas.- Kas nors nutiko? - Krištolo aikštėje radome įsibrovėlius,- raportavo pareigūnas.- Keletas valkatų... Du iš jų –

raguotieji. - Nejaugi?- Lorencas kilstelėjo vieną antakį.- Kur jie? - Sulaikėme juos,- atsakė pareigūnas.- Iškart buvau pasiųstas pranešti Jums. Jie vis dar ten,

nieko neįleidžiame ir neišleidžiame iš aikštės. Įkalčiai nebus pažeisti... - Nuveskite mane,- paliepė Lorencas, kuris (nors drovėjosi tai pripažinti) nuolat painiojosi tarp

tų daugybės rūmų aikščių pavadinimų. Apskritai, Sidabrinė rezidencija jam atrodė kaip prastai suprojektuotas skruzdėlynas. Pareigūnas jį nusivedė galerija, po to jiedu išėjo į lauką ir praėję pro Purpurinėje aikštėje marširuojančius kareivių būrius pro lenktą aukštą arką pateko į kitą, kiek mažesnę aikštę, kurios viduryje romiai čiurleno marmurinis fontanas. Čia stoviniavo keletas skirtingai apsirengusių vyrų, kurie nužvelgė Lorencą atlydėjusį pareigūną. Vienas iš stovinčiųjų linktelėjo.

- Pone de Ubrikjė,- pasisveikino jis. Lorencas priėjo ir padavė jam ranką. - Pareigūne,- tarė. Vyriškis truputį pasisuko ir nežymiu galvos linktelėjimu parodė į trejetą

figūrų, kurios susigūžusios stovėjo apsuptos nepažįstamųjų. Lorencas žengė link jų ir sargybiniai prasiskyrė duodami jam kelią. Suimtieji atsisuko į Lorencą. Šis sustojo už keleto žingsnių nuo jų ir vertinamai nužvelgė. Jo veide išryškėjo nepasitenkinimo vypsnys.

- Pareigūne,- suirzęs tarė jis.- Juk čia – dar vaikai. - Jie rasti besišlaistantys rūmų teritorijoje,- atsiliepė su Lorencu pasisveikinęs sargybinis.- Tai

– draudžiamoji zona. Jie gali būti susiję. Lorencas giliai atsiduso. Jis dar kartą nužvelgė juos. Aukšta saulėje įdegusi raguotoji mergaitė,

kurios rudi į kasą surišti plaukai siekė liemenį, kiek žemesnis raguotųjų rasės berniukas ir kitas, jau be ragelių, stovintis greta jo. Jiems galėjo būti trylika – penkiolika metų, mergaitė – kiek vyresnė, galbūt jau paties Lorenco amžiaus...

- Paleiskite juos,- sausai tarė Lorencas ir apsisukęs grįžo į rūmus. Lorencą atlydėjęs pareigūnas susižvalgė su antruoju, kuris su juo kalbėjosi.

- Na, manau nėra prasmės jų daugiau laikyti,- pratarė pirmasis. - Įsakymas yra įsakymas,- filosofiškai linktelėjo galva antrasis. Kaukių balius, nepaisant karališkosios sargybos vadovo protestų, vyko pagal grafiką. Jaunasis

Keturių Grafysčių Karalystės valdovas buvo labai užsispyręs ir pasižymėjo atkaklumu, ypač jei kokia nors pašalinė priežastis kėsindavosi į jo planus. „Tie žudikai baisiai nemandagūs“,- pareiškė karalius ir liepė tęsti šventės ceremoniją. Tiesa, daugelis svečių išvyko iškart po pasikėsinimo. Dėl to karalius kaltino nevykėlius kareivius, kurie sukėlė baisią sumaištį ir nederamai elgėsi su išsigandusiais svečiais. Karalius pasišaukė pas save sargybos vadovą. Juodu kalbėjosi gerą pusvalandį, vėliau kareiviai išvydo vadovą išeinant iš karaliaus darbo kabineto. Jo veidas buvo raudesnis už pomidorą, o ūsai net judėjo nuo tankaus alsavimo. Kareiviai susižvalgė, tačiau stebėtis nebuvo verta. Ne pirmas sykis. Jo Didenybė karalius taip dažnai bardavosi su savo sargybos vadovu, kad, pasak kareivių, jiems visai nelikdavo laiko apmąstyti monarcho apsaugą. Tiesą sakant, karalius daug labiau pasitikėjo jaunuoju Margonijos slaptosios policijos viršilos sekretoriumi Lorencu de Ubrikjė, negu savo sargybos vadovu. Tai buvo viena iš jų periodiškų konfliktų priežasčių.

Niekas nežinojo, ar dėl to jųdviejų kivirčo, ar tiesiog negavęs pakvietimo, tačiau karūnos sargybos vadovas tą vakarą nepasirodė kaukių baliuje. Vėliau, kai Žybsnio Laimingojo paliepimu šis buvo pakartas, MSP viršila liūdnai palingavo galva. „Geras žmogus buvo,- tarė.- Nusimanė apie viskį. Jeigu būtų bent perpus taip išmanęs savo darbą...“

Lorencas niekada nesigailėjo karūnos sargybos vadovo. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, jog šiam niekada taip ir nerūpėjo karaliaus saugumas, na, bent ne taip, kaip geras viskis, kurį sargybos vadovas patyliukais rūsyje ir gurkšnojo tuo metu, kai šventės dalyviai buvo žudomi.

Aštuntą valandą vakaro visi pasiruošimai buvo baigti ir šventė prasidėjo. Lorencas truputį pavėlavo, kaip jis vėliau pasiteisino karaliui, „dėl netikėtai iškilusių reikalų“. Tačiau priežastis buvo kita ir valdovas tai puikiai suprato. Lorencas visada būdavo idealiai punktualus.

Šventės proga Lorencas buvo apsirengęs ritualiniu žynio apsiaustu. Ant violetinio atspalvio audinio buvo aukso ir sidabro gijomis išsiuvinėti gimimą ir mirtį, saulėtekį ir naktį simbolizuojantys ornamentai. Apsiaustas buvo gana paprastas, tačiau kartu ir labai efektingas. Tik Lorencas ir jo siuvėjas žinojo, jog kadaise šis apsiaustas priklausė tikram žyniui. Dešinėje rankoje Lorencas laikė kaulinę lazdą lenku galu, jam ant kaklo kabojo auksinė šešiakampė žvaigždė, įrėminta apskritimo. Tai buvo bendrasis magijos simbolis, būdingas visoms religijoms. Jo veido neslėpė jokia kaukė, tik akis truputį pridengė smailus apsiausto gobtuvas.

Pakilęs laiptais į trečiąjį aukštą, kur vyko šventė, Lorencas nužingsniavo plačiu tuščiu koridoriumi. Jo batų aidas atsimušė nuo sienų ir lubų, pripildė tuščią erdvę.

Pajutęs, kaip kažkas švelniai palietė jo petį, Lorencas atsisuko. Ji šypsojosi, pakreipusi galvą. Skruostai buvo natūraliai išraudę (Lorencas bjaurėjosi skaistalais), o akys, dvi rusvai žalios žvaigždės, spindėjo jos veide.

- Šiandien dar tavęs nemačiau...- jos balsas buvo linksmas, skambus, lyg upelio čiurlenimas. Lorencas nusišypsojo.

- Nemaniau, kad ateisi į šventę,- droviai prisipažino jis. Mergina nusijuokė. - Noriu pamatyti tą vienaragę... - Ji turi abu ragus,- šypsodamasis Lorencas pakreipė galvą. Mergina numojo ranka. - Daili lyg ožkelė, tačiau tik po vestuvių paaiškės, ar tai ne ožys. - Karalius tolerantiškas visoms rasėms,- šypsodamasis Lorencas apkabino ją per pečius. Juodu

lėtai nužingsniavo į priekį.- Gal nori, kad judvi supažindinčiau?- valiūkiškai šypsodamasis Lorencas pasilenkė prie jos (merginos galva vos siekė jam petį) ir valiūkiškai mirktelėjo. Mergina krestelėjo galvą atmesdama atgal rudų plaukų kasą.

- Ne. Aš neišdrįsčiau net pasisveikinti su karaliene,- šypsodamasi prisipažino ji.- Mane visada trikdė elitas...

- Nejaugi?- tarstelėjo Lorencas.- Manau, tu puikiai sutari su aukštuomene... Kad ir su ponaičiu Saulium, Margonijos grafo titulo paveldėtoju...

- A, grafai – tai visai kitas reikalas...- ji nerūpestingai numojo ranka.- Su jais bendrauti lengva,- gudriai nusišypsojo.- Jie visi labai drovūs... O karaliai... Ne, tai man per aukštai.

- Galbūt kada nors karaliene tapsi tu,- linksmai tarė Lorencas.- Kai valdovui atsibos jo baltoji ožkelė...

Jiedu sustojo, vis dar apkabinę vienas kitą apkabinę per pečius. Ji pažvelgė jam į akis. Tai buvo kažkoks mąslus ir keistai svajingas žvilgsnis... Jos veidas pasikeitė. Jo taip pat. Ji lūpomis švelniai palietė jo skruostą, nenuleisdama žvilgsnio nuo skaisčiai mėlynų akių.

- Man nereikia karaliaus... Teikiu pirmenybę kitokiems vyrams,- jam prie ausies nuvilnijo jos kuždesys, tada ji jį paleido ir greitai nužingsniavo koridoriumi. Aštuoniolikmetis jaunuolis, išraudęs ir kupinas kažkokio nepaaiškinamo pasitikėjimo bei nevilties, nulydėjo ją mėlynomis akimis, kurios spindėjo ryškiau nei dangus...

Lorencas atsisėdo prie karaliaus draugams skirto stalo. Jo didenybė, pasitenkinęs paprastu glaustu pasiaiškinimu dėl vėlavimo, pakilo sakyti kalbos. Jam atsistojus, salėje nugriaudėjo plojimai, keli artimesni draugai pradėjo džiugiai švilpti. Jis nusišypsojo ir kilstelėjo rankas ramindamas ovacijas. Jo Didenybė buvo apsirengęs baltu auksu puoštu kostiumu su ausinine apykakle, ant galvos

užsidėjęs smailų lenktą ragą (jis vaizdavo vienaragį, tačiau Lorencas kažkodėl pamanė, kad taip jaunasis valdovas subtiliai norėjo pasišaipyti iš raguotųjų rasės).

- Mano draugai,- pareiškė karalystės valdovas.- ir mano priešai taip pat... Noriu visus pasveikinti ir padėkoti, kad šiandien, mano vestuvių proga, visi susirinkote iš tolimiausių šalies kampelių manęs pasveikinti. Labai apgailestauju dėl tos nedidelės sumaišties, kuri įvyko truputį anksčiau šią dieną, tačiau žudikai turbūt dėl to apgailestauja dar labiau...

Lorencas pažvelgė į karalienės kaklą ir krūptelėjo – blyškioje odoje nebuvo matyti nė žaizdelės. O juk jis dar pats regėjo kraują stovėdamas balkone... Lorencas suraukė antakius. Tuo tarpu karalius šnekėjo toliau. Jo ironiškas ir linksmai nerūpestingas tonas sukėlė susižavėjimo ovacijų lietų. Kai galiausiai valdovas visiems nusilenkęs atsisėdo, jis pasilenkė per stalą ir gudriai tarė Lorencui:

- Matai, kaip paprasta valdyti minią, drauge? Tereikia keleto pokštų, plačios šypsenos ir jie jau mane dievina...

- Jie dievina Jus, nes esate karalius,- paprastai atsakė Lorencas.- Jie dievintų Jus, net jei būtumėte nusispjovęs tiesiai kuriam ant galvos.

Valdovas šyptelėjo. - Tiesiog niekur nemačiau Žybsnio Laimingojo... Kaip manai, jis neateis? - Ponas Žybsnis žadėjo ateiti,- sumurmėjo Lorencas.- Jis nepraleistų... Tokios progos. - Tikriausiai rašo respublikonams ataskaitą apie išlaidas, kurias šalis patiria dėl mano vestuvių,-

ciniškai tarstelėjo karalius ir iš krištolinės taurės gurkštelėjo vyno. „Visai gali būti“,- nejučia pamanė Lorencas ir nusišypsojo pats sau. - Kaip tau maistas, brangioji?- valdovas atsisuko į savo žmoną. Aldora pažvelgė į jį be ypatingų

emocijų veide. - Nuostabus, mano pone,- nuobodžiaudama abejingai atsiliepė ji. Lorencas susidūrė su jai iš

kairės sėdinčio Gilgamešo žvilgsniu ir nusuko akis. Jis mintyse svarstė, kur dabar galėtų būti... - Prasideda šokiai,- džiugiai tarstelėjo karalius, kai orkestras užgrojo greito valso melodiją.

Valdovas pagal papročius turėjo pradėti šokius pirmas. Jis ištiesė ranką ir nusivedė karalienę į salės vidurį, visi sužiuro į juodu. Lorencas taip pat atsisuko, jo akys klaidžiojo po svečių minią ieškodamos jos veido...

Orkestras griežė. Karalius paėmė žmoną už rankos ir juodu ėmė suktis ratu... Gilgamešas pakilo. Jo ranka nusviro prie šono... Lorencas giliai atsiduso ir paėmė savąją taurę... Pasigirdo duslus trakštelėjimas. Tą akimirką muzika nutilo. Kažkas suriko. Lorencas pakėlė

akis ir sutingo. Tai, ką jis jautė, nebuvo siaubas. Daug gilesnis pirmykštis jausmas užplūdo jaunuolį, kai jis pamatė, kas vyksta salėje.

Karalius apkabino Aldorą ir juodu žengė pirmuosius šokio žingsnius. Ji šoko taisyklingai, tačiau be jokio ypatingo užsidegimo. Karalius nejučia šyptelėjo.

- Žinai, tu tikrai daug kuo panaši į ledkalnį, brangioji. Bijau, jog man taip ir nepavyks tavęs išjudinti.

Aldora neįskaitoma mina žvelgė jam per petį. - Tau neteks tuo rūpintis,- staiga tyliai tarė ji. Kažkas jos balse privertė karalių atsigręžti ir

pažvelgti į blyškų jos veidą. Ji nusišypsojo.- Ačiū, kad mane pasirinkai,- tarė. Tada jos rankos nežymiai pakilo. Vienas staigus judesys ir ji nusuko karaliui sprandą. Pasigirdo duslus trakštelėjimas. Tada ji leido negyvam kūnui susmukti ant grindų. Karaliaus veide buvo sustingusi buko nustebimo ir išgąsčio mina. Jos veide ištįso plati nuoširdi žiauri šypsenėlė.- Žuvo kaip tikras vyras,- sumurmėjo pati sau. Tada atsisuko į Gilgamešą, kuris, dar neseniai sėdėjęs prie karaliaus draugų stalo, atsistojo. Jis pribėgo prie jos ir sviedė jai kardą.

- Gaudyk,- šūktelėjo. Aldora lengvai sugriebė ginklo rankeną. Orkestras nustojo groti. Ji ramiai žvelgė, kaip keičiasi minos svečių veiduose. Tada užsimojo kardu. Nė vienas negalės pasipriešinti. Nė vienas nedrįs priešintis. Aldora vikriai liuoktelėjo prie artimiausio stalo ir prabėgo pro jį ištiesusi ranką su kardu. Kardas perpjovė visų sėdinčiųjų gerkles. Nė vienas nespėjo net atsilošti. Ji judėjo per greitai. Daug greičiau, nei galėjo pamatyti žmogus. Apsisukusi pora staigių judesių ji perkirto greta stovėjusį sargybinį į tris dalis. Jis pabiro tik tada, kai ji jau apsisukusi žingsniavo į kitą pusę. Iš pradžių nukrito galva, po to nuslinko viršutinė liemens dalis. Daugybe srovių prapliupo kraujas, tačiau kol pirmieji lašai pasiekė žemę, ji spėjo užmušti dar dešimt kareivių ir svečių. Pasigirdo pirmieji klyksmai. Gilgamešas su dviem kardais ėmėsi kitos salės pusės. Keletas kareivių išsigandę bandė bėgti, tačiau nė vienas nepuolė Aldoros. Ji nusekė juos akimis ir leido užmušti Gilgamešui. Su mąslia šypsena veide ir žibančiomis giliomis it vandenynas akimis ji žengė prie kariuomenės vadovybės stalo. Ji regėjo, kaip persikreipia visko mačiusių, treniruotų generolų veidai, kaip jie lėtai stojasi... Tačiau jie judėjo per lėtai. Be jokio vargo ji su kardu atmušė kelių ją puolusių generolų kirčius, tada juos nužudė. Vienas tuo metu vikriai pašoko ir išlėkė pro duris iš salės, tai buvo aukštas juodaplaukis vyras, vilkintis karinio jūrų laivyno generolo uniformą... Aldora nusekė jį akimis, tada nusigręžė. Jis nebuvo svarbus. Susitvarkys su juo vėliau. Aldorą iš skirtingų pusių užpuolė trys kareiviai. Ji spyrė vienam į koją, kardu atmušė antrojo smūgį. Trečiasis pargriovė ją ant žemės, ji išmetė kardą. Žiūrėdama į rudas neryžtingas šio kareivėlio akis Aldora nusišypsojo. Tada iš už kareivio diržo ištraukė durklą ir susmeigė jį į kepenis, ji nesiliovė šypsotis dar ir tada, kai rausvos kareivio lūpos nusidažė tamsiu krauju. Tuo metu Gilgamešas pribaigė kitus du. Jiedu buvo paskutiniai. Aldora, padedama sąjungininko, atsistojo. Apsidairė. Svečiai sėdėjo palinkę prie stalų, kraujas lašėjo į puspilnes vyno taures. Negyvi kareivių kūnai tysojo ant grindų. Visa karalystės vadovybė buvo negyva.

Aldora su Gilgamešu susižvalgė. Jo šypsenoje buvo regėti atsidavimas ir ryžtas, o josios – žiaurumas ir pasitenkinimas... Tada jiedu išvydo, jog vienas žmogus, vienas vienintelis, liko gyvas. Lorencas de Ubrikjė sėdėjo prie stalo ir negalėdamas net pajudėti žvelgė į juodu ir į daugybę negyvėlių, tysančių visur aplinkui... Aldora nusišypsojo. Ji ramia grakščia eisena nužingsniavo link jo. Jai nebuvo reikalo skubėti. Žinojo, jog jis nepabėgs. Neišdrįs.

Staiga pasigirdo žingsniai. Salės durys prasivėrė ir vidun tvarkinga vora įžengė pilkais kostiumais apsirengusių žmogystų vora. Jų veidus slėpė veidrodinės kaukės, kurios baigėsi ties smakru ilgais iltinius dantis primenančiais plieniniais smaigais. Kaukės dengė viršutinę veido dalį, jos priminė vilkų snukius. Veidrodiniame paviršiuje Aldora su Gilgamešu išvydo daugybę savo atvaizdų. Jų buvo gal dvylika. Jie tvarkingai išsirikiavo pasieniu ir ištiesė kairiąsias rankas. Prie jų buvo pritaisyti nedidelėmis metalinėmis strėlėmis šaudantys užtaisai, jie pridėjo dešinąsias rankas prie paleidimo rankenėlių. Gilgamešas priėjo prie Aldoros ir rūsčiai prasišiepęs nužvelgė įėjusiuosius, tačiau jų veiduose teišvydo savo grimasos atspindį, iškraipytą kaukės formų...

Paskutinis į salę įžengė vidutinio ūgio gan stambaus sudėjimo vyriškis, vilkintis kukliu juodu kostiumu. Jo kadaise juodi plaukai jau buvo papilkėję, paausiai jau pradėję žilti. Jam galėjo būti truputį virš penkiasdešimties, veido odą vagojo daugybė raukšlelių, tačiau jos atsirado greičiau nuo per dažno šypsojimosi, negu nuo raukymosi. Vyriškio akys buvo pilkos ir neišraiškingos. Jis ramiai, be jokios baimės, žengė į priekį ir sustojo. Nužvelgė Aldorą, romiai stovinčią už kokių penkių žingsnių, Gilgamešą, negyvėlius prie stalų ir ant žemės... Nužudytus generolus, ministrus, grafus, turtinguosius ir galinguosius... Jo veide atsirado mina, artima apgailestavimui. Tada jis staiga apsisuko ir pamojo dviem pirštais.

- Lorencai – pas mane,- pavargęs paliepė. Lorencas lėtai atsistojo ir nužingsniavo link vyriškio ir šaudyklėmis ginkluotos jo palydos... Gilgamešas su Aldora nusekė jį akimis, tačiau nieko nedarė. Lorencui priėjus, vyresnysis vyriškis dar kartą probėgšmais nužvelgė salę.

- Sutvarkykit šį jovalą- sausai tarė ir išėjo. Lorencas nusekė paskui jį. Veidrodines vilkų kaukes dėvintys vyriškiai (tačiau iš smakro linijų Gilgamešas suprato, kad tarp jų yra ir keletas moterų) pasiliko.

Vyriškis skubėdamas ėjo koridoriumi. Lorencas vos įstengė jį pavyti. - Saulė,- pribėgęs prie jo šūktelėjo Lorencas.- Ji... Ji tikriausiai negyva. - Jai viskas gerai,- neatsisukdamas atsakė vyriškis.- Ji neatėjo į balių. Margonijos grafaitis –

taip pat. - B... Bet... Pone,- mikčiojo Lorencas. Vyriškis sustojo. Tiesiog stulbinama, kaip tokio sudėjimo

žmogus tokį greitį gali per akimirką sumažinti ligi ramybės būsenos, pagal fizikinius dėsnius jis tikriausiai dar turėjo pačiuožti keliolika centimetrų iš inercijos. Tačiau jis sustojo kaip įbestas ir pažvelgė į Lorencą. Jaunuolio veidas buvo išblyškęs lyg popierius, jis kažką neaiškiai vapėjo, akys bėgiojo aplink...

Vyriškis ramiai nusiėmė nuo rankos juodą odinę pirštinę ir staigiai užsimojęs vožė ja Lorencui per veidą. Šis nutilo. Žvilgsnis įgavo aiškumo. Vyriškis pakreipė galvą ir kreivai valiūkiškai šyptelėjo.

- Gyvas? Tau viskas gerai?- švelniai paklausė. Lorencas lėtai linktelėjo. - Ji... visus užmušė. Visus,- pats negalėdamas patikėti vis kartojo jis. Vyriškis gūžtelėjo pečiais. - Na, pats laikas. Visada sakiau, kad tą šalies diduomenę reikia atnaujinti... - Karalius... žuvo,- Lorencas pažvelgė į vyriškį.- Niekas neišgyveno. Dieve, dar nebuvau

regėjęs nieko panašaus... Tai – demonas, o ne žmogus... Vyriškis pakreipęs galvą keletą minučių žvelgė į Lorencą, kuris tirtėjo purtomas drebulio. - Tau reikia pradėti rūkyti,- galiausiai tarė jam Žybsnis Laimingasis.- Atrodai nekaip. Jis nusisuko ir ramių ramiausiai nužingsniavo toliau savo plačia skubia eisena. Akimirką

Lorencas apstulbęs žvelgė jam pavymui, po to nuskubėjo iš paskos. Laimingasis pamojo jam ranka. - Eime, mūsų laukia karieta,- šūktelėjo.- Po valandos būsime Margonijoje. - Ji mus nužudys,- murmėjo Lorencas.- Jūs to nematėte. Prisiekiu, ji visus tiesiog išskers. - Tikra tragedija,- abejingai tarstelėjo Laimingasis, žingsniuodamas koridoriumi.- Matau, ta

moteris tau padarė tikrai didelį įspūdį... Tikiuosi, gerai moki naudotis savo kalaviju, nes kitaip jos nesužavėsi...

- Apie ką Jūs?- susiraukė Lorencas. Vyriškis šyptelėjo. - Nieko. Pamiršk. Pro aukštą arkinį išėjimą jiedu pateko į kiemą, kur stovėjo juoda šarvuota karieta su stogu,

įkinkyta dviem juodais it varnas žirgais. Vyriškis įsodino Lorencą į karietą. Tas atsisuko. - Ji mus užmuš,- tyliai tarė. Laimingasis pažvelgė į jį. Jo pilkos akys tapo aštrios it plienas. - Aš jau per senas baimintis mirties,- tarė.- Patarčiau nustoti ir tau. Sutaupytum laiko. Vikriai apėjęs karietą jis įsitaisė ant galinės sėdynės, greta Lorenco. Vadeliotojas pliaukštelėjo

žirgams botagu ir ragindamas šūktelėjo. Karieta pajudėjo į priekį. Lorencas žvelgė pro langą. Jie išvažiavo iš rūmų, niekas nepastojo kelio. Karietai riedant

sostinės gatvėmis, jaunuolis atsisuko į stamboko sudėjimo penkias dešimtis perkopusį vyrą, sėdintį šalia. Šis iš vidinės švarko kišenės išsitraukė storą cigarą ir susiraukęs grabinėjosi ieškodamas degtukų.

- Po galais, negi būsiu palikęs...- suniurnėjo.- Tektų grįžti atgal į rūmus. Pamatęs, kaip Lorencas išblyško, jis nusišypsojo. - Nesijaudink,- su šypsena lūpose pareiškė Žybsnis Laimingasis.- Aš neleisiu, kad tau kas nors

nutiktų. Margonijoje mudu būsim visiškai saugūs. Net pats Obsidijus neįstengtų manęs prigriebti mano žemėse...- jis patenkintas sukrizeno iš savo sąmojo. Tada galiausiai vienoje kišenėse užčiuopė

degtukų dėžutę ir raukšlės jo kaktoje išsilygino. Prisidegęs cigarą jis užsirūkė ir veide nušvito palaima. Lorencas kreivai jį stebėjo.

- Jūsų vyrai neįstengs jos sulaikyti...- įspėjo Lorencas. - Aišku, kad įstengs,- nerūpestingai atšovė Laimingasis.- Manau, jie jau užrakino ją kur nors

rūsy. Arba bent supančiojo... MSP specialieji daliniai nėra labai humaniški, pripažinsiu, tai kartais trikdo mane patį...

- O kas bus toliau?- Lorencas nenuleido nuo jo didelių mėlynų akių. Vyriškis išpūtė dūmus ir patenkintas atsiduso.

- Toliau?- pakartojo.- Na, manau, jog aš dar pagalvosiu... kaip su ja elgtis. - Jums reikėjo ją iškart nužudyti,- Lorencas nusigręžė. Žybsnis kiek pasisukęs matė susirūpinusį

jaunuolio atspindį karietos stikle. - Kodėl turėčiau ją žudyti?- kantriai pasiteiravo.- Juk ji man nieko blogo nepadarė... Be to, dabar

ji – mano kišenėje. - Ką Jūs su ja darysite?- atsisuko Lorencas. - Pasvarstysiu prie taurės vyno,- su švelnia arogancija atmetė Laimingasis.- Beje,- jau rimtai

pareiškė jis.- Margonijos grafas po savaitės rengia kasmetinę vyno testavimo šventę. Manau, jog pora geriausių buteliukų jis atkimštų ir šįvakar, jei gražiai paprašytume...

Lorencas rimtai pažvelgė į jį didelėmis mėlynomis akimis. - Nuo kada Jums nusispjaut ant visko, kas vyksta aplink?- kandžiai paklausė. Laimingasis

gūžtelėjo pečiais. - Ateina su amžiumi, vaikeli... Karieta, raginama pikto vežėjo, greitai skriejo sostinės gatvėmis. Maždaug po pusvalandžio ji

kirto miesto sienas, daugybę miesto sienų, ir pateko į Margonijos grafystę. Ten, kaip teigė Laimingasis, niekas negalėjo jųdviejų pasiekti...

Po dešimties metų... Vaizdas ėmė skaidytis ir blykšti. Jis tiesė ranką norėdamas paliesti tolimų kalnų miražą, tačiau

ūmai Margonijos pasienio peizažas suskilo į tūkstančius smulkių lašelių. Jis pravėrė burną, į kurią tuoj pat pribėgo vandens, ir užsikosėjo. Kažkokia jėga traukė jį aukštyn, jis juto, kaip kyla. Galiausiai jo veidas išniro virš vandens ir užsikosėjęs jis parklupo kniūbsčias negilaus baseinėlio dugne. Ji stovėjo šalia, aukšta ir liekna, o jos prigludusi suknelė mainėsi tūkstančiu atspalvių...

- Dabar žinai,- jos skardus balsas ataidėjo urvo skliautais. Nepakartojamu grožiu spindinčiu veidu bėginėjo mėlyni tamsoje švytinčio vandens atšvaitai. Jis akėlė akis ir dar kartą nusikosėjo.

- Obsidijus,- išspjovė. Tada atsisuko, tačiau ji jau sėdėjo soste. Žalsvai rudos akys žybtelėjo. Ji linktelėjo nežymiai šypsodamasi.

- Dabar supranti, kodėl tau nepavyko?- paklausė ji. Jis atsistojo. - Aš dar gyvas,- su pabrėžtina ramybe iškošė pro dantis. Ji linktelėjo mąsliai žvelgdama į jį. - Aš negalėjau... leisti tau numirti. - Tai tu?..- jis išplėtė tamsias akis.- Tu visą laiką sekei mano laivą ir saugojai mane nuo mirties?

Kiek daug tu gali matyti šioje baloje?- jis mostelėjo ranka į baseinėlį. - Viską,- linktelėjo ji.- Viską, ko man reikia. Ir dar daugiau. - Ir ši audra...- jis skėstelėjo rankomis.- Tai ne atsitiktinumas, tiesa? - Atsitiktinumų nebūna,- paprastai pareiškė ji, nežymiai judindama ilgus pirštus ant sosto

atramos... Jis stovėjo nebyliai žvelgdamas į ją.

- Kodėl... mane čia pasišaukei? - Surask mūsų dukrą,- tarė ji. Jos balse nuskambėjo plieno gaidelės ir jis suprato, jog tai –

įsakymas.- Ir rūpinkis Ragnaroku su Larzu... Jie – tavo raktas į pergalę prieš demoną Obsidijų. - Aldora... - Aldora nėra tavo tikrasis priešas,- griežtai nutraukė ji. Jis kurį laiką tylėdamas žvelgė į ją. Po

to linktelėjo. - Man reikia grįžti į laivą,- tarė. Ji pakreipė galvą. - Ūkanų mergelės tavęs neišeis. Jos norės tavo kūno ir kraujo... Esi dovana, generole, o dovanos

negrąžinamos... Tačiau Ąžuolas neišplauks be tavęs. Švytinčiame melsvame baseinėlio vandenyje išryškėjo ant bangų ramiai besisupančios

„Harpijos“ vaizdas. Jis iš aukšto žvelgė į jį. - Ar negalėtum manęs... Kaip nors ten nukelti?- tarstelėjo. Ji šypsodamasi papurtė galvą. Jis

kreivai, tačiau kartu ir linksmai šyptelėjo. Tokios šypsenos jo veide niekas nematė jau daugelį metų...- Būtų per daug lengva, tiesa? Ką gi... Buvo malonu tave vėl išvysti, Serija.

Ji nusišypsojo. Tai buvo liūdna tauri šypsena. - Saugok save,- sukuždėjo. Jis apsisuko ir nužingsniavo atgalios. Nė karto neatsiręžė tol, kol vėl pateko į dienos šviesą.

Sustojęs urvo prieangyje jis giliai įtraukė į plaučius drėgno jūrų oro, tada užsimetė ant galvos permirkusią kepurę ir nužvelgė tolumoje laukiantį jo laivą. Kraupi šypsena iškreipė vyriškio veidą, kai jis tarė:

- Vaje. Tikriausiai jie manęs jau pasiilgo...

KETVIRTAS SKYRIUS

Ąžuolas pabudo nuo atkaklaus beldimo į duris. Pramerkęs mieguistas akis jis susimąstė, kas tai galėtų būti. Varnas nebelstų, jis tiesiog įeitų. Jūreiviai...

Staiga ryto prisiminimų ištraukos smogė jam į galvą taip, kad senasis jūreivis net susvyravo. Jis atsisėdo lovoje ir pirštais pasimasažavo smilkinius. Dabar, numigęs, jautėsi daug geriau nei rytą, galva veikė puikiai...

- Pone Kreivaveidi... Jis pakilo ir pamatė, jog miegojo su drabužiais. Na, tai jam nebuvo naujiena, kartais, žinodamas,

jog gali būti staigiai iškviestas, kapitono padėjėjas taip darydavo. Ąžuolas atidarė duris ir susidūrė su smulkaus sudėjimo šviesiaplaukiu, dar nebarzdotu, vos septyniolikos sulaukusiu jaunuoliu vardu Žirnis, kuriam ši kelionė buvo pirmoji „Harpijos“ įguloje. Vaikis į laivą įsiprašė tik todėl, kad jo dėdė, dabar jau miręs, kadaise tarnavo „Harpijoje“, šiaip Varnas itin nemėgo verbuoti tokių vaikų. Tačiau Žirnis turėjo nemažai teigiamų bruožų: nebijojo sunkaus darbo, uoliai klausė kapitono, jo padėjėjo ir vyresnių jūreivių įsakymų (tie dažnai specialiai pašaipiai jį kur nors vaikydavo, nors Ąžuolui matant kiti įgulos vyrai vengdavo kabinėtis prie vaikino), be to Žirnis buvo kupinas jaunatviško idealizmo ir maksimalizmo. Ąžuolas tai itin vertino, o Varnas, priešingai, bijojo šių savybių. „Mano laivą per jūras veda tvirti audrų ir mūšių užgrūdinti niekšai,- mėgo sakyti kapitonas.- Nė vienas jų nėra kvailys. Ir nė vienas nepasiruošęs tapti aukle.“ Tačiau Ąžuolas uoliai globojo vaikį, todėl šis jaunas beveik vyras greitai prie jo prisirišo. Ąžuolas jam tapo didžiausiu autoritetu, didesniu už Varną (tačiau šis niekada to nepavydėjo. Varnas, skendėdamas savo pasyvioje neišbrendamoje depresijoje, apskritai nepavydėjo nieko).

- Kritinė padėtis,- išplėtęs dideles migdolines akis pareiškė Žirnis. - Kas nutiko?- ramiai paklausė Ąžuolas.- Maištas? - Ne, ne taip blogai... Tačiau vyrai labai sunerimę. Jie sako, jog be kapitono Varno niekur

neplauks. Jie abejoja, ar...- vaikinas užsikirto ieškodamas tinkamų žodžių, kuriais neįžeistų savo globėjo. Tačiau šis suprato. Ąžuolas linktelėjo.

- Pranešk jiems, kad be Varno neišplauksim,- ramiai tarė.- Jis gali parsirasti bet kurią akimirką...- Ąžuolas jau norėjo uždaryti duris, tačiau Žirnis ranka jas sulaikė.

- Vyrai netiki, kad jis grįš iš tos salos... Na, vienas,- tyliai kalbėjo vaikinas, įdėmiai žvelgdamas barzdočiui į akis.- Jie reikalauja, kad būtų surengta gelbėjimo ekspedicija, suprantate...

Ąžuolas ilgai žvelgė į jį, tačiau jo mina buvo neįskaitoma. Jis pakreipė galvą. - Ne,- tarė.- Varnas nenorėtų, kad vyrai grįžtų į salą. Vieną kartą jo nepaklausiau... - Vadinasi, galite nepaklausyti ir antrą...- jaunuolis pakreipė galvą. Ąžuolas kreivai liūdnai

šyptelėjo. - Išties...- sodriu bosu numykė.- Jei reikės, aš grįšiu. Tačiau įgula liks laive. - Paliksite laivą be karininko?- Žirnis išplėtė akis.- Juk tai draudžiama... - Na, aš jau sulaužiau vieną taisyklę, pats sakei,- gūžtelėjo pečiais Ąžuolas.- Be to, ši įgula tikrai

sugebės nuplaukti ligi artimiausio uosto, net ir be bukšprito. Jei kas, pasiimsiu su savimi tuos alchemikus... Jie kažką sugeba,- jis apsigręžė.

- Ar galiu plaukti su Jumis?- žengė artyn Žirnis. Ąžuolas atsigręžė į tą vaiką spindinčiom migdolinėm rudom akim ir aukso spalvos netvarkingai susivėlusiais plaukais. Kapitono padėjėjas šyptelėjo vos vos pakeldamas kairįjį lūpų kamputį.

- Ne,- tarė.- Tu liksi šiame laive. Išlipsi artimiausiame uoste... Ir daugiau niekada nebeplaukiosi, tik ne su tokia įgula kaip ši, gerai? Tu dar per jaunas mirti...

- Niekas nėra per jaunas mirti,- rimtai pareiškė vaikinukas, tačiau Ąžuolas jam priešais nosį užvėrė duris.

- Ką man pasakyti vyrams?- pro medines duris atsklido skardus vaikino balsas. - Pasakyk jiems tą patį, ką aš sakiau tau,- dusliai atsakė Ąžuolas.- Ir atsiųsk pas mane

alchemikus. Man reikia su jais pasikabėti. Per pietus jūreiviai nė neprisilietė prie jiems skirtų lėkščių. Tiesa, Larzo tai visiškai nestebino.

„Kaip manai, iš kur virėjas jūroje sugebėjo gauti mėsos?“,- tepasakė jis Ragnarokui tuo tikriausiai išreikšdamas daugelio mintį. Jie irgi nieko nevalgė, nors neprisidėjo prie vadinamojo streiko.

- Valgysim tik tada, kai gale stalo sėdės kapitonas Varnas, vienintelis tikras kapitonas,- garsiai pareiškė kažkuris drąsesnis jūreivis (apie jų drąsą galima spręsti iš trūkstamų dantų skaičiaus, tai taip pat rodė ir kiek ilgai jie plaukiojo jūra). Kiti griausmingai jam pritarė kumščiais daužydami tą vargšą stalą. Virėjas – ūsuotas susisukęs siauraakis iš Lūtako šiaurės – stebėjo juos su keista nepaaiškinama šlykščiai gudria šypsenėle lūpose. „Pažiūrėsim, kiek jūs ištversit be mano maisto...“,- tartum kuždėjo žibančios akutės. Tačiau jūreiviai, atrodė, buvo pasiryžę ištverti pakankamai ilgai. Galiausiai jie pasiuntė dar jauną vaikinuką pas Ąžuolą, kuris nepasirodė per pietus.

- Pasakyk jam, kad gali lindėti toje kajutėje kiek nori,- stebėtinai aiškiai rėkavo bedantis jūreivis, kurio pagailėjęs likimas paliko iltinius dantis burnoje (todėl prasišiepęs jis šiek tiek priminė gyvatę). Jaunuolis linktelėjo ir išraudęs išskuodė iš drėgnu medžiu ir sugedusia žuvimi dvokiančio valgomojo. Jį palydėjo jūreivių šūksniai ir švilpimas. Žirnis neteisingai raportavo Ąžuolui norėdamas bent žodžiais kiek sušvelninti tą nemalonią situaciją. Maištas iš tiesų brendo. Larzas vėliau nutarė, jog jūreiviams atsitiko tai, kas neišvengiama ilgesnėje kelionėje jūra. „Jie išprotėjo nuo alkoholio trūkumo,- vėliau tvirtino jis Ragui.- Galiu tai įrodyti chemiškai...“ (Ragnarokas pritarė ir primigtinai prašė nedaryti jokių šį akivaizdų faktą patvirtinančių bandymų, esą nėra reikalo, nors Ragnarokas iš tiesų baiminosi, jog Larzas gali netyčia nuskandinti laivą – visai kaip profesorius Akiniuotis jaunystėje.)

Galiausiai siauraakis virėjas, matyt, galutinai įsitikinęs, jog netgi išalkę vyrai nesusižavės jo patiekalu, patiekalu iš mėsos, kažką suniurnėjęs, o gal pratisai atsidusęs, grįžo į savo virtuvę, kuri buvo čia pat, už sienos. Netrukus jūreivių (ir Larzo su Ragnaroku taip pat) ausis pasiekė skardus garsas. Virėjas arba su kapokle vaikėsi žiurkes, nuolat užsukančias į virtuvę (kažkoks jūreivis visai rimtai pasakė, jog žiurkių galima atsikratyti tik sudeginus visą virtuvę – kartu su virėju, žinoma), arba kapojo mėsą naujiems pietums, tačiau pastarasis variantas atrodė sunkiai tikėtinas, nes streikuotojų ryžtas atrodė gan tvirtas.

Jūreiviai nustūmę lėkštes į šalį, palinko prie stalo ir pradėjo karštligiškai kurti kapitono išlaisvinimo planus (kai kurie siūlė iš keršto parsigabenti į laivą ir keletą sirenų). Larzas su Ragnaroku pasijuto pavargę nuo tokios sumaišties ir išėjo laukan. Oras buvo gaivus, iš dangaus kaitriai spigino saulė. Buvo truputį po pusiaudienio. Larzas su Ragnaroku susižvalgė.

- Atrodo, mes čia užruksim,- susitaikė su lemtim Ragnarokas. - O iš kortų kaladės išimtos visos damos...- niūriai numykė Larzas. - Ponai...- jiems už nugarų pasigirdo nedrąsus balsas. Jiedu atsisuko ir išvydo jaunąjį jūreivį,

Žirnį. Šis truputį pakreipė galvą ir tarė: - Ponas... Ąžuolas nori su jumis pasigalėti. Jis laukia savo kajutėje... Draugai vėlei susižvalgė. Larzas linktelėjo. Žirnis nusileido laiptais į triumą, į valgomąjį. Kai

jis pravėrė duris akimirką į lauką įsiveržė ta griausminga šūksnių lavina, po to durys užsidarė ir maištingi garsai prislopo.

Ąžuolas juos įleido Ragnarokui dar nespėjus pasibelsti, galbūt jis jau kažkaip matė juodu ateinant.

- Džiaugiuosi, kad užsukote, draugai,- be ypatingo džiaugsmo, tačiau gana žvaliai pareiškė jis. Larzas atidžiai nužvelgė kapitono padėjėją. Ąžuolas atrodė daug žvaliau nei ryte, tamsios akys žvelgė

guviai, balsas taip pat skambėjo kitaip. Senasis jūreivis atsiprašydamas šyptelėjo.- Atleiskite, neturiu kur jūsų susodinti... Bet ilgai neketinu laikyti. Aš plauksiu į salą ieškoti Varno. Jūs neprivalote, tačiau būčiau dėkingas, jei sutiktumėte mane lydėti... Aš nenoriu... nebegaliu rizikuoti savo įgula. Tad vienintelė gyvybė, kurią statysiu ant kortos, yra mano paties. O jums... būtų dosniai sumokėta,- jis gūžtelėjo pečiais, po to atvirai pažvelgė draugams tiesiai į akis.- Jūs esate jauni, tačiau jau daug patyrę vyrai. Žinote, kuo galite rizikuoti, kuo ne. Todėl neketinu jūsų versti ar įtikinėti. Tiesiog pasakykite, sutinkate kartu su manimi keliauti pas Varną ar ne?

Larzas su Ragu susižvalgė. - Tai kainuos,- tarė Larzas. Kapitonas Varnas stovėjo atsirėmęs į smailią uolą ir stebėjo jūroje jo laukiantį laivą. Jo veido

mina buvo rūsti, neįskaitoma, o nuo ilgo dygsniuoto apsiausto srovelėmis tekėjo vanduo. Kapitonas tarsi nematė virš salos sklandančių keleto juodus paukščius primenančių padarų. Jį stebėjo dvi žvynuotos būtybės, kurios atrodė beveik nepastebimos tamsių uolų fone, tik jų nenormaliai ryškios mėlynos bei žalios akys švietė tarytum žvaigždės... Galiausiai, atsibudęs po ilgų apmąstymų, Varnas pajudėjo ir nužingsniavo link siaurų laiptelių, iškaltų stačioje uoloje, vedančių į akmeninį paplūdimį.

Viena būtybė žengė į priekį ir ištiesė smulkią tamsią žvynuotą ranką, tarsi jį stabdydama. - Nereikia,- žvelgdama į jį ryškiomis, prieblandoje nežymiai švytinčiomis, akimis papurtė galvą

mergaitė.- Jūs negalite nusileisti laiptais. Turite pasilikti čia. Varnas tėviškai nužvelgė ją. Jo veidas pasikeitė, tapo giedresnis. Jis švelniai nuleido mergaitės

ranką. - Prašau, vaikeli... Netrukdyk man. Vos jo koja palietė viršutinę akmeninių laiptų pakopą, vienas iš padangėje sklandžiusių

paukščių šiurpiai klykdamas šovė žemyn. Varnas atšoko, jo veidas mirtinai išbalo. Žmogaus dydžio sparnuotas juodas padaras nutūpė ant uolos greta laiptų. Akimirką jis nieko nematančiomis akiduobėmis varstė Varną, po to jo pilkšvas plunksnas sušiaušė vėjas. Paukštis sustingo, nurimo. Dar akimirka ir jis buvo pavirtęs akmens statula, nebyliai saugančia laiptus. Suakmenėjęs snapas buvo nukreiptas į viršutinę pakopą, viena akiduobė, padengta akmens plutele, bukai ir be jokios gyvybės žvelgė į vyriškį. Tuo tarpu žaliaakė mergaitė ramiai grįžo į savo vietą ir šypsodamasi sekė jį akimis. Varnas atsidusęs pažvelgė į ją ir šyptelėjo.

- Ak, vaikeli... Kodėl tu tokia išdykusi? Vyrai valgomajame, pasak Larzo „išprotėję dėl alkoholio trūkumo“, vis dar klykavo, kai

Ąžuolas pravėrė tos pailgos žuvimi prasmirdusios salės duris, tačiau vos tik senasis kapitono padėjėjas įžengė į vidų, triukšmas iškart nutilo. Kai kurie, jį išvydę, nuleido akis, kiti, kuriems pikti šūksniai užstrigo burnoje, taip ir liko prasižioję lyg nebyliai. Ąžuolas ramiai, be jokios išraiškos, nužvelgė juos visus.

- Trys savanoriai – čionai,- griežtai paliepė.- Reikia nuleisti valtį... Trys jūreiviai (tarp jų ir Žirnis) pakilo ir nužingsniavo prie Ąžuolo. Šis tebežvelgė į tuos, kurie

pasiliko sėdėti.- Visi kiti šveisite denį. Noriu, kad Varnui sugrįžus laivas blizgėtų, supratote? Mikliai!- įsakmiai suriaumojo jis ir visi kaip mat pašoko ant kojų.

- Taip, pone Kreivaveidi,- vieningai suskandavo vyrai, kurie dar prieš akimirką buvo pasiruošę organizuoti maištą. Ąžuolas abejingai nužvelgė juos. Jo žvilgsnyje blykstelėjo vos juntama panieka, galbūt – pasibjaurėjimas. Tada jis nusisuko ir užkopė laiptais aukštyn. Paskui jį sekė ir visi kiti. Denyje laukė Ragnarokas su Larzu. Po penkiolikos minučių laivas atgijo. Jūreiviai su skudurais uoliai šveitė denį, juos prižiūrėti buvo paskirtas raumeningas vyras su ištatuiruotu inkaru ant peties (beje,

kiti j į taip ir vadino – Inkaru). Jis patenkintas, kad pačiam nereikia dirbti, atsirėmęs į sieną graužė obuolį, kurio sultys tekėjo jam per barzdą.

- Pirmyn, vyručiai, padirbėkite,- žvaliai šūktelėjo Inkaras. Tuo metu valtis su Ragnaroku, Larzu ir Ąžuolu jau tolo nuo laivo. Pati valtis buvo gerokai mažesnė už tą, kuria jie rytą plaukė į salą, irklavo vienas Ąžuolas (Žirnis prašė, beveik maldavo, kad ir jį paimtų į šią pavojingą ir nepaprastai įdomią gelbėjimo ekspediciją, tačiau senasis jūreivis buvo nepalenkiamas).

- Žinot,- tarė Ąžuolas, kai valtis prisiartino prie uolų žiedo.- oras kažkaip stulbinamai geras... Jokio vėjo, jokių bangų... Gal jos nori, kad atplauktume?

- Jos jau gavo savo dalį,- papurtė galvą Ragnarokas. Tačiau Larzas, sėdintis greta ir žvelgdamas į pilką akmens salą, nebuvo toks tikras.

Jie išvydo juodus paukščius, sklandančius virš salos, geroka anksčiau, nei tie akli padarai pajuto juos. Tiesą sakant, Ragas slapta vylėsi, jog jie galbūt išvis jų nepastebės, o gal tiesiog ignoruos. Žinoma, tai buvo naivi mintis, tačiau paukščiai (jeigu tas beakes baidykles galima vadinti „paukščiais“) puolė vos tik valties dugnas palietė akmenimis nusėtą, tačiau lėkštą uolėto paplūdimio krantą. Larzas, tai jau iš anksto numatęs, iš vidinės liemenės kišenės išsitraukė keletą buteliukų ir nupylė dalį jų turinio į vieną, tada gerai supurtė ir sviedė į artėjančius paukščius.

- Užsidenkite ausis,- dar šūktelėjo, tačiau jo žodžius užgožė sprogimas. Tai, be abejo, nebuvo soda, tiesą sakant, tai buvo daktaro Akiniuočio formule paremtas cheminis sprogmuo, kuris suveikė akimirksniu. Tie bjaurūs tamsūs plunksnuoti padarai buvo jau pakankamai priartėję, jie pateko į patį sprogimo epicentrą ir buvo sudraskyti į gabalus. Degančios sparnų atplaišos pradėjo kristi ant bendražygių galvų, tiesiai į valtį, kuo itin sunerimo Ąžuolas. Kiti, tolėliau sklandę, siaubūnai užsiliepsnojo ir lyg kometos smigo į vandenį baisiausiai klykdami. Tik keletas jų vėl išniro ir nežymiai judindami tamsius apsvilusius sparnus pakilo į padangę.

Ragas, kurį apipylė liepsnojančių plunksnų lietus, vėl prisiminė liūdną profesoriaus Akiniuočio galą, tiesą sakant, jis nebejojo, jog būtent šie sprogmenys anksčiau ar vėliau pasiglemš ir patį Larzą, galbūt ir Ragnaroką kartu su juo.

- Tu nešiojiesi ingredientus su savimi,- suniurzgė Ragnarokas, kai jiedu išlipo į krantą. Ąžuolas tuo metu rūpestingai purtė užsiliepsnojusią skrybėlę.- Juk žinai, kad jei kartais sudužtų tie buteliukai, pakaktų mažiausios vibracijos ir...

- Tai mums išgelbėjo gyvybę jau tris kartus,- pertraukė draugą Larzas.- o tavo niurzgėjimas mums dar nepadėjo nė vieną...

Jie sustojo akmeniniame paplūdimyje, už keleto žingsnių nuo valties. Ąžuolas atidžiai žvalgėsi po aukštų į viršų kylančių uolų šlaitus. Jis ne iškart pastebėjo siaurus akmeninius laiptelius, įsispraudusius į kylantį šlaitą.

- Pone Ragnarokai, gal galite pasilikti ir pasaugoti valtį?- kreipėsi jis į Ragą.- Na, kad niekas jos nesusprogdintų, kol mes grįšime...

Larzas nusivaipė, tačiau senasis kapitono padėjėjas jo nematė, o Ragas nekreipė dėmesio. Jis linktelėjo, nors neturėjo nė mažiausio supratimo, kaip vienas galės apginti valtį nuo tų daugybės sklandančių plėšrūnų, jeigu tik jie ar jų giminaičiai grįš.

Ąžuolas su Larzu patraukė link laiptelių. Larzas dar atsisukęs kurį laiką žvelgė Ragnarokui į akis, jiedu buvo artimi draugai ir žinojo, jog gali nebesusitikti. Abu atsisveikino be žodžių, tada Larzas greitai pasivijo dideliais žingsniais žirgliojantį Ąžuolą. Šis staiga sustojo ir mąsliai nužvelgė Varno numestą kardą, kuris, nežymiai atspindėdamas saulės šviesą, gulėjo ant pilkų akmenų.

- Galėčiau lažintis,- tarė Ąžuolas, kai pakėlė ginklą ir vertinamai pasukiojo rankoje.- Varnas apsidžiaugs, kai jį grąžinsime...

Jiedu su Larzu pasiekė laiptelius ir lėtai, žvalgydamiesi į aukštų virš jų galvų styrančių uolų viršūnes, pradėjo kopti viršun. Tai buvo siauri, žemi ir todėl nepatogūs laipteliai, Larzas pradėjo

svarstyti, ar juos iškalė sirenos, šiaip ar taip, jis sunkiai įsivaizdavo tas rūke giedančias būtybes besidarbuojančias su kirtikliais uolos papėdėje; be to, jos juk gali skraidyti, kam joms tie laiptai.

Mėlyname danguje nesisukiojo nė vienas paukštis. Turbūt jie nemėgo saulės šviesos, o gal likusius atbaidė sprogimo sukeltas triukšmas. Jie jau buvo laiptų pusiaukelėje, kai tarsi iš niekur pasigirdo rami lyriška giesmė. Ąžuolas kaipmat sustojo, jo tamsios akys sublizgo. Jis nežymiai pajudino ranką, gniaužiančią kardo rankeną, ruošdamasis kovai. Juodu su Larzu susižvalgė.

- Matai jas?- sukuždėjo Ąžuolas. Larzas papurtė galvą. Aplinkui nieko nebuvo. Lengvą, vos girdimą giesmę nešiojo vėjas, nebuvo įmanoma net nustatyti pusės, iš kurios ši sklinda. Jiedu palengva kopė aukštyn, o giesmė tai vijosi tai tolo tarsi ragindama juos žengti pirmyn.

Ragnarokas sėdėjo ant valties krašto, kai išgirdo lengvus artėjančius žingsnius. Jis pasuko galvą ir susiraukė. Ji sustojo vos už šešeto žingsnių, nežymiai pakreipė galvą. Nuskardėjo jos linksmas savimi patenkintas juokas.

- Atidusis jaunėlis mano brolis,- nusišaipė ji.- Nebūtum pastebėjęs manęs net ir tada, jei būčiau stovėjusi tau prieš nosį.

Varnas kopė aukštyn. Šiaip taip užsiropštęs ant uolos viršūnės, jis nužvelgė apačioje į akmenis

dūžtančias bangas. Uola buvo gal keturiasdešimties – penkiasdešimties metrų aukščio, nušokęs jis ko gero užsimuštų į akmenis dar net nepasiekęs vandens paviršiaus...

Jį atsekusi viena iš mergaičių stovėjo kiek atokiau ir pakreipusi galvą sekė kapitono judesius didelėmis mėlynomis akimis.

- Kodėl taip vargstate, kapitone?- beveik liūdnai paklausė ji.- Juk žinote, kad negalėsite iš čia išeiti.

Jis atsigręžė. Jo veide švietė atkakli šypsena. - Nemanyk, kad su sesutėmis galėsi ilgai mane sulaikyti, vaikeli. Aš užauginau tokią, kaip jūs.

Net Serija manęs neįkalintų šitam kalne. - Valdovė nusižengė taisyklėms,- be jokių ypatingų emocijų tepasakė mergaitė, žvelgdama

tomis beprotiškai ryškiomis akimis tiesiai į Varno akis.- ir už tai buvo nubausta... Jis atsargiai nuėjo nuo uolos pakraščio supratęs, jog nušokti ir likti gyvam neįmanoma. Praėjo

pro žvynuotą mergaitę lyg pro stulpą, nekreipdamas į ją nė menkiausio dėmesio. Mergaitė mąsliai nusišypsojo sekdama jį akimis.

- Nesiblaškykite, pone Žvaigždėlapi,- linksmai tarė.- Šią naktį vyks puota... Jūs būsite laimingas. Mes padarysime taip, kad jaustumėtės laimingas.

Varnas nušoko nuo nedidelės atbrailos ir vėl atsidūrė prie laiptelių, kuriuos saugojo nebylus suakmenėjęs paukštis. Varnas vertinamai nužvelgė jį.

- Kas šie padarai?- lyg niekur nieko paklausė. - Tai – tik sargai. Mes juos taip ir vadiname,- noriai paaiškino jį atsekusi mergaitė.- Valdovui

sugrįžus, atsirado ir jie. Nelabai protingi, tačiau gana naudingi. Jie neleis Jums pabėgti, pone Žvaigždėlapi.

- Valdovui?- Varnas pakreipė galvą.- Turi omenyje Obsidijų? Mergaitė tik nusišypsojo. - Jūs toks pavargęs, pone Žvaigždėlapi. Kodėl nenorite atsipalaiduoti? - Matau, mama tavęs neišmokė, kaip reikia bendrauti su suaugusiaisiais,- kreivai į ją žvilgtelėjęs

konstatavo Varnas. Jis ramiai žengė ant laiptų pakopos ir pradėjo leistis žemyn. - Grįžkite, pone Žvaigždėlapi,- pašaukė mergaitė. Varnas nė neatsigręžė. - Gražiai elkis,- dar šūktelėjo.- Ir rūpinkis mama, kai manęs nebus... Akmeninis paukštis staiga pasipurtė ir suklykė. Jis atgręžė pilką akmeninį snapą į Varną ir

pasipurtęs šoko ant jo. Varnas, to tikėjęsis, staigiai nėrė į nedidelę nišą uoloje, kurią prieš tai buvo

pastebėjęs, ir koja paspyrė pro šalį lekiančią chimerą. Ši nuslydo nuo laiptų ir nusirito nuo uolos. Beviltiškai plasnodama akmeniniais sparnais chimera šiurpiai suklykė, tada ji nukrito ant uolų ir sudužo į gabalus. Varnas pažvelgė jai pavymui. Jis pakreipė galvą.

- Vaje vaje...- tarė.- Laikas atsikratyti balasto. Ragnarokas išsitraukė kardą. Ji nusijuokė. - Nemaniau, kad tu toks piktas ant manęs, broliuk. - Nesiartink,- Ragnarokas šaltai sekė ją akimis.- Manęs neapkvailinsi. - Kodėl manai, kad turėčiau tave kvailinti?- Lilė pakreipė galvą žvelgdama į jį žaliomis akimis.

Ragas šiurpiai išsišiepė. - Dar žingsnis ir padalinsiu tave pusiau, kad ir kas būtum. Lil ė nusijuokė. - Mano irzlusis mažasis broliukas...- šypsodamasi purtė galvą ji.- Nelabai tepasikeitei per visus

tuos metus... Bet gerai, kad saugai save. Tik stebiuosi, kad išvis prasidėjai su tuo Varnu ir visa jo įgula. Juk tu nekenti jūros, broliuk. Visada nekentei.

Ragnarokas išbalo. Jis žengė artyn, tačiau ranka, laikanti kardą, drebėjo. Lilė šypsodamasi sekė jį akimis.

- Nužudysi savo seserį?- saiga paklausė ji ir nusišypsojo ta savo kreiva šypsena... Varnas greitai skuodė laiptais žemyn peršokdamas po kelias pakopas. Pusiaukelėje jis vos

neatsimušė į Ąžuolą su Larzu ir neabejotinai būtų nuvertęs kurį nors į prarają, tačiau, išvydęs draugus, jis sulėtino žingsnį.

- Turėjai likti laive ir prižiūrėti įgulą,- sustojęs Varnas atsigręžė į Ąžuolą. Šis kreivai nusišiepė. - Juk žinojai, kad nepaliksiu tavęs šioje saloje... Varno akys sublizgo, kai draugo rankoje jis išvydo savo kardą. Įsikišęs jį į makštis tepasakė: - Apie tai pasikalbėsime vėliau... Larzas baugiai dairėsi į dangų, tačiau sparnuotų padarų nesimatė. Vieniša gaivi melodija

tebesklido, rodos, iš pačių uolų, virpino jų širdis. Larzui staiga pasidarė neramu. Jis sugebėjo atsispirti sirenų giesmei, tačiau kaip laikosi Ragnarokas, kuris liko vienas saugoti valties. Larzas nužvelgė paplūdimį ir išvydo mažą prie valties esančio Ragnaroko siluetą, o priešais jį stovėjo...

Lil ė mąsliai žvelgė į brolį. Šis laikė į ją nutaikęs kardo smaigalį, tačiau jo ranka drevėjo. Tai

išvydusi Lilė kreivai šyptelėjo. - Dievulėliau, tu tikrai nužudytum savo seserį...- ji pakreipė galvą ir tiriančiu šaltų žalių akių

žvilgsniu nužvelgė brolį. - Tu nesi mano sesuo,- tarė Ragnarokas vos judindamas išsausėjusias lūpas. Lilė kilstelėjo

antakius. - Taip manai? - Nužudyk ją...- aidas atnešė Larzo riksmą. Ragas pakėlė akis ir išvydo draugą, stovintį aukštai

ant uoloje iškaltų laiptelių. Tada pasigirdo šnypštimas. Ragas dar spėjo atsisukti, tačiau teišvydo tik šaltą blyškų ūkanų supamą veidą. Žybtelėjo aštrūs balti dantys, petį nusmelkė skausmas, po to viską apgaubė šaltas balsvas rūkas...

Ragnarokas pramerkė akis. Galvoje buvo kaip iššluota. Jis pabandė prisiminti sapno nuotrupas.

Migloti vaizdai, kaip jį, dar gulintį lopšyje, supa jauna graži moteris, kurios migdoliniai atgal sušukuoti plaukai atidengė du nedidelius smailus ragelius, blyško čia pat, greitai užsimiršo ir paskutiniai tos ramios lopšinės žodžiai, garsai, kurių tada jis dar nesuprato, tačiau kurie reiškė tiek

daug... Tebegulėdamas Ragas stengėsi išsaugoti paskutines prisiminimų nuotrupas, tačiau ramų moters balsą greitai užgožė medinių sijų traškėjimas, o jos migdantį supimas virto nežymiu laivo siūbavimu. Ragnarokas atsiduso ir atsisėdo ant gulto kojas nuleidęs žemyn. Ūmai jį supykino, o į galvą tvoskė baisus skausmas. Pirštais susiėmęs už smilkinių, Ragas įstengė šiaip taip susivaldyti nesusivėmęs.

Kažkur, rodos, toli toli, pasigirdo užveriamų durų trinktelėjimas, po to kažkas nusileido laiptais žemyn...

- Sveikas!- pasigirdo linksmas Larzo balsas.- Matau, laikaisi neblogai... Ragas pažvelgė į jį. Pamatęs persikreipusią veido miną Larzas surimtėjo ir paaiškino: - Tau įkando sirena, ar kažkoks ten velnias... Netekai sąmonės. Karščiavai. Kliedėjai. Man teko

tave slaugyti. Iš pradžių maniau, kad neištversi, tačiau vėliau tau pagerėjo. - Kiek,- kimiai tarė Ragnarokas, bandydamas suvaldyti drebulį (jis nejautė, kad jam būtų

„pagerėję“).- kiek laiko aš miegojai? - Penkias dienas,- gūžtelėjo pečiais Larzas ir nusišypsojo. Tada prisėdo ant gulto, šalia Rago. - Vis minėjai Lil ę...- įdėmiai žvelgdamas draugui į akis tarė.- Ir kaip tu prisileidai tą sireną taip

arti? Juk matei, kokie pas jas dantys... Matyt, įkandusi sušvirkštė tu kažkokių nuodų, kad taip ilgai gaivaliojaisi. Jau buvai visai prie mirties.

Ragas atsistojo. Kojos nežymiai virpėjo, tačiau šiaip jis jau jautėsi pakankamai tvirtai. - Kapitonas...- susiraukęs antakius Ragas bandė prisiminti.- Ąžuolas, sala... - Jie abu sveiki,- šypsodamasis numojo ranka Larzas. Ragas žvelgė į jį veltui bandydamas

atkapstyti ką nors vertinga savo susijaukusioje atmintyje. - Noriu įkvėpti gryno oro,- tarė. Larzas, pamatęs, kad draugas vėl bąla, prišokęs prilaikė jį už

rankos ir jie abu lėtai užkopė laiptais į denį. Ragnaroką apakino ryški ryto saulė, nuo daugybės garsų, tvyrančių aplinkui, jam pradėjo svaigi

galva. Nevalingai įsitvėręs Larzui į parankę jis apsižvalgė. Kažkur klegėjo žmonės, dunksėjo kraunamos dėžės, nors denyje jūreivių beveik nebuvo.

- Kur mes?- suraukė antakius Ragnarokas. - Saulėlydžio uoste,- šyptelėjo Larzas. - Uoste?- išplėtė akis Ragas.- Ar seniai? - Atplaukėme tik šį rytą. Varnas tikrai nepėsčias, po visų šių nutikimų jis visgi sugebėjo pasiekti

krantą... - O!- tarstelėjo Ragas. Akimirką jis dar labiau išbalo ir vos nesusmuko. Larzas rūpestingai jį

prilaikė pamanęs, kad užėjo naujas priepuolis, tačiau iš tiesų Ragnarokas atsiduso iš palengvėjimo. Dabar jo galvoje sukosi tik viena.

„Reikia kuo greičiau DINGTI iš šito prakeikto laivo“,- mintyse konstatavo Ragnarokas, tuo pat metu dairydamasis nuleisto trapo. Tačiau iš čia uosto nesimatė, tik bekraštė jūra. Akimirką Ragas pamanė, kad draugas iš jo šaiposi, tačiau Larzas jį palydėjo ligi priešingo borto, pro kurį Ragnarokas išvydo eilę siaurų namukų: smuklių, kekšynų, užeigų, krovikų ir laivų taisytojų pastatų. Siaura prieplauka zujo stebėtinai daug žmonių, nuo jų išvaizdos ir aprangos įvairovės Ragnarokui raibo akys.

- Mačiau daug visokio plauko niekšų...- sumurmėjo jis, išbalęs ir įsitvėręs į borto sienelę.- Tačiau niekada tiek vienoje vietoje...

Larzas nežymiai šyptelėjo. Juodu kurį laiką tylėdami stovėjo greta, stebėdami dinamišką uosto gyvenimą. Po to Ragas nusigręžė. Larzas suprato, kad draugas pavargęs ir palydėjo jį atgal į triumą, kur Ragas beviltiškai susmuko ant savo gulto.

- Vaje, niekam nebetinku,- sugriežęs dantimis liūdnai konstatavo Ragnarokas. - Tau tik reikia truputį pailsėti,- žvaliai atsakė Larzas.- Pamatysi, po poros dienų būsi kaip

naujas...

- Nežadu dar porą dienų lindėti šitam žiurkių apgraužtam medgaly,- atkirto Ragnarokas. Išgirdęs plieninį ryžto ir susierzinimo kupiną skambesį jo balse, Larzas pamanė, jog draugas iš tiesų taisosi galbūt gerokai greičiau nei jis tikėjosi.

- Gal nori ko užvalgyti?- rūpestingai paklausė Larzas.- Turime šviežio maisto,- paskubom pridūrė.- Netgi šitas virėjas gali visai nebloga pasirodyti, kai turi iš ko gaminti.

- Tu šitiek dienų valgei jo maistą, o vis dar gyvas,- sausai tarė Ragnarokas.- Tikrai turi kažkokį imunitetą...

Larzas nusijuokė. Kurį laiką jiedu sėdėjo tylėdami. Ragnarokui svaigo galva, jį vėl pradėjo pykinti. Jis papurtė galvą.

- Ne kas... Taip prastai dar nesu jautęsis. - Tu tiesiog labai nusilpęs,- šyptelėjo Larzas, tačiau ta šypsena nepajėgė paslėpti nerimo

išraiškos jo veide.- Ketinu tave iškeldint į kokią padorią užeigą, laivas vis tiek čia nestovės ilgiau nei parą.

- Tikrai?- suraukė antakius Ragnarokas.- Kodėl? - Pamiršai, jog „Harpija“ – piratų laivas,- atsakė Larzas.- Jūrų laivynas bet kurią minutę gali

tiesiog atkirsti kelią iš uosto. Varnas nenorėjo čia sustoti, tačiau jau buvo išsekusios geriamo vandens atsargos...

- Jeigu kareiviai užims laivą, mums bus ne kas...- konstatavo ragas. Larzas linktelėjo. - Būtent todėl ir reikia kuo greičiau iš čia dingti. Pavalgysim pietus, tada paieškosiu, kur

galėtume pernakvoti... - Aš nenoriu valgyti,- sausai tarė Ragnarokas. - Tačiau reikia,- nesutiko Larzas. Jis nužvelgė nusilpusį draugą.- Tu neturi jėgų net apeiti laivą,

o jis tikrai nėra didelis... - Na...- Ragnarokas pakraipė galvą, tada pažvelgė į draugą.- Jo pilkos akys žvelgė aiškiai, be

nuovargio ar silpnumo šešėlio.- Galbūt dabar tikrai nesu pačios geriausios būklės... Vis dėlto, nenoriu net girdėti apie to siauraakio žiurkiaus maistą. Eime į miestą, pastatysi man išgerti.

- Nupirksiu tau sriubos,- pataisė Larzas.- Tu negali gerti tokios būklės. - Neturiu jėgų su tavim ginčytis...- suniurzgė Ragnarokas. - Tuomet eime,- pakreipė galvą Larzas.- Grynas oras – tau į naudą. Pakilę į denį jiedu išvydo vienišą aukštą figūrą, parimusią prie borto sienelės, tiesiai priešais

duris į triumą. Larzas priėjęs atsargiai palietė kapitono petį. Varnas atsisuko. Akimirką jo blyškiame veide nušvito kreiva šypsena.

- O, ponas Ragnarokas,- tarė jis.- Džiaugiuosi Jus matydamas. Jūsų draugas Jus rūpestingai slaugė beveik savaitę, kurį laiką manėme, kad Jūsų netekome...

- Aš taip lengvai neprapuolu,- sausai atsakė Ragnarokas.- Jūs, kaip matau, taip pat atrodot neblogai...

- Nepamenu, kad kada būčiau sirgęs,- tepasakė Varnas. Staiga jo veidas apsiniaukė. Jis nuleido akis. Buvo matyti, kad nori kažką pasakyti, tačiau nesiryžta.- Dabar, kai išsiskirsime ir galbūt niekada nebepasimatysime... Prieš daugelį metų aš turėjau dukrą,- jis pakėlė tamsias aštrias akis į juodu.- Jos vardas – Nythera.

Larzas krūptelėjo. Varnas nematė, o gal dėjosi to nematąs. - Nežinau, ar ją pažįstate. Ir neprašau, kad jos ieškotumėte. Aš nežinau, kur ji. Tačiau jei kada

ją sutiktumėte... Perduokite, kad paskutinė mintis, šmėkštelėjusi mano sujauktame prote, bus apie ją,- jo balsas tapo duslus, tylus. Akimirką atrodė, jog jis tuoj užlūš viduryje sakinio. Tačiau taip neatsitiko. Varnas iš kišenės išėmė ploną iš pigios nutrintos odos pasiūtą piniginę ir ištiesė ją draugams.- Tai – užmokestis už visus... nepatogumus, kuriuos dėl manęs patyrėte ir patirsite.

Larzas ištiesė ranką ir paėmė pinginę, Jo pirštai neužčiuopė jokių monetų ar banknotų, tiesą sakant, iš pradžių alchemikui atrodė, kad piniginė tuščia. Tačiau jis vis tiek nusišypsojo ir padėkojo:

- Mudu esam dėkingi už suteiktą galimybę patirti naujų nuotykių. Tai – geriausias atlygis. - Nejaugi,- tyliai suniurzgė Ragnarokas, kuriam vis dar nemaloniai svaigo galva ir kuris nebuvo

įsitikinęs, jog nuodingas sirenos įkandimas yra geriausias atlygis. Varnas nusišypsojo. Šįsyk tai buvo lengva giedra pasididžiavimo kupina šypsena, kurios jie dar

nebuvo regėję jo veide. - Man buvo garbė su jumis susipažinti. Esate jauni ir drąsūs vyrai. Pasaulyje tėra nedaug pavojų,

kurie galėtų judu pražudyti, ir jeigu visų išvengsite ligi senatvės, apie jus dar ilgai sklis legendos. Ragnarokas linktelėjo. Jis manė, jog Varnas paprasčiausiai gražbyliauja apimtas susijaudinimo

dėl prarastos dukters, tačiau vėliau jis įsitikino kapitono žodžių teisumu. Tiesą sakant, po kelių valandų, žvelgdamas į liepsnojančias „Harpijos nuolaužas, greitai skęstančias vandenyje, Ragnarokas suvokė, jog yra pavojų, kurių net jūrų valdovas kapitonas Varnas negali įveikti. Ne už ilgo Ragnarokas sužinojo ir to pavojaus vardą – SP.

Kapitonas vėl atsigręžė į jūrą sekdamas akimis miglotą horizonto liniją. Draugai suprato, jog Varno siela dabar klajoja kažkur anapus tų tolių, galbūt ieško dukters. Jiedu apsisuko ir nuėjo tolyn palikdami kapitoną vieną su savo mintimis. Nusileidę trapu žemyn jie pateko į siaurą judrią prieplauką. Užeiga buvo čia pat, vos už pusės šimto metrų. „Trij ų lokių šokis“ skelbė raudonai kreivu šriftu išvingiuota iškaba virš durų. Įėję pro duris draugai pateko į tamsią patalpą, kuri atrodė erdvesnė nei buvo iš tikrųjų galbūt dėl to, kad joje buvo labai mažai žmonių – pora girtų valkatų, snaudžiančių prie apskritų staliukų buvo vieninteliai bato klientai. Už baro stalo stovėjo stambaus sudėjimo moteris, kuri jį šveitė taip įnirtingai, jog ant skruostų net dėmės buvo iššokusios. Larzas su Ragnaroku atsargiai priėjo prie jos bijodami sutrikdyti darbo ritmą. Galiausiai moteris žvilgtelėjo į juodu.

- Mes norėtume kambario dviem,- tarė Larzas. - Jūreiviai?- tepaklausė moteris. Larzas papurtė galvą. Tada ji atidžiau įsistebeilijo į juodu.-

Vadinasi, reikės dviejų lovų,- nusprendė. - Būtų gerai,- nusišypsojo Larzas.- Gal galėtume gauti pas Jus ko užvalgyti? Mano draugas

penkias dienas nieko burnoj neturėjo... - Kepta žuvis su česnakais,- pareiškė moteris. Ragnarokas vos nesusivėmė. Net Larzas, ir tas

kiek pabalo. - O... Ko nors be žuvies ir česnakų? - Klausykit, čia uosto užeiga, čia apskritai nieks nevalgo,- neteko kantrybės moteris.- Pietus

patieksime po valandos. Viskas kainuos aštuoniasdešimt sidabrinių. Mokėkite arba nešdinkitės. Akimirką, žvelgdamas į jos stambias rankas su žemyn nukarusiais riebalų „maišais“ Larzas

tikrai pamanė, jog galbūt reikėtų nešdintis. Tačiau jiedu sutiko sumokėti už kambarį ir maitinimą. Buvo jau po pusiaunakčio, kai Larzą pažadino patrankų šūviai. Ūmai atsisėdęs lovoje jam net

pasirodė, kad jaučia laivo siūbavimą, tačiau jis greitai prisiminė, kur esąs. Jų mažame kambarėlyje tvyrojo visiška tamsa. Kurį laiką Larzas galvojo, kad jam tik prisisapnavo, tačiau pasigirdo antras trenksmas, kambarėlį nušvietė šviesos blyksnis. Pakilęs jis priėjo prie praviro lango, pro kurį veržėsi neaiškūs riksmai ir šūkčiojimai. Larzas neaiškiai regėjo liepsnojančio laivo kontūrus, tačiau iškart suprato, jog tai – „Harpija“. Laivo korpusas buvo nutviekstas liepsnų, kiekvienas naujas patrankos sviedinys sukeldavo naują sprogimą.

- O, Dieve,- išsprūdo Larzui. Ugnies atšvaitai atsispindėjo jo primerktose akyse. Jis apsisuko ir pažadino Ragnaroką, kuris, vis dar nusilpęs po ligos, kietai miegojo. Paskubomis apsirengę draugai išbėgo į gatvę, kur jau buvo susirinkęs stebėtojų būrys.

- Jie šaudo parakiniais sviediniais,- išgirdo Larzas sakant kažkokį jūreivį.- Tokius naudoja tik ypatingais atvejais...

Larzas su Ragnaroku sustojo prieplaukoje negalėdami atitraukti akių nuo degančio laivo. Pačios įgulos nebuvo matyti, Ragnarokas turėjo miglotą vilt į, jog jiems kažkaip pasisekė pasprukti. „Harpiją“ apšaudantys du karališkojo laivyno laivai stovėjo tolėliau, jūros pusėje, jie blokavo kelią pasprukti. Tačiau „Harpijos“ įgula nespėjo arba nebandė išvengti užpuolimo, tiesą sakant, laivas taip ir nepajudėjo iš savo vietos uoste. Ir kai po ketvirčio valandos paskutiniai garsiojo piratų laivo likučiai pradingo tamsiame vandenyje, draugai suprato, jog paskutiniai Varno žodžiai, ištarti jiems, iš tiesų buvo atsisveikinimas.

- Jis žinojo,- tyliai tarė Larzas, nenuleisdamas akių nuo degančių skeveldrų, plūduriuojančių uosto prieigose.- žinojo, kad taip atsitiks.

Ragnarokas nuleido akis. Jis jautė tą patį, tačiau nemokėjo to išreikšti žodžiais. Varnas atrodė tiesiog... nenugalimas, jis buvo „Harpijos“, o kartu ir visos jūros dalis. O štai dabar kapitono laivas, kurį jis taip brangino, pranyko be pėdsakų, be jokio mūšio, tiesiog taip... paprastai. O pats kapitonas... Kur jis dabar? Ar liko laive, ar paspruko? O gal jį suėmė ir greitai surengs viešą egzekuciją. Varnas sunaikino daugelį karinio jūrų laivyno vienetų, jis viešpatavo visose jūrose, daugelis laivų tiesiog pasiduodavo išvydę jo vėliavą. Būtent todėl Ragas su Larzu ir leidosi į kelionę jūra su šiuo žmogumi. Jie buvo įsitikinę, jog patirs ką nors nepaprasta. O dabar... paskutiniai viso to likučiai šnypšdami gęsta jūroje ir virsta nieku.

Larzas pajuto, kaip kažkas švelniai paliečia jo petį. Jis atsisuko ir išvydo ilgu pilku apsiaustu apsigobusį moters siluetą. Raudoni atšvaitai nuspalvino jos blyškų veidą ir rudas akis, o ugniniai plaukai buvo tvarkingai surišti į ilgą kasą, paslėptą po apsiausto apykakle...

- Atleiskite,- nusišypsojo moteris.- Ponai Ragnarokas ir Larzas? - Taip,- susiraukė Larzas.- Ar kas nors ne taip? - Norėtume jums užduoti pora klausimų apie laivą, kuris atgabeno jus į uostą. Tik nedidelė

apklausa,- šypsojosi moteris, tačiau jos balsas skambėjo kažkaip grėsmingai. Larzas žengė atgalios, tačiau už jo nugaros tamsavo vanduo. Jis siekė kardo, tačiau tik dabar suprato, jog per skubėjimą paliko jį kambaryje.- Kas Jūs?- atžariai paklausė.

- Margonijos slaptoji policija,- plačiai nusišypsojo moteris. Ji kilstelėjo nedidelę knygelę, kurios atverstame puslapyje buvo nubraižytas kažkoks keistas simbolis.- Prašau eiti su manimi...

Larzas su Ragnaroku greitai susižvalgė. Tuo tarpu juos apsupo du panašiais pilkais apsiaustai vilkintys vyriškiai. Moters veide nušvito triumfo šypsena.

- Nebijokite. Jums nieko nenutiks. Tai – tik nedidelis pokalbis,- šypsodamasi pažadėjo ji, o jos rudose akyse atsispindėjo paskutiniai vandenyje gęstančių nuodėgulių atšvaitai...

PENKTAS SKYRIUS

Demonų valdomas Pasaulis, vadinamas Veidrodžio arba Krištolo karalyste (senuosiuose Urijos mituose jis įvardijamas kaip Krištolinio veidrodžio karalystė), buvo atskirtas nuo žmonių Pasaulio po Didžiojo karo, lėmusio demonų rūšies pražūtį. Karas prasidėjo, kai karalius Galijus Nemirtingasis suvienijo žmonių gentis į karalystę, besidriekiančią per visą žemyną, ligi Pakraščio kalnų, kuriuose gyveno demonai ir jiems palankios būtybės. Galijus Nemirtingasis, pirmasis Žemės valdovas, paskelbė karą demonams, kurie siaubė genčių gyvenvietes. Aukštajame bokšte, Giltinės, Nakties Valdovės, valdose buvo pasirašyta Saulėtekio sutartis, suvienijanti demonų Auksaakio, Giltinės, Merilės ir Obsidijaus bei žemės valdovo Nemirtingojo pajėgas kovai prieš žmonijai priešiškas jėgas.

Karas tęsėsi trylika metų ir trylika dienų. Demonų valdovė, pavaldinių vadinama Krištolo karaliene, o žmonių – tiesiog Ragana, buvo

nugalėta. Ji sukūrė nematerialų pasaulį, erdvę, kurioje po sunaikinimo buvo saugomos jos galios ir žinios. Krištolinis veidrodis, saugomas Raganos sesers Giltinės, tapo pirmaisiais vartais, jungiančiais abu pasaulius. Giltinė ištikimai saugojo juos.

Raganos mirtį, įvykusią praėjus lygiai trylika metų po karo pradžios, šventė visos Pasaulio armijos. Tačiau karas tuo nesibaigė. Demonas Auksaakis, vėliau žmonijos paskelbtas Išlaisvintuoju, numatė, jog demonas Obsidijus ir jo globotinis Kaukas gali pasinaudoti pergale Pasauliui užvaldyti. Demonas Kaukas laimėjo paskutinį mūšį ir nugalėjo pačią Raganą. Jis turėjo galią perimti kitų būtybių pavidalą, galias ir susitapatinti su jomis. Nugalėjęs Raganą, Kaukas, dar vadinamas Šmėkla, o demonų šaukiamas Chimeronu, tapo galingiausia būtybe Žemėje.

Auksaakis Išlaisvintojas žinojo, jog dabar Obsidijus su Kauku gali pradėti diktuoti sąlygas, todėl slapta susitarė su Galijumi Nemirtinguoju. Abu demonai buvo nužudyti per trylika dienų trukusią kovą.

Demonas Obsidijus pasitraukė į Šešėlių karalystę. Jis grįš tą dieną, kai gims žmogus, kuriam jis skirtas.

Demonas Kaukas buvo sunaikintas. Kiti demonai laikui bėgant taip pat pasitraukė į Šešėlių karalystę. Demonas Giltinė pasiliko

Žemėje. Galijus Nemirtingasis tapo pasaulio valdovu. Jo valdoma žmonių imperija tapo nenugalima. Aukštas vyriškis, kurio tvirtas sudėjimas buvo matyti net po plačiu baltu apsiaustu, užvertė

knygą ir susimąstęs parimo ant marmurinės plokštės, atstojančios stalą. Jo ilgi tamsūs plaukai krito ant pečių. Skruostai buvo truputį įdubę, nepaisant to, jis neatrodė liesas. Veido oda buvo šviesiai rusvo atspalvio, tačiau tai buvo matyti tik prieblandoje. Tai buvo vienintelis ženklas, rodantis mišrią vyro kilmę – jo motina buvo klajoklė, kurią išprievartavo Urijos grafas... Jis nesigėdijo savo kilmės, nors visi, kurie tai žinojo, paslaptingai mirė... Tiesiog negalėjo leisti, kad kas nors jam už tai nerodytų deramos pagarbos arba šaipytųsi iš jo motinos, kuri, tik jis vienas žinojo, iškentėjo be galo daug, kol jį užaugino. Vėliau ji mirė gimdydama jo jaunėlį brolį, kuris taip ir neišgyveno...

Vyriškis atsistojo. Subangavo ant krūtinės ir nugaros išsiuvinėtos raudonos pentagramos, kurios švietė itin ryškiai baltos medžiagos fone. Jis išsiblaškęs nužvelgė žvilgantį veidrodį, kabantį priešais, ant sienos. Veidrodis buvo ovalo formos, nedidelio skersmens, skirtas viršutinei kūno pusei. Jo rėmai buvo išdabinti baltais krištoliniais kristalais, kurie, apšvietus saulei, spindėjo it tikri deimantai. Pats stiklas buvo glotnus ir tobulai lygus. Jis visad nežymiai žvilgėjo. Dabar, žvelgdamas į susirūpinusį savo atspindį, vyriškis nenorom susimąstė apie tai, dėl ko nekvaršino sau galvos jau daugelį metų.

Istorija tokia klaidinanti...

Galijus Nemirtingasis tapo pasaulio valdovu... Demonas Kaukas buvo sunaikintas... Vyriškis pajuto į nugarą įsmeigtą žvilgsnį, nors priešais kabąs veidrodis rodė tik jo paties

atvaizdą. Kurį laiką vyras manė, jog jam tik rodosi. Pasigirdo tylus pašaipus krenkštelėjimas. Kitas, labiau išsiblaškęs, žmogus, galbūt būtų to neišgirdęs ar nekreipęs dėmesio, tačiau jo klausa ir pastabumas buvo vienintelės savybės, kurios iš tikrųjų tiek laiko padėjo jam išlikti gyvam. Staigiai atsisukęs jis nervingai krūptelėjo. Po to jo veidas išsilygino, liko tik nežymi susierzinimo išraiška, kad jis leidosi taip lengvai išgąsdinamas...

- O,- tepratarė.- Tai – tu... Už jo nugaros stovėjo aukšta liekna būtybė, vilkinti tamsiai mėlynu apsiaustu, kurio apačioje

buvo išsiuvinėtos auksinės vilnys... Jos galvą ir beveik visą veidą slėpė gobtuvas, kurį prilaikė nenormaliai balta išdžiūvusi ranka be nagų. Ranka net nebuvo išblyškusi, ji buvo baltesnė už kreidą. Žmogaus oda paprasčiausiai negali būti tokios spalvos. Nepridengtas veido kampas taip pat kėlė šiurpą, bet ne tik negyvėlišku blyškumu. Dešinioji būtybės akis buvo didelė, gili, tamsiai mėlyna. Ji buvo truputį per didelė žmogaus veidui, labiau priminė vaiko nupieštą karikatūrą. Kiek giliau, gobtuvo slepiamame šešėlyje, kaktos aukštyje, nežymiai žibėjo trys raudonos švieselės. Kairiąją veido pusę rūpestingai dengė išdžiūvusios rankos prilaikomas gobtuvo kraštas.

Vyriškis abejingai, net demonstratyviai, nusigręžė nuo „mumijos“. Ši piktokai sukrizeno. Net užsimerkęs vyriškis regėjo, kaip balta liesa ranka lėtai atleidžia gobtuvo kraštą, pasirodo plati aštrių dantų pilna burna, iš gilių akiduobių pamišėliškai žvelgia žibančios tamsiai mėlynos, kiek per didelės ir keistai kūdikiškos akys... O virš jų, kaktoje... Raudonas pailgas it katės vyzdys, kurį supa dar du, mažesni... Baltu apsiaustu su pentagramomis vilkintis vyriškis nejučia nusipurtė iš pasišlykštėjimo ir atsimerkė neleisdamas vaizduotei įsismarkauti...

- Ko tau reikia?- tyliai paklausė jis, vis dar nusigręžęs nuo būtybės, kurios neaiškų siluetą tematė pačiais akių kampučiais...

- Trylika vaikų vis dar gyvi... Tai, kad aš esu čia, tik rodo, kaip prastai Pusmėnulio Ordinas atlieka savo funkciją... O kartu ir tu...- rodės, iš pačių sienų liejosi šlykštus grėsmingos pašaipos persmelktas kuždesys. Vyriškis atsisuko ir pažvelgė tiesiai į aštrių dantų kupiną plačią būtybės šypseną. Nė vienas raumenėlis vyro veide nevirptelėjo, tik nežymios raukšlės, įsirėžusios lūpų kampučiuose, rodė, kokį pasibjaurėjimą jis jaučia žvelgdamas į benosį neišbaigtą beveidį padarą...

- Kaukas...- susimąstęs pratarė vyras. Jo balse suskambo ironija.- Ir kam aš turiu būti dėkingas už tokį malonų susitikimą... Po tiekos metų... Šunytis neberanda savo šeimininko?

Būtybė sušnypštė it gyvatė ar pasiutusi katė. Akimirką ji prašiepė dantis, ir, rodėsi, tuoj puls ant ramiai su pašaipa vypsančio vyro, tačiau tik prikišo baltą it kreida veidą prie jo. Nusmukęs gobtuvas atidengė beplaukį pakaušį...

- Galėčiau tavimi atsikratyti dabar... Ir man nereikėtų nė piršto pakrutinti,- išgirdo vyras balsą savo galvoje, nors padaras nė nepajudino prašieptų lūpų. Vyriškis nežymiai šyptelėjo ir vėl nusigręžė.

- Valdovas Obsidijus dabar yra soste... Kodėl neini pas jį? Juk žinai... - Auksaakis,- pasigirdo nuoširdaus pasipiktinimo kupinas šnypštimas.- tą naktį apkerėjo visus

vaikus... Ir pačią merginą... Dabar aš negaliu prie jos prisiartinti, nes suveikia Auksaakio apsauga... Šypsena vyriškio lūpose pasidarė nežymiai platesnė, tačiau padaras negalėjo to matyti. - Kaip gaila,- tarstelėjo vyriškis.- Bet esu įsitikinęs, jog valdovas tikrai įvertins tavo pastangas.

Jis visada buvo gailestingas tiems, kuriems nepasisekė... Tiesa?- jo akyse sužibėjo juoko žiburėliai.

Pasigirdo įniršio kupinas gyvatiškas šnypštimas. Vyriškis net išsigando, jis atsisuko, tačiau toje vietoje jau nieko nebebuvo.

- Perduok jam, kad laukiu nurodymų...- atsklido paskutiniai aido atspindžiai ir vyras pajuto, jog vėl stovi celėje vienas.

- Kur basteisi dešimt metų...- supykęs riktelėjo vyriškis, tačiau jam niekas neatsakė. Atsidusęs jis pro arkinį išėjimą pateko į siaurą bokštą juosiantį žiedinį balkonėlį. Iš čia buvo matyti nuostabus peizažas. Dešimtys kilometrų... Kalnų papėdėje įsikūręs miestelis, raudoniu ir bronza žvilgančios saulėlydžio nutviekstos snieguotos viršukalnės... Nuostabus Pasaulio lopinėlis. Pasaulio, kuris priklauso jam.

Vyriškis nusišypsojo. Tai buvo šypsena, kuri būdinga tik daug kentėjusiems ir patyrusiems žmonėms. Joje atsispindėjo viskas: skausmas, netektys, triumfas... Ir vis dėlto, jausdamas, kaip vėjas kedena jo ilgus juodus plaukus, Ordino magistras tvirtai suvokė viena.

Tryliktoji paskutiniųjų karo metų diena dar neišaušo.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Generolas Trišakis mąsliai nužvelgė susirinkusiuosius, sėdinčius prie stalo. Jo kairioji stiklinė akis negyvai žybtelėjo atspindėdama blausią pro arkinį grotuotą langą sklindančią šviesą. Po dešiniąja akimi juodavo mėlynė. Grėsmingame generolo veide keistai nesiderino plonytė šypsena. Generolas retai taip šypsodavosi. Paprastai tai reikšdavo viena...

- Ponai,- garsiai kreipėsi jis į susirinkusiuosius. Tada padarė reikšmingą pauzę.- manau, šiandien išaušo diena, kurios mes ilgai laukėme. Jos Didenybės, visų aukščiausiosios karalienės Aldoros priešai, kurių ligi šiol nedrįsome įvardyti, bus sunaikinti...

- Tiek daug titulų...- sušnibždėjo smulkus elegantiškos išvaizdos akiniuotas brangiais rūbais apsirengęs ir po baltu peruku pakaušį paslėpęs vyriškis kitam.- Tikriausiai jau turi ką nors paruošęs...

- Šiandien aš turiu įrodymų, neginčijamų įrodymų, jog Margonijos slaptosios policijos viršila Lorencas de Ubrikjė yra valstybės priešas. Štai šioje dėžėje...- visų žvilgsniai nukrypo į ant stalo stovinčią medinę dėžutę.- ...guli dokumentas, įrodantis, kad minėtasis asmuo palaiko ryšį su priešiškomis monarchijai organizacijomis.

Generolas patenkintas apžvelgė visus ieškodamas veiduose nustebimo, tačiau nė vieno barono išraiškoje nebuvo matyti norėtos reakcijos. Jie tiesiog nuobodžiavo. Generolas piktai patempė lūpą. Jis priėjo prie skrynutės ir...

Staiga prasivėrė salės durys. Visų žvilgsniai nukrypo į plačiaskverniu vyšniniu apsiaustu apsirengusią būtybę, kurios galvą ir viršutinę veido pusę dengė paukščio snapą vaizduojanti kaukė. Buvo matyti tik blyškus merginos smakras ir lūpos. Jai einant link stalo nežymiai kaukšėjo auliniai kelius siekiantys odiniai tamsiai raudoni aukštakulniai. Mergina sustojo maždaug už trijų žingsnių nuo apstulbusio generolo.

- Duokite skrynelę, generole Trišaki,- nuskambėjo jos abejingas balsas. Generolas išsišiepė. - Margonijos slaptoji policija, a? Nežinau, kaip čia patekai, bet tau neišdegs. Tavo viršininkas

keliaus į kartuves. - Generole, mes jau turime įsakymą Jus pakarti,- šaltai atkirto mergina.- Nejuokaukite. Generolas pablyško. Vienintelė jo akis abejodama lakstė po visą menę. - Tik karalienė gali pasirašyti tokį įsakymą,- tvirtai tarė jis. - Mums nereikia karalienės,- merginos lūpose ištįso siaura šypsena. Ji ištiesė tamsiai raudona

odine pirštine apmautą ranką. Generolas pasidavė. Jis paėmė skrynelę ir padavė jai. Mergina apsisuko. Suplevėsavo vyšninio apsiausto skvernai. Ji išėjo iš salės.

Ūmai generolas priėjo prie lango ir patempė už užuolaidos kabančią virvelę. Kažkur suskambo varpelis...

Mergina greitai žingsniavo koridoriumi. Jos vieniši žingsniai skardėjo nuo sienų. Atidariusi vienas duris ji užkopė suktiniais laiptais ir pateko ant tvirtovės sienos. Stiprus vakarų vėjas kedeno jos apsiausto skvernus, o ji spėriai žingsniavo tolyn. Išgirdusi triukšmą pakreipė galvą. Gretimame bokšte būriavosi kareivių grupė, jie nutaikė į ją savo arbaletus. Mergina nuleido galvą. Žybtelėjo paukščio kaukėje įsodintos dvi rudos akys. Ji pasileido bėgti. Kelios strėlės prašvilpė virš jos galvos, kitos sulūžo atsitrenkusios į sienos akmenis jai po kojomis. Mergina vis skuodė tolyn. Jai už nugaros bokšto sienoje prasivėrė durys ir pro jas išbėgo ietimis ginkluoti kareiviai. Dar keletas jų atskuodė iš priekio. Mergina sustojo ir apsižvalgė kraipydama paukščio snapą čia kairėn, čia dešinėn. Ji buvo apsupta. Kareiviai sulėtino žingsnį. Kai kurie jų šypsojosi. Jie žinojo, jog auka nepaspruks.

Staiga mergina užlipo ant sienos kuorų ir pažvelgė žemyn. Siena buvo kokių trisdešimties metrų aukščio, tačiau jos papėdėje dar žiojėjo beveik dvigubai aukštesnis skardis, kurio apačioje driekėsi miškas. Merginos veide sustingo keista išraiška. Tada ji pakėlė galvą ir... šoko žemyn.

Nustėrę kareiviai parimo ant kuorų ir žvelgė į jos krintantį siluetą.

- Beprotė...- sumurmėjo kažkuris. Staiga mergina išskėtė rankas. Lyg sparnai suplevėsavo platus jos apsiaustas, kurio klosčių

kraštai buvo pritvirtinti jai prie rankovių. Jos kritimo greitis sulėtėjo. Ji nusklendė virš miško aštrų paukščio snapą nukreipusi į debesuotą horizontą, o plačiai, lyg parašiutas ar sparnai, išskleistas iš specialios medžiagos pagamintas apsiaustas nežymiai bangavo nuo vėjo.

Generolas Trišakis stebėjo merginą pro salės langą savo vienintele akimi. Jo veide ištįso nenusakoma neapykantos sklidina išraiška.

- Ar įrodymų... nebus?- nedrąsiai paklausė smulkaus sudėjimo akiniuotas baronas. Generolas atsisuko į susirinkusiuosius.

- Užsičiaupkit,- tepratarė.- Jūs visi suimti. Edgaras žingsniavo savo kasdieniniu maršrutu švilpaudamas įprastą melodiją. Protarpiais jis

sustodavo įsiklausti ramaus miško ošimo ir stengdavosi išgirsti kokį keistą garsą, kuris liudytų, kad kas nors įsibrovė į jo valdas. Tačiau nieko neišgirdęs jis ir toliau tęsė savo kelionę. Edgaras nemėgo pašaliečių, kuriuos vienareikšmiškai vadino įsibrovėliais (juk jie tokie ir buvo). Dažniausiai tai būdavo medžiotojai, kurie išstatydavo visur miške įvairių kilpų ir spąstų. Edgaras lengvai surasdavo ir išguidavo pačius medžiotojus, tačiau su jų kilpomis būdavo vargo, dažnai visų ir nerasdavo. Vėliau Edgaras įsigudrino priversti juos pačius išardyti spąstus jam matant. Išties, taip buvo daug paprasčiau. Žinoma, kai kurie nesutikdavo. Visada juk atsiranda kietakakčių. Tokius tekdavo...

Garsiai suklykė paukštis. Edgaras sustojo ir įtempė ausis. Kažkur netoliese trakštelėjo šaka, po to viskas nutilo. Nė vieno garselio. Negerai. Taip negali būti. Nuo peties jis nusikabino lanką ir kita ranka jau siekė strėlinės. Tada tyliai, kaip tik plėšrūnai geba, nuslinko link krūmokšnių, anapus kurių sklido įtartinas garsas. Edgaras buvo apsirengęs tamsiai žalia įvairiais šapais aplipusia purvina liemene ir rudu kiltu, tad medžiu ir krūmynų fone buvo sunkiai įžiūrimas. Jis tvirtai žinojo: niekas dar nebuvo užklupęs jo iš pasalų. Pralindęs pro krūmus ir tesukeldamas vos girdimą vėją primenantį šlamesį, Edgaras išvydo sraunų upelį, kurio pakrantėje tįso nedidelė laukymė. Upelis nebuvo nei labai platus, nei labai sraunus, tačiau vėliau, pamaitintas gausybės nedidelių intakų, jis virsta plačia Margonijos upe, kurioje nuo seno žyniai atlikinėja įvairius ritualus. Buvo manoma, jog upės vanduo gali apvalyti kūną, išgydyti žaizdas ir sielą. Pats Edgaras Margonijos vandenyse dažnai mirkydavo tvarsčius, kai susižeisdavo. Nežinia, ar dėl upės gydomųjų savybių, ar šiaip, tačiau jo žaizdos visuomet greitai užgydavo. Likdavo tik nedideli aukso spalvos randeliai.

Edgaras pritūpė tarp krūmokšnių šakų, tarsi koks šuoliui pasirengęs plėšrūnas. Jis prisimerkė. Prie upelio buvo žmogus. Edgaras regėjo tamsiai raudoną, tačiau savotiškai blukų plačiaskvernį apsiaustą, aukštus raudonus aulinius batus. Nepažįstamojo veido jis matyti negalėjo, nes šis pasilenkęs prausėsi upelio vandeniu. Jo plaukai buvo rusvi, kaštoninės spalvos, tačiau nukirpti labai trumpai. Edgaras įdėjo strėlę į templę, tačiau šios dar neįtempė. Jis nežudė žmonių be reikalo. Tam turėjo būti priežastis. Tai buvo vienas iš principų, kurių Edgaras visuomet laikydavosi, tačiau jis sugebėdavo apeiti net savo susigalvotas taisykles. Juk priešišką reakciją išprovokuoti taip nesunku...

Jis žengė žingsnį artyn, dabar jau išsitiesęs visu ūgiu, visai nesislėpdamas. Nepažįstamasis negalėjo jo matyti, tačiau Edgaras išvydo, kaip išsitiesė grakšti nugara, o plaukus vandeniu skalavusius rankos sustingo viršugalvyje. Nepažįstamasis klūpėjo žvelgdamas į kažką kitame upelio krante, visiškai nejudėdamas. Edgaras sustojo. Kažkokia nuojauta, gimininga baimei, miglotai sukosi jo galvoje. Jis įtempė lanką.

- Stot!- sukomandavo. Nepažįstamasis pakluso ir lėtai atsistojo, tebelaikydamas sunertus rankų pirštus viršugalvyje, už pakaušio. Edgaras vis dar nematė jo veido. Tai jį erzino. Jis mėgo žvelgti priešui į akis. Žvilgsnių kova iš tiesų buvo daug svarbesnė už fizinę, dažnai būtent ji lemdavo

dvikovos baigtį. Edgaras nugalėdavo visus, jis buvo tikras, jog be vargo susitvarkys ir šįkart, jam tik reikia pažvelgti į įsibrovėlio akis.

Staiga jo žvilgsnį pagavo tamsiai raudona metalinė kaukė, gulinti upelio krante, prie nepažįstamojo kojų. Kaukės priekyje, ties nosimi, tįso ilgas paukščio snapas. Akies skylės buvo sauros, įkypos. Edgaras susiraukė. Kažką panašaus jis buvo matęs teatre, ankstyvoje vaikystėje...

Daugybė juodų paukščių plasnodami leidosi ant kapinėmis paverstos scenos. Aktoriai su

juodais ilgaskverniais apsiaustais, veidus pridengę juodomis varnų galvas vaizduojančiomis kaukėmis, šoko aplink mirštantįjį pikdžiugiškai giedodami šiurpią mirties giesmę. Edgaras, kuriam tebuvo šešeri, išplėtęs akis žvelgė į juos iš tamsios salės. Jis pajuto, kaip tėvo ranka švelniai nusileidžia ant mažos jojo rankutės.

- Nebijok,- tyliai virpa tėvo lūpos. Edgaras susiraukė. - Atsisuk,- paliepė. Jo balsas skambėjo šaižiai ir šaltai. Jis per vėlai suprato, kad padarė klaidą.

Balse skambėjo baimė. Psichologinė dvikova buvo pralaimėta. Taiklus spyris išmušė jį iš pusiausvyros, jis suvyravo. Kitas aukštaaulio bato smūgis į krūtinę

parvertė jį ant drėgnos žolės. Edgaras sumirksėjo. Jis žvelgė į blyškų šaltą merginos veidą. Ši nenuleido nuo jo liepsnojančių akių. Edgaras kreivai šyptelėjo. Tada papurtė galvą tarsi pats netikėdamas tuo, kas ką tik įvyko.

- Boba,- tarstelėjo.- Vaje, negi aš senstu? Jis staigiai pašoko ir puolęs ant priešininkės parvertė ją ant žolės. Tada prispaudė jos rankas

prie žemės. Ši muistėsi ir urzgė, tačiau Edgaras tik šaltai nusišiepė. - Čia mano miškas, kale,- šaltai, tačiau ganėtinai aiškiai sušnypštė.- Gali tai įsikalti sau į galvą.

Ko... Ko čia atėjai?- vis dar giliai alsuodamas, tačiau jau ramiau paklausė jis. Mergina nustojo priešintis, suprato, jog tai beviltiška. Ji nutilo ir kietai sučiaupusi lūpas žvelgė viršun. Edgaras pakreipė galvą. Jis paleido jos dešiniąją ranką ir savąja pamojavo jai virš akių.

Tai buvo klaida. Laisvąja ranka mergina griebė metalinę kaukę, gulinčią greta, ir aštriu snapu rėžė Edgarui į tarpuakį. Šis rankomis susiėmė už prakirstos nosies, dešiniąją akį aptraukė ašarų marška.

- Tu, kale...- suinkštė jis. Mergina užsimovė kaukę ir šyptelėjusi galva trenkė į Edgaro veidą. Plėšrūs snapas paliko gilią žaizdą skruoste. Edgaras sucypė iš daugiau iš įniršio, negu iš skausmo. Mergina jį nusimetė ir atsistojusi čiupo nedidelę medinę skrynutę, kurią buvo pasidėjusi ant plokščio akmens, už kelių žingsnių nuo upelio. Edgaras, stovėdamas ant visų keturių, pakėlęs akis žvelgė į jos tamsiai raudoną siluetą, nublukintą saulės. Jo veidu žliaugė kraujas. Mergina atsisukusi nužvelgė jį rudomis akimis. Kurį laiką juodu tylėdami stebėjo vienas kitą. Edgaras vargais negalais atsistojo. Jis delnais valėsi iš žaizdų tekant kraują. Mergina jam netrukdė.

- Ar gerai pažįsti mišką?- staiga paklausė ji. Edgaras pakėlė į ją nustebusias akis. - Kas tu? Aktorė?- staiga apimtas smalsumo pasiteiravo jis. Merginos lūpos vos vos šyptelėjo. - Taip... Galbūt,- tepasakė ji.- Aš esu niekas,- greitomis, galbūt netgi droviai, pridūrė. Dabar

Edgaras žvelgė į ją jau neslėpdamas smalsumo.- Man reikia kelio iš miško. Aš gerai nepažįstu šių vietų.

- Kam tau tas juokingas kostiumas?- Edgaras susirado žolėje savo lanką ir dabar rūpestingai rinko iš strėlines per kovą išsibarsčiusias strėles.- Sumanei čia vaidinti? Publika gana įnoringa, pripažinsiu. Žmonių beveik nėra, o žvėrys neįvertins...

Mergina šyptelėjo. - Tas kostiumas padeda pakylėti mane, kai to reikia...

Edgaras nusijuokė. - Žinai, tu juokinga,- tarė.- Na, bet mačiau ir didesnių pamišusių klounų. Tiesa, ne visi jie buvo

kekšės... Jis švilpaudamas praėjo pro merginą. Paukščio snapas krypuodamas sekė jo judesius. - Eime,- už kelių žingsnių kilstelėjęs ranką šūktelėjo Edgaras.- Juk nenori čia tūnoti iki

senatvės? Beje, tu ištekėjusi? Miške kartais visai jauku prasiblaškyti... Beje, tave saisto kokia nors moralė?

- Abejoju,- tyliai tarė mergina, be garso sekanti jam iš paskos. - Sakiau, kad tu – kekšė,- patenkintas nudžiugo Edgaras.- Atpažįstu tokias iš pirmo žvilgsnio.

Nepasakyčiau, kad mano skonio, bet kai nusiimi tą kaukę, atrodai geriau... - Kaukė yra būtina,- be jokios emocijos balse mechaniškai atsakė mergina. Atrodė, lyg jos

mintys klajotų visai kitur. Edgaras stabtelėjo ir atsisuko į ją. Mergina taip pat sustojo. Kurį laiką jis bandė įžvelgti kažką jos migdolinėse akyse, tačiau paukščio veide jos atrodė kažkaip nenatūraliai...

- Matai tą beržą anava ten,- jis ranka parodė į nedidelėje salelėje augantį vienišą berželį, kuris buvo vos keliais centimetrais aukštesnis už merginos pakaušį.- Kitame krante ties juo prasideda takas. Tiksliau – baigiasi, nes seniau žyniai čia eidavo prie upės. Žodžiu, jeigu neišklysi iš pagrindinės atšakos ir laikysiesi dešiniau, prieisi kelią, vedantį į laukus. Tačiau tai - visos dienos, kokių dvylikos valandų kelias. Galbūt net daugiau...- jis rimtai pažvelgė į merginą.- Tau gali reikti kur nors pernakvoti. Naktį miške pavojinga. Ypač moteriai.

- Pavojai egzistuoja tik žmonių sąmonėje,- ramiai atsakė mergina.- Jeigu visi nustotų bijoti to, kas niekada neįvyks, pasaulis galbūt neatrodys toks jau pavojingas...

Edgaras nustebęs prisimerkė. Mergina ramiai praėjo pro jį, perbrido upelį ir nė neatsisveikinusi dingo kitoje pusėje...

Edgaras lėtai žingsniavo siauru per miško tankmę nusidriekusiu taku. Jam virš galvos linko

medžių šakos, sudarydamos siaurą galeriją. Priekyje jau matėsi akmens švetyklų sienos. Edgaras girdėjo šventikių balsų aidus, jis buvo truputį prisimerkęs, nes pro retesnes šakas spindo saulės spinduliai.

- Valdove... Takas baigėsi. Edgaras pateko į miškų apsuptą laukymę, kurioj stovėjo akmeniniai šventyklų

pastatai. Jis kilstelėjo ranką norėdamas pasisveikinti su lanku ginkluota sargybine, stovinčia ant meditacijos piramidės stogo. Visos šventikės čia buvo išimtinai moterys, tai - viena iš priežasčių, kodėl jos vaikščiojo nuogos, nors realiai šios genties dar niekas taip ir nebuvo civilizavęs. Vyrai gyveno miestelyje už poros kilometrų, tačiau du kilometrai mišku prilygsta dešimčiai lygumoje. Edgaras čia atklydo prieš, bent jau kaip jam atrodė, daugelį metų ir buvo vienintelis pageidaujamas svečias. Tiesą sakant, jis buvo vienintelis vyras, nerizikuojantis gauti strėlės į širdį, kai priartėja prie šventyklos.

- Valdove... Aš ilgai laukiau... Edgaras praėjo pro simbolinius akmens vartus. Jie buvo simboliniai todėl, kad neturėjo

užveriamosios dalies, be to, šventyklų komplekso nejuosė jokia siena. - Prabėgo daugybė metų šiame pasaulyje... Pasaulyje, kurį taip dievinau, ir kuris laikui bėgant

tapo toks koktus...

Edgaras šypsodamas kilstelėjo ranką sveikindamasis su pora žvalių vaidilučių, kurios

nesidrovėdamos jam mojo. Joms galėjo būti trylika – penkiolika metų, liekni ištįsę kūnai buvo nurudę nuo saulės.

- Žinau, kad manęs negalite girdėti, valdove. Tačiau mano ištikimybė Jums nesumažėjo per visus tuos metus. Žmonių rasė užvaldė šį nuostabų kraštą. Jūs turite galią išvalyti pasaulį nuo jų. Jūs tapsite Žemės šeimininku. O aš... Aš mėgausiuosi jų klyksmais, valdove. Ilgus metus tam ruošiausi. Kaupiau galias, patirtį, žinias... Greitai būsiu pasiruošęs. Žinau, kad negalite man įsakyti, tačiau aš tikras, kad pritarsite. Mano veiksmai tik paspartins Jūsų sugrįžimą. Ir Jums nebereikės to apgailėtino kūno... Viskas baigta. Auksaakio vaikai bus sunaikinti, o jis pats slėpsis kur tamsiam urve. Būkite kantrus, o, mano valdove. Laukti liko jau nebedaug. AŠ ATEINU...

Edgaras krūptelėjo. Jam pasirodė, lyg kažkur ore girdėtų sušnabždant. „Ateinu...“ sušlamėjo

krūmų lapeliai, medžių šakos. Tyliai papūtė šaltas vėjelis. Edgaro nugara nubėgo šaltukas. Jis negalėjo to paaiškinti, tačiau kūną sukaustė keistas sąstingis, lyg kas jį būtų apliejęs šaltu vandeniu, kuris čia pat ir stingo virsdamas sukaustančiu ledu. Tačiau tai truko tik akimirką. Po to vėjas vėl tapo vasariškai šiltas, Edgaras nusipurtė ir šyptelėjęs užkopė laiptais aukštyn į prausyklą, kurioje stovėjo marmurinis dubuo, visada pilnas vandens. Nužvelgęs savo atspindį Edgaras net nusipurtė. Visas veidas aplipęs sukrešėjusiu krauju. Panardinęs rankas į šaltą vandenį Edgaras nusiprausė ir net supurkštė iš palengvėjimo. Veikiau pajutęs, negu pamatęs kažką stovint priešais, jis pakėlė veidą nuo dubens. Jauna mergina kilstelėjo nežymų rudą antakį.

- Buvo sunki diena?- žvelgdama į siauras gilias žaizdeles ant skruosto ir nosies pasiteiravo ji. Edgaras šyptelėjo.

- Užpuolė varna,- tarstelėjo. Mergina kreivai šyptelėjo, bet tepasakė: - Neseniai pas mus užsuko kažkokie nepažįstamieji. Moteris ir vyras... - Tikrai? Nežinojau, kad čia dar kažkas užsuka...- tarstelėjo Edgaras. - Jie tvirtino esą tavo draugai. Edgaras suraukė antakius. Mergina nenuleido nuo jo akių įdėmaus žvilgsnio. - Aš neturiu draugų,- lėtai tarė Edgaras. Staiga jis sukruto.- Premijų medžiotojai. Taip ir

žinojau... - Gal bent žvilgtelk į juos,- patarė mergina.- Jų tik du. Kaip nors susitvarkysime... - Tikiuosi jie nedėvi kokių juokingų kaukių su atsikišusiais snapais?- suraukė antakius Edgaras.

Mergina net sustingo iš nuostabos. - Ne,- lėtai tarė.- O kodėl tu... - Puiku,- šyptelėjo Edgaras.- Kur galėčiau juos rasti? Mergina kreivai šyptelėjo kilstelėdama vieną lūpų kamputį. Edgaras pakilo ir nusekė paskui ją

į pavėsinę. Pro debesis vėl įsispindo saulė. Edgaras jautė jos šilumą savo veidu, ji glostė jam pakaušį.

Laipteliais jis nusileido žemyn, jį stebėjo keliolika ant šventyklos pastatų sienų stovinčių merginų akių. Šios lieknos įdegusios karės priminė grakščius miško žvėris. Edgaras žinojo, jog jos dar ir mirtinai pavojingos...

Jis išvydo juos dar lipdamas laiptais. Jie stovėjo apačioje, pievelėje, tarp prausyklos pastato ir pagrindinės šventyklos. Keliolika jaunų merginų juos buvo apsupusios glaudžiu ratu. Jų akys žibėjo iš smalsumo, pirštais jos atsargiai lietė atvykėlių drabužius, susijaudinusios šnabždėjosi tarpusavyje. Edgaro žvilgsnis iš įpratimo užfiksavo, jog kai kurios merginos rankose spaudžia lankus ar trumpas

medines svaidomas ietis. Jis žinojo ir tai, ko nebuvo galima matyti. Iečių ir strėlių antgaliai buvo ištepti nuodais.

Pastebėjusi, jog Edgaras sulėtino žvilgsnį, jį lydinti mergina atsigręžė. Jos veidu nuslinko susirūpinimo šešėlis. Edgaras pablyško.

- Ar viskas gerai?- paklausė ji ir nužvelgė vaidilučių žiedo apsuptus svetimšalius. Vyrą ir moterį. Merginos akys žybtelėjo.- Galėtume jais pasirūpinti... Jei nenori su jais kalbėtis.

- Ne,- piktai šyptelėjo Edgaras. Jis sustojo likus kelioms pakopoms ligi žemės. Atvykėliai pagaliau jį pamatė. Tai buvo gana lieknas, tačiau tvirtai sudėtas rudaplaukis vyriškis, kuris iš veido atrodė vos peržengęs antrą dešimtį, tik keletas nuovargio raukšlelių aplink akis rodė, jog tai – daug patyręs ir subrendęs vyras, o ne vaikas. Greta jo stovėjo balta suknele apsirengusi smulkaus sudėjimo mergina. Jos plaukai buvo balti it sniegas, tačiau žemiau pečių linijos ši spalva perėjo į daug tamsesnę, beveik juodą. Ilgiausios sruogos baigėsi ties juosmeniu. Merginos veidas buvo pablyškęs nuo nuovargio, tačiau ji vis tiek atrodė pribloškiamai graži. Išvydus Edgarą jos akys sužibo, o lūpose nušvito nuoširdi džiaugsmo šypsena.

- Edgarai! Kaip džiugu tave matyti,- šūktelėjo mergina. Edgaras kreivai šyptelėjo. - Ir kada aš pastarąjį kartą regėjau tas nuostabias gilias mėlynas akis...- nuskambėjo sarkastiškas

jo balsas. Stojo tyla. Net vaidilutės, ir tos pasitraukė keletą žingsnių atgal nuo atvykėlių. Edgaras šypsojosi, tačiau tai nebuvo draugiška šypsena. Jo lūpos nežymiai virpėjo, akys žaibavo.

Lilijos šypsena užgeso. Ji nuleido galvą. - Edgarai...- tyliai tarė.- Aš nekalta... - Žinoma,- pritarė Edgaras.- Kai Margonijos vyriausybė, gavusi Jos Pasakiškosios Didenybės

palaiminimą, paskelbia mane už įstatymo ir žmonijos ribų, net negalvojau nieko kaltinti. Juk aš, kvailas pilietis, naiviai tikėjausi, jog asmuo, nužudęs mano seseris, turi būti nubaustas. Aš kreipiausi į teismą. Netgi parašiau laišką Jos Pasakiškajai Didenybei. Bet juk įstatymai negali būti visiems vienodi...- Edgaras klaikiai išsišiepė.- Būtų taip nuobodu, tiesa?

Kurį laiką vyravo tyla. - Aldora negalėjo žinoti... Ji net nematė to laiško. Visas jos paštas yra rūšiuojamas, ji pati skaito

tik svarbiausią korespondenciją,- galop tyliai tarė Lilija. Edgaras patraukė pečiais. - Ką gi. Dabar tai jau nebesvarbu. Aš sukūriau savo įstatymo kodeksą. Gali grįžti atgal pas savo

seserį ir pasakyti: visi kariuomenės atstovai ar policijos pareigūnai, įžengę į šį mišką, mirs. Tai – mano asmeninė karalystė.

- Edgarai...- kreipėsi į jį greta Lilijos stovintis vyriškis. Lilija pavargusi atsirėmė į jį, šis švelniai apkabino ją per pečius. Edgaro akys žybtelėjo.

- Ko?- aštriai paklausė jis. Vyriškis susimąstęs ilgai žvelgė į jo išblyškusį šalta kauke virtusį veidą.

- Ar atpažįsti mane, Edgarai?- galop tyliai paklausė jis. Staiga Edgaro veido mina pasikeitė. Piktą pašaipą pakeitė nuovargis. Jis nuleido akis, po to vėl jas pakėlė ir suraukęs antakius įsispoksojo į vyriškį.

- Narijau?- užsikirsdamas tarė jis.- Ką... Ką judu čia veikiat? - Mes turim problemą,- lėtai, apgalvodamas kiekvieną žodį, tarė Narijus. Edgaras greitai įveikė

paskutines laiptų pakopas. Vaidilutės prasiskyrė duodamos jam kelią. Suraukęs antakius jis priėjo prie Narijaus ir tarsi netikėdamas ilgai žvelgė jam į veidą.

- Nemaniau, kad dar susitiksime,- galop tarė.- Po to incidento... Pirko miestelyje. - Nedaug kas iš to miestelio liko,- šyptelėjo Narijus.- Neseniai buvau ten. Ligi šiol nesuvokiu,

kaip tau pavyko. Edgaras mąsliai šyptelėjo.

- Kadangi teismas atmetė mano skundą prieš generolą Trišakį, turėjau pats imtis veiksmų. Man rodos, Aldora ten turėjo prarasti gerą pusšimtį vyrų. Niekad neminėjo?- Edgaro lūpose žaidė šypsena. Jis atsigręžė į Lilij ą. Jos didelės akys dar labiau išsiplėtė iš nuostabos.

- Generolas Trišakis? Bet jis juk gyvena... - Pragare,- skubiai nutraukė ją Narijus. Jis šyptelėjo ir palingavo galva.- Taip ir reikia tam

sąvadautojui. Edgaras kurį laiką atidžiai žvelgė į juodu. Jo veide bėgo sunkiai įskaitomi šešėliai. Po to jis

staiga draugiškai nusišypsojo. - Eime, jūs turbūt pavargę nuo kelionės. Čia nerasite rūmams būdingos prabangos, tačiau

nepasigesite nieko, būtino kūnui ir sielai... Jis nusivedė juos link laukymės pakraštyje įrengtos pavėsinės, kurios smailėjantis stogas laikėsi

ant keturių kolonų. Pavėsinėje nebuvo nei stalo, nei kėdžių, tik neaukšta medinė pakyla. „Meditavimui“,- paaiškino Edgaras.

Jiedu įsitaisė sėdomis ant medinės pakylos sudarydami nedidelį ratelį. Netrukus pasirodė Edgarą pakvietusi mergina ir atnešė jiems karšto gėrimo .Edgaras ją pristatė. Ji buvo sergėtoja, antras žmogus po vyriausiosios šventikės. Rana (toks jos vardas) buvo atsakinga už merginų priežiūrą, ritualus. Faktiškai ji stygavo visą šventikių gyvenimą.

- Gyvenimas čia gana savotiškas,- pasakojo Edgaras.- Yra taisyklių, kurių negalima laužyti. Yra nusižengimų, už kuriuos baudžiama mirtimi. Tačiau kartais mirti yra garbė. Kiekvienais metais šventikės aukoja gyvąją auką pagerbdamos senuosius dievus. Dažniausiai Naujųjų metų naktį. Dar jos mini Raganos dieną. Tiksliai nežinau, kodėl, bet tada merginoms draudžiama išeiti iš celių. Rodos, teigiama, jog tą dieną suaktyvėja piktos jėgos ar panašiai...

Edgaras nutilo. Jis gurkštelėjo iš molinio puodelio. Narijus su Lilija pasekė jo pavyzdžiu. Narijus užsikosėjo.

- Kas čia?- paklausė kreivai žvilgtelėjęs į puodelį. - Ūglių tirpalas. Saugo nuo slogos,- šyptelėjo Edgaras. Narijus padėjo puodelį ant grindų

priešais save ir įdėmiai pažvelgė Edgarui į akis. - Neslėpsiu – yra priežastis, kodėl mes esame čia,- lėtai, apgalvodamas kiekvieną žodį, kalbėjo

jis. Edgaro akys žybtelėjo. - Galite pradėti paaiškindami, kaip mane radote. - Nuojauta ir sėkmė,- atsakė Narijus.- Žinojome, jog tu kažkur šiuose miškuose. Žinojome, jog

dažnai lankaisi šventykloje, į kurią įleidžiamos vien moterys... Tokių vietų nėra daug. - Jums pasisekė, kad jūsų nenušovė,- sausai tarė Edgaras.- Čia pilna sargybinių. Jos baisiai

uolios ir, prisipažinsiu, aš pats nenorėčiau susikauti nė su viena jų. - Nejaugi tikiesi, kad leisčiausi užmušamas strėlės?- šyptelėjo Narijus.- Mane galėtų nužudyti

gal tik trylika žmonių. Vienas jų esu aš pats. O kitus esu sutikęs... - Akmuo...- kreivai šyptelėjo Edgaras.- Didelis švytintis akmuo. Taip, aš prisimenu. Ko gero,

tai mus visus šiek tiek pakeitė...- jis žvilgtelėjo į savo ištiestus delnus, tada pasukiojo rankas nenuleisdamas nuo jų akių, lyg pirmąsyk matydamas.

- Viskas prasidėjo gerokai anksčiau, nei gali atrodyti,- pradėjo Narijus.- Tiesą sakant, miglotai nujaučiau, kad tai gali įvykti, visus pastaruosius metus. Pirmą kartą pamačiau Lilij ą prie akmens, kur visi susitikome. Galbūt tai ir buvo visa ko pradžia. Tačiau susipažinau su ja gerokai vėliau. Tai nutiko, kai pamačiau ją šokant. Aš ją atpažinau, ji manęs – ne. Ilgai į ją žiūrėdavau. Į spektaklius, kuriuose ji vaidino, plūdo minios žmonių. Visi norėjo išvysti karalienės seserį. O aš... Aš tenorėjau moters. Ir nors pasiryžau padaryti viską, kad ją užkalbinčiau, tik po keleto savaičių išdrįsau tai padaryti. Mudu susipažinom. Vėliau tapom gerais draugais. Tačiau asmens sargybiniai niekur jos nepaliko,- Narijus

nuleido akis.- Po kiek laiko supratau, jog Lilija nėra laiminga gyvendama rūmuose. Todėl mudu nusprendėme viską iš esmė pakeisti...

Prieš dvidešimt šešias valandas... Tvirtai sudėtas vyriškis, kurio raumenys buvo aiškiai matomi net po plačiaskverniu violetiniu

apsiaustu, iš specialiai užsakytos ložės stebėjo vaidinimą. Jo pavargusiame veide atsispindėjo šviestuvo žvakės atšvaitai. Kaire ranka jis buvo pasirėmęs nusvirusią galvą, dešiniąja laikė krištolinę taurę raudonojo vyno. Greta stovintis tarnas pasitempęs laukė nurodymų, tačiau vyriškis žvilgsniu liepė jam išeiti. Tarnas linktelėjo ir pasišalino.

- Žinai, Naujus – tiesiog nepakeičiamas,- staiga tarė vyriškis. Buvo galima pamanyti, kad jis kalbasi pats su savimi, tačiau ložės kampe, šešėlyje, sujudėjo tamsus siluetas.

- Aš žinau, kaip vertinate jo lojalumą...- atsiliepė vyriškas balsas. Vyriškis šyptelėjo. - Tavo balse jaučiu nuobodulį. Tau nepatinka spektaklis? - Nesu tikras, jog mėgstu teatrą iš viso,- apgalvotai atsakė kažkas iš šešėlių. Žvakės šviesoje

akimirką pasirodė blyškaus skruosto linija, po to ji pranyko tamsoje. Tik dvi žibančios akys išdavė, jog ten būta žmogaus. Vyriškis smalsiai, o galbūt susirūpinęs, žvilgtelėjo į tą kertę.

- Tu žinai, kodėl tave pakviečiau,- galop tarė jis. - Nujaučiu, generole. - Ir žinai, ko noriu paklausti. Įsivyravusią tylą nutraukė tolima linksma melodija, kurią orkestras grojo iš po scenos.

Nepaprasto grožio mėlynakė mergina įžengė į sceną ir pradėjo suktis ratu. Jos plaukai, ties viršugalviu visiškai balti, o žemiau pečių – tamsūs, palengva bangavo į taktą jai judant, tarsi bandytų sulėtintai atkartoti grakščius šokėjos judesius...

- Karalienė mano, kad aš reikalingas,- galop pasigirdo atsakymas. Vyriškis ambicingai kilstelėjo galvą.

- Ji nepasitiki manimi...- sukuždėjo jis. Ir tai buvo teiginys, o neklausimas. - Visoje Žemėje tėra labai mažai žmonių, kuriais karalienė pasitiki,- filosofiškai paguodė balsas.

Gilgamešas suraukęs antakius žvilgtelėjo į tą pusę. Jis išvydo kažką judant šešėliuose, tačiau tamsa trukdė pamatyti daugiau. Ir tai pradėjo jį erzinti.

- Skaičiau tavo bylą,- staiga tarė vyriškis. - Galėjote tiesiog paklausti, generole. Jums nebūti kuistis po slaptus popierius,- tarsi

nuobodžiaudamas atsakė pašnekovas. Jis ypač pabrėžė žodį „slaptus“. Vyriškis šyptelėjo pats sau. Jis buvo atsigręžęs į sceną taip, kad pašnekovas negalėtų matyti jo veido, Vyriškio akyse atsispindėjo šokėjos siluetas. Publika tylėjo užgniaužusi kvapą. Skambi greitėjanti melodija liejosi salėje, sulig ja greitėjo ir šokančios merginos judesiai.

- Jaunystėje dirbote su viršila Laiminguoju,- tyliai kalbėjo vyriškis. Jis buvo tikras, kad pašnekovas jį girdi.- Daug ko išmokote, tiesa?

- Tai buvo seniai. - Buvote slaptosios policijos pareigūnas dvejus metus,- tyliai kalbėjo vyriškis.- Po to

pasitraukėte. Įstojote į Karūnos apsaugos gvardiją, kur siekėte karjeros. Iš pradžių nesisekė. Tačiau vėliau buvote pastebėtas. KAG viršila Jus rekomendavo į specialųjį apsaugos būrį, vadinamą Žiedu. Įdomu, kokiu pagrindu?

- Tai buvote Jūs, generole,- atsakė balsas.- Nejaugi nepamenate?

Salėje nuskardėjo griausmingos ovacijos ir susižavėjimo šūksniai. Vaidinimas pasibaigė. Aktoriai išėjo nusilenkti. Grakščioji šokėja stovėjo priekyje visų ir užsimerkusi iš pasimėgavimo, kurį jai suteikė šokis, palaimingai šypsojosi. Vyriškis atsistojo.

- Man labai gaila, kad spektaklis Jums nepatiko,- tepasakė jis ir nė nepažvelgęs į pašnekovą išėjo iš ložės.

Jis skubėjo tamsiu koridoriumi. Nė nepastebėjo, o galbūt nekreipė dėmesį į tylų keturių letenų tipenimą greta. Šviesos atšvaitai, kuriuos skleidė jo keturkojis palydovas, išryškino kelią. Gilgamešas paspartino žingsnį. Jis nenorėjo čia užsibūti nė minutės ilgiau nei būtina. Nusileidęs laiptais žemyn jis pateko į kitą, platesnį, koridorių, kuriuo vaikštinėjo keletas žmonių. Jie visi vienas po kito sustojo ir išplėtę akis spoksojo į Gilgamešą. Šis kojomis pajuto šilumą ir pasijuto geriau. Čia pat prie jo prisijungė pora gobtuvus užsismaukusių žmogystų.

- Princesė saugoma?- nelėtindamas žvilgsnio greitomis paklaus Gilgamešas. - Vienas sargybinis stovi grimo kambaryje. Keletas stebi persirengimo kambarius,- buvo

atsakyta.- Ji nė minutės neliks viena. - Gerai,- linktelėjo galva Gilgamešas.- Noriu ją pamatyti. Nusileidus užsklandai Lilija nuleido galvą. Jo skruostais sruvo ašaros. Pati nežinojo, kodėl.

Pasinaudodama tamsa ji greitai įsmuko į savo persirengimo kambarį ir užtrenkė duris. Tada sukniubo prie jų ir apsikabinusi rankomis kelius lengviau atsiduso. Ji žinojo jog čia pat, už durų, tamsoje stovi nematomas sargybinis, o prie išėjimo jų dar keli. Lilija jautėsi nuolat stebima. Tai vedė ją iš proto. Ji daugiau nebegalėjo taip gyventi. Lilija atsiduso. Tada lėtai nusirengė sceninę suknelę ir apsirengė tamsiai mėlynu trumpu švarkeliu bei tokios pat spalvos kelius siekiančiu klostuotu sijonu. Tada nužvelgė save veidrodyje ir šyptelėjo. Ji buvo graži. Tokia ir norėjo atrodyti.

Lėtai pravėrusi persirengimo kambario duris Lilija išvydo du sargybinius, tyliai besikalbančius tarpusavyje. Jie vilkėjo ilgais tamsiais apsiaustais, galvas slėpė gobtuvai. Koridoriuje tvyrojo prietema, tad Lilija niekieno nepastebėta išsmuko iš kambario ir grįžo į sceną, kurią nuo ištuštėjusios salės slėpė sunki tamsiai raudono audeklo užsklanda. Scenoje liepsnodamas degė šviestuvas palubėje, tačiau žvakės jau buvo beveik išdegusios, silpstanti mirksinti šviesa tarsi atsisveikindama šokčiojo nuo medinių sijų, dekoracijų, sienų.

Narijus stovėjo tiesiai po šviestuvu. Susimąstęs jis žvilgsniu tyrinėjo dekoracijas, iš pradžių Lilijos net nematė. Tačiau greitai atsisuko ir jo veidas nušvito. Ji puolė jam į glėbį. Šis ją vikriai sučiupo ir pakėlęs apsuko ratu, tartum vaiką. Lilija buvo lengva it pūkas.

- Pasiilgau tavęs,- žvelgdamas jai į akis tarė Narijus. - Kaip tau patiko spektaklis?- šypsodamasi paklausė Lilija. - Tu buvai nuostabi. - Šokau galvodama apie tave. Jis ją paleido. - Ar čia saugu?- greitomis apsidairęs pasiteiravo.- Asmens sargybiniai... - Jie nežino, kad aš čia,- papurtė galvą Lilija. Narijus švelniai žvelgė jai į akis. Nykščiu jis

nubraukė jai ant kaktos užkritusią neklusnią baltų plaukų sruogą. - Bet greit sužinos, tiesa? - Nesirūpink dėl to,- sukuždėjo Lilija. Jos didelės akys žibėjo prigesusių žvakių šviesoje.

Narijus nusišypsojo. - Tu nepakartojama,- tarė. - Daugeliui žmonių mano sesuo padaro didesnį įspūdį,- šypsodamasi pakreipė galvą Lilija. - Ji – tik karalienė,- numojo ranka Narijus.- O tu... Tu esi moteris. Tai daug daugiau... Lilija nuleido galvą. Narijus susirūpinęs švelniai kilstelėjo jos smakrą.

- Kas? Kas nutiko?- paklausė jis. - Pagalvojau... Mudvi su Aldora anksčiau buvome tokios artimos... Ji visada rūpinosi manimi,

matai, aš juk ganėtinai kvaila... - Lilija...- nutraukė ją Narijus, tačiau ši liūdnai šypsodamasi papurtė galvą. - Ne, tai tiesa. Aš tai visada žinojau. Taip buvo gal net geriau... Tačiau per pastaruosius metus,

kai tapo valdove, ji smarkiai pasikeitė. Ji nebeprisileidžia manęs. Atitolo nuo kitų, net tų, kurie ją myli. Net nuo Gilgamešo, kuris rūpinosi jos saugumu visus šiuos metus. Ji pavertė mane savotiška kaline, aš niekur nebegaliu eiti be sargybos palydos. Nieko nebegaliu daryti negavusi jos leidimo. Kartais, pažvelgus jai į akis, man atrodo, jog tai – ne Aldora, o visai kitas žmogus. Ji virsta...- Lilija pravirko, taip ir neužbaigusi šio sakinio. Narijus švelniai priglaudė ją prie peties. Jis puikiai žinojo, kokio žodžio negalėjo ištarti Lilija. Susirūpinęs jis glostė jai pečius ir plaukus, o ji galiausiai nurimo ir tik tyliai šniurkščiojo apsikabinusi jį lyg vaikas.

- Mudu galime viską palikti,- tyliai tarė jis.- Galime iškeliauti. - Ji mūsų neišleis,- tyliai atsakė Lilija.- Aldora tapo visiškai neperkalbama. Jos žodis turi visada

paskutinis... - Tada galime pabėgti,- nepasidavė Narijus. Lilija atšlijo ir įdėmiai pažvelgė jam į akis. - Tu rimtai?- sukuždėjo ji.- Tačiau Gilgamešas... Nuo jo niekaip nepaspruksime. - Aš tik noriu, kad tu būtum laiminga,- nuoširdžiai atsakė Narijus.- Dėl to padaryčiau bet ką. Lilija ilgai žvelgė jam į akis. - Aš tave myliu,- sukuždėjo. - Žmonės yra unikalios būtybės. Universitete studijavau gyvąją gamtą. Žinote, kur slypi šios

rūšies išskirtinumas? - Yra įvairių teorijų, mano drauge. Kai kas teigia, kad anapus šio pasaulio slypi kitas, visiškai

kitoks ir nesuvokiamas protu. Ten po mirties nukeliauja žmogaus siela, išgryninta jo asmenybės ir savybių esencija, kurios jau neriboja trapus kūnas. Pasak šios teorijos, žmonės nuo gyvulių skiriasi tuo, kad tas pasaulis kitoms rūšims yra nepasiekiamas...

Gilgamešas žingsniavo tamsiu koridoriumi. Greta jo tipeno aukso spalvos liūtas, kurio kūno

skleidžiami atšvaitai nušvietė jam kelią. Pora sargybinių išniro iš šešėlių ir atidarė jam duris. - Tai vadinama religija, Žybsny. - Vienaip ar kitaip, Jūs niekada netikėjote tais paistalais, tiesa? - Ne. Tačiau aš taip pat galiu apibrėžti žmonių unikalumą. Žmonės ypatingi tuo, kad turi

vaizduotę. - Vaizduotė tėra namelis, kurį sudėliojame iš savo atsiminimų nuotrupų, Ugniaširdi. Žmogus

nėra pajėgus įsivaizduoti tai, ko nėra matęs. - Tai dar vienas faktas. Deja, Žybsny, mūsų potencialas nėra toks jau didelis. Būtent todėl

žmonėms ir reikia karaliaus. Nes išsimokslinimo negavusi minia tiesiog nepajėgi valdyti pati save. - Toks jau tas gyvenimas. Mes abu savo laiku beatodairiškai stengėmės išsaugoti impotentišką

sistemą, kuri griauna pati save. O dabar tai daro Jūsų sūnus Lorencas... - Kur ji?- paklausė Gilgamešas dviejų sargybinių, stovinčių prie Lilijos persirengimo kambario

durų. Šie parodė į duris. Gilgamešas pasibeldė. - Princese,- pašaukė. Niekas neatsakė. Jis pasibeldė antrąsyk, tada nuspaudė durų rankeną ir

žengė vidun. Net ir visiškoje tamsoje Gilgamešui pakako poros akimirkų įsitikinti, kad kambarys visiškai tuščias. Už jo nugaros ratus sukęs ugninis aukso spalvos liūtas atsigręžė į sargybinius ir

prašiepęs raudonas liepsningas iltis suriaumojo. Sargybiniai atšoko. Tačiau pats Gilgamešas nė nepažvelgė į juos. Jis nužingsniavo link scenos, o liūtas, darkart ugninių akių žvilgsniu niršiai nužvelgęs sargybinius, nusekė iš paskos.

- Aš nukreipiau Lorencą šiuo keliu. Prisipažinsiu, galbūt visada jausiu dėl to kaltę... - Tačiau jam puikiai sekasi. Jis išardė beveik visas pasipriešinimo grupuotes Margonijoje. Du

kartus jo pareigūnai atėjo manęs suimti ir abu kartus išsisukau. - Maniau, kad Jūs per senas tokiems žaidimams... - Skirtingai nei Jūs, Ugniaširdi, aš tikiu žmonių valia. Galbūt tai suteikia man jėgų. Nors,

prisipažinsiu, pastaruoju metu surūkau daugiau cigarų, nei įprastai. Revoliucija reikalauja jėgų. Kažkada galvojau, jog galbūt galėsiu įvykdyti ją būdamas MSP viršila. Klydau. Tačiau dabar, senatvėje, turiu daug daugiau laiko savo idėjoms...

- Jūs pasenote, o likot vaikas, Žybsny... - Kada nors, galbūt greičiau nei atrodo, aš mirsiu. Tačiau noriu, kad, išaušus tos dienos rytui,

galėčiau prieš veidrodį pakelti akis... - Labai gražu. Beveik rimuojasi. - O Jūs? Jūs visada laikėte visuomeniškumą silpnybe, tiesa? - Aš laikau silpnybe fanatiškumą. Tai ne tas pats. - Kada paskutinį sykį matėte savo sūnų, Ugniaširdi? - Jis žino, kur aš gyvenu. - Jūs taip pat senstate. Žinau, kad Jums tai nepatinka, tačiau nuo to nepabėgsite. Vieną rytą

pabusite ir pažvelgęs į raukšlėtą veidą išvysite seną neapykantą, nuolatinio nerimo ženklus. Galbūt prisiminsite žmones, kuriuos pasiuntėte į kartuves. Vieną, kitą pavardę ar veidą... Tačiau tai bus viskas. Aš Jums nepamokslauju, drauge. Per daug Jus gerbiu, be to, visada buvote už mane įžvalgesnis. Tačiau ar nebijote tos... tuštumos?

- Baimė yra vidinis jausmas, Žybsny. Ji kyla ne iš grėsmės, o žmogaus smegenyse. Tardant yra naudojami tokie vaistai, kurie sukelia siaubo priepuolius. Tai – cheminė organizmo reakcija. Arba tu ją gali kontroliuoti, arba ji užvaldo tave. Aš išmokau tai daryti. Manau, jog mano sūnus – taip pat.

- Lorencas kitoks nei Jūs. Kitoks nei aš. Jis nebesiremia tais metodais... - Metodai visada tie patys. Tai – vaizduotės defektas, apie kurį jau kalbėjome. Kad ir ką naujo

sugalvotum, tu tik pakartosi tai, ką kažkada jau esi matęs... - Vadinasi, žmonės yra kūrybiški kopijuotojai? - Ne, Žybsny. Dauguma žmonių iš tiesų tėra tik primityvūs plagijuotojai, perrašinėjantys tiesas,

kurių nepajėgia suprasti. Tačiau jeigu tau pavyksta įsimaišyti į jų tarpą ir manipuliuoti tomis tiesomis, gali juos valdyti. Štai taip klesti monarchija...

Gilgamešas įžengė į sceną. Jis sustojo. Auksine liepsna žėruojantis liūtas pritūpė greta jo. Lilija

ir Narijus atšlijo vienas nuo kito. Galbūt pernelyg skubotai. Gilgamešo žvilgsnis greitai bėgiojo nuo vieno prie kito.

- Princese Lilija,- išsiblaškęs, tarsi nė nematydamas jos tarė jis.- mums laikas eiti. Jūsų sesuo nori, kad dar prieš sutemstant būtumėt rūmuose...

Lilija linktel ėjo. Nuleidusi galvą ji praėjo pro Gilgamešą nepakeldama į jį akių. Už jo nugaros stovėję keturi gobtuvuoti asmens sargybiniai nulydėjo ją tolyn.

Gilgamešas pasiliko. Jis nenuleido akių nuo Narijaus, o šis žvelgė į jį. Abu vyrai suprato vienas kitą. Galbūt pernelyg gerai.

- Generole Narijau,- tyliai, tarsi prikimęs, pasisveikino Gilgamešas.- malonu Jus matyti. Kaip reikalai Nirijoje?

- Puikiai. Nuostabus kraštas,- nusišypsojo Narijus.- Tikiuosi, kada nors ten apsilankysite. Galėčiau Jums daug ką parodyti...

- Galbūt aš ir taip jau visko mačiau per daug...- atsakė Gilgamešas. Jo balse buvo justi seno žmogaus nuovargis. Narijus suraukęs antakius nužvelgė jį. Gilgamešo plaukai buvo pradėję žilti, nors šis dar neturėjo trisdešimties. Išsiblaškęs Gilgamešas žvelgė kažkur Narijui už nugaros. Po to jis staiga apsisuko. Galbūt jį iš minčių pažadino auksinis liūtas, pirmas pradėjęs tipenti išėjimo link? O gal šis jo kūno energijos sukurtas padaras savyje turėjo daugiau Gilgamešo, negu jo buvo likę fiziškai stipriame, tačiau nualintame kūne?

Jam išėjus, Narijus nuleido akis. Jis pats staiga pasijuto pavargęs, lyg dalis Gilgamešo rūpesčių naštos būtų persidavusi ir jam...

Lilija jau sėdėjo puošnioje šarvuotoje dengtoje karietoje, kai lydimas auksinio liūto pasirodė

Gilgamešas. Jam prisiartinus prie karietos, liūtas sustojo ir atsisėdo iškėlęs kilnų snukį, tarytum suvokdamas, jog toliau eiti negali. Staiga jo rausvo atspalvio nuolat besimainantis kailis pajuodavo, po akimirkos tik kelios dūmų sruogelės, kylančios į dangų beliko iš nebylaus ugninio palydovo.

Gilgamešas įlipo į karietą ir davė ženklą vežikui. Šis pliaukštelėjo žirgams botagu ir karieta pajudėjo iš vietos.

Lilija smalsiai, su savotišku išgąsčiu akyse, nužvelgė jį. Gilgamešas išsiblaškęs šyptelėjo. - Aš šiandien su tavimi pavakarieniausiu, gerai? - Vadinasi... Sesuo nenori manęs matyti?- užsikirsdama tepaklausė Lilija. Ji neatrodė

nustebinta. Gal net nebuvo įskaudinta. Tiesiog... - Ne, nekalbėk taip,- suraukęs antakius papurtė galvą Gilgamešas.- Tiesiog ji labai...- jis nutilo

nežinodamas, kaip užbaigti šį sakinį. Lilijos lūpose ištįso platus bejausmis šypsnys. Ji nusisuko į kitą pusę ir ilgą laiką nė nepažvelgė į Gilgamešą. Šis irgi nusisuko, tačiau vis dažniau susirūpinęs dirsčiojo jos pusėn.

- Klausyk, aš nekaltas,- po geros valandėlės pareiškė jis. - Viskas gerai, juk taip turi būti,- tyliu bejausmiu balsu pareiškė Lilija. Gilgamešo mina

pasikeitė. - Baik,- dusliu balsu pratarė jis.- Nekalbėk taip. - Kodėl?- staiga atsisuko Lilija. Jos veide švietė pikta, tačiau savotiškai tyra šypsena.- Taip juk

šneka mano sesuo, ar ne? Dar nepripratai? Gilgamešas nusisuko. Jis papurtė galvą. Tačiau Aldora nenuleido nuo jo keistai įdėmių akių. - Ji visada laikė man kvaile,- staiga pareiškė ji.- Tu – taip pat. Tai nuskambėjo kaip kaltinimas. Gilgamešas susinervinęs dėbtelėjo į ją. - Visada elgiausi su tavimi kaip su gera drauge... - Tu darai viską, ką liepia mano sesuo. Absoliučiai viską. Tu lieptum mane nužudyti, jeigu ji to

paprašytų ar ne? - Baik!- suriko Gilgamešas. Jo veidas buvo išraudęs, pravertos lūpos nevalingai virpėjo. Jis

kilstelėjo ranką. Lilija nutilo. Kurį laiką tik karietos ratų bildėjimas trikdė įsivyravusią tylą. Gilgamešas pamažu nusiramino ir vėl atsilošęs suglebo ant sėdynės.- Tu mane vargini,- išsiblaškęs pareiškė jis. Lilija jau kiek švelniau nužvelgė jį.

- Atleisk,- tyliai tarė.- Aš žinau... Tai – nesąmonė. - Mes važiuojame į mano rūmus užmiestyje,- tyliai prakalbo Gilgamešas.- Triumfo rūmai tau

visada patiko. Ten yra didelis sodas... Liepiau pasodinti tavo mėgstamiausių orchidėjų. Lilijos veidas visai sušvelnėjo. - Ačiū,- tyliai tarė ji.- Tu labai stengiesi... - Ir kokie rezultatai?..- atsiduso Gilgamešas. Lilija švelniai žvelgė į jį.

- Ji dar pasikeis. Dabar toks metas... Gilgamešas atsisuko į ją ir nusišypsojo. - Ne,- beveik linksmai tarė.- Ir mes abu tai žinom... Besileidžiančios saulės spinduliai užliejo debesis skaisčia rožine šviesa. Lilija susimąsčiusi

stebėjo miško pakraštį, siaurą tamsuojančią juostą tarp rožinio dangaus skliauto ir jau aptemusios žemės. Ji buvo taip giliai paskendusi savo mintyse, jog neatpažino aukštomis tuopomis apsodintos alėjos, kuria karieta riedėjo link rūmų. Ji neatpažino nei fontanėlio čiurlenimo, nei geraširdės senutės prižiūrėtojos, besibarančios ant vištų, balso. Tačiau tai turbūt nebuvo blogos mintys, nes Lilija visą kelią šypsojosi. Karietai sustojus, ji krūptelėjusi pabudo, kaip tik vaikas tegali pabusti iš sapno, ir jos akys nušvito kita šviesa. Atsisukusi ji išvydo neįkyrų, tačiau susirūpinusį Gilgamešo žvilgsnį. Nusišypsojo jam ir pamatė, kaip šis apsiraminęs linktelėjo pats sau. Lilija išlipo iš karietos ir pati uždarė dureles dar nespėjus prisiartinti tarnui, kuris nusivylęs suprato, kad ką tik prarado gerus arbatpinigius. Tačiau Lilija ir j į apdovanojo skaisčia šypsena ir berniokui, kuriam tebuvo vos šešiolika, iškart pasitaisė ūpas. Po to Lilija nusišypsojo pati sau. Jau siauresne, kuklesne šypsena. Vyrus perprasti juk taip lengva... O valdyti juos ne ką tesunkiau.

Kartu su Gilgamešu ji nužingsniavo per kiemą. Ji jautė auksinius spindulius sau ant skruosto, jie šildė ir glostė pečius. Greta Gilgamešo įkaitęs oras staiga suvirpėjo ir saulės spinduliai nuliejo grakštų tipenančio liūto pavidalą.

Lilija nužvelgė išsirikiavusius tarnus mėlynomis auksu siuvinėtomis livrėjomis. Kopdama laiptais link durų ir žvelgdama į nuleistas tarnų akis ji dar pagalvojo, kaip jie visi spėjo susirinkti vos jiems atvykus. O gal jie jau anksčiau žinojo, kad jie čia atvažiuos...

Hole Gilgamešas sutiko Naujų, vieną iš nedaugelio tarnų, kuriuo, Lilija tai žinojo, Gilgamešas visiškai pasitiki. Nojus buvo aukštas, gal net išstypęs lieknas vyriškis, kurio veido mina galėjo būti diskretiškumo paveikslas.

- Mano pone,- nusilenkė Naujus. Jis nesugebėjo paslėpti savo džiugesio po bejausme paklusnumo kauke. Gilgamešas šyptelėjo.

- Vakarienė...- pradėjo jis. - Po penkiolikos minučių ant stalo, pone,- pareiškė Naujus.- Kaip Jūs ir pageidavote, mano

pone. Išsiblaškęs Gilgamešas akimirką, rodos, pamiršo, ko klausė. - Gerai,- po neilgos pauzės staiga linktelėjo jis.- Ačiū tau. Gali eiti. Ir...- pridūrė, Naujui jau

apsisukus. Tarnas atsigręžė ir klausiamai kilstelėjo vieną antakį.- Pasiimk atostogų, Naujau. Aplankyk motiną. Mano sąskaita.

- Jūs nepaprastai geras, pone,- bejausmiu balsu išpyškino Naujus, tačiau jo akyse, o akimirką ir šypsenoje nušvito dėkingumas. Gilgamešas šyptelėjo. Tada nuėjo į savo kambarius persirengti.

Jiems vakarieniaujant, Gilgamešas ilgai nenuleido akių nuo Lilijos. Po kurio laiko ši pakėlė akis ir įsmeigė į jį klausiamą žvilgsnį.

- Kas?- paklausė ir apsišluostė lūpas.- Ar kur išsitepiau? - Ar tu...- Gilgamešas nutilo svarstydamas, kaip geriau suformuluoti klausimą.- Myli j į? Barkštelėjo Lilijos įrankiai. Akimirką jos skruostai nuraudo iš įniršio. Gilgamešą pribloškė jos

stulbinantis panašumas į seserį, tą minutę jis tikrai būtų patikėjęs, jog tai rūsti Aldora šaltai varsto jį savo gilių mėlynų akių žvilgsniu...

- Ne tavo prakeiktas reikalas,- sušnypštė Lilija.- Ir išvis... Ar tu persekioji mane? Gal kas savaitę raportuoji Aldorai apie mano elgesį?

