aleknaite etnines kulturos interpretacijos.pdf

202 LOGOS 61 2009 SPALIS • GRUODIS

Gauta 2009 11 08

Eglė AlEknAitė Vytauto Didžiojo universitetas

RAktAŽODŽiAi: folkloro ansambliai, liaudies muzikos gaivinimas, tautinis tapatumas, kultūriniai tapatumai.kEY WORDS: folklore ensembles, folk music revival, national identity, cultural identities.

FOlklORO AnSAmblių EtninėS kultūROS intERpREtAcijų kOntEkStAS

the context of interpretations of the Folklore Assemblies of Ethnic cultures

SummARY

the aim of the article is to analyse how the inclusion of folk culture to national identity influences interpre-tations of folklore in the movement of lithuanian folklore ensembles. From lithuanian academic texts and publications in press intended for specialists of folklore ensembles, the author discusses the revival of ethnic music as an expression of national identity; analyses how the revival of ethnic music is perceived in dis-courses of scholars who include folklore in lithuanian national identity; reviews interpretations of folklore ensembles as representative of alternative notions of folk culture and their evaluation. lithuanian national discourses and the alternative practices of the ethnic music revival perceive the aim of the revival and many important concepts (authenticity, tradition, etc.) differently. Folklore interpretations and their conflicts in the lithuanian movement of folklore ensembles depend on changing views of national identity.

SAntRAukA

Straipsnyje siekiama išanalizuoti, kaip liaudies kultūros įtraukimas į nacionalinio tapatumo turinį veikia fol-kloro interpretacijas lietuvos folkloro ansamblių judėjime. Remiantis lietuvių akademiniais ir folkloro ansam-blių specialistams skirtoje spaudoje publikuotais tekstais, aptariamas etninės muzikos gaivinimas kaip nacio-nalinio tapatumo raiška; nagrinėjama, kaip šis gaivinimas suvokiamas diskursuose, kuriuos skleidžia folklorą į lietuvių nacionalinį tapatumą įtraukiantys mokslininkai; apžvelgiamos alternatyvias liaudies kultūros sam-pratas pristatančios folkloro ansamblių interpretacijos ir jų vertinimas. lietuvos nacionalistiniuose diskursuo-se ir alternatyviose etninės muzikos gaivinimo praktikose skirtingai suvokiamas ir gaivinimo tikslas, ir dauge-lis svarbių sampratų – autentiškumas, tradicija ir kita. Folkloro interpretacijos ir jų konfliktai lietuvos folkloro ansamblių judėjime priklauso nuo kintančio tautinio tapatumo ir kuriamų naujų kultūrinių tapatumų.

JaunŲJŲ Opusai

203LOGOS 61 2009 SPALIS • GRUODIS

Lietuvių etninė kultūra, jos puoselė-jimas ir gaivinimas šiandien sulaukia nemažai mokslininkų, valstybininkų ir visuomenės dėmesio. Paprastai jo ir įvai-rių išteklių skyrimas grindžiamas beveik visuotinai pripažįstama tautiškumo ir liaudies kultūros sąsaja. Etnokultūra, jos praktikavimas folkloro ansambliuose su-vokiamas kaip vienas svarbiausių tauti-nio tapatumo1 ženklų; nepakankamas jaunimo domėjimasis ja ar „neteisingos“ interpretacijos dažnai pristatomi kaip nutautėjimo įrodymas. Vis dėlto išsamių Lietuvos folkloro ansamblių veiklos stu-dijų kol kas yra mažai, o jų autoriai be-veik nebando pagrįsti ir paaiškinti šios sąsajos, dažnai ją laužančias interpreta-cijas vertindami paprasčiausiai kaip blo-gos sovietų ar Vakarų kosmopolitizmo ir vartotojiškumo įtakos padarinius. Pvz., Vilmantė Liubinienė ir Mary E. Kelly lietuviško folkloro tyrimų ir gaivinimo istoriją aprašė iš esmės kaip XIX a. pa-baigos–XX a. pabaigos Lietuvos valsty-bingumo istoriją, folkloro ir tautiškumo sąsają priimdamos kaip aksiomą.2 Nei-giamą „neteisingų“ interpretacijų verti-nimą išsako Petras Kalnius, aptardamas etninės kultūros raišką posovietinėje Lie-tuvos visuomenėje3, Stasys Skrodenis tokias „etninį angažuotumą“ praradusias praktikas vardija kaip liudijančias smerk-tino folkloro nykimo ir folklorizmo įtraukimo į pramogų industriją ženklus.4 Išsamiausiame folkloro ansamblių tyri-me – A. Zabielienės disertacijoje, kurioje nagrinėjamas etnokultūrinės savimonės tęstinumas folkloro ansambliuose 1990–2006 m. – nuolat minimos sąvokos folkloras, etninė kultūra, tautiškumas. Jos

glaustai aptariamos, bet nuodugniai problematika, susijusi su jų turiniu, sąveika ir folkloro gaivinimu, nenagrinėjama.5 Šiose įvairaus pobūdžio studijose ven-giama lyginimų su kitų šalių folkloriniais judėjimais, nesinaudojama jau esančiais jų aiškinimo teoriniais modeliais, orien-tuojamasi į objektus, o ne procesą ir tra-dicija6 suvokiama kaip statiškas reiški-nys, autentiškumas – kaip objektyviai nustatomas požymis ir kita. Bene vienin-teliai mokslininkai, tradiciją suvokiantys kaip dinamišką procesą ir atsižvelgian-tys į kitų šalių folkloro gaivinimo judė-jimus – D. Urbanavičienė ir A. Klova.7

Į procesą orientuotos užsienio moks-lininkų studijos atskleidė, kad folkloro autentiškumą, atkuriamą tradiciją ir jos įtraukimą į tam tikro tapatumo turinius nulemia įvairių judėjime dalyvaujančių veikėjų sąveika. Pavyzdžiui, apžvelgęs įvairią liaudies muzikos gaivinimą na-grinėjančią literatūrą, Owe Ronström jį mato kaip procesą, kuriame veikia dau-gelis reikšmingų veikėjų: žinių kūrėjai, kontroliuotojai ir platintojai.8 Juniper Lynn Hill tyrė, kaip liaudies muzikos gaivinimą ir jį grindžiančias sampratas paveikė institucinis liaudies muzikos atlikėjų mokymas.9 Regina Bendix at-skleidė, kad įvairiai suvokiamo auten-tiškumo paieškos visuomet buvo svar-bios folkloro studijose ir pritaikymuose, o šios sąvokos turinys priklausė nuo suinteresuotų politinių ir rinkos veikė-jų.10 Sąveikos proceso analizė leidžia atsakyti į klausimus: kodėl autentišku laikomas būtent tam tikras tradicijos fragmentas? Kodėl būtent tam tikra etninės kultūros dalis įtraukiama į na-

ĮVADAS

Eglė alEknaitė


cionalinio tapatumo turinius, nors tuo pat metu egzistuoja alternatyvios folklo-rinių ansamblių veikloje besireiškiančios autentiškos tradicijos versijos? Kaip at-rodo nacionalizuota etnokultūra ar fol-kloras? Tokia analizė padėtų suprasti ne tik Lietuvos tautinio tapatumo kaitą, jo kūrimo mechanizmus, folkloro ansam-blių vaidmenį, bet ir dabartinę folkloro raidą, aktualizuojamus žanrus, temas, personažus ir kita.

Šiame kontekste verta prisiminti, kad mokslinės sąvokos vis plačiau laikomos socialiniais konstruktais, o mokslinis diskursas – vienu iš daugelio funkcio-nuojančių visuomenėje, sąveikaujančių su kitais, pretenduojančių į tiesą bei ga-lią ir priklausančių nuo visuomenės narių poreikių ir siekių. Lietuvos folklo-ro gaivinimo judėjimo tyrimuose dėme-sys kreiptas tik į pačius ansamblius, o mokslinis diskursas kaip šį judėjimą veikiantis elementas nenagrinėtas, daž-niausiai tik apžvelgiant jį ir priimant kaip nekvestionuojamą tiesą. Tad šiame straipsnyje pažvelgsime į publikuotus mokslininkų ir folkloro ansamblių spe-cialistų tekstus, kuriuose skleidžiasi mokslinis diskursas, susijęs su folkloru, folkloro ansambliais ir tautinio tapatu-mo problematika. Mokslinių sąvokų ir jų vartosenos viešai prieinamuose teks-

tuose analizė yra pirmas ir būtinas žingsnis, norint tirti šių sąvokų vartose-ną kituose diskursuose ir poveikį fol-kloro gaivinimo praktikoms.

Tikslas – išanalizuoti, kaip liaudies kultūros įtraukimas į nacionalinio tapa-tumo turinį veikia folkloro interpretacijas Lietuvos folkloro ansamblių judėjime.

Uždaviniai:– aptarti etninės muzikos gaivinimą

kaip nacionalinio tapatumo raišką;– išanalizuoti, kaip etninės muzikos

gaivinimas suvokiamas diskursuose, kuriuos skleidžia folklorą į lietuvių nacionalinį tapatumą įtraukiantys mokslininkai;

– apžvelgti lietuvių nacionaliniam dis-kursui alternatyvias liaudies kultū-ros sampratas pristatančias folkloro ansamblių interpretacijas ir jų verti-nimą.Duomenys – lietuvių akademiniai ir

folkloro ansamblių specialistams skirto-je spaudoje publikuoti tekstai.

Metodai: analizė, apibendrinimas, sin-tezė.

Rezultatai – iškeliama ir pagrindžia-ma mintis, jog folkloro interpretacijos ir jų konfliktai Lietuvos folkloro ansam-blių judėjime priklauso nuo kintančio tautinio tapatumo ir kuriamų naujų kul-tūrinių tapatumų.

