BAUDŽIAMOJITEISĖ

TREČIASIS

PATAISYTAS IR PAPILDYTAS

LEIDIMAS

VILNIUS • EUGRIMAS • 2001

UDK 343(075 8)Ba 583

Apsvarstė ir rekomendavo spausdintiVilniaus universiteto Teisės fakulteto taryba

2001 m. spalio 26 d. protokolo Nr. 2

BAUDŽIAMOJI TEISEBENDROJI DALIS

Vadovėlis

VADOVĖLIO SKYRIŲ AUTORIAIA. Abramavičius - 6 (kartu su A. Čepu), 7, 8, 9

A. Čepas - 6 (kartu su A. Abramavičium}, 22A. Drakšienė - 20, 24

J. Nacius -13V. Pavilonis - 1, 2, 3, 4, 5, 15, 16,17

J. Prapiestis - 14G. Švedas - 10, 11, 12, 18, 19, 21

A. Čepo parašytus skyrius naujai peržiūrėjo ir pataisėA. Abramavičius (6 skyrių) ir G. Švedas (23 skyrių)

Sudarytojas - V. Pavilonis

Trečiasis pataisytas ir papildytas leidimas

Pirmasis leidimas išleistasATVIROS LIETUVOS FONDO

lėšomis

ISBN 9955-501-05-7 © „Eugrimas", 2001

TURINYS

PRATARMĖ...11

BENDRIEJI BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS PAGRINDAI

I SKYRIUS. BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS SĄVOKA, FUNKCIJOS,SISTEMA... 15

1. Baudžiamosios teisės sąvoka...15 2. Baudžiamosios teisės esmė...183. Baudžiamoji teisė kaip valstybės teisės sistemos dalis...20 4. Baudžiamojiteisė ir kitos socialinės normos...22 5. Baudžiamosios teisės funkcijos...256. Baudžiamosios teisės sistema...29 7. Baudžiamosios teisės mokslas...308. Baudžiamosios teisės mokslo raida...33 Literatūra...38

II SKYRIUS. BAUDŽIAMOSIOS POLITIKOS PAGRINDAI...39

1. Baudžiamosios politikos sąvoka...39 2. Baudžiamosios politikos turi-nys...41 3. Baudžiamosios politikos formavimas ir jos realizavimas...464. Baudžiamosios politikos principai...48 Literatūra...54

III SKYRIUS BAUDŽIAMOJI ATSAKOMYBĖIR JOS PAGRINDAI...55

I. Baudžiamosios atsakomybės sąvoka ir požymiai, skiriantys ją nuo kitųatsakomybės rūšių...55 2. Baudžiamosios atsakomybės esmė...58 3.. Bau-džiamosios atsakomybės pagrindimas...60 4. Patraukimo baudžiamojon at-sakomybėn teisiniai pagrindai...64 Literatūra...69

T u r i n y s

IV SKYRIUS. LIETUVOS BAUDŽIAMOSIOSTEISĖS ŠALTINIAI...70

1. Istorinė baudžiamosios teisės šaltinių apžvalga...70 2. Tarptautiniai do-kumentai kaip Lietuvos baudžiamosios teisės šaltiniai...87 Literatūra...89

V SKYRIUS. BAUDŽIAMASIS ĮSTATYMASIR JO GALIOJIMO RIBOS...90

1. Baudžiamojo įstatymo samprata...90 2. Baudžiamųjų įstatymų galioji-mas teritorijoje...96 3. Baudžiamųjų įstatymų galiojimas laike...100 4. Bau-džiamųjų įstatymų aiškinimas...104 5. Baudžiamųjų įstatymų spragos ir ana-logija...106 6. Prieglobsčio suteikimas (asylum)...109 7. Nusikaltėlio išdavi-mas (ekstradicija)...110 Literatūra...112

NUSIKALTIMAS

VI SKYRIUS. NUSIKALTIMAS IR NUSIKALSTAMUMAS...115

1. Nusikaltimo sąvoka...115 2. Nusikaltimo požymiai...118 3. Nusikaltimųklasifikavimas... 123 4. Nusikaltimų atskyrimas nuo kitų teisės pažeidimųbei amoralių poelgių...127 5. Nusikalstamumas...133 6. Nusikalstamumo irkonkretaus nusikaltimo priežastys...140 Literatūra... 143

VII SKYRIUS. NUSIKALTIMO SUDĖTIS...144

1. Nusikaltimo sudėties sąvoka ir reikšmė...144 2. Nusikaltimo sudėties struk-tūra...149 3. Nusikaltimo sudėčių klasifikavimas... 152 Literatūra... 157

VIII SKYRIUS. NUSIKALTIMO OBJEKTAS...158

1. Nusikaltimo objekto sąvoka...158 2. Objektų klasifikavimas...162 3. Nu-sikaltimo dalykas...166 Literatūra...169

IX skyrius. OBJEKTYVIOJI NUSIKALTIMO PUSĖ...170

1. Objektyviosios nusikaltimo pusės sąvoka...170 2. Nusikalstamos veikossąvoka...172 3. Nusikalstamos pasekmės...177 4. Priežastinis ryšys tarp vei-kos ir nusikalstamų pasekmių...180 5. Nusikaltimo padarymo būdas, prie-monės, įrankiai, laikas, vieta ir kitos aplinkybės... 183 Literatūra...184

T u r i n y s

X SKYRIUS. NUSIKALTIMO SUBJEKTAS...185

1. Nusikaltimo subjekto sąvoka...185 2. Nusikaltimo subjekto amžius...1863. Pakaltinamumas ir nepakaltinamumas...l88 4. Riboto pakaltinamumoproblema...192 5. Specialusis nusikaltimo subjektas...194 6. Girtumo, nar-kotinio ar toksinio apsvaigimo įtaka baudžiamajai atsakomybei...196 7. Ju-ridinio asmens baudžiamosios atsakomybės problema... 197 Literatūra...199

XI SKYRIUS. SUBJEKTYVIOJI NUSIKALTIMO PUSĖ...200

1. Subjektyviosios nusikaltimo pusės sąvoka...200 2. Kaltės sąvoka ir for-mos...201 3. Tyčia ir jos rūšys...205 4. Neatsargumas ir jo rūšys...210 5. Mišrikaltės forma...213 6. Nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas...214 7. Klai-da ir jos įtaka baudžiamajai atsakomybei...216 Literatūra...220

XII SKYRIUS. APLINKYBĖS, PAŠALINANČIOS VEIKOSPAVOJINGUMĄ IR PRIEŠINGUMĄ TEISEI...221

1. Aplinkybių, pašalinančių veikos pavojingumą ir priešingumą teisei, sąvo-ka ir rūšys...221 2. Būtinoji gintis...223 3. Asmens, padariusio nusikaltimą,sulaikymas...229 4. Būtinasis reikalingumas...232 5. Lietuvos Respublikosbaudžiamuosiuose įstatymuose nenumatytos aplinkybės, pašalinančios vei-kos pavojingumą ir priešingumą teisei...234 Literatūra...243

XIII SKYRIUS. NUSIKALTIMO PADARYMO STADIJOS...244

1. Nusikaltimo padarymo stadijų samprata...244 2. Rengimasis padaryti nu-sikaltimą...246 3. Pasikėsinimas padaryti nusikaltimą...249 4. Pabaigtas nu-sikaltimas...253 5. Baudžiamosios atsakomybės už parengtinę nusikalsta-mą veiklą pagrindai...255 6. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalti-mą...258 7. Parengtinės veiklos baudžiamumas užsienio šalių teisėje...261Literatūra...262

XIV SKYRIUS. BENDRININKAVIMAS PADARANTNUSIKALTIMĄ...263

1. Bendrininkavimo samprata, esmė, reikšmė...263 2. Bendrininkavimo kla-sifikacija...268 3. Bendrininkavimo formos...270 4. Bendrininkų rūšys...2725. Bendrininkų atsakomybės pagrindai ir ribos...279 6. Prisidėjimas prie nu-sikaltimo...286 Literatūra...291

T u r i n y s

XV SKYRIUS BAUDŽIAMOJI ATSAKOMYBĖ UŽ NEVEIKIMUPADARYTUS NUSIKALTIMUS...292

1. Objektyvieji neveikimu padaromų nusikaltimų požymiai...294 2. Subjek-tyvieji neveikimu padaromų nusikaltimų požymiai...300 3. Rengimasis irpasikėsinimas neveikimu padaromų nusikaltimų atveju...306 4. Bendrinin-kavimas padarant nusikaltimą neveikimu...309 Literatūra... 311

XVI SKYRIUS. NUSIKALTIMŲ DAUGETAS...312

1. Nusikaltimų daugeto sąvoka ir formos...312 2. Nusikaltimų sutaptis...322Literatūra...334

XVII SKYRIUS. BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS NORMŲKONKURENCIJA...335

1. Bendrosios ir specialiosios normų konkurencija ir jos įveikimas...3372. Specialiųjų normų konkurencija ir jos įveikimas...339 3. Visumos ir da-lies konkurencija bei jos įveikimas...341 Literatūra...344

NUSIKALTIMO PADARYMO TEISINES PASEKMĖS

XVIII SKYRIUS. BAUSMĖS SAMPRATA, TIKSLAI,BAUSMIŲ SISTEMA...347

1. Bausmės teorijos...347 2. Bausmės sąvoka ir požymiai...349 3. Bausmėspaskirtis (tikslai)...352 4. Bausmių sistema...355 5. Mirties bausmėsproblema...358 6. Laisvės atėmimas iki gyvos galvos...361 7. Laisvės atėmi-mas...362 8. Bauda. ..365 9. Pataisos darbai be laisvės atėmimo...367 10. Atė-mimas teisės eiti tam tikras pareigas, dirbti tam tikrą darbą arba užsiimtitam tikra veikla...368 11. Turto konfiskavimas...370 Literatūra...373

XIX SKYRIUS. ATLEIDIMAS NUO BAUDŽIAMOSIOSATSAKOMYBĖS...375

1. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąvoka ir rūšys...375 2. Pa-traukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis...378 3. Atleidimas nuo bau-džiamosios atsakomybės veikai praradus pavojingumą...380 4. Nepilname-čio atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės ir priverčiamųjų auklėja-

T u r i n y s

mojo pobūdžio priemonių paskyrimas...381 5. Atleidimas nuo baudžiamo-sios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius...383 6. Kelioužkirtimas organizuotos grupuotės ar nusikalstamo susivienijimo veik-lai...385 Literatūra...386

XX SKYRIUS. BAUSMĖS SKYRIMAS...387

1. Bendrieji bausmės skyrimo pradmenys...387 2. Atsakomybę lengvinan-čios ir sunkinančios aplinkybės...395 3. Bausmių ribos...416 4. Bausmės sky-rimas už padarytus kelis nusikaltimus...423 5. Bausmės skyrimas pagal ke-lis nuosprendžius...432 6. Švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės sky-rimas...439 Literatūra... 446

XXI SKYRIUS. BAUSMĖS VYKDYMO ATIDĖJIMAS...447

XXII SKYRIUS. ATLEIDIMAS NUO BAUSMĖS. TEISTUMAS...451

1. Atleidimo nuo bausmės sąvoka ir rūšys...451 2. Lygtinis atleidimas nuobausmės prieš terminą ar bausmės pakeitimas švelnesne bausme...4533. Lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų...456 4. Nuteistųjų, atlyginu-sių nusikaltimu padarytą materialinę žalą, lygtinis paleidimas iš laisvės atė-mimo vietų... 460 5. Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis...4616. Atleidimas nuo bausmės dėl ligos...463 7. Amnestija ir malonė...4648. Teistumas...466 Literatūra...468

XXIII SKYRIUS. PRIVERČIAMOSIOS MEDICINOSIR AUKLĖJIMO PRIEMONĖS...469

1. Priverčiamosios medicinos priemonės, taikomos psichikos ligoniams...4692. Priverčiamosios auklėjimo priemonės, taikomos nepilnamečiams...474Literatūra...480

XXIV SKYRIUS. NEPILNAMEČIŲ BAUDŽIAMOJIATSAKOMYBĖ...481

1. Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės prielaidos...481 2. Bausmėsskyrimas nepilnamečiams...491 Literatūra...499

LITERATŪRA...500

PRATARME

Skaitytojui pateikiamas Baudžiamosios teisės bendrosios dalies vado-vėlio trečiasis leidimas. Per laiką, prabėgusį nuo šio vadovėlio pirmojo(1996) ir antrojo (1998) leidimo, autoriai į padarytą darbą galėjo pažvelgtitarytum iš šalies ir, suprantama, kiek įmanoma jį pataisyti ir patikslinti.

Vadovėlyje ir toliau stengiamasi ne tik išlaikyti, bet ir plėtoti dar pir-majame leidime suformuluotą sumanymą - remiantis lyginamuoju tyrimuir atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei kitų teismų formuo-jamą praktiką pateikti išsamią teoriškai ir praktiškai pagrįstą svarbiausiųbaudžiamosios teisės institutų analizę. Be to, šiame leidinyje daugiau dė-mesio skirta užsienio šalių baudžiamosios teisės bendrosios dalies insti-tutų lyginamajai analizei.

2000 m. rugsėjo 26 d. pirmą kartą Lietuvos istorijoje Lietuvos Res-publikos Seimas patvirtino savarankišką Lietuvos Respublikos baudžia-mąjį kodeksą. Nors šis kodeksas dar nepradėtas taikyti, į jo buvimą jaubūtina atsižvelgti. Su esminėmis jo nuostatomis (senojo BK kontekste)šiame vadovėlyje stengiamasi kiek įmanoma supažindinti skaitytoją. Taip,mūsų manymu, bus lengviau įsigaliojus naujajam BK pradėti jį taikyti.

Vadovėlio trečiasis leidimas parengtas vienam iš jo autorių - doc.A. Čepui - išėjus Anapilin. Jo rengtą tekstą peržiūrėjo ir patikslinodoc. G. Švedas.

Rengiant trečiąjį šio vadovėlio leidimą atsižvelgta į Baudžiamojo ko-dekso pakeitimus ir papildymus, padarytus iki 2001 m. rugsėjo l dienos.

VU Baudžiamosios teisės katedros vedėjasdoc. V Pavilonis

11

BENDRIEJIBAUDŽIAMOSIOS

TEISĖSKLAUSIMAI

I SKYRIUS

BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS SĄVOKA,FUNKCIJOS, SISTEMA

1. BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS SĄVOKA

Baudžiamosios teisės sąvoka vartojama keliais aspektais: a) kaip tei-sės šaka; b) kaip įstatymų leidybos sritis; c) kaip mokslo sritis. Šiuosaspektus pabandysime atskleisti plačiau. Nusikalstama veika kaip teisinisreiškinys yra susijusi su dviem labai svarbiais išeities momentais. Žmoniųar valstybės interesams apginti baudžiamaisiais įstatymais ar kitomis nor-momis yra nustatomas draudžiamų veikų ratas. Asmuo, savo veiksmaispažeisdamas vieną ar kelis nustatytus draudimus, padaro žalą teisės sau-gomiems gėriams - t. y. nusikaltimą. Suprantama, kad dėl to neišvengia-ma teisinė pasekmė - bausmė. Taigi nusikaltimas ir bausmė - tai tos dvipagrindinės kategorijos, kurių pagrindu formuojama visa teisės šaka -baudžiamoji teisė.

Atsižvelgiant j tai, kuriam iš šių dviejų elementų teikiama pirmenybė,baudžiamosios teisės sąvoka gali būti konstruojama dvejopai. Jeigu į pirmąvietą iškeliamas nusikaltimas, tai bausmė bus logiška jo pasekmė. Tačiausvarbiausiu gali būti laikoma nubaudimas už padarytą nusikaltimą. Tuometnubaudimo pagrindas yra nusikaltimo padarymas. Iš čia dvejopai ir kildina-ma šios teisės šakos sąvoka: jus poenale arba jus criminale, Strafrecht arbaKriminalrecht, Penal Law arba Criminal Law. Lietuvių kalboje yra prigijusitik viena sąvoka, kurios ištaka yra nubaudimas - baudžiamoji teisė.

Baudžiamoji teisė, kuri numato, kokios veikos yra draudžiamos ir ko-kios taikomos bausmės už nusikaltimų padarymą, paprastai vadinama ma-terialiąja teise, skirtingai nuo baudžiamojo proceso ir bausmių vykdymoteisės, kurios laikomos formaliosiomis teisės šakomis.

Materialinė baudžiamoji teisė arba tiesiog baudžiamoji teisė, kaip tei-sės šaka trumpai gali būti apibūdinta taip: tai teisės normų visuma, kuri

15

B E N D R I E J I BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS K L A U S I M A I

uždraudžia veikas kaip nusikalstamas ir numato atitinkamas kriminalinesbausmes kaip tokio draudimo nesilaikymo pasekmes.

Pateikiant šį apibūdinimą nenurodoma, kas šias normas priėmė. Ta-čiau to galima ir nedaryti, nes tai savaime suprantama. KontinentinėsEuropos, vadinasi ir Lietuvos, teisės normos paprastai yra priimamosaukščiausiųjų valdžios organų įstatymų ar juos atitinkančių kitų aktų for-ma.* Teisės aktai baudžiamosios teisės srityje yra kodifikuoti Baudžiama-jame kodekse (toliau - BK). Taigi BK pakeitimai ar papildymai, o taippat savarankiški teisės aktai dėl baudžiamosios atsakomybės už padarytasnusikalstamas veikas sudaro atskirą Įstatymų leidybos sritį.

Žymiai sudėtingesnė yra kita problema. Šiuolaikinė baudžiamoji teisėdaugelyje saliu ne kiekvieną baudžiamajame įstatyme uždraustą veika sie-ja su kriminalinės bausmės skyrimu. Yra nemažai atvejų, kai baudžiamojiatsakomybė realizuojama be kriminalinės bausmės. Lietuvos Baudžiama-sis kodeksas (toliau BK), kaip ir daugelio kitų šalių baudžiamieji įstaty-mai, numato, kad nepilnamečiui, padariusiam nusikalstamą veiką, kurinėra labai pavojinga, yra galimybė pritaikyti nekriminalinio pobūdžio po-veikio priemones. Asmenims, kurie padarė nusikalstamas veikas būdaminepakaltinami dėl psichinės ligos ar kito psichikos sutrikimo, BK numatotvarką, kuria jiems taikomos medicinos priemonės.

BK yra specialiai aptariami atvejai, kai asmuo, nors yra padaręs nusi-kaltimą, vis dėlto atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Pvz., BK234 str. 3 d. numato, kad asmuo, savanoriškai atidavęs šaunamąjį ginklą,šaudmenis ar sprogstamąsias medžiagas, kurias jis laikė be atitinkamo lei-dimo, nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas; BK 284 str. 2 d. nu-matyta, kad asmuo, kuris papirko pareigūną, atleidžiamas nuo baudžia-mosios atsakomybės, jeigu jis apie tai pareiškė savo noru iki bylosiškėlimo dėl šio papirkimo arba jeigu jo atžvilgiu buvo pavartotaprievarta.

Baudžiamoji teisė taip pat numato atvejus, kai asmuo padaro veiks-mus, kurie išoriškai primena nusikaltimą, tačiau jie nelaikomi tokiais: taibūtinoji gintis (BK 14 str.), būtinasis reikalingumas (BK 15 str.), nusikal-tėlio sulaikymas (BK 14(2) str.) ir kt.

Taigi šiuolaikinė baudžiamoji teisė nebeišsitenka tradiciniuose rėmuo-se „nusikaltimas - bausmė", o reglamentuoja kitus, su nusikalstamomis

* Šia prasme kiek skirtinga padėtis yra Anglijos ir apskritai anglosaksų teisės sistemąturinčių šalių Čia yra trys teisės šaltiniai: bendruomeninė teisė (common law), teismųpraktika, teismo precedentas (case law) ir atskirų įstatymų teisė (statut law).

16

I s k y r i u s . B a u d ž i a m o s i o s t e i s e s sąvoka, f u n k c i j o s , s i s t e m a .

veikomis susijusius klausimus. Todėl tiksliau baudžiamąja teisę galimabūtų apibrėžti taip: tai teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas kaipnusikalstamas ir numato už šių draudimų pažeidimą atitinkamas bausmesarba kitas poveikio priemones kaip šios veikos pasekmes, taip pat atlei-dimą nuo bausmės ar bausmės palengvinimą.

Literatūroje aptariant baudžiamosios teisės sąvoką kartais jos turinysyra skirstomas į dvi dalis: baudžiamąją teisę objektyviąja prasme (jus poe-nale) ir baudžiamąją teisę subjektyviąja prasme (jus puniendi). Baudžia-moji teisė objektyviąja prasme - tai visuma įstatymo numatytų draudimųar įpareigojimų, kurie išdėstyti baudžiamosios teisės normose. Šios bau-džiamosios teisės normos apibrėžia saugomų teisinių gėrių apimtį ir jiemspadaromos žalos pobūdį.

Tuo tarpu teisė subjektyviąja prasme (jus puniendi) iš esmės turi atsakytiį klausimą dėl valstybės teisės nubausti asmenį, padariusi nusikaltimą. Išpirmo žvilgsnio toks klausimo kėlimas gali pasirodyti ne visai korektiškas.Jeigu yra nustatyti draudimai, tai savaime egzistuoja teisė nubausti tokiusasmenis, kurie šiuos draudimus pažeidė. Paprastai tai laikoma aksioma. Jukkiek gyvuoja valstybė - tiek nusikaltėliai yra baudžiami. Taigi vien baudiniofakto konstatavimas dažnai laikomas pagrindu, kad valstybė turi teisę vyk-dyti nubaudimą ir tokia jos veika yra teisėta ir neišvengiama.

Jau vien ta aplinkybė, kad egzistuoja daug teorijų bausmės esmei irtikslams atskleisti, rodo, kad ši problema nėra paprasta.* Čia plačiaunesigilinant i jos sprendimą galima būtų pažymėti, kad valstybės teisėnubausti pirmiausia atsiranda todėl, kad ji teisės normų pagrindu imasireguliuoti tvarką visuomenėje. Todėl kiekvienas visuomenės narys turiteisę reikalauti, kad būtų užtikrintas jo saugumas, suprantama, jeigu jispats elgiasi teisėtai. Iš šio piliečių reikalavimo išplaukia valstybės pareigaužtikrinti joje gyvenančių žmonių interesus ir saugumą. Tai reiškia, kadvalstybės pareiga užkirsti kelią nusikaltimams yra atsiradusi ne iš kažkur,o betarpiškai iš jos pačios paskirties. Teisės nustatytai tvarkai užtikrintivalstybė panaudoja įvairias priemones, tarp jų ir teisės pažeidėjų nubau-dimą bei taisymą. Atsižvelgiant į tai tam tikri nubaudimo teisės aspektaiįgyja savarankišką prasmę ir todėl ši baudžiamosios teisės sritis gali būtispecialiai akcentuota.

Baudžiamosios teisės atsiradimą, jos raidą, atskirų šios teisės institutųpaskirtį, jų taikymo praktikoje analizę paprastai atlieka savarankiška moks-lo šaka, turinti tą patį baudžiamosios teisės pavadinimą.

Plačiau žr. XVIII skyrių „Bausmės samprata, tikslai, bausmių sistema".

17

B E N D R I E J I B A U D Ž I A M O S I O S TEISĖS K L A U S I M A I

2. BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS ESMĖ

Aukščiau pateikiąs baudžiamosios teisės apibrėžimas duoda bendrąsupratimą apie šią teisės šaką, tačiau iš jo ne visuomet galima visiškaisuvokti esme.

Visų pirma reikia pabrėžti, kad nusikaltimas kaip socialinis reiškinysneatsiranda iš niekur. Tam, kad šis juridinis faktas atsirastų, baudžiamojiteisė iki jo padarymo privalo nustatyti atitinkamus draudimus nedarytikokių nors veiksmų ar, atvirkščiai, įpareigoti visuomenės labui tam tikrubūdu elgtis (pvz., nevogti, nežudyti arba mokėti lėšas savo vaikams išlai-kyti, tinkamai atlikti tarnybos pareigas ir pan.).

Taigi pirmiausia kyla klausimas, ką baudžiamoji teisė gina, už kokiųdraudimų ar įpareigojimų nevykdymą nustatoma baudžiamoji atsakomybė.Kiekvieno žmogaus patirtis rodo, kad niekur netraukiama baudžiamojon at-sakomybėn už visus „blogus darbus". Taigi baudžiamosios teisės saugomine visi žmonių interesai, atsižvelgiant į jų specifiką dar vadinami teisiniaisgėriais*, o tik kai kurie. Baudžiamoji teisė saugo juos pasirinktinai. Papras-tai aiškinant ši pasirinktinumo požymį dažniausiai nurodomas vienas svar-biausių pagrindų - šių gėrių svarba visuomenėje ir jiems padarytos žalos po-būdis. Baudžiamoji teisė gina iš tikrųjų tokias svarbias vertybes kaip žmo-gaus gyvybe, sveikatą, orumą, lytinę laisvę, nuosavybę, pačios valstybės eg-zistavimo sąlygas ir daugelį kitų. Šiuo metu aktuali tampa gynyba vertybiųne tik valstybės viduje, bet ir tarptautiniu mastu. Tokiems nusikaltimamskaip terorizmas, narkotikų biznis, kontrabanda, prekyba žmonėmis ar at-skirais žmogaus organais ir kt. gali būti užkirstas kelias tik sutelkus daugeliovalstybių įvairias, tame tarpe baudžiamąsias, teisines priemones.

Tačiau reikia pažymėti, kad didelės šių gėrių dalies apsauga yra numa-tyta ir kitų teisės šakų: civilinės, administracinės, konstitucinės ir kt. Pada-ryta žala sveikatai, garbei, nuosavybei ir kt. gali būti atlyginta pagal civili-nį ieškinį, o už daugelį nusižengimų pritaikyta administracinė atsakomybė.Šiuolaikinė teisės teorija, kai ginami valstybėje pripažinti gėriai, atiduodapirmenybę šioms teisės šakoms. Jų nustatyta atsakomybė paprastai gali netik apsaugoti Šiuos gėrius, bet ir esant jų pažeidimui užtikrinti nukentėju-siojo interesus. Taigi baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė (ultima ra-tio) padarius teisės pažeidimą. Tik kai kitomis teisės normomis negalimaužtikrinti šių gėrių apsaugos, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.Toks visuomeninių santykių apsaugos diferencijavimas yra visapusiškai

* Plačiau žr. VIII skyrių „Nusikaltimo objektas".

18

I s k y r i u s B a u d ž i a m o s i o s teisės sąvoka, f u n k c i j o s , s i s tema

naudingas: pirma, didinama galimybė spręsti klausimus dėl žalos atlygini-mo kitose teisės šakose nustatytomis normomis, antra, siaurinamas pačiųgriežčiausių baudžiamosios teisės represinių priemonių panaudojimas.

Aptariant teisinių gėrių gynybą baudžiamosios teisės priemonėmis rei-kėtų pažymėti dar štai ką:

1) šių gėrių gynyba yra galima, jeigu jų struktūra formalizuota, t. y. jiegali turėti tam tikrą formalizuotą loginę išraišką; jeigu to padarytineįmanoma, veiksmai gali būti pripažinti antivisuomeniškais, betuž juos nėra baudžiamosios atsakomybės (pvz., girtavimas);

2) sprendžiant veikų kriminalizavimo klausimus taip pat gali būti įver-tinamas tokių reiškinių paplitimas, teisėsaugos organų galimybėspatraukti kaltus asmenis atsakomybėn ir kt. veiksniai.

Taigi baudžiamosios teisės esmė yra ta, kad jos normomis nustato-ma ne visų, bet paprastai tik svarbiausių visuomenės gėrių apsauga, ouž padarytus pažeidimus grasinama atitinkamomis sankcijomis. Tačiauginamiesiems gėriams vien nustatytos apsaugos dažnai neužtenka. Kaipžinoma, daugelis baudžiamosios teisės normomis nustatytų draudimų yrapažeidžiami - padaromi nusikaltimai. Čia pat reikia pažymėti, kad pa-daryti baudžiamosios teisės normų pažeidimai nereiškia žalos padary-mo pačioms šioms normoms. Tiesioginė žala yra padaroma baudžiamo-sios teisės normomis ginamiems visuomeniniams santykiams. O tai sa-vo ruožtu reiškia, kad nesilaikyta baudžiamojo įstatymo reikalavimo -jis pažeistas.

Baudžiamosios teisės esmei atskleisti turi reikšmės ir jos normų pobū-dis. Baudžiamosios normos yra priskiriamos prie apsauginių. Tai reiškia,kad jų paskirtis - apsaugoti nuo kėsinimųsi tam tikrą visuomeninių san-tykių grupę, o tai apsaugai realizuoti jos turi nustatytas sankcijas, kuriostaikomos už padarytą nusikaltimą. Baudžiamosios teisės normų ypatumastaip pat pasireiškia tuo, kad jos nukreiptos į teisės pažeidėją, kuriampadarius nusikaltimą numatomi tam tikri asmeninio ar turtinio pobūdžiosuvaržymai. Vadinasi, baudžiamosios teisės numatyti draudimai pažeistiginamuosius teisinius gėrius ir kriminalinių sankcijų taikymo galimybėparodo šių apsauginių normų specifiką.

Pagaliau atskleidžiant baudžiamosios teisės esmę būtina atkreipti dė-mesį į jos reguliavimo metodą. Kaip žinoma, baudžiamosios teisės nor-mos realizuojamos panaudojant imperatyvinį metodą. Tai reiškia, kad jasreikia taikyti ne tik tiksliai laikantis baudžiamosios teisės normose api-brėžtų reikalavimų, bet ir panaudojant valstybės prievartą.

Taigi baudžiamosios teisės esmė yra ta, kad jos normos yra nukreiptosapsaugoti tam tikrus žmonių interesus, mūsų vadinamus teisiniais gėriais,

19

BENDRIEJI BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS K L A U S I M A I

jos sankcijos yra nukreiptos į asmenis, padariusius nusikaltimą, kuriemsdėl padarytų nusikaltimų remiantis šiomis sankcijomis yra taikomi asme-ninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai. Šie suvaržymai yra tiksliai apibrėž-ti, negali būti pakeičiami šalių (subjektų) tarpusavio susitarimu ir yraprivalomi ir taikyti, ir vykdyti.

3. BAUDŽIAMOJI TEISEKAIP VALSTYBĖS TEISĖS SISTEMOS DALIS

Kiekvienoje valstybėje visuomeniniams santykiams sureguliuoti yra su-siformavusios įvairios teisės šakos, kurių visuma sudaro teisės sistemą.Teisės šakų buvimą lemia visuomeninių santykių sudėtingumas, taip patšių santykių apsaugos ypatumai. Pačių visuomeninių santykių įvairovė irkartu glaudus jų tarpusavio ryšys lemia teisės sistemos struktūrizaciją irkartu neišvengiamą vieningumą.

Baudžiamosios teisės vieta teisės sistemoje gali būti aptariama dvejopai:ji gali būti analizuojama kitų baudžiamojo pobūdžio teisės šakų (baudžiamojoproceso ir bausmių vykdymo teisės) ir teisės sistemos apskritai požiūriu.

Aukščiau buvo minėta, kad baudžiamoji teisė dar vadinama materia-line teise, o baudžiamasis procesas ir bausmių vykdymo teisė - formalio-siomis. Tai reiškia, kad tarp šių teisės šakų yra tiesioginis ryšys. Baudžia-moji teisė, apibrėždama nusikalstamų veikų ratą ir bausmes už jų pada-rymą, nesprendžia klausimo, kaip, kokia tvarka nusikaltusiam asmeniuituri būti inkriminuotas padarytas nusikaltimas ir paskirta bausmė. Tuotarpu nėra abejonės, kad šiuolaikinėje teisėje negali būti taikomas prin-cipas „tikslas pateisina priemones". Taigi asmens, padariusio nusikaltimą,kaltės įrodinėjimas turi būti atliktas taip, kad nebūtų pažeistos pagrindi-nės žmogaus teisės ir viena svarbiausių šiuo atveju - teisė apginti savonekaltumą. Be to, visas įrodinėjimo procesas yra pagrįstas tuo, kad būtųišvengta klaidos, t. y. kad nebūtų patrauktas atsakomybėn ir nubaustasnekaltas asmuo. Kvotos, tardymo organų bei visų instancijų teismų veiklatraukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn ir galutinėje išvadoje paski-riant bausme sureguliuota baudžiamojo proceso teisės.

Baudžiamoji teisė taip pat neišsprendžia klausimo, kaip praktiškai turibūti įvykdyta teismo paskirta bausmė už padarytą nusikaltimą. Tai sure-guliuoja bausmių vykdymo teisė. Jos normos nustato tvarką, kaip turi būtivykdomos paskirtos bausmės, kad kartu būtų pasiekti bausmės tikslai.Paprastai svarbią vietą bausmių vykdymo teisėje užima laisvės atėmimobausmės vykdymas ir su tuo susiję nuteistųjų teisinės padėties (jų teisių

20

I s k y r i u s . B a u d ž i a m o s i o s teisės s ą v o k a , f u n k c i j o s , s i s t e m a

ir pareigų), mokymo, auklėjimo, darbinės veiklos sureguliavimo ir kt.klausimai. Ši teisės šaka numato ir kitų bausmių vykdymo tvarką ir juosvykdančių institucijų teises bei pareigas.

Taigi baudžiamoji teisė, baudžiamasis procesas ir bausmių vykdymoteisė sudaro tarti tikrą visuma, kuri teisiškai sureguliuoja visus klausimus,susijusius su padaryto nusikaltimo išaiškinimu, kaltojo asmens nubaudi-mu ir paskirtos bausmės realizavimu.

Šiek tiek kitokia yra baudžiamosios teisės vieta visoje valstybės teisėssistemoje.

Palyginus baudžiamosios teisės normas su civilinės, darbo, finansų irkitų teisės šakų normomis pirmiausia pastebimas tas skirtumas, kad pas-tarųjų uždavinys yra taip sureguliuoti visuomeninius santykius, kad jiemsbūtų sudarytos geriausios sąlygos plėtotis. Kitaip tariant, šių teisės šakųnormų pagrindu sukuriamos prielaidos subjektų tarpusavio santykiamsformuotis ir vystytis, kartu užtikrinant ir visuomeninės raidos pažangą.Baudžiamosios teisės normos -priešingai, tiesiogiai nekuria jokių prielai-dų ir nereguliuoja kokių nors pozityvių visuomeninių santykių raidos. Jųpagrindinis uždavinys yra užkirsti kelią tokių visuomeninių santykių susi-formavimui ir raidai, kurie trukdo normaliam visuomenei naudingų san-tykių funkcionavimui. Kartu baudžiamosios teisės normos savo veikimutik netiesiogiai sudaro geresnes pozityvių visuomeninių santykių egzista-vimo prielaidas. Taip pat negalima užmiršti, kad baudžiamosios ir kitosteisės šakos dažnai gina tą patį objektą (gyvybę, sveikatą, nuosavybę, vie-šąją tvarką ir kt.) tik skirtingomis priemonėmis ir panaudodamos skirtin-gus teisinio reguliavimo metodus. Dėl to yra galimybė pasirinkti skirtin-gas gynybos priemones ir pasiekti skirtingas teisines pasekmes.

Galima atrasti nemažai baudžiamąją, civilinę, administracinę, darbo irkt. teisės šakas skiriančių bruožų.

Šiuo metu visose valstybėse vis didesnę reikšmę įgyja tarptautinės tei-sės normos (tarptautinių organizacijų priimi dokumentai, konvencijos,rezoliucijos, nutarimai, daugiašalės ir dvišalės sutartys ir kt.). Jų teisinėreikšmė taip pat yra nevienoda. Vieni yra rekomendacinio pobūdžio, taireiškia, kad kiekviena valstybė juos realizuoja nacionalinėje įstatymų lei-dyboje, kitų dokumentų valstybės įsipareigoja laikytis nuosekliai.

Tarptautinių teisės normų vieta skirtingų valstybių nacionalinėje teisė-je taip pat nevienoda. Kai kurių valstybių nustatyta, kad tarptautinės kon-vencijos ir kitos sutartys, kurias jos yra ratifikavusios, sudaro sudedamąjątos valstybės teisinės sistemos dalį ir yra tiesiogiai taikomos (pvz., Estija).Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio trečiojoje dalyje nusta-tyta, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Seimas, tampa na-

21

B E N D R I E J I BAUDŽIAMOSIOS TEISES K L A U S I M A I

cionalinės teisės sudėtine dalimi. Tačiau baudžiamosios teisės sferoje jų tai-kymus paprastai prasideda, kai jos yra inkorporuojamos į baudžiamuosiusįstatymus. Pažymėtina, kad Lietuvos Seimas yra ratifikavęs tik dalį turin-čių reikšmės baudžiamajai teisei tarptautinių dokumentų. Tačiau tai visiš-kai nereiškia, kad, tobulinant baudžiamuosius įstatymus ir vykdant jų reko-difikaciją, į juos neatsižvelgiama. Dažnai tarptautinės teisės normos visiš-kai ar iš dalies yra inkorporuojamos į Lietuvos baudžiamuosius įstatymus.

Tarptautinius dokumentus pagal juos priėmusius subjektus galima skirs-tyti į: a) Jungtinių Tautų priimtas konvencijas (pvz., 1948 m. gruodžio 9 d.priimta konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimuiuž j į), rezoliucijas (pvz., JT Generalinės asamblėjos 1971 m. gruodžio 20 d.rezoliucija dėl mirties bausmės); b) Europos Tarybos priimtos Konvenci-jos (pvz., Europos pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių konvencija), Euro-pos Tarybos Ministrų Tarybos priimti nutarimai, rekomendacijos ir kt. re-gioninių institucijų dokumentai; c) dvišaliai susitarimai dėl teisinės pagal-bos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose.

Tarptautinės teisės normos yra sureglamentavusios daugelį įvairių vi-suomeninių santykių, kurie reikšmingi baudžiamajai teisei. Įdomu tai,kad tarp įvairiu dokumentų yra skirtų nepilnamečių atsakomybei aptarti,nukentėjusiojo nuo nusikaltimo gynimui, kai kuriems kriminalinės baus-mės nustatymo ir skyrimo klausimams. Įvairios tarptautinės institucijosyra išsakiusios savo poziciją ir dėl atsakomybės už kai kuriuos nusikalti-mus (genocidą, pinigų plovimą, prekybą žmonėmis, narkotikų gamybą irplatinimą ir kt.). Jų išreikštos nuostatos paprastai inkorporuojamos į BKkaip savarankiški nusikaltimai.

4. BAUDŽIAMOJI TEISEIR KITOS SOCIALINĖS NORMOS

Visuomenėje greta teisinio reguliavimo didelės reikšmės turi kitos so-cialinės normos, visų pirma moralės ir religijos. Šių normų veikimas yra ar-timai susijęs su baudžiamąja teise. Jos vienaip ar kitaip atspindi visuome-nėje susiklosčiusių vertybių sistemą ir daro įtakos veikų, kurios laikytinosnusikalstamomis, ir tam tikra prasme bausmių politikai. Pavyzdžiui, pede-rastija ilgus metus buvo laikoma amoralia ir kartu nusikalstama. Tačiau šiuometu visuomenės moralės požiūriu homoseksualistai vis plačiau vertinamikaip seksualinė mažuma, turinti teisę lygiaverčiai egzistuoti visuomenėje.Todėl daugelyje valstybių (tarp jų ir Lietuvoje) pederastija, išskyrus prie-vartines formas ir santykiavimą su nepilnamečiais, yra dekriminalizuota.

22

I s k y r i u s . Baudžiamosios teisės sąvoka, f u n k c i j o s , s i s t e m a

Kita vertus, ne be moralės ir religinių normų įtakos kai kuriose valsty-bėse abortai apskritai yra uždrausti, o asmenims, juos darantiems, numa-tyta baudžiamoji atsakomybė. (Baudžiamoji atsakomybė paprastai yra nu-matyta visose valstybėse, jeigu tai daro asmuo, neturintis specialaus gydy-tojo mokslo diplomo, arba jei tai daroma antisanitarinėmis sąlygomis.)

Tam tikros moralinės nuostatos gali turėti reikšmės ne tik veikų kri-minalizacijai ar dekriminalizacijai, bet ir teismų praktikai. Antai soviet-mečio laikais buvo skelbiama oficiali nuostata, kad valstybinio turto va-gystė - tai pavojingesnis reiškinys, palyginti su asmeninio turto vagyste.Tačiau nors baudžiamieji įstatymai už valstybinio turto vagystes numatėgriežtesnes sankcijas negu už asmeninio turto vagyste, teismai nuolat sky-rė švelnesnes bausmes už valstybinio ar visuomeninio turto vagystę neguuž tokį pat nusikaltimą asmeninei nuosavybei.

Verta atkreipti dėmesį i tai, kad moralinės normos yra labai svarbusžmogaus elgesio reguliatorius konfliktinėse situacijose. Tai, kad asmuonežudo, nevagia, neprievartauja, visai nereiškia, kad to jis nedaro bijoda-mas baudžiamojo įstatymo draudimų ar bausmės. Nuo nusikalstamų veiks-mų absoliučią daugumą žmonių sulaiko tai, kad jiems nepriimtini tokiepoelgiai moralinio nusistatymo požiūriu. Istorija pateikia daug pavyzdžių,kai esant tam tikram moraliniam nusistatymui žmogus paaukoja savo gy-vybę, bet jo ribos neperžengia.

Moralinės nuostatos - tai nuostatos, paremtos žmogaus vidiniu įsitiki-nimu. Jos bent tiesiogiai nesiremia kokia nors už individo esančia svetimagalia, todėl sudaro jo vidinę, dvasinę gyvenimo sritį. Todėl galima teigti, kadmoraliniam elgesiui svarbiausi yra vidiniai motyvai, dažniausiai nepriklau-somi nuo elgesio turinio. Pareigos jausmas vienodai skatina nedaryti nusi-kaltimo, grąžinti paskolintą turtą ar gelbėti skęstantį žmogų. Tokia parei-ga, kaip savotiškas sąžinės balsas, verčia paklusti žmogaus valią labiau ne-gu bausmės baimė, kurią suponuoja įstatymo pažeidimas. Toksai moralinioelgesio supratimas - naujųjų amžių socialinių santykių bei jų įprasminimoI. Kanto etikoje rezultatas. I. Kantas, atskirdamas moralės ir teisės sritis, tei-sinėmis normomis vadino tokias, kurios, skirtingai nuo moralės normų,neatsižvelgdamos į jas vykdančio asmens vidinę būseną reikalauja tik lega-laus žmogaus elgesio - pareigos jausmo. Tai reiškia, kad baudžiamoji tei-sė visuomet reikalauja objektyviai išreikšto žmogaus poelgio, nors moralėsgali būti pasmerkti ne tik veiksmai, bet ir mintys.

Moralinės nuostatos dažnai sutampa su baudžiamosios teisės draudi-mais, tuo paryškindamos šio draudimo prasmę. Tačiau ne visi baudžiamo-sios teisės normomis nustatyti draudimai turi akivaizdų moralinio smerk-tinumo pobūdį. Be to, tam tikrų nusikaltimų padarymas kai kurių žmonių

23

B E N D R I E J I B A U D Ž I A M O S I O S TEISĖS K L A U S I M A I

grupių moralės požiūriu nebūtinai yra smerkiamas (pvz., BK 220 str. nu-matytas neteisėtas valstybinės vėliavos iškėlimas ant prekybinio laivo, BK221 str. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už naudojimosi radijo įrengi-mais taisyklių pažeidimą ir kt.). Kita vertus, daugelis moralinių nuostatųdaro įtaką žmogaus elgesiui, kurio baudžiamosios ar kitos teisės šakosnormos visai nereguliuoja.

Šiuolaikinėje visuomenėje greta dorovės svarbus vaidmuo tenka reli-ginėms normoms. Religinių normų turinys Įvairiose religijose yra skirtin-gas. Pasaulyje labiausiai paplitusios krikščioniškoji, islamo, budizmo reli-gijos ir jų atšakos, taip pat mažiau gausios judėjų, indusų ir kt. religijos.Lietuvoje didžiausia įtaką turi tradicinės religijos: Romos katalikų, evan-gelikų liuteronų, stačiatikių, judėjų ir kt.

Katalikų bažnytinė teisė skiria nusikaltimus (Kanonų teisės 1311-1399kan.) ir nuodėmes. Norint atriboti bažnyčios nustatytą nusikaltimą nuonuodėmės reikia trumpai aptarti, kas gi laikoma nuodėme. Nuodėmė -tai Dievo ar Bažnyčios įsakymų nesilaikymas: mintys, ketinimai, amora-lūs, įsakymams prieštaraujantys poelgiai. Tie įsakymai nėra įtraukti į Baž-nyčios įstatymus, o išvardinti Katekizme. Nuodėme yra laikoma, jeigutikintysis linki blogo kitam žmogui, blogai galvoja apie dvasiškį ar gimi-naiti arba norės padaryti (bet faktiškai nepadarys) fizinę ar moralinę skriau-dą kitam asmeniui arba net sau. Taigi nuodėmė praktiškai yra mąstymolygmens, todėl nesukelia realių pasekmių ir nėra pavojinga visuomenei.Remiantis principu quod non est in actis, non est in mundo, nuodėmė nėranusikaltimas, todėl jas padariusieji tikintieji netraukiami bažnytinėn bau-džiamojon atsakomybėn. Bažnyčia nusikaltimais pripažįsta tik nesilaiky-mą tų įstatymų, kurie ardo bažnytinės visuomenės tvarką. Kanonų kodek-sas nusikaltimais laiko veiksmus, kuriais kėsinamasi Į religiją ir Bažnyčiosvieningumą, Bažnyčios valdžią ir Bažnyčios laisvę, nusikalstama specia-lioms bažnyčios pareigoms, žmogaus gyvybei ar laisvei, sukčiaujama ir kt.

Taigi nuodėmę ir bažnyčios nustatytus nusikaltimus galima būtų at-skirti taip:

a) nuodėmė yra Dievo ar Bažnyčios įsakymų, o nusikaltimas - bau-džiamojo bažnytinio Įstatymo nesilaikymas ar sulaužymas;

b) nusidėti galima ir vidiniu būdu - mintimi, o nusikaltimui reikiaišorinio veiksmo;

c) nuodėmes bažnyčia atleidžia priskirdama jas sąžinės sričiai, o nu-sikaltimai priklauso išorinei sričiai;

d) už padarytus nusikaltimus yra numatytos bausmės ar bausmių prie-monės, už nuodėmes yra skiriamos atgailos.

24

I s k y r i u s . B a u d ž i a m o s i o s te i sės s ą v o k a , f u n k c i j o s , s i s t e m a

Visa tai rodo, kad Katalikų bažnyčios Kanonų teisėje numatyti nusi-kaltimai turi daug bendro su pasaulietiniuose įstatymuose numatytais nu-sikaltimais, o tam tikrais atvejais gali net konkuruoti. Tuo tarpu nuodė-mės suvokimas ir jos padarymo vengimas formuoja dorovinio elgesio nuo-statas, kurios gali turėti didelę įtaką, kad žmogus nenusižengtų ne likbažnyčios, bet ir pasaulietiniams baudžiamiesiems įstatymams. Šia pras-me ypatingą vietą užima Dekalogas, kuriame nustatyti esminiai žmogauselgesiui reikalavimai: „nežudyk", „nevok" ir kt., ir sudaro moralaus elge-sio pagrindą.

5. BAUDŽIAMOSIOS TEISES FUNKCIJOS

Nagrinėjant baudžiamosios teisės funkcijas pirmiausia tenka pažymėti,kad jų esmė ta pati kaip ir teisės funkcijų apskritai. Tai pagrindinės teisiniopoveikio visuomeniniams santykiams kryptys. Pagrindinė baudžiamosiosteisės poveikio kryptis, kaip jau buvo minėta, - apsaugoti tam tikrus visuo-meninius santykius nuo žalos jiems padarymo. Todėl bendriausia prasme bau-džiamoji teisė vykdo apsauginę funkciją. Tačiau tokios bendros funkcijos nuro-dymas ne visuomet leidžia pastebėti šios teisės šakos ypatumus, kuriais daro-mas poveikis visuomeniniams santykiams. Atsižvelgiant j tai gali būti išskirtoslabiau specializuotos baudžiamosios teisės funkcijos: a) bendrosios prevenci-jos; b) informacinė; c) represinė; d) individualios prevencijos (pataisymo).

Bendrosios prevencijos funkcija. Viena iš svarbiausių baudžiamosiosteisės funkcijų yra žmonių bendro gyvenimo apsauga nuo nusikalstamųkėsinimųsi. Dažniausiai šios funkcijos esmė formuluojama taip: pagal bau-džiamuosius įstatymus asmenys, padariusieji nusikaltimus, traukiami bau-džiamojon atsakomybėn, jiems paskiriamos atitinkamos kriminalinės baus-mės. Realus baudžiamųjų įstatymų taikymas padariusiems nusikaltimusdaro atitinkamą poveikį kitiems, potencialiai linkusiems nusikalsti, asme-nims. Kitaip tariant, baudžiamaisiais draudimais siekiama užkirsti keliąnusikaltimams apskritai. (Dėl to dažniausiai yra reikalaujama veikų kri-minalizacijos bei griežtų bausmių už jas nustatymo.)

Paneigti tai, kad dalis asmenų nedaro nusikaltimų bijodami baudžia-mųjų draudimų, negalima. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tokspoveikis nėra visuotinis. Praktika ir atlikti sociologiniai tyrimai leidžiadaryti prielaidą, kad prevencinis baimės poveikis dažniausiai gali būtitiems žmonėms, kurie yra daug pasiekę ir todėl turi ką prarasti dėl bau-džiamojo įstatymo pritaikymo. Tačiau tokie žmonės paprastai nepadaronusikaltimų ir dėl kitų aplinkybių - vidinio dorovinio įsitikinimo. Tuo

B E N D R I E J I BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS K L A U S I M A I

tarpu dauguma nusikaltėlių darydami nusikaltimus negalvoja apie bau-džiamojo įstatymo numatytus draudimus arba mano, kad jų padarytasnusikaltimas nebus atskleistas. Be to, ši dauguma gyvena šia diena irvisiškai negalvoja apie ateitį. Nemažai nusikaltimų yra padaroma esantemocionaliam poveikiui, impulsyviai ir todėl apie baudžiamuosius įstaty-mus iš viso negalvojama arba nusikalstama sąmoningai („nesvarbu, kadmane nubaus, bet aš tave sužalosiu, nužudysiu" ir pan.).

Negalima nepažymėti, kad daugelis nusikaltėlių turi esminių intelektu-alių ar emocinių defektų dėl nepavykusios (netinkamos) socializacijos*, sa-vikontrolės stokos, priklauso nusikalstamai subkultūrai ir todėl baudžiamo-jo įstatymo reguliatyvus poveikis nedaro esminės įtakos jų elgesiui.

Bendrosios prevencijos poveikis daug priklauso nuo to, kokiu mastuatskleidžiami padaryti nusikaltimai ir juos padariusieji asmenys patrau-kiami baudžiamojon atsakomybėn. Nedidelis išaiškintų nusikaltimų pro-centas akivaizdžiai mažina baudžiamojo Įstatymo poveiki. Nusikaltimuosedalyvavę nusikalstamų grupuočių dalyviai, išteisinti teismo proceso metu,pradeda galvoti, kad jų nusikalstamos veiklos teisingumo organai apskri-tai negali kontroliuoti. Dar 1764 m. Č. Bekarija knygoje „Apie nusikal-timus ir bausmes" rašė, kad, norint užkirsti kelia nusikaltimų padarymui,svarbu, kad visi nusikaltimai būtų išaiškinti, o asmenys - nubausti. Lemia-mas vaidmuo tenka ne bausmių griežtumui, o atsakomybės neišvengia-mumui. Taigi, galvojant apie didesnį baudžiamosios teisės prevenciniopoveikio efektą, ne tiek svarbu kriminalizuoti veikas ir griežtinti bausmes,bet tobulinti realų baudžiamųjų įstatymų efektyvumą.

Baudžiamosios teisės bendrasis prevencinis bauginimo poveikis nėravienintelis ir svarbiausias.

Baudžiamosios teisės informacinė funkcija. Ji gali pakankamai plačiaireikštis užkirsdama kelią nusikaltimų padarymui. Kaip žinoma, teisės ap-skritai pagrindinė funkcija yra atitinkamai sureguliuoti santykius tarp žmo-nių, apibrėžiant jų teises ir pareigas, ir kartu sukurti (palaikyti) socialinętvarką. Tačiau tokios socialinės tvarkos nustatymas nėra teisinio suregu-liavimo savitikslis. Socialinė tvarka reikalinga tam, kad valstybės gyvento-jai turėtų aiškius savo veiklos pamatus, teisinio sureguliavimo pagalbabūtų šalinamos kliūtys, kurios trukdo kiekvienam iš jų siekti geresniogyvenimo nepažeidžiant kitų žmonių interesų.

Baudžiamosios teisės normų nustatyti draudimai ir įpareigojimai, esantapie juos tinkamai informacijai, visų pirma turi apsaugoti nuo neteisėtų

Socializacija - istoriškai sąlygotas socialinės patirties perėmimas ir aktyvus atgamini-mas individo veiklos ir bendravimo procese. (Psichologijos žodynas - Vilnius, 1993. P. 288.)

26

I s k y r i u s . B a u d ž i a m o s i o s t e i s ė s s ą v o k a , f u n k c i j o s , s i s t e m a

veiksmų žmones, kurie nėra linkę nusikalsti, bet tokius veiksmus gali pada-ryti dėl nežinojimo (pvz., esant būtinajai ginčiai, sulaikant nusikaltėlį, vykdantįsakymą ir kt. atvejais). Ne mažiau svarbu, kad baudžiamosios teisės prie-monėmis galėtų pasinaudoti nukentėjęs nuo nusikaltimo padarymo asmuo.

Efektyvi apsauga nuo nusikaltimų gali padėti sėkmingiau formuotiįstatymui paklusnių žmonių kategoriją ir kartu gali būti siaurinamos ga-limybės daryti nusikaltimus.

Represinė funkcija. Šiuolaikinis Lietuvos valstybės vystymosi etapasrodo, kad daugeliui asmenų prevencinis baudžiamosios teisės vaidmuonedaro esminės įtakos. Tačiau asmenys, padarę nusikaltimus, negali liktinenubausti.* Represinės baudžiamosios teisės funkcijos esmė yra ta, kadpagal jos normose nustatytas sankcijas daromi asmeninio ar turtinio po-būdžio suvaržymai nuteistajam. Už padarytus itin sunkius nusikaltimusasmuo gali būti nubaustas labai griežtai - laisvės atėmimu iki gyvos gal-vos. Negalima nekreipti dėmesio į tai, kad laisvės atėmimu nuteisus as-menis, padariusius nusikaltimus, smarkiai apribojamos galimybės padary-ti naujus nusikaltimus. Taigi šios funkcijos realizavimas iš esmės yra re-akcija į padarytą nusikaltimą. Baudžiamosios teisės sankcijos rūšis ir dy-dis paprastai yra nustatomi atsižvelgiant į nusikaltimo pavojingumą, o kaikuriais atvejais ir į asmenį, kuris tokį nusikaltimą padarė.

Baudžiamosios teisės represinis pobūdis skiriasi nuo kai kurių valsty-bės taikomų represinių priemonių tuo, kad turi individualizuotą poveikį.(Valstybė, taikydama represines priemones, ne visuomet jas gali individu-alizuoti, pvz., panaudodama karinius ar specializuotus policijos būriusriaušėms malšinti, rekvizuodama valstybės poreikiams tam tikrą turtą irpan. Tokiais atvejais šios priemonės gali paliesti žmones, neturinčius nie-ko bendra su įvykiu.)

Baudžiamojoje teisėje ne kiekviena padaryta veika yra susijusi su re-alių suvaržymų nustatymu. Baudžiamieji įstatymai numato galimybęnusikaltusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, o atliekamąbausmę - palengvinti.

Individualios prevencijos (pataisymo) funkcija. Šiuolaikinės baudžia-mosios teisės teorijos, įstatymai bei jų taikymo praktika rodo, kad bau-džiamojo įstatymo taikymo tikslas nėra vien tik nubausti asmenį. Vie-naip ar kitaip aiškinama, kad nusikaltusiam asmeniui taikant baudžia-mąjį įstatymą tikimasi jo elgesio pasikeitimo. Kitaip tariant, baudžiamojoįstatymo taikymas siejamas su tuo, kad toks asmuo daugiau nepadarys

Nubaudimo esmė ir bausmės tikslai išnagrinėti XVIII šio vadovėlio skyriuje.

27

B E N D R I E J I BAUDŽIAMOSIOS TEISES K L A U S I M A I

nusikaltimų, jis bus grąžintas i Įstatymo besilaikančių visuomenės nariųtarpą. Antai nuo 1998 ra. sausio l d. įsigaliojusio Lenkijos BK 53 str.,aptariant bausmės paskyrimą, yra nurodoma, kad teismas, be kitų, atsi-žvelgia į auklėjimo tikslus.

Teismų praktikos analizė Lietuvoje ir užsienio šalyse leidžia darytiišvada, kad didesnė dalis asmenų, kuriems buvo taikytas baudžiamasisįstatymas, antrą kartą nebuvo teisiami. Kas suvaidino lemiamą vaidmenį,kad pirmą kartą nuteisti asmenys nepadarė naujo nusikaltimo, vienareikš-mio atsakymo nėra. Galima atkreipti dėmesį i tokius svarbesnius aspek-tus iš teismų praktikos: rečiau padaro naujus nusikaltimus tie asmenys,kurie buvo nuteisti lygtinai ar jiems nuosprendžio vykdymas buvo atidė-tas; taip pat rečiau pakartotinai nusikalsta tie, kuriems buvo skirtos baus-mės, nesusijusios su laisvės atėmimu, negu tie, kuriems buvo paskirtareali laisvės atėmimo bausmė. Asmenys, kurie buvo pirmą kartą nuteistilaisvės atėmimu būdami nepilnamečiai, dažniau pakartotinai padaro nu-sikaltimus negu pirmą kartą nusikaltę vyresnio amžiaus (35-40 metų)asmenys. Iš šių ir kitų duomenų negalima pasakyti, kad užkertant keliąnaujiems nusikaltimams lemiamą vaidmenį turėjo paskirtos bausmės griež-tumas. Tais atvejais, kai buvo taikomos bausmės, nesusijusios su laisvėsatėmimu, patys nusikaltimai buvo aiškiai mažiau pavojingi. Todėl ir nela-bai griežta bausmė galėjo turėti didesnį poveikį.

Kita vertus, sunkaus nusikaltimo padarymas paprastai užtraukia griež-tų bausmių taikymą. Tačiau tokios bausmės taikymas ne visada reiškia,kad ją atlikęs asmuo yra pasitaisęs.

Negalima užmiršti, kad šios funkcijos realizavimas gali būti susijęssu tuo, kad laisvės atėmimu nubaustas asmuo patenka į tokių pat kaipjis nusikaltėlių aplinką. Taigi siekiama pozityvaus rezultato, kai pati ap-linka yra negatyvi. Be to, ilgas laisvės atėmimas paprastai sutrikdo ry-šius su šeima, buvusia darboviete, artimaisiais. Tai taip pat negali veiktiteigiamai.

Tačiau ar iš to galima padaryti išvadą, kad norint daugiau asmenųpataisyti reikia riboti laisvės atėmimo bausmės taikymą? Matyti, kad į šiklausimą vien teigiamo atsakymo negali būti. Asmenims, padariusiemssunkius nusikaltimus, socialinis teisingumas reikalauja griežto pasmerki-mo. Priešingu atveju galimas nebaudžiamumo suvokimas, kuris tik ska-tins nusikaltimų padarymą.

Baudžiamųjų įstatymų poveikis asmeniui, padariusiam nusikaltimą, yranulemtas ne vien tik baudžiamojo įstatymo teisingo pritaikymo. Svarbųvaidmenį užkertant kelią naujiems nusikaltimams turi bausmės atlikimo

28

I s k y r i u s . B a u d ž i a m o s i o s te i sė s s ą v o k a , f u n k c i j o s , s i s t e m a

sąlygos, darbas, atliekamas su nuteistaisiais, jų mokymas ir kiti nubaudi-mo ir poveikio nuteistajam komponentai. Nuteistiesiems laisvės atėmimuir grįžus po bausmės atlikimo dažnai didžiausia problema yra būsto irdarbo susiradimas. Visiškai aišku, kad teisti asmenys negali turėti privi-legijų, palyginti su tais, kurie ieško darbo todėl, kad tapo bedarbiais nesavo valia. Būsto problema ne mažesnė daugeliui dirbančių žmonių. Taigidažnai formuojasi užburtas ratas - grižus iš įkalinimo vietų nėra darbo irbūsto. Tai verčia ieškoti senų nusikalstamų ryšių. Jų pasekmė - naujasnusikaltimas ir naujos kriminalinės bausmės paskyrimas.

Visa tai reiškia, kad baudžiamosios teisės poveikis priklauso nuo dau-gelio dalykų: tinkamai pritaikyto įstatymo, individualizuotos bausmės pa-rinkimo, jos atlikimo organizavimo, galimybių padėti asmeniui, atliku-siam bausmę, ir kt. Tik kompleksinis šių klausimų sprendimas gali duotilaukiamą rezultatą - mažesnę tikimybę asmeniui pakartotinai padarytinusikaltimą.

6. BAUDŽIAMOSIOS TEISES SISTEMA

Galiojanti kontinentinės Europos ir daugelio kitų šalių baudžiamoji tei-sė yra kodifikuota. Tai reiškia, kad veikos, kurios yra pripažįstamos nusi-kaltimais, yra numatytos baudžiamuosiuose kodeksuose ar kituose kodifi-kuotuose įstatymuose. Lietuvoje galiojantis Baudžiamasis kodeksas įvar-dija visas veikas, kurios laikomos nusikaltimais, išskyrus vieną. Tai Lietu-vos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 metais priimtas „Įstatymasdėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą".* Seimo 1998 balandžio24 d. įstatymu jis iš dalies inkorporuotas į Baudžiamąjį kodeksą.

Baudžiamasis kodeksas turi savo struktūrą: jį sudaro Bendroji ir Specia-lioji dalys. Šios dalys savo ruožtu yra suskirstytos į skirsnius, o skirsniai - įstraipsnius. Straipsniai gali turėti dalis ar punktus.

Baudžiamojo kodekso Bendrojoje dalyje yra nustatyta baudžiamųjųįstatymų galiojimo tvarka, nusikaltimo bendrieji požymiai ir jo padarymoformos, asmenų, traukiamų baudžiamojon atsakomybėn, amžius, nurodo-mos kaltės formos ir atskleidžiamas jų turinys, taip pat bausmės, jų sky-rimo ir atleidimo nuo jų tvarka.

Specialiojoje dalyje išvardijamos veikos, kurios yra laikomos nusikal-timais, ir nustatytos sankcijos už baudžiamosios teisės normų pažeidimą.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybėsdokumentų rinkinys. - Vilnius, 1992. P. 87.

29

B E N D R I E J I B A U D Ž I A M O S I O S TEISĖS K L A U S I M A I

BK Bendroji ir Specialioji dalys sudaro vieningą visumą. Dažnai Specia-liosios dalies normos yra taikomos kartu su Bendrosios dalies normomis(esant bendrininkavimui - BK 18 str., nebaigtam nusikaltimui - BK 16 str.).

Esminės reikšmės atskleidžiant BK Specialiosios dalies normų turinįturi Bendrosios dalies normos-definicijos. Pateikiant nusikaltimo, atsako-mybės ir kitų pagrindinių baudžiamosios teisės sąvokų apibūdinimą įsta-tyme pasiekiamos visų šios teisės šakos normų vieningas supratimas.

Baudžiamojo įstatymo Specialiosios dalies normos numato sankcijaskaip padaryto nusikaltimo pasekmes, kurios padarius nusikaltimą reali-zuojamos kaip konkrečiai paskirta bausmė. Tuo tarpu visa bausmės sky-rimo tvarka (konkrečios bausmės parinkimas pagal sankciją, švelnesnėsnegu numato atitinkamo straipsnio sankcija bausmės paskyrimas, suben-drintos bausmės paskyrimas esant nusikaltimų sutapčiai) ir kt. klausimaiyra nustatyti baudžiamojo kodekso Bendrojoje dalyje.

Taigi galima pasakyti, kad baudžiamųjų įstatymų Bendroji dalis sava-rankiškai funkcionuoti be Specialiosios dalies negali. Tačiau ir Specialio-sios dalies normų realizavimas praktiškai neįmanomas be Bendrosios dalies.

7. BAUDŽIAMOSIOS TEISES MOKSLAS

Tai žinių visuma apie tokius išskirtinius visuomenės teisinius reiški-nius kaip nusikaltimas ir bausmė. Tuo ji skiriasi nuo baudžiamosios tei-sės kaip teisės šakos, nes mokslo dalykas ir yra tirti šios teisės šakosnormas, pagal kurias veika pripažįstama nusikaltimu ir kaltininkui pa-skiriama bausmė.

Gana plačiai baudžiamosios teisės teorija analizuoja nusikaltimo es-mę, jo materialiuosius ir formaliuosius požymius, nusikaltimo padarymoformas. Ši analizė sudaro prielaidas tinkamai taikyti baudžiamąjį įstatymą.

Baudžiamosios teisės mokslas paprastai neapsiriboja dogmatine teisėsnormų analize. Tiriant baudžiamuosius įstatymus siekiama išaiškinti jųsąlygotumą bei taikymo efektyvumą.

Ne mažiau svarbu yra išnagrinėti bausmės esmę ir jos teisingo taiky-mo prielaidas. Baudžiamasis įstatymas pakankamai tiksliai nustato sank-cijos ribas. Tačiau norint teisingai parinkti konkrečią bausmę pagal sank-ciją reikia išsamiai suvokti ne tik nusikaltimą, bet ir bausmės paskirtį beijos skyrimo taisykles.

Baudžiamosios teisės mokslas negali sėkmingai plėtotis be atitinka-mos praktikos analizės. Tik jos pagrindu galima padaryti prielaidas apiegaliojančių baudžiamųjų įstatymų taikymo efektyvumą, pasitaikančias bau-džiamojo įstatymo spragas ir priemones joms pašalinti.

30

I s k y r i u s . B a u d ž i a m o s i o s t e i s e s s ą v o k a , f u n k c i j o s , s i s t e m a

Taigi baudžiamosios teisės mokslas tampa gana svarbiu tarpininku tarpįstatymų leidėjo ir praktikos. Mokslinių tyrimų pagrindu pateikiamos re-komendacijos ne tik baudžiamųjų įstatymų taikymo praktikai tobulinti,bet ir įstatymų leidėjui - tobulinti šiuos įstatymus.

Šiuolaikinis baudžiamosios teisės mokslas neapsiriboja nacionaliniųįstatymų ir jų taikymo praktikos tyrimais. Taip yra dėl kelių priežasčių.Visų pirma dalis nusikaltimų (narkobiznis, kontrabanda, turto vagystės irkt.) dažnai turi transnacionalini (tarptautinį) pobūdį. Yra nusikalstamųorganizacijų, kurios veikia ne vienoje, bet keliose valstybėse. Todėl koor-dinuojant nusikalstamumo kontrolės klausimus būtina įvertinti atitinka-mus šių šalių įstatymus ir esant reikalui juos suderinti. Kita vertus, užsie-nio šalių baudžiamųjų įstatymų leidybos ir jų taikymo patirtis dažnai yrasavotiškas pavyzdys nacionaliniams įstatymams tobulinti.

Tarptautinis valstybių bendradarbiavimas sprendžiant nusikalstamu-mo problemas pasireiškia ir tuo, kad kai kurie veiksmai (genocidas, nu-sikaltimai taikai, žmonijai ir žmoniškumui, kai kurie karimai nusikalti-mai) yra pripažinti tiesiog tarptautiniais nusikaltimais.

Vadinasi, galima manyti, kad pradeda formuotis atskira baudžiamo-sios teisės kryptis - tarptautinė baudžiamoji teisė. Dėl to iškyla specialūsuždaviniai ir baudžiamosios teisės mokslui: pasiūlyti nusikalstamų veiks-mų, pripažintų tarptautiniuose susitarimuose, kriminalizavimo nacionali-niuose baudžiamuosiuose įstatymuose tvarką. Itin veiksmingos mokslinėsrekomendacijos nustatant nusikaltėlių išdavimo kitai valstybei tvarką, baus-mės paskyrimo užsieniečiams specifiką ir kt.

Jau nusistovėjo tvarka, kad padariusiems tarptautinius nusikaltimusasmenims teisti sudaromi specialūs tribunolai. Tokiais atvejais ypač svar-bios mokslininkų rekomendacijos dėl susitariančių valstybių įgaliojimųsprendžiant tokių asmenų atsakomybės klausimus, (Pavyzdžiui, šiuo metuyra sudarytas Hagos karo nusikaltimų tribunolas, kuriam pavesta spręstiatsakomybę už kai kuriuos serbų kariškių padarytus karo nusikaltimus.)

Senas posakis teigia, kad tauta, nežinanti savo praeities, neturi atei-ties. Todėl baudžiamosios teisės mokslas visose šalyse stengiasi ištirti bau-džiamųjų įstatymų raidą. Tik iš šios raidos analizės galima suvokti kovossu nusikalstamumu tendencijas ir pateikti mokslines prognozes ateičiai.Baudžiamųjų įstatymų istorinės raidos tyrinėjimas ypač svarbus Lietuvo-je, nes iki šiol nėra pakankamai atskleista gana turtinga mūsų šalies bau-džiamųjų įstatymų raida. Taigi baudžiamosios teisės moksle sąlyginai ga-lima išskirti tokias kryptis: a) baudžiamosios teisės dogmatiką; b) bau-džiamosios teisės sociologiją; c) lyginamąją baudžiamąją teisę; d) tarptau-tinę baudžiamąją teisę; e) baudžiamosios teisės istoriją.

31

B E N D R I E J I B A U D Ž I A M O S I O S T E I S Ė S K L A U S I M A I

Baudžiamosios teisės mokslas, nagrinėjantis nusikaltimo ir bausmėsklausimus, turi daug ryšių su kitomis mokslo šakomis, kurios vienaip arkitaip yra susijusios tarpusavyje. Baudžiamosios teisės mokslas spręsda-mas konkrečius klausimus gana dažnai pasinaudoja tokiomis mokslo ša-komis kaip kriminologija, kriminalistika, teismu statistika, teismo peda-gogika ir psichologija. Vertinant kai kuriuos klausimus, susijusius su kal-tininko gebėjimu atsakyti už padarytą veika, itin reikšmingi yra teisminėspsichiatrijos duomenys, o padarytos žalos dydis žmogaus sveikatai pa-prastai vertinamas remiantis teisminės medicinos išvadomis.

Su baudžiamąja teise glaudžiai siejasi Lietuvoje kol kas mažai tyrinėtabaudžiamosios teisės filosofija. Sankcijos teorija paprastai yra grindžiamafilosofinėmis idėjomis, įbauginimo, eliminavimo ir pataisymo pasirinki-mu. Panašiai sprendžiami atsakomybės ir bausmės už nusikaltimų recidy-vą klausimai. Juos sprendžiant didelės reikšmės turi filosofinis pasirinki-mas tarp moralinės ir baudžiamosios atsakomybės prioritetų.

Taigi baudžiamosios teisės mokslas labai artimai yra susietas su dau-geliu kitų mokslo Šakų. Jų specialių tyrimų pagrindu galima tiksliau įver-tinti padarytos nusikalstamos veikos požymius bei kaltininko atsakomy-bės už juos ribas.

Mokslo rezultatai apskritai (ir baudžiamosios teisės skyrium imant)daug priklauso nuo mokslinės analizės metodų.

Norėdamas nuodugniau ištirti atskirus baudžiamosios teisės institutusir baudžiamosios teisės normas, baudžiamosios teisės mokslas naudojagana įvairius metodus. Tarp jų paminėtini: sisteminis, lyginamasis (kom-paratyvinis), statistinis, sociologinis, istorinis ir kt.

Sisteminis metodas gali būti panaudotas nustatant teisės normos vie-tą, parenkamų bausmių rūšis ir dydį, sudarant atskiras baudžiamojo ko-dekso dalis ir kt. Lyginamasis (komparatyvinis) metodas paprastai naudo-jamas lyginant skirtingų šalių baudžiamosios teisės atskirus institutus arnormas. Statistinis metodas reikalingas įvertinant padarytų, išaiškintų nu-sikaltimų, paskirtų bausmių ir kitus kiekybinius rodiklius. Jis svarbus no-rint išsiaiškinti padarytų nusikaltimų struktūra, taikytas bausmes, nuteis-tųjų demografinius ir kt. rodiklius, kurie gali būti vertingi baudžiamie-siems įstatymams tobulinti. Sociologinių metodų panaudojimas padedaatskleisti specifinius baudžiamosios teisės klausimus, kurie reikalingi išsa-maus pažinimo. Anketuojant baudžiamąsias bylas, apklausiant nuteistuo-sius ar nukentėjusiuosius, teisėsaugos darbuotojus galima tiksliau paaiš-kinti kai kurių baudžiamosios teisės institutų veikimą (pvz., skirtingų baus-mių efektyvumą), kriminalinės ar kitos statistikos patikimumą ir kt. klau-simus. Panaudojant istorinį metodą atskleidžiama baudžiamosios teisėsnormų raida, įvertinamos jos taikymo galimybės ir kt.

32

I s k y r i u s B a u d ž i a m o s i o s te isės s ą v o k a , f u n k c i j o s , s i s t e m a

Tyrimo metodų panaudojimas priklauso nuo konkrečios mokslinės už-duoties, keliamų tikslų ir pan. Todėl moksliniame darbe gali būti panau-dotas ne kuris nors vienas, o keli metodai.

8. BAUDŽIAMOSIOS TEISES MOKSLO RAIDA

Europoje baudžiamosios teisės mokslas neturi tokių gilių šaknų kaip kadcivilinės teisės mokslas*. Iš romėnų teisės iki mūsų laikų išliko tik atskirosnuotrupos apie nusikalstamą veiką ir nubaudimą (47 ir 48 Digestų knygos).

Baudžiamosios teisės disciplina pradėta dėstyti tik XII a. Italijos, ovėliau ir kitų šalių universitetuose. Dėstymo dalyku Vakarų Europos uni-versitetuose dažniausiai buvo kanonų ir romėnų teisė. Nacionalinės teisėsanalizė buvo laikoma tik papildoma medžiaga. Dėstymas dažniausiai pa-sireiškė konkrečių normų komentarų, kuriuos parašė žymūs teisininkai,pateikimu. Moksliniai darbai taip pat dažniausiai buvo įstatymų komen-tarai, geriausiu atveju - jų kritika.

Baudžiamosios teisės mokslui (kaip jis yra suprantamas dabar) XVIII a.pradžią davė Š. Monteskjė („Apie įstatymų dvasią" 1748), Ž. Ruso („Vi-suomenės sutartis" 1762), Č. Bekarijos („Apie nusikaltimus ir bausmes"1764) darbai.

Č. Bekarija jau nuo XIX a. yra laikomas vienu iš pradininkų vadina-mosios klasikinės baudžiamosios teisės teorijos. Č. Bekarijos knyga savoturiniu pirmiausia buvo nukreipta į feodalinės teisės kritiką ir baudžia-mosios teisės reformos būtinumą. Šioje knygoje griežtai protestuojamaprieš baudžiamosios teisės žiaurumą, prieš kankinimus kaip kaltės įrody-mo priemones, prieš mirties bausmę. Č. Bekarija iškėlė vieną svarbiausiųšiuolaikinės baudžiamosios teisės principų: pagrindinį vaidmenį užkertantkelią nusikaltimams turi ne bausmės žiaurumas, bet jos neišvengiamu-mas. Humanistinės idėjos rado platų atgarsį vėlesniuose daugelio pripa-žintų teisininkų ir filosofų (I. Kanto, J. Bentamo, E. Bindingo, E Listo,A. Feuerbacho ir kt.) darbuose.

Klasikinė baudžiamosios teisės kryptis. Pagrindinis klasikinės bau-džiamosios teisės krypties** nuopelnas yra tas, kad jos pagrindu buvo

Musulmonų teisėje, kuri grindžiama Koranu, teisės šaltiniai apibūdinami taip: du pir-mapradžiai šventraštiniai šaltiniai - Koranas ir Suna, ir du išvestiniai teisininkų išmąstytišaltiniai - Idžma ir Kija. Jų visuma sudaro šariatą, o jų pradžia siekia VI, VII a. po Kr. g.

Klasikinė baudžiamosios teisės kryptis nereiškia vieningo, aiškias ribas turinčiomokslo. Jau iš pat pradžių išsiskyrė vadinamieji metafizikai ir utilitaristai. Atskirą grupęsudarė pozityvistai, kurie manė, kad reikia atsisakyti baudžiamosios teisės ištakų ir re-miantis istoriniu lyginamuoju bei dogmatiniu metodais kurti baudžiamuosius įstatymus.

33

B E N D R I E J I B A U D Ž I A M O S IOS T E I S Ė S K L A U S I M A I

atsisakyta daugelio feodalinės teisės nuostatų. Ji pagrindė visų asmenųlygybe prieš įstatymą, būtinumą padaryti esminių pakeitimų bausmių sri-tyje (atsisakyti kūną žalojančių bausmių, sumažinti mirties bausmės taiky-mą, vykdyti kalėjimų reformą). Dėl šios teorijos šalininkų kritikos valsty-bių baudžiamuosiuose įstatymuose buvo atsisakyta bausti už kai kuriuosnusikaltimus tikybai ir ypač tariamus nusikaltimus, susijusius su ragana-vimu ar kitais prietarais.

Pagal šios teorijos principus kontinentinės Europos valstybės sukūrėbaudžiamuosius įstatymus, kuriuose ryškiai pastebimas baudžiamosios at-sakomybės formalizavimas. Baudžiamieji kodeksai, numatydami nusikal-timo požymius, stengėsi labai išdiferencijuoti nusikaltimų rūšis ir tuo pa-grindu konkretizuoti sankcijas (pavyzdžiui, kartais vagystės buvo numato-ma dvidešimt ir daugiau sudėčių su skirtingomis sankcijomis). Toks atsa-komybės diferencijavimas iki minimumo mažino teisėjo savarankiškumąskiriant bausmę. Kita vertus, griežtas baudžiamosios atsakomybės forma-lizavimas turėjo užtikrinti visų asmenų lygybę prieš įstatymą. Tačiau tokiupagrindu sukurtų Įstatymų taikymo praktika iš karto susidūrė su tam tik-romis problemomis. Visų pirma tai akivaizdžiai reiškė nepasitikėjimą tei-sėju. Be to, formalizuotas atsakomybės nustatymas ne visuomet reiškėteisingą bausmės paskyrimą (atsižvelgiant j konkretų nusikaltimą bei as-menį, ji padariusį), todėl iškilo bausmės esmės problema. Taigi klasikinėbaudžiamosios teisės kryptis, ypač XIX a. antrojoje pusėje, tapo kritikosobjektu. Kita vertus, Šis laikotarpis yra susijęs su nemažais biologijos irpsichologijos laimėjimais, taip pat pradėtais plačiais sociologiniais nusi-kaltimų, nusikaltėlių ir bausmės tyrimais. Kaip savotiška priešprieša esan-čiam baudžiamosios teisės esmės ir paskirties supratimui XIX a. aštun-tajame dešimtmetyje ryškiai iškyla antropologinė ir sociologinė baudžia-mosios teisės kryptys. Vertinant klasikine baudžiamosios teisės teorijąreikėtų pažymėti, kad jos svarbiausieji teiginiai sudaro ir šių dienų de-mokratinių valstybių baudžiamosios teisės pagrindą įgydami neokiasiciz-mo ar kt. bruožų. Tokie jos pagrindai kaip lygybė prieš įstatymą, krimina-linių bausmių humanizavimas ir kt. apskritai vargu ar gali būti kuo norspakeisti. Tuo tarpu priemonių jiems tobulinti, galima manyti, suras irateities kartos.

Antropologinė baudžiamosios teisės kryptis. Antropologinę kryptį sun-ku, šiuolaikiniu supratimu, tiesiog vadinti baudžiamosios teisės teorija,nes jos dėmesys buvo sutelktas ne betarpiškoms baudžiamosios teisėsproblemoms nagrinėti. Č. Lombrazo, gydytojas iš profesijos, pirmiausiaėmėsi studijuoti nusikaltėli, bandydamas jame įžvelgti nusikaltėlį iš pri-gimties. Jo pagrindinis veikalas taip ir vadinasi - „Žmogus nusikaltėlis".

34

I s k y r i u s B a u d ž i a m o s i o s t e i s ė s s ą v o k a , f u n k c i j o s , s i s t e m a

Jo sekėjai, vystę mokslą šia kryptimi, buvo R. Garofalo (veikalas „Krimi-nologija") ir E. Ferri („Nusikaltimų sociologija").

Taigi šios teorinės krypties tikslas buvo ne ieškoti baudžiamosios atsa-komybės pagrindų, o nustatyti realias nusikaltimo priežastis. Kartu svars-toma, kad j nusikaltimą galbūt reikia žiūrėti ne kaip j teisinę sąvoką, betkaip į biologini ar sociologinį reiškinį. Klasikinė baudžiamosios teisėskryptis, baudžiamosios atsakomybės pagrindu priėmusi valios laisvę, netnebandė ieškoti, kokios realios priežastys pastūmėjo žmogų tokiu būduišreikšti savo valią. Todėl antropologai iškėlė mintį, kad pagrindinis daly-kas yra suprasti nusikaltimo esmę ir jo priežastis ir tik po to spręsti apieteisiniu pasekmių nustatymą.

Idėjos, kad asmuo gali padaryti nusikaltimą dėl psichinių, fiziologinių,anatominių savybių, buvo keliamos dar iki Č. Lombrozo darytų tyrimų.Jas kėlė tokie filosofinių idėjų skelbėjai kaip frenologai (aiškinantys, kadapie žmogaus protinius sugebėjimus ir psichines savybes galima spręsti išjo kaukolės struktūros), kefalometrologai (matuojantys galvos struktūrą)ir kt. Šių teorinių krypčių atstovų idėjos neturėjo didesnės įtakos, nestrūko faktinės medžiagos. Č. Lombrozo, būdamas kalėjimo gydytoju, daugstebėjo, susipažino su įvairiais nusikaltėlių fizinės ir psichinės sandarosypatumais ir juos apibendrino knygoje „Žmogus nusikaltėlis". Pagrindinėjo išvada ta, kad nusikaltėlis yra atskiras žmogaus tipas, kurio savybeslemia jo patologiniai nukrypimai (veido, akių, kaktos, ausų, rankų ir kt.).Šiuos nusikaltėlio tipo požymius kaip tik ir sudaro įgimti nukrypimai,savo ruožtu esantys nusikalstamo elgesio priežastimi ir kartu darantysasmenį Įgimtu nusikaltėliu. Vėlesniuose savo tyrimuose Č. Lombrozo ban-dė išplėsti nusikaltėlių tipų rūšis, kurias, be įgimtų savybių, dar siejo suatavizmu, o vėliau - ir proto ligomis.

Šie Č. Lombrozo tyrimai vėliau buvo papildyti R. Garofalo ir E. Ferristebėjimais bei išvadomis, kurios turėjo ne tik patvirtinti, bet ir išplėsti Č.Lombrozo išsakytas mintis.

Iš to kilo gana aiški išvada: jeigu įgimti fiziniai ar psichiniai nukrypi-mai yra nusikalstamo elgesio priežastis, tai kriminalinės bausmės neturijokios reikšmės.

Dėl išsakytų minčių originalumo pradžioje antropologinė baudžiamo-sios teisės kryptis susilaukė gana didelio dėmesio. Tačiau tuo pat metu jaibuvo išsakyta ir daug kritikos. Požymiai, kuriuos Č. Lombrozo priskyrėtik nusikaltėliams, buvo gana būdingi ir kitiems, įstatymui nenusižengu-siems asmenims. Todėl ši kryptis jau XX šimtmečio pradžioje beveik vie-ningai baudžiamosios teisės teoretikų buvo pripažinta nepagrista.

35

BENDRIEJI B A U D Ž I A M O S I O S TEISES K L A U S I M A I

Po Antrojo pasaulinio karo, atsižvelgiant į naujausius mokslo apiežmogų pasiekimus, buvo padaryti nauji antropologiniai tyrimai. Atskiraibuvo pabandyta išskirti nusikaltėlio tipą pagal chromosomų kiekį. Tačiauatlikus kontrolinius tyrimus esminių skirtumų taip pat nebuvo aptikta.

Nepaisant, kad objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog esama įgimtonusikaltėlio tipo, nesurasta, antropologizmo idėjos iki šių dienų išliekapakankamai gajos.

Šiuolaikinės baudžiamosios teisės teorijos paprastai neatmeta fiziolo-ginių ir psichologinių žmogaus savybių reikšmės žmogaus elgesiui. Fizi-nės ar psichinės negalios esant tam tikroms aplinkybėms gali daryti įtakosnusikaltimo padarymui, tačiau pačios savaime nelaikomos nusikaltimųpriežastimis.

Taigi antropologinė mokslo kryptis, nepaisant daugumos kritikuotinųjos teiginių, atkreipė žmonijos dėmesį į tai, kad nusikaltėlio nubaudimasnėra vienintelis valstybės rūpestis. Svarbu, kad visuomenė bandytų suvok-ti daromų nusikaltimų priežastis ir kiek įmanoma jas šalintų. Tai net tie-siogine prasme yra žymiai pigiau, negu išaiškinti ir nubausti asmenis,padariusius nusikaltimus. Be to, šios mokslo krypties pagrindu susiforma-vo savarankiška mokslo šaka, tyrinėjanti nusikalstamumo priežastis ir nu-sikaltėlį, - kriminologija.

Sociologinė baudžiamosios teisės kryptis. Ji susiformavo kaip trečiojikryptis vykstant kovai tarp klasikinės ir antropologinės teorijų. Vienasžymiausių šios krypties atstovų F. Listas tvirtino, kad visuomenės kova sunusikaltimais gali būti vaisinga tik tuomet, jeigu, pirma, bus gerai žino-mos nusikaltimų priežastys, o antra - toji įtaka, kurią daro valstybės ski-riamos bausmės nusikaltėliams. Todėl pagal šios krypties atstovų mokymąbaudžiamosios teisės mokslas turi būti suskirstytas į kelias šakas, kuriosviena kitą papildydamos sudarytų vieningą mokslą. Dažniausiai išskiria-mos trys tokios šakos: baudžiamosios teisės dogmatika, kriminologija irbaudžiamoji politika. Yra autorių, kurie prie tokių savarankiškų sudeda-mųjų dalių priskyrė taip pat kriminalinę antropologiją, kriminalinę psi-chologiją ir kt. mokslus.

Baudžiamosios teisės dogmatika paprastai siejama su baudžiamojo įsta-tymo logine analize, baudžiamosios teisės normų, sąvokų tyrinėjimu ir kt.Kriminologijos paskirtis - nustatyti nusikalstamumo priežastis. Sociologi-nės krypties atstovų teigimu, jos yra gana įvairios. Tai socialinės priežastys(nedarbas, skurdas, girtavimas ir kt.), kai kurios antropologinės žmogaussavybės (fiziniai ar psichiniai trūkumai) ir net gamtos faktoriai (klimatosąlygos ir pan.).

36

I s k y r i u s B a u d ž i a m o s i o s t e i s ė s s ą v o k a , f u n k c i j o s , s i s t e m a

Baudžiamosios politikos paskirtis yra tirti ne tik bendrą bausmių struk-tūrą, bet ir bausmių poveikį konkrečiam asmeniui, siekiant jam didžiausiopoveikio. Be to, kriminologijos ir sociologijos pagrindu baudžiamoji po-litika turi nustatyti ribas, kada veikos yra kriminalizuotinos.

Deja, vieningų veikalų, kuriuose būtų atspindėtos visos paminėtos (ogalbūt ir nepaminėtos) baudžiamosios teisės mokslo šakos, iš esmės ne-buvo sukurta. Dažniausiai autoriai, dirbantys kurioje nors labiau specia-lizuotoje nusikalstamumo kontrolės sferoje, užuot kompleksiškai išspren-dę problemą, apsiriboja jų rezultatų paskelbimu, geriausiu atveju - įdie-gimu į praktiką. Taigi, išskyrus praktinius tyrimus, dažniausiai autoriaiapsiriboja klasikine teorija.

Tikslumo dėlei reikia pasakyti, kad šiuolaikiniame baudžiamosios tei-sės moksle paprastai nevengiama kalbėti apie socialinę nusikaltimo reikš-mę, jo padarymo priežastis, bausmės tikslus ar jos efektyvumą. Be to,kriminologija beveik visur (taip pat ir Lietuvoje) tapo pripažinta savaran-kiška mokslo disciplina, nagrinėjančia nusikalstamumo priežastis ir pre-vencijos priemones. Kai kuriose šalyse baudžiamoji politika taip pat lai-koma savarankiška mokslo disciplina, dėstoma teisės fakultetų studen-tams. Savarankišką tyrinėjimo objektą turi ir teisės sociologija. Taigi so-ciologinės krypties autorių idėja turėti kompleksinę discipliną nepasitvir-tino. Kita vertus, tai visiškai nereiškia, kad mokslininkai ir jų šių sričiųtyrimai yra atsiskyrę vieni nuo kitų ir dėl to sprendžiant nusikalstamumoproblemas jaučiamas mokslinės informacijos stygius.

Sociologinės krypties baudžiamosios teisės idėjos dėl bausmės realiza-vimo gana plačiai paplito Skandinavijos šalyse šio šimtmečio 7-9 dešimt-mečiuose. Bausmės atlikimo vietose buities, mokymosi, darbo sąlygas bu-vo bandyta prilyginti normalioms gyvenimo sąlygoms, siekiant pataisytinusikaltėlį buvo bandoma keisti jo socialines, profesines ir kt. nuostatas.Deja, tokių sąlygų sudarymas beveik nepadarė didesnės įtakos nusikals-tamumo lygiui. Asmenų pataisymas esant šioms sąlygoms taip pat nedavėiš esmės skirtingų rezultatų.

Šiuolaikinė baudžiamosios teisės teorija daugeliu atvejų įgyja neokla-sicizmo bruožų, tampa daugiau pragmatine. Moksliniai tyrinėjimai turipadėti garantuoti kalto asmens teisingą nubaudimą pagal tinkamai pa-rengtus baudžiamuosius įstatymus. Nubaudimo tikslai paprastai yra sieja-mi su nusikaltusio asmens pataisymu bei visuomenės apsauga nuo nusi-kaltimų padarymo. Tačiau pats bausmės vykdymas, o kartu ir jos tikslųpasiekimas, dažnai yra nagrinėjamas savarankiškos mokslo srities, vadi-namos bausmių vykdymu.

37

B E N D R I E J I B A U D Ž I A M O S I O S TEISĖS K L A U S I M A I

Taigi nusikaltimą, nusikaltėlį ir bausmę tyrinėja įvairios šiuolaikiniomokslo šakos. Baudžiamosios teisės mokslui vis dažniau paliekama tikšios teisės šakos dogmatika.

Mokslo diferenciacija neginčytinai turi teigiamų savybių. Išskirti spe-cialūs tyrinėjimai leidžia išsamiau pažinti specialius nusikaltimo ir baus-mės aspektus, tačiau ne visuomet leidžia tinkamai suvokti visuma, ypačtokio itin sudėtingo reiškinio kaip nusikaltimas. Todėl ateityje baudžia-mosios teisės objektas visiškai dėsningai gali būti išplėstas sintezuojantspecialiųjų mokslų rezultatus.

LITERATŪRA

Beling E. Grundzuge des Strafrechts. - Tubingen, 1930.Ferri E. Das Verbrechen als Sociale Erschemung. - Leipzig, 1896.Ferri E. Prestuplenija i prestupniki v nauke i žizni. - Odessa, 1890.Girardin E. Du droit de punir. - Paris, 1971.Prins A. Novyje doktriny ugolovnogo prava. - Spb., 1897.

II SKYRIUS

BAUDŽIAMOSIOS POLITIKOS PAGRINDAI

i. BAUDŽIAMOSIOS POLITIKOS SĄVOKA

Baudžiamoji politika yra sudedamoji valstybės vidaus politikos dalis,kurios paskirtis yra baudžiamųjų įstatymų pagrindu apsaugoti jos gyven-tojus nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Šiuolaikine prasme baudžiamosios po-litikos (Krimmalpolitik) sampratą įvedė žymus vokiečių teisininkas Ansel-mas Feuerbachas (filosofo Liudvigo Feuerbacho tėvas). Baudžiamoji po-litika, sudaranti valstybės bendrosios politikos dalį, skiriasi nuo kitų josvykdomų socialinės politikos krypčių savo objektu, uždaviniais, metodaisir poveikio priemonėmis. Baudžiamosios politikos objektas yra nusikals-tamumas kaip socialinis reiškinys, kuriam valstybė daro poveikį baudžia-mosios teisės priemonėmis. Kontroliuodama nusikalstamumą valstybė sie-kia apsaugoti jos gyventojų teises ir interesus.

Valstybės priedermė saugoti savo gyventojų interesus nuo nusikalsta-mų kėsinimųsi yra nustatyta jos vidaus teisės aktuose (pvz., Lietuvos Kon-stitucijos II skirsnyje „Žmogus ir valstybė", kituose šios Konstitucijosstraipsniuose bei įstatymuose), taip pat tarptautiniuose įsipareigojimuose(pvz., Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotoje Europos žmogaus teisiųir pagrindinių laisvių konvencijoje bei kai kuriuose jos protokoluose, Jung-t inių Tautų Organizacijos priimtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaraci-joje ir kt.).

Baudžiamosios politikos samprata aiškinama įvairiai. Galima būtų iš-skirti tris maždaug aiškias autorių grupes:

a) autoriai, kurie mano, kad baudžiamoji politika yra susijusi išimti-nai su teisės kūrimu (A. Feuerbachas);

b) autoriai, kurie mano, kad baudžiamoji politika apima ir neteisineskovos su nusikalstamumu priemones (K. Sauer, V. Zeeling);

39

B E N D R I E J I B A U D Ž I A M O S I O S TEISĖS K L A U S I M A I

c) autoriai, kurie mano, kad baudžiamoji politika reiškia ne tik bau-džiamųjų įs tatymų kūrimą, bet ir jų taikymą (J. Bluvšteinas,M. Veremeš, P. Pančenko).

Vakarų Europos ir buvusių „socialistinių" šalių mokslininkų baudžia-mosios politikos traktavimas iš esmės skiriasi tik teismų praktika taikantbaudžiamuosius įstatymus. Vakarų mokslininkai atskirdami teismų prak-tiką nuo baudžiamosios politikos remiasi tuo, kad teismai yra savarankiš-ka valdžia, kuri nevykdo politinių uždavinių, taigi ir jų veikla taikantbaudžiamuosius įstatymus negali sudaryti valstybėje vykdomos politikossudedamosios dalies.

Demokratinėse valstybėse, kuriose akivaizdžiai realizuotas ir realiaivykdomas valdžių padalijimo principas, toks baudžiamosios politikos su-pratimas yra pamatuotas. Tose valstybėse, kur teismai yra politizuoti irpriklausomi nuo valdžios ar kitų politinių institucijų, jie neišvengiamaitampa tų institucijų vykdomos baudžiamosios politikos priedais. Todėlreikėtų pritarti tiems šiuolaikiniams autoriams (L. Lenrell, M. Ancel),kurie vienaip ar kitaip siaurina baudžiamosios politikos sampratą ją su-jungdami į „baudžiamosios teisės reguliuojamas priemones", „represiniųpriemonių poveikį" ir pan. Apibendrinant galima pažymėti, kad šiuometu baudžiamąją politiką teisingiau būtų suprasti kaip baudžiamųjųteisinių priemonių visumą, sudarančią vieną iš nusikalstamumo kontro-lės krypčių.

Aptariant baudžiamosios politikos sampratą labai svarbiu reikėtų lai-kyti požiūrį į nusikalstamumą apskritai, nes nuo to labai priklauso bau-džiamosios politikos tikslų formavimas.

Valstybės uždavinys, kaip buvo minėta, yra sudaryti maksimaliai sau-gias jos gyventojų egzistavimo sąlygas. Todėl sprendžiant šį uždavinį yralabai svarbu, kad nusikalstamumas kaip socialinis reiškinys netaptų ap-skritai nekontroliuojamas. Kita vertus, tenka pripažinti, kad tos kontrolėslygis ir efektyvumas priklauso nuo daugelio faktorių: visuomenės mate-rialinių ir dvasinių resursų, jos požiūrio į neteisėtų veiksmų padarymą,aktyvumo užkertant kelią šiam blogiui ir kt.

Pagrindinė grandis sprendžiant nusikalstamumo kontrolės problemasyra baudžiamoji teisė. Pagal ją yra nustatomos nusikalstamo elgesio ribos,formuojami baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikaltimus pa-grindai, taip pat atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmėspagrindai ir sąlygos, ir nustatomos galimos sankcijos, kurios taikomosnusikaltusiems asmenims. Taigi baudžiamoji teisė sudaro baudžiamosiospolitikos pagrindą. Baudžiamoji politika negalėtų taip vadintis apskritai,jeigu ji remtųsi ne baudžiamąja, o kokia nors kita teisės šaka.

40

II s k y r i u s B a u d ž i a m o s i o s p o l i t i k o s p a g r i n d a i

Remdamasi šiais pagrindais baudžiamoji politika nustato piliečių tei-sių ir laisvių gynimą, valstybės ir visuomenės institucijų normalaus funk-cionavimo ir jų apsaugos ribas.

Aptariant baudžiamosios politikos esmę reikia pažymėti, kad galimiatvejai, kai savarankiškų sakų ar net atskirų baudžiamosios teisės institu-tų realizavimas gali būti siejamas su tam tikros strategijos įgyvendinimuir šia prasme bus išreikšta tų institutų politika (pvz., bausmių vykdymopolitika, bausmių skyrimo politika, atleidimo nuo baudžiamosios atsako-mybės ir bausmės politika ir pan.). Tačiau baudžiamoji procesinė, baus-mių vykdymo ar kita nusikalstamumo kontrolės srityje vykdoma politikayra ne tik tarpusavyje susijusi, bet ir gali funkcionuoti tik tiek, kiek nu-statyta baudžiamosios politikos apskritai.

2. BAUDŽIAMOSIOS POLITIKOS TURINYS

Baudžiamosios politikos turinį lemia tie uždaviniai, kurie keliami vals-tybės tam tikrame jos raidos etape. Valstybė keldama sau uždavinius nusi-kalstamumo kontrolės srityje ir remdamasi atitinkamais principais for-muo-ja savo veiklos strategiją. Tai reiškia, kad baudžiamosios politikosturinys yra nukreiptas į ateitį, į iškeltų uždavinių išsprendimą naudojantbaudžiamosios teisės priemones.

Atsižvelgiant j baudžiamosios teisės funkcijas ir jų realizavimo galimy-bes baudžiamosios politikos turinį galima apibūdinti tokiais požymiais: a)baudžiamąja atsakomybe ir jos ribomis (veikų priskyrimo prie nusikalti-mų pagrindais, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygomis irpan.); b) pavojingų veikų kriminalizacija ir dekriminalizacija; c) nusikals-tamų veikų penalizacija (bausmių struktūra, rūšys, bausmių ribos, alter-natyvių bausmių buvimas ir kt.).

Nusikalstamumo kontrolė prasideda nuo baudžiamosios atsakomybėsribų nustatymo. Baudžiamojo įstatymo normos numato, kokios veikospripažintinos nusikaltimais ir su kuriais galima kovoti baudžiamosiomisteisinėmis priemonėmis. Reikia pažymėti, kad linijos, nuo kurios tikslingaveikas pripažinti nusikaltimais, nubrėžimas yra labai svarbus baudžiamo-sios politikos aspektas. Antai jeigu veikos, kurios visuomenės yra smer-kiamos, bus plačiai pripažintos nusikaltimais, nesunku bus padaryti „kri-minalinę visuomenę", kurioje paties nusikaltimo „vertė" bus nelabai di-delė, nes dauguma tos visuomenės narių bus pripažinti kriminaliniais nu-sikaltėliais. (Beje, taip iš dalies kadaise nutiko Sovietų Sąjungoje, kaibuvo gana griežtai baudžiama už teisės pažeidimus ir pataisos darbų la-geriuose atsidūrė milijonai žmonių.)

41

BENDRIEJI BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS KLAUSIMAI

Tačiau ne visuomet galima tikėtis gero baudžiamojo įstatymo veikimoefekto, jeigu bus numatyta baudžiamoji atsakomybė už labai pavojingasveikas, visa kita paliekant kitoms teisės šakoms ar moralės dalykams.Nusikaltimų padarymas dažnai prasideda nuo „vaikiškų žaidimų'', o bai-giasi sunkiais nusikaltimais. Todėl tam tikrais atvejais būtinas poveikisten, kur dar tik formuojasi sunkūs nusikaltimai.

