1penktadienis, liepos 20, 2012

santakasantaka@kaunodiena.ltRedaktorė Violeta Juodelienė

Nr. 49

REMIA

At nau jin ta me po rta lehttp://kauno.die na.lt/naujienos/kaunosantaka –

var tai į Kau no kul tū ros gy ve ni mą ir erd vė jū sų kū ry bai.

Rū ta Anu se vi čie nė

Už duo tis va sa ros ato sto gomsIdė ja su da ry ti to kią rink ti nę ki­lo Bab tuo se gi mu siai ir užau gu siai ak to rei, ver tė jai, vi suo me ni nin kei Dia nai Sa ka laus kai tei, jau be maž du de šimt me čius gy ve nan čiai Pa­ry žiu je.

Kny go je – ke lių kar tų poe čių: Al do nos Ele nos Pui šy tės, Ra mu­tės Sku čai tės, S.Ly gu tai tės­Bu­ce vi čie nės, Gra ži nos Cieš kai tės, Zi tos Ma žei kai tės, Vio le tos Šob­lins kai tės­Alek sos, Taut vy dos Mar cin ke vi čiū tės, Do vi lės Zel čiū­tės, Ele nos Kar naus kai tės, Dai vos Če paus kai tės, Eri kos Drun gy tės, Ne rin gos Ab ru ty tės, Ag nės Žag­ra ka ly tės, Gied rės Kaz laus kai tės, Il zės But ku tės, Ind rės Va lan ti nai­tės ir Auš ros Ka zi liū nai tės rink ti­nės ei lės.

To kios rink ti nės idė ją D.Sa ka­laus kai tei pa siū lė vie na me iš li te­ra tū ri nių va ka rų su tik ta pran cū zų poe tė Ni co le Bar riè re. „Per va sa­ros ato sto gas Lie tu vo je ne nuo bo­džiau ki te, kon tak tuo ki te su poe tė­mis, ir ti kiu, kad ne tru kus ga lė si me iš leis ti kny gą“, – šie pran cū zės žo­džiai bu vo lem tin gi.

Pa si rink tus teks tus D.Sa ka laus­kai tė vers da vo pa ti, o su si ti kus su N.Bar riè re pa žo di niai, ne nuš li fuo ti ver ti mai bū da vo vi sa pu siš kai tai­so mi. Pran cū zų kū rė ja ne lei do nu­kryp ti nuo ei lė raš čių es mės, nuo lat ak cen tuo da vo, kad ver ti mai tu ri bū ti tiks lūs.

V.Šob lins kai tės­Alek sos ei lė­raš čio „Va ka ro ji mas“ pa sku ti nė se

ei lu tė se įkom po nuo ta fra zė „nu­pli ky tom šir dim“ taip su ža vė jo au­to res, kad jos nu spren dė taip pa va­din ti ir poe zi jos rink ti nę:

nie ko ne kal tink dėl to kio su mau to gy ve ni mo –vi si mes at si tik ti niai,vi sinu pli ky tom šir dim

Vers ti poe zi ją – iš šū kisD.Sa ka laus kai tė ne sle pia: leng va ne bu vo. Te ko pa nau do ti ir įvai­rias su dė tin gas gra ma ti nes konst­ruk ci jas, lai kus, ku rie šne ka mo jo je pran cū zų kal bo je var to ja mi itin re­tai. Ei lė raš čius vers ti bu vę itin su­dė tin ga dėl me ta fo rų, įvai rių sti­lis ti nių for mų, tik lie tu vių kal bai bū din gų žo džių, jun gi nių gau sos.

Kar tais ati tik me nų lie tu viš­kiems žo džių jun gi niams pran cū­zų kal bo je tek da vę ieš ko ti ne die ną ir ne dvi, pri rei kę nuo lat su grįž ti prie tų pa čių teks tų, nors N.Bar­riè re pir muo sius ver ti mų va rian­tus daž nai ir lai ky da vo to bu liau­siais.

„Sun ku vers ti bu vo ri muo tus R.Sku čai tės ei lė raš čius, nes juo­se daug pa slėp tų pra smių, daug in terp re ta vi mo ga li my bių, to kiu bū du kiek vie nas ga li ras ti da le lę sa vęs, – at vi ra vo D.Sa ka laus kai­tė. – Su poe tė mis drą siai kon sul­ta vau si dėl ver ti mų, daž nai kon­tak tuo da vo me, o štai R.Sku čai tės paaiš kin ti jos teks tuo se me na mų mįs lių taip ir neišd rį sau, nes vie­na me in ter viu poe tė yra sa kiu si, kad jos kū ry bą kiek vie nas žmo­

Il zė But ku tė

Mergaitė prie taikinioJos pakelia nepakeliamai gėlas praeivių prisigėrusias akis ir stebi dangų tartum paviljoną – didžiausią gaubtą, dengiantį kitus.

Tai mugė baigias. Tai diena, iškėlus varinį raktą, tikrina duris, kol atsišlieja į vežimo šoną, ir vakaras bučiuoja jai pečius.

Jos pakelia nepakeliamai tyras žalias akis, prisirpusias naktų, laužų, gašlių šnekų, tylos ir juoko. - - Kažkas tarp vagonėlių pasimes,

kažkas stovės sulaikęs kvapą – miręs – prie užvertų nemiegančių langų. - - Kažkas kažką laimėjo. - Nieko tokio. - - - Jos renka išbarstytas tūteles.

Lietuvių poetės prabilo prancūziškaiNe se niai Lie tu vos ir Pran cū zi jos skai ty­to jams pri sta ty ta 17 lie tu vių poe čių dvi­kal bė kū ry bos rink­ti nė „Nup li ky tom šir dim“. Pran cū zų skai ty to jai iki šiol tu­rė jo ga li my bę su si­pa žin ti tik su Vla do Bra ziū no kū ry ba.

gus su pran ta ir ga li in terp re tuo­ti sa vaip.“

Lie tu vė džiau gia si: pa vy ko iš­lai ky ti ir ri mą, nes pran cū zų kal­bo je ne ma žai ga lū nė se kir čiuo tų žo džių. „No rė jo me ei lių skam bu­mą, mu zi ka lu mą per teik ti ir pran­cū zų skai ty to jams, tad daž nai Ni­co lei skai ty da vau teks tus gar siai. Ver čiant D.Zel čiū tės ei lė raš čius, ma nau, itin ge rai pa vy ko iš gau­ti skam be sį, tar si be si ru tu lio jan tį poe ti nį rit mą.“

D.Sa ka laus kai tė ža vi si S.Ly gu­tai tės­Bu ce vi čie nės kū ry ba: „Nors ei lė raš čiai trum pi, tai ne truk do au­to rei įdė miai ste bė ti žmo gų, sa ve, praei tį, bė gan tį lai ką. Neap sa ko­

mas ta len tas tik ke liais žo džiais nu sa ky ti poe zi jos es mę.“

Kaip itin su dė tin gai ver čia mas ji įvar di jo I.But ku tės ei les: jos ku­pi nos nau jų skam be sių, gi lios ir dau gia kal bės. Tą at sklei džia ir ei­lė raš čių pa va di ni mai, pa vyz džiui, „Lapk ri čių prie glau da“, „Išaug­ti ap ka sai“.