Gilgamešas servetėle apsišluostė pirštus. - Tu – nervingas vaikas,- bejausmiu balsu pareiškė jis.- Puikiai žinai, kokios mano pareigos.

Esu KAG viršila. Žinai, ką reiškia tos raidės?

- Karūnos apsaugos gvardija,- pavargusi išpyškino Lilija.- Klausyk, aš tikrai... - Be abejo, aš seku tave. Aš žinau, ką tu veiki, ką darai, kur miegi ir su kuo kalbiesi...- lėtai,

tarsi mažam vaikui, neįstengdamas nuslėpti kylančio susierzinimo aiškino Gilgamešas. - Kur miegu?- pakartojo Lilija. Jos veido mina pakito.- Laikai mane kekše? - Kai pažįstu tave tiek laiko, man nėra prasmės tave kuo nors laikyti,- atšovė Gilgamešas. Jiedu

kurį laiką žvelgė vienas kitam į akis. Abiejų akyse liepsnojo įniršis ir nė vienas nesirengė pirmas nusukti žvilgsnio. Galiausiai abu prajuko. Beveik tuo pat metu.

- Žinai, jeigu bent kartą taip pasikalbėtum su Aldora, daugelis tavo problemų išsispręstų,- netikėtai tarė Lilija.

- Aldora yra aukštesnis pareigūnas valstybėje,- šyptelėjo Gilgamešas.- Ji gali mane nubausti. O tu negali.

- Ji tave jau nubaudė,- atsakė Lilija.- Pažvelk į save. Tapai nervingas. Beveik nevalgai. Beveik nemiegi. Pabudusi naktimis girdžiu, kaip kaukši žingsniai tavo miegamajame.

Gilgamešas įdėmiai nužvelgė ją. - Valgyk,- paragino.- Tu šiandien puikiai šokai. Tikriausiai esi pavargusi. - Ačiū,- nusišaipė Lilija pakeldama taurę tamsaus vyno.- Tavo atmintis dirba be priekaištų. Naktį Gilgamešas vėl sapnavo tą patį košmarą. Gęstančios Aldoros akys akimirką apsistoja ties juo... Blyškus veidas, visiškai be jokių bruožų... Juokas. - Tu negali manęs nugalėti... - Ne,- suriko Gilgamešas.- Pasitrauk nuo manęs! - Jūs visi mirsite... Aukštas dangų siekiantis bokštas. Pentagramos. Krištolinis veidrodis, stovintis aukščiausiame

bokšto kambaryje. O jame, tame veidrodyje... Tai buvo Gilgamešo veidas. Tačiau jis neturėjo nosies, o nenormaliai plati burna šiepėsi

aštriais tarsi piranijos dantimis. - Lauk manęs...- kuždėjo tos lūpos. Gilgamešas pabudo. Toje vietoje jis visada prabusdavo. Jį krėtė šaltis, nors naktis buvo karšta.

Akimirką jis atsisėdo lovoje. Ranka nusibraukė prakaito išpiltą kaktą. Mirštanti Aldora krinta nuo laiptų dar tiesdama rankas į kažką, ką mato prieš save. Jos akys... - Visa tai – nesąmonės,- piktai pats sau pareiškė Gilgamešas ir atsistojęs greitai apsirengė. Jis

žinojo, jog pasivaikščiojimas gryname ore jį prablaškys. Tai visada padėdavo. Jis jau juosėsi diržą, kai staiga pajuto...

Po vakarienės Lilija nuėjo į savo kambarį. Gilgamešas dar sumurmėjo, jog jam reikia sutvarkyti

keletą reikalų. Tačiau ji nesigulė į lovą, o atsisėdusi prie lango stebėjo temstantį dangų. Jos lūpų kampučiuose žaidė emocija, šypsenos šešėlis. Šalia jos lango raizgėsi vijoklis, kurio žiedai buvo nusidriekę ant palangės. Lilija traukė į save malonų stiprų aromatą. Ji giliai atsiduso.

- Taip,- vidurnaktį, visiems jau sumigus, pareiškė Lilija.- Aš myliu jį.

Ji lengvai perlipo per langą ir nužvelgusi apačioje plytintį gėlyną, pasileido nuo palangės. Jos kambarys buvo antrame aukšte, tačiau vienintelė mintis, kuri tąkart šmėkštelėjo Lilijos galvoje, buvo ta, kad ji pridarys darbo sodininkui.

Ji nusileido minkštai, nė kiek nesusižeidė. Tik į rožių krūmą, kur nukrito, susibraižė rankas ir kojas. Lilija greitai apsidairė.

- Narijau,- tyliai pašaukė. Jai teatsakė nakties cikadų čirškimas.- Narijau. Kur tu? Ji krūptelėjo, kai kažkas palietė jos petį. Tačiau virpuliui nuslopus, ją užliejo ramybės ir

pasitenkinimo banga. Atsisukusi ji išvydo besišypsantį Narijaus veidą. Šis kryptelėjo galva. - Laukiau tavęs. Nesijaudink. Viskas jau parengta. Žirgai laukia pamiškėje. Lilija j į pabučiavo. Juodu ilgai negalėjo atsitraukti vienas nuo kito. - Eime,- galiausiai švelniai jį atstūmusi tarė Lilija.- Čia viskas stebima. - Kaip?- nesuprato Narijus.- Juk čia nėra žmonių. Staiga iš kažkur pasigirdo tylus grėsmingas urzgimas. Akimirką jiedu sustingo vienas kito

glėbyje, tačiau Narijus greit atgavo nuovoką. Atsisukęs jis išvydo nežymiai švytintį aukso spalvos iš rusenančių liepsnų sudarytą liūto snukį, jo užpakalinė kūno dalis buvo visiškai nematoma, tik jam einant nežymiai suvirpėdavo oras toje vietoje.

- Gilgamešo liūtai,- atsiprašydama tarė Lilija.- Dieną jie švyti, nes juos maitina saulė, o naktį... Jie gali būti nepastebimi.

Narijus lėtai iškėlė ranką. Oras priešais jį nežymiai suvirpėjo, ore sklandančios žiedadulkės akimirką išryškėjo, tartum kas į jas būtų įliejąs aukso atspalvių.

Staigus smarkus gūsis sujudino lapus aplinkui. Liūtas išsisklaidė ore lyg dūmai, aplinkinių rožių krūmų ir toliau augusio klevo lapai ir žiedai atplyšę nuo šakų nuskriejo kažkur į tolį ir krito ant žemės virtę aukso spalvos dulkėmis. Narijus nuleido galvą. Jiedu su Lilija susižvalgė.

- Dabar jis žino,- tarė ji. - Bėk,- sukuždėjo Narijus. Gilgamešas pribėgo prie lango. Mėnesienos šviesoje jis išvydo du naktyje skuodžiančius

siluetus. Jo veido raumenys įsitempė, o akyse akimirką nušvito auksinė liepsna. - Pakliuvai, generole Narijau,- sukuždėjo jis ir iššoko pro langą. Jiedu bėgo susikibę už rankų. Balti Lilijos plaukai plaikstėsi vėjyje, jų juodos galūnės čaižė

Narijui skruostą, kai ji suktelėdavo galvą. Jie jau buvo beveik pasiekę sodo tvorą, kai staiga oras suraibuliavo ir ant tvoros išdygo du liepsnojantys liūtai. Narijus sustojo ir ranka sustabdė Lilij ą. Liūtai nušoko žemėn. Vienas jų skardžiai suriaumojo. Narijus su Lilija žengė pora žingsnių artyn, nenuleisdami akių nuo besiartinančių liepsnojančių padarų.

- Narijau,- jiems už nugaros pasigirdo Gilgamešo balsas. Jiedu atsisuko. Gilgamešas dideliais žingsniais ėjo jų link, jį lydėjo dar du auksiniai liūtai.- esi suimamas. Turi dvi galimybes: gali čia likti ir pasiduoti, arba nešti kudašių, tokiu atveju aš išsiųsiu raportą karalienei Aldorai, o ši duos įsakymą kam nors tave sulaikyti. Žinoma, tai būtų daugiau vilčių teikiantis pasirinkimas... Viskas priklauso nuo tavęs.

- Palik jį ramybėj,- sušuko Lilija.- Išleisk mus! Gilgamešas nuvargęs žvilgtelėjo į ją. - Eik miegoti, Lilija,- tepasakė. - Ne!- Lilijos akyse sužibo ašaros.- Nė nemanau. Tu man ne karalius. Aš pati galiu nuspręsti,

ką daryti. - Rytoj išsiųsiu tave į sostinę. Ten tave gerai prižiūrės,- pareiškė Gilgamešas, o Lilija prikando

lūpą ir vos neapsiverkė iš nevilties ir įniršio.

- Pasilenk,- tyliai jai sukuždėjo Narijus ir tuoj pat viena ranka parklupdė Lilij ą ant žemės, o kitą iškėlė virš galvos. Oras sumirguliavo auksine spalva. Jis staigiai suktelėjo ranką. Vėjo gūsis pirmiausia nušlavė prie sienos stovinčius liūtus, šie sutrupėjo į tūkstančius auksinių dulkių. Po to Narijus suko ranką prieš laikrodžio rodyklę ir viskas aplinkui jį virto bronzos ir aukso atspalvio dulkėmis. Keletas medžių taip ir liko stovėti virtę žvilgančiomis skulptūromis. Gilgamešas spėjo atsitraukti, jį atlydėję liūtai neramiai suurzgė snukiais uosdami orą.- Bėk,- išgirdo Lilija Narijaus balsą. Ji greitai pašoko, tada dar atsigręžė į jį, tačiau šis buvo atsisukęs į Gilgamešą. Tada Lilija persiropštė per tvorą ir nuskuodė pieva link miško...

Gilgamešas žengė į priekį. Narijus nenuleido akių nei nuo jo, nei nuo liūtų. Žvėrys pasitraukė į šalis. Jie puolė pirmieji. Jiems pašokus Narijus nutaikė ranką į žemę. Smarkaus vėjo gūsis pakėlė jį į orą, o padarai patys įšoko į viską naikinantį gūsį, kur ištirpo virtę dūmų sruogelėmis. Pakilęs į aukščiausią tašką Narijus paleido pora šuorų į Gilgamešą, tačiau šio rankose sutraškėjo auksinis botagas, kuriuo jis išsklaidė artėjančias oro sroves. Nusileidęs ant žemės Narijus pritūpė. Jis regėjo į orą kylančias dulkes, matė auksinį traškantį žaibo botagą sukantį Gilgamešą. Šis puolė. Botagas akimirksniu virto ilga auksine ietimi, kurią Gilgamešas sviedė priešininkui tiesiai į krūtinę. Šis tuo metu kilstelėjo plaštaką. Gilgamešo plaukus sušiaušė begarsis vėjo gūsis. Jis regėjo, kaip jo ietis išnyksta besiartinančioje bangoje. Vėjo šuoras jį atplėšė nuo žemės, Gilgamešas rankose dar suformavo auksinį liepsnų kamuolį, kurį sviedė link Narijaus, tačiau kamuolys sprogo vos atitrūkęs nuo jo rankų. Viską nutvieskė auksinė liepsna. Gilgamešas žioptelėjo, jis pasijuto beprarandąs sąmonę, o gūsio banga vis nešė ir nešė jo kūną...

Po devyniolikos valandų... Edgaras tylėdamas klausėsi Narijaus istorijos. Retkarčiais jis gurkštelėdavo Ranos atnešto

gėrimo. Narijui baigus, įsivyravo tyla. Tolumoje girdėjosi vaidilučių balsai, kažkur visai šalia į medžio kamieną tukseno genys, čiulbėjo paukščiai. Edgaras sugavo ore skrendantį didžiulį vabzdį ir nedelsdamas susigrūdo į burną.

- Labai maistinga,- atsakė nustebusiems Narijui su Lilija. Ši pasišlykštėjusi žvelgė į Edgaro veidą.

- Tau ant lūpos... Sparnelis,- tyliai tarė Lilija. Edgaras apsilaižė. - Turiu pripažinti,- nusuko kalbą.- jūsų istorija tikrai jaudinanti. Tačiau vis dar nesuprantu, kuo

aš čia dėtas. - Tu gerai pažįsti apylinkes,- paaiškino Narijus.- Miškus, turiu galvoje. Jeigu mus nuvestum į

Trijų Viršukalnių slėnį, kur gyvena Luger, būtume tu nepaprastai dėkingi. - Trijų Viršukalnių slėnis?- smalsiai tarė Edgaras.- Luger? Vaje vaje, kokios senos asociacijos...

O kam jums ten? - Tai – vienintelis kelias, kurio Gilgamešas negali atkirsti,- paaiškino Lilija.- Nes miške jis

paprasčiausiai paklys. O mes... Mes turim tave. Edgaras įdėmiai nužvelgė ją. - O tu visai ne kvailutė,- galiausiai tarė.- Tiesa, kariuomenė vengia šio miško. Nemėgstu girtis,

bet esu šiek tiek prie to prisidėjęs...- jo veide nušvito žiauri šypsenėlė, kuri tuoj pat užgeso, kai jis išvydo prie pavėsinės besiartinančią Raną.

- Tikiuosi pasiūlei svečiams maisto ir nakvynę,- tarė ji. Iš jos tono Edgaras suprato, jog šventikė neleido Narijui su Lilija pasilikti. Tai buvo mandagus ženklas, reiškiantis, kad Edgaras turi išprašyti juos lauk. Jis nusišypsojo.

- Deja, sergėtoja,- nusišypsojo Edgaras.- mano draugai labai skuba. Jie paprašė, kad palydėčiau juos ligi Trijų Viršukalnių slėnio, juk žinai, miškas toks klaidus...

Rana pakreipė galvą. - Paruošiu indelį gydančio žolelių tirpalo. Gal prireiks kelionėje... - Paruošk du,- atsakė Edgaras.- Neabejotinai...

SEPTINTAS SKYRIUS

Ragnarokas nesmagiai pasimuistė. Jis sėdėjo ant kėdės prieblandoje skendinčioje patalpoje, kurioje tilpo tik pora kėdžių ir nutrintas medinis stalas. Pilkos mūrinės sienos dvelkė drėgme ir šalčiu. Čia nebuvo langų, vienintelis šviesos šaltinis – palubėje kabantis šviestuvas, tačiau žvakės jame jau buvo gerokai nudegusios, jos skleidė rausvą mirkčiojančią šviesą.

Kitoje stalo pusėje sėdėjo draugiškos išvaizdos kiek pagyvenęs vyriškis, kurio plaukai buvo įgavę neaiškų pilkšvą atspalvį, kuris neleido spręsti apie ankstesnę jų spalvą. Buvo pražilę net jo vešlūs antakiai, įrėminantys akis, kurių spalvos dėl blogo apšvietimo Ragnarokas negalėjo įžvelgti. Vyriškis buvo apsirengęs platų tamsiai mėlyną apsiaustą, pasiūtą iš brangios odos.

- Pone Ragnarokai,- maloniai nusišypsojęs tarė vyriškis.- man labai gaila, kad papuolėte į tokią nemalonią situaciją. Užtikrinu, kad nesate niekuo kaltinamas ir visa ši painiava įvyko taip pat ne dėl Jūsų kaltės.

- Šitai aš suprantu,- sausai tarė Ragnarokas. Vyriškio šypsena akimirką tapo kiek platesnė. - Jūs ir Jūsų draugas buvote sulaikyti Saulėlydžio uoste prieš tris dienas. Pareigūnai jus abu

atvežė į Didybę, Margonijos sostinę,- šypsodamasis kalbėjo vyriškis. - Mums tai jau sakė,- tepratarė Ragnarokas. Šešėliuose skendinčiose vyriškio akyse akimirką

žybtelėjo žvakių šviesos atšvaitai, kai jis palinko į priekį. - Ar žinote, kodėl? Ragnarokas gūžtelėjo pečiais. - Ne,- paprastai atsakė jis. Tada atvirai pažvelgė vyrui tiesiai į akis.- Neturiu nė mažiausio

supratimo,- pridūrė. Vyriškis vėl atsilošė kėdėje. - Laivas, kuriuo judu pasiekėte uostą vadinasi „Harpija“, tiesa? Ragnarokas linktelėjo. Šito jis nuneigti negalėjo. - Tai – piratų laivas. Jo įgula yra atsakinga už kelis šimtus prekybinių ir karinių laivų antpuolių

ir skandinimo. Paprastai piratai plėšia tik prekybinius laivus... Tačiau šie,- nežymiai šyptelėjo vyriškis, nenuleisdamas šešėliuose skendinčių akių nuo Ragnaroko veido.- yra kitokie. Jie puola visus, ką sutinka savo kelyje. Nesirenka aukų. Jie skandina ir keleivinius laivus, dažnai nė nereikalaudami grobio ar išpirkos. Tai – blogi žmonės, pone Ragnarokai...

Ragas tylėjo. Vyriškis kurį laiką žvelgė į jį ir apsilaižė lūpas. - Žinome, Jūs nesate tos pragaro įgulos narys. Jeigu būtumėte, mes žinotume. Kita vertus...- jis

padarė nedidelę pauzę.- Jums labai nepasisekė, kad tranzitui pasirinkote būtent šį laivą. - Mane jau apklausė,- tarė Ragnarokas.- Lygiai šešis kartus. Jūs – jau septintas pareigūnas,

kuriam turiu kartoti tą patį. Aš nežinojau, kas jie tokie. Man ir mano draugui reikėjo persikelti iš Urijos į Margoniją. Jie – pirmoji įgula, kurių pasiūlyta kaina mums buvo prieinama...

- Aš – kitoks pareigūnas nei tie, su kuriais kalbėjote anksčiau,- vėl nežymiai praplatėjo melancholiška vyriškio šypsena.- Aš esu viršilos pavaduotojas. Pagal kariuomenės rangų sistemą tai būtų beveik tas pats, kas generolas...

- Malonu susipažinti,- ironiškai šyptelėjo Ragas. - Mano užduotis,- pakreipė galvą vyriškis.- yra peržiūrėti Jūsų ir Jūsų draugo apklausų įrašus ir

padaryti išvadas. Kitaip sakant, turiu nuspręsti, ką su jumis dviem daryti toliau... Ragnarokas neramiai pažvelgė į jį. Tačiau vyriškis maloniai šypsojosi. - Iš pradžių, ką tik sužinojęs apie jūsų sulaikymą, aš džiaugiausi, nes buvau įsitikinęs, kad

sugavome vienus baisiausių visų laikų piratų. Tačiau aš suklydau. Jūs su tuo nesusiję. Todėl noriu dar kartą atsiprašyti už sugaištą laiką...- jis įkišo ranką į vidinę apsiausto kišenę. Ragnaroko raumenys įsitempė, tačiau vyriškis išsitraukė rudą odinį kapšą, kuriame žvangėjo monetos.- Jūsų

kompensacija,- monotoniškai pareiškė jis.- Margonijos slaptoji policija jums skolinga po trisdešimt auksinių už sulaikymą ir kalinimą. Taip pat už kitus patirtus nepatogumus. Galite suskaičiuoti...

- Labai dėkoju,- Ragas dvejodamas paėmė kapšą ir įsidėjo į kišenę. - Jūsų liudijimai ir pagalba bendradarbiaujant mums labai padėjo,- išsiblaškęs tokiu pat

monotonišku balsu pratarė vyriškis. - Ar... galiu eiti?- po neilgos pauzės nedrąsiai pasiteiravo Ragnarokas. - Jūs – laisvas žmogus, pone Ragnarokai...- linktelėjo vyras. Ragas atsistojo ir atsisveikinęs

išėjo iš kabineto. Po akimirkos į kabinetą įėjo pilku apsiaustu vilkinti liekna grakštaus sudėjimo mergina kurios raudonų plaukų kasa siekė pečius. Ji uždarė duris ir mandagiai sustojo prie jų. Vyriškis nė nepažvelgė į ją. Jo mąslus žvilgsnis buvo įsmeigtas kažkur į kertę palubėje.- Ar paskyrėte pareigūnus juos sekti?- galop pasiteiravo vyriškis. Mergina linktelėjo.- Gerai. Jeigu juos pames iš akių, bus didelių nepatogumų, pareigūne Aušra.

- Jūsų įsakymai bus įvykdyti, pone Vidurnakti,- užtikrino mergina.- Mes jų nepamesime. - Gerai,- vos matoma šypsenėlė ištįso jo nuobodžiaujančioje minoje.- Aš pasitikiu Jumis,

pareigūne... Raportuokite tiesiai man. - Supratau,- linktelėjo mergina ir išėjo iš kabineto. Larzas sėdėjo ant suolo pailgame blausiai apšviestam koridoriuje. Jį apklausė pirmą, todėl dabar

jis lūkuriavo draugo. Alchemiko galvoje sukosi neramios mintys. Kai kurios atklydusios iš gilios vaikystės, kitos – iš artimos dabarties...

- Aš noriu Jūsų kai ko paklausti. Mano praeityje yra šešėlių, o ateitis blanki. Prieš dvylika metų,

kai buvau vaikas, atsitiko kai kas, kas pakeitė mano gyvenimą... Kapitone, ar mūsų likimas jau yra nulemtas prieš mums gimstant, ar tai tik atsitiktinumų virtinė?

- Kodėl klausiate manęs, pone Larzai? - Nes „jūra žino visus atsakymus“... Larzas užmerkė akis. - Žinau viena, pone Larzai: kada nors ateis diena, kai turėsite pasirinkti: ar paversti gyvenimą

atsitiktinumų virtine, ar priimti lemtį. Bet kokiu atveju, nuspręsite Jūs... - Bet iš kur man žinoti? - Jūs suprasite, pone Larzai. Niekas nevyksta atsitiktinai... - Kartais man atrodo, jog aš pats tesu atsitiktinumas. Neturiu nei tėvų, kurie turėjo mane

užauginti, nei brolių, mylimosios ar vaikų... - Net ir atsitiktinumai yra lemtis, pone Larzai... Larzas kilstelėjo galvą į palubėje įtaisytą liepsnojantį deglą. Tada kyštelėjo ranką į kišenę ir

užčiuopė piniginę, kurią atsisveikindamas jiems davė Varnas. Piniginė buvo plona ir tikriausiai tuščia. Ją atidaręs Larzas kyštelėjo pirštus vidun ir ištraukė nedidelį apgeltusį lapelį.

Margonijos bankas

Sąskaitos numeris:8876

Statusas: X (DCB) Limitas: neribotas

Asmuo: asmenyb ės patvirtinimas neb ūtinas

Larzas suraukė antakius. Staiga atsidarė koridoriaus gale esančios durys ir pro jas įėjo Ragas. - Mus paleido,- paskubom tarė sugavęs Larzo žvilgsnį.- Dingstam iš čia. - Taip,- Larzas greitai įdėjo lapelį atgal į piniginę. Juodu nužingsniavo link kitame koridoriaus

gale esančių durų, pro kurias pateko į erdvų puošnų holą, kuriame stovėjo registratūros stalas, o ant marmurinių grindų buvo pavaizduotas Margonijos herbas – sparnus išskleidęs erelis, suspaudęs snapu besimuistančią gyvatę. Pro dvivėres duris jie išėjo į lauką ir laiptais nusileido ant šaligatvio. Pro šalį pralėkė karieta, paskui ją skubėjo kita. Ragnarokas su Larzu susižvalgė.

- Didybė – didelis miestas,- įvertino Larzas.- Nepamenu, kad būčiau čia lankęsis. - Jie tempė mus per visą šalį vien tam, kad paslaugiai atrodantis senukas, „pagal kariuomenės

rangų sistemą beveik tas pats, kas generolas“, galėtų mums įteikti šešiasdešimt auksinių,- tarė Ragas.- Įvertinkime jų rūpestį. Pasiauskime.

- Beje,- staiga tarė Larzas.- Atsimeni piniginę, kurią mums davė Varnas? Ten radau kažkokį čekį.

Jiedu susižvalgė. - Ar esi kada naudojęsis čekiais?- paklausė Ragas. - Niekada neturėjau tiek pinigų, kad man reiktų banko,- paprastai atsakė Larzas. Jis parodė

Ragnarokui popierėlį su antrašte „Margonijos bankas“. Kurį laiką Ragnarokas prisimerkęs žvelgė į jį.

- Na, čia kažkur turi būti filialas,- galop tarė jis ir grąžino Larzui čekį.- Eime, pabandysime išsigryninti.

Liekna grakštaus sudėjimo mergina, kurios rudi lygūs į kasą surišti plaukai siekė pečius,

žingsniavo į priekį erdvioje salėje, kurios centre link ant laiptuotos pakylos stovinčio sosto buvo nutiestas kilimas. Mergina drąsiai ėjo pirmyn, nepaisydama nei dvariškių ar didikų dirsčiojimų, nei piktų iš visų pusių sklindančių šnabždesių. Jos galvoje augo du nedideli riesti rageliai, tačiau ji nebandė jų nuslėpti nei galvos apdangalu, nei plaukais. Jai iš paskos žingsniavo dar septyni raguotieji. Tarp jų buvo trys moterys. Visi apsirengę paprastais drabužiais, nė vienas nepasipuošęs. Tai dar labiau juos išskyrė iš kitų tarpo.

Mergina sustojo ties pirmąja pakylos pakopa. Ji žemai nulenkė galvą. - Mano karaliene,- pagarbiai tarė.- man garbė Jus matyti. Soste sėdinti blyškaus taisyklingo veido moteris baltais pečius siekiančiais plaukais

susimąsčiusi nužvelgė merginą, tačiau nieko nepasakė. Iš minios išsiskyrė aukštas vyriškis su trumpai apkirptais juodais ūsais. Jis vilkėjo karininko uniformą.

- Stebiuosi, kad išvis drįsote čia pasirodyti,- piktokai tarė atsisukęs į Lil ę.- Tikiuosi žinote, kad Jums išduotas arešto orderis.

Mergina atsisuko į jį. Sušmėžavo rudų plaukų kasa, piktai žybtelėjo žalios akys. - Tai ateikit ir suimkit mane, pone grafe,- iškošė pro dantis. Jos veide ištįso siaura pagiežinga

šypsenėlė. - Jūsų idiotiški reikalavimai nieko neduos,- atkirto grafas.- Margonija – mano šalis. Tu tesi

eilinė nusikaltėlė, kuri bus suimta. Tačiau aš tau suteiksiu dvidešimt keturias valandas palikti miestą, nes esu garbingas žmogus.

Mergina atsisuko į soste sėdinčią karalienę. - Aš teprašau teisių, kurias jau turi kiti žmonės. Raguotieji yra užguiti. Jiems neleidžiama

vaikščioti šaligatviais, dirbti. Policininkai juos be jokios priežasties suima gatvėje ir paskui užmuša. Vėliau tepasako, kad suimtasis priešinosi. Žinot, kiek draugų taip praradau?

- Melas,- ramiai atkirto grafas.- Margonijoje raguotieji nėra diskriminuojami, jiems netaikomos kitokios sankcijos...

- Prašau,- mergina didelėmis žaliomis akimis žvelgė į karalienę.- kaip raguotoji raguotosios... Soste sėdinti būtybė pakilo. Suplevėsavo sniego baltumo suknelė. Karalienė pirštų galiukais

palietė vieną iš ragelių, augančių jai virš kaktos. - Už laisvę reikia kovoti,- tepasakė ji ir apsisukusi išėjo iš salės. Ją nulydėjo baltai apsirengusių

asmens sargybinių būrys. Žalios merginos akys prisimerkė. Apvilta ji žingtelėjo atgalios ir išbalusi sekė tolstantį valdovės

siluetą akimis. - Mes kovosime,- suriko ji.- ir ties tavo durimis nesustosim, baili šterva,- ir apsisukusi ji su

negausia raguotųjų palyda išėjo iš salės. Ją palydėjo pikti nuostabos kupini šnabždesiai, tačiau ji nepažvelgė nė į vieną iš jų.

Policijos viršila, stovėjęs greta grafo, žengė į priekį, tačiau šis jį sustabdė palietęs petį. - Palikit tai Lorencui de Ubrikjė,- tyliai tarė Margonijos grafas. Karalienė žingsniavo plačiu koridoriumi, o ją sekė nebylūs baltai apsirengę asmens sargybiniai,

Žiedo agentai. Pora sargybinių jai atidarė dvivėres duris koridoriaus gale ir ji pateko į šviesių erdvų kambarį, pro kurio aukštus pastelinėmis permatomomis užuolaidomis priengtus langus spindo saulės šviesa.

Jos Didenybė karalienė atsisuko į asmens sargybinius ir rankos judesiu liepė jiems išeiti. Jie pagarbiai nusilenkė. Paskutinis užvėrė paskui save duris. Karalienė liko viena. Jos veido mina pasikeitė, tapo natūralesnė. Galvoje pradėjo suktis mintys, kurių neįžvelgiami atspindžiai susitelkė ties mąslią šypseną primenančiais lūpų kampučiais ir giliomis mėlynomis akimis.

Išgirdusi artėjant žingsnius karalienė pakreipė galvą ir įsiklausė. Lengvi savimi pasitikinčio žmogaus žingsniai. Ji žinojo, ką nori jam pasakyti ir žinojo, ką jis jai atsakys. Iš generolo Trišakio išgirdusi apie galimą Lorenco prieš ją nukreiptą veiklą, karalienė reagavo ramiai. Ji puikiai žinojo, koks pagiežingas yra generolas ir koks gudrus Lorencas. Tačiau jai vis tiek reikia su juo pasikalbėti. Pranešti, kad nuo šiol jo veikla bus stebima ir kontroliuojama Žiedo agento. Karalienė nusišypsojo pati sau. Tai buvo jokios emocijos nerodanti šypsena. Lorencas buvo lapė. O ji pati – gyvatė. Tad pokalbis turėtų būti įdomus... Nes jai pakanka vieno kirčio.

Atsivėrė durys. Įėjęs sargybinis pranešė: - Margonijos slaptosios policijos viršila Lorencas de Ubrikjė. Karalienė atsigręžė į duris. Jos veidu nuslinko keista šypsena. Giliose mėlynose akyse akimirką

atsispindėjo į kambarį įžengusio žmogaus siluetas. Ragnarokas su Larzu susižvalgė. Banko pastatas buvo kelių aukštų, įėjimą dengė kolonada.

Virš jos buvo įrengtas laikrodis, kurio aukso spalvos rodyklėse žaidė saulės spinduliai. Larzas dar kartą pažvelgė į apgeltusi lapelį rankoje, tada į masyvų pastatą.

- Ar tu tikras?- dar pasiteiravo Ragnarokas. - Visiškai tikras,- atsakė Larzas. Jiedu žengė pirmyn. Nepatogiais mažais laipteliais užkopė ligi

kolonados, tada po dvivėres sunkias medžiu dengtas duris žengė vidun. Juos pasitiko prieblanda, vėsa ir sunkiai apibūdinamas pinigų kvapas. Tuščia erdvia sale jie nužingsniavo prie kasų. Iš trijų dirbo tik viena, nes banke beveik nebuvo lankytojų. Vienas juodu kostiumu apsirengęs vyriškis su tamsiu cilindru ant galvos prie kasos pasirašinėjo kažkokį dokumentą, tada stambi pikto veido kasininkė davė jam lapą ir kilstelėjęs cilindrą jis išėjo nė nepažvelgęs Ragnaroką su Larzu. Šis drąsiai kreipėsi į kasininkę:

- Laba diena. Mes atėjome dėl šito,- ir jis padavė jai čekį. Ši pasitaisė akinius ir suraukusi antakius akimis įsigręžė į lapelį.

- „Statusas: X“...- sumurmėjo.- Gal Jūs juokaujat? Timptelėjusi prie stalo kabančią virvutę ji atsisuko į nežinia iš kur atsiradusį juodaodį apsauginį. - Yra bėdų, panele Talija?- monotoniškai juodaodžiams būdingu bosu pasiteiravo jis. - Pakviesk valdytoją, Žvaigžde,- paliepė kasininkė. Juodaodis kreivai žvilgtelėjo į Ragą su

Larzu, tada linktelėjo ir vėl pradingo už kasos esančiuose šešėliuose. Draugai vėl apsikeitė žvilgsniais.

- Kažkas negerai,- sumurmėjo Ragas. - Pats matau,- puse lūpų atsakė Larzas.- Bet ko tikėtis, kai priimi atlygį iš pirato... Pasirodė smulkaus sudėjimo juodu brangiu kostiumu apsirengęs stebėtinai žvitrus linksmas

žmogelis, kurio jau raukšlėtis pradėjusiame veide žaidė šypsena. Pora žvitrių akių neramiai bėgiojo po visą kambarį.

- Panele Talija,- mandagiai, beveik iškilmingai, pasisveikino jis.- ar nutiko kas nors svarbaus? - Tiesą sakant taip, pone valdytojau...- kasininkė padavė jam čekį. Valdytojo akys greitai

nubėgo eilutėmis. - Viskas aišku,- tarė jis ir staiga nusišypsojo Ragnarokui su Larzu, kurie jau taikėsi sprukti. - Prašau su manimi, vyrai,- pamojo ranka. Juodu pravėrė vartelius, kurie skyrė banko erdvę nuo

lankytojų salės. Valdytojas juodu nusivedė tamsiu erdviu koridoriumi. - Seniai regėjau X statusą,- eidamas kalbėjo banko valdytojas, o jo balsas aidėjo nuo sienų.-

Dabar tokios sąskaitos jau darosi nebemadingos... - Ką reiškia X statusas?- drįso paklausti Larzas. - Nuosavybės saugojimo kodas,- išpyškino valdytojas. Jis sustojo prie šarvuotų durų sienoje ir

atsisukęs nusišypsojo. Raukšlės lūpų kampučiuose subėgo į skruostus.- Tik labai turtingi žmonės naudojasi tokia paslauga... Arba žmonės, turintys ką slėpti. Nustebtumėte, kaip dažnai mus dėl to anksčiau tikrindavo MSP. Tačiau dabar beliko vos kelios tokios sąskaitos...- greitai pasukęs vietoj spynos įtaisytą kodo žiedelį jis surinko kodą ir durys garsiai sukniaukusios atsivėrė. Bankininkas šypsodamasis pamojo jiems žengti vidun. Larzas su Ragu nedrąsiai, tarsi abejodami, prisiartino. Valdytojo šypsena jiems atrodė keistai kraupi ir nekėlė pasitikėjimo.

Aukšta rudaplaukė mergina nervingai suko ratus viešbučio kambaryje. - Prakeikta kalė! Aš beveik atsiklaupiau prieš ją, o ji tiesiog pasiuntė mane velniop... Ją stebinti dailaus sudėjimo rankšluosčiu apsijuosusi mergina, ką tik išėjusi iš vonios kambario,

pakreipusi galvą nepritariamai žvelgė į draugę. Violetinio atspalvio merginos plaukuose spindėjo vandens lašeliai.

- Tu per daug iš jos tikėjaisi, Lile. Be to, gali būti, kad pasirodei tikra akiplėša. Tie didikai turi savas taisykles, reikia jas išmanyti, kai į kurį kreipies...

- Nelaikyk manęs idiote,- sušvokštė Lil ė.- Aš jos maldavau. O ji ant manęs nusispjovė. Daugiau to nebus,- jo akys tūžmingai sužaibavo.- Raguotieji pakils į kovą. Mes išardysime jų mūrus, deginsime jų dvarus. Ir arba jie greitai turės pakeisti apie mus savo nuomonę, arba mes nušluosime juos nuo žemės paviršiaus...

- Jie gali atsiųsti ką nors tave nužudyti,- staiga šaltai tarė Nythera.- Ir, jei jie protingi, padarys tai dabar, kai tu lengvai pasiekiama ir beveik be apsaugos. Todėl užuot čia verkšlenusi geriau dink iš miesto.

Lil ė sustojusi akimirką nustebusi žvelgė į draugę, tarsi pirmąsyk matydama. Tada nuleido akis. - Tu teisi,- tyliai tarė.- Greitai iš Didybės išvažiuoja traukinys, kuriuo pasieksime Luger. O ten

galėsime trumpam atsipūsti.

- Tuomet siūlau paskubėti,- tarė Nythera.- Jie gali sulaikyti traukinį. Ragas su Larzu kiek prasižioję žvelgė į žvilgančiu auksu nuklotą kambarį. Brangios

porcelianinės vazos, brangenybių prikrautos skrynios, brangūs kilimai, prabangūs pasidabruoti ir deimantais inkrustuoti ginklai...

- Visa tai – jūsų,- šypsojosi banko valdytojas.- Ši sąskaita visiškai saugi. Galite bet kada pasiimti bet ką iš šio kambario. Arba padėti, žinoma. Niekas nieko nesužinos.

Larzas iš vienos pravertos skrynios ištraukė perlinius karolius, kurie baltai sublykčiojo vienišuose iš koridoriaus atsklidusiuose deglo šviesos spinduliuose.

- Atrodo, šįvakar galėsime susimokėti už viešbutį...- mąsliai tarė Larzas. Jis atsisuko į Ragą. Šis nepatikliai pakreipė galvą.

- Kertu lažybų, jog mus vis dar seka vyriausybės agentai. Geriau prisikemšam kišenes šio gero ir maunam iš miesto.

- Išvažiuosim artimiausiu traukiniu,- linktelėjo Larzas.- Neketinu antrą kartą kalbėtis su tuo šiurpiu maloniai besišypsančiu seniu, kurio žibančios akutės tarsi sako: „pasidarysiu iš tavęs sumuštinį, vyruk“.

Raudonplaukė mergina sunėrusi rankas neramiai stovėjo priešais stambų pražilusį vyriškį, kuris

sėdėjo prie stalo erdviame brangiai apstatytame kabinete ir su ilgu peiliuku skutosi prieš veidrodį. - Kokios naujienos, panele Aušra?- ramiai paklausė jis mikliu trumpu judesiu nupjaudamas

nedidelį plaukelį sau prie kaklo. - Ragnarokas su Larzu šįryt lankėsi banke,- prakalbo mergina. Vyriškis kilstelėjo vieną antakį. - Ir? - Bandėme patikrinti sąskaitą,- tęsė mergina.- Banko valdytojas pasiuntė mus velniop. Jis sakė,

jog šįvakar vakarieniauja su ponu de Ubrikjė ir aptars šį reikalą su juo asmeniškai... - Lorencu de Ubrikjė...- sausai tarė vyriškis.- Žinau. Jiedu geri pažįstami. Tačiau tai Jūsų

nesustabdė, tiesa? Mergina atsiduso. - Sekamieji yra traukinyje, judančiame iš Didybės į Trijų Viršukalnių slėnį. Yra dar kai kas

įdomaus. Lilė, raguotųjų lyderė, su palydovais važiuoja tuo pačiu traukiniu. Po šių žodžių užsitęsė ilgesnė pauzė. Vyriškis net prikandęs liežuvį rūpestingai skutosi

pasmakrę. Baigęs patenkintas apžiūrėjo savo atspindį veidrodyje. - Juk daviau įsakymą užmušti Lilę,- lyg niekur nieko tarė. - Įsakymą blokavo viršila de Ubrikjė,- atsakė mergina. Vyriškis susiraukė. - Tuomet nieko negalime padaryti, pareigūne Aušra. Neliesime jos. Jokių žinių apie Varną? - Jis dingo tarsi į vandenį, pone Vidurnakti. - Uostai saugomi. Jis negali išplaukti,- ramiai atsakė vyriškis.- Ieškosime toliau. Dėkoju už

informaciją, pareigūne Aušra. Įspėkite pareigūnus Trijų Viršukalnių slėnyje. - Tai jau padaryta,- linktelėjo mergina.- Mes jų lauksime jau ten. - Gerai,- šyptelėjo vyriškis.- O tuo valdytoju aš dar pasirūpinsiu. Susitiksime vėliau, Aušra. - Susisieksiu su Jumis, kai tik bus naujienų, pone Vidurnakti,- linktelėjo mergina ir išėjo iš

kabineto. Vyriškis padėjo skutimosi peiliuką ant stalo ir kreivai nužvelgė jį. - Jūs turite savų tikslų, pone Lorencai...- tyliai sumurmėjo jis.- Tačiau tai man nesutrukdys siekti

savųjų.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Tekančios Saulės miestas maudėsi auksiniuose spinduliuose. Gatvėse aidėjo trimitai, žygiuojantys kareivių paradai griausmingais šūksniais sveikino karalienę, neseniai sugrįžusią iš provincijos, į dangų mėtė blizgučius, imituojančius auksines monetas.

Sidabrinė rezidencija atkakliai tiesė į dangų savo daugybę bokštų ir bokštelių, tartum kėsindamasi paveržti, užkariauti padangės skliautą dengiantį žydrynės plotą.

Tvirto sudėjimo vyras, apsigobęs pilkšvai melsvu apsiaustu, bereikšmiu veidu nužvelgė rūmus, esančius anapus plataus gynybinio griovio. Vandens kanalas, juosiantis karališkąją rezidenciją, sidabravo nušviestas saulės. Vyriškis pasilenkė virš vandens ir akimirką saulė nutvieskė jo veidą. Vyro plaukai ir akys sužibo skaisčiu auksu, tarsi atsiliepdami į dangaus šviesulio šauksmą. Žvilganti moneta kelis kartus persivertusi ore pliumptelėjo į vandenį ir lėtai nusileido ant dugno, tarpais dar žybtelėdama.

Vyriškis ramiai nužvelgė skęstantį aukso gabalėlį, tada pasitaisė gobtuvą ir jo veidas vėl papilko.

Vyras apsidairė, tačiau niekas iš minios nekreipė į jį dėmesio. Tada ramiai, ryžtingai nužingsniavo palei kanalą, link tilto, vedančio į rūmus.

Vėjas nežymiai kedeno jo apsiausto skvernus. Vyriškis lengvai, tarsi bijodamas prie ko nors prisiliesti, pranėrė pro keletą praeivių ir nužingsniavo akmenimis grįstu tiltu.

Čia jis atsiskyrė iš minios, nes niekas nėjo į rūmus. Karalienė niekada neįsileisdavo civilių į savo rezidenciją, nebent labai išskirtinėmis progomis. Ji vengė bet kokio kontakto su minia.

Vyriškio sandalai nežymiai kauškėjo grindiniu. Vienas iš sargybinių, stovinčių tolėliau, parodė į jį pirštu atkreipdamas kitų dėmesį. Sargybiniai sukryžiavo ietis užtverdami kelią.

Ūmai oras suraibuliavo ir rodėsi, kad saulės spinduliai sutvisko kiek ryškiau. Akimirką šalia vyro sužibo aukso spalvos liūtas, kuris nuleidęs uodegą ir primerkęs akis pėdino greta jo. Sargybiniai prisimerkė, tačiau jiems sumirksėjus ši iliuzija pranyko.

- Atrodo, persikaitinau...- sutrikęs suniurzgė vienas sargybinis kitam.- O pamaina dar tik prasidėjo...

- Vijurkas turi gertuvę su romu...- atsakė kitas. Tačiau pirmasis, žvelgdamas į besiartinantį nepažįstamąjį, papurtė galvą.

- Pasakyk, tegul išpila ir prileidžia vandens... Vyras priėjo prie sargybinių ir sustojo. Net ir laisvai krintantis apsiaustas neįstengė paslėpti

milžiniškų rankų ir pečių raumenų. - Mano vardas Gilgamešas,- tyliai, vos girdimai, tarė jis, žvelgdamas kareiviams į akis.- Aš

atėjau pasikalbėti su karaliene. Sargybiniai be žodžių prasiskyrė ir pro lenktą vartų arką jis įžengė vidun. Gilgamešas pateko į kiemą, kurio viduje stovėjo marmurinis fontanas. Fontanas jau seniai

nebeveikė, kadaise šviesus jo baseinėlis ir kraštai apaugo samanomis. Susimąstęs Gilgamešas prisilietė prie suskilusio marmurinio paviršiaus.

Gilgamešas užmerkė akis. Prisiminė tą blyškų šaltą veidą, tas gilias mėlynas akis, akis, kurios kadaise žvelgė į jį su tokiu pasitikėjimu, pasitikėjimu, kuris pavirto šaltu užsisklendimu. Ką jis jai pasakys? Kaip tai pasakyti? Anksčiau jis būtų žinojęs atsakymus į šiuos klausimus. O dabar... Dabar jis nebuvo tikras dėl nieko.

Nežinia kiek laiko jis ten išstovėjo, kai staiga pajuto lengvą rankos prisilietimą prie peties. Gilgamešas krūptelėjo. Atsisukęs išvydo vidutinio ūgio tamsiaplaukį maždaug jo amžiaus gana smulkaus sudėjimo vyrą, kurio veide švietė mandagi oficiali šypsena.

Gilgamešas sukando dantis.

- Tu...- nutęsė. - Malonu Jus vėl matyti, generole,- tebesišypsodamas ramiu vienodu balsu atsakė vyras.-

Paskutinį sykį matėmės teatre, jei neklystu... Princesė Lilija atliko įspūdingą pasirodymą. Gilgamešas nebekreipė dėmesio į pašaipą jo balse. Jis čiupo vyrą už atlapų. - Kur yra karalienė Aldora... prikišęs savo veidą prie jo, po vieną skiemenį sušnypštė jis. - Jums nebūtina manęs smaugti,- ramiai, neprarasdamas pusiausvyros, atsakė vyriškis.-

Karalienė Aldora šiuo metu yra Margonijos sostinėje. Ji išvyko susitikti su Margonijos slaptosios policijos viršila ir raguotųjų rasės atstovais.

Gilgamešas paleido jį ir nusisuko. Vyriškis ramiai pasitaisė švarko atlapus. - Žmonės mano, kad ji čia...- nutęsė Gilgamešas. - Kartais tokioj didelėje šalyje karalienė privalo vienu metu būti keliose vietose,- tokiu pat

ramiu mandagiu tonu atsiliepė juodaplaukis. Gilgamešas pažvelgė į jį primerkęs rudai gelsvas akis, kuriose blykstelėjo aukso spalvos žybsnis.

- Puiku. Tuomet aš jos palauksiu... Liepkite paruošti man kambarius. - Žinoma, generole,-linktelėjo tamsiaplaukis ir atsitraukė. Lorencas de Ubrikjė dėvėjo naują, bet gana paprasto kirpimo tamsiai mėlyną apsiaustą, kur ne

kur išsiuvinėtą sidabro raštais. Jo laikysena buvo tiesi, tačiau jis neatrodė susikaustęs ir tą akimirką, kai įžengė į salę, Aldora pasijuto net sutrikusi dėl šio jo laisvumo.

- Mano karaliene,- žavingai nusišypsojo Lorencas nusilenkdamas. Aldora tylėdama sekė jo judesius. Po to paniekinamai pakreipė galvą ir nusisukusi pažvelgė pro langą.

- Ar žinai, kodėl tu vis dar čia?- po neilgos pauzės šaltai tarstelėjo. Lorencas šyptelėjo kilstelėdamas vieną lūpų kamputį.

- Manau, kad taip, Jūsų Didenybe. - Tuomet gerai, nes aš jau pradedu abejoti,- Aldora atsigręžė ir dar kartą kritiškai nužvelgė jį.-

Esi tik dar vienas niekingas veidmainis. Daugybę tokių kaip tu slankioja mano rūmų koridoriuose. - Man, kaip klounui, didžiulė garbė, kad atvykote pasižiūrėti mano vaidinimo,- šypsodamasis

atsakė Lorencas. - Aš atvykau susitikti su ta raguotąja, ne su tavimi,- atrėžė Aldora. Lorencas kilstelėjo vieną

antakį. - Kalbate apie Lilę? Labai ryžtinga ir impozantiška asmenybė. Ji sugeba pritraukti minias savo

natūralumu. Mane tai žavi – tiek mažai žmonių dabar tai geba... - Jeigu dirbtum savo darbą, man nebūtų reikėję su ja kalbėtis,- šaltai metė Aldora. - Tiesą sakant, manau, Jums praverstų retkarčiais su kuo nors pasikalbėti,- mandagiai atkirto

Lorencas. Aldora bejausmiu veidu nužvelgė jį. Jos giliose mėlynose akyse spindėjo minčių verpetai, pasiekiami tik jai. Lorencas ramiai apėjo karalienę ir atsuko jai nugarą.

- Žinot, dažnai prisimenu Jūsų vyrą...- tarstelėjo, žvelgdamas į velionio karaliaus portretą, kabantį ant sienos. Aldora, profiliu pasisukusi į viršilą, klausėsi jo. Tačiau Lorencas tik šyptelėjo papurtė galvą ir atsisukęs plačiai draugiškai nusišypsojo.

- Taigi, Jūsų Didenybe, ką konkrečiai norėtumėte su manimi aptarti? Aldoros veidu nubėgo mįslingas šypsnys. - Aš atvykau čia, nes Lilė vis dar gyva. Kiekvienas jos kvėptelėjimas – tai dar viena žiežirba į

maišto ugnį. Šis maištas su pertrūkiais liepsnoja jau dešimtmetį, tačiau aš per ilgai tai ignoravau. Aš esu karalienė, todėl mano pareiga kovoti su valstybės priešais. Ir aš esu pasiruošusi išnaikinti juos visus... Visus, Lorencai.

- Naikinkite,- gūžtelėjo pečiais Lorencas.- Kuo aš čia dėtas?

- Galiausiai tau teks pasirinkti, ar esi už juos...- tyliai kalbėjo Aldora, žvelgdama jam į akis. Jų veidai buvo taip arti vienas kito, kad jiedu galėjo susiliesti nosimis.- Ar už mane... Ir nuo to priklausys tavo likimas.

- Jeigu nužudysite Lilę,- tokiu pat tyliu balsu atsakė Lorencas.- Raguotieji sukils... Lilė yra labai populiari. Ji gali vesti į mūšį ištisas armijas. Ir būtų geriau, jei lemiamą dieną ji stovėtų Jūsų pusėje, o ne priešais Jus...

Aldora žengė atatupsta ir nusijuokė. Lengvas tylus juokas, tarsi upelio srovenimas, akimirką užpildė salę. Lorencas santūriai ją stebėjo. Mėlynos Aldoros akys sužibo.

- Tu mane įtikinėji?- nusišypsojo ji.- Tu?... Mane? - Niekada nedrįsčiau to daryti,- nusišypsojo Lorencas.- Aš tik dėstau faktus. Toks mano darbas

– žinoti įvykius ir pasekmes, tiesa? Aldora nužvelgė jį su žiauria šypsena lūpose. - Kitą savaitę noriu matyti tave savo rūmuose, sostinėje. Nesiūlyčiau pasiimti didelės palydos.

Tau jos neprireiks... - Nuoširdžiai priimu Jūsų kvietimą,- atsakė Lorencas.- Nevėluosiu nė dienos. - Ir susitvarkyk su Lile,- atsakė Aldora, jau eidama link durų.- Tai bus paskutinis tavo darbas...

kurį turi atlikti prieš išvykdamas. Lorencas timptelėjo virvutę ir anapus durų stovėję tarnai jas atidarė, tad Aldora nelėtindama

žingsnio išėjo iš salės. Likęs vienas Lorencas mąsliai nusišypsojo, tačiau tai jau buvo kita šypsena. Žiaurus pagiežos ir pašaipos pritvinkęs vypsnys.

- Yra sakoma, kad valdovai, praradę įžvalgumą, nebetinka vadovauti...- tyliai tarė jis.- Tačiau Ugniaširdis visada tvirtino, kad tik tokie monarchai padeda išlaikyti valstybėje stabilumą... Reikės patikrinti, kas teisus – liaudies išmintis ar mano tėvas...

Aldora greitai ėjo tamsiu koridoriumi. Kartkartėmis jos veidą raudonai nutvieksdavo į laikiklius

įstatyti deglai, kartais jis vėl panirdavo į tamsą. - Tu žinai, ką reikia daryti...- kuždėjo balsas. Aldora papurtė galvą ir ėjo toliau. - Privalai neleisti kilti karui... Kol aš nesu pasirengęs... - Jie nori karo,- pagiežingai išspaudė Aldora.- Jie trokšta kraujo. Tegul... Mes nesilenksime

prieš nieką. - Palik juos man. Juos visus... Tavo užduotis yra kita. Ūmai suklikusi Aldora parpuolė ant kelių, tačiau aplink nieko nebuvo ir niekas to nepastebėjo.

Pakėlusi galvą ji pramerkė dideles spindinčias akis. - Mano valdove...- sudejavo. Šmėsčiojantys deglo liepsnos atšvaitai mainėsi ir tarsi žaidė

tarpusavyje. Ant sienos, priešais klūpančios Aldoros šešėlį, ugnies atšvaitai akimirką suformavo kažką panašaus į kitos figūros kontūrus.

- Turi parengti pasaulį mano atėjimui... Viskas buvo nulemta tą akimirką, kai prieš tūkstantmečius žmonės pradėjo kovą... Kovą, kurios niekada nesugebės užbaigti.

Aldora nulenkė galvą. Jos lūpos tyliai kuždėjo žodžius. - Grįžk į rūmus... Duok žmonėms tai, ko jie nori... Idilišką valdovės paveikslą. Privalai išlaikyti

jį iki galo. Iki pat pabaigos... - Aš tai padarysiu, mano valdove...- ji pakilo. Aldoros veide atsispindėjo beatodairiškas ryžtas.-

Aš neleisiu kilti karui. Visi pasaulyje snaus ramiai kaip kūdikiai, kai Jūs sugrįšite... Po pusantros valandos Aldora jau sėdėjo Karališkame traukinyje, kuris riedėjo į Tekančios

Saulės miestą. Niekas nė nesužinojo kada ji išvyksta, tačiau Aldora nebuvo pratusi kam nors pasakoti savo planus.

Dangus buvo apsiniaukęs. Ji susimąsčiusi sėdėjo raudona medžiaga išmuštame fotelyje, o prabėgančių medžių šešėliai šmėsčiojo jos veidu.

Vos girdimai prasivėrė durys ir įžengęs tarnas ant stalelio priešais ją padėjo taurę su „Silvija“ – likerio kokteliu, kurį Aldora mėgo. Ji nė nepažvelgė į tarną, tik paėmė taurę, kad ši neišsilietų traukiniui važiuojant per bėgių sandūras. Susimąsčiusi Aldora nugėrė gurkšnį. Ji keistai jautėsi. Susitikimas su Lile ją suerzino, nors ji nesitikėjo, kad tai sukels kokių nors emocijų. Pas Aldorą nuolat brovėsi visokie prašeivos. Ji retai juos išklausydavo, tačiau kartkartėmis priimdavo. Lilė... Jos akyse spindėjo keistas ryžtas. Aldora žinojo, vos ją išvydusi nujautė, kad ši mergina nepasiduos, kaip pasiduodavo kiti. Nenulenks galvos. O Lorencas... Ji siekė jį įbauginti, tačiau šis elgėsi labai rafinuotai. Lorencas jai tejautė pagiežą ir įniršį. Jis buvo vienas iš dviejų, likusių gyvų tą naktį, kai Aldora paėmė valdžią. Antrasis... Aldora gurkštelėjo. Kada nors suras ir jį.

Ji miglotai nujautė, kad Lorencą būtina sunaikinti. Ir suprato, kad tai nebus taip lengva. Jis nėra toks kvailas, kad atvyktų į jos rūmus, į sostinę, kur neturi jokios oficialios valdžios... Atsiųs ką nors vietoj savęs. O Margonijoje... Margonijoje jis buvo gerai saugomas. Tačiau nepažeidžiamų nėra. Generolas Trišakis tuo pasirūpins. Trišakis dar ilgai gali būti naudingas. Jis trokšta valdžios ir pripažinimo, o joks vyras nėra pavojingesnis už tą, kurį veda šie tikslai.

Aldora ramiai pati sau nusišypsojo. Ji puikiai susitvarkys. Niekas nė nesuuos. Trišakis bus puikus atpirkimo ožys. Jei minia nori kraujo... Kodėl jo nesuteikus?

Aldora nugėrė taurę iki galo ir susiraukė dugne pamačiusi metalo gabaliuką. Ištraukė. Tai buvo sidabrinis žiedas. Suraukusi antakius pavartė žiedelį rankose. Vidinėje pusėje mažytėmis raidėmis buvo išgraviruotas užrašas „Respublika“.

Aldora suspaudė žiedą rankoje. Ji timptelėjo virvutę kviesdama tarnus. Po keleto akimirkų pasirodė jaunutė mergina, kuri žemai nulenkė galvą.

- Kur tas vyras, kuris man atnešė gėrimą?- metaliniu balsu paklausė Aldora. Mergaitė nustebusi kilstelėjo galvą.

- Bet Jūs neužsisakėte gėrimo, Jūsų Didenybe? Ir... traukinyje nėra jokio vyro be liokajaus ir vairuotojo, o liokajus visą laiką buvo tarnų vagone...

Aldora nužvelgė šį vaiką. Mergina skubiai vėl nuleido akis. Karalienė lėtai nusisuko. Spausdama žiedą delne ji juto jo šilumą.

- Eik,- išsiblaškiusi tarė.- Pasakyk, kad daugiau niekas manęs netrukdytų. Vėliau kareiviai apieškos taukinį.

Mergaitė nustebusi pakilo, suraukė antakius ir atbula išėjo, nedrįsdama atsukti valdovei nugaros.

Durims užsivėrus, Aldora atgniaužė kumštį ir delne vėl suspindo sidabro gabalėlis. „Respublika“ įžūliai ryškėjo užrašas vidinėje žiedo pusėje. Aldora su lengva pašaipa žvelgė į žiedą, po to išmetė jį į orą ir nė nežiūrėdama vėl sugavo delne.

- Ak, tie slapti gerbėjai...- sumurkė ji ir pati sau tyliai nusijuokė. Stambaus sudėjimo šešiasdešimtmetį perkopęs vyriškis šypsodamasis sveikinosi su žmonėmis,

apstojusiais jį pagarbiu puslankiu. Dauguma jų buvo vyrai, liesi jų siluetai ir panašūs tamsūs apsiaustai suteikė stambuoliui dar daugiau išskirtinumo.

- Pone Laimingasis...- tarė vienas jų.- Sveikinu Jus su dukters gimtadieniu. Ji išaugo labai žavia mergina.

- Vaikystėje ji buvo tikra neklaužada,- patenkintas nusišypsojo Žybsnis Laimingasis.- Tokia ir liko... Ką gi, vyrai... Pradedame – jis mostelėjo link apskrito ąžuolinio stalo, prie kurio buvo pristatyta dvylika kėdžių. Visi atsisėdo savo vietose.

- Pone,- tarė tas pats jį užkalbinęs vyriškis. Tai buvo kokių keturiasdešimties – penkiasdešimties metų sulysęs vyras papilkusia oda ir kiek įdubusiais žandais. Jo laikysena ir manieros jį rodė esant aukštos kilmės.- Turime naujų žinių iš sostinės. Vilčių, kad pavyks pritraukti ką nors iš tenykščių labai maža. Visi per daug įsigąsdinę arba pernelyg gerai gyvena...

- Ar Aldorai,- pertraukė jį laimingasis.- nusiųstas žiedas? Pora iš sėdinčiųjų linktelėjo. Laimingasis nusišypsojo ir atsilošė. - Puiku. Klausykit, gal išgerkime? Šiandien juk toks gražus oras... - Bet prezidente, ar mums nereikia ruoštis gynybai?- nesutiko kitas vyriškis.- Karalienė labai

įsius... Ji padarys viską, kad mus susektų ir sunaikintų... - Kai Aldora siunta, aš geriu,- patraukė pečiais Laimingasis.- Kas čia jau tokio neįprasto? - Gali būti, kad su slaptosios policijos viršila ji aptarė naują gynybos strategiją... - Lorencą suformavau aš pats,- ironiškai šyptelėjo Žybsnis.- Jis buvo dar visai vaikas, kai

pradėjo dirbti man... Talentingas vaikis, vertas savo tėvo. Bet jis negalėtų padaryti nieko, ko nesugebėčiau numatyti. Tai lyg šachmatų partija, o aš – prityręs žaidėjas...

Prie apskritojo stalo sėdintys vyrai susišnabždėjo tarpusavyje, tačiau galop visi nutilo. Atrodo, juos tenkino Laimingojo atsakymas.

Įėjęs tarnas atnešė dvylika stiklinaičių ir krištolinį viskio butelį. Žybsnis pats pripylė visiems ir atsistojo.

- Išgerkime už tai, kad visi tebesame čia. Už tai, kad neatsakėme savo idėjų. Išgerkime už tai, kad kada nors galbūt padarysime šią šalį vieningą ir už tai, kad Aldora žino, jog jau niekur nebėra saugi.

Kiti taip pat atsistojo ir vieningai kilstelėjo stikliukus. - Už Respubliką!- sušuko vieningai ir susidaužė. Jau tvyrojo naktis, kai Aldora išlipo iš traukinio. Sostinėje oras buvo gaivus ir sklidinas vos

juntamo sunkiai nusakomo aromato. Jos jau laukė karieta, kuri ją nuvežė tiesiai į rūmus. Aldora niekam nedavė įsakymo apieškoti traukinio, tačiau visą laiką sėdėdama karietoje spaudė

žiedą rankoje. Sostinės gatvės buvo beveik tuščios. Karietai riedant per tiltą į rūmus, Aldora atgalia ranka

įmetė žiedą į kanalą. Ji jautėsi pavargusi. Tas pigus triukas jai nepadarė jokio įspūdžio, tik paskatino užgriūti

susikaupusį nuovargį. Aldora nenorėjo, kad kas ją matytų tokią išsekusią. Ji varžėsi netgi tarnų, nes nė vienu jų nepasitikėjo.

Karietai sustojus viename iš gausybės rūmų kiemų, ji išlipo ir tyliai užlipo laiptais. Sargybinis be žodžių atidarė jai duris.

Aldora užlipo laiptais aukštyn, lydima vestibiulyje susirinkusių tarnų žvilgsnių. Ji tematė tuštumą jų akyse.

Kairės rankos pirštų galiukais vos vos liesdama marmurinį turėklą, Aldora lipo aukštyn, o išsiblaškęs jos žvilgsnis rodės, nieko nematė savo kelyje.

Pati pravėrusi duris, ji užsidarė Valdovo salėje, kur tamsus stovėjo auksinis sostas, niūriai primenantis jai apie pareigą ir apie prarastus troškimus... Kiek jų jau buvo? Aldora patraukė pečiais. Mėgaudamasi akimirka, kai jos niekas nemato, ji atsipalaidavo ir šaltą bejausmę kaukę veide pakeitė ramybė, kuri paprastai užplūsta žmogų po sunkios, bet vaisingos darbo dienos.

Aldora užmerkė akis. Ji nežymiai krūpčiojo. Iš po užmerkto voko prasiskverbė vieniša ašara, kuri sužibo ant skruosto, čia pat mažėdama sulig kiekvienu nukeliautu centimetru.

Jos ausis pagavo tylų vos juntamą krebždesį. Aldoros veide šmėkštelėjo įniršis, mašinalus troškimas sunaikinti įsibrovėlį, o šį pakeitė ta akmeninė šalta kaukė, kurios ji nenusiėmė visą dieną...

- O...- tarė ji nežymiai susiraukdama.- Tu... - Aš,- ramiai tarė Gilgamešas, iš šešėlio žengdamas į priekį.- Tai tik aš... - Manęs neįspėjo, jog atvykai...- lyg priekaištą metė Aldora, po to kiek sušvelnino toną.- Būčiau

pasiruošusi... Gilgamešas šyptelėjo. Kreivas ironiškas šypsnys. Kur ji šiandien jau buvo tokį mačiusi?.. Ak, tiesa. Lorencas de Ubrikjė. Aldora pajuto, kaip iš išsekimo dreba kojos, tad apsisuko ir nuėjusi atsisėdo soste. Taip buvo

lengviausia išsaugoti orumą, tačiau ji nė nesistengė to daryti – perbraukusi ranka per plaukus pavargusiu žvilgsniu nužvelgė Gilgamešą.

- Man buvo sunki diena...- tyliai tarė. Gilgamešas pakreipė galvą. - Man sunkūs visi pastarieji metai... - Daraisi ironiškas,- Aldora kilstelėjo vieną antakį. - Deja,- paprieštaravo Gilgamešas.- Liūdniausia tai, kad aš niekada nemokėjau ironizuoti.

Jaunystėje buvau karys, vėliau – strategas. Visą gyvenimą mokiausi matematiškai tiksliai planuoti detales, o galiausiai... Gyvenimas – tarsi vanduo... Visad prateka pro pirštus, kad ir kaip stengtumeisi... Aš dariau viską, kad tu būtum saugi... patenkinta...- jo balsas vis slopo ir slopo, kol galiausiai jis nutilo. Kurį laiką jie žiūrėjo vienas kitam į akis bandydami įskaityti tai, ko nemokėjo, o gal ir nenorėjo pasakyti žodžiais. Tačiau nė vienas nepamatė nieko, tik tuštumą ir nuovargį. Tarsi pelenai, skraidantys vėjyje.

Aldora pirmoji nusuko akis. Ji nuleido galvą. - Kur mano sesuo?- staiga sukuždėjo.- Noriu pamatyti Liliją. Gilgamešas tyliai papurtė galvą. Kurį laiką Aldora nesuprasdama žvelgė į jį. - Lilija... Lilija išvyko,- tyliai tarė Gilgamešas.- Ji nenorėjo... nenorėjo daugiau... Jis nebaigė sakinio, tačiau tai ir nebuvo būtina. Aldoros veide atsispindėjo nuostaba. Ji nuleido

galvą. - Mano sesuo... paliko mane,- be garso kuždėjo jos lūpos. Gilgamešas bandė švelniai uždėti

ranką jai ant peties, tačiau Aldora nusimetė ją ir atsistojo. - Tu turėjai ją saugoti... Tai viskas, ko iš tavęs prašiau! Visus šiuos metus tenorėjau, kad

saugotum Liliją... Nuo kitų ir nuo savęs pačios... - Aš stengiausi, bet Lilija norėjo ištrūkti... Ir surado būdą,- atsakė Gilgamešas. Mėlynos Aldoros

akys žybtelėjo. - Tu... Išdavei mane,- kimiu balsu iškošė ji. Gilgamešas susiraukė. Tai nebuvo jos balsas. - Aldora?- nustebęs tarė. Ji papurtė galvą. - Tu turėjai... Išlaikyti ją greta savęs...- toliau kalbėjo kimusis balsas. Gilgamešas traukėsi. Jis

nežinojo kodėl, tačiau staiga jį apėmė siaubas. Aldora atrodė lyg nesava. Jos veidą perkreipė įniršis, kokio dar niekuomet nebuvo regėjęs. Ji piktai jam nusiviepė.

- Apgailėtinas kvailys....- metė.- Daugiau nebenoriu tavęs matyti. Esi ištremiamas į Šešėlių žemę. Būsi išsiųstas su pirmu laivu...

Aldora nusigręžė ir atsuko jam nugarą. Gilgamešas nužvelgė ją, įskaudintame veide atsispindėjo nuostaba.

Po to jis apsigręžė ir tyliai išėjo iš salės. Išgirdusi trinktelint duris, Aldora nusišypsojo. Tamsiais skliautais nuskambėjo gilus jos juokas. Lorencas de Ubrikjė tyliai pravėrė kambario duris ir į aklinoje tamsoje skendintį koridorių

prasiskverbė žvakidės skleidžiamos šviesos ruoželis.

Pakreipęs galvą jis žengė į vidų. Kambaryje skambėjo rami liūdna pianino melodija. Lorencas užsimerkė. Ūmai jis pajuto, kaip užplūsta ramybė. - Kaip laikaisi, mano broli?- jį pažadino ramus, kiek pašaipus balsas. Lorencas pramerkė akis

ir kreivai šyptelėjo. - Užsitraukiau karalienės nemalonę... Tai kaip čia pasakius... - Visą laiką, kai tik tave sutinku, randu įklimpusį į vis gilesnį šūdą,- tarstelėjo vyriškis, sėdintis

prie pianino. Jis atsisuko. Juodu su Lorencu buvo panašūs kaip du vandens lašai. Tie patys bruožai, tas pats kreivas

šypsnys... Tačiau Lorencas buvo rudaplaukis, ilgokus plaukus jis buvo susirišęs į aristokratišką kuodą už nugaros, o prie pianino sėdinčio vyro plaukai buvo tamsūs ir trumpesni, keletas sruogų kyšojo netvarkingai išsikišusios.

Kurį laiką jiedu žvelgė vienas į kitą. Vyriškis atsistojo. Jis vilkėjo ilgu baltu plačiaskverniu švarku ir tokiomis pat odinėmis aptemtomis kelnėmis.

- Gražiai skambini,- tarstelėjo Lorencas. - Ak, labai ačiū,- ironiškai vyptelėjo vyriškis.- Juk turiu ką nors veikti... - Girdėjau, pastaruosius metus praleidai kažkur Urijoje... Šnipinėjai vietinei vyriausybei? - Šnipinėjau, žudžiau, mylėjausi... Dariau viską, ko tu negalėtum sau leisti,- nerūpestingai

atsakė vyras. Jis praėjo pro Lorencą ir ėmė apžiūrinėti ant sienos kabančius sukryžiuotus kardus. Lorencas stebėjo jį.

- Dirbi kaip samdinys... Tai nepatiktų tėvui... - Kada pastarąjį kartą lankeisi pas tėvą?- ironiškai tarstelėjo vyriškis. - Nepradėk, Vincentai... - Užsiėmęs įprastinėmis problemomis. Tau jau dvidešimt aštuoneri, o vis dar svajoji, kaip

užvaldyti pasaulį...- jis nukabino vieną kardą ir patenkintas apžiūrėjo žvilgančius nežymiai riestus jo ašmenis ir nusišypsojo Lorencui.- Gaila... Tėvas taip ir neleido tau suaugti...

Kurį laiką jiedu žvelgė vienas į kitą. Lorencas papurtė galvą. - Tau nereikėjo pabėgti iš namų... Tėvas planavo tau perleisti postą... - Tėvo planai manęs neliečia...- tarstelėjo Vincentas.- Jau daug metų... Nuo tada, kai mirė

motina. Tau buvo aštuoneri... Man – penkiolika. Aš supratu. O tu – ne. - Manau, tu per daug ant jo pyksti...- susimąstęs tarė Lorencas.- Pagieža... Ji nieko neduoda. - O, bet tu ir pats jo nekenti...- žvilgtelėjo į jį Vincentas.- Tik to dar nesupranti. Lorencas pakreipė galvą. Jo veidu perbėgo keistos emocijos. - Pabėgai iš namų iškart po motinos mirties... A žinai, kiek man reikėjo laiko, kad vėl tave

susirasčiau? Paskui... Paskui tu pasprukai vėl. Dirbai samdiniu. Trankeisi kažkur Urijoje, kai čia viskas eina po velnių...

- Atleisk, niekada nebuvau kabinetinio tipo žmogus...- tarstelėjo Vincentas.- Dulkės man kelia čiaudulį...

Lorencas nužvelgė kardą jo rankoje. - Kam tau jis? - Na, jeigu atėjai čia, vadinasi, tau manęs reikia,- ramiai tarstelėjo Vincentas.- Argi ne taip,

mažasis broli? Mes visi, Ubrikjė, esam baisūs savanaudžiai... Lorencas žvelgė į jį. - Aš susitvarkysiu... - Tu niekada nemokėjai su niekuo susitvarkyti iki galo...- pakreipė galvą Vincentas.- Tau

trūksta... Kaip tai vadinasi... Aistros. - Susiradau tave, nes gali būti, kad vėliau neturėsiu galimybės,- atsiduso Lorencas.- Neslėpsiu,

jau gerą mėnesį žinau, jog gyveni čia. Mano agentai tave seka vos atvykai į Margoniją.

- Tipiškas Lorencas,- šyptelėjo brolis. Jis švystelėjo kardą į orą (Lorencas atšoko) ir sugavęs padėjo jam dailiai įslysti į makštis.- Tau kelia rūpesčių Aldora?

- Šiandien ji buvo atvykusi ir iškvietė mane į savo rūmus kitą savaitę. Privalau ten nuvykti, kitaip mane gali suimti.

- Ir tada pagalvojai, kokie mes panašūs...- nusišiepė Vincentas.- Ir nutarei, kad geriau paaukoti vyresnįjį brolį, šeimos gėdą, negu lįsti į ugnį pačiam?

Lorencas atsakė identišku vypsniu. - Atspėjai. Kurį laiką jiedu žvelgė vienas į kitą. Šypsena Vincento lūpose platėjo, kol galiausiai šis pradėjo

kvatoti. - Ar sutinki?- mandagiai pasiteiravo Lorencas. Vincentas prisimerkęs nužvelgė jį. - Ar sutinku? Juk tai bus velniškai smagu! - Žinojau, kad man padėsi...- Lorencas pasuko link durų. - Vadinasi, nė kiek manęs nepasiilgai...- tarstelėjo Vincentas. Lorencas nesustojo.- Ei! Lorencas atsisuko. Vincentas kilstelėjo balta odine pirštine apmautą ranką.- Maža

smulkmena.... Tūkstantis auksinių. Lorencas kilstelėjo vieną antakį. - Nori priversti mane ištuštinti grafystės iždą? Neturiu įgaliojimų, net jei ir norėčiau... - Dar ir kaip turi. Ir tu norėsi...- nusišypsojo Vincentas. - Ateik pas mane rytoj vidurnaktį,- Lorencas apsisuko. - Kur?- šūktelėjo Vincentas. - Mano žmonės tave susiras... Lorenco siluetas pranyko koridoriaus tamsoje. Vincentas caktelėjo liežuviu. Išore jiedu su

jaunesniuoju broliu buvo tokie panašūs, tačiau vidumi... Jis prisėdo prie pianino ir užsimerkė. Baltų pirštinių slepiami pirštai patys susirado klavišus ir

švelniai švelniai palietė juos... Pasigirdo gaida, antra, trečia... Vincentas tyliai niūniavo sau melodiją. Jo veide atsispindėjo

susikaupimo sklidina ramybė. Edgaras pakreipė galvą ir pažvelgė laukan pro olos angą. Pylė lietus. Pilkšvos čiurkšlės smigo

į drėgną molingą žemę iš tamsaus paniurusio dangaus it sidabrinės ietys. Edgaras užuodė drėgmės, miško, akmens kvapą, tokį sodrų ir tyrą, koks gali būti tiktai lietui lyjant.

Jis pakreipė galvą ir pažvelgė į smulkaus sudėjimo balta suknele apsirengusią merginą, kuri susirietusi į kamuoliuką snaudė prie laužo. Lilija buvo padėjusi galvą Narijui ant kelių, šis rūpestingai pataisė atsikišusią jos plaukų sruogą.

Edgaras nužvelgė juodu. Jo tamsiose akyse atsispindėjo laužo liepsna. - Lyja. Blogai. Jei kils potvynis, gali ilgam užlaikyti... Narijus neatsakė. Jis tyliai glostė miegančios Lilijos plaukus. - Tu manęs nesiklausai,- tarstelėjo Edgaras. Narijus kilstelėjo galvą ir ramiai jį nužvelgė. - Viskas bus gerai. Aš žinau. Edgaras ironiškai nusišiepė. - Tu žinai? Matau, seniai lankeisi šiose vietose. Kai miškuose prasideda liūtys, rimtos liūtys,

vanduo kartais siekia ligi paupio medžių viršūnių. O čia pilna upių... - Aš ją išgelbėsiu,- su tokia pat nepajudinama ramybe atsiliepė Narijus.- Mes išeisime iš šios

girios... Edgaras nustebęs prisimerkė.

- Mane visada domino,- apsilaižęs lūpas jis neryžtingai nužvelgė Narijų.- ką... Ką reiškia mylėti ką nors? Ar tai suteikia jėgų? Priverčia pasijusti reikalingu, tobulu, gyvu, gyvu iš tiesų?

Narijus šyptelėjo. - Tu per daug pompastiškai viską įsivaizduoji. Tačiau Edgaras pasilenkė link jo. Laužo šviesa rausvai nuspalvino jo veido odą. - Ar tu jautiesi gyvas, Narijau? Ar jauti šiltą kraują, srūvantį tavo venomis? Ar žinai, kada

paskutinį kartą taip jaučiausi aš? Jis atsilošė. Kreivas kartėlio kupinas šypsnys įsitempė jo lūpose. - Kadaise gyvenau kaip normalus žmogus... Normalus jūsų požiūriu. Turėjau šeimą... Tėvą,

motiną, bet ji mirė nuo šiltinės... Tris nuostabias seseris. Švelnios būtybės. Niekada gyvenime nebūtų nieko užgavusios...

Šypsnys Edgaro lūpose pamažu blėso, sulig kiekvienu žodžiu jo balsas vis tilo. Galiausiai jis pakilo ir priėjo prie olos angos, kur šniokšdama leidosi lietaus užuolaida. Edgaras tyliai papurtė galvą.

- Tau nebūtina pasakoti,- tyliai tarė Narijus.- aš žinau, kas įvyko. - Ne,- nuleido galvą Edgaras.- tu negali žinoti. Tu negali pajusti... negali suprasti. Aš mačiau

jas... Mačiau jų veidus. Jas pakorė miesto aikštėje kaip šunelius. Jas išniekino, nužudė, ir pakabino prieš žmonių akis. Ant jų kaklų kabojo lentelės, kuriose buvo parašyta, kad jos yra kekšės... Ir niekam, absoliučiai niekam, tai nerūpėjo... Viskas ką mes padarėme – priglaudėme sužeistą žmogų. Nežinojome nei kas jis, nei iš kur. Mes nežinojome, kad jis sukilėlis, nors galėjau...- jis suraukė antakius ir linktelėjo.- Galėjau tai nujausti. Tačiau... Mes vis dėlto buvome žmonės. O žmonės padeda vieni kitiems...

Edgaras atsisuko į Narijų ir liūdnai šyptelėjo. Paskui jo veidas vėl pasikeitė. Tapo keistai švelnus, o akys žvelgė kažkur į urvo gilumą.

- Kai jas radau, jauniausioji į plaukus tebebuvo įsipynusi gėlę, kurią jai padovanojau. Mes dar buvome tokie vaikai... Jos atrodė tokios liūdnos... Aš norėjau, kad jos šypsotųsi... Suguldžiau greta, ant žemės, bandžiau sušildyti, šaukiausi pagalbos... Bet jos nesušilo,- susiraukęs murmėjo jis. Po to išsiblaškęs sugrįžo į savo vietą prie laužo.- Kodėl jos nesušilo?

Narijus kostelėjo. - Edgarai, galbūt elgiausi su tavimi nesąžiningai. Žmogus, nužudęs tavo seseris... - Trišakis,- žiauri šypsenėlė nušvito Edgaro veide, kai jis su pasitenkinimu tarė šį vardą.-

Generolas Trišakis. Vėliau visas jo būrys sugrįžo į miestą. Aš buvau išsiuntęs laišką karalienei, bet ji neatsakė. Buvau beprarandąs viltį ir staiga – jo būrys grįžta. Kai tik sužinojau... Aš sunaikinau juos visus. Nežinau kaip, tačiau jausmas buvo nuostabus. Viskas skendo liepsnose, visi tie, kurie mėgavosi mano seserų kančia, visi, kurie jas stebėjo ir nieko nedarė. Viską apgaubė liepsna, liepsna, kuri sklido iš manęs. Ir kareiviai... Nė vieno nebeliko. Miestas virto pelenais o aš stovėjau ir stebėjau, kaip vėjas nešioja ore paskutinius prisiminimų aidus. Aš alsavau tuo degėsių sklidinu oru, jutau suodžius sau ant veido ir žinojau, jog tai – teisingumas.

Staiga jo veidas pasikeitė. Edgaras šyptelėjo jau kiek natūraliau. - Aš pasitraukiau į miškus. Čia nėra įstatymų, kurių turėčiau laikytis. Nėra kariuomenės, kuri

viską kontroliuotų. Manęs neliečia nei sukilėlių, nei vyriausybės interesai. Ir vis dėlto... Man trūksta to pojūčio. Tą dieną, kai viskas vyko... Aš paskutinįsyk jaučiausi gyvas. O pakui...- Edgaras gūžtelėjo pečiais.- Man tik truputį gaila, kad taip ir nepamačiau Trišakio veido. Jis turėjo būti kažkur kareivinėse. Jos sudegė labai greitai... Per greitai. Viskas vyko per greitai. Aš mėgavausi jų klyksmais, jie pripildė mane. Tie maldaujantys veidai... Aš jaučiausi kaip bekūnė visuma, savo paties esencija, tačiau visa tai taip greitai baigėsi... Ir nieko nebeliko.

Narijus pakėlė į Edgarą rudas akis.

- Generolas Trišakis nemirė,- tyliai tarė jis.- Jis vis dar tebėra Margonijoje ir vadovauja vietinėms Aldoros pajėgoms.

Lorencas de Ubrikjė iš krištolinio grafino į nedidelę taurę įsipylė skaidraus skysčio ir užmerkęs

akis pauostė. Jo veide nušvito tylus pasitenkinimas. Židinyje jaukiai spragsėjo ugnis, kelios žvakidės padoriai apšvietė visą kambarį. Čia stovėjo

puošni raudonu užtiesalu uždengta lova su baldakimu, keletas krėslų aplink žemą stalą, keletas puošnių fotelių pasieniais. Tai buvo jo asmeninė erdvė, jo lizdas, kur jis galėjo atsipalaiduoti be baimės būti sutrukdytam.

Šį nedidelį dvarą užmiestyje jis nusipirko vos tapęs viršila. Čia buvo ramu, tylu, o didžiausias šios vietos privalumas – beveik niekas nežinojo, kad dvaras priklauso jam. Tarnų buvo vos keletas, šie – pakankamai diskretiški. Žinoma, agentai juos kruopščiai sekė, nes Lorencas privalėjo apsidrausti, bet, vis dėlto, čia jis jautėsi saugus ir gana laimingas.

Lorencas nusišypsojo pats sau. Jis buvo gudrus... lankstus... jis mokėjo pasinaudoti aplinkybėmis. Jis žinojo, jog žaidžia pavojingą žaidimą, tačiau pasitikėjo savo jėgomis.

Gurkštelėjęs iš taurės Lorencas padėjo ją ant stalelio, tada patogiai įsitaisė krėsle. Staiga jis susiraukė. Ant stalo gulėjo vokas, kurio ryte dar nebuvo. Baltas nedidelis vokelis.

Lorencas apsidairė, tada lėtai pakėlė ir apžiūrėjo jį. Antspaudo nebuvo, tačiau, kilstelėjęs virš žvakės liepsnos, Lorencas išvydo vandens ženklą. „LdeU“.

Lorencas susiraukė. Tai buvo jo paties ženklas. Skubotai atplėšęs voką jis išėmė smulkia dailia rašysena išvagotą popieriaus lapą.

Gyvenimas – tai vystanti lelija, supama ežero bangų. Ežeras ją supa ir liūliuoja, lelija jaučiasi

saugi, tačiau galiausiai tos pačios bangos užlieja jos žiedlapius ir žuvęs augalas grimzta į dugną. Aš žinau, kad tu nemėgsti palyginimų, Lorencai, tačiau, be abejo, jau esi girdėjęs šį posakį, tai

– liaudies pratarmė. Žinoma, ne kiekvienas suvokia jo reikšmę, kurią trumpai išdėsčiau, tačiau mintis gana paprasta ir daili. Kada nors, kai tapsi kiek vyresnis, pamatysi, kad viskas aplink vienaip ar kitaip primena mums gyvenimo laikinumą. Aš panorau nugyventi jį prasmingai, nors šiuos žodžius gali palaikyti pompastišku išsišokimu. Galbūt aš suvaikėjau, tačiau nuoširdžiai tikiu, kad kada nors mes visi turėsime atsakyti už savo darbus.

Tenka pripažinti. Tampu sukriošusiu seniu. Todėl reikia skubėti. Vieną dieną, jei man pavyks, galėsiu nueiti gulti žinodamas, kad padariau šį žiaurų pasaulį bent šiek tiek teisingesnį. Be tironijos, valdomą žmonių, o ne krauju susitepusių generolų. Mano tikslas – įgyvendinti šią utopiją. Tačiau senoji tvarka turi būti sunaikinta.

Gerai pagalvok, Lorencai. Vieną rytą atsibudęs gali suprasti, jog nebėra to paslaptingo rūko, slepiančio tave nuo tavo priešų. Ir žmonės, kurie dabar tau lankstosi, galbūt pirmieji sugrįš tavęs nužudyti. Kare laimi viena arba kita kariaujančioji pusė. Atėjo laikas pasirinkti.

Vienaip ar kitaip, tikiuosi, mudu dar pasimatysime. Sendamas imi vertinti gerus pažįstamus. Šachmatų partija, Lorencai. Tu ir aš. Lapelis išslydo iš Lorenco pirštų ir lėtai nusileido ant stalo. Bejausme veido išraiška Lorencas

pavertė voką, iš kurio išslydo sidabrinis žiedas ir nusileido jam ant delno. Lorencas apžiūrėjo žiedą. Vidinėje jo pusėje buvo įbrėžtas vienas vienintelis žodis. „Respublika“.

DEVINTAS SKYRIUS

Larzas patenkintas išsidrėbė rausva oda išmuštame stacionariai pritvirtintame fotelyje ir apžvelgė raudonmedžiu išmuštas patalpos sienas.

Jis kantriai, tarsi medituojantis vienuolis, užmerkė akis išgirdęs nepatenkintą Ragnaroko balsą: - Kaskart kai tik gaunam šiek tiek pinigų, būtina juos iškart ištaškyti. Gerai, kad nepanorai

mums rezervuoti viso traukinio... - O galėjau?- išplėtė akis Larzas.- Geras... Ragas pakreipė galvą. - Tu nesiklausai. Mus ką tik paleido MSP, o iš pirato gautų milijonų demonstravimas tikrai yra

pats geriausias būdas įrodyti, kad mes nesusiję su Varnu... - Kaip manai, kiek iš tiesų ten pinigų?- susimąstęs paklausė Larzas.- Ir kodėl jis juos paliko

būtent mums? - Tokį žmogų sunku perprasti,- Ragnarokas klestelėjo greta ir ištiesė kojas.- Bet jis – ne kvailys.

Tai aišku. Kurį laiką juodu klausėsi traukinio keliamo bildesio. Ragnarokas pakreipė galvą ir nužvelgė

pro šalį lekiančias liepas. - Rodos, šįvakar lis...- nutęsė. Po to atsisuko į Larzą.- Kur važiuoja šitas traukinys? - Geriau būtum paklausęs, kas šį vakarą meniu...- susiraukė Larzas ir timptelėjo virvutę.- Šitas

bildesys mane varo iš proto. Neįsivaizduoju, kaip esant tokiai vibracijai galėčiau atlikti paprasčiausią rūgščių kryžminimo reakciją...

Prasivėrė kupė durys ir įžengė aukštaūgis liesas patarnautojas. - Kuo galėčiau padėti, ponai? - Man reikia nusiskusti,- suirzęs pareiškė Larzas. - Tuojau atsiųsiu kirpėją,- tarė patarnautojas, tačiau Larzas kilstelėjo ranką. - Gyvenime lankiausi pas penkis kirpėjus ir trys iš jų bandė man perpjauti gerklę... Tik skustuvą,

prašyčiau... - Vaje,- patarnautojas subtiliai kilstelėjo vieną antakį.- Užjaučiu jus, pone. Tikrai prasti kirpėjai,

jei nė vienam iš trijų nepavyko... Kurį laiką Larzas žvelgė į jį, po to prapliupo juoku. - O tu nepėsčias, žmogau... Patarnautojas atsisuko į Ragnaroką. - Man tik išgerti,- šyptelėjo šis. - Pastatyk ir sau, žmogau!- riktelėjo Larzas.- Aš moku... Patarnautojas žvilgtelėjo į jį, nežymiai šyptelėjo ir išėjo. - Per tave visi laiko mus kvailiais,- tarė Ragnarokas. - Aš tiesiog turiu vaizduotės,- atrėmė Larzas. Iš lagaminėlio jis jau pradėjo traukti įvairius

mėgintuvėlius. Ragas kreivai nužvelgė jį. - Tavyje tiesiog liepsnoja vaizduotė. Visa bėda tame, kad dažnai dėl jos užsidega ir gretimi

objektai... Liekna gražaus sudėjimo mergina snaudė atsirėmusi į suolo atlošą. Jos galva buvo nuslinkusi

ant peties, ant kurio, tarsi pagalvė, buvo nusvirusi ir ilga rudų plaukų kasa. Nythera žvelgė į ramiai besikilnojančią merginos krūtinę ir lengvą šypseną, žaidžiančią

rausvose jos lūpose. Tarsi kūdikis. Nythera šyptelėjo ir papurtė galvą.

Ji atsistojo ir tarpu tarp suolų nužingsniavo link vagono – restorano. Dauguma žmonių, sėdinčių suoluose, miegojo arba tyliai kuždėjosi. Tvyrojo apatiška ramybės atmosfera, kuri paprastai įsivyrauja ilgesnėse kelionėse.

Apatija buvo vienas iš dalykų, kurių Nythera negalėjo pakęsti. Kartais, žinoma, ji galėdavo ištisas naktis prasėdėti žvelgdama į laužo liepsną, tačiau tai būdavo retai. Joje nuolat grūmėsi sirenos ir pirato prigimtys.

Traukinio restorane ji išvydo dar keliolika tokių, kurie taip pat neapkentė šios apatijos. Nythera šyptelėjo. Ji juto, kaip visų vyrų žvilgsniai nukrypsta į ją, tačiau taip jau buvo įprasta.

- Degtinės su toniku,- tarė maloniai besišypsančiam padavėjui. Į restoraną įžengė aukštas patarnautojas. - Tie idiotai iš karališkosios kupė nori išgerti,- tarė ir pamerkė barmenui.- Atrodo kaip valkatos,

bet iškart užmokėjo už geriausią kupė. Paskutinį kartą joje sėdėjo Margonijos grafas... Kaip manai, gal kokie plėšikai?

- Gal ten Margonijos grafas, tik apšepęs ir skarmaluotas,- atrėžė barmenas ir Nythera šyptelėjo patenkinta šiuo atkirčiu.- Dirbk savo darbą, Šviesuly. Ko jiems įpilti?

- O ko turi stipriausio? - Dinamito! Neklausk manęs tokių dalykų... - Tuomet degtinė tiks. - Tuoj, tik aptarnausiu damą...- barmenas įpylė Nytherai išgerti, ši kilstelėjo stiklą su šypsena,

atidengdama akinamai baltus dantis. Patarnautojas išėjo nešinas padėklu. Barmenas pasilenkė per barą ir bandė ją užkalbinti

ignoruodamas kitų klientų užsakymus, bet Nythera nesiklausė. Ji juto burnoje kartų gėrimo skonį ir šis jai kažką priminė. Nythera susimąstė. Ūmai pasirodė, tarsi ji vėl išgirsta išspiriamų durų aidą...

Nythera nuobodžiaudama žvelgė į skersvėjo nežymiai siūbuojamą šviestuvą, kabantį palubėje.

Vibruojanti žvakės šviesa čia ryškiau, čia blausiau nušviesdavo patalpą, pasieniuose šoko keisti šešėliai.

Lilė ir dar keli raguotųjų vadai sėdėjo prie ilgo medinio stalo ir aptarinėjo galimo karo strategiją.

Nythera nuobodžiaudama slampinėjo aplink. Jai buvo šalta, tačiau ji nenorėjo palikti draugės vienos. Galėjo kažkas atsitikti.

- Mums reikia pinigų,- pareiškė kažkuris.- Maždaug trijų tūkstančių auksinių, kad papirktume reikiamus karininkus...

- Mes gausim pinigus,- nusišypsojo Lilė. Vienintelio šviestuvo liepsna keistai šokčiojo jos žaliose akyse.- Neseniai apleistoje šventykloje, kuri anksčiau priklausė Raganos kultui, mano žmonės kai ką rado.

Ji spragtelėjo pirštais ir pora už jos nugaros stovėjusių sargybinių užkėlė ant stalo pilką aprūdijusią skrynutę. Nythera nužvelgė ją, veide atsispindėjo lengvas susidomėjimas. Išsitraukusi durklą, Lilė lengvai atsuko spyną ir ši taukštelėjusi nukrito ant stalo. Keli raguotieji susidomėję palinko virš skrynios. Lilė atvėrė ją ir atsuko į juos.

Skrynelės dugnas buvo išmuštas rausva gelumbe. Joje buvo vienas vienintelis daiktas. Nedidelis baltai žibantis skaidrus rutuliukas. Vienas raguotasis paėmė jį ir iškėlė prieš šviesą. Rutuliukas buvo iš krištolo, dalinai skaidrus, tačiau išraižytas kažkokiais ornamentais ar simboliais...

- Kas tai?- paklausė raguotasis. Lilė gūžtelėjo pečiais. - Nežinau, bet mano klientas pasiruošęs už jį pakloti tris tūkstančius... Tolesnius jos žodžius nustelbė skardus triokštelėjimas. Nythera atsisuko į triukšmo pusę, jos

veidas persikreipė.

- Ant žemės, Lile!- suriko ji, tačiau užspringo dulkėmis. Dulkių buvo visur, akimirką oras papilkavo nuo jų ir įvairių medžio šapelių, išsviestų į orą. Pro išsprogdintų durų ertmę įžengė kažkoks pavidalas, pasilenkusi kosėdama Nythera matė tik baltas odines kelnes ir tokią pat skraistę.

Baltas pavidalas greitai, tačiau sąlyginai ramiai nužingsniavo link stalo pasinaudodamas kilusia sumaištimi. Lilė priblokšta liko sėdėti savo vietoje. Ji žvelgė nepažįstamajam į veidą, kai šis sugavo stalu riedantį rutuliuką.

- Reikėjo prašyti penkių tūkstančių. Jis būtų sumokėjęs,- pasigirdo švelniai ironiškas vyriškas balsas ir baltas pavidalas pajudėjo link durų.

Nythera stvėrėsi durklo. Ji tebekosėjo. - Paskui jį!- suriko ir išbėgo į koridorių. Ji išvydo baltą skraistę šmėsteliant už posūkio ir pasileido iš paskos. Jos žingsnių aidą nustelbė

greitas širdies plakimas, tvinksintis ausyse. Nythera žaibiškai užsliuogė laiptais ir pečiu atidarė lauko duris. Tada apsidairė. Kieme buvo

tylu, tik čirškė nakties svirpliai. - Kur tu?..- kimiai sukuždėjo.- Kalės vaikas... Ir tada ji pamatė jį. Baltą pavidalą, žingsniuojantį tolyn, tarp medžių. - Ei, tu!- suriko užsimodama durklu.- Stok! Pavidalas sustingo. Ji pasileido link jo. Vidutinio ūgio baltai vilkintis vyras nerūpestingai srovėjo atsirėmęs į obelį ir siurbčiojo iš

stiklinės gertuvės. Jo veidas buvo taisyklingas, blyškus, akys – stulbinančiai mėlynos. Juodi plaukai netvarkingai styrojo ant pakaušio, tačiau vyriškis nekreipė į juos dėmesio.

Nythera sustojo ir giliai alsuodama nužvelgė jį. Juos skyrė vos pora žingsnių. - Tu nebėgai?- ji pakreipė galvą. Vyras šyptelėjo. - Na, pati liepei man sustoti... - Ir tu sustojai,- neištvėrė nenusišypsojusi Nythera.- Kvailys... Jo veide išsiplėtė ironiškas šypsnys. Jis mestelėjo gertuvę Nytherai. Ši sugavo ir kreivai

nužvelgė. - Degtinė su toniku. Suteikia energijos. Pabandyk,- linktelėjo vyriškis. Ji siurbtelėjo ir pajuto,

kaip kartus skystis užlieja gerklę. Tada išpylė likusį butelio turinį ant žemės ir nudaužė kaklelį į artimiausią medį.

- Pagenėsiu su šituo tau žarnas...- rimtai tarė ji kilstelėdama aštrią šukę. Vyras pakreipė galvą. - Nepatiko? Gaila... Ji puolė ir užsimojusi smogė durklu. Priešininkas sugavo jos ranką, o kita savo ranka sugriebė

už kaklo. Jo gniaužtai buvo tarsi geležiniai. Iš pradžių Nythera blaškėsi, po to greitai pajuto, kaip pradeda dusti. Pasaulis ėmė suktis ratu...

- Eik po velnių...- drąsiai iškošė ji. Vyras pasilenkė jai prie veido, neatleisdamas gniaužtų. - Dėl ko tu kauniesi? Išdidumo? Garbės? Pareigos? - Aš turiu tikslą...- sugargė Nythera.- O dėl ko čia atsiradai tu? Kas... pasamdė...- ji

desperatiškai gaudė orą. Vyriškis pakreipė galvą. - Deja. Aš čia tik dėl pinigų. Šiaip esu laisvai samdomas. Jis paleido jos ranką ir pats smogė į paširdžius, tada pastūmė ir apsisukęs stipriu spyriu

parbloškė ant žemės. Nythera giliai alsavo. Vyras išsitraukė iš kišenės mažytį krištolinį rutuliuką ir išmetęs jį į orą, vikriai sugavo. Krištolo gabalėlis akimirką akinamai sužibo mėnesienos spinduliuose.

- Jai tau kada prireiks mano paslaugų, pasiteirauk kur nors baruose. Sumą nustatysim individualiai,- tarstelėjo jis ir apsisukęs ramiausiai nužingsniavo tolyn. Akimis Nythera dar ilgai sekė jo tolstantį siluetą, baltą lyg vaiduoklis tamsiame reto miško fone.

Ji papurtė galvą ir šyptelėjo. Tai nebuvo viena iš tų dienų, kuriomis galima didžiuotis. Bet nuo tada ji pamėgo šį gėrimą.

Primerktos migdolinės akys nemirksėdamos stebėjo siaurą stiklinę kolbą. Net pailgas randas,

besileidžiantis skruostu žemyn ties dešiniąja akimi, buvo įlinkęs nuo susikaupimo. Keturpirštė kairė ranka rūpestingai prilaikė kolbą, kol dešinioji kilstelėjo puspilnį mėgintuvėlį. Vienas vienintelis gintaro atspalvio skaidrus lašas atsiskyrė nuo pakreipto mėgintuvėlio kraštelio ir įkrito į kolbą, akimirką lašelio atspindyje sužibo susidomėjusios migdolinės akys.

- Nuostabu...- sumurmėjo Larzas. Ragnarokas su šypsena ironiškai nužvelgė jį. - Vis bandai patobulinti velionio profesoriaus kūrinį? - Manau, man pavyko,- rimtai linktelėjo Larzas.- Vargšas profesorius... Manau, jis manimi

didžiuotųsi. - Na, profesorius visados sakė, kad jei kas kada nors ir galės jį pranokti šioje srityje, tai – tu. - Na, aš dar neišbandžiau, bet teoriškai turėtų veikti. Trūksta tik šiek tiek išgryninto alkoholio. Prasivėrė kupė durys ir įžengė aukštasis patarnautojas nešinas padėklu su gėrimais. - Jūsų užsakymas, ponai... - Ar gavai man skustuvą?- nė nepažvelgęs į jį Larzas vėl sukoncentravo visą dėmesį į kolbą,

kurios dugne teliūskavo šiek tiek skaidraus melsvo skysčio. - Žinoma, pone,- linktelėjo patarnautojas. Jis pasilenkė per stalą ir ištiesė Larzui skustuvą. Traukinys kirto eilinius bėgių sujungimus ir kupė šiek tiek sudrebėjo. Patarnautojo padėklas

pakrypo, stiklai susistumdė ir nedidelė srovelė nutiško ant stalo, mėgintuvėlių ir kolbų. - Atleiskite,- atsiprašė susirūpinęs padavėjas.- darausi nevėkšla... Juk paprastai man taip

nenutinka... Larzas pakėlė į jį pilką veidą. - Kas... Kas juose buvo? - Degtinė ponui Ragnarokui... Ir keli užsakymai kitiems svečiams,- atsakė patarnautojas. Balsvas rūkas, rodės, leidosi nuo pat snieguotų kalnų viršūnių šlaitais žemyn, kol galiausiai,

įgavęs drumzlinai purviną atspalvį, uždengė apačioje tvyrančią miško paklotę. Edgaras, stovėdamas kalnų olos prieangyje, įkvėpė šalto rytmečio oro. Jam iškvėpus, į dangų

nuvinguriavo balto garo srovelė. Iš olos šešėlių išniro susitraukęs baltas Lilijos siluetas. - Labai šalta,- virpančiu balsu droviai pratarė ji. - Atleiskite, princese, nepaėmiau Jums kailinių...- ironiškai nusišiepė Edgaras. Įžeista Lilija

susiraukė. - Laikai mane amžinai verkšlenančia išlepėle? Aš tik pasakiau... Juk argi ne tiesa? Jai iš už nugaros pasirodė Narijaus siluetas ir uždėjo ant peties ranką. - Jam dabar... sunkus metas, Lilija,- tyliai tarė jis.- Aš... Aš jam pasakiau... Lilija atsisuko ir nustebusi pažvelgė į jį. - Jis nežinojo? Bet juk tai... baisu... - Jeigu jau baigėte šnabždėtis man už nugaros,- garsiai pareiškė Edgaras.- galime keliauti, kol

princesė mirtinai nesustiro. Dabar eisime kalnų keliais. Narijau, kai kur reikės ją pranešti, nes neturime prideramos karietaitės...

- Aš galiu eiti pati!- atšovė Lilija. - Žinoma, kad gali,- šyptelėjo Edgaras. - Kodėl tu tyčiojiesi iš manęs? Juk nieko tau nepadariau...

- Niekada gyvenime nedrįsčiau iš Jūsų tyčiotis, princese,- kreivai šyptelėjo jis ir pamojo ranka.- eime! Leiskime princesei išbandyti savo jėgas...

Jie žingsniavo siauru aukštyn kylančiu apledėjusiu kalnų takeliu. Ore sūkuriavo retos snaigės, žybsinčios tarsi mažulyčiai deimantai pilkšvo rūko fone. Edgaras ėjo pirmas pasiremdamas lazda.

- Atėjo laikas, speigo ir liūčių valdove... - Ką?- riktelėjo Edgaras.- Nieko negirdžiu. Prakeiktas vėjas! - Nieko nesakiau,- iš už nugaros pasigirdo guvus Narijaus balsas. Šaižus vėjas bėrė sniegą į

veidą ir šiurpino odą. - Žiūrėk, kad princesė nesušaltų... Būtų gaila, jei per šiuos kalnus turėtume temti dar ir

suledėjusią skulptūrą...- šūktelėjo Edgaras. Narijaus atsakymą nusinešė vėjas. Jie ėjo toliau. - ... vilkų globėja, erelių užkalbėtoja, nakties ir mėnesienos šeimininke... Atėjo metas, kuomet

viskas, kas priklauso, sugrįžta į teisėtas rankas. Tu priklausai man. Jau tūkstančius metų, nuo pat tos akimirkos... kai sunaikinau tave...

Edgaras kopė aukštyn. Nepaisant stingdančio šalčio, jo veidu ritosi prakaito lašai. Galiausiai jis sustojo pūgos sūkuryje. Rūkas ir vėjo vėtomos snaigės kūrė keisčiausius pavidalus...

- Ar jūs dar gyvi?- šūktelėjo Edgaras.- Ei, judu!.. - Laikas grąžinti skolą... Krištolo Karaliene... Edgaras apsisuko. Akimirką jis išvydo pilkšvus aukštos būtybės kontūrus, tačiau tai pasirodė

esąs tik sniego žaismas. Jis buvo vienas. Edgaras nusikeikė. - Taip ir žinojau, kad jiedu pasimes...- jis nervingai apsidairė.- Jie niekaip vieni neišgyvens šios

prakeiktos pūgos... Jis žengė atgal. Ūmai po kojomis sutraškėjo ledas ir keli jo kristalai čia pat nusmigo į pilką

prarają žemyn. Edgaras bejausmiu veidu pažvelgė bedugnėn, į kurią vos per plauką pats neįkrito. - Edgarai... Tai buvo jaunos merginos balsas. Lilija? Edgaras atsisuko, tačiau teišvydo tik sūkuriuojantį

sniegą. - Nebijok, Edgarai... Stiprus vėjo gūsis bloškė jam į veidą, Edgaro kojos susipainiojo ir jis pasijuto krintąs... Ūmai stipri ranka sugriebė jį už pečių ir prie ausies pasigirdo Narijaus balsas: - Mes buvome šiek tiek atsilikę... Ar tau viskas gerai? - Nebegalime toliau eiti...- bandė perrėkti vėją Edgaras. - Bet ir negalime sustoti,- atsakė Narijus.- Mes čia mirtinai sušaltume. - Lilija? Kur ji?- ūmai susiraukė Edgaras. Už Narijaus nugaros išvydęs Lilijos veidą, jis pamėlo. - Kas?- nesuprato Narijus.- Kas tau? - Aš maniau... Vėjo švilpimas keistai priminė kvatojimą. Kažkur jiems virš galvų pasigirdo trenksmas.

Edgaras pakėlė akis. Ūmai jo mina pasikeitė. - Velnias... Sniego ir ledo atplaišų banga nustūmė juos šlaitu žemyn. Krisdamas Edgaras įsitvėrė į vieną

ledo luitą, jį už kojos sučiupo Narijus, kuris kita ranka laikė Lilij ą. Kilstelėjęs akis Edgaras išvydo keistą šviesą toje vietoje, kur ką tik stovėjo. Baltų spindulių

centre stovėjo balta suknele apsirengusi maža mergaitė, kurios rudus plaukus plaikstė vėjas. Ji buvo kažkuo panaši į Lilij ą ar Aldorą, tačiau tuo pačiu ir visiškai kitokia. Mergaitė šypsodamasi juokėsi sukdamasi snaigių sūkuryje.

Akimirką jos rudos akys apsistojo ties Edgaru. Veidas ėmė keistis, bruožai nykti. Kaktoje sužibo trys įžambūs vyzdžiai, o blyškia kauke virtusiame veide šiepėsi aštrių dantų sklidina beformė burna.

Nustėręs Edgaras paleido atbrailą ir jie nusklendė žemyn, nešami pūgos vėjo. Edgaras ritosi žemyn kalno šlaitu. Akimirką atgavęs pusiausvyrą, jis bandė čiuožti. Kartais,

laikinai aprimus vėjui, jis išvysdavo Lilijos ar Narijaus siluetus. Jie atitolo, tačiau abu liko gyvi ir rankomis reguliuodami pusiausvyrą, čiuožė šlaitu.

- Mums net į naudą!- riktelėjo Edgaras.- Nukirsime kampą! - Eik po velnių!- šūktelėjo jam Narijus. - Ką sakai? Prakeiktas vėjas!.. Šlaitas nebuvo itin status, tačiau retkarčiais pasitaikydavo atsikušusių uolų. Jeigu nors vienas

atsitrenktų į jas, iškart užsimuštų, todėl pilkšvoje pūgoje reikėjo nuolat laviruoti tarp tamsesnių keterų.

Staiga šlaitas pasibaigė stačiu skardžiu. Edgaras vos spėjo žioptelėti, kai jį išsviedė į orą. Sutabalavęs rankomis ir kojomis, jis parkrito į gilią sniego pusnį.

Kurį laiką Edgaras gulėjo sniege giliai alsuodamas. Staiga virš jo pasilenkė ironiškai besišypsančios Lilijos veidas.

- Tikiuosi, nepavargai, vedly? Princesė pasiruošusi tęsti kelionę... Edgaras kažką niūriai sumurmėjo. Priėjęs Narijus ištiesė ranką ir padėjo jam atsikelti. Atsistojęs

Edgaras nužvelgė kalną, nuo kurio jie ką tik nusileido. Pūga jau beveik liovėsi ir danguje nušvito saulė, tik keletas retų snaigių, lyg miglotas patirtos stichijos atspindys, tebesūkuriavo ore.

- Ką gi. Atsidūrėme ne visai ten, kur tikėjausi, bet vis dar tesame gyvi, tad rezultatas neblogas. Mums reikia nusileisti nuo kalnų. Kai aplink nebebus sniego, būsime įveikę didžiąją dalį kelio.

- Tuomet kur eisime?- pasiteiravo Narijus. Edgaras apsigręžė ir ranka parodė į pušyną, besidriekiantį kalno papėdėje, jiems už nugaros.

- Pro čia. Galbūt rasime kokį takelį. Medžiotojai kartais tebeužklysta į šias vietas. - Ką čia galima medžioti?- nustebo Narijus. Edgaras patraukė pečiais. - Lokius ir mėlynuosius vilkus. Per sezoną pats retkarčiais apsilankau ir pašaudau medžioklius

– kad per daug neįsismagintų. - Šaudai medžiotojus?- nustebusi atsisuko Lilija.- Kam? - Jie elgiasi taip, lyg miškas priklaustų jiems. O tai – mano karalystė,- Edgaro lūpos įsitempė į

žiaurią pailgą šypseną.- Per pora metų jie sunaikintų visus gyvūnus, jei ne aš. Jie pasiekė pušyną ir ėjo supami retų medžių. - Laikykitės prie manęs,- paliepė Edgaras.- Kartais čia vis dar randu spąstų. Narijus palengva prisigretino prie jo. - Ką tu darysi?- tyliai paklausė. Edgaras kilstelėjo vieną antakį kitą tuo metu truputį

nuleisdamas. - Ką turi omeny? - Dabar. Kai žinai. Edgaras nusišypsojo. Paprasta kreiva ironiška šypsenėlė. - Gyvensiu toliau. O ką man daryti? - Ar tu jo ieškosi?- rimtai paklausė Narijus. - Kodėl tau tai svarbu?- išsisuko Edgaras.- Manęs ieško jau daugelį metų. - Gal nori prisidėti prie mūsų,- pasiūlė Narijus.- Mes taip pat esame savotiški tremtiniai. Edgaras sustojo. Jis šypsojosi, tačiau akys keistai liepsnojo. - Gerai įsidėmėk, generole,- tyliai tarė Edgaras, besdamas pirštu Narijui į krūtinę.- Nėra nieko

bendra tarp tavęs ir manęs...

Pasigirdus Lilijos riksmui jiedu abu sutartinai atsisuko. Ji buvo suklupusi sniege, veidas buvo perkreiptas iš skausmo.

- Lilija!- suriko Narijus. Edgaras pribėgo prie jos. Lilijos koja buvo prispausta metalinių žnyplių, kurios gulėjo užmaskuotos sniege. Čia pat gulėjo negyvas ėriukas.

- Spąstai...- sumurmėjo Edgaras.- Juk sakiau, kad žiūrėtumėt... Pribėgęs Narijus bandė atidaryti metalines žnyples, tačiau Edgaras nustūmė jį šalin: - Leisk man! Tu tik sulaužysi jai koją... Pasigirdo silpnas vilkų kaukimas. Narijus primerkęs akis dairėsi. - Kaip manai, ar jie toli? - Arti... Toli... Miške sunku nustatyti atstumą,- pritūpęs Edgaras krapštėsi prie spąstų. Lilijos

lūpos net virpėjo iš skausmo, akyse sužibo ašaros.- Kaip tau nepasisekė, princese... Pasigirdo antras kaukimas, jau arčiau. - Paskubėk!- šūktelėjo Narijus.- Jie artėja. - Žinoma, kad artėja. Jie alkani, ką jiems daugiau veikti? - Žinai, tu gan ciniškas,- pareiškė Narijus, įtemptai dairydamasis vilkų. - Na, aš juk neturiu princesės, su kuria galėčiau dalintis romantika,- Edgaras šyptelėjo.- Gal ir

gerai. O tai ir tupinėčiau kiauras dienas prie tokių gelžgalių... Iš už medžių išlindo pirmieji vilkai ir pradėjo urgzti. Jų kailis buvo pilkai melsvas, lyg storas

viduržiemio ledas. Narijui jie pasirodė bent dvigubai didesni už įprastus vilkus, kuriuos jis buvo pratęs matyti giriose.

- Edgarai,- tarė Narijus.- Ar tu labai myli tuos vilkus. - Man jie patinka,- susikoncentravęs į spąstus sumurmėjo Edgaras.- O ką? Narijus papurtė galvą. - Man taip gaila... Nuolat tenka tave skaudinti... Vienas iš vilkų šoko ant Narijaus ir jį pargriovė. Edgaras atsisuko. Jis susiraukė. - Kodėl, po velnių, nesakei, kad jie jau čia? - Dirbk savo darbą!- suniurzgė Narijus, bandydamas nustumti besikandžiojančio žvėries nasrus

toliau sau nuo gerklės. Edgaras šyptelėjo ir nusisuko. Lilija apimta siaubo stebėjo Narijų. - Štai ir viskas,-patenkintas tarė Edgaras atlauždamas spąstus.- Laisva ir gyva... Narijus šiaip taip nuspyrė nuo savęs vilką ir bandė atsistoti, bet čia pat prišoko dar du ir taikėsi

dantimis sugriebti už rankovių. - Imk Lilij ą ir nešdinkitės!- suriko Narijus. - Narijau!- sukliko Lilija, tačiau Edgaras ją pakėlė ir persimetė per petį. Lilija priešinosi, bandė

jam įspirti. - Paleisk mane! Turi jam padėti! - Jeigu tau kas nors nutiks, man pačiam prireiks rimtos pagalbos!- atrėžė Edgaras.- Jis gerai

pasismagins. Kieti vyrukai juk mėgsta tokius dalykus... Jis nusinešė Lilij ą tolyn, tuo tarpu iš tankmės išniro dar trys vilkai ir nukūrė link besispardančio

Narijaus. Vienas vilkas prašiepęs dantis šoko ant jo, tačiau Narijus pasisuko ir melsvai pilkas žvėries siluetas praskriejo pro pat jo petį. Kiti vilkai urzgė, jų vadeiva žengė į priekį. Narijus šyptelėjo ir pasiraitojo rankoves apnuogindamas raumenis.

- Pirmyn,- kvietė jis vilką.- Parodyk, ką sugebi, kailėtas drauge... Vilkas šoko ant jo. Jie pargriuvo pusnyje. Akimirką juos nuo kitų vilkų užstojo sniego debesis,

pakėlęs į orą. Narijus sugriebė prasižiojusiam vilkui už nasrų ir pražiodinęs jį, stipriau patraukė. Mirštantis žvėris agoniškai sukaukė, kilstelėdamas sulaužytą žandikaulį. Narijus pakilo. Kiti vilkai žvelgė tai į jį, tai į vado lavoną, geltonos jų akys blizgėjo.

Trys vilkai pašoko į orą. Narijus žengė atgal, čiupo spąstus, į kuriuos buvo įkliuvusi Lilija. Arčiausiai atsiradusiam vilkui jis spąstais vikriai surakino nasrus, tada spyrė į snukį antrajam. Trečiasis plėšrūnas jį pargriovė ir dantimis įsikabino į koją. Narijus suglaudė rankų plaštakas.

Oras nežymiai suvibravo. Gretimų pušų spygliai sužibo tamsiu aukso atspalvį primenančiu rudumu, kuris greitai nudažė ir jų kamienus. Narijui į koją įsikandęs vilkas akimirksnį sužibo šiuo sodriu aukso atspalviu, po to virtęs rusvomis dulkėmis išsisklaidė ore.

Narijus pakilo. Keletas auksinių vilkų statulų tebestovėjo prašiepusios dantis. Narijus nusipurtė sniegą ir suktelėjo galvą. Sutraškėjo stuburo slanksteliai. Kreivai šyptelėjęs, jis nužingsniavo tolyn. Praeidamas pirštais švelniai perbraukė per vieno iš sustingusių vilkų kailį, statula virto aukso dulkėmis, kurios išsisklaidė dar prieš pasiekdamos sniego patalą.

Edgaras su Lilija jo laukė tolėliau. Išvydus Narijų, lėtai einantį link jų, Lilija laiminga nusišypsojo.

- Aš žinojau, kad jis grįš... Edgaras ironiškai šyptelėjo. - Jis turi stilių. Gerai, kad ne rujos metas. Kitaip turėčiau jį nušauti – jis užmušė tris pateles. Lilija dėbtelėjo į jį. - Kaip tu gali rūpintis tokiais padarais... - Kiekvienas turi kažkuo rūpintis,- mąsliai tarė Edgaras, kai priėjęs Narijus apkabino Liliją.-

Netgi aš. Ir aš pasirūpinsiu... Gali neabejoti... Pasigirdo trenksmas ir bildesys. Išsigandę žmonės pradėjo rėkti. Lil ė, snaudusi savo sėdynėje,

pramerkė žalias akis ir apsidairė. Vagono galas... Jo vietoje styrojo didžiulė anga, pro kurią Lil ė matė tolyn bėgančius bėgius ir pylimą.

Traukinys lėtėjo ir girgždėdamas bandė sustoti. Lilė pakilo. Tolumoje ant bėgių mėtėsi degančios lentos, aplankstytas skardinis stogas – viskas, kas liko iš paskutinio vagono.

Skirtingai nei daugelis žmonių, ji nerėkė ir nesiblaškė. - Mano brolis,- bejausmiu veidu tarė ji.- Esu tikra... Sprogimas išsviedė Ragnaroką iš traukinio. Jis sukniubo po bėgių pylimo. Ausyse gaudė, viskas

aplinkui sukosi, daiktai atrodė tai didesni, tai mažesni. Abiem rankomis susiėmęs už galvos, jis pakilo ir apsižvalgė. Vagono likučiai tebebuvo ant

bėgių. Traukinys su likusiais vagonais lėtai tolo, tačiau pasigirdo metalo girgždesys, rodantis, kad mašinistas stabdo variklį.

Ragnarokas nusvirduliavo link pylimo. Pašlaitėje jis atsirėmė į beržą ir susvirduliavo. Iš pražiotos burnos tekėjo kraujas, per smūgį jis vos nenusikando liežuvio.

Ragnarokas papurtė galvą. - Larzai,- dusliai suniurzgė.- Larzai, tu, prakeiktas kalės vaike... Aš tau dar parodysiu... Lėtai, inkšdamas iš skausmo, jis pradėjo kopti pylimu. Velniškai skaudėjo šoną, galbūt lūžo

koks šonkaulis. Šiaip taip pasiekęs pylimo viršų, Ragnarokas pabandė atsistoti. Sukandęs dantis iš skausmo,

viena ranka susiėmęs už skaudamo šono, jis nužingsniavo per degančias vagono nuolaužas. - Larzai!- sukriokė nuspyręs šalin skardinio stogo atplaišą. Larzas gulėjo greta. Visai šalia jo – patarnautojas. Ragas prilietė šio kaklą. Nebegyvas. Tada

atsisuko į Larzą. Šis dar kvėpavo. Ragnarokas ranka švelniai plekštelėjo jam per skruostą. - Nedrįsk numirti...- suniurzgė.- Noriu pats tave užmušti... Larzas sukosėjo. Jis sunkiai pramerkė akis. - Ar mes danguje?- sumurmėjo.

- Taip,- nusišaipė Ragnarokas.- Tavo brangusis profesorius jau kaičia arbatą... Kelkis! Jis padėjo Larzui atsistoti. Šis apsiblaususiu žvilgsniu permetė degančio vagono nuolaužas. Staiga jo vedas nušvito. - Veikia,- sukuždėjo.- Iš tiesų veikia... - Mes turėsim problemų,- pareiškė Ragnarokas rankove nusibraukęs per lūpą tekančią kraujo

srovelę. Jiedu susižvalgė. Traukinys gergždamas sustojo. Garvežys nurimo ir išspjovė paskutinį juosvų dūmų gūsį. Iš

traukinio iššoko keli tvarkdariai ir pasileido jų pusėn. - Nekaltink manęs dėl visko,- pareiškė Larzas, nenuleisdamas akių nuo artėjančių tvarkdarių.-

Tas negrabus kvailys išpylė gėrimus... - Na,- tarstelėjo Ragnarokas.- Daugiau jau nebeišpils... Lorenco siluetas pranyko koridoriaus tamsoje. Vincentas caktelėjo liežuviu. Išore jiedu su

jaunesniuoju broliu buvo tokie panašūs, tačiau vidumi... Jis prisėdo prie pianino ir užsimerkė. Baltų pirštinių slepiami pirštai patys susirado klaviatūrą

ir švelniai švelniai palietė ją... Pasigirdo gaida, antra, trečia... Vincentas tyliai niūniavo sau melodiją. Jo veide atsispindėjo

susikaupimo sklidina ramybė. Ant pianino stovinčios žvakidės žvakių liepsna nurausvino jo veidą. Ūmai Vincentas žvilgtelėjo

pro langą. Tolumoje sugriaudė griaustinis, jo akyse atsispindėjo baltas žaibo tvyksnis. Vincentas atsistojo ir lėtai priėjo prie aukštų žemę siekiančių arkinių langų. Vieną ranką jis

lėtai, tarsi netyčia, uždėjo ant kardo rankenos. - Ar turi tai, ko man reikia? Tvykstelėjęs žaibas nušvietė į apsiaustą susisukusios būtybės atvaizdą lange. Vincentas kreivai

šyptelėjo ir atsisuko. Nepažįstamas stovėjo kambario centre, už poros žingsnių nuo pianino. - Priklauso nuo to, ar turi penkis tūkstančius,- atrėžė Vincentas. Nepažįstamasis, kuris slėpė

veidą po gobtuvo kraštu, prilaikomu plonos blyškios plaštakos, įkišo kitą, jau pirštinėtą, ranką į rusvai melsvo apsiausto kišenę ir, ištraukęs nedidelę tamsią medinę dėžutę, metė ją Vincentui. Šis sugavo ir atidarė. Žvakių šviesoje įvairiais vaivorykštės atspalviais suspindo didžiulis deimantas.

Vincentas šyptelėjo. - Sumanu. Lengviau, nei tampytis monetų pilną skrynią... Iš kišenės jis išsitraukė nedidelį krištolinį rutuliuką. Tvykstelėjo žaibas ir krištolo gabalėlis

akinamai suspindo jam tarp pirštų. Jis metė rutuliuką nepažįstamajam ir šis greitai jį sugavo pirštinėta ranka. - Tikiuosi, pravers,- ramiai pareiškė Vincentas.- Raganos, dar žinomos Krištolo Karalienės

vardu, kulto simbolis – Krištolo Akis. Gražiai papuoštų bet kokio kolekcionieriaus namus. Nepažįstamasis dusliai nusijuokė nepraverdamas burnos. - Tu net neįsivaizduoji. Nė vienas iš jūsų negalite... Vincentas šypsodamasis jį stebėjo. Nepažįstamasis apsisuko. - Džiaukis uždarbiu... Kol dar gali,- pareiškė ir išėjo iš kambario. Vincentas šyptelėjo. - Kaip dažnai girdžiu šiuos žodžius...

DEŠIMTAS SKYRIUS

Šarvuotų riterių armija šuoliavo per žaliuojantį slėnį. Iš priešingos pusės jų pasitikti bėgo milžiniškus vilkus primenantys kailėti padarai. Aldora regėjo savo veido atspindžius tąsių seilių padengtuose baltuose jų dantyse, kai pirmieji padarai prašiepę nasrus šoko ant raitelių.

- Mano sesuo norėjo sustabdyti šią revoliuciją. Palaužti ją. Trylika metų karas niokojo pasaulį. Aldora regėjo tamsius dūmų kamuolius, kylančius nuo liepsnojančio miško. Tolumoje karkė iš

degančios girios sprunkančios tamsios varnos. - Kiekvieną vasarą žmonių armija priartėdavo prie Krištolo rūmų ir kiekvieną žiemą mano

sesuo atsikovodavo visą prarastą pasaulį. Kiekvieną dieną jie žygiuodavo į priekį, kiekvieną naktį ji vesdavo juos iš proto sapnuose. Tik aš ir mano brolis bei seserys – Auksaakis, Giltinė ir Merilė, galėjome kovoti visą parą, ištisus metus, ir tik mes lėmėme pergalę, kurios kaina pasirodė didesnė, nei galėčiau sumokėti...

Bekraščiai ledo plotai. Aldora sklendė virš jų lyg paukštis. Ji regėjo tamsias vandens properšas,

ledo kalnus ir dykvietes. Ji jautė, kaip greitas ledinis vėjas kedena plaukus, tačiau jai nebuvo šalta. Tolumoje kažkas akinamai sužibo. Aldora ranka prisidengė akis. Skaidrūs smailėjantys bokštai, kurių žėrinčios viršūnės siekė dangų. Grakščios skaidraus stiklo

ir pilkšvo nepermatomo krištolo formos... - ...mano sesers žūtis, kurios kaltininkas – išdavikas, manantis, jog vykdo mano nurodymus. Ir

tą paskutinę akimirką mano sesuo tikėjo, jog tai aš liepiau ją nužudyti. Vaizdas ėmė blaustis. Aldora pasijuto bekrintanti į melsvą raibuliuojantį sūkurį. Visi garsai

nutolo, susiliejo į tolimą šnypštimą, tačiau jai į ausį kalbantis balsas buvo stebėtinai aiškus: - Mano brolis Auksaakis manė, jog po sesers mirties norėsiu užimti jos sostą, todėl su žmonių

valdovu išdavė mane. Trylika metų gyniau žmones nuo atpildo, ir trylika dienų gyvenau žinodamas, kad jie suvarė durklą man į nugarą. Ir kai mano armija buvo išsklaidyta...

Staiga Aldora išvydo jį. Smulkaus sudėjimo grandinine liemene ir karišku kiltu apsivilkęs už ją

jaunesnis vaikinas, kuris karčiai šypsodamasis kovėsi su visais prisiartinusiais nuo galvos ligi kojų apsišarvavusiais riteriais. Keliolika karių buvo apsupę jį ratu ir stengėsi įsmeigti ilgas paauksuotas ietis. Tolėliau, ant poros metrų aukščio kalvos, stovėjo purpurine skraiste pasidabinęs riteris. Tai buvo jau nebejaunas vyras, kurio veidą dengė ilga žila barzda, o giliai įsodintos primerktos akys guviai žibėjo.

Staiga jaunuolis pažvelgė į jį. Vikriai ugnimi žėruojančio kalavijo kirčiais užmušęs dar du prisiartinusius riterius, jis šūktelėjo:

- Ar tau visai negaila savo žmonių, Galijau? Ateik pats ir pasiimk mane! Senasis vyras rūsčiai, su panieka, pakreipė lūpas. Išryškėjo senas dešinį skruostą vagojantis

randas. Jis nusigręžė. Tuo tarpu jaunuolis suriko. Suktelėjus galvą ilgi kaštoniniai plaukai akimirką

subangavo ore, o lūpos persikreipė iš įniršio. Šokęs į priekį, jis atsispyrė nuo atkištos kario ieties, pakilo į orą ir užsimojo kalaviju.

Purpuru apsigobęs vyras atsigręžė. Ūmai jo veido mina pasikeitė. Jis žengė į šoną ir kilstelėjo ilgą aštrią skaidrią ietį, kurią laikė rankoje. Jaunuolis nusileido ant uolos ir vyriškis smeigė ietimi jam į krūtinę.

Obsidijus suriko. Akimirką įsivyravo mirtina tyla. Kariai stovėjo ir laukė, nenuleisdami nuo jų akių.

Jaunuolis primerkė akis. Raudonuose vyzdžiuose atsispindėjo padange plaukiančių debesų siluetai. Senasis vyras kreivai šyptelėjo.

- Krištolinė ietis... Miršti nuo galios simbolio, priklaususio ne kam kitam, o pačiai Raganai, kurią padėjai įveikti... Ar ne ironiška? Net po mirties garsioji Krištolo Karalienė vykdo savo atpildą...- jo ramus pašaipus balsas tiesiog skrodė nuo įtampos įsielektrinusį orą. Obsidijus gaudė orą.

- Jeigu sugrįšiu aš, jūs, žmonės, dar turėsite viltį...- tyliai tarė jis ir žiauriai nusišiepė. Pro lūpų kamputį prasiskverbė raudono kraujo srovelė.- Tačiau jei sugrįš mano sesuo... Melskitės...

Purpurine skraiste apsigobęs riteris vos vos šyptelėjo. Tai buvo žiauri, kompromisų nepripažįstančio kario šypsena.

- Ji negrįš. Ir negrįši tu. Ūmai Obsidijus šoko pirmyn, tuo dar labiau varydamas ietį į kūną, ir užsimojo raudonų ašmenų

kalaviju. Ginklo ašmenimis nutekėjo liepsnos, kurios akimirką nušvietė siaubo sukaustytą karaliaus veidą.

Blyškus Obsidijaus veidas aptiško kraujo lašais. Jis apsilaižė sodriai raudonas lūpas ir suklupo. Išsigandę kariai pradėjo bėgti. Obsidijus girdėjo bailius jų šūksnius, tolstančių žirgų kanopas. - Jis nužudė valdovą... - Gelbėkitės! Karalius žuvo... Obsidijus šyptelėjo. Po to nulenkė galvą. - Atleisk,- sukuždėjo.- Atleisk man, sese... Kilstelėjęs akis jis susiraukė. Aldora pasekė ūmaus įniršio sklidiną žvilgsnį ir išvydo juodu

apsiaustu apsivilkusią būtybę, kurios oda buvo miltų baltumo. Bebruožiame veide žibėjo dvi didelės mėlynos akys, dar trys pailgi vyzdžiai spindėjo kaktoje. Padaras neturėjo nosies, tik pora siaurų gyvatiškų ertmių. Jis priklaupė ir kilstelėjo blyškią sudžiūvusią už vaiko plonesnę plaštaką.

- Mano valdove... Ką jie jums padarė... Obsidijus žvilgsnis apsiblausė, ryškios raudonos akys pasidengė pilkšvu rūku. - Tu...- jau sunkiai beapverdamas liežuvį pratarė jis.- Tu ją nužudei... Tu... neturėjai... Ūmai jo veidas dar labiau išblyško. Jis desperatiškai bandė išsitraukti krištolinę ietį, kiaurai

pervėrusią kūną. Ūmai jaunuolio rankų oda pradėjo stengti ir balti, jis kreivai šyptelėjo žvelgdamas į skaidriu krištolu virtusius pirštus.

- Atpildo valanda... Aš to nusipelniau... Jo veido oda taip pat ėmė ragėti, stengti. Baltas skaidrus sluoksnis skverbėsi gilyn į audinius.

Greitai teliko tik šalta nebealsuojanti krištolinė figūra, kuri akinamai sužibo nutvieksta saulės spindulių.

Padaras ištraukė ietį ir Obsidijaus kūnas trakštelėjęs suskilo į tūkstančius stiklo gabalėlių. Padaras nužvelgė krištolinę lazdą ir trenkęs per kelį perlaužė ją perpus. - Jie... Jie pasigailės,- iškošė būtybė, sugniaužusi laibą popieriaus blyškumo kumštį.- Jūs grįšite, mano valdove. Aš prižadu. Aš... Aš paruošiu Jums šį pasaulį.

Ūmai padaras atsisuko į ją. Beformė burna kreipėsi į keistą žiaurią šypseną. Sužibo akinamai balti dantys. Akimirką Aldora išvydo savo atspindį jo akyse. Tada...

Ji krūptelėjo ir pabudusi atsisėdo lovoje. Ji giliai alsuodama apsidairė. Supratusi, kad guli miegamajame, atsiduso.

Staiga ji susiraukė ir pasuko galvą. Blyškus jos veidas persikreipė nutviekstas sidabrinės mėnesienos.

- Tu,- sušnypštė.- Tu... Pasigirdo tylus juokas. Mėnulio nušviestame grindų plote ištįso tamsus šešėlis, subangavo

prabangus tamsiai mėlynas apsiaustas. - Na? Kaip tau patiko? Jos veide atsispindėjo vos juntama panieka. - Atėjai pasižiūrėti, kaip sapnuoju? Spėju, tavo paties sapnai jau nepakankamai įdomūs...

Pastarąjį tūkstantmetį lindėjai kažkur urve galvodamas, kaip tavo neišmanymas pražudė šeimininką... Tylūs ramūs žingsniai. Aldora stebėjo, kaip būtybė lėtai, tarsi nuobodžiaudama artinasi link jos

lovos. Šalta už vaiko plonesnė blyški ranka sučiupo jai už gerklės ir su stebėtina jėga atlaužė kaklą. Didelės gilios mėlynos akys pažvelgė į jos akis, beveik tokias pat mėlynas. Beformė burna, primenanti žuvies nasrus, keistai išsišiepė atidengdama smailus dantis.

- Ilgai svarsčiau, kuo tu tokia ypatinga... Ranka paleido jos kaklą. Būtybė nusigręžė. Jos galvą ir kūną slėpė nežymiai banguojantis

mėlynas apsiaustas, kokius paprastai nešioja valdovai per iškilmes. Aldoros veide ištįso šalta siaura šypsena. - Jautiesi nusivylęs?- linksmai tarė ji.- Tikėjaisi kažko... panašesnio į save? O galbūt... Ji atsistojo. Mėnesiena nušvietė nuogą jos kūną, kai ji kuždėjo nusisukusiam padarui į ausį: - Galbūt tavo šeimininkui tiesiog nusibodo išsigimėliai? Staiga būtybė atsisuko ir nusismaukė gobtuvą. Blyškų Aldoros veidą gaubė balti pečius

siekiantys plaukai, krintantys ant mėlyno karališko apsiausto. - Tu pervertini savo galimybes...- kryptelėjo lūpą mėlynai vilkinti Aldora. Tuo tarpu nuoga

mergina, identiška antrajai, pakreipė galvą ir stebėtinai panašiai šyptelėjo. - Gražus triukas... Padeda pasislėpti, tiesa? Spėju, nedažnai žmonėms rodai savo tikrąjį veidą... Karališka mantija vilkinti Aldora žiauriai nusikvatojo. - Kuri iš mūsų dabar yra karalienė? Pripažink, aš išmanau tokius dalykus ne blogiau už tave.

Daugelį metų valdžiau pasaulį Galijaus Nemirtingojo pavidalu. Žmonių atmintyje, nors nedaug kas jį teprisimena, jis iki šiol yra ilgiausiai karaliavęs, demonus sunaikinęs valdovas. Manai, tave pakeisti būtų sunkiau? Aš žinau tavo įpročius, skaitau tavo mintis. Kiekvienas tavo prisiminimas dabar glūdi čia...- Aldora pirštu palietė savo kaktą ir nusišypsojo.- Pakeisti pavidalą geba daug kas. Netgi sirenos. O aš to nedarau. Aš neapsimetinėju tavimi. Aš tampu tavimi...

Mėnesiena glostė liesą Aldoros kūną, jos rausvą odą ir akis. Ji nusigręžė nuo savo kopijos ir pažvelgė po langą, kur karaliavo žvaigždėta naktis. Tačiau antrininkės atvaizdas negailestingai šypsojosi stikle už jos peties.

- Tu ilgiesi jo, tiesa? Gilgamešas...- ji tyliai nusijuokė.- Tavo didžioji meilė. Tačiau šeimininkas nepatenkintas. Liepė jį ištremti. Ir vis dėlto tu graužiesi...

Išblyškusi Aldora atsisuko. Jos veidas persikreipė. - Manai, kad viską apie mane žinai? O ar bent kartą esi matęs savo paties veidą... - Aš?- tarstelėjo mėlynai vilkinti Aldora.- Juk matai, kaip atrodau... Aldora švelniai papurtė galvą ir šyptelėjo. - Tavo tikrasis veidas... Tu niekada nesi jo regėjęs, tiesa? Tu grobdavai kitų žmonių kūnus,

gyvenimus, mintis, likimus... Tačiau iki galo nesi perpratęs savęs. Tu esi tik lukštas, Chimeronai, pilkas lukštas, bandantis pridengti savo gėdą tūkstančiu kaukių. Pirmyn, nusimesk tą juokingą skraistę. Aš nebijau savo kūno. Žinau, kaip atrodau. Nori susikauti? Nejaučiu baimės tau, lygiai kaip niekuomet nebijojau savęs. Tačiau jei leisi man, Chimeronai, aš tau parodysiu tavąjį veidą ir tuomet galėsi stoti prieš mane kaip lygus man.

Šypsena mėlynai vilkinčios Aldoros veide blėso. Ji nužvelgė nuogą savo antrininkę. - Tu? Parodysi man?.. Staiga ji žengė į priekį. Jos bruožai mainėsi ir nyko. Virš nuogos merginos palinko rimtas

Gilgamešo siluetas. - Galbūt galėtume užsiimti kitokiais žaidimais nervams nuraminti,- tarė Gilgamešas ir

šyptelėjo.- Aš tiek metų tave saugojau ir kenčiau visas užgaidas, o tu net nepasidulkinai su manimi. Jaučiuosi savotiškai nusivylęs.

Aldora mirtinai išblyško. Ji žengė atatupsta, tuo tarpu Gilgamešas ėjo link jos su žiauria šypsena veide.

- Tu – ne jis,- riktelėjo Aldora. Gilgamešas pakreipė galvą. - Vėl klysti, Aldora. Aš žinau, ką jis galvoja. Jaučia. Kuo alsuoja ir ko trokšta. Galbūt jis niekada

tau to nepasakė, tačiau ši mintis daugybę kartų miglotai šmėstelėjo tose sudėtingose perkrautose smegenyse. Pasakysiu atvirai, jis laiko tave kale, nors pats to nesupranta. Tačiau, kad ir kokia kalė tu bebūtum, jis tave myli.

Gilgamešas pasilenkė artyn ir šyptelėjo. - Aš tave myliu, Aldora. Pabučiuok mane ir pasijusi geriau. Aldora stebėjo jį pusiau su šypsena, pusiau su panieka. Galiausiai panieka paėmė viršų. - Apgailėtina,- ramiai pareiškė ji. Ūmai ji vėl prieš save išvydo savo pačios veidą. - Bet juk tu nori tai padaryti,- nusišypsojo jai Aldora ir tyliai nusijuokė. Tai buvo jos juokas,

toks panašus į kalnų upelio srovenimą, toks gilus, toks žiaurus...- Visada norėjai, tiesa? Tačiau tos galimybės... Pareigos jausmas...

Aldora nusikabino nuo sienos ilgą lenktą durklą. Ji kilstelėjo ašmenis ir šie akinamai sužibo apšviesti mėnesienos.

- Aš sunaikinsiu tave,- ramiai pareiškė ji.- bet ne todėl, kad vaidini tas juokingas pantomimas. Ne todėl, kad išdavei Obsidijų. Aš sunaikinsiu tave, nes jis to paprašys... Kai pasauliui, kurį kūrei, tavęs nebereikės...

Mėlynai vilkinti Aldora kreivai šyptelėjo ir pasitaisė mantiją. - Matai, kur tavo bėda? Kad ir kaip stengtumeisi, tu – tik žmogus. Su jausmais... Silpnybėmis...

Ribojamas kūno ir to riboto suvokimo. Todėl niekada nebūsi naudinga. Obsidijus tavim nusikratys, kai tik nebebūsi reikalinga.

Švystelėjo balti Aldoros plaukai, sušmėžavo jos blyškios, švelniai nuraudusios kojos. Žaibo greičiu šokusi ant savo antrininkės ji suvarė durklą šiai į petį ir pargriovė. Aldora dusliai riktelėjo, tada niršiai iškvėpė pro sukąstus dantis. Jos akys žaibavo iš pykčio, kai ji žvelgė į nuogą merginą, apžergusią ją savo kojomis.

Aldora nuspyrė ją šalin. Nuoga jos pirmtakė persivertė ore rankomis atsispirdama nuo grindų ir pritūpusi dailiai nusileido. Aldora pakilo ir praskleidė apsiaustą.

- Tu negalėtum manęs nugalėti,- šaltai pareiškė ir nužvelgė durklą, kiaurai pavėrusį petį. Kitoje kambario pusėje stovinti nuoga jos pirmtakė pakreipė galvą ir nusišypsojo.

- Jeigu tikrai būtum manimi, tuščiai nešvaistytum laiko pokalbiams, o būtum nusukusi man sprandą dar tada, kai ant tavęs sėdėjau. Esi apgailėtinas plepys, Chimeronai...

Aldora lėtai žengė į priekį. Tyliai plevėsavo mėlyno apsiausto skvernai. - Aš nenoriu tavęs žudyti,- ramiai pareiškė ji. Kambario viduryje Aldora sustojo ir dešiniąja

ranka lėtai iš peties traukė durklą. Jos veido mina buvo bereikšmė, gal tik akys kiek žaibavo. Pavarčiusi durklą ore Aldora lengvai šyptelėjo.

- Mudvi skiriamės tik tuo, kad tau būtų skaudėję, o man – ne,- ramiai, net kiek arogantiškai pareiškė ji ir nusviedė durklą šalin. Tada žengė link pirmtakės.- Mudvi kalbamės jau beveik

pusvalandį, tačiau tai nepadeda man suprasti. Kuo aš tokia ypatinga?- Aldora pakreipė galvą.- Žavi. Vikri. Puikiai tvardausi. Žinau, jog šioje Žemėje nėra nė vieno, kuris man prilygtų, tačiau tai - tik egoizmo išugdyta iliuzija... Prieš keliolika metų Auksaakis išsirinko tuziną vaikų, tarp kurių buvai ir tu... Tačiau tave jau buvo pasirinkęs Obsidijus. Tad kam Auksaakiui tavęs reikėjo? Galbūt jis nujautė, jog pabaigoje...- Aldora pasilenkė prie savo pirmtakės.- ... išduosi šeimininką?

Tikroji Aldora šyptelėjo su švelnia panieka. - Dink. Tu man atsibodai. Arba suvarysiu tą durklą truputį kairiau...- Aldora šyptelėjo. Tuo

tarpu jos antrininkė nusivilko karališką mantiją ir apjuosė ja tikrosios Aldoros pečius. - Imk. Nesušalk,- beveik su užuojauta pareiškė ji ir apsisuko. Kambario viduryje apsinuoginusi antrininkė dar atsisuko ir mąsliai nužvelgė Aldorą. Po to

skaisčiau suspindo mėnesiena ir šešėlis ant grindų pranyko. Aldora giliai iškvėpė. Ji liko viena. Tas žvilgsnis. Protą kaustantis stingdantis žvilgsnis? Ar tai tikrai priklauso jai? Ūmai Aldora pajuto tą prabangios medžiagos apsiaustą ant savo pečių ir pasibjaurėjusi nusviedė

jį šalin. Lieknas vyriškis, apsirengęs violetinės palvos apsiaustu, kurio klostes puošė auksiniai medžių

šakas ir lapus vaizduojantys ornamentai, lėtai ėjo liepomis apsodinta alėja. Jo laikysena buvo grakšti, tiesi, taisyklingi veido bruožai spinduliavo nuoširdumą ir

mandagumą. Ilgoki rudi plaukai buvo surišti į kuodą už nugaros, o nerūpestingai už nugaros atmesta kairė ranka teikė figūrai dar daugiau aristokratiško grakštumo.

Jis lėtai artinosi prie vakaro prieblandoje skendinčių rūmų. Buvo ką tik nurimusi audra, telkšančiose balose atsispindėjo žvaigždės ir mėnesiena.

Vyriškis sustojo priešais pirmąsias marmurinių laiptų pakopas. Dvejodamas jis uždėjo rausvu batu apautą koją ant pirmosios ir užmerkė akis.

- Atėjai manęs aplankyti? Tas ramus balsas. Toks pažįstamas. Atėjūnas pažvelgė į panašaus sudėjimo liekną, kiek

aukštesnį ir gerokai vyresnį vyrą, vilkintį pilką apsiaustą nuo lietaus. Atėjūnas nuleido akis. Jo lūpose žaidė keista mina. - Ilgokai nesimatėm... - Daraisi sentimentalus?- tarstelėjo vyriškis ir pamojo ranka.- Ateik, eime į svetainę. Drėgmė

kenkia mano sąnariams. Svečias pakilo ir akmens plytelėmis išklotu taku juodu nužingsniavo link rūmų. Tai buvo dviaukštis baltas akmeninis pastatas. Dideli arkiniai langai, atsukti į sodą, liudijo, jog

rūmų gyventojai mėgo šviesą ir augalų teikiamą jaukumą. Abu vyrai žingsniavo greta. Juodu buvo keistai panašūs. - Taigi,- nerūpestingai tarstelėjo vyresnis vyras.- kam turėčiau būti dėkingas už netikėtą tavo

apsilankymą, Lorencai? Galėjai išsiųsti laiškelį – būtume ką nors paruošę vakarienei... - Gavau žiedą,- tarė Lorencas. Vyriškis šyptelėjo. - „Respublika“. Taip, man irgi atsiuntė. Ir ką tu apie tai manai? - Kad oficialiai tapau galingos pogrindinės politinės jėgos priešu,- atsakė Lorencas. Vyriškis

linktelėjo galva. - Taip, ir ką dar? - Jie siekia demokratijos. Vadinasi, laiko žmones vertybe... Jie nesiims žygių, kurie galėtų

kainuoti daug gyvybių,- toliau kalbėjo Lorencas. Vyriškis linktelėjo. - Taip. Teisingai. Tačiau...

- Jie aktyvūs ir pavojingi. Jiems vadovauja Žybsnis Laimingasis...- Lorencas įkvėpė sode augančių rožių aromatų. Taip pažįstama. Visai kaip vaikystėje. Ūmai jo balsas užlūžo.

- Neleisk prasiveržti sentimentaliems jausmams,- tai pajutęs ramiai pareiškė vyras.- tai trukdo susikaupti. Kalbėk toliau.

- Jis yra pranašesnis už mane savo patirtimi ir prilygsta intelektu, tad nesuradęs jo silpnybių, aš nelaimėsiu šios kovos,- tęsė Lorencas. Vyras linktelėjo. Jiedu pasiekė rūmų prieangį ir sustojo. Lorencas atsisuko į jį.- Man reikia surasti žmogų, kuris jį pažįsta geriau, nei aš. Kuris paruošė jį taip, kaip pats Žybsnis kadaise ruošė mane. Yra tik vienas žmogus, kuris man gali padėti.

- Taip,- tarė vyras.- Kas jis? Lorencas kreivai šyptelėjo. - Tu, tėve... Vidutinio ūgio tvirto sudėjimo jaunas vyriškis, apsirengęs dryžuota liemene, plačiomis rudomis

kelnėmis, užsimetęs platų pilkšvai rusvą apsiaustą, pakėlė ilgą savadarbę meškerę ir staigiai užsimojo. Valas tyliai perskrodė orą ir įsmigo į ežero paviršių, paskleisdamas nedideles žiedo pavidalo vilnis.

Jis prisėdo ant akmens ir nusiskynęs vienišą smilgą, įsikišo į burną jos galiuką ir sukando dantimis tarsi pypkę. Aukštaauliais batais apautos kojos buvo sumerktos į vandenį.

Nežymiai primerkęs pilkas akis jis sustingo tarsi chameleonas ir kurį laiką sėdėjo visiškai nejudėdamas. Pilkšvos akys sekė ramų ežero paviršių. Netoli tos vietos, kur plūduriavo kabliukas su masalu, jau sukosi viena žuvis.

Tolumoje pasigirdo žirgo kanopų kauškėsis. Vyriškis nežymiai šyptelėjo. Žuvis svarstydama plūduriavo aplink kabliuką. Galiausiai, išgąsdinta artėjančio bildesio, ji nėrė šalin į gelmę.

Ramiu vyro veidu perbėgo irzli mina. - Luger... Kodėl tu visada pasirodai lemiamą akimirką?- garsiai pareiškė jis ir pakėlė akis į

raitelį, kurio žirgas suprunkštęs sustojo už kelių žingsnių. Ant širmo ištvermingo žirgo sėdėjo liekna juodaodė mergina. Tamsi jos oda tik dar labiau

išryškino balto švarkelio, kuriuo ji buvo apsirengusi, spindesį. Ji mūvėjo tamsiomis jojiko kelnėmis. Vien pažvelgus į jos kojas buvo galima numanyti, kad ji lengvai valdo žirgą.

Mergina nusišypsojo atidengdama akinamai baltus dantis. - Bėgi į vienumą? Nepanašu į tave... - Tingėjau eiti į darbą,- vyriškis išspjovė smilgą.- Visada kažkas negerai. „Viršila, kilo

muštynės bare... Sudegė šykštuolio Debesies namas... Kažkas plėšia Margonijos banką...“,- pamėgdžiojo jis. Luger neištvėrusi prajuko. Staiga jos veidas surimtėjo.

- Mes turime problemą. Už kelių mylių sugedo traukinys. - Tai irgi mano rūpestis?- kilstelėjo antakį vyriškis. - Kažkas susprogdino visą vagoną. Alchemikai ar panašiai...- Luger šyptelėjo.- Mano žmonės

jau buvo ten. Tuo traukiniu važiavo Lilė ir Nythera. Vyriškis kilstelėjo akis. - Pasikėsinimas? - Na, man rodos, tai tuputį sudėtingiau...- nutęsė Lil ė.- Pagal apibūdinimą vienas iš alchemikų

turėjo ilgą randą, kertantį akį... - Larzas,- šyptelėjo vyras. Jis pakilo ir priėjęs patapšnojo žirgui per tarpuakį. Šis suprunkštė ir

nuleido galvą. Susimąstęs vyriškis žvilgtelėjo į Luger. - Ar jie... Luger linktelėjo galva. - Lil ė su Ragnaroku nesimatė jau daugelį metų. Nuo tos dienos... Vyriškis švilptelėjo ir iš pamiškės atšuoliavo pilkšvas asilas. Luger nužvelgė gyvulį.

- Esi apylinkių policijos viršila, o jodinėji ant asilo? - Tu pervertini išvaizdą...- vyriškis užšoko ant asilo ir šyptelėjo.- Galbūt su juo negalėčiau tavęs

pralenkti, tačiau galėčiau nesustodamas keliauti tris dienas. Šyptelėjusi Luger paragino žirgą ir jiedu greta nujojo tolyn. - Jūsų bendradarbiavimas ir pagalba mums būtų labai svarbi. Aukšta tamsiu apsiaustu apsigobusi būtybė, kurios apatinę veido dalį, slėpė tamsus šalikas,

sėdėjo ant juodo it naktis žirgo, kuris palenkęs galvą neramiai šnarpštė. Būtybės akyse atsispindėjo liepsnos, kylančios iš degančių garvežio vagonų likučių. Visai šalia, apsupti dūmų debesies, stovėjo du jauni vyrai, kuriuos puslankiu apsuko būrys traukinio tvarkdarių.

Silpnas vėjas atnešė jų balsus. Tvarkdariai buvo įsiutę. - Tie prakeikti alchemikai susprogdino traukinį!.. - Jie norėjo visus mus nužudyti... - Užmuškime vietoj! Prakeiktas raguotasis... Bus mažiau vargo. Pasaulyje gyvena ir taip per

daug tokių, kaip jis... Būtybė tamsia pirštinėta ranka lėtai siekė odinėmis atraižomis apsuktos rankenos prie šono.

Patraukus ją, sužibo aštrūs balti ašmenys... - Pasaulis šaukiasi revoliucijos. Mes negalime jos sustabdyti. Galime tik pasiruošti arba stovėti

ir laukti. Jūs esate didis žmogus. Valstybei Jūsų reikia... - Aš netarnauju niekam jau daugelį metų, pone Laimingasis! - Klystate! Visi mes ko nors siekiame, kam nors paklūstame. Aš tarnauju savo idėjai. O Jūs...

Jūs vergaujate praeičiai. Gyvenate griuvėsiuose ir veltui blaškotės tarp nuolaužų. Jūs tiek metų geidėte mirties, kad visiškai atsikratėte baimės jausmo. Tačiau jūs nemirėte, o tapote... legenda. Jūs galite daug pasiekti. Jūs galite sutriuškinti despotiją, kuri kadaise sutriuškino Jus. Jūs galite išgelbėti daugybę aukų, kurios dar žus nuo Aldoros rankos.