EtninėS muzikOS gAiVinimO tikSlAi: Etninė muzikA kAip tAutiniO tApAtumO ŽEnklAS

Etninė muzika XX–XXI a. pradžioje gaivinama beveik visame pasaulyje. Vie-nais atvejais atkuriama sava muzikinė tradicija, kurios repertuaras tam tikru mastu prisimenamas ar kurios atlikimo praktika jau yra nutrūkusi, kitais – sve-

tima, anksčiau gyvavusi kitose pasaulio vietose. Nepaisant gaivinimo praktikų įvairovės, pastebėti keli daugeliui jų bū-dingi bruožai. Pirmiausia, tradicinės muzikos atkūrimas primena jos pirmi-nio funkcionavimo laikus ir dažnai grin-

JaunŲJŲ Opusai


džiamas socialinio bei kultūrinio klestė-jimo laikų ilgesiu. Paprastai šiomis praktikomis siekiama atkurti kokią nors praeities muzikinę sistemą – tam tikro repertuaro, instrumentarijaus ir atlikimo stiliaus visumą, istoriškai ir kultūriškai apibrėžiamą socialinės klasės, etnišku-mo, rasės, religijos, komercijos ir meno veiksnių. Gaivinamos tradicijos pasirin-kimą lemia daugelis veiksnių: nuo šal-tinių prieinamumo iki gaivintojų pomė-gių. Šiose praktikose labai svarbų vai-dmenį atlieka „istorinio tęstinumo“ ir grynumo idėjos, išskiriančios atkurtą muziką iš kitų muzikinių tradicijų. Au-tentiškumo konceptas pasitelkiamas ku-riant estetinį ir etinį kodus, atsirenkant muzikinius šaltinius ir pasirenkant atli-kimo būdą. Gaivintojų įsitikinimu, „au-tentiška muzika“ yra perduodama iš kartos į kartą, atsiribojus nuo bendros muzikinės rinkos, daugeliu atvejų kildi-nama iš paprastų, neišsilavinusių žmo-nių, paprastai žemdirbių, ir egzistuoja žodinės tradicijos pagrindu. Be to, mu-zikos gaivinimo praktikos pasižymi re-kontekstualizacija – atkurtai tradicijai suteikiamas naujas kontekstas. Jei anks-čiau etninė muzika dažniausiai tampriai siejosi su kasdieniu gyvenimu, įvairiau-sia veikla ir ritualais, tai atgaivinta ji paprastai atliekama scenoje, koncertų metu.11 Tad rekontekstualizacija lemia naujus folkloro vaidmenis: anksčiau bu-vęs istorijos įsiminimo ir prisiminimo, pramogų priemone, integralia religinių ritualų dalimi ir t.t., ilgainiui jis tapo labiau simbolinis.12 Folkloro ansamblių dainų pristatymas scenoje pasirodo kaip sąmoninga veikla, kai pagal siekiamus tikslus nustatoma, kokias dainas, šokius ir pan. reikia atlikti. Toks scenoje patei-

kiamas folkloras, priešpriešinant jo atli-kimą natūralioje aplinkoje, kurioje atli-kėjo ir klausytojo perskyros praktiškai nėra, „įgyja savotišką simbolio statusą, būtiną konkrečios bendruomenės (tau-tos) vienumui patirti“13. Taip plačiau, su anksčiau jam nebūdingomis reikšmėmis folkloras imtas naudoti nacionalinio prabudimo kontekste.

Folkloras tokiu tautinio tapatumo simboliu tampa dviem atvejais – kai etninė grupė yra pavaldi kitai ir kai ji dominuoja kitų atžvilgiu. Kai kurių ma-žų, svetimųjų valdytų tautų priklauso-mybės patirtis paskatino domėtis, fik-suoti ir aukštinti folklorą. Jau pats šios srities tyrinėjimo faktas rodo, kad jau-čiamas poreikis apibrėžti šalies ar regiono tapatumą, jog tauta nori „pažinti save“. Tautai sunkiais laikais gali būti ku-riamos tradicijos, suteikiančios specifinių tautinio tapatumo simbolių, dažnai mė-ginant pagrįsti jų sąsajas su praeitimi. Numanoma, kad jau pasibaigusiame aukso amžiuje klestėjo savita kultūra, geriausiai atspindinti tikrąją žmonių es-mę ir sunaikinta ar sugadinta įvairių išorinių veiksnių. Vieninteliu likusiu jos ženklu laikomas folkloras, kuris taip pat nyksta ar transformuojasi, degraduoja, tad jo rinkėjai imasi vykdyti „gelbėjimo operaciją“, turinčią išsaugoti nykstantį tautinį tapatumą. Folkloras pastarojo dė-meniu tampa ir tada, kai tauta staiga pasiekia geresnę padėtį, bando įtvirtinti politinį ar ekonominį viešpatavimą – tuomet folkloras kaip tautinis simbolis kartais pasitelkiamas naujai susidariusiai situacijai pateisinti ir paaiškinti.14

Tautinės (etninės) grupės egzistavimo tęstinumą įtvirtinant folkloro pagalba, šis „nacionalizuojamas“ ir iš tradicinės žmo-

Eglė alEknaitė


nių aplinkos atsidūria tautiniame, politi-niame, valstybiniame arba, kitaip tariant, oficialiame lygmenyje. Tautinis atgimimas ir tautinio tapatumo kūrimas daugeliu atvejų grįstas liaudies kultūros įvertinimu ir nacionalizacija. Pastarasis procesas nė-ra visur vienodas ir priklauso nuo dau-gelio aspektų, pvz., nuo to, kokias per-skyras siekė pabrėžti tapatumo kūrėjai. Teisinga, autorizuota ir laikui nepavaldi liaudies gyvensenos versija kuriama atsi-rinkimo, kategorizavimo, perkėlimo ir stingdymo procesais. Kita vertus, Orvar Löfgren pabrėžia, kad liaudies kultūros nacionalizavimo negalima suvokti tik kaip „tradicijų išradinėjimo“. Čia susidu-riame su gerokai sudėtingesniu pritaiky-mo, reorganizavimo ir perkūrimo proce-su, kuriame veikia įvairiausios skirtingų tikslų siekiančios grupės.15

Folkloras su tautiniu tapatumu sieja-mas įvairiais pavidalais (domėjimasis juo, tyrimai, saugojimas, bandymai per-imti ir gaivinti ir pan.). Gaivinimas per-kelia tapatumo įtvirtinimą į kitą lygmenį, nes įtraukia naujas žmonių grupes ir di-džiulius kiekius žmonių (skirtingai nuo politikų ir mokslininkų) ir taip folklorą iš oficialaus lygmens perveda arba grą-žina į liaudiškąjį lygmenį. Folkloro tyri-mai ir gaivinimas glaudžiai siejasi, bet pasižymi ir svarbiais skirtumais. Pir-miausia, gaivinimas reikalauja aktyves-nio interpretacinio vaidmens. Tenka ne tik suvokti turinį ir procesą, bet ir juos įsisavinti, sugebėti folklorą atlikti pačiam. Kitas aspektas – folkloro atlikimo kon-teksto interpretavimas ir (per)kūrimas, keliantis bene daugiausia problemų, bet puikiai pakeičiantis tyrėjų raštiškai tie-siogiai ar netiesiogiai nusakomą veiklos motyvaciją ir grindžiančią ideologiją.

Gaivinimas iš principo reiškia sąmonin-gą veiklą (pradiniame kontekste ji buvo labiau rutininio pobūdžio). Be to, radi-kaliai keičiasi kontekstas – iš darbo aplinkos, buities ar neviešų švenčių (pvz., laidotuvių gedėjimų, gimtuvių ir pan.) folkloras iškeliamas į viešumą (tiesiogine prasme ant scenos ar kituose parodo-muosiuose renginiuose) kaip gaivintojų ideologijos ženklas. Folkloro tyrimas ir gaivinimas nuolat sąveikauja, bet šiuos procesus galima skirti net ir istoriškai (ar laiko atžvilgiu) – akademikai, miestiečiai, t.y. „civilizuoti žmonės“ susidomėjo „pri-mityvesne kultūra“ (kaimo ar kitomis „necivilizuotomis kultūromis“) anksčiau, nei atsirado noras priimti jas ar, tiksliau, pasinaudoti kai kuriomis jų apraiškomis, deklaruojant savo idėjas ar tapatybę. Tad akademinė ar mėgėjiška folkloristika su-vokiama kaip būtina gaivinimo sąlyga. Platesniame kontekste šis ryšys pasirodo ne toks vienareikšmiškas: folkloristų ku-riamos žinios, patekusios į gaivintojų praktikos sritį, gali būti interpretuojamos naujaip, „nemoksliškai“, dėl to dažnai kyla konfliktai tarp mėgėjų „praktikų“ ir mokslininkų folkloristų, bandančių kon-troliuoti šias žinias16.

Liaudies muzikos gaivinimas kaip šiandieninis folkloro naudojimas yra vienos svarbiausių XX a. pab.–XXI a. pr. folkloristikos ir etnologijos tyrimo objek-tas. Anot Andrea Klimt ir João Leal, ypač didelis dėmesys skiriamas politi-niams (plačiąja prasme) folkloro pritai-kymo aspektams, nagrinėjant kultūrinių aktyvistų, nacionalistinių, regionalistinių ir etninių judėjimų veiklą. Šis atsigręži-mas į liaudies kultūrą atspindi bendrą dabartinio kultūrinio ir socialinio gyve-nimo tendenciją, pasižyminčią įvairialy-

JaunŲJŲ Opusai


piu politiniu antropologinės sąvokos kultūra pritaikymu. Šiandieninio folklo-ro pritaikymo tyrimai nagrinėja kultū-rinio savęs pristatymo strategijas ir ta-patumo formavimosi procesus. Žvel-giant į liaudies kultūros suvokimo įvai-rovę, keliami klausimai: kaip pasirenka-ma konkreti kultūrinė forma kaip „liau-dies“ simbolis ir kaip grindžiamas jo autentiškumas? Kaip folklorinių reiški-nių matomumas siejasi su politine galia? Kokiose politinėse srityse liaudies kul-tūra yra svarbi? Kaip ji paverčiama

„plataus vartojimo produktu“ vietos bei didesnėse rinkose ir kaip tai veikia vie-tos, regioninius, nacionalinius ir trans-nacionalinius tapatumus? Kaip liaudies kultūros sklaida siejasi su kitomis ko-lektyvinės savivokos ikonografijomis?17 Akivaizdu, kad folkloro gaivinimo stra-tegija skatina jo vartojimą įvairiausiais pavidalais ir naujus įprasminimus alter-natyviomis interpretacijomis. Tokiu bū-du folkloras kaip tautinės tapatybės dėmuo įgyja naujas prasmes ir galbūt liudija naujas tapatybes.