17 skir tin gų is to ri jųVi sos 17 kū rė jų – la bai skir tin­gos, kiek vie na su sa vo mis poe ti­nė mis iš raiš ko mis. Vi sos poe tės – ak ty viai ra šan čios, vi suo me ni nė je veik lo je da ly vau jan čios, sa ve rep­re zen tuo jan čios, ku rian čios as me­ny bės.

Ver tė jai te ko ne men kas dar­bas – su for muo ti at ran kos kri te­ri jus, at rink ti kuo įvai res nę poe zi­ją ku rian čiuo sius – čia neap siei ta ir be Lie tu vos ra šy to jų są jun gos pir mi nin ko An ta no A.Jo ny no, poe tės E.Drun gy tės kon sul ta ci jų.

Ren kant teks tus, at si sa ky ta į pro­zos teks tus pa na šių ei lė raš čių, ta­čiau išim tis pa da ry ta T.Mar cin ke­vi čiū tės ei lėms: tik jos teks tai dėl il ges nės apim ties spaus di na mi ne pen ki, kaip ki tų au to rių, bet trys.

Tri jų kar tų mo te rų kū ry bo je at si sklei džia tam tik ros ten den­ci jos: vy res nio sios kar tos poe tės san tū res nės, ra mes nės, pa pras­tes nės, jų kū ry ba pe rė ju si lai ko iš ban dy mus, o jau no sios kū rė­jos – drą sios, at vi res nės, ta čiau be si blaš kan čios, ieš kan čios gy­ve ni mo ke lio.

Kny gos įžan go je ra šo mos ei lu­tės ge riau siai at spin di kny gos es­mę: „Šių poe čių nuaus tas au di nys la bai spal vin gas ir tan kus – ly riš­kas ir liūd nas, kar tais – ži nant Lie tu vos is to ri nes rea li jas – itin skaus min gas ir tra giš kas, švel­nus, šiurkš tus ir kan dus, iro niš kas ir žais min gas – ir ypač tvir tas dėl stip rios as me niš kos raiš kos ir taip ge rai su vo kia mo bei per tei kia mo sa vo pa sau lio uni ka lu mo.“

Tiks las: �� at�rink�da�ma�ei�les�nau�jai�rink�ti�nei,�D.Sa�ka�laus�kai�tė�sa�ko�be�si�sten�gu�si�at�skleis�ti�lie�tu�vių�poe�čių�as­me�ny�bių�ir�kū�ry�bos�įvai�ro�vę.� � Ar�tū�ro�Mo�ro�zo�vo�nuo�tr.

Šių poe čių nuaus­tas au di nys la bai spal vin gas ir tan­kus – ly riš kas ir liūd nas, kar tais – ži­nant Lie tu vos is to­ri nes rea li jas – itin skaus min gas ir tra­giš kas.

Jeunes filles au tirImprégnés des passants,leurs yeux levés d’insoutenable clartéelles observent le ciel comme si c’était une coupolele plus grand dôme qui couvre les autres.

La foire s’achève. La journée branditune clef en cuivre, et vérifie les portes,jusqu’à ce qu’elle s’adosse au bord de la roulotteet le soir lui baise les épaules.

Elles lèvent leurs yeux vertsd’insoutenable innocence, mûrs de nuits,de feu de bois, de causeries sensuelles, de silence et de rire.Quelqu’un allait se perdre parmi les manèges,

debout, quelqu’un se tiendra, retenant son souffle - mort-près des fenêtres insomnieuses et closes.Quelqu’un a gagné - ce n’est rien -Elles ramassent les cartouches dispersées.

2

santaka /teatraspenktadienis, liepos 20, 2012

Ge di mi nas Jan kus

Skau dus pri si lie ti masKa me ri nio teat ro prem je ra – Dai­vos Če paus kai tės dra ma „Die na ir nak tis“ su jau di no tiek te ma ti ka, tiek per tei ki mo bū du. Au to rės po­zi ci ja nė kiek ne su men ki no vei ka lo reikš min gu mo ir gi lu mo. Prie šin­gai – bū tent tai pa dė jo tiks liai su­dė lio ti dau ge lį itin svar bių ak cen­tų, ga lų ga le at vi rai pra bil ti apie lie tu vių ir žy dų san ty kius prieš ka­rio, ka ro me tais, apie an ti se mi tiz­mo ap raiš kas, kal bė ti apie glū din­tį žvė riš ku mą, ban dos ins tink tą, kal bė ti apie bū ti ny bę iš lik ti žmo­gu mi.

Dra mos konst ruk ci ja gan su dė­tin ga, rei ka lau jan ti ne tra di ci nių spren di nių. Dra ma tur gė, at skleis­da ma nū die nos per so na žų – žy dai­tės Mil dos ir lie tu vai čio And riaus jaus mų is to ri ją, iš ke lia is to ri nės at min ties, kal tės, au kos ir bu de lio te mas, per teik da ma jas per Mil dos se ne lės Gol dos dra ma tiš kos mei­lės Kos tui is to ri ją, ir to ji mei lė pa­ženk lin ta itin skau džiais ir tra giš­kais ka ro me tų įvy kiais, kai vy ko ho lo kaus tas, kai bet koks žmo giš­ku mas ir pa gal ba nai ki ni mui pa­smerk tiems žy dams rei ka la vo di­džiu lės nar sos ir ryž to.

Da bar ti nių įsi my lė jė lių po ra su­grįž ta į tą tra giš ką lai ko tar pį, kar­to ja iš gy ven tą siau bą, kan čias, at­sklei džia pa siau ko ji mą, iš li ki mo kai ną. Se no ji Gol da, vie nin te lė li­ku si gy va iš vi sos gau sios Tai cų šei my nos, tam pa svar biu vei ka lo per so na žu, o nu žu dy tie ji jos ar ti­mie ji, vis ap lan kan tys gy vuo sius, – ne kal tų au kų sim bo liu.

Aiš kiai su dė lio ti ir bu de lių ak­cen tai. Jais įvar di ja mi ne tik vo­kie čiai. Jaut riai, ras da ma ori gi na­lių ly ri nių ak cen tų D.Če paus kai tė pa vaiz da vo vais ti nin ko Be re lio Tai­co šei mą. Pje sė je, ma no ma ny mu, li ko tam tik ro pla ka tiš ku mo ir dek­la ra ty vu mo, ypač sce no se su And­riaus (Kos to) drau gais – tiek nū die­nos, tiek iš praei ties at kly du siais bal ta raiš čių še šė liais. To kius ne­ly gu mus ly gi no ir tik rą bū ties dra­mą sce no je įkū ni jo spek tak lio re­ži sie rius Sta nis lo vas Ru bi no vas, su ge bė jęs pa siek ti gi laus api bend­ri ni mo. Jis dau ge lį sce nų pa ky lė­jo į bib li nio tra giz mo vir šū nes, iš­veng da mas bui ti nės trak tuo tės ir fi lo so fiš kai ap mąs ty da mas au kos ir bu de lio te mą.

