1917 metais politinĖ lietuviŲ veikla rusijoje d · 2018. 9. 23. · vertė v. ivanovas, liaudies...

23

ISSN 1392-05882013. 60

DD

sanTraUKa. 1917 m. rusijoje dėl idėjų ir pasaulėžiūrų kovos atsidūrė didžioji dalis lietu-vių veikėjų, bet čia jiems teko persiorientuoti link apibrėžtesnės Lietuvos ateities svarstymų ir konkrečių sprendimų, taip pat įtraukti pabėgėlius (tarp jų ir moteris, dalyvavusias rinkimuose į Petrapilio seimą, kurie vyko pagal proporcinę sistemą) į politiką demokratizmo laikotarpiu.Petrapilio lietuvių seime dėl Lietuvos nepriklausomybės priimtoji 1917 m. birželio 3 d. rezo-liucija Tautos pažangos partijos projekto pagrindu (a. Voldemaras, L. noreika) parodė konser-vatorišką nuostatą kurti valstybę „nuo viršaus“. Po neutraliteto idėja slypėjęs steigiamojo seimo galių apribojimas nepatenkino kairiųjų, ir seimas skilo.1917-ieji lietuviams rusijoje atvėrė dalyvavimo politikoje klodus, užkrėtė aktyvizmu, iš esmės mases karo pabėgėlių ir tremtinių vidujai parengė nepriklausomam gyvenimui, tačiau dėl griežtų partinių lyderių pasaulėžiūrų ir politinių orientacijų takoskyrų elitui nepavyko pasiekti kompromiso dėl Lietuvos ateities. neigiamą įtaką jau nepriklausomos valstybės gyvenimui darė ir kariškių kišimosi į politiką patirtis. Žinoma, kad pasaulėžiūrų skirtumai sukelia neįveikiamus nesutarimus ir stiprias konfrontacijas, sprendžiant pagrindinius valstybės gyvenimo klausimus, ką lietuviai buvo priversti išgyventi seimų laikotarpiu.raKTaŽoDŽiai : draugija, pabėgėliai, partija, politika, seimas, taryba, tautininkai, tremtiniai.

Pirmasis pasaulinis karas ir revoliucija rusijoje išjudino lietuvių visuomenę: karo pabėgėliai ir tremtiniai ūkininkai tapo miestiečiais. nuo 1917 m. vasario buvo galima legali politinė veikla, kuo ir pasinaudojo lietuvių inteligentai, siekdami įta-kos pabėgėlių masėms. Kūrėsi lietuviškų partijų sistema. Pirmieji sukruto tautiniai socialistai, sausį įsteigę Demokratinę tautos laisvės santarą (istoriografijoje sutrum-pintai vadinama santara1), kovo mėnesį į Tautos pažangos partiją (toliau – TPP) susibūrė tautiniai liberalai, birželį – krikščionys demokratai, rugpjūtį skilo Lietuvos demokratų partijos gretos.

straipsnyje parodoma, kaip vyraujant ideologinei ir orientacinei priešprie-šai būsimo tautinės valstybės elito grupės bandė rasti visoms priimtiną Lietuvos

1 1917 m. įsteigta Demokratinė tautos laisvės santara, sutrumpintai vadinta santara, rašyta be kabučių. Ta pati tradicija išlaikoma ir straipsnyje.

PoLiTinĖ LieTUViŲ VeiKLa rUsiJoJe 1917 MeTais

aLGirDas GriGaraViČiUs


24

ateities sprendimą, tačiau sutarimo ir vienybės nepasiekė. Įžvalgesnė pasirodė deši-nioji pusė – pažangininkai ir krikščionys demokratai – siekusi tarptautinio Lie-tuvos klausimo sprendimo ir atsiribojimo nuo revoliucinės rusijos anarchijos ir suirutės. Pasiteisino valstybės nuo viršaus kūrimo šalininkų viltys, o permainingi ir greiti politiniai procesai suaktyvino lietuvių pabėgėlius ir suteikė mobilizuojančios veikti viešajame gyvenime patirties. nepriklausomos Lietuvos vaizdinys, sugrįžus į savo kraštą, tapo motyvuotu siekiniu.

remiantis Tautos pažangos partijos, reprezentavusios tautininkų srovės kaip organizuotos politinės jėgos išėjimą į viešąjį gyvenimą, įsteigimo ir veiklos aplinky-bėmis, mėginama atskleisti lietuvių politinio pasaulio rusijoje formavimosi kelius ir nesėkmes. TPP kaip vienintelį būdą dalyvauti politikoje ir išlikti tautininkams netolimoje ateityje ypač suvokė ir ragino vienminčius neatsilikti nuo porevoliucinės situacijos Juozas Kubilius, Juozas Tumas, Liudas noreika, buvę aktyvūs „Vilties“ ir „Vairo“ ideologinės pakraipos kūrėjai.

LieTUViai – Karo PabĖGĖLiai ir TreMTiniai 1915–1916 MeTais

1917 m. birželį pasirodžiusioje Juozo Petrėno redaguotoje „Žiežirboje“, literatū-ros ir satyros „rašte“, pirmajame puslapyje karūnuoto Lietuvos ūkininko atvaizdą komentavo įrašas, kad Lietuvos šeimininku, valdovu ir karaliumi bus artojas (1 pav.). Taip „santaros“ laikraščio inicijuotas leidinys matė ateitį ir žymėjo minios atėjimą į lietuvišką politiką. Po metų laiške aleksandrui Dambrauskui-Jakštui būsi-masis prezidentas antanas smetona jausmingai parašė:

nors sunkūs vargingi Lietuvos metai, bet ji, pakėlusi tiek vargų, bus liuosa, nepriklau-soma. ir vėl mūsų žemė eis į garbę, kaip jau yra ėjusi senovėje, kada mūsų prakilni pro-tėviai ją vedė. Dar pakentėkime: jaunoji karta susilauks ramesnės gadynės ir galės jos, mūsų šalies naudai, darbuotis. Tiktai ištverkime ligi galo!2

optimizmas dėl ateities gal intuityvus, gal vizionieriškas, tačiau pasitikėjimas gerąja istorija akivaizdus – už kančias turi būti atlyginta. Kitokias nuostatas dėstė Mykolas sleževičius 1918 m. sausį paskelbtame straipsnyje „Lietuvos nepriklauso-mybė“ – tokie istorijos momentai nesikartoja, Vokietijos ir rusijos varžytinėse Lie-tuva – jau tarptautinė problema, todėl reikia aktyviai stengtis ir veikti patiems3.

1915 m. įvykių Lietuvoje apžvalgoje „Žiburio“ kalendoriuje pažymėta, kad

2 a. smetonos 1918 m. birželio 28 laiškas a. Dambrauskui, Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių sky-rius (toliau – VUbrs), f. 1, s. v. e102, lapai nenumeruoti.

3 sleževičius M. Lietuvos nepriklausomybė, Varpas, 1918, nr. 1, p. 17, 18, 24.

25

PoLiTinĖ LieTUViŲ VeiKL a rUsiJoJe 1917 MeTais

lietuviai, nusižiūrėję į brolius nuo Vyslos, Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti (toliau – LDnKŠ) Centro Komitetą perskyrė į dvi dalis, karas nusmukdė moralę, tokio žmonių dvasinio ir tikybinio pakilimo kaip Prancūzijoje, Vokietijoje, anglijoje ar belgijoje krašte neatsirado4. Petras Klimas, 1915 m. sau-sio 8 d. datuotame straipsnyje, pasisakydamas lietuvių politinių srovių bendradar-biavimo klausimu, pabrėžė jų įsitikinimų pasaulėžiūrinius skirtumus. Tremtinių ir karo pabėgėlių šelpimas turi būti visų jų pripažintas objektyvia būtinybe, rašė aktyvus „aušrinės“ autorius ir vienas iš svarbiausių ideologų. LDnKŠ komitetą pasiūlė sudaryti iš vienodo kiekvienos srovės atstovų skaičiaus – po penkis nuo

4 iz. Gustukas [i. Tamošaitis]. 1915 metų apžvalga, „Žiburio“ kalendorius 1916 metams, Maskva, 1916, p. 54, 56.

1 pav. „Žiežirbos“ puslapis


26

socialdemokratų, krikščionių demokratų, demokratų, tautininkų ir nepriklauso-mųjų („dykųjų“). Karo pradžioje vyresniosios lietuvių inteligentijos kartos pastan-gomis pasirodžiusią Gintarinę deklaraciją politine prasme laikė veidmainiška5.

1914 m. rugpjūčio 22 d. Martynas Yčas didžiajam kunigaikščiui nikolajui nikolajevičiui, premjerui ir Dūmos pirmininkui įteikė lietuvių visuomeninių organizacijų ir spaudos atstovų rezoliuciją, kurioje, tikintis Mažosios Lietuvos pri-jungimo, primintos lietuviams sukeltos teutonų riterių kančios ir patikinta, kad baltai, nebūdami slavais, „kaip šviesus stiprus gintaras įsiliejo į slavų jūrą“6. Tai buvo rugpjūčio 4 d. Vilniuje priimta „Lietuvių visuomenės organizacijų ir spaudos vadovų deklaracija“, pasirašyta susirinkimo įgaliotų Jono basanavičiaus ir Donato Malinausko7. Pats M. Yčas rugpjūčio 7 d. iš Dūmos tribūnos pareiškė:

Toj istoriškoj valandoje vardu lietuvių aš turiu paskelbti, kad likimas mūsų tautos visad buvo bendras su slavų likimu. Lietuviai, ant kurių žemių krito pirmieji šūviai, kurie priversti kovoti pirmose eilėse, eina ant to karo kaipo švento. Lietuvių tauta užmiršta visas savo skriaudas ir tikisi regėti po karo rusiją laisvą ir laimingą. Ji tikisi, kad lietuviai perdalyti į dvi dalis su[si]vienys po rusų vėliava.8

Lapkričio 8 d., susirinkę į perkeltų iš Kauno „saulės“ draugijos kursų atidarymo iškilmes Vilniuje, lietuvių veikėjai pasiuntė Vyriausiajam kariuomenės vadui kuni-gaikščiui nikolajui nikolajevičiui telegramą, kurioje linkėjo pergalės ir Mažosios Lietuvos prijungimo prie rusijos. iškilmėse dalyvavo gubernatorius Piotras. Veriov-kinas, padėjęs gauti patalpas kursams, vyskupijos valdytojas Kazimieras Michalke-vičius, J. basanavičius, a. smetona, antanas Vileišis ir kiti lietuvių inteligentai9.

P. Klimas trumpame lietuvių atgimimo istorijos aprašyme rusų spaudoje pri-statė jauną demokratinį judėjimą, kilusį inteligentų dėka po baudžiavos panaiki-nimo. Lietuvių kultūros pagrindai išsiskleidė po spaudos draudimo atšaukimo, o karas nutraukęs Lietuvos kelią į kultūringų europinių tautų tarpą10. Vytautas Petrulis, pagrįsdamas Lietuvos autonomijos siekį, darė išvadą, jog lietuviai vieti-niais reikalais gali pasirūpinti patys11. Kairiesiems liaudininkams būdingą poziciją po 1917 m. Vasario revoliucijos išreiškė Mečislovas Markauskas – lietuvių demo-kratijai suprantama, kad viltys gali pildytis tik sustiprėjus rusų revoliuciniams

5 Klimas P. Vyresniųjų Lietuvos inteligentų sąmonė ir taktas, Aušrinės keliais, Petrogradas, 1915, p. 46.6 Война и литовцы, Народы и области [Москвa], 1914, Но 3–5, с. 22.7 Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas (toliau – LLTi br), f. 22, s. v. 48, l. 2.8 Margumynai, Išeivių draugas, 1914 birželio 29, nr. 23, p. 3.9 aukščiausiojo vado telegrama, Šaltinis, 1914 gruodžio 7, nr. 48, p. 649–650.10 Климас П. Краткий очерк национального возрождения литовцев, Народы и области, 1914, Но 8,

с. 5–7.11 Пятрулис В. Несколько фактических данных о современной Литве, тамже, с. 13.

27


iškovojimams, kai nerusifikuojama ir pilnateisė Lietuva įsilies į didžią rusijos tautų šeimą12. 1917–1918 m. Maskvoje, kur buvo susitelkę kairieji lietuvių inteligen-tai, rengta knyga apie Lietuvą. Ją redagavo Maksimas Gorkis, tekstus rašė stasys Matulaitis (trumpa Lietuvos istorija), K. Grinius (tautinis atbudimas), J. baltru-šaitis (lietuvių literatūra), s. Šilingas (dailė), K. Donelaičio „Pavasario linksmybes“ vertė V. ivanovas, liaudies dainas – V. balmontas, poeziją – balys sruoga (santaros narys), Vydūno ir kitų prozos ištraukas – J. baltrušaitis13. Toks buvo kairiųjų srovių sumanymas pristatyti Lietuvą ir parodyti jos kultūros brandą. Dar XX a. pradžioje J. basanavičius pabrėžė tuometinio tautinio meno svarbą, pirmiausia iškeliant kalbą, apvalytą nuo svetimžodžių, liaudies dainas ir teatro sceną. To reikia tautos vienybei, nes tautinis susipratimas turi sutelkti į vieną būrį, kad bendromis jėgomis išgriautų esamas kliūtis, varžančias pavienių žmonių darbus14.