EtninėS muzikOS gAiVinimO pROcESO VEikėjAi – FOlklORO nAciOnAlizAcijOS mEDiAtORiAi

Daugelio etninės muzikos gaivinimo judėjimų struktūrinių bruožų analizė atskleidė, kad juose veikia daug veikėjų, atliekančių skirtingas funkcijas, kurian-čių ir koordinuojančių vyraujančias sam-pratas, interpretacijas ir konkrečias prak-tikas. Owe Rönstrom teigia, kad šių ju-dėjimų centre matomi įvairūs įtakingi asmenys, tarpininkai, agentai, verslinin-kai. Įgiję išsilavinimą didžiuosiuose miestuose ir ten susidūrę su modernybe, jie veikia kaimo vietovėse, kovodami už senųjų vertybių, normų ir formų atgai-vinimą. Palaikydami būtinus ryšius su legitimuojančiais centrais – mokslinin-kais, kuriančiais žinias apie tradicijas, institucijomis, kontroliuojančiomis žinias apie tradicijas (muziejai, tyrimų institu-cijos), mokyklomis, festivaliais, medijo-mis, t.y. rinka, platinančia žinias apie tradicijas – šie tarpininkai, entuziastai, įkvėpėjai apibrėžia autentiškumą.18

Tad vienais svarbiausių gaivinamą etninę muziką legitimuojančių centrų laikomi mokslininkai, vadovaujantys

šiandieniniam folkloro suvokimui. Jie tiesiogiai tiria labai nedaug folklorinių reiškinių ir didžiausią poveikį daro tar-pininko vaidmens dėka, pateikdami bendrus išankstinius folkloro ir su juo susijusių reiškinių apibrėžimus bei sam-pratas. Mokslininkai nustato kriterijus, pagal kuriuos veikla, apraiškos ir tikė-jimai identifikuojami kaip folkloras, ver-tinamas jo apraiškų autentiškumas, at-skiria liaudį nuo neliaudies, iškelia tam tikrus folkloro apibrėžimus ir šios srities vertę – taip jie iškelia save besivaržančių pretenzijų į vertę ir prasmę kontekste. Folkloristai gali pabrėžti tik vieną kurią nors gyventojų grupę, o kitas vaizduoti kaip nevertas dėmesio ar tam tikra pras-me „blogas“. Atrodo, kad savaime su-prantama yra skirti oficialius ir liaudies pasakojimus, bet iš tiesų ši perskyra da-roma remiantis kategorijomis ir apibrė-žimais, kuriuos pateikia mokslininkai.19

Tradicijos kuriamos jas identifikuo-jant. Šis procesas apima tris aspektus: panašumą, tęstinumą ir legitimaciją. Kai

Eglė alEknaitė


procesai paverčiami objektais ir aprašo-mi standartizuota forma, pasiekiamas panašumas ir atpažinimo galimybės, kurios vėliau kuria tęstinumą. Istoriškai pagrįstas tęstinumas leidžia atsirasti au-tentiškumui, kuris sukuria svarbiausią ir lemiamą legitimaciją. Žinias kurian-tys, kontroliuojantys ir platinantys cen-trai gali pateikti įvairias jos formas: is-torinę, socialinę, estetinę ir kitas.20

Galiausiai mokslas, kaip ir politika bei folkloras, yra praktikuojamas ideo-loginiuose kontekstuose, ir gana dažnai visų trijų kontekstai sutampa. Kai ku-rios nacionalistų ir socialinių mokslų teoretikų pretenzijos ypač siejasi su fol-kloro tyrimais: daug dėmesio skiriama unikalių grupės kultūros elementų paieškoms, siekiant paaiškinti ir api-brėžti kultūrą ieškoma panašių bruožų rinkinių (pvz., stabilios bendruomenės, bendros kalbos ir papročių, istorinių šaknų ir tęstinumo, teritorijos, religijos ir saviidentifikacijos). Perpasakodami ir atgaivindami istoriją dabartyje, moksli-ninkai grąžina praeitį į šiandieninį gy-venimą. Istorijos ir dabartinio gyvenimo apraiškos sukuria individų vienybės tautoje ir šios tautos teisėtumo jausmą. Kultūra materializuojama ir tampa bū-timi, kuriai priklauso arba iš kurios pa-šalinami konkretūs kasdienio gyvenimo aspektai. Nacionalistai ir mokslininkai savo diskursuose panašiai įvardija kul-tūrą, vienybę ir tęstinumą. Daugelis so-cialinių mokslų mokslininkų priėmė tautos ir tautiškumo apraiškas. Jaučia-ma, kad tauta kaip socialinė esybė, na-riai, besidalijantys bendra kultūra ir patirtimi, tradicija ir folkloras yra natū-ralūs reiškiniai. Mokslininkai įtikinamai apibrėžinėja ir nustatinėja, kas yra kul-

tūra. Vakarietiškų akademinių discipli-nų – antropologijos ir pan. – atstovai ir nacionalistai pasižymi bendru diskursu, kuriame neigiami savo pačių socialiniai bei istoriniai kontekstai ir teigiamas sa-vo kaip absoliučios tiesos statusas. Idė-jos, išsakomos kaip absoliučios tiesos ir natūralūs mąstymo apie pasaulį būdai, tampa ideologinio diskurso dalimi.21

Dauguma etnografų muzikos perda-vimo institucionalizacijos procesą ir po-veikį dažnai aprašo platesnių diskusijų apie valstybės kišimąsi nacionaliniais ir socialiniais politiniais tikslais ar vester-nizacijos ir modernizacijos tikslais kon-tekste. Kai kuriose šalyse politinių po-kyčių ir neramumų laikotarpiais institu-cijos turėdavo remti valdžios politiką, dažnai aprūpinant valstybę muzikinėmis priemonėmis politinėms ideologijoms ir propagandai skleisti. Institucijos gali da-ryti didelę įtaką šalies muzikinei kultū-rai, bet vis dėlto institucionalizacija ne-būtinai lemia muzikos pritaikymą vals-tybės ideologijai ir propagandai. Pavyz-džiui, Suomijos Jano Sibelijaus akademi-ja nebuvo naudojama kaip politinė priemonė valstybės tikslams siekti, bet skleisdama su muzikos kūrimu susijusią filosofiją vis tiek veikė panašiai kaip so-vietinės institucijos. Profesionalizacija ir išaugęs statusas suardė galios pusiaus-vyrą liaudies muzikoje ir įvedė hierar-chiją, kurioje dominavo akademiją baigę muzikantai.22 Neatsitiktinai ir Lietuvos mokslininkai dažniausiai užsimena tik apie Sovietų Sąjungos pastangas kišantis į folkloro gaivinimo praktikas diegti jai naudingą mąstyseną ir elgseną. Nepri-klausomos Lietuvos valstybės atžvilgiu apsiribojama pareiškiant apie nepakan-kamą valstybinių institucijų rūpestį, o

JaunŲJŲ Opusai


pastarųjų veiklą šiame kontekste nagri-nėjančiuose straipsniuose paprastai tie-siog aprašomos organizacinės struktūros ir šiokie tokie jų pasiekimai.23 Bet gal

Lietuvos folkloro ansamblių judėjimas, jame veikiantys įtakingi veikėjai, moks-lininkai ir valstybė bendradarbiauja įvai-riais ne taip aiškiai matomais būdais?

literatūra ir nuorodos

1 Šiame straipsnyje nesiekiama nagrinėti paties tautinio tapatumo. Čia ši sąvoka bus vartojama kaip terminas, nusakantis ir simbolių sistemą, kurią įvairios individų grupės pasitelkia savo priklausymui etninei grupei apibrėžti, ir moder-nios nacionalinės valstybės skleidžiamą diskur-są, kuriuo siekiama suvienyti jos piliečius. Pri-pažįstant, kad terminas „tautinis“ dažnai būna neoperacionalus, jis pasirinktas dėl to, kad tam-priai susijusias sąvokas „etninis“ ir „nacionali-nis“ dažnai atskirti yra sunku, o šiame straips-nyje nagrinėjamuose diskursuose paprastai jos sąmoningai ar nesąmoningai neskiriamos. Kita vertus, ten, kur diskursas akivaizdžiai priskirti-nas nacionalinės valstybės ideologams, bus var-tojamas terminas „nacionalinis tapatumas“. Platesnį šių sąvokų problematikos pristatymą žr.: D. Daukšas. Tautinio tapatumo tyrimų teo-rinės problemos: antropologinė perspektyva. // Filosofija. Sociologija, 2006, Nr. 2; N. Kasatkina. Etniškumo tyrimai: tendencijos ir esminės sąvo-kos. // Filosofija. Sociologija, 2007, T. 18, Nr. 4.

2 V. Liubinienė, M. E. Kelly. Some aspects of Lithuanian folklore in Lithuania and the United States. // Lituanus, Vol. 43, No. 2 Summer 1997. http://www.lituanus.org/1997/97_2_06.htm

3 P. Kalnius. Etninės kultūros raiška posovietinė-je Lietuvos visuomenėje. // Liaudies kultūra, 2001/2 (77).

4 S. Skrodenis. Folkloras ir folklorizmas: mokymo knyga. – Vilnius: Vilniaus pedagoginio univer-siteto leidykla, 2005, p. 174–176.

5 A. Zabielienė. Folkloriniai ansambliai Lietuvoje: etnokultūrinės savimonės tęstinumas 1990–2006 m. Daktaro disertacija. – Kaunas: VDU, LII, 2007.

6 Šiame straipsnyje taip pat nebus gilinamasi ir į sąvokos „tradicija“ problematiką. Pažymėtina, kad šios sąvokos suvokimas nėra vienareikšmis, atsižvelgiant į diskurso tikslus pabrėžiami gana skirtingi dalykai: pastovumas, kaita, tradicijos „išradinėjimas“ ir kita. Etninės kultūros gaivi-nimo kontekste svarbesnis tampa ne vieno ar

kito reiškinio tradiciškumas (suvokiamas pir-miausia kaip senumas ir tiesioginio perdavimo nurodymas), o „įsisąmoninimas, kad tradicijos sąvoka nėra nereikšminga, kad ji yra reliatyvus terminas, kuris keičiasi keičiantis kartoms ir istoriniam kontekstui.“ G. L. Pocius. Folkloras ir tautinis tapatumas: Šiaurės Amerikos pers-pektyva. // Etninė kultūra ir tapatumo išraiška, 1998, p. 19–20.

7 D. Urbanavičienė. Tradicinio šokio panaudoji-mas edukacijai. // Etninė kultūra. 2006; D. Urba-navičienė. Iš šukių – „Prūsų giesmės“. // Šiaurės Atėnai, 2006 m. sausio 14 d., Nr. 780; A. Klova. Naujas požiūris į tradicinę lietuvių muziką. // Liaudies kultūra, 2008, Nr. 1 ir kiti.

8 O. Ronström. Revival reconsidered. // The World of Music. Internetional Institute for Traditional Mu-sic, 1996, No 3.

9 J. L. Hill. From Ancient to AvantGarde to Glo-bal: Creative Processes and Institutionalization in Finish Contemporary Folk Music. Prieiga: http://juniperlynnhill.net/JuniperHill_Disserta-tion.pdf.

10 R. Bendix. In Search of Authenticity: the Formati-on of Folklore Studies. – University of Wiskonsin Press, 1997.

11 M. Sobczak. Music revival. // http://www.gadki.lublin.pl/pfm/articles/music_revival.html.

12 A. Hurskainen. On the Areal Comparability of Folklore. // Nordic Journal of African Studies 1(2): 17–41, 1992, p. 27.

13 B. Stundžienė. Tautosaka sociologiniu žvilgsniu. // Tautosakos darbai XXII (XXIX), 2005, p. 15.

14 G. L. Pocius. Folkloras ir tautinis tapatumas: Šiaurės Amerikos perspektyva. // Etninė kultūra ir tapatumo išraiška, 1998, p. 28–30.

15 O. Löfgren. The Nationalization of Culture. // Ethnologia Europeana (Journal of European Ethnology), XIX, 1, 1989, p. 12.