Ar įma no ma at leis ti?Pag rin di niai per so na žai – Mil da (Si mo na Bla dže naus kai tė) ir And­

Teat rų se zo nas: aukš tu mos ir be jė giš ku mo ženk laiTę sia me pa si bai gu­sio mies tų teat ro se­zo no ap žval gą. Šį­kart aki ra ty je – Kau­no ka me ri nio teat­ro dar bai.

rius (Kos tas) – Vy tau tas Ga si liū nas. Bent jiems ir spek tak ly je ten ka di­džiau sias emo ci nis, psi cho lo gi nis krū vis, ku rį tik rai ne leng va iš lai ky­ti, S.Bla dže naus kai tė, kur da ma du vaid me nis (ypač su dė tin gą sa vo se­ne lės Gol dos jau nys tė je), įti ki mes­nė sce no se su vo kie čių ka ri nin ku, bend rau da ma su pa čia se ne le Gol­da (Al ma Ma siu lio ny tė).

Jau na jam V.Ga si liū nui ne leng­va kur ti taip pat du – And riaus ir Kos to vaid me nis. Man jis pa si ro dė ne vi sur mo ty vuo tas ir įti ki na mas, kai kur šlu buo ja nū die nio jau ni kai­čio And riaus dra ma ti nė li ni ja. Gal ir dramoje šis personažas men kiau atskleistas.

Gan dirb ti nės, ne na tū ra lios at­ro do po kal bių su drau gais (Gin­tau tas Be je ris ir Ed vi nas Va dok lis) sce nos. No rė tų si dau giau pa grįs tu­mo jų an ti se mi ti nė se ti ra do se. Su­tin ku, 1922 m. „Tri mi to“ straips­nių iš trau kos ga li skam bė ti, ta čiau iš trauk tos iš kon teks to nie kaip ne­ga li paaiš kin ti (nors taip ban do ma) to kio po žiū rio iš ta kų ir ra di ka lu mo, pe rau gan čio į bet ko kio žmo giš ku­mo ir mo ra lės nei gi mą, ge ne zės.

Įs pū dį vi sam spek tak liui su tei­kia jaut riai ir su di džiu le vi di ne mei le pa ro dy ta Be re lio Tai co gau­si šei ma. Ir vi sas šis ra mus, dar­nus pa sau lis pa smerk tas su nai ki­ni mui, pa smerk tas kru vi nai au kai. Neį ma no ma nei tuo pa ti kė ti, nei to paaiš kin ti. Be re lis (Alek sand ras

Ru bi no vas) sa vo per so na žą ku ria sod riai, ne gai lė da mas iš mo nės ir sa vo ta len to blyks nių.

Spek tak lis tam pa šio kia to kia vil ti mi kal bant apie su si tai ky mą, apie at lei di mą. Tie sa, pje sė je to­kio mo ty vo lyg ir nė ra, fi na le Be­re lis ne tgi su kar tė liu ci tuo ja Pra­džiak ny gę, taip kaž ku ria pra sme pri lyg da mas bib li niam Jo bui... O And rius? O Mil da? Ar jų nū die­nė mei lė nu ga lės Mir tį? Ar nu ga­lės praei ties še šė lius, skaus mą ir kal tę? Spek tak lio kū rė jai at sa ko vienp ras miš kai – nei gia mai. Jau­nie ji iš si ski ria. At lei di mo ir su si­tai ky mo nė ra.

Ži no ma, kol dar tam tik ro je mū­sų gen tai nių da ly je ga jus po žiū ris į žy dus, men kai be si ski rian tis nuo 1941 m. pla tin tų at si šau ki mų tu­ri nio (spek tak lio pro gra mo je pa ly­gin ti tie at si šau ki mai su nū die nos ko men ta rais in ter ne te), tol ne bus kal ba ma mi nė to mis ka te go ri jo­mis. Bent spek tak lio kū rė jai ne kal­ba. O šit išei vi jo je An ta nas Škė ma dar 1961 m. iš drį so apie tai pra bil ti sa vo dra mo je „Ata ra xia“. Lie tu vis And rius Gluos nis 1941 m., pra si­dė jus ka rui, liūd nai pa gar sė ju sia­me „Lie tū kio“ ga ra že ker šy da mas už kan ki ni mus, nu žu do NKVD tar­dy to ją Izao ką, ir po dau ge lio me­tų su si tin ka (ale go riš kai) Ame ri kos be prot na my je. Bu de lio ir au kos te­ma, žu dy mo mo ty vai, žiau ru mas... Ga lų ga le pa sie kia ma tik ra dva sios

ra my bė – su si tai ky mas ir su si­jun gi mas per at lei di mą vie nas ki­tam...

So vie ti nės rea ly bės rea ni ma ci jaTaip, tai ne pa pras ta Alek sand­ro Vo lo di no vei ka lo „Pen ki va ka­rai“ adap ta ci ja to je pa čio je Ka me­ri nio teat ro sce no je. Tai neei li nė pri plė ku sios so vie ti nės rea ly bės rea ni ma ci ja, nu spal vin ta su me­luo ta nos tal gi ja, dirb ti niais jaus­mais, kli šių pri smaigs ty ta vai dy ba ir šleikš čia per dėm su bui tin ta sta­nis lavs kiš kai rea lis ti ne re ži sū ra.

Ko dėl? Ko dėl? Ir spek tak lio pra­džio je, ir pa bai go je ne ra dau at sa­ky mo, kam ir ko dėl pa si rink tas bū­tent šis vei ka las, ko dėl bū tent taip jis trak tuo tas, ko sie kė re ži sie rius, kū ry bi nė gru pė ir ga lų ga le pa ts teat ras? Ko dėl užim ta to kia neut­ra laus ne va met raš ti nin ko po za, ko dėl kiek vie nas dra ma tur go at­si dū sė ji mas prii ma mas kaip šven­ta dog ma, ko dėl vaiz duo jant me lu ir ideo lo gi ja grįs tą veid mai nys tę, vis kas at lie ka ma rim tais vei dais, kie tai su čiaup tom lū pom ir bal ta­kiuo jan čiom akim?

Ko dėl nė ra nė užuo mi nos į iro­ni ją, žais mą, leng vą pa juo ką ar pa­šai pą, iš mū sų lai kų žvel giant į to kį to li mą, dar Sta li no įša lo su kaus ty­tą bu vu sią „pla čią ją tė vy nę“? Ko­dėl to kia ne ti kė ta pa gar ba šiam, re gis dar 1959 m. pa ra šy tam pa gal vi sus to me to bol še vi ki nio me no

ka no nus, ži no ma, nau do jan tis ir šio kio mis to kio mis chruš čio vi nio at ši li mo leng va to mis, vei ka lui?

