�

KA

RD

AS

20

08

m.

Nr.

2 (

43

1)

š i a m e n u m e r y j e :

SaugumasNATO: vertybės ir ateities perspektyvosDr. Algirdas V. Kanauka

ReformosPenki žingsniai, pakeisiantysLietuvos kariuomenęLaimis Bratikas

Karinis ugdymasVadai, viršininkai ar lyderiai?

Dr. Algirdas V. KanaukaAts. kpt. Arūnas Alonderis

Mūsų kalendoriusGrąžinęs tautai istoriją (Antanui Martinioniui – 80)

Elena Stulgienė

AtmintisDm. mjr. Antanas Martinionis –„Kardo“ vyr. redaktorius ir karinės literatūros leidėjas

Dm. kpt. Jonas Rimkevičius

Knygų lentynojeLeidyklos „Kardas“/„Protėvių kardas“ išleistos knygos

Karininkai rašoNiekas nenori kompromisų (LAKS ir AKS)

Dm. plk. ltn. Česlovas Rakauskas

Istorijos verpetuose Vytautas Lesčius: „Jei ne Nepriklausomybėskovos, Vasario 16-osios aktas būtų likęs tik popieriaus skiaute“Dr. Manvydas Vitkūnas

Konfliktų zonaKosovas: taikūs ir jėgos metodai siekiant savarankiškumo Darius Sutkus

Užsienio šalių gynybos pajėgos

Liuksemburgo ginkluotosios pajėgos: vienobataliono kariuomenėDr. Manvydas Vitkūnas

Islandija: šalis be kariuomenės,bet dalyvaujantitarptautinėse misijose

Dr. Manvydas Vitkūnas

K A R I N Ė S P U B L I C I S T I K O S

K A R O I S T O R I J O S

M O K S L O Ž U R N A L A S KARDAS2008 Nr.2

(431)

2 p.

8 p.

18 p.

22 p.

26 p.

35p.

36p.

38p.

44p.

49p.

53p.

�

S A U g U M A S

Šį susitikimą galima įsivaizduoti kaip pasiruo-šimą dar didesniam renginiui Rumunijos sos-tinėje Bukarešte. kiekvienam aišku, kad ten, be visų kitų, turi iškilti ir Kosovo klausimas. Pasaulinėje spaudoje gali pastebėti svarsty-

mų apie tai, ar verta laikytis taisyklės, kad NATO spren-dimai turi būti priimami šimtaprocentiniu aljanso narių susitarimu. Gal geriau reikėtų sprendimus priimti kaip Europos Sąjungoje – daugumos balsavimu. Taip pat galbūt reikėtų reikalauti, kad įvairios NATO narės indi-vidualiai neapsiribotų, kiek ir kokiais būdais jos sutinka dalyvauti NATO operacijose, t. y. tik paremti, bet neko-voti, gal tik atsiųsti medikamentų ar tik stebėti ir t.t. Tai kartais mažina aljanso veiksmų efektyvumą. Susitikime Rumunijoje taip pat gali būti kvestionuojamas Jungti-nių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos reikalavimas gauti jos sutikimą prieš panaudojant jėgą, net tada, kai reikia skubiai apsaugoti daugelio žmonių gyvybes. Gali būti ir kitų svarbių klausimų, pvz., ar galima pasipriešinti oponentui, kuris rengiasi naudoti masinio naikinimo gin-klą ir t.t. Tačiau šios apžvalgos tikslas – aprašyti svarbų renginį Vilniuje.

Tai labai įdomi diskusija – ,,NATO: vertybės ir ateities perspektyvos“, kurią Chodkevičių rūmuose, Vilniuje, vasario 7 d. surengė Demokratinės politikos institutas ir Krašto apsaugos ministerija kartu su NATO Viešosios diplomatijos padaliniu (NATOPDSD). Programą sudarė dvi dalys. Pirmojoje dalyje – „Kodėl NATO? NATO ver-

tybės“ – dalyvavo aukšti NATO pareigūnai ir diplomatai. Šioje dalyje buvo aptariamos propaguojamos vertybės, steigimo tikslai, kolektyvinio saugumo svarba. Antroji renginio dalis – laisva diskusija apie NATO ateitį, au-ditorijoje dalyvaujant tik susirinkusiems svečiams, be NATO pareigūnų.

Kartu su visuomenės atstovais, intelektualais, žur-nalistais ir suinteresuotais žmonėmis diskutavo NATO Generalinio Sekretoriaus pavaduotojas viešajai diplo-matijai JeAn-FRAncoIS BuReAu, Lietuvos ambasado-rius prie NATO J. E. Linas LinKevičiUs, Nyderlandų karalystės ambasadorius prie NATO J. E. HeRmAnAS ScHApeRIS, Ispanijos karalystės ambasadorius prie NATO J. e. pABlo BenAvIdeS oRgAzAS. Susitikimo moderatorius buvo dr. virgis vaLentinavičiUs, naujienų portalo „Alfa-lt“ vadovas. Tokia diskusija Lie-tuvoje – svarbus reiškinys dar ir dėl to, kad žmonės, ku-rie dirba ne valstybinėse institucijose, bet yra pilietinės visuomenės nuomonės formuotojai ir politikos vertintojai, esantys arčiau suinteresuotų piliečių bei tautiečių, t. y. sąmoningų rinkėjų, turi progą pateikti savo nuomonę tiems, kurie priima sprendimus.

Taigi apie ką buvo diskutuojama?

Moderatorius dr. V. Valentinavičius paprašė disku-siją pradėti Jean-Francois Bureau (NATO), kuris tuojau palietė saugumo ir stabilumo, kaip labai aktualių šian-dien NATO vertybių, problemą, nes nemažai šalių neturi

NATO: vertybės ir ateities perspektyvos

V A S A R I O P R A d Ž I O J e V I L N I U J e V y K ę S N A T O g y N y B O S M I N I S T R ų S U S I T I -

K I M A S B U V O R e I K š M I N g A S į V y K I S I R N A T O , I R L I e T U V A I , K A I P N A T O N A -

R e I . T A I d I d Ž I A U S I A S N A T O R e N g I N y S , K A d A N O R S į V y K ę S L I e T U V O J e .

S U S I T I K I M U I P I R M I N I N K A V O N A T O g e N e R A L I N I S S e K R e T O R I U S J A A P A S d e

H O O P A S S C H e f f e R I S . L I e T U V O S R e S P U B L I K O S K R A š T O A P S A U g O S M I N I S -

T R A S J U O z A S O L e K A S B U V O R e N g I N I O š e I M I N I N K A S . T A I g A R B Ė M ū S ų š A -

L I A I I R V I L N I A U S M I e S T U I .

�

KA

RD

AS

20

08

m.

Nr.

2 (

43

1)

efektyvių valstybės valdymo institucijų, nors gyventojai to siekia nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Kaip sukurti naujas institucijas, kurios sugebėtų realizuoti tas vertybes? Tam reikia sutarimo, geros valios dalintis ben-dra atsakomybe ir iki 2010–2015 metų sustiprinti tautų „esame kartu“ jausmą. J. F. Bureau tiki, kad NATO šiuo klausimu padarys nemažą pažangą.

Diskusijoje taip pat pasisakė Hermanas Schaperis (Nyderlandai), kuris daug dėmesio skyrė bendrųjų ver-tybių puoselėjimui NATO, kaip gynybos organizacijoje, – tokių, kaip vadovaujantis teise ir įstatymais siekti ne tik karinio, bet ir civilinio saugumo. Jo nuomone, NA-TO dabar yra daugiau ne gynybos (defence), o sau-gumo (security) organizacija, nes šaltasis karas, pasak H. Schaperio, pasibaigė. Dabar reikia dalintis atsako-mybe sprendžiant problemas, nes jų yra daug ir rimtų. Jis situaciją įvertino pateikdamas alegorinį palyginimą. Kompanija „Coca Cola“ yra viena iš „monolitinių“ orga-nizacijų, kurios produktas, gėrimas, – beveik visur vie-nodas, apimantis visą pasaulį. Kai buvo du poliariniai pasauliai (šaltojo karo metu) – tarytum vieni gėrė „Coca Cola“, o kiti ne. Dabar NATO įdirbis toks, kad galima lygiuotis į „General Electric“ kompanijos produktus – jų daug ir įvairių, kiekvienas vis kitaip priimamas skirtingo-se šalyse. Tai, pavyzdžiui, „Partnerystė vardan taikos“ – trapi Kosovo situacija, pietų Afganistanas ir t. t. Savai-

me suprantama, kad neužtenka tik kautis su talibais, bet reikia padėti žmonėms išbristi iš 20 metų senumo vargo ir skurdo. Būtina suprasti žmogaus teises, naujus tarpvalstybinius santykius, tarptautinio dialogo svarbą ir kaip tai gali padėti siekiant bendro saugumo.

Rusijos Federacija taip pat buvo labai svarbi diskusi-jų partnerė, todėl, kad labai atidžiai stebi Kosovo situaci-ją. NATO nori siekti sutarimo su Rusija, nes neturi tikslo kariauti, tačiau taip pat nenori nusileisti ar pasiduoti. Be jokių abejonių, būtina rasti sutarimą tarp aljanso šalių.

NATO vadovaujamos taikdarių pajėgos KFOR į Ko-sovą įžengė dar 1999 metais. Šiuo metu Kosove, kuris vasario 17 d. paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos, tarnauja apie 16 tūkst. karių.

Kaip buvo teigiama Vilniaus susitikime, NATO ir toliau sieks užtikrinti saugumą nuo Serbijos atsiskiriančiame Kosove. „Mūsų veikla Kosove šiandien galbūt net svar-besnė, negu anksčiau“, – Vilniuje sakė NATO atstovai. Anot jų, KFOR pajėgų tikslas – užtikrinti saugią aplin-ką Kosove ir griežtai kovoti su tais, kurie gali trukdyti siekiant stabilumo. „Kita vertus, NATO turi išlikti neša-liška, objektyvi ir neutrali. Pagrindinis NATO žodis turi būti nuosaikumas“, – pabrėžė diskusijų dalyviai. Prieš devynerius metus, kai KFOR įžengė į Kosovą, provincijai grėsė humanitarinė krizė, kasdien vyko konfliktai tarp

Apie NATO vertybes diskutavo (iš kairės) Lietuvos ambasadorius prie NATO L. Linkevičius, Ispanijos ambasadorius prie NATO P. B. Orgazas, Nyderlandų ambasadorius prie NATO H. Schaperis, NATO Generalinio Sekretoriaus pavaduo-tojas viešajai diplomatijai J. F. Bureau. Diskusiją vedė dr. V. Valentinavičius.

»

�

Jugoslavijos ir Kosovo išsilaisvinimo pajėgų.

Ambasadorius Linas Linkevičius savo ruožtu atkrei-pė dėmesį, kad nereikėtų užmiršti senų, patikrintų verty-bių ir funkcijų, nes jos panašios į šiandienines. Neturėtų būti atskirų vertybių mažoms ir didelėms tautoms. Taip pat nereikia žiūrėti į naujų narių priėmimą į aljansą kaip išsiplėtimą – labiau kaip į padidėjimą. Reikia kalbėtis ir siekti dialogo su visomis aljanso narėmis ir pasiek-ti kuo daugiau sutarimų. Būtina rodyti iniciatyvą, o ne laukti, kol pradės kitas ar kol kas nors įvyks. Reikia būti aktyviems, t. y. pradėti dialogą, kai tik yra gerų idėjų ir pasiūlymų (pavyzdžiui, dėl Ukrainos).

Ispanijos ambasadorius prie NATO Pablo Benavi-des Orgazas susitikime pabrėžė, kad minėtos vertybės viena kitą papildo. NATO – vieninga dėl V straipsnio (agresija prieš vieną – agresija prieš visus ir t. t.). Reikia suprasti, kad NATO – tai politinė ir karinė organizacija. Ji iš prigimties politinė, todėl turime gebėti siekti sutari-mo. Turime suprasti, kad Afganistane kariaujama ne tik prieš terorizmą, bet ir prieš skurdą, todėl, kad žmonės nesijaučia saugūs skursdami. Taip pat, pvz., ir dėl Koso-vo – turime būti vieningi, jei norime išvengti smurto. Be visa to, negalima ignoruoti pietų Afganistano problemų. Mes nuolat mąstome ir siekiame konstruktyvaus dialo-go su Rusija. Šioje šalyje atsiranda vidurinė ekonominė klasė, kuri nori ir privalo galvoti apie savo ateitį, tačiau terorizmas ir masinio naikinimo ginklų plėtra užgožia vertybes.

NATO atstovas J. F. Bureau diskusijoje akcentavo, kad susitarimas labai svarbus priimant sprendimus. NATO visuomet, net didelių pavojų atvejais, priėmė tei-singus sprendimus. Ir tai nėra paprasta. Nyderlandų at-stovas H. Schaperis: NATO sutartis nenurodo, kad kokia nors viena valstybė privalo daryti tai, su kuo nesutinka, ar turi paklusti kieno nors kito valiai. 1949-aisiais metais

amerikiečiai vieni priėmė visus svarbius sprendimus. Dabar situacija kitokia. Nė viena valstybė atskirai negali nuspręsti, kaip turime kovoti. Todėl sutarimas turi būti kuriamas konstruktyviai.

Kaip sakė Ispanijos atstovas P. Benavides Orgazas, Osama bin Ladenas vadina mus dalyvaujančiais kry-žiaus žygyje, bet tai netiesa. Bosnijoje, Kosove, Make-donijoje ir Afganistane mes suteikėme didelę pagalbą islamą išpažįstantiems gyventojams. Gali ateiti laikas tą patį padaryti izraeliečių ir palestiniečių regionuose. Ar jaučiamės saugūs naudodami vien gynybines priemo-nes? Kaip ir kalbant apię „Coca Cola“, čia nėra daugia-poliškumo. Kartais tai gali trukdyti ir būti nenaudinga. Vakarų šalių gyventojams nepatinka Rytų Europos žmo-nių kalbos apie branduolinį karą. Tai politinis nuodas. Panašiai ir dėl kibernetinio karo. Energetikos diplomatija – energetinis terorizmas. Tai verčia mus galvoti apie šal-tąjį karą. JAV yra grėsme pasauliui, sako Rusijos atsto-vai. Ar tiesa, kad NATO tampa klubu be vertybių?

Mes turėtume traktuoti Rusiją vienodai, kaip ir visus kitus, o ne kaip išimtį. Reikia išsiaiškinti viską apie ener-getikos diplomatiją ir prieš tai – apie raketinę diplomatiją. Jei neturime ekspertų, tai reikalaukime vadavietės per-sonalo pertvarkymo, nes mūsų saugumui yra grėsmių ne tik įprastinio karinio pobūdžio.

Ispanijos ambasadoriui P. B. Orgazui nepatinka šal-tojo karo atmosfera. Vieną dieną Rusija turės apsispręsti. Juk jai taip pat reikia plėtoti partnerystės ir prekybos santykius. Nyderlandų ambasadorius H. Schaperis vėl priminė „Coca Colos“ ir „General Electric“ pavyzdžius. Gal mes kartais per daug įsipareigojame. Didėjanti NA-TO turi siekti ir vertybių stiprinimo, o ne tik pačios plėtros. NATO interesai jau reprezentuojami Ukrainoje, Afrikoje, Artimuose Rytuose ir kitur.

S A U g U M A S

�

KA

RD

AS

20

08

m.

Nr.

2 (

43

1)

Pasak NATO pareigūno J. F. Bureau, kariniai aspektai keičiasi, todėl turi transformuotis ir karinės vertybės. Mes daug pastangų dedame ruošdamiesi kovai su terorizmu, Rusija ruošiasi taip pat. Niekada anksčiau nebuvo tokio sėkmingo bendradarbiavimo su šia šalimi. Taip teroristai buvo atgrasinti nuo teroro veiksmų. Taigi yra tam tikras politinis ir gynybinis suartėjimas.

Komentaras iš auditorijos dėl Rusijos: prieš 10 metų Sankt Peterburge ir Kaliningrade jaunimas lyg ir buvo nusiteikęs proeuropietiškai. Dabar jauniems žmonėms dar labiau būdingos „nacionalistinės“ pažiūros. Įdomu kaip yra Ukrainoje ar Gruzijoje? Jeigu Ukraina pasuktų į Vakarus, ar tai skatintų Rusiją taip pat krypti į Vakarus?

Anot H. Schaperio, jos turėtų prisitaikyti prie NATO kriterijų. Mums nereikia vien tik importuoti naujus narius, šie taip pat turėtų prisidėti prie stabilumo užtikrinimo. Nežinau, kas atsitiktų, jei Gruzija turėtų veto teisę? Ar ukrainiečiai tikrai nori įstoti į NATO? Toks procesas gali labai ilgai užsitęsti.

Lietuvos Respublikos ambasadoriaus prie NATO Li-no Linkevičiaus požiūriu, narystės planavimas dar toli gražu nereiškia narystės. Ispanijos atstovo P. B. Orgazo teigimu, nacionalizmas vėl kyla. Jis pastebi, kad gali būti pažeidžiamos žmogaus teisės.

(Apžvalgos autoriaus pastaba: man tuojau kilo mintis, ar kartais patriotizmas nepainiojamas su nacionalizmu. Meilė ir atsidavimas puoselėjamai tradicinei savo krašto kultūrai nebūtinai turi virsti į pagiežą ir persekiojimą tų, kurie yra kitokios kultūros). sutarimą.)

Maždaug taip ir baigėsi pirmoji diskusijos dalis su iš-kiliais NATO reprezentantais, kurie širdingai atsisveikino su sueigos dalyviais.

Vėliau prasidėjo diskusijos, pratęsiant „paliktas ant stalo“ mūsų NATO ekspertų mintis. Diskusijai vadovavo

Demokratinės politikos instituto prezidentas dr. Mantas Adomėnas, o pranešėjai buvo VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas dr. Kęstutis Gir-nius, ES–Rusijos Federacijos Centro tarybos patarėjas, ir verslo konsultantas Artūras Jonkus, kurie išsamiai api-bendrino, kas buvo pasakyta pirmojoje susitikimo dalyje, ir taip pat iškėlė naujų minčių – kaip atrodys NATO 2025 metais. Pabandysiu šią diskusiją apibendrinti, neminė-damas prelegentų pavardžių, nes diskusijos tempas buvo greitas.

Antroji susitikimo dalis prasidėjo nuo energetikos politikos, kuri kelia pavojų šalių saugumui. Buvo stebi-masi, kodėl Vakarai ir NATO ignoruoja agresyvią Rusijos poziciją, kuri manipuliuoja, glaudžiai siedama energeti-kos klausimus su politiniais reikalavimais, pvz., dėl po-vandeninio dujotiekio vamzdžio tiesimo ir išteklių aukštų kainų.

Buvo paliestas kibernetinis saugumas, t. y. įsilau-žimas į Estijos kompiuterių informacines saugumo sis-temas kareivio skulptūros vietos pakeitimo metu. Ko-dėl Vakarai nereagavo, ir ar jie sugebės užkirsti kelią tokiems įvykiams ateityje? NATO pareigūnai ir atskirų valstybių atstovai sutaria, jog reikėtų patvirtinti specialų planą, kaip kovoti su tokiais išpuoliais. NATO atstovas, paklaustas, ar kibernetinių atakų atveju bus taikomas NATO sutarties Penktasis straipsnis dėl kolektyvinės gynybos, teigė, kad tokie išpuoliai pirmiausia yra pačių valstybių reikalas. Tą patį galima pasakyti ir apie energe-tikos politiką. NATO gali tik pasiūlyti konsultacijas, atlikti ekspertizes, skirti mobiliąsias komandas, kaip ir įvykių Estijoje metu. NATO sutarė dėl bendros koncepcijos, kaip užtikrinti kibernetinį saugumą, tačiau ją, esą, dar reikia tobulinti.

Taigi vienas XXI a. iššūkių – kibernetinės atakos visų pirma yra atskirų valstybių reikalas, o saugumui užtikrinti

Iš kairės į dešinę:J. F. Bureau susirūpinęs, kad šiandien yra valsty-

bių, kurios nesaugios, nors stabilumo siekia dar nuo Antrojo pasaulinio karo.

L. Linkevičius ir dr. A. Kanauka susitiko po ke -leto metų pertraukos.

H. Schaperis įsitikinęs, kad NATO turi siekti ne tik plėtros, bet ir aljanso vertybių stiprinimo.

»

»

»

�

sukurta NATO, esą, gali tik padėti su jomis kovoti. Taline artimiausiu metu planuojama įsteigti kibernetinio saugu-mo centrą. Kartu su Estija ir Lietuva šį centrą žada steigti Vokietija, Italija, Latvija, Slovakija ir Ispanija. JAV, Lenki-ja, Norvegija, Rumunija ir Bulgarija. Sutartis dėl centro steigimo dalyvaujančios valstybės ketina pasirašyti dar šiais metais. Kaip žinoma, pernai, balandžio pabaigoje, naudojant vadinamąsias „elektronines bombas“, buvo siekiama įsilaužti į Estijos internetinius tinklapius. Tuomet buvo vykdomos nuolatinės Estijos valdžios institucijų ir kai kurių verslo organizacijų interneto serverių („atsisa-kymo aptarnauti“) atakos. Kibernetinis karas prasidėjo Estijos ir Rusijos konflikto dėl sovietinio karinio memo-rialo perkėlimo iš Talino centro į karių kapines įkarštyje. Ekspertų tvirtinimu, tikėtina, kad panašių kibernetinių atakų bus ir ateityje. Pasak jų, Estija tapo galingo ginklo, kurio tikro pavojaus niekas nežino, išbandymo poligonu. Šios interneto atakos yra „naujos rūšies karas“.

Žinoma, diskusijoje buvo paliestas ir klimato pasi-keitimas, kaip pavojus saugumui. Susidariau nuomonę, kad NATO lyg ir kaltinama dėl šios problemos. Buvo nu-siskundimų dėl JAV vykdomos politikos, kaip per daug vienapusiškos, nenorint tartis su visais Europos ir Rytų gyventojais, atsižvelgti į jų nuomones ir vertybes bei NATO pobūdį, kuris, esą, dabar turėtų būti daugiau po-litinis negu gynybinis. Kaip pavyzdys buvo paminėta Danija, kuri neįsileido amerikiečių povandeninių laivų ir sukūrimas greitojo reagavimo pajėgų, kurios galėtų būti naudojamos NATO už JAV dominavimo ribų.

Be jokios abejonės, buvo tam tikras priešinimasis raketinės gynybos sistemos kūrimui, neatsiklausus visų valstybių piliečių nuomonės. Buvo nusiskundimų, kad JAV per didelė ir galinga. Taip pat buvo pastebėta, kad NATO iki 2025 m. pernelyg nepasikeis – atsižvelgiant į tai, kad per paskutiniuosius 17 metų, apytikriai nuo „ge-ležinės sienos“ griuvimo, NATO pasikeitė, bet ne tiek, kad neatpažintume jos struktūros ar asmenybių, nors dėmesys kreipiamas daugiau į stabilumo išlaikymą ir politines vertybes, o ne į gynybos aspektus, išskyrus aktualias Balkanų, Irako ir Afganistano problemas.

Gaila, kad negalėjau išklausyti šių diskusijų iki galo, kurios pasibaigė apie vidurnaktį, bet manau, kad išsi-nešiau vertingų, bent man, minčių, kuriomis noriu su jumis pasidalinti.

Pirmojoje diskusijos dalyje paklausiau NATO prele-gentų, ar nėra numatyta priimti sprendimų, kurie nulemia-mi daugumos balsavimu, vietoj reikalaujamo šimtapro-

centinio sutarimo, kaip tai vyksta dabar. Ir dar pridėjau, kad yra lengviau susitarti dėl vertybių ir pasiekti susita-rimą bent „žemiausio bendrojo vardiklio lygyje“. Juk visi – prieš terorizmą, prieš globalinį atšilimą, prieš skurdą, prieš branduolinį karą. Dėl šių pagrindinių dalykų visi su-taria. Tačiau konfliktai ir nesutarimai kyla tuomet, kai reikia imtis veiksmų, reikalingų šioms vertybėms pasiekti. Ame-rikiečiai, jaučiantys didžiulę atsakomybę už įvykių raidą, priima sprendimus, kurie yra įvykdomi praktiškai. Euro-piečiai siekia daugiau teorinių, labai tikslių ir nerizikingų sprendimų, kurių kartais neįmanoma įvykdyti.

Amerikiečiai yra susirūpinę dėl sąjungininkų misijos Afganistane. Kiek anksčiau Pentagonas užsiminė apie galimą skilimą aljanse, jeigu sąjungininkai Europoje atsi-sakys toliau siųsti papildomas pajėgas kovoti su talibais. „Pentagonas baiminasi, kad nuomonės aljanse išsiskirs – vienos šalys norės kovoti dėl žmonių saugumo, o kitos – ne“. Tokie žodžiai pirmiausia skirti daugiausiai nuos-tolių Afganistane patyrusiai Kanadai ir Vokietijai, kurios grasina nebesiųsti naujų pajėgų. Pasak Kanados atsto-vo, „norime, kad vyrautų požiūris: „vienas už visus“. Tai apima ir dalijimąsi našta pietų Afganistane“ (čia akty-viausiai veikia talibai, todėl prašoma į šį regioną nusiųsti daugiau karių). Amerikiečiai kviečia NATO nares vykdyti prisiimtus įsipareigojimus ir daryti viską, ką gali. Pasak amerikiečių, nebūtina visoms NATO narėms į Afganis-taną papildomai siųsti karių, esą, į dalyvavimą misijoje reikėtų žiūrėti „lanksčiau ir kūrybiškiau“.

Pavyzdžiui, jei kuri nors šalis dėl nepalankių vidaus politikos tendencijų negali nusiųsti daugiau karių, tai ga-lėtų skirti savo ginkluotę ar finansiškai paremti valstybę, kuri skiria savo techniką. Visos aljanso narės yra nu-siuntusios savo karių į Tarptautines saugumo palaikymo pajėgas (ISAF), tačiau dalis šalių (Vokietija, Prancūzija, Ispanija, Turkija, Italija) atsisakė skirti papildomų pajėgų pietų regionui. Tuo tarpu kitaip dalyvavimą misijoje ver-tina JAV, Anglija, Kanada, Nyderlandai, Danija ir Rumu-nija, kurių kariams pastaruoju metu teko didžiausia kovų našta. Šiuo metu Afganistane yra dislokuota 43 tūkst. 250 karių iš 39 valstybių. NATO vadovaujamoms pajė-goms priklauso apie 15 tūkst. amerikiečių ir 7,8 tūkst. britų. Dar 14 tūkst. amerikiečių veikia Afganistane, ne-priklausydami nuo Aljanso pajėgų.

Po oficialių ir neformalių susitikimų Vilniuje kai kurios šalys nebe taip garsiai grasina nesiųsti naujų pajėgų į Afganistaną ar išvesti ten esančias. Diskusijų Chodke-vičių rūmuose dalyviai taip pat pažymėjo, kad dėl Afga-nistano ateities reikėtų prisiimti kolektyvinę atsakomybę

S A U g U M A S

�

KA

RD

AS

20

08

m.

Nr.

2 (

43

1)

ir laikytis ilgalaikių įsipareigojimų.

Europiečiai dažnai ieško diplomatinių sprendimų be karinės jėgos įtakos, mano, kad JAV neturėtų nurodinėti, kur kitų kraštų kariai turėtų kariauti ir galbūt žūti, disku-tuoja dėl energetinio saugumo.

Jeigu kalbėtume apie pirmąjį punktą, galėčiau pa-sakyti, kad nereikia būti nei Clausewitzu, nei Sun Tzu, kad galėtum suprasti, jog praktikoje grynai diplomati-nių ar politinių sprendimų dėl saugumo be potencialiai veiksmingos karinės jėgos beveik nėra. Nėra tokių, kurie garantuotų tų sprendimų vykdymą, ypač, kai reikia ne tik sutarimo, bet ir vykdomųjų veiksmų, kad būtų pasiek-ta tai, kas užsibrėžta. Pvz., raketinės sistemos turi būti dislokuotos tokioje geografinėje vietovėje, iš kurios būtų galima laiku ir tikslingai sunaikinti skriejančias agreso-rių raketas. Jos turi mažai trajektorijų, kuriomis galėtų pasiekti taikinius. Daug reikšmės turi taikinio ir agreso-riaus geografinės padėties geometrija, kuri garantuotų optimalų skriejančių objektų susidūrimą ten, kur būtų mažiausiai pavojaus žemėje esantiems gyventojams. Be to, priešraketines sistemas per vėlu dislokuoti tada, kai raketų grėsmė jau yra. Priešraketinių sistemų įrengimas trunka nemažai laiko, o pavėluoti negalima.

Diskutuota dėl NATO misijos užtikrinant energetinį, klimato, kibernetinį, branduolinį ir ekonominį saugumą, kovojant su korupcija. Šie argumentai nukreipė diskusijas į neįmanomo susitarimo pusę. NATO, kuri yra karinė orga-nizacija, neturi teisės kištis į tas problemas, kurios nesusi-ję su NATO kariniu aspektu. Negalima tikėtis, kad NATO ar kita karinė organizacija gali išspręsti visas saugumo problemas. Jas turi spręsti vyriausybinės, nevyriausybi-nės, politinės ir socialinės bei ekonominės organizacijos ir joms vadovaujantys lyderiai. NATO prisijungia, kai gali ir turi lėšų bei įgaliojimų. Be to, NATO kariai labai daug

prisideda, aktyviai stengdamiesi laimėti vietinių gyventojų simpatijas ir padeda skurstantiesiems.

Pagaliau dėl JAV nurodymų „kas kur turi mirti“ ko-vos lauke: yra toks karo principas „unity of Command“, t. y. komandos vientisumas. Būtina priimti sprendimus ir perduoti juos vykdyti. Turėtų būti vientisas ryšys tarp vadovaujančio štabo ir vykdytojų. Amerikiečiai nesiunčia karių į mirtį be reikalo ar chaotiškai. Be komandos vienti-sumo neįmanoma sėkmingai atlikti karinių operacijų. Ne-gali būti kaip senoje Ezopo pasakėčioje, kai kiekvienas gyvūnas traukė vežimą į savo pusę, todėl vežimas ne-pajudėjo. Taigi esame karinėje sąjungoje – NATO, todėl turime veikti pagal vientisumo, o ne chaoso principą.

Pasibaigus susitikimui, „Kardo“ redakcija paprašė Lietuvos ambasadoriaus prie NATO J. E. Lino Linkevi-čiaus trumpo komentaro. Pasak ambasadoriaus, svar-biausi klausimai, kurie tikrai bus svarstomi Bukarešte, – tai NATO plėtra ir operacijos (pirmiausiai Afganistanas). Konsensuso problemos tikrai neturėtų būti svarstomos. Pajėgų naudojimo apribojimai galbūt bus paminėti CJ-SOR kontekste. JTO efektyvumo tikrai niekas neturėtų kvestionuoti, nes tikimasi aktyvaus JTO Generalinio Se-kretoriaus Ban-Ki-Moon dalyvavimo ir JTO vaidmens Afganistane, pagaliau tikimasi pasirašyti NATO–JTO bendradarbiavimo deklaraciją.

Jokia karinė ar saugumo organizacija neturėjo ir negali turėti priekaištų Kanadai (nebent Vokietijai), nes Kanadai ir taip tenka didžiulis krūvis Afganistano pie-tuose. NATO yra tikrai ne vien karinė, bet ir politinė or-ganizacija, todėl svarsto ne tik karinius, bet ir saugumo klausimus – teigė Lietuvos ambasadorius prie NATO Linas Linkevičius.

D R . A L G I R D A S V . K A N A U K A

Alfredo Pliadžio nuotr.■

Antrojoje renginio dalyje diskusijos vyko be NATO pareigūnų.»

�

R e f O R M O S

Plk. gintautas Zenkevičius, Lietuvos kariuome-nės transformacijos projekto vadovas: „ Anot lietuvių kalbos žodyno, transformacija – tai virsmas, būsenos keitimas. Kariuomenėje transformacija – kariuomenės keitimasis į šiuolaikinę XXI a. kariuomenę, kurios esmė ne tiek žmonių ir ginklų skaičius, o šiuolaikiškų ir mo-

dernių valdymo principų, darbo kultūros pajėgumai. Iš tiesų, kariuomenės transformacija tai procesai, kurie neturi pabaigos.

Mūsų kariuomenės transformaciją iniciavo kariuome-nės vadas gen. ltn. Valdas Tutkus. Kariuomenės vadas aiškiai matė problemas ir numatė gaires joms spręsti. Visa mano vadovaujama kariuomenės transformacijos grupė tapo savotišku įrankiu, kuris rengia dokumentus, planuoja ir pradeda transformacijos įgyvendinimą.

Daug priežasčių sąlygojo tokius mūsų žingsnius. Visų pirma, nemažai NATO valstybių rengia arba jau įgyvendina transformacijos planus. Analizuojant, kaip transformaciją supranta NATO, visų pirma, reikia žiūrėti, kaip NATO aprašo kariuomenes. Pagal NATO parengtą

l ietuvos kariuomenės transformacija jau prasidėjo. Prognozuojama, kad tikslas bus pasiektas po 12 darbo metų. Anot Kariuomenės transforma -cijos projekto kūrėjų, pirmasis , jau vykstantis , žingsnis – planavimas. Vėliau planuose numatyta optimizuoti struktūras, sukurti kariuomenės valdymo sistemą. Ketvirtasis žingsnis – siektinos kariuomenės struktū-

ros pradinių operacinių pajėgumų veikla. Ir paskutinis transformacijos etapas – trans -formacijos veiksmų suvienijimas bendrai veiklai arba siektinos struktūros operacinių pajėgumų visiškas įgyvendinimas.

Kariuomenės transformacijos planui įgyvendinti bus reikalingas Lietuvos Respublikos Seimo sprendimas pereiti prie profesinės karo tarnybos komplektuojamos kariuomenės pagrindu, taip pat krašto apsaugos si stemos veiklą reglamentuojančių įstatymų ir Lie -tuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pakeitimai. Visi šie pakeitimai sudarys sąlygas kariuomenės transformacijai įgyvendinti ir nuo jų priklausys, kaip greitai bus galima įgyventi kariuomenės transformacijos gairių nuostatas.

Šiame straipsnyje pristatomos pagrindinės Lietuvos kariuomenės transformacijos sritys ir projekto vadovo plk. Gintauto Zenkevičiaus komentarai.

penki žingsniai, pakeisiantys

lietuvos kariuomenę

�

KA

RD

AS

20

08

m.

Nr.

2 (

43

1)

4 blokų teoriją valstybės turi dekonfliktuotas, koordinuo-jamas, integruotas arba koherentiškas pajėgas.

Dekonfliktuotos pajėgos – kurios operacijose vei-kia savarankiškai ir savarankiškai planuoja savo raidą.

Koordinuojamosios pajėgos – kurių veiksmai ope-racijose koordinuojami, bet jos savarankiškai planuoja savo raidą.

Integruotosios – tai pajėgos, kurios negali veikti atski-rai, jos integruotos ir veikia kartu, kartu vyksta jų plana-vimas, žiūrima ne į atskirus, o į jungtinius pajėgumus.

Ketvirtasis blokas – koherentiškosios pajėgos – tar-pusavyje susijusios, priklausomos vienos nuo kitų. Tai ne atskiros kariuomenės rūšys, o vientisos pajėgos.

Pagal NATO vertinimus, daugelis aljanso valstybių kariuomenių yra antrojo bloko kariuomenės, t. y. koor-dinuojamos pajėgos. Kai kurios pradėjo judėjimą in-tegruojamų pajėgų link, kai kurios dar veikia kaip de-konfliktuotos pajėgos. Ir mūsų kariuomenė yra tarp 1 bloko kariuomenių.

Viena iš pagrindinių priežasčių kodėl reikia transfor-muotis – sąveika su NATO, kolektyvinės gynybos stipri-nimas. Kad galėtume ginti Lietuvą – mums reikalinga transformacija, kad efektyviai galėtume ginti kraštą ir vieni, ir kartu su sąjungininkais.

Iš principo kariuomenės transformacijos užduotis – parengti kariuomenę, karius, vienetus, įrangą dabar-ties ir ateities iššūkiams ir grėsmėms. O svarbiausia, kad, jeigu reikės, būtų užtikrinta efektyvi Lietuvos vals-tybės gynyba.

Transformacijoje 8 sritys minimos ne šiaip sau. Jos apibrėžia ir aprašo kariuomenės pajėgumus ir jų dalis.