Tačiau nustatyti labai aiškią tiesią liniją šioje srityje apskritai vargu arįmanoma. Gali būti atveju, kai įstatymų leidėjas pripažins nusikaltimaisveikas, kurios visuomenės požiūriu nėra labai smerktinos, tačiau atsi-žvelgdamas į konkrečias aplinkybes kitų būdų kontroliuoti žmonių elgesįjis nemato, ir atvirkščiai - visuomenė gali piktintis, kad, jos manymu, tamtikri pavojingi veiksmai nelaikomi nusikaltimais. Tokie prieštaravimai galidaryti nemažai įtakos sprendžiant nusikalstamumo problemas. Įstatymo,neturinčio pritarimo visuomenėje, realizavimas neišvengiamai yra sudė-tingesnis.

Taigi išmintingas baudžiamosios atsakomybės pagrindų nustatymas -svarbi išeities pozicija kontroliuojant visuomenės patologijos lygį, o kartuir daugeli su tuo susijusių klausimų.

Nustatant veikų pripažinimo nusikaltimais pagrindus paprastai atsi-žvelgiama j įvairius faktorius: nusikalstamos veikos formalizavimo gali-mybes, pavojingų veikų paplitimą, valstybės finansinius ir kitus išteklius irt. t. Todėl gali būti atvejų, kai visuomenė tam tikrus reiškinius smerkia,bet laikyti tai nusikaltimu nėra pakankamų pagrindų. Pavyzdžiui, nėraabejonės, kad alkoholizmas - neigiamas socialinis reiškinys. Tačiau bau-džiamoji atsakomybė yra numatyta ne už patį girtavimą, o tik už kaikuriuos veiksmus, kuriuos padarė girtas asmuo (transporto priemonėsvairavimą esant neblaiviam - BK 246 str., leidimą ar perdavimą vairuotitransporto priemone neblaiviam - BK 248(1), 248(2) str., nepilnamečioįtraukimą į girtavimą - BK 241 str. ir kt). Girto asmens padarytas nusi-kaltimas gali būti pripažintas atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Tais atvejais, kai patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ribos yralabai išplėstos, neretai išnyksta riba tarp nusikaltimo ir administracinioteisės pažeidimo. Todėl įstatymų leidėjas yra priverstas plėsti atleidimąnuo baudžiamosios atsakomybės, kad tuo susiaurintų asmenų, nubaustųkriminalinėmis bausmėmis, ratą. Ankstesniais metais Lietuvos BK numa-tė apie 30 atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės atvejų.Tai jokiu būdu negalėjo suteikti aiškumo, kada asmuo už padarytą veikątikrai bus nubaustas, o kada tik „pagąsdintas".

Šiuo metu Lietuvos BK daugelio atleidimų nuo baudžiamosios atsako-mybės atvejų atsisakė. Tačiau akivaizdžiai formuojasi kita tendencija - ple-

42

I I . s k y r i u s . B a u d ž i a m o s i o s p o l i t i k o s p a g r i n d a i

čiamas veikų, už kurias traukiama baudžiamojon atsakomybėn tik pagalnukentėjusiojo skundą (taip vadinamos privataus kaltinimo bylos), ratas,taip pat daugėja atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui irnukentėjusiajam susitaikius (BK 53(1) str.) atvejų. Tai reiškia, kad jeiguankstesniais metais nuo milicijos ar prokuratūros tardytojo dažnai pri-klausė, ar asmuo bus patrauktas atsakomybėn, ar ne, tai šiuo metu tailabiau priklauso nuo nukentėjusiojo. Įstatymas galutinėje išvadoje tokiu at-veju leidžia nukentėjusiajam pasirinkti: ar atgauti prarastą turtą, - tadakaltininkui sudaroma galimybė išvengti bausmės, - priešingai - nubauduskaltininką kriminaline bausme gali būti problematiškas žalos atlyginimasnukentėjusiajam. Galima manyti, kad esant šiai situacijai daugiausia išlo-šia nukentėjusysis. Grasindamas patraukimu baudžiamojon atsakomybėnjis gali priversti kaltininką atlyginti realiai padarytą žalą, o kai kada darir pasipelnyti.

Su patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindais yra tampriaisusijęs kriminalizacijos ir dekriminalizacijos procesas. Visuomenei besi-vystant atsiranda būtinumas anksčiau priimtus baudžiamuosius įstatymuspapildyti, pakeisti ar iš dalies panaikinti. Visa, kas naujai baudžiamajameįstatyme nustatoma kaip nusikaltimai, vadinama kriminalizacija, ir atvirkš-čiai - tai, kas toliau nebelaikoma nusikaltimu (kai panaikinami atitinkamibaudžiamieji įstatymai ar jo straipsniai) - dekriminalizacija. Kriminaliza-cijos ir dekriminalizacijos procesai visų šalių baudžiamuosiuose įstaty-muose vyksta nuolatos, skiriasi tik intensyvumas. Yra šalių, kur baudžia-mųjų įstatymų pakeitimai yra daromi retai - vienas per kelerius metus,taip pat yra šalių, kur šie procesai itin aktyvūs. Prie pastarųjų priskirtinair Lietuva.

Kriminalizacijos procese iš esmės apribojamos žmonių teisės, tam tikrijų veiksmai pripažįstami nusikaltimais, kurie užtraukia kriminalinių baus-mių pritaikymą. Todėl šis procesas turi būti teoriškai ir praktiškai pagrįs-tas. Teisus yra prof. J. Bluvšteinas tvirtindamas, kad būtina turėti krimi-nalizacijos teoriją, kuri būtų sudedamoji baudžiamosios politikos dalis.Tuo tarpu reikia pripažinti, kad šiuo metu Lietuvoje kriminalizacijos pro-cesas vyksta iš esmės stichiškai, o naujai pripažįstamų nusikaltimais veikųjuridinis apibūdinimas kartais neatitinka esminių baudžiamosios teisėsteorijos nuostatų.

Kriminalizacijos teoriją prof. J. Bluvšteinas siūlo pagrįsti tokiais bau-džiamosios teisės taikymo kriterijais.

Pirma - tai daugumos piliečių įsitikinimas, kad baudžiamasis įstaty-mas gina tas (ir tik tas) socialines vertybes, kurios yra gyvybiškai svarbios,kad visuomenėje vyrautų pageidaujama tvarka.

43

B E N D R I E J I B A U D Ž I A M O S I O S T E I S Ė S K L A U S I M A I

Antra - tvirtas įsitikinimas, kad konkreti socialinė vertybė negali būtiapginta, nesinaudojant kraštutinėmis prievartos priemonėmis, būtent bau-džiamosios teisės priemonėmis. Baudžiamoji teisė turi tapti visuomenėsgynimo nuo kėsinimųsi į jos egzistavimo pagrindus paskutine linija. Ne-galima pavadinti optimalia strategija perėjimo iš karto į paskutinę gyny-bos liniją, jei tuos pačius rezultatus buvo galima pasiekti kitomis priemo-nėmis ir kraštutinių baudžiamųjų teisinių priemonių taikymas dar nebuvobūtinas.

Trečia - kriminalizuojamos veikos išplitimas. Itin retai pasitaikančiųveikų kriminalizavimas yra beprasmis, jis gali tik sukompromituoti bau-džiamąjį Įstatymą.

Ketvirta - tai galimybė išaiškinti kriminalizuojamą veiką skiriant išaiš-kinimui tiek jėgų ir lėšų, kiek leidžia sveikas protas.

Išvardinti kriterijai tikrai yra reikšmingi norint teisingai suvokti kri-minalizacijos procesą, nors jie neišsemia tų pagrindų, kuriais reikia va-dovautis įstatymų leidėjui, o kai kurie yra reikalingi papildomų paaiški-nimų. Štai, pavyzdžiui, panagrinėjus trečią iš nurodytų kriterijų - dėl kri-minalizuojamų veikų išplitimo, reikėtų pažymėti, kad yra BK normų, ku-rios per visą Lietuvos BK galiojimo laikotarpį nei vieno karto nebuvotaikytos (pavyzdžiui, BK 69 str. - karo kurstymas, 245(4) str. - neprane-šimas apie išvertimą į jūrą medžiagų, kenksmingų žmonių sveikatai argyvūnijai, arba kitų atliekų bei medžiagų ir kt.), tačiau tai nereiškia, kadvadovaujantis tarptautiniais susitarimais tokios normos yra nereikalin-gos. Matyti, reikia skirti itin retus atvejus ir vadinamąsias „mirusias nor-mas", kurios dėl savo teisinės loginės konstrukcijos ar kitų aplinkybiųyra netaikomos, nors tokie neteisėti veiksmai yra daromi. Štai, pavyz-džiui, BK 311 str. numato atsakomybę už vartotojų apgaulę. Šiuo meturespublikoje tokių veikų paplitimas yra, be abejo, didelis. Tačiau asme-nų, patrauktų baudžiamojon atsakomybėn, - tik vienetai. Tai pirmiausiarodo šios normos menką efektyvumą, tačiau nereiškia, kad jos reikiaatsisakyti. Atvirkščiai - peršasi kita išvada: tą normą būtina tobulintitaip, kad būtų didesnis poveikis šiam negatyviam reiškiniui.

O ,,protingos galimybės" išaiškinti padarytą neteisėtą veiką tikriausiaituri būti suprantamos ir kaip protingi tikslai. Antai BK 322 str. numatobaudžiamąją atsakomybę už aplaidų apskaitos tvarkymą. Ir be dideliųtyrimų galima daryti prielaidą, kad didžioji dalis verslininkų idealiai ap-skaitos neveda. Tačiau kai kyla klausimas dėl BK 322 str. taikymo, tampavisiškai aišku, kad ne kiekvienas aplaidumo faktas užtraukia baudžiamąjąatsakomybę. Rimtam verslininkui toks aplaidumas visų pirma pačiam pa-prastai brangiai kainuoja. Todėl iš tikrųjų viena iš galimų aplaidumo

44

I I s k y r i u s . B a u d ž i a m o s i o s p o l i t i k o s p a g r i n d a i

priežasčių gali būti ta, kad siekiama ir kitų tikslų - vengti mokėti mokes-čius, atsiskaityti su kreditoriais ir t. t.

Reikia sutikti su literatūroje keliama nuomone, kad kiekvienas krimi-nalizacijos atvejis turėtų būti ne tiesiog kokios nors institucijos „poreikis"taip apsaugoti savo interesus, o kriminologiškai pagrįsta baudžiamosiosteisės normos konstrukcija.

Baudžiamosios teisės normą sudaro ne tik jos dispozicijoje nustatytidraudimai ar įpareigojimai, bet ir jų nepaisymo pasekmės - sankcijos.Lietuvos Respublikoje itin gajus iš sovietinių laikų paveldėtas reikalavi-mas nuolat stiprinti kovą su nusikalstamumu visų pirma griežtinant baus-mes už padarytus nusikaltimus. Lietuvoje, kaip ir kitose postkomunistinė-se šalyse, ypatingai išaugo nusikalstamumas ir dėl to kyla daug įvairiųproblemų. Tačiau manyti, kad vien griežtinant bausmes galima pasiektiteigiamų rezultatų, yra klaidinga. Šiuo metu Lietuvoje vienas iš labiausiaipaplitusių nusikaltimų yra automobilių vagystės, kurias, kaip maryti išteismų praktikos, dažnai padaro pakankamai organizuotos profesionaliųnusikaltėlių grupės. Už šių nusikaltimų padarymą 1995 metais atsakomy-bė buvo iš esmės sugriežtinta. Pagal BK 271 str. 4 d. ir 272 str. 3 d.kvalifikuojama automobilio vagystė ar plėšimas, vertinant tai kaip pada-rytą turto pasisavinimą stambiu mastu, neatsižvelgiant j realią automobi-lio vertę. 1999 m. lapkričio 15 d. automobilio pagrobimas kaip stambausmasto turto pasisavinimo požymis buvo panaikintas. Pažymėtina, kad neišios veikos kriminalizacija, nei jos vėlesnė dekriminalizacija nedarė esmi-nės įtakos į šių nusikaltimų dinamiką.

Taip pat, nors sankcijos pakankamai griežtos, per pastaruosius kele-rius metus išaugo ir kitų sunkių nusikaltimų skaičius: nužudymų (BK 104,105, 106 str.), išžaginimų (BK 118 str.) ir kt.

Reformuojant baudžiamuosius įstatymus buvo atsisakyta kai kurių baus-mės rūšių (ištrėmimo, nutrėmimo, atleidimo iš pareigų, viešojo papeiki-mo, karinio ar specialiojo vardo ar laipsnio atėmimo). Šias bausmes iranksčiau teismai taikė gana retai, nes jos nebuvo laikomos efektyviomis.Todėl šių bausmių panaikinimas nepadarė esminės įtakos galiojusiai baus-mių sistemai, o kartu ir nusikalstamumui.

Esminis nusikaltimų penalizacijos papildymas buvo padarytas 1994 m.:nustatytas laisvės atėmimo bausmės maksimumas suaugusiems asme-nims - 15 metų (vietoj buvusių 10 metų), o padariusiems naują nusikal-timą, kai neatlikta bausmė - 20 metų. Dėl to, kaip buvo minėta, išaugonuteistųjų laisvės atėmimu skaičius, o bendras nusikalstamumas, 1994metais šiek tiek stabilizavęsis, 1995-1997 metais toliau augo.

45

BENDRIEJI BAUDŽIAMOSIOS TEISES K L A U S I M A I

Reikia pažymėti, kad įvairiose pasaulio valstybėse gana plačiai buvonagrinėta ir eksperimentuota dėl bausmių griežtumo taikymo. Deja, re-zultatai niekur nebuvo tokie, kad galima būtų jais be išlygų vadovautis.

Nustatant BK sankcijų modelį, matyt, labai svarbu būtų atkreipti dė-mėsi į tokias aplinkybes: a) pažeisto teisinio gėrio vertingumą; b) kaltėsrūšį: c) nusikaltimo padarymą veikimu ar neveikimu; d) kvalifikuojančiųar privilegijuojančių požymių buvimą. Kiekvienas iš šių momentų visuosenusikaltimuose turėtų turėti vienodą verte. Tai duotų pagrindą visos bau-džiamosios politikos teisingumui.

Vykdant tam tikros krypties baudžiamąją politiką norimų rezultatųgalima pasiekti, jeigu ne tik teisėsaugos organai, kurie ją realizuoja, betir visuomenė ją pripažins teisinga. Reikėtų pasimokyti iš istorinės patir-ties: kai nepaisoma baudžiamosios politikos teisingumo principo (jeigu jisprieštarauja toje visuomenėje pripažintiems visuomenės idealams ir inte-resams), visuomenė tokią baudžiamąją politiką ir ja siekiamą įgyvendintitvarka atmeta. Kai neįvertinamas baudžiamosios politikos teisingumo prin-cipas, šios politikos priemonės iš visuomenės tvarkos palaikymo virstasavivale, kuri dažniausiai yra būdinga diktatūrinėms valstybėms. Teisusyra A. Jakovlevas pažymėdamas, kad be prievartos baudžiamoji teisė tap-tų bejėgė, jei prarastų auklėjimo funkciją - netektų žmogiškumo. O beteisingumo principo teisėsauga apskritai nustotų egzistavusi.

3. BAUDŽIAMOSIOS POLITIKOS FORMAVIMASIR JOS REALIZAVIMAS

Baudžiamosios politikos pagrindą, kaip buvo minėta, sudaro baudžia-mie j i įstatymai. Tačiau neteisinga būtų manyti, kad šie, beje, kaip ir kitiįstatymai, yra priimami vieningai nusiteikusių vienminčių ir vienodai re-miami valstybės ir visuomenės institucijų.

Nors ir paradoksalu, tačiau esant daugmaž bendram požiūriui į nusi-kalstamumą kaip į tam tikrą socialinį blogį, konkrečių nusikaltimų ir ko-vos su jais priemonių vertinimas neretai būna diametraliai priešingas. Tainegali neturėti įtakos ir pačiam įstatymų leidėjui. Priimdamas įstatymusjis nėra izoliuotas nuo tam tikrų visuomenės ar valstybės institucijų povei-kio. Dažnai net pabrėžiama, kad vienas ar kitas įstatymas yra priimtastam tikroms visuomenės ar valstybės institucijoms prašant ar reikalaujanttokio akto. Tačiau tam tikros socialinės grupės ar institucijos inicijuoda-mos vieno ar kito baudžiamojo įstatymo priėmimą gali turėti savo išskai-čiavimų, kurie yra nepriimtini kitiems.

46

I I s k y r i u s B a u d ž i a m o s i o s p o l i t i k o s p a g r i n d a i

Tikėdamasi nusikaltimų padarymo skaičiaus sumažėjimo visuomenėdažnai per informacijos priemones, laiškais ir kt. taip pat daro spaudimąįstatymų leidėjui, nekreipdama dėmesio į tai, kad dažniausiai nusikalsta-mumas lieka tokio pačio lygio, o ji nukenčia papildomai dar ir todėl, kadpadidėjus kalinių skaičiui išauga mokesčiai.

Tačiau visa tai anaiptol nereiškia, kad iš to reikia daryti išvadą, jog ap-skritai neturi būti kriminalizuojamos naujos pavojingos veikos ar esant ne-išvengiamai būtinybei negriežtinamos sankcijos už padarytus nusikaltimus.

Iš to galima daryti tik tokią išvadą, kad baudžiamosios politikos for-mavimas įtvirtinant ją atitinkamuose baudžiamuosiuose įstatymuose daž-nai susiduria su įvairiais prieštaravimais, interesais ar kompromisais. Įsta-tymų leidėjo uždavinys yra įvertinti visus galimus „už" ir „prieš" ir pateik-ti tokią baudžiamąją politiką, kuri atitiktų visuomenės daugumos mate-rialinius ir dvasinius interesus. Todėl priimant baudžiamuosius įstatymusbūtina įvertinti ne tik šios dienos aktualijas, bet prognozuoti ateities per-spektyvas. Ilgalaikiai stabilūs įstatymai rodo ne tik valstybės baudžiamo-sios politikos stabilumą, bet ir pagrįstumą.

Priimti baudžiamieji įstatymai, vaizdžiai tariant, nustato tik baudžia-mosios politikos programą. Labai svarbu, kad priimti šie įstatymai būtųrealizuojami remiantis įstatymų leidėjo valia. Tardymo, prokuratūros irteismų uždavinys suvokti šią valią ir šiuos įstatymus tinkamai taikyti prak-tikoje. Teismų darbo patirtis rodo, kad ne visuomet įstatymų leidėjo valiayra tiksliai realizuojama. Nukrypimų dažniausiai būna tada, kai teisėsnorma, įtraukta į BK, suformuluota nepakankamai tiksliai ir dėl to atsi-randa jos aiškinimo skirtumai arba kai teisinė, taip pat ir profesinė, tei-sininkų sąmonė nepriima tokios baudžiamosios teisės normos išraiškos irieško būdų, kaip ją realizuoti atsižvelgiant i jų suvokimą.

Būna atvejų, kai baudžiamosios teisės normos suvokimas gali būtipatikslintas praktikos. 1995 m. balandžio 18 d. priimtas įstatymas, kuriuopatvirtintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas. Šio statuto 5 str. nu-statyta, kad Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senatas aprobuoja teismų spren-dimus, į kurių išaiškinimus turi atsižvelgti teismai, valstybinės ir kitosinstitucijos, taip pat kiti subjektai, taikydami tuos pačius įstatymus. Taigiiš esmės įstatymas suteikia Aukščiausiajam Teismui nustatyti preceden-tus, kuriais atsižvelgiant į praktikos poreikius gali būti patikslintas bau-džiamosios teisės normos turinys nekeičiant jos esmės ir kartu sudarantsąlygas tinkamai taikyti įstatymą.

Matyti, kad realizuojant baudžiamąją politiką neturėtų būti užmirštair baudžiamosios teisės teorija. Daugelį baudžiamosios teisės sąvokų ne-įmanoma apibrėžti pačiame įstatyme. Įstatymas neturi būti teorinių teigi-

47

B E N D R I E J I BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS K L A U S I M A I

nių rinkinys. Šias spragas turi užpildyti baudžiamosios teisės teorija. Api-bendrinus teismų praktiką matyti, kad baudžiamosios teisės teorija galiteoriškai pagristi įstatymų leidėjo koncepciją ir nurodyti įstatymo taikymoypatumus bei signalizuoti įstatymų leidėjui apie įstatymo netobulumus.

Atsižvelgiant į praktikos poreikius suprantama, kad tą patį gali pada-ryti ir atitinkamos teisėsaugos institucijos.

Priimtas naujas BK leidžia spręsti tokias svarbesnes baudžiamosiospolitikos kryptis Lietuvos Respublikoje:

1) Apsispręsti dėl galutinio nusikaltimų, numatytų Lietuvos BK, sąra-šo. Vengta konjunktūrinių normų, kurios dažnai nėra realizuoja-mos, nes jų įtraukimas paprastai darko baudžiamųjų įstatymų sis-temą ir galiausiai apsunkina baudžiamųjų įstatymų taikymą. Nau-jame BK siekiama tiksliau laikytis įstatymų leidybos technikos, pre-ciziškiau formuluoti nusikaltimų sudėtis, kad būtų galima išvengtiskirtingo jų interpretavimo teismuose.

2) Nustatyta nauja bausmių sistema atsižvelgiant j baudžiamųjų sank-cijų nustatymo kriterijus.

3) Numatyta baudžiamųjų sankcijų struktūra turi padėti spręsti dve-jopo pobūdžio uždavinį: a) sudaryti galimybes teismams priimtimažiau nuosprendžių, kuriais asmenys nuteisiami laisvės atėmimuir b) plačiau formuoti alternatyvias laisvės atėmimo bausmes (vie-šuosius privalomus darbus, darbą ligoninėse, invalidų pensionuosearba tam tikro darbo atlikimą po normalios darbo dienos ir perišeigines dienas. Šiuo metu grėsmingai didėjantis nuteistųjų laisvėsatėmimu skaičius ne tik iš esmės nesprendžia nusikalstamumo kon-trolės, bet ir sunkia našta gula ant mokesčių mokėtojų pečių.

4. BAUDŽIAMOSIOS POLITIKOS PRINCIPAI

Teisinis reguliavimas apskritai ir konkrečioje teisės šakoje gali būtilabai sudėtingas, jeigu atskiros teisės šakos arba vienos teisės šakos ins-titutai kels skirtingus reikalavimus visuomeniniams santykiams reguliuoti.Todėl derinant tarpšakinio teisinio reguliavimo klausimus paprastai apta-riami mokslo ar nustatomi įstatymo esminiai pradai arba principai. Lie-tuvos įstatymų leidyboje pagrindiniai principai yra įtvirtinti pačiame įsta-tyme. Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina principus, kurie turi reikš-mės ir baudžiamajai teisei:

1) Konstitucijos 29 str. nustatytas lygybės principas neatsižvelgiant įasmens lytį, rasę, tautybę, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitiki-

48

II s k y r i u s . Baudžiamos ios p o l i t i k o s p a g r i n d a i

nimus ar požiūrius. Tai reiškia, kad baudžiamieji įstatymai privaloužtikrinti, jog kiekvienas asmuo, kuris padare nusikaltimą, ne-atsižvelgiant į aukščiau išvardintus požymius būtų traukiamas bau-džiamojon atsakomybėn. Kartu lygybės prieš įstatymą principo ne-galima painioti su nubaudimu. Jeigu kiekvienas asmuo, padaręsnusikaltimą, turi būti patrauktas atsakomybėn, tai ištyrus bylą kon-kreti bausmė gali būti paskirta atsižvelgus ne tik į padarytą nusi-kaltimą, bet ir į kai kurias asmenines savybes. Tačiau esant vieno-doms aplinkybėms įstatymas negali duoti pagrindo skirtingai nu-bausti asmenį dėl lyties ar įsitikinimų, amžiaus ar socialinės kilmės.

2) Konstitucijos 20, 21, 22, 23, 24 straipsniai įvairiais aspektais apta-ria teisėtumo principą. Griežtas įstatymų reikalavimų laikymasisypač reikšmingas, kai žmogus susiduria su baudžiamuoju įstatymu.Pirminė prielaida teisėtumui užtikrinti yra priimti įstatymai, garan-tuojantys žmonių saugumą. Jie turi būti pakankamai aiškiai ir tiks-liai išdėstyti, kad nekiltų dvejonių dėl jų prasmės, pagaliau jie pa-tys turi būti skirti visuomenės interesams užtikrinti, o ne priešta-rauti jiems.

Nekokybiškai paruoštas įstatymas, prieštaravimai, įstatymų spra-gos gali sudaryti palankią dirvą piktnaudžiauti jais, dėl vienokių arkitokių priežasčių skirtingai spręsti asmenų, padariusių nusikalti-mus, atsakomybės klausimus. Šiuolaikinis Lietuvos valstybės rai-dos laikotarpis yra ypatingas tuo, kad dalis baudžiamųjų įstatymų,priimtų kitomis sąlygomis, tebegalioja ir dabar, dalis tų pačių įsta-tymų yra pakeisti ir pertvarkyti, o dar kita dalis jau yra priimtinaujai. Dėl to gali atsirasti problemų tinkamai realizuoti teisėtu-mą. Todėl reikėtų gana griežtai kontroliuoti visas teisėsaugos orga-nų grandis, kad būtų išvengta įstatymo ir kartu esminių piliečiųteisių pažeidimų. Negalima užmiršti, kad nepagrįstas apkaltinimasnusikaltimo padarymu žmogui palieka nuoskaudą visam gyveni-mui, o kartais jį padaro net savos valstybės priešu.

3) Konstitucijos 21 straipsnis aptaria taip pat labai svarbų baudžiama-jai teisei principą - humanizmą. Konstitucija nurodo, kad negalimažmogaus kankinti, žaloti, žeminti jo orumo, žiauriai su juo elgtis.Taigi baudžiamieji įstatymai privalo įtvirtinti humanišką elgesį suteisiamuoju. Tačiau dėl to, matyt, reikėtų atkreipti dėmesį ir į kaikuriuos kitus aspektus. Kiekviena įstatymo numatyta bausmė nor-maliam žmogui negali sukelti pasitenkinimo. Dėl jos pritaikymožmogui atsiranda vienokie ar kitokie apribojimai, o kartu ir kan-čios. Be kentėjimo bausmė neįmanoma apskritai. Todėl šis Kon-

49

B E N D R I E J I B A U D Ž I A M O S I O S TEISĖS K L A U S I M A I

stitucijos reikalavimas reiškia tai, kad baudžiamieji įstatymai priva-lo užkirsti kelią tardymo, teisminio proceso ar bausmės atlikimometu taikyti tokias priemones ir suvaržymus, kurie nenumatyti įsta-tymo ir tyčia sukelia žmogui kančias ar žemina jo orumą. Kartunusikaltusio žmogaus nubaudimas atsižvelgiant į humanizmo prin-cipus neturėtų apsiriboti vien tik palengvinimais ar kaltininko pa-sigailėjimu. Esminis humanizmo principas turėtų būti tas, kad vals-tybė ir visuomenė asmenį, padariusi nusikaltimą, nelaiko nepatai-somu. Šiuolaikiniai baudžiamieji įstatymai daugumoje valstybių gre-ta nubaudimo akcentuoja taip pat nusikaltėlio galimybę pasitaisytiir grįžti į normalų gyvenimą ir čia įžvelgiamas šių įstatymų huma-nizmas.

Pagaliau yra dar vienas svarbus momentas. Konstitucijos 28 straipsnisskelbia, kad kiekvienas žmogus įgyvendindamas savo teises negali varžytikitų žmonių teisių ir laisvių. Iš to išplaukia svarbi nuostata, kad nusikal-tėlių persekiojimas baudžiamųjų įstatymų nustatyta tvarka - tai viena išpriemonių užtikrinti daugumos žmonių normalias gyvenimo sąlygas, iš-vengti baimės būti nusikaltėlio apiplėštam, sužalotam ar netgi netektigyvybės. Taigi bendriausia prasme humanizmo principas reiškia visų žmo-nių saugumą esant normalioms bendravimo ir gyvenimo sąlygoms.

Baudžiamosios politikos turinys labai daug priklauso nuo specialiųbaudžiamosios teisės principų realizavimo priimant ir įgyvendinant bau-džiamuosius įstatymus. Todėl reikia bent trumpai juos aptarti. Analizuo-jant baudžiamosios teisės principus reikėtų atkreipti dėmesį į tokius:

1) nullum crimen, nulla poena sine lege (niekas negali būti pripažintaskaltu ir nubaustas, jeigu nėra įstatymo);

2) atsakomybės neišvengiamumo principas;3) asmeninės atsakomybės ir bausmės individualizacijos principas;4) in dubio pro reo (visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltinin-

ko naudai);5) bausmės ekonomijos principas.Principo nullum crimen, nulla poena sine lege šiuo metu lyg ir nebe-

reikėtų specialiai skelbti. Dauguma šiuolaikinių baudžiamųjų įstatymųgana tiksliai apibrėžia įstatymo galiojimo laiką (pradžią, pabaigą bei jogrįžtamojo galiojimo atvejus). Įstatyme paprastai yra kategoriška nuoro-da, kad jis neturi grįžtamosios galios, jeigu jis nustato veikos baudžiamu-mą ar griežtina sankciją. Išimtis daroma švelnesnio įstatymo atžvilgiu, t.y. kai naikinamas ar siaurinamas veikos baudžiamumas arba švelninamasankcija.

50

I I s k y r i u s . B a u d ž i a m o s i o s p o l i t i k o s p a g r i n d a i

Tačiau šis principas iŠ esmės neprarado savo reikšmingumo visų pirmatodėl, kad nepaisant to, jog baudžiamieji įstatymai yra kodifikuoti, nere-tai kyla klausimas, ar konkreti veika iš tikrųjų yra uždrausta, ar ne. Toksklausimas iškyla dėl kelių priežasčių: 1) įstatymo teksto netikslumo arneaiškumo, leidžiančio teismui jį traktuoti savaip; 2) įstatyme taikomųblanketinių ar vertinamųjų požymiu nusikaltimo sudėties požymiams iš-reikšti. Su pirmuoju atveju teismų praktika dažnai susiduria tuomet, kaitą pačią veiką draudžia skirtingi įstatymai, pvz., administracinis ir bau-džiamasis. Šiuo metu galiojantys Baudžiamasis ir Administracinis kodek-sai neretai beveik pažodžiui išvardija panašias veikas, tuo sudarydamikeblumų juos taikant. Kai kuriuose BK straipsniuose ne visuomet aiškiaiišdėstytos normos dispozicijos sudaro sunkumų nustatant, kokie požymiaiyra būtini kvalifikuojant veiką. Dar sudėtingiau yra tuomet, kai įstatymeaprašant nusikaltimo sudėtį yra panaudotas blanketinis ar vertinamasispožymis. Pirmuoju atveju normos turinys tampa aiškus tik žinant poįsta-tyminį aktą, kuris ir atskleidžia šio požymio turinį. Tačiau šiuo atvejunusikaltimo turinys iš dalies jau apibrėžiamas ne pačiu įstatymu, o poįsta-tyminiu aktu, kuris paprastai turi kitų tikslų ir kartu yra panaudojamasbaudžiamojoje teisėje. Poįstatyminio akto netikslumai gali sukelti nepa-geidautinų padarinių baudžiamojoje teisėje. Antai BK 232(9) straipsnisnumato atsakomybe už neteisėtą farmacinę veiklą. Tačiau kokia farmaci-nė veikla yra neteisėta, galima spręsti iš specialaus farmacijos įstatymo.Vis dėlto šiame įstatyme yra išvardintos ir tokios veikos, kurios pripažįs-tamos neteisėtomis pagal šį įstatymą, tačiau jas kriminalizuoti visiškainėra pagrindo (pvz., vaistų reklama neturint licenzijos).

Esant vertinamajam požymiui nusikaltimo sudėties požymį įvertinapats įstatymo taikytojas ir gali būti, kad nuo jo geranoriškumo ar piktosvalios šio požymio turinys įgis skirtingą prasmę.

Baudžiamosios politikos aspektu atsakomybės neišvengiamumo prin-cipas reiškia tai, jog baudžiamieji įstatymai yra pakankamai aiškiai su-konstruoti ir jais remdamiesi teisėsaugos organai nustato visus įstatymopažeidimo atvejus, patraukia atsakomybėn juos padariusius asmenis. At-sakomybės neišvengiamumo principo realizavimas reiškia, jog kiekvienas,padaręs nusikaltimą, privalo už ji atsakyti. Deja, šia prasme situacija nėragera. Atsakomybės neišvengiamumo principo realizavimas labai daug pri-klauso nuo veikų kriminalizavimo pagrįstumo ir nuo to, kaip šį krimina-lizavimą vertina šalies gyventojai. Antai BK 310 str., numatantis atsako-mybę už namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų gaminimą ir realiza-vimą, per pastaruosius dešimt metų buvo keistas net keturis kartus ir

51

B E N D R I E J I BAUDŽIAMOSIOS TEISES K L A U S I M A I

kiekvieną kartą buvo siekiama sustiprinti kovą su šiais nusikaltimais. Ta-čiau ir be didesnių sociologinių tyrimų galima tvirtinti, kad tai iš esmėsnepadarė didesnės Įtakos šių veikų paplitimui.

Realizuojant baudžiamąją politiką ne mažiau svarbu, kaip išaiškinamipadaryti nusikaltimai ir juos padarę asmenys patraukiami baudžiamojonatsakomybėn. Tačiau ir šiuo požiūriu yra daug problemų. Visų pirmaapskritai padarytų nusikaltimų išaiškinimas sudaro tik mažiau nei pusevisų registruotų nusikaltimų. O išaiškinamumas pagal atskiras nusikalti-mų rūšis konkrečiuose miestuose ar rajonuose dar žemesnis. Be to, reikiapridurti, kad dėl to, jog didesnė dalis nusikaltimų neišaiškinama, nemažanukentėjusiųjų iš viso nepraneša teisėsaugos organams apie padarytą nu-sikaltimą. Todėl galima tvirtinti, kad šis principas šiuo metu realizuoja-mas tik iš dalies.

Baudžiamojoje teisėje ypač reikšmingas yra asmeninės atsakomybės irbausmės individualizavimo principas. Baudžiamosios teisės normos turiužtikrinti, kad baudžiamojon atsakomybėn būtų traukiamas tik kaltas nu-sikaltimo padarymu asmuo. Įvairių valstybių praktika vienur siauriau, ki-tur plačiau taiko kolektyvinės atsakomybės principą. Dažnai tai būna at-sakomoji valstybės reakcija į tam tikrus neteisėtus veiksmus (valstybėspareigūno nužudymą, diversijas ar teroro aktus ir pan.) panaudojant ka-rines ar policijos pajėgas.

Kartu bet kuriuo atveju įstatymu nustatytos bausmės negalima trak-tuoti visiškai izoliuotai nuo kaltininko aplinkos. Bet kuris nubaudimasnetiesiogine prasme visuomet daro didesnę ar mažesnę įtaką jo artimiemsžmonėms. Antai nelabai sunkios bausmės - baudos paskyrimas visuometreiškia, kad tam tikros pinigų sumos neteko ne tik nuteistasis, bet ir visašeima. Nuteisimas laisvės atėmimu paprastai skaudžiai atsiliepia visai šei-mai, ypač jeigu nuteistasis buvo vienintelis ar bent pagrindinis šeimosmaitintojas ir pan. Tai visiškai nereiškia, kad įstatymas specialiai siekiatokių pasekmių. Atvirkščiai - teismai, įvertindami tokias aplinkybes, pa-prastai paskiria bausmę, kuri kiek galima mažiau turėtų įtakos artimie-siems. Tačiau visiškai išvengti tokios įtakos galima nebent tuomet, kainuteistasis yra vienišas žmogus.

Teismų ir tardymo praktikoje nors retai, bet pasitaiko atvejų, kai pada-ryto nusikaltimo subjektas nenustatytas ar baudžiamojon atsakomybėn pa-trauktas nekaltas asmuo. 1995 m. išteisintų teismo proceso metu buvo per600 asmenų, o tai yra pagrindas laikyti šią situaciją pakankamai sudėtinga.

Bausmės individualizavimas reikšmingas siekiant nubaudimo teisingu-mo. Teisingumo samprata yra gana plati. Čia atkreipsime dėmesį tik į lai,

52

I I s k y r i u s . B a u d ž i a m o s i o s p o l i t i k o s p a g r i n d a i

kad teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų, pataisy-mui reikalingą bausmės dydį. Tačiau ne mažiau svarbu, kokiu mastu įsta-tymas sudaro galimybę teismui pačiam parinkti teisingą bausmę, t. y. arjis tiksliai suprogramuoja bausmės pasirinkimą, ar sudaro galimybes teis-mui įvertinus visas aplinkybes savarankiškiau spręsti šiuos klausimus. Pa-skirtos bausmės, kaip teisingos, supratimas padeda žmonėms įvertinti nu-sikaltimo pavojingumą, o kartu ir didina teismo nuosprendžio autoritetą,kuris ypač reikalingas dabartiniame mūsų visuomenės raidos etape.

In dubio pro reo principas pirmiausiai yra susietas su baudžiamuojuprocesu. Visų aplinkybių įvertinimas ir atsisakymas tų, kurios nėra visiš-kai aiškios ir tikslios, lemia kaltinimo pagrįstumą. Tačiau tai yra reikšmin-ga ir baudžiamosios teisės prasme. Yra visi įstatymo numatyti nusikalti-mo sudėties požymiai ar ne - abejonių neturi būti. Sprendžiant veikoskvalifikavimo klausimus, kai yra abejotinų aplinkybių, turi būti parinktatik ta nusikaltimo sudėtis, kuri be abejonės atitinka surinktus duomenis.Deja, reikia pripažinti, kad iki šiol tarp tardytojų dar labai gaji nuostatakvalifikuoti veiką ne tiksliai pagal surinktus įrodymus: jeigu tik yra norsšiek tiek duomenų, suteikiančių galimybę taikyti griežtesnį įstatymą, taijis ir pasirenkamas. Sąmoningai netiksli, t.y. per griežta, nusikaltimo kva-lifikacija turėtų būti vertinama kaip esminis tardytojo ar prokuroro darbobrokas. Tokie veiksmai labai pažeidžia žmogaus teises, o kartu daro di-džiulę žalą teisėsaugos institucijų autoritetui.

Bausmės ekonomijos principas turėtų būti akivaizdžiai akcentuotasbaudžiamajame įstatyme. Tai ypač reikšminga pereinamojo tipo valsty-bėms, kai visas nusikalstamumo problemas siekiama išspręsti griežtinantbausmes. Baudžiamasis įstatymas neturi duoti pagrindo teismui be rei-kalo griežtinti bausmes nuteistiesiems. Antai šiuo metu esanti BK Spe-cialiosios dalies straipsnių sankcijų struktūra verčia teisėją pirmiausiasvarstyti apie galimybę taikyti griežčiausią laisvės atėmimo bausmę ir tikvėliau - kitas bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu. Įstatyme įtvirti-nus labai griežtas sankcijas sudaromos prielaidos paskirti nepagrįstai griež-tas bausmes arba apeinant įstatymo reikalavimus jas mažinti.

Įstatymo įtvirtintas bausmės ekonomijos principas reiškia, kad nusta-tytos tokios sankcijų ribos, kurios leidžia teismui parinkti tokias minima-lias bausmes, kurių užtektų nuteistajam pasitaisyti.

Kaip išvadą galima būtų pažymėti, kad teisingas baudžiamosios teisėsprincipų suvokimas reikalingas ne tik teisėsaugos darbuotojams, taikan-tiems baudžiamuosius įstatymus, bet ir įstatymų leidėjui, kad turėtų tei-singus baudžiamosios politikos formavimo pagrindus.

53

BENDRIEJI BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS KLAUSIMAI

LITERATŪRA

Čubinskij M. P. Kurs ugolovnoj politiki. - Spb., 1912.Glinskij J. Nusikalstamumas ir baudžiamoji politika posttotalitarinėje Rusijo-

je // Nusikalstamumo prevencija ir baudžiamoji politika pereinant į rinkos eko-nomikų. - Vilnius, 1995.

Jasinski J. Baudžiamosios politikos problemos XX a. paskutinio dešimtmečiopradžioje // Nusikalstamumo prevencija ir baudžiamoji politika pereinant į rin-kos ekonomiką. - Vilnius, 1995.

Feuerbach A. Lehrbuch des gemeinem in Deutschland gultigen peinlichenRechts. - Giessen, 1832

Lemell L. Podstawy nauki politiki kriminalnej. - Warszawa, 1967.Luderssen K. Kriminalpolitik auf venschlungenen Wegen: Aufsatze zur Ver-

mittlung von Theorie und Praxis. - Frankfurt a/M, 1981.McMahon M. Privatizacija, baudžiamoji politika ir kriminologija // Nusikals-

tamumo prevencija ir baudžiamoji politika pereinant į rinkos ekonomiką. - Vil-nius, 1995.

Meždunarodnyj obzor ugolovnoj politiki. - Nju-Iork, OON, 1981.Problemy ugolovnoj politiki. Sovietskij i zarubežnyj opyt. - Krasnojarsk, 1990.Wroblewsk B. Wstemp do politiki kriminalnej. - Wilno, 1992.Zagorodnikov N. I. Sovetskaja ugolovnaja politika. - Moskva, 1979.Zipf H. Kriminalpolitik. 2 Auflage. - Munchen, 1980.

54

III SKYRIUS

BAUDŽIAMOJI ATSAKOMYBĖ IR JOS PAGRINDAI

1. BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS SĄVOKA IR POŽYMIAI,SKIRIANTYS JĄ NUO KITŲ ATSAKOMYBĖS RŪŠIŲ

Lietuvos BK sąvoką „baudžiamoji atsakomybė" vartoja gana dažnai irskirtingais aspektais: baudžiamosios atsakomybės pagrindai (BK 3 str.),nepilnamečių atsakomybė (BK 11 str.), girto ar apsvaigusio nuo narkoti-nių ar toksinių priemonių asmens atsakomybė (BK 13 str.), atsakomybėuž nusikaltimo slėpimą (BK 19 str.) ar nepranešimą (BK 20 str.), patrau-kimo baudžiamojon atsakomybėn senatis (BK 49 str.), atleidimas nuobaudžiamosios atsakomybės veikai praradus pavojingumą (BK 51 str.) arkaltininkui su nukentėjusiuoju susitaikius (BK 53(1) str.) ir kt. Tai rodo,kad ši sąvoka Lietuvos baudžiamojoje teisėje yra viena iš pagrindinių.Nuo jos teisingo supratimo daug priklauso kitų BK vartojamų sąvokų(nusikaltimas, bausmė ir kt.) turinio atskleidimas.

Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis „atsakyti" turi ne vieną reikš-me: Atsakyti - tai: 1) painformuoti, atsakyti i klausimą; 2) reaguoti, at-siliepti; 3) gauti atpildą už veiksmus, už nusikaltimą; 4) garantuoti, užtik-rinti darbo sėkmę ir kt.

Sociologinėje, filosofinėje ir teisinėje literatūroje sąvoka „atsakomy-bė" vartojama dviem reikšmėmis: perspektyvine, kai žmogus imasi atsa-komybės už savo veiksmus žiūrėdamas į ateitį (atsakyti už savo vaikų,tėvynės ateitį), ir retrospektyvine (atsakyti už praeityje padarytus veiks-mus). Baudžiamojoje teisėje atsakomybės sąvoka paprastai vartojama tikretrospektyvine prasme. Žmogus atsako už jau padarytus nusikalstamusveiksmus. Jo negalima kaltinti už veiksmus, kuriuos jis gali padaryti atei-tyje. Nors kai kurios išimtys yra.

Norint suvokti baudžiamosios atsakomybės prasmę reikia atsakyti įtokius klausimus: 1) kas atsako? 2) kam atsako? 3) už ką atsako?

55

B E N D R I E J I BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS KLAUSIMAI

Atsakymas į pirmą klausimą nėra sudėtingas. Pagal galiojantį BK at-sako tik nusikaltęs asmuo, kuris sulaukė atitinkamo amžiaus ir yra pakal-tinamas. Tačiau istorija žino ir kitų atvejų. Ankstyvosiose epochose žmo-gus ne visuomet suvokė atsakomybės esmę. Todėl, jo manymu, buvo ga-lima bausti visa tai. kas padarė žalos. Istorijoje yra aprašyta nemažaiatvejų, kai teismas nuteisė mirties bausme gyvūnus (gaidį, tariamai sudė-jusi kiaušinių, jautį, mirtinai užbadžiusį šeimininką) ar kitomis bausmė-mis net negyvus daiktus (išplakti varpą, nelaiku pranešusį apie nelaimę,užpilti upės vagą, kuri patvinusi nusinešė žmonių gyvybių ir kt.).

Šiuo metu yra kitų klausimų, susijusių su tuo, kas gali atsakyti. Bau-džiamosios teisės teorijoje keliamas, o kai kuriose šalyse (pvz., JAV, Švei-carijoje ir kt.) iš dalies įstatymuose realizuotas ne tik fizinio, bet ir juri-dinio asmens baudžiamosios atsakomybės klausimas. Naujai priimtas Lie-tuvos BK numato, kad už atskirus padarytus nusikaltimus Lietuvoje at-sako taip pat ir juridiniai asmenys. Žala aplinkai, žmogui gali būti pada-ryta ne kokio nors konkretaus asmens veikla, o gamyklos ar gamybinioaljanso. Tokiais atvejais nustatyti baudžiamųjų įstatymų sąlygas, atitin-kančias pavienių žmonių kaltę, ne visuomet įmanoma. Tuo tarpu dėlžalos akivaizdumo ginčo nėra. Tokiu atveju, yra numatyta juridinio as-mens ne tik civilinė, bet ir baudžiamoji atsakomybė. Suprantama, kadjuridiniam asmeniui baudžiamieji įstatymai numato specialias sankcijas(pinigines baudas, juridinio asmens veiklos sustabdymą tam tikram arvisam laikui ir kt.).

Kitas klausimas - kam turi atsakyti nusikaltęs asmuo? Lietuvos Kon-stitucijos 31 straipsnyje yra nurodyta, kad „Asmuo laikomas nekaltu tol,kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsitei-sėjusiu teismo nuosprendžiu". Taigi betarpiškai už savo neteisėtus veiks-mus asmuo atsako teismui, kuris, remiantis Konstitucijos 5 straipsniu,sudaro vieną iš sudedamųjų valstybės valdžios dalių. Tačiau šiuo metugreta teismo nusikaltimo padarymo klausimus parengtinio tardymo metunagrinėja teisėsaugos organai - policija ir prokuratūra, o pirminių duo-menų surinkimą apie padarytą nusikalstamą veiką ir nusikaltėlio išaiški-nimą - policijos kvotos organai, o kai kuriais įstatymo numatytais atve-jais - ir kitų žinybų (muitinės, mokesčių inspekcijos ir kt.) kvotą darantyspareigūnai. Šie pareigūnai, atlikę kvotos ar tardymo veiksmus, ne visuo-met išaiškina padarytą nusikaltimą ar jį padariusį asmenį, kartu liekaneišspręstas nusikaltusio asmens atsakomybės klausimas.

Privataus kaltinimo bylose asmens patraukimo baudžiamojon atsako-mybėn klausimą faktiškai išsprendžia nukentėjusysis. Jeigu jis atsisakorašyti prašymą dėl kaltininko patraukimo baudžiamojon atsakomybėn,

56

III s k y r i u s . B a u d ž i a m o j i a t s a k o m y b ė i r jos p a g r i n d a i

pareigūnai ar kiti asmenys, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, tokiosbylos pradėti negali.

Taigi nors pagrindinis organas, kuris išsprendžia baudžiamosios atsa-komybės realizavimą, yra teismas, faktiškai nuo kitų teisėsaugos organųpareigūnų ar net nukentėjusiųjų priklauso, ar asmens veiksmai bus pripa-žinti neteisėtais ir j is bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Pagaliau į klausima, už ką asmuo atsako, reikia atsakyti, kad baudžiamo-ji atsakomybė atsiranda, kai asmuo padaro veiką, toje valstybėje laikomąnusikaltimu. Tai. kas laikoma nusikaltimu, per visa istorija, ir toje pačiojevalstybėje, keitėsi. Taip pat nemažai yra skirtumų tarp tos pačios epochosvalstybių. Pvz., kas demokratinėje valstybėje esant privačios nuosavybės irrinkos ekonomikai yra laikoma verslu, „socialistinio" tipo valstybėse - sun-kiu nusikaltimu: spekuliacija. Šiuo metu yra valstybių, kur prostitucija laiko-ma nusikaltimu, o kitose valstybėse tai oficialiai įteisinta profesinė veikla.Matyti, kad šiuo metu vargu ar galima būtų surasti bent vieną valstybę, ku-rioje baudžiamuosiuose įstatymuose numatyti nusikaltimai tiksliai atitiktųkilos valstybės nusikaltimus. Nors yra nemažai veikų, kurios visose valstybė-se iš esmės visais laikais buvo laikomos nusikaltimais - tai nužudymas, kūnosužalojimas, moters išžaginimas, svetimo turto vagystė ir t.t.

Atsakant į aukščiau iškeltus klausimus iš esmės buvo duota išorinėbaudžiamosios atsakomybės charakteristika. Tačiau nebuvo atsakyta į klau-simą, kas gi yra baudžiamoji atsakomybė, t. y., kas sudaro jos turinį.

Taigi ką suponuoja sąvoka baudžiamoji atsakomybė? Ši atsakomybė,vienokia ar kitokia, yra ten, kur valstybė per savo įgaliotas institucijasfaktiškai priverčia teisės pažeidėją įvykdyti teisės normoje numatytas pa-reigas, atitinkančias padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, ir tuo sukeliakaltininkui neigiamas pasekmes. Vadinasi, atsakomybės sąvoka apima:

1) Valstybės prievartos taikymą. Tai reiškia, kad kaltininkui prievarti-ne tvarka nustatomi tam tikri asmeniniai ar turtiniai apribojimai.

2) Normatyviškumą, t. y. baudžiamoji atsakomybė atsiranda kaip tei-sės normos pažeidimo rezultatas ir realizuojama pagal šios normossankcijoje nustatytas ribas.

3) Neigiamo poveikio realizavimą dėl padarytos nusikalstamos veikosšiuo metu, o ne kada nors ateityje.

4) Teisinį santykį kaip baudžiamosios atsakomybės egzistavimo formą.Apibendrinant baudžiamąją atsakomybę galima apibūdinti kaip as-

mens ir jo padaryto nusikaltimo pasmerkimą valstybės vardu, kurį vykdoįgaliotos institucijos (teismas) ir kuris pasireiškia baudžiamaisiais įstaty-mais apibrėžtų asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymų kaltininkui nu-statymu. Šis pasmerkimas ir suvaržymai veikia kaltininką sukeldami jamneigiamus pergyvenimus.

57

B E N D R I E J I B A U D Ž I A M O S I O S TEISES K L A U S I M A I

Paprastai ryškiausiai baudžiamoji atsakomybė matyti iš apkaltinama-jame nuosprendyje nustatytų apribojimų. Tačiau kai kurie iš lokių apribo-jimų gali būti padaryti jau ir parengtinio tyrimo metu (pvz., arešto uždė-jimas turtui, kardomųjų priemonių taikymas ir kt.).

Norint giliau suvokti baudžiamosios atsakomybės esmę būtina nusta-tyti ne tik jos svarbiausius požymius, bet ir pažymėti šio baudžiamosiosteisės instituto bendrus bruožus ir skirtumus, kurie yra kitų teisės šakųanalogiškuose institutuose.

Baudžiamoji atsakomybė - tik viena iš teisinės atsakomybės rūšių.Greta jos yra civilinė, administracinė ir drausminė atsakomybė. Kadangijos yra vienos teisinės atsakomybės rūšys, savaime suprantama, kad visosjos turi daug bendrų bruožų, kurie iš dalies jau buvo aptarti. Tačiau kiek-viena iš šių atsakomybės rūšių turi ir tik jai būdingas savybes ir skiriasiviena nuo kitos.

2. BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBES ESME

Baudžiamoji atsakomybė - tai teisinės pasekmės, baudžiamosios tei-sės normų taikymo rezultatas. Jos esmė - asmens, padariusio nusikalti-mą, pasmerkimas valstybės vardu. Savo pobūdžiu baudžiamoji atsakomy-bė reiškia valstybės prievartos taikymą ir kartu asmens padaryto nusikals-tamo elgesio pasmerkimą.

Valstybės įgaliotos institucijos realizuoja baudžiamąją atsakomybę prie-vartos tvarka neatsižvelgdamos į asmens, padariusio nusikaltimą, norą. Šiatsakomybė turi būti pakankamai individualizuota. Lietuvos BPK 333 str.6 p., aptariančiame klausimus, spręstinus nuosprendyje, nurodoma, kadteismas kiekvieno teisiamojo atžvilgiu turi išspręsti „kokia būtent bausmėturi būti skiriama teisiamajam ir ar turi ją teisiamasis atlikti". Tai reiškia,kad kiekvienam teisiamajam nustatoma neigiamų pasekmių apimtis ir išto išplaukiantys teisių apribojimai. Šie apribojimai, kaip buvo minėta, yraasmeninio ar turtinio pobūdžio. Taigi valstybės nustatyti apribojimai nu-sikaltusiam asmeniui sudaro objektyvųjį atsakomybės turinį. Tai, kaip kal-tininkas įvertina jam nustatytus apribojimus, sudaro atsakomybės subjek-tyvųjį aspektą. Iš teismų praktikos matyti, kad kaltininko reakcija į bau-džiamąją atsakomybę gali būti įvairi:

1) Kaltininkas suvokia savo nusikalstamos veikos esmę, suvokia jossmerktinumą ir pats tai smerkia. Todėl nustatytus jam apribojimuspriima kaip teisingus, deda pastangas, kad jo nusikalstamos veikospadaryta žala būtų mažesnė, stengiasi pats pasitaisyti.

58

III s k y r i u s . B a u d ž i a m o j i a t s a k o m y b ė i r jos p a g u n d a i

2) Kaltininkas, nors ir žinodamas padalytos veikos pavojingumą, ma-no, kad teisėsaugos organai neturi pakankamai įrodymų tam pa-grįsti, ir visus jam daromus apribojimus priima kaip neteisėtą prie-vartą. Kartu kaltininkas arba jo bendrininkai imasi aktyvių priemo-nių, kad jo kaltės įrodymai būtų sunaikinti ar iškreipti.

3) Kaltininkas nustatytų baudžiamosios atsakomybės apribojimų at-žvilgiu yra indiferentiškas. Jis neprieštarauja dėl jam taikomų prie-monių, tačiau iš esmės i jas ir nereaguoja. Galimi atvejai, kai atsa-komybės subjektiniai aspektai yra tarpusavyje persipynę.

Baudžiamoji atsakomybė išoriškai veikdama kaltininką yra nukreiptaį jo vidinę būseną - elgesio reguliavimą. Šia prasme galima įžiūrėti irvienos iš baudžiamosios teisės funkcijų realizavimą - daryti poveikį kal-tininko sąmonei ir psichikai. Per sąmonės ir psichikos „sukrėtimus" tiki-masi formuoti tokias šio asmens intelekto ir valios savybes, kurios neleis-tų jam daryti naujų nusikaltimų.

Nustatyti kaltininkui apribojimai rodo, kad tam tikra dalimi keičiasi joteisinis statusas. Tai reiškia, kad keičiasi jo turimų teisių ir pareigų san-tykis. Realizuojant baudžiamąją atsakomybę nustatomos papildomos pa-reigos, o suvaržymai atsiranda jo teisių srityje. Šiuos pasikeitimus galimapaaiškinti tuo, kad kaltininkas, vykdydamas nusikaltimą, pats sudaro pa-grindą veikti baudžiamosios teisės normai, kuri sankcionavo jo teisinępareigą priimti teisinio statuso pasikeitimus - vykdyti bausmę.

Aptariant kaltininko, kuriam taikoma baudžiamoji atsakomybė, statu-so suvaržymus, reikia pažymėti, kad jam neatimamos visos teisės. (Išsky-rus mirties bausmę, kai asmeniui atimama gyvybė. Nors ir tuomet nepa-naikinama, pvz., paveldėjimo teisė.) Asmuo ir toliau lieka valstybės pilie-čiu su pagrindinėmis iš to išplaukiančiomis teisėmis: jis turi civilines tei-ses ir t.t. Bet jeigu atsakomybė realizuota atimant laisvę, tai kai kurių tųteisių realizavimas, suprantama, gali būti apsunkintas. Pavyzdžiui, savocivilinėms teisėms realizuoti nuteistasis negali atstovauti teisme ar jasginti kitose valstybės institucijose pats betarpiškai. Tačiau tą patį galipadaryti jo įgaliotas atstovas.

Pažymėjus, kad baudžiamoji atsakomybė pasireiškia kaip valstybės prie-vartos taikymo forma, kyla klausimas dėl jos santykio su kriminaline baus-me. Literatūroje neretai galima aptikti nuomonę, kad atsakomybė iš es-mės atitinka bausmę arba kad vienintelė atsakomybės realizavimo formayra bausmė. Toks požiūris neatitinka šiuo metu Lietuvoje galiojančių bau-džiamųjų įstatymų turinio. Negalima nuneigti to fakto, kad baudžiamojiatsakomybė ir bausmė yra labai artimos sąvokos. (Kai kuriose VakarųEuropos šalyse, kaip toliau bus paaiškinta plačiau, sąvoka „baudžiamoji

59

B E N D R I E J I BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS K L A U S I M A I

atsakomybė" paprastai nevartojama, - yra tik bausmė.) Tačiau jų sutapa-tinti, atsižvelgiant i Lietuvos BK numatytas nuostatas, negalima. LietuvosBK numato skirtingą turini sąvokose: „patraukimas baudžiamojon atsa-komybėn", „nubaudimas", „atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės",„atleidimas nuo bausmės".

Baudžiamoji atsakomybė gali būti realizuota (ir dažniausiai taip yra) pa-skiriant bausmę. Tačiau baudžiamojo kodekso normos leidžia realizuotibaudžiamąją atsakomybę ir nepaskiriant bausmės (pvz., kaltininkui ir nu-kentėjusiajam susitaikius, nepilnamečiui pritaikius priverčiamąsias auklėji-mo priemones ir kt.) arba baudžiamojo proceso numatytų normų pagrindu.Asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nereabilituojančiaispagrindais reiškia, kad asmuo pripažįstamas kaltu dėl padarytos veikos, irtik remiantis įstatymo numatytais pagrindais jam netaikoma kriminalinėbausmė. Tačiau iš tikrųjų asmuo, pripažintas kaltu, realizuoja svarbiausiąatsakomybės elementą - asmens ir jo padarytos veikos pasmerkimą.

Yra ir kitų požymių, skiriančių baudžiamąją atsakomybę nuo bausmės:1) nesutampa jų atsiradimo ir pabaigos laikas;2) skirtinga asmens, kuris traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, ir

asmens, nubausto kriminaline bausme, teisinė padėtis;3) nubaudus asmenį kriminaline bausme atsiranda įstatymo numaty-

tam laikotarpiui specifinės pasekmės - teistumas.Be šių išvardintųjų, yra ir kt. skirtumų.Dar vienas klausimas, kuris dažnai iškyla nagrinėjant atsakomybę, -

jos santykis su baudžiamojo įstatymo sankcija. Iš karto reikia pažymėti,kad šios sąvokos savo turiniu taip pat nesutampa. BK sankcija - tai įsta-tymo numatytos bausmės ribos. Šios ribos pasireiškia ne tik nustatantbausmių rūšis ir dydžius BK Specialiosios dalies normoje, bet ir koreguo-jant jas Bendrosios dalies normomis - skiriant švelnesnę, negu įstatymonumatyta, bausmę ir kt. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė iš esmės ne-turi specialių išmatavimų: baudžiamoji atsakomybė negali būti didesnė armažesnė. Ji yra arba jos nėra. Kitas dalykas, kad ją realizuojant gali būtinustatytos aplinkybės, kurios gali daryti įtakos jos rezultatui - griežtesnėsar švelnesnės bausmės paskyrimui.

3. BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBES PAGRINDIMAS

Baudžiamosios atsakomybės pagrindimas yra vienas iš labiausiai dis-kutuojamų klausimų. Tol, kol asmens nubaudimas nebuvo siejamas sukalte, baudžiamosios atsakomybės pagrindimas nebuvo reikšmingas. Tik

60

I I I s k y r i u s . B a u d ž i a m o j i a t s a k o m y b ė i r jos p a g r i n d a i

Romos imperijos laikais kaltės požymiai buvo daugmaž išryškinti. Vidu-ramžiais, kaip ir antikos laikotarpyje, jeigu nebuvo tiesioginių nusikalti-mo padarymo liudininkų, nubaudimas paprastai buvo grindžiamas objek-tyviu pakaltinimu (kaltumą dažniausiai nustatydavo išbandydami vande-niu, ugnimi ir pan., t. y. jeigu skandinamas, deginamas ar kitaip kanki-namas asmuo išlieka nesužalotas, reiškia jo kaltės nėra). Formuojantisburžuazinei demokratijai filosofų, psichologų ir teisininkų darbuose pra-dėta skirti daug dėmesio laisvės problemai, kartu ir žmogaus poelgiolaisvei, susiformavo ištisos teorinio pagrindimo kryptys, kurios vienaip arkitaip atsispindėjo baudžiamosios teisės teorijoje ir baudžiamųjų įstatymųleidyboje.

Kalbant apie baudžiamosios atsakomybės pagrindimą pirmiausia rei-kia atsakyti j klausimą, kodėl žmogų galima smerkti už jo poelgį, neskiekviena atsakomybės forma, kaip buvo pažymėta anksčiau, yra susijusisu neteisėtos veikos ir ją padariusio asmens pasmerkimu. Atsakymas į šįklausimą priklauso nuo to, kaip yra aiškinamas nusikalstamo elgesio me-chanizmas ir jo priežastys. Nusikalstamam elgesiui pagrįsti dažnai buvonaudojamos dvi filosofinės pozicijos. Nemažai autorių manė, kad nusi-kalstamo elgesio priežastis yra absoliuti valios laisvė (indeterminizmas).Taigi neteisėtas elgesys yra smerkiamas todėl, kad asmuo, turėdamas vi-sišką veiksmų pasirinkimo laisvę, pažeidė baudžiamąjį įstatymą. Kadangiasmuo turi visišką savo veiksmų pasirinkimo laisvę, tai jo geri poelgiaisusilaukia pagarbos ir laikomi valios nuopelnu, ir atvirkščiai - padarytineteisėti veiksmai dėl to paties pagrindo yra smerkiami. Tokiu atvejuvalia yra aukščiausias ir vienintelis žmogaus elgesio reguliatorius, kurisnuo nieko, net nuo paties žmogaus proto, nepriklauso.

Diametraliai priešinga yra vadinamojo mechaninio materializmo (de-terminizmo) pozicija. Ši filosofinė kryptis teigia, kad žmogaus elgesysvisiškai priklauso nuo aplinkos ir kad žmogus yra fatališkai priklausomasnuo aplinkybių. Todėl smerkti galima aplinkybes, bet ne patį žmogų. Grįs-dami atsakomybę, deterministai mato ne paties nusikaltimo pasmerkimą,o jo pavojingumą visuomenei.

Šių pozicijų priešingumą bandė išspręsti marksizmas.Marksistai aiškina, kad žmogaus valia yra santykinai priklausoma nuo

išorinio pasaulio. Žmogus apskritai yra priklausomas nuo išorinių aplin-kybių ir galimybių. Tačiau sprendimą dėl konkrečių veiksmų ir priemoniųjiems pasiekti lemia ne tik objektyvios aplinkybės, kurios daro įtaką są-monei, bet ir asmens sąmonė, jo protas, sąžinė, įsitikinimai. Nors tai taippat „duota", t. y. žmogaus aktyvumas yra nulemtas jo poreikių, interesųir įsitikinimų.

61

B E N D R I E J I BAUDŽIAMOSIOS TEISES KLAUSIMAI

Marksistų nuomone, išorinės aplinkybės ne fatališkai veikia žmogauspoelgius. Jos veikia žmogų per jo sąmonę. Žmogaus interesai, poreikiai,jo protas ir sąmonė nulemia, kaip jis turi pasielgti konkrečiomis aplinky-bėmis. Tuo tarpu šias savybes formuoja pats žmogus ir todėl pats už taiatsako. Taigi konkretus elgesys priklauso nuo žmogaus proto, sąmonėsporeikių ir kitų jo savybių ir šia prasme jis nėra laisvas. Taigi marksizmasteigia, kad:

1) žmogaus poelgis yra nulemtas išorinių aplinkybių ir vidinių sąlygų,tarp jų - proto ir sąžinės;

2) determinizmas neatmeta nei proto, nei sąžinės, o kartu žmogaus irjo poelgio (esant objektyviai galimybei pasielgti kitaip), kuris buvonulemtas šio žmogaus proto, sąžinės ir interesų, pasmerkimo.

Iš tokios marksistų pozicijos galima padaryti išvadą, kad jie yra deter-minizmo šalininkai. Tačiau atsižvelgdami į žmogaus individualybės gali-mybes neatmeta veiksmų pasirinkimo, t. y. protu, sąžine ir kitomis žmo-gaus savybėmis realizuojamos laisvės valios. Tokiu būdu pasidaro užbur-tas ratas, kuris iš esmės problemos neišsprendžia.

Teisinio pozityvizmo atstovai aiškiausiai išsprendė Šią problemą. Jietvirtina, kad asmenybei lemiamos reikšmės turi aplinka, kita vertus, žmo-gaus charakteris, reaguodamas į pasaulį, turi tam tikro savarankiškumo.Kadangi charakteris turi tam tikrą valios laisvę, tai žmogus atitinkamaiyra atsakingas už savo padarytus veiksnius. Taigi pozityvistai tiesiog už-ima vidurio tarp determinizmo ir indeterminizmo poziciją. Ši pozicijaVakarų šalyse bene plačiausiai yra prigijusi kaip baudžiamosios atsako-mybės pagrindas.

Tačiau teisėje pozityvistai ši klausimą sprendžia dar radikaliau. Vienasiš Vokietijos šiuolaikinės baudžiamosios teisės pradininkų F. Listas rašė,kad, jo nuomone, ginčas tarp deterministų ir indeterministų baudžiamo-sios teisės apskritai neliečia. Determinizmas neturi nieko bendra su gin-čais baudžiamojoje teisėje, nes tai tik Įstatymo taikymas žmogiškiems veiks-mams, kadangi jie priklauso reiškinių pasauliui. Negalima, rašė jis, nusi-kaltimo problemą sieti su determinizmu ar indeterminizmu. Baudžiama-jai teisei sprendžiant priežastingumo dėsnio veikimą nereikia įrodinėtiesant valios laisvės. Pakanka pripažinti tai, ko niekas rimtai neginčija,būtent kad kiekvienas žmogaus poelgis turi psichinį (o ne mechaninį)ryšį, t. y, nulemtas įsitikinimų, determinuotas ir motyvuotas. F. Listo ma-nymu, determinizmas ir indeterminizmas yra pažiūrų problema, o kaipažiūros veikia mokslinius tyrimus, jos prieštarauja šių tyrimų dvasiai irtodėl jie turi būti atmesti.

62

III s k y r i u s . B a u d ž i a m o j i a t s a k o m y b ė i r jos p a g r i n d a i

Panašiai šią poziciją pagrindžia ir kitas pozityvistas A. Prinsas. Žmo-giškoji esmė, rašė jis, pavaldi bendriems dėsniams, tačiau neperžengdamašių dėsnių ribų ji turi santykinę laisve, pakankama, kad būtų galima pri-pažinti individualią atsakomybę. Santykinės laisvės teorija nesprendžiaklausimo apie baudžiamąją atsakomybę, nes neaišku, kiek tam tikramenusikaltime buvo būtinumo ir laisvės. Tačiau empyrinis „sąmonės ele-mento" konstatavimas asmeniui nusikaltimo momentu duoda teismui pa-grindą taikyti represiją neatsižvelgiant į filosofines koncepcijas.

Taigi iš pateiktų teorijų galima daryti išvadą, kad valios laisvės proble-ma gali būti aiškinama dvejopai: vienaip - bendrąja filosofine prasme irkitaip - traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn, kai reikia spręstipakaltinamumo ir kaltės klausimą konkrečioje byloje.

Filosofinis valios laisvės nagrinėjimas pozityvistinės filosofijos aspektuturi pakankamai daug pranašumų ir pragmatiškai aiškiai suvokiamas. Nu-neigti asmenybės ryšį su aplinka neįmanoma. Priešingu atveju netektųprasmės visos teorijos apie nusikaltimų prevenciją. Ir praktiškai visiškaiaišku, kad užkirtus tam tikrų aplinkybių poveikį asmeniui galima užkirstikelią nusikaltimo padarymui. Tačiau sunku paneigti ir tą faktą, kad ganadažnai, esant analogiškoms aplinkybėms, asmuo nepadaro nusikaltimodėl vienokių ar kitokių savo įsitikinimų. Galima taip pat pritarti pozity-vistams ir ta prasme, kad dar ir šiuo metu dažnai neįmanoma tiksliainustatyti, kas turėjo lemiamos reikšmės, kad buvo ar nebuvo padarytaskonkretus nusikaltimas: sąlygos ar žmogaus valia. Juo labiau tokią išvadąsunku padaryti, jeigu į klausimą, kas nulemia nusikaltimų padarymą tamtikru laikotarpiu ir konkrečioje valstybėje, bandoma atsakyti apskritai.

Tuo tarpu konkrečioje byloje asmens valios laisvės išsprendimas galiturėti lemiamos reikšmės svarstant jo atsakomybės klausimą. Tarkim, as-muo yra atsakingas už turto apsaugą. Tačiau vagys jį surišo ir šis turtasbuvo pavogtas. Asmuo neturėjo fizinių galimybių apsaugoti turtą, todėljis negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už blogą šio turtoapsaugą. Kitaip baudžiamosios atsakomybės klausimas gali būti išspręs-tas, kai asmuo, atsakingas už turto apsaugą ir turėdamas tam galimybes,dėl aplaidumo ar piktos valios jo neapsaugojo. Konkretaus asmens valioslaisvės nustatymo būtinumas išplaukia ir iš baudžiamųjų įstatymų. BK 3str. aptariami baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir nustatyta, kad „pa-gal baudžiamuosius įstatymus atsako ir baudžiamas tik toks fizinis asmuo,kuris kaltas nusikaltimo padarymu". Kaltė suponuoja galimybę suvoktidaromo nusikaltimo pavojingumą ir, priešingai nustatytiems draudimams,jį padaryti esant galimybei pasielgti kitaip. Kitaip tariant, įstatymas įsak-

63

BENDRIEJI B A U D Ž I A M O S I O S TEISES KLAUSIMAI

miai reikalauja išsiaiškinti daromos veikos valingumą ir valios išraiškosgalimybes ir tik tuo pagrindu mato galimybę asmenį patraukti baudžia-mojon atsakomybėn.

Ši pozicija dar labiau išryškėja iš BK 3 str. 3 d. nuostatos, kuriojenumatyta, kad „nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti traukiamasbaudžiamojon atsakomybėn tik tuo atveju, jeigu šios veikos padarymometu galima buvo reikalauti įstatymą atitinkančio elgesio''. Valios laisvėsuponuoja gebėjimą suvokti savo veiksmų teisėtumą ar neteisėtumą. To-kio reikalavimo prasmė ypač reikšminga, kai reikia spręsti baudžiamąjąatsakomybę už neatsargius nusikaltimus. Atsakomybės pagrindą esant nu-sikalstamam nerūpestingumui sudaro tai, kad asmuo turėjo ir galėjo nu-matyti nusikalstamas pasekmes. Taigi, jeigu asmuo pagal savo teisinį sta-tusą, užimamas pareigas ar atsižvelgiant į kitas aplinkybes nebuvo įparei-gotas numatyti pavojingų pasekmių, jis negali būti už jas atsakingas. Galibūti, kad iš asmens, esant tokioms pat aplinkybėms ir įpareigojimui, ne-galima reikalauti nustatyto elgesio dėl jo fizinių ar kitokių objektyviųpriežasčių. Suprantama, kad tokiu atveju asmuo negali būti patrauktasbaudžiamojon atsakomybėn, nes jis neturi galimybės išreikšti savo valios.Asmuo fiziškai negalėdamas įvykdyti įstatymo reikalavimo neturi ir pasi-rinkimo laisvės. Jis tik nedaro to, ko negali padaryti.

4. PATRAUKIMO BAUDŽIAMOJON ATSAKOMYBĖNTEISINIAI PAGRINDAI

Patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindų nustatymas yra labaisvarbi teisingo kaltininko nubaudimo prielaida. Remiantis tiksliai apibrėž-tais patraukimo baudžiamojon atsakomybėn požymiais, patraukimas bau-džiamojon atsakomybėn sudaro ne mažiau svarbią prielaidą žmonių teisėmsužtikrinti. Todėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindų įtvirti-nimas įstatyme yra kryptingos valstybės veiklos nusikalstamumo kontrolėssrityje nustatymas, o kartu ir žmonių teisinių garantijų realizavimas.

Lietuvos BK yra specialus 3 straipsnis, kuris nustato baudžiamosiosatsakomybės pagrindus. Jo nuostatos įtvirtina įvairius baudžiamosios at-sakomybės aspektus: 1) veikos baudžiamumą tik tuo atveju, kai ji buvonustatyta jau įsigaliojusio įstatymo; 2) veikos baudžiamumą, kai veika turinusikaltimo požymius ir asmuo kaltas nusikaltimo padarymu; 3) veikosbaudžiamumą, kai subjektas galėjo vykdyti teisėtus įstatymo reikalavimus,bet to nepadarė; 4) draudimą bausti už tą pačią veiką du kartus; 5) teismoišimtinę prerogatyvą nubausti asmenį, kaltą nusikaltimo padarymu.

64

III s k y r i u s . B a u d ž i a m o j i a t s a k o m y b ė i r jos p a g r i n d a i

Taigi viena iš baudžiamosios atsakomybės pagrindų nuostatų tiesiogatsako i klausimą, kas yra patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pa-grindas: asmens kaltai padarytas nusikaltimas. Kiekvienas asmuo atsakone už padarytą nusikaltimą apskritai, o už konkrečią kaltai padarytą nu-sikalstamą veiką, kurios požymiai yra aprašyti BK Specialiosios daliesstraipsniuose.

Kad BK straipsnis būtų teisingai pritaikytas, jau romėnų teisėje buvobandoma formalizuoti klausimus, į kuriuos atsakymai randami konkre-taus straipsnio dispozicijoje (tuo metu kiekvienoje byloje buvo reikalau-jama atsakyti i tokius klausimus: kas, kur, kada, kieno padedamas padarėnusikaltimą? kokia nusikaltimo padaryta žala?). Remiantis klasikinės te-orijos idėjomis buvo sukurtas mokymas apie nusikaltimo sudėtį, kurisatspindi formalius nusikaltimo sudėties požymius (objektyvių elementųpožymius - objektą, veiką, pasekmes, priežastinį ryšį tarp pasekmių irveikos, nusikaltimo padarymo vietą, būdą, laiką, aplinkybes ir subjektyviųelementų požymius - kaltininko amžių, pakaltinamumą, kaltę, nusikalti-mo padarymo motyvus ir tikslus), o kartu leidžia atsakyti į klausimą, arbuvo padarytas nusikaltimas, ir jeigu taip - koks nusikaltimas. Nusikalti-mo sudėtis apima požymius, būdingus tos rūšies nusikaltimams. Šie po-žymiai apibūdina nusikaltimo esmę, pobūdį, pavojingumą, jais remiantisvienas nusikaltimas atskiriamas nuo kito. Taigi baudžiamosios teisės te-orija objektyvių ir subjektyvių nusikaltimo požymių, kurie apibūdina vei-ką kaip nusikaltimą, visumą vadina nusikaltimo sudėtimi. Todėl gana daž-nai literatūroje sutinkamas teiginys, kad baudžiamosios atsakomybės pa-grindas yra nusikaltimo sudėtis.

Naujo Lietuvos BK 2 straipsnis aptariant baudžiamosios atsakomybėspagrindus tiesiogiai įveda sąvoką „nusikaltimo sudėtis" nurodydamas, kadpagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veikaatitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nu-sižengimo sudėtį.

Nėra abejonės, kad nusikaltimo sudėtis yra esminis elementas spren-džiant asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau literatūro-je ir teismų praktikoje prigijęs teiginys, kad baudžiamosios atsakomybėspagrindą sudaro veika, turinti nusikaltimo sudėtį, arba tiesiog nusikalti-mo sudėtis, kelia tam tikrų abejonių.

Aiškinant šią situaciją reikėtų pradėti nuo to, kad nusikaltimo sudė-ties požymiai yra aprašyti BK Specialiosios dalies normose. Jeigu jų tennebūtų, vargu ar apskritai galima būtų tiksliai pritaikyti BK normą. Rei-kia pažymėti, kad iš esmės to niekas ir neginčija, o, pvz., Vokietijos BKtai tiesiog įtvirtina įstatymu. (VFR BK 12(1) paragrafe nurodyta, kad

65

BENDRIEJI BAUDŽIAMOSIOS TEISES KLAUSIMAI

priešinga teisei veika - tai tokia veika, kuria padaroma baudžiamojo įsta-tymo numatyta nusikaltimo sudėtis.) Apie nusikaltimo elementų įtvirtini-mą įstatyme nurodo ir naujai priimtas Prancūzijos BK 111-3 str., kuriameaptariami nubaudimo už nusikaltimą ar deliktą pagrindų klausimai. Beje,daugelis autorių aptardami nusikaltimo sudėties klausimą ne visuometyra nuoseklūs: kol kalba apie įstatymą - aiškina, kad nusikaltimo sudėtisyra nurodyta įstatymo arba tiesiog išplaukia iš jo. O kai reikia apibūdintiatsakomybę, užmiršta, kas buvo sakyta aukščiau, ir jau tvirtina, kad nu-sikaltimo sudėtis yra kaltininko veikoje.

Taigi iškyla esminis klausimas - kur yra nusikaltimo sudėtis: kaltinin-ko veikoje ar aprašyta baudžiamojo įstatymo normoje. Jeigu darytumeprielaidą, kad nusikaltimo sudėtis yra veikoje, tuomet ne visai aišku, kamreikalingas baudžiamasis įstatymas apskritai, nes atsakymo pagrindimasjau yra. Situacija bus aiškesnė, jei pabandysime suformuluoti klausimąpaprastai: ką kaltininkas padaro - veiką, kurioje jau yra nusikaltimo su-dėties požymiai, ar tiesiog veiką, kurioje reikia nustatyti įstatymo aprašy-tus nusikaltimo sudėties požymius. Teismas nagrinėdamas bylą nenusta-tinėja, ar konkretus veiksmas yra nusikaltimo požymis. Beje, jis to pada-ryti ir negali, nes atskirai paimti nusikaltimo veiksmai gali būti padaromiir nusikaltėlio, ir ne nusikaltėlio (pvz., šaudymas iš pistoleto). Teismobylos sprendimo logika yra ta, kad jis pradžioje kruopščiai analizuojafaktus ir derina juos su baudžiamajame įstatyme numatytais nusikaltimosudėties požymiais. Jeigu toks atitikimas nustatomas, daroma išvada, kadasmuo padarė ne nusikaltimo sudėtį, o nusikaltimą, už kurį jis turi būtinubaustas.

Taigi aptariant baudžiamosios atsakomybės pagrindus reikia išskirti:1) Įstatymo aprašytą nusikaltimo sudėtį, kuri tiksliai fiksuoja tos rū-

šies (vagystės, plėšimo, nužudymo ir kt.) požymius. Jei skiriasi bentvienas iš aprašytų nusikaltimo sudėties požymių, skiriasi ir nusikal-timas. (Pvz., vagystė nuo sukčiavimo iš esmės skiriasi tik vienupožymiu: pirmuoju atveju svetimas turtas neteisėtai paimtas slap-tai arba atvirai, o antruoju - panaudojant šiam tikslui apgaulę. Visikiti požymiai visiškai gali sutapti.)

2) Veiką, kuria pažeistas baudžiamojo įstatymo draudimas ar reikala-vimas. Baudžiamojo įstatymo draudimo pažeidimą paprastai fik-suoja kaltai padaryta veika, kuri atitinka visus įstatymo aprašytusnusikaltimo sudėties požymius. Į šią aplinkybę atkreiptas specialusdėmesys todėl, kad gali būti atvejų, kai pažeistas baudžiamojo įsta-tymo numatytas draudimas, tačiau pripažįstama, kad ji padarytanekaltai (pvz., dėl būtinosios ginties, nusikaltėlio sulaikymo ar pan.).

66

III s k y r i u s . B a u d ž i a m o j i a t s a k o m y b ė i r jos p a g r i n d a i

Vadinasi, padaryta veika ir jos sutikimas su baudžiamaisiais įstaty-mais ne visuomet reiškia, kad yra pagrindas patraukti asmenį bau-džiamojon atsakomybėn ir nubausti, jeigu nėra kaltės.

Kai subjekto padaryta veika atitinka įstatymo aprašytus požymius, ta-da praktiškai išsprendžiamas klausimas, kokios apimties turi būti nusta-tytos faktinės aplinkybės, kad be reikalo neišplėstu bylos tyrimo. Kitavertus, toks apibrėžtumas leidžia kaltininkui susikoncentruoti ir ginantisužginčyti konkrečius faktus ar jų juridinį vertinimą, o galutinėje išvadojetiksliai apibrėžia baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir ribas.

Nagrinėjant baudžiamosios atsakomybės pagrindų klausimus būtinaaptarti jos egzistavimą laike. Kaip buvo minėta, Lietuvos BK straipsniuo-se yra nuostatos apie patraukimą baudžiamojon atsakomybėn, atleidimąnuo baudžiamosios atsakomybės ir pan. Todėl savaime kyla klausimas, arpatraukimas baudžiamojon atsakomybėn sutampa su atsakomybės egzis-tavimo pradžia, kada galima teigti, kad ji pasibaigė.

Literatūroje kartais keliama mintis, kad baudžiamojo įstatymo nusta-tytas imperatyvas tam tikram elgesiui reiškia ir reguliatyvių santykių pra-džią, skirtingai nuo apsauginių santykių, kurių pagrindą sudaro konkretinusikalstama veika.

Konstruoti kiekvieno valstybės gyventojo santykius su visais toje vals-tybėje galiojančiais baudžiamaisiais įstatymais vargu ar įmanoma. Nega-lima nuneigti to fakto, kad daugumos baudžiamųjų įstatymų žmogus pa-prasčiausiai nežino ir jam net nereikia žinoti. Tarkim, apie kokius santy-kius gali eiti kalba ryšium su baudžiamojo įstatymo nustatyta atsakomybeuž kontinentinio šelfo pažeidimą, jeigu žmogus per visą savo gyvenimąnet nebuvo prie jūros. Manant, kad priimtas baudžiamasis įstatymas su-kuria teisinius santykius, sudaroma prielaida visus tos valstybės gyvento-jus ar laikinai atvykusius į ją laikyti potencialiais nusikaltėliais, o tai ne-suderinama ne tik su teisinėmis, bet ir etinėmis normomis.

Todėl apie baudžiamąją atsakomybę galima kalbėti tik esant konkre-čiai veikai, kuria pažeisti baudžiamojo įstatymo nustatyti draudimai. Ta-čiau ir tuomet iškyla problema, kaip vertinti tuos atvejus, kai nusikaltimasyra neišaiškintas, o latentinių nusikaltimų kiekvienoje valstybėje pakan-kamai daug, arba nusikaltėlis nežinomas ir todėl nepatrauktas baudžia-mojon atsakomybėn.

Teoriškai labiau pagrįsta galima laikyti tą nuomonę, kai baudžiamo-sios atsakomybės atsiradimas vis dėlto siejamas su padaryto nusikaltimofaktu. Tai verčia visas valstybės teisėsaugos institucijas dirbti taip, kadvisų pirma būtų kuo mažiau nusikaltimų, apie kuriuos jos neturi informa-cijos. Kita vertus, kiekvienas užregistruotas faktas turi būti ištirtas taip,

67

BENDRIEJI BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS KLAUSIMAI

kad būtų aišku, ar jis atitinka baudžiamajame įstatyme numatytus požy-mius ir ar kaltam asmeniui pareikštas atitinkamas kaitinimas, kuris galu-tinėje išvadoje tiksliai yra įvardintas apkaltinamajame nuosprendyje. Taigireikia skirti baudžiamosios atsakomybės atsiradimo momentą (nusikalti-mo padarymą) ir jos realizavimą (apkaltinamąjį nuosprendį). Kartu varguar teisinga manyti, kad baudžiamosios atsakomybės realizavimas yra tikvienkartinis aktas - teismo nuosprendis. Praktiškai ji jau pradedama re-alizuoti nuo to momento, kai iškyla klausimas, ar konkretus asmuo yrakaltas dėl padaryto nusikaltimo sprendžiant jo patraukimą kaltinamuoju,ar remiantis įstatymu jis atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės.

Baudžiamosios atsakomybės atsiradimas ne tik formali juridinė kate-gorija. Kalbant apie baudžiamosios atsakomybės atsiradimą ir jos realiza-vimą negalima užmiršti, kad dėl to teisėsaugos institucijoms ir kaltininkuiatsiranda tam tikros teisės ir pareigos.

Tardytojas, prokuroras visų pirma privalo išaiškinti padarytus nusikal-timus, o juos padarę asmenys - būti nubausti. Suprantama, kad tokiateisėsaugos institucijų pareiga nei vienoje šiuolaikinėje valstybėje absoliu-čiai tiksliai nerealizuojama. Didelė dalis nusikaltimų lieka neišaiškinti, ojuos padarę asmenys - nenubausti.

Kad būtų geriau realizuotas teisėsaugos institucijoms keliamas užda-vinys išaiškinti kaltus asmenis ir patraukti juos baudžiamojon atsakomy-bėn, šioms institucijoms baudžiamojo proceso įstatymai suteikia įvairiųteisių: sulaikyti įtariamąjį asmenį, apklausti liudytojus, skirti ekspertizesir kt. Tačiau nusikaltimui išaiškinti teisėsaugos institucijos negali naudotismurto ir kitų žmogaus teises pažeidžiančių veiksmų, kurie yra nenuma-tyti baudžiamojo proceso įstatymų.

Traukiamas baudžiamojon atsakomybėn asmuo taip pat turi tam tik-ras pareigas ir teises. Teisėsaugos institucijų jam daromi apribojimai yraprivalomi ir įgyvendinami neatsižvelgiant į šio asmens norus. Tačiau jisturi teisę reikalauti, kad nebūtų pažeistos jo kaip įtariamojo, kaltinamojoar teisiamojo teisės, žinoti, kuo yra kaltinamas, nuo suėmimo ar kaltini-mo pateikimo naudotis advokato pagalba ir t. t.

Visa baudžiamoji atsakomybė yra realizuojama įsiteisėjus nuospren-džiui pagal paskirtą bausmę.

Pagal baudžiamuosius įstatymus teisinės pasekmės atlikus bausmę darnesibaigia. Teistas asmuo remiantis Lietuvos BK 58 str. per įstatymo nu-statytą laiką turi teistumą. Dėl to baudžiamosios teisės teorijoje kyla gin-čų, ar per teistumo laikotarpį dar yra baudžiamoji atsakomybė, ar ji bai-giasi pasibaigus bausmės atlikimui. Autoriai, kurie mano, kad baudžia-

68

III s k y r i u s B a u d ž i a m o j i a t s a k o m y b e i r jos p a g r i n d a i

moji atsakomybė baigiasi su bausmės atlikimu, aiškina, kad teistumasdidžiausia reikšmę turi asmeniui padarius naują nusikaltimą. Jeigu jisnaujai nenusikalto, reikšmingesnių juridinių pasekmių nėra. Per šį laiko-tarpį gali būti tam tikri darbinės veiklos ir kt. apribojimai. Tačiau tainesudaro pagrindo teistumo laikotarpį sieti su baudžiamosios teisės atsa-komybės realizavimu.

Baudžiamoji atsakomybė kaip savarankiškas institutas užsienio šaliųįstatymuose vertinamas nevienodai. Kaip buvo minėta, Vokietijos, Šveica-rijos, Japonijos BK apskritai nevartoja sąvokos „baudžiamoji atsakomy-bė". Šių šalių BK baudžiamosios atsakomybės reguliavimas sutapatina-mas su nusikaltimo išaiškinimu ir bausmės paskyrimu. Įdomu pažymėti,kad Vokietijoje net vadovėliuose ši sąvoka aptinkama retai.

Kitos šalys (Prancūzija, Lenkija ir kt.) skiria baudžiamosios atsakomy-bės ir bausmės sąvokas. Baudžiamoji atsakomybė tokiu atveju yra kaipbausmės realizavimo prielaida ir jos sudedamoji dalis.

LITERATŪRA

Astemirov Z. A. Problemy teoriji ugolovnoj otvetstvennosti i nakazanij. - Ma-chačkala, 1987.

Pochmelkin V V. Socialnaja spravedlivostj i ugolovnaja otvetstvennostj. - Kras-nojarsk, 1990.

Santalov A. I. Teoretičeskije voprosy ugolovnoj otvetstvennosti. - Leningrad,1982.

Ugolovnaja otvetstvennostj: mera i forma vyraženija. - Sverdlovsk, 1987.Ugolovnaja otvetstvennostj: problemy soderžanija, ustanovlenija realizaciji. -

Voronež, 1989.

69

IV SKYRIUS

LIETUVOS BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS ŠALTINIAI

1. ISTORINE BAUDŽIAMOSIOS TEISES ŠALTINIŲAPŽVALGA

Rašytinių įstatymų, kuriuose buvo numatyta baudžiamoji atsakomybėuž padarytus nusikaltimus, raida Lietuvoje buvo gana sudėtinga. Jeigupalygintume ankstyvuoju Lietuvos valstybės vystymosi laikotarpiu sukur-tus įstatymus, kuriuose buvo baudžiamosios teisės normų, besiremiančiųnusistovėjusiais papročiais bei tradicijomis, su kitų šalių įstatymais, taimatytume, kad Lietuvos įstatymuose buvo pakankamai daug pažangiųidėjų. Kita vertus, Lietuvos valstybės žlugimas, jos daugkartinė aneksija irokupacija bei nepriklausomybės atstatymas darė įtakos visam jos gyveni-mui ir įstatymų leidybai. Todėl baudžiamosios teisės normos, galiojusiosLietuvoje, iš esmės keitėsi, neretai užleisdamos vietą aneksavusios valsty-bės baudžiamiesiems įstatymams. Atsižvelgiant į šias aplinkybes Lietuvosbaudžiamosios teisės raida sąlyginai gali būti suskirstyta į tokius etapus:

1) ikistatutinė baudžiamoji teisė;2) baudžiamoji teisė, kurios normos numatytos Lietuvos Statutuose

(1529-1840);3) carinės Rusijos baudžiamųjų statutų galiojimas Lietuvoje (1840-

1917);4) baudžiamieji įstatymai, galioję Nepriklausomos Lietuvos valstybėje

(1918-1940);5) sovietinės okupacijos metu galiojusieji baudžiamieji įstatymai (1940-

1990);6) baudžiamųjų įstatymų reforma Nepriklausomoje Lietuvoje, (nuo

1990 m.).7) naujo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (2000 m. rugsė-

jo 26 d.) patvirtinimas.

70

I V s k y r i u s . L i e t u v o s b a u d ž i a m o s i o s te i sė s š a l t i n i a i

Tik paviršutiniškai apžvelgus nurodytus baudžiamosios teisės vysty-mosi etapus galima pastebėti, kad Lietuvoje beveik iki praeito šimtmečiovidurio galiojo jos nacionaliniai įstatymai. Tuo tarpu nuo 1840 m. ir iŠesmės iki dabar didžioji Lietuvos dalis buvo Rusijos baudžiamųjų įstaty-mų įtakoje. Tai negalėjo neturėti įtakos kriminalizacijos procesams beikriminalinių bausmių politikai. Tačiau visa tai būtina apžvelgti tam tikraeilės tvarka.

1.1. Ikistatutinė Lietuvos baudžiamoji teisė. Baudžiamosios teisės rai-dos periodas Lietuvoje iki XVI a. 3-iojo dešimtmečio vidurio paprastaivadinamas ikistatutiniu.* Šiuo laikotarpiu Lietuvos valstybė siekdama ap-saugoti savo gyventojų interesus, matyt, turėjo ne tik paprotines normas,bet ir kitų aktų, kurie numatė baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamusveiksmus. Tačiau iš rašytinių dokumentų, be Magdeburgo teisių, kuriasturėjo kai kurie Lietuvos miestai, iki šių dienų išliko ir teisės istorikų yraplačiau aptarti tik du aktai: Prūsų (Pamedės) Teisynas (1340) ir Kazimie-ro Teisynas (1468).

Pamedė buvo viena iš vienuolikos prūsų žemių, Kryžiuočių ordinokolonizuota XIII a. pradžioje. Vokiečių kolonizatoriai čia sutiko ganaenergingą vietinių gyventojų pasipriešinimą ir, prispirti skaitytis su tuo,naudojo ne tik prievartą, bet ir socialines priemones. Viena iš tokių buvoleidimas naudotis viešame gyvenime paprotinės teisės normomis, kuriosbuvo kodifikuotos ir priimtos 1340 m. Pamedės prūsų susirinkime.** Iščia šio teisyno pavadinimas. Jį sudarė 86 str. Paskutinė šio kodekso re-dakcija, turinti 129 str., datuojama 1433 m.

Pamedės teisynas buvo skirtas tam tikram pavergtų prūsų sluoksniui -laisviesiems prūsams. Jie savo teisine padėtimi buvo atriboti nuo koloni-zatorių, kitų etninių grupių, turėjusių savo teises, taip pat nuo žemesnio

* Aprašant ikistatutine baudžiamąją teisę panaudoti šie darbai: Andriulis V. PamedėsTeisyno baudžiamoji teisė ir procesas // Socialistinė teisė. 1978. Nr. 1. - P. 49-55; Baudžia-mosios teisės ir baudžiamojo proceso bruožai Lietuvoje XV a. (Kazimiero Teisynas) // Teisėsbruožai Lietuvoje XV-XIX a. - Vilnius, 1980. P. 6-21; Vansevičius S. Lietuvos feodalinėsteisės paminklas (Kazimiero Teisynui 500 m.) // Socialistinė teisė, 1968. Nr. 2..- P 44-47.

** Taigi Prūsų Teisyną tiesiogine prasme sieti su Lietuvos baudžiamosios teisės šalti-niais yra problematiška. Ši sąsaja galima atsižvelgiant į tai, kad:

1) Prūsų Teisynas tam tikra prasme atspindėjo baltų kultūrą apskritai. Galima darytiprielaidą, kad paprotinės normos, kurios buvo kodifikuotos Prūsijoje, buvo pana-šios ir kitose baltų žemėse.

2) Prūsų Teisynas, istorikų teigimu, kuri laiką buvo taikomas ir Žemaitijoje. Tai darkartą patvirtina galimą paprotinių normų bendrumą.

71

B E N D R I E J I BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS KLAUSIMAI

sluoksnio - įbaudžiavintų prūsų, vadinamų valstiečiais. Baudžiamosiosteisės normos šiame teisyne, kaip ir daugelyje to meto Įstatymų, nebuvoišskirtos iš civilinių, šeimos ir kt. normų.

Teisyne numatytus nusikaltimus sąlyginai galima suskirstyti į tokiasgrupes:

1) nusikaltimus viešajai tvarkai;2) turtinius nusikaltimus;3) nusikaltimus žmogui.Tarp nusikaltimų viešajai tvarkai galima pažymėti kėsinimąsi į vokie-

čių gyvybe. Tai pasireiškė duodant vokiečiui svaigalų pačiam pradžioje išto indo nenugėrus. Šiuo atveju buvo baudžiama ne už pati gyvybės atėmi-mą, o už tokius veiksmus, kurie galėjo sukelti gyvybės atėmimą, jeigu taipteigė trys vokiečiai.

Teisynas nemažai dėmesio skyrė vokiečių valdžios organizuoto teismodarbui užtikrinti. Todėl nusikaltimu buvo laikoma sistemingas neatvyki-mas į teismą (daugiau kaip 4 kartus), nusikaltėlio tyčinis slėpimas, truk-dymas paimti įkaitą ir kt. Atskiri straipsniai yra skirti baudžiamajai atsa-komybei už nusikaltimus kelyje. Prūsas, apiplėšęs žmogų kelyje, buvobaudžiamas dvigubai griežtesne bausme, palyginti su tais pačiais veiks-mais, padarytais kitur. Atskirai buvo numatyta bausmė už tykojimą priekelio, net jei pakeleivis nebuvo apiplėštas.

Iš turtinių nusikaltimų paminėtini vagystė ir turto sužalojimas. Teisy-nas skiria turtinius nusikaltimus pagal pasisavinto turto vertę. Buvo nu-matytas bausmės skirtumas už daiktus, mažesnės negu pusė 1/4 markėsvertės, už arklio vagystę. Jei vagystė buvo padaryta atvirai, reikėjo mažiauliudininkų kaltei įrodyti negu tais atvejais, kai tie patys veiksmai buvopadaryti slaptai. Bandymas padėti vagiui išvengti atsakomybės prilygina-mas vagystei. Asmuo, apkaltinęs kitą asmenį vagyste, privalėjo praneštiapie tai teismo pareigūnui. Jeigu jis to nepadarė, turėjo už tą vagystęatsakyti pats.

Turto sužalojimas pagal teisyną buvo ir arklio uodegos nupjovimas.Nusikaltimai žmogui gali būti suskirstyti į kelias grupes:1) nusikaltimus gyvybei ir sveikatai;2) lytinius nusikaltimus;3) nusikaltimus žmogaus orumui ir atsakomybę už namų ramybės ar-

dymą.Teisynas atskirai vardija nužudymus, kuriuos šiais laikais pavadintume

buitiniais: „jei moteris užmuša ... vyrą", „jei du susipyksta", „jei žmogusužmušamas".

72

I V s k y r i u s . L i e t u v o s b a u d ž i a m o s i o s t e i s ė s š a l t i n i a i

Pavojingiausiu laikomas nužudymas panaudojant skydą ar ginklus, mo-ters nužudymas. Įdomu pažymėti, kad nužudžius nėščią moterį, vaisiausžuvimas vertinamas puse vyro.

Nusikaltimai sveikatai skirstomi į sužeidimus, sužalojimus ir galvosžaizdas. Jie savo ruožtu skirstomi į paprastus ir tyčinius. Įrodžius tyčiosbuvimą kaltininkas privalėjo išpirkti savo kaklą.

Sužeidimu buvo laikomas bet kokių žaizdų padarymas, jeigu jos nepri-skiriamos prie sužalojimų ar galvos žaizdų.

Sužalojimai Teisyne labai konkretizuoti: piršto ar kelių pirštų nukirti-mas vienu smūgiu, vieno ar kelių dantų išmušimas vienu smūgiu, ausiesnukirtimas, jei nukentėjęs apkursta, nosies nukirtimas, negalimų uždengtiveido dalių sužalojimų padarymas. Įdomus pastarųjų dviejų atvejų verti-nimas: „jei kam nukertama nosis, už tai priteisiama dvigubai, negu užsužalojimą".

Savarankiškai nustatoma atsakomybė už galvos sužeidimus.Teisyne yra numatyta atsakomybė už kėsinimąsi išžaginti. Tai moteris

gali įrodyti krauju ar mėlynėmis. Vyras gali išsiteisinti prisiekdamas. Ta-čiau jeigu nustatomas priesaikos sulaužymas, baudžiama kaip ir už mo-ters išžaginimą - mirtimi.

Nusikaltimu žmogaus orumui laikytina atsakomybė už viešą antausiodavimą ar daikto metimą i žmogų kaimo bendruomenės susirinkime. Tei-synas taip pat numatė atsakomybę už namų ramybės ardymą patalpose irviešą namų ramybės ardymą.

Bausmės rūšys Pamedės Teisyne buvo trys: piniginė išpirka, kūno ža-lojimas ir mirties bausmė. Piniginė išpirka buvo trejopa:

1) paprasta, konkretaus dydžio;2) dviguba išpirka, kai buvo manoma, kad nusikaltimas yra sunkesnis;3) kaklo išpirka už kai kuriuos nusikaltimus.Pastarosios dydis priklausė nuo kaltininko socialinės ir turtinės padė-

ties. Kūno sužalojimas - ausies nupjovimas buvo taikomas tuomet, kaikaltininkas neprisipažino vogęs, nors liudininkų tai buvo įrodyta. Mirtiesbausmė grėsė už vokiečio nunuodijimą, taip pat išžaginimą, dokumentųklastojimą arba kai nuteistasis kaklo išpirkimu nesugebėjo sumokėti šiosbaudos.

Visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje galiojo kitas baudžiamo-sios teisės aktas - Kazimiero Teisynas (1468 m.), skirtas nuosavybei ap-saugoti. Jis gynė nuosavybės santykius baudžiamosios, civilinės, administ-racinės teisės normomis, taip pat reguliavo šios srities teismo darbo or-ganizavimą. Šio akto apimtis nedidelė - iš viso 25 straipsniai.

