TurinysIŠ ARTI

100-mečio vėliavos žygis: vienybėje – jėga

GINKLO BROLIAI„Geležinis vilkas 2018“ – kovingai nusiteikę veidai

GYVENI – MOKAISIEuropietiškas studijų maratonas

KARIO AKIRATYJE „Telemark“: priešakinės Norvegijos pajėgos

Kaip supratome propagandą 1939-aisiais

FOTOREPORTAŽASŠimtmečio paradas

VALIA PRIEŠINTIS Partizanų Kalėdos

KNYGA„Nenugalėtas ir neužmirštas“

KARO ISTORIJA LINKSMAIIš visų pusių skamba kalėdinės dainos...

3

10

16

22

30

34

46

54

56

34 p.30 p.

2018 Nr. 12 (2076)

GRUODIS

REDAKCIJA◆ vyr. redaktorius

Darius Varanavičius, tel. (8 5) 210 3897

◆ redaktorius Kazys Jonušas, tel. (8 5) 264 8573

◆ korespondentai: Ilona Skujaitė tel. (8 5) 210 3896,Darius Sutkus, tel. (8 5) 273 5744, Dalius Žygelis, tel. (8 5) 273 5744, Kotryna Gurevičiūtė, tel. (8 5) 210 3897

◆ dizainerė Aistė Lapinskaitė, tel. (8 5) 210 3896

◆ kalbos redaktorėŽydrė Švobienė, tel. (8 5) 273 5659

◆ administratorė Aušra Narsutytė, (8 5) 210 3895

◆ archyvo tvarkytojas Valdas Balciukevičius, tel. (8 5) 210 3895

Adresas◆ Totorių g. 25, LT-01121 Vilnius ◆ Norintiems prenumeruoti

šį žurnalą kreiptis: tel.: (8 5) 210 3895, (8 5) 210 3897 arba el. paštu Ausra.Narsutyte@mil.lt

I ir IV viršeliuoseprivačios kolekcijos nuotr.

Plakate Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

◆ Leidėja – Krašto apsaugos ministerija.◆ Redakcijos nuomonė nebūtinai

sutampa su autorių nuomone. ◆ Nuotraukos, rankraščiai

negrąžinami ir nerecenzuojami. ◆ Tiražas 3 000 egz. ◆ Spausdino Lietuvos kariuomenės

Karo kartografijos centras, Muitinės g. 4, Domeikava, LT-54359 Kauno r.

◆ Formatas 60 x 90/8 ISSN 2029-5669.

◆ Užs. GL-613

Lithuanian military magazine KARYS (THE WARRIOR): Totoriu str. 25, LT-01121, Vilnius; phone + 370 5 210 3897, fax + 370 5 273 5550, email Darius.Varanavicius@mil.lt

Žurnalas KARYS įsteigtas Lietuvoje 1919 m. – Nepriklausomybės kovų metais.Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstijose 1950 m. Atkurtas Lietuvoje 1991 m.

Vyta

uto

Did

žioj

o ka

ro m

uzie

jaus

, Auk

sutė

s Ra

man

ausk

aitė

s-Sk

okau

skie

nės

asm

enin

io a

rchy

vo, s

rž. s

p. Ie

vos

Budz

eika

itės

nuo

tr.

Gerbiamieji KARIO skaitytojai,palydime 2018-uosius – itin reikšmingus Lietuvos kariuomenei ir mūsų valstybei metus. Ne vien tuo, kad mūsų šalis, kaip ir vienas svarbiausių jos laisvės garantų – kariuomenė, šiemet šventė Nepriklausomybės atstatymo ir atkūrimo šimtmetį.

Pastarasis, kaip savo interviu praeitame KARIO numeryje pabrėžė Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Jonas Vytautas Žukas, išties buvo pažymėtas iš-skirtiniais lemties ženklais, įprasminusiais ir į vientisą giją supynusiais mūsų valstybės ir kariuomenės kelią nuo 1918-ųjų iki šiandienos.

Prieš 100 metų atkurtos Lietuvos valstybės bendraamžis buvo ir vienas iškiliausių jos didvyrių – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų

vadas brg. gen. Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Jo palaikų aptikimas šių metų birželio 1 d. Vilniu-je, Našlaičių kapinėse, ir iškilmingos laidotuvės, surengtos sostinėje spalio 5–6 dienomis, tapo vienu svarbiausių metų įvykių, parodžiusių ne tik istorinės mūsų atminties gyvastį bei gebėjimą susitelkti, bet ir taip smarkiai suerzinusį tuos, kuriems tikroji kovojančios Lietuvos istorija yra visų jų pralaimėjimų sinonimas.

Savo ruožtu visų NATO šalių ir Aljanso partnerių vėliavos, kariai, žygiavę Lietuvos kariuomenės atkūri-

mo 100-mečiui skirtame parade, kaip niekas ki-tas parodė nūdienos mūsų šalies padėtį bei galią, įtvirtinant daugelio metų siekį nebūti vienišiems savo kovoje ir kartu prisiimti įsipareigojimus kiekvieno savo sąjungininko atžvilgiu.

Baigiantis šiems išskirtiniams metams, leiskite visos KARIO redakcijos vardu Jums visiems palinkėti gražių šv. Kalėdų ir Naujųjų metų, susitelkimo, ryžto, laimės ir gausos Jūsų artimiesiems, nuoseklaus darbo Tėvynės labui!

PagarbiaiDarius Varanavičius,

vyriausiasis redaktorius

2

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

R E D A K C I J O S S K I LT I S

100-MEČIO VĖLIAVOS ŽYGIS: VIENYBĖJE – JĖGA

Idėja, verta tradicijos

„Kitų Lietuvos kariuomenės šimtmečių tikrai nebe-sulauksime,

todėl šį reikia atšvęsti ypatingai“, – tokia mintis sukosi ne vieno SP štabe tarnaujančio kario galvoje, o išganinga idėja, kaip tai padaryti, užgimė SP vyriausiojo puskarininkio kabinete. „Labai norėjome sugalvoti naują ren-ginį, kuris sutelktų visus mūsų pajėgų karius, vienetus, batalionus ir rinktines. Kalbėdamiesi su G9 skyriaus viršinin-ku mjr. Mariumi Paukštu atkreipėme dėmesį į SP žygio vėliavą, saugomą mano kabinete, ir pamanėme, kad būtų šaunu kokiu nors tinkamu būdu ją paleisti keliauti per visą Lietuvą – iš rankų į rankas“, – pasakojo SP vyriau-siasis puskarininkis srž. mjr. Remigijus Katinas.

Ilona Skujaitė

LIETUVOS KARIUOMENĖS SAUSUMOS PAJĖGOS (SP), MINĖDAMOS MŪSŲ ŠALIES KARIUOMENĖS ATKŪRIMO ŠIMTMETĮ, SAVO PADA-LINIUS SUBŪRĖ Į UNIKALŲ ŽYGĮ PER LIETUVĄ.

3

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

I Š A R T I

rungtį ir simbolizuoja, kad mokame su-sitelkti bendro tikslo labui“, – teigė jis.

Žygį pradėjo Motorizuotosios pės-tininkų brigados (MPB) „Žemaitija“ štabo, Dragūnų bataliono ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės kariai. Iš Vilniaus atvežtą vėliavą iš

gen. mjr. V. Rupšio rankų perėmė MPB „Žemaitija“ Žvalgybos kuopos vadas kpt. Artūras Ševeliovas. Iškilmin-gai skambant maršui, pirmoji grupė išžygiavo artimiausių kaimynų link – į MPB „Žemaitija“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotąjį pėstininkų batalioną Tauragės rajone.

Tuomet prasidėjo diskusijos, koks ga-lėtų būti žygio maršrutas, kam patikėti vėliavą nešti. Buvo numatyta pėsčiomis įveikti 600 kilometrų nuo Klaipėdos iki Vilniaus, pakeliui aplankant ir kitus Lietuvos miestus. Žygis turėjo būti be pertraukų, t. y. vėliava nešama ir dieną, ir naktį iš viso beveik 9 paras. „Labai svarbu, kad SP vienetai palaikė idėją ir padėjo ją įgyvendinti, taigi žygio detales sudėliojome visi kartu. Žygiuojant į ka-rinius vienetus pakeliui buvo nuspręsta aplankyti svarbias Lietuvos kariuo-menės istorijai vietas“, – akcentavo srž. mjr. R. Katinas.

SP vėliavos žygio pradžia iškilmingai buvo paskelbta lapkričio 13 d. Klaipė-doje, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalione. Išsiri-kiavusius karius pasveikino Lietuvos kariuomenės SP vadas gen. mjr. Val-demaras Rupšys, primindamas pajėgų šūkį „Vienybėje – jėga, tikėjime – per-galė!“ „Lietuvos kariuomenės Sausu-mos pajėgos šiandien yra kaip niekada vieningos, esame viena komanda, gebanti tarnauti ir atlikti užduotis ne tik individualiai, bet ir drauge. Šis šventi-nis vėliavos žygis yra panašus į estafetės

SP vėliavos žygio pradžia iškilmingai buvo paskelbta lapkričio 13 d. Klaipėdoje. Iš SP vado gen. mjr. Valdemaro Rupšio rankų vėliavą perėmė MPB „Žemaitija“ Žvalgybos kuopos vadas kpt. Artūras Ševeliovas.

Į žygį aktyviai įsitraukė ir KASP rinktinių kariai.

4

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

I Š A R T I

plk. A. Radvilas. Jo vadovaujama MPB „Žemaitija“ yra jauniausias SP vienetas, kitąmet sausį švęsiantis dar tik trečiąjį gimtadienį, bet jau yra kuo pasidžiaugti.

„Pradžia nebuvo lengva, nes visus kaustė nežinomybė, ar nauja brigada bus realus dalykas, ar viskas baigsis tik šnekomis aukštuosiuose sluoksniuo-

se, taigi pirmiausia reikėjo pritraukti žmonių ir suburti komandą. Per trejus metus daug nuveikta, stengiamės tobu-lėti, bet nėra taip paprasta kurtis beveik nuo nulio. Be to, ne viskas nuo mūsų priklauso, nes reikia ne tik žmonių, bet ir resursų, ginkluotės, technikos, kitų priemonių, kad galėtume tinkamai

100-mečio stotelėKlaipėdos įgulos kariai turėjo įveikti

beveik 120 km pėsčiomis. „Žygio daly-viai buvo suskirstyti į grupes po dešimt žmonių. Be pertraukų visos grupės žy-giavo apie 30–40 kilometrų. Maršrutas buvo sudarytas taip, kad pakeliui kariai aplankytų svarbias istorines vieto-ves“, – sakė MPB „Žemaitija“ vadas plk. Artūras Radvilas.

Nešdami vėliavą, kariai iš Klaipėdos nužygiavo iki Skomantų piliakalnio, o per naktį įveikė ir atstumą iki Vainuto Šilutės rajone. Nuo ten paskutinioji klaipėdiškių žygeivių grupė per maž-daug 10 val. nuėjo 46 km ir pasiekė Sa-kalinės kaimą Tauragės rajone. „Žygio dalyvių nuotaikos tikrai geros, nes visi supranta, kad turi tik vienintelį šansą įprasminti šią svarbią istorinę datą. Be to, atkurtos Lietuvos kariuomenės šimtmetis yra gera proga stabtelti ir įvertinti, kas nuveikta, ką reiktų pada-ryti, kad per kitą šimtmetį Sausumos pajėgos atrodytų dar rimčiau“, – sakė

SP VĖLIAVOS ŽYGIO MARŠRUTAS: SVARBIAUSIOS STOTELĖS(2018 11 13–21)

13 d. – Žygio startas, Klaipėda. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalionas.

14 d. – Tauragės r. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotasis pėstininkų batalionas.

15 d. – Šiauliai. Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6-oji rinktinė.

16 d. – Radviliškis. Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalionas.

16 d. – Panevėžys. Karaliaus Mindaugo husarų batalionas.

17 d. – Rukla. Mechanizuotoji pėstininkų brigada „Geležinis Vilkas“.

18 d. – Kaunas. Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas.

19 d. – Alytus. Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalionas.

20 d. – Vilnius. Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios kovos apygardos 8-oji rinktinė.

21 d. – Žygio finišas, Vilnius. Sausumos pajėgų štabas.

Vėliavos perdavimas ant Punios piliakalnio.

5

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

veikti, – komentavo plk. A. Radvi-las. – Jau turime naujas brigados štabo patalpas, Brigados generolo Motie-jaus Pečiulionio artilerijos batalionas šiemet priims antrąją šauktinių laidą, pirmųjų šauktinių sulauks ir naujas, birželį įsteigtas Kunigaikš-čio Margirio pėstininkų batalionas, sėkmingai sprendžiame batalionų infrastruktūros plėtros klausimus.“ Jeigu SP vėliavos žygis taps tradicija, kitąmet Klaipėdos krašte prisidės dar viena žygio stotelė Šilalės rajone, kur numatoma įkurdinti vieną iš MPB „Žemaitija“ batalionų.

Naktis ir civiliaiNemažai žygio atkarpų kariams

teko įveikti naktį, pvz., tokie ruožai buvo nešant vėliavą iš Klaipėdos į Tauragę, iš ten – į Šiaulius, Radvi-

liškį. Ir nesvarbu, kokiu paros metu vėliava pasiekdavo dalinį, ją visuomet iškilmingai pasitikdavo. „Pavyzdžiui,

pasiekė Karaliaus Mindaugo husarų ba-talioną Panevėžyje. Šio dalinio kariai ir KASP Vyčio apygardos 5-osios rinktinės savanoriai vėliavą nešė beveik 120 km – iki MPB „Geležinis Vilkas“, dislokuotos Rukloje. Pakeliui aplankė įsimintinas istorines vietas, susijusias su Nepri-klausomybės, Karo po karo kovomis.

Paskiau vėliavos žygio maršrutas vedė per Jonavą ir Lapes į Kauną, kur prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus esančio amžinosios ugnies aukuro ir Nežinomojo kareivio kapo žygeiviai pa-gerbė žuvusiuosius už Lietuvos laisvę. Buvusioje laikinojoje sostinėje vėliavą

viena sutikimo ceremonija vyko pirmą valandą nakties, išsirikiavę kariai kantriai laukė žygeivių. Manau, kad per šį vėliavos žygį pavyko suvienyti kolek-tyvą: gretimų dalinių atstovai ėjo vieni pas kitus ne tik nešdami simbolį (vėlia-vą), bet ir žinutę, kad yra šalia ir prirei-kus ateis į pagalbą. Be to, šis renginys kiekvienam leido pasijausti svarbiu didelės organizacijos – Sausumos pajė-gų – nariu“, – įsitikinęs SP vyriausiasis puskarininkis srž. mjr. R. Katinas.

Šiauliuose vėliavą žygeiviai iš Tauragės perdavė KASP Prisikėlimo apygardos 6-ajai rinktinei, o jos kariai patraukė Radviliškio link – į Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artileri-jos batalioną. Lapkričio 15 d. SP vėliava

Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono kariai prie paminklo, skirto įamžinti 1944–1954 m. partizanų kovas.

Kariai vėliavą nešė ir naktimis.

6

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

I Š A R T I

perėmė Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono kariai, kad šį simbolį nuneštų į Alytų, į Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalioną, o nuo ten jau buvo suplanuotas finalinis žygio marš-rutas – į Vilnių per Jiezną, Stakliškes, Aukštadvarį, Trakus.

Šiam karių žygiui neliko abejingi ir civiliai. „Kadangi informaciją apie maršrutą išplatinome ir savivaldybėse, žmonės karius pasitikdavo su arbata ir sriuba, atsirado ir tokių, kurie panoro su kariais žygiuoti kartu. Pavyzdžiui, nuo Trakų iki Vilniaus mūsų karius at-lydėjo keli gana garbaus amžiaus vyrai, taigi civilių susidomėjimas žygiu buvo visai nemenkas“, – pasakojo idėjos sumanytojas srž. mjr. R. Katinas.

Žygio pabaigtuvės Vilniaus miesteGarbė atnešti SP vėliavą į iškilmin-

gą žygio pabaigtuvių ceremoniją prie Lietuvos kariuomenės SP štabo teko KASP Didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės kariams. Koja kojon per Vilniaus miestą žengė ir rinktinės

senbuviai, ir naujokai. Karė savanorė Indrė Stunžaitė, pajėgose tarnaujanti trečius metus, sakė, kad jautėsi pakylė-ta dalyvaudama tokiame pilietiškame

ir bendruomeniškame renginyje. Jos kuopos bendražygė Jurgita Plieskytė tikino, kad mielai būtų nuėjusi ir dar 20 kilometrų. Karei savanorei Ivonai

Nuo Klaipėdos, aplankant ir kitus Lietuvos miestus, SP vėliavą kariai iki Vilniaus nešė beveik 600 kilometrų.

7

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

Puzino tai buvo nebe pirmas pėsčiųjų žygis, bet, palyginti su kitais, kuriuose jai teko dalyvauti, šis buvo itin svar-bus, nes pažymėjo atkurtos Lietuvos kariuomenės šimtmetį ir buvo nešama išskirtinė vėliava.

Ltn. Vitalijus Dirda iš KASP Didžio-sios kovos apygardos 8-osios rinktinės 804-osios kuopos žygio vėliavą perdavė SP vadui gen. mjr. V. Rupšiui. „Tai buvo ypatinga akimirka. Apskritai, labai pati-ko žygiuoti nešant SP vėliavą, apkelia-vusią tiek daug dalinių. Žygiavome apie 10 km, o labiausiai džiugino žmonių

reakcija, ypač vaikų. Jie iš nuostabos šaukė: „Žiūrėkite, kareiviai eina!“ Ir iš pravažiuojančių mašinų mums drau-giškai mojavo žmonės. Taigi šventinė nuotaika tikrai tvyrojo“, – įspūdžiais dalijosi ltn. V. Dirda.

Gražių žodžių žygio dalyviams per iškilmingą pabaigtuvių ceremoniją išsakė ir SP vadas gen. mjr. V. Rupšys, artėjančios kariuomenės dienos proga visiems primindamas 1920-uosius.

„Tuomet Tautų Sąjungos delegacijos pirmininkas, susitikęs su Lietuvos dele-gacija, ištarė iš pirmo žvilgsnio nekaltą, bet labai reikšmingą sakinį. Jis pasakė, kad lietuvių tauta dėl savo nepriklau-somybės turi būti dėkinga ne Tautų Sąjungai ir ne Ambasadorių konferen-cijai, bet narsiai Lietuvos kariuomenei. Tai buvo mūsų karių, vadų ir eilinių, įvertinimas, – sakė gen. mjr. V. Rup-šys. – Per 100 metų Lietuvos kariuo-menė nuėjo ilgą ir sudėtingą kelią, o 1990-ųjų įvykiai parodė, kad esame tauta, visada pasiruošusi kovoti už savo laisvę ir nepriklausomybę. Mes ir vėl sugebėjome labai greitai susitelkti, savanoriškai sukūrėme pirmuosius dali-nius, kuriuos vėliau oficialiai įformino-me, o per nelipnus 30 metų vėl turime gerai parengtą, organizuotą, aukštos moralės profesionalią kariuomenę. Šiuo vėliavos žygiu per visą Lietuvą dar kartą parodėme, kad esame vieninga

Vėliavos žygio sumanytojai džiaugėsi, kad renginys sutelkė didžiulį SP kolektyvą.

Gen. mjr. Valdemaras Rupšys spaudė ranką SP brigadų vadams.

Vyr. eil. Michail Lysenko, Lauros Skiezgilienės ir SP padalinių archyvų nuotr. 8

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

I Š A R T I

ir stipri šeima. Dėkoju dalinių vadams ir visiems Sausumos pajėgų kariams. Didžiuojuosi jumis. Didžiulė garbė man su jumis tarnauti.“

Baigiantis iškilmingai ceremonijai SP vyriausiasis puskarininkis žygio vėliavą perdavė jauniausiam SP štabo kariui. Šis simbolinis gestas reiškia viltį, kad žygio iniciatyva gyvuos bent jau iki antro atkurtos Lietuvos kariuomenės šimtmečio. „Tikiu, kad į tokį žygį mūsų kariuomenės kariai bursis ir po 100 metų. Mums, jau ilgai tarnaujantiems kariuomenėje, labai svarbu ateities kar-toms perduoti mūsų kurtas ir puoselė-tas tradicijas, kad jos išliktų ir toliau“, – akcentavo srž. mjr. R. Katinas.

Belieka tikėtis, kad SP žygio vėliava neužsigulės vyriausiojo puskarininkio kabinete ir kitąmet vėl leisis į kelionę per Lietuvą.

Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų vėliavos simbolikaPuoselėdamas mūsų šalies kariuomenės tradicijas krašto apsaugos ministras 2005 m. rugsėjo 16 d. patvirtino Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų vėliavos eskizą, su-kurtą tuometinio kariuomenės vyriausiojo dailininko Liudo Gedmino. Sausumos pajėgų vėliava yra sodriai raudonos spalvos, jos viduryje pavaizduoti geltonos spalvos Gedi-minaičių stulpai.