16 B. KirshenblattGimblett. Folklorists in Public: Reflections on Cultural Brokerage in the United States and Germany. // Journal of Folklore Research 37, 1 (2000), p. 5–6.

Eglė alEknaitė


17 A. Klimt, J. Leal. Introduction: the Politics of Folk Culture in the Lusophone World. // Ethongráfica, Vol. IX (1), 2005, p. 6–7.

18 O. Ronström. Revival reconsidered. // The World of Music. International Institute for Traditional Mu-sic, 1996, No 3, p. 6.

19 S. Tuohy. Cultural Metaphors and Reasoning: Folklore Scholarship and Ideology in Contem-porary China. // Asian Folklore Studies, Volume 50, 1991, p. 194–195.

20 O. Ronström. Revival reconsidered. // The World of Music. International Institute for Traditional Mu-sic, 1996, No 3, p. 7.

21 S. Tuohy. Cultural Metaphors and Reasoning:

Folklore Scholarship and Ideology in Contem-porary China. // Asian Folklore Studies, Volu-me 50, 1991, p. 193–194.

22 J. L. Hill. From Ancient to AvantGarde to Glo-bal: Creative Processes and Institutionalization in Finish Contemporary Folk Music. Prieiga: http://juniperlynnhill.net/JuniperHill_Disserta-tion.pdf. P. 30–31.

23 Plg. P. Kalnius. Etninės kultūros raiška posovie-tinėje Lietuvos visuomenėje. // Liaudies kultūra, 2001/2 (77); V. Šatkauskienė. Etninės kultūros organizacinės formos šiandien. // Liaudies kultū-ra, 1996/3 (48).

B. d.

Valentinas Algirdas kAliūnAS. skubanti neris. 1994

189LOGOS 62 2010 SAUSIS • KOVAS

Gauta 2009 11 08Pabaiga. Pradžia „Logos“ Nr. 61

EgLė ALEkNAitė Vytauto Didžiojo universitetas

RAktAŽODŽiAi: folkloro ansambliai, liaudies muzikos gaivinimas, tautinis tapatumas, kultūriniai tapatumai.kEY WORDS: folklore ensembles, folk music revival, national identity, cultural identities.

FOLkLORO ANSAmbLių EtNiNėS kuLtūROS iNtERPREtAcijų kONtEkStAS

the context of interpretations of the Folklore Assemblies of Ethnic cultures

SummARY

the aim of the article is to analyse how the inclusion of folk culture to national identity influences interpre-tations of folklore in the movement of Lithuanian folklore ensembles. From Lithuanian academic texts and publications in press intended for specialists of folklore ensembles, the author discusses the revival of ethnic music as an expression of national identity; analyses how the revival of ethnic music is perceived in dis-courses of scholars who include folklore in Lithuanian national identity; reviews interpretations of folklore ensembles as representative of alternative notions of folk culture and their evaluation. Lithuanian national discourses and the alternative practices of the ethnic music revival perceive the aim of the revival and many important concepts (authenticity, tradition, etc.) differently. Folklore interpretations and their conflicts in the Lithuanian movement of folklore ensembles depend on changing views of national identity.

SANtRAukA

Straipsnyje siekiama išanalizuoti, kaip liaudies kultūros įtraukimas į nacionalinio tapatumo turinį veikia fol-kloro interpretacijas Lietuvos folkloro ansamblių judėjime. Remiantis lietuvių akademiniais ir folkloro ansam-blių specialistams skirtoje spaudoje publikuotais tekstais, aptariamas etninės muzikos gaivinimas kaip nacio-nalinio tapatumo raiška; nagrinėjama, kaip šis gaivinimas suvokiamas diskursuose, kuriuos skleidžia folklorą į lietuvių nacionalinį tapatumą įtraukiantys mokslininkai; apžvelgiamos alternatyvias liaudies kultūros sam-pratas pristatančios folkloro ansamblių interpretacijos ir jų vertinimas. Lietuvos nacionalistiniuose diskursuo-se ir alternatyviose etninės muzikos gaivinimo praktikose skirtingai suvokiamas ir gaivinimo tikslas, ir dauge-lis svarbių sampratų – autentiškumas, tradicija ir kita. Folkloro interpretacijos ir jų konfliktai Lietuvos folkloro ansamblių judėjime priklauso nuo kintančio tautinio tapatumo ir kuriamų naujų kultūrinių tapatumų.

Eglė AlEknAitė

190 LOGOS 62 2010 SAUSIS • KOVAS

Lietuvoje folkloras ir jo gaivinimas mokslininkų ir kitų žmonių dėmesio su-laukia neatsitiktinai: folkloras ryškiu lietuvių tautinio tapatumo dėmeniu tapo jau XIX a. pradžioje24, o įvairios jo gaivi-namo formos reiškiasi daugiau kaip šim-tmetį. Dabartiniam folkloro ansamblių judėjimui būdingi veiklos modeliai iš esmės susiformavo XX a. septinto dešim-tmečio folkloro gaivinimo formų pagrin-du. Šiandien šis judėjimas reiškiasi kaip tikslingai organizuota ir koordinuojama veikla, kurią prižiūri ir globoja valstybi-nės institucijos. Jis kaip valstybinės etno-kultūros politikos aspektas siekia pasta-rosios keliamų tikslų – išlaikyti tautinį tapatumą.25 Šiandien Lietuvoje folkloras, liaudies muzika ir folkloro ansambliai bei jų tyrimai svarbūs ne tik dėl šio sie-kio – dabartiniame globalizacijos, varto-tojiškos visuomenės, naujų tapatumų paieškos kontekste etninės kultūros in-terpretacijos ir jų raiška gaivinimo judė-jimuose įgyja naujų prasmių ir tikslų, liudijančių visuomenės kaitą ir atsisklei-džiančių įvairiuose, neretai konfliktuo-jančiuose diskursuose.

Lietuvoje ryškiausi du diskursai, skir-tingai interpretuojantys folklorą ir jo gai-vinimo tikslą. Juos galima įvardinti nacionalistiniu ir alternatyvių tapatumų dis-kursais. Pirmasis folklorą ir jo gaivinimą suvokia beveik išimtinai kaip lietuvybės deklaravimo būdą; antrasis pasirodo kaip itin daugialypis, folklorui teikiantis įvai-rias reikšmes ir etninį tapatumą dėliojan-tis iš kitokių dėmenų. Žvelgiant į nacio-nalinį diskursą tenkinančių folkloro ju-dėjimo interpretacijų skleidėjus galima

pastebėti, kad daugiausia taip pasisako mokslininkai, ypač vyresniosios kartos ir „užsidarę“ universitetuose. Jaunesnieji paprastai taip pat aktyviai dalyvauja or-ganizacinių, koordinacinių centrų veiklo-je, specialistų diskusijose ir pačiuose an-sambliuose. Dabartinio Lietuvos folkloro ansamblių judėjimo tyrimus atlieka mokslininkai, iš esmės besivadovaujantys nacionalizmo ideologijos prielaidomis ir suvokiantys šį judėjimą kaip priemonę tautiniam tapatumui stiprinti. Vienas ge-riausių pavyzdžių – Aušros Zabielienės daktaro disertacija26, kurioje siekiama įrodyti šios priemonės efektyvumą, igno-ruojant kitus dalyvių veiklos motyvus ir jų kaitą (vėlesniame straipsnyje ši autorė nuodugniau nagrinėjo „netradicinių“ an-samblių požiūrį į tradiciją, jo raišką ir jį lemiančias priežastis27). Bene vieninteliai autoriai, išdrįsę pažvelgti į šį reiškinį iš kitų perspektyvų – Dalia Urbanavičie-nė28, Egidija Ramanauskaitė29 ir Algirdas Klova30. Tiesa, šis taip pat atiduoda duo-klę vyraujančiai ideologijai (plg. teiginį, kad įkvepiančiu pavyzdžiu lietuviams turėtų tapti airiai, kurie savo folkloro modifikacijas naudoja tautos tapatumui stiprinti31). Tokia samprotavimų kryptis neturėtų stebinti – taip grindžiama fol-kloro ansamblių svarba valstybei ir ko-vojama dėl išteklių32, nors ir nepaisant alternatyvių vertybių, kurios šiandien daugeliui gali būti svarbesnės.

Galima pastebėti, kad įvairių tapatu-mų diskursuose ir folkloro studijose var-tojamos kelios bendros sąvokos – tradi-cija, autentiškumas, praeities bendruo-menė, su kuria tapatinamasi, išryškina-

LiEtuVOS AtVEjiS

JAunŲJŲ OpusAi


mos priešpriešos su kitais ir pan. – kurios pasitelkiamos reiškinio vertei nusakyti. Šių sąvokų sampratų lyginimas padėtų atskleisti svarbiausius konfliktinius ar sąlyčio taškus, vidinę diskursų logiką ir

galimą įvairių aspektų vertinimą. Tad toliau pažvelgsime, kaip dvi minėtos diskursų grupės interpretuoja šias esmi-nes sąvokas, o jų pagrindu – folkloro ansamblių veiklą ir tikslus.

LiEtuVių NAciONALiNiO tAPAtumO DiSkuRSAi iR juOSE kELiAmi REikALAVimAi FOLkLORO ANSAmbLiAmS

Lietuvių nacionalinio tapatumo dis-kursuose etnokultūra pasirodo kaip ta-patumo ženklai, kuriuos pabrėžia šiuos diskursus skleidžiantys valstybiniai vei-kėjai arba kurie tam tikru metu vyrauja (pvz., sovietinio laikotarpio Lietuvoje opoziciniai, t.y. sovietinės ideologijos skleidžiamą lietuvių tapatumą neigę, bet tarp neigusiųjų vyravę ženklai; su nacionaliniu tapatumu jie glaudžiai siejasi pirmiausia dėlto, kad būtent šie ženklai vėliau buvo įtraukti į atkurtos Lietuvos valstybės nacionalinį tapatumą).