73

BENDRIEJI BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS KLAUSIMAI

Šio teisyno baudžiamosios teisės normos numatė atsakomybę už va-gystę, savavališką miško kirtimą ir turto atėmimą užpuolant. Į turto va-gystės sąvoką, be įprastinių daiktų, taip pat įėjo ir nelaisvųjų valstiečiųpasisavinimas. Tokie atvejai, kai valstiečiai pabėgdavo nuo pono ir kitasasmuo juos pas save apgyvendindavo arba kai juos prisiviliodavo iš kitopono, buvo traktuojami kaip vagystė.

Vagyste taip pat buvo laikoma paklydusio žirgo arba rastų daiktų pa-sisavinimas, kai jų po viešo apskelbimo niekas neatsiėmė. Tokie daiktai„pagal senovę'' buvo laikomi kunigaikščio nuosavybe, o juos radęs gauda-vo radybų.

Feodalo miškams apsaugoti Kazimiero Teisyne atskirai buvo numatytaatsakomybė už neteisėta miško kirtimą.

Specifinė to meto norma buvo turto atiminėjimas užpuolant. Tai ne-buvo, dabartiniu supratimu, turto užvaldymas plėšiant. Ši norma turėjokitą paskirtį: sutramdyti feodalų savivalę, užkirsti kelią spręsti turtiniusginčus jėga, apeinant nustatytą tvarką.

Kazimiero Teisynas kitaip negu Prūsų Teisynas sprendė nusikaltėliošeimos narių atsakomybe. Prūsų Teisyne nedaroma skirtumo tarp nusikal-tėlio ir jo šeimos materialinės atsakomybės prasme. Tuo tarpu pagal Ka-zimiero Teisyną šeima už savo nario vagystę galėjo atsakyti tik tada, kaiapie jo nusikaltimą žinojo arba vogtu daiktu pasinaudojo.

Kaltės įrodymas pagal Kazimiero Teisyną buvo vagies sugavimas suvogtu daiktu, savanoriškas prisipažinimas, „gerų liudytojų" įrodymai, pri-sipažinimas kankinant. Jeigu kankinamasis ir neprisipažino vogęs, bet kan-kinimo metu jį pastebėjo vartojantį skausmą mažinančias žoleles, o anks-čiau - vagiliaujanti, jis vis tiek turėjo būti pakartas.

Bausmė feodalui už padalytą nusikaltimą Teisyne nenustatyta. Tuotarpu valstiečio nubaudimą sudarė du komponentai: atlyginimas už pada-rytą žalą ir pats nubaudimas. Žalos atlyginimui Teisynas skiria gana daugdėmesio. Nubaudimą sudarė duoklė teismo naudai: pavogtas daiktas, ojeigu jo nebebuvo - tai pavogto daikto vertė. Be to, tik parobkai galėjobūti išplakti ir įdėti i kaladę. Mirties bausmė pakariant buvo taikomapakartotinumo atveju arba kai pavogto daikto vertė buvo didesnė kaippusė kapos grašių. Tokia suma sudarė pavogta karvė, arklys, žirgas.

Įdomiai Teisynas sprendė valkatų problemą. Įvykus vagystei, asmuo,kuris buvo valkatas priglaudės, privalėjo prisistatyti į teismą ir save patei-sinti. Priešingu atveju jis turėjo atsakyti už vagystę atlygindamas nuken-tėjusiajam žalą.

1.2. Lietuvos Statutai. Visiškai neginčytina, kad ypatingą vietą tarpLietuvos teisės paminklų užima Lietuvos Statutas, kurio buvo trys redak-

74

I V s k y r i u s . L i e t u v o s b a u d ž i a m o s i o s t e i s ė s š a l t i n i a i

cijos: 1529, 1566 ir 1588 metų.* Kiekviena iš šių redakcijų verta dėmesio,o visos kartu jos sudaro labai reikšmingą Lietuvos valstybės viešojo irprivataus gyvenimo sutvarkymo teisinių aktų visumą. Baudžiamosios tei-sės požiūriu Statutai atspindėjo naują raidos etapą, kuriame išryškėjovalstybės požiūris į nusikaltimą ir bausmę kaip viešosios teisės institutus.

Pirmasis Lietuvos Statutas baudžiamosios teisės požiūriu artimas kom-pozicijos sistemos kodeksams. Nusikaltimo sąvoka čia atitinka „krivdos"sąvoką. Todėl nukentėjusysis pats turi ieškoti nusikaltėlio (.,škodniko") irpats traukti jį baudžiamojon atsakomybėn, įrodinėti jo kaltę. Kita vertus,iš kaltininko buvo reikalaujama tuoj pat atlyginti padarytus nuostolius.Tačiau kaltės sąvoka nėra tiesiogiai susieta su kaltininko atsakomybe.Todėl nusikaltimu padarytų nuostolių atlyginimas buvo ne tik nusikaltu-siojo, bet ir jo šeimos narių pareiga: jie privalėjo atlyginti padarytą žalą,o po to patys ieškoti atlyginimo iš kaltininko. Nukentėjusiajam suteiktateisė dovanoti kaltininko padarytą visą žalą ar jos dalį, kokiomis norssąlygomis susitaikyti su nusikaltėliu.

Tačiau šiame Statute greta skriaudos (krivdos) ryškėja ir kitas vertini-mas. Nusikaltime įžiūrimas ne tik privatus interesas, privačių asmenųinteresų susidūrimas, bet ir veika, kuri turi reikšmės valstybei, visuome-nės reikalams. Todėl nusikaltimas tam tikrais atvejais vadinamas ne tikkrivda, bet ir vystupok, kuriuo daroma žala visuomenės tvarkai ar ramybei(pokoj pospolity). Taigi formuojasi požiūris, kad nusikaltimu padaromažala ne tik privačiam asmeniui, bet ir visai visuomenei (škoda semska).

Kai kurių nusikaltimų ištakos buvo siejamos su katalikų tikėjimu irnuodėmės supratimu. Yra Statute straipsnių, kur veikos kaip nusikaltimosupratimas yra siejamas su priešingumu Dievui (protivno panu Bogu, PanBog byvaet obražon). Taigi Statutas greta privatinės žalos nusikaltime tamtikrais atvejais jau mato ir blogą, gėdingą veiką, kuri prieštarauja visuo-menės interesams. Todėl Statutas šalia nusikaltimu padarytos žalos atly-ginimo numato ir baudas valstybės naudai. Kitaip tariant, nubaudimastampa viešojo intereso sudedamąja dalimi. Toks požiūris į nusikaltimąvertintinas kaip tam tikras įnašas į nusikaltimo sampratą apskritai.

Apie nusikaltimų viešąjį pobūdį liudija ir nustatyta baudžiamoji atsa-komybė už tokius nusikaltimus kaip valstybės išdavimas, pasitraukimas iškaro lauko, sargybos posto palikimas, jeigu tuo pasinaudojo priešas, ir kt.

Dar toliau pažengė II ir III Statutai. Juose patys Statutų kūrėjai, pa-žymėdami, kad atitinkamuose veiksmuose įžvelgia žalą visuomenei ar vals-tybei, privačią žalą vertina kaip nusikaltimą visuomenei. Juose buvo numa-

Kiekviena Statuto redakcija literatūroje dažnai vadinama l, II ir III Lietuvos Statutais.

75

BENDRIEJI BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS KLAUSIMAI

tyta baudžiamoji atsakomybė už maišto rengimą, kėsinimąsi i kunigaikš-čio sveikatą ar gyvybę, už kariuomenės ar tarnybinių žmonių išvedimą įpriešo žeme, suokalbi su priešu ir kt.

Statutuose buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė ir už nusikaltimusgyvybei, sveikatai. Pavojingesnių buvo laikomas vyro, žmonos, tėvo, mo-tinos ar giminaičio nužudymas. Akivaizdžiai švelniau buvo baudžiami tė-vai už vaiko nužudymą (tik kalėjimu ir prie bažnyčios 4 kartus paskel-biant, kad jie tai padarė). Griežtos bausmės buvo numatytos už išžagini-mą ar merginos privertimą tapti žmona.

Statutai gana smulkiai reglamentavo turtinius nusikaltimus. Bausmėsdydis vagiui priklausė nuo pavogto turto vertės ir pakartotinumo. Pavo-gęs trečią kartą asmuo turėjo būti baudžiamas mirties bausme. Atskirainumatyta baudžiamoji atsakomybė už arklių grobimą. Nelaisvų žmoniųišvedimas, kaip ir pagal Kazimiero Teisyną, buvo laikomas vagyste. Griež-tos bausmės buvo numatytos už didžiojo kunigaikščio pilies ar ponų na-mų padegimą.

Trečiajame Statute jau pripažįstama, kad nusikaltimas yra žala visuo-menei, ir todėl valdžia privalo rūpintis, kad šie nusikaltimai neliktų nenu-bausti. Nukentėjusiojo teisės dar išlieka pakankamai plačios, tačiau jomsyra nustatytos tam tikros ribos ir „krivdos" sąvoka jau yra antraeilė.

Keičiantis Statutų redakcijoms ryškiai keičiasi ir bausmių sistema. Jei-gu Pirmajame Statute mirties bausmė buvo numatyta 20 kartų, tai antra-jame - tris kartus, o trečiajame - net penkis kartus dažniau. Kūno baus-mė Pirmajame Statute numatyta 4, Antrajame - 8, o Trečiajame - 24kartus. Kalėjimas Pirmajame Statute buvo numatytas tik 3 kartus, Antra-jame - jau 30, o Trečiajame - 45 kartus.

Taigi įvykus šioms permainoms ne nukentėjusysis, o valstybė tampanubaudimo subjektu. Tačiau tai dar nereiškia visiško valstybės viešpatavi-mo baudžiamosios teisės srityje. Išlieka dvarininkų, bajorų ir Magdebur-go teises turinčių miestų privilegijos. Jos suteikia dar nemažai teisių irnukentėjusiajam.

Trečiasis Lietuvos Statutas kuri laika galiojo Lietuvos teritorijoje ir potrečiojo Lietuvos padalinimo, kai 1795 m. ji neteko savo valstybingumo.Jo galiojimas buvo panaikintas ir nuo 1840 m. įvedami Rusijos imperijosįstatymai, nors faktiškai Rusijos baudžiamieji įstatymai teismuose buvopradėti taikyti anksčiau, po 1830-1831 m. sukilimo.

1.3. Rusijos baudžiamieji įstatymai Lietuvoje. Rusijoje buvo parengtinauji Baudžiamieji nuostatai (Ugolovnoje uloženije), kuriuos Valstybės Ta-

76

I V s k y r i u s . L i e t u v o s b a u d ž i a m o s i o s t e i s ė s š a l t i n i a i

ryba priėmė 1845 m. ir nutarė įvesti galioti visoje Rusijos imperijos teri-torijoje nuo 1846 m. gegužės l d. Tai reiškė, kad visoje Rusijoje nuo tolaiko buvo panaikintas iki tol buvusių baudžiamųjų [statymų galiojimas,išskyrus Suomiją ir Lenkiją. Šie Nuostatai nebuvo gerai vertinami ir ca-rinės Rusijos profesorių. Juos galima apibūdinti kaip tam tikrą eklektiškąįvairių Vakarų Europos teisės teorijos teiginių, Rusijos teismų praktikosir taip pat paprotinės teisės normų visumą. Apie šių Nuostatų kazuistinįpobūdį liudija tai, kad patvirtinimo metu juose buvo 2224 straipsniai,vėliau, 1857 m. papildžius, - 2304 str. Šie Nuostatai vėliau dar ne kartąbuvo taisyti ir keisti.

Antrasis aktas, kuris reguliavo baudžiamąją atsakomybę už nesunkiusnusikaltimus, buvo Nuostatai apie taikos teisėjų skiriamas bausmes, pri-imti 1864 m. Be to, atskirais statutais buvo reguliuojama kariškių bau-džiamoji atsakomybė (Voinskij ustav o nakazanijach 1869 g.).

1881 m. buvo pradėti rengti nauji Rusijos baudžiamieji įstatymai. Jiemsrengti buvo suburti žymiausi to meto Rusijos teisininkai, kurie remdamie-si Vakarų Europos valstybių patirtimi (specialiai tuo tikslu į rusų kalbąbuvo išversti daugumos Europos valstybių baudžiamieji kodeksai) paren-gė gana aukšto teorinio lygio Baudžiamuosius nuostatus, kurie buvo pa-tvirtinti 1903 m. Šiuos Nuostatus buvo numatyta įvesti palaipsniui visojeRusijos teritorijoje. Tačiau iki 1909 m. buvo įvesta tik dalis skyriaus, nu-matančio atsakomybę už valstybinius nusikaltimus, skyrius apie religiniusnusikaltimus ir keletas straipsnių iš kitų skyrių. Prasidėjęs revoliucinisjudėjimas, vėliau Pirmasis pasaulinis karas ir pagaliau 1917 m. revoliuci-nis perversmas nutraukė įvedamuosius darbus, o sovietinės valstybės bu-vo parengtas naujas, „klasini" mokymą atitinkantis Rusijos Federacijos, ovėliau ir kai kurių kitų į Sovietų Sąjungą įėjusių respublikų baudžiamiejikodeksai.

1.4. Baudžiamieji įstatymai Nepriklausomoje Lietuvoje (1918-1940 m.).Nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo parengtas savas Baudžiamasis kodek-sas. Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvą okupavus vokiečių kariuomenei,jos vadų nurodymu 1917 m. buvo nustatyta, kad galioję senieji Rusijos įsta-tymai baudžiamosios teisės srityje pakeičiami 1903 m. Baudžiamaisiais nuo-statais (jie Lietuvoje baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje va-dinami Baudžiamuoju statutu). Paskelbus Lietuvos valstybės nepriklauso-mybę iškilo įstatymų bazės klausimas. Lietuvos valstybės Tarybos Prezidiu-mas 1919 m. sausio 16 d. išleido Laikinąjį Lietuvos Teismų ir jų darbo sutvar-kymo įstatymą (Vyriausybės žinios, Nr. 2-3), kuriame dėl Baudžiamojo

77

B E N D R I E J I BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS KLAUSIMAI

kodekso buvo tokia nuostata: „Įteisėtu baudžiamuoju kodeksu yra laikomasRusijos 1903 m. patvirtintas kodeksas, kuris turėjo galios ir vokiečių oku-pacijos valdžiai esant". Kartu šiuo įstatymu buvo nurodyti negaliojantysLietuvoje šio kodekso straipsniai ir taip pat numatyta kita bausmių siste-ma: a) sunkiųjų darbų kalėjimas; b) paprastas kalėjimas; c) areštas; d) pi-niginė bauda. Sunkiųjų darbų kalėjimas turėjo būti skiriamas vietoj mirtiesbausmės, nutrėmimo ir grasos kalėjimo. Tvirtovės kalėjimas buvo pakeis-tas į paprastą kalėjimą. Nuostata dėl rusų įstatymų galiojimo tose srityse,kur Lietuvoje nebuvo paruošti atitinkami įstatymai, buvo įtvirtinta Laiki-noje Konstitucijoje, o vėliau ir kitose Lietuvos valstybės konstitucijose.

Taigi Rusijos 1903 m. Baudžiamasis statutas buvo pagrindinis bau-džiamosios teisės šaltinis per visą nepriklausomos Lietuvos gyvavimo pe-riodą. Šis Statutas, atspindėjęs XX a. pradžios svarbiausius baudžiamo-sios teisės mokslo pasiekimus Vakarų Europoje ir taip pat kai kuriasRusijos baudžiamosios teisės tradicijas, sudarė modernaus baudžiamojoįstatymo įvaizdį.

Pagal kontinentinėje Europoje susiklosčiusias tradicijas Statutą suda-rė vienas skyrius, skirtas baudžiamųjų įstatymų bendrajai daliai, ir 35Specialiosios dalies skyriai.

Bendrojoje dalyje, kurią sudarė 72 straipsniai, buvo duota formalinusikaltimo samprata, nustatytas baudžiamųjų įstatymų galiojimas laikeir teritorijoje, aptartos kaltės formos, nusikaltimo padarymo stadijos, ben-drininkavimo klausimai. Statute nustatytos pagrindinių ir papildomų baus-mių rūsys, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės, tačiaupačios bausmės skyrimo principų ar pagrindų Statutas nenustatė. Baus-mės skyrimas vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymais buvo palik-tas teisėjo ar teisėjų kolegijos nuožiūrai.

Baudžiamojo statuto Specialiąją dalį sudarė daugiau nei 600 straips-nių (73-687 str.). Reikia pažymėti, kad šį Statutą, ką tik priimtą, kritikavokai kurie žymūs Rusijos baudžiamosios teisės specialistai. Pagrindinė kri-tika buvo nukreipta į šio Statuto kazuistiškumą. Daugelis nusikaltimųpagal senas rusiškas tradicijas buvo labai išdiferencijuoti atsižvelgiant įspecialiuosius požymius. Antai vagystei, plėšimui, prievartavimui Statutasskyrė net du skyrius, kuriuose buvo apie 20 straipsnių. Statuto 585 str.atskirai numatė bausmę už arklio vagystę, o šio straipsnio 2 dalis - kva-lifikuotą arklio vagystę (padarytą asmens, teisto už arklių vagystę); 588str. numatė atsakomybę už kryžiaus. Šventųjų palaikų ar Šventųjų pa-veikslo vagystę iš bažnyčios, nors apskritai taip pat buvo numatyta vagystėiš negyvenamojo būsto. Statutas savarankiškuose skyriuose numatė nusi-

78

I V s k y r i u s . L i e t u v o s b a u d ž i a m o s i o s t e i s ė s š a l t i n i a i

kaitimus visuomenės dorovei, jaunimo auklėjimui, šeimos teisėms ir kt.Įdomus Statute numatytų nusikaltimų eiliškumas. Pradžioje yra skyriai,skirti apsaugoti valstybės ir valstybės institucijų interesus, toliau aprašominusikaltimai viešajai tvarkai, visuomenės rimčiai. Tik nuo 22 skyriaus(XXII-XXVIII) nustatoma atsakomybė už nusikaltimus gyvybei, sveika-tai, lytinei nepriklausomybei, už įžeidimą ir kt. Turtiniai nusikaltimai:vagystė, plėšimas, prievartavimas, lupikavimas ir kt. yra iš esmės kodeksopabaigoje.

Baudžiamasis statutas, atsižvelgiant į Lietuvos valstybės ir visuomenėsinteresus, buvo ne kartą keičiamas.

Reikia pažymėti, kad šalia Baudžiamojo statuto Lietuvoje galiojo irkiti baudžiamojo pobūdžio teisės aktai. Visų pirma pažymėtina tai, kadKlaipėdos krašte galiojo Vokietijos 1871 m. baudžiamasis kodeksas (Straf-gesetzbuch), šalia kurio galiojo Klaipėdos seimelio priimti papildomi bau-džiamieji įstatymai.

Ginant Lietuvos valstybės interesus turėjo reikšmės kiti aktai. Čia visųpirma paminėtini 1919 m. kovo 5 d. Valstybės Tarybos priimti „YpatingiValstybės apsaugos įstatai". Šių Įstatų 14 paragrafas nustatė, kad vietose,kur paskelbtas karo stovis, už žemiau išvardintus nusikaltimus asmenysgalėjo būti nuteisti mirties bausme:

1) rengimosi ir kėsinimosi ginkluotai sukilti prieš nepriklausomą Lie-tuvos valstybę;

2) priešvalstybinį kariuomenės ir visuomenės kurstymą;3) susisiekimo priemonių gadinimą;4) karinės amunicijos sunaikinimą;5) šnipinėjimą ar teikimą priešininkui pagalbos maistu, pašarais, ar-

kliais ir t. t.;6) nusikaltimus žmogaus gyvybei ir žmonių turto plėšimą;7) ginklų slėpimą, nešiojimą, laikymą be leidimo;8) pasipriešinimą veiksmu valstybės valdininkui, einančiam pareigas.Taigi šiuo įstatymu buvo atstatyta mirties bausmė tose vietovėse, kur

buvo įvestas karo stovis.Šis įstatymas 1938 m. buvo pakeistas nauju, labiau detalizuotu „Tautai

ir valstybei saugoti įstatymu" (Vyriausybės žinios. Nr. 437-3044), kuria-me buvo numatyti iš esmės visi valstybiniai nusikaltimai: antivalstybinėagitacija, kenkimas, susidėjimas su užsienio organizacijomis, kurių veiklauždrausta Lietuvoje, ir kt.

Nusikaltimai pagal Baudžiamąjį statutą buvo skirstomi į didžiuosiusnusikaltimus, nusikaltimus ir nusižengimus.

79

BENDRIEJI BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS KLAUSIMAI

Atsakomybė už nusižengimus buvo numatyta ir Baudžiamajame statu-te, ir įvairiuose kituose įstatymuose. Iš tokių Įstatymų galima paminėtiDarbo dienos ilgumo įstatymą, Spaudos įstatymą, Susirinkimų įstatymą,Muitinių įstatus, Medžioklės įstatymą, Emigracijos įstatymą ir kt.

1.5. Sovietinės okupacijos metu galiojusieji baudžiamieji įstatymai.Sovietų Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. okupavus Lietuvą, jau rugpjūčiomėn. buvo iš dalies pakeisti tam tikri Baudžiamojo statuto straipsniai, o1940 m. lapkričio 6 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo„prašymu", TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė įsaką „Dėllaikino taikymo RTFSR baudžiamųjų, civilinių ir darbo įstatymų Lietu-vos, Latvijos ir Estijos teritorijoje". Šio įsako 3 str. nustatė, kad „Trauki-mas baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus, padarytus Lietuvos, Lat-vijos ir Estijos teritorijoje iki įvedimo jose tarybų valdžios, taip pat pabai-gimas ir perdavimas pagal priklausomybę tardymo ir teismo bylų, iškeltųatitinkamų Lietuvos, Latvijos ir Estijos organų iki įvedimo jose tarybinėsvaldžios, turi būti vykdomas pagal RTFSR baudžiamąjį kodeksą". Šiuoįsaku buvo padarytas šiurkščiausias svarbiausio, žinomo dar romėnų tei-sėje, principo lex retro non agit pažeidimas. Šiuo įsaku buvo įteisintasgrįžtamasis baudžiamųjų įstatymų galiojimas ir nustatyta baudžiamoji at-sakomybė už veikas, kurios padarytos kitoje nepriklausomoje valstybėje,t. y. už vykdymą šioje valstybėje atitinkamų pareigų (teisėjų, prokurorų,policijos darbuotojų) ar dalyvavimą politinėje veikloje (politinių partijų irkt.). Taigi remiantis paminėtu įsaku buvo pripažinti kaltais už nusikalti-mus Rusijos valstybei (dažniausiai šios valstybės išdavimą) ir nuteisti mir-ties bausme ar ilgalaikiu laisvės atėmimu dešimtys tūkstančių niekuo ne-kaltų Lietuvos žmonių. Demagogiškai toks baudžiamųjų įstatymų taiky-mas buvo grindžiamas tuo, kad šie žmonės „nusikalto" savo valstybėjetrukdydami darbininkų klasės revoliuciniam judėjimui ir už tai jie privaloatsakyti.

Fašistinei Vokietijai pakeitus sovietų okupaciją, naujos okupacinės val-džios buvo nustatyta, kad Lietuvoje palaipsniui bus keičiama sovietinėteisė. Teismai privalėjo vadovautis nepriklausomos Lietuvos įstatymais,tačiau baudžiamosios teisės sričiai vokiečių komisaras Lietuvai nustatėdvi išimtis: ši teisė negaliojo vokiečiams ir žydams. Be to, buvo nustatytakariuomenės ir policijos pirmenybė prieš lietuviškus teismus. Tai reiškė,kad kariuomenė ir policija galėjo nubausti bet kurį Lietuvos gyventojąpati, vadovaudamasi savo instrukcijomis ar įsakymais, visiškai apeidamaLietuvoje veikiančius teismus. Todėl per visą vokiečių okupacijos laiko-

80

I V s k y r i u s . L i e t u v o s b a u d ž i a m o s i o s t e i s ė s š a l t i n i a i

tarpi Lietuvos teismai Baudžiamąjį statutą paprastai taikė už kriminali-nius nusikaltimus. Už žalą, padarytą okupacinei valdžiai ar kariuomenei,buvo dažniausiai taikomos administracinės priemonės - ištrėmimas į kon-centracijos stovyklas.

Sovietinei armijai išstūmus vokiečių armiją iš Lietuvos teritorijos, Lie-tuva buvo laikoma išvaduota iš okupacijos, bet ir toliau pripažįstamaSovietų Sąjungos sudedamąja dalimi, - taigi automatiškai buvo pratęstasir Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso galiojimas.

Pirmaisiais pokario metais baudžiamuosiuose įstatymuose, kurie buvotaikomi ir Lietuvoje, TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakaisbuvo padaryti keli esminiai pakeitimai. 1947 m. gegužės 26 d. buvo pri-imtas įsakas, kuriuo buvo panaikinta mirties bausmė. Nors jau 1950 m.sausio 12 d. ji vėl įvedama, o jos taikymas numatomas „tėvynės išdavi-kams, šnipams, kenkėjams ir diversantams .

1947 m. birželio 4 d. buvo priimti du TSRS Aukščiausiosios Tarybosįsakai: „Dėl baudžiamosios atsakomybės už valstybinio ar visuomeninioturto grobimą" ir „Dėl piliečių asmeninės nuosavybės apsaugos sustipri-nimo". Šiais įsakais ypatingai buvo sugriežtinta atsakomybė už kėsinimąsiį valstybinę ar visuomeninę nuosavybę. Antai valstybinio turto grobimas,padarytas pakartotinai ar organizuotos grupės ir neatsižvelgiant į mastą,o kitais atvejais - stambiu mastu, užtraukė laisvės atėmimą nuo 10 iki 25metų. Už tokį pat kooperatinio ar kolūkinio turto grobimą buvo numa-tytas laisvės atėmimas nuo 8 iki 20 metų. Asmeninio turto plėšimas, su-sijęs su smurtu, pavojingu nukentėjusiojo gyvybei ar sveikatai, taip patužtraukė laisvės atėmimą nuo 15 iki 20 metų.

Kalbant apie galiojusius pokario Lietuvoje TSRS ir Rusijos Federaci-jos baudžiamuosius įstatymus negalima apeiti jų taikymo praktikos. Kaipžinoma, tik naujai okupavus Lietuvą sovietinei armijai pradėjo organizuo-tis ginkluotas pasipriešinimas šiam režimui. Norėdami kuo greičiau suž-lugdyti Lietuvos tautinį mentalitetą ir įsitvirtinti valdžioje, sovietiniai pa-reigūnai faktiškai vykdė Lietuvos gyventojų genocidą panaudodami tamreikalui ir baudžiamuosius įstatymus. Už vadinamuosius kontrrevoliuci-nius nusikaltimus buvo baudžiami ne tik partizaninio judėjimo dalyviai,bet gana dažnai ir nekalti asmenys, tik atsitiktinai bendravę su jais. Ne-mažai valstiečių nuteista už prievolių (žemės ūkio produktų pristatymo)neįvykdymą, kurias ne visada buvo įmanoma realiai įvykdyti. Pagaliaupakankamai daug asmenų buvo nuteista už valstybinio ar visuomeninioturto grobimą ilgalaikėmis laisvės atėmimo bausmėmis vien todėl, kad jieiš suvisuomeninto lauko parsinešė krepšį bulvių, kažkiek šieno ar šiaudų

BENDRIEJI BAUDŽIAMOSIOS TEISES KLAUSIMAI

ar kepalą duonos iš gamyklos. Dėl to dešimtys tūkstančių nuteistųjų at-sidūrė lageriuose, kur j ie buvo išnaudojami kaip pigiausia darbo jėgasocialistiniam ūkiui kurti.*

Po Stalino mirties diktatūrinis režimas šiek tiek sušvelnėjo. Bent for-maliai buvo skelbiama apie respublikų, įeinančių į Sovietų Sąjungą, teisiųišplėtimą. Baudžiamosios teisės srityje tai reiškė naujų baudžiamųjų įsta-tymų rengimą. Remiantis Sovietų Sąjungos Konstitucija 1958 m. buvopriimti trys pagrindiniai aktai:

1) TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų baudžiamųjų įstatymų pa-grindai;

2) Įstatymas apie valstybinius nusikaltimus;3) Įstatymas apie karinius nusikaltimus.Kiekviena iš respublikų turėjo teisę parengti savo baudžiamąjį kodek-

są, Į kurį, taktiškai be esminių pakeitimų, įėjo Baudžiamųjų įstatymų pa-grindai, sudarantys jo bendrąją dalį, o įstatymai apie Valstybinius nusikal-timus ir Karinius nusikaltimus - atitinkamus Specialiosios dalies skyrius.Beje, pastaruosius du skyrius buvo privaloma inkorporuoti į BK be jokiųkoregavimų. Juose pakeitimai ir papildymai galėjo būti padaryti tik atitin-kamų TSRS aukščiausiųjų valdžios organų.

Baudžiamųjų įstatymų pagrindai, sudarantys BK Bendrąją dalį, turėjoužtikrinti vieningą baudžiamąją politiką visoje Sąjungoje. Kitų BK skyriųkūrimas formaliai buvo paliktas Respublikų aukščiausiesiems valdžios or-ganams. Tačiau faktiškai siekiant užtikrinti unifikuotą baudžiamųjų įstaty-mų leidybą buvo parengtas ir priimtas RTFSR BK, o visos respublikos kūrėsavo BK jau remdamosi šiuo pavyzdžiu. Be to, prie TSRS AukščiausiosiosTarybos Prezidiumo buvo sudarytos atitinkamų teisės šakų specialistų gru-pės, kurios vertino kiekvienos respublikos kuriamus įstatymus, tarp jų irBK. Aptikusios žymesnių nukrypimų nuo RTFSR BK faktiškai neleisdavojų priimti. Vėlesniais metais RTFSR „pavyzdžio" taikymas išsiplėtė. Betkokie pataisymai ar pakeitimai RTFSR BK automatiškai buvo perkeliamiį visų kitų respublikų BK. Be to, Sąjungos aukščiausieji valdžios organaineretai priimdavo įstatymus, kuriais betarpiškai koregavo visų respublikų

* Tikslių duomenų apie Lietuvoje 1946-1952 m. nuteistųjų skaičių nėra. Tačiau išnetiesioginių šaltinių galima susidaryti tokį vaizdų: Lietuvos teismai 1947-1952 m. nuteisėper 90 tūkstančių žmonių. Be to, dėl reabilitacijos kreipėsi apie 50 tūkstančių kariniųtribunolų ir vadinamojo ypatingo pasitarimo nuleistų žmonių (tikėtina, kad tam tikradalis dėl reabilitacijos nesikreipė). Todėl galima manyti, kad per šį laikotarpį Lietuvojebuvo nuteista ne mažiau kaip 150 tūkstančių žmonių.

82

I V s k y r i u s . L i e t u v o s b a u d ž i a m o s i o s te i sės š a l t i n i a i

BK. Antai baudžiamoji atsakomybė už išžaginimą, chuliganizmą, lėktuvonuvarymą ir kai kuriuos kitus nusikaltimus buvo nustatyta sąjunginiuoseįstatymuose, kuriuos respublikos tik inkorporavo į savo BK.

Lietuvos baudžiamasis kodeksas LTSR Aukščiausiosios Tarybos buvopriimtas 1961 m. birželio 26 d. ir įsigaliojo nuo tų pačių metų rugsėjo l d.Kodeksą sudarė Bendroji dalis (penki skyriai, 61 straipsnis) ir Specialiojidalis (vienuolika skirsnių, 221 straipsnis). Priimtas BK vėlesniais metaisbuvo gana intensyviai pildomas ir keičiamas. Tačiau tai buvo daromagana prieštaringai: iš esmės vyko kriminalizacijos procesas. Buvo numa-toma baudžiamoji atsakomybė vis už naujas veikas. Kita vertus, siekiantsumažinti nuteistųjų skaičių buvo plečiamos atleidimo nuo baudžiamo-sios atsakomybės ir bausmės galimybės. Pavyzdžiui, 1980 m. Baudžiama-sis kodeksas numatė per 30 atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės irbausmės atvejų. Susidarė situacija, kai daugiau negu trečdaliu atvejų dėlpadarytų nusikalstamų veikų buvo atsisakoma patraukti asmenis baudžia-mojon atsakomybėn arba jie buvo atleidžiami nuo jos.

Vertinant šio laikotarpio baudžiamuosius įstatymus (Baudžiamąjį ko-deksą ir gana daug padarytų jame pakeitimų) galima būtų pažymėti to-kias svarbesnes jo savybes:

1) Baudžiamieji įstatymai buvo kuriami ir tobulinami vadovaujantis„klasiniu" principu. Tai yra baudžiamieji įstatymai buvo orientuotiį tam tikrų socialinių grupių interesų gynimą. Kadangi visa valdžiabuvo sukoncentruota partinės oligarchijos viršūnėse - baudžiamie-ji įstatymai pirmiausia gynė jos interesus. Partiškumas, kaip speci-finis statusas, baudžiamojo įstatymo požiūriu buvo labai akivaiz-dus: TSKP narys galėjo būti nubaustas kriminaline bausme tik poto, kai jį pašalindavo iš šios partijos narių. Taigi asmens, padariusionusikaltimą, bausmės klausimą neretai išspręsdavo ne teisėsaugosorganai, o partijos komitetas.

2) Kodeksas prioritetiniais ginamaisiais gėriais laikė valstybę su visu josaparatu ir tos valstybės ekonominį pagrindą - valstybės valdomą nu-osavybę. Griežčiausios bausmės, tarp jų ir dauguma mirties bausmėsatvejų, buvo numatytos už vadinamuosius valstybinius nusikaltimus,nusikaltimus socialistinei nuosavybei. Sankcijos už nusikaltimus vals-tybinei ir visuomeninei nuosavybei buvo akivaizdžiai griežtesnės ne-gu už tas pačias veikas, padarytas asmeninei nuosavybei.

3) Valstybinė ir visuomeninė nuosavybė buvo specialiu gynimo objek-tu ne tik tiesiogiai kėsinantis į ją (vagystė, plėšimas, sukčiavimas irpan.), bet ir numatyti kiti galimi žalos padarymo jai atvejai (pvz.,

83

BENDRIEJI BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS KLAUSIMAI

prirašinėjimas apie planų nevykdymą, nekokybiškos ar nestandar-tinės produkcijos išleidimas, spekuliacija ir kt.).

4) Apskritai baudžiamųjų įstatymų taikymas neretai buvo ribotas, nesnei vienas regionas nenorėjo, kad nusikalstamumas ryškiai išaugtų(nors jo augimas faktiškai buvo per visą okupacijos laikotarpį). Jeitai įvykdavo, buvo daroma prielaida apie blogą teisėsaugos organųprevencini darbą. Todėl gyvavo netgi toks terminas kaip „reguliuo-jamas nusikalstamumas'', kuris reiškė, kad nuo teisėsaugos organųdarbuotojo priklausė, ar tas atvejis pateks, ar nepateks į nusikals-tamumo statistiką.*

5) Baudžiamieji įstatymai labiau buvo orientuoti į vienos bausmės -laisvės atėmimo skyrimą. Todėl ne atsitiktinai asmenų, nuteistųlaisvės atėmimu, skaičius tarp visų nuteistųjų daugelį metų sudarėabsoliučią dauguma.

1.6. Baudžiamųjų įstatymu reforma atkūrus Lietuvos nepriklausomy-bę. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas buvo susijęs su esminiais eko-nominio ir politinio pobūdžio pasikeitimais. Pirmaisiais NepriklausomosLietuvos aktais buvo pradėta vykdyti ekonominė reforma, kurios esmęsudarė perėjimas iš administracinės-komandinės ekonomikos į rinkos eko-nomiką grąžinant privatinės teisės institutą į Lietuvos teisės sistemą. Išesmės pasikeitė aukščiausiųjų valdžios organų formavimo principai ir jųfunkcijos. Pasikeitus ekonominėms ir politinėms sąlygoms buvo būtinapradėti vykdyti teisės reformą, t.y. keisti bei papildyti ir baudžiamuosiusįstatymus. Šis darbas pradėtas vykdyti dviem kryptimis: a) pakeičiant irpapildant sovietiniu laikotarpiu priimtą BK ir b) sudarant darbo grupę,kuri pradėjo rengti naujo Lietuvos Respublikos BK projektą.

Greiti BK pakeitimai buvo būtini todėl, kad sovietiniais laikais priim-tas kodeksas gynė Sovietų Sąjungos, o ne Lietuvos valstybę nuo šnipinė-jimo, teroristinių aktų ir kitų nusikaltimų. Daugelis kitų straipsnių neati-tiko susiklosčiusios naujos ekonominės ir politinės tvarkos (numatyta bau-džiamoji atsakomybė už spekuliaciją, prirašinėjimus apie gamybinių pla-nų vykdymą, skirtinga atsakomybė už kėsinimąsi į valstybinę ar privatinę

* Pavyzdžiui, 1975-76 m., statistiniais duomenimis, Kaune buvo pasiekta nusikaltimųskaičiaus stabilizacija, o išaiškinamumas siekė beveik 100 procentų. Milicijos valdybos virši-ninkas už tai buvo apdovanotas Lenino ordinu. Tačiau ši statistika sukėlė Įtarimą ir Respub-likos prokuratūra atlikusi patikrinimą nustatė didelio masto nusikaltimų apskaitos klastoji-mo faktus (Smaliukas J., Urbelienė J. Nusikalstamumo raida Lietuvoje 1918-1993 m. -Vilnius. 1994).

84

I V s k y r i u s . L i e t u v o s b a u d ž i a m o s i o s t e i s ė s š a l t i n i a i

nuosavybę, karinius nusikaltimus ir daugelį kitų). Nuo Lietuvos nepri-klausomybės atkūrimo iki 1994 m. BK buvo keistas apie 90 kartų.

Ypač esminiai BK pakeitimai padaryti Lietuvos Seimo 1994 m. liepos19 d. įstatyme (Žin., 1994, Nr. 60). Apie padarytų pakeitimų mastą gali-ma spręsti iš šių skaičių: BK Bendrojoje dūlyje iš galiojusių 73 straipsniųnet 35 dabar turi naują redakciją, 17 straipsnių panaikinti, 4 straipsniainumato naujas normas. Kitaip tariant, šiuo įstatymu BK Bendroji dalispakeista ir papildyta daugiau kaip trimis ketvirtadaliais.

Ne mažesnė intervencija padaryta į BK Specialiąją dalį. Iš galiojusiųšioje dalyje 219 straipsnių - 19 panaikinti visiškai, vietoj 60 panaikintųstraipsnių įstatymų leidėjas numatė 61 naują straipsni, reglamentuojantįbaudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus nuosavybei, tarnybai, teisingu-mui bei kariniams nusikaltimams. Be to, pagal minėtą įstatymą 133 straips-niai turi naują redakciją. Visiškai nepaliestų redakcine prasme liko tikapie 10 straipsnių. Taigi BK Specialiojoje dalyje padaryti pakeitimai irpapildymai sudaro daugiau kaip 90 procentų. Čia pat reikėtų pažymėti,kad didesnė dalis redakcinių pakeitimų nėra labai esminiai. Kitais atve-jais keistos tik sankcijos už padarytus nusikaltimus. Todėl, nors daugumaBK straipsnių šiuo metu yra vienaip ar kitaip keisti ar pildyti, dabar ga-liojančio kodekso negalima laikyti faktiškai nauju. Šio kodekso struktūra,nusikalstamų veikų apibūdinimas, sankcijų išdėstymas išlaiko senojo ko-dekso principus. Todėl reikia pripažinti, kad nors šiuo metu galiojantisBK yra iš esmės novelizuotas, vis dėlto dar yra sovietinius laikus prime-nantis įstatymas.

1.7. Naujas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, patvirtin-tas 2000 m. rugsėjo 26 d. Darbo grupei, rengusiai naujo BK projektą,visų pirma buvo iškilęs jo teorinio pagrindo, koncepcijos klausimas. Ne-kyla abejonių, kad čia susiduria tarpusavyje susijusios problemos: 1) įsta-tymais ginamų nuo nusikalstamų veiksmų teisinių gėrių efektyvi apsau-ga ir 2) teisingo kaltininko nubaudimo sprendimas. Jas išspręsti daž-niausiai siūloma tokiu būdu: maksimaliai kriminalizuoti veikas ir nusta-tyti griežtas bausmes nusikaltusiems asmenims. Visuomenėje gana po-puliari nuomonė, kad bet kokią veiką pripažinus nusikaltimu ir už jospadarymą labai griežtai baudžiant galima pasiekti labai gerų rezultatų(neretai aiškinama, kad kai kuriose šalyse už nusikaltimus taikytos fizi-nės bausmės - rankų, kojų, ausų ir pan. nukirtimas - atseit davusiospakankamai gerų rezultatų). Tokiam požiūriui į problemų sprendimą įta-kos turi ir labai išaugęs nusikalstamumas. Jeigu 1981-1985 m. vidutiniš-

85

B E N D R I E J I B A U D Ž I A M O S I O S T E I S Ė S K L A U S I M A I

kai kasmet buvo užregistruojama 13116 nusikaltimų, tai 1993 m. - net60378. Be to, aplenkdamas bendrus augimo tempus didėja padarytų sun-kių nusikaitimų skaičius, aktyviai pradėjo veikti organizuotos nusikalsta-mos grupės, dažnai nusikaltimams padaryti naudojančios ginklus, o kar-tu labai sumažėjo visų nusikaltimų išaiškinimas. Iš visų 1993 m. užre-gistruotų nusikaltimų išaiškinta tik 29,5 procentai.* Suprantama, kad dėlto gyventojai pasijuto labai nesaugūs, o jų reikalavimai dėl gyvybės, tur-to ir kt. gėrių apsaugos yra pagrįsti, nors priemonės ją pasiekti ne visuo-met yra realios.

Naujojo Baudžiamojo kodekso normos siekia patvirtinti tą idėją, kadbaudžiamieji įstatymai - ne pirmoji, o tik paskutinė priemonė spren-džiant nusikalstamumo kontrolės problemas. Ji turi papildyti valstybėjeįgyvendinamą šios srities priemonių kompleksą. Tai reiškia, kad pagrindąasmeniui pataisyti sudaro kriminalinės bausmės paskyrimo faktas, bet nebūtinai griežčiausios. Aišku, asmenų, kurie dėl savo padarytų nusikalti-mų yra pavojingi, izoliacija turėtų būti neišvengiama ir tikriausiai pakan-kamai ilga. Baudžiamosios teisės esmė - jos teisingumo siekimas, - tai,ką romėnai vadino jus, bet ne jos formalūs reikalavimai, išplaukiantys išlex. Humanistinės baudžiamųjų įstatymų ištakos nukentėjusiajam turi ga-rantuoti žalos atlyginimą, o kaltininkui - iškelti pakankamai aiškias są-lygas dėl visuomenei padarytos žalos išpirkimo, taikymosi prie jos kelia-mų reikalavimų.

Naujasis BK nors ir priimtas, tačiau jo galiojimo pradžia dar nenusta-tyta. Viena iš priežasčių - nėra priimto naujo Baudžiamojo proceso ko-dekso. Todėl tikimasi, kad naujai priimtas BK bus pradėtas taikyti nuo2003 metų sausio l d.

Šio kodekso struktūrai ir normų analizei artimiausiu metu bus skirtossavarankiškos studijos. Todėl šiuo metu reikėtų pažymėti, tik kad tai pa-kankamai modernus įstatymas, daugiau ar mažiau atspindintis dabartinębaudžiamosios teisės teorijos ir praktikos poreikius. Visų pirma žymiaiišvystyta šio kodekso bendroji dalis, kurioje numatyta ne tik nusikaltimo,bet ir baudžiamojo nusižengimo samprata. Greta bausmių šiuolaikinisBK numato atitinkamais atvejais galimybe taikyti baudžiamojo poveikiopriemones. Įstatymuose specialiai išskirti nepilnamečių baudžiamosios at-sakomybės ypatumai, juridinio asmens atsakomybė ir daugelis kitų BKbendrosios dalies klausimų.

* Žr. Smaliukas ./., Urbelienė J. Nusikalstamumo raida Lietuvoje 1918-1933 m. -Vilnius, 1994. R 23, 31, 35.

86

I V s k y r i u s . L i e t u v o s b a u d ž i a m o s i o s te i sės š a l t i n i a i

Specialioji BK dalis yra sudaryta iš 46 skyrių. Tai nereiškia, kad nau-jame BK daug daugiau veikų yra kriminalizuota. Tiesiog stegtasi labiauišgryninti rūšini objektą ir priklausomai nuo jo išskirti atskirą BK normųgrupę. Naujo BK struktūra atspindi ir naują vertybių požiūrį. Pirmieji BKskyriai yra skirti nustatyti atsakomybę už nusikaltimus žmoniškumui irkaro nusikaltimams, žymiai susiaurintas nusikaltimo sudėčių skaičius nu-matantis nusikaltimus Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vien-tisumui ir jos konstitucinei santvarkai. Tačiau net 6 skyriuose numatytinusikaltimai žmogaus gyvybei, sveikatai, seksualiniam apsisprendimui, gar-bei ir orumui. Paskesniuose skyriuose nustatyta atsakomybė už kitų as-mens teisių ir laisvių pažeidimą ir t. t.

Sankcijos už padarytą nusikaltimą sukonstruotos taip, kad skiriant baus-mę reikia pradėti svarstyti nuo švelniausios einant griežtinimo prasme.

Specialiosios dalies normos skiria baudžiamojo draudimo turinį ir baus-mės adresatą - tą kuris padarė draudžiamą veiką.

Be abejo atsiras ir problemų taikant naują BK. Tačiau apie tai reikiakalbėti žymiai plačiau ir atskirai.

2. TARPTAUTINIAI DOKUMENTAIKAIP LIETUVOS BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS ŠALTINIAI

Lietuvos Konstitucijos 138 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta:„Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas,yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis". Tai reiš-kia, kad Lietuvos sudarytos sutartys, taip pat tarptautinės konvencijos,kurias Lietuva pasirašė ir kurios Seimo buvo ratifikuotos, tampa sude-damąja Lietuvos teisės dalimi ir turi būti taikomos kaip ir kiti Lietuvosįstatymai. Jų nuostatos teisės šaltinių lygmeniu atitinka įstatymų lygme-nį, kadangi 1991 m. gegužės 21 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikostarptautinių sutarčių (Žin., 1991, Nr. 16- 415; 1992, Nr. 30-915) 12straipsnyje yra nustatyta, jog „Lietuvos tarptautinės sutartys turi Lietu-vos Respublikos teritorijoje įstatymo galią". Tačiau kalbant apie baudžia-muosius įstatymus šios nuostatos ne visuomet gali būti tiesiogiai reali-zuotos. Visų pirma tarptautinės konvencijos (sutartys) paprastai nefor-muluoja konkrečių baudžiamosios teisės normų, nėra ir negali būti vi-soms valstybėms tinkančių sankcijų už jų pažeidimus. Tai reiškia, kadkonvencijos nenustato konkretizuotos nusikaltėlių baudžiamosios atsa-komybės, jose nėra ir reikiamos procesinės bei kitos, skirtos teisinėmsinstitucijoms, specialios jurisdikcijos. Taigi čia nėra realizuota taisyklė ubi

87

BENDRIEJI BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS KLAUSIMAI

jus, ubi remedium, - kai įstatymas suteikia teisę, jis duoda ir priemonęjai apginti. Iš to išplaukia, kad tarptautinių sutarčių (konvencijų) nuo-statos įpareigoja jas pasirašiusią ir ratifikavusią valstybę derinti su šio-mis konvencijomis nacionalinius baudžiamuosius įstatymus, juos atitin-kamai pataisant ar papildant. Tiesa, Jungtinių Tautų Organizacija yrapadariusi žingsnių, kurie rodo apie galimybę sukurti Baudžiamąjį kodek-są, skirtą tarptautiniams nusikaltimams. Dar 1954 m. JTO Tarptautinėsteisės komisija buvo parengusi Tarptautinių nusikaltimų kodeksą, kurisdaugiau buvo orientuotas į politinius nusikaltimus. Jo pagrindą sudarėNiurnbergo karinių nusikaltėlių nuteisimo principai. Tačiau ilgą laiką tarp-tautinėse organizacijose įtaką darę „socialistinių" šalių atstovai su savoprincipų skelbimu neleido pasiekti šioje srityje susitarimo. Tačiau plin-tant kai kuriems tarptautiniams nusikaltimams (terorizmui, ginklų, nar-kotikų kontrabandai ir kt.) JTO 1985 m. vėl grižo prie šio klausimo irpriėmė rekomendaciją parengti Tarptautinių nusikaltimų kodeksą. 1991m. buvo parengtas Nusikaltimų taikai ir žmonijos saugumui kodekso pro-jektas. Galima tikėtis, kad šios srities darbai bus apvainikuoti sėkme.

Baudžiamosios teisės doktrina skiria tarptautinius ir tarptautinio po-būdžio nusikaltimus. Pirmieji išskiriami remiantis dokumentais, kurie bu-vo priimti Antrojo pasaulinio karo nusikaltėliams teisti (visų pirma Tarp-tautinio karinio tribunolo įstatais, kurie buvo priimti remiantis TSRS,JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vyriausybių 1945 m. rugpjūčio 8 d.susitarimu). Jų esmė - nusikaltimai taikai ir žmonijai bei žmoniškumui,kariniai nusikaltimai. Visus kitus ši doktrina priskiria prie tarptautiniopobūdžio nusikaltimų. Toks skirstymas reikalingas tam, kad už kai ku-riuos nusikaltimus galima būtų teisti asmenis ne pagal nacionalinius įsta-tymus, o remiantis tarptautinėmis sutartimis.

Galima padaryti prielaidą, kad kol nėra Pasaulio tautų bendrijos pa-tvirtinto Tarptautinių nusikaltimų kodekso, nusikaltėliai pagristai bus tei-siami pagal atitinkamus valstybių nacionalinius įstatymus, išskyrus atve-jus, kai tarptautinė bendrija nuspręs, jog reikalinga numatyti konkrečiąbaudžiamąją atsakomybę už labai apibrėžtus nusikalstamus veiksmus.

Tarptautinių dokumentų (sutarčių, konvencijų, Europos Tarybos rezo-liucijų ir kt.), kuriose vienaip ar kitaip valstybėms siūloma spręsti bau-džiamosios atsakomybės klausimus, yra nemažai. Tarp jų galima būtųpaminėti tik konvencijas tokiais klausimais: dėl kelio užkirtimo genociduiir baudimą už jį (1948 m.), dėl rasinės diskriminacijos likvidavimo (1966m.), dėl vergovės (1926 m.), dėl kovos su prekyba žmonėmis ir su trečiųjųasmenų prostitucijos eksploatacija (1950 m.), dėl narkotinių priemonių

88

I V s k y r i u s . L i e t u v o s b a u d ž i a m o s i o s t e i s ė s š a l t i n i a i

(1961 m.), dėl kovos su neteisėtu lėktuvų užgrobimu (1970 m.), dėl bran-duolinės medžiagos apsaugos (1973 m.) ir kt.

Šiuo metu ypatinga svarbą užima kai kurie tarptautiniai regioniniaidokumentai: Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos kon-vencija, Europos Tarybos nutarimai dėl kovos su neteisėtu pinigų plovimuir kt.

Pažymėtina, kad Lietuva iki 1998 metų iš daugybės tarptautinių doku-mentų yra ratifikavusi tik dali (konvencijas ,,Dėl kelio užkirtimo genoci-dui ir baudimą už jį", „Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisviųapsaugos" ir kt.). Tačiau tai nereiškia, kad Lietuvos BK nenumato bau-džiamosios atsakomybės už veiksmus, kurie yra aptarti kitose konvenci-jose ir dokumentuose. Jau ankstesniais laikais BK buvo pildomas ir tai-somas atsižvelgiant į Sovietų Sąjungos ratifikuotus tarptautinius doku-mentus. Be to, naują BK rengusi darbo grupė, susipažinusi su visais šiaisdokumentais, paliko ar papildomai įtraukė į BK atitinkamas normas, neat-sižvelgdama i jų ratifikavimą. Kita vertus, išlieka Lietuvos valstybės prie-dermė pritarti daugeliui tarptautinių dokumentų, kad būtų užtikrinta ati-tinkama bazė nacionaliniams baudžiamiesiems įstatymams rengti.

LITERATŪRA

Andriulis V. Pamedės Teisyno (1340 m.) baudžiamoji teisė ir procesas // So-cialistinė teisė. 1978. Nr. 1.

Andriulis V. Baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso bruožai LietuvojeXV a. (Kazimiero Teisynas) // Teisės bruožai Lietuvoje XV-XIX a. - Vilnius,1980.

Biržiškaitė-Žakevičienė M. Bausmės Lietuvos Statutuose. - Kaunas, 1934.Demčenko G. R. Nakazanije po Litovskomu statutu v ego 3-ch red. - Kijev,

1894.Jablonskis K. Lietuvos valstybės ir teisės istorija iki XVI a. vidurio. - Vilnius,

1970.Maksimeiko N. Istočniki ugolovnych zakonov Litovskogo statutą. - Kijev, 1894.Povilonis V, Abramovičius A. Baudžiamųjų įstatymų novelizacija // Teisė. T. 30.

Vilnius, 1994.Pakarklis P Recidyvas Didžiosios Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose. -

Kaunas, 1938.Stankevičius V. Baudžiamosios teisės istorijos pamatiniai bruožai. - Kaunas,

1932.Vansevičius S. Lietuvos feodalinės teisės paminklas (Kazimiero Teisynui

500 m.) // Socialistinė teisė. 1968. Nr. 2.

89

1. BAUDŽIAMOJO ĮSTATYMO SAMPRATA

Baudžiamasis įstatymas savo forma ir galia yra viena iš valstybės aukš-čiausiųjų valdžios organų priimamų įstatymų rūšių. Lietuvos RespublikosKonstitucijos 67 str. antrajame punkte, aptariančiame Respublikos Seimogalias, nustatyta, jog Seimas „leidžia įstatymus". Konstitucija aptardamaįstatymų rūšis išskiria: 1) Konstitucija; 2) konstitucinius įstatymus; 3) ki-tus įstatymus. Prie pastarųjų priskiriami ir baudžiamieji įstatymai. Taigibaudžiamųjų įstatymų priėmimo tvarka ir jų teisinė galia nesiskiria nuokitų tos rūšies Seimo priimamų aukščiausiąją galią turinčių teisės aktų.Baudžiamieji įstatymai iš esmės skiriasi savo turiniu. BK l str. taip api-brėžia baudžiamųjų įstatymų paskirtį:

„1) uždrausti veikas, kurios padaro esminę žala asmens, valstybės arvisuomenės interesams arba kelia grėsmę tokiai žalai atsirasti;

2) tiksliai apibrėžti, kokios veikos pripažįstamos nusikaltimais;3) nustatyti nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir jas

atitinkančias bausmes;4) saugoti asmenis ir visuomenę nuo nusikalstamų kėsinimųsi grasi-

nant kriminalinėmis bausmėmis ir nustatyti pagrindus, kuriais re-miantis baudžiami nusikaltusieji asmenys norint juos pataisyti."

Realizuojant BK l str. apibrėžtą baudžiamųjų įstatymų paskirtį, kito-mis šio įstatymo normomis konkretizuojamas draudžiamų veikų ratas iresant jų pažeidimui nustatomos atitinkamos juridinės pasekmės - sankci-jos. Tačiau BK numato ne tik draudimus (įpareigojimus) ir sankcijas, betir kitų (medicininio pobūdžio, priverčiamųjų auklėjimo) priemonių taiky-mą, kai negalima ar netikslinga taikyti nusikaltusiems asmenims krimina-lines bausmes.

90

V SKYRIUS

BAUDŽIAMASIS ĮSTATYMASIR JO GALIOJIMO RIBOS

V s k y r i u s . B a u d ž i a m a s i s į s t a t y m a s i r jo g a l i o j i m o r ibos

Taigi Lietuvos, kaip ir kitų kontinentinės Europos Šalių, baudžiamojiteisė remiasi išimtinai Įstatymu. Baudžiamuosiuose Įstatymuose yra nu-statyti draudimai arba Įpareigojimai nedaryti nusikalstamų veikų. Kitavertus, atitinkamos valstybės institucijos yra įpareigotos išaiškinti asme-nis, padariusius nusikalstamus veiksmus, ir kaltininkus atitinkamai trauk-ti baudžiamojon atsakomybėn arba esant atitinkamam pagrindui atleistinuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės. Kiti Įstatymai ar teisės aktaišių klausimų spręsti negali. Todėl tiesioginis baudžiamosios teisės šaltinisyra baudžiamasis įstatymas. Kartu reikia pažymėti, kad teisės šaltinių ap-imtis ne visose šalyse yra vienoda. Antai Anglijoje teisės šaltiniai yra:statutinė teisė, bendruomeninė teisė ir teisminis precedentas. Kitose ša-lyse greta BK galima rasti daug kitų (šalutinių) įstatymų ar aktų, kuriaisremiantis galima suvokti visą baudžiamosios teisės apimtį.

Baudžiamieji įstatymai, kaip ir visi kiti Lietuvoje galiojantys, neturiprieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kuri numato ne tik ben-druosius šalyje galiojančius teisės principus, bet ir tiesiog įtvirtina daugelįbaudžiamajai teisei reikšmingų nuostatų. Lietuvos Konstitucijos 20 str. pir-ma dalis nustato, kad „Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arbasuimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindaisir pagal tokias procedūras, kurias yra numatęs įstatymas", Konstitucijos31 str., be kita ko, nustatyta, kad „Bausmė gali būti skiriama tik remiantisįstatymu". Konstitucijos atitinkamuose straipsniuose garantuojama žmo-gaus teisė į gyvybę (19 str.), laisvės neliečiamybė (20 str.), asmens nelie-čiamybė (21 str.), žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybė (22 str.),nuosavybės neliečiamybė (23 str.) ir kt. Į Lietuvos Konstitucijoje išdėsty-tas nuostatas privaloma atsižvelgti ne tik kuriant ir tobulinant baudžia-muosius įstatymus, bet ir juos taikant, nes remiantis jos 6 str. Konstitucijayra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Tai reiškia, kad kiekvienas as-muo gindamas savo teises gali tiesiogiai remtis ne tik baudžiamojo įsta-tymo, bet ir Konstitucijos nuostatomis. Todėl šiuo aspektu konstitucinėsnormos yra baudžiamosios teisės šaltinis.

Literatūroje kartais keliamas klausimas dėl kitų teisės aktų pripažini-mo baudžiamosios teisės šaltiniais: poįstatyminių aktų, kuriais remiamasisprendžiant konkrečius baudžiamosios atsakomybės klausimus, Aukščiau-siojo Teismo Senato nutarimų, Teismų nuosprendžių konkrečiose bylose.Reikia pažymėti, kad visi šie aktai tik padeda teisingai realizuoti baudžia-muosius Įstatymus, todėl savarankiškais baudžiamosios teisės šaltiniaisnegali būti pripažinti.

91

BENDRIEJI B A U D Ž I A M O S I O S TEISĖS K L A U S I M A I

Lietuvos Respublikos teritorijoje baudžiamosios atsakomybės klausimaibetarpiškai yra sureguliuoti Lietuvos BK. Baudžiamasis kodeksas, kaip irkitu teisės šakų kodeksai, - tai aktai, turintys vidinį vieningumą ir tarpu-savyje susietų normų visuma. Kiekvienas BK straipsnis turi savarankiškąreikšme ir kartu yra sudedamoji visumos dalis. Nei vienas BK straipsnisnegali kartoti kito, vienas kitam prieštarauti. Kodeksui, kaip vieningamaktui, būdinga vieninga terminija, suderintas sąvokų, esančių skirtinguosestraipsniuose, vartojimas.

Šiuolaikiniai baudžiamieji kodeksai paprastai yra skirstomi į dvi pa-grindines dalis: bendrąją ir specialiąją. Bendrosios dalies paskirtis - nu-statyti bendrąsias atsakomybės ir bausmės skyrimo, taip pat atleidimonuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės sąlygas. Specialiosios daliesstraipsniai nustato baudžiamąją atsakomybę už konkrečius nusikaltimus.Kad būtų patogu naudotis, Bendroji ir Specialioji dalys suskirstytos į sky-rius (knygas, skirsnius). Skyriuje paprastai sujungiamos normos, kuriosreglamentuoja baudžiamosios teisės institutą arba yra skirtos tam tikrosgrupės teisinių gėrių apsaugai (pvz., Bendroji dalis dažnai turi skyrių,skirtą baudžiamųjų įstatymų galiojimui, bausmės skyrimui ir pan.). Spe-cialiosios dalies skyriai nustato atsakomybę už nusikaltimus gyvybei, nuo-savybei, viešajai tvarkai ir pan. Nuoseklus skyrių išdėstymas turi tam tik-ros logikos. Specialiosios dalies pirmuosiuose skyriuose yra numatomasvarbiausių toje valstybėje gėrių apsauga.

Visas BK turi vieningą straipsnių numeraciją. Įstatymų leidyboje pri-imta, kad panaikinto BK straipsnio vieta lieka tuščia. Kad būtų išlaikytatokia sistema, naujai priimti straipsniai įrašomi į labiausiai jiems tinkan-čią vietą ir papildomai numeruojami.

Straipsniai gali turėti dalis ar punktus, kuriais, papildant nusikaltimosudėties požymius, įvardijami kvalifikuoti ar privilegijuoti nusikaltimai.BK straipsniai aprašo veikas, kurių padarymas užtraukia jų sankcijosenurodytas pasekmes. Draudimas pažeisti tam tikrus gėrius yra baudžia-mosios teisės normoje. Todėl reikia skirti BK straipsnį ir baudžiamosiosteisės normą. Baudžiamosios teisės teorija teigia, kad baudžiamasis įsta-tymas yra forma, o baudžiamosios teisės normos yra jo turinys.

Baudžiamosios teisės normos turinys dažniausiai aiškinamas dvejopai.Žinomas vokiečių prof. K. Bindingas mano, kad draudimai atsiranda anks-čiau nei baudžiamasis įstatymas. Jie paprastai yra nustatyti kitose teisėsšakose. O baudžiamieji įstatymai nustato tik pasekmes - sankciją už pa-darytą nusikaltimą. Todėl nusikaltėlis iš esmės pažeidžia tik normą (drau-dimą), bet ne baudžiamąjį įstatymą. Baudžiamąjį įstatymą gali pažeisti tikvalstybė ar jos institucijos neteisingai pritaikydamos bausmes.

92

V s k y r i u s . B a u d ž i a m a s i s į s t a t y m a s i r j o g a l i o j i m o r i b o s

Baudžiamosios teisės teorijos, kurios nusikaltimą apibūdina iš mate-rialinių pozicijų, teigia, kad nusikaltimu pažeidžiami ne kitomis normo-mis ginami gėriai, o realūs toje visuomenėje egzistuojantys visuomeniniaisantykiai. Todėl baudžiamosios teisės norma turi savarankišką turinį, ku-riuo nustatomas draudimas šių visuomeninių santykių nepažeisti. Bau-džiamosios teisės normos tiesiogiai nesiejamos su kitų socialinių normųegzistavimu visuomenėje, nors taip pat pripažįstamas tam tikras ryšys.

Baudžiamosios teisės normos ir BK straipsnio atskyrimas reiškia, kadne kiekviena baudžiamosios teisės norma sutampa su atitinkamais BKstraipsniais. Dauguma baudžiamosios teisės normų, įvardijančių konkre-čius draudimus, yra išdėstytos BK Specialiosios dalies straipsniuose. Ta-čiau norint visapusiškai suvokti draudimo esme, neretai tenka pasitelktiir Bendrosios dalies straipsnius. Pavyzdžiui, norint teisingai juridiškai įver-tinti vieno asmens veiksmus, kuriais jis sukurstė kitą asmenį padarytinužudymą, būtinai reikia nurodyti BK 18 straipsnio 5 d. ir 104 straipsnį.Taigi viena norma išdėstoma keliuose BK straipsniuose. Yra BK Specia-liosios dalies straipsnių, kuriuose išdėstytas ne vienas, o du ar net daugiaudraudimų. O tai reiškia, kad viename BK straipsnyje yra dvi normos.

Traukiant asmenis baudžiamojon atsakomybėn už padarytas nusikals-tamas veikas pirmiausia būtina nustatyti, ar buvo pažeisti baudžiamosiosteisės normos nustatyti draudimai, kokiuose BK straipsniuose tai yra nu-statyta. Kitaip tariant, turi būti nustatyta pažeista baudžiamosios teisėsnorma ir ją išreiškiantys straipsniai. Jeigu tai bus neteisingai suvokta, taipaprastai ir baudžiamasis įstatymas bus neteisingai pritaikytas.

Baudžiamosios teisės normai suvokti didelės reikšmės turi baudžia-mojo įstatymo straipsnio sudedamųjų dalių suvokimas.

Baudžiamosios teisės teorijoje teigiama, kad baudžiamojo įstatymostraipsnis turi dvi dalis: dispoziciją ir sankciją. BK straipsnio dispozicija - taita jo dalis, kuri apibrėžia konkrečią veiką kaip nusikaltimą. Taigi dispo-zicija nurodo veikos, kuri užtraukia baudžiamąją atsakomybę, požymius irsąlygas, kuriomis ji yra galima.

Įstatymų leidėjas, aprašydamas dispozicijos tekstą ir siekdamas min-ties aiškumo, naudoja įvairias logines formas. Paprastai yra manoma, kadBK straipsnių dispozicijos pagal išdėstymą yra keturių rūšių: paprastos,aprašomosios, blanketinės ir pasiunčiamosios.

Paprasta dispozicija tik įvardina nusikalstamą veiką, bet neaiškina jospožymių. Pvz., BK 104 str. dispozicija išreikšta dviem žodžiais: tyčinisnužudymas, 127 str. - pagrobimas svetimo vaiko arba vaiko sukeitimassavanaudišku tikslu ar dėl kitokių žemų paskatų, 69 str. - vieši raginimaisukelti karą ir pan. Paprasta dispozicija yra tuomet, kai lakoniškas veikos

93

B E N D R I E J I B A U D Ž I A M O S I O S TEISĖS K L A U S I M A I

aprašymas yra pakankamai aiškus ir nereikia papildomų įstatymo nurody-mų norint ją teisingai suprasti.

Aprašomoji dispozicija yra tuomet, kai veika apibūdinama pakanka-mai tiksliai, t .y. kai nusakoma, kokių požymių visuma sudaro nusikalsta-mą veiką. Neretai Įstatymu leidėjas tuo tikslu duoda papildomą informa-cija, kuri iš pirmo žvilgsnio gali būti laikoma nereikalinga. Pvz., BK 62 str.aprašoma valstybės išdavimo esmė ir paaiškinama, kokiais konkrečiaisveiksmais tai gali būti padaryta: Lietuvos piliečio dalyvavimas užsienioorganizacijos veikloje, kuria siekiama pažeisti Lietuvos Respublikos suve-renitetą, jos teritorijos neliečiamybę, gynybinę galią ar jėga nuversti Lie-tuvos Respublikos Konstitucija paremtą valstybinę valdžią. BK 273 str.išvardijami būdai, kuriais užmaskuotai ar atvirai išsakomi reikalavimaiprievartaujant turtą. Aprašomosios dispozicijos tiksliau aprašo nusikals-tamos veikos požymius ir BK jos sudaro daugumą.

Blanketinėje dispozicijoje nėra visų konkrečių nusikaltimo požymių, onesantiems nustatyti duodama nuoroda j kitus norminius aktus (įstaty-mus, nuostatus ir pan.). Blanketinėje dispozicijoje paprastai įvardijami tikkai kurie teisiniai veikos aspektai ir pasekmės, kurios atsiranda dėl nusi-kalstamos veikos. Visų nusikalstamos veikos požymių nustatymas yra ga-limas tik tuomet, kai žinomas poįstatyminio akto turinys, kuris yra nuro-domas dispozicijoje. Pvz., BK 246 str. numato atsakomybę už transportopriemones vairuojančių asmenų eismo saugumo ar transporto priemoniųeksploatavimo taisyklių pažeidimą, jeigu tai sukėlė BK nurodytas pasek-mes. BK 329 str. numato operacijų su pinigais ar vertybiniais popieriaisnorminių aktų pažeidimą.

Blanketinių dispozicijų buvimą lemia tai, kad tiesioginis nusikaltimų,susijusių su įvairių techninių ar kitokių taisyklių pažeidimu, aprašymasbūtų labai sudėtingas, o kartais ir apskritai neįmanomas. Pvz., BK 229str., - aprašant kalnakasybos taisyklių pažeidimą į BK reikėtų įrašyti netik bendrąsias, bet ir techninio pobūdžio taisykles. Šios taisyklės gali nu-matyti įvairius šio darbo aspektus ir apskritai būti vos ne tolygios pačiamKodeksui.

Pasiunčiamoji dispozicija skirta taip pat BK tekstui trumpinti. Ši dis-pozicija neturi pagrindinių nusikalstamos veikos aprašymų ir apie jų bu-vimą galima spręsti iš daromos nuorodos į kitą BK straipsnio dalį ar išviso į kitą straipsnį. Pvz., BK 291 str. dispozicija pirmojoje dalyje numatoatsakomybę už pranešimą kvotos, tardymo, prokuratūros įstaigoms arbateismui apie žinomai nebūtą nusikaltimą, o šio straipsnio antra dalis nu-rodo, kad tie patys veiksmai padaryti iš savanaudiškų paskatų arba dirb-tinai sudarant įrodymus.

94

V s k y r i u s . B a u d ž i a m a s i s į s t a t y m a s i r jo g a l i o j i m o r i b o s

BK straipsniuose pakankamai daug dispozicijų, kurias sudarant pa-naudotas ne vienas, o keli būdai, t. y. jose yra, pvz., blanketinių ir apra-šomųjų požymių, nukreipiančiųjų ir aprašomųjų ir pan. Jos kartais vadi-namos kompleksinėmis.

Antroji straipsnio dalis - sankcija. Tai tos pasekmės, kurios yra numa-tytos įstatymo už jame nustatytų reikalavimų pažeidimą. Remdamasis sank-cija teismas asmeniui, padariusiam nusikaltimą, skiria bausmę. Literatū-roje ir praktikoje gana dažnai BK numatytos sankcijos tiesiog vadinamosbausmėmis. Iš sankcijos rūšies ir jos dydžio paprastai sprendžiama apienusikaltimo ir nusikaltėlio pavojingumą. Sankcijos visuomet numato pa-grindinės bausmės rūšį ir dydi. Papildomos bausmės sankcijoje nurodo-mos kaip privalomos ar fakultatyvios.

Galiojantis BK baudos, kaip pagrindinės ir taip pat papildomos baus-mės, dydi nustato bendrojoje dalyje, o straipsnių sankcijoje tik nurodoma,kad bauda turi ar gali būti paskirta kaip pagrindinė ar papildoma baus-mė. Turto konfiskavimas kaip papildoma bausmė apskritai yra nurodytatik bendrojoje dalyje, aptariant, už kokius nusikaltimus ji skiriama. Kaikuriais atvejais tik remiantis bendrosios dalies normomis kaip papildomabausmė skiriamas atėmimas teisės eiti tam tikras pareigas, dirbti tamtikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla.

Sankcijos gali būti absoliučiai ir santykinai apibrėžtos. Absoliučiai api-brėžta sankcija yra tuomet, kai jos negalima dozuoti. Tokių sankcijų šiuometu galiojančiame BK nėra.

Santykinai apibrėžtos sankcijos numato bausmės rūšį ir jų ribas. San-tykinai apibrėžtos sankcijos yra dviejų rūšių: 1) nustatančios BK straips-nyje tik viršutinę ribą ir 2) nustatančios apatinę bei viršutinę ribas. KaiBK straipsnyje yra nustatyta tik viršutinė riba, jos apatinę ribą dažniausiainustato atitinkamas bendrosios dalies straipsnis. Pavyzdžiui, BK 25 str.nustato minimalią laisvės atėmimo ribą - 3 mėnesius, BK 29 str. pataisosdarbų be laisvės atėmimo - 2 mėnesius, BK 32 str. baudos kaip pagrin-dinės bausmės minimalią ribą - 100 MGL ir t. t.

Daugumoje straipsnių yra numatytos alternatyvinės sankcijos, leidžian-čios teismui pasirinkti vieną iš dviejų ar daugiau sankcijų. Kai BK straips-nyje numatytos sankcijos už padarytą vieną nusikaltimą leidžia paskirtidaugiau nei vieną bausmę - pagrindinę ir vieną ar dvi papildomas, -tokios sankcijos vadinamos komuliatyviomis.

Baudžiamosios teisės normos struktūra iš esmės ta pati kaip ir straips-nio. Ją sudaro normos dispozicija ir sankcija. Kai kurių autorių manymu,joje galima įžvelgti ir hipotezę.

95

B E N D R I E J I BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS K L A U S I M A I

Baudžiamosios teisės normos dispozicijos turinį sudaro atitinkamo el-gesio reikalavimas arba tokio elgesio taisyklė. Normos dispozicijoje yradraudimas nedaryti tam tikrų veiksmų grasinant šios normos sankcija.Normoje nustatytas draudimas suvokiamas iš BK Specialiosios daliesstraipsnyje esančios sankcijos, taip pat BK l str., kuriame kalbama apienusikalstamų veikų padarymo uždraudimą. Nustatydama draudimą bau-džiamosios teisės norma nurodo ir šios normos uždraustą veiką, ir nusi-kaltimo sudėtį.

Baudžiamosios teisės norma, kaip ir nusikaltimo sudėtis, visuomet yrakonkreti. Todėl normoje negali būti tokių požymių, kurie numatyti BKstr. (pvz., aprašymas, blanketiškumas ir pan.).

Baudžiamosios teisės normos sankcijos yra baudžiamosios, bet ne tei-ses atstatančiosios. Į baudžiamosios teisės normą gali būti įtrauktos ir tossankcijos, kurios yra numatytos tik BK Bendrojoje dalyje.

2. BAUDŽIAMŲJŲ ĮSTATYMŲ GALIOJIMASTERITORIJOJE

Lietuvos baudžiamųjų įstatymų galiojimas teritorijoje remiasi tokiaispagrindiniais principais: teritoriniu (BK 4 str.), pilietybės (BK 6 str. l d.),realiniu (BK 6 str. 2 d.). Iš kai kurių tarptautinių konvencijų išplaukiabūtinumas naudoti taip pat universalini principą.

Teritorinio principo esmę nusako BK 4 str. l d.: visi asmenys, padaręnusikaltimus Lietuvos teritorijoje, atsako pagal Lietuvos baudžiamuosiusįstatymus. Nusikaltimus padare asmenys gali būti:

1) Lietuvos piliečiai;2) asmenys be pilietybės (apatridai);3) užsienio valstybių piliečiai.Lietuvos piliečiais yra laikomi asmenys, apibrėžti 1991 m. gruodžio 3 d.

priimtame Lietuvos pilietybės įstatyme (žr. t.p. vėlesnius šio įstatymo pa-keitimus ir papildymus).

Lietuvos Respublikos teritoriją sudaro:1) žemės paviršius ir gelmės tarp respublikos valstybės sienų;2) vidaus vandenys, t. y. vandens telkiniai, esantys respublikos terito-

rijoje;3) teritoriniai vandenys, kuriems priklauso 12 jūrmylių pločio Baltijos

jūros pakrančių vandenys;4) pasienio upės ir ežerai iki skiriamosios linijos;5) oro erdvė virš sausumos ir vandenų teritorijos;

96

V s k y r i u s . B a u d ž i a m a s i s į s t a t y m a s i r jo g a l i o j i m o r ibos

6) jūrų laivai ir orlaiviai su Lietuvos skiriamaisiais ženklais, esantysneutraliose teritorijose.

Lietuvos baudžiamieji įstatymai taip pat galioja, jeigu nusikaltimaspadarytas Lietuvai priklausančiame kontinentiniame šelfe. Kontinentinisšelfas - tai susietas su teritoriniais jūros vandenimis iki tam tikro gyliojūros paviršius ir jos gelmės, įvairių statinių pastatymas jūros dugne esan-čioms iškasenoms tirti priklauso Lietuvos valstybės jurisdikcijai. Teisėspažeidimai, susiję su neteisėtais jūros dugno žvalgymo tikslais kontinen-tiniame Šelfe, turi būti sprendžiami remiantis Lietuvos įstatymais. Prak-tinį Lietuvos jurisdikcijos kontinentiniam šelfui realizavimą šiuo metuapsunkina ta aplinkybė, kad kol kas dar nėra nustatytos sienos Baltijosjūroje nei su Rusija, nei su Latvija.

Lietuvos užsienio diplomatinių atstovybių teritorija ir diplomatų auto-mobiliai, kuriais jie važinėja, nelaikomi Lietuvos teritorija ir jie naudojasineliečiamumo teise: juose negalima daryti kratos, arešto ir t. t.

Užsienio šalių diplomatinis korpusas Lietuvoje naudojasi diplomati-nio imuniteto teise. Tai reiškia, kad Lietuvos baudžiamieji įstatymai ne-taikomi tiems užsienio piliečiams, kurie pagal galiojančius įstatymus irtarptautinius susitarimus nėra teismingi mūsų respublikos teismams. Klau-simas, kaip ir kur tokie asmenys bus patraukti baudžiamojon atsakomy-bėn, sprendžiamas diplomatiniu būdu. Diplomatinis imunitetas baudžia-mosios jurisdikcijos klausimais yra sureguliuotas Vienos konvencijoje dėldiplomatinių santykių (1961 m.), taip pat tarpvalstybinėse sutartyse.

Diplomatinis imunitetas yra 2 rūšių: diplomatinių atstovybių imunite-tas (eksteritorialumas) ir asmeninis diplomatų imunitetas. Diplomatiniųatstovybių imunitetas - jos patalpų ir transporto neliečiamybė. Asmeni-nius diplomatų imunitetus turi: diplomatinių atstovybių darbuotojai, tu-rintys diplomatinius rangus ir einantys diplomatines pareigas (ambasado-riai, pasiuntiniai, patarėjai, prekybos atstovai, kariniai atašė, pirmieji, ant-rieji, tretieji sekretoriai ir kt, taip pat jų šeimų nariai, nesantys Lietuvospiliečiais ir gyvenantys kartu su diplomatais). Diplomatiniu imunitetu pa-ritetiniais pagrindais naudojasi konsuliniai pareigūnai, taip pat diploma-tines atstovybes aptarnaujantis personalas. Diplomatinį imunitetą turi už-sienio valstybių vadovai, parlamentarai, vyriausybinių delegacijų nariai,taip pat pagal dvipusį susitarimą - įvairių delegacijų nariai ir jų bendra-darbiai.

Diplomatinis imunitetas nereiškia, kad asmenys, kurie juo naudojasi,apskritai išvengia baudžiamosios atsakomybės. Diplomatini imunitetą tu-rintis asmuo, padaręs nusikaltimą užsienyje, paskelbiamas persona non

97

BENDRIEJI BAUDŽIAMOSIOS TEISES KLAUSIMAI

grata ir jam nustatomas išvykimo iš šios šalies laikas. Kai šis asmuo grįžtai tėvynę, jo baudžiamosios atsakomybės klausimas sprendžiamas bendratvarka.

Lietuvos Konstitucijos 62 str. nustato Seimo nario, o 86 str. - Respub-likos Prezidento neliečiamybę. Seimo narys be Seimo sutikimo negali būtipatrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas. Respublikos Preziden-tas apskritai neliečiamas, kol eina savo pareigas: jis negali būti patrauktasbaudžiamojon atsakomybėn arba suimtas.

Jeigu dėl Seimo nario patraukimo baudžiamojon atsakomybėn buvokreiptasi į Seimą ir toks sutikimas neduotas, pasibaigus jo kadencijai užtuos pačius veiksmus jis negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomy-bėn. Analogiška taisyklė dėl apribojimų patraukti baudžiamojon atsako-mybėn turėtų būti taikoma ir išrinktiems savivaldybių nariams.

Nusikaltimų padarymo vietą nustato BK 4 str. 2 d. Joje sakoma, kadnusikaltimo padarymo vieta yra ta vieta, kurioje asmuo veikė ar galėjo irprivalėjo veikti, arba ta vieta, kurioje kilo baudžiamojo įstatymo numaty-tos pasekmės. Bendrininkų nusikaltimo padarymo vieta yra ta, kur nusi-kaltimas padarytas. Jeigu bendrininkas veikė kitur - tai ten ir yra jo vei-kimo vieta. Jeigu organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas savo nusikalsta-mus veiksmus padarė kitoje valstybėje, jų veika turi būti kvalifikuota pa-gal vykdytojo veiksmų padarymo vietą, tačiau turint pagrindą gali būtitaikomas ir jų veiksmų padarymo vietos įstatymas.

Tas pats nusikaltimas, padarytas Lietuvos teritorijoje ir kitos valstybėsteritorijoje, laikomas padarytu Lietuvos teritorijoje, jeigu čia nusikaltimasbuvo pradėtas ar baigtas arba jam užkirstas kelias. Tai reiškia, kad jeigubent dalis veiksmų yra padaryta Lietuvoje, nusikaltimas laikomas padary-tu čia ir už tokio nusikaltimo padarymą asmuo traukiamas baudžiamojonatsakomybėn pagal Lietuvos baudžiamuosius įstatymus.

Lietuvos BK 6 str. l d. įteisina pilietybės principą. Čia nustatyta, kadLietuvos piliečiai ir nuolatos Lietuvoje gyvenantys asmenys be pilietybėsuž nusikaltimus, padarytus užsienyje, atsako pagal Lietuvos baudžiamuo-sius įstatymus. Taigi pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad baudžia-mosios atsakomybės požiūriu Lietuvos BK nuolatos Lietuvoje gyvenan-čius apatridus prilygina Lietuvos piliečiams nedarydamas šia prasme jo-kių išlygų.

Todėl, kai Lietuvos pilietis ar jam prilygintas asmuo be pilietybės pa-daro nusikaltimą užsienyje, yra pagrindas reikalauti, kad jis būtų išduotasLietuvos valstybei ir čia teisiamas, jeigu yra pasirašytos teisinio bendra-darbiavimo ir teisinės pagalbos dvišalės sutartys. Kai tokių sutarčių nėra,

98

V s k y r i u s . B a u d ž i a m a s i s į s t a t y m a s i r j o g a l i o j i m o ribos

savo piliečiu grąžinimas dažnai sukelia tam tikrų sunkumų. Kaip rodopraktika, šiuo metu gana dažnai Lietuvos piliečiai neišreikalaujami iš už-sienio valstybių ne tik už užsienyje pradėtą ir pabaigtą nusikaltimą, bet irtais atvejais, kai nusikaltimas pradėtas Lietuvoje, o pabaigtas užsienyje.Asmenys, užsiimantys žmonių kontrabanda per Lietuvą, buvo teisti Šve-dijoje, Danijoje. Tokiai situacijai gali turėti reikšmės ir tai, kad Lietuvospiliečiai, traukiami baudžiamojon atsakomybėn užsienyje, nesikreipia pa-galbos į Lietuvos Respublikos ambasadas atitinkamose šalyse. Šis vengi-mas gali būti paaiškintas tuo, kad užsienyje už padarytą nusikaltimą tikimasisusilaukti švelnesnės bausmės bei lengvesnių jos atlikimo sąlygų.

Kartu reikėtų pažymėti, jog Lietuvos BK 6 str. 2 d. yra nurodyta są-lyga, kad tais atvejais, kai asmuo, padaręs nusikaltimą užsienyje, traukia-mas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos baudžiamuosius įstaty-mus, turi būti nustatyta, ar nėra tarp šių šalių bausmių skirtumo. Jeigu užpadarytą nusikaltimą asmuo pagal kurios nors šalies įstatymus gali būtinubaustas švelniau - bausmė turi būti skiriama ne didesnė už tą, kuriąnumato švelnesnis įstatymas.

Jeigu asmuo padarė nusikaltimą užsienyje, Lietuvoje jis nebegali būtitraukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu jis: 1) visiškai atliko užsie-nyje teismo paskirtą bausmę; 2) užsienio valstybės įsiteisėjusiu teismonuosprendžiu buvo išteisintas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybėsarba bausmė nebuvo paskirta dėl senaties ar kitais toje šalyje įstatymųnumatytais pagrindais.

Lietuvos BK iš dalies atveria kelią realiniam principui taikyti. Sis prin-cipas reiškia, kad kiekviena valstybė baudžia už svarbius jai ir jos pilie-čiams užsienyje padarytus kitų šalių asmenų nusikaltimus. Lietuvos BK 6str. 2 d. yra nurodyta, kad „Kiti asmenys, padarę nusikaltimus užsienyje,gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respubli-kos įstatymus tik tuo atveju, jei padaryta veika pripažįstama nusikaltimuir yra baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos ir Lietuvos Respub-likos baudžiamuosius įstatymus". Suprantama, kad toks nubaudimas daž-niausiai yra įmanomas tuomet, kai kaltininkas yra Lietuvoje, jis savo nu-sikalstamais veiksmais padarė žalos Lietuvos valstybei ar jos piliečiui (pvz.,nužudė, apiplėšė Lietuvos pilietį, gamino netikrus Lietuvos pinigus ir pan.).Todėl Lietuva yra suinteresuota tokį asmenį nubausti savo šalyje, o neišduoti jį valstybei, kurios piliečiu kaltininkas yra.

Anksčiau paminėto BK 6 str. 2 d. taip pat iš esmės netrukdo taikytiuniversalinį principą. Šis principas reiškia, kad visos valstybės baudžianusikaltėlius, jeigu jie bet kurioje iš jų yra sulaikyti, neatsižvelgdamos į

99

BENDRIEJI BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS KLAUSIMAI

nusikaltimo padarymo vietą. Šio principo taikymas išplaukia iš tarptauti-nių sutarčių. Sulaikyti asmenys, užsiimantys narkobizniu ar už orlaivionuvarymą, remiantis atitinkamomis tarptautinėmis konvencijomis gali bū-ti nubausti bet kurios šalies, nesvarbu, kur nusikaltimas buvo padarytas.Tokiam nubaudimui pagrindą sudaro tai, kad valstybės, ratifikavusios tamtikras konvencijas ar tarptautines sutartis, paprastai papildo savo bau-džiamuosius įstatymus, numatydamos atitinkamą atsakomybe.

3. BAUDŽIAMŲJŲ ĮSTATYMŲ GALIOJIMASLAIKE

Lietuvos BK 7 str. l d. yra nustatyta, kad „veikos nusikalstamumą arbaudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs veikos padarymo metu". Norintnustatyti, koks įstatymas galiojo nusikalstamos veikos padarymo metu,reikia palyginti taikomo įstatymo įsigaliojimo datą su nusikalstamų veiks-mų pabaiga, o įstatymo nurodytais atvejais - su nusikalstamų pasekmiųatsiradimo data. Įsigaliojęs ir nepanaikintas įstatymas turi būti taikomasnusikalstamai veikai kvalifikuoti.

Lietuvos Respublikoje įstatymų įsigaliojimo tvarką numato LietuvosSeimo 1993 m. balandžio 6 d. priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respub-likos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos" (Žin.,1993, Nr. 12-296). Šio įstatymo 4 str. yra nustatyta, kad Lietuvos Respub-likos įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir „Valstybės žiniose"oficialiai paskelbia Respublikos Prezidentas, jeigu pačiuose įstatymuosenenustatoma vėlesnė įsigaliojimo data.

Jeigu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 71 str. l d. nurodytu laikuSeimo priimto įstatymo Respublikos Prezidentas negrąžina Seimui pakar-totinai svarstyti ir jo nepasirašo, toks įstatymas įsigalioja po to, kai jįpasirašo ir „Valstybės žiniose" oficialiai paskelbia Seimo pirmininkas.

Referendumu priimtas įstatymas ar kitas teisės aktas įsigalioja po to,kai jį pasirašo ir „Valstybės žiniose" oficialiai paskelbia Respublikos Pre-zidentas. Jeigu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 71 str. 4 d. nurodytulaiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia„Valstybės žiniose", įstatymas įsigalioja po to, kai ji pasirašo ir „Valstybėsžiniose" oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.

Šio įstatymo 7 str. nustato, kad „Esant neatidėliotinam reikalui Lietu-vos Respublikos įstatymai, kiti Seimo priimti teisės aktai, taip pat Respub-likos Prezidento dekretai oficialiai gali būti paskelbti Seimo leidinyje arbarespublikiniuose laikraščiuose per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA)".

100

V s k y r i u s . B a u d ž i a m a s i s į s t a t y m a s i r jo g a l i o j i m o ribos

Taigi Lietuvos įstatymų įsigaliojimo datos yra trys:1) paskelbimo „Valstybės žiniose" dieną;2) data, nurodyta pačiame įstatyme, paskelbtame „Valstybės žiniose";3) paskelbimo specialiame Seimo leidinyje diena.Tačiau įstatymo įsigaliojimas nereiškia, kad visais atvejais jis gali būti

taikomas. Lietuvos gyventojas turi turėti realią galimybę susipažinti suįsigaliojusi įstatymu. „Valstybės žinios" tolimesnėse Lietuvos vietovėsegali būti pradėtos platinti atitinkamos dienos viduryje arba jos pabaigoje.Tai reiškia, kad asmenys tuo metu negali žinoti apie baudžiamaisiais įsta-tymais nustatytus draudimus ar įsipareigojimus. Todėl praktiškai trauktibaudžiamojon atsakomybėn dažniausiai galima tik tada, kai nusikalstamaveika padaryta kitą dieną po įstatymo įsigaliojimo.

Baudžiamojo įstatymo galiojimas pasibaigia:1) kai jis panaikinamas specialiu aktu;2) kai jis pakeičiamas kitu įstatymu;3) pasibaigus terminui (jeigu įstatymas buvo priimtas nustatytam ter-

minui) ar pasikeitus aplinkybėms ir sąlygoms, į kurias atsižvelgiantšis įstatymas buvo priimtas.

Nustatant atsakomybę už nusikalstamas veikas, svarbu žinoti nusikal-timo padarymo laiką. Toks laikas yra:

1) pavojingos visuomenei veikos pabaiga arba laikas, kai atsirado šiosveikos pasekmės;

2) paskutinio veiksmo pabaiga, kai veiką sudaro keli veiksmai;3) šios veikos nutraukimo (kaltininko iniciatyva ar dėl kitų aplinky-

bių) momentas trunkamojo nusikaltimo atveju;4) paskutinio į šio nusikaltimo sudėtį įeinančio veiksmo pabaiga tęs-

tinio nusikaltimo atveju.Tuo atveju, kai kaltininkas norėjo, kad pasekmės atsirastų kitu laiku - tų

pasekmių atsiradimo laikas.Bendrininkavimo atveju nusikaltimo padarymo laikas nustatomas pa-

gal tai, kada kiekvienas bendrininkas padaro sutartus veiksmus. Todėlgali pasitaikyti atvejų, kad kurstytojas atsakys pagal seną įstatymą, o vyk-dytojas - pagal įsigaliojusį naują.

Pastaraisiais metais padaryta daug baudžiamųjų įstatymų pakeitimų.Todėl gali būti veikų, padarytų anksčiau, negu įsigaliojo įstatymas. BK7 str. nurodyta, kad įstatymas, panaikinantis veikos baudžiamumą arbakitokiu būdu palengvinantis veiką padariusio asmens teisinę padėtį, turigrįžtamąją galią, t. y. taikomas asmenims, padariusiems atitinkamą veikąiki tokio įstatymo įsigaliojimo, taip pat atliekantiems bausmę bei turin-tiems teistumą (lex agit). Taigi esant švelnesniam įstatymui nuosprendžio

101

B E N D R I E J I B A U D Ž I A M O S I O S TEISĖS K L A U S I M A I

priėmimo metu teismas nagrinėdamas bylą jį pritaiko, o atliekančio baus-mę ir ją atlikusio nuteistojo padėtį palengvinti gali bausmę vykdančiosįstaigos arba pats nuteistasis, kreipdamiesi į teismą.

Įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausme arbakitaip sunkinantis veiką padariusiojo asmens teisinę padėti, neturi grįžta-mosios galios (lex non agit).

Taigi reikia skirti du atvejus:1) veikos baudžiamumo panaikinimą arba jo įvedimą;2) bausmės švelninimą arba griežtinimą.Veikos baudžiamumas panaikinamas įstatymu pašalinant iš jo numa-

tytas nusikaltimo sudėtis, o įvedamas - jas naujai numatant. Be to, jaunumatyta nusikalstama veika gali būti ribojama arba plečiama įtraukiantar pašalinant tam tikrus tų nusikaltimo sudėčių požymius. Tiek nusikals-tamos veikos ribojimas, liek plėtimas gali būti padaryti ir įtraukiant, irpašalinant tam tikrus sudėties požymius.

Švelninančiu bausmę laikomas toks įstatymas, kuriuo už konkretų nu-sikaltimą numatoma švelnesnė bausmė, negu buvo numatyta senajameįstatyme. Bausmė gali būti sušvelninama:

1) sumažinant jos minimumą ar maksimumą;2) įvedant naują alternatyvinę sankciją, leidžiančią paskirti švelnesnę

bausmę;3) paliekant senajame įstatyme numatytą pagrindinės bausmės mini-

mumą arba maksimumą, tačiau atsisakant visų ar dalies privalomųpapildomų bausmių arba jas paliekant kaip fakultatyvias;

4) numatant švelnesnes papildomas bausmes ar jų rūšis, negu buvosenajame įstatyme;

5) įvedant naują straipsnio dalį, numatančią švelnesnę bausmę, negubuvo numatyta senajame įstatyme.

Jeigu daromi priešingi veiksmai, bausmė yra griežtinama.Kitoks veiką padariusiojo asmens teisinės padėties palengvinimas gali

būti bausmės atlikimo palengvinimas, pavyzdžiui, atsisakant griežtesniobausmės atlikimo režimo, už atitinkamus nusikaltimus nustatant lengves-nio režimo pataisos darbų kolonijos rūšį, pratęsiant baudos sumokėjimoterminus, mažinant teistumo laiką ir pan.

Reikia pažymėti, kad pakeitus įstatymą yra sudėtinga nuspręsti, koksįstatymas yra: švelnesnis ar griežtesnis. Naujai redaguodamas BK straips-nio dispoziciją įstatymų leidėjas gana dažnai palieka dalį senų nusikaltimosudėties požymių, įveda dalį naujų, o dar kitą dalį - panaikina. Tokiu atvejubūtina išrinkti visus požymius pagal jų galiojimą ir atsižvelgiant į tai, ar jaisišplečiama, ar siaurinama atsakomybė - juos taikyti arba netaikyti.

102

V s k y r i u s . B a u d ž i a m a s i s į s t a t y m a s i r jo g a l i o j i m o r i b o s

Gana sudėtinga spręsti baudžiamojo įstatymo galiojimą laike tuomet,kai BK straipsnių normos konkuruoja. Esant bendrosios ir specialiosiosnormų konkurencijai, panaikinus specialiąją normą lieka galioti bendrojiir ji turi būti taikoma. Pavyzdžiui, jeigu straipsnis greta pagrindinės sudė-ties turi kvalifikuotą ir itin kvalifikuotą sudėti, tai panaikinus itin kvalifi-kuotą sudėtį asmuo negali būti visiškai atleistas nuo baudžiamosios atsa-komybės. Padariusiajam itin kvalifikuotą nusikaltimą turi būti inkrimi-nuojama kvalifikuota sudėtis, o jeigu ir jos nėra - tai norma, kuri numatopagrindine sudėtį. Panaši situacija yra ir tuomet, kai konkuruoja normos,esančios skirtinguose BK straipsniuose.

Baudžiamojo įstatymo grįžtamojo galiojimo klausimai iškyla ne tiktuomet, kai keičiamas konkretus straipsnis. Įvedant naują BK straipsnįgali kilti klausimas, ar padaryta veika iki tol neatitiko kito BK straipsnio,ir jeigu tai pasitvirtins, bus būtina spręsti klausimą dėl įstatymų grįžtamo-jo galiojimo.

Tuo atveju, kai naujo įstatymo sankcija kartu ir švelninama, ir griež-tinama, taikomas tas įstatymas, kuris leidžia paskirti švelnesnę bausmę.Tačiau griežčiausia bausmė negali būti paskirta didesnė, negu numatytasenajame įstatyme.

Vykstant intensyviai baudžiamųjų įstatymų reformai pasitaiko, kad perlaikotarpį nuo nusikaltimo padarymo iki bausmės atlikimo įstatymas pa-sikeitė ne vieną, o du ar daugiau kartų. Tokiu atveju iškyla vadinamojotarpinio įstatymo problema. Čia svarbu du klausimai:

1) ar įstatymas kelis kartus buvo tik švelnintas, ar tik griežtintas;2) ar įstatymas griežtėjo, po to švelnėjo ar atvirkščiai.Pirmuoju atveju, jeigu įstatymas buvo tik švelnintas, kaltininkui turi

būti pritaikytas paskutinis, pats švelniausias įstatymas. Jeigu įstatymasbuvo tik griežtintas, jis negali būti taikomas. Sudėtingiau klausimą spręs-ti, kai įstatymas švelnėjo, o po to griežtėjo. Tokiu atveju tenka spręstišvelnesnio tarpinio ar griežtesnio tarpinio įstatymo problemą. Tarpinisįstatymas negaliojo nei nusikaltimo padarymo, nei jo taikymo momentu.Tačiau į jį visiškai neatsižvelgti negalima. Būtų neteisinga, jeigu asmeniuibūtų inkriminuojami nusikaltimo požymiai, kurie jau buvo kartą panai-kinti iki jis buvo keičiamas. Bet jeigu tarpiniu įstatymu buvo sušvelnintasankcija, į ją, kaip j maksimalią ribą, turėtų būti atsižvelgiama skiriantkaltininkui bausmę. Į tarpinį griežtesnį įstatymą iš viso neturėtų būti at-sižvelgiama.

Jei naujame įstatyme specialiai nurodyta, kad jis turi grįžtamąją galiąvisoms veikoms, padarytoms iki jo priėmimo, jis taikomas neatsižvelgiantį tai, ar bausmė švelninama, ar griežtinama.

103

B E N D R I E J I B A U D Ž I A M O S I O S TEISĖS KLAUSIMAI

Medicininio ir auklėjamojo poveikio priemonėms netaikomas grįžta-mojo įstatymo galiojimas. Jos skinamos tokios, kokios yra nustatytos teis-mo sprendimo priėmimo metu.

4. BAUDŽIAMŲJŲ ĮSTATYMŲ AIŠKINIMAS

Baudžiamųjų Įstatymų aiškinimas - tai intelektuali veikla, skirta tikrambaudžiamojo įstatymo turiniui suvokti, jo prigimčiai ir vietai teisės sistemojenustatyti. Todėl šių įstatymų aiškinimas dažniausiai taktiškai reiškia jų tai-kymo sudedamąją dalį. BK straipsniai paprastai yra išdėstyti bendraisiaisteiginiais. Derinant konkrečius faktus su BK straipsnio dispozicija visuometreikia kategoriškai atsakyti, ar šis atvejis tikrai ja atitinka.

Aiškinimo reikalingi ne tik tie BK straipsniai, kurie blogai suredaguo-ti, neaiškūs, bet ir tie, kuriems iš esmės jokių priekaištų nėra. Skirtumastik tas, kad esant aiškiam įstatymo turiniui jis paprastai išsiaiškinamasgreitai, dažnai neskiriant tam didesnio dėmesio. Tuo tarpu tais atvejais,kai baudžiamojo įstatymo turinys ne visai aiškus (o tai būna pakankamaidažnai), jo aiškinimas tampa sudėtinga problema.

Atsižvelgiant į įstatymų aiškinimo paskirtį ir būdus yra skiriamas:1) aiškinimas pagal subjektus;2) aiškinimas pagal būdus;3) aiškinimas pagal apimtį.Aiškinimas pagal subjektus gali būti autentiškas, teisminis ir mokslinis

(doktrininis).Lietuvos Respublikos Konstitucija nenumato specialaus autentiško įsta-

tymų aiškinimo, kurį atliktų pats Seimas. Tačiau neretai įstatymų leidėjasišaiškina kai kurias priimtame įstatyme vartojamas sąvokas, kad nekiltųabejonių dėl jų turinio. Antai nustatant naują BK skirsnio „Nusikaltimainuosavybei" redakciją atskiru 280 str. išaiškintas turto pagrobimas stam-biu mastu, taip pat šių nusikaltimų pakartotinumo samprata. BK 290 str.aiškina pareigūno sąvoką, o 270 str. - kario sąvoką. Kai kurių šalių BKturi specialų skirsni, skirtą sąvokoms aiškinti.

Teisminis aiškinimas gali būti: norminis, t. y. turintis norminę galią, irkazuistinis, t. y. toks, kuris būna nagrinėjant kiekvieną baudžiamąją bylą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 1.1. str. nustatyta, kad Aukš-čiausiasis Teismas formuodamas vienodą teismų praktiką taikant įstaty-mus „skelbia Teisėjų senato aprobuotus Aukščiausiojo Teismo kolegijų irkitų teismų sprendimus, į kurių išaiškinimus turi atsižvelgti teismai, vals-

104

V s k y r i u s B a u d ž i a m a s i s Į s t a t y m a s i r jo g a l i o j i m o ribos

tybinės ir kitos institucijos, taip pat kiti subjektai, taikydami tuos pačiusįstatymus".