Dabar naudojamos Sausumos pajėgų vėliavos eskizas buvo sukurtas remiantis istori-niais faktais. E. Rimšos knygoje „Heraldika. Iš praeities į dabartį“ rašoma: „XV a. antrojo-je pusėje lenkų kronikininkas Janas Dlugošas rašė, kad Vytautas į Žalgirio mūšį atvedė 40 pulkų. Visi jie naudojo raudonas vėliavas. Ant trisdešimties buvo išsiuvinėtas šarvuo-tas raitelis su iškeltu kalaviju, jojantis ant balto, kartais juodo, kitur bėro arba obuolmušio žirgo, o dešimt vėliavų turėjo išsiuvinėtus ženklus, kuriuos metraštininkas nupiešė. Dabar jie vadinami Gediminaičių stulpais.“

Kaip užrašė minėtas lenkų istorikas, vienos vėliavos vadinosi žemių vardais, kitos – kunigaikščių. Taigi 1410 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas garsųjį Žalgirio mūšį laimėjo su raudona vėliava, papuošta Gediminaičių stulpais, simbolizuojančiais galingą Gedimino palikuonių dinastiją. Pažymėtina, kad J. Dlugošo kronikas, kaip pagrindą kal-bėdami apie Žalgirio mūšį ir jo simbolius, naudoja daugelis skirtingų laikotarpių istorikų.

Nuo seniausių laikų mūšio lauke vėliava buvo ne tik orientyras, bet ir palaikė karių kovi-nę dvasią, todėl kiekvienas karvedys stengdavosi sunaikinti priešo vėliavą, kad galėtų greičiau palaužti kovojančių karių valią. Laimėjus pergalę priešo vėliavos būdavo pats vertingiausias trofėjus. Vėliava yra vienas svarbiausių valstybės, taip pat kariuomenės atributų. Neatsitiktinai kariai savo priesaiką Tėvynei ištaria prie vėliavos.

Patvirtinta Sausumos pajėgų vėliava pirmą kartą oficialiai buvo iškelta 2005 m. lapkričio 23 d. Katedros aikštėje, Vilniuje, minint Lietuvos kariuomenės dieną. Prie tuometinio Lau-ko pajėgų vadovybės štabo pastato Vilniuje, Viršuliškių g. 36, Sausumos pajėgų vėliava pirmą kartą buvo iškelta 2005 m. lapkričio 26 dieną. ši vėliava plevėsuoja ir visuose šių pajėgų daliniuose.

Parengė mjr. Mindaugas Neimontas

9

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

Gaižiūnų ir Generolo Silvestro Žukausko poligonuose, civilinėse šalies teritorijose ir jų apylinkėse dviejų

savaičių trukmės pratybose dalyvavo apie 3,5 tūkst. karių iš šešiolikos NATO valstybių. Be pratybas organizavusių lietuvių, kurių buvo maždaug tūkstan-tis, didžiąją dalyvių dalį sudarė NATO priešakinių pajėgų batalione tarnau-jantys Belgijos, Čekijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Norvegijos ir Vokietijos kariai. Kaip priešiškos pajėgos prie Di-džiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono buvo prijungtos dvi lengvųjų pėstininkų kuopos iš Jungtinės Kara-lystės (JK) ir Estijos. Lietuvių kvietimu prisijungti prie pratybų „Geležinis vilkas 2018“ taip pat pasinaudojo tokios šalys kaip Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV), Lenkija, Prancūzija, Slovėni-ja, taip pat NATO priešakinių pajėgų batalione Latvijoje tarnaujantys italų kuopos kariai, su kuriais atvyko žval-gybos būrys ICR ir Kanados elektroni-nės kovos vienetas. Išvien su Lietuvos kariuomenės Karo policijos (KP) kariais

užduotis vykdė ir 9 Ukrainos kariai. Be to, prie pratybų prisijungė Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centro Operacinės aplinkos kuopa, kuriai buvo skirta imituoti flangus, t. y. NATO priešakinių pajėgų bataliono už-puolimus, kad mūsų sąjungininkai tre-niruotųsi gynybai naudoti savo rezervą ir gebėtų reaguoti tuo atveju, jei priešas mėgintų pulti nepagrindine kryptimi.

„Pratybas „Geležinis vilkas 2018“ organizuojame siekdami tobulinti padalinių gebėjimą greitai perdislo-kuoti pajėgas į bet kurią Lietuvos vietą ir ten vykdyti gynybos veiksmus. Šį

pusmetį tai didžiausios mūsų praty-bos, kai galime veikti išvien su mūsų sąjungininkais. Šiomis treniruotėmis siekiama įvertinti Mechanizuotajai pėstininkų brigadai (MPB) „Geležinis Vilkas“ priskirtų NATO priešakinių pajėgų bataliono ir Lietuvos kariuome-nės Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono karių gebėjimą planuo-ti ir vykdyti gynybą, sąveiką atliekant bendras operacijas su sąjungininkais ir partneriais“, – sakė pratybų vadovas MPB „Geležinis Vilkas“ vadas plk. Min-daugas Steponavičius.

„GELEŽINIS VILKAS 2018“ – Kotryna Gurevičiūtė PASKUTINIS RUDENS MĖNUO LIE-

TUVOJE NUŠVITO ĮSPŪDINGOMIS SPALVOMIS – Į KOVĄ STOJO TŪKSTANČIAI ŠEŠIOLIKOS PASAULIO ŠALIŲ VĖLIAVAS NEŠANČIŲ KARIŲ. IKI TOL NEREGĖTA KARINĖS TECHNIKOS VILKSTINĖ, MŪSŲ ŽEMĘ SPAUDŽIANTYS TANKŲ VIKŠRAI, MEDŽIŲ TANKMĖSE – ARŠŪS KOVOTOJAI. TAI – MŪSŲ ŠALYJE VYKU-SIOS TARPTAUTINĖS PRATYBOS „GELEŽINIS VILKAS 2018“, PRIE-ŠIŠKAI NUSITEIKUSIOMS JĖGOMS PRIMINUSIOS APIE NATO RYŽTĄ IR GYNYBINES GALIMYBES.

KOVINGAI NUSITEIKĘ VEIDAI

10

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

G I N K L O B R O L I A I

informuoti vietinius miestelių ir kai-melių, kurie buvo kertami, gyventojus. „Žmonės matė, kad pirmą kartą mūsų krašto keliais judėjo tankai ir pėstinin-kų kovos mašinos, kurias mes turime NATO pajėgose. Iš tiesų labai norėjome pademonstruoti karių pasirengimą vykdyti užduotį ir įrodyti žmonėms, kad iškilus grėsmei bet kuriame Lietuvos taške esame pasiruošę reaguoti“, – sakė plk. M. Steponavičius.

Išaušus ankstyvam ir ūkanotam šeštadieniui, Pabradėje įsikūrusioje NATO priešakinių pajėgų batalio-no vadavietėje tarp palapinių iš tolo pasirodė šio vieneto vado pavaduotojas plk. ltn. Guy van Boheemenas. Gurkš-nodamas karštą arbatą, karininkas su džiaugsmu komentavo transporto priemonių žygį. „Taktine prasme šis technikos kolonų judėjimas Lietuvoje toks didelis buvo pirmą kartą ir, tiesą sakant, mes nesitikėjome, kad jis bus toks sėkmingas. Visada esame pasiruo-šę blogiausiam, tačiau šį kartą nieko nenutiko – nepatyrėme jokių avarijų ir beveik visos transporto priemonės pasiekė tikslą, tad viskas klostėsi pagal planą. Atvykę į Pabradę kariai pradingo miškuose ir ėmėsi kelių kasinėjimo, kliūčių kūrimo ir kitų gynybinei fazei reikalingų paruošiamųjų darbų. Be to, praėjusią naktį ties mūsų vartais buvo pastebėtas priešas, kuris šįryt pradėjo puolimą. Šiuo metu priešiškos pajėgos daugiau ar mažiau mus puola miškuo-se, tad savo ruožtu užimame gynybinę poziciją. Pažiūrėsime, ar mūsų planas pasiteisins“, – prasidedant pratyboms sakė plk. ltn. G. van Boheemenas.

Didžiausias iššūkis – pirmasis kartas

Pirmąją pratybų savaitę padaliniai treniravosi veikti su papildomai priskir-tais vienetais. Paskui vyko kompleksi-nės lauko pratybos – kariai treniravosi veikti pagal principą „pajėgos prieš pa-jėgas“. Bendras pratybų mastas apėmė šalies teritoriją iš šiaurės į pietus (nuo Radviliškio iki Alytaus) ir iš vakarų į rytus (nuo Šiaulių iki Pabradės).

Apie tai, kad Lietuvoje vyks tarptau-tinės pratybos „Geležinis vilkas 2018“ žiniasklaidoje buvo informuojama gerokai iš anksto, o prieš šiuos moky-mus Lietuvos žmonės galėjo stebėti įspūdingas karinės technikos kolonas, judančias šalies viešajam eismui nau-dojamais keliais. Šį 24 valandas trukusį apie 1 000 įvairiausios technikos viene-tų transporto žygį plk. M. Steponavičius įvardijo kaip didžiausią iššūkį, kurį teko įveikti dar prieš prasidedant pratyboms, nes tokios praktikos Lietuvos kariuo-menė per visą savo istoriją dar neturėjo. Iš Ruklos į Pabradę judėjo NATO prie-šakinių pajėgų bataliono, mūsų šalies kariuomenės Ulonų bataliono, MPB „Geležinis Vilkas“ štabo ir Žvalgybos kuopos kariai. Su KP palyda Lietuvos sieną kirto ir iš Latvijos su savo kovine technika atvykę Italijos kuopos kariai, taip pat kolegos iš JK ir Estijos. Siekiant įvykdyti mūsų kariuomenei iki tol dar nepatirtą uždavinį, prieš tai pratybų organizatoriams teko atlikti nemažai namų darbų: suderinti planą su visomis už kelius atsakingomis institucijomis,

Labiausiai nusiminę – „sužeistieji“

Pirmųjų kovinių veiksmų dieno-mis pratybų „Geležinis vilkas 2018“ planuotojas kpt. Gytis Metlovas taip pat dalijosi džiaugsmu pasakodamas, kad visi rezultatai viršijo lūkesčius. Pasak jo, žygio metu sugedusių transporto priemonių skaičius buvo gerokai ma-žesnis, nei tikėtasi, o pirmosios puolimo ir gynybos operacijos įvykdytos itin sėkmingai. „Organizuodamas šias pra-tybas visus atstumus stengiausi parinkti kuo realesnius tikros kovos atveju. Šiuo metu ulonai jau yra įvykdę vieną puolimą, o NATO priešakinių pajėgų batalionas – pirmąją gynybą, rytoj laukia antroji. Paskui prasidės naujos

Plk. ltn. Guy van Boheemenas: „Visada esame pasiruošę blogiausiam, tačiau šį kartą nieko nenutiko – nepatyrėme jokių avarijų ir beveik visos transporto priemonės pasiekė tikslą, tad viskas klostėsi pagal planą.“

11

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

užduotys – į gynybą stos ulonai. Visos operacijos yra vykdomos po du kartus, kad nepavykus kariai turėtų galimybę pakartoti veiksmus. Kol kas viskas vyksta labai gerai, tik pritrūko tempo, todėl siekiant paspartinti puolimą, kad gynyba būtų arčiau puolančiųjų pajėgų, kitam kartui šiek tiek pakoregavome operacijų rajoną, įtraukdami papil-domų grafinių pakitimų“, – pasakojo kpt. G. Metlovas.

Nors šiose pratybose treniruotasi atremti menamo priešo atakas, abiem kovojančioms grupėms atiteko ir „mėlynųjų“, ir oponuojančių „raudo-nųjų“ vaidmuo. Plk. M. Steponavičiaus teigimu, pagal principą „pajėgos prieš pajėgas“ vykdomos pratybos svarbios dėl to, kad du lygiaverčiai priešininkai – batalionų vadai – priima sprendimus mūšio lauke. „Valdantysis štabas nesu-teikia kryptingų nurodymų, kaip įveikti vieną ar kitą pusę. Tai yra artimiausios gynybos prieš realų priešininką sąlygos. Ir, kaip aš sakau, prasideda menas, kurį vadiname kova, – pratybų svarbą komentavo brigados vadas, pridurda-mas, kad esminis dalykas yra tai, kad vadas turi koordinuoti visas septynias mūšio funkcijas, turėti aiškią idėją, kaip vykdys operaciją ir tai perduoti savo kariams. – Jeigu jie aiškiai supran-

teigimu, tarptautiniai vienetai integravo-si sėkmingai, o tai demonstruoja puikų mūsų ir sąjungininkų pasirengimą bei vieni kitų supratimą karyboje. Kalbai pa-krypus būtent apie Lietuvoje dislokuotus NATO karius, brigados vadas nedaug-žodžiavo, tačiau patikino, kad tai yra profesionalūs ir puikiai pasiruošę kariai: „Šiems žmonėms vadovauti man yra didelė garbė, ir sulig kiekviena rotacija bendradarbiavimas tik stiprėja, daug ko mokomės vieni iš kitų“, – sakė jis.

Paklausus, ar tokio masto pratybos yra didelis iššūkis vadams, pulkininkas nedvejodamas sutinka ir paaiškina: „Kiekvienas vadas vadovauja mažiausiai penkioms kuopoms ir papildomiems atskiriems būriams. Tokios pratybos yra geriausia treniruotė norint pasi-rengti tikrai kovai, kai reikia koordi-nuoti karių veiksmus, žinoti, kur jie yra, skirti užduotis.“

Svarbūs kaip degalai, nematomi kaip šešėliai

Beveik įpusėjus koviniams veiks-mams, MPB „Geležinis Vilkas“ vadavie-tės palapinėje susėdome pasikalbėti su vienu iš tų žmonių, be kurių pratybos paprasčiausiai sugriūtų. Šiose praty-bose Karaliaus Mindaugo husarų bata-liono vadas plk. ltn. Rolandas Putnikas kartu su savo vadovaujamo dalinio kariais atliko stebėtojų-vertintojų, trumpiau vadinamų OCT (angl. Obser-ver-Controller/Trainer), vaidmenį. Tai yra tie žmonės, kurie rūpinasi, kad kova vyktų saugiai ir būtų paisoma visų ka-riškų taisyklių. Plk. M. Steponavičiaus žodžiais, „šie žmonės, kurių čia beveik 300, yra tarsi degalai varikliui, kad jis

ta vado ketinimą, koks yra galutinis tikslas, užduotis visada bus įvykdyta. Šiose pratybose jau buvau sutikęs ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos, Nyderlandų, JK, Estijos karius, ir visi yra nusiteikę pozityviai, akivaizdus jų užsidegimas ir motyvacija. Sakyčiau, kad labiausiai nusivylę būna tie, kurie yra „sužeidžia-mi“ pačioje veiksmų pradžioje, nes visi nori parodyti, ką gali.“

Plk. M. Steponavičius pasakojo, kad šios pratybos buvo iššūkis visiems, tačiau dar sudėtingesnės jos galėjo pasirodyti Ulonų bataliono vadui. Jo kariams laiko pažindintis beveik nebuvo – JK pėstinin-kų rezervistų kuopa, Estijos pėstininkai su šauktiniais, Kanados žvalgai ir Italijos kariai į Lietuvą atvyko vos kelios dienos prieš pratybas. Vis dėlto, pulkininko

Plk. Mindaugas Steponavičius: „Valdantysis štabas nesuteikia kryptingų nurodymų, kaip įveikti vieną ar kitą pusę. Tai yra artimiausios gynybos prieš realų priešininką sąlygos. Ir, kaip aš sakau, prasideda menas, kurį vadiname kova.“

12

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

G I N K L O B R O L I A I

savo darbo ypatumų, pasakodamas, kaip planuojami veiksmai. Jo teigimu, mūsų pokalbio dieną bataliono mūšio planai buvo žinomi jau iš vakaro, tad kuopų ir būrių stebėtojų buvo pa-prašyta išsiaiškinti, kokius veiksmus planuoja ir mažesni padaliniai. „Vaka-riniame susirinkime savo planavimo ėmėmės naudodamiesi dideliu maketu: stebėtojai-vertintojai ant jo sustojo ties vietomis, kur yra jų padaliniai, ir judėjo numatytomis kryptimis. Žinodami abiejų kovojančių pusių veiksmus, mes iš anksto numatome, kur įvyks susidū-rimai. Matydami, kad situaciją riekia šiek tiek kitaip pakreipti, galime duoti ir tam tikrų nurodymų, pvz., prašome brigados štabo pateikti informaciją apie esamą kaimyninių padalinių padėtį. Tai skatina vadus priimti sprendi-mus – pereiti į puolimą, atsitraukti, laukti pastiprinimo ir t. t.“, – sakė plk. ltn. R. Putnikas, informaciją gau-nantis ir iš abiejų batalionų, ir iš pačių stebėtojų-vertintojų. Jam pranešama padalinių buvimo vieta ir kas valandą informuojama apie „nukautųjų“ bei

„sužeistųjų“ skaičių abiejuose batalio-nuose. Tada, kaip pasakojo pašnekovas, su situaciją stebinčiu brigados mediku atitinkamai koordinuojami veiksmai ir aiškinamasi, kaip „sužeistieji“ yra evakuojami. „Taip galime sekti, kaip sklinda informacija, kaip juda padali-niai, kiek pranešta informacija atitinka realybę“, – sakė pulkininkas leitenan-tas.

Praėjus keturioms valandoms nuo ryte įvykusio aktyviosios pratybų fazės atsinaujinimo, pasak plk. ltn. R. Put-niko, vienoje pusėje buvo 16 „žuvu-siųjų“ ir 2 „sužeistieji“, o kitoje pusėje „žuvusiųjų“ nebuvo, „sužeisti“ 5 kariai. Pulkininko leitenanto teigimu, tobulėji-mui ribų nėra, todėl svarbiausia nuolat treniruotis: „Dažnai būna taip, kad mes, batalionų ir kuopų vadai, žemėlapyje planuojam operacijas ir, atrodo, viskas yra labai gerai suplanuota, bet kai reikia visa tai pritaikyti praktiškai, atsiranda kokių nors faktorių, tarkim, remon-to darbų, apie kuriuos būname visai nepagalvoję. Tada veiksmas sustoja, pa-vyzdžiui, valandai, o ji yra labai svarbi

galėtų veikti, o tai yra labai svarbu“.Kaip pasakojo Husarų bataliono

vadas, remdamiesi savo asmeniniu mūšio supratimu, stebėtojai-vertintojai kiekvienoje individualioje situacijoje sprendžia, kas laimėjo, kokie yra patirti nuostoliai. Be to, pagal tam tikrus už-duoties vykdymo standartus kai kurie padaliniai yra vertinami, ar užduotys buvo įvykdytos. Dar vienas itin svarbus dalykas – užtikrinti kariniuose moky-muose dalyvaujančių karių saugumą. Už tai taip pat atsakingi yra stebėtojai-ver-tintojai. Pašnekovo teigimu, matyda-mas, kad kurie nors veiksmai vykdomi galimai nesilaikant saugumo, stebėtojas turi teisę juos sustabdyti, kariams duoti pastabų, nurodymų, nes atsakomybė, kad nebūtų tikrų sužeidimų, didžiulė.

Plk. ltn. R. Putniko teigimu, pri-klausomai nuo to, su kokiu padaliniu dirbama, svarbu, kad stebėtojas-vertin-tojas turėtų atitinkamų pareigų patir-ties. „Pavyzdžiui, jei stebimas skyrius, vertintojas mažų mažiausiai turėtų būti skyriaus vadas, kad žinotų, koks yra tinkamas tokio vieneto funkcionavimas, gebėtų įvertinti taktinę situaciją ir pri-imti sprendimus. Norint būti stebėto-ju-vertintoju tokiose pratybose, tikrai reikia rimto pasiruošimo, todėl prieš tai reikia tobulintis tam tikruose kursuose, išklausyti papildomai instruktažą, – sakė plk. ltn. R. Putnikas, pridurdamas, kad nors ir vertina karių veiksmus, šie stebėtojai negali kištis į vadų sprendi-mus. – Mes tarsi šešėliai – visada turi-me būti šalia, bet mūsų neturi matytis.“

Nesvarbu, kas „nušovė“ pirmasTęsiant pokalbį, stebėjimo užduotis

brigados taktiniame operacijų centre vykdęs plk. ltn. R. Putnikas atskleidė

13

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

siekiant galutinio rezultato. Manau, kad abu batalionai dabar jau žino situacijas, kai, galbūt, ne viską apgalvojo arba per-vertino savo galimybes. Tačiau suprasti savo klaidas yra labai svarbus žingsnis tobulėjant.“

Per pratybas „Geležinis vilkas 2018“ daugiausia dėmesio buvo skiriama veiksmų kontrolei, nes, kaip teigė pats plk. ltn. R. Putnikas, į kovą stojant dviem batalionams pergalės nori abu. Husarų bataliono vadas neslėpė, kad didžiausias iššūkis stebėtojams-vertin-tojams yra priimti teisingą sprendimą, aiškinantis, kokia iš tiesų buvo tam tikra situacija, kaip galėjo baigtis vienas ar kitas susidūrimas. Abi kovojan-čios pusės mūšio pabaigą visada nori pasitikti kaip laimėtojos, todėl stengiasi įrodyti savo pergalę, tačiau, kaip sakė vadas, dažniausiai tos tiesos nėra nei vienoje, nei kitoje pusėje. „Tokio lygio pratybose, kai dalyvauja per 3 000 ka-rių, nebėra taip svarbu, kas ką „nušovė“ pirmas, nes svarbiausia yra batalionų vadai: kokius jie priima sprendimus, kaip planuoja veiksmus, sugeba suval-dyti tokį žmonių ir transporto prie-monių kiekį. Taigi mums stengiantis suprasti, kaip iš tiesų vystėsi tam tikra situacija, pavieniai vienas į kitą šau-

jos lengvųjų pėstininkų, Kanados žvalgų, vykdė ataką prieš NATO priešakinių pajėgų bataliono karius. Operacijos rajo-ne nuo vakarų į rytus buvo išsidėstę at-remti oponuojančias pajėgas pasiruošusi Čekijos kariuomenės mechanizuotųjų pėstininkų kuopa su pėstininkų kovos mašinomis Pandur, Belgijos kariuome-nės mechanizuotųjų pėstininkų kuopa su pėstininkų kovos mašinomis Piranha (kartu vienas paramos ugnimi būrys su keturiais šarvuočiais Piranha, ginkluo-tais 90 mm ir 30 mm patrankomis ir prieštankinėmis sistemomis Spike), taip pat Nyderlandų kariuomenės mechani-zuotųjų pėstininkų kuopa su pėstininkų kovos mašinomis CV90, Vokietijos kariuomenės kontingentas: mechani-zuotieji pėstininkai su pėstininkų kovos mašinomis Marder ir rezerve laikytu tankų Leopard 2A6 būriu.