Kairieji, nepatenkinti klerikalų vadovavimu tremtinių ir karo pabėgėlių šel-pimui, teigė, kad šie paviliojo bedarbius inteligentus gerais atlyginimais ir taip neutralizavo opoziciją bei galimybę kontroliuoti lėšų panaudojimą15. būsimųjų liaudininkų „naujoji Lietuva“ (bendrai demokratų ir socialdemokratų sumanytas leidinys) 1916 m. sausį vedamuosiuose aiškino, jog su dešiniaisiais negali būti jokio bendro politinio darbo, tik bendradarbiavimas šelpiant tremtinius. LDnKŠ įkurta siekiant sutvirtinti savo pozicijas liaudyje. Dūmoje nei 1915 m. sausį, nei liepą dėl M. Yčo ir Juozo Laukaičio atsisakymo nebuvo paskelbta bendra politinė deklara-cija, kurioje minėtų Lietuvos autonomiją. išvada – klerikalai vienybę pripažįsta tik tada, kai pažangieji atsisako savo reikalavimų ir sutinka sekti dešiniųjų nurody-mais16. Kairiųjų pozicijos slinktį gana įtikinamai reprezentuotų Felicijos bortkevi-čienės laiškai iš Lietuvos ir rusijos albinui rimkai į ameriką. 1914 m. sausio 29 d. ji apibūdino lietuvių inteligentiją: mažai susipratusi, daugiau veikiama ne turinio, o autoritetų, bėga iš krašto, palikdama žmones likimo valiai, žiūri, kur užsidirbti ar greičiau gauti diplomą. Likusieji be galo tolerantiški – pakviečia dešinieji, tai ir dirba kartu. 1915 m. rugpjūčio 11 d. laiške rašė, kad inteligentai apimti panikos apleidžia Lietuvą, bijodami permainų, aukojimosi ir atsakomybės17. apie bendrą darbą su dešiniaisiais gegužės 25 d. laiške rašydama ragina M. Yčą „išmesti iš gal-vos“, vairininkai atsiribojo nuo demokratų (LDP), pažymi, kad nuo „kuniginių“

12 Марковский М. Литовцы в прошлом и настоящем, Петроградъ, 1917, с. 31.13 Lietuvių inteligentų rusijoje darbštumas, Žvaigždė, 1918 liepos 19, nr. 29, p. 2–3.14 J. basanavičiaus pasisakymo „Vilniaus kanklių“ draugijos steigiamajame susirinkime [1907 m.] juodraštis,

LLTi br, f. 22, s. v. 1374, l. 1 ir a. p.15 V. D. Štai jų tikrieji darbai, Naujoji Lietuva, 1916 rugsėjo 4, nr. 36, p. 1.16 Dėl bendro darbo. Ten pat, 1916 sausio 10, nr. 3, p. 1; iš mūsų santykių. Ten pat, 1916 sausio 17, nr. 4,

p. 1–2.17 Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyrius (toliau – LMabrs), f. 276, s. v. 89, l. 2, 18 a. p.


28

skiria „amžinas rubežius“, jie gali triumfuoti paėmę į savo rankas tremtinių šelpimą. Gruodžio 13 d. pesimistiškai praneša apie kairiųjų poziciją LDnKŠ atžvilgiu – vai-dai tarp saviškių, apatija ir kvaila padėtis be išeities18. 1916 m. sausio 19 d. laiške pranešė, kad demokratų partijos CK buvo nutaręs dėl jos narių pasitraukimo iš LDnKŠ ir kitų draugijų, kaip klerikalinių ir buržujiškų organizacijų. Kai LDnKŠ CK nutarė kooptuoti M. sleževičių ir dar vieną demokratą, tada galvota įgyti jame kairiųjų daugumą. Pati F. bortkevičienė pasisakė už bendradarbiavimą ir vienybę19. 1915 m. viduryje Maskvos kairiųjų aplinkoje sumanyta suvienytoji taryba kaip visuomeninis LDnKŠ CK kontrolės organas, kad jis neturėtų teisės kalbėti visų karo pabėgėlių ir tremtinių vardu20.

rūpesčiai dėl lietuvių karo pabėgėlių šelpimo ir švietimo neužgesino politinės veiklos. 1915 m. rugsėjo 5 d. Lietuviams, nukentėjusiems dėl karo šelpti draugi-jos, CK nutarė sušaukti visų lietuvių šelpimo organizacijų vadovų suvažiavimą21. Dar Vilniaus nebuvo užėmusi kaizerinė kariuomenė, kai rugsėjo 8–9 d. Maskvoje, vadovaujami draugijos CK pirmininko M. Yčo, tarėsi Maskvos lietuvių kolonijos veikėjai ir keletas svečių iš Petrogrado dėl tolesnio karo pabėgėlių šelpimo, kultū-rinio ir švietimo darbo. nutarta iškelti ir „politikos darbo“ klausimą22. Vienbalsiai sutarta šaukti suvažiavimą ir kviesti visų rusijos lietuvių kolonijų, tremtiniams ir karo pabėgėliams šelpti draugijų ir jų skyrių, išsikėlusių iš Lietuvos draugijų atsto-vus, žymesnius jų įgaliotinius ir įvairių politinių pažiūrų ir srovių veikėjus. Leidimą surengti suvažiavimą pavyko gauti.

1916 m. vasario 23–25 d. Petrograde susirinko 89 žmonės į „Lietuvių draugijų ir visuomenės veikėjų suvažiavimą“23. Dalis kviestų kairiųjų – Dūmos atstovai Pra-nas Keinys, Mykolas Januškevičius ir kiti – neatvyko. Pirmą dieną vyko bendras posėdis, antrą – darbas sekcijose, trečią vėl dirbta bendrai. aprašant suvažiavimą spaudoje pagrindinis svarstymų klausimas – Jungtinės tarybos sudarymas gausiau-sioje organizacinėje sekcijoje. Pasiūlymą pateikė Maskvos lietuvių atstovas. Vlado Poželos liudijimu, M. Yčas kalbėjo apie Lietuvos autonomiją kaip apie būsimą nepriklausomybę, dalyviai pritarė vieninteliam realiam siekiniui karo metu24. Lenkų pavyzdžiu svarstyta steigti Jungtinę (suvienytą) visuomeninių organizacijų

18 Ten pat, l. 19, 22.19 Ten pat, l. 27.20 1915 m. liepos 19 d. laiškas, ten pat, l. 17.21 1915 m. gruodžio 28 d. T. naruševičiaus laiškas draugijos CK, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (to-

liau – LCVa), f. 1557, ap. 1. b. 27, l. 32 a. p.22 Liūnas. Politinio gyvenimo – darbo apžvalga, Santara, 1917, nr. 1, p. 2–4.23 M. irts. Lietuvių suvažiavimas, Naujoji Lietuva, 1916 kovo 6, nr. 11, p. 2.24 Požela V. Jaunystės atsiminimai, new York, amerikos lietuvių socialdemokratų sąjungos Literatūros fondas,

1971, p. 284, 286.

29


nukentėjusiems nuo karo pagalbai teikti tarybą, kurios pagrindinis tikslas suderinti ir koordinuoti šių organizacijų veiklą, periodiškai kviečiant suvažiavimus. Ją numa-tyta sudaryti iš devynių narių, išrinktų suvažiavime, ir dar tiek pat atstovų nuo LDnKŠ CK, Maskvos, Petrogrado, odesos ir rygos skyrių25.

Kovo 6 d. vedamajame „naujoji Lietuva“, nesiuntusi savo redakcijos atstovo į suvažiavimą, įtarė tarybą būsiant LDnKŠ CK įrankiu, sustiprinsiančiu deši-niųjų pozicijas. Liaudininkų ir socialdemokratų bandymas boikotuoti suvažiavimą nepasiteisino, nes antrąją dieną organizacinėje sekcijoje, svarstant tarybos tikslus, dauguma pritarė ir grynai politiniams jos uždaviniams. Kairiųjų (M. sleževičiaus, Vaclovo bielskio, Česlovo Petraškevičiaus ir kitų) argumentai, kad politinių klau-simų negalima spręsti nepasitarus su visomis politinėmis srovėmis, nebuvo priimti domėn. stasio Šilingo pasiūlytoje ir sekcijos dalyvių patvirtintoje rezoliucijoje tary-bai pavesta be šelpimo reikalų plačiai informuoti pasaulio tautas apie Lietuvą, tai praverstų sprendžiant lietuvių likimą po karo. Pasak M. Yčo atsiminimų, ji turėjo derinti nukentėjusių dėl karo lietuvių šelpimo darbą, ruoštis organizuotam pabėgė-lių grįžimui Lietuvon, šelpti kaizerinėje okupacijoje likusius tautiečius, informuoti pasaulio tautas apie Lietuvą26. Vienintelis kairiųjų laimėjimas buvo M. sleževi-čiaus pataisa, kad siekiant kuo platesnio lietuvių visuomenės atstovavimo į ją būtų kviečiami politinių srovių nurodomi žmonės, o ne kooptuojami pačios tarybos. Paskutinę suvažiavimo dieną kairieji kritikavo, kaip nedemokratinius, redakcinės komisijos parengtus įstatus – taryba prieš nieką neatsakinga, savo nuožiūra gali šaukti suvažiavimus27. slaptu balsavimu į ją išrinkti keturi iV Dūmos atstovai ir Pranciškus būčys, antanas Purėnas, Pranas Mašiotas, Kazys Grinius, Jurgis baltru-šaitis. Kairiųjų atstovai nebuvo atmesti. Jų poziciją apibendrintai išreiškė socialde-mokratas V. bielskis – taryba negalės kalbėti visos tautos vardu, nes ją sudaro tik įvairių pažiūrų buržuaziniai elementai, o darbo žmonių, valstiečių ir darbininkų, iš kurių susideda Lietuva, nėra. nuramino Petras Leonas – tikįs, kad taryba tokių teisių nesisavins. suvažiavimo aprašymuose pažymima, jog kairieji protestavo bijo-dami iš viso nepatekti į jos sudėtį28.

suvažiavimui ataskaitas pateikė LDnKŠ CK sudarytos darbo grupės (sekcijos): Dvasios reikalų, Medicinos, Ūkio ir trobesių atstatymo. Pirmoji rūpinosi švietimo ir tikėjimo reikalais. Vadovaujamą draugijos vicepirmininko s. Šilingo, ją sudarė būsimieji pažangininkai: Juozas Tumas, augustinas Voldemaras, Liudas noreika,

25 Įstatų projektas, LMabrs, f. 238, s. v. 59, l. 1; LLTi br, f. 22, s. v. 1439, lapai nenumeruoti.26 Yčas M. Atsiminimai. Nepriklausomybės keliais, t. iii, Kaunas, 1936, p. 115, 116.27 M. irts., Lietuvių suvažiavimas, Naujoji Lietuva, 1916 kovo 13, nr. 12, p. 2–3.28 a. sab. [kunigas a. sabaliauskas]. Lietuvių suvažiavimas Petrapilyje, Rygos garsas, 1916 kovo 9, nr. 19, p. 1;

išeivis. svarbus lietuvių veikėjų seimas Petrograde, Išeivių draugas, 1916 balandžio 22, nr. 17, p. 2.


30

boleslovas Masiulis. rengė vadovėlius, formavo lietuvių mokyklų bibliotekėles, organizavo paskaitas, talkinant J. baltrušaičiui, manė rusų kalba išleisti lietuvių tautosakos ir lietuviškų raštų rinkinius29. suvažiavimui pateiktoje sekcijos rezoliu-cijoje pageidauta, kad pabėgėliai būtų telkiami, atsižvelgiant į jų tikėjimą, Dvasios reikalų sekcijoje būtų po vieną katalikų, evangelikų ir reformatų kunigą, kurie tie-siogiai rūpintųsi tikinčiųjų aptarnavimu. Joje taip pat pateikti smulkūs nurodymai vaikų auklėjimo bendrabučiuose ir kitais švietimo organizavimo klausimais.

Lietuvių politinio gyvenimo pagyvėjimą parodė ir vasario 9 d. prasidėjusioje Dūmos sesijoje Mykolo Januškevičiaus kalboje tautiečių vardu pareikštos mintys apie Lietuvos autonomiją30.

išrinkta komisija parengė „Jungtinės lietuvių visuomeninių organizacijų atstovų tarybos pagalbai nukentėjusiems dėl karo teikti nuostatų“ projektą, akcentuodama darbo koordinavimą31. Toks žingsnis tikrai būtų suteikęs veiklai daugiau naudin-gumo, labiau sutelkęs, nes Lietuvoje, kaip rašė a. smetona: „Visos mūsų srovės baigia bėgti vienon vagon. Kitaip neįmanoma.“32 norėta Jungtinę tarybą įteisinti oficialiai, bet dėl kairiųjų pozicijos, rusijos valdžios „kietakaktės“ politikos reikalas vilkinosi. Tomas naruševičius tų metų rugsėjo 24 d. laiške LnDKŠ CK juriskon-sultui Kazimierui Šalkauskui dėl registracijos pareiškė, kad reikėtų eiti kartu su kunigu J. Laukaičiu, s. Šilingu, kuris žino visų tų dalykų stovį, pas ministrą pirmi-ninką Protopopovą33. Įteikiant Laikinosios rusijos vyriausybės pirmininkui Geor-gijui Lvovui 1917 m. kovo 18 d. Lietuvių tautos tarybos nutarimus, šis paklausė, ar nebuvo mėginimų įkurti Tautos tarybą iki Vasario revoliucijos. Gavęs atsakymą, kad panašiai organizacijai legalizuoti buvo daryti keli žygiai, G. Lvovas reziumavo: „bet jūsų reikalavimai turi būti kitoki negu tada buvo. Kitoki, platesni.“34 Jungtinės tarybos įstatai buvo oficialiai pateikti įregistruoti rusų valdžiai, tačiau tik 1916 m. gruodį galutinai paaiškėjo, kad jos nebus35. Vienuolikos lietuvių veikėjų Maskvoje grupė (Mikalojus Šlepavičius, J. baltrušaitis ir kiti) kreipimesi po suvažiavimo dėl tarybos palaikymo ragino inteligentus organizuotis ir sutartinai dirbti, kad gelbėtų pastogės ir duonos kąsnio netekusius tautiečius ir suformuluotų tuos lietuvių pagei-davimus bei reikalavimus, į kuriuos šie turi teisę36. sukruto ir krikščionys demo-kratai. Kunigas Juozas Vailokaitis kovo 11 d. laiške Petrui Kraujaliui į Mogiliovą

29 LCVa, f. 1437, ap. 1, b. 22. l. 1–3.30 Valstybės Dūma, Vadas, 1916 kovo 15, nr. 1, p. 11–12.31 LMabrs, f. 238, s. v. 59, l. 1.32 a. [smetona]. Laiškas iš Lietuvos, Lietuvių balsas, 1916 kovo 22, nr. 72, p. 3.33 1916 m. rugsėjo 24 d. T. naruševičiaus laiškas K. Šalkauskiui, LMabrs, f. 281, s. v. 27, l. 1.34 Tautos taryba, Lietuvių balsas, 1917 kovo 23, nr. 21, p. 1.35 P. Leono laiškas [1916 05 27], Žvaigždė, 1916 07 21, nr. 29, p. 4.36 LMabrs, f. 66, s. v. 24, l. 5.