Taigi Aukščiausiojo Teismo senato aprobuoti teismų sprendimai įgyjanorminę galia. Galima manyti, kad tokiu būdu pradedama formuoti pre-cedentinė teisė.

Remdamasis Konstitucinio Teismo 1993 m. vasario 3 d. įstatymu Kon-stitucinis Teismas nagrinėja, ar įstatymai ir kiti teisės aktai neprieštaraujaKonstitucijai ir įstatymams. Nagrinėdamas, ar baudžiamojo įstatymostraipsniai atitinka Konstituciją, Konstitucinis Teismas neabejotinai at-skleidžia tiriamo teisės aklo turinį ir šio tyrimo rezultatais privalo vado-vautis teisminės ir kitos institucijos. Tai reiškia, kad šis aiškinimas galibūti priskirtas prie norminių.

Apeliacinis ar kasacinis teismas nagrinėdamas konkrečią bylą apelia-cine ar kasacine tvarka gali nustatyti, kad apylinkės ar apygardos teismasbyloje neteisingai pritaikė įstatymą, todėl kad jis neteisingai buvo suvok-tas. Konstatavęs šį faktą apeliacinis ar kasacinis teismas gali pateikti savoįstatymo supratimo variantą, kuris bus privalomas apylinkės ar apygardosteismui, nagrinėjančiam tą pačią bylą iš naujo. Tačiau toks aukštesniojoteismo įstatymo išaiškinimas neprivalomas tam pačiam teismui, nagrinė-jančiam kitas bylas, ar kitiems teismams, nagrinėjantiems panašias bylas.Tai kazuistinis aiškinimas.

Doktrininis aiškinimas, pateikiamas moksliniuose straipsniuose, mo-nografijose, pranešimuose ir kt., neturi jokios privalomos galios, tačiaupaprastai į jį atsižvelgiama sprendžiant konkrečias bylas, nes rimta argu-mentacija yra naudinga ir teorijai, ir praktikai.

Baudžiamųjų įstatymų aiškinimas apimties atžvilgiu gali būti siauri-namasis arba plečiamasis. Siaurinamasis ar plečiamasis aiškinimas ne-keičia įstatymo turinio, o tik parodo jo tikrąją prasmę, kuri, palyginti suteksto žodine išraiška, gali būti siauresnė ar platesnė. Pvz., BK 241 str.numato baudžiamąją atsakomybę už nepilnamečio įtraukimą į nusikals-tamą veiklą arba girtavimą. Pagal BK 11 str. išeitų, kad šio nusikaltimosubjekto amžius gali būti nuo 16 metų. Tačiau nelogiška būtų baustinepilnametį už nepilnamečio įtraukimą į nusikalstamą veiklą. Todėl teis-mų praktikoje šio nusikaltimo subjektu priimta laikyti asmenį, turintį18 metų.

Aiškinant įstatymus ir juos taikant baudžiamosios teisės teorija siūlolaikytis šių principų:

1) jeigu suvokiant įstatymą kyla neaiškumų ar svyravimų, pirmenybėturi būti atiduota tam, kas lengviau teisiamajam - in dubio mitius;

105

B E N D R I E J I BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS K L AUSIMAI

2) plečiamasis aiškinimas paprastai turėtų būti tais atvejais, kai reikiasiaurinti atsakomybe ar kitaip palengvinti kaltininko padėtį;

3) plečiamuoju aiškinimu (taip pat aiškinant ir nusikaltimą kvalifi-kuojančius požymius) neturėtų būti išplečiamos baudžiamosios at-sakomybės ribos ar kitaip apsunkinama kaltininko padėtis.

Įstatymo turinio išaiškinimo būdai yra šie: gramatinis, sisteminis, isto-rinis, loginis.

Gramatinis aiškinimas - tai gramatinis teksto aiškinimas. Baudžiamo-joje teisėje lemiamos reikšmės gali turėti kablelis ar jungtukas.

Sisteminis aiškinimas yra tuomet, kai palyginami atskiri straipsniai arjų dalys, skirtinguose straipsniuose vartojamos analogiškos sąvokos. Pvz.,įstatyme dažnai minimas požymis žala. Jos esmė gali būti teisingai suvok-ta palyginus šį požymį įvairiuose BK straipsniuose.

Istorinis aiškinimas padeda atskleisti įstatymo priėmimo sąlygas, dėlkurių galima nusikaltimo požymių transformacija.

Logikos taisyklių panaudojimas įstatymo turiniui atskleisti sudaro lo-ginio aiškinimo pagrindą.

5. BAUDŽIAMŲJŲ ĮSTATYMŲ SPRAGOSIR ANALOGIJA

Įstatymų spraga yra tokie atvejai, kai spręsdamas konkretų teisinioreguliavimo klausimą teismas ar kita valstybės institucija negali pasiremtitokio pobūdžio atvejams sureguliuoti skirtu Įstatymu.

Palyginti su kitais įstatymais, baudžiamųjų įstatymų spraga turi tamtikrų ypatumų. Jeigu asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, ta-čiau tokia veika nenumatyta įstatymuose, vadovaujantis principu nullumcrimen sine lege, baudžiamasis persekiojimas be jokių išlygų turi būti nu-trauktas. Taigi baudžiamųjų įstatymų spraga dažnai išryškėja tuomet, kaitardymo organai kelia klausimą dėl asmens patraukimo baudžiamojonatsakomybėn, bet to negalima padaryti todėl, kad tokie veiksmai įstatymetiesiogiai nėra apibrėžti kaip nusikaltimas.

Literatūroje teisingai pažymima, kad įstatymo spraga nelaikomi tokieatvejai, kai įstatymų leidėjas sąmoningai nutyli, susilaiko priimdamas vie-nas ar kitas normas ar specialiu aktu pasako, kad tokius klausimus spren-džia kitos teisės šakos. Taigi baudžiamųjų įstatymų spragas reikia skirtinuo veikų, kurios nenumatytos baudžiamuosiuose įstatymuose, krimina-lizacijos. Kaip žinoma, veikų kriminalizacijos problema - tai pirmiausiaįvairių valstybės institucijų, taip pat mokslininkų ar pavienių asmenų siū-

106

V s k y r i u s . B a u d ž i a m a s i s į s t a t y m a s i r j o g a l i o j i m o r ibos

lymas nustatyti baudžiamąją atsakomybę už tam tikras, jų manymu, pavo-jingas veikas, kuriu padarymas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.Kai šie pasiūlymai yra realizuoti įstatyme, tai reiškia, kad atsakomybė užtam tikras veikas nustatyta naujai ar išplėsta, o tai reiškia patį krimina-lizavimą.

Taigi norint atskirti kriminalizacijos procesą nuo spragų pirmiausiareikia išspręsti klausimus: 1) ar veikos baudžiamumo nustatymo reikala-vimas nėra tik neteisingas sąlygų, kurioms esant baudžiamasis įstatymasapskritai gali būti pritaikytas, suvokimas; 2) ar nėra kitų teisės normų,kurias įstatymų leidėjas mano esant pakankamas, kad būtų galima iš-spręsti atsakomybę už padarytas veikas; 3) ar nėra sąmoningo įstatymųleidėjo vengimo nustatyti už tokias veikas baudžiamąją atsakomybę; 4) arnegalima esamos įstatymų spragos užpildyti plečiamuoju aiškinimu, ati-tinkamai nukreipiant teismų praktiką.

Atsižvelgiant į bendruosius teisės teorijos keliamus reikalavimus spragąbaudžiamuosiuose įstatymuose reikėtų suprasti taip: tai tokie atvejai, kaibaudžiamasis įstatymas nustatė baudžiamąją atsakomybę už tam tikrasveikas, tačiau dėl netinkamo įstatymo formulavimo ar kitų įstatymų pa-keitimo veikos, turinčios iš dalies analogiškus požymius, yra nebaudžia-mos. Todėl spragos gali būti jau nuo baudžiamojo įstatymo priėmimodienos arba jos atsiranda vėliau. Spragos, kurių įstatymų leidėjas nepa-stebėjo rengdamas ir priimdamas baudžiamąjį įstatymą, laikomos „neat-leidžiamomis". „Atleidžiamos" spragos yra tokios, kai įstatymų leidėjasdėl kokių nors priežasčių negalėjo pastebėti veikų, kurios lieka už bau-džiamosios atsakomybės ribų arba jos atsirado dėl naujų sąlygų. Pvz.,anksčiau galiojusi BK 285 str. redakcija numatė baudžiamąją atsakomy-bę už piktnaudžiavimą tarnyba, kurios subjektu buvo įvardintas valstybėspareigūnas. Pagal Vietos savivaldos įstatymą vietos savivalda tiesiogineprasme nelaikoma valstybinės valdžios organu. Tad buvo padaryta išva-da, kad atsakingi vietos savivaldybių darbuotojai nėra valstybės pareigū-nai ir todėl jie už piktnaudžiavimus tarnyba negali būti patraukti bau-džiamojon atsakomybėn, o kadangi kitokios nusikaltimo sudėties, atitin-kančios šiuos veiksmus, nėra - jie apskritai išvengia už šias veikas bau-džiamosios atsakomybės.

Kitaip, matyt, reikėtų vertinti kai kurių autorių siūlymą nustatyti bau-džiamumą už kai kuriuos lytinius nusikaltimus (pvz., baudžiamąją atsako-mybę už lesbiečių seksualinius veiksmus, kaip ir už analogišką vyrų ho-moseksualizmą ir kt.) arba kriminalizuoti kitus veiksmus. Tai sąmoningasįstatymų leidėjo vengimas nustatyti baudžiamąją atsakomybę.

107

BENDRIEJI BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS KLAUSIMAI

Spragos baudžiamuosiuose įstatymuose dažniau atsiranda tuomet, kaiBK turi kazuistinį pobūdį. Labai konkretizuojant atsakomybę už atskirusveiksmus visuomet yra pavojus, kad liks analogiškų nekriminalizuotų vei-kų. Kita vertus, labai lakoniškos baudžiamojo įstatymo formuluotės -priešingai, turi kitą trūkumą: sudaro prielaidas teisėjams skirtingai trak-tuoti veiką, o kartu ir skirtingai nustatyti atsakomybės ribas.

įstatymo spragų šalinimo problema nesudėtinga tose šalyse, kurioseteismo precedentui suteikta teisės šaltinio galia. Tokiu atveju visi įstatymonetobulumai nesudėtingai gali būti išspręsti turinčiu juridinę galią prece-dentu.

Kaip buvo minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pradedaformuoti precedentinę teisę. Todėl kyla klausimas, ar Lietuvos Aukščiau-siojo Teismo aprobuotais ir paskelbtais teismu sprendimais galima užpil-dyti įstatymo spragas? Galima manyti, kad bent šiuo metu baudžiamojojeteisėje teisės šaltiniu pirmiausiai reikėtų laikyti baudžiamuosius įstaty-mus. Aukščiausiojo Teismo aprobuotas teismo nuosprendis gali privalo-mai paaiškinti įstatymų leidėjo mintį, kurią jis užfiksavo teisės normoje,bet ne sukurti naują normą.

Todėl vienintelis būdas panaikinti spragas baudžiamuosiuose įstatymuo-se yra šių įstatymų pakeitimas ir papildymas Suprantama, kad įstatymų lei-dybos procesas yra pakankamai ilgas ir sudėtingas, tačiau tenka pripažin-ti, kad teisinėje valstybėje kito kelio nėra. Kita vertus, matyt, turi būti ke-liami labai griežti reikalavimai baudžiamųjų įstatymų rengėjams, kad ne-atsirastų įstatymo spragų, ir visų pirma dėl įstatymų rengėjų klaidų.

Analogijos problema, įstatymų analogija paprastai suprantamas toksteisinio santykio sureguliavimas, kai vietoj trūkstamo panaudojamas kitasįstatymas. Įstatymų analogija daugelyje teisės šakų yra neišvengiama ir pa-deda tinkamai užtikrinti teisėtvarką. Tačiau visuotinai priimta, kad kai ku-riose teisės šakose įstatymų analogija neturi būti taikoma. Prie tokių šakųneginčytinai priskiriama baudžiamoji ir administracinė teisė. Nuoseklusprincipo nullum crimen sine lege realizavimas draudžia traukti asmenį at-sakomybėn už veikas, kurios nenumatytos baudžiamuosiuose įstatymuose.

Pripažįstant neginčijamu baudžiamųjų įstatymų analogijos draudimą,kartu reikia pastebėti, kad kai kuriuos artimus analogijai aspektus bau-džiamieji įstatymai ne tik pripažįsta, bet ir įtvirtina. Štai, pvz., BK 118 str.4 d. numato baudžiamąją atsakomybę už išžaginimą, „jeigu tai sukėlėsunkias pasekmes". Sunkių pasekmių požymio įstatymu leidėjas neaiški-na, kategoriškai nenurodo ir kitų BK straipsnių, kuriuose kalbama apiežalos žmogui padarymą. Tačiau akivaizdu, kad BK 111 str. 2 d. numatytikai kurie požymiai, kurių turinys visiškai analogiškas „sunkioms pasek-

108

V s k y r i u s B a u d ž i a m a s i s į s t a t y m a s i r j o g a l i o j i m o r i b o s

mėms": žmogaus užkrėtimas imunodeficito virusu (ŽIV), susargdinimaspsichine liga ir pan. Arba BK 107 str. numatyta baudžiamoji atsakomybėuž tyčinį nužudymą staiga susijaudinus dėl sunkaus įžeidimo. Vėlgi —sunkaus įžeidimo šis straipsnis neaiškina ir nenurodo BK straipsnio, nu-matančio įžeidimą. Tačiau, matyt, nekyla abejonės, kad įžeidimas, kurisužtraukia baudžiamąją atsakomybę, ir yra sunkus. Analogiškų atvejų, kaibaudžiamojo įstatymo dispozicija nėra pasiunčiamoji, tačiau jos turini ga-lima atskleisti per požymius, numatytus kituose BK straipsniuose, galimasurasti gana daug. Tokiais atvejais iš tikrųjų nesprendžiamas klausimasapskritai dėl veikos baudžiamumo ar nebaudžiamumo. Tačiau nustatantbaudžiamumo ribas analogiškų požymių paieška ir palyginimas dažnai yraneišvengiamas. Tai vienas iš įstatymo sisteminio aiškinimo atvejų.

Gali kilti klausimas, kaip tokius atvejus vertinti. Reikia manyti, kaddažniausiai tai nėra įstatymų leidybos trūkumai. Pakankamai dažnai po-zityvinėje teisėje sudėtinga numatyti visas detales, o dažniausiai tai pada-ryti iš viso neįmanoma. Todėl kai kurių nusikaltimo ar bausmės detaliųpatikslinimas teisme turi būti laikomas normaliu baudžiamojo įstatymotaikymo procesu.

6. PRIEGLOBSČIO SUTEIKIMAS (ASYLUM)

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, kuri patvirtinta JT 1948 m., 14str. nustatyta:

„1. Persekiojamas kiekvienas žmogus turi teise ieškoti prieglobsčio ki-tose šalyse ir juo naudotis.

2. Šia teise negali būti pasinaudota, kai persekiojimas tikrai pagrįstaspadarymu kriminalinio nusikaltimo ar veiksmų, prieštaraujančiųJungtinių Tautų tikslams ir principams."

JT Generalinė Asamblėja 1967 m. priėmė specialią Deklaraciją apieteritorinį prieglobsčio suteikimą, kuria buvo patvirtinta valstybių teisėpačioms spręsti klausimą dėl prieglobsčio teisės suteikimo.

Lietuvos BK 7(1) str. 4 d. yra nustatyta, kad asmenys už veikas, dėl ku-rių jie buvo persekiojami užsienyje ir todėl pagal Lietuvos Respublikos įsta-tymus jiems buvo suteikta prieglobsčio teisė, nebaudžiami pagal LietuvosRespublikos baudžiamuosius įstatymus ir neišduodami užsienio valstybėms.

BK konkrečiai neišsprendžia klausimo, dėl kokių padarytų veiksmųsuteikiama prieglobsčio teisė. Tai turi išspręsti kiti įstatymai, skirti šiaiteisei realizuoti. Tačiau iš BK nuostatos galima daryti prielaidą, kad prie-globsčio teisė pagal Lietuvos įstatymus yra suteikiama tuomet, jeigu už-

109

B E N D R I E J I B A U D Ž I A M O S I O S TEISĖS K L A U S I M A I

sienio pilietis padarė veiksmus, kurie pagal jo šalies baudžiamuosius įsta-tymus yra pripažįstami nusikaltimu. Jeigu tokie veiksmai neužtraukia bau-džiamosios atsakomybės, atvykęs asmuo gali turėti kitą statusą, bet neasmens, kuriam yra suteiktas prieglobstis. Iš Visuotinės žmogaus teisiųdeklaracijos išplaukia, kad asmens padaryti veiksmai neturi būti krimina-linio pobūdžio. Tarptautinės teisės praktika paprastai sieja prieglobsčiosuteikimą su politine veikla, kuri veikos padarymo šalyje yra vertinamakaip nusikaltimas.

Kadangi asmens padaryti veiksmai užsienio valstybėje gali atitikti Lie-tuvos baudžiamuosiuose įstatymuose nustatyto nusikaltimo požymius, BK7 str. pripažįsta šią veiką nenusikalstama ir nebaustina.

7. NUSIKALTĖLIO IŠDAVIMAS (EKSTRADICIJA)

Nusikaltėlio išdavimas yra viena iš tarptautinio solidarumo priemonių,užkertanti kelią nusikaltimams. Ekstradicija - nusikaltėlio atidavimas taivalstybei, kurioje jis padarė nusikaltimą.

Nusikaltėlio išdavimo praktika buvo žinoma dar senovės Egipte. Jibuvo praktikuojama ir vėlesniaisiais metais kaip vienos valstybės palan-kumo priemonė kitai valstybei. Tačiau kaip baudžiamosios teisės institu-tas susiformavo t i k XIX a. pradžioje. Šiuo metu esant pakankamai dide-liems tarptautinio nusikalstamumo mastams nusikaltėlio išdavimo institu-tas įgyja ypatingai didelę reikšmę.

Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. balandžio 4 d. ratifikavo 1957 m.gruodžio 13 d. Europos konvenciją Dėl ekstradicijos, 1957 m. spalio 15 d.Europos konvencijos Dėl ekstradicijos papildomą protokolą ir 1978 m. ko-vo 17 d. Europos konvencijos Dėl ekstradicijos antrąjį papildomą proto-kolą (VŽ., 1995 m. balandžio 26 d. Nr. 819). Pagal šios konvencijos2 straipsnį asmenys išduodami už nusikaltimus, už kuriuos yra baudžiamilaisvės atėmimu arba sulaikymu bent vieneriems metams, arba dar griež-tesne bausme pagal prašančiosios ir pagal prašomosios šalies įstatymus. Jeiasmuo nuteistas arba sulaikomas prašančiosios šalies teritorijoje, paskir-ta bausmė turi būti ne mažesnė kaip 4 metai laisvės atėmimo.

Šios konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad jei prašomoji šalis trak-tuoja nusikaltimą, dėl kurio prašoma ekstradicijos kaip politini ar supolitiniu nusikaltimu susijusį nusikaltimą, ji gali nusikaltėlio neišduoti.Taip pat asmuo neišduodamas, jeigu prašymas motyvuojamas kriminali-nio nusikaltimo padarymu, tačiau yra svarbių priežasčių patikėti, kadasmuo bus teismo tvarka persekiojamas ir baudžiamas dėl jo rasės, reli-

110

V s k y r i u s . B a u d ž i a m a s i s į s t a t y m a s i r j o g a l i o j i m o r i b o s

gijos, tautybės ar politinių įsitikinimų, arba kad šios priežastys gali lemtito asmens padėtį.

Konvencija nustato, kad gyvybės atėmimas valstybės vadovui ar jošeimos nariams nelaikomas politiniu nusikaltimu. Pagal konvenciją eks-tradicija netaikoma už karinius nusikaltimus, kurie pagal baudžiamuo-sius įstatymus nusikaltimais nelaikomi.

Lietuvos BK 7(1) str. nustato pagrindines nusikaltėlio išdavimo tai-sykles. Jame nustatyta, kad užsienio piliečiai, padare nusikaltimus, iš-duodami atitinkamoms valstybėms remiantis tarptautinėmis ar tarpvals-tybinėmis sutartimis, o jeigu tokių sutarčių nėra - vadovaujantis Lietu-vos įstatymais.

Lietuvos Respublika yra pasirašiusi ir ratifikavusi sutartis dėl teisinėspagalbos ir teisinių santykių civilinėje, šeimos, darbo ir baudžiamosiosebylose su Latvija, Estija, Baltarusija, Lenkija. Ateityje šių sutarčių turėtųbūti daugiau, nes tai labai palengvina asmenų, padariusių nusikaltimus,ekstradicijos klausimų sprendimą.

Lietuvos BK 7(1) str. nustato, kad Lietuvos pilietis, padaręs nusikal-timą, negali būti išduotas užsienio valstybei. Taigi užsienio pilietis išduo-damas atitinkamai valstybei kaip nustatyta jau sudarytose sutartyse, jeigujis padarė nusikaltimą, už kurį gali būti nubaustas daugiau kaip viene-riems metams laisvės atėmimo ar kita griežtesne bausme, o bausmę atlik-ti - jeigu asmuo nuteistas laisvės atėmimu daugiau kaip šešiems mėne-siams ar kita griežtesne bausme.

BK 7(1) str. taip pat nustato, kad užsienio piliečiai neišduodami:1) jeigu jų veikos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstaty-

mus nelaikomos nusikaltimais;2) jeigu asmeninis, kurie už veikas buvo persekiojami užsienyje re-

miantis Lietuvos įstatymais buvo suteikta prieglobsčio teisė.Tarpvalstybinėse sutartyse gali būti nustatyti kiti apribojimai išduoti

asmenį. Jau sudarytose sutartyse tarp tokių sąlygų yra šios:1) kai nusikaltimas buvo padarytas susitariančios šalies, kuriai pateik-

tas prašymas, teritorijoje;2) šalyje, kuriai pateiktas prašymas baudžiamasis persekiojimas nega-

li būti pradėtas arba nuosprendis įvykdytas dėl senaties ar kituteisėtu pagrindu;

3) kai šalyje, kuriai pateiktas prašymas, už tą patį nusikaltimą buvopriimti ir įsiteisėjo nuosprendis ar nutarimas nutraukti bylą.

Sutartyje gali būti nurodytos ir specialios neišdavimo arba išdavimo są-lygos. Antai sutartyje su Lenkijos Respublika šalys sutarė neišduoti asmens,jeigu jo padarytas nusikaltimas yra asmeninio pobūdžio ar jeigu jo pada-

111

BENDRIEJI B A U D Ž I A M O S I O S TEISĖS KLAUSIMAI

rytas nusikaltimas yra vien tik karinių prievolių pažeidimas, jeigu tai prieš-tarautų visuomeninei nuostatai arba pažeistų teisėtvarkos principus.

Be to, kadangi Lenkijos Respublikoje naujai priimtas BK mirties baus-mės už padalytus nusikaltimus nenumato, sutartyje nustatyta, kad jeigu pa-gal prašymą pateikiančios šalies Įstatymus yra numatyta mirties bausmė, ošalis, kuriai pateiktas prašymas, tokios bausmės nenumato, prašymą patei-kiančios šalies teritorijoje negalima paskirti arba įvykdyti mirties bausmės.

Jeigu išduoti tą patį asmenį prašo kelios valstybės - paprastai atsižvel-giama i padarytų nusikaltimų sunkumą ir prašymų gavimo eiliškumą.

Taip pat dažnai yra nustatoma, kad šalis, prašanti asmenį išduoti, ne-gali jo traukti baudžiamojon atsakomybėn už kitus nusikaltimus, dėl ku-rių ji neprašė šio asmens išduoti.

Kai kurios valstybės yra nustačiusios, kad jeigu asmens padarytamepolitinio pobūdžio nusikaltime yra paprasto kriminalinio nusikaltimo po-žymiai (nužudymas, turto sunaikinimas ir kt.), toks asmuo išduodamas suišlyga, kad jis bus baudžiamas tik pagal kriminalinio nusikaltimo požymius.

LITERATŪRA

Binding K. Die Normen und ihre Ūbertretung. - Leipzig, 1922.Blum M. I. Deistvije sovetskogo ugolovnogo zakona v prostranstve. - Riga,

1974.Card R. Criminal Law. - London, 1995.Dickerson R. The interpretation and Aplications of Statues. - Boston, Little

Brown, 1975.Durmanov N. D. Sovetskij ugolovnyj zakon. - Moskva, 1967.Krey V. Keine Strafe ohne Gesetz. - Tubingen, 1983.Kross R. Precedent v anglijskom prave. - Moskva, 1985.Mikelėnas V. Teisės aiškinimas: teorinės ir praktinės problemos // Justitia,

1997. Nr. l, 2, 3.Švedas G. Kai kurios baudžiamųjų įstatymų dispozicijų konstravimo proble-

mos // Teisė. T. 25. - Vilnius, 1991.Tille A. A. Vremia, prostranstvo, zakon. Deistvije sovetskogo zakona vo vre-

meni i prostranstve. - Moskva, 1965.1957 m. gruodžio 13 d. Europos konvencija Dėl ekstradicijos, 1975 m. spalio

15 d. Europos konvencijos. Dėl ekstradicijos papildomas protokolas ir 1978 m.kovo 17 d. Europos konvencijos Dėl ekstradicijos antrojo papildomo protokolo(V.Ž., 1995, Nr. 819), Seimo ratifikuoti 1995 m. balandžio 4 d.

Ugolovnyj zakon. Opyt teoretičeskogo modelirovanija. - Moskva, 1987.

112

NUSIKALTIMAS

VI SKYRIUS

NUSIKALTIMAS IR NUSIKALSTAMUMAS

1. NUSIKALTIMO SĄVOKA

Nusikaltimas gali būti nagrinėjamas įvairiais aspektais: kaip atitinka-mas poelgis, kaip socialinio gyvenimo reiškinys, kaip asmens savybių, jocharakterio bruožų pasekmė. Šie aspektai suponuoja ir skirtingas nusikal-timo tyrimo kryptis.

Visų pirma nusikaltimas gali būti nagrinėjamas teisine prasme, t. y.formalizuojant bei nustatant nusikaltimo kaip tam tikros veikos požymius,atskleidžiant šių požymių turinį.

Antra, nusikaltimas gali būti nagrinėjamas sociologine prasme, t. y.tiriant išorines priežastis ir sąlygas, nulemiančias nusikaltimo padarymą.

Trečia, nusikaltimas gali būti nagrinėjamas antropologine prasme, t. y.išskiriant nusikaltimą padariusio asmens charakterio bruožus, jo savybesbei parodant jų įtaką nusikalstamos veikos padarymui.

Antras ir trečias nusikaltimo nagrinėjimo aspektai įeina į kriminologi-jos, kaip savarankiškos teisės mokslo šakos, nagrinėjimo dalyką.

Baudžiamoji teisė apsiriboja nusikaltimo nagrinėjimu teisiniu aspektu.Baudžiamajai teisei yra reikšmingas nusikaltimo kaip atitinkamos veikospožymių atskleidimas ir jų formalizavimas įstatyme.

Istoriškai bendros nusikaltimo sąvokos atsiradimas baudžiamuosiuoseįstatymuose siejamas su XVIII a. pabaiga-XIX a. pradžia. Gan didelęįtaką šiai sąvokai formuotis turėjo Prancūzijos 1789 m. Žmogaus ir pilie-čio teisių deklaracija, kurios nuostatos įtvirtino nullum crimen, nulla po-ena sine lege principą. Senovės bei viduramžių laikų įstatymuose nebuvopateikiama bendra nusikaltimo sąvoka. Šio laikotarpio įstatymuose buvoapibrėžiami lik pavieniai nusikaltimai bei nustatomos konkrečios baus-mės už jų padarymą. (Pvz., Manų, Chamurapio įstatymai, Karolina, Ka-zimiero Teisynas ir pan.)

115

N U S I K A L T I M A S

Be baudžiamuosiuose įstatymuose pateikiamos nusikaltimo sąvokos,nusikaltimas, jo požymiai buvo nagrinėjami ir baudžiamosios teisės te-oretikų darbuose. Galima išskirti tris pagrindines mokymo apie nusikal-timą teorijas: klasikinę, neoklasikinę ir finalinę.

1.1. Klasikinė mokymo apie nusikaltimą teorija.* Ši mokymo apienusikaltimą teorija susiformavo XIX a. Jos atsiradimui bei vystymuisiįtakos turėjo tuo metu vyraujančios ideologinės srovės: pozityvizmas, li-berali teisinės valstybės mintis bei sociologinės teisinės idėjos. Klasikinėsmokymo apie nusikaltimą teorijos atstovai (F. Listas, E. Belingas, N. Ta-gancevas) išskyrė tokius pagrindinius nusikaltimo požymius: veiką, nusi-kaltimo sudėti, priešingumą teisei ir kaltę. Veika buvo suprantama kaipvalingas žmogaus kūno judesys, sukeliantis atitinkamus pakitimus išori-niame pasaulyje. Taigi šios teorijos atstovai atsisakė nuo veikos kaip gam-tos įvykio, santykio tarp gyvūnų bei nevalingo žmogaus poelgio traktavi-mo. Nusikaltimas buvo siejamas tik su valingu žmogaus poelgiu, kitaipnei senovės bei viduramžių laikais, kai nusikaltimu buvo laikomos ir gy-vūnų ar stichinių bei gaivališkų jėgų sukeltos pasekmės. Klasikinėje mo-kymo apie nusikaltimą teorijoje nusikaltimo sudėtis buvo traktuojamakaip išorinių veikos požymių aprašymas įstatyme be jų įvertinimo. Nusi-kaltimo sudėtis buvo siejama tik su objektyviais aprašomaisiais požymiais(pvz., turtas, pagrobti, žmogus, mirtis, pinigai ir pan.). Priešingumas tei-sei buvo suprantamas kaip teisinis veikos įvertinimas. Pagal šios teorijosnuostatas priešingumo teisei paskirtis buvo išreikšti norminę nuospren-džio esmę realizuota nusikaltimo sudėtimi. Priešingumas teisei buvo api-brėžiamas formaliai, neatskleidžiant jo materialaus turinio. Klasikinės mo-kymo apie nusikaltimą teorijos atstovai pateikė psichologinį kaltės api-brėžimą. Pasak jų, kaltė - tai subjektyvus asmens santykis su jo daromaveika bei dėl tos veikos atsiradusiomis pasekmėmis.

1.2. Neoklasikinė mokymo apie nusikaltimą teorija. Ši teorija pradė-jo formuotis XX a. pradžioje. Neoklasikinės mokymo apie nusikaltimąteorijos atstovai (H. Ješekas, G. Radbruchas) rėmėsi neokantizmu, kaipviena iš ideologinių srovių, kritikuojančių teisinį pozityvizmą. Iš esmėsjie pritarė klasikinės mokymo apie nusikaltimą teorijos pateiktiems nusi-

* Ši teorija iš esmės atitinka bendrą klasikinę baudžiamosios teisės teoriją, kuri buvonagrinėjama anksčiau. Tačiau šioje dalyje pagrindinis dėmesys bus skiriamas ne apskritaibaudžiamajai atsakomybei ir bausmei, bet šios teorijos nuostatoms dėl nusikaltimo ir nu-sikaltimo sudėties.

116

V I s k y r i u s . N u s i k a l t i m a s i r n u s i k a l s t a m u m a s

kaitimo požymiams, bet šių požymių turinys buvo traktuojamas kitaip.Veika jau buvo suprantama ne tik kaip valingas žmogaus kūno judesys.Veika buvo analizuojama atsižvelgiant į visuomenėje egzistuojančius san-tykius, kartu parodant veikos socialini sąlygotumą. Tai leido atskleistiveikos prasmingumą ir pagrįsti neveikimą kaip vieną iš veikos pasireiški-mo formų. Buvo pakeistas ir klasikinės mokymo apie nusikaltimą teori-jos pateiktas nusikaltimo sudėties apibrėžimas. Prie požymių, apibūdi-nančių nusikaltimo sudėtį, buvo priskirti ir norminiai bei subjektyvūs po-žymiai. Šios teorijos atstovų nuomone, daugelis nusikaltimo sudėčių turinorminius požymius (pvz., svetimas), kurie, skirtingai nuo objektyvių ap-rašomųjų požymių (pvz., daiktas), negali būti tik paprastai aprašyti įsta-tyme, bet dar turi būti ir įvertinti. Taip pat nusikaltimo sudėtims būdingiir subjektyvūs požymiai (pvz., tyčia pasisavinti, nužudyti savanaudiškaistikslais ir pan.). Taigi neoklasikinės mokymo apie nusikaltimą teorijosatstovai gerokai išplėtė nusikaltimo sudėtį apibūdinančių požymių ratą.Iš esmės buvo pertvarkytas ir klasikinis priešingumo teisei apibrėžimas.Priešingumas teisei buvo suprantamas ne kaip formalus nusikaltimo po-žymis, bet buvo atskleistas ir materialus priešingumo teisei turinys. Prie-šingumas teisei buvo siejamas su socialiniu nusikaltimo žalingumu. Nusi-kaltimo sudėtis buvo traktuojama kaip formali pagalbinė priemonė prie-šingumui teisei nustatyti. Neoklasikinės mokymo apie nusikaltimą teori-jos atstovai (R. Frankas, J. Goldšmidtas) psichologiniam kaltės apibrėži-mui priešpriešino norminį jos apibrėžimą. Pasak jų, kaltės esmė pasireiš-kia valingos veiklos pasmerkimu, t. y. norminiu psichinių bylos aplinky-bių įvertinimu.

1.3. Finalinė mokymo apie nusikaltimą teorija. Tai yra viena iš naujau-sių mokymo apie nusikaltimą teorijų. Ši teorija pradėjo formuotis XX a.trečiajame dešimtmetyje. Jos atstovai (M. Velcelis, A. Kaufmanas) iš es-mės pakeitė pačios veikos apibrėžimą. Jie teigė, kad žmogaus elgesysnuo kitų būties pasireiškimo formų (stichinių nelaimių, gyvūnų poelgiųir pan.) skiriasi savo tikslingumu, t. y. kiekvienas žmogaus poelgis yranukreipiamas numatytam tikslui pasiekti. Klasikiniame mokyme apie veikąŠiam veikos aspektui buvo skirta labai mažai vietos. Klasikinio mokymoatstovai apsiribojo tik priežasties, priežastingumo veikoje konstatavimu.Tačiau priežastis yra „blyški", o tikslas priešingai - „matomas". Dėl to-kių nuostatų vienas iš finalinės mokymo apie nusikaltimą teorijos kūrėjųM. Velcelis veiką apibrėžė „kaip tikslingos veiklos atlikimą". Toliau plė-tojantis šiai teorijai, jos atstovai priėjo išvadą, kad tyčia priklauso nekaltei, bet nusikaltimo sudėčiai, kurioje ji atlieka savarankišką funkciją.

117

N U S I K A L T I M A S

Aukščiau paminėtos mokymo apie nusikaitimą teorijos daugiausia nu-lėmė nusikaltimo sąvokos formavimąsi kai kurių valstybių baudžiamuo-siuose įstatymuose. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 8 straips-nyje yra pateikiama nusikaltimo sąvoka. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį„nusikaltimu laikoma baudžiamojo įstatymo numatyta pavojinga veika(veikimas ar neveikimas), kuria kėsinamasi i Lietuvos Respublikos vi-suomeninę santvarką, jos politinę ir ekonominę sistemas, nuosavybę, įpiliečiu asmenybę, politines, darbines, turtines ir kitas jų teises ir laisves,taip pat kitokia baudžiamojo įstatymo numatyta pavojinga veika, kuriakėsinamasi j Lietuvoje nustatytą teisėtvarką".

Įstatymo leidėjas šiame apibrėžime išskiria du nusikaltimo momentus:materialųjį ir formalųjį. Materialusis nusikaltimo sąvokos momentas išreiš-kia socialinę nusikaltimo esmę. Būtent BK 8 str. nurodoma, kad nusikal-t i m u laikoma ne bet kokia, bet pavojinga veika. Veikos pavojingumas pa-sireiškia tuo, kad tokia veika kėsinamasi į konkrečius valstybės saugomusteisinius gėrius (pvz., visuomeninę santvarką, nuosavybę, ekonominę siste-ma ir pan.). Būtent materiali sąvoka leidžia atsakyti į klausima, kodėl vie-nos ar kitos veikos baudžiamajame įstatyme yra pripažįstamos nusikaltimu.Formalusis nusikaltimo sąvokos momentas išreiškia teisinį nusikaltimo po-žymį, t. y. priešingumą teisei. Tačiau vien tik iš formaliosios nusikaltimo są-vokos praktiškai negalima spręsti apie veikos kriminalizavimo pagrindus.Neaišku, kodėl vienos veikos baudžiamajame įstatyme yra laikomos nusi-kaltimu, o kitos - ne. Nors formalioji nusikaltimo sąvoka pašalina analo-gijos instituto taikymo galimybę baudžiamojoje teisėje bei sulygina visus tei-sės pažeidėjus prieš įstatymą. Taigi formalusis bei materialusis momentainusikaltimo sąvokoje papildo vienas kitą. Būtent naujai 2000 m. rugsėjo26 d. priimtame (šis kodeksas dar negalioja) Lietuvos Respublikos baudžia-majame kodekse (toliau - naujai priimtas BK), apibrėžiant nusikaltimą, irgiskiriami formalusis ir materialusis jo momentai. Antai pagal naujai priim-to baudžiamojo kodekso 11 straipsnį nusikaltimu yra laikoma pavojinga iršiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numa-tyta laisvės atėmimo bausmė.

2. NUSIKAITIMO POŽYMIAI

Galima būtų išskirti tokius pagrindinius nusikaltimo požymius:1) nusikaltimas - tai veika;2) nusikaltimas - tai pavojinga veika;3) nusikaltimas - tai priešinga teisei veika.

118

V I s k y r i u s . N u s i k a l t i m a s i r n u s i k a l s t a m u m a s

Nusikaltimu gali būti laikoma tik sąmoninga ir valinga veika, kuripasireiškia aktyvia elgesio forma - veikimu ar pasyvia elgesio forma -neveikimu. Nei Įsitikinimai, nei mintys, nei „pavojinga asmens būsena",nei asmens neigiamos subjektyvios elgesio savybės, kol jos nėra realizuo-jamos žmogaus išorinėje veikloje, negali būti laikomos nusikaltimu. Nu-sikalstama veika yra viena iš žmogaus elgesio pasireiškimo išoriniamepasaulyje formų. Todėl jai, kaip ir kiekvienam žmogaus poelgiui, yra bū-dingos tam tikros fiziologinės bei psichologinės savybės.*

Tačiau nusikaltimu yra pripažįstama ne bet kokia veika, bet tik pavo-jinga veika. Taigi antruoju nusikaltimo požymiu reiktų laikyti jo pavojin-gumą. Nusikaltimo pavojingumas reiškia, kad nusikalstama veika kėsina-masi į valstybės saugomus teisinius gėrius, kurie įvardinti BK 8 str. l d.(visuomeninė santvarka, nuosavybės, piliečių asmenybė, teisės, laisvės irpan.). Dėl tokio kėsinimosi šiems teisiniams gėriams padaroma žala arsukeliama tokios žalos atsiradimo grėsmė. Todėl sąvoka „pavojingumas"negali būti tapatinama su sąvoka „žalingumas". „Pavojingumas" yra pla-tesnė sąvoka, kuri pasireiškia ne tik žalos valstybės saugomiems teisiniamsgėriams padarymu, bet ir grėsmės šiems teisiniams gėriams sudarymu.Pavyzdžiui, pilietis M. norėdamas nužudyti pilietį R. šovė i ji iš pistoleto,bet nepataikė. Šiuo atveju žala valstybės saugomam teisiniam gėriui, t. y.kito asmens gyvybei, neatsirado. Tačiau tokia veika irgi laikoma nusikal-timu, kadangi jos pavojingumas pasireiškė kėsinimusi į kito asmens gyvy-bę, t. y. keliama grėsmė valstybės saugomam teisiniam gėriui.

Veikos pavojingumas yra objektyvi nusikaltimo savybė, kuri nepriklau-so nei nuo įstatymo leidėjo, nei nuo asmenų, taikančių baudžiamąsiasteisines normas, valios. Įstatymo leidėjas privalo tik iš veikų rato išskirtitokias veikas, kurios yra pavojingos, ir tai įtvirtinti baudžiamosios teisėsnormose. Veikos pavojingumas yra dinamiškas, kintantis požymis. Visuo-meninių santykių raida lemia tai, kad vienos veikos, kurios buvo laiko-mos pavojingomis, praranda savo pavojingumą, o kartais net tampa nau-dingomis, o kitos veikos, kurios nebuvo pavojingos, pasidaro tokios. An-tai po 1990 metų, keičiantis Lietuvos valstybės ekonominei politikai, per-einant prie rinkos ekonomikos buvo dekriminalizuoti tokie nusikaltimaikaip vertimasis privačia įmoninkiška veikla ir komercinis tarpininkavi-mas, spekuliacija, prirašinėjimai ir kiti atskaitomybės apie planų vykdy-mą iškraipymai ir t. t. Kartu baudžiamoji atsakomybė buvo nustatyta užapgaulingus pareiškimus apie įmonės veiklą (BK 313 str.), paskolos pa-

Plačiau apie veiką bus kalbama analizuojant objektyviąją nusikaltimo pusę.

119

NUSIKALTIMAS

naudojimą ne pagal paskirti (BK 314 str.), tyčinį bankrotą (BK 315 slr.),pramoninį šnipinėjimą (BK 317 str.) ir pan.

Veikos pavojingumas pasireiškia ne tik kėsinimusi į valstybės saugo-mus gėrius, kurie yra reikšmingi visai visuomenei (pvz., visuomenės sau-gumas, konstitucinė tvarka, teisėtvarka), bet ir teisinių gėrių, priklausan-čių pavieniams asmenims, pažeidimu (pvz., asmens laisvė, garbė, oru-mas). Todėl nusikaltimas ne tik pavojinga visai visuomenei veika, bettaip pat veika, pavojinga atskiriems visuomenės nariams ar jų grupėms(pvz., panaudojus paskolą ne pagal paskirtį žala padaroma tam tikraiasmenų grupei, suteikusiai tokia paskola).

Pavojingumą lemia įvairūs objektyvūs ir subjektyvūs veikos požymiai.Šiuo atveju pagrindinis vaidmuo tenka objektyviems požymiams: padary-tos veikos pobūdžiui, pasekmėms, vietai, laikui ir kitoms aplinkybėms,kadangi šie požymiai yra labiau pastebimi ir lengviau vertinami nei sub-jektyvūs požymiai. Tačiau nereikia menkinti ir subjektyvių požymių: kal-tės, tikslo, motyvo, kadangi ir šie požymiai daro nemažą įtaką veiką pri-pažįstant ar nepripažįstant pavojinga.

Veikos pavojingumas yra apibūdinamas dviem rodikliais: pavojingu-mo pobūdžiu ir pavojingumo laipsniu. Pavojingumo pobūdis - tai koky-binė veikos charakteristika. Pavojingumo pobūdis daugiausia priklausonuo nusikaltimo objekto, t. y. nuo teisinių gėrių, į kuriuos kėsinamasi,vertingumo. Antai pagal pavojingumo pobūdį nusikaltimai, kuriais kėsi-namasi į asmenį, skirsis nuo nusikaltimų, kuriais kėsinamasi į nuosavybę.Pavojingumo pobūdžiui turi įtakos ir padarytos žalos turinys, kadangižalos turinys betarpiškai susijęs su objektu. Padaryta žala sukelia atitin-kamus pakitimus objekte. Antai pavojingumo pobūdžiu skirsis nusikalti-mai, sukeliantys materialinę, moralinę, fizinę žalą. Pavojingumo pobūdispriklauso nuo kaltės formos. Esant kitoms vienodoms sąlygoms tyčiniainusikaltimai pavojingumo pobūdžiu visada skirsis nuo neatsargių.

Pavojingumo laipsnis išreiškia kiekybinę veikos charakteristiką. Jei pa-vojingumo pobūdis rodo, koks yra pavojingumas, t. y. jo turinys, tai pa-vojingumo laipsnis parodo, kokio dydžio yra šis pavojingumas. Nusikalti-mai, kurie yra vienodi pagal pavojingumo pobūdį, dažniausiai yra dife-rencijuojami pagal pavojingumo laipsnį. Antai tyčiniai kūno sužalojimaiesant vieningam pavojingumo pobūdžiui (objektas - asmens sveikata, ža-la - fizinė, pasireiškianti kūno sužalojimo padarymu, kaltės forma - ty-čia) turi kelis pavojingumo laipsnius: sunkūs, apysunkiai, lengvi. Pavojin-gumo laipsnį lemia daugelis faktorių. Kaip vieną iš tokių faktorių reiktųnurodyti padarytos žalos dydį. Antai pagal pavojingumo laipsnį paprastavagystė skirsis nuo vagystės, padarytos stambiu mastu, tyčinis vieno as-

120

V I s k y r i u s . N u s i k a l t i m a s i r n u s i k a l s t a m u m a s

mens nužudymas - nuo tyčinio dviejų ar daugiau asmenų nužudymo.Pavojingumo laipsniui įtakos turi ir nusikaltimo padarymo būdas, nusi-kaltimo padarymo motyvai, tikslai, laikas, kitos aplinkybes. Skirtingo pa-vojingumo laipsnio bus paprastas chuliganizmas ir chuliganizmas naudo-jant šaunamąjį ginklą ar kitokius nešaunamuosius ginklus.

Teisingas pavojingumo pobūdžio laipsnio nustatymas turi gan didelęįtaką kuriant bei taikant baudžiamuosius įstatymus. Būtent pagal pavo-jingumo laipsni ir pobūdį nusikaltimai klasifikuojami į atitinkamas gru-pes, pavojingumo laipsnis ir pobūdis lemia nusikaltimo sudėčių suskirs-tymą į paprastas, kvalifikuotas ir privilegijuotas, atsižvelgiant i pavojin-gumo laipsnį ir pobūdį baudžiamajame įstatyme nustatomos sankcijų ri-bos bei skiriamos bausmės, sprendžiami atleidimo nuo baudžiamosiosatsakomybės ir bausmės klausimai. Be to, nusikalstamu veikų pavojingu-mo pobūdžio bei laipsnio nustatymas yra nurodytas kaip viena iš bau-džiamųjų įstatymų funkcijų (žr. BK l str. 3 p.).

Tačiau objektyviai pavojingos veikos padarymas dar nereiškia, kad to-kia veika bus laikoma nusikaltimu, o kaltas asmuo bus traukiamas bau-džiamojon atsakomybėn. Vien veikos pavojingumo nepakanka, kad būtųgalima laikyti ją nusikaltimu. Nusikaltimu laikoma tik tokia pavojingaveika, kuri yra numatyta baudžiamajame įstatyme. Taigi galima išskirtitrečią nusikaltimo požymį - priešingumą teisei. Tai yra formalus nusikalti-mo požymis, kuris, atsakydamas į klausimą, kas yra laikoma nusikaltimu,nepateikia atsakymo į klausimą, kodėl tai yra laikoma nusikaltimu. Prie-šingumo teisei požymis reiškia, kad padaryta veika laikoma nusikaltimu,jei ji sutampa su baudžiamajame įstatyme aprašytais nusikaltimo sudė-ties požymiais. Į priešingumą teisei, kaip vieną iš nusikaltimo požymių,nurodo ne tik jau minėta BK 8 str. l d., bet ir BK 3 str. 2 d., kuriojesakoma, kad „pagal baudžiamuosius įstatymus atsako ir baudžiamas tiktoks fizinis asmuo, kuris kaltas nusikaltimo padarymu, tai yra tyčia ardėl neatsargumo padarė baudžiamojo įstatymo numatytą veiką". Iš da-lies i priešingumą teisei, kaip būtinąjį nusikaltimo požymį, atkreipiamasdėmesys ir 1950 m. Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konven-cijos 7 straipsnio l dalyje, kurioje nurodoma, kad „niekas negali būtinuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal galiojusius jų įvykdymomomentu valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laiko-mi nusikaltimais''.

Aukščiau paminėti nusikaltimo požymiai: veika, pavojingumas, prie-šingumas teisei, yra tarpusavyje susiję. Nusikaltimo pavojingumas ir prie-šingumas teisei pasireiškia veika. Priešingumas teisei yra teisinė pavojin-gumo išraiška baudžiamajame įstatyme. Kai nėra bent vieno iš šių požy-

121

NUSIKALTIMAS

mių - nėra ir nusikaltimo. Antai BK 8 str. 2 d. yra nurodyta, kad „nėranusikaitimas toks veikimas arba neveikimas, kuris formaliai kad ir turikurios nors baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, bet dėlmažareikšmiškumo nėra pavojingas". Pagal šią nuostatą negali būti lai-koma nusikaltimu veika vien dėl to, kad ji atitinka baudžiamajame įsta-tyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius. Veika gali būti ir nepri-pažįstama nusikaltimu, jei ji yra mažareikšmė. Veikos mažareikšmišku-mą apibudina du kriterijai: objektyvusis ir subjektyvusis. Objektyvusis vei-kos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad tokia veika iš viso nebuvopadaryta žala baudžiamojo Įstatymo saugomiems teisiniams gėriams arpadaryta labai nedidelė žala (pvz., tyčia buvo sudegintas svetimas blok-notas, kainuojantis 1 litą). Būtent dėl to veikos pavojingumas yra tokmažas, kad padaryta veika nėra laikoma pavojinga baudžiamąja teisineprasme. Tokį mažą veikos pavojingumą dažniausiai lemia kilusių pasek-mių pobūdis arba pačio nusikaltimo dalyko požymiai. Be objektyviojokriterijaus, vertinant veikos mažareikšmiškumą reikia atsižvelgti ir į sub-jektyvųjį kriterijų, t. y. kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus. Pavyz-džiui, jei kaltininko tyčia buvo nukreipta pagrobti didele pinigų sumą,bet realiai jam pavyko pasiglemžti lik kelis litus, tai tokia veika jau nega-li būti traktuojama kaip mažareikšmė. Šiuo atveju kaltininkui turi būtiinkriminuojamas pasikėsinimas padaryti vagystę, o tam tikrais atvejais(kai buvo siekiama užvaldyti didesnė nei 250 MGL pinigų suma) - pasi-kėsinimas padaryti vagystę stambiu mastu. Atskirai norėtųsi išskirti klau-simą dėl veikos mažareikšmiškumo santykio su rengimusi padaryti nusi-kaltimą. Manytume, kad tais atvejais, kai kaltininkas rengiasi padarytinesunkų nusikaltimą, jo veika turėtų būti vertinama kaip mažareikšmė.

Jei veika yra mažareikšmė, baudžiamoji byla dėl jos negali būti kelia-ma, o iškelta turi būti nutraukiama vadovaujantis Lietuvos RespublikosBaudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 5 str. l d. l p. (nesantnusikaltimo įvykio). Tačiau tai dar nereiškia, kad asmuo yra iš viso atlei-džiamas nuo atsakomybės už mažareikšmę veiką. Tam tikrais atvejais užtokią veiką jis gali būti traukiamas drausminėn ar administracinėn atsa-komybėn. Tačiau galimi ir tokie atvejai, kai, atsisakius kelti ar nutraukusbaudžiamąją bylą dėl veikos mažareikšmiškumo, asmeniui iš viso negalibūti taikomos teisinio poveikio priemonės

Be aukščiau paminėtų nusikaltimo požymiu, baudžiamosios teisės te-orijoje prie nusikaltimų požymių dar priskiriami veikos baudžiamumas irkaltumas. Tačiau manytume, kad šie požymiai neturi savarankiškos reikš-mės, nes jie yra išvestiniai iš veikos pavojingumo ir priešingumo teisei.

122

V I s k y r i u s . N u s i k a l t i m a s i r n u s i k a l s t a m u m a s

Antai priešingumas teisei apima ir kaltumą. Nei viena veika pagal bau-džiamąjį įstatymą nebus laikoma nusikaltimu, jei ji bus padaryta nekal-tai. Veikos baudžiamumas yra nusikaltimo padarymo pasekmė. Be to, nevisais atvejais asmeniui, padariusiam nusikaltimą, yra taikoma kriminali-nė bausmė. Jis gali būt i nuo jos atleidžiamas.

3. NUSIKALTIMŲ KLASIFIKAVIMAS

Nusikaltimų klasifikavimas - tai nusikaltimų suskirstymas Į atskirasgrupes pagal atitinkamus kriterijus. Nusikaltimai gali būti klasifikuojamiremiantis labai įvairiais kriterijais. Vienu iš nusikaltimų klasifikavimopagrindų gali būti nusikaltimo sudėties elementai. Antai pagal kėsinimo-si objektą nusikaltimai gali būti skirstomi į nusikaltimus valstybei, nusi-kaltimus asmeniui, nusikaltimus nuosavybei, nusikaltimus tarnybai ir pan.Pagal veikos pobūdi bei jos sukeltas pasekmes nusikaltimai gali būtiskirstomi į smurtinius, turtinius ir t. t. Pagal kaltės formą nusikaltimaigali būti suskirstyti į tyčinius ir neatsargius. Atsižvelgiant i subjekto ypa-tybes nusikaltimai gali būti su specialiuoju ar bendruoju nusikaltimosubjektu. Tačiau visi šie skirstymai neturi didesnės teorinės ar praktinėsreikšmės mokymui apie nusikaltimą ir į juos gali būti atsižvelgta tiknagrinėjant atskiras nusikaltimų rūšis ar sistematizuojant baudžiamuo-sius Įstatymus.

Nusikaltimai gali būti klasifikuojami į atskiras grupes ir remiantis bau-džiamojo persekiojimo sąlygomis. Antai gali būti nusikaltimai, kurių pa-rengtinį tardymą atlieka prokuratūros tardytojai, ar nusikaltimai, kuriųparengtinį tardymą atlieka vidaus reikalų organų tardytojai, nusikaltimai,kurių baudžiamąsias bylas nagrinėja apygardų teismai, ar nusikaltimai,kurių baudžiamąsias bylas nagrinėja apylinkių teismai. Taip pat, pavyz-džiui, BPK 126 str. l d. yra įvardinti nusikaltimai, dėl kurių baudžiamo-sios bylos keliamos tik pagal nukentėjusiojo skundą. Taigi gali būti skiria-mi nusikaltimai, kurių baudžiamojo persekiojimo vykdymas priklauso nuonukentėjusiojo valios (tyčinių lengvų kūno sužalojimo, prispyrimo moterslytiškai santykiauti, įžeidimo bei kitais atvejais), bei nusikaltimai, kuriųbaudžiamasis persekiojimas vykdomas neatsižvelgiant Į nukentėjusiojo va-lią. Tačiau toks nusikaltimų skirstymas yra ne materialinės, bet procesinėsteisės, šiuo atveju - baudžiamojo proceso teisės dalykas.

Baudžiamajai teisei reikšmingiausias yra nusikaltimų klasifikavimaspagal jų pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Būtent toks klasifikavimas pade-

123

NUSIKALTIMAS

da spręsti baudžiamosios atsakomybės diferencijavimo bei bausmės indi-vidualizavimo klausimus.

Gali būti naudojami keli nusikaltimų klasifikavimo pagal jų pavojin-gumo laipsni ir pobūdi būdai. Vienas - tai nusikaltimų priskyrimas tamtikroms kategorijoms, įvardijant konkrečius nusikaltimus, kurie yra pri-skirtini vienai ar kitai kategorijai (kaip dabartiniu metu yra BK 8(1) str.).Kitas nusikaltimo klasifikavimo pagal jų pavojingumo laipsnį ir pobūdįbūdas galėtų būti tiesioginis nurodymas BK Specialiosios dalies normose,būtent: kokiai kategorijai priklauso tas ar kitas nusikaltimas (pvz.: tas,kas tyčia nužudė kita asmenį, t. y. padarė sunkų nusikaltimą...; tas, kaspagrobė svetimą turtą, t. y. padarė apysunkį nusikaltimą ir pan.). Trečiasbūdas - tai nusikaltimų kategorijų išskyrimas pagal baudžiamosios teisėsnormos sankcijoje nustatytą bausmės dydį. Manytume, kad pats tinkamia-usias ir yra šis trečias būdas. Jis yra paprastesnis ir lengviau suvokiamasnei pirmieji du nusikaltimų klasifikavimo pagal pavojingumo pobūdį irlaipsnį būdai. Juk baudžiamosios teisės normos sankcijoje numatytas baus-mės dydis yra nusikaltimo pavojingumo pobūdžio ir laipsnio teisinė išraiš-ka baudžiamajame įstatyme. Įstatymo leidėjas įvertindamas nusikaltimodaromos ar gresiančios žalos dydį teisės saugomiems gėriams nustatoatitinkamas sankcijas. Taigi pagal pavojingumo pobūdį ir laipsnį nusikal-timus galima būtų sąlyginai suskirstyti į tokias kategorijas:

1) nusikaltimai, nesudarantys didelio pavojaus;2) nesunkūs nusikaltimai;3) apysunkiai nusikaltimai;4) sunkūs nusikaltimai.Nusikaltimais, nesudarančiais didelio pavojaus, siūlytume laikyti to-

kius nusikaltimus, už kurių padarymą įstatyme numatyta tik bausmė, ne-susijusi su laisvės atėmimu, arba maksimali bausmė - ne daugiau kaipvieneri metai laisvės atėmimo (pvz., tyčinis žmogaus kūno sužalojimas,užkrėtimas liga ar kitoks susargdinimas, nesukėlęs sveikatos sutrikimo - BK116 str. l d., vengimas išlaikyti tėvus - BK 126 str., įžeidimas - BK 133str. ir t. t.). Prie nesunkių nusikaltimų reiktų priskirti tyčinius nusikalti-mus, už kuriuos įstatyme nustatyta bausmė - daugiau kaip vieneri metailaisvės atėmimo, bet ne daugiau kaip ketveri metai laisvės atėmimo (pvz.,tvirkinamieji veiksmai - BK 121 str., mokesčių ir įmokų vengimas - BK325 str., pramoninis šnipinėjimas - BK 317 str. ir pan.), o neatsargiusnusikaltimus, už kuriuos įstatyme nustatyta bausmė daugiau kaip vienerimetai laisvės atėmimo, bet ne daugiau dešimties (pvz., nužudymas dėlneatsargumo - BK 109 str.). Apysunkiais turėtų būti laikomi tokie tyči-

124

V I s k y r i u s . N u s i k a l t i m a s i r n u s i k a l s t a m u m a s

niai nusikaltimai, kai už jų padarymą įstatyme nustatyta bausmė yra di-desnė nei ketveri metai laisvės atėmimo, bet ne didesnė kaip devynerimetai laisvės atėmimo (pvz., valstybinės paslapties atskleidimas - BK 73str., privedimas prie savižudybės - BK 110 str., vyro lytinis santykiavimassu vyru - BK 122 str. ir pan.). Taip pat tokie neatsargūs nusikaltimai, kaiuž jų padarymą įstatyme nustatyta bausmė daugiau kaip dešimt metųlaisvės atėmimo (pvz., transporto priemones vairuojančių asmenų eismosaugumo ar transporto priemonių eksplo-atavimo taisyklių pažeidimasitin sunkinančiomis aplinkybėmis - BK 246 str. 5 dalis). Prie sunkių nu-sikaltimų siūlytume priskirti nusikaltimus, už kurių padarymą įstatymenumatyta bausmė didesnė nei devyneri metai laisvės atėmimo (pvz., ban-ditizmas - BK 75 str., tyčinis nužudymas - BK 104 str., turto pasisavini-mas arba iššvaistymas stambiu mastu - BK 275 str. 3 d. ir pan.).

Šiuo metu BK nėra atskiro straipsnio, reglamentuojančio nusikaltimųklasifikavimą bei jo kriterijus. Kai kuriuose BK straipsniuose minimos tiknesunkaus bei sunkaus nusikaltimo sąvokos. Antai BK 25 str. 4 d. trečio-joje pastraipoje nurodoma, kad pirmą kartą vyrams, nuteistiems laisvėsatėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už nesunkius tyčinius nu-sikaltimus, atlikti bausmę skiriama kolonijose-gyvenvietėse asmenims, pa-dariusiems tyčinius nusikaltimus. Šioje pastraipoje nurodoma, kokie nu-sikaltimai priskirtini prie nesunkių: tai neteisėtas aborto padarymas (BK124 str. 2 ir 3 d.), palikimas pavojingoje padėtyje (BK 128 str. 2 d.),tarnybinis suklastojimas (BK 289 str.) ir t. t. Šioje pastraipoje nurodytųstraipsnių sankcijų analizė leidžia daryti išvadą, kad būtent čia daugiausiayra įvardinti nusikaltimai, už kuriuos įstatymo leidėjas nustato bausmes,didesnes nei vieneri metai laisvės atėmimo, bet ne didesnes kaip ketverimetai laisvės atėmimo (būtent ir buvo siūloma tokius nusikaltimus pri-skirti prie nesunkių nusikaltimų). Nors yra ir išimčių. Antai šioje pastrai-poje yra įvardintas įžeidimas (BK 133 str. 2 d.), statybos taisyklių pažei-dimas (BK 215 str.), įvaikinimo paslapties pagarsinimas (BK 217(1) str.2 d.), neteisėtas medžiojimas (BK 330 str.) ir kai kurie kiti nusikaltimai,už kurių padarymą įstatymo leidėjas nustato bausmę iki vienerių metųlaisvės atėmimo. Taip pat šioje pastraipoje nurodomi ir tokie nusikalti-mai, kurie pagal aukščiau pateiktą nusikaltimų klasifikavimą turėtų būtipriskirtini prie apysunkių nusikaltimų (pvz., neteisėtas aborto padarymasitin sunkinančiomis aplinkybėmis - BK 124 str. 3 d., šmeižimas itin sun-kinančiomis aplinkybėmis - BK 132 str. 3 d., melagingas asmens įskundi-mas sunkinančiomis aplinkybėmis - BK 292 str. 2 d.). Nesunkaus nusikal-timo sąvoka minima ir BK 25 str. 4 d. ketvirtojoje pastraipoje bei 52(1)

125

N U S I K A L T I M A S

str. l d., tačiau šiais atvejais nenurodomi konkretūs nusikaltimai, kurieyra laikomi nesunkiais. Antai BK 52(1) str. sakoma, kad nepilnametis,padaręs nesunkų nusikaltimą, teismo gali būti atleidžiamas nuo baudžia-mosios atsakomybės paskiriant jam auklėjamojo pobūdžio priemones. Taigipagal dabar galiojančias BK nuostatas prie nesunkiu nusikaltimų yrapriskirtini visi nusikaltimai, išskyrus tuos, kurie yra įvardinti BK 8(1) str.

Skirtingai nuo nesunkaus nusikaltimo sąvokos, kuri yra vartojama tikstraipsniuose, reglamentuojančiuose laisvės atėmimo bausmės skyrimą beiatleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, sunkaus nusikaltimo sąvokaiyra priskirtas atskiras BK 8(1) str. Įstatymo leidėjas išskiria du požymius,pagal kuriuos vienos ar kitos veikos yra priskiriamos prie sunkių nusikaltimų:

1) Vienas iš šių požymių apibūdina kaltės formą. Prie sunkių nusikal-timų yra priskiriamos tik tyčinės veikos.

2) Antrasis požymis apibūdina veikos pavojingumą. Prie sunkių nusi-kaltimų priskiriamos tyčinės veikos, sukeliančios didesnį pavojų.

Įstatymo leidėjas BK 8(1) str. l d. nurodęs šiuos du požymius jauantrojoje šio straipsnio dalyje pateikia baigtini nusikaltimų, kurie yra pri-skirtini prie sunkių nusikaltimų, sąrašą. Šiame sąraše yra daug nusikalti-mų, už kuriuos įstatyme nustatytas bausmės dydis nesiekia devynerių me-lų. Taigi pagal dabar galiojančius baudžiamuosius Įstatymus veikų prisky-rimas prie sunkių nusikaltimų nesiejamas su devynerių metų laisvės at-ėmimo bausmės riba. Tačiau manytume, kad ateityje naujajame BK taiturėtų būti padaryta. Ir apskritai naujajame BK turėtų būti atskiras straips-nis, reglamentuojantis nusikaltimų klasifikavimą.

Baudžiamajame kodekse vienų ar kitų veikų priskyrimas prie sunkių nu-sikaltimų sukelia tam tikras teisines pasekmes. Antai jei yra padaromas sun-kus nusikaltimas, asmeniui negali būti taikomas bausmės vykdymo atidė-jimas, nes pagal BK 47(1) str. l d. teismas gali atidėti paskirtosios bausmėsvykdymų, jei asmuo pirmą kartą nuteistas pataisos darbais arba laisvės at-ėmimu ne daugiau kaip trejiems metams už nesunkų tyčinį nusikaltimą. As-menims, padariusiems sunkius nusikaltimus, yra daug griežtesnės lygtinioatleidimo nuo bausmės prieš terminą ar lygtinio paleidimo iš laisvės atėmi-mo vietų sąlygos, o už kai kurių sunkių nusikaltimų padarymą nuteistajamiš viso negali būti taikomas nei lygtinis atleidimas, nei lygtinis paleidimas(žr. BK 54, 54(1), 54(2), 55 str.). Paprastai tik labai ribotam asmenų, pa-dariusių sunkius nusikaltimus, ratui taikoma amnestija, teikiama malonė.

Naujai priimtame BK skirtingai nuo dabar galiojančio yra pateikiamanusikaltimų klasifikacija. Antai pagal šio kodekso 11 str. tyčiniai nusikal-timai skirstomi į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius. Nesunkusnusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme

126

V I s k y r i u s N u s i k a l t i m a s i r n u s i k a l s t a m u m a s

numatyta didžiausia bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo. Apysun-kis nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kuri baudžiamajame numaty-ta didžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo, bet neviršija še-šerių metų laisvės atėmimo. Sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas,už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šeše-rius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo.Labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajameįstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo.

Reiktų dar aptarti nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo išskyrimoBK klausimą. Dabartiniu metu BK yra kalbama tik apie nusikaltimą. Naujaipriimtame BK yra numatyta „nusikalstamos veikos" sąvoka. Pagal šio BK10 straipsnį nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus ir baudžiamuo-sius nusižengimus. Nusikaltimai - tai pavojingos ir šiame kodekse uždraus-tos veikos, už kurias numatytos laisvės atėmimo bausmės. Baudžiamieji nu-sižengimai - tai tokios pavojingos ir BK numatytos veikos, už kurias numa-tytos bausmės nesusijusios su laisvės atėmimu, išskyrus areštą. DaugelyjeEuropos valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose numatytos veikos irgi iš-skiriamos į anksčiau paminėtas grupes, pavyzdžiui, Vokietijos baudžiama-jame kodekse naudojamos sąvokos „nusikaltimas" (Verbrechen) ir „nusižen-gimas" (Vergehen). Toks baudžiamajame įstatyme numatytų veikų klasifika-vimas leistų labiau diferencijuoti baudžiamąją atsakomybę, efektyviau nau-dotis bausmės individualizavimo principu.

Užsienio šalių baudžiamuosiuose įstatymuose nusikaltimai yra klasifi-kuojami labai įvairiai. Antai anglosaksų teisinės sistemos valstybių (An-glijos, JAV, Airijos, Zambijos) baudžiamieji įstatymai išskiria dvi nusikal-timų grupes - felonijas ir misdeminorus. Kai kurių kontinentinės teisinėssistemos valstybių (Prancūzijos, Ruandos) baudžiamieji Įstatymai nusikal-timus klasifikuoja į tris grupes: pažeidimus, nusižengimus ir nusikaltimus.Ypatinga specifika klasifikuojant nusikaltimus pasižymi musulmonų bau-džiamoji teisė, išskirianti nusikaltimus pagal sankcijas į tris grupes, kuriossusideda iš kelių pogrupių.

4. NUSIKALTIMŲ ATSKYRIMASNUO KITŲ TEISĖS PAŽEIDIMŲ BEI AMORALIŲ POELGIŲ

Baudžiamųjų įstatymų taikymo praktikoje dažnai atsiranda problemųatskiriant nusikaltimus nuo kitų teisės pažeidimų. Teisingas šio klausimosprendimas kiekvienu konkrečiu atveju turi principinę reikšmę kvalifi-kuojant padarytą veiką bei parenkant valstybės prievartos priemones tei-

127

NUSIKALTIMAS

sės pažeidėjui. Praktikoje dažniausiai nusikaltimus reikia atriboti nuo ad-ministracinių teisės pažeidimų (nusižengimų), drausminių nusižengimųbei civilinių pažeidimų (deliktų).

Pagal Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso(toliau - ATPK) 9 str. administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu)laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arbaneveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavy-bę, piliečių teises ir laisves, i nustatyta valdymo tvarką, už kurį Įstatymainumato administracinę atsakomybę. Į administracinius nusižengimus pa-našūs kai kurie nusikaltimai valdymo tvarkai, visuomenės saugumui irviešajai tvarkai, ūkininkavimo tvarkai, finansams ir pan. Dažniausiai įsta-tymo leidėjas numato konkrečius požymius, leidžiančius nusikaltimą atri-boti nuo administracinio teisės pažeidimo. Antai BK 322 str. reglamen-tuota baudžiamoji atsakomybė už aplaidų apskaitos tvarkymą, kai dėl tonebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, komercinės,ūkinės, finansinės būklės rezultatų ar įvertinti turto. Jeigu aplaidus ap-skaitos tvarkymas nesukelia BK 322 str. nustatytų pasekmių, tai kaltinin-kui atsiranda administracinė atsakomybė (žr. ATPK 173(1) str.). Tačiaukai kuriais atvejais įstatymo leidėjas nustatydamas už panašias veikas irbaudžiamąją, ir administracinę atsakomybę nenurodo konkrečių požy-mių, leidžiančių nusikaltimą atriboti nuo administracinio nusižengimo.Panašiai yra su operacijų su pinigais ar vertybiniais popieriais norminiųaktų pažeidimu (BK 329 str., ATPK 170 str.) ir pan. Tokiais atvejaisneaišku, kuri iš normų, t. y. ar numatytų BK ar ATPK, turi būti taikoma.Kaip išspręsti atsakomybės klausimą? Ar tokią veika laikyti administraci-niu nusižengimu, ar nusikaltimu? Nei įstatymuose, nei baudžiamosios tei-sės teorijoje nėra vienareikšmiško atsakymo. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų,kad reikėtų remtis ATPK 9 str. 2 d. nuostata, pagal kurią administracinėatsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savopobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia bau-džiamosios atsakomybės. Taigi tiesiogiai aiškinant šios nuostatos turinįišeitų, kad, jei už tą pačią veiką yra numatyta tiek baudžiamoji, tiek ad-ministracinė atsakomybė, tai pirmenybė teikiama baudžiamajai atsako-mybei. Tačiau vargu ar galima taip tiesiogiai laikytis šios taisyklės. Pirma,reikia neužmiršti, kad baudžiamoji atsakomybė yra paskutinė priemonė(ultima ratio) padarius teisės pažeidimą.* Antra, dar nuo Senovės Romoslaikų galioja principas, kad visos abejonės yra sprendžiamos kaltinamojo

* Plačiau žr. I skyrių „Baudžiamosios teisės sąvoka, funkcijas, sistema".

128

V I s k y r i u s . N u s i k a l t i m a s i r n u s i k a l s t a m u m a s

naudai. Panašios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. An-tai vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriauskonsultacijų teigiama, kad tokiais atvejais yra ATPK ir BK normų konku-rencija. Baudžiamųjų bylų skyriaus nuomone esant įstatymų konkurenci-jai, laikomas įstatymas, švelninantis atsakomybę ar kitaip palengvinantispadariusio veika asmens teisinę padėtį.

Drausminiai nusižengimai - tai specialiuose teisės norminiuose aktuo-se numatytos tvarkos tarnybai pažeidimai, susiję su drausminių nuobaudųpaskyrimu (Įspėjimo, papeikimo, atleidimo iš pareigų ir pan.). Drausminiainusižengimai paprastai yra numatomi įstatymuose, reglamentuojančiuosetarnautojų ar pareigūnų teisini statusą ir jų veiklos specifiką (pvz., Teismųįstatyme, Policijos įstatyme, Valdininkų įstatyme ir pan.), kariniuose statu-tuose. Dažniausiai praktikoje drausminius nusižengimus reikia atriboti nuonusikaltimų tarnybai ir nusikaltimų krašto apsaugos tarnybai.

Civiliniai pažeidimai (deliktai) - tai turtinių ir su jais susijusių asme-ninių neturt inių santykių pažeidimai. Su civiliniais pažeidimais artimaisiejasi nusikaltimai nuosavybei, nusikaltimai ūkininkavimo tvarkai bei nu-sikaltimai, kuriais kėsinamasi į tam tikras asmenų teises ir laisves: garbę,orumą, autorystę ir pan. Antai asmens įžeidimas ar šmeižimas gali būtilaikomas deliktu (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau - CK)2.24 str.), o tam tikrais atvejais šmeižimas ar įžeidimas gali būti traktuo-jami ir kaip nusikaltimas (BK 132 ir 133 str.).

Nusikaltimų bei kitų teisės pažeidimų atskyrimas turėtų remtis tokiaistrimis pagrindiniais kriterijais:

1) pavojingumo laipsniu ir pobūdžiu;2) priešingumu teisei;3) sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis.Nusikaltimas, kaip jau buvo minėta, yra pavojinga veika. Administra-

cinis nusižengimas, civilinis pažeidimas, drausminis nusižengimas irgi yrapavojingos veikos, kadangi jomis irgi pažeidžiami atitinkami teisiniai gė-riai. Tačiau šie pažeidimai yra mažiau pavojingi nei nusikaltimas. Didesnįnusikaltimo pavojingumą lemia objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, api-būdinantys nusikalstamą veiką. Paprastai nusikaltimo padarymo pasek-mės sunkesnės, nei padarius kitus teisės pažeidimus. Būtent tai dažnaileidžia nusikaltimus atriboti nuo administracinių nusižengimų, civiliniųpažeidimų, drausminių nusižengimų. Pavyzdžiui, vagystė laikoma admi-nistraciniu teisės pažeidimu, jeigu pagrobtojo turto vertė neviršija l MGLdydžio sumos (ATPK 50 str.), tyčinis turto sunaikinimas ar sužalojimaslaikomas administraciniu teisės pažeidimu, jeigu juo nepadaroma didelėžala nukentėjusiajam (ATPK 50(3) str.), vidaus tarnybos statuto taisyklių

129

N U S I K A L T I M A S

pažeidimas laikomas drausminiu nusižengimu, jeigu tai nesukelia sunkiųpasekmių ir pan. Didesniam nusikaltimo, palyginti su kitais teisės pažei-dimais, pavojingumui įtakos turi ir jo objekto ypatumai. Būtent nusikal-timu kėsinamasi į visuomenėje labiausiai saugomus gėrius: žmogaus gy-vybę, lytinę neliečiamybę, valstybės suverenitetą, jos konstitucinius pa-grindus. Didesni nusikaltimu pavojingumą dažnai lemia ir jo subjektyvūspožymiai: kaltė, motyvas, tikslai. Antai šmeižimas laikomas nusikaltimu,jei asmuo paskleidė žinomai melagingus prasimanymus, žeminančius kitoasmens garbę. Jeigu asmuo nežinojo, kad jo viešai skelbiamos žinios ne-atitinka tikrovės, tai tokiam asmeniui gali būt i taikoma civilinė atsakomy-bė. Beje, dabartiniu metu administracinės nuobaudos taikymas BK nu-matytais atvejais sudaro prejudiciją baudžiamajai atsakomybei atsirasti(žr. BK 210 str., 213 str., 215 str. ir pan.). Taigi faktiškai pripažįstama, kadpakartotinis tos pačios veikos padarymas didina pačios veikos pavojingu-mą tiek, jog ji iš administracinio nusižengimo tampa nusikaltimu. Varguar su tokia nuostata galima sutikti. Greičiausiai pakartotinumas rodo nepačios veikos, bet asmens, padarusio šią veiką, didesni pavojingumą. To-dėl ginčytina BK įtvirtinta nuostata, pagal kurią pakartotinis veikos pada-rymas po administracines nuobaudos paskyrimo už tokią pačią veiką tamtikrais atvejais užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Pakartotinis veikospadarymas neturėtų daryti įtakos veikos peraugimui iš administracinionusižengimo i nusikaltimą. Pakartotinumas tam tikrais atvejais galėtų veiktitik griežtesnės administracinės nuobaudos ar kriminalinės bausmės pa-skyrimą. Tik todėl naujame BK reikėtų atsisakyti nuo administracinėsprejudicijos, kadangi, kaip jau minėta, pakartotinis veikos padarymas ne-gali nulemti šios veikos pripažinimo ar nepripažinimo nusikaltimu.

Nusikaltimai nuo kitų teisės pažeidimu skiriasi ir priešingumu teisei.Nusikaltimai visada yra uždrausti baudžiamojo įstatymo. Negali būti lai-koma nusikaltimu veika, kuri nėra numatyta baudžiamajame įstatyme.Kitus teisės pažeidimus reglamentuoja civilinis, administracinis, darbo,šeimos kodeksai bei kiti teisės norminiai aktai.

Trečiasis skinamasis nusikaltimų požymis - tai sukeliamos teisinės pa-sekmės. Padariusiam nusikaltimą kaltininkui skiriama pati griežčiausia vals-tybės prievartos priemonė - kriminalinė bausmė. Už kitų teisės pažeidimųpadarymą kaltininkui skiriamos ne tokios griežtos valstybės prievartos prie-monės. Antai padariusiam administracinį teisių pažeidimą kaltininkui ga-li būti skiriama bauda, įspėjimas, pataisos darbai, administracinis areštas ikitrisdešimties parų, padariusiam drausmini nusižengimą- papeikimas, griež-tas papeikimas, atleidimas iš pareigų, padariusiam civilinį pažeidimą - pa-

130

V I s k y r i u s . N u s i k a l t i m a s i r n u s i k a l s t a m u m a s

reiga atlyginti padarytus nuostolius, bauda, delspinigiai. Be to, kriminali-nė bausmė visais atvejais užtraukia kaltininkui teistumą.

Taip pat nuo administracinio nusižengimo, civilinio pažeidimo bei draus-minio nusižengimo nusikaltimas skiriasi atsakomybės pagrindais ir sąly-gomis. Už nusikaltimo padarymą atsako tik tas asmuo, kuris pats konkre-čiai padarė nusikalstamą veika. Tuo tarpu už administracinio nusižengi-mo ar civilinio pažeidimo padarymų atsakomybėn atitinkamais atvejaisgali būti traukiami asmenys, kurie patys nepadarė nei administracinionusižengimo, nei civilinio pažeidimo. Antai pagal ATPK 13 str. 2 d. užnepilnamečių nuo keturiolikos iki šešiolikos metų amžiaus padarytus pa-žeidimus, numatytus ATPK 44 str. 2 d., 175 str. 3 d., administracinėnatsakomybėn traukiami tėvai arba juos atstojantys asmenys.

Baudžiamosios ir civilinės atsakomybės esminis skirtumas yra tas, kadcivilinės atsakomybės pagrindinė paskirtis yra pažeistų turtinių teisių atsta-tymas (nuostolių išieškojimas, skolos gražinimas ir pan.). Todėl ji yra kom-pensacinio pobūdžio. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė nesiejama su kon-kretaus asmens pažeistų teisių atstatymu. Dar daugiau - dažniausiai tai irneįmanoma padaryti. Nors kaltininkas patrauktas baudžiamojon atsakomy-bėn už nužudymą ar kūno sužalojimą, baudžiamąja teisine prasme neįma-noma grąžinti nei gyvybės, nei sveikatos. Realizavus baudžiamąją atsako-mybe kaltininkas yra tik nubaudžiamas. O jeigu nusikaltimu yra padarytažala - ji realizuojama kaip civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje.

Civilinė atsakomybė taikoma atsižvelgiant į kreditoriaus ar valstybėsinteresus. Jos atsiradimu pagrindą sudaro įstatomais ar sutartimi nustaty-tų pareigų nevykdymas. Todėl realizuojant civilinę atsakomybę skolinin-kas verčiamas įvykdyti atsiradusias pareigas, o kartu atstatomos subjekti-nės kreditoriaus teisės. Civilinės atsakomybės apimtis paprastai turi ati-tikti padarytus nuostolius ar atsiradusią žalą. Civiline atsakomybė padedaįtvirtinti ir plėtoti turtinius santykius.

Skirtingai nuo civilinės atsakomybės, baudžiamoji atsakomybė ne plė-toja pozityvia teisinių santykių raidą, o atvirkščiai - ja siekiama užkirstikelią neigiamiems reiškiniams visuomenėje plisti, užtikrinti tam tikrą jųkontrolę.

Administracinės atsakomybės pasekmės panašiausios į baudžiamosiosatsakomybės pasekmes. Administracinės atsakomybės atsiradimo pagrin-das - administracinio pažeidimo padarymas. Tai pagal Administraciniųteisės pažeidimų kodeksą - pavojinga veika. Tačiau, kaip jau buvo minėta,šios veikos pavojingumas yra akivaizdžiai mažesnis negu nusikaltimo. Tai-kyti administracinę atsakomybę suteikta ne lik teismui, bet ir daugeliui

131

NUSIKALTIMAS

kitų valstybės ir savivaldos institucijų: administracinėms komisijoms, po-licijai, valstybinės priešgaisrinės apsaugos organams, geležinkelio trans-porto organams, valstybinio darbo inspekcijai. Lietuvos Respublikos mui-linei, valstybinės higienos inspekcijai, valstybinei mokesčių inspekcijai, -iš viso daugiau kaip trisdešimčiai institucijų. Administracinė atsakomybėrealizuojama skiriant administracines nuobaudas už teisės pažeidimų pa-darymą. Kai kurios iš jų visiškai sutampa su kriminalinėmis bausmėmis -tai bauda, pataisos darbai, administracinis areštas, specialiosios teisės at-ėmimas. Tačiau jų poveikis dažniausiai yra daug švelnesnis. Tarkim, patai-sos darbai negali viršyti dviejų mėnesių, administracinis areštas - penkio-likos parų ir pan. Administracinės nuobaudos paskyrimas, skirtingai nuokriminalinės bausmės, neužtraukia teistumo, nors asmuo, nubaustas ad-ministracine nuobauda, vienerius metus nuo tokios nuobaudos paskyrimolaikomas baustu.

Drausminė atsakomybė pasireiškia įstatymo numatytų nuobaudų tai-kymu Įstaigos ar organizacijos administracijos darbuotojui, kurioje jis dir-ba. Patraukimo drausminėn atsakomybėn pagrindas yra darbo drausmėspažeidimai (pravaikštos, pasirodymas darbe neblaiviam, netinkamas dar-bo pareigų atlikimas ir t. t.). Šios atsakomybės pasekmė - drausminiųnuobaudų taikymas (papeikimas, atleidimas iš pareigų, pareigų pažemini-mas ir kt.). Darbo drausmės pažeidimai kartais gali sukelti itin sunkiaspasekmes ir todėl gali būti kvalifikuoti kaip nusikaltimai. Pavyzdžiui, tar-nybos pareigų neatlikimas dėl nerūpestingumo, jeigu dėl to buvo padary-ta didelė žala valstybės interesams ar kitiems asmenims, užtraukia bau-džiamąją atsakomybę už tarnybos pareigų neatlikimą (BK 288 str.), pasi-naudojimas tarnybine padėtimi priešingais tarnybai interesais, jeigu taibuvo padaryta savanaudiškais tikslais arba padarė didelę žalą valstybėsinteresams ar kitiems asmenims, užtraukia baudžiamąją atsakomybe užpiktnaudžiavimą tarnyba (BK 285 str.) ir kt.

Nusikaltimu laikoma tik tokia veika, kuri yra padaroma kaltai. Kainėra kaltės - nėra ir nusikaltimo. Tuo tarpu civilinis pažeidimas tam tik-rais atvejais gali būti padaromas be kaltės. Šiuo atveju civilinės atsakomy-bės atsiradimas gali būti siejamas vien su žalos padarymo faktu, nesiejantžalos atsiradimo su ją padariusio asmens kalte.

Nagrinėjant nusikaltimo atskyrimo nuo kitų teisės pažeidimu klausi-mus reiktų aptarti nusikaltimo santykį su amoraliais poelgiais.

Moralė - tai žmonių nuostatos, požiūris i gėrį ir blogi. Šių nuostatųpagrindu formuojasi moralės normos. Amoralus poelgis - tai žmogauselgesys, pažeidžiantis visuomenėje egzistuojančias moralės normas. Kiek-

132

V I s k y r i u s . N u s i k a l t i m a s i r n u s i k a l s t a m u m a s

vienas nusikaltimas yra amoralus poelgis, kuriuo kėsinamasi ne tik i bau-džiamojo įstatymo saugomus teisinius gėrius, bet ir i visuomenėje nusisto-vėjusias moralės normas. Tačiau ne kiekvienas amoralus poelgis yra pri-pažįstamas nusikaltimu. Antai svetimavimas mūsų visuomenėje yra laiko-mas amoraliu poelgiu, bet ne nusikaltimu.

Nusikaltimu yra pripažįstama tik asmens veika. Už mintis, įsitikini-mus, emocijas asmuo negali būti baudžiamas. Tuo tarpu amoraliais galibūti laikomos asmens mintys, emocijos, įsitikinimai.

Nusikaltimai, kaip ir bet kurio kito teisės pažeidimo padarymas, suke-lia valstybės prievartos priemonių taikymą. Tuo tarpu amoralaus poelgiopadarymas siejamas su jo pasmerkimu be valstybės prievartos priemoniųtaikymo.

5. NUSIKALSTAMUMAS

5.1. Nusikalstamumo sąvoka ir požymiai. Nusikalstamumas nagrinė-jamas remiantis įvairiais metodologiniais pagrindais. Taigi susiformuojaskirtingos pažiūros į ši reiškinį. Vienais atvejais jis siejamas su žmoniųbiologinėmis, psichologinėmis savybėmis, kitais - su jų gyvenimo sociali-nėmis sąlygomis. Tuo pagrindu susiformavo tam tikros nusikalstamumonagrinėjimo mokslinės kryptys: biopsichologinė ir sociologinė. Plačiau nag-rinėti šias kryptis tenka kriminologijos mokslui. Baudžiamosios teisės moks-las apsiriboja pagrindinėmis nuostatomis apie nusikalstamumą, pasinau-dodamas jo sampratomis, pagrindiniais požymiais bei rodikliais.

Nusikalstamumas dažnai apibūdinamas kaip reiškinys, visuomenėjevykstantis procesas, nenurodant konkretesnių jo požymių (B. Cholystas,H. Šnaideris). Dažnai aprašoma jo abstrakti samprata. Kai kurie autoriaijį laiko socialiniu procesu, susidedančiu iš pavojingų ir baustinų veikų,padarytų tam tikroje valstybėje, regione per tam tikrą laiką (J. Bluvštei-nas. E. Bieliūnas ir kt.). Kiti autoriai nusikalstamumą supranta kaip nu-sikaltėlio ir aukos sąveikos procesą, kurį kontroliuoja atitinkami valsty-bės organai, arba tiesiog kaip nusikaltimus ir nusikaltėlius (R. Kvinni,E. II. Frankas). Nemažai yra autorių, kurie nusikalstamumo sampratąapibūdina nurodydami įvairius požymius bei rodiklius (N. Kuznecova,I. Karpecas, N. Bieliajevas, I. Volgariova ir kt.). Mūsų nuomone, apibūdi-nant nusikalstamumo sampratą reikia panaudoti keletą pagrindinių požy-mių, kuriais galima būtų atriboti nusikalstamumą nuo kitų analogiškųreiškinių, vykstančių visuomenėje. Remiantis šiais požymiais būtina su-formuluoti trumpą nusikalstamumo sąvokos apibrėžimą. Nevisiškai pri-

133

NUSIKALTIMAS

tardami esamiems nusikalstamumo sąvokos apibrėžimams, mes siūlomeji apibrėžti Šitaip: nusikalstamumas - masiškai paplitus, istoriškai kintan-tis socialinis reiškinys, turintis antagonistini, teisinį, kriminalinį pobūdį irsusidarantis iš nusikaltimų, matomų tam tikrose valstybėse arba jų dalyse,padarytų per tam tikrą laiką, visumos.

Iš to, kas pasakyta, galima išskirti pagrindinius nusikalstamumo po-žymius:

1) masiškumas;2) istorinis kintamumas;3) socialinė esmė:4) antagonistinis pobūdis;5) teisinis kriminalinis pobūdis;6) nusikaltimų visuma.Nusikalstamumo masiškumo požymis nusako tai, kad jį sudaro ne pa-

vieniai nusikaltimai, bet dėsningai pasikartojantys, o atsitiktinumų dės-ningumas galimas tik esant masiškumui. Todėl konkretus nusikaltimasleidžia pažinti socialinio, dorovinio, psichologinio pobūdžio veiksnius, su-prasti, kodėl vienas ar kitas asmuo padarė vienokia arba kitokią veiką,tačiau tuo negalime paaiškinti nusikalstamumo, nes konkretūs nusikalti-mai padaromi tam tikro asmens arba asmenų grupės, o nusikalstamumasyra visuomenės gyvenimo pagimdytas reiškinys. Tarp nusikalstamumo iratskirų nusikaltimų egzistuoja tiesioginis visumos ir dalies ryšys.

Nusikalstamumas ir jo formos žmonijos istorijoje nuolat keitėsi ir kei-čiasi. Tai priklauso nuo žmonių gyvenimo, kultūros sąlygų pasikeitimų.Todėl vienos veikos kriminalizuojamos, kitos - dekriminalizuojamos. Jei-gu, sakysim, viduramžiais raganavimas buvo sunkus nusikaltimas, tai da-bar tokio nusikaltimo nežinome. Arba netolimoje praeityje paplitęs nusi-kaltimas - spekuliacija, dabar - normali komercinė veikla. Taip pat daž-nai atsiranda naujų veikų, priskiriamų nusikaltimams. Taigi keičiasi ne tiknusikalstamumo apimtis, mastas, bet ir turinys.

Nusikalstamumo prigimtis ir jo esmė yra socialinė, nes nusikaltimaipadaromi visuomenėje, juos padaro visuomenės nariai (nepakaltinami as-menys nusikaltimų nepadaro). Nusikaltimais padaroma žala žmonėms,gamtai, ūkininkavimui, viešajai tvarkai ir kt. teisiniams gėriams, t. y. žalapadaroma visiems žmonėms, visai visuomenei. Svarbiausia, nusikalstamu-mo priežastys yra socialiniai ir socialiai reikšmingi psichologiniai veiks-niai. Be to, nusikalstamumas dėl savo pavojingumo yra svarbi socialinėproblema.

Nusikalstamumo antagonizmas yra dvejopo pobūdžio. Viena dalis -pol i t in ia i (valstybiniai) nusikaltimai - yra antagonizmo tarp valstybės ir

134

V I s k y r i u s . N u s i k a l t i m a s i r n u s i k a l s t a m u m a s

priešiškų jos valstybinei santvarkai jėgų pasireiškimas, o antroji, pagrin-dinė dalis, kuria sudaro bendri kriminaliniai nusikaltimai, yra nesutaiko-mai priešiška visuomenės moralinėms nuostatoms, jos interesams. Atskirivisuomenės nariai, jos grupės gali būti suinteresuotos nusikaltimais, jųsiekti, daryti, tačiau visos visuomenės požiūriu nusikaltimai ir nusikalsta-mumas yra nepriimtini, smerktini. Tai yra antagonizmas tarp visuomenėsir nusikalstamumo.

Nusikalstamumas turi teisinį kriminalinį pobūdį. Tuo jis skiriasi nuokitų socialinių reiškinių. Pavyzdžiui, amoralūs poelgiai irgi yra antagonis-tiniai ir pavojingi, tačiau j ie nėra nusikalstamumo visumos elementai, josišraiška. Arba įvairūs teisės pažeidimai (administracinės, darbo, šeimos,civilinės ir kt.), - jie irgi neįeina i nusikalstamumą. Taigi teisinis krimina-linis pobūdis nusako, kad nusikalstamumą sudaro ne tik pavojingos, betir baustinos veikos, kurios numatytos baudžiamajame įstatyme.

Nusikalstamumas nėra mechaninė nusikaltimų suma, bet jų organinėvisuma. Tai reiškia, kad tarp visų nusikalstamumo požymių ir savybių:masiškumo, kintamumo, antagonizmo, socialinio, teisinio kriminalinio po-būdžio, egzistuoja tarpusavio ryšys bei vienybė. Taigi nusikalstamumasatspindi esmingiausius, dėsningus nusikaltimų bruožus, o ne atsitiktinius,kurie turi reikšmę tik konkrečiam nusikaltimui arba jų grupei.

5.2. Nusikalstamumo būklė. Nusikalstamumo būklę valstybėje, miestearba rajone nusako nusikaltimų paplitimas, jų pavojingumas bei raidostendencijos. Nusikaltimų paplitimas matuojamas nusikalstamumo lygiu,t. y. užregistruotų nusikaltimų ir išaiškintų nusikaltėlių santykiu su tosvalstybės arba jos dalies gyventojų skaičiumi. Paprastai nurodoma, kieknusikalt imų arba nusikaltėlių tenka 100 ar 10 tūkstančių gyventojų, gyve-nančių toje teritorijoje, kur analizuojamas nusikalstamumas. Pastaraisiaismetais Lietuvoje kasmet padaroma apie 70 tūkstančių nusikaltimų, iš jųapie 15 procentų yra sunkūs nusikaltimai. Vidutiniškai nusikalstamumokoeficientas 100 tūkstančių gyventojų yra apie1600 nusikaltimų. Per me-tus nuteisiama apie 8 tūkstančius žmonių, įkalinimo vietose 1996 m. buvolaikoma apie 13 tūkstančių kalinių.

Lygindami nusikalstamumo lygį su kaimyninių valstybių matome, kadten jis aukštesnis. Pavyzdžiui, Latvijoje ir Estijoje 100 tūkstančių gyventojųtenka apie 2400 nusikaltimų, kitose valstybėse jis yra dar aukštesnis -apie5000 nusikaltimų. Tiesa, Latvijoje žemesnis nusikalstamumo lygis. Jis pas-taraisiais metais sudarė apie 1520 nusikaltimų 100 tūkstančių gyventoju.

Lyginti nusikalstamumo paplitimą, jo lygį skirtingose valstybėse pro-blematiška, nes įvairiose valstybėse yra skirtingas kriminalizacijos laips-

N U S I K A L T I M A S

nis. Tačiau kai kurie palyginimai vis dėlto įmanomi. Geriausia lyginti pa-gal tam tikrus, panašius nusikaltimus. Pavyzdžiui, galima nusikalstamumąįvairiose valstybėse l y g i n t i pagal plėšimu (smurtinį turto atėmimą) papli-timą. Lietuvos duomenis apie plėšimus būtina sujungti su atvirosiomisvagystėmis, nes tai beveik atitinka kitų valstybių plėšimų sampratą. Antaidevintajame dešimtmetyje per metus plėšimų 100 tūkstančių gyventojųbuvo padaroma: JAV - 216, Kanadoje - 82, Vokietijoje - 31, D. Britani-joje - 29, Austrijoje - 25, Lietuvoje - 21, N. Zelandijoje - 14. Panašiaigalima lyginti ir pagal nužudymus bei kitus analogiškus nusikaltimus, pa-daromus skirtingose valstybėse.

5.3. Nusikalstamumo struktūra. Nusikalstamumo struktūra atspindijo kokybinę išraišką. Ji parodo tam tikrų nusikaltimų rūšių ir grupių po-būdį bei pavojingumą. Tai skirtingos nusikalstamumo visumos dalys. Nu-sikalstamumo struktūrą galima analizuoti remiantis keliais kriterijais:nusikaltimų pavojingumu, jų pobūdžiu, kryptingumu, kaltės forma, sub-jektų savybėmis ir kt.

Pažymėtina, kad nusikalstamumo struktūra susideda iš dviejų dalių:žinomos ir latentinės. Latentinis nusikalstamumas - tai visuma nusikalti-mų, kurių nežino, neaiškina policijos, tardymo, prokuratūros ir teismoinstitucijos, jų neatspindi kriminalinė statistika, t. y. jie neregistruojami.Latentiniai nusikaltimai neleidžia nustatyti realios nusikalstamumo būk-lės, struktūros ir dinamikos, pamatyti tikrąją žalą, kuri nusikaltimų pada-roma žmogui ir visai visuomenei. Bendro nusikalstamumo kai kurių rūšiųnusikaltimų latentinės dalys yra skirtingos. Antai chuliganizmas dažnailieka nepastebėtas arba jis kvalifikuojamas kaip administracinis ar darboteisės pažeidimas. Kyšininkavimas savo pobūdžiu irgi labai latentiškas,nes ir kyšio davėjas, ir jo priėmėjas suinteresuoti slėpti šį nusikaltimą.Dažnai lieka latentiniai ir nusikaltimai nuosavybei. Galima pastebėti tamtikrą dėsningumą - kuo pavojingesni nusikaltimai, tuo mažesnis jų laten-tiškumas. Nustatyta, kad nužudymų, sunkių kūno sužalojimų latentišku-mas artėja prie O, o kai kurių nusikaltimų tarnybai - daug kartų viršijavisus šios rūšies žinomus nusikaltimus. Todėl vertinant nusikalstamumopakitimus labai svarbu pastebėti, kiek tie pakitimai priklauso nuo laten-tinių nusikaltimų. Tuo atveju, kai konstatuojamas ir nusikaltimų, turinčiųmažiausią latentiškumą, analogiškas pakitimas, galima daryti išvadas apieužfiksuotų duomenų realumą.

Pagal nusikaltimų pavojingumą nusikalstamumo struktūra skirstomaį sunkius, mažiau sunkius ir nesudarančius didelio pavojaus nusikalti-mus. Sunkūs nusikaltimai išvardyti BK 8(1) str., nesudarantys didelio

136

V I s k y r i u s . N u s i k a l t i m a s i r n u s i k a l s t a m u m a s

pavojaus - tai nusikaltimai, už kurių padarymą įstatyme numatyta sank-cija ne daugiau kaip l metai laisvės atėmimo ir kitos švelnesnės baus-mės. Pagal šį kri teri jų gali būt i ir kitokia nusikalstamumo struktūra, at-sižvelgiant į tai, kaip numatyta baudžiamajame įstatyme.

Remiantis dabar galiojančiu BK nusikalstamumo struktūrą pagal nu-sikaltimų pavojingumą per pastaruosius metus sudarė: sunkūs nusikalti-mai - apie 15 procentų, mažiau sunkūs - apie 82 procentus ir nesudaran-tys didelio pavojaus - apie 3 procentus. Rūšinę nusikalstamumo struktūrągalima analizuoti įvairiai, pavyzdžiui, pagal tai, kaip sugrupuoti nusikal-timai BK skirsniuose: valstybiniai nusikaltimai, nusikaltimai žmogui, nu-osavybei, tarnybai, ūkininkavimo tvarkai ir pan. Tačiau tokia struktūrakaip reikiant neatspindi nusikalstamumo kokybės, nes vienuose BK skir-sniuose numatyti nusikaltimai yra labai paplitę, kituose numatyti - pada-romi retai. Todėl geriausia analizuoti nusikalstamumo struktūrą pagaldažniausiai pasikartojamų nusikaltimų rūšis.

Jungtinių Tautų Organizacijos apibendrintais duomenimis, aštuntaja-me dešimtmetyje pasaulinio nusikalstamumo rūšinė struktūra buvo tokia:vagystės - apie 72 procentus, kūno sužalojimai - apie 12 procentų, plė-šimai - 5 procentai, nusikaltimai, susiję su narkotikais - 3 procentai, suk-čiavimai - 3 procentai, tyčiniai nužudymai, išžaginimai - po l procentą.

Lietuvos rūšinė nusikalstamumo struktūra nuo 1990 iki 1996 m. vi-dutiniškai per metus buvo tokia: vagystės - apie 83 procentai, chuliga-nizmas - apie 3 proc., plėšimas - apie 1,1 proc., tyčiniai nužudymai -apie 0,7 proc., sunkūs kūno sužalojimai - apie 0,7 proc., turto prievar-tavimas (reketas) - apie 0,6 proc., išžaginimai - apie 0,4 proc., kyšinin-kavimas - apie 0,15 proc., kiti nusikaltimai - apie 10,3 proc.

Nepilnamečiai kasmet padaro apie 19, recidyvistai - 23 procentus visųnusikaltimų. Grupiniai nusikaltimai sudaro 20 procentų visų nusikaltimų.Tyčinių nusikaltimų padaroma apie 90 proc. Daugiausia padaroma savanau-diškų, mažiau savanaudiškai smurtinių ir smurtinių nusikaltimų.