Pratybose patekti į veiksmų sūku-rį sunku; karių, pasislėpusių, rodos, niekad nesibaigiančių miškų tankmėje,

dantys kariai nėra prioritetas. Žinoma, tokiu atveju kai kurie lieka nusivylę, nes mūsų priimamas sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Jei stebėto-jas-vertintojas pasako, kad čia ir dabar karys yra „sužeistas“, sunkiausia mums tuo metu tenkanti dalis būna tuo įtikinti karį, nes „mirti“ niekas nenori“, – apie kario, pratybose atliekančio stebėtojo-vertintojo vaidmenį, duoną pasakojo Karaliaus Mindaugo husarų bataliono vadas plk. ltn. R. Putnikas.

Ulonų kontrolėje: tankų būrysGenerolo Silvestro Žukausko poligone

įvykus pirmosioms puolimo ir gynybos operacijoms, po dviejų dienų prasidėjo pratybų „Geležinis vilkas 2018“ antrasis etapas. Tądien puolančiosios pajėgos, kurias imitavo Didžiosios kunigaikštie-nės Birutės ulonų bataliono kovinė gru-pė, sudaryta iš ulonų, Italijos, JK ir Esti-

Plk. ltn. Rolandas Putnikas: „Tokio lygio pratybose, kai dalyvauja per

3 000 karių, nebėra taip svarbu, kas ką „nušovė“ pirmas, nes svarbiausia

yra batalionų vadai: kokius jie priima sprendimus, kaip planuoja veiksmus,

sugeba suvaldyti tokį žmonių ir transporto priemonių kiekį.“

14

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

G I N K L O B R O L I A I

buvimo vietą sufleruodavo tik dan-gun rūkstanti spalvota migla ar šūvio garsas. Tačiau jie abu ore pranykdavo dažniausiai greičiau, nei galima pavyti. Apie pirmos aktyviosios fazės antros dienos įvykius pasakojo juos stebėjęs pratybų dalyvis kpt. Vytenis Miliušas. Iš pradžių britų ir estų pėstininkai už-ėmė mūšio mieste esančią treniruočių vietą. Miestelį gynė vietinės ginkluotos grupuotės, kurių vienetą imitavo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centro Operacinės aplinkos kuopos „Vanagas“ būrys. Pasak kapitono, kiek vėliau italai su savo pėstininkų kovos mašinomis Freccia ir ulonais iš šiaurės judėjo vakarų kryptimi, kol ėmė spausti belgų kuopą. Pasibaigus mūšiui mieste, kita-me taške vyko kova tarp britų ir olandų.

„Dėmesį ypač atkreipė tai, kad besi-ginančios pajėgos visame operacijų ra-jone įvairiais etapais buvo įsirengusios gynybines pozicijas: individualius ir ugnies apkasus. Pasitelkus inžinierius, apsaugos pozicijos šaudyklų rajone taip pat buvo įrengtos ir pėstininkų kovos mašinoms bei tankams, – dėstė kpt. V. Miliušas, pridurdamas, kad vykę mūšiai suteikė tam tikrų unikalių galimybių. – Vieną jų, manau, pajuto Ulonų bataliono vadas, kuris kovinės grupės sudėtyje turėjo tankų būrį. Nors šie pagrindinio mūšio tankai buvo laikomi rezerve, vis tik Lietuvos kariuo-menei tai nėra įprasta, nes tankų mes neturime, tad valdyti tokį karinį vienetą išties turėjo būti iššūkis. Kita vertus, tai sudarė sąlygas įvairiems papildomiems manevrų variantams, o tai kiekvieno lygmens vadui puikios sąlygos tobulėti.“

Pasiilgta kario duonaKlampodami lietaus merkiamais

takais, priešpaskutinės pratybų dienos veiksmus pasitikome prie šaudyklų, kuriose kariai atliko kovinio šaudymo užduotis. Tuo metu teritorijoje vyravo tyla, tik bestikliuose languose kart-kartėmis tarsi šešėliai sušmėžuodavo ginkluoti siluetai. Čia JK kariuomenės Jorkšyro pulko 4-ojo bataliono kariai vykdė miestelio gynimo operaciją, lauk-dami pėstininkų ir mobiliųjų komandų su tankais atakos. Britų karys pasakojo, kad atakos sulaukti tikimasi maždaug

per 25 minutes. Pasiteiravus, kokie įspūdžiai iki šiol, kario veide nušvito šypsena. „Pratybos vyksta labai gerai, su Lietuvos kariais ir kitomis ginkluoto-siomis pajėgomis kartu dirbame tikrai sėkmingai. Lietuviai yra labai šilti ir svetingi žmonės. Tie, kuriuos sutikome poligono teritorijoje, buvo labai malo-nūs, todėl tikimės čia grįžti ir treniruo-tis dar kartą. Be to, šis poligonas yra tiesiog fantastiškas, tai puiki vieta treni-ruotis. Kalbant apie iššūkius, manau, kad kariams sunkiausia susidoroti su nuovargiu ir dideliu miego trūkumu. Čia mes dirbame beveik 18–20 valandų per parą, vyksta nuolatinis judėjimas priešo link. Itin sunku, kai būname vi-siškai nepavalgę – nėra laiko nei pusry-čiams, nei pietums, išskyrus užkandžius ir saldumynus, kuriuos suvalgome pakeliui, judėdami nuo vieno taško iki kito“, – pratybų įspūdžiais dalinosi britų karys.

Po kurio laiko mūšių su kovine technika stebėtojai ir vėl atsidūrė miško gilumoje. Čia jėgas surėmė Belgijos ir Kanados kuopų kariai. Per neilgai trukusią, bet aršią kovą kanadiečiams nepavyko įvykdyti jiems pavestos kelių sankryžos saugojimo užduoties – jie buvo įveikti, jų technika sunaikinta. Savo ruožtu pergalę iškovoję priešinin-kai pasileido judėti savo atakos ašimi link tarpinio objekto.

Vieno Belgijos kariuomenės kuopos kario teigimu, tarptautinės pratybos „Geležinis vilkas 2018“ čia esantiems jo tautiečiams yra tarsi proga, leidžianti

įsijausti į pagrindinį kario vaidmenį. Pasak kario, belgai čia turi puikias gali-mybes treniruotis kariaujant konvenci-nį karą, t. y. kovoti tam tikroje vietovėje prieš kitas karines pajėgas. Karys pasa-kojo, kad šiuo metu jo tėvynėje, kaip ir kai kuriose kitose Europos šalyse, dėl padidėjusios terorizmo grėsmės ypač daug dėmesio skiriama įvairių saugumo operacijų vykdymui. Dėl šios priežasties daug pajėgumų panaudojama ne pir-miniams kario tikslams siekti ir mažiau treniruojamasi kariauti mūšyje.

Kotrynos Gurevičiūtės nuotr. 15

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

joje). Išsamų raportą vadovybė priėmė ir įtraukė jį į bendrą ACCS vertinamąją studiją. Be to, centre vykdžiau vyresniojo nacionalinio atstovo funkcijas, todėl teko dalyvauti šios įstaigos vadovybės pasita-rimuose priimant svarbiausius tarnybos organizavimo klausimus. Jungtinio oro operacijų centro vadovai dėl sėkmingai atlikto ACCS testavimo ir uolaus trejų metų darbo einant tiesiogines pareigas mano pastangas metinėje karininko tarptautinėje atestacijoje įvertino puikiai ir pateikė pozityvią rekomendaciją.“

Kursai Italijoje, pratybos Vokietijoje„Tarnaudamas užsienyje, – tęsė

karininkas, – turėjau nemažai progų

„Centre mano pareigos buvo susijusios su oro operacijų vykdymu, –

pasakoja kapitonas, – tiksliau, su oro erdvės stebėjimu, vykdant NATO oro po-licijos misiją, ir automatizuotų taktinių duomenų (angl. Tactical Data Links) perdavimo iš pavaldžių bendrų valdymo ir pranešimų centrų (angl. Control and Reporting Center, CRC) užtikrinimu.

Be tiesioginių pareigų, turėjau galimy-bę asmeniškai atlikti išsamų NATO šalių oro erdvės stebėjimo, valdymo ir kontrolės (C2) operacinės siste-mos (angl. NATO Air Command and Control System, ACCS) testavimą (su 14 pavaldžių NATO CRC) ir parengiau išsamų raportą. ACCS sistema aprėpia visus esminius oro operacijų planavimo ir vykdymo komponentus ir integruoja visas C2 platformas į bendrą aplinką (nuo naikintuvo iki vadaviečių Vokieti-

EUROPIETIŠKAS STUDIJŲ MARATONAS

Kazys Jonušas

LIETUVOS KARIUOMENĖS KARINIŲ ORO PAJĖGŲ (KOP) ŠTABO OPERACIJŲ SKYRIAUS OPERACIJŲ KARININKAS KPT. RYTIS POGOŽELSKIS 2015–2018 METAIS TARNAVO UŽSIENYJE, TIKSLIAU, ĖJO ORO ERDVĖS STEBĖJIMO KA-RININKO PAREIGAS (ANGL. AIR SURVEILLANCE OFFICER) JUNGTINIAME ORO OPERACIJŲ CENTRE (ANGL. COMBI-NED AIR OPERATIONS CENTER, CAOC) UEDEME (VOKIETIJA). ŠIS CENTRAS PLANUOJA IR VYKDO NATO ORO POLICI-JOS MISIJĄ ŠIAURĖS EUROPOJE IR YRA PAVALDUS NATO JUNGTINEI ORO PAJĖGŲ VADAVIETEI (ANGL. ALLIED AIR COMMAND, AIRCOM) RAMŠTEINE (VOKIETIJA). IR TUO PAT METU KAPITONAS INTENSYVIAI MOKĖSI.

16

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

G Y V E N I – M O K A I S I

tobulintis NATO karinėse mokymo institucijose, taip pat Civilių ir kariškių bendradarbiavimo tobulinimo centre (angl. Civil-Military Cooperation Center of Excellence, CCOE). Labiausiai įsimintini kvalifikacijos kėlimo kursai 2016 m. rugsėjį vyko Italijoje, Podžo Renatiko (it. Poggio Renatico) aviacijos bazėje ir NATO oro pajėgų vadavietėje Ramšteine Vokietijoje. 2017 m. gegužę ten surengtos pratybos „Ramstein Am-bition“ buvo tęstinio (apie 6 mėnesius trukmės) mokymo baigiamasis etapas. Bendra pusmečio mokymo koncepcija yra susijusi su krizės ir karo meto oro operacijomis. Per pradinį mokymo eta-pą nuolatinėje tarnybos vietoje CAOC Uedeme buvo skaitomos įvadinės teo-rinės paskaitos, kurios apėmė bent tris paskaitų ciklus. Ruošdamasis tarnybai užsienyje dalyvavau trijų savaičių kur-suose Italijoje. Per pirminį Jungtinių pajėgų oro komponento (angl. Joint Force Air Component, JFAC) moky-mo kursą Podžo Renatiko aviacijos bazėje, NATO Dislokuojamo oro erdvės vadovavimo ir kontrolės centro (angl. NATO Deployable Air Command and Control Centre; DACCC) nuolatinė-je dislokacijos vietoje, buvo išsamiai pristatyta JFAC struktūra, galimybės ir veikla, vyko pratybos su treniruo-kliais. Kursų tikslas – supažindinti su JFAC operacijų planavimo raida ir jų vykdymu. Šie mokymai yra neabejotinai vieni vertingiausių ir įdomiausių NATO oro komponento kursų, kuriuose man yra tekę dalyvauti. Kadangi kiekvie-nas klausytojas gali su kompiuteriniu treniruokliu planuoti oro operacijas ir jas vykdyti, todėl po mokymų jis aiškiau suvokia oro operacijų kompo-nento operacijų ir planavimo skyrių darbą, kai planuojamos ir vykdomos realios oro pajėgų misijos. Ypač žavėjo NATO šalių instruktorių žinios ir kompetencija, jų patirtis, susijusi su realiai vykdytais koviniais veiksmais. Pirminio kurso instruktoriai noriai dalijosi asmenine patirtimi ir atsakė į jiems užduotus klausimus. Tiek kursai Italijoje, tiek pratybos Ramšteine yra prieinami NATO šalių nacionalinėms oro pajėgoms. Vis dėlto rekomenduoti-na pirmiausia pasitobulinti pirminiuose kursuose Italijoje ir tik tada vykti į praktinius mokymus Ramšteine. Taigi,

dulio. Šį individualų pasiruošimo etapą sudaro teorinė medžiaga ir tarpinių modulių testai. Susipažinus su įvadine kursų medžiaga, atliekami testai, kurie iškart atspindi atsakymų statistiką. Ny-derlanduose kiekvienam CIMIC kursų klausytojui yra išduodamas asmeninis nešiojamasis kompiuteris. Visose CCOE mokomosiose klasėse ir gyvenamosio-se patalpose veikia bevielis interneto ryšys, todėl kursų instruktoriai kasdien galėjo mums skirti namų darbų ir pa-pildomos mokomosios medžiagos kitos dienos paskaitoms ar užduotims. Be to, kiekvieną dieną paskaitas pradėda-vome žaisdami įvairius intelektinius žaidimus, susietus su praėjusios dienos mokymų tematika, šitaip įtvirtindami įgytas žinias.

Didžiausia šių kursų nauda yra ta, kad kiekvienas klausytojas turėjo bent keletą kartų pasisakyti viešai: pristatyti skirtos užduoties analizės raidą ir rezultatus arba dalyvauti grupiniuose susitikimuose imituojamame operacijų rajone. Daug didesnės kompetencijos pareikalavo dalyvavimas imituotuo-se susitikimuose-derybose su įvairių civilinių institucijų atstovais (tarptau-tinėmis nevyriausybinėmis organizaci-jomis – Jungtinių Tautų (JT) Huma-nitarinių reikalų koordinavimo biuru,

į šias rekomendacijas atsižvelgdamos mūsų šalies KOP tokia tvarka ir siunčia į kursus savo karininkus.“

Kursai Hagoje„Be minėtų kvalifikacijos kėlimo

kursų Italijoje ir Vokietijoje, – sakė kpt. R. Pogoželskis, – 2017 m. vasarį ir šių metų sausį tobulinausi Civilių ir kariškių bendradarbiavimo (CIMIC) tobulinimo centre Hagoje. Šis kompe-tencijos centras buvo įkurtas 2003 m., jo steigėjos yra septynios NATO šalys. Šio centro tikslas – pažangi ekspertizė, išplėstinių teorinių ir praktinių moky-mų kariškių ir civilių bendradarbiavimo srityse organizavimas.

Kursai, kuriuose teko dalyvauti, va-dinamieji lauko darbuotojo (angl. Field Worker) ir ryšio karininko (angl. Liaison Officer), buvo skirti komunikavimo ir derybų tobulinimui: buvo išsamiai išdės-tyta teorija, o per praktinius seminarus imituojamas NATO Jungtinių pajėgų dislokavimas Afrikos valstybėje, kurioje vyksta regioninė krizė. Esminis šio kompetencijos centro išskirtinumas – pažangių mokymo metodų taikymas.

Kiekvienam kursų klausytojui yra leidžiama prisijungti prie internetinės platformos – nuotolinio mokymo mo-

Bendra nuotrauka su CCOE grupės nariais.

17

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

į mokymo procesą ir dalyvauti jame nuo pirmos paskaitų dienos iki kursų diplomo įteikimo momento. Be to, čia mokosi įvairių šalių kariškiai: iš Ka-zachstano, Pakistano, Izraelio, Ukrai-nos, kone visų Europos šalių. Kiekvieno kurso pabaigoje vykstama į kokią nors tarptautinę instituciją, įsikūrusią Ny-derlandų Hagos mieste. Viena jų – iš-vyka į Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą, nuolatinę tarptautinę teismo instituciją,

įgaliotą teisti asmenis už labai sunkius, tarptautinę bendriją verčiančius susirū-pinti nusikaltimus. Ten buvo pristatyta ir orlaivio MH17 katastrofos byla, nes Ukraina pateikė oficialią deklaraciją, patvirtinančią Tarptautinio Baudžiamo-jo Teismo jurisdikciją jos teritorijoje. Nors Ukraina suteikia teismui galimybę tirti MH17 atvejį, tačiau yra tam tikrų teisinių apribojimų dėl šios bylos toles-nio išsamaus tyrimo.“

Tarptautiniu Raudonuoju Kryžiumi, Pasaulio maisto programos, vietos civilinės valdžios atstovais ir t. t). Imituoti susitikimai vykdavo ypač realioje aplinkoje: siekiant sustiprin-ti mokymo efektą, buvo kviečiami profesionalūs aktoriai, kad atliktų tam tikrą vaidmenį, siekdami paveikti de-rybų procesą. Toks mokymo metodas reikalauja ypatingo pasiruošimo tiek situaciją imituojantiems aktoriams, tiek kurso klausytojams. Galiu drąsiai teigti, kad šis mokymo etapas yra neįkainojama patirtis, nes tam tikrais atvejais derybų atmosfera įkaisdavo iki kritinės būklės – kiekvienas susi-tikimas baigdavosi gausiais plojimais ir rezultatų aptarimu. Derybos-su-sitikimai trukdavo nuo 30 minučių iki valandos, jų metu tekdavo spręsti įvairias, su karine operacija susijusias problemas. Tikrų aktorių įtraukimas į mokymo procesą padeda tobulinti ne vien komunikavimo įgūdžius, bet ir psichoemocinį klausytojų intelektą, nes aktorių gebėjimai reaguoti emo-cingai ir realistiškai sukelia papildomą įtampą ir stresą.

CIMIC kursai suteikė ne tik naudingų žinių, naujų pažinčių, bet ir drąsos, pa-sitikėjimo turimais ir įgytais gebėjimais. Taip yra todėl, kad mokymo metodika ir naudojamos šiuolaikiškos mokymo priemonės studentams leidžia įsitraukti

CIMIC kompetencijos centro pastatas Hagoje.

Kursantų susitikimas su JT Humanitarinių reikalų koordinavimo tarnybos atstove.

18

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

G Y V E N I – M O K A I S I

pat teigė, kad mano norimos studijos įmanomos tik dieninių studijų būdu, bet patarė pasidomėti trumpalaikiais kur-sais Clingendael tarptautinių santykių institute Hagoje. Įvertinęs kursų pobūdį, nusprendžiau nuvykti į šį institutą ir pa-sikalbėti su tarptautinio saugumo kursų atstovu. Po pokalbio supratau, kad šie mokslai yra puiki galimybė įgyti daugiau žinių ir kompetencijos diplomatijos srityje. Taigi, įveikęs atranką, 2017 m. lapkritį gavau kvietimą į šiuos kursus. Ten susirenka žmonių iš viso pasaulio, pvz., atvyko tarptautinės tesės profeso-rius iš Brazilijos ir diplomatas iš Pakista-no. Prieš kursų pradžią ir čia kiekvienas klausytojas gavo leidimą prisijungti prie internetinės mokymo platformos. Buvo dėstoma apie viso pasaulio tarptauti-nes saugumo problemas, tendencijas ir galimus scenarijus. Be to, kiekvienas klausytojas turėjo parengti po indivi-dualią paskaitą tarptautinio saugumo tema. Man užsiminus, kad teko lankytis Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme, kur sužinojau įdomių faktų apie orlaivio MH17 katastrofos bylą, kursų dalyviai pasiūlė parengti papildomą pristatymą ir šia tema. Beje, pasak kursų organiza-torių, veikiausiai buvau pirmas Lietuvos kariuomenės atstovas Clingendael tarptautinių santykių instituto organi-zuojamuose kursuose.

Labiausiai įsimintinos paskaitos buvo apie Šiaurės Korėjos grėsmę tarptau-tiniam saugumui ir bendras Europos saugumo tendencijas bei problema-tiką ateinantiems keleriems metams.

Ekspertai tikino, jog tikimybė patirti Šiaurės Korėjos agresiją yra visiškai mi-nimali. Ši totalitarinė šalis siekia įbau-ginti likusį pasaulį branduoliniu ginklu, siekdama vienintelio tikslo – išlaikyti esamą režimą valdžioje ir priversti oponentus atsisakyti ketinimų pakeisti įsigalėjusią tvarką. Kita vertus, tolimųjų Rytų pagrindinė regiono „žaidėja“ Ki-nija jokiu būdu nesutiks destabilizuoti regiono dėl kelių priežasčių: ką reikėtų daryti konflikto atveju su milijonais pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos, kurie dėl karinių veiksmų plūsteltų į šiaurę, nes pietų kryptimi visi keliai būtų užminuo-ti; kas pasirūpins šios milijoninės tau-tos socialine ir ekonomine edukacija, kai ji tiek dešimtmečių yra kryptingai dezinformuojama, priešinama ir izo-liuojama nuo likusio pasaulio. Europos saugumo tendencijas per ateinančius kelerius metus lems kintantis tarptauti-nių santykių jėgų balansas, nes tarptau-tinėje arenoje įsigali nauji stipriausių pasaulio valstybių elgsenos standartai, jėgos naudojimas įgyvendinant užsienio politiką išsiveržia į paviršių hibridi-nių grėsmių pavidalu. Europoje vis plačiau kalbama apie įtampas Europos Sąjungos viduje, nes valstybės narės vis labiau atsigręžia į nacionalinius intere-sus, į politiką sugrįžta trumparegiškos, į vienos problemos sprendimą orientuo-tos politinės jėgos. Be to, susirūpinimą kelia nuo XX a. vidurio nusistovėjusių teritorinio integralumo tradicijų nesilai-kymas, kai stipresnė valstybė gali jėga pretenduoti į kitų valstybių teritorijas.