31


pranešė apie pasirodysiantį religinio visuomeninio turinio laikraštį „Vadas“ (išėjo to mėnesio 15 d.) ir pakvietė bendradarbiauti37 (2 pav.). P. Leonas kaip rusijos kadetų partijos CK narys kovo 28 d. kreipėsi į CK dėl suvalkų gubernijos prijungimo prie Lietuvos38.

balandžio 23 d. Petrograde su atvykusiu iš Maskvos P. Leonu apie 30 vieti-nių lietuvių veikėjų svarstė politinės veiklos perspektyvas. Dauguma pripažino

37 Ten pat, f. 242, s. v. 328, l. 5.38 LLTi br, f. 22, s. v. 1439, lapai nenumeruoti.

2 pav. „Vado“ puslapis


32

būtinybę dažniau rinktis ir bendrai spręsti politikos klausimus bei į kitus susirin-kimus pakviesti darbininkų ir ūkininkų atstovus. Taip atsirado kairiųjų inicijuota susirinkimams sušaukti Laikinoji organizacinė komisija (pirmininkas s. Šilingas). Pakartotinai svarstant, ar lietuvių veikėjai sutiktų dalyvauti Vilniaus ir Kauno gubernijų piliečių komitete (tai nebuvo baigta, visą pusdienį paaukojus, vasario 25 d. suvažiavime), suėjus s. Šilingui, J. Kubiliui, J. Tumui, J. Laukaičiui, V. Pože-lai ir kitiems, būsimieji pažangininkai pasiūlė visų politinių srovių atstovams susi-tikti dažniau39. Parengtame atsakyme į žodžiu gautą pasiūlymą s. Šilingas kaip LDnKŠ CK vicepirmininkas pranešė, kad lietuviai sutiktų dalyvauti Laikinajame komitete, jeigu jis būtų formuojamas ne kooptacijos, o rinkimų keliu. Dekoratyvi-nis kelių lietuvių įtraukimas, pasikviečiant pirmininkui asmeniškai patikimus žmo-nes, netinka visuomenei atstovauti siekiančiai institucijai. Lietuvių taip pat neten-kina tik dvi gubernijos, reikėtų ir suvalkų gubernijos, o vadovaujantis ekonominių sąlygų panašumu ir ūkiniais ryšiais derėtų įtraukti ir Gardino guberniją40.

M. Yčui išvykus į užsienį nuo balandžio iki lapkričio vidurio lietuvių politi-niame gyvenime rusijoje buvo ramu: inteligentų vadai stengėsi susivokti situaci-joje ir suderinti tolesnius politinius siekius tarp JaV lietuvių, Šveicarijos veikėjų ir Vilniuje likusios grupės. rugsėjį Mykolas Krupavičius paragino tautiečius lenkų pavyzdžiu organizuoti rinkliavą grįžti į Lietuvą. Panašią mintį laiške J. Tumui iškėlė Petras Vileišis, siūlydamas rinkti savanorišką mokestį tautos reikalams41. Vėliau 22 Petrogrado studentai lietuviai laiške „Vado“ redakcijai pareiškė prita-riantys M. Krupavičiaus iniciatyvai ir kartu atmetė „naujosios Lietuvos“ kalti-nimus katalikams, kad jie ignoruoja reikalą. Šitas klausimas lapkritį tapo aštrių svarstymų ir ginčų objektu. „naujojoje Lietuvoje“ rašyta, jog rinkliavą tiesiogiai pavesti LDnKŠ CK negalima, nes jame tėra tautininkai ir klerikalai. Kol jame šeimininkauja dešinysis sparnas, visos lietuvių visuomenės pasitikėjimo netu-rės. Pagrindinė mintis – pripažinus vienodo srovių atstovavimo principą, partijų pagrindu reikia atnaujinti CK42.

Londoniškis „išeivių draugas“ karo pradžioje užsimezgusį vairininkų ir krikščio-nių demokratų bendradarbiavimą rusijoje komentavo kaip neišvengiamą suartė-jimą karo sąlygomis: katalikai nėra be išlygų M. Yčo vienminčiai, juos jungia Tėvy-nės meilė43. 1916 m. pradžioje rusijoje jau buvo 150 LDnKŠ skyrių ir 80 000

39 Laikinosios organizacinės komisijos Lietuvių tautos mezliavos tikslui ir organizacijai nustatyti posėdžių pro-tokolai (1916 12 16–1917 02 03), LMabrs, f. 237, s. v. 68, l. 36.

40 Ten pat, s. v. 124, l. 3–4.41 Gabr. Taučius [M. Krupavičius]. ruoškimės Tėvynėn grįžti, Vadas, 1916 rugsėjo 22, nr. 24, p. 214–215;

Pačių antsidėtas mokesnis, Lietuvių balsas, 1916 spalio 13, nr. 78, p. 2.42 Žemdirbys. Dėl antsidėto mokesčio, Naujoji Lietuva, 1916 gruodžio 4, nr. 49, p. 1.43 Mar. Yčas Glasgove, Išeivių draugas, 1916 gegužės 20, nr. 21, p. 2.

33


maitinamų karo pabėgėlių, tačiau, pabrėžiama straipsnyje, svarbiau juos šviesti, kad nepražūtų svetimos kultūros bangose. oficialiai sausio 1 d. buvo registruoti 58 384 pabėgėliai, draugija turėjo 40 pradinių mokyklų su 2 764 mokiniais, 48 dirbtuves su 607 darbininkais. Pirmieji skyriai rusijoje steigėsi 1915 m. rugsėjį (10 d. – Voro-neže, 19 d. – Jekaterinoslave, 21 d. – Minske, 22 d. – Tbilisyje, 23 d. – Charkove). 1916 m. vasario 7 d. buvo 45 skyriai. Tokią draugijos CK ataskaitą suvažiavime pateikė vicepirmininkas s. Šilingas44. iš būsimųjų pažangininkų CK sudėtyje buvo J. Tumas (sekretorius), Juozas Kubilius (iždininkas), nariai – Juozas balčikonis, dir-bęs kurį laiką „Viltyje“, privatdocentas a. Voldemaras. iš kairiųjų srovių atstovų – advokatas Česlovas Petraškevičius (socialdemokratas, ėjęs sekretoriaus pareigas), P. Leonas ir s. Šilingas (vicepirmininkai), nariai – a. Purėnas, sergijus Klimas, inžinierius Tomas naruševičius. Krikščionims demokratams atsto vavo CK nariai: P. būčys, Konstantinas olšauskas, andrius Dubinskas, kunigas nikodemas raš-tutis, advokatas a. Tumėnas45. Tačiau sutarimo ir vienybės smarkai trūko. spa-lio 16 d. „Lietuvių balso“ vedamajame eilinį kartą su nerimu klausta, ar įmanoma lietuvių politinių jėgų vienybė.

ryškiausiai konfliktas iškilo LDnKŠ Petrogrado skyriuje, įkurtame 1914 m. gruodį. Kol pirmininku buvo profesorius blažiejus Čėsnys, kairieji (būsimieji liau-dininkai ir socialdemokratai) jį laikė neutraliu politikos atžvilgiu. Tačiau šį pakeitęs atstovas Dūmoje, seinų kunigų seminarijos profesorius J. Laukaitis, susipažinęs su privačiu M. sleževičiaus laišku skyriaus komiteto raštininkui anatanui sugintui, pas-tarąjį 1915 m. lapkričio 5 d. atleido. Tą pačią dieną atsistatydino ir vicepirmininkas socialdemokratas Gabrielius Liutkevičius46. Taip įsiplieskė konfliktas su krikščioni-mis demokratais, trukdęs normaliai veikti visus 1916 metus. sausio 31 d. susirinkime virė aistros dėl lėšų skirstymo ir panaudojimo, kairieji išėjo iš salės. Gegužės 22 d. nepaprastasis susirinkimas vyko dar dramatiškiau. Kairiųjų bandymas nuversti pirmi-ninką kunigą J. Laukaitį nepavyko, tačiau revizijos komisija atsisakė patvirtinti finan-sinę skyriaus apyskaitą ir ją pakeitė naujai išrinkta. Kandidatais į skyriaus komitetą pateko a. Voldemaras ir K. būga47. „naujoji Lietuva“ susirinkimo dieną paskelbtame vedamajame aiškino, kad sausį komisija nerado keliasdešimčiai tūkstančių rublių pri-imtinų, išlaidas pateisinančių dokumentų. rugsėjo 18 d. susirinkimui kairieji pasi-rengė: atėjo apie 180 naujai įsirašiusiųjų, P. Leono kandidatūra siūlyta į pirmininkus,

44 Žr.: LCVa, f. 1437, ap. 1, b. 19, l. 14 a. p. 17 a. p.45 Centralinis komitetas Lietuvių draugijos dėl karo nuk. šelpti, Lietuvių kalendorius 1917 metams, Petrapilis,

1916, p. 109.46 Dėl Valstybės dūmos atstovo kun. J. Laukaičio papročių visuomenės gyvenime, Naujoji Lietuva, 1916 sau-

sio 1, nr. 2, p. 1.47 Vanagas J. Petrogrado Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti, Naujoji Lietuva, 1916 birželio 7,

nr. 7, p. 1–2; Draugijų gyvenimas, Vadas, 1916 gegužės 27, nr. 10, p. 101; b-lis. Petrapilio Lietuvių draugijos dėl karo nukentėjusiems šelpti nepaprastas visuotinis susirinkimas, Rygos garsas, 1916 birželio 4, nr. 3, p. 1.


34

advokatas iš Šiaulių s. Lukauskis lygino pinigines apyskaitas, pateiktas ankstesniuose susirinkimuose, ir nurodinėjo sumų neatitikimus. V. Požela priekaištavo, jog nenu-baustas nė vienas prieglaudos vedėjas, primygtinai vertęs vaikus eiti išpažinties, ir pasiūlė rezoliuciją, smerkiančią neskaidrią komiteto veiklą. susirinkusiųjų dauguma pritarė, tačiau užsitęsus diskusijoms nauji rinkimai dėl komendanto valandos Petro-grade neįvyko48. Lapkritį (21 d.?) vykusioje konferencijoje socialdemokratai svarstė komiteto „nugriovimo“ klausimą, pranešta, kad tuo tikslu agituojami eiliniai drau-gijos nariai, parenkami kandidatai į naują komiteto sudėtį49. bendrą kairiųjų veiklą sustiprino liaudininkų pasiūlymas įeiti į LDnKŠ CK. Žinutės apie skandalus rugsėjo 18 d. ir lapkričio 6 d. susirinkimuose pateko į Petrogrado laikraščius50. Lemiamiems įvykiams rengėsi tiek kairieji, tiek krikščionys demokratai, tačiau abiejų pusių gruo-džio 4 d. susirinkime laukė netikėtumas – s. Šilingo sumanytas „Lietuvių kuopos“ sąrašas, taikęsis reprezentuoti „vidurio srovę“. Deja, tai buvo padaryta skubos tvarka, nespėjus suderinti ir susitarti su visais atsidūrusiais sąraše. susirinkusiesiems buvo pasiūlyti trys sąrašai – kairiųjų (bendras liaudininkų ir socialdemokratų), krikščionių demokratų ir „Lietuvių kuopos“. nuo kiekvieno rinkimuose dalyvaujančio sąrašo kalbėjo po du atstovus. M. Januškevičius pareiškė, kad šelpimą iš dešiniųjų reikia atimti, nuo kuopos s. Šilingas pasiūlė išrinkti mišrų komitetą, po devynis žmones iš kiekvieno sąrašo, bet tam prieštaravo kunigai J. Vailokaitis ir b. Čėsnys – kairieji ardė skyriaus gyvenimą, būta daug nereikalingų ginčų. nepaveikė ir s. Šilingo įro-dinėjimai dėl „sutartinio darbo“ būtinybės sunkiu karo metu. senasis komitetas su J. Laukaičiu priešaky atsistatydino, tačiau suskaičiavus balsavimo korteles pasirodė, kad jų yra 815, o susirinkimo dalyvių 670. Vėliau J. Vailokaitis apgailestavo, kad buvo balsuojama už tris sąrašus, kairieji norėję paimti komitetą į savo rankas, o „vidu-rio srovė“ pasitikrinti, kiek turėtų paramos tarp skyriaus narių. Jo manymu, partijų stumdymasis tautiniame darbe atrodė papiktinančiu reiškiniu51. Tik 1917 m. vasa-rio 19 d. skyriaus komitetą pagaliau išrinko. Krikščionių demokratų sąrašas surinko 426 balsus, kairiųjų – 249. s. Šilingo grupė rinkimuose nedalyvavo52. Daug ramiau buvo Maskvos skyriuje, kur tarp kairiųjų „terpėsi“ kunigas J. bakučionis, išrinktas per visuotinį susirinkimą į naująją valdybą sausio 29 d.53

48 Visuotinasai Petrapilio Lietuvių draugijos nukentėjusiems šelpti susirinkimas, Vadas, 1916 rugsėjo 23, nr. 26, p. 212–213; Petrapilis, rugsėjo 22 d., Lietuvių balsas, 1916 rugsėjo 22, nr. 72, p. 1.