Pagrindinės gairės jau apibrėžtos, žengti pirmieji žingsniai. Manau, kad jeigu vyksta diskusijos padali-niuose apie transformaciją, ji jau prasidėjo – keičiasi mąstysena, kariai supranta ir priima permainų būtinybę. Jau pastebima nemažai praktinių Lietuvos kariuomenės transformacijos gairėse minimų elementų įgyvendinimo. Kariuomenės vadovybė toliau atlieka aiškinamąjį darbą ir diskutuoja su kariais apie permainas.“

Transformacija personalo srityje

sUKoMPLeKtUoti KariUoMenę PKt Kariais. Pakeitus PPKT (privalomosios pradinės karo tarnybos) karius PKT (profesinės karo tarnybos) kariais, kariuo-menei kasmet reikės 800–900 naujų karių (kareivių ir karininkų). Šie kariai turės pasirašyti 4 metų PKT kario sutartis. Po pirmosios PKT kario sutarties galiojimo pa-baigos kariuomenėje galėtų likti tęsti tarnybą ir tapti seržantais ne daugiau, kaip 20 proc. kareivių, pradė-jusių tarnybą prieš 4 metus, turinčių vadovavimo sa-vybių ir norinčių tarnauti kariuomenėje. Tokia sistema leistų sudaryti palyginti jauną kariuomenę, o tuo pačiu užtikrintų gerai parengtą individualųjį rezervą krizinės situacijos atveju.

Visi kariuomenės aktyviojo rezervo kariai turi būti Krašto apsaugos savanorių pajėgose, kurios vykdytų jo komplektavimą ir parengimą. Aktyviojo rezervo kariams turėtų būti taikomi tie patys reikalavimai ir tarnybos sąly-gos, kaip PKT kariams. Tam reikalinga įgyvendinti tokias priemones:

sukurti verbavimo sistemą,

sukurti personalo komplektavimo struktūrą,

tobulinti kariams keliamus reikalavimus,

pakeisti priėmimo į PKT tvarką.

Pagerinti Karių tarnybos sąLygas. Lietuvos piliečiai turi norėti tarnauti kariuomenėje, todėl būtina tarnybą padaryti jiems patrauklią ir įdomią. Reikalinga sukurti motyvavimo ir aiškias karjeros sistemas tiek ka-rininkams, tiek ne karininkams. Karininkų karjeros siste-ma turi numatyti karininko parengimo eiti vado pareigas procesą – karininkas pradėtų tarnybą būrio vadu dali-nyje, vėliau tęstų ją tapdamas padalinio vadu ir štabo karininku.

Ne karininkų karjeros ir karinių laipsnių sistema turi suteikti galimybes ne karininkams tobulėti ir kilti tarny-boje, užtikrinant maksimalų krašto apsaugos sistemos interesų ir karių siekių suderinamumą, skatinti siekti kar-jeros, atitinkančios profesines galimybes ir gebėjimus, ir turi būti suderinta su NATO valstybėse taikomomis sistemomis.

■

■

■

■

1.

�0

Pagerinti sociaLines Karių garantijas. Sie-kiant kariuomenės personalo, turinčio motyvacijos, norinčio tarnauti kariuomenėje, būtina ne tik sudaryti geras tarnybos ir tinkamas finansines, bet ir socialinio saugumo sąlygas, kad karys ir jo šeima galėtų saugiai jaustis kariuomenėje. Tam turėtų būti sukurta sistema, sudaranti sąlygas kariui arba jo šeimos nariams kreiptis pagalbos ir konsultacijos, kariui persikeliant į kitą vietą, dėl šeimos nario darbo, vaikų mokymo, gyvenamosios vietos susiradimo. Taip pat turėtų būti rūpinamasi kario šeima, kariui išvykus į tarptautinę misiją. Reikėtų tobu-linti butpinigių mokėjimo sąlygas. Būtų tikslinga numa-tyti galimybę kariams naudotis laikinu tarnybiniu gyve-namuoju plotu – šis klausimas ypač aktualus kariams ,persikeliantiems iš vienos tarnybos vietos į kitą.

Norint pagerinti karių rotacijos tvarką, tikslinga nu-statyti priedą kariams, kurių gyvenamoji vieta yra toliau nuo dalinio, kelionės išlaidoms kompensuoti. Siekiant padėti kariams integruotis į civilinį gyvenimą, reikėtų ap-mokėti jaunuolio, pasirašiusio sutartį dėl PKT tarnybos kariuomenėje ir po 4 metų tarnybos per 2 metus įsto-jusio į Lietuvoje veikiančią aukštąją mokyklą, ne ilgiau kaip 4 metus trunkančių bakalauro studijų išlaidas, ir kariui, išeinančiam į atsargą po 10 ir daugiau metų tar-nybos kariuomenėje, turėtų būti sudarytos sąlygos įgyti civiliniame gyvenime pritaikomą specialybę ir numaty-tos jo socialinio prisitaikymo bei sveikatos priežiūros paslaugų teikimo priemonės.

Pagerinti PersonaLo adMinistraviMo sisteMą. Reikalinga sukurti bendrąjį personalo administravimo

struktūrinį padalinį, iškeliant personalo administravimo funkciją ir ją vykdantį personalą iš visų vienetų ir pajėgų. Šio struktūrinio padalinio uždavinys – administruoti visą personalą ir įgyvendinti personalo socialinės saugos politiką.

Plk. g.Zenkevičiaus komentaras: „Sukurti ka-riuomenės personalo komplektavimo sistemą ir struk-tūrą, o kariuomenę sukomplektuoti iš motyvuotų karių. Būtina sudaryti geras tarnybos sąlygas, kad tarnyba būtų įdomi, karys matytų aiškias karjeros perspektyvas ir savo galimybes jos siekti.

Kita svarbi dalis – įvertinti socialines karių garantijas. Jeigu būtina – turi atsirasti naujų ir patrauklių svertų. Pvz., aukštojo mokslo studijų apmokėjimas. Kalbant apie šią sritį, būtina įvertinti, kad šiandien vyksta politi-niame lygyje diskusijos dėl šauktinių į PPKT pašaukia-ma tik labai mažai žmonių,. Transformacija nėra prielai-da ar būtinumas atsisakyti PPKT, tačiau ieškoma efek-tyviausio būdo ir priemonių sukomplektuoti karinius pajėgumus motyvuotais kariais.

Kardo komentaras: Padaryti pakeitimai priėmimo į PKT padidino galimų kandidatų ratą. Pavyzdžiui, PKT kariu gali tapti ir šalies piliečiai, kurie neatlikę PPKT (Pri-valomosios pradinės karo tarnybos). O į kai kurias kari-nes specialybes sumažintas išsilavinimo cenzas. Visas priėmimo ir atrankos į PKT procedūras vykdo viena ins-titucija, todėl išvengiama KAS padalinių tarpusavio kon-kurencijos, geresnis ryšys su kandidatu. Taip pat visos priėmimo procedūros turėtų trukti ne ilgiau nei mėnesį.

R e f O R M O S

2.

��

KA

RD

AS

20

08

m.

Nr.

2 (

43

1)

Transformacija mokymo ir kovinio rengimo srityje

Peržiūrėti Karių individUaLaUs MoKyMo PrograMas, taiKant sisteMinį Požiūrį į Kovi-nį rengiMą. Visos šiuo metu galiojančios individua-laus mokymo programos turi būti peržiūrėtos, taikant sisteminį požiūrį į kovinį rengimą. Karys turi būti mo-komas to, kas jam yra būtina pareiginėms funkcijoms vykdyti.

oPtiMiZUoti individUaLaUs MoKyMo ir Ko-vInIo RengImo InSTITucIJAS. Individualaus kovi-nio rengimo institucijų mokymo materialinė bazė turi atitikti šiuolaikinių mokymo technologijų ir metodologijų reikalavimus, naudojant naujausią ginkluotę, šaudme-nis, techniką ir įrangą. Individualaus kovinio rengimo institucijose turi būti rengiami PKT kariai ir specialistai visoms kariuomenės pajėgoms ir turi būti užtikrintas ne daugiau kaip:

iki 900 naujokų mokymas per metus, pradedant mokymą kiekvieną mėnesį. Pagrindinis kario rengimas neturėtų būti ilgesnis, kaip 3 mėnesiai. Visi Lietuvos ka-riuomenės kariai, nežiūrint jų tarnybos rūšies (išskyrus karo kapelionus ir gydytojus, kuriems pagal tarptautines konvencijas yra keliami kiti reikalavimai), individualiai turi būti parengti kaip kariai pėstininkai, galintys vykdyti savigynos veiksmus.

iki 1200 jaunesniųjų vadų ir specialistų rengimas Puskarininkių mokykloje, Žvalgų mokykloje ir Parašiu-

■

■

tinio rengimo centre. Reikalinga siekti, kad jaunesniųjų vadų (seržantų) mokymą organizuotų ir vykdytų tik pa-tyrę seržantai, t. y. vadų kursams vesti ir administruoti nebūtų pasitelkiami karininkai.

ReFoRmuoTI lIeTuvoS KARo AKAdemIJoS MoKyMo sisteMą. Lietuvos karo akademija turi rengti Lietuvos kariuomenei kvalifikuotus karininkus – karinių vienetų vadus ir krašto apsaugos sistemai reikalingus štabų jaunesniuosius karininkus, suteikti jiems aukštąjį išsilavinimą. Lietuvos karo akademija, organizuodama mokymus, pagrindinį dėmesį turi skirti kariniam ren-gimui ir vado ugdymui, palikdama vieną Akademijos universitetinių studijų programą, universitetinių studijų programų dalykus labiau susiedama su pagrindiniais karinio rengimo dalykais. Kitų reikiamų specialybių specialistai gali būti rengiami pagal bendras su kito-mis aukštosiomis universitetinėmis mokymo įstaigomis (mokyklomis) programas, atsižvelgiant į kariuomenės poreikius.

reforMUoti Kovinio rengiMo centrą į KoLeKtyvinio (jUngtinio) rengiMo centrą. Šio centro uždavinys – vykdyti kariuomenės vienetų ko-vinio parengimo bei kovinės parengties vertinimą ir teikti pasiūlymus dėl kovinio rengimo tobulinimo. Tikslinga sujungti Kovinio rengimo centrą ir Kariuomenės centrinį poligoną į vieną struktūrinį padalinį, ir šiuo metu Kovinio

2.

��

rengimo centre organizuojamų individualaus rengimo kursų vykdymą perduoti kitoms mokymo institucijoms – Lietuvos karo akademijai ir Puskarininkių mokyklai.

Parengti KoLeKtyvinio MoKyMo standar-TuS. Būtina parengti visų kariuomenės vienetų esmi-nių užduočių sąrašus, nustatyti jų vykdymo sąlygas ir vertinimo kriterijus. Už standartų parengimą turi būti atsakingas Jungtinis štabas.

Plk. g.Zenkevičiaus komentaras: „ Manyčiau, kad tai viena atsakingiausių sričių, nes šiuolaikinei mo-derniai kariuomenei reikia iniciatyvių ir gerai pasirengu-sių karių. Mums reikia pakeisti savo mokymą, sistemą, programas, kad išugdytume karių norą rodyti iniciatyvą, norą nuolat mokytis. Tai vienas didžiausių iššūkių, kuris apims kareivių, jaunesniųjų vadų – seržantų ir karininkų rengimą. Siektina, kad individualaus ir kolektyvinio kario rengimo programos būtų pritaikytos šiuolaikiniam jauni-mui. Juose privalo būti daug praktinių užsiėmimų lauke ir vietovėje, kompiuterinių simuliacijų. Tik tuomet jaunam žmogui bus įdomu mokytis karinių dalykų“.

Kardo komentaras: Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos Mokomasis pulko vadovybė peržiū-rėjo bazinio kario kurso (BKK) programą ir ją adaptavo naujai kandidatų bangai - PKT naujokams. Planuoja-ma, kad BKK trukmė bus analogiškai dabartinei, kuri orientuota darbui su šauktiniais, tačiau skirsis pačių instruktorių darbo metodai. Kiekvienas BKK karys tu-rės baigti programą – tik išlaikęs egzaminus ar kaip nors kitaip atsiskaitęs už kiekvieną dalyką, galės tęsti tarnybą savo dalinyje.

Transformacija jungtinės logistikos srityje

sUKUrti jUngtinę MateriaLinių verty-bių ir Procesų vaLdyMo sisteMą. Ši kryptis labai glaudžiai susijusi su aprūpinimo įrangos, vadovavimo ir valdymo / ryšių ir informacinių sistemų transformacija. Atskiroms pajėgoms ir struktūriniams padaliniams šiuo metu paskirstytas materialinių vertybių vadybos funkci-jas reikalinga sukoncentruoti, vykdyti viename struktū-riniame padalinyje – Materialinių resursų departamen-te. Jame būtų įgyvendinamas centralizuoto medžiagų valdymo principas. Departamentas būtų atsakingas už

visų krašto apsaugos sistemos materialinių vertybių va-dybą. Departamente taip pat tikslinga įdiegti vieną iš materialinių išteklių valdymo ir planavimo informacinės sistemos modulių. Tai leistų išvengti funkcijų dubliavimo, pagreitintų apsikeitimą logistine informacija, būtų efek-tyviau priimami sprendimai dėl karinių vienetų logistinio aprūpinimo. Šiam tikslui reikalinga sukurti materialinių vertybių ir įrangos įsigijimo sistemą, leidžiančią įgyti ir išvystyti visišką pajėgumą, o ne įsigyti fragmentišką įrangą, ir įdiegti valdymo principus, orientuotus ne į pro-cesų vykdymą, o į galutinio rezultato pasiekimą.

sUKUrti integrUotą tieKiMo grandinę „nUo sandėLio iKi Kario“. Numatoma iki minimu-mo sumažinti daliniuose saugomų materialinių vertybių kiekį arba iš viso nepalikti sandėlių koviniuose daliniuo-se, įdiegti centralizuoto atsargų valdymo ir apskaitos informacines sistemas, sukurti informacijos apie ma-terialines vertybes srautų valdymo sistemą. Turi būti sukurta logistikos sistema, kurios pagrindą sudarytų kariuomenės logistikos centras, aprūpinantis visus ka-riuomenės vienetus. Pasiekus šį tikslą, kariniuose vie-netuose bus vykdoma tik kiekybinė materialinių vertybių apskaita. Kariuomenės sandėlių infrastruktūra turi būti sutelkta – tai sumažintų personalo poreikį ir infrastruk-tūros išlaikymo išlaidas.

sUKUrti vieningą MateriaLinių vertybių eKsPLoatacijos ir reMonto vaLdyMo siste-Mą. Numatoma įgyvendinti materialinių vertybių eks-ploatacijos principą, orientuotą į gedimų prevenciją, o ne į remontą materialinei vertybei sugedus. Turės būti sukurtas struktūrinis padalinys, atsakingas už depo ir aukštesniojo lygio remonto organizavimą bei vykdymą, pajėgoms ir vienetams paliekant tik operatyvinės prie-žiūros (I lygio remonto) vykdymą, o tam tikrais atvejais – ir palaikomosios priežiūros (II lygio remonto) vykdymą, parengti kiekvienos įrangos eksploatacijos, korekcinio bei prevencinio remonto planai. Korekcinio ir prevenci-nio remonto procesai turi būti įtraukti į bendrąją išteklių valdymo ir planavimo informacinę sistemą – tai leistų efektyviai panaudoti lėšas įsigyjant ir eksploatuojant sistemas.

sUKUrti efeKtyvaUs Logistinių PasLaUgų teiKiMo sisteMą. Numatoma įsteigti struktūrinį pa-dalinį, atsakingą už visos infrastruktūros eksploataciją, priežiūrą ir statinės logistikos paslaugų teikimą kari-niams daliniams. Šis padalinys disponuotų infrastruk-tūra ir kariniams daliniams nereikėtų rūpintis ja ir jos išlaikymu. Šiam tikslui įgyvendinti būtina sukurti įgu-

3.

R e f O R M O S

��

KA

RD

AS

20

08

m.

Nr.

2 (

43

1)

lų aptarnavimo tarnybas (ĮAT), kurių veikla turėtų būti orientuota į paslaugų administravimą, o ne į jų teiki-mą Lietuvoje, tačiau kuriant šias tarnybas turi būti atsi-žvelgiama į kiekvieno regiono socialinius, ekonominius ypatumus ir karinių dalinių koncentraciją regione. ĮAT darbuotojai turėtų būti paslaugų teikimo sutarčių vady-bininkai, administruojantys paslaugų teikimą.

UžtiKrinti efeKtyvų Medicininį aPrūPi-niMą. Ši plėtros kryptis susijusi su Karo medicinos tarnybos transformacija, ji turi užtikrinti kokybišką ir efektyvų medicininės paramos teikimą kariniams da-liniams, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą visam krašto apsaugos sistemos personalui (PKT kariams, ci-viliams tarnautojams, aktyviojo rezervo kariams) ir PKT karių šeimos nariams bei atsargos kariams. Sveikatos priežiūros paslaugoms teikti Lietuvoje turi būti maksi-maliai išnaudojamos Lietuvos sveikatos apsaugos sis-temos galimybės, nekuriant atskiros karinės sveikatos priežiūros sistemos.

Plk. g.Zenkevič iaus komentaras : „Tai sritis, susijusi su mūsų karinių vienetų, karių išlaikymu tiek Lie-tuvoje, tiek karinių operacijų vietose. Šioje transforma-cijos srityje labai svarbu įdiegti šiuolaikinius logistikos principus, kuriuos taiko kai kurios NATO valstybės ar matome taikomus privačiame versle. Būtent geriausius principus ir patirtį reikia taikyti ir mūsų kariuomenėje, kaskart pasveriant – kas efektyviau ir pigiau. Pvz., JAV karinio transporto priežiūrą Irake vykdo civilinė kompa-nija. Paskaičiuota, kad taip yra pigiau nei išlaikyti tuo besirūpinantį karinį padalinį“.

Kardo komentaras : Viena rimta šios srities užduotis jau atlikta – Goro provincijoje tarnaujantiems provincijos atstatymo grupės (PAG) kariams konteine-rinę stovyklą įrengė lietuviška civilinė kompanija.

Transformacija infrastruktūros srityje

UžtiKrinti oPtiMaLų infrastrUKtūros PanaUdojiMą. Reikalinga koncentruoti dalinius ir karinius vienetus į vientisas karines teritorijas, o ne kie-kvienam daliniui turėti atskirą infrastruktūrą. Jeigu yra būtina turėti kariuomenės komplektavimo, reprezenta-vimo ar Krašto apsaugos savanorių pajėgų vienetus

miestuose – patalpas geriau nuomotis miestų centrinių rajonų reprezentaciniuose pastatuose.

oPtiMiZUoti infrastrUKtūros išLaiKyMo išLaidas. Reikalinga investuoti lėšas į techninių prie-monių, mažinančių infrastruktūros išlaikymo išlaidas (elektra, šildymas, saugojimas ir kt.), įsigijimą. Reikėtų siekti, kad kiekvienais metais infrastruktūros išlaikymo išlaidos mažėtų apie 2 proc., tačiau negalima dirbtinai mažinti šių išlaidų, infrastruktūros priežiūrai ir išlaikymui užtikrinti turi būti skiriama tiek lėšų, kiek būtina. Vystant infrastruktūrą – ypač sandėliavimo –, kiek įmanoma rei-kia stengtis panaudoti lengvas šiuolaikines konstrukci-jas ir statybos technologijas, o ne statyti sunkius, bran-gius ir ilgaamžius pastatus, kurių eksploatacija brangi: keičiantis įrangai ir tobulėjant technologijoms, keičiasi reikalavimai, keliami sandėliavimui organizuoti.

tobULinti infrastrUKtūros objeKtų Prie-žiūros ir eKsPLoatacijos strUKtūrą ir dUo-Menų baZę. Reikėtų atskirti infrastruktūros planavimo, eksploatacijos ir priežiūros funkcijas. Strateginiame ly-gmenyje turėtų būti sukurtas struktūrinis padalinys, at-sakingas už aprūpinimo infrastruktūrą, aplinkosaugos, paminklosaugos ir miškotvarkos politikos formavimo funkcijas, nustatymą, kokia infrastruktūra reikalinga ka-riniams pajėgumams išlaikyti, infrastruktūros plėtros planų rengimą. Taktiniame lygmenyje turėtų būti nusta-tyta infrastruktūros objektų priežiūros ir eksploatacijos funkcija, įgyvendinami patvirtinti infrastruktūros plėtros planai. Taip pat reikalinga įdiegti informacinę infrastruk-tūros valdymo sistemą, kuri būtų išteklių valdymo ir pla-navimo informacinės sistemos dalis ir leistų naudoti jos duomenis infrastruktūros apskaitai vykdyti, išlaidoms planuoti ir sprendimams priimti.

Plk . g.Zenkev ič iaus komentaras : „Kalbant apie infrastuktūrą, reikia atidžiai peržiūrėti kariuome-nei priklausantį turtą ir įvertinti, ko iš tiesų reikia. Rei-kalinga infrastruktūra turi būti pritaikyta poreikiams, o nereikalingos atsisakyta. Optimizavus visą informaciją, priėmus atitinkamus sprendimus, bus efektyviau nau-dojami mokesčių mokėtojų pinigai“.

Kardo komentaras: Pastebimi pirmieji darbai. Pavyzdžiui, iš sostinės į Ruklą perkeltas Motorizuotų pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ štabas. Taip pat atliekamas viso KAS nekilnojamo turto būklės vertini-mas: bus sprendžiama, kurių pastatų reikia, o kurių tiks-linga atsisakyti.

4.

��

Transformacija doktrinų srityje

Parengti LietUvos Karinę doKtriną. Joje įvardyti kariuomenės paskirtį ir kariuomenės pasitel-kimo atvejus, galimybes, būdus, patvirtinti Lietuvoje taikomus karo principus. Lietuvos karinė doktrina turi būti pagrįsta NATO kolektyvinės gynybos principu ir atnaujinama kas 4 metus.

Parengti jUngtinių Pajėgų doKtriną. Ji turi būti suderinta su NATO naudojamomis jungtinių pajėgų doktrinomis (AJP) ir pagrįsta Lietuvos karinėje doktri-noje nustatytais principais. Jungtinėje doktrinoje turi būti aprašytas Lietuvos kariuomenės operacinis lygmuo – kaip vykdomas planavimas operaciniame lygmenyje, kaip vadovaujama operacijoms. Šią doktriną turi pa-rengti Jungtinis štabas.

Parengti Pajėgų LygMens ir fUnKcines doKTRInAS. Jų nuostatos turi būti pagrįstos Lietu-vos karinėje bei jungtinių pajėgų doktrinose nustaty-tais principais ir turi būti suderintos su NATO taktinio (pajėgų) lygmens doktrinomis. Visas šias doktrinas turi parengti Jungtinis štabas.

Plk. g.Zenkevičiaus komentaras: „Doktrinos yra svarbus koncepcinės pajėgumo dalies elementas, nustatantis kariuomenės pajėgumų panaudojimo kari-nėse operacijose principus“.

Kardo komentaras: įgyvendinant šią sritį pra-vers patirtis, kuri kaupiama nuo 1994 metų, kai mūsų kariai pradėjo dalyvauti tarptautinėse operacijose. Per 2 000 karininkų ir karių įgijo įvairaus lygio patirties. Mo-torizuotoji pėstininkų brigada „Geležinis vilkas“ priskirta Danijos divizijai. Nemažai naudos tikimasi ir iš 7 kari-ninkų, kurie dirbs Danijos divizijos štabe. Pirmieji du karininkai jau ten tarnauja.

Transformacijos struktūros srityje

oPtiMiZUoti KariUoMenės vienetų strUK-tūrą. Norint sėkmingai pradėti kariuomenės trans-formaciją, visų pirma reikia optimizuoti karinių vienetų struktūrą, parengti ir įgyvendinti kiekvieno karinio vie-neto struktūrą 2008 m. Svarbu įvertinti, kokius karinius laipsnius turintis personalas yra reikalingas remiantis siektinąja kariuomenės struktūra, tačiau 2008 m. kari-

niuose vienetuose galima turėti ir daugiau personalo, nes ne visi planuoti procesai ir įranga, numatyti siektino-joje kariuomenės struktūroje, bus įdiegti kariuomenėje. Būtina atsižvelgti į tai, kad personalo skaičius negali viršyti finansiškai galimo išlaikyti personalo skaičiaus.

įdiegti sieKtinąją saUsUMos Pajėgų strUK-tūrą. Sausumos pajėgų paskirtis – valstybės sausu-mos teritorijos karinė gynyba ir apsauga. Sausumos pa-jėgos yra pagrindinės Lietuvos kariuomenės pajėgos, turinčios daugiausia operacinių vienetų, skirtų Lietuvos gynybos užduotims vykdyti ir dalyvauti tarptautinėse atsako į krizes operacijose. Sausumos pajėgose turėtų tarnauti ne mažiau kaip 40 proc. visų krašto apsaugos sistemos PKT karių ir visi aktyviojo rezervo kariai, kurie turi būti rengiami ir kitoms kariuomenės rūšims. Trans-formuotų Sausumos pajėgų uždavinys yra efektyviai rengti nustatytus pajėgumus kariuomenės užduotims vykdyti. Sausumos pajėgas turėtų sudaryti Pėstininkų brigada, Krašto apsaugos savanorių pajėgos, Inžineri-jos batalionas, Oro gynybos batalionas, Ryšių ir infor-macinių sistemų batalionas, Sausumos pajėgų mokykla ir štabas.

įdiegti sieKtinąją K arinių oro Pajėgų strUKtūrą. Karinių oro pajėgų paskirtis – oro erdvės stebėjimas, kontrolė ir gynyba, parama kitiems kariuo-menės vienetams. Karinės oro pajėgos remia Sausu-mos, Specialiųjų operacijų ir Karines jūrų pajėgas, ta-čiau vykdo ir savarankiškas užduotis, turi institucinius ir operacinius vienetus.

transforMUotų Karinių oro Pajėgų Užda-vinys – efeKtyviai rengti nUstatytUs PajėgU-MUs KariUoMenės UždUotiMs vyKdyti. Karines oro pajėgas turėtų sudaryti Aviacijos bazė, Oro erdvės stebėjimo ir kontrolės valdyba, Ginkluotės ir technikos remonto depas, Mokymo centras ir štabas. Karinėse oro pajėgose turėtų tarnauti ne daugiau kaip 12 proc. PKT karių.

įdiegti sieKtinąją Karinių jūrų Pajėgų strUKtūrą. Karinių jūrų pajėgų paskirtis – teritorinės jūros stebėjimas, kontrolė ir gynyba, išskirtinės ekono-minės zonos ir kontinentinio šelfo stebėjimas bei kontro-lė, parama kitiems kariuomenės vienetams. Karinės jūrų pajėgos turi operacinius ir institucinius vienetus.

Transformuotų Karinių jūrų pajėgų uždavinys – efek-tyviai rengti nustatytus pajėgumus kariuomenės užduo-tims vykdyti. Karines jūrų pajėgas turėtų sudaryti Karo laivų flotilė, Jūros pakrančių stebėjimo tarnyba, Povan-

5.

6.

R e f O R M O S

��

KA

RD

AS

20

08

m.

Nr.

2 (

43

1)

deninių veiksmų komanda, Logistikos tarnyba, Mokymo centras ir štabas. Karinėse jūrų pajėgose turėtų tarnauti ne daugiau kaip 8 proc. PKT karių.

įdiegti sieKtinąją sPeciaLiųjų oPeracijų Pajėgų strUKtūrą. Specialiųjų operacijų pajėgų paskirtis – vykdyti specialiąsias operacijas (tiesioginius veiksmus, specialiąją žvalgybą ir teikti karinę paramą), kai konvencinių pajėgų panaudojimas yra negalimas ar-ba netikslingas, taip pat kitas karinės vadovybės skirtas užduotis, kurių negali vykdyti konvenciniai kariuomenės vienetai.

Transformuotų Specialiųjų operacijų pajėgų užda-vinys – efektyviai rengti nustatytus pajėgumus kariuo-menės užduotims vykdyti.

įdiegti sieKtinąją LogistiKos vaLdybos strUKtūrą. Transformuotos Logistikos valdybos uždavinys – operatyviai ir efektyviai vykdyti Lietuvos kariuomenės vienetų logistinį (bendrą ir administracinį) aprūpinimą Lietuvoje ir už jos ribų. Šis struktūrinis pada-linys remia visus kariuomenės vienetus, todėl Logistikos valdybos siektinosios struktūros įdiegimas labai susijęs su transformacija jungtinės logistikos, infrastruktūros ir aprūpinimo įranga srityse.

Šis struktūrinis padalinys turės įgyvendinti daugiau-sia pasikeitimų ir iš padalinio, kurio veikla orientuota į Sausumos pajėgų kovinį aprūpinimą, transformuotis į jungtinę logistikos organizaciją.

Logistikos valdybos vienetuose didžiąją personalo dalį turi sudaryti valstybės tarnautojai ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis, PKT kariai turi būti ski-riami į pareigas, kurias einant būtina dalyvauti kovinėse operacijose. Logistikos valdybą turėtų sudaryti Materia-linių resursų departamentas, Depų ir sandėlių tarnyba, Karo medicinos tarnyba, Bendrosios paramos logistikos batalionas, Infrastruktūros objektų priežiūros ir eksplo-

atacijos departamentas, Judėjimo kontrolės centras ir štabas. Logistikos valdybos vienetuose turėtų tarnauti iki 8 proc. visų PKT karių.

įdiegti sieKtinąją MoKyMo ir PersonaLo vaLdybos strUKtūrą. Transformuotos Mokymo ir personalo valdybos uždavinys – sukomplektuoti ka-riuomenę (krašto apsaugos sistemą) iš motyvuoto ir kvalifikuoto personalo. Šis struktūrinis padalinys remia visus kariuomenės vienetus, todėl Mokymo ir personalo valdybos siektinosios struktūros įdiegimas labai susijęs su personalo transformacija mokymo ir kovinio rengimo srityse. Tai naujas struktūrinis padalinys, tačiau beveik visi jo vienetai šiuo metu jau egzistuoja, tik turės būti reformuoti. Mokymo ir personalo valdyboje, kartu su Lietuvos karo akademija, turėtų tarnauti ne daugiau kaip 8 proc. PKT karių. Šią valdybą turėtų sudaryti Personalo komplektavimo departamentas, Personalo administravi-mo departamentas, Mokomasis pulkas, Puskarininkių mokykla, ramovės ir valdymo grupė.

įdiegti sieKtinąją Kitų KariUoMenės vie-netų strUKtūrą. Kiti kariuomenės vienetai yra: Ka-ro policija (jos paskirtis – vykdyti nusikaltimų bei kitų teisės pažeidimų prevenciją, atskleidimą, tyrimą, tvar-kos ir drausmės karinėse teritorijose ir kariuomenėje palaikymą, įslaptintos informacijos gabenimą, karinių objektų apsaugą bei karinio transporto eismo saugu-mo priežiūrą), Štabo batalionas (vykdyti ceremonijų funkcijas), Kolektyvinio (jungtinio) rengimo centras (vykdyti kariuomenės vienetų kovinio rengimo bei ko-vinės parengties vertinimą ir teikti pasiūlymus dėl ko-vinio rengimo tvarkos tobulinimo), Karo kartografijos centras (aprūpinti krašto apsaugos sistemą kartografine medžiaga ir geografine informacija kariuomenės veiks-mams planuoti, valdyti bei sąveikai su sąjungininkais palaikyti), Kariuomenės teisės departamentas (vykdyti centralizuotą juridinį kariuomenės aprūpinimą), Finansų

��

ir apskaitos departamentas (vykdyti finansinę kariuome-nės išteklių apskaitą), Kariuomenės vado sekretoriatas (padėti kariuomenės vadui vykdyti įstatymų nustatytas funkcijas, kurių nevykdo integruota ministerija ir Jung-tinis štabas).

Plk. g.Zenkevič iaus komentaras : „Daugelis žmonių įsivaizduoja, kad struktūros pakeitimai – kariuo-menės transformacijos pasekmė. Taip nėra. Struktūros transformacijos tikslas – įdiegti siektinąją kariuomenės struktūrą ir atskirti operacinius bei institucinius kariuo-menės vienetus. Kai įgyvendinsime pokyčius jungtinės logistikos, personalo mokymo, vadovavimo ir valdymo srityse, galėsime keisti vienetų struktūras, o patys vie-netai galės kokybiškai atlikti jiems pavestas užduotis. Svarbiausia, kad būtų tinkamai parengti ir organizuoti pajėgumai kovai su visomis galimomis grėsmėmis“.

Transformacijos aprūpinimo ir įrangos sritis

Krašto aPsaUgos sisteMoje įdiegti įsigiji-Mų ProcesUs PagaL nato sisteMų gyvaviMo ciKLo ir Procesų doKUMentą aaP 48. Šių pro-cesų įdiegimas yra susijęs su transformacija jungtinės logistikos ir vadovavimo bei valdymo srityse. Reikalin-ga peržiūrėti strateginio ir taktinio lygmens vienetų ir padalinių funkcijas, orientuojant jas į įsigijimų procesų vykdymą pagal NATO dokumento AAP 48 nuostatas. Taip pat tikslinga įdiegti žmogiškųjų ir finansinių išteklių valdymo, planavimo informacinę sistemą, kuri leistų, kiek įmanoma, sumažinti personalo pasitelkimo gali-mybę apskaitos funkcijoms vykdyti ir leistų padidinti personalo kiekį koviniams pajėgumams vystyti, suteiktų informaciją, reikalingą sprendimams priimti. Šios siste-mos įdiegimas yra gana sudėtingas procesas, jam įgy-vendinti gali prireikti nemažai lėšų, todėl būtų tikslinga panaudoti NATO ekspertizę.

aPrūPinti KariUoMenę Modernia įranga. Tai susiję daugiau su kariuomenės modernizacija. Šiuo-laikinė karinė įranga yra sudėtinga ir labai greitai tobuli-nama, keičiama. Kiekvienais metais sukuriama vis nauja įranga, panaudojamos naujos technologijos ir tai, kas nauja, po kelerių metų tampa pasenę. Taigi reikalinga, jog kariuomenės įsigyjamos sistemos būtų modulinės ir daugiafunkcinės, o ne skirtos vienai funkcijai vykdyti. Kariuomenės aprūpinimo įranga plano prioritetai turi

būti šie:kariuomenės vadovavimo, valdymo, kompiuterių ir

ryšio priemonių, informacijos rinkimo, stebėjimo ir žval-gybos (C4ISR) srities įranga;

informacinės valdymo sistemos;ryšių įranga;informacijos rinkimo ir stebėjimo įranga;elektroninės kovos sistemos;Sausumos pajėgų kovinės sistemos;kovinių batalionų manevro sistemos;kovinės paramos sistemos;kario ginkluotės ir apsaugos sistemos;transportavimo oru sistemos;transporto lėktuvai;sraigtasparniai;patruliavimo jūroje ir jūros išminavimo sistemos;kovinio aprūpinimo sistemos.

Plk. g.Zenkevič iaus komentaras : „Transfor-macijos aprūpinimo įranga srityje tikslas – įdiegti šiuo-laikinį, orientuotą į gyvavimo ciklą ir pajėgumų raidą, įsigijimų procesą. Tai daugiau susiję su modernizacija. Transformacijos metu svarbu, kad modernizacija vyktų pagal nustatytus procesus, t.y. būtų įsigyjama reikalin-giausia įranga. Aišku, kad pati modernizacija sudarys sąlygas įdiegti nemažai naujų elementų – didinama in-formacinių technologijų svarba ir mažinamas mecha-ninis žmonių darbas“.

Kardo komentaras: Daugelis šios srities planų specifinio pobūdžio, tačiau greitai daugelis karių turėtų pajusti pasikeitimus ir asmeniškai. Kariuomenę planuo-jama perginkluoti vokiškais „Heckler&Koch“ automati-niais šautuvais G-36 .

Transformacijos vadovavimo ir valdymo sritis

PertvarKyti strateginio LygMens insti-tUciją. Kariuomenės strateginio lygmens funkcijas, tokias kaip karinių pajėgumų ilgalaikės plėtros planavi-mas, aprūpinimo įranga, ginkluote, ryšių ir informacinė-mis sistemomis, infrastruktūros planavimas ir politikos nustatymas, Lietuvos karinės doktrinos rengimas, ko-difikavimo, standartizacijos ir kokybės kontrolės politi-kos nustatymas, personalo karjeros, socialinės saugos, sveikatos priežiūros ir mokymo politikos formavimas, vykdys integruota ministerija.

■

■■■■■■■■■■■■■

7.

8.

R e f O R M O S

��

KA

RD

AS

20

08

m.

Nr.

