Akmens amžius

Maždaug prieš 80 tūkstančių metų žmogus išsiskyrė iš gyvulių pasaulio. Tai buvo akmens amžiaus pradžia. Akmens amžiaus pabaiga – pirmųjų metalų panaudojimas. Tai atsitiko maždaug prieš 6 tūkstančius metų Senovės Rytuose ir prieš 4-5 tūkstančius metų Europoje.

Senajame akmens amžiuje – paleolite – žmonės naudojosi nešlifuotais akmeniniais įrankiais, neturėjo keramikos. Jie užsiėmė rinkimu ir medžiokle. Žvejyba taip pat buvo beveik nežinoma. Paleolito žmonės gyveno šilto klimato teritorijoje: Afrikoje, Pietų Europoje ir Pietų Azijoje. Vėlyvojo paleolito žmonės išplito Sibire, Urale, Šiaurinėje Vokietijos dalyje. Perėję sąsiaurį, žmonės apsigyveno Amerikoje.

Pereinamojo laikotarpio – mezolito (Europoje – VIII-V tūkst. pr.Kr., Artimuosiuose Rytuos – X-VII tūkst. pr.Kr.) pabaigoje pasirodė kirvis, kirtiklis, išplito lankas ir strėlės. Tais laikais jau buvo prijaukintas šuo. Mezolito žmonės apgyvendino Škotijos, Pabaltijo teritoriją, išsisklaidė Amerikoje, pasiekė Australiją.

Neolito žmonės gyveno šiuolaikinėse gamtinėse sąlygose ir juos supo šiuolaikinis gyvulių pasaulis. Pasirodė šlifuoti ir gręžti darbo įrankiai bei keramika. Neolito žmonės pradėjo kultivuoti kaplinę žemdirbystę ir gyvulininkystę. Neolito žmonės sukūrė skobtus laivus, irklus, slides, roges. Pradėta verpti ir austi.

Neolito kultūra greičiausiai plėtojosi

Artimuosiuose Rytuose, kur anksčiausiai buvo imtasi gyvulininkystės ir žemdirbystės.

Prekyba

Tai prekių realizavimo procesas, viena svarbiausių liaudies ūkio šakų.

Pradžioje plėtojosi mainai vietiniais produktais. VII-VI tūkstantmečiais pr.Kr. tai vyko Mažojoje Azijoje ir Palestinoje. Palaipsniui tam tikra prekė pradėjo išsiskirti iš kitų ir tapo bendru ekvivalentu. Netrukus tokiu ekvivalentu tapo metalai dėl vienodumo ir galimybės dalinti. Atsirado svoriniai pinigai, susiformavo įvairios metrologijos sistemos.

III tūkstantmetyje Tarpupyje prekyba telkėsi tamkarų – bažnytinių ar valdovo prekybos agentų – rankose. Tais laikais Tarpupis intensyviai prekiavo su Mažosios Azijos šalimis. II tūkstantmetyje pr.Kr. susiformavo privati prekyba. Formavosi privataus kredito sistema. Prekiaujama daugiausia buvo alavu, sidabru, bronza, audiniais. Tarpupio prekybininkai savo veiklos sferą išplėtė iki Indijos.

Tais laikais susiklostė prekybos sistema Egipte. Egiptiečiai prekiavo su Finikija ir Raudonosios jūros pakrančių šalimis. Betarpiškos prekybos tarp Egipto ir Tarupio tais laikais nebuvo. II tūkstantmetyje pr.Kr. ėmė formuotis prekybiniai ryšiai tarp Kipro, Sirijos ir Egipto.

II tūkstantmetyje pr.Kr. pasirodė įstatymai,

fiksavę įvairių produktų ir gaminių kainas, bet faktiškai jos priklausė nuo rinkos konjunktūros svyravimų. Žinomi dokumentai, kuriais įvairių šalių tamkarams buvo užtikrintas saugumas ir privilegijos. Gyvai buvo prekiaujama Viduržemio jūros salose ir Pirėnų pusiasalyje. Prijaukinti kupranugariai II tūkstantmečio pr.Kr. pabaigoje prekybinius ryšius padarė įmanomus ir sunkiai prieinamuose kraštuose.

Kinijos teritorijoje II tūkstantmečio pr.Kr. pabaigoje buvo prekiaujama tarp valstybėlių, kurių šiuolaikinės Kinijos teritorijoje buvo nesuskaičiuojama daugybė. I tūkstantmečio pr.Kr. viduryje Kinijoje pasirodė pinigai – bronzinės ir varinės peilio, kastuvo, disko formų monetos. Dėl to atsirado privačių prekybininkų sluoksnis. Tačiau valstybė turėjo užsienio prekybos monopolį. Dėl to socialinis prekybininkų statusas buvo žemas.

Apie 1200 m.pr.Kr. (po “jūros tautų” antplūdžio) Viduržemio jūros baseine prekyba atsidūrė finikiečių rankose. Jie steigė kolonijas jūros pakrantėse. Iškilo Kartagina ir iki III a.pr.Kr. vaidino svarbiausią vaidmenį vakarinės Viduržemio jūros dalies prekyboje. Iš Kartaginos buvo siunčiamos ekspedicijos į Vakarų Afriką ir Vakarų Europą. Svarbiausias finikiečių prekybos objektas buvo purpurinis audinys.

I tūkstantmetyje pr.Kr. svarbi buvo Babilono prekyba su Iranu, Indija, Palestina. Buvo

prekiaujama prieskoniais ir kosmetikos reikmenimis.

VII a. pr.Kr. Lydijoje (Mažoji Azija) buvo pradėti kaldinti metaliniai pinigai.

Naujojo Babilono laikais (626-538) išsiplėtė komercinis kreditas ir susikūrė stambių prekybos namų tinklas.

VI a. pr.Kr. viduryje išplėtojo prekybą graikų kolonijos Italijoje, Sicilijoje, Juodosios jūros pakrantėse.

VI-V a. pr.Kr. Persijoje buvo tiesiami keliai, kuriamos pašto stotys, kaldinama vieninga moneta – darikas. Tai skatino prekybos plėtrą. Persijos valdovai ypatingai rėmė Finikijos pirklius. Finikiečiai išveždavo grūdus, dažytą vilną, kvepalus, vergus. Kiek vėliau netikusi mokesčių politika nusmukdė prekybą.

V a. pr.Kr. audringai plėtojosi prekyba Graikijoje. Puikios jūreivystės galimybės skatino jūrų prekybą. Į Viduržemio ir Juodosios jūrų šalis graikai vežė vyną, aliejų, keramikos gaminius, audinius, metalinius ir juvelyrinius gaminius. Graikai įsiveždavo odą, papirusą, alavą, rankenas kalavijams, dramblio kaulą, medieną, grūdus, gyvulius, sūdytą žuvį, rečiau – lino gaminius, kilimus.

Nuo V a. pr.Kr. vidurio svarbų vaidmenį vaidino prekyba vergais. IV a. pr.Kr. pabaigoje svarbų vaidmenį ėmė vaidinti karavanų prekyba.

Nilo upė buvo labai svarbus prekybos kelias.

II a. pr.Kr. buvo nutiestas vadinamasis Didysis šilko kelias į Vidurinės Azijos ir

Priešakinės Azijos šalis. Šis kelias ypatingai reikšmingas buvo I-II a. po Kr.

Graikų miestuose valstybės struktūros nesikišo į prekybos reikalus, tačiau griežtai persekiojo spekuliantus grūdais. IV a. pr.Kr. Graikijoje pasirodė pradinės kredito formos, buvo taikomas atsiskaitymas be grynųjų pinigų, kas lengvino prekybos operacijas.

Senovės laikų prekyba ypatingai klestėjo Romoje I a. Pr.Kr. – II a. po Kr. Tuo metu Romoje vergovinis gamybos būdas pasiekė didžiausių rezultatų. Visos Viduržemio jūros pakrantės buvo sujungtos vienos valstybės rėmuose. Tai sudarė geras sąlygas prekybai. Formavosi Viduržemio jūros rinka. Tibro, Reino, Dunojaus upėmis plaukiojo prekybiniai laivai. Romos miestuose buvo prekiaujama maisto produktais, vergais, amatininkų gaminiais, prabangos reikmenimis. Miestų aikštėse buvo statomi pastatai prekybai vienais ar kitais gaminiais. Romos miesto prekybos aikštėje buvo 150 parduotuvių. Kūrėsi pirklių sąjungos, turėjusios laivus, sandėlius, įstatus, pareigūnus, šventyklas ir dievus-globėjus. Iki III a. po Kr. Romos valdžia mažai kišosi į prekybos reikalus, tačiau III a. pabaigoje prekybininkų korporacijos pateko į valstybės kontrolės sferą.

Prekybos plėtrą stabdė transporto netobulumas ir taros trūkumas.

Ankstyvaisiais viduramžiais prekyba labiausiai išplėtota buvo Kinijoje, Indijoje ir kitose

Azijos šalyse. Iš Kinijos buvo išvežami geležies, sidabro, alavo vario dirbiniai, šilkas, popierius, porcelianas. Į Kiniją buvo įvežami vaistai, prieskoniai. Indija tarptautinei prekybai tiekė medvilninius audinius, kvepalus, dažus, dramblio kaulą.

Europoje tuo metu prekyba svarbaus vaidmens nevaidino. Vyraujant natūriniam ūkiui, parduodama ir perkama buvo tik tai, ko nebuvo galima pasigaminti savo ūkyje: druska, kailiai, metalai, vynai, kartais – ginklai, šilkas, prieskoniai, juvelyrų dirbiniai, gintaras.

Svarbiausias tarpininkas prekyboje tarp Rytų ir Vakarų buvo Bizantija. Karavanai į Indiją ir Kiniją traukė per Iraną. VI-VII a. tarp Irano ir Bizantijos vyko kova dėl prekybos kelių. Po arabų užkariavimų karavanų prekybos keliuose svarbiausią vaidmenį ėmė vaidinti arabai. Jūrų prekyboje svarbiausi tarpininkai buvo normanai, prekybą derinę su plėšikavimu.

XI-XV a. Europos prekyboje įvyko svarbūs pokyčiai, nes formavosi miestai kaip amatų ir prekybos centrai. Miestams reikėjo maisto produktų. Dėl to kaimas buvo įtrauktas į prekybinius santykius.

Prekyba pagreitino rentos komutacijos (lotyniškai – pasikeitimas) procesą: lažas ir natūrinė duoklė buvo pakeisti pinigine renta ( “atiduota” – gavėjas neprivalo užsiimti jokia verslo veikla). Miestai virto prekybos centrais ir skatino politinę valstybių centralizaciją.

Kryžiaus karų dėka Italijos miestai

perėmė iš Bizantijos prekybos tarpininko tarp Rytų ir Vakarų vaidmenį. Svarbiausi prekybos centrai buvo Venecija ir Genuja. Šie miestai prekiavo tradicinėmis Rytų prekėmis. Išaugo aukso, gaunamo Afrikoje (Nigerio baseinas ir Senegalo rajonas). Iš Švedijos buvo išvežami spalvoti metalai ir geležis, iš Norvegijos – žuvis, iš rusų žemių – kailiai ir vaškas, iš Pabaltijo – grūdai ir vaškas. Šiaurės Vokietija ir Anglija tarptautinei prekybai tiekė gelumbę.

Feodalinis gamybos būdas ir valstybių gausumas apsunkino prekybą: skirtingos kainos, monetos, matų vienetai, muitų sistemos. Tarptautinę prekybą apsunkino ir ta aplinkybė, kad atvykstantys pirkliai – “svečiai” – galėjo prekiauti tiktai urmu, jiems buvo nustatomas griežtas prekybos laikas.

Viduramžių pirkliai jungdavosi į gildijas, kurios gaudavo privilegijas, siekdavo monopolinės teisės prekiauti tam tikrais gaminiais. Kita prekybinės organizacijos forma buvo faktorijos. Kūrėsi prekybinės miestų sąjungos(Hanza, Londono Hanza). Stambios prekybinės sąjungos kariavo dėl prekybos atramos taškų ir privilegijų.

Prekybos plėtra pagreitino feodalizmo žlugimą.

Dėl Didžiųjų geografinių atradimų susiformavo naujos prekybos kryptys. Prekybos centrai iš Viduržemio jūros persikėlė į Atlanto vandenyną. Lisabona, Sevilija, Antverpenas tapo

naujaisiais prekybos centrais. Į Europą plūstelėjo auksas, sidabras, kava, arbata, ryžiai, opiumas, medvilnė, tabakas. Prasidėjo “kainų revoliucija” (krito aukso vertė, nes XVI a. viduryje buvo pradėti eksploatuoti turtingi sidabro klodai Meksikoje ir Peru). Ypatingai anksti “kainų revoliucija” pasireiškė Ispanijoje. Turėdama daug brangiųjų metalų, Ispanija už juos pirko prekes Anglijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Italijoje. Dėl “kainų revoliucijos” žemės ūkio produkcijos kainos XVI a. bėgyje pakilo 3-4 kartus.

XVII a. pasirodė nauja prekybos organizacijos forma – birža:fondinė (buvo sudaromi sandoriai perkant-parduodant vertybinius popierius) ir prekinė (sandoriai buvo sudaromi pagal prekių pavyzdžius, o vėliau – ir be pavyzdžių). Svarbiausia tais laikais buvo Antverpeno birža.

Svarbiausia pirklių organizacijos forma buvo prekybinė kompanija.

XVII a. buvo užimtos didžiulės Azijos, Afrikos, Amerikos rinkos – formavosi pasaulinė rinka.

XIX a. pasaulinė prekyba labai išsiplėtė, nes labai pakito transportas: buvo galima greitai, toli ir daug prekių nugabenti. Netrukus pasaulį užtvindė anglų tekstilės gaminiai. Tuo buvo pakirsta Indijos namudinė tekstilė – masiškai nusigyveno Indijos namudininkai. XIX a. viduryje iš Anglijos jau buvo išvežamos verpimo ir audimo staklės.

Merkantilizmo ir protekcionizmo politiką pakeitė koncepcija “netrukdykite veikti” –

2

frytrederystė (angliškai – “free trade” – “laisvoji prekyba”.)

XIX a. pirmojoje pusėje Londonas tapo pasauliniu prekybos ir finansų centru. Anglijos pinigai – svarai sterlingų – tapo tarptautiniu atsiskaitymo vienetu.

Labai svarbią reikšmę tarptautinei prekybai turėjo Sueco kanalo atidarymas 1869 m.

1825 m. pradėjo veikti kanalas, sujungęs Gudzono upę su Didžiaisiais ežerais. Dėl to Niujorkas tapo vienu svarbiausių prekybos centrų Amerikoje.

1869 m. (po to, kai iš Meksikos buvo atimta Kalifornija)buvo baigta tiesti transkontinentinė geležinkelio linija, dėl ko išaugo San Francisko vaidmuo.

1914 m. buvo baigtas kasti Panamos kanalas. Tai Jungtinėms Amerikos Valstijoms leido skverbtis į Australiją ir Naująją Zelandiją.

Jau XIX a. antrojoje pusėje anglų pramonės produkcijos realizavimas buvo apsunkintas, nes atsirado konkurentai – JAV ir Vokietija. JAV pradėjo įvežti grūdus į Europą. Tai sukėlė prieštaravimus tarp žemės ūkio produkcijos gamintojų JAV, Rusijos, Vokietijos ir Prancūzijos.

Frankai

Tai germanų genčių sąjunga, romėnų autorių pirmą kartą paminėti III a. pr.Kr. viduryje.

Salijų tiesa – tai frankų paprotinės teisės normos, užrašytos karaliaus Chlodvigo (481-511) potvarkiu. Tai daugiausia konkrečių nusikaltimų išvardijimas,

nurodant bausmes daugiausia piniginės baudos forma. Baudos buvo imamos romėniškais pinigais – solidais ir dinarais. Salijų tiesai labai menką įtaką padarė romėnų teisės normos. Šis šaltinis labai svarbus, nes padeda suprasti frankų visuomenės raidą nuo pirmykštės bendruomeninės santvarkos iki feodalinių santykių formavimosi. Salijų tiesoje grafų ir kariaunininkų gyvybė įvertinta 600 solidų, laisvo žmogaus – 200 solidų, vergo – 30 solidų. Pagal Salijų tiesą kaimas buvo visų turimų žemių kolektyvinis savininkas. Miškais, ganyklomis ir vandenimis kaimas naudojosi bendrai, apdirbamos žemės buvo didžiųjų ir mažųjų šeimų rankose. Žemę paveldėti galėjo tiktai vyrai. Tai buvo pirmas teisinis žingsnis, kuriant alodą. Žlugus Frankų valstybei, Salijų tiesa nebegaliojo, bet draudimas moterims paveldėti nekilnojamą turtą buvo panaudotas kitų valstybių teisėje, siekiant užkirsti kelią moterims paveldėti sostą. Taip buvo sukurtas tiesioginis dinastinis paveldėjimas.

VIII a. ir pirmojoje IX a. pusėje Frankų valstybėje buvo organizuojamos mokyklos. Daugybė išsimokslinusių žmonių buvo sutelkti valdovo rūmuose. Didelis dėmesys buvo skiriamas antikos literatūrai ir pasaulietinėms žinioms. Pertvarkymai kultūros srityje buvo artimai susiję su kariniais, politiniais ir administraciniais uždaviniais. Buvo būtina parengti administracijos darbuotojus, patarėjus, diplomatus, agentus, išsilavinusius dvasininkus.

Daug dėmesio buvo skiriama septyniems laisviesiems menams: trivijumas (gramatika, retorika, dialektika) ir kvadrijumas (aritmetika, geometrija, astronomija, muzika). Šio kultūrinio renesanso laikais raštas buvo patobulintas taip, kad tapo paprastesnis ir buvo lengvai skaitomas. Vienuolynuose buvo perrašyta daugybė knygų, kurios buvo paveldėtos iš antikos. Buvo sukurti romaninio stiliaus architektūros pagrindai. Iki mūsų laikų išliko 798-805 m. statyta Acheno katedra. Buvo plačiai taikomas miniatiūros menas, freska, mozaika, dramblio kaulo raižymas. “Karolingų renesanso laikais buvo sukurta daugybė legendų, istorinių dainų. Vėliau šių tekstų pagrindu atsirado “Nybelungų giesmė”, “Rolando giesmė”.

Anglai

IV a. ir V a. pradžioje anglai gyveno pietinėje Jutlandijos pusiasalio dalyje . V a. viduryje anglai ir saksai užkariavo Britaniją. Dėl to dalis salos pradėjo vadintis Anglija. Žemyne likusius anglus asimiliavo danai. VII- X a. susiformavo anglų-saksų tautybė.

Vestgotai

IV a. antrojoje pusėje hunų spaudžiami gotai patraukė į vakarus ir 418 m. dabartinės Prancūzijos teritorijos pietuose įkūrė pirmąją barbarų valstybę Romos imperijos teritorijoje.

V a. gotų valstybei jau priklausė didelė dalis šiuolaikinės Ispanijos teritorijos. Šie gotai gavo vakarinių gotų

(vestgotų) pavadinimą. Tik šiaurinėje Pirėnų pusiasalio dalyje baskai išsaugojo nepriklausomybę. VI a. pradžioje vestgotai pralaimėjo frankams, prarado didelę šiuolaikinės Prancūzijos teritorijos dalį. Valstybės centras buvo perkeltas į šiuolaikinės Ispanijos teritoriją. VI a. viduryje šios valstybės sostine tapo Toledo miestas. VII a. pradžioje vestgotai atėmė iš Bizantijos teritorijas dabartinėje Ispanijoje. 711-718 m. vestgotų valstybę sunaikino arabai. Tik šiaurėje vestgotai išsaugojo Asturiją, kuri vėliau tapo rekonkistos baze.