Taip pat galima nagrinėti nusikalstamumo geografinę ir demografinęstruktūras. Pirmiausia reikia pažymėti, kad daugiausia nusikaltimų pada-roma miestuose, ypač stambiuose, kaimuose - daug mažiau. Lietuvojebeveik pusė nusikaltimų padaroma stambiuose miestuose. Moterys pada-ro vieną iš aštuonių nusikaltimų.

Pastaraisiais metais nusikalstamumas Lietuvoje auga ir sunkėja.Nusikalstamumo struktūroje reikšmingą vietą užima organizuotas nu-

sikalstamumas, kuris glaudžiai susijęs ir su profesionaliuoju nusikalsta-mumu. Jie dažnai reiškiasi kartu, tačiau juos reikia skirti. Taigi profesio-nalusis nusikalstamumas yra visuma nusikaltimų, kuriuos padaro nusikal-

137

NUSIKALTIMAS

tėliai profesionalai, turintys pastovų nusikalstamą verslą (specializaciją),pakankamai kriminalinių žinių ir patyrimą (kvalifikaciją), pagrindini pra-gyvenimo šaltinį iš nusikaltimų ir glaudžius ryšius su asocialia aplinka.Apibrėžti organizuotą nusikalstamumą sudėtinga, juoba kad Ši nusikals-tamumo dalis yra labai įvairi, pasireiškia daugybe formų ir atmainų. Daž-nai Šis nusikalstamumas apibrėžiamas bendriausiais bruožais - kaip nusi-kaltėlių bendrija (asociacija), susivienijimas, vykdantis organizuotą, pla-ningą ir kvalifikuotą nusikalstamą veiklą, tačiau tai labai abstraktus api-būdinimas.

Nepretenduojant į išsamų organizuoto nusikalstamumo sąvokos api-brėžimą, galima jį apibūdinti šitaip: organizuotas nusikalstamumas - taisocialinis reiškinys, susidedantis iš daugelio nusikaltimų, kuriuos panau-dodami korupcijos ryšius su valstybės institucijų darbuotojais padaro pa-tvarių nusikaltėlių organizacijų nariai, vadovaujami bei saugomi šių orga-nizacijų, ir jų nusikalstama veikla (verslas) yra profesinio pobūdžio. Taigigreta bendrų nusikalstamumo požymių: masiškumo, teisinio kriminaliniopobūdžio, nusikaltimų visumos ir kt., organizuotas nusikalstamumas turiir savus požymius:

1) nusikaltėlių organizacija;2) vadovavimas;3) hierarchinis paklusnumas;4) korupcijos ryšiai su valstybės institucijų darbuotojais;5) platus veiklos mastas;6) konspiracija (žargonizmas);7) išaiškintų narių aprūpinimas.Organizuoto nusikalstamumo organizuotumas ir vadovavimas nevie-

nodas, yra keli jo lygiai. Aukščiausias lygis pasireiškia klasikine organi-zuoto nusikalstamumo forma - mafija. Tai organizuotų nusikaltėlių gru-pių sąjunga, turinti funkcinę hierarchinę valdymo struktūrą, veiklos reg-lamentacija, piniginius fondus, apsaugos ir aprūpinimo sistemas.

Sunku konkrečiais duomenimis apibūdinti, kokią bendro nusikalsta-mumo Lietuvoje dalį sudaro organizuotas nusikalstamumas, nes jis daž-nai lieka latentinėje dalyje, dažnai kvalifikuojamas grupiniais nusikaltimais.

5.4. Nusikalstamumo dinamika. Nusikalstamumo dinamika - tai jobūklės ir struktūros pakitimai per tam tikrą laiką (metus, penkmetį, de-šimtmetį ir t. t.). Nusikalstamumo dinamiką parodo duomenys apie nu-sikaltimus per skirtingus laikotarpius toje pačioje valstybėje, tose pačiosevalstybėse arba jų atskirose teritorijose: miestuose, apskrityse, srityse, ra-

138

V I s k y r i u s . N u s i k a l t i m a s i r n u s i k a l s t a m u m a s

jonuose. Pažymėtina, kad ši analizė turi būti daroma per ilgesnį laikotar-pį, būtent per 5 ir daugiau metų, - per trumpesnį laikotarpį atlikta ana-lizė gali neparodyti tikros nusikalstamumo dinamikos, nes nusikalstamu-mo pakitimai gali turėti dirbtinę įtaką, tokią kaip įstatymų pakeitimai,kovos su nusikalstamumu politika ir praktika ir pan. Pirmiausia reikiapamatyti, kaip keitėsi nusikaltimų ir juos padariusių asmenų skaičius,toliau - nusikalstamumo koeficientas (nusikaltimų bei nusikaltėlių ir ati-tinkamo gyventojų skaičiaus santykis) ir nusikalstamumo struktūra. Gali-ma analizuoti pasaulio, jo dalių, atskirų valstybių, valstybių dalių, miestų,apskričių ar rajonų nusikalstamumo dinamiką.

Buvo išanalizuota 1970-1980 metų viso pasaulio nusikalstamumo di-namika. Per šį dešimtmetį nusikaltimų skaičius pasaulyje padvigubėjo, oturtiniai nusikaltimai net patrigubėjo. Lietuvos nusikalstamumo dinamikągalima analizuoti įvairių laikotarpių: tarpukario, Nepriklausomos, tarybi-nės ir dabartinės Lietuvos. Patikimiausi duomenys apie nusikalstamumodinamiką yra tarpukario Nepriklausomos Lietuvos 1931-1938 m., sovieti-nės Lietuvos 1962-1987 m., dabartinės Lietuvos 1990-1994 m. Šiais lai-kotarpiais kriminalinė statistika, baudžiamieji įstatymai, kovos su nusi-kalstamumu politika ir praktika buvo mažiau koreguojama valdžios ins-titucijų.

Tarpkario Lietuvoje nusikalstamumas nuo pirmųjų nepriklausomybėsmetų augo. Tą augimo tendenciją ryškiai galima iliustruoti kriminalinėsstatistikos duomenimis. Pavyzdžiui, jeigu 1931 m. buvo padaryta 60 440nusikaltimų, tai 1937 m. - 87 230 ir koeficientas 100 tūkst, gyventojųbuvo 3420 nusikaltimų. Sovietinės Lietuvos laikotarpiu nusikalstamumodinamika buvo sudėtinga: kartais augo, o kai kuriais metais mažėjo, ta-čiau bendra augimo tendencija išliko. Pavyzdžiui, 1962 m. Lietuvoje buvoužfiksuota 11 961 nusikaltimas per metus, o 1965 m. - 8189 nusikaltimai.Tačiau kova su nusikalstamumu šiame laikotarpyje buvo labai nestabili.Per antrąjį laikotarpį (1967-1987 m.) nusikalstamumas Lietuvoje augosparčiai. Per 20 metų nusikaltimų skaičius vidutiniškai išaugo nuo 6 tūks-tančių iki 26 tūkstančių nusikaltimų per metus, o koeficientas nuo 320 iki710 nusikaltimų 100 tūkstančių gyventojų. Padaugėjo tyčinių nužudymų,sunkių kūno sužalojimų, išžaginimų, valstybinio ir asmeninio piliečių tur-to vagysčių.

Dabartinėje Lietuvoje nusikalstamumo dinamika augo ir tik 1994 m.šiek tiek sumažėjo nusikaltimų skaičius.

Tačiau reikia pažymėti, kad lyginti tuometinį nusikalstamumą su da-bartiniu nusikalstamumu Lietuvoje negalima, nes nusikaltimai fiksuojami

139

NUSIKALTIMAS

pagal skirtingus įstatymus, įvykęs didelis dekriminalizacijos procesas. Pa-vyzdžiui, nedidelis chuliganizmas, smulkus valstybinio turto grobimas, da-lis nepilnamečių ir kitų veikų dabar nelaikoma nusikaltimais.

Antai 1990 m. buvo užregistruota 37056 nusikaltimai, koeficientas100 tūkstančių gyventojų buvo 1007 nusikaltimai, o 1993 m. - 60378nusikaltimai ir koeficientas - 1609 nusikaltimai, o 1996 m. - 68053 nusi-kaltimai ir koeficientas -1830 nusikaltimų.

Tyčinių nužudymų skaičius nuo 224 1990 m. išaugo iki 480 1993 m.Vagystės per tą laiką išaugo nuo 24314 iki 43345, plėšimai - nuo 334 iki737 per metus. Tiesa, pastaraisiais metais šie nusikaltimai stabilizuojasi.Nepilnamečių nusikaltimai, sudarę 12 procentų viso nusikalstamumo, iš-augo iki 19 procentų, recidyvinių nusikaltimų - nuo 20 procentų iki23 procentų. Sparčiai plinta turto prievartavimas, neteisėtos finansinėsoperacijos, organizuotų nusikaltėlių veikla.

6. NUSIKALSTAMUMO IR KONKRETAUS NUSIKALTIMOPRIEŽASTYS

6.1. Nusikalstamumo priežasčių sąvoka. Nusikalstamumo priežasčiųproblema yra viena iš sudėtingiausių ir sunkiausių mokslinių bei prakti-nių problemų. Jos sudėtingumą lemia paties objekto įvairovė, dinamiš-kumas, veikimo mechanizmas, pobūdis ir kitos savybės. Todėl nagrinė-jant šią problemą susiformuoja skirtingi požiūriai. Vertinant nusikalsta-mumo priežasčių prigimtį, esmę, jų turinį čia vėlgi išryškėja skirtingosmokslinės kryptys. Viena iš jų didesnę reikšmę teikia biopsichologinėmsžmogaus savybėms, nulemiančioms jo dalyvavimą nusikalstamoje veiklo-je, o kita - socialinėms žmonių gyvenimo sąlygoms, kurios sukelia irlemia nusikalstamumą. Atmesti vieną ar kitą šių krypčių negalima, nes irsocialiniai, ir biopsichologiniai reiškiniai skatina nusikalstamumą. Nusa-kyti kiekvieno reiškinio veikimą labai sunku, o gal ir neįmanoma. Todėlreikia matyti visų reiškinių kompleksišką įtaką nusikalstamumui, suku-riant priežasties ir pasekmės sistemą. Filosofijos mokslas priežastingumą(kauzalumą) apibrėžia kaip svarbią kategoriją, skirtą žymėti genetiniamryšiui tarp reiškinių, kurių vienas (vadinamas priežastimi) lemia kitą (va-dinamą pasekme).

Nusikalstamumo priežasčių sąvoka apibūdinama įvairiais bruožais beisavybėmis. Pats glausčiausias nusikalstamumo priežasčių sąvokos apibrė-žimas būtų toks: nusikalstamumo priežastys yra įvairių socialinių ir socia-

140

V I s k y r i u s . N u s i k a l t i m a s i r n u s i k a l s t a m u m a s

liai reikšmingų reiškinių, procesų, faktų ir įvykių, sukeliančių ir lemiančiųnusikalstamumą, visuma.

Nusikalstamumo priežastys yra labai gausios ir skirtingos, todėl atski-rai kiekvieną išanalizuoti sunku, o gal net ir neįmanoma. Atsižvelgiant įtai jos sisteminamos ir klasifikuojamos remiantis įvairiais kriterijais, to-kiais kaip: 1) priežasčių veikimo mechanizmas; 2) veikimo mastas; 3) pri-gimtis; 4) šaltiniai; 5) turinys ir kt.

Šis klasifikavimas padeda nagrinėti ir suprasti įvairias nusikalstamu-mo priežasčių savybes, jų veiksmingumą bei šalinimo galimybes.

6.2. Konkretaus nusikaltimo priežastys, jo mechanizmas. Konkre-taus nusikaltimo, kaip ir nusikalstamumo, priežastys yra panašios, tiktaivienu atveju jas suprantame apibendrintai, o kitu - konkretizuotai. Čiames susiduriame su konkretaus žmogaus ar žmonių grupės gyvenimo,veiklos, poilsio, bendravimo aplinkybėmis ir pačių žmonių asmeninėmissavybėmis, kurios suformuoja jų pasiryžimą daryti nusikaltimą ir lemia jopadarymą.

Kriminologijos požiūriu kiekvienas nusikaltimas yra žmogaus valiosišreiškimo aktas, pavojingas žmogui, gamtai bei visai visuomenei, t. y.objektyvių ir subjektyvių aplinkybių, požymių visuma, nulėmusi šį aktą.Įvairios žmogaus asmeninės savybės sąveikaudamos su jo gyvenimo aplin-ka sudaro sudėtingą mechanizmą. Šiame mechanizme veikia dvi pagrin-dinės jėgos. Aplinkybės, sudarančios gyvenimišką situaciją, susiklosto taip,kad iššaukiančiai, viliojančiai veikia žmogų daryti nusikaltimą, o jo asme-ninės savybės šį iššūkį priima, dar daugiau - nusikaltėlio savybės dažniau-siai ieško tinkamos gyvenimo situacijos, ją sukuria.

Įvairūs įvykiai, procesai, žmonių veikla, konkrečios vietos, laiko ap-linkybės prieš nusikaltimą sudaro objektyvias prielaidas daryti nusikalti-mą, o žmogaus moralinės, emocines, valinės ir kitos nuostatos lemia, aršia prielaida bus pasinaudota, ar ji bus nepriimtina. Tai priklauso nuožmogaus asmenybės savybių kryptingumo. Jeigu tos savybės turės antiso-cialinį, nusikalstamą kryptingumą, nusikaltimas bus padarytas, o jeigušios savybės bus teigiamos - nusikaltimo mechanizmas neveiks. Tai, žino-ma, pati paprasčiausia schema. Gyvenimas kur kas sudėtingesnis. Pama-tyti ir suvokti objektyvių aplinkybių ir subjektyvių žmogaus savybių sudė-tingumą nusikaltimo mechanizme yra labai sunku. Juo labiau kad tosaplinkybės veikia skirtingomis kryptimis. Vienos skatina daryti nusikalti-mą, kitos - trukdo. Tai pasakytina ir apie objektyvias aplinkybes, ir apieasmens subjektyvias savybes. Sakykim, vertingos prekės poreikis skatina

141

NUSIKALTIMAS

ją pavogti, bet jos apsauga trukdo tai padaryti. Arba nusikaltėlio didelisnoras įsigyti šią prekę skatina ją pavogti, o baimės jausmas būti nubaus-tam sulaiko nuo to. Taigi vyksta kova tarp tų aplinkybių ir asmens savy-bių - formuojasi nusikaltimo motyvai.

Reikia paminėti kai kuriuos nusikaltimo mechanizmo veiksnius. Tai yra:1) konkreti gyvenimo situacija;2) situacijos suvokimas;3) nusikaltimo motyvai;4) aukos vaidmuo;5) nusikaltimo pateisinimas ir kt.Konkreti situacija - tai vieta, laikas, kitos išorinės nusikaltimo aplin-

kybės. Sunki materialinė padėtis, konfliktai buityje, viešoje vietoje, blogamaterialinių vertybių apsauga ir kita sudaro prielaidą daryti nusikaltimą.Taip pat nusikaltimo mechanizme daug lemia šios situacijos suvokimas irvertinimas, nes dažnai ši situacija netinkamai suprantama. Ji dažnai įsi-vaizduojama kaip neišvengiamai skatinanti nusikalsti. Arba nusikaltėlis,neteisingai suvokęs situaciją, ja nepasinaudos ir nusikaltimo nepadarys.

Nusikaltimo motyvas yra labai svarbus mechanizmo veiksnys. Prisi-minsime: motyvas - tai skatinanti žmogaus elgesį jėga. Kiekvienas moty-vas yra emocijų, jausmų, minčių, poreikių ir kt. aplinkybių kompleksas.Savanaudiškos paskatos, pavydas, kerštas, egoizmas, alkis, alkoholio, nar-kotikų potraukis sukuria ištisą grandinę poreikių ir jausmų, kurie dažnaiskatina nusikalsti. Daugybė motyvų stimuliuoja nusikaltimą, tačiau būnair sulaikančių nuo nusikaltimų. Taip susidaro motyvų konkurencija, kurio-je nustelbia stipresni. Motyvų sistemoje būna ne vien tik neigiami, bet irkilnūs arba neteisingai suprasti motyvai. Pavyzdžiui, bičiuliui, artimamgiminaičiui padėti neleistinu būdu pasiekti norimą tikslą, išgelbėti iš ne-palankios situacijos, pavaizduoti drąsą, vyriškumą ir pan. Motyvų išaiški-nimas yra būtinas kiekvienoje nusikalstamoje veikoje. Tai įpareigoja bau-džiamieji įstatymai (pvz., BK 105 str., BPK 280, 346 str.).

Nusikaltimo auka dažnai, kaip jau minėjome, vaidina reikšmingą vaid-menį nusikaltime, tačiau dar reikia pridurti, kad nusikaltėlis stengiasi netik pasinaudoti, bet dar savaip ją vertina pateisindamas nusikaltimo pada-rymą. Paprastai jis stengiasi auką apkaltinti palengvindamas savo vaidme-nį nusikaltime. Nusikaltėlis taip pat netinkamai vertina nusikaltimo pa-sekmes, žalą ir pan. Nusikaltėlis stengiasi neadekvačiai vertinti savo vei-ką, - jo manymu, kiti žmonės perdėtai smerkia jo elgesį, - tuo pateisin-damas savo vaidmenį nusikaltimo mechanizme.

142

V I s k y r i u s N u s i k a l t i m a s i r n u s i k a l s t a m u m a s

Nusikaltimas, pasak nusikaltėlio, dažnai būna būtinas, neišvengiamas.Jis kartais paaiškinamas kilniais tikslais, tokiais kaip garbės gynimas, at-pildas už padarytą skriaudą, teisingumo siekimas, pareigos atlikimas irpan. Tai, suprantama, siekimas pateisinti savo veiksmus ir jis dažnai vai-dina skatinantį vaidmenį nusikaltimo mechanizme. Jis neutralizuoja sąži-nės graužimą.

Apibendrinant visas objektyvias ir subjektyvias, socialines, ekonomi-nes, kultūrines, organizacines, technines ir kt. aplinkybes, jų sąveiką suasmens emocinėmis, valinėmis, intelektualinėmis savybėmis galima api-būdinti nusikaltimo mechanizmą: tai sudėtinga aplinkybių sistema, kurisudaro konkrečią gyvenimo situaciją, o jos suvokimas ir asmenybės savy-bių reakcija sukelia nusikaltimą.

LITERATŪRA

Cholyst B. Kriminologija. Osnovnyje problemy. - Moskva, 1978.Frank E. H. Introduction to Criminology. Theories, Methods and Criminal

Behavior. - Chicago, 1990.Karpec I. I. Problema prestupnosti. - Moskva, 1967.Kriminologija. - Vilnius, 1994.Kurs sovietskoj kriminologiji. - Moskva, 1985.Kuznecova N. F. Prestuplenije i prestupnostj. - Moskva, 1961.Lombrozo Č. Prestuplenije. - Moskva, 1994.Mikelėnas V. Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai. - Vil-

nius, 1995.Prapiestis J. Dėl baudžiamosios politikos kryptingumo ir efektyvumo // Teisės

problemos. 1995. Nr. 4.Quinney R. Criminology. - Boston-Toronto, 1975.Smaliukas J., Urbelienė J. Nusikalstamumo raida Lietuvoje 1918-1993 m. -

Vilnius, 1994.Snaider G. J. Kriminologija. - Moskva, 1994.

143

VII SKYRIUS

NUSIKALTIMO SUDĖTIS

1. NUSIKALTIMO SUDĖTIES SĄVOKA IR REIKŠMĖ

Sąvoka „nusikaltimo sudėtis" (corpus delicti) atsirado ne materialinė-je, bet procesinėje teisėje. Ši sąvoka ilgą laiką turėjo tik procesine reikš-mę. XVI ir XVII amžiuje corpus delicti buvo suprantama kaip visi tiepėdsakai, kuriuos nusikalstama veika palieka išoriniame pasaulyje (lavo-nas, kraujo pėdsakai, nusikaltimo padarymo įrankiai, priemonės ir pan.).Taigi šiuo laikotarpiu nusikaltimo sudėtimi buvo laikoma visuma tokiųpožymių, kuriems esant galima buvo įsitikinti, kad iš tiesų padarytas nu-sikaltimas, ir pradėti nusikaltėlio paiešką. Tik XVIII a. pabaigoje ši sąvo-ka buvo pradėta analizuoti siejant ją su materialine baudžiamąja teise.Pirmieji, kurie nusikaltimo sudėt| pradėjo analizuoti kaip vieną iš bau-džiamosios teisės mokslo institutų, buvo vokiečių baudžiamosios teisėsmokslo atstovai. Tačiau ilgą laiką nusikaltimo sudėties apibrėžime domi-navo jo procesinė kilmė, dėl to nagrinėjant nusikaltimo sudėtį buvo ap-siribojama tik objektyviais požymiais eliminuojant subjektyvius požymius.

Šiuo metu Lietuvos Respublikos baudžiamuosiuose įstatymuose nėranusikaltimo sudėties apibrėžimo. Ir tik BK 17 str. vartojama nusikaltimosudėties sąvoka, tačiau neatskleidžiamas jos turinys. Be to, BPK 5 str.l d. 2 p. nurodoma, kad baudžiamoji byla negali būti keliama, o iškeltabyla turi būti nutraukiama, jeigu veikoje nėra nusikaltimo sudėties. Nu-sikaltimo sudėties sąvoka yra nagrinėjama baudžiamosios teisės teorijoje.Vieningos nuomonės dėl nusikaltimo sudėties sąvokos, nusikaltimo sudė-ties paskirties teisinėje literatūroje nėra. Nusikaltimo sudėties sąvoka, josturinys baudžiamosios teisės teorijoje dažniausiai siejamas su BK 3 str.,reglamentuojančiu baudžiamosios atsakomybės pagrindus, o konkrečiai -su šio straipsnio nuostata, kad „pagal baudžiamuosius įstatymus atsako ir

144

V I I s k y r i u s . N u s i k a l t i m o s u d ė t i s

baudžiamas tik toks fizinis asmuo, kuris kaltas nusikaltimo padarymu, taiyra tyčia ar dėl neatsargumo padarė baudžiamojo įstatymo numatytą vei-ką". Tačiau ši nuostata daugiau liečia nusikaltimo apibrėžimo formaliąjąpusę (t. y. priešingumą teisei), nei pačią nusikaltimo sudėties sąvoką.

Galima išskirti tokias dvi pagrindines šiuo metu vyraujančias nuomo-nes dėl nusikaltimo sudėties. Vieni autoriai nusikaltimo sudėties sąvokąsieja tik su baudžiamajame įstatyme numatytais požymiais, kitų nuomo-ne, nusikaltimo sudėtis - tai ne tik įstatyminis nusikaltimo modelis, nu-sikaltimo požymių aprašymas įstatyme, bet ir pačią veiką apibūdinančiųpožymių visuma. Nebesigilindami į šias nuomones manytume, kad reiktųpritarti pirmajai autorių grupei, kurie nusikaltimo sudėtį sieja tik su įsta-tyme nurodytais pavojingos veikos požymiais.

Remdamiesi tuo, kas išdėstyta, nusikaltimo sudėti siūlytume apibrėžtikaip baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požy-mių visumą, lemiančią vienos ar kitos pavojingos veikos pripažinimą nu-sikaltimu.

Taigi nusikaltimo sudėtis yra tam tikrų požymių visuma. Nusikaltimosudėčiai visų pirma priklauso objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, kurieyra būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikaltimu, o kaltas as-muo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Kitaip tariant, jei nėra bentvieno iš šių požymių, nėra ir nusikaltimo sudėties. Antai būtinasis kiek-vienos konkrečios nusikaltimo sudėties požymis yra kaltė. Kai kaltės nė-ra, nėra ir nusikaltimo sudėties, nors kiti nusikaltimo sudėties požymiaigali ir būti: veika, pavojingos veikos pasekmės, priežastinis ryšys, pakal-tinamumas ir pan. Antra, nusikaltimo sudėčiai priklauso objektyvūs irsubjektyvūs požymiai, kurie yra pakankami, kad pavojingą veiką būtųgalima pripažinti nusikaltimu, o kaltą asmenį - patraukti baudžiamojonatsakomybėn. Kiekviena pavojinga veika gali turėti labai daug įvairių po-žymių, pavyzdžiui, vagiama naktį pasinaudojant specialiais įsilaužimo prie-taisais, nužudoma peiliu dukart smogiant į širdį ir pan. Baudžiamajameįstatyme neįmanoma formalizuoti visų šių požymių. |statymo leidėjas įsta-tyme reglamentuodamas baudžiamąją atsakomybę už pavojingą veiką irkartu pripažindamas šią veiką nusikaltimu turi atsiriboti nuo visų galimųveikos ir ją darančio asmens požymių, o išskirti tik esminius, pagrindiniusjos požymius, pagal kuriuos šią veiką galima būtų pripažinti nusikalstamair atskirti ją nuo kitų nusikaltimų. Kiti požymiai, neįeinantys į nusikaltimosudėtį, gali turėti reikšmės individualizuojant bausmę ar sprendžiant ki-tus su padarytu nusikaltimu susijusius klausimus, tačiau nusikaltimų kva-lifikavimui jie reikšmės neturi. Antai pripažįstant veiką vagyste neturi

145

NUSIKALTIMAS

reikšmės, ar svetimas turtas buvo pagrobtas visuomeninės nelaimės sąly-gomis, ar ne. Į tai gali būti atsižvelgta tik skiriant bausmę už vagyste.

Objektyvūs požymiai apibūdina išorinius nusikaltimo požymius. Kitaipsakant, tai yra požymiai, susiję su pačia veika bei jos sukeliamomis pasek-mėmis. Subjektyvūs požymiai liečia nusikaltimo vidinę puse. Tai yra po-žymiai, apibūdinantys asmenį, darantį nusikaltimą, jo elgesio motyvacija,tikslingumą. Visus šiuos požymius baudžiamajame įstatyme aprašo įstaty-mo leidėjas, konstruodamas konkrečias nusikaltimo sudėtis.

Norint išsamiau suprasti nusikaltimo sudėties sąvoką, jos paskirtį rei-kia panagrinėti nusikaltimo sudėties santykio su baudžiamosios teisės Spe-cialiosios dalies normos dispozicija bei nusikaltimu klausimus.

Kiekviena konkreti nusikaltimo sudėtis yra betarpiškai susijusi su bau-džiamojo įstatymo Specialiosios dalies konkrečios normos dispozicija. Nor-mos dispozicija - tai nusikaltimo sudėties išraiškos baudžiamajame įsta-tyme forma. Būtent nusikaltimo sudėties požymiai yra aprašomi baudžia-mojo įstatymo Specialiosios dalies normos dispozicijoje. Apie vienos arkitos nusikaltimo sudėties požymius mes sprendžiame iš šios normos dis-pozicijos. Būtent įstatymo leidėjas, formalizuodamas pavojingos veikospožymius, kurie vėliau laikomi nusikaltimo sudėtimi, juos aprašo bau-džiamojo įstatymo Specialiosios dalies normos dispozicijoje. Tačiau nusi-kaltimo sudėtis ir Specialiosios dalies normos dispozicija nėra tapačiossąvokos. Palyginkime, pavyzdžiui, šmeižimo kaip nusikaltimo sudėtį suBK 132 str. dispozicija, nustatančia šio nusikaltimo požymius baudžiama-jame įstatyme. Pagal BK 132 str. pirmąją dalį šmeižimas - tai skleidimasžinomai melagingų prasimanymų, žeminančių kito asmens garbę. Šiostraipsnio dispozicijoje faktiškai yra aprašyti tik objektyvūs šmeižimo po-žymiai. Iš šio straipsnio dispozicijos mes galime spręsti tik apie šmeižimoobjektą (132 str. l d. pasakyta, kad šmeižimas žemina kito asmens garbę)bei pačią veiką (šiame straipsnyje nurodyta, kad šmeižimas - tai žinomaimelagingų prasimanymų skleidimas). Tačiau šio straipsnio dispozicijojenieko nepasakyta apie šmeižimo sudėties subjektyvius požymius. Vienremiantis šiuo straipsniu praktiškai negalima atsakyti į klausimą, kas yrašio nusikaltimo subjektas ir kokia kaltės forma padaromas šmeižimas. Tikšio straipsnio dispozicijoje nurodytų požymių analizė kartu su baudžia-mojo įstatymo Bendrosios dalies normomis leidžia nustatyti šmeižimosubjektą bei kaltės formą. Taigi paprastai baudžiamojo įstatymo Specia-liosios dalies normos dispozicijoje nebūna aprašyti visi konkrečios nusi-kaltimo sudėties požymiai. Dažniausiai subjektyvūs nusikaltimo sudėtiespožymiai, apibūdinantys kaltę, pakaltinamumą, subjekto amžių ir t. t.,

146

VII s k y r i u s . N u s i k a l t i m o s u d ė t i s

būna reglamentuoti baudžiamojo įstatymo Bendrosios dalies normose (žr.BK 9, 10, 11, 12 str.). Todėl aiškinantis konkrečios nusikaltimo sudėtiespožymius reikia remtis ne tik baudžiamojo įstatymo Specialiosios dalies,bet ir Bendrosios dalies normomis.

Taip pat negalima tapatinti nusikaltimo sudėties ir nusikaltimo sąvo-kų. Nusikaltimas - tai realaus gyvenimo reiškinys, konkretaus asmenspoelgis. Nusikaltimas visada pasireiškia pavojinga veika, kuria kėsinamasiį tam tikrus valstybės saugomus gėrius. Tačiau kad pavojinga veika būtųpripažinta nusikaltimu, būtina, kad šios rūšies veika būtų uždrausta bau-džiamojo įstatymo. Aišku, įstatymas negali uždrausti kiekvienos konkre-čios veikos. Jis draudžia tam tikro pavojingo veikimo ar neveikimo rūšįatsiribodamas nuo daugelio individualių konkrečios veikos požymių. An-tai BK 271 str. yra sukonstruota vagystės sudėtis, pagal kurią vagyste yralaikomas slaptas ar atviras svetimo turto pagrobimas. Tačiau realiamegyvenime ši pavojinga veika gali turėti labai įvairius individualius požy-mius: vagystė gali būti padaroma parduotuvėje, troleibuse, gatvėje, pa-grobiami gali būti pinigai, prekės, drabužiai, namų apyvokos daiktai irpan. Visi šie individualūs požymiai neįeina į vagystės sudėtį ir į juos galibūti atsižvelgta sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybėsklausimus, skiriant bausmę. Taigi, palyginti su nusikaltimu, kaip atitinka-mu asmens elgesio pasireiškimu realiame gyvenime, nusikaltimo sudėtisyra tik abstraktus šio elgesio aprašymas įstatyme, išskiriant būdingiausiusjo požymius. Tik esant tokiam įstatyminiam aprašymui, konkreti elgesiorūšis gali būti laikoma nusikaltimu.

Kadangi nusikaltimo sudėtis yra įstatymo abstrakcija, nusikaltimo įsta-tyminis modelis, tai neišvengiamai kyla klausimas, ar nusikaltimo sudėčiaibūdingi tokie nusikaltimo požymiai kaip pavojingumas ir priešingumasteisei. Pavojingumas yra materiali nusikaltimo savybė. Pavojingas yra nu-sikaltimas, o ne jo aprašymas baudžiamajame įstatyme, t. y. nusikaltimosudėtis. Nusikaltimo sudėtis tik atspindi nusikaltimo pavojingumą, betpati šios savybės neturi.

Priešingumas teisei yra teisinė nusikaltimo pavojingumo išraiška bau-džiamajame įstatyme. Pavojinga veika pripažįstama nusikaltimu todėl, kadjos požymiai atitinka baudžiamajame įstatyme aprašytus nusikaltimo su-dėties požymius. Tik nustačius šį atitikimą teigiama, kad tokia veika yrauždrausta baudžiamajame įstatyme, tai yra konstruojamas nusikaltimopriešingumas teisei. Taigi nusikaltimo sudėtis tik parodo nusikaltimo prie-šingumą teisei.

Nusikaltimo sudėties reikšmė baudžiamojoje teisėje yra labai didelė.Nusikaltimo sudėtis yra vienas iš baudžiamosios atsakomybės pagrindų.

147

NUSIKALTIMAS

Kai veikoje nėra nusikaltimo sudėties, tokia veika negali būti laikomanusikaltimu. Visa tai turi Įtakos ir baudžiamajam persekiojimui. Jei iškė-lus baudžiamąją bylą kaltininko veikoje nenustatoma nusikaltimo sudėtis,tai tokia baudžiamoji byla turi būti nutraukiama. Nusikaltimo sudėtiesnebuvimas kaltininko veikoje yra vienas iš pagrindų teismui priimti ištei-sinamąjį nuosprendį.

Nusikaltimo sudėtis turi didelę reikšmę ir teisingai kvalifikuojant nu-sikaltimus. Nusikaltimų kvalifikavimas - tai tapatumo tarp veikos požy-mių ir Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies straipsnio dispozicijojenumatytos nusikaltimo sudėties nustatymas ir šio tapatumo įtvirtinimasprocesiniuose dokumentuose. Kvalifikuotojas spręsdamas, ar veika galibūti laikoma nusikaltimu, sutapatina jos požymius su konkrečia nusikal-timo sudėtimi, numatyta baudžiamajame įstatyme.

Baudžiamajame įstatyme uždraustos veikos viena nuo kitos skiriasipagal požymius, sudarančius jų sudėtis. BK nėra ir negali būti nei vienonusikaltimo, kuris sutaptų su kitu savo sudėties požymiais. Taigi pagalnusikaltimo sudėties požymius vieni nusikaltimai atribojami nuo kitų. Nu-sikaltimai gali sutapti pagal kelis nusikaltimo sudėties požymius, bet vi-sada yra toks nusikaltimo sudėties požymis, kuris leidžia šį nusikaltimąatskirti nuo kitų panašių nusikaltimų. Pavyzdžiui, vagystė ir sukčiavimasyra labai panašūs nusikaltimai. Jų objektas tas pats - nuosavybės santy-kiai, subjektyvioji pusė - tyčia, veika - aktyvūs veiksmai, pasireiškiantyssvetimo turto užvaldymu. Tačiau šie nusikaltimai skiriasi nusikaltimo pa-darymo būdu bei subjekto požymiais. Vagystė padaroma slaptai ar atviraipagrobiant turtą, o sukčiavimas padaromas užvaldant turtą apgaule; va-gystės subjektas yra fizinis, pakaltinamas asmuo, sulaukęs 14 metų, osukčiavimo - asmuo, sulaukęs 16 metų.

Taip pat nusikaltimo sudėtis, kaip įstatyme numatytų požymių, ku-riems esant tam tikras pavojingas elgesys tampa nusikaltimu, visuma, yraveikų kriminalizavimo priemonė. Nusikaltimu laikoma ne bet kokia pavo-jinga veika, o tik tokia, kuri uždrausta įstatymo. Norint tokią veiką už-drausti baudžiamajame įstatyme reikia iš jos išskirti esminius, pagrindi-nius požymius ir šiuos požymius formalizuoti įstatyme. Pasinaudodamasnusikaltimo sudėtimi įstatymo leidėjas formuluoja BK straipsnių dispozi-cijas. Veikų kriminalizavimas - tai požymių, kurie sudaro nusikaltimosudėtį, atrinkimas ir jų įtvirtinimas baudžiamajame įstatyme konstruojantstraipsnių dispozicijas. Todėl kriminalizuojant veikas labai svarbu bau-džiamajame įstatyme suformuluoti aiškius ir konkrečius nusikaltimo su-dėties požymius, kurie negalėtų būti aiškinami dviprasmiškai. Deja, įsta-tymo leidėjui tai ne visada pavyksta. Antai šiuo metu BK Specialiosios

148

VII s k y r i u s . N u s i k a l t i m o s u d ė t i s

dalies straipsnių dispozicijose, apibrėžiant atskiras nusikaltimų sudėtis,pateikiama labai daug požymių, kurių turinys dažniausiai priklauso nuosubjektyvių asmens, taikančio šiuos straipsnius, įsitikinimų, jo nuomonės.Antai įstatymo leidėjas daugelyje straipsnių, ypač reglamentuojančių at-sakomybę už nusikaltimus ūkininkavimo tvarkai, finansams ir pan., įvedatokius neapibrėžtus požymius kaip „didelė materialinė žala", „kitos sun-kios pasekmės", „didelė žala", „dideliais kiekiais'', „sunkios materialinėspasekmės", „stambiu mastu" ir t. t. Tokių požymių inkriminavimas prak-tiškai priklauso nuo kvotėjo, tardytojo, prokuroro, teisėjo valios, kuri galibūti ir neparemta objektyviais kriterijais. Todėl įstatymo leidėjas, kon-struodamas nusikaltimo sudėtis, turi maksimaliai konkretizuoti veikos po-žymius. Vienas iš tokių konkretizavimo būdų galėtų būti vieno ar kitopožymio išaiškinimas pačiame įstatyme. Aišku, neįmanoma išaiškinti vi-sus baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimų sudėčių požymius,bet kai kuriuos, ypač neapibrėžtus, tikrai reikėtų.

2. NUSIKALTIMO SUDĖTIES STRUKTŪRA

Nusikaltimo sudėtis - tai baudžiamajame įstatyme numatytų objekty-vių ir subjektyvių požymių visuma. Kiekvieno nusikaltimo sudėtį sudaroatitinkamų požymių visuma. Taigi nusikaltimo sudėtis susideda iš atitin-kamų struktūrinių vienetų, kuriuos būtina išsiaiškinti nagrinėjant pačiąnusikaltimo sudėtį. Nagrinėdami nusikaltimo sudėtį mes jau paminėjomevieną struktūrinį vienetą, kuris įeina į nusikaltimo sudėties struktūrą, taiyra požymį. Tačiau ar pakanka nusikaltimo sudėties struktūrai apibūdintivien tik požymio kaip jos struktūrinio vieneto išskyrimo. Kiekvienas nu-sikaltimas yra objektyvaus ir subjektyvaus, tai yra veikos ir veiką darančioasmens vienybė. Nusikaltimo sudėties požymiai kaip tik ir apibūdina iš-orinę ir vidinę nusikaltimo pusę. Taigi tarp nusikaltimo sudėties požymiųgalima išskirti atskiras požymių grupes, apibūdinančias ir vidinę, ir išori-nę nusikaltimo padarymo puses. Šias požymių grupes galima būtų pava-dinti nusikaltimo sudėties elementais.

Baudžiamosios teisės teorijoje dažnai sąvokos „nusikaltimo sudėtieselementas" ir „nusikaltimo sudėties požymis" yra tapatinamos. Tačiausąvokos „elementas" ir „požymis" nėra tapačios. Lietuvių kalbos žodynežodis elementas - „tat sudaromoji ko nors dalis, dėmuo", o požymis - „taiskiriamasis bruožas, savybė, ypatybė".

Taigi nusikaltimo sudėties elementai - tai būtinos, sudedamosios jovieningos struktūros dalys, apibūdinamos tam tikrais požymiais. Nusikal-

149

NUSIKALTIMAS

timo sudėties požymiai - tai atitinkamos savybės, apibūdinančios, indivi-dualizuojančios sudėties elementus. Nusikaltimo sudėties požymiai pade-da išskirti nusikaltimo sudėčių specifines savybes, atskirti vienas nusikal-timo sudėtis nuo kitų nusikaltimo sudėčių. Galima būtų išskirti tokiusnusikaltimo sudėties elementus: objektą, objektyviąją pusę, subjektą, sub-jektyviąją pusę. Kiekvienas iš šių elementų apima ir išorinę, ir vidinęnusikaltimo padarymo puses. Nusikaltimo sudėties elementai turi būtimatomi ir pačioje nusikalstamoje veikoje. Kai bent vieno iš nusikaltimosudėties elementų nėra, veika negali būti pripažįstama nusikaltimu. Kiek-vieną iš šių nusikaltimo sudėties elementų apibūdina tam tikri požymiai.Taigi trumpai paanalizuokime nusikaltimo sudėties elementus ir juos api-būdinančius požymius.

Nusikaltimo objektas yra tai, j ką yra nukreiptas nusikaltimas, kamnusikaltimu padaroma žala ar sukeliama žalos grėsmė. Nusikaltimo ob-jektą apibūdina tie baudžiamojo įstatymo saugomi gėriai, į kuriuos kėsi-namasi nusikaltimu. Su nusikaltimo objektu yra susijęs ir nusikaltimodalykas - tie materialaus pasaulio daiktai, į kuriuos tiesiogiai kėsinantispažeidžiami teisiniai gėriai.

Nusikaltimo objektyvioji pusė - tai išorinė nusikalstamos veikos pu-sė. Objektyviąją pusę apibūdina šie požymiai: veika, pasekmės, priežasti-nis ryšys tarp veikos ir pasekmių, nusikaltimo padarymo laikas, vieta,būdas, įrankiai, priemonės ir kitos aplinkybės.

Nusikaltimo subjektas - tai fizinis, pakaltinamas, sulaukęs įstatymenumatyto amžiaus asmuo, padaręs nusikaltimą. Nusikaltimo subjektą pa-prastai apibūdina amžius ir pakaltinamumas. Tam tikrais įstatyme numa-tytais atvejais, be šių bendrųjų požymių, nusikaltimo subjektą gali apibū-dinti ir kiti požymiai: lytis, pilietybė, tarnybinė padėtis, profesija ir pan.Toks nusikaltimo subjektas, kuriam, be bendrųjų požymių, dar yra būdin-gi ir specialūs požymiai, baudžiamosios teisės teorijoje vadinamas specia-liuoju nusikaltimo subjektu.

Nusikaltimo subjektyvioji pusė - tai veikos vidinė (psichinė) pusė, kuriparodo asmens psichinį santykį su jo daroma veika. Subjektyviąją pusęapibūdina: kaltė, tikslas, motyvas.

Visi šie nusikaltimo elementai yra aprašomi baudžiamosios teisės nor-mos dispozicijoje, kurioje išskiriami vieni ar kiti šiuos elementus apibū-dinantys požymiai.

Nusikaltimo sudėties požymiai, apibūdinantys nusikaltimo objektą irobjektyviąją pusę, sudaro objektyviąją nusikaltimo sudėtį, o požymiai, api-

150

VII skyr ius . Nus ika l t imo sudėt is

budinantys nusikaltimo subjektą ir subjektyviąją puse - subjektyviąją nu-sikaltimo sudėtį. Ir objektyvioji nusikaltimo sudėtis, ir subjektyvioji nusi-kaltimo pusė yra dvi skirtingos vieningos sąvokos „nusikaltimo sudėtis"pusės.

Nusikaltimo sudėties požymius galima suskirstyti į pagrindinius ir fa-kultatyvius (papildomus). Šis skirstymas yra sąlyginis, kadangi konkrečiainusikaltimo sudėčiai visi joje nurodyti požymiai yra būtini norint pripa-žinti veiką nusikaltimu. Tačiau tarp nusikaltimo sudėties požymių yra to-kių, kurie būdingi kiekvienai konkrečiai nusikaltimo sudėčiai. Tokie požy-miai vadinami pagrindiniais. Kai šių požymių nėra, nėra ir bendrosiosnusikaltimo sudėties. Prie pagrindinių nusikaltimo sudėties požymių pri-skiriami požymiai, apibūdinantys nusikaltimo objektą, taip pat veika, pa-kaltinamumas, amžius, kaltė. Nors šie požymiai yra būtini kiekvienai kon-krečiai nusikaltimo sudėčiai, tačiau tik nedaugelis iš jų tiesiogiai nurodytiBK Specialiosios dalies straipsnių dispozicijose. BK Specialiosios daliesstraipsnių dispozicijose dažniausiai aprašomi objektyviosios pusės požy-miai, būdingi tam tikrai nusikaltimų rūšiai. Didelė pagrindinių požymiųdalis nurodoma BK Bendrosios dalies straipsniuose (pvz., kaltė, amžius,pakaltinamumas) ar Specialiosios dalies skirsnių pavadinimuose (požy-miai, apibūdinantys nusikaltimo objektą). Kai kurie iš šių požymių galibūti numatomi atsižvelgiant į pačios veikos pobūdį, o kai kuriais atvejaisblanketinėse dispozicijose tokie požymiai gali būti aprašomi kituose tei-sės norminiuose aktuose.

Fakultatyvieji nusikaltimo sudėties požymiai yra būdingi ne visoms, otik kai kurioms konkrečioms nusikaltimų sudėtims. Jie yra naudojamibaudžiamajame įstatyme aprašant tam tikrus nusikaltimus ar nusikaltimųgrupes. Fakultatyvieji nusikaltimo sudėties požymiai yra nusikaltimo pa-sekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, nusikaltimo padarymolaikas, vieta, įrankiai, priemonės, kitos aplinkybės, taip pat nusikaltimomotyvas ir tikslas. Paprastai visos šios aplinkybės būdingos kiekvienamnusikaltimui. Tačiau įstatymo leidėjas, konstruodamas baudžiamajame įsta-tyme nusikaltimo sudėtis, dažniausiai šių aplinkybių į jas neįtraukia. To-kiais atvejais šios aplinkybės nedaro įtakos kvalifikuojant nusikaltimus,bet jos gali turėti reikšmės bausmės individualizavimui, į jas atsižvelgiamakaip į baudžiamąją atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybesskiriant bausmę (pavyzdžiui, skiriant bausmę už tyčinį sunkų kūno suža-lojimą gali būti atsižvelgiama, kad šis nusikaltimas padarytas dėl savanau-diškų ar kitokių žemų paskatų, skiriant bausmę už vagystę gali būti atsi-žvelgiama, kad nusikaltimą padarė nėščia moteris ir pan.).

151

NUSIKALTIMAS

Tik bendrosios nusikaltimo sudėties požymiai gali būti skirstomi i pa-grindinius ir fakultatyvius. Konkrečiose nusikaltimų sudėtyse nėra neifakultatyvių, nei pagrindinių požymių - šiuo atveju visi požymiai būtini.Antai BK 66 str. diversija apibrėžiama kaip atitinkamų veiksmų padary-mas, turint tikslą susilpninti Lietuvos valstybę. Kaip minėjome, nusikalti-mo tikslas bendrojoje nusikaltimo sudėtyje yra laikomas fakultatyviuojupožymiu. Tačiau jau konkrečios nusikaltimo sudėties - diversijos atveju jistampa būtinuoju požymiu.

Taip pat nusikaltimo sudėties požymiai, atsižvelgiant j tai, ar jie api-būdina nusikalstamos veikos išorinę ar vidinę pusę, gali būti klasifikuoja-mi į objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Objektyvieji nusikalti-mo sudėties požymiai apibūdina nusikaltimo objektą bei objektyviąją pu-sę ir, kaip buvo minėta, jie sudaro objektyviąją nusikaltimo sudėtį. Sub-jektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai apibūdina nusikaltimo subjektąbei subjektyviąją pusę ir jie sudaro subjektyviąją nusikaltimo sudėtį.

Dar baudžiamosios teisės teorijoje išskiriami deskriptyvūs (aprašomieji)ir norminiai (vertinamieji), pozityvūs ir negatyvūs, pastovūs ir kintamiejinusikaltimo sudėties požymiai. Tačiau toks nusikaltimo sudėties požymiųklasifikavimas yra labiau sietinas su nusikaltimų kvalifikavimo institutu.Todėl plačiau jo nenagrinėsime.

Baudžiamosios teisės moksle požiūris į nusikaltimo sudėties požymiuslaikui bėgant kito. Klasikinio mokymo apie nusikaltimą atstovai prie nu-sikaltimo sudėties požymių priskyrė tik deskriptyviuosius ir objektyviuo-sius požymius. Neoklasikinis mokymas apie nusikaltimą išplėtė nusikalti-mo sudėties požymių ratą prie deskriptyviųjų ir objektyviųjų požymiųpriskirdamas norminius bei subjektyviuosius požymius.

3. NUSIKALTIMO SUDĖČIŲ KLASIFIKAVIMAS

Nusikaltimų sudėtys gali būti klasifikuojamos „vertikaliai", t. y. skir-tingais lygmenimis, bei „horizontaliai", t. y. vienu lygmeniu remiantis ati-tinkamais kriterijais.

Baudžiamosios teisės teorijoje išskiriami trys nusikaltimų sudėčių lyg-menys: konkreti, rūšinė ir bendroji nusikaltimo sudėtis.

Konkreti nusikaltimo sudėtis - tai požymių, būdingų atitinkamam nu-sikaltimui (pvz., vagystei, kontrabandai, tyčiniam nužudymui ir pan.), vi-suma. Apie konkrečią nusikaltimo sudėtį kalbama tais atvejais, kai turimaomeny įstatymo formuluotė, apibrėžianti atitinkamus pavojingos veikospožymius. Būtent BK Specialiosios dalies straipsnių dispozicijose ir apra-

152

V I I s k y r i u s . N u s i k a l t i m o s u d ė t i s

šytos konkrečios nusikaltimų sudėtys. Kiekviena konkreti sudėtis apibū-dina keturias nusikaltimo puses: jo objektą, objektyviąją puse, subjektą irsubjektyviąją pusę. Kaip tik pagal požymius, sudarančius konkrečią nusi-kaltimo sudėtį, vieni nusikaltimai atribojami nuo kitų. Kaip jau buvo mi-nėta, baudžiamajame įstatyme negali būti konkrečių nusikaltimo sudėčiųsu tapačiais požymiais. Atsiradus tokiai situacijai, vienas iš straipsnių,numatančių tapačius nusikaltimo sudėties požymius, turi būti panaikina-mas. Be to, veikoje nustačius konkrečios nusikaltimo sudėties požymiuskonstatuojama, kad yra padarytas nusikaltimas.

Rūšinė nusikaltimo sudėtis - tai baudžiamajame įstatyme numatytųpožymių, apibūdinančių vienarūšių nusikaltimų grupę, visumą. Rūšinėnusikaltimo sudėtis apima požymius, būdingus nusikaltimų grupei, turin-čiai vieningą rūšinį objektą. Pagal ši kriterijų išskiriami nusikaltimai nuo-savybei, valstybės tarnybai, teisingumui ir t. t. Rūšinė nusikaltimo sudėtisyra abstrakcija, kurios nežino įstatymas. Todėl rūšinės nusikaltimo sudė-ties klausimu teisinėje literatūroje nėra vieningos nuomonės. Vieni auto-riai mano, kad baudžiamosios teisės teorijoje rūšinės nusikaltimo sudė-ties išskyrimas negalimas, kiti - kad teoriškai rūšinės nusikaltimo sudėtiesišskyrimas įmanomas, bet praktiškai nenaudingas, treti - kad rūšinės nu-sikaltimo sudėties išskyrimas reikšmingas ne tik teorijai, bet ir praktikai.Manytume, kad rūšinės nusikaltimo sudėties analizė padeda geriau su-prasti ir sugrupuoti konkrečias nusikaltimo sudėtis. Todėl ji turi ne likteorinę, bet ir praktinę reikšmę.

Bendroji nusikaltimo sudėtis - tai požymių, būdingų apskritai visiemsnusikaltimams, visuma. Bendroji nusikaltimo sudėtis apima visas konkre-čias nusikaltimų sudėtis. Remdamiesi bendrąja nusikaltimo sudėtimi mespažįstame konkrečias nusikaltimų sudėtis. Bendroji nusikaltimų sudėtisapima tuos požymius, kurie yra būdingi kiekvienai pavojingai veikai, už-draustai baudžiamojo įstatymo. Pagrindinė bendrosios nusikaltimo sudė-ties paskirtis - atskleisti visų nusikaltimui būdingų požymių turinį. Rem-damiesi bendrąja nusikaltimo sudėtimi nusikalstamas veikas galime atri-boti nuo nenusikalstamų veikų.

Atitinkamu būdu yra klasifikuojamos ir konkrečios nusikaltimų sudė-tys. Jos skirstomos į atskiras grupes pagal pavojingumo laipsnį, nusikal-timo sudėties požymių aprašymo būdą ir konstrukcijos ypatumus.

Įstatymo leidėjas konstruodamas nusikaltimo sudėtis atsižvelgia į tai,kad vienos rūšies nusikalstamos veikos gali skirtis savo pavojingumo laips-niu, kuriam įtakos turi ir objektyvūs, ir subjektyvūs požymiai. Antai va-gystė gali būti padaroma pakartotinai, grupės iš anksto susitarusių asme-nų, įsibraunant į negyvenamąją ar gyvenamąją patalpą, stambiu mastu.

153

NUSIKALTIMAS

Visi šie požymiai didina vagystės pavojingumo laipsnį. Todėl įstatymoleidėjas baudžiamajame įstatyme uždrausdamas vienos rūšies nusikalsta-mas veikas dažnai konstruoja kelias nusikaltimų sudėtis, kurios skiriasiviena nuo kitos pavojingumo laipsniu. Pagal šį kriterijų nusikaltimų sudė-tys klasifikuojamos j pagrindines (neturinčias nei didinančių, nei maži-nančių veikos pavojingumą požymių), kvalifikuotas (su požymiais, didi-nančiais veikos pavojingumo laipsnį), privilegijuotas (su požymiais, maži-nančiais veikos pavojingumo laipsnį).

Pagrindinė nusikaltimo sudėtis - tai sudėtis, kurioje nėra nei didinan-čių, nei mažinančių atitinkamos rūšies nusikaltimo pavojingumą požymių.Si nusikaltimo sudėtis apima tokius požymius, kurie yra būdingi kiekvie-nam atitinkamos rūšies nusikaltimui (pvz., paprastoji vagystė - BK 271str. l d., tyčinis nužudymas - BK 104 str. ir pan.).

Kvalifikuota nusikaltimo sudėtis - tai sudėtis, be bendrų atitinkamosrūšies nusikaltimo požymių, turinti požymių, kurie didina šios rūšies nu-sikaltimo pavojingumą. BK kvalifikuotos nusikaltimų sudėtys paprastaikonstruojamos Specialiosios dalies straipsnių antrosiose, trečiosiose ir t.t. dalyse. Antai BK 271 str. 2 d. reglamentuota atsakomybė už vagystę,padarytą pakartotinai arba grupės iš anksto susitarusių asmenų, arba įsi-braunant į negyvenamąją patalpą. Palyginti su BK 271 str. l d., šiojedalyje yra sukonstruota kvalifikuota vagystės sudėtis. Tačiau ir šioje tai-syklėje yra išimčių. Antai BK 327 str. 3 d. yra sukonstruota privilegijuotanetikrų pinigų ar vertybinių popierių pagaminimo, laikymo arba paleidi-mo apyvarton sudėtis. Kvalifikuotos nusikaltimų sudėtys gali būti numa-tytos ir atskiruose BK Specialiosios dalies straipsniuose (pvz., tyčinio nu-žudymo sunkinančiomis aplinkybėmis sudėtis - BK 105 str., palyginti sutyčinio nužudymo sudėtimi, yra kvalifikuota).

Privilegijuota nusikaltimo sudėtis - tai sudėtis be bendrų atitinkamosrūšies nusikaltimo požymių, turinti požymius, kurie mažina šios rūšiesnusikaltimo pavojingumą. Privilegijuotos sudėtys BK gali būti sukonst-ruotos skirtinguose straipsniuose (pvz., tyčinio nužudymo didžiai susijau-dinus sudėtis - BK 107 str., palyginti su tyčinio nužudymo sudėtimi - BK104 str., yra privilegijuota) ir labai retais atvejais - tų pačių straipsniųantrosiose, trečiosiose ir pan. dalyse (pvz., BK 239 str. 2 d. ir pan.).

Atsižvelgdamas į pavojingų veikų įvairovę, jų struktūrinius ypatumus,jų kryptingumą įstatymo leidėjas pasirenka labai įvairius nusikaltimo su-dėties požymių aprašymo baudžiamajame įstatyme būdus. Pagal nusikal-timo sudėties požymių aprašymo būdus visos nusikaltimų sudėtys skirsto-mos Į paprastąsias ir sudėtingąsias.

154

V I I s k y r i u s . N u s i k a l t i m o s u d ė t i s

Paprastosios nusikaltimų sudėtys - tai sudėtys, kuriose aprašomi vie-nos veikos, kuria kėsinamasi į vieną objektą, požymiai esant vienai kaltėsformai. Paprastos nusikaltimų sudėtys dar skirstomos į:

1) Aprašomąsias. Tai tokios nusikaltimų sudėtys, kuriose ne tik nuro-domi nusikaltimo požymiai, bet jie dar ir konkretizuojami, aprašo-mi (pvz., šmeižimo sudėtis - BK 132 str. l d.).

2) Blanketines. Tai tokios nusikaltimų sudėtys, kuriose tik nurodomibendriausi nusikaltimo požymiai, o jų turinys atskleidžiamas kituo-se teisės norminiuose aktuose (pvz., transporte galiojančių taisyk-lių pažeidimo sudėtis - BK 249 str.). Apie blanketinę nusikaltimosudėtį dažniausiai jau galime spręsti iš pačio BK Specialiosios da-lies straipsnio pavadinimo, kuriame kalbama apie tam tikrų taisyk-lių pažeidimą. Tačiau blanketinės nusikaltimų sudėtys gali būti irnesusijusios su nuoroda į tam tikrų taisyklių pažeidimus (pvz., ver-timosi uždrausta komercine ar ūkine veikla sudėtis - BK 306 str.2d.).

3) Nukreipiančiąsias. Tai tokios nusikaltimų sudėtys, kurios nekonkre-tizuodamos nusikaltimo požymių nukreipia į kitą BK Specialiosiosdalies straipsnį ar jo dalį (pvz., nusikaltimo sudėtis, numatyta BK210 str. 2 d.).

Prie sudėtingų nusikaltimo sudėčių priskiriamos sudėtys su dviem veiks-mais, sudėtys su alternatyviais veiksmais, sudėtinės nusikaltimų sudėtys irnusikaltimų sudėtys su administracine prejudicija.

Nusikaltimų sudėtyse su dviem veiksmais apibūdinant nusikaltimo ob-jektyviąją pusę nurodomi du veiksmai, kurių abiejų padarymas yra būti-nas, kad nusikaltimas būtų pripažintas baigtu. Tik vieno iš šių veiksmųatlikimas yra kvalifikuojamas kaip rengimasis ar pasikėsinimas padarytinusikaltimą. Antai žinomai neteisingų duomenų apie pajamas arba pelnąpateikimo sudėtį (BK 324 str.) sudaro tokių duomenų įrašymas į dekla-raciją arba nustatyta tvarka patvirtintas ataskaitas bei kitus dokumentusir jų pateikimas valstybinei mokesčių inspekcijai.

Nusikaltimų sudėtys su alternatyviais veiksmais - tai tokios sudėtys,kuriose nusikaltimo objektyvioji pusė apibūdinama keliais alternatyviaisveiksmais ir bent vieno iš šių alternatyvių veiksmų atlikimas sudaro baig-tinę nusikaltimo sudėtį. Pavyzdžiui, šnipinėjimo (BK 63 str.) objektyviąjąpusę sudaro tam tikrų žinių perdavimas, pagrobimas ar rinkimas. Kadšnipinėjimas būtų laikomas baigtu nusikaltimu, pakanka bent vieno išaukščiau paminėtų alternatyvių veiksmų atlikimo. Šio nusikaltimo kvali-fikavimui reikšmės neturės, ar buvo atliktas vienas, du ar visi trys alter-natyvūs veiksmai.

155

NUSIKALTIMAS

Sudėtinės nusikaltimų sudėtys yra su dviem objektais, dviem veiks-mais ir dvejomis pasekmėmis. Vienas iš būdingiausių sudėtinės nusikal-timo sudėties su dviem objektais pavyzdžių yra plėšimo sudėtis. Būtentplėšimu kėsinamasi vienu metu į du objektus: nuosavybę ir asmens svei-katą. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad nusikaltimų sudėtyse su dviemobjektais vienas iš objektų yra pagrindinis (kaip tik remiantis juo vykstaBK Specialiosios dalies sistematizavimas), o kitas papildomas. Sudėtinėsnusikaltimų sudėtys su dviem veikomis susideda iš dviejų ar daugiau nu-sikalstamų veikų, kurios (jei yra nagrinėjamos izoliuotai viena nuo kitos)sudaro savarankiškas nusikaltimų sudėtis. Antai banditizmo sudėtis (BK75 str.) apima plėšimą (BK 272 str.), kūno sužalojimų padarymą (BK 111,112, 116 str.), tyčinį turto sunaikinimą ar sužalojimą tyčia (BK 278 str.) beikai kurias kitas nusikaltimų sudėtis. Nusikaltimų sudėtims su dviem pa-sekmėmis yra būdinga tai, kad jos kaip nusikaltimą kvalifikuojantį požymįnumato papildomą pasekmę, kuri atitinkamu atveju gali sudaryti savaran-kišką nusikaltimo sudėtį. Prie tokių sudėčių pavyzdžių galima priskirtineteisėto aborto padarymo, sukėlusio nukentėjusiosios mirtį, sudėtį (BK124 str. 2 d.).

Nusikaltimų sudėtimis su administracine prejudicija pripažįstamos to-kios sudėtys, prie kurių požymių įstatymo leidėjas priskiria pakartotiniveikos padarymą po administracinės nuobaudos paskyrimo už tokią patveiką.*

Pagal konstrukciją nusikaltimų sudėtis galima suskirstyti į materialią-sias ir formaliąsias. Šis skirstymas remiasi tuo, kad kiekviena žmogausveikla, tarp jų ir nusikalstama, gali būti išskaidyta į tam tikrus etapus:pasirengimas veikti ir pats veikimas, atitinkamo rezultato pasiekimas.

Nusikaltimų sudėtys, kurios apima ne tik pačią veiką, bet ir jos sukel-tas pasekmes, vadinamos materialiosiomis nusikaltimo sudėtimis. Taipsukonstruotos vagysčių, nužudymų, kūno sužalojimų bei daugelio kitųnusikaltimų sudėtys. Šiuo atveju nusikaltimų baigtumo momentas tokiosesudėtyse siejamas su tam tikrų pasekmių atsiradimu: mirtimi, kūno suža-lojimo padarymu ir pan.

Jei įstatymo leidėjas konstruodamas nusikaltimo sudėtį apsiriboja tikveikos aprašymu, o jos pasekmes palieka už nusikaltimo sudėties ribų, taitokios sudėtys vadinamos formaliosiomis nusikaltimų sudėtimis. Šiuo at-veju nusikaltimo baigtumui pakanka tik pačios veikos atlikimo, o pasek-mių atsiradimas gali turėti reikšmės tik bausmės individualizavimui. Prie

* Plačiau žr. VI skyrių „Nusikaltimas ir nusikalstamumas", p. 127.

156

VII s k y r i u s . N u s i k a l t i m o s u d ė t i s

tokių nusikaltimo sudėčių priskiriamos šmeižimo, kontrabandos, neteisė-tų finansinių operacijų bei kitų nusikaltimų sudėtys.

Baudžiamosios teisės teorijoje remiantis konstrukcijos ypatumais darišskiriama nukirstinė nusikaltimo sudėtis. Prie tokių nusikaltimų sudėčiųpriskiriamos sudėtys, kurios apima tik parengiamuosius veiksmus ar patįatitinkamos veikos vykdymo procesą. Kaip tokios sudėties pavyzdys buvopateikiama banditizmo sudėtis, pagal kurią nuo banditinės gaujos organi-zavimo banditizmas laikomas baigtu nusikaltimu. Tačiau juk parengia-mieji veiksmai (pvz., banditinės gaujos organizavimas) tai jau ir yra pativeika, todėl manytume, kad nukirstinių nusikaltimo sudėčių išskyrimasnėra pagrįstas.

Baudžiamosios teisės teorijoje pateikiamos ir kitokios nusikaltimų su-dėčių klasifikacijos. Antai vokiečių kriminalistai apibūdindami nusikalti-mų sudėtis išskiria: pasekmių deliktus (Erfolgsdelikte) ir veiklos deliktus(Tatigkeitsdelikte); pasekmėmis kvalifikuotus deliktus (ErfolgsqualifizierteDelikte); pažeidimo deliktus (Verletzungsdelikte) ir grėsmės deliktus (Ge-fahrdugsdelikte), paprastus (einfach) ir sudėtinius deliktus (zusammenge-setzte Delikte); vienaakčius (einaktige) ir daugiaakčius deliktus (mehrakti-ge Delikte); visuotinius deliktus (Allgemeindehkte) ir specialius deliktus(Sonderdelikte) ir pan.*

LITERATŪRA

Karpušin M. R, Kurliandskij V I. Ugolovnaja otvetstvennostj i sostav prestup-lenija. Juridičeskaja literatūra. - Moskva, 1974.

Roxin C. Strafrecht. Allgemeiner Teil. Band I. Grundlagen der Aufbau derVerbrechenslehre. 2. Auflage. - Mūnchen, 1994.

Plačiau žr.: Roxin C. Strafrecht Allgemeiner Teil. Band I. Grundlagen der Aufbauder Verbrechenslehre. 2. Auflage. - Munchen, 1994. S. 265-278.

157

VIII SKYRIUS

NUSIKALTIMO OBJEKTAS

1. NUSIKALTIMO OBJEKTO SĄVOKA

Nusikaltimo objektas yra tai, j ką kėsinamasi nusikaltimu. Teisinėjeliteratūroje nėra vieningos nuomonės dėl nusikaltimo objekto. Vieni au-toriai nusikaltimo objektu siūlo laikyti „interesus", kiti - „teisinius gė-rius", treti - „visuomeninius santykius kartu su teisės normomis".

Tarybinėje baudžiamosios teisės teorijoje vyraujančia buvo laikomanuomonė, kad nusikaltimo objektas - tai visuomeniniai santykiai, už kė-sinimąsi i kuriuos numatyta atsakomybė baudžiamosios teisės normose.Buvo konstatuojama, kad nusikaltimo objektas yra tik tie visuomeniniaisantykiai, kurie saugomi baudžiamojo įstatymo. Tačiau tarybinėje baudžia-mojoje teisėje buvo ir kitų nuomonių dėl nusikaltimo objekto. Kai kuriekriminalistai kartu su visuomeniniais santykiais nusikaltimo objektu pri-pažino teisės normas, kiti teigė, kad nusikaltimo objektu gali būti žmonės,ginklai, gamybos priemonės bei kiti materialaus pasaulio daiktai.

Mes siūlytume nusikaltimo objektu laikyti teisinius gėrius, j kuriuos kė-sinamasi nusikaltimu ir kurie yra saugomi baudžiamojo įstatymo. Lietu-vių kalbos žodyne viena iš „gėrio" reikšmių yra „tvarka", „vertingumas".Būtent nusikaltimu ir kėsinamasi į tam tikrus gėrius, kurie valstybėje sau-gomi teisės normų. Šie gėriai gali priklausyti žmogui (nuosavybė, gyvybė)ar visai visuomenei (valstybės suverenitetas, teritorijos neliečiamybė). Kiek-vieno nusikaltimo pavojingumas ir pasireiškia tuo, kad valstybė teisės nor-momis nustato tuos gėrius, kurie yra vertingi siekiant užtikrinti normalųasmenų bei pačios valstybės egzistavimą. Tokių teisinių gėrių pažeidimasdaro žalą visuomenės nariams, jų grupei ar visai valstybei.

Teisinio gėrio sąvoka, jo turinys skirtingais laikotarpiais baudžiamo-sios teisės teorijoje buvo suprantamas labai įvairiai. XVIII a. buvo leigia-

158

VIII s k y r i u s . N u s i k a l t i m o ob jektas

ma, kad nusikaltimu kėsinamasi į asmens subjektyvias teises (nuosavybėsteises, teisę gyventi ir pan.). Šią nuostatą toliau plėtojo A. Feuerbachas,Spasovičius, D. Verneris, kurie nurodė, kad nusikalstama veika sunaiki-nama ar pažeidžiama kieno nors teisė, trukdoma tokia teise pasinaudotiar nevykdomi kieno nors teisėti reikalavimai. Šio šimtmečio 4-ajame de-šimtmetyje toks teisimo gėrio apibrėžimas Kylerio baudžiamosios teisėsmokyklos atstovų (Dahmo, F. Šafšteino) buvo kritikuojamas kaip „mate-rialistinis". Jų požiūriu, nusikaltimas visų pirma pasireiškia atitinkamųsubjektyvių pareigų (pvz., nevok, nežudyk ir pan.) pažeidimu. Tokią nuo-statą lėmė tai, kad šios mokyklos atstovai dažniausiai tapatino sąvokas„nusikaltimas" ir „nedorovingas".

XIX a. baudžiamosios teisės moksle pradėjo formuotis nuostata, kadnusikaltimu yra pažeidžiamos ne subjektyvios teisės, bet objektyvūs gėriai.Antai buvo teigiama, kad nusikaltimu yra pažeidžiami gėriai, kuriuos žmo-nės turi iš prigimties, ar gėriai, kuriuos visuomenė įtvirtina teisės normo-se. Šios idėjos XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje buvo toliau plėtojamos.Pasak F. Listo, nusikalstama veika pažeidžia teisės saugomus interesus. Ki-tas vokiečių baudžiamosios teisės mokyklos atstovas K. Bindingas teisinį gė-rį apibrėžė kaip visa tai, kas, įstatymo leidėjo manymu, yra teisinės visuo-menės normali egzistavimo sąlyga, visa tai, kas, įstatymo leidėjo nuomone,tokiai visuomenei yra vertinga. Dėl tokių nuostatų į nusikaltimą buvo žiū-rima kaip į baudžiamajame įstatyme nustatytų normų pažeidimą. Gėriai, in-teresai nagrinėjant nusikaltimo esmę, jo turinį nebuvo akcentuojami. TikXX a. viduryje buvo sugrįžta prie teisinio gėrio kaip materialaus reiškinio,į kurį kėsinamasi nusikaltimu, suvokimo. Taip pat šiuo laikotarpiu buvobandoma sujungti dvi nusikalstamos veikos puses: subjektyvių pareigų pa-žeidimą ir kėsinimąsi į subjektyvias teises. Buvo teigiama, kad nusikaltimasyra teisinio gėrio ir pareigos pažeidimo vienybė.

Taigi, kaip matome, teisinio gėrio samprata sudėtinga, kompleksinė pro-blema. Kaip jau buvo minėta, nusikaltimo objektu, mūsų nuomone, reiktųlaikyti teisinius gėrius, numatytus baudžiamajame įstatyme. Kiekvienoje vi-suomenėje egzistuoja be galo daug gėrių, tačiau jie visi negali būti saugomiteisės normų. Teisės normų yra saugomi tik tie gėriai, kurie turi visuomeni-nę reikšmę. Būtent tokie gėriai, kurie yra saugomi teisės normų, ir yra lai-komi teisiniais gėriais. Nusikaltimu kaip tik ir kėsinamasi ne į gėrius, bet įteisinius gėrius, tai yra gėrius, įtvirtintus teisės normose. Kiekvienoje vals-tybėje pagrindinis teisinis aktas, kuriame reglamentuota atitinkamų gėriųapsauga, yra Konstitucija. Antai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (to-liau Konstitucija) yra konstatuojama, kad: „žmogaus teisę į gyvybę saugo

159

NUSIKALTIMAS

įstatymas" (19 str.), „žmogaus laisvė neliečiama" (20 str.), „žmogaus orumągina įstatymas" (21 str.), „Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir neda-lijama į jokius valstybinius darinius" (10 str.), „nuosavybė neliečiama" (23str.), „žmogaus būstas neliečiamas" (24 str.) ir pan. Taigi jau Konstitucijojeyra reglamentuojama pagrindinių reikšmingų asmeniui, visuomenei arvalstybei gėrių apsauga. Šie teisimai gėriai turi būti saugomi ir ginami netik baudžiamųjų bet visų Lietuvos Respublikos Įstatymų.

Kaip jau buvo minėta, teisinis gėris gali priklausyti atitinkamam asme-niui. Tada kėsinimasis į tokį gėrį tampa asmens subjektyviosios teisėspažeidimu. Antai kiekvienas žmogus turi teisę i gyvybę. Tai yra kiekvienožmogaus subjektyvi teisė. Gyvybė yra teisinis gėris, priklausantis kiekvie-nam asmeniui. Nužudant žmogų yra kėsinamasi į jam priklausantį gėrį irtuo pažeidžiama jo subjektyvi teisė į gyvybę. Teisinis gėris gali būti sau-gomas teisės normų kaip visuomeniškai reikšmingas, nesvarbu, kam jispriklauso. Pavyzdžiui, sąmokslo organizavimas siekiant nuversti teisėtaiišrinktą valdžią yra kėsinimasis į visos valstybės suverinitetą, jos konstitu-cinius pagrindus, o ne į subjektyvias asmenų teises. Tačiau pažymėtina,kad kėsinantis į visuomeniškai reikšmingus gėrius gali būti pažeidžiamosir subjektyvios asmens teisės. Juk kėsinantis į Lietuvos Respublikos Pre-zidento, Seimo ar Vyriausybės nario gyvybę pažeidžiamas ne tik politinisvalstybės pagrindas - jie negali atlikti tarnybinių pareigų, bet ir šių vals-tybės pareigūnų subjektyvi teisė į gyvybę. Taigi teisinis gėris gali priklau-syti asmenims, asmenų grupėms ar visai valstybei, visuomenei. Tačiaukiekvienas iš šių teisinių gėrių, saugomų baudžiamojo įstatymo, yra vie-nodai reikšmingas sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimus. Ne-svarbu, ar pažeidžiami teisiniai gėriai priklauso pavieniams asmenims,visuomenei ar valstybei, tai yra traktuojama kaip nusikaltimas (aišku,esant kitiems objektyviems ir subjektyviems nusikaltimo sudėties požy-miams) ir kaltininkas traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

Teisiniams gėriams, į kuriuos yra kėsinamasi, padaroma žala arba su-keliama tokios žalos grėsmė. Teisiniam gėriui, atsižvelgiant į jo pobūdį,gali būti padaroma fizinė, turtinė, moralinė, politinė ir pan. žala. Kėsi-nantis į tokį teisinį gėrį kaip „gyvybė" atsiranda fizinio pobūdžio žala,kėsinantis į teisinį gėrį „nuosavybė" - turtinio pobūdžio žala, kėsinantisj teisinį gėrį „garbė" - moralinė žala, kėsinantis į teisinį gėrį „valstybėsvaldžios ir valdymo institucijų autoritetas" - politinė žala. Pažymėtina,kad tam tikrais atvejais reali žala teisiniam gėriui gali ir neatsirasti. Galibūti tik sukeliama tokios žalos grėsmė. Taip dažniausiai yra nusikaltimorengimosi ir pasikėsinimo stadijoje bei formaliose nusikaltimų sudėtyse.

160

VIII s k y r i u s . N u s i k a l t i m o ob jektas

Baudžiamojo įstatymo saugomi teisiniai gėriai gali turėti realų pobū-dį - gyvybė, sveikata, nuosavybė arba idealų pobūdį - garbė, orumas,religiniai jausmai ir pan. Ypač sudėtinga nustatyti konkretaus nusikalti-mo objektą, kai nusikaltimu kėsinamasi i teisinius gėrius, turinčius idealųpobūdį.

Paprastai nusikaltimo objektu gali būti laikomi teisiniai gėriai, esantysvalstybės teritorijoje. Tačiau tarptautinio pobūdžio nusikaltimų padidėji-mas, nusikalstamumo problemos virtimas tarptautine lėmė tai, kad asme-nys, padarę nusikaltimus užsienyje, gali būti traukiami baudžiamojon at-sakomybėn pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Taigi nusikaltimo ob-jektu gali būti ir kitų valstybių teisiniai gėriai. Tačiau kitose valstybėseesantys teisiniai gėriai pas mus gali būti laikomi nusikaltimo objektu,jeigu jie ir mūsų valstybėje yra pripažįstami teisiniais gėriais bei saugomibaudžiamojo įstatymo. Antai pagal BK 6 str. 2 d. kiti asmenys, padaręužsienyje nusikaltimus, gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėnpagal Lietuvos Respublikos įstatymus tik tuo atveju, jeigu padaryta veikapripažįstama nusikaltimu ir yra baudžiama pagal nusikaltimo padarymovietos ir Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus.

Baudžiamojo įstatymo gali būti saugomas:1) pats teisinis gėris, ginamas nuo sunaikinimo ar pakeitimo;2) asmens santykis su tokiu teisiniu gėriu, t. y. gali būti saugoma

galimybė ir laisvė tokį gėrį valdyti, disponuoti ir naudotis juo.Teisinių gėrių, saugomų baudžiamojo įstatymo, ratas keičiasi atsižvel-

giant į konkrečias istorines sąlygas. Teisiniai kiekvienos tautos gėriai kintakeičiantis valstybinio ir visuomeninio gyvenimo sąlygoms, vystantis kultū-rai ir pan. Įstatymo leidėjui yra labai svarbu laiku reaguoti į šiuos paki-timus išskiriant vienus teisinius gėrius, kurie turi būti saugomi baudžia-mojo įstatymo, bei išskiriant kitus teisinius gėrius, kurių apsaugos bau-džiamajame įstatyme reikia atsisakyti. Visa tai lemia veikų kriminalizavi-mą bei nusikaltimų dekriminalizavimą.

Nusikaltimo objektas yra būdingas kiekvienai nusikalstamai veikai. Vei-ka negali būti pripažįstama nusikaltimu, jei ji nėra nukreipta prieš bau-džiamojo įstatymo saugomą objektą, tai yra prieš vienus ar kitus teisiniusgėrius. Kiekvienu nusikaltimu yra kėsinamasi į atitinkamus teisinius gėrius.

Nusikaltimo objektu negali būti laikomi žmonės, įrankiai, gamybospriemonės ir kiti materialaus pasaulio daiktai. Patys daiktai ar įrankiaiyra tik teisinio gėrio nešiotojai, patys savaime neturintys jokios vertės.Pavyzdžiui, pats savaime namas jokios vertės neturi. Jo vertė yra susijusisu teisiniu gėriu „nuosavybė''.

161

N U S I K A L T I M A S

Nusikaltimo objektu negalima pripažinti ir teisinės normos. Teisinėjenormoje yra išreiškiami, nurodomi tie teisiniai gėriai, kurie yra saugomibaudžiamojo įstatymo. Teisės norma tam tikra prasme yra teisinių gėriųišraiškos forma, jų aprašymo baudžiamajame įstatyme forma. Nusikalti-mu teisinei normai nėra padaroma žala. Žala yra padaroma tik jos sau-gomiems teisiniams gėriams.

Negalima tapatinti ir „gyvenimo interesų" bei „teisinių gėrių" sąvo-kų. Gyvenimo interesai evoliucionuoja ir tampa teisiniais gėriais. Gali-ma sutikti su žymiu XIX a. vokiečių baudžiamosios teisės teoretikuF. Listu, kad „interesas - tai reikšmė, kurią turi ko nors buvimas žmo-gui, o gėris - tai, dėl ko šis buvimas turi reikšmę".

Taigi nusikaltimo objektu siūlytume laikyti baudžiamojo įstatymo nuonusikalstamų kėsinimųsi saugomus teisinius gėrius.

Vienų ar kitų teisinių gėrių pripažinimas nusikaltimo objektu dar ne-reiškia, kad šie teisiniai gėriai yra saugomi tik baudžiamojo įstatymo.Kaip vienas iš teisinių gėrių, saugomų baudžiamojo įstatymo, buvo mini-ma „žmogaus garbė". Tačiau šis teisinis gėris gali būti saugomas ir civi-linio įstatymo. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.24 str. numaty-tas žmogaus garbės gynimas ir civilinės teisės priemonėmis. Taigi daugelisteisinių gėrių, kurie yra saugomi baudžiamojo įstatymo, dar gali būti sau-gomi ir kitų teisės šakų įstatymų. Nusikaltimu pripažįstami tik labiausiaipavojingi kėsinimaisi į baudžiamojo įstatymo saugomus gėrius. Kėsinimo-si pavojingumą nulemia teisinio gėrio reikšmingumas, šiam teisiniam gė-riui daromos žalos dydis ir pobūdis.

Taigi baudžiamojo įstatymo saugomi teisiniai gėriai ir bus realus nu-sikaltimo objektas. Kėsinimasis į realiai neegzistuojantį teisinį gėrį bustariamas nusikaltimas, o kėsinimasis į teisinius gėrius, kurie nėra saugomibaudžiamojo įstatymo, nebus laikomas nusikalstama veika.

Teisingas nusikaltimo objekto nustatymas padeda išsamiau suvokti pa-čios veikos teisine prigimtį, jos turinį ir formą, atskirti šias veikas nuopanašių nusikaltimų bei kitų teisės pažeidimų. Nuo nusikaltimo objektolabai priklauso ir pačio nusikaltimo pavojingumas, jo priskyrimas prieatitinkamų nusikaltimo rūšių.

2. OBJEKTŲ KLASIFIKAVIMAS

Baudžiamosios teisės teorijoje objektai skirstomi į bendrąjį, rūšinį irtiesioginį.

162

V I I I s k y r i u s . N u s i k a l t i m o o b j e k t a s

2.1. Bendrasis objektas. Bendruoju objektu yra laikoma visų teisiniųgėrių, kurie yra saugomi mūsų valstybės baudžiamųjų Įstatymų, visuma.Kadangi bet kuria baudžiamajame įstatyme numatyta veika kėsinamasi įteisinius gėrius, bendras objektas yra vieningas visiems nusikaltimams.

BK 8 str. l d. yra pateikiamas pagrindinių teisinių gėrių, saugomųbaudžiamojo įstatymo, sąrašas. Prie tokių teisinių gėrių įstatymo leidėjaspriskiria: Lietuvos Respublikos visuomeninę santvarką; visuomeninės san-tvarkos politinę ir ekonominę sistemas; nuosavybę; piliečių asmenybę;piliečių politines, darbines, turtines ir kitas teises ir laisves; Lietuvojenustatytą teisėtvarką. Būtent visi šie teisiniai gėriai, jų visuma sudarobendrąjį nusikaltimo objektą.

BK 8 str. l d. įstatymo leidėjas vardindamas teisinius gėrius, į kuriuoskėsinamasi nusikaltimu, jų eiliškumą nustato atsižvelgdamas į teisinio gė-rio reikšmingumą, svarbumą. Antai šiame straipsnyje pirma yra minimaLietuvos visuomeninė santvarka. Tai reiškia, kad įstatymo leidėjas svar-biausiu mūsų valstybėje saugomu teisiniu gėriu pripažįsta normalias Lie-tuvos visuomeninės santvarkos egzistavimo sąlygas. Šiame straipsnyje nu-osavybė įvardijama pirmiau nei piliečių asmenybė, vadinasi, nuosavybė,kaip baudžiamojo įstatymo saugomas teisinis gėris, yra vertinama labiaunei žmogaus gyvybė, sveikata. Pagrindinė bendrojo objekto paskirtis -atskirti nusikalstamas veikas nuo nenusikalstamų. Remdamiesi bendruo-ju nusikaltimo objektu mes pateikiame materialųjį nusikaltimo apibrėži-mą. Juk kiekvieno nusikaltimo pavojingumas ir pasireiškia tuo, kad nusi-kaltimu kėsinamasi į baudžiamojo įstatymo saugomus teisinius gėrius,t. y. į objektą.

2.2. Rūšinis objektas. Rūšinis objektas - tai atitinkama vienarūšių artapačių teisinių gėrių dalis, saugoma baudžiamojo įstatymo. Rūšinis ob-jektas yra būdingas atitinkamai vienarūšių nusikaltimų grupei (pvz., tyči-niam nužudymui, tyčiniam nužudymui sunkinančiomis aplinkybėmis, mo-linos tyčiniam nužudymui savo naujagimio, neatsargiam nužudymui, nu-žudymui didžiai susijaudinus, privedimui prie savižudybės). Visais šiaisnusikaltimais kėsinamasi į žmogui priklausantį teisinį gėri - „gyvybę".

Rūšinis objektas yra baudžiamosios teisės Specialiosios dalies normųsisteminimo pagrindas. Remiantis rūšiniu objektu visos nusikaltimų sudė-tys BK Specialiojoje dalyje yra suskirstytos į atitinkamus skirsnius. Nusi-kaltimai, kurie skiriasi vienas nuo kito veikos būdu ir pobūdžiu, subjektopožymiais, subjekto psichiniu santykiu su jo daroma veika ir pasekmėmis,

163

NUSIKALTIMAS

gali būti panašūs tuo, kad jais kėsinamasi į tą pačią teisinių gėrių grupę.Tai leidžia juos išskirti į savarankiškus skirsnius. Antai vagystė nuo suk-čiavimo skiriasi pačios veikos padarymo būdais, subjekto amžiumi, betkadangi šiais abiem nusikaltimais kėsinamasi į nuosavybe, tai vagystė irsukčiavimas BK priskiriami prie nusikaltimų nuosavybei.

Rūšinis objektas yra praktiškai vienintelis BK Specialiosios dalies nor-mų sisteminimo kriterijus. Tiesa, išskiriant į savarankiškus skirsnius nu-sikaltimus krašto apsaugos tarnybai (BK Specialiosios dalies 11 skirsnis)bei nusikaltimus valstybės tarnybai (BK Specialiosios dalies 13 skirsnis)dar atsižvelgiama į specialius šių nusikaltimų subjektų požymius.

Pagal rūšini objektą visi nusikaltimai gali būti suskirstyti į valstybiniusnusikaltimus, nusikaltimus asmens gyvybei, sveikatai, laisvei ir orumui,nusikaltimus valdymo tvarkai, nusikaltimus visuomenės saugumui ir vie-šajai tvarkai, nusikaltimus nuosavybei ir pan.

Paprastai apie rūšinį vienos ar kitos nusikaltimų grupės objektą daž-niausiai galime spręsti iš pačio BK Specialiosios dalies skirsnio pavadini-mo. Antai jau pats BK Specialiosios dalies penkioliktojo skirsnio pavadi-nimas „Nusikaltimai ūkininkavimo tvarkai" nurodo, kad jame yra nusi-kaltimų, kuriais kėsinamasi į ūkininkavimo tvarką, sudėtys.

Atsižvelgiant į atitinkamos teisinių gėrių grupės svarbumą yra nusta-toma BK Specialiosios dalies skirsnių išdėstymo tvarka. Pirmajame BKSpecialiosios dalies skirsnyje yra išdėstytos valstybinių nusikaltimų su-dėtys. Tai rodo, kad įstatymo leidėjas tokius teisinius gėrius kaip valsty-bės suverenitetas, valstybės bei jos teritorijos neliečiamybė, konstituci-nė santvarka laiko vertingesniais, svarbesniais nei nuosavybę, finansųsistemą ir pan. Tačiau tai dar nereiškia, kad visi valstybiniai nusikalti-mai yra pavojingesni nei nusikaltimai, už kuriuos baudžiamoji atsako-mybė yra numatyta kituose BK Specialiosios dalies skirsniuose. Varguar galima teigti, kad neteisėtas valstybinės sienos perėjimas (BK 82 str.)yra pavojingesnis už plėšima (BK 272 str.), vengimas mobilizacinio šau-kimo (BK 80 str.) už tyčinį nužudymą (BK 104 str.) ir pan. Įstatymoleidėjas į pirmą vietą išskirdamas valstybinius nusikaltimus parodo nekiekvieno konkretaus valstybinio nusikaltimo padidintą pavojingumą, pa-lyginti su kitais nusikaltimais, bet visos šios valstybinių nusikaltimų gru-pės padidintą pavojingumą.

Taip pat rūšinis objektas lemia ir veikos pavojingumo pobūdį. Apie taibuvo kalbėta nagrinėjant nusikaltimo sąvoką. Teisingas rūšinio objektonustatymas turi gan didelę reikšmę klasifikuojant konkrečią nusikalstamą

164

VIII s k y r i u s . N u s i k a l t i m o o b j e k t a s

veiką. Veikos, panašios išoriniais požymiais, gali būti kvalifikuojamos pa-gal skirtingus BK straipsnius atsižvelgiant į rūšinį objektą. Antai pasikė-sinimas nužudyti policininką vienu atveju, kai tai siejama su jo tarnybiniųpareigų atlikimu, kvalifikuojamas kaip nusikaltimas valdymo tvarkai (žr.BK 203(1) str.), kitu atveju, kai tai daroma iš pavydo, buitinio konfliktometu - kaip nusikaltimas asmens gyvybei (žr. BK 104 str.). Taigi rūšinisobjektas padeda atriboti vienos grupės nusikaltimus nuo kitos grupėsnusikaltimų.

Visų nusikaltimų sudėčių suskirstymas į BK Specialiosios dalies skir-snius remiantis rūšiniu objektu nėra nekintamas reiškinys. Antai 1994 m.liepos 19 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodeksobei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pakeitimų ir pa-pildymų" BK Specialioji dalis buvo papildyta daugeliu naujų skirsnių:penkioliktuoju skirsniu „Nusikaltimai ūkininkavimo tvarkai", šešioliktuo-ju skirsniu „Nusikaltimai finansams" ir t. t.

2.3. Tiesioginis nusikaltimo objektas. Tiesioginiu nusikaltimo objektupripažįstamas tas teisinis gėris, į kurį kėsinamasi konkrečiu nusikaltimu.Baudžiamosios teisės normų dispozicijoje, be nusikaltimo subjekto, sub-jektyviosios pusės, objektyviosios pusės, kartais yra nurodomas ir tiesio-ginis objektas, tai yra tas teisinis gėris, į kurį kėsinamasi konkrečiu nusi-kaltimu. Antai BK 62 str. nurodoma, kad valstybės išdavimo tiesioginisobjektas yra Lietuvos Respublikos suverenitetas, jos teritorijos neliečia-mybė, gynybinė galia. Nusikaltimų, kurie vienas nuo kito skirtųsi tik tie-sioginiu objektu, yra labai mažai.

Taigi tiesioginis objektas yra būtinas kiekvienos konkrečios nusikalti-mo sudėties elementas. Kiekvienu nusikaltimu visada yra kėsinamasi įtam tikrą teisinį gėrį. Tačiau yra nusikaltimų, kuriais vienu metu yra kė-sinamasi į du ar daugiau teisinių gėrių. Kitais žodžiais tariant, BK Spe-cialiosios dalies straipsniuose yra sukonstruotos tokios nusikaltimų sudė-tys, kurios apima kelis būtinuosius objektus. Baudžiamosios teisės teori-joje tokios nusikaltimų sudėtys vadinamos sudėtinėmis nusikaltimų sudė-timis su dviem objektais. Antai grobiant šaunamąjį ginklą, šaudmenis arsprogstamąsias medžiagas yra kėsinamasi ne tik i visuomenės saugumą,bet ir į nuosavybę. Tokiu atveju, kai vienu nusikaltimu yra pažeidžiami duar keli objektai, visada yra išskiriamas pagrindinis būtinasis objektas iršalutinis (papildomas) būtinasis objektas. Ir pagrindinis, ir papildomasobjektas yra privalomi konkrečios nusikaltimo sudėties elementai. Tačiau

165

NUSIKALTIMAS

pagrindinis nusikaltimo objektas nulemia nusikaltimo socialinį kryptin-gumą, nusikaltimo sudėties struktūrą bei šios nusikaltimo sudėties vietąBK Specialiosios dalies sistemoje. Antai plėšimu yra kėsinamasi ir i nuo-savybę, ir i asmens sveikatą. Šiuo nusikaltimu pažeidžiami du savarankiš-ki teisiniai gėriai: „nuosavybė" ir „sveikata". Tačiau plėšimo atveju įsta-tymo leidėjas priskirdamas šią sudėtį prie nusikaltimų nuosavybei kartukonstatuoja, kad pagrindinis plėšimo objektas yra nuosavybė, o asmenssveikata - tik šalutinis, nors ir būtinasis, plėšimo objektas.

Be būtinojo objekto (ir pagrindinio, ir papildomo), baudžiamosios tei-sės teorijoje dar išskiriami fakultatyvieji objektai. Fakultatyviaisiais objek-tais yra pripažįstami tie teisiniai gėriai, kurie nėra būtini atitinkamo nu-sikaltimo sudėties požymiai. Darant konkretų nusikaltimą šis objektasgali būti, bet gali ir nebūti. Jo nebuvimas nepanaikina veikos baudžiamu-mo, jis nelemia nusikaltimo kvalifikavimo, bet į jį galima atsižvelgti spren-džiant bausmės individualizavimo klausimus. Antai chuliganizmo atveju(BK 225 str.) pažeidžiant viešąją tvarką (tai yra pagrindinis būtinasis šionusikaltimo objektas) gali būti kėsinamasi į asmens sveikatą, nuosavybę.Tačiau chuliganizmo atveju gali būti ir nesikėsinama į nuosavybę bei as-mens sveikatą. Būtent chuliganizmo sudėtyje nuosavybė, asmens sveikatayra laikomi fakultatyviuoju šios sudėties objektu.

3. NUSIKALTIMO DALYKAS

Nusikaltimo dalykas - tai konkretūs materialaus pasaulio daiktai, ku-riuos veikiant daroma žala teisiniams gėriams ar keliama tokios žalosgrėsmė.

Nusikaltimo dalyko negalima tapatinti su nusikaltimo objektu. Nusi-kaltimo dalykas yra materiali teisinio gėrio išraiška realiame pasaulyje.Pavyzdžiui, teisinio gėrio „nuosavybė" išraiška realiame pasaulyje yra pi-nigai, namas, mašina bei kitas turtas. Yra teisinių gėrių, kurie realiamepasaulyje gali ir neturėti savo materialios išraiškos. Tai dažniausiai yrateisiniai gėriai, turintys idealų pobūdį, - garbė, orumas, normali valstybėsvaldžios bei valdymo institucijų veikla, sąžiningo ūkininkavimo principaiir pan.

Nusikaltimo dalyku gali būti labai įvairūs materialūs daiktai: pinigai,drabužiai, automobiliai, medžiai, žvėrys ir pan.

Baudžiamosios teisės teorijoje prie nusikaltimo dalyko dar priskiria-mos subjektyvios asmenų teisės, jų veikla bei kiti nematerialaus pobūdžio

166

V I I I s k y r i u s N u s i k a l t i m o o b j e k t a s

dalykai. Šios nuostatos laikosi tie kriminalistai, kurie teigia, kad dalykasyra kiekvienos nusikaltimo sudėties būtinasis požymis. Jų nuomone, nu-sikaltimų, neturinčių dalyko, nebūna. Tačiau manytume, kad dalykas nėrabūtinasis kiekvieno nusikaltimo požymis. Kai kuriose nusikaltimų sudėty-se dalyką nurodyti neįmanoma, nes, kaip jau buvo minėta, nusikaltimodalykas - tai materialūs, apčiuopiami daiktai, kurie gali būti fiksuojami armatuojami.

Darant kai kuriuos nusikaltimus žala gali būti padaroma asmeniui(pvz., nužudymas, sunkus kūno sužalojimas ir pan.). Pagal BPK 60 str. l d.asmuo, kuriam nusikaltimu padaryta moralinė, fizinė ar turtinė žala, va-dinamas nukentėjusiuoju. Teisinėje literatūroje tokį asmenį dar buvo siū-loma laikyti nusikaltimo dalyku. Tačiau žmogaus tapatinimą su daiktu,matyt, reiktų laikyti nelabai vykusiu. Nukentėjusiojo požymiai kartais bū-na nurodomi pačioje BK Specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje. Šiepožymiai gali liesti nukentėjusiojo pareigas, profesiją, jo lytį, kitas savy-bes. Pavyzdžiui, BK 64 str. numatyta atsakomybė už kėsinimąsi į LietuvosRespublikos Prezidento, Seimo nario, Ministro Pirmininko, ministro arbaSeimo skiriamo pareigūno gyvybę, susijusi su jų valstybine ar visuomeni-ne veikla. Šiuo atveju įstatymo leidėjas išskiria specifinius nukentėjusiojopožymius, susijusius su jo pareigomis. Kai šių požymių nėra, nėra ir BK64 str. dispozicijoje numatytos sudėties. Pagal BK 118 str. nukentėjusiuo-ju gali būti tik moteris. Tačiau paprastai įstatymo leidėjas pačiame įstaty-me nekonkretizuoja nukentėjusiojo požymių (pvz., tyčinis nužudymas -BK 104 str., grasinimas nužudyti - BK 227 str. ir t. t.). Tokiais atvejaisreziumuojama, kad nukentėjusiuoju gali būti bet kuris asmuo, nesvarbu,kokios jo pareigos, amžius, lytis, kitos savybės.

Negalima painioti sąvokų „nukentėjusysis" ir „nusikaltimo subjektas".Nukentėjusiuoju yra laikomas toks asmuo, kuriam nusikaltimu yra pada-roma tam tikra žala, o nusikaltimo subjektas - tai fizinis, pakaltinamas,sulaukęs atitinkamo amžiaus asmuo, darantis nusikaltimą. Tarp šių sąvo-kų bendra yra tik tai, kad ir vienu, ir kitu atveju yra kalbama apie žmogų.Tačiau jo vieta nusikalstamos veikos darymo mechanizme yra skirtinga.

Be to, kaip jau buvo minėta, nukentėjusiuoju gali būti pripažįstamasbet kuris asmuo, neatsižvelgiant į jo amžių ir pakaltinamumą, o nusikal-timo subjektui yra būtinas atitinkamas amžius ir sugebėjimas valdyti beisuvokti savo veiksmus, tai yra pakaltinamumas. BK Specialiojoje dalyjeyra nusikaltimo sudėčių, kuriose nukentėjusysis ir nusikaltimo subjektasgali būti vienas ir tas pats asmuo. Antai BK 79 str. 2 d. reglamentuotaatsakomybė už eilinio šaukimo į tikrąją Lietuvos Respublikos krašto ap-

167

NUSIKALTIMAS

saugos arba jai alternatyvią (darbo) tarnybą vengimą susižalojant kūną.Šiuo atveju nusikaltimo subjektas (asmuo, vengiantis eilinio šaukimo įtikrąją Lietuvos Respublikos krašto apsaugos arba jai alternatyvią (dar-bo) tarnybą), darydamas nusikaltimą, žalą padaro sau pačiam. Reikiapažymėti, kad nukentėjusiuoju yra laikomas ne tik toks asmuo, kuriambetarpiškai daroma fizinė žala - jo sveikatai, gyvybei, bet ir asmuo, ku-riam padaroma žala kėsinantis į jam priklausantį turtą. Pirmu atveju yrakėsinamasi į teisinį gėrį, pvz., sveikatą, kuris neatsiejamas nuo konkretausžmogaus. Antru atveju teisinis gėris jau yra nuosavybė. Tačiau ir vienu, irkitu atveju asmeniui padaroma žala.

Tai, kad veikiant nusikaltimo dalyką yra padaroma žala teisiniams gė-riams, dar nereiškia, kad visais atvejais žala padaroma ir nusikaltimodalykui. Tam tikrais atvejais, pažeidžiant teisinius gėrius, žala materialauspasaulio daiktams gali būti ir nepadaroma. Pavyzdžiui, kontrabandos (BK312 str.) dalykas yra pinigai, meno ar kitokios vertybės. Darant kontra-bandą žala jos dalykui paprastai neatsiranda, atvirkščiai - asmuo, netei-sėtai gabendamas prekes per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, visaisbūdais stengiasi jų nesugadinti, nesužaloti. Tačiau BK Specialiojoje dalyjeyra nusikaltimo sudėčių, kurios suponuoja žalos padarymą ir objektui, irdalykui. Antai turto sunaikinimo ar sužalojimo atveju (BK 278 ir 279 str.)žala padaroma ne tik teisiniam gėriui - nuosavybei, bet nuo šio nusikal-timo nukenčia ir dalykas - pats turtas.

Teisingas nusikaltimo dalyko ir jo požymių nustatymas padeda išspręs-ti daugelį praktinių klausimų.

Visų pirma remdamiesi nusikaltimo dalyku mes galime nusikalstamasveikas atriboti nuo nenusikalstamų veikų. Antai oficialaus dokumentosuklastojimo ar suklastoto oficialaus dokumento realizavimo ar panau-dojimo dalykas (BK 207 str.) yra oficialus dokumentas. Jei yra klastoja-mas neoficialus dokumentas, tai tokia veika negali būti pripažinta nusi-kaltimu.

Antra, nusikaltimo dalykas padeda panašius nusikaltimus atriboti vie-ną nuo kito. Yra nusikaltimų, kurie atribojami tik pagal nusikaltimo da-lyko specifiką. Pavyzdžiui, faktiškai remiantis tik nusikaltimo dalyko spe-cifiniais požymiais vagystę (BK 271 str.) galima atriboti nuo narkotiniųpriemonių grobimo (BK 232(2) str.), šaunamojo ginklo, šaudmenų arsprogstamųjų medžiagų grobimo (BK 234(1) str.), radioaktyviųjų medžia-gų grobimo (BK 234(2) str.).

Trečia, kartais pats nusikaltimo dalykas lemia didesnį tos pačios nusi-kaltimo rūšies pavojingumą. Tokiais atvejais įstatymo leidėjas nusikaltimo

168

V I I I s k y r i u s . N u s i k a l t i m o o b j e k t a s

dalyku pasinaudoja konstruodamas kvalifikuotas nusikaltimų sudėtis. An-tai kontrabandos dalykas, kaip jau buvo minėta, yra prekės, pinigai, menoar kitokios vertybės. Tačiau šaunamųjų ginklų, šaudmenų, radioaktyviųjų,nuodingųjų ir stipriai veikiančių medžiagų ar narkotinių priemonių netei-sėtas gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną daro kontra-bandą pavojingesnių nusikaltimu. Atsižvelgdamas į tai įstatymo leidėjasišskyrė kvalifikuotą kontrabandos sudėti.