Nacionalinį tapatumą įtvirtinančiuo-se moksliniuose diskursuose vartojama tradicijos sąvoka ypač puikiai iliustruo-ja bandymus suderinti „mokslą“ ir tapa-tumo kūrimo ar palaikymo siekius. Šia prasme tipiška yra tradicijos interpreta-cija ir ja paremtas folkloro ansamblių „tradiciškumo“ vertinimas A. Zabielie-nės daktaro disertacijoje. Autorė neįžvel-gia šio termino problematikos, pateikia Tarptautinių žodžių žodyno apibrėžimą, pacituoja kelis lietuvių autorius ir kons-tatuoja, kad „Tradicija dažniausiai sieja-ma su nekintamumu, pastovumu, tai tarsi kaitos opozicija“, nors „tradicijų išlaikymas ir perdavimas ateinančioms kartoms vyksta toli gražu ne savaime, bet sąmoningai ir labai kūrybiškai“33. Vis dėlto vertinant įvairius folkloro ansam-

blius ir bandant pagrįsti jiems priskiria-mą „netradiciškumo“ etiketę, argumen-tuojama, kad svarbiausias tradicijos ele-mentas – nenutrūkstantis perdavimas, paprastai „oficialiosios tapatumo versi-jos“ sferoje suvokiamas kaip tikslus, t.y. nekūrybiškas, kartojimas.34 Vėlesniame A. Zabielienės straipsnyje tradicijos kai-tai skiriama daugiau dėmesio, ansam-bliai skirstomi į „saugančius tradiciją“ ir „keičiančius tradiciją“, bet pati tradicijos sąvokos problematika nepastebima ir iš esmės toliau vadovaujamasi nacionalinį tapatumą įtvirtinantiems diskursams būdinga šios sąvokos vartosena.35

Tad tradicija suvokiama kaip reliaty-viai stabilus, iš kartos į kartą perduoda-mas kultūrinis darinys. Šioje sampratoje labiausiai akcentuojamas nenutrūkstan-tis perdavimas: autentiški yra būtent tiesiogiai iš pačių valstiečių (liaudies kul-tūros atstovų) perimti kultūros elemen-tai. Pripažįstama, kad tradicija kinta, bet labiau pabrėžiamas jos stabilumas – tai leidžia lengviau atmesti svetimus ele-mentus kaip neautentiškus. Svarstymuo-se apie praeities liaudies muzikos tradi-ciją šis atmetimas pirmiausia taikomas tarptautinių instrumentų atžvilgiu, bet labiausiai stabilumas akcentuojamas da-bartiniame kontekste: šiandieniniai fol-kloro ansambliai turi tiksliai perimti

Eglė AlEknAitė


išlikusią tradiciją ir jos nekeisti. Taigi galima sakyti, kad šioks toks tradicijos kitimas pripažįstamas iki praeities ben-druomenės, su kuria tapatinamasi, su-siformavimo; šios perduodama tradicija yra sustingdoma ir bet kokia jos kaita vertinama kaip degradacija, iškraipy-mas, profanacija. Šią sampratą puikiai atskleidžia tokiuose diskursuose dažnai sutinkama folkloro ir folklorizmo per-skyra: folkloras, teigiamą reikšmę turin-tis terminas, pagal apibrėžimą kinta (tiksliau – kito praeityje), bet dabartinė jo kaita įvardijama folklorizmu – daž-niausiai neigiamą reikšmę, sąsajų su „netikrumu“ turinčia sąvoka.

Lietuviškojo nacionalinio tapatumo diskursuose tapatinamasi su XIX–XX a. pradžios katalikiška lietuviškai kalbančia valstiečių bendruomene, kurios kultūros apraiška ir laikomas folkloras. Tiesa, ga-lima pastebėti, kad chronologinės šios bendruomenės ribos po truputį keičia-mos, t.y. vėlinamos, nes šiandieninio „autentiško“ folkloro pateisinimui reikia gyvų tradicijos perdavėjų. Todėl visada pabrėžiama, kad šie „tuoj išmirs“, ir sku-bama užrašyti, rinkti dainas ir kitus fol-kloro kūrinius, taip išlaikant bent nedi-delį perdavėjų skaičių ir vis vėlinant „tradicinės kaimo bendruomenės“ suny-kimo laiką. Šį dalinį „praeities bendruo-menės“ gyvavimą galima laikyti svarbiu nacionalinio tapatumo elementu, išski-riančiu lietuvius – priešingai nei Vaka-ruose, Lietuvoje „dar daug kas egzistuo-ja kaip gyvoji tradicija“36.

Lietuviškojo nacionalizmo diskursuo-se aptinkamuose folkloro ansamblių ver-tinimuose išryškėja nacionaliniam tapa-tumui svarbios priešpriešos su „kitais“.

Bene ryškiausiai bandoma atsiriboti ne nuo lenkų ar rusų, o nuo Vakarų, su-prantamų ir kaip kultūra, ir kaip kapi-talizmas, vartotojiškumas ar galbūt glo-bali kosmopolitinė kapitalistinė vartoto-jų bendruomenė. Jos apraiškos, t.y. gry-ną tradiciją teršiantys elementai ar grės-mės, ateina iš „Vakarų“ ir jų tarpininkės miestų kultūros (todėl kaimo vietovių folkloriniai ansambliai pasirodo „geres-ni“ ne tik todėl, kad tiesiogiai perima folklorą, bet ir todėl, kad yra mažiau „užteršti“ miesto kultūra). Grėsmę nacionaliniam tapatumui ir nacionalizuotai etnokultūrai kelia šiuolaikinė populia-rioji muzika (popsas, techno, rokas ir kt.), muzikos kaip pasilinksminimo prie-monės suvokimas, kurį lydi komerciali-zacija (vienas iš televizijoje besivaržan-čioms „kaimo kapeloms“ ir daugumai liaudies muziką su populiariąja jungian-čių ansamblių ar muzikinių grupių išsa-komų priekaištų). Plg. R. Ambrazevi-čiaus mintį, kad nuolatiniu etninės kul-tūros akcentavimu reikia gelbėti „žmo-gaus esmę, pabrėžiant šiuolaikinės kul-tūros kaleidoskopiškumą ir kosmopoli-tizaciją“ kaip didžiausias grėsmes.37 Šiame kontekste vargu ar galima sutikti su iš esmės nacionalinio tapatumo dis-kursus atitinkantį Lietuvos folklorinių ansamblių vertinimą pristatančios A. Za-bielienės etninio tapatumo kaip ekstra-vertiško ir etninės savivokos kaip intra-vertiško reiškinio perskyra, grindžiama mintimi, kad šiuo metu išorės veiksniai etniškumui pavojaus nekelia, todėl dabar kuriama ar palaikoma savimonė: „Jei identiteto deklaravimas yra protesto prieš „Kita“ išraiška, tai etnokultūrinės savimonės tęstinumas, t.y. perėmimas ir

JAunŲJŲ OpusAi


perdavimas, produktyviausiai yra vyk-domas pozityvioje politinėje ir ekonomi-nėje aplinkoje.“38 Akivaizdu, kad oficia-liosios tapatumo versijos atstovų tapatu-mo deklaratyvumas ir jo aktyvumas gali būti aiškinamas būtent dabartiniu minėtų grėsmių aktualumu.

Tokią tradicijos sampratą naudojan-tys ir aptartą praeities bendruomenę nurodantys nacionalinio tapatumo dis-kursai iš folklorinių ansamblių reikalau-ja „autentiško atlikimo“: programose pateikiamos medžiagos nemoderninti ir nearchainti, nebandyti „atstatyti“ dainų vaizdinių pagal semiotinius tautosakos ir mitologijos tyrimus – „folkloro an-samblio vadovas negali prasilenkti su objektyvia tiesa, su autentiška medžia-ga“; „Autentiškumą privalo pabrėžti etnografiniam regionui būdingas kostiu-mas (atsisakyti stilizuotų), choreografija (atsisakyti klasikinės choreografijos ele-mentų), muzika ir muzikos inst ru mentai.“39 Čia autentiškumas paprastai su-vokiamas kaip atitikimas „gyvos tradi-cijos“ atstovų pateiktam kūriniui (teks-tui, melodijai, kostiumui). T.y., folkloro ansamblis turi tiksliai atkartoti ekspedi-cijoje išgirstą ar archyvuose rastą kūrinį. Iš esmės negalima keisti nieko – tarmės,

konkrečių žodžių (pvz., svetimybių), melodijos. Šiokios tokios išlygos daro-mos sutartinių atlikimui; nevienodai vertinami instrumentai. Pvz., dažnai kaip neautentiškas elementas išskiriami tarptautiniai instrumentai (smuikas, ar-monika), o autentišką lietuvių liaudies instrumentinę muziką apibrėžia jos at-likimas „tautiniais“ inst rumentais.40

Pagal nacionalinio tapatumo diskur-sus svarbiausias folklorinių ansamblių tikslas, kurio siekiama tiksliu kartojimu, suvokiamas kaip etninės kultūros saugo-jimas ir nacionalinio tapatumo skleidi-mas. Dažnai šis siekis įvardijamas kaip dvasinės kultūros palaikymas ir skleidi-mas, bet čia neišvengiamai daroma prie-laida, kad „dvasingas žmogus“, „tikrasis žmogiškumas“ gali būti tik iš esmės tau-tinis. Tokia ansamblių paskirties sampra-ta lemia specifinę folkloro rekontekstua-lizaciją ir jo pavertimą išimtinai tautiniu ženklu. Kitokios folkloro sampratos ir naudojimas – naudojimas ne prabrėžtinai tautiniam tapatumui (ir būtent tokiam, kaip jis pristatomas nacionalinio tapatu-mo diskursuose), o kitokiems kultūri-niams tapatumams kurti ar net papras-čiausiai pramogai sulaukia griežtos kri-tikos kaip etnokultūros profanavimas.

ALtERNAtYVių FOLkLORO gAiViNimO iNtERPREtAcijų įVAiROVė

Istorinėse studijose išryškėja, kad nuo pat lietuviškojo tautinio tapatumo kūri-mo pradžios įvairiai sąveikaudamos (konfliktuodamos ar ramiai koegzistuo-damos) visuomet veikė kelios jo versijos. Pvz., XIX a.–XX a. pradžioje šalia vals-tietiškoje kultūroje išlikusios archaiško-

sios Vytauto Lietuvos įvaizdžio bandytas kurti ir Lietuvos kaip tautinės civilizaci-jos, Rytų ir Vakarų kultūrų sintezės, ir kiti modeliai.41 Sąjūdžio laikais, anot Vy-čio Čiubrinsko, etnokultūros refleksijoje konkuravo du – „gaivintojų“ ir „grąžin-tojų“ – tapatumo diskursai. „Grąžinto-

Eglė AlEknAitė


jai“ pirmiausia reiškėsi kaip kovotojai už žmogaus ir religines teises, kurie iš es-mės tęsė pokario partizanų veiklą. Svar-biausias jų tikslas buvo įvairiomis taikio-mis priemonėmis, kampanijomis ir ban-dymais liberalizuoti režimą, atgauti ne-priklausomybę. „Gaivintojai“ – įvairūs inteligentai, reikalavę teisės žinoti apie savo nacionalinę kultūrą, pasaulėžiūrą ir tautinį charakterį. Jie buvo pasirengę misijinės prigimties veiklai, kuria siekta saugoti, skatinti ir gaivinti tradicinę lie-tuvių kultūrą, vertybes, pasaulėžiūrą. Pastarojoje grupėje dar galima išskirti kelis pogrupius, naudojusius šiek tiek skirtingas gaivinimo strategijas ir para-digmas (profesionalūs akademikai, kraš-totyrininkai mėgėjai, folkloro ansamblių nariai, neopagonys).42 Etnokultūrinę vei-klą, folklorinį judėjimą nacionalizavus ir pradėjus juos grįsti nacionalinio tapatu-mo diskursais, „nenacionalizuotos“ ver-sijos nepranyko, o ilgainiui atsirado ir dar įvairesnių tapatumo modifikacijų, kurios puikiai atsispindi folklorinio ju-dėjimo raiškoje.