2 (

43

1)

sUKUrti oPeracinio LygMens institUciją. Reikalinga sukurti Jungtinį štabą, operacinio lygmens struktūrinį padalinį, kurio uždavinys – transformuoti stra-teginės vadovybės sumanymus į veiklos ir operacinius planus, rengti operacijų planus, valdyti ir kontroliuoti operacijų vykdymą, rengti kariuomenės jungtinių pajė-gų, atskirų pajėgų ir funkcines doktrinas, nustatyti kovi-nio rengimo reikalavimus ir kontroliuoti kovinį rengimą. Jungtinis štabas turi būti tas struktūrinis padalinys, kuris atlaisvintų strateginio lygmens struktūrinius padalinius nuo pajėgų kasdieninės veiklos kontroliavimo ir koor-dinavimo. Jungtinis štabas taip pat turi perimti visas šiuo metu Gynybos štabo, Lauko pajėgų vadovybės ir pajėgų štabų vykdomas operacines, kovinio rengimo planavimo funkcijas, Kariuomenės vado sekretoriato Civilių ir kariškių bendradarbiavimo skyriaus vykdomas funkcijas, Logistikos valdybos štabo vykdomą tarptauti-nėse atsako į krizes operacijose dalyvaujančių vienetų aprūpinimo organizavimo funkciją, Mokymo ir doktrinų valdybos vykdomas kovinio rengimo planavimo ir dok-trinų rengimo funkcijas. Be to, tikslinga atsisakyti šiuo metu egzistuojančios Lauko pajėgų vado institucijos ir visas Lauko pajėgų vado funkcijas, išskyrus kariuo-menės vado pavaduotojo, perduoti vykdyti Jungtinio štabo viršininkui.

sUKUrti reiKiaMas taKtinio LygMens ins-TITucIJAS. Pajėgų štabai turi būti transformuojami į administracinius taktinio lygmens štabus, atsakingus už efektyvų pajėgų karinių vienetų administravimą, jų kovinį rengimą ir kovinę parengtį. Pajėgų vadai turė-tų išlikti kariuomenės vado patarėjai jų vadovaujamų pajėgų plėtros klausimais. Taip pat reikėtų įsteigti Ry-šių ir informacinių sistemų vienetą – Sausumos pajėgų struktūrinį padalinį, atsakingą už vadovavimo ir valdymo proceso rėmimą ryšių bei informacinėmis sistemomis tiek stacionariose dislokacijos vietose, tiek ir taktinėse vadavietėse operacijų rajonuose bet kur pasaulyje.

PLanaviMo Procesą orientUoti į PajėgU-muS. Pajėgumų planavimo procesas turi vykti integruo-tos ministerijos lygmenyje. Pirmasis etapas – parengti galimo kariuomenės vienetų panaudojimo ateityje kon-cepcijas, pagal kurias turi būti sukurti reikiamų pajėgu-mų aprašymai. Tolesnis etapas – identifikuoti pajėgumų trūkumą. Atsižvelgiant į nustatytus trūkumus, turi būti rengiami pajėgumo arba pajėgumo pasiekimo ir raidos planai. Todėl reikėtų peržiūrėti krašto apsaugos siste-mos išteklių valdymo sistemos procesą, t. y. revizuoti

planavimo, programų rengimo ir biudžeto sudarymo (PPBS) ciklą, planavimo dokumentus, jų hierarchiją ir seką, PPBS hierarchiją ir dalyvius, informacines siste-mas ir kt., kad būtų optimizuotas krašto apsaugos sis-temos išteklių valdymo procesas. Siekiant tobulinti šį procesą, reikalinga atlikti detalesnę studiją.

įdiegti KariUoMenėje c4isr technines PrieMones ir Procedūras. Norint užtikrinti nenu-trūkstamą ir nuolatinį kariuomenės dalinių vadovavimą ir valdymą, turi būti įgyvendintos priemonės ir proce-dūros, užtikrinančios efektyvų ir kompiuterizuotą biuro darbą. Atskiri atpažintos situacijos (operacijos) paveiks-lai (sausumos (RGP), oro (RAP), jūrų (RMP)) turi būti su-jungti į bendrąjį jungtinio lygmens atpažintos situacijos (operacijos) paveikslą, turi būti įdiegtos informacinės sistemos, užtikrinančios išteklių valdymo bei vadovavi-mo ir valdymo procesų kompiuterizavimą, leidžiančios atlikti automatizuotą duomenų apsikeitimą su atskiro-mis nacionalinėmis sistemomis ir sąjungininkais. Būtina pradėti taikyti priemones ir procedūras, užtikrinančias tinklinių galimybių panaudojimą stacionariosiose ir takti-nėse telekomunikacijų sistemose, ir pereiti nuo principo „būtina žinoti“ prie principo „pareiga dalintis“.

Plk. g.Zenkevičiaus komentaras: „Transforma-cijos vadovavimo ir valdymo / ryšių ir informacinių sis-temų srityje tikslas –krašto apsaugos sistemoje įdiegti šiuolaikines vadovavimo, valdymo, ryšių, kompiuterinės technikos, informacijos rinkimo, stebėjimo ir žvalgybos sistemas, pažangius valdymo principus ir metodus. Šioje srityje būtina atskirti strateginį, operacinį ir taktinį lygmenis pagal jų vykdomas funkcijas. Strateginis ly-gmuo nustatytų kariuomenės plėtros politiką ir sudarytų ilgalaikius raidos planus. Operacinis lygmuo rūpintųsi operaciniais planais ir valdytų vienetus esančius opera-cijose. Taktinis lygmuo rengtų vienetus užduočių vykdy-mui. Šiandien neturime operacinio lygmens. Pvz., Lauko pajėgos pačios planuoja operacijas, rengia vienetus, jiems vadovauja ir koordinuoja jų veiksmus operacijos vietoje. Įkurtam Jungtiniam štabui bus pavesta vykdyti operacinio lygmens funkcijas“.

Kardo komentaras: Jungtinis štabas jau pra-dėjo veiklą – viršininku paskirtas brg. gen. Algis Vaiče-liūnas, žinoma dislokacijos vieta, o pasirengimo dar-bams mesti nemaži pajėgumai.

L A I M I S B R A T I K A S

Autoriaus ir Alfredo Pliadžio nuotr.■

��

l yderio sa-vybių yra daug. Ly-derystė – tai sparčiai plintantis procesas.

Lyderio savybių turi ne tik vadovaujan-tys asmenys, bet ir kiekvienas žmo-gus, nesvarbu, kokio lygio darbuoto-jas jis būtų. Pensilvanijos universiteto tęstinio mokymosi (angl. Graduate School of Education) konsultantė A. Maki pastebi, kad „visi vienaip ar ki-taip vadovaujame – savo organizaci-jai, komandai ar kam kitam“.

Lyderis ir lyderystė – tai žodžiai, kuriuos vis dažniau matome lietuviš-kuose raštuose ir kalboje. Dažnai šių žodžių vartotojams priekaištaujama, kad tai anglų kalbos svetimžodžiai, ir teigiama, kad lietuviškas žodis „va-

das“ būtų visiškai tinkamas. Tai pri-mena problemas, kurios iškyla ver-čiant iš anglų kalbos į lietuvių kalbą žodžius „policy“ ir „politics“. Nors skir-tumas tarp tų žodžių anglų kalboje yra didelis, lietuvių kalboje dažniausiai iš-verčiama kaip „politika“ ir šių skirtingų žodžių reikšmė sutapatinama. Pana-šiai yra ir su „leadership“ ir „leader“, kurie šių dienų anglų kalboje reiškia savybę, o ne pareigas ar poziciją, bet lietuvių kalboje dažniausiai verčiama kaip vadas, vadovas, viršininkas, t.y. pareigybė ar pozicija. Kadangi šie žodžiai ir jų sąvokos dažnai naudo-jamos, šią temą reikia plačiau pana-grinėti.

Džiugu, kad Lietuvos aukštosios mokyklos vis aktyviau ir giliau įsijun-gia į mokslinę tiriamąją veiklą šioje srityje. Vis daugiau parašoma baka-lauro, magistro darbų ir net daktaro

disertacijų lyderystės klausimais, ku-riuose susisteminamos įvairių autorių pateiktos mintys apie lyderystę bei ly-deriams būdingas savybes, praple-čiant vadovo-lyderio veiklos sampratą šiuolaikinės organizacijos aplinkoje, bandoma nustatyti efektyviausias ly-derystės, kaip reiškinio, sudedamą-sias dalis ir rezultatyvios jų sąveikos būdus, lyderio įtakos komandiniam darbui reikšmę, remiantis lyderystės stiliaus tyrimų duomenimis, suformu-luojami pasiūlymai, kaip ugdyti vadą, vadovą kaip lyderį, derinant tai su ko-mandiniu darbu.

Sokratas sakydavo, kad prieš pra-dedant diskusiją, reikia apibūdinti ir suderinti tarpusavyje žodžius, nusta-tyti, ką tie žodžiai reiškia ir ką manome jais pasakyti, nes žodžiai turėtų tiksliai išreikšti tai, ką galvojame. Lyderystės apibūdinimų yra labai daug, bet šiame

L y d e R I O U g d y M A S

vadai, viršininkai ar lyderiai?

Parašyti ši straipsnį mus paskatino pastaruoju metu iškilusios diskusijos ir dažnai netiks-l ios arba neteisingos sąvokų „lyderis“ arba „vadas“ interpretacijos. Kalbant apie sampratą „vadas- lyderi s“ , pasak populiariausių pasaulyje knygų apie lyderyste autoriaus D. Gole-mano, „pagrindinė vado užduotis – savo komandoje sukurti puikią darbo atmosferą. Tai padaryti galima tik tada, kai vadas komandoje sukuria darną ir teigiamu požiūriu padeda atsi skleisti geriausioms lyderio savybėms. Vadinasi, svarbiausia vadovavimo funkcija yra būsena“. Kitaip pasakius – vado lyderystė. Todėl kitas pripažintas JAV lyderystės profesorius R. Bojacis rašo, kad „pagrindinis lyderystės aspektas, nors dažnai nematomas arba visiškai ignoruojamas, lemia, ar vado darbas bus veiksmingas. Štai kodėl vado būsena – gebėjimas protingai valdyti save – yra labai svarbus sėkmingai lyderystei“.

��

KA

RD

AS

20

08

m.

Nr.

2 (

43

1)

straipsnyje pateiksime tokį: lyderystė – tai sugebėjimas inspiruoti ir paveik-ti žmonių protą ne tik žodžiais, bet ir asmeniniu pavyzdžiu, ir tai leidžia de-rinti bendrus organizacijos tikslus su asmeniniais ir žmonės noriai vienijasi bei vadovaudamiesi priimtinomis ver-tybėmis siekia bendrų tikslų. O lyderis yra asmuo, kuris puoselėja būtent to-kias savo savybes ir dvasią.

Manome, kad vienas iš pradininkų ir teoretikų buvo X ir Y teorijų kūrė-jas D. Makgregoras (McGregor). Sa-vo knygoje „Žmogiškoji verslo pusė“ (The Human Side of Enterprise), iš-leistoje 1960 m., jis nurodė vadova-vimo stilių skirtumus. Čia remiamasi įsakymais, direktyvomis, prievarta bei kontrole, arba individo integravimu į organizacinę veiklą daugiau atviru de-mokratišku stiliumi, kai dėmesys krei-piamas į delegavimą, pasitikėjimą ir pasitenkinimą darbu. Visų pirma rei-kėtų apžvelgti šių sąvokų istorinį fo-ną, kuriame glūdi šių dienų lyderystės šaknys.

Žvelgdami į praeitį, matome be-galybę asmenybių, kurios savo gy-venimu prisidėjo prie svarbių istorinių įvykių ir pokyčių, kuriuos galima pa-vadinti progresu (drįstame teigti, kad šiandien dauguma Žemės gyventojų tarpusavyje bendrauja nepalyginamai tobuliau, negu urviniai žmonės).

Praeityje dauguma žmonių ben-druomenių gyveno valdžios prievar-tos galioje, buvusioje tironiškose ka-ralių, įvairiai tituluotų vasalų, didikų, karvedžių, politikų ir administratorių rankose, kurie galėjo tą galią ir jėgą panaudoti ne tik savo pavaldinių nau-dai, apdalindami juos privilegijomis, materialinėmis dovanomis ir didybe, bet ir nukreipti į kitų žmonių prievartą, išnaudojimą, nuoskriaudas, piktnau-džiavimą ir net savavališkus gyvenimo ar mirties nuosprendžius. Despotai galią ir jėgą vertino labiau, negu meilę

ir turtą, stengėsi ją jei nepaveldėti, tai įgyti prievarta. XX a. jie buvo vadinami fiureriais, generalisimais, dučėmis ir t.t., kitaip pasakius, vadais ir visuoti-nais valdovais. Žmonės, kurie nepa-kliūdavo į tokį privilegijuotą luomą, o jų buvo dauguma, turėjo visą gyveni-mą tam luomui paklusti, nors tai buvo sunki našta, kurios buvo bandoma nu-sikratyti perversmais, sukilimais, revo-liucijomis bei vis didėjančiu liberalios demokratijos puoselėjimu.

Taigi žmonija pagaliau pamatė, kad geriau gyventi laisvėje pagal sa-vo sugebėjimus, negu pagal tironų ir despotų nurodymus. O tai galima tik demokratinėje santvarkoje, kuri apri-boja valdžios ir valdančiųjų galias ir garantuoja tokią valdžią, kuri tarnau-tų žmonėms, o šalies piliečiai galėtų tą valdžią išrinkti arba pakeisti. Tais laikais, kaip ir šiandieną, buvo ir kito-kių įtakingų žmonių – dvasininkų, filo-sofų, menininkų, mokslininkų ir tech-nologų, kurie taip pat įgydavo didelę galią, tiksliau sakant, įtaką, ne prievar-ta, jėga ar paveldėdami, bet talentu ir genialumu. Juos žmonija šlovino nuoširdžiau ir ne mažiau nei karalius ar jų vasalus, nes jie sugebėjo patei-sinti žmonių lūkesčius ir siekius, ins-piruodami ir motyvuodami juos savo darbo ir kūrybos vaisiais ir suteikdami jėgų žengti iš kasdienybės į neribotas dvasines erdves. Tai leido juos vadinti kultūros kūrėjais, lyderių pirmtakais. Jie sugebėjo užkariauti „žmonių širdis ir protus“, o ne žaisti žmonių likimais ir savavališkai naudotis valstybės iždu.

Valdovai ir tironai tokius kultūros veikėjus palaikė, rėmė materialiai, bū-rė aplink save, nes tai kėlė karaliaus dvaro prestižą ir nekėlė baimės, jog naujos šių žmonių idėjos, paleistos į laisvę, gali tapti pavojingos. (Austri-jos–Vengrijos imperatoriui Josefui II labai nepatiko Mocarto pagal Bau-marchais pjesę sukurta opera „Figa-

ro vedybos“, kurioje buvo iškeliamos „revoliucinės“ idėjos, t. y. paprasti žmonės prilyginami kilmingiesiems). Todėl tokie kultūros lyderiai būdavo apdovanojami oficialiais titulais, pvz., karaliaus dvaro inžinieriaus, muziko ar kurios nors srities kuratoriaus.

Net senovės Egipte egzistavo sluoksnis, kurį šiandieną laikytume biurokratais, administratoriais ir va-dais. Tuomet, žinoma, tokių sąvokų nebuvo, tik panašios funkcijos, tačiau be išskirtinių teorijų, koncepcijų ar fi-losofinių pagrindų, o pagrįstos prak-tiniais sugebėjimais, perduodamais iš kartos į kartą. Ypač šioje srityje vėliau pasižymėjo bažnytinės ir kari-nės organizacijos, mat reikėjo taupyti resursus ir efektyviai motyvuoti arba priversti pavaldinius vykdyti valdan-čiųjų valią kaip prievolę. Atsirado ir mokyklų, kuriose buvo mokoma raš-tvedybos, administravimo, buhalteri-jos, daugiau, negu tik amatų. Tik XIX a. pabaigoje ir XX a. atsirado admi-nistravimas ir vadyba, kaip savaran-kiškos disciplinos, su atitinkamomis aukštosiomis mokyklomis ir asmeny-bėmis, pvz., M. Weberis, H. Fayolas, H. Simmonas ir kiti. Karyboje atsirado darbai pagal Sun Tzu (500 m. pr. m. e.), Karlą fon Klauzevicą (1780–1831), Antuaną Anri Jominį (1779–1869), Alfredą T. Mahaną (1840–1914), Žiulį Doughetą (1869–1930), Tomą Hartą (1877–1971), Viljamą Mitchelį (1879–1936) ir kitų teorijas.

Atsirado naujas viršininko, vado, pirmininko (executive, commander, chairman) supratimas, kuris kaip di-džiulė banga užliejo viso vakarietiško demokratinio pasaulio areną: teigia-ma, kad bet kuris vadovas turi įkūnyti ne tik oficialaus vadovaujančio admi-nistratoriaus, bet ir vadybininko bei lyderio savybes. Lyderystės sąvoka yra labai plati, be to, kiekvieną kartą priklauso nuo situacijos.

�0

Tačiau pirmiausiai apie vadybi-ninkus. Praėjusio šimtmečio viduryje vadyba (management) pradėjo domi-nuoti, nors didelio skirtumo tarp va-dybos, administravimo ir vadovavimo nebuvo. Lyderystė iš tiesų buvo „terra incognita“, nors jos praktika buvo pui-kiai suprantama Aleksandrui Make-doniečiui, Fredrikui II Didžiajam, Na-poleonui ir daugeliui kitų žymių karo vadų. XX amžiuje JAV ypač išpopulia-rėjo vadybos sąvoka. Vadybininkas tapo daugiau žinomas kaip žmogus, atsakingas už materialinių resursų paskirstymą ir darbuotojų nukreipimą tokia kryptimi, kuri būtų efektyviausia siekiant organizacijos tikslų. Vadyba iškilo kaip pagrindinis principas, o moralės faktorius lyg ir nustojo egzis-tuoti. Buvo sakoma, kad jeigu negali ko nors išreikšti skaičiais (Descartas), ypač pinigais, tai to net nėra. Tačiau XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje vadovavimo meno srityje iškilo są-voka – lyderystė. Ji sulaukė didelio dėmesio verslo, valstybės politikos ir karybos srityse. Ji subrendo Vakarų demokratijos šalyse, kur žmonės jau buvo paragavę politinės laisvės ir su-prato, kad nereikia tironų ir despotų, ir kad valdžia turi priklausyti nuo žmonių valios, o ne atvirkščiai. Tokios idėjos perėjo ir į verslą, viešąjį administra-vimą ir net kariuomenę, kur pagaliau atsirado naujas kokybiško gyvenimo ir tarnybos siekis. Žinoma, tai sukėlė neigiamą reakciją ir pasipriešinimo tų, kurie priklausė vadinamajai „feodali-nei nomenklatūrai“, besinaudojančiai visišku pavaldžių žmonių paklusnu-mu, subordinacija ir nuolankumu.

Lietuvių kalboje yra žodžių, kurie neapgalvotai tapatinami su „lyderiui“ – tai „viršininkas“, „vadas“, „vedėjas“, „vadovas“, „vadybininkas“, nekalbant jau apie svetimžodžius – „šefas“, „bo-sas“, „direktorius“, „prezidentas“. Ta-čiau jie visi išreiškia oficialią vadovau-jančio asmens poziciją organizacinėje

hierarchijoje, o ne kokias nors žmo-giškas savybes, atskleidžiančias jo charakterį, asmenybę, kurios suteik-tų jam asmeninį autoritetą. Neįmano-ma išversti žodžio „leadership“ vienu žodžiu į lietuvių kalbą. „Vado“ sąvoka tiktų tik tada, jeigu jis būtų supranta-mas kaip turintis ne tiktai viršininko, vadybininko, bet ir lyderio savybių. Kitaip toks vadas tam tikra prasme gali būti ir ne lyderis, visiškai neturėti lyderio savybių. Jis vadu galėjo tapti naudodamasis pažintimis, turėdamas „stogą“, t.y. valdžios paramą. O žmo-nių grupės lyderis gali ir nebūti oficia-lus vadas, bet savo asmenybe geba lyderiauti, turėti autoritetą, didesnį ne-gu oficialūs pareigūnai. Tokie žmonės labiausiai išsiskiria didelių krizių, ne-laimių atveju. Egzistuoja ir vadinamieji slaptieji lyderiai – „pilkieji kardinolai“, ypač Lietuvoje.

Tradicinėje anglų kalboje randame žodžių, turinčių labai panašią reikš-mę, – „commander“, „executive“, „chief“, „chairman“, „chairwoman“, „guide“, „principal“, „director“, ir dar su tam tikru subtiliu skirtumu – žodis „leader“. Žodis „leader“ jau leidžia su-prasti, kad ši pozicija hierarchijoje žy-mi asmenišką sąsają su pavaldiniais – „team leader“, „squad leader“, „pla-toon leader“, „political party leader“, bet apskritai tai reiškia hierarchinę po-ziciją. Lietuvių kalboje sąvokos „būrio vadas“, „kuopos vadas“ taip pat žymi asmeninę sąsają, nors pirmiausia tai reiškia pareigybinę poziciją, nes žo-dis „vadas“ komandinėje sistemoje jau savaime buvo suprantamas, nors kartais ir klaidingai, kaip inkorporuo-jantis lyderio savybes. Taigi šiandien pareigūnas (kuopos, būrio ar įmonės) gali būti vadinamas vadu ar vadovu, bet tai ne visada reiškia, kad jis yra ly-deris ta neformalia, tačiau labai svar-bia prasme.

Todėl anglų kalbos žodis „leader“ dažnai vartojamas be sąsajų su bet

kokia nors hierarchine pozicija. Pavyz-džiui, kompozitorius R. Vagneris (Ri-chard Wagner) gali būti vadinamas muzikos lyderiu, A. Einšteinas (Albert Einstein) – mokslo lyderiu, Jonas Pau-lius II – sielovados lyderiu ar Virginijus Alekna – sporto lyderiu. Įvairiose gru-pėse galima pastebėti žmonių, kurie niekam oficialiai nevadovauja, bet vei-kia žmones, patraukdami juos prie sa-vęs, tiesiog „užkrečia“ kitus savo idė-jomis ir entuziazmu siekti to, kas yra vertinga, ypatinga ir svarbu visiems, nebūtinai materialine, bet dvasine ir moraline prasme. Ta ypatybė paveikti kitus yra vadinama „leadership“ ir yra sąmonės būsena, o žmonės, kurie tokią savybę turi, vadinami „leaders“ arba lietuviškai – lyderiais. Tai reiškia, kad lyderis gali būti žmogus, kuris da-ro įtaką, bet nebūtinai formalios val-džios hierarchijos viršūnėje.

Taigi lyderystė pripažįstama sa-vybe, kuri turėtų būti labai pageidau-jama ir vertinama ne tik organizacijos viršūnėje, bet visais lygiais, ir jeigu ta savybė bus nukreipta į gėrį, tai padės efektyviau siekti bendrų tikslų. Orga-nizacijos vadovybė turėtų norėti, kad pavaldiniai sujungtų savo asmeninius siekius su karinio vieneto ar organiza-cijos misija. O lyderystės sąvoka ati-tinka organizacijos siekius – motyvuoti ir inspiruoti, remiantis bendromis ver-tybėmis ir tikslais, bei skatinti kolekty-vą tapatinti asmeninius tikslus su or-ganizacijos tikslais. Visa tai yra gerai, jeigu organizacijos siekiai sutampa su universaliomis vertybėmis, priimtino-mis civilizuotai bendruomenei ar vals-tybei. Čia galime įžiūrėti ir tamsesnę lyderystės pusę. Jei stebėsime kai-menę, tarkime, avių, tai greičiausiai galėsime išskirti avį ar aviną, kuris tai grupei vadovauja, o kiti seka pas-kui jį instinktyviai. Tokia avis ar avinas yra lyderis, kuris veda juos į geresnę ganyklą, namo ar toliau nuo pavojų. Tačiau gali būti ir atvirkščiai. Avinas,

L y d e R I O U g d y M A S

��

KA

RD

AS

20

08

m.

Nr.

2 (

43

1)

vedantis paskui save kaimenę, kartais gali pasukti netinkama kryptimi. Pasi-taiko atvejų, kai kaimenė nuvedama į kokią bedugnę ar vilkduobę. Ir visa kaimenė negalvodama lekia paskui lyderį į pražūtį. Gyvūnų pasaulyje yra nemažai „lyderystės“ pavyzdžių, kurie dažnai būdingi ir žmonijai. Pavyzdžiui – Hitleris, Stalinas, Čiaušesku, Husei-nas ir daugelis kitų, kurie sugebėjo inspiruoti, motyvuoti savo bendrinin-kus, pavaldinius ir netgi liaudį priimti tokias vertybes ir tikslus, kurie yra blo-gis ir gali nuvesti į pražūtį. Šis pavyz-dys reiškia, kad lyderio inspiruojamos vertybės turėtų būti visuotinai morališ-kai priimtinos.

Bet kaip atskirti, kurie lyderiai yra teigiami ir kurie ne? Vienas būdas yra patikrinti, kokias moralines ir etines vertybes jie puoselėja. Bet juk ar ga-lime jais tikėti? Gali būti, kad tokie ly-deriai pasirengę neatsakingai žadėti, o vėliau neištesėti. Tai labai ryšku ne visiškai demokratinėse santvarkose. Tokioms valstybėms būdingas auto-ritarinis režimas, kuriam būdinga jėga ir smurtas. Taip nutinka, kai piktava-liai lyderiai tampa oficialiais vadovais, turinčiais kolektyvinių galių daryti vi-siems privalomus sprendimus. Nebe-reikia pavaldinių motyvuoti, inspiruoti, o tik raginti ir prievartauti. Tik libera-lioje demokratinėje visuomenėje, kur žmonės gali išsirinkti valdžią ir taip pat ją pakeisti, žmonės eina paskui lyderį, o iškilus nepasitikėjimui, turi teisę ir pareigą jį pakeisti. Tai yra de-mokratijos esmė – valdžia rinkėjų valia gali būti pakeista ir net nuversta (ir tai pažymėta daugelio Vakarų valstybių konstitucijose), jeigu pasirodo, kad lyderiai netarnauja bendrai žmonių laisvei ir gerovei.

Kyla klausimas, ar lyderiu gimsta-ma, ar šias savybes galima išsiugdy-ti? Į šį klausimą galima atsakyti taip: jeigu manytume, kad lyderiais gims-tama, tai žinotume, kaip juos atpa-

žinti. Tai būtų matyti jau gimus kūdi-kiui. Deja, nėra jokių požymių, kuriais remdamiesi galėtume atskirti tokius žmones. Pavyzdžiui, Senovės Spar-toje kūdikiai, kurie gimdavo ligoti ar labai silpni, buvo atskiriami ir metami bedugnėn, nes Spartai buvo reikalingi tik stiprūs kariai (visi piliečiai tuomet buvo kariai). Vis dėlto galima ugdy-ti lyderius, mėginant įskiepyti jiems savybes, kurios laikomos reikalingo-mis lyderiams. Dar geriau, žmogus, kuris jaučia savyje lyderio kibirkštė-lę, gali pats save tobulinti ir po truputį atskleisti savyje reikiamas savybes. Beje, prigimtinės, genetiškai nulemtos savybės yra labai reikšmingos ugdant lyderį, nes jos išryškėja jo mokymo ir auklėjimo procese.

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje remiamasi tokiu ly-derystės modeliu, kuris toli gražu nė-ra tobulas, bet galima juo vadovautis. Trumpai tariant, šis modelis yra toks: pirmiausiai turime žinoti, kokiam tikslui ugdome lyderius? Mes juos ugdome tapti kovinių vienetų taktiniais vadais ir Tėvynės gynėjais karo atveju, tai yra modernaus kovos lauko aplinkoje, ku-rioje dominuoja pavojus, neprogno-zuojami įvykiai, nežinia, baimė, karinė trintis, nuovargis ar informacijos trūku-mas. Toks žmogus minėtoje aplinko-je privalo gebėti veikti pagal karinius (beje, panašius kaip ir versle) princi-pus: siekti tinkamai apibrėžto tikslo, ekonomiškai naudoti resursus, laiku sutelkiant juos ten, kur jie efektyviau-si, imtis iniciatyvos, greitai ir lanksčiai manevruoti, siekiant palankios pozici-jos, siekti nustebinti priešą netikėtais veiksmais, išlaikyti savo vadovavimo ir ryšių vientisumą bei paprastumą (Clausewitzas). Toks žmogus turi būti drąsus ir stiprus fiziškai ir morališkai, turi būti valingas ir drausmingas, išla-vinto intelekto, energingas, gero cha-rakterio ir stabilios būsenos. Taip pat jis turi būti moralus, etiškas ir patriotiš-

kai nusiteikęs. Maža to, šių dienų va-dovas – karininkas ar verslininkas, t. y. lyderis, – turi būti visapusiškai išsilavi-nęs ne vien karybos ar vadybos srity-je: turi išmanyti šiuolaikines technolo-gijas, politiką, psichologiją ir pedago-giką, suvokti globalinius procesus. Jis privalo atsižvelgti ir į savo pavaldinių dvasinius ir socialinius poreikius.

Žinoma, Lietuvos karininkas turi būti vadas, bet ši sąvoka turėtų būti platesnė: tai ir lyderis, ir vadas (turintis vadovavimo, visuomeninių, techninių ir taktinių įgūdžių). Jis turi būti ir oficia-liai patvirtintas vadas arba viršininkas. Tai oficialios pareigos, kurios leidžia atsakingam pareigūnui vadovauti tam tikram kolektyvui ir vykdyti reikiamas funkcijas. Be to, jis turi būti ne tik ge-ras administratorius, vadybininkas, racionaliai skirstantis resursus misijai atlikti, bet ir vadas – lyderis, dvasiškai motyvuojantis, inspiruojantis, suvie-nijantis kolektyvą misijai ir bendram tikslui.

Be visa to, mūsų trapi demokrati-ja vis dar susiduria su vadinamaisiais „persitvarkiusiais“ biurokratais ir jų ben-draminčiais, kurie laiko lyderio savybes netinkamomis ugdant karininką (kaip vadą), savaip (nostalgiškai) supranta „vado“ sąvoką, tačiau bijo arba nesu-geba viešai ir konstruktyviai diskutuoti ir siūlyti naujų idėjų ir projektų. Grei-čiausiai jie niekada ir nebuvo lyderiai, taip pat nėra ir šiandien, ir paniškai bijo šiuolaikiškų jaunų asmenybių – lyderių, kurie vis dėlto netrukus juos pakeis.

Straipsnio pabaigoje siūlome pa-tarimą karininkui: Jūs negalite vesti savo karių į mūšį (pratybas) kaip for-malus vadas – kovos lauke kariams reikės lyderio! Manome, kad tai tinka ir veržliam verslininkui ar valstybės tarnautojui, norinčiam daug pasiekti savo profesinėje veikloje.

DR. DOC. ALGIRDAS V. KANAUKA

ATS. KPT. ARūNAS ALONDERIS

■■

�� A. Martinionis gimė 1928 m. ko-vo 30 d. Pasvalio valsčiuje, Sindriūnų kaime. Buvo sava-norio kūrėjo Juozo Martinio-nio ir Barboros Martinionie-

nės sūnus. Jo tėvui Prezidento A. Smetonos žmona įteikė Vyčio Kryžiaus ordiną už drąsą kovose su ber-montininkais.

Šeimoje vyravo tautinė savimonė: šeima skaitė „Mū-sų laikraštį“, „Karį“, „Trimitą“. Spaudos leidinius A. Mar-tinionis ne tik skaitė, bet ir dalijosi su kitais, komplektavo (sovietmečiu toks dvasinis aukso fondas buvo stropiai saugomas ir slepiamas – taip nemaža jo dalis išliko iki šių dienų).

A. Martinionio tėvai, to laikmečio mokytojai, jau-nojo Antano sąmonėje pasėjo brandų tautinį grūdą. Baigęs Pasvalio gimnaziją jis svajojo mokytis PLP ka-ro mokykloje. Deja, 1945-1951 m. tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Grįžęs dirbo žurnalistu. 1960–1967 m. Vilniaus universitete studijavo teisę, vėliau buvo pa-skirtas muziejininku. Dirbdamas sovietinėse įstaigose ir lankydamasis įvairiuose Lietuvos rajonuose, savo lė-šomis iš gyventojų pirko prieškario – daugiausia karinės tematikos – leidinius, žurnalus, kitas kultūros vertybes, rizikuodamas už tokios rūšies antitarybinę veiklą (sme-toninės Lietuvos reliktų rinkimą ir kaupimą) būti griežtai sovietinio režimo nubaustas. Taip A. Martinionis gelbėjo žūstantį Lietuvos kultūrinį – tautinį palikimą, kai buvo naikinami ištisi kaimai, vietovės, gyvenvietės.

1988 m. kylantis Atgimimo sąjūdis ėmė žadinti lie-tuvių tautą. Per Lietuvą nuvilnijusi pasipriešinimo sovie-tiniam režimui banga bloškė sistemą į istorijos šiukšly-ną.

1989 m. pradėjo burtis pirmieji savanoriai, tarpukario ir sovietines karo mokyklas baigę dimisijos ir atsargos karininkai, kurie širdyje buvo ištikimi savo tautai. 1989 m. lapkričio 18 d. Vilniuje įvyko Lietuvos atsargos kari-ninkų steigiamoji konferencija, į sostinę suvažiavo 208 delegatai iš visos Lietuvos (tai buvo jaudinanti visų kartų karininkų sueiga!). Šioje konferencijoje ir buvo priimtas sprendimas atgaivinti tarpukario metais ėjusį „Kardo“ žurnalą. Nors lėšų tam nebuvo, šio darbo ėmėsi tuo-metinis dm. kpt. Antanas Martinionis.

Atsakingo darbo atspirties tašku jam buvo per 30 sovietmečio metų surinktas gausus prisiminimų archy-vas, šimtai nuotraukų. Visa tai labai pravertė leidžiant ir redaguojant „Kardą“. Tuomet prisipažino: „Galiu teisėtai tvirtinti, kad tokio archyvo kitos redakcijos neturi“.

Beje, dar besiruošiant Lietuvos atsargos karininkų sąjungos iniciatyvinės grupės suvažiavimui, A. Marti-nioniui kilo idėja išleisti specialų „Kardo“ numerį tokiam svarbiam įvykiui pažymėti. Buvo paruošta medžiaga, kurią pats redaktorius meniškai apipavidalino ir suma-ketavo. Popierių šiam leidiniui parūpino ir spausdinimą organizavo ats. mjr. K. Jonikas.

Suvažiavimo išvakarėse 500 egz. tiražu dienos švie-są išvydo laikraščio formato 4 puslapių nenumeruotas

M ū S ų K A L e N d O R I U S

grąžinęs tautai istorijąantanui Martinioniui – 80

A. Martinionis 1992 m. gimtinėje.»

Kovo 30 d. sueitų 80 metų A. Martinioniui,

atgimusios Lietuvos karininkui, teisininkui,

muziejininkui, žurnalo „Kardas“ vyriausia -

jam redaktoriui, kariškos spaudos žurnalistui,

karo istorijos leidėjui, istorikui, pilietiškumo

ugdytojui, jaunosios kartos švietėjui, knygos

kultūros kūrėjui–bibliofi lui.

��

KA

RD

AS

20

08

m.

Nr.

2 (

43

1)

leidinys „Kardo“ pavadinimu.

Po derybų 1990 m. Kauno „Spindulio“ spaustu-vė sutiko vienerius metus spausdinti žurnalą. Praėjus dešimčiai mėnesių (lapkričio pabaigoje) pasirodė jau spaustuvėje spausdintas 32 puslapio didelio formato „Kardas“, pavadintas Lietuvos atsargos karininkų sąjun-gos žurnalu. Pirmu ( 338 nuo įkūrimo pradžios) numeriu pažymėtas žurnalas tuomet buvo išspausdintas 7 500 egz. tiražu. Jo leidimas pradėtas nuo nulio (neskaitant A. Martinionio asmeniškai sukauptos medžiagos). Kau-no J. Janonio popieriaus fabrikas pardavė 800 kg. po-pieriaus žurnalo leidybai.

Po ilgų įtikinėjimų Krašto apsaugos departamentas fi-nansavo žurnalo leidybą, skirdamas daugiau kaip 1 000 rb., lėšų skyrė ir Tremtinių draugija.

Leisti žurnalo pirmuosius numerius A. Martinioniui padėjo redaktoriai J. Valiukas, R. Tirilis, vėliau juos pakeitė S. Valaitis, P. Baldišius ir kiti. Administracinius reikalus tvarkė V. Karutis.

„Kardas“ atgimė sudėtingomis ekonominėmis sąly-gomis. Jeigu ne išeivijoje gyvenančių kariškių, visuome-nės veikėjų finansinė parama – žurnalo leidybos idėja ko gero būtų buvusi „palaidota“. Lietuviai išeivijoje buvo suinteresuoti, kad tautinė mintis kuo giliau smelktųsi į sovietmečiu sužalotą mūsų visuomenės sąmonę.