Oberamergau mokykloje„Be minėtų kursų, – toliau kalbėjo

karininkas, – 2017 m. spalį mokiausi NATO Oberamergau (Bavarija, Vokie-tija) mokykloje surengtuose kursuose „NATO krizės valdymo sistema“. Šie kursai puikiai koreliuoja su krizinių si-tuacijų tematika, nes išsamiai atsakoma į klausimus, kaip NATO organizacija atlieka grėsmių vertinimą, kokia seka NATO karinė struktūra imasi operacijos planavimo, esant faktinėms indikaci-joms dėl galimos krizės, koks galėtų būti Aljanso atsakas. Per kursus smul-kiai aptariami NATO krizės valdymo sistemos etapai, apimantys tam tikrus veiksmus nuo politinio iki taktinio lygmens. Šiuos mokymus paįvairina kviestiniai dėstytojai. Ypač įdomi buvo Kelno universiteto profesoriaus daktaro Holgerio H. Mey paskaita „Technolo-gijų vaidmuo ateities konfliktuose – apribojimai ir galimybės“. Esminės paskaitos tezės siejosi su technologine pažanga, kuri lemia ne vien pranašumą, bet ir tam tikrus apribojimus. Keletą jų paminėsiu: technologinis pranašumas negarantuoja sėkmės; pramonės, trans-porto ir komunikacijos tinklų infras-truktūra bei jų centralizuotas valdymas yra neabejotinas priešiškų jėgų taiki-nys; raktas į sėkmę – gebėti panaudoti technologijų teikiamas galimybes“.

Patirtis tarptautinių santykių institute„Noras tobulėti skatino domėtis ir

civilinių studijų galimybėmis, – sako kpt. R. Pogoželskis. – Tarnaudamas užsienyje nusprendžiau pasirinkti ir civilinius mokslus, kurie būtų susiję su bakalauro ir magistro studijomis (stu-dijų baigiamuosius darbus rašiau apie Baltijos šalių saugumo problematiką, analizuodamas Baltijos šalių saugumo bendruomenės koncepciją ir jos būvį). Taigi domėjausi studijomis Nyderlandų ir Vokietijos universitetuose. Pasirodo, daugelyje jų nėra diplomatijos srities neakivaizdinių studijų programos. Vis dėlto pavyko keletas asmeninių susitikimų su Nyderlandų universitetų tarptautinių santykių ir diplomatijos programų koordinatoriais. Nors jie taip

Mokantis NATO Oberammergau (Bavarija, Vokietija) mokykloje surengtuose kursuose su klausytojais iš Taivanio ir Mongolijos.

19

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

specifikos yra itin svarbi. Uedeme ne kartą teko prisidėti sprendžiant ginčyti-nas situacijas dėl oro erdvių naudojimo ir skrydžių taisyklių subtilybių Baltijos regione. Be to, viešojoje erdvėje ne be priežasties vis dažniau kalbama apie Rusijos karinių orlaivių intensyvumo didėjimą Baltijos jūros regione, kuris, žinoma, lygiai taip pat sparčiai auga ir Norvegijos Šiaurėje Barenco jūroje.“

Tarnaudamas užsienyje kapitonas dalyvavo futbolo varžybose Vokietijos mėgėjų lygoje. Su draugais jis ne kartą vyko į Diuseldorfą – į vietos mėgėjų lygos varžybas – tarptautinėje koman-doje buvo įvairaus lygio futbolininkų iš daugelio NATO šalių.

„Su kolegomis dažnai vykdavome į Nyderlandus važinėti kalnų dviračiais, – džiaugėsi mūsų pašnekovas, – ten įrengta puiki dviračių sporto infrastruk-tūra. Bendraujant su bendramoksliais išryškėjo savitų nacionalinių kultūrinių ypatumų. Pvz., vokiečiai nėra atviri nau-jovėms, tačiau yra ypač darbštūs, be to, mandagūs, nors šaltoki, o olandai labai modernūs, siekia būti geriausi ir yra atviri bei tiesūs – sako ir daro, ką galvo-ja, belgai labai tikslūs, tylūs ir įsitikinę, kad jų alus skanesnis už vokiečių, britai itin delikatūs, korektiški, mandagūs ir labai pasitempę. Pastebėjau, kad danų ir norvegų, nors abi tautos nėra itin gausios (tik mažas procentas Europos populiacijos), Jungtiniame oro operacijų centre Uedeme priimant sprendimus labai svarus žodis, nes jie daugiausia eina vadovaujamas pareigas.

Taigi, tarptautinė patirtis yra labai įdomi ir įvairiapusiška, verčia tobulėti, nuolat reikalauja savianalizės, elgesio normų korekcijos, netgi tam tikro įsi-tikinimų ir tradicijų atnaujinimo. Nors sunkiausias, vienintelis būdas plėsti savo komforto zoną yra tiesiog iš jos išeiti ir pažinti, išmokti, patirti ką nors nauja, – tai ir yra kompetencijos, kurios reikalingos tarptautinėje aplinkoje.

Tikiuosi, kad šis mano pasakojimas motyvuos skaitytojus drąsiau įsitraukti į tarptautinius projektus ir imtis inicia-tyvos siekiant savų tikslų. Taigi, belieka patvirtinti, kad visi iššūkiai, susiję su tarnyba ir mokslais užsienyje, buvo ne-pakeičiama asmeninė mokykla, kurioje įgijau žinių, patirties, noro nesustoti ir toliau tobulėti. Tarptautinė patirtis su-

Ne paslaptis, kad sugrįžėlių užsienio kovotojų iš Vidurio Rytų moralinė ir psichinė būklė išlieka Europos grėsmių sąraše, nes tokių žmonių reintegracija sunkiai įsivaizduojama be vyriausybių koordinuotų pastangų. Lygiai taip tarp grėsmių pirmauja kibernetinės erdvės pažeidžiamumas dėl vis didėjančio politinio ir socialinio manipuliavimo siekiant destabilizuoti ar net paveikti svarbiausius valstybių procesus.

Clingendael tarptautinių santykių instituto kursuose naudingiausi buvo praktiniai seminarai, kai analizuoda-vome karinių konfliktų priežastis – ieš-kojome esminių faktorių, veikiančių regionų nestabilumą, stengėmės visą šią informaciją susieti su tikėtina Euro-pos saugumo dinamika. Suprantama, kad šalių elgsena konflikto eigoje yra matoma, tačiau kaip konflikto eigą paveikia skirtingi valstybių požiūriai bei jų politinė, ekonominė ir socialinė struktūra, dažniausiai nėra akivaizdu, taigi, tą reikia išsamiai analizuoti.“

Pažintys ir kompetencijaKpt. R. Pogoželskį maloniai nuste-

bino Nyderlandų gynybos ministerijos sprendimas dėl jo apgyvendinimo kursų metu. Sužinojęs, kad dalyvaus Clin-gendael tarptautinių santykių instituto organizuojamuose kursuose, karininkas iš Lietuvos pradėjo ieškoti galimybės

apsigyventi Hagos mieste. Amsterdamas yra oficiali Nyderlandų sostinė, o Haga – oficiali Nyderlandų vyriausybės buveinė, kur reziduoja šalies monarchas, įsikūręs parlamentas ir Aukščiausiasis Teismas. Be to, Hagoje yra daug užsienio šalių ambasadų, todėl kapitonas nesitikėjo mažų išlaidų gyvenamam plotui nuo-moti. Kolegė iš Nyderlandų jam pasiūlė susisiekti su jos šalies gynybos minis-terija, aprašyti situaciją ir pasiteirauti dėl galimybės apsigyventi Hagos mieste esančiose kareivinėse. Karininko nuosta-bai, netrukus jis gavo atsakymą, kad yra nemokamai apgyvendintas Nyderlandų gynybos ministerijai priklausančiame kariname dalinyje, vos už kelių kilo-metrų nuo instituto.

Nors kursų baigimo pažymėjimą kpt. R. Pogoželskis sako pelnęs kaip sudėtinę asmeninių tarptautinių santykių ir diplomatijos kompetencijų dalį, tačiau esminė nauda, baigus šį ir kitus tarptautinius kursus, pasak jo, yra užmegztos naujos pažintys, savo galimybių analizė ir tolesni siekiai. „Rekomenduoju kiekvienam, – sako karininkas, – išbandyti jėgas tarptau-tiniame kontekste bet kurioje srityje, nes tai suteikia drąsos tobulėti ir daro labai pozityvų poveikį asmeniniams po-kyčiams. NATO oro pajėgų vadavietėje Ramšteine ir Jungtiniame oro operacijų centre Uedeme labai palankiai verti-nami Baltijos šalių atstovai, nes mūsų patirtis dėl Baltijos regiono saugumo

Su grupės draugais Clingendael tarptautinių santykių institute Hagoje.

20

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

G Y V E N I – M O K A I S I

teikė svarbių kompetencijų, kurias šiuo metu pritaikau tarnyboje KOP štabo Operacijų skyriuje, o ateityje, jei aplin-kybės susiklostys palankiai, planuoju tęsti karjerą tarptautinių santykių ir diplomatijos srityje.“◆ ◆ ◆Rytis Pogoželskis gimė 1983 m.

gegužės 9 d. Kaune. „Tėvai džiūgavo, – juokiasi prisiminęs anuomet minimą Pergalės dieną, – kad mano gimtadienis kasmet bus nedarbo diena. Matyt, ši data lėmė sąsają su kariuomene nuo pat gimimo.“

2002 m. Rytis baigė „Santaros“ gim-naziją Kaune. Tais pačiais metais įstojo į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją (LKA) studijuoti karinių ir politikos mokslų pagal Tarptautinių santykių studijų programą.

Laisvalaikiu domisi sodininkyste ir kalnų dviračių sportu. Mėgsta leisti laiką dirbdamas sode, gražindamas aplinką. Dviračiais susidomėjo būda-mas penkiolikos, kai išmėgino triatloną. Nors dabar šio ištvermės reikalaujančio sporto varžybose nedalyvauja, bet atei-tyje tikisi sugrįžti į treniruotes.

„Vaikystėje iš esmės aviacija nesi-domėjau, – sako karininkas, – tačiau energija ir lyderystės jausmas visuomet skatino judėti į priekį. 2002 m. stojimo į aukštąsias mokyklas paraiškoje nurodžiau tik LKA ir sėkmingai įveikęs atranką rugpjūčio pradžioje pradėjau tarnybą. Artimieji buvo patenkinti mano pasirinkimu, nors suprato, kad ateinantys metai bus kupini išbandymų. Sprendimą pradėti studijas LKA lėmė žinia, kad akademijos studijų sistema papildyta trimis civilinėmis mokymo programomis, tarp kurių buvo tarptau-tiniai santykiai.“

Mokydamasis vidurinėje mokykloje Rytis buvo aktyvus gimnazijos moks-leivių savivaldos parlamento narys. Dalyvavo įvairiuose Kauno miesto moksleivių projektuose ir diskusijose, priklausė Kauno miesto moksleivių ta-rybai. Vertindamas laikotarpį, apimantį 20 jo gyvenimo metų (nuo 15-mečio iki dabar), karininkas sako daug ką iš-bandęs. Pvz., buvo breiko grupės narys ir su šokių grupe pasirodydavo ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse. 2000 m. breikas buvo labai populiarus jaunimo saviraiškos būdas, jis skatino

įvairaus amžiaus jaunuolius domėtis hiphopu, repu, didžėjais, grafitiniais piešiniais. Studijuodamas LKA, keletą metų Rytis savo iniciatyva puoselėjo ten breiką, nes šiuo šokiu domėjosi nemaža dalis akademijos kariūnų. LKA breiko šokių klubas gyvavo apie trejus metus. Vis dėlto mėgstamai veiklai laiko likdavo nedaug, todėl teko riboti šokių repeticijas ir didžiąją laiko dalį skirti mokymuisi.

Studijuojant kariūnui ne kartą teko atstovauti LKA užsienyje – tiek mokslo, tiek meno srityje. Dalyvavimas Baltijos regiono karo akademijų konferenci-jose, koncertai su choru „Kariūnas“ Lietuvoje ir užsienyje svariai prisidėjo formuojantis jo asmeninėms savybėms. Tarptautinė aplinka kariūną įkvėpda-vo tobulėti, nes be atviro požiūrio ir bendravimo įgūdžių čia neišsiversi. Po ketverių studijų metų įgijo motorizuo-tojo pėstininkų būrio vado kvalifikaciją ir politikos mokslų bakalauro laipsnį. Studijas baigė su pagyrimu už pasieki-mus mokslo srityje.

„Jeigu būčiau pasirinkęs ne karinin-ko, o kitokį kelią, veikiausiai šiuo metu dirbčiau informacinių technologijų arba architektūros srityje, – sako kapito-nas, – nes laisvalaikiu ir savaitgaliais studijavau taikomąjį programavimą Kauno technologijų universiteto Jau-nųjų kompiuterininkų mokykloje ir inžinerinę grafiką „Santaros“ gimna-zijoje. Studijų pabaigoje pagal LKA

reitingavimo sistemą galėjau rinktis tarnybos vietą iš Krašto apsaugos sistemos laisvų pareigybių sąrašo. Reitingavimo sistemą sudaro kom-pleksiniai kriterijai, apimantys kariūno pusmečio mokslo rezultatus, meninę ir sportinę veiklą, tarnybos ir kariūno pareigų vykdymą; kiekvienas kariūnas per pusmetį surenka tam tikrą balų kiekį ir pagal reitingą gali įvertinti savo pažangą LKA mastu. Mano galutinis ketverių metų pasiekimų reitingas buvo 5 vieta iš 79 LKA 2006 m. baigusių ka-riūnų. Ilgai nesvarstydamas pasirinkau karjerą Karinių oro pajėgų Oro erdvės kontrolės centre (OEKC) Karmėlavoje. Pasirinkimą lėmė galimybė mokytis naujų dalykų, o esminis tikslas – toliau tobulėti tarptautinėje aplinkoje. OEKC svariai prisideda vykdant NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse, o šiai tarptautinei misijai vadovauja NATO oro pajėgų vadavietė Ramšteine. Tar-naudamas OEKC didžiąją laiko dalį ėjau įvairias operacines pareigas Bendrame valdymo ir pranešimų centre (BVPC) Karmėlavoje. 2011–2013 m. būdamas BVPC Mokymo skyriaus viršininku, planavau ir organizavau dideles NATO simuliuotas pratybas („Ramstein Aspect“, šiuo metu pervardyta „Uedem Awakening“). Be to, nuo 2010 m. buvau instruktoriumi Baltijos šalių stebėji-mo ir kontrolės sistemos kursuose. Po tarnybos užsienyje esu paskirtas į KOP štabo Operacijų skyrių.“

Kpt. Ryčio Pogoželskio asmeninio albumo nuotr.

Kpt. Rytis Pogoželskis (pirmas iš kairės) su draugais kalnų dviračių sporto šventėje Gocho mieste (Vokietija).

21

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

nei 200 km ilgio bendrą sieną. Pati Norvegija ir jos gamtiniai ištekliai nėra pirmaeilis motyvas, dėl kurio būtų verta ją užpulti, tačiau ši šalis yra unikali ir svarbi geostra-tegiškai – kaip savotiški vartai į Šiaurės Atlantą, galimybė kontroliuoti bemaž visą šiaurinę jo akvatoriją.

Praeitame šimtmety-je norvegai sėkmingai kovojo prieš švedus, taip pat vykdė rezistencijos veiksmus nacių okupaci-jos metu. Tačiau sovietų karinė galia šaltojo karo metu buvo tokia, kad

Norvegija viena nebūtų išgalėjusi jai pa-sipriešinti. Tokiu atveju visada gelbsti geri sąjungininkai ir kolektyvinė gyny-ba. 1949 m. įstojusi į NATO Norvegija tapo šiauriausiu Aljanso sparnu. Tai buvo abipusiai naudingas žingsnis tiek jai pačiai, tiek ir visai Vakarų gynybinei sąjungai.

Dabartinė Norvegijos gynybos koncepcija iki šiol sėkmingai derino tiek savus, tiek kolektyvinius saugumo interesus. Pačios ginkluotosios pajėgos sąlyginai nėra didelės: vos per 17 000

„TELEMARK“: PRIEŠAKINĖS NORVEGIJOS PAJĖGOS

Darius Sutkus

NORVEGIJA – UNIKALI ŠIAU-RĖS VALSTYBĖ SKANDINA-VIJOS PUSIASALYJE. JOS ŽEMYNINĖS DALIES PLOTAS TIK ŠIEK TIEK DIDESNIS NEI 300 TŪKST. KVADRATINIŲ KILOMETRŲ. TAČIAU NORVE-GIJOS TERITORIJA DRIEKIASI SIAURA APIE 1 800 KM ILGIO JUOSTA IŠILGAI VISOS VAKA-RINĖS PUSIASALIO PUSĖS, SKALAUJAMOS NET TRIJŲ – BARENCO, ŠIAURĖS IR NORVEGIJOS JŪRŲ. ŠALIES KRANTO LINIJA ITIN RAI-ŽYTA, BE TO, JAI PRIKLAUSO APIE 150 000 SALŲ.

Didžiąją dalį Norvegijos teritorijos užima kalnai, dirbamos žemės ne-daug. Gyventojų tanku-mas palyginti nedidelis

(apie 15 žm./km²), bet jų pasiskirsty-mas labai nevienodas – dauguma visų

gyventojų ir pagrindiniai infrastruktū-ros objektai bazuojasi pakrantėse.

Kariauti norvegams teko nemažai. Tačiau po II pasaulinio karo, ko gero, vienintelis galimas Norvegijos priešas tėra Rusija. Abi valstybės ribojasi ark-tinėje platumoje ir turi šiek tiek mažiau

Norvegų kariuomenė nedidelė. Agresijos atveju ji aktyviai išnaudotų reljefo

ypatumus ir savo mobilumą, kol sulauktų sąjungininkų paramos.

22

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

K A R I O A K I R AT YJ E

personalo, įskaitant civilius, dirbančius pagal sutartis, o aktyviosios tarnybos karių skaičius – apie 10 000. Norvegi-joje daug dėmesio skiriama mobilizaci-niam rezervui – šalyje yra apie 45 000 atsargos karo prievolininkų.

Norvegija pajėgi dalyvauti įvairiose taikos palaikymo ir kovinėse misijo-se už savo šalies ribų. 1978–1999 m. apie 3 600 norvegų karių atliko misiją Libane, paskui – Somalyje, Irako ir Irano pasienyje, dalyvavo operacijoje „Audra dykumoje“, vykdė užduotis Balkanuose (Bosnijoje, Makedonijoje), o 1999–2004 m. Kosove pagal rotacijos tvarką tarnavo net devynios norvegų karių pamainos. Nuo 2002 metų nor-vegai dalyvavo tarptautinėje operacijoje „Tvirta taika“ (angl. Enduring Freedom) ir NATO Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (angl. International Security Assistance Force, ISAF) vadovaujamo-se misijose Afganistane. Tai nemažas įdirbis, turint omenyje, kad Norvegijos gynybos biudžetui skiriama apytiksliai 1,5 proc. bendrojo vidaus produkto (vos mažiau nei 6 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) dolerių per metus).

Batalionas iš arčiauApie pusė Norvegijos karių (maždaug

5 000) tarnauja brigadoje „Nord“. Tai gausiausias šalies ginkluotųjų pajėgų vienetas ir iš esmės yra pagrindi-nis Norvegijos junginys karinėms užduotims vykdyti. Jį sudaro devyni batalionai. Vienas jų – batalionas „Telemark“ (trumpinys – TMBN) yra lyg visos brigados „ieties smaigalys“ ir kartu priešakinės kariuomenės pajėgos. „Telemark“ – tai nuolatinės parengties kovinė grupė, sudaryta tik iš profesinės tarnybos karių.

Padalinys pavadintas vieno pietinių Norvegijos regionų vardu. Istorinėmis dabartinio bataliono „Telemark“ ištako-mis formaliai galima laikyti 1789–1817 m. ir XX a. pradžioje egzistavusius pėsti-ninkų pulkus, vadinamus minėtu vardu.

Platesniame kontekste pavadinimą „Telemark“ su karo istorija sieja ir specialiųjų operacijų grupė, 1943 m. sunaikinusi šiame regione veikusią „sunkiojo vandens“ laboratoriją, kuri buvo gyvybiškai svarbi nacių branduoli-nio ginklo tyrinėjimams.

O nūdienos batalionas „Telemark“ jau ir pats kuria istoriją, formuoja kon-tekstus, bet apie tai šiek tiek vėliau.

Dabartinis batalionas „Telemark“ įkurtas 1993 m. specialiu Norvegijos parlamento nutarimu. Iš pat pradžių tai buvo tipinis motorizuotasis pėstininkų dalinys, sukomplektuotas iš šauktinių. Iš viso jame buvo apie 900 karių. 1996 m. jis tapo pavaldus brigadai „Nord“.