Vestgotų valstybėje buvo sulieti beirstantys vergvaldiniai ir germanų bendruomeniniai santykiai. Augo smulkių valstiečių ūkių skaičius, didėjo dirbamų žemių plotai: kviečiai, vynuogynai, alyvmedžių giraitės, daržai, buvo plėtojama gyvulininkystė.

Gotams apsigyvenus Ispanijos ir Prancūzijos teritorijoje greičiai iro pirmykštė bendruomeninė santvarka. Iš vietinių žemvaldžių gotai atėmė 2/3 dirbamų žemių, dalį vergų, kolonų ir inventoriaus. Kaip bendruomeninės santvarkos irimo rezultatas V-VII a. buvo laisvų valstiečių nuskurdinimas ir jų pavertimas priklausomais žemdirbiais. Karaliai, tarnybinė diduomenė, kariaunininkai, dvasininkai tapo stambiais žemvaldžiais. Vestgotai išpažino arijonų tikėjimą, o vietiniai gyventojai – oficialiąją krikščionybę. Mišrios vedybos buvo draudžiamos. VII a. šie skirtumai nusitrynė.

3

Priklausomais valstiečiais virto ne vestgotai, o vietiniai gyventojai. Stambūs Romos laikų žemvaldžiai, nors ir netekę dalies turtų, išsaugojo savo visuomenines pozicijas ir kartu su vestgotų diduomene formavo feodalų tipo žemvaldžių sluoksnį. Stambūs žemvaldžiai kariaunininkams už tarnybą dalino žemes. Paprotinė teisė buvo pakeista karališkaisiais įstatymais. VII a. buvo priimta Vestgotų tiesa – užrašyta paprotinė teisė ir karaliaus įsakai. Šioje valstybėje karalių rinko dvasinė ir pasaulietinė diduomenė Separatinės diduomenės nuostatos susilpnino karinę valstybės galią ir padarė įmanomą šios šalies užkariavimą.

Ostgotai

III a. po Kr. jie apsistojo Juodosios jūros pakrančių stepėse tarp Dniepro ir Dunojaus. Antrojoje IV a. pusėje jie sukūrė galingą genčių sąjungą, kuriai vadovavo Germanarikas. Ostgotų (rytiniai gotai) valdžioje buvo skitai, sarmatai ir slavai. 375 m. šią sąjungą sutriuškino hunai. Dauguma astgotų kartu su hunais patraukė į Panoniją, šiuolaikinės Vengrijos teritoriją. Po Atilos mirties antrojoje V a. pusėje ostgotai sukilo prieš hunus ir išsivadavo. Dalis ostgotų tapo Romos imperatorių samdiniais.

Netrukus ostgotai ėmė puldinėti Rytų Romos imperijos teritoriją. Teodoriko vadovaujami, 488 m. ostgotai patraukė į Italiją. Galimas daiktas, kartu su šeimomis jų buvo 100 tūkstančių žmonių. Jie sumušė barbarų vadą

Odoakrą, 493 m. užėmė Raveną ir sukūrė didžiulę karalystę. Jos teritoriją sudarė Italija. Sicilija, žemės Alpių papėdėse, Dalmatija, Provansas.

Atsikraustymo į Italiją laikotarpiu iro bendruomeninė ostgotų santvarka. Buvo daug valstiečių-bendruomenininkų. Tačiau ostgotų visuomenę sparčiai paveikė socialinių ir politinių Romos imperijos institucijų liekanos.

Ostgotų žemės sklypai labai greitai virto alodais. Čia buvo naudojamas vergų ir kolonų darbas. Karalius Teodorikas siekė patraukti į savo pusę Romos didikus. Vietinių didikų pozicija padėjo ostgotams užkariauti Italiją. Ostgotų valstybėje išliko daug teisinių ir politinių Romos institucijų. Apie 512 m. buvo paskelbti Teodoriko įstatymai – Teodoriko ediktas. Jo pagrindą sudarė Romėnų teisės normos. Teismas, administracinė sistema, miestų valdymas buvo tvarkomi pagal romėnų pavyzdį. Tik kariuomenė buvo organizuota pagal germanų pavyzdį. Tačiau proromėniška Teodoriko politika iššaukė karinės diduomenės nepasitenkinimą. Teodorikui teko trauktis nuo šios politikos. Po Teodoriko mirties valdyti ėmėsi jo duktė Amalasunta (534-540). Amalasunta orientavosi į romėnų diduomenę ir Rytų Romos imperiją. Dėl to karinė diduomenė organizavo prieš valdovę sąmokslą. Amalasunta buvo nužudyta. Netrukus ostgotų kariuomenę sutriuškino Rytų Romos imperijos karvedys Belizarijus. Šią imperijos pergalę galima paaiškinti

romėnų parama ir dvasininkijos palaikymu (ostgotai išpažino arijonų tikėjimą). Ostgotų karaliumi buvo išrinktas Totila (541-552). Totila sugebėjo pasinaudoti vietinių gyventojų nepasitenkinimu dėl bandymo restauruoti vergvaldinę santvarką. Totila į armiją priėmė vergus ir kolonus, pabėgusius iš Romos aristokratų valdų, konfiskavo Romos didikų žemes, palengvino mokesčių naštą eiliniams gyventojams. Tačiau 552 m. Totila pralaimėjo Romos kariuomenei. Netrukus ostgotų valstybė nustojo gyvuoti.

Kryžiaus žygiai

Nuo senų laikų, toli iki 1096 m., kiekvieną pavasarį iš Italijos uostų minios žmonių traukdavo į Jeruzalę.

XI - XIII katalikų bažnyčia pasiekė didelę galybę. Ji darė didelę įtaką Europos valstybių gyvenimui. Iki XI a. vidurio krikščionių bažnyčia buvo laikoma vieninga. Vakarų Europoje bažnyčios galva buvo Romos popiežius, o Rytuose - Konstantinopolio patriarchas. Ir imperatorius. Romos popiežius norėjo pajungti savo valdžiai bažnyčią tose šalyse, kurios krikščionybę buvo gavusios iš Bizantijos. Bizantijos bažnyčia priešinosi popiežiaus kišimuisi į jos reikalus. Dėl valdžios krikščionių bažnyčioje vyko įnirtinga kova. 1054 m. per vieną konfliktą popiežius ir patriarchas prakeikė vienas kitą. Krikščionių bažnyčia

suskilo į Vakarų ir Rytų. Nuo to laiko Vakarų bažnyčia ėmė vadintis katalikų (visuotinė) , o Rytų - pravoslavų (tikratikių). Po skilimo abi bažnyčios tapo visiškai savarankiškos. Vakarų Europoje, esant feodaliniam susiskaldymui, katalikų bažnyčia buvo labiausiai sutelkta organizacija. Italijoje buvo Romos popiežiaus valstybė. Šimtai tūkstančių bažnyčios tarnų įvairiose šalyse klusniai vykdė jo valią. Popiežiai stengėsi pajungti savo valdžiai Europos valdovus. Tiek islamas, tiek krikščionybė siekė pasaulinio viešpatavimo. Vakaruose įsitvirtino krikščionybė, o Rytuose iškilo jai rimta grėsmė. Tiurkų gentys, vadinamos pagal savo vado Seldžiuko vardą seldžiukais, XI a. pradžioje įsiveržė į Bagdado kalifatą. Seldžiukai greitai įveikė musulmonų valdovus Vakarinėje Azijoje. Seldžiukai įsteigė sultanatus Sirijoje ir Mažojoje Azijoje. Šventoji žemė - Palestina - pateko į seldžiukų rankas. Bizantijos imperatorius pateko į nelaisvę, o jo įpėdinis kreipėsi pagalbos į Romos popiežių Grigalių VII, siūlydamas jam už pagalbą sujunti Rytų ir Vakarų bažnyčias.

Maldininkai niekada nesiliovė vaikščioję prie Kristaus karsto. Vakaruose seniai gyvavo idėja išvaduoti nuo netikėlių šventąją žemę buvo seniai įsišaknijusi Europoje. 1095 m. buvo dvasinis suvažiavimas. Jame dalyvavo ir Bizantijos imperatoriaus Aleksejaus I pasiuntiniai. Suvažiavimo dalyviai pažadėjo padėti

4

Konstantinopolio valdovui. Tokia buvo pradžia.

1095 m. popiežius kreipėsi į didžiulę žmonių minią prie Klermono miesto (Prancūzijoje). Jis kvietė vaduoti Kristaus karstą iš netikėlių musulmonų rankų. Visiems žygio dalyviams popiežius žadėjo atleisti nuodėmes. XI a. pabaiga buvo itin sunki Europos gyventojais: nuolatiniai karai, stichinės nelaimės. Valstiečiai badavo, o feodalai stengėsi didinti rinkliavas. Mirtis vijo valstiečius iš gyvenamųjų vietų. Žygyje į Rytus valstiečiai matė galimybę pabėgti nuo savo ponų.

1096 m. pavasarį į Jeruzalę iškeliavo Vakarų Europos valstiečiai. Mažojoje Azijoje jie stojo į mūšį su seldiukais ir buvo sumušti. Jau pirmojo bandymo metu tokiu būdu žuvo apie 100 tūkstančių žmonių.

1096 m. rudenį iš Prancūzijos, Vokietijos, Italijos įvairiais keliais leidosi į Rytus stambiųjų feodalų vadovaujami riterių būriai. Jie buvo apsirūpinę pinigais ir gerai apsiginklavę. Tokia didžiulė “pagalba” sukėlė daug rūpesčių Aleksejui I. Jis pareikalavo vasalinės priesaikos už tas žemes, kurios ateityje galėjo būti kryžininkų užkariautos. Kryžininkai iš Lotaringijos nenusileido, ir 1097 m. Aleksejus I sumušė juos. Kryžininkai nukreipė smūgį prieš Nikėją, svarbiausią seldžiukų tvirtovę Mažojoje Azijoje. Kryžininkai laimėjo, ir Aleksejaus I kariuomenė įžengė į Nikėją. Aleksejus I apdovanojo maldininkus už šią pergalę. 1099 m., po įnirtingo šturmo, riteriai įsiveržė į Jeruzalę. Nugalėtojai pirmiausia patenkino keršto jausmą,

išžudydami visus musulmonus ir žydus

Siaurame Sirijos ir Palestinos ruože riteriai įkūrė savo valstybes. Svarbiausia iš jų buvo laikoma Jeruzalės karalystė. Kitų kryžiuočių valdų valdovai buvo Jeruzalės karaliaus vasalai. Vietinius gyventojus, musulmonus ir krikščionis, kurie dar buvo laisvi, užkariautojai jėga vertė baudžiauninkais. Naujieji šeimininkai iš valstiečių imdavo nuo trečdalio iki pusės grūdų derliaus, tokią pat dalį alyvmedžių ir vynuogių derliaus. Pavertieji gyventojai turėjo mokėti didelius mokesčius karaliui ir dešimtinę bažnyčiai. Užkariautų kraštų tautoms riteriai atnešė feodalinės priespaudos stiprėjimą.

Krikščioniškos jėgos susivienijo į dvi vienuolių-riterių bendruomenes. Tai buvo tamplierių arba Šventyklos saugotojų ordinas ir hospitalierių arba joanitų ordinas. Tamplieriai nešiojo baltas mantijas su raudonais kryžiais. Joanitų ordino tikslas - padėti nukaršusiems arba ligotiems kryžininkams. Jie rūpinosi Joano ligonine (iš čia - joanitai). Jie nešiojo juodą mantiją su baltu kryžiumi.

Kryžiuočių valstybės vaidijosi tarpusavyje. Iš Rytų ir Pietų kryžiuočius spaudė musulmonų kunigaikštystės. Vietiniai gyventojai priešinosi užkariautojams ir galiausiai išvijo juos iš Jeruzalės. Stengdamiesi susigrąžinti tai, kas Rytuose buvo prarasta, feodalai organizavo trečiąjį kryžiaus žygį, kuriam vadovavo Anglijos, Vokietijos ir Prancūzijos

karaliai. Bet iš šis žygis pasibaigė nesėkme.

1144 m. krikščionių valstybė Edesa vėl atiteko musulmonams. Tai sukėlė rūpesčio Europoje. Jaunas Prancūzijos karalius Liudvikas VII seniai mąstė apie kryžiaus žygį. Popiežius Eugenijus leido organizuoti žygį. Prie Reino buvo vienuolis Radulfas, baisus fanatikas, agitavo už žygį. Prancūzijoje tokią agitaciją varė Bernaras. Tačiau antrasis kryžiaus žygis (1147-1149 m.) nebuvo sėkmingas. Milžiniška vokiečių kariuomenė - apie 70 tūkstančių - ir įvairiausių valkatų minios patraukė senuoju Dunojaus keliu per Vengriją. Saksonijos valdovai nedalyvavo žygyje. Bizantijos imperatorius Manuilas sudarė sutartį su seldžiukais, o tariamuosius savo sąjungininkus iš Vokietijos Manuilas paskubėjo perkelti į Aziją anksčiau, negu ten nuvyko prancūzai. Imperatorius Konradas, nenorėdamas vilkinti ir taip nemalonios, jam primestos misijos, nesipriešino. Tačiau susirgęs Konradas grįžo iš pusiaukelės, o Prancūzijos karalius Liudvikas VII su žmona pasiekė Šventąją žemę. 1148 m. pavasarį Konradas prisidėjo prie Liudviko ir kartu žygiavo prieš Damaską, tačiau žygis nebuvo sėkmingas. Rudenį Konradas patraukė į Vokietiją, kurią pasiekė 1149 m. pavasarį. Liudvikas grįžo į Prancūziją per Italiją.

XII a. pabaigoje naują žygį į Rytus ėmė organizuoti popiežius Inocentas III. Kryžiuočiai nutarė patekti į Palestiną jūra. Jie išsinuomojo laivus iš jūrų karalienės Venecijos. 1204 m.

kryžiuočiai šturmu paėmė Bizantijos sostinę Konstantinopolį. Gaisrų ugnyje žuvo senovės rankraščių saugyklos. Buvo sunaikinti vertingiausi meno kūriniai, Konstantinopolyje saugoti šimtus metų. Vakarų barbarai nusiaubė šv. Sofijos bažnyčią. Grobime dalyvavo ir atvykę su kryžiuočiais vyskupai ir kunigai. IV kryžiaus žygyje ypač išryškėjo grobikiški kryžiaus žygių tikslai. Riteriai įsikūrė Bizantijos teritorijoje (į Jeruzalę nutarė neiti). Popiežius Inocentas III energingai propagavo naujo Šventosios žemės užkariavimo idėją. Trys pirmieji XIII a. dešimtmečiai buvo perpildyti svajonėmis apie žygius. Šios idėjos pasireiškimas buvo vaikų žygis 1212 m. ir erezijų priešininkų žygis. 1222 m. Anglijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje vėl buvo pradėta agituoti už kryžiaus žygį. Vokietijos valdovas Frydrichas net pasirašė sutartį su popiežiumi, kad žygis bus pradėtas ne vėliau, kaip 1227 m. Jeigu žygis nebūtų pradėtas, Vokietija turėtų būti atskirta nuo bažnyčios. 1227 m. žygis prasidėjo. Frydrichas išplaukė nelabai sveikas. Jam teko grįžti. Popiežius, apie tai sužinojęs, tuoj atskyrė jį nuo bažnyčios ir paskelbė apie tai. Imperatorius labai supyko ir paskelbė, kad jis atima iš kurijos visas valdas. Tada popiežius dar kartą iškoneveikė imperatorių. 1228 m. imperatorius vėl išvyko į žygį. Nuvykęs į Rytus, Frydrichas pasirašė sutartį su sultonu, pagal kurią Jeruzalė buvo atiduota krikščionims, o krikščionys leido musulmonams pasilikti

5

savo žinioje vieną šventovę. Frydrichas įžengė į Jeruzalę, kur buvo džiaugsmingai sutiktas. Vietos gyventojai nesiliovė kovoję prieš užkariautojus. Iš kryžiuočių rankų pamažu slydo jų valdos Sirijoje bei Palestinoje.

Popiežiai ir karaliai organizuodavo vis naujus žygius, bet norinčių juose dalyvauti darėsi vis mažiau. Feodalai ėmė gauti daugiau pajamų iš savo valstiečių, o karai su musulmonais jiems buvo per daug sunkūs ir pavojingi. Valstiečiai mažiau bekentėjo nuo nederliaus ir bado. Jie jau neieškojo laivės tolimuose kraštuose, bet kovojo prieš priespaudą ir bėgo į miestus.

1248 m. Liudvikas IX, Prancūzijos karalius, ryžosi išpildyti pažadą, duotą sunkios ligos metu. Jis praėjo kryžiaus žygį. Tai jau buvo šeštasis žygis. Buvo nutarta pulti Egiptą. Bet Egipte prieš kryžininkus buvo panaudoti mameliukai. Daug Liudviko IX kariuomenės krito. Pats karalius patraukė į Akrą. Jis išbuvo Sirijoje iki 1254 m. Iš ten karalius kreipėsi į savo šalį, kviesdamas į dievui labai patinkantį žygį. Diduomenė liko abejinga, o paprasti žmonės tiesiog apkvaito nuo įsitikinimo, kad būtent jie turi išvaduoti Šventąją žemę. Susirinko didžiulės minios ir netvarkingai patraukė per valstybę, visur sėdamos netvarką. Žmonės apie tas minias prisimindavo su didžiausiu siaubu net tada, kai jos jau seniai buvo išsisklaidžiusios. Liudvikas IX grįžo namo, o padėtis Palestinoje dar labiau pablogėjo. Didieji Italijos miestai - Venecija, Genuja ir Piza - perkėlė

savo prekybinę nesantaiką į Siriją. Krikščionių kolonijos laikėsi tik dėl pavojaus, kurį mohometonų valstybėms kėlė mongolai, su kuriais krikščionių šalys dabar palaikė gerus santykius. Bet 1260 m. krikščioniškoms valstybėms ėmė grasinti mameliukų sultonas, kuris Siriją prijungė prie Egipto. Iki 1268 m. sultonas užgrobė Antiochiją. Prancūzijos karalius vėl susiruošė į žygį. Tai jau buvo septintasis žygis. Buvo nutarta eiti į Tunisą, nugalėti ar pakrikštyti tenykštį emyrą ir toliau traukti į Egiptą. Tačiau kryžininkai turėjo tik nežymių pergalių. Klimatas pasirodė esąs labai nepriimtinas jiems. Mirė karaliaus Liudviko sūnus, o po keleto dienų ir - pats Liudvikas IX. Žygis prarado švento žygio charakterį. Buvo pasirašyta sutartis, kad krikščionių dvasininkai gali laisvai atlikinėti krikščioniškas apeigas Tuniso teritorijoje. Tuniso valdovas įsipareigojo mokėti duoklę naujajam Sicilijos valdovui, kaip anksčiau Tuniso valdovas buvo mokėjęs Štaufenui, Vokietijos imperatoriui.