Nusikaltimo dalyką reikia atskirti nuo nusikaitimo padarymo įrankiųir priemonių, kuriuos nusikaltėlis panaudoja darydamas nusikaltimą.

Atsižvelgiant j fizines savybes tas pats materialus daiktas gali būti irnusikaltimo dalyku, ir nusikaltimo padarymo priemone ar įrankiu.

Jei šaunamasis ginklas pagrobiamas (BK 234(1) str.), jis yra laikomasnusikaltimo dalyku, bet šaunamasis ginklas gali būti ir kitų nusikaltimųpadarymo įrankis: esam tyčiniam nužudymui (BK 104 str.), tyčiniam sun-kiam kūno sužalojimui (BK 111 str.), plėšimui (BK 272 str.) ir pan. Su-klastotas oficialus dokumentas klastojimo atveju (BK 207 str.) yra šionusikaltimo dalykas, tačiau sukčiavimo atveju (BK 274 str.) oficialus su-klastotas dokumentas gali būti panaudojamas kaip priemonė šiam nusi-kaltimui padaryti.

Taigi pagrindinį skirtumą tarp nusikaltimo dalyko ir nusikaltimo pada-rymo įrankių ir priemonių lemia jų vieta nusikaltimo darymo procese. Jeidaiktas yra naudojamas objekto poveikiui, tai toks daiktas yra laikomasnusikaltimo padarymo priemone ar įrankiu. Jei į šį daiktą tiesiogiai kėsi-namasi darant nusikaltimą, tai toks daiktas laikomas nusikaltimo dalyku.

Teisinėje literatūroje materialiems daiktams, į kuriuos tiesiogiai kėsi-namasi nusikaltimu, apibrėžti, be sąvokos „nusikaltimo dalykas", dar var-tojama sąvoka „veikos objektas" (Handlungsobjekt). Kai kurie autoriai nu-sikaltimo dalyką priskiria prie fakultatyvių objektyviosios pusės požymių.

LITERATŪRA

Haft F. Strafrecht. Allgemeiner Teil. 3 Auflage. - Munchen, 1987.Piesliakas V. Mokymas apie nusikaltimą ir nusikaltimo sudėtį. - V,

1996.

169

IX SKYRIUS

OBJEKTYVIOJI NUSIKALTIMO PUSĖ

i. OBJEKTYVIOSIOS NUSIKALTIMO PUSES SĄVOKA

Objektyvioji nusikaltimo pusė - tai išorinė pavojingo kėsinimosi, ku-riuo pažeidžiami baudžiamojo įstatymo saugomi teisiniai gėriai, pasireiš-kimo pusė. Kiekvienas iš nusikaltimų turi be galo daug ji individualizuo-jančių bei apibūdinančių jo objektyviąją pusę požymių. Baudžiamajameįstatyme konstruojant konkrečias nusikaltimų sudėtis reikia atsižvelgti įatitinkamos nusikaltimo rūšies (pvz., sukčiavimo, turto prievartavimo, mo-kesčių vengimo ir t. t.) esminius, būdingiausius objektyviosios pusės po-žymius. Būtent šie baudžiamajame įstatyme numatyti požymiai, apibūdi-nantys išorinę kėsinimosi pasireiškimo pusę, ir sudaro nusikaltimo sudė-ties objektyviąją pusę.

Prie požymių, apibūdinančių objektyviąją pusę, baudžiamosios teisėsteorijoje priskiriami:

1) pavojinga veika, pasireiškianti veikimu ar neveikimu;2) nusikalstamos pasekmės;3) priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusių pasekmių;4) nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, įrankiai, priemonės bei

kitos objektyvios aplinkybės.Iš šių objektyviosios pusės požymių visų konkrečių nusikaltimų sudė-

čių būtinasis požymis yra tik veika. Nusikalstamos pasekmės, priežastinisryšys, nusikaltimo padarymo vieta, laikas, būdas, įrankiai, priemonės beikitos aplinkybės gali ir nebūti numatytos konkrečiose nusikaltimų sudė-tyse. Aišku, tai nereiškia, kad konkrečiam nusikaltimui nėra būdingasatitinkamas padarymo būdas, laikas, vieta, kad nusikaltimu nedaromažala teisiniams gėriams ar bent nekeliama tos žalos grėsmė. Faktiškaineįmanoma įsivaizduoti nusikaltimo padarymo be atitinkamo būdo, be

170

I X s k y r i u s . O b j e k t y v i o j i n u s i k a l t i m o p u s ė

nustatyto laiko ar vietos. Vieta, laikas, būdas, pasekmės yra būdingi kiek-vienam nusikaltimui, tačiau konstruodamas konkrečias nusikaltimų sudė-tis įstatymo leidėjas į vienas iš jų įtraukia aukščiau paminėtas aplinkybes,o į kitas - neįtraukia.

Teisinėje literatūroje dėl nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės po-žymių priskyrimo prie būtinųjų ir papildomųjų egzistuoja ir kita nuomo-nė, pagal kurią būtinieji kiekvienos konkrečios nusikaltimo sudėties ob-jektyviosios pusės požymiai, be veikos, yra nusikalstamos pasekmės irpriežastims ryšys tarp veikos ir pasekmių. Remiantis tokia nuostata yraneigiama ir nusikaltimo sudėčių klasifikavimo į materialiąsias ir forma-liąsias galimybė. Tačiau apie tai plačiau pakalbėsime analizuodami nusi-kalstamas pasekmes.

Kiekvieno nusikaltimo objektyvioji pusė gali būti labai Įvairi, kadangitas pats nusikalstamas tikslas gali būti pasiekiamas labai Įvairiomis pagalsavo išorinę pasireiškimo formą veikomis. Todėl konstruojant nusikaltimųsudėtis įstatymo leidėjui reikia rasti bendrines sąvokas, apibūdinančiasobjektyviosios nusikaltimo pusės požymius.

Apibūdindamas Įstatyme objektyviąją nusikaltimo sudėties pusę įsta-tymo leidėjas vienais atvejais nusikalstamą veiką susieja su pasekmėmis,kitais - reglamentuoja atsakomybę tik už pačią veiką. Remiantis šiuokriterijumi, tai yra objektyviosios nusikaltimo sudėties pusės konstrukci-jos ypatybėmis, visos nusikaltimų sudėtys skirstomos į materialiąsias irformaliąsias.

Nusikaltimo objektyviosios pusės nustatymas turi didelę reikšmę tei-singam nusikaltimų kvalifikavimui. Konstruodamas nusikaltimų sudėtis,įstatymo leidėjas baudžiamajame įstatyme paprastai dažniausiai aprašoišorinius kėsinimosi požymius, nes realiai išskirti žmogaus veiklos vidinęir išorinę puses faktiškai neįmanoma. Žmogaus veikla apima psichologi-nių ir fiziologinių procesų visumą. Žmogaus poelgiai, jo veikimas ar ne-veikimas visada turi atitinkamą elgesio motyvaciją, tikslą bei kitus, suasmens vidiniu psichiniu pasauliu susijusius, procesus. Dažniausia tik rem-damiesi objektyviaisiais nusikaltimo požymiais, tokiais kaip veikos pada-rymo būdas, vieta, veikos padarymo įrankiai, priemonės, mes galime spręstiapie subjektyviuosius nusikaltimo požymius: kaltę, motyvus, tikslus. Nu-sikaltimo požymiai, apibūdinantys jo išorinę (objektyvieji požymiai) beividinę (subjektyvieji požymiai) puses, sudaro vieningą visumą. Praktikoješie požymiai negali būti aiškinami atskirai vienas nuo kito. Tik teorinis šiųpožymių aiškinimas leidžia juos išskirti į atskiras sistemas ir analizuotikiekvieną atskirai.

171

NUSIKALTIMAS

Pagal objektyviosios pusės požymius dažniausiai vienos nusikaltimųsudėtys atribojamos nuo kitų panašių nusikaltimų sudėčių. Daugelis nu-sikaltimų sudėčių skiriasi kaip tik objektyviosios pusės požymiais.

2. NUSIKALSTAMOS VEIKOS SĄVOKA

Nusikalstama veika - tai priešingas teisei, pavojingas, sąmoningas irvalingas žmogaus elgesys išoriniame pasaulyje.

Nusikalstama veika apima dvi žmogaus elgesio pasireiškimo formas:aktyviąją (veikimą) ir pasyviąja (neveikimą).

Kiekviena nusikalstama veika yra sudėtingas reiškinys, aprėpiantis įvai-rias žmogaus veiklos sritis. Nusikalstama veika visada objektyviai pavojin-ga. Jos pavojingumas yra tas, kad ja daroma žala baudžiamojo įstatymosaugomiems teisiniams gėriams. Tačiau nereikia painioti veikos pavojingu-mo su nusikaltimo pavojingumu. Nusikaltimo pavojingumą lemia jo objek-tyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, tarp jų ir veikos pavojingumas.

Nusikalstama veika turi būti priešinga teisei. Tai reiškia, kad tokiaveika yra uždrausta baudžiamojo įstatymo.

Veika visada yra žmogaus elgesio pasireiškimas išoriniame pasaulyje.Žmogus negali būti baudžiamas už savo mintis, įsitikinimus, pažiūras.Tokia nuostata atitinka ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisviųapsaugos konvencijos 10 straipsnio reikalavimus, kuriuose teigiama, kad„kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus". Sis kon-vencijos straipsnis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straips-nį: ,,žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti".

Žmogus gali būti baudžiamas tik už konkrečią veiką. Tačiau gali iškiltiklausimas dėl BK 68 (vieši raginimai smurtu pažeisti Lietuvos Respubli-kos suverenitetą), 69 (karo kurstymas), 132 (šmeižimas) straipsnių. Išpirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šiuose straipsniuose yra numatytaatsakomybė už žmogaus mintis, jo įsitikinimus. Tačiau šiais atvejais as-mens įsitikinimai, mintys yra realizuojami pavojinga veika. Vienu atvejuasmuo ragina pradėti karą, kitu atveju - skleidžia žinomai melagingusprasimanymus, žeminančius kito asmens garbę.

Nusikalstama veika, kaip viena iš žmogaus elgesio pasireiškimo for-mų, visada turi būti sąmoninga ir valinga. Ši veika turi būti kontroliuoja-ma žmogaus sąmonės. Todėl negali būti laikoma nusikalstama tokia vei-ka, kuri visai nekontroliuojama žmogaus sąmonės, arba veika, kuri, norsir suvokiama, bet žmogaus nevaldoma. Todėl asmuo, kuris veikė dėl ne-nugalimos jėgos ar fizinės prievartos, negali būti traukiamas baudžiamo-

172

I X s k y r i u s . O b j e k t y v i o j i n u s i k a l t i m o p u s ė

jon atsakomybėn. Nenugalima jėga (hohere Gewalt) - tai nenumatytas,neišvengiamas išorinis įvykis, kurio asmuo, padaręs veiką, negalėjo kon-troliuoti. Pavyzdžiui, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėnautomobilio vairuotojas, jei jis suvažinėjo žmogų siaučiant uraganui. Fi-zinė prievarta - lai veiksmai, nukreipti kito asmens valiai suvaržyti ar jąpalenkti nusikaltėlio norima linkme. Pavyzdžiui, nebus traukiamas bau-džiamojon atsakomybėn karys, neįvykdęs viršininko įsakymo dėl to, kadjis buvo nusikaltėlio surištas.

Truputį sudėtingesnis yra klausimas dėl psichinės prievartos įtakosasmens baudžiamajai atsakomybei. Psichinė prievarta visiškai nepalaužiaasmens valios. Dėl psichinės prievartos įtakos asmuo vis dėlto gali kon-troliuoti savo veiksmus. Šiuo atveju sprendžiant baudžiamosios atsako-mybės klausimus reikia atsižvelgti į psichinės prievartos turinį, jos pavo-jingumą bei veikos, padarytos esant psichinei prievartai, pasekmes. Tamtikrais atvejais, kai asmuo padaro nusikaltimą dėl psichinės prievartos,pavyzdžiui, grasinant jį nužudyti, padaryti kūno sužalojimą ir pan., tokiasituacija gali būti vertinama kaip būtinasis reikalingumas. Tačiau tai ne-reiškia, kad asmuo visais atvejais, kai jis padaro nusikaltimą dėl psichinėsprievartos, yra netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Pavyzdžiui, as-muo, grasinamas nužudymu, buvo priverstas nužudyti kitą žmogų. Šiuoatveju asmuo bus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinį nužu-dymą. Skiriant bausmę gali būti atsižvelgiama į psichinę prievartą kaipatsakomybę švelninančią aplinkybę.

Išoriškai veika gali pasireikšti dviem formomis: veikimu ir neveikimu.Veikimas yra pagrindinė nusikaltimo padarymo forma. Veikimas pasi-

reiškia įvairių veiksmų, kuriais kėsinamasi į baudžiamojo įstatymo saugo-mus teisinius gėrius, atlikimu. Kiekvieną veikimą sudaro sąmoningas irvalingas žmogaus kūno judesys. Baudžiamąja teisine prasme reikšmingitik tokie kūno judesiai, kuriuos lemia asmens sąmonė ir valia. Kūno ju-desiai, padaryti dėl fizinės prievartos, refleksiniai judesiai negali būti pri-pažįstami nusikalstamu veikimu. Kadangi veikimas - tai sąmoningas žmo-gaus kūno judesys, tai manytume, kad veikimo sąvoka neapima tų jėgų,dėsningumų, kuriuos nusikaltėlis panaudoja darydamas veiką. Pavyzdžiui,nusikaltėlis, norėdamas nužudyti kitą asmenį, sugadina šio asmens vai-ruojamo automobilio stabdžių sistemą, tikėdamasis, kad asmuo padarysavariją ir žus. Šiuo atveju veikimu reiktų pripažinti kūno judesius, kuriaissugadinama automobilio stabdžių sistema. Taigi atitinkamų jėgų, dėsnin-gumų panaudojimas yra už veikimo ribų ir į juos reikia atsižvelgti siekiantgeriau suvokti padaryto veikimo pobūdį.

173

NUSIKALTIMAS

Nusikalstamas veikimas savo fizine esme gali pasireikšti labai įvairiai.Dažniausiai nusikaltėlis, norėdamas pasiekti atitinkamą rezultatą, veikiakitus žmones (nužudymo atveju) ar materialaus pasaulio daiktus (vagys-tės atveju). Tačiau nusikaltėlis gali veikti ir žodžiu, pavyzdžiui, šmeižimo,karo kurstymo atveju ir pan. Žodžiu dažniausiai veikia nusikaltimo ben-drininkai: kurstytojas, organizatorius. Veikimas žodžiu irgi yra tam tikraskūno judesio pasireiškimas.

Veikimas gali susidėti iš vieno kūno judesio ar kūno judesių komplek-so, sistemos. Antai nusikaltėlis peiliu smogė kitam asmeniui. Šiuo atvejuveikimas susideda iš vieno kūno judesio, tai yra smogimo peiliu. Tačiaudažniausiai praktikoje veikimą apibūdina visas kompleksas kūno judesių.Antai nusikaltėlis norėdamas pagrobti iš seifo pinigus visų pirma išlaužiakambario duris, po to atidaro seifą ir tik tada painia pinigus. Atsižvelgiantį tai yra išskiriami tęstiniai ir trunkamieji nusikaltimai, nusikaltimo sudė-tys su dviem veiksmais ir pan.

Nusikalstamas veikimas gali būti padaromas labai įvairiais būdais. Vi-sų šių būdų konstruojant atskiras nusikaltimų sudėtis praktiškai neįmano-ma numatyti. Todėl įstatymo leidėjas konstruodamas BK Specialiosiosdalies straipsnių dispozicijas vartoja apibendrintas sąvokas, pavyzdžiui:„pagrobimas", „užvaldymas", „nužudymas", „rinkimas", „gaminimas",„perdavimas", „suklastojimas" ir t. t.

Kaip jau buvo minėta, nusikaltimu pripažįstamas tik sąmoningas irvalingas veikimas. Todėl iškyla klausimas dėl nepakaltinamų asmenų beiasmenų, nesulaukusių patraukimo baudžiamojon atsakomybėn amžiaus,veiksmų įvertinimo. Nepakaltinami asmenys veikia negalėdami suvoktisavo veiksmų prasmės ar jų valdyti. Taigi šiuo atveju veikimas neturibūtinų nusikalstamos veikos požymių, tai yra sąmoningumo ir valingumo.Truputį kitaip yra su asmenimis, nesulaukusiais amžiaus, kada jie gali būtitraukiami baudžiamojon atsakomybėn. Dažniausiai šie asmenys veiksmusatlieka sąmoningai ir valingai. Todėl tokiais atvejais baudžiamoji atsako-mybė neatsiranda - tą lemia ne sąmoningos veikos nebuvimas, o tai, kadšie asmenys negali būti nusikaltimo subjektai.

Antra veikos pasireiškimo išoriniame pasaulyje forma yra neveikimas.Neveikimas yra pasyvus žmogaus elgesys, sukeliantis ar galintis sukeltiišoriniame pasaulyje tam tikrus pakitimus.

Neveikimui, kaip ir veikimui, yra būdingi pavojingumas ir priešingu-mas teisei. Neveikimo pavojingumas pasireiškia tuo, kad asmeniui susilai-kant nuo tam tikrų veiksmų atlikimo atsiranda žala teisiniams gėriams arkeliama tokios žalos grėsmė. Taigi neveikimu yra kėsinamasi Į baudžia-

174

I X s k y r i u s . O b j e k t y v i o j i n u s i k a l t i m o p u s ė

mojo įstatymo saugomus teisinius gėrius. Antai jei gydytojas nesuteikialigoniui medicinos pagalbos, tai ligonis gali mirti ar jam gali atsirasti kitossunkios pasekmės (BK 129 str.). Asmuo gali būti traukiamas baudžiamo-jon atsakomybėn už neveikimą tik tuo atveju, jei tokia atsakomybė yrareglamentuota baudžiamajame įstatyme.

Neveikimas nuo veikimo skiriasi fizine prasme. Jei veikimo atveju nu-sikaltimo subjektas daro tam tikrus kūno judesius, tai neveikimo atveju jisneatlieka tokių kūno judesių, kuriuos jis galėjo ir privalėjo atlikti.

Neveikimas, kaip viena iš veikos pasireiškimo formų, gali būti papras-tas, kai jį sudaro vienas epizodas. Pavyzdžiui, asmuo, sužinojęs, kad buvopadarytas tyčinis nužudymas, apie tai nepranešė teisėsaugos institucijoms.Neveikimas gali būti ir sudėtinis, t. y. susidedantis iš daugelio epizodų.Pavyzdžiui, valstybės pareigūnas ilgą laiką neatlieka jam pavestų pareigų.

Neveikimas turi būti sąmoningas ir valingas asmens poelgis. Asmuoturi suvokti, kad jis privalo veikti atitinkamu būdu. Jeigu toks asmuonesuvokė, kad jis privalo atitinkamai veikti, ir negalėjo to suvokti, taibaudžiamoji atsakomybė tokiam asmeniui neatsiranda. Taip pat negaliatsirasti baudžiamoji atsakomybė už neveikimą, jei asmuo suvokė, kad jisturi veikti atitinkamu būdu, bet dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančiųpriežasčių to negalėjo padaryti. Į tai kartais yra nurodoma ir baudžiama-jame įstatyme konstruojant nusikaltimų sudėtis, kurių objektyvioji pusėyra apibūdinama neveikimu. Antai pagal BK 129 str. baudžiamoji atsako-mybė už nesuteikimą ligoniui medicinos pagalbos atsiranda tik tokiu at-veju, jei šią pagalbą suteikti nekliudo svarbios priežastys. Neveikimo bau-džiamumas kartais įstatyme siejamas ir su kitomis papildomomis sąlygo-mis. Pavyzdžiui, už nesuteikimą būtinos ir aiškiai neatidėliotinos pagalbosasmeniui, esančiam pavojingoje gyvybei padėtyje, baudžiamoji atsakomy-bė atsiranda tik tada, kai kaltininkas galėjo ją suteikti be rimto pavojaussau ar kitiems asmenims (BK 128 str. l d.). Asmuo neatsako už nepra-nešimą apie nusikaltimą, jeigu jam, jo šeimos nariams arba artimiesiems,giminaičiams po pranešimo apie nusikaltimą būtų iškilusi grėsmė būtipatrauktiems baudžiamojon atsakomybėn (BK 294 str. 2 d.).

Norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn už neveikimą vi-sų pirma reikia nustatyti, ar šis asmuo privalėjo veikti atitinkamu būdu.Tokia pareiga veikti yra nustatoma baudžiamajame įstatyme konstruojantatskirų nusikaltimų sudėtis. Baudžiamosios teisės normose gali būti nu-matytas tiesioginis reikalavimas veikti atitinkamu būdu (pranešti apie nu-sikaltimo padarymą, išlaikyti vaikus ir tėvus, suteikti ligoniui medicinospagalbą). Tačiau kartais tokio reikalavimo gali ir nebūti numatyta. Nu-

175

NUSIKALTIMAS

sikaltimų sudėtys gali būti sukonstruotos atsižvelgiant i abi veikos pasi-reiškimo formas, nenustatant reikalavimo veikti. Taip yra nužudymo, kū-no sužalojimo sudėtyse.

Baudžiamajame įstatyme numatytą pareigą veikti atitinkamu būdu ga-li lemti:

1) Asmens profesija bei jo tarnybinės pareigos. Gydytojas privalo su-teikti medicinos pagalbą, laivo kapitonas privalo suteikti pagalbąvandens kelyje nelaimės ištiktiems žmonėms, policininkas privaloužkirsti kelią nusikaltimo padarymui ir pan.

2) Giminystės ryšiai. Tėvai privalo išlaikyti vaikus, vaikai privalo išlai-kyti tėvus.

3) Pilietinės pareigos. Asmuo privalo pranešti teisėsaugos institucijomsapie tikrai žinomai rengiamą, daromą ar padarytą nusikaltimą.

4) Ankstesnis pačio asmens elgesys. Vairuotojas padaręs avariją pri-valo nukentėjusiajam suteikti pagalbą.

Esant blanketinėms nusikaltimų sudėtims, pareiga veikti atitinkamubūdu gali būti numatyta ne pačiose baudžiamosios teisės normose, betkitų teisės šakų norminiuose aktuose.

Neveikimą, kaip vieną iš veikos pasireiškimo formų, siejant su kitaisbaudžiamosios teisės institutais atsiranda nemažai problemų. Kalbant apiebūtinąją gintį iškyla klausimas, ar galima gintis nuo nusikaltimo, kurispasireiškia neveikimu. Nagrinėjant būtinojo reikalingumo institutą neaiš-ku, ar bus laikoma būtinojo reikalingumo situacija tokie atvejai, kai as-muo nepraneša teisėsaugos institucijoms apie padarytą nusikaltimą dėlto, kad jam grasinama susidoroti. Daug sudėtingesnis nusikaltimų, kuriepadaromi neveikimu, subjektyviosios pusės nustatymas. Savo specifikąturi ir bendrininkavimas bei nusikaltimo padarymo stadijos nusikalstamo-se veikose, kurios pasireiškia neveikimu.*

Baudžiamosios teisės moksle nagrinėjant veiką, jos prigimtį, esmę iš-reiškiamos labai įvairios nuomonės. Galima būtų išskirti tokias pagrindi-nes veikos teorijas: kauzalinė, finalinė, socialinė ir negatyvioji.

Kauzalinės veikos teorija atsirado kartu su klasikine mokymo apienusikaltimą mokykla. Šios teorijos atstovai (F. Listas, E. Belingas) veikąsiejo su atitinkamais pakitimais išoriniame pasaulyje. Veika buvo supran-tama kaip valingas išorinio pasaulio poveikis, sukeliantis jam tam tikruspakitimus. Pasak šios teorijos atstovų, veika pasireiškia atitinkamu kūnojudesiu ar susilaikymu nuo jo. Tačiau šis kūno judesys ar susilaikymas nuojo turi būti nulemtas asmens valios.

Plačiau apie neveikimą rašoma XV skyriuje.

176

I X s k y r i u s . O b j e k t y v i o j i n u s i k a l t i m o p u s ė

Finalinėje veikos teorijoje veika buvo siejama su žmogaus poelgiotikslingumu. Šios teorijos atstovai (L. Velcelis, G. Radbruchas) veiką api-brėžė kaip žmogaus tikslingos veiklos išraišką. Pasak L. Velcelio, žmogus,žinodamas, kad atitinkamomis sąlygomis jo veikla sukels tam tikras pa-sekmes, numato atitinkamus tikslus ir atsižvelgdamas į šiuos tikslus pla-nuoja bei daro savo poelgius.

Socialinė veikos teorija atsirado anksčiau už finalinę teorija. Tačiaulabiausiai ji buvo išplėtota prieš dvidešimt metų. Šios teorijos atstovai (E.Šmidtas, H. Ješekas, K. Engišas) veiką suprato kaip valingą santykį susocialiniu išoriniu pasauliu. Veika juos domino ne kaip fiziologinis feno-menas, pasireiškiantis atitinkamais kūno judesiais, bet kaip socialinis fe-nomenas, kuris yra nukreiptas į socialinę tikrovę. Jų manymu, veika - taisocialiai sąlygota žmogaus veikla.

Negatyvioji veiklos teorija atsirado palyginti neseniai, šio amžiaus7-ajame dešimtmetyje. Šios teorijos atstovai (Hercbergeris ir kt.) rėmėsiišvengimo principu. Pasak jų, kaltininkui bus inkriminuojama pasekmė,jei jis jos neišvengė, nors ir galėjo išvengti. Kiekvieno nusikaltimo galimaišvengti. Tik veikimo atveju reikia nustoti veikti, o neveikimo atveju rei-kia pradėti veikti.

3. NUSIKALSTAMOS PASEKMES

Kiekvienu nusikaltimu yra kėsinamasi į baudžiamojo įstatymo saugo-mus teisinius gėrius. Kėsinantis šiems gėriams yra padaroma žala ar su-keliama tokios žalos grėsmė. Ši žala, kuri atsiranda kėsinantis į baudžia-mojo įstatymo saugomus objektus, t. y. teisinius gėrius, ir vadinama nu-sikalstamomis pasekmėmis. Dėl kiekvieno nusikaltimo objektui atsirandatam tikrų pakitimų. Kaip buvo minėta, nusikaltimu gali būti daroma realižala teisiniams gėriams ar tik keliama tos žalos grėsmė. Tačiau tais atve-jais, kai reali žala neatsiranda, o yra tik tokios žalos grėsmė, objekte irgiįvyksta tam tikri pakitimai. Šie pakitimai susiję su šių objektų saugausegzistavimo sąlygomis. Taigi nusikalstamos pasekmės betarpiškai susiju-sios su nusikaltimo objektu. Tik nusikaltimu veikiant baudžiamojo įstaty-mo saugomus teisinius gėrius atsiranda nusikalstamos pasekmės, kuriosdaugiausia priklauso nuo nusikalstamo kėsinimosi objekto turinio. Jeitokio objekto turini sudaro teisiniai gėriai, susiję su nuosavybe, tai pa-prastai atsiranda turtinio pobūdžio pasekmės, jei objekto turinys susijęssu asmens gyvybe, sveikata - tai fizinio pobūdžio pasekmės ir pan. Nuonusikaltimo objekto vertingumo priklauso ir pasekmių pavojingumas. Antai

177

N U S I K A L T I M A S

„gyvybė" yra vertingesnis teisinis gėris, nei „nuosavybė". Atitinkamai pa-sekmė „mirtis'' yra pavojingesnė nei pasekmė „sugadintas turtas".

Tačiau nusikaltimo objekto negalima tapatinti su nusikalstamomis pa-sekmėmis. Tai yra dvi skirtingos vieningo negatyvaus reiškinio - nusikal-timo pusės. Nusikaltimo objektas - tai baudžiamojo įstatymo saugomiteisiniai gėriai. Jis atskleidžia nusikalstamo kėsinimosi kryptingumą, taiyra nurodo, į kokius teisinius gėrius kėsinamasi nusikaltimu. Nusikalsta-mos pasekmės - tai nusikaltimo rezultatas. Jos parodo, kokie pakitimaiįvyko nusikaltimo objekte. Kita vertus, iš atsiradusių nusikalstamų pasek-mių mes dažnai galime spręsti apie nusikaltimo objektą. Nors pažymėti-na, kad BK yra nusikaltimo sudėtys su vienodomis pasekmėmis, bet skir-tingais objektais. Antai didelė turtinė žala gali atsirasti duodant melagin-gus parodymus, išvadas, paaiškinimus ir vertimus (BK 293 str. 2 d.), betdidelė žala gali būti padaroma ir piktnaudžiaujant pasitikėjimu ūkinėjeveikloje (BK 321 str.). Tačiau pirmuoju atveju nusikaltimo objektas yrateisingumo interesai, o antruoju - ūkininkavimo tvarka.

Nusikalstamos pasekmės labai artimai susijusios ir su nusikaltimo da-lyku. Kaip buvo minėta, nusikaltimo dalykas - tai materialūs daiktai, įkuriuos kėsinantis daroma žala objektui. Būtent tiesiogiai veikiant į da-lyką, daroma žala objektui ir atsiranda nusikalstamos pasekmės. Taip yranusikaltimuose, turinčiuose kėsinimosi dalyką. Tačiau nusikalstamos pa-sekmės atsiranda ir tuo atveju, kai žala nusikaltimo dalykui ir nepadaro-ma. Pavyzdžiui, pavagiamas televizorius. Nusikaltimo dalykas (televizo-rius) nenukenčia, bet nusikalstamos pasekmės - turtinė žala jo savininkuiatsiranda.

Darant nusikaltimą gali atsirasti labai įvairios pasekmės, kurios daž-niausiai būna susijusios su tam tikros žalos padarymu. Pagal žalos pobūdįnusikalstamas pasekmes galima suskirstyti į turtines, fizines, organizaci-nes, politines, socialines, moralines ir pan. Turtinio bei fizinio pobūdžionusikalstamas pasekmes baudžiamajame įstatyme nustatant nusikaltimosudėtis yra bene lengviausia aprašyti. Antai taip yra su vagystės, sukčia-vimo, plėšimo, turto prievartavimo, turto iššvaistymo ar pasisavinimo su-dėtimis, kurios pagal turtinės žalos dydį yra suskirstytos į paprastas irkvalifikuotas, tai yra padarytas stambiu mastu. Šiuo atveju įstatymo leidė-jas net nurodo konkrečią piniginę žalos dydžio išraišką, kuriai esant šienusikaltimai laikomi padaryti stambiu mastu. Antai pagal BK 280 str.vagystės, plėšinio, turto prievartavimo, sukčiavimo, turto pasisavinimo ariššvaistymo atvejais turto pagrobimas laikomas stambiu, jeigu pagrobtojoar reikalaujamo turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Labai išsamiai,

178

IX s k y r i u s . O b j e k t y v i o j i n u s i k a l t i m o pusė

atsižvelgiant į fizinės žalos dydį, yra diferencijuojamos nusikaltimų as-mens sveikatai sudėtys. Antai visi kūno sužalojimai atsižvelgiant į nedar-bingumo bei sveikatos netekimo apimtį yra skirstomi į sunkius, apysun-kius, lengvus, sukėlusius trumpalaikius sveikatos sutrikimus, ir lengvus,nesukėlusius trumpalaikių sveikatos sutrikimų.

Nusikalstamos pasekmės, susijusios su moralinės, politinės, organiza-cinės ir pan. žalos padarymu, nusikaltimų sudėtyse nėra taip konkretizuo-tos ir apibrėžtos kaip turtinės bei fizinės pasekmės.

Atsižvelgiant į tai, ar įstatymo leidėjas tarp konkrečių nusikaltimo su-dėties požymių numato nusikalstamas pasekmes, ar ne, visos konkrečiosnusikaltimų sudėtys atitinkamai skirstomos į materialiąsias ir formalią-sias. Tačiau daugelis baudžiamosios teisės teoretikų neigia tokio nusikal-timo sudėčių skirstymo pagrįstumą, teigdami, kad kiekvienu nusikaltimuyra sukeliamos tam tikros žalingos pasekmės, todėl nusikaltimų sudėtisskirstyti į materialiąsias ir formaliąsias negalima. Su nusikaltimo sudėčiųskirstymo ar neskirstymo į materialiąsias ir formaliąsias klausimu tiesio-giai susijęs kitas klausimas: ar nusikalstamos pasekmės yra būdingos kiek-vienai konkrečiai nusikaltimo sudėčiai, ar ne. Tie autoriai, kurie neigianusikaltimo sudėčių klasifikavimo į formaliąsias ir materialiąsias galimy-bę, kartu teigia, kad kiekvienu nusikaltimu yra padaroma žala, kad negalibūti tokio nusikaltimo, kuris nesukeltų pasekmių. Iš tiesų, kiekvienu nu-sikaltimu yra daroma žala baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniamsgėriams. Ši žala gali būti reali ar tik gresianti. Taigi kiekviena nusikalsta-ma veika nusikaltimo objektui sukelia tam tikrų pakitimų, kurie baudžia-mosios teisės moksle vadinami nusikalstamomis pasekmėmis. Tačiau taidar nereiškia, kad tokios nusikalstamos pasekmės yra aprašytos konkre-čioje nusikaltimo sudėtyje. BK Specialiojoje dalyje yra daug nusikaltimųsudėčių, kurių nusikalstamos pasekmės yra už nusikaltimo sudėties ribų,t. y. įstatymo leidėjas nusikaltimo baigtumą sieja tik su veikos padarymu,o pasekmių atsiradimas yra reikšmingas tik bausmei individualizuoti. An-tai kontrabanda (BK 312 str.) siejama tik su prekių, pinigų ar kitokiųvertybių neteisėtu gabenimu per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną.Šiuo atveju įstatymo leidėjo nedomina tas faktas, ar tokias pasekmes su-kelia kontrabanda. Pats neteisėto prekių gabenimo per Lietuvos Respub-likos sieną faktas jau laikomas baigtu nusikaltimu. O pasekmių atsiradi-mas ar neatsiradimas gali turėti įtakos konkrečios bausmės dydžiui.

Viena nusikalstama veika gali būti kėsinamasi į kelis objektus. Tokiuatveju atsiranda ir dvejopo pobūdžio pasekmės. Antai plėšimu kėsinama-si į nuosavybę ir asmens sveikatą. Šiuo atveju atsiranda turtinio ir fizinio

179

NUSIKALTIMAS

pobūdžio nusikalstamos pasekmės. Nusikalstamos pasekmės gali būti irnusikaltimo sudėti kvalifikuojančiomis aplinkybėmis. Baudžiamosios tei-sės teorijoje tokias sudėtis siūloma vadinti nusikaltimo sudėtimis, kuriospapildomai kvalifikuojamos sunkiomis pasekmėmis. Prie tokių nusikalti-mo sudėčių galima priskirti išžaginimą, sukėlusį sunkias pasekmes (BK118 str. 4 d.), neteisėtą aborto padarymą, sukėlusi nukentėjusiajai ilgalai-ki sveikatos sutrikimą ar mirtį (BK 124 str. 2 d.), nesuteikimą ligoniuimedicinos pagalbos, sukėlusį mirti ar kitokias sunkias pasekmes (BK 129str. 2 d.) ir pan. Šiuo atveju mes turime dvi būtinas pasekmes, iš kuriųviena yra pagrindinė, o kita - papildoma. Antai neteisėto aborto, sukėlu-sio nukentėjusiosios mirtį, atveju pagrindinė pasekmė yra susijusi su žalosnukentėjusiosios sveikatai padarymu, o antroji pasekmė - žymiai sunkes-nė ir susijusi jau su mirtimi. Šiuo atveju skirtingas ir asmens psichinissantykis su pirmąja ir antrąja pasekmėmis. Pagrindinė pasekmė atsirandakaltininkui veikiant tyčia, papildoma - neatsargiai.

Materialiosiose nusikaltimų sudėtyse įstatymo leidėjas dažniausiai tie-siogiai nurodo pasekmių atsiradimą vartodamas sąvokas „turtinė žala",„sunkios materialinės pasekmės'', „kitos sunkios pasekmės", „didelė ža-la'' ir pan. Tačiau kai kuriose nusikaltimų sudėtyse įstatymo leidėjas nu-rodo tik konkrečias pasekmes, apibūdindamas pačią veiką, pvz., nužudy-mas, tyčinis turto sunaikinimas ar sužalojimas, tyčinis sunkus kūno suža-lojimas ir t. t.

Nusikalstamų pasekmių reikšmė yra labai plati. Visų pirma nuo nusi-kalstamų pasekmių labai priklauso nusikaltimo pavojingumas; antra, nu-sikalstamos pasekmės padeda atriboti nusikaltimus nuo kitų, ypač admi-nistracinių teisės pažeidimų; trečia, nusikalstamos pasekmės gali būti nu-sikaltimą kvalifikuojančiomis aplinkybėmis; ketvirta, į nusikalstamas pa-sekmes, kaip į atsakomybę sunkinančias aplinkybes, atsižvelgiama ski-riant bausmę.

4. PRIEŽASTINIS RYŠYS TARP VEIKOSIR NUSIKALSTAMŲ PASEKMIŲ

Priežastinio ryšio problema - tai labai svarbi ir sudėtinga ne tik bau-džiamosios teisės, bet ir kitų teisės šakų problema. Žmogus tik tada galiatsakyti už atsiradusią žalą, kai žala buvo jo veikos pasekmė, t. y. kadatarp jo padarytos veikos ir atsiradusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

Priežastinis ryšys - tai toks santykis tarp reiškinių, kuriam esant vienasreiškinys ar sąveikaujančių reiškinių visuma (priežastis) sukelia ir nule-

180

I X s k y r i u s . O b j e k t y v i o j i n u s i k a l t i m o p u s ė

mia kitą reiškinį (pasekmę). Jeigu šį priežastinio ryšio apibrėžimą pritai-kytume baudžiamajai teisei, tai priežastinį ryšį, kaip vieną iš nusikaltimoobjektyviosios pusės požymiu, galima būtų apibrėžti taip: priežastinis ry-šys tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių yra toks santykis, kuriam esantveika sukelia ir nulemia nusikalstamas pasekmes.

Priežastinio ryšio problema teisėje yra tokia pat sena kaip ir pati teisė.Senovės Romos teisėje buvo skiriami neteisėti veiksmai (injuna), kaltė(culpa) ir priežastinis ryšys (causa). Baudžiamosios teisės teorijoje prie-žastinio ryšio klausimas atsirado nagrinėjant nusikaltimus gyvybei ir svei-katai. Viduramžiais italų teisininkai parengė nemaža taisyklių, kurios, jųnuomone, galėjo padėti spręsti nužudymo klausimus, kai nužudymas bu-vo nukentėjusiajam padarytos žaizdos pasekmė. Jie teigė, kad esant nu-žudymui priežastinis ryšys gali būti nustatomas, jei kitam asmeniui tiesio-giai yra atimta gyvybė, pavyzdžiui, šūvis į smilkinį, smūgis kirviu į galvąir pan. Šio laikotarpio kriminalistai skyrė mirtinas ir nemirtinas žaizdas.Esant nemirtinoms žaizdoms jie neigė priežastinio ryšio tarp sužeidimo irnukentėjusiojo mirties buvimą. Be to, kad būtų pripažintas priežastinioryšio tarp žaizdos ir nukentėjusiojo mirties buvimas, buvo siūloma lauktitam tikrą dienų skaičių, stebint, kokias pasekmes sukels žaizda.

Ypač nuodugniai priežastinio ryšio problemos pradėtos nagrinėti XIXamžiuje. Šiuo metu teisės moksle egzistuoja labai daug įvairių priežasti-nio ryšio teorijų: būtinos pasekmės teorija, pakankamos priežasties teori-ja, tiesioginės pasekmės teorija, betarpiškos pasekmės teorija, artimiau-sios priežasties teorija ir t. t. Tačiau baudžiamosios teisės mokslui reikš-mingiausios yra dvi teorijos - tai ekvivalentinio ir adekvataus priežastinioryšio teorijos. Šios teorijos susiformavo XIX a. Vokietijoje ir vėliau papli-to Austrijoje, Olandijoje, Skandinavijos šalyse, Šveicarijoje.

Ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija šiuo metu yra viena iš labiau-siai paplitusių (Buri, F. Listas, M. Lipmenas). Ši teorija aiškina, kad kiek-viena sąlyga, be kurios žalingo rezultato nė nebūtų buvę, yra to žalingorezultato pasekmė. Priežastinis ryšys egzistuoja tik tada, kai veiksmas yraekvivalentinė pasekmės priežastis, t. y. būtina, privaloma sąlyga. Jeigugrandinė tarp veiksmo ir jo rezultato nutrūksta įsikišus trečiajam asme-niui, ekvivalentinio priežastinio ryšio tarp veiksmo ir pasekmių nebelieka.Vienas iš šios teorijos pradininkų vokiečių teisininkas Buri priežastini ryšįsuprato kaip objektyvų reiškinį, nesusijusį su subjekto kalte. Baudžiama-jai teisei šios teorijos nuostatas pritaikė vokiečių kriminalistas F. Lislas,kurio manymu, priežastinis ryšys tarp kūno judesio ir rezultato yra tada,kai rezultatas negali atsirasti be kūno judesio.

181

NUSIKALTIMAS

Pagal adekvataus priežastinio ryšio teoriją priežastinis ryšys tarp veiks-mų ir jų žalingų pasekmių egzistuoja tada, kai veiksmai padidina žalosatsiradimo galimybę. Kitaip tariant, kadangi veiksmai padidina žalos at-siradimo riziką, atsiradusi žala yra laikytina normalia tų veiksmų pasek-me. Jeigu konkrečių veiksmų nebūtų buvę, padidintos žalos atsiradimorizikos taip pat nebūtų buvę. Taigi adekvati priežastis nėra vienintelėtam tikrų pasekmių priežastis. Gali egzistuoti daug konkrečių kuriosnors vienos pasekmės priežasčių. Tačiau adekvati priežastis visada išsi-skiria iš kitų priežasčių tam tikrų pasekmių atsiradimo tikimybę pavers-dama tikrove.

Priežastinio ryšio klausimas turi būti sprendžiamas nagrinėjant įvairiųreiškinių tarpusavio ryšius, jų priklausomybę vienas nuo kito. Bet kurioježmonių santykių srityje reikia skirti būtinas ir atsitiktines žmogaus veiks-mų pasekmes. Būtinoji pasekmė yra reiškinio dėsningumų vystymasis,pasireiškimas, tai yra jo vidinė savybė, jo priežastis. Atsitiktinė pasekmėdėsningai neišplaukia iš šio reiškinio, nors šio reiškinio yra sąlygota.

Remdamiesi būtinumu ir atsitiktinumu paanalizuokime priežastinioryšio tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių turinį.

Baudžiamojoje teisėje nusikalstamų pasekmių atsiradimo priežastis irsąlyga yra tik nusikaltimo subjekto veikimas ar neveikimas, kurie uždraustibaudžiamajame įstatyme. Gamtos jėgos, gyvūnai, automobiliai negali būtilaikomi nusikalstamų pasekmių priežastimis.

Asmens veikimas (neveikimas) turi būti bent asocialus, tai yra turėtisavyje bent galimybe sukelti žalingas pasekmes. Negali būti laikoma pa-sekmės priežastimi asmens naudinga veika. Pavyzdžiui, asmuo iš vandensištraukė girtą žmogų ir jį paguldė ant kranto. Po kiek laiko girtas asmuovėl Įkrito į vandenį ir nuskendo. Šiuo atveju tokia veika negali būti laiko-ma priežastimi, sukėlusią nusikalstamas pasekmes. Taigi visų pirma kal-bant apie priežastinį ryšį tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių reikianustatyti, ar subjekto veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo. Nusi-kalstamų pasekmių priežastimi ir sąlyga gali būti tik nusikaltimo subjektoveika. Veika laiko požiūriu turi būti padaroma anksčiau, nei atsiradonusikalstamos pasekmės.

Toliau reikia nustatyti tai, ar tokia veika buvo būtina nusikalstamųpasekmių atsiradimo sąlyga. Šiuo atveju tokią veiką reikia išskirti iš kitųaplinkybių ir, jei įvykiai toliau vystosi kaip ir vystęsi, ji negali būti pripa-žįstama būtina nusikalstamų pasekmių atsiradimo sąlyga. Pavyzdžiui, as-muo aptvėrė savo sodą tvora, prie kurios prijungė elektros srovę. Pokurio laiko sode buvo rastas moters lavonas. Buvo nustatyta, kad moteris

182

IX s k y r i u s . O b j e k t y v i o j i n u s i k a l t i m o pusė

mirė ne nuo elektros smūgio, bet nuo insulto. Šiuo atveju tokie asmensveiksmai nebus būtina moters mirties sąlyga.

Taip pat nagrinėjant priežastinį ryšį reikia nustatyti, ar veika, kuri at-liko būtinosios sąlygos vaidmenį, buvo konkreti pasekmės priežastis. Kiek-viena priežastis apima būtinas rezultato atsiradimo sąlygas, bet ne kiek-viena būtina sąlyga yra pasekmių priežastis. Sąlygos tik apsunkina prie-žasčių atsiradimą ir jų veikimą. Taigi veika turi būti pripažinta ne lik bū-tina nusikalstamos veikos atsiradimo sąlyga, bet ir jos būtina priežastimi.

Priežastinio ryšio tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių buvimas - taiobjektyvus baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Tačiau visada būtinanustatyti ir subjektyvų pagrindą - kaltę. Tas faktas, kad tarp asmens vei-kos ir nusikalstamų pasekmių yra priežastinis ryšys, dar nereiškia, kadasmuo padarė nusikaltimą, - dar turi būti nustatyta ir jo kaltė. Jei vairuo-tojas suvažinėjo pėsčiąjį, tai dar nereiškia, kad j is padarė nusikaltimą.Šiuo atveju turi būti nustatyta, ar buvo pažeistos eismo saugumo taisyk-lės. Tarp asmens veiksmų ir atsiradusių pasekmių gali būti atsitiktinispriežastinis ryšys. Šiuo atveju asmuo už atsiradusias pasekmes negalėsbūti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Pavyzdžiui, M. padarė lengvąkūno sužalojimą. Dėl to sužalojimo R. išsivystė kraujo užkrėtimas ir jis mirė.Šiuo atveju M. neatsakys už R. mirtį. Jis bus traukiamas baudžiamojonatsakomybėn tik už tyčinio lengvo kūno sužalojimo padarymą.

Nusikaltimams kvalifikuoti priežastinio ryšio nustatymas yra reikšmin-gas tik materialiosiose nusikaltimų sudėtyse.

5. NUSIKALTIMO PADARYMO BUDAS, PRIEMONES,ĮRANKIAI, LAIKAS, VIETA IR KITOS APLINKYBĖS

Nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta, priemonės, įrankiai ir ki-tos aplinkybės - tai fakultatyvieji bendrosios nusikaltimo sudėties požy-miai. Jei jie yra numatyti konkrečioje nusikaltimo sudėtyje, jie tampabūtinaisiais jos požymiais. Tai, kad šie požymiai pripažįstami fakultaty-viaisiais, dar nereiškia, kad jie nėra būdingi kiekvienam nusikaltimui. Varguar galima Įsivaizduoti nusikaltimą, kuris neturėtų padarymo vietos, laiko,būdo. Paprasčiausiai įstatymo leidėjas, konstruodamas daugelį nusikalti-mo sudėčių, šiuos požymius palieka už šių sudėčių ribų. Visi šie požymiaiapibūdina objektyviąją nusikaltimo pusę.

Nusikaltimo padarymo būdas parodo, kaip buvo padarytas nusikalti-mas. Atitinkamais atvejais įstatymo leidėjas nusikaltimo padarymo būda

183

NUSIKALTIMAS

tiesiogiai aprašo BK Specialiosios dalies straipsnių dispozicijose. Tada,norint kvalifikuoti tokią veiką, reikia nustatyti jos padarymo būdą. Antaibaudžiamoji atsakomybė už pramoninį šnipinėjimą (BK 317 str.) atsiran-da, jei pramonine paslaptimi įmonėje esanti informacija renkama netei-sėtai - patenkant prie informacijos šaltiniu ar naudojant specialius prie-taisus informacijai rinkti. Nusikaltimo padarymo būdas gali būti ir nusi-kaltimą kvalifikuojančiu požymiu (BK 105 str. 5 p.). Į nusikaltimo pada-rymo būdą gali būti atsižvelgiama skiriant bausme.

Nusikaltimo padarymo priemonės - tai daiktai, kurie patys nenaudo-jami nusikaltimui padaryti, tačiau palengvina atlikti nusikalstamus veiks-mus arba sudaro jo materialias prielaidas. Nusikaltimo įrankiai - tai daik-tai ar priemonės, kurias kaltininkas tiesiogiai vartoja darydamas nusikal-timą. Nusikaltimo padarymo priemonėmis ir įrankiais kaltininkas tiesio-giai veikia nusikaltimo objektą, tuo darydamas jam žalą. Kartais nusikal-timo padarymo įrankiai ir priemonės yra tiesiogiai nurodomi BK Specia-liosios dalies straipsnių dispozicijose (pvz., BK 225 str. 3 d., BK 272 str.2 d. ir pan.). Tačiau paprastai į nusikaltimo padarymo priemones ir įran-kius atsižvelgiama individualizuojant bausmes.

Nusikaltimo padarymo vieta ir laikas BK Specialiosios dalies straips-nių dispozicijose nurodomos labai retai. Dažniausiai į šias aplinkybes at-sižvelgiama skiriant bausmes.

Nagrinėjant objektyviąją nusikaltimo pusę gali būti atsižvelgiama ir įkitas aplinkybes, apibūdinančias objektyviąją pusę, pavyzdžiui, nusikalti-mo padarymo situaciją.

LITERATŪRA

Piontkovskij A. A. Kurs sovietskogo ugolovnogo prava. Učenije o prestuple-niji. - Moskva, 1961.

Ugolovnyj zakon. Opyt teoretičeskogo modelirovanija. - Moskva, 1987.Wessels J. Strafrecht Allgemeiner Teil. Die Strafrecht und ihr Aufbau. 24

Auflage. - Heidelberg, 1994.

184

X SKYRIUS

NUSIKALTIMO SUBJEKTAS

1. NUSIKALTIMO SUBJEKTO SĄVOKA

Nusikaltimo subjektas - tai fizinis, sulaukęs baudžiamojo įstatymonustatyto amžiaus ir pakaltinamas asmuo.

Lietuvos Respublikos BK 3 str. numato, kad „pagal baudžiamuosiusįstatymus atsako ir baudžiamas tik toks fizinis asmuo, kuris kaltas nusi-kaltimo padarymu". Baudžiamąja teisine prasme fizinio asmens pilietybėnedaro įtakos atsakomybei - už nusikalstamą veiką atsakys ir LietuvosRespublikos pilietis, ir užsienietis, ir asmuo be pilietybės. Antra vertus,kai kurie Lietuvos Respublikos BK Specialiosios dalies straipsniai numa-to specialų požymį - pilietybę. Kai šio požymio nėra, asmuo negali būtitraukiamas baudžiamojon atsakomybėn, pavyzdžiui, valstybės išdavimą(BK 62 str.) gali padaryti tik Lietuvos Respublikos pilietis.

Gyvuliai, įvairi technika, gamtos jėgos, darančios žalą, negali būti pri-pažįstami nusikaltimo subjektu, o priemonės, kurių gali būti imtasi užker-tant tokią žalą, - kriminaline bausme. Pažymėtina, kad asmuo gali atsa-kyti už gyvulių ar gamtos jėgų padarytą žalą, jeigu jis yra kaltas dėl šiosžalos atsiradimo, pavyzdžiui, piemuo, norėdamas greičiau grįžti namo,gena gyvulių bandą per rugių lauką ir sunaikina dalį derliaus (BK 278str.) arba šeimininkas užsiundo ant žmogaus šunį, kuris sukandžiodamaspadaro lengvą kūno sužalojimą (BK 116 str.). Šiais atvejais ir gyvuliųbanda, ir šuo turi būti pripažįstami nusikaltimo padarymo įrankiais.

Nusikaltimo subjektu šiuo metu negali būti ir juridinis asmuo. Jeigunusikaltimas padaromas juridinio asmens vardu arba jo veiklos sferoje,pavyzdžiui, neteisėta įmonės veikla (BK307 str.), aplaidus apskaitos tvar-kymas (BK 322 str.) ir pan., tai ir šiuo atveju baudžiamoji atsakomybėiškils konkretiems fiziniams asmenims. Pažymėtina, kad šiuo aspektu bau-

185

NUSIKALTIMAS

džiamoji teisė išsiskiria iš kitų teisės šakų, pavyzdžiui, civilinės, valstybi-nės, administracinės teisės, kurios numato juridinių asmenų atsakomybe.Antra vertus, baudžiamosios teisės reforma numato juridinių asmenų bau-džiamosios atsakomybės institutą. Apie juridinių asmenų baudžiamąjąatsakomybe plačiau rašoma šio skyriaus 7 dalyje.

Nusikaltimo subjektu galima pripažinti tik toki fizini asmenį, kurisyra pakaltinamas ir sulaukęs baudžiamojo įstatymo nustatyto amžiaus.Šiuos požymius turi turėti ne tik nusikaltimo vykdytojas, bet ir jo ben-drininkai: organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas. Be to, subjekto am-žių ir pakaltinamumą būtina nustatyti neatsižvelgiant į tai, kokioje sta-dijoje nusikaltimas užbaigtas: rengimosi, pasikėsinimo ar esant pabaig-to nusikaltimo sudėčiai (BK 16 str.). Nusikaltimo subjekto požymiai la-bai mažai atspindi nusikaltimą padariusio asmens individualias savybes,tačiau būtent tai leidžia įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos29 str. įtvirtintą asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Antra vertus,asmens individualios savybės daro įtaką skiriant bausmės rūšį ir dydį,taikant bausmės vykdymo atidėjimą (BK 47(1) str.) ar atleidžiant nuobausmės ir pan., tačiau neturi jokios reikšmės nustatant, ar asmens vei-koje yra nusikaltimo sudėtis.

Naujasis BK prie nusikaltimo subjektą apibūdinančių aplinkybių priski-ria amžių, nepakaltinamumą, ribotą pakaltinamumą ir apsvaigimą nuo al-koholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Beto, naujasis BK numato ir juridinių asmenų baudžiamąją atsakomybę.

Užsienio valstybių baudžiamieji Įstatymai prie nusikaltimo subjektąapibūdinančių aplinkybių priskiria amžių, nepakaltinamumą, ribotą pa-kaltinamumą ir girtumą ar narkotinį apsvaigimą. Pažymėtina, kad nema-žai užsienio valstybių (JAV, Anglija, Švedija, Olandija, Belgija, Prancūzija,Airija, Slovėnija, Indija, Zairas, Indonezija, Jordanija) baudžiamąją atsa-komybę numato ir juridiniams asmenims.

2. NUSIKALTIMO SUBJEKTO AMŽIUS

Nusikaltimo subjekto amžius - tai konkreti amžiaus riba, kurios su-laukus pripažįstama, kad asmuo gali suvokti savo veiksmų pavojingumą irkartu būti atsakingas už juos.

Įstatymų leidėjas, nustatydamas konkrečią amžiaus ribą, nuo kuriosasmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, atsižvelgia į žmo-gaus sąmoningumo lygį. Žmogaus sąmoningumo vystymasis yra ilgas, su-dėtingas procesas, kurio metu individas, palaipsniui pažindamas papras-

186

X s k y r i u s . N u s i k a l t i m o s u b j e k t a s

tus faktus ir reiškinius, ima suvokti ir vertinti pasaulį. Suvokdamas tikro-vę, žmogus pradeda vertinti ir savo elgėsi. Ši galimybė suvokti savo veiks-mų pobūdi, vertinti ir valdyti juos atsiranda tik tam tikrame amžiuje, kaižmogaus protiniai sugebėjimai žinių bei patirties dėka pasiekia tam tikrąlygį. Pažymėtina, kad žmogaus sugebėjimą suvokti ir vertinti savo veiks-mų pavojingumą suformuoja socialinė aplinka, auklėjimas, be to, žymiaivėliau, nei sugebėjimą suvokti patį veiksmą. Tik tuomet, kai žmogus su-geba įvertinti savo veiksmų pavojingumą, galima reikalauti, kad žmogusatsakytų už padarytus pavojingus veiksnius.

Lietuvos Respublikos BK 11 str. nustato dvi amžiaus ribas, nuo kuriųgalima asmens baudžiamoji atsakomybė. Pirma - tai asmenys, kuriems ikinusikaltimo padarymo yra suėję 16 metų. Jie gali būti patraukti baudžia-mojon atsakomybėn už visus nusikaltimus: baigtus, rengimąsi ir pasikėsi-nimą padaryti nusikaltimus bei nusikaltimus, padarytus bendrininkaujant.Ir antra - tai asmenys, kuriems iki nusikaltimo padarymo yra suėję 14metų. Jie gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn tik už tyčiniusveiksmus, galinčius sukelti traukinio katastrofą (BK 85 str.), nužudymą(BK 104-107, 109 str.), tyčinius kūno sužalojimus, sutrikdžiusius sveikatą(BK 111-113 str. ir 116 str. 2 d.), išžaginimą (BK 118 str.), piktybinį arbaitin piktybinį chuliganizmą (BK 225 str. 2 ir 3 d.), narkotinių priemoniųgrobimą (BK 232(2) str.), šaunamojo ginklo, šaudmenų ar sprogstamųjųmedžiagų grobimą (BK 234(1) str.), vagystę (BK 271 str.), plėšimą (BK272 str.), turto sunaikinimą ir sužalojimą tyčia sunkinančiomis aplinkybė-mis (BK 278 str. 2 d.). Traukiant baudžiamojon atsakomybėn nepilname-čius nuo 14 iki 16 metų, būtina turėti omenyje kai kuriuos BK Specialio-sios dalies dispozicijų redakcijų ypatumus. Kartais straipsnio dispozicijagali būti platesnė, nei BK 11 str. antrosios dalies nuoroda, todėl tokiuatveju būtina vadovautis BK 11 str. taisyklėmis. Kita vertus, BK numatotokių nusikaltimų, už kuriuos atsakomybė numatyta nuo 16 metų, tačiaujuos sudaro tokios dalys (savarankiški nusikaltimai), už kurias atsakomy-bė numatyta asmenims nuo 14 metų. Pavyzdžiui, jei banditizmo (BK 75str.) atveju žala padaroma asmens sveikatai arba sunaikinamas turtaspadegant, tai asmenys nuo 14 iki 16 metų, dalyvavę banditinėje gaujoje,baudžiamojon atsakomybėn bus patraukti už asmens sveikatai padarytąžalą arba turto sunaikinimą padegant.

Asmenys, padarę pavojingas veikas iki 14 metų (arba kai kuriais atve-jais iki 16 metų), negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Teismas privalo tiksliai nustatyti nepilnamečio, traukiamo baudžiamo-jon atsakomybėn, amžių - gimimo metus, mėnesį ir dieną. Pažymėtina,

187

NUSIKALTIMAS

kad asmuo laikomas sulaukęs įstatymo nustatyto amžiaus tik kitą dienąpo gimimo dienos. Nepilnamečio amžius nustatomas pagal dokumentus,o jei dokumentų nėra - teismo medicinos ekspertize. Šiuo atveju nusta-tant jo gimimo metus, gimimo diena laikoma paskutinė tų metų diena, onustatydamas amžių iš minimalaus ir maksimalaus metų skaičiaus teis-mas vadovaujasi spėjamu minimaliu amžiumi.

Baudžiamasis įstatymas nenustato nusikaltimo subjekto amžiaus mak-simalios ribos. Antra vertus, senyvas amžius gali būti pagrindu, nelei-džiančiu skirti pataisos darbus (BK 29 str. 5 d.), taip pat ši aplinkybėteismo gali būti pripažinta atsakomybe lengvinančia (BK 40 str. 2 d.).

Naujasis BK taip pat numato dvi amžiaus ribas, nuo kurių galimaasmens baudžiamoji atsakomybė, - tai bendroji riba (16 metų), kai as-muo gali būti patrauktas atsakomybėn už visas nusikalstamas veikas, irriba nepilnamečiams (14 metų), kai asmuo gali būti patrauktas atsakomy-bėn tik už tam tikras, labai pavojingas tyčines nusikalstamas veikas, pa-vyzdžiui nužudymą, išžaginimą, plėšimą, vagystę ir pan. Atkreiptinas dė-mesys, kad naujasis BK numato teisinę galimybę asmeniui, kuriam ikipavojingos veikos padarymo nebuvo suėję 14 metų, taikyti auklėjamojopoveikio ir kitas priemones.

Dauguma užsienio valstybių (JAV, Danija, Švedija, Suomija, Olandija,Indija) nustato dvi amžiaus ribas, nuo kurių asmuo gali būti traukiamasbaudžiamojon atsakomybėn, - tai bendroji riba ir riba nepilnamečiams. Pa-žymėtina, kad konkretaus amžiaus riba įvairiose valstybėse labai skirtinga,pavyzdžiui, nepilnamečiams - 6 metai (Iranas), 12 metų (Olandija), 15 me-tų (Danija, Švedija, Suomija), o bendroji - 14 metų (Vokietija, Japonija),18 metų (Danija, Olandija), 20 metų (Suomija) ir 21 metai (Švedija). To-kius ryškius amžiaus ribų skirtumus nulemia valstybės ekonominis ir socia-linis išsivystymas, religija (žema amžiaus riba ypač būdinga islamo religijąišpažįstančioms valstybėms), geografinė padėtis, tradicijos ir t. t.

Tarptautinėje baudžiamojoje teisėje kaip labiauisiai pagrįsta ir priimti-niausia minimali amžiaus riba, nuo kurios galima baudžiamoji atsakomy-bė, nurodyta 12 metų riba.

3. PAKALTINAMUMAS IR NEPAKALTINAMUMAS

Pakaltinamumas - tai asmens sugebėjimas suprasti savo veiksmus irjuos valdyti.

Pakaltinamumas yra vienas iš būtinų nusikaltimo subjekto požymių,be kurio neįmanoma baudžiamoji atsakomybė. Baudžiamasis įstatymas

188

X s k y r i u s . N u s i k a l t i m o s u b j e k t a s

tik iš pakaltinamų asmenų gali reikalauti daryti tam tikrus veiksmus arbasusilaikyti nuo jų ir už šio reikalavimo nevykdymą grasinti jiems krimina-line bausme. Pakaltinamumas yra kaltės ir atsakomybės prielaida. Tikpakaltinamas asmuo, kuris suvokia tikrove ir jos vystymosi dėsningumus,gali veikti laisvai, t. y. pasirinkti tikslą bei jo siekianti elgesio variantą. Jeiasmuo sąmoningai pasirenka pavojingus veiksmus, tai jis už šiuos veiks-mus privalo atsakyti.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos BK nepateikia pakaltinamumoapibrėžimo, o pagrindinį dėmėsi skiria nepakaltinamumui.

Nepakaltinamumas (BK 12 str.) - tai tokia asmens būsena, kuri pavo-jingos veikos padarymo metu neleido suprasti asmeniui savo veiksmųesmės arba jų valdyti dėl chroninės psichinės ligos, laikino psichinės veik-los sutrikimo, silpnaprotystės ar kitokios patologinės būsenos.

Nepakaltinamas asmuo, padaręs pavojingą veiką, negali būti traukia-mas baudžiamojon atsakomybėn ir baudžiamas, nes, nesuprasdamas savoveiksnių esmės ar negalėdamas jų valdyti, veikia be kaltės. Antra vertus,toks asmuo negalėtų suprasti ir jam paskirtos bausmės esmės, kuri šiuoatveju taptų beprasmiška.

Nepakaltinamumo būsena siejama su asmens, padariusio pavojingąveiką, psichinės veiklos sutrikimais, tačiau ne kiekvienas tokios veiklossutrikimas yra nepakaltinamumo pagrindas. Tik tuo atveju, kai asmuo dėlrimtų psichinės veiklos sutrikimų negali suprasti savo veiksmų esmės arbajų valdyti, jis pripažįstamas nepakaltinamu. Jei psichinės veiklos sutriki-mai nepakerta asmens sugebėjimo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti,tai toks asmuo pripažįstamas pakaltinamu.

Lietuvos Respublikos BK 12 str. išskirti du nepakaltinamumo kriteri-jai-medicininis ir juridinis. Norint asmenį pripažinti nepakaltinamu, turibūti ir medicininis, ir juridinis kriterijus. Medicininį nepakaltinamumo kri-terijų sudaro bent vienas iš išvardintų psichinės veiklos sutrikimų: a) chro-niška psichinė liga; b) laikinas psichinės veiklos sutrikimas; c) silpnapro-tystė; d) kitokia patologinė būsena. Chroniška psichinė liga - tai išgydo-mas arba neišgydomas ilgalaikis ir progresuojantis psichinis susirgimas,pavyzdžiui, šizofrenija, epilepsija, smegenų sifilis ir t. t. Laikinas psichi-kos sutrikimas - tai tam tikrą laiką trunkantis psichinis susirgimas, kurispasibaigia ligonio pagijimu. Šio tipo sutrikimai pasižymi staiga praside-dančiais ir greitai praeinančiais priepuoliais, pavyzdžiui, patologinis gir-tumas ar afektas, alkoholinės psichozės, reakcinės būsenos ir t.t. Silpnap-rotystė - tai protinio išsivystymo nepakankamumas, kuris trukdo teisingaisuvokti tikrovę ir vertinti savo poelgius. Silpnaprotystė gali būti įgimta ar-

189

N U S I K A L T I M A S

ba įgyta kaip progresuojančio psichinio susirgimo pasekmė. Psichiatrijojepagal sunkumą skiriamos trys silpnaprotystės formos: a) idiotija (sunkiausiaforma): b) imbecilumas (vidutinė forma); c) debilumas (lengviausia forma).Pažymėtina, kad asmens pripažinimas silpnapročiu dar nereiškia besąly-giško jo pripažinimo nepakaltinamu. Kitokia patologinė būsena - tai psi-chikos sutrikimai, kuriuos sukelia kiti susirgimai, pavyzdžiui, infekcinės li-gos, apakimas, apkurtimas ir t. t.

Medicininį nepakaltinamumo kriterijų gali sudaryti tik įvairių ligų su-kelti psichikos sutrikimai. Jei asmens psichinė veikla sutrinka dėl kitokiųpriežasčių, pavyzdžiui, susijaudinimo, pykčio, charakterio bruožų ir pan.,tai medicininio nepakaltinamumo kriterijaus nebus. Pažymėtina, kad ana-logiškai vertintini ir žmogaus socialinio neišsivystymo (pvz. dėl neraštin-gumo ir pan.) ar socialinės degradacijos (pvz. dėl ilgos laisvės atėmimobausmės atlikimo ir pan.) atvejai, kai žmogus neįgauna arba prarandagyvenimo visuomenėje įgūdžius ir dėl to nesugeba adekvačiai reaguoti įjį supančią tikrovę. Socialinio neišsivystymo problema šiuo metu pasireiš-kia aukštai išvystytose valstybėse, kurių mokslininkai jau siūlo šios pro-blemos sprendimus baudžiamuosiuose Įstatymuose. Paminėti atvejai šiuometu gali turėti reikšmę tik pačios veikos kvalifikavimui, pavyzdžiui, ty-činis nužudymas didžiai susijaudinus (BK 107 str.), arba gali būti atsako-mybę lengvinančia aplinkybe (BK 40 str. 4 p.).

Medicininis nepakaltinamumo kriterijus tėra prielaida pripažinti as-menį nepakaltinamu, nes ne kiekvienu atveju psichinis susirgimas suke-lia tokią būseną, dėl kurios asmuo negali suprasti savo veiksmų arba jųvaldyti.

Juridinis nepakaltinamumo kriterijus apibūdina tokį asmens psichinėsveiklos sutrikimo sunkumą, kuris atima sugebėjimą suprasti veiksmų es-me arba sugebėjimą valdyti veiksmus (net ir suvokiant jų esmę). Negalė-jimas suprasti savo veiksmų esmės vadinamas intelektualiu, o negalėjimasjų valdyti - valiniu juridinio kriterijaus požymiu. Intelektualusis požymissusijęs ne su bet kokiais asmens veiksmais, o tik su tais, kuriuos baudžia-masis įstatymas įvardina kaip nusikalstamus. Šis požymis reiškia, kad as-muo nesupranta savo veiksmų arba jų pasekmių pavojingumo arba prie-žastinio ryšio tarp elgesio ir pasekmių. Negalėjimas valdyti savo veiksmųbūna tuomet, kai psichikos sutrikimai pažeidžia asmens valia. Šiuo atvejuasmuo, net ir suprasdamas savo veikos pavojingumą, negali nugalėti po-traukio ją daryti, pavyzdžiui, kleptomanija (potraukis vogti), piromanija(potraukis padeginėti) ir pan.

Juridinio nepakaltinamumo kriterijui pripažinti užtenka bent vieno išpaminėtų požymių.

190

X s k y r i u s . N u s i k a l t i m o s u b j e k t a s

Taigi norint asmenį pripažinti nepakaltinamu būtinas bent vienas išpsichinės veiklos sutrikimų ir bent vienas juridinio kriterijaus požymis,nurodyti Lietuvos Respublikos BK 12 str. l d. Pažymėtina, kad asmensnepakaltinamumas nustatomas tik dėl konkrečios pavojingos veikos irgali būti tik tos veikos padarymo metu. Asmuo, nepadaręs pavojingosveikos, nors ir sergantis psichine liga, dėl kurios jis negali suprasti savoveiksmų esmės arba jų valdyti, nelaikomas ir negali būti pripažintas ne-pakaltinamu.

Asmenys, pripažinti nepakaltinamais, neatsako pagal baudžiamuosiusįstatymus, tačiau teismas jiems gali paskirti Lietuvos Respublikos BK 59str. numatytas priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones.

Lietuvos Respublikos BK 12 str. 2 d. numatytas atvejis, kai asmuonusikaltimo darymo metu yra pakaltinamas, tačiau, prieš teismui priimantnuosprendi, suserga psichine liga, dėl kurios negali suprasti savo veiksmųesmės arba jų valdyti. Sis atvejis neturi tiesioginio ryšio su nepakaltina-mumu, nes pastarasis siejamas su pavojingos veikos padarymo momentu.Jei asmens nepakaltinamumo atveju atsakomybės klausimas neiškyla, taiasmeniui, susirgusiam psichine liga po nusikaltimo padarymo, baudžia-masis įstatymas numato bausmės netaikymo galimybę. Tokiam asmeniuiteismas gali paskirti Lietuvos Respublikos BK 59 str. numatytas priver-čiamąsias medicininio pobūdžio priemones. Asmeniui pasveikus, teismaspanaikina paskirtąją priemonę ir atnaujina bylą. Jei asmuo, kuriam buvotaikyta priverčiamoji medicininio pobūdžio priemonė, nuteisiamas ir jampaskiriama bausmė, tai laikas, išbūtas medicinos įstaigoje, įskaitomas įbausmės atlikimo laiką.

Pažymėtina, kad tarpukario Lietuvoje nepilnamečiai iki 10 metų buvolaikomi nepakaltinamais, o nuo 10 iki 17 metų - ribotai pakaltinamais.Pastaruoju atveju Baudžiamojo proceso statutas reikalavo įrodyti, kadnepilnametis yra pakaltinamas.

Naujasis BK pakaltinamumo ir nepakaltinamumo klausimus spren-džia analogiškai kaip ir galiojantis BK.

Užsienio valstybių baudžiamieji įstatymai nepakaltinamumą apibrėžiadvejopai: vienose valstybėse (Prancūzijoje, Japonijoje, Olandijoje, Alžyre,Senegale) nurodoma, kad neatsako asmuo, kuris padarė nusikalstamąveiką būdamas „bepročio" būsenoje, kitose valstybėse (JAV, Vokietijoje,Danijoje) pateikiamas apibrėžimas, artimas Lietuvos Respublikos BK 12straipsniui. Pažymėtina, kad Prancūzijos ir buvusių jos kolonijų baudžia-mojoje teisėje neišskiriami medicininis ir juridinis nepakaltinamumo kri-terijai, o bet kuris psichikos sutrikimas gali būti pakankamas pagrindas

191

N U S I K A L T I M A S

asmenį pripažinti nepakaltinamu. Tuo tarpu anglosaksų teisinės sistemosvalstybėse (Anglijoje, JAV. Australijoje, Indijoje) nepakaltinamumas nu-statomas remiantis Mc'Naghteno taisykle, suformuluota 1843 metais. Pa-gal šią taisyklę kiekvienas asmuo laikomas pakaltinamu tol, kol jis neįro-do priešingai (pakaltinamumo prezumpcija). Nepakaltinamu gali būti pri-pažįstamas asmuo, kuris dėl psichinės ligos nesuvokė veikos pobūdžio arpasekmių. Dabartiniu metu prie psichinės ligos priskiriami ir kiti psichi-kos sutrikimai. Antra vertus, asmens nesugebėjimas valdyti savo veiksmus(t. y. valinis požymis) nesudaro juridinio nepakaltinamumo kriterijaus.

Tuo tarpu tarptautinėje baudžiamojoje teisėje nepakaltinamumas bu-vo įteisintas tik 1998 metais priėmus Romos Tarptautinio baudžiamojoteismo statutą. Statuto 31 straipsnyje nepakaltinamumas priskiriamas prieatleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės aplinkybių ir apibrėžiamas taip:.,... veikos padarymo momentu asmuo kenčia nuo psichinės ligos ar sutri-kimo, dėl kurio jis netenka galimybės suvokti savo veiksmų priešingumoteisei arba savo elgesio pobūdžio arba derinti savo veiksmus su teisėsreikalavimais."

4. RIBOTO PAKALTINAMUMO PROBLEMA

Ribotas pakaltinamumas - tai tokia asmens būsena, kuri nusikalsta-mos veikos darymo metu neleido asmeniui visapusiškai suprasti savo veiks-mų pobūdžio ar juos valdyti dėl psichikos nukrypimų, kurie nebuvo pa-kankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu.

Riboto pakaltinamumo institutas buvo numatytas Lietuvos Respubli-kos BK 12(1) str., kuris dar neįsigaliojęs buvo panaikintas. Viena iš svar-biausių šio straipsnio panaikinimo priežasčių buvo nepakankamai tikslusmedicininio (biologinio) kriterijaus apibrėžimas. Pažymėtina, kad ben-dros taisyklės nebuvimas dar nereiškia, kad Lietuvos Respublikos bau-džiamieji įstatymai nenumato riboto pakaltinamumo instituto. LietuvosRespublikos BK Specialioji dalis numato tris nusikaltimų sudėtis, kuriosepraktiškai įteisintas ribotas pakaltinamumas, - tai tyčinis nužudymas di-džiai susijaudinus (BK 107 str.), tyčinis sunkus ar apysunkis žmogauskūno sužalojimas didžiai susijaudinus (BK 113 str.) ir iš dalies motinostyčinis nužudymas savo naujagimio (BK 106 str.).

Štai tyčinio nužudymo didžiai susijaudinus (BK 107 str.) atveju, as-muo, darydamas šį nusikaltimą, būna tokioje būsenoje, kai jo sąmonė yraiš dalies aptemusi, savitvarda susilpnėjusi, todėl jo gebėjimas suvokti savoveiksmų prasmę ir (ar) juos valdyti yra sumažėjęs.

192

X skyrius. N u s i k a l t i m o s u b j e k t a s

Riboto pakaltinamumo idėją teoriškai pagrindė baudžiamosios teisėssociologinė mokykla XIX amžiuje. Šios mokyklos atstovai (F. Listas,A. Prinsas) teigė, kad tarp normalios ir nenormalios žmogaus reakcijos įkonfliktines situacijas gyvenime nėra griežtos ribos, todėl būtinas ribotopakaltinamumo institutas. Šio instituto atsiradimui didelę įtaką turėjokriminologinių tyrimų rezultatai, rodę ryšį tarp psichinių anomalijų irnusikalstamo elgesio. Kriminologine prasme ribotas pakaltinamumas sie-jamas su asmenimis, turinčiais psichinių anomalijų, t. y. įgimtų arba įgytųsmegenų funkcinių arba organinių pasikeitimų, kurie daro įtaką socialiaivertingo žmogaus elgesio turiniui.

Baudžiamosios teisės prasme ribotas pakaltinamumas, kaip ir nepa-kaltinamumas, vertinamas pagal du - medicininį (biologinį) ir juridini(psichologini) kriterijus. Medicininis riboto pakaltinamumo kriterijus yradaug platesnis nei nepakaltinamumo atveju. Jį gali sudaryti ir psichinėsveiklos sutrikimai, sudarantys nepakaltinamumo medicininį kriterijų, irkitos psichinės patologijos formos, pavyzdžiui, charakterio nukrypimai,ribinės būsenos ir pan. Vien tik medicininis kriterijus dar neleidžia pripa-žinti asmenį ribotai pakaltinamu, nes tam yra būtinas ir juridinis kriteri-jus. Pastarasis apibūdina toki asmens psichinės veiklos sutrikimą, kurisneleidžia visapusiškai suvokti veiksmų pobūdžio (intelektualusis požymis)arba visiškai valdyti juos (valinis požymis).

Šio instituto reikšmė yra ta, kad asmeniui, pripažintam ribotai pakal-tinamu, turėtų būti skiriama švelnesnė negu baudžiamojo įstatymo nu-statyta bausmė arba atleidus nuo bausmės skiriamos priverčiamosios me-dicininio pobūdžio priemonės. Nepilnametis, padaręs nesunkų nusikalti-mą ir pripažintas ribotai pakaltinamu, nuo baudžiamosios atsakomybėsturėtų būti atleidžiamas paskiriant priverčiamąsias auklėjamojo pobū-džio priemones.

Naujasis BK vėl įteisino ribotą pakaltinamumą. Asmuo, teismo pri-pažintas ribotai pakaltinamu, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neat-sargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, atsako pagal baudžiamąjįįstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama, arba jis gali būti at-leistas nuo baudžiamosios atsakomybės taikant baudžiamojo poveikiopriemones arba priverčiamąsias medicinos priemones. Asmuo, teismopripažintas ribotai pakaltinamu, padaręs sunkų arba labai sunkų nusi-kaltimą, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būtišvelninama.

Daugumos užsienio valstybių baudžiamieji įstatymai numato ribotopakaltinamumo institutą. Pagal riboto pakaltinamumo reikšmę visas valsty-

193

N U S I K A L T I M A S

bes galima klasifikuoti i tris grupes. Pirmąja grupe sudaro valstybės (Šve-dija, Olandija, Danija), kuriose ribotas pakaltinamumas yra atleidimo nuobausmės pagrindas. .Antrąją grupę - valstybės (Vokietija, Japonija, Švei-carija), kuriose ribotas pakaltinamumas yra bausmės švelninimo pagrin-das, ir trečiąją grupę -valstybės (buvusios VDR, TSRS), kuriose ribotaspakaltinamumas buvo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Pažymėtina, kadkai kuriose valstybėse ribotas pakaltinamumas numatytas kaip specialitaisyklė, pavyzdžiui, Anglijos 1957 m. aktas dėl nužudymų numato specia-lia nusikaltimo sudėtį - nužudymą, kuri padaro ribotai pakaltinamas as-muo. Šiuo atveju ribotam pakaltinamumui keliamos trys sąlygos: 1) psi-chikos nenormalumas; 2) šis nenormalumas yra įgimtas arba atsirado dėlsulėtėjusio protinio vystymosi, ligos ar sužeidimo; 3) šis nenormalumasneleido visapusiškai suvokti daromos nusikalstamos veikos esmės.

Tarptautinėje teisėje riboto pakaltinamumo institutas numatytas tiknetiesiogiai, pavyzdžiui. Jungtinių Tautų Organizacijos 1971 m. Protiškaiatsilikusių asmenų teisių deklaracijos 6 punktas ir 1975 m. Invalidų teisiųdeklaracijos 11 punktas skelbia, kad „teismo persekiojamas už kokia norsveiką protiškai atsilikęs asmuo turi teise pasinaudoti tinkamu teisingumovykdymu atsižvelgiant į jo protinį išsivystymą".

5. SPECIALUSIS NUSIKALTIMO SUBJEKTAS

Specialusis nusikaltimo subjektas - tai fizinis asmuo, kuris, be pagrin-dinių požymių (amžiaus ir pakaltinamumo), turi papildomus, būtinus kon-krečiai nusikaltimo sudėčiai požymius, numatytus BK Specialiosios daliesstraipsniu dispozicijose.

Lietuvos Respublikos BK Specialiosios dalies dispozicijose pagrindi-niai nusikaltimo subjekto požymiai neminimi, nes jie liečia visus nusikal-timus, todėl nurodomi tik Bendrojoje dalyje. Įstatymų leidėjas, numaty-damas baudžiamąją atsakomybę už kai kuriuos nusikaltimus, sąmoningaisusiaurina galimų subjektų ratą. Tokį sprendimą lemia tai, kad kai ku-riuos nusikaltimus gali padaryti ne kiekvienas pakaltinamas ir sulaukęstara tikro amžiaus asmuo, o tik tas, kuris vykdo specialias funkcijas, už-ima tam tikras pareigas ar visuomeninę padėtį ir pan. Specialiojo nusikal-timo subjekto požymiai visuomet tiesiogiai nurodomi atitinkamo straips-nio dispozicijoje arba akivaizdžiai išplaukia iš jos aiškinimo. Įstatymų lei-dėjas bendros specialiojo nusikaltimo subjekto sąvokos nepateikia, tačiauapibrėžia dvi rūšines subjektų grupes - valstybės pareigūnus ir tarnauto-jus (BK 290 str.) bei kariškius (BK 270 str.).

194

X s k y r i u s . N u s i k a l t i m o s u b j e k t a s

Baudžiamosios teisės teorijoje specialiojo nusikaltimo subjekto požy -miai yra klasifikuojami į:

a) požymius, kurie apibūdina subjekto socialini vaidmenį - pareigybė(pareigūnas, teisėjas ir pan.), profesija ar veiklos pobūdis (gydyto-jas, vairuotojas ir pan.);

b) požymius, kurie apibūdina subjekto teisine padėtį - pilietybė (Lie-tuvos Respublikos pilietis, užsienietis), teistumas (asmuo, anksčiauteistas, itin pavojingas recidyvistas);

c) požymius, kurie apibūdina subjekto fizines savybes - lytis (vyras,moteris), amžius (pilnametis);

d) požymius, kurie apibūdina subjekto santykius su nukentėjusiuoju -giminystės ryšiai (tėvai, vaikai), kiti santykiai (tarnybinė ar mate-rialinė priklausomybė ir pan.).

Pažymėtina, kad specialiojo nusikaltimo subjekto požymiu turi pasižy-mėti tik nusikaltimo vykdytojas (BK 18 str. 3 d.), pavyzdžiui, išžaginimovykdytoju gali būti tik vyras, tuo tarpu bendrininku (organizatoriumi, kurs-tytoju, padėjėju) - ir moteris.

Specialiojo nusikaltimo subjekto teisinė reikšmė yra dvejopa. Visų pir-ma, jei nėra specialiojo subjekto požymių - nebus ir nusikaltimo sudėties,pavyzdžiui, priimti kyšį gali tik valstybės pareigūnas (BK 282 str.). Antra,jei nėra specialiojo subjekto požymių, baudžiamoji atsakomybė gali iškiltipagal kitus BK straipsnius, pavyzdžiui, valstybės pareigūno arba tarnau-tojo padarytas dokumentų klastojimas užtraukia baudžiamąją atsakomy-bę už tarnybinį suklastojimą (BK 289 str.), o nenustačius, kad tai padarėpareigūnas ar tarnautojas, - atsakomybė iškils už oficialaus dokumentosuklastojimą (BK 207 str.).

Naujasis BK specialiojo nusikaltimo subjekto klausimą sprendžia ana-logiškai kaip ir galiojantis BK.

Užsienio valstybių baudžiamojoje teisėje specialiojo nusikaltimo sub-jekto klausimai sprendžiami analogiškai, kaip ir Lietuvos Respublikoje.Dažniausi specialiojo subjekto požymiai yra pilietybė, valstybės pareigū-nas ir tarnautojas, kariškis.

Tarptautinėje baudžiamojoje teisėje dažniausiai sutinkami specialiojonusikaltimo subjekto požymiai yra pareigūnas, į kurio sampratą patenkavisų valdžių - įstatymų leidžiamosios, valdymo, teisminės, kontrolės, tei-sėsaugos, vietos savivaldos atstovai; tarptautinių viešųjų organizacijų irtarptautinių teisminių organizacijų atstovai; užsienio valstybių pareigūnai(1999 m. Europos baudžiamoji konvencija prieš korupcija); karinis vadas(Romos Tarptautinio baudžiamojo teismo statutas), juridinio asmens va-dovas (Europos Sąjungos konvencija dėl Europos Bendrijų finansinių in-teresų apsaugos).

195

NUSIKALTIMAS

6. GIRTUMO, NARKOTINIO AR TOKSINIO APSVAIGIMOĮTAKA BAUDŽIAMAJAI ATSAKOMYBEI

Lietuvos Respublikos BK 13 str. l d. nustatyta, kad „asmuo, kuris būda-mas fiziologiškai girtas ar apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių priemoniųpadare nusikaltimą, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas". Nag-rinėjant atsakomybės už girto ar apsvaigusio asmens padarytą pavojingąveiką klausimą būtina išskirti savanorišką ir priverstinį girtumą ar apsvaigi-mą, taip pat fiziologini ir patologinį girtumą ar apsvaigimą. Ir savanoriškas,ir priverstinis patologinis girtumas ar apsvaigimas sukelia ūminę trumpalai-kę psichozę (baltąją karštligę, ūminę alkoholinę ar narkotinę haliucinacijąir pan.), kuri yra medicininis nepakaltinamumo kriterijus. Patologinis girtu-mas ar apsvaigimas prasideda staiga, žmogų apima pyktis, baimė, haliucina-cijos. Si būsena tęsiasi nuo kelių minučių iki kelių valandų, ją lydi ilgas irkietas miegas, po kurio nieko neprisimenama. Patologinio girtumo ar ap-svaigimo būsenos metu asmuo iškreiptai suvokia tikrovę, todėl negali teisin-gai suvokti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Asmenys, kurie būdami pa-tologiškai girti ar apsvaigę padarė pavojingas veikas, paprastai pripažįstaminepakaltinamais ir baudžiamojon atsakomybėn netraukiami.

Savanoriško fiziologinio girtumo ar apsvaigimo metu iš esmės nenu-trūksta normalus psichinis kaltininko ryšys su išoriniu pasauliu. Esantšiam girtumui gali būti psichikos pakitimų - stabdymo procesų ir savikon-trolės nusilpimas, padidėjęs agresyvumas ar šiurkštumas, tačiau jie neat-ima galimybės orientuotis aplinkoje, suvokti savo veiksmų esmę ir juosvaldyti, todėl tokie asmenys yra pakaltinami. Girtu arba apsvaigusiu nuonarkotinių ar toksinių priemonių asmuo laikomas tada, jei galima išoriš-kai užfiksuoti faktus, liudijančius tokią jo būseną.

Savanoriškas fiziologinis girtumas arba apsvaigimas nuo narkotinių artoksinių priemonių turi dvejopą teisinę reikšmę. Visų pirma Lietuvos Res-publikos BK Specialiosios dalies straipsniuose girtumą arba apsvaigimągalima numatyti kaip specialiojo nusikaltimo subjekto požymį, pavyzdžiui,BK 246 str. 1 d. numatyta atsakomybė už „neblaivaus asmens, vairuojan-čio transporto priemonę, pažeidimą eismo saugumo ar transporto eksplo-atavimo taisyklių, jei tai sukėlė nukentėjusiajam lengvą kūno sužalojimąar padarė didelę materialinę žalą". Antruoju atveju girtumas arba apsvai-gimas vertinamas kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Pažymėtina, kadteismas, pripažinęs, jog padarytas nusikaltimas nėra susijęs su girtumu arapsvaigimu, turi teisę nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinan-čia aplinkybe (BK 41 str. 10 p.).

Lietuvos Respublikos BK 13 str. 2 d. nustatyta, kad „asmuo, priešsavo valią nugirdytas ar apsvaigintas ir dėl to nevisiškai sugebėjęs suvokti

196

X s k y r i u s . N u s i k a l t i m o s u b j e k t a s

savo daromos veikos, baudžiamas švelniau arba gali būti atleistas nuobaudžiamosios atsakomybės už padarytą veiką''. Šiuo atveju baudžiamasisįstatymas numato dvi privalomas sąlygas. Visų pirma asmuo turi būtinugirdytas arba apsvaigintas prieš savo valią, t. y. panaudojus fizinį arbapsichini smurtą, taip pat apgaulės būdu. Prie nesavanoriško girtumo arapsvaigimo priskirtini ir tie atvejai, kai vartojami gydytojo paskirti medi-kamentai. Ir antra, asmuo, būdamas girtas ar apsvaigęs, turi nevisiškaisuvokti savo daromą veiką. Teismas, nustatęs, kad nugirdytas arba apsvai-gintas asmuo nevisiškai suvokė savo veiką, ir atsižvelgęs į padaryto nusi-kaltimo pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kaltininko asmenybę, faktines by-los aplinkybes, gali tokį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybėsarba paskirti švelnesnę bausmę (BK 45 str.).

Naujasis BK girtumo, narkotinio ir pan. apsvaigimo įtakos baudžia-majai atsakomybei klausimą iš esmės sprendžia analogiškai kaip ir galio-jantis BK. Antra vertus, naujasis BK patikslina priemonių, nuo kuriųasmuo gali būti apsvaigęs, sąrašą bei detaliau reglamentuoja teisines pa-sekmes, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo buvo prieš jo valią nugir-dytas ar apsvaigintas.

Kai kurių užsienio valstybių (Suomijos, JAV, Somalio, Indijos) bau-džiamieji įstatymai numato taisyklę, pagal kurią savanoriškas fiziologinisgirtumas ar apsvaigimas nuo narkotinių ar toksinių priemonių nėra atlei-dimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Antra vertus, baudžia-mosios atsakomybės neužtraukia pavojinga veika, padaryta prieš savo va-lią nugirdyto ar apsvaiginto asmens. Kitų valstybių (Anglijos) baudžiamo-joje teisėje egzistuoja analogiškos nuostatos, tačiau jas suformuoja teismųpraktika (precedentai).

Tarptautinėje baudžiamojoje teisėje apsvaigimas kaip atleidimo nuobaudžiamosios atsakomybės aplinkybė yra numatyta Romos Tarptautiniobaudžiamojo teismo statute. Statuto 31 str. ši aplinkybė apibrėžiama taip:„... apsvaigimas, dėl kurio asmuo netenka galimybės suvokti savo veiksmųpriešingumo teisei arba savo elgesio pobūdžio arba derinti savo veiksmussu teisės reikalavimais, nebent asmuo savanoriškai sutiko būti apsvaigintasir... žinojo, kad galėjo padaryti nusikaltimą ... arba ignoravo tokį pavojų."

7. JURIDINIO ASMENSBAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS PROBLEMA

Tradiciškai baudžiamoji teisė siejama tik su fizinio asmens atsakomy-be už nusikalstamą veiką, tačiau šios teisės šakos vystymosi tendencijosrodo, kad netolimoje ateityje daugumoje Europos Sąjungos valstybių nusi-

197

N U S I K A L T I M A S

kaltimo subjektu bus pripažįstamas ir j u r i d i n i s asmuo. Pažymėtina, kadkontinentines teisės sistemos valstybėse (Prancūzija, Belgija, Danija, Suo-mija. Švedija, Olandija) jur id inių asmenų baudžiamoji atsakomybė numa-tyta baudžiamajame įstatyme ir iškyla tik už tam t i k r u nusikal t imų, pavyz-džiui sukčiavimą, kyšininkavimą, pinigų „plovimą" ir pan., padarymą. Tuotarpu anglosaksų sistemos valstybėse (JAV, Angli ja, Airi ja) ju r id in ių as-menų baudžiamoji atsakomybė sprendžiama remiantis teismų preceden-tais, tarp kuriu pasitaiko ir tokių atvejų, kai juridinis asmuo traukiamasatsakomybėn už neatsargų nužudymą ar kūno sužalojimą. Atkreiptinasdėmesys, kad kai kurių valstybių (Vokietija, Austrija, Graikija) įstatymainumato administracines baudas juridiniams asmenims už nusikalstamųveikų padarymą (teisinėje literatūroje tokia atsakomybės rūšis neretaiįvardijama kvazibaudžiamaja atsakomybe).

Juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygas tiksliausiai apibū-dina tarptautinė baudžiamoji teisė, kuri jau nuo 1973 metų rekomenduojapripažinti juridinį asmenį nusikaltimo subjektu ekologiniuose nusikaltimuo-se, 1988 m. Europos Tarybos Ministrų Komitetas priėmė rekomendacijaNr. R(88)18 „Dėl juridinių asmenų atsakomybės už nusikaltimus, padary-tus realizuojant ūkinę veiklą", kurioje buvo rekomenduojamos juridinių as-menų baudžiamosios atsakomybės sąlygos. Tuo tarpu Europos Sąjungos1995 m. Konvencijos dėl Europos Bendrijų f inansinių interesų apsaugos 2-asis Protokolas bei kai kurios direktyvos. Europos Tarybos 1999 m. Europosbaudžiamoji konvencija prieš korupcija, Jungtinių Tautų Organizacijos 2000rn. Konvencija prieš tarptautini organizuotą nusikalstamumą jau numatovalstybių-minėtų konvencijų dalyvių pareigą įteisinti juridinių asmenų atsa-komybę bei nustato tokios atsakomybės sąlygas. Štai 1999 m. Europos bau-džiamosios konvencijos prieš korupciją 18 straipsnis nustato tokias juridiniųasmenų baudžiamosios atsakomybės sąlygas. Pirma - tai nusikaltimų, užkurių padarymą galima patraukti atsakomybėn juridini asmenį, sąrašas, įkurį įrašyti kyšio davimas, tarpininkavimas kyšininkaujant ir pinigų plovi-mas. Pažymėtina, kad pagal kitus tarptautinės teisės aktus į ši sąrašą paten-ka sukčiavimas (komercinis sukčiavimas), nusikalstamas susivienijimas, pi-nigų padirbinėjimas, dokumentų klastojimas, kai kurie nusikaltimai aplin-kai ir pan. Antra - išvardinti nusikaltimai turi būti padaromi juridinio as-mens interesais (arba naudai). Atkreiptinas dėmesys, kad į juridinio asmenssampratą neįtraukiamos valstybės, valstybės institucijos, vykdančios valsty-binę valdžią, ir viešosios tarptautinės organizacijos. Trečia - nusikaltimą pa-daro fizinis asmuo, veikęs individualiai arba juridinio asmens vardu, jeigujis, eidamas vadovaujančias pareigas jur idiniame asmenyje, turėjo teisę:

198

X s k y r i u s . N u s i k a l t i m o s u b j e k t a s

1) atstovauti juridiniam asmeniui; arba 2) priimti sprendimus juridinio as-mens vardu; arba 3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą. Pabrėžtina, kadbaudžiamoji atsakomybė juridiniam asmeniui iškyla ne tik kaip vykdytojui,bet ir už kurstymą arba bendrininkavimą padarant minėtus nusikaltimus.

Norint patraukti juridinį asmenį atsakomybėn, būtinos visos sąlygos.Be to. juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamas veikas ir tuo atveju,jeigu jas juridinio asmens naudai padarė juridinio asmens darbuotojas arįgaliotas atstovas dėl juridinio asmens vadovaujančio pareigūno, turinčioteisę atstovauti, priimti sprendimus arba kontroliuoti juridinio asmensveikla, nepakankamos priežiūros arba kontrolės.

Juridinio asmens atsakomybė nepašalina fizinio asmens, kuris padarė,organizavo, kurstė arba padėjo padaryti nusikalstamą veiką, baudžiamo-sios atsakomybės.

Pripažinus, kad juridinis asmuo padarė nusikaltimą, jam gali būti tai-komos tokios bausmės kaip bauda, viešas nuosprendžio paskelbimas, drau-dimas tam tikrą laikotarpį gauti subsidijas ar (ir) kitokią finansinę vals-tybės paramą, teisminė juridinio asmens veiklos priežiūra, draudimas tamtikrą laikotarpį užsiimti tam tikra veikla ir juridinio asmens likvidavimas.

Naujasis BK, numatydamas juridinio asmens baudžiamąją atsakomy-be, jos sąlygas reglamentuoja analogiškai kaip ir Europos Tarybos beiEuropos Sąjungos konvencijos.

LITERATŪRA

Antonian J, Borodin S. Prestupnostj i psichičeskije anomaliji. - Moskva, 1987.Golik J. Slučainyj prestupnik. - Tomsk, 1984.Justickis V. Akcentuotas nepilnametis nusikaltėlis. - Vilnius, 1993.Kozačenko I., Sucharev E., Gusev E. Problema umenšennoi vmeniajemosti, -

Jekaterinburg, 1993.Neverauskaitė V. Apie nepilnamečių nusikalstamumą Vakarų Europos ir Skan-

dinavijos šalyse, - Vilnius, 1993.Pervomaiskij V. Kriteriji nevmeniajemosti i predely kompetenciji psichiatra-

eksperta // Sovetskoje gosudarstvo i pravo. Nr. 5. - Moskva, 1991.Sinkevičius E. Juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės problemos. -

Mokslo darbai. Teisė. T. 35, 2000.Sudebnaja psichiatrija. - Moskva, 1986.Švedas G. Ribotas pakaltinamumas: už ir prieš // Justitia. 1991. Nr. 15.Švedas G. Riboto pakaltinamumo problema // Teisė. T. 29. - Vilnius, 1996.

199

XI SKYRIUS

SUBJEKTYVIOJI NUSIKALTIMO PUSĖ

1. SUBJEKTYVIOSIOS NUSIKALTIMO PUSĖS SĄVOKA

Subjektyvioji nusikaltimo pusė - tai subjektyvių požymių, apibūdinan-čiu pavojinga veiką ir pasekmes, visuma.

Prie subjektyviąją nusikaltimo pusę sudarančių požymių priskiriamikaltė, nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas. Kiekvieno šio požymiobaudžiamoji teisinė reikšmė yra skirtinga, tačiau tik jų visuma parodoasmens sąmonės ir valios ryšį su pavojinga veika ir pasekmėmis, atspindiasmens viduje vykstančius psichinius procesus darant pavojingą veiką.Atsižvelgiant į nusikaltimo sudėties požymių klasifikacija, pagrindinis sub-jektyviosios pusės požymis yra kaltė. Antra vertus, kaltė neatskleidžia tųvidinių veiksnių, kurie skatina pavojingos veikos padarymą, bei neparodoto rezultato, kurio siekiama darant pavojinga veiką. Šiuos aspektus at-skleidžia papildomi subjektyviosios pusės požymiai - nusikaltimo padary-mo motyvas ir tikslas.

Pažymėtina, kad emocijos ir jausmai, atspindintys žmogaus išgyveni-mus dėl savo elgesio, būdingi ir nusikalstamos veikos atveju, tačiau jieneįtraukiami į bendruosius subjektyviosios nusikaltimo pusės požymius.Šitoks sprendimas remiasi tuo, kad esant nusikalstamam elgesiui emocijųir jausmų vaidmuo ribojamas motyvų pavojingai veikai padaryti suforma-vimu. Be to, žmogaus emocijos ir jausmai palengvina konkretaus kaltėsturinio nustatymą. Antra vertus, jausmai ir emocijos nėra tik bendrasissubjektyviosios pusės požymis, nes įstatymų leidėjas, konstruodamas nu-sikaltimo sudėtis, gali emocinius ir jausminius veikos aspektus numatytikaip privalomąjį konkretaus nusikaltimo požymį (pvz., tyčinis nužudymasarba tyčinis sunkus ar apysunkis žmogaus kūno sužalojimas didžiai susi-jaudinus - BK 107 ir 113 str.). Be to, emocinė žmogaus būsena tamtikrais atvejais vertinama kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, pavyz-

200

X I s k y r i u s . S u b j e k t y v i o j i n u s i k a l t i m o pusė

džiui, kai nusikaltimas padarytas dėl didelio susijaudinimo, grasinimo arprievartos, kai kaltininkas nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimą (BK 40str. l d. 3, 4 ir 7 p.).

Subjektyviosios nusikaltimo pusės nustatymas yra sudėtingas, nes su-siduriama su psichiniais procesais, kurie vyksta žmogaus sąmonėje. Šiųprocesų eigą galima išaiškinti tik esant objektyviems duomenims. Prieobjektyvių duomenų priskirtinos aplinkybės, apibūdinančios veikos pobū-di (veikos padarymo priemonės, įrankiai ir būdai), veikimo pobūdi (veiks-mų vienkartiškumas ar daugkartiškumas, intensyvumas, apimtis), kalti-ninko elgesį prieš ir po nusikaltimo padarymo (priemonių ar įrankių su-radimas arba slėpimas, grasinimai), konkrečią nusikaltimo padarymo si-tuaciją, kaltininko asmenybę. Šių aplinkybių visuma leidžia tiksliai paro-dyti subjektyviąją padaryto nusikaltimo pusę.