Po metų batalionas pradėjo vykdyti NATO vadovaujamų Stabilizavimo pa-jėgų (angl. Stabilization Force, SFOR) misijos Bosnijoje užduotis. Palaipsniui vis daugiau bataliono „Telemark“ karių perėjo į profesinę tarnybą. 1999 m. šis dalinys įsitraukė į Kosovo pajėgų (angl. Kosovo Forces, KFOR) misiją Kosove.

2001 m., pasikeitus grėsmių žemėla-piui, į kintančią saugumo situaciją rea-gavo ir „Telemark“. Padalinys per porą metų buvo pastebimai reorganizuotas: iš motorizuotojo tapo mechanizuotuoju, pakeista nuolatinės dislokacijos vieta, personalo skaičius sumažintas beveik dvigubai, bet stipriai padidintas jo mo-bilumas ir itin pagerintas aprūpinimas. Dalinys tapo greitojo reagavimo vienetu visomis prasmėmis.

Šiuo metu batalioną sudaro penkios kuopos (eskadronai):◆ Mėlynasis eskadronas. Tai

šarvuotąja technika aprūpintas pada-linys – šarvuotas „Telemark“ kumštis. Jame – trys būriai, kuriuose po keturis tankus Leopard A24. Eskadroną papil-do pėstininkų transportinės šarvuoto-sios mašinos M113, taip pat aprūpinimo transportas.◆ Raudonasis, arba „kavalerijos“

eskadronas – bataliono avangardas. Jis vykdo žvalgybos, iš dalies ir specia-liąsias užduotis. Be įprastinių žvalgų, čia yra ir bepiločių orlaivių operatorių vienetas. „Kavaleristai“ gali atlikti reidus į priešiškos aplinkos gilumą, vyk-dyti diversijas, šturmuoti atskirus ten išsidėsčiusius objektus. Paramą ugnimi užtikrina snaiperiai. „Kavaleristai“ naudojasi ne tik visureigiais, bet ir modernizuotais šešiaračiais Polaris Sportsman, prie kurių prireikus dar galima prikabinti keturratę priekabą papildomam kroviniui gabenti.◆ Geltonasis eskadronas arba

3-ioji mechanizuotoji kuopa. Gre-nadieriai – mechanizuotoji pėstininkų kuopa, aprūpinta vikšrinėmis kovos

Norvegijos ginkluotųjų pajėgų bazės išdėstytos tiek šiaurinėje,

tiek pietinėje šalies dalyse.

23

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

mašinomis CV 90, kariai – visa reikalinga

lengvąja ir prieštankine ginkluote.

◆ Žaliasis eskadronas arba 4-oji mechanizuotoji kuopa (MEK4). Praktiškai tokios pat sudėties, kariai geriau parengti vykdyti kovos veiksmus mieste ir turi ir desantavimosi iš sraig-tasparnių praktikos.◆ Juodasis eskadronas. Bataliono

aprūpinimo padalinys. Jame tarnauja karo inžinieriai, išminuotojai, ryši-ninkai, medikai, užnugario tarnybos logistai, taip pat yra ugnies paramos (minosvaidžių) vienetas.

Į dalinį kariai po griežtos atrankos jau kuris laikas priimami tik į profesinę tarnybą. Norinčių tarnauti batalione „Telemark“ netrūksta: pastaruoju metu į vieną vietą pretenduoja net vienuolika kandidatų. Eilinio šio bataliono kario alga – apie 400 000 Norvegijos kronų per metus. Tačiau pinigai nėra pagrin-dinis stimulas. Norvegijoje netrūksta ir pelningesnių, ir ramesnių profesijų, bet „Telemark“ traukia jaunus žmones it magnetas. Norvegijos tarptautinių santykių instituto darbuotojas S. Ulrik-senas kylantį norą tarnauti ir augantį profesinės tarnybos prestižą bando pagrįsti esminiais savirealizacijos moty-vais: „Jauni žmonės ieško išbandymų ir nuotykių ir kartu nori nuveikti ką nors reikšmingo visuomenei.“

„Telemark“ kariai yra motyvuoti ir profesionalūs, o batalionas pasižymi puikia psichologine atmosfera. Šis ryšys yra abipusis ir stiprinantis. Iniciaty-vos nėra „nuleidžiamos iš viršaus“, ko

K A R I O A K I R AT YJ E

gero, jos organiškai gimsta iš bendro bataliono potencialo, o vadai tik api-bendrina vertybes ir nuostatas. Žinoma, sunku įsivaizduoti kovinį padalinį be bendros kovinės dvasios, ir „Telemark“ nėra išimtis. Tačiau suvienyti karius čia pavyksta itin sėkmingai. Vienas iš būdų – sporto renginiai: kariams sma-gu atstovaujant savo būriui ar kuopai pasigalynėti ir garbingai siekti pergalių. Jie rungiasi ne tik pagal klasikines varžymosi rūšis, bet sugalvojama ir improvizuotų rungčių, pvz., kas greičiau perkirs rąstą, ištiestomis rankomis

ilgiau išlaikys du sunkius remontininkų naudojamus kūjus, organizuojamos netgi „irklavimo“ varžybos (kariai, sėdėdami visureigyje, stengiasi jį išjudinti stumdamiesi pagaliais). Ilgai-niui kai kurios rungtys prigyja ir šitaip formuojasi bataliono tradicijos.

„Vikingai“: tarp tradicijos ir ironijosBatalionas „Telemark“, be abejo, visų

pirma yra funkcinis vienetas, tačiau nėra nuasmenintas ir beveidis. Dalinį išskiria ne tik jo veikla, bet ir simboliai. Šiuo atveju nieko nereikėjo išgalvoti – tiesiog panaudoti kai kurie istoriniai ir etnokultūriniai elementai. „Telemark“ antsiuvuose vaizduojamas drakaras – vikingų karo laivas, o nuo 2002 m. batalionas turi ir savo vėliavą. Drakaro simbolis visai tinka kovinei grupei, kuri iš esmės veikia kaip ekspedicinės pajė-gos. Be to, jis nesunkiai atpažįstamas ir suprantamas užsienyje. Šis simbolis buvo atgaivintas ir naudojamas dides-nėse dalinio šventėse – kariai patys pavertė pėstininkų mašiną butaforiniu važiuojančiu drakaru. Tokio „gyvo-jo simbolio“ pasirodymas yra visada laukiamas, didingas ir kiek ironiškas

Prieš išvykstant į misiją: bendras bataliono susirinkimas.

Drakaras – kovinis vikingų laivas – visur atpažįstamas simbolis.

„Gyvasis bataliono simbolis“ – sausumos drakaras.

24

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

gyventojus, paišydami ant jų namų sienų kaukoles. Juokas juokais, bet dėl kilusio triukšmo reaguoti buvo priversti net politikai, kurių nuomone, kariai buvo nuskraidinti į Afganistaną ne tam, kad baugintų aplinkinius, o kaip taikos įvedimo ir palaikymo vienetas.

Kas gi tas ženklas, sukėlęs medijų audrą? Visų pirma, reikia pažymėti, kad tai ne koks nors klasikinis ikonogra-finis „negyvosios galvos“ (lot. Caput Mortuum) atvaizdas, o popkultūros simbolis. Kaukolė, kurią mėgo vaizduoti kariai, yra „Marvel“ komiksų industrijos išpopuliarinto antiherojaus Punisherio (Baudėjo) atributas.

Mūsų šalyje komiksai nėra tokie po-puliarūs kaip JAV ar Vakarų Europoje, todėl reikalingas trumpas ekskursas, kaip atsirado šis simbolis.

Punisheris – autorių S. Lee ir G. Conway’aus sukurtas persona-žas, pirmą kartą pasirodęs 1974 m. viename iš komiksų „Žmogus Voras“. Tai buvęs Vietnamo karo veteranas, kuris po savo žmonos ir dviejų vaikų žūties paskelbia savo asmeninį karą nusikalstamam pasauliui ir vykdo jį nepaisydamas jokių moralinių stabdžių. Jis labai kontraversiškas veikėjas. Iki tol komiksų herojai buvo tik pabrėžti-nai teigiami arba neigiami. Baudėjas sulaužė šį tabu, tačiau greit jis susilaukė daugybės gerbėjų. Atskira jų kategorija tapo policininkai ir kariai, kuriems šis personažas buvo savotiškas totemas. Ypatingas pakilimas buvo jaučiamas

reginys, kaip ir butaforiniai šiame laive sėdinčių „vikingų“ šalmai su ragais – istoriškai niekada neegzistavę, bet tapę masinės kultūros stereotipu. Beje, su tokiu šalmu pozavo ir „Telemark“ kuo-pos MEK4 vadas.

Ar tokie kariško humoro dozę turin-tys ritualai kelia karių moralę ir kovinę dvasią? Be abejo. Ar patys kariai žiūri į tai labai rimtai? Veikiausiai ne. Tiesiog daug streso patiriantys ir daug kuo rizi-kuojantys kariai turi teisę būti vienijami bendrų jiems daug ką reiškiančių sim-bolių, be to, būtina išlieti susikaupusias emocijas.

Tačiau iš šalies daug kas atrodo kitaip. 2010 m. portale „Dagbladet“ pasirodė dar 2008-aisiais daryto vaizdo įrašo epizodas, vėliau žaibiškai išplitęs po kitas medijas: kuopos vadas Runė Venebergas kreipiasi į savo karius: „Jūs esate plėšrūnai. Talibanas yra grobis. Į Valhalą! Į Valhalą!“

Šis vaizdas patiko ne visiems. Kai-riųjų pažiūrų apžvalgininkai interpre-tavo tai kaip nepriimtiną išsišokimą, o rusakalbėje interneto terpėje išvis ėmė formuotis nuomonė, kad „Telemark“ – radikalių dešiniųjų nacionalistų san-talka, kur visi kariai laiko save vikingų palikuonimis, garbina senąjį dievų panteoną ir atlieka pagoniškus ritualus.

Kita vertus, minėta frazė buvo pasi-ruošimas vykdyti pirmą rimtą kovinę operaciją prie Mazari Šarifo, kai norve-gai puikiai įvykdė užduotį, nukaudami keliolika talibų ir neprarasdami nė vieno saviškio. Kiekviena tauta turi savo stereotipinių nacionalinių simbolių. Tai ar labai jau baisu, jei norvegai eksploa-tuoja vikingų tematiką, motyvuodami save siekti visai konkrečių rezultatų? Pats R. Venebergas, paprašytas pako-mentuoti įvykį, paneigė kuopos sąsają su šiaurietiška pagonybe, lygindamas karius daugiau su sporto komanda, kuri turi savus simbolius, šūkius ir pan.

„Kaukolių inicidentas“Veikiausiai triukšmas dėl R. Vene-

bergo kalbos būtų greitai pamirštas, jei ne paplitusi dar viena naujiena iš Afganistano. Aliejaus į ugnį šliūkštelėjo naujas žurnalistų išplatintas faktas: esą telemarkiečiai gąsdina vietinius

po Rugsėjo 11-osios teroro aktų. „Mes purškėme dažais Baudėjo kaukolę ant mūsų hamerių ir šarvinių liemenių, ant šalmų ir ginklų. Mes taip pat paišėme jį ant kiekvieno pastato ar sienos, kur tik sugebėjome. Norėjome, kad aplinkiniai žinotų: esame čia ir su mumis geriau nejuokauti“, – rašė prisiminimuose vienas žymiausių naujosios kartos JAV snaiperių, Navy SEALS grupės narys Chrisas Kyle’as.

Jūrų pėstininkų korpuso veteranas Christopheris Neffas dar aiškiau at-skleidė, ką reiškia šis simbolis kariams: „Žinoma, tai fantazija, bet galinga fan-tazija, savotiškas Okamo skustuvas, nu-rėžiantis visas nereikšmingas prasmes. Nesirūpink tuo, kas nereikšminga. Rask blogiečius, nukauk blogiečius. Apgink nekaltuosius.“

Ši mada paplito, ir, kaip matome, pagavo ir norvegų kovinę grupę. O kadangi pėstininkai visad daugiau matomi nei specukai, kurie viešina tik tai, ką nori paviešinti, Baudėjo kaukolę žiniasklaida išvydo ir susiejo būtent su „Telemark“ kariais. Tiesa, šis simbolis epizodiškai šmėkštelėdavo viešumoje ir anksčiau, tik jo niekas nesureikšmino. Galbūt neilgai trukus noras jį vaizduoti būtų tiesiog praėjęs, jei ne vienas skau-dus įvykis: 2010 m. sausį Afganistane viena 4-osios kuopos šarvuotoji kovos mašina užvažiavo ant talibų padėtos minos. Sprogimo metu žuvo vairuotojas K. J. Olsonas, visų tarnybos draugų vadinamas Joke. Tai buvo didelis

„Į Valhalą!“ Žymioji akimirka: 4-osios kuopos vadas sako kalbą kariams.

25

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

anksčiau buvo bendravę su bataliono kariais, neslėpė savo džiaugsmo. JAV kariuomenės seržantas Ch. Stanley, duodamas interviu britų dienraščio „Daily Mail“ korespondentui, norvegus apibūdino puikiai: „Tai neįbaiminami kovotojai, tvirti kariai. Vienintelis daly-kas, kas jiems rūpi, – įvykdyti užduotį. Teroristai turi su jais skaitytis.“

Žinoma, didžioji dalis norvegų kon-tingento Irake – „Telemark“ vyrai.

Deja, grėsmės saugumui kilo ne vien Artimuosiuose Rytuose. Krymo okupa-cija ir prorusiškų pseudorespublikų įkū-rimas rytinėje Ukrainoje, agresyvėjanti Kremliaus retorika privertė politikus naujai įvertinti saugumo situaciją prie rytinių NATO sienų. 2016 m. per NATO viršūnių susitikimą Varšuvoje buvo priimtas sprendimas sustiprinti NATO buvimą rytinėje organizacijos dalyje, – čia pagal rotacijos tvarką nuolat dislo-kuoti keturias bataliono dydžio kovines grupes Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje. Šie batalionai, vadovau-jami Jungtinės Karalystės, Kanados, Vokietijos ir JAV, yra tarptautinės kovai parengtos pajėgos – iš viso apie 4 500 karių, kurių tikslas – pademonstruoti,

smūgis kariams, kurie reagavo į ginklo brolio žūtį kaip į įžeidimą ir iššūkį jiems visiems. Daugelis pradėjo nešioti ant-siuvus su Punisherio simboliu ir užrašu „Joke, mes niekada nepamiršim“.

Galiausiai neapsikentusi vadovybė įsakė nebenaudoti kaukolės atvaizdo batalione. Tačiau kariai ant technikos pradėjo tiesiog rašyti žodį „Punisher“, o motyvacinius antsiuvus su lipdukais ant uniformų užsiklijuodavo pirmai progai pasitaikius...

Ir Pietuose, ir šiauriau...2015 m. sausį, apsvarsčiusi sąjungi-

ninkų pasiūlymus dalyvauti kovoje prieš vadinamąją islamo valstybę, Norvegija priėmė teigiamą sprendimą: skyrė apie 120 karių grupę, kurių pagrindinis uždavinys – palaikyti ir didinti Irako nacionalinių pajėgų potencialą. Misiją nuspręsta tęsti iki 2017-ųjų pavasa-rio. Sąjungininkai, ypač tie, kurie jau

K A R I O A K I R AT YJ E

kad transatlantinė gynyba yra stipri, interesą neleisti pasikartoti Ukrainos scenarijui rytinėje Baltijos pakrantėje. Tai buvo padaryta laiku – prieš vienas didžiausių Rusijos karinių pratybų „Zapad 2017“.

2017 m. gegužės paskutiniosiomis dienomis į Lietuvą atvyko apie 200 Norvegijos priešakinių pajėgų karių iš brigados „Nord“. Didžiąją jų dalį sudarė telemarkiečiai. Į Lietuvą norvegai atsigabeno apie 60 karinių transporto vienetų: tankų Leopard, pėstininkų ko-vos mašinų CV 90, įvairių modifikacijų šarvuočių M113, krovininių ir lengvųjų transporto priemonių. Buvo visiškai baigta formuoti tarptautinė NATO rotacinė pajėgų grupė. Jau birželio 12 d. norvegai kartu su sąjungininkais Ruklo-je ir Pabradėje iškilmingomis rikiuotė-mis pradėjo didžiausias metų tarp-tautines pratybas Lietuvoje „Geležinis vilkas 2017“. Dvi savaites mokymuose treniravosi per 5 000 karių iš Lietuvos ir dar devynių NATO valstybių.

Šiemet bataliono kariai aktyviai dalyvavo žymiosiose tarptautinėse pratybose „Trišakė jungtis 2018“ (angl. „Trident Juncture 2018“). Iš viso jose bendrai dirbo apie 50 000 karių iš daugiau nei 30 šalių, apie 10 000 kovinės technikos vienetų, 250 orlai-vių, 65 laivai. Aktyviosios fazės metu pratybų arealas apėmė Norvegiją, Šiaurės Atlanto, Danijos sąsiaurių ir Baltijos akvatorijas, taip pat Švedijos ir Suomijos oro erdvę. Pagal pratybų scenarijų, vieną iš NATO šalių užpuola priešiškos sąlyginės valstybės „Mu-rinus“ „šiauriečių“ pajėgos. Jiems priešinasi jungtinės „pietiečių“ pajėgos.

Jei tai motyvuoja – kodėl ne? Mjr. R. Venebergas su „vikingo šalmu“.

Antsiuvas su Baudėjo kaukole. Afganistanas, ISAF misija.

Bataliono kariai tarptautinėse pratybose Lietuvoje.

26

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

tuvinės sistemos, precizinio taiklumo ilgojo nuotolio šaudmenys, elektroninės kovos priemonės.

• Pagrindinės pajėgos turi persiba-zuoti į šiaurinius rajonus. Nemažos investicijos turi būti skirtos Šiaurės Atlanto akvatorijos žvalgybai ir gynybai. Sausumos komponentas taip pat turėtų persibazuoti šiauriau, ypatingą dėmesį skiriant Finmarko rajonui ir sienos su Rusija apsaugai. Tam tikslui planuo-

jama sukurti naują mechanizuotąjį batalioną, numatomą dislokuoti Por-sangeryje, vakarinėje Finmarko dalyje (apie 200 km nuo sienos su Rusija). Pačią pasienio apsaugos įgulą Varan-geryje ruošiamasi sustiprinti maždaug 400 karių, įskaitant privalomosios tarnybos karius.

Tromsėje esantį 2-ąjį pėstininkų Sausumos pajėgų batalioną (apie 600 karių) ketinama paversti motorizuo-tuoju.

Šios priemonės turėtų veikti kaip atgrasymas, jei Rusija sugalvotų išplėsti savo saugumo zoną aplink Kolos pu-siasalį. O invazijos į Norvegiją atveju atkirtis būtų pradėtas nedelsiant, iškart

Batalionas „Telemark“ šiose pratybose buvo brigados „Nord“ sudėtyje sąlygi-nio priešo pusėje kartu su Švedijos ir Kanados brigadomis ir JAV jūrų pėsti-ninkų korpuso batalionu.

Permainų kryžkelėsMokymai – tai tik matoma kovinio

pasirengimo dalis. Gali būti, kad Nor-vegijos gynybos sistemos smegenys turi pradėti mąstyti naujai, o pats kūnas – transformuotis. Gynybos ministrė Ine Eriksen Søreide jau yra sakiusi, kad saugumo situacija tapo mažiau nuspė-jama. Tai reiškia, kad šalies ginkluoto-sios pajėgos turi labiau prisitaikyti prie esamos realybės.

Koncepcijų, kokiu būdu tai pada-ryti, būta ir anksčiau. Ir čia karinės minties teoretikų nuomonės skyrėsi: tradicionalistai palaikė mechanizuotą-sias brigadas, o novatoriai iš buvusio ginkluotųjų pajėgų vado aplinkos teigė, jog kariuomenę reikėtų skaidyti į smulkesnius vienetus, kurie galėtų derinti veiksmus su orlaiviais, laivais ir kitomis platformomis, būti jų remiami ir koreguoti jų ugnį.

Galiausiai darbo grupė, vadovaujama brg. gen. Arildo Brandviko, parengė ilgalaikį planą, kuriame pavyko sujungti minėtas koncepcijas. Pagrindinės šio dokumento tezės:

• Agresijos atveju Norvegijos karinė vadovybė neplanuoja kaktomuša susi-durti su daug pranašesnėmis priešiš-komis pajėgomis. Pagrindinis gynybos akcentas – išnaudoti natūralias gamti-nes sąlygas stabdymo veiksmams, ypa-tingą dėmesį teikiant manevringumui flanguose ir veiksmams prieš antrąjį puolimo ešeloną bei užnugarį. Tai leistų suskaidyti, sukaustyti ir demoralizuoti agresoriaus pajėgas, tuo pačiu sulėtinti jų puolimą iki atvykstant sąjungininkų pastiprinimui.

• Kariuomenės teritorinės gynybos pajėgoms reformuoti vyriausybė turėtų skirti apie 60 mlrd. kronų (maždaug 7,6 mlrd. JAV dolerių). 10 proc. šios sumos bus skirta infrastruktūrai, 90 proc. – naujai technikai ir ginkluo-tei. Lėšos turėtų būti įsisavintos iki 2034 metų.

• Pagrindiniai naujos ginkluotės prio-ritetai – tankai, artilerinės ir priešlėk-

aktyvinant Šiaurės Atlanto sutarties 5-ąjį straipsnį.

Dabartinė brigada turėtų būti išsau-gota. Labiau tradiciniai jos padaliniai turėtų išlaikyti svarbesnes teritorijas, ypač placdarmus, kuriuose išsilaipins sąjungininkų pajėgos.