Iki XX a. devintojo dešimtmečio pra-džios praktiškai visi Lietuvos folkloro ansambliai stengėsi kuo tiksliau perteik-ti etnines regionines dainavimo ir groji-mo tradicijas, tarmes ir muzikinius dia-lektus. Muzikinis folkloras suvoktas kaip muziejinė vertybė, kurią reikia išsaugoti ir tiksliai atkartoti. Maždaug nuo 1983 m. santykis su tradicija tapo kūrybiškesnis. Tuo metu įvyko Evaldo Vyčino ir ansam-blio „VISI“ koncertai, kuriuos Antano ir Jono Juškų XIX a. pabaigoje užrašytos dainos buvo atliekamos su instrumenti-niu pritarimu – rekonstruotomis seno-siomis septynstygėmis kanklėmis, smui-

ku, lumzdeliais, būgneliu, dambreliu. Šie renginiai, gana nedidelis atlikėjų spon-taniškumas ir improvizacijos sukėlė daug diskusijų bei paskatino kiek kito-kios pakraipos folkloro ansamblių atsi-radimą. Tautinio atgimimo laikais, ypač po 1987ųjų vasarą Vilniuje surengto pir-mojo tarptautinio folkloro festivalio Bal-tica, žanro gryninimo tendencijos vėl sustiprėjo, folkloro ansambliai skatinti liaudies muziką atlikti kuo „autentiš-kiau“. Anot A. Klovos, „Tai natūralu, nes folkloras tapo viena iš kovos už nepri-klausomybę formų.“ Folkloro derinimas su kitais šiuolaikinės pramoginės muzi-kos žanrais rimčiau vertinti pradėtas tik po 1991 m., jau atgavus Nepriklausomy-bę, kai atsivėrė sienos ir išaugo informa-cijos iš Vakarų srautas.43 Laisvesnis fol-kloro interpretavimas, jungimas su roku, džiazu, techno muzika, anot A. Klovos, yra neišvengiamas, „nes dabartiniais sin-tezavimo laikais tiesiog negali atsispirti pagundai daryti eksperimentus“44.

Bene geriausiai, pasitelkusi etnomu-zikologinius argumentus, alternatyvias interpretacijas pateisina D. Urbanavičie-nė, pristatydama vieną žinomiausių „ne-tradicinių“ folkloro ansamblių Kūlgrinda. Etnomuzikologė išvardija daugelį prie-žasčių, kodėl reikalavimas nekeičiant atkartoti ekspedicijose išgirstas ar archy-vuose saugomas liaudies dainas yra praktiškai neįgyvendinamas. Be to, rem-damasi ir kitų šalių tyrinėtojais, ji pabrė-žia, kad tikroji folkloro tradicija yra kū-ryba ir nuolat kintančio, bet svarbiausias reikšmes išlaikančio giluminio paveikslo pažinimas. Tuo tarpu Lietuvos moksli-ninkai ignoruoja šį kūrybinį aspektą, netiria kūrybinių improvizacinių liau-

JAunŲJŲ OpusAi


dies muzikos procesų ir taip palaiko susiformavusią padėtį, „kai standartu siekiama pripažinti tik sustabarėjusias užfiksuotų variantų klišes ir kaip neleis-tiną nusižengimą tradicijoms norima atmesti natūraliai kylančius kūrybinius proveržius, nebandoma ieškoti gilumi-nio dainos paveikslo“45.

Įvairesnės folkloro interpretacijos skleidžiamos alternatyviuose tautinio ir kitų kultūrinių tapatumų diskursuose. Pastarųjų kontekste galima pasitelkti įvairius (sub)kultūrinius tapatumus na-grinėjusios E. Ramanauskaitės pateiktą etnokultūrinio lauko sampratą. Anot au-torės, tai – „individų bendravimo sfera, užpildyta etninių papročių, tautosakos, mitų, liaudies meno simboliais“, apiman-ti autentišką folkloro teatrą, istorinių ko-vų klubus, liaudiškų amatų būrelius, raganų, žynių mokyklas ir būrėjų salo-nus, žygeivius, Baltų tikėjimo bendriją Romuva, jaunimo folklorinius ansam-blius.46 Šiame lauke plėtojasi ir kai kurios alternatyvios tautinio tapatumo versijos, susijusios su liaudies muzikos atlikimu. XX a. pab.–XXI a. pradžioje sutinkamos trys populiariausios liaudies muzikos atlikimo interpretacijos. Sąlyginai jas ga-lima vadinti tradicine, netradicine ir po-puliariąja. Pirmiausia derėtų pastebėti, kad toks įvardijimas atitinka nacionalinio tapatumo diskursams būdingą požiūrį į folklorą ir jo gaivinimą, skleidžiamą val-džios ir mokslo institucijų kaip teisėtų „tradicijos žinovų“ ar „paveldo saugoto-jų“. Pirmąją interpretaciją palaiko dau-guma tradicinių folkloro ansamblių, ats-tovaujančių oficialiąją tapatumo versiją. Netradiciniai ansambliai liaudiškąją tra-diciją jungia su šiandieninėmis muziki-

nės raiškos galimybėmis, kartais ieško senesnių nei XIX a. valstiečių kultūra muzikinių klodų. Populiariosios interpre-tacijos – daugiausia masinėmis informa-cijos priemonėmis skleidžiama, iš esmės masinės auditorijos poreikius tenkinanti, šiek tiek sušiuolaikinta ir „tradicijos ži-novų“ nuomonės ne itin paisanti liaudies muzikos kultūra, siekianti iš esmės pra-moginių tikslų (jos pobūdį ir populiaru-mą puikiai liudija LTV pramoginė laida Gero ūpo!, pristatanti šiai grupei priskir-tinus kolektyvus).47

Alternatyvios folkloro ansamblių vei-klos interpretacijos siejasi su įvairiais tautiniais/kultūriniais tapatumais, todėl jose neišvengiamai reiškiasi priešpriešos su „kitais“. Etninės priešpriešos alterna-tyviuose tapatumo variantuose nėra to-kios ryškios kaip nacionalinio tapatumo diskurse. Galima pastebėti, pvz., atsiri-bojimą nuo rusų ar lenkų, bet šios tau-tybės čia suvokiamos daugiau kaip krikščioniškosios ar sovietinės kultūros reprezentantės, t.y., bandoma atsiriboti nuo šių veiksnių paveiktos XIX–XX a. kaimo kultūros. Jau sovietmečiu kai ku-rie folkloro gaivintojai, susipažinę su etnologijos, archeologijos ir kt. discipli-nomis, sužinojo ir ėmė akcentuoti tradi-cinės liaudies kultūros archaiškumą, iki-krikščioniškas, baltiškas ar indoeuropie-tiškas šaknis, o terminai „archainis“ ir „senovinis“ jų diskursuose tapo auten-tiškumo ženklu.48 Tad netradiciniai an-sambliai, viena vertus, ieško gryno „bal-tiškumo“, todėl vėlesnes liaudies kultū-ros apraiškas (ypač XIX a. pab.–XX a. pr., naudojamas vyraujančioje ideo logijoje) atmeta kaip negrynas, persisunkusias svetimų įtakų. Kita vertus, grynasis „bal-

Eglė AlEknAitė


tiškumas“ pasirodo toks archaiškas, kad randama bendrumų ir vienijamasi su bet kokiomis kitomis, tokiomis pat archaiš-komis kultūromis (indoeuropiečių gru-pėmis, šamaniškomis kultūromis ir kt.). Tad čia akcentas perkeliamas iš tautos (lietuvių) į genties (baltų) lygmenį. Šiuo atveju Lietuva tėra daugiau „baltiškas administracinis vienetas“ šiuolaikiniame pasaulyje, greičiau priemonė išlikimui, o ne tikslas. Netgi kai priešprieša („ki-tas“) sutampa su oficialiosios versijos priešprieša („kitu“, pvz., Vakarų kultūra), ji grindžiama kitokiomis vertybėmis – nuo tam tikrų aspektų atsiribojama, bet su priimtinais ieškoma jungčių. Dauge-lyje šių interpretacijų pripažįstama ir alternatyvių priešpriešų galimybė. Tuo-met vienu svarbiausių tampa estetinis, profesionalaus atlikimo, kūrybiškumo kriterijus, kuriantis naują perskyrą: este-tiškai pateisinamos ir nepateisinamos folkloro interpretacijos.

Galima pastebėti, kad net tą patį (ar panašų) repertuarą atliekantys ansam-bliai labiau linksta akcentuoti arba dai-nos, papročio, instrumento ir kt. tradi-ciškumą, arba senoviškumą, archaišku-mą. Pastarasis siejasi su primityvumo kategorija, kurios sampratos leidžia pa-matyti skirtingą įvairių grupių – ypač puoselėjančių alternatyvius tautinius ta-patumus – folkloro panaudojimą. Net ir šalia randamas folkloras gali būti suvo-kiamas ne kaip savo bendruomenės ar kultūros apraiška, o kaip kitokios kultū-ros ženklas. Virginijus Savukynas teigia, kad su folkloro radimu susiję ideologi-niai turiniai gali labai skirtis ir „svarbu yra tai, ar ta liaudies kultūra buvo laiko-ma, kaip įdomi, šiek tiek barbariška ir

primityvi, tačiau kitokia, ar tai buvo su-vokiama kaip tikrosios tapatybės šal tinis“49. Jei monolitinis, iš esmės moder-nistinis nacionalinis tapatumas folklore slypintį primityvumą atmeta (pasmerk-dama ir tuos tapatumus, kurie įtraukia šią kategoriją į savo turinius), tai alter-natyviosios tautinio ar kultūrinio tapa-tumo versijos yra iš esmės pliuralistinės ir joms primityvumas dažnai yra patrau-klus. Jis siejasi su kitoniškumu, kuris pasirodo kaip „tiesiog kitoniškumas, o ne nukrypimas nuo normos“50. Tad ar-chaiškumas kaip visiškai nuo modernaus pasaulio besiskiriantis dalykas laikomas vertybe, kurios ieškoma vis labiau de-graduojančiame folklore.