Pavyzdžiui, 1993 m. „Kardo“ tiražas buvo 2 500 egz. Ofsetinis popierius kainavo 68 000 talonų, spausdini-mas – 12 900, foto medžiagos – 2 000, atlyginimas dai-lininkui, kalbos redaktorei, mašininkei atsiėjo 22 000, kitos išlaidos (popieriaus atvežimas, pjaustymas ir kt.) – 2 500. Išlaidos sudarė 223 500 talonų, o pajamos, gautos iš prenumeratorių ir pardavus žurnalą spaudos kioskuose, 92 000 talonų (2300 egz. po 40 tal.). Iš šios sumos „Lietuvos spauda“ atskaitė už pardavimą apie 5000 talonų.

Užsienio lietuviai teikė „Kardui“ materialinę pagalbą ilgus metus. Lietuvos karių veteranų sąjungos „Ramovė“ Centro valdyba (jos pirmininkas dm. mjr. E. Vengians-kas) nuolat rūpinosi „Kardo“ padėtimi ir reikalais. Taip pat ir Čikagos LKVS „Ramovė“ (skyriaus pirmininkas J.Mikulis), rėmėjai Kanadoje, JAV, Australijos Adelai-dės lietuvių namai ir Melburno lietuvių bibliotekos. Bet „Kardo“ rėmėjų gretos retėjo. Iš pradžių į užsienį buvo siunčiama iki 300 žurnalo numerių, o paskutiniaisiais metais jau tik 80 skaitytojų šeimų lankė žurnalas. Buvo „Kardo“ rėmėjų ir Lietuvoje.

„Spaudos reikšmė ypatinga ir dėl jos verta aukotis, prisimenant kaip knygnešiai kentė kalėjimuose, šalo Si-bire, o kai kurie už laisvesnę mintį buvo tremiami į kator-gą dešimčiai ir daugiau metų ar net paaukojo ir gyvybę. Spaudos žadinamas mūsų tautietis sėmėsi drąsos at-gaivinti Nepriklausomybę. Taigi ir LAKS leidinys turėjo tapti priemone tikslams įgyvendinti. Mūsų neveiklumas naudingas tiems, kurie grieždami dantimis, tebepuose-lėja viltį susigrąžinti raudonojo teroro laikus.

Kariuomenė yra viena iš priemonių tautos idealams įtvirtinti. Tas idealas turi būti suprantamas ir kariuo-menei. Siekdamas stiprinti ryšius tarp kariuomenės ir visuomenės „Kardas“ akylai seks pastarosios balsą, lauks jos paramos.

Brangi ir gerbtina mums istorinė atmintis. Okupaci-jos metais daug prarasta, nugriauti ir sunaikinti kariniai istoriniai paminklai. Apie jų atstatymą rašysime mūsų žurnale. Ir karių kapų tvarkymas bei priežiūra neliks pa-miršti. „Karde“ taip pat skelbsime paminėtinas svarbias datas, kurios siejasi su Lietuvos kariuomene ir jos visų laikų kariais.

A. Martinionis – viduryje (sėdi). Iš kairės redaktoriai: S. Valaitis , J. Valiukas, administratorius V. Karutis .»

��

Mes manome, jog gyvenimas iškels ir tokių klausi-mų, kuriuos šiandien sunku numatyti. Kartu su Kraš-to apsaugos departamento darbuotojais LAKS Centro valdyba ir karininkais stengsimės atsiliepti į visus ak-tualiausius klausimus. Tuo pačiu plačiąją visuomenę maloniai prašome mums padėti laiškais, sumanymais, pasiūlymais, ne vien būti griežtais teisėjais mūsų nauja-gimiui „Kardui“, – pirmajame atkurto „Kardo“ numeryje rašė vyriausiasis redaktorius.

Giliau neanalizuojant pirmojo numerio turinio, ga-lima konstatuoti, kad jame spausdinti dm. gen. štabo plk. ltn. A. Malijonio, brg. gen. J. Juodišiaus sūnaus P. Juodišiaus, Lietuvos technikos muziejaus direktoriaus A. Gamziuko, V. Statkaus ir kitų straipsniai, taip pat – div. gen. S. Raštikio, brg. gen. P. Plechavičiaus, plk. ltn. J. Listopadskio straipsniai, buvusio Lietuvos užsienio rei-kalų ministro J. Urbšio medžiaga.

Pirmasis numeris pasklido po respubliką ir užsienį, jo kelias pas skaitytoją buvo nelengvas: dar sovietiniu kvapu dvelkiantys spaudos kioskai nenorėjo atgimusio žurnalo pateikti viešai skaitytojui. Tuo metu sovietinės ideologijos traumuotiems piliečiams buvo nemalonu, kad atvirai rašoma apie buvusią Lietuvos kariuomenę, bolševikų terorą, geriausių Lietuvos žmonių genocidą. Tačiau vakarykštė diena nebepajėgė užspausti patrio-tinio žodžio, drąsios minties.

1991 m. Lietuvoje žurnalą „Kardas“ užsiprenume-ravo jau keletas šimtų skaitytojų, vėliau tiražas išaugo net iki 8 500 egz. 1992 m. „Kardą“ prenumeravo apie 2 000 skaitytojų, bibliotekų, įvairių įstaigų ir organiza-cijų. 1993–1994 metais, labai pabrangus spausdinimo popieriui, buvo priimtas sprendimas žurnalo tiražą su-mažinti iki 3 000 egz.. Įvedus tautinę valiutą, prenu-meratorių skaičius sumažėjo, nes „Lietuvos paštas“ pareikalavo papildomai mokėti už pristatymą. Žmonės ėmė pirkti žurnalą spaudos kioskuose. Tai neigiamai atsiliepė žurnalo tiražo stabilumui, padidėjo nurašymo procentas.

Bėgant metams žurnalo turinys, straipsnių ir ikono-grafinės medžiagos pateikimas tobulėjo, išsiplėtė au-torių ratas. To meto „Karde“ bendradarbiavo habilituoti mokslo daktarai, karininkai dm. plk. J. Malijonis, plk. ltn. J. Užurka, dimisijos aukšto rango karininkai S. Zaikaus-kas, P. Narinkevičius, A. Navaitis ir kiti.

„Kardui“ aktyviai talkino siųsdami medžiagą ir nuo-traukas užsienyje gyvenę buvę karininkai: dm. plk. J. Andrašiūnas, plk. ltn. O. Žadvydas, dm. mjr. E. Ven-

gianskas, B. Raugas, J. Abraitis, kpt. A. Bulota, A. Kens-tanavičius; visuomenės veikėjai K. Karuža, J. Šiaučiulis, V. Statkus ir daugelis kitų.

Tuo metu viena pirmųjų žurnalo rėmėjų JAV tapo tuo metu leidžiamo žurnalo „Karys“ redakcija (redakto-rius B. Raugas): pradėjo siųsti savo žurnalą, vertingus leidinius („Lietuvių enciklopedija“, 20-ųjų metų „Kario“ komplektus, knygas). Atsirado „Kardo“ prenumeratorių JAV, Kanadoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijo-je, Australijoje. Nuoširdžiai žurnalą rėmė J. Daumanto šaulių kuopa (vadas K. Karuža), daugelis kitų asmenų, kurie didesne ar mažesne auka, tačiau nuoširdžiai, rė-mė žurnalo leidimą. Ir tai tęsėsi ne vienerius metus.

Martinionis dirbo drauge su kitais redaktoriais, kurie keitėsi, tačiau „Kardo“vyriausiasis redaktorius liko kaip uola dešimt metų iki mirties.

Nuo 1991 m. Nr. 2 vietoje R. Tirilio redaktoriaus plunks-nos ėmėsi S. Valaitis. Nuo 1992 m. Nr. 3 vietoj J. Valiuko į redaktorių gretas stojo P. Baldišius, dirbęs iki mirties. 1994 m. spalio mėn. keitėsi ir redakcinė taryba.

Tvirtai laikėsi meninio apipavidalinimo ir maketavi-mo dailininkas V. Jauniškis – jis dirbo nuo pirmojo iki paskutinio numerio.

Lygiagrečiai su žurnalu redakcija išleido daugiau kaip 60 įvairios tematikos atvirlaiškių, specialių vokų, vienkarti-nį laikraštį „Sukilėlis“, skirtą Birželio sukilimui Kaune. Re-dakcijos iniciatyva taip pat organizuotas sovietinės Rusi-jos represuotų karininkų ir karių sąskrydis Kaune. Vietinės rinktinės karių suvažiavimui prie „Kardo“ redakcijos buvo įkurtas Lietuvos vietinės rinktinės karių štabas (viršininkas J. Misiūnas). Buvo rengiamasi sutvarkyti žuvusių LVR ka-rių kapus, pastatyti paminklus. Per A. Martinionio vadova-vimo „Kardui“ metus surinkta daug buvusių karių sukilėlių prisiminimų, nuotraukų, dokumentų. Tai vertingas mūsų kariuomenės istorijos paveldas.

Per visą A. Martinionio leisto ir redaguoto žurnalo „Kardas“ laikotarpį augo žurnalo autoritetas visuome-nėje. Jeigu būtų buvusios finansinės galimybės – vy-riausiasis redaktorius būtų leidęs žurnalą kas du mėne-sius. Nors medžiagos netrūko, teko tenkintis dvigubais ketvirtiniais numeriais – taip pigiau kainuodavo spaus-dinimas.

1992 m. pasirodė Vyriausybės nutarimas, jog visuo-meninės organizacijos turi būti registruojamos juridinia-me registre. Tuo metu LAKS Centro valdyba išgyveno pertvarkos laikotarpį. Kūrėsi Krašto apsaugos depar-

M ū S ų K A L e N d O R I U SM ū S ų K A L e N d O R I U SM ū S ų K A L e N d O R I U S

��

KA

RD

AS

20

08

m.

Nr.

2 (

43

1)

tamentas, buvo rengiamasi steigti KAM, daug LAKS narių perėjo į krašto apsaugos sistemą, net neperdavę dokumentų.

Beveik dvejus metus LAKS neturėjo vadovo. Visą tą laikotarpį žurnalas „Kardas“ buvo tarsi šios organizaci-jos simbolis, nes ant kiekvieno išleisto „Kardo“ numerio buvo įrašas „Lietuvos atsargos karininkų sąjunga“. Tuo-met apie susidariusią padėtį A. Martinionis išsakė žur-nalo redaktoriams, redkolegijos tarybai. Buvo priimtas sprendimas įregistruoti žurnalą „Kardas“ kaip visuome-ninės organizacijos leidinį. Tokiomis aplinkybėmis buvo išsaugotas žurnalo, kaip LAKS leidinio, tęstinumas. Taip prabėgo net 10 metų. O kokie jie buvo! Per tą laikotarpį nė viena valstybės institucija finansiškai neparėmė žur-nalo leidybos, negana to – ir pati LAKS Centro valdyba buvo primiršusi savo žurnalą (neskyrė nė cento iki pat 1999 m. kovo). Kad galėtų leisti „Kardą“, A. Martinioniui teko parduoti visą gyvenimą kauptą unikalią biblioteką. Trejus metus popierius žurnalui buvo perkamas už A. Martinionio žmonos Stefanijos kompensaciją, gautą išeinant į pensiją (45 000 talonų), jos asmeninius in-vesticinius čekius.

Per Lietuvos Sąjūdžio organizuotus mitingus mūsų tautiečiai prisiekė nepaisant ekonominių sunkumų savo darbu aukotis Tėvynei. Kardo“ redaktoriai ir bendradar-biai šią priesaiką garbingai įvykdė: redaktoriai dirbo visuomeniniais pagrindais, negaudami atlyginimo, au-toriams nebuvo mokamas autorinis atlyginimas.

Deja metai po metų žurnalo „Kardas“ leidybos biudže-tas mažėjo, kol visai išseko. LAKS, gyvenanti tik iš surink-tų nario mokesčių, nepajėgė paremti savo žurnalo.

1998 m. lapkričio 28 d. Vilniaus karininkų ramovėje įvyko LAKS visuotinis narių suvažiavimas, sušauktas pagal LAKS statuto 7.1 straipsnį. Martinionis išsakė min-tis dėl tolesnio leidinio gyvavimo.

Naujai išrinkta LAKS vadovybė (pirmininkas J. Užur-ka) numatė pirmojo ketvirčio uždavinius. Penktuoju punktu buvo įrašyta: visokeriopai padėsime leisti ka-rininkų žurnalą „Kardas“, kuris yra vienintelis leidinys karininkams“.

1999 m. sausio 14 d. LAKS būstinėje, Vilniaus ka-rininkų ramovėje, įvyko pirmasis išplėstinis naujos CV posėdis. Jame dalyvavo ne tik CV nariai, bet ir LAKS skyrių pirmininkai, sąjungos nariai, spaudos atstovai. Be kitų klausimų, aptartas ir žurnalo „Kardas“ statusas. Įvardyta, kad tai dimisijos, atsargos ir kadrinių karininkų žurnalas.

1999 m. vasario 18 d. įvyko žurnalo „Kardas“ redko-legijos išplėstinis posėdis, kuriame dalyvavo ir LAKS CV nariai. Vyr. redaktorius dm. mjr. A. Martinionis informavo apie susidariusią sunkią materialinę padėtį. Jis konsta-tavo, kad jeigu nebus išspręstas žurnalo finansavimo klausimas – nuo 2000 metų teks nutraukti jo leidimą.

Nuo 1989 m. lapkričio 18 d. iki 1999 m. birželio A. Martinionio didžiulių pastangų dėka išėjo 57 „Kardo“ numeriai.

Jo leidinių tikslas buvo vienas – atkurti istorinę tiesą apie Lietuvos kariuomenę, jos vadus, karius ir tragišką jų likimą. Už šį darbą 1998 m. vasario 10 d. dekretu dm. mjr. Antanas Martinionis apdovanotas DLK Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

Mirė A. Martinionis, kaip karys kovos lauke, 2000 m. gruodžio 14 d., nepertraukęs savo darbo iki paskutinio atodūsio …

Buvo pašarvotas Vilniaus karininkų ramovėje, su vi-sa karine pagarba palaidotas Viršuliškių kapinėse.

Jis buvo vienas iš legendinių lietuvių, begalinio darbštumo, besąlygiško atsidavimo užsibrėžtiems tiks-lams įsikūnijimas. A. Martinionis neatsiejamai suaugęs su Lietuvos Atgimimu, Sąjūdžiu, Lietuvos atsargos ka-rininkų sąjungos istorija.

Jo žygdarbio ateinančios kartos nepakartojo ir nepa-kartos vien todėl, kad nebėra ir nebus tokių ekstremalių sąlygų, kokiomis dirbo A. Martinionis. Tačiau jo atliktų darbų liepsna telks jaunus žmones, kuriems rūpi Lietu-vos tautos ir kariuomenės istorija.

E L E N A S T U L G I E N ė

Nuotraukos iš asmeninio Martinionių šeimos albumo.■

A. Martinionio žmona Stefanija buvo jo dešinioji ranka tikrąja to žodžio prasme.»

��

dm. mjr. antanas Martinionis –„Kardo“ vyr. redaktorius

ir karinės literatūros leidėjas

š į I š K I L ų Ž M O g ų P R I S I M e N A J O B e N d R A Ž y g I A I .

dm. plk. Justinas noreiKa, buvęs atkurto žurnalo „Kardas“ redkolegijos narys

Su A. Martinioniu susipa-žinau maždaug prieš 19 me-tų. Tai buvo nuostabus metas: Lietuvoje vyko atgimimas, sąjūdis, žmonės tikėjo nauja ateitimi ir kūrė ją. Tuo tautos pakilimo metu nuošalyje neliko

ir lietuviai atsargos karininkai. Taip susibūrė iniciatyvinė grupė (dm. plk. A. Malijonis, ats. plk. A. Kairys, ats. plk. A. Keblikas, J. Paužolis, J. Suslavičius, J. Noreika, dm. plk. E. Bilevičius, dm. aviacijos mjr. B. Brazys, ats. mjr. Z. Motiejūnas, K. Jonikas, dm. kpt. A. Verksnys, A. Mar-tinionis, ats. kpt. K. Skrinska, med. kpt. P. Pilipavičius, ats. vyr. ltn. N. Šavirovas, dm. ltn. A. Kostkus, dm. ltn. J. Krakauskas, paplk. V. Orentas ir K. Norkus). Mūsų mintyse buvo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės atkūrimas.

Pirmiausia reikėjo suburti lietuvius karininkus ben-drai patriotinei veiklai – atkurti Lietuvos atsargos karinin-kų sąjungą (LAKS), karinę spaudą. Iniciatyvinei grupei priklausiusiam A. Martinioniui buvo pavesta atsakinga užduotis – imtis atkurti karininkų žurnalą „Kardas“. Čia ir atsiskleidė A. Martinionio, kaip žurnalisto, kruopštumas, darbštumas, profesionalus gebėjimas dirbti kolektyve. Lietuviškos karinės spaudos darbui A. Martinionis sky-rė visą savo laiką, turėjo aibę kitų rūpesčių, susijusių su leidyba: laiku surinkti, suredaguoti medžiagą, gauti popieriaus ir t. t. Ir visa tai pradėta nuo nieko, dar eg-zistuojant sovietinei sistemai.

1989 m. lapkričio 18 d. atkuriamoje LAKS konferen-cijoje karininkai ir visuomenės atstovai išvydo specialų „Kardo“ numerį – kuklų, bet labai svarbų. Šioje konferen-cijoje A. Martinionis buvo patvirtintas vyriausiuoju „Kardo“

redaktoriumi, o aš – šio žurnalo redkolegijos nariu.Tuo metu tekdavo eiti į sovietinių karininkų susirin-

kimus, kuriuose buvo ir lietuvių karininkų, agituoti juos pereiti į Lietuvos pusę. Buvo ir grasinimų pastatyti mus ant duobės krašto (sovietų gen. Visockis). Tačiau tai mūsų siekimų nepaveikė, laikas ėjo ne jų naudai.

1991 m. aš perėjau į Krašto apsaugos ministeriją, nuo tada praktiškai LAKS veikloje beveik nedalyvavau, nes krašto apsaugos ministro A. Butkevičiaus įsakymu buvo uždrausta bendrauti su LAKS nariais. Tačiau su A. Martinioniu dažnokai susitikdavau, pakalbėdavome ir apie to meto karininkų aktualijas.

Lietuvos atsargos karininkų sąjungoje buvo įvairių žmonių – prieškario ir sovietinėje kariuomenėje tarna-vusių karininkų. Daugelis iš jų turėjo vertingos istorinės medžiagos, kuri vėliau buvo panaudota spaudoje. To-kiame kolektyve A. Martinionis su visais buvo draugiš-kas, be ypatingų ambicijų. Sugebėdavo visus išklausyti ir pateikti savo nuomonę, kartu aptardavome iškilusias opias problemas.

LAKS buvo neturtinga organizacija, žurnalo redakci-ja neturėjo net patalpų, ją A. Martinionis įkūrė savo bute Vilniuje. Labai padėjo jo įtaiga ir entuziazmas šiam dar-bui rasti prijaučiančių žmonių, karinės spaudos rėmėjų. Spausdinimo darbai vyko dar esant sovietinei tvarkai ir sistemai, tik per įvairias pažintis – veikiau pogrindžio sąlygomis, žmonių pasiaukojimu ir rizika.

Martinionio redaguojamas ir leidžiamas žurnalas „Kardas“, be abejo, atliko labai svarbų vaidmenį. Taip buvo leidžiamas numeris po numerio, be poilsio, kol valstybė tam dar nebuvo pasiruošusi sunkiu pereina-muoju laikotarpiu perimti karinės kultūros paveldo ir leisti žurnalą toliau.

A T M I N T I S

��

KA

RD

AS

20

08

m.

Nr.

2 (

43

1)

Ats. mjr. Henrikas narščiUs, buvęs vilniaus karininkų ramovės viršininkas

LAKS įkūrimo konferenci-joje nedalyvavau, apie ją tik girdėjau. Į LAKS įstojau 1990 m. balandžio mėnesį tuo me-tu, kai kūrėsi šios organizaci-jos Vilniaus skyrius. Nuo tos dienos tapau Vilniaus skyriaus

Valdybos sekretoriumi. Tuomet LAKS-e A. Martinionis jau buvo „senas vilkas“ ir aktyviai ten darbavosi. Jis pri-klausė iniciatyvinei grupei. Kaip ir kokiais keliais jis atėjo į LAKS-ą – nežinau. Žinau, kad jau LAKS-o įkūrimo kon-ferencijoje išplatino signalinius „Kardo“ egzempliorius. Buvo malonu skaityti lietuvišką karinę spaudą. 1990 m. po Kovo 11-osios – atgimimas, tautinis pakilimas, to dar nebuvo! O dar – lietuviška karinė spauda, atsikūrė karininkų organizacija… A. Martinionis buvo vienas iš iniciatorių, šio reikalo vykdytojas ir dvasia. Su A. Mar-tinioniu buvau pažįstamas nuo tų įvykių iki jo mirties. Tai buvo tautinio atgimimo fanatikas, jis nesiekė pelno, dirbo šį darbą iš įsitikinimų, jam skyrė visą save, nes žurnalas nebuvo valstybės institucijų palaikomas – te-ko jį jam nešti ant savo pečių. Kito kelio nebuvo. Pati LAKS organizacija kūrėsi kaip sąjūdis, o sąjūdis – ne tik visuomeninė, bet ir amorfinė struktūra – visi daro ką nori, bet visi daro bendram tikslui. Lygiai tas pats buvo ir su žurnalu „Kardas“. Iš pradžių buvo A. Martinionis ir dar pora žmonių – štai ir visa redakcija, visas žurnalo kolektyvas. Nemėgau oficialiai skelbti savo nuomonę spaudoje, tačiau kai radau „Karde“ LAKS kreipimąsi, tai parašiau, ir tai buvo mano pirmasis rašinys.

1991 m. perėjau tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Kar-tu ir nuo LAKS-o, ir nuo „Kardo“ atitrūkau, nes turė-jau tiesioginio darbo. A. Butkevičius buvo uždraudęs karininkams dalyvauti visuomeninėse organizacijose. Buvo išleistas įsakymas – LAKS-o narius depolitizuoti, į departamentą neįleisti ir su jais ryšių nepalaikyti (nors LAKS buvo ne politinė organizacija, ir „Kardas“ buvo ne politinė struktūra, o patriotinės minties žurnalas).

1993 m. buvau paskirtas Vilniaus karininkų ramovės viršininku. Tuomet teko palaikyti santykius su visomis visuomeninėmis organizacijomis, nes jau pats darbo profilis buvo ryšiai su kariuomene ir visuomene. Ramo-vės paskirtis ir buvo, kad per ją būtų palaikomas ryšys, aišku, domėjausi ir LAKS, kuri taip pat įsikūrė ramovėje, čia gavusi patalpas. Martinionis buvo dažnas svečias.

Prisimenu vieną epizodą, mano požiūriu, apibūdi-

nantį A. Martinionį kaip žmogų, turintį savo pozicijas, tikslą. Su juo apie daug ką diskutuodavome, tekdavo ir valandų valandas kalbėti: jis daug žinojo apie Lietuvos istoriją (to nepasakyčiau apie mano aplinkos bendraam-žius). Mes gimėme pokariu, lavinomės tarybinėje moky-kloje ir, jeigu tėvai neturėjo pasislėpę Šapokos istorijos, tai nieko ir nežinojome, išskyrus nuogirdas. Martinionio žinios apie Lietuvą buvo tikros.

Po 1993 m. buvo toks laikotarpis, kai pasikeitė Lietu-vos politinė situacija, nuėjo nuo arenos V. Landsbergis, atėjo A. Brazauskas, ir tuo metu labai pakėlė galvas mū-sų „išvaduotojai“, II pasaulinio karo veteranai iš „Jedins-tvos“. Jie manė, kad jau vėl bus „išvadavimas“, jau greit reikės nešti gėles tarybiniams kareiviams prie tankų.

Vienas jų taikinių buvo įsiskverbti ir į Karininkų ramo-vę, tuo pačiu patekti ir į kuriamos Lietuvos kariuome-nės struktūras. Reikėjo tam duoti atkirtį. A. Martinioniui priklauso viena frazė. Kartą karininkų ramovėje buvo susitikimas su sovietiniais II pasaulinio karo dalyviais veteranais. Mums bediskutuojant, kas kam ką davė ir ko nedavė, Martinionis pateikė jiems tiesų klausimą: „Kaip jūs vertinate 1940-uosius metus, ar Lietuva sa-vanoriškai įstojo į TSRS sudėtį, ar buvo okupuota?“ Tar-pusavyje pasitarę, atsakė: „Niekas neįrodė, kad Lietuva buvo okupuota, ji savanoriškai įstojo į Sovietų Sąjungos sudėtį “. A. Martinionis atsakė: „Na ką, ponai, mūsų po-kalbis baigtas, nes mes stovime priešingose pozicijose ir mūsų bendravimas yra neįmanomas “. Tą klausimą A. Martinionis naudodavo tokiuose pokalbiuose ne vieną kartą. Pasiskolinau iš jo ir aš, kai būdavo, ateina koks nors veikėjas, atstovaujantis prosovietinei grupelei žmo-nių – kad ramovėje nori padaryti kokį susirinkimą, tai ir paklausdavau, ką jis galvoja apie 1940-uosius metus. Kai išsiaiškindavau – atsakydavau. Tas klausimas api-būdina, kas buvo A. Martinionis.

Redkolegijos veikloje nedalyvavau. Aišku, kad dėl redkolegijos aktyvumo kalta pati LAKS organizacija, ji pati pasitraukė nuo žurnalo reikalų. A. Martinioniui nieko kito neliko, kaip imtis asmeninės iniciatyvos ir daryti tai, ką jis manė būtina.

Buvo ir kita priežastis – tai, kad 1990–1991 m. iš LAKS-o išėjo visi, kas galėjo, turėjo jėgų darbuotis – li-ko senieji veteranai – smetoniniai karininkai ir sovietiniai karininkai, kurie nepanoro eiti į lietuvišką kariuomenę. LAKS-e susidarė tokia žmonių grupė, kuri nebuvo veiks-minga ką nors daryti. Vienu metu LAKS organizacija vos

��

nesubyrėjo. Apie 2000 m. LAKS pradėjo stiprėti, nes iš Lietuvos kariuomenės pradėjo grįžti tie, kurie iš LAKS-o buvo išėję į Lietuvos kariuomenę.

Kai A. Martinionis pamatė, kad valstybėje susidarė tokia situacija, kad „Kardas“ gali įgyti šeimininką, kad krašto apsaugos sistema pareiškė norą ir turinti galimy-bių tęsti žurnalo leidybą, jis nepriekaištaudamas visas savo leidybines teises į žurnalą „Kardas“ anuliavo ir jį geranoriškai atidavė Krašto apsaugos ministerijai.

Kitas gal būtų dėl savo teisių kovojęs, teigęs, kad tai jo nuosavybė ir pan. Tai rodo A. Martinionį dirbusį iš idėjos Tėvynės labui. „Kardo“ nuveiktas darbas bu-vo didelis ir reikšmingas. Ir duok Dieve, jeigu kas būtų padaręs daugiau. Po jo žurnalo praktiškai niekam ir ne-reikėjo. Jeigu ne A. Martinionis, tikriausiai „Kardo“ visai nebūtų buvę. Tai buvo tiesiog vieno žmogaus iniciatyva. Žurnalas buvo prikeltas iš pelenų, palaikomas ir atiduo-tas Lietuvos kariuomenei.

Pirmoje Lietuvos Respublikoje „Kardas“ buvo ne atsargos karininkų žurnalas, tai buvo veikiančios ka-riuomenės Karininkų sąjungos leidinys – „Ramovės“ leidinys. Karininkų sąjunga vadinosi „Ramovė“. Toks jis turėjo būti ir atkūrus Lietuvos kariuomenę, bet, deja, Lietuvos karininkija dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesukūrė savo karininkų organizacijos, kuri būtų pajėgi ir savo žurnalą leisti.

1993 m. buvo bandoma sukurti Lietuvos karininkų organizaciją, buvo ir steigiamasis susirinkimas, daly-

vavo ir Prezidentas A. Brazauskas, ir t.t. Buvo įsteigtas ir aukščiausiasis Lietuvos karininkų garbės teismas, įsteigta Lietuvos karininkų organizacija „Ramovė“. Bu-vo manoma, kad Lietuvos karininkų organizacija per-ims į savo rankas ir Kauno karininkų ramovę, ir Vilniaus atsikuriančią karininkų ramovę, tačiau politikams ne-patiko šis procesas, jie nepanoro, kad „virš kariuome-nės“ egzistuotų dar kažkokia visuomeninė organizacija (greičiausiai suprato, kad gali vykdyti politines manipu-liacijas, ar ką?). Gal todėl ši organizacija iki šiol taip ir neveikė. Nebuvo kam perimti ir „Kardo“ į savo rankas.

Vienas iš karininkijos veiklos aspektų buvo ir „Kari-nės knygos“ knygyno steigimas. Nuo 1990 m. jau buvo kalbama apie bibliotekas ir „Karinės knygos“ prekybos reikalingumą. Buvo galvojama tai padaryti prie Karinin-kų ramovės Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje ir kituose dides-niuose Lietuvos miestuose. Nepavyko. Nepavyko nei Klaipėdoje, Panevėžyje ar Šiauliuose. Tarp kariuome-nės ir visuomenės jaučiamas atotrūkis, nes visuomenė ir kariuomenė yra dvi skirtingos kategorijos. Kariuome-nė yra griežtai organizuota, o ryšys tarp jų turi būti kuo glaudesnis. Viena iš jungiančių formų ir yra karinė spau-da visuomenei per „Karinės knygos“ knygyną.

Manau, kad A. Martinionio padarytas didelis darbas – nenuginčijamas: ir žurnalas, ir knygos buvo leidžiami reguliariai, tomas po tomo išeidavo mažesnės ir dides-nės knygos. Atsidavęs karinei spaudai žmogus nuošir-džiai darė tai, ką galėjo geriausiai padaryti.

Kai per Lietuvą nuvilnijo Atgi-mimo banga, pradėjo burtis lietu-viai karininkai į Lietuvos atsargos karininkų sąjungą (pavadinimas šiek tiek neatitinka mūsų istorijos, nes po Nepriklausomybės kovų

buvo įkurta Atsargos karininkų sąjunga). Lietuvoje vei-kė sovietų kariuomenės atsargos karininkų sąjunga (sojuz oficerov zapasa), tai reikėjo lietuviams karinin-kams atsiskirti iš tos sąjungos ir parodyti, kad tai yra ne ta, o būtent Lietuvos. Kartu su kitais karininkais tame sąjūdyje dalyvavo A. Martinionis, jis ėmėsi inici-atyvos atgaivinti žurnalą „Kardas“(aišku, jo idėją pa-laikė tarpukario Lietuvos karininkai). Būnant Sovietų Sąjungos sudėtyje, nebuvo galima kalbėti apie krašto apsaugą, net apie savanorius.

dm. plk. dr. Stasys KneZys, „Kardo“ bendradarbis nuo 1991 m., vyčio Kryžiaus kavalierius

Nors ir buvo labai sudėtinga, bet pavyko „Kardą“ už-registruoti, įteisinti kaip Lietuvos atsargos karininkų są-jungos spaudos organą ir pradėti leisti. „Kardas“ skel-bė apie atsargos karininkų sąjungos veiklą, atkūrimą, kvietė kariškius ( taip pat ir šaulius) vienytis. Tuo metu nebuvo kito krašto apsaugos pobūdžio leidinio.Taip ir prasidėjo karinės žiniasklaidos atkūrimas. „Kardas“ pirmasis informavo apie atsargos karininkų sąjungos įkūrimą, apie uždavinius, apie tikslus ir apie siekius. A. Martinionis buvo žurnalistas, iniciatyvinės grupės na-rys. Jis jau buvo rinkęs medžiagą anksčiau ir rašęs. O tuo metu suaktyvėjo istorinės medžiagos rinkimas. Jis dirbo be konkurencijos, nes ne tiek jau daug karininkų rašo. Net dabartinėje kariuomenėje jų beveik neranda-ma. Na, atsiranda vienas kitas straipsnis arba istoriniai dalykai, tarkim, Baltuškos apie karinio jūrų laivyno atgi-

A T M I N T I S

��

KA

RD

AS

20

08

m.

Nr.

2 (

43

1)

mimą arba Norgėlos, kuris rašo apie karo meną. Jeigu vartytume tarpukario Lietuvos kariuomenės leidinius „Mūsų žinyną“, „Karo archyvą“, „Kardą“, „Karį“, pamaty-tume, kad pagrindiniai rašytojai buvo karininkai. Būtent A. Martinionio leidžiamas „Kardas“ tuo ir pasižymėjo, kad jame dalyvavo karininkai: gen. Malijonis, plk. ltn. A. Navaitis, kuris daug parašė apie karo aviaciją ir apie ki-tus karininkus daug rašė, padėjo A. Martinioniui surinkti vertingą medžiagą.

A. Martinionis, leidžiant žurnalą, pats daug dirbo, or-ganizavo ir rėmėjus. Pavyzdžiui, pažiūrėkime į Antano Martinionio knygelę „Lietuvos kariuomenės tragedija“. Kad pateiktų autentišką medžiagą, sugebėjo susirasti net vieno diviziono komisarą, kad tas parašytų, kaip prasidėjo II pasaulinis karas ir t.t. Per buvusius Lietuvos tarpukario karininkus palaikė ryšius su Vakarais, surado lietuvius karininkus, kurie gyveno JAV, Kanadoje, net

Australijoje, ir jie parašė nemažai atsiminimų. Visa tai, ko nebuvo galima dėti į žurnalo apimties

„Kardą“, dėjo į šio žurnalo priedus, atsirado knygų lei-dykla „Kardas“, jos dėka atgimė istorija.

A. Martinionio leidžiamas „Kardas“ suvaidino labai svarbų vaidmenį vienydamas karininkus lietuvius, vie-nydamas tarpukario Lietuvos karininkus, vienydamas visus patriotus, kurie turėjo karinį išsilavinimą (kad ir stu-dentišką karinį išsilavinimą). Padėjo suburti karininkus į Krašto apsaugos ministeriją – tai ir buvo pagrindinis dalykas. Pradėjo kelti kariuomenės atkūrimo ir kariuo-menės istorijos klausimus. A. Martinionis atliko didžiulį darbą, tai jo nuopelnas, kad Kardas“ buvo tapęs tuo lei-diniu, aplink kurį būrėsi žmonės, norintys išsakyti savo rūpesčius ir savo bėdas, papasakoti apie savo praeitį ir ateities viltis.

Norėčiau pasakyti, kad A. Mar-tinionis buvo ir organizuojamoji, ir vykdomoji, ir rašomoji jėga žurnale „Kardas“. „Kardas“ buvo atgaivin-tas kaip prieškariu leistas karininkų žurnalas.

Šio žurnalo atgaivinimo idėja kilo LAKS konferen-cijoje. Tada A. Martinionis buvo rekomenduotas būti to žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi. Redaktoriais dar buvo R. Tirilis ir J. Valiukas. Tačiau pagrindinis karinės spaudos organizavimo darbas buvo ant A. Martinionio pečių.

Jei kalbėtume apie žurnalo koncepciją, aišku, tuo laiku tokio žodžio nebuvo. Pagrindinis darbas buvo at-gaivinti ir prisiminti tai, kas buvo prieškariu. Pirmiausia – galutinai nepasmerkti užmarščiai tų Lietuvos kariuo-menės karininkų, kurie kūrė kariuomenę, kovojo ne-priklausomybės kovose ir galiausiai sukūrė modernią kariuomenę.

Reikia pasakyti, kad dalis Lietuvos kariuomenės ka-rininkų buvo represuoti ir sušaudyti (1940–1941 m. 40 proc. Lietuvos karininkų okupantai sušaudė, areštavo, 10,5 proc. karininkų buvo priversti trauktis), dar didesnė karininkų dalis išvengė (pirmosios

okupacijos metu 1940–1941 m.) jų likimo, liko gyvi. 1944 m. dauguma jų jau jokių iliuzijų dėl ateinančios Raudonosios armijos neturėjo ir pasitraukė į Vakarus (Vokietiją, Austriją), o iš ten apie 1949 m. pasitraukė į

dm. plk. ltn. Algis baLaišis, buvęs žurnalo „Kardas“ vyriausiasis redaktorius

JAV, Kanadą ar Australiją, į Pietų Ameriką. Atsidūrę emi-gracijoje jie aktyviai įsijungė į lietuvybės darbą. Jų dėka buvo organizuotas „Kario“ leidimas. Kai atgimė Lietu-vos valstybė ir susikūrė visos pagrindinės struktūros, tuomet dalis buvusių Lietuvos karininkų atvyko į Lietu-vą, savo veikla ir prisiminimais daug prisidėjo atkuriant „Kardo“ žurnalą. Pirmiausia iš užsienio lietuvių buvo gautos materialinės injekcijos. Reikėjo pirkti popierių, kuris staiga pasidarė deficitinis, mokėti už spausdinimo darbus ir t.t.