Dėl „Telemark“ ateities šioje vizijoje būta abejonių (norėta mažinti jį viena kuopa), tačiau veikiausiai batalionas išliks toks, koks yra dabar. Jis nepa-

liaus dalyvauti misijose užsienyje, be to, kartu su kolegomis iš Vokietijos ir Nyderlandų tobulins savo greitojo reagavimo įgūdžius kaip priešakinės rotacinės pajėgos.

Kaip numato apžvalgininkas Fritjofas Jakobsenas, planuojamos permainos gali susidurti su kai kuriais trikdžiais. Jis išskiria tiek lokalų politikų mąsty-mą, tiek galimą jaunimo moralinį ne-pasirengimą ilgesniam tarnybos laikui ir galimiems naujiems mobilizacinio rezervo reikalavimams.

Tačiau „Telemark“ – vienas iš profe-sionaliausių ir didžiausią įdirbį turinčių padalinių – turėtų lengviausiai prisitai-kyti prie naujų pokyčių.

Siekdama iškart atremti galimą Rusijos smūgį, aktyvinus Šiaurės Atlanto sutarties 5-ąjį straipsnį, Norvegija pertvarkys savo pajėgas, daugiau dėmesio skirdama šiaurinių sričių gynybai.

Snl.no, forsvaret.no, nrk.no, dailymail.co.uk, globalsecurity.org nuotr. 27

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

2018 m. Nr. 12

Lietuvos kariuomenės Penktojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulko vadas kpt. Kazys Škirpa ant žirgo. 1920 m.

LIETUVOS KARIUOMENĖJE PSICHOLOGINIŲ OPE-RACIJŲ VIENETAS PRADĖTAS KURTI 2004 METAIS. TUOMETINIAME SPECIALIŲJŲ OPERACIJŲ JUNGI-NYJE (SOJ) BUVO ĮKURTA TAKTINĖ PSICHOLOGINIŲ OPERACIJŲ GRUPĖ. KARIAI PATIRTIES SĖMĖSI IŠ VOKIETIJOS, NYDERLANDŲ SPECIALISTŲ, STAŽA-VOSI JUNGTINĖSE AMERIKOS VALSTIJOSE.

Žvalgybos skyriaus ir priskirta Litera-tūros skyriui. Propagandos dalies spe-cialistai vykdė psichologines operacijas Lietuvoje, okupuotose teritorijose ir artimajame užsienyje. Propagandos da-lis turėjo aiškią struktūrą, organizaciją, iškeltus uždavinius, glaudžiai bendra-darbiavo su Žvalgybos skyriumi bei kitomis institucijomis. Psichologinės ir informacinės operacijos tuomet buvo suprantamos kaip ir mūsų dienomis, tik vadintos propaganda – žodžiu, kuris dar nebuvo įgavęs neigiamo atspalvio, o tuometiniai specialistai vadovavosi principais, metodais bei procedūromis, kurie aprašyti šiuolaikinėse psicho-loginių operacijų doktrinose. Susida-ryti išsamų vaizdą apie to laikmečio psichologinių operacijų suvokimą padės Lietuvos centriniame valstybės archyve rastas paskaitų konspektas, 1939 m. „sustatytas“ majoro Drungos. Konspek-to, parašyto pagal to laikmečio kalbos ir gramatikos taisykles, kalba netaisyta.

Priešo propaganda taikoma kariamsPropagandos reikšmė ir reikalingumas

Žodis „propaganda“ yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio „propagare“ – skiepyti, daiginti, veisti, platinti, išplėsti ir reiškia savo idėjų ir minčių skelbimą kitiems, siekiant įgyti kuo daugiau savo šalininkų. Propagandai panašios yra dvi lygiagretės – agitacija ir reklama. Agitacija dažniausiai vartojama vidaus ir luomų politikoje, iškelti ar smukdyti kurią nors vienaip ar kitaip įsitikinusią žmonių grupę arba paskirą asmenį. Reklama daugiausiai vartojama preky-boje. Propaganda nuo jų skiriasi dides-niu nuoseklumu. Jos tikslas – paveikti viešąją nuomonę. Sumaniai vartojama propaganda, remiama medžiaginiais (materialiniais) ištekliais, yra galingas ginklas.

Jau senovėje propaganda buvo naudojama karo tikslais. Ilgainiui jos reikšmė didėjo. Kryžiaus žygiuose ir Napoleono karuose buvo naudojama propaganda. Mahometo mulos ir vidu-ramžių vienuoliai, pirmieji ginkluoti Koranu, antrieji šv. Kryžiumi ragino visuomenę ir karius kilti į tikybinius karus. Napoleono slapti agentai,

Sausumos pajėgose psicho-loginių operacijų grupė įkurta 2005 metais. „Gru-pės paskirtis – perduoti reikiamą informaciją

vietos gyventojams, pavyzdžiui, platinti spaudinius, per garsiakalbius skelbti reikiamas žinias, rodyti vaizdo me-džiagą. Tai ypač svarbu įvairiose krizių valdymo, taikos stabilizavimo arba pa-laikymo operacijose, tokiose kaip NATO

Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (angl. International Security Assistan-ce Force, ISAF) misijoje Afganistane, kur Lietuva planuoja įkurdinti savo vadovaujamą provincijos atkūrimo gru-pę“, – tuomet grupės veiklą apibūdino plk. ltn. (dabar – brg. gen.) Gintautas Zenkevičius. Tačiau nedaugeliui žino-ma, jog Lietuvos kariuomenėje tai nėra naujovė. Tarpukario Lietuvoje veikė Propagandos dalis, 1920 m. perimta iš

KAIP SUPRATOME PROPAGANDĄ 1939-AISIAIS

Irma Iljina Valotkė

30

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

K A R I O A K I R AT YJ E

agitatoriai anuo metu sėkmingai veikė didžiumoje Europos valstybių.

Didysis karas (I pasaulinis) ypač iš-kėlė propagandos reikšmę. Propaganda įtikino net didžiausius priešininkus, kad ji turi reikšmę ir yra būtina ginklo talki-ninkė. Didžiojo karo metu propaganda ypač buvo išplėsta ir gerai organizuota santarvininkų (anglų / prancūzų pusė). Po karo patys vokiečiai pripažino, kad santarvininkų propaganda galutinai palaužė pavargusį vokietį ir pagreitino Vokietijos pralaimėjimą.

Propagandos vardas vis labiau sieja-mas su karu, kuriame vartojamos visos priemonės, kad tik būtų laimėta. Taigi šis žodis virsta karišku terminu. Karinė propaganda pradedama dar prieš karo veiksmus, kai tarptautiniai santykiai įsi-tempia, kai prasideda politiniai ginčai. Karo metu ji dar sustiprėja. Tada karinė propaganda ima veikti:

1. Savo valstybės viduje.2. Sąjungininkų valstybėse.3. Neutraliose valstybėse.4. Priešo valstybėje.Karinė propaganda viduje (savo vals-

tybėje) stengiasi:a) sujungti tautą;b) sukelti entuziazmą, pasitikėjimą

savimi, didelį norą laimėti;c) sukelti neapykantą ir pasibjaurėji-

mą priešu;d) pabrėžti, išpūsti savo laimėjimus ir

sušvelninti pralaimėjimus;e) sukelti pasitikėjimą ūkine, finansi-

ne ir organizacine tautos galia;f) pateisinti įvairius sunkumus dėl

maisto, žaliavų ir svarbesnių prekių stokos;

g) atremti priešo propagandos puo-limus.

Kiekviena valstybė stengiasi dar taikos metu rasti sąjungininkų, kurie

remtų jos politiką. Ypač svarbūs tie są-jungininkai, kurie remia savo ginklais. Todėl karinė propaganda stengiasi:

1. Sustiprinti ryšius su sąjungininkais.2. Sukelti juose pasitikėjimą.3. Paremti jų propagandą.Neutraliose valstybėse ypač svarbu

laimėti visuomenės simpatiją. Kai kada pasiseka neutralią valstybę įtraukti į karą, todėl tokiose valstybėse stengia-masi:

1. Sukelti pagiežą ir nepalankumą savo priešui.

2. Nuolat įrodinėti jo žiaurumą, pavo-jingumą, barbariškumą.

3. Pateisinti savo veiksmus.4. Aiškinti neutralios valstybės teises

ir pareigas.Bet svarbiausiais karinės propagan-

dos tikslas yra paveikti patį priešą, kelti jame nerimą ir silpninti jo dvasią. Todėl stengiamasi:

31

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

viską iš jų reziduojamo krašto spaudos ir iš jų partijų tarpusavio rietenų bei konkurencijos.

Kariuomenės vadovybę stengiamasi apšmeižti naudojant nepasisekimus fronte, suprantama, kad tokių progų neretai pasitaiko, nes ir geriausia vadovybė ne visada laimėjimais gyvena, bet patiria ir pralaimėjimų. Pralaimėjus paprastai ieškoma kaltininko. Kareivis dalyvavęs mūšiuose, daug prakaito ir kraujo išliejęs, bus suerzintas, sukrės-tas, nepatenkintas. Tokiu momentu priešo agentui-propagandistui dirva veikti labai palanki. Jis paleis gandą, kad kalti vadai, nes jie yra kariuomenės smegenys ir valia. Kariuomenės vadai paprastai yra kaltinami:

1. Vengiantys karo lauko, kad apsau-gotų savo gyvybę, kai tuo tarpu eilinių kareivių žūva tūkstančiai.

2. Norintys pralobti parduodami priešui valstybės plotus, pirkdami kariuomenei netinkamus šaudmenis, maistą.

3. Patys esą svetimtaučiai arba turin-tys svetimtautes žmonas, kurios juos palenkia veikti priešo naudai ir t. t.

Didžiojo karo metu anglai išplatino skrajojančių lapelių, kuriuose vaizduo-jamas Vokietijos kaizeris Vilhelmas II su savo šešiais sūnumis. Visi pasipuošę paradinėmis uniformomis ir ordinais žygiuoja, o šalia daugybė žuvusių kare lavonų, kurių rankos ištiestos į kaizerio šeimą. Apačioje užrašas: „Šeima, kuri nei vieno nario nenustojo“. Kitame lapelyje pavaizduotas Vilhelmas II sėdįs ant aukščiausios kaukolių krūvos, o apačioje parašyta: „Dar vieną lavoną, Didenybe, ir pamatas bus tvirtesnis“.

Pastarojo laiko didžiųjų valstybių po-litikų plačiai per radiją sakomos kalbos dažnai turi tikslą pažeminti nedraugiš-kų valstybių atsakingų vadų autoritetą. Dažnai pasitaiko, kad šnipinėjimo, sabotažo ir diversijos veiksmais priešas stengiasi apkaltinti visai nekaltus parei-gūnus, ypač tuos, kurie priešui nepagei-daujami dėl jų sąžiningumo, akylumo ir drausmingumo. Dingsta slapti kariniai dokumentai, kyla karinėse dirbtuvė-se streikai, išsprogdinami artilerijos sandėliai arba pristatomas kariuome-nei užnuodytas ar sugedęs maistas. Priešas stengiasi paslėpti savo veikimo pėdsakus ir per spaudą, proklamacijas

ir gandų keliu nurodo nepalankius pareigūnus. Agentai stengiasi parūpinti kaltę įrodančių daiktų ir dokumentų, spauda lyg netyčia parodo kryptį, kur tų kaltininkų ieškoti. Jeigu politikos, kariuomenės vadų ir pareigūnų kaltini-mai pasiekę kariuomenę fronte randa pritarimą, tai priešas savo tikslą yra pasiekęs.

Kita dalis puolamosios propagandos taikoma tiesiogiai kariams. Fronte ku-riuo nors būdu išmėtoma proklamacijų su abiejų kariaujančių pusių laimėji-mų arba nuostolių palyginimu. Priešo kariuomenės ir gyventojų nuotaikai drumsti dažnai naudojami padirbti laiškai: kareiviams tariamai iš namų siunčiami laiškai apie žuvusius nuo aviacijos bombardavimų šeimos narius ir gimines, o kareivių namiškiams siunčiami tariami pranešimai iš fronto apie žuvusius artimuosius.

Priešingos pusės gąsdina viena kitą savo galybe, pranašumu, tariamai naujais, dar iki tol nevartotais ginklais, kurie viską sunaikinsią ir kuriems priešingo ginklo nėra. Bet jeigu ir atsiranda naujas ginklas, kaip Didžia-jame kare tankai, jis pasirodo ne toks baisus kaip gąsdinta. Skelbimas apie tariamai ar tikrai blogą ekonominę padėtį dažnai paveikia karius. Fron-to užnugaryje duonos ir kitų būtinų kasdieninių dalykų klausimas visada iškyla ir talkina priešo propagandai. Propaganda ypač išnaudoja priešingos pusės ūkinius sunkumus, ypač maisto trūkumą. Priešui tuomet pradedama įrodinėti, kad kariauti be duonos vis tiek negalės, kad nėra prasmės karą tęsti ir kraują lieti, geriau mesti ginklus ir karą baigti. Ispanijos, Lenkijos ir Suomijos kare laiškais, proklamacijo-mis ir kitais būdais buvo siūloma pasi-duoti į nelaisvę ir su savimi atsigabenti lėktuvus, tankus bei kitokius ginklus už kuriuos bus atsilyginta. Tariami kareivių belaisvių laiškai, kuriuose ap-rašoma, kad belaisviai uoliai globojami, gerai aprūpinami drabužiais ir maistu, per neutralias valstybes išsiunčiami į tėvynę giminėms ir pažįstamiems, kurie tai perduoda iš fronto atostogoms grįžusiems kareiviams ir ligoninėse gydomiems sužeistiesiems. Jie grįžę į frontą pasakodami draugams patirtus įspūdžius kartu papasakoja ir apie tai,

1. Skaldyti priešo valstybės vieningu-mą išnaudojant tautinius, tikybinius, luominius ir politinius skirtumus.

2. Kurstyti vieną visuomenės dalį prieš kitą.

3. Sukelti nepasitikėjimą savo vy-riausybe, įrodinėjant, jog viską daro asmeniniais sumetimais, parsiduoda svetimiesiems, apgaudinėja savo pilie-čius, nesigaili savo tautos kraujo ir t. t.

4. Demoralizuoti priešo karius, kad jie būtų visai neatsparūs, į karą eitų nenoriai, menkai priešintųsi ir blogai kautųsi.

Puolamoji propagandaPuolamoji propaganda naudoja visas

priemones, visiškai nesiskaito su tiesa, nesivaržo jokiais padorumo dėsniais, svarbiausia yra pasiekti savo tikslą. Stengiamasi sukelti priešingos pusės kariuomenėje nepasitikėjimą savo vadais ir valdžios vyrais, įvairiais būdais juos agituoti, skleisti pramanytus gan-dus, išpūsti savo laimėjimus ir priešo nuostolius, gąsdinti dar negirdėtais naujais ginklais, stengtis išpūsti prie-šingos pusės ekonominius sunkumus. Propaganda stengiasi pašiepti, panie-kinti valdžios, mokslo ir visuomenės vyrus, kariuomenės vadus, stengiamasi pažeminti jų autoritetą, kad jie nustotų tautos pasitikėjimo, kad tauta pradėtų abejoti jų darbais, sąžiningumu. Be vadų tauta taptų lyg avių kaimenė, kurią lengva išgaudyti, išnaikinti ir už-grobti jos kraštą. Kariaujančių valstybių laikraščiuose, žurnaluose, specialiose propagandinėse knygose galima dažnai pamatyti priešingos valstybės vyrų karikatūras, nuotraukas iš asmeni-nio gyvenimo, kuriose jie atitinkamai pateikiami, po atvaizdais pridedami atitinkami užrašai, stengiantis juos kuo daugiau pašiepti bei išdergti. Biografija rašoma savotiškai nušviesta, pridaroma privataus gyvenimo nuotraukų, kalboje vartojami priežodžiai, vienas kitas keiksmažodis, aprašomi mėgstamiausi valgymai ir gėrimai, meilės nuotykiai. Iš to išplaukia iškreiptas vaizdas ir pažei-džia aukštos padėties vyro vardą. Tokia medžiaga surenkama per savo kores-pondentus ir savo krašto atstovybes (ambasadas), kurie savo ruožtu surenka

32

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

K A R I O A K I R AT YJ E

kaip gerai jaučiasi belaisviai pas priešą. Tuo ugdoma pagunda kitiems pasiduoti į nelaisvę.

Baigiantis ilgesnį laiką užtrukusiam karui dažnai turi pasisekimą revoliu-cinių kurstymų propaganda. Didysis karas ir baigėsi daugumos karo dalyvių revoliucija. Tuo atveju, kai susiduria didelė valstybė su maža, galima tikėtis didžiosios valstybės pastangų silpnes-nėje valstybėje sukelti revoliuciją arba pastatyti kitą valdžią, kuri priimtų siūlomas taikos arba pasidavimo sąlygas. Revoliucinė agitacija ypač turi pasisekimą tokiose valstybėse, kur yra didelė turtų nelygybė, visuotinis nepa-sitenkinimas valdžia, kur žema kultūra, kur žmonės tamsūs ir skurdžiai gyvena. Tokios tautos kariuomenė yra neatspari priešo agitacijai ir skleidžiamiems gandams.

Viską, kas čia paminėta apibendri-nus, tenka pasakyti, kad puolamoji propaganda kareiviams pasisekimą turi tik tada, jeigu jie bus nesusipratę ir lengvai tikės gandais, priešo agitacija ir nemokės skirti, kur yra tiesa, o kur priešo pikta valia.

Gynimasis nuo priešo propagandosGinamąja propaganda siekiama:1. Ugdyti ir stiprinti kario tautinį ir

pilietinį susipratimą.2. Apginti valdžios, kariuomenės

vadų ir kareivio autoritetą nuo priešo puolimų.

3. Rimtais faktais atremti priešo skleidžiamus gandus ir melą, parodant, kad tai buvo tik priešo darbas.

4. Sušvelninti savo kariuomenės

pralaimėjimų įspūdį.Priešo propagandos ginklas nukreip-

tas į kario dvasią. Todėl pirma su tuo turi kovoti pats karys: jo dvasia ir noras laimėti turi būti nepalaužiami. O tokia ji bus tuomet, kai karys bus sąmonin-gas patriotas, tautiškai ir valstybiškai susipratęs pilietis, žinos, dėl ko ir už ką kariauja. Šie dalykai kiekvienam turi būti skiepijami iš pat mažens šeimoje ir mokykloje, vėliau kariuomenėje, organizacijose ir bet kuriomis kitomis progomis. Karo metu savoji propaganda kario dvasią tik palaiko ir stiprina.

Į priešo propagandos puolimus kariai turi atsakyti nepaliaujamu atkaklumu, ištverme, drąsa, darbais ir pasiryžimu laimėti. Į pagalbą turi ateiti savoji propaganda, apgindama vadovybę ir kareivį, ji turi įrodyti priešo pastangas juos tyčia apšmeižti, o visuomenę ir užsienį suklaidinti ir neigiamai nuteikti mūsų valstybės atžvilgiu.

Priešo paskleista provokacija apie parsidavusią valdžią ir blogą kareivį turi paprastai labai blogas pasekmes.

33

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

Jeigu tai priešas įrodo užsieniui, tuomet apšauktoji (apšmeižtoji) valdžia turi sunkumų ieškodama paskolų, pagal-bos, užuojautos ar skubios sanitarinės Raudonojo Kryžiaus pagalbos.

Ginamoji propaganda ypač turi daug dėmesio kreipti į kovą su priešo mela-gingomis žiniomis ir gandais.

Gandų skleidimas – tai sėkminga priemonė pakirsti kovojančios valstybės nervams. Karas nuo pat pradžios suda-ro labai palankias aplinkybes tikriems ir netikriems gandams plisti. Dabarti-niame kare gandai yra vartojami kaip ginklas, turįs savo išbandytą taktiką bei techniką. Labai svarbu gerai parinkti gandų atakos momentą. Ramus laikas gandų atakai netinka. Daug geriau gandai plinta politinio įtempimo metu, tačiau geriausia dirva gandams plisti ir didžiausia nauda iš jų galima turėti karo metu.

Gandams plisti ypač padeda pralai-mėjimai ar bent tariami pralaimėjimai fronte. Tai įsidėmėtina mums, nes pačioje karo pradžioje laukiame ne lai-mėjimų, ne žygių į priešo teritoriją, bet smulkių priedangos dalinių stabdomųjų kautynių, kurios eilinių piliečių akyse gali atrodyti kaip pralaimėjimas.

Didėjant karo įtempimui, gandams darosi vis palankesnė dirva. Ypač daug liūdnų žinių iš fronto praneša ir išplatina sužeistieji. Jie jau vien savo pasirodymu, savo kančiomis kankina nervus tų, kurių brangūs asmenys kau-nasi fronte. Labai dažnai net narsiam kariui, kai jis būna sužeidžiamas, fron-tas ima rodytis daug baisesnis, negu iš tiesų yra. Taigi, sužeistieji beveik visuomet pasakoja tik apie pralaimėji-mus. Žinoma, būna išimčių, kai kurie pasveikę tuojau vėl prašosi į frontą. Bet tai išimtys – nepaprastai tvirtų nervų, narsūs ir atsidavę žmonės.

Užnugario nuovargis jau pasireiškia po kelių karo savaičių. Užnugaris turi sunkiai dirbti, nes visi geriausi artojai, darbininkai, valdininkai fronte. Pirmiau-siai pasijunta apvilti tie, kurie tikėjosi greito ir garbingo laimėjimo. Rėksniai, kurie karo pradžioje pirmieji ima rėkti, kad priešą kepurėmis užmėtysią, pirmie-ji pradeda šnabždėti, kad nieko nebus, kad priešas yra neįveikiamas.