1291 m. krito paskutinis krikščionių įtvirtinimas Palestinoje - Akra. Kryžiaus žygiai pasibaigė. Kristaus karstas buvo prarastas visiems laikams. Prasidėjo visuotinis praregėjimas. Stebuklai, tikėjimas kuriais buvo toks didelis, jog visada būdavo jų liudininkų, pasirodė esą apgavystė. Svetimose žemėse, net Šventojoje, viskas būdavo taip arba beveik taip, kaip ten, iš kur ateidavo maldininkai ir kryžininkai. Prablaivėjęs protas leido suprasti, kad

jeigu dievas būtų nepatenkintas tuo, kad jo karstas yra netikėlių rankose, pakeistų padėtį ir be kryžiaus žygių. Žmonės įsitikino, kad su Muchamedo pasekėjais galima sutarti. Jau pačioje pradžioje buvo mintis, kad nereikia niekur keliauti. Ši mintis ypatingai paplito Vokietijoje, kurios gyventojai buvo linkę ramiai darbuotis namie. Kaip nusipelnydavo nuodėmių atleidimo keliaujantys į Šventąją žemę, būdavo neaišku, nes ten taip pat buvo nuodėmingas gyvenimas.

Dėl kryžiaus žygių italų pirkliai sustiprino savo pozicijas. XIII a. jie užsitikrino vadovaujantį vaidmenį Juodojoje jūroje ir įsigalėjo Viduržemio jūroje. Italijos miestai iškilo prekiaudami prabangos reikmenimis ir skolindami pinigus Europos diduomenei. Karo žygiai padidino bažnyčios prestižą. Popiežius buvo pripažintas aukščiausiu krikščionių vadovu. Tai sutvirtino jo pozicijas kovoje su kunigaikščiais Jis ėmė reikalauti atskiro karo žygių mokesčio dvasininkijos reikmėms. Šios pajamos buvo naudojamos karams su kunigaikščiais ir kitais priešininkais. Viena pajamų dalis buvo skiriama kovai su eretikais (žmonėmis, kurie savaip aiškino tikėjimo klausimus). Kovai su klaidatikyste buvo sukurta speciali bažnyčios institucija - inkvizicija. Ji buvo tiesiogiai pavaldi popiežiui ir, norėdama išgauti prisipažinimą, rengdavo kankinimus. Pietų Prancūzijoje prieš eretikus būdavo skelbiami net specialūs kryžiaus žygiai. Tačiau kryžiaus

karų epocha pasižymėjo ne vien ginkluotomis kovomis ir religiniais nesutarimais. Prekyba ir taikūs ryšiai su Rytais Vakarų gyventojams padėjo daug ko išmokti. Arabų įtaka kasdieniam Europos gyvenimui buvo akivaizdi. Vakarinėje Viduržemio jūros pakrantėje buvo pradėti auginti moliūgai, ryžiai, citrinos ir abrikosai. Vis daugiau žmonių pamėgo rytietiškas prekes - prieskonius, kvepalus, meno dirbinius. Europiečiai išmoko statyti geresnius vandens malūnus ir naudotis kompasu. Per arabus Europa iš naujo atrado graikų antiką.

Didieji geografiniai atradimai

XV a. buvo pastatytas greitas burinis laivas karavelė. Karavelė galėjo plaukti pučiant šoniniam ar net priešpriešiniam vėjui. Karavelė tiko tolimoms kelionėms.

Plėtojantis prekybai, reikėjo metalų monetoms kalti. Tačiau aukso ir sidabro Europa turėjo mažai. Auksas visais laikais plaukė į Rytų šalis mainais už vertingas prekes. Feodalus ir miesto turtuolius buvo užvaldęs aukso troškimas. XV a. europiečiai, ieškodami aukso, ėmė rengti ekspedicijas į neištirtas šalis. Labiausiai europiečius viliojo Indija. Jie manė, kad reikia nuvykti, ir turtai plauks savaime. Tačiau prekybą su Indija ir Kinija nuo seno buvo užgrobę arabai. Arabai perparduodavo prekes 10 kartų brangiau, negu būdavo mokėję patys. Europos jūrininkai norėjo betarpiško ryšio su Rytų

6

šalimis, kad nereikėtų permokėti arabams.

Portugalijos karaliai reguliariai rengdavo ekspedicijas palei vakarinį Afrikos krantą. Portugalų ekspedicija, vadovaujama Bartolomėjaus Diaso, apiplaukė Afriką ir pasiekė Indijos vandenyną. Tačiau jūrininkai atsisakė toliau plaukti. Toli į jūrą įsikišusį kyšulį pietinėje Afrikoje portugalai pavadino Gerosios Vilties kyšuliu, vildamiesi, kad greitai bus atrastas jūrų kelias į Indiją. Karalius pasiuntė naują ekspediciją ieškoti kelio į Indiją. Ekspedicijai vadovavo Vasko da Gama. Jo laivai buvo puikūs, buvo aprūpinti prietaisais, turėjo prityrusius jūrininkus. 1498 m. gegužės mėnesį portugalų laivai išmetė inkarus Indijos pakrantėje. Da Gama buvo priimtas vietinio valdovo ir liepė savo jūrininkams supirkinėti prieskonius, bet arabai įkalbėjo valdovą suimti į krantą išlipusius portugalus. Tada da Gama sulaikė keletą kilmingų indų, apžiūrinėjusių jo laivus. Valdovas paleido da Gamos jūrininkus ir pasiuntė valtis kilmingųjų indų iš da Gamos laivo parvežti, bet da Gama apšaudė valtis ir atsisakė grąžinti belaisvius. Taip patrankų griausmu europiečiai pranešė apie savo atvykimą į Indiją. Tačiau Portugalija nebuvo pajėgi užkariauti Indiją ir kitas tankiai gyvenamas Azijos šalis. Todėl portugalai užgrobdavo tik svarbiausius miestus Indijos vandenyno pakrantėje. Portugalai žudydavo užgrobtų miestų gyventojus ir statydavo tvirtoves. Indijoje buvo džiaugiamasi, kad portugalų tiek pat nedaug,

kaip tigrų ir liūtų. Portugalai kūrė kolonijas - taip buvo imtos vadinti šalys, netekusios savarankiškumo.

Amerikoje gyveno daugybė genčių. Dauguma gyventojų vertėsi medžiokle ir žvejyba. Tačiau Šiaurės Amerikos pietuose, Centrinės ir Pietų Amerikos aukštumose buvo plėtojama žemdirbystė. Buvo auginamos bulvės, kukurūzai, saulėgrąžos, pomidorai, kakava, tabakas. Šie augalai Europoje nebuvo žinomi. Didžiosios žemyno dalies gyventojai nemokėjo prijaukinti gyvulių. Arklių Amerikoje nebuvo. Šiaurėje buvo prijaukinti šunys, pietuose - lamos (į kupranugarius panašūs gyvuliai). Dauguma Amerikos gyventojų gyveno pirmykštėje visuomeninėje santvarkoje. Labiausiai išplėtotą kultūrą turėjo majai, actekai ir inkai. Tarp jų jau buvo žynių diduomenė, turėta vergų.

XV a. jūrų keliautojai susidomėjo senovės mokslininkų spėjimu, kad Žemė yra rutulio pavidalo. Kai kurie mokslininkai teigė, kad, plaukiant Vakarų kryptimi, galima pasiekti Indiją. Jų manymu, šis kelias turėjęs būti trumpesnis, negu aplink Afriką. Pirmasis jūrų keliautojas europietis, kuris mėgino pasiekti Indiją plaukdamas į Vakarus, buvo Kristupas Kolumbas. Jis gimė Italijoje, netoli Genujos, audėjo šeimoje. Jaunystėje Kolumbas dalyvavo keliose ekspedicijose, o paskui pradėjo sudarinėti geografinius žemėlapius. Kolumbas norėjo gauti Ispanijos karaliaus leidimą surengti kelionę ieškoti jūros kelio į Indiją. Šį

leidimą gavo tik po 8 metų. 1492 m. vasarą trys nedidelės karavelės su 90 žmonių įgula išplaukė iš Ispanijos. Praėjus 70 dienų nuo kelionės pradžios, buvo pastebėta žemė. Ispanų laivai pasiekė mažą salelę. Kolumbas iškėlė Ispanijos vėliavą ir paskelbė salą karaliaus valda. Iš čia ieškodamas aukso, Kolumbas pasuko į pietus ir atrado dideles Kubos ir Haičio salas.

Kolumbas mirė, nesužinojęs, kad atrado naują žemyną. Atrastąsias žemes Kolumbas vadino Indija, o jų gyventojus - indėnais. Netrukus italų keliautojas Amerigas Vespučis įrodė, kad Kolumbo atrastos žemės yra naujas žemynas. Amerigo Vespučio aprašymu imta labai domėtis. Žemynas buvo pavadintas Amerigo vardu. (Tačiau galimi ir kiti pasvarstymai. Kolumbą supa nežinios rūkas. Nežinoma tikroji jo pavardė (ispanizuotas variantas “Kolon” (“Balandis”) gali pasirodyti pravarde arba sutrumpintai “Kolonelis” (“pulkininkas”) Būtent “koloneliu” pagarbiai vadindavo jūrininkai kapitoną. Tėvai nežinomi. Nors ir yra versija, kad jo tėvas buvo Genujos audėjas, bet audėjų cecho sąrašuose tokios pavardės nėra. Kur jis gimė? Aštuonios šalys ir keliolika miestų ginčijasi dėl teisės būti Kolumbo tėvyne. Pirmos žinios apie jį yra iš to laiko, kai jam buvo 22 metai. XIX a. buvo rastas dokumentas, kuriame Venecijos jūrų teismas įspėja dėl pirato Kolombo, tarnaujančio pas Anžu hercogą Rene. Tai tas pats Kolumbas, nes vėliau jis ne kartą minėjo savo tarnybą pas Rene.

Piratavimas tuo metu buvo laikomas džentelmeno vertu verslu. Labai gerai žinoma istorija, kaip Kolumbas mynė Ispanijos ir Portugalijos valdovų slenksčius, tačiau visai neaišku, kodėl Portugalijos karalius buvo toks abejingas Kolumbo siūlymui. Ypatingai keistos yra sąlygos sutarties, kurią su Kolumbu pasirašė Ispanijos karalienė. Ispanai žadėjo labai dosniai atsilyginti. Kolumbas yra vienintelis, kam buvo siūlomas toks atlyginimas ir vienintelis, kuriam duotų pažadų didesnioji dalis liko neišpildyta. Ispanijos valdovai buvo žinomi kaip žmonės, vykdantys pažadus. Kodėl jie taip keistai pasielgė su Kolumbu? Labai galimas daiktas, kad jo atradimai nebuvo to verti, o gal Amerika buvo atrasta vėliau, negu skelbia oficiali data. Yra žinoma, kad 1390 m., Škotijos princo Sinklerio pavedimu, į Ameriką plaukė venecijietis Nikolas Dzeno, lydimas savo brolio Antonijo ir paties princo. Kai kurie mokslininkai mano, kad yra išlikę Dzeno kelionės aprašymai, žemėlapiai. Taip pat yra žinomas laiškas Florencijos mediko (1474 m.) Portugalijos karaliui, prašiusiam konsultacijos, ar galima pasiekti Indiją, plaukiant į Vakarus. Medikas atsakė, jog tokią galimybę pagrindžia tai, kad Žemė yra rutulio formos. Prie laiško pridėtas autoriaus ranka darytas žemėlapis. Beveik tuo pat metu Ispanijos karalius siuntė ekspediciją ieškoti šiaurės jūrų kelio į Indiją ir Aziją. Ekspedicija pabuvojo prie Niufaunlendo ir Labradoro. 1476 m. tuo

7

pačiu keliu išplaukė kita ekspedicija. Jai vadovavo Jeinsas Skolno (Skulno?), o viename iš laivų buvo Kristoforas Kolumbas. Istorikai seniai pastebėjo, kad vakarinio kelio į Indiją mintis ėmė dominti Kolumbą 1479 m., po to, kai grįžo ekspedicija. Galima suvokti, kodėl Portugalijoje buvo tokie abejingi Kolumbo siūlymui. Portugalai turėjo savo planus ir savo kapitonus. Prieš 20 metų anglų mokslininkas išnagrinėjo sąrašus krovinių, kurie buvo registruoti Bristolio uoste. Pagal dokumentus daugelis kapitonų vežiojo krovinius į Airiją, bet kelionėje praleidžiamas laikas kelia abejonių. Vienas kapitonas į Airiją nuplaukė ir grįžo per 115 dienų. Bet per tą laiką buvo galima tris kartus nuplaukti į Airiją ir grįžti. Galimas daiktas, kad kapitonai keliaudavo visai ne į Airiją. Gal būt - į Ameriką. 1498 m. būtent iš Bristolio į Ameriką išplaukė Džonas Kaboto (jis - ir Džovani Gaboto). Kitas anglų mokslininkas tvirtina, kad 1477 m. Grenlandijoje reguliariai lankėsi žinomas kontrabandininkas Džonas Liodas. Yra daugybė žinių apie tai, kad Kolumbas gerai žinojo, kur plaukti. Vienas Maroko profesorius tvirtina, kad Kolumbas pabuvojo Maroke, kur sužinojo apie transatlantinę berberų trasą į Ameriką. Turkų admirolas Peri Reisas rašė, kad netikėlis vardu Kolon-bo iš kažkokių senų knygų sužinojo apie užjūryje esančias žemes. Dar daugiau - iš tų pačių knygų jis sužinojo, kad tų žemių gyventojai dievina stiklinius papuošalus ir yra pasiruošę už juos duoti auksą. Todėl Kolonbo ir

pasiėmęs tokių papuošalų daugiau. 1609 m. Lisabonoje buvo paskelbta Garsilaso de la Vegos knyga "Apie inkų valstybę”. Autorius rašo, kad apie 1484 m. locmanas Alonso Sančesas pakeliui į Madeirą pateko į baisų štormą, ir po mėnesio jūra išmetė jo laivą prie nepažįstamos salos. Greičiausiai tai buvo Haiti. Sančesas įsigudrino grįžti į Europą, nors iš septyniolikos žmonių neteko dvylikos. O grįžęs su savo žmonėmis jis sustojo garsiojo genujiečio Kristoforo Kolumbo namuose, nes žinojo, kad Kolumbas yra didis locmanas ir kartografas. Nelaimių išvarginta komanda išmirė, palikusi Kolumbui darbus, kurie Sančesui ir jo žmonėms atnešė mirtį ir kuriuos tęsti ėmėsi Kolumbas. Daugelis tyrinėtojų atkreipė dėmesį, kad Kolumbas plaukė ten ir atgal tarsi žinodamas atstumą iki “Indijos”. Kolumbas žinojo apie vandenyno sroves ir vėjų kryptis. Nėra liudijimų, kad Kolumbas ką nors keisto parvežė iš pirmojo savo plaukiojimo link “Indijos”. Jo laiškų, ataskaitų ir dienoraščių tikrumas seniai yra ginčijamas. Neseniai buvo rastas Neapolio pasiuntinio Barselonoje laiškas, rašytas 1493 m. kovo 9 dieną. Tarp kitų naujienų iš Ispanijos pasiuntinys mini, kad prieš keletą dienų grįžo Kolumbas, kuris praėjusių metų rugpjūtyje buvo išplaukęs į vandenyną keturiais laivais. Kodėl keturi laivai? Juk visada žinojome, kad laivai buvo trys, o flagmanas “Santa Marija” žuvo prie Amerikos krantų. Tai grįžti galėjo tik du laivai. Juk visada buvo sakoma, kad

Kolumbas grįžo kovo 15 d. Pasiuntinys kovo 9 dieną jau žinojo apie grįžimą - reiškia, Kolumbas grįžo vasario pabaigoje, nes reikėjo laiko, kad naujiena pasiektų Barseloną. Kodėl nieko nepasakoma, kad buvo atrastos žemės. Apie Amerikos atradimą buvo pradėta kalbėti tik po dviejų savaičių. Matyt, Kolumbas tik plaukiojo vandenynu, o dėl įgulos maišto ar dėl vandens trūkumo “Indijos” nepasiekė. Ispanijoje kam nors atėjo į galvą mintis paskelbti, kad žemės jau atrastos, kad būtų galima nurungti konkurentus portugalus. Kitais metais Ispanija reikalavo, kad popiežius patvirtintų Ispanijos teises visoms žemėms, kurias jos kapitonai jau surado ar suras vakariniame pusrutulyje. Popiežius nubrėžė liniją gaublyje (tuo metu jis jau buvo). Nemalonūs Ispanijos kaimynai portugalai turėjo tenkintis Indija. Tik po keleto metų buvo reali Kolumbo kelionė į Ameriką su realiai atvežtu realiu auksu ir realiais dokumentais. Niekas nė neįtarė, kad pirmoji Kolumbo kelionė buvo fikcija. Tuo metu kažkaip paslaptingai dingo žinomas portugalų jūrininkas ir jo brolis. Tai buvo realūs ispanų varžovai. Ispanijos karalienės nedėkingumą Kolumbui galima paaiškinti - juk dėkoti nelabai buvo už ką. Kai Kolumbas ėmė pavojingai daug kalbėti, jis buvo įmestas į kalėjimą. Kai buvo įsitikinta, jog plepys pasimokė, jis buvo išleistas iš kalėjimo. Sunku patikėti, kad Amerikos pavadinimas kilo nuo tyrinėtojo Amerigo Vespučio vardo. Kas duos vardą mokslininko, vieną

kartą aplankiusio žemes, visam žemynui. Yra žinoma, kad antrąją Džono Kaboto ekspediciją į užjūrį finansavo Bristolio pirkliai, o didžiausią indėlį įnešė pirklys ir muitinės seniūnas Ričardas Amerikas. Juk Kabotas galėjo duoti naujoms žemėms rėmėjo vardą. Krokuvos istorikas Martinas Bielskis 1554 m. rašė, jog Vespučis Amerigu pramintas dėl didelės salos, vardu Amerika.

1519-1522 m. ispanai surengė dar vieną rizikingą kelionę, norėdami pasiekti Aziją. Ekspedicijai vadovavo narsus ir prityręs jūrininkas Fernandas Magelanas. Pirmoji kelionė aplink pasaulį galutinai įrodė, kad Žemė yra rutulio pavidalo.

Geografiniai atradimai padėjo nepaprastai išplėsti prekybą. Atsirado pasaulinė prekyba. Vykstantys gyventi į kolonijas, europiečiai pirko daug amatininkų dirbinių. Iš Amerikos į Europą buvo vežama kakava ir tabakas, iš Azijos - arbatžolės ir kava. Po geografinių atradimų prekybos keliai iš Viduržemio jūros persikėlė į vandenyną. Venecija ir Genuja atsidūrė nuošalyje nuo naujųjų prekybos kelių. Prekyba su kolonijomis susitelkė Nyderlandų, Anglijos ir Portugalijos uostuose. Antverpenas tapo pasaulinės prekybos centru. Jo prieplaukose kasdien buvo iškraunama 200-250 laivų. Antverpenas tapo Europos vartais, per kuriuos nepaliaujamai plaukė prekės. Iš kolonijų į Europą buvo vežama daug aukso ir sidabro. Didžioji

8

jo dalis tekdavo Ispanijos bei Portugalijos karaliams ir feodalams. Bet šios šalys neturėjo savo pramonės. Todėl auksas išslysdavo iš feodalų rankų, nes reikėjo apmokėti prekes, perkamas kitose šalyse. Kolonijose prisiplėštos vertybės telkėsi daugiausia išsivysčiusių Europos valstybių pirklių rankose. Geografiniai atradimai padėjo plėstis prekių gamybai Europos šalyse. Tačiau Amerikos, Azijos ir Afrikos tautoms jie buvo kolonijinio engimo pradžia.