Kad viskas sklandžiai vyktų ir žurnalas išeitų laiku, A. Martinionio indėlis neįkainojamas. Reikia kalbėti apie jo asmenybę. Jis buvo auklėjamas Lietuvos patrioto, Vyčio kryžiumi apdovanoto, savanorio šeimoje. Jo tėvas pasižymėjo kovose su bolševikais ir bermontininkais. Verta prisiminti, kad Joniškėlio partizanai tose kovo-se suvaidino svarbų vaidmenį – vienu metu netgi laikė frontą prie Mūšos upės prieš bermontininkus. Ten vyko aršios, kruvinos kovos.

Su A. Martinioniu susipažinau 1990 m. Aukščiausio-sios Tarybos rūmuose, kur koncertavo generolo Juodi-šiaus sūnus, smuikininkas. Tuo metu Atsargos karinin-kų sąjungos pirmininkas buvo J. Krakauskas. Pamenu, pirmąjį „Kardo“ numerį man įteikė buvęs mano klasės draugas, o tuo metu „Kardo“ redaktorius R. Tirilis su-pažindino su A. Martinioniu. Kalbant apie A. Martinionį, reikia kalbėti ir apie jo žmoną Stefaniją Martinionienę, kurios vardas niekur nebuvo įrašytas, tačiau ji buvo

�0

nepakeičiama rašant, atrenkant, perrašant spausdinti rengiamą medžiagą, ypač tuomet, kai A. Martinionis sunkiai sirgo. Jo liga sutapo su tuo momentu, kai užsie-nio lietuvių finansinė parama jau buvo išsekusi, suma-žėjusi iki minimumo ir galiausiai visai nutrūkusi. Pasku-tinį (1999 m. Nr. 3–4) A. Martinionio redaguotą „Kardo“ numerį jau nebebuvo galima normaliai išleisti. Numeris išėjo nespalvotas ant prasto popieriaus. Paskutinį „Kar-do“ numerį atspausdinti padėjo N. Vidrinskas (tuo laiku buvo II-ojo pasienio pulko vado pavaduotojas, tame pul-ke ir atspausdintas). Vėliau šį žurnalą perėmė LAKS, o nuo 2001 metų man teko perimti „Kardo“ leidybą (2001 m. Nr.1 (400-ąjį) .

Turiu jo padėkos raštą už paramą žurnalui – tai buvo vienas būdų – pritraukti žmones remti žurnalą.

Turiu ne mažiau kaip dešimt jo leistų knygelių. Buvo suorganizavęs leidyklą „Kardas“. Išleista nemažai kny-gų, atsiminimų. Tai buvo didelis dalykas – buvo duota galimybė likusiems gyviems prieškario karininkams, ku-rie tarnavo įvairiose kariuomenėse, pasipasakoti, tuo pačiu ir paremti žurnalo „Kardas“ leidimą.

Kai buvo išleistas paskutinis „Kardo“ numeris, aš jau buvau dimisijoje, ir buvau II-ojo pulko laikraščio „Tėvy-nės labui“ redaktorius. Mūsų pulke A. Martinionio leis-tas žurnalas buvo labai žinomas, visi karininkai „Kardą“ prenumeravo.

Su A. Martinioniu buvau pažįstamas ne vieną dieną. Susipažinau Kaune, Kari-ninkų ramovėje. Martinionis, atkūręs „Kardo“ leidybą, čia rengė renginius, organizavo

buvusių karių („plechavičiukų“ ir kitų) susitikimus, todėl teko dažnai su juo bendrauti įvairiais klausimais. Čia vy-ko jo išleistų knygų pristatymai – taip prasidėjo glaudus bendradarbiavimas. Gaila, kad liga nutraukė tą bendra-vimą. Man patiko, kad jis tuo metu rado jėgų ir ištvermės atkurti prieškario leidinį „Kardas“. Savo idėja jis užde-gė ir mus (šiaip ar taip prieškariu Kauno ramovėje kurį laiką veikė „Kardo“ redakcija). Kilo mintis surinkti visus „Kardo“ numerius, atšvęsti žurnalo leidybos jubiliejų. Ta proga parengėme ekspoziciją, dalyvavo aukščiausieji to meto pareigūnai. Karininkai, stovėdami su kardais, pagerbė atvykusius. Svečiai nustebo pamatę išlikusias redakcijos patalpas. Baigus ramovės restauraciją, pla-nuoju atkurti autentišką „Kardo“ redakciją su visa įranga,

Ats. mjr. gediminas ReuTAS, Kauno įgulos karininkų ramovės viršininkas

senoviniu stalu, 1930-ųjų metų rašomąja mašinėle. Lankydamasis Martinionių namuose dėmesį atkrei-

piau į sukauptą informaciją apie prieškario Lietuvos ka-riuomenę ir karininkus. Dar ir dabar ne visi supranta, ką reiškia keletui žmonių parengti publikacijas, išleisti leidinius, ypač tokiomis aplinkybėmis, kaip dirbo Mar-tinionis.

Ramovės 60-mečiui A. Martinionio iniciatyva išlei-dome monografiją „Kęstutis“. Deja, tik 500 egz. tiražu. Knygos pristatyme dalyvavo daugiau kaip 300 žmonių! Buvo smagu bendradarbiauti. A. Martinionis labai di-džiavosi esąs Lietuvos karininkas – visada atvykdavo su uniforma.

Šiek tiek teko pažinti ir Stefaniją Martinionienę. Džiaugiuosi sutikęs žmones, kuriems nebuvo svetimas krašto apsaugos istorijos darbas ir jos puoselėjimas. Reikia didžiuotis karininku, sukaupusiu didžiulę bibliote-ką, gausybę informacijos, kurią perdavė Kauno karinin-kų ramovei ir Vytauto Didžiojo karo muziejui – jo atliktas darbas skirtas ne tik kariuomenei, bet ir tautai.

Teko sutikti žmogų – labai šviesų, nežiūrint jo veiklos, kurią jis darė sovietmečiu (daug kas jam primindavo, kad buvo Ateizmo muziejaus direktorius). Iš tiesų jis buvo

gaudentas aUKštiKaLnis, vilniaus įgulos karininkų ramovės viršininko pavaduotojas

Lietuvos patriotas, savanorio sūnus, kolekcionierius, tikras muziejininkas, sakyčiau, puikus savo srities ži-novas.

Prisimenu, kai aš tik atėjęs dirbti į Vilniaus karininkų ramovę 1993 m. lapkričio mėn. su juo susipažinau, man kilo mintis, kad reikia kviesti vyrus iš buvusios Vietinės

A T M I N T I S

��

KA

RD

AS

20

08

m.

Nr.

2 (

43

1)

Rinktinės. Tuomet aš apie tą Rinktinę miglotai žinojau. Tik iš vaikystės prisiminiau Plechavičių, kaip legendinį didvyrį. A. Martinionis sakė, kad yra „plechavičiukas“, kartu bandėme juos sukviesti. Taip 1994 m. mes su-rengėme pirmąjį „plechavičiukų“ susibūrimą – tai įvyko tik A. Martinionio dėka. Vėliau jis sukvietė į būrį visus likusius gyvus Sedos kautynių dalyvius.

A. Martinionio leistas „Kardo“ žurnalas buvo labai įdomus, gal tai buvo siekimas ano meto tradicijų, nes kiek man teko vartyti prieškario spaudą tėvų bibliote-koje, joje buvo labai daug istorinės literatūros, vertingų nuotraukų.

Labai įdomu ir neįtikėtina, kad A. Martinionis „Kar-do“ žurnalą leido kone vienas. Rinko, sistemino medžia-gą, leido žurnalą vėlgi savo lėšomis. Jis buvo aktyvus žmogus, kreipėsi į Amerikos lietuvius. Deja, lietuviams būdingas pavydo jausmas – va, paėmė į savo rankas, o esą, turėtų būti visuomeninis organas (tai akivaizdžiai

vyko prieš A. Martinionio mirtį). Kaip žinote, to „visuo-meninio organo“ tada nebuvo kam kurti…

Kaip atsargos karininkas A. Martinionis dalyvavo ir visuomeninėje veikloje, visą laiką buvo užimtas, turėjo aibes rūpesčių – tai tas sensta, tai dar reikia pas tą nu-važiuoti, kad būtų užfiksuota tai, ką laikas negailestingai ir negrįžtamai nusineša amžinybėn… Būtent informa-cijos užrašymas iš pirmų lūpų jam buvo didžiausias rū-pestis. Kaip tikras žurnalistas patriotas net gulėdamas sunkios ligos patale rūpinosi, kaip išleisti, kaip pareng-ti… Pamenu, ir gydydamasis vis užeidavo į Karininkų ramovę, jam Karininkų ramovė buvo tarsi atramos taš-kas. Tuo metu čia rinkosi ir sovietiniai karininkai lietuviai, ir prieškario karininkai – vieni kitiems jokios priešpriešos neturėjo, visi vienas kitą palaikė, net gražu buvo žiūrė-ti. Ir tai buvo A. Martinionio neišsenkančios energijos nuopelnas. Liūdesys apima pagalvojus, kad jam šiemet būtų tik 80.

dm. kpt. Rimgaudas tiriLis, buvęs „Kardo“ redaktorius

Su A. Martinioniu susipa-žinome 1984 m. Vilniuje kaip kolekcionieriai. Jau tuomet jis turėjo didžiulį archyvą, prieš-kario karinių leidinių, žurnalų, knygų, fotonuotraukų ir t. t. Iš pokalbių supratau, kad A. Mar-

tinionis jau tuomet buvo patriotiškai nusiteikęs žmogus, nežiūrint, kur jis dirbo, kokias pareigas ėjo. Neretai va-žinėdavo į tuometinį Leningradą, Maskvą, ten pirko ir vežė į Lietuvą (o ne iš Lietuvos) religinius, istorinius pa-veikslus, kryžius, literatūrą ir visa kita, kas buvo susieta su mūsų kraštu. Vėliau paaiškėjo, kad A. Martinionis, kaip ir aš, yra pasvalietis. Taigi, abu turėjome pomėgių – aš daugiau domėjausi Lietuvos sportu, jis – Lietuvos istorija. Taip mes ir susidraugavome.

Kai prasidėjo persitvarkymas ir atgimimas, kai iškilo Sąjūdis, aš atėjau į Sąjūdžio būstinę ir prisistačiau kaip karininkas, baigęs karo akademiją. Pareiškiau, kad no-riu stoti savanoriu ir dirbti Lietuvai, nes supratau, kad Sąjūdis – tai kelias į nepriklausomybę. Taip prasidėjo mano darbas Sąjūdyje. Tuometinė sovietinė sistema buvo absoliučiai supuvusi. Man tarnaujant tuometinėje sovietinėje kariuomenėje, teko pervažiuoti visą sąjungą nuo Murmansko iki Sachalino, būti ten komandiruotėse ir ten gyventi maždaug 6 metus. Mačiau savo akimis,

kas ten vyksta – žmonės kaip gyvuliai užspausti, be-teisiai, bežodžiai. Baltijos valstybėse laisvės siekimas niekad nebuvo užmirštas. Sąjūdyje buvau paskirtas dirbti kariniais klausimais (laiškai, programos ir t.t.). Buvo mintis atkurti Karininkų mokyklą, būsimai Lietu-vos kariuomenei ruošti savus kadrus, atkurti ir karininkų organizaciją. Daugelis mano draugų lietuvių karininkų dar tarnavo sovietinėje kariuomenėje, kurie taip pat bu-vo pasiryžę pereiti tarnauti Lietuvai.

Žinojau, kad ir A. Martinionis yra atsargos karininkas, kad jis teisininkas ir žurnalistas. Pradėjome kalbėti, kad laikas atkurti ir karininkų organizaciją. Tam pirmiausia turėjo būti atkurta savo spauda. Pasirinkome buvusio prieškario karininkų žurnalo „Kardas“ pavadinimą, taip atgimė „Kardo“ žurnalas. Daugelis karininkų pritarė to-kiam sumanymui. Prasidėjo atkuriamasis darbas pir-miausia kartu su draugais: plk. A. Bilevičiumi, A. Balai-šiu, V. Karučiu, A. Kairiu, Černevičiumi ir kt. ėjo 1988 metai…

Kai įvyko pirmasis Sąjūdžio suvažiavimas, aš per-rašiau karinę programą, kurią parengti padėjo tuome-tinio karinio komisariato vadas gen. A. Mickevičius, jau konkrečiau įsivaizdavome ir karininkų sąjungos atkū-rimo galimybes. 1989 m. lapkričio 18 d. Vilniuje įvyko LAKS steigiamoji konferencija, kuri priėmė programą ir įstatus, išrinko penkiolikos karininkų centro valdybą,

��

„Kardo“ žurnalo redaktorių kolektyvą. Steigiamosios konferencijos proga iniciatyvinės grupės narys, ats. kpt. A. Martinionis, išleido laikraštį „Kardas“, kuris buvo įteik-tas dalyviams kartu su LAKS ženkleliu. Reikia prisiminti, kad konferencijos metu vyko labai karštos diskusijos, joje buvo labai daug antilietuviškai nusiteikusių asmenų. Teko ir man, be eilės pašokus, tribūnoje pasakyti kalbą, konsoliduojančią suvažiavimą, apie tai, kad atidėti kari-ninkų organizacijos atkūrimo jokiu būdu negalima, kai po gatves važinėja sovietiniai tankai, telkiama sovietinė kariuomenė.

Šioje konferencijoje A. Martinionio buvo paprašyta būti atkuriamo žurnalo „Kardas“ redaktoriumi. Redakci-joje dirbome J. Valiukas ir aš – abu A. Martinionio pagal-bininkai redaktoriai. Aktyviausi pirmo numerio redkole-gijos nariai buvo J. Noreika, J. Paužolis, A. Maslauskas, V. Karutis, J. Krakauskas. Turėjome rūpesčių ir su žur-nalo įregistravimu, buvo 1989 metai – sovietmetis. 1990 m. teko žurnalą perregistruoti, vėl girdėjosi replikos – ar ne per anksti sujudote? Daug kas norėjo žurnalui talkinti, tačiau žmones dar slėgė didelis baimės jausmas. Vil-niuje jautėsi nemažas priešiškumas žurnalą platinant visuomenei. Spaudos platinimo kioskuose žurnalą boi-kotuodavo prosovietiškai nusiteikę prekybininkai.

Sąjūdžiui Lietuvoje paėmus valdžią, gavome popie-riaus ir spaustuvę, kuri ir išleido žurnalą. Pakilimas buvo tikrai didelis. Lietuviai karininkai ėjo kartu su tauta, su Sąjūdžiu už Nepriklausomybę. Visur jie jautė didžiulę

pagarbą ir tik vėliau viskas pradėjo keistis į blogąją pusę.

Žurnalo „Kardas“ leidimui lėšas rinkdavome patys, nes LAKS organizacija tam lėšų neturėjo, gyveno tik iš pajamų mokesčių.

Žurnalo koncepciją kūrėme mes patys – redaktoriai. Mūsų uždavinys buvo kelti lietuvišką tautinę dvasią, ku-rios daugelis iš mūsų piliečių, ypač jaunosios kartos, visai nežinojo. Iki tol tikra Lietuvos istorija neprieinama gulėjo specialiuose fonduose už devynių užraktų. Pa-matę žurnalą, žmonės buvo nustebinti. Platinome žur-nalą visuomenei mitinguose, kai kas ir auką duodavo… Pirmo numerio tiražas buvo 7500 egz. Žurnalas buvo rengiamas A. Martinionio bute, o platinimo bazė buvo įkurta Žemės ūkio ministerijos pašte – ten dirbo ats. mjr. V. Karutis, buvęs kadrinis karininkas. Jam buvo pavesta rūpintis prenumerata. Iš ten žurnalas pasiekdavo ir už-sienio lietuvius karininkus (šiuo metu V. Karutis gyvena Klaipėdoje).

Dabar, žiūrint į mūsų leisto žurnalo „Kardas“ praeitį, pats stebiuosi, kaip saujelė žmonių be atlygio, be vietos ir reikšmingesnės paramos tiek metų leido numerį po numerio šį atsakingą leidinį. Manau, kad mūsų misija buvo prasminga. Žurnalo pasirodymas viešumoje, kai aplink buvo tik „Pravda“, „Izvestija“, „Komjaunimo tie-sa“, „Tiesa“ buvo staigmena. Lietuvos žmonės buvo su mumis, todėl ir mūsų kariška spauda gyvavo visuo-menėje.

dm. kpt. Aleksandras dagys, Kauno įgulos karininkų ramovės bibliotekininkas

Su A. Martinioniu, „Kar-do“ redaktoriumi, susipažinau Kauno įgulos karininkų ramo-vėje 1992 metų birželio 3 d., kai vykdydamas Lietuvos ka-rininkų ramovės paskutinės

valdybos 1941 m. rugpjūčio 18 d. nutarimą ir savo tėvo – majoro Jokūbo Dagio – valią, ilgai saugotą vėliavą, A. Smetonos 1930 m. dovanotą Lietuvos karininkų ra-movei, perdaviau LAKS Centro valdybos pirmininkui dm. mjr. (vėliau plk. ltn.) J. Krakauskui. Tuomet mes ir užmezgėme ryšį. Martinionis manęs prašė parašyti, kaip buvo išsaugota Lietuvos karininkų relikvija – vėlia-va. Iki šiol ji saugoma ramovėje, kaip šventas karininkų priesakas Tėvynei. Nuo tada A. Martinionio leidžiamas

„Kardas“ reguliariai lankė Kauno įgulos karininkų ramo-vę. Jį gauname ir dabar.

Faktas, kad veikė ir „Kardo“ leidykla, kol ją tvarkė A. Martinionis. Per 10 metų, be žurnalo „Kardas“, jis išleido apie 40 karinės tematikos knygų, o dar atvirukai, atvirlaiš-kiai, atminimo vokai… Tie leidiniai buvo labai reikalingi, populiarūs ir dabar, nes juose daug faktinės medžiagos. Dabar tokios leidyklos jau nėra, nors turėtų būti aktualu skiepijant patriotizmą, ugdant jaunąją karininkų kartą patriotine tautine dvasia. Nors situacija kita, bet dvasinis žmogaus ugdymas svarbus visais laikais. Vėliau A. Mar-tinionis leidyklos pavadinimą pakeitė į „Protėvių kardas“, tačiau tai buvo ta pati leidykla. Jis buvo absoliučiai susi-koncentravęs leidybiniam darbui informuodamas tautą, stiprindamas krašto apsaugos sistemą.

A T M I N T I S

��

KA

RD

AS

20

08

m.

Nr.

2 (

43

1)

Teodoras J. rotcas, „Kardo“ skaitytojas ir rėmėjas (australija)

Apgailėtina, kad neturėjau progos asmeniškai su-tikti a+a majorą Antaną Martinionį. Pažinojau jį tik per laiškus – ne tik kaip talentingą, sumanų ir pasiaukojusį „Kardo“ redaktorių, bet ir kaip nuoširdų patriotą, tautiš-kai apsisprendusį, pasiaukojusį tėvynės labui asmenį.

Jo atsidavimas tautinei istorinei veiklai gali būti pa-vyzdžiu daugeliui iš mūsų, ypač – jaunajai kartai. Jau-čiu, kad jo ankstyvas ir skaudus atsisveikinimas su šia ašarų pakalne paliko neužpildomą spragą jaunosios Lietuvos gyvenime. Antanas Martinionis neišdildomai liko mano atmintyje kaip aukščiausios pagarbos vertas karys – Lietuvos kariuomenės karininkas.

Esu konservatyvių pažiūrų žmogus. Ypač vadovau-

juosi tautinės giesmės žodžiais „iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“. A. Martinionis „Karde“ skleidė tą tėvynės meilę, priklausomybę vienai iš garsiausių, gra-žiausių, maloniausių ir brangiausių tautų, remdamasis istorija – tiek senovės, tiek viduramžių, tiek ir netolimos praeities. „Kardas“ savo turiniu reiškė pagarbą mūsų kariui, mūsų karininkijai – tiems, kurie buvo ir yra pasi-ryžę aukoti ant tėvynės aukuro neįkainojamą dovaną – savo gyvybę.

Martinionio redaguotu tautinės istorinės minties lei-diniu remdamasis galėsiu drąsiai bandyti skiepyti savo palikuonims nors truputėlį meilės prabočių žemei.

dm. plk. dr. norbertas vIdRInSKAS, vyčio Kryžiaus kavalierius

A. Martinionis be galo rūpinosi „Kardo“ leidyba, tačiau jo lėšos buvo men-kos, nors ir gaudavo para-mos iš užsienio lietuvių ir vietos gyventojų. Jam rei-kėjo daug išmonės ir diplo-

matijos, kad tokiomis aplinkybėmis pavyktų susitarti su kuria nors spaustuve išspausdinti žurnalą. VRM 2-asis pulkas turėjo savo spaustuvę, likusią nuo senų laikų. A. Martinionis joje apsilankė taip pat. Mūsų pažintis peraugo į draugystę ir bendradarbiavimą. Nuo 1990 iki 1991 m. pabaigos „Kardas“ buvo spausdinamas Kauno spaustuvėje „Spindulys“, o nuo 1992 m. sausio pradė-tas spausdinti Vilniuje, VRM 2 VT pulko spaustuvėje „Spauda“ ir spausdintas iki paskutinio A. Martinionio redaguoto žurnalo numerio.

1995 m. balandžio mėn. A. Martinionis mane pa-kvietė dirbti į žurnalo redkolegiją. Teko parašyti keletą straipsnių apie karių gyvenimą, apie vidaus tarnybos dalinių prieškario istoriją. Taip mes palaikėme draugiš-kus dalykinius ryšius. A. Martinionio 70-šimtmetį šven-tėme Vilniaus karininkų ramovėje 1998 m. kovo 28 d., tuomet vedžiau jubiliejinį vakarą. Atėjo daug svečių: garbingi karininkai, veteranai, giminės. Renginys buvo prasmingas, gražus, Martinionis tuomet dėkojo už ma-lonią atmosferą. „Kardo“ vyriausiasis redaktorius mano

atminty liko kaip šviesi asmenybė, kaip labai didelės erudicijos žmogus, kuris stengėsi neatsilikti nuo spar-čiai besikeičiančio gyvenimo naujovių. Jis taip pat buvo labai atsakingas, darbštus, kruopštus žmogus. Jeigu ne jis, vargu ar kas kitas būtų sugebėjęs organizuoti leidybą, parengti, sutvarkyti medžiagą, kad žurnalas vis pasiektų skaitytoją. Nors dabar leidžiamas Kardas“ yra visai kitos kokybės žurnalas, vis dėlto sunku įsivaiz-duoti jį be A. Martinionio leisto „Kardo“. Pradžia visada nelengva, dabar net sunku įsivaizduoti, kaip tai buvo daroma.

Mes taip pat įnešėm savo įnašą į „Kardo“ leidybą. Tuomet aš buvau pulko vado pavaduotojas, kuravau leidybą. Spaustuvės vadas buvo V. Antulis. Dėl jo ir R. Karnilos profesionalumo buvo pasiekta žurnalo koky-bė, nors dirbta nenauja įranga. Jie geranoriškai siekė, kad „Kardas“ išeitų kaip galima greičiau. O mes pulke kiekvienam karininkui rekomendavome užsiprenume-ruoti „Kardą“. Iš tiesų, visi prenumeravo, skaitė žurna-lą ir daug kas rašė, dalyvaudavo diskusijose. Taip pat norėčiau prisiminti, kad 70-šimtmečio proga A. Mar-tinionis buvo apdovanotas valstybiniu apdovanojimu – LDK Gedimino IV laipsnio ordinu. Tai buvo jo veiklos, darbų pripažinimas ir įvertinimas. Vyriausiasis vidaus tarnybos dalinio vadas gen. A. Jakulevičius palankiai pažiūrėjo į A. Martinionio triūsą ir teikimas apdovanoti nuėjo į Prezidentūrą ne be jo palaiminimo.

��

Su A. Martinioniu esu pažįs-tamas nuo 1963 m. – kartu stu-dijavome teisę Vilniaus universi-tete. Ir baigę studijas retkarčiais susitikdavome Vilniuje. Abu da-lyvavome atkuriant Lietuvos at-

sargos karininkų sąjungą. Buvau išrinktas į valdybą ir iki 1993 metų ėjau atsakingojo sekretoriaus pareigas. Vėliau iš jos pasitraukiau, nes rengiausi pereiti dirbti į tuometinę Krašto apsaugos mokyklą (buvo žinoma, kad tikrosios tarnybos karininkai negalės būti Atsargos kari-ninkų sąjungos nariais). Abu su Martinioniu prisidėjome rengiant tuometinius statutus, parengėme 272 valandų jaunojo kario programą, pagal kurią buvo pradėti mokyti savanoriai, būsimi Lietuvos kariuomenės kariai.

Tais pačiais, 1990-aisiais metais, A. Martinionis pra-dėjo galvoti apie „Kardo“ leidimą, sakė, kad prieškariu tai buvo Lietuvos karininkų sąjungos žurnalas ir reikia jį atgaivinti. 1990 m. rugsėjo 26 d. Kauno spaustuvei „Spindulys“ atidavėme rinkti pirmąjį „Kardo“ nume-rį, kuris 7 500 egz. tiražu skaitytoją pasiekė gruodžio mėnesį. 1991 m., po sausio 13-osios įvykių, kartu su Martinioniu parašėme Kreipimąsi į Tautą, kurį nuvežiau į Kauną, nes Vilniaus televiziją jau buvo užėmę rusų kareiviai. Televizijoje teko bendrauti su H. Vaitiekūnu, jis mūsų kreipimąsi perdavė į eterį. Vėliau klausydavo-me užsienio radijo laidų ir darydavome išgirstų žinių santraukas – tai buvo šviežiausios naujienos iš laisvojo pasaulio.

Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę – pradėjome rimtai leisti „Kardą“. Rugsėjo mėnesį, kai Martinionis

paklausė, ar sutikčiau tapti pavaduotoju ir ar padėčiau redaguoti žurnalo medžiagas. Atsakiau, kad visada pa-sirengęs jam padėti.

Iš pradžių vieni du ir rašėme, nes nebuvo norinčių-jų ir galinčiųjų rašyti, kitus puslapius užpildydavome senais straipsniais iš prieškario „Kario“, „Kardo“, vė-liau pradėjo rašyti lietuviai iš JAV ir vietiniai karininkai. Sausio įvykiams skirtą „Kardo“ ekstra numerį parengė vienas Martinionis.

Teko garbė paremti „Kardą“ visokeriopai: parūpinda-vau popieriaus, prisidėdavau spausdinant. 1991–1993 m. dirbau Vilniaus Civilinės saugos tarnybos viršininku, todėl galėjau pasiūlyti darbą A. Martinioniui (jis gavo nedidelę pensiją). Jis dirbo operatyviniu budėtoju: bu-dėdavo parą, o tris būdavo laisvas – galėjo redaguoti žurnalą. Civilinės saugos tarnybos patalpoje ir buvo „Kardo“ redakcija. Tuo metu redakcijos kolektyvas bu-vo visai mažas – Martinionis, aš ir J. Valiukas. Vėliau redakcija persikėlė į Martinionio butą.

Žurnalo koncepciją A. Martinionis formavo remda-masis prieškariu leisto „Kardo“ medžiaga: įtraukdavo istorinių, praeities įvykių elementų. Patardavau, kad rei-kia ir teorinių straipsnių apie ginkluotės sistemas, karo meno raidą, taktikos pokyčius. Jis turėjo surinkęs didelį archyvą istorinės medžiagos, beveik visus prieškario „Kario“, „Kardo“, „Trimito“ numerius, kitų leidinių. Plana-vo išleisti knygą apie savo gyvenimą, bet nebesuspėjo. Paskutiniaisiais gyvenimo metais jis sunkiai sirgo, buvo operuotas ir mirė būdamas 72-ejų.

Parengė D M . K P T . J O N A S R I M K E V I Č I U S

Redakcijos archyvo ir Juozo Pociaus nuotr. ■

dm. plk. Sigitas vaLaitis, „Kardo“ redaktorius nuo 1991 iki 1996 m.

A T M I N T I S

A . Mart inioni s 1998 m. savo bute Vilniuje.»

��

KA

RD

AS

20

08

m.

Nr.

2 (

43

1)

Leidyklos „Kardas“/„Protėvių kardas“ išleistos knygos

LietUvos KariUoMenės exLibrisai. A. Martinionis, Kardas, 1991.

generoLo raštiKio tragedija 1940–1944. A. Martinionis, Kardas, 1992.

nUtraUKti gyveniMai. A. Martinionis, Kardas, 1993.

stiPresni Už Mirtį. A. Malijonis, Kardas, 1994.

sUKiLiMas i daLis. 1947 06 22–25. A. Martinionis, Kardas, 1995.

sovietinio teroro sUteMose 1945–1946. F. Jaraminas, Kardas, 1995.

KreMLiaUs KLasta1939 10 – 1940 06 15. A. Martinionis, Kardas, 1995.

LietUvos KariUoMenės LiKvidaviMas 1940. A. Martinionis, Kardas, 1995.

sUKiLiMas ii daLis. 1947 06 22–28. A. Martinionis, Kardas, 1995.

KLasta ir sMUrtU 1940–1941. A. Martinionis, Kardas, 1995.

ginKLU Prieš ginKLą 1941 06 22–25. A. Martinionis, Kardas, 1996.

PasKUtinio Kariūno odisėja. 1939–1945. J. Klimas, Kardas, 1996.

nebUvo LeMta žūti 1939–1945. J, Kuliukas, Kardas, 1996.

LietUvos resPUbLiKos KariUoMenė 1918–1941. G. Surgailis, Kardas, 1996.

LietUvos raiteLiai. iv Knyga. 1263–1282 m. Z. Raulinaitis, Kardas, 1996.žygis į viLnių 1939 10 27–29. A. Martinionis, Kardas, 1997.KetUriose KariUoMenėse. A. Atutis, Kardas, 1997.pRo memoRIJA. I leIdImAS. A. Smetona, Kardas, 1997.nePriKLaUsoMybės Kovos PasvaLio Krašte. J. Aničas, Kardas, 1997.aPKasų PoeZija 1941–1945. A. Martinionis, Kardas, 1997.PoeMa aPie staLiną. J. Grušys, Kardas, 1997.Prievarta ir sMUrtU 1940–1942. A. Martinionis, Kardas, 1998.pASmeRKTAS mIRTI veRmAcHTo TAnKe. J. Kvedaravičius, Kardas, 1998.PenKtasis savisaUgos bataLionas (1939–1945). J. Laucė, Kardas, 1998.lAIKo veRpeTuoSe. S. Gentvilas, Kardas, 1998.nUo Leningrado iKi KUršo. S. Prakapas, Kardas, 1998.Karan išėjo vyrai 1918–1919. J. Mikelionis, Kardas, 1998.LietUvos didysis KUnigaiKštis KęstUtis. A. Janulaitis, Kardas, 1998.vietinė rinKtinė 1944. A. Martinionis, Kardas, 1998.lIeTuvoS RAITelIAI. V knyga. Z. Raulinaitis, Protėvių kardas, 1999.LietUviai verMachte 1941–1945. A. Martinionis, Protėvių kardas, 1999.fronte sUoMijos šiaUrėje. 1940. K. Juknevičius, Protėvių kardas, 1999.KriMinaListo dienoraštis 1941. A. Populaigis, Protėvių kardas, 1999.išbandyMas gyvybės Kaina 1940–1946. S. Mackevičius, Protėvių kardas, 1999.a. gUrevičiaUs sąrašai. A. Martinionis, Protėvių kardas, 1999.pRo memoRIJA. II leIdImAS. A. Smetona, Protėvių kardas, 2000.rytų fronte atKaKLūs Mūšiai 1941–1945. A. Martinionis, Protėvių kardas, 2000.geSTApo pAvedImu. L. Prapuolenis, Protėvių kardas, 2000.

■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■

��

A pie LAKS, jos įkūrimą ir veiklą nuo 1989 metų rudens rašiau savo straipsnyje 2006 m. „Karde“.

Ten taip pat rašiau apie LAKS reikšmę kuriant Lietuvos kariuomenę. Straipsnį rašiau siekdamas užkirsti kelią galimam Atsargos karininkų sąjungos (LAKS) skilimui. Ir vis dėlto LAKS skilo. Todėl reikėtų dar kartą išanali-zuoti padėtį, apmąstyti, kas įvyko, ir mėginti rasti būdų pratęsti tolesnę jos veiklą.

1918 m. lapkričio 23 d. paskelbus įsakymą dėl Lie-tuvos kariuomenės sukūrimo, į būsimą I pėstinin-

kų pulką atvyko keliasdešimt buvusių carinės armijos lietuvių karininkų ir keli kariai savanoriai. Tie karininkai, kurie tarnavo carinėje armijoje, po revoliucijos Rusijoje grįždavo į Lietuvą ir aktyviai įsiliedavo į jaunąją Lietuvos kariuomenę. Jie sudarė kariuomenės branduolį ir tarna-vo Lietuvai. Daugelis jų vėliau žuvo gulaguose Šiaurės Uralo sniegynuose. Karininkai galėjo papildyti Lietuvos kariuomenę tik po keleto metų, kai Lietuvos karo moky-kla išleido pirmąją laidą.

K ovojant dėl nepriklausomybės 1988–1990 me-tais, susiklostė šiek tiek kitokia padėtis. Lietuvos

kariuomenė kūrėsi tarsi iš dviejų dalių. Pirmąją dalį su-darė savanoriai. Iš pradžių jie palaikė tvarką per įvai-rius Sąjūdžio renginius, vėliau saugojo parlamentą iš vidaus. Vėliau iš jų buvo sudarytos Krašto apsaugos savanorių pajėgos, kurių vieta krašto apsaugos siste-moje išryškėjo tiktai paskutiniaisiais metais.

Antrąją dalį pradėjo formuoti 1989 metais atkurta Lietuvos atsargos karininkų sąjunga. Ji buvo su-

kurta iš tarpukario Lietuvos atsargos ir dimisijos karinin-kų bei lietuvių karininkų, tarnavusių tarybinėje kariuo-menėje, išėjusių į atsargą ir dimisiją, taip pat aukštųjų mokyklų absolventų, kurie turėjo karininkų laipsnius. Reikia pažymėti, kad tarybinės kariuomenės atsargos karininkija buvo nevienalytė. Iš jos kilo ir jedinstvenin-kų lyderiai, ir Lietuvos kariuomenės kūrėjai. Į Lietuvos atsargos karininkų sąjungos (LAKS) veiklą pirmiausia įsijungė tie karininkai, kurie išėję į atsargą tapo mokyklų karinio rengimo vadovais, karinių katedrų dėstytojais, dirbo civilinės gynybos štabuose, taip pat ir tie, kurie palaikė glaudų ryšį su Lietuvos moksleiviais, studentais,

dirbančiaisiais ir kartu su jais atėjo į Sąjūdį.

Reikia pažymėti, kad tokių aktyvių lietuvių, buvusių tarybinės armijos karininkų, buvo ne tiek daug. At-

kūrus prieškariu veikusią Lietuvos atsargos karininkų sąjungą, jie visi įsiliejo į jos veiklą.

1990 metais, po Nepriklausomybės akto paskelbimo, buvo įkurtas Krašto apsaugos departamentas. Di-

džioji dalis LAKS narių perėjo į kuriamus krašto apsau-gos padalinius. Pagal tuo metu galiojusius įstatymus karinių institucijų vadovai, LAKS centro valdybos pirmi-ninko teikimu, departamente, vėliau Krašto apsaugos ministerijoje sudarinėjo tarnaujančiųjų sąrašus ir Minis-tro Pirmininko įsakymu jiems buvo suteikiami Lietuvos kariuomenės karininkų laipsniai.

Reikia pabrėžti, kad karininkų laipsniai buvo suteikti visiems aktyviai veikusiems 1989–1993 m. LAKS

nariams. Vieni iš karto, kiti vėliau turėjo galimybę tar-nauti Lietuvos kariuomenėje. Kai kuriems dėl sveikatos, amžiaus ar kitų priežasčių tarnauti nepavyko. Jie buvo įrašyti į karinę įskaitą, vadovaujantis atsargos karininko ar dimisijos karininko statutu.

T oks dvigubas kariuomenės kūrimas iš savanorių ir reguliariosios tarnybos šauktinių turėjo ir nei-

giamų pasekmių. Pirmiausia taip tradiciškai susiklostė, kad savanoriai saugojo ir gynė parlamentą iš vidaus, t.y. lyg ir priklausė parlamento vadovybei. O reguliarieji kariuomenės junginiai buvo Vyriausybės, vėliau – Pre-zidento žinioje, jie turėjo geresnes tarnybos sąlygas, teises ir ginkluotę. Mano manymu, tai buvo viena iš Pa-kaunės savanorių maišto priežasčių.