49 Konferencijos protokolas, LMabrs, f. 238, s. v. 37, l. 4 a. p.50 Petrapilio susirinkimai rusų spaudoje, Vadas, 1916 lapkričio 17, nr. 33, p. 270.51 narys. Visuotinasai Petrapilio draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti susirinkimas. Ten pat, 1916 gruo-

džio 9, nr. 37, p. 299. Kun. Vailokaitis J. Prie visuotinojo Petrapilio Lietuvių draugijos susirinkimo. Ten pat, p. 299-301; Krikščiūnas J. Visuotinasai Petrapilio Lietuvių D-jos d. k. n. š. susirinkimas, Naujoji Lietuva, 1916 gruodžio 11, nr. 50, p. 1.

52 p. Doremi. Kas toliau? Naujoji Lietuva, 1917 vasario 26, nr. 8, p. 1.53 Vanagas J., sidzikauskas V. Maskva. Ten pat, 1917 02 19, nr. 7, p. 3.

35


Kairiųjų pažiūrų studentai karo pradžioje vengė dėtis prie LDnKŠ komitetų, tačiau 1915 m. rudenį Petrogradą užplūdus minioms lietuvių pabėgėlių sostinės skyriuje dirbo techninį darbą. Laikydami privataus laiško atplėšimą nepateisinamu poelgiu, pasitraukė iš skyriaus veiklos54. Kaip rodo Petrapilio lietuvių studentų draugijos susirinkimų protokolai, politinių srovių susidūrimų neišvengta. 1915 m. rugsėjo 11 d. susirinkime, pavadintame „pasikalbėjimu“, liaudininkų atstovas P. balys pasiūlė rezoliuciją, reikalaujančią Lietuvai autonomijos. Jos dalyviai net nesvarstė. spalio 25 d. liaudininkai vėl iškėlė tokią rezoliuciją, kartu pasmerkiančią ir vykstantį karą. Tekste išvardyti būdai ją įgyvendinti: žodžiu ir spaudoje žadinti politinę lietuvių sąmonę, palaikyti rusų visuomenės revoliucinius ir opozicinius elementus, kovojančius su vyriausybe dėl tikros demokratinės tvarkos, informuoti svetimtaučius apie Lietuvos reikalus, užmegzti artimesnius ryšius su siekiančių savarankiškumo kitų tautų demokratinėmis jėgomis. Tačiau šį klausimą nustūmė aštri nuomonių kova dėl pašalinimo iš draugijos karo ir VrM cenzūroje dirbančių studentų. Dėl to, kad nepriėmė sprendimo, aušrininkų atstovas Povilas Žadeika kaltino bendraamžius sumaterialėjimu, apolitiškumu, abejingumu visuomenės rei-kalams. Kitų metų lapkričio 13 d. susirinkime L. noreika pasakojo apie moksleivių konferenciją Maskvoje, į kurią nuo draugijos važiavo liaudininkų, socialdemokratų (visuomenininkų) ir bendras ateitininkų bei neorganizuotų tautininkų atstovas. Įvertinęs tarimosi rezultatus, jis pabrėžė, kad Lietuvos ateities svarstymai nesibaigė kokiu nors sprendimu, nes susikirto per didelis liaudininkų pasitikėjimas Vilsonu bei pokariniu diplomatų kongresu ir socialdemokratų pasikliovimas tik liaudies pagalba. ateitininkai jokių rezoliucijų projektų neatsivežė55.

Kaip ir Lietuvoje, liaudininkai su socialdemokratais steigė alternatyvią šel-pimo draugiją. 1916 m. gruodžio 11 d. Petrograde susirinko 73 steigėjai ir būsi-mieji nariai. nutarta įkurti „Grūdo“ draugiją, turinčią pagelbėti visiems Lietuvos gyventojams be tautinių, tikybinių ir pasaulėžiūrinių skirtumų. Į valdybą išrinko M. Januškevičių, G. Liutkevičių, V. Poželą, Vladimirą. Zubovą, P. Keinį. Para-mos tikėtasi iš socialistinio Lietuvos šelpimo fondo amerikoje, pradžiai atsiuntu-sio 20 000 rublių. elenos reisonienės atsiminimuose apie V. Poželą nurodoma, kad 1917 m. pabaigoje ji turėjo 6 skyrius, 4 prieglaudas su 179 vaikais, 7 pradi-nes mokyklas su 438 mokiniais ir tiek pat vakarinių kursų suaugusiems. 1918 m. sausį–birželį draugijos valdybos protokoluose yra žinių apie jos sudėtį – V. Zubo-vas (pirmininkas), V. bielskis, M. Januškevičius, Lietuvos šelpimo fondo atstovas a. bulota. Minimi skyriai Pskove (36 nariai), Mogiliove (24), ostrove. Likvidavus LDnKŠ, „Grūdo“ veikla šiek tiek plėtėsi, pavyzdžiui, Pskove perėmė keturias vaikų

54 studentas sondeckis J. Petrogrado lietuvių komitetas ir studentai. Ten pat, 1916 vasario 21, nr. 9, p. 2.55 LMabrs, f. 66, s. v. 7, l. 33 ir a. p., 41, 46, 147–148 a. p.


36

prieglaudas56. Gegužės 19 d. metiniame susirinkime valdybos narys V. Požela skun-dėsi sunkiomis veikimo sąlygomis – pinigų stygiumi ir dešiniųjų srovių kenkėjiš-kais žygiais57. Pati draugijos veikla nutrūko 1918 m. birželį. Po Vasario revoliucijos rusijoje lietuvių karo pabėgėlių aktyvumu naudojęsi kairiųjų partijų veikėjai sten-gėsi išlaikyti įtaką masėms ir taip atsverti krikščionių demokratų inicijuotą Lietuvių liaudies sąjungos plėtimąsi. 1917 m. balandžio 8 d. Vitebske įsteigta lietuvių drau-gija „Laisvė“, ji šalia ekonominių, kultūrinių poreikių tenkinimo užsibrėžė aiškinti ir politinius klausimus58. balandžio 24 d. įsteigta rygos lietuvių sąjunga, turėjusi jungti miesto lietuvius ir rengti juos „parlamentiniam veikimui ir demokratinei respublikai“59, Tomsko gubernijos novo nikolajevsko mieste įsikūrė Demokratinė lietuvių sąjunga, statute numačiusi kovoti už demokratinę Lietuvos respubliką, demokratiškai išrinktą steigiamąjį seimą, dvarų konfiskavimą ir žemių išdalijimą bežemiams ir mažažemiams, seimo nustatomą dvarų dydžio normą, gerbti visų jos piliečių, neskiriant tautybės ir tikybos, teisių apsaugą60.

1916 m. gruodžio 16 d. pradėjo posėdžiauti Laikinoji organizacinė rinkliavos (mezliavos) komisija. nepavykus įteisinti Jungtinės tarybos, lietuvių veikėjai ieškojo kitos išeities bendrai institucijai įsteigti. Posėdžio pradžioje advokatas K. Šalkaus-kis nurodė tris tautinės rinkliavos tikslus: nukentėjusių nuo karo šelpimą, pabėgė-lių grąžinimą ir Lietuvos atstatymą. Krikščionis demokratas a. Dubinskas pasiūlė šelpti tik lietuvius. socialdemokratas V. Požela tai pavadino tautiniu konservatizmu, nesuderinamu su demokratiniu požiūriu. s. Šilingas aiškino plačiau – atėjo metas iškelti „valstybiniai-socialę Lietuvos koncepciją“ ir priminė, kad LDnKŠ karo pra-džioje įsteigė keletą skyrių gudų gyvenamojoje teritorijoje, šelpė ir žydus, dabar tuo galima pasinaudoti kaip argumentu, kad Vilniaus ir Gardino gubernijos linksta prie Lietuvos. Petrograde įkurta krikščionių demokratų kuopa prieštaravo rinklia-vos komiteto sudarymui partiniais pagrindais ir siūlė kviesti atstovus iš Vilniaus, Kauno ir seinų vyskupysčių, o lapkričio 20 ir 27 d. pasitarimų rezultatų dėl mokslei-vių dalyvavimo nevertino rimtai. nesutarimų pagrindas buvo kairiųjų propaguotas ir įgyvendintas lapkričio 27 d. proporcinis politinių srovių (partijų) atstovavimas bendroje lietuvių politinėje institucijoje. Kairiųjų persvara Laikinojoje organiza-cinėje rinkliavos komisijoje buvo akivaizdi. Dešiniesiems teatstovavo krikščionys

56 Krikščiūnas J. steigiamasai „Grūdo“ susirinkimas, Naujoji Lietuva, 1916 gruodžio 18, nr. 51, p. 2; reisonie-nė e., Advokatą Vladą Poželą prisiminus, Požela V., Jaunystės atsiminimai, Londonas. new York, amerikos lietuvių socialdemokratų sąjungos Literatūros fondas, 1971, p. 321-322; LCVa, f. 1157, ap. 6, b. 19, l. 1, 4–5, 20.

57 Visuotinis Lietuvių „Grūdo“ draugijos susirinkimas, Naujoji Lietuva, 1918 06 23, nr. 46, p. 4.58 Draugijos įstatai, LMabrs, s. v. 850, l. 40.59 sekretorius [Kostas stiklius]. rygos lietuvių sąjungos tikslas, Liuosybė, 1917 balandžio 30, nr. 1, p. 2.60 sąjungos statutas, Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau – LYa), f. 3744, ap. 1, b. 8, l. 34.

37


demokratai, o kairiesiems – socialdemokratai, socialistai liaudininkai ir santariečiai. Privačiame laiške s. Šilingui T. naruševičius pranešė, kad 1916 m. gruodžio 13 d. susirinkę įvairių srovių lietuviai Maskvoje pritarė siūlymui sudaryti rinkliavos komi-tetą Jungtinės tarybos pagrindais, jis laikinai veiktų kaip autonominė sekcija prie LDnKŠ CK. apie tai s. Šilingas prakalbo per antrąjį posėdį, sausio 11 d.61. Tačiau trečiajame posėdyje, sausio 16 d., rinkliavos komiteto sudarymą išstūmė kita Mas-kvos lietuvių iniciatyva, atsiradusi po pasitarimų su Dūmos atstovais sausio 6–8 d. be bendros lietuvių atstovų kuopos Dūmoje jie pasiūlė steigti pastovią politinę instituciją, galinčią nuolat reikšti lietuvių politinę valią62. Dar gruodžio 22 d. Mas-kvos lietuvių politikos klubas nutarė, kad lietuvių tautai reikia veikti jungtinėmis visų srovių pastangomis, siekiant išgauti Lietuvai politinį savarankiškumą63. sausio 16 d. nutarta sukviesti platesnį visų srovių pasitarimą, istorinėje literatūroje vadi-namą Mažuoju seimu. sausio 30 d. maskviečių sumanymui pritarusi Petrogrado socialistų liaudininkų organizacija pasiūlė iš krikščionių demokratų, socialdemo-kratų, tautininkų ir liaudininkų atstovų steigti tarppartinį biurą, kurio nutarimai įsiteisėtų priėmus juos vienbalsiai, tai parodytų, ar yra visiems bendrų uždavinių ir būdų juos įgyvendinti. socialdemokratų poziciją išdėstė V. Požela. bendrų reikalų gali būti, tačiau jiems savarankiška Lietuva tik priemonė kitiems tikslams, laikosi ne legalistinės, o revoliucinės taktikos, todėl nuolatinės bendros tarybos idėją atmetė ir pasiūlė įkurti tik informacinį biurą. Krikščionys demokratai tarybai neprieštaravo, aktualesnė buvo partinė būsimos institucijos sudėtis, ypač vertė nerimauti kairiųjų naudai susiklosčiusi situacija. Kunigas J. Vailokaitis aiškino, jog krikščionys demo-kratai netapatintini su kitomis savo pagrindu krikščionybę laikančiomis srovėmis ir išvardijo viltininkus, krikščionis darbininkus, „Žagrės“ agrarininkus ir lietuvius katalikus. K. Šalkauskis formulavo partijos požymius: politines sroves reikia ver-tinti partiniu masteliu, privalu turėti programą ir nustatytus principus, skiriančius jas nuo kitų srovių. s. Šilingas priminė, kad svarstant Jungtinės tarybos sudarymo klausimą nutarta kreiptis tik į politinėje veikloje dalyvaujančias sroves, o naujos partijos turės parodyti principus, programą ir veikimą visuomenėje64. J. Vailokai-čiui pareiškus, kad jis įgaliotas kalbėti lietuvių katalikų vardu ir pasiūlius balsuoti už jų įtraukimą į Laikinąją organizacinę rinkliavos komisiją, tai buvo atmesta. Vasa-rio 3 d. Mažąjį seimą nutarta sušaukti 11 d. Lietuvių katalikų (Lietuvių katalikų tautos sąjungos) ir viltininkų (vairininkų) atžvilgiu priimtas V. bielskio pasiūlytas kompromisas – jie, kartu pasitarę, lai sudaro 10 „palaidųjų“ sąrašą, kurio atstovai

61 LMabrs, f. 237, s. v. 68, l. 2-3, 6, 11–12, 20–21.62 Ten pat, l. 23, 26.63 rezoliucija, Žvaigždė, 1917 kovo 2, nr. 9, p. 6.64 LMabrs, f. 237, s. v. 68, l. 28–38.