- Jūs... Manote, kad žinote, kas aš? Jūs manote galįs mane kontroliuoti? Nėra jokios praeities, pone Laimingasis. Ir jokios ateities taip pat. Esame tik mes ir dabartis. Jūsų kilnios idėjos trukdo Jums pajusti realybę.

Būtybė nužvelgė blyškų savo atspindį iškelto kalavijo ašmenyse. - Galbūt Jūs teisus, o gal ir klystate. Tačiau aš duosiu Jums laivą, Varnai. Įgulą susirinksite

pats. Tai turi būti Jums, o ne man lojalūs žmonės. Su tuo laivu galėsite plaukti į visas pasaulio šalis, tačiau lemiamą dieną Jūs gausite žinią. Žinią, o ne įsakymą. Aldoros laivynas vėl bus išrikiuotas kitam mūšiui. Mes turime laivų, patrankų, mes turime žmonių, bet neturim generolo. Jeigu Jūs nuspręsite nesikišti, džiaukitės laisve, kurią Jums teikia jūra. Tačiau jeigu apsispręsite kautis akis į akį su savo mirtinu priešu... Mes Jūsų lauksime.

- Tai turėtų man ką nors reikšti? - Tik Jūs pats galite tai žinoti. Pažvelkite į akis, į tą vienintelį mylimą veidą, veidą žmogaus,

kuris visada bus dalis Jūsų ir dalis tos stichijos, kurios net Jūs negalite kontroliuoti... - Nythera... - Jūsų duktė keliauja į Trijų Viršukalnių slėnį. Ji jau prisijungusi prie pasipriešinimo. Suraskite

ją. Galbūt tai padės nuspręsti... Būtybė užsimojo kalaviju. Kimus balsas paragino žirgą ir šis nuskriejo pylimu. Vėjas kedeno

plačius apsiausto ir šaliko kraštus. Tamsios akys primerktos žvelgė į priekį. O jose liepsnojo raudona į padangę liaunais liežuviais besistiebianti ugnis.

Ragnarokas su Larzu susižvalgė. Grupė nuinformuotų tvarkdarių iššoko iš sustojusio traukinio vagonų ir pasileido link jų.

Vienas jų pribėgęs pritūpė prie žuvusio traukinio patarnautojo kūno ir pridėjo prie kaklo ranką. Tada lėtai papurtė galvą ir atsistojo. Įkypas įniršio kupinas žvilgsnis nukrypo į Ragnaroką su Larzu.

- Kas čia nutiko? - Eksperimentas...- nuleido galvą Larzas. - Užsičiaupk...- sušnypštė Ragnarokas. Keletas tvarkdarių žvelgė į juos. - Raguotieji...- pagiežingai išspjovė vienas jų.- Visada kalti raguotieji... Nesuprantu, kodėl mes

jų vis dar neišnaikinom... - Tie prakeikti alchemikai susprogdino traukinį!- pridūrė kitas. - Jie norėjo visus mus nužudyti...- nustėręs išplėtė pykčio ir siaubo kupinas akis tas, kuris

apžiūrėjo žuvusį patarnautoją.- Šviesulys buvo mano draugas...- tyliai pridūrė jis. - Užmuškime vietoj!- antrino pirmasis, kuris nekentė raguotųjų.- Prakeiktas raguotasis... Bus

mažiau vargo. Pasaulyje gyvena ir taip per daug tokių, kaip jis... Pora tvarkdarių išsitraukė ilgus lenktus durklus ir žengė artyn. Staiga orą perskrodė skardus kvatojimas. Nustebę jie atsisuko į tą pusę ir kaip tik tuo metu iš

už dūmų užsklandos išniro juodas žirgo ir raitelio siluetas. Piktai žvengdamas žirgas tiesiog peršoko dviem arčiausiai stovėjusiems tvarkdariams per galvas, o raitelis tuo tarpu atsispyrė nuo balno ir persivertęs ore nusileido ant bėgių tarp Ragnaroko su Larzu ir tvarkdarių. Tai buvo aukšta būtybė, vilkinti juodą apsiaustą su gobtuvu, apatinę nepažįstamojo veido dalį slėpė tamsus šalikas. Tamsios pirštinėtos rankos gniaužė ilgo kalavijo rankeną. Tvarkdariai apstulbę net atšoko. Tuo tarpu nepažįstamasis lengvai suko rankose kalaviją.

Galiausiai rasistiškasis tvarkdarys drąsiai žengė link jo. - Nuleisk ginklą! Mes veikiame jos didenybės Aldoros vardu... - Kaip tik šito...- kimiai tarė balsas.- Jums ir nereikėjo sakyti... Rasistas atsigręžė į draugus ir šyptelėjo. - Pirmyn, įkrėskime jam... Jie puolė. Orą perskrodė šaižus kvatojimas. Atėjūnas staiga įrėmė kalavijo smaigalį į žemę ir

atsispyręs apsisuko ore ratu, kojomis nublokšdamas prisiartinusius tvarkdarius. Šiems parklupus ant žemės, nepažįstamasis kimiai pareiškė:

- Jūs negalite išstovėti sausumoje, o ką darytumėte, jei prireiktų kautis jūroje?.. Vienas tvarkdarys surikęs prišoko ir užsimojo durklu. Nepažįstamasis lengvai jį nubloškė

plokščiąja kalavijo ašmenų puse ir šis be sąmonės susmuko jam prie kojų. Tuo metu kiti tvarkdariai išplėtę akis sekė kiekvieną įsibrovėlio judesį.

Tuo tarpu nepažįstamas tyliai kimiai nusijuokė. - Šiais laikais kelionėse tyko įvairūs pavojai...- tyliai, prislopintu balsu, pareiškė jis.- Tačiau,

kad ir kur keliautų, klajoklius visada lydi jų šešėliai. Aš esu šių žmonių šešėlis...- jis parodė pirštinėta ranka į Larzą su Ragnaroku. Tamsios akys prisimerkė.- Ir jeigu jiems kas nors nutiks dabar ar vėliau... Naktimis Jus gali kankinti košmarai...

Jis šaižiai sušvilpė. Suprunkštęs atlėkė jo žirgas. Nepažįstamasis vikriai užšoko ant jo ir nelėtindamas greičio juodu žvilgančiu kailiu padengtas žirgas dingo anapus dūmų ir tebeliepsnojančių medgalių...

Larzas su Ragnaroku žvelgė jam įkandin. - Ar tai jis?- nustėręs tarstelėjo Ragnarokas, tuo tarpu Larzas tyliai mįslingai šypsojosi. Jiedu atsigręžė į traukinį. Tvarkdariai buvo paslaptingai dingę. Ant bėgių mėtėsi kai kurių

durklai ar uniforminės kepurės. Staiga Ragnarokas išgirdo ramų pašaipų balsą:

- Bravo, mielas broli! Sugebi sukelti chaosą visur, kur tik pasirodai, netgi paprasčiausiame traukinyje...

Link jų lėtai ėjo aukšta rudaplaukė raguotoji mergina, kurią lydėjo dailaus sudėjimo palydovė. Ilgi vėjyje besiplaikstantys antrosios merginos plaukai nutvieksti ugnies žiburių įgavo tamsų violetinį atspalvį.

Larzas sustingo. Ragnarokas išblyško, jo veidas virto bejausme marmurine kauke. Abi merginos sustojo už poros žingsnių. Kurį laiką jie be žodžių apžiūrinėjo vieni kitus, o

vienintelis garsas, pertraukiantis įtampos sklidiną tylą, buvo tylus degančių medgalių traškėjimas ir švilpaujantis vėjas.

Po to staiga pradėjo lyti. Šalto vandens čiurkšlės pasipylė ant jų galvų. Pasaulis ūmai nusidažė nykia pilka spalva.

Lil ė niūriai kreivai šyptelėjo. - Atrodai geriau, nei maniau, jaunėli...- nerūpestingai tarstelėjo ji.- matau, nenudegei savo

veidelio... Pagirtina. Ragnarokas nenuleido nuo jos patamsėjusių akių. Jis nežymiai papurtė galvą. Tuo tarpu Nythera

neramiai žvalgėsi. - Man rodos, čia buvo dar kažkas... Kažkoks raitelis. Kur jis dingo? Tolumoje pasigirdo kanopų kauškėsis. Atsisukę jie išvydo baltai apsirengusią raitelę,

šuoliuojančią ant širmo žirgo greta bėgių pylimo. Nuo jos mažai teatsiliko ant pilko asilo jojantis vyras.

- Luger...- nusišypsojo Lilė.- Kaip visada, pačiu laiku... - Ar jūs sveiki?..- Luger nušoko nuo žirgo ir apžvelgė juos. - Šeimyninė akimirka...- kreivai šyptelėjusi paaiškino Lilė. Luger supratingai linktelėjo. - Malonu jus visus matyti. Ypač jus, Ragnarokai ir Larzai. Nežinojau, jog keliaujate šiose

apylinkėse. - Mes neturime užsibrėžto maršruto...- tarstelėjo Ragnarokas. - Vienaip ar kitaip...- Luger pakreipė galvą.- manau, pats laikas nešdintis. Komandoras, jeigu jį

dar prisimenate...- ji parodė ranka į šalia stovintį vyrą, kuris šypsodamasis nusilenkė.- sutvarkys visus nesklandumus. Jis – apylinkių policijos viršila.

- Viską paprastai išsprendžia gera pokerio partija,- nusišypsojo Komandoras. - Ir tu visad laimi?- šyptelėjo Nythera. - Žinoma. Juk aš – viršila...- pamerkė akį Komandoras. Luger šypsodamasi papurtė galvą. - Jis išties nepakenčiamas... Vienas tegul sėda man už nugaros, o likusiems trims teks jo

nušiuręs asilas. Nebijokite, jis dar gana greitas ir ištvermingas. Nors,- ji atsisuko į Komandorą.- tai daro tave pajuokos objektu tavo valdinių akyse.

- Manau, kad jie neturi laiko juoktis, nes po kiekvienos ilgesnės kelionės turi jį gerai nušveisti...- šyptelėjo Komandoras.- Gerai, jūs eikite. Aš vėliau parsirasiu.

Lil ė su Luger užlipant žirgo, Nythera su Larzu ir Ragnaroku šiaip taip sutilpo ant asilo nugaros. Gyvulys kantriai laukė.

- Retkarčiais jis gali būti užsispyręs,- perrėkdamas griaustinį šūktelėjo Komandoras.- Beje, kas tas raitelis, kuris sušmėžavo prieš keletą akimirkų?

- Mes ir taip permirksime,- įsiterpė Luger.- pasikalbėsim vėliau, Komandorai. Pirmyn! Jie nujojo tolyn per pilką lietų. Komandoras juos sekė pilkomis primerktomis akimis tol, kol jų

siluetus paslėpė pilkšva lietaus uždanga. Tvykstelėjęs žaibas šalta elektrine šviesa nutvieskė tamsų žirgo ir ant jo sėdinčio raitelio siluetą.

Raitelis akimis sekė nuo traukinio atsiskyrusią tolyn jojančią ketveriukę.

Ūmai jis kilstelėjo galvą ir naujas žaibo tvyksnis suspindo jo tamsiose akyse. Po to raitelis apgręžė žirgą ir jį paraginęs ištirpo lietuje.

Luger gyveno dideliame mediniame name Trijų Viršukalnių slėnio miestelio pakraštyje.

Miestelis buvo įsikūręs slėnyje, giedrą dieną kur pažvelgsi teišvysi snieguotas viršukalnes, tačiau dabar, lietui lyjant, permirkę ir išvargę keliautojai nebematė nieko.

Tačiau po valandėlės jie jau sėdėjo šiltoje svetainėje, kur kūrenosi židinys. Luger davė jiems persirengti saus drabužius, o vienintelis senyvo amžiaus liokajus paruošė paprastą, bet šiltą ir gana skanią vakarienę.

Visą laiką Larzas nenuleido akių nuo Nytheros. Jo galvoje sukosi migloti prisiminimai ir sapnų nuotrupos. Ragnarokas, priešingai, vengė pažvelgti į tą pusę, kur sėdėjo Nythera su Lile. Pokalbis nesimezgė, tad Luger atnešė visiems išgerti.

Kaip tik tada į duris pasibedė Komandoras. Nuo jo apsiausto ant grindų tiesiog sruvo vanduo. Luger kritiškai nužvelgė jį.

- Daugiau nė žingsnio, arba nusirenk tuos drabužius... - Tai tik truputis vandens,- atšovė Komandoras, nusiimdamas apsiaustą.- tave jau seniai reikia

išprausti, tarp kitko. - Šiandien visi jau pakankamai prausėmės,- šyptelėjo Luger.- tavo asilas toli gražu ne toks jau

greitas... - Na, jis juk – asilas,- atkirto Komandoras.- Ko gali iš jo norėti? Vienmarškinis jis priėjo prie židinio ir pasilenkęs bandė sušilti sustirusius delnus. Rausvi

traškančios liepsnos atšvaitai žaidė jo akyse. Priėjusi Luger užmetė ant jo pečių liemenę. - Velniška audra,- tarstelėjo Komandoras, žvilgtelėjęs pro langą, kur pliekė žaibai. - Eime į verandą? Man patinka tokios...- akinamai baltais dantimis šyptelėjo Luger.- Atkimšiu

daugiau vyno... - Man sunku su tavimi ginčytis, kai argumentuoji vynu,- pakreipė galvą Komandoras. Jie susėdo plačioje verandoje, kurioje stovėjo šiaudinis suolas, keletas tokių pat krėslų ir stalas.

Lil ė su Nythera įsitaisė ant suolo, Luger su Komandoru užėmė vietas krėsluose. Larzas su Ragnaroku liko stovėti šalimais. Nythera atsisuko į juodu ir šyptelėjo.

- Ateikite! Šalia dar pilna vietos... Larzas prisėdo šalia jos. Nythera suktelėjo galvą ir akimirką melsvi jos plaukai sušmėžavo jam

prieš veidą, padvelkė obelų, laužo kvapais ir savotišku ilgesiu, ilgesiu, kurį jis dažnai regėdavo tame veide sapnuodamas...

Tačiau Ragnarokas liko stovėti. Jis papurtė galvą nenuleisdamas keisto žvilgsnio nuo Lilės. Ši atsisuko.

- Aš neįkąsiu, broliuk. - Aš nenoriu būti per arti prie raganos,- kimiai atšovė Ragnarokas.- Man gerai čia, dėkui. Lil ė nusišypsojo. Kreivas ironiškas šypsnys. - Mano mažasis broliukas... Niekini magiją. Studijavai alchemijos vingrybes, bet niekada

neturėjai tam pašaukimo... Ir vis neapsisprendi – esi vienas jų, ar vienas mūsų... Luger su Komandoru susižvalgė. - Prasideda,- tyliai tarė ji.- Reikia juos išskirti, kol ne per vėlu... Ragnarokas nusijuokė. Tyliai, kimiai, su panieka. - Vienas jūsų ar vienas jų? Esi didesnė rasistė už žmones, Lile. Tavo pasipriešinimas... Tavo

mūšiai, tavo vizijos, burtai ir pasakos – ir kas už viso to slypi?- jis šyptelėjo.- Ar ką nors pasiekei po šitiek metų beprasmiškos kovos? Žmonės tik dar labiau pradėjo mūsų nekęsti, štai ir viskas.

Lil ė išsižiojo. Jos veidas išblyško, o ryškios žalios akys žybtelėjo.

- Tu...- sušnypštė. - Dabar ne laikas ir ne vieta,- griežtas Luger balsas privertė suklusti juos abu.- šiuose namuose

galioja pagrindinė taisyklė – taika. Jeigu norite aiškintis senus nesutarimus, eikite kur nors kitur. Po to Luger šyptelėjo. - Jūs visi esate mano svečiai. Nežeminkite vieni kitų. Lil ė nusišypsojo. - Atleisk... Tu teisi. - Kalbant apie pasipriešinimą,- Luger atsisuko į ją.- girdėjau, esama tam tikrų finansinių

problemų. Nythera kostelėjo. - Neslėpsiu, iš dalies tai yra priežastis, kodėl mes čia. Matai... mus apiplėšė. - Apiplėšė?- Luger kilstelėjo antakius. - Radome seną relikviją vienoje iš Raganos kulto šventyklų. Iš pradžių manėme, kad ji bevertė,

tačiau greitai prisistatė kažkoks keistuolis, slepiantis veidą po gobtuvu. Jis pažadėjo mums tris tūkstančius. Ir tada... mus apiplėšė. Kažkoks samdinys. Dėvėjo baltą apsiaustą, tamsiaplaukis, mėlynų akių, nors plaukai juodi lyg varno. Jis...- Nytheros skruostai šiek tiek nuraudo.- gerai treniruotas...

Susikaupusi Luger tylėdama išklausė jos pasakojimą. - Kai ką primena. Buvo toks šnipas, kuris susijęs su nesenu perversmu Urijoje. Baltai vilkintis

tamsiaplaukis. Vadinasi, jis jau Margonijoje...- Luger keistai šyptelėjo.- Aš turiu su juo sąskaitų. - Mes taip pat,- linktelėjo Nythera.- Bet nežinome, kur jis. Išnyko tarsi dūmas. - Būdinga jam,- šaltai tarstelėjo Luger.- Mačiau jį tik kartą. Profesionalus. Nemėgsta žudyti.

Išjungė tris mano vyrus, tačiau visi liko gyvi ir sveiki. Vėliau jie man pasakojo, kad liko gyvi, nes lemiamu momentu prisipažino, kad turi šeimas...- Luger šyptelėjo.- Niekšas su aukšta morale. Keistas, bet įdomus derinys.

- Jis aristokratas,- pridūrė Lil ė.- Tai matyti vien iš jo eisenos. Nors irgi mačiau jį tik kartą. Kilęs iš senos ir garsios giminės. Tartis margoniečio.

- Vadinasi, Mėnesiena, Šaulys, Rudakailis arba Ritenbergas...- timptelėjo lūpą Luger.- Pasidomėsiu tuo. Tai – seniausios Margonijos aristokratų šeimos...

- Žinai,- tarė Lil ė.- Man rodos, kažkada anksčiau jau buvau jį mačiusi. Aldoros rūmuose, kai mes, dar vaikai, įsmukome vidun...

Susimąsčiusi ji žvelgė kažkur į lietų. Ragnarokas nuleido galvą. Jis prisiminė tą dieną. - Tas vyras,- kimiai tarė.- buvo Lorencas de Ubrikjė... Margonijos slaptosios policijos viršila... - Lorencas? Profesionalus šnipas?- Luger nusijuokė.- Jis net kardu deramai užsimoti

nesugebėtų. Ne, kažkuris iš jūsų čia klysta. Bet aš pasidomėsiu ir de Ubrikjė gimine... Ragnarokas žvelgė į lietaus užuolaidą, kuri leidosi žemyn tuoj anapus mansardos. Nepaisant

besikaitaliojančio vėjo, nė vienas lašas neįtiško vidun. - Gerai pastatytas namas,- tarstelėjo Ragnarokas.- Mansardos lubos pakreiptos taip, kad visiškai

apsaugo nuo lietaus ir vėjo... Luger prajuko. - Iš tiesų, čia – Lilės nuopelnas. Prasidėjus neramumams, ji apsaugojo šį namą dešimtimis

įvairiausių užkeikimų, kad aš likčiau saugi. Bet per tą laiką beveik niekas manęs nepuolė. O smulkias problemas...- jai šyptelėjus akinamai sublizgėjo balti dantys.- išsisprendžiau pati...

Ragnarokas nusigręžė nuo lietaus. Kurį laiką įsivyravo nejauki tyla. Staiga Luger atsisuko į Lil ę.

- Kokia tai buvo relikvija? Kurią iš tavęs pavogė... - Nežinau,- sutrikusi atsakė Lil ė.- mažas stiklinis rutuliukas... iš krištolo. Tam tikri išraižymai

darė jį panašų į akį ar lašą...

- Krištolo akis...- nutęsė Luger. Lilė nustebusi pažvelgė į ją. - Iš kur žinai? - „Ar įžiūri aukštai padangėj,/ Kur jungiasi mūsų lemtis,/ Spindi po mėnesiu ir saule/ Baltoji

krištolo akis...“- pacitavo ji ir šyptelėjo.- Vaikystėje mėgau klausytis įvairių bardų, perpasakojančių padavimus. Pasak jų, prieš tūkstančius metų Ragana, arba Krištolo Karalienė, valdė visą šį pasaulį. Kiekvieną žiemą ji virsdavo jauna mergaite, ir tuomet tie, kas ją išvysdavo, prisimindavo amžiams kaip baltą nakties angelą. O atėjus vasarai...- Luger patraukė pečiais.- ji tapdavo kraupia ragana, siunčiančia į mirties nasrus savo pačios tarnus vien dėl užgaidos. Buvo sakoma, kad vasarą Krištolo Karalienė minta krauju, o žiemą – ožkos pienu.

- Pienu?- pakreipė galvą Komandoras.- Ožkos? - Tai tik padavimas,- su šypsena kumštelėjo jį Luger.- Jeigu tikėsime kitomis legendomis, jai iš

viso nereikėjo valgyti. Keista, kad kažkas moka milžiniškas sumas už kažkokį kulto simbolį. Įdomu, kas tai galėtų būti?

- Kad ir kas jis būtų buvęs,- karčiai tarė Lil ė.- atidavė pinigus tam plėšikui. Ir paklojo daugiau, be jokios abejonės. Penkis tūkstančius.

Luger kilstelėjo antakius. - Už tokius pinigus būtų galima nusisamdyti šešis šimtus tūkstančių karių ir užimti visos

karalystės sostą. Nedaug žmonių iš viso suvokia, kas tai per suma... - Mums nebūtų reikėję tų pinigų, jeigu karalienė Aldora būtų parodžiusi bet kokį palaikymą

mūsų rasei. Bet...- Lilė gūžtelėjo pečiais.- Ji mus niekina. Kaip ir visi kiti. - Aš duosiu tau tris tūkstančius,- atsakė Luger. Lilė pažvelgė į ją. - Tai dideli pinigai, bet, neslėpsiu, mums jų reikia. - Šiuose kraštuose aš esu valdovė ir mano žodis – įsakymas,- Luger patogiai atsilošė krėsle.-

Tai – Urijos provincija. Aldoros žmonės retai kišasi į čionykščius reikalus. Buvęs Urijos grafas suteikė man įgaliojimus valdyti šį kraštą, kai išgelbėjau jam gyvybę. Vėliau grafas buvo nužudytas...- Luger karčiai šyptelėjo.- Štai ir vėl sugrįžome prie baltai vilkinčio šnipo. Bet tai nesvarbu. Ne dabar. Esi reikalinga savo žmonėms, Lile. Jie tiki tavimi. Ir aš tikiu. Tikiu, kad tau pavyks. O dabar išgerkime ir negalvokime apie tai. Tegul visi neramumai lieka už šio namo sienų...

Staiga pasigirdo beldimas į duris. Luger sukluso. Dar kartą. - Ar šįvakar mes laukėme daugiau svečių?- ji atsisuko į Komandorą. Šis pakilo. - Einu patikrinti... Jis įžengė į svetainę, kurioje tebesikūreno židinys. Pamėkšliški liepsnos šešėliai šokinėjo ant

sienų. Komandoras paėmė medinį pagalį iš malkų šūsnies ir, prisidegęs ją židinyje, nuėjo link durų. Pravėręs duris jis išvydo pilkšvai sidabrišką lietaus užsklandą. Suraukęs antakius Komandoras

dairėsi aplinkui. Ūmai pasigirdo pašaipus balsas: - Malonu vėl tave matyti, mano viršila... Iš už lietaus uždangos išniro blyškus šlapias Edgaro veidas. Aukštas tvirto sudėjimo šviesiaplaukis vyras ramiai žingsniavo Sidabrinės rezidencijos rūmų

kieme. Pilkšvai melsvas jo apsiaustas nežymiai plevėsavo glostomas lengvo nakties vėjo. Prie arklidžių atsirėmęs į sieną rūkydamas ramiai snaudė sargybinis. Pajutęs vyro ranką ant

peties, sargybinis išmetė pypkę ir krūptelėjęs atsisuko. - Po velnių! Maniau, kad viršininkas... Tai Jūs? Kuo galiu padėti, generole? - Paruoškite man žirgą,- ramiai nusišypsojęs tarė Gilgamešas.- Reikia ne itin greito, bet

raumeningo arklio. - Laukia ilga kelionė, a?- šyptelėjo sargybinis. Gilgamešas vos regimai pakreipė galvą. - Tu net neįsivaizduoji...

Po kelių minučių pilkšvas jo siluetas išlėkė iš rūmų kartu su baltu eikliu žirgu. Jojant per kanalo tiltą, žirgas kilstelėjo galvą ir skardus jo žvengimas perskrodė naktį.

Aukštas tvirto sudėjimo vyras sėdėjo palinkęs prie marmurinės plokštės, ant kurios buvo

išdėliota šūsnis lapų su įvairiais nuorašais. Ilgi juodi vyro plaukai kone siekė marmurinį stalo paviršių. Ūmai kažką pajutęs vyriškis pakėlė galvą ir žvilgtelėjo į priešais kabantį ovalo formos veidrodį,

kurio rėmai buvo papuošti žibančiais krištoliniais kristalais. Nežymiai žėrinčiame veidrodžio paviršiuje vyras išvydo aukštą raudona suknele vilkinčios moters siluetą. Pilki jos plaukai buvo susegti žėrinčia krištoline sege į kuodą už nugaros, o rusvos akys spindėjo sidabru.

Jis išbalo ir pašoko. - Krištolo... Karaliene...- sukuždėjo vyras, lėtai traukdamasis tolyn.- Bet... Kaip... Pasigirdo tylus juokas. Ūmai vyriškio veidą perkreipė įniršis. Atsigręžęs jis nužvelgė į baltą

apsiaustą susisupusią būtybę, kuri kikendama vėrė jį giliomis mėlynomis akimis ir trimis skirtingo dydžio raudonais vyzdžiais kaktoje.

- Chimeronai...- sušnypštė vyriškis. Po to papurtė galvą ir šyptelėjo. Jis vis dar tebebuvo išbalęs. Tuo tarpu padaras šypsojosi beforme burna.

- Išsigandai? Akimirką pagalvojai, kas nutiktų, jei staiga sugrįžtų ji?.. - Ji nesugrįš,- atgavęs pasitikėjimą savimi atkirto vyras.- Tai tik tavo klastingi žaidimai... - Tu jos bijai...- susimąstęs kalbėjo Chimeronas, o neproporcingai didelėse jo akyse vyriškis

regėjo savo paties veidą.- Visi bijojo Karalienės. Bijo netgi dabar, po tūkstančių metų... Jos legenda kelia žmonėms didesnį siaubą, negu kada galėjo kelti mano šeimininko vardas...

Jis žengė artyn ir prašiepė burną, pilną aštrių žuvies dantų. Vyras žengė atgal ir atsirėmė į marmurinę plokštę. Tuo tarpu padaras tęsė:

- Aš ilgai nesupratau... ką jaučia ji... Tačiau dabar... Aš neturėjau jos nužudyti. Aš turėjau ją išsaugoti...

- Ji mirė,- atšovė vyras.- Taip jau yra. Taip turėjo būti. Ji troško sunaikinti visą žmoniją. O Obsidijus... Jis žinojo, jog tokia nėra lemtis.

- Aš paaukojau tūkstančius metų, dėl savo šeimininko,- sušnypštė Chimeronas.- Aš subūriau šį ordiną... Patikėjau valdyti jį žmonėms. Aš sunaikinau paskutinius galingus Obsidijaus priešus, tik Auksaakis... Jis nuo manęs paspruko...

Vyro veide suspindo panieka. - Baik tas sapaliones, Chimeronai. Ko tu nori? Ūmai padaras praskleidė apsiaustą. Blyškų baltą kaklą, tokį ploną, jog, rodos, niekaip negalėtų

nulaikyti tokios didelės galvos, juosė plona virvelė, ant kurios kabojo mažas krištolinis rutuliukas. Vyriškis išbalo. Jo mina persimainė. Chimeronas nusiviepė. - Krištolo akis... Prieš daugelį metų šią naktį žuvo Krištolo Valdovė... Ir dabar aš ją atgavau.

Vienintelė naktis metuose, kuomet ši Akis turi galią... Turi galią man sugrąžinti ją... Dabar ji tūno manyje. Kužda man į ausį. Po trylikos dienų žmonija vėl švęs Auksaakio dieną. Dieną, kai buvo nužudytas Obsidijus. Po trylikos dienų... Visi Auksaakio vaikai mirs. Tuzinas, vienas po kito. Aš taip ilgai negalėjau prie jų prisiartinti, nes juos gynė Auksaakio burtai, bet pagaliau aš sukaupiau pakankamai galios... Ir niekas nesugebės man pasipriešinti...

- Ar mateisi su šeimininku?- pertraukė jį vyras. - Aplankiau mergaitę, kurią jis išsirinko,- sušnypštė padaras.- Šeimininkas nepanoro pasirodyti.

Aš ilgai žvelgiau į jos akis, ir kuo ilgiau žiūrėjau, tuo mažiau Obsidijaus joje mačiau... - Galbūt tu pamiršai, koks iš tiesų buvo Obsidijus...- lengvai šypsodamasis tyliai tarstelėjo

vyras.- Gal tu tiesiog jo neatpažinai?

- Aš? Neatpažinau šeimininko?..- akimirką blyškus veidas su buka nuostaba žvelgė į pašnekovą. Po to Chimeronas prapliupo juoku.

- Aš ir esu sau šeimininkas. Nuo šiol man nebereikia Obsidijaus malonės... Vyras pakreipė galvą. Raudona suknele apsirengusios moters veide žaidė lengva žiauri šypsena.

Veidrodžio paviršius nežymiai bangavo. Tuo tarpu Chimeronas, žvelgdamas į tą iškreiptą atspindį, kalbėjo:

- Mano šeimininko malonė išlaisvino rasę, kuri jį sunaikino. Mano pastangos nedavė jokios naudos... Ji buvo teisi. Žmonės nenusipelno atleidimo. Nenusipelno teisės gyventi. Nenusipelno... teisingumo, kuriuo visad rėmėsi Obsidijus...

- Pagaliau tu galutinai išsikraustei iš proto,- šaltai nusišaipė vyras.- Sveikinu. Seniai laukiau. Bet tu nesi ji... Ir niekada nebūsi. Krištolo Karalienė... Ragana... Niekada nebesugrįš.

- Pažvelk į ją... Juk visada norėjai...- nusišiepė padaras. Vyriškis atsigręžė į veidrodį. Moteris tebežvelgė iš jo, tačiau dabar jos akyse žėravo liepsna.- Juk visada troškai bent akimirką išvysti Raganą... Suvokti jos galias... Mėgaukis...

Ūmai padaras iškėlė rankas. Jose sužibo ilga nusmailinta krištolinė lazda. Vyras atsisuko ir kaip tik tuo momentu būtybė suvarė lazdą jam į šoną. Ietis pervėrė vyriškį kiaurai, jis sučiupo už šalto stiklinio koto ir nustebęs vartė gęstančias akis. Padaras šypsodamasis jį stebėjo.

- Tiek metų vadinaisi Obsidijaus pasekėju... Dabar pajusk, ką jautė jis... Vyras kilstelėjo galvą. Jo veidą iškreipė įniršis. - Eik po velnių, tu, belyti išsigimėli!.. Ūmai jo mina bukai sustingo toje pat pozoje. Lygi skaidri stiklo skulptūra, aprengta baltu

apsiaustu su raudona pentagrama, nupiešta ant krūtinės, tebežvelgė į blyškią bebruožę būtybę. Ši švelniai ilgais pirštais palietė stiklo skulptūrą.

- Tai... Tavo atlygis. Obsidijus tavimi didžiuotųsi... Blyškios rankos sugriebė krištolinės lazdos kotą ir ištraukė. Sulig ta akimirka pasigirdo

dzingtelėjimas ir skulptūra suskilo į šimtus stiklo šukių.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Aušo naujas rytas. Vidutinio ūgio putlaus sudėjimo jaunas vyras, kuris, kaip buvo matyti vos į jį pažvelgus, mėgo skaniai ir daug pavalgyti, stovėjo atsirėmęs į pilkšvą marmurinę kovų arenos sieną. Jis juto į nugarą dvelkiančią vėsą ir draugiška šypsena, būdinga stambiems žmonėms, šypsojosi atsitiktiniams praeiviams.

Tačiau jo akys nesišypsojo. Pora šaltų žibančių taškų stebėtinai aštriu žvilgsniu narstė žmonių veidus ieškodama galimų klientų. Oksas užsiiminėjo lažybų organizavimu. Jis privalėjo iš atsitiktinių detalių – šypsenos, galvos linktelėjimo, laikysenos – suprasti, kuriais žmonėmis galima pasinaudoti, kuriais – ne. Kaip ir daugelis kitų apgavikų, jis buvo pratęs prie pralaimėjimo kartėlio, tačiau, kaip ir kiti profesionalūs maustytojai, jis į tai žvelgė filosofiškai. Ir pastaruoju metu jam neblogai sekėsi.

Pajutęs šalto vėjo dvelksmą Oksas suktelėjo galvą ir išvydo baltu apsiaustu apsigobusią būtybę, žingsniuojančią link jo. Būtybė slėpė savo veidą po gobtuvu, ji buvo kiek susikūprinusi ir palenkusi galvą, kad koks atsitiktinis saulės spindulys, įspindęs pro gobtuvo kraštelį, neatskleistų jos paslapties.

Oksą ji sudomino. Jis pažinojo žmones, tačiau šis individas buvo kažkoks kitoniškas. Žingsniai platūs, vadinasi – vyras. Tačiau sudėjimas lieknas, grakštus, lyg moters. Galbūt net labai gražios moters... Oksas lengvai šyptelėjo. Tos šypsenos, lengvai sužaidusios plonose lūpose, lengvai buvo galima nepastebėti. Tačiau būtybė ją pastebėjo. Nedvejodama ir nesislėpdama ji žengė artyn. Oksas pasitraukė nuo sienos. Jis jau juto salsvą pinigų skonį.

- Šiandien arenoje - dvikovos,- gyvai pareiškė jis.- Puiki diena nedidelėms lažyboms, tiesa? Būtybė sustojo ir pakreipė galvą. Jos veidas vis dar skendėjo šešėlyje. Oksas tai suprato kaip

ženklą ir tęsė: - Šiandien pasirodys Vijana. Jos sąskaitoje mažai pralaimėjimų, tačiau ji dar nėra garsi. Puiki

galimybė, santykis geras. Jeigu pastatytumėte tris auksinius, išeitumėte iš arenos su dešimčia rankoje...

- Vijana, sakote? Oksą nupurtė tas kimus balsas. Susiraukęs jis keistai nudelbė nepažįstamąjį, tačiau tuoj pat vėl

susivaldė ir veide įsivyravo ta pati mandagi išraiška. - Taip. Gal jau kada matėte ją kaunantis? - O Jūs... Jūs esate Oksas, tiesa?- nesiklausė jo nepažįstamasis. Išbalęs Oksas žengė atgal, jo

galvoje tarsi dantračiai sukosi tūkstančiai minčių. „Iš kur jis, po velnių, žino mano vardą?“- įtemptai mąstė Oksas, po to staiga pajuto, kaip pečiai

įsirėmė į kietą vėsią arenos sieną. Jis buvo užspeistas į kampą. Bandydamas susikaupti, Oksas vertinančiai dar kartą nužvelgė nepažįstamąjį. „Aš jam skolingas? Galbūt. Velnias žino. Kiek... Kiek skolingas... O gal čia – žudikas? Vadinasi, pagaliau įkliuvau. Tai štai koks bus Okso, didžiojo lažybininko galas...“

- Ačiū. Aš stebėsiu kovą... Būtybė apsisuko ir ramiai nuėjo tolyn. Oksas netikėdamas, kad taip lengvai išsisuko, žvelgė jai

pavymui. Jis nusibraukė nuo kaktos prakaitą. - Gal vis dėlto norite pastatyti?- pagyvėjęs sušuko. Būtybė stabtelėjo, kryptelėjo galvą, tada net

neatsisukusi nuėjo tolyn. Oksas susiraukė. Jis gūžtelėjo pečiais. - Keistuolis. Tikriausiai koks iškrypėlis... - Tu mane nuvylei... Dūžtančio stiklo garsas. Jis leidžiasi, ne – bėga, bėga kiek įkabindamas plačiais suktais laiptais žemyn, o jie, rodos,

niekuomet nesibaigs.

- Ar esi tikras dėl savo sprendimo? Švelnios rudos jos akys ir paslaptingai besišypsantis veidas. Jam tebuvo penkiolika. Jis jautė

jos plaukų kvapą, jie kuteno jam skruostą, kai ji pasilenkė link jo. - Drįsti man prieštarauti? Juodai vilkintys siluetai tempia ją šalin. Ji blaškosi, šaukia, veržiasi link jo, tačiau jis nieko

nedarė. Tik stovėjo ir žiūrėjo. Galbūt nieko ir negalėjo padaryti. - Šiuose namuose vyrauja mano taisyklės... Jis skuodžia laiptais žemyn. - Gali bėgti, tačiau niekur nuo to nepasislėpsi. Manai, esi kitoks? Kažkuo geresnis?..

Ypatingas?.. Jis šaukia. Pats nesupranta ką. „Tu nužudei mano motiną, dabar pasiėmei ir ją... Palik mane,

niekše!“ Tačiau tamsiai vilkintys siluetai neatsilieka, o aukso spalvos jų veidus dengiančiose kaukėse lyg mąsli šypsena žaidžia žvakidžių šviesos atšvaitai. Užmerkęs ašarotas akis jis dar regi jos veidą, apsuptą šviesiai rusvų garbanotų plaukų.

- Tu niekada... niekada neignoruosi mano valios... Nušokęs nuo paskutinių pakopų jis girdi savo skubių žingsnių aidą marmuru išklotame hole. - Aš neleisiu tau padaryti klaidų. Tu dar per mažai supranti apie gyvenimą. Aš neleisiu tau

dar kartą manęs nuvilti... Tu esi ir visada būsi mano dalis... Vincentai... Pabudęs jis atsisėdo lovoje ir giliai alsuodamas apsidairė iš pradžių nesusivokęs kur esąs.

Tačiau viskas buvo įprasta. Lova, naktinis stalelis, užgesusi žvakidė... Vincentas atsiduso ir nuleido kojas. Šios nežymiai drebėjo. Nuogas jo kūnas žvilgėjo nuo prakaito. Vincentas pakreipė galvą.

- Tai tikrai... nebuvo pati geriausia naktis mano gyvenime,- vis dar giliai kvėpuodamas, tačiau jau gana nerūpestingai tarstelėjo jis. Atsistojęs Vincentas apsirengė baltu odiniu švarku ir tokiomis pat kelnėmis. Tada pastebėjo prie diržo prikabintas makštis ir prisiminė vakarykštį Lorenco apsilankymą. Išsitraukęs kardą Vincentas mąsliai nužvelgė blyškų iškreiptą savo atvaizdą jo lenktuose ašmenyse.

- Tavo svajonės nieko nereiškia... Jis kryptelėjo galvą ir šyptelėjo. Tada ramiai nužingsniavo link durų su ginklu rankoje. Padėjęs

ranką ant apvalios paauksuotos rankenos, jis stabtelėjo ir primerkė akis. Tylūs lengvi žingsniai pirmame aukšte. Moteris. Karė. Dvidešimties arba kiek vyresnė. Vincentas žengė atgal ir kilstelėjęs kardą įstrižai, laukė. Kurį laiką jo širdies plakimas nustelbė tą subtilų tylų garsą. Po to vėl pasigirdo žingsniai, jau garsesni, ant laiptų. Vincento galvoje akimirksniu perbėgo eilė minčių. Ji nesislepia. Yra smulkaus sudėjimo, bet vikri, lyg katė...

Kažkas palietė durų rankeną ir jos sugirgždėjusios prasivėrė. Tarpduryje suplevėsavo tamsiai raudonas, vyšninės spalvos, apsiaustas. Jos veidą ir pakaušį dengė raudona metalinė paukščio snapą imituojanti kaukė. Ji avėjo ilgaaulius odinius batus, tokius pat raudonus, kaip ir visa jos apranga, dėvėjo pirštines. Vincentas išvydo blyškią smakro liniją ir sučiauptas lūpas.

Jis nuleido ginklą. Suraukęs antakius žvelgė į šį smulkų siluetą tarsi bandydamas kažką prisiminti. Tik kad nežinojo, ką.

- Mane siuntė Jus nugabenti į vietą...- pasigirdo ramus bejausmis jos balsas. Vincentas išblyško. Švelnios rudos jos akys ir paslaptingai besišypsantis veidas... Juodai vilkintys siluetai tempia ją šalin... „Tu... pasiėmei... ją...“ Vincentas nežymiai papurtė galvą. Ji kažką pasakė. - Ką?- nesuprato jis. - Yra tikimybė, jog esu sekama. Tokiu atveju man įsakyta padaryti viską, kad saugiai

pasiektumėte tikslą,- ramiai pakartojo ji. Vincentas linktelėjo.

- Jūs man kai ką primenate,- pradėjo jis ir nutilo, nežinodamas, ką sakyti toliau. Kurį laiką jiedu žvelgė vienas į kitą.- Jūsų balsas... Ar galėtumėte nusiimti kaukę?

- Kaukė yra būtina,- bejausmiu balsu dusliai pratarė ji.- Eime. - Bet... - Dėl nieko nesirūpinkite,- tarė ji ir nusisuko.- Viskas paruošta... Vincentas nusekė paskui ją. Namai atrodė tušti. Tarnų nebuvo nė ženklo. Iš pradžių jis pajuto

keistą grėsmę, po to prisiminė, jog išleidžia juos kiekvieną šeštadienį. - Kaip įėjote?- sausai paklausė suerzintas jos abejingo tono. - Durys buvo neužrakintos,- neatsisukusi pareiškė ji. Vincentas nežymiai kryptelėjo lūpą.

Negerai. Taip kažkas galėjo jį nužudyti. Kieme ji apsidairė. Ūmai papūtęs vėjas pakėlė nuo žemės debesį dulkių. Vincentas išvydo, kaip

moters lūpos persikreipė. - Kas?- paklausė. - Generolas Trišakis... Kaip ir reikėjo tikėtis...- nuobodžiaujančiu tonu tarė ji. Tuo metu iš už

medžio atzvimbė strėlė ir įsmigo į medinę lauko durų staktą prie pat Vincento galvos. Šis nudelbė strėlę.

- Niekuomet nežinai, ką galvoti, kai taip nutinka...- sumurmėjo ir išsitraukė kardą. - Slėpkite ginklą,- staiga paliepė ji.- Mes nesikausim. - Nemanau, kad galime rinktis...- tarstelėjo Vincentas, stebėdamas keturis lengvai šarvuotus

riterius, kurie artinos link jų nuo medžių, ginkluoti ietimis ir alebardomis. - Aš privalau nugabenti Jus saugiai...- ramiai pareiškė ji. Kariai artinosi. Ji žengė į priekį. - MSP vardu,- šūktelėjo.- Nesiartinkit! Vincentas pakreipė galvą ir šyptelėjo. - Tai tikriausiai visada suveikia...- sumurmėjo jis, kai vienas iš kareivių nusijuokė. - Jūs abu suimti,- pareiškė kitas.- Karalienės vardu! Ji šyptelėjo. Vienam prisiartinus per tris žingsnius, tarstelėjo: - Juk liepiau sustoti... Pasigirdo zvimbimas. Trys iš keturių riterių susmuko. Vincentas prisimerkė. - Kas per...- bet ji čiupo jį už rankos ir juodu pasileido tolyn.- Rodos, turime apsaugą?-

bėgdamas tarstelėjo Vincentas. - Lizdas numato visus atvejus...- atsakė moteris. Vincentas prisimerkė. - Ar tai – toks gudrus mano brolio pseudonimas? - Jūs neprivalote to žinoti... Netoliese tamsavo išlaužti kiemo vartai. Vincentas su apmaudu nudelbė sulankstytas sijas.

Kartais, vakarais, jam taip patikdavo klausytis jų girgždėjimo... Jiems pasiekus vartus iš už kampo išniro dengta karieta, traukiama dviejų žirgų. Jie lėkė tiesiai

į juodu. Vincentas griuvo ant šono ir nusirideno į pakelę, tuo tarpu žirgai skardžiai sužvengė ir stojo piestu. Raudonai vilkinti moteris nė nekrustelėjo. Ji atsisuko į Vincentą ir šyptelėjo.

- Šokite vidun. Irzliai suurzgęs jis pakilo iš dumblinos balos, į kurią buvo įpuolęs. Jiems įlipus, vežėjas

pliaukštelėjo botagu ir žirgai pasileido tolyn. - Lorencas man brangiai sumokės už tai...- suniurzgė Vincentas, apžiūrinėdamas išpurvintą

rankovę.- Kito tokio niekuomet nebegausiu. Ji neatsakė, tik lengvai pasukusi galvą pažvelgė pro langą savo pusėje. Pokalbis nesimezgė, tad

Vincentas padarė tą patį. Apdulkėjusiame langelyje jis regėjo blyškų permatomą savo paties atspindį. Pro šalį jau bėgo Margonijos sostinės priemiesčio pastatai. Kadaise jis neblogai žinojo šias gatves.

Kadaise... Jis papurtė galvą. Ne, jam iš tikro nereikėjo grįžti į Margoniją. Galėjo pasislėpti kur nors Nirijoje, kur jo niekas nepažintų... Niekas neieškotų... O ką ten? Vincentas kreivai šyptelėjo. Galbūt tėvas vis dėlto buvo teisus. Neįmanoma pabėgti nuo savęs.

Atsisukęs jis pažvelgė į ją. Į tą lenktą blyškią skruosto liniją, kuri atsispindėjo jos lango stikle. Atsitiktinė nepažįstamoji jau kelia tokias asociacijas... O galbūt jis pradės regėti ją visur? Kaip dar vieną sudužusią svajonę.

- Tavo svajonės nieko nereiškia... Iš nedidelio krestelėjimo jis suprato, kad karieta sustojo. Smalsiai pažvelgęs pro langą teišvydo

pilkšvą arkinę sieną. Karieta įvažiavo į garažą. Pravėręs dureles Vincentas guviai iššoko žemėn. - Sekite paskui mane,- paliepė moteris ir išlipusi nužingsniavo į priekį arkiniu tuneliu. Lorencas de Ubrikjė žvelgė į ploną sidabrinį žiedą gulintį ant delno. Jis užmerkė akis. - Laimingasis organizuoja revoliuciją. Jam pavaldūs raguotųjų sukilėliai ir visi tie, kurie

nepatenkinti tironiška Aldoros politika. O tokių – daugybė. - Ar jau išsiaiškinai, kokia jo didžiausia silpnybė? - Todėl aš ir esu čia... Tėvas pakėlė baltą porcelianinį kavos puodelį nuo lėkštutės, kurią laikė ant delno ir įsmeigė

aštrų žydrų akių žvilgsnį prieš save. - Tu su juo dirbai penkerius metus, gal ir ilgiau. Pagalvok. - Tėve, aš jau nebe mokinukas!.. Ugniaširdis žvilgtelėjo į sūnų ir kreivai šyptelėjo, o akinančiai žydros akys sublizgo. - Negi per tiek metų dar neišmokai galvoti? O aš taip stengiausi... Lorencas užsimovė žiedą ant piršto. Truputį per platus. Bet Laimingojo pirštai visada buvo

storesni... - Kaip apibūdintum Žybsnį Laimingąjį, Lorencai? - Gudrus, lankstus, tačiau nepaprastai užsispyręs, charizmatiškas, tvirtas, išlavintą humoro

jausmą turintis žmogus... - Taip, tačiau tai nieko nereiškia. Toks apibūdinimas tesako, jog slapta juo žaviesi. Koks jis iš

tikrųjų, Lorencai? Ko jis siekia? Ko jis bijo? Koks jo pagrindas po kojomis?.. - Jis nebūtų galėjęs dirbti mano arba Jūsų darbo, jei turėtų nepagrįstų fobijų, tėve... - O, jis turi vieną...- Ugniaširdis mąsliai nusišypsojo ir palingavęs galvą gurkštelėjo kavos.- Tik

tu to dar nepastebėjai, nes esi per jaunas. Tai – vyresnių žmonių liga. Baimė būti pamirštam. - Norite pasakyti... - Vadink mane „tu“, Lorencai. Tu jau nebe mažas berniukas, o aš jau nebe tavo mokytojas, tik

patarėjas. Žmonės niekada nieko nedaro šiaip sau. Tai prieštarautų logikai. Galbūt jie to nežino, nesupranta arba neįsisąmonina, tačiau visi poelgiai turi prasmę. Kodėl tu gavai žiedą, Lorencai?

- Jis norėjo, kad jį pamatyčiau. Nes... - Tęsk,- atidžiai žvelgdamas jam į akis paragino tėvas. - Nes nori padaryti teatrališką įspūdį. Taip jis skleidžia gandą apie save ir savo idėją. - Teisingai!- linktelėjo Ugniaširdis.- Net neabejoju, jog žiedą gavai ne tik tu. Pirmiausia tokį

turėjo gauti Aldora. Teatrališkumas – Žybsnio yda. Pameni, prieš dešimt metų, kai Aldora buvo karūnuota, trys agentai sužeidė ją kieme. Sužeidė į kaklą, bet nenužudė. Laimingasis liguistai žavisi operomis, todėl...- Ugniaširdis patogiau įsitaisė krėsle.- ... jis niekada nesugebėtų valdyti šalies. Jis buvo prastas MSP viršila, Lorencai. Daug prastesnis už tave. Tai irgi yra svarbu. Jis visada nekentė tų pareigų, bet suvokė jų reikšmę bendrame kontekste. Jis atsiuntė tau žiedą, nes norėjo padaryti teatrališką įspūdį ir... gauti tavo palaikymą.

- Išties?- Lorencas kilstelėjo antakį. Tėvas nežymiai linktelėjo.

- Jam reikia tokio žmogaus kaip tu, kad galėtų plėsti įtaką šalyje. O žiedas... Žiedas yra raktas į jo pasaulį. Tau nebereikia ieškoti nei jo, nei jo agentų. Tau tereikia juos stebėti ir atskirti. Atkreipk dėmesį...- Ugniaširdis paėmė ant stalo gulintį žiedelį ir iškėlė į viršų. Sidabrinis žiedo paviršius žvakių šviesoje sublizgo įvairaus baltumo atspalviais.- ... plonas sidabro žiedelis. Niekuo neišsiskiriantis. Jokios akies. Jokių ornamentų išorinėje pusėje. Kas atkreips į tokį dėmesį? Kas jį atpažins?

Staiga Lorencas šyptelėjo. Tėvas atsakančiai nusišypsojo ir linktelėjo. - Tik tas, kas jau bus tokį gavęs,- atsakė Lorencas. - Tu jau esi pakviestas,- tarė Ugniaširdis.- Gali juos atpažinti. Laimingasis sendamas ėmė

darytis vis sentimentalesnis...- jis nukreipė akis.- Nekenčiu tos savybės... Jis vis dar mano, kad Jūs – toje pačioje pusėje. Tai yra tavo pranašumas ir pagrindinė jo silpnybė.

Lorencas nusimovė žiedą ir nusišypsojęs įsidėjo į kišenę. Išgirdęs žingsnius atsisuko į duris, kurios tą pat akimirką prasivėrė. Įžengė raudonu plačiaskverniu apsiaustu apsirengusi mergina, kurios veidą ir pakaušį dengė raudona metalinė kaukė. Paskui ją sekė baltais odiniais drabužiais vilkintis vyras. Lorencas šyptelėjo.

- Matau, judu vis dar gyvi. Gera pradžia... Kaip Trišakio vyrai? - Pašalinti,- atsakė mergina.- Jie atvirai puolė. Matyt, pamanė, kad aš lydžiu Jus... - Taip,- nutęsė Lorencas.- Po to, kai perėmėme tą skrynutę su dokumentais, jis turi priežasčių

nekęsti mūsų abiejų. Įkyrus šliužas... Kada nors priminsiu jo landų liežuvį... - Jeigu kas nors prieš tai neprimins tavęs,- įsiterpė Vincentas. Lorencas žvilgtelėjo į jį. - Tam čia esi tu. Pabūsi Aldorai jaukas. - Tu nesi labai populiarus...- tarstelėjo Vincentas ir nerūpestingai prisėdo ant stalo kampo.-

Galbūt reiktų pakoreguoti įvaizdį... Mergina linktelėjo Lorencui ir apsisukusi išėjo. Jiedu nužvelgė jai pavymui. Šią akimirką abiejų

vyrų žvilgsniai buvo stebėtinai panašūs. - Žinai...- tarstelėjo Vincentas.- Man ji kai ką primena... - Išties?- Lorencas žvilgtelėjo į brolį.- Judu buvote kada nors susitikę? Vincentas nuleido akis. Po to atsisuko į jį. - Kai aš išėjau iš namų, tu buvai išsiųstas į kitą dvarą pajūryje. Buvai dar mažas, todėl galbūt

daug ko neatsimeni, o gal kai ko ir negalėjai suprasti. Mūsų tėvas...- Vincentas nutilo. Jo mėlynos akys patamsėjo.- Nesvarbu, koks jis. Aš... Aš turėjau kai ką, ką jis iš manęs pagrobė.

- Nori pasakyti...- Lorencas pakreipė galvą.- Kad tėvas tave apiplėšė? Vincentas papurtė galvą. - Sakiau, kad nesuprasi. Ar kada esi mylėjęs?- vogčiom, tačiau veriančiu žvilgsniu jis dirstelėjo

į brolį. Šis išsisuko nedaug tepasakančia mina: - Turiu keletą nepraktikuojamų ydų ir pomėgių, kaip ir visi žmonės... - O aš esu,- atsakė Vincentas.- Nors man buvo tik penkiolika... - Dar pasakyk, kad sapnuoji košmarus,- ironiškai tarstelėjo Lorencas. Jis nusisuko ir nematė,

kaip brolis nuraudo. O gal kaip tik dėl to. - Mergina, kuri pas tave dirba...- pradėjo Vincentas. - Jeigu kam nors pasakytum, kad ji pas mane dirba, mane nukirsdintų tą pačią popietę,- įsiterpė

Lorencas. Vincentas išpūtė akis. - Bet juk kas nors tikriausiai matė judu kartu... - Tai ir yra svarbiausia,- atsisukęs nusišypsojo Lorencas.- Tokiu atveju galėčiau įrodyti, kad aš

– tai tu.

- Niekšas!- šyptelėjo Vincentas.- Bet išradinga... Kada nors mane dėl tavęs pakars, nukirsdins, ištrems arba gyvą įmūrys į naujos kylančios tvirtovės pamatus, o aš net dorai nežinau, ką tu esi padaręs...

- Tai nutiks po savaitės,- linktelėjo Lorencas.- Jeigu man nepavyktų tavęs ištraukti. - O tau dažnai nepavyksta?- pakreipė galvą Vincentas. - Tik tada, kai to noriu,- atsakė Lorencas.- Tu kažką kalbėjai apie Raudonąjį Sakalą? - Ji man kai ką primena...- nutęsė Vincentas.- Tai... Sunku paaiškinti... Lorencas įdėmiai pažvelgė į jį. Tvirtai sučiauptos lūpos virptelėjo. Priėjęs prie durų, jis pabeldė

į jas krumpliais. Į kambarį įžengė Raudonasis Sakalas. - Ar kada esi mačiusi šį vyrą?- tyliai paklausė jos Lorencas. Mergina pažvelgė į Vincentą. Šis

pajuto, kaip nuo to žvilgsnio šiurpsta oda. - Ne,- atsakė mergina. Lorencas nusisuko. - Nusiimkite kaukę,- dar tyliau paliepė. Jo balse buvo justi įtampa. Ji lėtai pakėlė rankas ir

nusiėmė paukščio galvą imituojantį šalmą. Vincentas giliai įkvėpė. Blyškus dailus taisyklingų bruožų veidas. Rudos akys. Trumpai it

berniuko apkirpti kaštoninės spalvos plaukai. Vincentas papurtė galvą, nenuleisdamas akių nuo jos veido. Stulbinantis panašumas. Daugelis

bruožų sutapo, netgi balsas, tačiau tai buvo ne ji. - Atleiskite,- tarė Vincentas ir nukreipė akis.- Apsirikau. Mergina užsidėjo šalmą. Ji atrodė jauna, pernelyg jauna. Moteriai, kurios jis ieškojo, jau turėjo

būti virš trisdešimt. Lorencui linktelėjus, mergina vėl išėjo. Tarpduryje paskutinį kartą suplevėsavo vyšninės

spalvos apsiaustas ir durys užsivėrė. Lorencas atsisuko į brolį. - Atleisk, kad kišuosi, bet situacija gana keista. Paprastai niekam neleidžiu rodyti Sakalo veido.

Jos neturi atpažinti gatvėje, kitaip ji mirusi, supranti? - Atleisk...- kimiai tarė Vincentas ir papurtė galvą.- Aš... apsirikau. Tiesiog... Ji tokia panaši. - Tu ieškai savo merginos, kurios nematei nuo tada, kai tau buvo penkiolika?- pakreipė galvą

Lorencas.- Kodėl? - Aš ją mylėjau,- nuleido akis Vincentas. Lorencas šyptelėjo. - Neskiesk. Aš žinau, kas yra meilė. Nuo jos pagyjama daug greičiau, nei bando ištempti rūmų

bardai. Buvo kažkas daugiau. Kas tiksliai? - Ji buvo nėščia...- kimiai tarė Vincentas.- Kai tėvas sužinojo... Jo vyrai kažkur ją išsitempė...-

jis papurtė galvą. Dvi tamsiai vilkinčios būtybės tempia ją šalin, ji blaškosi ir veržiasi link jo. Tuo tarpu prie

židinio stovintis aukštas elegantiško sudėjimo vyras žvelgia į šią sceną su savotiška pašaipa veide. - Kur ją vedat?- šaukė Vincentas. Jis atsisuko į vyrą. Vienas vyriškio skruostas buvo keistai

blyškus, o kitą nurausvino židinyje šokančių ugnies liežuvių atšvaitai. - Tu mane nuvylei...- ramiai pareiškė vyras.- Aš leidau tau pažaisti su ja...- jis mostelėjo ranka

į merginą, kuri tebebandė ištrūkti iš ją laikančių gniaužtų.- netrukdžiau jums. O tu... Nesugalvojai nieko geriau, kaip tai...

- Tu negali manęs kontroliuoti!- išrėkė Vincentas. Vyriškis lengvai šyptelėjo. - Be abejo, kad galiu. Tau dar tik penkiolika. Pats nežinai, ko nori. - Aš ją myliu,- tyliai pareiškė Vincentas.- Ir aš neleisiu tau jos atimti. - Šiuose namuose vyrauja mano taisyklės,- nekeldamas balso atrėžė vyras. Juodai vilkinčios

būtybės tempė ją tolyn. Vincentas puolė link jų, tačiau trečia šmėkla sugriebė jį. Vincentas mušėsi, spardėsi, rėkė, tačiau jam nepavyko ištrūkti. Tėvas žvelgė į besiblaškantį sūnų. Kas tą akimirką atsispindėjo jo veide? Panieka? Nusivylimas? Gailestis? Ryžtas? Vincentas niekada nesuprato tos

išraiškos, nes matė ją vieną vienintelį kartą. Po to tėvas nusigręžė. Net ir šūkaudamas Vincentas aiškiai girdėjo ramų jo balsą.- Drįsti man prieštarauti? Ar esi tikras dėl savo sprendimo? Gali bėgti, tačiau niekur nuo to nepasislėpsi. Manai, esi kitoks? Kažkuo geresnis?.. Ypatingas?.. Leidi sau krėsti kvailystes, laužyti taisykles, taisykles, kurios skirtos tave apsaugoti...

- Ji turės mano vaiką,- riktelėjo Vincentas.- Aš to norėjau. Aš noriu gyventi su ja! Tėvas atsisuko. Dabar jis buvo įniršęs, nors tai buvo galima suprasti tik iš nežymaus lūpų

virpėjimo. - Tavo svajonės nieko nereiškia. Tu niekada... niekada neignoruosi mano valios. Aš neleisiu tau

padaryti klaidų. Tu dar per mažai supranti apie gyvenimą. Aš neleisiu tau dar kartą manęs nuvilti...- jis apsisuko ir išėjo iš kambario pro kitas duris. Tarpduryje dar atsisuko ir tarė.- Tu esi ir visada būsi mano dalis, Vincentai...

Vincentas kilstelėjo galvą. Rodos, dar ir dabar girdi tą duslų kaukštelėjimą, kai tėvas uždarė duris. Tuo tarpu Lorencas tylėdamas bandė įskaityti tai, kas tą akimirką pralėkė brolio akyse.

- Kiek dabar būtų tavo vaikui?- tyliai paklausė Lorencas. - Dvidešimt,- palingavo galvą Vincentas.- Aš... Aš nežinau, kur tėvo žmonės ją nugabeno. Net

nežinau, ar vaikas gimė, ar užaugo. Aš pabėgau iš namų. Nekenčiau tėvo. Norėjau būti kuo toliau nuo jo.

- O dabar...- tarstelėjo Lorencas.- Kas dabar? Dabar...- Vincentas pakėlė į jį vaiskiai mėlynas akis.- atėjo laikas prisiimti atsakomybę. Gelsvai rudu apsiaustu vilkinti liekna figūra žengė į smėliu padengtą areną. Rytmečio saulės

spinduliai sublizgo atsimušę į šaltą liūto nasrus vaizduojančio šalmo paviršių. Po prašieptais liūto dantimis, tarp dviejų ilčių, ryškėjo smailaus moteriško smakro siluetas.

Minia skandavo. Kai kas šaukė Vijanos vardą. Kiti palaikė jos priešininką – tvirtai sudėtą apsišarvavusį vyrą, kurio rankų raumenys savo dydžiu prilygo žmogaus galvai. Jo šarvai buvo glotniai prigludę prie odos, žibėjo tamsiai gelsva spalva. Iškėlęs ranką, kurioje laikė mažą dvigalvį kovinį kirvį, jis sveikino minią. Ilga garbanota barzda siekė beveik ligi krūtinės. Tamsios vyro akys žibėjo, kai jis žvelgė į besiartinančią Vijaną, kuri sustojo prie melsvai nudažyto kuoliuko arenos viduryje. Juodai apsirengęs teisėjas, dėvintis specialią raudoną kepurę, nuskubėjo link jų. Tuo tarpu vyriškis uždėjo koją ant kito, kiek tolėliau stovinčio raudonu kuoliuko, ir nusišiepė.

- Nebijai, mažute? Gražus šalmas, bet jis tavęs neišgelbės... - Dar pažiūrėsim,- šyptelėjo Vijana. - Pasiruoškit!- garsiai, kad išgirstų šurmuliuojanti minia, paliepė teisėjas. Vijana uždėjo ranką

ant nedidelio balto vienalyčio metalinio kirvelio su nusmailintu kotu. Kirvelio galvos ašmenyse buvo įbrėžti gilūs siauri besisukantys ornamentai, primenantys lapiją ar sūkurius upėse. Suraukęs antakius jos priešininkas papurtė galvą.

- Tu manęs nenugalėsi...- sumurmėjo. Vijana nusišypsojo. - Nugalėsiu,- tarė taip tyliai, kad išgirdo tik jis vienas.- lygiai kaip nugalėjau ir visus kitus... Teisėjas paskelbė dvikovos pradžią ir atsitraukė. Raumenų kalnas grėsmingai žengė į priekį

rankose sukdamas dvigalvį kirvį. Vijana atsitraukė nenuleisdama nuo jo akių. Kurį laiką jie suko ratus aplink vienas kitą. Mirtinoje tyloje buvo galima išgirsti, kaip kirvio ašmenys skrodžia orą.

- Pasiduok,- riktelėjo vyras.- Man prireiks vieno smūgio prikalti tave prie žemės. - Turi vieną minusą, būdingą daugeliui tokiems kaip tu...- pareiškė Vijana, o jos mėlynos akys

sužaibavo.- Esi per lėtas... Ji pritūpė ištiesdama vieną koją, kuri nučiuožė smėliu ir atsirėmė į vyriškio batą. Vikriai

išsitraukiusi kirvelį, Vijana paprasčiausiai suvarė nusmailintą jo kotą į odinę šarvų sandūrą, kuri neatlaikiusi plyšo. Kirvelio kotas pervėrė pilvo preso raumenis ir įstrigo. Priešininkas tik žioptelėjo

ir neryžtingai susvyravo. Vijana atsistojo ir vikriu judesiu ištraukė ginklą iš žaizdos. Į orą ištryško kraujo srovė, kuri raudonai apšlakstė sausą smėlį. Aidint minios riksmui, Vijana praėjo pro teisėją ir dingo anapus dalyviams skirto išėjimo.

Oksas stebėjo šią kovą, kaip ir visas kitas kovas. Jis buvo tikras, kad Vijana laimės ir beveik dėl jos nesijaudino. Ji buvo pelningas sandoris. Be to, prisistatydamas kaip jos artimas draugas ar net treneris, Oksas tribūnose visada galėjo gauti nemokamą vietą. Tiesa, tik viršutinėje eilėje, nes visi, kas bent kartą jį perkando, daugiau nebetikėjo nė vienu žodžiu, tačiau vis tiek...

Pasibaigus dvikovai jis nuėjo į dalyviams skirtas persirengimo patalpas, kur rado Vijaną sėdinčią ant suolo. Ji susimąsčius apžiūrinėjo savo kairiąją plaštaką. Įėjus Oksui, ji pabandė sulenkti pirštus, tačiau trys viduriniai buvo kaip sustabarėję.

- Jau savaitė, kaip negaliu jų valdyti...- susimąsčiusi tarė Vijana. Dešiniąja ranka ji suėmė už tų pirštų. Oksas užmerkė akis. Pasigirdo duslus trakštelėjimas. Jis nekentė to garso.

- Dėl Dievo, gal galėtum...- suniurzgė. Vijana vėl pabandė sulenkti pirštus. Nesėkmingai. Gūžtelėjusi pečiais, ji pakilo. Oksas pakreipė galvą.

- Tokia graži... Tu šiandien mums uždirbai šešiolika auksinių, o diena dar tik prasidėjo. - Juk nemanai, kad visą savo laiką amžinai švaistysiu šitam koliziejui,- nuobodžiaudama

pareiškė Vijana.- Urija – graži šalis... Tačiau man įsigriso iki kaulo. Rytoj išvykstu. - Tu negali manęs palikti,- susiraukė Oksas.- tik ne dabar... Kitą savaitę – didysis čempionatas... Nusišypsojusi Vijana švelniai paėmė jį už smakro ir kilstelėjusi galvą (ji buvo aukštesnė)

pažvelgė į akis. - Tu toks niekšas...- svajingai tarė.- Bus šiek tiek gaila tave palikti... - Norėjai pasakyti – gaila, kad mes taip ilgai pažįstami?- Oksas nusipurtė jos ranką.- Klausyk,

aš daug investavau į šitą reikalą. Ne taip, kaip tu. Daug kuo rizikuoju. Žinoma...- suvebleno, pajutęs mėlynų akių žvilgsnį.- tau yra skirta lygi dalis. Pusė viso to, ką surinkom. Kaip ir tarėmės.

- Aš niekada dėl nieko su tavimi nesitariau,- abejingai pareiškė Vijana.- Išvykstu rytoj. Vakare galėsi pastatyti man išgerti.

Ji praėjo pro jį. Oksas atsisuko. Jis užuodė gaivų nuo jos sklindantį kvapą. Tokį artimą, raminantį, lyg motinos lopšinė. Giliai įkvėpęs Oksas atsiduso. Per pirmąją kovą Vijana nė nesuprakaitavo.

Arena maudėsi kaitrios saulės spinduliuose. Vijana užsimovė liūto nasrus vaizduojantį šalmą ir žengė į šviesą. Ją pasitiko įprasti garsai – žmonių šūksniai, skandavimai, minios ošimas. Ji nė nepažvelgė į juos, tik, atsistojusi savo vietoje, nukreipė akis į raudoną kuolelį – priešininko poziciją.

Arena vis dar buvo tuščia. Varžovas vėlavo. - Ar atsimeni mane? Bėgantys vaizdai. Kūdikio riksmas. Gaisro atšvaitai. Vijana suraukė antakius, nors niekas to neišvydo dėl veidą dengiančio antveidžio. Buvo labai

karšta. Ji nežymiai susvyravo. - Aš esu tavo kančia ir šešėlis. Aš esu tas trūkčiojantis siūlas tavo galvoje, kurio tu negali

valdyti. Aš esu atpildas. Praeitis ir ateitis. Ir, jeigu labai panorėsiu... Vis labiau maudė galvą. Vijana regėjo besiartinantį būsimą priešininką – smulkaus sudėjimo

neaiškaus atspalvio pilkšvu apsiaustu apsirengusį jauną vyrą, kurio galvą slėpė gobtuvas. Ant blyškios vyriškio kaktos krito kelios neklusnios tamsių plaukų sruogos. Rankoje jis laikė tamsią metalinę ietį su rusvais mediniais ašmenimis.

Jaunuolis pažvelgė į ją ir šyptelėjo. Draugiškai, o galbūt – pašaipiai. Jo akys sublizgo. Ūmai vaizdas Vijanos akyse pradėjo lietis. Ji susverdėjo, o šaltas balsas jos galvoje tęsė:

- ... galiu tapti pačia tavimi...

Jaunuolio veido išraiška pasikeitė. Prišokęs jis sugriebė ją už peties ir ranka palietė kaktą. Keletą akimirkų Vijana nustebusi žvelgė į jį. Po to balsai jos galvoje nuslopo. Pasidarė keistai ramu ir gera.

- Neįsileisk jo,- sukuždėjo jaunuolis.- niekada neįsileisk jo... Vijana susmuko be sąmonės jo rankose. Aidint nustebusios minios šūksniams, jaunuolis

paguldė ją ant smėlio ir atsisukęs į žmones nusiėmė gobtuvą. Šį judesį sekė nustebimo šūksniai – apšviesti saulės sublizgo du nedideli rageliai, augantys iš kaktos. Jie žibėjo tarsi raudonas auksas, sodriu raudoniu nusidažė ir jaunuolio akys.

- Kova baigta,- garsiai pareiškė jis, o tamsiai raudonos akys klaidžiojo minios veidais, tarsi kažko ieškodamos.- Aš pasiduodu. Šiandien per karšta.

Apsisukęs jis nužingsniavo link išėjimo, pakeliui vėl užsismaukdamas gobtuvą. Tuo pat metu baltu apsiaustu apsigobusi būtybė, sėdinti vidurinėse eilėse, nežymiai krūptelėjo.

Jaunuolio žvilgsnis buvo skirtas jai. Mintyse suskambo glaustas pranešimas. „Turi pusę valandos palikti Uriją. Arba aš tave sunaikinsiu.“ Kurį laiką Chimeronas sėdėjo beveik nekrutėdamas. Po to baltai apsirengusi figūra pakilo ir

tyliai pasišalino iš arenos. Net ir dabar, sukaupęs visas turimas galias, jis nesiryžo stoti akis į akį prieš demoną Nadirą.

Vijanai apalpus, Oksas pašoko. Jo galvoje pralėkė daugybė minčių. Visos jos sukosi apie

pinigus. Daugelis nepatenkintų žiūrovų atsistoję audringai ėmė reikšti nusivylimą. Jie tikėjosi kovos ir norėjo ją pamatyti. Ir, dievaži, tą akimirką Oksas juos suprato. Prasiskverbęs pro žmonių eilę, jis tiesiog nuskriejo laiptais žemyn, peršokdamas po kelias pakopas. Tuo metu pora tvarkdarių nunešė sukniubusį Vijanos kūną į persirengimo ir pasiruošimo patalpas. Pakeliui kažkas sugriebė jį už peties.

- Ei, aš tave pažįstu... - Atsiknisk,- nė neatsisukęs Oksas nusipurtė ranką ir įšokęs į areną, nubėgo paskui tvarkdarius,

nešančius Vijaną. Iš pradžių jis nieko nepamatė ir įžengus į persirengimo patalpas, šovė šiurpi mintis, kad galbūt

Vijana buvo apsvaiginta ir pagrobta. Gudrus konkurentų triukas. Tankiai plakama širdimi Oksas žvalgėsi eidamas tarp įvairių nišų ir praėjimų.

Galiausiai išvydo ją. Paguldytą ant suolo, ant kurio ji dar neseniai sėdėjo. Oksas žengė artyn ir nužvelgė ją. Pirštu nubraukė jai nuo kaktos gelsvai rudų plaukų sruogą. Kai ji buvo dar jauna mergaitė, jos plaukai turėjo aukso atspalvį. Oksas kreivai šyptelėjo. Ūmai jis pajuto kažkokį keistą gumulą viduje, kuris, rodos, tuoj sprogs. Tai nebuvo susiję su pinigais, tad Oksas kiek nustebo. Jis buvo įpratęs lipti per kitų galvas. Išnaudoti žmones, kurie jam naudingi. Tačiau jis niekada... niekada negalėjo išnaudoti jos. Ir, nors neseniai vėl bandė, tai tebuvo eilinis nesėkmingas bandymas.

Ūmai Oksas suprato, jog nenori, kad ji išvyktų. Suvokė tai klausydamasis jos tolygaus alsavimo ir žvelgdamas į tą ramų gražų, galbūt kiek atšiaurų veidą. Veidą, kurį jis matydavo taip dažnai ir su kuriuo nesiskyrė nuo pat vaikystės.

Oksas nuleido galvą. Galbūt jis būtų pravirkęs, pravirkęs čia pat, virš jos, tačiau ūmai Vijana pramerkė akis ir gumulas krūtinėje išnyko.

- Tau viskas gerai,- beveik abejingai pareiškė Oksas.- Aš... Aš buvau nusigandęs. Vijana kreivai šyptelėjo. Ji nebuvo kvaila. Žinojo, kas išgąsdino Oksą. - Kaip... baigėsi kova?- ji atsisėdo. Veidu perbėgo sąmyšis.- Ir kaip aš atsidūriau čia? - Na, oficialiai tu laimėjai,- numykė Oksas.- bet, po teisybei, kovos išvis nebuvo. Tu praradai

sąmonę, o svetimšalis pasidavė. - Svetimšalis?- Vijana pažvelgė į jį. Oksas skubiai linktelėjo.

- Jis kartais pasirodo įvairiuose turnyruose ir tuoj pat vėl pranyksta. Niekas dorai nežino jo vardo. Kaip jautiesi, Vijana?

- Gerai,- ji linktelėjo.- Keistai gerai. Dingo visas tas galvos skausmas, susikaupęs nuo kaitros... - Kalbant apie kaitrą,- įsiterpė Oksas.- greitai man bus tikrai karšta, kai pusė miesto reikalaus

grąžinti pinigus. Reikės mauti. Tuoj pat. Vijana pažvelgė į jį. - Tu amžinai sugadini man paskutinius vakarus,- apgailestaudama pareiškė ji. Oksas pakreipęs

galvą nusišypsojo taip, kaip tik patyręs niekšas moka šypsotis. - Na, tu juk vis tiek planavai greitai išvykti... Galėtume keliauti kartu. Kitas turnyras... Jos žvilgsnis vėl privertė jį užsičiaupti. - Aš keliauju pas Luger,- po neilgos pauzės tarė Vijana.- Noriu, kad Auksaakio garbei skirta

diena praeitų ramiai, be jokių dvikovų ir tavo įprastų problemų. Kad nereikėtų tavęs ginti, už tave mokėti ar kitaip sukti tavo kailį. Luger – vienintelis žmogus, kur tikiuosi rasti tokią ramybę. Tik nesakyk, kad nori vykti kartu.

- Aš tau nekelsiu rūpesčių,- pažadėjo Oksas. Vijana šyptelėjo. - Oksai, aš jau nebe maža mergaitė, bijanti savo sapnų... - Tačiau tu pameni tuos laikus,- šyptelėjo Oksas.- Kai mudu... saugodavome vienas kitą nuo

blogų sapnų. Jos veidas tapo dar labiau atšiaurus. - Tuomet išvykstame po pusvalandžio. Man reikia nusiprausti. - Bet tu švari,- susiraukė Oksas.- Nepamenu, kad kada išvis būtum dvokusi. - Po pokalbių su tavim visada jaučiuosi kažkaip susitepusi,- atkirto Vijana Ji nusimetė drabužius

ir žengė po palubėje pakabintu šalto vandens kibiru. Oksas probėgšmais nužvelgė jos kūną. Vijanos oda buvo rožinio atspalvio. Jokia kita moteris visame pasaulyje neturėjo tokios odos.

- Einu, gausiu tau išgerti,- pareiškė.- Visokeriopai nusipelnei... - Gal ateik pas mane? Atsigaivinsi...- juokais pasiūlė Vijana ir patraukė virvę. Jai ant galvos

pasipylė šalto vandens srovė. Oksas papurtė galvą ir išėjo laukan. Vijanos pasiūlyme jis neįžvelgė nieko nepadoraus, nes jiedu gerai pažinojo vienas kitą. Dar ankstyvoje paauglystėje juodu dažnai maudydavosi kartu.

Aldora pramerkė akis. Blyški pro debesis spįstanti šviesa išryškino daiktų kontūrus, tačiau

nesuteikė jiems tikrųjų spalvų. Pakilusi iš lovos ji pajuto ryto žvarbą ir užsimetė pirmą rastą drabužį. Tai buvo puošnus mėlynas apsiaustas. Naktį nutikę įvykiai dabar atrodė tarsi sapnas ir šis apsiaustas buvo vienintelis jų įrodymas.

Pravėrusi duris jį įžengė į balkoną. Vėjas kedeno baltus it sniegas jos plaukus. Aldora užmerkė akis jausdama šį vėją.

Išgirdusi už nugaros kostelint, Aldora pasuko galvą ir šyptelėjo. Tą akimirką ji atrodė keistai rami, tarsi būtų supratusi, jog ateitis yra užtikrinta.

Sargybinis, kiek sutrikęs dėl ramios nuoširdžios jos šypsenos, keletą sekundžių delsė. - Gilgamešas... Mes neberadome generolo jo kambariuose. - Gerai...- sumurkė Aldora. Kareivis, dar labiau priblokštas, suraukė antakius. - Ką... mums daryti, valdove? - O ką paprastai darote tokiais atvejais?..- Aldorai, matyt, nusibodo pokalbis ir ji vėl atsisuko į

horizontą. Tolumoje plaukė pilkšvi audros debesys, žaibavo. Bet ši audra jau praslinko. Sargybinis pasišalino be garso. Dievai žino, kaip ir ar išvis jis organizavo Gilgamešo paieškas. Tuo tarpu Aldora nenuleido gilių mėlynų akių nuo horizonto. Tokių pat mėlynų, tik kiek

tamsesnių, nei Lorenco, kuris tuo metu toli Margonijoje mąstė apie tėvo pasakytus žodžius, ar

Vincento, kuris kovojo su savais demonais. Tokių pat mėlynų, tik ne tokių siaurų ir įkypų kaip Vijanos, kuri, tuo metu žvelgdama į barzdotą priešininką, ruošėsi kovai. Kova buvo trumpa. Tokių pat mėlynų, kaip Lilijos, kuri dar saugiai miegojo Luger name, išvarginta kelionės, ir visiškai tokių pat, kokios spindėjo blyškiame beformiame veide, veide, kuris galėjo priklausyti bet kam...

Aldora su nebylia šypsena papurtė galvą. Niekas negalėjo žinoti, kas tą akimirką dėjosi jos galvoje.

- Bėk, Gilgamešai, bėk...- linksmai sumurmėjo pati sau.- Tu privalai ten keliauti... Prieš aštuonias valandas... Sužinojusi, jog atvyko Edgaras, Narijus ir Lilija, Luger neatrodė nustebusi, nors neslėpė, kad

jų nelaukė. Ji išėjo sutikti svečių į svetainę, o paskui ją į vidų sugužėjo visi, nes veranda buvo per maža tokiam būriui. Svetainėje jie įsitaisė foteliuose priešais židinį. Luger parūpino Lilijai, Narijui ir Edgarui sausų drabužių ir aprodė kambarius, kuriuose jie galės persirengti ir pailsėti. Edgaras gavo baltą apsiaustą.

- Tik nesakyk, kad juo anksčiau vilkėjai tu...- šyptelėjo Edgaras, apžiūrinėdamas save veidrodyje. Jiedu su Luger stovėjo nedideliame paprastai apstatytame kambaryje, kur tilpo tik lova, spintelė ir aukštas veidrodis prie sienos.

- Nesiūlyčiau tau, jeigu nors kartą būčiau pati apsivilkusi,- nė nemirktelėjusi atšovė Luger. Edgaras priglaudė baltą plačią rankovę prie nosies.

- Bet jis kvepia tavimi...- nutęsė. Luger pakreipė galvą. - Miškinis... Tampi toks, kaip tie žvėrys, su kuriais gyveni... - Kai kuriose sferose jie išradingesni už žmones,- nusišypsojo Edgaras. Jo akys sužibo. Luger

apsisuko. - Einu į svetainę. Kiti jau ten. - Vėliau galėsi grįžti,- nesutrikęs tarstelėjo Edgaras. Tarpduryje Luger atsigręžė. Edgaras

kryptelėjo galvą.- Lova juk dvigulė. Nepakelčiau minties, kad iš manęs tyčiojiesi, tad priėjau prie vienintelės išvados...

- Tu apgailėtinas,- abejingu veidu metė Luger. Edgaras nesutriko, tik kiek plačiau išsišiepė: - Patikėk, tai irgi turi žavesio... Luger suraukė antakius. Po to šyptelėjo ir papurtė galvą. - Man reikia grįžti pas svečius, atleisk. - Mudu abu pas juos grįšime. Bet pagalvok apie tai,- tarė Edgaras ir išėjo iš kambario. Eidamas

pro Luger jis jai šyptelėjo vienu lūpų kampučiu. Ta nustebusi kiek pražiojo burną ir nulydėjo jį keistu rudų akių žvilgsniu.

Į svetainę įžengus Edgarui, Lilė pakilo ir nusišypsojo. - Sveikas! Kaip malonu tave matyti... - Labas...- kiek sutrikęs šyptelėjo Edgaras. Kai Lilė priėjusi jį apkabino, jis sukuždėjo jai į ausį.-

Ar mudu kada nors... - Tu išgelbėjai mane nuo Aldoros kareivių, kai jie užvijo į mišką,- taip pat tyliai atsakė Lil ė. - A, tai štai kodėl tavęs neprisiminiau...- atsiduso Edgaras. Jis švelniai atstūmė Lil ę. Praeidamas

pro greta stovintį Ragnaroką, kuris buvo patogiai atsirėmęs į židinio kampą, Edgaras paėmė iš jo rankų vyno taurę ir gerokai nugėręs padėjo ant stalelio.

- Geras pas tave vynas, Luger!- šūktelėjo. Luger, atskubėjusi jam iš paskos, nusišypsojo. - Tu neatskirtum gero vyno nuo buizos, kurią duoda kiaulėms...

- Jūs taip vadinate visus vyrus, tiesa?- nerūpestingai tarstelėjo Edgaras. Luger tebesišypsojo, bet jos akys žybtelėjo.

- Elkis normaliai arba išgrūsiu laukan. Aš nejuokauju. - Nesirūpink, aš niekada neperžengiu ribos... Paskutinės ribos,- numojo ranka Edgaras. Luger atsisuko į Narijų su Lilija, kurie ką tik grįžo iš jiems skirtų kambarių: - Gal ko nors pageidautumėte? - Ne,- nusišypsojęs Narijus atidengė sveikus baltus dantis.- Lova – tai viskas, ko mes tikėjomės.

Mes užsukome neprašyti ir greitai galbūt vėl leisimės į kelią... - Na, tikiuosi, jog pasiliksite bent iki šventės,- pasiūlė Luger.- Bus smagu, patikėkite! O ir

kompanija nebloga...- ji skėstelėjo rankomis.- Kiekvienas turi savo istoriją. - Kai kurie – net po dvi,- ironiškai šyptelėjo Ragnarokas. Lilė jam vyptelėjo. - Galbūt...- šyptelėjo Narijus.- Bet Aldoros armija tikriausiai jau lipa ant kulnų... - Aldora nėra viršesnė už mane... Bent jau nuo čia ligi horizonto,- tvirtai tarė Luger. Lilė

patvirtindama linktelėjo. - Čia Jūs būsite saugūs nuo visos tironijos. Luger niekam neišduotų savo draugų. - Tuomet,- tarė Narijus.- Galbūt galėsime priimti šeimininkės pasiūlymą. Ką manai, Lilija? Tačiau ji beveik miegojo, parimusi jam ant peties. Droviai nusišypsojusi Lilija kažką labai tyliai

atsakė, tačiau iš jos intonacijos buvo galima justi, kad ji neprieštarauja. Lilija su Narijumi atsisėdo jiems paliktose vietose. - Kaip jūs trys čia atsidūrėt?- smalsiai pradėjo pokalbį Nythera.- Seniai mačiau jus... kartu. - Mes nusprendėme, jog atėjo laikas pokyčiams,- vos vos šyptelėjo Narijus, švelniai

paliesdamas Lilijos plaštaką.- Edgaras sutiko mus palydėti. Be jo nebūtume ištrūkę iš Margonijos girių.

Kurį laiką niekas nepratarė nė žodžio. - Taigi, dabar visi mes – tremtiniai,- mąsliai pareiškė Nythera.- Valdžios atstumtieji... - Valdžią galima pakeisti,- su jai būdingu ryžtu pareiškė Luger. Edgaras kreivai šyptelėjęs

dėbtelėjo į ją. - Išties? Tuomet kodėl mes vis dar čia, o ne Tekančios saulės mieste? - Jei būtų tavo valia, tiesiog nusiaubtume sostinę, tiesa?- pašaipiai vyptelėjo Luger.- Kartais

norint pasiekti saldainį, reikia pasilypėti ant kėdutės, o ne nuversti visą spintą, Edgarai... - Nirija jau išvaduota,- staiga pareiškė Narijus. Visi sužiuro į jį.- Po pergalės Liūto nasruose

niekas nesikiša į Nirijos politiką. Aldorai teko pasitenkinti nedidele duokle, tačiau mes mokame ją, nes šalis ir taip turtinga, o ne dėl ypatingo spaudimo...

- Liūto nasrai...- susimąsčiusi pareiškė Luger.- Ten karvedys Gilgamešas patyrė didelį pralaimėjimą. Vienintelį savo fiasko. Aldora su juo – taip pat.

- Judu su Gilgamešu jau anksčiau kovėtės?- Lilija išsibudinusi pažvelgė į Narijų. Šis lėtai linktelėjo.

- Tai vyko prieš šešerius metus. Jis tada dar nepažinojo manęs. Nedaug kas žino, jog aš tada vadovavau Nirijos pulkams. Tą rytą atsikėliau kaip paprastas kareivis, o vakare jau ploviausi žaizdas kaip generolas...

- Tai – baisu,- išrėžė Lilija.- Judu esat panašesni nei manote. Abu ieškote beprasmiško smurto. Trokštate įrodyti sau kažką, ką jau patys esate pamiršę.

- Kraujo praliejimas...- papurtė galvą Narijus, žvelgdamas į židinio liepsnas.- niekada nebūna beprasmis...

Liepsnos atšvaitų nušviestas jo veidas tą akimirką atrodė kažkoks keistas, svetimas. Lilija ilgai žvelgė į tą veidą, tokį pažįstamą ir savą, kuris ūmai tapo toks atšiaurus...

Po to Narijus nusišypsojo ir šis įspūdis pradingo.

- Karas yra karas, Lilija. Kartais mes tiesiog negalime nuo to nusigręžti... - Pritariu,- linktelėjo Luger.- Vadinasi, Nirijos armija paremtų sukilėlius? - Nirijos armija kaunasi už Niriją, o ne už visą pasaulį,- atsakė Narijus.- Aš nuolat tai kartoju

savo vyrams. Tik gindami tai, kas mums iš tikro brangu, esame stiprūs. Todėl aš nevesiu kariuomenės į sostinę. Galiu remti sukilėlius pinigais.

- Puiku,- linktelėjo Nythera.- Pajamas panaudosime kariuomenės modernizavimui... - Nori pasakyti, mokėsite samdiniams?- pakreipė galvą Luger. - Ne,- įsiterpė Lil ė.- Jokiu būdu. Per daug brangu ir nepatikima. Mums reikia ginklų. Nirijoje

klesti amatai ir metalurgija. Jeigu Narijus leistų sudaryti slaptas sutartis... - Dėl to nekils problemų,- užtikrino Narijus. Luger kilstelėjo taurę. - Už laisvę,- šyptelėjusi paskelbė taurę. Visi vieningai susidaužė. - Ar ne ironiška,- po neilgos tylos staiga pareiškė Larzas, žvelgdamas Narijui į akis.- jog

Gilgamešas, Auksinis Aldoros liūtas, kadaise buvo sumuštas būtent liūto nasruose... Kurį laiką Narijus žvelgė į jį, lyg nesuprastų šių žodžių prasmės. Po to jis prajuko. - Tu daug kuo primeni Edgarą, Larzai... Išties, judu gerai sutartumėt... Sulig tais žodžiais Lilija pakilo. Židinio liepsnų nurausvintas jos veidas panėšėjo į šaltą kaukę. - Aš esu pavargusi,- ramiai pareiškė ji, tačiau jos balse buvo justi plieno gaidelės.- geriau eisiu

miegoti... Atleiskite... Sulig tai žodžiais pakilo Luger. Ji plačiai nusišypsojo savo akinančiai balta šypsena. - Aš taip pat turiu jus palikti, mano draugai. Rytoj teks kilti dar prieš aušrą, tad, jums leidus,

paliksiu jus. - Taigi,- nusižiovavusi atsiduso Lilė.- visai nebloga mintis. Man taip pat buvo nelengva diena... Kilo nedidelis bruzdesys, tačiau netrukus jos išėjo ir vėl įsivyravo tyla. Sukruto Komandoras,

kuris iki šiol beveik nepratarė nė žodžio. - Na,- tarė jis nusišypsojęs ir mirktelėjo kitiems.- moterys pasišalino... Kas nori pakortuoti? - Aš dar esu,- atsiliepė ramus skambus Nytheros balsas. Ji sėdėjo šešėlyje, tačiau dabar palinko

į priekį ir visi išvydo jos gražų, beveik tobulą veidą, supamą tamsių melsvų plaukų... - Žinai, tu turi daugiau kiaušų nei dauguma vyrų,- staiga kreivai šyptelėjo Ragnarokas. Jis

stovėjo atsirėmęs į židinį, o virpčiojantys ugnies šešėliai slinko jo veidu pindami įvairius atspalvius. Nythera nusišypsojo, lyg būtų išgirdusi kažką malonaus, bet seniai žinomo.

- Na, aš esu tikras, ji žino taisykles,- pamerkė Komandoras ir pradėjo dalinti kortas. Jiems žaidžiant pirmąją pokerio partiją, Larzas vogčiomis žvilgtelėjo į Narijų. - Man visada buvo įdomu... Ką reikia padaryti, kad taptum generolu... Narijus vos vos

kryptelėjo lūpas parodydamas, jog supranta, kam adresuotas šis klausimas.- Tam tikriausiai reikėjo daug treniruotis...- pridūrė Larzas, bandydamas įskaityti atsakymą Narijaus akyse.

- Aš niekada nesitreniravau,- ūmai atsakė Narijus. Tada pervėrė Larzą akimis.- Treniruotės – tai mūšio imitavimas. Aš to niekada nemėgau. Geriau tiesiog sudalyvauti mūšyje. Daugelis sako, jog vykstant kovai kariai išjungia smegenis ir, valdomi kažkokio autopiloto, veržiasi į priekį. Tai – melas. Kai susiduri akis į akį su krauju...- Narijus vos vos šyptelėjo.- Pajunti daugybę dalykų. Baimę. Ryžtą. Vaizdai tampa ryškesni, tavo paties skausmas nublanksta. Tu jauti tai, ką jaučia tavo priešai, regi bėgant mintis jų akyse. Tokias pačias, kaip ir tavosios. Tu žinai, kad nuo keleto akimirkų priklauso tavo gyvybė, ir, tai dar svarbiau – tavo vyrų gyvybė. Viskas būna stebėtinai sąmoninga. Treniruotės niekada nepadės, jei nesugebėsi susitvarkyti su savimi čia...- Narijus pirštu pabaksnojo į smilkinį ir nusišypsojo.

- Tai nėra taip sunku...- nusišypsojo Larzas.- Baimė man dar niekada nepakišo kojos... - Pavojingiausia yra ne baimė,- papurtė galvą Narijus.- Daugumą pribaigia pasitenkinimas... Jis atvertė kortas. Komandoras krūptelėjo.

- Eilė...- sumurmėjo ir suraukęs antakius nudėbė Narijų.- Gerai, kad dažniau nesusieinam... Po savaitės nebeišsimokėčiau. Tektų užstatyti Luger... Nemanau, kad jai patiktų...

- Manau, Luger greičiau užstatytų tave...- šyptelėjo Edgaras. - Už ją būtų galima gauti daugiau,- atšovė Komandoras. Ragnarokas pakreipė galvą. - Tai gal dabar imkime ir užstatykime... Sekančios partijos laimėtojas galėtų išsivesti ją kaip

vergę... - Puiku,- tarstelėjo Komandoras iš naujo dalindamas kortas.- Kas nors pažadinkite Luger ir

užsiminkite, kad ji – jau vergė... Tuo tarpu nerūpestingai nusižiovavęs Narijus pakilo ir pažvelgė į Larzą. Nors jis šypsojosi,

akys liko šaltos it ledas. - Armijoje niekad neiškilsi, jeigu nemokėsi kortuoti,- nežinia, rimtai ar juokais pareiškė jis.-

tačiau, kol dar nesi generolas, nežaisk per daug gerai... Patapšnojęs Larzui per petį jis apsisuko ir išėjo iš svetainės. Jie liko penkiese. Po kelių vyno taurių Ragnarokas su Komandoru pradėjo snūduriuoti ir žaidimas nutrūko.

Edgaras, nors gėrė ne mažiau nei kiti, liko žvalus. Dar daugiau, jis atrodė visiškai blaivus. Nužvelgus tamsų snaudžiančio Komandoro siluetą Edgaro veidu perbėgo keista mina.

- „Tada, kai miego apsvaiginti milžinai vėlei nutils,/ Padangėje šaltai žibės baltoji Krištolo Akis,/ Blyški migla ir vėl apglėbs tavo sužvarbusius pečius,/ Tamsi naktis rūku pavirs ir niekur nieko nebebus...“- tyliai kuždėjo jo lūpos. Larzas suraukė antakius. Išgertas alkoholis mušė į galvą, viskas palengvėle sukosi, tačiau net tokioje situacijoje šie žodžiai nuskambėjo keistai... Šyptelėjęs Edgaras atsistojo.

- Liaudies daina. Kažkodėl prisiminiau. Žinote, man reikia pabūti su savimi. Kadangi Luger tikriausiai jau seniausiai pučia į dūdą...- Edgaras gūžtelėjo pečiais.- Viduje man nebėra ko veikti.

- Eisi laukan tokiu metu?- paklausė Nythera. Jos balse buvo daugiau smalsumo, negu rūpesčio. Edgaras jai šyptelėjo.

- Aš ten jaučiuosi saugiau. Tai ne dėl to, kad tu – sirena... - Ką?- susiraukė Larzas. Tuo tarpu Nythera ilgu mąsliu žvilgsniu nulydėjo link lauko durų

einantį Edgarą. - Jo širdis sužeista...- mąsliai pratarė pastarajam pasišalinus.- Niekas niekada jau nebegalės jo

palaužti... - Aš nesuprantu...- papurtė galvą Larzas žvelgdamas į ją. Nythera liūdnai šyptelėjo. - Ar yra kažkas... Ko galbūt norėtum manęs paklausti?- ūmai tarė ji. Narijus juto minkštą krebždančią žolę po kojomis. Nieko nematydamas jis palengva

apgraibomis ėjo į priekį, jausdamas augalų lapų ir šakelių prisilietimus. Tolumoje skambėjo giesmė. Sena pamiršta svajinga Nirijos daina. Narijus giliai įkvėpė. Jis

pažino tą balsą. Tą gilų balsą, sklindantį iš niekur ir čia pat tirpstantį ore. Narijus stengėsi suvokti, iš kur jis sklinda, jis dairėsi aplink, tačiau tematė juodą tuštumą.

Apgraibomis žengęs į priekį Narijus suklupo užkliuvęs iš šaknies, o svajingas balsas tebetraukė dainą.

- Ar tikrai sugebėsi ją apginti?- sukuždėjo balsas jam į ausį ir čia pat nuslopo. Narijus pakreipė galvą, tačiau tamsi marška, užklojusi akis, trukdė matyti. Pakilęs jis atkakliai ėjo tolyn, balso kryptimi, o šakos čaižė jam veidą. Pagaliau jis išvydo nedidelį pilką šviesos ruoželį tolumoje, kuris palengva plėtėsi atidengdamas uolėtą skardį, jūrą tolumoje, brėkštantį horizontą...

Ji sėdėjo ant uolos ir dainavo skambindama lyra. Jos akys buvo užrištos kraujo spalvos raiščiu, o raudoni plaukai plaikstėsi vėjyje.

Narijus sustojo. Jis negalėjo nuleisti nuo jos akių. Tačiau ji jo nematė.

- Ar žinai, kokią taktiką naudojo Krištolo Karalienė per Didįjį žmonių ir demonų karą? Narijus atsisuko ir išvydo baltu apsiaustu vilkinčią būtybę, kuri stovėjo kiek atokiau, ant

nedidelės uolos. Nepažįstamasis ant galvos buvo užsidėjęs gobtuvą, ryto prieblandos šešėliai slėpė jo veidą.

Narijus nieko neatsakė. Nepažįstamasis lėtai nulipo nuo uolos ir pradėjo eiti artyn. Jo balsas buvo skambus, malonus. Dar daugiau. Narijus užmerkė akis. Tai buvo Lilijos balsas.

- Ji kankindavo karius sapnuose. Įvairūs košmarai...- būtybė kilstelėjo ranką ir mostelėjo balta odine pirštine apmauta plaštaka.- Vizijos... Sapnai... Galingas ginklas. Ji priversdavo žmones kentėti, žudytis, žudyti vieni kitus...- būtybė sustojo ir atsisuko į tolumoje iš jūros kylančią saulę.- Ji priversdavo juos išprotėti.

- Ko tu nori?- kimiai paklausė Narijus. Būtybė nereagavo, tik tylomis žvelgė į nerimstančią ošiančią jūrą.

- Žinai, prieš daug metų, karo pabaigoje...- tęsė mąslus Lilijos balsas.- Vienas pažįstamas pasakė, jog esu silpnas... lyg žmogus. Aš ilgai gilinausi į šią sąvoką. Praleidau tarp žmonių daugiau laiko, nei vergas šūdų krūvoj...- ūmai balsas pasikeitė. Tapo kimus, prarado tembrą. Narijus žvelgė į nepažįstamąjį.

- Atsisuk!- šaltai paliepė. Nepažįstamasis pakluso. Merginos balsas pamažu slopo. Ji dainavo paskutinį stulpelį. Narijus nuleido akis. Jis nenorėjo prarasti to balso.

Daina baigėsi. Mergina nutilo, ir ramiai nusišypsojo. Narijus išblyško. Jis taip gerai pažinojo tą šypseną...

Baltai vilkinti būtybė žengė prie jos ir uždėjo ranką merginai ant peties. Ši nereagavo, tik toliau tebesišypsojo.

Narijus žengė į priekį. - Atstok nuo jos!- šiurkščiai paliepė jis ir žengė į priekį. Padaras nusismaukė gobtuvą. Išblyškusiame bebruožiame kaukolę primenančiame veide

spindėjo žiauri šypsena. - Tu ją myli tiesa?- staiga padaras nuleido galvą. Akimirką kažkas jo akyse sublizgo.- Aš

niekada negalėčiau jos nuskriausti...- sukuždėjo jis. Tada apsikabino merginą per liemenį ir atgalias žengė link skardžio krašto.

Narijus puolė į priekį... Jis pramerkė akis. Paskutinės sapno akimirkos greitai pralėkė jo galvoje. Narijus užsimerkė ir

giliai atsiduso. Košmaras. Jis nekentė košmarų. Tiesą sakant, neprisiminė, kad pastaruoju metu išvis būtų ką nors sapnavęs.

Narijus tyliai pakilo iš lovos. Lilija, kuri buvo susirangiusi jam prie šono, pabudo ir kažką neaiškiai sumurmėjo, bet Narijus ją nuramino ir ši veikiai vėl užmigo. Kurį laiką jis stovėjo greta ir stebėdamas jos balkšvą siluetą, nušviestą mėnesienos, klausėsi ramaus Lilijos alsavimo.

Tyli svajinga daina... - Aš niekada negalėčiau jos nuskriausti... Jis papurtė galvą. Nusisukęs paskutinį kartą žvilgtelėjo į Lilij ą. Mėnesienos šviesoje jo veidas

atrodė šaltas, netgi atšiaurus. Išėjęs iš miegamojo jis nužingsniavo koridoriumi. Buvo visiškai tamsu, bet tamsa niekuomet

netrikdė Narijaus. Svetainėje jis apsidairė. Durys į verandą buvo praviros. Narijus išėjo laukan ir įkvėpė gaivaus

nakties oro. Iškart pasijuto geriau. Audra jau buvo nuslūgusi. Lietaus lašai dar tebekrito iš dangaus, tačiau vėjas buvo nurimęs. - Blogi sapnai?

Narijus vos vos pakreipė galvą. Nytheros siluetas nežymiai kryptelėjo. Atsirėmusi į koloną ji mąsliai žvelgė į lietų. Kurį laiką Narijus žvelgė į ją. Ūmai jis sugavo save sekant lietaus atspindį jos akyse.

- Seniai nesimatėm,- ramiai tarstelėjo. Nythera linktelėjo. - Daug metų, Narijau. Kurį laiką jie stebėjo vienas kitą tyloje. - Ar tu skaitai mano mintis?- ūmai vos vos šyptelėjęs paklausė Narijus. Nythera atrodė šiek tiek

nustebusi. - Ne... Man nereikia to daryti, kad žinočiau, ką galvoji. - Tu supratai, kad sapnavau košmarą...- Narijus nuleido galvą. Jo veide šmėstelėjo įniršis.-

Nekenčiu košmarų. Juose visada esu toks... - Bejėgis?- ramiai užbaigė Nythera. Narijus žvilgtelėjo į ją.- Tai norėjai pasakyti? - Ar tai ką nors reiškia?- ūmai paklausė jis.- Ta baidyklė mano sapne... ar ji egzistuoja? Nythera šyptelėjo. - Tik tu pats žinai savo sapnų reikšmes, Narijau...- ji žengė artyn. Padvelkė gaiviu aromatu,

primenančiu obelis... Nythera koketiškai žvilgtelėjo jam į akis. - Vienas iškiliausių šio pasaulio generolų... Ir stovi čia klausydamasis lietaus ir mąstydamas

apie blogus sapnus...- ji šyptelėjo. Tada papurtė galvą ir nuleido akis.- Gaila... Gaila, kad nespėjau tavęs nutverti pirmiau, nei Lilija... Aš visada apie tave galvojau...- ji lėtai kilstelėjo ranką ir palietė jo krūtinę.- tu esi sudėtingas žmogus, Narijau... Ir tau skirtas sudėtingas likimas... Bet tavo širdis tuščia...- ji pakėlė akis ir jos sublizgo nakties prieblandoje.- Saugokis tos tuštumos, Narijau... Vieną dieną gali tekti pažvelgti jai į akis... Kaip kad pažvelgei šiąnakt.

Narijus suėmė jos plaštaką ir švelniai atitraukė. - Ar tu turi galios užpildyti tą tuštumą?- staiga karčiai paklausė jis.

DVYLIKTAS SKYRIUS

Liekna baltu apsiaustu vilkinti būtybė stovėjo aukšto bokšto viršūnėje. Jai po kojomis driekėsi skysto rūko uždengtas slėnis, o tolumoje, ties baltomis kalnų viršūnėmis, gelsvai, it švytintis gintaras, žiburiavo saulė.

Auksiniai jos spinduliai atsispindėjo didelėse mėlynose akyse. Būtybė nežymiai nulenkė galvą ir kilstelėjusi balta pirštine apmautą plaštaką nužvelgė skaidrų krištolinį rutuliuką, kurį laikė tarp pirštų. Apšviestas saulės stiklo gabalėlis sutvisko įvairiausiomis spalvomis.

Primerktos skaisčiai mėlynos akys sužibo blyškiame veide. Staiga būtybė nusigręžė nuo saulės ir grįžo atgal į celę. Priešais, ant sienos, anapus stalą

atstojančios marmurinės plokštės, kabojo krištolinis veidrodis. Būtybė ilgai žvelgė į nežymiai žėrintį savo atspindį. Atspindį, kuris nepriklausė jai.

- Ką aš padariau...- ūmai sukuždėjo ji ir nežymiai papurtė balto gobtuvo slepiamą veidą.- Aš išdaviau Obsidijų... Save... Viską, dėl ko prasidėjo šis sumautas karas... Praėjo tūkstantis metų. Aš pasikeičiau. Galbūt net išsikrausčiau iš proto. Po tos nakties...

Ūmai būtybė palinko virš marmurinio stalo. Ovalo formos krištolo rėmais išpuoštame veidrodyje sublizgo mėlynas įniršio sklidinas žvilgsnis.

- Ar tai tu... pakeitei mane? Tačiau jam atsakė tik pašaipi moters šypsena, atstojanti jo paties veido vypsnį. Prieš tūkstantį metų... Aukštas pilku apsiaustu vilkintis siluetas primerkęs akis žvelgė tolyn. Smarkiai pustė, šaltas

vėjas tiesiog pjaustė odą. Viena ranka būtybė prilaikė gobtuvą, dengiantį veidą, kad nors kiek apsisaugotų nuo atšiauraus vėjo.

Būtybė užmerkė akis. Sušmėžavo prisiminimai. Ramus rimtas švelnių moteriškų bruožų veidas, kuriame žibėjo pora sodraus raudonumo akių. - Ar tu tikrai pasirengęs šiai užduočiai? - Taip, mano valdove. Obsidijus papurtė galvą. - Viskas nebus taip, kaip tu įsivaizduoji. Mano sesuo... ji gali bandyti tave paveikti tau to net

nesuprantant. - Man pažįstami šie triukai,- tvirtai atsakė Chimeronas.- bet aš nesu žmogus. Obsidijus dar kartą lėtai, abejodamas papurtė galvą. - Ji gali bandyti išvaryti tave iš proto... Švelnus nepaprastai gražus jos veidas ir šviesaus, vos regimo, melsvo atspalvio oda. Gilus

šviesiai rusvų akių žvilgsnis, įdėmiai nukreiptas į jį. - Ragana... Krištolo Karalienė... yra mano motina... - Tai neturi prasmės,- sausai atsakė jis tada. Tačiau mergina papurtė galvą. - Tu nežinai, ką gali Ragana... Negali net įsivaizduoti. Aukšta pilku apsiaustu vilkinti būtybė nejudėdama žvelgė į priekį, lyg pilkšva skulptūra. Pūga

pamažu slopo atidengdama platų apledėjusį horizontą.

- Mano motina minta jausmais. - Aš nesuteiksiu jai tokios galimybės. - Tu nesupranti. Ji tave apgaus. Mano motina... yra nenugalima. Vienaip ar kitaip, ji laimės

šį karą. Pagaliau būtybė išvydo tai, ko ieškojo. Giliose mėlynose akyse atsispindėjo aukšti grakštūs balti

bokštai, tarsi ledas spindintys šaltoje mėnesienoje. Tačiau tai nebuvo ledas. Tai buvo krištolas. Būtybė lėtai nužingsniavo į priekį. Krištolo rūmai stovėjo apledėjusio ežero centre. Visur aplink

driekėsi tas pilkšvai melsvas lygus it stalas ledas, tik tolumoje iš visų pusių kilo kalnų smailės. Ji tikėjosi, jog sargybiniai ją pastebės ar kažkas nutiks. Būtybė buvo girdėjusi, kaip ištisos armijos pražūva netikėtai skilus ledui šioje vietoje.

Tačiau nieko neatsitiko. Visiškai nieko. Tik balsvai boluojanti stiklo tvirtovė artinantis pamažu augo. Tvyrojo visiška tyla, tačiau ji nebuvo nejauki. Veikiau tai – ramybė, apėmusi šį snūduriuojantį gražų ir keistai nerealų pasaulį. Krištolo Karalienės pasaulį.

Buvo velniškai šalta. Tačiau būtybei šaltis netrukdė. Jos kūno temperatūra visada būdavo lygi aplinkos temperatūrai. Vis dėlto, net ir šaltis čia buvo kitoks, savitas. Jį galėjai pajusti dilgčiojančiais pirštų galiukais ar užmerktomis akimis.

Rūmų nesupo jokia gynybinė siena, tvora ar kažkas panašaus. Tik dvivėrės stiklo durys priekyje. Lyg vaizdelis iš pasakos. Būtybė nejučia pradėjo stebėtis. Tai atrodė keistai nerealu.

Ji tyliai, be jokio garso, prisiartino prie paradinių durų nepalikdama sniege pėdų. Ūmai būtybė pajuto keistą jėgą. Jėgą, pulsuojančią visur aplink, tačiau kartu ir neapčiuopiamą. Magija. Galingesnė, negu kada nors galėtų sukurti koks nors žmogus. Galingesnė, negu galėtų valdyti net ir labai senas demonas.

Ir ūmai, dar nepalietusi šaltos stiklinės durų rankenos, būtybė giliai viduje suvokė, jog valdančiai jėgai panorus, ta magija galėtų tiesiog sunaikinti ją. Čia pat, prie durų.

Tačiau ji buvo ryžtinga. Ji niekuomet nesitraukė atgal. Todėl ploni blyškūs jos pirštai lengvai stumtelėjo rankeną. Durys prasivėrė ir būtybė žengė vidun.

Ji pateko į erdvų holą, kuriame, nors nebuvo jokio šviesos šaltinio, buvo šviesu. Atrodė, jog keista šviesa, primenančia mėnesieną, spinduliuoja pačios krištolinės sienos, grakščios skaidrios stiklo kolonos.

Tolumoje į viršų kilo platūs lenkti stikliniai laiptai. Eidamas tolyn holo sale, įsibrovėlis pastebėjo daugybę keistų stiklo skulptūrų. Jis matė nugarą išrietusį tigrą, pasiruošusį šuoliui, įvairių žvėrių, paukščių, sutūpusių ant laiptų turėklų ar skleidžiančių sparnus naujam amžinam nebyliam skrydžiui.

Tačiau labiausiai jį stebino žmonių skulptūros. Jos buvo tobulos. Permatomuose veiduose buvo galima įžvelgti smulkiausius linkius, bruožus, nuotaiką. Tai buvo tobulo skulptoriaus darbas.

- Chimeronai... Aš tavęs laukiau... Jis sukluso. Skambus vaikiškas balselis. Jis galėjo priklausyti dar dešimties neturinčiai

mergaitei, tačiau juk... Balta suknele vilkinti blyški mergaitė draugiškai, tačiau kartu ir keistai oriai šypsodamasi

leidosi laiptais. Jos blyškų, tačiau nepaprastai gražų, tiesiog tobulą veidą supo ryškūs rudi kaštoninės spalvos plaukai, apkirpti taisyklingu pusapskritimiu žemiau ausų. Rudos mergaitės akys buvo guvios, keistai paslaptingos. Tą akimirką visa ji – tiek balta perlais padabinta žibanti suknelė, tiek jos laikysena ir žvilgsnis, spinduliavo tą ne iki galo suvokiamą didybę, prieš kurią norom nenorom visi nulenkia galvas.

Tačiau jis nenulenkė. Jis gerai išmanė tokių triukų specifiką. Ir gerai žinojo, jog tai yra viena galingiausių ir žiauriausių būtybių visame ištirtame pasaulyje, pasitelkusi aštuonerių metų mergaitės kūną.

- Tu žinojai, kad ateisiu?- kimiai pasiteiravo Chimeronas.- Buvai informuota... ar tiesiog mane stebėjai?

Mergaitė nusileido laiptais žemyn ir sustojusi priešais, pakreipė galvelę. Ji tebuvo įsibrovėliui ligi juosmens.

- Aš pamačiau tave Stichijos akyse... Ir supratau, kad ateisi,- mąsliai pratarė ji ir kerinčiai nusišypsojo paslaptinga nekalto vaiko šypsena.- Stichija... Mano tobuliausias kūrinys. Tu esi neatsiejamas nuo jos, o ji...- šypsena mergaitės lūpose pakito. Tai jau buvo daug mačiusios suaugusios moters šypsnys.- Ji gali gyventi be tavęs. Stichija stengiasi pabėgti nuo manęs, o tu taip ilgai ieškojai jos. Todėl neišvengiamai turėjai atsikliūti čia.

Plona blyški Chimerono ranka nepastebimai suspaudė durklo rankeną. Mergaitė nužvelgė jį ir šyptelėjo.

- Tu atėjai mano gyvybės, Chimeronai? O aš maniau, kad šeimininkas tave pasiuntė derėtis... Plona ranka atleido durklo rankeną. - Bandai žaisti su manimi?- kandžiai paklausė Chimeronas. Mergaitė papurtė galvą su ta pačia

mąslia šypsena lūpose. - Nė trupučio. Tačiau turėtum išmokti valdyti savo įniršį. Jis... pavojingas ginklas, padėjęs tau

išlikti, ištverti šimtmečius. Tačiau kada nors tai atsigręš prieš tave... - Tu maitiniesi emocijomis, tiesa?- ūmai kimiai nusijuokė Chimeronas.- Mane įspėjo. Tačiau

tu nieko negausi iš manęs. Nes aš, nors panorėjęs galiu tapti bet kuo, vis dėlto nesu žmogus... Mergaitė kiek plačiau šyptelėjo ir nusigręžusi nuėjo tolyn tarp holo kolonų. Ji paglostė stiklinio

tigro nugarą. - Dėl ko su manimi nori suderėti Obsidijus? - Tu tai puikiai žinai, Ragana. Karo baigties. Visiems laikams. - Šis karas baigsis tada, kai aš laimėsiu,- ūmai atsisukusi nusišypsojo mergaitė.- Obsidijus tai

žino. Manau, jam rūpi kitkas. - Žmonių likimas... Jie turi išlikti. Obsidijus teigia, jog žmonija – šio pasaulio ateitis... - Išties?- tarstelėjo mergaitė ir žengė artyn. Iš jos veido išraiškos nebuvo galima įspėti jokių

minčių.- O ką teigi tu? Ūmai Chimeronas pajuto, jog jau kurį laiką traukiasi atbulas. Jis sustojo. - Aš esu Obsidijaus balsas... Skambus vaiko juokas nuvilnijo krištoliniais skliautais. Ji pakreipė galvą. - Tu toks įdomus, Chimeronai... Gal nori su manimi pažaisti? - Mudu jau žaidžiame. Ir gana ilgai. Aš noriu liautis. - Visi mes kažko norime. Aš noriu naujos lėlės...- mergaitė laiminga nusišypsojo ir išskėtusi

rankas pradėjo suktis ratu. Nenoromis Chimeronas vėl sužiuro į stiklo skulptūras. Jam pasirodė, jog šios tarsi priartėjo ir seka jį savo negyvų stiklinių akių žvilgsniu. Nusijuokusi mergaitė timptelėjo Chimeroną už rankos ir šis krūptelėjo.

- Pralinksmėk! Pasaulis toks nuostabus, o čia visai smagu... Jis ištraukė savo ranką mergaitei iš gniaužtų. - Tu – tiesiog apgailėtina...- su panieka metė jis.- Nesuprantu, kodėl visi taip tavęs bijo... - Bijo?- mergaitė išplėtė akis.- Jie mane myli... Jie – mano tauta. Ir tu esi tarp jų. Chimeronas kimiai prajuko, tačiau mergaitė toliau rimtai žvelgė į jį. - Tu ir visi demonai,- patvirtino ji.- Mano pareiga – jus saugoti nuo vabalų invazijos...

- Ar tu išties... maitiniesi kūdikių krauju, kaip kad sako žmonės?- baigęs juoktis staiga pasiteiravo Chimeronas. Mergaitė ironiškai šyptelėjo.

- Tikriausiai jau būčiau nusinuodijusi, jei tai daryčiau. Tie padarai taip trokšta būti kam nors naudingi. Jie tiki, jog visur turi savo paskirtį. Tai ir yra jų bėda.

Chimeronas ilgai žvelgė į tas apvalias rudas akis. - Užbaik karą,- ūmai tarė jis.- Tai – paskutinė tavo galimybė. Armija šturmuos rūmus.

Obsidijaus kariai – tai ne Galijaus šapeliai. Jie išdegins visą šį ežerą, jeigu to reikės, kad ligi tavęs prisikastų. Tavo galių neužteks juos sulaikyti.

- Obsidijus – mano brolis,- ramiai tarė mergaitė.- Jis niekada manęs nenužudytų...- ūmai ji kreivai šyptelėjo.- Negi nesupratai? Jis nenori laimėti šio karo. Negali. Mes visi esame viena šeima...

Ūmai mergaitė žengė artyn ir dar plačiau nusišypsojo. - Mes visi giname vieni kitus, Chimeronai. Karas nesibaigs. O žmonės nunyks. Juos sunaikins

jų pačių egoizmas ir ta menka intelekto bei saviraiškos plutelė paskęs po gyvuliškumo kiautu... Chimeronas giliai įkvėpė. - Tau tai atrodo juokinga? Aš mačiau, kaip brolis kovoja prieš brolį, miškai virsta pelenais

gaisruose, o lavonų akys apsitraukia pilku šarmu... Tau tai tėra tik dar vienas žaidimas, tiesa? Egoistiškas kūdikis...

Ji vėl skambiai nusijuokė. Ūmai jos akys sužibo. - Pirmyn...- sukuždėjo mergaitė.- Pažaisk su manimi, Chimeronai. Staigiu judesiu išsitraukęs durklą jis suvarė jį visą mergaitei tarp šonkaulių. Tai įvyko greičiau

nei būtų spėjusi pamatyti žmogaus akis. Mergaitė nė nesigynė. Akimirką jų žvilgsniai susidūrė. Chimeronas žvelgė jai į akis jausdamas

šiltą kraują, srūvantį jo ranka. Mergaitės lūpos vos vos krustelėjo. - Tu... neturi veido...- ūmai sukuždėjo ji ir keistai nusišypsojo. Chimerono akys žybtelėjo. - Šis karas baigiasi... šiandien,- kimiu balsu iškošė jis. Mergaitė papurtė blyškų gražų veidelį. - Karas baigsis... kai aš jį laimėsiu... Vėliau... tu suprasi... Ji sukniubo jo rankose. Chimeronas staigiu judesiu ištraukė durklą ir bloškė smulkų mergaitės

kūnelį ant krištolinių grindų. Akimirką jam pasirodė, kad jos akyse sužibo balta it stiklo krislas ašara. Chimeronas nudėbė vaiko kūnelį. Tai nekėlė jam jokių emocijų. - Tu tikrai manei, kad paveiksi mane?- stiklo skliautais nuaidėjo jo balsas.- Sugraudinsi?

Nugalėsi? Apgailėtina... Tu tesi tokia pat ribota kaip ir juokingos tavo skulptūros, sustingusi savo paties pasaulėlyje... Tačiau tikram pasauliui reikia pokyčių. Ir Obsidijus juos suteiks...

Apsisukęs Chimeronas nužingsniavo link durų. Jis nė karto neatsigręžė. O jei būtų atsisukęs, tebūtų išvydęs paslaptingą mąslią ir keista didybe spinduliuojančią šypseną pakreiptame mergaitės veide.

Po tūkstančio metų... - Tu... Niekada nepasiduosi...- papurtė galvą Chimeronas, žvelgdamas į veidrodį.- Ir aš... Aš

jau nebesugebėsiu to užbaigti... Ūmai jis atsisuko į saulės šviesą. Šiai ryškiau sužibus, baltas jo siluetas pranyko ir celė liko

tuščia. Švelniai žibėjo tik nedidelis ovalo formos spindinčiu krištolu padabintas veidrodis, kurio nežymiai raibuliuojančiame paviršiuje atsispindėjo naujas auštantis rytas.

Prieš tūkstantmetį... Rausvais šarvais vilkintis smulkaus sudėjimo vyras nužvelgė išdegintą dykvietę. Iš jo kaktos

augo nedideli rausvai rudi medį primenantys ragai. Ramiu kiek blyškiu veidu jis žvelgė į laukymę. Sužeistieji vis dar gulėjo tiesiog ant žemės. Kai kurie jau nebepajėgė dejuoti. Kai kurių akyse jau buvo matyti mirties šešėlis. Kai kurie tiesiog nebenorėjo gyventi.

Lėtai kilstelėjęs koją karys žengė į priekį. Metalu kaustytas jo batas ligi kulkšnių paniro į kraują ir purvą. Jis dar niekada nebuvo regėjęs tiek daug kraujo...

- Nadirai!... Skambus išsigandęs moteriškas balsas. Jis lėtai atsisuko. Jo mina nepakito, tik lūpų linija vos

vos pailgėjo. - Stichija...- lėtai pratarė jis žvelgdamas į besiartinančią merginą. Ji buvo aukšta, apsirengusi

balta prigludusia pastelinio atspalvio suknele. Jos veidas buvo tiesiog tobulas... Nadiras nebuvo matęs gražesnio veido. Lyg genialaus menininko skulptūra... Jos didelės akys buvo tamsios, beveik juodos, tačiau kai ji sužiuro į Nadirą, vyzdžių spalva pasikeitė, įgavo tamsiai mėlyną atspalvį. Ilgi plaukai, kurie jai einant tarsi įelektrinti plaikstėsi aplink veidą, buvo pilko nušiurusio atspalvio. Kurį laiką Nadiras suraukęs antakius žvelgė į besiartinančią būtybę. Akimirką jam pasirodė, jog kažkur tai jau buvo matyta.

- Nadirai...- mergina sustojo priešais ir giliai įkvėpusi nužvelgė jį.- Aš taip jaudinausi...- prisipažino ji su ašaromis akyse.- Čia visur...- ji išskėtė rankas rodydama į sužeistuosius ir mirštančius, chaotiškai gulinčius aplink. Tada nuleido galvą ir sukūkčiojo. Bereikšmiu veidu Nadiras tyliai suėmė jai už peties.

- Viskas gerai,- tyliai tarė.- Nurimk... - Mes nelaimėsime šio karo...- papurčiusi nulenktą galvą liūdnai sukuždėjo mergina.-

Niekuomet... Ji mums neleis... - Ragana nėra visagalė,- ramiai paprieštaravo Nadiras. Mergina kilstelėjo akis. Dabar jos buvo

pilkšvai žydros. - Aš ją mačiau,- staiga tarė ji. Nadiras prisimerkė. - Žinau. Tu esi vienintelė, pasprukusi iš jos nelaisvės. Tai tave paveikė, tačiau praeis. Viskas

jau praeitis. - Tu nesi su ja susitikęs akis į akį...- ūmai Stichijos veidas persikreipė. Jame atsispindėjo

išgąstis, pasibjaurėjimas ir dar kažkas... emocija, kurios Nadiras nepajėgė perprasti.- Ji yra nenugalima...- kuždėjo mergina.- Ta jos šypsena... Tas šaltis tose akyse... Ji yra daugiau nei demonas, Nadirai. Ji yra jėga, kuriai lemta kontroliuoti pasaulį. Ir kuri niekuomet jo nepaleis...

Ūmai Nadiras pakreipė galvą. - Ji tau taip sakė?- ramiai tepaklausė. Ūmai mergina nuleido galvą. Jos pirštai nesąmoningai palietė nedidelį keistomis runomis

išraižytą krištolinį rutuliuką, kuris, pritvirtintas prie plonytės auksinės grandinėlės, kabojo jai po kaklu.

- Ne,- kimiai tarė Stichija.- Ji to neišreiškė žodžiais... - Ji mirusi,- ūmai tokiu pat lygiu ramiu tonu pratarė Nadiras. Kurį laiką Stichija nesuprasdama

žvelgė jam į akis. - Kaip...- tyliai virptelėjo jos lūpos. - Chimeronas... Ją nužudė,- Nadiro veide žaidė neperprantama išraiška.- Krištolo Karalienė jau

tėra tik niūrus mitas. Žmonės apipins ją legendomis, pagražinimais, pasakomis... Ir visas šis karas užsibaigs. Prasideda nauja era, Stichija. Era, kuri priklauso mums, o ne ledynuose tūnančiai Raganai...

Sulig tais žodžiais apsisukęs jis toliau ramiai nužingsniavo į priekį. Mergina žvelgė jam pavymui, o jos akys parudavo. Plaukai tapo skaisčiai balti, nežymiai sušvito.

Ūmai mergina skaudžiai nusigręžė. Ji netikėjo Nadiru. Ji pernelyg gerai suprato tą šaltą skaisčią ledo prigimtį.

Nežymiai dairydamasis aplink, Nadiras nestoviniuodamas ir per daug nesiskubindamas ėjo į priekį. Jam reikėjo šią žinią pranešti Obsidijui. Demonai turi išgirsti tai iš valdovo lūpų. O žmonės... Jų magai tikriausiai tai jau išsiaiškino. Jie visuomet susižino keisčiausius dalykus.

Nadiras atpažino specifinę violetinės spalvos palapinę, kuri išsiskyrė stovyklos fone. Praskleidęs medžiagos kraštą, Nadiras nulenkė galvą ir žengė į vidų.

Švelnių moteriškų bruožų demonas nejudėdamas sėdėjo ir susikaupęs žvelgė į raguotą moterį, kuri kaip tik tuo metu su durklu staigiu judesiu prapjovė gilią žaizdą rankoje ir, praskėtusi jos kraštus, sužiuro į vidų.

Išvydęs Nadirą, Obsidijus lengvai nusišypsojo. - Žiba ieško strėlės smaigalio. Jie visuomet užlūžta. Atrodo, kažkur turiu dar tris...- jis nusipurtė,

po to jo veidas nuraudo iš skausmo. Tačiau Obsidijus puikiai tvardėsi. Nė nemirktelėjęs jis atsisuko į gydytoją.

- Ar matai ką nors, Žiba? - Ar matau?..- demonė pergalingai nusišypsojo ir su keistai rodančiomis smulkiomis

chirurginėmis replėmis iš žaizdos ištraukė nedidelį tamsų trikampėlį.- Plienas. Galėjote netekti visos rankos...

- Ačiū tau, Žiba,- padėkojo Obsidijus.- Tavo paslaugos nepamainomos... - Tai reiškia, jog turiu palikti jus vienus?- demonė nė kiek nesupyko. Viena akimi pamerkusi

Obsidijui, ji išėjo laukan. Obsidijus kilstelėjo sužeistą ranką ir ją pavartė prieš akis. Žaizda pati užsitraukė.

- Žiba viena prižiūri pusę šio lauko...- tarstelėjo Nadiras, lėtai artindamasis. Obsidijus linktelėjo. - Jos dvasia palaiko sužeistuosius. Be jos nebūčiau tiek nuėjęs. O rytoj praktiškai matysiu

Krištolo bokštus... Beje,- tarstelėjo jis.- tikiuosi, mano sesuo sutiko derėtis? Juk ji puikiai supranta, kad jos kova pralaimėta.

Kurį laiką Nadiras žvelgė jam į akis. - Jūsų sesuo...- pradėjo jis ir trumpam užsikirto. Obsidijus susiraukė. - Tikiuosi, Auksaakiui su Chimeronu nieko nenutiko? Ji negalėtų užmušti savo tikro brolio... - Auksaakį sužeidė vienas jos agentų dar pakeliui,- atsakė Obsidijus.- Jis dabar yra Visa

Reginčių žynių ordino prieglobstyje. Greitai atgaus jėgas. Chimeronas... Jis grįžo. Krištolo Karalienė yra nužudyta.

Kurį laiką Obsidijus bereikšme mina žvelgė jam į akis. Po to jis pakreipė galvą. - Kaip...- pasigirdo kimus jo balsas.- Kaip tai galėjo įvykti? Juk aš liepiau... įsakiau taikiai

derėtis. Nadiras nieko neatsakė. Jis stovėjo ir laukė. Tuo tarpu Obsidijus pakilo ir sunkiai nužingsniavo

į kitą palapinės galą. - Chimeronas visada tiksliai vykdė mano instrukcijas,- tarė jis.- Jam nebuvo priežasties man

kenkti... Nadiras nieko neatsakė. Jis laukė. Tuo tarpu Obsidijus apsisuko. Jo mina vis dar buvo

neperžvelgiama. - Paskelbk Chimeroną išdaviku. Gyvas ar miręs, ji turi būti pristatytas man... Nadiras linktelėjo. - Palik mane...- paliepė Obsidijus. Nadiras apsisuko, kai jį sustabdė valdovo šūksnis.- Aš

nepamiršiu... tavo ištikimybės,- pridūrė Obsidijus. Nadiras nebyliai linktelėjo ir išėjo.

Prie palapinės būriavosi kariai. Jie kažką kalbėjosi tarpusavyje, tačiau pasirodžius Nadirui įsivyravo tyla. Šis nužvelgė išsirikiavusius vyrus.

- Krištolo Karalienė...- garsai paskelbė Nadiras.- yra negyva. Niekas nepratarė nė žodžio. Demonai žvelgė jam į akis. Nadiras nežymiai lyžtelėjo viršutinę

lūpą. - Chimeronas yra kaltas dėl jos mirties. Obsidijaus įsakymu... Jis turi būti suimtas. Tą akimirką kažkur tolumoje pasigirdo ragas. Blyškus Nadiro veidas nežymiai susiraukė. - Kas tai, po velnių...- sumurmėjo jis. Pratisas gūdus garsas sklido, rodės, iš paties dangaus. Ūmai ant slėnį juosiančių kalvų pasirodė pilkšvi riterių siluetai. Tamsiu nutriušusiu apsiaustu vilkinti būtybė lėtai žingsniavo stiklinėmis grindimis. Veidrodinis

jos silueto atspindys grindyse žengė greta. Skardus žingsnių aidas, atsispindintis nuo skaidrių stiklo kolonų ir jų remiamų krištolo skliautų, buvo vienintelis garsas, nustelbęs ramią šaltą rūmų tylą.

Ji gulėjo ten. Prie pat laiptų. Balta perlais padabinta suknele apvilktos mergaitės figūrėlė atrodė kraupiai maža po šiais aukštais skliautais...

Būtybė iš lėto prisiartino ir nužvelgė ją nuo galvos ligi kojų. Jos žvilgsnis kiek ilgiau apsistojo ties blyškiu mergaitės veidu, kuriame amžiams buvo sustingusi keistai kraupi mąsli šypsena.

- Ką tu sau pasidarei...- apgailestaudamas nutęsė žemas vyriškas balsas. Jis priklaupė prie mergaitės kūno ir pirštinėta ranka nusimovė gobtuvą.

Tai buvo blyškus dar gana jauno vyro veidas. Kairiąją jo akį dengė tamsus raištis, tuo tarpu dešinioji sužibo sidabru. Vyriškio lūpos kreivai įsitempė.

- Tu neturėjai leisti, kad taip nutiktų. Kodėl...- jis švelniai palietė kaštoninių plaukų sruogą, užkritusią jai ant kaktos.

Ūmai jį persmelkė drebulys. Jis užmerkė vienintelę akį. Tai buvo ji. - Tu norėjai mane sunaikinti...- šnypštė baltos krištolinės kolonos, kuriose ūmai sužibo

besišypsančios mergaitės atspindys. Keliasdešimt porų akių žibėjo nukreiptos į jį.- Tu ketinai viską užbaigti...- lengvas vėjelis kuždėjo jam į ausį.- Leisti jiems laimėti... Jiems! Žmonėms!- mergaičių minos kolonose persikreipė iš įtūžio, o rudos akys svaidė žaibus.- Tu norėjai mane nukopijuoti,- šaukė jos. Vyriškis delnais užsispaudė ausis, tačiau vis tiek jas girdėjo savo galvoje. Po to įniršusį riksmą nustelbė skambus jų juokas.- Dabar tu esi bejėgis,- kuždėjo jos.- Žmonės gaus ko norėję... Jie nužudys mano brolį, paskutinį, gynusį jų teisę... Teisę gyventi. Aš mačiau, kaip Auksaakis derėjosi su jais. Tegul viskas vyksta taip, kaip jie nori... Tegul niekšai tampa didvyriais, o tikrieji kovotojai nustumiami į šalį... Vieną dieną aš grįšiu... Ir jie visi puls man į glėbį... Tereikia vienos vienintelės aukos.

Vyriškis pakilo. Jo mina buvo neįžvelgiama. - Aš paaukojau savo tikrą akį... Kad atgaivinčiau tave,- sukuždėjo jis.- Tačiau tu mane privertei

nusivilti savimi... Aš didžiavausi tavimi, bet tai tu tesi iliuzija. Aš susigrąžinsiu savo auką, ir tu amžiams pranyksi... iš visų dimensijų šiame laike.

- Ar tai mano ateitis?- sučiulbo jos skambus balselis.- Tu juk žinai, kaip viskas baigsis... Esi laiko valdovas, keliauji pirmyn ir atgal. Tačiau yra vietų, kur net tu negali manęs pasiekti...

Jos balsas tilo ir tilo, kol galiausiai paskutiniai atgarsiai išsisklaidė ore. Blyškiaveidis užsimovė gobtuvą paslėpdamas savo bruožus šešėlyje. Tik vienintelė balta

sidabru spindinti akis žvelgė į daugybę savo paties atspindžių stiklinėse kolonose. - Aš stovėsiu šalia, po tūkstančio metų,- tvirtai tarė jis.- kad galėčiau dar kartą pažvelgti tau į

akis... Ir tuomet, kai tavęs nebeliks, aš nuspręsiu, ar tau atleisti...

Jis dar kartą nužvelgė bežadį mergaitės kūną. Ant kairiosios jos rankos žibėjo stora baltu krištolu padabinta apyrankė su vieta, skirta akiai. Tačiau ji buvo tuščia. Vyras žinojo, kur dabar yra Krištolo Akis. Jis žinojo, ir kur ji bus po dešimties, šimto metų. Tai neturėjo didelės reikšmės.

Jam buvo neramu tik dėl vieno vienintelio dalyko. Tik Chimerono ateities jis nežinojo. Pastarasis buvo senesnis už visus žinomus demonus, net už patį laiką. Tam tikra prasme, laikas jam neegzistavo. Tačiau Laiko Valdovas buvo įsitikinęs, jog niekas, net pats laikas, negali trukti amžinai.

Nadiras dairėsi aplink. Tuo tarpu riterių figūrėlių kalvų šlaituose daugėjo. Stovykla buvo

apsupta. - Tai – ne Raganos kariai...- sumurmėjo Nadiras. Tuo metu iš palapinės išlindo Obsidijaus. Jo

veidas nežymiai išblyško, kai jis žvelgė į iš visų pusių besiartinančią riterių armiją. - Galijus...- atsistojęs šalia Nadiro tyliai, kad tik šis vienas girdėtų, pratarė Obsidijus. Anas

linktelėjo. - Ir tai – ne draugiškumo vizitas. Tuo tarpu orą perskrodė skardus švilpesys. Iš dangaus pasipylė strėlės. Demonai riktelėjo, kai

kurie jų spėjo užsidengti skydais. Obsidijus sekė akimis artėjančią strėlę. Kai šios smaigalys jau buvo per pora colių nuo jo

krūtinės, staigiu judesiu jis sugriebė kotą ir strėlė tarsi sustingo vietoje. Obsidijaus veidas atrodė ramus, tačiau Nadiras vos žvilgtelėjęs į jį suprato, koks šis įniršęs.

- Perspėk Giltinę,- paliepė Obsidijus. Tada atsisuko į karius.- Pasiruošt gynybai!- sukomandavo.- Nagi, vikriau! Negi norite žūti kaip bobos?

Jis vikriai nužingsniavo tarp savo kareivių. Kurį laiką Nadiras sekė jo smulkią grakščią figūrą. Kelios strėlės prašvilpė pro pat Nadiro veidą. Jis vikriai išsilenkė jų ir iš už diržo išsitraukė

pusės metro ilgio tamsią lazdą. Spustelėjus mygtuką ties centru, lazdos kotas išsitraukė iš abiejų galų ir ši pailgėjo beveik trigubai, nuo vieno jos galo atsilenkė gana ilga geležtė.

Nadiras lėtai žengė į priekį sukdamas dalgį rankose. Jo rausvose akyse liepsnojo ugnis. Keliolika pėstininkų jau artinosi link jo. Vienas jų, sustojęs atokiau, kilstelėjo ranką, prie kurios

buvo prisegta keista masyvi apyrankė. Nadiras išvydo kažką atlekiant ir atšoko. Versdamasis ore, jis išvydo nedidelį aštrų svaidomąjį peiliuką, kuris praskriejo tiesiai prieš akis.

Nusileidęs Nadiras mostelėjo dalgiu, kirto vienam iš priešininkų per kojas, tada staigiai atsisukęs į kitą pusę, antrąjį perkirto skersai. Šis išplėtęs akis nenuleido nustebusio žvilgsnio nuo Nadiro net ir tada, kai iš vidurių bei kaklo pasipylė kraujas ir kūno dalys pradėjo skirtis viena nuo kitos.

Vienas lengvai šarvuotas riteris rėkdamas metėsi ant jo. Nadiras atrėmė kalavijo smūgį dalgio ašmenimis, tačiau nesugebėjo atstumti priešininko – šis buvo stiprus. Kurį laiką jie nenuleido vienas nuo kito akių ir stovėjo susiglaudę ginklais, stengdamiesi įveikti vienas kitą.

- Raganos pakalikas...- spjovė riteris. Nadiras šyptelėjo ir staigiai atšoko į šalį. Priešininkas praradęs pusiausvyrą metėsi pirmyn.

Nadiras jį sugriebė už pečių ir bloškė į kitą kareivį. - Jeigu nenorite, kad jumis manipuliuotų,- tyliai tarė Nadiras, tačiau jo žodžiai puikiai girdėjosi

net pro chaotišką triukšmą.- tuomet nesielkite kaip lėlės... Nusigręžęs jis nužingsniavo tolyn. Staigiai suktelėjęs geležtę persmeigė pro šalį bėgantį priešą,

šis žioptelėjęs sukniubo taip ir nesupratęs, kas jį užmušė. Tikriausiai jis net nespėjo suvokti, kad miršta.

Nadiras dairėsi. Aplinkui vyko kova, maišėsi kūnai, ugnis, kraujas... Viskas sūkuriavo, tapatinosi ir vėl skyrėsi.

Ūmai jis išvydo šmėsteliant pažįstamą pilkšvą siluetą, kuris čia pat pradingo užstotas kitų mūšio dalyvių. Nadiras atsisuko ir prisimerkė.

Ūmai jis pajuto. Tai buvo Chimeronas. Pažįstama energija užliejo lauką. Nadiras užmerkė akis ir sustingo stengdamasis jai atsispirti.

Lauką užliejo tyla. Riteriai sustingo su įniršio perkreiptais veidais. Nežymiai blizgėjo šviežias kraujas jiems ant skruostų bei kalavijų. Mirštantieji trumpam užmiršo savo agoniją, o demonai sustojo su pakeltomis ietimis ir ugnimi žėruojančiomis akimis. Viskas nurimo.

Laukymę užliejo balta šviesa. Ta šviesa, sklindanti iš siauro plyšio lauko viduryje stovinčios būtybės kaktoje, užtvindė orą, kūnus ir sąmonę. Tarsi stiprūs rentgeno spinduliai jie prasiskverbė kiaurai visus audinius, mintis, medžiagas... Tą akimirką būtybė lauko centre gerai žinojo kiekvieno šalia esančio vardą, fizinį pasirengimą, amžių, mintis... Dar daugiau. Panorėjusi ji galėjo suprasti, kuo kiekvienas gyvena, ko trokšta ir ką jaučia. Tačiau tai jai nerūpėjo. Visų jų smegenyse būtybė ieškojo mažyčių dėlionės dalelių, idėjų ar minčių nuotrupų, galinčių duoti atsakymą. Nadiras jautė, kaip bandoma įsiskverbti ir į jo smegenis, kaip kažkas, rodos, iš paties vidaus kužda klausimą: „Kas išdavė Obsidijų? Kas už to slypi?“

Nadiras atkakliai priešinosi. Tuo tarpu balsas atkakliai kartojo: „Pasakyk man viską, ką žinai... Kas išdavė Obsidijų?“

- Tu,- tyliai sukuždėjo Nadiras.- Tu esi išdavikas. Ūmai būtybė atsigręžė į jį. Jos kaktoje akinamai švytėjo baltas plyšys. Blyškus kaukolės veidas

persikreipė, kai padaras prašiepė nasrus. Jis vikriai prisiartino. - Meluoji! Aš užbaigiau karą. Tai buvo vienintelis būdas laimėti. Ji niekada...- būtybė sustojo

priešais Nadirą ir nuleido galvą. Tačiau nežemiška šviesa nenuslopo.- Ji niekada... nebūtų pasidavusi...

- Ar tau tai panašu į pergalę?..- tarė Nadiras, nužvelgęs sustingusias puolančių kareivių figūras. Staiga pajutęs, kad gali judėti, Nadiras užsimojo dalgiu. Sušvilpė vėjas ir jis kirto būtybei per liemenį.

Nustebęs padaras pažvelgė į jį didelėmis mėlynomis akimis. Tada susmuko vietoje. Giliai alsuodamas Nadiras žvelgė į Chimerono lavoną. Tuo tarpu iš nugaros padvelkė lengvas vėjas.

- Būčiau paaukojęs gyvybę... dėl Obsidijaus ar tavęs...- atsklido lengvas kuždesys. Nadiras atsigręžė, bet balta šviesa jį apakino. Jis suklupo ir ranka palietė skaudamą kaktą.

Ūmai šviesa pranyko ir keistasis vaizdinys pradingo. Laukymę užliejo minios triukšmas, kardų žvangesys. Nadiras nervingai žvalgėsi, tačiau nieko neišvydo. Atsisukęs pažvelgė į tą vietą, kur gulėjo Chimerono lavonas, tačiau tepamatė tik kažkokio riterio kūną, perkirstą per liemenį.

Pribaigęs du jį užpuolusius vyrus, Nadiras greitai apsidairė. Jis išvydo Giltinę, kuri vienu metu kovėsi išsyk su šešiais vyrais. Juodas Giltinės apsiaustas plazdeno ore jai sukiojantis ir kiekvienas, išvydęs jos veidą, susmukdavo negyvas. Paprastai Giltinė dėvėdavo specialią kaukę, kad apsaugotų greta esančius nuo savęs pačios, tačiau dabar buvo nusviedusi ją šalin.

Nadiras nusigręžė. Jis nenorėjo išvysti, ką ji slepia po gobtuvu. Girdėjo keisčiausių pasakojimų, bet niekada nebuvo matęs.

Ūmai kažkas trenkė Nadirui per galvą ir šis suklupo. Akyse suspindo žvaigždės. Jam rodėsi, jog pro sprogimus ir kovos triukšmą išgirdo šaltą moterišką balsą, nors tuo metu nesuprato, ką ji sako.

- Aš norėjau visus jus apsaugoti... Nadiras papurtė galvą. Ausyse vis smarkiau ūžė, vaizdas liejosi prieš akis. Vis sunkiau buvo

sukaupti mintis. Burnoje darėsi keistai kartu. Jis pasirėmė delnais į žemę ir juto, kaip pro pirštus teka šilto kraujo upelis. Aplinkui gulėjo šimtai kūnų. Demonų ir žmonių.

- Tai... negarbinga...- suvirpėjo sausos Nadiro lūpos ir šis susmuko be sąmonės.

Po penkių dienų... Obsidijus palenkė galvą. Jis nežiūrėjo savo kariams į akis, nors stovėjo prieš juos. Jau nebe. Jis

prisiminė, kaip žadėjo jiems greitą karo pabaigą, sąjungą su žmonėmis. Taip neatsitiko. Palapinėje be jo stovėjo šeši demonai, armijos likučių karininkai. Jau nebedaug jų beliko.

Obsidijus jautė artėjančią žūtį, ji sklandė tiesiog ore. Tačiau jis vylėsi. Vylėsi, ir todėl šie vyrai dabar stovėjo priešais jį.

- Galijus sulaužė susitarimą...- karčiai pradėjo jis.- Po tos dienos... mes visi daug praradome. - Krištolo Karalienė perspėjo, kad taip atsitiks..- nelauktai pagiežingai metė vienas iš karininkų.

Obsidijus nustebęs nužvelgė jį. Jo akys paraudonavo krauju. - Krištolo Karalienė...- nutęsė jis. Ūmai staigiu mostu Obsidijus skėlė kareiviui tokį antausį, kad šis pažaliavęs persikreipė. - Visi, kas norėjo, galėjo prisijungti prie mano sesers armijos,- tokiu pat ramiu balsu pareiškė

valdovas.- tačiau jeigu stovite čia... pasistenkite tvardytis. Karininkai išsitempė. - Taip, valdove!- vienbalsiai suskandavo, tik tas, kuriam trenkė Obsidijui, kreivai žvelgė į jį

kasydamasis skaudamą skruostą. Obsidijus nebekreipė į jį dėmesio. - Rytoj mes žygiuojame pietų link,- toliau kalbėjo jis.- gali būti, kad žmonės jau laukia mūsų...

Todėl būkit pasiruošę. Jų burtininkai neseniai išgavo kažkokių keistų nuodų... - Jie vadina save alchemikais,- įsiterpė vienas iš karininkų. Obsidijus numojo ranka. - Visa tai neturi prasmės. Mes atsilaikysim, jei pasieksim Pietinį Pylimą. Turim įveikti dar

keliolika horizontų. Pasipriešinimas lauks arba prie upės, arba Gyvatės slėnyje. Tikiuosi... Ūmai į palapinę įžengė tamsiu odiniu žvilgančiu apsiaustu vilkinti būtybė, kurios galvą dengė

gobtuvas, o veidą slėpė kaukolę vaizduojanti metalinė kaukė. Obsidijus atsisuko. Jis taip ir liko stovėti kiek praverta burna, kai Giltinė nežymiai sunkiai linktelėjo.

Karininkai neramiai susižvalgė. Žuvo dar vienas demonas. - Aldora...- tylą perskrodė kimus, bet aiškus moters balsas. Obsidijus nežymiai palenkė galvą. - Kaip?- tepratarė. Tačiau Giltinė nieko neatsakė, tik stovėjo kaip stovėjusi. Pro kaukės

akiduobes žibėjo neryški melsva šviesa. Obsidijus čiupo būtybei už atlapų ir prikišo persikreipusį veidą prie prasišiepusios metalinės

kaukės. - Kaip... ji... žuvo?- tyliai, tačiau stebėtinai aiškiai ištardamas kiekvieną žodį pakartojo jis.

Giltinė papurtė galvą. - Ją rado krištoliniame karste... pats žinai kur. Niekas... niekas nebuvo matęs jos keletą dienų.

Greičiausiai tai nutiko dar prieš... karalienės pasitraukimą... - Ji jokia karalienė!- suriko Obsidijus ir bloškė Giltinę šalin. Ši susvyravusi atkišo atgal vieną

koją, kad išlaikytų pusiausvyrą. Tuo metu Obsidijus nuleido galvą. Tamsios raudonos jo akys beveik švytėjo apšviestos vienišo deglo liepsnos.

- Mačiau ją pieš savaitę...- tarsi pats sau tarė jis. Po to atsisuko į Giltinę.- Kaip manai?.. Sesuo visa tai suplanavo? Pagrobti ją... Leistis nužudomai Chimerono... Aš jį atstūmiau. O žmonės išdavė mane. Kur viso to prasmė?

- Ar pamenate, ką pasakė Krištolo Karalienė... kai sugalvojo šachmatus ir pristatė juos per Jūsų gimtadienį?- pakreipė galvą Giltinė.- Ji užsiminė... jog baltos figūros visada laimi... jei žaidžia lygiaverčiai priešininkai.

- Aš noriu pamatyti ją...- ūmai tarė Obsidijus.- Kur ji dabar?

Giltinė pamojo pirštinėta ranka ir jiedu išėjo iš palapinės. Padvelkė nakties vėsa. Obsidijus kilstelėjo galvą ir išvydo tūkstančio žibančių žvaigždžių padengtą nakties skliautą. Netoliese girdėjosi karių balsai. Obsidijus matė šmėkščiojant jų tamsius šešėlius, akies krašteliu regėjo nuo laužų sklindančią šviesą.

Giltinė jį vedė tolyn nuo stovyklos. Jie pradėjo kopti į kalną. - Kur mes einam?- negyvu balsu paklausė Obsidijus. - Tai... demoralizuotų vyrus,- po neilgos pauzės atsakė Giltinė. Daugiau Obsidijus nebepratarė

nė žodžio. Jiems pasiekus kalvos viršūnę, Obsidijus nejučiomis atsigręžė atgal ir išvydo visą savo stovyklą

kaip ant delno. Ji atrodė tokia mažytė iš viršaus... Keliolika susiglaudusių laužų slėnio apačioje. Keliolika laužų... Tiek ir teliko iš šio pasaulio. Pasaulio, kurį jis pažinojo...

- Ar tikrai nori?..- pasigirdo kimus jos balsas.- Gali būti pavojinga... - Pavojinga...- tarstelėjo Obsidijus atsisukdamas.- nuo kada pradėjai bijoti šio žodžio? Giltinei už nugaros stovėjo pailgas drobe dengtas vežimas. Obsidijus žengė artyn. Po drobe

kažkas gulėjo. Kažkas pailgas... - Krištolo Karalienė žinojo, kad tu pažiūrėsi,- ūmai iš už nugaros pasigirdo Giltinės balsas.-

jeigu tai padarysi, pakliūsi tik į dar vienerius jos spąstus... - Tuomet kodėl...- nutęsė Obsidijus, pirštais liesdamas drobę.- Kodėl mane čia atsivedei, jei

nenori, kad pažiūrėčiau? - Nes tu niekada neatleistum... Be to, turi teisę... - Taip,- linktelėjo Obsidijus.- Aš turiu teisę. Vežime gulėjo pailgas krištolinis karstas. Nutraukus drobę, jis visas baltai sužibo mėnesienos

spinduliuose, tarsi būtų pagamintas iš daugybės deimantų. Jo dangtis buvo stiklinis ir skaidrus, Obsidijus aiškiai matė ramų jos veidą bei baltus plaukus, kurių sruogos, uždengusios vieną skruostą, leidosi ligi ramiai besikilnojančios krūtinės...