Teisingas subjektyviosios nusikaltimo pusės požymių (kaltės, motyvoir tikslo) nustatymas turi didelę reikšmę kvalifikuojant nusikaltimus, at-ribojant panašius objektyviąja puse nusikaltimus, taip pat parenkant irskiriant bausmės rūšį ir dydį.

Visų užsienio valstybių baudžiamieji Įstatymai numato, kad asmenspsichinis santykis su veika (arba pasekmėmis) yra privalomas baudžiamo-sios atsakomybės pagrindas. Anglosaksų teisinės sistemos valstybėse (An-glijoje, jos buvusiose kolonijose, JAV, Filipinuose) šis atsakomybės pa-grindas apibrėžiamas mens rea terminu. Kontinentinės teisinės sistemosvalstybėse (Vokietijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Švedijoje) šis atsakomy-bės pagrindas laikomas moraliniu nusikaltimo elementu. Pažymėtina, kadir mens rea, ir moralinis elementas sujungia visus subjektyviuosius nusi-kaltimo požymius (kaltę ir jos formas, subjekto amžių ir pakaltinamumą).Toks subjektyviųjų nusikaltimo požymių ratas nulemia ir kai kurių kitųbaudžiamosios teisės institutų ypatybes (pavyzdžiui. Anglijoje subjektonepakaltinamumas yra tik kaltę pašalinantis veiksnys, o ne savarankiškasatsakomybės pagrindas). Taip pat kaltės instituto sudedamoji dalis yrabūtinoji gintis, būtinasis reikalingumas, intoksikacija, kurie pripažįstamikaip kaltę pašalinantys veiksniai. Pažymėtina, kad į mens rea ir į moralinįelementą įstatymas dėmesio praktiškai nekreipia, jų turinį aiškina teismųpraktika (precedentai) ir baudžiamosios teisės teorija.

2. KALTES SĄVOKA IR FORMOS

Kaltė — tai asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika (vei-kimu arba neveikimu) ir pasekmėmis.

201

N U S I K A L T I M A S

Kaltės problema yra bene sudėtingiausia baudžiamosios teisės dalis,todėl trumpai apžvelgsime jos vystymosi istorinę raida.

Atsakomybės už padaryta žala principo atsiradimo pradžioje asmenspsichinis santykis su padaryta veika ir jos pasekmėmis neturėjo jokiosteisinės reikšmės. Kaltė buvo suprantama kaip pats žalos (nusikaltimo)padarymo faktas, o kaltės laipsnį nulemdavo žalos dydis. Baudžiamosiosteisės teorijoje atsakomybė už objektyvias pasekmes, neatsižvelgiant i psi-chologinius aspektus, vadinama objektyvaus pakaltinimo principu. Laikotėkmė pakeitė požiūrį į nusikalstamą žmogaus elgesį: asmens veikoje pra-dėta matyti valią, kuri yra veiksmu priežastis. Savaime suprantama, taikeitė požiūrį į kaltę - pasekmės jau siejamos ne tik su elgesiu, bet ir suasmens valia. Būtent „pikta valia", t. y. noras sukelti pasekmes, tapokaltės turiniu. Taip gimė subjektyvaus pakaltinimo principas. Romos kla-sikinė teisės mokykla įteisino pirmą „psichologinės'' kaltės sąvoką - tyčią(dolus), kuri buvo suvokiama kaip subjekto veika siekiamos nusikalsta-mos pasekmės. Toks kaltės suvokimas gyvavo gana ilgai, pavyzdžiui, Ru-sijoje net iki XIX amžiaus. Pažymėtina, kad asmuo negalėjo būti pripa-žintas kaltu, jei jis nenorėjo sukelti pasekmių. „Piktos valios" nebuvimasreiškė beprotystę (t. y. nepakaltinamumą). Antra vertus, gyvenime pasi-taikydavo atvejų, kuomet asmuo, darydamas tyčia veiką, nenorėjo žalingųpasekmių, tačiau numatė jų atsiradimo galimybę. XII a. italų teisininkaipasiūlė tokį atvejį traktuoti kaip tyčią (dolus). Remiantis šiais pasiūly-mais, Vokietijos teisėje buvo suformuluotas netiesioginės tyčios (dolusindirectus) mokymas, pagal kurį tyčiai nustatyti užteko, kad asmuo numa-tytų galimas pasekmes. Mokymo apie netiesioginę tyčią atsiradimas dės-ningai pagimdė ir naujas kaltės teorijas. Valios teorijos atstovas P. Feuer-bachas tyčiai priskyrė tik tuos atvejus, kai pasekmės buvo asmens veikostikslas arba tiesiogiai susietos su veika ir numatomos. Jei asmuo nenuma-tė papildomų pasekmių, kurias sukelia tyčinė veika, tai šiuo atveju turimesavarankišką kaltės formą - nerūpestingumą (culpa). Šios teorijos esmęsudarė tai, kad tyčios valios momentas buvo siejamas ir su veika, ir supasekmėmis.

Tuo tarpu egzistavo ir nuomonė, kad tyčiai nustatyti pakanka, jogasmuo suvokia pasekmių atsiradimo galimybę. Šis kaltės mokymas žino-mas kaip numatymo teorija, pagal kurią tyčios valios momentas buvosiejamas tik su veika. Šios teorijos atstovas F. Listas teigė, kad psicholo-giškai įmanoma norėti tik išorinio veiksmo, kuris sukelia pasekmes, o nerezultato.

202

X I s k y r i u s . S u b j e k t y v i o j i n u s i k a l t i m o p u s ė

Neatsargumo kaip kaltės formos sąvoka istoriškai atsirado žymiai vė-l iau nei tyčios sąvoka. Pažymėtina, kad nei valios, nei numatymo teorijanegalėjo pagristi neatsargios kaltės, nes rėmėsi išimtinai psichologiniukaltės turiniu. Tuo tarpu kaltė, būdama psichologiniu socialinio reiškinio-nusikaltimo - aspektu, turi ir socialių bruožų, kurių psichologinės kaltėsteorijos objektyviai nebegalėjo atskleisti.

Psichologinių kaltės teorijų krizė bei socialinių gyvenimo sąlygų pasi-keitimas transformavo požiūrį į nusikaltimą ir kalte. XIX a. į nusikaltimąimama žiūrėti ne kaip i laisvai pasirinktą valingą veiką, bet kaip į veiką,nulemtą socialinių veiksnių. Ati t inkamai kinta požiūris ir į vidinį nusikal-timo aspektą - kaltę. Socialinių nusikaltimo priežasčių paieška visas nau-jas kaltės teorijas pasuko dviejų naujų krypčių link: viena kryptis bandėatsisakyti kaltės kaip atsakomybės pagrindo, pakeisdama ją „įgimto nusi-kaltėlio", „pavojingos būsenos" ar „socialinės gynos" idėjomis. Si kryptisevoliucionavo i vertinamąją kaltės koncepciją, kurios esmę sudarė psicho-loginių kaltės aspektų neigimas. Kaltė buvo vertinama kaip neigiamaskaltininko elgesys, pažeidžiantis normas. Vertinamoji kaltės sąvoka suda-rė dali finalinės teorijos apie nusikalstamą elgėsi. Antroji kryptis papildėkaltės turini socialiniais požymiais. Socialinės teorijos pagrindu tapo as-mens psichinis santykis su nusikaltimu, ypač pabrėžiant veikos priešingu-mo teisei suvokimą. Pažymėtina, kad šios kaltės teorijos pagrindu kaitė,kaip vienas iš atsakomybės pagrindų, grindžiama ir dabartinėje LietuvosRespublikos baudžiamojoje teisėje.

Lietuvos Respublikos BK 3 str. numato, kad ,,pagal baudžiamuosiusįstatymus atsako ir baudžiamas tik toks tizinis asmuo, kuris kaltas nusi-kaltimo padarymu, tai yra tyčia ar dėl neatsargumo padarė baudžiamojoįstatymo numatytą veiką". Lietuvos baudžiamieji įstatymai nepripažįstaobjektyvaus pakaltinimo, t. y. atsakomybės už padaryta žalą be kaltės.

Kaltė yra vienas iš įrodinėjimo dalykų. Apkaltinamasis teismo nuosp-rendis bus teisingas tik tuomet, kai iš jo bus matyti objektyviai egzistuo-janti asmens, padariusio pavojingą veiką, kaltė. Lietuvos Respublikos bau-džiamieji ir baudžiamojo proceso įstatymai nepripažįsta ir „griežtos atsa-komybės" instituto, kuris leidžia patraukti asmenį atsakomybėn be kaltėsįrodinėjimo. Lietuvos Respublikos BK 9 ir 10 str. apibrėžia konkrečiaskaltės formas - tyčią ir neatsargumą. Tuo tarpu kaltės kaip bendrų požy-mių visumos sąvoka pateikia baudžiamosios teisės teorija. Bendrasis po-žymis yra asmens sąmonės ir valios ryšys su daroma pavojinga veika ir jospasekmėmis. Pažymėtina, kad šis ryšys nėra žmogaus psichikos bruožas arbūsena, ji galima įvardinti kaip asmens psichini santyki su jo konkrečiu

203

N U S I K A L T I M A S

nusikalstamu elgesiu. Būtent todėl asmuo negali būti pripažintas ,,apskri-tai" kaltu neatsižvelgus į jo padarytą pavojingą veiką. Kaltė tampriai su-sijusi su objektyviąja nusikaltimo puse: jei nėra padarytos pavojingos vei-kos, tai negali iškilti ir kaltės klausimas.

Visa žmogaus veikla remiasi tam tikrų tikslų, kuriuos suformuoja sąmo-ningas išorinio pasaulio suvokimas, būdingas ir teisėtam, ir neteisėtam el-gesiui, siekiniu. Kaltė jungia dvi - intelekto ir valios - kategorijas. Tarp in-telektualaus ir valinio procesų egzistuoja glaudus ryšys. Bet kuris valingasžmogaus veiksmas neįmanomas be asmens intelektualaus įvertinimo bei bū-dų, kuriais gali būti pasiektas norimas rezultatas. Antra vertus, intelektu-alus procesas negali duoti rezultatų be valios išraiškos. Kaltės prielaida yranusikaltimo subjekto pakaltinamumas. Tik pakaltinamas asmuo gali suvoktisavo veikos bei jos pasekmių pavojingumą ir valdyti savo veiksmus, t. y. va-lingai pasirinkti elgesio variantą. Būti kaltas, t. y. padaryti nusikalstamą vei-ką tyčia arba dėl neatsargumo, gali tik pakaltinamas asmuo.

Kaip minėta, psichologinis kaltės turinys apima ir intelektualųjį, irvalinį momentą. Skirtingas šių momentų tarpusavio derinys padarant nu-sikalstamą veika leidžia išskirti dvi kaltės formas - tyčią ir neatsargumą.Įstatymų leidėjas, konstruodamas nusikaltimų sudėtis, gali nurodyti kal-tės formą, pavyzdžiui, tyčinis nužudymas (BK 104 str.), tyčinis lengvaskūno sužalojimas (BK 116 str.), nužudymas dėl neatsargumo (BK 109str.) ir pan. Kaltės forma nenurodoma tais atvejais, kai pats veikos pobū-dis nurodo, kad konkretus nusikaltimas gali būti padarytas tik tyčia. Apietyčinį veikos pobūdį liudija tokie veikos požymiai kaip „piktybinis" (BK125, 126 str.), „sistemingas" (BK 117 str. 2 d.), „žinomai" (BK 131(2)str.), „versliškai" (BK 328 str. 2 d.), „apgaulingas" (BK 323 str.) ir t.t. Beto, tik tyčinį nusikaltimą apibūdina motyvas arba tikslas, numatytas nusi-kaltimo sudėtyje.

Kaltės formos įstatymų leidėjas nenurodo ir tais atvejais, kai nusikal-timas gali būti padaromas ir tyčia, ir dėl neatsargumo, pavyzdžiui, valsty-binės paslapties atskleidimas (BK 73 str.).

Kaltės formos nustatymas, ypač tais atvejais, kai nusikaltimai panašūsobjektyviosios pusės požymiais, turi ypatingą reikšmę teisingai kvalifikuo-jant nusikaltimus. Be to, nuo kaltės formos priklauso ir atsakomybės užkonkretaus nusikaltimo padarymą dydis. Tyčinis nusikaltimas laikomas pa-vojingesnių, todėl, be griežtesnės atsakomybės, baudžiamasis įstatymas nu-mato ir kai kurias kitas teisines pasekmes. Visų pirma pripažinti itin pavo-jingu recidyvistu galima tik asmenį, anksčiau teistą už tyčinius nusikaltimus,numatytus Lietuvos Respublikos BK 26 str. Antra, tik už tyčinius nusikal-

204

X I s k y r i u s . S u b j e k t y v i o j i n u s i k a l t i m o p u s ė

timus, išskyrus nužudymą dėl neatsargumo, baudžiamojon atsakomybėn ga-li būti patraukti asmenys nuo keturiolikos metų amžiaus (BK 11 str.). Tre-čia, sunkių nusikaltimų kategorijai Lietuvos Respublikos BK 8(1) str. pri-skiria tik tyčinius nusikaltimus. Ketvirta, asmenims, nuteistiems už tyčiniusnusikaltimus, baudžiamasis įstatymas nustato ilgesnį bausmės atlikimo lai-kotarpį, po kurio gali būti taikomas lygtinis atleidimas nuo bausmės priešterminų arba bausmės pakeitimas švelnesne bausme (BK 54 str.), lygtinispaleidimas iš laisvės atėmimo vietų (BK 54(2) str.).

Naujasis BK kaltės klausimą reglamentuoja analogiškai kaip ir galio-jantis BK.

Praktiškai visose užsienio valstybėse vienas iš baudžiamosios atsako-mybės pagrindų yra kaltė (mens rea arba moralinis elementas). Antravertus, baudžiamieji įstatymai dažniausiai neapibrėžia kaltės, o tik nuro-do jos formas, kuriomis tradiciškai yra tyčia (intention) ir neatsargumas(recklessnes). Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė iškyla už neat-sargų nusikaltimo padarymą tik įstatymo numatytais atvejais (Suomija,Švedija, Čilė, Argentina, Peru, Danija, Vokietija). Kai kurių valstybių(Kosta Rikos, Somalio, Kolumbijos, Ekvadoro, Salvadoro) baudžiamiejiįstatymai nustato trijų kaltės formų sistemą - tyčia, neatsargumas ir ne-rūpestingumas (negligence),

Anglosaksų teisinės sistemos valstybėse (Anglijoje, JAV) egzistuoja„griežtos atsakomybės" institutas. Šio instituto esmę sudaro tai, kad tamtikrų, įstatyme numatytų nusikaltimų atveju (pavyzdžiui, nekokybiškų mais-to produktų gaminimas, aplinkos teršimas) nereikalaujama įrodinėti as-mens kaltę. Pažymėtina, kad tai nereiškia, jog šiuo atveju nėra kaltės,tačiau baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka konstatuoti įstatymo pa-žeidimo faktą ir nustatyti pavojingas pasekmes sukėlusį asmenį.

Kaltė yra vienu iš kertinių tarptautinės baudžiamosios teisės aspektų,sudarančių baudžiamosios atsakomybės pagrindą.

3. TYČIA IR JOS RŪŠYS

Tyčia (BK 9 str.) - tai tokia kaltės forma, kuomet asmuo suvokia savoveikos pavojingumą, numato šios veikos pavojingas pasekmes ir šių pa-sekmių siekia arba sąmoningai leidžia joms kilti.

Lietuvos Respublikos BK 9 str. pateiktos dviejų tyčios rūšių - tiesio-ginės ir netiesioginės - sąvokos. Baudžiamasis įstatymas nevartoja šiųsąvokų, tačiau jas išskiria baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika.

205

N U S I K A L T I M A S

Tyčiai būdingi trys požymiai, l) pavojingos veikos suvokimas; 2) pavojin-gu pasekmių numatymas; 3) šių pasekmių siekimas arba sąmoningas lei-dimas joms kilti. Pirmieji du tyčios požymiai sudaro intelektualųjį joselementą, o trečiasis - valini.

Tiesioginė tyčia yra tokia tyčios rūšis, kai asmuo suvokia savo veikimoar neveikimo pavojingumą, numato pavojingas pasekmes ir jų siekia. Ne-tiesioginė tyčia yra tokia tyčios rūšis, kai asmuo suvokia savo veikimo arneveikimo pavojingumą, numato pavojingas pasekmes, ir nors jų nenori,tačiau sąmoningai leidžia joms kilti.

Intelektualusis tiesioginės ir netiesioginės tyčios elementas iš esmėssutampa. Veikos pavojingumo suvokimas - tai suvokimas tų aplinkybių,kurios sudaro nusikaltimo dalyką ir objektyviąja pusę. Jei nusikaltimosudėčiai būdingi kvalifikuojantys požymiai, kuriais apibūdinamas dalykas(pavyzdžiui, ,.nėščia moteris" ar „mažametė" ir pan.) ar veika (pavyz-džiui, „itin žiauriai" ir pan.), tai kaltininkas privalo suvokti ir šiuos požy-mius. Jei kaltininkas nesuvokia, kad žudo nėščia moterį, tai nusikaltimasturi būti kvalifikuojamas kaip paprastas nužudymas (BK 104 str.), o nekaip nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis (BK 105 str.). Pažymėtina,kad baudžiamajame įstatyme numatomas veikos pavojingumo, o ne josdraudžiamumo suvokimas. Jei asmuo suvokia, kad jo veika pavojinga,nors ir nežino, kad ji baudžiamųjų įstatymų uždrausta, tai ir tokia veikayra padaryta tyčia. Ši nuostata remiasi Lietuvos Respublikos Konstituci-jos 7 str. įtvirtintu principu, pagal kurį įstatymo nežinojimas neatleidžianuo atsakomybės. Antra vertus, jei veiką sudaro kokių nors taisyklių, sukuriomis asmuo turėjo būti supažindintas, pažeidimas, tai tokių taisykliųnežinojimas gali būti pagrindas atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomy-bės. Pabrėžtina, kad mokslinėje literatūroje neretai akcentuojama, kadtyčios atveju asmuo turi suvokti ne veikos pavojingumą, o jos draudžia-

mumą. Tokia nuostata yra demokratiškesnė ir priimtinesnė, nes leidžiaišvengti objektyvaus pakaltinimo galimybių.

Pavojingų pasekmių numatymas - tai pasekmių, kurias turi sukeltiveika, neišvengiamumo ar galimumo suvokimas.

Pagrindinis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios glūdi vali-niame elemente. Jei asmuo nori pavojingų pasekmių, tai jis veikia tiesio-gine tyčia. Norėjimas - tai valios pastangos pasiekti tikslą. Pažymėtina, kadnorimos yra ir tos pasekmės, į kurias asmuo žiūri neigiamai, tačiau jos rei-kalingos poreikiams patenkinti. Pasekmių norėjimas, kaip tiesioginės tyčioselementas, yra akivaizdus materialiosiose nusikaltimų sudėtyse, pavyzdžiui,nužudymo, vagystės. Tuo tarpu formaliosiose nusikaltimų sudėtyse pasek-mės nėra būtinasis požymis, lodei jų norėjimas neturi reikšmės.

206

X I s k y r i u s . S u b j e k t y v i o j i n u s i k a l t i m o p u s ė

Jei asmuo, darydamas nusikalstamą veiką, nenori numatytų pasekmių,tačiau sąmoningai leidžia joms atsirasti, tai jis veikia netiesiogine tyčia.Sąmoningas pasekmių atsiradimo leidimas reiškia, kad asmuo numato jųatsiradimo galimybę, tačiau nesiima priemonių joms išvengti, sutinka sutokia galimybe arba yra abejingas joms. Pažymėtina, jog tais atvejais, kaiasmuo numato, jog pasekmės atsiras neišvengiamai, nors jis jų ir nenori,ir vis dėlto elgiasi nusikalstamai, tai toks asmuo veikia tiesiogine tyčia.Netiesioginė tyčia galima tik materialiosiose nusikaltimų sudėtyse. For-maliosiose nusikaltimų sudėtyse netiesioginė tyčia negalima, nes asmenspsichinis santykis su pavojingomis pasekmėmis nebūtinas. Esant netiesio-ginei tyčiai negalima parengtinė nusikalstama veikla: rengimasis ir pasi-kėsinimas padaryti nusikaltimą (BK 16 str.). Parengtinė nusikalstama veiklasiejama su konkrečių tikslų siekimu. Tuo tarpu esant netiesioginei lyčiai,kaltininkas nekelia konkrečių tikslų, todėl už savo veiksmus jis atsako tikkaip už atsiradusias pasekmes.

Baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje tyčia klasifikuoja-ma dar pagal du kriterijus - susiformavimo momentą ir apibrėžtumą.Pagal susiformavimo momentą tyčia skirstoma į iš anksto apgalvotą irstaiga atsiradusią. Iš anksto apgalvotos tyčios atveju tarp nusikalstamoketinimo atsiradimo ir jo reali/avimo būna tam tikras laiko tarpas, perkurį kaltininkas apgalvoja esmines nusikaltimo padarymo detales, numa-to veikimo (neveikimo) būda, aplinkybes, paruošia priemones ar įrankiusir pan. Iš anksto apgalvota tyčia paprastai liudija apie didesnį kaltininkoasmenybės pavojingumą, palyginti su tuo, kuris padaro analogišką nusi-kaltimą esant staigiajai tyčiai. Staiga atsiradusios tyčios atveju minėtoatotrūkio tarp nusikalstamo ketinimo atsiradimo ir jo realizavimo nėraarba jis būna labai trumpas. Staiga atsiradusi tyčia turi porūšį - afektinętyčią. Šiai tyčiai būdinga tai, kad nusikalstamą veiką asmuo padaro dėldidelio susijaudinimo, kurį sukelia nukentėjusiojo pavartotas neteisėtassmurtas ar sunkus įžeidimas. Afektinė tyčia laikoma baudžiamąją atsako-mybę lengvinančia aplinkybe (BK 40 str. l d. 4 p.) arba privilegijuotosiosnusikaltimo sudėties, pavyzdžiui, tyčinio nužudymo didžiai susijaudinus(BK 107 str.), požymiu.

Pagal apibrėžtumą tyčia skirstoma į konkretizuotą (apibrėžtą) ir ne-konkretizuotą (neapibrėžtą). Konkretizuota tyčia gali būti paprasta ir al-ternatyvi. Paprasta konkretizuota tyčia bus tada, kai kaltininkas suvokiasavo nusikalstamos veikos pobūdi ir siekia vieno konkretaus rezultato,pavyzdžiui, nukentėjusiojo mirties. Alternatyvi konkretizuota tyčia bustada, kai kaltininkas suvokia savo nusikalstamos veikos pobūdį ir numato,

207

NUSIKALTIMAS

kad ji gali sukelti dvi arba daugiau savarankiškų individualizuotų pasek-mių, iš kurių bet kuri ji patenkins (pvz., kaltininkas, smogdamas kirviuper galvą nukentėjusiajam, suvokia, kad smūgis sukels kūno sužalojimąarba mirtį, ir bet kuri iš šių pasekmių kaltininkui yra priimtina). Nekon-kretizuota tyčia bus tada, kai kaltininkas suvokia savo nusikalstamos vei-kos pobūdi, numato pasekmes, tačiau jų neindividualizuoja. Tyčios klasi-fikavimas pagal jos apibrėžtumą turi praktinę reikšmę, nuo kurios pri-klauso veikos kvalifikavimo teisingumas. Jei nekonkretizuotos tyčios at-veju kaltininkas atsako tik už atsiradusias pasekmes, tai konkretizuotostyčios atveju veika kvalifikuojama pagal jos kryptingumą ne tik tada, kaitikslas pasiekiamas, bet ir kai nepasiekiamas. Šiuo atveju veika bus kva-lifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti suplanuotą nusikaltimą (pvz., as-muo siekė pavogti automobili, tačiau jam pavyko pagrobti tik radijo im-tuvą, - veika bus kvalifikuojama kaip pasikėsinimas pavogti automobilį).Konkretizuota tyčia nusikalstamos veikos darymo metu gali peraugti įne konkretizuotą. Šiuo atveju veika bus kvalifikuojama pagal atsiradusiaspasekmes (pvz., asmuo norėjo pavogti tik televizorių, tačiau papildomaipavogė dar ir magnetofoną, - asmuo atsakys už visas pasekmes). Pažy-mėtina, kad konkretizuotos tyčios atveju atsiradusios sunkesnes, nei kal-tininkas buvo numatęs, pasekmės gali būti inkriminuotos tik tuomet, jeibaudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už neatsargų tokių pasek-mių atsiradimą. Nekonkretizuotos tyčios atveju, jei pasekmės neatsirado,veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą, pagal BKstraipsnį nustatantį atsakomybę už sunkiausias pasekmes iš tų, kuriasnumatė kaltininkas. Jei smogdamas geležine lazda nukentėjusiajam pergalvą asmuo numatė, kad smūgis gali būti mirtinas, tačiau jokių pasek-mių neatsiranda, nes nukentėjusysis ant galvos buvo užsidėjęs šalmą, taitokią veiką reikia kvalifikuoti kaip pasikėsinimą nužudyti. Teisinėje lite-ratūroje yra pareikšta nuomonė (G. Kiškis), kad nekonkretizuotos tyčiosatveju, jei vagystės (ar kitų turtinių nusikaltimų) pasekmių neatsirado,veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą, pagal BKstraipsnį, nustatantį atsakomybę už lengviausias pasekmes iš tų, kuriasnumatė kaltininkas.

Baudžiamosios teisės teorijai yra žinoma ir vadinamoji bendroji tyčia.Bendroji tyčia bus tuomet, kai kaltininkas suvokia savo nusikalstamosveikos pobūdį ir numato konkrečias pasekmes, tačiau norimas pasekmespasiekia kitais veiksmais, nei planavo. (Pvz., asmuo, siekdamas nukentė-jusiojo mirties, šauna, o po to, slėpdamas padarytos veikos pėdsakus,užkasa „lavoną". Tuo tarpu tikroji mirties priežastis - uždusimas.) Šiuo

208

X I s k y r i u s . S u b j e k t y v i o j i n u s i k a l t i m o pusė

atveju kaltininko veika ir pasekmės vertinami kaip padaryti tiesioginetyčia. Pažymėtina, kad baudžiamosios teisės teorijoje nėra vieningos nuo-monės dėl bendrosios tyčios. Kai kurie autoriai neigia bendrosios tyčiosegzistavimą, vertindami šią situaciją kaip faktine klaidą dėl priežastinioryšio plėtojimosi eigos.

Naujasis BK, vartodamas tiesioginės ir netiesioginės tyčios sąvokas,tyčią apibrėžia analogiškai kaip ir galiojantis BK.

Užsienio valstybių baudžiamieji įstatymai tyčią laiko pagrindine kaltėsforma. Kontinentinės teisinės sistemos valstybėse (Vokietijoje, Prancūzi-joje, Danijoje, Olandijoje) baudžiamieji įstatymai tyčios neapibrėžia, pa-likdami jos turinio aiškinimą teismų praktikai ir baudžiamosios teisėsteorijai. Tyčia apibrėžiama įvairiai, tačiau išskiriami keli esminiai požy-miai, pavyzdžiui, Danijoje asmuo turi suvokti veikos neteisėtumą, numa-tyti ir norėti savo veikos pasekmių. Jei asmuo nesuvokė veikos priešingu-mo teisei, tai jis laikomas nekaltu, jei negalėjo išvengti šios klaidos (Vo-kietija). Tuo tarpu Japonijos baudžiamieji įstatymai skelbia, kad įstatymonežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

Kai kuriose anglosaksų teisines sistemos valstybėse tyčia apibrėžtaįstatyme, pavyzdžiui, JAV tyčinis psichinis santykis apibrėžiamas sąvoko-mis „tikslingai" (t. y. su tam tikru tikslu siekiamas rezultatas ar atliekamiveiksmai) bei „žinomai" (t. y. veikimas suvokiant veikos ar egzistuojan-čių aplinkybių pobūdį). Tam tikra specifika pasižymi Anglijos (ir jos bu-vusių kolonijų) baudžiamieji įstatymai, kurie neapibrėžia tyčios turinio.Tyčios požymiai buvo suformuluoti dviejų precedentų. Visų pirma Angli-jos Apeliacinis Teismas išskyrė „ketinimą" - „sprendimą sukelti tam tik-ras pasekmes, nepaisant to, ar kaltininkas troško būtent tokių veikospasekmių". Ir antra, Anglijos Lordų Rūmai prie tyčios požymių priskyrėir „numatymą" - t. y. jei asmuo suvokia savo poelgio pasekmę, kuri ne-abejotinai kils iš jo veikos, tai jis veikia tyčia.

Pažymėtina, kad iš anksto apgalvota tyčia gali būti numatyta kaip at-sakomybe sunkinanti aplinkybė (Jordanija).

Tarptautinėje baudžiamojoje teisėje tyčia laikoma pagrindine (ir iki1998 m. Europos Tarybos Konvencijos dėl aplinkos apsaugos baudžiamo-sios teisės priemonėmis vienintele) kaltės forma. Jungtinių Tautų Orga-nizacijos, Europos Sąjungos ir Europos Tarybos konvencijos, nustatančiosvalstybėms pareigą kriminalizuoti tam tikras veikas, nurodo, kad jos galibūti padaromos tik tyčia, pavyzdžiui, Europos 1990 m. konvencijos dėlpinigų išplovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto beikonfiskavimo 6 straipsnis, apibrėždamas nusikalstamų veikų požymius,

209

N U S I K A L T I M A S

pabrėžė, kad šios veikos gali būti padaromos tik tyčia. Pažymėtina, kadRomos Tarptautinio baudžiamojo teismo statuto 30 str., apibrėždamastyčią, panaudoja sąvokas „tikslingai" ir „sąmoningai'". „Tikslingai" reiš-kia, kad asmuo ruošiasi padaryti tam tikrą veiką, arba sukelti tam tikruspadarinius, arba suvokia tokių padariniu neišvengiamumą. „Sąmoningai"reiškia asmens suvokimą, kad tam tikra aplinkybė egzistuoja arba pada-rinys turi kilti iš įprastos įvykių tėkmės.

4. NEATSARGUMAS IR JO RŪSYS

Neatsargumas (BK 10 str.) - tai tokia kaltės forma, kai asmuo numa-tė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingas pasekmes, betlengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta. Neatsargumas bus ir tuo-met, kai asmuo nenumatė galimų pasekmių, nors galėjo ir turėjo jas nu-matyti.

Lietuvos Respublikos BK 10 str. išskiria dvi neatsargumo rūšis - nu-sikalstamą pasitikėjimą ir nusikalstama nerūpestingumą.

Nusikalstamą pasitikėjimą apibūdina intelektualusis ir valinis momen-tai. Intelektualųjį momentą sudaro pavojingų pasekmių dėl savo veikosnumatymas, o valinį - lengvabūdiškas tikėjimasis, kad šių pasekmių busišvengta. Nusikalstamo pasitikėjimo intelektualusis momentas siejamastik su pasekmėmis, nes vien tik veika be pasekmių neturi baudžiamosiosteisinės reikšmės. Šiuo atveju veika negali sudaryti nei rengimosi, neipasikėsinimo padaryti nusikaltimą (BK 16 str.). Antra vertus, toks įstaty-mo reikalavimas nereiškia, kad asmuo visiškai nevertina savo veikos, ta-čiau šis vertinimas yra abstraktaus pobūdžio. Jei tyčios atveju asmuo su-vokia, kad jo daroma veika yra pavojinga, tai nusikalstamo pasitikėjimoatveju asmuo suvokia, kad tokia veika, pavyzdžiui, greičio viršijimas, Šiaipjau yra pavojinga, tačiau tik ne šiuo konkrečiu atveju. Būtent dėl tokioveikos vertinimo asmuo pavojingas pasekmes numato ne kaip neišvengia-mą, o tik kaip galimą dalyką. Asmuo numato dvi priešingas galimybes -galimybę sukelti pasekmes ir galimybę jų išvengti. Šiuo atveju galimybėsukelti pasekmes suvokiama abstrakčiai, nesitikint, kad pasekmės atsiras.Tačiau asmuo, vertindamas aplinkybes, dėl kurių, jo manymu, galės iš-vengti pasekmių, neteisingai suvokia, pavyzdžiui, priežastinio ryšio raidą.

Valinį nusikalstamo pasitikėjimo momentą sudaro tikėjimasis išvengtipavojingų pasekmių. Nusikalstamo pasitikėjimo atveju asmuo nėra abejin-gas pasekmėms, nes jo valia nukreipia į tai, kad šių pasekmių būtų išvengta.

210

X I s k y r i u s . S u b j e k t y v i o j i n u s i k a l t i m o p u s ė

Pažymėtina, kad šis tikėjimasis remiasi konkrečiomis, realiomis aplinkybė-mis, kurios gali būti labai įvairios: kaltininko savybės (jėga, patirtis, meist-riškumas), kitų asmenų veiksmai, mechanizmų veikimas, gamtos jėgos arsąlygos ir t.t. Šios aplinkybės iš tikrųjų galėtų užkirsti kelią pavojingoms pa-sekmėms, jeigu jų vaidmuo konkrečioje situacijoje nebūtų lengvabūdiškaipervertintas. Atkreiptinas dėmesys, kad tikėjimas, pagrįstas neapibrėžtomisaplinkybėmis (sėkme, dievu) arba tokiomis aplinkybėmis, kurios objekty-viai negali padėti išvengti pasekmių (burtai, amuletas), nesudaro nusikals-tamo pasitikėjimo esmės ir gali būti pagrindu pripažįstant, kad asmuo veikėnetiesiogine tyčia. Tikėjimas turi būti lengvabūdiškas, pasireiškiantis objek-tyvių aplinkybių vertinimo paviršutiniškumu, skubotumu.

Kvalifikuojant nusikaltimus būtina skirti nusikalstamą pasitikėjimą nuonetiesioginės tyčios, nes abiem atvejais kaltininkas numato pavojingaspasekmes. Antra vertus, yra du esminiai skirtumai. Pirma - netiesioginėstyčios atveju asmuo savo veikos pobūdį ir galimas pasekmes suvokia kon-krečiai, tuo tarpu nusikalstamo pasitikėjimo atveju - abstrakčiai, nesieda-mas su konkrečia asmens veika. Ir antra - netiesioginės tyčios atvejuasmuo sąmoningai leidžia kilti pavojingoms pasekmėms, o nusikalstamopasitikėjimo atveju - tikimasi šių pasekmių išvengti.

Antrąją neatsargumo rūšį - nusikalstamą nerūpestingumą - apibūdinadu požymiai: pavojingų pasekmių nenumatymas ir galėjimas bei turėjimasjas numatyti. Nusikalstamo nerūpestingumo atveju asmuo nenumato pa-vojingu pasekmių, tačiau tai nereiškia, kad nėra intelektualiojo kaltėsmomento. Pastarasis pasireiškia tuo, kad asmuo, ne numatydamas pavo-jingų pasekmių, ignoruoja visuomenės interesus, nepakankamai apdairiaivykdo tarnybines ar profesines pareigas, nesilaiko įstatymo ar kitų normi-nių aktų reikalavimų. Pažymėtina, kad atsargumo taisyklės gali būti pri-valomos ir visiems, ir atskiroms asmenų grupėms. Šios taisyklės nuolatkeičiasi ir yra papildomos, todėl praktiškai neįmanoma pateikti jų sąrašo.Tačiau kiekvienas žmogus, prieš imdamasis tam tikros veikios, privaloišsiaiškinti, ar ja nebus padaryta žala kilo asmens, valstybės arba visuome-nės interesams.

Valinį nusikalstamo nerūpestingumo momentą sudaro tai, kad asmuo,turėdamas realią galimybę numatyti pavojingas savo veikos pasekmes,nesistengia įtempti psichinių jėgų ir užkirsti kelią šioms pasekmėms. Bau-džiamajame įstatyme pavartotas žodis „turėjo" išreiškia asmens pareigąnumatyti savo veiklos pavojingas pasekmes. Žodis „turėjo" apibūdinamasobjektyviais kriterijais, kurie reikalingi nustatant, kaip asmuo privalėjopasielgti konkrečioje situacijoje, kad neatsirastų pavojingų pasekmių.

211

NUSIKALTIMAS

Remiantis objektyviais kriteri jais galima nustatyti tik tai, kaip kiekvienasžmogus privalo žiūrėti i savo elgėsi konkrečioje situacijoje, numatyti pa-vojingas pasekmes ir užkirsti joms kelią. Jei šie kriterijai leidžia teigti, kadkonkrečioje situacijoje pareiga numatyti pavojingas pasekmes neatsiran-da, tai negali kilti klausimo ir dėl veikos kaltumo. Antra vertus, objekty-vūs kriterijai nėra pakankami, nes jie neatsižvelgia į konkrečias kaltininkosavybes. Būtent šias subjektyvias savybes išreiškia baudžiamajame įstaty-me pavartotas žodis „galėjo", kuris suvokiamas kaip reali asmens galimy-bė numatyti pavojingas savo veiklos pasekmes. Remiantis subjektyviomissavybėmis nustatoma, ar konkretus asmuo, atsižvelgiant į asmenines sa-vybes, galėjo numatyti pavojingas savo veiklos pasekmes. Pažymėtina, kadsubjektyvios, individualios asmens savybės turi lemiamą reikšme, nes pas-tarosios, pavyzdžiui, liga ar pervargimas, gali asmeniui sutrukdyti numa-tyti pavojingas pasekmes, net jei asmuo ir jaučia tokią pareigą. Baudžia-mojo įstatymo reikalavimas nusikalstamo nerūpestingumo atveju, be įpa-reigojimo numatyti pavojingas pasekmes, nustatyti ir realią jų numatymogalimybe, panaikina objektyvaus pakaltinimo galimybę.

Nusikalstama nerūpestingumą būtina skirti nuo atsitikimo (kazuso).Atsitikimas (kazusas) yra toks atvejis, kai asmuo savo veikla sukėlė pavo-jingas pasekmes, kurių neprivalėjo ar negalėjo numatyti. Kadangi atsiti-kimo (kazuso) atveju asmuo pavojingas pasekmes sukelia nekaltai, todėljo veikoje negalima nustatyti įstatymo numatytų nusikaltimo sudėties po-žymių, sudarančių baudžiamosios atsakomybės teisini pagrindą.

Naujasis BK nusikalstamą pasitikėjimą ir nusikalstamą nerūpestingu-mą apibrėžia iš esmės analogiškai kaip ir galiojantis BK.

Pažymėtina, kad asmuo galės būti baudžiamas už nusikalstamos vei-kos padarymą dėl neatsargumo tik naujojo BK specialiojoje dalyje atski-rai numatytais atvejais.

Užsienio valstybių baudžiamieji įstatymai dažniausiai neapibrėžia ne-atsargumo, palikdami šios kaltės formos turinio aiškinimą teismų prakti-kai ir baudžiamosios teisės teorijai. Skiriamos dvi neatsargumo rūšys -pasitikėjimas (t. y. asmuo suvokia ir sąmoningai ignoruoja nepateisinamąriziką, dėl kurios atsirado pasekmės) ir nerūpestingumas (t. y. asmuonesuvokia ir nenumato pasekmių, nors ,,protingas žmogus" tai gali suvok-ti) (JAV, Danija, Zambija, Kenija). Tam tikromis ypatybėmis pasižymiAnglijos baudžiamoji teisė, pagal kurią baudžiamoji atsakomybė už nusi-kalstamą pasitikėjimą iškyla tik dėl sunkių nusikaltimų asmeniui, nuosa-vybei ar gamtai, o už nerūpestingumą - tik dėl gyvybės atėmimo arbapavojingo vairavimo. Šias ypatybes nulemia mens rea doktrina: atsakomy-bė galima tik tada, kai individas laisva valia gali pasirinkti elgesio varian-

212

X I s k y r i u s . S u b j e k t y v i o j i n u s i k a l t i m o p u s ė

tą. Taigi asmuo turi pasirinkti žalos padarymą sąmoningai (intention) arbabent jau numatyti žalos atsiradimo galimybę (recklessness). Tuo tarpu ne-rūpestingumas (negligence) neapima tokio požymio kaip asmens galimybėnumatyti pasekmes.

Tarptautinėje baudžiamojoje teisėje neatsargus nusikaltimas numaty-tas 1998 m. Europos konvencijoje dėl aplinkos apsaugos baudžiamosiosteisės priemonėmis. Šios Konvencijos 3 str. nustato valstybėms - Konven-cijos dalyvėms pareigą numatyti baudžiamąją atsakomybę už tam tikrasveikas, kurios daro rimtą žalą aplinkai (pavyzdžiui neteisėtą radioaktyviųmedžiagų gamyba, padariusią rimtą žalą vandeniui, orui ar gyvūnams irpan.), padarytas dėl nerūpestingumo (negligence) arba didelio nerūpestin-gumo (gross negligence). Antra vertus, nerūpestingumo ir didelio nerūpes-tingumo turinys Konvencijoje neatskleistas paliekant šią užduotį valstybiųnacionalinei teisei.

5. MIŠRI KALTES FORMA

Mišri kaltė - tai tokia kaltės forma, kai asmens psichinis santykis suveika yra tyčia, o su pasekmėmis - neatsargumas.

Baudžiamosios teisės teorijoje nėra vieningos nuomonės dėl mišrios(dvigubos, sudėtinės) kaltės egzistavimo. Vieni autoriai (P. Dagelis, S. Mi-chejevas) pripažįsta jos egzistavimą, argumentuodami tuo, kad baudžiamiejiįstatymai numato nusikaltimų sudėčių, kuriose kaltininko veiksmai yratyčiniai, o pasekmės - neatsargios, pavyzdžiui, „išžaginimas, sukėlęs sun-kias pasekmes" (BK 118 str. 4 d.). Kiti mokslininkai (G. Krygeris, M.Apanavičius) teigia priešingai, nurodydami, kad baudžiamasis įstatymastiesiogiai nenumato mišrios kaltės, o baudžiamosios teisės teorija negalisukurti naujos kaltės formos. Mišrios kaltės Lietuvos Respublikos BKBendroji dalis nenumato, tačiau Specialiojoje dalyje yra mišrios kaltėssudėčių, todėl vadovėlio autoriai pripažįsta šios kaltės formos egzistavi-mą. Pažymėtina, kad mišri kaltė galima tik materialiosiose nusikaltimųsudėtyse.

Baudžiamosios teisės teorijoje mišri kaltė suvokiama plačiąja ir siau-rąja prasme. Plačiąja prasme mišri kaltė bus tada, kai kaltininkas veikiatyčia, o pasekmės atsiranda dėl neatsargumo. Šiuo atveju galimi keli nu-sikaltimo kvalifikavimo variantai. Pirma, bendra taisyklė nustato, kad ma-terialiosiose nusikaltimų sudėtyse nusikaltimo kvalifikavimą nulemia kal-tininko psichinis santykis su pasekmėmis, todėl toks nusikaltimas bus lai-komas padarytu dėl neatsargumo. Antra, minėta taisyklė nebus taikoma

213

N U S I K A L T I M A S

tuo atve ju, kai baudžiamasis įstatymas numato dispoziciją, pagal kuriąveika turi būti tyčinė, o pasekmės gali atsirasti ir dėl neatsargumo, pavyz-džiui, neteisėtas aborto padarymas, sukėlęs nukentėjusiosios mirtį (BK124 str. 2 d.).

siaurąja prasme mišri kaltė bus tada, kai kaltininko tyčinė veika sukeliadvi savarankiškas pasekmes, iš kurių vienos kaltė yra tyčinė, o kitos - neat-sargumas. Šiuo atveju yra būtinos tokios sąlygos: 1) viena veika sukeliadvi savarankiškas pasekmes; 2) veikai ir vienoms pasekmėms kaltė yratyčinė, o antroms pasekmėms - neatsargumas; 3) tarp veikos ir pasekmiųegzistuoja du savarankiški priežastiniai ryšiai.

Tipinis mišrios kaltės siaurąja prasme pavyzdys buvo Lietuvos Res-publikos BK 111 str. 2 d. dispozicija, numačiusi atsakomybę už tyčinįsunkų kūno sužalojimą, sukėlusi nukentėjusiojo mirti. Šiuo atveju tyčinėkaltininko veika turėjo sukelti tyčini sunkų kūno sužalojimą bei neatsargųgyvybės atėmimą. Pažymėtina, kad tarp veikos ir sunkaus kūno sužaloji-mo bei gyvybės atėmimo turi būti du savarankiški priežastiniai ryšiai. Jeigyvybės atėmimo priežastis yra sunkus kūno sužalojimas, tai mišrios kal-tės nebus, o visą nusikaltimą reikia kvalifikuoti kaip nužudymą, padarytąnetiesioginė tyčia.

Mišrios kaltės nustatymas svarbus norint teisingai kvalifikuoti nusikal-t imą ir skirti pagrįstą bausmę.

Dauguma užsienio valstybių nepripažįsta mišrios kaltės. Tiesa, pami-nėtinos Lotynų Amerikos valstybės (Salvadoras, Ekvadoras, Kolumbija,košta Rika), kurių baudžiamieji į s tatymai numato panašia kaltės formą.Ši kaltės forma remiasi Italijos baudžiamosios teisės teorijoje suformu-luota doktrina, kuri jos esmę apibūdina kaip tyčiniais veiksmais sukeltasžymiai didesnes, nei tos, kurių siekė asmuo, pasekmes.

6. NUSIKALTIMO PADARYMO MOTYVASIR TIKSLAS

Nusikaltimo padarymo motyvas - tai suvoktos vidinės paskatos, kuriosnulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą.

Nusikaltimo padarymo tikslas - tai asmens įsivaizduojami objektyviostikrovės pasikeitimai, kurie turi atsirasti dėl nusikaltimo padarymo.

Bet koks (ir nusikalstamas) valingas žmogaus veiksmas yra nulemtaskonkrečių motyvų, o juo siekiami konkretūs tikslai. Tarp motyvo ir tiksloegzistuoja glaudus vidinis ryšys. Motyvų suformavimas numato ir konkre-taus tikslo iškėlimą. Motyvas yra ta jėga, kuri asmenį veda į tikslą. Nusi-

214

X I s k y r i u s . S u b j e k t y v i o j i n u s i k a l t i m o p u s ė

kaltimo padarymo motyvas ir tikslas turi įtakos tyčios ir jos kryptingumosusiformavimui, tačiau jie neįtraukiami į tyčios turinį. Antra vertus, nu-sikaitimo padarymo tikslo negalima tapatinti su nusikaltimo pasekmėmis.Tikslas, kaip norimo rezultato įvaizdis, apibūdina žmogaus mąstymą, tuotarpu pasekmės yra objektyvios tikrovės faktas.

Nusikaltimo padarymo motyvai pagal visuomeninį vertingumą gali bū-ti klasifikuojami į pozityvius (noras padėti, siekimas palengvinti kančias irpan.), neutralius (meilė, draugystė ir pan.) ir negatyvius (savanaudiškumas,pavydas, chuliganiškos ar kitos paskatos ir pan.). Pažymėtina, kad nusikal-timas gali būti padarytas dėl kelių, net priešingai vertinamų, motyvų.

Nusikalstamo tikslo siekimas būdingas tik tiems nusikaltimams, kuriepadaromi tiesiogine tyčia, t. y. kai kaltininkas nori ir siekia tam tikrųpasekmių atsiradimo. Nusikaltimuose, padarytuose netiesiogine tyčia, nu-sikalstamo tikslo nėra, nes kaltininkas nenori pasekmių, o tik sąmoningaileidžia joms kilti. Neatsargiuose nusikaltimuose nusikalstamo motyvo irtikslo negali būti, nes juose nėra tikslingos asmens veiklos bei paskatų.Pabrėžtina, kad valinga žmogaus veikla visada motyvuota, tačiau neatsar-gių nusikaltimų atveju galima išskirti tik elgesio, sukėlusio pavojingaspasekmes, o ne nusikaltimo motyvus.

Nusikaltimo padarymo tikslai skiriasi savo turiniu, pavyzdžiui, anti-valstybiniai (BK 62, 63, 64 ir kt. str.), savanaudiški (BK 271, 272 ir kt.str.) ir pan. Pažymėtina, kad nusikalstamo tikslo pavojingumas nulemia irnusikaltimo pavojingumo laipsnį.

Nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas yra savarankiški subjektyvio-sios nusikaltimo sudėties pusės požymiai, kuriuos būtina įrodyti teisminionagrinėjimo metu. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo plenumo1991 m. gegužės 10 d. nutarimo Nr. 3 „Dėl teismų praktikos taikantįstatymus, numatančius baudžiamąją atsakomybę už nužudymus ir kūnosužalojimus'' 2 punktas pabrėžė, kad „visada būtina nustatyti nužudymoar kūno sužalojimo motyvą, tikslą ir būdą. Nurodyti konkrečius įrodymus,kuriais remiantis šios aplinkybės nustatytos".

Kadangi nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas yra fakultatyviejisubjektyviosios pusės požymiai, todėl jų reikšmė gali būti trejopa. Visųpirma motyvas arba tikslas gali būti privalomu nusikaltimo sudėties po-žymiu, pavyzdžiui, valstybės išdavimas (BK 62 str.), diversija (BK 66 str.),antivalstybinių organizacijų kūrimas ir aktyvus dalyvavimas jų veikloje(BK 70 str.), dokumentų pagrobimas, sunaikinimas, sužalojimas ar paslė-pimas (BK 205 str.) ir pan. Šiais atvejais motyvo arba tikslo nebuvimasliudija apie visos nusikaltimo sudėties nebuvimą. Antra, motyvas arba

215

NUSIKALTIMAS

tikslas gali būti kvalifikuojančiu ar privilegijuotu nusikaltimo sudėties po-žymiu, pavyzdžiui, tyčinis nužudymas dėl savanaudiškų ar chuliganiškųpaskatų (BK 105 str. 8 ir 9 p.) ir pan. Šiais atvejais motyvo arba tikslonebuvimas nusikalstamą veika leidžia kvalifikuoti pagal bendrą normą:pavyzdžiui, nenustačius nužudymo savanaudiškų paskatų, veika kvalifi-kuojama kaip paprastas nužudymas (BK 104 str.). Pažymėtina, kad mo-tyvo ar tikslo įtraukimas į privalomus, kvalifikuotus (privilegijuotus) nu-sikaltimo sudėties požymius parodo didesni (mažesni) veikos pavojingu-mo laipsni ir kartu susiaurina baudžiamosios atsakomybės ribas. Ir trečia,kai motyvas ir tikslas neįtraukiami i privalomus nusikaltimo sudėties po-žymius, tačiau ir tada jie privalomai nustatomi. Šiuo atveju motyvas irtikslas atlieka svarbų pagalbinį vaidmenį, nes padeda atskleisti tikrąjį nu-sikaltimo mechanizmą, atriboti tyčinius nusikaitimus nuo neatsargių, lei-džia nustatyti tyčią ir jos kryptingumą, apibūdina kaltininką ir jo padary-tos veikos pavojingumo laipsni, o kanu turi įtakos skiriant bausmę. Nu-sikaltimo padarymo motyvas ir tikslas gali būti atsakomybe lengvinančiaarba sunkinančia aplinkybe (BK 40 ir 41 str.), į nusikaltimo motyvusteismas privalo atsižvelgti pripažindamas asmenį itin pavojingu recidyvis-tu (BK 26 str.).

Naujasis BK nusikaltimo padarymo motyvo ir tikslo klausimus spren-džia analogiškai kaip ir galiojantis BK.

Užsienio valstybių baudžiamieji įstatymai neskiria didelio dėmesio nu-sikaltimo padarymo motyvui ir tikslui. Paminėtina tik tai, kad į motyvą irtikslą privaloma atsižvelgti skiriant bausme (Vokietija), „kilnūs" motyvainumatyti atsakomybę švelninančių, o „žemi" ir „gėdingi" motyvai - atsa-komybę sunkinančių aplinkybių sąraše (Sirija, Etiopija, Filipinai).

7. KLAIDA IR JOS ĮTAKABAUDŽIAMAJAI ATSAKOMYBEI

Klaida - tai asmens neteisingas padarytos veikos ar jos pasekmių tei-sinis arba faktinis vertinimas.

Klaidos pobūdžio nustatymas leidžia teisingai įvertinti subjektyviosiosnusikaltimo pusės turinį ir kvalifikuoti visą nusikaltimą. Klaida yra glaudžiaisusijusi su subjektyviu atsakomybės principu, nes asmeniui negali būti in-kriminuotos tos aplinkybės, kurių asmuo nesuvokė ir negalėjo suvokti.

Baudžiamosios teisės teorija išskiria teisinę ir faktinę klaidą. Ir teisi-nė, ir faktinė klaida apibūdina žmogaus sąmonės veikla, todėl klaida ga-lima tik tyčiniuose nusikaltimuose. Teisinė klaida bus tada, kai asmuo

216

X I s k y r i u s . S u b j e k t y v i o j i n u s i k a l t i m o p u s ė

neteisingai vertina veikos draudžiamumą, veikos kvalifikavimą bei baus-mės rūšį ir dydį. Neteisingas veikos draudžiamumo vertinimas gali pasi-reikšti dvejopai. Visu pirma asmuo gali manyti, kad jo veika yra draudžia-ma, nors įstatymas tokios veikos nepriskiria prie nusikalstamų (tariamasnusikaltimas). Šiuo atveju baudžiamoji atsakomybė neiškyla. Antra, as-muo gali manyti, kad jo veika nėra draudžiama, nors įstatymas tokiąveiką priskiria prie nusikalstamu. Šiuo at\eju klaida nepašalina baudžia-mosios atsakomybės, nes veikos draudžiamumo suvokimas nėra tyčiosturinio elementas. Pažymėtina, kad ši klaida pašalina baudžiamąja atsa-komybę tada, kai BK Specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numaty-tas „neteisėtumo" požymis, o nusikaltimas gali būti padaromas tik tyčia,pavyzdžiui, neteisėtas valstybinės vėliavos iškėlimas ant prekybinio laivo(BK 220 str.). Kai kuriais atvejais ši klaida gali turėti įtakos kaltės formai,pavyzdžiui, neteisėti pareigūno veiksmai, esant teisinei klaidai, negali būtivertinami kaip tyčinis piktnaudžiavimas tarnyba (BK 285 str.), nes juoseyra tik neatsargaus tarnybos pareigų neatlikimo arba netinkamo atlikimopožymių (BK 288 str.). Būtina priminti, kad pasikeitus veikos draudžia-mumo suvokimo reikšmei, ši teisinės klaidos rūšis sukels kitas teisinespasekmes.

Neteisingas veikos kvalifikavimo (pavyzdžiui, vagystės ar plėšimo) beibausmės rūšies ir dydžio (laisvės atėmimo ar baudos) vertinimas neturijokios reikšmės baudžiamajai atsakomybei ir kaltės formai, nes i tyčiosturinį įtrauktas tik veikos pavojingumo suvokimas, o ne teisingo veikoskvalifikavimo ar galimos bausmės suvokimas.

Faktinė klaida bus tada, kai asmuo neteisingai vertina faktines aplinky-bes, kurios sudaro objektyviuosius nusikaltimo požymius. Prie faktinės klai-dos priskiriamos: a) klaida dėl nusikaltimo objekto ir dalyko; b) klaida dėlveikos pobūdžio; c) klaida dėl priemonių; d) klaida dėl priežastinio ryšio;e) klaida dėl vietos, laiko ar kvalifikuotų nusikaltimo sudėties požymių.

Klaida dėl nusikaltimo objekto bus tuomet, kai asmuo neteisingai su-vokia tuos visuomeninius santykius, į kuriuos kėsinasi. Ši klaida gali pa-sireikšti keliais būdais. Pirma, jei kaltininkas norėjo pasikėsinti į mažesnįobjektą, o pasikėsino į didesnį (svarbesnį), tai atsakomybė iškils irgi užfaktines pasekmes, pavyzdžiui, kaltininkas norėjo pasikėsinti į sveikatą(kūno sužalojimas), o pasikėsino į gyvybę (nužudymas), tai atsakomybėiškils už nužudymą. Antra, jei kaltininkas norėjo pasikėsinti į didesnį(svarbesnį) objektą, o pasikėsino į mažesnį, pavyzdžiui, kaltininkas norėjopasikėsinti į gyvybę (nužudymas), o pasikėsino tik į sveikatą (kūno suža-lojimas), tai atsakomybė priklausys nuo tyčios apibrėžtumo. Konkretizuo-

217

N U S I K A L T I M A S

tos tyčios atveju veika bus kvalifikuojama kaip pasikėsinimas į didesnį(svarbesni) objektą, o nekonkretizuotos tyčios atveju - kaip baigtas nusi-kaitimas remiantis faktinėmis pasekmėmis. Trečia, kaltininkas norėjo pa-sikėsinti į vieną objektą, o pasikėsino į kelis, pavyzdžiui, chuliganizmomelu kaltininkas šaudydamas nušauna atsitiktinį praeivi ir tuo pažeidžiadu objektus - visuomenės saugumą ir gyvybę. Šiuo atveju kaltininkas užpasikėsinimą i antrąjį objektą atsakys kaip už nusikaltimą, padarytą dėlneatsargumo. Ir ketvirta, kaltininkas norėjo pasikėsinti į kelis objektus, opasikėsino į vieną, pavyzdžiui, kaltininkas norėjo išžaginti nukentėjusiąjąir nužudyti jos vyrą, o pavyko tik išžaginti. Šiuo atveju kaltininkas užkėsinimąsi į antrąjį objektą atsakys kaip už pasikėsinimą nužudyti. Pami-nėtinas ir kėsinimasis į netinkamą objektą (pavyzdžiui, šaunama į lavo-ną), už kurį kaltininkas atsakys kaip už pasikėsinimą nužudyti.

Klaida dėl nusikaltimo dalyko bus tuomet, kai asmuo neteisingai su-vokia visuomeninių santykių, į kuriuos kėsinasi, materialinę išraišką. Šiklaida gali pasireikšti keliais būdais. Pirma, kaltininkas norėjo kėsintis įvieną dalyką, o pasikėsino į kitą, pavyzdžiui, kaltininkas norėjo nužudytiJ., o nužudė P. Šiuo atveju klaida nedaro įtakos atsakomybei. Antra, kal-tininkas norėjo kėsintis į didesni dalyką, o pasikėsino i mažesnį dalyką,pavyzdžiui, norėjo pavogti 1000 litų, o pavogė 100 litų. Šiuo atveju atsa-komybė priklausys nuo tyčios apibrėžimo. Konkretizuotos tyčios atvejuveika bus kvalifikuojama kaip pasikėsinimas i didesnį dalyką, o nekonkre-tizuotos tyčios atveju - kaip baigtas nusikaltimas pagal faktines pasek-mes. Ir trečia, kaltininkas norėjo kėsintis į mažesnį dalyką, o pasikėsinoi didesni, - atsakomybė iškils už baigta nusikaltimą remiantis faktinėmispasekmėmis.

Klaida dėl veikos pobūdžio gali pasireikšti neteisingai vertinant veikosfaktinių aplinkybių, sudarančių objektyviąją nusikaltimo sudėties pusę,buvimą ar nebuvimą. Jei asmuo klaidingai mano, kad jo veiksmuose yrafaktinės aplinkybės, sudarančios objektyviąją nusikaltimo sudėties pusę,nors tikrovėje jų nėra, tai ši klaida nedaro įtakos kaltės formai, tačiauveika gali būti kvalifikuojama tik kaip pasikėsinimas, pavyzdžiui, asmuo,klaidingai manydamas, kad pinigai yra padirbti, parduoda tikrus pinigus,atsakys už pasikėsinimą realizuoti padirbtus pinigus. Jei asmuo klaidingaimano, kad jo veiksmuose nėra faktinių aplinkybių, sudarančių objektyvi-ąją nusikaltimo sudėties pusę, nors tikrovėje jos egzistuoja (pavyzdžiui,asmuo, klaidingai manydamas, kad pinigai tikri, parduoda padirbtus pini-gus), tai ši klaida leis asmenį patraukti atsakomybėn tik už neatsargųnusikaltimą (jei tokią nusikaltimo sudėtį numato BK), nes tyčiai būtinas

218

X I s k y r i u s . S u b j e k t y v i o j i n u s i k a l t i m o p u s ė

visų faktinių aplinkybių suvokimas. Pažymėtina, kad baudžiamosios teisėsteorijoje svarstant klaidos dėl veikos pobūdžio klausimą nėra vieningosnuomonės.

Klaida dėl priemonių pasireiškia ūda, kai panaudojamos kitos, neibuvo planuojama, priemonės. Ši klaida galima keliais atvejais. Pirma, kaikaltininkas vietoj numatytos priemonės panaudoja kitą, lygiavertę prie-monę, pavyzdžiui, vietoj pistoleto panaudoja šautuvą. Tokia klaida neturireikšmės atsakomybei. Antra, kai panaudojama žymiai galingesnė prie-monė, nei kaltininkas ją vertino, pavyzdžiai, asmuo prie tvoros prijungiaelektros srove manydamas, kad srovė nepavojinga gyvybei, tačiau prietvoros prisilietęs asmuo žūsta. Šiuo atveju kaltininkas, nesuvokęs tokiosaplinkybės, gali būti patrauktas atsakomybėn tik už neatsargų nusikalti-mą. Trečia, kai panaudojama priemonė, kuri, kaltinimo manymu, buvotinkama, tačiau konkrečiu atveju negalėjusi sukelti s iekiamų pasekmių,pavyzdžiui, sugedusio šaunamojo ginklo panaudojimas. Tokiu atveju kal-tininkas bus patrauktas atsakomybėn už pasikėsinimą padaryti nusikalti-mą, kurio pasekmių buvo siekiama. Ir ketvirta, kai kaltininkas panaudojaobjektyviai netinkamas priemones, pavyzdžiui, burtai ir pan., tai atsako-mybės klausimas neiškyla, nes tai pripažįstama tik tyčios iškėlimu aikštėn.

Klaida dėl priežastinio ryšio pasireiškia tuo, kad asmuo neteisingaisuvokia priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių plėtojimosi eigą. Šiuoatveju pabrėžtina, kad tyčiai pripažinti pakanka, jog asmuo suvokia pa-sekmes kaip neišvengiamą ar galimą savo veikos rezultatą. Klaida dėlpriežastinio ryšio plėtojimosi eigos turi įtakos veikos kvalifikavimui tiktuo atveju, jei pasekmės kilo ne dėl veikos, kuria siekta rezultato, o dėlkitų asmens veiksmų. Šiuo atveju asmuo atsakys už pasikėsinimą padarytinusikaltimą, kuri jis galvojo padaręs, ir už neatsargiai ki lusias pasekmes(jei galėjo ir privalėjo numatyti tokias pasėkmes).

Klaida dėl vietos, laiko ar kvalifikuotų nusikaltimo sudėties požymiųsavo esme ir sprendimo taisyklėmis atitinka klaidą dėl veikos pobūdžio.

Naujasis BK, nors jo projekte ir buvo siūloma numatyti teisinės irfaktinės klaidos sprendinio principus, nereglamentuoja šių aspektų ana-logiškai kaip ir galiojantis BK.

Užsienio valstybių baudžiamieji įstatymai teisinės ir faktinės klaidosproblemą sprendžia dviem būdais. Vienose valstybėse (Olandijoje, Angli-joje) baudžiamieji įstatymai nenumato klaidos instituto ir palieka šiosproblemos sprendimą teismų praktikai. Kitų valstybių (JAV, Zambijos,Danijos, Švedijos, Vokietijos, Suomijos, Japonijos) baudžiamieji įstatymaireglamentuoja klaidos institutą. Pažymėtina, kad faktinės ir teisinės klai-

219

NUSIKALTIMAS

dos sprendimas formuluojamas labai įvairiai, tačiau principinis metodasyra toks: teisinės klaidos atveju asmuo laikomas veikusiu nekaltai, jeinegalėjo išvengti šios klaidos (Vokietija, Danija, Švedija), o faktinės klai-dos atveju asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės įstatymo numatytais at-vejais (JAV, Danija) arba atsako tik už neatsargų nusikaltimą (Vokietija).

Tarptautinėje baudžiamojoje teisėje teisinę ir faktinę klaidą numatoRomos tarptautinio baudžiamojo teismo statutas. Šio statuto 32 str. nu-stato, kad „faktinė klaida yra pagrindas atleisti asmenį nuo baudžiamo-sios atsakomybės, jei ši klaida pašalina nusikaltimo subjektyviąja pusę",t. y. tyčią. Tuo tarpu teisinė klaida tik gali būti asmens atleidimo nuobaudžiamosios atsakomybės pagrindu, jei ši klaida pašalina nusikaltimosubjektyviąją pusę arba ji atitinka įsakymo vykdymo sąlygas (t. y. asmuoteisiškai įpareigotas vykdyti įsakymą, ir asmuo nežinojo, kad įsakymasbuvo neteisėtas, ir įsakymas nebuvo aiškiai neteisėtas).

LITERATŪRA

Apanavičius M. Dėl mišrios kaltės nusikaltimuose asmens gyvybei ir sveikatai// Socialistine teisė. 1982. Nr. 1.

Ashworth A. Principles of Criminal Law. - Oxford, 1991.Dagel P., Kotov D. Subjektivnaja storona prestuplenija i jejo ustanovlenije. -

Voronež. 1974.Jakušin V Ošibka i jejo ugolovno-pravovoje značenije. - Kazanj, 1988.Kozačenko I., Sucharev E., Gorbuza A. Poniatije viny v ugolovnom prave. -

Jekaterinburg, 1993.Kiškis G. Nusikaltimų prieš žmogų subjektyvinės pusės nustatymas // Teisės

apžvalga. 1992. Nr. 2.Kiškis G. Subjektyvinės nusikaltimo pusės reikšmė grobimų ir vagysčių kva-

lifikavimui // Socialistinė teisė. 1987. Nr. 2.Nersesian V. Neostorožnyje prestuplenija. - Krasnojarsk, 1991.Piesliakas V. Kaltė ir jos nustatymas // Socialistinė teisė. 1986. Nr. 6.Rarog A. Vina i kvalifikacija prestuplenij. - Moskva, 1982.Tkačenka V. Umisel kak forma viny // Ugolovno-pravovyje mery borby s

prestupnostju v uslovijach perestroiki. - Sverdlovsk, 1990.

220

XII SKYRIUS

APLINKYBĖS,PAŠALINANČIOS VEIKOS PAVOJINGUMĄ

IR PRIEŠINGUMĄ TEISEI

1. APLINKYBIŲ, PAŠALINANČIŲ VEIKOS PAVOJINGUMĄIR PRIEŠINGUMĄ TEISEI, SĄVOKA IR RŪŠYS

Nusikaltimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį [statymą laikomabaudžiamojo įstatymo numatyta pavojinga veika. Įstatymų leidėjas sąmo-ningai numato šiuos du - veikos pavojingumo ir jos priešingumo įstaty-mui - požymius, nes tam tikrais atvejais veika gali būti numatyta baudžia-majame įstatyme, tačiau nepavojinga (arba veika gali būti pavojinga, ta-čiau nenumatyta įstatyme), todėl jos negalėsime pripažinti nusikaltimu.

Baudžiamosios teisės teorijoje aplinkybės, kurioms esant padaryti veiks-mai, turintys nusikalstamos veikos požymių, nelaikomi nusikaltimu, api-brėžiamos kaip aplinkybės, pašalinančios veikos pavojingumą ir priešin-gumą teisei. Lietuvos Respublikos BK šių aplinkybių grupei priskiriamaveikos mažareikšmiškumas (BK 8 str. 2 d.),* būtinoji gintis (BK 14 ir14(1) str.), asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas (BK 14(2) str.)būtinasis reikalingumas (BK 15 str.) ir savanoriškas atsisakymas nuo nu-sikaltimo padarymo (BK 17 str.)*. Prie šios grupės būtina priskirti dar irkitas, baudžiamajame įstatyme nenumatytas aplinkybes - tai nukentėju-siojo sutikimas, profesinės pareigos vykdymas, įsakymo vykdymas, gamy-binė arba ūkinė rizika, mokslinis eksperimentas, savo teisės realizavi-masnenugalima jėga, fizinė ir psichinė prievarta*, nusikaltimo imitacija. Pa-žymėtina, kad teisinėje literatūroje šių aplinkybių grupė vadinama labaiįvairiai - aplinkybėmis, pašalinančiomis veikos pavojingumą ir priešingu-mą teisei, aplinkybėmis, pašalinančiomis kaltę, aplinkybėmis, pašalinan-

* Apie veikos mažareikšmiškumą plačiau rašoma „Nusikaltimo ir nusikalstamumo", sa-vanorišką atsisakymą nuo nusikaltimo padarymo - „Nusikaltimo padarymo stadijų", nenu-galimą jėgą bei fizinę ir psichinę prievartą - „Objektyviosios nusikaltimo puses" skyriuose.

221

N U S I K A L T I M A S

čiomis baudžiamąją atsakomybę, aplinkybėmis, pašalinančiomis nusikalt i-mo sudėtį ir pan., nors į šią grupę įtraukiamos vis tos pačios aplinkybesSiekiant t iks l ia i apibrėžt i šių apl inkybių grupę, būtina išsiaiškinti bendrusvisu ap l inkybių požymius. Prie pastarųjų pr i sk i r t in i : a) b ū t i n a s žalos, nu-matytos BK., padarymus (priešingu atveju neatsiranda baudžiamieji teisi-niai santykiai ir nebelieka diskusijos objekto); b) aplinkybė turi pašalintibūtent baudžiamąją atsakomybe, o ne veikos baudžiamumą; c) baudžia-mosios atsakomybės pašalinimas negali būti siejamas su kaltės nebuvimu.Atsižvelgiant i šiuos požymius, šių aplinkybių grupę reiktu vadinti aplin-kybėmis, pašalinančiomis veikos pavojingumą ir priešingumą teisei.

Visos aplinkybės pagal jų teisine prigimtį gali būti klasifikuojamos įaplinkybes, pašalinančias veikos pavojingumą (veikos mažareikšmiškumas,savanoriškas atsisakymas nuo nusikaltimo padarymo, būtinoji gintis, as-mens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas, būtinasis reikalingumas, gamy-binė arba ūkinė rizika, mokslinis eksperimentas), ir aplinkybes, pašali-nančias veikos priešingumą teisei (nukentėjusiojo sutikimas, įsakymo vyk-dymas, profesinės pareigos vykdymas, savo teisės realizavimas nenugali-ma jėga, fizinė ir psichinė prievarta, nusikaltimo imitacija).

Naujasis BK šių aplinkybių grupę įvardija baudžiamąją atsakomybęšalinančiomis aplinkybėmis, prie kurių priskirtos - 1) būtinoji gintis;2) asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas; 3) profesinių pa-reigų vykdymas; 4) būtinasis reikalingumas; 5) teisėsaugos institucijosužduoties vykdymas; 6) įsakymo vykdymas; 7) pateisinama profesinė arūkinė rizika; ir 8) mokslinis eksperimentas.

Visos užsienio valstybės baudžiamuosiuose įstatymuose numato aplin-kybių, pašalinančių veikos pavojingumą ir priešingumą teisei, sąrašą. An-tra vertus, aplinkybių skaičių nulemia valstybės teisės sistema, teisinėstradicijos ir papročiai. Praktiškai visų valstybių baudžiamuosiuose įstaty-muose numatyta būtinoji gintis ir būtinasis reikalingumas, o kai kuriųvalstybių (Vokietijos, Danijos) ir apsiribojama tik šiomis aplinkybėmis.Prie dažniau baudžiamuosiuose įstatymuose aptinkamų aplinkybių pri-skirtini įsakymo ar profesinės pareigos vykdymas (Japonija, Olandija, Ga-na, Indija, Alžyras, Gabonas), nusikaltėlio sulaikymas (Zambija, Estija,Ukraina, JAV, Švedija) ir nukentėjusiojo sutikimas (Indija, Sudanas), oprie retesnių - savos teisės realizavimas (Gana), karinio įsakymo vykdy-mas (Švedija), nusikaltimo imitacija (JAV).

Tarptautinėje baudžiamojoje teisėje dažniausiai minimos tokios bau-džiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės kaip būt inoj i gintis (Europosžmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Romos Tarplau-

222

XII s k y r i u s . A p l i n k y b ė s , p a š a l i n a n č i o s v e i k o s p a v o j i n g u m ą i r p r i e š i n g u m ą t e i s e i

tinio baudžiamojo teismo statutas), būtinasis reikalingumas ir įsakymovykdymas (Romos Tarptautinio baudžiamojo teismo statutas).

2. BŪTINOJI GINTIS

Būtinoji gintis (BK 14 str.) - tai tokia situacija, kai baudžiamojo įsta-tymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nu-osavybę, būsto neliečiamybe, kitas teises, visuomenės ar valstybės intere-sus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo ne-buvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Valstybė, apibrėždama žmogaus teises, garantuoja ir jų apsaugą. Ta-čiau žmogaus teises apginti valstybinių institucijų turimomis priemonėmisne visada galima, todėl baudžiamieji įstatymai suteikia žmogui teisę gintispačiam. Veiksmai, padaryti esant būtinajai ginčiai, yra socialiai vertingi,nes nukreipti prieš pavojingą kėsinimąsi. Būtinoji gintis yra kiekvienožmogaus prigimtinė teisė, nepasinaudojimas kuria neužtraukia jokios tei-sinės atsakomybės. Žmogus turi teisę į būtinąją gintį neatsižvelgiant į tai,ar jis turėjo galimybę išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitusasmenis ar valdžios institucijas. Lietuvos Respublikos įstatymai neįparei-goja asmens gelbėtis nuo pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant arkitais būdais, tiesiogiai nenukreiptais grėsmei atremti. Pažymėtina, kadkai kuriems valstybės pareigūnams įstatymuose numatyta pareiga užkirstikelią pavojingoms veikoms, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Policijosveiklos įstatymo 21 str. numato, kad „policijos pareigūnas privalo ... imtisneatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam nusikaltimui ar kitamteisės pažeidimui". Jei šie pareigūnai nevykdo savo pareigu, tai jiems galiiškilti drausminė, o kai kuriais atvejais - ir baudžiamoji atsakomybė.

Būtinoji gintis visada susijusi su žalos padarymu užpuolikui. Jei atre-miant kėsinimąsi užpuolikui nepadaroma žala, kuri numatyta baudžia-muosiuose įstatymuose, tai tokie veiksmai laikomi socialiai vertingais,tačiau nesudaro būtinosios ginties situacijos. Antra vertus, žalos padary-mas užpuolikui pripažįstamas teisėtu tik tais atvejais, kai ji padaromalaikantis tam tikrų reikalavimų. Šie reikalavimai yra susiję su kėsinimusiir gynyba.

Kėsinimąsi apibūdina trys sąlygos: kėsinimosi pavojingumas, akivaiz-dumas ir realumas.

Būtinoji gintis galima ne prieš visus veiksmus, o tik prieš tuos, kurieyra pavojingi. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad jie nukreipti priešasmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būsto neliečiamybę ar

223

N U S I K A L T I M A S

kitas teises, valstybės arba visuomenės interesus. Baudžiamosios teisėsteorijoje pabrėžiama, kad pavojingu kėsinimusi laikomos tik baudžiamojoįstatymo numatytos veikos. Jei pavojingas kėsinimasis nukreiptas priešadministracinės teisės ginamus interesus, tai asmuo gali gintis vadovauda-masis ATPK 18 str. Šiuo atveju būtinosios ginties teisėtumo reikalavimusreglamentuoja administracinė teisė. Pavojingas kėsinimasis turi pasireikš-ti aktyviu veikimu, nes būtinosios ginties situacija galima tik prieš tokiąžalos grėsmę, kuri pašalinama duodant atkirtį užpuolikui. Šiuo aspektubūtinoji gintis negalima prieš veiką, padaromą neveikimu, pavyzdžiui, at-sisakymą priimti nėščią moterį i darbą arba vengimą išlaikyti vaikus, nestokiais atvejais nėra užpuolimo.

Pavojingu kėsinimusi bus pripažinti ir veiksmai tokių asmenų, kuriedėl kokių nors priežasčių negali būti patraukti baudžiamojon atsakomy-bėn. Ši taisyklė leidžia gintis ir nuo pavojingų veiksmų, kuriuos daronepakaltinamas asmuo arba mažametis. Antra vertus, humanizmo princi-pas reikalauja, kad tokių asmenų kėsinimasis būtų atremiamas padarantminimalią žalą, o jei yra galimybė - išvengiant žalos padarymo. Tuo tarpupareigūnams, ginantiems tam tikrus interesus, įstatymuose numatomi spe-cialūs reikalavimai, pavyzdžiui, Policijos veiklos įstatymo 25 str. numatodraudimą policijos pareigūnui panaudoti šaunamąjį ginklą prieš „moteris,kai akivaizdu, kad jos nėščios, taip pat prieš asmenis, jei akivaizdu, kadjie invalidai, prieš nepilnamečius, jei jų amžius žinomas pareigūnui arbaišvaizda atitinka amžių, išskyrus atvejus, kai j ie priešinasi pavojingu žmo-gaus gyvybei ar sveikatai būdu arba jei užpuola tokių asmenų grupė ir šisužpuolimas kelia grėsmę gyvybei ar sveikatai".

Negali būti pripažįstami pavojingu kėsinimusi teisėti pareigūnų veiks-mai, kuriais ribojamos žmogaus teisės ar laisvės, pavyzdžiui, administra-cinis sulaikymas arba suėmimas baudžiamojo proceso tvarka, taip patveiksmai, padaryti esant bet kuriai aplinkybei, pašalinančiai veikos pavo-jingumą ar priešingumą teisei. Antra vertus, kėsinimasis bus pavojingas irasmuo nepraras teisės gintis, jei užpuolikas bus pareigūnas, net ir vykdan-tis profesines pareigas. Teisinėje literatūroje galima aptikti nuomone, kadgintis nuo neteisėtų pareigūnų veiksmų galima tik tuomet, kai jais kėsi-namasi į nukentėjusiojo gyvybę ar sveikatą, o kitų neteisėtų veiksmų at-veju gintis negalima. Tokia pozicija nepagrįsta, nes baudžiamasis įstaty-mas neriboja šiuo požiūriu asmens teisės į gynybą, t. y. nesvarbu, kokiaužpuoliko profesija. Antra vertus, pareigūno veiksmų neteisėtumas turibūti objektyvus faktas, o ne vaizduotės rezultatas, nes priešingu atvejugali iškilti atsakomybės už pasipriešinimą pareigūnui klausimas.

224

X I I s k y r i u s . A p l i n k y b ė s , p a š a l i n a n č i o s v e i k o s p a v o j i n g u m ą i r p r i e š i n g u m ą t e i s e i

Pavojingas kėsinimasis turi būti akivaizdus ir realus. Šie du reikalavi-mai atspindi vieno reiškinio - kėsinimosi - dvi skirtingas puses, ir būtentjo egzistavimą laike (akivaizdus) ir erdvėje (realus).

Akivaizdžiu laikomas kėsinimasis, kuris jau daro žalą arba jau yraaiški jo grėsmė. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad būtinosiosginties būklė gali būti ne tik pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir esantrealiai užpuolimo grėsmei, taip pat ir tuomet, kai gynybos aktas įvykstavos tik pasibaigus kėsinimuisi, kurio pabaigos momentas besiginančiajamnebuvo aiškus. Kėsinimosi sustabdymas, siekiant pagerinti kėsinimosi są-lygas, negali būti pripažįstamas kėsinimosi nutraukimu. Ginklų ar kitųdaiktų, pavartotų užpuolimo metu, atitekimas besiginančiajam dar besą-lygiškai nereiškia kėsinimosi pabaigos.

Kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentai turi įtakos būtinosios gin-ties teisėtumui, todėl norint juos nustatyti būtina gerai išanalizuoti visasbylos aplinkybes. Jei užpuolikui žala padaroma po to, kai kėsinimasisbuvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo panaudoti gynybospriemones, tai besiginančiojo veiksmai nėra būtinoji gintis. Antra vertus,šiuo atveju būtina, kad besiginantysis tai suvoktų ir tyčia darytų žalą.Atsisakoma pripažinti būtinąja gintimi ir tuos atvejus, kai įtaisomi pavo-jingi gyvybei įrengimai, nes nėra akivaizdžios kėsinimosi grėsmės, todėluž tokių Įrengimų padaryta žalą gali iškilti baudžiamoji atsakomybė. Bū-tinoji gintis negalima ir tyčios iškėlimo aikštėn metu arba nusikalstamosveikos rengimosi stadijoje. Šiuo atveju galimas tik vienas teisėtas gynybosbūdas - pranešimas teisėsaugos institucijoms apie rengiamą nusikaltimą.

Realiu laikomas kėsinimasis, kuris yra iš tikrųjų, egzistuoja objekty-viai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Jei realiai kėsinimosi nebuvo ir žmo-gus dėl tokio kėsinimosi klydo, įsivaizduodamas jį buvus, tai tokia situa-cija laikoma tariamąja būtinąja gintimi. Klaida, dėl kurios atsiranda taria-moji būtinoji gintis, gali kilti dėl neteisingai įvertintų aplinkybių, nuken-tėjusiojo elgesį palaikius pavojingu, neteisingai suvokto pašalinio asmensvaidmens realaus užpuolimo metu ir neteisingai nustatyto kėsinimosi pra-džios ar pabaigos momento.

Baudžiamosios teisės teorijoje suformuluotas tariamosios būtinosiosginties sprendimo mechanizmas. Kaltininko veiksmai gali būti įvertintikaip padaryti esant būtinajai ginčiai tik tada, kai įvykio aplinkybės buvopakankamos manyti, kad vyksta realus kėsinimasis, o besiginantis žmogusnesuvokė ir negalėjo suvokti savo klaidos dėl gresiančio pavojaus. Tuoatveju, kai žmogus nesuvokė tariamo kėsinimosi, tačiau turėjo ir galėjo jįsuvokti, kaltininko veiksmai, padarę žalos besiginančiajam, negali būti

225

NUSIKALTIMAS

pripažinti padarytais esant būtinajai ginčiai; tuomet veiksmai kvalifikuo-jami kaip padaryti dėl neatsargumo remiantis kilusiomis pasekmėmis.

Reikalavimus gynybai tam tikra prasme nulemia pats kėsinimosi po-būdis. Be to, gynyba turi atitikti šiuos požymius: 1) žala padaroma tikbesikėsinančiajam; 2) žala padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi; 3) pa-daryta žala neperžengia būtinosios ginties ribų.

Ginantis žala padaroma tik besikėsinančiajam, o ne tretiesiems asme-nims. Žala, padaryta besikėsinančiajam būtinosios ginties atveju, gali būtigyvybės atėmimas, sunkus kūno sužalojimas, smūgių sudavirnas, laisvėsapribojimas, turto sužalojimas ir pan. Baudžiamojo įstatymo atžvilgiu ne-svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam būtinosios ginties atveju, yramažesnė, ar didesnė už žalą, kurią šis kėsinosi padaryti besiginančiajam.Kokybiškai ir kiekybiškai ji gali neatitikti žalos, kuri grėsė dėl pasikėsini-mo. Ji gali būt i didesnė už tą, kurią buvo kėsintasi padaryti, arba sunkiaipalyginama, pavyzdžiui, žala padaryta besikėsinančiojo sveikatai ginantturtinius interesus. Užpultasis gali gintis ir netiesioginiu būdu, pavyzdžiui,užsiundydamas šunį, kurio padaryta žala bus vertinama pagal būtinosiosginties taisykles.

Apibūdinant antrąjį gynybos požymį, reikia pabrėžti, kad baudžiamasisįstatymas leidžia ginti ne tik savo, bet ir kirų asmenų, valstybės ar visuome-nės interesus, o tai reiškia, kad gintis gali ne tik užpultasis. Pažymėtina, kadginant kita asmenį ar jo teises nebūtinas šio asmens sutikimas.

Trečiasis požymis nustato, kad nebūtų peržengtos būtinosios gintiesribos. Gynybos priemonės ir padaryta žala laikoma teisėtomis, jeigu josatitinka kėsinimosi pavojingumą ir pobūdį. Kėsinimosi pobūdis ir pavo-jingumas yra labai susijusios sąvokos, priklausančios nuo objekto, į kurįkėsinamasi, vertingumo, veikimo būdo, kėsinimosi intensyvumo. Kėsini-mosi pavojingumas pirmiausia priklauso nuo jo objekto reikšmingumo.Todėl skirtingas yra kėsinimosi pavojingumas, kai iškyla grėsmė asmensgyvybei ar nuosavybei, sveikatai ar asmens orumui. Kėsinimosi pavojingu-mui turi reikšmės ir galimos žalos dydis, o esant vienodiems kėsinimosiobjektams - kėsinimosi būdas, besikėsinančiųjų skaičius, kėsinimosi sta-dija ir kitos aplinkybės. Kėsinimosi pobūdis priklauso nuo pavartotų prie-monių, kėsinimosi intensyvumo (užpuolikų skaičiaus, jų ginkluotumo),vietos, laiko ir kitų aplinkybių.

Šių sąlygų nustatymas yra labai svarbus, nes kiekvienu konkrečiu at-veju yra savos būtinosios ginties ribos, priklausančios nuo konkrečiu ap-linkybių. Todėl kiekvienu atveju turi būti gerai išanalizuotas ir objektyvu-sis, ir subjektyvusis faktorius: ginamojo gėrio vertė, pasikėsinimo staigu-

226

X I I s k y r i u s . A p l i n k y b ė s , p a š a l i n a n č i o s v e i k o s p a v o j i n g u m ą i r p r i e š i n g u m ą t e i s e i

mas ir intensyvumas, įvykio vieta, laikas, kitos aplinkybės, žalingų pasek-mių realumas, besiginančiojo afektinė būsena ir kitos aplinkybės. Atsi-žvelgiant į šias aplinkybes gynyba gali būti efektyvesnė, o gynimosi metupadaryta žala didesnė, nei buvo kėsintasi padalyti. Juo labiau, kad smar-kiai susijaudinęs dėl atsiradusios pasikėsinimo grėsmės besiginantis as-muo ne visuomet gali tiksliai įvertinti pasikėsinimo pavojingumą ir pat-rinkti atitinkamas gynybos priemones.

BK 14(1) str. būtinosios ginties ribų peržengimą apibrėžia kaip aiškųgynybos ir kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo neatitikimą. Gynyba pri-pažįstama neatitinkančia kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo tuomet, kaiužpuolikui tiesiogine ar netiesiogine tyčia padaroma daug didesnė žala,negu verti interesai, į kuriuos buvo kėsinamasi, o pasikėsinimui atremtibuvo pavartotos priemonės, kurios šioje konkrečioje situacijoje nebuvobūtinos. Tokiu atveju pasikėsinimo atrėmimo intensyvumas aiškiai viršijagynybos poreikius. Būtina atkreipti dėmesį, jog tai, kad besikėsinančiajambuvo padaryta didesnė žala, negu atremtoji arba ta, kuri buvo pakankamaužpuolimui atremti, savaime dar nereiškia, jog buvo peržengtos būtino-sios ginties ribos.

Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas nurodo specialius požymius,kuriems esant nepripažįstama, kad buvo peržengtos būtinosios gintiesribos: 1) jei užpuolikui padaromas lengvas ar apysunkis kūno sužalojimas,materialinė žala; 2) jei užpuolikui padaroma žala dėl neatsargumo. Bau-džiamosios atsakomybės neužtraukia būtinosios ginties ribų peržengimas,jei tai įvyko dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė kėsini-masis, taip pat ginantis nuo įsibrovimo j būstą.

Lietuvos Respublikos BK iki 1995 m. sausio l dienos buvo numatytosdvi privilegijuotos nusikaltimo sudėtys - tyčinis nužudymas peržengus bū-tinosios ginties ribas (BK 108 str.) ir tyčinis sunkus ar apysunkis kūnosužalojimas peržengus būtinosios ginties ribas (BK 114 str.). Nuo 1995 m.sausio l dienos šios veikos vertinamos kaip paprastas nužudymas arbasunkus kūno sužalojimas, padarytas esant atsakomybę lengvinančioms ap-linkybėms (BK 40 str. l d. 5 p.). Tais atvejais, kai būtinosios ginties ribųperžengimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, teismas gali paskirti švel-nesne, negu numatyta baudžiamajame įstatyme, bausmę (BK 45 str. 5d.).

Kalbant apie būtinosios ginties institutą, būtina turėti omenyje gintiesprovokaciją. Baudžiamosios teisės teorija ginties provokaciją apibrėžiakaip žalos padarymą besikėsinančiajam po to, kai užpuolimas buvo sąmo-ningai sukeltas paties besiginančiojo, siekiančio panaudoti užpuolimą kaippretekstą savo neteisėtiems veiksmams. Ginties provokacija negali būti

227

NUSIKALTIMAS

vertinama pagal būtinosios ginties taisykles, nes ji sudaro vieningą tyčinionusikaltimo planą.

Lietuvos Respublikos civiliniuose įstatymuose nustatyta, kad nepriva-loma atlyginti žalų, padarytą būtinosios ginties sąlygomis, jei nebuvo per-žengtos būtinosios ginties ribos.

Lietuvos Respublikos Seimas, siekdamas žmogaus teisę i būtinąją gin-tį padaryti efektyvesnę, 1994 m. sausio l l d . priėmė įstatymą „Dėl leidi-mo įsigyti, laikyti ir nešiotis šaunamuosius ginklus savigynai bei dėl netei-sėtai įgytų ir laikomų šaunamųjų ginklų, šaudmenų ar sprogstamųjų me-džiagų savanoriško atidavimo", kuriuo asmenims buvo leista savigynaiįsigyti pistoletą ir šaudmenų.

Naujasis BK būtinosios ginties klausimus iš esmės reglamentuoja ana-logiškai kaip ir galiojantis BK. Antra vertus, naujasis BK būtinosios gin-ties ribų peržengimu pripažįsta tik tą atvejį, kai „tiesiogine tyčia nužudo-ma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsi-nimosi pobūdžio ir pavojingumo".

Praktiškai visų užsienio valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose yranumatytas būtinosios ginties institutas. Pažymėtina, kad būtinosios gintiesteisėtumo sąlygos, išskyrus kai kurias ypatybes, analogiškos Lietuvos Res-publikos BK numatytoms taisyklėms. Minėtos ypatybės siejamos su kėsi-nimosi objektu, pavyzdžiui, gynyba galima tik esant kėsinimuisi į asmenįar nuosavybę (Danija) ar tik į asmenį (Gvinėja). Pažymėtina, kad anglo-saksų teisinės sistemos valstybėse (Indijoje) būtinoji gintis galima tik tuoatveju, kai kėsinimasis neišvengiamai susijęs su žalos padarymu. Ganadažnai įstatymuose nenumatomas būtinosios ginties ribų peržengimas, oveikos, atsižvelgiant į aplinkybes, vertinamos bendrais pagrindais (Pran-cūzija, Švedija, Vokietija). Antra vertus, šių valstybių baudžiamieji įstaty-mai numato atvejus, kai gynybos teisėtumas yra neginčytinas, pavyzdžiui,kai atremiamas naktinis įsilaužimas smurtu ar klasta į gyvenamąją vietąarba ginantis nuo smurtinių vagysčių ar plėšimų (Prancūzija), taip pat jeižala padaryta dėl sumišimo, baimės ar išgąsčio (Vokietija).

Tarptautinėje teisėje būtinosios ginties institutas yra paminėtas (tačiaunetiesiogiai) 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių ap-saugos konvencijos 2 str., kuris numato, kad gyvybės atėmimas negali būtilaikomas neteisėtu, jeigu „tai įvyko neviršijant tokio jėgos panaudojimo,kai tai buvo neišvengiamai būtina ... ginant kiekvieną asmenį nuo netei-sėto smurto". Tuo tarpu Romos Tarptautinio baudžiamojo teismo statuto31 str. tiesiogiai numato „savigyną arba kitų asmenų gintį arba ... turtoapsaugą esant tam tikram pavojui, grėsusiam šiam asmeniui arba kitamginamam asmeniui arba turtui".

228

XII s k y r i u s . A p l i n k y b e s , p a š a l i n a n č i o s v e i k o s p a v o j i n g u m ą i r p r i e š i n g u m ą t e i s e i

3. ASMENS, PADARIUSIO NUSIKALTIMĄ, SULAIKYMAS

Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas (BK 14(2) str.) - tai tokiasituacija, kai vejantis, sustabdant, neleidžiant ištrūkti ar kitais veiksmaisaktyviai vengiančiam sulaikymo nusikaltimą padariusiam asmeniui pada-roma materialinė žala, lengvas ar apysunkis kūno sužalojimas, o sulaikantasmenį, padariusi tyčinį nužudymą, nusikaltimo vietoje - sunkus kūnosužalojimas, jeigu kitaip jo nebuvo galima sulaikyti.

Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas yra kiekvieno asmens tei-sė ir nepasinaudojimas ja neužtraukia atsakomybės. Šia teise asmuo galipasinaudoti net ir tuo atveju, kai turi realią galimybe kreiptis į atitinka-mas teisėsaugos institucijas. Lietuvos Respublikos baudžiamuosiuose įsta-tymuose nenustatytas subjektų, kurie turi teisę sulaikyti nusikaltėli, ratas,todėl gali iškilti problema dėl įstatymuose numatytų pareigūnų (policinin-kų. Valstybės saugumo ir vidaus tarnybos pareigūnų ir pan.), kurie priva-lo rizikuoti savo gyvybe ar sveikata ir imtis visų reikiamų priemonių nu-sikaltėliams sulaikyti. Teisinėje literatūroje Šiuo klausimu taip pat nėravieningos nuomonės: vieni autoriai (I. Tiškevičius) teigia, kad nusikaltėliosulaikymo subjektas yra ir asmenys, ir pareigūnai, kiti (E. Frolovas, A.Svinkinas, A. Motorina) nurodo tik asmenis. Antroji pozicija yra pagris-tesnė, nes minėtiems pareigūnams nustatyta pareiga sulaikyti nusikaltimąpadariusį asmenį. Be to, specialūs įstatymai reglamentuoja pareigūnų fi-zinės jėgos, specialiųjų priemonių (antrankių, guminių lazdų ir pan.) iršaunamųjų ginklų panaudojimo pagrindus ir tvarką sulaikant nusikaltėlį.Šie aspektai leidžia teigti, kad pareigūnų vykdomas nusikaltėlio sulaiky-mas turi būti traktuojamas kaip profesinės pareigos vykdymas, kurio tei-sėtumo klausimus reglamentuoja specialūs įstatymai.

Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas, net ir panaudojus fizinęprievartą, yra socialiai vertingas elgesys, nes juo užkertamas kelias nau-jiems nusikaltimams daryti, garantuojamas būsimas teisingumo vykdymasar paskirtos bausmės atlikimas. Antra vertus, tam, kad nusikaltėlio sulai-kymas būtų teisėtas, yra būtinos kelios sąlygos.

Pirma - sulaikomas asmuo turi būti padaręs nusikaltimą. LietuvosRespublikos Konstitucijos 31 str. skelbia, kad asmuo laikomas nekaltu (t.y. nepadariusiu nusikaltimo), kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nusta-tyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tačiau tainereiškia, kad remiantis BK 14(2) str. galima sulaikyti tik nuteistą asme-nį. Įstatymų leidėjas vartoja frazę „nusikaltimą padariusio asmens sulai-kymas" siekdamas pabrėžti tai, kad gali būti sulaikytas tik tas asmuo,

229

N U S I K A L T I M A S

kuris objektyviai yra padaręs BK numatytą nusikalstamą veiką. Apie lai,kad asmuo padarė nusikalstamų veiką gali liudyti tokios aplinkybės: as-muo užklumpamas bedarantis nusikaltimą arba tuoj po jo padarymo, ma-čiusieji tiesiogiai nurodo asmenį kaip padariusi nusikaltimą, ant asmensar jo drabužių randami aiškūs nusikaltimo pėdsakai ir pan.

Jeigu asmuo, sulaikydamas tariamą nusikaltėlį, suklydo ir pagal fakti-nes aplinkybes neprivalėjo ir negalėjo to suvokti, tai jis baudžiamojonatsakomybėn netraukiamas, nes jo veiksmuose nėra kaltės. Tuo tarpu jeisulaikantysis asmuo galėjo ir privalėjo suvokti, kad daro klaidą, tai jisatsakys už nusikaltimą, padarytų dėl neatsargumo.

Antra - turi būti atitikimas tarp sulaikančiojo ir sulaikomojo asmenųveiksmų („proporcingumo" principas). Sulaikantysis asmuo, atsižvelgda-mas į nusikaltėl io elgesį, realią situaciją ir savo galimybes, sulaikydamasturi naudoti minimalias priemones, kurios efektyviai riboja nusikaltėlioveiksmų laisvę, pavyzdžiui, laikymas uždaroje patalpoje ar rūbų paėmi-mas. Tokios taisyklės turi būti taikomos ir tuo atveju, kai nusikaltėlisnesipriešina, nors ir galėtų pasipriešinti. Fizinę prievartą galima panaudo-ti tik tada, kai nusikaltėlis aktyviai vengia sulaikymo.

Ir trečia - tai fizinės prievartos panaudojimo ribos. BaudžiamajameĮstatyme numatyta, kad jei nusikaltimą padaręs asmuo aktyviai vengiasulaikymo bėgdamas, bandydamas ištrūkti, norėdamas pasislėpti, tuometsulaikantysis gali jam padaryti materialinę žalą, lengvą ar apysunkį kūnosužalojimą. Sunkų kūno sužalojimą galima padaryti tik tuomet, kai nusi-kaltimo vietoje sulaikomas asmuo, padaręs tyčinį nužudymą.

Būtina pabrėžti, kad baudžiamasis įstatymas nenumato asmens, pada-riusio nusikaltimą, sulaikymo ribų peržengimo, todėl tais atvejais, kainusikaltėliui padaroma nereikalinga žala arba jis nužudomas, tada bau-džiamoji atsakomybė už šios žalos padarymą iškyla bendrais pagrindais.

Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas skiriasi nuo būtinosiosginties savo tikslu: būtinosios ginties atveju siekiama apginti interesą,kurį saugo įstatymas, nuo žalos, o sulaikant asmenį, padariusį nusikalti-mą, siekiama apginti teisingumo interesus. Sulaikant asmenį, padariusįnusikaltimą, žalą galima padaryti tik nusikaitimą padariusiam asmeniui,būtinoji gintis galima ir nuo mažamečio ar nepakaltinamo asmens vykdo-mo kėsinimosi. Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas galimas tikpo nusikaltimo padarymo ir aktyvus šiuo atveju yra sulaikantysis asmuo,tuo tarpu būtinoji gintis galima kėsinimosi metu. be to, jos metu aktyvusyra užpuolikas. Paminėti požymiai parodo kokybinius asmens, padariusionusikaltimą, sulaikymo ir būtinosios ginties skirtumus, todėl negalima

230

XII s k y r i u s . A p l i n k y b e s , p a š a l i n a n č i o s v e i k o s p a v o j i n g u m ą i r p r i e š i n g u m u teisei

sutapatinti šių institutų. Antra vertus, asmens, padariusio nusikaltimų,sulaikymas gali būti labai tampriai susijęs su būtinąja gintimi. Visų pirmabūtinosios ginties situacija gali peraugti į asmens, padariusio nusikaltimą,sulaikymą, pavyzdžiui, po baigto arba nepavykusio kėsinimosi asmuo, ku-ris gynėsi, imasi priemonių sulaikyti užpuoliką. Antra, asmens, padariusionusikaltimą, sulaikymo situacija gali peraugti į būtinąją gintį, pavyzdžiui,sulaikomasis asmuo aktyviai pasipriešina sulaikančiajam. Kai atremiamasnusikaltimą padariusio asmens pasipriešinimas sulaikymo metu, tada tai-komos būtinosios ginties taisyklės.

Teisinėje literatūroje galima aptikti nuomonę, kad kai kurie asmens,padariusio nusikaltimą, sulaikymo atvejai turi būti vertinami pagal būti-nojo reikalingumo taisykles. Ši nuomonė nėra pagrįsta, nes ir tarp šiųinstitutų yra esminių skirtumų. Pirma, tai žalos padarymo pagrindas, ku-riuo būtinojo reikalingumo atveju yra gamtos, gyvulių ar žmogaus veiks-mų keliamas pavojus valstybės, visuomenės ar asmens interesams, o as-mens, padariusio nusikaltimą, sulaikymo metu - praeityje padarytas nu-sikaltimas. Antra, būtinojo reikalingumo atveju žala padaroma tik tretie-siems asmenims, o asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymo metu - tikasmeniui, kuris sulaikomas. Trečia, būtinojo reikalingumo atveju padary-ta žala visada turi būti mažesnė už išvengtąją žalą, o asmens, padariusionusikaltimą, sulaikymo metu galima padaryti tik įstatyme numatytą žalą,kurios dydis nepriklauso nuo išvengtosios.