Žmonės pradeda reikalauti tikslių žinių iš fronto. Tačiau niekada nebus

tokios vadovybės, kuri skelbtų visą teisybę, kas dedasi fronte. Tai būtų paslapčių išdavimas priešui. Taigi karo vadovybė skelbia tik tas žinias, kurios žinomos ir priešui: kokie miestai ir kaimai užimti, kur ir kokios kautynės įvyko ir t. t. Politiniai sumetimai taip pat reikalauja vieną kitą politinės srities dalyką nuo visuomenės slėpti.

Žinių ištroškusi visuomenė valdiškais pranešimais nebesitenkina. Žinių badą išnaudoja priešų agentai, padedami nesusipratusių piliečių. Kaip didžiausią paslaptį jie paskelbia vienam kitam piliečiui apie tariamą pralaimėjimą, įvykusį „dėl vadų kaltės“. Nesusipratęs pilietis perduoda žiną kitam ir greitai visas kraštas apie tai tekalba. Ban-dant nesąmoningus gandų skleidėjus drausminti, girdimas atsakymas: „Visi žvirbliai apie tai čirška“. Priešas skleis-damas gandus žino, ko siekia. Geriau-sias būdas pakirsti kovotojų nervus yra sunaikinti pasitikėjimą vadais. Kai kareivis ir pilietis pradeda įtarinėti savo vyriausybėje ir vadovybėje esant parsi-davėlių, jokio noro kariauti nebelieka. Visuomenė pradeda misti gandais. Mums, lietuviams jau ir taikos metu ne vieną tokią gandų ataką yra tekę išgyventi. Neliko turbūt Lietuvoje nei vieno veikėjo, apie kurį priešo agentai įtampos laikotarpiu nebūtų prikalbėję visokių dalykų. Mes girdėjome apie ta-riamas aukštų asmenų vagystes, sukty-bes, ištvirkimą, svetimtaučių protegavi-mą ir t. t. Tokį įspūdį stengiasi sudaryti priešo agentai, kad žmonėse sumažėtų pasiryžimas ginti savo kraštą.

Nepriklausomybės karų metu gandų atrodė esą mažiau, nors Lietuvoje tuomet buvo visokių politinių iškrypė-lių ir įvairios rūšies valstybės priešų. Į aukštas vietas, pasinaudodami suirute, daug įtartinų asmenų buvo įkopę. Bet palyginti gandų buvo ne tiek daug. Tai suprasti nesunku, be kai kurių psicho-loginių priežasčių daug reiškė tai, kad Nepriklausomybės karų metu mūsų priešai neturėjo visapusiškai veikiančių II skyrių (žvalgybos), kurie mokėtų sistemingais gandais nuodyti mūsų nervus. Dabar visų valstybių II skyriai yra labai gerai sutvarkyti, iš to galima pasidaryti tinkamas išvadas ateičiai.

Kova su gandais ir priešo propagan-da – priešgandinės apsaugos reikalas.

Pagrindinis darbas tokioje apsaugoje, be abejo, turi tekti valstybės propagan-dos aparatui. Tam darbui turi būti ren-kami geri, idealistai žmonės, dirbantys be atlyginimo. Gandų rinkimo darbą jie turi dirbti slaptai. Jiems turi priderėti tautos pagarba ir padėka. Propagandos aparato centre turi būti vedamas gandų pasirodymo bei išplatinimo dienraštis, turi būti ieškoma gandų priežasčių, jos turi būti kariams išaiškinamos.

Karinės propagandos organizacija ir priemonės

Didžiojo karo metu propagandos organizacija arba sutapo su kariuome-nės štabų II skyrių veikla, arba jiems priklausė, arba buvo atskirai įkurtos įstaigos, kurios bendradarbiaudamos su II skyriais savo veikimui plėsti nau-dojasi dar taikos metu sudarytais šnipų tinklais. II skyrius numatydavo, kuriais momentais ir laikotarpiais kokie gandai turėjo būti paskleisti. Propagandos įstaiga turėdavo numatyti priemones ir lėšas, kuriomis tie gandai turėjo būti paskleisti ir įdėti reikiami straipsniai savo ir užsienio spaudoje. Jeigu tam reikalui turėjo būti panaudotos kariškos priemonės, lėktuvai ar specialūs arti-lerijos sviediniai, tai jomis pasirūpin-davo patys II skyriai. Iki Didžiojo karo kultūrinės propagandos meistrai buvo prancūzai, bet puolamosios propagan-dos metodai, kurie karo metu vaidina svarbesnį vaidmenį, jiems buvo nauji ir neįprasti. Todėl prancūzai savo karinę propagandą organizuoti pavėlavo. Ang-lai, pajutę karinės propagandos pavojų, griebėsi centralizuoti ir stiprinti savo propagandą ir pasiekė gerų rezultatų, paveikė ir Jungtines Amerikos Valstijas.

Šių dienų karas (II pasaulinis) pra-sidėjo su tvirta karinės propagandos organizacija. Visur juntama jos įtaka. Be abejo, ji suvaidins svarbų vaidmenį. Tačiau dabar apie ją konkrečiai kalbėti negalima, nes jos vaidmuo, reikšmė, or-ganizacija ir metodai galutinai paaiškės tik po karo. Dabar karinė propaganda vadovaujasi dar Didžiojo karo patyri-mais ir metodais.

Kaip kultūrinės propagandos prie-monės yra vartojamos: laikraščiai,

34

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

K A R I O A K I R AT YJ E

brošiūros, mokslinės knygos, atsišau-kimai, lapeliai, žemėlapiai, atvirukai, diplomatų derybos, vyriausybės narių ir aukštų dvasininkų kalbos, teatras, filmai, menininkų kūriniai ir samdomi gandų skleidėjai. Spauda yra galinga propagandos priemonė. Didžiojo karo metu vokiečiai, prancūzai ir anglai turė-jo specialius propagandinius laikraš-čius. Ypatingai daug jų turėjo vokiečiai. Jie okupuotuose kraštuose per savo „Karo spaudos tarnybą“ propagandos reikalams leido per 25 laikraščius sveti-momis kalbomis.

Spausdintos propagandos priemonės karius pasiekdavo arba tiesioginiu keliu išmėtant fronte proklamacijas, arba per gimines ir pažįstamus, kurie slaptais keliais gaudami specialiai užsienyje leidžiamų, tariamai savų leidinių išskai-tytas žinias perduodavo atostogaujan-tiems ir besigydantiems kariams, kurie jas nugabendavo į frontą.

Techninės karinės propagandos skleidimo priemonės yra šios: radijas, lėktuvai, specialūs artilerijos sviediniai ir kt. Radijas šiuo metu įgijo ypatingą reikšmę. Visos didžiųjų vyrų kalbos savo tautai ir pasauliui yra transliuo-jamos per radiją. Ispanų nacionalistai pilietinio karo metu turėjo net „radijo generolą“. Lėktuvais Didžiojo karo metu fronte ir užfrontėje buvo mėto-mos proklamacijos. Ir visuose po to įvykusiuose karuose ši priemonė buvo naudojama.

Ir naujam karui prasidėjus ne tik ėmė griausti patrankos, tratėti kulkos-vaidžiai, bet ir sušlamėjo popierius. Pirmomis karo dienomis laikraščiai stambiomis raidėmis skelbė: „Vokieti-joje anglai išmėtė 6 milijonus atsišau-kimų“. O atsišaukimai yra ne kas kita, o propagandos priemonė.

Iš viso kas čia buvo pasakota, galima pastebėti, kad priešo propaganda išnaudoja visas priemones ir galimybes, kuriomis galėtų prasiskverbti į kitos valstybės organizaciją, piliečio ir kario sielą, stengiasi drumsti valstybės gy-venimą ir privesti prie visiško suirimo. Kas po to seka, kiekvienam aišku – tai pavojingas ginklas. Todėl karys, steng-damasis atsispirti techniniam priešo ginklui ir fizinei jėgai, neturi užmiršti savo dvasią padaryti atsparią priešo propagandai. Ypač nedidelės valstybės

piliečiui ir kariui reikia būti šia prasme pasiruošusiems, nes didžiųjų kaimynų malūnas neatsparų mažąjį greitai gali sumalti, kai tuo tarpu nedidelis, bet pa-kankamai kietas daiktelis ir pro girnas gali pereiti ne visai sumaltas ir girnas gerokai apgadinti. Reikia įprasti kritiš-kai vertinti iš svetur skleidžiamas žinias ir karo metu kantriai kęsti vis sunkė-jantį gyvenimą. Gandų nešiotojus reikia atiduoti į civilinės ar karinės valdžios rankas. Kariuomenės vadas gen. Rašti-

kis yra pasakęs: „Sunkiu metu visiems tautiečiams labai svarbu išlaikyti šaltus nervus. Svarbu todėl, kad šalti nervai ir sveikas protas mums dabar ir ypatingai ateityje bus labai reikalingi.“

Šaltinis: [Paskaitos konspektas] Karinis valstybės rengimas. Gen. V. Bulvičius; Karinė propaganda.

Mjr. P. Jakšto. 1939 m. paskaitą iš turimos medžiagos sustatė mjr. Drunga.

Parengta bendradarbiaujant su Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų mokymo ir kovi-nės paramos centru

Srž. sp. Ievos Budzeikaitės ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr., Lietuvos centrinio valstybės archyvo iliustr. 35

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

FOTOREPORTAŽAS

36

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

ŠIMTMEČIO PARADAS

37

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

38

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

39

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

40

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

41

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

42

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

43

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

44

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

Srž. sp. Ievos Budzeikaitės, vyr. eil. Michail Lysenko, Alfredo Pliadžio, Povilo Stankūno nuotr.

45

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

VA L I A P R I E Š I N T I S

PARTIZANŲ KALĖDOS Dalius Žygelis

Aldona Vilutienė

KALĖDOS – YPATINGAS METAS, KAI PAKYLI VIRŠ KASDIENYBĖS, KAI ŠVIESOS SUGRĮŽIMĄ PASITINKI SU MEILE IR PAGARBA... KALĖDOS – TAI STEBUKLAS, SIDABRINIS VAKARĖS ŽVAIGŽDĖS SKAMBĖJIMAS IR TYLI, TYLI NAKTIS, SAVO TYLOJE SLEPIANTI PA-SLAPTĮ APIE ŽMOGŲ, JO DIDYBĘ IR MENKUMĄ, APIE VISADA GYVĄ VILTĮ RYTOJ BŪTI GERESNIAM, TEISIN-GESNIAM, TOBULESNIAM, NEI BUVAI VAKAR... KALĖ-DOS – TAI DIEVO GIMIMAS MUMYSE, TAI KŪDIKĖLIO,

DIEVO SŪNAUS, ATĖJIMAS Į MŪSŲ GYVENIMĄ. KALĖDOS – TAI LAIKAS, KAI VISI – ŠEIMA, GIMINĖ – GALI SUSĖS-TI PRIE VIENO STALO IR PASIDALYTI MALDA, ŠILUMA, ATEITIES VILTIMI. KAI ĮVYKSTA VIRSMAS, PRIPILDANTIS ŠIR-DIS GERUMO, MEILĖS, TVIRTUMO, RYŽTO IR AUKŠČIAUSIOJO PALAIMOS. MINTYS NUKRYPSTA Į POKARĮ...

N eliūdėk, motule, kad prie Kūčių staloŠiemet viena vieta pasiliks tuščia,

Ir nelauš plotkelės iš tavo rankutėsTas, kurs pernai laužė ir dar buvo čia.

Tuščioj mano vietoj dėki eglės šakąIš to pat eglyno, kuriam gyvenau.Ir uždeki šventą Kūčių stalo žvakęTu tai padarysi, aš tikrai žinau.

(Ištrauka iš partizanų dainos)

46

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

1945 m. Tauro apygardaKūčių vakarą užklydo pas mus

Kardas, Uosis ir Miškinis kartu su-laukti Dievulio gimimo mūsų „šei-mos“ ratelyje. Pas mus jie pasirodė, kai buvom bebaigią ruoštis vakarui. Jie buvo apšarmojusiais antakiais, nuo šalčio įraudusiais skruostais. Visų apranga buvo pusiau karinė: ilgi auliniai batai, kariškos kelnės ir milinės, rankų darbo šilti megz-tukai ir specialios partizaniškos zuikinės ar lapinės kepurės. Prie visos aprangos nelabai derinosi vien civiliniai švarkai. Jų atlapuose buvo įsegti maži paveikslėliai, kurių vienoje pusėje buvo Sopulingoji Marija, o kitoje – Švč. Jėzaus širdies atvaizdas. Paveikslėliai buvo iš abie-jų pusių padengti celiulioze, kurios kraštai apmėtyti tautinių spalvų raizginiu.

Viršum milinių visi juosėjo plačius diržus su perpečiais. Prie diržų ka-bojo šovininės ir šovinių atsarginiai krepšiai, granatos ir pistoletai. Kie-kvienas turėjo po kasetę ir žiūronus. Pagrindiniai ginklai buvo visų vieno-di – rusiški automatiniai šautuvai.

Prie kuklaus Kūčių stalo nuotaika pritiko pergyvenamam momentui. Jau septinti metai, kai besikeičian-čių okupantų naikinama tauta su vis labiau sukaustytomis skausmo širdimis meldė užgimstantį Išgany-toją greičiau priartinti mūsų prarastą laisvę ir nepriklausomybę.

Ši taikos ir ramybės šventė mums buvo dar tuo skaudesnė, kad joje dalyvavom išmesti už įstatymo ribų, išbraukti iš gyvenimo ir Dievo pa-galbos buvom labiau reikalingi negu bet kada, nes buvome persekiojami pikčiau už laukinius žvėris. Ir vien dėl to, kad nebuvo nusilenkta prieš okupantą, neišduotas savo sąžinės balsas bei neišniekinti savo dvasios švenčiausieji jausmai; vien dėl to, kad norėjome būti laisvi ir matyti laisvą savo tautą.◆ ◆ ◆Viesulas su dauguma savo kuopos

vyrų Kūčias praleido kartu. Kelios dienos prieš tai numatytoje vietoje buvo pristatyta maisto, konfiskuoto

Vienas labiausiai žinomų Lie-tuvos laisvės kovotojų – partizanų – Juozas Lukša, 1948–1949 m. mokydamasis

žvalgybos mokykloje Prancūzijoje, rašė memuarus. Šie jo atsiminimai – dar iš visai neseniai pergyventų laikų: oku-puota ir pavergta Lietuva, partizanų pa-sipriešinimas, kautynės, žūtys, draugų netektys. Rašė jis ir apie labai jautrius dalykus – šeimą, jos šventes ir ypatingą artimųjų ilgesį, ypač tada, kai nebūdavo galimybės būti kartu.

„Kaip kiekviena diena pavergtoje Lietuvoje, taip ir Kalėdos neapsieida-vo be kraujo praliejimo. Per šventes bolševikai ypatingai aktyvūs. Jiems buvo aišku, kad kiekvienas partiza-nas švenčių proga, lietuviškų papro-čių vedamas stengdavosi aplankyti savo šeimą, pajusti šventišką šilumą jaukioje artimųjų aplinkoje. Partizanų vadovybė, žinodama bolševikų tikslus, išleido įsakymą, draudžiantį kovo-tojams lankyti savo šeimas didesnių švenčių progomis. Betgi pasitaikyda-vo, kad partizanai prasilenkdavo su šio įstatymo vykdymu ir savo šeimų ilgėdamiesi rizikuodavo gyvybe“, – rašė Juozas Lukša-Daumantas savo prisiminimuose „Partizanai už geležinės uždangos“.

Apie tai rašoma ir Labūnavos bokš-to tragedijos liudininkės Onos Derbu-tienės, ir žurnalo KARYS talkininkės, Tauro apygardos partizanų ryšinin-kės, Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus įkūrėjos Aldonos Vilutienės prisiminimuose bei jos kūriniuose.

Kas gi, jei ne autentiški tų laikų kovotojų memuarai ir įrašai die-noraščiuose šiandien mums gali geriau perteikti tą žiemos didžiųjų švenčių – Kūčių ir Kalėdų – laukimo nerimą, norą jaukiai būti kartu ir, deja, neatsitiktinai, dažniausia per šventes, užklupdavusias negandas – kautynes, persekiojimus, žūtis... Taigi, KARIO skaitytojų atidai – ištraukos iš Juozo Lukšos, Aldonos Vilutienės ir Onos Derbutienės prisiminimų.

Juozas Lukša-Daumantas, 1948–1949 m. rašydamas prisiminimus, dėl visiškai suprantamų

priežasčių neminėjo savo bendražygių –

Lietuvos partizanų, jų ryšininkų ir

rėmėjų – tikrųjų vardų ir pavardžių. Kartu

su šio straipsnio bendraautore, buvusia

Tauro apygardos partizanų ryšininke

Aldona Sabaityte-Neužmirštuole

(Vilutiene), pabandėme nustatyti, kas

buvo tie kovotojai, kurių tik slapyvardžiai

minimi J. Lukšos tekstuose.

Juozas Stravinskas-Kardas (dešinėje)

Uosis – Algirdas Varkala, vėlesni slapyvardžiai – Žaliukas, Daumantas.

Partizanų gretose nuo 1944 m. gruo-

džio. Nuo 1945 m. gegužės Prienų

būrio vadas, nuo 1945 m. lapkričio

1 d. – Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės štabo viršininkas, nuo

1946 m. rugpjūčio – Geležinio Vilko

rinktinės vadas. Žuvo 1948 m. kovo

mėnesį Prienų rajone.Kardas – Juozas Stravinskas. Lietuvos

kariuomenės jaunesnysis leitenantas,

Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokyto-

jas. Partizanų gretose nuo 1944 m.

rudens. Nuo 1945 m. rugsėjo – Tauro

apygardos Geležinio Vilko rinktinės

vadas. Žuvo 1946 m. birželio 7 d. Pagražio miške.Miškinis – Antanas Stravinskas. Partizanų gretose nuo 1945 m., Prienų

būrio partizanas, Geležinio Vilko rink-

tinės vado Kardo brolis. Žuvo 1946 m.

kovo mėnesį Šilavoto valsčiuje.

47

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

VA L I A P R I E Š I N T I S

iš komunistinių pareigūnų ir surinkto aukų būdu. Prie Kūčių stalo radosi svečių iš kaimyninių dalinių ir partiza-nų artimųjų. Malda, giesmė, plotkelės laužimas, linkėjimai, prisiminimai apie artimuosius, išėjusius Amžinybėn ar ken-čiančius nesvetingoje Sibiro že-mėje. Atsargumo užsimiršimas, siekimas nepasiekiamo, visiškas atsipalaidavimas bendražygių tarpe ir likimo brolių lankymas kituose daliniuose.

Pirmosios Kalėdų dienos naktį Viesulas, Tigras ir Gaidys išvyko aplankyti švenčių proga kaimyninį dalinį. Pasiekę Pašvenčio kaimą

ir toliau tiksliai nežinodami kelio, užsuko pas ūkininką Z. pasiteirau-ti. Šis lietuvišku įpročiu partizanus pasodino už kalėdinio stalo ir pradėjo vaišinti.

Partizanus, einančius į šią sodybą, pro gretimo kaimyno praskleistas

langų užuolaidas kažkas stebėjo. Tigrui atrodę, kad tai uniformuotas rusas, bet Viesulas su Gaidžiu tai nuginčiję. Savo nepastabumo tą vakarą jie vos neapmo-kėjo savo galvomis.

Laimė, pas šį ūkininką jie ilgai nesi-vaišino. Per dvidešimt minučių vaišės buvo baigtos. Partizanai jau ruošėsi eiti į lauką, kai prie durų kažkas susiba-ladojo. Šeimininkui teiraujantis, kas beldžiasi, niekas į klausimą neatsakė, tik dar įsakmesniu balsu liepė atidaryti duris. Kalbėjo lietuviškai, bet balsas buvo nepažįstamas.

Partizanai pasiruošė ginklus. Gaidys ir Viesulas turėjo tik pistoletus. Gi atsargusis Tigras buvo ginkluotas vokišku MG 36 kulkosvaidžiu. Jis buvo vienintelė partizanų trijulės pajėga ir viltis.

Tigras šeimininką paprašė pasitrauk-ti nuo priemenės durų ir pats su kul-kosvaidžiu užėmė šias pozicijas. Kieme, už kelių metrų nuo durų, jis pastebėjo ginkluotus bolševikus. Nieko nelaukda-

Viesulas – Vytautas Marčiulionis.

Partizanų gretose nuo 1944 m. rudens, Prienų būrio partizanas. Nuo 1945 m. vasario – Viesulo būrio,

vėliau – Geležinio Vilko rinktinės Viesulo (vėliau – Gedimino) kuopos

vadas. Žuvo 1946 m. liepos 25 d. Margininkų kaime.Tigras – Juozas Baltrušaitis. Partizanų

gretose nuo 1945 m. pavasario, V. Senavaičio-Žaliavelnio būrio partizanas. Nuo 1946 m. – Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės

Algirdo kuopos vadas. 1947 m. vasarą

paskirtas apygardos štabo Ryšių poskyrio viršininku; 1948 m. balandį –

Geležinio Vilko rinktinės vadu. Žuvo 1949 m. liepos 23 d. Veiverių

valsčiaus Kuprių kaime.Gaidys – Justinas Kavaliauskas. Tauro

apygardos Geležinio Vilko rinktinės

Viesulo kuopos partizanas. 1946 m.

liepos 9 d. suimtas, nuteistas 20 m.

lagerių ir 5 m. tremties.

Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Apynio kuopos partizanai. Fotografuota 1947 m.

48

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

mas jis truktelėjo iš savo kulkosvaidžio.Iš lauko atsakė automato serija.

Ją paleido prie durų stovėjęs Prienų NKGB tardytojas kpt. Arkadij Kruglov. Tigras atsakė nauja kulkosvaidžio se-rija. Išbaigtas kaspinas buvo pakeistas kitu. Dabar Gaidys paleido šviečiamo-siomis kulkomis. Atidarė duris į kiemo tamsumą. Tigras paleido dar vieną seriją. Iš rusų pusės neatsakė nei vienas šūvis, tik kieme girdėjosi rusiškas sužeistojo keiksmas. Vyrams išvirtus į kiemą šūvių dar vis nesigirdėjo. Gaidys apsiginklavo automatu, paimtu iš nukauto Kruglovo. Tik dabar iš šiaudų kūgio pasipylė keletas automatinių se-rijų, Tigrui lietė blauzdą. Šis užpykęs su kulkosvaidžiu patraukė į kūgį. Ruskeliai nutilo ilgam.

Po susišaudymo trijulė pėsčiomis patraukė tolyn.

1946 m. Kęstučio apygardaLabūnavos dvaras istoriniuose šalti-

niuose minimas nuo XVI amžiaus. Nuo seniausių laikų jo teritorijoje yra išlikęs bokštas su storomis 1 metro storio ir 6 metrų aukščio mūro sienomis. Neži-noma, kada ir kokiam tikslui bokštas buvo pastatytas, bet aišku, jog jis buvo statomas taip, kad tiktų gynybai – sto-rose pirmo aukšto sienose yra siauros šaudymo angos. Jų viduje buvo trijų aukštų patalpos.

Pokario metais šiame bokšte gyveno dvi šeimos: trečiame aukšte – Šimkūnų šeima, o antrame – Derbutų. Gyveno skurdžiai, nes šeimų maitintojams – Jonui Šimkūnui ir Baliui Derbutui – reikėjo dirbti vietiniame Labūnavos kolchoze. Į bokštą apšilti, išsidžiovinti drabužius ir sužinoti, kas dedasi apy-linkėse, ateidavo artimiausių apylinkių partizanai. J. Šimkūnas ir B. Derbutas buvo aktyvūs jų rėmėjai. Daugumą par-tizanų jie pažinojo, nes visi buvo kilę iš tų pačių vietų.

Labūnavos apylinkėse veikė Jono Žilinsko-Tėvo partizanų būrys, kuris tuo metu priklausė Kęstučio apygar-dos Povilo Lukšio rinktinei. 1946 m. gruodį valgyti Kūčių vakarienę ir švęsti Kalėdas partizanai ir sutarė pas savo rėmėjus Labūnavos bokšte.

Bokšte tuo metu gyvenusi Ona

Derbutienė pasakoja: „Kūčių rytą buvau nuėjusi į dvarą parsinešti pieno ir pamačiau du rusų kareivius. Grįžusi pasakiau vyrui. Jis sunerimo, norė-jo atšaukti susitarimą su partizanais dėl Kalėdų. O Šimkūnas manė, kad kareiviai tik praėjo pro šalį. Mano vyras ir Šimkūnas ilgai svarstė, kur valgyti Kūčias. Išgirdau paskutinius Šimkūno žodžius: „Eisiu ir pasakysiu, kad čia““.

Kūčių vakarą, apie šeštą valandą, Labūnavos dvaro bokšte susirinko partizanai: būrio vadas Jonas Žilins-kas-Tėvas, jo pavaduotojas Zenonas Ala-burda-Patėvis, Jonas Gulbinas-Lašiukas ir Vladas Juškevičius-Kukutis, taip pat IV rajono vadas Aloyzas Dalbokas-Imperato-rius. Kartu buvo ir partizanų ryšininkai Antanas Muralis-Vingis, Ona Kaspe-ravičiūtė-Vyturėlis, Zenono Alaburdos seserys Onutė, Elytė ir Marytė, iš Pane-vėžiuko atvažiavęs Onutės Alaburdaitės sužadėtinis Kazys Sokas ir Felicijos Šimkūnienės sesuo Verutė Krivickaitė. Visi buvo sužvarbę, sušalę. Jų namai –

atviras dangus. Trynė rankas, buvo patenkinti, kad sutiks Kūčias kaip visi žmonės. Pakvipo atšylančiais ginklais, vėju dvelkiančiais drabužiais. Nepai-sant nuolatinės įtampos ir nė akimirkai neatsitraukiančios mirties grėsmės, netekus savo gimtųjų sodybų, jų širdys linko prie džiaugsmo – buvo užkre-čiamai linksmi ir drąsūs. Juokaudami vyrai paėmė iš mūsų stalą ir nunešė į trečią aukštą pas Šimkūnus, kur buvo sutarta valgyti Kūčias. Su Šimkūniene ir jos seseria Kūčių stalui buvome viską paruošusios.

Vakarienei vadovavo vyrai. Susė-dus prie stalo, paskelbė tylos minutę žuvusiems atminti. Vienas jų perskaitė maldą, padalijo kalėdaičius. Pradėjome vakarieniauti. Jokių gėrimų nebuvo. Minėjo žuvusius draugus, kalbėjo apie ateities perspektyvas. Vyrai, tarytum ištroškę vandens briedžiai, gaudė iš anapus geležinės uždangos kiekvieną vylingą žodį, komentavo jį. Guodėsi, kad kitais metais galbūt kiekvienas

Labūnavos dvaro bokštas. Fotografuota 1940 m.

49

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

Kol neišaušo, vyrai nutarė bandyti iš apsupimo prasiveržti. Sutarė, kad mano vyras staiga pravers duris, o Jonas Žilinskas mes granatas ir prasiskins kelią. Tačiau, vos pravėrus duris, nuo kulkų spiečiaus krito Jonas Žilinskas, o mano vyrui sužeidė ranką.

Išaušus prasidėjo kautynės. Moterys sugulė ant grindų, o vaikus pridengė pagalvėmis. Pro išdaužytus langus švil-pė kulkos, atšokdamos nuo sienų krito ant mūsų. Girdėjosi keiksmai, rusiškos komandos, lietuviškai ir rusiškai šaukė pasiduoti. Tačiau partizanai gynėsi, šaudė ir prie bokšto neprisileido. Taip šaudėsi apie penkias valandas. Mažos

Kūčias švęs savuose namuose, su savais, be ginklų, be baimės ir laisvoje Lietuvoje. Traukėm iš po staltiesės smilgas – jei trumpą ištrauksi, tuoj sugrįši, jei ilgą – dar ilgai būsi be namų. Jaukioje šilumoje niekas nenujautė, kad virš mūsų kaupiasi tamsūs, grėsmingi debesys.

Pavalgę su vyru grįžome į savo kampą antrame aukšte. Sumigome. Paryčiui kažkas stipriai, nedraugiškai pasibeldė į duris. Širdį nusmelkė nelaimės nuojau-ta. „Milicija“, – išgirdome. Neleidome. Vaikai miegojo. Mes sėdėjome ant lovos ir verkėme. Tylėjome. Nors apie mirtį nieko nekalbėjome, bet žinojome, kad ji čia pat ir kad praleidžiame pasku-tines valandas. Pradėjome svarstyti; kaip išgelbėti vaikus. Kai pradėjo aušti, vėl stipriai pasibeldė. Prie durų nuėjo Šimkūnas. Durų neatidarė. Įsitikino, kad rusų daug. Vyrai ruošėsi gynybai, tikrino ginklus. Mums su vaikais liepė persikelti į trečią aukštą, nes iš antro patogiau gintis. Nešiau mieguistus vaikus į viršų.

Dešinys – Kazys Pinkvarta. Lietu-

vos kariuomenės viršila, kovinės

patirties įgijo Rytų fronte. Vienas iš

Geležinio Vilko rinktinės kūrėjų. Nuo

1945 m. rudens – Kęstučio kuopos

vadas. 1948 m. paskirtas 54-osios

kuopos vadu. Žuvo 1949 m. birželį

Skirptiškės kaime.Papartis – Vytautas Gudynas.

Partizanų gretose nuo 1945 metų.

Kazio Pinkvartos-Dešinio vado-

vaujamos kuopos II būrio vadas.

Žuvo 1947 m. vasario 5 d. Išlaužo

valsčiaus Gražučių kaime.

Kazys Pinkvarta-Dešinys

Neatpažintas Vyčio apygardos partizanas.

50

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

VA L I A P R I E Š I N T I S

ir šitokios Kūčios atitiko lietuviškus papročius. Vietą pasiūlė antrojo būrio vadas Papartis. Prie bendro stalo buvo pakviestas ir rinktinės štabo adjutantas Tigras.

Šeimininkai, Paparčio vyrai, numaty-toje sodyboje Skardupio kaime (Kūčių vakarienė buvo valgoma Juočių sody-boje Prienų valsčiaus Skardupio, o ne Skardupių kaime, – aut. past.) atsirado sutemus. Tigras su Dešiniu ir kitais partizanais pasiekė nurodytą vietą tik apie dešimtą valandą nakties. Paskyrus dvi poras sargybai, visi po trumpos maldos susėdo kūčiauti. Sveikinantis visiems per rankas ėjo laužomos plot-kelės. Apie Kalėdų eglutę neminima, ji visą laiką su partizanais buvo miške.

Antroji sargybos pamaina pranešė, kad išilgai kaimą pastebėjo traukiant išsidėsčius dvidešimt bolševikų. Parti-zanai skubiai paliko apkrautus stalus ir pasiruošė kautynėms. Trauktis neatro-

dė tikslinga, nes nuo baudėjų nebuvo galima paslėpti pėdsakų sniege.

Jie skubiai pasidalino į du kautynių skyrius. Vienam vadovauti pasiėmė De-šinys, o kitam – Tigras. Vienas skyrius pasiliko vakariniame kaimo pakraštyje, o kitas skubiai persimetė į rytinį. Prisi-leidus bolševikus iki reikiamo atstumo, buvo paleista ugnis. Bolševikai sumišę pradėjo trauktis. Partizanai, sudarę pusės apsupimo stangrų žiedą, skynė bebėgančius ivanus.

Nuviję rusus apie pora kilometrų, partizanai grįžo atgal, pasiėmė staltiesę už keturių kampų su Kūčių stalo liku-čiais ir išėjo į mišką.

Gimstantį Dievulį jie sutiko kelmynėj.

1947 m. Tauro apygardaGruodis. Išlandžių kaime, Grebliko

sodyboje, ant tvarto įrengtoje ir gerai

pertraukėlės ir vėl serijos iš naujo.Pagaliau bokšte šūviai nutilo.

Galvojome, kad visi žuvo. Atėjusi iš antro aukšto Alaburdaitė pasakė, kad pasibaigė šoviniai. „Pasilikome tik po vieną sau...“

Nutilus šūvių salvėms vienuolika žuvusiųjų kūnų išniekinti gulėjo Kėdai-nių MVD kieme. Vėliau slapta sumesti į žvyrduobes. Kažkas užkalė išmuštus bokšto langus ir atėjo ilga, kurčia pri-verstinė tyla. Tik žmonės pakuždomis ilgai kalbėjo ir kalbos ėjo iš lūpų į lūpas, kaip šv. Kalėdų dieną, tarsi Pilėnuose, didvyriškai kovėsi Lietuvos partizanai.

1946 m. Tauro apygardaDešinys su savo kuopos vyrais nutarė

1946-ųjų Kūčių vakarą ir Kalėdas švęsti kartu. Taip atrodė daug saugiau, negu leisti paskiriems kovotojams Kalėdas sutikti kas sau ar pas savo artimuosius. Partizanai jautėsi viena šeima, todėl

Žemaičių apygardos partizanų pogrindinis leidinys „Malda girioje“ 1950 m.

51

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

Ir žiema tokia žvarbi, ir bunkeryje taip šalta...

II būrio vadas Juozas Karašaus-kas-Liepa, petys į petį su lietuvių partizanais prieš sovietus kovojantis austras Oskar Iling-Oskaras, Juozas Navickas-Liūtas ir Juozas Svinkū-nas-Šamas, perdienoję ir jausdami kažkokį nerimą, nutarė Kūčias valgyti kitur. Tik ilgai sodybos savininkų Šeštakauskų įkalbinėti pasiliko.

Gruodžio 23-iosios ankstų rytą šei-mininkas „išvyko į malūną“, o sovietų kariuomenės būrys apsupo sodybą, kurioje Kūčių vakaro laukė partizanai. MGB’istai su stribais, garsiai rėkdami rusiškai ir lietuviškai, siūlė pasiduoti. Atsakymas buvo aiškus: „Už Tėvynę

kovojom, už ją ir žūsim! Mirtis okupantams!“ Ir serija iš kulkos-vaidžių. Tada stribai padegė tvartą, kuriame buvo įsitvirtinę partiza-nai. Šie bandė prasiveržti. Būrio vadas J. Karašauskas-Liepa buvo sunkiai sužeistas, suimtas, žiauriai kankinamas, nuteistas ir išsiųstas kalėti į Mordovijos lagerius. Ten tremtyje jis ir mirė 1963 metais.

Vietoj svajoto švenčių stalo –

užmaskuotoje slėptuvėje gydomas sunkiai sužeistas Tauro apygardos, Vytauto rinktinės partizanas Vitas Čėpla-Uosis – vienas iš penkių brolių Čėplų partizanų. Jo aplankyti ir kartu praleisti šv. Kalėdų atvyko brolis Stasys Čėpla-Vilkas, kad būtų saugiau, kartu su kovos draugu Vincu Bubniu-Boksu. Paguodę Uosį, šeimininkų pakviesti ir nieko neįtardami partizanai, slėptuvėje palikę „ilguosius“ kovinius ginklus, padėjo ruoštis šventėmis... Tuo metu, gavę ženklą, iš medžių priedangos į kiemą suvirto MGB’istai. Vos pakėlęs pistoletą, gavęs smūgį į galvą, patvartė-je sukniubo Uosio brolis Vilkas. Boksas per kulkų lietų suspėjęs prasiveržti

į slėptuvę, su sveikstančiu Uosiu į čekistus paleido automatų ugnį, tačiau pratisos baudėjų kulkosvaidžių serijos nutildė kovotojus amžinai.◆ ◆ ◆Po trijų dienų pagal tą patį MGB

scenarijų, tik jau kitos sodybos šeimi-ninkas Boleslovas Šeštakauskas (kaip daug vėliau paaiškėjo, jis buvo MGB užverbuotas agentas Perkūnas), žvarbią gruodžio 22-osios naktį į savo sodybą Vytautiškių kaime pasikvietė keturis tos pačios Vytauto rinktinės, 44-osios kuopos, II būrio partizanus. Visus trau-kia jauki namų šiluma, o ypač kai savos jau nėra – namai išdraskyti, o artimieji kenčia sunkią tremtinio dalią Sibire.

Algimanto apygardos partizanės Dianos Glemžaitės eilėraštis. 1948 m.

52

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

dvidešimtmečiams Oskarui, Liūtui ir Šamui įšalusi žemė prie Krosnos stribelnyčios, o sunkiai sužeistam būrio vadui Liepai pragariškos kančios MGB rūsiuose.◆ ◆ ◆Ne visus taip nesvetingai sutiko

šventinis Kūčių ir Kalėdų stalas. Miško glūdumoje, žiemos rimtyje, rėmėjų išvažinėtais tarp miškelių išsimėčiu-siais keliukais skuba su lauknešėliais ryšininkės. Sutartas ženklas ir lėtai lėtai svyra eglutė, praskleisdama ertmę. Miško slėptuvė – gyvųjų kapas. Prie spingsulės keletas pablyškusiais veidais vyrų. Drėgmė, gniaužianti kvapą tvankuma, narai, prikloti jau spėjusio priplėkti šieno. Tai tavo partizanų būstas ir turtas. Ryšinin-kės ruošia Kūčių stalą – deda ant jo tradicinius dvylika valgių, „lėkštelę“ žuvusiųjų vėlėms, šalia eglės šakelę, dega žvakutes. Prie šventinio stalo visi karštai pasimeldžia. „Malda – šiandie-ninė mūsų paguoda, visa mūsų meilės šiluma bei saugumas, – sako partizanas Girdenis ir tęsia – Mes atplėšti nuo saviškių ir išvyti į miškus kaip kokie bedaliai ir tik vien užtai, kad mylime

Tėvynę. Mylim ir mylėsim. Ir kol plaks krūtinėje širdis – kiekvienas jos dūžis bus paaukotas Tėvynei.“ Prisiminę žu-vusiuosius, tremties kankinius, dalinosi kalėdaitį – gal jau paskutinį...

Tai tokios partizano Kalėdos. Be to, tai tik keletas epizodų ir tik keliose apy-

gardose, o jų buvo devynios. Ir daugiau nei dešimt įnirtingos ginkluotos kovos su okupantais metų...

Pamąstykime... Sėsdami prie Kūčių stalo, nepamirškime padėti jų vėlėms lėkštelės, uždekime atminimo žvakelę, pabūkime drauge.

Vyčio apygardos partizanai Alfonsas Gritėnas-Skalikas ir Bronė Tarutytė-Berniukas. Fotografuota 1950 m.

Nuotraukos ir dokumentai iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, privačių kolekcijų ir Kultūros paveldo departamento fondų53

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

Baigiantis 2018-iesiems, lapkritį minėjome vieno paskutiniųjų su ginklu rankose kovojusių ir žuvusių Lietuvos pasi-priešinimo sovietiniam

okupaciniam režimui dalyvių – partiza-no Antano Kraujelio-Siaubūno 90-ąsias gimimo metines: Lietuvos Respublikos Seime surengtas iškilmingas minė-jimas, be to, mus pasiekė partizano sesers dr. Janinos Kraujelytės-Šyvokie-nės sudaryta knyga, atspindinti brolio gyvenimą.

NENUGALĖTAS IR NEUŽMIRŠTASPartizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas

„Žinau, kad Lietuva bus laisva. Aš gal nesulauksiu, Jūs sulauksite.“

Antanas Kraujelis

„Meilė Tėvynei, nuoširdus įsitikini-mas, kad Lietuva bus laisva, stiprino ne tik partizaną, bet ir su juo bendravu-sius žmones, kurie laukė ir tikėjo, kad Lietuva tikrai bus laisva. Neapsakomas priešiškumas okupantams, pasiaukoji-mas atkurti Lietuvos nepriklausomybę, laisvos Lietuvos siekis – tai svarbiau-sios mano brolio ir visų partizanų gyve-nimo vertybės, kurios ir dabar, praėjus daugeliui dešimtmečių, veikia žmonių atmintį ir stiprina kiekvieną iš mūsų, verčia nuolat sugrįžti ir prisiminti par-tizanų nuveiktus darbus Tėvynės labui.

54

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

K N YG A

Jis paaukojo savo brangiausią turtą – gy-vybę, kad Lietuva būtų laisva nuo okupantų,

kad pasibaigtų žmonių kančios ir aša-ros, žiaurūs trėmimai į atšiauriausius Sibiro pakraščius siekiant išmarinti, sunaikinti nepaklusnią okupantui Lietuvos tautą. Jo svajonė buvo nepri-klausoma, laisva Lietuva be pavergėjų. Jis nesulaukė, bet mes sulaukėme; mes, mūsų vaikai, vaikaičiai laisvi – tai di-džiausia garbė partizanams. Mes laisvi ir šią laisvę turime branginti, saugoti, nešti kaip mūsų trispalvę vėliavą, ją perduoti ateinančioms kartoms, kad pažintų ir išsaugotų praeitį, kurdami mūsų visų ateitį.

Ši knyga – tai partizano A. Krauje-lio-Siaubūno atminties ženklai geros valios žmonių širdyse: amžininkų kal-bos ir prisiminimai, įamžinti meno kū-riniuose, dokumentuose, nuotraukose, jubiliejinių partizano gimimo ir žūties iškilmingų sukakčių metu. Tai liudija žmonių pagarbą ir meilę partizanui, paaukojusiam savo gyvybę ant laisvės aukuro. Tokios vertybės mums visiems amžinos.“

55

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

Ram

ūno

Vait

kaus

pie

š.

[1948 m.] Gruodžio mėn. 25 d.

<...>

Vakaras. ...Klausomės radijo. Iš visų pusių skamba kalėdinės dainos. Perduoda Anglijos

karaliaus, popiežiaus, Trumeno ir kt. kalėdinius sveikinimus. Muzika, dainos... Tenai atgijo

gyvenimas. Mūsų bunkeryje, po žeme, vienuolika vyrų susirinko praleisti Kalėdų. Kurgi tos Kalė-

dos dingo, kada viešpatauja šiluma ir jauki ramybė? Kalėdos po žeme!..

Negalėčiau pasakyti, kad mūsų nuotaika būtų kalėdinė. Ji – dirbtinė. Visi susimąstę, tik retkar-

čiais pajuokauja...

Baliukevičius-Dzūkas L. Partizano Dzūko dienoraštis. In: Lelešius-Grafas J., Baliukevičius-Dzūkas L. Dienoraščiai,Kaunas: Lietuvos

politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1994, p. 260–268.

Paskutinis Jono Žemaičio-Vytauto žodis teisme:

„...Aš vis tiek manau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų.“

Paskutiniai Adolfo Ramanausko-Vanago žodžiai okupantų teisme:

„Per savo gyvenimą ne kartą žiūrėjau mirčiai į akis ir todėl nebijočiau ir dabar pasakyti,

kad mano vesta kova buvo šventa.“56

KA

RY

S n

r.12

▪ 2

018

K A R O I STO R I J A L I N K S M A I