Obsidijus negalėjo atplėšti akių. Jo veide nušvito keista mina. - Ji gyva...- sukuždėjo jis. - Jeigu atidarysi karstą, ji mirs...- atsiliepė kimus Giltinės balsas. - Aldora...- Obsidijus ranka atsargiai prilietė stiklinį karsto dangtį, nenuleisdamas akių nuo jos

veido.- Aldora!- suriko jis. Tačiau ji miegojo. Ūmai Obsidijus pastebėjo stikle įbrėžtą daugybę spindulių turinčią žvaigždę ties dangčio

centru. O po ja buvo išraižytas dailus užrašas runų kalba. - Pažvelk į savo svajones, kad suprastum, ko sieki... - Ji tyčiojasi iš manęs...- Obsidijus pakreipė galvą, o mėnesiena keistai žaidė jo raudonose

akyse...- netgi iš kapo... Jeigu kas nors ją palaidojo. - Tai – ne pasityčiojimas,- papurtė galvą Giltinė. Obsidijus pirštu atsargiai palietė runas. Ūmai stikle išraižyta žvaigždė nušvito sidabru. Runos pradėjo keistis. - Baltos figūros visada laimi... Ūmai merginos kūnas virptelėjo. Ji pravėrė akis ir įsmeigė gilų mėlynų akių žvilgsnį tiesiai į

Obsidijų. Šis negalėjo atitraukti savo žvilgsnio nuo jos. - Aldora...- virptelėjo jo lūpos. Merginos akys pradėjo blėsti...- Aldora!- jis užsimojo kumščiu

norėdamas sudaužyti stiklą, tačiau Giltinė sugriebė jį už rankos. Žibėjo melsvos akiduobės anapus geležinio kaukolės veido.

- Nebūk kvailas! Tu jos nebesusigrąžinsi. Tam tikra prasme, ji jau negyva... - Meluoji...- atrėžė Obsidijus ir pabandė išlaisvinti ranką, tačiau Giltinė nepasidavė. - Karstą saugo užraktas, Obsidijau. Jo viduje neegzistuoja niekas – nei laikas, nei mirtis... Ji bus

išlaisvinta, kai visi žvaigždės spinduliai susijungs į vieną...

- Kokia prasmė?- suriko Obsidijus.- Ir kas tada? Kai ji pabus? Po metų? Dešimties? Tūkstančio...

- Net neaišku, ar tai tebebus ji...- mąsliai tarė Giltinė. Obsidijus nusigręžė. - Kai nužudysiu Galijų... Mes sugalvosime, kaip ją išlaisvinti,- ramiai pareiškė jis, stengdamasis

nežiūrėti į karstą.- Iki tol... Noriu, kad nugabentum ją į saugią vietą. Kur joks žmogus nedrįstų įžengti. - Sesuo nebūtų norėjusi tau pakenkti...- ūmai pareiškė Giltinė.- Ji įkalino Aldorą šioje būsenoje

turėdama kažkokį tikslą. Ji niekada neleistų, kad tau kas nors nutiktų... Sesuo... - Mano sesuo yra kalė,- Obsidijus pakreipė galvą.- Tačiau ji neklydo dėl Galijaus... Dėl žmonių. Ūmai Obsidijus atsigręžė. - Ar tu manai kitaip? Giltinė pakreipė galvą ir nieko neatsakė. Tuomet Obsidijus vienas pradėjo leistis nuo kalno

šlaito. - Mus išdavė Auksaakis,- ūmai riktelėjo Giltinė. Obsidijus atsisuko. - Žinau,- tepasakė ir nuėjo tolyn. Paskutinė karo diena... Praėjo trylika metų karo. Beatodairiškos ir atkaklios kovos prieš Krištolo Karalienę ir ją

palaikiusius demonus. Galiausiai nugalėjo jungtinė Obsidijaus vadovaujamų demonų bei Galijaus vedamų žmonių armija.

Praėjo trylika dienų nuo Raganos žūties, kai sutartį sulaužęs žmonių karalius kovėsi su Obsidijaus kariuomenės likučiais. Žmonių buvo septynis kartus daugiau. Juos palaikė tikras Obsidijaus brolis, Auksaakis. Jiedu su Galijumi sudarė naują sutartį. Sutartį, kurioje nebuvo Obsidijaus vardo...

Išaušo paskutinio mūšio diena. Paskutinė diena, kurią vėl nušvies gaisrai, gaisrai kovos dėl šio pasaulio likučių...

Obsidijus žvelgė į pilkuojančias kalnų viršūnes. Jis jau galėjo išskirti net ornamentus, išraitytus

ant priešų šalmų antveidžių. - Vadinasi, atėjo laikas,- tarstelėjo Obsidijus. Greta jo stovintis Nadiras tylomis linktelėjo. Šalia

Nadiro stūksojo Giltinė, vilkinti raudonu apsiaustu. Už jų nugaros buvo išsirikiavę trys šimtai ištvermingiausių vyrų.

- Ar matai išdaviką?- nejudindamas lūpų paklausė Obsidijus. Giltinė nužingsniavo į priekį. - Einu, pažvelgsiu jam į veidą...- kimiai murmtelėjo. Kurį laiką Obsidijus sekė jos tolstantį

nežymiai susikūprinusį siluetą. Nadiras nežymiai šyptelėjo. - Būtų įdomu, jei ji jį rastų... Nors jis vėliau vis tiek niekam negalėtų papasakoti, kaip ji atrodo. Staigiu judesiu Obsidijus iš makščių ištraukė raudoną akmeninį kalaviją, kuris čia pat sužėravo

ugnimi. - Šiandien mes visi žūsime,- garsiai paskelbė jis.- bet gera žinia yra ta... Jų mirs dar daugiau! Kariai pritardami suriko ir iškėlė ginklus. Obsidijus pasileido į priekį vesdamas kariuomenę. Giltinė žygiavo priešakyje. Ant skurdžios kalnų žolės nukrito prašieptą kaukolę vaizduojanti

kaukė. Jai jos nebereikės. Dangus papilko nuo strėlių lietaus. Orą vėl skrodė įkyrus švilpimas. Demonai prisidengė

apskritais metaliniais skydais, ant kurių buvo išraižyti riterių herbai. Kiekvienas turėjo savąjį. Obsidijaus ženklas buvo akis.

Pirmieji Galijaus riteriai atstatė alebardas. Giltinė lengvai peržengė jų lavonus. Vienas išsiblaškęs lankininkas jos nepastebėjo, tad Giltinė švelniai palietė jam petį ir šis jau gulėjo greta kitų.

- Auksaaki...- tyliai pašauki ji.- kur tu, brolau? Obsidijus be vargo nustūmė pirmus du riterius, su kuriais susidūrė. Jie buvo sunkiai šarvuoti,

tačiau kalno šlaitu negalėjo leistis ant žirgų, tad pėstininkų gretos juos tiesiog sutrypė. - Auksaaki!- visa gerkle suriko Obsidijus, persmeigęs trečią priešininką.- Pasirodyk! Po velnių,

man nuobodu! Jis nuspyrė lavoną šalin ir toliau kopė šlaitu. Tuo tarpu Galijus Nemirtingasis sėdėjo ant balto žirgo kalno viršūnėje ir stebėjo sceną.

Auksaakis stovėjo ant uolos, greta jo. - Jie nelinkę pasiduoti...- mąsliai pareiškė senasis karalius. - Jie ir nepasiduos,- atsakė Auksaakis. Pro debesis prasiskverbusi saulė apšvietė jo raudoną

geltonais ornamentais puoštą apsaustą. Auksu, tarsi atspindėdamos saulę, sužibo pora skvarbių akių. Kilstelėjęs galvą Obsidijus atpažino tą blizgesį. Jo veidas pasikeitė. Jis atsisuko į savo riterius,

kurių gretos jau silpo. - Sužeistiesiems duodamas leidimas trauktis!- suriko.- Tie, kas dar turi ūpo, stumkit tuos

niekšus viršun! - Aš Jus pridengsiu...- Nadiras užstojo Obsidijų atstatytu dalgiu atremdamas išsyk trijų kardų

kirčius. Priešininkai stipriai spaudė jį atgal, tačiau Nadiras iš paskutiniųjų laikėsi. Tuo tarpu Obsidijus šoko į priekį. Keletas karių bloškėsi ant jo, tačiau šis juos lengvai pribaigė. - Išdavike! Auksaakis pamatė brolį tik tada, kai netolimų karių gretose kilo keista sumaištis.

Švaistydamasis raudonu kalaviju kelią skynėsi Obsidijus. - Apsisukit ir traukitės,- pratarė Auksaakis Galijui. - Jis tik vienas,- atrėžė karalius. - Jūs – taip pat,- atšovė Auksaakis. Karalius su pykčiu ir panieka nudelbė Obsidijų, kuris dabar

brovėsi pro sunkiai šarvuotą asmeninę sargybą. Tada Galijus apgręžė žirgą ir jį paraginęs nujojo tolyn.

Auksaakis liko vienas. Jis pajuto, kaip prie jo kojų susmunka paskutinio sargybinio lavonas. - Buvo verta pralaimėti karą dėl šios akimirkos...- į ausį padvelkė Obsidijaus kuždesys.

Auksaakis papurtė galvą. - Tu nesupranti... Ūmai jis suriko. Raudono kalavijo ašmenys smigo jam į koją. - Pabandyk bent įsivaizduoti,- guviai šūktelėjo Obsidijus, blokšdamas sužeistą brolį žemėn.-

kaip man buvo sunku iki tavęs nusibelsti... Sukandęs dantis Auksaakis bandė šliaužti tolyn, tempdamas paskui save sužeistą koją. Obsidijus sugriebė jį už plaukų ir atkragino galvą. - Karas baigtas,- šypsodamasis sušuko.- Pasigrožėk pergale, kurią laimėjai...- jis atgręžė

Auksaakio veidą į minią lavonų, demonų ir žmonių, kurie buvo nukloję visą šlaitą, Paskutiniai demonų likučiai iš paskutiniųjų kovėsi su Galijaus kareiviais. Nė vienas nesitraukė, nors turėjo teisę.

- Tu nesupranti...- švokšdamas pakartojo Auksaakis. - Tu pražudei juos visus...- į ausį tyliai sukuždėjo Obsidijus.- Kada nors žmonės tai apgiedos

giesmėse... Tikiuosi, jog tau bus gera jų klausytis... Jis paleido Auksaakio galvą ir šis susmuko purve. - Beje,- šūktelėjo Obsidijus prieš nueidamas.- dabar būsi šlubius. Tai padeda padaryti didesnį

įspūdį... - Tu – miręs,- niršiai sušnypštė Auksaakis.- kaip ir tavo pasaulėžiūra!

Sulig tais žodžiais Obsidijus vėl susmeigė kalaviją šiam į koją. Auksaakis suriko iš skausmo. Obsidijus pakreipė galvą.

- Dievaži, man tai niekada neatsibostų...- šyptelėjęs sumurmėjo jis ir nuėjo tolyn. Po tūkstantmečio... Tvirto sudėjimo vyras jojo siauru tarpekliu ant pilkšvo žirgo. Vakarėjo. Rusvai gelsvos, gintaro

spalvos, jo akys pamažu markstėsi iš nuovargio. Raiteliai, ant kurių baltų apsiaustų švytėjo raudonos pentagramos, skrieja artyn. Oras aidi nuo

jų riksmų. Būrys našlaičių, susispietusių ant kalno viršūnės, pakrinka. Raitelių tarpe žingsniuoja baltu apsiaustu vilkinti liekna būtybė. Jos drabužiai nebuvo pažymėti pentagramomis. Jis girdi kimų nepažįstamojo balsą:

- Išdavikas ką tik čia buvo. Jaučiu jį... Berniukas matė du savo amžiaus raguotuosius, berniuką ir mergaitę, kurie išsigandę apkabino

vienas kitą. Ji žinojo jų vardus. Ragnarokas ir Lilė. Raiteliai sustojo. Būtybė žengė artyn. Berniukas nematė jos veido, tačiau jam į akis krito

neįprastai ilgi ir blyškūs pirštai, siekiantys gobtuvo krašto. Po to kažkas atsitiko. Tvykstelėjo auksinė liepsna. Auksu žiburiuojantis padaras, primenantis

laukinę katę ar lūšį, atsistojo tarp berniuko ir to balto pavidalo. Berniukas nespėjo pamatyti nepažįstamojo veido, tačiau dar išvydo nuostabą didelėse mėlynose akyse.

Raitelis papurtė galvą. Jo žirgas lėtai ėjo toliau, nors niekas jo neragino. Jaunas vyras stovėjo puošnioje rūmų salėje ir stebėjo balta suknele apsirengusią baltaplaukę

merginą, kuri šypsojosi brangiu mėlynu ornamentuotu švarku vilkinčiam vyrui. Šis visai nesidomėjo mergina, jam ji tebuvo dar vienas žaislas. Tačiau mergina visą savo dėmesį buvo sutelkusi į jį. Jaunuolis stebintis juos, to nesuprato.

Orkestras užgrojo švelnią ritmingą melodiją, kuri nusklendė aukštais pokylių salės skliautais, įsisuko tarp marmurinių kolonų. Kažkas švelniai palietė jaunuolio petį. Krūptelėjęs jis išvydo merginą, kaip du vandens lašai panašią į pirmąją. Mergina jam nusišypsojo.

- Stovi toks surūgęs... Eime, pašoksime... - Ko ji siekia?- pakreipė galvą jaunuolis stebėdamas, kaip mėlynai vilkintis vyras ir balta

suknele apsirengusi mergina sukasi ratu.- Kam jai to? - Tu niekada nesuprasi Aldoros...- numojo ranka pašnekovė.- Ji visad buvo tokia... uždara. Jaunuolis atsisuko į ją. - Išties?- pratarė ir nužingsniavo tolyn. Mergina liko stovėti stebėdama jį mąsliu mėlynų akių

žvilgsniu. Raitelis nuleido galvą. Jis trumpam sustabdė žirgą ir atsigręžė į saulėlydį. Raudona pašvaistė

buvo užliejusi visą vakarinį dangų. Aldora žvelgia į jį didelėmis mėlynomis akimis. - Aš būsiu karalienė... O tu valdysi kartu su manimi. - Kaip gali būti tokia tikra?- sukuždėjo Gilgamešas. Jų veidai buvo taip arti, kad jis galėjo

girdėti, kaip ji kvėpuoja.

- Nes baltos šachmatų figūros visada laimi... kai žaidžia lygiaverčiai priešininkai... Argi nežinojai?- ūmai Aldora atvirai nusišypsojo. Gilgamešas priglaudė ją prie savęs. Jis troško būti su ja.

Nuobodžiaudamas žirgas tingiai skabeno skurdžią kalnų žolę. Raitelis švelniai paglostė jo

sprandą. Jiedu keliavo visą dieną ir abu buvo nusikamavę. - Kartais yra didesnių tikslų, negu gali pamatyti... Kartais atsiras jėgų, kurios bandys žaisti

tavo jausmais... Luger buvo dar visai jauna prieš dešimtį metų, iškart po Aldoros karūnavimo. Ji stebėjo, kaip

Gilgamešas palinkęs prie ežero plaunasi kraują nuo veido. Jis kažką neaiškiai sumurmėjo. Tuo tarpu Luger pakreipė galvą.

- Ar tu kovoji dėl to, ko pats trokšti, ar dėl to, ko nori ji? - Aš noriu to, ko nori ji...- paprastai atsakė Gilgamešas. - Ką tu žinai apie Aldorą? Apie Liliją? - Aš praleidau su jomis ne vienerius metus,- tvirtai atsakė jis stodamasis. Luger mąsliai

nusišypsojo. - Tačiau ar jas pažįsti? Ar tikrai žinai, kas jos? Gilgamešas nužvelgė ją. - Atstok nuo manęs,- metė ir nuėjo tolyn. Paraginęs žirgą jis įjojo į siaurą tarpeklį. Uolų liežuviai užstojo paskutinius gęstančios saulės

spindulius. Tapo tamsu ir šalta. Jis vedė karius per siaurą tarpeklį, vadinamą Liūto nasrais. Teliko paskutinė armija. Paskutinė

pergalė. Priešai buvo pasislėpę už uolų ir urvuose. Jie puolė netikėtai. Gilgamešas įsakė kariuomenei susiglausti žiedu. Lankininkai iš centro apšaudė visus besiartinančius. Gilgamešo liūtai sėdėjo jam prie kojų. Palietęs jų ugnimi žėruojančius karčius, karvedys pajuto lengvą šilumą, užliejančią visą kūną.

Ūmai kažkas pasikeitė. Šalto oro gūsis bloškė jį šalin. Ore sumirguliavo keistas sūkurys, sutelkdamas savyje visą šviesą, o viskas aplink pamažu temo.

Raitelis palingavo galvą. Generolas Narijus. Vienintelis pralaimėjimas Liūto Nasruose lėmė

tolydžiu blėstantį Aldoros pasitikėjimą Gilgamešu. Tačiau ji jau nebebuvo tik Aldora. Ji buvo karalienė.

Švelniai ironiškas Lilijos veidas. - Kodėl tu dėl to taip graužiesi, Gilgamešai? Tave kažkur blaško tuščios jos ambicijos, kurioms

tu pasiduodi... - Aš žinau, ką aš darau,- kimiai atsiliepė tada Gilgamešas. - Kokiomis figūromis tu žaidi dabar, Gilgamešai?- tylus Lilijos balsas privertė jį suklusti. Raitelis jojo tolyn. Jis gerai prisiminė kiekvieną šio tarpeklio milimetrą. Jam rodės, jog vis dar

mato aplinkui gulinčius savo vyrus. Gilgamešas lėtai ėjo rūmų koridoriumi. Ant sienų kabojo įvairūs paveikslai. Dauguma vaizdavo

istorines, mitines temas.

Ūmai jis sustojo. Nutapyta mergina jam kažkuo priminė Aldorą. Ji gulėjo stikliniame karste, ant kurio buvo išraižyta daugybę spindulių turinti žvaigždė. Visi spinduliai ėjo iš vieno centro.

Suraukęs antakius Gilgamešas įsižiūrėjo į žvaigždę. - Kas tai?- paklausė. Lorencas de Ubrikjė, stovintis jam už nugaros, maloniai nusišypsojo. - Tai – senovinis ženklas, senovėje simbolizavęs laiką. Aš visada mėgau istorinius darbus. Juose

tiek aistros... - Laiką?- Gilgamešas atsisuko į jį. Lorencas linktelėjo - Tiksliau – laikrodį. Senovėje buvo tikima, jog laikas kada nors baigsis. Mergina stikliniame

karste, užrakintame laiko, – tai tradicinis motyvas. Simbolizuoja ateitį. - Studijavote dailę, Lorencai?- Gilgamešas atidžiai nužvelgė jį. Jis žinojo, jog malonus

pašnekovo veidas – tik kaukė, tačiau nesugebėjo įžvelgti, kas po ja. Tai buvo meistriška kaukė. - Beveik,- linktelėjo Lorencas.- Aš studijavau žmonių mąstyseną. Arba kitaip – istorinę

filosofiją... Raitelis krūptelėjo. Jam pasirodė, jog kurį laiką buvo užsnūdęs. Žirgas paklusniai

tebežingsniavo į priekį. Susimąstęs raitelis nužvelgė tamsiai mėlyną dangų tolumoje, kur tarpeklis baigėsi.

Kadaise jis tapo stipriu. Pakankamai stipriu, kad galėtų užkariauti pasaulį. Tačiau nuo šiol jam reikės dvigubai daugiau jėgų jį susigrąžinti. Todėl raitelis nusprendė grįžti į pradžią.

O pradžia visada reiškia ateitį. Aušo vėsus rytas. Komandoras tingiai perpjovė obuolį pusiau ir atsiriekęs paragavo vieną

skiltelę. Šaltas ir rūgštus. Toks pat, kaip ir gyvenimas šiuose kalnuose... Komandoras kreivai šyptelėjo. Jam patiko kalnai. Čia nebuvo patogumų, kuriuos paprastai

suteikdavo dideli miestai, tam tikra prasme, čia beveik nebuvo civilizacijos. Arba to, kas vadinama civilizacija. Tačiau būtent dėl to čia jam buvo taip gera.

Netoliese išgirdęs šlamesį Komandoras atsisuko. Tai buvo Edgaras. Jis brovėsi pro dygius krūmokšnius. Baltas apsiaustas buvo įgavęs neaiškią pilkai – žalsvai rusvą spalvą, vietomis suplėšytas. Ant peties kabojo lankas ir strėlinė.

Išvydęs jį, sėdintį ant verandos laiptelių, Edgaras guviai pasisveikino. Komandoras atsakydamas santūriai kilstelėjo ranką.

- Žinai, tu niekada nemokėjai ko nors išsaugoti...- kritiškai tarė Komandoras, nužvelgęs jo suplėšytą apsiaustą.

- Edgaras kilstelėjo nedidelį pakabuką, kurį laikė paslėpęs po drabužiais. Tai buvo spalvotas akmenėlis, kokiais centrinėse žemėse mėgsta puoštis jaunos netekėjusios merginos.

- Tai – mano jaunėlės sesutės,- nusišypsojęs pareiškė.- Aš jo niekada nepamesiu... Komandoras nužvelgė jo ramų besišypsantį veidą. Edgaras vėl rūpestingai paslėpė pakabuką

po drabužiais lyg didžiausią brangenybę. - Manau, turėtum leisti jai iškeliauti...- staiga tyliai tarė Komandoras. Edgaras nustebęs

susiraukė. - Kaip tai? - Tavo sesuo žuvo. Nebegali visą gyvenimą laikyti prie savęs jos iliuzijos...- Komandoras

padėjo obuolio puses ant laiptelio greta savęs.- Leisk jos sielai keliauti... ten, kur jai skirta,- tyliai užbaigė jis. Edgaro veidas išblyško. Ūmai Komandorui jis pasirodė nesveikai sulysęs.

Prasivėrė namo durys ir laukan išėjo Nythera su Narijumi. Jiedu kažką tyliai kalbėjosi, bet išvydę Komandorą su Edgaru sustojo.

- Mes josime apsipirkti,- tarė Nythera. Komandoras atsistojo ir linktelėjo.

- Puiki mintis. Keliausiu kartu. Po to Luger vėl prigriebs už tinginiavimą... Nythera su Narijumi greitai susižvalgė. Ji linktelėjo. - Puiku. Jūs geriau pažįstate šias vietas... - Kažkas kažkur eina?- pro duris kyštelėjo galvą Larzas. Edgaras ironiškai nusiviepė. - Reikia paėsti... Šiandien aš nenusiteikęs nuotykiams,- ramiai pareiškė jis ir praeidamas pro

Larzą tyliai pridūrė.- Man rodos, tie du norėjo privatumo... Larzas ir Nythera nulydėjo Edgarą akimis, tuo tarpu šis greitai dingo holo prieblandoje.

Komandoras niūniuodamas toliau pjaustė obuolį skiltelėmis, o Narijus žvelgė kažkur į kalnų viršūnes paskendęs savo mintyse...

Tamsiu raudonu apsiaustu apsirengęs keliautojas kopė į viršų siauru kalnų takeliu

pasiramstydamas aukšta medine lazda. Jo blyškiame švelnių bruožų veide žaidė kalnų metami šešėliai.

Pasiekęs viršūnę jis atsigręžė į krauju nušvitusį dangų. Apačioje lyg tamsi gyvatė driekėsi siauras tarpeklis, vadinamas Liūto Nasrais, o kitoje pusėje – nedidelė vietinių gyvenvietė, pakibusi virš kitos bedugnės.

Keliautojas sumirksėjo apakintas paskutinių mirštančios saulės spindulių. Horizontą gaubiantis šviesos diskas blėso. Iš vakarų sklido rami ir neapčiuopiama tamsa. Keliautojas jautė, kaip ši prieblanda glosto jo skruostus, akis. Tai tebuvo akimirkos įspūdis, tačiau...

Jis lėtai keliasi nuo purvinos ištryptos žemės. Aplink telkšojo kraujo klanai. Daugiau kraujo, negu žemė kada nors galėtų sugerti...

Jis lėtai apsidairė. Velniškai skaudėjo galvą. Chimeronas buvo dingęs. Žmonės – taip pat. Laukymė, kurioje dar neseniai virė kruvinas mūšis, liko tuščia. Tik šimtai lavonų aplink, stebimi godžių medžiuose sutūpusių varnų akių. Tačiau paukščiai dar nedrįso plėšyti nejudrių kūnų. Vadinasi, laiko praėjo nedaug.

Jis sunkiai atsistojo. - Obsidijau!- kimai riktelėjo svirduliuodamas tarp kūnų. Jis kreipė akis nuo tų veidų. Daugumą

jų pažinojo. Ūmai jis sustojo. Balta pastelinio atspalvio suknelė nuo aplink telkšančio kraujo ir purvo buvo

įgavusi neaiškų rusvą atspalvį. Atmerktos skaisčiai mėlynos akys žvelgė į žydru dangumi plaukiančius debesis. Burna nežymiai praverta. Tarsi ji tebesišypsotų.

Jis priklaupė tame purve ir atsargai pakėlė jos liemenį nežymiai purtydamas galvą, o lūpose virpėjo žodžiai, kurių niekada netarė balsu.

Akimirką jam pasirodė, jog ji pažvelgė tiesiai į jį ir kiek plačiau nusišypsojo. Akimirką jis kažką įžvelgė tų akių atspindyje. Po to jis išvydo baltą pakabuką, ant auksinės grandinės kabantį jai po kaklu.

Jis susiraukė. Tai buvo akies obuolio dydžio rutuliukas, pagamintas iš skaidriausio krištolo. Vienoje jo pusėje smulkiai surašytos runos jungėsi į skritulį, tarsi sudarydamos šios skaidrios akies vyzdį.

Jos kūnas pabalo ir virto pilkšvais pelenais. Šaltomis dulkėmis, kurios sruvo pro jo pirštus ir nyko besimaišančiame žemės paviršiuje. Tai vyko greitai. Jis nebandė jos sulaikyti. Tiesiog stebėjo. Ir galiausiai jo delne teliko tik tas šaltas krištolinis rutuliukas, kurį jis suspaudė savo rankoje.

Keliautojas nusigręžė nuo vakarų horizonto tą pačią akimirką, kai paskutinis spindulys paliko dangų. Galbūt to nežinojo, darė tai instinktyviai. Per daugybę metų jam išlikti padėjo tie sudėtingi ir neapčiuopiami pasąmonės instinktų virpesiai, kurie duodavo komandą, ką ir kada reikia daryti.

Jis lėtai leidosi nuo kalno šlaito pasiramstydamas aukštu mediniu lazdos kotu. - Aš ją mačiau,- virpėjo jos lūpos.

- Žinau. Tu esi vienintelė, pasprukusi iš jos nelaisvės... - Tu nesi su ja susitikęs akis į akį... Ta jos šypsena... Tas šaltis tose akyse...- Nadiras žvelgė į tą

gražų nevilties apimtą veidą. Tą akimirką ji atrodė tokia pažeidžiama... Jos veidas buvo tobulas, nuolat besimainantis, daug gražesnis nei kada galėtų būti paprasta moteris. Tarsi ji būtų tobulybės atspindys... Nadirui dažnai patiko stebėti tą veidą. Tiesiog iš paprasto smalsumo. Ta pati mina niekuomet neatsikartojo tame veide du kartus...- Ta jos šypsena... Tas šaltis tose akyse... Ji yra daugiau, nei demonas, Nadirai. Ji yra jėga, kuriai lemta kontroliuoti pasaulį,- ji lėtai papurtė galvą, tarsi tik dabar suvokdama akivaizdžią tiesą.- Ir kuri niekuomet jo nepaleis...

Nadiras pakreipė galvą. - Ji tau taip sakė?- ramiai tepaklausė. Mergina nudelbė akis, tarsi slėpdamasi nuo jo. - Ne,- kimiai tarė Stichija.- Ji to neišreiškė žodžiais... Kaimelio žiburiai, dar blausūs, ėmė pamažu ryškėti. Takas, čia toldamas, čia vėl artėdamas,

tarsi melduose paklydusi gyvatė, leidosi žemyn. Keliautojas ėjo tolyn nelėtindamas ir negreitindamas žingsnio.

- Tu nesi su ja susitikęs akis į akį... - Auksaakį sužeidė vienas jos agentų dar pakeliui... - Būčiau paaukojęs gyvybę... dėl Obsidijaus ar tavęs... - Jei nenorite, kad jumis manipuliuotų, tuomet nesielkite kaip lėlės... Keliautojas jau galėjo išgirsti šunų lojimą ir piemenų šūksnius. Ūmai orą perskrodė vaikiškas

klyksmas. Tamsi jaunuolio figūra akimirką sustingo. Nužengęs nuo tako jis vikriai nušoko nuo poros metrų aukščio uolos taip nukirsdamas likusią kelio dalį. Kažkas išgąstingai suvaitojo. Toks gali būti tik nevilties apimtos motinos balsas. Nedidelis žmonių būrelis jau supo miestelio centre esantį šulinį. Nepažįstamojo batai vikriai kauškėjo į akmeninį aikštės grindinį. Iš pradžių niekas nė nepažvelgė į jį, tačiau jis greitai prasibrovė prie šulinio.

- Leiskite man... Užlipęs ant akmeninio rentinio jaunuolis pažvelgė žemyn. Buvo tamsu, žmonės dugno

veikiausiai jau negalėjo matyti. Jis apskaičiavo, jog gylis turėtų siekti apie keturis metrus. Dar pusantro – vandens. Jis aiškiai matė dvi žibančias išsigandusio vaiko akis. Mergaitei buvo kokie šešeri, gal kiek daugiau. Pakėlusi nubrozdintą veidą ji smalsiai sužiuro į tamsią nepažįstamo jaunuolio figūrą. Blyškiame veide švystelėjo lengvas apatiškas šypsnys.

- Ar tu sveika?- be garso virptelėjo jo lūpos. Bet mergaitė suprato. Ji linktelėjo. Jaunuolis ramiai žengė į priekį ir nusklendė gilyn.

Stichija sėdėjo ant uolos ir stebėjo saulėlydį. Jos plaukai dabar buvo skaisčiai raudonos spalvos, nors dar neseniai liepsnojo oranžiniu auksu. Jie kito kartu su blėstančia saule. Svajingas merginos veidas buvo sustingęs, tarsi ji nejaustų ir nematytų nieko, kas dedasi aplink. Jis stebėjo ją atsirėmęs į pušį. Jo veidas buvo bejausmis ir neišdavė jokių minčių. Nuobodžiaudamas Nadiras sukinėjo tarp pirštų smilgą.

- Patinka saulėlydžiai?- ūmai paklausė. Stichija atsisuko į jo ramų blyškų veidą ir droviai šyptelėjo.

- Ne. Tiesą sakant, negaliu jų pakęsti... - Kodėl?- pasiteiravo Nadiras. - Kai saulė iškeliauja... nežinau... pasijuntu tokia vieniša...- ji papurtė galvą ir nejučia kreivai

šyptelėjusi pakilo nuo akmens.- Žinau, aš tokia kvaila... - Juk žinai, kad apsukusi savo ratą saulė vėl grįš...- ramiai tarstelėjo Nadiras su švelnia

pašaipa.- Juk ji niekur nepradingo tik todėl, kad negali jos matyti... Mergina rimtai jo klausėsi.

- Iš kur žinai?- ūmai paklausė ji.- Iš kur žinai, kad raudonas jos diskas neužgęsta, kai prasideda naktis? Juk mes jo nematome...

Jaunuolis giliai įkvėpė. Vanduo švelniai suvirpėjo paliestas smailų jo batų galų. Jis liko kyboti tiesiog ore prie pat to žiburiuojančio paviršiaus. Mergaitė, dabar jis ją aiškiai matė, nenuleido nuo jo didelių rudų akių. Jis ištiesė jai ranką.

- Tuomet, eikš...- šyptelėjo.- Čia tau tikriausiai greitai nusibos... - Kai kurie dalykai tiesiog egzistuoja,- atsakė Nadiras jai tada.- Nepriklausomai nuo požiūrio

ar tikėjimo. Juk tai žinai. Ryte saulė vėl patekės. Ūmai Stichija papurtė galvą. Kurį laiką ji nieko nepasakė, tačiau Nadiras pajuto jos mintis.

Jausmus. To sudėtingo neperprantamo labirinto schemos kraštelį. „Aš bijau nakties, nes naktis priklauso jai“,- jo galvoje suskambo Stichijos balsas, daug

garsiau negu jos žodžiai, kuriuos vėliau lyg aidas atkartojo balsas. - Tu neprivalai jos bijoti,- atsakė tada Nadiras. Ji pažvelgė į jį. Dabar jos akys buvo tamsiai

rausvos, lyg jo ar Obsidijaus, o plaukai įgavo ugninį atspalvį. Nadirui prieš akis prabėgo tūkstančiai vaizdų. Dalis šių prisiminimų priklausė tolimai jos

praeičiai, kuriuos ji pati gerai žinojo, o dalis galbūt tebuvo pasąmonėje užkoduotos ateities nuotrupos, kurių ji negalėjo pajusti. Nadiras išvydo ugnimi žėruojančius plaukus, tą veidą, tokį pažįstamą, o kartu ir visiškai neperprastą. Jos gilios raudonos akys žėravo ugnimi. Pravertose lūpose žaidė mąsli šypsena, kai ji tarė žodžius, kurie aiškiai suskambo Nadiro ausyse. Žodžius, kurie priklausė ne jai. „Aš esu karalienė... Ir jūs visi man paklusite...“

Nadiras nukreipė akis. Stichija žengė artyn. - Ką tu pamatei?- neramiai paklausė ji.- Ką išvydai manyje? Jis atsisuko ir šaltai flegmatiškai šyptelėjo. - Ničnieko. Jau vėlu. Reikia keliauti... Atsargiai prilaikydamas mergaitę nepažįstamasis užmerkė akis ir pradėjo kuždėti seniai

pamirštus žodžius. Jiedu lėtai kilo į viršų. - Kas tai?- smalsiai paklausė mergaitė, kuri jį išgirdo. Nadiras atsargiai pastatė ją at šulinio

rentinio krašto ir pats išsiropštė laukan. - Nieko. Sena maldelė, kuri padeda susikaupti... Vaiką tuoj pat sugriebė kelios rankos. Nadiras nuėjo tolyn nežiūrėdamas į visus tuos žmones. Ūmai jis susiraukė. Pajuto ją prisiartinant greičiau, nei jos ranka atsargiai palietė jo petį.

Nežymiai atsisukęs dirstelėjo į rusvu švarkeliu bei tokiu pat sijonu apsirengusią merginą. Ant jos drabužių buvo išsiuvinėti rudeninių lapų fragmentai, o subtilus atspalvių žaismas, būdingas tik patyrusiems liaudies meistrams, pagyvino šį įspūdį. Mergina dėvėjo paprastai, tačiau jos drabužiai kartu kažkuo ir skyrėsi nuo kitų. Blyškus veidas buvo paslėptas po raudonu purpuriniu raiščiu, dengiančiu abi akis.

Nadiras lėtai nužvelgė ją, neskubėdamas, vertinamai. Jis dėjosi į galvą menkiausias detales. Iš įpročio.

- Jūs išgelbėjote mano sesutei gyvybę...- jos balsas užsikirto. - Manai, nesuprantu, ką padariau?- atsainiai tarstelėjo Nadiras. Ji atsakė ne iškart. - Ar leisite atsidėkoti?- nuskambėjo jos balsas, kai Nadiras nusigręžęs jau ruošėsi eiti.- Mano

šeima negali pasiūlyti Jums labai daug. Bet jie – nuoširdūs žmonės, ir pasidalins viskuo, ką turi... - Man nereikia jūsų dovanų,- abejingai atsakė Nadiras. - Jau sutemo. Arti nėra jokios kitos gyvenvietės,- ramiai, nė kiek neįsižeidusi, tarė ji.- Kad ir

kur Jūs traukiate... Turėtumėte likti nakčiai. Kalnuose tyko pavojai...

- Manau, aš ir esu dauguma tų pavojų,- pavargęs tarstelėjo Nadiras. Jis atsisuko. Mergina stovėjo greta, su tokia pat sunkiai įskaitoma mina, o jos akis dengiantis raištis kėlė keistą įspūdį. Nadiras pajuto, kad spokso ir nuleido akis.

- Man nesuteikta regėjimo dovana,- tarsi pajutusi jo žvilgsnį ramiu kiek svajingu balsu paaiškino mergina.- bet vaikystėje aš regėdavau... mintimis. Mama man pasakodavo apie dangaus skliautą gaubiančias žibančias žvaigždes, kurios nušviečia vienišiems keleiviams kelią... Aš jas regėdavau savo galvoje...

- Iš kur žinai, kad žvaigždės egzistuoja?- Nadiras karčiai vyptelėjo.- Jeigu jų nematai... - Kai kurie dalykai tiesiog egzistuoja...- svajingai šyptelėjo mergina. Tai nebuvo liūdna šypsena,

tačiau joje buvo kažkas gilaus, kažkas, kas privertė Nadirą nusukti akis. Jis palingavo galvą. - Tu teisi,- kimiai tarė.- naktį keliauti pavojinga... Aš nemėgstu nakties. - Kodėl?- smalsiai paklausė mergina.- Juk turėtų būti taip gražu... „Aš bijau nakties, nes naktis priklauso jai...“,- sukuždėjo Stichija. Bet buvo kažkas daugiau.

Kažkas, ko ji nepasakė, bet kas glūdėjo anapus šių žodžių... Nadiras atidžiai nužvelgė aklosios veidą. Jis kilstelėjo vieną lūpų kamputį, tačiau ši išraiška

nerodė jokios emocijos. - Grožis yra vienintelis priešas, prieš kurį joks riteris dar nėra išdrįsęs pakelti kalaviją...- guviai

tarstelėjo ir praėjo pro ją. Sutemo. Dauguma žmonių rinkosi į savo lūšneles. Mažoji mergaitė taip pat buvo palydėta į vieną trobą. Ją įleidęs vyras, matyt, vaiko tėvas ar senelis, dar laikė pravėręs duris ir vėjo nugairintą kalniečio veidą atsuko į Nadirą. Tai buvo nebylus kvietimas. Iš kalniečio akių Nadiras suprato, kokia didelė tai padėka. Visas šis kaimas pragyveno iš nedidelės avių bandos, viskas ką jie turėjo – tai nedidelis kampelis prisiglausti šeimai vakarais. Jie pasiryžo praverti šios kertelės duris nepažįstamam pakeleiviui ir tai išties reiškė jiems daugiau negu miesto ar aukštuomenės žmogus kada galėtų įsivaizduoti.

Viduje buvo šilta. Kūrenosi židinys. Prie jo palinkusi senolė pagaliu lėtai maišė įkaitusias anglis laukdama, kol ugnis galutinai įsikūrens. Šokčiojantys šviesos atšvaitai perbėgo blyškiu atėjūno veidu.

Giltinė spėriai žingsniavo į priekį. Jos nekliudė medžių šakos, už tamsaus apsiausto nesikabino krūmokšniai. Nadiras stengėsi neatsilikti, tačiau nebuvo lengva.

- Kas nutiko?- ramiai paklausė Nadiras. Jiedu pasiekė kalno viršūnę. Čia stovėjo balkšva drobe dengtas vežimas. Giltinė atsigręžė, tačiau Nadiras teišvydo metalinę kaukę, vaizduojančią prašieptą kaukolę. Pirštinėta ranka greitai kilstelėjo drobės kraštą. Nadiras prisiartino. Jis iškart atpažino siluetą, gulintį viduje. Kurį laiką nieko nepratarė tik žvelgė į ramų anapus stiklo dangčio gulinčios merginos veidą, užmerktas akis.

- Ar ji gyva?- ramiai tepaklausė. - Tam tikra prasme...- pasigirdo kimus Giltinės atsakymas.- Tačiau aš negaliu matyti nieko

anapus šio stiklo. Tam tikri virpesiai rodo, jog ji sapnuoja... Nadiras pasilenkė virš krištolinio karsto. Merginos krūtinė lėtai kilnojosi. - Kuo ji kvėpuoja?- paklausė Nadiras. - Karstas nėra sandarus... Nadiras išvydo dangčio centre išraižytą žvaigždę. Pro siauručius plyšelius galėjo praeiti šiek

tiek oro. - Ar ji mane girdi? - Galbūt. Ar pats ją girdi? Nesuprasdamas Nadiras atsisuko į Giltinę. Ši linktelėjo galvą. - Krištolo Valdovė ją pogrobė prieš keletą dienų. Jai tai nebuvo sunku... Ji žinojo, kaip stipriai

Obsidijus myli Aldorą. Ji žinojo, galbūt net ganėtinai tiksliai, savo mirties datą... - Tai buvo spąstai Obsidijui?- prisimerkė Nadiras.

- Kam jai to reikėtų?- paklausė kimusis balsas. Giltinė atsisuko į Nadirą ir akimirką šis išvydo melsvą šviesą, pulsuojančią anapus kaukės akiduobių...

Nadiras nusuko akis. - Žmonės mano, kad aš valdau mirtį...- tęsė kimus moters balsas.- Tačiau tai – tik pasakos.

Mirtis yra niekam nepavaldi. Žmonės ją tapatina su išnykimu, jie tai traktuoja kaip „išsisklaidymą“, tačiau tu puikiai žinai, kad demonai retai iš tikro miršta...

- Visi gali mirti,- tepasakė Nadiras. Giltinė papurtė galvą. - Mes egzistuosime tol, kol gyvuos tikslas, dėl kurio esame sukurti... O kartais tam pakanka

tiesiog stipraus tikėjimo...- ji padėjo pirštinėtą ranką ant karsto dangčio. Balti krištoliniai kristalai, kuriais jis buvo papuoštas, akinamai spindėjo mėnesienos šviesoje.- Kartais reikia mokėti pažvelgti giliau, kad pamatytum esmę...

- Ar jau rodei ją Obsidijui? - Turėjau parodyti. - Kodėl?- Nadiras pakėlė galvą, tačiau vis dėlto stengėsi nežiūrėti į tas žaltvyksles anapus

kaukės akiduobių.- Ką tai reiškia? - Numačiusi savo žūtį, Krištolo Valdovė galėjo numatyti ir kai ką daugiau... Ar esi praradęs ką

nors brangaus? Nadiras nužvelgė karstą. Jis suprato. - O kur Lilija? Aldora turėjo dvynę. Ar ji taip pat... - Dvi galimybės geriau nei viena... Nadiras atsisuko į Giltinę. - Vadinasi, jeigu Obsidijus žūtų... - Laikmatis nustatytas tiksliai datai...- tamsia pirštine apgaubtas pirštas palietė išraižytą

žvaigždę ir lėtai apvedė jos plonus spindulius.- Nėra jokio „jeigu“... - Obsidijus suprato?- Nadiras neatitraukė akių nuo ramaus Aldoros veido. - Aš niekada negalėjau skaityti brolio minčių. O jei galėčiau – nedaryčiau to... - Kodėl mane čia pasikvietei?- paklausė Nadiras. Giltinė sukruto. Balkšvoje šviesoje

suplevėsavo tamsaus apsiausto klostės. - Obsidijus liepė ją nugabenti į saugią vietą. Kur joks žmogus negalėtų pasiekti. Neturime daug

laiko. Tėra tik viena tokia vieta... Nadiras akimirką dvejojo. - O jos sesuo? Lilija... - Ji jau ten. Manau, jos bus laimingos drauge... Nadiras atsisuko. Giltinės jau nebebuvo. Jis dar išvydo tamsų siluetą, slenkantį šalin. - Ar tai tiesa?- ūmai šūktelėjo.- Ar tikrai negali būti, kad Ragana apsiriko? Ji atsisuko. Aklinoje tamsoje sužibo dvi žalsvos ugnelės. - Žmonės mano, jog Krištolo Karalienę Chimeronas nužudė su jos pačios skeptru. Persmeigė

ją su jos galią vainikuojančiu simboliu. Tai – Auksaakio sukurptas pasakojimas, kuriuo daugelis patikės. Iš tikro buvo kiek kitaip. Jis tai padarė su paprastu durklu.

- Ar tai svarbu?- tarstelėjo Nadiras. Ji lėtai linktelėjo. - Legendos... yra viskas, kas daugiausia tegali likti iš mūsų... ir iš žmonių. Tu dar pajusi šią

galią. Jaunuolis ramiai ir kantriai nagu raižė mažyčio drakono akis. Šalia prisėdusi mergytė

susižavėjusi stebėjo, kaip jis dirba su skulptūrėle. Nadiras rūpestingai brūkštelėjo paskutinę linij ą. Tada atlenkė pirštus ir ištiesė delną. Paslapčiomis jis sekė mergaitės žvilgsnį.

- Tau patinka?- paklausė. Ji energingai palingavo galvą.

Ūmai mažytis medinis drakonas pakreipė galvą ir sužiuro į mergaitę. Keistai sukrykštęs plonu juokingu balseliu jis išskėtė medinius sparnus ir pakilęs į orą nusileido jai ant rankos. Mergaitė sukrykštusi iš nuostabos paėmė statulėlę. Ši ją apuostė ir leidosi paglostoma.

Prie židinio sėdinti senolė beveik nebuvo sukrutėjusi nuo tos akimirkos, kai įžiebė ugnį. Dabar ji linktelėjo Nadiro pusėn.

- Seniai nebuvau sutikusi jokio mago... ar ko nors iš senosios kartos. - Žodis „seniai“ man pernelyg neapibrėžtas,- tepasakė Nadiras. Senolė šyptelėjo. - Suprantu... Tikriausiai daug matėt... Patyrėt...- ji palietė Nadiro ranką ir ilgokai žvelgė į rusvus

medžio žievę primenančius jo nagus. Ji nusišypsojo ir palingavo kretančią galvą.- Žinot, vis dėlto Jūs – ne pirmasis demonas, apsistojęs šiuose namuose...

- Kur tiksliai aš dabar esu?- ūmai Nadiras atsisuko į raudonplaukę merginą su raiščiu ant akių, sėdinčią šešėlyje, prie sienos.

- Ne ten, kur turite būti,- po neilgos pauzės netikėtai atsakė mergina. Nadiras atsisuko į mergaitę. Nedidelė drakono skulptūrėlė prašiepė nasrus ir išspjovė nedidelį ugnies kamuolėlį, kuris čia pat išsisklaidė ore. Susižavėjusi mergaitė šūktelėjo. Tuo tarpu medinis drakonas nutūpė jai ant peties ir žaismingai krimstelėjo į ausį.

- Laikas miegoti,- garsiai pareiškė Nadiras. Mergaitė atsisuko į senolę. Ši nebyliai linktelėjo. Kiek nusiminęs vaikas nuėjo į kitą kambarį, o medinis drakonas nusklendė paskui ją.

- Pas mus buvo apsistoję ir daugiau klajoklių...- svajingu balsu prakalbo mergina su raiščiu ant akių.- Jie visi bėgo nuo medinio demono, sėjančio mirtį...

Nadiras nuleido galvą. - Kiekvienas turim savo vaidmenis... Tikslą, kurio siekiame bet kokia kaina,- jis ciniškai

pakreipė galvą.- Juk pasaulyje kadaise vaikščiojo didvyriai, ištikimi ir narsūs, kovojantys už silpnesniuosius. Tokie, kaip Auksaakis. Jeigu tikima, jog gyveno toks herojus, kaip jis... Vadinasi, turi būti ir naikintojų, prieš kuriuos jis kovotų...

Įsivyravo tyla. Buvo girdėti, kaip židinyje spragsi malkos. - Ar tau teko naikintojo vaidmuo?- paklausė mergina. Jos balse nebuvo nei baimės, nei

nuostabos. Nadiras palingavo galvą. - Galbūt... Tai atsispindės legendose... Ūmai prasivėrė trobos durys ir įžengė šeimininkas, senyvas vyras, kuris buvo išėjęs pažiūrėti

gyvulių. Jo veidas buvo papilkęs – viena avis sunkiai sirgo. Kaimenei užsikrėtus... sudužtų ši trapi ramybės ir idiliško gyvenimo iliuzija, gaubusi nedidelį kaimelį.

Prasidėjo šeimyniškas pokalbis. Abi moterys stengėsi pralinksminti vyrą, o šis savo ruožtu – neparodyti susirūpinimo. Tai buvo rami darni šeima.

Pasinaudojęs sumaištimi Nadiras išėjo laukan. Virš jo plytėjo žvaigždėtas dangus. Kalnuose jos buvo itin ryškios... Nadiras nusišypsojo.

- Gražu, ar ne?- paklausė svajingas balsas jam už nugaros. Jis atsisuko. - Aš ieškojau tavęs,- ramiai tarė.- Aš žinau, jog tave globoja Narijus... - Jis visus mus saugo,- ramiai atsakė mergina. Nadiras pažvelgė į ją. - Tau gali grėsti pavojus. - Sako, jog šalyje gali kilti karas...- tuo pačiu ramiu svajingu balsu atsiliepė mergina.- Narijus

apsaugos savo žmones. - Karas vyksta jau tūkstantį metų,- pakreipė galvą Nadiras.- Esama jėgų, kurios gali bandyti

tavimi pasinaudoti toje kovoje. Tai gali atsitikti įvairiai. Ir jeigu per dažnai pradėsi sapnuoti blogus sapnus...- Nadiras pažvelgė į ją.- Paliesk skulptūrą, kurią išdrožiau. Tai turėtų apsaugoti tave ir tavo šeimą.

- Aš nebijau blogų sapnų...- nusišypsojo mergina.- Jie pavojingi tik tiems, kurie mato pabaisas tikrovėje, tiesa?

- Galbūt mes sapnus kuriame pagal tikrovę... O gal tikrovę pagal juos,- atsakė Nadiras.- Bet kokiu atveju, nuolatiniai košmarai sujaukia tiek viena, tiek kita. Prisimink tai, jei kada bus sunku.

Jis nužingsniavo tolyn į tamsą. - Kodėl rūpiniesi manimi?- paklausė mergina. - Tai – dalis tikslo, kuriam esu sukurtas,- atsiliepė Nadiras ir lieknas jo siluetas ištirpo naktyje.

TRYLIKTAS SKYRIUS

Mano pusbrolis visada pasižymėjo unikaliais gabumais. Jis sugebėdavo sukurti ramybės oazę viduryje chaoso uragano ir pats, visada stovėdamas to uragano akyje, likdavo nepaliestas. Jis turėjo tą taktikams būdingą nuojautą ir numatydavo smulkiausius žmonių veiksmus. Siekdamas savo tikslo, kad ir koks jis bebūtų, mano pusbrolis visuomet pasikliaudavo ta nuojauta. Jis tikėjo, jog gyvenimas – tai paprasta šachmatų lenta, turinti daugiau langelių ir keletą papildomų figūrėlių. Ir šis tikėjimas jį lydėjo ligi pat mirties. Galbūt jis klydo. Gal nedėmesingai praleido porą svarbių priešininko manevrų savo paties žaidime. O gal... Gal gyvenimo tiesiog neįmanoma supaprastinti ligi manipuliatorių kilnojamų figūrėlių lentos...

Aš gailiuosi, jog niekada gerai jo nepažinojau. Mano pusbrolis buvo neeilinė asmenybė. Galbūt net savotiškai žaviuosi juo, galbūt tas susižavėjimas jau virsta manija, tačiau... Retkarčiais susimąstau, kaip jis pasielgtų vienoje ar kitoje situacijoje. Kai nežinau, ką man pačiai reikia daryti. Ir dažnai stebiuosi, bet tai padeda. Galbūt, nors tikrai negalėčiau taip tvirtinti, aš pažįstu savo pusbrolį geriau, nei jį pažinojo kas kitas, nors mačiau jį tik keletą kartų paauglystėje. Galbūt aš vienintelė gerai suprantu, koks kankinantis ir tuo pačiu užvaldantis buvo jo žaidimas. O gal tiesiog pati žinau, kaip sunku šypsotis savo mirtiniems priešams...

Iš Žibuoklės de Ubrikjė dienoraščio

Prieš metus... Lorencas užmerkė akis ir įkvėpė lengvo arbatos aromato. Jį visada ramino šis kvapas, ypač

vaikystėje. - Svaiginiesi savimyla?- ramiai tarstelėjo pažįstamas balsas. Lorencas krūptelėjo ir atsigręžė.

Nusišypsojęs ištiesė broliui puodelį. - Paragauk. Tau patiktų. - Ačiū, aš žinau, koks jos skonis,- ironija lengvai perbėgo Vincento veidu nepalikdama ženklų.

Lorencas pastatė puodelį ant nedidelio apvalaus stalelio ir atsistojęs kilstelėjo antakius. - Turėtum išmokti mėgautis paprastais dalykais. - Dirbi Margonijos SP viršila vien tam, kad rytais galėtum pauostyti šios arbatos?- Vincentas

pakreipė galvą.- Manęs neapmuilinsi... Tu kažkuo panašus į tėvą, Lorencai. Bijojau... Bijojau, kad taip atsitiks.

Lorencas atsigręžė ir nužvelgė jį su keista išraiška veide. Galiausiai ji virto kažkuo panašiu į susimąstymą.

- Ar tau buvo patogu?- staiga pasiteiravo Lorencas. Vincentas šyptelėjo. - Nepaprastai. Tavo namai daug gražesni už manuosius. Užmiesčio vila... Čia tikriausiai niekas

neužklysta. Tarnai, be abejo, tau lojalūs... - Jie gerai žino, kas aš,- linktelėjo Lorencas. Brolis jį nudelbė. - Niekas gerai nežino, kas tu. Net ir aš... - Būtent,- linktelėjo Lorencas.- Todėl jie niekada manęs neišduos. Negali išduoti to, ko pats

nežinai, tiesa?- jis nusišypsojo. Lengvas charizmatiškas šypsnys pamažu plėtėsi jo lūpose, kol galiausiai užliejo visą veidą. Vincentas atsistojo ir, nenuleisdamas nuo brolio akių, paėmė puodelį ir siurbtelėjo. Lorencas šyptelėjo. Ši šypsena visiškai skyrėsi nuo pirmosios. Nedaug kas buvo matęs tokią jo šypseną.

Lorencas nusigręžė ir pažvelgė pro langą. Kurį laiką jiedu su broliu tylėdami stovėjo greta. Nė vienas nepertraukė šios tylos, bet abu gerai suvokė, apie ką galvoja kitas.

- Ar kada galvojai,- tyliai tarė Vincentas.- kaip būtų galima padaryti šį pasaulį... truputėlį geresnį?

Lorencas atsigręžė. - Dažniausiai tuomet, kai tenka padaryti kažką išties bloga... Jiedu nusijuokė. Ūmai pasigirdo beldimas į kambario duris. Abu sutartinai atsisuko. Tą akimirką broliai atrodė

stebėtinai panašūs. - Aš nelaukiau svečių,- tarstelėjo Lorencas. Vincentas žengė į priekį. - Jeigu kils problemų... - Nusiramink. Nepakęsčiau, jei besimušdamas čia kažką išdaužytum...- suėmė jį už riešo

Lorencas. Vincentas atsigręžė. - Puiku. Visiškai tikiu, jog parblokštum juos savo arogancija, kad ir kas ten bebūtų. Tuo tarpu durys nežymiai prasivėrė. Įžengė apdulkėjusiu pilku apsiaustu vilkintis

nepažįstamasis. Jo veidas buvo pilkšvas, neišraiškingas, nuvargęs, lyg tos dulkės ant batų, o tamsi trumpa barzda teikė savotiško nuožmumo. Tykiame kaimo kelyje nedaug kas tenorėtų susitikti su tokia žmogysta.

Tuo tarpu nepažįstamasis apsidairė tuo pačiu bereikšmiu veidu. - Niekas neatsakė, tai įėjau...- pareiškė jis. Po to girtomis akimis įsispitrijo į abu brolius,

stovinčius kambario viduryje.- Tikiuosi, nesutrukdžiau?.. Lorencas kilstelėjo puodelį. - Gal pageidautumėte arbatos? Kalnų viršūnes gaubė tamsūs pilkšvi debesys, užkliuvę už snieguotų smailių. Buvo gana vėsu,

dar ne tiek, kad matytum iškvepiamą orą garų kamuoliukais kylant aukštyn, ir retos vos įžiūrimos snaigės nardė ore tarp kaminų, šauksmų ir prekystalių.

Nedideliame kalnų miestelyje virė gyvenimas. Turgaus aikštėje stovėjo eilės prekystalių, apsiaustėti šešėliai kritiškai žvalgėsi į jų turinius. Retkarčiais kokia pirštinėta ranka pakeldavo daiktą, kitą, pasigirsdavo prašymas pasakyti kainą, nors iš tiesų būdavo norėta išgirsti galimą nuolaidą.

Nythera dairėsi po visus šiuos žmones. Akimirką, kai jos akys susidurdavo su nelauktai suspindusiu kitu žvilgsniu, ji išvysdavo dalelę to žmogaus gyvenimo. Minčių ir siekių. Visa tai praplaukdavo jos galvoje it trumputis filmas. Nythera žinojo, jog ji ne vienintelė turi tokį sugebėjimą ir nesijautė išskirtinė, tačiau būtent tai dar vaikystėje paskatino ją domėtis žmonėmis. Ji žinojo, jog kiekvienas turi savo istoriją. Istoriją, kurios galbūt niekam nepapasakos. Kuri laikui bėgant užsimirš. Kiekvieną dieną mezgasi naujos istorijos ir užmarštin nugrimzta senosios. Tai galėtų atrodyti beprasmiška, galbūt net neteisinga, tačiau Nythera žinojo, jog kiekviena naujai užgimusi istorija turi savyje bent nedidelę dalį senosios.

Ji girdėjo ramų Narijaus alsavimą greta. Išskyrė jį kitų garsų fone. Panorėjusi galėjo pajusti nedideles persipynusias vilneles, kurias skleidė tas alsavimas. Tačiau ji nenorėjo lįsti į jo minčių nuotrupas.

- Žmonės čia keisti...- Narijus parodė į sulinkusį smulkaus sudėjimo ir nenusakomo amžiaus žmogelį, ant kurio prekystalio stovėjo stiklainiai pilni tamsaus raudono skysčio. Narijui pasirodė, jog išvydo kažką panašaus į mažytę susitraukusią galvą ir smulkias ištiestas rankeles viename iš stiklainių. Nurijęs seiles jis vylėsi, jog tai tebuvo užmarinuotas driežas ar kažkas panašaus.

- Tai skirta raganavimui...- nusišypsojo Nythera. Jos ramiame kiek svajingame veide žaidė šypsena.- Žmonės daug sumoka už galimybę pamatyti savo ateitį... Ar kai ką daugiau.

- Tie, kurie nesugeba kontroliuoti savo likimo, nusiperka galimybę bent pamatyti jį... Gana teisinga,- pakreipė galvą Narijus. Nythera šyptelėjo, tačiau tą akimirką jos veidą Narijui užstojo baltas pro šalį slenkančio nepažįstamojo apsiaustas...

- Žinai, kai pirmą kartą atvykau į šią vietą, vienas vyrukas prie miesto vartų man iškart pasiūlė

nešdintis velniop,- Komandoras paėmė nuo vieno stalviršio apelsiną ir nusišypsojęs išmetė vaisių į orą bei žvitriai sugavo. Larzas žvilgtelėjo į jį.

- Spėju, gerai jam parodei... - Aš jo paklausiau,- nelauktai rimtai atsakė Komandoras.- Aš visada klausydavau elgetų prie

miesto vartų. Jie turi kažkokią keistą pranašo dovaną. O šis – vienakojis, ir dar aklas. Man einant pro šalį jis nusispjovė ir pareiškė, nors man buvo sunku jį suprasti – vietos tartis, o dar kai dantys ištrupėję... Žodžiu, jis atsisuko, atsirėmė į sieną ir sako: „Nešdinkis velniop... Čia nėra vietos tokiems kaip tu.“ Aš pasižiūrėjau į jį. „Nu, šitas tai tikrai negali klysti...“ – nusprendžiau. Ir išvažiavau artimiausiu traukiniu atgal.

Larzas netikėdamas suraukė kaktą. - Tai kaip galiausiai atsidūrei čia? Komandoras gūžtelėjo pečiais. Peiliu jis lupo apelsiną palikdamas paskui save geltoną žievelių

pėdsaką. - Kitą rytą pamačiau, kad neturiu skrybėlės. Piniginės. Ir palto,- jis suraukė antakius ir nežymiai

papurtė galvą, įsmeigęs akis į kažką tolyje, tik jam vienam matomą.- Žinai, tas invalidas buvo tikrai keistas. Bet aš iki šiol negaliu suprasti, kaip jam pavyko su paltu... Žodžiu, grįžau. Susiradau jį snaudžiantį smuklėje. Tada čia dar tebuvo viena smuklė, tokia aptriušus... Mudu gerai išmaukėme. Kitą rytą jis mirė. Vargšas senis. Jį ir palaidojo su mano paltu. Pagalvojau, jog reikia padaryti kažką gero tokiam nuoširdžiam žmogui. Skrybėlę pasilikau... Ji ir buvo ženklas likti.

Larzas atidžiai sekė Komandoro miną bandydamas susigaudyti, ar šis kalba nuoširdžiai, ar čia tik dar vienas eilinis jo pokštas. Tačiau Komandoras žvelgė kažkur į šalį. Jis darsyk papurtė galvą.

- O Luger?- tarstelėjo Larzas.- Maniau, Jūs keliavot kartu... - O, ji dar ilgai iš manęs dėl to tyčiojosi...- plačiai nusišypsojo Komandoras.- Ji turėjo savų

reikalų. Mes tai susitikdavom, tai išsiskirdavom. Vėliau jai padovanojo visą šį kraštą už nuopelnus ir ištikimybę Urijos grafui. O aš tapau policijos viršila. Neslėpsiu, man pačiam teko išvalyti visas padugnes. Na, šiek tiek padėjo pati Luger. Vis dėlto, turėjau daug darbo ligi tol, kol mieste kažkada apsilankė Edgaras. Nuo to laiko Trijų Viršukalnių slėnis – idilės oazė...- Komandoras pamerkė akį. Larzas žvelgė į jį.

- Ar Edgaras vienas išspardė visas padugnes? - Ne, tai atsitiktinumas,- Komandoras prarijo paskutinę apelsino skiltelę.- Dauguma jų kažkodėl

tą vakarą kaip tik išvyko... Tiesiog išvyko ir viskas. Larzas pažvelgė į priekį ir išvydo liekną Nytheros siluetą. Šypsodamasi ji kažką pasakė Narijui,

kuris ėjo greta. Larzas primerkė akis. Larzas su Komandoru ėjo atsilikę per dešimtį žingsnių nuo jųdviejų.

- Jiedu gana artimi, tiesa?- su paslėptu kartėliu šyptelėjo Larzas. - Jie – geri draugai,- kaip visada nerūpestingai atsakė Komandoras.- Tas įvykis, nutikęs prieš

dvylika metų... kai kuriuos suartino. Daugelis mūsų po to išsiskirstė poromis. Aš likau su Luger. Tu nuo tos dienos klaidžioji su Ragnaroku...

- Klaidžioju?- nutęsė Larzas.- Gal „klajoju“... - Ne,- rimtai papurtė galvą Komandoras.- Būtent. Jūs abu klaidžiojate, ieškote kažko

abstraktaus, nepasiekiamo... Ir kiekvieną sykį, kai ką nors jau manotės atradę, kitą rytą atsikeliate ir vėl leidžiatės į kelią, nes suprantate, jog jūsų tikslas dar nepasiektas...

Larzas nuleido galvą. - Aš supratau. Vienas žmogus, kurį sutikom pakeliui, man šį tą pasakė. Komandoras susidomėjęs pažvelgė į jį. - Ir tai yra tavo tikslas? Larzas linktelėjo. Pro Nytherą su Narijumi praėjo liekna baltu apsiaustu vilkinti būtybė.

Pilkšvas gobtuvo šešėlis dengė jos veidą, o galbūt ji specialiai laikė nulenkusi galvą. - Laba diena, viršila,- kimiai pasisveikino būtybė, praeidama pro Komandorą. Šis suraukęs

antakius atsisuko ir išsiblaškęs nužvelgė baltam pavidalui pavymui. - Kartais sutinkame žmonių, kurie mums leidžia suprasti mūsų tikslą... kelią, kuriuo einame...

Jie tarsi įžiebia šviesą tamsiam kambary,- atsisukęs į Larzą su šypsena guviai kalbėjo Komandoras.- Bet... nereikia pamiršti, jog nuo net ryškiausioje šviesoje išlieka dalis šešėlių. Niekuo negalima aklai tikėti. Pusė to, ką galvojame, priklauso nuo to, ką kiti nori, kad manytume. Nuo to nepabėgsi.

Larzas papurtė galvą. Jis nenuleido akių nuo Nytheros. Komandoras pasekė jo žvilgsnį. - Narijus turi Liliją,- tęsė viršila.- Jis ją ištraukė iš auksinio narvelio, kurio raktą saugo šalta ir

nuostabiai graži princesės sesuo. O tai nebuvo taip lengva... Narijui ji daug reiškia, patikėk. Nythera... Ji visada šiek tiek juo domėjosi, bet...- Komandoras gūžtelėjo pečiais.- Jiedu visada liks draugais... bet tai viskas.

Larzas atsisuko į Komandorą ir nusišypsojo. - Ačiū. Tu visada žinai, ką pasakyti. Ūmai Komandoro petį palietė smulki ranka. Jis krūptelėjęs atsisuko ir nusišypsojęs vikriai

pakėlė į orą smulkaus sudėjimo merginą, kuri apsivijo jo liemenį ir su švelniu priekaištu pažvelgė į jį pilkšvomis akimis.

- Vakar neužėjai pas mane... - Atleisk, traukinio avarija... Žinai, turėjau varyt per lietų... - O...- pašaipa vos pastebimai perbėgo švelnia jos šypsena.- Vargšelis... Komandoras atsisuko į Larzą ir kiek susidrovėjęs kostelėjo bei pastatė merginą ant žemės. Ši

visai nesidrovėdama nužvelgė alchemiką su ta pačia švelnia mąslia šypsena. Larzas pastebėjo, jog jos akys šiek tiek įkypos, tai ir smulkus sudėjimas darė ją panašią į mažą vikrią katę.

- Čia mano draugas Larzas... Larzai čia – Ofelija...- nutęsė Komandoras. Ji pakreipė galvą ir Larzas išvydo tris susikertančius randus ant kairiojo skruosto. Jis iškart suprato, jog tai – kruopštus peilio darbas (radai tarpusavyje sudarė trikampį), bet jam patiko įsivaizduoti, jog tai – kitos katės po kovos paliktos žymės, tartum koks karingumo bei pergalės simbolis.

Ofelija ištiesė smulkią ranką ir jis ją lengvai spustelėjo. - Komandoras nedažnai supažindina mane su savo draugais...- mąsliai tarė Ofelija, o Larzas

pajuto, kaip spokso į savo veido atspindį tose žibančiose švelniai įkypose akyse. Jis skubiai nusuko žvilgsnį, tuo tarpu Ofelija pakėlė galvą į Komandorą ir kažką jam atsakė. Jis atrodė lyg tikras milžinas prieš ją, tačiau to pačiu jiedu keistai derėjo vienas prie kito.

- Mes eisime... pasižvalgyti,- atsisukęs į Larzą nusišypsojo Komandoras.- Nepražūsi, tiesa?- jis spustelėjo Larzui petį ir juodu su Ofelija veikiai pradingo minioje. Larzas apsidairė. Jam pasirodė, jog kažkur vėl išvydo švystelėjant Nytheros apsiausto kampą, tačiau tą vietą jau užstojo kiti žmonės. Aplink sūkuriavo daugybė įvairių pavidalų, daugiausia tamsių ar pilkšvų. Larzas giliai įkvėpė šalto iš kalnų nusileidusi oro, tačiau neužuodė pažįstamo aromato arba jis buvo nustelbtas kitų kvapų.

- Ką gi...- atsidusęs pareiškė Larzas ir trinktelėjo per diržą. Suskambo prikabinti maišeliai su monetomis.- Galbūt šioje skylėje vis dėlto pavyks surasti ką nors... naudinga.

Nepažįstamasis vedžiojo girtu benamio žvilgsnių jųdviejų veidus. - Kuris iš Jūsų... yra ponas de Ubrikjė?- paklausė jis. Lorencas su Vincentu susižvalgė.

- Pernelyg abstraktus klausimas,- pareiškė Lorencas.- Būtų paprasčiau, jei trumpai išdėstytumėt, kas esate Jūs pats...

- Tai – visiškai nesvarbu,- šiurkščiai pareiškė įsibrovėlis. Lorencas šyptelėjo broliui. - Koks grubumas... Atpažįstu generolo Trišakio stilių... - Sakai, jis gali bandyti mus užmušti?- pakreipė galvą Vincentas.- Būtų gaila sutepti tokį gražų

kilimą... - Visiška beskonybė,- susiraukė Lorencas, nudelbęs tamsiais margais raštais išaustą kilimą,

dengiantį grindis.- Seniai reikėjo atsikratyti... - Ponas de Ubrikjė turi eiti su manimi,- tarė nepažįstamasis ir nusigręžęs pasuko link durų.-

Margonijos grafas jau laukia... Broliai skubiai susižvalgė. Vincentas linktelėjo. - Palauksiu tavęs. Pašildyčiau tavo žmoną... Bet kad per visus šiuos metus taip ir likai

viengungis. - Mano gyvenimas kupinas privalumų...- nusišypsojo Lorencas ir nužingsniavo paskui

nepažįstamojo figūrą. Barzdotasis valkatą primenantis palydovas lūkuriavo kieme. Dangus buvo tamsus, apniukęs.

Lorencui išėjus, jis atsigręžė ir trumpai linktelėjo. Jiedu stovėjo vienas greta kito ir žvelgė į tuščią nykų kelią.

- Kaip manot, lis?- tarstelėjo Lorencas. - Priklausys nuo politinių aplinkybių,- be šypsenos atsakė nepažįstamasis. Vėjo švilpesį bei varnų krankimą užgožė žirgų žvengimas. Iš už kampo išniro dengta karieta.

Veidą šaliku apsimuturiavęs vadeliotojas vos suvaldė du nirčius aukščiausios veislės žirgus. Vis dėlto, jie sustojo tiksliai pagal jo komandą, taip arti laukusiųjų, jog Lorencas pajuto į veidą dvelktelėjant šilumą, kai vienas iš žirgų iškvėpė orą. Jis kilstelėjo antakį ir šyptelėjęs įlipo į karietą. Valkata, atsisėdo greta vadeliotojo. Kurį laiką Lorencas liko vienas su savo mintimis ir jis tuo džiaugėsi. Rankomis palietęs švelnia mėlyna medžiaga išmuštas sėdynes jis prisiminė tuos laikus, kai prieš dešimtį metų dar dirbo Žybsnio Laimingojo sekretoriumi. Tada jis buvo įsimylėjęs jauną patrauklią merginą, vardu Saulė. Merginą, kuri vėliau ištekėjo už Margonijos grafo... vardu Saulius.

Žirgų pasagos kaukšėjo gatvių akmenimis, o stulpų bei pastatų šešėliai bėgo Lorenco veidu tarsi pilkšva iki galo neperskaityta paties miesto istorija.

Jis prisiminė, kaip apkabino ją tą vakarą. Tą paskutinį vakarą. Vakarą, kuriuo prasidėjo Aldoros viešpatavimo era...

Lorencas buvo ciniškas žmogus. Į praeitį jis žiūrėjo rūpestingai, atidžiai, kaip į tam tikros informacijos fondą. Jis niekada nekartojo savo klaidų arba stengėsi to nedaryti. Ir ta naktis, kuomet prieš jo akis įvyko žudynės, pakeitusios viso pasaulio politinę raidą... Tai įsirėžė į jo atmintį kaip siurrealistiškas sapnas. Jis žinojo, jog dalis šių atsiminimų klaidina, jog vaizduotė ir laikas neišvengiamai iškreipė faktus... Tačiau ta naktis jam visada reiškė daugiau nei pilką faktą. Dėl daugelio priežasčių. Nes Lorencas, skirtingai nei jo tėvas, žinojo, kiek daug kartais gali būti vertas žmogaus gyvenimas.

Jaunasis karalius žiūri į jį su jam nebūdingu susirūpinimu. - Lorencai, ar keršytum už mane, jeigu būčiau nužudytas? Pakreipęs galvą jis išvydo stačiakampę miesto aikštę. Aplink karuselę spietėsi vaikai... Kiek

tolėliau į dangų šovė Auksaakiui skirtos šventyklos smailės. - Aš neleisčiau... Tavo žudikui išsisukti, Vijau... Lorenco veide ištįso karti kreiva šypsena. Dešimt metų jis siekė išlaikyti įtaką, kurią kadaise

turėjo jo tėvas. Suteikti Margonijai dalinę nepriklausomybę. Dešimt metų jis ruošėsi... Kam? Praėjo dešimtmetis, o situacija niekuo nepasikeitė. Aldora dabar sėdi sostinėje. Galinga ir visiškai

nepaliečiama... Lorencas galėjo bandyti ją pasiekti, galėjo bandyti netgi ją nužudyti... Tačiau tai jam būtų kainavę brangiausias figūras, o partija dar tik įpusėjo.

Karieta sustojo. Jis atsidarė dureles ir išlipo. Lengvas vėjas žaidė su jo apsiausto klostėmis, kraštais. Iš pradžių jis nesuprato kur esąs, tačiau veikiai suvokė vėl atsidūręs užmiestyje. Kelionė į miestą tebuvo taktinis manevras galimiems persekiotojams nusikratyti. Iš tiesų palypėjęs ant artimiausios kalvos jis galėjo išvysti savo namus.

Lorencas apsidairė. Karieta stovėjo miško pakraštyje. Priekyje driekėsi valstiečių laukai, greta – kažkoks apsamanojęs neaiškios paskirties medinis pastatas. Lorencas atsisuko į valkata persirengusį palydovą, sėdintį greta vadeliotojo, šis kilstelėjo ranką. Ant vieno jo piršto sužibo plonytis sidabrinis žiedelis. Lorencas prisimerkė.

- Ar Jus palydėti?- paklausė nepažįstamasis. Lorencas papurtė galvą. Jis apsisuko ir nužingsniavęs link trobos, stumtelėjo išklypusias medines duris.

Viduje tvyrojo prieblanda. Patalpos viduryje stovėjo vienas vienintelis stalas ir dvi kėdės. Nuo vienos jų pakilo pilkšvu apsiaustu vilkintis jaunas vyras su trumpais juodais ūsais.

- Viršila...- nutęsė jis. - Grafe...- linktelėjo Lorencas. Vyriškis nusišypsojo ir mandagiai linktelėjęs ištiesė dešinę ranką į priekį, kairiąją tuo metu

atmetęs už nugaros, kaip buvo būdinga aukštuomenei. - Prašau sėstis. Atleiskit, kad mudviejų pasimatymui parinkau tokią... jis apžvelgė tuščią

dulkiną trobą.- kuklią vietą. - Pasimatymui?- šyptelėjo Lorencas prisiartindamas.- Nujaučiau, kad Jūsų ketinimai rimti,

grafe... Jiedu susėdo vienas priešais kitą ant išklypusių medinių kėdžių. Ūsuotojo vyro veidas

surimtėjo. Lorencas padėjo rankas ant stalo, suglaudė pirštų galiukus sudarydamas trikampį, kurio pagrindu tapo stalo plokštuma, ir tiriamai nužvelgė pašnekovą.

- Turite problemą... grafe?- ramiai pasiteiravo. Pastarasis palinko į priekį. - Mes turime problemą... Lorencai. Ir Jūs žinote, kas tai... Jiedu nenuleido vienas nuo kito skvarbių akių. Grafas šyptelėjo ir supratęs, jog pašnekovas

neketina įsiterpti ar pareikšti pastabos, tęsė: - Gerai pagalvokite, Lorencai... Kas Jus graužė visus šiuos metus? Neatsakykite! Tik

pagalvokite. O dabar pasvarstykite, ar ne laikas užbaigti šią įkyrią erą? - Era,- lėtai tarė Lorencas.- tęsiasi tūkstantmečius... O tai, apie ką Jūs dabar kalbate, tetrunka

vos keletą metų... Grafas atsilošė kėdėje. Jis tiriamai nužvelgė priešais sėdintį vyrą. Kas jis toks? Ir ko iš jo tikėtis? - Margonijoje knibžda armijos dalinių... kurie nepavaldūs nei man, nei Jums, nei kuriam iš čia

teisėtai gyvenančių baronų,- karčiai tarė grafas, žvelgdamas kažkur Lorencui už nugaros. Jo primerktos akys slinko pilkšva trobos siena tarsi matytų ten kažką, ko niekas kitas negali įžvelgti.- Tai kelia nestabilumą... tose grandyse, kurios turėtų jį užtikrinti.

Lorencas pakreipė galvą. - Anksčiau Jūs su tuo taikstėtės. Tačiau dabar dėl kažkokios priežasties atsitempėte mane į

dulkiną palėpę ir dėstote gero pamokslininko vertus teiginius, kurie, be abejo, rodo Jūsų poetinį išprusimą, bet nieko nepasako apie reikalo esmę...

Nustebęs grafo žvilgsnis apsistojo ties viršilos veidu, tarsi jis tik dabar būtų jį išvydęs. - Generolas Trišakis... pasinaudodamas savais šaltiniais gavo kažkokius dokumentus... nežinau,

ir Jūsų neklausiu, kas juose parašyta, tačiau jis kone viešai tvirtino, jog pagaliau įrodys karalienei Jūsų žalingą veiklą Margonijos grafystėje... Ir kai tie dokumentai dingo,- grafas pritildė balsą.- Generolas suėmė pusę grafystės bajorų.

Jis pakilo ir nusigręžė bandydamas nuslėpti pykčio grimasą, bet tuoj pat atsisuko ir vožė į stalą kumščiu.

- Man ištikimų vasalų!- suriko.- Nepaisydamas mano protestų... Ir valios... Mano paties valdose...

Lorencas stebėjo šį įtūžio priepuolį su derama užuojauta veide. - Man labai gaila,- tyliai tarė.- Tačiau generolas Trišakis – karūnai pavaldi figūra... Grafas nudėbė jį žaibuojančiomis akimis. - Esate gudrus it angis, Lorencai! Turite kantrybės laukti ir ryžto veikti... Aš Jūsų nekaltinu,-

jis atsiduso ir lėtai palingavo galvą, lyg jį būtų išvarginęs nesenas emocijų proveržis.- Tačiau aš negaliu pakęsti tokių, kaip jis... Net nerandu jiems apibūdinimo,- griežė dantimis grafas.

- Ko pageidaujate iš manęs, grafe?- tyloje suskambo Lorenco balsas. Grafas atsigręžė ir išsiblaškęs nužvelgė jį.

- Tik raginu Jus uoliai eiti pareigas, viršila. Generolas Trišakis kelia pavojų grafystei bei visai valstybei. Jis – psichiškai nestabilus žmogus, sukaupęs per didelę įtaką...

- Dažnai tenka rinktis... psichinį stabilumą arba didelę įtaką,- gūžtelėjo pečiais Lorencas.- Negali dėl to smerkti žmogaus...

Grafo veide šmėstelėjo nuostaba. - Vieną dieną jis papjaus Jus Jūsų pačių namuose... Arba gaus leidimą viešai pakarti,- jis žengė

artyn. Dabar Lorencas turėjo pakelti galvą, kad išlaikytų akių kontaktą.- Ar pakeltumėte tokį pažeminimą, Lorencai? Manote, miniai svarbu, kas Jūs toks? Bajoras ar valkata... Kai Jūsų koja pasieks ešafotą, Jūs būsite jiems niekas. Žmonės linkę lieti įniršį ant pasmerktųjų... dėl progos išlieti įtūžį nebijant atkirčio... ir dėl baimės... juos visus valdo baimė, Lorencai... baimė ir iliuzijos...- kuždėjo jis. Lorencas pakilo. Jiedu su grafu buvo vieno ūgio.

- Parašykite įsakymą,- tyliai tarė Lorencas.- Ir aš išspręsiu Jūsų problemą. Grafas nieko neatsakė. Nė vienas jo veido raumenėlis nevirptelėjo. Lorencas kreivai šyptelėjo. - Bijote teptis rankas, pone grafe? Jums visada patogiau, kai tokius darbus atlieka kas nors

kitas... Tačiau generolas Trišakis yra karalienei Aldorai tiesiogiai pavaldus oficialus pareigūnas, todėl rašykite įsakymą. Ir jeigu vėliau Jūsų požiūris pasikeis... Arba aplinkybės privers jį pasikeisti...- Lorencas tebesišypsojo. Tačiau tai nebuvo maloni šypsena.- Aš turėsiu dokumentą su Jūsų antspaudu... Kaip to ir reikalauja teisė.

Grafas nulenkė galvą. Jis įtemptai mąstė. - Gerai,- pareiškė.- Jūs gausite įsakymą. Jeigu mano garbės žodžio nepakanka Jūsų

pasitikėjimui užtikrinti... - O, aš nedrįsčiau reikalauti Jūsų prisiekti savo garbe,- šyptelėjo Lorencas.- Man užtenka pačio

paprasčiausio antspaudo... - Gerai,- linktelėjo grafas.- Jūs gausite antspaudą... Tikiuosi suprantate, kaip svarbu, kad šis

reikalas liktų paslaptyje... Mums nereikia jokio viešumo... - Kartais žmonės tiesiog užmiega ir nebepabunda,- tarstelėjo Lorencas.- Ir nieko čia

nepadarysi... Jis apsisuko ir nužingsniavo link durų. Grafas sekė jį su keista išraiška veide. - Saulė man pasakojo apie Jus...- garsiai pareiškė. Lorencas sustojo.- Sakė, jog Jūs – garbingas

žmogus... Lorencas atsisuko. Žybtelėjo aštrios žydros akys. - Niekada nemaniau, kad Saulė vertina garbingumą... Tai labiau būdinga sausoms

aukštuomenės moterims,- tepasakė ir spustelėjęs rankeną išėjo laukan.

Maža šviesiaplaukė mergaitė išskėtusi rankas vaikėsi tingią zvimbiančią kamanę, kuri, meistriškai išsisukinėdama iš persekiotojos, skraidžiojo nuo vieno ryškiaspalvio žiedo prie kito. Greta mirguliavo tamsus gilus tvenkinys, jame augo lelijos. Mergaitei drausdavo artintis prie tvenkinio, tačiau dabar ji buvo pabėgusi nuo savo auklės ir krykšdama lakstė, kur širdis geidžia. Atsargiai pritipenusi prie tvenkinio (ji buvo girdėjusi, jog vandenyje gyvena gličios ilgarankės pabaisos, kurios įsitempia mažus vaikus) ji pažvelgė į savo atspindį, tokį paslaptingą ir žaižaruojantį tamsiame saulės nušviestame vandeny. Ji girdėjo, kaip kažkur tolumoje ją šaukia auklė su tarnaite. Tada pastebėjo baltą drugelį, nutūpusį ant lelijos lapo. Ištiesė į jį rankas, o drugelis purptelėjo ir pakilo į orą. Mergaitė sekė jį susižavėjimo kupinu didelių mėlynų akių žvilgsniu, o baltas drugio siluetas kilo aukštyn, tiesiai į geltoną spindinčią saulę.

Pasigirdo trenksmas, primenantis perkūniją vėlų vakarą. Mergaitė atsisuko į tą pusę, kur turėjo būti namai.

Vijana krūptelėjo. Traukinys dar kartą sušnypštė ir pajudėjo iš vietos. Ji apsimiegojusi papurtė galvą. Oksas susirūpinęs nužvelgė ją.

„Sapnavai?“ – nebyliai klausė jo žvilgsnis, bet Vijana nusisukusi pažvelgė į pro šalį skubančią stotį.

- Greitai jau būsim pas Luger,- tarstelėjo Oksas, norėdamas nutraukti tylą. Vijana atsigręžė į jį. - Tu niekada nemėgai Luger...- tepasakė. Oksas irzliai ją nudelbė. - Puikiai žinai, kodėl. Aš niekada negalėjau pakęsti žmonių, kurie mano, jog gali nurodinėti

kitiems, kaip ir ką daryti. - Ji tiesiog atpažino sukčių tavo viduje... greičiau nei kas nors kitas,- lėtai tarė Vijana. Ji vėl

žiūrėjo pro langą, mėlynos akys slinko bekraščiais banguotais Urijos laukais. Tolumoje plytėjo laukai, o dar toliau nematoma ranka piešė permatomus rūke paskendusių kalnų siluetus.

Oksas nuleido galvą. Vijana vogčiomis dirstelėjo į jį. - Kas tau?- galop paklausė. Jis atsisuko ir nusišypsojo. - Nieko. Einu, atnešiu ko nors išgerti. Jam pakilus ir nužingsniavus tarp keleivių suolų, Vijana nusisuko, tačiau viena akimi sekė putlų

tolstantį siluetą. Vagone – restorane Oksas pateko į žmonių, pypkių dūmų bei girtų pokalbių sūkurį ir jį vėl

užplūdo azartiška lošėjo dvasia. Nusišypsojęs jis lengvai patraukė už baro dirbusios moters dėmesį ir kiek su ja šnektelėjęs sužinojo keletą svarbių detalių. Mergina papasakojo apie save, tačiau Oksui iš tiesų rūpėjo išgauti žinių apie kitus turtingus restorano lankytojus. Mašinaliai, bet maloniai šypsodamasis dėmesinga šypsena, kuri pati keitėsi reaguodama į užsikalbėjusios merginos žodžius, Oksas nagu raižė atsitiktinį ornamentą ant medinio padėkliuko ir įtemptai galvojo, kaip čia greičiau nuo jos pasprukus.

Galiausiai, prisiminęs Vijaną, jis greitai atsiprašė ir išėjo. Sau nenusipirko nieko, tačiau jai paėmė didelę taurę šviežių apelsinų sulčių (barmenė pati išspaudė dar tada, kai guodėsi savo skurdžia vaikyste. Oksas nustojo šypsotis jai pradėjus pasakoti apie sunkų dabarties gyvenimą, neišsipildžiusias svajones ir tai, kaip ji pabėgo nuo trečiojo vyro). Vijana mėgo apelsinų sultis, jis tai gerai žinojo.

Vos įžengęs į savo vagoną, Oksas įkvėpė oro ir pajuto įtampos sklidiną atmosferą. Keleivių veidai atrodė ramūs, tačiau kažkas buvo ne taip. Tik po poros minučių Oksas suprato, kas tiksliai. Tyla. Niekas aplink nepratarė nė žodžio, nesišypsojo kelionės draugui ir nepasakojo menkniekių.

Jis išvydo tris vyriškius, kurie stoviniavo prie jo ir Vijanos vietų. - O, velnias...- numykė Oksas. Jis niekada nepamiršdavo veidų. - O, štai ir mūsų pažįstamas...- pašaipiai nusišypsojo vienas jų. Tai buvo smulkaus sudėjimo

vyras, kuriam galėjo būti apie trisdešimt, nors visų trijų amžius buvo sunkiai nusakomas. Įdubę

skruostai ir pageltusi veido oda darė jį panašų į kojotą. Nelygi nušerusi barzda, po smakru surišta į dvi trumpas šlykščias kasytes, kuriomis jis puikavosi, trukdė įžvelgti individualesnius veido bruožus. Kiti du jo palydovai, palyginus su juo – tikri milžinai, buvo tvirtai sudėti žaliūkai, kurie, iš pažiūros, galėjo sieną galvomis pramušti. Plikai nuskusti pakaušiai suteikė šiai galimybei svarumo.

Oksas žinojo, jog taip gali nutikti. Jis žinojo, jog vieną dieną, tokią kaip ši, galiausiai prisvils uodegą, kaip tai ką tik nutiko, tačiau banditai buvo pelningiausias jo pajamų šaltinis, tiesiog idealus derinys – daug pinigų ir mažai proto. Oksas lengvai priversdavo juos prakišti tinkamu santykiu, kartais net gaudavo už tai pinigų iš kitų banditų, kuriems būdavo smagu stebėti konkurentus apsikvailinant.

- Taip skubėjai išvykti iš miesto... jog net neatsisveikinai su gerais draugais,- su apsimestiniu pasipiktinimu susiraukė kojotas.- Išties... Tai mane liūdina... Labai liūdina.

Tikriausiai jis buvo girdėjęs, o gal tiesiog manė, jog taip kalba rimti nusikaltėlių pasaulio šulai. Neabejotinai, juos mėgdžiodamas ir pats tarėsi toks esąs. Tačiau Oksas gerai žinojo, jog Švilas Kirstukas – tik eilinė šiukšlė. Vos susilaikė nedrėbęs jam to į veidą. Susitvardyti padėjo profesinė patirtis. Oksas nusišypsojo.

- Išties, Švilai, malonu tave matyti... Trauki į Urijos gilumą? - Gilumą?- išplėtė akis kojotas. Po to atsisuko į statines, niūksančias bosui už nugaros.-

Girdėjot, vaikinai? Jis pasakė „ į gilumą“... Jie kimiai sukrizeno. „Kas čia, po velnių, tokio juokingo?“ – pamanė Oksas. Galbūt kojotas

pats to nesuprato, nes atsisukęs nužvelgė Oksą žvairų akių žvilgsniu, liežuviu iš vidaus gremždamas apatinę lūpą. Jo akys – tai tikriausiai keldavo didžiausią siaubą žmonėms, susidūrusiems su šiuo kojotu, – buvo ne tik žvairos, bet ir skirtingų spalvų. Viena truputį šviesesnė, kita – tamsi. Oksas mintyse svarstė, iš kokio lygio kraujomaišos galėjo gimti toks žmogus kaip Kirstukas.

- Mes turime nebaigtų reikalų, Oksai... Neprieštarausi?- Švilas prisėdo į Oksui skirtą vietą priešais Vijaną, kuri nebyliai nužvelgė jį. Oksas taip ir liko stypsoti greta.- Mes likome neatsiskaitę... Pora dešimčių auksinių... Beveik šimtas...- Švilas pasilenkė prie Vijanos ir toliau laižė savo aptinę lūpą.- Gerą katytę čia turi, Oksai... Kodėl anksčiau nepasakei? Būčiau užsirezervavęs... Nebūtų dabar jokių rūpesčių...

Statinės vėl sukrizeno tarsi išvydusios nematomą komandą. Oksas svarstė, gal Švilas jiems parodo kokį sutartą gestą, kai reikia juoktis.

- Palik ją...- kimiai pareiškė jis. Švilas nustebęs atsisuko.- Šis reikalas – tik tarp mūsų...- pridūrė Oksas, jau pagarbiau. Švilas šlykščiai nusišiepė.

- Matai, Oksai, tu geras žmogus... geras draugas... bet turėtum suprasti, jog problemos, kurių neišsprendžiame patys... kartais žeidžia tuos, kurie mums brangūs...- purvinu pirštu jis švelniai palietė Vijanai skruostą. Ši jį stebėjo su keistu susidomėjimu, tartum kokį įdomų eksponatą muziejuje.

- Aš tau grąžinsiu pinigus,- ūmai pareiškė Oksas.- dabar ir visus. Sutarta? Švilas lėtai atsisuko ir akimirką Oksas išvydo dvejus skirtingus savo atspindžius tose žvairose

akyse. - Atleisk... Bet dabar manęs jau nebedomina pinigai,- tyliai pareiškė Švilas. Abu žaliūkai

sukrutę čiupo Oksui už rankų ir pradėjo tempti jį link vagono galo. Oksas bandė ištrūkti, tačiau jų gniaužtai buvo tarsi geležiniai.

- Tik paliesk ją ir užmušiu tave, Švilai!- šaukė Oksas.- Prisiekiu, tu, suraukta rupūže... - Ak, Oksas Oksas Oksas...- šypsodamasis papurtė galvą kojotas.- Visada sakiau, kad verslas

be emocijų – ne man... Vienas žaliūkų pravėrė vagono duris, kitas ištrenkė Oksą laukan, ant vagonų sandūros. Oksas

trenkėsi į vagono – restorano duris ir nusikeikė, bet žaliūkai užtrenkė duris. Švilas atsisuko į Vijaną ir guviai patrynė rankas.

- O dabar...- pareiškė.- Pradėsime atsiskaitymą... Nurenkit ją, vaikinai... Nedera slėpti gražaus kūno tokią dieną...

Abu žaliūkai žengė prie Vijanos, kuomet lauke pasigirdo keistas klyksmas, primenantis žuvėdros riksmą, tik daug kartų garsesnis. Visi trys akimirką pažvelgė pro langą ir dar spėjo pamatyti tamsų sparnuotą siluetą, akimirką šmėstelėjusį ore, visai greta traukinio. Gelsvas Kojoto veidas persikreipė.

- Kas čia buvo?- perbalęs paklausė jis. Tuomet atsisuko į žaliūkus ketindamas juos aprėkti, kai kažkas sunkaus dunkstelėjo ant traukinio stogo. Švilas nudėbė vagono lubas paklaikusiu savo žvairų akių žvilgsniu, tartum galėtų matyti kiaurai stogą.

- Galėčiau prisiekti...- sumurmėjo. - Pasilenk,- tarė Vijana. Švilas atsisuko į ją. - Ką?- susiraukęs paklausė. Sudzingsėjo skilęs stiklas. Pro išdaužtą langą įlindo dvi naguotos letenos ir stvėrusios už Švilo

pečių, išsitempė jį laukan. Abu pakalikai puolė prie išdaužto lango, tačiau teišvydo tik pilkšvą debesų uždengtą dangų. Jiedu susižvalgė, nes dingus šeimininkui tiesiog nebežinojo, ką daryti.

Jų veiduose dar buvo galima išvysti baimės šešėlį, kai nuo vagono stogo žemyn galva nusileido juodas siluetas, prisikabinęs prie stogo krašto aštriai dideliais nagais. Po to plačių sparnų pora suspaudė žaliūkus ir ištraukė laukan, visai kaip ir jų viršininką.

Vijana nusibraukė nuo apsiausto šukių dalis, besimėtančias visur aplinkui. Kiti vagone sėdėję žmonės vogčiomis gręžiojosi tai į ją, tai į išdaužto lango angą, laukdami, koks monstras vėl joje pasirodys.

Bet nieko neįvyko. Traukinys riedėjo kaip riedėjęs. Pro vagono duris į vidų grįžo Oksas. Jo drabužiai buvo smarkiai suplėšyti, poroje vietų oda

buvo suraižyta, iš žaizdų sunkėsi kraujas. Netaręs nė žodžio jis sunkiai nušlubčiojo ir atsisėdo į savo vietą priešais Vijaną. Ši dirstelėjo į

jį. - O varge... Atrodai tikrai prastai. Bet kol tavęs nebuvo, tie ponai kažkur pasišalino. - Išties?- vyptelėjo Oksas. Jis pastatė ant stalo stiklinę su sultimis.- Baro mergina buvo

pamiršusi ledo. Dabar viskas tvarkoje... Karieta dar tebestovėjo Lorencui išėjus, tad jis sėdo į vidų ir vežikas pliaukštelėjęs botagu

paragino žirgus. Valkata persirengęs nepažįstamasis dabar sėdėjo viduje. Lorencui įlipus, jis šyptelėjo.

- Čia šilčiau. Tikiuosi, nepyksit? - Ne,- mąsliai atsakė Lorencas.- priešingai... Karietai pajudėjus jiedu daugiau neištarė nė žodžio, tačiau Lorencas vogčiomis stebėjo valkatos

veidą. Tai buvo kilmingas žmogus, gerų manierų... bet gerai užsimaskavęs. Žiedas ant jo piršto tebebuvo, ir tai tikriausiai – vienintelė detalė, kuri netiko prie jo įkūnyto valkatos. Tačiau netgi tai rodė, jog jis nepratęs apsimetinėti kuo nors kitu. Arba darė tai atmestinai, kaip kokiame aukštuomenės kaukių baliuje... Lorencas nežymiai pravėrė burną. Ši mina lengvai galėjo būti palaikyta šypsena, tačiau iš tiesų po paskutiniojo karaliaus mirties jis nekentė tokios rūšies pobūvių.

Vadeliotojas parvežė jį atgal jau kitu maršrutu. Visą šį laiką Lorencas ir nepažįstamasis tyrinėjo vienas kitą nepratardami nė žodžio.

Lorencui išlipant, nepažįstamasis staiga sugriebė jį už riešo ir jiedu pažvelgė vienas kitam tiesiai į akis.

- Ar Jūs tikite...- tyliai, bet karštai paklausė nepažįstamasis.- nauju gyvenimu? Kur kiekvienas turi teisę mąstyti ir kalbėti kaip nori... Ar tikite ateitimi?

- Ateitis yra puiku... Bet aš teikiu pirmenybę dabarčiai,- atsakė Lorencas ir išlipo laukan. Karieta nuvažiavo. Lorencas šyptelėjo. Nepažįstamasis turbūt taip ir nesuprato, kokią didelę

klaidą ką tik padarė. Dabar Lorencas buvo tikras, jog niekuomet nepamirš šio veido. Prieš tūkstantį metų... Krištolo Karalienė atidžiai žvelgė į ramų išdidų šalta kauke virtusį jos veidą. Karalienė juto

neapykantą, lyg žiežirba rusenančią merginos širdyje. Ji nežinojo, ar neapykanta – tai vienintelis jausmas, kurį sužadina merginos širdyje jos veidas. Galbūt tai buvo svarbu... Bet kai kuriuos dalykus tenka paaukoti.

- Malonu tave ir vėl matyti...- Karalienė apsilaižė lūpas.- Bet, rodos, Nadiras pats pageidavo su manimi susitikti...

Ji regėjo, kaip ta neapykanta iškreipia merginos veidą... Ir nejučiomis pati nustebo, kaip lengvai plinta ši vos apčiuopiama liepsnelė.

- Tu niekada jo nepamatysi,- stiklo skliautais nuskardėjo šaltas merginos balsas.- Aš tau neleisiu...

- Neleisi... ko?- Karalienė pakilo iš spindinčio krištolo kristalais padabinto stiklinio sosto. Mergina žvelgė į balta suknele vilkinčią smulkaus sudėjimo mergaitę, tokią panašią į ją pačią, tik daug jaunesnę. Rudus mergaitės plaukus dabino sidabrinė diadema, puošta tobulai nušlifuotais krištolo kristalais, kuriuose žaidžiantys šviesos spinduliai laužė įvairiaspalves vaivorykštės gijas. Akimirką mergaitės diadema suspindo tamsiai mėlynai, po to stiklo kristalais perbėgo žalsvas ir net gelsvas atspalviai...

Mergina su keista neapykanta ar net pasibjaurėjimu žvelgė į mergaitę, kol ši sustojo tiesiai priešais ją ir pakėlusi galvytę (mergaitė buvo gerokai žemesnė už merginą) pažvelgė tomis didelėmis žibančiomis rudomis akimis.

- Ko tu bijai?- skambiu balseliu mąsliai paklausė mergaitė. - Tavęs...- su pasibjaurėjimu atšovė mergina.- Ir viso to...- ji išskėtė rankas apžvelgdama baltą

krištolinę salę, regėdama tūkstančius savo atspindžių stiklo kolonose ir baltose sienose.- Viso šio pasaulio... kurį taip stengiesi išsaugoti...- pakuždomis pridūrė mergina. Tuo tarpu mergaitė paslaptingai šypsojosi.

- Tačiau tai yra ir tavo pasaulis...- tyliai pridūrė ji. Mergaitės veide šmėstelėjo liūdna šypsena, kai ji apsigręžusi ėjo atgal link sosto. Ji žinojo, ko iš tiesų bijo mergina. Tuo tarpu toji žvelgė į ją keistomis neaiškios spalvos žaižaruojančiomis akimis. Pilki it senės plaukai tarsi įelektrinti nežymiai bangavo aplink merginos veidą.

- Tu nori apnuodyti jam smegenis... kaip ir visiems kitiems. Tu prasiskverbi giliai į sielą ir, nors kiti to nesuvokia, tu paveiki juos. Ir tie nuodai... plinta giliai viduje...- mergina kalbėjo taip tykiai, kad jos balsas galop užlūžo viduryje sakinio. Mergaitė stabtelėjo, nežymiai nuleido galvą. Po to atsisuko.

- Nadiras niekada tavęs nemylės...- skambiu balsu pareiškė mergaitė. Jos veidas buvo visiškai bereikšmis.- Salamandra... ji vienintelė gali stovėti Nadiro dešinėje. Tu tai žinai...- mergaitės veidu nuslinko blausus šypsenos šešėlis.- Nuo pat tos dienos, kai paleidau tave į gyvenimą...- susimąsčiusi mergaitė suraukė antakius.- po visų tų pastangų... Aš formavau tave, sluoksnis po sluoksnio, aš ir Chaosas, tavo tėvas... Be jo nebūčiau sugebėjusi tavęs prikelti. Jis suteikė tau gyvybę, o aš – pirmykštį pavidalą... Ir nuo pat tos dienos... akimirkos, kai atsimerkusi tu pažvelgei man į akis... aš supratau, jog tu gimusi siekti to, kas neįmanoma, ir kad visą savo gyvenimą žvelgsi į saulę aukštai danguje, apgailestaudama, kad negali jos pasiekti...

Mergina nusuko akis. Tuo tarpu Karalienė atsisėdo soste. Ji regėjo, kaip virpa priešais stovinčios merginos lūpos, tačiau pačios mergaitės veidas liko šaltas ir ramus.

- Nadiras...- tarė mergaitė su keista išraiška veide.- Ar jis yra tavo tikslas?.. Ar tik priemonė kažkam daugiau?

- Manai...- mergina atsisuko. Jos akyse žibėjo ašarų krislai.- Manai, kad visi... skirsto greta esančius į tas dvi kategorijas?.. Tikslas... arba priemonė...

Krištolo Karalienė nusišypsojo. - Žinai, aš nesusimąsčiau, kokia tu dar jauna... - Manai, noriu apsaugoti Nadirą nuo tavęs...- mergina stengėsi susitvardyti, tačiau sidabrinės

ašaros jau riedėjo jos skruostais.- kad vėliau tapčiau jo meiluže? Manai, aš to noriu? Atsakyk... Atsakyk man!- suriko ji ir tas šauksmas aidu atsikartojo nuo krištolinių skliautų. Karalienė kilstelėjo dailiai lenktą rudą antakį.

- Tu nenori, kad jis pamatytų... kokios mudvi esame panašios... ir ne tik išoriškai... tiesa? - Aš neturiu nieko bendra su tavimi...- metė mergina.- Tu esi naikintoja... Žmonių praminta

Ragana už kančias, kurias sukėlei šiam pasauliui... Pasauliui, kurį lėtai nuodiji, bet skelbiesi ginanti... Mergaitė, sėdinti soste, šyptelėjo. Tai buvo keistas šypsnys. Taip šypsosi jauna mergina, kai

paskutinį kartą mato savo išrinktąjį, išjojantį mūšiui. - Manai, niekada nebuvau tokia kaip tu...- ūmai tarė Krištolo Karalienė, su ironija žvelgdama į

priešais stovinčią merginą.- Manai, nesistengiau ko nors pakeisti... apsaugoti... Manai, niekada nežvelgiau į tas akis, žinodama, kad jos niekada taip nežiūrės į mane, ir negalvojau, kas bus išaušus kitai dienai...- ji liūdnai šyptelėjo.- Bet dienos virsta šimtmečiais... Tu bandai išsaugoti tai, kas tau brangu, bet laikas nenumaldomai slenka... Vieną naktį, pramerkusi akis, supranti, kad nebegali verkti... O kitą kartą pradedi suvokti, jog tai tiesiog tavęs nebejaudina...- ji žvelgė kažkur į tolį, tarsi regėtų kažką, matomą tik jai vienai. Mergaitės veidas buvo keistai įsitempęs, o lūpose sustingusi siaura grimasa panašėjo tai į šypseną, tai į piktą vypsnį. Mergina, stovinti priešais, nustebusi pakreipė galvą.

- Ką ir nuo ko tu norėjai apsaugoti? Pasaulyje nebuvo karo... kol tu jo nepradėjai... Mergaitė, sėdinti krištolo soste, lėtai papurtė galvą. Jos lūpos vos pastebimai virptelėjo. „Žmonės to negali prisiminti...“ tarsi pasakė mergaitė. Ji nuleido galvą ir nebepratarė nė žodžio.

Mergina sutriko. Ji to nesitikėjo. Įsivyravo tyla. Nė viena jų nepratarė nė žodžio. Mergina nervingai dairėsi aplink, tuo tarpu

smulki mergaitė, sėdinti soste, nė nekrustelėjo įsmeigusi rudas akis kažkur į tolį. - Žinai...- staiga tyliu skambiu balsu tarė ji.- Vasarą aš pasikeičiu... Mano oda susensta, o

plaukai įgauna pilką atspalvį, kuris vis ryškėja, kol galop jie netenka pirmykštės spalvos... Kiekvienais metais, šylant orams, aš priartėju prie mirties... Peržengiu visas pakopas ligi tų paskutinių durų, ir tik tam... kad kitais metais vėl vyktų tas pats... Bet taip buvo ne visuomet.

Mergina nuleido galvą. - Ar tikiesi užuojautos?- su šaltu smalsumu pasiteiravo. Staiga mergaitė krūptelėjo, tarsi pabudusi iš gilaus sapno. Jos mina pasikeitė. Ūmai ji vėl

mąsliai šyptelėjo. - Neleidai Nadirui čia ateiti... Ir vietoj jo pasirodei pati. Manei, kad kažką taip apsaugai, bet

laimėjai tik tiek, kad derybos su Obsidijumi bus atidėtos. Vėliau jis atsiųs ką nors kitą... kad ir Chimeroną,- mergaitė nerūpestingai ištiesė ranką ir nuo greta stovinčios žemos kolonos viršaus paėmė nedidelį krištolinį rutuliuką. Ji nusišypsojo.

- Bet aš žinau, ko tu atėjai. Kadaise tai priklausė man. Dabar ši paslaptis jungia mus abi,- ji ištiesė ranką. Mergina susiraukusi nužvelgė spindintį stiklinį rutuliuką jos delne. Tada lėtai žengė artyn ir ištiesė ranką...

- Įsidėmėk,- tarė Krištolo Karalienė, kai jųdviejų delnai susilietė.- Praeis tūkstantmetis... gal daugiau... tu atmerksi akis, pažadinta vieną netikėtą rytą... Tave apakins saulės spinduliai, kurie degins odą aštriau nei ugnis ir skausmas tavo galvoje bus vienintelė aiški mintis... Ir tu išgirsi balsą...- mergaitė primerkė akis.- Nuo to, kieno bus tas balsas, priklausys tavo ateitis...

Mergina paėmė krištolinį rutuliuką. Jodvi nenuleido viena nuo kitos akių. - Ar tai mano ateitis?- paklausė mergina.- Tu žinai viską, kas įvyks, tiesa? Mergaitė liūdnai šyptelėjo. - Ne. Tačiau žinai tu. Galėjai leisti pas mane ateiti arba Nadirui, arba Chimeronui. Pirmasis yra

tarsi liepsna, į kurią vis veržiesi, suvokdama to beprasmybę. Antrasis... ištikimas draugas, paaukojęs save dėl tavęs. Beformė jėga, kuriai tik tu gali suteikti ryškesnį pavidalą... Vienas jų yra tau svarbesnis. Ir tu jau apsisprendei.

Mergina pakreipė galvą. - Ką gi. Atėjau aš pati. Dabar esu tavo belaisvė. - O, ne,- šyptelėjo mergaitė.- Gali išeiti kada panorėjusi. Obsidijaus stovykloje turbūt jaudinasi

dėl tavęs... Man reikia Nadiro arba Chimerono. Vienas iš jų dar ateis. Nereikės ilgai laukti... Mergina nusigręžė ir nužingsniavo tolyn, tarp grakščių stiklo kolonų. Ūmai ji atsigręžė. - Jeigu dabar čia stovėtų Nadiras... kaip tu norėjai... ar sunaikintum jį? Mergaitės lūpomis perbėgo vos regima šypsena. - Taip. Tik jis to nesuprastų. Mergina lėtai linktelėjo galva. Ji vėl ruošėsi eiti, kai Karalienė šūktelėjo: - Stichija!- ir šiai atsisukus su šypsena pridūrė.- Po tūkstančio metų jaunas karžygys, lydimas

ugninio liūto, įžengs į savo tėvų namus... Jis nulips nuo žirgo, nes norės pats eiti ta žeme, kurią kadaise lytėjo basos jo kojos... Ugninis liūtas lėtai žingsniuos greta jo, nors ryškiaspalvę liepsną pritemdys saulėlydis ir tik nematomas virpantis palydovo šešėlis lydės šeimininką, kai šis kops suskeldėjusiais marmuro laiptais į apleistą sodą... Karžygys išvys vienintelę šviesą apleistų rūmų lange... Ugnis, įžiebusi tą šviesą ir bus tavo likimas.

Kurį laiką mergina stebėjo ją. Po to ji paniekinamai šyptelėjo. - Ugnis... Manai, tai, ką po kokio tūkstantmečio veiks Salamandra, kaip nors susiję su manimi? - Tu niekada nenurimsi, kol gyvens ji,- su ramia šypsena atsakė Karalienė. - Aš – ne tu,- atšovė mergina.- Man niekada netrukdė kitų gyvenimai...- apsisukusi ji toliau

nužingsniavo link durų. - Turėtum tūkstantį kartų numirti, kad suprastum, ką reiškia būti manimi,- stiklo skliautais

nuaidėjo Karalienės balsas.- Galbūt kada nors turėsi tokią galimybę... Tik nežinau, ar tau leis pasirinkti. Linkiu, kad ištvertum.

Tačiau mergina jos nesiklausė. Jos plaukai, įsielektrinę ir besiplaikstantys aplink veidą, įgavo tamsų mėlyną atspalvį, daug tamsesnį už jos šviesiai melsvą odą, po to jie tapo skaisčiai balti, palengva įgavo rusvą atspalvį... Keitėsi ir jos akys, tačiau mergina jau nesuko jų į šalį, o žvelgė tiesiai prieš save. Ji norėjo ištrūkti ir skubėjo, nors niekas nė neketino jos sulaikyti. Kairėje rankoje ji stipriai spaudė mažytį krištolinį rutuliuką, tarsi norėdama jį sušildyti savo delne, tačiau glotnus stiklinis jo paviršius tebeskleidė ramią vėsą. Giliai širdyje mergina žinojo, jog jis niekuomet nesušils.

Po tūkstančio metų... Gilgamešas nulipo nuo žirgo nenuleisdamas akių nuo rūmų, dunksančių priešais. Didelis

puošnus dviaukštis pastatas tebestovėjo kaip kadaise, supamas žydinčių alyvų, kurios tebeskleidė tą patį kvapą, kaip anksčiau... Gilgamešas prisiminė, kaip atrodė kruopščiai prižiūrimas sodas priešais

rūmų fasadą. Vėliau įvairūs krūmokšniai ir piktžolės atsikovojo tą plotą, metai iš metų. Ir tik retos dygliuotos sulaukėjusios rožės tebuvo viskas, kas iš jo liko.

Gilgamešas lėtai nužvelgė plačius suskeldėjusius marmurinius laiptus. Tada abejodamas padėjo koją ant pirmosios pakopos. Dvejonės ir ryžtas mainė jo veidą, tačiau galiausiai kreivai šyptelėjęs Gilgamešas ėmė lengvai kopti į viršų. Jis niekada nesitraukdavo. Beveik niekada.

Kruvinas saulėlydis rausva liepsna nušvietė jo pavargusį veidą. Nors buvo dar visai jaunas, paausiuose plaukai jau žibėjo sidabru. Saulei nušvietus laiptus, nežymiai suvirpėjo oras ir permatomas liūto siluetas, mieguistai lydintis šeimininką, nušvito greta, tačiau saulę užklojo debesys ir šis miražas pranyko drauge su ja.

Viskas buvo apleista. Gilgamešas tuo nesistebėjo. Jis seniai paliko tėvų namus. Ko gera, nebesitikėjo daugiau sugrįžti. Vėliau sutiko Aldorą, jo gyvenimas pasuko kita linkme... bet dabar jis ir vėl čia. Švilptelėjęs jaunuolis nužvelgė gebenėmis ir vijokliais apaugusią rūmų fasado sieną. Kai kur vanduo jau buvo prasigraužęs kelią į kambarius. Daugelis langų išdaužyti audrų ir vėjo. Gilgamešas ramiai ėjo per aukštą žolę. Jis žinojo, jog turėjo čia sugrįžti. Kažkas viduje jį kvietė. Prisiminimai? Jis niekada jų neturėjo itin daug... Kareivis negali tampytis papildomo bagažo. Šeimos ilgesys? Jie visi jau mirę... arba pabėgo. Kaip ir jis pats. Sunku pasakyti.

Palietęs vieną vijoklio giją, dar gana jaunas, tačiau gyvenimo vėtrų jau paženklintas vyras kreivai šyptelėjo.

Ūmai jis išvydo šviesą viename pirmojo aukšto lange. Gilgamešas lėtai prisiartino prie tarnams skirto įėjimo ir lengvai stumtelėjo arkines sutrešusias duris. Jis perėjo per virtuvę, tamsią ir nykią. Padvelkė pelėsiais ir vėsa. Koridoriuje stabtelėjo apsidairyti, tačiau silpni rausvos liepsnos atšvaitai kaipmat patraukė jo dėmesį.

Pravėręs duris Gilgamešas lėtai nužvelgė laužą, liepsnojantį viduryje kambario. Gelsvi saulės ar aukso atspalviai šnypštė, mainėsi ir galiausiai kruvinomis sruogomis raitydamiesi kilo į viršų. Ugnis neskleidė jokių dūmų. Apdėtas akmenimis laužas tyliai kūrenosi ant medinių grindų. Nesigirdėjo jokio spragsėjimo, nes viduje nebuvo malkų.

Suraukęs antakius Gilgamešas prisiartino. Akimis apmetęs apsilupusias, kadaise geltonas, kambario sienas bei išvydęs jau išklypusią lovą šalimais jis probėgšmais suvokė, jog tai – jo vaikystės kambarys, tačiau nepajuto jokių prisiminimų ar palengvėjimo.

Atsisėdęs priešais laužą ir nenuleisdamas akių nuo besimainančios ugnies, Gilgamešas paėmė vieną iš akmenų, dviguba linija juosiančių laužavietę. Tai nebuvo akmuo. Baltame krištoliniame kristale jis išvydo keletą iškreiptų savo paties veido atspindžių. Iškėlęs kristalą priešais ugnį Gilgamešas išvydo nedidelę vaivorykštę, kurią sudarė kristalo viduje lūžusi šviesa. Kartą, kai buvo dar vaikas, Gilgamešas atrado olą. Netoli nuo rūmų jis žaidė su draugu. Koks buvo jo vardas... Jiedu vaikėsi vienas kitą pro tankiai sužėlusį miškelį čia pat, kalnų pašlaitėse. Gilgamešas išvydo siaurą plyšį oloje ir susidomėjęs žengė vidun. Siauras plyšys vingiavo tolyn, į tamsą, bet jiedu su draugu nėjo vidun.

Gilgamešas nuleido galvą. Ugnies mirgėjimas jį ramino ir migdė. Jis žinojo, jog buvo ne taip. Jis niekada neatsisakydavo sumanymų, net tada, kai buvo vaikas. Pasidaryti deglą iš sauso šakos nebuvo sunku. Jis visada nešiodavosi porą titnago gabalėlių. Jis prisiminė olos vėsą, baugų vėjo kauksmą. Tarsi šmėkla alsuotų iš tamsos... Jis atsiminė, kaip ėjo gilyn siauru tuneliu, o vandens lašeliai nuo stalaktitų krito jam ant galvos ir rankų. Po to ola praplatėjo. Tapo netgi labai erdvi. Pro plyšį viršuje į vidų sruvo šviesa. Ten buvo daugybė krištolo. Ta nuostabi vieta... visada buvo jo mažytė paslaptis. Gilgamešas kreivai šyptelėjo. Jis nuleido galvą.

Aštuonmetis šviesiaplaukis berniukas atsargiai lipo siaurais akmeniniais laiptais. Apačioje plytėjo neįžvelgiama bedugnė, kurios centre į viršų kilo plati aukšta ola, juosiama plataus skardžio. Laiptai, besileidžiantys žemyn olos pakraščiu, apačioje baigėsi plačiu akmeniniu tiltu, kertančiu

skardį. Viršuje olos sienos susijungė aplink apskritą angą, pro kurią sruvo dienos šviesa, nutvieksdama senus aptrupėjusius ant centrinės uolos išsidėsčiusios šventyklos bokštus. Ant aukščiausiojo jų viršūnės žibėjo didelis skaidrus kristalas. Jo išskaidyta šviesa vienodai pasiskirstė visame urve.

Vaikas peršoko kelias pakopas ir suklupo. Žemyn barškėdami nulėkė keli akmenys. Berniukas daugiau susidomėjęs nei išsigandęs nužvelgė bedugnę, tada pakilo. Akmeninis tiltas buvo jau visai čia pat. Sulėtinęs žingsnį vaikas dairėsi aplink. Išvydęs viršuje tamsų siluetą, akimirkai užtemdžiusį šviesą, vaikas nužvelgė vienišą šikšnosparnį, sklendžiantį į kitą urvo pusę.

Ugnis nudegino ranką ir berniukas išmetė rūkstantį deglą. Degantis pagalys nusklendė žemyn į bedugnę ir pranyko, akimirką ryškiau sužibęs tamsoje. Berniukas tyliai nusikeikė. Kol kas buvo šviesu, angos viršuje ir skaidraus kristalo dėka urvo apšvietimas buvo puikus. Tačiau niekada nežinai, kas laukia priekyje... Jis tyliai nužingsniavo link akmeninės arkos – įėjimo į šventyklos griuvėsius. Anapus tvyrojo tamsa. Bet taip atrodė tik iš pradžių. Įžengus į vidų padvelkė vėsa, netgi šalčiu. Berniukas apsidairė. Jis išvydo žemus aptrupėjusius akmeninius turėklus priekyje. Dešinėje pusėje pro apgriuvusios sienos angą matėsi aštrios uolų viršūnės, kurias laižė srauni krioklio srovė. Sidabriniai vandens lašai žibėjo saulėje, monotoniškas vandens šniokštimas jaudino ir tuo pat metu ramino.

Berniukas išplėtęs akis dairėsi aplinkui. Jis ką tik suprato atradęs visiškai naują pasaulį. Pasaulį, nuo šiol priklausantį tik jam. Jo paties karalystę...

Vaikas smalsiai žengė link turėklų. Ūmai jis sustojo. Tik dabar išvydo skaidrią stiklo skulptūrą, ant neaukšto pjedestalo stovinčią priešais. Skaidriomis stiklinėmis akimis į berniuką žvelgė jauna mergina, nežymiai pražiojusi lūpas, tarsi šypsotųsi. O galbūt tai buvo susižavėjimo ar nustebimo mina... Kurį laiką berniukas neatitraukė nuo jos akių. Jis puikai suprato, jog tai – viso labo stiklinė skulptūra, puikaus meistro darbas. Tačiau kartkartėmis, pro krioklio užuolaidą prasiskverbus lūžusiems saulės spinduliams, jam rodėsi, jog merginos veido išraiška vis kinta, tarsi ji pati stebėtų jį nuo pakylos.

Vaikas prisiartino. Išdidi patenkinta mina buvo pradingusi nuo jo veido. Dabar pirmąsyk jis pats pasijuto įsibrovėliu. Atsargiai prisiartino prie skulptūros. Mergina jam pasirodė nepaprastai graži, nors buvo daug vyresnė. Berniukas atsargiai dirstelėjo pro turėklu anapus skulptūros. Apačioje driekėsi plati ilga salė.

Ūmai jis išplėtė akis. Šimtai skulptūrų sužiuro į jį stiklinėmis akimis. Nežymiai pravertos jų lūpos šypsojosi jam... o gal juokėsi iš jo. Šimtai vienodų veidų, iš skaidriausio krištolo, buvo atsukti į įsibrovėlį, sutrikdžiusį jų paslaptingą harmoningą ramybę. Vietomis į viršų kilo akmeninės kolonos, papuoštos baltais krištoliniais kristalais, primenančiais deimantus. Berniukui jie ir buvo tarsi deimantai. Sustingęs, apimtas sunkiai paaiškinamos baimės jis ūmai pajuto plūstelint pasididžiavimo bangą. Tokia vieta, ir visai šalia namų. Apie ją tikriausiai tik jis vienas ir težino – draugas nepanoro lįsti vidun. Tačiau šis berniukas pasižymėjo atkaklumu. Ir tai buvo jo pirmasis lobis.

Gilgamešas krūptelėjo. Ūmai jis pašoko ir apsidairė. Pro blausų langą liejosi ryto šviesa. Apsidairęs jis išvydo nedidelę auksaplaukę mergaitę, kuri pakreipusi galvą be jokios baimės su vaikišku įžūlumu stebeilijosi į jį.

- Laikas keltis,- pareiškė mergaitė.- Jeigu dar nori gauti pusryčių... Gilgamešas suraukė antakius. Jis jautėsi tarsi būtų apdujęs. - Kas tu?- kimiai paklausė.- Ir ką čia, po velnių, veiki? Mergaitė nustebusi išplėtė akis, tarsi išgirdusi kažką itin kvailo. - Atėjau pakelti tavęs. Negi nematai. Gilgamešas apsidairė. - Tu čia dabar gyveni?

Mergaitė pamojo jam ranka ir išėjo iš kambario. Gilgamešas nusekė paskui ją. Iš pradžių jį apakino rytmečio saulė, kai jiedu išėjo laukan, bet po akimirkos akys prisitaikė prie

šviesos ir visi kontūrai vėl išryškėjo. Mergaitė patraukė link apskritos pavėsinės, stovinčios buvusio sodo centre. Gilgamešas prisiminė, jog vasarą jis su šeima dažnai ten valgydavo. Pavėsinėje sėdėjo vieniša figūra, tačiau ant jos krito šešėlis ir Gilgamešas negalėjo įžvelgti jos veido bruožų. Jam prisiartinus prie pavėsinės būtybė kilstelėjo galvą.

Blyški bebruožė oda aptemta kaukolė prašiepusi žuvies dantis. - Sveikas. Aš tavęs laukiau... Gilgamešas sumirksėjo ir papurtė galvą. Pavėsinėje sėdinti moteris dėvėjo lengvus tamsiai

raudonus šarvus, puikiai apgobusius jos liekną kūną. Geriau įsižiūrėjęs Gilgamešas suprato, jog tai – ne šarvai, o driežo odą primenantys žvynai, kurie skirtingu kampu krintant šviesai mainė spalvą iš raudonos į gelsvą ir net sodriai žalią. Moters veidas taip pat buvo padengtas žvynais, tačiau tai nebjaurojo, o tik suteikė jos išvaizdai itin savotiško žavesio. Ji neturėjo plaukų, tačiau Gilgamešas net nebūtų galėjęs įsivaizduoti jų ant to žvynuoto kūno.

Nepažįstamoji nusišypsojo ir pavėsinės prieblandoje ryškiai sužibo jos žalios akys. - Atrodai pavargęs,- tarė ji, su keista išraiška nužvelgusi Gilgamešą. Šis gūžtelėjo pečiais

nežinodamas, ką jai atsakyti. Tuo tarpu ši paslaptinga būtybė nenuleido nuo jo įdėmaus žvilgsnio.- Pastaruoju metu sapnuoji ryškius sapnus, tiesa?- ūmai paklausė ji. Gilgamešą stebino balso sodrumas ir lengvumas, sklindantis iš to grakštaus, net savotiškai didingo driežiško kūno. Jis palingavo galvą.

- Pastaruoju metu... Man buvo iškilę keletas problemų... Šį tą pamečiau, kai ką praradau...- gūžtelėjęs pečiais jis įžengė į pavėsinę ir atsisėdo priešais nepažįstamąją.

- Tu esi pažymėtas,- ūmai pareiškė ji. Gilgamešas kilstelėjo akis. - Ką?- nesuprato jis. Tuo tarpu moteris atsigręžė į mergaitę ir kažką jai šypsodamas pasakė.

Mergaitė linktelėjo ir nuskuodė per pievą, tarsi mažas greitas triušiukas. Gilgamešas nulydėjo ją akimis.

- Aš paruošiau pusryčius,- paaiškino žvynuotoji.- Ji tuoj atneš. Nepaisant amžiaus, yra stebėtinai nuovoki...

Žalių akių žvilgsnis vėl susmigo jam į kaktą. - Taigi...- staiga nuskambėjo melodingas būtybės balsas.- papasakok man apie savo sapnus. Gilgamešas tik dabar išvydo ironiją jos lūpose. Keista, bet nuo to jis tik pasijuto geriau, tarsi ką

tik būtų nusikratęs didžiulės naštos. Kreivai šyptelėjęs jis atsilošė. - Nieko įdomesnio už šitai dar nėra mano sąraše. - Atvykai aplankyti gimtinės?- tarstelėjo pašnekovė. Gilgamešas nužvelgė aptrupėjusius, tačiau

dar gana išvaizdžiai atrodančius rūmus, kurie kadaise buvo jo ir jo tėvų namai. - Bijau, jog daugiau neturiu kur eiti...- rimtai pareiškė jis. Moteris šyptelėjo pakreipusi tamsiai

raudonas lūpas. Jos žvynuota oda vėl perbėgo trijų spalvų gama, kai ji kryptelėjo galvą. - Įniršusios princesės tremtinys... Žinau, koks tai jausmas. Gilgamešas įdėmiai nužvelgė ją. Tuo tarpu moteris skambiai nusijuokė ir numojo ranka. - Turėtum dabar save matyti. Tave trikdo mano išvaizda? Kažkas jos veide privertė jį susilaikyti nuo nuoširdaus atsakymo. - Tave ištrėmė?- norėdamas nukreipti kalbą tepaklausė jis. Pašnekovė linktelėjo. - Tai buvo seniai. Per daug seniai, kad būtų svarbu. Prieš daugelį metų užpykdžiau vieną

princesę, kuri tuomet valdė šias žemes. Mudvi nesutarėme ir aš sudeginau jos lėles. Ji supyko... Liepė išvykti ir niekuomet nebegrįžti...- mąsli šypsena žaidė moters veide. Gilgamešas žvelgė į ją.

- Lėles...- numykė jis. - Ji mėgo žaisti su stiklo figūrėlėmis...- numojo žvynuota ranka nepažįstamoji.

- Stiklas lydosi aukštoje temperatūroje,- paprieštaravo Gilgamešas.- turėjai pasistatyti specialią krosnį, kad galėtum tai padaryti.

- Kartais užtenka tik labai panorėti,- atšovė nepažįstamoji su ironiška šypsena lūpose. Tuo metu per pievą jų link jau žingsniavo auksaplaukė mergaitė nešdama didžiulį medinį dubenį. Jai priėjus, Gilgamešas padėjo pastatyti dubenį ant stalo (mergaitės kakta vos siekė stalviršio viršų) ir nužvelgė jį. Viduje buvo kažkas panašaus į keptus vikšrus, sumaišytus su įvairiomis žolelėmis. Nurijęs seiles Gilgamešas žvilgtelėjo į žvynuotąją, tačiau ši linktelėjo.

- Valgyk. Tai tau padės. Skonis nebuvo bjaurus, priešingai nei jis tikėjosi, nors Gilgamešas stengėsi per daug negalvoti

apie tai, ką valgo. Galbūt prieskonių buvo per daug, vėliau aitrus jų skonis pradėjo kelti šleikštulį, bet tiek mažoji auksaplaukė, tiek keista jos palydovė valgė pasigardžiuodamos.

- Kas tu?- jiems bebaigiant pusryčiauti kimiai pratarė Gilgamešas. Žvynuotoji kramtydama tik linktelėjo.

- Mano vardas Salamandra,- atsakė ji nurijusi kąsnį.- O ši maža princesė – Olivija... Gilgamešas krūptelėjo. Jį jau pradėjo erzinti tas žodis. - Ką gi,- sausai pareiškė.- Malonu susipažinti, Salamandra... Ir Olivija. Aštrus Salamandros žvilgsnis vėl žybtelėjo prieblandoje, bet ji greitai nukreipė jį šalin. - Gyvenai čia?- tarstelėjo be ypatingo susidomėjimo. - Tai buvo mano tėvų namai,- tepasakė Gilgamešas. - Čia daug kas gyveno prieš mums atsikeliant,- abejingai tarstelėjo Salamandra. - Neatrodo, kad kas nors būtų labai rūpinęsis šia vieta...- karčiai tarė jis nužvelgęs nuo drėgmės

papilkėjusią bei įtrūkinėjusią rūmų sieną, išdaužytus jų langus. - Ar kada pats rūpinaisi?- lengvai šyptelėjusi atkirto Salamandra. Jis šyptelėjo. - Nesitikėjau, jog kada nors čia sugrįšiu. Salamandra pakreipė galvą ir švelniai nusišypsojo. Akimirką Gilgamešui pasirodė, jog ji laiko

jį vaiku. - Nepyk, bet jūs, žmonės, dažniausiai esate nuobodžiai nuspėjami. Jeigu pažįsti bent tris iš

jūsų... jau gali valdyti ištisą tautą. Gilgamešas pakilo nuo stalo. - Ačiū už svetingumą,- su lengva pašaipa pareiškė jis. Salamandra linktelėjo. Ūmai mažoji

Olivija timptelėjo jį už rankovės. - Gal nori pažaisti?- guviai pareiškė vaikas. Gilgamešas žvilgtelėjo į gintarines spindinčias

mergaitės akis. Tą akimirką ji kažką jam priminė. Jis atsisuko į Salamandrą. Ši ironiškai vyptelėjo. - Pasilinksmink, generole. Abejoju, ar dar turi kur skubėti... Jis nusigręžė nuo to besišypsančio pašaipaus veido ir leidosi mergaitės vedamas per aukštą

pievą. Žolė siekė mažajai ligi juosmens, tačiau ji stebėtinai vikriai ir nekliuvinėdama tempė jį tolyn. Už rūmų kampo Gilgamešas išvydo kelių žingsnių skersmens apskritą smėlio dėžę. Šyptelėjęs

jis papurtė galvą. - Tikriausiai jau kraustausi iš proto... Tuo tarpu mergaitė kuo rimčiausiai įšoko į dėžę ir pamojo jam ranka. - Eikš. Turi stovėti va čia, tiesiai prieš mane... - Ir kas dabar bus?- tarstelėjo Gilgamešas, įžengęs į smėlio dėžę. Mergaitė atsistojo kitoje jos

pusėje. Ji pasisuko šonu ir atstačiusi į dangų kairės rankos delną, virš jo lėtai pamojavo kita ranka. Tiesiai virš delno sužibo mažytis liepsnos kamuolėlis. Gilgamešas prisimerkė.

- Tai vadinama sprogynėmis. Aš stengsiuosi išversti tave laukan, o tu – mane,- baltais dantimis nusišypsojo mergaitė.

- Tu turbūt juokauji...- kimiai tarstelėjo Gilgamešas, kai mergaitė staigiai pasisuko ir sviedė link jo ugnies kamuolėlį, tartum kokį mažą stiklo rutuliuką. Per keletą akimirkų ore kamuoliukas išsiplėtė. Pasigirdo duslus trenksmas ir pilkšvai melsvu apsiaustu vilkintis liepsnojantis jo siluetas nuskriejo šalin.

Jis girdėjo ramų krioklio ošimą ir tai, kaip vanduo teškena per akmenis. Jautė vėsą, sklindančią iš akmeninių sienų.

Pro krintančio vandens uždangą prasiskverbę saulės spinduliai žaidė skaidriame krištolo veide. Mergina nežymiai palenkusi galvą šypsojosi jam nežymiai praverta burna. Jis regėjo smulkias lūpų raukšleles, dailiai lenktą antakių liniją. Žvelgė į jos išskėstas rankas, tarsi sparnus, išskleistus amžinam skrydžiui. Jo veido atspindžiai žaidė jos žibančiose stiklo akyse, kartkartėmis net atrodė, kad ji mirksi. Jis krūptelėjo, tarsi nepaliaujamame vandens šniokštime būtų išgirdęs jos ramų kuždesį, tačiau ji nesujudėjo. Jis stovėjo priešais ją, o ji lūkuriavo priešais jį.

Gilgamešas pramerkė akis. Jis vėl išvydo saulės šviesą ir blyškų virš jo palinkusios mergaitės veidą.

- Ar daugiau nebežaisi?- rimtai paklausė ji. Gilgamešas ją atstūmė ir lėtai atsisėdo. Skaudėjo visą kūną, jis vos galėjo pajudėti. Mergaitė oriai stebėjo jį.

- Ar tu nori miego? Salamandra mane perspėjo, jog jeigu bežaidžiant užsimanytum miego, ją pašaukčiau.

- Išties?- persikreipęs iš skausmo išspaudė Gilgamešas.- Ji taip sakė? - Kurį laiką man atrodė, kad miegi...- Olivija pakreipė galvą. Gilgamešas sunkiai atsistojo. - Galbūt man reikėtų šiek tiek pamiegoti...- jis nužvelgė apsisvilusius drabužius.- Tai padarei

tu? - Aš laimėjau,- linktelėjo mergaitė.- Eime. Salamandra irgi kartais leidžia man laimėti

pradžioje. Tai labai mandagu. Salamandra taip pat labai mandagi. Ji leidžia išstumti save tris kartus iš penkiolikos, pati taip sakė...- čiauškėdama mergaitė tempė Gilgamešą atgal į smėlio dėžę.

- O taip,- Gilgamešas apsilaižė praskeltą lūpą.- Aš labai mandagus... Salamandra nežymiai kilstelėjo žalias akis, kai Gilgamešas prišlubavo prie pavėsinės. Jau

vakarėjo ir įkypi saulės spinduliai nurausvino jos veidą bei akis. - Kaip praėjo diena, generole?- šyptelėjo Salamandra. Gilgamešas atsirėmė į pavėsinės koloną. - Kas ji?- tepaklausė. Salamandra suraukė antakius. - Man rodos, aš judu supažindinau per pusryčius... - Mudu „žaidėme“ visą dieną. Pirmą kartą buvau nepasiruošęs. Bet paskui...- jis veikiau

sukniubo, nei prisėdo ant suolo priešais ją. Salamandra nesuprasdama žvelgė į jį. Ji nežymiai patraukė pečiais.

- Na, tu dar gyvas, vadinasi, pasirodei ne taip jau ir blogai. Gilgamešas papurtė galvą. - Kadaise niekas negalėdavo prieš mane atsilaikyti. Bet tos dienos vis labiau tolsta... Kartais

klausiu savęs... kuomet gi tapsiu absoliučiai beviltišku... - Nemanau, kad kada dar atrodysi beviltiškiau negu dabar,- žvaliai paguodė Salamandra. - Kas ją treniravo?- ūmai paklausė jis. Salamandra pakreipė galvą. Jam jau buvo pažįstama ši

mina. Matė ją dar per pusryčius. - Olivija yra vaikas, o ne karys, generole. Niekas jos netreniruoja... - Vadini tai „žaidimu“,- šyptelėjo jis.- Įdomu. Vis dėlto, tai padėjo man daug ką suprasti. - Tai turėjo padėti suprasti vieną vienintelį dalyką,- šyptelėjo Salamandra atidengdama

akinamai baltus dantis.- Tau būtina sutvirtėti prieš savo tikslą.

- O koks yra mano tikslas?- kilstelėjo antakius Gilgamešas. Salamandra jam atsakė lengva šypsena.

- O šitai, generole, tik tu vienas ir tegali žinoti... Dailaus sudėjimo violetiniu auksinėmis gėlėmis išsiuvinėtu apsiaustu vilkintis vyras, kurio

ilgoki rudi plaukai buvo surišti į kuodą už nugaros, nerūpestingai atmetė už nugaros ranką ir atidžiai nužvelgė pilkšvu apsiaustu vilkintį nepažįstamąjį, kurio galvą slėpė gobtuvas. Suspindo skaisčiai mėlynos vyriškio akys, kai jis nužvelgė nepažįstamąjį.

- Ar yra kas nors, kuo galėčiau Jums pagelbėti?- mandagiai paklausė mėlynakis. Tuo tarpu neįžįstamasis lėtai vaikštinėjo po kambarį.

- Esu karalienės įgaliotas asmuo... aptarti raguotųjų lyderės, žinomos Lilės vardu, problemą,- ramiu skambiu balsu pareiškė nepažįstamasis. Gėlėtu apsiaustu vilkintis vyras kilstelėjo kairįjį antakį.

- Lorencai... Po velnių, iš kur man žinoti, kas ta Lilė? Apsiaustuotasis atsiduso. Tada nusimetė gobtuvą ir nekantriai nužvelgė brolį. - Tai yra visiškai nesvarbu. Aldora, ar jos žmonės, gali tavęs paklausti bet ko. - Tai kaip aš, po velnių, galiu jiems atsakyti?- suirzo Vincentas. Lorencas papurtė galvą. - Jie visi, įskaitant Aldorą, nutuokia, jog Lorencas de Ubrikjė nieko nepasakys. - Nori, kad erzinčiau gyvatę jos gūžtoje?- bejausme mina tarstelėjo Vincentas. - Argi ne toks būtų tavo įprastas darbas?- atkirto Lorencas. - O kaip aš iš ten išeisiu... kai nusibos? - Palik tai man,- nusišypsojo brolis. Vincentas patogiai atsidrėbė kėdėje priešais rašomąjį stalą. - Žinai, o tavo krėslas gana patogus... Galėčiau priprasti. Vis dėlto, keista, kai turiu pasitikėti

tokiu žmogumi, kurio profesija – apgaudinėti. - Siaurai suvoki mano darbą,- atsakė Lorencas.- Čia slypi daugiau romantikos nei gali

įsivaizduoti... - Neversk manęs to įsivaizduoti...- Vincentas vikriai pašoko.- Tavo eisena... Ją gana sunku

pamėgdžioti – judi lyg luošys su pusiau sugijusia koja...- jis perėjo skersai kambarį. Tada grįžo atgal. Lorencas dėbtelėjo į jį.

- Neabejoju, jog tau puikiai seksis. Išvažiuoji rytoj. - Maniau, kad dar turime keletą dienų,- nustebęs atsisuko Vincentas. Lorencas abejingai

vyptelėjo. - Pamaniau, kad delsimas pakenktų tavo maskuotei – kas nors gali pamatyti mus drauge... Bet

tikroji priežastis yra ta, kad tu man nusibodai. Apsisukęs jis nužingsniavo link durų. Vincentui kostelėjus stabtelėjo ir atsisuko. - Aš atvykau į Margoniją vedinas tam tikro tikslo...- lėtai kalbėjo Lorencas, tarsi abejodamas,

ar teisingai formuluoja sakinius.- Ir jeigu kas nors nutiktų... Nesvarbu kas. Galbūt tu galėtum... - Ką tiksliai tu ketini daryti?- paklausė Lorencas. Jo veido raumenys buvo įsitempę, tačiau

nebuvo galima įžvelgti jokios konkrečios emocijos anapus tos akmeninės minos. Vincentas kreivai šyptelėjo.

- Ketinau aplankyti tėvą... Prieš tai, kai mane radai tu. Lorencas papurtė galvą. - Tu norėjai, kad mano žmonės tave pastebėtų. Vos atvykęs į Margonijos sostinę apsistojai

smuklėje pasisakęs tikrąją pavardę. Beveik mėnesį leidaisi sekamas... Ir vyleisi. Vincentas šyptelėjo ir papurtė galvą. - Taip,- tyliai tarė.- Vyliausi, jog nebereikės vėl susidurti su tėtušiu. Negalėčiau... vėl pažvelgti

į tą veidą.

- Aš pasirūpinsiu šiuo reikalu,- po neilgos pauzės lyg niekur nieko pareiškė Lorencas ir apsisukęs išėjo pro duris. Vincentas šyptelėjo. Pasitaisęs peruką, puikiai imituojantį brolio plaukus, vikriai atsisuko į kampe stovintį pasidabruotą veidrodį.

- Aš pasirūpinsiu šiuo reikalu,- pamėgdžiojo Lorencą. Tada atmetė ranką už nugaros.- Aš pasirūpinsiu... šiuo reikalu.

Baltu apsiaustu vilkinti būtybė neskubriai žingsniavo pro turgaus aikštę. Praeidama pro guvų

besišypsantį vyrą, kuris kažką pasakojo savo draugui, ji tyliai tarstelėjo: - Laba diena, viršila... Vyras atsisuko, šypsena jo veide priblėso. Tačiau būtybė toliau slinko apsupta minios. Minioje

ji jautėsi saugi. Kai ji ėjo pro vieną iš prekystalių, jai už rankos sugriebė smulkaus sudėjimo nenusakomo

amžiaus žmogelis. Išsišiepęs kreivadante šypsena jis parodė į tamsiai raudono skysčio pripildytą sandariai uždarytą stiklainį. Mažas kūnelis ir keistai didelės primerktos akys tebuvo vienintelės matomos dalys to mažo padarėlio, užmarinuoto viduje.

- Gal pageidausite žvilgtelėti, pone... Tai gali išgydyti visas Jūsų ligas, padėti pakeisti tolimą ateitį. O jeigu turite priešų...- žmogelis keistai sukrizeno ir pamerkė akį. Jis kalbėjo su keistu akcentu, tarsi būtų ne iš šių kraštų. Didelės mėlynos akys iš po gobtuvo atsainiai nužvelgė prekeivį.

- Nejaugi?- tarstelėjo kimus balsas. Ūmai žmogelis išblyško. Jis tik dabar išvydo veidą po gobtuvu. Mirtinai išblyškęs, keistai

drebėdamas, jis lėtai pradėjo trauktis atgal negalėdamas atitraukti akių nuo to hipnotizuojančio žvilgsnio, tuo tarpu būtybė ramiai ištiesė balta odine pirštine apmautą ranką ir paėmė stiklainį.- Ar daug žinai apie juodąją magiją?- kuždėjo kimus balsas žmogelio galvoje.- Savo prigimtimi juodoji magija yra tapati baltajai... Nepaisant priemonių ir ritualų, didelio skirtumo tarp jų nėra. Galų gale, tikslas juk vienodas – trapią svajonę paversti dalimi pretenzingos ir išpuikusios realybės...

Padarėlis stiklainio viduje pramerkė akis. Būtybė lėtai pastatė stiklainį atgal ant prekystalio. Prekeivio veidas pažaliavo. Jam pasirodė, jog tos tamsios akys sužiuro tiesiai į jį. Jis dar nebuvo matęs tokio žvilgsnio. Tai buvo šviesos neregėjusių akių žvilgsnis.

Tuo tarpu būtybė ramiai nuėjo tolyn. Kurį laiką jos ausis girdėjo tą atkaklų mažos širdies plakimą, tačiau šis slopo, tilo ir galiausiai liovėsi. Taip ir turėjo būti.

Prieš daugelį metų ji pati gavo gyvenimo dovaną labai panašiu būdu. Ji žinojo, kaip gimsta kiti tokie, kaip ji. Paprastas užkeikimas, jam nereikia nei žodžių, nei jokių ritualų. Tačiau juodoji magija – taip ją praminė žmonės – buvo ypatinga tuo, jog nereikalavo jokių ypatingų pastangų. Arba tai glūdi tavyje, arba tai tau nepasiekiama. Ji buvo regėjusi vaikų, kurie žvilgsniu atgaivindavo numirėlius, ir stipriausių burtininkų, kurių išmintis teslypėjo pageltusiuose raštuose. Ji buvo girdėjusi legendų apie save ir tokius kaip ji. Kai sužinodavo kokį naują pasakojimą ar gandą, surasdavo savo brolį ar sesę – lytis čia visai nesvarbi – ir sunaikindavo. Ji žinojo, jog negalima leisti jiems gyventi. Galbūt niekada nesigilino į priežastis – būtybės galvoje tiesiog buvo užfiksuota naikinti kitus tokius kaip ji. Tam tikra prasme, jie nebuvo pavojingi – dauguma jų sukurta iš žmonių. Pasaulyje teliko tik vienas, sukurtas iš grynakraujo demono. Jis buvo pavojingas.

Būtybė stabtelėjo ir apsidairė. Vos susilaikė nežvilgtelėjusi į netoliese esančią vitriną. Per daug gerai žinojo, ką ten išvystų. Tiesą sakant, tai priklausytų nuo norų ir nuotaikos... Per keletą tūkstantmečių ji daugybę kartų žvelgė į veidrodį, tačiau niekada taip ir neišvydo savo atspindžio. Nedrįsdavo. Tuomet vaizduotėje šmėkštelėdavo kieno nors kito veidas ir kurį laiką pasidarydavo geriau.

Miglotai ji prisiminė kaip atrodė. Seniai seniai. Dar tada, kai vadinosi kitu vardu, prieš kažkokį miglotą, bet svarbų įvykį. Kartais atmintyje išplaukdavo kokia frazė, prisiminimas... Tačiau nieko daugiau.

Būtybė prisiminė, kaip pasaulis atrodė prieš dešimtį tūkstančių metų, kuomet karaliavo demonai, o žmonės tebuvo nuolankūs vergai. Kuomet nebuvo nei alchemikų, nei burtininkų, jų betikslių ir įmantrių ritualų, kuomet civilizacija turėjo kitą pavidalą. Galingiausieji demonai, varžėsi tarp savęs specialiame turnyre. Kiekvienas vis kitaip pademonstruodavo savo galias bei sugebėjimus. Turnyras – nors buvo rengtas tik vieną kartą – truko tris šimtus metų, nors metai tada nebuvo svarbūs. Tiesa, žmonės gimdavo, augdavo, sendavo ir mirdavo, tačiau jų populiacija buvo reguliuojama. Turnyras buvo nepakartojamas reginys. Galingiausia viso pasaulio magija, sutelkta vienoje saloje. Net dabar sunku įsivaizduoti tą milžinišką energiją...

Būtybė nuleido akis. Turnyrą laimėjo demonas, vardu Laiko Valdovas. Konkurentai pripažino jo pranašumą. Jo kūrinys paliko didelį įspūdį. Būtybė prisiminė tą dieną. Laiko Valdovas prisistatydamas pasakė: „Aš ilgai dirbau, nes norėjau pasiekti tobulybę... Ką gi, man pavyko.“

Ir jam iš tiesų pavyko. Laiko Valdovo kūrinys dar ilgai buvo laikomas pavyzdiniu darbu. Iki tol ir po to nebuvo nieko panašaus. Tačiau dabar, prisimindama tą įvykį, būtybė pajuto lengvą pasibjaurėjimą. Ta pasipūtusi patenkinta Laiko Valdovo mina... Galbūt ji vienintelė pastebėjo, kad turnyro dieną jis jau buvo vienaakis... Ir vėliau, bėgant metams, būtybė dažnai stebėdavo šį kūrinį. Iš šalies. Ji lengvai manipuliavo tūkstančiu veidų, šimtais charakterių. Ir visus tuos metus, turėjo pripažinti, Laiko Valdovas buvo teisus. Tai buvo tobulybė. Po to prasidėjo pirmasis karas. Ir būtybė nematė to kūrinio pora tūkstantmečių. Per tą laiką kažkas atsitiko... Kažkas kardinalaus. Ji to nesitikėjo... Progresas buvo milžiniškas.

Galų gale, pamanė baltu apsiaustu vilkinti būtybė kirsdama gatvę, mes visi juk progresuojame ir keičiamės. Žmonės gali vadinti tai blogiu... Tačiau ji pati buvo įsitikinusi, jog tai – kaina, mokama už svajones.

Komandoras lėtai švilpavo seną gerai pažįstamą melodiją. Susimąstęs jis nė nežiūrėjo į kelią ir

leido asilui laisvai jį nešti kur tas nori, tiesą sakant, asilas dažniausiai pats rasdavo kelią. Iš dangaus leidosi retos snaigės. Komandorui iškvėpus oras balta garų srovele nuvingiuodavo

aukštyn ir išsisklaidydavo. Jis matė priešais tamsuojantį namą, kurio stogas jau baltavo nuo sniego. Komandoras tyliai švilpavo melodiją. Jis prisiminė ir žodžių nuotrupas. Rodos, tai buvo meilės daina... O gal tiesiog sena laiko nugludinta liaudies giesmė.

„Kai išauš tas rytmetys, Kuomet tebežėruos danguj dar vakaro žaizda Tu pažvelgusi tolyn Pasveikinsi pasaulį savo šypsena giedra...“ Komandoras žvitriai nušoko nuo asilo. Jis išvydo du siluetus, sėdinčius ant paradinių laiptų.

Švelniai patapšnojęs asilui per sprandą, vyras atsisuko į Luger bei Liliją. Šios greitai susižvalgė pajutusios jojo žvilgsnį.

- Mėgaujatės kalnų oru?- žvaliai tarstelėjo Komandoras.- Šiandien išties nuostabi diena...- vikriai peršokęs kelias pakopas jis atsidūrė prie durų.

- Nepatarčiau,- tepratarė Luger, kai jo pirštai palietė šaltą rankeną. Komandoras nustebęs atsisuko. Iš vidaus prasiskverbė kartus ironiškas aidas:

- Na žinoma, Lile. Esi tik tu. Tavo žmonės... Tavo interesai... Tavo karas... Na ką gi, gali susikišt visą šį karą šiknon. Man to nereikia. Niekada nereikėjo...

Komandoras kilstelėjo antakį ir pasitraukė nuo durų. Tada vėl atsisuko į Luger su Lilija. - Jūs čia seniai sėdit? Luger subangavo antakiais. - Kaip pasimatymas?- tarstelėjo ji. Komandoras šyptelėjo. Jis kyštelėjo ranką į vidinę apsiausto

kišenę ir ištraukė siaurą gelsvą pergamento skiautę, kuri buvo tvarkingai sulankstyta į mažytį kvadratėlį. Ištiesęs ranką jis mirktelėjo Lilijai.

- Būčiau pamiršęs. Narijus išėjo pasižvalgyti po apylinkes. Prašė, kad perduočiau... Paminėjus Narijaus vardą Lilijos veide sutvisko šypsena. Palenkusi galvą ji nužvelgė lapelį

Komandoro delne savo giliomis mėlynomis akimis. Luger bandė sulaikyti kreivą šypseną, tad nusuko akis kitur. Vis dėlto, Komandoro ji neapgavo ir šis jai mirktelėjo. Tuo tarpu Lilija lėtai, nedrąsiai, paėmė raštelį ir čia pat jį išvyniojo. Jos mėlynos akys vikriai bėgiojo smulkiomis, bet dailiomis, tik keistai suspaustomis raidėmis. Panorėjęs Komandoras būtų galėjęs perskaityti raštelį jos akies atspindyje. Bet jis ir taip žinojo, kas ten parašyta. Lilija sutrikusi nedrąsiai pažvelgė į Komandorą.

- Kur... Kur yra ta vieta? - Visai netoli,- draugiškai nusišypsojo Komandoras. Lilija pakilo. - Aš jį surasiu,- rimtai pareiškė, tarsi tai būtų sunki ir apsisprendimo reikalaujanti užduotis.

Komandoras tik linktelėjo. Jis tebesišypsojo. Nuoširdžiai. Tuo tarpu Luger abejodama nužvelgė tolstančią baltą Lilijos figūrėlę.