Su bui tin to hi per rea liz mo įkai taiRe ži sie rius Al gi man tas Po ciū nas bū tent taip – iliust ra ty viai ir pri­mi ty viai trak ta vo šį ne blo gai ži­no mą vei ka lą, iš gar sin tą Ni ki tos Mi chal ko vo so viet me čio fil me, ir sun ku su vok ti, ko dėl bū tent to­kio spren di mo ir trak tuo tės grie­bė si ke liau jan tis re ži sie rius – juk aki vaiz du, kad nei kū ry bi nio gin­čo, nei po le mi kos, nei šar žo ar ne­duok die pa šai pos šia me pa sta ty me ir su ži bu riu ne ra si.

Vie toj drą saus po žiū rio į su ba­na lin tą, ka no ni nę me lod ra mą, vie­toj nū die niš ko mo der naus, žais­min go ar pa juo kian čio po žiū rio į to lai ko tar pio so cia li nius san ty­kius, dirb ti nu mą, ko mu niz mo sta­ty to jų „mo ra li nį ko dek są“, dar bo spar tuo lius ir ga my bi nius lai mė­ji mus „dar nios so vie ti nės šei mos“ fo ne, A.Po ciū nas pa si ren ka so cia­lis ti nio rea liz mo me to di ką ir pa­te tiš kai už gęs ta kaip re ži sie rius, ak to riams pa lik da mas pa rei gą są­ži nin gai murk dy tis Vla di mi ro Ne­mi ro vi čiaus­Dan čen kos hi per rea­liz mo pink lė se.

Pa ky lė tas A.Vo lo di nas ir jo per­so na žai sce no je at ro do tarsi skais­čiai iš da žy tos mu mi jo s, at gi ju sios ma rio ne tės, ku rias pa ki liai ban do ve džio ti re ži sie rius, ta čiau tai, ko ge ro, op ti nė ap gau lė.

Aš pa ti kė jau ge riau siais ak to rių ke ti ni mais ir ap gai les tau ju, kad jiems te ko murk dy tis so vie ti nė­se pa pla vo se, vaiz duo jant pa ky lė­tus jaus mus ir tik rą ją mei lę, aukš tą mo ra lę ir gė rio per ga lę prieš klas­tą ir veid mai nys tę. Juk vi sa tai me­las, so cia lis ti nio rea liz mo me las, lei džian tis šiek tiek pa ro dy ti kai ku rias per so na žų klai das, men kus nuo kry pius ir silp ny bes, ta čiau ne­del siant di dak tiš kai pa si tai san čius, to bu lė jan čius ir to liau ku rian čius švie sią ko mu niz mo atei tį.

Il ji ną ir Ta ma rą vai di na Alek­sand ras Ru bi no vas ir Eu ge ni ja Ben do riū tė. Rea lis tiš kai vai di na. Sod riai. Sta nis lavs kiš kai. Alek­sand ras gra žiai skam bi na gi ta ra ir dū sau da mas gra žiai dai nuo ja apie pu ti ną (to kį au ga lą) ru siš kai. Par­da vė ja Zo ja (As ta Ste po na vi čiū tė) rea lis tiš kai ir sod riai vai di na mei­lės iš siil gu sią pri si rpu sią vyš nią ir įti ki na mai vi lio ja Il ji ną.

E.Ben do riū tė la bai rea lis tiš kai vaikš to, rū pes tin gai auk lė ja jau ną jį stu den tą Sla vą (Vy tau tas Ga si liū­nas) ir stro piai sle pia sa vo jaus mus Il ji nui. Ka tia (Si mo na Bla dže naus­kai tė) la bai rea lis tiš kai ir įti ki na­mai ap svaigs ta nuo ke lių stik li nai­čių bal to sios, be to, ji be tar piš ka ir na tū ra li sce no se su stu den tu Sla­va, ku ris, kaip jau no sios kar tos at­sto vas, ne ma tė ka ro ir dėl to jau­čia si gan drą siai ir lais vai.

So vie ti nės rea ly bės rea ni ma ci ja, blyš ki pje sės ir fil mo ko pi ja, nuo­lan ki rea lis ti nė trak tuo tė ver čia at­si dus ti kal bant apie „Pen kių va ka­rų“ re ži sū rą.

Se zo no ap žval gos tę si nys – ki ta me „San ta kos“ nu me ry je.

Diena ir naktis. Rež. S.Rubinovas. Kauno kamerinis teatras.

Spek tak­lis tam pa šio kia to­kia vil ti­mi kal bant apie su si­tai ky mą, apie at lei­di mą. Tie­sa, pje sė je to kio mo­ty vo lyg ir nė ra.

3

santaka/atodangospenktadienis, liepos 20, 2012

Ive ta Da ba šins kie nėMu zie ji nin kė

Ant ro ji pran cū zų me no pa ro da vy ko 1939 m., „Tri mi to“ 6-aja me nu me ry je ra šo ma: „Lie tu vos dai li-nin kų są jun ga, ne si ri bo da ma sa vų dai li nin kų pa ro do mis, bet siek da-ma mū sų vi suo me nę su pa žin din ti su Eu ro pos di džių jų tau tų plas ti nio me no lai mė ji mais, ar ti mai bend ra-dar biau jant Pran cū zi jos me ni nio vei ki mo drau gi jai, su ruo šė Pran-cū zų mo der nios dai lės pa ro dą, ku ri va sa rio 4 d. iš kil min gai bu vo ati da ry ta Vy tau to Di džio jo Kul tū-ros mu zie jaus rū muo se.“ Ši pa ro da vei kė iki 1939 m. va sa rio 19 d.

To liau straips nio au to rius A.Bra-ziu lis ra šo, kad šio je pa ro do je pran-cū zų mo der nis tams at sto vau ja 54 ta py to jai ir 28 gra fi kai su 98 dar-bais. Tarp da ly va vu sių dai li nin-kų mi ni mi to kie var dai kaip Bon-nard, Vuil lard, Ma tis se, Vla minck, Ut ril lo ir kt.

To liau straips nis tę sia mas ap ta-riant vie no iš žy miau sių dai li nin-kų Pab lo Pi cas so dar bą, ku ris bu vo eks po nuo ja mas pa ro do je: „Ne ko-kį įspū dį su si da rai, žiū rė da mas ir į gar saus pran cū zų mo der nis-to Pab lo Pi cas so dar bus: jo „Ma-no gra žio ji“ – lyg koks su lau žy tas gi ta ros drūt ga lis, ap lin kui jį ka žin ko kie rez gi niai – spy nos, jut ri nos, sta lo ko ja, pi ni gi niai kap šiai ir ki to-

kios ta py bi nės keis te ny bės, su me-nu nie ko bend ra ne tu rin čios. To kie dar bai, nors jų pa ro doje ir ne daug, pa tvir ti na įta ri mą dau ge lį „gar se-ny bių“ iš plau kus į pa vir šių pa si ga-vus rek la mos.“

Po mo der naus me no pa ro-dos mu zie jus pra tur ti no pran cū-zų mo der nis tų gra fi kos ko lek ci ją de šim čia dar bų to kių me ni nin kų kaip Jea no Fre laut, Aris ti de Mail-lol, Theop hi le Ale xand re Stein len, Jea no Loui so Bous sin gault, Raoul Du fy, Mar ce lio Gro mai re, Hen-ri Ma tis se, Pab lo Pi cas so, Loui-so Jo sep ho Sou lo, Hen ry de Wa-ro quir.