Reformacija1517 m. Visų

šventųjų dienos išvakarėse naujo Vitenbergo miesto universiteto profesorius Martynas Liuteris pasiūlė disputą indulgencijų tema.

Pradžioje indulgencija buvo dovanojimas atgailaujančiam nusidėjėliui, atleidimas jo nuo bažnytinės bausmės. Šį atleidimą teikdavo popiežius. Tačiau Liuterio laikais indulgencijos tapo pažymomis, kurios buvo pardavinėjamos kaip prekės turguje. Leonas X statė švento Petro šventovę Romoje - jam reikėjo pinigų. Indulgencijų pardavinėjimu buvo užgaunamas kiekvienas tikras krikščionis.

M.Liuteris paskelbė “95 tezes” teigdamas, kad kasdieninė bažnyčios praktika pažeidžia pačią išganymo idėją. Liuteris, kaip ir daugelis kitų žmonių, matė, kad prekyba indulgencijomis prieštarauja Šventajam Raštui, protui, tradicijoms, stumia žmones į nuodėmę. Nusipirkęs indulgenciją nusidėjėlis jau nebegalvojo nei apie Kristų, nei apie

nuodėmės atleidimą. Bažnyčia mokė suprasti, kad Dievas yra teisingas ir baudžia neteisiuosius. Liuteris padarė išvadą, kad ne vien nuo žmogaus priklauso, taps jis teisiuoju ar ne. Liuteris suvokė, kad teisuolis - tai ne be nuodėmės, o išteisintas tikėjimu. Liuteriui tapo aišku, kad Kūrėjas visai nereikalauja “uždirbti” išganymą. Dievas jau prieš pusantro tūkstančio metų pats užmokėjo už kiekvieno žmogaus nuodėmes ir kiekvienam žmogui suteikia pasirinkimo laisvę - tikėti ar netikėti. Tas, kuris patikėjo, tuo pačiu tapo išganytas.

1518 m. Liuteris Heidelberge pravedė disputą su augustiniečių ordinu, o 1519 m. - Leipcige. 1520 m. Romos popiežius atskyrė Liuterį nuo bažnyčios. 1521 m. Šventosios Romos imperatorius paskelbė jį už įstatymo ribų. Tokiu būdu Liuteris buvo priverstas kovoti prieš bažnytinę ir pasaulietinę valdžią.

Bažnyčios mokymas apie Dievo ieškojimą, Liuterio nuomone, buvo klaidingas. Šis mokymas kreipė kiekvieną tikintįjį link ilgo “grįžimo” pas Dievą, kvietė prieiti prie Dievo kaip galima arčiau ir laukti ar priims jisai žmogų. Bet nelaimė ne ta, kad Dievas yra toli. Atvirkščiai - ne Dievas nutolo nuo žmogaus. Žmonija, paskendusi nuodėmes, pasitraukė nuo savo Kūrėjo. Dievas Kristuje jau nuėjo visą kelią, kuris yra reikalingas žmonijos išlaisvinimui. Tame nebuvo nieko naujo - ta pati sena naujiena apie Dievo malonę, prapuolusi iš akių per šimtmečius. Reformacija iš naujo

atskleidė evangelišką išganymo Kristuje prasmę. Suradę šią tiesą, reformatai išsilaisvino iš ankstesnio tikėjimo, aptemdžiusio Evangelijos prasmę.

Reformaciją (protestantizmą) galima apibūdinti taip: tai krikščionybės forma, kuri kreipiasi į Dievą Kristuje, remdamasi tiktai Biblija ir siekdama tapti ta Bažnyčia, kuri aprašyta Naujajame Testamente. Protestantų požiūriu tikintis visada tiesiogiai susijęs su Kristumi - vieninteliu ir visaapimančiu malonės ir gėrio šaltiniu. Kristaus gerumas suteikia Šventąją Dvasią kiekvienam krikščioniui per Dievo Žodį. Nebėra reikalingas Panos Marijos ir šventųjų tarpininkavimas, sumažėja dvasininko vaidmuo. Tokiu būdu protestantai save laikė ne tiek novatoriais, kiek tradicijos saugotojais, naujai atskleidusiais senas tiesas. Reformacijos pagrindas - atsisakymas nuo viduramžių naujovių, bandymas atgaivinti Biblijos ir ankstyvųjų Dievo garbintojų mokymą. Tikėjimas tiesioginiu ir asmenišku tikinčiojo ryšiu su Kristumi nulemia tris pagrindinius reformacijos principus. Tai išskirtinis Dievo Žodžio autoritetas, išganymas asmeniniame tikėjime visų tikinčiųjų kunigavimas. Biblija vienintelis tikinčiojo autoritetas bažnytiniame ir kasdieniniame gyvenime. Kadangi ankstyvojoje Bažnyčioje nebuvo tarpininko tarp Dievo ir tikinčiojo, Evangelijoje nieko apie tarpininką nepasakyta. Nieko taip pat nepasakyta apie ypatingą valdžią, kurią dvasininkija įgijo Europoje viduramžių pabaigoje. Todėl

protestantai kovojo už kiekvieno krikštyto teisę laisvai stoti prieš Dievą Kristuje, artimiesiems būti “mažu Kristumi”. Protestantai neigia pasaulietinio gyvenimo priešpastatymą vienuoliškam tarnavimui. Visus teisėtus užsiėmimus jie laiko Dievo pašaukimu. Liuterio nuomone vienuolio ir dvasininko darbas Dievo akyse nėra aukščiau kaip valstiečio arba namų šeimininkės darbas. Yra viena Evangelija, vienas išganymas per tikėjimą, prieš Dievą visi lygūs - vyrai ir moterys, dvasininkai ir pasauliečiai. Protestantai išpažino svarbiausias krikščionybės dogmas: Dievo trejybę, dieviškąją ir žmogiškąją Kristaus prigimtį, pripažįsta tris senus tikėjimo simbolius. Svarbiausias reformacijos principas - “šlovė tiktai Dievui”. Nei popiežius, nei žmonių sukurta religija negali pretenduoti į Dievo išmintį ir valdžią. Dievo valdžia absoliutinė ir nepažini, o žmogaus išganymas visiškai priklauso nuo Dievo.

Pripažindami Šventąjį Raštą svarbiausiu autoritetu, protestantai pasirūpino jos išvertimu į daugelį Europos kalbų. 1516 m. išėjo pirmasis spausdintas Naujojo Įstatymo graikiško teksto leidimas, redaguotas Erazmo Roterdamiečio. Leidimas buvo ruošiamas labai skubant ir padarius daug klaidų, su kuriomis vėliau daug kartų išleistas pakartotinai. Būtent šis darbas turėjo didelę reikšmę reformacijai plisti. Reformatų dėka XVI a. Biblija buvo išversta beveik į visas pagrindines Europos kalbas.

9

Reformacija atvedė į reformatų (arba evangelikų) atsiskyrimą nuo Romos katalikų bažnyčios. Vėliau jie pasidalino į keturias svarbiausias sroves pagal vadų pavardes: liuteronai - Martyno Liuterio pasekėjai, kalvinistai - Jano Kalvino pasekėjai, cvinglistai - Ulricho Cnivglio pasekėjai, arminianai - Jokūbo Arminijaus pasekėjai. Vėliau įsitvirtino liuteronų pavadinimas - evangelikų- reformatų bažnyčia. XVI a. pabaigoje - XVII a. pradžioje Cvinglio šalininkai susiliejo su Kalvino šalininkais. Radikaliausias Cvinglio šalininkų sparnas davė pradžią anababtizmui. Anababtistai reikalavo panaikinti bažnyčios privilegijas, įvesti kolektyvinį žemės naudojimą. Nuosaikieji anababtistai, kuriems vadovavo Meno Simonsas, ėmė vadintis menonitais. Anglijoje bažnyčios kilimas sudarė sąlygas susiformuoti anglikonų bažnyčiai, kuriai vadovavo Anglijos karalius. Anglikonų bažnyčia - tai “vidurio kelias” tarp katalikybės ir protestantizmo. Siekimas “apsivalyti” nuo katalikiškos bažnytinės tradicijos atvedė prie puritonų atsiskyrimo nuo anglikonų bažnyčios. Veikiant kalvinizmui ir anababtizmui susiklostė babtizmas, kvakerių sektos, kongregacinis judėjimas. Religinis mistinis Europos atgimimas XVII a. pabaigoje - XVIII a. atvedė į pietizmo atsiradimą. XIX a. babtizmo ir V.Milerio pranašysčių apie antrąjį Kristaus atėjimą pagrindu susiformavo adventizmas

(adventus - atėjimas). Adventizmas suskilo į keletą srovių: Septintosios dienos adventistai, adventistai-reformistai, Dievo bažnyčia, adventistų krikščionių bažnyčia.

Pradinis kaupimas

Feodalizmo irimo stadijoje vienas svarbiausių procesų yra kapitalo kaupimas. Į mokslinę apyvartą šį terminą įvedė Adomas Smitas (1723-1790).

XIV-XV a. Vakarų Europoje buvo daug gaminama pardavimui. Kaime tokios produkcijos gamintojai buvo valstiečiai, o mieste – amatininkai. Tai toks laikotarpis, kai gamybos priemonės priklauso pačiam gamintojui. Ilgainiui darbo jėga atsiskiria nuo gamybos priemonių ir tampa preke. Būtina pradinio kaupimo sąlyga – valstiečių išlaisvinimas iš baudžiavos. Anglijos žemvaldžiams buvo naudinga paleisti valstiečius iš baudžiavos, nes jie tokiu būdu „išlaisvino“ savo žemę iš valstiečių rankų. Pradiniam kaupimui plėtotis didelę reikšmę turėjo palūkininkų ir pirklių veikla. Pradiniam kapitalui atsirasti ir plėtotis labai reikšminga buvo kolonijinė valstybės politika tose šalyse, kurios turėjo daug kolonijų.

Pramonės perversmas

Pramonės perversmas – tai socialinių, ekonominių ir politinių poslinkių visuma, pereinant iš manufaktūrinės pramonės stadijos į mašininę stadiją.

Ryškiausią vaizdą pramonės perversmas įgavo Anglijoje. Svarbiausia pramonės perversmo prielaida buvo pradinis kaupimas, kurio metu masė dirbančiųjų buvo atskirta nuo gamybos priemonių ir galėjo tapti samdomais darbininkai. Anglijoje XV a. prasidėjo „aptvėrimų“ istorija, kada „ramios avys suėdė žmones“ – dirbamos žemės buvo pavestos ganyklomis, nes labiau apsimokėjo gaminti vilną, negu žemdirbystės produkciją. XVII a. įvykusi Anglijos revoliucija sulaužė feodalines kliūtis. Nuosekli merkantilizmo ir energinga kolonijinė politika padėjo sukaupti kapitalą. XVII a. Anglijoje plačiai įsigalėjo manufaktūra. kurioje išplėtotas darbo pasidalinimas yra pirmoji prielaida mašinų pritaikymui. Pramonės perversmo pradžia Anglijoje yra įprasta laikyti 7-ąjį XVIII a. dešimtmetį. 1765 m. Dž.Hargrivsas išrado mechanines verpimo stakles „Dženi“, 1767 m. T.Haisas sukūrė kitą verpimo mašiną, varoma vandens jėga. 1779 m. S.Kromptonas iš šių abiejų mašinų sukūrė vieną – mašininė technika galutinai nugalėjo verpimo srityje. 1769 m. pradėjo dirbti pirmoji Arkraito verpimo įmonė, nuo kurios prasidėjo fabrikinė gamyba. Šiek tiek vėliau buvo mechanizuotas audimas. Naujovės tekstilėje paskatino mokslinės minties raidą. Chemijos laimėjimai pakeitė audinių balinimo ir dažymo techniką. Tai iššaukė didesnį metalo poreikį, tačiau Anglija nebuvo turtinga mišku –

neturėjo kuro metalurgijos plėtrai. Todėl ketaus lydyme buvo pradėta taikyti akmens anglis. Netrukus akmens anglies pagalba ketus buvo perlydomas į kalimui tinkančią geležį. Tai leido išplėsti geležies gamybą ir jos pritaikymo sferą. Dž.Vatas sukūrė pirmąjį veikiančios garo mašinos modelį. XIX a. viduryje gamybos procesai taip ištobulėjo, jog mašinos ėmė gaminti mašinas.

Pramonės plėtra veikė kitas Anglijos ekonomikos sritis. Mainų poreikiai iššaukė perversmą transporte. Geležinkelių ir garlaivių panaudojimas pagreitino prekių ir žaliavų pristatymą. Netoli miestų esančiuose kaimuose išsiplėtojo mėsos ir pieno gamyba.

Laikui einant, Anglijos pramonė tiek išsiplėtė, kad imta išvežti sunkiosios metalurgijos produkciją. Anglija palaipsniui virto „pasaulio dirbtuvėmis“.

Jungtinėse Amerikos valstijose pramonės perversmas prasidėjo XIX a. pradžioje medvilnės pramonėje. Jungtinių Amerikos Valstijų pramonėje svarbų vaidmenį vaidino anglų kapitalas. JAV turėjo didžiulę teritoriją – galėjo plūstelėti daugybė imigrantų, kas savo ruožtu skatino pramonės perversmą. Fermeriai gyveno pasiturinčiai – buvo galimybės plėsti vidaus rinką.

Vokietijoje pramonės perversmui kliūtis buvo teritorinis susiskaldymas. Pirmosios stambios įmonės Vokietijoje atsirado XIX a. pradžioje, bet ilgai trukę karo veiksmai šį procesą sustabdė. Po 1815 m.

10

Vokietijoje sparčiai plėtojosi tekstilė, kur buvo panaudotos angliškos mašinos. 1834 m. sukūrus muitų sąjungą, susidarė geresnės sąlygos šilko ir vilnos apdirbimui. XIX a. viduryje išsiplėtojęs geležinkelių tiesimas paskatino sunkiosios pramonės plėtrą.

Italijoje pramonės perversmas prasidėjo XIX a. viduryje, tačiau Italijos susiskaldymas šiam procesui labai trukdė.

Rytų Europos šalyse pramonės perversmas buvo apsunkintas, nes čia buvo daugybė feodalizmo liekanų, o, pavyzdžiui, Rusijos imperijoje, gyvavo baudžiava – nebuvo laisvų darbo rankų.

Japonijoje pramonės perversmas prasidėjo XIX a. pabaigoje, pasinaudojant geromis sąlygomis, kurias sukūrė Meidzi revoliucija. Japonijos vyriausybė energingai rėmė tas pramonės šakas, kurios buvo susijusios su ginklų gamyba.

Didžioji Britanija

60 milijonų gyventojų. Anglai – 78 procentai, škotai – 9, airiai – 5. Sostinė – Londonas – 9 milijonai gyventojų. Protestantizmas – 90 procentų.

Anglija garsi gavybine pramone. Bet šiuo metu uždaromos kai kurios šachtos, plėtojant naftos ir dujų gavybą Šiaurės jūroje. Anglijoje gaminamos transporto priemonės, karo technika, žemės ūkio technika, įranga tekstilės pramonei, elektronika, elektrotechnika. Anglija – ketvirtasis pasaulyje vaistų gamintojas. Anglija turi geriausią Europoje

mokslinį-techninį personalą. Anglija yra antroje vietoje – po JAV- pagal mokslininkų skaičių, gavusių Nobelio premiją. Finansiniame sektoriuje yra užimta 12 procentų Anglijos darbo resursų. Londonas yra finansinė planetos sostinė. Anglijoje plėtojamas ir žemės ūkis: kviečiai, avižos, miežiai, cukriniai runkeliai. Eksportuoja pramoninės prekės, kuras, maisto produktai. Importuoja pramonines prekes, maisto produktus. Svarbiausi partneriai: Europos Sąjungos šalys ir JAV. Piniginis vienetas – svaras sterlingų.

I a. per.Kr. ši teritorija priklausė Romos imperijai. Vėliau čia atėjo anglai ir saksai. 1066 m. normanai iš šiuolaikinės Normandijos patraukė į Didžiąją Britaniją – prasidėjo šiuolaikinės valstybės istorija. 1265 m. buvo sukurtas parlamentas. 1588 m. sutriuškinusi Ispanijos laivyną, Anglija tapo jūrų valstybe. 1603 m. sostas atiteko Škotijos dinastijos – Stiuartų – atstovui – Anglija ir Škotija faktiškai tapo viena valstybe. 1642-1649 m. vyko pilietinis karas. 1649 m. Anglijoje buvo paskelbta respublika. 1652 m. buvo užkariauta Airija, o 1652 m. – Škotija. 1689 m. buvo sukurta parlamentinė monarchija. XVIII a. Anglija prarado kolonijas Amerikoje. XIX a. pradžioje Anglija aktyviai dalyvavo karuose prieš Prancūziją.

Italija

58 milijonai gyventojų. Italai – 98 procentai, vokiečiai, prancūzai, slovėnai, albanai, graikai. Sostinė –

Roma, 3 milijonai gyventojų. Katalikybė – 84 procentai, islamas – 7, judaizmas – 4.

Pietinėje dalyje išplėtota žemės ūkis, šiaurinėje – pramonė. Didžiausią reikšmę turi apdirbamosios pramonės šakos. Gaminami mašinų pramonės reikmenys, transporto įrengimai, po Šveicarijos ir Vokietijos Italija užima trečią vietą tekstilės reikmenų gamyboje. Taip gaminamos žemės ūkio mašinos, judantysis geležinkelio sąstatas, plėtojama elektronika, elektrotechnika. Italija yra penktas pagal apimtis vaistų gamintojas pasaulyje. Italijoje gaminama 40 procentų Europos Sąjungoje pagaminamo metalo. Italijoje plėtojama tekstilė, avalynės gamyba. Italija yra antras pagal dydį baldų gamintojas. Italijoje auginami kviečiai, bulvės, cukriniai runkeliai, miežiai, daržovės ir vaisiai. Auginamos avys, kiaulės, stambieji raguočiai. Italijoje puikiai išplėtota bankų sistema. Italija – vienas iš pasaulinio turizmo centrų. Italija eksportuoja mašinų ir metalų pramonės produkciją, tekstilės gaminius, avalynę, chemijos pramonės produkciją, maisto prekes, statybines medžiagas, metalus. Importuojama energetiniai resursai ir viskas, kas eksportuojama. Svarbiausi prekybiniai partneriai Vokietija, JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija, Ispanija. Piniginis vienetas – euras.

962 m. Vokietijos (Rytų frankų valstybės) karalius Otonas įtvirtino savo valdžią didelėje dalyje Italijos žemių. XI a. pietinė Italija ir Sicilija

sudarė normanų valdomą karalystę. Pasirašius Vormso konkordatą (1122), imperatoriai prarado valdžią Italijos žemėse.