- Man nemalonu išleisti ją vieną. Gali kas nors nutikti... - Patikėk,- tarė Komandoras, prisėsdamas šalia ir apglėbdamas ją per pečius.- Tokioms

moterims niekas nenutinka. Tačiau tiems, kurie pasmerkti būti šalia jų... Jis nebaigė sakinio. Luger nuleido akis, tuo tarpu Komandoro žvilgsnis liko įsmeigtas kažkur į

tolį. Nė vienas nepratarė nė žodžio. Abu prisiminė Aldorą. - „Kai karas pasibaigs, pareikalavęs tiek aukų... Ir veidrody galėsi vėl matyti tikrąją save... Tu niekada nebepamirši visų tų vardų... Jų atspindžiai tau viepsis ir šypsosis tavame veide...“ - Ką ten murmi?- ūmai atsisuko Luger. Komandoras tik šyptelėjo. - Nieko. Jis pažvelgė į rudą, šokoladinį, jos veidą, tas gražias tamsias lūpas, dideles akis... - Esi niekas daugiau, tik bailus klounas, besišlaistantis po pašalius, samdinys, gyvenantis iš

išmaldos! Manai, esi labai svarbus? Komandoras šyptelėjo. Kuriam laikui dudenimas vėl pritilo. - Kaip manai, gal mums laikas įsikišti?- tarstelėjo. - Leisk jiems išsikalbėti. Po to puikiai miegos ateinančią naktį...- numojo ranka Luger. Lilija skverbėsi pro tankiai suaugusių krūmų šakas. Jos draskė jai veidą, kabinosi už drabužių,

tačiau nesustodama ji kopė vis aukštyn, kaip ir buvo nurodyta Narijaus raštelyje. Ūmai krūmokšniai baigėsi. Ją apakino ryški balta pro debesis prasiskverbusi saulės šviesa, ir

akimirką ji tematė tik dvi viena virš kitos palinkusias pušis, susiglaudusių medžių arką, pro kurią sruvo šviesa. Lilija žengė į priekį. Akimirką ji troško visa panirti į tą šviesą. Ji užmerkė akis.

Ji dairėsi. Stiklo kolonose regėjo dešimtis savo atspindžių, ir visi jie žiūrėjo į ją. Pakėlusi akis ji išvydo baltai vilkinčią rudaplaukę mergaitę, kuri žvelgė į ją iš aukštai, persisvėrus per skaidrius stiklo turėklus.

- Paleisk mane!- suriko jai Lilija.- Aš nesu ir niekada nebūsiu tavo žaisliukas, egoistiška ragana!

Mergaitė vos regimai šyptelėjo. - Jeigu tave paleisčiau, aš juk nebūčiau tokia egoistiška, tiesa?- skambiu balsu tarstelėjo ji.

Ūmai stiklo kolonos tarsi išlinko. Atspindžiai jose pradėjo keistis. Lilija pasileido bėgte. Išilgai tos kolonomis paremtos salės. Išėjimas buvo visai čia pat. Pro jį

sruvo ryški balta šviesa. Akimirką ji norėjo tiesiog panirti į tą šviesą. Bet kur, kad tik toliau nuo čia. Lilija krūptelėjo. Kažkoks tolimas atsiminimas palietė jos sąmonę ir tuoj pat vėl išblėso. Ji

stovėjo apskritoje akmeninių turėklų apjuostoje aikštelėje, kabančioje tiesiog ant skardžio krašto. Viršuje buvo tik mėlynas bekraštis dangus, o priekyje – apsnigti kalnai, kurių smailės bolavo užstrigusios debesyse.

Ji nežymiai pravėrė burną. Tylus atodūsis išreiškė sunkiai apibūdinamą susižavėjimą. Visa tai buvo nuostabu.

- Graži vieta, tiesa?- jai iš už nugaros pasigirdo tylus Narijaus balsas. Lilija pakreipė galvą. - Kaip apie ją sužinojai? Narijaus alsavimas padvelkė į jos kaklo odą. - Tai yra visiškai nesvarbu. Svarbu, kad dabar mes esame čia. Lil ė ir Ragnarokas žaibavo vienas į kitą akimis. Larzas stovėjo kiek atokiau, jis atrodė kiek

sutrikęs. Edgaras, įsitaisęs prie užgesusio, tačiau dar įkaitusio židinio, su nostalgiška ramybe stebėjo spektaklį iš šalies. Larzas atsisuko į jį lyg prašydamas pagalbos.

- Nereikėjo leisti jiems susitikti per pusryčius... Edgaras gūžtelėjo pečiais. - Čia didelis namas, tačiau vis dėlto ne pilis. Jeigu dulkintum mergą viršutiniame aukšte, vis

tiek girdėtų visos pusrūsio žiurkės... Larzas nusuko akis. Tuo tarpu Lilė ironiškai šypsodamasi dėbčiojo į brolį. Šio veidas buvo

šaltas it ledas viduržiemio naktį... - Mažai tepasikeitei, Ragnarokai... per visus tuos metus,- galop pareiškė ji. Ragnaroko veide

žybtelėjo kreivas vypsnys. - Ką padarysi... Negaliu lygintis su pačia raguotųjų princese... Lil ė nuleido galvą, tačiau žvilgsnio – ne. Ji darėsi panaši į šuoliui besirengiančią panterą. - Aš nesu princesė. Bet kai kas esu. Aš turiu tikslą. - Tu visuomet turėjai tikslų,- pavargęs atsiliepė Ragnarokas.- Gal tuo ir baikim...- jis nusigręžė.

Lil ės akys sužaibavo. - Nedrįsk atsukti man nugaros...- sušnypštė ji. Prasiveržusio įniršio, kurį ligi tol puikiai maskavo

atsaini ironija, jėga nustebino net patį Ragnaroką. Jis lėtai atsisuko. Lilė papurtė galvą, nenuleisdama žalių žaibuojančių akių.

- Nedrįsk... Po viso to, ką padariau... - Tikrai?- Ragnarokas vyptelėjo.- O ką tu padarei, Lile? - Aš padedu žmonės atgauti viltį... Aš pradedu išsilaisvinimą,- tyliai, su užsidegimu pareiškė ji.

Tačiau Ragnarokas papurtė galvą. - Tu pradedi karą. Tai ne tas pats. Lil ės akys žybtelėjo. - Ką tu supranti...- tačiau Ragnarokas ją pertraukė: - Nemalk šūdo, gerai? Aš nesu vienas iš tavo garbintojų, tų naivuolių, kurie mirs dėl tavo

išdidumo ir nepatenkinamų ambicijų. Manęs neliečia tavo demagogija. Manau, jog tu tik apsunkini šį pasaulį... dar viena sunkia beprasmiška kova.

Lil ė susimąsčiusi žvelgė į jį. Atrodė taip, lyg būtų gavusi smūgį į veidą. - Tu žinai... Kaip jie elgiasi su raguotaisiais... su mumis,- jos balsas buvo pavargęs, tarsi jai būtų

sunku tarti kiekvieną žodį. – Taip, galbūt sukelsiu karą. Ir, neslėpsiu, aš to noriu. Daugelis mano vyrų žus... bet jie visi kovoja savo noru. Ir žino, už ką mirs.

Ragnarokas paniekinamai vyptelėjo. - Na žinoma, Lile. Esi tik tu. Tavo žmonės... Tavo interesai... Tavo karas... Na ką gi, gali susikišt

visą šį karą šiknon. Man to nereikia. Niekada nereikėjo... Edgaras nusižiovavo. - Gerai čia jie abu varo. Žinau vieną smuklę, kur galėtų rengti reguliarius pasirodymus...

Pavadintume juos „Valstybės perversmas arba kaip sumaišyti pagirias lengvinantį kokteilį iš rūškanos samdomo žudiko fizionomijos bei kilnių jo sesers idėjų...“- jis patogiai nusiraivė, matyt, mintyse visai rimtai svarstydamas šio spektaklio idėją.- O žinai, kas geriausia?- su šypsena mirktelėjo Edgaras jį stebinčiam Larzui.- jiems net nereikėtų vaidinti...

- Esi niekas daugiau, tik bailus klounas, besišlaistantis po pašalius, samdinys, gyvenantis iš išmaldos! Manai, esi labai svarbus?- jau visai nesivaldydama šaukė Lil ė. Ragnarokas tik numojo ranka.

- Nemanau ir nesistengiu, kad kiti taip manytų. Edgaras atsistojo. Kažką neaiškiai sumurmėjęs apie „gerai praleistą laiką“ jis draugiškai

patapšnojo Ragui per petį ir pro duris išėjo laukan. Durims užsitrenkus kurį laiką buvo tylu. Larzas priėjo prie Ragnaroko. - Mes jau ilgokai čia užsibuvome...- murmtelėjo. Lilė nukreipė žvilgsnį į jį. - Senasis gerasis Larzas... Atleisk, dorai su tavimi nė nepasisveikinau. Larzas atsisuko į ją. - Labas, Lile,- ramiai tarė. Ji vyptelėjo. - Skamba kažkaip dirbtinai... Juk norėjai pasakyti „dingstu, nes darosi per karšta“, tiesa?

Mieliau kur nors pilstytum tą bjaurastį mėgintuvėliuose. Gal išnešk vėl kokį vagoną, ką? Larzas skubiai žvilgtelėjo į Ragnaroką. - Eime,- jau ryžtingiau tarė. Tačiau Ragnarokas nejudėjo iš vietos. Jo veidas buvo nublyškęs iš

įniršio. Lilė nusijuokė. - Žinai, pamenant tuos laikus, kai mes visi dar buvome vaikai, aš dulkinausi su tavimi tą naktį,

nes nujaučiau, jog greitai pabėgsi. Ir neapsirikau. Išvykai net nepranešęs. Jūs abu. Ragnarokas lėtai atsisuko į Larzą. - Ar tai buvo skirta tau?- keistai ramiu balsu ūmai paklausė. Larzas dirstelėjo į jį, po to į Lil ę. - Tiesą sakant, man atrodo, jog tada išvykai tu,- ramiai atkirto jis Lilei. Ūmai paradinės durys su trenksmu prasivėrė ir jie visi sužiuro laukan. Tamsi figūra,

pasirodžiusi tarpduryje, greitai įgavo Edgaro bruožus. Rankose jis laikė Nytheros kūną. Jos drabužiai buvo apdraskyti, tarsi užpuolus kokiems plėšriems paukščiams, o veide taip pat matėsi keli gilūs rėžiai.

Paskui Edgarą atsekė ir Komandoras su Luger. - Paguldykite ją! Mikliai!- kaip visada ryžtingai komandavo Luger. Komandoras tuo tarpu

uždarė duris. Lil ės veidas persikreipė. Larzo taip pat. - Dieve mano, kas čia nutiko...- išsiveržė siaubo sklidinas Lilės kuždesys. Edgaras paskubom

dėbtelėjo į ją. - Iš kur, po velnių, galiu žinoti? Pats tokią ką tik radau. Jie visi apspito Edgarą laikantį bežadį Nytheros veidą. Tuo tarpu besąmoningame jos veide

suspindo kažkas panašaus į pavargusią šypseną.

- Tėve...- sukuždėjo sukepusios lūpos.- Tu gyvas... tėve... Prieš tūkstantį metų. Pirmieji demonų ir žmonių karo metai... Aukšta blyškaus veido ir sunkiai nusakomo amžiaus moteris, vilkinti iš tigro kailio pasiūtą

suknelę, stebėjo blyškų savo atspindį blausiame lango stikle. Ji matė pilkšvus neaiškaus atspalvio suvargusius plaukus, smailų veidą su įdubusiais skruostikauliais (tai teikė jai panašumo į plėšrų vanagą). Ji žvelgė į blyškią žiaurių lūpų linij ą, į savo pačios papilkusias, seniai užgesusias akis.

Už lango žydėjo vasara. Ji matė, kaip balti besiskleidžiantys tulpių žiedai sveikina tekančią ryto saulę. Visa ko atgaivos simbolį. Ir blyškų savo pačios veidą, nykstantį tos šviesos spinduliuose.

Moteris nusigręžė. Jos lieknas, dailus siluetas nežymiai krūptelėjo. Ji prisiminė žodžius. Žodžius, kurie vėliau virs liaudies daina. Žodžius, kurie dar ne kartą suskambės jos mintyse tada, kai ji trokš juos pamiršti, žodžius, kuriuos jai parašė paskutinis, mylėjęs ją už tai, kuo ji buvo, o ne kokia tapo vėliau...

Ir vis dėlto, Krištolo Karalienė žinojo, jog niekada nebegalės pakeisti to, kas įvyko. Jog negalės sustabdyti to, kas įvyks. Jog jau nepajėgs sustabdyti prasidėjusio karo ir sunaikinti į kovą pakilusių žmonių. Žmonių, kurie pagaliau išdrįso sukilti prieš savo dievus. Dievus ir demonus, kurie lydėjo juos ištisus amžius.

Krištolo Karalienė gerai žinojo, jog ištisos kartos vėliau ją prakeiks, ją pamirš, jos bijos, iš jos juoksis ir mokysis. Ji taip pat žinojo, jog niekada galutinai nepralaimės šios kovos, nors pergalės vizija tokia blanki... Ji žinojo, jog reikia kantrybės. Ir daugiau nei jos. Kartai pražudyti užtenka poros dešimčių metų. Tačiau sunaikinti žmoniją gali prireikti ištiso tūkstantmečio.

Daugelis vėliau kaltins ją dėl tų mirčių. Mirčių, kurios įvyko ir kurios įvyks. Žmonijos likučiai – jei tokių bus – vėliau niekada jai neatleis. Tačiau Krištolo Karalienė gerai žinojo – tėra labai nedaug įvykių, kuriuos ji dar gali pakeisti...

Susimąsčiusi ji paskutinį kartą nužvelgė saulę. Auksiniai spinduliai palietė blyškų lygų veidą, nurausvino šaltą šypsnį, sustingusį tose negyvose lūpose. Akimirką ji žvelgė į tuos spindulius, jos veidas keitėsi, jaunėjo, tarsi nušvito...

Po to ji nusigręžė ir pasitraukė atgal į tamsą. Tą akimirką, jausdama šiltą šviesą, glostančią nugarą, gerai suprato, jog daugiau niekada negalės į ją atsigręžti.

Jai pasitraukus tyloje suskambo žodžiai, nors tai tebuvo tik jos vaizdinys... O galbūt pati tyli liūdna giesmė sklido iš bundančio sodo:

Kai išauš tas rytmetys, Kuomet tebežėruos danguj dar vakaro žaizda Tu pažvelgusi tolyn Pasveikinsi pasaulį savo šypsena giedra... Kai karas pasibaigs, pareikalavęs tiek aukų... Ir veidrody galėsi vėl matyti tikrąją save... Tu niekada nebepamirši visų tų vardų... Jų atspindžiai tau viepsis ir šypsosis tavame veide... Kai pakils ta saulė ir nubudusi gamta Klestės ir baigsis tavoji amžina žiema, Pasaulis garbins vien tiktai tave

Ir tu vadinsies vėlei princese... Aš žinau, kovojai sunkiai ir ilgai Prieš gėrį, blogį, laiką, abejones... Aš suprantu, ko tu troškai taip ilgai Galiu pajusti atspindį svajonės... Grūmeisi prieš blogį taip ilgai, Kad jis visas persmelkė tave. Aš žinau. Norėjai kaip kadais Vėl bandyt susigrąžint save... Išauš tas rytmetys. O gal ir ne. Gal tuo tiki, o gal jauti – Visa ta jų beprasmiška kančia Pranyks ir pasitrauks mirtis. Ar gali paliest pavasario rūko dvelkimą? Pajusti vėsą rytmečio rasos? Ar šypsais, kaip kadais, pajutus vasaros dvelksmą? Ar slepies tyloje šaltos žiemos? Kai išauš tas rytmetys, Kuomet tebežėruos danguj dar vakaro žaizda Tu pažvelgusi tolyn Pasveikinsi pasaulį savo šypsena giedra...

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Kur tas lengvas kuždesys, Sklendęs tarp žemės ir nurimusio dangaus? Ar tu vis dar tebesi Kažkur anapus tos vaiduokliškos miglos?.. Pavasaris baigėsi. Atslinko žiema... Ar dar tebesapnuoji, jog esi šalia? O gal slepiesi nakties kuždesy? Aš rasiu tave, jei tu ten esi... Apkabinsiu tave tame šlamesy Ir mudu, atgimę rasos spindesy, Iš naujo pasveikinsim auštančią dieną Tu, mano šlovinga nakties karaliene...

Liaudies giesmė

Gilgamešas pramerkė akis. Jis girdėjo balsų aidą, tai tolstantį, tai priartėjantį prie jo... - Manai, gali papirkti mane dovanomis?- pašaipai sviedė vienas balsas. Gilgamešas jį atpažino.

Šią nepridengtą grėsmingą ironiją sunku su kuo nors supainioti... Kitas balsas buvo tylesnis. Ramus, galbūt net šaltokas. Vyro balsas. Tai jau buvo šiokia tokia

naujiena... Jis ketino keltis ir tik dabar pajuto prigludusį mažosios Olivijos kūną šalia. Ji tik tvirčiau

apglėbė jį per liemenį ir sučepsėjo lūpomis. - Salamandra tuoj supyks...- sumurkė mergaitė. Gilgamešas, jau visai išsibudinęs, atsisėdo ir

apsidairė. Jiedu gulėjo ant šiaudų prigrūsto gulto jo vaikystės miegamajame, kuris, tiesa, jau seniai nepriminė tų laikų. Ryto šviesoje sužibo tingios gintaro spalvos Olivijos akys.

- Nesikelk... Jie dar nebaigė. - O kas ten su ja?- Gilgamešas žvilgtelėjo pro langą. Saulė švietė jam tiesiai į veidą ir nors jis

aiškiai matė tamsų Salamandros siluetą, negalėjo įžiūrėti figūros greta. Tuo tarpu Olivija atsisėdo ir nužvelgė jį bereikšmiu vaiko veidu.

- Jo vardas yra Nadiras. Jis yra Salamandros draugas. Gilgamešas atsisuko į ją. - Dar vienas demonas? Olivija smalsiai pakreipė galvą. - O kas yra „demonas“? - Nežinau...- Gilgamešas gūžtelėjo pečiais.- Tikriausiai tai apima visa už žmonijos suvokimo

ribų... Jis išėjo iš kambario. Perėjo per erdvų ir kadaise puošnų holą. Miglotai prisiminė balsus, kurie

skambėdavo ten kadaise. Stumtelėjęs ąžuolines dvivėres paradines duris šyptelėjo. Jos buvo užrakintos, tiksliau – užkaltos iš lauko pusės. Teko naudotis tarnų išėjimu.

Salamandrą jis rado kieme. Jos žvynuota oda tviskėjo sodriu buteliniu žalumu. Kai ji atsisuko į jį, žybtelėjo žalios akys, tartum du žaibai, kurie tuoj pat ir užgeso. Gilgamešas pajuto tą keistą jos jėgą, ji tarsi pripildė jį. O kartu – tai dar svarbiau – jį apėmė palengvėjimas. Pirmą kartą po daugelio mėnesių jis vėl pasijuto savimi.

Suraibuliavo oras ir šalia jo sutvisko aukso spalvos liūtas, savo spindesiu akimirką prilygęs ryto saulei. Salamandra, stebinti jį, kreivai šyptelėjo.

- Matau, vakarykštė diena tau vis dėlto išėjo į naudą. Gilgamešas nužvelgė apdulkėjusiu apsiaustu vilkintį blyškiaveidį jaunuolį, kuris stovėjo kiek

atokiau pasirėmęs ilga lazda. - Turime svečių?- tarstelėjo Gilgamešas. Salamandra pašaipiai nužvelgė nepažįstamąjį. - O, taip...- nutęsė ji.- Senas mano pažįstamas...- ji kilstelėjo ranką ir iš jos delno pasipylė

žiežirbų debesis, peraugęs į ugnies pliūpsnį. Tačiau jaunuolis vikriai atšoko į šalį ir visa smūgio banga atiteko už jo stovėjusiai pavėsinei, kuri tuoj pat paskendo liepsnose. Salamandra apgailestaudama caktelėjo liežuviu. Tada papurtė galvą ir nepratarusi nė žodžio nužingsniavo į rūmus.

Gilgamešas nužvelgė pavėsinę. Smūgio banga įlaužė porą atraminių kolonų, stogas girgždėdamas pamažu linko. Vis dėlto, ugnis greitai užgeso. Teliko tik ore pasklidęs rūkstančios medienos kvapas.

Tuo tarpu jaunuolis trumpai žvilgtelėjo į Gilgamešą. - O,- tarstelėjo.- čia tu... Gilgamešas atsisuko. Akimirką jam pasirodė, jog nepažįstamojo akyse išvydo pašaipą, tačiau

ši greitai pasislėpė tose neišmatuojamose gelmėse. Tad Gilgamešas tik žvilgtelėjo į jį ir nusisukęs nužingsniavo atgal link rūmų. Aukso spalvos

liūtas pasekęs šeimininko pavyzdžiu taip pat tik krestelėjo ugnimi žėruojančius karčius ir tingiai nulapnojo iš paskos.

Garvežys paskutinį kartą spygtelėjęs krūptelėjo ir atsidusęs išleido į orą tamsių dūmų kamuolį.

Mašinistas atsirėmęs į palangę tamsiu nagu pradėjo vikriai kimšti į pypkę tabaką, o iš vagonų tuo tarpu pasipylė skubanti minia.

Trijų viršukalnių slėnyje snyguriavo. Iš šiltų pridususių kupė lipančius žmones pasitiko odą geliantis šaltukas. Dauguma tvirčiau susisupo į apsiaustus ar paltus.

- Idiliška vietelė...- mąsliai tarstelėjo Oksas. Jam šis žodis turėjo savitą prasmę. Tuo tarpu Vijana apsiautė jį savo paltu.

- Sušalsi...- gana šaltokai tarstelėjo. Oksas kreivai ją nužvelgė. - Manimi nereikia rūpintis... Vijana nusijuokė. - Mes abu žinome, kaip gerai tu pakeli šaltį. Nevaidink mažvaikio ir apsirenk,- rimtai pridūrė

ji. - Tu jauti intuityvų pasimėgavimą mane žemindama,- suniurzgė Oksas, bet tvirčiau susisupo į

josios apsiaustą. Vijana nieko neatsakė, tik kreivai šyptelėjo. Ūmai Oksas sustojo. Suraukęs antakius jis nudėbė pūgoje baltuojančią gatvę. - Keista. Galėčiau prisiekti, jog tas tipas – plačiai ieškomas piratas... - Jei vėl prisivirsi košės, aš tavęs netrauksiu,- tepasakė Vijana. Oksas probrėkšmom žvilgtelėjo

į ją. - Nieko, tik sakau... Pinigai visada ne pro šalį... Vijana papurtė galvą. Juodu išvydo raudoną nusitrynusią iškabą, ant kurios buvo nupieštas

butelis. Jiems einant pro šalį, prasivėrė smuklės durys ir išėjo baltu apiplyšusiu apsiaustu vilkintis vyras su lanku ant peties. Tamsūs plaukai išryškino neįprastą veido blyškumą. Jis niūniavo kažkokią dainelę, kai ūmai išvydęs Vijaną su Oksu sustojo. Suraukus odą kaktoje įsirėžė mažytis kiek tamsesnis už odą randelis.

- Vijana?- nustebęs tarstelėjo jis. Vijana atsigręžė ir šyptelėjo. - Edgarai... Praėjo nemažai laiko...

- Nemažai metų,- šypsodamasis pataisė ją vyriškis. Tada atsisuko į Oksą. - O tu... Kažkur būsiu tave matęs... - Abejoju,- mandagi profesinė šypsena įsirėžė Okso veide.- Aš nesu buvęs šiuose kraštuose... Edgaras pakreipė galvą. - Dabar pradedu tave prisiminti... Tu tas putlutis, kuris prieš pora metų nugvelbė mano piniginę.

Tada kažko įpylei man į alų. Migdomųjų, jei neklystu... - Tikriausiai...- Oksas iš padilbų žvilgtelėjo į jį.- Migdomųjų... - Žinai, ne kiekvienam pavyksta mane apdumti,- juokdamasis palingavo galva Edgaras. Kurį

laiką jiedu su Oksu smagiai kvatojo. Po to šypsena Edgaro veide pasikeitė.- Rimtai... Kur mano pinigai?

Lorencas de Ubrikjė nužvelgė voką, kurį laikė rankoje. Jis užuodė brangaus rašalo skleidžiamą

kvapą, kuris rodė, jog dokumentas rašytas visai neseniai. Daili kaligrafiška rašysena be abejo priklausė raštininkui. Grafas nebuvo toks kvailas, kad parašytų šį dokumentą savo ranka, ir nors didelis raudonas antspaudas be abejonės buvo jo, čia jis irgi galėjo išsisukti. Vis dėlto, šyptelėjęs pamanė Lorencas de Ubrikjė, grafas neketino jo išduoti. Sukilimo grėsmė pakibo virš viso krašto, ir grafui dar reikės Lorenco pagalbos.

Padėjęs ant stalo įsakymą „pašalinti grėsmę grafystės saugumui bei stabilumui“, Lorencas nuvargęs žvilgtelėjo į liūtį, pliaupiančią už lango. Nejučia jis susimąstė apie Lilę, pravardžiuojamą raguotųjų karaliene. Dabar ji Urijoje, nedideliame kalnų miestelyje. Ši mergina dar privirs košės, Lorencas gerai žinojo. Ir vis dėlto, jis jautė savotišką pasimėgavimą stebėdamas Aldoros bejėgiškumą. Ji nieko negalėjo padaryti šiai jaunai įžūliai būtybei, kuri viena iš nedaugelio drįso pažvelgti karalienei tiesiai į akis.

Lorencas nusišypsojo. Jis prisiminė Žybsnį Laimingąjį, kuris glūdi kažkur anapus viso šio bruzdesio sumaniai planuodamas būsimo sukilimo žingsnius. Jis turi idėją – žmonių valdomą respubliką – ir už ją kovoja. Joks žmogus negali būti pavojingesnis už idėjos vedamą idealistą. Galbūt nebent pats Ugniaširdis galėtų stoti jam skersai kelio. Tačiau Lorencas buvo kitoks. Jam nebuvo prie širdies įvairios recesijos, inkvizicijos, persekiojimai. Jis turėjo pavaduotojų, kurie tik tuo ir užsiiminėjo, tačiau pats Lorencas retai kišdavosi į tokius dalykus. Jis labiau mėgo paversti priešus sąjungininkais nei juos naikinti. Juk dauguma žmonių gali būti nepaprastai naudingi, jei jų intelektą ir jėgas nukreipsi tinkama linkme. O Laimingasis... Lorencas tyrinėjo blyškų savo atspindį lango stikle. Laimingasis visada mėgavosi chaosu. O pažabotas chaosas gali atnešti nepaprastai daug naudos...

Vincentas vos vos pramerkė mieguistas akis, kurios sužibo lyg mėlyni durklai. Traukinys

nežymiai krestelėjo važiuodamas per bėgių sandaras. Monotoniškas ūžimas ramino ir migdė. Vincentas nusižiovavo ir apžvelgė erdvią jam vienam užsakytą kajutę. Jis pabandė susigaudyti, kur dabar galėtų būti, bet lauke ne kažin ką tegalėjo įžiūrėti dėl audros. Pasilenkęs Vincentas paėmė nedidelę krištolinę taurę nuo stalo ir suraukęs antakius dairėsi butelio.

- Po velnių,- neradęs ironiškai sumurmėjo.- Lorencai, nesityčiok iš manęs taip žiauriai... Ūmai prasivėrė kupė durys. Vincentas kilstelėjo galvą ir nužvelgė tamsiai mėlynu gėlėtu

kostiumėliu vilkin čią smulkaus sudėjimo moterį, kurios tankūs rudi plaukai buvo susukti į kuodą už nugaros ir sutvirtinti spindinčia perlamutrine sege.

- Malonu Jus matyti, pone Lorencai...- ji ištiesė jam tamsų butelį, sklidiną raudonojo vyno. Vincentas paėmė ir šyptelėjo.

- Ačiū, mažute. Kaip tik to man ir reikėjo...

Ji atsiduso, atsisėdo ant raudona medžiaga išmuštų sėdynių kitoje pusėje ir plačiai šypsodamasi stebėjo Vincentą. Šis ramiai įsipylė vyno, pauostė ir gurkštelėjo. Tada susiraukė.

- Ne mano skonio,- pareiškė. - Man sakė, kad dievinate šią rūšį,- nustebo moteris. Ji nesiliovė šypsotis. Vincentas pastatė

butelį ant stalo ir numojo ranka. - Tikriausiai tai – mano antrasis aš. Stresas verčia kaitalioti įpročius...- jis vertinamai nužvelgė

aukštakulnius batelius, tada pamažu akimis kilo jos kojomis ligi pat mėlyno gėlėto sijono klosčių. Moters akys sublizgo.

- Aš tiek daug apie Jus girdėjau, pone Lorencai...- atsiduso ji.- Papulti čia, pas Jus, buvo didžiausia mano svajonė...

Vincentas jau kritiškiau permetė ją žvilgsniu. Tas fanatiškas blizgesys moters akyse jį truputį trikdė. Ji pasilenkė per stalą ir su ta pačia šypsena tyliai sukuždėjo:

- Man pavyko sužinoti... Tie asmens sargybiniai, kurie stovi čia už durų, tėra Žiedo šnipai. Žinoma, to ir reikėjo tikėtis... Aldora mano, jog taip gaus kažkokios informacijos.

- Dėl to nėra ko jaudintis,- ramiai pareiškė Vincentas de Ubrikjė.- Aš juos pasirinkau. Moteris plačiai nusišypsojo ir linktelėjo. - Labai išmintingas judesys, mano pone,- net įraudusi kaštai sukuždėjo ji. Vincentas atsidusęs

nužvelgė ją. - Klausykit, aš suprantu, kad čia traukinys, bet ar galima gauti kokio nors konjako? Ji prisimerkė, po neilgos pauzės linktelėjo ir išėjo. Sušmėžavo gėlėtas sijonas, plūstelėjo

gaivinantis kvepalų aromatas ir jis vėl liko vienas. Vincentas pakilo ir priėjęs prie kupė lango žvelgė į laukus merkiančią liūtį. Suraukęs antakius jis palietė skaudamą galvą. Pajutęs lengvą svaigimą apsidairė. Kupė viskas sukosi ratu. Vincentas žengė į priekį, bet traukinys krūptelėjo kirsdamas bėgių sujungimus ir jis parvirto ant stalo užkliudydamas raudonojo vyno sklidiną butelį. Burna džiūvo, gleivinę tiesiog degino, tas jausmas skverbėsi gerkle gilyn, ligi paties skrandžio... Vincentas ištiesė apsunkusią ranką ir timptelėjo virvutę, kabančią virš jo sėdynės. Kažkur už sienos suskambo varpelis. Jis klausėsi monotoniško traukinio ratų tuksenimo ir mieguistas pagalvojo, kaip gerai būtų gauti bent vieną stiklą gero konjako arba brendžio.

Aldora atidžiai nužvelgė griežtą blyškų veidą, supamą baltų plaukų, gilias mėlynas akis, kurių

žvilgsnį nedaugelis tegalėjo atlaikyti nenuleidę galvos. Ji žvelgė į tą jauną šaltą moterį ir mintyse svarstė, kaip atrodė kadaise, dar prieš tapdama karaliene. Bruožai buvo tie patys, bet veidas... Net šypsena buvo kita. Aldora nusišypsojo. Šaltas atšiaurus vypsnys. Tačiau ji buvo graži ir tai puikiai žinojo. Žinojo, jog visada tokia liks. Tačiau tai jos nėmaž nejaudino – Aldora stebėjo savo atspindį tuo pat metu atkakliai stengdamasi įžvelgti kažką anapus jo. Ji tarsi svarstė, ar tai vis dar buvo ji, ar kažkas kitas jos kūne...

Išgirdusi praveriamų durų garsą karalienė greitai paguldė šaukštelį ant lėkštelės šalia arbatos puodelio ir atsisuko. Smulkaus sudėjimo tamsiaplaukis vyras, vilkintis puošniu ornamentais išsiuvinėtu švarku, mandagiai nusišypsojo ir priklaupė ant raudono kraujo spalvos kilimo. Aldora nuobodžiaudama nudėbė jį.

- A... čia tu,- nutęsė. Vyriškis pakilo ir tebesišypsodamas ta preciziška dirbtine šypsena prisiartino per deramą penkių žingsnių atstumą.

- Man labai gaila, bet turiu pranešti, Jūsų didenybe, jog Lorencas de Ubrikjė pakeliui į Jūsų rūmus buvo nunuodytas. Manome, jog tai – sąmokslininkų darbas.

Aldora nusišypsojo. Ji pakilo ir kilstelėjusi ilgos baltos suknelės atlapus nužengė nuo pakylos. - Ar ponas de Ubrikjė smarkiai kankinosi?- skambiu balsu pasiteiravo ji. Tamsiaplaukis

pakreipė galvą.

- Tai truko ne ilgiau kaip penkias minutes. Ponas de Ubrikjė dabar jau ilsisi ramybėje. - Nuoširdžiai tikiuosi, jog jo kelionė nebuvo pernelyg nemaloni...- linktelėjo Aldora. Tuo tarpu

vyriškis klausiamai pažvelgė į ją. - Margonijos slaptosios policijos viršilos postas liko tuščias. Ar ką nors esate numačiusi, Jūsų

Didenybe?.. - Visada atsiras kuo pakeisti,- atsakė Aldora.- Net jei tos pareigos ir tokios svarbios... Juodaplaukis iš padilbų žvilgtelėjo į ją. - Galbūt generolas Trišakis Jums pasirodys pakankamai kompetentingas... - Palik tai man, Žilvinai,- nerūpestingai nutraukė jį Aldora.- Kur dabar Lorenco de Ubrikjė

kūnas? Tamsiaplaukis gūžtelėjo pečiais. - Man rodos, jo asmens sargyba dar bando jį gaivinti... nesėkmingai. - Liepsim dešimt kartų iššauti iš visų rūmų patrankų,- tarstelėjo Aldora.- Jo ištikimybės bei

sunkaus darbo dešimtmečiui paminėti... Jis juk dalyvavo mano vestuvių puotoje...- ji keistai šyptelėjo. Vyriškis linktelėjo ir apsisukęs jau ruošėsi išeiti, kai į salę įžengė tarnas ir paskelbė:

- Atvyko baronas de Ubrikjė, Margonijos grafystės slaptosios policijos viršila. Akimirką Aldoros veide šmėstelėjo emocija, gimininga išgąsčiui. Nejučia ji ėmė trauktis atbula,

kai į salę įžengė aukštas rudaplaukis dvidešimt aštuonerių metų amžiaus vyras, kurio ilgi plaukai buvo susukti į kuodą už nugaros. Jį lydėjo šešios pilkais it lietus apsiaustais vilkinčios būtybės, kurių veidrodinėse veidus slepiančiose kaukėse Aldora regėjo savo pačios atspindį.

Vis dėlto, ji greitai atgavo savitvardą. Su šalta šypsena nužvelgusi svečius, ji tarė: - Malonu Jus matyti, pone de Ubrikjė. Mane pasiekė klaidinanti žinia... - O,- tarstelėjo Lorencas.- koks sutapimas... Neseniai man taip pat kai kas pranešė, jog esu

miręs. Tuo tarpu tamsiaplaukis negalėjo atitraukti savo nustebimo ir siaubo kupino žvilgsnio nuo

Lorenco veido. Galiausiai susitvardęs, jis šiurkščiai išrėžė: - Pone de Ubrikjė, Jūs pažeidėte karalienės saugumo taisykles bei etiketą. Liepkite šiems

žmonėms nusiimti tas teatrališkas kaukes... Lorencas žvilgtelėjo į jį. - Jums nepatinka kaukės, Žilvinai? Tada ramiai nužingsniavo tiesiai link Aldoros, kuri jau vėl sėdėjo savo soste ant pakylos.

Sustojęs ties pirmuoju laipteliu, Lorencas nusilenkė, bet nepriklaupė, kaip jam leido jo luomas. - Išgirdęs apie incidentą traukinyje iškart išvykau į sostinę. Tuo traukiniu važiavo mano brolis,

kurį kažkas per klaidą supainiojo su manimi. Tiesa, ponas Žilvinas suklydo – pavojus jo gyvybei nebegresia. Pats įsitikinau.

Aldora mąsliai nužvelgė jį. Ji pajuto, jog pradeda mėgautis šiuo rafinuotu žaidimu. - Nežinojau, jog turite brolį, Lorencai... - Akivaizdu, kad Jūs turite svarbesnių darbų, nei studijuoti mano giminės medį,- su švelnia

šypsena atkirto Lorencas. Jo įniršis, nors slepiamas po įprastine mandagumo kauke, buvo beveik apčiuopiamas. Šeši asmens sargybiniai pasiliko prie durų, jų veidrodiniuose veiduose kartais sušmėkščiodavo žvakių atspindžiai, kurie atrodydavo tarsi judančios ugninės akys...

Aldora šyptelėjo. - Atleisk, Lorencai. Daugiau to nebebus. - Ne,- tarė Lorencas de Ubrikjė.- nebebus... Trys pilkai vilkinčios būtybės žengė link tamsiaplaukio. Lorencas atsisuko į jį. - Žilvinai Akinieti, Jūs esate areštuojamas už pasikėsinimą nužudyti valstybės pareigūną ir

valstybės destabilizavimą.

- Nė velnio! Jūs neturit įgaliojimų!- pikdžiugiškai sušnypštė tamsiaplaukis.- Aš esu karalienei pavaldus pareigūnas, atsakingas už Jos Didenybės saugumą. Jūs negalite man nieko padaryti.

Lorencas šyptelėjo vos kilstelėdamas kairįjį lūpų kamputį. - Aš negaliu. Jūs labai tiksliai pastebėjote. Bet...- Lorencas kyštelėjo ranką į apsiausto kišenę ir

ištraukė raudonu kaspinu perrištą dokumentą.- karalienė gali,- pridūrė ir užlipęs ant pakylos ištiesė Aldorai dokumentą. Ši kreivai jį nužvelgė.

- Kas čia? - Leidimas suimti Žiedo pareigūną bei visos tarnybos likvidavimo įsakymas,- dėmesingai

paaiškino Lorencas. Kurį laiką Aldora pritrenkta žvelgė į jį. Po to staiga ji nusikvatojo. - Likviduoti Žiedą? Jūs mane nustebinote, Lorencai. Nejaugi...- ji net krūpčiojo iš juoko.-

Nejaugi Jūs rimtai? - Niekada nedrįsčiau šaipytis iš Jūsų Didenybės,- patikino Lorencas.- Tačiau Žiedas kelia

grėsmę valstybės stabilumui. Aldora nustojo juoktis. - Aš esu valstybė,- sušnypštė ji. Lorencas išvyniojo dokumentą ir ištiesė jai. - Uždėkite antspaudą, Jūsų Didenybe. Jums nebereikia Žiedo. Jūsų saugumu pasirūpinti visiškai

užtenka Karūnos Apsaugos Gvardijos. Aldora ilgai žvelgė jam į akis nepratardama nė žodžio. Po to lėtai paėmė dokumentą ir jį

perskaičiusi kilstelėjo antakius. - Jūs išsikraustėte iš proto, Lorencai,- ramiai pareiškė. Lorencas šyptelėjo. - Galite įteisinti šį įsakymą vėliau, jei Jums taip patogiau. Pagaliau – tai juk popierius. - Jūs man įsakinėjate,- tokiu pat ramiu tonu tarė ji. Tačiau Lorencas papurtė galvą. - O, ne. Aš tik rūpinuosi Jūsų ir valstybės saugumu. Patikėkite, jei ne aš, Jūs tebebūsite karaliene

ilgiausiai dar dvi savaites... Jis apsisuko ir nužingsniavo link durų. Paskui jį išsekė pilkai vilkinčios žmogystos, dvi iš jų

išsivedė su savimi ir tamsiaplaukį. Šis maldaujamai atsisuko į karalienę. - Gelbėkite! Gelbėkite, prašau Jūsų! Aldora pakilo ir išblyškusi sekė tolstančias jų figūras. Ūmai ji žengė į priekį ir be žodžių susmuko ant grindų be sąmonės. - Kiekvieną naktį šviečiant mėnesienai aš žvalgausi po apylinkes iš dangaus. Kol mėnulio diskas

įveikia savo kelią, spėju aprėpti didžiąją pasaulio dalį. Kur tik bepažvelgčiau, aš matau šimtus mažyčių žiburėlių apačioje – tarsi rausvus išsibarsčiusius jonvabalius. Geriau įsižiūrėjusi galiu išvysti, kaip jie miega tuose savo mažyčiuose nameliuose. Naktį visi atrodo tokie bailūs, pažeidžiami... Tačiau dieną nejausdami jokios sąžinės graužaties jie kerta miškus, kuriuos kadaise laikė šventais ir šaiposi iš dievybių, kurias dar prieš šimtmetį garbino. Ilgai bandžiau suprasti, kas jie. Ir kodėl tebegyvendami kartu su kitais gyvuliais jie mano, jog tapo lygiaverčiais mums. Lyginau juos su įvairiomis gyvūnijos rūšimis vakarais stebėdama jų įpročius ir elgseną. Galiausiai pažvelgiau į veidrodį ir padariau vienintelę logišką išvadą – būdami išvaizda panašūs į daugelį iš mūsų, šie protingi vergų atstovai pradėjo save tapatinti su mumis. Jų trumpas gyvenimas lėmė senųjų papročių žūtį ir užmiršimą. Nebuvo sunku suprasti, jog tėra tik laiko klausimas, kada jie panorės atimti iš mūsų tai, kas teisėtai priklauso mums. Jeigu leisime jiems žengti pirmąjį ėjimą, viskas bus prarasta...

- Tai, ką tu siūlai, nėra sprendimas, seserie. Aš pats suteikiau jiems teisę verstis savarankiškai... Laiko Valdovas taip pat nepritaria šiam žingsniui...

- Darai didelę klaidą pasitikėdamas tuo, kuris ir taip žino ateitį... - Yra kaip yra. Aldora, tavo balsas lemiamas. Ką pasakysi? - Aš pasitikiu Obsidijaus, savo valdovo, nuomone ir manau, jog jėgos naudojimas nieko

neišspręstų. Tik tvirta sąjunga gali garantuoti užtikrintą ateitį tiek jiems, tiek mums.

- Jeigu įrodysiu, jog Galijus vienija gentis kaupdamas jėgas mus sunaikinti... Ar pakeisite savo įsitikinimą?

- Įrodyk tai, sese, ir aš palaiminsiu tavo ketinimą... Aldora pramerkė akis ir tuoj pat susiraukė apakinta beformės baltos šviesos. Savo galvoje ji

tebegirdėjo tolstantį balsų aidą. - Kur aš esu...- sukuždėjo Aldora. Šviesa spigino į akis, prisimerkusi ji bandė apsižvalgyti,

tačiau galva buvo sunki it akmuo. Pabandžiusi pajudėti ji susiraukė iš skausmo, nudiegusio pilvo sritį. Užmerkusi akis ji riktelėjo iš nevilties.

Staiga išgirdusi lengvą šlamesį Aldora suprato, jog yra ne viena. Sustingusi įsiklausė, tačiau buvo visiškai tylu. Ta šalta atšiauri tyla tiesiog spengė jos ausyse... Skausmas stiprėjo. Mintys pradėjo blaustis. Iš pradžių Aldora bandė kovoti su tuo jausmu, po to pasidavė jam, pasidavė ir jausdama, kaip grimzta gilyn į baltą klampią pelkę, lyg ta ryški šviesa tvyrančią visur aplinkui, pavertė galvą. Virptelėjo sukepusios lūpos, kai ji sukuždėjo tą vieną vienintelį žodį:

- Obsidijau... - Aldora... - Aš... Aš taip stengiausi... - Tu padarei viską, ką galėjai... - Niekada... Manęs neapleisk...- dusdama ji burna bandė gaudyti orą.- Ragana... tyko... - Krištolo Karalienė buvo teisi. Ūmai Aldora pramerkė akis ir kilstelėjo galvą. Ji atpažino šį balsą. Jos žvilgsnis nuslydo

rausvomis šilkinėmis užuolaidomis. Raudonos ornamentuotos kambario sienos akimirką pasirodė panašios į kraują. O auksiniai persipynę augalų motyvai... Ar tai ne gyvatės, besirangančios aplink ją... Krūptelėjusi Aldora sukaupė jėgas ir bandė atsisėsti. Skausmas nudiegė pilvo sritį ir ji užmerkė akis.

„Kur tu...“,- apimta beviltiško įniršio sušuko mintyse. - Negi manei, kad iš tiesų viskas bus taip paprasta? Ar tau tai kada nors rūpėjo? Ar vis dar

manai, jog Obsidijus nesuklydo?.. Aldora apsilaižė sukepusias lūpas. Kūną kaustė skausmas, tačiau ji nesiliovė. Galiausiai pirštų

galiukai pajuto purų kilimą ir vaizduotėje akimirksniu sužibo miegamojo vaizdas, su visais baldais ir detalėmis. Ar jis stovi štai ten, prie durų? Vypso iš kampo prie veidrodžio... Ne... Aldoros lūpose ištįso žiaurus kreivas šypsnys. Jis nekenčia veidrodžių. Galbūt stebi ją anapus užuolaidų...

- Pagaliau, argi būtum leidusi įkišti tave į tą stiklinę dėžę, jei būtum taip jau tikėjusi juo. Aš daug ko nesupratau, kai pirmą kartą tave pamačiau. Galbūt tu pati esi daug ką pamiršusi. Galbūt jau seniai nesi savimi...

Ji lėtai atsistojo, vis dar nepramerkdama akių. Jautė šiltą prakaitą, sruvenantį oda. - Krištolo Karalienė sureguliavo tavo smegenis, prisiminimus. Aš niekada nebuvau matęs

Aldoros tais šlovingais laikais. O dabar... Tėra tik kiautas to, kuo kažkada gyveno Obsidijus ir pusė jo tautos. Karalienė sunaikino Aldorą... Likai tik tu. Kūnas Obsidijaus kūnui. Deja, viskas tėra siaubingai paprasta. Jis atgims iš tavęs... Nes tave labiausiai mylėjo. Tačiau Aldoros, kurią jis mylėjo, seniai nebėra. Tu praradai šviesiausius prisiminimus... Kai prieš dvidešimt metų atsikėlei iš karsto. Manei, kad tai sugrįš, bet tai netiesa. Ji niekuomet jų tau negrąžins. Krištolo Karalienei tiesiog nebereikia šlovingosios Aldoros, turėjusios tapti pasaulio karaliene. Dvi valdovės... Nelogiška, tiesa?

Ji pramerkė akis. Šviesa vėl apakino ją, bet po to vaizdas tapo ryškesnis. Tuo tarpu bekūnis balsas tęsė:

- Aš taip esu jos plano dalis. Netgi Auksaakis... Manai, jis be priežasties išdavė Obsidijų ir visus tuos, kurie juo tikėjo? O gal jam kas nors patarė... Įtikino...

Aldora žengė į priekį. Ji regėjo blyškią savo figūrą veidrodyje ant sienos. Nuogą jos kūną glostė saulės spinduliai, tačiau ji nejautė jų skleidžiamos šilumos.

- O aš? Manai, pats nusprendžiau ją nužudyti? Ne. Man patarė... Privertė... Įtikino... Iš tiesų, nesvarbu, koks tai žodis. Mes visi gyvename melu, kurį laikome tiesa ir bijome tiesos, kuri gali pasirodyti kaip melas... Mes bėgame ir slepiamės nuo jos, o tiesa yra... Tiesa šiuo atveju yra Krištolo Karalienė. Tobulybė, sukurta meistro. Šimtmečius ją šlifavo ir gludino, kol kūrinys pranoko savo kūrėją. Tu neįsivaizduoji, ką ji gali. Aldora žinojo... Bet tu niekada to nesuprasi.

Aldora sustojo priešais veidrodį ir pravėrusi lūpas nužvelgė savo atspindį. Uždėjo ranką ant spurdančio pilvo ir užmerkė akis.

- Visa tai nesvarbu,- sukuždėjo ji.- Kiekvienas iš mūsų gyvename, kol turime kokį nors tikslą... Aš žinau savąjį. Kas bus po to, tebūnie.

Vincentas pramerkė akis. Kurį laiką jis klausėsi monotoniško traukinio ratų bildenimo.

Pabandęs prisiminti, kas nutiko, jis pajuto lengvą galvos svaigimą. Miglotai prisiminė, kaip parkrito ant stalo. Dabar... Jis toje pačioje kupė, tik jau paguldytas ant brangia raudona medžiaga išmuštų sėdynių. Kažkas čia buvo...

Vincentas kilstelėjo galvą ir kaipmat pašoko – kitoje pusėje sėdėjo kažkokia aukšta žmogysta, kuri pasilenkusi prie stalo žiūrinėjo kažkokius popierius.

Lorencas išsiblaškęs kilstelėjo galvą. - Prabudai?- vangiai paklausė. Vincentas atsisėdo ir pasikasė galvą. - Man kažko įpylė į vyną... - Tai buvo Vaivorykštės Plaštakė,- vėl nukreipęs žvilgsnį į dokumentus paaiškino Lorencas.-

Profesionali agentė. Ją pasamdė Žiedas per įvairius tarpininkus. - Asmeninė Aldoros armija...- šyptelėjo Vincentas.- Dvylika profesionalių agentų,

užsitikrinusių Jos Didenybės malonę... - Aštuoniolika,- pataisė Lorencas.- Vieną pričiupau. Jį išvežė iš Sidabrinės rezidencijos prieš

pusantros valandos. Dar liko septyniolika. Bandžiau išardyti organizaciją... Nepavyko. Aldorą nepakankamai pribloškė staigus mano prisikėlimas iš mirties.

- Tai tu buvai pas ją?- nustebo Vincentas.- Tuomet kur mes dabar važiuojame? - Kuo toliau nuo jos,- šyptelėjo Lorencas.- Mes jau Margonijoje. Ji greitai įsakys grafui bei savo

generolams mane suimti arba pašalinti. Žiedas ir KAG nedelsiant to imsis. Tiesa, dėl KAG kiek abejoju – generolas Gilgamešas kažkur dingo...- Lorenco šypsnys kiek praplatėjo.- Galbūt ištremtas... Gal pats nusprendė pailsėti... Jis jau seniai prarado Aldoros susidomėjimą.

Vincentas pasukiojo galvą sutraškindamas kaklą. - Tu esi tikras lavonas,- galiausiai beveik linksmai pareiškė jis. Lorencas atsakė melancholiška

šypsena. - Seniai laikas! Aš pavargau nuo šio darbo. Jau dešimtmetį pridenginėju įvairių niekšų uodegas

savo šešėliu... Galbūt ir atėjo laikas pasitraukti... Bet aš ne toks, kaip tėvas. Žaidžiu iki galo. Tegul kažkas pasuka galvą, kaip čia mane nuėmus. Nebus taip jau lengva...

- Tau tiesiog patinka apsunkinti kitiems gyvenimus, ar ne?- šyptelėjęs pasirąžė Vincentas.- Žinai, mudu kiek panašūs. Labiau, nei iš pradžių maniau.

Kurį laiką nė vienas nepratarė nė žodžio. Lorencas įsitraukęs vartė dokumentus. Vincentas susidomėjęs paėmė vieną jų. Tai buvo kažkokio jūrų mūšio planas. Sužymėtos kryptys, tik nebuvo jokių paaiškinimų ar nuorodų. Buvo pridėtas net detalus uosto planas, tačiau vėlgi, Vincentas tegalėjo spėlioti, kas tai.

- Padėk,- mašinaliai tarstelėjo Lorencas.- Tai – ne tavo sritis...

- Tiesą sakant – mano...- šyptelėjęs atkirto Vincentas, kruopščiai tyrinėdamas uosto kontūrus.- Aldora man nemažai sumokėtų už šį popiergalį, tiesa? Gal net gali įvardyti sumą...

Lorencas ištiesė jam mažą tamsaus tiršto skysčio sklidiną stiklinį buteliuką. Vincentas susiraukė.

- Kas čia? - Priešnuodis. Užmiršau pasakyti – kas valandą po lašiuką ant liežuvio. Du prieš vieną, kad

išgyvensi, jei nepamirši dozės,- išsiblaškęs paaiškino brolis.- Tave gerai nunuodijo... Kokį pusvalandį gal iš tiesų buvai miręs. Žodžiu, jei prasikapstysi tris dienas su šiuo...- jis pabaksnojo į buteliuką.- galėsi pradėti kurpti naujų machinacijų planus.

Vincentas abejodamas paėmė buteliuką. - Skonis kaip šūdo, tiesa? - Kiek kartokas. Kai kuriems nuo tinktūros užtinsta liežuvis ir jie uždūsta, bet tu, regis, nesi

alergiškas,- paaiškino Lorencas. Vincentas atsuko dangtelį ir pavertęs buteliuką, nugėrė nedidelį gurkšnį. Brolis suraukė antakius.

- Sakiau, vieną lašą... - Ei, juk taip ir negavau padoriai išgerti...- susiraukęs atkirto Vincentas. Tada pačepsėjo ir

patraukė pečiais.- Gal ir nieko. Tai tu... sugavai tą moterį? - Negalėjau leisti jai pasprukti,- ramiai atsakė Lorencas.- Ji man pravers. - Žinojau, kad kažkas negerai, jei tavimi domisi išvaizdžios moterys...- Vincentas priėjo prie

lango.- Audra liovėsi!- džiugiai tarstelėjo. Lorencas išsiblaškęs pakreipė galvą. - Tiesą sakant, ji dar nė neprasidėjo... Gilgamešas rado Salamandrą pagrindiniame hole. Nors paradinės durys buvo užkaltos,

kažkokia nuojauta atvedė jį ten. Pro apdulkėjusius langus sklindanti šviesa žėravo atsimušusi į tą sodrų žalsvą šarvą, gaubiantį

jos odą. Akimirką Salamandros figūra pasirodė Gilgamešui lyg viltį praradęs dramatiškas riteris... Po to ji pakėlė galvą ir atsisukusi išvydo jį. Gilgamešą kaip įprastai sutrikdė tas ryškių akių

žvilgsnis. Rankoje Salamandra laikė krištolinį kristalą, panašų į vieną tų, kuriais praėjusią naktį buvo apsuptas laužas jo kambaryje.

- Kadaise be vargo sugebėdavau tokius tiesiog išlydyti...- šyptelėjusi pareiškė Salamandra. - O kam tau tai?- tiesiog tarstelėjo Gilgamešas.- Beje, iš kur jie?.. - Puikiai žinai, iš kur jie, generole...- ji žvitriai nusuko akis.- Ta ola prikimšta visokio nuodingo

šlamšto. Gilgamešas kilstelėjo antakį ir, nors nieko nepasakė, Salamandra įžvelgė klausimą jo veide. Ji

irzliai linktelėjo. - Viskas, ką be paliesi, atsiduoda nuodais, generole. Net šviesa ten kitokia. Žinoma, kai kurie...-

ji pakėlė balsą.- Tiesiog įsimylėję tą vietą, nieko čia nepadarysi...- įpykusi ji sviedė kristalą šalin. Šis trenkėsi į sieną. Nubyrėjo keletas dulkių ir sienoje liko rėžis, tačiau pats kristalas nė neįbrėžtas nukrito šalimais. Salamandra niūriai nudėbė jį. Jos veide mainėsi šimtmečiais brandintas gilus įniršis. Lūpose vingiavo žiauri šypsena, o akys fanatiškai liepsnojo.

Po to ji atsisuko į jį ir šis įspūdis pranyko. - Tikriausiai matei statulas, generole...- ji šyptelėjo.- Vargu, ar jų galima nepastebėti. - Tai tik statulos,- ramiai tarė Gilgamešas. Ji lengvai papurtė galvą, o prigesęs žvilgsnis vėl

klajojo kažkur pakampiais. - Mes visi tesame savo svajonių kankiniai, generole...- netikėtai pareiškė ji ir praėjusi pro jį

dingo prieblandoje skendinčiame koridoriuje, kuriuo buvo galima patekti į lauką. Gilgamešas nulydėjo ją akimis.

- Tikra tiesa...- melancholiškai šyptelėjęs tyliai pratarė jis, tačiau Salamandra jau nebegalėjo jo girdėti.

Vėliau jis rado Oliviją žaidžiančią kieme. Gilgamešas dairėsi to paslaptingojo nepažįstamojo, nežinia kuo sužadinusio Salamandros rūstybę, tačiau apleistame sode be jųdviejų su Olivija nieko nebuvo.

- Ar tau kas nors paruošė pusryčius?- pasilenkęs prie mergaitės paklausė Gilgamešas. Ši įsikandusi smilgą rimtai papurtė galvą.

- Salamandra pyksta... Jai nepatinka, kai Nadiras eina į olą... O jis jau ten,- nusižiovavusi mergytė atsisėdo ant žolės.

- Ta ola tikrai ypatinga...- ironiškai šyptelėjo Gilgamešas. Olivija rimtai pažvelgė į jį. - Ragana ten slepia savo didžiausias paslaptis. Taip Nadiras man sakė. Jis bando jas perprasti...

bet jam nesiseka. - Kokia dar Ragana?- nesuprato Gilgamešas. Po to prajuko.- Varge, buvau jau primiršęs tą

šiauriečių mitologiją... - Ei, judu!- iš rūmų pusės pasigirdo nekantrus Salamandros balsas.- Tai ateisite pusryčiauti, ar

ne? Gilgamešas šyptelėjo. - Tai turbūt gražiausia mano kada nors girdėta frazė... Salamandra jų laukė sukryžiavusi kojas tiesiai ant žemės, prie nedidelio žalsvos ugnies lauželio,

kuris keitė spalvą kartu su jos žvynų atspalviu jai judant. Sėdinti tarp aukštos žolės Salamandra atrodė tarsi egzotiškas driežas, ir šią akimirką saulės

spindulių nurausvintas jos veidas Gilgamešui kažkodėl pasirodė gražus. Ir ūmai jam pasidarė liūdna. Galbūt liūdna buvo ir jai, įsmeigusiai akis kažkur į horizontą...

Bet ūmai Salamandra pakreipė galvą ir rausvi jos žvynai vėl sužibo sodriai žaliai. Ji nusišypsojo savo ironiška kreiva šypsena, žvitriai sužibusios akys išsklaidė paskutinius šio įspūdžio likučius. Gilgamešas prisėdo šalia ir sukryžiavo kojas jos pavyzdžiu. Jis pasilenkė virš ugnies verdančio aprūdijusio katilo ir neslėpdamas ūmaus pasibjaurėjimo atsigręžė į Salamandrą.

- Lervos?.. Ir vėl... - Nedėkok, kad rūpinuosi tavo dieta, generole,- su lengva šypsena kaipmat atkirto Salamandra.-

mes visuomet taip valgėme... Tiesa, Olivija?- ji atsisuko į mergaitę. Gilgamešą kiek sutrikdė tas ūmus švelnumas, kuris užplūsdavo Salamandrą, kai ši kalbėdavosi su mergaite. Olivija nusišypsojo. Jos akyse sužibo alkis, kai ji žvelgė į tuos traškančius, iš karščio susisukusius padarėlius.

Gilgamešas pakilo. Salamandra nužvelgė jį. - Kur eini? - Nebegaliu daugiau to valgyti,- neatsisukdamas atšovė jis. - Jeigu tikiesi, jog dėl tavęs išstudijuosiu karališkųjų rūmų meniu, velniškai apsirinki, generole,-

suirzusi riktelėjo jam pavymui, bet Gilgamešas tik numojo ranka ir kažką sumurmėjo. Jis norėjo pasivaikščioti. Atitolti nuo tos žvynuotos paslaptingos būtybės, kurios aurą jautė

visame sode. Ir nors jos magija savotiškai gaivino jo paties silpstančias galias, jis norėjo išsivaduoti nuo tos įtakos. Gilgamešas galbūt tik dabar aiškiau suvokė, ko jam trūko per visus šiuos karų ir intrigų kupinus metus. Jis ieškojo ramybės. Kadaise, žvelgdamas į rimtą, galbūt pernelyg blyškų Aldoros veidą jis tikėjosi, jog ta ramybė slypi anapus gilių mėlynų akių, kuriose galėjo paskęsti visas pasaulis... Bet metai bėgo, Aldoros siluetas vis labiau tolo. Galiausiai ji tik perbėgdavo jo veidu nuvargusiu nieko nematančiu žvilgsniu, o jis taip ir neišvysdavo tų akių taip, kaip matydavo jas kadaise...

Vis dėlto, dabar, jausdamas lengvą rytų vėjo dvelksmą, Gilgamešas nejuto jokio kartėlio. Tiesiog suprato, jog jam niekada nebepavyks susigrąžinti Aldoros. Galbūt pati Aldora nebepajėgs

susigrąžinti Aldoros... Ir, vis dėlto, toks gyvenimas. Generolai pražudo tūkstančius kovodami už savo šalį, įsitikinimus, valdovus... Jis užpūtė dešimtis tūkstančių gyvybių, ir padarė tai tik dėl meilės. Ar tai reiškia, jog jis blogesnis už kitus?

Išgirdęs varnos krankimą primenantį triukšmą Gilgamešas atsisuko į tą pusę. Akies krašteliu jam pasirodė, jog išvydo rausvą audeklo atraižą, švystelėjusią tarp krūmų. Pagautas smalsumo Gilgamešas žengė į tą pusę. Jis nustebo netikėtai išvydęs siaurą takelį, vingiuojantį tarp grubių medžių šaknų ir aštrių krūmokšnių. Miglotai prisiminė, jog kažkada galbūt pats juo vaikščiojo... Bet tai buvo seniai. Gilgamešas lėtai žingsniavo į priekį, dairydamasis į šalis. Jis bandė prisiminti, ar vaikystėje ši vieta atrodė taip pat. Galbūt čia buvo parkas... Ne, šie medžiai tikriausiai kerojo čia ir tą karštą tvankią vasarą...

Urvo anga atrodė lygiai taip pat, nors Gilgamešui, savaime suprantama, ji buvo susiaurėjusi. Stabtelėjęs jis šyptelėjo ir papurtė galvą.

- Ar tu pasiruošęs? Karvedys krūptelėjo ir atsigręžęs nužvelgė smulkią Olivijos figūrėlę. Ji stovėjo už kelių

žingsnių ir pakreipusi galvą nenuleido nuo jo savo didelių protingų vaikiškų akių... Gilgamešas nukreipė žvilgsnį. Jis atsigręžė į olą. - Užeisim?- tarstelėjo.- Įdomu, ar per keliolika metų dar neįgriuvo tas tiltas... - Privalai žengti pirmas,- ūmai pareiškė Olivija. Ji nepajudėjo iš vietos. Gilgamešas suraukė

antakius ir papurtė galvą. - Žinai, tu kažkuo mane gąsdini,- sumurmėjo jis žengdamas į tamsą. Tuo tarpu Olivija ėjo iš

paskos išlaikydama tarp jų esantį atstumą. - Baimė yra tarsi šmėkla, keičianti veidus. Taip sakė Salamandra...- pareiškė mergaitė.

Gilgamešas įkvėpė šalto drėgno urvų oro ir įsiklausė į skambų vandens lašų skleidžiamą aidą. - Ar yra kas nors, ką tau Salamandra galbūt pamiršo paminėti?- tarstelėjo jis žengdamas gilyn.

Šįkart nebuvo pasirūpinęs deglu, tad greitai eiti teko apgraibomis. - Ji nieko nesakė apie vorus,- iš už nugaros atsklido skambus Olivijos balso aidas.- Ar tu taip

pat bijai vorų? Gilgamešas prisimerkė ir nusibraukė nuo kaktos užtiškusius vandens lašus. - Tu net neįsivaizduoji...- papurtė galvą jis. Oras buvo drėgnas ir slogus. Juodu slinko siauru tuneliu, daug siauresniu nei kadaise atrodė

aštuonmečiui berniukui. Gilgamešas žingsniavo į priekį susilenkęs beveik perpus, kliūdamas už atsikišusių uolų ir akmenų. Jis girdėjo grakščius Olivijos žingsnius šalimais. Kartkartėm dilbiu pajusdavo jos plaukus ir kvapą. Kažkodėl tai jį ramino. Žvelgdamas į Olivij ą jis jautėsi, lyg stebėtų kažką nepaprastai brangaus ir seniai prarasto...

Į veidą plūstelėjo šviežio oro banga. Gilgamešas kilstelėjo galvą ir išvydo balkšvą šviesą. Priešais atsivėrė skardis, besileidžiantis tamsion bedugnėn. Siauri laiptai leidosi palei šį skardį

pusžiedžiu, nenutoldami nuo gruoblėtos urvo sienos. Urvo centre iš bedugnės kyšojo aukšta plati ola, ant kurios pilkavo apsamanoję šventyklos griuvėsiai. Tiesiai virš jų bolavo apskrita anga urvo viršuje, pro kurią ant aukšto centrinio bokšto iškelto krištolinio kristalo liejosi dienos šviesa.

Gilgamešas giliai įkvėpė to lengvo drėgno oro. Vienintelis garsas oloje buvo tylus pro angą viršuje čiurlenančio krioklio šniokštimas. Stiklinis kristalas taip laužė šviesą, jog krioklio srovėje nuolat raibuliavo vaivorykštė.

- Kaip gražu...- sumurmėjo Gilgamešas. Jį apėmė ramybė, tarsi suvokimas, jog nieko blogo nebegali atsitikti kol jis čia. Tuo tarpu Olivija rimtai apžvelgė atsivėrusį urvą.

- Aš ateinu čia pažaisti. Man patinka žaisti labirintą. Jis nupiešia ir palieka man kreidelių. Aš visada randu kelią,- pasigyrė ji. Gilgamešas pakreipė galvą.

- Kalbi apie tą... Salamandros draugą?

- Ne,- pakėlė besišypsančią galvą Olivija.- Jis dažnai čia lankosi. Aš niekada nesu jo mačiusi. Kartais jis pasikalba su manimi... kai aš miegu.

- Tu tikrai mane gąsdini,- papurtė galvą Gilgamešas, padėjęs koją ant pirmosios pakopos.- Duok ranką, čia lengvai galima nuslysti...

- Aš nenuslysiu,- rimtai patikino Olivija.- Tu taip pat. Ji nenori mums kenkti. Ji tavęs laukia. - Ji?- akimirką Gilgamešas krūptelėjo. Atmintyje iškilo Aldoros veidas. Tas mąslus blyškus jos

siluetas tomis dienomis, kai ji dar nesusigūždavo pajutusi jį šalia. Tie metai – toks trumpas laikas – perbėgo jo atmintyje ir akimirką jis prisiminė, kaip apkabino ją tą tamsų vakarą, jiedu stovėjo balkone gal ištisą amžinybę žvelgdami į žibančias nakties žvaigždes, jausdami atšiauraus vėjo dvelkimą. „Pasaulis priklauso mums...“,- tada sukuždėjo Aldora. Tada viskas atrodė taip aišku, tačiau dabar jis iš tiesų nesuprato, ką ji tada norėjo pasakyti.

Tiltas tebebuvo. Gilgamešas pirštų galiukais perbraukė per akmeninį turėklų paviršių ir delnu pajuto vėsumos dvelksmą. Štai ir vartai. Vartai, anapus kurių...

Ūmai jis sustojo. Atsigręžė. Olivija klausiamai pažvelgė į jį. - Tu nenori jos pamatyti?- žvelgdama didelėmis vaiko akimis pasiteiravo ji. - Kas ta ji?- griežtai paklausė Gilgamešas. - Ragana. Ji vis dar ten. Gilgamešas atsisuko į šventyklos viduje tvyrančią tamsą. Akimirką suabejojo. Tačiau giliai

viduje jis tebebuvo tas berniukas, kuris kadaise vienas nepabūgo žengti į tamsų urvą. Gilgamešas nužingsniavo į priekį. Negalvodamas jis ištiesė ranką ir pajuto mažą drėgną

Olivijos delną. Viduje juodu pasitiko prieblanda ir tykus krioklio čiurlenimas. Jis giliai įkvėpė. Ji tebestovėjo

kaip kadaise ir tebežvelgė į jį. Jos veide žaidė vaivorykštė ir mirguliavo tūkstančiai jausmų, o baltose akyse, rodės, žėrėjo deimantinės ašaros.

Jis sustingo. Olivija taip pat buvo nustėrusi. Jiedu negalėjo atitraukti akių nuo statulos. - Ar tai ji...- Gilgamešas šyptelėjo.- Ragana? Stiklo šalies karalienė... - Ne. Tai tik statula,- ataidėjo skardaus Olivijos balselio aidas. Gilgamešas atsigręžė į ją. - Sakei, jog ji manęs laukia... - Jis taip sakė,- atsiliepė Olivija ir pažvelgė į jį didelėmis gintarinėmis akimis. - Kas tas jis?- kiek suirzęs pakreipė galvą Gilgamešas. Mergaitė nusisuko. - Aš niekada jo nemačiau. Jis nupiešia labirintą ant sienos prie tilto... Aš surandu kelią. Mes

taip žaidžiame. Gilgamešas apsidairė. Jam pasirodė, lyg kas šmėstelėjo šešėliuose... - Galbūt koks pamišėlis. Tau nederėtų čia lankytis,- karvedys išgirdo savo balsą. Ūmai jo

dėmesį patraukė baltas blyksnis tolumoje. Kitoje salės pusėje, anapus kristalais padabintų kolonų ir bežadžių statulų minios, sustingusios amžinam laukime, virš arkinio praėjimo žibėjo aukso raidėmis iškaltas užrašas, kuris nušvisdavo, kai jį pasiekdavo pro krioklio uždangą prasiskverbę šviesos spinduliai. Šie žodžiai buvo iškalti sena, daugelio jau pamiršta, kalba, tačiau jis suprato kiekvieną jų. „Pasaulis priklauso mums.“

Gilgamešas nuleido galvą. Ūmai jis prajuko. - Žinai, galėčiau prisiekti, jog kažkur esu tai girdėjęs...- sumurmėjo. Išvydęs laiptus,

besileidžiančius į statulų salę, jis vikriai nusileido ten ir plačia alėja, lydimas daugybės stiklo akių žvilgsnių, nužingsniavo link arkos ir aukso raidėmis iškaltų žodžių virš jos. Olivija pasiliko viršuje ir pravėrusi burną stebėjo tolstantį jo siluetą. Ji nesuprato tų žodžių, tačiau vaiko širdis nujautė, jog kažkas turi įvykti.

- Kartais atrodo, jog visas mano gyvenimas tėra vienas didelis pokštas...- eidamas papurtė galvą Gilgamešas. Jis sustojo tiesiai priešais užrašą ir atkakliai įbedė į jį akis. Viduje sukilo ilgai tramdyta pagieža ir pyktis.

Ūmai raidės pradėjo lietis. Gilgamešas sumirksėjo. Tirštas išsilydęs auksas pradėjo tįsti žemyn. Keli žibantys lašai paptelėjo ant akmeninio grindinio. Gilgamešas žengė atgal nenuleisdamas akių nuo to keisto reginio.

Ūmai jis atsisuko. Žiburiuojančio išsilydžiusio aukso srovė plaukė tiesiai link jo, taurusis metalas tiesiog sruvo akmens sienomis, veržėsi iš smulkiausių plytelių. Kelias aukštyn jau buvo atkirstas. Gilgamešas sukosi ratu, tačiau burbuliuojanti ir šnypščianti geltona upė kilo artinosi. Mirtis buvo neišvengiama. Paskutinę akimirką jis užmerkė akis. Atmintyje vėl iškilo Aldoros siluetas.

Žvilganti aukso upė pradėjo semti kojas. Jis suriko ir suklupo jausdamas, kaip visas kūnas svyla pragariškoje ugnyje. Gilgamešas paskutinį kartą ištiesė ranką, tarsi norėdamas pasiekti Oliviją, stovinčią kažkur toli, po to jo kūnas sukniubo ir visa tai baigėsi. Amžiams.

- Pasaulis priklauso mums... Juk puikiai perpranti šachmatus, tiesa, Aldora? Baltos figūros

visuomet laimi... kai žaidžia lygiaverčiai priešininkai. - Nori uždaryti mane į tą dėžę? Gan pigus triukas... Obsidijui negali nieko nutikti. Jį saugo

likimas. Aš tuo tikiu. - Jam nieko nenutiks. Tačiau jį gina ne likimas. Tai padarysi tu. Privalai pasirinkti, Aldora.

Paaukoti save ir išgelbėti j į... arba stebėti, kaip griūva visa tai, kuo judu tiek metų gyvenote... - Ar... Ar aš prisiminsiu tai, kai pabusiu... kai bus lemta... - Tu žinosi viską, ką tau reikės žinoti. - Obsidijus išgyvens? - Aš tau tai pažadu. - O aš? - Deja. Tavęs jau nebebus galima išgelbėti... Gilgamešas giliai įkvėpė. Oras buvo šaltas. Labai šaltas. Šaltis sruvo į jo kūną ir sulig kiekvienu

iškvėpimu dvelkė atgal, persipynęs su minčių, emocijų šešėliais. Tuo nebyliu blyškiu antspaudu, kuris žmogų darė žmogumi...

Jis girdėjo tylius balsus. Vyro ir moters. Jaunos moters, galbūt dar tik mergaitės... - Aš padariau viską, ko prašei. Dabar žmonės paskelbs Obsidijui karą... Ir jis supras jų tikrąją

prigimtį. - Esu tau nepaprastai dėkinga. Pateisinai mano didžiausius lūkesčius. - Tu esi viskas, dėl ko verta gyventi šiame pasaulyje. Jei pralaimėsi šį karą, jis taps bevertis... - Mes abu jį laimėsime. Ir Obsidijus taip pat. Ar tiki manimi?.. - Ar pameni žodžius, kuriuos tau parašiau? Gilgamešas antrą kartą giliai įkvėpė. Jų balsai pritilo ir susiliejo, tik bendras darnus kuždesys

pripildė erdvę: - Apkabinsiu tave tame šlamesy/ Ir mudu, atgimę rasos spindesy,/ Iš naujo pasveikinsim

auštančią dieną/ Tu, mano šlovinga nakties karaliene... Ūmai Gilgamešas pramerkė akis. Jį apakino ryški balta šviesa, spindinti visur aplinkui. To

švytėjimo fone ryškėjo dvi tamsesnės susiglaudusios figūros. Jauno vyro veidas spinduliavo auksine šviesa, o balta suknele vilkinti mergina kiek pravėrusi mąslioje šypsenoje sustingusias lūpas nenuleido nuo jo rudų akių žvilgsnio.

- Legendos tave išaukštins...- atsklido merginos balso aidas.- o Obsidijų prakeiks. Tačiau mes visada žinosime tiesą. O vergų giminė taip ir liks vergijoje... Kad ir kokiam valdovui jie betarnautų. Tokia jų prigimtis.

- Tavo valia bus įvykdyta,- karštai atsiliepė vyras. Ūmai jie abu atsisuko į Gilgamešą. Jųdviejų siluetai nublyško. Viskas pradėjo suktis ratu. - - Aš suteikiu jums galią… Visiems ir kiekvienam... Tiems, kurių protėviai jau kovojo jėgų

pusėse, ir tiems, kurių vaikai kausis šiuose frontuose... Tiems, kurie laimės, ir tiems, kurie žus... Nes šviesa negali egzistuoti be tamsos, taip kaip tiesa be melo... Aš suteikiu jums galią pažvelgti į tamsą ir regėti šviesą niūriausiose jos gelmėse... Aš suteikiu jums galią įveikti demonus ir jų palikuonis... Aš suteikiu jums galią likti gyviems, kai mirtis šienauja pasaulio platybes, suteikiu galią įveikti tai, ko negali nugalėti niekas... Ir vienintelis dalykas, ko turite bijoti, slypi veidrodyje... Saulė teka rytuose, o leidžiasi vakaruose...- jis aiškiai girdėjo tą balsą, lygiai kaip ir vaikystėje. Tačiau geriau įsiklausęs išgirdo ir dar kai ką. Jiedu kalbėjo duetu. Vyras ir moteris. Galiausiai jis nutilo, o ramus melodingas jos balsas pareiškė:

- Žodis ištartas. Pabusk, Gilgamešai... Gilgamešas lėtai pravėrė akis. Jis ne iškarto suprato, kur esąs. Kurį laiką ausyse tebeskambėjo

žodžiai: „Ir mudu, atgimę rasos spindesy,/ Iš naujo pasveikinsim auštančią dieną/ Tu, mano šlovinga nakties karaliene...“

Jis lėtai pasirėmė rankomis ir nužvelgė dulkiną akmeninį grindinį. Tada jo akys pamažu kilo permatomais statulų siluetais, arka ir apsistojo ties aukso užrašu virš praėjimo. „Pasaulis priklauso mums.“

Jis papurtė galvą ir atsistojo. Akyse viskas kiek suposi, salė, rodos, siūbavo, bet tai buvo niekis. Gilgamešas gana tvirtai nužingsniavo link laiptų. Olivija laukė ten. Ji atrodė baisiai smulki tarp visų tų kolonų.

- Ar kalbėjaisi su ja?- smalsiai, o kartu ir nusigandusi paklausė ji.- Aš girdėjau tavo balsą! - Tikrai? Ir ką gi aš sakiau?- Gilgamešas nužvelgė ją. Olivija pakėlė galvytę, kad galtų pažiūrėti

jam į akis. - Kažką minėjai apie kažkokį žaidimą. Figūras. Baltos visada laimi, kai žaidžia... - Taip taip...- numojo ranka Gilgamešas.- Rodos, pats kažkur būsiu tai girdėjęs... Nagi, eime.

Noriu tave išvesti, kol mums ant galvų kas dar neužpylė kokio prastesnės prabos metalo... Nesuprasdama Olivija išplėtė akis. Tačiau Gilgamešas nusišypsojo. - Nesvarbu... Kartais man tiesiog vaidenasi... Jiedu susikabino rankomis ir nužingsniavo link akmeninio tilto. Kurį laiką nuo vandens lašų

atsispindėję saulės spinduliai auksino jų siluetus. Tuo tarpu iš už arkinio praėjimo pasirodė Nadiro figūra. Jis sustojo ir nulydėjo akimis

išeinančiuosius, kurie taip ir nepastebėjo jo. Ir buvo sunku suprasti, šypsena ar pykčio grimasa tą akimirką žaidė demono veide.

Rūmų kieme jie rado Salamandrą. Ši abejingai nudėbė Gilgamešą. - Štai kur tu, generole. Galvojau, ką taip ilgai mintiji tuose krūmuose... Pačiu laiku parvedei

Olivij ą. Jau pats laikas rinkti vaistažoles... - Turėtum ją geriau prižiūrėti,- ramiai tarė Gilgamešas ir padavė Olivijos ranką Salamandrai.

Ši šyptelėjo. - Taigi, generole... Iš akių matau, jog ketini mus palikti. Ar supratai savo tikslą? - Ne,- atsakė Gilgamešas.- tačiau man tikrai daug kas paaiškėjo... Artėja Saulės karnavalas.

Manau, norėsiu jį atšvęsti su senais pažįstamais...

Salamandra vėl nusišypsojo. Galbūt kiek liūdnokai. - Ar žinai, kur keliauti? - Aplankysiu Luger. Man išeitų į naudą kalnų oras...- pakreipė galvą Gilgamešas. Salamandra

ilgai nenuleido nuo jo įdėmių žalių akių. Po to ji lėtai linktelėjo. - Tuomet, tai viskas. Sudie, generole. - Sudie,- atsisveikino Gilgamešas.- ir ačiū tau. Salamandra kilstelėjo vieną antakį. - Už ką jauti pareigą man dėkoti? - Per visą šį laiką tu nė karto neužsiminei apie šachmatus...- Gilgamešas šyptelėjo ir apsisukęs

nuėjo link medžio, prie kurio laikė pririšęs savo žirgą. Abstulbinta Salamandra lydėjo jį akimis. - Pagiežinga balta kalė... Tiek metų, o tos pačios frazės...- ji papurtė galvą ir nusišypsojusi

Olivijai nusivedė ją link žalsva šviesa žėruojančio laužo.

PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Prologas „Aš esu karalienė... Ir jūs visi man paklusite...“

Deimantų Karalienė

Blausus pilkšvas jos veido atspindys nežymiai krustelėjo arkiniame lange. Pilkšvo lietaus šuorai skrodė kiaurai blyškius skruostus, nykstančius tamsiame stikle, o ties kakta akimirką sužibo tolimas begarsis žaibo tvyksnis, dar labiau išryškinęs gilias mėlynas josios akis.

- Sukilėlių būriai pastarosiomis dienomis atvirai telkiami Urijoje ir Nirijoje. Lūtakas... Aldora užmerkė akis. Ramus metodiškas balsas kalbėjo toliau, tie žodžiai pynėsi, liejosi ir

skendo jos galvoje tarsi ilga ir migdanti lopšinė. - ... Lūtako grafystė... Aldora vangiai kryptelėjo galvą. - ... Margonija mums praktiškai paskelbė karą. Grafas davė įsakymą likviduoti Jūsų armijos

generolą, vardu Trišakis. Margonijos slaptoji policija šiuo metu rezgia neaiškius sąmokslus. Pasistengėme likviduoti pagrindines grandis, tačiau tai...

- Nepavyko?- su lengva šypsena užbaigė Aldora. Tebesišypsodama ji žengė artyn kalbančiojo figūros. Jai už nugaros tvykstelėjo žaibas. Šįkart buvo girdėti tylus griaustinis.

- Jie yra profesionalai, ponia,- nesutriko balsas.- Jie numato aplinkybes. Daugybę tikėtinų įvykių, reakcijų, jie pasiruošę viskam.

- Kada prasidės sukilimas?- sustojusi ūmai paklausė Aldora. - Iškart po šventės. Sukilėliai prisidengs festivaliu grafysčių sostinėms užimti. Po to... viskas

taps daug labiau komplikuota. - O Lorencas?- šyptelėjo Aldora atidengdama žibančius baltus dantis.- Kur jis? - Raudonojo Drakono tvirtovėje. Požeminis fortas, slapta MSP bazė. Agentas Žilvinas taip pat

laikomas ten. Aldora šyptelėjo, tik šį kartą siauriau, nepraverdama burnos. - Praneškite generolui Trišakiui, jog jam suteikta aukščiausia valdžia visuose regionuose.

Perėmęs kontrolę Margonijoje tegul žygiuoja į Uriją ir Nirij ą... Priėjusi prie salėje stovinčio stalo ji vedė pirštu per šalies žemėlapį su ta pačia mąslia šypsena

veide.- Mes paskandinsime juos kraujyje...- tyliai sukuždėjo Aldora. - Grafus ir jų baronus galime palenkti į savo pusę... Su Margonija bus sudėtingiau... - Suimkite grafą Saulių ir su šeima atgabenkite pas mane,- pavargusiu balsu nutraukė Aldora.-

Aš suteiksiu jiems gyvenimišką pamoką... Priminsiu, koks svarbus yra lojalumas šiais nepastoviais laikais...

- O Lorencą de Ubrikjė?- tarstelėjo balsas. Aldora atsisuko. - Trišakis juo pasirūpins. Man tereikės įrodymo, jog jis tikrai... nebekenksmingas. Figūra nusilenkė ir nužingsniavo link durų. Aldora sekė ją akimis. - Voltai!- staiga pašaukė ji. Jis atsisuko. - Žiedas keliauja į Šešėlių Žemę. Perduok likusiems. O dėl Karūnos Apsaugos Gvardijos... Ji

panaikinama. Reikia dar daug ką paruošti... - Mano valdove,- tepasakė balsas ir išėjo. Likusi viena Aldora atsigręžė į audringą naktį,

siaučiančią padangėje, ir akimirką pajuto, jog savo dvasia norėtų būti ten, tarp šėlstančios vėtros ir besitrankančių žaibų. Keletą minučių ji tik stovėjo ir stebėjo audrą, tačiau tepajuto nuovargį,

nematoma banga nusiritusį kūnu. Tą akimirką Aldora miglotai suvokė, jo tik šis nuovargis ir tepalaiko jos gyvastį.

Pirma dalis

„Mes visi tesame savo svajonių kankiniai“

Salamandra

Nythera apsidairė. Nežymiai snyguriavo. Gerai įsiklausiusi ji išgirdo piktus balsus. Lilė ir Ragnarokas. Jokių abejonių.

- Esi tik tu. Tavo žmonės... Tavo interesai... Tavo karas... Na ką gi, gali susikišt visą šį karą šiknon. Man to nereikia. Niekada nereikėjo...

Nythera neramiai pakreipė galvą. Tai nieko gero nežadėjo. Galbūt jai reikėjo pasilikti viduje, su Lile... Tačiau jiedviem seniai reikėjo leisti išsikalbėti. Ypač Lilei. Nythera galbūt geriau už kitus žinojo, jog per visus šiuos metus Lilė niekada neužmiršo savo brolio.

Į veidą dvelktelėjo atšiaurus vėjas. Nythera užmerkė akis. Ji juto, kaip nuraudo vėtros raižomi skruostai. Jai patiko tas pojūtis, tad kurį laiką stovėjo nejudėdama, stengdamasi nesiklausyti ginčo už namo sienų.

Nythera... Ji nežymiai pravėrė akis. Sniegas kūrė nepatvarius neaiškius pavidalus, lakstančius,

stingstančius, atgimstančius ir byrančius aplink. - Nythera... Privalai sugrįžti... Tuoj pat... Tau gresia didelis pavojus... Ir tavo tėvas nuo šiol

nebegali tavęs apsaugoti... Ji prisimerkusi įdėmiai žvelgė į sūkuriuojančia snaiges. - Aš nebegrįšiu,- ramiai, bet aiškiai ištarė ji pūgai.- Daugiau niekuomet... tavęs nematysiu. - Tu privalai... sugrįžti... Padangėje pasigirdo skardus paukščio klyksmas, pervėręs ją ligi pat širdies gelmių. Nythera

kilstelėjo galvą ir išvydo tamsų siluetą, smingantį žemyn. Kažkas ją sugriebė į glėbį ir stipriai suspaudė. Dusdama Nythera kilstelėjo galvą ir akimirką išvydo iki skausmo žydrą dangaus kraštelį, apsuptą baltų švytinčių debesų paklodės. Balta spalva vis ryškėjo ir ryškėjo, kol galiausiai pradėjo akinti, o mėlynas dangaus ruoželis kas akimirką siaurėjo. Nythera tuščiai gaudė orą, ją kažkas pakėlė į viršų. Po to ji pajuto, kaip plunksnuotas užpuolikas sudrebėjo visu kūnu ir suklykęs bloškė ją šalin. Nythera trenkėsi į atsikišusią uolą kalno šlaite, dzingtelėjo lūžtantys varvekliai. Ji pajuto kraują ant veido ir skausmą sutrenktame petyje, po to iš lėto, tarsi plunksnelė, pradėjo kriti žemyn. Galvoje ūžė vėtra, visas pasaulis virto dugno ir krašto neturinčiu vientisu sniego sūkuriu.

Ją sugavo tvirtos rankos ir akimirką viskas liovėsi. Nythera sunkiai praplėšė vokus. Ji nusišypsojo taip, kaip šypsodavosi dar vaikystėje.

- Tėve...- sukuždėjo.- Tėve... Kaip aš tavęs pasiilgau... Nythera pramerkė akis. Duslus griaustinio murmėjimas buvo pirmas garsas, pasiekęs jos ausis.

Kurį laiką ji tik gulėjo prieblandoje žvelgdama į lubas ir klausėsi. Girgžtelėjo lentos iš gretimo krėslo. Nythera staigiai pakreipė galvą. Tvykstelėjęs žaibas

išryškino kylantį Edgaro siluetą. - Vaje...- Nythera atsisėdo lovoje ir papurtė galvą.- Kiek ilgai aš miegojau? - Keletą dienų. Truputį ilgiau nei savaitę,- išsisukinėdamas numykė Edgaras. Ji pakilo ir tik tada

pajuto besanti nuoga. Edgaras nužvelgė ją nuo galvos ligi kojų, tačiau jo veide nesujudėjo nė raumenėlis.

- Teko tave nurengti, supranti...- nerūpestingai paaiškino jis.- Bet nesijaudink. Drabužiai buvo šiek tiek apiplyšę, bet Luger juos sutvarkė...

Nythera šyptelėjo. Tuo tarpu Edgaras jau tiesė jai storą elnio odos sulopytą paltą.- Kiek padėvėta, tačiau elegantiška... Pats išrinkai?

- Išlošiau mieste,- vienas draugas gražino skolą,- apgailestaudamas tarstelėjo Edgaras.- Senas sukčius, bet dabar neturi pinigų. Davė šitą. Sakė, neša laimę.

- Tikrai...- Nythera įkvėpė duslaus nuo palto sklindančio kvapo.- Tave ir vėl apgavo. Su juo jau mirė trys žmonės.

- Nebūtis taip pat yra tam tikra laimės forma, tiesa?- su šypsena mirktelėjo jis. Tada atsitraukė.- Be to, su juo atrodai... nuostabiai. Truputį gaila, kad Narijus tavęs nemato. Jis visąlaik prie tavęs budėjo protarpiais su Luger. Pakeičiau jį tik šį rytą.

Nythera apsižvalgė. Po to koketiškai pakreipė galvą ir šyptelėjo. - Pasiilgai manęs, Edgarai? Jis nebesišypsojo. - Norėjau atsisveikinti. Kurį laiką jiedu nepratarė nė žodžio. Kas keletą minučių griaustinio lydimas kambarį

nutvieksdavo vaiduokliškas blyksnis, kurio šviesoje jų veidai įgaudavo pamėkliško blyškumo. Nythera nenuleido akių nuo jo veido. Ji skaitė jo mintis, tuo pat metu probėgšmais suvokdama, jog jis regi josios.

- Praeitą naktį... aš vėl jas sapnavau...- Edgaras nuleido galvą.- Jos šaukėsi manęs. Viskas buvo kaip ir visąlaik. Aš bėgau, nors žinojau, kaip viskas baigsis. Vis tiek bėgau. Ir nesuspėjau. Ir jis... Jis stovėjo prie jų ir juokėsi iš manęs.

Edgaras pakėlė akis. Nythera tebetylėjo. Ji žinojo, ką jis pasakys. Regėjo tai jo akyse. - Tu žinai... - Tu žinai, ką tai reiškia,- garsiai tarė Edgaras.- Žinome abu. Greitai išvyksiu. Iškart po šventės,

kai viskas bus baigta... - Ar sugebėsi tai ištverti?- tyliai, vos praverdama lūpas, pratarė Nythera. Jis kreivai šyptelėjo ir

vėl virto senuoju ironiškuoju Edgaru. - Pamatysim. Bet tau neverta dėl to jaudintis – aš pakankamai įgudęs rūpintis savimi. Nythera pirštais palietė dešinįjį skruostą ir užčiuopė keletą veidą vagojančių plonų, bet gilių

randų ir liūdnai šyptelėjo. - Aš buvau graži, tiesa?.. - Buvai...- linktelėjo Edgaras ir priėjęs nubraukė plaukus jai nuo skruosto.- Tačiau dabar tu esi

nuostabi,- tyliai tarė žvelgdamas jai tiesiai į akis. Tada tiesiog paleido ją ir išėjo. Nythera nulydėjo jį akies krašteliu, kol trinktelėdamos užsivėrė

kambario durys. Lil ė kilstelėjo prie lūpų taurę. Žvakių šviesoje sumirgėjo skaidriame krištole išraižyti

ornamentai. Ragnarokas suraukęs antakius dėbtelėjo į ją. Tada atsisuko į greta stovintį Larzą. - Ši sumauta audra nesiliauja jau antrą parą. Tai jau pradeda visus veikti. Larzas kreivokai nudelbė Oksą, tuo metu svetainės kampe tyliai besikuždantį su Vijana.

Ragnarokas pasekė jo žvilgsnį. - Nepasitiki jais dviem?- kreivai šyptelėjo. Larzas nieko neatsakė, tik paėjęs į šalį paėmė ant stalelio stovintį vyno butelį ir jį atkimšęs

užsivertė tiesiai į burną. Lilė kreivai pašaipiai nudėbė jį. - Mes turime stiklinių, laukinuk. Tai – toks daiktas, į kurį įsipili ko nors, kai norisi išgerti...

Larzas ją paprasčiausiai ignoravo. Sudundėjo duslus trenksmas, namas sudrebėjo ligi pamatų, iš pakampių pakilo seniai nešluostytos dulkės.

Luger, vilkinti baltą odinį kostiumą, susižvalgė su Komandoru. Jiedu stovėjo abipus besikūrenančio židinio, atsirėmę į įšilusius jo šonus.

- Manai, į namą?- glaustai tarstelėjo Luger. - Nebūtinai...- nusuko akis Komandoras. - Gal reikėtų pažiūrėti? Jis numojo ranka. - Nemanau, kad dabar tai būtų gera mintis... Jie visi išgirdo, kaip hole prasivėrė lauko durys. Iš lauko padvelkė drėgnu oru, akimirką

skersvėjis graudžiai sukaukė židinyje, o prigesusios liepsnos piktai šnypšdamos ėmė kapoti vėją melsvais liežuviais.

Po to durys užsitrenkė ir kambaryje vėl įsivyravo slogi ramybė. Įžengė Narijus. Vanduo srovelėmis tekėjo nuo jo apsiausto ir plaukų, o suvargęs veidas spindėjo sidabro lašais.

Visi atsisuko į jį. Narijus pastatė ant grindų krepšius su maisto produktais. Priėjęs Komandoras tyliai padėkojo, jiedu persimetė pora žodžių, po to Komandoras sunkiai pakėlė pilnus krepšius ir nužingsniavo į holą, kur buvo durys į rūsį.

Luger išsitraukė ąžuolinę pypkę ir išsiblaškiusi dairėsi tabako. Tuo tarpu Narijus nusimetė šlapią apsiaustą.

- Mieste visi truputį neramūs,- lyg tarp kitko pareiškė jis. Niekam neatsakius, apsižvalgęs tęsė.- Pasirodo, gali kilti karas... greičiau, nei maniau. Kas nors apie tai žinojo?

Jis reikšmingai atsisuko į Lil ę, tačiau ši meistriškai pasislėpė anapus ironiškos minos ir nusuko akis. Luger taip pat teko atlaikyti žvilgsnio bangą. Ji ramiai kišo tabaką į pypkę.

- Karas ir turi prasidėti netikėtai. Jeigu visi apie jį sužino per anksti, karas dažniausiai pralaimimas...

- Ką gi,- šaltai pareiškė Narijus.- Manau, dabar nėra per anksti... pasidalinti netolimos ateities vizijomis.

Luger probėgšmais dėbtelėjo į jį, tada vėl sutelkė visą dėmesį į pypkę. - Yra kaip yra. Narijaus veidas buvo virtęs šalta įniršio kauke. - Tai viskas, ką man tegali pasakyti?- tepratarė jis.- O gal nežinojai? Tikėjotės mano paramos...

sąmoningai atkirsdami mane nuo mano žemės ir vyrų? Aldoros kariuomenė jau tikriausiai stovi prie vartų, tiesa? Ji juk žino...

- Pagrindinės Aldoros pajėgos įstrigusios Margonijoje,- Luger įsikando pypkę ir liežuviu nustūmusi ją į lūpų kamputį, brūkštelėjusi į šlaunį užžiebė degtuką.- Ji ne visai pasitiki vietine valdžia. Keletą dienų jos vyrai bus sutelkę dėmesį į grafo bei jam lojalių baronų areštavimą ir neutralizavimą. Po penkių dienų tu jau būsi Nirijoje, o ji žygiuos per Lūtaką. Tuo tarpu mūsų laivynas jai smogs iš už nugaros – mes paimsime sostinę, kol Lilė užlaikys ją Lūtake. Atėjus laikui, raguotieji atsitrauks į Uriją, kur būsiu aš...- Luger nusišypsojo atidengdama akinamai baltus dantis.- Viskas kruopščiai suplanuota. Nežinome tik vieno – kur kokiu etapu bus pati Aldora. Tačiau jos erai atėjo galas. Ji netgi nepasieks Nirijos.

Narijus įdėmiai žvelgė jai į akis. Tačiau Luger nenuleido savo žvilgsnio ir galiausiai jis nusisuko. Dabar atrėdė daug ramesnis.

- Ketinate užimti sostinę? Tai gan drąsu... Tačiau aš būsiu pirmas, kuris įžengs pro jos vartus. - Tuomet mes seksime paskui, liepsna ir plienu nešini...- linktelėjo Luger. Narijus akies

krašteliu žvilgtelėjo į ją. - Nirija bus nepavaldi niekam. Jūs tai žinote.

- Manau, taip visada ir buvo...- patraukė pečiais Luger. Po to nusišypsojo ir priėjusi palietė jos petį.- Nurimk. Mes atversime vartus į šviesesnę ateitį. Mes iškeltomis galvomis šauksime savo vardus vėjui, kol pati vėtra nurimusi atguls pakelės dulkėse... Monarchijai galas. Galas despotijai. Nuo šiol kiekvienas turės teisę gyventi, kaip nori.

- Juk žinai, kad tai netiesa,- šyptelėjo Narijus, tačiau pasakė tai taip tyliai, jog tik ji viena teišgirdo. Tada apsisuko ir paėmęs iš Larzo butelį vyno, gerai patraukė.

Liūtis monotoniškai gaudė už lango. Luger žvelgė į lašus, dūžtančius į stiklą. Akimirką ji suabejojo... Tačiau po to atsigręžė ir nužvelgė visus esančius šiame kambaryje. Prisiminė viziją, kadaise visų drauge patirtą ankstyvoje paauglystėje... jog vienintelis dalykas, kurio jiems reikia bijoti, slypi veidrodyje. Ir tuomet suprato, kad daugiau jos niekada nebekankins dvejonės.

Iš koridoriaus išniro Edgaro siluetas. Narijus atsisuko į jį. Akimirką jo veidu perbėgo keista mina.

- Kaip ji?- kimiai paklausė. - Ji pabudo,- ramiai atsakė Edgaras. - Kaip ji jaučiasi?- krūptelėjęs iš jaudulio Narijus greitai susitvardė. Šie žodžiai nuskambėjo

ramiai, beveik šaltai. Tuo tarpu Edgaras priėjęs atėmė iš jo pustuštį butelį ir priekaištingai žvilgtelėjo į ant dugno teliūskuojantį skystį.

- Siutina jau vien tai, kad drįsote prisiliuobti be manęs, bet dar šitie kvaili klausimai... Pažadink Lilij ą, generole, reikia ruoštis į kelią.

Narijus nesuprasdamas žvelgė į jį. - O kur mes keliaujame? Edgaras priekaištingai dėbtelėjo jo pusėn. - Nežinau, juk tu čia kuždėjaisi su džinu...- patraukęs iš butelio jis garsiai atsirūgavo ir

nusišypsojo.- Mmmm... Gana įdomu. Man rodos, jis siūlo grįžti į pradžią. Skamba viliojančiai... - Tik nesakyk, kad mintimis bendrauji su buteliu...- suniurzgė Narijus. - Na, tai beveik tas pats, kas kalbėtis su tavimi – beprasmiška, tačiau gana prablaško,- atšovė

Edgaras ir įgrūdo jam ištuštėjusį butelį. Tada apžvelgė visus kitus. - Išvykstame tuoj pat. Festivalio naktį pasitiksime viršukalnėje. Po velnių, susiėjome pirmą

kartą po dvylikos metų, būtų tiesiog kvaila ten nenukakti... - Šokti valsą ant Aldoros nosies galiuko kur kas protingiau, ypač dabar...- sarkastiškai atkirto

Lil ė. - Raguotųjų princesė bijo konkurencijos?- išsišiepė Edgaras.- O gal tiesiog baiminiesi, kad visi

pamatys, jog ji tiesiog... kiek stilingesnė už tave? - Iškrypęs bukaprotis,- su panieka teiškošė Lil ė, bet Edgaras tik nusikvatojo. - Vis dėlto, galėtum neblogai ją pakeisti. Kilnios idėjos dažnai slepia despotišką prigimtį... Luger atkraginusi galvą išpūtė tris dūmų debesėlius, kurie įgavo žiedų formas ir platėdami

išsisklaidė palubėje. Tuo tarpu iš rūsio grįžo Komandoras, į svetainę basa atitipeno baltu gėlėtu kimono apsisiautusi Lilija, kurią prižadino šis barnis. Išvydęs ją, Narijus pamiršo kitus ir priėjęs švelniai apkabino. Jos skruostą aptaškė vandens lašai, pakibę jam ant plaukų, ir Lilija tyliai nusijuokė.

- Aš tave sanavau...- sumurkė ji.- Buvo nuostabiai gera... Narijus delnais suėmė jai už skruostų ir gėrėdamasis žvelgė tiesiai į gilias mėlynas akis. Staiga

su keistu liūdesiu suvokė, jog kartu stebi ir Aldoros žvilgsnį, mąsliai kylantį jo veidu. - Nesušalk,- kiek liūdnai perspėjo jis ir pakėlė ją ant rankų. Lilija aiktelėjo ir nusišypsojo. Ne,

jodvi visai nepanašios. Taip negali būti. Staiga jis išvydo Nytherą, kuri išniro iš šešėlių apsigaubusi elnių kailių apsiaustu. Lilija tuo

metu žvelgė pro Narijaus petį ir jos nematė, tačiau Nytheros ir jo žvilgsniai susidūrė. Nythera liūdnai, tačiau kartu ir supratingai šyptelėjo. Narijus suprato jos šypseną. Jis matė randus, bjaurojančius jos

veidą, tačiau nenuleido akių, nors akimirką nesugebėjo ištrinti veide suspindusio gailesčio ir liūdesio. Tą akimirką jiedu gerai nesuvokė savo pačių jausmų, tačiau kiekvienas puikiausiai žinojo, ką jaučia kitas.

Tada Nytherą galiausiai pastebėjo kiti ir ši slogi akimirka baigėsi. Narijus švelniai pastatė Lilij ą sau ant batų, kad iš nesušaltų kojų nuo grindų, o Lilija atsisukusi keistu žvilgsniu permetė Nytherą.

Pokalbiai svetainėje nutilo. Nythera ilgai žvelgė į juos prieš pratardama žodį. - Kadaise mes buvome perspėti,- galiausiai pasigirdo prikimęs jos balsas.- jog viskas, ko mums

reikia bijoti, slypi veidrodyje... Tai tik stiklo šukė, tačiau kartu ir metraštis, galintis atskleisti apie kiekvieną daugiau, nei galbūt norime žinoti... Kiekvienas mes turime baimių, kurios nepastebimai įsigavusios į protą gali užvaldyti... Kiekvienas turime silpnybių, kurių nenorime matyti. Tačiau mūsų baimės, kad ir kokios jos būtų, bijo šio veidrodžio dar labiau, nes besislėpdamos mūsų protuose jos niekuomet taip ir neturėjo savojo pavidalo... savojo veido...- Nythera nutilo. Visi jos klausėsi. Kai kurie susimąstę. Kai kurie nuleidę galvas. Jie visi suprato.- O dabar,- Nythera liūdnai šyptelėjo.- atėjo laikas... Prieš dvylika metų kalno viršūnėje susirinko trylika vaikų... Mus visus subūrė skirtingi keliai... Tačiau sugrįšime ten visi kartu.

Jie vienas po kito pakėlė akis. Pirmoji Luger, po to ir visi kiti. Tik Edgaras, pasičiupęs kitą butelį, nerūpestingai susmukęs fotelyje, kliuksėdamas stebėjo šią sceną.

- Gerai...- galop suniurzgė jis.- Jūs verti gero paveikslo. Tačiau net girtas negaliu ilgiau spoksoti į grupę užhipnotizuotų šimpanzių. Lietus jau beveik liovėsi, o mūsų laukia nemažas kelias. Jei norite vakarėlio, teks paskubėti...

Jų žingsniai buvo tylūs, tik sniego baltumo apsiaustai nežymiai šlamėjo jiems einant. Jų buvo

dešimt, gal daugiau, kiekvienas buvo pažymėtas raudona pentagrama, išsiuvinėta ant krūtinės ir nugaros. Galvas dengė gobtuvai, iš po kurių žibėjo tamsios akys. Besitrankant griaustiniui pro aukštus arkinius tvirtovės langus plieskė žaibai, protarpiais nutvieksdami jiems kelią, protarpiais akindami, tačiau jie negreitindami ir nelėtindami žingsnių iš lėto slinko į priekį akmeniniu koridoriumi, pro tamsius paveikslus aukso rėmais, seniai užgesusių deglų stovus ir išdidžiai stovinčius negyvus šarvus, nebyliai saugančius šį praėjimą.

Kai kurie jų laikė ilgas ąžuolo lazdas, kurias apsivijusios spaudė auksinės gyvatės. Kiti ėjo tuščiomis arba su ietimis rankose. Visų veidai ramūs, beveik gedulingi. Visi je buvo stebėtinai panašūs, bet tokie ir turėjo atrodyti. Čia nebuvo individų. Egzistavo tik ordinas.

Jie sustojo praėję lenktą gotikinę arką, atstojančią duris į salę. Raudonas kilimas lyg purpurinis takas ir toliau driekėsi tolyn, per visą salę, ligi pat ant laiptuotos pakylos stovinčio tamsaus altoriaus. Altoriaus, nuo kurio į juos nebyliai žvelgė tamsi metalinė skulptūra. Švelnių bruožų jaunuolis su nedideliais rageliais, augančiais iš kaktos.

Jie visi pamaldžiai priklaupė. Buvo girdėti, kaip už lango pila lietus, tačiau tai jiems nieko nereiškė. Pasaulis egzistuoja tiek, kiek jis svarbus Jam. O Jo nebebuvo pasaulyje jau gerą tūkstantį metų...

Priešai statulą stovėjo dar viena nebyli figūra, vilkinti tuo pačiu baltu apsiaustu su pentagrama ant nugaros. Jie žinojo, jog tai magistras ir kantriai laukė, kol jis atsisuks. Tačiau magistras neatsisuko, o tik mąsliai tyrinėjo statulos veidą atsukęs vienuoliams nugarą.

Galiausiai jie pradėjo žvalgytis. Vienas jų, vyriausias pagal amžių ir tarnystės metus, pakilo ir priėjęs nebyliai palietė magistro veidą. Šis lėtai, tarsi dvejodamas, atsisuko. Buvo matyti, kad jam sunku nusigręžti nuo statulos, apie kurios vaizduojamą dievybę sukosi jo mintys.

Vienuolis atšoko. Buvo matyti, kaip virptelėjo jo veidas. Blyškus bebruožis veidas pagiežingai išsišiepė atidengdamas žuvies dantis, o belytis balsas tarė:

- Atrodote kiek... nusivylę.

Arčiausiai stovėjęs vienuolis stengėsi išlikti ramus, tačiau jo galva nežymiai kretėjo, o išplėstos akys lakstė po salę vengdamos ilgai apsistoti ties padaro figūra.

- Mus kvietė magistras,- pareiškė vienuolis.- Mes atėjome. - Magistras negali kalbėti,- nė nemirktelėjęs atrėžė padaras.- Bet esu aš. Vienuolis išblyško, tačiau kartu ir aprimo. Prisimerkęs jis atidžiai nužvelgė priešais stovinčios

būtybės siluetą. Po to jo veidas persikreipė. - Ką tu jam padarei?.. - Įdomu, kad paklausei... Plonesnė už vaiko balta ranka įlindo tarp vidinių būtybės apsiausto klosčių. Vienuoliai

nenuleido nuo jo akių. Padaras labai lėtai ištraukė ranką. Joje žvilgėjo ilga stiklinė lazda smailais galais.

Senasis vienuolis žengtelėjo atgal, bet buvo jau per vėlu – padaras žaibiškai prišoko ir suktelėjęs ietį ore, smeigė ją nelaimėliui į šoną. Šis išpūtė akis ir žioptelėjo. Padaras pasilenkė prie jo ir įbedė dideles mėlynas akis į mirštančiojo veidą.

- Ar kada troškai prisiliesti prie tobulybės?- pašaipiai sušnypštė padaras. Vienuolio veidas persikreipė, jis bandė sušukti, tačiau riksmas užstrigo stiklo skulptūros gerklėje.

Padaras staigiu judesiu ištraukė ietį ir skulptūra suskilo į tūkstančius krištolo šukių. Tada jis apžvelgė likusius vienuolius, kurie nejudėdami stovėjo savo vietose.

- Man nuo jūsų bloga...- tėškė padaras.- Juokingos beformės lėlės... Visa, ko imatės, pasmerkta žlugti. Magistras... Jis buvo vertingesnis, nei jūs visi kartu paėmę. Aš jį nužudžiau, nes man buvo nuobodu...

Blyški jo figūra lėtai artinosi prie lango. Žaibo tvyksnis akimirką susiliejo su jo baltais drabužiais ir popieriaus spalvos oda. Vienuoliai nejudėjo. Jų akys sekė kalbančiojo figūrą lyg tamsūs žėruojantys žiburiai.

Kurį laiką padaras žvelgė į audrą anapus lango. Ūmai smulkia blyškia vaiko ranka palietė vėsų stiklą. Lange atsispindėjo iškraipytas permatomas bespalvis jo siluetas. Tai vargiai buvo galima pavadinti atspindžiu, tačiau padaras pravėręs beformę burną nenuleido nuo stiklo akių. Po to jį apakino dar vienas žaibo tvyksnis ir jis nusisuko.

- Ar bijote manęs?- ūmai pasiteiravo jis vienuolių. Šie nereagavo. Padaras žengė artyn.- Nagi, juk įdomu... Pažvelkite man į akis ir pasakykite, kokias emocijas jums kelia mano veidas...

Orą perskrodė šaižus švilpimas. Padaras svirduliuodamas žengtelėjo atgal ir buku žvilgsniu nudėbė metalinę ietį, kiaurai pervėrusią krūtinę. Vienuoliai be žodžių stebėjo, kaip būtybė suklupo ir suėmusi už ieties galo, sunkiai bando ją išsitraukti.

- Na...- slopstančiu balsu sušvokštė padaras.- Tai bent jau emocija, tiesa? Ūmai jis vikriai suspaudė ginklo kotą ir be didelių pastangų ištraukęs iš žaizdos, atsistojo ir ėmė

sukti jį rankose. Vienuoliai pirmąsyk atrodė išsigandę. Keletas jų žengtelėjo atgal. Tačiau padaras guviai nusišypsojo bebruože burna.

- Prašau... Neatimkite iš manęs šio malonumo... Arčiausiai stovėję vienuoliai pasilenkė ruošdamiesi pulti. Tvykstelėjo baltas blyksnis. Mirtinoje tyloje šalti lietaus lašai plakė gotikinių langų veidus.

Blyški beveidė būtybė stebėjo sustingusių vienuolių siluetus. Jie tebegniaužė ginklus, kai kurių veiduose buvo matyti pražiotos ar įniršio perkreiptos lūpos. Daugybė akių porų nemirksėdamos žvelgė prieš save, tiesiai į menamą būtybės siluetą. Ši lėtai žengė artyn rankose sukiodama ietį.

- Aš esu įsitikinęs, jog jūs žinote... tai, ko atėjote čia pranešti magistrui. Galų gale... mes visi trokštame to paties, tiesa?- jis pasilenkė prie dar visai jauno šviesiaplaukio vaikino, kurio apatinę veido dalį dengė vos įžvelgiamas pūkas. Vaikino veide atsispindėjo keista harmonija ir ramybė, kokią paprastai tegalima matyti amžinai sustingusių statulų veiduose. Būtybė įdėmiai tyrinėjo tą veidą, akis.

Jaunuolio galvoje jai tereikėjo tos vienintelės minties. Ji kažkur ten, paslėpta anapus daugybės kitų prisiminimų, gabumų, komandų, refleksų...- Obsidijus...- vos girdimai sukuždėjo būtybė.- Kaip... Kaip jis sugrįš?

Spalvas mainanti ryto saulė. Besišypsanti mergina nuo vėjo įraudusiais skruostais. Baltos mantijos su pentagramomis ant nugarų.

- Nagi. Juk tu žinai... Čaižūs rimbo smūgiai. Mokytojas, skaitantis kodeksą. Budelis iškelia odine pirštine apmautą

ranką sulig kiekvienu smūgiu... - Tu turi tai žinoti. Baimė. Kraujas, lašantis ant šaltų akmeninių grindų. Troškulys. Skausmas. Galbūt didesnis nei

jis gali iškęsti... Būtybė nusivylusi nusigręžė. Ramus jaunuolio veidas nepakito, tik nemirksinčiose akyse

kaupėsi ašaros. Padaras spragtelėjo pirštais ir jaunuolis sudejavęs susmuko ant grindų. Būtybė iš padilbų nužvelgė jį.

- Jeigu tu nežinai, tai kodėl esi čia?- atsainiai tepaklausė ji. Jaunuolis tik žiopčiojo gaudydamas orą. Jo veidą ūmai išpylė dideli prakaito lašai. Atsirėmęs visomis keturiomis, jis negalėjo, nedrįso, o gal ir nenorėjo pakelti akių nuo grindų. Tuo tarpu padaras papurtė galvą.- Tu pasmerkei savo gyvenimą tikslui, kurio negali suvokti, kurio galią tau įkalė į galvą baime ir kančia. Ir vis dėlto, artimiausias savo mintis paskyrei kažkokiai mergaitei... Taip žmogiška. Ir siaubingai kvaila. Galbūt tie atsiminimai tave gelbėjo sunkiausiomis minutėmis, tačiau būtent jie ir vertė daryti klaidas, dėl kurių buvai baudžiamas. Kada nors tai tave sunaikins, nors dabar neišmanytum jų į brangiausią turtą... Galėčiau visa tai ištrinti. Pašalinti tą destruktyvų šlamštą. Tačiau tu tesi gyvulys. Tai buvo užkuoduota tavo prigimtyje tau dar negimus.

Jaunuolis pagaliau pakėlė į ją savo akis. - Aš – gyvulys...- dusdamas sušvokštė jis.- Bet tu... tu esi niekas! Padaras krūptelėjęs atsisuko. Bebruožė burna išsiviepė atidengdama smailius dantis. Tuo tarpu

jaunuolis sunkiai atsistojo. Jis nebenuleido žvilgsnio. Ūmai padaras pajuto, jog lėtai traukiasi. Tose akyse buvo kažkas, ko jis ilgai nebematė ir kas jį pribloškė. Tačiau jaunuolis išliko ramus. Jis ištiesė ranką. Padaras nužvelgė švarų baltų popieriaus ritinėlį, užantspauduotą ir perrištą raudonu kaspinu.

- Tai buvo skirta magistrui. Dabar gali pasiimti tu. Būtybė lėtai ištiesė ranką ir paėmė ritinį. Jiedu vis dar išlaikė akių kontaktą. Būtybė pirmoji

nusuko žvilgsnį. - Jūs gausite nurodymus... Tvykstelėjo žaibas. Apakintas jaunuolis žengė atgal. Suskambėjo metalas, tolimą griaustinį

nustelbė duslūs šūksniai. Atsimerkęs jis išvydo kitus vienuolius, nerimastingai besižvalgančius aplink.

- Kur jis?- paklausė vienas. - Jis ką tik čia buvo... Rodos, persmeigiau jį ietimi,- pasikasė pakaušį antrasis. Jaunuolis nuleido

akis ir lengviau atsiduso. Jis vienintelis džiaugėsi, kad įsibrovėlis dingo. Nors ir žinojo, jog tai tebuvo įžanga. Ordinas dabar priklausė jam.

Pilkšvas žirgas tyliai sužvengęs papurtė galvą nusipurtydamas karčiuose pakibusius lietaus

lašus, tačiau vanduo upeliais tekėjo visu jo kūnu ir sruvo žemyn. Danguje tvykstelėjo žaibas, akimirką jis nušvietė visą šią niūrią švininiu skliautu virtusią padangę, kalnų dantis, kyšančius iš visų pusių aplink šį nedidelį miestelį, pastatų smailes ir patį lietų, vaiduokliškai šniokščiantį žemyn. Tai buvo šviesa, kurios nutviekstas pasaulis atrodė dar niūresnis, tuštesnis ir tamsesnis. Raitelis, vilkintis šviesiai melsvu apsiaustu, ramiai žvelgė į šį vandens ir vėtros valdomą pragarą, kuriuo per valandą

virto vakaro idilė. Jis neabejojo, jog lietus greitai praeis. Audra buvo niekis. Jis daugybę metų praleido audroje. Jo žirgas neramiai krūpčiojo ir žvengė, gąsdinamas šaižesnių griaustinių, raitelis raminančiai paglostė jam sprandą ir kažką sukuždėjo į ausį. Nuo tos akimirkos arklys buvo ramus.

Jiedu lėtai stūmėsi pirmyn per šį chaotišką lietų, o nepastovus jų atspindys seklia upe virtusioje gatvėje čia nykdamas, čia išryškėdamas sekė iš paskos.

- Pasaulis priklauso mums... - Mes visi tesame savo svajonių kankiniai, generole... - Mano sesuo... paliko mane... Tu turėjai ją saugoti. - Išdavikas ką tik čia buvo. Jaučiu jį... Gilgamešas nežymiai pakreipė galvą. Jis išvydo namą, stūksantį už miestelio, ant kalvos. Jam

net pasirodė, kad regi šviesą lange, tačiau tai galėjo būti jo paties nuvargusios sąmonės vaizdinys. Gilgamešas lėtai nulipo nuo žirgo ir pavargusio žmogaus žingsniais nuėjo patvinusiu taku,

vedančiu link namo. Staiga pajuto, jog šiuo metu, būtent dabar, trokšta būti su Aldora. Pajusti jos plaukų kvapą ir darsyk pažvelgti į tas visa žinančias akis. Išvysti kreivą šypseną... Tai buvo itin stipri emocija, virptelėjusi jo širdyje. Tačiau tai atslūgo taip pat greitai, kaip ir prasidėjo. Kitą akimirką Gilgamešas nebejuto jai nieko, tik troško kuo greičiau įžengti pro duris, nusimesti permirkusius drabužius ir sušilti.

Jis palietė durų rankeną ir porą kartų stipriai truktelėjo. Durys buvo užrakintos. Tada pabeldė. Ūmai jį suėmė susierzinimas. Po to baimė. Baimė pasilikti vienam, kai jau manė suradęs prieglobstį. Apimtas stipraus nuovargio Gilgamešas alkūne atsirėmė į duris. Šio nuostabai jos lėtai girgždėdamos prasivėrė – pasirodo, tereikėjo tik stumtelėti... Gilgamešas įžengė į tamsų holą.

Jį pasitiko tyla. Tyla ir keista ramybė, kuri tvyro namuose tik tuomet, kai nėra jų gyventojų. Gilgamešui prireikė poros sekundžių įsitikinti, kad namas tuščias.

Jis sustojo tamsiame hole. Nebežinojo, kodėl čia atėjo... O dar prieš keletą dienų viskas buvo taip aišku. Toje oloje kažkas nutiko, Gilgamešas gerai nežinojo, kas. Tik suprato esąs apgautas. Jie visi buvo apgauti. Žaisliukai kažkokių stipresnių jėgų rankose. Ir visi šie karai, tiek tada, tiek dabar... visa tai tik kažkokios didesnės kovos dalis. Kovos prieš pačią žmoniją, galbūt. Gilgamešas buvo girdėjęs mitų apie Raganą. Jis niekada nesidomėjo pasakomis ar mitais, tačiau niekad ir neneigė tikrovės. O urve jam teko išvysti visa tai savo akimis.

Ūmai Gilgamešas šyptelėjo. Žodžiai, kuriuos girdėjo urve. Tie patys žodžiai, švytinčios būtybės ištarti vaikystėje... Ta pati šventė. Ta pati vieta. Jis suprato. Ir apsisukęs tyliai užvėrė duris.

Antra dalis

„Net ir atsitiktinumai yra lemtis“

Varnas

Saulės karnavalas Tekančios Saulės mieste prasidėjo kaip visad triukšmingai ir chaotiškai. Įvairūs persirengėliai užplūdo gatves, skersgatvius, o prostitutės nesidrovėdamos išlindo iš šešėlių. Dieną viskas prasidėjo gana tykiai, tačiau leidžiantis saulei reginys mieste buvo nepakartojamas – trykštantys fejerverkų fontanai aikštėse, karuselės, išsigimėlių cirko akrobatai kaustė praeivių žvilgsnius... Tai buvo veidrodis, kuriame atsispindėjo visos iškrypėliškos visuomenės ydos, geismai, bei nuodėmės. Kita vertus, tai buvo reginys, padedantis pajusti šio didelio miesto žavesį ir paslaptingumą. Kartą metuose... čia tampa galima viskas.

Plačiu baltu abitu vilkintis vyras stebėjo šį laužų šviesų nutviekstą miestą, tarsi didžiulę gaisravietę, kurioje mirgėjo tūkstančiai šviesų. Nuo kalno viršūnės gana gerai matėsi visas miestas, raižomas gynybinių sienų tarsi voro tinklas gijų.

Temo. Kruvini saulės spinduliai blėso anapus horizonto. Lengvo vėjo paliesti sukuždo lapai. Vyriškis pasuko galvą ir įsiklausė. Jis linktelėjo. Tada ištiesė tamsia pirštine apmautą ranką, nuo kurios atsiskyrė pilkšvas karvelio siluetas. Lėtai mosuodamas sparnais paukštis nusklendė virš miesto, kažkur į menamą tikslą. Ir tik raudonas vakaro saulės žvilgsnis mieguistai sekė sparnuotą pasiuntinį bei glostė ošiančių krūmų šakas toje vietoje, kur prieš akimirką stovėjo nebylus kalno sargas.

Tačiau netrukus oras prisipildė balsų. - Netiki, jog kada nors ją išleisiu? - Tu tvirtini, jog rašai tą knygą jau daugybę metų, Oksai... - Kalbate apie rašymą? Pats kažkada ketinu aprašyti savo nuotykius. Kai atsisakysiu

alchemijos... - Ar tiesa, kad judu su Ragnaroku su tais savo tepalais prigirdėte milžinišką galvakojį? - Na, mes tik padėjome laivo kapitonui... Aukštoje laukymės žolėje iš už medžių išniro vienuolika siluetų, kurie plačiai išsklidusiu būriu

traukė į laukymės centrą. Staiga jie visi nustojo kalbėtis, beveik vienu metu. Sustoję be žodžių žvelgė į tamsų apskritimą

spiraliniais kraštais, prieš dvylika metų tarsi išdegintą šioje žemėje. Jie prisiminė meteoritą. Pirmąjį susitikimą. Paslaptingą vyrą, auksu spindinčiomis akimis. Ir įvykį, pakeitusį juos visus.

Visiškoje tyloje kiekvienas mąstė apie tai, kas per visus šiuos metus nutiko gyvenime, ir ko galėjo nebūti, jei ne tas vakaras...

Larzas nenuleido akių nuo Nytheros. Ji stovėjo priešais, tad jis matė tik kraštelį jos veido silueto. Edgaras taip pat buvo įsmeigęs gilias akis į ją, tačiau jis matė visai kitą Nytherą. Jo matomą jos veido pusę vagojo keli gilūs ir ryškūs randai. Larzo regima moteris buvo paslaptinga sunkiai apibūdinamo grožio būtybė, kuri traukė prie savęs savotiška šiluma... O Edgaras stebėjo gyvenimo paženklintą subrendusią moterį, žinančią savo tikslus ir, galbūt, lemtį. Edgaras numanė savąją ir galbūt dėl to Nythera pastaruoju metu tapo jam itin artima.

Ragnarokas primerkęs akis žvilgsniu sekė Lil ę. Ši šypsodamasi kažką pasakojo Nytherai, tačiau paslapčia taip pat nenuleido nuo brolio akių. Jiedu buvo labai jauni, kai neteko tėvų.

Jie visi buvo skirtingi ir jų siekiai skyrė juos dar labiau. Tačiau buvo ir kai kas bendro. Tas vakaras jų atmintyje niekada neišnyks.

- Taigi...- žengusi į priekį nusišypsojo Luger.- Gal susikurkime laužą...- ir vos susilaikė nepridūrusi „kaip kadaise...“.

Jie pasklido po pamiškę ieškodami sausų pagalių. Tuo tarpu saulė visiškai nusileido ir kruvina padangė užleido vietą violetiniam vakarui.

Po valandėlės visi sėdėjo apspitę ratu didelį liepsnojantį laužą. Lilė pastebėjo, jog jie susėdo truputį kita tvarka nei pirmą sykį.

- Žinote,- staiga prabilo Luger.- Iki pilno būrio trūksta tik dviejų žmonių. - Negi pamiršome išsiųsti kvietimą karalienei?- išpūtė akis Edgaras.- Tai tau... Gal ji net būtų

mums suorganizavusi visą orkestrą, kad pagriežtų valsą. Luger kimiai nusijuokė ir papurtė galvą. - Tu ir valsas niekada nesusitiksit, pažadu, Edgarai... Kai kurie nusijuokė. Edgaras pats prisijungė prie jų kreiva, bet nuoširdžia šypsena. - Sakykite ką norite, bet mano girioje nėra didesnio džentelmeno už mane,- pareiškė jis. - Tikriausiai jokia lapė ar šeškas dabar neišdrįstų su tavim ginčytis...- palingavo galva

Komandoras, nykščiu kimšdamas pypkę. Staiga jis atsiduso. Luger linksmai pažvelgė į jį. - Kas nutiko, mielasis?

- Prisiminiau, ką veikiau prieš visą šią painiavą... Pasiilgau žvejybos. Jau daugiau nei savaitę nepaėmiau meškerės į rankas.

- Tau tai tik į gera...- pasilenkusi sumurkė Luger.- Vyrui nesveika kiauras dienas linguoti virš vandens su kotu rankoje...

- Tai vadinama žvejyba,- irzliai atkirto Komandoras.- Padeda susikaupti. Bet tau netiktų... Net ant tos pačios kėdės neišsėdėtum ilgiau nei dešimtį minučių.

Padvelkė lengvas vėjelis. Nythera krestelėjusi ant skruosto užkritusią plaukų sruogą tarstelėjo: - Man rodos, pradeda lyti... Lilija ištiesė delną. Ant jo nusileido didelis vėsus vandens lašas. Kilstelėjusi galvą ji nužvelgė

tamsuojantį dangų. Gilgamešas skubiai nusiautė apsiaustą ir pridengė jos pečius. Lietus prasidėjo staigiai ir smarkiai. Po kelių akimirkų šniokščianti vandens užuolaida uždengė

kalną. Nuščiuvę jie stebėjo lietų. Laužo šviesoje pailgos čiurkšlės nušvisdavo čia violetine, čia

skaisčiai rausva šviesa. Galiausiai jie išvydo visą raudonos bei mėlynos spalvų spektrą, besimainantį ore neriančiuose nepastoviuose vandens lašeliuose. Jie galėjo išvysti įvairius ornamentus ir raštus, ryškiai nutvieskiančius ir čia pat nykstančius vaizdus. Kiekvienas juos regėjo savaip, o tie vaizdiniai keitėsi, judėjo, artinosi ir tolo...

Galiausiai pasirodė jis, žengiantis per lietų. Tamsiu apsiaustu slydo vandens užuolaida, auksinės sagos ir apsiausto apvadai švietė tarsi akinanti aureolė, o jaunas ir tobulas vyro veidas skleidė sunkiai suvokiamą didybę.

Jis nusišypsojo ir jie visi sustingę laukė, kas bus toliau. Nė vienas nenustebo – taip juk turėjo įvykti, tačiau visi buvo priblokšti.

Tuo tarpu Auksaakis plačiau šyptelėjęs prabilo: - Jūs visi esate čia... Nes pasirinkote čia būti. Jūsų visų likimus vedžiojo lemtis... tačiau jūs

kontroliavote šią lemtį. Jūs pasirinkote kelionę, kuriai buvote skirti... ir aš gerbiu šį jūsų sprendimą. Aldora krūptelėjo ir nužvelgė tuščią prieblandoje skendinčią salę. Žvilgtelėjusi pro langą ji

išvydo vaivorykštę, besimainančią vandens lašuose. Tačiau tai nebuvo įprasta vaivorykštė. Lietaus lašai patys švytėjo įvairiomis spalvomis, jie neatspindėjo niekieno šviesos. Trykštančios iš juodos gūdumos vandens srovės trumpai žybtelėdavo skaisčiai rožinės, violetinės atspalviais... ir po akimirkos praradusios šį savo švytėjimą ištykšdavo ant namų stogų, gatvių grindinių, bokštų ar medžių... Priėjusi prie lango Aldora negalėjo nuleisti akių nuo šio keisto reginio.

Ūmai jai dingtelėjo miglotas prisiminimas. Ji blausiai šyptelėjo. - Auksaakis...- sumurmėjo ir ūmai persikreipusi iš skausmo susmuko ant grindų. - Ateis diena, kai nusileidusi saulė nebepakils... Aldora užmerkė akis. „Tu pažadėjai jo gyvybę...- sukuždėjo ji.- Vykdyk šią priesaiką.“ - Tuomet dauguma jūsų kris kovose už šią šviesą... Ji pramerkė dideles mėlynas akis. Akimirką blyškų veidą užliejo ekstazė. Po to salės skliautais

nuaidėjo skardus nežemiškas jos klyksmas. - Vis dėlto, vienas iš jūsų galiausiai pasieks tikslą... Ir tada šis karas bus baigtas. Auksaakis žengė link laužo priekį ir iškėlė ranką.

Pasigirdo žirgų kanopų trypimas. Jis pasuko galvą. Iš už medžių išniro baltu apsiaustu vilkintis raitelis. Jis kilstelėjo ranką. Šaltai sužibo vandens lašai. Auksaakis prisimerkė, kai ūmai jo šoną persmeigė pailga stiklinė ietis. Auksaakis suklupo ir, sugriebęs už ieties galų, nustebęs nužvelgė lygią aptakią nusmailintą stiklinę lazdą.

Tuo tarpu raitelis nušoko nuo žirgo ir neskubėdamas artinosi. - Žinai, tai turėjo įvykti prieš dvylika metų... Bet tuomet aš dar nebuvau pasiruošęs. Neturėjau

šių galių. Balto apsiausto skvernus plaikstė vėjas. Nepažįstamasis lėtai atsisuko į sėdinčius prie laužo. Jis

nenusimetė gobtuvo, tačiau visi jį atpažino. Visi buvo regėję jį sapnuose ir jautę kažkur giliai viduje, kur jungiasi baimės ir svajonės, abejonės, ryžtas ir neįgyvendinti tikslai.

Jie negalėjo nuleisti nuo jo akių. Galbūt kai kurie nenorėjo patikėti, koks tikras gali būti jų miglotas baimių atspindys. Galbūt kai kurie žvelgė į jį kaip į knygą, kurioje surašyti atsakymai į daugelį klausimų. Kiti matė tik iškreiptą savo atspindį, apsimuturiavusį baltais drabužiais. Visi jie buvo teisūs.

O jis pats... Ką galvojo jis, nežinojo nė vienas. Baltai vilkinti būtybė tyliai pasilenkė prie suklupusio Auksaakio.

- Tu ją dievinai... Todėl išdavei kitus... Šaltas lietus tiško ant garbanotų ausis siekiančių gelsvai rudų plaukų, prigesusios šviesiai rusvos

akys vangiai įžiūrėjo blyškią figūrą anapus raibuliuojančios lietaus užsklandos. Auksaakis nusigręžė nusukdamas veidą nuo plakančio lietaus.

- Ji yra tobulybė. Vienintelė ir absoliuti. Tu ir tavo broliai kūrė pasaulį, kuris pagimdė ją. Ji regėjo šios nuostabios praeities žūtį... Ji nebūtų to ištvėrusi. O tu... Tu negalėjai ištverti be jos. Tu norėjai atkurti šį senąjį pasaulį... Pasaulį, kuriame viešpatautų ji.

Auksaakis atsisuko. Tada pažvelgė į savo rankas, spaudžiančias šoną pervėrusią ietį. Šios buvo pasruvusios krauju.

- Ji niekada manęs nematė... Taip kaip aš ją mačiau...- sunkiai gęstančiu balsu prašvokštė Auksaakis.- Tačiau esu tikras... Ji niekada neleistų manęs nužudyti.

Jis lėtai pradėjo traukti iš žaizdos ietį. Baltai vilkinti būtybė ramiai stebėjo sunkias pastarojo pastangas.

- Ji neleistų. Tačiau dabar čia esu aš. Auksaakis įstengė nusijuokti tampomas didžiulio skausmo. - Tu? Tu esi niekas! Ūmai staigiu judesiu jis išsitraukė ietį ir pakilęs smogė ja priešininkui. Šis vikriai atšoko. Šalti

lietaus lašai sutvisko ugnimi. Juodu apsiautė šis liepsnų žiedas. Pasigirdo kanopų trypimas. Iš už medžių išniro daugybė baltų siluetų. Sutvisko kraujo raudonio

pentagramos. Pamiškėje tvykstelėjo žaibas. Akimirką toje vietoje sutviskę lietaus lašai priminė didžiulį

šuoliui pasiruošusį liūtą. Greta stovintis karžygys, visai neišsigandęs gamtos šėlsmo, vertinančiai žvelgė į artėjančią baltų raitelių armiją.

Dvi figūras, baltą ir juodą, gaubė vis siaurėjantis geltonos ugnies žiedas. Auksinės liepsnos šnypštė plakamos lietaus ir čaižė tamsų nakties orą.

Balti apsiausto skvernai užsidegė ir ugnis šnypšdama kilo jais aukštyn. Nusmukęs gobtuvas atidengė bebruožę perbalusią blyškia oda aptemptą kaukolę. Plonos šakalius primenančios blyškios rankos spaudė sidabrinę lazdą, o iš kitos pusės ją stūmė įniršiu dvelkiantis jauno vyro siluetas. Šaltas lygus stiklo paviršius atspindėjo juos abu.

- Aš dėl tavęs praradau tūkstantį metų...- šnypštė blyškus siluetas, plakamas liepsnų.

- Tu atėmei ją iš manęs ištisam tūkstantmečiui...- šaukė vyriškis, o gelsvai rudos jo akys suspindo auksu atspindėdamos įkaitusias liepsnas.

Kaukolė išsišiepė. - Ji tave paniekino. Ir pasirinko mane, kaip galutinį teisėją. Vyriškis pakreipė galvą. - Galbūt. Bet ne tu mane teisi... Jam pagaliau pavyko atimti ietį ir užsimovęs jis smeigė ją priešininkui į šoną. Kaukolė

nustebusi pakėlė į jį dideles lėtai blėstančias mėlynas akis. - Tu norėjai ją susigrąžinti. Ką gi... Mėgaukis šiuo karu... Ilgais pirštais padaras nusiplėšė nuo kaklo grandinėlę su spindinčiu krištolo rutuliuku ir sviedė

ją anapus ugnies žiedo. Ugnies užtvarą perskridęs stiklo gabaliukas akimirką nušvito raudonai, po to atspindėjo visą vaivorykštės spektrą. Jis buvo ne mažiau mėlynas nei padaro akys, kai nusileido į raukšlėta oda aptemtą popieriaus baltumo delną.

Auksaakis suglumęs stebėjo padarą, stovintį už keleto metrų su Krištolo Akimi rankoje. Padaras šlykščiai nusiviepė ir dingo įsimaišęs tarp Pusmėnulio Ordino vienuolių.

Auksaakio veidą iškreipė įniršis. Jis atsisuko į priešais stovintį Chimeroną, tačiau iš šio tebuvo likę saujelė tamsių dulkių, kurios bematant pakilo į orą ir besisukdamos ratu sklaidėsi vėjyje.

Ugnis užgeso. Auksaakio akys sužibo. - Chimeronai!- suriko jis, akimirką išskyręs blyškų šio siluetą minioje. Plykstelėjo žaibas. Šiam

trenkus į žemę ore pasklido kibirkštys, kurios greitai įsiliepsnojo ir trijų didžiulių liūtų pavidalu puolė vienuolius, besupančius prie laužo susispietusį būrį.

Aldoros kūnas virptelėjo. Atlošusi galvą, mirtinai išblyškusi ji stebėjo tylų šaltą nakties lietų.

Bekraujėse lūpose sustingo šypsena. - Aš maldavau likimo, kad ateitų ši diena...- tyliai sukuždėjo ji prieblandoje skendinčioms salės

kolonoms. Po to ūmai susirietė iš skausmo ir suriko. Arkiniais skliautais nuaidėjo kūdikio verksmas. Chimeronas lėtai atsisuko. Auksaakis žengė į priekį. Juos skyrė keliolika žingsnių, aplink

bėgiojo ordino smogikai, šnypštė ugnis, tykštanti ant sudrėkusios žolės nuo auksaspalvių liūtų karčių. Chimeronas nusišiepė. - Jis grįžo,- be garso pravėrė lūpas.- Smagu, kai svajonės tampa realybe, tiesa? Auksaakio veidas persikreipė. Jis išsižiojo, kai ūmai danguje trenkė žaibas. Visa laukymė

sustingo baltoje nežemiškoje šviesoje. Aldoros kakta žibėjo nuo daugybės smulkių prakaito lašų. Gilios mėlynos akys nemirksėdamos

žvelgė į lubas, o nežymiai pravertos lūpos, rodos, išdidžiai tebesišypsojo visam pasauliui, nors salėje tebuvo ji viena.

Grindys pamažu raudonavo nuo kraujo, kraujas tekėjo pro jos kojas, sutepė drabužius ir blyškią jos odą. Trūkinėjantis, bet atkaklus kūdikio verksmas buvo vienintelis garsas, pripildęs šį niūrų kambarį.

Aldora giliai atsiduso. Akimirką jos veidas persikreipė, kūną supurtė mėšlungis. Ji primerkė akis ir atkakliai įkvėpė. Jiedu su kūdikiu gulėjo greta, dar neatskirti, ir abu vieningai kovojo dėl gyvybės. Jiedu buvo atkaklūs. Ir niekada nepasiduodavo, net jei kova krypdavo ne jų naudai.

Tuo tarpu tamsiais salės skliautais nuaidėjo tylus kuždesys, galbūt jos pačios sąmonės padiktuotas, nors Aldora žinojo, kad tai kalba ne ji:

- Smagu, kai svajonės tampa realybe, tiesa?

Epilogas

„Legendos... yra viskas, kas daugiausia tegali likti iš mūsų...“ Giltinė

Ragnarokas pramerkė akis. Akimirką jį apakino ryški šviesa. Sumirksėjęs jis atsisėdo ir papurtė

galvą. Įkyriai maudė visą kūną. Apsidairęs jis išvydo lieknas marmurines kolonas, remiančias apskritą pavėsinę. Viršuje švietė

tik žydras dangus, o tolumoje dunksojo skystos miglos gaubiamos kalnų viršūnės. Jis pakilo ir priėjęs prie turėklų pažvelgė žemyn. - Jergutėliau,- sumurmėjo Ragas, žvelgdamas į statų kažkur bedugnėn besileidžiantį kalno

šlaitą.- Ar kas nors prisimena, kaip po velnių čia užsirioglinom? Jis atsisuko ir apsidairė. Pavėsinė buvo visiškai tuščia. Jos grindys buvo išmūrytos iš daugybės

netaisyklingos formos akmenėlių, žibančių saulės šviesoje. Iš akmenėlių pavėsinės centre buvo sudėliotas geltonas saulės diskas mėlyname danguje.

Aplink nebuvo girdėti nė garso. Pavėsinė buvo pastatyta pačioje kalno viršūnėje, ant aukščiausio iš visų apylinkės kalnų.

Ragnarokas susimąstęs perėjo ją išilgai. Ūmai jis krūptelėjo išvydęs kažką sujudant. Pro arkinį praėjimą jis išėjo iš pavėsinės ir apsižvalgė. Pro aštrias uolų atplaišas kalnu žemyn leidosi siauras takelis. Ant vienos tų uolų susirietęs sėdėjo stambus siluetas ir pasilenkęs kažką rašinėjo ant popieriaus lapo, pasidėto ant kelio.

Vyriškis atsisuko. Tai buvo Oksas. - Neblogas vaizdas, tiesa?- pareiškė jis ir toliau skrebino trumpa kreivoka varno plunksna. Ji bėgo link namų sujaudinta to netikėto triukšmo. Mergaitei painiojosi kojos, ji kliuvo už

atsikišusių šaknų. Ežero paviršius žiburiavo nuo saulės, o rusvai gelsvos jos plaukų sruogos laisvai plaikstėsi vėjyje.

Namai dunksojo priekyje. Dviaukščiai šviesūs rūmai. Ji regėjo plačius arkinius šokių salės langus, bei gerokai siauresnius už jų, priklausančius bibliotekai. Jos tėvai mėgo knygas. Mergaitė taip pat pajusdavo tą virpulingą paslaptingą atmosferą kaskart įžengusi į biblioteką, kur tvyrojo popieriaus, dažų bei pelėsių kvapai, visi saviti, tačiau puikiai derantys tarpusavyje.

Mergaitė jau matė laiptus. Jie artėjo sulig kiekvienu žingsniu. Ji girdėjo sunkų savo pačios alsavimą – buvo spėjusi uždusti po tokio bėgimo.

Ji girdėjo vyriškus balsus. Negarsų kuždesį, po to kažkas garsiau pasakė: „Aš pranešiu. Viską sutvarkykite.“

Ji greitai užskuodė laiptais, atsisuko į pusę, iš kurios sklido balsai ir... Vijana suriko. Ji pramerkė akis ir pašokusi ant visų keturių, lyg katė, vikriai apsidairė. Ją

pasitiko drėgnos žemės, rasos bei miško kvapai. Pavieniai saulės spinduliai, įspindę pro aukštus laibus pušų kamienus, žaidė ant samanotos žemės.

Apstulbusi ji atsisėdo. Pabandė prisiminti praėjusį vakarą, tačiau galvoje buvo įstrigę tik pavienės garsų, vaizdų nuotrupos. Jie buvo ant kalno, ant to paties kalno, susirinkę simboliškai atšvęsti antrąjį susitikimą. Ir tada... kažkas atsitiko...

Ir, dėl to ji jautėsi kvailiausiai, Vijana niekaip negalėjo prisiminti nei kur besanti, nei kaip čia pateko.

Kurį laiką ji taip ir sėdėjo žolėje klausydamasi paukščių čiulbėjimo ir neįsivaizduodama, ką dabar daryti.

Krūmuose pasigirdo šlamesys. Vijana atsisuko. Ji tik dabar išvydo tamsų siluetą tarp medžių, kuris beveik nejudėdamas ją stebėjo. Vijana lėtai atsistojo nenuleisdama nuo jo akių, nors iš rytų šviečianti saulė trukdė įžiūrėti stebėtojo kontūrus. Vis dėlto, ji suprato, jog tai buvo žmogus.

Nepažįstamasis žengė į priekį. - Ilgai miegojai,- kreivai šyptelėjęs tarstelėjo Edgaras. Po to apsižvalgė ir švilptelėjo.- Vaje, o

mes tolokai nuo namų... Ir, romantikos dėlei, rodos, tik dviese... Luger lėtai pramerkė akis. Kurį laiką ji apsnūdusi klausėsi vandens ūžimo ir nemirksėdama

stebėjo įvairiomis spalvomis raibuliuojančias uolas, pusapvalėmis arkomis susiglaudžiančias aukštai virš galvos.

Po to atmintis pamažu sugrįžo. Iš pradžių migdantis vandens šniokštimas atnešė tolimą jos vardo kuždesį. Po to ji prisiminė viską. Viską ligi praėjusio vakaro.

Luger jautė maudimą kūne, tarsi būtų dalyvavusi ilgame žygyje. Ant riešų bei kojų ji išvydo negilius pailgus sužeidimus ir suprato, jog greičiausiai tai buvo ne žygis, o tikras mūšis.

Tyliai nusikeikusi Luger pakilo ir suraukusi antakius jau visiškai sąmoningai įsistebeilijo į nuolat kintančią aukštą vandens užuolaidą, atskiriančią urvo gilumą nuo visos likusios realybės.

- Kur aš?- garsiai paklausė Luger ir šaltos urvo sienos bejausmiu skardžiu balsu atkartojo šį klausimą.

- Tu saugi,- atsiliepė krioklys.- Eikš... Luger truputį dvejojo. Tačiau ryžtas buvo stipresnis. Ji neskubėdama žengė į priekį. - Kas tu?- šūktelėjo ji dairydamasi į urvo sienas. Ūmai krintančiame vandenyje ji išvydo raibuliuojantį veidą, supamą saulės apšviestuose

lašuose nuolat atspalvį keičiančių plaukų, kurie tai tapdavo tamsūs, beveik violetiniai, tai įgaudavo šviesų melsvą atspalvį. Didelės ramios gilios akys žvelgė į Luger, o ši, nustebusi kaire ranka kone lietė krioklio užuolaidą, jausdama nuo vandens sklindančią vėsą ir šviesą.

Luger pasuko galvą ir išvydo Nytherą, kuri stovėjo kone šalia jos, už didelės atsikišusios uolos. Raibuliuojančios šviesos išryškintas Nytheros veidas atrodė stulbinančiai net pačiai Luger, o rami jos veido išraiška tik padėjo kurti šią keistą nežemiško grožio aureolę. Kita vertus, Luger aiškiai regėjo rausvus randus, vagojančius jai atsuktą Nytheros skruostą. Tie randai keitė šį pirmąjį įspūdį. Daugelis pastebėtų, jog jie akivaizdžiai bjaurojo jauną veidą, tačiau įžvalgesnis pripažintų, jog būtent tai kūrė tą paslapties ir brandumo aureolę, kurią skleidė visas šis orus Nytheros siluetas, palinkęs prie spalvingos krioklio užuolaidos, tarsi tūkstančiai saulėje žibančių žemyn į bedugnę lekiančių vandens lašų sukdamiesi oro verpetuose rašytų josios likimą.

Nythera ilgai negalėjo atitraukti akių nuo krioklio, o krioklys josios akimis žvelgė į ją. Ji tyliai palietė sužalotą skruostą ir sūkuriuojančiuose vandens verpetuose užgimusi mergina padarė tą patį, jos stebėjo viena kitą lyg didžiausios priešės, viską žinančios viena apie kitą ir tuo pačiu smarkiausiai neapkęsdamos viena kitos, pasiruošusios ne tik mesti iššūkį, bet ir jį priimti.

Akimirką Nytheros akyse suspindo pyktis, tačiau tai galėjo tebūti šviesos žaismas. Kai ji atsisuko į Luger, merginos veide buvo matyti kreivoka, bet gana rami šypsena.

- Džiaugiuosi, kad esi čia,- tyliai pasakė Nythera ir Luger suprato, jog ji nemeluoja. Larzas pirštu negrabiai kimšo pypkę, nors neprisiminė, kada paskutinį kartą buvo rūkęs. Tiesą

sakant, jis nė nežinojo, kaip pas jį išvis atsidūrė ši pypkė, rodos, ji priklausė Komandorui ar kam nors kitam iš jų rato...

Vis dėlto, vos ją pamatęs gulint greta, ant akmens, Larzas suvokė, jog turi užsirūkyti. Kyštelėjęs ranką į kišenę užčiuopė degtukų ir šyptelėjęs brūkštelėjo vieną jų į tą patį lemtingąjį akmenį.

Aplink buvo pilna akmenų. Jie koncentriškais ratais sukosi aplink sudarydami vieną apskritą ir konkretų ornamentą, kurio centre stovėjo altorius aukoms. Aplink altorių žemė buvo išraižyta įvairiais simboliais. Nors tai nebuvo alchemijos ženklai, Larzas juos pažino. Tai – Raganos kulto simboliai.

Lil ė gulėjo čia pat, ant altoriaus. Žengęs porą žingsnių į priekį Larzas galėjo ją paliesti. Jos rankos buvo atmestos į šalis, o kojos suglaustos. Iš pirmo žvilgsnio buvo galima pamanyti, kad ji prirakinta grandinėmis, kurios kybojo pritvirtintos prie altoriaus, visai šalia jos rankų, tačiau mergina buvo neprirakinta. Larzas regėjo dailią pečių linij ą, švelniai rožinę jos odą. Tamsią purpurinę skraistę, dengiančią krūtinę ir pilvą bei apnuogintas jos kojas. Altorius taip pat buvo išraižytas įvairiais ornamentais, kurie sukuosi ratais ir jungėsi tarpusavyje įvairaus pločio žiedais.

Larzas stovėjo ir rūkė klausydamasis reto žuvėdrų klyksmo. Pirmą kartą gyvenime jis nežinojo... tiesiog neįsivaizdavo, ką daryti. Ir šis keistas vaizdinys, galbūt jo paties pervargusioje galvoje gimęs sapnas, stovės jam prieš akis amžinai.

Kurį laiką jis klausėsi ramaus lygaus jos alsavimo. Prisiminė, kaip kadaise jie trise – Lilė, Ragas ir jis – klajojo po visą pasaulį. Tai buvo neilgas... tačiau daugiausiai klausimų iškėlęs jo gyvenimo periodas. Klausimų, į kuriuos jis šiandien dar nepajėgė atsakyti.

„Net ir atsitiktinumai yra lemtis“,- kadaise pasakė jam vienas piratas. Dar ne taip seniai. Larzas daug mąstė apie šiuos žodžius. Kapitonas Varnas nešvaistydavo žodžių be reikalo, tad tai turėjo kažką reikšti.

Jis ramiai stebėjo, kaip ji lėtai pramerkia akis, kuriose suspindo žydras virš jų galvų tvyrantis dangus. Kurį laiką ji atrodė nepakartojamai... o tada išvydo jį ir egzotiška deivė vėl virto Lile.

- Stebėjai mane miegančią?- kandžiai su ironija šyptelėjo ji ir atsisėdo atsainiu mostu nusimetusi raudoną audeklą.

Tada ji susiprato esanti nuoga. Akimirką jos akys išsiplėtė, tarsi išgąsdinto kačiuko, ji išsižiojo ir nerasdama žodžių vėl susičiaupė. Kai vėl pakėlė akis į Larzą, jose atsispindėjo tik įniršis. Įniršiu prisipildė jos kreivos lūpos, smaili smulki nosytė. Tačiau ji vis tiek išliko nuostabi. Larzas išpūtė dūmus ir ramiai tarė traukdamasis atgal už artimiausio akmens:

- Rytuose mačiau jūrą... Ten yra gyvenvietė. Kažkoks uostas. Manau... Eisiu apsižvalgyti... Lilija apsalusi dairėsi aplinkui. Ji dar niekur nebuvo mačiusi tiek blizgesio... Tokios

harmonijos, kurią kūrė tiek mažai spalvų... Dešimtys lieknų kolonų, dešimtys nišų, kuriose tūnojo skaidrūs uodegas iškėlę sfinksai, nebyliai nukreipę prieš save nereginčias stiklines akis.

Lilija palietė vieną jų. Ji krūptelėjo, kai stiklinis sfinksas sujudėjo ir nuleido prieš ją galvą. Akimirką išgąstis paėmė viršų ir Lilija žengtelėjo atgal, tačiau ji iškart sustojo. Nugalėjo kita emocija. Pasigėrėjimas.

- Tau patinka?- pasigirdo vaiko balsas už nugaros ir atsigręžusi Lilija išvydo balta suknele vilkinčią rudaplaukę mergaitę, kurios lygiu puslankiu nukirpti žvilgantys kaštoniniai plaukai dailiai užsilenkė žemiau ausies. Galbūt mergaitė išvydo šmėsteliant pavydą nustebusiame Lilijos žvilgsnyje, nes šyptelėjusi tarė:

- Visa tai galėtų priklausyti tau. Arba tavo seseriai... Lilijos veide šmėstelėjo ironiškas šypsnys. - Ko tu nori? Tuo tarpu mergaitė atidžiai tyrinėjo ją akimis pakreipusi rudaplaukę galvelę. - O tu panašesnė į Aldorą, negu galima numanyti...- mąsliai tarė. Lilija nusigręžė. Ji išgirdo

mergaitės balsą.- Aldora niekada nedrįsdavo atsukti man nugaros...