38

turės sprendžiamąjį balsą. Visos kitos srovės pasiunčia po 10 atstovų. Petrogrado krikščionių demokratų kuopa vasario 4 d. rezoliucijoje kategoriškai reikalavo: jei Mažajame seime nebus lietuvių katalikų, kuopos atstovai taip pat nedalyvaus65.

skirtingai nuo Petrogrado lietuvių, Maskvoje buvo įsteigtas Laikinas lietuvių tautos fondo rinkliavos komitetas, nuo 1916 m. gruodžio iki 1917 m. pabaigos surinkęs per 10 000 rublių. Juos perdavė Vyriausiajai lietuvių tarybai rusijoje66.

Tekste keletą kartų paminėti Maskvos lietuviai ir jų iniciatyvos rodė čia gyvenu-sių inteligentų susirūpinimą lietuvių padėtimi ir ateities planais. 1916 m. lapkričio 12 d. prieš tris dienas vykusio susirinkimo įgalioti Petras avižonis ir V. Matulaitis kreipėsi į lietuvių atstovus Dūmoje, kad jie 17 d. atvažiuotų tartis dėl Lietuvos ateities ir atnaujintų pairusius ryšius su vietos veikėjais67. 19 d. turėjo prasidėti caro paleistos Dūmos sesija. Gruodžio 13 d., susirinkime pirmininkaujant J. bag-donui, pritarta sumanymui sudaryti rinkliavos komitetą, kuris pareikalautų, kad LDnKŠ CK nesikištų į jo veiklą, siūlyta ir patį CK pertvarkyti partiniais pagrin-dais, tada galėsiantį atlikti ir rinkliavos darbus, tačiau kalbėtojams tebeliko abejonių dėl surinktų lėšų panaudojimo ir skirstymo68. Parengtoje rezoliucijoje priminta, jog kariaujančių šalių vyriausybės šio karo tikslu laiko pavergtųjų tautų laisvę. Didysis Vilniaus seimas pripažino Lietuvos savarankiškumo (savistovybės) būtinybę, karo sunaikintas kraštas galės atsigauti tik niekieno netrikdomas. Visoms Maskvos lietu-vių srovėms pritariant, P. Leonas surašė ir kadetų partijos CK įteikė Lietuvos auto-nomijos projektą. Kadetų paprašė viešai iš Dūmos tribūnos pritarti autonomijos reikalavimui, taip pat paragino lietuvių atstovus apie ją netylėti, veikti sutartinai, kontaktuoti su lietuviškomis srovėmis politiniais klausimais.

1916 m. gruodžio 20 d. susirinkime pranešta, kad lietuvių atstovai prašyti neat-vyko, liaudininkas M. Januškevičius buvo nepatenkintas dėl kreipimosi į kadetų frakciją Dūmoje, kad svarstant vyriausybės deklaraciją būtų paminėta Lietuvos autonomija. remiantis M. Yčo ir P. Leono, kadetų CK narių, pranešimais tikėtasi CK paramos ir pasiųstas laiškas Michailui novikovui, vienam iš partijos lyderių. Prašymo palaikyti Lietuvos autonomijos reikalavimą argumentai: kadetai pripažino tokią teisę lenkams, lietuviai kariauja, o Lietuva patiria daug materialinių nuo-stolių, vokiečiai jau pažadėjo kraštui savarankiškumą ir aplenkė rusus69. Gruodžio 27 d. svarstytas santykių su lenkais klausimas. Konstatuota, kad jie lietuvius laiko esant žemesnės kultūros ir stengiasi pasiglemžti Lietuvą. Tarp 20 dalyvių buvo

65 Ten pat, l. 43, 52.66 Laikino Lietuvių tautos fondo rinkliavos komiteto 1918 m. balandžio 8 (21) d. kasos patikrinimo protoko-

las, LMabrs, f. 70, s. v. 159, l. 4.67 Ten pat, f. 66, s. v. 24, l. 6.68 Maskvos lietuvių kolonijos susirinkimų protokolų juodraščiai 1916–1917 m. Ten pat, s. v. 8, l. 1–3.69 Ten pat, s. v. 24, l. 1–4; s. v. 8, l. 8.

39


Vokietijos ar rusijos šalininkų. Šie manė, kad žemesnė rusų kultūra leis išlaikyti lietuviams savarankiškumą ir netrukdys augti70. siūlyta prašytis anglijos ar JaV globos (protektorato). socialdemokratas V. bielskis pasisakė už lietuvių ir lenkų plebiscitais patvirtintą Lenkijos ir Lietuvos sąjungą, siekiant gauti kuo plačiausią autonomiją71.

Lietuvių politikos aktyvumą rodė ir LDnKŠ CK 1916 m. lapkričio 22 d. nutarimas išsiųsti K. olšauską patikrinti draugijos skyrių užsienyje ir kuo greičiau paskelbti Lietuvių dieną tarp katalikų72.

1917 m. sausio 4 d. Laikinosios organizacinės rinkliavos komisijos posėdyje (pirmininkas – s. Šilingas, nariai – K. Šalkauskis, kaip ir pirmininkas, būsimas san-tarietis, socialdemokratai Gabrielius Liutkevičius ir V. Požela, būsimieji socialistai liaudininkai Pranas Keinys ir V. bielskis, krikščionys demokratai a. Dubinskas ir kunigas J. narjauskas) pirmininkas pasiūlė rinkliavos komitetą iš 24 narių – po 12 nuo politinių srovių ir LDnKŠ CK. apsistota prie V. Poželos siūlymo sudaryti komitetą iš keturių visuomenėje pasireiškusių politinių srovių atstovų. Krikščionys demokratai priešinosi, jog jis privalėtų imtis ir surinktų lėšų skirstymo73. Tą pačią dieną Maskvos lietuvių susirinkimas, žinodamas, kad atvyks visi keturi lietuvių atstovai Dūmoje, pageidavo išklausyti jų nuveiktus darbus, sprendžiant Lietuvos politinius klausimus, ką mano daryti artimiausioje ateityje, kaip žiūri į krašto sava-rankiškumą jie patys ir frakcijos, prie kurių dedasi Dūmoje, kokie tarpusavio san-tykiai. nutarta pareikalauti, kad sudarytų bendrą atstovų lietuvių kuopą, nepaisant nuomonių skirtumų Lietuvos ateities klausimu74.

nepavykus įteisinti Jungtinės tarybos, kairiųjų iniciatyva organizuota Laiki-noji organizacinė rinkliavos komisija parodė galimybę veikti bendrai ir subrandino tautos tarybos idėją. Pabėgėlių šelpimas, kaip įtakos liaudžiai įrankis, palaidojo politinių srovių (partijų) vienybę, o apibrėžtesnės Lietuvos ateities viltis 1916 m. pabaigoje iškėlė būtinybę susitarti, kad būtų įmanoma kalbėti visų lietuvių vardu. 1917 m. liepą „aušrinės“ apžvalgoje rašyta, kad europos katastrofa privertė lietu-vius budriai sergėti savo reikalus, tačiau kelias į sutarimą ilgas ir sunkus75.

sausio 6 ir 8 d. Maskvos lietuvių ir atstovų Dūmoje susirinkimo įgaliotiniai P. avižonis, P. Leonas ir M. Markauskis pavedė s. Šilingui Petrograde organizuoti autoritetingą instituciją iš visų pasireiškusių srovių atstovų Lietuvos savarankiškumo

70 Ten pat, l. 12 a. p.13.71 bielskis V. Dėl Lenkams paskelbtojo savarankumo, Naujoji Lietuva, 1917 sausio 8, nr. 1, p. 5.72 LMabrs, f. 70, s. v. 5, l. 83–84.73 Ten pat, f. 66, s. v. 11, l. 1.74 Ten pat, s. v. 8, l. 23.75 M. M. apžvalga [1917 liepos 12], Aušrinė, 1917 liepos, nr. 1 p. 8–9.


40

klausimui svarstyti, parengti viešajai nuomonei rusijoje ir užsienyje, koordinuoti lietuvių atstovų Dūmoje veiklą76.

Vasario 11 d. Mažajame seime, Petrograde, dalyvavo penkių partijų atstovai: santaros, socialdemokratų, liaudininkų, lietuvių katalikų ir krikščionių demokratų. Lietuvių katalikų tautos sąjunga po kategoriškos Petrogrado krikščionių demokratų rezoliucijos buvo įsileista kartu su kita politinio gyvenimo naujoke santara. buvo priimtas santaros parengtas nutarimas. Jame nusakyti objektyvūs partijų požymiai: pagrindinių principų, politinės programos ir CK buvimas. steigiamajame lietuvių tautos tarybos susirinkime privalomas momentas – partijų tarpusavio pripažini-mas. Kairiosios partijos suformulavo ir rezoliuciją dėl tautos tarybos steigimo bei uždavinių: siekti lietuviams teisės laisvai apsispręsti, „politiniu darbu“ nuosekliai reikšti pasauliui tautos valią. Partijos deleguoja į tarybą po tris atstovus“, visų lie-tuvių vardu nutarimuose pažymima, kokios partijos tai parėmė77. bendros lietuvių atstovų Dūmoje deklaracijos dėl Lietuvos ateities apsvarstyti nespėta. Tai turėjo atlikti Laikinoji organizacinė rinkliavos komisija drauge su atstovais Dūmoje. Ją papildė Lietuvių katalikų tautos sąjungos deleguotieji K. rėklaitis ir J. Žilevičaitė. Po Mažojo seimo „naujosios Lietuvos“ vedamajame pasigirdo taikesnių gaidų – bendrų reikalų yra, jeigu demokratai nemato liaudžiai žalos, galima veikti sutartinai su dešiniaisiais78. Kairiųjų pozicijų skaidymąsi iliustruoja vasario 10 d. a. rimkos laiškas F. bortkevičienei, kuriame jis siūlo palaikyti kontaktus su s. Šilingu („susi-kalbėti vis tik galima“), o V. Požela su socialdemokratais tinka tik kartu protestuoti, žada Prūsijos lietuvių „Globos“ draugijai kas mėnesį iš surinktų per Lietuvių dieną JaV lėšų siųsti po 8–9 tūkstančius dolerių ir ragino tuos, kurie už susijungimą su Lietuva, kuo greičiau grąžinti namo79.

L. noreika 1917 m. pradžioje „Lietuvių balse“ sielojosi dėl lietuvių pasyvumo ir nesutarimų dėl bendrų tikslų80. Po mėnesio jau diskutuota apie visų lietuvių pasitikėjimą turinčią instituciją, kurioje būtų tautos įgaliotieji atstovai, nepamiršta ir tautinės rinkliavos lėšų reikšmė81. Vasario 16 d. vedamajame L. noreika džiau-gėsi tautos tarybos gimimu, įvardydamas tai kaip lietuvių politinių srovių augimo ir brandos ženklą. Pasak jo, po Vasario revoliucijos lietuviams naudinga palaikyti rusijos steigiamojo susirinkimo, pertvarkysiantį šalį federaciniais pagrindais, šūkį, o karo pabėgėliams ir tremtiniams reikia kultūrinės autonomijos, Lietuvai – ne

76 1917 m. sausio 10 d. laiškas s. Šilingui, LMabrs, f. 237, s. v. 73, l. 2.77 Liūnas [P. Leonas]. Politinio gyvenimo – darbo apžvalga, Santara, 1917 kovas, nr. 1, p. 2.78 Dėl sutartinio darbo, Naujoji Lietuva, 1917 vasario 26, nr. 8, p. 1.79 LMabrs, f. 54, s. v. 1208, l. 1 ir a. p.80 L. n. nebūkime rambūs! Lietuvių balsas, 1917 sausio 5, nr. 2, p. 1–2; ruginis. reikia daugiau sutarties. Ten

pat, 1917 sausio 8, nr. 3, p. 1.81 Variakojis P. Ko mums reikia. Ten pat, 1917 vasario 5, nr. 11, p. 1.

41


autonomijos, bet savarankiškumo82. Prieš revoliucinius įvykius manė, kad likęs Lietuvos, okupuotos Vokietijos, klausimas taps tarptautinis, o grįžus rusijai – jos vidaus reikalu83. Lietuvių politikams teberūpėjo suvalkų gubernijos priskyrimas Lietuvai, tai vasario 13 d. svarstė lietuvių atstovai Dūmoje su Mažojo seimo įgaliota Laikinąja organizacine rinkliavos komisija. Tartasi įteikti memorandumą Dūmos „Lenkų klausimui spręsti komisijai“84. buvo ir tradicinių nuomonių: lietuvių tei-sėms realizuoti sąjungininkais gali būti lenkai, nes kadetai, teisindamiesi taktikos sumetimais, tik žada, o nieko nedaro85. „rygos garso“ redakcijos prieraše nurodyta, kad tokia nuomonė skelbiama diskusine tvarka.

