A. Baranausko poema “Anykščių šilelis"

Darbą parengė Tomas Stancelis IV m kl.

Turinys

• 1. Trumpai apie A. Baranauską (3 – 5 sk.)

• 2. Poema “Anykščių šilelis” (6 – 11 sk.)

• 3. Kaip atrodo Anykščių šilelis.

• 4. Citatos (12 – 17 sk.)

• 5. Šaltiniai

Trumpai apie patį A. Baranauską

• Antanas Baranauskas - žymiausias feodalizmo epochos pabaigos lietuvių poetas.

• Jis gimė 1835m. sausio 17d. Anykščiuose gausioje "karališkųjų" valstiečių šeimoje.

• Draugystė su K.Praniauskaite, bajoriškos kilmės poete, kuri padėjo jam geriau pažinti lenkų literatūrą, klasikinę lenkų poeziją.

• Jos tėvai ir brolis kunigas, siekdami nutraukti draugystę, sudarė A.Baranauskui sąlygas įstoti į Varnių dvasinę seminariją.

• Besimokydamas (1856-1858) poetas parašė visus pagrindinius savo poezijos kūrinius, tame tarpe ir "Anykščių šilelį".

• Bažnytinė vyriausybė A.Baranauską išsiuntė studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją (1858-1862).

• 1865m. buvo Peterburgo Dvasinės akademijos profesoriumi. Tais pačiais metais paskirtas Kauno katedros vikaru, nuo 1867 m. Kauno kunigų seminarijos profesoriumi, vėliau inspektoriumi.

  • Tuo metu susidomėjo lietuvių kalbos mokslu:

tyrinėjo ir aprašinėjo Lietuvos tarmes, rengė lietuvių kalbos gramatiką. Kai kurie filologiniai darbai turėjo svarbią reikšmę lietuvių kalbotyrai.

Poema “Anykščių šilelis”

•  Romantinė poema „Anykščių šilelis“ (1858–1859 m.).

•  Kūrinyje apdainuojama gimtojo krašto gamta, idealizuojama Lietuvos senovė, kaip kontrastas to laikotarpio realijomis atskleidžiamas gamtos ir žmogaus dvasinis ryšys, protestuojama prieš tautinį lietuvių tautos engimą.

• Lietuvių literatūrai "Anykščių šilelis" - pirmoji romantinė poema, kurioje girios, medžio įvaizdžiai išaugo į romantinį laisvo gyvenimo simbolį.

• A.Baranausko “Anykščių šilelis” - amžinas ir nesunaikinamas, iškertamas, išparduodamas ir vėl atželiantis, laiminantis ranką, ką kirvį išrado, ir atgyjantis poetų giesmėse - nenugalėtos ir nenugalimos tėvynės metafora.

• A.Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje lyriniais miško spalvų, garsų, kvapų, net tylos vaizdais, sudvasintais tautosakinių asociacijų, išaukštino liaudies kalbos ir ją išsaugojusio kaimo žmogaus dvasinį pasaulėvaizdį.

• Tai pirmosios lietuvių poezijoje užuominos apie kaimo žmogaus dvasinį turtingumą, apie jo kūrybines galias, dvasines vertybes.

• Poemoje pasakojama labai tikroviška Anykščių šilelio dramatiška istorija, siekianti pagonybės laikų šventąsias girias, ir baigiama carinių pareigūnų savivalės aktu.

• Poemoje atkurta miško proistorė, kaip miškas keitėsi, nyko, vėl atžėlė.

• Šventų girių - pagonybės židinių naikinimą poetas laikė ne tik Lietuvos grožio ir turto niokojimu, bet jis matė čia ir senosios patriarchalinės moralės, nacionalinių tradicijų, liaudies kultūros ir estetikos pagrindų griovimą, jų išniekinimą, kurio negalima pateisinti jokiu naujosios kultūros kūrimo vardu.

• Poema "Anykščių šilelis" yra ne tik poeto kūrybos viršūnė, bet ir žymiausias XIXa. pirmos pusės lietuvių poezijos kūrinys.

Kaip atrodo Anykščių šilelis

Citatos

“ Ligas visas lietuvių su prakaitu varęs,

Ronas su brazdais gydęs, vočių traukęs ugnį; “

Dabar „Anykščių šilelis“ yra įgijęs naują reikšmę. Poemoje

apgailestaujama dėl miško iškirtimo, jo visiško sunaikinimo. Šiais laikais visiems

pasaulyje rūpi, kad nebūtų išnaikinti miškai. Vyskupui Baranauskui gimtojo krašto gamta

jau rūpėjo prieš 150 metų:

“Nes ir miškas lietuvį, kaip tiktai galėjęs,

Taip visados raminęs, visados mylėjęs: “

Miškas A. Baranauskui ypač rūpėjo dėl dvasinių žmogaus priežasčių.

Baranauskas tikėjo, jog gamtos grožis žadina žmogaus kūrybines galias ir stiprina jo

dvasią. Gamta praturtina vaizduotę ir padeda kurti tautodailę, liaudies dainas, pasakas

ir legendas. Kai miškas išnaikinamas, suardoma žmogaus psichinė harmonija, žmogaus

dvasinės galios išsenka:

“Ė kur dabar šilelis, buvę miškai šventi,

Kažin kodėl senobėj visiškai išskinti.

Maž ir vierą įvedęs Jagiela išskynė,

Kad jau nebetarnautų dievaičiams tėvynė. “

Poemoje aprašoma Anykščių

šilelio istorija nuo pagonybės laikų iki carinių laikų. Žmonės pasakoja, kad pagonybės

laikais čia buvo šventos girios ir kad atėjus krikščionybei jos buvo sunaikintos

Su ašarom pirmieji truputį praskynę,

Vaitodami jų vaikai taip gynę tėvynę;

Dūsaudami anūkai tuos miškus eikvoję,

Vėl šilui ataugus, patys lietuviai, ieškodami pragyvenimo šaltinio, po truputį jį kirto ir už

pinigus išpardavė. Tai sukėlė žmonių dvasinį nuosmukį:

Proanūkiai vežimais miestelin vežioję;

Po keturias dešimtis vežimų pardavę,

Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį gavę.

Medžiai mat iš daugybės visiškai atpigę.

Ir taip ilgai eikvoję, - net kolei pristigę;

Ė tai vis dėl arielkos daugiausia išleidę:

Visi buvę kaip žydų šeimyna pasleidę.

Šaltiniai

• http://www.svietimotaryba.org/newsite/pdf_files/antologija/baranauskas.pdf

• http://lt.wikipedia.org/wiki/Antanas_Baranauskas

• http://antologija.lt/author/antanas-baranauskas

• http://antologija.lt/about_text/antanas-baranauskas-anyksciu-silelis

Ačiū už dėmesį