Šio je pra ne ši mo da ly je bus pri-sta ty ti ke tu rių me ni nin kų kū ri niai, įsi gy ti po šios pa ro dos. Tai Hen ri Ma tis se’as, Pab lo Pi cas so, Mer ce-lis Gro mai re’as, Raou lis Du fy.

Hen ri Ma tis se’as dau ge liui ge-riau ži no mas kaip ta py to jas, ta-čiau, kaip ir dau ge lis mo der nis tų, jis mė go eks per men tuo ti. Jo po žiū-ris į gra fi ką bu vo kiek neįp ras tas –

jos kū ri mas šiam me ni nin kui bu vo itin as me niš kas pro ce sas, pra si dė-da vęs po il go ir in ten sy vaus ta py-mo pe rio do. Bu vo ke le tas tarps-nių, kai H.Ma tis se’as ak ty viai kū rė gra fi kos dar bus: 1906 m., 1914 m., 1920 m., o per 1929 m. jis su kū rė per 100 gra fi kos dar bų.

In ty mio ji me ni nin ko pri gim-tis taip pat at si sklei džia gra fi kos dar bų at li ki mo pro ce se. Jam ne-pa ti ko me ni nin kai, ku rie pa lai kė glau džius san ty kius su spaus tu vi-nin kais, bu vo pri klau so mi nuo jų, tad jis dė jo ne ma žai pa stan gų rei-kalingai įrangai grafikos darbams savo dirbtuvėms įrengti. Jo dar bų in ty mu mas taip pat pri klau sė nuo fik suo ja mo ob jek to – dau giau sia tai šei mos na rių, drau gų po rtre-tai, ko le gos, taip pat mo te rų fi-gū ros, ak tai ir ne ma žai oda lis kų, ku rias jis pra dė jo pieš ti grį žęs iš ke lio nės po Šiau rės Af ri ką.

H.Ma tis se’o li tog ra fi jos bu vo di-des nio ti ra žo nei ki ta tech ni ka at-lik ti dar bai, jo mis jis sie kė gi les-nio po vei kio, iš nau do jo li tog ra fi jos tei kia mas to na vi mo ga li my bes. Pris ta tant jo li tog ra fi ją „Per sė“, su kur tą 1929 m. Ni co je, svar bu pa mi nė ti ir biog ra fi jos fak tą, tu rė-ju sį įta kos jo kū ry bos po ky čiams. 1917 m. jis iš vy ko gy ven ti į Ni cą, o 1917–1930 m. lai ko tar pis dar va-di na mas anks ty vuo ju me ni nin ko Ni cos pe rio du.

Pri si me nant pran cū zų pa ro das: H.Ma tis se’as

Jis sa vo mo de lius vaiz da vo kaip oda­lis kas, ap reng tas ry­tie tiš kais dra bu žiais.

Hen­ri­Ma­tis­se’as.­Persė.

Drobėse atgiję žydų iš min ties pa sau lio at švai tai

Mi nė da mi Na cio na li nio M.K.Čiur lio nio dai lės mu zie jaus įkū ri­mo 90­me tį tę sia me ra ši nių cik lą apie įdo mes nius jo is to ri jos fak tus ir sau gyk lo se esan čias ver ty bes.

Virginija Skučaitėv.skucaite@kaunodiena.lt

Kau no įvai rių tau tų kul tū ros cent­re su reng ta ant ro ji žy dų re li gi nės bend ruo me nės pa ro dų cik lo „Is to­ri ja. At min tis. Da bar tis“ eks po zi ci­ja „Pa sa ko ji mai apie ra bi nus“, nu­ke lian ti lan ky to jus į XIX a. ra bi nų gy ve ni mą Lie tu vo je.

Da bar ti nės pa ro dos pirm ta ke rei-kė tų lai ky ti anks čiau čia vei ku sią „Lit va kų ra bi nų po rtre tai“ (abi pa-ro dos su reng tos iš Mau šos Bai ra ko ko lek ci jos pa gal Kris ti nos Ma čiu-lai ty tės pro jek tą) parodą.

Ta py da mas po rtre tus, Kęs tu tis Mil ke vi čius ne ga lė jo ne si do mė-ti ra bi nų bū ti mi ir bui ti mi. Į tai at-krei pė dė me sį ir „Pa sa ko ji mų apie ra bi nus“ pa veiks lus pri sta čiu si Asia Gu ter ma nai tė. Anot jos, tai, kas nu ta py ta pa veiks luo se, – dai li-nin ko aso cia ci jos, ki lu sios jam do-min tis žy dų kul tū ra pla čią ja pra-sme ir ra bi nų gy ve ni mu.

„Jei ne ra sei niš kis bat siu vys Moi šė Mar ko vi čius, gy ve nęs XIX ir XX am žių san dū ro je, šian dien ne daug te ži no tu me apie žy dų ra-bi nų gy ve ni mą. Tie sa, M.Mar ko-vi čius ne mo kė jo ra šy ti, ta čiau no-

rė da mas iš sau go ti atei nan čioms kar toms ži nias apie ra bi nų gy ve ni-mą vaikš čio jo už ba tų au lo už si ki-

šęs pieš tu ką ir ne šio jo si są siu vi nį, į ku rį pra šy da vo pa žįs ta mų žmo-nių su ra šy ti jo iš girs tą ku rio nors

ra bi no gy ve ni mo is to ri ją“, – pri-mi nė A.Gu ter ma nai tė.

Klys ta gal vo jan tie ji, kad ra bi nai – tai žy dų šven ti kai. Ra bi nas – tai To-ros – žy dų Įs ta ty mo mo ky to jas.

Ra bi nai bu vo ren gia mi pri va čio-se pra džios mo kyk lo se (į jas pa tek-da vo 3–5 me tų, o baig da vo moks-lus su lau kę 12–13 me tų), o iš jų at rink tie ji vė liau mo kė si aukš tes-nė se mo kyk lo se – je ši vo se.

Lie tu vo je bu vo daug ži no mų šių dvie jų pa ko pų mo kyk lų. Pra džios mo kyk lo se vai kai bu vo la vi na mi vi są die ną. Pert rau kos bū da vo ski-ria mos tik trum pai atsikvėpti ir pa-val gy ti, eg zis ta vo fi zi nės baus mės, griež ta draus mė. Ir taip – 10 me tų kas dien nuo rug sė jo iki ge gu žės.