Ankstyvajame feodalizme Italijoje įsivyravo ilgalaikė (iki 29 metų) ir paveldima žemės nuoma. Taip pat buvo labai paplitęs prekarijus. Galėjo taip pat būti paveldima nuoma, suteikiant plačias teises naudojantis žeme. Italijoje išliko gausus laisvųjų valstiečių sluoksnis.

Italijoje labai sparčiai augo ir stiprėjo miestai. X-XIII a. veikė amatininkų kolegijos, buvo kaldinamos monetos, naudojamas samdomasis darbas. Italijos miestuose amatai nuo žemės ūkio atsiskyrė IX-X a. XI-XII a. miestuose susikūrė amatininkų ir prekybininkų korporacijos – cechai. Miesto gyventojų skaičius augo laisvųjų amatininkų ir pabėgusių valstiečių sąskaita.

1289 m. faktiškai buvo panaikinta baudžiava Florencijoje. Valstiečiai prarado žemės sklypus ir tapo nuomininkais. Dalis valstiečių persikėlė į miestus ir tapo gelumbės gamintojais.

XIII a. pabaigoje feodalizmas Italijoje ėmė prarasti pozicijas, nes audringai plėtojosi prekiniai-piniginiai santykiai. XIV a. Italijos miestuose kūrėsi manufaktūros.

Italijoje nebuvo vieningos valstybės, nes miestai tarpusavyje konkuravo, nebuvo vieningos monarcho valdžios, į Italijos politinį gyvenimą nuolat kišosi imperatoriai.

1494-1559 m. vykę Italijos karai pasibaigė Kato-Kambrezio

11

taika, kuria Italijos žemės buvo dar labiau suskaldytos, o Pietų Italiją, Siciliją, Sardiniją, Milaną užvaldė Ispanija.

XVIII a. Italijos ekonomika nusmuko.

Vienos kongresas (1815) įtvirtino Italijos susiskaldymą.

Iki pat XIX a. Italija liko susiskaldžiusi.

Vokietija

82 milijonai gyventojų. Sostinė – Berlynas – 3 milijonai 800 tūkstančių gyventojų. Vokiečiai – 93 procentai, turkai – 3, italai – 2. Protestantizmas – 45 procentai, katalikai – 37 procentai, islamas – 2 procentai.

Trečioji vieta pasaulyje pagal pramonės produkcijos apimtį. Rudosios anglies, akmens anglies, įvairiausių rūdų gavyba, naftos perdirbimas (žaliava importuojama), gaminamas plienas, nikelis, aliuminis. Automobilių gamyba – pirmoji vieta pasaulyje pagal automobilių eksportą. Gaminami kompiuteriai, videoaparatūra, foto aparatai, dviračiai, lėktuvai, kosmoso aparatai, įvairiausi ginklai. Vokietijai tenka pirmoji vieta pasaulyje pagal eksportą vaistų eksportą. Gaminamas labai aukštos kokybės porcelianas – centras Maisene. Auginami miežiai, avižos, rugiai, bulvės, cukriniai runkeliai. Eksportuojami metalai, mašinos, tekstilė. Importuojama įranga, chemijos pramonės produkcija, energetiniai resursai. Partneriai: Šveicarija, Japonija, JAV. Piniginis vienetas – euras.

Didžiojo tautų kraustymosi metu (IV-VI a.) būsimosios Vokietijos teritorijoje įsikūrė alemanai, bavarai, frankai, tiuringai, saksai ir fryzai. Netrukus frankai užkariavo alemanus, bavarus, tiuringus ir saksus. Feodalizmas čia formavosi ne kaip vergovinės ir pirmykštės bendruomeninės santvarkų irimo produktų sintezė (kaip buvo Prancūzijos teritorijoje, Šiaurės Italijoje ir Ispanijoje), o tik pirmykštės bendruomeninės santvarkos liekanų pagrindu. Todėl feodalizmo formavimosi tempai buvo lėtesni, negu Prancūzijos teritorijoje. Šių teritorijų įjungimas į Frankų valstybę paspartino feodalizmo plėtrą.

Verdeno sutartimi (843) buvo suskaldyta Frankų imperija. Tai sudarė sąlygas Vokietijos valstybės formavimuisi. 911 m. Vokietijos teritorijoje nustojo gyvuoti Karolingų dinastija. 919 m. Vokietijos karaliumi buvo išrinktas Saksonijos hercogas – prasidėjo Henriko I valdymas.

Vokietijoje nebuvo etninio vieningumo. Šioje valstybėje gyveno romanai (Lotaringija, pietinė Bavarijos dalis), slavai (kai kurios Tiuringijos ir Frankonijos vietovės).

VIII ir IX a. sandūroje kūrėsi stambios žemės valdos. Dauguma iki tol laisvų bendruomenininkų pateko į priklausomybę nuo feodalų. Anksčiausiai feodalinis gamybos būdas įsitvirtino Lotaringijoje, Frankonijoje, Bavarijoje. Saksonijoje ir Alpių rajonuose laisvų valstiečių ūkiai išliko iki XI a. Valstiečių priklausomybė

įgavo įvairias formas: servažas, prekarijus, fogto globa.

Formavosi miestai. Pradžioje jie buvo visiškai priklausomi nuo šiuose miestuose reziduojančių vyskupų. Geresnėje padėtyje buvo miestai, įsikūrę karaliaus žemėse. Naujai besikuriantys miestai priklausė daugiausia pasaulietiniams didikams. XII a. pabaigoje kai kurie miestai gavo savivaldos teisę. Daugiausia laisvių gavo imperiniai miestai. Miestus valdė patriciatas.

Valdant mažamečiui Henrikui IV popiežius pabandė uždrausti pasaulietinę vyskupų ir abatų investitūrą. Tokiu būdu popiežiaus valdžia turėjo būti iškelta virš imperatoriaus valdžios. Kova už investitūrą susilpnino monarcho valdžią, išplėtė bažnyčios ir pasaulietinių didikų savarankiškumą.

Frydrichas I Barbarosa Štaufenas (1152-1190) siekė išsaugoti imperatoriaus valdžios liekanas, prispausdamas Italijos miestus, bet 1176 m. Langobardijos lyga sumušė imperatoriaus riterius prie Lenjano ir privertė imperatorių trauktis.

XIII a. karaliaus valdžia labai susilpnėjo, nes čia nesusiklostė miesto ir monarcho valdžios sąjunga. Karaliaus valdžia daugiau buvo naudojama padedant slopinti miestų pasipriešinimą didikų valiai, negu miestams kovoje prieš didikus. 220 m. Frydrichas II suteikė privilegiją bažnytinei diduomenei, garantuodamas bažnytinių žemių neliečiamybę. Buvo panaikintos miestų laisvės

ir uždraustos miestų sąjungos. Visi miestai, išskyrus imperinius, buvo perduoti į didikų rankas. Vokietijos miestai negalėjo suvaidinti centralizuotojų vaidmens.

Antrojoje XIII a. pusėje – pirmojoje XV a. pusėje veikė miestų sąjunga Hanza (Liubekas, Rostokas, Hamburgas). Hanza savo rankose laikė prekybą su rusų žemėmis, Skandinavijos kraštais, Anglija ir Nyderlandais.

Pietų Vokietijos miestuose sparčiai plėtojosi tekstilė

XIII-XIV a. feodalai atsisakė lažo, siekdami padidinti pajamas. Saksonijoje ir kai kuriose pietinėse žemėse plėtojosi meierio nuoma.

Imperinis organas reichstagas neturėjo realios politinės reikšmės, nes nebuvo imperinio teismo, teisės, administracijos, finansų. Landtagai buvo svarbesni.

Vokietijos ūkis labai nukentėjo XVI ir XVII a. karuose. Vestfalijos taika (1648) fiksavo 300 vokiškų valstybių, kai tuo tarpu Vokietijoje gyveno tik 4 milijonai žmonių.

XVIII a. pradžioje Vokietijos ekonomika atsigavo. Buvo organizuojamos mugės Leipcige, Frankfurte prie Maino, atsigavo prekyba šiauriniuose miestuose. Senieji pietų Vokietijos amatų centrai (Augsburgas, Niurnbergas, Miunchenas) nusmuko, iškilo nauji gamybos centrai – Magdeburgas, Frankfurtas prie Oderio, Kionigsbergas (Karaliaučius). Zulis ir Šmalkaldenas tapo ginklų gamybos centrais. Anksčiau Vokietija išveždavo grūdus, o XVIII a. pradėta eksportuoti į

12

Ispaniją, Angliją, Italiją, Prancūziją, Pietų Ameriką metalo, tekstilės gaminius. XVII a. Brandenburge, Reino srityje, Saksonijoje kūrėsi manufaktūros.

XVIII a. antrojoje pusėje daug valstiečių buvo nuvaryta nuo žemės – buvo kuriami junkeriniai ūkiai, taikant lažą.

1815 m. Vienos kongrese buvo sukurta 39 vokiškos valstybės, tarp kurių buvo laisvi miestai – Frankfurtas, Hamburgas, Bremenas, Liubekas.

Mašininio darbo pagrindu pramonė pirmiausia ėmė plėtotis Reino srityje – čia atsirado stambios įmonės, naudojant garo variklį.

1819 m. buvo sukurta Šiaurės Vokietijos muitų sąjunga, 1834 m. – Muitų sąjunga (Prūsija, Bavarija, Viurtembergas ir dar 15 valstybių).

1835 m. buvo atidarytas pirmasis geležinkelis – 6 km ilgio linija Niurnbergas-Fiurtas. 1850 m. jau buvo nutiesta 6044 km. Vokietija buvo antrojoje vietoje – po Anglijos – pagal geležinkelių ilgį.

Šalies suvienijimas buvo svarbus postūmis ūkio plėtrai. Apie 1880 m. Vokietijoje pasibaigė pramonės perversmas.

Prancūzija

59 milijonai gyventojų. Prancūzai – 95 procentai, marokiečiai, italai, portugalai, turkai. Sostinė – Paryžius – 9 milijonai 400tūkstančių gyventojų. Katalikybė – 90 procentų, islamas 2 procentai, protestantizmas – 2, judaizmas l.

Geležies rūdos, akmens anglies, gamtinių dujų, aukso, urano, cinko, volframo gavyba.

Lėktuvai, raketos, automobiliai, ginklai, motociklai, dviračiai, staklės, elektronika, dirbtinis pluoštas, sintetinis kaučiukas. Ketvirtoji vieta pasaulyje pagal odinės avalynės gamybą. Gaminamas popierius, kartonas, baldai. Auginami kviečiai, miežiai, avižos, kukurūzai, cukriniai runkeliai, bulvės, vynuogės. Pagal pieno gamybą Prancūzija užima pirmąją vietą Europoje, pagal mėsos gamybą – antrąją vietą. Auginamos avys, ožkos, arkliai, asilai, kiaulės, paukščiai. Pagal austrių surinkimą Prancūzija užima pirmąją vietą pasaulyje. Eksportuojama mašinos, lėktuvai, chemijos pramonės gaminiai. Importuojama mašinos, žalia nafta, transporto priemonės. Svarbiausi partneriai: Vokietija, Italija, JAV, Anglija, Ispanija. Piniginis vienetas – euras.

Šiaurinėje Prancūzijos dalyje jau IX a. daugelis valstiečių pateko feodalų valdžion.

VIII-IX a. sandūroje Prancūzijoje buvo ekonominis pakilimas: plėtojosi amatai, užjūrio prekyba.

987 m. Vakarų frankų valstybės karaliumi tapo Hugo Kapetas – prasidėjo Kapetingų dinastijos istorija. Tačiau iki XI a. vidurio Kapetengų valdžia buvo silpna. Dėl to išsiplėtė vidutinių ir stambių sinjorų teisės. Jie pasisavino bendruomenininkų žemes, teisę imti muitų mokesčius. Šiaurinėje Prancūzijos dalyje įsitvirtino principas “Nėra žemes be sinjoro”. Valstiečių priklausomybė įgijo servažo formą. Įsigalėjo taisyklė: “Mano

vasalo vasalas – ne mano vasalas”. Ši formulė tapo juridine norma. Dėl to karalius neteko ryšio su pagrindine feodalų mase. Pietinėje Prancūzijoje išsilaikė laisva žemėvalda – dar buvo laisvų valstiečių.

XI a. pabaigoje Prancūzijoje buvo siaurinamas lažas, plečiama gyvulininkystė, daug dėmesio skiriama produktų rentai, išaugo vilanų ir hospitų skaičius. Vilanais virto Karolingų laikų kolonų palikuonys, kiek vėliau – išsilaisvinę servai.

Prancūzijos miestai kūrėsi ir plėtėsi greičiau, nei kitose Europos valstybėse, išskyrus Italiją. Pietinės Prancūzijos miestai klestėjo dėl to, kad plėtojosi Viduržemio jūros prekyba, miestų padėtį ypatingai pagerino kryžiaus žygiai. Čia buvo silpni feodalai ir buvo išlikusi municipalinė tradicija.

Šiaurės Prancūzijos miestuose vyravo amatų gamyba vidaus rinkai. Karaliaus valdžia šiose vietovėse labai plačiai taikė gabelį.

Prancūzijos ūkis labai nukentėjo per Šimtametį karą ir Žakeriją. Po karo palaipsniui nyko baudžiava. Valstiečiai virto nuomininkais arba padieniais darbininkais.

Popieriaus gamyboje, knygų spausdinime, metalų apdirbime įsigalėjo manufaktūra. Odos apdirbimo, tekstilės pramonėje vyravo išsklaidytoji manufaktūra – buvo įtraukti kaimo žmonės.

XVI a. Prancūziją apėmė krizė. Ją iššaukė “kainų revoliucija”, religiniai karai. Padėtis

pradėjo gerėti XVII a. pradžioje, kai Henriko IV (1589-1610) vyriausybė sumažino tiesioginius mokesčius, parėmė manufaktūrų pramonę, nustatant palankius muitus. Kardinolas Rišeljė (1624-1642) toliau stiprino absoliutizmą: panaikino hugenotų autonomiją, nuslopino aristokratų maištus, sumenkino vietinės valdžios vaidmenį. Tai leido suaktyvinti užsienio politiką: Prancūzija įsigijo kolonijų Vest-Indijoje ir Kanadoje. Pagal Vestfalijos taiką (1648) Prancūzija gavo didelę dalį Elzaso

Antrojoje XVII a. pusėje ekonominis gyvenimas dar labiau pagyvėjo: prasidėjo akmens anglies gavyba, išsiplėtė metalurgija. Tame fone labai gerai pastebimas žemės ūkio sąstingis. XVII a. antrojoje pusėje Prancūzija per badmečius prarado kelis milijonus gyventojų.

XVIII a. vėl buvo ekonominis pakilimas, bet tolesnę gamybinių jėgų plėtrą stabdė feodaliniai santykiai. Aštuntajame XVIII a. dešimtmetyje vėl prasidėjo ūkio nuosmukis. 1786 m. buvo pasirašyta Prancūzijai kenksminga sutartis, Prancūzijos rinką atvėrusi pigioms anglų prekėms. Keletas nederliaus metų iššaukė badą.

Japonija127 milijonai

gyventojų. Japonai – 99 procentai. Korėjiečiai, kinai, ainai. Sostinė – Tokio – 10 milijonų gyventojų. Sintoizmas, budizmas, krikščionybė.

Mašinų gamyba, medžio apdirbimo, chemijos, lengvoji pramonė, radioelektronikos

13

įrengimai, buitiniai elektros prietaisai, robotai, plastiko, sintetinio pluošto, cemento, lengvųjų ir sunkiųjų automobilių gamyba, naftos perdirbimas, auginami ryšiai, stambūs raguočiai, kiaulės, plėtojami tradiciniai matai, šilko gamyba, žvejyba. Eksportuojama elektroninės pramonės produkcija ir dalys komplektavimui, automobiliai, chemijos pramonės produkcija, moksliniams tyrimams reikalinga įranga, optika. Importuojama mineralinis kuras, geležies rūda, vario rūda, boksuotai, anglis, chemijos pramonės produkcija, miško medžiaga, tekstilės gaminiai, maisto produktai. Svarbiausi prekybos partneriai: JAV, Kinija, Pietų Korėja, Indonezija, Australija, Taivanis, Vokietija. Piniginis vienetas –jena.

III a. po Kr. Salose kūrėsi valstybė. Vergvaldinė santvarka negalėjo plėtotis, nes reljefas neleido kurti didelių ūkių, nebuvo vergų gavimo šaltinių. 604 m. buvo priimtas „17-os straipsnių kodeksas“. Šis kodeksas nustatė valstybės politikos principus, skatino budizmą, numatė priemones žemės ūkiui ir transportui plėtoti. 645-654 m. buvo pravestos reformos. Žemė buvo skelbiama valstybės nuosavybe, pusiau laisvi valstiečiai virto laisvais. Gyventojai virto žemės sklypų laikytojais. 701 m. įstatymų sąvadas fiksavo agrarinius santykius, susidariusius dėl reformos. Valstiečiai buvo pritvirtinti prie sklypų, turėjo mokėti natūrinius mokesčius. VIII a. ėmė rastis privačios žemės valdos.

1542 m. pasirodė portugalai, kurie buvo Azijos kraštų prekybos tarpininkai. Kartu su europiečiais pasirodė naujos žemės ūkio kultūros – tabakas, cukrinės nendrės. Pradėta daugiau gaminti arbatos, medvilnės, šilko. 1556 m. buvo pradėti gaminti šaunamieji ginklai. 1588 m. buvo nuginkluoti visi, nepriklausę samurajų sluoksniui, o 1591 m. buvo atskirti luomai: samurajai, valstiečiai, amatininkai, pirkliai. Buvo įstatymiškai nustatyta natūrinė renta – du trečdaliai derliaus. Buvo imta kontroliuoti miestus, vidaus ir užsienio prekybą. Valstybės stiprinimas atvedė į gamybinių jėgų augimą. Krikščionybė tapo valdžiai besipriešinančių masių religija. Dėl to buvo imtasi priemonių prieš krikščionybės plitimą ir Europos prekybą. 1633,1636, ir 1639 m. buvo paskelbti įstatymai dėl šalies uždarymo: mirtis grėsė už įvažiavimą į šalį, už išvažiavimą iš jos ir didelių laivų statybą. 1641 m. prekiauti su Kinija ir Olandija buvo leista tik per Nagasaki. Nuo XVII a. pabaigos pusantro šimto metų nesiplėtė žemės ūkio produkcijos apimtis ir dirbamos žemės plotai. Padažnėjo nederliai ir badas. 1732 m. dėl bado numirė milijonas žmonių.

XVIII a. pradėjo rastis „naujieji“ arba „parazituojantys“ dvarininkai. Tai buvo pirkliai, palūkininkai, kaimo viršūnėlė , iš dalies – samurajai. Apeidami įstatymus jie grobė valstiečių žemes ir duodavo valstiečiams jas nuomoti. „Naujieji“ žemvaldžiai imdavo 70 procentų derliaus ir

mokėdavo rentą kunigaikščiams.

XVIII a. nustojo augti feodaliniai miestai – kūrėsi nauji, veikė paprastoji kooperacija, manufaktūros.

XIX a. viduryje Japonija, spaudžiant Europos valstybėms ir JAV, buvo priversta atsisakyti izoliacijos. 1854 m. JAV pasiekė, kad užsienio laivams buvo atidaryti du uostai. 1855 m. buvo pasirašyta pirmoji sutartis su Rusija – dėl prekybos ir sienų. Japonija buvo įjungta į tarptautinę rinką. Tai nuskurdino amatininkus, skatino darbo pasidalinimą, kūrė visos Japonijos rinką.