- Aš tik žvalgaus, kur esi tikroji tu...- tyliai nutęsė Lilija, akimis glostydama krištolines lubas laikančias arkas, skulptūras bei spindinčias veidrodines grindis, kurios darė šį neaprėpiamą pasaulį dar klaidesnį...

- Jeigu sužinotum, galėtum tapti manimi...- mąsliai pareiškė mergaitė. Lilija susiraukusi atsisuko į ją.- Aš nusilenksiu tau... Nes kai kitą kartą atsibusiu, tu jau būsi mirusi.

Mergaitė nuolankiai priklaupė ant vieno kelio, nuleidusi galvą, nusiėmė nuo jos ploną trapią stiklinę diademą ir ištiesė ją Lilijai.

- Priimk tai kaip mano pagarbos ženklą. - Man nereikia tavo karūnos,- šaltai metė Lilija. Mergaitė pakėlė akis ir nusišypsojo. - Būtent todėl tu, o ne tavo sesuo, visada išliksi tikra karaliene... Lilija pramerkė akis. Ji nusišypsojo ir ranka švelniai palietė virš jos palinkusio Narijaus

skruostą. - Ar tau viskas gerai?- susirūpinęs tyliai paklausė jis. - Taip,- pavargusi nusišypsojo Lilija.- Dabar man viskas gerai... Gilgamešą pažadino kylančios saulės spinduliai. Jis pramerkė akis ir tuoj pat instinktyviai

prisidengė jas ranka norėdamas apsisaugoti nuo pernelyg ryškios šviesos, kurioje paskendo daiktų kontūrai.

Jis išgirdo traškesį, nors iš pradžių negalėjo suprasti, ką reiškia šis garsas. - Pabusk, Gilgamešai... Jis staigiai atsisėdo ir, dar negalėdamas nieko dorai įžiūrėti, akinamas saulės, kimiai šūktelėjo: - Kas tai pasakė? - Aš,- pasigirdo kiek nustebęs Komandoro balsas.- Deja, daugiau čia nieko nebėra... Gilgamešas papurtė galvą ir apsidairė. Jis išvydo laužą, kuris nebejotinai skleidė tą keistai

pažįstamą spragsėjimą bei Komandoro siluetą, palinkusį virš jo. Komandoras pakėlė galvą. Tuo tarpu Gilgamešas sunkiai atsistojo.

- Kur... Kur kiti?- kimiai sumurmėjo. Komandoras gūžtelėjo pečiais. - Kad ir kas čia vakar įvyko, jų čia seniai nebėra. Apžiūrėjau visą viršukalnę. Primerkęs akis Gilgamešas nužvelgė apdegusią žolę aplink bei didžiulį spiralinį skritulį,

išdegintą dar tą lemtingąjį vakarą, kai ant kalno nukrito meteoras. - Nieko nepamenu...- suniurzgė Gilgamešas.- Viskas nusiaubta... Turbūt vakar įvyko kažkokia

velniava... - Arba geras vakarėlis...- gūžtelėjo pečiais Komandoras.- Abiem atvejais... jie kažkaip mus

pamiršo. Kaip visada giedrai nusišypsojęs jis kyštelėjo ranką už apsiausto atlapo ir ūmai susiraukė. - Keista, niekaip negaliu suprasti, kur pasidėjo mano pypkė...

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Prasidėjo karas. Keturių grafysčių karalystės, apėmusios beveik visą žinomą civilizuotą pasaulį, nebeliko per vieną vakarą. Užteko vienos vienintelės nakties ir sudėtingas darniai funkcionuojantis mechanizmas tapo nepataisomai pažeistas. Žinoma, tai nebuvo atsitiktinumas ar dangaus dievų siųstas likimo kirtis. Sukilimui buvo ilgai ir kruopščiai ruoštasi. Vis dėlto, Lorencas de Ubrikjė jautėsi priblokštas jo masto. Tačiau daug labiau jį pribloškė suvokimas, jog slaptosios policijos viršila apie jį sužinojo paskutinis.

Skaitydamas pasiuntinio įteiktą konfidencialų grafo pareiškimą, Lorencas sėdėjo prie stalo nedideliame, bet jaukiai įrengtame kabinete, klausydamasis vėjo ir lietaus lopšinės, ošiančios už lango. Nors jo veidas buvo išblyškęs, o paakiai gerokai patamsavę, Lorencas nesijautė pavargęs. Jis jautėsi paprasčiausiai apmulkintas. Švelnia, bet neslepiama ironija dvelkiantis grafo laiškas, kuriame pranešama apie įvykį, kurį, rodos, Lorencas turėtų išpranašauti – karalystėje kylantį karą, visuotinį maištą, žadino jo širdyje abejones, kurios ligi šiol dar nebuvo užgimusios.

Tiesa, žodis „karas“ laiške nebuvo minimas. Dviejų valstybių konfliktas visada primena įkaušusių jaunuolių kovą dėl merginos palankumo. Apsistumdymas paprastai prasideda netiesioginėmis provokacijomis, nes kiekvienas nori, kad pirmąjį žingsnį žengtų kitas ir tada būtų galima jam suversti kaltę dėl visų tolesnių pasekmių.

Liūdna, bet tokia jau mūsų sąmonė. Apie tai ir galvojo Lorencas de Ubrikjė akimis vedžiodamas sakinį: „Margonijos grafystė nuo šios akimirkos atsiriboja nuo destruktyvios karo įtakos ir visų pašalinių valdžių, ir negali būti nė vienos valdžios, aukštesnės už Margonijos valdžią, kuri spręstų vidaus ir užsienio problemas tol, kol pasaulinis konfliktas nebus išspręstas ir padėtis nebus stabilizuota.“ Kitaip tariant, grafas norėjo pasakyti, jog drįsta nepaklusti centrinei šalies valdžiai pasinaudodamas raguotųjų bei demokratų pradėtu sukilimu, kuris Aldorai kainuos daug rezervų. Tačiau priimdamas sprendimą atriboti Margoniją „nuo destruktyvios karo įtakos“ grafas netiesiogiai paskelbė karą karalienei ir centrinei valdžiai, išdavė sostą, kuriam savo valdymo pradžioje pats prisiekė.

Lorencas sulankstė laišką. Situacija buvo keista, bet itin palanki. Jis žinojo, jog kils karas. Nujautė jau seniai. Tik nenumanė, jog smogta bus taip staigiai ir tikslingai – jis nenumanė, jog sukilėliai taip gerai viską suplanavo. „Saulės karnavalo naktį dešimtys didžiausių Urijos miestų, tarp jų ir sostinė, reikalavo laisvės. Juose nebegalioja jokie įstatymai, jie nepaklūsta kariuomenei, o kariuomenė nebeklauso savo generolų“ – rašė grafas. Lorencas neabejojo, jog jis kiek perdėjo siekdamas išryškinti chaosą, tačiau esmė juk buvo aiški. „L ūtako miestuose statomos užkardos. Pats grafas įkalintas sostinėje, savo tvirtovėje, kurią apsupusi saugo minia sukilėlių, jie užpylė visus požemius upės vandeniu, kad grafas negalėtų pabėgti. Jam buvo leista išsiųsti raportą apie padėtį kartu su sukilėlių reikalavimais“ – pasigardžiuodamas vingiavo plunksna grafas. Lorencas pakreipęs galvą šyptelėjo. Tai buvo Žybsnio Laimingojo stilistika, taip jam būdinga... Laimingasis, ištikimas demokratas, niekada nepraleisdavo progos subtiliai pasišaipyti iš kilmingųjų visuomenės. Arba bent priminti, kad jie ne vieni – egzistuoja ir tūkstančiai jiems tarnaujančių žmonių, kurie taip pat turi tam tikrų poreikių. Laimingasis buvo geniali asmenybė, Lorencas ilgai iš jo mokėsi dar tada, kai šis dirbo jo viršininku. Ir nuoširdžiai jį gerbė. „Nirijos pozicija aiški.“ – galiausiai užbaigė grafas. Kitoje pastraipoje jis jau išdėstė savo bei grafystės poziciją. Prie sukilimo prisijungė visi. Grafas galėjo meluoti, tačiau Lorencas žinojo, jog jis nebūtų drįsęs siųsti šio laiško, jei pats nebūtų daugmaž įsitikinęs tuo, apie ką rašo. Tai turėjo būti tiesa.

Lorencas vėl nusišypsojo. Ši valstybė buvo tokia didelė ir multikultūrinė, kad, rodos, pasmerkta žlugti vien dėl teorinio valdymo modelio bei pareigybių paskirstymo. Pavyzdžiui, jis, Lorencas, yra Margonijos grafystės slaptosios policijos viršila. MSP viršila yra tiesiogiai pavaldus tiek sostui, tiek

grafui, kuris taip pat paklūsta sostui. Prieš dešimtmetį, prieš Aldorai užgrobiant valdžią, (apie šį užgrobimą visada būdavo kažkaip nutylima, net ir neoficialiose kalbose. Galbūt todėl, kad tik Lorencas ir generolas Žvaigždėlapis matė jį savo akimis, nes visi kiti buvo nužudyti. Minėtasis generolas taip pat labai greitai pradingo.) šis modelis turėjo prasmę, nes karalius formaliai pripažino grafysčių autonomiją ir grafai buvo beveik lygiaverčiai jam. Karalius buvo keturių kultūrų sąjungos ir bendradarbiavimo simbolis, jo valdžia tebuvo teorinė. Prasidėjus Aldoros valdymui, centrinės valdžios vaidmuo nepaprastai išryškėjo, ji pati siekė kontroliuoti visas slaptąsias tarnybas ir dar apsistatė naujomis, kurios tik komplikavo ir taip sudėtingą sistemą.

Taigi, teoriškai Lorencas atstovavo karalienei ir grafui, tarp kurių artimiausiu metu neišvengiamai kils tiesioginis karas. Tai iš tiesų buvo gana juokinga, tačiau įprasta situacija. Kai šios pareigos priklausė jo tėvui, šis drįsdavo įsakinėti net pačiam grafui.

Lorencas prisiminė, kaip visai neseniai, pykčio akimirką, Aldorai tarstelėjo, jog be jo pagalbos ji išbus karaliene ilgiausiai dvi savaites. Tada jis net nenumanė, kaip aiškiaregiškai kalba. Gal ir gerai. Jo tėvas buvo pasakęs: „Kiekviena priešui bloga naujiena yra gera naujiena.“

Atsistojęs Lorencas siekė grafino su vynu, kai ūmai prasivėrė kabineto durys ir įžengė tamsus siluetas. Prieblandoje buvo beveik neįmanoma nuspėti tikslių būtybės kontūrų, tačiau žvilganti aukinė kaukė, kurioje truputį iškreiptas gelsvai atsispindėjo visas kabinetas, buvo matoma puikiai.

- Ponas Žilvinas liepė pasakyti... jog yra pasiruošęs, pone,- tarė tylus kimus šmėklos balsas. Lorencas atsitraukė nuo butelio, nežymiai susiraukęs žvilgtelėjo į grafiną, po to jo kakta išsilygino ir jis nusišypsojo:

- Puiku. Tuomet neverskime jo gaišti... Luger akimis bėgiojo po urvą. - Kaip mes, po velnių, čia atsidūrėm?- apstulbusi sumurmėjo ji. Tada atsisuko į Nytherą.

Spalvoti krioklio atšvaitai bėgiojo šios skruostu. Nythera lėtai linktelėjo. - Kito išėjimo nėra. Luger šyptelėjo. Jodvi susikibo už rankų. Tą akimirką Luger pajuto viduje kažką šilta, ko dar

niekad nebuvo jautusi anksčiau. Keistas dilginantis jausmas, nupurtęs ją nuo galvos ligi kojų, kai jodvi su Nythera stovėdamos greta žvelgė į šviesą, žaidžiančią šniokščiančio krioklio vandenyse.

Jos įsibėgėjo ir šoko. Kai jos kojos atsispyrė nuo žemės, Luger pasijuto tokia laisva. Jos veidą aptaškė šalti vandens lašai, o ausis užgulė niūrus gurgėjimas. Tačiau ji žinojo, jog tai tik iliuzija. Šiltas Nytheros delnas neleido jai paklysti.

Po to Luger išvydo baltą šviesą. Ji tėškėsi ant šalto akmeninio paviršiaus ir tyliai nusikeikė skaudžiai užsigavusi kelį. Ji matė, kaip Nythera nušoko greta ir priklaupusi žvelgia į rytmečio šviesą tarsi pirmąsyk regėdama... Tada jodvi pakilo ir nebyliai susižvalgiusios nužingsniavo link urvo angos.

- Kaip manai, kur kiti?- tarstelėjo Luger.- Komandoras... - Nežinau,- papurtė galvą Nythera.- Bet Lilė nepražus. Esu tuo tikra... Joms prieš akis atsivėrė skaisčiai mėlynas dangus. Po jų kojomis žalias galvas į viršų kėlė

susispietę medžiai, o tolumoje dunksojo pilkšvos kalnų smailės. Oras buvo vėsus, ir jos netruko greit sužvarbti. Vis dėlto, Luger nusišypsojo truputį drebančiomis lūpomis.

- Ką gi. Tai vienas iš labiau įsimenamų nuotykių, kuriuos esu patyrusi. Apačioje turėtų būti šilčiau. Eime.

Jos pradėjo leistis siauru kalnų taku, supamu aštrių, it dantys, akmenų. Vietomis takas buvo patvinęs nuo kalnų upelių, trykštančių iš uoloje išgraužtų angų. Oras buvo ramus, bet kartais tylus, šaltas kalnų vėjas paliesdavo Luger pečius ir ši nejučiomis susigūždavo.

Po kokio pusvalandžio jos priėjo serpentiną ir Luger prisėdo ant akmens pailsėti. Ji kimiai sukosėjo. Nythera susirūpinusi pažvelgė į ją. Luger kreivai šyptelėjo ir numojo ranka.

- Atleisk. Pastaruoju metu buvau atpratusi nuo žygių... - Viskas bus gerai,- tarė Nythera ir ištiesė ranką.- eikš... Luger pažvelgė į jos delną, tada linktelėjo ir paėmusi jai už rankos pakilo. Takas pamažu leidosi žemyn. Pažvelgusi į kalno nuolydį Luger išvydo nedidelį ežerą, kurio

vandenyje atsispindėjo mėlynas dangus ir pušų viršūnės. Vėl atsisukusi į Nytherą ji pastebėjo raudonuojančius randus šiai ant skruosto ir gana nedrąsiai tarstelėjo:

- Žinau, kad dabar galbūt netinkamas metas... Bet kas tai... - Mano motina,- staiga pertraukė ją Nythera. Ji ryžtingai suspaudė lūpas.- Ji nori, kad aš

sugrįsčiau į tą salą... Bet to niekada nebus. Luger nustebusi pravėrė burną atidengdama lygius baltus dantis. - Tu niekada nepasakojai apie savo motiną,- tyliai tarė ji. Nythera kreivai vyptelėjo. - Tai nebūtų linksma istorija su laiminga pabaiga... - Atleisk,- sutriko Luger.- Aš nenorėjau... - Nesijaudink dėl jos,- ūmai pralinksmėjusi tarstelėjo Nythera.- Ir nesijaudink dėl manęs. Mums

reikia surasti Lilę. Prasideda sukilimas, aš jai reikalinga... - Taip...- nutęsė Luger, prisiminusi Komandorą.- Įdomu, kur kiti... Man reikia grįžti į Uriją. Ten

turiu sutvarkyti kelis dalykėlius... Priekyje takas baigėsi užverstas senos kalnų griūties. Jos stabtelėjo ir vertinamai nudėbė

akmenų nuolaužas. Toliau eiti nebebuvo prasmės. Nythera nužvelgė ežerą, tyvuliuojantį apačioje. Luger papurtė galvą.

- Net negalvok. Nepakankamai gilus. - Ko gero u teisi...- mąsliai nutęsė Nythera. Ūmai jos dėmesį patraukė kažkoks silpnas garsas ir

ji kilstelėjo galvą. Veido išraiška pasikeitė, įgavo nuožmumo. Per akimirką gana melancholiška mergina tapo panaši į tigrinę katę.

Greta, tarp akmenų, į žemę įstrigo trumpa juoda strėlė. Liko kyšoti tik tamsūs juodi sparneliai, akivaizdžiai pagaminti iš varno plunksnų.

Mąsliai šypsodamasi, su šaltu įniršiu akyse Nythera dairėsi po pamiškę, iš kurios atskriejo strėlė. Neišvydo nė gyvos dvasios. Tuo tarpu Luger ramiai ištraukė strėlę ir atidžiai ją apžiūrėjo.

- Rodos, karas neaplenkė net tokios idiliškos vietelės kaip ši,- ironiškai tarė Nythera, tolumoje vis dar bandydama įžiūrėti galimą priešą.- Kaip manai, kas tai? Kariuomenė? O gal plėšikų gauja? Gaila, negaliu pasakyti, kiek jų...

- Blogiau,- kimiai atsakė Luger. Ji sviedė strėlę šalin.- MSP...- iškošė. Lorencas nebyliai tyrinėjo tą mandagų niekuo neišsiskiriantį veidą su oficialia savimi

pasitikinčia šypsena. Jis perbėgo akimis per tamsius vyro plaukus aplenkdamas dar tamsesnes šio akis. Vaikystėje, kai lankydavosi pas senelį, šis užsiminė, jog negalima spoksoti varnui į akis, nes šis gali pavogti sielą. Na, priešais sėdintis vyras buvo puikus šio seno liaudies priesako patvirtinimas...

- Ar Jums buvo patogu?- santūriai nusišypsojęs pasiteiravo Lorencas. Žilvinas gūžtelėjo pečiais. - Išties, jūsų vyrai elgėsi su manimi puikiai... Bet tai Jums neduos jokios naudos. - Atsipalaiduokite,- draugiškai nusišypsojęs guviai paragino Lorencas. Jis vogčiomis žvilgtelėjo

pro vienintelį platų gotikinį langą. Lietus jau buvo pasibaigęs ir pro debesis nedrąsiai nosį kyščiojo rytmečio saulė.- Atrodote įsitempęs.

- Ar su visais savo kaliniais esate toks malonus?- ironiškai atkirto pašnekovas.- O gal aš suklydau? Atidarėte viešbutį?

- Na, aš neprašysiu Jūsų pinigų...- patraukė pečiais Lorencas. Staiga pašnekovas ūmai atkragino galvą ir griausmingai nusikvatojo. Lorencas santūriai

šyptelėjo. Pašnekovas trenkė kumščiu į stalą ir nykščiu parodė į tris už nugaros nebyliai stovinčias

tamsias šmėklas su aukso spalvos kaukėmis.- Girdėjote? Dievaži, Jūs nuostabus, Lorencai!- nubraukęs juoko ašarą vyriškis lėtai papurtė galvą ir įraudęs nuo kvatojimo ilgesingai nužvelgė Lorencą.- Gaila, kad Jums liko tiek nedaug...- nutęsė.

- Skaičiuojate mano dienas?- šyptelėjo Lorencas.- Būkite atsargus. Vieną kartą jau apsirikote... - Mano klaida. Nežinojau, kad turite brolį,- ūmai surimtėjęs prisipažino pašnekovas.

Susirūpinęs jis palingavo galva.- Taip, tai diletantiška... ir neatleistina. Visiškai teisinga, kad dabar čia sėdžiu. Jūs atvedėte mane į protą, Lorencai...

- Ne taip sunku būtų ir išvesti...- šypsodamasis į jo ironiją atsikirto pastarasis. Pašnekovas vėl ironiškai šyptelėjo. Jo veide pirmą sykį sužibo žiaurumas bei neslepiamas priešiškumas. Lorencas tiesiog žavėjosi šia mina, nes žinojo, jog tai buvo bene vienintelis jo matytas nuoširdus veidas.

- Taigi, kokie Jūsų planai?- ūmai paklausė jis. Vyriškis sutriko, bet ne ilgam. - Maniau, man atostogos,- atsikirto juodaplaukis. Dabar nusijuokė jau Lorencas. - Jūsų valia. Žinau, kad neturite žalio supratimo, kur mes, bet čia graži vieta. Puikus vaizdas,

šviežias oras... Galite likti, jei norite. Tiesiog pamaniau, kad galbūt Aldorai Jūsų reikės. Rodos, žengiame į naują erą... daug kas gali pasikeisti.

- Karas...- ūmai pagautas smalsumo numykė juodaplaukis. Jis stengėsi įskaityti atsakymą Lorenco veide.- Jis jau prasidėjo, taip?

- Koks karas?- ūmai susiraukė Lorencas. Pašnekovas išsišiepė. - Mulkinate mane, ar ne? Ką gi... Toks Jūsų darbas... Kurį laiką nė vienas nepratarė nė žodžio. Jie atidžiai sekė vienas kitą akimis stengdamiesi

perprasti priešininką. Galiausiai tamsiaplaukis pirmasis nusuko žvilgsnį. - Ko iš manęs norite?- kimiai paklausė jis. Ūmai Lorencas pakilo. - Žinote... Nieko. Galite grįžti į sostinę pas karalienę netgi dabar pat. Mano žmonės pristatys

Jus į artimiausią miestą, o iš ten keliausite pats... Tamsiaplaukis kreivai šyptelėjo. - Žinote, kad negaliu ten grįžti. Aldora mane nužudytų. Ji manytų... ar bent įtartų, kad kaip nors

išdaviau ją. Lorencas vėl prisėdo liūdnai linksėdamas galva. - Išties... Liūdna... Vadinasi, norite likti? Juodaplaukis kreivai dėbtelėjo į jį. - Išėjęs už šių sienų neturiu šansų. Keista, bet kol nepasiūlėte... velniškai norėjau ištrūkti,- jis

vėl nusijuokė, tačiau tai tebuvo nervingas krizenimas. Lorencas dėmesingai nusišypsojo. - Neapleidžia nuojauta, kad man Jūs kažkur matytas, Žilvinai. Dirbote MSP? - Tai buvo seniai,- numojo ranka juodaplaukis.- Kiekvienas turi nuo kažko pradėti... Man ten

nebeužteko vietos. - Ką gi,- pareiškė Lorencas.- Gal norite išgerti? Juk reikia kaip nors atšvęsti... Jūsų sugrįžimą. Pasigirdo tylus šaižus švilpimas. Luger žaibiškai suktelėjo galvą ir antroji strėlė barkštelėjusi

atsitrenkė į uolą, toje vietoje, kur ką tik buvo jos tarpukaktis. - Greičiau,- paragino Luger.- Jie mus nužudys... Nieko nelaukdama ji vikriai peršoko kelis akmenis ir nubėgo šlaitu žemyn. Šlaitas buvo status,

pakeliui ji užkliuvo už šaknies ir parkritusi ėmė ridentis tolyn. Tuo tarpu trečioji strėlė pervėrė Nytheros petį, ši žioptelėjo iš skausmo ir apsisukusi susmuko vietoje.

Krūmų šakos draskė Luger veidą ir akis, kurias ši užsidengė rankomis. Galiausiai jai pavyko atgauti pusiausvyrą ir susilenkusi ji nukūrė tarp medžių.

Nuo medžio viršūnės nusileido tamsus pavidalas. Saulės šviesoje sužibo aukso spalvos ašmenys, tokie patys, kaip ir bebruožis auksinis veidas, atsuktas į ją.

Luger sulaikė ranką, užsimojusią mirtinam smūgiui, vikriai užlaužė ją ir atėmusi durklą suvarė jį priešininkui į šoną. Tamsus siluetas susmuko išleisdamas silpną gargimą, paskutinį garsą šiame pasaulyje, tuo tarpu Luger atsisuko ir išvydo dar tris šmėklos antrininkus. Vienas jų buvo ginkluotas nedideliu tamsiu lanku. Skubiai užlindusi už medžio kamieno Luger išvengė mirtino šūvio. Kai ji atsisuko, šmėklos jau buvo išnykusios, nors ji žinojo, kad jos kažkur čia.

Luger lėtai dairėsi traukdamasi tolyn. Ji nežinojo, iš kur iššoks šmėklos, bet neabejojo, kad jos pasirodys.

Jie nusileido iš viršaus. Galbūt nušoko nuo medžių viršūnių, o galbūt tai tebuvo niūrūs šešėliai, išlindę iš jos pačios širdies gelmių. Žvelgdama į tas tviskančias auksines kaukes Luger regėjo žibantį iškreiptą savo pačios atvaizdą jų bereikšmiuose veiduose. Ji prisiminė revoliuciją, į kurią ligi šiol žvelgė kaip į neišvengiamą, savotiškai didingą lūžį pasaulio istorijoje. Ji prisiminė, kaip su Žybsniu Laiminguoju, vyriausiuoju sukilėlių armijos vadu, aptarė karo strategiją. Jie kalbėjo apie mūšius, bet neužsiminė apie žuvusiuosius. Apie pergalę, bet ne apie jos kainą. Ir dabar, žvelgdama į savo pačios akis kaukės, kurią galbūt dėvėjo jos žudikas, atspindyje Luger pajuto tą karčią ironiją. Ji šyptelėjo.

- Vis dėlto... Luger niekada neužbaigė šio sakinio. Ir niekas nesužinojo, ką ji būtų norėjusi pasakyti. Galbūt

Nythera, jei būtų stovėjusi greta, būtų pajutusi tą minties giją, trumpai blykstelėjusią Luger smegenyse. Tačiau Nythera be sąmonės gulėjo ant akmens, kur buvo parkritusi. Ji nieko nesapnavo ir nieko nejautė. Vėliau pabudusi ji ilgai galvos apie Luger. Kiekvieną kartą ji svarstys, apie ką tada Luger galvojo. Ką jautė... Esama daugybė mitų, kuriais apipinta mirtis. Nythera pati norėjo išsiaiškinti, ar tai tikra.

Tuo tarpu Lorencas de Ubrikjė, kuris tuo metu sėdėjo savo mažyčiame kabinete mažiau nei už šimto metrų, kilstelėjo prie lūpų stiklą su gėrimu. Jis nejuto skonio, šypsojosi priešais sėdinčiam dviveidžiam agentui, kuris atsipalaidavęs ramiausiai pasakojo anekdotą. Žvelgdamas į Žilviną Lorencas nejučia pats susimąstė apie mirtį. Tą akimirką jis suprato tik tiek, jog kai kuriems žmonėms ji niekada neegzistuoja.

Jis girdėjo artimą krioklio čiurlenimą. Pasukęs galvą lengvai galėjo išvysti saulėje spindinčius

vandens lašus. Tačiau to nenorėjo. Jis mąstė apie praeitį. Priežastis ir pasekmes. Kuo jis buvo anksčiau... Ir kuo jį pavertė bėgantys

tūkstantmečiai... Tai buvo nepaprastai sunku, o gal ir labai lengva, nes Chimeronas beveik neturėjo prisiminimų, kuriais galėtų remtis. Žinoma, Chimeronas turėjo tūkstančius prisiminimų, tačiau tai buvo kitų mintys. Kitų praeitis. Pats to gerai nesuvokdamas jis buvo tarsi demonų ir žmonių istorijos metraštis, kuriame slypėjo visų valdovų troškimai ir visų karvedžių planai. Daugybė skirtingų siekių, minčių, emocijų pynėsi tarpusavyje viename painiame chaose kurdamos sunkiai nuspėjamą ir nekontroliuojamą beprotybę, žibančią Chimerono akyse. Jis jau nebegalėjo susigaudyti tose mintyse. Nebesuprato, ką darąs. Jis jautėsi tesantis marionetė mirusios demonės rankose, ir tai slėgė jį nemažiau nei suvokimas, kad neturi savojo veido... Jis buvo pasiryžęs ištrūkti, nors nebežinojo kaip. Ir tik miglotas prisiminimas, vienas iš nedaugelio, kuris iš tiesų priklausė jam, atginė jį į šią drėgną olą, kurioje apsamanoję stūksojo senos šventyklos griaučiai.

„Pasaulis priklauso mums.“ žibėjo aukso raidėmis iškaltas užrašas ant tolimos arkos. Chimeronas išsišiepė atidengdamas smailius dantis. Jis vienintelis gerai suprato, ką ji norėjo tuo pasakyti. Jis vienintelis suvokė jos tragediją. Jos meilę, skausmą ir įniršį. Ir nusišypsojo, nes gerai žinojo, jog ji niekada nebuvo laiminga. Visai kaip ir jis. Iš tiesų, beveik nė vienas demonas nesijautė laimingas. Amžinas gyvenimas anksčiau ar vėliau virsdavo nesibaigiančiu prakeiksmu. Chimeronas gerai žinojo tūkstančius pavyzdžių, kuomet pagieža ir ciniškas kartėlis telikdavo vieninteliai šios

amžinybės palydovai. Jis pats išgyveno daugelį šių likimų skirtinguose pavidaluose. Po daugelio kovų, intrigų ir nuolatinės kovos už būvį metų... galiausiai nieko nebelieka tikra.

Chimeronas nusisegė nuo kaklo grandinėlę, ant kurios kabojo akies obuolio dydžio krištolinis rutuliukas. Jis buvo išraižytas įmantriais spiraliniais ornamentais, kurie iš toliau žiūrint galėjo atrodyti kaip rainelės raštai. Chimeronas atidžiai nužvelgė šį rutuliuką. Prisiminė, kaip pirmą sykį išgirdo apie jį. Visai neseniai. Tai buvo tą kartą, kai jis atsitiktinai užklydo į kažkokius požemius. Ant aptrupėjusių sienų buvo nupieštos scenos su paaiškinimais, tai buvo vėlyvosios demonų istorijos metraštis. Chimeronas gerai prisiminė tą drėgmės ir puvėsių kvapą, taip pat kiekvieną nupieštą sceną; jos atgydavo jo atmintyje tarsi pats būtų matęs, nes daugelį jų iš tiesų išgyveno. Chimeronas tada gerą savaitę klaidžiojo tamsiais tuneliais, kuriuose bėginėjo žiurkės ir iš proto varė monotoniškas lašančio vandens bei šiurpinančio skersvėjo orkestras. Tačiau tai jo nejaudino. Jis ėjo praeities koridoriais, žengė per savo paties gyvenimą prisimindamas įvykius, kurie suformavo šį pasaulį ir kurių tarpe šmižinėjo jis.

Ir tada jis aptiko tą piešinį. Niekuo neišsiskiriančią freską. Jam prireikė mažiau nei akimirkos atpažinti soste sėdinčios moters atvaizdą. Daugelyje piešinių Ragana buvo vaizduojama kaip susenusi vampyrė, praeities laikų monstras, tačiau toje freskoje ji buvo jauna. Ant jos kaklo kabėjo krištolinis rutuliukas, skleidžiantis aplink ištisiniais brūkšniais pavaizduotą šviesą, o apačioje iškaltas užrašas: „Balta Krištolo Akis/ Visa stebinti aplink/ Spindi aukštam vakaro dangaus skliaute,/ Kuriam tvyro amžina nakties tamsa...“

Tada tai tebuvo atsitiktinumas. Mitas, kažkaip įsibrovęs į jo smegenis ir pamažu jas užvaldęs – jei Krištolo akis buvo Raganos galių šaltinis... Galbūt ji galėjo suteikti galių jam?

Vis dėlto, Chimeronas ją surado. Vėliau jis suprato, kad taip išsipildė jam mestas Raganos prakeiksmas, tačiau tai atskleidė daugelį dalykų. Taip jis sužinojo apie Stichiją. Suprato šios prigimtį... Ir bene vienintelę Raganos silpnybę. Krištolo Karalienė visada regėjo save savo vienintelio nuoširdaus kūrinio pavidale, regėjo save tokią, kokia pati kadaise buvo. Ir vienintelė gyva būtybė, galinti jai pasipriešinti, buvo jos duktė. Stichija... Chimeronas kilstelėjo galvą ir nužvelgė saulėje žiburiuojančią krištolinę merginos skulptūrą, kuri nežymiai pravėrusi burną stebėjo jį. Jis ilgai negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo jos. Tai buvo puikus... tikro meistro darbas. Skulptūra buvo idealiai nušlifuota. Kaip ir šimtai kitų, įvairiomis pozomis sustingusi apačioje nusidriekusioje menėje, į kurią buvo galima nusileisti plačiais aptrupėjusiais laiptais. O virš jų galvų tolumoje auksu spindėjo ta ambicinga, bet vilties teikianti frazė: „Pasaulis priklauso mums.“

- Galbūt tu amžinai tęsi šią kovą... Bet niekada nepajėgsi jos laimėti,- sukuždėjo Chimeronas ir žengęs į priekį, užkabino grandinėlę statulai ant kaklo. Tada atsitraukė.- Pabusk...- tyliai tarė jis.- Pabusk... Stichija.

Saulės spinduliuose statula beveik akinamai spindėjo. Merginos figūra žvelgė į priekį nežymiai praskėtusi rankas, o ant jos kaklo žiburiavo akies dydžio stiklo rutuliukas, pagamintas iš tos pačios medžiagos, kaip ir visas jos kūnas.

- Pabusk,- salės skliautais ataidėjo Chimerono balsas, virsdamas tyliu negirdimu kuždesiu. O stiklinė skulptūra romiai šypsodamasi žvelgė tiesiai gilias mėlynas blyškioje kaukolėje įsodintas akis.

Į kabinetą įžengė tamsiu plačiaskverniu apsiaustu vilkinti būtybė, kurios veidą slėpė bebruožė

auksinė kaukė. Kitos trys, stovėjusios Žilvinui už nugaros, nebyliai atsisuko ir nusekė ją žvilgsniais, kai nakties paukštį primenanti šmėkla žengė tiesiai link Lorenco de Ubrikjė. Pasilenkusi ji sukuždėjo jam į ausį:

- Yra kai kas, ką Jūs turite pamatyti, pone... Lorencas, beveik dėkingas, atsiprašančiai nusišypsojo Žilvinui ir pakilęs ramiai išėjo iš

kabineto. Tik atsidūręs siaurame drėgme dvelkiančiame ir amžinoje prieblandoje skendinčiame

koridoriuje jis pajuto didžiulį nuovargį ir suprato, kiek daug jėgų jam kainavo šis pokalbis. Taip pat nujautė, jog bus nuvertinęs Žilviną. Žvelgdamas į niūrius besiplaikstančių deglų liepsnų kuriamus šokčiojančius šešėlius sienose Lorencas pajuto, kaip stipriai trokšta šio vyro mirties. Ne dėl keršto už bandymą nunuodyti, kuris vos nekainavo gyvybės tikram Lorenco broliui... Greičiau dėl baimės ir nuojautos. Tai buvo pavojingiausias jo sutiktas žmogus, vienas iš profesionaliausių ir šaltakraujiškiausių Aldoros agentų, kurio tikslai ir dabar Lorencui išliko nežinomi. O prieš jį dabar atsisuko ištisa Žiedo organizacija, kurioje dirba dar septyniolika žilvinų, kuriems pavaldžios visos centrinės valdžios institucijos ir daugybė agentų visuose pasaulio kampeliuose... Kita vertus, pastaruoju metu Aldoros reikalai itin prasti. Šis karas reiškia jos eros pabaigą. Centrinės valdžios priešinimasis tik prailgins jos pačios agoniją. Lorencas buvo pasiryžęs tai ištverti. O sulig Aldoros žlugimu... jis įvyks priesaiką, kadaise duotą Vijui. Lorencas niekuomet nepamiršo šio pažado. Už jo mirtį bus atkeršyta.

- Teritorijoje aptikome dvi įsibrovėles,- tyliai tarė šmėkla jiems einant koridoriumi. Lorencas žvilgtelėjo į žiburiuojantį, deglų šviesą atspindintį veidą.

- Kas jie?- ramiai paklausė jis, nors nujautė atsakymą. Tačiau šįkart šmėkla jį nustebino. - Viena jų vardu Luger, tai – įtakinga pirmos kartos Urijos didikė, gavusi baronienės titulą iš

grafo už nuopelnus. Ji taip pat yra viena iš kertinių sukilimo vadų. Ji buvo ne viena, tačiau antroji moteris neatpažinta.

- Luger...- sumurmėjo Lorencas. Jis tik keletą kartų buvo sutikęs šią moterį, tačiau retkarčiais ir pastaraisiais metais išgirsdavo apie ją. Ji buvo įtakingas žmogus Urijoje. Galbūt ne mažiau įtakinga nei jis Margonijoje.

- Kaip ji čia atsirado?- nežymiai suraukė antakius Lorencas. - Šiuo metu aiškinamės,- tyliai atsakė būtybė. - Nuveskite mane pas ją. - Ji negyva. Lorencas sustojo. - Kaip?- nesuprato jis.- Sargyba ją užmušė? - Ji priešinosi sulaikymui,- ramiai atsakė kaukė. Lorenco lūpos pabalo. - O jos palydovė? - Kameroje. Ji atsibus po kelių valandų. - Pasirūpinkite, kad pabudusi ji jaustųsi... jaukiai,- tepasakė Lorencas ir nuėjo tolyn siauru deglų

nušviestu koridoriumi. Jį dar ilgai lydėjo siauros tamsios auksinio veido akys. - Pabusk... Pabusk, Stichija... Baltai apsirengusi mąsliai besišypsanti rudakė mergaitė... „Ko tu bijai?“ „Aš bijau nakties, nes naktis priklauso jai...“ „Prasideda nauja era, Stichija. Era, kuri priklauso mums...“ „Tu nenori, kad jis pamatytų... kokios mudvi esame panašios... ir ne tik išoriškai... tiesa?“ „Tave apakins saulės spinduliai, kurie degins odą aštriau nei ugnis ir skausmas tavo galvoje

bus vienintelė aiški mintis... Ir tu išgirsi balsą... Nuo to, kieno bus tas balsas, priklausys tavo ateitis...“ - Pabusk... Chimeronas žvelgė į saulėje spindinčią krištolinę skulptūrą. - Prašau... Grįžk pas mane...- apimtas nevilties sukuždėjo jis. Ryškiau pašvietus saulei krištolas akinamai sužibo ir apakintas Chimeronas nusuko akis. Jis

pajuto skausmą visame kūne ir pažįstamą bejėgiškumo jausmą, kurio taip nekentė ir kuriam niekad nepajėgė atsispirti.

Ji buvo čia. Atsigręžęs jis išvydo liauną siluetą, į šonus ištiesusį rankas. Šviesi jos oda, turinti vos įžiūrimą melsvą atspalvį, švytėjo nutvieksta saulės, o ilgi besigarbanojantys plaukai kone siekė kojas, kai atlošusi galvą ji pažvelgė tiesiai į virš galvos spindinčią saulę.

Chimeronas nė nekrustelėdamas stebėjo ją, o kiekvienoje jo akyje spindėjo po saulės nušviestą jos atspindį.

Ji pramerkė akis. Akimirką jos buvo ryškiai mėlynos, po to suspindo auksiniu rudeninių lapų rudumu, kuris gesdamas įgavo juodą spalvą. Nežymiai pravėrusi burną ji žengė į priekį. Basa jos koja užčiuopė pjedestalo kraštą ir nuleidusi galvą ji pažvelgė į priekį. Jųdviejų žvilgsniai susitiko.

Ūmai ramybė jos veide išnyko. Prašiepusi burną ji sušnypštė lyg įsiutusi katė, tada liuoktelėjo atgal. Chimeronas stebėjo, kaip ji keletą kartų persivertusi ore nusklendė žemyn, į salę, kur stovėjo šimtai krištolinių skulptūrų. Jis lėtai žengė į priekį stengdamasis nepamesti iš akių tos blyškios vikrios figūros. Jis apžvelgė tą erdvę, pilną sustingusių ir negyvų veidų, kurie bejausmėmis stiklo akimis šypsojosi jam. Atsirėmęs į masyvius akmeninius turėklus Chimeronas pajuto, kaip visą kūną nudiegė skausmas. Tą akimirką jų žvilgsniai susitiko antrą kartą. Ji tupėjo apačioje, tarp akmeninių kolonų, ir stebėjo jį. Jei akių kontaktas būtų užtrukęs pora sekundžių ilgiau, Chimeronas būtų sunaikintas kartu su visais savo pavidalais. Jis būtų amžiams ištrintas iš pasaulio istorijos ir niekada nebegalėtų sugrįžti. Tą akimirką, kuri jam buvo paskutinė, jis tik žvelgė į ją ir nežymiai pakreipęs galvą jautė, kaip deginanti ugnis, įsiliepsnojusi giliai viduje, pripildo jį visą. Kiekviena to blyškaus apgailėtino pavidalo ląstelė spiegė iš skausmo, o miltų baltumo oda papilkavo tiesiogine prasme virtusi pelenais.

Niekas nesužinojo, ką tada galvojo Chimeronas. Kodėl jis nenusuko akių bandydamas išsigelbėti, o tik stebėjo ją, tarsi drugelis, skriejantis į liepsną. Ir niekas niekada nesužinos, ką tada jautė ji, stebėdama blyškią jo figūrą, parimusią ant tūkstantmetį skaičiuojančių suskeldėjusių turėklų aukštai viršuje. Niekas nesužinos, kodėl paskutinę akimirką ji nusuko akis ir persivertusi ore pro sienoje ištrupėjusią skylę liuoktelėjo tiesiai į bedugnę, kartu su tūkstančiais žibančių vandens lašelių, nedideliu kriokliu šniokščiančių žemyn.

Chimeronas ilgai liko ten stovėti. Skausmas lėtai slūgo, tad jis suprato, kad jos čia nebėra. Kadaise... Kadaise jam buvo beveik pavykę pažvelgti jai į akis. Ir nieko nenutiko. Bet tai buvo seniai. Seniau, nei galima įsivaizduoti...

Jis kilstelėjo ploną papilkusią ranką ir nužvelgė suskeldėjusią odą. Tai buvo jo tikroji oda. Niekingas voriškas pavidalas. Tačiau jis vis dar nežinojo, kaip iš tiesų atrodo. Niekada nebuvo pažvelgęs veidrodį savo akimis. Tą akimirką jis panoro tai padaryti. Akis į akį susidurti su ta siaubą varančia šlykščia būtybe, kurios kailyje gyveno. Tačiau žinojo, jog šioje šventykloje joks atspindys jam niekada neparodys tiesos.

Išgirdęs žingsnius jis sukluso, bet jau buvo per vėlu. Nadiras, stovintis už kokių dešimties žingsnių, užstojo jam išėjimą. Jo primerktos akys buvo įsmeigtos į Chimeroną, prisidengusį baltu apsiaustu. Veidas neišdavė jausmų, tačiau rankose demonas jau laikė ilgą lazdą. Pasigirdo nedidelis spragtelėjimas ir atšokę ašmenys šį pagalį pavertė dalgiu. Chimeronas su keista mina, primenančia šypsena, stebėjo jį.

- Aš tau sakiau, kad tave sunaikinsiu,- ramiai pareiškė Nadiras. Nėra prasmės,- pavargęs atsiliepė Chimeronas.- Aš jau seniai miręs... Ūmai jis staigiai apsisuko. Suplevėsavo balto apsiausto skraistės. Nadiras prisimerkė. Akimirką

jis negalėjo įžiūrėti, kur blyški Chimerono oda, o kur balta apsiausto drobė. Tačiau po akimirkos apsiaustas be garso nukrito ant grindų. Nadiras lėtai žengė į priekį. Chimeronas buvo dingęs. Tiesiog išnyko.

- Triukai tavęs neišgelbės,- garsiai tarė Nadiras. Jis apsižvalgė. Ūmai susiraukė. Kažkas buvo ne taip. Priėjęs palietė tuščią pilkšvą pjedestalą. Anksčiau čia stovėjo stiklinė skulptūra. Tokia pati,

kaip daugelis žemiau esančioje salėje, tačiau ji buvo pastatyta dar prieš laiptus, atskirta nuo kitų. O dabar jos nebebuvo.

Suraukęs antakius Nadiras nudėbė apačioje nusidriekusią menę. Jis vengė apsistoti ties kurios iš skulptūrų veidu, nes jo visos jam kai ką priminė. O jis buvo pasiryžęs tai pamiršti.

Nadiras lėtai apsisuko ir nužingsniavo link tilto. Pusiaukelėje jis dar atsigręžė, tačiau niekas nepasikeitė. Chimerono nebebuvo. O statula... Nadiras suktelėjo apyrankę ties dalgio koto viduriu ir jo ašmenys prigludo prie lazdos. Dar vienas suktelėjimas ir lazdos galai sukdamiesi sulindo į vidurinę, kiek storesnę dalį. Nadiras užsikišo sutrumpėjusį ginklą už vidinio apsiausto atlapo. Demonas buvo tikras, jog kitą kartą Chimeronui pasprukti nepavyks. Tai buvo paskutinis jo karas.

Nythera pramerkė akis. Ji susiraukė pajutusi skausmą petyje ir kita ranka panoro apčiuopti

žaizdą, tačiau sužeistas petys ir visa ranka buvo stipriai apibintuoti. Ji sunkiai atsisėdo lovoje. Apsidairė. Nustebo išvydusi raudonmedžiu dengtas sienas, tamsų

margais raštais austą kilimą, dengiantį grindis. Greta lovos stovėjo nedidelis apskritas stalelis iš raudonmedžio, kaip ir visi baldai bei sienos. Ant stalelio stovėjo trys stiklinaitės su skaidriai melsvu, žalsvu ir rausvu gėrimais. Kiek toliau patogiame krėsle sėdėjo gana jaunas lieknas siauro kirpimo aksominiu apsiaustu vilkintis rudaplaukis vyras, ilgus plaukus susirišęs į tvarkingą kuodą už nugaros. Jį išvydusi Nythera krūptelėjo, tuo tarpu vyriškis šiltai jai nusišypsojo, tarsi pažinotų nuo pat vaikystės.

- Viskas gerai. Užtikrinu Jus, kad nėra ko jaudintis. Nythera nieko neatsakė tik tylomis stebėjo jį. Tuo tarpu vyras pakilo iš krėslo ir ranka mostelėjo

į stiklinaites, stovinčias ant stalo. Nythera susiraukė. - Kas tai?- ji net nustebo, koks kimus buvo jos balsas... - Mėlyna Jums išgelbėtų gyvybę. Žalia atimtų atmintį mažiausiai dešimčiai dienų. O raudona...

atvertų Jums mirties vartus,- ramiai šypsodamasis paaiškino vyras. Jis atsitiesė.- Rinkitės. Šiandien Jūsų laiminga diena...

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Ragnarokas priėjo arčiau Okso ir nustebęs nužvelgė priešais atsivėrusią erdvę. Apačioje driekėsi miškai, kiek toliau kilo kiti kalnai, už jų horizontą rėmė dar aukštesnės viršukalnės. Retkarčiais buvo galima justi žvarbaus kalnų vėjo prisilietimą, bet oras buvo ramus. Neįprastai ramus.

Oksas nušoko nuo akmens ir guviai tarstelėjo: - Na, pasiruošęs nuotykiams? Ragnarokas atsisuko į jį. - Kas čia per vieta? Oksas gūžtelėjo pečiais. - Argi tai svarbu? Galbūt šioje pavėsinėje kadaise rinkdavosi nekaltos vaidilutės pagarbinti

tekančios saulės... - Vienintelė vaidilutė, kurią čia matau, esi tu,- pašiepė Ragnarokas.- Ir ką čia rašinėji? Oksas suskubo slėpti prirašytą lapą už nugaros. - Seniai norėjau parašyti romaną,- beveik droviai prisipažino jis.- Svarsčiau, gal pradėti... - Romaną?- šyptelėjo Ragnarokas.- Visai kaip Larzas. Beje, kur jis? Kur visi? Oksas ciniškai pakreipė galvą. - Ar ne tas pats buvo prieš dvylika metų? Kiekvieną kartą, kai susiduriu su tuo stileiva

keistuoliu, pabundu keistose vietose su keistais palydovais. - Ir tu vadini mane keistu palydovu?- kilstelėjo antakį Ragnarokas. Oksas kreivai jį nudėbė ir

gūžtelėjo pečiais. - Ar ne tavo sesuo siekia atvesti raguotuosius į valdžią? - Velnias ją žino,- atsakė Ragnarokas.- bet ji jau seniai neturi nieko bendra su manim. - Už jos galvą tikriausiai paskirta nemaža premija...- sumurmėjo Oksas. - Kai ją sutiksi, galėsi paklausti,- atsikirto Ragnarokas. Jis stumtelėjo Oksą ir žengė link tako,

vingiuojančio žemyn. Tuo tarpu Oksas nusekė jį akimis. - Žinai, kodėl raguotųjų niekas nemėgsta?- ūmai šūktelėjo. Ragnarokas sustojo.- Jūs visi

velniškai greitai įsiliepsnojate... O po to nebesuvaldote šio gaisro. Ragnarokas lėtai atsisuko. - Mano sesuo yra tokia. Tačiau tai ne aš. Oksas pakreipė galvą. - Aš žinau, kas tu. Turi smegenų, bet karšto būdo. Tokie lengvai neužkimba. Jie nemėgsta, kai

jais manipuliuoja. Tai gerai. Pagirtina. Tačiau, pasitelkus pusėtinos išvaizdos merginą, iš tokių galima gauti viską, ko noriu.

- Tu mane erzini,- pareiškė Ragnarokas ir nusisukęs nužingsniavo tolyn taku. Oksas nulydėjo jį akimis su santūriu šypsniu lūpose.

Žvarbus vėjo gūsis atnešė keletą retų snaigių, skrajojančių aplink. Ragnarokas prisimerkė. Daugybės balsų keliamas šurmulys. Karietos ratų girgždėjimas. Skambus skardokas juokas. - Mano mažasis broliukas... Ragnarokas apsidairė. Apačioje, ant gretimo kalno šlaito, dunksojo senos šventyklos griuvėsiai.

Greta buvo ir aukštas arkinis tiltas, dabar jau įgriuvęs, kuris jungė šį taką su ta paslaptinga šventove, kurią dabar aplanko nebent šikšnosparniai. Ragnarokas įsivaizdavo rūsčius vienuolius, slenkančius tuo tiltu...

Takas ūmai baigėsi. Priešais dunksojo uoliena, kurios natūralioje nišoje slypėjo vos įžiūrimos medinės durys, vedančios tiesiai į kalną. Nustebęs Ragnarokas paklebeno žiedą, atstojantį rankeną, tada visu kūnu užgulė duris. Šios nežymiai subraškėjo, bet nerodė jokių pasidavimo žymių. Šyptelėjęs jis papurtė galvą.

- Nykštukų buveinė? Tikrai, pasaulis kraustosi iš proto... Jis apsigręžė. Vienintelis alternatyvus kelias būtų per tiltą, jei bėgantys šimtmečiai nebūtų

sugriovę to architektūros stebuklo. Deja, iš šimtą metrų siekusios arkos beliko tik atraminės kolonos, storiu prilygstančios gynybiniams pilies bokštams, prigludusios prie tarpeklio šlaitų. Ties viduriu tiltas buvo įgriuvęs. Ragnarokas žinojo, jog nesugebėtų peršokti atsivėrusios angos. Jis taip pat numanė, jog toliau apsamanojusių griuvėsių neveda joks kelias.

Ragnarokas šyptelėjęs prisiminė, kaip Larzas kartą ištirpino spyną, kai jiedu laužėsi į vieno Aldoros generolo rūmus, kuriuos šis savo ruožtu perėmė iš senos, tačiau nuskurdusios didikų giminės. Trišakis, rodos, buvo jo vardas...

Vis dėlto, Ragnarokas puikiai suvokė, jog neturi nei tinkamų medžiagų, nei Larzo talento, kad galėtų pasigaminti rūgščių mišinį. Įdomu, kur dabar Larzas, susimąstė Ragnarokas. Ūmai jis šyptelėjo. Rasti draugą nebus sunku - tereikia sekti gaisraviečių pėdsakais...

Apsisukęs Ragnarokas patraukė aukštyn, atgal link pavėsinės kalno viršūnėje. Grįžęs jis vėl išvydo aukštas lieknas marmurines kolonas bei taisyklingo šešiakampio formos nusmailintą stogą, kiek aptrupėjusį nuo negailestingų vėjų.

- Oksai,- dairydamasis šūktelėjo Ragnarokas. Jokio atsakymo. Sustojęs pavėsinės prieangyje ūmai jis turėjo pripažinti gana absurdišką, bet nemalonų faktą - jo nemalonusis pakeleivis išgaravo. Iš čia nebuvo kito kelio, o ir tas vienintelis nevedė niekur, tačiau Okso nebeliko nė kvapo. Galbūt jis nėra toks jau kvailas, pripažino Ragnarokas, tuo pat metu vaizduodamasis, kaip tas storuliukas ropščiasi žemyn sienos statumo kilometriniu šlaitu. Įžengęs į pavėsinę ir palinkęs virš jos turėklų, Ragnarokas sušuko debesyse padūmavusiai erdvei.- Oksai! Tu, prakeiktas kalės vaike...

Jis apsisuko ir nužvelgė uolą, ant kurios buvo radęs sėdintį Oksą. Ragas pats užlipo ant to plokščio akmens ir apsidairė. Ką tokio tas sukčius čia galėjo pamatyti... Jis pažvelgė žemyn ir šyptelėjo. Apačioje, prie stataus šlaito, žemyn leidosi siauri akmeniniai laipteliai. Jie buvo kažkokio kito tako dalis, kurį užstojo atsikišusios uolos. Akimis Ragnarokas išmatavo atstumą. Reikėjo įveikti apie keturių metrų aukščio statų šlaitą. Vyriškis šyptelėjo. Vis dėlto, Oksas turėjo būti gana geros formos. O gal dabar guli išsitėškęs kur nors apačioje?

Ragnarokas lėtai nuleido koją žemyn. Pajutęs, jog atsirėmė į nedidelę iškyšą, jis šyptelėjo ir leidosi toliau. Uola buvo gana drėgna, pro nedidelius plyšius sunkėsi vanduo. Ragnarokas nujautė, jog kažkur šalia teka nemažas šaltinis, galbūt požeminė upė. Drėgni išsikišimai buvo slidūs, bet jis sukandęs dantis ieškojo žemesnės atbrailos. Paskutinę akimirką, kai manė neišsilaikysiąs, koja staiga vėl į kažką atsirėmė. Apimtas palengvėjimo jis atsiduso ir ūmai praradęs pusiausvyrą drėbėsi žemėn.

Siauras takas, kurį jis matė iš viršaus, buvo padengtas nušlifuotomis akmens plokštėmis. Šios buvo sudrėkusios, nes iš uolų sunkėsi vanduo, ir Ragnarokas jose galėjo įžvelgti blausų savo atspindį, kuris greitai užtemo nuo kraujo. Jis švelniai palietė užtirpusią nosį ir skausmingai vyptelėjęs atsisėdo. Tada nužvelgė pilkšvus debesis, dunksančius apačioje. Ką gi, jam dar pasisekė. Prisilaikydamas už šlaito Ragnarokas atsistojo ir pradėjo lipti žemyn. Smulkios ir tankios pakopos buvo gana nepatogios ir kojos greit pavargo. Nuovargis ir viską gaubianti purvina migla kėlė jam niūrias mintis. Jis vėl prisiminė seserį. Jųdviejų ginčą. Šis karas juodu išskyrė, nors prasidėjo jis gerokai anksčiau. Lilė visada labai graužėsi, nes taip ir nesužinojo, kas buvo jų tėvai. Ji taip ir neatleido senolei... O vėliau,

paauglystėje, kai jiems galiausiai pavyko atskleisti šią paslaptį... Larzas tada buvo šalia. Ragnarokas lyg pro rūką prisiminė tas dienas. Savo nuovargį. Vienišumą ir žmogiškos šilumos alkį sesers akyse. Larzas padėjo jai užpildyti tą tuštumą, nors Ragnarokas tai sužinojo tik po dešimtmečio. Išties, tas ginčas Luger namuose daug atskleidė. Jų tėvai... Jų tėvai lėmė nepertraukiamą jo ir sesers ryšį bei išsiskyrimą, kuris viską pakeitė visiems laikams. Ragnarokas prisiminė aštrios sriubos bei drėgno medžio kvapus. Pagarbius šnabždesius. Raguotųjų gentis, kuriai jiedu priklausė, tebegyveno kaip kadaise. Bet tai nebuvo ta pati gentis, kurioje juos ligi mirties augino senolė. Tai buvo gentis, kurioje Lil ė tapo princese, o Ragnarokas, užimdamas žuvusio tėvo sostą, turėjo tapti karaliumi. Kai senas vilko kailiais apsisiautęs žynys jiems parodė medinėje lentelėje išraižytą tėvo atvaizdą, papasakojo apie genocidą, tėvų mirtis... Apie tai, kaip juos perdavė auginti kitai genčiai, kad medžiotojams būtų sunkiau susekti teisėtus įpėdinius... Ragnarokas suprato viena - jų tėvai mirė. Jų nebesugrąžinsi. O Lil ė... Jai rūpėjo kas kita. Ir ji niekada neatleis Ragnarokui už tai, kad šis nesutiko tapti genties vadu. Sostas perėjo jai, nors Ragnarokas nepasiliko stebėti, kaip karūnuojama sesuo. Jis iškeliavo su Larzu, jausdamas gentainių žvilgsniuose nesupratimą bei paniekinimą. Jis tapo išdaviku. Tačiau Ragnarokas jau tada suprato, jog būti karaliumi nėra jo likimas. Tam gimė sesuo. Ir jeigu, sukilėlių padedama, ji laimės šį karą... Tiesą sakant, Ragnarokas neįsivaizdavo, kas bus tada. Jis tikėjosi, jog pati Lilė tai žino. Žmonės kadaise nužudė jųdviejų tėvus. Rasizmas buvo įaugęs į papročius, elgsenos normas, mąstyseną. Ji negali laimėti prieš visa tai, nors galbūt ir daug ką pakeis šiame pasaulyje. Bręstant vaikystėje patirtos nuoskaudos virto keršto troškimu... Bet kerštas visam pasauliui paprastai baigiasi kerštu sau. Giliai širdyje Ragnarokas visada bijojo, jog Lilės kova sunaikins ją pačią.

Rūko sūkuriai tai sklaidėsi, tai susikibę draikėsi aplink. Pagaliau jis vėl išvydo saulę... Ir skaisčiai mėlyną dangų aukštai viršuje. Blausiai šyptelėjęs Ragnarokas nusibraukė nuo kaktos šalto prakaito lašus ir greitai peršokęs po keletą likusių pakopų sustojo. Laiptai baigėsi. Jis liko stovėti ant stačios atsikišusios uolos atbrailos, išklotos tomis pačiomis lygiomis plokštėmis. Tačiau šįkart nebuvo nieko. Nei tilto, nei durų. Ragnarokas ištiesė rankas, tarsi neorėdamas skristi, ir papurtė galvą. Tada susiraukė. Viena iš plokščių po jo koja suklibėjo. Tvirčiau spustelėjęs ją dar kartą Ragnarokas žengė atatupstas. Plokštė nusileido per savo pačios storį. Po ja juodavo kažkokia anga. Vyriškis pritūpęs pabandė pastumti plokštę ir galiausiai jam pavyko. Švilptelėjęs jis liko stovėti priešais siaurus į juodą gelmę besileidžiančius suktinius laiptus.

Jis pradėjo lėtai lipti žemyn. Viduje taip pat buvo drėgna, nuo lubų lašėjo vanduo. Lubos buvo gana žemos, ir jis nuolat turėjo būti susilenkęs, tad paskutines pakopas Ragnarokas įveikė sukąstais dantimis. O laiptai pasirodė ilgesni, nei tikėjosi iš pradžių.

Išėjimas iš to niūraus sraigtinio tunelio baigėsi siaura arka. Ją pralindęs Ragnarokas jau nėmaž neabejojo, jog Oksas negalėjo pasitraukti šiuo keliu. Tad kur jis, po velnių, dingo?

Greta augo pušys. Šlaitas tapo nuožulnus, vos jaučiamas. Jam pavyko pasiekti slėnį. Ragnarokas nusišypsojo pats sau ir kone švilpaudamas patraukė per retą pušyną vedančiu taku. Iš pradžių pro spyglių paklotę dar tamsavo akmeninės plokštės, visai kaip viršuje, tačiau už keleto žingsnių po jo kojomis tebuvo tik samanos ir minkšta drėgna žemė. Dirstelėjęs kairėn Ragnarokas išvydo nedidelį mėlynuojantį ežerą, prigludusį prie gana stataus šlaito. Priešais supilkavo keistas nedidelis vienaukštis akmeninis pastatas be langų. Jo stogas buvo nusmailintas, tarsi varpinės, ir tai kūrė iliuzij ą, jog statinys aukštesnis, nei yra iš tikrųjų. Ragnarokas pakreipė galvą. Slapti laiptai, dabar tai... Ne, čia kažkas ne taip. Tai jau nebe tik apleistos šventyklos liekanos. Kalnuose buvo išsidėstęs kažkokių slaptaviečių kompleksas. Galbūt jis tebenaudojamas. Puiki vieta kontrabandininkams ar plėšikams... Ragnarokas pažvelgė sau per petį ir uždėjo ranką ant durklo rankenos. Tada paklebeno

duris. Žinoma, šios buvo užrakintos. Ūmai jį pagavo smalsumas. Pritūpęs išsitraukė durklą ir smaigaliu pabandė pasukti spyną. Po kelių minučių nesėkmingų bandymų pasigirdo trakštelėjimas. Jis atsistojo ir žengė vidun.

Ragnaroką pasitiko vėsa ir tamsa. Jis giliai įkvėpė ir žengė vidun. Gaila, kad dabar čia nėra Larzo, dar spėjo pagalvoti Ragnarokas, jam patiktų šis nuotykis...

Lorencas ir Nythera keletą minučių tyrinėjo vienas kitą akimis. Jiedu kovojo nematomoje

dvikovoje, nulemsiančioje dominuojančią padėtį abiem neįprastoje situacijoje. Lorencas buvo nepalaužiamas. Nythera bandė, tačiau negalėjo užčiuopti jo minčių, nors paprastai jai niekad nereikėjo stengtis. Maloni šypsena buvo tarsi stiprus skydas, už kurio slypėjo jo protas, ir kuo ji labiau stengėsi šį perprasti, tuo labiau pati buvo hipnotizuojama tų šviesių mėlynų akių.

- Kas tu?- nebyliai paklausė Nythera. Ūmai ji sudrebėjo tarsi pakirsta žaibo. Aukšta vyriškio figūra, vilkinti tamsiu plačiaskverniu apsiaustu, be jokios išraiškos nudėbė

dvylikametį berniuką. - Atleisk, tėve,- berniukas nuleido galvą. Jis nedrįso pažvelgti į tą rūstų veidą. Tačiau vyriškis

suėmė jį už smakro ir privertė vėl kilstelėti akis. Jųdviejų žvilgsniai susidūrė. - Niekada neatsiprašinėk,- staiga tepasakė vyriškis ir paleidęs jį ramiausiai praėjo pro šalį.

Berniukas nustebęs pažvelgė į brangios krištolinės vazos, kurią netyčia numetė, šukes ant grindų, tada į tolstantį tėvo siluetą. Ūmai jį apėmė pyktis. Tėvas jo nenubaudė, net neišbarė. Beveik nepastebėjo, būtų net neatsisukęs, jei ne ta vaza, nors nematė jo jau keletą internatinėje mokykloje praleistų mėnesių. Tai buvo jo didysis, ilgai lauktas, susitikimas su tėvu. Tėvu... kuriam jis buvo niekas.

Nythera pramerkė akis. Šypsena buvo dingusi nuo Lorenco veido. Kruopščiai slėpta emocija, per ilgus metus stipriai išsikerojusi kažkur viduje, netramdoma prasiveržė. Liūdesys suspindo jo akyse, lūpose, o rūpestinga tiesi laikysena nepastebimai sulinko. Jaunas savimi pasitikintis vyras per akimirką jos akyse virto gyvenimo nuvargintu seniu, sėdinčiu prieš ją puošniame krėsle. Tačiau tai truko tik akimirką. Kai Lorencas vėl pakėlė akis, jose nebuvo nė lašo nuovargio. Tai buvo griežtas negailestingas žvilgsnis. Žvilgsnis, kurio jis pats daugybę metų bijojo.

- Aš esu Lorencas de Ubrikjė,- šaltai tarė jis. - Girdėjau apie Jus,- Nythera apsidairė.- O ši vieta? Mes dabar po žeme? Lorencas atsilošė ir ranka mostelėjo į staliuką su gėrimais. - Vaišinkitės,- nusišypsojo jis.- Žinot, galbūt išgersiu su Jumis...- paėmęs stiklinaitę su raudonos

spalvos skysčiu, jis užsivertęs ramiausiai gurkštelėjo iš jos ir ištuštėjusią pastatė ant to paties staliuko. Nythera kilstelėjo antakius.

- Sakėte, jog išgėrusi iš jos aš mirčiau. - Tai tik skiestas vynas,- lengvai šyptelėjo jis. Nythera taip pat negalėjo susilaikyti

nenusišypsojusi. - Tuomet mėgstate dramatiškas scenas, Lorencai... - Retkarčiais mėgstu pasišaipyti iš tokių scenų,- palingavo galva jis.- Mano buvęs viršininkas...

turėjo gana teatrališką humoro jausmą. Jis viską paaukotų vardan efekto. Jei čia sėdėtų jis... nuodai būtų tikri.

- Tuomet man pasisekė,- tarstelėjo Nythera. Lorencas kryptelėjo galvą. - Deja. Aš nesu toks sąžiningas...

Ragnarokas išgirdo girgždesį, po to grindys po jo kojomis netikėtai atsivėrė ir jis prasmego apačion. Jis dar spėjo rankomis prisidengti veidą, kai skaudžiai tėškėsi ant šalto akmeninio paviršiaus. Velniškai suskaudo šoną, ant kurio krito, o kairiąją ranką tiesiog degino. Jam pasirodė, jog išgirdo trakštelėjimą, tačiau vylėsi, kad ranka nelūžo. Jis buvo tvirtas, tvirtesnis, nei dauguma žmonių. Raguotųjų kraujas, kurio daugelis taip neapkentė, visus šiuos metus saugojo jo gyvybę.

- Mano mažasis broliukas... Ragnarokas papurtė galvą. Ausyse ūžė. Jeigu nebūtų spėjęs prisidengti veido rankomis,

makaulė būtų pateškėjusi ant akmenų. Svyruodamas jis atsistojo. Buvo tamsu nors į akį durk. Jis užsimerkė ir įkvėpė. Vėsus drėgno akmens kvapas, tvyrantis aplink. Jis stovėjo siauroje kameroje, gilaus šulinio dugne, kurio viršuje buvo klastingos grindys su durimis... Buvo dar kai kas. Sunkesnis ir aštresnis rūdijančio metalo kvapas. Priešais - dvigubi grotuoti vartai. Už jų tolyn tiesėsi tunelio anga.

Ragnarokas iškvėpė. Jis pramerkė akis, kurios lyg dvi žaltvykslės sužibo aklinoje tamsoje. Ištiesęs ranką į priekį palietė grotos virbą.

- Tu esi mūsų tėvų palikuonis. Gimęs būti karaliumi. Tu negali to pakeisti. - Tai ne mano likimas... Ne mano karas... Jo oda pradėjo nežymiai švytėti. Skaisti geltona ryto saulės šviesa pripildė tamsią erdvę. jis

pats, virtęs auksine skulptūra, bežadis žvelgė į tunelyje besidangstančią tamsą. - Negi taip ir nori nugyventi gyvenimą? Kaip valkata, užuot bandęs kai ką pakeisti? - Daugelis tų, kurie bandė pakeisti pasaulį, tik naikino tai, kas jau buvo kažkieno sukurta. - Ką nori pasakyti? - Aš netikiu pokyčiais Lile. - Vadinasi, mūsų tėvų mirtys buvo beprasmės? Vadinasi, viskas baigta? - Su manimi - taip. Jei nori, gali pasiimti šį sostą. Galbūt bent tai tau suteiks trupinėlį laimės. - Jei dabar pasitrauksi, amžiams liksi išdaviku, Ragnarokai! - Viso gero... Mano karaliene. Grotų virbas šnypšdamas pradėjo lydytis. Bejausmė ir bevardė auksinė skulptūra kilstelėjo

ranką palikdama šnypščiančios geležies pėdsaką. - Ar dar pameni ją, Lilę? - Aš nebepamenu jos veido... Įkaitusio metalo upė tekėjo jam po kojomis, tačiau jis nejautė karščio. Gaubiamas aukso

liepsnos, karštesnės už pilkšvai rausvą metalo upę, jis basas žengė į priekį. Virbų nebeliko ir nuo tunelio jį teskyrė tamsa. Tačiau ir ji sklaidėsi į šalis vien dėl jo žvilgsnio. Ragnarokas pirštų galais palietė akmenis, sienomis kylančius abipus jo. Jie sugėrė tą šilumą, karštį, sklindantį iš jo paties. Šviesa pradėjo slopti. Jis atsiduso ir nurimo. Ir tą akimirką, kai išblėso paskutinis liesą kūną gaubusio švytėjimo atšvaitas, Ragnarokas su keista ramybe suvokė, jog nebeprisimena sesers veido.

- Ko Jūs norite, Lorencai?- ramiai paklausė Nythera. - Ką Jūs veikiate šioje atokioje vietovėje?- savo ruožtu paklausė Lorencas. Nythera kreivai

šyptelėjo. - Iš tiesų... Aš nežinau. - Nežinote?- pakreipė galvą Lorencas. Ūmai Nythera pakėlė akis. - Luger... Kur ji?

- Ji dar miega,- ramiai atsakė Lorencas. Nythera prisimerkė. Ji kažką pajuto, tačiau jo mintys vėl pasislėpė po šaltu proto skydu.

- Mes nežinojome, kad čia kažkieno žemės...- pavargusi tarė Nythera. Ji vėl liūdnai nusišypsojo.- Jūs tuo netikite?- pasiteiravo ji viltingai.

- Aš tuo netikiu,- ramiai atsakė jis. Tada atsistojo. - Būsite išgabenta po pusvalandžio. Ruoškitės. - Išgabenta? Kur?- Nythera kilstelėjo galvą. Ji buvo graži. Netgi nepaprastai. Tik rausvi randai,

vagojantys dešinįjį skruostą, keistai nesiderino su tuo grožiu. - O kur pageidaujate?- šyptelėjo Lorencas. - Nežinau, kur esu,- suirzusi atkirto Nythera. Jis vėl šyptelėjo. - Tuomet nekvaršinkite sau galvos. Jumis bus pasirūpinta. Jis apsisuko ir nuėjo link durų. Jį sustabdė Nytheros balsas: - Luger... Ar ji vyks su manimi? - Man labai gaila,- tepasakė Lorencas.- Tačiau ji liks čia. Atleiskite. - Aš noriu ją pamatyti!- pašokusi Nythera nubėgo link jo, tačiau Lorencas išėjo iš kambario ir

užtrenkė duris. Nythera liko stovėti šiapus jų nuleidusi galvą. Ji jau žinojo, giliai nujautė, kad Luger nebegyva.

Ragnarokas greitai bėgo aklinoje juodumoje skendinčiu tuneliu. Jo kojos instinktyviai

peršokdavo akmenis ar nedidelius slenksčius, už kurių būtų kliuvęs žmogus. Jis skuodė nesidairydamas, lyg pilkšvas liesas vilkas, kol galiausiai jo akys išvydo blausią šviesą. Negalvodamas Ragnarokas atstatęs alkūnę rėžėsi į aukštą arkinį langą. Bukas skausmas nukrėtė visą ranką, pažirusios šukės supjaustė veidą. Nestabdydamas jis šoko laukan ir nusklendė virš medžių viršūnių. Užsikabinęs už atsitiktinių akmenų, lyg miklus žvėris, jis pristabdė kritimą, tada vėl liuoktelėjo žemyn, užsikabino už šlaite augusio medelio šakos, ši lūžo ir jis vėl pasileido kristi žemyn, į begalybę.

Jį sugriebė juodi aštrūs nagai. Ragnarokas pajuto, kaip nesuvokiama jėga vėl sviedė jį aukštyn ir nešamas jos jis sklendė virš žalios miško paklotės. Ragnarokas suriko.

- Tai - mano likimas!- šaukė jis medžiams, tiesiantiems į jį viršūnes.- Aš - Jūsų valdovas! - Ar neužsičiaupsi?- jis išgirdo pažįstamą balsą. - Oksai?- susiraukė Ragnarokas. Ūmai jis smigo žemyn. Baisiu greičiu laviruodama tarp medžių

jį nešanti būtybė sklendė virš samanotų kalvų, saulėje spindinčio upelio, virš bebrų užtvankos, krioklio, ežero, atsivėrusio jiems prieš akis.

Ragnarokas užkaukė lyg vilkas. Jo ilgus plaukus plaikstė vėjas. Jis juokėsi, tačiau vėtros kaukimas užgožė jo balsą.

- Tu tikrai bebrotis,- sušnypštė Okso balsas. Nagai jį paleido ir Ragnarokas tėškėsi į mėlynas ežero vilnis. Paniręs jis regėjo kaip aplink ilgais būriais lekia žuvys, drąsiai smigdamos tolyn, į gelmes. Vanduo lėtai iškėlė jį viršun, nors Ragnarokas nenorėjo iškilti. Vėl išvydęs saulę jis sukosėjo ir išplaukė į miškingą krantą. Oksas laukė jo ten, nežymiai krutindamas plačius juodus sparnus. Brisdamas Ragnarokas nužvelgė jį.

- Tai štai, kaip tu, po velnių, nusigavai nuo to kalno. Bepigu. - Kodėl tu nuogas?- tepaklausė Oksas. - Maudausi. Nematai?- atsikirto Ragnarokas.- Beje, tau pačiam praverstų nauji drabužiai.

Atrodai truputėlį apiplyšęs. Sparnai netelpa? Oksas kažką suniurnėjo. Praeidamas pro jį Ragnarokas pliaukštelėjo šiam per petį.

- Neįsižeisk, bet primeni riebų balandį. - Kodėl visi kabinėjasi prie mano svorio. Aš tik mėgstu skaniai užkąsti,- nepatenkintas

suniurzgė Oksas. - Taip. Žmonių sielomis,- ironiškai nutęsė Ragnarokas. Nythera atsargiai žengė į priekį. Ji kliuvo už atsitiktinių slenksčių, tačiau rūpestingos rankos ją

prilaikydavo, kai ši būdavo besuklumpanti. Jų vedama Nythera užrištomis akimis keliavo painiais požeminiais koridoriais, kol galiausiai pro uždengtus vokus prasiskverbė saulės šviesa, o veidą paglostė šviežio oro gūsis. Ji pajuto samanų patalą po kojomis ir suprato, kad ši varginanti kelionė beveik pasibaigė.

Lorencas stovėdamas balkone stebėjo, kaip juodai vilkinčios šmėklos įsodino moterį į dengtą karietą. Vežėjas arkliams sušveitė botagu ir šie kimiai sužvengė. Lorenco lūpos palietė raudonojo vyno sklidiną taurę, kai karieta trūktelėjusi iš lėto pajudėjo pirmyn. Ji greitai dingo už posūkių, tačiau Lorencas žinojo, jog po kelių minučių išvys ją dar kartą, tolumoje, tarp medžių, kur kelias suko link ežero. Tada saulė paskutinį sykį blykstelės karietos lange ir ši atsisveikinusi amžiams dings tolumoje.

- Ji nedirba mums. Lorencas atsisuko. Žilvinas stovėjo už nugaros su savo žaltiška šypsena lūpose. Lorencas

nesivargino atsakyti jam, jis tiesiog nusisuko. Tuo tarpu Žilvinas atsistojo greta. - Tik pagalvokite, Lorencai. Jeigu prieš kokį dešimtmetį aš būčiau likęs dirbti su Laiminguoju.

Galbūt aš dabar stovėčiau čia su Jūsų apsiaustu, o Jūs... Jūs dirbtumėt su manimi. - Mano apsiaustas Jums netiktų,- tarstelėjo Lorencas.- Šios spalvos... nepakankamai išryškintų

Jūsų akių gelmes. Žilvinas nusijuokė. - Aš žaviuosi Jumis, Lorencai. Jūs esate neįkainojamas. Jūs... vertas dirbti Žiede. - Bijau, jog aš per daug išdidus šiai tarnybai,- teatsakė Lorencas. - Vykdote kokią nors asmeninę vendetą?- Žilvinas žvilgtelėjo jam į akis ir kreivai šyptelėjo.-

Ši mergina...- pratarė.- Kur Jūs ją radote? - Ji Jus domina? - Mane sudomintų. Jūsų vietoje jos nepaleisčiau jos iš akių. - Man reikia Aldoros mirties,- ūmai tarė Lorencas, vis dar nepažvelgdamas į jį. Žilvinas

patraukė pečiais. - Galbūt ją sunaikins karas. - Aš nepasitikiu karu. Juodaplaukis nusišypsojo. - Jūs man patinkate. Bet nužudyti karalienę bus sunku. Žiedas pirmiau nužudys Jus.

Nerekomenduoju palikti šios tvirtovės - čia esate saugus. Tačiau pasirodęs viešoje vietoje kaip nors gautumėte galą...

- Už valandos išvyksiu. Bet čia liksite Jūs,- Lorencas atsisuko.- Galbūt Žiedas ir sužinos apie šią irštvą. Tačiau išvesti Jus gyvą bus sunku.

- Jie nenorės manęs gyvo. Aš jiems tesu nutrūkusi grandis,- numojo ranka Žilvinas.- Mano dienos suskaičiuotos. Įsitempėte mane į savo valtį, Lorencai. Nugvelbėte iš pat Aldoros panosės... Kaip rizikinga... Bet Jums pavyko. Turiu Jums patarimą, Lorencai...- smiliumi Žilvinas palietė apatinę lūpą.- Pražūkite. Ir kuo greičiau. Tada išlošite laiko. Mirusieji turi begalybę laiko.

Lorencas ilgai žvelgė į tas tamsias ciniškas akis.

- Nebeturiu tam nuotaikos,- tepasakė ir išėjo. Tamsiaplaukis palydėjo jį akimis. - Nebūkite kvailys, Lorencai,- dar pasakė, tačiau šis jo nebegirdėjo. Nythera klausėsi, kaip monotoniškai kaukši žirgų kanopos ir girgžda karietos ratai. Ji kilstelėjo

rankas norėdama nusirišti akis dengiantį raištį, tačiau pirštinėtos plaštakos švelniai nuleido jas ant kelių. Nythera kilstelėjo nereginčią galvą.

- Kas Jūs?- garsiai paklausė ji, tačiau niekas neatsiliepė. Ragnarokas stebėjo, kaip juodi Okso sparnai nykdami tiesiog virsta pelenais. Oksas pasitaisė

suplėšytą apsiaustą ir kreivokai šyptelėjo. - Žinau, ką galvoji. Nesakyk. - Auksaakis?- šyptelėjo Ragas. Oksas linktelėjo. Ragnarokas apsidairė. - Viduryje nežinomybės. Kaip visada. Na, dabar bent jau turiu angelą sargą... - Nė žodžio,- suknirkė Oksas ir įsižeidęs nuėjo tolyn. Ragnarokas pašaipiai nusekė jį akimis. Jo

nuogą saulėje nudegusį kūną šiurpino ramus, bet vėsus vėjas. - Ei! Palauk,- šūktelėjo Ragnarokas.- Nepavesk vėl, prašau. Oksas kantriai stabtelėjo ir atsisuko. - Kur pametei drabužius?- ramiai paklausė. - Sudeginau,- atkirto Ragnarokas.- Tiesą sakant, gerai neprisimenu. - Dešimt auksinių už apsiaustą,- ūmai tarė Oksas. Ragnarokas nustebęs įsistebeilijo į jį. - Už tavo suplėšytas drapanas? Neimčiau nė už dyką... - Kaip nori,- Oksas nusisuko. Išgirdęs piktą šnypštimą šyptelėjo. - Penki. Tai - galutinė kaina. - Jei norėčiau, galėčiau reikalauti kad ir dvidešimties. - Ar tau atrodo, kad šiknaskylėj nešiojuosi pinigus? Oksas šyptelėjo. Jis nusivilko apsiaustą ir sviedė jį Ragui. - Atiduosi vėliau. - Taip manai?- teišspaudė Ragnarokas, kuris painiojosi plačiame Okso apsiauste. Pastarasis

šyptelėjo. - Esi išdidus keliaujantis vagis. Tokie kaip tu niekada neapgaudinėja. Ragnarokas kilstelėjo ranką ir susiraukė. Tolumoje girdėjosi bildesys. - Ar čia kur nors yra kelias?- ūmai paklausė jis. Nythera klausėsi monotoniško karietos ratų bildesio. Netardama nė žodžio užrištomis akimis ji

žvelgė į priešais sėdinčią būtybę, tačiau raištis trukdė ką nors matyti. O ši savo ruožtu nekrustelėjo ir neišleido nė garso.

Kelias darė lankstą. Pavargusi Nythera atsisuko į balsvą šviesą, krintančią pro langą. Tuo metu ji išgirdo tylų balsą, kuždantį į ausį:

- Rankomis prisidenk veidą. Kelius priglausk prie pilvo. Viskas bus gerai. - Kas...- susiraukė Nythera, tačiau nespėjo pabaigti sakinio, kai kažkas atidarė duris ir stipri

ranka vikriai išstūmė ją šalin. Riktelėjusi ji trenkėsi į žemę ir nusirito šlaitu. Krūmai draskė jai veidą, ji instinktyviai

prisidengė jį rankomis. Pora kartų gan skaudžiai susitrenkusi į atsitiktinių medžių kamienus ji suriko,

tačiau šlaitas tik statėjo. Pirštais mėšlungiškai bandydama užsikabinti už žolės Nythera rovė samanų kuokštus, tačiau šios pastangos buvo bevaisės. Ji pravirko, pirmą sykį savo gyvenime...

Staiga visa tai baigėsi. Jos kojos atsirėmė į akmenis. Nythera giliai alsavo. Iš pradžių ji nedrįso nė krustelėti, po to lėtai pakėlė subraižytas rankas ir nusiėmė nuo akių nekenčiamąjį raištį.

Ji kone kybojo ant stataus skardžio. Apačioje uolėta siena leidosi žemyn, tiesiai į melsvą ežerą, plačiai tyvuliuojantį visame slėnyje. Atsisėdusi ant akmens Nythera nužvelgė miškingą ežero pakrantę ir papurtė galvą.

- Luger...- sukuždėjo ji su sidabro krislais akyse, tada papurtė galvą ir atsistojo. Ji niekada nepasiduos. Tik ne dabar. Dėl kažkokios priežasties Lorencas de Ubrikjė paleido ją. Tai buvo paslaptingas žmogus, Nythera žinojo, jog jis užima kažkokį postą Margonijos vyriausybėje. Panašu, kad yra vienas iš grafystės generolų. Pačios nežinodamos jodvi su Luger įsibrovė į gerai kalnuose užmaskuotą jo tvirtovę. Ūmai Nytherą pajuto instinktyvią neapykantą Auksaakiui, dėl kurio mįslingo pasirodymo vakar kažkaip atsikliuvo čia. Panašiai buvo ir prieš dvylika metų. Bet tada niekas nemirė. Tada ji buvo viena.

Ūmai Nythera išgirdo savo vardą. Ji atsisuko. Netoliese kažkas kopė šlaitu, kuris ten buvo nuolaidesnis. Ji primerkė akis.

- Ragnarokai? Gilgamešas tylėdamas žvelgė į Tekančios Saulės miestą, paskendusį rytmečio ūke ir dūmuose.

Dešimtys gaisraviečių skleidė į orą tamsias sruogas, kurios, lyg daugiagalvio drakono kaklai, stiebėsi ir rangėsi aukštyn padangėje. Masyvios mūro sienos, turėjusios apginti miestą nuo bet kokių išorės įsibrovėlių, stovėjo tokios pat tvirtos ir nebylios, apgaubusios Keturių grafysčių sostinę, per vieną naktį sugriautą iš vidaus. Imperijos didybė žlugo. Liko tik chaosas, negailestingas visoms pusėms.

Komandoras atrodė gyvesnis. Jam niekada nerūpėjo karalystės likimas. Tai buvo neveiksnia despotija pagrįsta santvarka. Gilgamešas krūptelėjo, kai Komandoras palietė jo petį. Turbūt jo veidas buvo ne mažiau pilkas, už atsivėrusį reginį, nes Komandoras greitai paslėpė savo šypseną.

- Mums reikėtų nusileisti, generole... - Nevadink manęs taip...- kimiai taręs Gilgamešas nusipurtė jo ranką ir greitu žingsniu nuėjo

tarp medžių. Komandoras sekė jį žvilgsniu. - Kada nors vis tiek turėsime nusileisti nuo šio kalno,- šūktelėjo pavymui. - Aš eisiu vienas,- atsiliepė Gilgamešas. Miesto vartai buvo atverti. Akimirką jis stabtelėjo tarsi laukdamas įtaraus sargybos šūksnio ar

kažko panašaus, tačiau niekas nepertraukė ryto tylos. Tad jis žengė vidun. Jį pasitiko pelenų kvapas, sklandantis vėjyje. Pro šalį ėję žmonės pasitraukdavo šalin pajutę jo

žvilgsnį. O Gilgamešas lėtai ėjo į priekį. Jo veidas neišdavė jokių jausmų, kaip ir per visus tuos mūšius, kurių metu buvo pastatyta ši griūvanti imperija. Tačiau kaip ir tada, taip ir dabar jis viską darė ne dėl jos. Ne dėl kažkokios beformės valstybės.

Retkarčiais atsklisdavo girti šūksniai, nors šiaip buvo tylu. Išties, kartkartėmis jam pasirodydavo, jog nieko neįvyko ir miestas iš tiesų tik snaudžia po audringo karnavalo. Karnavalo, skirto Auksaakiui ir Saulei pagerbti. Bet saulė nesirodė iš po debesų užsklandos ir tik gatvėse sukurti laužai nutvieskė išvargusius, išalkusius, pertvarkos trokštančius veidus.

Sidabrinė rezidencija atrodė nepaliesta šio chaoso. Ji tiesė daugybę bokštų ir bokštelių tiesiai į dangų, skleidžiantį pilką apgaulingą šviesą. Gilgamešas prisiartino prie tilto, tačiau čia jam kelią pastojo du ietimis ginkluoti jauni vyrai. Jie vilkėjo drapanomis, tačiau laikėsi išdidžiai, tartum tikri

kareiviai. Gilgamešas išvydo tą blizgesį jų akyse. Tai, ką iš pradžių palaikė alkiu ir baime dabar virto galios troškuliu, srūvančiu kiekvieno venose nuo gimimo iki pat mirties.

- Stot! Toliau eiti negalima. - Respublikos vardu ši vieta yra griežtai saugoma... Pašaliniam prisiartinti draudžiama... Gilgamešas nesiklausydamas stumtelėjo kelią užstojusią ietį ir žengė ant tilto. Sargybiniai,

išsižioję ir nežinodami ką daryti, nesitikėję pasipriešinimo, liko stovėti sekdami jį akimis. Jiems atrodė, jog tie du mediniai pagaliai su pritaisytais rugių pjautuvų ašmenimis greta bei skambūs šūkiai suteikia viso pasaulio galią. Jie negalėjo įsivaizduoti, kad kas nors išdrįstų suabejoti ta galia. Tačiau Gilgamešui visa tai nerūpėjo.

Jį pasitiko tik apskilęs fontanas, matytas taip neseniai, ir akimirką pasirodė, jog vėl girdi tuos mandagius žodžius, išsprūdusius pro oficialią vilko šypseną. Tačiau Žilvinas buvo toli, jis kalbėjosi su Lorencu de Ubrikjė.

Gilgamešas žvelgėsi į tamsius arkinius langus, į bokštelių smailes, pakibusias jam virš galvos. Jo veidas persikreipė, neaišku, ar iš džiaugsmo, ar iš nevilties. Jos čia nėra. Galbūt ji saugi.

- Kur tu...- sukuždėjo jis vėjui.- Kur tu, Aldora? - Generole Gilgamešai... Pakėlęs akis jis išvydo pažįstamą karininką, išnirusį anapus kolonų. Tai buvo jau daug matęs

vyras, kurio kairįjį skruostą vagojantis randas perkreipdavo dar gana jauną veidą, kai šis šypsodavosi. Karininkas tebebuvo su antpečiais, išvydęs klausiamą Gilgamešo žvilgsnį, jis šyptelėjo.

- Prieš dešimtmetį man buvo garbė stovėti Jūsų dešinėje. Perėjau visus tuos mūšius... Tačiau šis didingas laikas pasibaigė. Aš jau prisiekiau tarnauti karalienei, kuri paliko savo žmones, tad negaliu prisijungti prie laisvę šlovinančių respublikonų ir nebeturiu ūpo pasislėpęs po kieno nors vėliava juos žudyti.

Prisiartinęs jis pasiūlė cigaretę. Gilgamešas paėmė. - Tu buvai šaunus karys,- tarė jis. Karininkas šyptelėjo, išsišiepė ir randas ant jo skruosto. - Mes visi tiek metų stengėmės išlikti kariais... Ir kas iš to gavosi? - Aldora... Karininkas šyptelėjo. Jis viską suprato. - Karalienė išvyko į vietą, pavadintą Šešėlių žeme. Kartu su sūnumi ir Žiedo legionu... - Sūnumi?- Gilgamešas krūptelėjo.- Tai... Tai neįmanoma. Ji neturėjo... - Progos?- šypsojosi karininkas. Jis kalbėjo su nedideliu Margonijos akcentu.- Vyro? Koks juk

dabar skirtumas... Girdėjau, ji pagimdė šią naktį. Mačiau ją daugybė sykių ir galiu prisiekti, kad nėštumas tapo matomas tik prieš keletą dienų. Mano senelė būtų pasakiusi, jog tai piktųjų jėgų darbas... Bet Jūs dar galite ją išgelbėti...

- Aš?- Gilgamešas pažvelgė į jį. Rusvai gelsvose akyse karininkas galėjo išvysti savo veidą. - Jūs ją mylite,- paprastai atsakė jis.- Jai Jūsų reikia...- pridūrė tyliau. Ūmai Gilgamešas apsisuko. Prieš išeidamas jis dar atsisuko į karininką. Šis atidavė pagarbą. - Ačiū,- tarė Gilgamešas. - Linkiu sėkmės, generole! Gilgamešas išėjo. O šis vyras pasiliko stovėti rūkydamas, atsirėmęs į koloną tarp žlugusios

imperijos griuvėsių. Gilgamešas žinojo, jog daugiau niekada jo nebepamatys. Jis suprato daugelį dalykų. Galbūt

giliai širdyje gailėjosi dėl visų tų beprasmiškų mūšių. Galbūt svarstė, ar dėl jo kaltės Aldora palaipsniui virto bejausmiu monstru. Ir kodėl jos žvilgsnyje niekada neregėjo to paslaptingo galios

troškulio žibėjimo... Galbūt jis norėjo viską pakeisti, tačiau niekada nebuvo naivus. Vieną dalyką buvęs generolas tikrai suprato - prasidėjo jo paskutinis karas. Ir šįsyk tikslas yra vienas vienintelis žmogus, dėl kurio jis užkariavo visą pasaulį.

Komandoras stebėjo revoliucijos šešėlius, slenkančius žlugusios karalystės sostinės gatve. Jam

pačiam lėtai einant pro šalį, įtarūs žvilgsniai nuslysdavo jo veidu. Miesto gatvės atrodė tuščios ir nykios. Parduotuvių vitrinos išdaužytos, viskas atrodė nusiaubta praūžusio kilnių idėjų debesies. Galbūt idėjos čia ir niekuo dėtos. Žmonės jau seniai troško pokyčių. Bet kokių pokyčių. Laimingasis tuo naudojosi.

Pats Komandoras neturėjo aiškių politinių pažiūrų. Jam patiko gyventi Trijų Viršukalnių slėnyje, kur laikas slinko lėtai ir tingiai. Jis nebuvo reakcionierius. Luger buvo arčiau viso to, politikos, tačiau dabar jis nebuvo tikras, ar jai būtų patikęs šis vaizdas.

- Stot! Revoliucijos vardu! Komandoras lėtai atsisuko. Keletas vaikigalių su lazdomis nusmailintais galais ryžtingai

artinosi. Kai kurie net buvo pasigriebę tikras kareiviškas ietis. Vienas jų, matyt, šios grupelės vadas, sustojo už poros žingsnių ir rūsčiai nudėbė pakeleivį.

- Prisistatykite. - Ką?- kreivai šyptelėjo Komandoras. Keli arčiau stovėjusieji atstatė ietis. - Reikalauju pasakyti savo vardą ir kilmę. Mes turime teisę tikrinti kiekvieną įtartiną pašalietį... - Ar tikrai mokate jomis naudotis?- Komandoras vyptelėjo. Grupelės vadas kietai sučiaupė

lūpas nesėkmingai mėgindamas nuslėpti įniršį. Tuo tarpu Komandoras atsuko jam nugarą ir nuėjo toliau.

Pirmasis ieties smūgis, tekęs nugarai, perėjo kiaurai ir kruvinas smaigalys išlindo pro krūtinę. Komandoras pražiojo burną, lyg nuostabos apimtas, nors tuo metu nieko nebematė ir nejuto. Jo kūnui sukniubus ant grindinio, revoliucijos sargai, apimti įniršio, dar keletą minučių varpė jį ietimis, keršydami už visą neteisybę, sunkumus ir panieką, kurią buvo patyrę gyvenime. Ir tik po to, pavargę ir gerai viską apsvarstę, jie paliko kruviną kūną tysoti gatvėje. Kas nors juo pasirūpins. Tai jau nebe jų rūpestis.

Revoliucija - didinga. Ji niekada nesižvalgo į kritusius. Su šia raminančia mintimi sukilėlių sargybiniai patraukė į smuklę. Naujasis pasaulis priklausė jiems, ir jie, o ne kas kitas, jautėsi šios žemės valdovais.

AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

Deimantų karalienė žvelgė į tolimą horizontą, boluojantį kruviname rūke. Juodu apsiaustu vilkinti fig ūra tyliai prisiartino ir palinko į priekį. Blausioje šviesoje išryškėjo papilkęs jauno vyro veidas su įkritusiais skruostikauliais.

- Ar prisimeni mane... Stichija? Rausvose Deimantų karalienės lūpose žaidė keista šypsena. - Kodėl nešauki manęs tikruoju vardu? Ar jis tau nebepatinka? Vyriškis papurtė galvą. Akimirką jo veide atsispindėjo skausmas. - Aš niekada sau neatleisiu to, ką padariau... Tačiau tu gali tai užbaigti. Tebesišypsodama ji papurtė galvą. - Tai neišdegs... Kaip ir neišdegė su trylika vaikų. Turiu pripažinti, tai buvo gražus sumanymas.

Trylika didvyrių, iš kurių vienas, tik vienas turėjo išlikti ir nužudyti prisikėlusį Obsidijų. Tu su Auksaakiu suplanavai tą sąmokslą. Gvildenote šį planą tūkstantį metų... Aš maniau, jog vaikų tikslas yra pasėti pasaulyje sumaištį, pranešti apie mus... Tačiau tai tebuvo tik dar vienas tavo žaidimas.

Jaunuolio mina buvo neįžvelgiama. - Obsidijus turėjo mirti. Jis turėjo amžinai pražūti dar paskutiniojo mūšio dieną... Ji atsisuko. Blyškiame veide tebežaidė kartus šypsnys, o didelėse juodose akyse spindėjo įniršis. - Vis dėlto, aš neklydau. Auksaakio tryliktukas buvo visa ko pradžia...

Prieš dvejus metus... Lilija atsisėdo lovoje ir nedrąsiai apsidairė aplinkui. Jos akys buvo išplėstos lyg išgąsdinto

triušiuko. Narijus, kuris buvo prie jos palinkęs, atsitiesė. - Kur mes?- paklausė ji apsidairiusi po miegamąjį. Narijus ramiai nusišypsojo. - Namuose. Nirijoje. Jis padavė jai ranką ir juodu žengė į rytmečio saulės nutviekstą balkoną, esantį už atviros arkos.

Žvelgdamas į ryškią šviesą Narijus tarė: - Nesu tikras dėl to, kas vakar įvyko... Bet nuo šiol viskas bus taip, kaip turi būti. - Tikrai... Lilija jį apkabino per pečius. Ji taipogi žiūrėjo į saulę, o jos veide žaidė siaura

šypsena.- Šis pasaulis priklauso mums... mano valdove... Larzas užlindo už vieno iš akmenų ir sulaikė kvapą. Jis girdėjo įniršio kupinus Lilės keiksmus,

kurie nepadarytų gėdos net visko mačiusiam vyrui. Ji jo nerado, o gal ir neieškojo, tad keiksmai greitai liovėsi. dar po keleto minučių Larzas ryžosi išlįsti iš slėptuvės. Jį pribloškė tai, ką išvydo - Lilė verkė. Nekreipdama dėmesio į savo nuogumą jį susmuko ant altoriaus. Tylaus kūkčiojimo krečiami jos pečiai virpėjo. Tą akimirką Larzas norėjo prasmegti kiaurai žemę. Jis nedrąsiai žengė artyn.

- Lile... - Atsiknisk,- nė kiek nesuminkštėjusi sušnypštė ji. Tačiau jis nepasidavė ir priėjęs švelniai

palietė jos petį. Tai buvo klaida. Ūmai atsisukusi Lilė užlaužė jo ranką. Larzas net gunktelėjo iš skausmo, iš

akių ištryško ašaros. Jam prieš akis bolavo perkreiptas jos veidas. - Tik pajudėk ir aš... - Tai ne aš! Prisiekiu, Lile...- suinkštė jis.

Ūmai ji jį paleido. Larzas apsičiupinėjo skaudamą ranką, priekaištingai žvilgčiodamas į Lil ę, tuo tarpu ši, staiga galutinai praradusi susidomėjimą juo, žvalgėsi aplink.

- Kur, po velnių, mes esame...- sumurmėjo daugiau pati sau. Tuo tarpu Larzas nusimetė apsiaustą ir liko tik su kelnėmis. Lilė klausiamai atsisuko į jį.

- Žinai, dabar tikrai ne metas... - Čia tau,- jis ištiesė jai savo apsiaustą ir kreivai vyptelėjo.- Juk negali tokia... e... pati žinai...

eiti į miestą... Ji paėmė apsiaustą ir apsisiautė juo. - Ačiū,- nelauktai giedrai nusišypsojo.- Tu labai malonus. - Tu taip pat,- karčiai sumurmėjo Larzas.- labai maloni. Akimirką jų akys susidūrė. Po to abu pasijuto nejaukiai ir sutartinai atsisuko į rytus, kur

apgaubta mieguisto rūko tyvuliavo pilkšva jūra, kurios vilnys dužo į statų uolėtą krantą. Pajūryje buvo įsikūręs kažkoks miestas. Iki jo galėjo būti trys kilometrai.

- Kaip manai, kur kiti?- išgirdo Larzas save klausiant. Lilė neatsakė. Ji pajudėjo į priekį, į miesto pusę. Kurį laiką Larzas stebėjo, kaip vėjas taršo jos plaukus, tada nusekė iš paskos.

Vieta, kurią Narijus vadino namais, buvo mažytės Nirijos širdyje. Grafystės sostinė,

prisiglaudusi prie jūros, nebuvo didelis miestas. Jį visą galėjai apžvelgti nuo Narijaus pilies, įsiterpusios ant kalno šlaito. Lilija greitai apėjo ją. Jai patiko vijokliai, apsiviję senas akmenines sienas, alyvuogių sodas, kur visad tvyrojo egzotiškų gėlių aromatas. Ji suprato, kodėl Narijus visada taip švelniai atsiliepdavo apie gimtąją Nirij ą, suprato tai tik tada, kai pati čia atsidūrė. Jai čia buvo gera.

Vis dėlto, netgi šios vietos neaplenkė karas. Jis sklandė visur. Lilija jį jautė net įkvėpdama gaivaus ryto oro. Visi apie tai šnekėjo. Karas Nirijoje įgavo ypatingą reikšmę. Lilija greitai pamatė, kad kiekvienas vyras čia yra kareivis, vergas arba niekas. Nirija buvo karinė valstybė, paremta didžiule drausme. Tai padėjo jai išlikti pasaulio žemėlapyje. Nirija nuolat kariavo su Lūtaku a Urija, net su Margonija, (daugiausiai su pastarąja), galbūt tai lėmė karo kulto šlovinimą. Karas čia buvo vienintelė kultūra. Moterys turėjo gimdyti kareivius, o vyrų pripažinimą lėmė jų narsa ar fizinė jėga. Kito kelio nebuvo.

Lilija labai greitai suprato, kur atsidūrė. Tai buvo nuostabus, egzotiškas kraštas. Tačiau čia ji niekada netaps karaliene. Čia ji bus tik moteris, klusniai vykdanti vyro valią. Galbūt kiek aukščiau už visas kitas... bet, vis dėlto, tik moteris...

Tai Lilija įsisąmonino ne iškart. Ji stebėjo tarnaites, vengiančias pakelti akis į vyrus, stebėjo karžygius, besitreniruojančius pilies kieme. Ji žiūrėjo į paveikslus, vaizduojančius mūšių scenas, pieštus gana grubiai, sostinėje pasakytų - netalentingai... Ir galiausiai, sėdėdama prie pietų stalo, pamiršta Narijaus, kuris dėmesingai su keliais kitais pasižymėjusiais karžygiais aptarinėjo karo strategiją ir būsimą eigą, ji tai suvokė. Ir tuo pat metu, apsilaižiusi išdžiūvusias lūpas, suprato, jog pasiilgo Gilgamešo. Jo keistai liūdno, apatiško, tačiau kartu ir rūpestingo žvilgsnio. Ironiška - Gilgamešą visada po padu laikė Aldora, o Lilija greitai taps Narijaus nuosavybe. Kai ištekės.

Ji jį mylėjo. Beprotiškai mylėjo. Kaip ir Gilgamešas mylėjo Aldorą. Bet ar gyvenime meilė daug tereiškia? Lilija pamažu liovėsi tuo tikėti. Ūmai ji panoro pasprukti nuo visų jų balsų, nuo savęs pačios. Ją suėmė baimė ir šleikštulys.

Ji pasitraukė nuo pietų stalo. Narijus to nepastebėjo, bent jau ji taip manė. Iš tiesų, Nirijos valdovo akys nusekė tolstantį jos siluetą, nors jis neatsisuko į tą pusę. Po keliolikos minučių Narijus atsiprašė draugų ir pakilęs išėjo ieškoti Lilijos. Jis suprato, kad kažkas negerai, nors nežinojo, kas.

Lilija greitai ėjo tamsiu siauru pilies koridoriumi. Galvoje tebeskambėjo balsas: - Man nereikia tavo karūnos... - Būtent todėl tu, o ne tavo sesuo, visada išliksi tikra karaliene... Praėdama pro arkinį langą ji jautė baltos šviesos pluoštą, nuslenkantį kūnu. - Aš tik žvalgaus, kur esi tikroji tu... - Jeigu sužinotum, galėtum tapti manimi... Ūmai Lilija sustojo. Akimirką blausiai šmėkštelėjo tolimas prisiminimas, užrakintas kažkur

giliai atmintyje. Šmėkštelėjo ir išnyko. Vis dėlto, mąsliai svarstė Lilija, ji negali prilygti Aldorai. Ji buvo tikra, kad ši neužmiršo.

Tai buvo tykus žvejų miestelis. Gatvių pakraščiuose gulėjo tvarkingai susukti lynai, tinklai,

netgi valtys. Čia buvo pora užeigų ir visai padorus viešbutis. Lilė, susisupusi į Larzo apsiaustą, nejučia pasijuto sužvarbusi. Pro šalį skubantys žmonės nekreipė į ją dėmesio. Tik kelios prostitutės įtariai nužvelgė. Visi matė, jog po apsiaustu Lilė nuoga ir tikriausiai palaikė ją kekše. Kekšių čia buvo daugiau nei padorių moterų. Pasijutusi nejaukiai Lilė stabtelėjo prie vitrinos, kuriose puikavosi įvairiausios suknelės. Tada šyptelėjo ir papurtė galvą. Larzas sustojo greta.

- Tau tiktų,- tarstelėjo. - Man reikia susisiekti su žmonėmis... Turėčiau būti Lūtake... Sustabdęs vieną jūreivį Larzas trumpai šnektelėjo. - Mes Margonijoje,- po to pranešė jis Lilei. Ši karčiai šyptelėjo. - Nuostabu. Aldorai tai išeis į naudą. Čia bet kada gali mane areštuoti. - Mus visur gali areštuoti,- ramiai pareiškė Larzas. Jie priėjo uostą, kur vaiduokliškoje migloje

pilkavo žvejybinių laivelių siluetai. Lilė jau beveik kaleno dantimis. Larzas ją apkabino per pečius. - Na kaip? Šilčiau?- šyptelėjo jis. Kurį laiką jie taip stovėjo, kai priešais pasigirdo tylūs

žingsniai. Susiglaudę jiedu stebeilijosi į priekį, tačiau migla trukdė įžvelgti ką nors aiškaus. Ūmai iš rūko išniro aukštas tamsus siluetas ir sustojo už kelių žingsnių. Tada pakreipė galvą.

Larzas blausiai matė blyškų veidą ir juodas degančias akis. - Jūrai reikia didvyrių, kurie paguldytų galvas jos šaltose bangose...- sugergždė kimus balsas.-

Ar Jūs būsite tie išrinktieji? - Kapitonas Varnas!- nudžiugęs šūktelėjo Larzas. Lilė nesuprasdama atsisuko į jį. Larzas jai

nusišypsojo. - Tai žmogus, su kuriuo galime jaustis saugūs - jo lenkiasi mirtis...- sukuždėjo jai Larzas ir

nedvejodamas žengė į priekį. Lilija atsisėdo ant suolelio alyvmedžių sodelyje. Netoliese čirpė paukščiai. Ji pasekė akimis

vieną, kuris krypavo visai šalia, ant takelio, mirksėdamas tamsiomis akutėmis. Ūmai kažką pajutusi Lilija žvilgtelėjo kairėn ir išvydo rusva suknele vilkinčią merginą, kurios

akis dengė raudonas raištis. Merginos veide atsispindėjo keista ramybė, ji šypsojosi alyvmedžiams, paukščiams ir žydram dangui, nors negalėjo jų matyti. Lilija sekė ją akimis, tuo tarpu mergina sustojusi atsirėmė į turėklus ir atsisuko į jūrą. Iš čia išties atsivėrė įspūdinga panorama. Keista buvo matyti tą gražią būtybę, kuri su raiščiu ant akių grožėjosi romia bangų simfonija.

Atsistojusi Lilija tyliai prisiartino jai iš už nugaros. Mergina jos nepastebėjo arba apsimetė nepastebinti. Tuo tarpu Lilija susimąsčiusi palietė jos plaukų sruogą.

- Lilija! Jos abi sutartinai atsisuko į Narijų, ateinantį taku. Šis kiek suglumo regėdamas jas greta,

akimirką tai atsispindėjo jo veide. Lilija prikando lūpą. Ši mergina Narijui kažką reiškia, jis išsidavė. Tačiau jau kitą minutę jis įprastai nusišypsojo ir Lilija puolė į jo glėbį.

- Meilute, aš tavęs ieškojau...- Narijus paglostė jai nugarą. Tuo tarpu Lilija įsikniaubė jam į krūtinę ir sumurkė:

- Man gera, kai esi šalia... - Visada būsiu,- pažadėjo Narijus, žinodamas, kad meluoja. Tuo tarpu Lilija apsimetė juo tikinti,

aštriu žvilgsniu nudėbusi merginą, nebyliai stebinčią juodu nereginčiomis akimis. „Jūros giesmė“ buvo greitas manevringas tristiebis burlaivis. Jo įgula - visko matę ir prie visko

pratę seno raugo jūreiviai - galėjo drąsiai vesti laivą kad ir į pasaulio kraštą. Ypač turėdami tokį kapitoną.

Larzas stebėjo, kaip jie velka į laivą statines su sūdyta silke. Uodė sūrų druskos kvapą. Nejučia prisiminė praeitą kelionę jūra ir šyptelėjo - toji buvo išties ne iš maloniųjų.

Iš pradžių Lil ė žiūrėjo į Varną kreivai, tačiau kai sužinojo, jog Laimingasis šiam pavedė sutriuškinti Aldoros laivyną, o vėliau - tapti sostinės komendantu, nušvito. Ji buvo užsidegusi idėja, jog netrukus vaikščios karalystės sostinės gatvėmis kaip išdidi laisva pilietė, o senoji valdžia bus nuversta.

Varnas į dideles kalbas nesileido. Jis tik paklausė Larzo: „Ar mano duktė sveika?“ ir nuėjo į savo kajutę. Larzas mąsliai nusekė jį akimis. Jis jautėsi saugus šalia šio keisto žmogaus. Rodos bet kas, pažinęs jį, galėtų sekti paskui nors ir į patį pragarą. O, žinant jį, ten greičiausiai dar teks nusigauti...

Apie vidurdienį, rūkui išsisklaidžius, „Jūros giesmė“ pakėlė bures ir išplaukė. Tolstant taikiam miesteliui krante, tolesnė kelionė liko visiškai nenuspėjama. Jiems teks užimti karinį Aldoros uostą. Pakeliui prisijungs dar keliolika laivų. Tai bus didžiausias jūrų mūšis, plakančia širdimi suprato Larzas, didžiausias per visą dešimtmetį. Iš dalies jis suprato, kodėl pastaruoju metu Varnas vengė draugijos. Jam reikėjo pasiruošti.

Lil ė parimo ant borto ir apatiškai žvelgė į jūrą. Praeidami jūreiviai dėbčiojo į ją murmėdami. Moteris laive nebuvo gerai, bet Varnas ją priėmė be išlygų. Larzas žinojo, jog niekas iš įgulos nedrįs prie jos lįsti. Niekas, kas nors kiek pažinojo kapitoną, nedrįstų. Vis dėlto, jam buvo neramu. Jis pats save sugavo nuolat žvilgčiojantį į nuogas Lilės kojas.

Staiga ši atsisuko. - Kaip manai, visa tai baigsis?- ūmai paklausė. Sutrikęs Larzas nežinojo, ką sakyti. - Kas... baigsis, Lile? - Karas. Kai įžengsime į sostinę. - Tai tik vienas iš daugelio miestų, Lile,- Larzas gūžtelėjo pečiais.- Daug kas stos už monarchiją.

Žmonėms sunku priimti pokyčius... - Tik ne už Aldorą...- Lilės lūpose platėjo žiauri šypsena, o akys pikdžiugiškai sužibo.- Greitai

ji bus niekas. Net norėčiau ją pamatyti... Gal dar turėsiu galimybę. - Tu taip nori keršto?- paklausė Larzas.- Už ką?

Lil ė nusisuko. Ji neatsakė, o jis žinojo, jog geriau jos tokios nejudinti, tad pasišalino ir nuėjo į laivagalį.

- Gražią mergiotę turi, vaikine...- praeidamas mirktelėjo jam barzdočius, kaip iš akies trauktas Ąžuolas. Larzui truputį suspaudė širdį. Jis ilgėjosi Ąžuolo. Tai buvo tikras laidininkas tarp kapitono ir jo įgulos... Tačiau šiame laive jo nebuvo. Larzas neatpažino nieko iš senosios įgulos. Galbūt Varnas jas dažnai keisdavo... Jis koks buvo, toks ir liko - vienišas stampas, apgaubtas mirties aureolės, mirties, kuri traukias jam iš kelio, bet pasiima visus kitus...

Ir vis dėlto, juo Larzas absoliučiai pasitikėjo. Kažkoks gilus instinktas jam teigė, jog nieko negali atsitikti, kol Varnas šalia.

O Lilė? Niekas nežinojo, kas jos mintyse. Net kitame laivo gale Larzas nesiliovė akies krašteliu sekti to liekno dailaus silueto.

Nenumaldomai artėjo vakaras ir nakties strėlės pašauta saulė, liedama savo kraują ant

nurimusio dangaus, pasidavusi lėtai skendo anapus pilkšvos horizonto linijos. Lilija akimis sekė šį jos priešmirtinį plevenimą, nors jos mintys ją buvo nunešusios toli toli.

Ji mąstė apie savo seserį. Kaip kadaise atsibudo stikliniame karste, visų pamirštos šventyklos griuvėsiuose, o jos sesuo ją surado ir nuo to laiko jodvi buvo neperskiriamos. Iki pastarųjų įvykių.

Ji žinojo, jog visi visada matė jos seserį, kai jodvi stovėdavo greta. Jog sesuo buvo ryškesnė, ją laikė protingesne, o vis dažniau - klastingesne. Ir žiauresne. Metams bėgant Aldora keitėsi ir Lilija stebėjo šį pasikeitimą. Ir nors sesuo niekada nepasakojo... Lilija suprato, kad ši kažkam ruošiasi. Ir ruošėsi visą šį laiką. Ateičiai, kurios nebus? Lilija blausiai šyptelėjo. Aldora visada siekė būti karaliene, nors nekentė šio titulo. Ji turėjo tikslą, kurio Lilija negalėjo įvardyti. Tačiau tai buvo jos tikslas. Lilija pradėjo suvokti, jog ir pati turi savąjį...

Prieš pusvalandį Narijus paliko ją pasakęs, jog turi dalyvauti susirinkime su kitais karininkais. Lilija žinojo, jog dabar jis aukštu žemiau, su akla mergina, palenkusi galvą ji stebėjo besileidžiančios saulės šviesoje vis labiau juoduojančias jų figūras ir su panieka vyptelėjusi vos regimai papurtė galvą. Negi jis, kvailelis, nepagalvojo, jog ji gali stovėti miegamojo balkone, iš kur jie abu puikiausiai matosi. Narijus nenorėjo jos skaudinti. O gal jam jau buvo vis tiek?

Lilija išsitiesė ir, jausdama švelnią, glostančią paskutinių spindulių šilumą, suprato. Ji turi tapti karaliene. Per daug metų, gražiausių gyvenimo metų, praleistų šešėlyje. Ji taip troško pabėgti iš auksinio narvelio, kuriame ją kalino sesuo, kad neapsižiūrėjusi įpuolė į kitą. Tačiau to daugiau nebebus.

Apsisukusi Lilija ketino grįžti į miegamąjį, kai išgirdo tylų sparnų čiurenimą. Ant balkono turėklų nutūpė balta pelėda ir pakreipusi galvą įsispitrijo į ją didelėmis akimis. Lilija nusišypsojo paukščiui.

- Tu buvai teisi. Vis dėlto... tikriausiai beveik niekada neklydai...- skambiu balsu sukuždėjo Lilija ir baltas jos siluetas pranyko tamsiame miegamajame. Tuo tarpu pelėda snapu tingiai kasėsi sau sparną ramiai laukdama, kuomet pagaliau užgesus šviesai prasidės medžioklės metas.

Lil ė krūptelėjo. Ji nė nepajuto, kaip užsnūdo atsirėmusi į turėklus, jausdama ramų laivo

siūbavimą. Ji neprisiminė savo sapno, taip pat nežinojo, ar išvis ką nors sapnavo. Galvoje buvo tuščia,

tačiau ji jautėsi ramiai. Kūnu nubėgus žvarbumui, Lilė tvirčiau susisupo į Larzo apsiaustą ir

apsidairiusi nusprendė paprašyti kapitono kokių nors šiltesnių drabužių. Be to, ją šiek tiek graužė sąžinė, nes numanė, jog pusnuogiam Larzui dabar taip pat šalta.

Ieškodama kapitono ji perėjo išilgai denio visiškai nekreipdama dėmesio į godžius jūreivių žvilgsnius. Nė vienas nedrįso mestelėti kokios replikos, nė vienas nedrįso pažvelgti jai į akis. Lilė, raguotųjų karalienė, jau buvo plačiai pagarsėjusi visame pasaulyje. O šie vyrai nebuvo kvailiai...

Larzas laivagalyje kažką drožinėjo. Išvydęs ją jis droviai nuleido akis, lyg vaikas. Toks jis buvo visada. Lilė šyptelėjo.

- Ačiū,- aksominiu balsu padėkojo ji. Šįkart Larzas atrodė dar labiau nustebęs. - Ačiū? Už ką? Ji prisėdo greta ir pažvelgė jam į veidą. Jųdviejų akys susitiko. Šypsena bei pasitikėjimas savimi

žybtelėjo Lil ės veide, tačiau kai ji išsižiojo, ūmai pritrūko žodžių. Tada nuleido akis. Taip jiedu ir sėdėjo, nesikalbėdami.

- Kapitonas ruošiasi mūšiui,- ūmai tarė Larzas. Lilė palingavo galva. Ūmai ji pajuto šilumą, kai jis palietė jos ranką. Larzo žvilgsnis buvo ramus, tačiau aštrus. Ji negalėjo atitraukti akių.- Tai bus didžiausia kova istorijoje... kokios ši jūra dar neregėjo,- rimtai pareiškė jis ir ūmai užsikirto.- Noriu pasakyti... Na, Lile... Jeigu pavyks, o jam tikrai pavyks, mes mažiau nei po dvylikos valandų išvysime, kaip Aldoros galybė dūžta į šipulius ir skęsta šiame drumzliname vandenyje...

- Kalbėk toliau,- sukuždėjo Lil ė.- Tu - apsigimęs poetas... Suerzintas Larzas pasuko galvą. - Aš noriu tame dalyvauti,- su užsidegimu pareiškė jis. Lilė pakreipė galvą. - Ar nebijai mirties?- netikėtai paklausė. Kai Larzas atsisuko, jo žvilgsnyje nebuvo baimės. - Kai pas Luger kalbėjausi su Oksu, jis pasakė, jog visų mūsų gyvenimai - tai pasmerktųjų

sakmė. Mes nesame didvyriai, mes klystame, bet kovojame už savo klaidas. Mes žinome, jog priekyje tėra tik nežinomybė, mes neverti garbės, tačiau nuolat pelnome sau pagarbą. Mūsų nekenčia, tačiau legendose mes liksime palaiminti dievų...- jis palietė Lil ės skruostą.- Raguotųjų karalienė...- sukuždėjo.- kartu su pagarsėjusia kovotoja Luger bei kitais prakeiktaisiais stoja prieš Aldorą, despotę karalienę, dešimtmetį gniaužtuose laikiusią pasaulį... Ar tiki, kad žmonės kada nors sugebės tai pamiršti?

Lil ė nusišypsojo. - O vėliau dešimtmetis virs šimtmečiu... Ir mūsų gyvenimas taps legenda...- ji šyptelėjo.- Ar ne

taip viskas turi būti? - Mes mirsime,- sukuždėjo Larzas. Lilė palenkė galvą. - Žinau. Jaučiau nuo pat tos dienos, kai visi susirinkome pirmąjį sykį. Mus palaimino mirtis... Grįžęs į miegamąjį Narijus nustebęs stabtelėjo tarpduryje - lovoje, slepiamas juodos nertos

užuolaidos, švietė nuogas Lilijos kūnas. Jam prireikė akimirkos, kol prisiminė, kaip juodu čia atsidūrė. Kaip jis išvedė ją, tiesiog išplėšė iš sesers ir jos generolo nagų. Narijus šyptelėjo. Jis buvo įpratęs laimėti. Ir tikras, jog išplėšė pergalę ir šį sykį. Tai bus pirmoji jųdviejų naktis, pirmasis kartas aiškiai suvokiant, jog nuo šiol ji - jo. Ir niekas nebegalės jos išplėšti.

Lilija tebebuvo užsimerkusi, kai jo grubios rankos švelniai palytėjo jos nugarą, baltus, žemiau pečių - kažkodėl juoduojančius plaukus... Jis žinojo, kad ji šypsosi, nors gulėjo nusisukusi ir jis negalėjo matyti jos veido.

- Aš tave myliu...- sukuždėjo Narijus, švelniai praskėsdamas jos liaunas kojas. Lilija atsivertė ant nugaros ir tyliai nusijuokė. Vienintelės žvakės šviesoje jos akys žibėjo. Ji apsivijo kojomis Narijaus sprandą, o šis šyptelėjęs pradėjo bučiuoti šlaunis.

- Žinai, ką galvoju?- paklausė Lilija. Narijus šnopuodamas kažką sumurmėjo, jis jau nekantravo. Tačiau Lilija jo nepaleido tarp šlaunų jausdama karštą vyrišką alsavimą.- Jus valdyti taip lengva...- švelniai papurčiusi galvą nusišypsojo ji ir atlošusi galvą stipriai suspaudė kojas. Ji mėgo šokti, buvo stipri. Stipresnė nei daugelis galėjo pamanyti. Žvelgdama į baldakimą Lilija tyliai niūniavo melodiją, kurią vaikystėje ją išmokė sesuo. Jausdama silpstantį pasipriešinimą ji spustelėjo kojas su dar didesne jėga ir suvirpėjo pajutusi kūną užplūdusią šilumą.

Vakarėjo. Nors dangus buvo giedras, saulėlydžio nebuvo - paprasčiausiai pradėjo temti. Taip

jūroje būna retai. Kapitonas Varnas stovėjo pirmagalyje. Juodos akys vėrė horizontą. Nebuvo visiškai jokio vėjo

ir burlaivis, bemaž dreifuodamas, lėtai varėsi į priekį genamas keliolikos irklų, kuriuos dusliai giedodami uoliai kilnojo jūreiviai.

Ūmai iš priekio padvelkė lengvas brizas ir nusiėmęs kepurę Varnas užmerkė akis. Ūmai jis išvydo save, stovintį su generolo uniforma, o auksiniais antpečiais pasipuošę karininkai už nugaros drausmingai laukė jo kalbos. Priekyje lūkuriavo Aldoros laivynas. Kažkas į jį kreipėsi - generole Žvaigždėlapi... Tai buvo seni, seni laikai...

Varnas atleido pirštus ir ūmai sustiprėjusi vėjo banga nunešė tamsią trikampę kepurę tolyn. Jis liko vienplaukis, ilgi žilstantys plaukai buvo susukti į standų kuodą už nugaros.

Jūreiviai nebeirklavo. Jis nematė, tačiau intuityviai jautė juos stovint jam už nugaros. Laive įsivyravo kapų tyla.

- Kapitone...- nedrąsiai, beveik droviai kreipėsi kažkuris iš tų grubių prie visko pratusių vyrų; jie laukė to, ką jis neišvengiamai turi pasakyti. Jų vienišas laivelis tebesisiūbavo bangose. Priekyje tebepilkavo horizontas, tačiau jis nebebuvo toks, kaip anksčiau. Primerkęs akis Varnas stebėjo flotil ę, jis suskaičiavo aštuoniolika manevringų karinių laivų. Aldoros armija buvo jau čia, aplenkusi Laimingojo žadėtąjį pastiprinimą. Jie liko vieni prieš visus.

Varnas mąsliai nuleido galvą. Tada atsisukęs apžvelgė įgulą. Nė viename veide jis neišvydo baimės, tik laukimą. Jis pajuto, kad jūreiviai juo pasitiki. Ir kad jie padarys viską, ko reikės. To jam užteko.

- Vyrai...- šaižus Varno balsas perskrodė tylą.- Štai jie... Aldoros šunys...- jis mostelėjo ranka į flotil ę, kuri ramiai lūkuriavo priekyje.- Mirtis atėjo mūsų pasiimti...- degančios juodos akys lekiojo po susikaupusius jūreivių veidus.- Kalbėsiu atvirai: esame tik jie ir mes. Tačiau jei privalome žūti... Aš renkuosi garbingą kelią! Tie kas su manim, iškelkit kardus, o jei yra dvejojančių...- Varnas išsišiepė.- Šis laivas ne jiems!

Visi sutartinai iškėlė kardus ir sušuko. Larzas su Lile, stovėdami laivagalyje, prisijungė prie jų šauksmo, gyvybės ir pergalės troškimo riksmo, kuris visus suartino labiau nei bet kokie žodžiai... Larzas su Lile turėjo dar kai ką daugiau - jie stipriai spaudė vienas kito delnus jausdami kits į kitą srūvančią šilumą ir pasiryžę dėl šios kautis nors ir su visu pasauliu iškart.

Mažiau nei po dešimties minučių jų mažytis burlaivis drąsiai pajudėjo priešų laivyno link. Ir tuo pat metu, kai nuskardėjo pirmasis šūvis, pelėda, tupinti ant Narijaus miegamojo balkono turėklų, išskleidusi sparnus skardžiai suriko ir nusklendė oru tejausdama kraujo troškimą ir vienintelį stiprų norą - pasimaitinti.

DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

Edgaras ištiesė ranką ir padėjo Vijanai atsistoti. - Kur mes?- paklausė ji, tačiau šis tik abejingai gūžtelėjo pečiais. - Argi ne vis tiek? Nusipurčiusi dulkes Vijana nusisuko ir pradėjo brautis tolyn pro tankmę. Edgaras liko stovėti

pašaipiai nulydėdamas ją akimis. - Kur taip skubi, panelyte? Gal manai, kad išeisi iš šio miško be manęs? - Man nereikia tavęs,- nė neatsisukusi atšovė Vijana.- Turiu išsiaiškinti, kas dedasi... - Galiu ramiausiai čia tavęs palaukti - po pusvalandžio susitiksime...- Edgaras prisėdo ant žolės

ir sukryžiavo po savimi kojas. Vijana pavargusi atsisuko. Keletą akimirkų ji svarstė. - Gerai,- nusileido po to.- Ar gali mane iš čia išvesti? Edgaras pergalingai šyptelėjo ir pakilo. - Džiaugiuosi, kad manimi pasitiki...- nusišaipė jis ir praėjęs pro Vijaną nužingsniavo tolyn į

mišką. Ši nusekė jam iš paskos. Krūmų šakos čaižė jiems veidus, tačiau tiek Edgaras, tiek jo pakeleivė buvo kantrūs. - Žinai,- pareiškė Edgaras.- Tu kieta mergina... Iki šiol miškuose buvau sutikęs tik vieną,

panašią į tave... Vijana kažką murmtelėjo. Edgaras sustojo apsižvalgyti, iš kurios pusės šviečia saulė.

Vogčiomis žvilgtelėjęs į Vijaną jos purviname ir apibraižytame veide išvydo nepaliaujamą ryžtą, liepsnojantį akyse. Jis liūdnai šyptelėjo pajutęs keistą artumą šiai jaunai moteriai.

- Tavo gyvenimas niekada nebuvo lengvas, tiesa...- nelauktai tarstelėjo jis. Vijanos mina nepasikeitė.

- Eime?- tarė ji. Edgaras linktelėjo ir juodu vėl pajudėjo į priekį. Vijana gimė vietinio barono šeimoje. Jos tėvai buvo turtingi ir vaikystėje jai niekuomet nieko

netrūko. Ji gyveno nesibaigiančioje pasakoje, nevaržoma lakstė po rūmų valdas ir sodą. Iki pat tėvų mirties Vijana buvo laimingiausias vaikas pasaulyje.

Ji niekada nepamirš to vyro veido. Jo akių, kai jis išvydo ją, to šalto ir nustebusio žvilgsnio. Praėjo nemažai metų, o ji vis dar tebesapnuoja tą dieną. Ir tuo pat metu miglotai suvokia, jog niekaip negali to prisiminti... iki galo. Galbūt Vijana niekada nepajėgė su tuo susidoroti, tačiau ji buvo stipri.

Kelerius metus ją augino ūkininkai, kurie kadaise patys tarnavo jos tėvams. Jie mylėjo mergaitę, jie atskleidė jai pasaulio spalvas, kurių be jų pagalbos ji niekada nebūtų gebėjusi įžvelgti. Jų dėka ji tapo žmogumi. Vėliau ji išėjo... pabėgo neatsisveikinusi, nepadėkojusi už viską. Išėjo, nes jautė turinti išeiti. Nes taip turėjo būti. Beglobis vaikas atvyko iki sostinės, Tekančios saulės miesto. Ten ji sutiko Oksą... ir visus kitus. Ten pirmą sykį išvydo Edgarą. Tada jie visi tebuvo vaikai... Bet tą dieną buvo nulemtas jų visų likimas. Jos taip pat.

Vijana troško surasti žmogų, kuris yra atsakingas už jos tėvų mirtis. Jai pavyko surasti žudiką, juodu surišo likimas tą pačią akimirką, kai ji išvydo tas šaltas akis. Kai regėjo jas paskutinį kartą, jos prašė pasigailėjimo... Tačiau Vijana nebuvo pakankamai stipri, kad galėtų jam atleisti. Ji žinojo, kad tas žvilgsnis persekios ją amžinai.

Tas žmogus pasakė jai pavardę. Nuorodą, kuri turėtų nuvesti prie tikrojo kaltininko. De Ubrikjė, pasakė jis. Vijana gyveno su mintimi kada nors surasti tą žmogų. Ji tikėjo likimu ir manė sutiksianti

jį taip pat, kaip sutiko ir žudiką. Nes taip turi būti. Šiame gyvenime, anksčiau ar vėliau, esi priverstas sumokėti už viską, ką padarei. Nes taip turi būti.

Medžiai retėjo ir augo vis žemesni. Edgaras, vedamas intuityvios nuojautos bei instinktų,

būdingų tik miško žvėrims, greitai surado kelią iš tankmės. Juodu nė sykio nepaklydo. Ir galiausiai, sustojus ant kalvos pamiškėje, Vijana turėjo pripažinti, kad jis buvo teisus.

Apačioje plytėjo gynybine siena apsuptas miestas, kurio centre dunksojo aukšta pilis. Edgaras atsisėdo ant plokščio akmens ir įsikando smilgą.

- Ar čia tai, ko ieškojai, saldute?- nerūpestingai paklausė jis. Vijana lėtai linktelėjo. Jos veide atsispindėjo keista, ori ramybė. Tarsi susitaikymas. Susitaikymas su kuo, norėjo paklausti Edgaras, bet neištarė nė žodžio. Vijana kurį laiką žvelgė į apačioje dunksančius įtvirtinimus tarsi vertindama juos.

- Koks idiotas galėjo įkurti pilį apačioje, kai miestą supa kalvos?- ūmai tarė ji. Sudomintas Edgaras pakilo ir pasekė jos žvilgsniu. Išties, tai buvo gana keista. Karo atveju - netgi pražūtinga.

- Galbūt ši pilis netikra. Butaforija,- kramtydamas smilgos kotą svarstė jis. Vijana papurtė galvą.

- Ne. Niekas nestatytų tokios tvirtovės vien dėl to. Tai - ne gynybinė pilis. Tai tegali būti kalėjimas...

Jiedu susižvalgė. Pridėjęs delną prie akių Edgaras bandė įžiūrėti vėliavą, plevėsuojančią ant vieno bokšto smailės.

- Kažkur matyta...- sumurmėjo jis ir ūmai išbalo. Vijana atsisuko į jį. - Ar... tau viskas gerai?- paklausė ji. Išbalęs Edgaras vyptelėjo. Toje išraiškoje buvo tiek pykčio

ir paniekos, kad būtų užtekę norint padegti ištisą miestą... - Tai - generolo Trišakio simbolis...- tyliai, su keistu tonu ištarė jis. Edgaras su atvira neapykanta žvelgė į lieknus pilies bokštus. Netardamas nė žodžio jis pajudėjo

į priekį. Vijana neatsiliko. Ji suprato, kad kažkas dedasi jos pakeleivio širdyje. Saulė linksmai švietė iš po debesies. Edgaras kiek šlubčiodamas mechaniškai ėjo į priekį tarsi

ūmai prisikėlęs lavonas. Jis nematė saulės ir nejautė jos šviesos. Jo akiratyje dunksojo aukšta pilis miesto centre. Tolimoje proto kertelėje jis nujautė, kad greičiausiai generolo ten nėra. Jis turėjo daug pilių visoje Margonijoje. Tačiau Edgaras vis tiek ėjo žinodamas, kad turi įsitikinti. Jis negalėjo praleisti tokios progos.

- Manau, mūsų keliai čia turi skirtis,- tarė jis.- Ketinu kai ką padaryti. Bijau, jog mieste greitai bus labai pavojinga...

- Tu nenori, kad aš eičiau kartu? Ūmai Edgaras sustojo ir nustebęs atsisuko. Vijana siūlė jam savo pagalbą - siūlė besąlygiškai,

net nežinodama, ką jis ketina padaryti. Tai buvo pirmas kartas jo gyvenime, kai kažkas pasisiūlo jį lydėti tame klampiame kelyje, kurio gale neišvengiamai laukia mirtis. Edgaras nuleido galvą norėdamas paslėpti akyse sublizgusias ašaras. Jos veidas buvo ramus ir rimtas. Jis buvo įsitikinęs, kad ji suprato.

- Tu nujauti, kuo tai baigtųsi, tiesa? - Taip,- atsakė Vijana. Jis linktelėjo. Jiedu daugiau nesikalbėjo. Miesto vartai buvo uždaryti. Jiems prisiartinus per trisdešimt žingsnių, tarp sienos kuorų sujudo

arbaletininkai. - Stot! Karalienės vardu!

- Kaip aš dažnai tai girdėjau...- kreivai šyptelėjo Edgaras. Jis nesulėtino žingsnių, tačiau Vijana sustojo.

- Aš tave pridengsiu. Pasitikėk manimi,- greitomis pasakė ji. Sargybinis vėl suriko. Edgaras kilstelėjo rankas virš galvos, bet žingsnių nelėtino. Tuo tarpu Vijana iš tolo sekė arbaletininko judesius.

Edgaras sustojo už dešimties žingsnių nuo vartų. Jis galėjo įžiūrėti prakaito lašelius ant arbaletininko kaktos. Vartai girgždėdami lėtai prasivėrė ir pro juos išbėgęs būrys karių partrenkė ant žemės Edgarą, jį surakino ir tempdami už grandinių, pritvirtintų prie metaliniu žiedu suveržto kaklo, įsivedė vidun. Vienas jų atsisuko į tą vietą, kur prieš akimirką stovėjo Vijana, tačiau jos nebebuvo nė ženklo.

- Kur ta kalė?- šūktelėjo kareivis arbaletininkui. Šis visą dėmesį buvo sutelkęs į Edgarą, tad nežinojo. Sodriai nusikeikęs kareivis išvadino jį pimpalaižiu bukapročiu ir žengė pro vartus. Šie susičiaupė už jo nugaros, lyg didžiulio padaro nasrai.

Žmonės susidomėję sekė kareivių procesijos vedamą Edgarą, tačiau vengė pastarųjų. Vienos mergaitės akyse Edgaras išvydo užuojautą, mergaitė buvo panaši į jo jauniausiąją seserį. Ji stovėjo tarpduryje, ją prie sijono glaudė motina, mąsliu žvilgsniu nulydėdama kareivius. Ši moteris norėjo apsaugoti dukrą, čia buvo sukoncentruota visa jos energija. Visa kita jai tebuvo dėmesio blaškymas. Edgaras ją suprato. Saugoti tikrai buvo nuo ko.

Jį vedė tiesiai į pilį, išsidėsčiusią gana mažame plote, bet savo aukštais bokštais tiesiog pakibusią virš miesto. Priešpilyje prasivėrė dar vieneri vartai. Edgaras žinojo jog už trečiųjų, paskutiniųjų, slypi atsakymas.

- Ar generolas namie?- ūmai pasiteiravo jis vieno kareivio. Šis pašaipiai šyptelėjo. - O ką, prašysiesi audiencijos? Deja, tavo nelaimei jis tikrai čionai... Edgaro širdis nutirpo. Akimirką viskas - aukštos tamsios sienos, balti saulės nušviesti debesys,

pakibę virš galvos - nustojo egzistuoti. Jis buvo čia. - Generolas mane pažįsta,- ūmai tarė Edgaras.- Galima sakyti... mudu seni draugai... Kareivis spyrė jam į užpakalį ir pargriovė į purvą. - Išties? Seni draugai, sakai?- prašiepė dantis kareivis. Tačiau Edgaras nesutriko. Jis nusijuokė.

Tai truputį sutrikdė karius ir šie, apstoję jį ratu, kurį laiką nežinojo, ką daryti. - Pirmyn... Manai, taip gausi paaukštinimą?- nusišiepė Edgaras.- Tu neturi nė mažiausio

suvokimo, kas aš esu... Kareiviai susižvalgė svarstydami jo žodžius. - Gal tikrai reikėtų nuvesti jį pas generolą... - Tu ką? Durnas?- užsipuolė kitas.- Respublikonų šuo! Šunims sušerkim, jau beveik savaitę

nieko negavo... - O ką prarasim?- svarstė trečias.- Įsibrovė į miestą. Mes jį sulaikėm, kaip ir priklauso. Galim

parodyt... - Asilai!- ketvirtas išspjovė skreplį tiesiai Edgarui ant veido.- Koks šūdas jūsų smegeninėj?-

vaizdingai gestikuliavo ketvirtasis.- Į kamerą - ir po visko. Ne mūsų darbas aiškintis... Jie nužvelgė Edgarą, kuris giliai alsuodamas tebegulėjo ten, kur jį nuspyrė. Antrasis kareivis

čiupo už pakarpos ir liepė keltis. Edgaras pakluso ir tyliai nusijuokė. - Kas yra?- stumtelėjo jį antrasis, tačiau balsas nebeskambėjo taip drąsiai. - Ačiū, kad įsileidote vidun,- tepasakė Edgaras. Kareiviai suriko. Plykstelėjo ugnis.

Generolas Trišakis sėdėjo savo kabinete ir skaitė Aldoros pasirašytą dokumentą - antspauduotą

įsakymą nužudyti Lorencą de Ubrikjė. Liepsnos atšvaitai šokčiojo ant tamsiu rašalu kaligrafiškai įspausto teksto. Generolas padėjo popieriaus lapą ant stalo ir nusišypsojo pats sau. Šios akimirkos ilgai laukė. Ilgiau nei galima pamanyti. Palaimingai atsidusęs generolas atsilošė minkštoje kėdėje.

Kažkas pabeldė į duris. - Kas eina?- šūktelėjo jis. - Generole! Kaštelionas paskelbė evakuaciją!- storos durys prislopino skardų susijaudinusio

kareivio balsą. Trišakis krūptelėjo. Kas, po velnių, galėjo atsitikti? - Raportuokite...- murmtelėjo eidamas prie aukšto plataus arkinio lango. Vidinis pilies kiemas

atrodė įprastai, tačiau iš priešpilio vinguriavo tamsios dūmų srovės. - Pilyje įsibrovėlis. Jo tikslas - Jus nužudyti. Trišakis palenkė galvą. Blausioje pro debesis prasiskverbusioje šviesoje žybtelėjo stiklinė akis. - Generole?!- išsigandęs šūktelėjo kareivis. Jo žodžius palydėjo atkaklus beldimas į duris.

Trišakis nebekreipė į jį dėmesio. - Sulaikykite įsibrovėlį. Gyvą,- garsiai pareiškė jis. Tada sustojęs priešais langą žvelgė į dūmus,

tamsiais kamuoliais virstančius iš priešpilio. Jis girdėjo prislopintus kareivių šauksmus ir, nors nieko nematė, galėjo puikiausiai įsivaizduoti situaciją. Įsibrovėlis dar už aukštos mūro sienos. Jis neprasibraus. Trišakis kreivai šyptelėjo.

Jis išvydo kažkokį šešėlį šmėsteliant lauke, bet nespėjo nė galvos pasukti, kai kažkokia jėga bloškė jį į šoną. Trišakis parvirto ant rašomojo stalo ir tik tada išgirdo dūžtančio stiklo garsą. Paskutinės šukės dar nebuvo nukritusios ant grindų, kai jis išvydo tamsiai mėlyną paukštišką kaukę, iš po kurios jį vėrė dvi kaštoninės akys. Paukštis sugriebė jį už kaklo ir pridusęs Trišakis nebegalėjo net surikti. Tuo tarpu būtybė palenkusi galvą stebeilijosi į jo veidą.

- Aš esu Mėlynasis Sakalas, generole...- iš išgąsčio užmerkęs akis jis išgirdo tylų kimų balsą.- Esu įgaliotas įvykdyti Jums inkviziciją Margonijos grafo vardu...

Trišakio kaktą išpylė spindintys prakaito lašai. - Ne... Prašau...- sugergždė jis. Ugnis beregint pripildė visą kiemą. Ji lipo mūrinėmis sienomis, liepsnos laižė orą ieškodamos

mažiausios atramos. Edgaras lėtai žengė į priekį, jo paties drabužiai jau buvo virtę pelenais. Arbaletininkai ant sienos sujudo, tačiau jie dar nesuprato, kas vyksta. Edgaras lėtai pakreipė galvą. Ugnis, sekdama jo žvilgsniu, kopė aukštyn mūriniais laiptais, ant gynybinės sienos, kur sargybiniai panikuodami traukėsi tolyn.

Jaunėlės plaukuose tebebuvo įpinta gėlė, kurią jis dar tąryt padovanojo... Ugnis traškėdama plakė orą jam einant link laiptų. Kairėje jau įlūžo medinės sijos, laikiusios

perėjimą. Dauguma ant sienos stovėjusių sargybinių negalvodami šoko žemyn, į gynybinį griovį, gelbėdamiesi nuo stichijos. Tačiau Edgarui jie nerūpėjo.

Lentelės ant kaklų, skelbiančios, kad merginos buvo kekšės. Jų bereikšmiai žvilgsniai... Švelnus prisilietimas. - Aš čia, Edgarai. Mes visada buvome su tavimi... - Atleisk,- sukuždėjo Edgaras, kai apsiaustas liepsnų įgriuvo gynybinio bokšto stogas.-

Atleisk... Aš taip norėjau darkart tave pamatyti... Tik vieną kartą.

Nieko nematydamas, su palaimos išraiška veide, jis žengė į priekį eidamas gynybinės sienos perėjimu. Viskas aplinkui skendo rausvose bangose, tačiau jis nejuto karščio. Tik žinojo, jog dabar nebegali sustoti.

- Nužudykite jį... - Kas čia per mėšlas?.. - Aš čia, Edgarai... Ar tu tiki? - Taip,- tarė Edgaras.- aš tikiu... Akimirką jis dar tebestovėjo, vienišas siluetas, apgaubtas liepsnų. Po to ugnis uždengė jį visą.

Arbaletininkai, pritūpę vidiniame pilies bokšte, nusitaikė, tačiau nė vienas neiššovė. Padaras nesulėtėjo. Tai buvo ne žmogus, o fakelas, ugnis virto jo oda ir traškėdama bei rūkdama plėtėsi ten, kur jis ėjo.

- Ugnis...- galiausiai sušuko kažkur ir tai išlaisvino juos iš sąstingio - dešimtys metalinių strėlių pervėrė liepsną. Fakelas suklupo ir akimirką jo perkreiptas bebruožis veidas tapo beveik žmogiškas, o liepsnos šnypštimą lengvai galėjai palaikyti įniršio kupinu niurzgėjimu... Po to ugnis plykstelėjo su nauja jėga ir jis pranyko.

- Po velnių...- sumurmėjo vienas iš arbaletininkų, jo veidas jau buvo apneštas suodžiais. Virš pilies į dangų stiebėsi keistas aukštas siluetas, sudarytas iš liepsnų. - Aš suteikiu Jums galią... visiems ir kiekvienam... Priblokšti arbaletininkai traukėsi atatupsti negalėdami atplėšti akių nuo milžiniško ugninio

slibino, iškėlusio aukštą kaklą virš tvirtovės bokštų. - Mes čia, Edgarai... - Žinau... - Tu gali mus išlaisvinti... - Ne. Jau per vėlu. - Tu gali... - Edgarai... - Neleisk mums mirti, Edgarai! Tu - mūsų brolis... Tą akimirką iš slibino nasrų pasipylė nauja ugnies lavina. Dabar liepsnojo jau visa tvirtovė, net

vidinis kiemas. Slibinas pranyko, tačiau pilies kieme plykstelėjusi ugnis akimirką vėl įgavo bėgančio žmogaus siluetą. Po to jis dingo ir liepsna žiedu apsupo pagrindinį bokštą. Kažkur jame turėjo būti Jis.

Kažkoks pilkšvas siluetas supleveno ore. Po akimirkos ant žemės tėškėsi vidutinio amžiaus vyro, vilkinčio karininko uniforma, kūnas. Liepsna, šnypštelėjusi iš nuostabos, atsitraukė ir netrukus visai prigeso.

Edgaras, suodinas ir be drabužių, liko stovėti žvelgdamas į šaltą ir bejausmį generolo Trišakio veidą. Šio lūpa buvo prakirsta, o iš burnos ištekėjo kraujo srovelė. Atrodė, tarsi ir po mirties jis tebesišypsotų.

Kilstelėjęs akis Edgaras išvydo išdaužtą langą. Iš tamsios kiaurymės liuoktelėjo kažkoks melsvas siluetas ir išskleidė sparnus. Edgaras negalėjo nuleisti nuo jo akių, tuo tarpu padaras ramiai nusklendė tolyn, tarsi didžiulis šikšnosparnis.

- Edgarai...- atsisukęs jis išvydo Vijaną. Ši paleido jo pusėn metalinį svaidomą kirvelį, kuris užmušė greta buvusį kareivį, jau besitaikantį durklu. Atkutę arbaletininkai riktelėjo užtaisydami ginklus. Vijana sustojo greta, giliai alsuodama iš nuovargio.

- Bėk...- lūpomis be garso sukuždėjo jai Edgaras. Tą akimirką ore puslankiu sušvilpė strėlės. Vijana suspaudė jo ranką.

- Iki mirties...- pažadėjo ji. Plieninė strėlė pervėrė Edgaro krūtinę, dar kelios susmigo į kojas ir šoną. Vijana tebelaikė jį už rankos, kai šis susmuko, ir jai pasirodė, jog gęstančiose akyse dar šmėstelėjo dėkingumas... Ji nebijojo nieko.

Po to viskas staiga liovėsi. Ji pajuto, kai nustojo plakti Edgaro širdis, ir paleido bežadį kūną. Kareiviai nebešaudė, galbūt jie net nepastebėjo jos. Iš tvirtovės teliko smilkstanti akmenų krūva.

Vijana nuleido galvą. - Aš suteikiu jums galią pažvelgti į tamsą ir regėti šviesą niūriausiose jos gelmėse. Aš suteikiu

jums galią įveikti demonus ir jų palikuonis. Aš suteikiu jums galią likti gyviems, kai mirtis šienauja pasaulio platybes, suteikiu galią įveikti tai, ko negali nugalėti niekas...

- Tu... niekše...- sukuždėjo Vijana, sidabrinėms ašaroms tekant jos skruostais. Ji pakilo ir nužvelgė Edgaro ir Trišakio kūnus, gulinčius greta. Ironiška, tačiau netgi atrodė, kad jiedu tiesiai vienas kitam rankas. Vijana karčiai šyptelėjo.

Išgirdusi balsus ji atsisuko. Kurį laiką matyti trukdė tamsių dūmų uždanga, tačiau greitai iš už jos išniro pažįstami siluetai.

- Nythera... Ragnarokai... Oksai...- apstulbusi negalėjo patikėti Vijana. Lorencas lėtai vedė pirštu per pasaulio žemėlapį. Atvaizdą karalystės, kurios nebebuvo. Viskas

sugriuvo per vieną vienintelę naktį. Laimingasis buvo teisus. Lorencas laiku nepasirinko savo pusės ir yra pasmerktas būti užverstas šios chaotiškos griūties. Jis tai žinojo ir ruošėsi šiai lemčiai. Tačiau prieš tai dar buvo reikalas, kurį turėjo sutvarkyti.

Lorencas kilstelėjo galvą ir pažvelgė į savo brolį. Šio mina buvo sunkiai perskaitoma. Tarsi atspindys veidrodyje, pamanė Lorencas ir liūdnokai šyptelėjo. Gaila, kad viskas turės baigtis taip greitai...

- Aš suradau duomenis apie tavo dukterį...- Lorencas apsilaižė sukepusias lūpas. Jam buvo sunku tai ištarti. Jis matė, kaip keičiasi Vincento veido išraiška šiam linkstant į priekį.

- Tu žinai?- kimiai paklausė jis. Lorencas linktelėjo. - Tavo dukros vardas yra Vilnis. Ji niekada neturėjo pavardės, nes tėvas... siekė nuslėpti tikrąją

kilmę. Ji buvo auginama...- Lorencas nutilo ieškodamas tinkamų žodžių.- Ji augo geromis sąlygomis,- galop užbaigė jis. Vincentas kietai sučiaupė lūpas. Dabar priešais Lorencas matė ne save, o savo tėvą, rūsčiai žvelgiantį iš padilbų...

- Ką tėvas jai padarė?- griežtai paklausė Vincentas. Lorencas papurtė galvą. - Ne tėvas... O aš... Jis matė, kaip brolis nesuprasdamas, o galbūt apimtas siaubo ar nuostabos, išplėtė akis.

Nusisuko nenorėdamas daugiau matyti to veido. Taip kalbėti buvo lengviau. - Tai buvo programa, kurią uždariau prieš kelerius metus. Jau senokai... Vienas iš keistų tėvo

planų... Ketinimų... Našlaičiai, auginami tam tikromis sąlygomis... treniruojami...- Lorencas probėkšromis žvilgtelėjo į brolį.- Aš nemačiau tame prasmės,- prisipažino.- Ir nutraukiau projektą... Dauguma jos dalyvių neišgyveno... Visus išbandymus atlaikė ir dvylika lygių perėjo tik keturi. Jie suaugo. Aš negalėjau tiesiog jų ištrinti... Pašalinti... Tėvas savotiškai pasiekė savo tikslą, tie keturi agentai būtų pateisinę visus jo lūkesčius...- Lorencas gūžtelėjo pečiais. Pamažu jam pavyko atgauti savitvardą ir pasitikėjimą savimi. Jis atvirai pažvelgė Vincentui į akis.- Lojalūs... Patikimi... Neprilygstami... Puikiai ištreniruoti. Jie gavo Sakalų būrio pavadinimą.

Vincentas nurijo seiles. Jis pakilo ir ėmė neramiai vaikščioti po kambarį. - Vadinasi... mano dukra... - Ji tapo Raudonuoju Sakalu... Tu jau esi ją matęs...- tyliai tarė Lorencas. Po neilgos pauzės

pridūrė.- Atsiprašau. Aš... nežinojau... Vincentas nuleido galvą. Lorencas negalėjo matyti jo veido. - Tai ne tavo kaltė,- tyliai tarė Vincentas. Atsistojęs Lorencas palietė jo petį ir brolis atsisuko. - Kada norėsi ją pamatyti? Vincentas žvelgė į jį. - Dabar, kai pasakei... Aš nežinau... Nežinau, ką galėčiau jai pasakyti... Kur ji? - Ji čia,- atsakė Lorencas. Kurį laiką Vincentas ruošėsi. Po to linktelėjo galva. Lorencas patraukė

virvelę, kabančią virš stalo. Kažkur už durų suskambėjo varpelis.- Pasiruošk,- tarė Vincentas.- Tai - ji.

Durys prasivėrė. Lorencas pasitraukė į šoną, o Vincentas atsisuko į būtybę, stovinčią tarpduryje.