„Pra džios mo kyk lo se ber niu kai bu vo mo ko mi bū ti žy dais. Kai jie pra dė da vo mo ky tis To ros tre čios kny gos (Ku ni gų) pir mo sios da lies, rink da vo si vie ni pas ki tus na muo se ir eg za mi nuo da vo vie nas ki tą. Šio ly gio mo kyk lo se vai kai bu vo mo-ko mi pa kan tu mo ki tų nuo mo nei, jaut ru mo, ati du mo, ne kon ku ruo ti vie nam su ki tu, o pa dė ti. Ge riau siu mo ki niu bu vo lai ko mas tas, ku ris pa dė da vo silp niau siai be si mo kan-čia jam“, – aiš ki no A.Gu ter ma nai-tė. Ge riau sie ji iš pra džios mo kyk los

mo kė si je ši vo se dis ku si jų, se mi na-rų, o ne pa mo kų for ma. Dės ty to-jai juos ati džiai ste bė da vo, nes tik ge riau si mo ki niai, iš lai kę eg za mi-ną, ga lė jo tap ti ra bi nais. Juos je ši-vų va do vai re ko men duo da vo žy dų bend ruo me nėms, ku rios ieš ko jo ra bi nų. Bend ruo me nė, iš si rin ku si ra bi ną, su da ry da vo su juo su tar tį. Kal bant šių lai kų ter mi nais, ra bi-nams tek da vo dirb ti bend ruo me-nė se so cia li nį dar bą, spręs ti įvai-rias jos pro ble mas, pa tar ti.

Į ra bi nus pa ta ri mo kreip da vo-si ne tik žy dai. Čes lo vas Mi lo šas sa vo kny go je „Isos slė nis“ ap ra-šo iš min tin gą Ši la lės ra bi ną Iz rae-lį Sa lan te rį (1883–1910). Kar tą šis ra bi nas, pa ste bė jęs vė lų va ka rą prie žva kės švie sos dir ban tį bat siu vį, jo pa klau sė, ko dėl to kiu vė ly vu me tu dir bąs. Šis at sa kė: „Kol de ga žva kė, dar ga li ma šį bei tą (ba te) pa tai sy-ti. Ra bi nas tai re ziu ma vo taip: „Kol de ga gy ve ni mo žva kė, jį rei kia tai-sy ti, ge rin ti.“ Pa na šus po sa kis pla-čiai pa pli tęs pa sau ly je.

Kal bant šių lai kų ter mi­nais, ra bi­nams tek­da vo dirb­ti bend ruo­me nė se so­cia li nį dar bą, spręs ti įvai­rias jos pro­ble mas, pa­tar ti.

Vie ti niai: ­� žy­dų­iš­min­čiai­(vie­nas­iš­jų­ga­lė­jo­bū­ti­Kau­no­gao­nas­Spek­to­ras)­Kau­ne­–­ tai­pa­tvir­ti­na­pro­lan­gą­at­pa­žįs­ta­ma­Cho­ra­li­nė­si­na­go­ga.­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­And­riaus­Alek­sand­ra­vi­čiaus­nuo­tr. kas: pa ro da iš cik lo

„pa sa ko ji mai apie ra bi nus“ . kur: kau no įvai rių tau tų

kul tū ros cent re. kada: iki lie pos 29 d.

Bū tent čia jis vi siš kai įsi gi li no į mo ters ak to ir fi gū ros stu di jas. Jis sa vo mo de lius vaiz da vo kaip oda-lis kas, ap reng tas ry tie tiš kais dra-bu žiais ar ba nuo gas pra ban giuo se in ter je ruo se.

Li tog ra fi ja „Per sė“, pirk ta už 316,80 li to su pa ties me ni nin ko sig na tū ra, mu zie jaus in ven to ri nė se kny go se bu vo pa va din ta „Sė din čia Oda lis ka“, ta čiau Bal ti mo rės me-no mu zie ju je ir Mi nea po lio me no ins ti tu te JAV šio dar bo at spau dai

pa va din ti „Per se“. Taip pat rei kė-tų pa mi nė ti, kad H.Ma tis se’o kur-tų oda lis kų kū no po zos int ri guo ja, kar tais net pri bloš kia at vi ru sek-sua lu mu, o šis sė din čios kė dė je mo ters at vaiz das dvel kia pa slėp tu sek sua lu mu, sa vo tiš ku dro vu mu – tai per tei kia ma li tog ra fi jos tei kia-mo mis to na vi mo ga li my bė mis.

*Pra ne ši mas skai ty tas Na cio na li nio M.K.Čiur lio nio dai lės mu zie jaus

su reng to je moks li nė je kon fe ren ci jo je „P.Ga lau nės skai ty mai“.

4

santaka /tavo krantaspenktadienis, liepos 20, 2012

Ro ma nas Ave rin ce vasDai li nin kas

La ba die na, jei gu ji ne bū tų la ba, tai gal būt ir nie ko ne ra šy čiau. Aš pa ts tar si la ba nak tu kas sten giuo si per­teik ti dar neišb lė su sį va ka rykš­tį įspū dį. Tai, kas bu vo va kar, yra ir šian dien, ta čiau pa ts mo men­tas yra la bai sun kiai su stab do mas ir nu sa ko mas. Api pa vi da lin ti ga li­ma vis ką, ta čiau kar tais iš to išei na tik ka čių mais tas. Kad taip ne nu­tik tų, nei ka čių, nei šu nų sa vo ra­ši ny je dau giau ne be mi nė siu.

Su sė do me vi si į vyš ni nės spal­vos mik roau to bu siu ką. Aš pa siė­miau ta py bos reik me nis – tarp jų bu vo trys do va no tos dro bės, da­žai, tep tu kai, bu te lis alie jaus, sku­du rai tep tu kams nu va ly ti, į ru lo ną su lenk ta skar di nė pa le tė, dar bi niai dra bu žiai ir spe cia liai šiam ple ne­rui ma no pirk tas sto vas, skir tas tam, kad ga lė čiau ta py da mas jaus­tis taip pat kom for ta bi liai tar si tik­ras dai li nin kas pro fe sio na las, koks ne taip jau se niai ėmiau jaus tis.

Au to mo bi liu kas su ma ni mi, ple­ne ro ku ra to re Ire na, jos su ža dė ti­niu Vid man tu, mu zie ji nin ke Ag­ne, dės ty to jais Rim vy du, Mar ty nu ir Ed mun du su sto jo ša lia par duo­tu vės. Ke le tas žmo nių iš jo iš li po ir grį žo at ga lios ne ši ni žva kė mis. Nu­va žia vo me į Drus ki nin kų ka pi nes už deg ti žva ku čių prie di džiai ger­bia mo me no ty ri nin ko Al gio Už da­vi nio ka po. Pats šio žmo gaus pri­

si mi ni mas man yra la bai ryš kus. Tai jis yra pir ma sis me no ty ri nin­kas, pa ra šęs straips nį apie pir mą ją ma no kaip pro fe sio na laus dai li nin­ko pa ro dą. At si me nu jį kaip be ga­lo šil tą žmo gų ir ga na šmaikš tų, bet la bai gi lų ora to rių. Jo ka po ant ka­pis man pa si ro dė be ga lo kon cep­tua lus, itin pa pras tas ir sti lin gas, tie siog iš mar gin tas lie tu viš kų mo­čiu čių au di nių raš tais – su min ti­mi, jog jis bu vo raš to žmo gus.