„Autentiškas folkloras“, „autentiška tradicija“ ir požiūris į vienaip ar kitaip juos gaivinančius (atliekančius) ansam-blius rodo dvejopą pačios tradicijos ir jos vaidmens tautinio tapatumo kūrime su-vokimą. Vieni akcentuoja jos tęstinumą ir sustingdo ją XIX a. kaime; kiti pabrėžia perduodamą esminį turinį ir procesą – tai leidžia perimti ir keisti tradiciją. Po-žiūrį į ją ir etnomuzikos gaivinimo mo-tyvaciją atskleidžia pasirenkamas reper-tuaras, sceniniai drabužiai, etnokultūros personažų interpretacijos. Galima paste-bėti, kad kaitą kaip svarbų tradicijos są-vokos elementą linkę pabrėžti ir jaunes-nės kartos mokslininkai, ypač „neforma-lesniuose“ diskursuose: „kitimo galimy-bė glūdi pačioje folkloro prigimtyje“, pripažįstamas folkloro ansamblių daly-vių noras „dalyvauti būtent tolimesnia-me tradicijos vyksme, o ne makaluotis kažkokioje sustingusioje etnografinėje plotmėje“51. A. Klova, pristatydamas „netradicinio folkloro“ judėjimą ir jo rai-

JAunŲJŲ OpusAi


dą Lietuvoje, primena, kad „Lietuvos muzikinio folkloro paveldas yra susijęs su įvairių tautų, įvairių laikmečių muzi-kinėmis tradicijomis, tad lietuvių liau-dies melodikoje, ritmikoje ir harmonijo-je galime atpažinti per šimtmečius per-imtus kitų muzikinių kultūrų bruožus. Panašūs procesai vyksta ir šiandien, kai kuriant šiuolaikines muzikines kompo-zicijas folkloras derinamas su kitų žanrų muzika.“52 Tad tradiciją suvokiant ne

kaip nekintantį, XIX a. kaime sustingusį kultūrinį darinį, „netradicinis“ folkloras pasirodo kaip itin tradiciškas.

Įvairios grupelės siekia gana skirtingų tikslų – įvairiai suvokiamo tautiškumo stiprinimo, senosios pasaulėžiūros gaivi-nimo, grynai meninių tikslų, bendravimo poreikių tenkinimo ir kitų. Vis dėlto svar-biausiu kritikos taikiniu čia dažniausiai tampa ne tikslai ir jų įgyvendinimo bū-dai, o atlikimo profesionalumas.

SąVEikA: kRitikA iR kAitA

Aptartos trys interpretacijos koegzis-tavo visą laiką, kiek gaivinta lietuvių liaudies muzika, bet nuolat vyravo viena ar kita. Tam tikros interpretacijos iškyli-mas paprastai priklauso nuo tuo metu gaivinimo judėjime dominuojančios ide-ologijos ir bendrų kultūrinių bei politinių poreikių. XX a. pab.–XXI a. pradžios lie-tuviškajam nacionaliniam tapatumui pa-rankesnė atrodė tradicinė interpretacija, palaikoma valdžios ir mokslo institucijų. Pastarųjų atstovai kitas dvi – netradicinę ir populiariąją – nuolat kritikavo ar kitaip pabrėžė jų „neautentiškumą“.

Kai kurie Lietuvos mokslininkai, ak-tyviai palaikantys ir savo moksliniu au-toritetu bandantys pagrįsti nacionalinio tapatumo diskursą, jame naudojamą liaudies kultūros sampratą ir „teisingą“ folkloro gaivinimą, negaili kritikos alter-natyvioms interpretacijoms. Pvz., Petro Kalniaus, Stasio Skrodenio moksliniai darbai liudytų, kad šiaip Lietuvoje tėra vienas ir nekintantis tautinis tapatumas, o bet kokie kiti tapatumai yra antitau-tiniai, o ne autentiškai atliekamas folklo-ras taip pat nustoja buvęs tautinio tapa-

tumo dėmeniu. Šių mokslininkų ar, grei-čiau, ideologų nuomone, folkloras ir jo gaivinimas neteisingai, iškreiptai inter-pretuojamas dėl daugelio veiksnių. Prie to daugiausia prisidėjo įvairūs intelek-tualai ir žiniasklaida, formuojanti visuo-menės nuomonę etninio nihilizmo dva-sia.53 Taip pat „folklorinės kultūros ny-kimo procesą skatina globalizacijos ban-gos, kurioms nekritiški nei politikai ir kultūrą kuruojantys valdininkai, nei len-gviausiu keliu paskui jas einantys grupių ir grupelių programų atlikėjai.“54 Folklo-ras etniškumui pavojingose alternatyvio-se interpretacijose įgauna daugelį grės-mingų pavidalų. Anot, P. Kalniaus, vie-nas jų reiškiasi tuo, kad nuslūgo ekspe-dicijų entuziazmas, folkloro ansambliai ėmė siekti pramoginių, turistinių tikslų, daugėja „postfolkloro“, stilių sintezės, komercinio folklorizmo, autentiškiems tekstams rašomos naujos melodijos, šo-kiai ir muzika šiuolaikiškai „pagerina-mi“, formuojasi kosmopolitinis folkloriz-mas. Dingo folkloro kultūrinės rezisten-cijos misija.55 Lietuvos mokslininkų nuo-mone, dabartinis Lietuvos folkloras iš

Eglė AlEknAitė


esmės tampa pramoga. Naujos jo trans-formacijos rodo, kad atlikėjai jau groja ne etniškai angažuotiems, o modernią muziką pripažįstantiems klausytojams, kuriems „gražu ne tautinės melodijos ar teksto keliami pojūčiai, o pirmiausia trankaus ritmo, klyksmo užvaldomas siautulys bei egzotiškas senųjų liaudies instrumentų derinimas su šiandieniniais moderniausiais instrumentais.“56 Tokie pasisakymai rodo, kad interpretacijų konfliktų pagrindas – skirtingas tautinio tapatumo, jo turinių ir ženklų suvoki-mas, lemiantis nevienodas autentiškos tradicijos sampratas. Nacionalinio tapa-tumo diskursuose teigiama, kad lietuviš-kasis tapatumas ir folkloras kito nebent anksčiau, o visa, kas neatitinka oficialio-sios versijos, tėra šių reiškinių degrada-cija ar net antitautiškumas.

Viena šios alternatyvių interpretacijų kritikos ir marginalizavimo pasekmių – įtampa ir tradicinių ansamblių atstovų netolerancija, nukreipta į netradicinius kolektyvus. Apie skirtingą kai kurių an-samblių požiūrį į tradiciją, tarp šių ir va-dinamųjų tradicinių ansamblių bei skir-tingų kartų ansambliečių kartais tvyrančią įtampą užsimena A. Zabielienė. Priešingai nei „tradicinių folkloro ansamblių“ atve-ju, „netolerancijos spektras „netradicinių“ ansamblių atžvilgiu gana platus: tai pa-saulėžiūrinės, religinės, demografinės bei profesinės netolerancijos.“57 Vis dėlto ši autorė, net ir pastebėjusi skirtingas da-bartinių folkloro ansamblių ir jų narių vertybines orientacijas, nevienalytį savo veiklos ir kai kurių jai svarbių sąvokų suvokimą, vienareikšmiškai teigia, kad šiandieninis folkloro judėjimas puoselėja tautinį tapatumą. Koks tapatumas čia tu-rimas omenyje?

Akivaizdu, kad tautinis tapatumas yra kintanti konstrukcija: ir valstybė, ir ją sudarantys žmonės nuolat apibrėžinė-ja save, aktualizuoja ir atsirenka aktua-lius, konkrečiai situacijai tinkamus juos vienijančius simbolius. Taip pat aišku, kad šiandien modernistinis tautinio ta-patumo projektas veikia postmodernisti-niame kontekste. Pastarasis verčia kitaip dėlioti svarbiausius akcentus ar net keis-ti visą mechanizmą. Pvz., įdomu būtų panagrinėti, kaip XIX a. pab.–XX a. pr. ir XX a. pab.–XXI a. pr. folkloro gaivintojai ir tautinio tapatumo puoselėtojai žvelgė į regionų kultūros specifiką Lietuvos pa-veldo, tapatumo raiškos kontekste. Taip pat būdų įdomu palyginti XX a. 7–8 de-šimtmečių liaudies muzikos gaivinimo judėjimus Lietuvoje (ir visoje Rytų Eu-ropoje) su analogiškais judėjimais Šve-dijoje, Airijoje ar JAV. Pvz., nors Norve-gijoje liaudies muziką (tiksliau, vieną jos žanrą – smuikavimą) imta gaivinti XIX a. pab., XX a. 7 dešimtmečio liaudies mu-zikos gaivinimo judėjimas vyko pabrė-žiant kitus žanrus ir tikslus. Pastarųjų gaivinimo judėjimų kontekstas – alterna-tyvios gyvensenos ir grįžimo į gamtą siekiai, lėmę susidomėjimą „liaudimi“ ir vokalinės muzikos bei liaudies meno apskritai suvokimą kaip grįžimo „prie šaknų“ formą. Gal Norvegijos liaudies muzikos gaivinimas lygintinas su analo-gišku JAV reiškiniu, o ne nacionaliniais Rytų Europos judėjimais? Šiuo atveju pirmiausia buvo siekiama skatinti savą muzikos kultūrą kaip priešpriešą vyrau-jančiai muzikinei kultūrai. Be to, pažy-mima, kad siekta sukurti terpę, kurioje žmonės galėtų dainuoti vieni kitiems, o ne rengti parodomuosius koncertus.58 Jei pirmuoju atveju labiausiai pabrėžiamas

JAunŲJŲ OpusAi


tautinis pasipriešinimas, tautinio (ir, šiuo atveju, nacionalinio – nes tauta šiuo atve-ju suprantama kaip šiose valstybėse vy-raujanti etninė grupė) tapatumo stipri-nimas, tuo metu nacionalinės priespau-dos nepatyrusiose šalyse judėjimas siekė daugiausia kitokių tikslų – ar ten iš prin-cipo modernistinių tautinių vertybių nepersvėrė postmodernistinės? A. Zabie-lienės tyrime išryškėja svarbi dalyvavi-mo šioje veikloje motyvacija, pavyzdžiui, susijusi su saviraiška, t.y. individualumu kaip postmodernistine vertybe, o ne tau-tos kaip kolektyvo adoravimu59; kai ku-rie ansambliai tradicijos ieško archai-niuose baltų kultūros kloduose, o ne nacionalizmo išaukštintoje XIX a. vals-tiečių gyvensenoje. Tai mažų mažiausiai rodytų kintantį ar besiskaidantį tautinį tapatumą, jo „nugrimzdimą“ tautai ra-miais laikotarpiais.

Pasitelkus platesnį kontekstą, užsie-nio mokslininkų teorines įžvalgas ir an-tropologines, etnologines, sociologines perspektyvas Lietuvos folkloro ansam-blių judėjimą galima pamatyti kaip di-namišką, įvairias įtakas sugeriantį ir skirtingų žmonių poreikius tenkinantį reiškinį. Skirtingas interpretatorių kul-

tūrinis, ideologinis pagrindas lemia ne-vienodas svarbiausias sampratas, folklo-ro naudojimą ir įvairias konkrečių klau-simų interpretacijas. Gali būti akcentuo-jamas tikslus kartojimas arba kūrybinga kaita, įvairiai rekonstruojami folkloro žanrai, simboliai, personažai, jų forma-vimosi sluoksniai ir reikšmės, senojo folkloro vaidmuo šiandien. Kadangi Lie-tuvos folkloro ansambliai beveik visuo-tinai siejami su tautiniu tapatumu, šių klausimų kontekste išryškėja ir pastaro-jo dinamika, jį formuojančių veikėjų (mokslininkų, visuomenės veikėjų, skir-tingomis vertybėmis pasižyminčių vi-suomenės grupių) kaita.