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

Šiame pasaulyje yra tik vienas būdas išlikti. Reikia kovoti. Kiekvieną rytą, žvelgdama į tekančią saulę, aš prisimenu, kodėl vis dar čia stoviu ir žiūriu į ją. Tačiau kovai reikia tikslo...

Kadaise daugelis dalykų man atrodė paprastesni, bet tie laikai jau seniai praėjo. Sulig pusbrolio mirtimi aš įsitraukiau į šį karą. Nežinau, kada tai prasidėjo, taip pat nesu įsitikinusi, ar sugebėsiu tai užbaigti. Aš jau nebesijaučiu silpna, ne taip dažnai, kaip anksčiau... Pusbrolio atminimas suteikia man jėgų. Nežinau, kaip ilgai jų pakaks. Vincentas mano, jog Lorencas jautė besiartinančią mirtį. Sako, kad regėjo tai jo akyse. Ar taip buvo iš tiesų? Jis visada turėjo atsarginį planą... Ugniaširdžio sūnus. Jie abu nekentė tėvo, jautė augantį susvetimėjimą, tačiau jie abu buvo gyvas paveikslas žmogaus, šaltu protu ir akmenine valia pajungusio visą grafystę. Kai per laidotuves mačiau Ugniaširdį, jis atrodė susenęs. Labiau, nei tikėjausi. Ir nežinau, gailestis ar nusivylimas temdė jo veidą, kai laužo liepsnos pasiglemžė sarkofagą... Niekas dar niekada iki galo nėra perpratęs šio žmogaus. Jis sukūrė taisykles, pagal kurias dabar visi žaidžiame. Kartais suabejoju viso to prasme... Ir vis dažniau norisi pasitraukti. Tačiau Lorencas nepasidavė, nepasiduosiu ir aš.

Kol mes gyvi, gyvenimas turi prasmę.

Iš Žibuoklės de Ubrikjė dienoraščio

Prieš metus... Saulei nusileidus virš nurimusios jūros nusirito rūko vilnis. Karališkojo laivyno vadovaujantis

generolas užmerkęs akis uodė malonų kartų kavos aromatą. Jis gurkštelėjo iš aukso ornamentais puošto porcelianinio puodelio ir atsiduso. Tai visada jį jaudino.

Generolas pakilo. Tai buvo sudžiūvęs nebejaunas vyras, vienintelis iš visų dėvintis elegantišką baltą odinę uniformą, o ne mėlyną, kaip buvo priimta. Jis buvo viso šalies karinio laivyno galva. Vienas iš keleto galingiausių žmonių pasaulyje.

Apžvelgęs karininkus, kurie išsitempę laukė rikiuotėje, vyriškis padėjo puodelį atgal ant žvilgančio sidabrinio padėklo, kurio dugnas buvo padengtas veidrodine plokšte, ir išsiblaškęs nužvelgė tolumoje juoduojantį tašką.

- Ten jie?- paklausė ištiesęs ranką. Vienas karininkas jam ištiesė auksu žvilgančius žiūronus. - Tai sukilėlių laivyno karvedžio laivas, pone. Tikėjomės susidurti su keliolikos laivų

pasipriešinimu, tačiau kiti nepasirodė. Kapitonas Varnas liko vienas, pone. - Varnas?- vyriškis krūptelėjo išgirdęs šį vardą. Pro žiūronus jis sekė manevringą mažą burlaivį,

kuris sparčiai artinosi, nors nurimo ir vėjas ir bangos.- Pati lemtis gena jį artyn...- nusišypsojo generolas. Jis atidavė žiūronus nenuleisdamas akių nuo to mažo tamsuojančio taškelio.- Man rodos, aš pažįstu tą laivą vedantį vyrą. Generolas Žvaigždėlapis... prisikėlė iš numirusiųjų, kad galėtų susikauti savo lemiamame mūšyje... dar kartą. Visai kaip prieš dešimtmetį.

Papurtęs galvą generolas nusisuko. - Ginsimės žiedu. Perduokite kapitonams įsakymą. Karininkai linktelėjo. - Dievaži, ten vienas sumautas laivas, o jis jau rūpinasi gynybos strategija...- šnipštelėjo vienas

iš karininkų kitam. Antrasis gūžtelėjo pečiais.

- Generolas nori išvengti chaoso. Juk ten Varnas, po velnių. Pats velnias nebūtų pavojingesnis už jį.

Priešo laivynas laukė. Lilė matė, kaip flotilė išsidėstė dideliu puslankiu. Neatrodė, kad ji

ruoštųsi pulti. Ji laukė. Žvilgtelėjusi į tamsiu apsiaustu vilkinčią Varno figūrą, kuri taip pat nenuleido akių nuo priešų,

Lil ė vylėsi, kad Varnas žino ką daro. Ji tikėjo, kad jam pavyks. Ji jautė Larzo buvimą šalia ir tikėjo, jog jiems pavyks. Ji manė, jog įmanoma nugalėti patį likimą, jei drąsiai kausiesi.

Jūra laukė, tarsi sustingusi iš įtampos. Nepūtė nė mažiausias vėjelis, tačiau jūreivių irklai stūmė burlaivį pirmyn. Jūros giesmė lyg strėlė skrodė pasitikti lemties.

Pirmieji priešų šūviai buvo duslūs, tolimi. Lilė regėjo tamsius objektus rėžiant lankus padangėje, po to kažkas pliumptelėjo į vandenį. Tačiau pavojus nepriartėjo prie laivo nė per dešimtį metrų.

Varnas stovėjo prie vairo. Larzui jis atrodė įsitempęs, o juodos degančios akys sekė jam vienam matomus ženklus. Visi vylėsi, kad jis žino, ką daro.

Vienas sviedinys pliumptelėjo visai šalia laivo. Jūros putos aptaškė Lilei veidą. Tik dabar, įkvėpusi ir žengusi atgal, į Larzo glėbį, ji tai pajuto. Mirties aureolė, visada gaubusi Varną, tapo juntama, pulsavo. Jie pasiekė ribą, už kurios tvyrojo nežinomybė. Sunaikinimas.

Tą akimirką Varnas suriko. Ploni kaulėti pirštai su neįtikima jėga pasuko vairą. Mažas laivelis pakrypo ant šono. Jūreiviai tebeirklavo lyg užhipnotizuoti, jų akyse žibėjo pamišimas. O gal tai buvo gyvybė? Troškimas gyventi... Tai - paskutinis skydas, pridengiantis nuo mirties sunkią valandą. Dabar jie teturėjo tik tai.

Laivas pasisuko stačiu kampu. Visi priešų sviediniai skriejo pro šoną, o jų laivas dar nė karto neiššovė. Dabar jis, tarsi lanko styga, plaukė lygiagrečiai flotil ės puslankiui. Priešų laivai priartėjo, dabar Lilė galėjo įžiūrėti smulkias stiebų ar burių detales.

Pataikęs sviedinys suskaldė kairįjį bortą. Keli toje vietoje sėdėję vyrai suriko, kraujas susimaišė su pjuvenomis, sklandančiomis ore. Jūros giesmė grėsmingai subraškėjo. Varnas atkragino galvą. Jo blyškus veidas atrodė tarsi kaukolė.

- Mirkit visi arba kovokit kaip vienas!- suriko jis ir dar kartą staigiai pasuko vairą. Larzas negalėjo atsistebėti, kiek jėgos glūdėjo šiame žmoguje...

Protestuodama, cypdama ir girgždėdama Jūros giesmė nemažindama greičio dar kartą pasisuko stačiu kampu. Truputį daugiau nei už dvejų sekundžių ji įsiskverbė į mažą tarpą tarp poros priešų laivų, kurie negalėjo nieko padaryti, nes nespėjo atsukti jai bortų. Viskas vyko per greitai.

- Ugnis!- suriko Varnas ir jo tamsią figūrą apsiautė liepsnų pliūpsniai. Jūros giesmė iššovė iš visų patrankų lėtai perskrosdama flotilės puslankį. Šeši flotilės laivai liepsnojo, jie bent laikinai išėjo iš rikiuotės ir užstojo kelią kitiems. Tuo tarpu Varnas tiesiog praplėšė karališkojo laivyno blokuotę.

Flotilė skubiai persigrupavo. Puslankis iširo. Dabar jie vijosi burlaivį tarsi spiečius įniršusių bičių. Nebeliko beveik jokios vilties. Jų buvo per daug. Varnas tai suprato, tačiau jis atgręžė laivą šonu. Lilė matė, kaip ant blyškaus kapitono veido spindi prakaito lašai.

Nugriaudėjo patrankos šūvis. Antras... Trečias... Flotilės tarpe kilo sumaištis, pora pažeistų laivų beveik sustojo išgąsdinti netikėto atkirčio. Varnas atsigręžė. Į kasą surištus jo ilgus plaukus kedeno vėjas, o veide švietė paklaikusi vaiduokliška kaukolės šypsena.

- Jie čia...

Septyni laivai išniro iš už rūko uždangos. Pora iš jų turėjo galingas priekines patrankas, kuriomis pridengė Jūros giesmę.

Karališkojo laivyno flotilė beveik sustojo. Jos laivai lėtai atgręžė priešams šarvuotus bortus. Karališkojo laivyno vadovaujantis generolas papurtė galvą. Jo veidas mėšlungiškai sutrūkčiojo

iš pykčio ir nusivylimo. - Ką įsakysite, generole?- priėjęs paklausė pavaduotojas. Generolas nervingai mostelėjo ranka. - Kodėl man niekaip nepavyksta sunaikinti to klastingo šunsnukio? Vienąsyk jau nugalėjau jį...

Įrodžiau, jog esu pranašesnis... Jis turėjo garbingai žūti tame mūšyje, taip, kaip aš būčiau padaręs... - Kapitonai laukia nurodymų, generole. - Užsikrušk...- sušnypštė generolas.- Dabar tai - mano žaidimas. Užlipęs ant aukštutinio denio jis išsitraukė kardą ir iškėlęs ėmė intensyviai mosuoti juo į šonus. Tai yra kova, kurios nė vienas niekada nesugebės laimėti. Kova, kuri nužudė Lorencą. Kova,

kuri kainuoja mums sielą, jausmus, žmogiškumą. Net ir menama pergalė tebūtų žingsnis viso to link. Tačiau mes vis tiek kovojame, keliamės ir einame vien tam, kad galiausiai, pagaliau pasisotinę krauju ir agonija, pajustume tyliai atslenkant ramybę. Karas nėra žaidimas. Tai - manija, pavojingesnė už alkoholį, lošimą ar sanguliavimą. Niekas, kas bent sykį yra jutęs pergalės šypsnį, dar nepasisotino karu. Štai kodėl mes taip ilgai ieškome to, ko iš tiesų visai nėra. Karas amžinai rusens mūsų širdyse...

Iš Žibuoklės de Ubrikjė laiško pusbroliui Vincentui praėjus metams po jo brolio mirties

Prisigretinę laivai sustojo. Tai buvo sunkūs šarvuoti kariniai burlaiviai. Dauguma beveik

dvigubai didesni už Jūros giesmę. - Jie ginsis siena,- suriko Varnas.- Smogsime gyvate! Paskui mane! Apsupsime juos... Larzas apkabino Lilę. Jos plaukus plaikstė vėjas. - Ar nebijai?- sukuždėjo jis. Lilė papurtė galvą ir atsisuko. Jų veidai buvo visai greta. - Jeigu mums... nepavyktų... kaip manai, kaip sektųsi Ragui?- sunkiai nurijusi seiles ūmai

paklausė ji. Larzas kreivai šyptelėjo. - Ragnarokui viskas bus gerai. Jis taip lengvai neprašaps... Judu dar susitiksit. Lil ė papurtė galvą. - Perduok jam, kad aš labai gailiuosi. Larzas palietė jos skruostą. - Nekalbėk taip. Mes išsikapstysime. Mes jau beveik laimėjome... Staiga Lilė jį apkabino ir pabučiavo. Jos lūpos buvo šaltos. - Aš visada jo ilgėjausi. Jo ir tavęs. Tu tai žinai... - Taip,- tyliai tarė Larzas.- aš žinau. Ir Ragas žino. Lil ė linktelėjo. Ji taip ir liko prigludusi prie jo, nenuleisdama nerimastingų akių nuo flotilės,

grėsmingai išsirikiavusios priekyje. Už Jūros giesmės plaukiantys laivai pridengė burlaivį priekinių patrankų salve.

Ūmai Varnas atsisuko. Mėnesienos šviesoje jis atrodė tarsi paklaikusi šmėkla. - Paraką...- suriko.- Pasiruoškite padegti paraką! Mes paleisim viską velniop! - Bet kapitone...- prieštaravo vienas jūreivis.- Jeigu mes susprogdinsime laivą... Kokia prasmė... Varno žvilgsnis jį užčiaupė.

- Pasitikėkite manimi,- linktelėjo šis.- ir pasiruoškite palikti laivą. Jūros giesmė artinosi prie flotilės. Priešų laivų patrankos pasipuošė liepsnos aureolėmis. Vienas

sviedinys nulaužė centrinį burlaivio stiebą, o kitas išmušė didžiulę skylę denyje. Žuvo gal penki jūreiviai. Jūros giesmė sudrebėjo, sukrenkštė ir rūkdama, apgaubta dulkių bei duženų debesies, pradėjo lėtai skęsti.

Kai kurie jūreiviai iššoko tiesiai į jūrą. Kiti, sužeisti ar pasimetę, klykdami lakstė aplink. Larzas tvirčiau apkabino Lilę.

- Nežiūrėk...- sukuždėjo jis. - Nežiūrėsiu,- užmerkusi akis pažadėjo ši. Vienintelis Varnas atrodė ramiai. Sklandant medžio gabalams ir nuolaužoms, jis paliko vairą,

kuris iškart pradėjo karštligiškai sukiotis. Išsitraukęs iš kišenės degtukų dėžutę, Varnas užžiebė vieną jų į savo apsiausto šoną. Tada susimąstęs apsižvalgė. Visa tai truko trumpiau nei trejetą sekundžių.

- Atleisk...- tarė jis, nežinia, sau ar laivui, ir įmetė dagtį pro plyšį į greta stovėjusią parako statinę.

Tą akimirką Jūros giesmė taranavo priešų laivą. Dar akimirką ir burlaivis su trenksmu sprogo. Dvejuose gretimuose priešų laivuose taip pat įsisiautė liepsnos. Kilo panika. Tuo metu kiti Varnui pavaldūs laivai jau flotilę, be paliovos ją apšaudydami.

Paskutinę akimirką Varnas peršoko į kitą laivą, genamas sprogimo bangos. Jo drabužiai užsiliepsnojo. Pribėgę du priešo kareiviai iškart krito negyvi šiam prasisukus jų tarpe. Kiti tiesiog išmetė kardus. Varnas jų nekliudė. Jis tik greitai žygiavo į pirmagalį, o jam iš paskos sekė ugnis.

Čiupęs už nuo stiebo nukarusios virvės, jis įsibėgėjęs atsispyrė ir pakilęs į orą užsikabino už kitos virvės, nutįsusios nuo karvedžio laivo burės. Tarsi šešėlis jis švystelėjęs nusileido viršutiniame denyje. Ten lūkuriavęs priešų laivyno generolas krūptelėjo. Tuo tarpu Varnas jam nusišypsojo suodinu veidu.

- Man garbė su Jumis kautis... generole Liūtie. Generolas nurijo seiles. Jis lėtai išsitraukė kardą ir numetė šį Varnui po kojomis. - Man belieka garbingai pasiduoti... generole Žvaigždėlapi. Šįkart viskas susiklostė ne taip...

kaip aną kartą...- karčiai šyptelėjo generolas. Varnas supratingai linktelėjo. - Paskelbkite kapituliaciją. Generolas atsisuko į įgulą. Jo pavaduotojas papurtė galvą. - Mes kapituliuojame. - Išdavikas!- suriko pavaduotojas.- Jūs išdavėte karalienę! Generolas lėtai papurtė galvą. - Mudu abu suprantame, kad šis karas - tik žaidimas,- tarė jis, taip tyliai, kad tik Varnas tegalėjo

išgirsti. - Kur Aldora?- paklausė šis. Generolas atsisuko. - Ji evakavosi į Šešėlių žemę. Tai - didelė sala atokiau nuo žemyno. Pastaruoju metu čia jai jau

per karšta... Varnas nusisuko. Generolas šyptelėjo. - Dabar galėčiau suvaryti durklą Jums tiesiai į nugarą. - Ir ji tada pasmerktų mirčiai Jus... Juk kapituliavote,- atsakė Varnas ir laiptais nusileido į

pagrindinį denį.

Maždaug po pusvalandžio nuskambėjo pergalės salvės. Jūreiviai išgriebė iš vandens bežadį Larzo ir mirusios Lilės kūnus. Lavonų vandenyje plūduriavo ir daugiau, tačiau jie netemdė pergalės džiaugsmo.

Sukilėliams tai buvo jų laiminga diena.

DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Aplinkui siautėjo chaosas. Lentos, skiedros, šūksniai... Visa tai supo ir gaubė ją, Lilė pasijuto tarsi įkalinta kokone, suspausta tų stiprių jėgų...

Tada jo rankos stipriai apkabino ją ir akimirką užstojo nuo besiartinančios prarajos. - Nežiūrėk...- sukuždėjo jis. - Nežiūrėsiu,- pažadėjo ji ir prigludusi akimirką uodė jo aromatą. Lilė įtūžusi papurtė galvą. - Ragnarokas... Jis atsisakė sosto... Larzas žengė artyn. - Galbūt tokia jo lemtis... Lilė piktai išsiviepė. - Tu nesupranti... Esi nepajėgus suprasti... - Nes neturiu ragų?- ramiai kilstelėjo antakius Larzas. Lilė nuleido akis, o jis švelniai palietė

jos plaukų sruogą... - Atleisk...- ramus nepermaldaujamas balsas išplėšė ją iš nebūties. Lilė praplėšė vokus. Didelėse

žaliose jos akyse akimirką atsispindėjo plevenanti degtuko liepsna. Po to viso to nebeliko. Pasaulį apgaubė tamsa. Tamsiai raudonu apsiaustu vilkinti būtybė įžengė į kambarį. Vyšninės spalvos paukščio snapą

vaizduojanti metalinė kaukė paklusniai, o gal ir abejingai atsisuko į ją stebinčius vyrus. Nė vienas iš jų nepratarė nė žodžio. Galop Lorencas mostelėjo ranka. - Nusiimk kaukę. Jam atsakė sutrikęs žvilgsnis. - Kaukė yra būtina,- atsiliepė bejausmis moteriškas balsas. Vincento lūpos virptelėjo, akys

sužibo pykčiu. - Ką tu jai padarei?- šnipštelėjo jis. - Aš ją išgelbėjau,- sunkiai besivaldydamas atšovė Lorencas ir žengė į priekį.- Raudonasis

Sakale, tavo statusas panaikinamas. Gali nusiimti kaukę ir tau daugiau niekada nebereikės jos užsidėti...- priėjęs jis ūmai uždėjo ranką būtybei ant peties ir pažvelgė jai į akis.- Pasitikėk manimi...- tyliai, taip, kad tik ji teišgirdo, pridūrė jis. Kurį laiką jie nenuleido vienas nuo kito gilaus daug pasakančio žvilgsnio.

Vincentas mirtinai išblyško. Tą akimirką jis suprato, kas vyksta... tarp jo vienintelio brolio ir prarastos dukters. Jis regėjo, kaip ji lėtai nusiima kaukę nenuleisdama nuo Lorenco tų akių. Po to šis nusigręžė ir visa tai pranyko. Tą keistą išraišką Lorenco veide pakeitė nuovargis, o mergina vėl įbedė abejingą žvilgsnį kažkur tarp jųdviejų.

- Mano tėvas man liepė niekada nieko neatsiprašinėti...- nežiūrėdamas nė į vieną prakalbo Lorencas grįždamas į savo vietą šalia brolio.- Ir, dievai mato, aš jo klausiau... Tačiau tai nereiškia, jog nepadariau dalykų, kurių nesigailėjau... Bėgant metams aš ilgai laviravau šioje veidmainiškoje karalystėje...- jis kryptelėjo lūpomis.- Siekiau keršto už draugą... Įtakos... Galbūt teisingumo? Niekada to nesužinosiu,- jis pažvelgė į merginą.- Aš pavogiau iš tavęs gyvenimą Vilnie, lengvabūdiškai priimdamas kaip tėvo dovaną. Jis tai nusprendė dar prieš tau gimstant. Ugniaširdis de Ubrikjė turėjo neprilygstamą nuojautą... Jis žinojo, kad nutiks tai, kas jau nutiko...

- Pakaks!- ūmai suriko Vincentas. Lorencas atsisuko į jį. - Keista, bet aš manau...- keistos ironijos kupiname veide plėtėsi kartėlio šypsena.- kad jis taip

siekė pakeisti tave... Sūnų, kuris nevykdė jo plano... anūke, kuri tapo profesionalia agente, paveldėjusia pranašiausius bruožus, išauklėta, paklusnia ir uolia.

Lorencas atsisuko į merginą. Jo veidas buvo virtęs griežta bejausme kauke. - Jis niekada dėl to nesigailėjo,- tarė Lorencas. Mergina pakreipė galvą. - Aš nesuprantu... - Jis – tavo tėvas,- Lorencas galva kryptelėjo į Vincentą.- Mano brolis. Jo sūnus. Šio pokalbio

niekada neturėjo būti, jei viskas vyktų pagal jo paruoštą planą... Bet gal dabar, bent pačioj pabaigoj, aš sugebėsiu šį tą pakeisti... Ir tai išliks vienintele mano pergale.

Ji primerkusi atidžiai nužvelgė jį savo rudomis migdolinėmis akimis. Lorencas linktelėjo karčiai stebėdamas jos blyškų smulkų veidą.

- Kartais gyvenime žmogus teturi vieną vienintelį šviesos spindulį, parodantį kelią tame aklame chimerų labirinte... kai tokį išvysi, neprarask jo.

Tai pasakęs jis ūmai išėjo pro duris. Vincentas ketino šūktelėti, tačiau aukso kaukėmis prisidengę juodais apsiaustais vilkintys vyrai, laukę koridoriuje, užvėrė duris ir nulydėjo savo šeimininką. Vincentas tik kietai suspaudė lūpas. Jis tik dabar suprato, kaip iš tiesų broliui visą šį laiką buvo sunku.

Dar pro užmerktus vokus Lilija pajuto saulės skleidžiamą šviesą. Nusišypsojusi ji atsikėlė ir

kurį laiką jautė, kaip šiluma glamonėja jos nuogą kūną. - Mudviem buvo taip gera kartu,- tarė Lilija pro arką žvelgdama į jūros įlanką, atsiveriančią už

miesto.- tavo šalis tokia graži...- svajingai pareiškė ji ir pakreipė galvą.- Mano seseriai čia būtų patikę... Kita vertus, ji niekada nemokėjo niekuo žavėtis. Ji gavo viską, ko galėjo trokšti bet kokia moteris...- Lilija palenkė galvą.- bet vis tiek neišmoko džiaugtis gyvenimu. Kokia paradoksali tragedija, tiesa?- atsisukusi ji mirktelėjo Narijaus lavonui, tebetysančiam lovoje. Lilija nusijuokė.

- Tu niekada nebūtum dėl manęs paaukojęs savo krašto... statuso... Tu ne toks, koks Gilgamešas. Ironiška, nes sesuo ir jo neverta. O be jo ji būtų niekas... Nevertino jo meilės taip, kaip tu manosios. Bet ji bus nubausta, lygiai kaip ir tu. Pasaulis be teisingumo būtų niekas...

Ji išėjo į balkoną ir pasirėmė ant turėklų. Užsimerkė, paskutinį sykį nusišypsojo saulei ir nuleidusi galvą giliai įkvėpė.

Kruvina aimana perskrodė orą. Po keleto minučių į miegamąjį įsiveržę sargybiniai rado Liliją klūpančią prie lovos, ant kurios jau sustingęs gulėjo raumeningas karvedžio kūnas, stiklinėmis akimis veriantis lubas.

Vijana kūkčiodama puolė Nytherai į glėbį. Ši nepratarė nė žodžio, tik priglaudusi raminamai

paglostė jai plaukus. Ragas su Oksu negalėjo atitraukti akių nuo Edgaro ir Trišakio kūnų, gulinčių greta.

- Po velnių...- sumurmėjo Oksas. Ragnarokas palingavo galva. Jis suprato, ką šis turi omenyje – to kasdien nepamatysi. Keršytojas, kurį pražudė jo paties kerštas... Tačiau kartu ir kur kas daugiau. Ir tik atgręžęs kritusiam draugui nugarą, Ragas suprato. Tai buvo teisingumas.

Niekas jiems netrukdė palikti pilies griuvėsių, kaip ir niekas netrukdė pasitraukti iš miesto. Kilo sumaištis. Panika, kurią pasėjo nežinomybės maras. Daugelis matė drakoną, sudarytą iš liepsnų. Kai kas baimingai minėjo Raganą – ši mitologijoje garsėjo kaip drakonų gynėja bei sergėtoja. Pasak legendų, po jos mirties – pasitraukimo – ir išnyko šie didingi padarai. Tačiau Ragnarokas seniai nebetikėjo pasakomis. Gyvenime jam teko išvysti kur kas daugiau. Mitologija tėra blankus tikrovės atspindys...

Jiems einant Vijana nepratarė nė žodžio. Jos veidas buvo paraudęs nuo ašarų, o akyse juodavo neviltis. Ragnarokas matė, kad ji bando suprasti, tačiau jai nepavyko. Kodėl Edgaras turėjo mirti? Kita vertus, svarstė Ragnarokas, kodėl jo mirtis ją taip sukrėtė? Ar per šį trumpą laiką juodu tapo tokie artimi? Galbūt karas suartina žmones... O kaip šis karas veikia jį? Ragnarokas prisiminė seserį

ir nurijo seiles. Jis ir dabar negalėjo mintyse atkurti jos veido. Tarsi viskas skendėtų rūke. Jis nenorėjo apie ją galvoti.

Jie keliavo į pietvakarius, kur turėjo būti jūra. Dangus pradėjo niauktis ir už poros valandų pasipylė lietus.

- Mums reikia pailsėti,- nusprendė Ragnarokas. Jie susėdo paupyje, šalia kelio, ir paskendę savose mintyse žvelgė į nuo lašų raibuliuojantį vandenį. Akies krašteliu Ragas sekė Vijanos siluetą. Šios veidas buvo neįžvelgiamas. Ji buvo sustingusi, tarsi transe. Nythera taip pat stebėjo Vijaną, sėdėdama šiai iš kitos pusės. Iš jos akių Ragnarokas suprato, kad ji žino, kas dedasi Vijanos sieloje... Tačiau juk Nythera mokėjo skaityti mintis.

Oksas susikūprinęs kažką rašinėjo nepaisydamas lietaus. Jis sėdėjo tarp Ragnaroko ir Vijanos. Ragas pasilenkė norėdamas paskaityti, tačiau susidūrė su rūsčiu bendrakeleivio žingsniu.

- Pasiilgau Larzo...- sau pačiam netikėtai pareiškė Ragnarokas. Tą akimirką Nythera perskrodė jį keistu žvilgsniu. Nė vienas neatsakė. Nythera nuleido galvą. Permirkusi lietuje ji atrodė nepaprastai graži, melsvi plaukai žvilgėjo. Ragnarokas nužvelgė ją. Kitu metu jis būtų norėjęs... Šyptelėjęs papurtė galvą. Dabar nedraugiški laikai. Ir jie nežada keistis.- Įdomu, kaip jam sekasi...

Nugriaudėjo sprogimas, antras trečias... Visa eilė. Sutraškėjo lūždamas stiebas. Apimtas vienintelio jausmo jis stipriai apglėbė Lilę. Troško išgelbėti, apsaugoti...

- Nežiūrėk... - Nežiūrėsiu... Nythera pakreipė galvą. - Ar jis stiprus? Ragnarokas atsisuko. Nuovargį veide palengva keitė nuostaba. - Kas? - Larzas. Ar jis pakankamai stiprus? - Jis ne idiotas,- atsakė Ragnarokas. Nythera šyptelėjo ir atsisukusi atvirai pažvelgė į jį

žibančiomis akimis. Kurį laiką jiedu taip sėdėjo stebėdami vienas kitą, po to ji pasilenkė ir pabučiavo jį. Ragnarokas pajuto jos skonį ir negalėjo sustoti. Jiedu užsimerkė ir viskas palinkui nustojo egzistuoti, liko tik jie ir lietaus šnaresys.

Abu pravėrė akis tą pačią akimirką ir bučinys liovėsi. Ragnarokas prisimerkė. „Kas tu?“ – mintyse uždavė klausimą, žvelgdamas į tą ramų, tačiau išraiškingą veidą. „Mes visi esame lyg vienas... Ir keliaujame ten pat...- galvoje tarsi išgirdo tą tylų melodingą

balsą, nenuleisdamas akių nuo liūdnai besišypsančio jos veido.- Mes nežinome, ar ir vėl išauš rytojus... Todėl tai gali būti paskutinė galimybė.“

- Neiššvaistyk jos,- balsu tyliai sukuždėjo ji ir atsitraukė. Kurį laiką Ragnarokas dar tebejuto jos veido skleidžiamą šilumą. Po to išvydo pašaipų Okso žvilgsnį ir taip niuktelėjo šiam, kad vargšas vos nenusirito į upelį.

Vijana šaltai dėbtelėjo į Ragnaroką. Šis šyptelėjo. - Atleisk. Negalėjau susilaikyti... Lorencas de Ubrikjė išėjo į kiemą, kur jo laukė karieta. Žinojo po pusvalandžio pasieksiąs

miestą. Juodais apsiaustais vilkinčios būtybės, lydėjusios jį, sustojo. Vežėjas pasisveikino linktelėjimu. Lorencas įlipo vidun ir šis šmaukštelėjo žirgams botagu.

Kyštelėjęs ranką į apsiausto kišenę Lorencas užčiuopė dokumentą. Paskutinį įsakymą. Tik dar nebuvo tikras, kam jį pavesti. Tai buvo jo testamentas. Iki šiol taip pat buvo parengęs panašų planą, bet dabar viskas keičiasi. Anksčiau tai buvo sąrašas žmonių, kuriuos reikėjo pašalinti. Dabar – sąrašas tų, kuriuos norėjo apsaugoti...

Kerštas – prabanga, kurią tik klestintys gali sau leisti. Kur aš girdėjau tokią mintį, susimąstė Lorencas. Jis šyptelėjo vos vos pakeldamas kairįjį lūpų kamputį. Ar tėvas būtų juo patenkintas? Greičiausiai ne, nors Lorencas visada darė tai, ką privalėjo. Galbūt niekada neprilygo net tėvo šešėliui... Tačiau ne kiekvienas gali būti Ugniaširdžiu de Ubrikjė.

Karietos ratai monotoniškai bildeno į pakelės akmenis. Lorencas patogiai atsilošė. Jis prisiminė visus žmones, agentus, iki šiol kruopščiai įvykdžiusius kiekvieną jojo įsakymą. Ar kuriam nors iš jų jis tebebus svarbus ir po mirties? Veikiausiai ne. Atėjus laikui, jie visi darys tai, ką privalės daryti. Ir nebe jis, Lorencas, paves naujas užduotis. Nepakeičiamų nėra. Gal net Žiedo atstovas galiausiai perims jo postą.

Lorencą supurtė pykčio banga. Jo veidas konvulsiškai persikreipė. Aldora... Ji iki galo išliko jam nepasiekiama. Galbūt karas nugramzdins ir ją.

Vis dėlto yra vienas žmogus. Lorencas nuleido galvą. Patikimas ir profesionalus. Jis suprastų, ką daryti... Jis mokėtų priimti sprendimus, kurių pats Lorencas niekada nedrįso griebtis. Tačiau šis žmogus niekada nesutiktų to imtis. Jis niekada nepriėmė nei kitų įsakymų, nei prašymų... Vis dėlto...

Lorencas išsitraukė voką. Kai iš dangaus kaptelėjęs lietaus lašelis nusėdo drėgna besiplečiančia dėme šalia antspaudo, krūptelėjo ir tik dabar, pakėlęs akis į dangų, išvydo pritvinkusius debesis, pakibusius virš galvos. Ir nusprendė. Nebėra iš ko rinktis.

Jie netruko atvykti į miestą. Vežėjas sustabdė karietą prie karališkosios bibliotekos. Tai buvo didžiulis barokinis pastatas su milžinišku kupolu centre. Jis stovėjo erdvios aikštės centre ir užėmė didžiąją jos dalį; turėjo aštuonias simetrijos ašis. Aikštės pakraščiai buvo apsodinti liepomis, kurios skyrė ją nuo gatvės. Vakarais čia rinkdavosi daug žmonių, ne tik dėl gausybės miesto centre įsikūrusių barų. Kažkodėl groteskiškus bibliotekos rūmus mėgo stebėti įsimylėjėliai...

Vos Lorenco koja palietė akmeninį aikštės grindinį, nuo žmonių būrelių atsiskyrė plačiais juodais apsiaustais vilkinčios šmėklos. Auksiniuose jų veiduose nebuvo nė krislo gailestingumo.

Darniai apsupusios Lorencą ratu, šmėklos nulydėjo jį ligi bibliotekos pastato. Praeiviai ir šiaip žiopliai negalėjo atplėšti nuo jų akių. Visi jie puikiausiai žinojo, kas toks Lorencas, tačiau tik nedaugelis buvo regėję šiuos auksinius veidus. Tai buvo didybės kupini mirties veidai, visi vienodi it vienas, nes mirtis lygi ir teisinga...

Lorencas žinojo, kad pritrauks daug nereikalingo dėmesio. Kad mažiau nei po valandos pasakojimai apie paslaptingą jo palydą pasklis po visą miestą. Tačiau jis pats puikiai suprato, koks pavojus jam gresia. Žilvinas nemelavo – Žiedas nepaliks jo ramybėje. Todėl Lorencas nenorėjo rizikuoti.

Dar dvi šmėklos atidarė jam masyvias girgždančias medines bibliotekos duris. Viduje lūkuriavo prieblanda. Lorencas iš tolo užuodė dulkes ir keistą ramybę, kurią jausdavo tik bibliotekoje.

Prie durų šmėklos sustojo. Visos it viena. Joms nebuvo leista eiti toliau. Lorencas ramiai nužingsniavo į priekį. Jis jau seniai buvo pripratęs prie tokios palydos.

Pro didžiulį arkinį praėjimą Lorencas pateko į erdvią apskritą salę, kurią gaubė lenktas kupolo skliautas. Dvidešimties metrų aukščio lenktos lentynos dengė visą sieną. Pasieniais daug kur aukštyn vinguriavo laipteliai, kad visas bibliotekos lobynas būtų prieinamas.

Salės centre stovėjo apskritas medinis stalas, ant kurio buvo išraižytas karalystės žemėlapis. Lorencas ramiai priėjo prie jo ir išsiblaškęs perbraukė ranka. Čia išraižyti kontūrai ir sienos greitai nustos egzistuoti, jei dar tebėra.

- Užduotis įvykdyta. Lorencas palingavo galva akimis tebevedžiodamas po medinį žemėlapį. - Kaip jis mirė?- tepaklausė Lorencas. - Jo didybei teko žemai pulti...

Lorencas palingavo galvą ir lėtai atsisukęs nužvelgė už nugaros stovėjusią tamsiai mėlynu plačiaskverniu apsiaustu apsirengusią būtybę, kurios veidą slėpė nusmailinta metalinė kaukė.

- Aš turiu tau vieną paskutinę misiją. Kai ją tinkamai įvykdysi, galėsi rinktis laisvę. Būtybė nejudėjo. Lorencas įkišo ranką į kišenę ir ištraukė voką. - Surask žmogų, vardu Ugniaširdis de Ubrikjė. Įteik jam šitai. Tada... galėsi nebegrįžti. Tai pasakęs Lorencas apsisuko ir nužingsniavo link išėjimo. Tylus kimus balsas pavijo jį

pusiaukelėje: - Ar tai reiškia, kad Jūs manimi nusivylėte? - Tu visada buvai vienas keturių geriausių...- stabtelėjęs šyptelėjo Lorencas.- Jei norėsi pasilikti,

pasilik. Tai – tavo gyvenimas ir tavo sprendimas. Išėjęs į lauką Lorencas įkvėpė gaivaus oro. Buvo vėsi diena. Karieta tebelaukė, kaip ir šešėliai,

kurie nebylūs ir neįkyriai ratu apsupo savo šeimininką ir nulydėjo jį per aikštę. Jų link pasileido mažas, kokių aštuonerių metų, raudonskruostis berniukas. Prisiartinęs prie

tamsių figūrų ir neslėpdamas susižavėjimo jis nužvelgė jų žiburiuojančias kaukes. - Pone!- staiga šūktelėjo berniukas.- Pone, palaukit! Lorencas stabtelėjo. Šmėklos atgręžė į berniuką siauras tamsias akis. Vaikas rankoje laikė

užantspauduotą voką. Lorencas priėjo. - Tau nedera lakstyti vienam ir šūkauti ant žmonių, vaike. - Jis liepė paduoti jį Jums...- berniūkštis nekantriai mosavo voku. Išraiška Lorenco veide

pasikeitė. Jis neramiai apsižvalgė. - Pasiruoškit,- tyliai perspėjo sargybinius. Tada paėmė voką ir atplėšė jį. Iškrito vienas mažytis

lapelis, ant kurio kaligrafiška rašysena buvo įspausta vos keletas žodžių. Lorencas perskaitė ir karčiai šyptelėjo. Berniukas pakreipęs galvą smalsiai žvelgė į jį. Matyt, tikėjosi smulkių monetų. Lorencas įdavė jam auksinį. Vaiko akys nušvito.- Bėk!- šiurkščiai paliepė ir akimis nusekė berniuką, skuodžiantį tolyn aikšte. Tada prisimerkęs apžvelgė namų stogus.

Pasigirdo tylus šaižus švilpimas. Šmėklos vieningai pasuko galvas. Net negyvuose auksiniuose jų veiduose akimirką, rodos, įsirėžė nuostaba.

O tada Lorencas suklupo. Tankiai sumirksėjęs akimis jis palietė pervertą šoną. Garsai tarsi nutolo, jis girdėjo blausų jų aidą. Tada išvydo jos veidą, tas akis, žvelgiančias į jį, kai ji nusiėmė kaukę... Šypsena romiai perbėgo gęstančiu jo veidu – tą akimirką Lorencas buvo laimingas. Jis suprato, jog laimėjo tą vienintelę lemtingą pergalę. Jis žinojo, jog nuo šiol ji bus saugi.

Lorencui pro lūpas prasisunkė siaura kraujo srovelė. Po to jis sukniubo ir pasijuto gulėti ant aikštės grindinio – ramus paklaikusių figūrų sūkury.

Monotoniškai, tačiau negailestingai kauškėjo metalu kaustyti kareivių batai. Kruvinos deglų

liepsnos plaiksėsi vaikomos vėjo, jų šešėliai tarsi šmėklos šokinėjo ant šaltos šviesos nemačiusios akmeninės koridoriaus sienos. Lilija buvo nuleidusi galvą, tačiau ji ėjo išdidžiai, tarsi vesdama, o nelydima jų. Ji dėvėjo ryškiai raudoną suknelę, kuri plaikstėsi pučiama skersvėjų. Tai turėjo būti Narijaus dovana jai vestuvių proga, tačiau tarnai ją atnešė sužinoję apie valdovo mirtį. Dar prieš tai, kai Lilija buvo suimta.

Ji nesielvartavo dėl to, kas nutiko ar ką padarė ji. Netgi dėl padėties, į kurią papuolė karvedžių susirinkimui nusprendus, jog ji gali būti susijusi su Narijaus mintimi. Ji negalvojo apie savo teismą, kuris dabar vyksta erdvioje žvakių nušviestoje salėje, kurioje ji dar vakar pietavo, ji nesvarstė, kas bus po to. Per pastarąją parą ji suprato daugelį dalykų. O per pastarąsias valandas įvyko dar kai kas – ji pradėjo prisiminti. Praėjo suprasti, kas besanti ji ir jos dvynė sesuo Aldora. Ji suprato, jog jų istorija prasidėjo gerokai anksčiau, nei jos pabudo tuose stiklo karstuose. Tai buvo karas, vykęs prieš tūkstantį metų. Išdavikų ir apgautųjų karas prieš karalienę, didingesnę ir pranašesnę už visas jėgas

tuometiniame pasaulyje. Ir nors toji karalienė jau seniai tapo praeitimi, ji padėjo Lilijai suprasti, kas ji besanti, kas buvo ir kuo trokšta būti.

Jos sesuo atėmė iš Lilijos viską. Pasmerkė dešimtmečiui šešėlyje, kvailutės rolei... Tačiau tada Lilija dar nežinojo savo praeities. Nužudžius Narijų prisiminimai vėl pamažu sugrįžo.

Todėl Lilijai lemtis nebebuvo baisi. Ji žinojo, jog atėjus laikui susigrąžins viską, kas buvo iš jos atimta.

Vienas iš ją lydinčių kareivių pravėrė grotuotas kameros duris. Šios klaikai sucypė. Šis garsas būtų bet kam įvaręs siaubą, bet Lilija išdidi ir tiesi žengė vidun. Ji girdėjo, kaip sugirgžda spyna. Tada tolstančius vyrų žingsnius... Ir įsiviešpatavo kalėjimo tyla. Daugelis pasmerktųjų išprotėjo šiuose požemiuose pasmerkti amžinai nakčiai, atiduoti demonams, gyvenantiems jų pačių sielose... Tačiau Lilijai buvo gera. Ji prisėdo ant akmeninės plokštės, atstojančios gultą, ir nusišypsojo. Pirmą kartą po daugelio metų širdyje ji pajuto ramybę.

Praėjo valanda, galbūt daugiau. Sugrįžo ją atlydėję kareiviai, atsiduso metalinė spyna ir virstelėjo durys. Ji tebesėdo ten pat, nesivargindama nė akių pakelti.

- Ar tu jį nužudei? Lilija pažino šį balsą. Akies krašteliu ji nužvelgė į tamsiai mėlyną zomšinį apsiaustą susisupusią

merginą. Šį kartą jos akių nebeslėpė joks raištis, Lilija matė jų negyvą spindėjimą. - Ar tu jį nužudei?- pakartojo klausimą mergina. Lilija šyptelėjo mėgaudamasi tuo, kad mergina

negali matyti jos išraiškos. - Ar tu čia gyveni?- savo ruoštu pasiteiravo Lilija. - Aš gyvenu toli nuo čia. Kalnuose,- atsakė mergina. Lilija palingavo galva. - Jis buvo pas tave... tiesa? Nadiras... - Taip,- mergina nesmagiai pasimuistė išgirdusi demono balsą. - Jis norėjo tave apsaugoti? - Aš nežinau jo tikslų. - Aš jį prisimenu...- Lilija nuleido galvą.- Nadiras... Salamandra... Ir, koks ten jos vardas...

Stichija... Ir Chimeronas... Šiurpus padaras. Jis mėgino mane nužudyti. Žinai... pajutau Nadirą tavyje, kai įėjai. Chimeroną taip pat... Tavo alsavimas atsiduoda praeitimi. Tikriausiai Chimeronas būtų pasinaudojęs tavimi siekdamas įvilioti į spąstus Narijų, jei Auksaakis nebūtų pastojęs jam kelio. Nadiras, be abejo, tai žinojo. Tačiau tai niekuomet neįvyks, nes Narijus negyvas. Demonams buvai svarbi ne tu, o tavo ryšys su Narijumi. Ji visa tai suplanavo, tiesa? Daug seniau, nei gimė tavo motina ar senelė... Ji žinojo, jog visi mes turime mirti ir pasinaudojo tavimi...- Lilija šyptelėjo.- Tam tikra prasme, tu pražudei Narijų. Ir nei Chimeronas, nei Nadiras negalėjo to žinoti. Visa tai buvo suplanuota dar prieš tūkstantį metų ir laikoma giliausioje paslaptyje.

Merginos alsavimas sutankėjo. - Kodėl?- teištarė ji. Lilija tik dabar atsisuko į ją. Karčią šypseną buvo pakeitusi instinktyvi

neapykanta. - Kodėl? Tu drįsti klausti – kodėl? - Jis tave mylėjo...- ramiai, beveik su užuojauta nutęsė mergina. Lilija atsistojo ir apėjo ją ratu.

Tarsi gyvatė, ruošdamasi įkirsti. Mergina nejudėjo iš vietos ir leidosi apžiūrima. - Tu esi graži...- nutęsė Lilija.- Turbūt daug gražesnė, nei pati įsivaizduoji... - Narijus sakė, kad tu ne tokia, kaip tavo sesuo... Kaip Aldora...- merginos kūnas virpėjo, jos

akyse sužibo ašaros. Lilija sustojo jai už nugaros. - Dar prieš pora dienų mudu buvome panašesnės negu galėtum įsivaizduoti... aš buvau akla,

tačiau praregėjau- sukuždėjo Lilija. Mergina papurtė galvą.

- Ne. Tu esi mirusi. Nežinojau to, prieš čia ateidama, tačiau dabar tai jaučiu iš tavo balso. Iš laikysenos. Iš akių, nors negaliu jų matyti. Tu drebi, nes pati tai žinai. Tu esi mirusi, ir todėl aš negaliu tavęs kaltinti.

Apsisukusi ji išėjo pro praviras kameros duris, už kurių stovėjęs sargybinis vėl jas užrakino. Lilija nulydėjo ją žvilgsniu.

- Gaila, kad negali pažvelgti man į akis... Mergina stabtelėjo ir atsigręžė. Kurį laiką Lilija tyl ėdama stebėjo jos nereginčias akis, po to

mergina nusisuko ir lydima sargybinio pradingo tamsoje. Lietus pamažu liovėsi, tačiau debesys nepasitraukė. Jie dunksojo ten, priekyje, ties horizontu.

Liko ir pakelės balos, kai kurios jų sklidinos nuo kraujo. Lavonai gulėjo visur aplinkui. Čia, laukuose, neseniai vyko žūtbūtinis mūšis, tačiau dabar

nebuvo aišku, kuri pusė pasiekė pergalę. Keturi žmonės, du vyrai ir dvi moterys, lėtai, nuvargę, ėjo vieškeliu. Jie stengėsi nesidairyti į laukus, tačiau mirtis buvo visur aplink. Virš galvų suko ratus būrys kraujo ištroškusių varnų, kai kurios nutūpusios jau lesė amžinai užgesusias akis. Kai kurios jų, apjutusios gyvuosius, įžūliai kėlė tamsias akis ir pakreipusios galvas spoksojo. Kai kurios kedenosi kruvinas plunksnas. Karas buvo jų puota.

Giliai įkvėpęs Ragnarokas jau galėjo užuosti jūrą. Netrukus jie pasieks uostą. Ir kas tada? To jis nežinojo. Tiesiog jie ėjo, nes turėjo kažkur eiti. Bėgti nuo viso šio pragaro, apėmusio pasaulį. Ragnarokas visą gyvenimą bėgo ir slapstėsi, galbūt nuo savęs paties. Tačiau dabar viskas pasikeitė. Jis miglotai suprato, kad tai nebegalės ilgai tęstis.

Probrėkšmais žvilgtelėjęs į Vijaną pajuto jos pačios vogčiomis mestą žvilgsnį. Vijana nepastebimai prisigretino. Kurį laiką nė vienas nepratarė nė žodžio.

- Žinau, kad nuskambės keistai,- galiausiai tarė Vijana.- Tačiau aš kai ko ieškau... O tu daug keliauji.

Oksas metė į ją keistą žvilgsnį. Tačiau Vijana nė nežvilgtelėjo jo pusėn. Ragnarokas tylėjo. - Jį vadina de Ubrikjė... Jis krūptelėjo ir atsisuko į ją. Vijanos veidas buvo blyškus ir šaltas. - Ar esi girdėjęs šią pavardę? - Taip,- atsakė Ragnarokas.- Visi Margonijoje ją žino. Tai – garsus asmuo. - Vijana nuleido galvą. - Seniai... Kai buvo dar maža... Šis žmogus man padarė kai ką bloga. Noriu atsiteisti. - Jei nori atsiteisti su juo, tau reikės teistis su visa slaptąja policija,- atsakė Ragnarokas.- Tai –

šešėlių gvardijos vadas. Žmogus, esantis visur ir niekur. Jis – grafystės ausys ir akys... Tiek apie jį gali prisiklausyti bet kurioje smuklėje. Tačiau nieko daugiau ir nesužinosi. Tai – aukštuomenės žaidimai. Gerai pagalvok, ar nori į tai veltis.

- Ar kada esi jį matęs?- tyliai paklausė Vijana. Ragnarokas šyptelėjo. - Žinai, man atrodo. Vieną vienintelį kartą... Sostinėje. Aš tada buvau dar vaikas. O jis pats

neturėjo daugiau aštuoniolikos... Mes su Larzu ir Lile užklydom į karališkuosius rūmus ir mus sulaikė sargyba, o tada pasirodė jis ir liepė paleisti... Galėjo bjauriai pasibaigti. Išties, tai buvo labai kvaila... bet mes norėjom pažiūrėti, kaip visa tai atrodo iš vidaus.

- Jis įsakė išžudyti mano šeimą. Aš likau gyva, nes mane paslėpė... - Kodėl?- Ragnarokas nustebęs pažvelgė į ją. - Aš išsiaiškinsiu, kai jį rasiu. - Tikiesi, kad rasi tokį žmogų kaip de Ubrikjė?- Ragas papurtė galvą ir karčiai šyptelėjo.-

Tiesiog šiaip sau? Manai, imsi ir sutiksi smuklėje... Dabar jis lindi kokioje nors gūdžioje slėptuvėje

ar rūpinasi paties grafo saugumu. Vyksta karas... jei dar nepastebėjai,- jis skėstelėjo rankomis rodydamas į aplinkui gulinčius lavonus. Vijana nieko neatsakė. Kurį laiką juodu nesikalbėjo.

Jie pakilo į kalvą ir prieš jų akis atsivėrė pilkšvai mėlyna jūra. Pro debesų šydą prasibrovė geltonas saulės veidas ir nuliejo pasaulį savo šildančiu žvilgsniu. Krantas buvo status, į debesis aukštas smailias tiesė uolos, tarsi norėdamos atsiplėšti gabalėlį dangaus. Tylą virpino retkarčiais pasigirstąs žuvėdrų klyksmas.

Jie sustojo ir žvelgė tolyn, į horizontą, siunčiantį ilgai kelionei čia pat, krante, sudūžtančias bangas.

Buvo taip tylu. Ramu. Tačiau nebuvo gera. Jie visi pajuto gedulą pirmiau nei išvydo burlaivius, artėjančius prie kranto. Jų akys sublizgo – tai buvo Varno laivai. Laivai, reiškiantys pergalę. Tik vienintelė Nythera stovėjo lyg statula, nuleidusi rankas ir nežymiai pravėrusi burną. Jos akys geso tarsi regėdamos užgesusias Lilės akis. Ji vienintelė iš jų žinojo, jog Larzas supa jos kūną ant savo rankų. Ji vienintelė žinojo, jog šis liūdesys priklauso jam.

Saulė nuauksino mirgančią putotą jūrą. - Po velnių, jie laimėjo...- negalėdama patikėti sukuždėjo Vijana. Ragnarokas uždėjo ranką jai

ant peties. Tik Oksas laikėsi atokiau. - Pasmerktieji vėlei dangui gieda savo sakmę... Ir giedos jie amžinai...- mąsliai tarė jis ir

prisėdęs ant akmens ėmė rašyti. Šaltas vėjas prasisuko pro alyvmedžių šakas ir šios sušnarėjo. Snūstelėjusi saulė užsiklojo

debesų skara ir pilkšvas šešėlis nublukino spalvas. Jau buvo paskelbta apie Narijaus žūtį ir Lilija, vedama sargybinių, girdėjo, kaip dusliai dunksi

patrankų šūviai. Lilija prisiminė, kaip kadaise išvydo jį teatre. Kaip juodu slapstėsi nuo Gilgamešo, kaip ji

troško, kad nesužinotų sesuo... Kad visa tai nesudužtų kaip trapi iliuzija, kurių apsuptyje jau dešimt metų gyveno Lilija, nesudužtų, kaip kad dužo viskas, prie ko tik prisiliesdavo Aldora, jos sesuo. Lilija prisiminė, kaip jodvi tolo viena nuo kitos, lėtai ir nenumaldomai, tarsi krantai, kuriuos skiria sraunus ir vis platėjantis upelis. Prisiminė, kaip Aldora gavo viską, o Lilija turėjo tenkintis jos kalinės dalia. Prisiminė suvargusį Gilgamešo veidą, abejones jo akyse. Eidama alyvmedžiais apsodinta alėja, jausdama kaip nutyla visi balsai ir moterys atsisuka į ją, girdėdama nepermaldaujamą sargybinių šarvų girgždesį, Lilija prisiminė, kaip Narijus ją išplėšė iš narvo, kuriame sesuo ją troško laikyti mažinai. Kaip juodu keliavo per girias, vedami Edgaro. Ji prisiminė saugumo jausmą, tokį svetimą ir netikėtą, prisiminė pirmąją naktį, kai jis palietė ją ir ji žinojo, jog daugiau jiems sutrukdyti nebegali niekas. Ji prisiminė, kaip stipriai mylėjo jį...

Ji prisiminė tą sapną. Sapną, kuris viską apvertė aukštyn kojom. Ji prisiminė tą balsą, vaikiškai smalsų ir keistai gilų, kupiną jaunos merginos ilgesio ir senės kartėlio. O tu panašesnė į Aldorą, negu galima numanyti... kuždėjo tas balsas. Ir Lilija suprato, kad tai – tiesa. Vos išlindusi iš sesers šešėlio ji sugriovė visa tai, kuo taip ilgai gyveno. Ar dėl to nekalto apkabinimo? Ar todėl, kad Narijus negalėjo jos branginti labiau už savo šalį, žmones, net už tą aklą raudonplaukę, kuri jo visad laukdavo grįžtančio iš ilgų žygių? Ar dėl to, kad galiausiai suvokė, jog tėra tik dar vienas Narijaus trofėjus, ar iš pykčio ir nevilties, kuriuos pajuto supratusi, jog kada nors tai įsisąmonins ir jis pats? Ne... Lilija tai padarė, nes pirmą kartą gyvenime gavo progą atkeršyti. Ilgus metus kauptas pyktis prasiveržė pro kraštus... O su juo ir atsiminimai.

Raudonos kraujo spalvos suknelės kraštus plaikstė vėjas. Raudonplaukė stovėjo čia pat, Lilija jautė tų nereginčių akių žvilgsnį, slepiamą raudonos medžiagos raiščio.

- Aš tik žvalgaus, kur esi tikroji tu... - Jeigu sužinotum, galėtum tapti manimi...

Lilija giliai įkvėpė ir nusišypsojo. Prieš tūkstantį metų... - Aš tik žvalgaus, kur esi tikroji tu...- nutęsė Lilija, žvalgydamasi po stiklinę salę, remiamą

liaunų permatomų krištolinių kolonų. Ją akino deimantinis spindesys, nors ji žinojo, kad tai tik stiklas. Jos akys kilo aukštyn, virš nišų su tykančiais krištoliniais sfinksais, aukštyn, kur kolonos platėdamos išsiskirdavo į daugybę liaunų lenktų atraminių gijų, kurios tarsi voratinkliai kūrė didžiulę permatomą pynę, laikančią lubas, o dar aukščiau Lilija išvydo žvilgančias grindis, snaudžiančius sfinksus ir save pačią su išplėstu iš nuostabos žvilgsniu.

Ji nuleido akis. Mergaitės atspindžio lubose nebuvo. - Jeigu žinotum, galėtum tapti manimi...- pareiškė mergaitė. Lilija tyrinėjo jos glotnią, vaikišką

veido odą, jos taisyklingas lūpas, kurios vėliau taptų tokios jausmingos mergaitei paaugus... Lilija pabandė įsivaizduoti save pačią jos vietoje.- Aš nusilenksiu tau... Nes kai kitą kartą atsibusiu, tu jau būsi mirusi.

Mergaitė priklaupė ant vieno kelio ir nusiėmusi nuo galvos stiklinę diademą ištiesė ją Lilijai. - Priimk tai kaip mano pagarbos ženklą... - Man nereikia tavo karūnos,- abejingai, netgi šaltai, atšovė Lilija. Mergaitė pakėlė akis ir Lilija

jos veide išvydo mąslią liūdną ilgesio kupiną ir neįskaitomą šypseną, kuri daugybę metų taip visus glumindavo.

- Būtent todėl tu, o ne tavo sesuo, visada išliksi tikra karaliene... Lilija ironiškai šyptelėjo. - Pagrobei mane tam, kad dabar padlaižiautum? Obsidijus nebus patenkintas... - Obsidijus yra priežastis dėl kurios esi čia...- tarė mergaitė. Lilija pažvelgė į stiklinį sfinksą,

kuris vėl sustingęs žvilgėjo atspindėdamas atsitiktinius saulės spindulius. - Tu jau beveik pralaimėjai karą... Atėmusį iš mūsų tūkstantį metų... Ji žvilgtelėjo į mergaitę, tačiau šios nebebuvo. Lilija nužingsniavo į priekį smalsiai dairydamasi

tarp kolonų. - Obsidijus vedė Aldorą, tačiau niekada neatsižadėjo tavęs...- tarsi iš pačių sienų atsklido tas

ramus jausmingas balsas.- Meilė... nuostabus jausmas. - Kodėl manai, kad jį myliu?- karingai pareiškė Lilija ironiškai timptelėjusi lūpą.- Ar todėl, kad

mudu mylėjomės? Ar dabar pagrasinsi, kad išpliurpsi viską sesutei?.. - Ar paaukotum save, kad jį išgelbėtum? Lilija krūptelėjo ir atsisukusi piktai dėbtelėjo į mergaitę, kuri stovėjo čia pat už nugaros. Staiga

ją sutrikdė didelės klausiančios mergaitės akys. - Ar padarytum tai?...- pakartojo mergaitė. Lilijos veide šmėstelėjo pasibjaurėjimui ar baimei

gimininga emocija. - Ar padarytum tai pati dėl ko nors? Mergaitė nenuleido akių, tačiau jos žvilgsnis pasikeitė. - Ar teberegi manyje monstrą?.. Kaip ir daugelis kitų? - O ar klysčiau...- tepasakė Lilija.- jeigu matyčiau? Mergaitės veide šmėstelėjo ilgesinga šypsena, kuri tuoj pat geso sulig kiekvienu jos žodžiu: - Meilė yra skausmingesnė nei mirtinas dūris, nuostabesnė už patį rojų ir permaininga lyg

likimas. Meilė yra nekontroliuojama, beribė, nepasotinama... kartais amžina. Meilė... yra didžiausias prakeiksmas, iš kurio kyla visi kiti šiam pasauliui tekę prakeiksmai.

Mergaitė papurtė galvą. Jai bekalbant skruoste įsirėžė kelios raukšlės, oda toje vietoje pradėjo šerpetoti, tarsi senės. Lilija priblokšta stebėjo šį atsimanymą.

- Tai štai, kur slypi tavasis prakeiksmas... Sklando tiek daug legendų... Mergaitė atsigręžė profiliu atsukdama nepakitusią veido pusę. - Turi apsispręsti Lilija...- tarė ji.- Tačiau jeigu tu myli... tau nereikės priimti sprendimo. Tu

tiesiog tai padarysi. Pati žinai, kodėl. - O tu...- Lilijos išraiška buvo sunkiai įskaitoma.- Ar tu taip pat mirsi? Mergaitė šypsodamasi linktelėjo galva. - Tai neišvengiama. Aš taip pat pasirinkau. Prieš trylika metų... Lilija nuleido galvą. Ūmai jos akys žybtelėjo. - Aš tavimi netikiu. Tu niekada neišdrįstum leistis sunaikinama... Mergaitė liūdnai šyptelėjo. Jos didelėse rudose akyse kai kas šmėstelėjo? Prisiminimai?

Galbūt... Tačiau, kad ir kas tai būtų, tai akimirką pakeitė jos mąslų veidą. - Mirtis – nereiškia sunaikinimo Lilija. Nei man, nei tau. Mes abi paaukosime gyvybes vardan

to, kurį branginame, tačiau, atėjus laikui, mes abi grįšime. Mūsų egzistencija apgaulinga, tačiau begalinė – pasitelkusios kantrybę mes galime apgauti laiką. Net ir šis yra baigtinis... Patikėk manimi.

- Vadinasi...- Lilija mąsliai pravėrė burną. Apatinė lūpa virptelėjo.- Mudvi dar susitiksime? Mergaitė nusišypsojo. - Aš tuo tikra. Po tūkstančio metų.... Jie praėjo alyvmedžių sodą ir aukšti mediniai girgždantys vartai išleido juos iš pilies. Iš Narijaus

tvirtovės. Koks keistas šis pasaulis, svarstė Lilija. Pilyje tvyro gedulas, net dangus virš jos bei miesto, rodos, juodesnis. Tačiau čia, už jos sienų... Tarsi nušvito. Priešais ją atsivėrė bekraštės horizonto platybės, kur stiebėsi aukšti rausvi kalnai, už jų pilkavo kalvos ir jūra, snaudžianti rūke. Taip blausu, o kartu taip tikra... Lilija ištiesė rankas, pakibusi virš šios bedugnės. Ji prisiminė Narijaus žodžius:

- Graži vieta, tiesa? - Kaip apie ją sužinojai? - Tai yra visiškai nesvarbu. Svarbu, kad dabar mes esame čia. Šypsena Lilijos veide pasikeitė. Platų svajingą mergaitės šypsnį pakeitė gerokai siauresnis

subrendusios moters šyptelėjimas. Dabar ji žinojo, jog Narijus daugiau niekuomet neregės nieko panašaus ir kad šis pasaulis, ypač ji, buvo neteisingi šiam žmogui, kurio principai ir gyvenimas buvo kilnesni už daugelio kitų. Jis nebuvo diktatorius, nors jo valdžia Nirijoje buvo absoliuti, jis mylėjo savo kraštą ir savo žmones ir Liliją dar ir dabar skaudino suvokimas, jog jis niekad nebūtų galėjęs taip pamilti jos pačios.

Ji išgirdo dygų girgžtelėjimą, kai už nugaros stovintis sargybinis užsimojo alebarda. Ji įsivaizdavo jo raumenis, įsitempusius po šarvų plokštėmis, pasiruošusius mirtinam kirčiui. Ji suprato, jog taip nebus įvykdytas teisingumas, nes Narijus nebegrįš, o ji dar regės šį pasaulį, kai pasikeis laikai. Nes jos gyvenimas amžinas, o Narijus teturėjo tik akimirką.

Krištolo Karalienė visada laikė žmones tik vergais. Iš dalies Lilija ją suprato, galbūt vienintelė iš Obsidijaus pusės. Žmonės vergauja arba vieni kitiems arba meilei, nesvarbu, kokia ji bebūtų, arba grožiui, kuris įkūnija visa, kas nepasiekiama. Jie tiesiog turi per mažai laiko, kad galėtų išsilaisvinti nuo jų visų. Lilija žinojo, jog pati yra pasmerkta kančiai dėl meilės Obsidijui, tačiau tai buvo jos apsisprendimas. Daugeliui nesuteikta galimybė apsispręsti dėl savo likimo. O pati Krištolo Karalienė... Ji pasmerkta vergauti savo principams, tad ne tiek daug tesiskiria nuo žmonių, kuriuos

taip niekina. „Visime mes tesame vaikščiojantys principai,- Lilija prisiminė kažkieno žodžius,- ir galiausiai tai bus viskas, kas liks iš mūsų.“

Mirtis - labai abstrakti sąvoka, suvokė Lilija akimirką prieš ašmenims paliečiant jos kaklo odą. Šviečiant pajūrio saulei ji gali būti nesuvokiama.

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Sodas snaudė apgaubtas kvapų. Čia dar žydėjo gėlės, nors daugelis jų jau buvo pakąstos šalnos. Margonijoje vyravo amžinas ruduo, oras šiose vietose itin nepastovus.

Paslaptingai ošė medžiai. Jų lapai blizgėjo nuo lietaus lašų. Pučiant silpnam vėjui, lašai atitrūkdavo nuo lapų smailių ir akimirką prasisukę ore leisdavosi ant tvarkingai nupjautos vejos. Sode augo daugybė medžių, kaip ir gėlių, kurias rytą išnešdavo dideliuose vazonuose, o naktį į vidų vėl įnešdavo tarnai. Faktas, kad kai kurios gėlės nušąla nebuvo svarbus. Jos atliko savo paskirtį – jų kvapas buvo neįkyrus, bet nuolat juntamas, tarsi priminimas seniai praėjusių ir šiltesnių laikų, kurie niekada nebegrįš, bet ir niekad nebus pamiršti.

Pasaulyje siautė karas. Revoliucija. Miestus siaubė kariuomenės, sukilėlių arba karalienės. Nebuvo nė vieno žmogaus, kuris negyventų baimėje, nė vieno, kuris nebūtų nukentėjęs nuo karo. Tačiau čia, šiapus sodo sienų, karas neegzistavo. Štai ką turėjo priminti gėlių kvapas. Jokia jėga dar nebuvo tokia pasitikinti savimi, kad kėsintųsi į šių namų šeimininką. Taip jis ir gyveno, savo mažoje valstybėje su įstatymais, galiojančiais tik jo dvare, dvare, kur negaliojo niekieno kito įsakymai.

Kiekvieną vakarą šis žmogus išeidavo į sodą ir įkvėpdavo to aromato. Kiekvieną naktį jis mesdavo žvilgsnį į žvaigždes ir sužinodavo, kur siaučia lietūs, audros, koks metų laikas ir kaip keisis oras... Iš tiesų, dangus sakė jam gerokai daugiau. Tačiau jam tiesiog neberūpėjo, kur rytoj kils maištai ar vyks mūšiai. Pasaulis anapus sodo sienų jau nebebuvo jo rūpestis. Iš dalies todėl, kad kadaise jis pats formavo tą pasaulį ir žinojo apie jį pernelyg daug. Kiekvieną naktį šis žmogus nueidavo miegoti. Vis kitu laiku vis kitame kambaryje. Kas rytą pakilęs suvalgydavo po kietai virtą kiaušinį, nors pusryčiams jam patiekdavo tris, ruoštus skirtingų šeimininkių, surinktus iš skirtingų vištidžių. Jo veiksmai kartojosi, diena iš dienos, savaitė iš savaitės, tačiau niekada netapo rutina. Šis žmogus žinojo, kokie pavojingi yra nusistovėję įpročiai.

Dangus jau temo, ramiai ir pamažu. Vakaruose saulė dar žėrė savo skaisčią šviesą, mirkčiodama pro baltus debesis, o rytuose jau žiebėsi mažos spindinčios žvaigždės. Dangus buvo giedras, tik vakaruose plaukiojo keletas debesėlių. Vėjo beveik nebuvo, tik retkarčiais, liepų lapuose suskambus sidabriniams lašams, sušnabždėdavo menkas vėjelis.

Šis žmogus sėdėjo verandoje stebėdamas kažką, vien jam matomą sodo gilumoje. Jis nebuvo senas, bent jau toks senas, kokiu daugelis jį laikė, ir daugiau raukšlių veide paliko tie patys įsirėžę griežti bruožai, kurie nesikeitė nuo pat jaunystės.

Jo rankoje – stiklinė romo, tačiau per pusvalandį jis negurkštelėjo nė lašelio ir nepalietė stiklinės lūpomis. Romas prieš naktį – tai buvo įprotis, kurį visi turėjo matyti ir kuris niekada neegzistavo. Šis žmogus žinojo, kaip svarbu turėti įpročių, kurių niekada nebuvo laikomasi.

Jo akys, kadaise ryškiai mėlynos, visai ne tamsios, kokias dauguma dailininkų vaizdavo paveiksluose ir laikraščiuose. Dažnai išvydęs tamsias šių atvaizdų akis vyras miglotai prisimindavo seniai prarastą tikrojo žvilgsnio mėlį, pavirtusį kažkuo pilku ir bespalviu. Akys... tai buvo vienintelė vieta, kur įsirėžė jo tikrasis amžius ir tikroji senatvė.

Vyriškis pajuto jį anksčiau nei nepažįstamas siluetas prisiartino, anksčiau nei išgirdo jo žingsnius. Pajuto ir tai, kad nepažįstamasis nepriklauso jo dvarui, kad jo kvapas tarsi išblaškė snaudžiančių gėlių kvapus. Ir daug anksčiau nei šis pravėrė lūpas, vyriškis suprato, kad pasaulis vėl įsiveržė pas jį.

- Man liepta Jums perduoti laišką... - Padėk čia...- vyriškis neleido tiesiogiai suprasti, kur tiksliai padėtį laišką. Nepažįstamasis

padėjo jį ant mažyčio apvalaus stalelio, į kurį vyriškis buvo atrėmęs ranką, laikančią stiklą. Jis vis dar nepasuko galvos ar akių, nė nežvilgtelėjo į įsibrovėlį, o šis pranyko, be garso ir žodžių, tarsi šmėkla, iššaukta prisiminimų. Pajutęs, kad vėl liko vienas, vyras žvilgtelėjo į voką ir iškart atpažino rašyseną.

Jo veido išraiška nė kiek nepakito, tačiau ranka, pirštais, apgraibomis, tarsi aklojo, palietusi voką, virpėjo. Šis žmogus nujautė, kas rašoma laiške. Tačiau vis tiek jį perskaitė. Jo pilkos prigesusios akys slydo tuo įsakmiu, tačiau abstrakčiu tonu: Tai mano paskutinis įsakymas... Jis skirtas tik tau ir tik tu gali tai įvykdyti... Aš neatsimokėsiu tau pasitikėjimu... Tokia bus mano valia... Lorencas... Lorencas de Ubrikjė.

Vyriškis užmerkė akis. Jo veidas mėšlungiškai virptelėjo, o vienintelė ašara, išsprūdusi iš anapus niekad nevilgyto voko, lėtai nutekėjo skruostu. Tarsi lašas prieš valandą siautusio lietaus. Kai vyras vėl atsimerkė, akys buvo sausos. Jose suspindo akinamas mėlis, ryškesnis už patį žaibą.

Vyriškis atsistojo. Jo siluetas išsitiesė, galva pakilo kiek aukščiau nei įprastai. Išnyko nežymi kuprelė, susidariusi per pastarąjį dešimtmetį. Giliau įsirėžė bruožai veide, bruožai, kuriuos daugelis klaidingai telaikė raukšlėmis.

Vyriškis stovėjo ir žvelgė į sodą spinduliuodamas tuo ryškiu gyvybės kupinu žvilgsniu. Į sodą, kuris taip ilgai atstojo namus ir kurį teks palikti. Žvelgė be mažiausio ilgesio, be baimės ar abejonių. Šis žmogus bjaurėjosi sentimentais, nes laikė juos pernelyg artimus įpročiams. Jis buvo pašauktas ir žinojo, kad teks sugrįžti. Kaip kad jo sūnus, neabejotinai žuvęs, niekada nesugrįš. Šis žmogus abejojo, ar sūnus galėjo išvengti užgriūsiančios žūties, jeigu visas pasaulis neišvengė žlugimo... Jis prisiminė sūnaus veidą, tokį artimą, sykiu ir tolimą. Abiejų sūnų. Prisiminė savo klaidas, kurių kiti, po jo atėję, negalėjo ištaisyti per dešimtmetį. Prisiminė viską, tačiau neteikė tam didelės reikšmės. Tai neturėjo tapti sentimentais.

Šis žmogus gerai žinojo, kokiam tikslui yra skirtas. Jis tikėjo, kad viskas pasaulyje turi tikslą. Ugniaširdis de Ubrikjė neabejojo – jis sunaikins juos visus. Taip, kaip sunaikino jau ne vieną

kartą. Larzas žvelgė į priešais tyvuliuojančią jūrą, gilią ir nenuspėjamą. Ir jam rodėsi, jog tame saulės

nutviekstame žibančiame mėlyje atsispindi ta pati jėga, kurią regėdavo jos akyse. Larzas žvelgė į pramerktas Lilės akis ir jam rodėsi, jog saulės spinduliui nutvieskus žalią rainelę, Lilės žvilgsnis atgydavo tarsi nenurimstanti jūra, su visu savo ilgesiu ir visa paslaptimi.

Tačiau kitą akimirką atsitiktinis dangumi plaukiantis debesėlis mesdavo šešėlį ir Larzas regėdavo, kaip šis gyvas jos akių spindėjimas gęsta, o tą smaragdinį žalumą aptraukdavo pilkuma. Larzas, laikydamas Lilės kūną ant kelių, tūkstantį kartų regėjo ją mirštant savo rankose. Ir tai buvo jausmas, kurio, jis žinojo, nesugebės pamiršti. Tai buvo jo gyvenimo akimirka.

Lil ė buvo liesa. Kaip ir tada, kai jiedu dar buvo paaugliai... Larzas prisiminė tas dienas. Jis prisiminė, kaip ji verdavo jį tuo žalių akių žvilgsniu, kaip jis liesdavo ją. Prisiminė tuos laikus, kai jiems buvo gera kartu, nors jie nė karto nevartojo jokių meilės ar prisirišimo sąvokų. Tada žodžiai dar nebuvo svarbūs. Tačiau Larzas žinojo, jog tai, kas tada įvyko, buvo tikra, tikriau už visa tai, kas dėjosi vėliau. Jis žinojo, jog Lilė jautėsi taip pat. Ir tik miglotas suvokimas, jog jo paties mirtis neišvengiamai artėja, neleido Larzui pravirkti, kai jis glaudė prie savęs vėstantį merginos kūną, tarsi bandydamas sušildyti jį savo glėbiu.

Larzas nebuvo romantikas. Niekada neišpažino jokios religijos. Jis žinojo, kad Lilė nesugrįš, nors jei dabar neregėtų šio žvilgsnio, galbūt nepatikėtų tuo. Vis dėlto, jis nejuto nei kartėlio, nei nevilties. Jam tiesiog buvo nepaprastai liūdna.

Tačiau staiga vėl nušvisdavo saulė ir žalios Lilės akys gyvai pažvelgdavo į jį, o nežymiai praverta burna liūdnai, tačiau nuoširdžiai nusišypsodavo... Ir Larzas, nubraukęs ant kaktos užkritusią drėgnų plaukų sruogą, nusišypsodavo jai – iš naujo.

- Aš esu šalia...- sukuždėjo Larzas, pats gerai nežinodamas, ką tuo nori pasakyti. Flotilė artinosi link kranto. Jūreiviai buvo pakilios nuotaikos. Prieš mūšį jie tebuvo saujelė

piratų. Revoliucionierių. Maištininkų. Nusikaltėlių. Dabar, nusiplovę savo praeitį ir nuodėmes

pergalės krikštu, jie visi tapo kariais, naujojo pasaulio, kuris dar nesukurtas, dalimi. Vien pojūtis, sutriuškinus galingą priešą, teikė jiems džiaugsmo ir vilčių. Priespaudos kupolas dužo į šipulius, dešimtmetį Aldoros kurtas įvaizdis – taip pat. Nebeliko iliuzijų. Jie pasijuto galingi ir pakankamai stiprūs, kad sugriautų visą senąjį pasaulį ir leistų gimti naujam.

Tuo rėmėsi revoliucijos idėja. Kapitonas Varnas, išėjęs į denį, regėjo ją degant vyrų akyse. Kadaise galbūt pats būtų prisidėjęs prie jų, nors, greičiausiai būtų kovojęs karaliaus pusėje. Kadaise...

Tačiau bėgant metams, viskas pasikeitė. Varnas seniai nebelaikė savęs generolu, nors žinojo, kad gerai apginkluota karinių laivų flotil ė seks paskui „Jūros giesmę“ ir kausis už jį. Generolas Žvaigždėlapis turėjo taurių idealų. Tačiau kapitonas Varnas tetikėjo kerštu. Galbūt būtų laikęs kerštą beprasmišku, tačiau jo paties gyvenimas jau seniai buvo praradęs prasmę... Ir Varnas egoistiškai troško mirties moters, kuri sugriovė jo pasaulį. Tai buvo netobulas, korumpuotas, šiurkštus pasaulis su daugybe ydų. Tačiau tai buvo jo pasaulis ir jis gimė būdamas viso to dalimi. Ir jeigu tūkstančiai žudo ir žūva kovodami dėl savo principų... Varnas norėjo nužudyti dėl savųjų.

Jis matė Larzą, klūpantį ant denio, tarp virvių, statinių su paraku, apsuptą viso to purvo ir kartu visiškai nuo jo atsiribojusį... Jis matė, kaip Larzas nubraukė savo draugei nuo kaktos drėgnų plaukų sruogą. Varnas prisiminė juodu per mūšį, kuomet sustingę vienas kito glėbyje jie bandė atsiverti nuo aplinkui siaučiančios mirties... Ir kapitonas Varnas geriau už visus suprato, ką jaučia Larzas. Jis suprato, jog ta vienintelė akimirka, tas paskutinis šypsnis gali būti viso likusio gyvenimo priežastimi. Varnas žinojo, kokie tyri ir nepakeliami vėliau tampa prisiminimai, tą trumpą palengvėjimą žudant juos, o kartu ir save, romu bei degtine. Galiausiai jie išblėsta, kaip bėgant metams išblėso ir jis pats. Varnas žinojo šį kelią. Ir tik dabar, praėjęs jį visą, suprato, jog dabar, jei tektų pergyventi viską iš naujo, be didelių dvejonių suvarytų sau durklą tiesiai į širdį. Gyvenimas tėra lėtesnė mirties forma, tačiau Varnas turėjo nugyventi jį visą, kad galėtų suprasti. Jis regėjo širdgėlos iškreiptą Larzo veidą ir žinojo, jog šį liūdesį laikui bėgant išstums abejingumas, o meilė amžiams žus jo širdyje. Jos vietą užims įniršis, lėtai, pamažu, užpildantis tą nepakeliamą tuštumą, tačiau net ir šis taps šaltas, ciniškas, pavaldus protui ir ketinimams. Tai lėta mirtis, tačiau net ji teikia vilties – pabaigoje Larzas supras daug daugiau negu būtų suvokęs pasilikęs laimingu. Varnas žinojo dar kai ką – šios akimirkos ir tų taurių prisiminimų Larzas galutinai nebepraras niekada, kad ir kuo betaptų, kad ir kas beatsitiktų.

Tad Varnas nelinkėjo jam mirties, nelinkėjo ir gyvenimo, tik nežymiai linktelėjo eidamas pro šalį. Larzas į jį nežiūrėjo, bet vėliau šį linktelėjimą prisimins... Ir žinos, jog niekada nebuvo vienas.

Tuo tarpu kapitonas atsisuko į artėjantį krantą. Jūreiviai jau išmetė inkarą, laivas lėtai suposi ant nurimusių bangų. Juodos Varno akys slydo kranto linija, kol išvydo ją, stebinčią jo laivą. Jis pamatė, kaip pasikeitė išraiška dukters veide. Atpažino jos bruožus, laikyseną. Atpažino nustebimą ir šypseną. Ir tai buvo jo didžioji akimirka.

Jie stebėjo, kaip burlaiviai lėtai artinasi link kranto. Nythera prikando lūpą – ką pasakytų Luger,

kuriai šis karas toks svarbus? Arba kokią repliką numestų Edgaras... Aš suteikiu jums galią likti gyviems, kai mirtis šienauja pasaulio platybes... Kokia ironija,

pamanė Nythera. Jie išgyveno visus tuos metus... O dabar visi pasmerkti žūti per keletą dienų. Nuo laivų atsiskyrė mažytės valtys su vos įžiūrimais taškeliais – žmonėmis. Ragnarokas pastebėjo siaurą taką, besileidžiantį žemyn, kur bangos piktai plakė uolas, atkakliai

spjaudydamos purslus į padangę. Ten krantas buvo lėkštesnis, ten ir suko nuo laivų atsiskyrusios valtys.

Šalti purslai taškė Nytheros apsiaustą ir veidą. Ji suspaudė Ragnaroko ranką. Šis smalsiai grįžtelėjo. Nythera nuleido akis. Ji neišdrįso pasakyti to, ką jam neišvengiamai tuoj teks sužinoti.

Varnas sėdėjo priekinėje valtyje. Jo juodas apsiaustas plevėsavo vėjyje, o blyškiame kaulėtame veide degė du tamsūs žiburiai. Nythera nusišypsojo jam, tačiau ta šypsena buvo liūdna, o galbūt kaip tik dėl to dar atviresnė.

Varnas ilgai spaudė prie savęs dukterį, kai jiedu puolė vienas kitam į glėbį. Ilgais grubiais pirštais jis švelniai palietė jos skruostą. Jiedu neištarė nė žodžio, bet jiems ir nereikėjo – jiedu kalbėjosi akimis.

Oksas neramiai žvilgtelėjo į Vijaną. Jis žinojo, kaip jai skaudu – ji negrįžtamai prarado savo šeimą. Ji niekada to neparodydavo, tačiau Oksas gerai žinojo ženklus – truputį pailgėjęs kairysis lūpų kamputis, plačiai atmerktos akys, išsiblaškymas... Tai visada užklupdavo jį netikėtai, galbūt ir ją pačią, tačiau laikui bėgant Oksas išmoko skaityti šiuos ženklus. Jis žinojo, kad niekada negalės jos apsaugoti, tačiau taip nutikus kartais sugebėdavo laiku, dar nesusitvenkus liūdesiui, išblaškyti jos mintis.

Tačiau šįsyk Vijana išties atrodė rami. Ir staiga jam palengvėjo. Galbūt laikui bėgant jai palengva gerėja, pamanė Oksas. Galbūt kada nors ji atsisakys ir keršto, tų beprasmiškų ieškojimų nežinia ko.

Tačiau Vijana galvojo ką kitą. Regėdama Nytherą ji susimąstė, jog ši pirmą sykį atrodo tokia laiminga... Vijana nepavydėjo jai, net negeidė šios laimės. Ji tik prisiminė tėvus, savo senuosius namus, ji žinojo, jog dar vaikystėje pati buvo laiminga. Ši emocija dėl savo prigimties negali ilgai trukti, ir Vijana žinojo, jog brangins tuos prisiminimus amžinai. Taip, kaip Nythera brangins savuosius.

Nythera ir jos tėvas palengva atšlijo vienas nuo kito. Varnas atsigręžė į savo laivą. Po to į Ragnaroką.

- Tavo draugas – ten. - Larzas?- nudžiugo Ragnarokas.- Taip ir žinojau, kad tas kalės vaikas... Varno žvilgsnis buvo juodas ir neįskaitomas. - Turi žinoti dar kai ką. Larzas man sakė, kad ji buvo tavo sesuo... Ragnarokas ilgai žvelgė į jį. Išraiška jo veide pamažu mainėsi. Varnas įlipo į valtį ir atsisuko į

jį. - Reikia ją deramai pagerbti. Tik tu pats gali tai padaryti. Jie visi atsigręžė į Ragnaroką. Vijana nuleido akis. Oksas susiraukė, tačiau netgi dabar atrodė

keistai juokingai, lyg mokinukas, bandantis susigaudyti per pamoką. Tuo tarpu Ragnarokas tik nežymiai papurtė galvą. - Aš neatsimenu... jos veido,- miglotai sumurmėjo jis. Švietė karšta vidurdienio saulė. Šilti spinduliai glostė jos kūną, o ploną šilkinę suknelę kedeno

vėjas. Ji žvelgė į horizontą, kur dykumoje sukosi vėjo nešamas smėlis. Jos akys, mėlynos ir gilios,

regėjo tolumoje mirguliuojantį orą. Ji šypsojosi. Jai buvo gera. Ji atsisuko pajutusi jo alsavimą, kai jis atsistojo greta. Ji pajuto jo lūpas, karštą, aistros kupiną

bučinį... Ji regėjo viską – baltus marmurinius bokštus, tuščią aikštę, kurios toks pat baltas grindinys beveik švytėjo nutviekstas saulės... Ji regėjo mėlyną purpurinį apsiaustą, dengiantį jo pečius, jos rankos numovė jį ir leido susmukti ant grindinio... Ji visa savo esybe tyrinėjo jo kūną, tokį stiprų ir raumeningą... Tokį nepalenkiamą... Ją apėmė geismas, ji troško būti jo, dabar, čia ir amžinai... Ji troško jaustis saugi ir žinojo, kad jo artumas gali jai tai garantuoti. Ji troško būti laiminga. Ir daug daugiau nei laimės. Ji troško, kad visi pasaulio malonumai priklausytų jai.

Ji troško tapti karaliene. Ir daug daugiau. Giliai širdyje... ji troško tapti valdove.

Aldorą pažadino kūdikio verksmas. Jos lūpose tebešvietė ta rami šypsena, ji tebejuto aistros bangą, inertiškai slopstančią jos kraujyje.

Kajutėje buvo tamsu, tačiau Aldora kuo aiškiausiai įžiūrėjo kiekvieną smulkmeną. Ji pakilo ir nuoga tyliai prisiartino prie lopšio. Su meile ir pasididžiavimu nužvelgusi vystykluose gulintį kūdikį Aldora suprato, jog nedvejodama atiduotų visą save, kad tik užtikrintų jo saugumą. Kaip ir kadaise... Įdomu tai, kad Lilija tada pasielgė taip pat. Ar ir ji mylėjo Obsidijų?

Aldora pakėlė kūdikį ir priglaudė prie savęs. Šis nurimo ir ji pajuto, kaip plaka vaiko širdis. Greitai ir ritmingai... Kaip ir tą kartą. Aldora priglaudė jį prie krūties ir atlošusi galvą įsistebeilijo į mėnesieną, kuri čia tvykstelėdavo danguje, čia vėl užgesdavo slepiama debesų. Laivas lėtai siūbavo ir atsisėdusi ant lovos ji vėl pajuto snaudulį.

„Aš susigrąžinsiu tave,- pamanė Aldora.- net jei tu ir niekada nebūsi mano...“ Kai denio lentos sugirgždėjo jas palietus Ragnaroko kojai, vyrą persmelkė dar tokie neseni

prisiminimai. Žinoma, „Jūros giesmė“ – tai ne garsioji „Harpija“, tačiau... Vis dėlto, tai buvo labai seniai. Ragnaroko galvoje šmėstelėjo įvykiai, nutikę po to. Ir ta naktis

ant kalno. Ji pakeitė visų gyvenimus. Antrą kartą. Aplink tvyrojo šurmulys, pro šalį nešinas sulankstyta virve praėjo barzdotas jūreivis. Nė vienas

nepasisveikino su Ragnaroku, nė vienas nepažino jo. Tai taip pat priminė, jog jis stovi ne ant „Harpijos denio“.

Ragnarokas išvydo Larzą, sėdintį kamputyje, tebežiūrintį į žvilgančias pramerktas jos akis. Ragnarokas nurijo seiles. Jis jautė bendrakeleivių žvilgsnius ir žinojo, jog jie tikisi jį žengsiant artyn. Labiausiai degino Nytheros akys. Nytheros, kuria kadaise taip žavėjosi Larzas... Iš tiesų, gyvenimui pasikeisti užtenka vienos dienos...

Larzas jį atpažino ne iškart. Ragnarokas jautė jo klausiantį žvilgsnį, po to Larzas stipriau suspaudė Lil ę.

- Aš jos neatiduosiu,- kimiai tarė. - Ji mirusi,- Ragnarokas išgirdo negyvą savo paties balsą. Larzas papurtė galvą nenuleisdamas

akių nuo blyškaus Lilės veido. - Ji išnyks, jeigu ją paleisiu... Aš negaliu jos atiduoti, Ragnarokai. Žinau, ko atėjai. Bet aš jos

neatiduosiu. Negaliu leisti, kad tu ją sunaikintum... Ragnarokas žengė atatupstas. Jį pribloškė šie taip šaltai ištarti žodžiai. Jis iš tiesų pasijuto sesers

žudiku. Larzas atsistojo, tebelaikydamas ant rankų Lil ę. Jo akys užkliuvo už Nytheros, kuri ramiai jį

stebėjo. Akimirką Larzo žvilgsnis vėlei apsiblausė. Juodu su Nythera nenuleido vienas nuo kito akių. Tai truko minutę ar dvi... Po to Larzas pažvelgė į Lil ę, jau kitomis akimis... Jis atsisuko į Ragnaroką.

- Deramai ją palaidok. Ji – tavo sesuo. Tačiau Ragnarokas tik papurtė galvą. Jis žvelgė kažkur į šalį. Priėjęs Varnas paėmė iš Larzo

rankų Lil ės kūną. - Mes ja pasirūpinsim, sūnau... Larzas nė neatsisukęs nuėjo į laivagalį. Jūreiviai, kurie smalsiai stebėjo šią sceną, nusuko akis

pajutę deginantį Varno žvilgsnį. Vijana atsisuko į Nytherą. - Ką tu jam pasakei? Nythera papurtė galvą. Ji atrodė rami, tačiau ant jos skruosto sužibo sidabrinis lašelis. Tuo tarpu Ragnarokas tarsi apsvaigintas stebėjo šią sceną. Jis krūptelėjo pajutęs, kaip Oksas

palietė jo petį. - Aš žinau, ką tu galvoji,- tyliai tarė Oksas.- tačiau patikėk – tu negalėjai nieko padaryti.

Ragnarokas lyg nepažindamas žiūrėjo į jį. Tuo tarpu Oksas galvos linktelėjimu parodė į atokiau su Nythera stovinčią Vijaną.

- Kiekvienas iš mūsų turime kai ką, ką esame pasiryžę apsaugoti... Kai ką, be ko negalime gyventi... Tačiau tu pažįsti gyvenimą taip gerai, kaip ir aš. Tu žinai ir visada žinojai, jog kada nors visa tai baigsis ir atslinks tamsa. Dabar yra jos valanda.

Ragnarokas papurtė galvą. - Jeigu aš būčiau leidęs save karūnuoti, ji dabar būtų saugi. Ji negalėjo pakelti šios

atsakomybės... - Tačiau ar ji būtų galėjusi pakelti tai, ką dabar jauti tu?- Oksas pakreipė galvą.- Aš niekada

gerai nepažinojau Lilės, tačiau gandai apie ją seniai pasklidę visame pasaulyje. Ji troško šio karo, Ragnarokai. Tačiau jo neįmanoma laimėti. Jis sunaikins mus visus. Galbūt jau sunaikino. Revoliucija tėra iliuzija. Tu tai supratai, o ji negalėjo su tuo susitaikyti...

Ragnarokas blausiai liūdnai šyptelėjo. - Mudu su Lile visada pykomės it vaikai, nors vaikystėje ji man atstojo motiną... Juokinga, ar

ne? Ūmai jis atsisuko į Vijaną. - Ar ji tau brangesnė už gyvybę? - Yra daugybė dalykų, kurie man brangesni už gyvybę...- ciniškai pareiškė Oksas atsistojęs

šalia. Ragnarokas atsisuko į jį. - Pavyzdžiui? Oksas kryptelėjo lūpomis. - Pinigai... Moterys... - O ji?- kilstelėjo antakį Ragnarokas. Oksas atsigręžė į jį. - Dėl jos aš paaukočiau visą pasaulį. Su visomis jo nuodėmėmis ir dorybėmis. Su visu kilnumu

ir visa neapykanta. Ragnarokas šyptelėjo. - Tu keistas... Bet, prisipažįstu, savotiškai man patinki... Ne taip, kaip pinigai ir moterys, bet

vis tiek... Okso veide šmėstelėjo kreivas šypsnys. - Karžygys ir patyręs sukčius... Puikiai dera. - Tiesą sakant... vaikystėje daug vogdavau,- kostelėjęs prisipažino Ragnarokas. Oksas

linktelėjo. - Vadinasi, turi talentą, kurį galima vystyti, o tai jau pradžia... - Nesakiau, kad vėliau tai mečiau,- linktelėjęs pridūrė Ragnarokas ir juodu patraukė pas Vijaną

su Nytherą, kurios savo ruožtu taip pat juos stebėjo. Tuo tarpu Larzas ilgai žvelgė į jūrą nuo pirmagalio denio. Jis galvojo apie tą naktį, tą vienintelę

naktį, kai lietė Lil ę. Kai mėgavosi jos odos švelnumu, jos drėgna burna ir liežuviu... Vienintelę naktį, kai tos ryškios žalios akys priklausė tiktai jam. Tačiau tai buvo seniai. Ir tai niekada nebesugrįš. Lilė niekada nebuvo jo įsimylėjusi, galima sakyti, tik likimas tąkart sustūmė juos į glėbį. Lilė buvo tokia nusivylusi brolio sprendimu... Tam tikra prasme, tik Ragnaroko dėka Larzas gavo tą nepakartojamą naktį.

Vėliau Lilė pasiliko su savo gentimi. Ji tapo karaliene. O Ragnarokas su Larzu iškeliavo drauge. Jeigu ne ta naktis ant kalno, jiedu būtų drauge ir dabar. Kažkas kitas būtų glaudęs prie savęs Lilę nebūties valandą. Galbūt Nythera... Larzas žinojo, jog ši dievina Lilę, brangina daug labiau nei jis. Bent jau taip manė iki šiol. Tačiau Nythera jam pasirodė rami, beveik abejinga, o jis... Jis nebepakėlė netekties.

Larzas kyštelėjo ranką į vidinę apsiausto kišenę ir išsitraukė mažą stiklinį cilindrą, užkimštą ąžuoliniu kamščiu. Tai galėtų padėti viską užbaigti. Tai galėtų nutraukti tas beprasmiška klajones. Kiek metų jam buvo, kai sutiko Ragą? Dvylika? Trylika? Viskas galėtų pasibaigti. Čia ir dabar.

Vis dėlto, po kiek laiko Larzas įsidėjo cilindrą atgal į kišenę. Šįkart – išorinę, lengviau pasiekiamą. Ne dabar. Dar ne dabar.

Atsisukęs jis būtų galėjęs išvysti, kaip Lilės kūnas nuleidžiamas su valtimi. Kaip Varnas, jūreiviai, kaip Ragnarokas, Nythera, Oksas ir Vijana stovi savotiškoje procesijoje atiduodami jai paskutinę pagarbą. Ar pagarba – tinkamas žodis? Vargu, pamanė Larzas. Jis įsivaizdavo, kaip Varnas įtempia lanką ir paleidžia liepsnojančią strėlę, kuri susminga į valtį, ir visi regi šią tolstančią iliuzij ą prisimindami Lilę, kurios niekuomet nebematys. Po to iššaus laivo patrankos. Sykį... O gal tris... Ir viskas baigsis. Varnas išplauks. Ką darys kiti? Ką darys jis pats? Pagaliau, ar tai svarbu, galvojo Larzas, žvelgdamas į švelniai banguojantį vandenį ir jausdamas vis didesnį spaudimą skrandyje. Ironiška – juk tai Ragnarokas negali pakelti plaukiojimo...

Larzas parimo virš borto. Jis laukė, kol susivems. Tačiau nieko neįvyko. Suirzęs jis net nusispjovė į vandenį. Po to jį apėmė įniršis. Deginanti liepsna plito viduje, varoma pagreitėjusios širdies ritmo, plito visame kūne. Larzas panoro žudyti, kraujo ant veido bei drabužių. Jis troško plėšyti auką dantimis, jis norėjo pajusti buką skausmą. Cilindro kišenėje jam jau nebeužteko. Jis negeidė savižudybės – jis troško sunaikinti viską ir visus.

Bet tai irgi praėjo. Lėtai, po truputį, įniršis blėso ir virto neviltimi. Larzas pravirko, pirmą sykį nuo tada, kai išvydo Lilės lavoną. Jis nemanė, kad verks. Tai savotiškai stebino, tačiau... Giliai viduje Larzas vis dar buvo abejingas tiek sau pačiam, tiek išoriniam pasauliui. Verkė tik jo kūnas, o tikrasis Larzas abejingai laukė, kol ši būsena praeis. Jam reikėjo blaivaus proto priimti sprendimą – nusižudyti ar gyventi toliau. O protas buvo apimtas sumaišties. Beliko laukti, kol ji praeis. Larzas vylėsi priimsiąs sprendimą dar tą patį vakarą.

Jis krūptelėjo išgirdęs buką patrankų šūvį. Iššovė tris kartus. Po to viskas vėl paniro į mieguistą vidurdienio tylą. Larzas atsisuko ir išvydo prisiartinat tamsų Varno siluetą. Šis sustojo greta ir tylėdamas žvelgė kažkur į horizontą.

- Šiąnakt aš išplaukiu,- ramiai pareiškė Varnas. - Reikia atsiimti sostinę,- palingavo galva Larzas. - Aš vyksiu ne į sostinę. Larzas gūžtelėjo pečiais. „Ar ne vis tiek?“- norėjo pasakyti jis, bet nepasakė nieko. - Mano dukra vyks su manimi. - Linkiu Jums sėkmės,- sumurmėjo Larzas. - Daugelis iki saulėlydžio apleis laivą. Tu gali būti vienas iš jų. Larzas pirmą sykį atsisuko į jį. - Abejoju, ar dar kada galėčiau plaukioti su Jumis, kapitone... Varnas rimtai apžvelgė į jį didelėmis tamsiomis akimis, įsodintomis kaulėtame veide. - Kiekvienas pasirenka savo likimą, Larzai. Vienaip ar kitaip. - Kita vertus, neturiu kur eiti...- Larzas gūžtelėjo pečiais. - Trokšti mirties?- rimtai paklausė Varnas. - Nežinau,- atsakė Larzas. - Tuomet, manau, pats laikas tai išsiaiškinti... Larzas pakėlė akis. - Plauksiu su Jumis, kapitone. Jeigu tik man tai padės surasti atsakymą. - Visi atsakymai slypi tavyje. Aš tau galiu pažadėti tik nuolatinį mirties alsavimą, nieko

daugiau...- Varnas apsisuko. Larzas jį sulaikė: - Kapitone... Jeigu tai būtų buvusi Jūsų dukra... Ką darytumėt?

Varnas atsisuko. - Tai, ką darau dabar. Išžudyčiau juos visus. - Ką?- susiraukė Larzas. - Aldorą ir jos Žiedą... Po pietų pas Varną prisistatė flotil ės vado pavaduotojas. Tai buvo energingas trisdešimtmetis

vyras, kuris atrodė gerokai jaunesnis su žydrai balta uniforma. Jo rudose kaštoninėse akyse, kurios tikriausiai dažnai būdavo tokios valiūkiškos, spindėjo jėga, kuria paprastai pasižymi visi fanatikai. Nežymios strazdanos apie jo nosį ir kreiva berniukiška šypsena tik dar labiau skatino be sąlygišką bendražygių pasitikėjimą ir Varnas neabejojo, jog nėra tokios moters, kuri nesudrėktų jo žvilgsniui glostant jos kūną... Tai buvo žmogus, kuriam tėra labai mažai konkurentų. Tai buvo revoliucijos ateitis.

Tačiau Varno nešildė ta charizma. Flotilės vadas ramiai nužvelgė savo padėjėją ir pripylė du sklidinus stiklus romo. Padėjėjas šypsodamasis kilstelėjo norėdamas susidaužti, tačiau varnas staigiai išgėrė savąjį ir triukšmingai pastatė stiklą ant staliuko prie lovos.

- Nepažįstu Jūsų...- Varnas primerkė juodas akis.- ir nežinau, nei iš kur Jūs, nei kas Jus atsiuntė... Tačiau į mūšį pavėlavote.

- Patikėkite, mane atsiuntė rimtas žmogus,- tarstelėjo pašnekovas, o jo linksmos rudos akys akimirką žybtelėjo. Tačiau Varnui žengus artyn, vyriškis nejučiomis pradėjo trauktis.

- Laimingasis man pasakė, iš kurio uosto atvyks pastiprinimas... Galėjote pasirodyti trejomis valandomis anksčiau... Kaip ir buvo planuota,- Varnas kalbėjo tyliai, tačiau jo balse buvo kai kas, nuo ko padėjėjo oda pradėjo tipenti nemalonūs šiurpuliukai.

- Viskas baigėsi gerai...- pabandė nusišypsoti padėjėjas, bet jo lūpos virptelėjo. - Žuvo mergina... Ir mano laivas... - „Jūros giesmė“?- padėjėjas šyptelėjo, dabar jau kiek laisviau.- Generole, bet mes juk joje

stovime... Tai – visiškai identiškas laivas tam, kurį praradote per mūšį. Aš Jums jį atplukdžiau tam atvejui, jeigu nutiktų tokia nelaimė... „Jūros giesmė“ turi septyniolika seserų, kurios veda flotiles. Taip išvengiama painiavos – kiekvienas kapitonas žino, jog turi klausyti „Jūros giesmės“ nurodymų. Kai viena sunaikinama, jos vietą užima kita. Tai – kaip karinis laipsnis.

- Tai buvo mano laivas,- ramiai, tačiau besąlygiškai nukirto Varnas. Jis atsitraukė ir nusisukęs vėl įsipylė romo. Padėjėjas lengviau pasijuto. Jis nusibraukė prakaitą nuo kaktos.

- Mes laimime karą, generole. Ar ne tai svarbiausia? Ar ne tai mes sakome savo žmonėms... - Aš nieko nesakau savo žmonėms,- neatsisukęs atsikirto Varnas. Padėjėjas nervingai

mindžikavo vietoje. - Ko čia atsivilkote?- žvilgtelėjęs į jį paklausė Varnas. - Sklinda gandai, kad atsisakote laikytis nustatyto kurso... Varnas atsigręžė. Blyškiame veide, neturinčiame jokios išraiškos, švietė negyvas kaukolės

vypsnys. - Kurso... Nustatyto kurso? - Ponas Laimingasis... - Eikite po velnių...- Varnas sugriebė jį už gerklės. Rudose akyse šmėstelėjo baimė, padėjėjo

veidas ūmai tapo keistai bereikšmis, beveik ramus. - Laivą Jums galiu atleisti... Bet žmonių, kurie ten žuvo – niekada... Varnas paleido jį ir ūmai praradęs susidomėjimą vėl nusigręžė. Padėjėjas susimišęs pasitaisė

apykaklę, tada kupinas įniršio dėbtelėjo į Varną ir išėjo trenkęs durimis.

Senstanti saulė liejo rausvą blėstančios šviesos pluoštą ant ramios, tačiau nuolat raibuliuojančios jūros. Nythera stebėjo, kaip „Jūros giesmę“ apleidžia jūreiviai. Varnas viešai pranešė neplauksiąs į sostinę ir visi, norėję savo akimis išvysti Tekančios Saulės Miestą, susirinkę skurdžią mantą sėdo į valtis ir perlipo į kitus laivus. Flotilės vadas, turėjęs būti Varno padėjėju, stebėjo šią sceną iš kito laivo, Nythera matė jo rudas akis, kuriose kartkartėmis atsispindėdavo saulės raudonis.

Pajutusi Vijaną atsistojant greta, Nythera nežymiai krūptelėjo, tačiau tuoj pat nusišypsojo. - Kodėl mes mirštame?- žvelgdama į valčių laukiančių jūreivių eilę tyliai paklausė Vijana.

Nythera nieko neatsakė. - Aš jį mačiau,- tarė po keleto minučių. Vijana žvilgtelėjo į ją. - Ką... Ką tu matei? - Lorencą de Ubrikjė. Aš su juo kalbėjausi. Vijana suakmenėjo. Jos veidas išblyško, pranyko bet kokia mina. - Tu su juo kalbėjai...- negyvu balsu tarė Vijana. Nythera linktelėjo. - Jis vos keliais metais vyresnis už mus. Kai įvyko tai, dėl ko jo ieškai... Jis buvo daugių

daugiausiai paauglys. - Nori pasakyti...- griežtai pradėjo Vijana, jos akys žybtelėjo. Tačiau Nythera ramiai linktelėjo. - Taip. Tai negalėjo būti jis, Vijana. - Vadinasi... Tiek metų vaikiausi šmėklos...- Vijana skėstelėjo rankomis. - Ne,- Nythera papurtė galvą.- Yra kitas de Ubrikjė. Savo sūnaus pirmtakas. Girdėjau daug

gandų apie šį žmogų. Sako, jis pergudrautų velnią šio paties urve... Tačiau jau penkiolika metų šis žmogus nėra pasirodęs viešumoje.

- Aš turiu jį surasti,- karštai tarė Vijana, žvelgdama Nytherai į akis.- Tu nesupranti... Aš privalau...

Nythera liūdnai nusišypsojo paliesdama jos skruostą. - Žinau...- sukuždėjo Nythera.- Žinau, kad turi... Likę jūreiviai jau kėlė bures. Po akimirkos laivas pajudėjo. Paliktos flotilės vadas nusigręžė ir

nuėjo, o „Jūros giesmė“ išplaukė į tylią ramią naktį. Nythera su Vijana susižvalgė. - Taigi. Į Šešėlių žemę. - Pas šlovingąją karalienę. Nemačiau jos jau dvylika metų... Jie visi dėl skirtingų priežasčių leidosi į šią kelionę. Kelionę į Šešėlių karalystę. Larzas... Galbūt

jis jau regėjo per daug mirčių, kad galėtų gyventi toliau? Nythera... Ji pirmą kartą po daugelio metų išvydo savo tėvą. Ji žinojo, kad jiedviem teks išsiskirti, tačiau nenorėjo, kad tai įvyktų per anksti. Tačiau buvo ir kai kas daugiau – giliai jos sąmonėje iš tiesų ruseno beatodairiškas hienos kraujo troškimas. Pagieža karui, nukreipta prieš karalienę, kurią Nythera kaltino dėl savo geriausios draugės mirties. Luger dingimas ir Lilės netektis smarkiai ją paveikė, daug labiau, nei randai, amžiais įsirėžę jos veide. Pastarieji įvykiai daug smarkiau įsirėžė Luger sieloje, todėl šis sprendimas buvo neišvengiamas. Nythera troško išvysti Aldoros mirtį, o galbūt ir pati norėjo žūti tėvui ant rankų. Tai buvo jos paskutinė galimybė... Vijana tai suprato, ji visada suprasdavo daugiau nei išduodavo. Tačiau Vijana nuo pat vaikystės gyveno asmenine vendeta. Ji žinojo, koks pavojingas gali būti toks gyvenimas, todėl negalėjo palikti Nytheros vienos. Tik ne dabar. O aš... Aš negalėjau palikti Vijanos.

Taigi, visa ši ekspedicija yra logiškos įvykių grandinės rezultatas. Mes pažįstame vienas kitą ir tik šis mažas braškantis laivas skiria mus nuo vienišumo jūros. Galbūt kalbu metaforomis, tačiau tai tiesa. Ir galbūt vėliau kai kas tvirtins, kad mes pasirinkome sąmoningai, tačiau aš esu įsitikinęs, jog viskas daug paprasčiau. Tai – mūsų likimas.

Dažnai svarsčiau, koks turėtų būti šios istorijos paskutinis skyrius. Ar nutraukti ją dabar, ar aprašyti tą neišvengiamą, bet kraupią baigtį? Ar idealizuoti revoliuciją, ar paversti Aldorą slibinu, kraugere tirone, kokią ją laiko žmonės? Visa tai būtų tiesa... Tačiau bet kokia tiesa gali virsti melu, perteikta netinkamais žodžiais... Aš galiu teisti tik save, tačiau dar nesu pasiruošęs to daryti. Ar kada nors galėsiu?

Oksas pakėlė akis. Žvelgdamas į žvakių šviesoje mirgantį tekstą jis nusišypsojo. Išgirdęs lėtą žingsnių aidą, tarstelėjo:

- Ar tai tu, Larzai? Džiaugiuosi, kad atėjai. Noriu tau kai ką parodyti... Atsisukęs Oksas krūptelėjo. Ant kajutės sienos svyravo virpantis jo siluetas. Tuo tarpu kruvina

ranka ištraukė durklą ir šnabždantis balsas pasakė: - Flotilės vadas prašė pasakyti, jog tai kaina už jo laivą... Ir už pasipriešinimą revoliucijai.

Kaina... Kurią Jūs visi būsite priversti sumokėti. Oksas šlumštelėjo nuo statinės, ant kurios sėdėjo. Pro lūpų kamputį ištekėjusi kraujo srovelė

sutepė jo blyškų veidą, o popieriaus lapai, gulėję ant stalo, stumtelėti išsisklido po kambarį. Tamsi figūra tuoj pat išnyko, pasigirdo užveriamų durų garsas. Oksas mėšlungiškai suspaudė paskutinį popieriaus lapą delne krauju ištepdamas žodžius „Ar kada nors galėsiu?“. Jo lūpos virptelėjo, tačiau nė vienas žodis nepasiekė tylių kajutės sienų. Ir niekas niekada nesužinos, to paskutinio sakinio, kurį norėjo pasakyti Oksas, apsuptas daugybės pasklidusių puslapių monologo, kuris vėliau sukėlė tiek diskusijų ir konfliktų visame pasaulyje. Niekas neišgirdo to paskutinio sakinio, blausiai šmėstelėjusio Okso sąmonėje, atsakymo į klausimą, daugybę kartų raštu iškeltą jo vieninteliame kūrinyje.

Oksas mirė vienas. Auštant jį rado Larzas, jis vienintelis sugebėjo įžvelgti tą cinišką šypsenėlę mirštančiojo veide.

„Gyvenimas – tai tragiška komedija,- pamanė Oksas.- Mirtis yra jo vienintelis vainikas ir siekiamybė. Mirtis... Tai vienintelė nebanali pabaiga.“

DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS Ji stovėjo plačiai pravėrusi rudas akis, kuriose, išplėstose iš siaubo, sutilpo visas dūžtantis

pasaulis. Pravėrusi lūpas, ji sustingo, ir blyškiame veide šmėstelėjo nuostaba. Ji regėjo ugnies liežuvius, laižančius dangų, ryjančius viską, savo kelyje. Ji matė, kaip suanglėję

medžiai virsta pelenais ir juodais dūmais rangosi į dangų. Kaip žalia pavasario žolė nyksta kvėptelėjus karštai liepsnai.

Ji nuleido rankas, apimta bejėgiškumo. Ir vis dėlto, ji vis dar netikėjo tuo. Tai negalėjo būti tiesa.

Tačiau balsas jai už nugaros nemelavo. Ir tai žinodama ji klausėsi to balso, nenuleisdama akių nuo ugnies, kuri spindėjo jos akyse tarsi dvi kruvinos gęstančios saulės.

- Dabar tu matai tai, ką jis taip ilgai bandė nuo tavęs nuslėpti. Skaudu? Ji nieko neatsakė. Balsas negailestingai tęsė: - Nesuprask klaidingai. Jis visa tai padarė dėl tavęs. Nėra nieko, ką didysis Laiko Valdovas

brangintų labiau už tave. Galėjai numanyti, kad jis su niekuo nepanorės tavęs dalintis... Ji atsisuko, tačiau akyse, kuriose niekada nebuvo pykčio, tebedegė ta ugnis, liepsnojanti jai už

nugaros. Balsas nusijuokė. - Tiesa. Tu dar turi per maža patirties. O kaip galėjai jos įgauti? Visada regėjai pasaulį tokį,

kokį jis norėjo, kad matytum... Manei, Seliną paėmė vampyrai? Ji neatsakė, tik stebėjo tą ironijos, pašaipos ir užuojautos sklidiną veidą. - Tai tiesa... Tačiau kas juos siuntė? Laiko Valdovas... Ar priešai, kuriuos jis sukurstė tik tam,

kad sukeltų šį karą... Karą, dėl kurio praraudau viską. Karą, kuris kilo dėl tavęs. Balsas nutilo. Ji nuleido akis ir suklupo. Kai silpnas pelenus nešiojantis vėjas atpūtė paskutinius

žodžius, juose buvo daugiau užuojautos nei pykčio: - Mano vargše krištolo mergaite... Po dešimties tūkstančių metų... Aldora nubudo pažadinta bangų šnabždesio. Kažkas buvo kitaip ir tarsi apsvaigusi, jausdama

senų prisiminimų aidą, ji ne iš karto susivokė, kas. Ir ją pribloškė tas suvokimas – ta keista ramybė ir sunkiai sutramdomas jaudulys – ji vėl grįžo namo.

Tie keliolika metų, praleistų Keturių Grafysčių Karalystėje išsisklaidė lyg rūkas, nušviestas saulės, ir Aldora pasijuto savimi. Tarsi susigrąžintų kažką labai brangaus... Ji prisiminė šimtmetį, praleistą su Obsidijumi, Trylikametį karą, tūkstantmetį trukusį miegą... Nubudimą... Viskas įvyko čia. Ji prisiminė, kaip kadaise paliko šią žemę, nes žinojo, jog turi keliauti į žmonių karalystę, į sostinę, kur ją atpažino Auksaakis. Tada ji dar beveik nieko neprisiminė, vadovavosi intuityviais miglotais nurodymais... Nurodymais, kuriuos jausdavo kiekviename žingsnyje, perteiktais ženklais, kuriuos ji viena temokėjo skaityti.

Visa tai buvo ne taip ir seniai, tačiau dabar Aldorai šis laikas atrodė kaip ištisas šimtmetis. Dabar tai baigta. Ji buvo namuose.

Išgirdusi kūdikio knirkimą, Aldora motiniškai nusišypsojusi palinko virš lopšio, iš kur į ją žvelgė dvi spindinčios akys. Kūdikis nurimo ir Aldora pakėlusi priglaudė jį prie krūtinės.

- Mes jau namuose,- sukuždėjo ji. Tada dar kartą meiliai pažvelgė į kūdikį ir pridūrė.- Tu jau namuose.

Užsimetusi permatomą šilkinę skarą Aldora basa pravėrė duris ir išėjo į žemutinį denį. Buvo ankstus rytas, aplink zujo jūreiviai. Vėjas pleveno šilkinės skaros kraštą, kai Aldora žengė tolyn

pakėlusi akis į priešais stūksančią galingą mūro sieną, kurią kažkas prieš daugiau nei tūkstantį metų pastatė tiesiog vandenyje. Anapus jos buvo regėti aukštos seno uolos, apaugusios krūmais ir medžiais. Bangos skalavo masyvius, jau trupančius, bet tvirtybės nepraradusius sienos akmenis, o Aldora išblyškusi žvelgė į aukštą apleistą bokštą, prieš kurį laivas atrodė it mažytis šapelis. Jūreiviai sustodavo jai praeinant ir kiek nustebę gašliomis akimis glostydavo jos blyškų kūną, tačiau Aldora nematė ir negirdėjo jų. Galop, pasiekusi pirmagalį, ji ištiesė ranką tarsi norėdama paliesti suskeldėjusius sienos akmenis, tačiau laivas buvo per toli.

- Mes pasiekėme Šešėlių Žemę, mano valdove...- jai už nugaros suskambo gergždintis, bet savotiškai melodingas kapitono balsas. Ji linktelėjo švytinčiomis akimis.

- Niekas gerai nežino, kokio dydžio ši sala... - Tai – ištisas pasaulis...- Aldora stipriau susisiautė skara.- Mano pasaulis... Larzas miegojo neramiai. Be sapnų. Jis jautė laivo siūbavimą ir girgždesį, kartkartėmis girdėjo

jūreivių šūksnius. Tuo pat metu regėjo, kaip juodu su Ragnaroku žvelgia į didžiulį jūrų monstrą, jūreivių vadinamą „krakenu“. Jis girdėjo nerimastingų, su niekuo nesupainiojamų Varno žingsnių aidą ir traukinio sprogimą, paslaptingą raitelį, kuris išgelbėjo jį ir Ragnaroką nuo mirties. Jis regėjo harpijas, liepsną, uodė Margonijos slaptosios policijos kalėjimo kvapą.

Vėsi ranka palietė jo kaktą ir slogučiai liovėsi. Žalios akys spindėjo, kai ji pritūpusi nužvelgė ramų Larzo veidą.

- Pabusk...- tyliai sukuždėjo ji, savo lūpomis beveik liesdama jo lūpas... ir pranyko. Larzas pašoko ir atsisėdo ant gulto. Jo kūnas buvo išpiltas prakaito. Kurį laiką žvelgęs į savo

virpančias rankas, Larzas pirštais lėtai prilietė kaktą toje vietoje, kur dar taip neseniai juto jos prisilietimą. Tada lūpas, į kurias prieš akimirką dvelkė gaivus alsavimas... Ir karščiuojančias akis užpildė nevilties tamsa.

Pakilęs Larzas atsirėmė į palubės siją. Triume nebuvo langų, tačiau klajoklio patirtis jam sakė, kad ne už ilgo patekės saulė... Dvokė sūria žuvimi. Larzas užsimetė dygų apsiaustą ir užlipo siaurais laipteliais norėdamas įkvėpti gryno oro.

Denyje buvo tylu. Larzas užčiuopė stiklo cilindrą kišenėje ir išsitraukęs abejingai nužvelgė. Bespalvis viduje tyvuliuojantis skystis nežymiai spindėjo brėkštančioje šviesoje. Pakaktų vieno trinktelėjimo...

Larzas išmetė cilindrą į orą, tiesiai virš galvos, ir užsimerkęs laukė. Jis žinojo, jog gali skaudėti, tačiau nebebijojo skausmo. Jam buvo įdomu... Jis jautėsi kaip tyrinėtojas, vykdantis svarbiausią savo gyvenimo eksperimentą...

Ūmai jį nukrėtė šaltis. Kažkas buvo ne taip. Larzas staigiai praplėšė akių vokus ir ištiesęs galvą vikriai sugavo cilindrą su skysčiu, besudūžtantį prie kojų. Jis apsidairė. Buvo tylu. Per tylu. Lėtai eidamas link laivagalio, Larzas metė žvilgsnį į gandralizdį. Šis atrodė tuščias.

Pirmąjį lavoną jis rado už statinių, kur jūreiviai laikė virvių ritinius. Atsargiai atvertęs negyvėlį ant pilvo Larzas nesunkiai konstatavo mirties priežastį – taiklus dūris į kairįjį plautį. Nebuvo matyti jokių kovos ženklų. Kitų jūreivių taip pat, galbūt žudikas juos išmintingai išmetė už borto.

Larzas atsistojo ir nužingsniavo link kapitono kajutės. Nesibeldęs spustelėjo rankeną. Durys buvo neužrakintos.

Viduje buvo tamsu. Larzas susiraukė nuo aštraus alkoholio tvaiko, akys pradėjo ašaroti. Jis regėjo tamsią kapitono figūrą, bejėgiškai susmukusią ant lovos. Tyliai prisiartinęs Larzas pasilenkė virš jos ir...

Geležiniai gniaužtai sugriebė jį už gerklės. Larzas kostelėjo nesėkmingai bandydamas įkvėpti, prieblandoje skendinti kajutė jo akyse pradėjo svyruoti ir suktis...

Ūmai gniaužtai atsileido ir krenkšdamas Larzas suklupo ant grindų. Sutinusi gerklė nestipriai gergždė kvėpuojant, ausyse pulsavo karštligiškas jo paties širdies plakimas.

- O, dievulėliau...- storu balsu išstenėjo Larzas. Varnas išlipo iš lovos ir priėjęs prie krašto užsivertė ištuštėjusį butelį. Tada susiraukęs jį pateliūskavo ir numetė į kampą, ant grindų.

- Daugiau niekada taip nedaryk, jei tau brangi gyvybė,- Larzas išgirdo šaltą mirties balsą. Pakėlęs galvą jis pažvelgė kapitonui į akis. Kurį laiką jiedu tylėdami žvelgė vienas į kitą. Po to Varnas nusisuko ir pradėjo raustis prie sienos stovinčioje skrynioje. Tuo tarpu Larzas atsisėdo ant lovos krašto ir lengvai papurtė tebesvaigstančią galvą. Ūmai Varnas jam sviedė parakinį pistoletą. Larzas nustebęs apžiūrėjo jį.

- Negi jie kada nors suveikia?...- ironiškai vyptelėjo. - Jeigu moki jais naudotis – taip,- Varnas padėjo dar tris pistoletus ant stalo ir greta pastatė

parako tūtelę. Larzas stebėjo, kaip kapitonas atsainiai pila paraką į pistoletus ir juos užtaiso. - Turėsite tik po vieną šūvį iš kiekvieno,- vis dar abejodamas pasakė Larzas. Varnas nė

nekryptelėjo. - Vadinasi, turėsime taupyti. Larzas ironiškai šypsodamasis papurtė galvą. Varnas žvilgtelėjo į jį. - Apie ką galvoji, sūnau? - Ar kada nors bandėte nusižudyti?- Larzas pakėlė į jį akis. Varno lūpų kampučiai nežymiai

nusviro žemyn šiam linktelint galva. - Ne kartą, tačiau vis kas nors sutrukdydavo bandydamas mane nužudyti... Ūmai jie abu sustingo it vienas išgirdę lauke tylius žingsnius. Kažkas artinosi. Larzas atsisuko

į duris. Staiga žingsniai nutilo. Varnas žengė link durų, staigiu spyriu atplėšė jas ir įrėmė pistoletą į Nytheros kaktą.

- Man rodos, flotilės vadas nusprendė palikti tau nedidelę atsisveikinimo dovaną, tėve,- Nythera kalbėjo ramiai, tačiau jos akyse spindėjo įniršis. Varnas nuleido ginklą ir apsidairė po tuščią denį.

- O kur kiti? - Vijana ir Ragnarokas saugūs. Jie šiuo metu apžiūri laivą. Aš atėjau tave įspėti. Bereikšmiu veidu Varnas ištiesė jai pistoletą. - Imk. Kai pamatysi, nedelsk... Nythera paėmė ginklą. Varnas žengė į priekį. - Laive turime žiurkę. Laikas šiek tiek apsikuopti... Jie nužingsniavo išilgai denio. Pakampėse Larzas pastebėjo dar du negyvėlius, kuriuos buvo

pražiopsojęs. Jie buvo rūpestingai paslėpti, tačiau visi tebebuvo laive. Laivagalyje Varnas sustojo ir gana ilgai žvelgė į pilkšvą banguojančią jūrą. - O kur Oksas?- Larzo balse girdėjosi nerimas. Nythera atsakė, jog nežino.- Einu, surasiu jį... Juodu liko dviese. Varnas atsisuko į dukterį. - Patikrinsiu triumą. Jei kas nors išeis – negaišk... Nythera linktelėjo. Varnas nužingsniavo link durų. Pakeliui atsisuko. - Ar pastarosiomis dienomis motina bandė perduoti žinią? Nythera kreivai šyptelėjo ir parodė randus, vagojančius skruostą. Tamsiose Varno akyse

šmėstelėjo liūdesys. Jis linktelėjo galva. - Ji bando tave susigrąžinti. Ji žino, kad su manimi tu mirsi. - Lil ė mirė. Luger – tikriausiai taip pat... Galbūt visi mes mirsime, tėve?- ramiu skambiu balsu

tarė Nythera. Varnas vėl palingavo galva. - Nelaimingi tie, kuriuos likimas pasmerkė per ilgam gyvenimui... gyvenimui, kurio jie

niekuomet nepajėgs išsižadėti. Ir jis pradingo triume.

Vijana stebėjo, kaip Ragnarokas aukštyn išmeta trumpą durklą, tada sugauna jį už geležtės

smaigalio ir vėl išsviedžia mašinaliais, tačiau mitriais judesiais. Galiausiai ji palietė jo petį. Ragnarokas krūptelėjo, tarsi pažadintas iš gilaus miego, ir nustebęs pažvelgė į ją.

- Nereikia,- švelniai tarė Vijana.- Pasistenk apie tai negalvoti. Tai išves tave iš proto. - Iš kur tu žinai, apie ką aš galvoju?- negyvu balsu paklausė Ragnarokas. - Man ir nereikia žinoti,- atsakė Vijana.- Mes visi esame praradę ką nors svarbaus ir mus visus

graužė tokios mintys. Tačiau tai niekur neveda. Juk pats žinai. - Visi miršta...- tarė Ragnarokas.- Visi, kuriuos kada nors pažinojau... Tarsi mirčiau aš pats,

dalimis... Iš lėto. Jausmas... lyg niekas nebeturėtų prasmės. Lyg gyvenimas būtų pasitraukęs kažkur į šalį, o kartu su juo pasitraukė ir sesuo... paskutinioji iš mano šeimos. Likau tik aš. Bet aš nebenoriu gyventi.

- Ar tiesa, kad tu – karalius?- nelauktai paklausė Vijana. Ragnarokas atsisuko.- Na, turiu omeny... Ar tavo sesuo turėjo kitų įpėdinių?

Ragnarokas gūžtelėjo pečiais. - Galbūt Nythera galėtų užimti jos vietą, jos daug laiko praleido drauge... O kodėl klausi? - Tu bandei slėptis nuo savo likimo. Tačiau tau nepavyko. Ilgai tave pavadavo sesuo, tačiau jos

laikas baigėsi ir atėjo eilė tau prisiimti atsakomybę,- Ragnarokui darėsi sunku atlaikyti jos mėlynų akių žvilgsnį.- Tu esi raguotųjų karalius, Ragnarokai. Tai – tavo kraujyje, nori tu to ar ne. Tavo pareiga sugrįžti pas savo žmones...

Jų pokalbį pertraukė žingsniai triumo gilumoje. Iš tamsos išniro prigesusiu žibintu nešinas jūreivis. Išvydęs juodu, jis išplėtė tamsias akis blyškiame veide.

- Dieve... Maniau, visi nebegyvi. Kas... Kas čia nutiko? - Ar dar kas nors išgyveno?- nežymiai suraukęs antakius paklausė Ragnarokas.- Be tavęs? Jūreivis papurtė galvą. - Nežinau... Mačiau tik Rilą, daugiau – nieko... Mus užpuolė? - Per daug klausimų,- nutraukė jį Ragnarokas. - O gal tai – tavo darbas?- Vijana žengė į priekį. Jūreivis dar labiau nublyško. Jis be žodžių papurtė galvą. Ragnarokas nuobodžiaudamas vėl

išmetė viršun durklą. - Tai ne jis. Per daug deda į kelnes... Tai – šaltakraujiško žmogaus darbas... Jie atsisuko išgirdę bildesį ir keiksmą ant laiptų. Nuo jų kūlversčiai nusirito kitas jūreivis, kurio

žibintas sudužo trinktelėjęs į grindis. - Bangiau, ten pilna sumautų lavonų...- išvydęs draugą šūktelėjo jūreivis. Tada krūptelėjo

pastebėjęs Ragnaroką su Vijana.- A, štai kur Jūs, vyručiai... Na, būsim keturiese... Ar kas nors susiprotėjo pranešti kapitonui?

- Nythera jau nuėjo,- Ragnarokas vikriai išsviedė peilį ir vėl j į sugavo.- Likai tik tu ir tavo draugas? Daugiau nieko?

- Kas aš tau, po velnių? Aiškiaregis? Neieškojau kitų, nes dar kas ir dėl manęs pasistengtų...- antrasis jūreivis nusikeikęs nusispjovė ant grindų, prie pat Ragnaroko kojų. Šis nužvelgė baltą skreplių dėmę.

- Jei būtum pataikęs ant bato, dabar turėtum nulaižyti... - Raminkis... Ir nemosuok tuo durklu,- jūreivis kreivai jį nužvelgė.- Statau septynis prieš tris,

kad tai – tavo darbas. Pašalietis laive nėra geras ženklas, bet kas manęs kada nors klausė... - Čiaupkis, kol tebeturi dantis,- linktelėjo jo pusėn Ragnarokas. - Baikit!- Vijanos akys blykstelėjo.- Mums reikia susitikti su kapitonu, tai jo laivas ir jis

pasakys, ką daryti...

- Ar ką nors praleidau?- pasigirdo aukštas šaltas balsas ir iš tamsos išniro juodu apsiaustu vilkinti fig ūra. Antrasis jūreivis, akimirką sustingęs iš nuostabos, nudžiugęs atsisuko į kapitoną.

- Štai jis, kapitone! Vyras su durklu... Ar ne jo ieškome? Varnas atsisuko į jį, pakreipė galvą ir ištiesęs ranką nušovė jūreivį. Durklas sustingo Ragnaroko

rankoje, Vijana nežymiai išblyško. Pirmasis jūreivis, vardu Bangius, suriko iš siaubo. - Rilai! Rilai! Kapitone... Kodėl? Varnas liūdnai palingavo galva. Tada kilstelėjo kitą ranką ir nušovė antrąjį jūreivį. Vijana

užmerkė akis. Jūreivis stovėjo visai šalia, jai ant skruosto užtiško keli kraujo lašai. Varnas išmetė ant žemės abu pistoletus ir, čiupęs greta stovėjusį kibirą su drumzlinu vandeniu, išpylė ant grindų, kurios buvo raudonos nuo kraujo.

- Šiandien – kuopimo diena... Išmeskite tuodu per bortą. Kitus vyrus palydėsime kaip pridera. Tai taręs Varnas apsisuko ir užkopęs laiptais dingo ant denio. Vijana su Ragnaroku susižvalgė. - Dabar mums teks valdyti laivą, kol pasieksime žemę,- tarė Vijana.- Ar turi patirties? - Žinau trumpiausią kelią ligi žemės,- gūžtelėjo pečiais Ragnarokas.- Tiesa, ten gana sūru, bet

mano sugebėjimų pakaktų... Laivas lėtai svyravo ant bangų, sutartinu daugybės irklų plekšėjimu varomas į priekį. „Viens...

Du... Viens... Du...“ lyg maldą murmėjo jūreiviai. Kraujo raudonumo Aldoros suknelę plazdeno vėjas, kai ji pirmagalyje, su kūdikiu ant rankų spindinčiomis akimis stebėjo metų nualintą, tačiau vis dar neįveikiamą sieną. Šešėlių žemės sieną. Už jos – Aldoros gimtinė. Ir kai kas daugiau. Daug daugiau. Pažadas, kurį kadaise davė Krištolo Karalienė ir kuris gaivino Aldorą visus šiuos metus.

Tūkstantmetis pasibaigs... Ir žmonių saulė pradės gesti. Užslinks amžina žiema, tačiau tai bus jų žiema, kuri sukaustys jų pasaulį... O mes... Mes atgausime tai, ko nusipelnėme. Susigrąžinsime tai, kas mus išskyrė. Ir sniegas bei šalna niekad nepalies Šešėlių žemės. Ir daugiau nė vienam iš mūsų nebereikės mirti.

Aldora užmerkė akis ir giliai įkvėpė. Išgirdusi švelnų kūdikio gagenimą, pravėrė akis ir apdovanojo jį šypsena, kuria tik motina moka šypsotis.

- Mes jau beveik namie...- sukuždėjo Aldora, ir pati nustebo pajutusi karštą ašarą nutekant skruostu. Ji tik dabar pradėjo suvokti, kiek daug buvo praradusi.

Ji ketino susigrąžinti viską. Ir dar daugiau. Viso to kaina jau seniai nebuvo svarbi, nes Aldora troško idealaus pasaulio ir idealios ateities. Ateities, kurią tik Krištolo Karalienė galėjo jai duoti.

Priešais sienos griuvėsiai kone stačiai ;leidosi į jūrą. Pasirodė smėlėta pakrantė. Kapitono įsakymu laivas sustojo. Jūreiviai nuleido valtis. O Aldora vis dar negalėjo atplėšti akių nuo kranto.

- Mano karaliene... Aldora pajuto kapitono kvėpavimą prie skruosto. Ji atsisuko. Tai buvo ne itin aukštas, tačiau

tvirto sudėjimo vyras su ilga žilstančia barzda. - Ar pageidausite plaukti su žvalgomąja ekspedicija?- paklausė jis. Aldora linktelėjo. Ji ištiesė

ranką ir padavė kapitonui žvilgantį voką. - Perduokite jį Žiedui. Po pusvalandžio laukiu jo krante. Plauksiu su trimis Jūsų vyrais. Kapitonas linktelėjo ir paėmė užantspauduotą voką. Žiūrėdama į jo nuoširdų druskuoto vėjo

užgrūdintą veidą, Aldora nusišypsojo. Ji gerai žinojo, kas parašyta žinutėje, kuri buvo voke. Išžudykite visą įgulą. Nė vieno neturi likti gyvo. Po to plaukite į krantą. Ten jūsų lauks dar trys

vyrai. Operacija AMŽINA ŽIEMA pradedama.

Pirmas dalykas, kuris labiausiai krito Larzui į akis ir kurį jis prisimins vėliau – tai popieriaus lapai. Daugybė lapų, kurie, atgaivinti pro pravertas duris įsisukusio vėjo, pradėjo skraidyti po visą sandėlį, kai Larzas įžengė vidun. Jis žinojo, jog Oksas mėgsta būti šioje tamsioje vietoje su žvake ir savo mintimis. Savo kūryba.

Dabar tai tebuvo viskas, kas iš jo teliko, konstatavo Larzas, žvelgdamas į Okso lavoną, tysantį ant grindų. Jo drabužiai buvo kiek sutepti krauju, tačiau apskritai kraujo buvo nedaug. Daug mažiau, nei galima pagalvoti. Larzas atsargiai uždarė duris ir lapų šokis pasibaigė. Larzas sučiupo vieną, skridusį pro pat jo veidą.

Pasauliui visada reikėjo didvyrių. Todėl žmonės sugalvojo dievus, tokius, kaip Auksaakis. Didvyriams visada reikėjo priešų. Todėl turėjo gimti piktoji Ragana, gyvenanti krištolo rūmuose, apledėjusioje dykumoje...

Mudu su Vijana daug keliavome. Mes blaškėmės iš vieno pasaulio krašto į kitą. Vijaną valdė keršto, o mane – pinigų troškimas. Dvi tuštybės, kurios mudu sujungė ir neleis niekada išsiskirti. Nes nuodėmės niekada nevaikšto po vieną. Jos mėgsta kompaniją panašiai, kaip kad vyrai mėgsta moteris. Gamta ir filosofija turi savo dėsnius.

Mudu nesame didvyriai. Mes atstovaujame daug tamsesnei herojų sričiai. Ir jeigu mus pasmerks... aš jausiuosi laimingas. Laimingas, jog nesu didvyris. Daugelis žmonių viešai deklaruoja jiems pagarbą ir susižavėjimą, tačiau giliai širdyje visi jų nekenčia. Nes, juk pripažinkite, niekšai daug įdomesni. Jų jausmus lengviau suprasti. Jų likimas ir poelgiai labiau intriguoja. Jie panašesni į juos pasmerkusią visuomenę. Ar aš įdomus? Tikriausiai ne. Tačiau mano istorija verta dėmesio...

Larzo lūpose ištįso ir tuoj pat vėl užgeso kreivas vypsnys. Jis prisiminė miglotus svarstymus pačiam tapti rašytoju. Ką gi, Oksui jau beveik pasisekė – išlavintas stilius, atsaini, sarkastiška maniera...

Larzas pažvelgė į mirusįjį ir tik dabar išvydo mįslingą šypseną pastarojo veide. Kažin, kokia paskutinė mintis švystelėjo temstančiose smegenyse? Kažkas labai svarbaus... Arba labai buitiško. O gal tai - dar viena groteskiška idėja? Oksas buvo nenuspėjamas.

Larzas surinko išsimėčiusius lapus ir tvarkingai sudėjo juos eilės tvarka. Gerai, kad Oksas buvo sužymėjęs puslapius, pamanė jis.

Larzas nejautė liūdesio. Galbūt ramybę. Galbūt kartėlį? Po Lilės mirties šio jau nebeatsikratys niekuomet. Larzas nebetikėjo, jog kada nors gali vėl tapti laimingu. Tačiau jis pritarė Oksui. Jo gyvenimas, galbūt ir smerktinas, paženklintas kančios, bus įdomus. O gal ir trumpas.

Oksas rašė apie juos visus. Larzas neabejojo, jog tai – gera istorija, kurią turi išvysti pasaulis. Kuri galbūt bent šiek tiek visus sukrės. Vienus įžeis, kitus įskaudins, bet nė vienas negalės nuo jos atsitraukti ligi pat galo. Tačiau, išeidamas pamanė Larzas, gerai istorijai visada reikia pritrenkiančios pabaigos... Pabaigos, kurios Oksas dar nespėjo parašyti.

Nythera susimąsčiusi žvelgė į pilkšvas jūros bangas, kuriose žibėjo švino ir sidabro atspalviai. Ji išgirdo du šūvius, nuskardėjusius ne iškart vienas po kito. Ji žinojo, kas nutiko. Ji žinojo, ką

galvojo tėvas, kai tai padarė. Visą gyvenimą ji buvo priversta žinoti, matyti ir girdėti daugiau nei sugeba paprasti žmonės. Ji

vienintelė žinojo, kas buvo Aldora. Žinojo nuo pat tos dienos, kai sutiko ją pirmąsyk, vaikystėje. Vėliau, išvydusi baltai vilkinčios merginos freską ant senos šventyklos sienos, ji galutinai suvokė, kokia sena iš tiesų yra ši paslaptinga mergina. Ir jos sesuo. Nuo tos dienos Nythera pradėjo domėtis mitologija. Tai ji rado Krištolinę Akį, kurią vėliau pavogė paslaptingas nepažįstamasis. Tik ji suprato, kodėl Chimeronui šios reikėjo.

Lil ė visada buvo užsiėmusi raguotųjų reikalais. O Nythera domėjosi mitais ir istorija. Ilgainiui ji pradėjo matyti platesnį vaizdą. Galbūt ji vienintelė nujautė, kad šis karas nėra atsitiktinumas. Galbūt

atsitiktinumų išvis nebūna, pamanė Nythera, persisvėrusi virš turėklų ir žvelgdama į savo pačios atspindį raibuliuojančiame vandenyje.

Nythera visada regėjo daugiau nei žmogus gali matyti. Tačiau ji žinojo, jog atsakymus į daugelį klausimų gali atrasti tik Šešėlių karalystėje. Ten, kur, pasak mitologijos, išsikėlė paskutinysis išlikęs Raganos kariuomenės dalinys, vadinamas Prakeiktųjų legionu, vadovaujamas paskutinio išlikusio demono vampyro, Bevardžio. Nythera nežinojo, ar ši istorija turi bent lašą tiesos, tačiau nujautė, jog Aldora gali padėti įminti šią mįslę. Dar daugiau – ji vienintelė žino, kaip baigsis karas, dėl kurio Lilė paaukojo gyvybę. Tai Nytherai buvo svarbu. Galbūt svarbiau už viską. Ji troško žinoti.

Išgirdusi denio lentų girgždesį Nythera atsigrįžo. Jos akyse atsispindėjo tamsaus šešėlio siluetas, kai jis liuoktelėjo ant jos su durklu rankoje. Nythera sugriebė mirtinam smūgiui iškeltą ranką. Kurį laiką jiedu grūmėsi, inkšdami ir neturėdami lemtingos persvaros.

- Jūsų kapitonas išdavė revoliuciją... Vadinasi, visi turite mirti...- fanatiškai sušnypštė balsas ir nuo jo tono Nytheros kūnu nubėgo drebulys. Ji pajuto, kaip silpsta ir iškeltas durklas vis labiau artėja prie jos veido.

Nuskardėjo šūvis. Užpuolikas atsisuko į blyškų Varno veidą, teberūkstantį pistoletą jo rankoje... Tada šyptelėjo ir sukaupęs paskutines jėgas, apglėbė Nytherą ir išsivertė per bortą.

Varnas pribėgo prie turėklų, tačiau jau buvo per vėlu. Jūra prarijo juos abu.

DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS Larzas užvėrė sandėlio duris, nešinas lapais užlipo laiptais aukštyn ir atsidūrė pagrindiniame

denyje. Jis išvydo vienišą Nytheros siluetą, parimusį virš turėklų. Taip pat šešėlį, liuoktelėjusį ant jos. Larzas žaibiškai čiupo pistoletą tuo pat metu akimis bejėgiškai matuodamas nuotolį. Jis buvo

per toli. Tada iš triumo išniro Varnas. Jis akimirką sustingo išvydęs dukterį tylioje žūtbūtinėje kovoje.

Tada pastebėjo Larzą. Šis sviedė jam pistoletą, Varnas vikriai jį sugavo ir staigiai iššovė. Jis stovėjo vos už kelių žingsnių nuo užpuoliko, tad galėjo aiškiai matyti šio veidą, kai tas atsisuko. Akimirką tamsus šešėlis susvyravo. Larzas matė, kad šio jėgos senka.

Po to, sukaupęs paskutines jėgas, šešėlis stipriau suspaudė Vijaną savo glėbyje ir jiedu, persivertę per bortą, tebesigrumdami smigo į pilkšvą nurimusią jūrą.

Varnas prišoko prie turėklų ir ištiesė dukteriai ranką, tačiau buvo per vėlu. Ji nebeišniro. Larzas priėjęs prie kapitono taip pat kurį laiką žvelgė į raibuliuojantį vandenį, bet jame teišvydo

balkšvus debesų atspindžius. Iš triumo išlipo Ragnarokas su Vijana. Šie sustojo jiedviem už nugarų neklausinėdami, kas

atsitiko. O gal jiedu žinojo? Nujautė? Taip ir stovėjo ši tyli procesija pagerbdama ištikimą draugę, kuri kartu su jais dalyvavo šioje

kelionėje ir kurios kelionė jau baigėsi. Galiausiai Varnas atsitiesė. Tarsi atsitokėjęs. Dar kartą nužvelgęs mirguliuojantį vandenį, bet

jau kitu žvilgsniu, jis nusigręžė ir niekam netaręs nė žodžio užsidarė savo kajutėje. Vijana su Ragnaroku susižvalgė. - Taigi. Ir kas bus toliau?- nesmagiu balsu paklausė Vijana. Ragnarokas žvilgtelėjo į Larzą tarsi

ieškodamas pagalbos. Šis nežymiai linktelėjo galva ir atsigręžė į juos. - Kiek dar romo turime triume? - Devynias galybes,- atsakė Ragnarokas.- Turėjo užtekti visai įgulai iki pat Šešėlių žemės... Jiedu nužingsniavo link laiptų. Vijana pasipiktinusi žvelgė jiems įkandin. - Palaukit... Juk nežadat dabar prisigerti... Ragnarokai, tikrai ne metas... - Dabar kaip tik metas,- atsakė Larzas. Ragnarokas, atrodė, sutiko su šia idėja. Vijana netekusi

vilties skėstelėjo rankomis. Staiga Larzas atsisuko. - Atleisk Vijana. Tačiau netekome ne tik Nytheros. Tas kiaulė jau buvo apsilankęs sandėlyje.

Okso nebėra. Vijanos rankos bejėgiškai nusviro, o didelės plačiai pramerktos mėlynos akys pradėjo gęsti... Laivas nežymiai siūbavo ir tušti buteliai ritinėjosi grindimis. Jie visi, iš trijų pusių atsirėmę į tą

pačią medinę koloną, sėdėjo paskendę savo mintyse, nuleidę galvas. Ragnarokas snūduriavo. Jis troško bent trumpam atitolti nuo šio laivo, tapusio jų draugų ir, galbūt, jų pačių kapu. Larzas tuštino butelį po butelio, išblyškęs, plačiai atmerktomis akimis. Jis žinojo, jog niekas nebegalės jo apsvaiginti, tačiau mašinaliai traukė vis kitą kamštį ir pylė deginantį skystį į gerklę. Vijana gėrė nedaug, tačiau, nuleidusi galvą, niūriai dėbsodama iš po suveltų plaukų, ji atrodė girtesnė už Ragnaroką.

Taip jie ir sėdėjo. Trise. O laivas palengva siūbavo; jie klausėsi lentų ir sąsparų girgždėjimo bei atsitiktinių žiurkių cypsėjimo.

- Kaip manai, kiek šmėklų galėtų būti šiame laive?- netikėtai pratarė Ragnarokas. Larzas pakreipė blyškų karščiuojantį veidą.

- Tikriausiai tūkstantis...

Jie abu prapliupo gaižiu girtu kvatojimu. Vijana nereagavo, galbūt ji net negirdėjo jų. Jos užguitas žvilgsnis neramiai lakstė judančiais šešėliais, tarsi juose tebetykotų žudikas, atėmęs Oksui ir Vijanai gyvybę.

Ūmai Vijana pakilo ir tvirtu skubiu žingsniu nuėjusi keletą metrų, ūmai susverdėjo ir nusivėmė čia pat, už statinių su sūdyta silke.

- Žinai,- bukai šyptelėjo Larzas.- jos abi daug kuo panašios. Abi mokėjo pasirūpinti savimi. Žinai, ne daug kas gali susitvarkyti su tokiomis moterimis... Manau, aš būčiau negalėjęs...

- Negaliu prisiminti... veido, kažkaip užsiblokavo...- girtas vapėjo Ragnarokas. - Ne... Nebūčiau... Nebūčiau susitvarkęs... Jos nemylėjo manęs... Nė viena iš jų... Aš taip pat

niekada... niekada nemylėjau... Pameni, kai buvome vaikai?- Larzas šypsojosi.- Ji man šypsodavosi... Viskas buvo taip paprasta... Mes visi buvome kartu. Mes nesimylėjome ir buvome laimingi...

- Aš niekada nepykau, kad išdulkinai mano seserį, Larzai...- palingavo galva Ragnarokas.- Bet kodėl, po velnių, tu pavogei jos veidą? Kodėl?- jis pradėjo šaukti. Tuo tarpu Larzas, tarsi negirdėdamas, tęsė:

- Mes turėjome tą vienintelę naktį... Buvome vieniši. Tu norėjai mus palikti... Iškeliauti... Ji sakė, jog bijo, kad išeisi... Kad liks viena... Aš šitai žinojau... Bet mes, Ragnarokai, mes išėjome kartu... Ir nieko nebeliko, tik besielė tuštuma... Kokia tvyro ir dabar... Mes nieko nepraradome, Ragnarokai, nes per visus šiuos metus nieko taip ir nesukaupėme.

Ragnarokas čiupo ant grindų gulėjusį pistoletą ir prikišo jį Larzui prie žandikaulio. Šis tik šaltakraujiškai šypsojosi.

- Tu išdavei Lilę, Ragnarokai. - Ne...- kimiu balsu sušvokštė Ragnarokas.- Tai buvo jos likimas... Kurį laiką jie varstė vienas kitą degančiais žvilgsniais. - Nužudyk mane,- galop tarė Larzas.- Juk žinai, kad mudu abu vis tiek mirsime... Toks yra

Auksaakio prakeiksmas. Jis pažadėjo mums galią išlikti... ir tesėjo pažadą iki tos dienos, kai vėl pasirodė ant kalno viršūnės. Jo sugrįžimas tereiškia tik viena – mes visi turime mirti... Nužudyk mane, ir viskas bus pamiršta. Tu amžiams išliksi mano draugu.

- Tu... pamišęs...- Ragnarokas neatitraukė ginklo.- Visada toks buvai... Po velnių, ar būtinai turėjai susprogdinti tą traukinį? Kiek kartų vos nežuvome per tave... Eik po velnių, kartu su visom savo pranašystėm ir šmėklom... Norėjai būti su Lile... Bet neturėjai drąsos pasilikti su ja... Todėl tada iškeliavai su manimi... Manai, kad aš kaltas, a? Manai, kad išdaviau savo seserį?

Kurį laiką nė vienas nepratarė nė žodžio. Tačiau dabar nė vienas iš jų jau neatrodė apsvaigęs. - Nužudyk mane. Ir amžinai išliksi mano draugu,- tyliai pakartojo Larzas. Ragnarokas dar ilgai

žvelgė į akis. Vijana išsigandusi stebėjo juos abu. - Tu – mano geriausias draugas,- tarė Ragnarokas ir nusisukęs nuspaudė nuleistuką. Tepasigirdo

silpnas trakštelėjimas – ginklas buvo neužtaisytas. Larzas neatrodė nei nustebęs, nei nusivylęs – veide tebebuvo ištįsęs tas pats apatiškas šypsnys. Ragnarokas nuleido pistoletą.

Staiga nuskardėjo šūvis. Vijana pakėlė akis. - O, dievulėliau... Ragnarokas suraukęs antakius susižvalgė su Larzu. - Varnas!- sušuko Vijana. Jie trise pašoko ir nuskuodė laiptais į denį. Larzas prisiminė mažiau

nei prieš valandą įvykusį pokalbį su kapitonu. „Dabar niekas nebesutrukdė,- liūdnai šyptelėjęs pamanė Larzas, kai jiedu skubėjo akimis verdami uždaras kapitono kajutės duris.- Nebeliko kam sukliudyti.“

Jie vienu metu įsiveržė pro duris ir tiesiogine žodžio prasme sugriuvo į kajutę. Pirmiausia pasikeitė Larzo veidas. Šis nustėręs išsprogino akis, keturiomis, tarsi išgąsdintas

gyvūnas, stebėjo priešais atsivėrusią sceną. Vijana su Ragnaroku nejaukiai sustingo.

Pasigirdo trakštelėjimas ir po antrojo šūvio į smulkias šukes skilo dar vienas ant stalo pastatytas butelis. Varnas lėtai užtaisė ginklą jau nukreipęs akis į paskutinį, trečiąjį, butelį.

- Ko?- atžagariai ir tuo pat metu visiškai nesidomėdamas paklausė jis. Vijana nejaukiai susižvalgė su Ragnaroku. Tuo tarpu Larzas bandė atsargiai stotis –

paskutinysis butelis buvo visai šalia jo galvos. Varnas bodėdamasis nusitaikė. - Duokit išgerti arba nešdinkitės po velnių,- suniurzgė jis. Larzas užsimerkė, kai aplink vėl

pažiro butelio šukės. Jie išėjo be žodžių. Už durų, saugūs nuo apatiško Varno žvilgsnio, susižvalgė. Vijana nusijuokė pirmoji. Jai pritarė Ragnarokas. Galiausiai pradėjo kvatoti Larzas. Jų juokas

pripildė ištuštėjusią erdvę, gaubiančią niūrią, žiaurią, niekad neatleidžiančią jūrą. Larzas paplojo Ragnarokui per petį ir šaltumas tarp jų išnyko. Jie nepanoro grįžti į triumą, tad susėdo čia pat, ant denio. Larzas iš kažkur ištraukė kortas.

Tuo tarpu Vijana, dar kartą žvilgtelėjusi kapitono kajutės link, horizonte išvydo siaurą trapią kranto liniją. Ji atsistojo ir priėjo arčiau turėklų negalėdama tuo patikėti. Iki pakrantės dar buvo mažų mažiausiai keletas jūrmylių, tačiau ji, Šešėlių žemė, neabejotinai tūnojo ten, priešais, laukdama jų atvykstant. Demonų ir magijos kraštas. Vieta, kurią taip troško išvysti Nythera, ir kurios egzistavimu iki šiol daug kas abejojo.

Ji buvo čia. Nepaisant jų lūkesčių, netekčių. Bandymų pabėgti nuo mirties ar ją prisišaukti. Ir, Vijana žinojo, atsakymai laukia joje. Tereikia mokėti juos surasti.

Aldora basomis kojomis žengė ant geltono saulėje spindinčio smėlio. Jūreiviai užtraukė valtį

ant kranto. Vienas jų pasiūlė kitiems dviem kramtomojo tabako. Jie atrodė ganėtinai ramūs, nors probėgšmais dirsčiojo į Aldorą. Ši atsigręžė į laivą, kuris atrodė visai nedidelis žvelgiant iš kranto.