Ap žiū rė ję šį ka pą, ne tru kus grį­žo me į sa vą jį vyš ni nį au to bu siu ką ir pa trau kė me ša lia Drus ki nin kų įsi kū ru sio Grū to par ko link.

Dar ne su si mo kė jus už bi lie tus, ku rie pasi ro dė ga na bran gūs, net 20 li tų, pa ts Grū to par kas man pa li ko krau pų ir sle gian tį įspū dį. Dar neįė­ję į jo vi dų, pa ma tė me sle gian čiai šal tus so vie ti nių mu mi jų vei dus.

Sus to jo me vi si prie bi lie tų ka sos. Nors prieš tai ra šiau, kad pa siė miau dar bi nius dra bu žius, ta čiau iš tie­sų bu vo ne taip: dar bi niais dra bu­žiais aš bu vau ap si ren gęs, o šva rius pa li kęs sa na to ri jos kam ba ry je. Tai­gi, tik pa sku ti niuo ju mo men tu su­pra tau, kad ne tu riu pi ni gų bi lie tui į pa tį par ką. Taip pat pa li kau pi ni gi­nę, ku rio je bu vo ir neį ga lio jo pa žy­mė ji mas, ku ris ga ran ta vo di des nę nei 50 pro c. nuo lai dą. Na, bet ka­dan gi at va žia vau su itin kul tū rin­ga kom pa ni ja, tai 20 li tų at si ra do be pro ble mų.

Įė jus į pa tį par ką, tuojau pat pa si ti ko su ve ny rų su Lie tu vo je

griež tai už draus ta so vie ti ne sim­bo li ka krau tu vė lės ir so vie ti nius lai kus me nan ti sce na su bal to mis rai dė mis rau do na me fo ne tie siog šau kian čiu už ra šu: „Me nas tar­nau ja liau džiai“. Taip pat ša lia tos sce nos ant itin siau rų bė gių sto­vė jo gar ve žiu kas su už ra šu „Lo­te ri ja be pra lai mė ji mų“, dar bu vo itin di de lės Rau do no sios ar mi jos kar žy gių skulp tū ros su ypač ne­pro por cin gai ma žo mis ir keis tai smak rus iš kė lu sio mis gal vo mis.

Ta py ti pa si rin kau aikš te lę, ku­rio je sto vė jo išskirtinai di de lė iš Jo na vos cent ro at vež ta Vla di mi ro Ul ja no vo­Le ni no skulp tū ra, ma ži Kar lo Mar xo ir Fried ri cho En gel so bei Jo si fo Sta li no bius tai, o ne to li aikš te lės – di de lė keis tai mė ly na K.Mar xo skulp tū ra.

Ire na ėmė pra šy ti ša lia skulp­tū rų sto vin čia me na me ly je bu­din čios par ko dar buo to jos, kad ši leis tų man ta py ti, nes prieš tai lyg ir ketino ne leis ti man ši to da­ry ti, ta čiau vė liau jai, anot Vid­man to, pa skam bi nus Mask von ir pa pra šius aukš čiau sio jo So vie­tų Są jun gos ko mu nis tų par ti jos sek re to riaus lei di mo, man ta py ti Le ni ną lei di mas bu vo su teik tas.

Ta py da mas Il ji čių ir jį pa bai gęs su lau kiau Ire nos skam bu čio – ji man pra ne šė, kad Vid man tas iš­gė rė vy no, tai gi ne ga lės ma nęs su pa veiks lais par vež ti at gal į sa na to­ri ją. Iš gir dau ne tgi šmaikš čių pa­siū ly mų išsikvies ti grei tą ją, ku ri

Ke lio nė į Grū to par ką

pa dė tų par ga ben ti ma ne su ma no pa veiks lais. Bet, nu ta pius K.Mar­xą, ku ris man išė jo ne ti kė tai pa­na šus į vie ną ko le gą dai li nin ką Rai mun dą Ma jaus ką ir J.Sta li ną, Ire na dar kar tą man pa skam bi no ir pa siū lė op ti ma lų grį ži mo va­rian tą, pa lie kant dar bus pas mu­zie jaus dar buo to ją, su ku ria bu­vo kal bė ta ir per ku rią man ta py ti lei di mas iš Mask vos bu vo gau tas. Toji mo te ris man pa si ro dė be ga lo mie la, priė mė ma no dar bus į san­dė liu ką, ir sa kė si mie lai juos pa­sau go sian ti, pa rū pi no man van­dens, mui lo nu si plau ti da žams nuo ran kų.

Man te ko grįž ti au to bu su, ku­riuo tu rė jau va žiuo ti ne tu rė da­mas pi ni gų bi lie tui. Jam ne tru kus at va žia vus, aš su klai kiai da žuo­

tais dra bu žiais, ne ši nas di džiu liu krep šiu su prie mo nė mis ir krep­šiu ku su su lanks ty tu sto vu, įli­pau į at va žia vu sį au to bu są pro šo­ni nes, tik iš lip ti skir tas du ris. Šis spren di mas pa si ro dė kur kas sėk­min ges nis, nei lipimas pro prie ki­nes, pa do riems ke lei viams, tu rin­tiems bi lie tus, du ris ir prašymas mane pavežti ne mo ka mai. Šį da­ly ką jau se niai bu vau per pra tęs val ka tau da mas Ber ly ne.

Va žiuo jant at gal į Drus ki nin­kus, ša lia ma nęs pri sė do vi du ti nio am žiaus itin links mai nu si tei ku si mo te ris ir sa kė, kad jei gu iš si tep­sian ti pri si lie tu si prie ma nęs, tai iš si kirp sian ti tą da žuo tą dra bu žio vie tą, įsi rė min sian ti ir tu rė sian ti iš to ga ba liu ko di de lę nau dą – tiek dva si nę, tiek ma te ria li nę.

Auš ra Vik tu tė Pau laus kai tė

su lau kė jo grau dus rau dos ai dasbe glo bė vil tis iš kly do sve turne ži nia ko dėl niū rios šios gai doskai į ne tek tį virs ta ką lei do su kurtne pa žin tas pa sau lis vėl at stu miatik ne ty la sva jo nių su du žus aist rakas ži nos ir ar ver ta peikt at min tįjei ap svai gus nuo gė lo van dens ji ne ta

***gy ve na meko piam pa ro di jų laip taisirkau na mės dėl iš li ki mogy ve na mestve riam sau gei džia mus daik tusuž mir šęgal sie los li ki mąnors blaš kan tis lai kas pra bė gadaž nai jo es mės ne sup ran tamir ke liam ir ei nam ir sku bam be mie gopa baig ti dėl ko čia gy ven ta.