1867-1868 m. vyko Meidzi revoliucija. Dėl to buvo pravestos labai svarbios reformos: 1871 m. buvo likviduotos kunigaikštystės ir sudarytos prefektūros1872 m. buvo nustatyta, kad yra tik trys luomai: aukštoji bajorija (buvę kunigaikščiai ir rūmų aristokratai0, bajorija (visi buvę samurajai), paprastos liaudies luomas (visi likę visuomenės sluoksniai, įjungiant ir pramoninę-prekybinę buržuaziją. Buvo priimti įstatymai apie visų luomų lygybę, teisę pasirinkti profesiją. 1872 m. buvo įvesta visuotinė karo prievolė. 1872-1873 m. vyko žemės reforma, nustačiusi privatinę žemės nuosavybę tiems, kam žemė faktiškai priklausė vykdant reformą. Dauguma valstiečių gavo labai menkus žemės sklypus. 1873 m. buvo panaikinti visi feodaliniai mokesčiai ir įvestas vieningas kasmetinis mokestis – 3 rocentai žemės kainos. Šį mokestį reikėjo mokėti pinigais valstybės naudai.

Jungtinės Amerikos Valstijos

Amerikiečiai – tai nacija, sudaranti daugumą JAV gyventojų. Nacijos branduolį sudarė atvykėliai iš Anglijos, Škotijos, Airijos, Olandijos, Danijos, Prancūzijos, Ispanijos. Nacijos formavime taip pat dalyvavo indėnai ir afrikiečiai. Nacija susiformavo iki Nepriklausomybės karo ir jo eigoje. Vis daugiau kitų nacijų atstovai, atvykę į JAV, įsiliedavo į amerikiečių naciją. XIX a. antrojoje pusėje daug žmonių atvyko iš Rytų ir Pietų Europos, o taip pat iš Azijos. Pirmojo pasaulinio karo metais labai daug žmonių atvyko iš Meksikos ir kitų Lotynų Amerikos šalių.

JAV nėra valstybinės religijos – yra apie 260 religinių grupių. Gausiausios yra babtistų, metodistų, liuteronų, judėjų grupės.

Prieš 30 ar 20 tūkstančių metų per Beringo sąsiaurį eskimai ir indėnai patraukė į Ameriką. Eskimai vertėsi sausumos ir jūrų medžiokle, indėnai – medžiokle ir žvejyba. Žemyno pietvakariuose indėnai plėtojo žemės ūkį. Buvo sukurta irigacijos sistema, plėtojosi keramika, vyko natūralūs mainai tarp genčių. Kalifornijoje indėnai daugiausia vertėsi rinkimu. Prerijose gyveno klajoklių gentys, kurių svarbiausias užsiėmimas buvo medžioklė, ypatingai daug buvo sumedžiojama bizonų.

Prerijų indėnai sukūrė keletą karinių sąjungų, iš kurių svarbiausia buvo dakota. Dakota labiausiai

14

priešinosi kolonizatoriams. XVI a. dabartinėje JAV teritorijoje gyveno 1 milijonas indėnų.

XVI a. prasidėjo Šiaurės Amerikos kolonizacija. Patvariausios buvo atvykėlių iš Anglijos gyvenvietės. Pirmosios nuolatinės anglų gyvenvietės buvo pradėtos kurti pietinėje šiuolaikinės valstybės dalyje 1607 m.

1756-1763 m. vyko Septynerių metų karas. Anglija užgrobė Kanadą ir kai kurias kitas Prancūzijos valdas.

XVIII a. rusai atrado Aliaską ir bandė joje įsikurti. XVIII a. pabaigoje Kalifornijoje pasirodė ispanai, o XIX a. pradžioje – rusai.

Anglai įsteigė trylika kolonijų. Čia labiausiai plėtojosi smulkus ūkis – fermos. XVIII a. antrojoje pusėje pradėjo kurtis manufaktūros. Skirtingai nuo Europos, Amerikoje nebuvo cechų.

Buvo kuriami stambūs ūkiai, kuriuose žemę dirbo fermeriai-nuomininkai. Įtvirtinti feodalinę žemėvaldą nesisekė, nes buvo daug laisvų žemių, kurias bet kada buvo galima užgrobti. Žemės grobikai buvo vadinami skvateriais. Iškilo darbo jėgos problema, nes “baltųjų vergų” arba laivų savininkų “kontraktuotų” atvykėlių darbo rankų nepakako. XVII a. pradžioje olandai pradėjo vežti į Ameriką žmones iš Afrikos. Vergų darbo pagrindu buvo išplėtotas plantacijų ūkis, kur iki XVIII a. pabaigos buvo auginamas tabakas ir cukranendrės.

Anglijos valdžia į kolonijas žiūrėjo kaip į žaliavų šaltinį ir rinką. Dėl to reikėjo stabdyti

gamybos plėtrą kolonijose. 1699 m. buvo uždrausta iš kolonijų išvežti vilną ir vilnonius gaminius. 1750 m. įstatymas draudė kolonijose statyti aukštakrosnes. Kolonistams buvo draudžiama gaminti pasagas, vinis, sagas, ploną gelumbę. Buvo draudžiama išvežti apdorotą odą. 1763 m. Anglijos vyriausybė uždraudė kolonistams keltis už Alegenio kalnų. 1764 m. buvo nustatyti aukšti muito tarifai į kolonijas įvežamam cukrui. Taip buvo suduotas smūgis pelningai kolonijų prekybai su Vest-Indija. 1765 m. Anglijos parlamentas priėmė įstatymą dėl herbinio mokesčio. Tuo buvo pažeisti kiekvieno kolonijų gyventojo interesai: bet kokia komercinė, teisinė ir pašto dokumentacija buvo apmokestinta. Taip buvo bandoma tiesiogiai apmokestinti kolonijų gyventojus. Kolonijų atstovai 1765 m. susirinko į kongresą dėl herbo mokesčio. Buvo nutarta, kad metropolija neturi teisės apdėti mokesčiais kolonijų gyventojų, nes kolonijos neturi atstovų Anglijos parlamente – “jokių mokesčių be atstovavimo”. Iš esmės tai buvo valdžios klausimas.

1787 m. buvo priimtas įstatymas, pagal kurį vakarinės žemės buvo paskelbtos JAV valstybės nuosavybe. Taip buvo sudarytos sąlygos fermeriniam ūkiui plėtotis.

1791 m. pradėjo veikti “Teisių bilis” – pirmosios dešimt konstitucijos pataisų. Pirmoji pataisa skelbė demokratines laisves: žodžio, spaudos, susirinkimų, peticijų, sąžinės, bažnyčios

atskyrimą nuo valstybės. Antroji pataisa suteikė žmonėms teisę nešiotis ginklą. Trečioji pataisa draudė prievarta apgyvendinti kariuomenę privačiuose namuose taikos metu. Ketvirtoji pataisa nustatė asmens, turto ir asmeninių popierių neliečiamybę. Penktoji, šeštoji, septintoji ir aštuntoji pataisos numatė patrauktų į teismą žmonių teisių apsaugą. Devintoji pataisa skelbė, kad pataisose numatytos teisės neturi riboti ar pažeisti visuomenės jau turimų teisių. Dešimtoji pataisa skelbė, kad tos prerogatyvos, kurios anksčiau nebuvo priskirtos kongresui, priskiriamos valstijų įstatymų leidimo organams.

XVIII a. pabaigoje susidarė techninės pramonės perversmo prielaidos. Svarbiausia pramonės perversmo sritis buvo tekstilės pramonė. Trečiajame – ketvirtajame XIX a. dešimtmečiuose perversmas apėmė ir kitas pramonės šakas. Buvo gaminamos žemės ūkio mašinos. Prekybos plėtrai reikėjo kasti kanalus. 1807 m. R,Fultonas sukūrė pirmąjį pasaulyje garlaivį. Ketvirtajame XIX a. dešimtmetyje išsiplėtė geležinkelių tiesimas. 1828-1830 m. buvo nutiesta pirmoji linija, jungianti Baltimoro miestą su Ogajo upe. 1855 m. JAV teritorijoje jau buvo apie 30 tūkstančių kilometrų geležinkelių. Tai skatino metalurgijos plėtrą, kuri iki to laiko buvo atsilikusi pramonės šaka. Prie garo variklio pereinama buvo lėtai. Iki XIX a. vidurio vis dar plačiai buvo naudojama vandens jėga.

1785 m. įstatymas leido parduoti valstybines

žemes tik stambiais sklypais.

1793 m. Elis Vitnis išrado medvilnės valymo mašiną. Tai leido kultivuoti įvairių rūšių medvilnę. Nuo tada medvilnės gamyba pasidarė prekinė.

1860 m. JAV Pietuose gyveno 4 milijonai juodaodžių. Plantacijų ūkio centras buvo Misisipės baseinas.

1789-1791 m. susikūrė federalistų ir antifederalistų politinės partijos. Federalistai reiškė stambiosios buržuazijos interesus, o antifederalistai (būsimieji respublikonai) – smulkiųjų ūkininkų – fermerių – interesus. Jie buvo valstijų teisių plėtimo šalininkai.

1789-1797 m. pirmuoju JAV prezidentu buvo Dž.Vašingtonas. Jo vyriausybėje finansų ministru buvo A.Hamiltonas. Jis manė, kad pramonė ir žemės ūkis turi plėtotis mokesčių didinimo ir Anglijos kapitalo pritraukimo dėka.

T.Džefersono prezidentavimo metu (1801-1809) buvo pravesta agrarinė reforma: valstybės žemė turėjo būti pardavinėjama nedideliais sklypais, už mažesnę kainą ir išsimokėtinai. Tokia respublikonų politika skatino fermerinio ūkio plėtrą Vakaruose.

1812 m. JAV paskelbė karą Anglijai, nes JAV norėjo užgrobti Kanadą. Kanada nebuvo užkariauta, bet JAV nepriklausomybė nuo Anglijos sustiprėjo.

1803 m. JAV iš Prancūzijos nusipirko Liuzianą – teritoriją į vakarus nuo Misisipės. 1819 m. Ispanija buvo priversta užleisti Valstijoms Floridą. 1823

15

m. JAV paskelbė Monro doktriną.

Federalistai susikompromitavo kare su Anglija. Dėl to iki 1828 m. valstybę valdė respublikonai. Buvo priimti labai svarbūs įstatymai, ginantys JAV pramonę nuo užsienio konkurencijos. Prieš aukštus muitų tarifus stojo plantatoriai. Fermeriai taip pat buvo suinteresuoti panaikinti aukštus tarifus. Norint sušvelninti valdžios santykius su plantatoriais, buvo išplėsta teritorija, kurioje vergija buvo teisėta. 1820 m. buvo padarytas Misurio kompromisas: kongresas nusprendė, kad į sąjungą bus priimta Misurio valstija kaip vergvaldinė, o Meno valstija – kaip nevergvaldinė. Buvo numatyta ateityje priimti po dvi valstijas iš karto – viena vergvaldinė, kita – ne. Tai buvo šiauriečių nuolaida pietiečiams, kurie siekė išplėsti vergijos teritoriją. Misurio kompromisas veikė iki 1854 m., kol buvo priimtas Kanzaso-Nebraskos bilis.

1828 m. susiformavo demokratų partija, pradžioje jungusi plantatorius-vergvaldžius, fermerius ir dalį šiaurės buržuazijos. 1828 m. rinkimus laimėjo demokratų partijos kandidatas E.Džeksonas (1829-1837). Šiuo laikotarpiu indėnai buvo nustumti už Misisipės, iš jų buvo atimti didžiuliai plotai žemės.

E.Džeksono prezidentavimo laikotarpiu buvo pravestos kai kurios reformos: buvo panaikintas įstatymas. Leidęs įkalinti už skolas, buvo leista veikti darbininkų organizacijoms, kurios iki to laiko buvo pusiau legalios. Skvateriai gavo

pirmumo teisę įsigyjant žemę, kurią jie dirbo.

1845 m. Techasas buvo atplėštas nuo Meksikos. 1846 m. pagal sutartį su Anglija JAV įsigijo didžiulę teritoriją Ramiojo vandenyno pakrantėje – Oregoną. Indėnai buvo išžudyti.

1850 m. į sąjungą buvo priimta kaip nevergvaldinė Kalifornijos valstija. Tai reiškė, kad pusiausvyra buvo pažeista vergvaldžių nenaudai. Kaip kompensacija tais pačiais metais buvo priimtas įstatymas, įpareigojantis šiauriečius pabėgusius vergus gaudyti ir grąžinti šeimininkams. Vergvaldžiai tuo nepasitenkino. 1854 m. buvo priimtas Kanzaso-Nebraskos bilis, pagal kurį vergijos klausimą turėjo spręsti patys valstijos gyventojai. 1857 m. Aukščiausiasis teismas išaiškino, kad vergas lieka vergu bet kurioje valstijoje.

1854-1856 m. Kanzase vyko susidūrimai tarp vergvaldžių ir fermerių. Šioje kovoje nusilpo buvusios politinės partijos ir iškilo nauja Respublikonų partija. Šios partijos programoje buvo reikalavimas apriboti vergiją jau turima jos teritorija, nemokamai suteikti žemę atvykėliams Vakaruose, skatinti pramonės plėtrą.

1860 m. prezidento rinkimuose laimėjo respublikonų kandidatas A.Linkolnas. 1861 m. vasario 4 d. buvo paskelbta apie Konfederacijos sukūrimą, o balandžio 14 d. prasidėjo Pilietinis karas.

1862 m. buvo priimtas aktas dėl gomstedų. Kiekvienas amerikietis ar imigrantas, nekariavęs Pietų pusėje ir

sulaukęs 21 metų amžiaus, galėjo gauti 65 ha žemės sklypą, sumokėjęs registracijos mokestį – 10 dolerių. Po penkerių metų toks žemės turėtojas, pradėjęs toje žemėje ūkinę veiklą, galėjo gauti žemę veltui. Kas turėjo pinigų, už nedidelę sumą galėjo gauti žemę nuosavybėn iš karto. Taip buvo sudarytos sąlygos spekuliacijai žeme.

1894 m. JAV pagal pramonės produkcijos apimtį užėmė pirmąją vietą pasaulyje. Ypatingai greitai plėtojosi naujos pramonės šakos – naftos, chemijos, elektrotechnikos. Šalis turėjo didžiulius išteklius, imigracija teikė pigią darbo jėgą, užsienio kapitalas plaukė į JAV.

1890 m. buvo priimtas tarifų įstatymas, pagal kurį muito mokesčiai įvežamoms prekėms vidutiniškai pakilo iki 50 procentų prekės vertės. 1897 m. įstatymas šį procentą pakėlė iki 57.

Kanada

Iki europiečių pasirodymo čia gyveno apie 50 genčių su 250 tūkstančių žmonių. Jie buvo išsivysčiusio neolito stadijoje, vertėsi rinkimu, medžiokle ir žvejyba. Irokėzų gentys buvo toliau pažengusios – jos vertėsi žemės ūkiu. Žemė buvo kolektyvinė genties nuosavybė.

Genujos jūrininkas Dž.Kobotas 1497 m. pasirodė prie Kanados krantų. 1608 m. prie šv.Lauryno upės buvo įkurtas Kvebekas, Naujosios Prancūzijos centras. Kolonizatoriai daug dėmesio skyrė prekybai kailiais.

Dėl Septynerių metų karo Kanada iš prancūzų atiteko anglams.

1774 m. Kvebeko aktas skelbė, kad Kanadoje yra feodalinė žemėvalda. Kanadą valdo gubernatorius. 1791 m. valdymas buvo reorganizuotas, sukuriant dvi provincijas – Aukštutinė Kanada ir Žemutinė Kanada.

1840 m. abi Kanados provincijos buvo sujungtos. 1867 m. Kanadai buvo suteiktas dominijos statusas. Kanada buvo paskelbta parlamentine monarchija. Karaliumi turėjo būti Anglijos karalius, kuriam atstovauti Kanadoje turėjo generalgubernatorius. Užsienio politika liko metropolijos rankose.

1900 m. Kanadoje gyveno 5 milijonai 300 tūkstančių žmonių.

Kanadoje plėtojosi lengvoji pramonė, metalurgija, mašinų gamyba, miško medžiagos apdirbimas.

1872 m. buvo paskelbtas įstatymas, pagal kurį nemokamai žemės galėjo gauti kiekvienas norintis. Tai buvo labai priimtina imigrantams. Imigracija dar labiau išsiplėtojo, kai 1885 m. buvo baigtas tiesti transkontinentinis geležinkelis.

Rusija

145 milijonai gyventojų. Rusai – 81 procentas, totoriai – 4, ukrainiečiai – 3, čiuvašai – 1, baškirai – 1, baltarusiai – 1, mordva – 1. Sostinė – Maskva – 9 milijonai gyventojų. Stačiatikybė, islamas, katalikybė, budizmas, judaizmas.

Rusija – stambiausias naftos ir dujų tiekėjas pasaulyje. Kobaltas, chromas, varis, auksas, švinas, nikelis, platina, volframas, cinkas.

16

Automobilių gamyba, aviacijos reikmenų gamyba. Dirbama žemė sudaro vieną šeštąją visos valstybės teritorijos. Auginami kviečiai, miežiai, rugiai, avižos, kukurūzai, saulėgrąžos, cukriniai runkeliai, linai, bulvės, daržovės. Eksportuojama nafta, miško medžiaga, dujos, metalai, chemijos pramonės produkcija, karinė technika. Importuojamos mašinos, įrengimai, medikamentai, mėsa, cukrus, grūdai. Svarbiausi partneriai: Nepriklausomų valstybių sandraugos šalys, JAV, Japonija. Piniginis vienetas – rublis.

IX a. susiformavo rytų slavų valstybė – Kijevo Rusia. 1132 m. ši valstybė suskilo. Tada Volgos ir Okos tarpupyje ėmė formuotis naujas rusų žemių centras – Vladimiro kunigaikštystė. XIV a. šioje teritorijoje išsiskyrė Maskvos kunigaikštystė. XV a. aplink Maskvą buvo sujungtos visos rytų slavų žemės, kurios tuo metu nepriklausė Lietuvos valstybei. XVII prie Maskvos valstybės buvo prijungta dalis Ukrainos žemių. XVIII a. pradžioje ši valstybė kariavo su Švedija (Šiaurės karas). 1721 m. prie Rusijos buvo prijungta dalis dabartinės Latvijos teritorijos ir dabartinės Estijos teritorija. Valstybė virto Rusijos imperija. XVIII a. pabaigoje prie Rusijos buvo prijungta didelė dalis dabartinės Lietuvos teritorijos. 1809 m. prie Rusijos buvo prijungta šiuolaikinė Suomija. 1815 m. lietuviška Užnemunė ir Didelė dalis Lenkijos buvo prijungta prie Rusijos imperijos. 1861 m. Rusijoje buvo panaikinta baudžiava – susidarė

geresnės sąlygos kapitalizmo raidai. XVIII a. pabaigoje ir XIX a pradžioje Rusija prisijungė Kaukazą ir Užkaukazę. Antrojoje XIX a. pusėje Rusija prisijungė Viduriuoją Aziją. 1867 m. Rusija Jungtinėms Amerikos Valstijoms pardavė Aliaską. 1917 m. Rusijos imperija žlugo.