Minėtame posėdyje M. Januškevičius, lietuvių atstovas Dūmoje, liaudininkas, protestavo prieš spaudoje vartotą „Lietuvių kuopos“ sąvoką, nes tokios dar nėra. santaros pasiūlytam kreipimuisi į Lenkų reikalų komisiją Dūmoje tepritarė krikš-čionys demokratai, pareikalavę pašalinti reikalavimą sudaryti Lietuvos „surėdymo“ komisiją, o J. Vailokaitis abejojo, ar tikslinga kelti autonomijos klausimą, kai skel-biami nepriklausomybės šūkiai. Kairieji iš viso atsisakė prisidėti, o M. Yčas – kreip-tis į komisiją. nesutariant ir dėl bendros atstovų Dūmoje deklaracijos, nuspręsta dar sykį rinktis vasario 22 d. Tą dieną pavyko priimti rezoliuciją – visi keturi atsto-vai Dūmoje turi bendrai deklaruoti, kad lietuviai sutartinai reikalauja teisės spręsti savo likimą86. reikėjo tik tinkamai suredaguoti tekstą. bet revoliuciniai įvykiai viską pastūmėjo kitaip ir skubino organizuotis.

ParTiJos ĮKŪriMas ir PoLiTinĖ LieTUViŲ VeiKL a Po Vasario

reVoLiUCiJos

Jau 1917 m. sausio 1 d. „Lietuvių balso“ vedamajame išskiriami lietuvių visuome-nėje susibūrę panašių socialinių ir politinių įsitikinimų žmonės, kuriuos galima pavadinti tautos demokratais. Demokratinėje santvarkoje visuomenė savo gyvenimą tvarkosi pati. Tačiau šalia savarankiško individualaus, socialinio atskirų sluoksnių ir grupių, visos tautos gyvenimo esama tokių visuomenės reikalų ir darbų (bent tam tikromis aplinkybėmis), kuriuos visos srovės gali ir net privalo dirbti bendrai ir sutartinai. susirūpinimas vienybe ir raginimas permainų akivaizdoje dėti pastangas patiems tvarkytis rodė artimiausios veiklos gairę.

82 noreika L. Laisvės tvarka ir mes lietuviai. Ten pat, 1917 kovo 16,nr. 19, p. 1–2.83 L. n. Dūma ir Lietuvos klausimas. Ten pat, 1917 vasario 19, nr. 15, p. 1.84 Lietuvių atstovų kuopa. Ten pat, 1917 vasario 16, nr. 14, p. 1.85 J. D. Šių dienų klausimai, Rygos garsas, 1917 vasario 15, nr. 11, p. 2.86 1917 m. vasario 13 d. pasitarimo protokolo juodraštis, LLTi br, f. 61, s. v. 160, l. 1–3; Liūnas. Politinio

gyvenimo-darbo apžvalga, Santara, 1917 kovas, nr. 1, p. 3.


42

Vasario 26 d. J. Tumas paskelbia straipsnį „Tautos pažanga“, kur, apžvelgęs viltininkų kelią, išdėstė programinius nuostatus. „Mūsieji ir svetimieji laikraščiai kupini keistų keisčiausių žinių apie Lietuvos likimą, Tremtinių lietuvių širdys kupi-nos nerimo, kokiais gi keliais privalu tautai žengti, kad ji nebūtų nuo kitų atsilikusi, sumaningai ir santarmingai plėtotų savo pajėgas.“ Taip nusakęs žmonių nuotaikas, jis aiškina, kad įvairios partijos apie kelius ateitin savaip mąsto. Žmonės, 1906 m. pabaigoje susibūrę „Vilniaus žinių“ redakcijoje, paskui „Vilties“ ir pagaliau „Vairo“, kad ir neišleidę atskiros programos, savo straipsniais per aštuonerius metus iki karo gebėjo parodyti visuomenei, kuo skiriasi „kaip nuo kairiųjų krypsnių, taip ir nuo dešiniųjų, patys palikdami „centrininkais“, „tautininkais demokratais“ ar net „lie-tuvių tautos demokratais“. Jie „nesispyrė prie bet kurio vardo, bevelydami vadintis savo spaudos organų vardais“ ir tikriausias apibūdinimas būtų pavadinant „tautos kultūrininkais arba realios „tautos pažangos“ žmonėmis“. Puolus garbinti anar-chizmą, komunizmą ar kitus „izmus“, suteikiant vienos srovės šūkiams vienintelio vaisto galią ar paverčiant ją „tikrosios“ pažangos simboliu, gresia kalbėjimasis tik su savimi, aklas karštuoliškumas. Tokiam, anot J. Tumo, „siaurizmui“ paveikti senieji viltininkai, neneigdami kiekvienos srovės pagrinduose esant dalį tiesos, taikė kriti-kos koštuvą, nes „natūrali daiktų evoliucija eina ir savaime, maitindamasi visu kuo geru ir tiksliu gyvybei tuo laiku ir tomis aplinkybėmis; jog išmintingiausia nekai-šioti lazdų į tekinį, o tai dažniausiai padaro kambarių doktrinieriai“.

Tad kaip ateitis atrodė programinių nuostatų veidrodyje? Tautos pažangos tiks-las – „laisva Lietuva su pačių lietuvių apsisprendimo teise“. Valstybės forma nėra svarbiausia: laisvo žmogaus nepavergs konstitucinė monarchija, o vergų dvasios piliečių nepadarys laisvais demokratinė respublika. svarbiausias dalykas – pagrin-dinių žmogaus teisių: tikybos, sąžinės, žodžio, susirinkimų, organizacijų, sąjungų laisvės, asmens, buto, korespondencijos neliečiamybės, apsauga. Kiekvienam žmo-gui pripažįstamos lygios teisės, nepaisant kokia kieno tautybė, tikyba, lytis ir luo-mas. Pripažįstant ir ginant individualią žmogaus lygybę ir laisvę, tas pats principas skirtas ir tautoms, nepamirštant jų kultūrinės autonomijos. Krikščionybės etika laikoma „visų darbų doros mastu“. L. noreika, rašydamas apie Tautos pažangos programą, šį teiginį paryškino: „Krikščionybės etika yra tiek tobula ir tiek bendra, kad ji nebus priešinga ir nekrikščioniui“. Kalbėdamas apie valstybės formą, jis pri-minė, kad reikšmingesnis dalykas yra piliečių teisės ir jų apsaugos būdas87. J. Tumas tautos bendrumo kilimo požymius apibrėžė raiškiai ir tiksliai: „gyvoji kalba, sielos ir kūno ypatybės, kultūros, ekonomijos ir istorijos veiksniai ir ilgas gyvenimas vie-noje žemėje“. oficiali valstybinių įstaigų ir teismų kalba – lietuvių kalba. Šitoks

87 Vaižgantas, Raštai, t. 14. Literatūros istorija, 1899–1933. Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 76.

43


reikalavimas negalėjo būti neįtrauktas, skaudžiai kentus gimtosios kalbos ignora-vimą ir niekinimą.

Toliau platėliau aptariamas bažnyčios padėties valstybėje klausimas, tikinant, kad politiniame ir visuomeniniame gyvenime partijai reikia veikti vadovaujantis bendraisiais valstybės ir jos piliečių reikalais, neišskiriant vienos konfesijos, kad par-tinės veiklos „darbai ir klydimai nebūtų primetami pačioms bažnytinėms organiza-cijoms ir pati tikyba nebūtų naudojama politikos tikslams“.

neteikiant iš anksto pirmenybės kokiam nors socialinės santvarkos tipui, tai paliekama „nuolatinei visuomenės pažangos evoliucijai“. išskiriama, kad, „žengiant prie turtų visuomeninimo“ turi būti garantuota, „kad vieni visuomenės sluoksniai nenaudotų kitų“. Darbininkų reikalus turi ginti įstatymai; visuomenės kapitalų kooperacija turi plėtotis įvairiausiais pavidalais. sprendžiant Lietuvai aktualų žemės klausimą, teigiama, kad ja negali būti spekuliuojama: „jos valdyti negali tas, kas iš jos negyvena“, pripažįstama, jog bežemius ir mažažemius aprūpinant įvestinas privalomas dvarų žemės išpirkimas. apie švietimą pasakyta, kad bendrojo lavinimo ir kitos mokyklos išlaikomos valstybės ir mokslas jose nemokamas; pradinis moks-las privalomas, privačios mokymo įstaigos, programomis prilygstančios panašioms valstybinėms, lygiateisės su šiomis. Tokios buvo Tautos pažangos ateities darbo gai-rės. Čia pabrėžti dalykai, keliantys tautos materialinę ir dvasinę kultūrą, Lietuvos valstybės pagrindu laikant ne atskirų sluoksnių, bet visų žmonių interesus. ne dėl populiarumo ar revoliucinės konjunktūros įtraukti punktai apie darbininkus ir panašiai. Tai skatino supratimas rūpintis visomis socialinėmis grupėmis.

Platesnių diskusijų dėl programinių dalykų „Lietuvių balse“ nekilo (3 pav.). Vieninteliam Pranui Penkaičiui suabejojus kai kurių teiginių aiškumu, atsakyda-mas partijos vicepirmininkas L. noreika dėstė, kad partija pasisako už demokra-tinę respubliką, bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, civilines jungtuves, nepriva-lomą tikėjimo mokymą mokyklose. Tačiau dėl valstybinės santvarkos pastebėjo, jog svarbiau ne forma, o kokios piliečių teisės ir jų apsauga, religija pripažįstama visuomenėje pozityviu veiksniu, politikai, kaip ir žmogui, būtina etika, krikščio-niškoji yra tiek tobula ir bendra, kad Lietuvoje nebus priešinga ir kitoms konfe-sijoms, tad turėtų tapti visų darbų ir politinių veiksmų doros matu88. Charakte-ringas programinių nuostatų požiūriu porevoliucinis kapitalizmo ir kooperacijos vertinimas: jis naudingas, nes sukultūrins kraštą ir savaime bus pakeistas koo-peracijos. Todėl kelti prieš kapitalizmą revoliucijos nereikia89. Kooperacijai savo programose pritarė ir būsimieji krikščionys demokratai, ir liaudininkai socialistai su pažangininkais. Šios idėjos būta vienos kertinių Lietuvos ateities vaizdinyje,

88 noreika L. Dėl Tautos Pažangos dėsnių ir programos, Lietuvių balsas, 1917 kovo 30, nr. 23, p. 1–2.89 M. K. Kapitalizmas ar kooperacija. Ten pat , 1917 gruodžio 14, nr. 67, p. 2–3.


44

tačiau 1919 m. pabaigoje valdant TPP nors kiek didesnės paramos kooperaty-vai jau negalėjo sulaukti, atėjus rinkai, Kooperacijos departamentas pranyko iš Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos.

Prisimindamas Tautos pažangos kūrimo aplinkybes, J. Tumas trumpai pažymėjo, kad, esant Petrograde trims iš pagrindinių senųjų viltininkų – J. Tumui, J. Kubiliui ir L. noreikai, nebuvo sunku tartis, kaip dalyvauti politinėse permainose:

Visiems trims buvo aišku būsimąją Lietuvą, ar ji bus šiokia ar tokia, ar vokiečių ar rusų apžergta, ar visai nebepriklausoma, vis tiek grįsti tautiškumu. Tautiškumas – gyvoji kalba, tautos dvasia, jos nuotaika ir išmanymas, istorijos tradicijos – turėjo visus mus padaryti įstabius, nuo žemaičių betariant; vadinasi, įasmeninti, kad bet kas galėtų pasa-kyti: štai kokių lietuvių esama, kuo juos tegalima patenkinti. Formuluoti mums tai nesisekė, bet in confuso nuovokoje mes buvome pasidarę stipriai nusimaną tautišką savo vertybę. Tautininkų vardo vengėm, nes kaip tik prieš tai karštieji rusai tą vardą buvo padarę nepakenčiamą.90

a. Merkelis rašė, kad buvo vengiama rusų šovinistų sukompromituoto tau-tininko vardo91. L. noreika J. Kubiliaus nekrologe pažymėjo, jog 1917 m. pra-džioje lietuvių visuomenės gyvenimui ėmus „plaukti srovėmis“, ypač Petrograde, jis rūpinosi, kad senieji viltininkai išsiaiškintų savo principus, sudarytų programą, susijungtų į disciplinuotą organizuotą partiją ir kad daugiausia jo pastangomis ir susikūrė TPP. J. Kubilius po gydymosi Jaltos sanatorijoje sugrįžo 1917 m. sau-sio pradžioje sustiprėjęs ir palinksmėjęs. Tautinių demokratų vardą dar 1916 m. lapkritį ketino savintis būsimieji santariečiai. Šito fakto Tautos pažangos įkūrėjai negalėjo nežinoti.

Kovo 12 d. laikraštyje įdėtas skelbimas apie 14 d. įvyksiantį visuotinį TPP susi-rinkimą Petrograde: „Šių dienų svarbūs atsitikimai, iškovotoji laisvė reikalaute rei-kalauja apsvarstyti dabartinį momentą ir partijos santykį su įvykusiomis atmaino-mis.“ numatyta aptarti ir partijos vidaus sutvarkymą.

steigiamasis susirinkimas įvyko vasario 20 d. buvusių viltininkų J. Tumo, J. Kubi-liaus ir L. noreikos iniciatyva. Jame išrinko penkių asmenų organizacinį komitetą, vadovaujamą pirmojo partijos pirmininko J. Kubiliaus (mirusio po sunkios ligos kovo 3 d.). Visuotinis susirinkimas turėjo svarstyti partijos programą, išrinkti CK ir atstovus į Laikinąjį Lietuvos valdymo komitetą, priimti naujus narius, nustatyti nario mokestį, spaudos leidinį, kuopų organizaciją, aptarti einamuosius „dabarties klausimus ir reikalus“. Tespėta išrinkti CK – pirmininku M. Yčą, pavaduotojais – L. noreiką ir a. Voldemarą, sekretoriumi J. Linartą, sekretoriaus padėjėja s. Tallat-

90 Merkelis a. Juozas Tumas Vaižgantas, Vilnius, Vaga, 1989, p. 224.91 noreika L. Juozas Kubilius, Lietuvių balsas, 1917 kovo 12, nr. 18, 1–2.