***o kas gi esam mestik tai keis ti vai duok liai Lai ko skers vė juostaip no ri si nu plaut žy mesku riom Lem tis gru biai pa ženk li nusba si ir al ka niar so tūs vis ko per te kękal ti bei ne kal tinuo lat sa ve ap ver kia mebet gal ne smerk po tokai mes iš čia išei si mebal su pra bils ak muoir šauks be tei sio tei sė mis

***su ko kiu žo džiu rei kia at sar giau siai„drau gas“; „pa si ti kė ji mas“

ko kį žo dį rei kia gar siau siais„Die vo va lia“; „mei lė“; „žy dė ji mas“

***ir ap si gau nam ir ap gau di nė jamne ma riai sie lai vi sad ne ra muklas tos juk bei tie sos mes grū dus sė jamar tė da mi prie Am ži nų Na mųko dėl taip lem ta klai džio ti bei klys tidėl ko į pra smę ke lias kaip ant aš me nųte žy di vi sa da do ra iš stum kim veid mai nys tęir me lą bei su kty bes vy kim iš šir džiųpo slenks čiu bus daž nai ža ri jų duo bėsbeieš kan čius žvaigž dė sėk mės ly dėsnet jei suir tų griū tų rea lu sis sto gasSva jo nių Rū mai nie kad ne by rės

***pri si ma tuo ju il ge sįper di de lispri si de rin ti sten giuo si nuo mo nęspal va ne tair jau vi saidrą sos pri trūks tuban dy ti dar ką norsgaltik vil tisvi sais po žiū riais tin ka

***pa lai min ki ma ne vie nat veitik už mir ši mui ne pas merkka da ty la nu sto ja deg tiprieš atei tį neuž si merktpa lai min ki ma ne dar skry džiuima nas min tis žo džius jaus musne su ma žės jie sa vo dy džiubei ne tik ruo se ne pra žuspa lai min ki ma ne lau ki muiir am ži nam ir lai ki namką ži no že mės pi lig ri maileisk tą pa jus ti gal ir man

Ri ta Vin ciū nie nė

Kaž ko čia aš ne be sup ran tu. Kaž­kas čia ne taip... Kaž kas ap si ver tę. Kaž kas iš si try nę. Kaž kas su ny kę... din gę... pra puo lę... Ne gi am žiams, a? Me tas, kai mi nim tau tos ge no­ci do pra džios sep ty nias de šimt me­tį, o aš sa vęs klau siu: ne gi ne grįž­ta mai, ne gi am žiams bū sim kaž ką pa ke lė se iš mė tę...

– Pa vyz džiui? – vai kai čio ne­sup ran ta mas klau si mas.

– Pa vyz džiui, sa kai?! – tūž tu ir ma no pyk tį pri slo pi na grau din gai skam ban ti me lo di ja: Kur tas dul kė­tas traukinys/taip to li nu ke lia vo...

– Tai ma no ma mos mėgs ta­miau sia dai na... ne!... my li miau sia dai na. Ir jaut riau sia dai na. Ma ma ją vi suo met su aša ro mis dai nuo­da vo...

– Trem ti nė bu vo? – pro tin gas, sa ky čiau, ant ra sis vai kai čio klau­si mas.

– Ne bu vo. Mes juk vi si še ši gi­mėm ka ro, po ka rio me tais. Kaž­kas jos, ap si kro vu sios vai kais, pa­gai lė jo.

– Tai ge rai. Tai kam tos aša ros, – lo giš ka vai kai čio iš va da.

– Bet už tat kai my nus iš ve žė. Vi są šei mą, kur vai kai jau paau­gę. Grį žo po dau ge lio me tų tik tie vai kai.

Vai kai tis įkniu bo į sa vo ju tu­bes. Aš dai nuo ju kar tu su trem­ti nių cho ru. Dai nuo ju ir pri si me­nu, kaip ta da, ma ži vai kai, nie kaip ne sup ras da vom, kas tas dul kė tas trau ki nys, ką jis ve žė, ko dėl ma­ma taip grau džiai dai nuo da vo. Ne ji vie na – vi si kai me taip dai nuo­da vo. Ir nie kas nie kuo met ne pra­

dė jo vai kams aiš kin ti dai nos tu ri­nio. Jau tėm, kad tai ta bu. Tie siog pa slap tis. Kaž kas grau džiai slap­tin ga. Ir kaž kas di din ga.

O šian dien nu brau kiau aša rą, jau vai kai čiui ne ma tant. Aš jau se niai, se niai vis ką su pra tau, o vai kai tis jau ne be sup ras...

– O kas tuo trau ki niu va žia vo? – pa kė lė vy res nė lis gal vą nuo sa vo ju tu bės.

Ma niau at sa ky siu, paaiš kin siu. Su si vo kiau, kad klaus ta bu vo tik tarp kit ko, pa kė lus gal vą nuo sa vo kom piu te rio ir čia pat vėl įkniu bus į skai pus ir feis bu kus.

Te leek ra ne skam ba pa sku ti niai Dul kė to jo Trau ki nio akor dai. Stai­ga tik čiukšt – dor meo čiu ži nu­kas, jį tuč tuo jau kei čia ste buk lin­gas dan tų še pe tu kas, ne pa kei čia mi įklo tai, vis ką gy dan tis te pa las ir to kia pi gi pi gi eu ro vais ti nė. Vai­kai tis pa gau na rek la mos me lo di ją – vi sas at gy ja, net šok čio ja iš ma­lo nu mo ir pa žįs ta mų me lo di jų gar­su mo.

– Ką sa kiau? – trink te liu į sta lą. Iš jun giu pir ma te le vi zo rių. Pas kui kom piu te rį... – Ką sa kiau? Kaž kas pas mus iš ties ne taip.

– Su kuo ne taip? – kaž kaip ypa­tin gai man da giai klau sia vai kai tis.

Su te le vi zo riais, aiš kin siu, su na cio na li nio trans liuo to jo pro­gra mo mis, su žmo nė mis, ta me na­cio na li nia me dir ban čiais, ne tai... Aiš kin siu.

Neaiš ki nu, nes vis tiek ne sup ras. Mes, ku riems kaž kas ne taip, greit vi si išei sim. Jie liks ir vis ką su pras. Gy vens taip, kad vis kas vi sa da bū­tų aiš ku.

Tik tiek. Ir rei kia baig ti.

Ne sup ras

Anks tes nia me „San ta kos“ nu me ry je įsi vė lė ap mau di klai da – 4 psl. esan čio je nuo trau ko je klai din gai pa ra šy ta kom­po zi to rės Zi tos Bru žai tės pa var dė. At sip ra šo me p.Zi tos ir skai ty to jų.