Greičiau nei po dešimties minučių nuo laivo atsiskyrė valtys. Jų buvo gal penkios ar šešios. Jūreiviai taip pat nenuleido nuo valčių akių. Kažkas jiems kėlė nerimą. Galiausiai valtys tiek priartėjo, jog buvo girdėti sutartinas irklų plekšenimas. Aldora dabar

žvelgė į trejetą jūreivių. Du barzdoti, patyrę vyrai ir vienas jaunas, šviesiaplaukis. Jam galėjo būti daugių daugiausiai septyniolika metų. Ir jis pirmasis pradėjo suvokti, kas vyksta. Aldora dar išvydo jo rudų akių žvilgsnį, kai jis atsisuko į ją. Kokia buvo ta mina... Išgąstis? Pyktis? Viltis?.. Aldora regėjo ją per trumpai. Trys žaibo greičiu atšvilpusios strėlės vieningai užbaigė jūreivių dvejones. Jie nesikankino. Galbūt net nesuprato, kad miršta. Žiedas visada dirbo sklandžiai.

Jie išlipo iš valčių ir išsirikiavo pakrantėje. Septyniolika patikimiausių, stipriausių, greičiausių, gudriausių vyrų, kuriuos Aldora rinko visą savo karaliavimo dešimtmetį.

Tai bus jų paskutinė ir svarbiausia misija. Aldora nužvelgė jų veidus. Tada patenkinta prabilo: - Mūsų laukia ilgas kelias. Galime užtrukti nuo dvejų dienų iki dvejų savaičių. Seksime rytinę

žvaigždę iki išvysime vakaruose kalnus. Mūsų tikslas yra ten. Sučirpė kūdikis Aldoros rankose. Ši pasilenkusi kažką raminamai sukuždėjo ir pradėjo supti jį

ant rankų. Vaikas buvo tankiai sumuturiuotas, tad pašaliniai negalėjo įžvelgti net jo galvutės, tačiau akimirką Aldora pasisuko ir už jos stovintys vyrai galėjo išvysti tamsų raudoną veidą bei nedidelį riestą ragą. Atrodė, lyg kūdikis būtų išskaptuotas iš raudono akmens, bet ūmai ši keista statulėlė sujudėjo ir Aldora niūniuodama ėmė ją supti.

Nė vienas iš Žiedo narių netarė nė žodžio. Net nesusižvalgė. Jie nusekė paskui Aldorą pakrante, įsidėmėję karalienės nurodymus.

Vijana atsigręžė į Larzą su Ragnaroku. - Žemė...- iškilmingai pranešė ji. Jiedu nužvelgė miglotą kranto liniją.

- Iš tiesų...- mįslingai pareiškė Larzas.- Legendinė Šešėlių žemė... Kapitonas čia tikisi rasti Aldorą?

Ragnarokas gūžtelėjo pečiais. - Jei Varnas ko nors ieško, anksčiau ar vėliau ras. Ir nužudys. Galbūt netgi savo akimis turėsime

galimybę išvysti galutinę revoliucijos pergalę... - Kas per žmogus tas Varnas?- staiga mąsliai paklausė Vijana. Ragnarokas gūžtelėjo pečiais. - Niekas to gerai nežino. Būtent todėl jis toks žinomas – legendinis nesunaikinamas jūrų siaubas

Varnas... Kai kas sako, jog tai – seniai žuvusio pirato šmėkla, kuri nerasdama ramybės klajoja po jūras... Kiti – kad tai buvęs laivyno vadas, viską praradęs žlugus senajai dinastijai... aišku viena – jokia įgula ilgai su juo neištveria. Tačiau jis pats visada iš visko išsikapsto.

- Gera girdėti...- ironiškai nutęsė Vijana. Ragnarokas gūžtelėjo pečiais. Vijana kostelėjo. - Manau, reikėtų juos palaidoti... Ypač Oksą. Ragnarokas su Larzu susižvalgė. Larzas linktelėjo. - Padarykime tai. Turime pakankamai parako. Vijanos veidas aptemo. - Ką sumanei? Larzas gūžtelėjo pečiais. - Paprastai jūreiviai mirusiuosius nuleidžia į valtį ir padega... Tačiau, atsižvelgiant į žuvusiųjų

skaičių ir tai, kad Oksas buvo mūsų draugas... Galėtume atiduoti jiems kai ką daugiau. Po kurio laiko Ragnarokas papurtė galvą. - Varnas nesutiks. Larzas atsistojo. - Varnas – kapitonas be įgulos... Ir kam jam, po velnių, reikėtų šito laivo? Juk vis tiek nėra

vilties, kad kaip nors parsikapstysime atgal... Ragnarokas šypsodamasi linktelėjo galva. - Pirmyn... Išdėstyk jam savo idėją. Larzas kreivai vyptelėjo. - Kapitonui juk nebūtina visko žinoti... Stovėdamas gelbėjimo valtyje Varnas stebėjo liepsnų apimtą laivą. Nugriaudėjo jau antras

sprogimas ir pro borte atsivėrusią skylę pasipylė degantys šapaliai. - Taigi, sakote, jog kažkokiu būdu atsitiktinai užsiliepsnojo parakas...- dusliu balsu pratarė

Varnas. Larzas, sėdintis už jo nugaros, gurkštelėjo aitraus skysčio ir linktelėjo. - Taip, kapitone... Varnas atsisuko į jį. - Kiek romo pajėgėte išsaugoti?.. Larzas nykščiu mostelėjo į greta plūduriuojančią valtį, virve pririštą prie pirmosios. Tamsūs

buteliai žibėjo nušviesti saulės. Varnas sunkiai papurtė galvą. - To bus per maža... Prieš tūkstantį metų... - Jų turi būti trylika... - Kodėl trylika?- pakreipė galvą Krištolo Karalienė. Laiko Valdovas atsisuko ir jai nusišypsojo.

Jis mostelėjo ranka į priešais tvyrančią ūkanotą erdvę. - Visada galvojau, ką regi, matydama šį vaizdą...

Krištolo Karalienė priėjo ir atsistojo greta. Laiko Valdovas stebėjo jos tiesią aukštą figūrą, pelenų spalvos plaukus, tvarkingai susuktus į kuodą, persmeigtą ilgu sidabriniu stiletu... Tigro kailio suknelę, taip derančią prie rūsčios jos veido išraiškos... Jis ją stebėjo nesibjaurėdamas, be mažiausio baimės krislo. Ji priėjo ir nežymiai šyptelėjusi taip pat pažvelgė jam į akis.

- Ar vis dar myli mane?- netikėtai paklausė. Laiko Valdovas šyptelėjo. Krištolo Karalienė nuleido akis.

- Aš žinau, ką tu planuoji. Panaudoti Stichiją ir sukurti mano atvaizdą, kuriame galėtum įžvelgti visus mano ketinimus, kuris persiimtų mano pasaulėjauta... Atvaizdą, kuris trokštų užimti mano vietą...- ji pakėlė akis ir šyptelėjo.- Bėda ta, kad tu manęs neperpratai... Nors žinai, ką aš galvoju ir ko siekiu... Tu nesugebi įžvelgti mano esmės.

Laiko Valdovo mina pakito. Jis pirštais švelniai palietė jos skruostą. - Aš mylėjau būtybę... kuri tapo tavimi. Krištolo Karalienė žengė atatupsta. Jos veide šmėstelėjo bejėgiškumo įniršis. - Aš jau sena... O tu visad troškai amžinos jaunystės, kuri tave įkvėptų gyventi... Ar tiek jau

daug skiriesi nuo žmonijos, kurią dabar palaikai? Laiko Valdovas nuleido akis. Krištolo Karalienė apsigręžė ir nužingsniavo į salės gilumą. - Jų turi būti trylika. Tai – magiškas skaičius,- nelauktai prabilo Laiko Valdovas. Karalienė

sustojo ir atsigręžė. Jos veido mina buvo neįskaitoma. Laiko Valdovas žvelgė į staiga sužibusias papilkėjusias akis, erelišką nosį griežtame veide.- Trylika vaikų, iš kurių dvylika žus per žmonių tarpusavio karus... Vienintelis išlikęs, stipriausias iš visų... Galės prikelti tave. Ir tavo armiją, jeigu ligi to laiko kas nors dar ryšis kautis už tave.

Krištolo Karalienė ilgai nenuleido nuo jo tiriančio pavargusio žvilgsnio. - Kodėl tu taip to trokšti... Vienintelė krištolinė Laiko Valdovo akis skaisčiai žibėjo sidabru. - Tai informacija, už kurią turėsi paleisti Stichiją. Tu leisi jai keliauti pas Obsidijų. Krištolo Karalienė žengė artyn piktai pravėrusi burną. - Tu nori mano vienintelės dukters... Vien tam, kad vėliau, pasinaudojęs ja, mane nužudytum...

iš naujo? Laiko Valdovo mina buvo nepalenkiama. - Aš reikalauju Stichijos. Mainais už ateitį. Abu žinom, kad pralaimėsi šį karą. Tai – tavo

paskutinė galimybė. Ūmai ji nusišypsojo. Romiai, beveik meiliai. Laiko Valdovas krūptelėjo – jam buvo tokia

pažįstama ši šypsena... - Ir aš išnaudosiu šią galimybę. Būk tikras,- sukuždėjo Krištolo Karalienė ir prajukusi švelniai

apkabino jo pečius. - Tu visada buvai architektu, siekiančiu suprojektuoti kai ką neužmirštamą, neprilygstamą...

Pavergiantį... Tu visada žinojai, jog esi geriausias ir nenurimsi tol, kol tuo netikės visas pasaulis... Tobulybė – tai tavo liga ir didžiausia silpnybė...

Laiko Valdovas atsigręžė į ją. - Aš tikrai toks buvau... Ir pridariau daug klaidų, kurių niekas kitas nesugebės ištaisyti. - Vieną dieną šios klaidos tave pražudys...- Krištolo Karalienė liūdnai papurtė galvą.- Aš tau

atiduosiu Stichiją. Žinau, ką su ja padarysi. Galbūt tau pavyks... Tačiau atmink viena – aš tau atleidau. Ji neatleis niekada.

Ir ji atsitraukusi nuėjo tolyn. Laiko Valdovas žvilgsniu nulydėjo jos aukštą aptakią figūrą... Jis žinojo, jog Krištolo Karalienei neužteks laiko išsiaiškinti pranašystės. Ji niekada nesužinos,

kas tie vaikai ir kada jie gims.

Laiko Valdovas žinojo – ji niekada neprisikels. Šis karas turėjo būti paskutinis. Ir Stichija galbūt padės pagreitinti jo pabaigą.

Laiko Valdovas visa tai žinojo ir, nepaisant to, jog jau buvo apsisprendęs antrą kartą pražudyti vienintelę būtybę, kurią kada nors mylėjo, jautėsi gana ramus. Jis galvojo apie savo naują kūrinį apmąstydamas visas Krištolo Karalienės silpnybes. Ją nugalėti įstengtų nebent itin lanksti ir stipri asmenybė, kuri veiktų tais pačiais metodais. Ši utopinė iliuzija, gimusi jo galvoje, dar tebuvo labai trapi, be jokios aiškios formos ar struktūros, tačiau Laiko Valdovas neabejojo būsima sėkme.

Jis buvo lyg architektas, kuriantis tai, ko visi geidžia bet niekas neįstengia turėti... Tobulybė buvo jo užduotis ir didžiausias gyvenimo pašaukimas.

Po tūkstančio metų... Jie keliavo visą dieną ir tik išvydusi nuo vakaro žaros nuraudusį temstantį dangų Aldora

suprato, jog privalo sustoti. Naktis Šešėlių žemėje gali būti pražūtinga. Tądien jie nutolo nuo pakrantės ir pradėjo kopti į kalnus. Girdėdama statomų palapinių

plazdenimą Aldora atsisuko ir pažvelgė atgalios, kur tolumoje dar buvo regėti sidabrinė jūra. Ir siauras aukštyn vingiuojantis takas, kuriuo jie atėjo.

Aldora prisiminė šį taką. Dabar ji gerai žinojo, jog liko vos pora valandų kelio, tiek mažai... Tačiau vakaras buvo už juos greitesnis ir su nekantrumo kartėliu ji suprato nepasieksianti šventyklos iki ryto.

Ir vis dėlto... Ją taip masino... žengti dar vieną, paskutinį žingsnį... tą vienintelį, kuris beliko. Aldora užmerkė akis. Ji prisiminė, kaip vėjas glostė odą vaikystėje... Motinos lopšinę... Ordiną,

kuris daug vėliau įžengė į jos gyvenimą... Obsidijų... Krištolo Karalienę... Karą... Pabudimą. Ir tai buvo viskas. Aldora praplėšė vokus ir spindinčiomis plėšrūnės akimis apsidairė aplink. Ji vėl išgirdo galvoje tą balsą, kuždantį ir ramų. Balsą, primenantį seną, daugelio pamirštą, legendą bei pažadą, kuris netruks išsipildys.

Teliko pora valandų kelio. Ir jos svajonės taps tikrove. Aldora nusišypsojo. Ūmai ji atsigręžė pajutusi jo buvimą. Iš vienos palapinės kyštelėjo galvą mažas penkiametis

berniukas ir stebėjo ją. Vaiko kaktos centre augo vienišas akmeninis ragas, kuris kilo jo galva aukštyn ir lenkdamasis atgal gludo prie trumpų tamsių violetinių plaukų. Berniuko oda buvo blyški, buvo galima išvysti tamsias kraujagysles, glūdinčias giliai po ja. Jo tamsios akys čia sužibdavo violetiniu atspalviu, čia tapdavo neįžvelgiamai juodos, kokios buvo beveik visą laiką. Jis buvo nuogas, tad Aldora galėjo matyti ir tamsią aštrią uodegą, tiesa, dar gana trumpą, kuri iškelta į viršų kiek nekantriai siūbavo jam už nugaros.

Motinos veide suspindo pasigėrėjimas. Stovėdama Aldora ištiesė ranką. Netaręs nė žodžio berniukas priėjo ir paėmė ją. Kartu juodu žvelgė į pilkšva žole apaugusius kalnų šlaitus, tolumoje besileidžiančius į jūrą.

- Ar prisimeni tai?.. Aldora atsisuko į tą mažą rimtą veidą bei tamsias išplėstas akis, kurios tyrinėjo pilkšvą

panoramą, tuoj pasislėpsiančią po vakaro rūku. Berniukas lėtai linktelėjo. Aldora nurijo seilę. Jos akyse sužibo ašaros. - Ar prisimeni mane?- vėjas tuoj pasigriebė ir nunešė tolyn šį lengvą kuždesį. Vis dėlto, vaikas

išgirdo. Jis atsisuko ir pervėrė ją savo tamsiomis akimis. - Tavo vardas Aldora,- mąsliai tarė berniukas.- ir tu esi mano karalienė.

Varnas nenuilstamai kopė aukštyn. Nepaisant to, kad siauras, primirštas kalnų takas vis statėjo ir, klastingai vingiuodamas apie vis aukščiau šaunančius kalnus, rodos, neturėjo jokios pabaigos, vyriškis nelėtino žingsnių ir neatrodė nė kiek pavargęs.

- Jeigu įstatytume jį į besisukantį voveraitės žiedą ir priekyje pastatytume Aldorą, prisiekiu, įmintume legendinio amžinojo variklio mįslę,- atsilikęs Ragnarokas šnibžtelėjo Larzui, kuris, besiramstydamas pakeliui išsilaužta lazda, bergžčiai stengėsi neatsilikti nuo vedlio.

Vijana, ėjusi šalia, kreivai šyptelėjo. Larzas papurtė galvą. - Jis net atsigerti nebuvo sustojęs. Ir taip septynias valandas. Neblogai... O kas bus rytoj? - Gal mes taip per naktį...- juokais tarstelėjo Ragnarokas. - Pradedu gailėtis, kad nebuvau vienas iš įgulos,- sukando dantis Larzas. Ir tuoj pat nutilo. Deja, lyg išgirdęs Ragnaroko žodžius, Varnas nesulėtino žingsnio net tada, kai saulės diskas

prieš nusileisdamas paskutinį kartą raudona šviesa nutvieskė dangų. Matydamas šią situaciją, Ragnarokas prisivijo Varną ir kostelėjęs pradėjo:

- Kapitone... Mes šiandien nevalgę, o jau naktis... Galbūt reikėtų sustoti nakvynei. Varnas atsisuko ir perliejo jį juodų akių žvilgsniu. - Išties...- nutęsė aukštas šaltas balsas. Ragnarokas žengtelėjo atatupstas.- Puiki mintis. Varnas sustojo ir prisėdęs ant akmens tarė: - Pailsėkime ir aptarkime nakvynės klausimą... Vijana atrodė nusikamavusi. - Man tiks ir šie brūzgynai,- iškart paskelbė ji. - Čia ne ypač erdvu... Turėsime susiglausti,- šnipštelėjo jai Larzas, tačiau jo žodžiuose tebuvo

nuovargis ir ironija. Varnas nužvelgė skardį, kylantį kitoje siauro, kalnų suspausto, slėnio pusėje. Viena viršukalnė

buvo beveik jų lygyje, tačiau jie dar nebuvo aukštai. - Ir išvis... Kaip Jūs žinote, kur turime eiti?- nekantriai susiraukė Ragnarokas.- Tikitės, jog

Aldora laukia mūsų ant aukščiausio kalno viršūnės? Varnas pažvelgė į jį. - Nežinau,- ramiai atsakė jis.- tačiau esu įsitikinęs, jog galop surasiu ją. - Nuostabu,- Ragnarokas skėstelėjo rankomis.- visą šį laiką mes medžiojome vaiduoklius...

Galbūt jos čia net nėra. - Yra,- tokiu pat balsu atsiliepė Varnas.- Aš ją jaučiu. Ragnarokas atrodė įniršęs. - Ir kurioje pusėje Jūs ją jaučiate? Nes aš tejaučiu alkį ir troškulį, nes visą dieną nebuvome

sustoję net susimedžioti pietų... Varno akys blykstelėjo. Buvo matyti, kad jis tuoj išeis iš kantrybės. - Nereikėjo padegti mano laivo. Ten buvo daugybė atsargų. Akimirką Ragnarokas atrodė nustebęs. Po to lėtai palingavo galva. - A... Taip. Buvome truputį išgėrę... Vijana paėmė iš Larzo butelį romo ir gurkštelėjo. Staiga ji suraukė antakius ir lėtai nuleido

butelį. Larzas pasekė jos žvilgsniu, bet teišvydo pilkšvus akmenis. - Ką nors matei? - Taip. Kažkokį padarą. Jis ką tik ten buvo,- atsistojusi Vijana dar ilgai stebeilijosi į skardį.

Larzas su Ragnaroku susižvalgė. - Gal gali paruošti tokį eliksyrą, nuo kurio mums visiems prašviesėtų protas?- tarstelėjo

Ragnarokas. - Jei galėčiau, būčiau tave juo nugirdęs,- atkirto Larzas.

Orą perskrodė širdį veriantis klyksmas. Ragnarokas išvydo tamsius praskėstus plėvinius sparnus, du spindinčius raudonus žiburius...

- Ne,- riktelėjo Vijana. Pro Ragnaroko ausį praskriejo mažas kovinis kirvelis. Keistas urzgimas, po to vėl aukštas spigus sunkiai nusakomas į žemą kriokimą pereinantis garsas... Tamsus šešėlis, stiprus stumtelėjimas, Ragnarokas parkrito ir atsisuko į tą pusę, tačiau teišvydo pilkšvus akmenis.

Larzas su Varnu stovėjo šalimais. Abiejų veidai atrodė suakmenėję. Išpiltas prakaito, Ragnarokas atsigręžė į juos.

- Kas, po velnių, tai buvo?- jis giliai įkvėpė, jausdamas truputį drebantį savo balsą.- Ir kur Vijana?

DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS Mergaitė sustojo. Kurį laiką ji tegirdėjo tik savo pačios trūkčiojantį kvėpavimą. Po to išgirdo

tolimus balsus. Jų balsus. - Jis bus nepatenkintas. Po velnių, mus pakas... - Juk sakiau – aš jam pranešiu. Pasirūpink, kad po valandos niekas nesuprastų, kas čia įvyko.

Kas nors prasitars – bus lavonas. Ar aišku? Šviesa žaidė ant jai taip gerai pažįstamų krištolinių detalių, puošiančių lenktą bronzinį sietyną.

Mergaitė regėjo savo pačios šešėlį ant baltos holo sienos, taip pat raudoną kraujo ruožą ant jos, tarsi didelę atsitiktinę dėmę, kurią tuoj pat nuvalys tarnai.

- Baronas taip ir nepasakė. Be reikalo gaišome. Reikėjo iškart jį nužudyti. - Tu nesitvardai. Tai darosi nepriimtina. Ji lėtai pasuko galvą. Jos kūnelis drebėjo, priešinosi, tačiau kaip užhipnotizuota ji gręžėsi į

holo vidurį, kur greta gulėjo du kūnai. Vyro ir moters. Ji tyliai sukūkčiojo. Baltos sienos dar labiau nublyško, pradėjo tolti...

- O kas ji tokia? Ir tada mergaitė išvydo jį. Veidą, kurio nepamirš visą savo gyvenimą. Orą perskrodė šiurpus aukštas riksmas. Vijana kilstelėjo galvą ir išvydo pailgą pilkšvą

sparnuotą siluetą, smingantį žemyn, tiesiai ant Larzo. Padaras atrodė it didelis šikšnosparnis. Besileidžiančios saulės spinduliai atsispindėjo jo krauju pasruvusiose negyvose akyse.

- Ne,- suriko ji ir negalvodama staigiu judesiu išsitraukė iš už diržo užkištą kovinį kirvelį bei sviedė jį į monstrą. Kirvis įsmigo jo pilkšvoje mažoje galvoje. Tai suerzino padarą. Jis atgręžė savo snukį į Vijaną. Akimirką ji kažką išvydo papilkėjusiose akyse... Ar tai buvo nuostaba?

Padaras dusliai kriokdamas staigiai liuoktelėjo ant jos. Vijana pajuto, kaip ją stipriai suspaudžia mažos į tripirštes rankas panašios letenos, pasibaigiančios aštriais nagais. Ji bandė gintis, tuo tarpu dideli pilki sparnai mosuodami ją kėlė vis aukštyn ir aukštyn... Vijaną ramino ir migdė tas monotoniškas plazdenimas.

- Kas, po velnių, tai buvo?- nustėręs pratarė Ragnarokas.- Ir kur Vijana? Larzas su Varnu susižvalgė. - Juos vadina drugiais,- galop pratarė Varnas.- Jie nepaprastai pavojingi. Ir niekada neklajoja

po vieną. Ragnarokas atsistojo ir smulkiais prakaito lašeliais nusėtu suodinu veidu apsižvalgė. Pilkos

kalnų viršūnės jau lengvai juodavo benusileidžiant saulei. Varnas išsitraukė ilgą kardą. Larzas prisėdo ant akmens ir čiupo plunksnakotį.

- Kaip tu gali rašyti tokiu metu?- šūktelėjo jam Ragnarokas. - Gera istorija turi turėti pritrenkiančią pabaigą,- išsiblaškęs atsakė Larzas. Ragnarokas pakreipė

galvą. - Sumautas pamišėlis... Rago ausį palietė ritminga oro vibracija. Jis pasuko galvą ir žaibiškai išsitraukė kardą. Akimirką

jo akys tematė nieko daugiau, tik pilkšvus akmenis ir retomis žvaigždėmis nusėto melsvo dangaus kampelį. Tada... jis išvydo virpantį orą, tarsi bangą skriejantį jo link. Pamažu, o galbūt per akimirką, ši banga įgavo kontūrus, išryškėjo tamsūs pilkšvi sparnai...

Ragnarokas atsispyrė nuo gretimo akmens ir pašokęs šį orą smeigė padarui kardu. Geležtę nudažė tamsus rausvas kraujas, kuris ištyško ant jo rankų. Drugys šiurpiai suklykė, netikėtai užsižiebusios raudonos akys kone apakino Ragnaroką. Šis liko kyboti laikydamasis už susmeigto

kardo, pakibęs virš siauro kalnų slėnio. Šlaitas, nuo kurio jis šoko, buvo už poros metrų, tačiau Ragnarokas jau nebegalėjo sugrįžti. Tuo tarpu dvesiantis padaras, matyt, ketino ir jį nusitempti žemyn. Šiam pasisukus Ragnarokas išvydo, kaip Varnas su Larzu susirėmę nugaromis ginasi nuo gausiai puolančių nematomų būtybių smūgių. Kojomis apsivijęs padaro kaklą, Ragnarokas šiaip taip įstengė ištraukti kardą iš šio makaulės ir susmeigti į kairįjį sparną. Kardas kiaurai perėjo rambią, storą odą ir paskutinįsyk garsiai surikęs drugys smigo žemyn. Ragnarokas stipriai apkabino jo kaklą, šiam kauškant ilgais durklams prilygstantiems dantims Ragas jautė gličias seiles, tykštančias ant veido. Krisdamas drugys sukosi spirale, tad Ragnarokui greitai apsisuko galva. Jis jau buvo bepasileidžiąs, kai padaras dusliai trinktelėjo į akmeninį paviršių. Po to kažkas subraškėjo, sutratėjo ir pradėjus byrėti akmenims jie smuko dar giliau.

Ragnarokas pramerkė akis. Jausdamas baisų deginimą visame kūne jis mintyse konstatavo kojos ir šonkaulių lūžius. Akyse tvenkėsi skausmo ašaros, vis dėlto, jis įstengė apsidairyti.

Patalpa, kurioje jis gulėjo, blausiai spindėjo nuo balkšvos šviesos, kurią, rodos, skleidė aukštos, liaunos stiklo kolonos ir baltos krištolinės sienos, žėrinčios, lyg deimantai. Gaktelėjęs Ragnarokas vėl susmuko ir kraujo baloje išvydo savo paties atspindį.

„O, velnias...“- pamanė nudiegus paširdžius. Juk tai buvo jo paties kraujas. Ragnarokas bandė šliaužti. Jo menkutės pastangos paliko veidrodinėse grindyse pailgą kraujo

juostą. Lūžusi koja lyg negyva atauga iš lėto tempėsi iš paskos. Ragnarokas rėkė, inkštė, keikėsi, jo veidas buvo nusėtas prakaitu, kuris kapsėjo žemyn ir maišėsi su krauju.

Ragnarokas užmerkė akis. Galvoje ūžė, ausyse monotoniškai ir stulbinamai lėtai tvinksėjo jo paties širdis.

Jo oda pradėjo blausiai švytėti gelsva šviesa. Po keleto akimirkų visas kūnas buvo virtęs vientisa aukso skulptūra, kuri gelsvai nutvieskė erdvią salę. Netikėtai skulptūra pakilo ir apsidairė. Švytėjimas ėmė pamažu blėsti, auksinis šarvas, dengiantis odą, lydėsi ir tirpdamas tiško ant grindų bei čia pat šnypšdamas garavo ir nyko... Galiausiai jis visai išblėso ir Ragnarokas nuogas liko stovėti tarp stiklo kolonų.

- Tu esi stiprus vyras, Ragnarokai...- nuaidėjo skambus moteriškas balsas. Ragnarokas apsidairė, tačiau tematė baltą žibantį stiklą, lenktais skliautais kylantį aplink. Drugio nebebuvo, skylės, kurią jis krisdamas turėjo pramušti, taip pat.

- Kur aš?..- kimiai paklausė Ragnarokas.- Ir kas esi tu? Jo balsas nuaidėjo salėje. Galop atrodė, tarsi moteriškas kuždesys tyliai atkartotų: „Kas esi

tu.. tu... tu...“. - Trylika vaikų. Penki – karališkojo kraujo. Trys karvedžiai. Alchemikas. Nuotykių ieškotojas.

Du keršytojai. Rašytojas. Išrinkti Auksaakio ir jo globojami. Bet tik vienas iš jų atlaikys didįjį išbandymą.

Balsas sklido tarsi iš sienų. Ragnarokas nervingai dairėsi, bet niekaip negalėjo įminti kalbėtojos paslapties.

- Pasirodyk!- netekęs kantrybės suriko jis. Tuo tarpu ramus skambus balsas tęsė, tarsi sektų seniai pamištą svajingą pasaką:

- Trylika vaikų, kurie pakeis pasaulio veidą... Tačiau bus pasirinktas tik vienas iš jų, pats stipriausias, nes kiti buvo skirti jį apsaugoti...

Ragnarokas įniršęs smogė į arčiausiai stovėjusią koloną. Joje pasirodė nedidelis įtrūkimas. - Jautiesi sutrikęs, Ragnarokai?- sukuždėjo balsas tiesiai jam į ausį.- Nes nežinai, kodėl visa

tai. Nežinai, kodėl tai įvyko prieš dvylika metų ir ką iš tiesų reiškė ta naktis... Tavo viduje visada kirbėjo klausimas, tu ieškojai kitų ir juos radai, tačiau jie tau nedavė atsakymo... Nes patys to nežino.

Ragnarokas atsisuko. Priešais, ant nedidelės laiptuotos pakylos salės gale, stovėjo jauna mergina apsigaubusi balta nerta suknele. Pro retus nėrinius švietė blyški oda, rudi švelniai banguoti žvilgantys plaukai krito ant apnuogintų pečių.

Mergina atsiprašančiai, beveik droviai, jam nusišypsojo: - Kadaise, prieš tūkstantį metų, vyko didelis karas... Jis užtruko trylika metų ir trylika dienų ir

jį laimėjo pasaulis, kuriame tu gimei. Pasaulis be mūsų. Ragnarokas suraukė antakius ir lėtai žengė pirmyn. Tuo tarpu mergina tęsė savo liūdnu

svajingu balsu: - Tai buvo kova tarp demonų ir žmonių, kurie siekė išstumti mus iš žemės, kurioje gyvenome ir

tradicijų, kurios lėmė mūsų išlikimą. Jie prisidengė laisvės ir lygybės šūksniais, šūksniais, kuriuos tau nebejotinai teko girdėti ir kurie tau taip pat buvo brukami. Demonų valdovė, Krištolo Karalienė, suprato, kad negalės laimėti to karo ir kad istorija jai tapo nepalanki. Tačiau ji sudarė santykį su sena ir galinga būtybe. Būtybe, kuri panorėjusi galėjo išvysti ateitį ar nukeliauti į praeitį. Krištolo Karalienė paaukojo savo brangiausią ir vienintelę brangenybę mainais už paslaptį, kuri leistų jai vėliau pratęsti kovą ir susigrąžinti pergalę, kurią istorija negailestingai išplėšė iš rankų...- merginos šypsena iš svajingos pamažu virto žiauria.- Ji sužinojo, jog po tūkstantmečio, kai ši kova bus pamiršta, gims trylika vaikų. Jų tarpe bus vienas, kuris pakeis istoriją. Ir sugrąžins tai, kas neišvengiamai buvo prarasta. Būtybė nenorėjo pasakyti, kur gims šie išrinktieji, nei kokie bus jų likimai. Būtybė tikėjo, kad Krištolo Karalienė niekada nesužinos, kuris vienas iš tų trylikos, išvysiančiųjų Auksaakio kvietimą, bus tas vienintelis, pakeisiantis pasaulio eigą. Tačiau kilo šis karas... Ir tik tas vienintelis, palaimintas likimo, negalės žūti tol, kol neįvykdys savo tikslo. Todėl...- mergina tebesišypsojo.- Krištolo Karalienė kiekvienam pasiuntė mirties dovaną. Žinodama, kad tik vienas jos atsisakys...

- Ak tu, kale...- Ragnarokas puolė ant pakylos ir, sučiupęs merginą už kaklo, pažvelgė jai tiesiai į akis.- Aš iščiulpsiu iš tavęs paskutinę gyvastį, prakeikta ragana...

- Bet aš jau mirusi...- sukuždėjo mergina. Ragnarokas ją paleido.- Tai reiškia... Tu taip pat. Ragnarokas apsidairė. Jis atrodė truputį sutrikęs. - Kur mes? - Mano namuose,- ramiai atsakė ji. Ragas niūriai ją nudėbė. - Tai štai kur papuola žmonės po mirties? O kur... mano sesuo? Ji nusišypsojo. - Tu niekada nesutiksi jos mirusiųjų pasaulyje... Bet ar norėtum gyvųjų? Išvydusi jo akyse smalsumą, kad ir kruopščiai slepiamą, mergina globėjiškai palietė jaunuolio

sprandą ir pečius. - Tu esi karalius, Ragnarokai. Taip ilgai kartojai sau, jog tai ne tavo likimas, kad pats tuo

įtikėjai... Tačiau tai gyvuoja tavo kraujyje... „Visai kaip Vijana...“- niūriai pamanė Ragnarokas ir tuo pat metu pajuto, kad ilgisi jos. - Tu galėjai rinktis – mirti ant mano grindų... Ar išlikti ir gyventi toliau... Nesvarbu, kokia ta

kaina,- merginos veidas pasikeitė. Jos akyse šmėstelėjo pilkšvas šešėlis, tarsi savotiškas artumas...- aš gerbiu tavo sprendimą. Todėl esu pasirengusi tave apdovanoti. Salės gale yra durys. Pro jas išėjęs tu mirsi. Daugiau nebekentėsi. Nebejusi. Neprisiminsi. Viskas bus baigta ir tau neteks dėl nieko gailėtis. Tačiau kartu prarasi visa, ką gyvenime esi turėjęs ar jautęs...- merginos lūpomis perbėgo blyškus šypsnys.- Sunku įsivaizduoti, kas yra mirtis... Tačiau tu privalai tai suprasti. Tačiau yra ir kita galimybė. Galiu dovanoti gyvenimą. Ne tik tau, bet ir visiems tavo bendražygiams. Galiu sugrąžinti Lilę, Vijaną... juos visus. Tačiau tu privalai man kai pažadėti.

Ragnarokas apsilaižė sukepusias lūpas. Ji tęsė nenuleisdama nuo jo rudų akių:

- Noriu, kad prisiektum. Ištikimybę Obsidijui kaip savo valdovui ir viešpačiui. Noriu, kad jam pasirodžius besąlygiškai vykdytum visus jo įsakymus, kad ir kiek jie tau kainuotų ar kokie beprasmiški pasirodytų. Noriu, kad tu nusilenktum jam ir jo vadovaujamas vestum raguotuosius... savo tautą... į mūšį, kuriame jie iškovotų amžiną pripažinimą.

Ji nutilo. Ragnarokas nusigręžė. Iš tiesų, kitame salės gale pilkavo tamsi arka, jos minėtosios durys... Kas atsitiks jam žengiant pro ją? Ar žudikai jau tyko kažkur tuose šešėliuose pasiruošę durklus?

- Tai nėra lengvas sprendimas. Turi jį gerai apsvarstyti, nes po to jau nebegalėsi rinktis. Tačiau atmink – jūs visi buvote pasmerkti mirčiai. Aš tau siūlau tai, kas kadaise buvo pasiūlyta man. Pakeisti istoriją ir iš naujo įrašyti į ją vardus, kurie turėjo būti išbraukti...

Ragnarokas dar ilgai žvelgė į tolumoje boluojančią arką. Tada atsisuko į baltai vilkinčią būtybę, stovinčią priešais. Mergina ištiesė ranką. Jis prikando lūpą. Tada vėl viltingai grįžtelėjo į salės galą.

DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS Larzas pritūpė ir staigiai atsilošė vos išsilaikydamas ant kojų. Pilkšvas sparnuotas padaras

pralėkė tiesiai virš jo, sušiaušdamas plaukus plačių sparnų gūsiais. Larzas tvirtai suspaudė pablyškusias lūpas ir užsimojo kardu, kurį tuoj pat apsivijo auksinės

gijos, tarsi rūkas blausiai padengusios jo odą. Blyškios aštrios padaro iltys buvo padengtos gličiomis seilėmis. Larzas smogė kardu tiesiai į

nasrus ir pajuto, kaip tos šiltos seilės tykšta jam ant veido... Nuo skardaus klyksmo spengė ausyse, paralyžiavo visą kūną, tačiau Larzas nugalėjo šį sąstingį ir užsimojo antram, mirtinam, smūgiui, tekusiam padaro kaklui. Greta Varnas kovėsi iškart su dviem drugiais.

Jų buvo daugybė. Jie suko ratus padangėje, lyg milžiniški grifai, raudonomis akimis spigindami būsimą savo grobį.

Larzas kyštelėjo ranką į vidinę kišenę ir išsitraukė plonytį stiklo cilindrą, nenuleisdamas akių nuo drugio, kuris ką tik suglaudė sparnus ir nunarino kaklą. Blausi šypsena ištįso Larzo veide. Jis žinojo, jog turi mažiau nei akimirką ir greičiausiai nespės išvysti žemyn šaunančio padaro. Tad tiesiog švystelėjo cilindrą į orą ir užsimerkė.

Drugys šniojo žemyn ir skardžiai kaukštelėjo dantimis, tačiau Larzas jau buvo atšokęs šalin. Sprogimas ataidėjo nuo aplinkinių kalnų viršūnių. Apstulbę drugiai akimirką nutilo. Vėjo gūsis

bloškė juos šalin, Larzas parkrito, o Varnas turėjo prisilaikyti kepurę, kad nenupūstų. Violetinės liepsnos aižė nakties dangų, kol, perėjusios spalvų gamą, raudonos it kraujas šnypšdamos pradėjo gesti.

Larzas švilptelėjo. Varnas atgręžė į jį blyškų pagarbų veidą. - Neblogai atsilaikei, vaikine. Būtume jūroje, paskirčiau tave padėjėju... - Kas nutiko Ąžuolui?- nė nemirktelėjęs paklausė Larzas. Varnas neatsakė. Jis apžvelgė pilkšvą

uolėtą panoramą. - Jei pasiliksime, mums galas. Jei iškeliausime, mus be vargo suseks... - Kasdieninė dilema,- nesmagiai šyptelėjo Larzas. Varnas kryptelėjo galva ir tuoj pat apsisukęs

pradingo tamsoje. Larzas, suraukęs antakius, bandė įžiūrėti jo tamsią aukštą figūrą. - Ei, Kapitone Mirtie... Kur Jūs? Jis krūptelėjo, kai kažkas sugriebė jį už pečio ir stipriai trūktelėjo. Mėnesienoje vėl išryškėjo

blyški Varno kaukolė, kai šis pasilenkė link Larzo pridėjęs pirštą prie lūpų. Jiedu stovėjo siaurame urve, kuriame tvyrojo drėgmės ir samanų kvapai.

- Niekada nešūkauk Šešėlių Žemėje, ypač, kai sutemsta... Jie tave išgirs. - Kas? Varnas patraukė pečiais. - Visi. Kurį laiką jiedu tylėjo. Sugrumėjo griaustinis. - Kaip manai, Ragas su Vijana...- Larzas nebaigė sakinio ir niūriai šyptelėjęs papurtė galvą. - Žmonės taip įsikibę gyvenimą, kad pamiršta, ką suteikia mirtis...- urvo skliautais ataidėjo

duslus Varno balsas. Larzas pakėlė akis.- Mudu dabar turime daug daugiau problemų negu visi, kuriuos praradome.

Larzas liūdnai šyptelėjo. Jo akyse atsispindėjo krintantys lietaus lašai. - Dar visai neseniai ir aš taip galvojau... Kai paradau Lilę. Geriau būčiau miręs kartu su ja... Jam teatsakė lietaus šlamėjimas. - Aš mylėjau ją... Jūsų dukrą – taip pat,- nedrąsiai pridūrė Larzas ir, blykstelėjus žaibui, vėl

išvydo blyškų Varno veidą. - Ar žinai, kodėl tu čia?- staiga paklausė Varnas.

- Klajoju visą gyvenimą...- kryptelėjo lūpomis Larzas.- Kažko ieškau. Prasmės... Laimės... Juokinga. Kadaise visa tai buvo ranka pasiekiama. Reikėjo likti su Lile. Vienas klaidingas sprendimas...

- ...gali kainuoti gyvenimą,- Varno šešėlis linktelėjo galvą. Larzas primerkė akis. Darėsi aklinai tamsu.

- Kodėl taip norite nužudyti Aldorą?- tyliai paklausė Larzas. Jis nusikosėjo, oras vis labiau šalo. Kurį laiką buvo girdėti tik vėjo ir žaibų grumtynės, lydimos griaustinio ir vėsaus lietaus ošimo. Larzas pamanė, kad Varnas neišgirdo ir buvo beužsnūstąs, kai tas atsiliepė:

- Aš buvau ten tą dieną, kai Aldorą karūnavo... mačiau, kaip ji šaltakraujiškai iškapojo visą salę žmonių, kuriems buvo pavesta valdyti šalį... ir kurie turėjo apsaugoti ją nuo chaoso. Gerai pamenu kiekvieną jos judesį, apsisukimą, nors tai buvo tarsi žaibas, smogęs lietingą naktį... Žuvus karaliui, praradau viską. Mano lemiamas mūšis jau seniai pralaimėtas...- Varnas nutilo. Aklinoje tamsoje Larzas pabandė įsivaizduoti tą kreivą šiurpų vypsnį...- Ilgą laiką nekenčiau Aldoros. Gėriau. Norėjau, kad ji prarastų viską taip, kaip aš praradau, o gal ir dar daugiau... troškau regėti ją pažemintą... be baimės aureolės, kurią ji skleidė visus tuos metus. Ir niekada nesilioviau jos ieškojęs. Tačiau vėliau tai išblėso. Pasiliko giliai manyje, tačiau išblėso. Tarsi senos žaizdos randas. Manau, jau seniai nieko jai nebejaučiu.

- Tuomet... kam visa tai?- nesuprato Larzas. - Stodamas tarnauti į laivyną aš prisiekiau ištikimybę karaliui. Privalau atsiskaityti su jo žudike.

Nieko nėra svarbiau už priesaiką,- kimiai pridūrė Varnas. Larzas nenuleido akių nuo menamo jo silueto.

- O po to? - Po to?- šešėlis skėstelėjo rankomis.- Jūra ir romas... Gal užsiimsiu kokią salą. Jaukią ir mažą...

Kur nors, kur šilta. - Netikiu,- pareiškė Larzas.- Jūs negalėtumėte gyventi ramiai... be viso to. Tai greitai atsibostų,-

jis pasilenkė į priekį su mįslinga šypsena veide.- Jums reikia mirties, plevenančios aplink... Tai tarsi romas, tik daug stipriau. Nuo to neįmanoma atprasti, kapitone.

- Pamatysime,- atsakė Varnas.- Ir jeigu tu esi teisus... Vieną dieną pastatysiu tau išgerti. Trinktelėjo žaibas. Larzas krūptelėjo – už keliolikos metrų augusio kalnų medelio šaka nuskilo

ir užsiliepsnojusi sušnypštė vėjyje. Varnas tyliai nusijuokė. - Kalbant apie mirtį... Dar niekada negalėjau užuosti jos taip aiškiai. Larzas kreivai šyptelėjo. - Jūs išties ją jaučiat? - Kartais,- ramiai atsakė Varnas. Ir patylėjęs pridūrė.- Kartais – ne. Larzas nepatogiai pasimuistė. Ši skylė buvo jiedviem gerokai per ankšta. Neištvėręs jis išlindo

į lauką, kur šalti lietaus lašai tuoj permerkė drabužius ir pradėjo plakti jo kūną. Stebėdamas žaibus, raižančius padangę, Larzas nejučia pagalvojo, jog turbūt dar niekad nejuto dievų taip arti, kaip čia.

Tąnakt Larzas miegojo neramiai. Jo galvoje šmėsčiojo beprasmiai vaizdai, susipynę su

prisiminimais. Jis girdėjo šaltą Lil ės balsą, tuo pat metu regėjo jos pasitikinčią šypseną bei Nytheros mįslingą vypsnį. Jis jautė skrebant Okso plunksną ir tolimas vėjo ošimas atnešė linksmą Komandoro balsą. Jis regėjo laužą, kurį jie užkūrė tą pirmąją naktį, kai susitiko visi drauge. Ir vis giliau į širdį skverbėsi apmaudas – tai pranyko ir niekada nebesugrįš.

Tąnakt Larzas miegojo neramiai. Susirietęs siauro urvo kamputyje, jausdamas drėgnos uolos šaltį bei smailių atplaišų keliamą nemalonų dilgčiojimą šone. Jis nepajuto, kaip Varnas užklojo jį savo tamsiu, paraku dvelkiančiu apsiaustu, tačiau galbūt tada jau sapnavo laužo dūmus, violetinėmis sruogomis kylančius aukštyn...

Tuo tarpu Varnas nesumerkė akių. O gal jis nė nenorėjo miego. Vienmarškinis stovėjo urvo prieangyje, merkiamas lietaus, ir veltui monotoniškai bandė prisidegti pypkę, kurią tuojau užpildavo. Galiausiai jam kažkaip pavyko ir šyptelėjęs Varnas užsirūkė.

Jis šaltakraujiškai žvelgė į vėtrų draskomą peizažą ir stovėjo ramiai kaip žmogus, žinantis, jog rytoj pasikeis visas jo gyvenimas ir jau spėjęs su tuo susitaikyti. Varnas nežinojo, ar jam pavyks nužudyti Aldorą ar bent jau ištrūkti iš šio paslaptingo žemyno, kuris niekada neįsileido ir neišleido jokių žmonių. Tačiau jam tai beveik nerūpėjo. Varnas ėjo per gyvenimą kaip žmogus, kurio visi troškimai mirę, tačiau dar ne visi siekiai įgyvendinti. Jis buvo ne mažiau pavojingas negu ši siaučianti stichija ir jeigu tą naktį kapitonui būtų buvę lemta susidurti su legendiniu demonu Obsidijumi, Varnas būtų jį nugalėjęs.

Tačiau naktis slinko į pabaigą ir užleido vietą rytui. Lietus baigėsi ir kalnuose užslinko tirštas baltas rūkas.

Larzas krūptelėjęs pramerkė akis. Iš pradžių jis nesusivokė, kur esąs, bet gretai sušalęs nusipurtė ir atsistojęs tvirčiau įsisupo į Varno apsiaustą. Šis tebestovėjo prie angos ir siurbčiojo romą iš butelio. Larzui žvilgsniu jam padėkojus, Varnas kreivai šyptelėjo.

- Prašom. Larzas ištiesė ranką į butelį, tačiau kapitonas nuliejo jį negyvu žvilgsniu. - Nupūtei mano laivą, o dabar kėsiniesi į romą... Larzas nuleido ranką ir šyptelėjo. Varnas ramiai užsivertė butelį ir išmaukė likučius. Tada

rankove persibraukė lūpas ir sviedė butelį šalin. Skambtelėjo dūžtantis stiklas. - Kur ji, kapitone?- stovėdamas greta ramiai paklausė Larzas. Tas apsiblausęs atsisuko. - Kas? - Mirtis, kurią vakar pajutote? - Žinau, kad nesuprasi... bet nuo per ilgos blaivybės kartais susijaukia protas,- kimiai, truputį

strigdamas, išsisuko Varnas. Larzas nenuleido nuo jo akių. - Įdomu, kaip ji atrodo... Mirtis... - Turbūt ne kažkaip, jei visi ją išvydę miršta,- Varnas šlitinėdamas nusvirduliavo kelis žingsnius

į priekį. Ūmai jis sustojo. Kadaise balti marškiniai bei blyškus veidas kone visai susiliejo su pieno

spalvos rūko gijomis. Liko tik degančios juodos akys. - O... Ką gi mes čia turim...- Varno veide sustingo žiaurus šaltas kaukolės vypsnys.- Ar tavo

karalienė sumanė atsiųsti delegaciją? Galėjo nesivarginti, vis tiek būčiau atėjęs... - Generole Žvaigždėlapi... O jau maniau, kad man taip ir neteks pačiam Jūsų nužudyti... Larzas išblyško. - Gil... Gilgamešai? Tuo tarpu du vyrai stovėjo vienas priešais kitą apgaubti švytinčio rūko aureole. Ramiai

šypsodamasis Gilgamešas kiek nuvargusiu gestu skėstelėjo rankomis. - Per šiuos metus tapote tikra legenda... Aldora ne itin Jus mėgsta. Varnas lėtai palingavo galva. - Žinai... Nuo pat to įvykio pokylyje šiek tiek apgailestauju, kad mudviem taip ir neteko kartu

išgerti... Gilgamešas pakreipė galvą. - Tai gersime ar kausimės? Varnas linktelėjo. - Gersime... o paskui kausimės.

Netrukus pilkšvą rūko miglą pravaikė nedidelis lauželis. Larzas šliūkštelėjo gelsvo skysčio ir ugnis pliūptelėjusi šovė į viršų. Tada dirstelėjo į Gilgamešą, kuris tarsi apsnūdęs stebėjo ugnį.

- Atrodai... susenęs. Gilgamešas kilstelėjo galvą ir susimąstęs perbraukė ranka per plaukus, kurie buvo beveik

visiškai balti. - O kiek man duotum? Trisdešimt? Larzas šyptelėjo. - Paskutinįkart kalbėjomės prieš dvylika metų... Nesu tikras, ar dar pameni mane. Jau tada

atrodei kaip išskaptuotas karo dievas... Dabar atrodai šūdinai... - Žinai,- Gilgamešas palenkė galvą.- o vis dėlto aš pamenu tave. Buvai mūsų grupelės siela.

Galėjome tapti gerais draugais... Larzas atsistojo. - Aš jau para nevalgęs. O dabar pasirodei tu ir tiesiog panorai pasišnekučiuoti? Gilgamešas jam ištiesė drobinį maišelį. - Imk. Tai suteiks tau jėgų. Nušvitusiomis akimis Larzas godžiai čiupo maišelį, tačiau pažvelgęs į jo turinį atsitiesė iš

pasibjaurėjimo. - Pats ir valgyk šitą šūdą... Jis sviedė maišelį Gilgamešui ir pradingo rūke. Gilgamešas šyptelėjęs papurtė galvą ir

kyštelėjęs ranką į maišelį, ramiausiai susikišo kirminus į burną. Kitoje pusėje laužo subolavo vienmarškinė Varno figūra. Ištiesęs rankas jis priešais Gilgamešą

pastatė užkimštą romo butelį ir ratu aplink laužą išdėliojo trylika pistoletų. Gilgamešas smalsiai žvilgtelėjo į jį. Varnas atsisėdo priešais.

- Likai tik tu, Larzas ir Aldora... - Žinai apie mūsų nedidelį klubą?- kilstelėjo antakius Gilgamešas. - Trys pistoletai. Kiti – jau iššauti...- Varnas palinko į priekį ir liepsnų atšvaitai rausvai nudažė

jo blyškų veidą.- Ar tikrai pasitiki likimu, uzurpatorės generole? Jeigu dievai tau palankūs... aš nesutrukdysiu.

Gilgamešas be garso nusijuokė ir papurtė galvą. Atsainiai paėmęs vieną iš pistoletų nutaikė jį į Varną. Šis nejudėjo.

- Nejaugi bus taip paprasta?- sumurmėjo Gilgamešas. Jis atkimšo butelį ir gurkštelėjęs iššovė. Pasigirdo tylus spragtelėjimas. - Luger buvo viena pirmųjų, kuri krito, tiesa?- Varnas pakreipė galvą.- Nythera pasakojo. Kiek suirzęs Gilgamešas padėjo ginklą ir čiupęs antrą pistoletą nusitaikė į Varną ir spustelėjo

nuleistuką. Tylus begarsis pukštelėjimas. Varno akyse atsispindėjo laužo liepsnos. - Kas žuvo antrasis? Gilgamešas nuleido akis. Apie Komandoro mirtį jis sužinojo dar neišvykęs iš sostinės, tačiau

jau buvo per vėlu... per vėlu ką nors pakeisti. Paėmęs trečiąjį ginklą, Gilgamešas siurbtelėjo romo ir vėl nusitaikė į Varną. - Juk žinai, kad galiausiai tave nudėsiu... tavo paties žaidime. Varnas nusijuokė. Gilgamešas paniuro ir nejučiom lėtai nuleido ranką. - Manai, aš bijau mirties? O galbūt tai tu, generole, pašiurptum ją pajutęs? Tačiau įsiklausyk į

tą tylų šaltą alsavimą, kuriuo kvėpuoja gladiatorius arenoje...- Varnas skėstelėjo rankomis.- Jame telpa visas pasaulis.

Gilgamešas vėl kilstelėjo ranką. Jo akyse suspindo karštinė, tarsi Varno žodžiai būtų pažadinę kažką, glūdintį giliai viduje ir siejantį šiuos be galo skirtingus vyrus.

Priglaudęs vamzdį prie smilkinio, Gilgamešas užmerkė akis ir vikriai spustelėjo pirštu. Tylų spragtelėjimą sekė duslus Varno balsas:

- Sutriuškinus Aldoros flotilę, mane pasiekė gandas, jog Nirija neteko savo valdovo... Tai turėtų būti tau gera žinia, Gilgamešai...

Pastarasis sviedė ginklą šalin ir su neviltim akyse nužvelgė dešimt likusiųjų, supančių laužą ratu. Varnas ramiai nusišypsojo.

- Tu... Larzas... Aldora... Liko tik trys. Tačiau ar sugebėsi juos surasti? Gilgamešas atsistojo ir paėmęs ketvirtąjį pistoletą, priglaudė jį Varnui prie pakaušio. Tada

pakreipė galvą. - Negi tikrai nėra nieko, dėl ko dar norėtum gyventi, kapitone? - O kaipgi...- Varnas paėmė butelį ir mostelėjo ranka.- Kiekvieną rytą keliuosi tam, kad atėjus

vakarui išvysčiau dar vieną saulėlydį... Ir tik tada, sužibus tūkstančiui žvaigždžių, aš atrandu savąją laimę...

Ūmai atkraginęs galvą jis garsiai nusikvatojo ir užsivertęs ištuštino butelį. Gilgamešas papurtė galvą su savotišku liūdesiu veide.

- Tu nori ją nužudyti... Aš negaliu to leisti. Negalėjau tada... Negaliu ir dabar. Tačiau nenoriu nužudyti ir tavęs.

- Gerai įsižiūrėk į save, generole...- šaltas vypsnys ištįso Varno veide.- Jei dažniau plaukiotum jūromis, tau pakaktų veidrodžio, kad suprastum, kas su tavimi vyksta. Tokie narsūs vyrai kaip tu puola paskui sirenų šešėlius į tamsiausius vandenis vaikydamiesi iliuzijos, kurios negali net paliesti... Mergina, kurią gynei... Už kurią koveisi... Niekada nė nepažvelgė į tave nuo tada, kai laimėjo pergalę. Ir nors jai tapus karaliene vainikuotas stovėjai dešinėje... Tu iškovojai tik savo pralaimėjimą ir jos pergalė tebuvo tavo nuosmukis. Manei, kad tai supranti tik tu pats? Gandai greitai sklinda... O tu nevengei duoti jiems pagrindo...

Varnas tebesijuokdamas lėtai iškėlė rankas parodydamas, kad neketina priešintis. Gilgamešas palingavo galva.

Ūmai jis nukreipė pistoletą į kairiąją Varno plaštaką ir iššovė. Kraujas ištyško ant išblyškusio kapitono veido, aptaškė baltus jo marškinius. Gilgamešas

patenkintas nusišypsojo. - Kiekvienas žodis turi savo kainą, generole... Ūmai nuo stipraus smūgio į sprandą Gilgamešas susmuko ant žemės. - Ak, tu, kalės vaike...- sušnypštė Larzas ir stipriu spyriu parbloškė priešininką ant nugaros, tada

priklaupęs kumščio smūgiu sulaužė jo nosį. Gilgamešas užsikosėjo spjaudydamasis savo paties krauju bei išskyromis, tuo tarpu Larzas apvertė jį ant pilvo ir nusijuosęs virvę, laikiusią kelnes, surišo jo rankas.

- Tu to pasigailėsi,- įniršęs sušnypštė Gilgamešas. - Jau gailiuosi,- atšovė Larzas. Tada pripuolė prie Varno. - Kapitone... Jūsų ranka... Tačiau Varnas nenuleido degančio juodų akių žvilgsnio nuo kruvino Gilgamešo veido. - Įdomu... Kurį iš Jūsų tu ką tik radai? Gilgamešas krūptelėjo. - Tu... neliesi Aldoros,- sugargė jis. Varnas romiai linktelėjo. - Aš pažadėjau. Suteikiau galimybę manimi atsikratyti. Tačiau tu ja nepasinaudojai.

Padedamas Larzo, Varnas lėtai atsistojo. Gilgamešas visaip muistėsi stengdamasis išvaduoti rankas, tačiau Larzo pančiai buvo tvirti. Varnas abejingai nudėbė jį tarsi vertindamas tas beviltiškas pastangas.

- Tau tikrai reikėjo mane nužudyti... Tačiau, deja, didžiausia tragedija yra tai, kad geri žmonės niekuomet nesugeba priimti tinkamų sprendimų.

Tai taręs, kapitonas apsisuko ir nušlubčiojo link urvo. Larzas kreivai dirstelėjo į Gilgamešą, kuris, išblyškęs iš įniršio, bandė stotis, bei į pistoletų ratą,

juosiantį laužavietę. - Kas čia įvyko? Ir iš kur visi tie ginklai?- šnibžtelėjo Larzas. - Nešiojausi juos už diržo. Dauguma permirkę,- Varnas atsisėdo ant akmens priešais urvo angą.

Tai, kas liko iš jo plaštakos, žvilgėjo nuo tamsaus kraujo. Larzas nurijo seiles. - Reikia kažką daryti. Jūs... nukraujuosite. Varnas pakėlė į jį tamsias akis. - Ar turi parako? Gilgamešas, klūpantis prie teberusenančio laužo, matė, kaip Larzas pridegino žaizdą. Varnas

nė karto neriktelėjo, nors blyškus kapitono veidas blizgėjo nuo prakaito. - Ei, jūs...- šūktelėjo Gilgamešas.- Atriškite mane... Priėjęs Larzas dar kartą smagiai vožė į sulaužytą nosį ir vėl parvertė belaisvį ant žemės.

Gilgamešas niršiai sukriokė. Varno figūra, vėl apsigobusi savo apsiaustu, lūkuriavo rūke. - Eime,- šūktelėjo Varnas.- Mums teks ką nors susimedžioti arba dvėsti iš bado. - Žinau...- Larzas pavargęs atsisuko.- Juk mudu abu nenorime jo valgyti... - Tu nenori,- pataisė Varnas.- Aš gana atviras... įvairioms idėjoms. - Aš jus abu nužudysiu,- sušnypštė Gilgamešas ir išspjovęs kruviną skreplį tęsė jau kitu balsu.-

Larzai... Ką tu veiki su tuo psichu? Jis nesveikas! Pats norėjo, kad jį užmuščiau, o aš pasigailėjau... - Tikiuosi, drugiai pasigailės tavęs, kai sugrįš,- sumurmėjo Larzas. Gilgamešas suraukė

antakius. - Kas tokie? - Negadinkim staigmenos,- numojo ranka Varnas ir jiedu su Larzu nusigręžė. - Žadėjai, kad nepastosi man kelio, kapitone!- suriko Gilgamešas. Varnas atgręžė pavargusį

veidą. - Jeigu aš būčiau tavimi, pradeginčiau virves, kol neužgeso žarijos... ir kuo greičiau maučiau

šalin. Manau, iki pusiaudienio jau išvysi savo karalienę... generole. Ir jiedu ištirpo rūke. Gilgamešas sutvardė apmaudų įniršį. Tai nebuvo pirmasis jo

pralaimėjimas, tačiau pirmas rimtas pažeminimas per dešimtį metų. Siauras takas vingiuodamas pamažu kilo aukštyn. Skystėjant rūkui jau buvo matyti kalno

viršūnė bei aptrupėję aukšti šventyklos bokštai ant jos. Larzas stabtelėjęs pridėjo ranką prie akių. Jis apsilaižė sukepusias lūpas. - Nujaučiu kai ką negero. Varnas taip pat sustojo. - Ar kai buvai vaikas tau sekdavo pasakas?- netikėtai tarstelėjo kapitonas. Larzas atsisuko į jį. - Taip. Bet paprastai jos būdavo nuobodžios, tad ne itin klausiausi... - Esi girdėjęs apie Raganą, kuri kadaise ketino sužlugdyti žmoniją, kol narsus karžygys ją

nužudė ir pirmojo karaliaus Galijaus kariauna išsklaidė demonų armiją?- Varnas nė nešyptelėjo. Larzas taip pat nesišypsojo, tik vėl atsigręžė į pilkšvus dangų siekiančius lieknus bokštus priešakyje.

- Jeigu tai buvo šventykla ar net tvirtovė... Kodėl ją pastatė taip aukštai... sunkiai prieinamą? - Galbūt todėl, kad tie, kas ją statė, nenorėjo, kad kas nors ją surastų,- atsiliepė Varnas.- Man

šovė ši mintis, kai išgirdau, jog Aldora traukia į Šešėlių Žemę. Vienintelė vieta, kuri galėtų ką nors dominti tokioje vietoje kaip ši, yra senoji Laiko šventovė, kur, pasak legendos, glūdi palaidoti

milžiniški turtai... Pasakojama, jog viduje visas sienas dengia spindintys deimantai, o pačiame centre guli stiklinis sarkofagas su Raganos mumija...- Varnas nusiėmė trikampę skrybėlę. Larzas pakreipė galvą.

- Jūs tuo tikite? - Man tai nėra taip svarbu... Aš tiesiog žinau, kad Aldora bus čia. - Larzas šyptelėjo. - Raganos mumija stikliniame karste... Ragnarokui tai patiktų. Eime pažiūrėti? Ūmai jis susmuko ir mėšlungiškai ištiesė į varną rankas. Iš pravertos burnos išsiveržė begarsis

klyksmas, perteiktas vien akimis. Vieniša apatine lūpa nuslinkusi kraujo srovelė ištepė išblyškusį veidą.

Varnas prišokęs prilaikė Ragnaroką tuo pat metu stebėdamas ilgą strėlę šio šone. - Kapitone...- sugergždė Larzas. - Viskas bus gerai, vaikine... Laikykis... - Kapitone... Varnas nutilo. Larzas dar kurį laiką žvelgė jam į akis. Tada nusišypsojo kruvinomis lūpomis. - Jums pavyks, kapitone. Jūs tai padarysite... Larzas susmuko ant skurdžios žolės. Varnas jį paleido ir kurį laiką apsiblausęs dar tebežvelgė į

kritusį bendražygio kūną. Tada lėtai apsigręžė ir, pakreipęs galvą, be jokių emocijų veide, nužvelgė Aldorą, šaltai besišypsančią priekyje.

- Generole Žvaigždėlapi...- ramiai tarė Aldora. Jos mėlynose akyse žybtelėjo Saulės spindulys.- Seniai nesimatėme.

Jis papurtė galvą ir lėtai žengė artyn. - Tau aš - kapitonas Varnas...

DVIDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

Aldora pramerkė akis. Kurį laiką gulėdama ji klausėsi iš lauko sklindančių garsų. Ji girdėjo prislopintus Žiedo agentų balsus. Vėjo gūsį, keliaujantį kalnų viršūnėmis. Tolimą pelėdos, užuodžiančios grobį, klyksmą.

Ji atsisėdo. Šiose vietose tie paukščiai neišgyventų, nes aplink nėra miškų, kur slėptųsi jų grobis. Užsimetusi permatomą šilkinę skarą ant nuogo kūno, Aldora išėjo iš palapinės ir apsižvalgė. Kalnai skendėjo rūke, pro kurį blausiai švietė rytuose tekanti saulė. Praeis mažiau nei valanda

ir migla išsisklaidys, tačiau dabar tiršti pieno baltumo sūkuriai supo stovyklą ir neleido matyti toliau nei per ištiestą ranką.

Aldora užsimerkė ir giliai įkvėpė to drėgno oro. - Obsidijau...- tyliai sukuždėjo ji. Priešais ėmė pamažu ryškėti tvirtai sudėto paauglio siluetas.

Negalėdama patikėti savo akimis, Aldora žvelgė į tą švelnų mergaitišką veidą bei jame spindinčias ryškias akis. Ji pridėjo ranką prie nuogos jaunuolio krūtinės ir pajuto tą ramų širdies tvinksėjimą, kuris pastaruoju metu buvo tapęs jos dalimi.

- Gimtoji žemė suteikia jėgų,- tarė jaunuolis. Aldora linktelėjo. Jos akys sublizgo. - Ar bent įsivaizduoji... kaip esame arti? Jis linktelėjo. Aldoros ranka nuslinko jo išryškėjusiu pilvo presu. - Tai tu... Toks, koks buvai...- ji pakėlė akis.- Ar tau prailgo ši kelionė? Obsidijus papurtė galvą. Aldora prigludo prie jo. - Kaip... Kaip atrodo tas pomirtinis pasaulis? - Tarsi sapnas... Ne daugiau,- Obsidijus palietė jos plaukų sruogą.- Praeities ir ateities sapnas...

Pamirštų prisiminimų kelionė. Aš ieškojau tavęs... visą šį laiką. - Kaip gaila,- žvelgdama pro jo petį tarė Aldora.- kad mudviem taip greitai lemta išsiskirti.

Turėsi mane paaukoti... kad galėtum sugrįžti kaip tikras valdovas... kas ir esi. - Tu sugrįši pas mane,- atsakė Obsidijus.- Ji neleis tau klaidžioti nebūties takais. Kai ją

pažadinsiu... viskas sugrįš į savo vėžes. Ir laikas neteks savo galios... Aldora žengtelėjo atgal, ir, tebelaikydama rankas jam ant pečių, dar ilgai žvelgė į tą ramų

išsiilgtą veidą. - Aš viską padarysiu dėl tavęs...- pažadėjo Aldora. - Ar girdėjai pelėdą? Aldora linktelėjo. - Ji tikrai yra čia. Po pusryčių jie iškeliavo toliau. Aldora matė, kad Žiedas neramiai priėmė atsimaniusį Obsidijų,

tačiau per daug neėmė to į galvą. Jų atsikratyti visada spės, be to, iki šiol visi šie vyrai daugybę kartų įrodė savo ištikimybę besąlygiškai vykdydami visus jos nurodymus. Tą rytą Aldora jautėsi saugi.

Jiems kylant aukštyn, rūkas pamažu pradėjo sklaidytis. Aldora išvydo kalno viršūnę bei aukštus, liaunus bokštus, rėžiančius dangų priešakyje. Akimirką ji sustojo ir tvirčiau susisupo į skarą. Priėjęs Obsidijus uždėjo ranką jai ant peties.

- Ar pameni, kada pastarąjį kartą ją matei?- tyliai paklausė jis. Aldora linktelėjo galva. - Prieš tūkstantį metų... Ir, susilietę pirštų galais, jiedu meiliai atsisuko vienas į kitą. - Esi girdėjęs apie Raganą, kuri kadaise ketino sužlugdyti žmoniją, kol narsus karžygys ją

nužudė ir pirmojo karaliaus Galijaus kariauna išsklaidė demonų armiją?- vėjas atnešė balso aidą. Aldoros veidas apsiblausė.

- Jeigu tai buvo šventykla ar net tvirtovė... Kodėl ją pastatė taip aukštai... sunkiai prieinamą?

- Galbūt todėl, kad tie, kas ją statė, nenorėjo, kad kas nors ją surastų,- atsiliepė Varnas.- Man šovė ši mintis, kai išgirdau, jog Aldora traukia į Šešėlių Žemę. Vienintelė vieta, kuri galėtų ką nors dominti tokioje vietoje kaip ši, yra senoji Laiko šventovė, kur, pasak legendos, glūdi palaidoti milžiniški turtai... Pasakojama, jog viduje visas sienas dengia spindintys deimantai, o pačiame centre guli stiklinis sarkofagas su Raganos mumija...

Obsidijaus žandikaulis virptelėjo iš įsiūčio. Aldora liūdnai šyptelėjo. - Ir vis dėlto, jie čia... - Maniau, kad visi žus pakeliui,- tarė Obsidijus.- Visi, išskyrus tave. Juk tu esi ta, apie kurią iš

tiesų kalba ta pranašystė... Tu savo mirtimi ją prikelsi. - Tiesą sakant, net pati Krištolo Karalienė nebuvo tikra, kuris iš trylikos vaikų bus išrinktasis...-

Aldora rankos mostu įsakė Žiedo agentams nesikišti, tada iš vieno jų paėmė lanką, pasilypėjo ant neaukštos uolos ir apsižvalgė. Po akimirkos jos akys nušvito.

- Štai jie...- sumurkė Aldora ir įtempė templę.- Man rodos, jo vardas Larzas... Jis toli nusigavo. Pažiūrėsime, ar likimas bus jam palankus...

Gilgamešo kakta blizgėjo nuo mažyčių prakaito lašų. Kiekvienas jo veido raumenėlis buvo

įtemptas, tačiau tuo pat metu karžygys atrodė keistai atsipalaidavęs. Užmerkęs akis, visiškai nejudėdamas ir nebesimuistydamas Gilgamešas gulėjo prie gęstančio

laužo, blėstančio maždaug tokiu greičiu, kokiu sklaidėsi rytmečio migla aplink. Santūri šypsena, atsakanti į įsiaudrinusius šventiškai nusiteikusios minios šūksnius. Daugybė

rankų, siekiančių paliesti bent švelnų rožinį žiedlapį nuo jos sosto. Ji nežymiai kilstelėjo ranką dar labiau įelektrindama minią. Jos veide, dar tokiame jauname, be rūpesčio ir šaltumo žymių, atsispindėjo keista ramybė. Tai buvo veidas, nuo kurio jis negalėjo atitraukti akių. Ir didelės mėlynos akys, rodos, tebežiūrinčios į jį. Tik į jį vieną didžiulėje skanduojančioje minioje.

Orą perskrodė kažkokios moters klyksmas. Sutrikimas akimirką ištrynė ramybę dailiame blyškiame veide, ji nežymiai susiraukė ir loštelėjo atgal. Gilgamešas dar spėjo išvysti saulėje sublizgusį durklą, skriejantį oru.

Jis pramerkė akis. Šios buvo tokios pat pilkos, kaip ir tie ašmenys, akimirką sužibę visais sidabro atspalviais.

Ūmai Gilgamešas krūptelėjo – priešais tupėjo didžiulė balta snieginė pelėda. Suraukęs antakius jis galėjo įžiūrėti savo atspindį didžiulėse žibančiose juodose akyse. Jo kūnu perbėgo nemalonūs šiurpuliukai – Gilgamešas gerai žinojo, jog pelėdos taip aukštai kalnuose negyvena. Tuo tarpu paukštis snapu nerūpestingai pasikasė sparną ir, kryptelėjęs baltą galvą, vėl įsispoksojo į jį, tarsi Gilgamešas šiuo metu jam būtų įdomiausias dalykas pasaulyje.

- Štiš...- sumurmėjo Gilgamešas. Jo balsas perėjo į vos girdimą kuždesį.- Štiš... Ką čia veiki? Skrisk šalin...

Tuo tarpu pelėda pritipeno dar arčiau ir Gilgamešas galėjo užuosti jos plunksnų dvelksmą. Jis pajuto vėsų žiemos aromatą tarsi šviežio oro banga būtų siūbtelėjusi į veidą.

Gilgamešas išgirdo tylų kuždesį, tokį artimą ir tikrą, tarsi žodžius ištarusios lūpos švelniai paliestų jo ausį, nors jis puikiai suprato, jog ši frazė nuskambėjo tik jo galvoje:

- Pabusk, Gilgamešai... Akimirką pasaulis susiliejo. Santūriai besišypsantis Aldoros veidas... Klausiančios Lilijos

akys... Žaismingas Olivijos balsas... Prisiminimų vaizdai perskrodė jo mintis tarsi žaibas ir pats to nejausdamas Gilgamešas užsimerkęs pradėjo rėkti.

Rūkas sušnypštęs pradėjo nuo jo trauktis ir prasiskverbusi saulės šviesa suraibuliavusi išliejo dviejų baltų švytinčių liūtų pavidalus. Virvės be garso nuplyšo jam skėstelėjus rankomis. Gilgamešas

priklaupė susiėmęs už spengiančios galvos ir besiliejančio vaizdo spiralėje tik baltus šaltu karščiu alsuojančių liūtų siluetus jis įžvelgė aiškiai. Dar daugiau – jautė juos savo kūnu.

Galvos skausmas pamažu lėgo ir po kelių minučių Gilgamešas vėl galėjo aiškiai mąstyti. Pelėdos jau nebebuvo, greičiausiai ją nubaidė Gilgamešo šauksmas ar plykstelėjusi liepsna... Jis šyptelėjo ir, jausdamasis dar nevisiškai tvirtai, prisėdo ant akmens.

Ūmai karžygys kilstelėjo galvą ir įtempė ausis. Jis be vargo išgirdo žingsnius, kad ir labai atsargius ir slopinamus samanomis iškimštų batų.

Iš pradžių Gilgamešas išvydo tamsią aukštą figūrą, keliautojo lazdą, tada blyškų veidą po gobtuvu, kuris atrodė visiškai rimtas, abejingas ir tuo pat metu savotiškai šypsojosi.

- Neblogai, neblogai, Gilgamešai,- pareikė Nadiras.- Manau, dabar esi jos favoritas. - Kieno?- susiraukęs kimiai paklausė Gilgamešas. Nadiras sustojo už poros žvilgsnių ir atsisuko

į aukštą mėlynuojantį dangų. - Žinojau, jog norėsi sužinoti. Norėjai visus šiuos metus... Strėlė šaižiai perskrodė orą. Aldoros veide pamažu ištįso šypsena. - Įdomu, kas tas antrasis?..- ji prisimerkė. Ūmai jos veidas persikreipė. Obsidijus atsistojo greta

ir nužvelgė dvi figūras, kurios kitu taku taip pat kilo aukštyn. Viena iš jų susmukusi bandė kažką pasakyti antrajai.

- Tu jį pažįsti?- paklausė Obsidijus. Aldora lėtai linktelėjo. - Tai generolas Žvaigždėlapis... Jis vienintelis per visus šiuos metus taip ir nenustojo priešintis.

Man nepavyko jo palaužti... Obsidijus pažvelgė į ją. Jo akyse tamsavo nerimas. - Liepkime jį nužudyti. Turime pakankamai vyrų... Aldora papurtė galvą. - Tu nesupranti. Nesu mačiusi atkaklesnio žmogaus nei jis. Jeigu jis atėjo manęs... niekas jo

nesustabdys, kol jis negaus, ko nori. Obsidijaus veidu perbėgo keista mina. - Aš juo pasirūpinsiu... Šį kartą aš tave apginsiu. - Ne,- Aldora vikriai nušoko nuo uolos ir nužingsniavo taku link juodai vilkinčios figūros.-

Noriu tai padaryti pati. Obsidijus suraukęs antakius neramiai nulydėjo ją akimis. - Pasiruoškite,- įsakė Žiedui.- Vos tik šis vyras krustelės... Nužudykite jį. Tuo tarpu Aldora sustojo už kelių žingsnių nuo priešininko. - Generole Žvaigždėlapi...- ramiai tarė ji. Vyriškis lėtai atsisuko.- Seniai nesimatėme. Jis lėtai papurtė galvą ir žengtelėjo į priekį. - Tau aš – kapitonas Varnas. Aldora šyptelėjo. - Žinoma... Kapitone. Varnas šyptelėjo. - Ar stosi prieš mane viena... Ar pasitelksi savo bendražygius, kurie laukia užsiglaudę už anos

uolos? Atrodo, vienam iš jų truputį neramu... - Aš nužudysiu Jus plikomis rankomis... Taip, kaip nužudžiau Vijų... Varnas atkragino galvą ir šaižiai nusikvatojo. Kurį laiką jis net turėjo pasiremti savo kardu

tampomas mėšlungiško juoko. - Tuomet... Ar pašoksi su manim, Aldora?- Varnas išskėtė rankas.- Taip kaip šokai su juo tą

dieną... Ar meluosi man, kaip melavai jam? Ar dėsiesi pažeidžiama, kol pradėsiu tavimi tikėti, ar priversi mane iš naujo pamilti? Ar ištekėsi už manęs, Aldora? Bet juk tavo širdis jau užimta – ir tose

didelėse akyse, kuriose sutilptų visa vandenynų gelmė, aš nematau nieko daugiau, tik klausimą –„Kas bus toliau?“ Iš tiesų, kas, Aldora?- šypsena pavargusiame Varno veide pamažu blėso. Jis apsilaižė lūpas.- Tik nesakyk, kad manęs nelaukei... Po visų šitų metų...

Aldora tylėdama žvelgė į jį. - Manote esąs nemirtingas?- tyliai paklausė ji. Varnas tyliai nusijuokė. - Ne. Tačiau aš, kaip ir tu, jau miręs. Seniai... Aldora liuoktelėjo į priekį. Greičiau, nei vėjas atneša paukščio giesmę, greičiau, nei spėtų

išvysti žmogus. Tą pačią akimirką ji atsidūrė Varnui už nugaros ir sugriebė už jo sprando. Lyg tamsūs sparnai švystelėjo platus Varno apsiaustas ir greičiau, nei vandens lašas nuo lapo

viršūnės spėtų kaptelėti ant žemės, Aldora bloškėsi ant žemės priešais jį. Jos akyse akimirką, tik vieną mirksnį, suspindo nuostaba. Tuo tarpu Varnas išsitraukė kardą ir sviedė jį nuo skardžio.

- Jeigu man lemta tave nužudyti, vadinasi, niekas negali to sukliudyti,- filosofiškai pareiškė jis. Pasigirdo aukštas zvimbimas. Varnas krūptelėjo, krito ir, dešine ranka atsirėmęs į žemę,

atsispyrė kojomis bei vikriai apsisuko ore. Strėlių lietus kiaurai suvarpė jo tamsų apsiaustą, tačiau vėl pajutęs žemę po kojomis, Varnas tebestovėjo gyvas ir sveikas. Su pasigailėjimu žvilgtelėjęs į kruvinai įbrėžtą ranką, jis pakreipė galvą.

- Laikui bėgant darausi tiesiog nerangus... Ūmai kažkas šmėstelėjo ore. Varnas nustebęs suraukė antakius. Trys būtybės nusileido ant žemės tarp jo ir Aldoros, dar dvi atsidūrė jam už nugaros. Stiprus

spyris bloškė Varną į dulkes. Už jo nugaros atsiradęs aukštas baltaplaukis jaunuolis iškėlė saulėje žibantį durklą. Aldoros akys susiaurėjo. Jose atsispindėjo triumfas.

- Jūs čia iškėlėt tikrą vakarėlį... Jaunuolis sustingo užsimojęs mirtinam smūgiui. Jis lėtai atsigręžė ir išplėtė akis. Gilgamešas

ramiai žengė artyn. - Matau, man neteko rausti, kad rekomendavau tave į Žiedą, Spinduly. - Generole...- baltaplaukis sumišo. Priėjęs Gilgamešas nužvelgė į partiestą Varną, kuris nė

nemėgino keltis. - Ar likimas Jums vis dar toks pat maloningas, kapitone?- tarstelėjo Gilgamešas. Varnas

šyptelėjo. - Likimas visuomet teisingas, generole. Gailestingi galime būti tik mes. Deja, kartais šis

jausmas tampa pernelyg didele prabanga... - Jūs teisus,- Gilgamešas palingavo galva. Tada nužvelgė į šalimais gulintį Larzo lavoną.- Ką

gi... Su šiuo ponu mes jau atsiskaitę. - Nužudykite piratą,- metaliniu balsu įsakė Aldora. Gilgamešas šypsodamasis atsisuko į ją. - Seniai nesimatėme, Aldora. Rodos, pati atsikraustei į tremtį, kur turėjai išsiųsti mane... Ar ne

Šešėlių Žemėje buvo palikti visi tie žmonės, per dešimtmetį nesugebėję tau įtikti? Juos čia atveždavo ir palikdavo... Iki šiol nesutikau daug išgyvenusiųjų.

Aldora ilgai žvelgė į jį patamsėjusiomis akimis. - Tavęs čia neturėjo būti... Gilgamešai,- galiausiai pratarė ji. Gilgamešas nusišypsojo ir

susiraukęs kaire ranka palietė sulaužytą nosį. - Ar tai tikrai viskas, ką tegali man pasakyti?- tarstelėjo jis. - Atleisk,- tarė Aldora.- bet taip turi būti. Ji nusigręžė. Gilgamešo veidu perbėgo įniršis. - Aldora! Jis puolė ją vytis, tačiau kelią pastojo du Žiedo agentai. Baltaplaukis pakreipė galvą. - Karalienė atėmė iš Jūsų Karūnos Apsaugos Gvardijos generolo rangą ir paskelbė apie Jūsų

ištrėmimą. Man labai gaila, tačiau Jūs jau nebevadovaujate... Gilgamešai.

Gilgamešas palingavo galva. Akimirką jis atrodė susimąstęs. Tuo tarpu baltaplaukis vėl atsigręžė į Varną. Šis atrodė susierzinęs.

- Tai nužudysi pagaliau mane, ar išrėši dar kokį jausmingą monologą?- nekantriai metė Varnas. Staiga Aldora sustojo ir atsisukusi nužvelgė piratą lyg pirmąsyk matydama.

- Palaukit... Man reikia jo gyvo... kol kas. Kas nors tegul supančioja piratą, noriu, kad jis visąlaik išliktų mano akiratyje.

Iš vieno agentų strėlinės paėmusi dar vieną strėlę, Aldora įstatė ją į templę ir nusitaikė į Gilgamešą. Šis ramiai žvelgė jai į akis.

- Kodėl tai darai, Aldora? Po viso to, ką mudu patyrėme drauge...- Gilgamešas skėstelėjo rankomis.- Aš visada už tave koviausi. Ir, jei prireiktų, kaučiausi dar dešimtį metų. Tol, kol tu būtum saugi.

Aldora įtempė ranką. - Man tikrai gaila, tačiau tavęs neturėjo čia būti. Taikydamasi Aldora nežymiai papurtė galvą. Jos mėlynos akys blizgėjo. Gilgamešas išliko

ramus. - Nedaryk to, Aldora... Ji paleido strėlę. Gilgamešas staigiai pasisuko šonu, ir tebegniauždamas strėlės kotą rankomis,

susmuko ant kelio. Aldora nusigręžė. - Pasirūpinkit kapitonu!- nuskambėjo jos ledinis balsas. Varnas, sėdėdamas ant dulkino kelio,

liūdnai papurtė galvą. - Ak, ta beribė skaudi meilė...- perdėtai jausmingai atsiduso jis. Vienas iš agentų užsuko jo

rankas už nugaros ir sukabino metaliniais antrankiais. Varnas susiraukė iš skausmo.- Atsargiau... Juk aš jau senas...

Jį surišęs vyras šiurkščiai pakėlė ir spyriu į užpakalį paragino judintis. Baltaplaukis uždėjo šiam agentui ant peties ranką ir perliejo žvilgsniu. Tas jau kiek mandagiau stumtelėjo piratą priekin.

Jų būrys atsitraukė su Aldora priešakyje. Gilgamešas vos regimai krustelėjo, po to vikriai apsivertė.

Jis tebelaikė strėlę rankose. Aldorai iššovus spėjo atšokti į šalį ir ją sugriebti, kai strėlė skriejo pro šalį. Gilgamešas suvaidino tą patį triuką, kokį naudoja aktoriai teatre, kai reikia ką nors perverti kardu – susmukdamas jis laikė suspaudęs strėlę tarp kairės rankos ir šono.

Gilgamešas nežymiai šyptelėjo. Jis prisiminė daugumą spektaklių, kuriuose Lilija vaidino ir šoko. Ir tai ką tik išgelbėjo jam gyvybę.

Vyras atsigręžė į liekną Nadiro siluetą, kuris išlindo iš už uolos atbrailos, už kurios buvo pasislėpęs. Jiedu be žodžių vienas kitam linktelėjo.

Prieš pusvalandį... Nadiras atsisėdo ant kito akmens priešingoje laužo pusėje. Ugnis jau buvo užgesusi, tačiau

žarijos dar žioravo karščiu. - Ar žinai, kas aš?- pasitaisęs apsiaustą pasiteiravo Nadiras. - Mačiau tave pas Salamandrą,- atsakė Gilgamešas. - Ji tave kai ko išmokė,- linktelėjo Nadiras nužvelgęs du baltus karščiu alsuojančius liūtus, kurie

lėtai vaikščiojo apie juodu ratu, tuo pat metu visada išlikdami priešingose šio rato pusėse. - Ji su Olivija padėjo man kai ką suprasti. Suvokti...- Gilgamešas pasikasė galvą.- Aš pajutau...

jog nuo pat tos nakties ant kalno, kai pradėjau valdyti energiją, aš tapau užprogramuotas kažkokiam

tikslui. Aš supratau, kad dar galiu tai pakeisti ar bent jau suvokti, koks tai tikslas. Ir aš žinau... ir noriu susirasti Aldorą. Aš sutikau ją tą lemtingą naktį... Ir dabar ji vienintelė gali atskleisti man tiesą.

- Gali,- ramiai atsakė Nadiras.- tačiau ji to nepadarys. Kurį laiką nė vienas neištarė nė žodžio. Nadiras susimąstęs žvelgė į žarijas. - Aš daugybę laiko praleidau toje šventykloje, kurią tau parodė Olivija. Tai nėra gera vieta

vaikui... Nėra gera vieta tau. Aš taip pat mačiau tą ambicingą užrašą, kuris virš arkos. Tačiau likimas lėmė, kad praleidau ten daug daugiau laiko, tad mūsų žinios nesulyginamos,- Nadiras rimtai pažvelgė į Gilgamešą.- Aš sužinojau apie pranašystę, kai nė vienas iš Jūsų dar nebuvote gimęs. Šventykloje radau užuominų, tačiau tik vėliau. Šią paslaptį man atskleidė tas, kuris pirmasis tai išpranašavo. Todėl aš žinau daugiau nei žinojo Ji. Jis nurodė man raktą. Tačiau žinių kartais nepakanka. Todėl dabar turėsi atlikti tai, ko tikėjausi iš tavęs visus šiuos metus.

- Ką?- paklausė Gilgamešas. Nadiro veide nevirptelėjo nė raumenėlis. - Tu nužudysi Obsidijų ir neleisi jam prikelti Raganos. - Ragana yra legenda...- nutęsė Gilgamešas. - Tavo kaulai nespės sudūlėti, o tu jau pats tokia tapsi,- ramiai atsakė Nadiras ir atsistojo.- Visus

šiuos metus aš jus sekiau ir stebėjau. Aš žinojau, jog visi, gavę Auksaakio palaiminimą, žus, tačiau bandžiau juos apsaugoti, kad tai neįvyktų anksčiau nei pareikalaus lemtis.

- Tu žinojai?- pakėlė akis Gilgamešas. Jo lūpomis perbėgo įniršis.- Ir kokia viso to prasmė? - Ragana juos nužudė siekdama surasti raktą,- Nadiras nenuleido nuo jo akių.- Tai buvo

neišvengiama. Tas, kuris išpranašavo apie jūsų gimimą, mane perspėjo, jog ji to imsis. Buvo galima tik išlošti šiek tiek laiko ir laukti... Tačiau dabar viskas bus baigta.

- Kaip?- kimiai paklausė Gilgamešas. Nadiras žengė artyn. - Nes tu esi raktas. Po pusvalandžio... Gilgamešas su Nadiru tyliai susižvalgė ir linktelėjo vienas kitam. Nadiras atsistojo greta ir jiedu

nužvelgė aukštus į dangų kylančius bokštus kalno viršūnėje. - Jei Obsidijus pasieks šventyklą, viskas bus baigta, ar ne?- paklausė Gilgamešas. - Tam tikra prasme,- atsainiai murmtelėjo Nadiras.- Tai reiškia, jog mes taip pat turėsim patekti

tenai. Jis užsimovė gobtuvą ir spėriai nužingsniavo į priekį. Gilgamešas liko stovėti akimis

vertindamas didžiulę aukštą šventyklą. Nadiras atsigręžė. - Eime. - Kas bus, jei aš ten įeisiu?- Gilgamešas neryžtingai pakreipė galvą.- ar ji prisikels? - Galbūt,- paprastai atsakė Nadiras.- Niekada nesužinosim, jeigu nepateksi į vidų. Gilgamešas tiesmukai pažvelgė į jį. - Kodėl aš būtinai turiu ten būti? Pirmąsyk Nadiras atrodė suirzęs... ir keistai susigėdęs. - Nes vienas aš negalėsiu nugalėti Obsidijaus,- jis pamojo ranka.- Neatsilik. Aldorai grįžus, Obsidijus sustabdė ją palietęs jos parankę. - Kam jis?- galva grįžtelėjo Varno pusėn. Šis kimiu balsu pradėjo traukti kažkokią jūreivišką

dainušką.

- Karžygio kraujas sustiprins auką,- tyliai atsakė Aldora. Ji užmerkė akis, tarsi nenorėdama tęsti, tačiau kai vėl jas atmerkė, jose atsispindėjo ryžtas, stipresnis už nuovargį.- Manau, turėsi nužudyti mus abu... Obsidijau.

Obsidijus neįskaitoma mina žvelgė į ją. - Aš dar nesijaučiu pakankamai stiprus,- ramiai tarė jis. Aldora nesuprasdama pakreipė galvą.

Tuo tarpu Obsidijus atrodė išsiblaškęs ir tarsi nematė jos.- Tu įsakysi Žiedui saugoti įėjimą. Nė vienas iš jų neturi patekti vidun...

- Žinoma,- linktelėjo Aldora. Obsidijus nenuleido nuo jos akių. - Tu taip pat ten neisi. - Kodėl?- sutrikusi susiraukė ji. Jis perliejo ją keistu žvilgsniu ir tiesiog nuėjo šalin prataręs: - Nes aš taip pasakiau. Aldora nustebusi pravėrė lūpas ir žvelgė įkandin jo tolstančiai figūrai. Ir tik tada, kai Obsidijus

dingo anapus aukštos pilkšvos arkos – įėjimo į šventyklą – ji nusigręžė ir krūptelėjo išvydusi blyškų Varno veidą. Mėlynose Aldoros akyse plykstelėjo įniršis, kurį sugėrė Varno vyzdžių juoduma.

- Tikiuosi, pajėgsi taip šypsotis ir mirdamas... nes aš tau suruošiu kai ką ypatinga,- skambiu balsu sukuždėjo Aldora.

- Jaučiuosi... pamalonintas,- nusivaipė Varnas. Aldora taip pat nusišypsojo ir plonais baltais pirštais kilstelėjo jo nežymiai apšepusį smakrą.

- Ar kada esi matęs žmones, kuriuos sudegina gyvus? Visa tai trunka gana lėtai – ir dažniausiai jie tebespiegia, kai apanglėjusi oda pradeda raitytis ant jų kaulų...

- Manyje tiek daug spirito, kad tau net nereikėtų kuro...- lėtai palingavo galva Varnas. Aldora nusijuokė.

- Jūs įdomus, Žvaigždėlapi. Manau, dar spėsiu tuo pasimėgauti... ir gana greitai. Ji atsisuko į Žiedo narius ir kryptelėjo galvą. - Link įėjimo. Tuoj pat. Jie kolona po du kalnų taku patraukė aukštyn. Aldora ėjo pirmoji, greta jos – belaisvis. Po

penketo minučių takas baigėsi. Priešais stūksojo aukšta mūrinė siena, kurioje pilkavo lenkta arka. Šventykla neturėjo jokių durų, tačiau tamsa ir šešėliai trukdė pažvelgti vidun.

Aldora sustojo ir kolona išsirikiavo už jos. Ji giliai įkvėpė, tuo tarpu Varnas nuobodžiaudamas kone snūduriavo. Niekas jo net nebeniuksėjo už nugaros, kai jis ėjo greta karalienės.

- Paskui mane,- nelauktai kimiu balsu pareiškė Aldora. Jos žodžius nulydėjo mirtina tyla. Ji atsigręžė į savo vyrus ir tiriamai nužvelgė jų bereikšmius veidus.

Baltaplaukis, prieš tai Gilgamešo pavadintas Spinduliu, išdrįso žengti į priekį. - Valdove... Ar esate tikra, jog tai gera mintis? Aldora linktelėjo. Ūmai ji atsidūrė už jaunuolio nugaros, nors niekas nespėjo išvysti jos judant. Pasigirdo

nemalonus trakštelėjimas. Aldora grįžo atgal prie arkos ir susimąsčiusi nužvelgė baltaplaukio lavoną. - Tai nebuvo gera mintis,- pareiškė ji lyg sau, lyg Žiedui, ir pirmoji žengė pro arką. Jos žibančios mėlynos akys buvo ryškiausias šviesos šaltinis erdviame nelygiame koridoriuje.

Šis tai platėjo, tai siaurėjo, nes sienas puošė įvairiausios kolonos ir daugybė statulų, kurios, susipynusios tarpusavyje, sudarė glaudžią mozaiką. Aldora jautė į save įsmeigtą daugybės nereginčių akių žvilgsnius, taip pat ištiestas marmurines rankas, kurios kartais prisiliesdavo prie baltos šilkinės jos skaros. Nepaisant keistos viduje tvyrančios atmosferos, Aldora tik ironiškai šyptelėjo. Tokie triukai jos seniai negąsdino.

Koridorius baigėsi ties erdvia kvadratine sale. Jos pasieniais lubas rėmė storos kolonos, kiek suplonėjančios per vidurį, o salės centre tyvuliavo nedidelis kvadratinis baseinas. Aldora priėjusi

pažvelgė į skaidrų švelniai raibuliuojantį žalsvai švytintį vandens paviršių. Vandenyje ji išvydo ironišką šypsnį ir išvargusias tamsias akis.

- Štai ir aš...- Aldora nusišypsojo atvaizdui.- Ar laukei manęs? Vienas iš agentų stipriai stumtelėjo Varną ir šis parklupo priešais baseiną. Aldora patenkinta

perliejo jį piktdžiugos žvilgsniu. - Sveiki atvykę į Šešėlių Žemės širdį, Žvaigždėlapi. Laiko šventykla. Tikriausiai būsime pirmi

lankytojai po ištiso tūkstantmečio... Varnas su keista mina pasilenkęs spoksojo į vandenį. Tuo tarpu Aldora nusigręžė ir atsisuko į

savo vyrus. - Jūs liksite čia. Kad ir kas benutiktų, gyvi neapleisite šio posto, nebent aš duočiau įsakymą.

Nieko neįleisite ir neišleisite laukan. Saugosite kapitoną. Supratote? Jie tylėdami išsirikiavo pasienyje, tarp kolonų. Šokčiojantys šešėliai visiškai paslėpė jų siluetus

ir iš pažiūros atrodė, kad salėje be Aldoros nieko nėra. Ji patenkinta nusišypsojo. - Matote, ką reiškia disciplina, Žvaigždėlapi... Pasigirdo nedidelis pliumptelėjimas. Truputį nustebusi Aldora stebėjo nedidelis raibulius,

nubėgusius baseino paviršiumi bei tą vietą, kur ką tik klūpėjo Varnas. - Kur jis?- salės skliautais ataidėjo metalinis Aldoros balsas. Keletas vyrų skubiai pribėgę taip

pat įsispoksojo į baseinėlį. Jie aiškiai galėjo įžiūrėti dugną blausiai švytinčiame vandenyje, tačiau Varno tenai nebuvo.

- Jis per stipriai persisvėrė... Ir niurktelėjo,- sutrikęs tarė vienas iš agentų. Aldora nuvėrė jį žvilgsniu tarytum idiotą.

- Iškaskit man piratą... Arba visi nersite tenai ir iškilsite tik tada, kai laikysite jį už parankės... Aldora metė irzlų žvilgsnį į vyrus, kai šie sutūpė aplink baseinėlį ir rimtais veidais akimis naršė

po lygų akmeninį dugną. - Ten yra kažkoks tunelis... - Nejaugi?- susidomėjusi atsigrįžo Aldora. Agentas patvirtindamas linktelėjo. - Taip, mano karaliene. Piratas dabar arba nuskendęs, arba jau laisvėje. Tai – susisiekimo

sistema. - Ir vis dėlto, jam pavyko...- salėje nuskambėjo tylus skambus jos juokas.- Ką gi...- Aldora

nusimetė šilko skarą ir su atmestinu sarkazmu pažvelgė į baseinėlį. Ji lėtai iškėlė rankas tarsi paukštė, ruošdamasi skrydžiui. Tada greitai įkvėpė... Ir Aldoros nebeliko. Arčiausiai stovėjusieji pajuto šaltus purslus sau ant veido, o kai mirktelėję atsimerkė, jos jau nebeliko.

Žiedas tyliai nuslinko atgal į savo vietas ir pranyko šešėliuose. Jiems beliko tik laukti. Gilgamešas sustojo priešais įėjimą į šventyklą ir susimąstęs bukai žvelgė į viduje tvyrančius

šešėlius. Nadiras stabtelėjo greta. Jis nepratarė nė žodžio ir leido Gilgamešui pabūti su savo mintimis. Galiausiai pastarasis caktelėjo liežuviu, papurtė galvą ir žengė vidun. Jis tebelaikė rankoje strėlę, kurią į jį šovė Aldora.

Viduje nebeliko nė lašo tos švelnios saulės šviesos, kuri glostė pečius lauke. Gilgamešo akį traukė keisčiausios statulos, išsirikiavusios pasieniuose. Jos vaizdavo žmones, išsižiojusius nebyliam riksmui, raguotus demonus su karžygio šarvais... Gilgamešui nepavyko įžvelgti šio daugialypio lipdinio prasmės, tačiau jis nestabtelėjo prie nė vienos statulos.

Nadiras nežymiai atsilikęs sekė jį. - Ar jauti?- tarstelėjo Nadiras. Gilgamešas neatsakė. Jis įžengė į erdvią kvadratinę salę, kurios

centre tyvuliavo nedidelis žalsvas baseinas. Nadiras sustojo tarpduryje. Nežymi šypsena švystelėjo demono veide, kai jis stebėjo Gilgamešą žengiantį prie tvenkinio. Priklaupęs ant vieno kelio,

Gilgamešas delnu pasėmė vandens ir stebėjo, kaip šis teka pro pirštus. Jo atvaizdas raibuliuojančiame paviršiuje nežymiai susiraukė.

Gilgamešas persivertė kūlversčiu ir spėjo išvengti mirtino kirčio. Pašokęs jis atrėmė mirtiną smūgį, tada alkūne trenkė prie nugaros pripuolusiai figūrai į pilvą. Vikriai išsisukęs nuo kardo kirčio, jis sučiupo priešininką už rankos ir staigiai suktelėjo. Atsileidę pirštai leido išsislysti ginklui, kurį pagriebęs Gilgamešas atmušė dar vieną kirtį. Figūrų buvo daug ir jos puolė iš visų pusių. Stiprus smūgis bloškė Gilgamešą ant marmurinių grindų, tačiau šis persivertė kūlversčiu ir priklaupęs blokavo dar du kirčius. Vienas iš priešininkų, prislinkęs iš už nugaros, sugriebė jam už sprando, tačiau Gilgamešas sugriebė jį už rankų ir staigiai apsisuko. Kardas, turėjęs perkirsti jam stuburą, lengvai perėjo per nelaimėlio, vidurius ir, kai Gilgamešas jį paleido, Žiedo agentas jau buvo nebegyvas. Tai truputį atvėsino likusius – laikydamiesi atokiau jie nenuleido akių nuo savo atkaklaus priešininko.

- Nagi,- ramiai tarė vienas iš jų.- Tu esi stiprus karys, pripažįstu. Tačiau tu – tik vienas, o mūsų – daug. Žinai, kad nelaimėsi. Jeigu pasiduosi, išloši porą valandų gyvenimo. Argi tai nebūtų protinga?

- Kur Aldora?- paklausė Gilgamešas. Jo balso aidas nuaidėjo salėje. Niekas neatsakė, tačiau tas pats agentas skėstelėjo rankomis.

- Pasiduok ir dar tikrai ją išvysi. Gilgamešas palingavo galva. - O, taip... Aš ją išvysiu... Tačiau, kaip Karūnos Apsaugos Gvardijos viršila, manau, pajėgsiu

asmeniškai apginti Aldorą nuo visų jos karališkų baimių. Agentas papurtė galvą. - Jūs pervertinate save, Gilgamešai. Esate tik žmogus, toks pat kaip mes. Ir šioje vietoje Jūsų

nebegina nei užtarnauta šlovė, nei titulai, kurių ir taip netekote. - Taip,- atsakė Gilgamešas.- esu tik žmogus. Pavargęs, piktas... išsigandęs. Tačiau žinau triuką,

kuris jus priblokštų. Todėl traukitės iš kelio. Agentas žengė į priekį. - Mes esame Žiedas. Meskite kardą arba neteksite visos rankos. Gilgamešas atleido pirštus ir leido ginklo rankenai išslysti iš rankos. Tada šypsodamasis

žvilgtelėjo į prakaituotą delną ir užsimojo ranka. - Žiedas... išformuojamas. Akimirką ore sužibo mažytis ugnies rutuliukas, kuris išsviestas aukštyn trenkėsi į lubas. Tada

sugrumėjo akmens luitai ir salę užpildė dulkių debesis. Gilgamešas spėjo panerti baseine, kai storos lubų atplaišos užvirto tą vietą, kur jis ką tik stovėjo. Jis išvydo, kaip greta jo grimzta kokį centnerį sveriantis luitas ir panėrė giliau. Ūmai Gilgamešo širdis virptelėjo – jis išvydo povandeninį tunelį. Jausdamas, jog jau pradeda trūkti oro, Gilgamešas iš visų jėgų nusiyrė pirmyn. Laimei, šis buvo tiesus ir gana trumpas. Gilgamešas išniro identiškame kvadratiniame baseine ir, įsitvėręs į šio kraštą, dar ilgai burna gaudė orą.

Tuo tarpu Nadiras perlipo keletą storesnių luitų. Su nežymia šypsena veide jis apvertė ant nugaros vieną be žado tįsančią būtybę, kurios drabužiai buvo papilkėję nuo dulkių. Ši buvo nebegyva.

- Vadinasi, Olivija jį šio to išmokė...- susižavėjęs Nadiras papurtė galvą.- Dėkui tau, Salamandra...

Baseinas, kaip ir didžioji salės dalis, buvo užverstas akmens luitais. Tačiau užgriuvusios lubos atvėrė angą į viršutinį aukštą. Nadiras be vargo užkopė akmenų krūva ir pasilypėjęs pateko į tokią pat, tik erdvesnę salę, kuri baigėsi plačiu tamsoje skendinčiu koridoriumi.

Gilgamešas lėtai išlipo iš baseino. Kūną purtė silpnumo drebulys, sukosi galva. Jis tik dabar

prisiminė, jog ilgą laiką nebuvo normaliai valgęs. Abejomis rankomis suspaudęs smilkinius, Gilgamešas užmerkė akis ir, lūpomis jausdamas svaigų kartulį, pajuto atslenkant ramybę.

- Pagaliau,- sukuždėjo jis.- pagaliau... - Pabusk, Gilgamešai... Jis pramerkė akis. Šios gyvai spindėjo sidabru. Atsistojęs Gilgamešas nelauktai pajuto jėgų

antplūdį. Apsižvalgęs išvydo bestovįs apskritoje salėje, kurios pasieniais stovėjo juodais šarvais vilkintys riteriai, atrėmę kardus į grindis. Gilgamešas priėjo prie vieno jų ir pirštu spragtelėjo į tuščią šalmą. Tada šyptelėjęs pasičiupo kardą, iš kito šarvų komplekto – skydą. Ant pastarojo nebuvo jokių skiriamųjų ženklų, visa ginkluotė buvo juoda, lyg apdeginta, tik kardų ašmenys tamsiai raudoni.

Iš salės buvo du išėjimai priešingose jos pusėse. Vienas jų – pro aukštas dvivėres metalines duris tačiau šios, Gilgamešas įsitikino truktelėjęs žiedinę rankeną, buvo užrakintos. Tad jis pasuko link plačių laiptų, kylančių aukštyn. Salėje buvo gana tamsu, tačiau kylant laiptais buvo galima išvysti gana plačias arkines ertmes, pro kurias skido gaivi dienos šviesa. Priešais bolavo arka, prieš kurią baigėsi laiptai. Ten tikriausiai laukė dar viena tuščia salė. Gilgamešas pamanė, kad visa tai jam atrodo jau kažkur matyta ir nejučiom šyptelėjo nuo tokios minties.

Priekyje kažkas buvo. Nuoga Aldora žengė žingsnį link jo, jos pavargusiame veide švystelėjo nuoširdus šypsnys... Jos basa koja nuslydo pakopa ir susvyravusi Aldora pradėjo kristi, tebetiesdama į jį rankas.

Gilgamešas išmetė kardą ir prišokęs sugriebė ją. Jo ranka sudrėko – Aldoros šone žiojėjo neplati, tačiau gili durklo žaizda.

- Negali būti...- nustėręs sumurmėjo Gilgamešas.- Kaip?.. - Jis sužinojo... Atleisk...- sukuždėjo Aldora. Gilgamešas negalėjo ištarti nė žodžio. Jis tiesiog prilaikė jos drebantį kūną, tuo tarpu Aldora

kilstelėjo ranką ir palietė jo skruostą. Gilios mėlynos akys spindėjo taip, kaip dar niekad anksčiau. - Obsidijus sužinojo, kad tyčia šoviau pro šalį... Bet gerai, kad apsimetei...- Aldora blankiai

nusišypsojo.- Tikriausiai turėčiau atsiprašyti... Tačiau aš tik norėjau susigrąžinti savo prarastą pasaulį...

Gilgamešas dar keletą minučių laikė jos kūną rankose. Aldoros dvasia užgeso sulig paskutiniuoju žodžiu jos lūpose, tačiau akys nepaliovė spindėti. Ir kažkodėl kurį laiką Gilgamešui tebeatrodė, kad Aldora gyva.

Jis lėtai užnešė jos kūną laiptais. Tada pakėlė ryškias pilkas akis į Obsidijų. - Tu niekada nebuvai jos vertas... Ir šiandien aš tai įrodysiu.

DVIDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

Prologas

„Mirusieji turi begalybę laiko.“ Žilvinas

Kartais bandau įsivaizduoti jausmą, kuris užplūdo, kai pirmąsyk išvydau šviesą. Vargu, ar kada

nors įstengsiu prisiminti, tačiau žinau, jog tai glūdi kažkur giliai manyje ir niekada nebeišnyks, net jeigu aš mirsiu.

Kartais svarstau, jog būtų įdomu susapnuoti gyvenimą ir vėl patirti jį visą – nuo pradžių ligi pat galo. Grįžti į tuos laikus, kai visi buvome laimingi...

Kadaise aš paklausiau, ar laiko išties nebegalima pakeisti. Mano tėvas, kurį labai mylėjau, man teatsakė liūdna šypsena, kurios tada nesupratau. Aš tebebuvau maža princesė, žaidžianti savo sode, o jis... Aš jo niekada gerai nepažinojau. Jis man buvo tarsi sargas. Ir tik dabar, visas padarytas klaidas galėdama įžvelgti veidrodyje, aš jaučiuosi jam dėkinga, nes jis gana ilgai saugojo mane nuo žiauraus pasaulio, kuriame išgyvena tik dar žiauresni. Joks blogas ženklas man nepasirodė tą naktį, kai kilo Pirmasis karas, ir dar ilgai mėnesiena švietė mano padangėje, kol tėvas saugojo mūsų namus. Tik dabar aš jaučiu jam dėkingumą, nes ilgai nesupratau, kad vienintelis krislas, išlikęs dūžtančiame pasaulyje, buvo mano sodas, kurį tėvas bandė apsaugoti, nes nenorėjo, kad aš sužinočiau apie karą. Aš žinau, kaip tai jam buvo sunku. Taip pat žinau, kaip stipriai Salamandra nekentė mano tėvo ir kaip ji mėgavosi ta akimirka, kai parodė man, kaip nyksta viskas, kuo buvau mokoma tikėti. Tačiau negaliu kaltinti ir jos, nes esu sugriovusi daugiau gyvenimų dėl kur kas mažesnių ambicijų.

Kažkas užlūžo manyje tą dieną – užmerkusi akis aš teberegiu šviesią tėvo rūmų salę, vergus, kurie lenkiasi man einant... Aš sustoju balkone ir išvystu slėnyje besidriekiantį Pilkąjį miestą, kuris jam valdant tapo viso pasaulio centru – sostine.

Kažkas užlūžo manyje tą dieną ir mano kūnas pradėjo lėtai mirti. Aš tapau nebepanaši į save ir pabėgau tolyn į šiaurę. Tik apsupta ledo galiu tapti tokia kokia buvau kadaise. Tik jausdama stingdantį šaltį įstengiu prisiminti nors akimirką iš tų šiltų naktų savo sode...

Mudvi su Salamandra esame panašios, taip pat, kaip ir aš su savo tėvu. Salamandra visada tikėjo teisingumu. Mano tėvas troško absoliučios valdžios bei visiško tobulumo. Aš žinau, jog tu kaltini save, nes tapau monstru, tačiau tai ne tavo kaltė. Kaip galima sukurti ką nors tyra, kai karas rusena tavo kraujyje... Nutiko taip, kaip turėjo nutikti.

Aš visa tai žinau ir jau seniai nesiekiu keršto, nors ir išliksiu tavo pavojingiausiu priešu, kol nesiliausi kovojęs pats. Mudu esame svajotojai ir ieškome savo utopijos. Man dar teks tūkstantį kartų tave įskaudinti, tačiau galiausiai mes tapsime laimingais. Aš tik noriu grąžinti tau – ir visiems kitiems – dalelę tų akimirkų, kurios mus įkvėpė ir teikė vilties gyventi visus šiuos metus. Aš tik noriu grąžinti pasaulį, kuris priklauso mums.

Paskutinis Krištolo Karalienės laiškas Laiko Valdovui

Pirma dalis

„...mes išėjome kartu... Ir nieko nebeliko, tik besielė tuštuma...“ Larzas

Lengvų žingsnių aidas atsimušė nuo plataus koridoriaus sienų ir stambių akmens kolonų. Smulki, mergaitiška jaunuolio figūra skubiais mažais žingsniais judėjo į priekį. Ilgų garbanotų šviesių plaukų apsuptame veide atsispindėjo nerimas ir ryžtas.

Koridoriaus lubas puošė spalvota freska, kurioje buvo nutapytas auksinių liūtų apsuptas vyras, laikantis ant rankų jaunos nuogos merginos kūną. Keistas ilgesys, o gal ir gailestis atsispindėjo šio vyro veide, ir eidamas jaunuolis kaskart nejučia pakeldavo akis. Tačiau šįkart jis nestabtelėjo.

Koridorius baigėsi didžiuliu apskritu veidrodžiu, papuoštu žvilgančiais stiklo kristalais. Jaunuolis sustojo. Veidrodyje galėjo išvysti visą ilgą koridorių, siaurėjantį tolumoje. Netgi gabalėlį paslaptingos lubų freskos... Tačiau veidrodis niekada neatspindėjo jo paties. Tai savotiškai ramino jaunuolį ir teikė jam pasitikėjimo.

Ištiesęs smulkią ranką, jis palietė žibantį atspindį ir šis suraibuliavo. Atspindys išbluko, pradėjo keistis... prieš akis išniro plati salė su balkonu už lenktos arkos, kalnų viršūnės tolumoje... Jaunuolis giliai įkvėpė ir žengė vidun.

Ji stovėjo ten, kur jis ir tikėjosi, ten, kur visada išvysdavo ją laukiant. Salės gilumoje, slepiama šešėlio, įsmeigusi svajingą žvilgsnį į anapus arkos atsiveriančius padangės tolius. Ji vilkėjo pilka prigludusia suknele, kuri sužvilgėjo jai atsisukant. Pilkus į kuodą surištus plaukus rėmino lygi nepuošni geležinė diadema, ties kakta truputį išlinkusi žemyn, lyg „v“ raidė.

Jaunuolis sustojo. Ji pamojo jam ranka. - Neseniai vienas mano pažįstamas paklausė, ką galvoju regėdama šį vaizdą...- moteris vėl

atsisuko į kalnus.- Man įdomu, ką atsakytum tu. Jaunuolis priėjo arčiau. Jo blyškiame rimtame veide šmėstelėjo žiaurus šypsnys. - Visada norėjau paklausti... Ar tai tikra? Moteris atsisuko į jį. - Taip. - Tačiau jei kas nors sudaužytų veidrodį... Už jo nieko nerastų?- jaunuolis pakreipė galvą.-

Mane visada trikdė magija... - Baiminiesi iliuzijų? Be reikalo – dažnai jos padeda suvokti tikrovę, kurioje gyvename...

Veidrodis tėra durys. Jos gali atsiverti visur tau panorėjus. Ji žengė į priekį ir sustojo balkone, pasirėmusi į akmeninius turėklus. Debesys, užkloję dangų,

spindėjo akinamu baltumu, tačiau ant žemės vis tiek krito pilkšvas šešėlis. - Šią pilį pastatė Laiko Valdovas. Jis pardavė ją man. Jaunuolis krūptelėjo, tačiau neištarė nė žodžio. Moteris atsisuko. Jos pilkos negyvos akys

nuslydo pašnekovo veidu tarsi nepažindamos jo. - Aš brangiai sumokėjau. Manau, ši kaina gali būti per didelė. Jaunuolis pakreipė galvą. - Aš Jus palaikysiu, kad ir koks tai būtų sprendimas. Ūmai moters akys ryškiau suspindo. Ji nežymiai suraukė antakius. - Šalia tavęs jaučiuosi keistai. Tarytum būčiau pamiršusi kažką nepaprastai svarbaus. Kiek tau

metų? Jaunuolis gūžtelėjo pečiais. - Sunku pasakyti. Niekada neskaičiavau prabėgusių dienų – laikas man seniai nustojo

reikšmės... Moteris išsiblaškiusi palingavo galva. Po to jos veidas surimtėjo. - Mažiau nei prieš valandą tu įžengei į šią tvirtovę tikėdamasis, jog gausi eilinį įsakymą ir vėl

iškeliausi toli... su savo vyrais. Tačiau kai tu vėl žengsi pro pilies vartus, bus prabėgęs tūkstantis metų... Pasaulis atrodys kitaip – aš pralaimėsiu karą, Galijus nužudys Obsidijų... Žmonės išplis

žemyne ir mūsų vardas pranyks kartojamas daugelio lūpų... Mes tapsime legenda ir tokie liksime... Iki tos akimirkos, kai tu vėl žengsi pro šiuos vartus.

Ji atsisuko į jaunuolį. Šis krūptelėjęs papurtė galvą. - Aš... nesuprantu... Moteris ištiesė ranką ir palietė jo petį. - Aš daugybę sykių siunčiau tave ir tavo komandą į mirties nasrus, tačiau jūs vis sugrįždavote...

Jūs vieninteliai likote man ištikimi. Todėl skirsiu jums atsakingiausią užduotį. Jūs miegosite tūkstantį metų... Galbūt nieko nejusite, o galbūt jums teks šimtmečiams klaidžioti sapnų ir prisiminimų labirintuose... Galbūt pabudęs neprisiminsi manęs ar kas tu esi, tačiau jeigu ši kelionė pavyks... Mes amžiams susigrąžinsime prarastą rojų.

Jaunuolis žengtelėjo atgal. Jo veidu perbėgo šešėlis. - Jūs laimėsite šį karą. Mums nereikia tūkstantmečio... Ji papurtė galvą. - Yra taip, kaip turi būti. - Aš galiu Jus apsaugoti... - Tu jau padarei labai daug, Bevardi. Galbūt daugiau nei kas nors kitas. Tačiau man reikia, kad

tu ryžtumeisi šiam žygiui. Jaunuolis lėtai linktelėjo. Moteris apsigręžė ir grįžo į salę. Jos gale stovėjo veidrodis, identiškas

buvusiam koridoriuje. Moteriai priėjus atspindys nestipriai suraibuliavo. Jaunuolis išvydo erdvią apskritą salę, kurioje stovėjo žiedais išdėlioti stikliniai karstai. Jaunuolis priėjo arčiau ir suraukė antakius. Karstai jau buvo užimti. Visi, išskyrus vieną, stovintį salės centre.

- Ten mano vyrai...- nustebęs nutęsė jaunuolis. Moteris linktelėjo. Jaunuolis atsisuko į ją. - Kada jie pabus? - Kai tu jiems įsakysi. Jis atsigręžė į veidrodį ir giliai įkvėpė. Tada palietė raibuliuojantį atspindį ir šis subliuško

virsdamas vandens lašeliais, kurie tuoj pat ištiško ant grindų. Pro atsivėrusią angą jaunuolis žengė į salę. Priėjęs prie tuščio karsto atsisuko ir išvydo veidrodį, tačiau šis terodė blausų pačios salės atspindį. Be jo paties.

Jaunuolis nužvelgė karstą. Jo pagrindas buvo papuoštas žvilgančiais krištoliniais kristalais, o dangtis iš lygaus skaidraus stiklo. Dangčio centre, maždaug ties gulinčiojo krūtine, stikle buvo išraižyta žvaigždė su daugybe plonų spindulių. Jaunuolis švelniai palietė dangtį. Šis be vargo pasikėlė. Dangtis buvo pritvirtintas vyriais, tarsi durys, tačiau atidarant nekėlė nė mažiausio garso. Šyptelėjęs jaunuolis atsigulė. Vidus buvo išklotas minkštu aksomu, buvo net aksominė pagalvėlė.

„Visai patogu“,- pamanė jaunuolis ir užvėręs dangtį užmerkė akis. Pajutęs kūnu perbėgusį šaltį, jis nusipurtė ir praplėšęs vokus įsispoksojo į apdulkėjusį stiklo

gaubtą. - Ir kas toliau? Turėčiau tiesiog užmigti?- jaunuolis šyptelėjęs papurtė galvą. Pro gaubtą jis

galėjo matyti lubas. Šias taip pat puošė freska, tik daug senesnė, suskilinėjusi. Joje buvo pavaizduotas jaunas vyras, rankoje laikantis triašmenį kardą. Jaunuolis be vargo atpažino Obsidijų – šis vienintelis naudojo tokį ginklą. Priešais jį stovėjo neaiški išblukusi figūra. Jaunuolio lūpomis perbėgo paniekos vypsnys – Obsidijus nebuvo vertas, kad jį kur nors tapytų. Jis tapo išdaviku ir nusipelno mirties.

Ūmai jaunuolio akys apsistojo ties žvaigžde, išraižyta gaubte, maždaug jo krūtinės lygyje. Jos nebebuvo. Vienintelis tiesus brūkšnys teliko iš daugybės plonų spindulių, atsišakojančių nuo centro. Išblyškęs jaunuolis negalėjo atitraukti gelsvai rudų akių nuo to brūkšnio. Žvaigždės simbolis reiškia laiką. Spinduliai dažniausiai žymi metus. Ir dabar jų nebeliko.

Jaunuolis stumtelėjo karsto dangtį, tačiau šis tik nežymiai suklibėjo. Apimtas įniršio, jis ranka vožė per dangtį. Nežymi vibracija perbėgo lygiu stiklo paviršiumi, tačiau dangtis nepajudėjo.

„K ą gi,- pamanė jaunuolis,- gyvenime nieko nėra lengvo... Kumščio smūgiu jis įstengė suskaldyti gaubtą. Po antrojo smūgio suskambėjo dūžtančio stiklo

garsas ir šukės pažiro jam ant veido. Jis iškišo ranką laukan, sukandęs dantis iš skausmo, ir apgraibomis ieškojo paslėptos rankenos. Sulig kiekvienu judesiu praskelta stiklo plokštė pjaustė jo odą. Galiausiai, paimtas įniršio, jis staigiai sulenkė kelius ir smogė jais. Dangtis vis dar nepasidavė. Dar po kelių nesėkmingų bandymų jį atidaryti, jaunuolis pradėjo daužyti dangtį ir kojomis. Skildamas stiklas dusliai braškėjo, tarsi juokdamasis ar grasindamas. Galiausiai vyriai pasidavė, tačiau tik tada, kai didžiulės skylės žiojėjo bent trejose dangčio vietose.

Jaunuolis išsiropštė laukan. Jo drabužiai, veidas, rankos ir kojos buvo išvagoti pailgų pjūvių bei mėlynių. Kairiajame skruoste tebebuvo įsmigusi pailga šukė, nežymiai žvilganti blausioje šviesoje, kurią skleidė patys karstai, sustatyti spirale.

Jaunuolis išsitraukė šukę ir leido jai nukristi ant grindų. Tada nušlubčiojo prie artimiausio karsto ir be vargo suradęs atšovė žvilgančią rankeną, kuri prilaikė dangtį.

Viduje gulėjęs demonas pramerkė akis. Jo veidas buvo pilkas, sudžiūvęs, apatinėje galvos dalyje žiojėjo siauros angos, pro kurias išlindo plonyčiai liežuvius primenantys čiuptuvai. Jaunuolis, be jokios nuostabos ar išgąsčio, ramiai stovėjo, kol ore nardantys čiuptuvėliai prisilietė prie jo skruosto. Demonas sukrutėjo ir atgręžė į jaunuolį tuščias akiduobes.

- Ar tai Jūs, šeimininke...- sugergždė balsas, toks pat sudžiūvęs, kaip jo oda.- Užuodžiu kraują... Ar kas nors atsitiko?

- Turėjau tam tikrų techninių nesklandumų...- jaunuolis atsitraukė leisdamas demonui išlipti. Šis atsisėdo karste ir sukiodamas galvą akiduobėmis apmetė salę. Pailgėję čiuptuvėliai raižė orą, atlikdami uoslės ir regėjimo funkcijas.

- Kiti... dar nepabudę? - Tai pažadink juos, Virpuly,- jaunuolis apsisuko ir žengė link salės sienoje esančių dvivėrių

durų.- Ir paskubėk. Nekantrauju išvysti, kaip atrodo tas naujasis tūkstantmetis... Antra dalis

„...aš tik norėjau susigrąžinti savo prarastą pasaulį...“ Aldora

Aldora žengė pro arkinį praėjimą ir išvydo erdvią stačiakampio formos salę, kurios lubas puošė

nakties dangų vaizduojanti freska. Salės grindys buvo nelygios – jose vinguriavo ploni grioveliai, kurie pynėsi tarpusavyje į įvairius sudėtingiausius raštus. Kairėje buvo iškirstos arkinės langų angos, pro kurias sruvo šaltas kalnų oras. Kitoje salės pusėje stūksojo akmeninės kolonos. Salės gale stovėjo stiklinis karstas, kuris šaltai žibėjo nutviekstas atsitiktinių saulės spindulių. Vieniša raudona skraiste prisidengusi būtybė stovėjo palinkusi virš skaidraus gaubto ir žvelgė į vidų. Aldora lėtai artinosi atsargiai žengdama basomis kojomis.

Vis dėlto, Obsidijus atsisuko ir ji sustingo salės viduryje. Jo blyškiame veide nebuvo nieko daugiau, tik nusivylimas.

- Aš maniau, kad rasiu ją čia... kad susigrąžinsiu ją. Jis nusigręžė nuo tuščio karsto. Aldoros lūpomis perbėgo keistas vypsnys. - Jos negali čia būti. Šis karstas priklausė man. Obsidijus papurtė galvą. - Tu liepei mane čia atgabenti... kartu su juo. Nes Krištolo Karalienė būtų to norėjusi. Aš

pabudau šioje salėje. Jis lėtai pakėlė į ją išvargusias tamsias akis.

- Aš tave paskutinį kartą mačiau toje dėžėje. Tačiau ji buvo ne čia. Tik keletą akimirkų žvelgiau į tavo veidą, tačiau dabar man atrodo, jog tai buvo ištisa amžinybė. Aš tave mačiau, tu manęs – ne.

Aldora žengė artyn. Jos rankoje tamsavo trumpas durklas. Obsidijus lėtai papurtė galvą. - Aš taip tikėjau, jog mudu galime susigrąžinti visa, ką praradome... Ligi pat šios minutės. Ir tik

dabar, įžengęs į šią tuščią šaltą menę, aš supratau – visa, ko tetrokšta ji – tai amžina žiema, kurioje mes vis dar laimingi, sustingę lede ir užpustyti sniego.

Aldora papurtė galvą. Jos akyse sublizgo ašaros. - Tu visada ja abejojai... Ji tave įspėjo dėl Galijaus ir tu nepaklausei...- Aldoros veidas buvo taip

arti jo, jog jiedu galėjo jausti vienas kito alsavimą.- Tačiau viskas, ką ji sakė, buvo tiesa. Ši pranašystė – taip pat.

Obsidijus pakreipė galvą. Jo tamsios akys sužibo. - Gilgamešas... Tu jo nenušovei. Jis kreivai šyptelėjo ir pradėjo eiti aplink ją ratu. Aldora tokiu pat greičiu gręžėsi jo pusėn. - Žinai, kartais aš galėjau girdėti tavo mintis... Kartais jausdavau, kai prašydavai mano

patarimo, kartais net matydavau pasaulį tavo akimis... Aš visada jaučiau jo slaptą buvimą. Netgi kai ištrėmei jį... Padarei tai ne sava valia, o todėl, kad aš to norėjau...- Obsidijaus veidas persikreipė, tačiau Aldora išliko rami. Ji mąsliai šypsojosi. Ūmai Obsidijus sustojo priešais ir įbedė į ją savo rūsčias akis.

- Ar gerai pameni visą pranašystę, Aldora? - Taip. Joje sakoma, kad išrinktojo kraujas prikels Krištolo Karalienę... Ir vėl atgims demonų

galybė,- Aldora nenuleido nuo jo akių. Obsidijus pakreipė galvą. - Ten sakoma ne visai tai... Tu galbūt vienintelė gali žinoti tikrąją jos versiją. Krištolo Karalienė

be abejo nenorėjo, kad aš sužinočiau, tačiau, taip ilgai gyvenęs tavyje, jutau tavo slapčiausias baimes ir didžiausias viltis... Tu bijai to, kas dabar turi įvykti, Aldora. Nes Krištolo Karalienę gali prikelti tik karaliaus kraujas, kurį pralies tas išrinktasis...

Aldora užsimojusi smogė jam durklu. Tai įvyko greičiau, nei kobra spėtų kirčiui kilstelėti galvą, tačiau Obsidijus be vargo sugriebė jos ranką, kuri taip ir sustingo iškelta ore. Liūdnai nužvelgęs Aldorą, kuri iš visų jėgų mėgino jį pergalėti, Obsidijus vikriai užlaužė jos ranką, sugriebė pro pirštus išslydusį durklą...

- Aš buvau pasiryžęs tokiai lemčiai, Aldora, nes žinojau, jog liksi vienintelė iš trylikos vaikų... Tačiau Gilgamešas vis dar gyvas, tiesa? Tad ar tikrai...

Obsidijus stumtelėjęs paleido ją ir Aldora apsisukusi spirale parkrito ant grindų. Jis tebestovėjo prieš ją vartydamas durklą. Šio ašmenys buvo visiškai juodi, lyg apdegę.

- ... Ar tikrai tu esi išrinktoji, Aldora? Ji atsistojusi liuoktelėjo ant jo lyg pantera. Švystelėjo durklas. Obsidijus dar kurį laiką žvelgė į

mėlynas plačiai atmerktas akis, tada galop paleido ją ir nusigręžė. Ašmenys, kuriuos jis laikė, blizgėjo nuo kraujo.

Aldoros veide atsispindėjo nuostaba. Nežymiai pravėrusi burną, ji žengė keletą žingsnių atatupsta, link įėjimo į salę... Tada apsigręžė, susvyravo, ir krito laiptais žemyn.

Tačiau Obsidijus to nematė. Nenorėjo matyti. Jis tik tvirčiau suspaudė durklą ir laukė nenuleisdamas akių nuo blausaus savo atspindžio stikliniame karsto gaubte.

Jis girdėjo jų balsus. Jautė patankėjusį Gilgamešo alsavimą šiam pasiekiant vis aukštesnę pakopą. Ir vienintelis dalykas, dėl kurio Obsidijus pagailestavo Gilgamešui įžengus į salę, buvo tai, jog neišplėšė Aldoros iš karsto dar tada, prieš tūkstantį metų, ir neleido jai mirti greta.

- Tu niekada nebuvai jos vertas... Ir šiandien aš tai įrodysiu. Obsidijus lėtai apsigręžė. Gilgamešas atsargiai paguldė Aldoros kūną ant grindų. Primerkusi

akis, svajingai pravėrusi burną... Atrodė, lyg ji tiesiog miegotų. Obsidijaus veide šmėstelėjo keista

mina. Jis nusimetė raudoną skraistę, pridengusia jo nuogą kūną, ir tamsiomis akimis pervėrė Gilgamešą.

- Aš žinau, kodėl tu čia. Turėjau susiprasti anksčiau. Gilgamešas buvo beginklis, tik su apskritu tamsiu skydu, odinėmis juostomis ir sagtimi

pritvirtintu prie kairiosios rankos. Jo sidabrinėse akyse spindėjo gyvas įniršis, o perkreiptame veide nebuvo nieko daugiau, tik beribis ryžtas. Obsidijus lengvai šyptelėjo.

- Ar žinai, kam kadaise priklausė šis skydas, Gilgamešai? Juoda spalva... Kaip gerai tai prisimenu – pavojingiausių ir niekingiausių žudikų, kurių atsižadėjo pasaulis, būrys, pramintas Pasmerktųjų ordinu, išsiskyrė juodais šarvais ir skydais... Žinai kodėl? Nes jiems neleido turėti herbo ar vėliavos, kadangi šie šlykštūs padarai buvo niekinami tiek sąjungininkų, tiek įtakingų Krištolo Karalienės rėmėjų... Negi tikrai toks nori stoti su manimi į kovą?

Gilgamešas nusisegė skydą ir šis dusliai bambtelėjo ant grindų. - Man nereikia ginklų, kad tave įveikčiau. Lengva šypsena žaidė Obsidijaus veide, kai jis pakreipė galvą. - Šiandien jau esu tai girdėjęs... Ar tai ne to pirato, kurį dabar, surakintą kaip šunį, saugo Žiedas,

žodžiai? Gilgamešo lūpose švystelėjo keista mina. - Aš galiu kai ką, ko negali jis... Staigiai užsimojęs ranka jis išsviedė į orą mažą ugnies kamuoliuką, kuris sužibo visomis

vaivorykštės spalvomis apšviestas saulės, prasiskverbusios pro langus. - Linkėjimai nuo Salamandros... Galingasis Obsidijau. Obsidijaus veidas persikreipė. Nuo sprogimo sutrūkinėjo lubos salės gale, o iš sienos teliko

akmenų krūva. Šie šnypštė ir tamsavo laižomi liepsnų, kurios greitai nurimo tepalikdamos tik salsvus dūmus. Gilgamešas atsitiesė. Kairysis lūpų kamputis nežymiai kilstelėjo viršun, tačiau tai nebuvo šypsena.

Jis nusigręžė, kai salėje pasigirdo tylus ir kupinas šalto įniršio Obsidijaus balsas. - Negi iš tiesų manei, kad tau pakaks tik to? Besisklaidant dūmų užsklandai ryškėjo raudonas akmeninis veidas bei trišakė uodega, kuri

pakelta nežymiai lingavo maždaug jo galvos aukštyje. Stovėdamas šonu į jį, Gilgamešas bereikšmiu veidu nužvelgė šią dabar jau į žmogų visiškai nepanašią būtybę, kuri lėtai, tačiau užtikrintai artinosi. Saulės šviesoje žybtelėjo dulkelės, sklandančios salėje, ir akimirką buvo galima išvysti du auksinius liūtus, stovinčius abipus Gilgamešo ir oriai stebinčius besiartinančią Obsidijaus figūrą.

Obsidijus liuoktelėjo į priekį. Akimirką salę nutvieskė blyksnis – Gilgamešo rankoje nušvito ugninis rimbas, kuris traškėdamas ir raitydamasis smogė demonui per krūtinę. Obsidijus sukryžiavo rankas ir atlaikė smūgį, nors trumpam ir vyptelėjo iš skausmo.

- Salamandra... viso to tave išmokė? - Kartais improvizuoju,- atsakė Gilgamešas. Kurį laiką juodu žvelgė vienas kitam į akis. - Visa tai tik dėl keršto?- tarstelėjo demonas. - O, taip...- šaltas šypsnys šmėstelėjo Gilgamešo veide. Obsidijus kreivai šyptelėjo. - Aldora niekada nebūtų su tavimi pasilikusi. Tu buvai jai niekas. Priemonė tikslui pasiekti... - Jei tas tikslas - tu, jis gerokai pervertintas...- neslėpė paniekos Gilgamešas. Ūmai Obsidijus atsidūrė jam už nugaros ir atsainiu spyriu partėškė Gilgamešą ant grindų. Šis

nespėjo apsidairyti, kai pajuto akmeninius raudonų pirštų gniaužtus sau ant kaklo. Obsidijus nepaprastai įdėmiai žvelgė į pilkšvas priešininko akis.

- Iš visų trylikos tik tu supratai savo tikslą... Tik tu ir Aldora. Tam tikra prasme, ji pasiaukojo dėl tavęs. Ironiška...- šyptelėjo Obsidijus.- Jei dabar tave nužudyčiau, neišsipildytų pranašystė. Jeigu

tu įveiktum mane, tuomet aš sugrįžčiau į šį pasaulį kaip karalius... Toks, koks buvau... Ir ką man pasirinkti – akivaizdžią pagundą ar abejotiną viziją?

Sulig kiekvienu sakiniu pirštai vis smarkiau įsirėžė Gilgamešui į odą. Šis dusdamas užvertė akis...

Blykstelėjo akinama balta šviesa. Nustebęs Obsidijus pakėlė akis, kai didžiulis švytintis liūtas šoko ant jo ir nubloškė demoną šalin.

Salė siūbavo ir dvejinosi Gilgamešo akyse. Jis užuodė svylančios mėsos dvoką. Pakreipęs galvą išvydo iki baltumo įkaitusį liūto siluetą, dviem letenom prispaudusį Obsidijų prie grindų. Gilgamešas juto demono priešinimąsi, tačiau šis nebuvo itin stiprus. Vyriškis sverdėdamas atsistojo. Raudoni pirštų kontūrai tebebuvo įsirėžę jam ant kaklo.

Gilgamešas kažką užkliudė koja ir susiraukęs pakėlė nuo žemės durklą. Nuo juodų ašmenų kaptelėjo kraujo lašas. Susiraukęs vyriškis atsisuko į Obsidijų. Liūtas ėmė blankti ir veikiai išgaravo, tad Obsidijus irgi jau stojosi, taip pat netvirtai tebesilaikydamas ant kojų.

Truputį svirduliuodami juodu nusišypsojo vienas kitam. Raudona Obsidijaus kaukolė nerodė jokių jausmų. Trišakė uodega nežymiai suvinguriavo jam už nugaros.

- Nagi. Ateik ir užbaik visa tai. Gilgamešas palenkė galvą. Ūmai tamsus siluetas šmėstelėjo lange. Akimirką Gilgamešą apakino nuo išsviesto dalgio

ašmenų atsispindėjusi saulės šviesa. Greičiau, nei gali judėti žmogus, Obsidijus liuoktelėjo ant jo. Jis vis dar tebebuvo ore, kai tebeskriejantis dalgis perrėžė demono liemenį pusiau. Gindamasis

Gilgamešas smogė durklu ir šis pervėrė Obsidijaus krūtinę. Tamsus deginantis kraujas aptaškė akmenines kolonas, sienas bei grindis. Nustėręs Gilgamešas

paleido viršutinę Obsidijaus dalį ir ši dusliai šlumštelėjo ant grindų. Tuo tarpu Nadiras priėjo prie vienos kolonos ir ištraukė dalgį, kurio kotas buvo ligi pusės įsirėžęs į akmenį.

Priėjęs prie Gilgamešo, Nadiras apvertė Obsidijų ant nugaros. Tuo tarpu Gilgamešas išblyškęs stebeilijosi į dalgį, kurį Nadiras tebelaikė rankoje.

- Kaip, po velnių, veikia tas daiktas? Nadiro žvilgsnis pasikeitė išvydus durklą. Jį ištraukęs jis akimirką pavartė rankose, tada

atsainiai nusviedė šalin, tarytum bijodamas susitepti. - Ar jis buvo vis dar gyvas, kai tai padarei?- ramiu, tačiau lediniu balsu paklausė Nadiras.

Gilgamešas nusisuko. Jam svaigo galva, o nuo išdarkyto lavono, kurio perkirstos žarnos neaiškiomis išskyromis pataškė pusę salės, vaizdo pradėjo pykinti. Tačiau netrukus vėl suskambo aiškus ledinis Nadiro balsas.

- Ar tai tu jį nužudei? Gilgamešas gūžtelėjo pečiais. - Gali būti. O gal ir ne. Kam dabar rūpi? Nadiras priėjo prie lango. Jo veidas atrodė dar blyškesnis nutviekstas saulės. Tuo tarpu

Gilgamešas nuleidęs galvą stebeilijosi į grindis, jose išraižytus ornamentus. Kai kurie jų patamsavo prisipildę Obsidijaus kraujo.

Ūmai Gilgamešas suvokė, jog gali perskaityti žodį. Vieną vienintelį, kuris jam buvo pašnibždėtas dar šį rytą ir kuris atvedė jį čia.

- „Pabusk“...- lėtai ištarė Gilgamešas. Nadiras staigiai atsisuko. - Ką? Gilgamešas papurtė galvą. Vaizdas pradėjo lietis. Galvoje skambėjo neaiškus čypimas. Nadiro žvilgsnis nuskydo runomis, kurias pripildė kraujas. Prikandęs lūpą demonas akimirką

atrodė susikrimtęs... Tačiau, kai atsisuko į Gilgamešą, jo veidas buvo ramus.

- Turi dingti iš čia. Tuoj pat. - Neturiu kur eiti...- apsilaižęs sukepusias lūpas sumurmėjo Gilgamešas. - Jeigu greitai neišsinešdinsi iš čia, mirsi,- ramiai tarė Nadiras ir žengė link lango.- Neįmanoma

pakeisti to, kas jau įvyko,- dar pasakė atsigręžęs ir liuoktelėjo laukan. Prišlubavęs prie palangės Gilgamešas žvilgtelėjo pavymui. Langas buvo iškirstas keliolika metrų virš akmeninio šventyklos kiemo. Maždaug tokiame aukštyje priešais bolavo akmeninis kupolas ir keletas siaurų smailių bokštelių. Nadiro nebebuvo nė ženklo.

Papurtęs galvą Gilgamešas nužvelgė blyškų Aldoros kūną, tebegulintį ant grindų. Atrodė, jog ji paprasčiausiai miega.

Epilogas

„Tobulybė – tai tavo liga ir didžiausia silpnybė...“ Krištolo Karalienė

Joks blogas ženklas man nepasirodė tą naktį, kai kilo Pirmasis karas, ir dar ilgai mėnesiena

švietė mano padangėje, kol tėvas saugojo mūsų namus... Juodais šarvais vilkintys riteriai įžengė į šešėlyje snaudžiantį šventyklos kiemą, iš visų pusių

supamą aukštų sienų ir bokštelių. Jų priešakyje žengė smulkaus sudėjimo vaikinas, kurio ilgi garbanoti aukso spalvos plaukai nevaržomai krito ant pečių.

Kadaise aš paklausiau, ar laiko išties nebegalima pakeisti. Mano tėvas, kurį labai mylėjau, man teatsakė liūdna šypsena, kurios tada nesupratau...

Jaunuolis sustojo prie seno plačiašakio ąžuolo, kuris buvo išsikerojęs grįsto kiemo centre. Lėtai žvilgsniu apmetęs pilkšvas sienas, jaunuolis neišvydo nieko daugiau, tik negyvus aptrupėjusius akmenis, nuvargintus laiko ir drėgmės.

Taip pat žinau, kaip stipriai Salamandra nekentė mano tėvo ir kaip ji mėgavosi ta akimirka, kai parodė man, kaip nyksta viskas, kuo buvau mokoma tikėti. Tačiau negaliu kaltinti ir jos, nes esu sugriovusi daugiau gyvenimų dėl kur kas mažesnių ambicijų.

Jaunuolis atsisuko išgirdęs balsą. Iš už gretimoje sienoje pilkavusios arkos išniro figūra... antra... Šarvuoti demonai, apsirengę uniformomis, kurias vilkėjo savo paskutinę dieną, su panieka nužvelgė juodais šarvais dėvinčių figūrų grupelę.

- Maniau, kad tuos šunis paskerdė pirmus... - Žiurkės žino, kada bėgti iš grimztančios valties... Tylius šnabždesius nutraukė žvangtelėjimas – jaunuolis išsitraukė lenktą kardą ir dar ilgai

žvelgė į jo tamsius raudonus ašmenis prieš užsimodamas pirmajam smūgiui. Aš žinau, jog tu kaltini save, nes tapau monstru, tačiau tai ne tavo kaltė. Kaip galima sukurti

ką nors tyra, kai karas rusena tavo kraujyje... Šimtmečius trukusią ramybę nutraukė įsiplieskusios kautynės. Juodais šarvais vilkinti grupelė

sėkmingai gynėsi nuo kur kas didesnio būrio įvairiai ginkluotų užpuolikų. Jų šarvai ir skydai margavo įvairiausių spalvų ir ornamentikos herbais. Jie pamažu, bet atkakliai supo nugaromis susiglaudusiąją juodųjų riterių grupelę.

Ūmai kovos šlamesys nutilo. Vyrai nuleido ginklus. Kai kurie rodė ištiestomis rankomis rodė į viršų.

Kartais bandau įsivaizduoti jausmą, kuris užplūdo, kai pirmąsyk išvydau šviesą. Vargu, ar kada nors įstengsiu tai prisiminti, tačiau žinau, jog tai glūdi kažkur giliai manyje ir niekada nebeišnyks, net jeigu aš mirsiu.

Balta suknele vilkinti būtybė stovėjo balkone ir žvelgė į kieme atsivėrusią sceną. Kairioji būtybės veido pusė atrodė lyg gražios merginos, tuo tarpu dešiniąją vagoje raukšlės. Kairėje pusė guviai spindėjo kaštoninė akis, tuo tarpu dešinioji buvo pilkšva, be gyvybės ir su savotišku žiauriu pasimėgavimu sekė užvirusias kautynes.

Būtybė iškėlė ranką. Demonai išmetė ginklus. Pasigirdo duslus garsas, kai visi vienu metu kumščiais trinktelėjo į krūtines dengiančius šarvus.

Ant ištiestos būtybės rankos nusileido balta pelėda. Kairioji veido pusė mąsliai nusišypsojo, tuo tarpu dešinėje ištįso šalta žiauri šypsena.

Pamojusi ranka ji stebėjo nuskrendantį paukštį. Pelėda ūktelėjo ir demonai priklaupę vieningai nuleido galvas. Tuo tarpu balkone stovinčios būtybės žvilgsnis siekė toli – ten, kur už šventyklos bokštų ir kupolų vinguriavo pilkšva kalnuota horizonto linija... Ten nuskrido ir pelėda, baltų sparnų mostais aprėpdama padangę...

Kažkas užlūžo manyje tą dieną – užmerkusi akis aš teberegiu šviesią tėvo rūmų salę, vergus, kurie lenkiasi man einant... Aš sustoju balkone ir išvystu slėnyje besidriekiantį Pilkąjį miestą, kuris tau valdant tapo viso pasaulio centru – sostine...

- Gera sugrįžti namo,- tyliu, nežymiai gergždinčiu balsu tarė pratarė būtybė, tebesekdama tolimą paukščio siluetą, po akimirkos išnyksiantį tolumoje.

Gilgamešas lėtai svirduliavo kalnų keliu. Šventyklos pastatas pilkavo jam už nugaros ir tuoj

pranyks už artimiausio serpentino. Aš jo niekada gerai nepažinojau. Jis man buvo tarsi sargas. Ir tik dabar, visas padarytas klaidas

galėdama įžvelgti veidrodyje, aš jaučiuosi jam dėkinga, nes jis gana ilgai saugojo mane nuo žiauraus pasaulio, kuriame išgyvena tik dar žiauresni.

Netekęs jėgų Gilgamešas sukniubo ant akmens. Ištuštėjusiomis akimis jis kurį laiką žvelgė į priešais atsiveriantį kelią tarsi svarstydamas, ar verta juo eiti... Eiti ir gyventi toliau. Kurį laiką Gilgamešas taip sėdėjo pradėdamas suvokti, jog viskas pagaliau baigta.

Aš visa tai žinau ir jau seniai nesiekiu keršto, nors ir išliksiu tavo pavojingiausiu priešu, kol nesiliausi kovojęs pats...

Gilgamešas pasuko galvą išgirdęs nedarnius pavargusius žingsnius. Tamsus apdriskęs Varno apsiaustas kabojo ant išsekusio kūno plaikstomas vėjo. Blyškus, kaukolę primenantis kapitono veidas buvo dar labiau įkritęs ir tik gilios spindinčios akys rodė, jog šiame oda aptemptame skelete dar teberusena gyvybė.

Gilgamešas pakilo. Varnas priėjo prie jo. Jiedu linktelėjo vienas kitam kaip seni geri draugai. Ruda ir pilkšva akys dar ilgai žvelgė į ryškią vidurdienio saulę. Po to būtybė lėtai apsisuko, kad

galėtų nusigręžti nuo jos amžinai. Mudu esame svajotojai ir ieškome savo utopijos. Man dar teks tūkstantį kartų tave įskaudinti,

tačiau galiausiai mes tapsime laimingais. Aš tik noriu grąžinti tau – ir visiems kitiems – dalelę tų akimirkų, kurios mus įkvėpė ir teikė vilties gyventi visus šiuos metus. Aš tik noriu grąžinti pasaulį, kuris priklauso mums.

EPILOGAS

Lil ė krūptelėjo ir išpilta prakaito, atsisėdusi išplėtė akis. Laivas. Larzas. Sprogimas. Visa tai įvyko taip greitai... Lilė karštligiškai dairėsi po tamsią

belangę patalpą akmeninėmis sienomis. Dvelkė rūgščia drėgme, kaip paprastai būna kai kuriuose urvuose.

Lil ė atsistojo. Pėda pajutusi akmeninių grindų šaltį, ji suvirpėjo ir skubiai prisėdo, kad nepargriūtų. Žvilgsniu permetusi gultą, ant kurio nubudo, Lilė suraukė antakius – jis buvo keistai aukštas ir visas žvilgėjo išdabintas švytinčiais baltais kristalais... Ar tai deimantai?

Nustėrusi Lilė išvydo ir skaidrų stiklinį dangtį, kuriuo buvo galima užvožti gultą it dėžę... Ar kažkas taip uždaręs laikė ją? Drebančiomis rankomis palietusi stiklo plokštę Lil ė pabandė įsivaizduoti, kaip jaustųsi, jeigu nubudusi išvystų šį dangtį, aklinai užšautą, pasmerkusį ją lėtai mirčiai po tuo stikliniu kiautu...

Ūmai ji pastebėjo raštelį, kažkieno užkištą už vyrių. Pageltonijusi popieriaus skiautė, sulankstyta į mažą kvadratėlį ir adresuota jai. Suraukusi antakius Lilė čiupo lapelį ir išskleidė. Ji ne iškart atpažino netvarkingą, tačiau aiškią rašyseną.

Aš žinau, jog tai, ką ateityje padarysiu yra neteisinga, lygiai kaip esu įsitikinęs, jog sprendimas,

atvedęs mane čionai, buvo teisingas. Galbūt mane suprasi. Aš viliuosi, ir tai yra vienintelė priežastis, kodėl rašau radęs Okso

plunksną ir rašalo likučius. Tu turi daugybę klausimų. Noriu, kad žinotum, jog visa tai padariau tik dėl tavęs. Kitką

išsiaiškinsi pati. Netrukus nubus Larzas. Ir, jei bus lemta, judu atrasite šį tą daugiau nei šis nesibaigiantis karas.

Neieškok manęs. Neieškok savo žmonių. Žinau, kokia svarbi tau buvo ši kova, tačiau ji tęsiasi kur kas ilgiau nei tu galvojai ir niekada neatneštų tau pergalės. Tik pražūtį.

Jau seniai nemačiau tokio ramaus tavo veido... Norėčiau pasilikti ilgiau, norėčiau už daug ką atsiprašyti ir padėkoti, tačiau yra skola, kurią aš privalau grąžinti. Viliuosi, jog įvykdžiau pareigą kaip tavo brolis, ir pagaliau nustojau slapstytis nuo savo likimo.

Lil ė lėtai pakėlė saulėje nurudusį strazdanotą veidą. Didelėse žaliose akyse atsispindėjo

balkšvų, spindinčių karstų siluetai, besitęsiantys tolyn, į salės gilumą. Iš viso buvo dvylika. Treji iš jų – jau tušti.

Suglamžiusi lapelį ir suspaudusi jį prakaituotame delne, Lilė vikriai nubėgo per salę nenuleisdama akių nuo miegančiųjų veidų, šmėžuojančių karstuose. Galiausiai, neradusi to, ko ieškojo, Lilė alsuodama atsirėmė į koloną ir tyliai pravirko.

Tuo metu pasigirdo tylus spragtelėjimas. Vieno iš karstų dangtis prasivėrė ir jame atsisėdo liekno sudėjimo vyras, kuriam galėjo būti truputį virš dvidešimt. Nedidelis randelis įsirėžė kaktoje, kai suraukęs antakius jis nusižiovavo. Lilė nežymiai pravėrusi lūpas nenuleido nuo jo akių. Vyriškis dėbtelėjo į ją ir kreivai nusišypsojo.

- O čia visai patogu...- energingai paplojęs per aksomu išklotą gultą pareiškė jis. Pasigirdo aštrus skambtelėjimas. Iš kito karsto pakilęs raumeningas tvirto sudėjimo vyras

pelenų veidu apžvelgė salę. - Kur ji...- kimiai pratarė.- Ir kur esu aš? - Kažkas susapnavo košmarą?- šypsodamasis įgėlė pirmasis vyras. Antrasis jį nužvelgė taip,

tarsi norėtų tiesiog perlaužti perpus, tačiau pastarasis tik nusikvatojo. - O štai aš sapnavau nuostabų sapną. Net gailiuosi, kad teko pabusti...

- Jei nori, galiu tave sugrūsti atgal...- suniurzgė antrasis. Prasivėrė dar vienas karstas. Lilė išvydo gražų, kilnų veidą, kurį vagojo senas randas,

besileidžiantis nuo kaktos ligi pažandės ties dešiniąja akimi. Lilės akys prisipildė ašarų, kai priėjęs šis vyras palietė jos petį ir ji išgirdo ramų, artimą jo balsą:

- Neverk, Lile. Viskas bus gerai – aš daugiau niekada neleisčiau, kad tau kas nors nutiktų... Rausvai rudus Nadiro plaukus plaikstė vėjas. Jis sėdėjo atsirėmęs į uolą, žvelgdamas į nedidelį

rusenantį laužą, kuris jį teskyrė nuo juodos nakties pūgos. Ūmai vėjo šuoras, stipresnis nei kiti, užpūtė liepsną ir ledinės snaigės nusėdusios nebetirpo ant

Nadiro plaukų ir apsiausto. - Artinasi žiema,- tyliai tarė Nadiras, tarsi pats sau. Pajutęs lengvą prisilietimą prie pečio, jis kilstelėjo galvą ir nužvelgė tamsų žvynuotą būtybės

veidą. - Žiema jau seniai baigėsi,- ramiai nusišypsojo Salamandra.- Priešingai. Tai - tik ankstyvo

pavasario šalnos...