45


Kelpšaitę, nariais Gustavą Feterauską, b. Masiulį ir V. Kvieską (iš viso 9 žmones) bei atstovus į komitetą M. Yčą, J. Tumą ir kandidatu L. noreiką92.

burtis į partiją buvusius viltininkus ir vairininkus tiesiog privertė lietuvių poli-tinio gyvenimo posūkis partinėmis vėžėmis. Tai akivaizdžiai rodo steigiamojo susi-rinkimo data (kitaip jų atstovai būtų nepatekę į planuojamą Lietuvių tautos tarybą)

92 Tautos Pažangos partijos visuotinis susirinkimas, Lietuvių balsas, 1917 kovo 19, nr. 20, p. 2.

3 pav. „Lietuvių balso“ puslapis


46

ir visuotinis susirinkimas kovo 14 d., nes dieną prieš tarybos posėdyje dar kartą pareikalauta turėti partijos CK kaip vieną iš pripažinimo partija sąlygų.

Pirmoji į J. Tumo paskelbtus programinius nuostatus ir visuotinį TPP susirin-kimą atsiliepė ryga. buvo natūralu, kad reaguos rašytojo redaguotas „rygos garsas“, tęsęs viltininkų tradicijas. Kovo 19 d. vedamajame „Lietuvių tautininkai“ paprie-kaištauta, kad turėtų pasivadinti ne Tautos pažanga, o tiesiog tautininkais. Ją įkūrė senieji viltininkai, kurie, leisdami laikraštį, rūpinosi sutelkti lietuvių inteligentus ir organizuoti juos platesniam savo tautos ir Tėvynės darbui: ginti nuo nutautinimo Lietuvos pakraščius, bendrai kelti krašte „apsišvietimą“, ūkį, pramonę, žadinti didesnį lietuvių tautinį susipratimą ir patvarumą savo Tėvynėje93. Taip veikdami, jie ėjo Vilniaus Didžiojo seimo nurodytu keliu. Vedamajame akcentuotas evoliu-cijos principas, leidžiantis vykdyti realistinę politiką. apie Lietuvių katalikų tautos sąjungą atsiliepta santūriau – rūpinasi „katalikų dvasioje daugiausiai lietuvių sodie-čių reikalais“94. Tai vienintelis to meto lietuviškas leidinys, stengęsis tik informuoti apie sąjungą.

skyrius (19 narių) rygoje įsikūrė balandžio 13 d., pirmininku išrinkus Povilą Žaldoką, sekretoriumi – lietuvybės pionierių Zarasuose daktarą Dominyką bukontą95. steigiamajame susirinkime dalyvių nebuvo gausu – 15 asmenų. Dar į skyriaus komitetą išrinkti a. Vronevskis, a. Žviedris, J. antanavičius. Priimtose rezoliucijose pareikalauta nejungti prie Lietuvos tų kraštų, kuriuose vyrauja kita-taučiai, nors praeityje ir priklausė LDK, kurti lietuvių pulkus, atšaukiant lietuvių karius iš lenkų legionų. būdingas tam metui mintis ir viltis išreiškė skyriaus atsi-šaukimas „broliai lietuviai ir lietuvės seselės“, raginantis stoti į TPP gretas. Karo tikslas, rašyta autorių, yra pavergtų tautų laisvė, pokarinis taikos kongresas dėl civi-lizacijos teisingumo turės pripažinti Lietuvos savarankiškumą, kurią su kaimynais gali sieti ir federaciniai ryšiai. nebūdinga tautininkams retorika skelbė: „Žmogaus teisės pakels jo nulenktąją galvą, ir prabus galingai į kaimynus draugus, išties ranką širdingai į gyvenimo bendrus“. Darbininkas ir darbdavys bus viename asmenyje, darbininkai, amatininkai ir fabrikantai susijungs kooperatyvuose ir dirbs tik tiek, kad „jų darbo vaisiai nepūtų“. Lygybė ir brolybė jungs visus į vieną būrį96. 1927 m. sausio 12 d. paskaitoje apie lietuvių kultūros centrus rygoje J. Tumas pažymėjo, kad vietos lietuviai srovėmis skirstėsi pagal požiūrį į tikėjimą. Dešinėje vyravo „ramu-sis inteligentų elementas“. Lietuvių įtaką ir organizacinę skyriaus brandą parodė 1917 m. rinkimai į rygos dūmą, kur pateko keturi pažangininkai: a. Žviedris,

93 Lietuviai tautininkai, Rygos garsas, 1917 kovo 19, nr. 20, p. 1.94 Mūsų partijos. Ten pat, 1917 kovo 30, nr. 22, p. 1–2.95 Lietuvių TP partijos centrui, Lietuvių balsas, 1917 balandžio 23, nr. 28, p. 3.96 broliai lietuviai ir lietuvės seselės! Rygos garsas, 1917 gegužės 3, nr. 29, p. 2.

47


kunigas J. Latvis, P. Žaldokas ir Jurgis Paulauskas97. Gegužės 9 d. pažangininkai sukvietė pasitarimą dėl rusijos lietuvių seimo atstovų rinkimų. iš rygos išvažiavo gausiausia TPP narių grupė – D. bukontas, kunigas J. Latvis, J. antanavičius, a. Žviedris, Jokūbas Priebalga, a. Vronevskis98.

oriole TPP skyrius turėjo 30 narių. „Vado“ žinutėje pažymėta, kad tiek pat žmonių ir vietinėje liaudininkų socialistų organizacijoje. apie skyrių Voroneže atsi-liepta, jog atsiradęs prieš rinkimus į seimą, bet tuo viskas ir pasibaigę99. oriole skyrius įsisteigė birželio 25 d. Valdybos pirmininku išrinktas teisininkas Petras Šniukšta kalbėjo apie programinius dalykus. Pavaduotoju tapo karininkas r. stru-pas, o iždininke – Monika starkiūtė100. Voroneže steigiamasis skyriaus susirinki-mas įvyko gegužės 14 d. atėjo per 30 žmonių, kurių 25 įsirašė į partiją. Į valdybą išrinkti Juozas Vokietaitis, J. Špakevičius, a. Mickevičius, J. Petrauskaitė, L. Miltė-naitė. svarstyti rinkimų reikalai101.

ar būta vietinės organizacijos Petrograde, tikslesnių žinių nėra, organizavus rinki-mus į seimą miesto komisijoje pažangininkams atstovavo Grigaliūnas ir Malinauskis. Vėliau rusijos sostinėje įsikūrė miesto centro kuopa (jos komitetą sudarė adomas Prūsas, G. Feterauskas, J. Variakojis, a. nevadničėnas, Tomašiūnas). Pirmieji du, matyt, buvo pirmininku ir sekretoriumi, nes atstovavo partijai Petrogrado lietuvių tarybos posėdžiuose. „Lietuvių balso“ žinutėje pranešta apie sumanymą kartu su nar-vos vartų ir kitomis kuopomis steigti Petrogrado srities komitetą, tai leido partinėje konferencijoje patvirtinti įstatai102. Žinias apie TPP skyrius rygoje, Petrograde, Voro-neže, oriole patvirtina ir Lado natkevičiaus straipsnis „Lietuvos aide“, kur pristatytos lietuvių politinės partijos rusijoje103. „naujoji Lietuva“ rašė, kad 1917 m. balan-džio 9 d. narvos vartų rajone pažangininkai kvietė lietuvius į mitingą savo skyriui steigti. Pradžioje L. noreika kalbėjo, kad, jeigu gyvenimas „privesiąs“ iki socializmo, TPP nesipriešins. Liaudininkų socialistų atstovai nurodė, jog ši partija savo progra-moje revoliucinės kovos nepripažįsta, laikėsi diplomatinės pataikavimo politikos (M. Yčas), dabar dedasi užjaučiančiais revoliuciją, su klerikalais nekovoja, o veikia išvien prieš „pirmeivius socialistus“. aiškindamas požiūrį į religiją ir parapijų sutvar-kymą J. Tumas teigė, kad krikščionybė yra svarbus pažangos veiksnys, klerikalizmas

97 Tumas J. Lietuvių kultūros centrai rygoje, Lietuva, 1927 vasario 2, nr. 26, p. 4; 1927 vasario 7, nr. 30, p. 3.98 rygos gyvenimas, Rygos garsas, 1917 balandžio 21, nr. 26, p. 2; 1917 gegužės 17, nr. 32, p. 2; rinkimai

atstovų. Ten pat, 1917 gegužės 27, nr. 34, p. 3.99 Kun. baltrušaitis Pr. „L. s.“ veikimo kronika. orlo skyrius, Vadas, 1917 rugsėjo 7, nr. 25, p. 1; Cisavietis P.

iš Voronežo lietuvių gyvenimo. Ten pat, 1917 rugsėjo 14, nr. 26, p. 2.100 r. s. iš TP gyvenimo, Lietuvių balsas, 1917 liepos 16, nr. 51, p. 3.101 J. V. iš TP darbų. Ten pat, 1917 birželio 4, nr. 39, p. 2.102 iš TP partijos gyvenimo. Ten pat, 1918 vasario 21, nr. 7, p. 2.103 Parausvinis V. [L. natkevičius]. Lietuviai svetur. rusijos lietuvių politikos partijos, Lietuvos aidas, 1918

lapkričio 9, nr. 127, p. 3.


48

kenksmingas ir tikėjimui, ir visuomenei; vietose geriausia, kai valsčių ir parapijų ribos sutampa, o viešuosius reikalus tvarko komitetas, vadovaujamas klebono. „naujo-sios Lietuvos“ korespondentas konstatavo, kad po kalbų keliasdešimt žmonių įsirašė į liaudininkus104. Pažangininkai steigiamąjį susirinkimą atidėjo iki balandžio 16 d. „Lietuvių balse“ keletą mėnesių buvusioje rubrikoje „Lietuviai ir laisvė“ paskelbta lie-tuvių darbininkų mitingo rezoliucija, raginusi stoti į darbą dėl Lietuvos laisvės, telktis greta profesinių sąjungų į politines organizacijas, ginančias ypatingus jų ir visos tautos reikalus. Darbininkai bus pirmieji laisvės kovotojai. antrąja rezoliucija pasveikinta Lietuvių tautos taryba ir pakviesta sušaukti seimą105.

1918 m. sausio 18 d. „Lietuvių balse“ pasirodė Pažangos centro pirmininko M. Yčo ir sekretorės s. Tallat-Kelpšaitės pasirašytas skelbimas apie 28 d. kviečiamą partinę konferenciją. su sprendžiamuoju balsu kuopos galėjo pasiųsti po tris atsto-vus; numatytoje darbotvarkėje – CK ataskaita, jo papildymas, partijos taktika, organizaciniai ir delegatų iškelti klausimai. Konferencija vyko Voroneže sausio 29–31 d.106. M. Yčas, apžvelgęs partijos kelią nuo steigimosi iki 1917-ųjų pabai-gos, pažymėjo a. smetonos vadovaujamų viltininkų, vėliau vairininkų, vaidmenį Lietuvos gyvenime ir konstatavo, kad TPP susidarė šios srovės pagrindu. Pirmi-ninkas praktiškai suminėjo visas tautines institucijas – nuo Lietuvių tautos tarybos iki pažangininkų vaidmens Vyriausiojoje lietuvių taryboje rusijoje, išskyrė partijos Petrapilio seime pasiūlytą rezoliuciją, kuri su kitų frakcijų papildymais gavo daugu-mos palaikymą, minėjo jos atstovų dalyvavimą „tautų suvažiavime“ Kijeve ir konfe-rencijoje stokholme. apie organizacijos plėtrą kalbėjo vicepirmininkas L. noreika. Voronežo kuopos pirmininkas J. Vokietaitis atsiskaitė už kuopos veiklą ir smulkiau papasakojo apie pažangininkų veiklą Vyriausiojoje lietuvių taryboje rusijoje.

organizaciniu klausimu pritarta CK nuomonei, kad dėl susiklosčiusių aplinky-bių nebuvo deramai rūpinamasi kuopų organizavimu, o su esančiomis „palaikomi gyvi ryšiai ir santykiai“. CK įpareigojo skirti šiam barui daugiau dėmesio. Konfe-rencija priėmė ir patvirtino rezoliuciją dėl santykių su kitomis partijomis taktikos, M. Yčo parengtus įstatus. Partijos programoje nutarta vadovautis J. Tumo paskelb-tais programiniais nuostatais, išleisti brošiūrų aktualiais klausimais, gvildenti prog-raminius klausimus „Lietuvių balse“. Konstatuota, kad jo finansinė padėtis prasta, tačiau turėti laikraštį svarbu, todėl leisti ir toliau, rūpintis lėšomis. Į naujos sudėties CK pateko M. Yčas (pirmininkas), vicepirmininkai L. noreika ir a. Voldemaras, sekretoriai Jurgis Linartas ir a. Tallat-Kelpšaitė, iždininką J. Tumą pakeitė kunigas

104 a-a. Kas girdėti. Už narvos Vartų, Naujoji Lietuva, 1917 balandžio 16, nr. 6(14), p. 3.105 Lietuviai ir laisvė, Lietuvių balsas, 1917 balandžio 13, nr. 26, p. 1.106 Tautos Pažangos Partijos Konferencija. Ten pat, 1918 vasario 21, nr. 7, p. 1–2.

49


Julijonas Jasienskis, nariai: b. Masiulis, G. Feterauskas, K. Šakenis, J. Vokietaitis, Mackevičius.