Reikia pabrėžti, kad šiuo metu, kada vyksta kariuo-menės reforma (perėjimas iš šauktinių į profesio-

naliąją kariuomenę), Krašto apsaugos savanorių pajėgų vaidmuo turi didelę reikšmę. Šios pajėgos turėtų būti vieta, kur būtų apmokomas jaunimas, tvarkoma karinė įskaita, telkiama kariuomenė mobilizacijos atveju.

T ačiau grįžkime prie LAKS. Jeigu ją kuriant nebu-vo daug norinčiųjų aktyviai dalyvauti jos veikloje,

tai, atgavus nepriklausomybę, išvedus rusų kariuomenę ir atkūrus visus krašto apsaugos padalinius, LAKS auto-ritetas labai padidėjo. Atsirado motyvacija dalyvauti jos

niekas nenori kompromisų (LaKs ir aKs)

K A R I N I N K A I R A š O

��

KA

RD

AS

20

08

m.

Nr.

2 (

43

1)

veikloje, o LAKS statutas radikaliai pakeistas nebuvo.

Reikia atkreipti dėmesį, kad apie 1993–1994 metus pagrindiniai LAKS tikslai ir uždaviniai, susiję su ka-

riuomenės kūrimu, buvo įvykdyti ir nebuvo būtinybės priimti daugiau karininkų, neturinčių Lietuvos kariuo-menės karininko laipsnio. Į LAKS buvo priimami buvę valdininkai – milicijos arba policijos karininkai ir pan.

2 005 metų vasario 7 d. kariuomenės vado įsaky-mas dėl atsargos ir dimisijos karininkų uniformos

dėvėjimo iš tiesų parodė, kad LAKS kažkas negerai. Tapo aišku, kad kariniai laipsniai netarnavusiems ka-riuomenėje suteikiami nebus, o karinę uniformą dėvėti asmenims, neturintiems Lietuvos kariuomenės karininko laipsnio, nebus leista.

Taigi LAKS skilimą pagreitino nesutarimai, kas gali būti Atsargos karininkų sąjungos narys. Tą klau-

simą buvo bandoma spręsti 2006 metų spalio LAKS konferencijoje. Deja, susitarti nepavyko – neišgirsti nei buvusio LAKS centro valdybos pirmininko S. Knezio siūlymai, nei kariuomenės vado V. Tutkaus perspėjimai. Dar blogiau – atleidus S. Knezį iš Centro valdybos pirmi-ninko pareigų, ryšium su perėjimu į valstybės tarnybą, LAKS liko ir be vadovo.

Vilniaus LAKS skyriaus nariai, nesilaikydami LAKS įstatų pakeitimo procedūros, pašalino iš sąjungos

visus karininkus, netarnavusius Lietuvos kariuomenėje, įkūrė naują Atsargos karininkų sąjungos Vilniaus skyrių ir paskelbė apie LAKS likvidavimą. Dar daugiau – Vil-niaus skyrius net įkūrė AKS centro valdybą, t.y. centrinį organą, kuris, deja, apėmė tik vieną skyrių.

2006 m. ir 2007 metų pradžioje Kauno LAKS sky-riuje vyko diskusijos dėl LAKS likimo. Deja, ir čia

vieningos nuomonės nebuvo. Dalis karininkų nutarė, kad reikia laikytis netiesiogiai išsakytų Lietuvos vadovų rekomendacijų, kariuomenės vado palinkėjimų ir keisti padėtį.

B uvo sudaryta iniciatyvinė grupė, paruošta pro-grama ir nauji įstatai ir 2007 metų spalio mėnesį

Kaune įregistruotas Atsargos karininkų sąjungos (AKS) Kauno apskrities skyrius. Kuriant įstatus buvo sutarta, kad vienintelis AKS nario apibrėžimas turi būti ikikarinės Lietuvos AKS nario apibrėžimas. Remiantis šiuo api-brėžimu, AKS nariai gali būti Lietuvos piliečiai, turintys pagal tuo metu galiojusius įstatymus suteiktą karininko laipsnį, tarp jų karo valdininkai, gydytojai, kapelionai, farmacininkai ir asmenys, baigę aukštąsias mokyklas.

Tokiais pat pagrindais įkuriami Alytaus, Klaipėdos apskričių skyriai.

O kaipgi LAKS nariai, kurie nenori nieko keisti? Mano manymu, jie gali veikti pagal Lietuvos Respublikos

asociacijų įstatymą, palaikydami santykius su visomis karinio patriotinio pobūdžio organizacijomis.

T ai ką reikėtų daryti toliau? Mes, Kauno apskrities atsargos karininkų sąjungos (AKS) nariai, ragina-

me visus Vilniaus, Alytaus, Klaipėdos AKS skyrių narius, taip pat ir Kauno LAKS skyriaus narius, atmesti visas ambicijas, įkurti grupę, kuri padėtų suderinti įstatus ir programas, išrinkti Centro valdybą ir pradėti bendrą darbą Lietuvos labui. Mes nuo nieko neatsiribojame – tik siekiame bendros veiklos.

n orėtųsi aiškesnės Krašto apsaugos ministeri-jos vadovybės ir kariuomenės vado nuomonės

šiuo klausimu. Reikia kelti atsargos ir dimisijos karininkų autoritetą, gerinti jų socialinę padėtį. Tas labai svarbu dabar, kai ruošiamasi kariuomenės reformai, nes tai būtų gera motyvacija į profesionaliąją kariuomenę eiti geriausiems iš geriausiųjų. Dėl to verta vienytis.

D M . P L K . L T N . Č E S L O V A S R A K A U S K A S ■

��

lietuvos valstybė 1918 m. atgimė labai sudėtingo-mis sąlygomis ir buvo apginta bei išsaugota Nepri-klausomybės kovose. Kokia šių kovų vieta Lietuvos karo istorijoje? Kai kurie autoriai, remdamiesi karinių nuostolių statistika, nevengia pabrėžti, jog per Ne-priklausomybės kovas žuvo mažiau žmonių nei per 1941 m. birželio sukilimą (o ką jau kalbėti apie anti-sovietinę rezistenciją pokario metais!). Ar šios statis-tinės proporcijos gali atspindėti tikrąjį kovų mastą ir reikšmę Lietuvos istorinei raidai?

Neabejoju, kad visi puikiai žino Vasario 16-osios akto esmę ir suvokia jo reikšmę Lietuvos istorinėje

» raidoje. Tačiau gana dažnai iki galo nesuvokiama, kad tai buvo tik pirmasis žingsnis, deklaracija, pirmiausia paremta Lietuvos Tarybos narių entuziazmu. Gal ir tada kai kas naiviai manė, jog Lietuvos nepriklausomybę pa-vyks atkurti taikiai. Tačiau ir Vokietija, ir Sovietų Rusija, ir Lenkija turėjo savų planų Lietuvos atžvilgiu. Kaimy-ninės šalys nebuvo suinteresuotos Lietuvos nepriklau-somybės atkūrimu, stiprios tautinės lietuvių valstybės įtvirtinimu. Lietuvai bepradedant atsikurti, imta regzti įvairius sąmokslus.

Kam turime būti dėkingi, kad Vasario 16-osios aktas neliko popieriaus skiautele, dūlančia kur nors archyve? »

VyTAUTAS LeSčIUS:„Jei ne Nepriklausomybės kovos, Vasario 16-iosios aktas būtų likęs tik popieriaus skiaute“.

p rieš 90 metų, 1918 m. vasario 16 d., Vilniuje Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, kuris buvo šiuolaikinės Lietuvos valstybės pradžia. Tai buvo deklaracija, skelbianti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Tačiau Lietuvos sugrįžimą į Europos žemėlapį reikėjo įtvirtinti, suku-riant valstybės struktūrą, nustatant ir apsaugant valstybės sienas. Lietuvos laukė sunkūs išbandymai

ir kovos dėl nepriklausomybės. Sovietmečiu „buržuazinės Lietuvos“ Nepriklausomybės kovos buvo draudžiama tema Lietuvos istorikams ir daugiau dėmesio susilaukė tik tarp išeivijos autorių. Lietuvoje Nepriklausomybės kovas vėl pradėta tyrinėti tik mūsų šaliai atgavus laisvę. Dėmesio Nepriklausomybės kovoms skyrė ne vienas istorikas, tačiau didžiausius ir reikšmingiausius darbus šiame mokslinių tyrinėjimų bare nuveikė buvęs ilgame-tis Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas, Lietuvos karo istorijos draugijos narys, Nepriklausomybės kovų savanorio sūnus doc. dr. Vytautas LESČIUS. Šio autoriaus atliktų kruopščių, daugiau nei dešimtmetį trukusių tyrinėjimų rezultatas – dešimtys mokslinių straipsnių bei dvi solidžios monografijos – „Lietuvos ka-riuomenė 1918–1920“ (1998 m.) ir „Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose 1918–1920“ (2004 m.). Minint devyniasdešimtąsias Nepriklausomybės kovų pradžios metines – interviu su doc. dr. V. Lesčiumi.

„Didžiausia Lietuvos karinės vadovybės k laida ir t ikra Lie tu -vos karinė bei po l i t inė t ragedi ja buvo ne sugebė j imas su te lk t i pa -j ėga s Vi lniaus gynybai 1920 m. vasarą“, – įsitikinęs istorikas doc. dr . Vytautas Le sč ius . Nuotr . M. Vitkūno.

»

I S T O R I J O S V e R P e T U O S e

��

KA

RD

AS

20

08

m.

Nr.

2 (

43

1)

Žinoma, savanoriams, itin sunkiomis sąlygomis stoju-siems ginti atgimstančią Lietuvos valstybę. Juk vos pra-sidėjus permainoms, į Lietuvą įsiveržė bolševikai, netru-kus – ir bermontininkai bei lenkai. Iki tol Lietuva daugiau nei šimtą metų buvo valdoma carinės Rusijos, iškentusi kelerius kaizerinės okupacijos metus. Trūko visko – pa-tyrusių karių (ypač karininkų), išorinės paramos. Lietuva daugiau nei dvejus metus trukusių Nepriklausomybės kovų metu kovėsi net su trimis priešais.

1941 m. birželio sukilimas buvo trumpas, staigus ginkluoto pasipriešinimo sovietams aktas, įvykęs pra-sidedančio nacių karo su sovietais sąlygomis. Lietuva buvo patyrusi žiaurią sovietinę okupaciją, tačiau turėjo dviejų nepriklausomybės dešimtmečių patirtį, dešimtis tūkstančių tarnybą Lietuvos kariuomenėje atlikusių vyrų. Nepriklausomybės kovos ir Birželio sukilimas yra visiš-kai skirtingi dalykai, ir juos lyginti būtų sudėtinga.

Stodama ginti savo nepriklausomybės, lietuvių tauta daugiau nei šimtą metų buvo praleidusi carinės Rusijos valdžioje. Kaip įvairūs visuomenės sluoksniai žvelgė į galimybę ginklu ginti Lietuvos nepriklausomybę? Kas suvienijo tautą ir paskatino ryžtis imti į rankas ginklą?

Kaip paradoksaliai beskambėtų, kovingiausiai nusi-teikusi buvo ta lietuvių dalis, kuri buvo ne Lietuvoje. Tai lietuvių tautybės kariai, tarnavę carinės Rusijos kariuo-menėje. 1918 m. joje buvo apie 30 tūkst. mūsų tautiečių. Rusijoje vykstant revoliucinėms permainoms, prasidė-jus kovoms tarp bolševikų ir jų oponentų, įvairiuose Ru-sijos kampeliuose (netgi Sibire) susitelkusių lietuvių ka-rių iniciatyva buvo suformuoti keli tautiniai daliniai, netgi mėginta suformuoti visą lietuvišką diviziją. Nė vienam lietuvių daliniui nepavyko organizuotai grįžti į Lietuvą, tačiau tautinių dalinių kūrimo judėjimas suartino toli nuo tėvynės buvusius mūsų karius, karininkus. Daugelis jų, grįžę į Lietuvą, nedelsdami įsijungė į Lietuvos kariuo-menės kūrimo darbą, tapo pirmaisiais savanoriais. Taigi Rusijoje buvę lietuviai kariai bene pirmieji padėjo pama-tus besikuriančiai kariuomenei.

Vakaruose (visų pirma – JAV) gyvenę lietuviai prie nepriklausomybės atkūrimo ir gynimo idėjos įgyvendi-nimo prisidėjo ragindami užsienio šalių vyriausybes, įvairias tarptautines organizacijas Lietuvos atžvilgiu lai-kytis palankios pozicijos.

Vasario 16-osios aktą paskelbusi Lietuvos Taryba į karinių pajėgų kūrimąsi žiūrėjo atsargiai. Iki galo nebu-vo suvokiama Lietuvai kylanti grėsmė. Be to, Taryboje nebuvo nei vieno karininko. Todėl kalbėta tik apie po-licijos pajėgų kūrimą ir manyta, kad jų pakaks jaunos

»

valstybės saugumui užtikrinti. Kariuomenės kūrimąsi palaikė negausi Lietuvoje likusi inteligentijos dalis (labai daug inteligentų Pirmojo pasaulinio karo pradžioje buvo pasitraukę į Rytus), o ypač entuziastingai buvo nusi-teikęs išsilavinęs jaunimas, visų pirma – aukštesniųjų klasių gimnazistai.

Kuriose Lietuvos dalyse raginimai stoti į Lietuvos ka-riuomenę sulaukė didžiausio atgarsio ir kur nepriklau-somybės siekio palaikymas buvo silpniausias? Kas tai lėmė?

Raginimas stoti į Lietuvos kariuomenę didžiausio at-garsio sulaukė ekonomiškai labiausiai išsivysčiusiose Lietuvos dalyse – Užnemunėje (Suvalkijoje) ir Šiaurės Lietuvoje (apie Pakruojį, Pasvalį, Biržus). Čia ūkiai buvo stambūs, žemės našios. Užnemunė buvo bene labiau-siai išprususių žmonių kraštas, kuriam kultūrinę įtaką darė Vokietija. Pakankamai stipriai valstybės atkūrimo ir kariuomenės formavimo idėjos buvo palaikomos ir Vidurio Lietuvos, Žemaitijos gyventojų, didžiosios dalies Aukštaitijos gyventojų. Ekonomiškai silpnoje rytinėje Dzūkijos dalyje ir smarkiai nutautėjusiame Vilniaus kraš-te kariuomenės kūrėjai sulaukė mažesnio palaikymo. Taigi nepriklausomybės gynimas visų pirma labiausiai rūpėjo išsilavinusiems ir turtingiausiems krašto gyvento-jams. Nors tai ir nebuvo taisyklė. Pavyzdžiui, Švenčionių kraštas buvo gana neturtingas, paliestas lenkėjimo ir gudėjimo procesų, tačiau davė atsikuriančiai Lietuvai gausų būrį narsių savanorių. Įdomu, kad tarp jų buvo netgi nemokančių kalbėti lietuviškai, tačiau pasiryžu-sių ginti savo Tėvynę Lietuvą. Šiuos procesus lėmė ne tik tautiniai motyvai, bet ir baimė, kad atėję bolševikai pradės siaubingas reformas, kokios tuo metu jau vyko Rusijoje.Kitataučių Lietuvos gyventojų savanorių gretose buvo nedaug. Daugiausia tai buvo žydai. Jie dažniausiai tarnavo aprūpinimo ir medicinos padaliniuose. Būta ir šiek tiek latvių, rusų. Iš pradžių į Lietuvos kariuomenę labai noriai stojo gudai, sieję su atsikuriančia Lietuvos valstybe ir savo laisvės viltis. Tačiau kai gudų gyvena-mas žemes okupavo bolševikai ir lenkai, savaime nu-trūko tų dalinių papildymas naujokais. 1923 m. mūsų kariuomenės sudėtyje buvęs Baltgudžių batalionas buvo išformuotas.

Kiek savanorių motyvaciją lėmė svarbus ekonominis faktorius – pažadas, kad pasibaigus kovoms savano-riams bus skirta žemės?

Tai buvo tikrai ne pats svarbiausias motyvas. Sa-

»

»

�0

vanoriais laikomi tie kariai, kurie į kariuomenę atėjo iki 1919 m. gegužės, t.y. iki pirmosios visuotinės mobili-zacijos. Tuo metu, kai jie stojo į kariuomenę, Lietuvos vyriausybė dar nei žemės, nei kitų privilegijų nežadėjo. Pirmasis įstatymas dėl žemės skyrimo savanoriams bu-vo paskelbtas 1919 m. birželio mėnesį. Taigi žinia apie skiriamą žemę savanoriais į kariuomenę stojusius 14–15 tūkstančių vyrų pasiekė tada, kai jie jau kelis mėnesius liejo kraują fronte. Beje, žemės gavo ne visi savanoriai. Tie, kurie būdami kariuomenėje, padarė nusikaltimų, dezertyravo ir pan., teisę į žemę prarado.

1918–1919 m. atkuriant valstybę, Lietuvos visuome-nėje būta nuomonių, jog kariuomenės tokiai mažai ša-liai nereikia ir pakaks tik policijos pajėgų šalies vidaus saugumui užtikrinti bei sienoms apsaugoti. Kas skatino tokias nuotaikas: racionalus mąstymas, nepasitikėjimas savo valstybės galia ar nedraugiškų užsienio valstybių vykdoma propaganda?

Visuomenėje nuotaikos nebuvo palankios kariuo-menės kūrimuisi. Nepamirškime – jau ketverius metus vyko karas. Pirmojo pasaulinio karo metais į Rusijos kariuomenę buvo pašaukta apie 60 tūkst. lietuvių. Tūks-tančiai jų žuvo, daugybė kankinosi belaisvių stovyklose, buvo dingę be žinios. Kaizerinė kariuomenė, užėmusi Lietuvą, su gyventojais elgėsi brutaliai, žmones slėgė sunki prievolių, rinkliavų našta. Net 150 tūkst. Lietuvos gyventojų vokiečiai prievarta paėmė į darbo batalio-nus. Todėl žmonėms mintis, kad reikės dar kariauti ir bus aukų, griovimų, buvo nepakeliama. Apskritai visa Europa buvo pavargusi nuo karo, sklandė pacifistinės nuotaikos, ir žmonės veikiau nesąmoningai nei racio-naliai mąstydami, dažnai galvojo, kad nebus kariuo-menės – nereikės ir kariauti. Patriotinė lietuvių spauda tuomet visuomenei turėjo įrodinėti, kad ginti Tėvynę yra tiesiog privalu. Tačiau netgi toks žymus politikas kaip profesorius Augustinas Voldemaras (būsimas krašto apsaugos, užsienio reikalų ministras, ministras pirmi-ninkas!), tuomet pareiškė, kad „kariuomenės mums nereikia“. Jis tikino, kad su visais kaimynais (latviais, vokiečiais, gudais, lenkais) pavyksią dėl sienų susitarti taikiai. Deja, labai greitai paaiškėjo, kokie klaidingi yra panašūs teiginiai. Todėl būtų sunku įvertinti ministru pirmininku 1918 m. pabaigoje tapusio Mykolo Sleževi-čiaus nuopelnus kuriant Lietuvos kariuomenę ir dedant pamatus krašto gynybai. Jo vadovaujama vyriausybė pakvietė žmones stoti savanoriais į kariuomenę ir gin-ti Tėvynę. Šalyje buvo išplatinti atsišaukimai lietuvių, lenkų, rusų ir žydų kalbomis. Tačiau, be abejo, buvo ir

»

tokių, kurie netikėjo, kad maža Lietuva pajėgs išsilaikyti kaip valstybė. Tam tikros gyventojų grupės simpatizavo bolševikams, lenkams. Vis dėlto svarbiausias faktorius, nepalankus kariuomenės kūrimuisi, buvo jau minėtas karo nuovargis.

Kiek svarbus buvo saksų savanorių vaidmuo pirma-jame kovų etape? Ar išties be vokiečių karių pagalbos besikurianti Lietuvos kariuomenė neturėjo šansų atremti bolševikų puolimą?

Aktyvus Lietuvos kariuomenės kūrimo darbas pra-sidėjo į Lietuvą jau sparčiai besiveržiant bolševikams. Raudonoji armija, nors ir prastai aprūpinta, nedrausmin-ga, stokojanti motyvacijos, vis dėlto buvo gausi karinė jėga, kuriai pasipriešinti vos pradėti formuoti Lietuvos kariuomenės daliniai tegalėjo minimaliai. Todėl vienas pirmųjų ministro pirmininko M. Sleževičiaus žingsnių buvo išvyka į Berlyną prašyti karinės pagalbos sulaikant bolševikų veržimąsi. Be to, vyriausybė ėmėsi diplomati-niais kanalais raginti Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusias Antantės šalis paspausti Vokietiją, kad ši suteiktų karinę paramą Lietuvai. Vokietijos vyriausybė, reaguodama į lietuvių vyriausybės prašymą bei jausdama Antantės šalių spaudimą, sutiko suteikti karinę paramą ir ėmė verbuoti savanoriškai kovoti į Lietuvą sutinkančius vyk-ti vyrus. Jiems buvo siūlomas gana neblogas atlygis. Daugiausia tokių savanorių atsirado Saksonijos regione, todėl jie ir vadinami „saksų savanoriais“. Tarp jų buvo visokių žmonių – pradedant bedarbiais, avantiūristais, nuotykių, lengvos duonos ieškotojais ir baigiant idea-listais, nuoširdžiai norėjusiais padėti Lietuvai atremti bolševikų agresiją. Saksų savanorių vaidmuo Nepriklau-somybės kovose iki šiol nėra pakankamai įvertintas. Aš esu tikras, kad jei ne jų pagalba, tuomet dar labai silpna Lietuvos kariuomenė vargiai begalėtų atremti bolševikų puolimą. Būtų buvusi didžiulė rizika prarasti Kauną, tai galėjo baigtis besikuriančios valstybės žlugimu. Sak-sų savanoriai ne tik suteikė tiesioginę karinę pagalbą, bet ir neįkainojamą metodinę bei moralinę paramą. Pirmuosiuose mūšiuose labai prastai aprūpintų, ma-žai ginkluotų mūsų savanorių kovinę dvasią labai kėlė vokiečių parama kulkosvaidžių, o kartais – ir artilerijos pabūklų ugnimi. Ukmergės kautynėse lietuvių savano-riai į ataką ėjo mišrioje gretoje kartu su vokiečiais. Taip iš drausmingų, patyrusių vokiečių karių lietuviai mokėsi ir karo meno. Vokiečių karininkai padėjo dar menką pa-tirtį turėjusiems lietuvių karininkams rengti Ukmergės ir Panevėžio puolimo operacijų planus. Saksų savanoriai teikė karinę pagalbą iki pat Utenos išvadavimo. Toliau,

»

I S T O R I J O S V e R P e T U O S e

��

KA

RD

AS

20

08

m.

Nr.

2 (

43

1)

Dauguvos link, lietuviai bolševikus nustūmė jau savo jėgomis, tačiau saksų savanorių suteikta pagalba buvo neįkainojama, leidusi ne tik atkovoti nemažą dalį Lietu-vos teritorijos, bet ir davusi laiko sustiprėti besikuriančiai Lietuvos kariuomenei.

Po bolševikų antruoju Lietuvos priešu tapo bermon-tininkai. Kokia karinė formuotė tai buvo? Kokių tikslų ji siekė?

Ne tik dabartinėje, bet ir tarpukario Lietuvoje dau-gelis žmonių buvo girdėję apie bermontininkus, tačiau miglotai įsivaizdavo, kas tai per kariuomenė. Tai išties buvo labai savotiškas junginys, oficialiai vadintas Ru-sų vakarų armija. Išties tai buvo rusų baltagvardiečių (visų pirma – vokiečių nelaisvėje buvusių rusų karių) ir vokiečių karių junginys, kuriam vadovavo vokiečių kil-mės rusų karininkas Pavelas Bermondt-Avalovas. Kai 1918 m. Antantės šalys leido Vokietijai palikti Baltijos šalyse savo pajėgas ginti šį regioną nuo bolševikų, Ber-mondt-Avalovo vadovaujami daliniai, suformuoti Vokieti-joje, per vakarinę Lietuvos dalį pradėjo brautis į Latviją. Bermondt-Avalovo štabas įsikūrė Jelgavoje, o Lietuvoje didžiausios bermontininkų pajėgos įsitvirtino Šiauliuo-se, Kuršėnuose, Radviliškyje ir išilgai geležinkelio iš Tilžės į Radviliškį ir toliau per Šiaulius, Joniškį Jelgavos link. 1919 m. viduryje bermontininkai kontroliavo nema-žą Šiaurės ir Vakarų Lietuvos dalį, išleido į apyvartą beverčius pinigus (vadinamąsias „avalovkas“), apdėjo gyventojus rekvizicijomis, plėšikavo. Lietuvos kariuome-nė iš pradžių ne ką tegalėjo padaryti, nes buvo užimta kovomis su bolševikais. Bermontininkus palaikė Vokie-tijos vyriausybė ir Baltijos kraštuose gyvenę vokiečių dvarininkai (tokių ypač daug buvo Latvijoje). Vokiečiai vylėsi, kad pergalės prieš bolševikus atveju Baltijos šalyse (visų pirma Latvijoje ir Estijoje) bus įkurta vokie-čių vadovaujama valstybė. Antantės šalys, pirmiausia Didžioji Britanija, pamačiusios tikruosius bermontinin-kų kėslus, pareikalavo išvesti jų dalinius iš Latvijos bei Lietuvos, tačiau šie nepakluso. Bermontininkų pajėgas sudarė 50–52 tūkst. karių, kurie buvo gerai ginkluoti. Vis dėlto 1919 m. lapkritį bermontininkai patyrė du didelius pralaimėjimus: prie Rygos juos sumušė Latvijos, o ties Radviliškiu – Lietuvos kariuomenė. Galiausiai bermon-tininkai, palikę daug ginklų ir technikos, pasitraukė į Vokietiją.

Lenkija, užuot parėmusi istorinės sąjungininkės Lie-tuvos valstybingumo atkūrimą, sudavė atsitiesiančiai

»

»

Lietuvai daug skaudžių smūgių. Kodėl Lietuvai apsiginti nuo Lenkijos agresijos sekėsi sunkiausiai? Įveikę du priešus, trečiąjį sugebėjome tik sustabdyti...

Lenkija buvo nepalyginamai didesnė ir pajėges-nė šalis nei Lietuva. Kitaip nei Vakarų pasaulį gąsdinę bolševikai ar marginaliniai bermontininkų junginiai, len-kai visą laiką jautė stiprų Vakarų valstybių (visų pirma – Prancūzijos) palaikymą. Vakarų šalių akyse Lenkija buvo tam tikras galingas skydas, kuris galėjo užkirsti kelią bolševikų veržimuisi į Vakarus. Vakarų valstybes gąsdino ir kairuoliškų idėjų plitimas Vokietijoje („sparta-kininkų“ ir panašūs judėjimai), galėjęs palengvinti „rau-donojo maro“ plitimą iš Rusijos toliau į Vakarus. Todėl griežtai antibolševikinė, stipri Lenkija Vakarų valstybių vadovų akyse buvo kordonas tarp Rusijos ir Vokieti-jos. Išskirti žemėlapyje mažą, silpną, politiškai sunkiai prognozuojamą Lietuvą Vakarų šalys nebuvo suintere-suotos. Taigi tarptautinės politikos koziriai tikrai buvo ne Lietuvos, bet Lenkijos rankose. Lenkai turėjo stiprų diplomatinį korpusą, daug gerai parengtų atstovų tarp-tautinėse organizacijose. Lenkija buvo visais atžvilgiais pranašesnė varžovė. Lenkijos vidinė politinė konjunktū-ra taip pat buvo nepalanki Lietuvai. Nors Europoje bu-vo nacionalinių valstybių kūrimosi bumas, tikras „tautų pavasaris“, Lenkijoje vyravo didžiavalstybinės politinės jėgos, puoselėjusios Lenkijos, kaip Žečpospolitos, jun-giančios ne tik lenkų, bet ir lietuvių, ukrainiečių, baltaru-sių žemes, viziją. Neatsitiktinai, kaudamiesi su bolševi-kais, lenkai veržėsi į Ukrainą ir stengėsi joje įsitvirtinti. Tai buvo siekis atkurti valstybę „nuo jūros iki jūros“. To-dėl nenuostabu, kad ir nepriklausomos Lietuvos lenkai nenorėjo matyti. Jiems reikėjo ne tik itin suslavėjusio Vilniaus krašto, bet ir Vidurio Lietuvos, Žemaitijos – visos Lietuvos teritorijos.

Svarbūs ir ekonominiai bei kariniai faktoriai. Lenkija, kaip didelė šalis, turėjo nepalyginamai didesnį ekono-minį potencialą nei Lietuva. Dalis lenkų iki šalies ne-priklausomybės atkūrimo gyveno Austrijos–Vengrijos valdžioje ir nepatyrė tokios priespaudos, kokią patyrė carinės Rusijos valdžion patekusi Lenkijos dalis ar Lie-tuva. Lenkų kariuomenė buvo tikrai stipri, ypač kovingi buvo kavalerijos daliniai. Itin svarbu, kad lenkų aukštoji karininkija buvo kur kas labiau išsilavinusi, turinti kelių šalių (pirmiausia Rusijos ir Austrijos–Vengrijos) kariuo-menių patirtį. O Lietuvos kariuomenėje nebuvo nei vieno karininko, baigusio karo akademiją (!). Net generolas Silvestras Žukauskas buvo baigęs tik karo mokyklą. Tie-sa, karo akademiją buvo baigęs pulkininkas K. Kleš-

��

činskas, tačiau vėliau paaiškėjo, kad jis buvo išdavi-kas. Kodėl susidarė tokia situacija? Todėl, kad carinėje Rusijoje lietuviams buvo užkirstas kelias į aukščiausius karininkijos sluoksnius, taip pat – ir į karo akademijas. Taigi visais atžvilgiais buvome silpnesnis priešininkas nei lenkai. Galima sakyti, pavieniai lietuviai stojo prieš šimtus lenkų. Visos aplinkybės buvo mūsų nenaudai.

Neretai teigiama, kad 1920 m. po Širvintų–Giedrai-čių kautynių Lietuva būtų atsiėmusi Vilnių, jei ne tarp-tautinės misijos įsikišimas ir Lietuvos kariuomenės ver-žimosi Vilniaus kryptimi sustabdymas.

Aš manau, jog teiginiai, esą, lietuviai tąsyk būtų at-siėmę Vilnių, jei ne „nelemtoji“ Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisija, pareikalavusi sustabdyti karo veiks-mus, yra, švelniai tariant, perdėti. Išties prie Giedraičių, Širvintų, Musninkų Lietuvos kariuomenė šventė pergalę, tačiau ji buvo pasiekta sukaupus visas ir, sakyčiau, pa-skutines jėgas. Vėliau, dar tarpukariu, Lietuvos karinei vadovybei buvo dažnai priekaištaujama, kad 1920 m. lapkritį mūsų kariuomenė nepasinaudojo proga atsiimti Vilniaus. Žinoma, teoriškai tada buvo galima bandyti užimti Vilnių, tačiau į šiaurę ir pietus nuo Vilniaus, Šven-čionių bei Eišiškių apylinkėse, tuo metu buvo dislokuo-tos rezervinės lenkų armijos. Jei jos būtų stojusios į mūšį, Lietuvos kariuomenė užimti ir išlaikyti Vilnių turėjo labai mažai vilčių. Atvirkščiai, lenkams suintensyvinus puolimą, o lietuviams išnaudojus paskutines jėgas, bū-tų grėsęs pavojus Kaunui ir visai Lietuvai. Taigi, koks skausmingas bebūtų puolimo Vilniaus kryptimi sustab-dymas bei paliaubų su lenkais pasirašymas 1920 m. lapkričio 29 d. ir po to įvykęs Vilniaus praradimas dviem dešimtmečiams, manau, tai buvo apgalvotas ir protin-gas tuometinės Lietuvos politinės bei karinės vadovy-bės žingsnis. Geriau išsaugoti mažesnę valstybės dalį, nei beatodairiškai rizikuoti prarasti ją visą.

Kaip šiuolaikinė lenkų istoriografija vertina kovas su Lietuva, „želigovskiadą“, Vilniaus užgrobimą?

Nesu susipažinęs su visa šiuolaikine lenkų istorio-grafija, tačiau vyraujančios tendencijos lenkų istorinėje literatūroje yra tokios: arba „želigovskiada“ ir Vilniaus užgrobimas vertinamas teigiamai, arba neutraliai. Bene objektyviausiai lenkų ir lietuvių santykius tarpukario me-tais vertinęs lenkų istorikas P. Losovskis aiškiai pasakė, jog Lenkijos vadovybė neatsižvelgė į kaimyninių tautų teisėtus interesus, bet siekė užimti ir valdyti visas iki Lenkijos–Lietuvos valstybės padalijimo XVIII a. Varšu-vos žinioje buvusias žemes. Apskritai tendencija tokia:

»

»

dauguma vyresnės kartos lenkų istorikų vertina Lenki-jos agresiją prieš Lietuvą teigiamai, o jaunosios kartos atstovai remiasi daugiausia tik lenkiškais šaltiniais ir laikosi tokios pat nuomonės. Lenkų istorikai pernelyg mažai susipažinę su lietuviška istoriografija ir šaltiniais. Lietuvių istorikai lenkišką literatūrą ir istorinius šaltinius ištyrinėję daug geriau nei lenkai – lietuviškus. Tai iš da-lies ir lemia susikalbėjimo stoką.

Nepriklausomybės kovų metu Lietuvos teritorijoje veikė ir Lietuvos, ir jos priešų kariuomenės. Kokios buvo gyventojų nuostatos kovojančių jėgų atžvilgiu? Ar bol-ševikai, bermontininkai arba lenkai sulaukdavo vietos gyventojų palaikymo?

Be abejo, absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų palaikė Lietuvos kariuomenę, o jos priešininkus – gy-ventojų mažuma. Bolševikus palaikė dalis skurdžiausiai gyvenusių ir propagandai pasidavusių gyventojų. Beje, kai Lietuvos kariuomenė stūmė bolševikus šiaurės rytų kryptimi, Daugpilio link, Zarasų krašte gausiai gyvenę sentikiai dažniausiai palaikė ne tautiečius rusus, kovo-jusius bolševikų pusėje, bet Lietuvos kariuomenę. Len-kai sulaukė didesnės paramos iš nutautėjusių Vilnijos gyventojų bei lenkų dvarininkų. Bermontininkai sulau-kė tik minimalios kai kurių Šiaurės Lietuvoje gyvenusių vokiečių kilmės dvarininkų (pvz., Pakruojo grafo fon Roppo) paramos. Keletas į avantiūras linkusių mūsų tautiečių paklausė Bermondto-Avalovo raginimų ir įstojo į bermontininkų gretas, tačiau kai Lietuvos vyriausybė pareiškė, kad su bermontininkai susidėję asmenys bus šaudomi vietoje, tokių „lietuvių bermontininkų“ daugiau neatsirado.

Kokie Lietuvos karinės vadovybės veiksmai laikytini sėkmingiausiais ir kokias pagrindines klaidas galėtume išskirti?

Reikia pasakyti tiesiai šviesiai – Nepriklausomybės kovų metu Lietuvos karinė vadovybė buvo patriotiška, bet jai aiškiai trūko tinkamo karinio pasirengimo, ypač gilesnio strateginio mąstymo, gebėjimo planuoti stam-baus masto operacijas. Kaip ten bebūtų, reikia pripa-žinti, kad turint nedideles pajėgas, kovų su bolševikais metu buvo surengtos taktiniu požiūriu vykusios Ukmer-gės, Salako, Zarasų išvadavimo operacijos. Sėkminga buvo ir ofenzyva prieš bermontininkus ties Radviliškiu. Daugiausia strateginių bei taktinių klaidų buvo padaryta kovų su lenkais metu.

Didžiausia klaida ir tikra Lietuvos karinė bei politi-nė tragedija buvo nesugebėjimas sutelkti pajėgas Vil-

»

»

I S T O R I J O S V e R P e T U O S e

��

KA

RD

AS

20

08

m.

Nr.

2 (

43

1)

niaus gynybai 1920 m. vasarą. Lietuvos kariuomenės dalinių Vilniuje beveik nebuvo, išskyrus kelis batalio-nus bei kuopas, išsklaidytas visame Vilniaus krašte, o pagrindinės jėgos buvo išsidėstę nedideliais daliniais Augustavo miškų srityje. Kariuomenės daliniams buvo duodami neapgalvoti, dažnai vienas kitam prieštarau-jantys įsakymai. Pavyzdžiui, kuopai įsakoma keisti dis-lokacijos vietą ir pėsčiomis žygiuoti 30 kilometrų, o kitą dieną nuvargę kariai gaudavo įsakymą žygiuoti atgal. Tokių betikslio karių varinėjimo atvejų buvo daug. Ne-pakankamai dėmesio buvo skiriama ryšių palaikymui, greitai perdislokuojamų kavalerijos dalinių formavimui. Tačiau didžiausia klaida, be abejo, buvo jėgų sostinės Vilniaus gynybai nesutelkimas, labai padėjęs lenkams užimti Vilnių 1920 m. spalį.