Brazilija

Šiandien Brazilijos federacinė respublika yra stambiausia Lotynų Amerikos valstybė. Jos teritorija iš šiaurės į pietus nusidriekia 4320 km, o iš vakarų į rytus – 4330 km. 2001 m. Brazilijoje gyveno 176,5 milijono žmonių. Šalį sudaro 23 valstijos. Per Brazilijos teritoriją teka stambiausia pasaulio upė Amazonė.

Brazilija užima pirmą vietą pasaulyje pagal kietosios medienos išteklius – 38 procentus teritorijos dengia miškai. Šiuo metu Brazilijoje plėtojama geležies rūdos, volframo, vario, retųjų metalų, naftos gavyba, veikia stambios metalurgijos įmonės, plėtojasi automobilių ir lėktuvų gamyba. Apie 90 procentų Brazilijoje pagaminamų automobilių varomi spiritu, nes yra benzino trūkumas. Brazilijoje gaminamas cementas, celiuliozė, popierius. Ariama žemė užima 5 procentus valstybės teritorijos, pievos ir ganyklos – 20 procentų. Brazilijoje auginama kava, kakao, bananai, soja, kukurūzai, kviečiai, pupos.

Iki XVI a. Brazilijos teritorijoje gyveno indėnai.

1500 m. portugalai pradėjo kolonizuoti šią teritoriją, plėšė vietinių

gyventojų turtą, ypatingai daug buvo išvežama raudonmedžio. Iš čia kilo šalies pavadinimas – “pau brazil” – raudonmedis. 1549 m. Šioje teritorijoje buvo įkurta generalgubernatorystė su sostine Salvadoro mieste. 1767 m. sostine tapo Rio-de-Žaneiras.

1815 m. Brazilija gavo susijungusios su Portugalija karalystės statusą, o 1822 m. buvo paskelbta Brazilijos imperija. Išsivadavusi iš portugalų valdžios, Brazilija labai greitai pateko į anglų valdžią. Iš Brazilijos buvo išvežama kava.

1888 m. čia buvo paskelbtas “Auksinis įstatymas” – buvo panaikinta vergija, nes XIX a. viduryje buvo daug imigrantų iš Europos – vergų darbas nebebuvo reikalingas. 1889 m. šalis buvo paskelbta federacine respublika.

Kaukazas ir Užkaukazė

OsetinaiIV-V a. dalis alanų, kuriuos sutriuškino hunai, nuo Dono ir Paazovės pasitraukė prie Šiaurės Kaukazo priekalnių. Čia jie asimiliavosi su vietiniais gyventojais - pradėjo formuotis osetinų tautybė.

AlanaiSkaitlingos Irano kalbos grupės sarmatų kilmės gentys. Roksalanų vardu jie buvo žinomi II a.pr.Kr. Pirmaisiais amžiais po Kr. jie gyvavo Volgos žemupyje, pietų Prieuralėje, prie Dono, šiaurinėje Pakaspijo dalyje, Kaukazo prieškalnėse ir pietiniuose šiaurinės Juodosios jūros pakrantės rajonuose.

AbchazaiVIII aa. Susidarė abchazų tautybė. Šios tautybės gyvenama teritorija priklausė Bizantijai. VIII a. Abchazija išsivadavo iš Bizantijos valdžios. Susikūrė Abchazijos karalystė, valdoma Leono II. X a. buvo sukurta Gruzijos valstybė, kurios dalimi tapo Abchazija. Pajūrio ruože vyravo žemdirbystė, o kalnų rajone – gyvulininkystė. Pakrantės gyventojai plėtojo prekybą su kitomis šalimis.

XV a. pabaigoje Gruzija suskilo į keletą valstybių. XVI a. Abchazija kartu Megrelija ir Gurija priklausė Sabediano valstybei, o XVI ir XVII amžių sandūroje išsiskyrė į savarankišką valstybę. XVII – XVIII a. Abchaziją valdė Turkija. 1725, 1728, 1733 ir 1806 m. abchazai buvo sukilę prieš Turkijos valdžią.

1810 m. Abchazų atstovai su Rusijos atstovais pasirašė aktą dėl Abchazijos įjungimo į Rusijos teritoriją, paliekant Abchazijos valdytoją.

XIX a. Abchazijoje buvo tiesiami keliai, iš Abchazijos buvo išvežamas miškas, kukurūzai, vynai.

1864 m. Abchazijoje buvo įvestas tiesioginis Rusijos valdymas. Abchazija buvo paversta “Suchumio kariniu skyriumi”.. 1866 m. abchazai sukilo: valstiečiai buvo nepatenkinti rengiama reforma, kurios projekte buvo žemės ir prievolių išpirkimas. Baudžiava buvo panaikinta 1870 m.

Labai svarbia Abchazijos ūkio pozicija XIX a. tapo tabako auginimas.

17

1862 m. buvo sukurtas abchazų raidynas. 1865 m. buvo išleistas pirmas abchazų raidynas. 19001 m. Abchazijoje buvo 100 mokyklų, kuriose mokėsi 3951 mokinys, iškilo žymūs menininkai, literatai, pedagogai.

XX a. pradžioje Abchazijoje buvo apie 400 pramonės įmonių, kuriose dirbo apie 100 tūkstančių darbininkų.

1921 m. kovo 4 d. buvo paskelbta Abchazijos socialistinė respublika. Gruodžio 16 d. sutarties pagrindu ši respublika buvo įjungta į Tarybų Gruzijos sudėtį., 1922 m. gruodžio 13 d. Abchazija įėjo į Užkaukazės Federaciją kaip dalis Gruzijos. 1931 m. vasario mėnesį Abchazija tapo Gruzijos respublikos autonomine respublika.

Šiais laikais Abchazijos ūkis – tabakas, arbata, vaisiai, aliejai, odos, medžio apdirbimas, anglies gavyba.

ArmėnijaPradžioje tai nedidelė sritis Tigro aukštupyje ir Vano ežero rajone, svarbiausia Urartu valstybės teritorija.

220 m.pr.Kr. čia susikūrė Didžioji Armėnija. Jos centras buvo Armavyras. 96-56 m. šią valstybę valdė Tigranas II. Tuo laikotarpiu valstybė pasiekė didžiausios galybės: Tigranas II pasiskelbė Seleukidų (Irano valdovai) įpėdiniu, nes Iranas nustojo gyvuoti, įkūrė sostinę Tigranakertą. Kovoje prieš Romą Tigranas prarado beveik visas teritorija ir galutinai pralaimėjo Pompėjui.

114 m. po Kr. Trajanas okupavo Armėniją ir paskelbė ją Romos provincija.

226 m. Irane įsitvirtino Sasanidų dinastija. Sasanidams kovojant prieš Romą, Armėnija tapo nepriklausoma. Armėnijos valdovas Tiridadas III 301 m. įvedė krikščionybę. 387 m. Armėnijos teritoriją pasidalino Sasanidai ir Bizantija.

Dar hetitų laikais buvo žinoma nedidelė teritorija Eufrato aukštupyje ir ji buvo vadinama Mažąja Armėnija. Ji garsėjo žirgais, metalo gaminiais.

Mažoji Armėnija priklausė hetitų valstybei, o kai ši XII a. pr.Kr. žlugo, susikūrė genčių sąjunga, kuriai vadovavo armėnai.

Vėliau Mažoji Armėnija priklausė Achemenidų valstybei. Aleksandras Makedonietis užvaldė šią teritoriją. Nuo 322 m. pr.Kr. M.Armėnija buvo savarankiška valstybė su centru Ani-Kamache.

II a. pr.Kr. Mažąją Armėniją užvaldė Mitridatas VI Eupatorius, kuris Armėnijos teritorijoje 75 įtvirtintas pilis savo brangenybėms saugoti. Po Mitridato VI mirties Armėnijos padėtis priklausė nuo romėnų valdžios.

VII a. viduryje Armėnija kartu su Azerbaidžanu buvo įjungta į arabų valstybę. XI a. šią teritoriją užkariavo seldžiukai, XIII a. – mongolai.

1639 m. Armėnija buvo padalinta: vakarinė dalis atiteko Turkijai, rytinė – Iranui. Kalnų Karabachas buvo nepriklausomas iki įjungimo į Rusijos sudėtį XIX a. pradžioje.

1826-1828 m. vyko Rusijos ir Irano kars, kuriam pasibaigus rytinė

Armėnijos dalis buvo prijungta prie Rusijos.

Armėnijoje plėtojama konjako gamyba, išgaunamas varis.

AzerbaidžanasŠiuolaikinio Azerbaidžano teritoriją ilgai valdė Irano valdovai Achemenidai, bet Aleksandras Makedonietis juos sumušė. Iškilo nepriklausoma valstybė – Antrapatena. Manoma, kad iš šio žodžio išsirutuliojo šiuolaikinis pavadinimas- Azerbaidžanas – “ugnies šalis”. Sostinė buvo Gazaka. Jau tada šis kraštas buvo garsus vilnoniais audiniais. V-VII plėtojosi žemdirbystė, metalo apdirbimas, naftos gavyba Apšerono pusiasalyje.

IV a. čia atsirado krikščionių.

III a. po Kr. šią teritoriją užvaldė Sasanidai, sukūrę stiprią valstybę Irane. VIII a. pradžioje arabai užkariavo Azerbaidžaną. Užkariautojai vietiniams gyventojams prievarta bruko islamą. (Dauguma vietinių gyventojų buvo ugnies garbintojai). Tačiau tai suartino gentis, gyvenusias Azerbaidžano teritorijoje.

XI a. Azerbaidžaną užpuolė seldžiukai.

XI-XIII čia susiformavo nauja kalba – tiurkų.

XIII a. viduryje Azerbaidžaną užkariavo mongolai. Užkariavimas sudavė skaudų smūgį žemės ūkiui. Buvo sunaikinta dauguma drėkinimo kanalų, dirbama žemė buvo paversta ganyklomis. 1303 m. buvo paskelbtas mongolų valdžios potvarkis valstiečius pritvirtinti prie žemės.

XVI a. pr. Susiformavo Sefevidų valstybė. Jai priklausė Azerbaidžanas ir didesnioji Irano dalis. Šalies suvienijimas paskatino ekonominį ir kultūrinį pakilimą. Pradžioje šioje valstybėje svarbiausią vaidmenį vaidino Azerbaidžano diduomenė Kariuomenėje taip pat azerbaidžaniečių buvo daugiausia.

XVI a. vėl atsigavo žemės ūkis – buvo atkurta drėkinimo sistema, padidėjo dirbamos žemės plotai.

XVIII a. padėtis pasikeitė, nes sostinė iš Kazvino buvo perkelta į Irano teritorijos gilumą – Isfaganą. Tai leido įsigalėti iraniečių diduomenei. Azerbaidžano teritorija tuo metu virto Irano valstybės pakraščiu. XVI a. pabaigoje Osmanai užgrobė didelę dalį Azerbaidžano. 1950 m. beveik visa Armėnija, Gruzija ir Azerbaidžanas pateko į Osmanų rankas. XVII a. turkai buvo išvyti iš Azerbaidžano teritorijos, bet Azerbaidžanas vėl pateko į Irano valdžią. XVIII a. vėl sustiprėjo Irano ir Turkijos kova dėl Azerbaidžano. Antrojoje XVIII a. pusėje Azerbaidžano teritorijoje buvo sudaryta 15 valstybinių junginių.

1813 m. Rusijos ir Irano sutartimi šiaurinė Azerbaidžano dalis buvo prijungta prie Rusijos.

1870 m. čia buvo pravesta žemės reforma. Tačiau praėjus 25 metams po reformos nebuvo nė vieno valstiečių išpirkto sklypo.

1887 m. buvo nutiestas geležinkelis Tiflisas-Baku, o 1900 m. buvo sukurtas geležinkelių susisiekimas su imperijos centru.

18

Naftos centras Baku miestas tapo pramonės centru. 1901 m. Baku nafta sudarė 50 procentų pasaulinės naftos gavybos. Užsienio kapitalas čia įgijo labai stiprias pozicijas (investavo Nobelis, Rotšildas).

Gruzija337 m. Gruzijoje krikščionybė tapo vyraujančia religija. Iki V a. bažnyčia buvo pavaldi Antiochijos patriarchui, o vėliau tapo autokefalne, vadovaujama katolikoso. Nuo XI a. vadovu buvo katolikosas-patriarchas, rezidavęs Mchetoje. Abchazijoje buvo savas katolikosas. Jo rezidencija buvo dabartinėje Picundoje.

VII a. Gruzijos teritoriją užkariavo arabai.

XI a. pradžioje svarbiausios Gruzijos žemės buvo sujungtos į vieną valstybę. Valdovu buvo Bagratas III (975-1014). 1089-1125 m. valstybę valdė įžymus valdovas Dovydas Statytojas. Buvo suduotas stiprus smūgis diduomenei. Kurdamas kariuomenę, Dovydas iš šiaurės Kaukazo perkėlė į Gruziją 45 tūkstančius kipčakų šeimų. Kipčakai sudarė 40 tūkstančių kariuomenę. XII a. pirmajame ketvirtyje gruzinai atmušė seldžiukus ir šiaurinę Armėniją prijungė prie Gruzijos. Valdant Georgijui III (1156-1184) ir Tamarai (1184-1213), Gruzijos įtaka išplito šiaurės Kaukaze, rytinėje Užkaukazėje, pietinėje Azerbaidžano dalyje ir pietvakarinėse Juodosios jūros pakrantėse. Gruzija tapo viena svarbiausių Artimųjų Rytų valstybių.

Gruzijoje tais laikais buvo kasami iki 100 km ilgio drėkinimo kanalai, plėtėsi pasėlių laukai, buvo tiesiami keliai. XII a. buvo įbaudžiavinta didesnė dalis valstietijos.

Antrajame XIII a. ketvirtyje Gruziją užkariavo mongolai. Antrojoje XIV a. pusėje Gruziją užpuolė Timūro kariuomenė. Tai galutinai sužlugdė Gruziją. XV a. Gruzija suskilo į Kartliją, Kachetiją, Imeretiją ir vieną kunigaikštystę pietinėje Gruzijos dalyje. XVI a. Imeretijoje labiau išryškėjo Megrelija, Abchazija ir Gruzija. XVI – XVIII a. šias teritorijas puldinėjo Iranas ir Turkija.

1801 m. Rusija prisijungė Kartlijos ir Kachetijos teritoriją. 1803 m. prie Rusijos buvo prijungta Megrelija, 1804 m. – Imeretija, 1810 m. – Abchazija.

XIX a. gruzinų visuomenės veikėjai laikėsi nuomonės, kad reikia atkurti Bagrationų sostą.

Baudžiava Gruzijoje buvo panaikinta 1864-1865 m. Buvo statomi fabrikai ir gamyklos, buvo apdirbama oda, medvilnė. Amžiaus pabaigoje Batumi buvo atidaryta virš 10 naftos įmonių, kuriose dirbo 3500 darbininkų.

XV a. vakarinėje Gruzijos dalyje susiformavo nepriklausoma valstybė. Dėl to Abchazijos katolikosas tapo nepriklausomas.

Vidurinė Azija

Kirgizija5 milijonai

gyventojų. Kirgizai – 52 procentai, rusai – 21, uzbekai – 13, ukrainiečiai

– 3, vokiečiai – 2. Sostinė – Biškekas – 700 tūkstančių gyventojų. Islamas (sunitai), stačiatikybė

VIII a. pr.Kr. gyvavo pirmoji žinoma genčių sąjunga – saki. Vėliau, pirmaisiais amžiais po Pk. Ši teritorija priklausė Kušanų valstybei. VII a. čia pasirodė užkariautojai arabai. Jie atnešė islamą. VIII a. šis kraštas buvo tiurkų genčių konfederacijos – tiurgešai – rankose. Tada jau minimos kirgizų gentys. XIII a. juos užkariavo mongolai. 1399 m. kirgizai išsivadavo iš mongolų valdžios. XVI a. kai kurios kirgizų gentys vėl pateko mongolų valdžion, kai kurios – kazachų valdžion. XIX a. pradžioje kirgizų teritorijas užvaldė Kokandos chanas. Antrojoje XIX a. pusėje Kirgizija buvo įjungta į Rusijos imperijos sudėtį.

1991 m. rugpjūčio 31 buvo paskelbta Kirgizijos nepriklausomybė.Svarbiausios pramonės šakos mašinų gamyba, kalnakasyba, pirminis vilnos ir odos apdirbimas, šilko gamyba, trikotažo pramonė, maisto pramonė, naftos gavyba, gamtinės dujos, rudoji ir akmens anglis, gaminamos statybinės medžiagos. Auginamos avys, žirgai, pieniniai gyvuliai. Kviečiai, medvilnė, tabakas, augalai, tinkami aliejams gaminti, bulvės, vynuogės. Kirgizija eksportuoja elektroninės pramonės produkciją, spalvotuosius metalus, elektros energiją, vilną, tabaką, medvilnės žaliavą, gėrimus, maisto produktus. Importuoja naftą, gamtines dujas, įrengimus, maisto

produktus. Svarbiausi prekybos partneriai: Rusija, Ukraina, Kazachstanas, Uzbekistanas, Turkija, Kinija, Didžioji Britanija, Kuba. Piniginis vienetas – somas.

Tadžikija

6 milijonai gyventojų – tadžikai (70 procentų, uzbekai – 25, rusai – 3, kiti (korėjiečiai, kirgizai, ukrainiečiai, vokiečiai, turkmėnai) – 7. Islamas: sunitai 80 procentų, šijitai – 5. Sostinė – Dušanbė.

Tai industrinė-agrarinė šalis, išplėtota spalvotųjų ir retųjų metalų gavyba, aliuminio, trąšų, plastiko gamyba, gaminamos mašinos, apdirbamas metalas, auginama medvilnė, linai, kunžutas, tabakas, kviečiai, miežiai, pašariniai runkeliai. Išplėtota šilko, vyno gamyba, auginami įvairūs vaisiai, avys, arkliai, jakai. Eksportuojamas aliuminis, medvilnė. Importuojamos staklės, nafta, chemijos pramonės produkcija, maistas, gėrimai. Svarbiausi partneriai: Rusija, Uzbekistanas, Kazachstanas, Ukraina, Nyderlandai, Šveicarija, Didžioji Britanija. Piniginis vienetas – somonis

Šioje teritorijoje I tūkstantmetyje per.Kr. gyvavo valstybė Bakterija. VI-IV a. per.Kr. šią teritoriją valdė Irano Achemenidai, Aleksandras Makedonietis. III a. per.Kr. čia gyvavo Kušanų valstybė. Vėliau čia atėjo arabai. VIII a. po Kr. Vietiniai gyventojai pasipriešino užkariautojams. IX-X a. susiklostė tadžikų tautybė. XIII a. tadžikų gyvenamą

19

teritoriją užkariavo mongolai. XVI a. čia gyvavo Bucharos valstybė. Antrojoje XIX a. pusėje Tadžikijos žemė buvo įjungta į Rusijos imperijos teritoriją. 1929 m. gruodžio 5 d. buvo sudaryta Tadžikijos TSR. 1991 m. rugsėjo 9 d. buvo paskelbta nepriklausoma Tadžikistano respublika. Netrukus prasidėjo pilietinis karas, kurio metu žuvo 20 tūkstančių žmonių, o 600 tūkstančių žmonių tapo pabėgėliais.