Galų gale galima pastebėti, jog galbūt ironiška, bet būtent dabartiniai jauni žmonės, ateinantys į ansamblius be aiš-kios tautinės motyvacijos, galbūt labiau-siai priartina pastarųjų atliekamą folklo-rą prie pradinio konteksto (suprantamo kaip XIX a. pab.–XX a. pr. kaimo ben-druomenė): šokių kaip jaunimo pasi-linksminimo būdo, dainavimo kaip tie-siog mielos veiklos (dainavimo sau), o ne tautinio tapatumo deklaravimo, ritu-alizuotai atliekant simboliais tapusias kasdienio gyvenimo apraiškas.

išVADOS

Etninės muzikos gaivinimas – sudė-tingas ir dinamiškas procesas, šiuo metu vykstantis daugelyje pasaulio vietų. Jo tikslai, kaip ir pati gaivinama muzika, gali būti labai skirtingi. Vienas jų, ypač būdingas Lietuvai – etninės muzikos kaip nacionalinio tapatumo ženklo deklaravi-mas. Nacionalizuotas folkloras tampa simboliu, kurio kūrime bene didžiausią

vaidmenį atlieka mokslinės institucijos, pagal nacionalistiniams diskursams pa-rankius kriterijus pateikiančios „teisin-gas“ sampratas ir legitimuojančios „au-tentišką tradiciją“. Lietuvos mokslinių diskursų analizė patvirtina šį procesą ki-tose šalyse nagrinėjusių tyrėjų įžvalgas.

Lietuvos nacionalistiniuose diskur-suose numatomas svarbiausias etninės

Eglė AlEknAitė


muzikos gaivinimo tikslas – nacionalinio tapatumo puoselėjimas, įgyvendinamas tiksliai pakartojant XIX a. pabaigos–XX a. pirmojoje pusės kaimo bendruo-menėje užfiksuotą muziką. Folkloras pasirodo kaip kolektyvinė, iki tam tikro laiko kitusi, bet dabar nebekeistina mu-zika. Šį diskursą plėtojantys mokslinin-kai linkę nepaisyti tradicijos kaitos as-pekto, pačios sąvokos sudėtingumo.

Alternatyviose etninės muzikos gai-vinimo praktikose skirtingai suvokiamas ir gaivinimo tikslas, ir daugelis svarbių sampratų – autentiškumas, tradicija ir kita. Gali būti siekiama kitaip suvokiamą etninį ar visai kito lygmens kultūrinį ta-patumą arba su juo nieko bendro netu-rinčių estetinių, pramoginių tikslų. Atsi-

žvelgiant į juos, pasirenkami kitokie autentiškumą nusakantys kriterijai, linkstama pabrėžti kūrybingą tradicijos kaitą, o ne jos stabilumą. Tada folkloro interpretacijos ir jų konfliktai Lietuvos folkloro ansamblių judėjime priklauso nuo kintančio tautinio tapatumo ir ku-riamų naujų kultūrinių tapatumų.

Straipsnyje atskleista, kad mokslinis diskursas apie folklorą ir jo gaivinimo judėjimą neišvengia ideologinio povei-kio. Jo nepaisančios folkloro gaivinimo praktikos, įvairios jose vartojamos sąvo-kos, išryškinamos vertybės būtų įdomus objektas tolimesniems tyrimams, kuriuos derėtų atlikti vengiant nacionalistinėmis prielaidomis grindžiamo išankstinio nu-sistatymo ir vertinimo.

Literatūra ir nuorodos24 P. Subačius. Lietuvių tapatybės kalvė: tautinio išsi-

vadavimo kultūra. – Vilnius: Aidai, 1999, p. 52.25 B. Stundžienė. Tautosaka sociologiniu žvilgsniu.

// Tautosakos darbai XXII (XXIX), 2005, p. 16.26 A. Zabielienė. Folkloriniai ansambliai Lietuvoje:

etnokultūrinės savimonės tęstinumas 1990–2006 m. Daktaro disertacija. – Kaunas: VDU, LII, 2007.

27 A. Zabielienė. Tradicijos ir inovacijos santykis tradiciją keičiančių folkloro ansamblių veikloje. // Etninės kultūros tradicijų tęstinumas ir iššūkiai šiuolaikinėje visuomenėje. – Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2009.

28 D. Urbanavičienė. Iš šukių – „Prūsų giesmės“. // Šiaurės Atėnai, 2006 m. sausio 14 d., Nr. 780.

29 E. Ramanauskaitė. Subkultūra: fenomenas ir mo-dernumas. – Kaunas: VDU, 2004.

30 A. Klova. Naujas požiūris į tradicinę lietuvių muziką. // Liaudies kultūra, 2008, Nr. 1. Plg. ir teigiamą šio autoriaus požiūrį į netradicinius ansamblius, išsakytą Vilniaus folkloro ansamblių apžvalgoje: A. Klova. Vilniaus folkloro ansam-blių dabartinė situacija. // Etninė kultūra, 2003.

31 A. Klova. Naujas požiūris į tradicinę lietuvių muziką. // Liaudies kultūra, 2008, Nr. 1, p. 74.

32 Plg. R. Ambrazevičiaus ekspertizėje pateiktą siūlymą skatinti būtent tradicinius ansamblius.

Žr.: R. Ambrazevičius. Folkloro ansamblių sa-vitumai etnografiniuose regionuose. // Etninė kultūra, 2001, p. 66.

33 A. Zabielienė. Folkloriniai ansambliai Lietuvoje: etnokultūrinės savimonės tęstinumas 1990– 2006 m., p. 36.

34 Ten pat, p. 80.35 A. Zabielienė. Tradicijos ir inovacijos santykis

tradiciją keičiančių folkloro ansamblių veikloje. // Etninės kultūros tradicijų tęstinumas ir iššūkiai šiuolaikinėje visuomenėje. – Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2009.

36 P. Kalnius. Etninės kultūros raiška posovietinė-je Lietuvos visuomenėje. // Liaudies kultūra, 2001/2 (77), p. 11.

37 R. Ambrazevičius. Folklorinis judėjimas ir etni-nė kultūra Lietuvoje. // Liaudies kultūra, 1990, 5/6, p. 16.

38 A. Zabielienė. Folkloriniai ansambliai Lietuvoje: etnokultūrinės savimonės tęstinumas 1990–2006 m., p. 14.

39 S. Skrodenis. Folkloras ir folklorizmas: mokymo knyga. – Vilnius: Vilniaus pedagoginio univer-siteto leidykla, 2005, p. 183.

40 Ten pat, p. 183; M. Baltrėnienė. Etnomuzika ir folklorizmo apraiškos: prieštaros ir koegzisten-cija. // Liaudies kultūra, 1999/4 (67), p. 34.

JAunŲJŲ OpusAi


41 A. Čepaitienė. Etniškumas: stereotipų modelia-vimas, Lietuvos patirtis. // Liaudies kultūra, 1995, Nr. 5 (44), p. 11; plg. N. Putinaitė. Šiaurės Atėnų tremtiniai: lietuviškosios tapatybės paieškos ir Euro-pos vizijos XX a. – Vilnius: Aidai, 2004.

42 V. Čiubrinskas. Revival of Tradition for Recons-truction of Identity. Lithuanian Case. // Folk. Journal of Danish Ethnographic Society, 2000, Vol. 40. http://www.culcom.uio.no/aktivitet/se-minar/pdfs/CiubrinskasRevival.pdf

43 A. Klova. Naujas požiūris į tradicinę lietuvių muziką. // Liaudies kultūra, 2008, Nr. 1, p. 69–73.

44 A. Klova. Vilniaus folkloro ansamblių dabartinė situacija. // Etninė kultūra, 2003, p. 76.

45 D. Urbanavičienė. Iš šukių – „Prūsų giesmės“. // Šiaurės Atėnai, 2006 m. sausio 14 d., Nr. 780. Prieiga http://www.culture.lt/satenai/?leid_id= 780&kas=straipsnis&st_id=3444

46 E. Ramanauskaitė. Subkultūra: fenomenas ir mo-dernumas. – Kaunas: VDU, 2004, p. 122–123.

47 Dėl diskusijos apie šią folkloro interpretaciją žr. pokalbį: Kam su geru ūpu duodama garo? // Liaudies kultūra, 2006/6; D. Tamošaitytė. Kas kam duos ūpo? // Liaudies kultūra 2007/2.

48 V. Čiubrinskas. Revival of Tradition for Recons-truction of Identity. Lithuanian Case // Folk. Journal of Danish Ethnographic Society, 2000, Vol. 40. Prieiga http://www.culcom.uio.no/akti-vitet/seminar/pdfs/CiubrinskasRevival.pdf

49 V. Savukynas. Primityvumo kategorija antropo-loginėje perspektyvoje. // Primityvumas mene. – Vilnius: Gervelė, 1999, p. 41.

50 Ten pat, p. 43.51 V. Šatkauskienės pasisakymai pokalbyje Muzi-

kinio folkloro perkūrimas – galimybė ar pražan-ga? // Liaudies kultūra, 1998, Nr. 6(63), p. 6, 7.

52 A. Klova. Naujas požiūris į tradicinę lietuvių muziką. // Liaudies kultūra, 2008, Nr. 1, p. 69.


54 S. Skrodenis. Folkloras ir folklorizmas: mokymo knyga, p. 175.


56 S. Skrodenis. Folkloras ir folklorizmas: mokymo knyga, p. 174–175.

57 A. Zabielienė. Folkloriniai ansambliai Lietuvo-je: etnokultūrinės savimonės tęstinumas 1990–2006 m., p. 142.

58 D.E. Wickström. A Revival? A way to look at the last 30 years of Norwegian vocal folk music. // Thedens HH. (ed.) Norsk Folkemusikklags skrif-ter Nr. 16/2002, Norsk Folkemusikklag, Oslo 2003, p. 78–80.

59 A. Zabielienė. Folkloriniai ansambliai Lietuvo-je: etnokultūrinės savimonės tęstinumas 1990–2006 m., p. 46–60; plg. panašias dalyvavimo ansambliuose priežastis, nurodytas: V. Liubinie-nė, M. E. Kelly. Some aspects of Lithuanian folklore in Lithuania and the United States. // Lituanus, Vol. 43, No. 2 – Summer 1997. Prieiga http://www.lituanus.org/1997/97_2_06.htm

aleknaite etnines kulturos interpretacijos.pdf

Documents