Jau du dešimtmečius Jūs kruopščiai tyrinėjate Ne-priklausomybės kovų istoriją. Kokie jos aspektai iki šiol lieka menkiausiai atskleisti?

Tarpukario Lietuvos istorija apskritai dar yra nepa-kankamai gerai ištyrinėta. Kalbant apie Nepriklauso-mybės kovų istorijos tyrimus, labiausiai trūksta profe-sionalaus karinio žvilgsnio į šias kovas. Kovų su bolše-vikais ir bermontininkais istorija išnagrinėta gana nuo-sekliai. Daugiausia spragų – lietuvių kovų su lenkais bei abiejų tautų ir valstybių santykių istorijoje. Kartais pasvajoju, kad kartu susės konstruktyviai mąstantys jaunosios kartos lietuvių bei lenkų istorikai ir parašys bendrą, abiejų šalių pozicijas atspindintį ir maksimaliai objektyvų mokslinį darbą apie lenkų ir lietuvių kovas bei labai įtemptus santykius tarpukariu. Bet kol kas tai tik mano svajonės...

Jūs esate Lietuvos kariuomenės savanorio, Nepri-klausomybės kovų dalyvio, vėliau pasieniečio, paauko-jusio gyvybę už šalies laisvę, sūnus. Galbūt galėtumėte nupiešti lakonišką savo tėvo – savanorio, Lietuvos gynė-jo – portretą. Koks buvo jis – 1918–1920 metų Lietuvos nepriklausomybės gynėjas?

Nuo Alantos (dab. Molėtų r.) kilęs mano tėvas Jonas Lesčius buvo vienas iš keturių brolių. Jis ir dar vienas brolis – Vincas – stojo savanoriais į Lietuvos kariuome-nę. Tėvas dar spėjo pakovoti ir Pirmojo pasaulinio karo frontuose, mat buvo mobilizuotas į carinės Rusijos ka-riuomenę. Tėvas dalyvavo kovose su bolševikais, ber-montininkais ir lenkais, o 1923 m. žygiavo į Klaipėdos kraštą. Pasibaigus nepriklausomybės kovoms, tėvas, kaip savanoris, gavo žemės netoli Veprių (dab. Ukmer-gės r.), tačiau ūkininkavimas nelabai traukė, todėl tėvas,

»

»

kovingas, užsispyręs, atkaklus žmogus, įstojo į pasienio policiją ir saugojo demarkacinę liniją Musninkų bare (dab. Širvintų r.). Čia jis žuvo, kai, nešdamas paštą į atraminį pasieniečių punktą netoli Musninkų, buvo klas-tingai užpultas. Tėvui buvo kirviu sužalota galva. Vietos žmonės man vėliau pasakojo, kad tai veikiausiai padarė lenkams simpatizavę ir principingo, patriotiškai nusi-teikusio lietuvio pasieniečio nekentę vietos gyventojai. Patyręs sunkų sužalojimą, tėvas mėnesį merdėjo karo ligoninėje ir mirė, kai man tebuvo vieneri metai. Todėl aš savo tėvo neprisimenu, tačiau iš mamos, vyresnio brolio ir giminių pasakojimų žinau, kad svarbiausias dalykas gyvenime jam buvo saugoti ir ginti Lietuvos laisvę. Aš didžiuojuosi savo tėvu.

Dėkoju už pokalbį.K A L B ė J O S I D R . M A N V Y D A S V I T K ū N A S■

Nerijaus Treinio piešinys. Lietuvos kariuomenės savanoris 1918 m.»

��

Kosovo išLaisviniMo arMija

(Ushtria cLiriMtare e

Kosoves – UcK)

Tai karinė-politinė organizacija, savo veiklą pradėju-si nelegaliai dar 1970–1980 m. Ji subūrė Kosovo alba-nų bendruomenės narius, siekiančius jėgos metodais atskirti regioną nuo Jugoslavijos Federacijos ir prijungti jį prie šalimais esančios Albanijos arba, palankiai susi-klosčius aplinkybėms, sukurti savarankišką valstybinį darinį. Išskyrus tvirtą tautinį pagrindą, iš pradžių sie-kiai ir ideologija nebuvo vientisi: jie formavosi, veikiami kuo įvairiausių religinės ir politinės pasaulėžiūros kom-ponentų – islamo srovių, monarchizmo idėjų, kairiųjų pažiūrų. Organizaciniu požiūriu UCK taip pat nebuvo vientisa, kol 1992 m. Makedonijoje įvykusiame įvairių Kosovo albanų diasporos interesams atstovaujančių judėjimų susirinkime buvo galutinai patvirtinta orga-

nizacinė struktūra, programa ir susitarta dėl tolesnių veiksmų.

Nuo 1996 m. pavasario pradėta veikti ginkluotos ko-vos metodais. Labiausiai paplitusi buvo „smok ir bėk“ taktika: mobilios skyriaus dydžio grupės, ginkluotos len-gvaisiais pėstininkų ginklais, apšaudydavo Jugoslavijos jėgos struktūrų dislokacijos vietas. Kartais atsitraukimo metu papildomai buvo rengiamos pasalos persekioto-jams. Nevengta ir komunikacijų minavimo bei svarbes-nių jų punktų ir kitų objektų sprogdinimo. Be standartinių sprogmenų (priešpėstinių ir prieštankinių minų), tam tikslui buvo plačiai naudojami savadarbiai užtaisai. Taigi pradiniame veiklos etape pasirinktas adekvačiausias ko-vos prieš stipresnes priešininko pajėgas būdas – parti-zaniniai veiksmai. Tačiau tolesnės tendencijos rodė, kad UCK nesitenkins vien jais. Organizacijos vadovybė be perstojo plėtė naudingų pažinčių ratą, tobulino struktūrą ir infrastruktūrą. Po kelerių metų UCK politinis, karinis ir

K O N f L I K T ų z O N A

Kosovas: taikūs ir jėgos

metodai siekiant savarankiškumo

Kosovas, neseniai paskelbęs savo nepriklausomybę, laikomas vienu iš skurdžiausių regionų Europoje. Nedarbas čia siekia 44 proc., jaunimo nedarbas – net 70 proc. Kaip įprasta Bal-kanuose, tai multietninis regionas. Tačiau iš 1,8 mln. Kosovo gyventojų pačios svarbiausios yra dvi etninės grupės: 1,5 mln. albanų (daugiausia musulmonų) ir apie 80 000 serbų (Rytų krikščionys). Savaime suprantama, jog tokiomis sąlygomis tautines aspiracijas siekiantys įgy -vendinti albanai negalėjo tikėtis dainuojančios revoliucijos scenarijaus. Silpstant socialistinės Jugoslavijos Federacijos gniaužtams, Kosovo albanai, kaip ir daugelis Balkanų tautų, bandė neprievartinius pasipriešinimo naujai centralizacijai metodus. 1989 m. S. Miloševičius dras -tiškai sumažino Kosovo autonomiją Serbijoje. Tuoj po to Kosovo albanai organizavo taikų separatistinį judėjimą – boikotavo rinkimus ir valstybines institucijas, kūrė albanų mokyklas ir politines įstaigas. 1990 metų liepos 2 d. Kosovo parlamentas paskelbė Kosovą nepriklausoma valstybe. Tačiau ją pripažino tik kaimyninė Albanija. Per dvejus metus priimta konstitucija ir surengtas referendumas. 98 proc. balsavusių pasisakė už Kosovo nepriklausomybę. Nors referen-dumą stebėjo tarptautiniai stebėtojai, jis nebuvo pripažintas. Tačiau Belgrado politika Kosovo albanų atžvilgiu išprovokavo griežtesnį atsaką. Tokia įvykių seka privedė prie desperatiško ginklavimosi ir noro atsiskirti nuo Serbijos bet kokia – net ir kraujo – kaina.

��

KA

RD

AS

20

08

m.

Nr.

2 (

43

1)

idėjinis lyderis Hašimas Tači (tuo metu turėjęs pravardę „Angis“) galėjo pasigirti nemenkais laimėjimais. UCK karinę struktūrą sudarė generalinis štabas, kuriam va-dovauti buvo paskirtas generolo majoro laipsnį gavęs Akimas Cegu. Jam buvo pavaldūs politinis, žvalgybos, operatyvinis, ryšių, rikiuotės, administracinis, aprūpi-nimo, finansinis, civilinės administracijos bei teisėtvar-kos skyriai ir atskiros tarnybos (medicininė, socialinė ir pan.). UCK veiklos sritys buvo suskirstytos į septynis atsakomybės rajonus (vadinamąsias operatyvines zo-nas), kurioms vadovavo lauko vadai. Kai kurie jų tuo pat metu tarnavo ir generaliniame štabe, pavyzdžiui, ope-ratyvinio skyriaus viršininkas kartu buvo atsakingas ir už vienos iš operatyvinių zonų administravimą ir veiklos organizavimą joje.

1998 m. Kosovo išsivadavimo armijos vadovybė su-aktyvino veiklą ir padidino kovinių operacijų kiekį. Tų pačių metų vasarą H. Tači oficialiai paskelbė apie kovi-nius veiksmus prieš Jugoslavijos pajėgas dėl Kosovo autonomijos. Tuo metu UCK galia buvo pasiekusi savo apogėjų – ji turėjo iki ketvirčio milijono 17–30 m. am-žiaus narių. Nemažą jų dalį (spėjama, apie penktadalį) sudarė ir demobilizuoti arba tiesiog pasitraukę iš Ju-goslavijos karinių ir policinių struktūrų albanai, dažnai su savo ginklais. Netrūko ir kitų valstybių piliečių, kurie atvyko kovoti už UCK interesus iš idėjinių ar materialinių paskatų (tarp jų buvo ne tik arabų valstybių ir Šiaurės Afrikos regiono šalių, bet ir Europos bei buvusios SSRS

piliečių, daugiausia musulmonų). Prie judėjimo prisijun-gė maždaug bataliono dydžio „Atlanto brigada“, suda-ryta iš albanų diasporų atstovų savanorių, atvykusių į Kosovą iš JAV ir Europos šalių. Atskiros brigados – iki 1000 vyrų padaliniai, sudaromi teritoriniu principu, – bu-vo pagrindinis kovinis vienetas aktyvių kovinių veiksmų periodo metu. Vienoje iš septynių operatyvinių zonų veikė ir savo veiksmus derino kelios brigados. 1999 m. pradžioje buvo fiksuojami tokie duomenys:

I operatyvinėje zonoje - 111, 112, 113, 114 brigados;

II operatyvinje zonoje – 121, 122, 123 brigados;

III operatyvinėje zonoje – 131, 132, 133, 134 brigados;

IV operatyvinėje zonoje – 141, 142, 143 brigados;

V operatyvinėje zonoje – 151, 152, 153 brigados;

VI operatyvinėje zonoje – 161, 162 brigados;

VII operatyvinėje zonoje – 171 brigada.

Didžiausia kovinių vienetų koncentracija buvo Ko-sovo šiaurės rytuose, arba pasienyje su Albanija. Pa-daliniai bazavosi kalnuotose, miškais apaugusiose vie-tovėse arba, jei rajonas būdavo kontroliuojamas, gy-venvietėse. Ten pat buvo sandėliuojamos amunicijos ir maisto atsargos. UCK kovotojų apranga ir ginkluotė labai skyrėsi, priklausomai nuo padalinio svarbos, ga-limybių apsirūpinti ir dislokacijos vietos. UCK kovotojai dažnai dėvėjo juodus kombinezonus arba jugoslaviško, šveicariško ar vokiško pavyzdžio uniformas. Be lauko kepurių, buvo dėvimos ir juodos arba raudonos beretės, ginkluotę ir techninį bei transporto priemonių arsenalą sudarė kuo įvairiausi egzemplioriai. Tarp jų buvo galima rasti tiek II pasaulinio karo unikumų, tiek superšiuolaiki-nių įtaisų. Akivaizdu, kad albanai ruošėsi ilgai kovai.

LeMiaMas PosūKis

Po Jugoslavijos atsisakymo pasirašyti susitarimą su NATO dėl taikdarių įvedimo į Kosovą 1999 m. NATO pra-dėjo savo 78 dienų kampaniją ne tik pačiame Kosove, bet ir visoje Jugoslavijoje. Prasidėjo Kosovo karas. Per konfliktą apie milijoną albanų pabėgo arba buvo jėga išvežti iš Kosovo. 10–12 tūkstančių buvo išžudyta, dar 3000 laikomi dingusiais be žinios. UCK pradėjo koordi-nuoti veiksmus su įvestomis į Kosovą KFOR pajėgomis. Buvo užfiksuota keletas stambesnių operacijų. Vienu metu UCK pademonstravo galimybes kovoti karą, kurį pagal jo pobūdį būtų galima vadinti konvenciniu – pa-kankamai stambios pajėgos buvo išsidėsčiusios apie pusantro šimto kilometrų ruože, kurį sąlyginai galima

■

■

■

■

■

■

■

- - buvęs UCK lyderis H. Tači kario uniformą pakeitė respektabiliu kostiumu.

Kosovo etninis žemėlapis

��

įvardyti fronto linija. Pajėgos sąveikavo tarpusavyje, su-telkdamos savo jėgas reikiamose vietose (vienu metu buvo atliekami koviniai veiksmai prieš dešimtį objektų). Galima sakyti, kad aplinkybės leido Kosovo albanams veikti visu intensyvumu ir realizuoti savo politinės ir ka-rinės kovos galimybes, bet šis periodas truko neilgai. Nuo 1999 m. liepos aktyvūs kovos veiksmai prieš Ju-goslavijos ginkluotąsias pajėgas nutraukiami, o rugsė-jį oficialiai paskelbta apie UCK išformavimą. Tiksliau, transformavimą – „Kosovo išlaisvinimo armija“ tapo su-karinta organizacija „Kosovo gynybos pajėgos“ (Tru-pat te Mbrojtjes e Kosoves – TMK), kurios vadovu tapo tas pats H. Tači (vadovybė prisaikdinta 2000 m. sausį). Pasibaigus karui Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tary-ba perdavė Kosovo valdymą JT. Buvo įvestos NATO vadovaujamos taikdarių pajėgos. 2001 metais laisvuo-se rinkimuose buvo išrinkta Kosovo asamblėja, prezi-dentas ir ministras pirmininkas. Su UN priežiūra įkurta profesionali multietninė policija. Iš esmės performuotos UCK parametrai taip pat liko nepasikeitę – TMK etniniu požiūriu liko albaniška formacija (kitų etnosų atstovų ne daugiau kaip 10 proc.), sukomplektuota iš buvusių UCK narių, tik pakitusios aplinkybės leido kiek kitaip traktuoti jų statusą ir užduotis. Oficialiai TMK – nekarinė organizacija, savotiška atsako į krizes regioninė struktū-ra, turinti užtikrinti viešąją tvarką ir likviduoti katastrofų ir stichinių nelaimių pasekmes. Leidžiamų šaunamųjų ginklų kiekis neturi viršyti 200 vienetų. Tai tikrai ma-žai, palyginti su žmonių skaičiumi – 3000 aktyvių narių bei 2000 rezervistų (daugelis kitų buvusių narių tapo Kosovo teritorinės policijos nariais). TMK ir Kosovo tei-sėsaugos veiklos rajonas taip pat nedaug skiriasi nuo buvusių operatyvinių brigadų teritorijos, tik jų skaičius sumažintas iki penkių. Pagrindiniu operatyviniu vienetu tapo greitojo reagavimo batalionas. Taigi bent išoriškai TMK pradėjo lygiuotis į NATO standartus. O tai reiškė ir tvirtėjantį stabilumą regione.

o Kas UžKULisiUose?

Galima tik nuspėti, kaip būtų keitęsis UCK veiklos scenarijus, jei ne KFOR įvedimas. Tačiau kai kurias iš-vadas padaryti nesunku. Balkanai dėl savo geografinės padėties nuo pat antikinių laikų buvo karštas regionas. Per tiek laiko čia susikaupė daug neišspręstų problemų, kurių priežastis – religiniai, etniniai ir teritoriniai nevien-tisumai ir deformacijos. Deja, jų sprendimai kol kas ap-siribodavo jėgos ir prievartos metodais, kurie iš esmės dar labiau komplikuodavo padėtį. Balkanų konflikte vie-nodai skambius idealus deklaravo visos kariaujančios

pusės. Taip pat jos neretai taikydavo ir vienodai negar-bingus metodus, kurie peržengdavo karinio konflikto ribas. Jų įgyvendinimo būdai gali būti apibūdinti kaip teroro aktai, o siekiami uždaviniai – kaip etnocidas.

UCK niekada neslėpė, kad gina albanų interesus Kosove ir daro tai ginkluotais ir politiniais metodais. Šios kovos raidą galima laikyti klasikine seka: nuo sponta-niško nereglamentuoto pasipriešinimo iki partizaninių padalinių, kurie vėliau tampa teritoriniais pusiau regu-liariais kariniais vienetais, o dar vėliau – bemaž įteisinta struktūra, kurios daugelis uždavinių perkeliama į politinį frontą. Tokios transformacijos pastebimos ir Kosovo al-banų išsivadavimo procese. Paskutinis akcentas – Ko-sovo nepriklausomybės paskelbimas. Albanai remiasi susiklosčiusiomis aplinkybėmis, kurias panaudoja savo naudai. Deja, šalia politinės kovos vis dar naudojami ir nešvarūs metodai, o įvairių organizacijų lyderiai, atrodo, vis dar turi slaptų siekių, nesiderinančių su oficialia jų pozicija.

Dar iki UCK aktyvių kovinių veiksmų periodo alba-nų aktyvistai taikė fizinio susidorojimo priemones prieš Kosovo serbus ar žalodavo jų tikybos vietas (dažnai tai būdavo pateikiama kaip atsieti nuo politikos faktai, ku-riuos galima traktuoti kaip chuliganizmą ar vandalizmo aktus). Ginkluotos kovos metu buvo užregistruota atve-jų, kai UCK nariai susprogdino savadarbius užtaisus (pavyzdžiui, įrengtus automobiliuose) ne tik Kosove, bet ir gretimoje Makedonijos teritorijoje. Panašūs preceden-tai, leidžiantys traktuoti juos kaip terorizmo apraiškas, nesiliovė net tada, kai UCK tapo pakankamai reguliaria jėga. Pažymima, kad, nors vadovaujantys kadrai bu-vo rengiami specialiai tam tikslui įsteigtoje karo akade-mijoje ir kovinio rengimo centruose, net paskutiniuoju veiklos periodu tarp kovotojų buvo matomas tam tikras taktinis neraštingumas ir vadovavimo nekompetencija, o kartais ir nepakankama disciplina. Sugretinus tai su UCK turėtais resursais ir įtaka, galima daryti išvadą, kad kova būtų tapusi dar aktyvesnė ir negailestingesnė. Apie tai liudija ir ginklų kiekiai, kurie buvo priduoti tarp-tautinėms pajėgoms. Nuginkluojant UCK, iki 2000 m. balandžio buvo priduota daugiau nei 13 000 įvairių indi-vidualių šaulio ginklų, 1100 kulkosvaidžių, apie 200 mi-nosvaidžių, iki 30 NRZK. Iš sprogmenų – prieštankinės ir priešpėstinės minos, apie 27 000 rankinių granatų, apie toną sprogstamosios medžiagos. Galima manyti, kad nemažai ginklų ir sprogmenų gali būti užšaldyti ir sandėliuojami slaptai arba pereiti nelegalių (tarp jų ir kriminalinių struktūrų) žinion. Dalis jų taip pat galėjo patekti vadinamosios Albanų pasipriešinimo armijos

K O N f L I K T ų z O N A

��

KA

RD

AS

20

08

m.

Nr.

2 (

43

1)

Makedonijoje ir ginkluotų struktūrų Preseve, Bujanovce ir Medvežėje žinion.

Nepaisydamos atvirai deklaruojamų siekių, albanų bendruomenei atstovaujančios organizacijos savo sie-kiams įgyvendinti iki šiol pasitelkia būdus, kurie neatsi-spindi oficialiose ataskaitose. Pirmiausia tai pasakytina apie jų finansavimo būdus. Žvelgiant giliau, kyla klausi-mas, kaip buvo išlaikoma tokia nemaža struktūra, kaip UCK? Kad atliktų savo funkcijas, ji turėjo gauti nemažas pinigines įplaukas. Ir tai buvo daroma kuo įvairiausiais būdais, kurie kartais balansuodavo ant legalumo ribos ar visai užeidavo už jos.

Pirmiausia buvo remiamasi albanų emigrantais la-biau išsivysčiusiose šalyse. Buvo organizuotas fondas „Tėvynės šauksmas“, kuris per oficialius bankus ir tam tikslui įsteigtas firmas pervesdavo Kosovo išsivadavimo struktūroms 3 proc. albanų emigrantų diasporų pelno. Teigiama, kad vienas iš pajamų šaltinių buvo ir alba-nų transnacionalinių kriminalinių struktūrų pelno dalis, gaunama iš reketo, narkotranzito ir juodosios rinkos kontrolės.

P. Hockenos, rašytojas ir politikos analitikas, dirbęs Bosnijoje ir Hercegovinoje kaip Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos atstovas, atseka polin-kio į radikalų nacionalizmą, kurį demonstruoja politiškai aktyvi Balkanų diasporos dalis, ištakas Antrojo pasau-linio karo pabaigoje iš tėvynės išvytų žmonių patirty-je. Jis teigia, kad pralaimėjimo ir tremties palikti randai kurstė neapykantą ir apgailestavimą, būdingus politiš-kai orientuotoms emigrantų organizacijoms, ir neleido joms atsikratyti karingų nacionalistinių idėjų, kuriomis buvo grindžiami ir ketvirtojo, ir penktojo praėjusio am-

žiaus dešimtmečių fašistiniai ir rojalistiniai judėjimai. Taip pat prisidėjo ir tai, kad diasporai neteko patirti de-šimtmečius trukusios egzistencijos drauge šaltojo karo metu, kuri padėjo sumažinti įtampą ir kurti įvairių etninių grupių pasitikėjimą Jugoslavijoje. Todėl, žlugus komu-nizmui, šios bendruomenės buvo menkai pasirengusios skatinti jas priglaudusių šalių demokratinę kultūrą savo tėvynėse.

PoLitinės bataLijos

Tai labai reikšmingas komponentas Kosovo įvykių fone. Net paskelbę karą oponentams, albanai netapo „kareivomis“, kurie orientuotųsi vien tik į fizinę karo plo-tmę. UCK vadovybė politiką laikė prioritetu, o jėgos pa-naudojimą – neišvengiama priemone. Visavertės kovos metodai buvo ne tik šaudymas, bet ir ideologinė kova. Įtakos plėtimas vyko keliomis kryptimis: kuriant politinės priedangos organizacijas vietoje ar bendradarbiaujant su kitomis albaniškomis organizacijomis (Demokrati-ne Kosovo lyga – lyderis rašytojas Ibrahimas Rugova, neseniai pretendavęs tapti Kosovo prezidentu). Buvo užmegzti ryšiai su vadinamąja egziline Kosovo vyriau-sybe Albanijoje (vadovas – Bujaras Bukoši), taip pat su įvairiomis kultūrinėmis albanų organizacijomis ir ben-druomenėmis užsienyje. Visa tai padėjo ne tik finansiš-kai išsilaikyti, bet ir kreipti savo įtaką norima linkme bei formuoti įvaizdį.

Sukauptas politinis kapitalas davė rezultatų. Pa-vyzdžiui, H. Tači po UCK išformavimo tapo ne tik TMK vadovu, bet ir naujai įkurtos Kosovo demokratinio pro-greso partijos lyderiu. Šios politinės partijos branduo-

Naikinami Kosovo išlaisvini-mo armijos ginklai (2000 m.)»

��

lys sudarytas iš kelių jam palankių UCK vadų. Tačiau yra ir atskalūnų – H. Tači kovos draugas ir buvusios III operatyvinės zonos karo lauko vadas pasuko sava-rankišku keliu, jis kartu su savais žmonėmis suformavo „Aljansą už Kosovo ateitį“. 2004 m. Kosovo provincijoje rinkimus laimėjo albanai. Didžiausią pasitikėjimą pelnė rašytojas ir politikas, per kruvinuosius 1999–ųjų įvykius bandęs derėtis su Jugoslaviją valdžiusiu Miloševičiaus režimu, I. Rugova. Jo partija surinko 47 procentus bal-sų. Oponentai kampanijos metu priminė, jog I. Rugova tais pačiais 1999-aisiais per tuometinę valstybinę Ju-goslavijos televiziją ragino tautiečius nustoti priešintis ir kaltino Demokratinės Kosovo lygos vadovą akivaizdžiu flirtu su Belgradu. Pats I. Rugova tvirtino, kad buvo šan-tažuojamas ir taip kalbėjęs prieš savo valią. Kaip tuomet viskas buvo iš tiesų, dabar mažai kam svarbu, tačiau ši partija akivaizdžiai pralenkė konkurentus. Buvusios Kosovo išlaisvinimo armijos lauko vadų H. Tači ir R. Ha-radinaj partijos surinko 27 ir 8 procentus rinkėjų balsų. Apskritai albanų leksikone pastaruoju metu labai pa-dažnėjo žodžio „demokratija“ vartojimas. Kas tai – tikrų demokratinių poslinkių tendencija ar širma Vakarams? Balkanų tautų katilas vis dar ieško kompromiso tarp tautinių ambicijų ir naujų nacionalizmo formų, kurias diktuoja globalizacija. Tai susiję ne vien su albanais. „NATO“ reviu“ rašo:

„…nors pagrindinė kaltė už šiuos karus tenka Bal-kanų tautoms ir politiniams lyderiams, albanų, kroatų bei serbų diaspora taip pat prisidėjo prie dešimtojo de-šimtmečio konfliktų ir retai kada padėjo remti demokra-tines jėgas savo tėvynėje. Balkanų diaspora finansavo nacionalistinius lyderius, aprūpino lėšomis ir ginklais partizanų armijas ir netgi parūpino savanorių dalyvauti kautynėse. Išeivių bendruomenėse buvo formuojamos daugelis tų idėjų, kurios įkvėpė nuodingą nacionalizmo atmainą, tapusią tokių lyderių kaip Tudjmanas ir Milo-ševičius politinių programų pagrindu. Tačiau negalima neigti, kad tų pačių Balkanų emigrantų bendruomenės, be savo destrukcinio pajėgumo, turi ir didžiulį potenci-alą pagelbėti savo šalims kurti demokratinę visuomenę ir padėti pagrindą stabilumui ir klestėjimui. “

…Šių metų vasario 17 d., po keletą metų trukusio JT administravimo, Kosovo parlamente 109 deputatai paskelbė Kosovo nepriklausomybę ir atsiskyrimą nuo Serbijos. Deklaraciją perskaitė buvęs UCK vadovas H. Tači – dabartinės Kosovo Respublikos ministras pir-mininkas. Dokumente skelbiama, kad Kosovas yra de-mokratinė valstybė. Deputatai deklaraciją priėmė 109 balsais – prieštaraujančių nebuvo. 11 etninių mažumų

deputatų, įskaitant serbus, balsavime nedalyvavo. Lie-ka tikėtis, kad nevienareikšmiškai vertinama Kosovo nepriklausomybė, apie kurią vasario mėnesį Kosovo parlamente paskelbė laikinasis premjeras, neleis su-grįžti atgal prie to etapo, nuo kurio prasidėjo kova už sa-varankiškumą. Be abejo, eurazistinės imperinės jėgos nesuinteresuotos dar vienos proeuropietiškos valstybės egzistavimu. Tvirtinama, kad Kosovo, kaip suverenios valstybės, pripažinimas gali susprogdinti kitas Europos parako statines tiek rytuose, tiek vakaruose – nuo Pa-dniestrės ir Osetijos iki Katalonijos, kurios suverenumo siekia baskai. O dėl grėsmių pačiame Balkanų regione, įžvelgiama, kad Makedonijos vyriausybė kur kas nera-miau turėtų žvelgti į savo šiaurinį kaimyną, aiškiai nu-jausdama ore plevenančią Didžiosios Albanijos idėją. Kosovo nepriklausomybė arba galimas jo susijungimas su Albanija iškiltų kaip rimta grėsmė 2 mln. gyventojų turinčiai valstybei. Makedonijoje gyvena daugiau nei ketvirtadalis albanų. Dar labai neseniai Kosovo išlais-vinimo armijos daliniai kovėsi su Makedonijos ginkluo-tosiomis pajėgomis Makedonijos ir Kosovo pasienyje. Makedonijoje albanai gyvena tiek šalies šiaurėje, prie Tetovo miesto, tiek aplink šalies pietuose esančią Bitolą, todėl jų separatistinis judėjimas ne atplėštų nuo Make-donijos gabalą žemių, o suplėšytų šia nedidelę valsty-bę į kąsnelius. Bet juk nauja Kosovo vyriausybė sieks pateisinti deklaruojamos demokratijos siekius?..

Baiminamasi ir musulmonų forposto Balkanuose. Ta-čiau ar kas labai baiminasi daug didesnės Turkijos? Kita vertus, UCK kova nuo pat pradžių buvo labai susijusi ir su vakarietiškomis jėgomis, o ne su ortodoksaliuo-ju islamu. Kriminalinės struktūros, susijusios su UCK, Europoje veikė finansiniais sumetimais, o ne religinių ir ideologinių motyvų skatinamos. Gali būti, kad nurimus ginkluotai kovai albanai ras kitų finansavimo šaltinių tai-kiems tikslams ir albanų mafija, gąsdinanti išsivysčiusių Europos šalių piliečius ir kelianti rūpestį teisėsaugai, pamažu apmirs. Įvairūs užimtumo projektai ir kitokia parama leis transformuoti griaunamąją energiją į kons-truktyvius valstybės stiprinimo darbus.

D A R I U S S U T K U S■

K O N f L I K T ų z O N A

��

KA

RD

AS

20

08

m.

Nr.

2 (

43

1)

ryšiai sU beLgijaLiuksemburgo istorija siekia X amžių, kai pirmą kartą

paminėta Liuksemburgo tvirtovė (963 m.). XIII a. Liuk-semburgo gyvenvietė gavo miesto teises ir ilgainiui tapo hercogystės sostine. Šios šalies istorija labai permainin-ga, glaudžiai susijusi su politiniais procesais gretimo-se šalyse – Vokietijoje, Prancūzijoje ir ypač – Belgijoje. Šioje šalyje yra Liuksemburgo provincija, atskirta nuo Liuksemburgo Hercogystės pagal 1839 m. Londono tai-kos sutartį. Šiuo metu Liuksemburgas kartu su Belgija ir Olandija sudaro Beniliukso sąjungą. Tai ekonominė są-junga tarp trijų kaimyninių monarchijų, sudaryta 1948 m. Dažnai Beniliuksu vadinamos apskritai visos trys šalys (ne vien tik ekonomine prasme). Beniliukso sutartis ga-lioja iki 2010 m. Belgijos ir Liuksemburgo bendradarbia-vimas politinėje, ekonominėje, karinėje ir kitose srityse yra itin artimas.

Vienos kongreso nutarimu buvo įkurta nepriklausoma Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, iš pradžių buvusi unijoje su Olandija (Vienos kongresas – 1814–1815 m. vykęs Europos vadovų kongresas, sprendęs Europos to-lesnės raidos klausimus, pasibaigus karams su Napole-onu). 1817 m. Liuksemburge buvo sudarytas pagalbinės kariuomenės korpusas, ilgainiui tapęs Liuksemburgo šaulių korpusu, o vėliau pertvarkytas į Žandarų ir sava-norių korpusą. Būtent šis korpusas laikomas dabartinių Liuksemburgo ginkluotųjų pajėgų pradžia.

1867 m. antrojoje Londono konferencijoje dar kartą buvo patvirtinta Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės nepriklausomybė, iš Liuksemburgo miesto išvesta vokie-čių (Prūsijos) įgula, čia dislokuota nuo Vienos kongreso laikų. Paskelbtas Liuksemburgo neutralitetas.

Vokietijos kariuomenė dar du kartus buvo įžengusi į Liuksemburgą. Pirmojo pasaulinio karo metu, 1914–1918 m., šalį buvo okupavusi kaizerinė Vokietija. Tuo laikotar-

piu Liuksemburgas patyrė milžiniškų ekonominių nuos-tolių, buvo sugriautas šalies ūkis. Po karo Liuksemburgo nepriklausomybė buvo atkurta, o 1921 m. šalis atnaujino geležinkelių, valiutų ir muitų sąjungą su Belgija. Tarpu-kario metais su konstitucinėmis reformomis šalyje vyko demokratinės permainos.

voKiečiaMs Padėjo KolABoRAnTAI1940 m. gegužės 10 d. į Liuksemburgą įsiveržė hi-

tlerinės Vokietijos kariuomenė. Taip Vokietija sulaužė Liuksemburgo neutralitetą. Vokiečiai mažytį Liuksem-burgą užėmė, siekdami strateginių tikslų – sudaryti są-lygas Vermachto tankų ir mechanizuotiesiems daliniams kuo greičiau prasiveržti pro Ardėnų priekalnes į pietinę Belgiją ir šiaurinę Prancūziją bei pasiekti Maaso upę. Prieš invaziją į Liuksemburgą vokiečiai slapta permetė čia kelis diversinius dalinius, kurių kariai turėjo užtikrin-ti, kad veržiantis vokiečių pajėgoms liuksemburgiečiai nesusprogdintų strateginių objektų – elektrinių, telefono ir telegrafo stočių, svarbiausių tiltų. Prieš pat invaziją diversantai nutraukė ryšį tarp Liuksemburgo pasienio užkardų, užpuolė kai kuriuos postus. Diversantams tal-kino iš anksto tam paruošti kolaborantai iš Liuksembur-go nacistinės organizacijos Luxemburger Volksjugend. Liuksemburgo saugumo policijos pareigūnai kai kuriuos kolaborantus sulaikė prieš pat vokiečių įsiveržimą – ge-gužės 10-osios rytą. Suimti kolaborantai buvo skubiai perduoti prancūzams. Tačiau tai jau negalėjo pakeisti įvykių eigos. Vokiečiai per kelias valandas užėmė šalį. Kai kurie Liuksemburgo pasieniečiai ir žandarai bandė priešintis vokiečiams. 75 Liuksemburgo ginkluotųjų pa-jėgų kariai pateko į nelaisvę, 7 buvo sužeisti. Žuvusiųjų nebuvo. Veržiantis vokiečiams, Liuksemburgo didžioji hercogienė Šarlotė ir daugelis vyriausybės narių pasi-

Liuksemburgo Didžioji Hercogystė – maža šalis Vakarų Europoje, tarp Vokietijos, Prancūzijos ir Belgijos. Šalies plo-tas – vos 2 586 km² (palyginkime – kaip Vilniaus miesto ir rajono kartu sudėjus). Gyventojų – beveik pusė milijono. Valstybinės kalbos – prancūzų (vyraujanti), vokiečių ir liuk-semburgiečių (artima vokiečių kalbai). Šalis yra JT, NATO, ES ir daugelio kitų tarptautinių organizacijų narė. Liuksem-burgas turi ginkluotąsias pajėgas, kurias sudaro kariuomenė ir žandarmerija (iš viso – apie 1 400 karių ir pareigūnų).

liuksemburgo ginkluotosios pajėgos:vieno bataliono kariuomenė

Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės herbas»

�0

U Ž S I e N I O š A L I ų g y N y B O S P A J Ė g O Straukė į Prancūziją, vėliau – į kitas šalis (Didžiąją Brita-niją, Kanadą, JAV). Buvo sudaryta emigracinė Liuksem-burgo vyriausybė Londone ir Monrealyje.

Liuksemburgiečiai pagal išgales prisidėjo prie ko-vos su naciais. Į Didžiojoje Britanijoje suformuotos belgų brigados sudėtį įėjo artilerijos baterija, suformuota iš liuksemburgiečių savanorių. Didysis hercogas Žanas, pasitraukęs į Londoną, įstojo į britų kariuomenės gretas ir iki karo pabaigos kovėsi vieno airių gvardijos dalinio gretose. Pačiame Liuksemburge vokiečių okupacijos metais dideliu mastu vyko neginkluotas pasipriešinimas – sabotažo akcijos, visuotiniai streikai.