Turkmėnija

5 milijonai gyventojų. Turkmėnai – 77 procentai, uzbekai – 9, rusai – 7, kazachai – 2. Sostinė – Ašchabadas – 560 tūkstančių gyventojų. Islamas – 89 procentai, stačiatikybė – 9 procentai.

Dujų ir naftos gavyba, plėtojamas naftos perdirbimas, chemijos, lengvoji, maisto pramonė. Auginama medvilnė, kviečiai, ryžiai, miežiai, vynuogės, arkliai, stambūs raguočiai, kupranugariai, avys. Eksportuojama gamtinės dujos, elektros energija, nafta, mineralinės trąšos, medvilnės pluoštas. Importuojamas mašinos, žemės ūkio technika, juodieji metalai, drabužiai, avalynė, grūdai, cukrus. Svarbiausi prekybos partneriai: Rusija, Ukraina, Kazachstanas, Tadžikistanas, Iranas, JAV, Turkija. Piniginis vienetas – manatas.

VI-IV a. šią teritoriją valdė Irano Achemenidai. III a. per.Kr. čia įsiviešpatavo Parfija, kiek vėliai – Sasanidai. V-VIII a. šią teritoriją puldinėjo eftalitai, tiurkai, arabai. XI a. šią teritoriją užkariavo oguzai, XI a. – seldžiukai, XIII a. – mongolai. XV a. susiklostė

turkmėnų tautybė. XVI-XVII a. jie priklausė Chivos ir Bucharos valstybėms. XIX a. antrojoje pusėje šią teritoriją užkariavo Rusija. 1924 m. buvo sudaryta Turkmėnijos TSR. 1991 m. spalio 27 d. buvo paskelbta Turkmėnijos nepriklausomybė.

Uzbekija

25 milijonai gyventojų. Uzbekai – 80 procentų, rusai – 5, Tadžikai – 5, kazachai – 3. Sostinė – Taškentas – 2 milijonai 200 tūkstančių gyventojų. Islamas – 88 procentai, stačiatikybė – 9 procentai.

Vario, sidabro, švino, aukso, cinko, geležies, volframo gavyba, plėtojasi chemijos, elektrotechnikos, radioelektronikos, aviacijos, tekstilės, mašinų gamybos , maisto pramonė. Auginami ryžiai, kukurūzai. Vynuogės, arkliai, kupranugariai, avys, plėtojama šilko gamyba. Eksportuojama staklės, spalvoti metalai, mašinos, gamtinės dujos, auksas, audiniai, medvilnė, šilko žaliava, karakulis, vaisiai, daržovės, vynuogės. Importuojama staklės, žaliavos, maisto produktai. Svarbiausi prekybos partneriai: Rusija, Tadžikistanas, Kazachstanas, Turkija, Kinija, Italija, Vokietija. Piniginis vienetas – sumas.

Nuo VIII a. per.Kr. šioje teritorijoje gyvavo Bakterija, Chorezmas, Sogdiana, Parfija. VI-IV a. per.Kr. šias teritorijas puldinėjo Achemenidų Iranas, Aleksandras Makedonietis. Vėliau iki VI a. po Kr. Čia gyvavo Konvojaus, Ferganos, Eftalitų, Kušanų valstybės. VIII a. šią

teritoriją užkariavo arabai. XI-XII a. susiformavo uzbekų tautybė. XIII a. juos užkariavo mongolai. XV a. gyvavo Šaibanidų uzbekų valstybė. Vėliau uzbekų žemės priklausė Bucharos, Chivos ir Kokandos valstybėms. Antrojoje XIX a. pusėje šias teritorijas užkariavo Rusija. 1924 m. spalio 27 d. buvo sudaryta Uzbekijos TSR. 1991 m. rugpjūčio 31 d. buvo paskelbta Uzbekijos nepriklausomybė.

Kazachstanas

15 milijonų gyventojų. Kazachai – 42 procentai, rusai – 37, ukrainiečiai – 5, vokiečiai – 6, uzbekai – 2, totoriai – 2. Sostinė – Astana. Islamas (sunitai) – 47 procentai, stačiatikybė – 44 procentai, protestantizmas – 2 procentai.

Spalvotoji ir juodoji metalurgija, chemijos, lengvoji, maisto pramonė, mašinų gamyba, naftos perdirbimas, statybinių medžiagų gamyba. Išplėtota gyvulininkystė – mėsos, pieno, vilnos gamyba, auginami kupranugariai, arkliai, kiaulės, medvilnė, linai, saulėgrąžos, vynuogės. Eksportuojama metalai, mineralinės žaliavos, chemijos pramonės produkcija, nafta ir naftos produktai. Importuojama elektros energija, , chemijos pramonės produkcija, transporto plėtros reikmenys. Svarbiausi prekybos partneriai: Nepriklausomų valstybių sandraugos šalys, Vokietija, Nyderlandai, Šveicarija, Čekija, Italija. Piniginis vienetas - tengė.

VI-VII a. po Kr. Gyveno tiurkų gentys, gyvavo tiurgešų, karlukų, oguzų, tiurkų valstybės. XI a. šią žemę užkariavo seldžiukai, XIII a. – mongolai. VIII a. čia plito islamas. X a. į šią teritoriją atėjo kazachų gentys, išvarytos iš Mongolijos. XVIII a. viduryje ši teritorija prijungiama prie Rusijos. 1866 m. jau visa Kazachstano teritorija buvo Rusijos valdžioje. Panaikinus baudžiavą į Kazachstano stepes pradėjo migruoti valstiečiai iš europinės imperijos dalies. 1936 m. buvo sukurta sąjunginė Kazachijos respublika. 1991 m. buvo paskelbta nepriklausoma Kazachstano respublika.

Mongolija

2,4 milijono gyventojų. Chalcha-mongolai ir buriat-mongolai – 90 procentų, kazachai, kinai, rusai. Sostinė – Ulan-Batoras – 650 tūkstančių gyventojų. Lamaizmas (Tibeto budizmas).

Išplėtota gyvulininkystė: arkliai, avys, ožkos, stambieji raguočiai, kupranugariai, jakai, kiaulės, paukščiai. Perdirbama gyvulininkystės produkcija: oda, vilna,, pienas. Plėtojasi stiklo, keramikos pramonė, apdirbamas medis. Auginamos grūdinės kultūros, kukurūzai, bulvės, daržovės. Eksportuojama kalnų pramonės produkcija, vilna, kailiai. Importuojamas mineralinis kuras, tepalai, maisto produktai. Svarbiausi prekybos partneriai: Rusija, Kazachstanas, Kinija, Japonija, Pietų Korėja, Vokietija, JAV.

20

Piniginis vienetas – tugrikas.

Iki XII a. po Kr. Čia gyvavo genčių sąjungos, o 1206 m. buvo sukurta imperija. 1211 m. mongolai užpuolė Cinų valdomą valstybę dabartinės Kinijos teritorijoje ir užėmė žemes į šiaurę nuo Didžiosios Kinų sienos. 1213 m. jį pralaužė sieną ir įsiveržė į šiaurės Kiniją. Cinų valdovas sumokėjo didžiulę išpirką – mongolai pasitraukė. 1219 m. mongolai jau siaubė Bucharą ir Samarkandą. 1220 m. Čingischanas patraukė į pietryčius – link Afganistano. Mongolų imperija buvo valdoma pagal įstatymų sąvadą, vadinamą Didžioji jasa. Čingischano patarėjai buvo musulmonai ir kinai. Prieš mirtį Čingischanas pareiškė, jog nori, kad jo paveldėtojas būtų trečiasis jo sūnus Ugedėjus (1229-1241). Vienas pirmųjų naujojo valdovo sprendimų buvo naujos sostinės statyba. 1235 m. buvo įkurtas miestas Karakorumas, buvęs už 320 km į pietvakarius nuo tos vietos, kur dabar yra Ulan-Batoras. 1232 m. Ugedėjus ir kitas Čingischano sūnus Tolujus patraukė į žygį. Po poros metų paskutinis Cinų dinastijos imperatorius pabėgo ir netrukus nusižudė Kita Ugedėjaus armija, vadovaujama jo sūnėno Batijaus, patraukė į Europą. 1237 m. rudenį mongolų kariuomenė persikėlė per Volgą – pradėjo karą prieš rusų kunigaikštystes. 1240 m. jie užėmė Kijevą. 1241 m. balandžio 9 d. mongolai sutriuškino vokiečių ir lenkų kariuomenę prie Lignicos Silezijoje. Balandžio 11 d. mongolai laimėjo Vengrijoje. Tokiu

būdu jie įsiviešpatavo žemėse į rytus nuo Dunojaus. 1241 m. gruodžio mėnesį mongolai jau rengėsi patraukti į Kroatiją, kur buvo pasitraukęs Vengrijos karalius Bela IV, tačiau atėjo žinia, kad lapkričio mėnesį mirė Ugedėjus. 1242 m. pavasarį mongolų kariuomenė pasitraukė iš Europos ir daugiau nebegrįžo. Netrukus įsismarkavo mongolų vidaus kovos dėl valdžios. Imperija pradėjo irti. 1271 m. mongolai paskelbė naujos Kinijos dinastijos – Juan – pradžią. 1279 m pirmą kartą po 300 metų Kinija buvo sujungta vieno valdovo valdžioje. Pietryčių Azijos šalys tapo nominaliais Kinijos vasalais. 1284 m. taifūnas, japonų istorijoje gavęs pavadinimą „dievų vėjas“ (kamikadzė) paskandino mongolų laivyną, o japonai išžudė beveik visą kinų armiją – 150 tūkstančių žmonių. Paskutinis mongolas Kinijos imperatorius Togonas-Temuras valdė 1333-1368 m.

Ilgainiui mongolų valstybės dalis Vakarų Sibire buvo pradėta vadinti Baltąja Orda, o pietvakarinėje valstybės dalyje Batijus įsteigė valstybę, vėliau pavadinta Aukso orda.

1390 m. Tamerlanas užvaldė teritoriją nuo Indijos iki Kaspijos jūros. Jis padėjo Tochtamyšui ateiti į valdžią Baltojoje Ordoje, bet kai Tochtamyšas pasikėsino į Tamerlano žemes, pastarasis nusprendė padaryti galą Tochtamyšo viešpatavimui. 1391 m. mūšyje Tochtamyšo armija buvo sutriuškinta. 1395 m. vasario mėnesį Tamerlanas perėjo

Kaukazą, sumušė Tochtamyšo kariuomenės liekanas ir grįždamas nusiaubė Aukso Ordos žemes.

XV a. viduryje nuo Aukso Ordos atsiskyrė Kazanės ir Krymo chanystės.

XIII a. viduryje mongolai kontroliavo beveik visą Persijos teritoriją. Tačiau Tamerlanas nebuvo stiprus administratorius – jam labiau rūpėjo prisiplėšti turtų. Po jo mirties valstybė. Tamerlano proanūkis Kaburas per kalnus pasitraukė į Indiją, kur įsteigė Didžiųjų Mogolų dinastiją, kuri valdė beveik visą Indijos teritoriją nuo 1526 m. iki anglų atsidanginimo.

Čingischano palikuonys, 1368 m. išvyti iš Kinijos, grįžo į tėvynę, kur pateko į kitų mongolų genčių – oiratų – valdžią. Oiratų valdovas Esenchanas valdė didžiulę teritoriją nuo Balchašo ežero iki Didžiosios Kinų sienos.

XVI a. ir XVII a. pradžioje vakariniai mongolai, kinų išstumti iš valdytų teritorijų, leidosi ieškoti naujų teritorijų. Gavę Maskvos valdovų leidimą, 1609 ir 1637 m. jie apsigyveno stepėse tarp Volgos ir Dono. Tai buvo kelių vakarinių mongolų genčių mišinys: torgutai, debretai, chotai ir chošutai. Grupė buvo pradėta vadinti kalmukais. Tai buvo apie 270 tūkstančių žmonių. Dalis oiratų – čorosai, turgutai, bajatai, tumėtai, oletai Mongolijos vakaruose sukūrė chanystę, kuri buvo pradėta vadinti Džungarija.

XX a. pradžioje Mongolija pateko į Rusijos įtaką, o 1924 m. buvo sukurta Mongolijos Liaudies respublika. 1991

m. Didysis liaudies choralas nutarė pakeisti šalies pavadinimą – Mongolijos respublika.

Kinija

1 milijardas 273 milijonai gyventojų. Kinai (chanj) – 93 procentai, mongolai, tibetiečiai, figūrai (tiurkų grupė), čžuanai, miao, mandžūrai, korėjiečiai, kazachai, kirgizai. Sostinė – pekinas – 7 milijonai 200 tūkstančių gyventojų. Konfucijaus mokymas, budizmas, islamas, katalikybė, protestantizmas.

Plieno lydimas, spalvotųjų metalų gavyba ir apdirbimas, mineralinių trąšų, cemento gamyba, mašinų gamyba, tekstilės pramonė. Tradiciniai amatai; darbai iš šilko, emalės, kaulo, lako, siuvinėjimas, porceliano dirbinių gamyba. Auginami stambūs raguočiai, avys, kiaulės, žuvys, daržovės, vynuogės, ryžiai, kviečiai, tabakas, arachisas, arbata, džutas, soja, cukranendrės, cukriniai runkeliai, medvilnė. Renkamos vaistinės žolės ir laukiniai vaisiai. Eksportuojama sunkiosios pramonės produkcija, transporto įranga, plataus vartojimo prekės, medvilnės pluoštas, šilko žaliava, grūdai, konservai, arbata. Importuojama sunkiųjų mašinų pramonės ir chemijos pramonės gaminiai, aukštos kokybės plienas, trąšos. Svarbiausi prekybos partneriai: Japonija, Taivanis, JAV, Rusija. Piniginis vienetas – juanis.

Mongolams užėmus Kiniją, daugelis kinų virto vergais, mongolų feodalai užvaldė valstiečių žemes.

21

1516 m. prie Kinijos krantų pirmą kartą pasirodė kolonizatorių portugalų laivai. 1557 m. portugalų rankose atsidūrė „išsinuomotas“ kinų uostas Aoninis (Makao). Antrojoje XVI a. pusėje prie Kinijos krantų pasirodė olandai. Tuo metu Kinijoje pasirodė ir pirmieji misionieriai – jėzuitai.

1581 m. buvo įstatymas dėl vieningo piniginio vieneto įvedimo. Piniginis mokestis pakeitė natūrinį mokestį ir darbo prievolę. Darbo rūmai parengė įvairių kategorijų darbininkų darbo užmokesčio taisykles. Valdiškųjų dirbtuvių darbininkai nebebuvo laikomi lažininkais ir pasidarė panašūs į samdomuosius darbininkus kapitalistinėje visuomenėje. Tačiau šie žmonės netapo laisvi ir juos buvo galima priversti dirbti.

1628-1645 m. vyko valstiečių karas, dėl kurio krito valdanti Mino dinastija. Į valdžią atėjo mandžiūrų dinastija Cin 91644-1911). Buvo konfiskuotos vietinių didikų žemės ir perėjo imperatoriaus ir mandžiūrų didikų žinion. Buvo sukurta despotinė monarchija, kuri rėmėsi stipriu valstybės aparatu ir galinga kariuomene. Mandžiūrų imperatoriai (bagdychanai) laikėsi izoliacijos politikos, ribojo prekybą, draudė statyti didelius laivus.

XVII a. Amūro upės baseine pasirodė rusai. Portugalijos, Prancūzijos, Olandijos ir Anglijos pastangos prasiskverbti į Kiniją XVIII a. nebuvo sėkmingos. XVIII a. pabaigoje anglai ir amerikiečiai į Kiniją

pradėjo vežti opiumą. Opiumo prekyba Kinijoje buvo uždrausta – opiumas patekdavo į Kiniją kontrabandos keliu. 1840 m. Anglija pradėjo taip vadintąjį „pirmąjį opiumo karą“. 1842 m. buvo pasirašyta Nankino sutartis – Kinija įsipareigojo atidaryti anglų prekybai 5 uostus, sumokėti kontribuciją, nustatyti lengvatinius muito tarifus. 1843 m. buvo pasirašyti papildomi protokolai. Anglai gavo eksteritorialumo teisę, koncesijų teisę, anglams turėjo būti taikomas didžiausio palankumo principas. 1844 m. Kinija buvo priversta pasirašyti analogiškas sutartis su JAV ir Prancūzija.

XIX a. pabaigoje jau 45 atviri užsienio prekybai Kinijos uostai. Kinija tapo pusiau kolonija. Jos ūkis buvo įtrauktas į pasaulinę ekonominę sistemą, bet Kinija netapo kapitalistine šalimi.

1895 m. Kinija pasirašė sutartį su Prancūzija. Prancūzija gavo teisę eksploatuoti rūdynus, tiesti geležinkelį pietvakarių Kinijoje. Vokietija gavo dvi naujas koncesijas. Rusija, Vokietija, Anglija, JAV, Belgija kovojo dėl geležinkelio tiesimo koncesijų. 1896 m. buvo pasirašyta slapta Kinijos-Rusijos sutartis. Rusijos-Kinijos bankas gavo teisę tiesti Rytų Kinijos geležinkelį. JAV, Anglija, Prancūzija ir Belgija taip pat gavo teisę tiesti geležinkelį Kinijoje. 1898 m. Rusija pasirašė susitarimą su Kinija – 25 metams išsinuomojo Liuišunį (Port-Arturą) ir (Dalenį) Dalnį ir gavo teisę tiesti geležinkelį Leoduno

pusiasalyje. Mandžūrija virto Rusijos įtakos sfera.

Indija

1 milijardas 33 milijonai gyventojų. Indijos-arijų kilmės gyventojai – 72 procentai, dravidai – 25. Sostinė – Delis8 milijonai 600 tūkstančių gyventojų. Induizmas – 83 procentai, islamas (sunitai) – 10 procentų, krikščionys – 2 procentai.

Masto pramonė, tekstilė, odos apdirbimas. Cemento, popieriaus, stiklo gamyba, naftos perdirbimas. Ryžiai, kviečiai, kava, arbata, cukranendrės, medvilnė. Stambūs raguočiai, avys, ožkos, kiaulės, kupranugariai, paukščiai. Eksportuojama geležis, plienas, briliantai, odos gaminiai, kilimai, kava, arbata, žuvis. Importuojama sunkiosios pramonės produkcija, chemijos pramonės produkcija, kuras, brangieji ir pusiau brangūs akmenys. Svarbiausi partneriai: Nepriklausomų valstybių sandraugos šalys, Anglija, Vokietija, JAV. Piniginis vienetas – Indijos rupija.

XVIII a. Indijos teritorija pateko britų įtakon, bet britai ten kol kas neturėjo absoliučios valdžios. Britai naudojo iš vietinių gyventojų formuojamą kariuomenę – sipajus. 1857 m. kilo sipajų sukilimas, privertę Didžiosios Britanijos susimąstyti. 1877 m. karalienė Viktorija buvo paskelbta Indijos imperatore, kad vietiniai kunigaikščiai turėtų valdovę. Indijos gubernatorius buvo vadinamas vice karaliumi.

1860-1900 m. 30 milijonų Indijos gyventojų mirė iš bado arba dėl epidemijų. Apie 20 milijonų žmonių išvyko iš Indijos į britų kolonijas Pietryčių Azijoje ir Afrikoje.

22