Per rinkimus į seimą Petrograde pažangininkai veikė įvairiai – blokavosi su tau-tiniais katalikais, atsisakė savo kandidato V. Matulaičio santariečio P. Klimaičio naudai107. Maskvoje santara patyrė fiasko, nes buvo išrinktas tik vienas jų atstovas, o socialdemokratų – šeši, krikščionių demokratų du ir vienas nepartinis. „naujosios

107 sondeckis J. rinkimai į Liet. seimą Petrapilyje, Naujoji Lietuva, 1917 gegužės 26, nr. 12, p. 2–3.

4 pav. Lietuvių Vyriausiosios Tarybos rusijoje pranešimai


50

Lietuvos“ autorius pažymėjo: santariečių kalbėtojams per mitingus ir susirinkimus nesisekė, įtūžę žmonės dėl jų valdomo LDnKŠ skyriaus mieste balsavo prieš108. a. Voldemaras pasisakė prieš proporcinę rinkimų į seimą sistemą, vylėsi, kad Lietu-vių tautos taryboje esančios partijos galės susitarti ir nekelti visuose susirinkimuose savų kandidatų, kad seiman patektų tinkami politikai žmonės109. Gegužės 21 d. sostinėje vykusiuose rinkimuose TPP dalyvavo organizuotai, tačiau liaudininkai pasirodė geriausiai pasirengę, nes socialistinės partijos, pasak a. Voldemaro, tarp darbininkų visada įtakingesnės110.

nuo kovo pabaigos pažangininkų pozicijas dėl Lietuvos ateities grindė profeso-rius a. Voldemaras. Kovo 30 d. vedamajame į klausimą, ko laukti iš revoliucijos, atsakė, jog reikia daugiau tikėtis iš tarptautinių santykių nei rusijos steigiamojo susirinkimo. Pasitelkdamas Lenkijos ir suomijos pavyzdžius, pirmenybę teikė tarptautiniam Lietuvos klausimo sprendimui. Vertindamas rusijos Laikinosios vyriausybės veiklą balandžio 5 d. ir gegužės 4 d. vedamuosiuose „reikia tiesumo ir aiškumo“ bei „Žodžiai ir darbai“ konstatavo, kad ji, masių spaudžiama, laiki-nai atsisakė imperializmo ir buvo priversta pasisakyti dėl Lenkijos. Lietuviams teks išnaudoti didžiųjų valstybių taikomą principą „Kad ne man, tai ir ne tau“. Tauta, dėl kurios galiūnės negali susiderėti, kam ji turi tekti, paskelbiama laisva. Visgi daug kas priklausys nuo pačių lietuvių, rusijos revoliucija tik atveria galimybes ir talkina, bet nėra pagrindinis Lietuvos likimo veiksnys. balandžio 5 d. straipsnyje dar siūlo reikalauti analogiško paskelbtajam lenkams atsišaukimo lietuviams, tačiau vėlesnėse „Lietuvių balso“ publikacijose jaučiamas nepasitikėjimas Laikinąja vyriau-sybe – carizmas žlugo, bet rusijos ardyti nenori, vienintelė išeitis – kelti Lietuvos klausimą tarptautiniu lygiu111. „rygos garse“ redaktorius kunigas J. bikinas kvietė nesitikėti iš rusijos nieko gera ir siekti savarankiškumo, nes Vokietija nenusiteikusi jai perleisti Lietuvą112. J. Tumas prieš rinkimus į Lietuvių seimą Petrapilyje paskai-tose, rygoje, aiškino diplomatijos reikšmę Lietuvos ateičiai113. J. bikinas stiprino galimą savarankiškumą viltimi, kad anglija ir JaV galėsiančios užtarti lietuvių teisę savarankiškai tvarkytis114.

Jeigu kai kurie lietuviai ir turėjo vilčių sieti geresnį tautos likimą su rusija, tai po rusijos konstitucinių demokratų partijos (kadetų) suvažiavimo, kuris baigėsi

108 Markauskis M. Maskva. Faktai ir samprotavimai. Ten pat, 1917 birželio 2, nr. 13, p. 3–4.109 Voldemaras a. Dėl rinkimų seiman, Lietuvių balsas, 1917 gegužės 21, nr. 35, p. 1.110 Voldemaras a. Ką parodė rinkimai seiman. Ten pat, 1917 gegužės 25, nr. 36, p. 1.111 Valiūnas J. reikalaukime Lietuvos valstybės. Ten pat, 1917 balandžio 28, nr. 29, p. 2; Žvilgsnis į ateitį. Ten

pat, 1917 balandžio 23, nr. 28, p. 1.112 Dumbrė D. Lietuva ir rusija, Rygos garsas, 1917 balandžio 26, nr. 27, p. 1.113 svetys iš Petrapilio. Ten pat, 1917 gegužės 20, nr. 33, p. 3.114 D. D. Mūsų ateitis. Ten pat, 1917 balandžio 2, nr. 26, p. 1.

51


gegužės 12 d., rezoliucijos, atmetusios teritorinę autonomiją, o į P. Leono įrodi-nėjimus, kad reikia išskirti bent Vokietijos okupuotos Lietuvos klausimą, atkirto argumentu – kitos tautos gali pareikalauti to paties115, optimistų gerokai sumažėjo. Po šios akivaizdžios nesėkmės P. Leonas pasitraukė iš kadetų.

Jau gegužės 7 d. straipsnyje „nepriklausomybė ar federacija“ a. Voldemaras dėstė, jog Lietuvai kaip mažai šaliai po karo bus sunkiau nei Lenkijai. Kad nebūtum prarytas galingesnio kaimyno, kartais naudingiau išsižadėti dalies laisvės, kad jos nepraradus visai. Labai aiški antiunijinė nuostata. Profesorius tikėjo, kad po Pirmojo pasaulinio karo bus ilgalaikė taika. o Lietuvos prijungimas prie vienos ar kitos didžiosios vals-tybės reikštų karą, taigi formuluoja: jei Lietuva bus pripažinta nepriklausoma, tai bus neutralizuota visiems laikams ir amžinas neutralitetas taps nepriklausomybės pamatu. burtis į federaciją skatina ekonominiai motyvai, tačiau neutralumą taikos sąlygomis garantuotų didžiosios valstybės, ir Lietuva galėtų apseiti be brangiai kainuojančios armijos bei laivyno. Gegužės 11 d. vedamajame „Dėl Lietuvos Kuriamojo seimo“ a. Voldemaras griežtai gina nepriklausomybę remdamasis amžinojo neutraliteto principu. Jo nuomone, tarptautinio pokarinio kongreso suteiktas nepriklausomybės pripažinimas suteiks suverenumą ir galimybę susirinkti seimui. Jis spręs tik vidaus santvarkos klausimus, o sienas ir jų nustatymo principus nutars kongresas. Mišriose teritorijose bus rengiami plebiscitai. Taigi, pirmiau sudaroma valstybė, o steigiama-sis seimas susirenka ją pripažinus. Kartu a. Voldemaras ragino išgauti iš Laikino-sios vyriausybės pareiškimą, analogišką paskelbtajam lenkams. Dabar palankiausias momentas – nurodė jis. „rygos garsas“ rašė, kad tautiškumo pagrindais besiklostan-tis tolesnis tautų gyvenimas priklausys nuo didžiųjų valstybių civilizuotumo ir kaip pamoką lietuviams priminė airius, susibūrusius į vieną milžinišką tautinę partiją ir privertusius anglus su jais derėtis116.

straipsnyje „Lietuvos laisvės klausimas šiandien“ „amžinojo neutraliteto“ idėją išsamiai gvildeno a. rimka, grįžęs iš JaV. Šią (birželio 29 d.) „naujosios Lietuvos“ publikaciją perspausdino ir užsienio lietuvių laikraščiai, pavyzdžiui, JaV leidžiamas socialistinis „Keleivis“ (rugsėjo 26 d.). a. rimka pradeda nuo suvalkų gubernijos pri-klausomybės Lenkijai, kuri rusijos jau pripažinta nepriklausoma. Šiaip ar taip, Lie-tuvos klausimas turės atsidurti pokarinio taikos kongreso darbotvarkėje. Jam ši idėja absurdiška arba klaidinga politine prasme, nes, reikalaujant laisvo apsi sprendimo tautai, nepripažįstama jokių suvaržymų iš šalies ir prašoma neutralumo pripažinimo, sutinkant su suverenių Lietuvos teisių apribojimais (neiti su kitomis valstybėmis į politines sutartis), turėti stiprią kariuomenę, pasak a. rimkos, arti 300 000 žmonių,

115 Kadetų suvažiavimas, Lietuvių balsas, 1917 gegužės 18, nr. 34, p. 3.116 D. D. Lietuvos ateities klausimas, Rygos garsas, 1917 birželio 9, nr. 47, p. 1; anglija ir irlandija. Ten pat,

1917 liepos 3, nr. 51, p. 1.


52

nes daugiau Lietuva neišgalėtų, palaikyti tam tikrą vidaus tvarką ir suteikti lygias tei-ses užsienio valstybių piliečiams, o iš tikrųjų „kapitalams“. Konservatyviems lietuvių visuomenės sluoksniams būtų malonu, kad iš anksto nulemiama socialinė ir poli-tinė tvarka, tačiau šalies gyvenimas militarizuotųsi, kentėtų ūkis, didelę įtaką įgytų aristokratija, ūkiniame gyvenime įsiviešpatautų vokiečiai, kultūriniame – kunigai, o politiką „globotų“ Vatikanas. Tačiau ir esant europos tautų federacijoje nusvertų nacionaliniai interesai. abu keliai kenksmingi Lietuvai, bet ir laisvė faktiškai reikštų priklausomybę nuo stipraus kaimyno, amžiną išnykimo baimę ar nuolatines draugų ir globėjų paieškas. Galimos išeitys – jungtis su Lenkija, likti su rusija, šlietis prie Vokietijos, pasveriant negatyvius ir pozityvius padarinius – a. rimkai taip pat nepri-imtinos. realesnė atrodė J. Šliūpo propaguota lietuvių ir latvių federacija. Kol kas, 1917 m. vasarą, racionaliausia reikalauti, kad Lietuvos ateitį svarstytų pokarinis tai-kos kongresas ir jos gyventojams pripažintų teisę laisvai apsispręsti. Dalies kairiųjų pozicija susitaikyti su autonomija rusijos sudėtyje prilygtų „amžinojo neutraliteto“ idėjai. Taip reziumavo rugsėjį parašytame, daugiau teoriškai papildytame straipsnyje apie Lietuvos ateitį. Politinį neutraliteto idėjos kontekstą a. rimka siejo su Vokietijos planais Vidurio europoje paversti Lietuvą agrariniu reicho priedėliu117.

rusijos provincijoje tarp kairiųjų lietuvių vyravo imperijos autonomizacijos, taip pat tautų federacijos idėja118. Felicija bortkevičienė gegužės 5 d. laiške a. rim-kai konstatavo stiprėjant lietuvių kairiosioms nuotaikoms – „viską naikinti, mažiau tverti“, „viešpatauja bolševikų ūpas“119. Charakteringa detalė pažangininkų ir deši-niojo sparno pažiūroms – po JaV lietuvių kolonijas keliavusio a. bulotos kritika, pareikšta LDnKŠ CK įgaliotiniui s. Šimkui, kuris laikė inteligentiją neklystančiu vadovu, ganančiu prastuomenę. a. Voldemarui tokia a. bulotos pozicija demago-giška, jis klausė, ar tamsūs žmonės be inteligentų būtų orientavęsi šelpimo daly-kuose120.

Tarptautinį diplomatinį kelią teigiamai vertino ir katalikų „Draugas“ amerikoje. Po karo Lietuva gali likti Vokietijos protektoratu, rusijos sudėtyje, tarptautinėje globoje ar tekti lenkams121. iš rusijos pusės nėra jokių pažadų. Kadangi krikščionys demokratai buvo pasitraukę iš Lietuvių tautos tarybos, ją laikė tik Petrogrado ir Maskvos lietuvių įkurta organizacija.

M. Yčas savo prisiminimuose faktus, kad 1917–1918 m. leidžiant „Lietuvių

117 a. r. [a. rimka]. Lietuvos laisvės klausimas šiandien, Naujoji Lietuva, 1917 birželio 29, nr. 17, p. 1–2; Lietuvos ateities klausimu, Aušrinė, 1917 rugpjūtis–rugsėjis, nr. 2–3, p. 20–25.

118 antano Graugroko 1917 m. gegužės 6 d. laiškas iš smolensko, LMabrs, f. 255, s. v. 219, l. 1 ir a. p; J. Čiurlio 1917 m. balandžio 11 d. laiškas a. rimkai, ten pat, f. 237, s. v. 13, l. 1.

119 LMabrs, f. 276, s. v. 89, l. 36 a. p.120 Voldemaras a. Demagogija ir tremtinių šelpimas, Lietuvių balsas, 1916 rugsėjo 15, nr. 70, p. 1.121 Kaip atrasti neprigulnybę, Draugas, 1917 birželio 23, nr. 148, p. 2, 4.

53


balsą“ bendradarbiavo ir skelbėsi krikščionių demokratų veikėjai – Leonas bistras, Petras Karvelis, eliziejus Draugelis ir kiti, komentavo kaip aiškaus TPP „neap-sibrėžimo“ ir griežtos linijos tarp tautininkų ir katalikiškojo sparno tautininkų nebuvimą122. Vos ne priverstinį krikščionių demokratų įsileidimą į pažangininkų nusavintą LDnK

1917 metais politinĖ lietuviŲ veikla rusijoje d · 2018. 9. 23. · vertė v. ivanovas, liaudies...

Documents