Be neuTRAlITeTo1944 m. rudenį sąjungininkai išvadavo Liuksembur-

gą. Rugsėjo 23 d. į šalį grįžo emigracinė vyriausybė. Skaudi abiejų pasaulinių karų patirtis, kai šalis, nepai-sant neutraliteto ir tarptautinių garantijų, buvo okupuota, paskatino šalies vyriausybę peržiūrėti saugumo politikos strategiją. Jau 1945 m. Liuksemburge pradėta formuoti reguliarioji kariuomenė, įvesta kelių mėnesių trukmės privalomoji pradinė karinė tarnyba. 1948 m. priimtoje konstitucijoje buvo atsisakyta straipsnio apie šalies neu-tralumą. Tais pačiais metais penkios valstybės – Belgija, Prancūzija, Liuksemburgas, Olandija ir Didžioji Brita-nija – pasirašė Briuselio sutartį, kuria įsipareigojo kurti bendrą gynybos sistemą ir stiprinti tarpvalstybinius ry-šius. 1949 m. balandžio 4 d. dvylika valstybių – Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Islandija, Italija, JAV, Kanada, Liuksemburgas, Olandija, Norvegija, Portugalija ir Pran-cūzija – Vašingtone pasirašė Šiaurės Atlanto sutartį, taip sukurdamos bendrą gynybinę organizaciją – NATO.

KariUoMenė – UrM sUdėtyjeŠiuo metu Liuksemburgo ginkluotąsias pajėgas su-

daro kariuomenė (apie 800 karių) ir žandarmerija (apie 560 pareigūnų). Pagal konstituciją, vyriausiasis ginkluo-tųjų pajėgų vadas yra didysis hercogas (šiuo metu – Anri (Henri)). Gynybos reikalus koordinuoja Liuksemburgo užsienio reikalų ministerijos Gynybos direkcijai pavaldus Gynybos štabas, kuriam vadovauja štabo viršininkas (turintis pulkininko laipsnį). Šiuo metu gynybos štabui vadovauja pulkininkas Nico Ries.

Štabo viršininkui tiesiogiai yra pavaldus Karinis cen-tras, Kariuomenės orkestras (60 muzikantų) ir nema-žai tarnybų – Karo kapeliono, Kariuomenės justicijos, Didžiojo hercogo rūmų, Vyriausybės ryšio, Žvalgybos tarnybos, taip pat – Liuksemburgo atstovybė prie NATO ir įvairių aljanso štabų ir vadaviečių atstovai.

KariUoMenėje trūKsta PersonaLoIš viso Didžiosios Hercogystės kariuomenėje nu-

matyta 1 150 etatų, tačiau dalis jų yra neužimti. Karinė tarnyba šalies gyventojams nėra itin patraukli dėl san-tykinai nedidelių atlyginimų.

Nuo 1967 m. Liuksemburgas atsisakė privalomosios pradinės karinės tarnybos. Į profesinę tarnybą verbuo-jami 17–25 metų amžiaus vyrai ir moterys. Neseniai dėl personalo trūkumo kariuomenėje leista tarnauti ne tik Liuksemburgo piliečiams, bet ir kitų šalių piliečiams, turintiems leidimą nuolat gyventi Liuksemburge ir pra-ėjusiems specialią atranką. Pirminis kontraktas su ka-riuomenės naujokais sudaromas aštuoniolikai mėnesių, iš kurių pirmieji šeši – bandomasis laikotarpis. Bazinis kario kursas trunka tris mėnesius.

Moteris į profesinę karo tarnybą Liuksemburge pra-dėta priimti 1979 m. Šiuo metu didžiosios hercogystės kariuomenėje tarnauja apie 20 moterų. Dalis jų dalyvavo misijose buvusioje Jugoslavijoje. Kur kas daugiau dailio-sios lyties atstovių dėvi žandarmerijos antpečius.

Be profesinės tarnybos karių, kariuomenėje yra apie šimtas civilių tarnautojų.

KariUoMenės brandUoLys – KARInIS cenTRASPagrindinės Liuksemburgo kariuomenės pajėgos su-

telktos Kariniame centre, dislokuotame Dikircho (Die-kirch) mieste. Centre yra valdymo grupė, štabas, dvi kovinės (žvalgų) kopos, dvi mokomosios kuopos, logis-tikos tarnyba, medicinos tarnyba, inspektorių skyrius ir stebėtojų grupė, sporto centras.

Pirmąją kovinę kuopą (A) sudaro valdymo grupė, du

Moteris į profesinę karo tarnybą Liuksemburge pradėta priimti 1979 m. Šiuo metu Didžiosios Hercogystės kariuo -menėje tarnauja apie 20 moterų.

»

��

KA

RD

AS

20

08

m.

Nr.

2 (

43

1)

žvalgų būriai ir vienas prieštankinis būrys. Ši kuopa taip pat yra įtraukta į Belgijos kariuomenės 1-ąją mechani-zuotąją diviziją, o su ja – į Europos korpusą (nuo 1996 m.), kurį sudaro Belgijos, Ispanijos, Liuksemburgo, Pran-cūzijos ir Vokietijos daliniai.

Antrąja kovinę kuopą (D) sudaro valdymo grupė, vie-nas žvalgų būrys ir vienas prieštankinis būrys. Ši kuopa priskirta NATO greitojo reagavimo pajėgoms. D kuopa įtraukta į Vokietijos kariuomenės 262-jo prieštankinio pa-rašiutininkų bataliono (262 Fallschirmpanzerabwehrba-taillon) sudėtį. Greta pagrindinių funkcijų, kuopos kariai atlieka garbės sargybos funkcijas ir yra parengti padėti civilinei valdžiai stichinių nelaimių metu ir žandarmerijai – jei kiltų masinės riaušės.

daLyvaviMas tarPtaUtinėse mISIJoSeVos sukūręs savo reguliariąją kariuomenę, Liuksem-

burgas aktyviai įsijungė į tarptautines operacijas. Pir-moji misija už šalies ribų Liuksemburgo kariams teko Vokietijoje, kur iki 1955 m. prancūzų kontroliuojamame sektoriuje buvo dislokuotas Liuksemburgo kariuomenės batalionas. Apie pusantro šimto liuksemburgiečių sava-norių kovėsi belgų kontingento sudėtyje Korėjos kare. Čia būta ir liuksemburgiečių karių aukų.

Dabartinės Liuksemburgo kariuomenės abiejų ko-vinių kuopų kariai yra dalyvavę tarptautinėse misijose UNPROFOR (Kroatijoje), IFOR ir SFOR (Bosnijoje ir Hercegovinoje). Šiuo metu Liuksemburgo kariai belgų kontingento sudėtyje dalyvauja ISAF misijoje Afganista-ne. Liuksemburgiečiai dislokuoti Vardako provincijoje, į vakarus nuo Kabulo.

Liuksemburgo kariuomenė taip pat dalyvauja misi-jose: ALTHEA (ES misija Bosnijoje ir Hercegovinoje), EUSEC RD CONGO (ES misija Kongo Demokratinėje Respublikoje), FINUL (JT misija Libane). Be to, liuksem-burgiečiai yra dalyvavę ir daugelyje kitų tarptautinių mi-sijų: 1991–1997 m. –ECMM (ES stebėtojų misija buvu-sioje Jugoslavijoje), 2003 m. – MUEARYM (ES misija Makedonijoje), 2006 m. – EUFOR RD CONGO (ES ir kitų šalių misija Kongo Demokratinėje Respublikoje), teikę humanitarinę pagalbą kurdams, įvairių Pietryčių Azijos šalių (visų pirma Kambodžos), Bangladešo, Albanijos gyventojams.

unIKAlI moKomoJI KuopAKariniame centre, be kovinių kuopų, yra ir du moky-

mo padaliniai – B ir C kuopos. B kuopa iš esmės atlie-

ka tik kariuomenės mokomojo padalinio funkcijas – čia užverbuoti į kariuomenę naujokai praeina bazinį kario kursą.

C kuopa, oficialiai vadinama Štabo ir mokymo kuo-pa, neturi analogų kitose NATO šalyse. Čia pagal įvai-rias mokymo programas rengiami ne tik kariuomenės specialistai, bet ir žandarmerijos, muitinės, migracijos tarnybos, kalėjimų apsaugos ir kitų valstybės institucijų pareigūnai, o pagal tam tikras programas – netgi paš-to, ryšių, mokesčių inspekcijos, valstybinės vandenų ir miškų tarnybos darbuotojai. Mokymo programose pagrindinę vietą užima civilinės disciplinos. Itin daug dėmesio skiriama informatikos, užsienio kalbų moky-mui. Didesnė dėstytojų dalis – taip pat civiliai. Tokios plačios šio mokomojo padalinio funkcijos aiškinamos siekiu taupant valstybės išteklius viename mokymo cen-tre parengti kuo daugiau valstybei reikalingų įvairių sri-čių specialistų. Be to, C kuopos bazėje rengiami kursai seržantams, puskarininkiams ir karininkams. Didesnė dalis seržantų ir puskarininkių mokomi ir atitinkamose Belgijos kariuomenės mokyklose. Pretendentai į karinin-kus atrenkami Liuksemburge ir siunčiami mokytis į kitas šalis, visų pirma Belgiją ir Prancūziją. Kuopa taip pat atsako už viso Karinio centro štabo aprūpinimą, perso-nalo fizinį rengimą, karių laisvalaikio organizavimą. Beje, Liuksemburgo kariuomenė kasmet rengia karių ir civilių pėsčiųjų žygį, panašų į mūsų kariuomenės rengiamą žygį „Radvilų keliais“.

aPrūPiniMo tarnybosKariniam centrui taip pat priklauso logistikos ir me-

dicinos tarnybos. Logistikos tarnybą sudaro – valdymo grupė, dokumentų kontrolės skyrius, pirkimo, laikymo sandėliuose, pratybų aprūpinimo, maitinimo, transpor-tavimo, transporto remonto, užsienio delegacijų aprūpi-nimo, išminavimo, aprūpinimo apranga ir ekipuote sky-riai, daugiafunkcinės dirbtuvės, ryšio priemonių remonto dirbtuvės ir keletas smulkesnių padalinių. Įvairių logis-tikos tarnybos padalinių kariai dalyvauja tarptautinėse misijose. Išminavimo skyriaus kariai atliko didelio masto sprogmenų pašalinimo darbus Kambodžoje.

Medicinos tarnyba teikia kariams skubią ambulatori-nę medicininę pagalbą. Prireikus kariai hospitalizuojami civilinėse ligoninėse. Medicinos tarnyboje yra penki spe-cializuoti skyriai – medicinos, farmacijos, stomatologijos, psichologijos ir kineziterapijos. Tarnybos medikai taip pat dalyvauja tarptautinėse misijose.

��

U Ž S I e N I O š A L I ų g y N y B O S P A J Ė g O S

ginKLUotė ir techniKaLiuksemburgo ginkluotosios pajėgos aprūpintos pa-

kankamai modernia technika ir ginkluote, kurios didžioji dalis nupirkta keturiose šalyse – Belgijoje, Vokietijoje, JAV ir Austrijoje. Kariuomenės arsenale yra 9 mm kalibro pistoletai Browning, 5,56 mm kalibro automatiniai šautu-vai Steyr AUG, 5,56 mm kalibro lengvieji kulkosvaidžiai Steyr AUG HB – HBAR, 12,7 mm kalibro kulkosvaidžiai Browning M2.50, prieštankiniai granatsvaidžiai LAW M 72 A 2, šeši prieštankinių reketų kompleksai TOW, šeši 81 mm kalibro minosvaidžiai, 105 mm kalibro haubicos (1955–1957 m. pagamintos Belgijoje).

Automobilių parke – įvairių modifikacijų visureigiai HMMWV (tarp jų – šarvuoti), visureigiai Mercedes Benz 300 GD, įvairių modifikacijų sunkvežimiai MAN. Kariuo-menė taip pat aprūpinta šiuolaikiškomis ryšių, navigaci-jos (GPS), apsaugos nuo masinio naikinimo ginklo prie-monėmis, naktinio matymo prietaisais. 1997–2001 m. buvo įgyvendinta kariuomenės techninio modernizavimo programa, kuriai skirta 15,5 mln. JAV dolerių. Didesnė dalis šios sumos (9,8 mln.) panaudota įsigyjant visurei-gius HMMWV ir šiuolaikines ryšio priemones (4 mln.).

aWacs esKadriLė Karinių oro pajėgų Liuksemburgas neturi. Tačiau Už-

sienio reikalų ministerijos Gynybos direkcijos žinioje yra vienas reaktyvinis verslo klasės lėktuvas Cessna 550 Citation, skirtas skraidinti oficialius šalies asmenis. Be to, formaliai Liuksemburgui priskirta viena NATO Anksty-vojo įspėjimo ir valdymo pajėgų AWACS (Airborne Early Warning and Control Force) eskadrilė – 17 AWACS lėk-tuvų Boeing EA Sentry ir trys mokymo ir transportavimo tikslais naudojami lėktuvai Boeing 707TCA. Eskadrilė dislokuota Geilenkircheno aviacijos bazėje Vokietijoje.

Naujausias Liuksemburgo įsigytas orlaivis bus trans-portinis lėktuvas Airbus A400M. Didžioji Hercogystė

pasirašė sutartį dėl vieno tokio lėktuvo įsigijimo ir eks-ploatuos jį kartu su Belgijos KOP, kurios pačios turės septynis orlaivius Airbus A400M. Liuksemburgą užsa-kytas orlaivis pasieks iki 2017, Belgiją – iki 2018 metų. Liuksemburgo perkamo lėktuvo Airbus A400M pagrindi-nė paskirtis – Didžiosios Hercogystės ir artimiausios jos partnerės Belgijos karių, dalyvaujančių įvairiose tarptau-tinėse misijose, aviacinis aprūpinimas. Tokius lėktuvus taip pat užsisakė Vokietijos (60), Prancūzijos (50), Ispa-nijos (27), Didžiosios Britanijos (25), Turkijos (10), Pietų Afrikos Respublikos (8) ir Malaizijos (4) kariuomenės.

daLyvaviMas Misijose – PrestižasNedidelė Liuksemburgo kariuomenė efektyviai at-

lieka savo užduotis. Šalis pagal išgales prisideda for-muojant NATO karinę galią. Kariuomenė koordinuoja personalo rengimą ne tik savo, bet ir kitų valstybės ins-titucijų reikmėms. Kariuomenė yra aprūpinta modernia technika ir ginkluote. Didžiausia Liuksemburgo ginkluo-tųjų pajėgų problema – personalo trūkumas. Šalies va-dovybė, siekdama pritraukti į ginkluotąsias pajėgas kuo daugiau žmonių, leidžia jose tarnauti ne tik savo pilie-čiams, bet ir leidimus nuolat gyventi šalyje turintiems užsieniečiams.

Dalyvavimas tarptautinėse misijose leidžia Liuksem-burgui būti visaverčiu NATO ir kitų tarptautinių organiza-cijų nariu, kelia šalies tarptautinį prestižą. Liuksembur-gas yra puikus pavyzdys, kaip labai maža šalis pajėgia ne tik dalyvauti kolektyvinio saugumo organizacijoje – NATO, bet ir pagal išgales gana svariai prisideda prie tarptautinių operacijų įvairiuose planetos kampeliuose.

D R . M A N V Y D A S V I T K ū N A S■

Didžioji Hercogystė pasirašė sutartį dėl vieno transporti-nio lėktuvo Airbus A400M įsigijimo ir eksploatuos jį kartu su Belgijos KOP, kurios pačios turės septynis tokius orlaivius.

»

1997–2001 m. buvo įgyvendinta kariuomenės techninio modernizavimo programa, kuriai skirta 15,5 mln. JAV dole-rių. Didesnė dalis šios sumos (9,8 mln.) panaudota įsigyjant visureigius HMMWV.

»

��

KA

RD

AS

20

08

m.

Nr.

2 (

43

1)

ištaKos: savigynos būriaiŠiaurės Atlanto 103 tūkst. kv. km ploto atšiaurioje sa-

loje įsikūrusi Islandijos Respublika teturi apie 300 tūkst. gyventojų. Manoma, kad pirmieji Islandijoje daugmaž prieš 1 200 metų galėjo apsigyventi airių vienuoliai. IX–X a. salą kolonizavo norvegų vikingai. 930 metais įkurtas Islandijos parlamentas – Altingas (Alþingi) – ilgiausiai pasaulyje veikiantis parlamentas. 1262 m. Islandija tapo Norvegijos dalimi. Formaliai sala buvo Norvegijos kolo-nija iki 1814 metų, vėliau tapo Danijos valda. 1918 m. šalis gavo labai didelę autonomiją, o 1944 m. paskelbta visiška Islandijos nepriklausomybė. 1949 m. Islandija tapo viena iš NATO kūrėjų.

Karingųjų vikingų palikuonys islandai savo ginkluo-tųjų pajėgų neturėjo nuo pat viduramžių, kai sala tapo Norvegijos, o vėliau – Danijos valda. Prireikus gyventojai stichiškai burdavosi į savigynos būrius, ypač tada, kai pakrančių gyventojams grėsdavo piratų antpuoliai. XVIII a. pabaigoje buvo suformuoti iki 500 vyrų milicijos da-liniai. Nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų svarbiausia su-karinta institucija tapo policija. Kita itin svarbi Islandijos ginkluotųjų pajėgų dalis – Islandijos pakrančių apsauga. Ši sukarinta tarnyba turi gana ilgą istoriją. Pirmasis jos laivas – korvetė „Ornen“ – Islandijos pakrantėse pradėjo patruliuoti 1859 m. Pirmuoju laivu, pastatytu būtent Islan-dijos pakrančių apsaugai, tapo „Islands Falk“, nuleistas į vandenį 1906 m. Vis dėlto šie laivai laikomi tik Islandijos

islandija:šalis be kariuomenės, bet dalyvaujanti tarptautinėse misijoseIslandija yra vienintelė NATO šalis, neturinti kariuomenės. Ilgą

laiką svarbiausiu Islandijos įnašu į kolektyvinio saugumo užtikrini-mą buvo laikoma Keflaviko aviacijos bazė, kurioje buvo dislokuotas JAV karinis kontingentas. 2006 m. amerikiečių pajėgos iš Keflaviko bazės buvo išvestos, ir šis strategiškai svarbus oro uostas, reikšmingas užtikrinant patikimą transatlantinį susisiekimą, tapo civiliniu.

Islandija neturi kariuomenės, tačiau kelios sukarintos instituci-jos leidžia šaliai ne tik užtikrinti savo teritorinių vandenų apsaugą, oro erdvės stebėjimą, bet ir dalyvauti tarptautinėse taikos palaikymo operacijose. Greta policijos (apie 700 pareigūnų), didžiausia ir la-biausiai išplėtota sukarinta institucija šalyje yra Islandijos pakrančių apsaugos tarnyba (apie 180 pareigūnų), savo sudėtyje turinti jūrų, oro ir sausumos komponentus. Daugiausia tikros kariuomenės požy-mių galima įžvelgti Islandijos atsako į krizes junginyje. Nepaisant šalyje stiprių pacifistinių nuotaikų, vis dažniau svarstoma galimybė sukurti nedidelę profesionalią Islandijos kariuomenę.

Islandijos Respublikos herbas

pakrančių apsaugos pirmtakais, o dabartinės pakrančių apsaugos sistemos įkūrimo data – 1926 m. liepos 1 d.

„MenKių Karai“Didžiausi tarptautiniai konfliktai, kilę tarp Islandijos ir

kitų šalių, buvo vadinamieji „menkių karai“ – ginčai dėl žvejybos zonų Atlanto vandenyne. Šie ekonominio pobū-džio nesutarimai buvo pasiekę atvirų susidūrimų jūroje ribą ir sukėlė itin aštrius ginčius tarp NATO šalių.

„Menkių karų“ ištakos siekia 1893 m., kai Danijos (kuriai tuo metu priklausė Islandija) vyriausybė paskel-bė, jog kitų šalių jūrininkai neturi teisės žvejoti arčiau kaip 13 jūrmylių iki Islandijos krantų. Šis draudimas pa-lietė visų pirma britus, kurių laivai labai dažnai žvejojo Islandijos vandenyse. Danų karinio laivyno ir jam paval-džios Islandijos pakrančių apsaugos laivai vaikė britų žvejus, ne vieną laivą areštavo, o 1899 m. netgi apšaudė sprunkantį britų žvejybinį tralerį. Konfliktas virė iki pat Pirmojo pasaulinio karo pradžios, ir vėl atsinaujino (jau tarp Didžiosios Britanijos ir nepriklausomos Islandijos valstybės) XX a. 6–8 dešimtmečiais. 1958 m. ir 1972 m. Islandijai išplėtus savo išskirtinę žvejybos zoną net iki 50 jūrmylių (apie 92 km), konfliktus pavyko išspręsti derybomis – britai nusileido.

Tačiau 1975 m. kilo naujas skandalas – islandai iš-plėtė išskirtinę žvejybos zoną net iki 200 jūrmylių (apie 370 km). Britai nesutiko ir toliau žvejojo zonoje, į kurią

��

U Ž S I e N I O š A L I ų g y N y B O S P A J Ė g O Sislandai pareiškė turį išskirtines teises. Prasidėjo susi-dūrimai tarp britų žvejybinių laivų ir Islandijos pakrančių apsaugos tarnybos. Islandų pareigūnai nupjaudavo bri-tų tinklus, manevruodami trukdė žvejoti. Britai išsiuntė į regioną savo karo laivus. Situacija labai paaštrėjo, buvo iššauti ir pirmi įspėjamieji šūviai. Islandai pagrasino, kad jei britai nepasitrauks iš išskirtinės žvejybos zonos, Is-landija neleis amerikiečiams naudotis Keflaviko aviacijos baze. Spaudžiami amerikiečių, britai nusileido. Islandai laimėjo „menkių karą“ užsitikrindami sau išskirtines žve-jybos teises, o Didžiojoje Britanijoje darbo neteko apie 1,5 tūkst. žvejų ir 7,5 tūkst. žuvies perdirbimo įmonių darbuotojų.

KefLaviKo aviacijos baZėVienas svarbiausių Islandijos strateginių objektų –

Keflaviko oro uostas, ilgai buvęs NATO aviacijos baze. Aerodromą Keflavike pastatė JAV kariuomenė 1943 m., siekdama užtikrinti transatlantinius karinius skrydžius. Il-gą laiką ši bazė buvo išimtinai karinė, o vėliau oro uostas tapo dvigubos paskirties: čia leisdavosi pasipildyti kuro arba atlikdavo avarinius tūpimus ir civiliniai orlaiviai.

1951 m. JAV kariuomenė suformavo naują struktūrą – Islandijos gynybos pajėgas (Iceland Defense Force – IDF), kurių pagrindine baze tapo Keflaviko oro uos-tas. Čia buvo dislokuotas štabas bei didesnė dalis IDF padalinių. Be aviatorių, į IDF sudėtį įėjo jūrų pėstininkai, jūreiviai (Keflavike yra ir jūrų uostas, kuriame bazavosi amerikiečių karo laivai), štabe dirbo JAV sausumos ka-riuomenės ir pakrančių apsaugos atstovai. IDF veikloje epizodiškai dalyvavo ir Kanados, Didžiosios Britanijos, Olandijos, Danijos, Norvegijos kariai.

aMeriKiečiai PasitraUKėDar prieš dvejus metus Keflavike buvo dislokuotos

JAV pajėgos: KOP 85-oji grupė (naikintuvai F-15) bei 56-asis gelbėjimo divizionas (sraigtasparniai HH-60G). Baze taip pat aktyviai naudojosi amerikiečių žvalgybi-niai lėktuvai.

Pacifistinėmis nuotaikomis pasižyminčioje Islandijos visuomenėje seniai brendo nepasitenkinimas amerikie-čių kontingento buvimu jų šalyje. Ypač aktyvūs protes-tai vyko praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje.

2006 m. amerikiečių pajėgos iš Keflaviko aviacijos bazės buvo išvestos. Oro uostas pradėtas dar sparčiau plėtoti kaip civilinis transporto objektas, tačiau ir toliau naudojamas aptarnauti ne tik civilinius, bet ir karinius skrydžius. Išvykus amerikiečiams, oro erdvė virš Islandi-jos ir jos teritorinių vandenų neliko nesaugoma: remiantis tarpvalstybinėmis sutartimis, ją patruliuoja norvegų žval-gybiniai lėktuvai P-3 Orion ir Norvegijos KOP bei Danijos KOP naikintuvai F-16.

oro erdvės KontroLėŠalies oro erdvės stebėjimo ir kontrolės sistema pa-

valdi Radarų agentūrai, įsteigtai 1987 m. Sistemą suda-ro keturios skirtinguose šalies regionuose dislokuotos radiolokacinės stotys, Kontrolės ir pranešimų centras (Keflaviko oro uoste), ryšių ir aprūpinimo tarnybos. Ra-darų agentūra, kurioje dirba 80 pareigūnų, yra tiesiogiai pavaldi Užsienio reikalų ministerijos Gynybos departa-mentui.

Islandijos oro erdvės stebėjimo ir kontrolės sistema sukurta gavus visokeriopą JAV pagalbą ir yra tiesiogiai susijusi su NATO, o visų pirma – JAV oro erdvės stebė-jimo ir kontrolės sistemomis. Islandijoje esantys radarai leidžia kontroliuoti oro erdvę ne tik virš Islandijos, bet ir virš nemažos dalies Atlanto vandenyno nuo Grenlandi-jos iki Farerų salų.

PaKrančių aPsaUgaIslandija, kaip jūrinė valstybė, didelį dėmesį skiria

pakrančių, teritorinių vandenų ir 200 jūrmylių pločio iš-skirtinės ekonominės zonos apaugai. Žvejyba yra labai svarbus Islandijos ekonomikos sektorius, todėl šalies pakrančių apsaugos tarnyba akylai stebi ir kontroliuoja jos atsakomybės zonoje esančius vandenis. Be to, pa-krančių apsaugos tarnybai pavesta ir nemažai kitų už-duočių: paieškos ir gelbėjimo operacijos, sprogmenų ir minų nukenksminimas, parama šalies policijai ir pan.

Pakrančių apsaugos pareigūnų arsenale – automa-

Islandijos oro erdvės stebėjimo ir kontrolės sistemos rada-rai leidžia kontroliuoti oro erdvę virš nemažos dalies Atlanto vandenyno nuo Grenlandijos iki Farerų salų.

»

��

KA

RD

AS

20

08

m.

Nr.

2 (

43

1)

tiniai šautuvai Heckler&Koch G3, M-14, Lee-Enfield, pistoletai-kulkosvaidžiai Heckler&Koch MP5, snaipe-riniai šautuvai Steyr SSG 69, kulkosvaidžiai Browning M2, MG-3.

Islandijos pakrančių apsaugos sistemoje tarnauja apie 170 pareigūnų. Tarnybos metinis biudžetas – 66,2 mln. litų (2007 m.). Svarbiausi pakrančių apsaugos sis-temos struktūriniai padaliniai – štabas, valdymo centras, patrulinių laivų flotilė ir aviacijos eskadrilė.

PatrULinių Laivų fLotiLė Pakrančių apsaugos patrulinių laivų flotilėje yra trys

patruliniai laivai, vienas hidrografinių tyrimų laivas ir keli greitaeigiai kateriai. Laivai vadinami senovės skandina-vų dievų vardais. Flotilės flagmanas yra patrulinis laivas „Tyr“, 1975 m. pastatytas (kaip ir kiti du patruliniai laivai) Danijoje. Laivo „Tyr“ denyje įrengta aikštelė, kurioje gali leistis nedidelis sraigtasparnis. Tokio pat modelio laivas „Egir“ pastatytas 1968 m. Dar senesnis yra patrulinis laivas „Odin“, pastatytas 1960 m. ir šiuo metu jau ne-benaudojamas. Artimiausiu metu jį turi pakeisti naujas,

modernus laivas, kuris, be kita ko, bus ginkluotas 40 mm pabūklu Bofors L60 MK 3 ir turės dvi greitaeiges valtis. Laivas statomas Čilėje, o jį projektuojant remtasi norve-gų „Harstad“ klasės patrulinio laivo projektu.

Flotilėje taip pat yra hidrografinis laivas „Baldur“, pa-statytas 1991 m.

aviacijos esKadriLėIslandijos pakrančių apsaugos aviacijos eskadrilėje

yra devyni sraigtasparniai: trys Bell 47 (J ir G), vienas Sikorsky S-62, vienas Sikorsky S-76, du Hughes 500C, vienas Ecureuil AS350B ir vienas Aerospatiale SA-365 N Dauphin II. Eskadrilėje taip pat yra trys patruliniai lėk-tuvai: Fokker F27-200, Douglas C-54 Skymaster ir Con-solidated PBY-6A.

Ne visi eskadrilės orlaiviai yra pakrančių apsaugos sistemos nuosavybė. Stokodama lėšų įsigijimams, ša-lies vyriausybė jau kurį laiką modernių sraigtasparnių stygių kompensuoja nuomodama sraigtasparnius. Mo-derniausias pakrančių apsaugos sraigtasparnis Aeros-patiale SA-365 N Dauphin II yra išsinuomotas praėjusių metų viduryje.

Šiuo metu islandai svarsto galimybę įsigyti kelis nau-jus sraigtasparnius pakrančių apsaugos aviacijos eska-drilei. Kaip galimi variantai minimi sraigtasparniai Au-gusta Westland EH101, NH Industrines NH90, Sikorsky S-92 arba Eurocopter EC225.

PoLicijos sPeciaLUsis daLinysIslandijos policijos sudėtyje yra specialiosios paskir-

ties būrys „Viking“. Jis yra svarbus Islandijos ginkluotųjų pajėgų komponentas ne vien tik vidaus saugumo požiū-riu: šio būrio pareigūnai ne kartą buvo komandiruojami į tarptautines operacijas. Šiuo metu keli būrio pareigūnai atlieka misija tarptautinių pajėgų sudėtyje Afganistane. Svarbiausios šio būrio užduotys – viešosios tvarkos ir vidaus saugumo palaikymas šalyje, parama kitiems po-licijos padaliniams, antiteroristinės operacijos, svarbių užsienio svečių apsauga, sprogmenų ir šaudmenų nu-kenksminimas, dalyvavimas tarptautinėse operacijose. Būrys nuo įkūrimo buvo pavaldus Reikjaviko policijos viršininkui, o nuo 2004 m. perėjo tiesioginėn Nacionali-nės policijos vado žinion.

Kuriant būrį „Viking“, buvo remtasi kitų šalių anti-teroristinių padalinių (visų pirma – vokiečių „GSG-9“) pavyzdžiu. Būrį sudaro valdymo grupė ir penki skyriai: snaiperių, išminuotojų, žvalgybos, kovinių plaukikų ir aviacinės saugos. Iš viso būryje – 56 pareigūnai. Būrio metinis biudžetas – 45,2 mln. litų.

Kuriant Is landijos policijos specialiosios paskirties būrį „Viking“, buvo remtasi kitų šalių antiteroristinių padalinių (visų pirma – vokiečių „GSG-9“) pavyzdžiu.

»

��

sUKarintas jUnginysTarptautinėse operacijos svarbiausias vaidmuo tenka

Islandijos atsako į krizes junginiui (Icelandic Crisis Res-ponse Unit – ICRU), kuris tiesiogiai pavaldus Užsienio reikalų ministerijos Gynybos departamentui. Šis oficialiai sukarintas, o iš esmės – karinis dalinys, kuriame tarnauja apie 100 žmonių, suformuotas 1990 m., siekiant bent iš dalies kompensuoti Islandijos, neturinčios kariuomenės, aktyvaus dalyvavimo NATO tarptautinėse operacijose trūkumą. ICRU yra skirtas dalyvauti operacijose už savo šalies ribų.

Taikos palaikymo operacijose Islandija pradėjo daly-vauti dar 1950 m., kai grupė islandų policininkų tarptau-tinių taikos palaikymo pajėgų sudėtyje buvo dislokuoti Palestinoje. Islandai dalyvavo įvairiose Jungtinių Tautų taikos palaikymo operacijose. Sukūrus ICRU, islandai ėmė aktyviai dalyvauti ir NATO operacijose.

Junginio pareigūnai dalyvavo misijose buvusioje Ju-goslavijoje, o šiuo metu yra dislokuoti Kosove ir Afga-nistane. Be to, junginio pareigūnai kaip civiliai stebėtojai dalyvauja misijoje Šri Lankoje, o vieneto EOD tarnybos pareigūnai dalyvavo išminavimo operacijose Libane.

ISlAndAI AFgAnISTAneICRU pareigūnai dalyvauja misijoje Afganistane, taip

pat – ir Lietuvos vadovaujamoje Goro provincijos atkūri-mo (PAG) grupėje. Prieš metus keturių mėnesių trukmės misiją PAG baigė Islandijos atstovai. Septyni Islandijos specialistai, kurie sudarė vieną iš PAG mobiliųjų ryšio ir stebėjimo grupių (MRSG), tarnybą Afganistane pradėjo 2006 m. spalį. Per keturis mėnesius islandai įvykdė per 30 užduočių, daugiausia – patruliuodami Goro provinci-joje. Islandija taip pat prisideda prie PAG misijos, dele-guodama civilį patarėją provincijos vystymo klausimais. Islandijos vyriausybė remia PAG koordinuojamus Goro provincijos atkūrimo projektus, skirdama lėšų jiems įgy-vendinti.

Islandija svariai įtvirtino savo, kaip visavertės NATO narės, įvaizdį, 2004 m. apsiėmusi kontroliuoti NATO pa-jėgoms strategiškai svarbų Kabulo oro uostą. Islandijos atstovai sudarė oro uosto valdymo, skrydžių vadovų, ugniagesių-gelbėtojų grandis.

gInKlAI IR TecHnIKADidžioji dalis pareigūnų į ICRU yra atėję iš Islandijos

policijos arba pakrančių apsaugos sistemos. Taip pat pasitelkiami ir civiliai specialistai (visų pirma – medikai). ICRU glaudžiai bendradarbiauja ne tik su policija, pakran-čių apsaugos, bet ir su Islandijos žvalgybos tarnyba.

Pagrindiniai junginio partneriai užsienyje – Norvegi-jos ginkluotosios pajėgos, padedančios mokyti junginio pareigūnus bei prisidedančios prie ICRU aprūpinimo ginklais ir amunicija.

Junginys aprūpintas būtina technika bei ginkluote. Pa-reigūnai naudojasi pistoletais Glock 17, automatiniais šau-tuvais Heckler&Koch G3, Diemaco C8, pistoletais – kul-kosvaidžiais Heckler&Koch MP5, kulkosvaidžiais MG-3. Junginio automobilių parke – visureigiai Nissan Patrol.

ICRU metinis biudžetas – 23,3 mln. litų (2007 m.).

KUrs KariUoMenę?Nepaisant to, jog ICRU yra labai nedidelis sukarintas

junginys, aprūpintas tik būtiniausia ginkluote, Islandijos visuomenėje iki šiol verda diskusijos, ar ICRU suformavi-mas nėra šalies pacifistinių tradicijų laužymas. Ypač šio junginio egzistavimą kritikuoja kairiosios politinės jėgos (Islandijos socialistų ir socialdemokratų partijos). Jos sa-vo populistiniams tikslams aktyviai panaudojo 2004 m. spalio incidentą, kai Kabule per savižudžio sprogdintojo išpuolį buvo sužeisti trys ICRU pareigūnai. Parlamente buvo keliamas klausimas dėl dalyvavimo tarptautinėse misijose tikslingumo ir apskritai dėl sukarintų institucijų reikalingumo ir vaidmens dabartinėje Islandijoje.

Savo ruožtu dešiniosios politinės jėgos ėmė kelti klausimą, ar nevertėtų pagalvoti apie nedidelės profe-sionalios kariuomenės sukūrimą Islandijoje. Anot ka-riuomenės kūrimo šalininkų, į tarptautines misijas būtų tikslinga siųsti specialiai pasirengusius karius, o ne su-karintų formuočių pareigūnus. Kita svarbi aplinkybė – jei Islandija sukurtų savo kariuomenę, neliktų jokių dvipras-mybių dėl Islandijos (iki šiol – valstybės be kariuomenės) vaidmens ir galimybių NATO organizacijoje.

Pernai Islandijos vyriausybė pradėjo svarstyti galimy-bę kurti nedideles nacionalines ginkluotąsias pajėgas. Personalą joms padėtų parengti Norvegijos kariuome-nė. Ketinimus suteikti nemažą materialinę ir techninę pagalbą Islandijai kariuomenės kūrimo laikotarpiu yra išreiškusi Danija.

Kol kas politinis sprendimas dėl kariuomenės kūri-mo Islandijoje nėra priimtas. Svarbiausias veiksnys, lem-siantis apsisprendimą – kurti ar ne Islandijoje reguliariąją kariuomenę, bus visuomenės nuomonė. Viešosios nuo-monės tyrimus atliekančių kompanijų duomenimis, šalyje sparčiai daugėja kariuomenės kūrimo šalininkų gretos. Galimybę sukurti kariuomenę praėjusių metų viduryje pa-lankiai vertino beveik 70 proc. Islandijos gyventojų.

D R . M A N V Y D A S V I T K ū N A S■

U Ž S I e N I O š A L I ų g y N y B O S P A J Ė g O S