Naujasis BK asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymo klau-simus sprendžia iš esmės analogiškai kaip ir galiojantis BK.

Kaip jau buvo minėta, asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas ga-na dažnai numatomas užsienio valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose.Kai kuriose valstybėse (Olandijoje, Danijoje) asmens, padariusio nusikal-timą, sulaikymas prilyginamas būtinajai ginčiai. Tuo tarpu asmens, pada-riusio nusikaltimą, sulaikymo institutas apibrėžiamas labai skirtingai. ŠtaiGanos BK nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę panaudoti jėgą irsulaikyti nusikaltimą padariusi asmenį, o jei asmuo padarė sunkų nusikal-timą (feloniją) - net nužudyti, jei nėra kitokių galimybių jį sulaikyti. Tuotarpu Švedijos BK tik nustatyta asmens teisė panaudoti fizinę jėgą sulai-kant nusikaltėlį, bet nekonkretizuojama šios teisės realizavimo tvarka beiapimtis.

Tarptautinėje teisėje nusikaltėlio sulaikymo institutas matomas tik ne-tiesiogiai. Visų pirma Jungtinių Tautų 1979 m. patvirtintame Teisėtvarkosapsaugos pareigūnų elgesio kodekso l str. teisėtvarkos apsaugos pareigū-nas apibrėžiamas kaip „skiriamas ar renkamas pareigūnas, susijęs su tei-

231

NUSIKALTIMAS

sės taikymu ir tur int i s policijos įgaliojimus, ypač įgaliojimus areštuoti arsulaikyti pažeidėjus", o 3 straipsnis numato, kad šis ,,pareigūnas gali pa-vartoti jėga tik būtinojo reikalingumo atveju, kiek reikia jo pareigomsvykdyti''. Antra. 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisviųapsaugos konvencijos 2 str. numatyta, kad gyvybės atėmimas negali būtilaikomas neteisėtu, jeigu „tai įvyko neviršijant tokio jėgos panaudojimo,kai tai buvo neišvengiamai būtina ... teisėtai suimant arba sutrukdantteisėtai sulaikytam asmeniui pabėgti".

4. BŪTINASIS REIKALINGUMAS

Būtinasis reikalingumas (BK 15 str.) - tai tokia situacija, kai teisėtaipadaroma žala baudžiamojo įstatymo saugomiems interesams siekiant pa-šalinti pavojų, gresiantį Lietuvos valstybės interesams, visuomenės intere-sams, to asmens ar kitų piliečių asmenybei arba teisėms, jei šis pavojustomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigupadarytoji žala yra mažiau reikšminga, negu išvengtoji žala.

Veikimas būtinojo reikalingumo atveju yra asmens teisė ir nepasinau-dojimas ja neužtraukia atsakomybės. Tik tam tikri pareigūnai (gaisrinin-kai ir pan.) privalo rizikuoti savo gyvybe ar sveikata ir apsaugoti interesus.

Būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviem teisės saugo-miems interesams, kurių vieną galima apsaugoti tik padarant žalą antra-jam. Veiksmai, padaryti esant būtinajam reikalingumui, yra socialiai ver-tin-gi, nes jais siekiama išsaugoti žymiai vertingesnį interesą. Antra ver-tus, tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, yra būtinos tam tikrossąlygos.

Pirma, turi grėsti žala Lietuvos valstybės, visuomenės interesams, pi-liečių asmenybei arba jų teisėms. Objektų, kuriems gali grėsti žala, sąrašąsudaro praktiškai visi teisės saugomi interesai. Pavojaus šaltiniu, sukėlu-siu būtinojo reikalingumo būklę, gali būti stichiniai gamtos reiškiniai (po-tvynis, žemės drebėjimas, ugnikalnio išsiveržimas ir t. t.), gyvulių elgesys,žmonių elgesys, fiziologiniai ir patologiniai procesai. Įstatymų leidėjassąmoningai nepateikia išsamaus pavojaus šaltinių sąrašo, nes jo pateiktibeveik neįmanoma.

Antra, pavojus turi būti akivaizdus ir realus. Šie pavojaus požymiaiatspindi dvi skirtingas reiškinio puses - jo egzistavimą laike ir erdvėje.Akivaizdžiu laikomas toks pavojus, kuris iškilo, bet dar nepasibaigė, irnors dar nepasireiškia, tačiau kelia tiesioginę grėsmę saugomiems intere-sams. Ir būsimas, ir praėjęs pavojus negali sudaryti būtinojo reikalingu-

232

XII s k y r i u s . A p l i n k y b e s , p a š a l i n a n č i o s v e i k o s p a v o j i n g u m ą i r p r i e š i n g u m ą t e i s e i

mo. Realiu laikomas toks pavojus, kuris egzistuoja tikrovėje. Klaidingaspavojaus ir jo realumo suvokimas nesudaro būtinojo reikalingumo, tačiaudaro įtaką subjektyviajai veikos pusei. Jeigu asmuo manė, kad egzistuojapavojus, kurio realiai nebuvo, ir jis to neprivalėjo ir negalėjo suvokti, taijo veika negali būti laikoma nusikaltimu. Tačiau šiuo atveju asmuo neat-sako todėl, kad jo veikoje nėra kaltės. Tuo tarpu asmuo, kuris nebuvopakankamai apdairus ir todėl neteisingai suvokė pavojų, kurio iš tikrųjųnebuvo, už padarytą žalą gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėnkaip už nusikaltimą, padarytą dėl neatsargumo.

Trečia, gresiančio pavojaus negalima pašalinti kitais būdais, kaip tikpadarant žalą teisės saugomiems interesams. Tokios žalos padarymas turibūti vienintelis būdas išgelbėti vertingesnį interesą. Jei asmuo turi gali-mybę pašalinti teisės saugomiems interesams gresiančią žalą nepadaryda-mas jokios žalos, tai jis privalo pasinaudoti šia galimybe, nes priešinguatveju jo veikimas nebus pripažintas būtinuoju reikalingumu.

Ketvirta, iškilęs pavojus pašalinamas padarant žalą trečiajam asme-niui. Juo gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, neturintys nieko bendra sususidariusia situacija. Šiems asmenims gali būti padaryta fizinė, materia-linė ar kitokia žala siekiant išvengti žalos vertingesniems interesams.

Ir penkta, padaryta žala turi būti mažesnė nei išvengtoji žala. Santykistarp padarytos ir išvengtos žalos nustatomas kiekvienu konkrečiu atvejugerai išanalizavus visas bylos aplinkybes. Žalų santykį būtina įvertinti netik kiekybiniu, bet ir kokybiniu rodikliu. Įstatymo reikalavimas, kad pada-rytoji žala būtų mažesnė už išvengtąją, reiškia, jog didesnės ar lygiavertėsžalos padarymas nebus pripažįstamas būtinuoju reikalingumu ir neuž-trauks baudžiamosios atsakomybės tik tuo atveju, jei asmuo negalėjo irneprivalėjo numatyti, jog padaryta žala bus didesnė ar lygiavertė nei iš-vengtoji. Būtina turėti omenyje, kad iš asmens, turinčio kelias galimybesišvengti pavojaus padarant žalą, įstatymo leidėjas nereikalauja pasirinktimažiausią žalą darančią galimybę. Be to, negalima gelbėti savo gyvybėskitos gyvybės sąskaita. Apskritai gyvybės atėmimas būtinojo reikalingumometu galimas tik ypatingais atvejais, gelbėjant daugelio žmonių gyvybes.

Būtinasis reikalingumas yra teisėtas tik esant visoms sąlygoms. Jeinėra bent vienos sąlygos, už padarytą žalą asmuo gali būti patrauktasbaudžiamojon atsakomybėn. Pažymėtina, kad veiksmams, padarytiems bū-tinojo reikalingumo atveju, keliamos daug griežtesnės sąlygos, nei veiks-mams būtinosios ginties atveju, nes būtinojo reikalingumo atveju žalapadaroma trečiųjų asmenų teisėtiems interesams. Baudžiamajame įstaty-me nenumatytas būtinojo reikalingumo ribų peržengimas. Jei asmuo pada-

233

NUSIKALTIMAS

ro nereikalingą žalą, tai jo veiksmai nebus vertinami kaip būtinasis reika-lingumas. Be to, pagal Lietuvos Respublikos civilinius įstatymus, žalą,padaryta esant būtinajam reikalingumui, turi atlyginti asmuo, kurio labuibuvo atlikti žalą padarę veiksmai. Tiesa, teismas, atsižvelgdamas į aplin-kybes, kuriomis buvo padaryta žala, gali ši asmenį visiškai ar iš daliesatleisti nuo jos atlyginimo.

Naujasis BK būtinojo reikalingumo klausimus sprendžia iš esmės ana-logiškai kaip ir galiojantis BK. Antra vertus, naujasis BK numato keliaspapildomas taisykles, pavyzdžiui kai „asmuo, savo veiksmais sudaręs pa-vojinga situaciją, gali pasiremti būtinojo reikalingumo nuostatomis tiktuo atveju, jei pavojinga s i tuac i ja sudaryta dėl neatsargumo" ir t. t.

Būtinojo reikalingumo instituto reglamentavimas užsienio valstybiųbaudžiamuosiuose įstatymuose pasižymi tam tikra specifika. Visų pirmavalstybės (Danija, Olandija, Vokietija) pripažįsta teisėtais veiksmus, pa-darytus būtinojo reikalingumo atveju, tik tuomet, kai pavojus gresia as-meniui arba turtui. Antra, Prancūzijos bei jos buvusių kolonijų baudžia-muosiuose įstatymuose nenumatytas būtinasis reikalingumas, o šių vals-tybių teismai veiksmus, padarytus būtinojo reikalingumo situacijoje, trak-tuoja kaip elgesį nenugalimos jėgos metu.

Tarptautinėje baudžiamojoje teisėje būtinasis reikalingumas numaty-tas Romos tarptautinio baudžiamojo teismo statute. Statuto 31 str. jįapibrėžia kaip asmens „veiką, ... kuri yra priverstinė atsakomoji reakcijaį neišvengiamą mirties grėsmę ar neišvengiamus sunkius kūno sužaloji-mus, arba tokių sužalojimų tęsimą jam arba kitam asmeniui'', kuriuossukelia kiti asmenys arba aplinkybės, nepriklausančios nuo to asmens, susąlyga, kad ši veika yra būtina ir racionali priemonė grėsmei pašalinti irneketinama sukelti didesnės žalos, nei ta, kurios stengiamasi išvengti.

5. LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMUOSIUOSEĮSTATYMUOSE NENUMATYTOS APLINKYBĖS,

PAŠALINANČIOS VEIKOS PAVOJINGUMĄIR PRIEŠINGUMĄ TEISEI

Be Lietuvos Respublikos BK 14, 14(2) ir 15 str. numatytų aplinkybių,pašalinančių veikos pavojingumą ar priešingumą teisei, baudžiamosiosteisės teorijoje išskiriama grupė aplinkybių, kurios, nors ir nenumatytosbaudžiamuosiuose įstatymuose, tačiau daro įtaką veiką pripažįstant nusi-kalstama. Prie tokių aplinkybių priskirtini nukentėjusiojo sutikimas, įsa-

234

XII s k y r i u s . A p l i n k y b ė s , p a š a l i n a n č i o s v e i k o s p a v o j i n g u m ą i r p r i e š i n g u m ą t e i s e i

kymo vykdymas, profesinės pareigos vykdymas, gamybinė arba ūkinė ri-zika, mokslinis eksperimentas, savo teisės realizavimas nenugalima jėga,fizinė ar psichinė prievarta, nusikaltimo imitacija.

Pabrėžtina, kad kai kurios iš šių aplinkybių, pavyzdžiui, įsakymo vyk-dymas ar profesinės pareigos vykdymas ir t. t., naujajame BK jau yraįteisintas.

Nukentėjusiojo sutikimas - tai tokia situacija, kai padaroma žala bau-džiamojo Įstatymo ginamiems interesams, tačiau ji padaroma su asmens,kuriam priklauso šie interesai, sutikimu.

Baudžiamosios teisės teorijoje yra suformuluoti žalos padarymo sunukentėjusiojo sutikimu teisėtumo reikalavimai. Visų pirma jie susiję susutikimo faktu - sutikimą turi duoti veiksnus (pakaltinamas), sulaukęsreikiamo amžiaus asmuo, jis turi būti savanoriškas ir duotas iki arba veiks-mų atlikimo metu. Sutikimas nebus laikomas teisėtu, jei jis gautas apgau-lės būdu arba panaudojant fizinę ar psichine prievartą. Antra - tai asme-ninių ar turtinių interesų, kuriais gali laisvai disponuoti asmuo, ratas.Bene plačiausias yra turtinių interesų, kuriais gali disponuoti asmuo, ra-tas. Lietuvos Respublikos civiliniai įstatymai numato, kad savininkas val-do jam priklausanti turtą, naudojasi ir disponuoja juo pagal įstatymus,nepažeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Baudžiamąją teisedomina tik savininko teisė į nuosavybės netekimą, sužalojimą arba sunai-kinimą. Tokios teisės turėjimas reiškia, kad savininko sutikimas šiuos veiks-mus atlikti pašalina pastarųjų prieštaravimą įstatymui, pavyzdžiui, nega-lima atsakomybėn už vagyste patraukti asmens, paėmusio daiktą savinin-ko leidimu, arba už tyčini turto sunaikinimą, jei savininkas sutiko su tuo.Antra vertus, šios teisės neturi būti ginčijamos, nes pasinaudojimas gin-čijama teise gali pažeisti kitų asmenų teises ar teisėtus interesus ir kartunepašalinti veikos priešingumo teisei. Tam tikrų problemų gali kelti menokūrinių sužalojimas arba sunaikinimas. Teisinėje literatūroje galima ap-tikti nuomone, kuri yra gana pagrįsta, kad meno kūrinys nėra vien savi-ninko nuosavybė, nes paties kūrinio vertingumas riboja disponavimo juogalimybes, pavyzdžiui, dailininkas negali leisti sunaikinti savo paveikslą.Tiesa, baudžiamoji atsakomybė neiškils, jei meno kūrinį sunaikina patsautorius, kuriam kūrinys priklauso asmeninės nuosavybės teise.

Daug siauresnis yra asmeninių interesų ratas. Asmuo negali laisvaidisponuoti savo gyvybe. Savaime suprantama, kad savižudybė ar pasikė-sinimas nusižudyti nebaudžiami, tačiau nužudymas nukentėjusiojo prašy-mu arba sutikimu pripažįstamas nusikaltimu. Asmuo pagal baudžiamuo-sius įstatymus gali disponuoti tik sveikata, kuriai padaroma žala negali

235

NUSIKALTIMAS

viršyti lengvo kūno sužalojimo. Būtina pabrėžti, kad baudžiamoji atsako-mybė už apysunkį ar sunkų kūno sužalojimą iškyla net ir esant nukentė-jusiojo sutikimui. Toks kategoriškas [statymo reikalavimas sudaro prielai-das rimtai problemai atsirasti, pavyzdžiui, nukentėjusiojo prašomas as-muo, neturintis medicininio išsilavinimo, amputuoja gangrenuojančią ko-ją. Šiuo atveju baudžiamoji atsakomybė irgi iškils, nes nėra teisinio pa-grindo, pašalinančio veikos pavojingumą ir priešingumą teisei.

Kai kuriose valstybėse (Indijoje, Sudane) nukentėjusiojo sutikimas yranumatytas baudžiamuosiuose įstatymuose. Tačiau būtina pažymėti, kad šiaplinkybė pašalina veikos priešingumą teisei tik ribotose žmogaus veiklossferose. Tai: a) sportininkų kūno sužalojimai (boksas, imtynės ir pan.), jeinebuvo aiškiai pažeistos taisyklės; b) užsiimančiųjų pavojingu darbu aramatais asmenų kūno sužalojimai; c) turto sužalojimas ar sunaikinimas.Pažymėtina, kad kai kurios valstybės (Olandija) įteisino eutanaziją, t. y.gydytojo padarytą teisėtą gyvybės atėmimą asmeniui, kuris serga nepagy-doma liga ir pats to prašo.

Profesinės pareigos vykdymas - tai tokia situacija, kai žalą baudžia-mojo įstatymo ginamiems interesams padaro asmuo, vykdantis įstatymonumatytas funkcijas ar pareigas.

Teisinėje literatūroje profesinės pareigos vykdymas kaip aplinkybė, pa-šalinanti veikos priešingumą teisei, dažniausiai siejamas su gydytojo beiteisėsaugos institucijų pareigūnų veikla, pavyzdžiui, mirties bausmės vyk-dymas, turto konfiskavimo vykdymas, nusikaltėlio sulaikymas ir pan. Pa-žymėtina, kad nurodyti atvejai nesudaro baigtinio sąrašo, nes pagal taspačias taisykles turi būti vertinami ir kitų pareigūnų arba darbuotojų,vykdančių profesines pareigas (gaisrininkų, gelbėtojų ir pan.), veiksmai.Baudžiamosios teisės teorija suformulavo profesinės pareigos vykdymoteisėtumo reikalavimus, kuriuos paanalizuosime remdamiesi gydytojo irpolicininko veiklos pavyzdžiais.

Pirmas reikalavimas - profesinės pareigos vykdymas turi būti numa-tytas Įstatyme. Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo 21 str.numato pareigą policijos pareigūnui „imtis priemonių sulaikyti ir pri-statyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką",o Sveikatos sistemos įstatymo 40 str. skelbia, kad „pirmąją medicinospagalbą privalo neatidėliotinai suteikti medicinos specialistai". Pažymė-tina, kad ir gydytojas, ir policininkas net ir ne tarnybos metu privalovykdyti savo pareigas, todėl, jei po darbo gydytojas suteikdamas pir-mąją pagalbą padarys žalą, jo veiksmai bus vertinami kaip profesinėspareigos vykdymas.

236

XII s k y r i u s . A p l i n k y b ė s , p a s a l i n a n č i o s v e i k o s p a v o j i n g u m ą i r p r i e š i n g u m ą t e i s e i

Antras - pareigos vykdymas pagal įstatymo nustatytas sąlygas. Svei-katos sistemos įstatyme numatytos sąlygos, apibrėžiančios, kur ir kaipturi būti vykdomos profesinės pareigos, pavyzdžiui, 40 str. 3 d. 2 p. nu-matyta, kad „nestacionarinę skubią medicinos pagalbą privalo teikti ar-timiausia asmens sveikatos priežiūros įstaiga". Jeigu gydytojas nesilai-ko įstatyme nustatytu sąlygų, jis gali būti patrauktas atsakomybėn, pvz.,aborto padarymas antisanitarinėmis sąlygomis užtrauks net baudžiamąjąatsakomybe. Pažymėtina, kad gydytojo profesinės pareigos vykdymas galisutapti ir su nukentėjusiojo sutikimu, nes reikalingas paciento sutiki-mas, pavyzdžiui, operacijai atlikti, tačiau „jei asmens gyvybei gresia re-alus pavojus, tai pagalba gali būti suteikta ir be sutikimo, ne mažiaudviejų gydytojų konsiliumui nutarus bei informavus ligonį ar jo šeimosnarius".

Analogiškai klausimas sprendžiamas ir Policijos veiklos įstatyme, pa-vyzdžiui, 24 str. numatyta, kad „draudžiama naudoti specialiąsias priemo-nes prieš moteris, kai akivaizdu, kad jos nėščios, taip pat prieš asmenis,kai akivaizdu, kad jie invalidai ar nepilnamečiai (jei jų amžius žinomaspareigūnui arba išvaizda atitinka amžių), išskyrus atvejus, kai jie priešina-si pavojingu gyvybei ar sveikatai būdu arba jei užpuola tokių asmenųgrupė ir šis užpuolimas kelia grėsmę gyvybei ar sveikatai''. Jei policinin-kas, sulaikydamas nusikalstamą veiką padariusią nėščią moterį, panaudosguminę lazdą, tai jis turės atsakyti bendrąja tvarka.

Ir trečias - pareigos vykdymas neturi peržengti įstatyme nustatytų ri-bų. Policijos veiklos įstatymo 23 str. numato, kad „naudodami prievartą,policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių". Ši įstaty-mo nuostata reikalauja, kad policininkas, vykdydamas savo pareigas, vengtųžalos padarymo, o jei ji neišvengiama - tai siektų minimalios žalos. Pažy-mėtina, kad policininko padaryta žala sulaikant nusikaltėlį remiantis Po-licijos veiklos įstatymu gali būti teisėta ir viršijus BK 14(2) str. numatytaspasekmes. Antra vertus, policininkas sulaikydamas nusikaltėlį gali pažeis-ti Policijos veiklos įstatymo numatytas ribas, nors padarytoji žala galiatitikti BK 14(2) str. numatytas pasekmes.

Profesinės pareigos vykdymas gali sutapti su kita aplinkybe, pašalinan-čia veikos pavojingumą ir priešingumą teisei, - su įsakymo vykdymu. Šiuoatveju būtina turėti omenyje tai, kad neteisėto įsakymo vykdymas negalibūti pateisintas profesinės pareigos vykdymu.

Naujasis BK, įteisindamas profesinės pareigos vykdymą, nustato, kad„asmuo neatsako ... už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines parei-gas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų".

237

NUSIKALTIMAS

Įsakymo vykdymas - tai tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo gi-namiems interesams asmuo padaro žalą vykdydamas aukštesnio pagalpavaldumą pareigūno įsakymą.

Valdymo mechanizmas gali normaliai funkcionuoti lik tada, kai paval-dinys vykdo aukštesnio pareigūno įsakymus (nurodymus). Kai aukštesniopareigūno įsakymas teisėtas, tai už jo įvykdymą pavaldinys neatsakys netir tuo atveju, jei padaroma žala baudžiamojo įstatymo saugomiems inte-resams. Baudžiamosios teisės požiūriu svarbesni yra atsakomybės klausi-mai, kai žala padaroma vykdant neteisėtą įsakymą (nurodymą). Būtinaturėti omenyje, kad pavaldinys neteisėtą įsakymą (nurodymą) gali suvoktitrejopai: 1) suvokia, kad jis neteisėtas; 2) abejoja teisėtumu; 3) nesuvo-kia, kad jis neteisėtas. Atsižvelgiant į šias galimas situacijas, būtina išskai-dyti neteisėto įsakymo (nurodymo) įvykdymo pasekmes civilinėje ir kari-nėje sferoje. Civilinės tarnybos sąlygomis neteisėto įsakymo (nurodymo)vykdymas sprendžiamas taip: jei pavaldinys suvokė, kad įsakymas (nuro-dymas) neteisėtas, tai jis kartu su viršininku atsakys už tyčini nusikaltimą.Tokią išvadą galima padaryti remiantis Policijos veiklos įstatymo 22 str.,kuris nustato, jog „žinomai neteisėto įsakymo ar nurodymo vykdymaspolicijos pareigūno nuo atsakomybės neatleidžia".

Jei pavaldinys abejojo įsakymo (nurodymo) teisėtumu, tai jis atsakysuž neatsargų (nusikalstamas pasitikėjimas) nusikaltimą. Jei pavaldinys ne-suvokė, kad įsakymas (nurodymas) neteisėtas, tai pagal bendrą taisyklę jisneatsakys už jo vykdymą. Antra vertus, ši taisyklė turi tam tikras išimtis,kai dėl tam tikrų įgaliojimų, numatytų įstatyme, pavaldinys privalo ir galinumatyti pasekmes, kurios gali atsirasti vykdant įsakymą (nurodymą),pavyzdžiui, vyriausiasis finansininkas atsako už įstaigos, įmonės ar orga-nizacijos finansine veiklą. Šiuo atveju pavaldinys atsakys už neatsargų(nusikalstamas nerūpestingumas) nusikaltimą.

Karinės tarnybos sąlygomis neteisėto įsakymo vykdymo sprendimaspasižymi tam tikromis ypatybėmis. Karinėje tarnyboje pavaldinys neturiteisės svarstyti gauto įsakymo, nes įsakymo nevykdymas užtraukia bau-džiamąją atsakomybę. Pavaldinys privalo vykdyti ir tokį įsakymą, kurioteisėtumu jis abejoja ar net įtaria, kad jis nusikalstamas. Už tokio įsaky-mo vykdymo pasekmes atsako tik įsakymą davęs pareigūnas.

Pavaldinys turi teisę nevykdyti tik aiškiai neteisėto įsakymo. LietuvosRespublikos BK 251 str. 2 d. numatyta, kad „karys, neįvykdęs viršininkoįsakymo, verčiančio sulaužyti priesaiką ar aiškiai neteisėto, pagal bau-džiamuosius įstatymus neatsako". Jei pavaldinys tokį įsakymą įvykdo irtai sukelia sunkų kūno sužalojimą, padaro didelę materialinę žalą arba

238

XII s k y r i u s . A p l i n k y b ė s , p a š a l i n a n č i o s v e i k o s p a v o j i n g u m ą i r p r i e š i n g u m ą t e i s e i

kitas sunkias pasekmes, tai baudžiamojon atsakomybėn traukiamas ir įsa-kymą davės pareigūnas, ir jį įvykdęs pavaldinys.

Naujasis BK, įteisindamas įsakymo vykdymą, nustato, kad „asmuo ne-atsako ... už veiką, kurią jis padarė vykdydamas teisėta įsakymą, potvarkįar nurodymą. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis įvykdėžinomai nusikalstamą įsakymą, potvarki ar nurodymą". Be to, asmuo ne-atsakys ir už atsisakymą įvykdyti nusikalstamą įsakymą, potvarkį ar nuro-dymą, išskyrus atvejį, kai padarytoje veikoje yra kitos nusikalstamos vei-kos sudėtis. Tuo tarpu „karys, neįvykdęs aiškiai neteisėto vado įsakymo,baudžiamąja tvarka neatsako''.

Tarptautinėje baudžiamojoje teisėje įsakymo vykdymas pakankamaidetaliai reglamentuotas Romos Tarptautinio baudžiamojo teismo statute.Statuto 33 str. nustato, kad vyriausybės, karinio ar civilio viršininko įsa-kymas bus atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindu, jeigu „1)asmuo buvo teisiškai įpareigotas vykdyti tos vyriausybės arba viršininkoįsakymus. 2) asmuo nežinojo, kad įsakymas buvo neteisėtas; ir 3) įsaky-mas nebuvo aiškiai neteisėtas".

Antra vertus, įsakymo vykdymas nepripažįstamas kaip aplinkybė, paša-linanti veikos pavojingumą ir priešingumą teisei, už nusikaltimus taikai aržmoniškumui, karo nusikaltimus. Tarptautinio karinio tribunolo įstatuosebuvo numatyta, jog „tas faktas, kad kaltinamasis vykdė vyriausybės nuro-dymus ar viršininko įsakymą, neatleidžia jo nuo atsakomybės, bet gali bū-ti vertinamas kaip bausme švelninanti aplinkybė". Tuo tarpu Romos Tarp-tautinio baudžiamojo teismo statutas tiesiogiai nustato, kad „įsakymai pa-daryti genocidą arba nusikaltimus žmoniškumui, yra aiškiai neteisėti".

Profesinė arba ūkinė rizika - tai tokia situacija, kai žala baudžiamojoįstatymo ginamiems interesams padaroma siekiant ekonomiškai naudin-gų rezultatų ir neperžengus pateisinamos rizikos ribų.

Profesinė arba ūkinė rizika įmanoma bet kurioje sąmoningoje žmo-gaus veiklos sferoje. Ši aplinkybė yra socialiai vertinga, nes jos metu at-liktais veiksmais siekiama pažinti gamtos ir visuomenės vystymosi dėsnin-gumus, išbandyti nau ją techniką ar technologiją, išvengti didelių materia-l in ių išlaidų, išrasti naujus gydymo preparatus ir pan. Baudžiamosios tei-sės teorijoje yra suformuluoti profesinės arba ūkinės rizikos teisėtumoreikalavimai: 1) padaryti veiksmai turi at i t ikti šiuolaikinius mokslo pasie-kimus; 2) norimo tikslo negalima pasiekti be rizikos; 3) buvo imtasi visųgalimų saugumo priemonių, užkertančių kelią žalai atsirasti.

Pirma - veiksmai turi atitikti šiuolaikinius mokslo laimėjimus, pasi-reiškiančius raidos dėsningumų pažinimu ir įvertinimu. Be to, būtinasveiksmų pagrindimas, jų modeliavimas ir bent jau apytikris rezultatas.

239

NUSIKALTIMAS

Antra - norimo tikslo negalima pasiekti be rizikos. Šio reikalavimonegalima vertinti vien formaliai, nes bet koki tikslą galima pasiekti bežalos padarymo, tačiau per ilgą laiką arba išleidus milžiniškas pinigų su-mas. Šiuo atveju būtinas norimo tikslo ir rizikos (galimos žalos į palygini-mas, nes reikšmingesnis tikslas pateisina didesnę riziką. Antra vertus,profesinė arba ūkinė rizika neturi peraugti i tyčini žalos padarymą. Pro-fesinės arba ūkinės rizikos metu galimas sprendimų variantiškumas, ta-čiau negalima reikalauti, kad būtų pasirinktas objektyviai naudingiausiassprendimas. Asmuo turi pasirinkti toki sprendimo variantą, kuris, jo nuo-mone, leis pasiekti maksimalų rezultatą minimaliai rizikuojant.

Profesinės arba ūkinės rizikos objektu paprastai būna materialūs veiks-niai. Antra vertus, galimi atvejai, kai netiesiogiai rizikuojama ir žmogausgyvybe, pavyzdžiui, lakūnas bandytojas, išbandydamas lėktuvą, rizikuojane tik lėktuvu, bet ir savo gyvybe. Tokiais atvejais būtinas asmens, kuriogyvybe rizikuojama, sutikimas.

Ir trečia - būtina imtis visų galimu saugumo priemonių, užkertančiųkelią žalai atsirasti. Šis reikalavimas atskleidžia profesinės arba ūkinėsrizikos esmę, kuri nukreipta į ateitį, t. y. asmuo turi imtis tik tų visųgalimų saugumo priemonių, kurios egzistuoja rizikos metu. Reikalautiobjektyviai visų galimų saugumo priemonių yra beprasmiška, nes tokiuatveju žala nebūtų padaroma. Veiksmai, kuriais peržengiama pateisinamarizika, yra pavojingi ir gali sudaryti nusikaltimo sudėtį. Pateisinamos rizi-kos ribų peržengimas galimas tik esant nusikalstamam pasitikėjimui, kaiasmuo suvokia galimų pavojingų pasekmių atsiradimą, tačiau lengvabū-diškai tikisi jų išvengti. Pateisinamos rizikos ribų peržengimas negalimasesant tyčiai, nes tai pašalins pateisinamumo momentą, ir nusikalstamamnerūpestingumui, nes rizika turi būti iš anksto apgalvota.

Teisinėje literatūroje aptinkama nuomonė, kad vienas iš galimu pro-fesinės arba ūkinės rizikos atvejų yra mokslinis eksperimentas. Iš tiesųšios dvi aplinkybės turi daug panašumų, tačiau vienas aspektas leidžiamokslini eksperimentą išskirti kaip savarankišką aplinkybę, pašalinančiąveikos pavojingumą ir priešingumą teisei.

Naujasis BK, įteisindamas pateisinamą profesinę ir ūkinę riziką, nu-stato, kad „asmuo neatsako ... už veiksmus, dėl kurių nors ir atsirandabaudžiamojo įstatymų numatytų padarinių, bet jie atlikti pateisinama pro-fesine ar ūkine rizika visuomenei naudingam tikslui. Rizika laikoma pa-teisinama, jeigu padaryta veika atitinka šiuolaikinį mokslą ir techniką, onurodyto tikslo nebuvo galima pasiekti nesusijusiais su rizika veiksmais irrizikavęs asmuo ėmėsi būtinų saugumo priemonių, kad apsaugotų nuožalos įstatymų saugomus interesus".

240

X I I s k y r i u s . A p l i n k y b ė s , p a š a l i n a n č i o s v e i k o s p a v o j i n g u m ų i r p r i e š i n g u m ą t e i s e i

Mokslinis eksperimentas - tai tokia situacija, kai baudžiamojo įstaty-mo ginamai žmogaus gyvybei arba sveikatai žala padaroma siekiant socia-liai naudingų rezultatų arba norint išvengti itin sunkių pasekmių.

Mokslinį eksperimentą nuo profesinės arba ūkinės rizikos skiria tai,kad mokslinio eksperimento metu tiesiogiai rizikuojama žmogaus gyvybearba sveikata, pavyzdžiui, naujų vaistų bandymai su žmonėmis, operacija,kai tradicinės priemonės ir metodai negelbėja žmogaus gyvybės, ir pan.Mokslinio eksperimento teisėtumo reikalavimai atitinka profesinės arbaūkinės rizikos teisėtumo reikalavimams, tačiau būtina dar viena papildo-ma sąlyga. Ši sąlyga, nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str.4 d., skelbia, jog „su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būtiatliekami moksliniai ar medicininiai bandymai". Antra vertus, kai kurieįstatymai, pvz., Kardomojo kalinimo įstatymas, uždraudžia mokslo ir me-dicinos bandymų atlikimą su kai kuriais asmenimis net ir su jų sutikimu.Be to, Lietuvos Respublikos Sveikatos sistemos įstatymo 41 str. regla-mentuoja naujų gydymo metodų, kai būtina gelbėti arba pratęsti žmogausgyvybę, taikymą: „Šiuo atveju gydytojas privalo gauti ligonio, o jeigu ligo-nis nesąmoningos būsenos arba nepilnametis - jo tėvų, artimųjų, globėjųar jo atstovo, taip pat medicinos pagalbos įstaigos medicinos etikos komi-sijos sutikima dėl tokių asmens sveikatos priežiūros technologijų naudo-jimo. Toks sutikimas turi būti patvirtintas raštiškai." Apie laisvo sutikimoturinį buvo kalbama nukentėjusiojo sutikimo paragrafe.

Naujasis BK, įteisindamas mokslini eksperimentą, nustato, kad „as-muo, kuris atlikdamas teisėtą mokslinį eksperimentą padarė žalos, ... ne-atsako, jeigu eksperimentuojant remtasi mokslo aprobuotomis metodiko-mis, sprendžiama problema turi išskirtinės reikšmės mokslui ir eksperi-mentuotojas ėmėsi būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos įstatymųsaugomiems interesams". Be to, nustatomi tam tikri draudimai mokslinioeksperimento atlikimui, pavyzdžiui, su nėščia moterimi, jos vaisiumi arbabe eksperimento dalyvio laisvo sutikimo ir t. t.

Savo teisės realizavimas - tai tokia situacija, kai baudžiamojo įstaty-mo ginamiems interesams žalą padaro asmuo, realizuojantis savo teises.

Baudžiamosios teisės teorijoje savo teisės realizavimas kaip aplinkybė,pašalinanti veikos pavojingumą ir priešingumą teisei, dažniausiai sieja-mas su teise disponuoti turtu (jį sunaikinti ar sužaloti) arba tėvų teisiųįgyvendinimu panaudojant prievartos priemones vaikams auklėti, pavyz-džiui, vaiko judėjimo teisės apribojimas negali būti vertinamas kaip netei-sėtas laisvės atėmimas. Antra vertus, ne bet koks teisės realizavimas pa-šalina veikos pavojingumą ir priešingumą teisei, nes tam būtinos tam

241

N U S I K A L T I M A S

tikros sąlygos. Visų pirma asmuo turi turėti teisę. Antra, ši teisė negalibūt i ginčijama arba tariama, nes tariamos arba ginčijamos teisės realiza-vimas gali būti vertinamas kaip savavaldžiavimas. Ir trečia, teisę realizuo-ti gali t ik ją turintis asmuo ir tik Įstatymo leistinais būdais.

Nusikaltimo imitacija - tai tokia situacija, kai baudžiamojo Įstaty-mo ginamiems interesams žala padaroma sankcionuotais veiksniais, ku-riais stengiamasi apginti svarbesnius valstybės, visuomenės ar asmensinteresus.

Priešingumą teisei pašalina tik teisėta nusikaltimo imitacija. Nusikal-timo imitacijos kaip vieno iš operatyvinių veiksmų teisėtumo sąlygas nu-stato Operatyvinės veiklos įstatymas. Šio operatyvinio veiksmo taikymopagrindas yra pirminė informacija apie rengiamą arba padarytą valstybinįar kitą sunkų nusikaltimą, nusikaltimą rengusi arba padariusi asmenį,asmens priklausymą nusikalstamam susivienijimui, taip pat kitų valstybiųspecialiųjų tarnybų veiklą.

Nusikaltimo imitaciją sankcionuoja (leidžia) generalinis prokurorasarba jo Įgaliotas generalinio prokuroro pavaduotojas pagal operatyvinėsveiklos subjekto - Krašto apsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministe-rijos ir Valtsybės saugumo departamento tarnybų, Specialiųjų tyrimų tar-nybos ar Muitinės departamento prie Finansų ministerijos - motyvuotąteikimą. Teikime turi būti nurodyta: 1) pareigūno, pateikusio teikimą,pavardė ir vardas; 2) faktai, pagrindžiantys reikalavimą panaudoti nusi-kaltimo imitaciją; 3) nusikaltimo imitacijos metu atliekamų konkrečiųveiksmų ribos pagal imituojamą BK straipsnį; 4) žinios apie asmenį, kurispanaudos nusi-kaltimo imitaciją; 5) siekiamas rezultatas, nurodant nusi-kaltimo imitacijos tarpinius ir galutinį tikslus; 6) numatoma nusikaltimoimitacijos trukmė.

Naujasis BK, įteisindamas teisėsaugos institucijos užduoties vykdymą,nustato, kad „asmuo neatsako ..., jeigu jis teisėtai veikė pagal nusikalsta-mą veiką imituojančio elgesio modelį", arba „jis nusikalstamo susivieni-jimo ar organizuotos grupės veikloje ir jos daromose nusikalstamose vei-kose dalyvavo vykdydamas teisėsaugos institucijos kitą teisėtą užduotį irneperžengė šios užduoties r ibų".

Pažymėtina, jog nusikaltimo imitacija kaip viena iš nusikaltimų tyrimoformų numatyta ir tarptautinėje baudžiamojoje teisėje. Jungtinių Tautų1988 m. Vienos konvencijos dėl kovos su neteisėta narkotinių ir psicho-tropinių medžiagų apyvarta 11 straipsnis apibrėžia kontroliuojamų narko-tinių ar psichotropinių medžiagų tiekimą bei jo panaudojimo tarptautiniumastu galimybes.

242

XII s k y r i u s . A p l i n k y b ė s , p a š a l i n a n č i o s v e i k o s p a v o j i n g u m ą i r p r i e š i n g u m ą t e i s e i

LITERATŪRA

Domachin S. Krainiaja neobchodimostj po sovetskomu ugolovnomu pravu. -Moskva, 1955.

Jakubovič M. Učenije o neobchodimoj oborone v sovetskom ugolovnom pra-ve. - Moskva, 1967.

Jakubovič T. Obstojatelstva, iskliučajuščije obščestvennuju opasnostj i proti-vopasnostj dejanij. - Moskva, 1979.

Juškov J. Institut neobchodimoj oborony i jego značenije v borbe s prestup-nostju v sovremennych uslovijach // Sovetskoje gosudarstvo i pravo. - Moskva,1992. N. 4.

Kiškis G. Teisė gintis ir ginti. Teisė - visuomeninė vertybė // Teisės etiudai.Nr. 1. - Vilnius, 1988.

Povilonis V, Merkevičius R. Būtinoji gintis. // Justitia. - Vilnius, 1999.Sacharov A. Obstojatelstva, iskliučajuščije ugolovnuju otvetstvennostj // Sov.

gosudarstvo i pravo. - Moskva, 1987, Nr. 11.Tiškevič I. Zaščita ot prestupnogo posiagatelstva. - Moskva, 1961.Tkačevskij J. Opravdanyj professionalnyj i proizvodstvennyj risk kak obstoja-

telstvo, iskliučajuščeje ugolovnuju otvetsvennostj // Vestnik Moskovskogo Uni-versitetą. Serija „Pravo"'. 1991. Nr. 3.

XIII SKYRIUS

NUSIKALTIMO PADARYMO STADIJOS

1. NUSIKALTIMO PADARYMO STADIJŲ SAMPRATA

Terminas ,,stadija" reiškia apibrėžtą reiškinio, veikos raidos periodą,jo pakopą. Nusikalstama veika irgi gali turėti savo stadijas - pasirengimąjai, realizavimo eigą ir pabaigą. Todėl ir nusikaltimas gali būti tik rengiamas,jau daromas, bet nebaigtas, ir pabaigtas. Tai ir yra nusikaltimo stadijos.

Nusikaltimo rūšies ir konkretaus nusikaltimo baigtumo momentą le-mia BK Specialiosios dalies normos formuluotė, jos konstrukcija. Taisatvejais, kai veika turi visus įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties po-žymius, nusikaltimas laikomas baigtu. Tačiau gali būti, kad asmuo, ren-giantis nusikaltimą ar pradėjęs jį daryti, dėl kokių nors priežasčių, nepri-klausančių nuo jo valios, to nusikaltimo nepabaigia, t. y. arba neatliekavisų veiksmų, kurie objektyviai yra būtini šio nusikaltimo sudėčiai, arba joveika nesukelia baudžiamajame įstatyme numatytų būtinų šiam nusikal-timui pasekmių.

Pradėta nusikalstama veika, kai nusikaltimas lieka nepabaigtas dėlpriežasčių, nepriklausančių nuo asmens valios, objektyviai yra pavojinga.Pvz.: asmuo, siekdamas nužudyti žmogų, susitaria su kitu, padėsiančiujam tai padaryti, sudaro nusikaltimo planą, numato vietą bei laiką ir ty-koja aukos, bet dėl atsitiktinumo pasmerktasis tuo metu toje vietoje ne-pasirodo; asmuo, norėdamas nužudyti, nukreipia į žmogų revolverį, bet jijam išmuša iš rankų; asmuo, sumanęs nužudyti žmogų, šauna į jį, betnepataiko. Šiais ir panašiais atvejais akivaizdu, kad pradėtoji, nors ir ne-pabaigta, veikla yra pavojinga. Todėl ir esant nebaigtam nusikaltimui rei-kalinga baudžiamoji atsakomybė. Baudžiamasis įstatymas ir nustato ne-baigtos nusikalstamos veikos baudžiamumą BK Bendrojoje dalyje regla-mentuodamas nusikaltimo rengimo ir pasikėsinimo padaryti nusikaltimą

244

XIII s k y r i u s . N u s i k a l t i m o p a d a r y m o s t a d i j o s

baudžiamumą. Nusikaltimo stadijos atspindi objektyvioje tikrovėje realiaiegzistuojančius pavojingos ir nusikalstamos veikos raidos etapus.

Nusikaltimo stadijos yra kokybiškai skirtingi, apibrėžti nusikalstamosveikos periodai, kurie vienas nuo kito skiriasi atliekamų pavojingų veiks-mų pobūdžiu ir atspindi skirtinga nusikalstamo sumanymo realizavimolaipsnį. Vadovaudamiesi šiais objektyviais kriterijais baudžiamosios teisėsteorija ir Įstatymai visuotinai pripažįsta dvi nusikaltimo stadijas - pasikė-sinimą padaryti nusikaltimą ir pabaigtą nusikaltimą. Sovietinė teisė nusi-kaltimo stadija pripažino ir rengimąsi padaryti nusikaltimą. Kadangi ga-liojantis LR BK, perėmęs LSSR BK, šiuo aspektu nėra pakoreguotas,pagal jį nusikaltimo stadija yra ir rengimasis padaryti nusikaltimą. Taigigaliojantis įstatymas numato tris nusikaltimo stadijas: 1) rengimąsi pada-ryti nusikaltimą; 2) pasikėsinimą padaryti nusikaltimą; 3) pabaigtą nusi-kaltimą. Pirmoji ir antroji stadijos - nusikaltimo rengimas ir pasikėsini-mas - vadinamos parengtine nusikalstama veikla. Parengtine nusikalsta-ma veikla nepripažįstamas ir nesudaro nusikaltimo stadijos pats nusikals-tamas sumanymas bei ketinimo padaryti nusikaltimą pareiškimas. Tik su-manant ar išsakant nusistatymą, ketinimą padaryti nusikaltimą nei ren-giamasi, nei pasikėsinama ji padaryti.

Ne visi nusikaltimai gali turėti pirmąsias dvi stadijas. Parengtinė nu-sikalstama veikla yra tikslingas, kryptingas asmens elgesys, veiksmai arneveikimas rengiant ir darant konkretų nusikaltimą, apibrėžti etapai rea-lizuojant nusikalstamą sumanymą. Todėl akivaizdu, kad suminėtos stadijosyra įmanomos tik darant tyčinius nusikaltimus. Ir įstatyme (BK 16 str.)tiesiogiai nurodoma, kad rengimasis ir pasikėsinimas gali būti padaryti tiktyčia. Tiek rengdamasis nusikaltimui, tiek pasikėsindamas padalyti nusi-kaltimą, kaltininkas siekia sukelti pavojingus padarinius arba atlikti visusveiksmus, sudarančius baigto nusikaltimo būtinus objektyviuosius požy-mius. Tai reiškia, kad ir rengdamas nusikaltimą, ir pasikėsindamas pada-ryti nusikaltimą, kaltininkas veikia tiesiogine tyčia. Ir rengimasis, ir pasi-kėsinimas gali būti padaryti tik tiesiogine tyčia. Neįmanoma rengtis arpasikėsinti padaryti neatsargų nusikaltimą, neįmanoma rengtis arba pasi-kėsinti padaryti nusikaltimą netiesiogine tyčia.

Parengtinę nusikalstamą veiklą ir nebaigto nusikaltimo baudžiamumąreglamentuoja BK 16 str. Rengimusi padaryti nusikaltimą laikomas prie-monių arba įrankių suieškojimas ar pritaikymas arba kitoks tyčinis sąlygųnusikaltimui padaryti sudarymas, pasikėsinimu padaryti nusikaltimą - ty-činis veikimas, kuriuo tiesiogiai siekiama padaryti nusikaltimą, jeigu nu-sikaltimas nebuvo pabaigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltinin-ko valios.

245

N U S I K A L T I M A S

Pabaigto nusikaltimo sąvoka įstatyme nėra suformuluota, tačiau bau-džiamosios teisės literatūroje vieningai pripažįstama, kad nusikaltimaslaikomas baigtu, kai padarytoji veika turi visus šio nusikaltimo sudėtiesbūtinus požymius, numatytus įstatyme.

Nusikaitimo stadijos nustatomos ir jų savarankiškumas grindžiamasvadovau jant i s tuo, kad nusikaltimas yra baudžiamojo įstatymo numatytapavojinga veika, kuria kėsinamasi į Lietuvoje nustatyta teisėtvarką. Pa-gal įstatymu, konkrečiai - BK 8 ir 16 str., prasmę ir raidę, nusikaltimulaikoma ne tik pabaigia veika, turinti visus požymius, numatytus atitin-kamoje BK Specialiosios dalies normoje, bet ir tos pavojingos veikos,kurios padarytos iki nusikaltimo pabaigimo, atliktos tik siekiant reali-zuoti nusikalstamą sumanymą. Pagal įstatyme nustatytus rengimosi ir pa-sikėsinimo požymius nubrėžiama riba, skirianti ketinimo padaryti nusi-kaltimą pareiškimą nuo nusikaltimo rengimo, rengimąsi - nuo pasikėsi-nimo ir pasikėsinimą - nuo baigto nusikaltimo.

Nusikaltimo stadijų reglamentavimas baudžiamajame įstatyme lemiaparengtinės nusikalstamos veiklos baudžiamumą ir leidžia diferencijuotiatsakomybę bei individualizuoti bausme, atsižvelgiant į padarytų veiks-mų pavojingumo pobūdį bei laipsnį, i nusikalstamo sumanymo realizavi-

mo laipsnį ir į priežastis, dėl kurių nusikaltimas nebuvo pabaigtas.

2. RENGIMASIS PADARYTI NUSIKALTIMĄ

Galiojantis įstatymas - BK 16 str. l d. - pirmąja nusikaltimo stadijalaiko rengimąsi padaryti nusikaltimą, t. y. priemonių arba įrankių suieš-kojimą ar pritaikymą arba kitokį tyčinį sąlygų nusikaltimui padaryti suda-rymą. Nors rengimusi padaryti nusikaltimą jis faktiškai dar nepradeda-mas daryti, juridiškai konkretūs veiksmai ar susilaikymas nuo veiksmų,kuriuos asmuo privalėjo ir galėjo atlikti, jeigu tais veiksmais ar neveikimuapgalvotai buvo siekiama sudaryti sąlygas, kad galima būtų realizuoti arpalengvinti realizuoti nusikalstamą sumanymą, kurį asmuo jau turi, laiko-mi pavojingais ir baustinais.

Pats nusikalstamas sumanymas, ketinimas padaryti konkretų nusikal-timą, rengimosi metu jau yra susiformavęs žmogaus mintyse, jo sąmonėje.Nusikalstamas sumanymas yra žmogaus smegenų, psichikos veikla. O to-kia veikla, neišreikšta konkrečiais poelgiais, nėra nusikaltimo padarymostadija, nes baudžiamoji teisė vadovaujasi principu, kad nusikaltimu galibūti tik veika, t. y. aktyvūs kaltininko veiksmai arba neveikimas, esantpareigai ir galimybei atitinkamai veikti. Žmogaus pažiūros, įsitikinimai,

246

XIII s k y r i u s . N u s i k a l t i m o p a d a r y m o s t a d i j o s

mintys ir sumanymai ką nors daryti ar nedaryti, nors jų realizavimas būtųlabai pavojingas, negali būti baudžiami. Už mintis ir sumanymus negali-ma bausti ir todėl, kad jų neįmanoma užfiksuoti, apie juos negalima su-žinoti. Tačiau ir tais atvejais, kai apie ketinimą padaryti nusikaltimą tam-pa žinoma - asmuo tai išsako, parašo ar kitaip išreiškia, baudžiamosiosatsakomybės negali būti, kol j is nieko nepadaro, siekdamas bent pasi-rengti realizuoti ši sumanymą. Ketinimo padaryti nusikaltimą pareiški-mas, dar vadinamas ir tyčios iškėlimu, yra žmogaus minčių išreiškimasžodžiu, raštu, mimika, gestais ar konkliudentiniais veiksmais. Tai nėraparengtinė nusikalstama veikla, nėra to nusikaltimo, kuri ketinama pada-ryti, stadija, - tokios stadijos nenumato įstatymas.

Tačiau ketinimo padaryti nusikaltimą pareiškimas, išreikštas grasini-mo forma, yra pavojinga veika. Grasinant daromas psichinis poveikis žmo-gui ar institucijai, kėsinamasi i asmens, visuomenės ar valstybės interesus.Todėl tam tikri grasinimai įstatyme yra suformuluoti arba kaip savaran-kiškas pabaigtas nusikaltimas, pvz., grasinimas nužudyti ar sunkiai suža-loti (BK 227 str.). arba kaip kito nusikaltimo požymis, pvz., grasinimastuoj panaudoti fizinį smurtą - išžaginimo (BK 118 str.), plėšimo (BK 272str.), grasinimas ateityje panaudoti smurtą - turto prievartavimo (BK 273str.), savavaldžiavimo (BK 214 str.) Grasinimo padaryti nusikaltimą pavo-jingumo laipsnį daugiausia lemia grasinamos padaryti žalos pobūdis beitikslai, kurių siekiama grasinimu. Reikia pasakyti, kad mūsų BK regla-mentuojant atsakomybę už grasinimus padaryti nusikaltimą iki 1998 m.buvo spragų, nemaža dalis grasinimų, kuriais siekiama suvaržyti žmogausveiksmų laisvę, nebuvo baudžiami. Šias spragas užpildė asmens šantažosudėtis.

Rengiantis nusikaltimui tiesiogiai dar nesikėsinama i Įstatymo saugo-mą objektą. Rengimosi pavojingumas grindžiamas tuo, kad asmuo sąmo-ningai sudaro ar bent siekia sudaryti sąlygas, kad galėtų realizuoti nusi-kalstamą sumanymą - padaryti tą nusikaltimą, kuriam rengiasi,

Rengimasis yra nusikaltimo stadija tik tada, kai asmuo rengiasi darytikonkretų nusikaltimą ar nusikaltimus, pvz., pabėgti iš įkalinimo vietos,nužudyti žmogų, įsilaužti į butą, apiplėšti ir pan. Nėra rengimosi padarytinusikaltimą tais atvejais, kai asmuo, ketinantis daryti nusikaltimus, ren-giasi ne konkrečiam nusikaltimui ar nusikaltimams, o neapibrėžtai nusi-kalstamai veiklai - pasirūpina daiktų, kurie gali praversti tokiai veiklai(ginklų, įsilaužimo priemonių, suklastotų dokumentų, kaukių ir pan.),domisi padarytais nusikaltimais, aiškinasi, kokia nusikalstama veikla būtųnaudingiausia ir saugiausia užsiimti, klausinėja, kas prisidėtų prie tokios

N U S I K A L T I M A S

veiklos. Tokie ir panašūs veiksmai nėra konkretaus nusikaltimo padarymostadija. Kai tokie veiksmai savaime yra pavojingi, jie sudaro savarankiškąnusikaltimą, pvz., neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogstamųjųmedžiagų gaminimas, įgi j imas, laikymas (BK 234 str.), oficialaus doku-

mento suklastojimas (BK 207 str.) ir pan.Objektyvūs rengimosi požymiai yra priemonių arba įrankių nusikalti-

mui padaryti suieškojimas, priemonių arba įrankių nusikaltimui padarytipritaikymas, kitoks sąlygų nusikaltimui padaryti sudarymas. Suieškojimasyra nusikaltimo priemonių ar įrankių įgij imas bet kuriuo būdu, tiek lega-lus - nusiperkant, pasiskolinant, tiek nelegalus - pavagiant, įsigyjant suk-čiavimo būdu ar kitaip pagrobiant. Pritaikymas yra įvairių dalykų, prie-monių ar įrankių pakeitimas, patobulinimas, kad būtų lengviau ar geriaujuos panaudoti darant nusikaltimą. Kitoks sąlygų nusikaltimui padarytisudarymas gali pasireikšti labai įvairiai. Tai ir nusikaltimo vietos apžiūrė-jimas, jos paruošimas, kliūčių nusikaltimui padaryti pašalinimas, savo iš-vaizdos pakeitimas, kad sunku būtų atpažinti, bendrininkų ieškojimas,kurstymas, susitarimas, kaip slėpti nusikaltimą ir t. t. Dažniausiai rengi-masis yra aktyvūs veiksmai. Tačiau sudaryti sąlygas nusikaltimui padarytiįmanoma ir neveikimu. Pvz., asmuo, sumanęs naktį apvogti savo darbokabinetą, išeidamas iš įstaigos jo neužrakina arba nepalieka rakto budė-tojui, nors tai turėjo padaryti.

Subjektyvus rengimosi padaryti nusikaltimą požymis yra tyčia. Rengi-masis visada yra tyčinė veika, nes ja siekiama sudaryti sąlygas padarytityčinį nusikaltimą. Tyčia visada yra tiesioginė ir apibrėžta, konkretizuota.Netiesiogine tyčia sudaryti sąlygas nusikaltimui padaryti neįmanoma. Juolabiau - neatsargiai. Rengimosi esmė yra sąlygų sudarymas numatytamnusikalstamam rezultatui pasiekti. Rengdamasis asmuo tyčia sudaro sąly-gas nusikaltimui padaryti, bet dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo va-lios, to nusikaltimo nepadaro. Rengimasis nuo pasikėsinimo skiriasi tuo,kad rengiantis dar nesukeliamas tiesioginis pavojus nusikaltimo objektui,nepradėta atlikti veika, sudaranti objektyvius atitinkamo nusikaltimo po-žymius. Rengimasis tik sudaro sąlygas padaryti nusikaltimą, o pasikėsini-mo atveju nusikaltimas jau daromas.

Kai asmuo, rengęsis padaryti nusikaltimą, savo noru atsisako jį daryti,už rengimąsi neatsako (žinoma, jeigu rengimosi veiksmai nesudaro baigtonusikaltimo sudėties). Jeigu jis nutraukia rengimosi veiksnius ar negalipadaryti nusikaltimo, kurį rengė, dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jovalios, jis už rengimąsi atsako. Nesavanorišką rengimosi nutraukimą galinulemti objektyvios priežastys - kaltininko demaskavimas, suėmimas, li-ga, iškilę nenumatyti sunkumai realizuojant sumanymą ir pan.

X I I I s k y r i u s . N u s i k a l t i m o p a d a r y m o s t a d i j o s

Teoriškai rengimasis padaryti bet kuri nusikaltimą, jeigu jis nebuvobaigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios, t. y. jeigu jonebuvo savanoriškai atsisakyta, yra baustinas pagal tą BK Specialiosiosdalies normą, kuri reglamentuoja atsakomybę už atitinkama pabaigtą nu-sikaltimą su nuoroda į BK 16 str. 1 d. Tačiau faktiškai už rengimąsi pa-daryti nusikaltimą baudžiamoji atsakomybė nerealizuojama, išskyrus la-bai retus atvejus. Toki skirtumą tarp teorijos ir praktikos lemia daugpriežasčių. Faktiškai rengimasis nebaudžiamas todėl, kad jis nesukeliatiesioginio pavojaus teisės saugomiems interesams, liudija tik apie pasi-rengimą tai padaryti. O ketinimas, kuri ir rengtasi realizuoti, nėra neat-šaukiamas nusistatymas, jis gali būti, ir dažnai lieka, nerealizuotas. Osvarbiausia priežastis, kodėl rengimasis nebaudžiamas, - rengimosi veiks-mų dažniausiai neįmanoma nustatyti, nes jie paprastai yra legalūs, ir ne-įmanoma įrodyti, kad jie atlikti turint ketinimą padaryti konkretu nusikal-timą. Peilį asmuo gali nusipirkti tiek ketindamas ji panaudoti buitiniamsreikalams, tiek žmogui nužudyti. Rengimosi veiksmai gali būti labai men-ki, laiko požiūriu labai nutolę nuo pasikėsinimo ir dažniausiai jie yramažareikšmiai.

LR BK Bendrojoje dalyje nustatyta taisyklė, paveldėta iš sovietiniųįstatymų, kad bet koks rengimasis padaryti bet kurį nusikaltimą yra baus-tinas, - nereali, nėra ir negali būti įgyvendinta. Todėl šios taisyklės įsta-tymų leidėjui reikėtų atsisakyti: iš viso dekriminalizuoti rengimąsi pada-ryti nusikaltimą, o baustinu nustatyti tik bendrininkavimą rengiantis pa-daryti nusikaltimą, t. y. kurstymą ir susitarimą padaryti nusikaltimą.

3. PASIKĖSINIMAS PADARYTI NUSIKALTIMĄ

Antroji parengtinės nusikalstamos veiklos stadija yra pasikėsinimaspadaryti nusikaltimą. Pagal įstatymą (BK 16 str. 2 d.) pasikėsinimu laiko-mas tyčinis veikimas, kuriuo tiesiogiai siekiama padaryti nusikaltimą, jei-gu nusikaltimas nebuvo pabaigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kal-tininko valios.

Įstatymo teiginys, kad pasikėsinimas yra „veikimas", ne visai tikslus,nes pasikėsinti padaryti nusikaltimą įmanoma ir neveikimu, t. y. neatlie-kant veiksmų, kuriuos subjektas privalėjo ir galėjo atlikti. Pavyzdžiui, mo-tina, siekdama, kad jos naujagimis mirtų, jo nemaitino, bet jis nemirėtodėl, kad kūdikį nuo bado mirties išgelbėjo trečiasis asmuo. Tai yra pa-sikėsinimas nužudyti, padarytas neveikimu, pasyviu elgesiu. Todėl tiksliaubūtų pasikėsinimą nusakyti terminais „veikimas arba neveikimas".

249

N U S I K A L T I M A S

Pasikėsinimo atveju kaltininkas atlieka veiką, kuri sudaro baudžiamo-jo įstatymo normos dispozicijoje numatytus objektyviuosius nusikaltimosudėties požymius ar bent jų dali. Pavyzdžiui: jėga parverčia moterį, siek-damas ja išžaginti; įsibrauna į svetimą automobilį, turėdamas tikslą jįpavogti; muša žmogų, norėdamas ji nužudyti; medicinos sesuo nustatytulaiku nesuleidžia paskirtų ligoniui vaistų, siekdama, kad jis numirtų, irpan. Paminėtos ir panašios veikos yra siekiamų nusikalstamų pasekmiųsąlyga ir, jeigu pasekmės atsirastų, tos veikos būtų jų priežastis. Jeigukaltininkas viską, ką buvo sumanęs, kokybiškai būtų padaręs arba jeigutos veikos nebūtų nutrauktos be kaltininko valios, siekiamos pasekmėsbūtų atsiradusios ir nusikaltimas būtų pabaigtas. Tai yra būtini objektyvūspasikėsinimo padaryti nusikaltimą požymiai.

Subjektyvūs pasikėsinimo požymiai yra tai, kad pasikėsinimas - tyčinėveika, kuria tiesiogiai siekiama padaryti nusikaltimą. Pasikėsinti galimatik tiesiogine tyčia, t. y. siekiant, turint tikslą padaryti konkretų nusikal-timą, sukelti nusikalstamas pasekmes. Pasikėsinti padaryti nusikaltimąnetiesiogine tyčia, juo labiau dėl neatsargumo, neįmanoma. Jeigu neat-sargia arba tyčine, bet be tiesioginės tyčios, veika ir galėjo būti sukeltossunkios pasekmės, bet nebuvo sukeltos, tai nėra ir pasikėsinimo. Todėl,pavyzdžiui, negali būti pasikėsinta padaryti nusikaltimą, numatytą BK246 str. - pažeisti eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimotaisykles, nes pasekmės šiuo atveju gali būti tik dėl neatsargumo.

Pasikėsinimas yra nebaigtas nusikaltimas. Nebaigtas reiškia, kad arbaneatlikta visa veika, t. y. nėra dalies būtinų objektyviųjų veikos požymių,arba veika atlikta nekokybiškai ir dėl to ji nesukėlė nusikalstamų pasek-mių, jeigu jos šiai sudėčiai yra būtinos.

Nusikaltimo nebaigtumas turi būti nulemtas priežasčių, nepriklausan-čių nuo kaltininko valios. Tik tuo atveju yra pasikėsinimas padaryti nusi-kaltimą. Priešingu atveju, kai pats subjektas savo valia, nepriverstas nu-traukia daromą nusikaltimą, pasikėsinimo nėra, nes savanoriškas atsisa-kymas pabaigti pradėtą nusikaltimą panaikina baudžiamąją atsakomybę.

Pasikėsinimas yra tarpinė stadija tarp rengimosi padaryti nusikaltimąir baigto nusikaltimo. Skirtingai nuo rengimosi, pasikėsinimo atveju tie-siogiai kėsinamasi ar bandoma kėsintis padaryti nusikaltimą, pasiekti nu-sikalstamų rezultatų, o rengimosi atveju tik sudaromos sąlygos tai daryti.Pasikėsinant realizuojami objektyvūs nusikaltimo sudėties požymiai, pa-vyzdžiui, atsegama svetima rankinė, iš kurios tikimasi pavogti piniginę,braunamasi į svetimą butą siekiant apiplėšti, šaunama į žmogų norintnužudyti. Tokiomis veikomis sukeliama tiesioginė grėsmė nusikaltimo ob-

X I I I s k y r i u s . N u s i k a l t i m o p a d a r y m o s t a d i j o s

jektui, iškyla realus pavojus padaryti jam žalą. Pasikėsinimo atveju kalti-ninko veikoje jau yra objektyvūs veikos požymiai, numatyti baudžiamaja-me įstatyme, t. y. nebaigtos nusikaltimo sudėties požymiai. Tačiau pasikė-sinimo atveju, skirtingai nuo baigto nusikaltimo, trūksta kai kurių objek-tyvių požymių - arba veikos užbaigtumo, arba padarinių, nurodytų atitin-kamoje normoje.

Nusikaltimo nebaigtumas yra objektyvus pasikėsinimo požymis. Bū-tent nebaigtumu ir skiriasi pasikėsinimas padaryti nusikalt imą ir pabaig-tas nusikaltimas. Todėl pasikėsinimas traktuojamas kaip parengtinės nu-sikalstamos veikos stadija. Vienais pasikėsinimo atvejais kaltininkas nėraatlikęs visų veiksmų, kuriuos jis buvo numatęs atlikti darydamas nusikal-timą. Kitais atvejais nusikaltimas yra nepabaigtas net jei kaltininkas atlikovisus numatytus veiksmus, bet jie nesukėlė siekiamo nusikalstamo rezul-tato, būtinų šiam nusikaltimui pasekmių. Pavyzdžiui, kaltininkas, siekda-mas nužudyti žmogų, sudavė jam plaktuku į galvą ir manydamas, kadauka mirė, jį paliko, tačiau nukentėjusysis liko gyvas, tik sunkiai sužalo-tas. Šiuo atveju veika yra baigta, o nusikaltimas nebaigtas, - tai pasikė-sinimas nužudyti. Nusikaltimas yra nebaigtas, nes nėra visų šio nusikalti-mo sudėties požymiu. Pasikėsinimo atveju gali kilti kitos nusikalstamospasekmės, kaip minėtu atveju - sunkus sužalojimas, tačiau tai ne tospasekmės, kurių siekta. Todėl veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimasnužudyti.

Baudžiamieji įstatymai nereglamentuoja pasikėsinimo rūšių. Tačiau bau-džiamosios teisės teorija skiria baigtą ir nebaigtą bei tinkamą ir netinka-mą pasikėsinimus. Pasikėsinimo baigtumas ar nebaigtumas atspindi pra-dėto nusikaltimo realizavimo laipsni ir gali turėti įtakos individualizuo-jant bausmę už pasikėsinimą. Pasikėsinimo tinkamumas ar netinkamu-mas atspindi nusikalstamo sumanymo realumą, jo realizavimo tikimybėslaipsni ir gali turėti reikšmės ne tik skinant bausmę, bet ir iš viso pripa-žįstant veiką nusikaltimu.

Baigtas pasikėsinimas yra toks pasikėsinimas, kai kaltininkas atliekaviską, ką jis manė esant būtina, kad realizuotų nusikalstamą sumanymą,tačiau nusikaltimas nebuvo pabaigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuojo valios. Pavyzdžiui, baigtas pasikėsinimas nužudyti yra šūvis į žmogų,siekiant jo mirties, nors kulka aukos nekliudė ar tik sužeidė. Baigiaspasikėsinimas yra panašiausias į pabaigtą nusikaltimą.

Nebaigtas pasikėsinimas yra toks pasikėsinimas, kai kaltininkas dėlpriežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, neatliko visko, ką jis manė esantbūtina, kad realizuotų nusikalstamą sumanymą. Pavyzdžiui, siekdamas

251

N U S I K A L T I M A S

nužudyti žmogų, kaltininkas užsimoja kirviu, bet jį jam išmuša iš rankų,arba nukreipia j auka pistoletą, paspaudžia gaiduką, bet ginklas užsikerta.Abiem atvejais yra nebaigtas pasikėsinimas nužudyti, nes neatlikti visiveiksmai, kuriuos ketinta atlikti.

Baigtas ir nebaigtas pasikėsinimas skiriasi nusikalstamo sumanymorealizavimo laipsniu, atstumu iki nusikalstamų padarinių, todėl ir jų pa-vojingumo laipsnis yra skirtingas.

Aptartoji baigto ir nebaigto pasikėsinimo traktuotė yra paremta sub-jektyviu kriterijumi, t. y. kaltininko įsivaizdavimu apie tai, ką jis turi pa-daryti, kad nusikaltimas būtų pabaigtas. Atskirti baigtą ir nebaigtą pasi-kėsinimą remiantis objektyviu kriterijumi, t. y. pasikėsinimą laikyti baig-tu, kai atlikta viskas, kas objektyviai būtina nusikalstamam sumanymuirealizuoti (o ne ką kaltininkas numatė atlikti), negalima, nes kai nusikals-tamas sumanymas nerealizuojamas ir pasekmės neatsiranda, paprastaitenka pripažinti, kad objektyviai ne viskas arba ne viskas tinkamai buvopadaryta, kad jos atsirastų. Tačiau vadovaujantis subjektyviu kriterijumikai kuriais atvejais remiamasi ir objektyviu. Pavyzdžiui, kai kaltininkassiekdamas nužudyti iššauna i auka ir mato, kad nepataikė, jis supranta,kad dar ne viską padarė nusikalstamam sumanymui realizuoti, bet tokspasikėsinimas vis tiek vertintinas kaip baigtas ir atsisakymas šauti pakar-totinai nereiškia, kad savanoriškai atsisakyta pabaigti nusikaltimą.

Skirtumą tarp baigto ir nebaigto pasikėsinimo lemia pradėto darytinusikaltimo realizavimo laipsnis, nuo pasikėsinimo rūšies priklauso gali-mybė savanoriškai atsisakyti pabaigti nusikaltimą, t. y. šių pasikėsinimorūšių pavojingumo laipsnis.

Tinkamu pasikėsinimu reikia laikyti tokį pasikėsinimą, kuris yra suma-nytas realizuoti ir realizuojamas būdais ir priemonėmis, realiai leidžian-čiomis pažeisti baudžiamojo įstatymo saugomus interesus bei padarytijiems realią žalą. Netinkamu pasikėsinimu vadinamas toks pasikėsinimas,kuris dėl pasirinktų nusikalstamo sumanymo realizavimo būdų bei prie-monių realiai negali pažeisti baudžiamojo įstatymo saugomų interesų irpadaryti jiems žalos dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios.

Baudžiamosios teisės literatūroje skiriamos dvi netinkamo pasikėsini-mo rūšys. Tai pasikėsinimas į netinkamą dalyką ir pasikėsinimas netinka-momis priemonėmis.

Pasikėsinimas į netinkamą dalyką (dažnai neteisingai įvardijamas pa-sikėsinimu į netinkamą objektą) yra tada, kai kaltininkas klysta vertinda-mas nusikaltimo dalyko savybes. Pavyzdžiui: kaltininkas šauna į lavoną -bando nužudyti jau negyvą žmogų; įsilaužia į patalpą turėdamas tikslą

252

X I I s k y r i u s . N u s i k a l t i m o p a d a r y m o s t a d i j o s

pavogti daiktą, kurio ten nėra; siekdamas išžaginti panaudoja fizinį smur-tą prieš vyrą, laikydamas jį moterimi ir pan. Šiais ir panašiais atvejaisnusikalstamas sumanymas nerealizuojamas, pasekmes neatsiranda todėl,kad jos ir negalėjo atsirasti, - kaltininkas klydo dėl nusikaltimo dalyko.Tokios veikos baudžiamos kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą, nesveika pavojinga ir nebuvo pabaigta dėl priežasčių, nepriklausančių nuokaltininko valios.

Pasikėsinimo netinkamomis priemonėmis atveju kaltininkas klysta dėlnusikaltimo priemonių ar būdo, naudoja tokias priemones ar būdus, ku-riais dėl jų objektyvių savybių neįmanoma to nusikaltimo padaryti. Pavyz-džiui, norėdamas nužudyti žmogų, naudoja nuodus, kurie tokių padariniųsukelti negali, šauna neveikiančiu ar neužtaisytu ginklu. Šiais ir panašiaisatvejais nusikaltimas nebuvo pabaigtas dėl klaidos ar atsitiktinumo, veikayra pavojinga ir užtraukia atsakomybę už pasikėsinimą padaryti nusikal-timą. Bet tais atvejais, kai veika, kurią atlieka asmuo, iš viso neįmanomapadaryti siekiamos žalos, kai klaidingai įsivaizduojamas ryšys tarp reiški-nių, pavyzdžiui, pastangos numarinti žmogų ar padaryti kitokią žalą, su-kelti nelaimę užkeikimais, prakeikimais, būrimu ar maldomis, t. y. kainepadaroma nusikalstama veika, nėra ir atsakomybės.

4. PABAIGTAS NUSIKALTIMAS

Pabaigto nusikaltimo sąvoka, kaip jau minėta, BK Bendrojoje dalyjenėra apibrėžta. Nusikaltimo baigtumą įstatymas nebūtinai sieja su nusi-kaltėlio sumanymų realizavimu, konkrečių žalingų padarinių sukėlimu.Dažnai pabaigtas nusikaltimas nusikaltėliui yra tik vienas iš sumanymovykdymo etapų, tik priemonė pasiekti kitus tikslus. Pvz., nelegalus šauna-mojo ginklo įsigijimas, turint sumanymą juo nužudyti žmogų, yra pabaig-tas nusikaltimas, numatytas BK 234 str. Be to, tokie veiksmai, jei nėrasavanoriško atsisakymo, yra ir rengimasis nužudyti. Ne visada nusikalti-mo baigtumas siejamas ir su žalos įstatymo saugomiems interesams pada-rymu. Kartais įstatymas nusikaltimo baigtumą sieja su pavojaus saugo-miems interesams sudarymu, o dažniausiai - su atitinkamos veikos atli-kimu. Pvz.: palikimas pavojingoje gyvybei padėtyje (BK 128 str.) yra baig-tas nusikaltimas, jei nesiimama atitinkamų veiksmų, kai yra pareiga irgalimybė jų imtis; netikrų pinigų pagaminimas (BK 327 str.) yra baigtaspagaminus bent vieną falsifikatą; šnipinėjimas (BK 63 str.) - pradėjusrinkli atitinkamas žinias; mokesčių vengimas (BK 325 str.) - nepateikuslaiku atitinkamos deklaracijos ir t. t.

253

N U S I K A L T I M A S

Baudžiamosios teisės teorija baigiu nusikaltimu laiko tokią asmensveika ( v e i k i m ų arba neveikimų), kuri turi visus būtinus šios rūšies nusikal-timo sudėties požymius, numatytus baudžiamajame įstatyme. Įvairių nu-sikalt imų rūšių baigtumo momentas gali būti skirtingas ir priklauso nuotos rūšies nusikal t imo sudėties BK Specialiosios dalies normoje konstruk-cijos. Vienų nus ika l t imų sudėtys yra sukonstruotos taip, kad nusikaltimobaigtumui pripažinti pakanka atlikti veika, nesvarbu, ar ji sukėlė pavojin-gas pasekmes, ar jų nesukėlė. O kiti nusikaltimai yra baigti tik tuo atveju,kai ne tik atliekama pavojinga veika, bet ta veika sukelia apibrėžtas, nor-moje nurodytas pasekmes.

Nusikaltimų baigtumą galima aiškintis remiantis nusikaltimo sudė-čių skirstymu i materialiąsias ir formaliąsias sudėtis. Materialiųjų su-dėčių atvejais, t. y. kai pavojingos pasekmės yra būtinas objektyvus nu-sikaltimo sudėties požymis, nusikaltimas yra baigtas tik toms pasek-mėms atsiradus. Tokios yra nužudymų (BK 104-109 str.), kūno suža-lojimų (BK 111-116 str.) sudėtys, dauguma nusikaltimų nuosavybei (BK271, 272, 274-279 str.) sudėčių ir kt. Todėl nužudymas yra baigtas nu-sikaltimas t ik nukentėjusiajam mirus, kūno sužalojimas - sužalojus arsusargdinus žmogų, vagystė - užvaldžius svetimą turtą, t. y. padarius fi-zinę, materialine ar kitą žalą.

Formaliųjų sudėčių atvejais, t. y. kai į sudėtį neįtrauktas pavojingųpasekmių atsiradimas, nusikaltimas laikomas baigtu atlikus įstatyme nu-rodytą pavojingą veiką - atitinkamai veikiant ar susilaikant nuo veiksmų,nesvarbu, ar veika sukėlė kokias nors žalingas pasekmes, ar nesukėlė.Tokios yra valstybės išdavimo (BK 62 str.), kenkimo (BK 67 str.), vengi-mo šaukimo į krašto apsaugos tarnybą (BK 79 str.), tvirkinamųjų veiksmų(BK 121 str.), turto prievartavimo (BK 273 str.) ir daugelis kitų sudėčių.Pvz.: valstybės išdavimas yra baigtas nusikaltimas jau nuo to momento,kai Lietuvos pilietis duoda sutikimą užsienio valstybės ar organizacijosatstovui vykdyti priešišką Lietuvos Respublikai veiklą; vengimas šaukimoį krašto apsaugos tarnybą - neatvykus nustatytu laiku į nustatytą vietą bepateisinamos priežasties; turto prievartavimas - pateikus neteisėtą grasi-namą reikalavimą perduoti turtą.

Formaliųjų nusikaltimų sudėtyse nusikaltimo baigtumas dažniausiaisiejamas su pavojingais veiksmais, kuriais tiesiogiai kėsinamasi į įstatymosaugomą gėri, nusikaltimo objektą. Pvz.: piktnaudžiavimas oficialiais įga-liojimais (BK 79(2) str.) yra baigtas nusikaltimas atlikus tyčinius veiks-mus, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos interesams ir kurie galėjopadaryti didelę žalą valstybei; turto prievartavimo atveju - grasinamu

254

XIII s k y r i u s . N u s i k a l t i m o p a d a r y m o s t a d i j o s

reikalavimu perduoti turtą tiesiogiai kėsinamasi į žmogaus laisvę elgtissavo nuožiūra, kartu ir į nuosavybę. Tačiau kai kurios sudėtys yra sufor-muluotos taip, kad nusikaltimas pripažįstamas baigtu dar anksčiau - pa-kanka organizacinės veiklos sudarant nusikaltimo sąlygas, t. y. pakankaveiklos, kuria tiesiogiai į įstatymo saugoma gėri nesikėsinama, - yra tikrengiamasi padaryti nusikaltimą. Tokios yra kėsinimosi i atitinkamų pa-reigūnų gyvybę (BK 64, 65, 203(1) str.), antivalstybinių organizacijų kū-rimo (BK 70 str.), banditizmo (BK 75 str.), nusikalstamo susivienijimo(BK 227(1) str.) sudėtys. Šiais atvejais nusikaltimas laikomas baigtu jaurengimosi jį padaryti stadijoje.

Tai, ar padarytas formalusis nusikaltimas sukėlė kokias nors nusikals-tamas pasekmes, ar nesukėlė jokių, neturi reikšmės jį pripažįstant baigtu.Esant žalingoms pasekmėms, į tai atsižvelgtina skiriant bausmę. Forma-liosios sudėties nusikaltimas neapima tų sukeltų žalingų pasekmių, kuriosliudija, kad yra kitas, sunkesnis, griežčiau baudžiamas nusikaltimas. Pa-vyzdžiui, jeigu kėsinimosi į policininko gyvybę metu (BK 203' str.) nuken-tėjusysis nužudomas, turime šiame ir BK 105 str. 10 p. numatytų nusikal-timų sutapti.

Pabaigto ir nebaigto nusikaltimo skirtingumą dažniausiai lemia objek-tyvieji nusikaltimo sudėties požymiai. Pabaigtas nusikaltimas turi visusobjektyviuosius požymius, numatytus baudžiamojo įstatymo normoje, onebaigtas kai kurių Šių požymių neturi - arba jis nesukelia įstatyme nu-matytų pasekmių, arba padaryti ne visi veiksmai, būtini šiai sudėčiai. Taigiįstatymai įvairiai, labai nevienodai traktuoja skirtingų nusikaltimų rūšiųbaigtumo momentą. Šį nevienodumą lemia nusikaltimų pobūdžio Įvairo-vė ir skirtingas jų pavojingumas.

5. BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBESUŽ PARENGTINĘ NUSIKALSTAMĄ VEIKLĄ PAGRINDAI

Baudžiamoji atsakomybė iškyla už kaltai padarytą pavojingą veiką,numatytą baudžiamuosiuose Įstatymuose. Parengtinė nusikalstama veikla -rengimasis ir pasikėsinimas - nėra pabaigtas nusikaltimas, nes kaltininkasnėra realizavęs nusikalstamo sumanymo, jo veikoje nėra baigto nusikal-timo sudėties, už kuria baudžiamojo įstatymo Specialiosios dalies normo-je nustatyta atsakomybė. Juk parengtinė nusikalstama veikla ne tik nesu-kelia nusikalstamų pasekmių, kurios yra būtinasis to nusikaltimo sudėtiespožymis, bet gali būti neatlikta nieko, kas sudaro šio nusikaltimo sudėties

255

N U S I K A L T I M A S

būtinuosius objektyvius požymius. Tačiau nusikaltimo sudėties sampratasudaro ne tik požymiai, nurodyti baudžiamojo įstatymo Specialiosios da-lies normoje, bet ir požymiai, reglamentuoti baudžiamojo įstatymo Ben-drosios dalies normose. Baudžiamoji atsakomybė už parengtine nusikals-tamą veiklą grindžiama BK 3 straipsniu, kuris reglamentuoja baudžiamo-sios atsakomybės pagrindus ir nurodo, kad veikos baudžiamumas turibūti nustatytas įstatyme. BK 8 str. nustato taisyklę be išimčių, kad nusi-kaltimu gali būti pripažinta tik baudžiamojo įstatymo numatyta pavojingaveika, kuria kėsinamasi į Lietuvoje nustatytą teisėtvarką. Ši nuostata le-mia ir parengtinės nusikalstamos veiklos baudžiamumą, nes tokia veiklayra numatyta baudžiamajame įstatyme (BK 16 str.).

Objektyviai parengtinė nusikalstama veikla apibūdinama elgesiu, ku-riuo siekiama pasirengti daryti nusikaltimą, arba veika, kuria siekiamarealizuoti nusikaltimą, bei tuo, kad tokia veika nesukelia nusikalstamųpasekmių arba neatliekami visi objektyviai reikalingi veiksmai. Nors pa-rengtinė nusikalstama veikla gali nepadaryti konkrečios žalos įstatymosaugomiems interesams, tačiau ji sudaro sąlygas arba tiesioginį pavojų,kad tokia žala atsirastų. Tuo ir argumentuojamas objektyvus parengtinėsnusikalstamos veiklos - tiek rengimosi padaryti nusikaltimą, tiek pasikė-sinimo - pavojingumas.

Subjektyviai parengtinės nusikalstamos veiklos pavojingumą lemia as-mens, veikiančio tyčia, siekiančio atlikti veiką, kuri sudarys sąlygas nusi-kaltimui arba sudarys objektyvius nusikaltimo požymius, arba sukels kon-krečias nusikalstamas pasekmes, veikla.

BK 16 str., tiesiogiai nustatantis parengtinės nusikalstamos veiklos -rengimosi ir pasikėsinimo baudžiamumą, yra specialioji norma BK 8straipsniui, nes pripažįsta nusikaltimu veiką, neturinčią pabaigto nusikal-timo sudėties požymių. Todėl parengtinė nusikalstama veikla - tiek ren-gimasis, tiek ir pasikėsinimas padaryti nusikaltimą - teoriškai atitinkapožymius, apibūdinančius nusikaltimą. Tokia veika numatyta baudžiamuo-siuose įstatymuose.

Baudžiamoji atsakomybė už parengtinę nusikalstamą veiklą, kuria tikrengiamasi arba bandoma padaryti nusikaltimą, turi reikšmės kovai sunusikalstamumu ir nusikaltimų prevencijai. Rengimosi ir pasikėsinimobaudžiamumu siekiama sutrukdyti realizuoti nusikalstamą sumanymą jaupirmosiose jo realizavimo stadijose patraukiant atsakomybėn asmenis, be-sirengiančius daryti nusikaltimą ar besikėsinančius jį padaryti. Ne mažiausvarbi nusikaltimų prevencijos požiūriu yra įstatymo nuostata, kad užpradėtą, bet nebaigtą nusikalstamą veiką nebaudžiama, jeigu asmuo, ren-

256

X I I I s k y r i u s . N u s i k a l t i m o p a d a r y m o s t a d i j o s

gęs ar pradėjęs daryti nusikaltimą, pats savo noru atsisako tęsti pradėtąjįnusikaltimą. Taip įstatymas ragina savanoriškai atsisakyti nusikalstamosumanymo, nutraukti jo realizavimą.

BK 16 str. nustatyta, kad bausmė už rengimąsi ir pasikėsinimą skiria-ma pagal Įstatymą, numatanti atsakomybę už tokį pat pabaigtą nusikalti-mą. Taigi už parengtinę nusikalstamą veikia baudžiama pagal BK specia-liosios dalies straipsni, numatanti kaltininko pradėtą, nors ir nepabaigtąnusikaltimą. Už rengimąsi ir pasikėsinimą gali būti paskirta bet kuri baus-mės rūšis ir dydis, numatytas sankcijoje, tačiau laikantis visu Įstatymoreikalavimų dėl bausmės individualizavimo, nustatytų BK 39 str. Be to,BK 16 str. 3 d. nustatyta, kad, skirdamas bausme už rengimąsi ar pasikė-sinimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) kaltininko padarytų veiksmų pobūdįir laipsni; 2) nusikalstamo ketinimo įvykdymo laipsnį; 3) priežastis, dėlkurių nusikaltimas nebuvo pabaigtas. Rengimusi ir pasikėsinimu padary-tų veiksmų pobūdi pirmiausia lemia kėsinimosi objektas. Pavyzdžiui, ren-gimasis diversijai, nužudymui ar kitam sunkiam nusikaltimui ieškant ben-drininkų, labai skiriasi pavojingumo pobūdžiu nuo bendrininkų ieškojimovagystei. Parengtinės nusikalstamos veiklos pavojingumo laipsnį lemia josturinys, panaudotos priemonės, bendrininkų skaičius ir kitos aplinkybės.

Nusikalstamo sumanymo realizavimo laipsnį lemia nusikaltimo stadija(rengimasis ar pasikėsinimas, nebaigtas ar baigtas pasikėsinimas), kuriojeveika nutraukta. Be to, rengimosi atveju - pasikėsinimo artumas, pasikė-sinimo atveju - nusikalstamų pasekmių artumas. Labai didele reikšmęturi priežastys, dėl kurių nusikaltimas nebuvo pabaigtas. O priežastys galibūti įvairios, jos gali liudyti didesnį ar mažesni asmens pavojingumą. Ne-baigtumo priežastys gali būti nusikaltimo priemonių, būdo, veiksmų ne-tinkamumas, nukentėjusiojo, kitų asmenų pasipriešinimas, kaltininko ne-ryžtingumas, visai atsitiktinės aplinkybės ir visa tai nepriklauso nuo kal-tininko valios.

Įstatymuose nėra nustatyta, kad pasikėsinimas baudžiamas švelniaunei pabaigtas nusikaltimas, nebaigtas pasikėsinimas - švelniau nei baig-tas, rengimasis - švelniau nei pasikėsinimas, žinoma, kai kitos aplinkybėsesti analogiškos. Įstatymas taip pat nenumato galimybės, kad pasikėsini-mas ar rengimasis iš viso gali būti nebaudžiamas (išskyrus savanoriškąatsisakymą). Faktiškai parengtinė nusikalstama veikla dažniausiai yra ma-žiau pavojinga už baigtą nusikaltimą ir baudžiama švelniau.

Kaip jau minėta, BK Bendrosios dalies nuostata, kad visos rengimosiformos padaryti bet kurį nusikaltimą yra nebaigtas nusikaltimas, nėrapagrįsta ir jos turėtų būti atsisakyta.

257

NUSIKALTIMAS

6. SAVANORIŠKAS ATSISAKYMAS PABAIGTI NUSIKALTIMĄ

BK 17 str. nustatyta, kad asmuo, savo noru atsisakęs pabaigti pradėtąnusikalt imą, atsako pagal baudžiamuosius įstatymus tik tuo atveju, jeigu jofaktiškai padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo sudėtis. Tai reiškia, kadveika, kuria rengtasi daryti nusikaltimą, ir veika, kuria pasikėsinta padarytinusikaltimą, t.v. visa parengtinė nusikalstama veikla, nėra baudžiama, jeiguasmuo, rengėsis ar pasikėsinęs padaryti nusikaltimą, suvokdamas, kad tu-ri galimybę pradėtąjį nusikaltimą pabaigti, savo noru ta veiką nutraukia. Taiyra savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą, aplinkybė, kuri pašali-na atliktos parengtinės nusikalstamos veikos pavojingumą ir baudžiamumą.Tokia veikla gali būti pripažinta nusikaltimu ir baudžiama tik tais atvejais,kai ji sudaro kito savarankiško nusikaltimo sudėtį.

Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą yra asmens atsisakymaspabaigti pradėta nusikaltimą savo noru, t. y. neverčiant tai padaryti objek-tyvioms aplinkybėms ir esant įsitikinimui, kad jis turi galimybę pabaigępradėta nusikaltimą.

Atsisakymas nėra savanoriškas, kai atsisakoma pabaigti nusikaltimądėl objektyvių aplinkybių, dėl to, kad tai padaryti buvo neįmanoma, kadbuvo sukliudyta pabaigti nusikaltimą, kad nepavyko tai padaryti dėl kal-tininko nesugebėjimo, neryžtingumo, padidėjusios rizikos ir panašių, nuokaltininko nepriklausančių aplinkybių. Kai kaltininkas demaskuojamas nu-sikaltimo metu arba sulaikomas ir dėl to netenka galimybės tęsti nusikal-timą, kai susiduria su jam neįveikiama kliūtimi, pavyzdžiui, nepajėgiaĮsibrauti į patalpą ar išnešti vagiama daiktą, nesugeba užvesti vagiamoautomobilio, šaudamas pataikyti į auką ir pan., arba nutraukia veiką iš-kilus didesniam pavojui būti demaskuotam ar didesniems sunkumams,nei jis tikėjosi, ją pabaigti, - šiais ir panašiais atvejais yra ne savanoriškasatsisakymas, o parengtinės nusikalstamos veiklos nutraukimas dėl prie-žasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios.

Atsisakymas yra savanoriškas, kai asmuo, pradėjęs nusikaltimą, sub-jektyviai yra įsitikinęs, kad jis turi galimybe ji pabaigti, t. y. gali apsispręstibaigti nusikaltimą ar jį nutraukti. Neturi reikšmės, jei jis dėl to klydo, kaifaktiškai, objektyviai galimybės pabaigti nusikaltimą nebuvo, jei jis to ne-suvokė.

Paskatos, kodėl asmuo atsisakė pabaigti nusikaitimą, gali būti įvairios.Tai gali būti gailestis nukentėjusiajam, sąžinės graužatis, baimė būti de-maskuotam, nubaustam, suvokimas, kad neverta rizikuoti, suvokimas, kadklydo dėl nusikaltimo dalyko ir pan., - svarbu, kad suvokė galimybę re-alizuoti nusikalstamą sumanymą. Neturi reikšmės, ar asmuo pats savo

258

iniciatyva nutraukia daromą nusikaltimą, ar tai padaro kieno nors pata-riamas, nukentėjėlio prašomas ar panašiai paveiktas. Tačiau jei atsisako-ma pabaigti nusikaltimą todėl, kad paaiškėja nenumatytos aplinkybės,apsunkinančios jo padarymą arba padidinančios demaskavimo riziką, pa-v y z d ž i u i , užpultoji apiplėšimo auka pasirodo ginkluota arba atpažįsta u -puoliką, ko pastarasis nebuvo numatęs, tada atsisakymas pabaigti nusi-kaltimą negali būti pripažintas savanorišku.

Atsisakymas pabaigti konkretų pradėtą nusikaltimą turi būti besąlygiš-kas ir galutinis. Kai kaltininkas nusikalstamą veiką nutraukia tik laikinai,tiksliau atideda jo pabaigimą kitam kartui, norėdamas geriau pasiruošti,sulaukti palankesniu sąlygų ir pan., t. y. tik sąlyginai nutraukia veika, tainėra savanoriškas atsisakymas, nes nėra galutinis. Nėra savanoriško atsi-sakymo ir tais atvejais, kai veika, kaltininko manymu turėjusi sukelti nu-sikalstamas pasekmes, jų nesukelia, ir kaltininkas, turėdamas galimybę tąveiką pakartoti, to nepadaro.

Savanoriškai atsisakyti pabaigti nusikaltimą įmanoma abiejose pareng-tinės nusikalstamos veiklos stadijose - tiek rengimosi, tiek pasikėsinimometu.

Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą gali būti dviejų formų:pasyvus ir aktyvus. Pasyvus savanoriškas atsisakymas - tai pradėtos pa-rengtinės nusikalstamos veiklos nutraukimas, susilaikymas nuo tolimes-nių numatytų veiksmų. Aktyvus savanoriškas atsisakymas - tai su kliudy-mas kilti nusikalstamoms pasekmėms. Savanoriško atsisakymo formą le-mia atliktos parengtinės nusikalstamos veikos ypatumai ir stadija: rengi-masis ar pasikėsinimas bei pasikėsinimo rūšis - nepabaigtas ar pabaigtasSavanoriškas atsisakymas rengimosi stadijoje ir nepabaigto pasikėsinimostadijoje, kol asmuo nėra atlikęs visų veiksmų, kuriuos jis laikė esantreikalingus nusikaltimui pabaigti, paprastai būna, kai susilaikoma, atsisa-koma nuo tolimesnių veiksmų, kai jie nutraukiami. Išimtys yra tie atvejai,kai rengimasis pasireiškia nusikaltimo organizavimu, kurstymu ar padėji-mu tai daryti bei kai kėsinamasi padaryti nusikaltimą neveikimu, neatlie-kant veiksmų, kuriuos kaltininkas privalėjo ir galėjo atlikti. Šiais atvejaisorganizatorius, kurstytojas ir padėjėjas savanoriškai atsisakydamas nusi-kaltimo privalo imtis veiksmų, kad vykdytojas nusikaltimo nepadarytų, oneveikimu kėsinęsis padaryti nusikaltimą - imtis veiksmų, kuriuos jis pri-valo atlikti, ir taip neleisti nusikalstamoms pasekmėms atsirasti. Savano-riškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą baigto pasikėsinimo atvejais įma-nomas retai - kai nusikalstamos pasekmės atsiranda ne iš karto atlikusveiką ir dar kurį laiką asmuo turi galimybę jas neutralizuoti. Tai padarytigalima tik aktyviai veikiant - įvairiais veiksmais siekiant užkirsti kelią

259

X I I I s k y r i u s . N u s i k a l t i m o padarymo s t a d i j o s

NUSIKALTIMAS

toms pasekmėms atsirasti. Ir jeigu tai pavyksta - yra savanoriškas atsisa-kymas, jeigu ne - nusikaltimas yra pabaigtas. Pastangos taip išvengti pa-sekmių, jeigu jos buvo nerezultatyvios, vertintinos tik kaip atsakomybešvelninanti aplinkybė.

Savanoriškai atsisakyti nuo nusikaltimo neįmanoma tiek tais baigto pa-sikėsinimo atvejais, kai pasikėsinus tuoj pat atsiranda ir pasekmės, tiek ta-da, kai veika pripažįstama baigtu nusikaltimu rengimosi stadijoje, pavyz-džiui, antivalstybinės organizacijos kūrimas (BK 70 str.), banditų gaujos or-ganizavimas (75 str,), nusikalstamo susivienijimo kūrimas (227(1) str.).

Savanorišką atsisakymą pabaigti nusikaltimą reikia skirti nuo aktyvio-sios atgailos, kuri išoriškai primena aktyvų atsisakymą pabaigti nusikalti-mą. Aktyviąja atgaila gali būti savo noru pašalinta nusikaltimo padarytojižala, atlyginti nuostoliai, neutralizuotos kitos pasekmės. Tačiau, skirtingainuo savanoriško atsisakymo pabaigti nusikaltimą, tai padaroma jau po to,kai nusikaltimas yra pabaigtas. Todėl aktyvioji atgaila nėra aplinkybė,šalinanti veikos pavojingumą ir baudžiamumą, o yra aplinkybė, lengvi-nanti baudžiamąją atsakomybe, reglamentuota BK 40 str. Tiesa, keliaisatvejais, tiesiogiai nurodytais įstatyme, aktyvioji atgaila, esant tam tik-roms sąlygoms, pripažįstama pagrindu atleisti nuo baudžiamosios atsako-mybės - už valstybės išdavimą (BK 62 str. 2 d.), už šnipinėjimą (BK 63str. 3 d.), už neteisėtą narkotinių priemonių įgijimą, laikymą, gabenimą irsiuntimą (BK 232(1) str. 5 ir 6 d.), už neteisėtą šaunamojo ginklo, šaud-menų ir sprogstamųjų medžiagų laikymą (234 str. 3 d.), už papirkimą(284 str. 2 d.) bei už dalyvavimą organizuotoje grupėje ar nusikalstama-me susivienijime ar jų daromuose nusikaltimuose (BK 15(1) str.).

Asmuo, savanoriškai atsisakęs pabaigti nusikaltimą, negali būti bau-džiamas nei už rengimąsi, nei už pasikėsinimą padaryti sumanytą nusikal-timą. Veika, kurią savanoriškai atsisakyta pabaigti, nelaikoma pavojinga.Tačiau, jeigu ta veika, kurią atsisakyta pabaigti, turi visus būtinus kitobaigto nusikaltimo požymius, asmuo atsako už tą nusikaltimą. Pavyzdžiui,jeigu asmuo, rengdamasis gaminti netikrus pinigus, pavogė įrenginį netik-riems pinigams spausdinti, bet po to nuo savo nusikalstamo sumanymoatsisakė ir netikrų pinigų negamino, už rengtąjį nusikaltimą jis neatsako,tačiau už vagystę - atsako.

Savanoriškas atsisakymas pripažįstamas aplinkybe, kuri naikina bau-džiamąją atsakomybę už parengtinę nusikalstamą veiklą dėl dviejų prie-žasčių. Pirmoji priežastis yra ta, kad rengimasis ar pasikėsinimas padarytinusikaltimą yra pavojinga veika todėl, kad ji gali padaryti žalą baudžia-mojo įstatymo saugomiems interesams, jeigu nebūtų nutraukta dėl prie-žasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Tačiau tais atvejais, kai as-

260

XIII s k y r i u s . N u s i k a l t i m o p a d a r y m o s t a d i j o s

muo pats nutraukia šią veika, ji tampa nebepavojinga, todėl ir nebaustina.Antroji priežastis - baudžiamojo įstatymo prevenciniai tikslai. BK 17 str.asmeniui, pradėjusiam rengti ar daryti nusikaltimą, siūloma atsisakyti nuošio sumanymo: rengimosi ir pasikėsinimo stadijoje jam paliekama galimy-bė atsisakyti pabaigti nusikaltimą, nes tuo atveju jis nebus traukiamasbaudžiamojon atsakomybėn.

7. PARENGTINES VEIKLOS BAUDŽIAMUMASUŽSIENIO ŠALIŲ TEISĖJE

Daugumos užsienio valstybių baudžiamieji Įstatymai pripažįsta tik dvinusikaltimo stadijas - pasikėsinimą padaryti nusikaltimą ir pabaigtą nusi-kaltimą. Rengimasis padaryti nusikaltimą, kaip ji traktuoja LR BK 16 str.,nusikaltimo stadija nelaikomas ir nėra baudžiamąją atsakomybę sukelian-ti parengtinės nusikalstamos veiklos rūšis. Tačiau kai kurios rengimosiformos, kurias galima įvardinti rengimusi padaryti nusikaltimą bendrinin-kaujant, užsienio šalių teisėje yra prilyginamos pasikėsinimui padaryti nu-sikaltimą, o kai kurie pasirengimo padaryti nusikaltimą atvejai, numatytiBK Specialiojoje dalyje, traktuojami kaip baigti nusikaltimai.

Rengimosi padaryti nusikaltimą parengtinės nusikalstamos veiklos sta-dija nepripažįsta nei kontinentinės (Vokietija, Prancūzija, Švedija ir kt.),nei anglosaksų (Anglija, JAV, Indija ir kt.) teisinių sistemų valstybės.

Pavyzdžiui, Vokietijos BK parengtine nusikalstama veikla laiko tik pa-sikėsinimą padaryti nusikaltimą. BK Bendrojoje dalyje apibrėžta pasikė-sinimo sąvoka - tai veika, kuria tiesiogiai pradedama vykdyti nusikaltimosudėtį. Nurodoma, kad pasikėsinimas padaryti nusikaltimą baudžiamasvisada ir kad jis gali būti baudžiamas švelniau, nei pabaigta veika. Be to,aptarta, kad tais atvejais, kai subjektas dėl akivaizdaus neišmanymo ne-suvokia, kad jo pasikėsinimas iš viso negalėjo tapti pabaigtu nusikaltimu,teismas gali jam neskirti bausmės. Įstatymas reglamentuoja ir savanoriš-ko atsisakymo pabaigti nusikaltimą institutą.

Be to, Vokietijos BK Bendrosios dalies skirsnyje, reglamentuojančia-me bendrininkavimą, yra nustatytas nepavykusio kurstymo padaryti nusi-kaltimą, susitarimo su kitu asmeniu padaryti nusikaltimą bei kito asmenspasiūlymo padaryti nusikaltimą priėmimo baudžiamumas. Tokie veiks-mai, pagal mūsų įstatymus laikytini rengimosi formomis, Vokietijoje įvar-dijami pasikėsinimu bendrininkauti ir nustatoma, kad pasikėsinimas ben-drininkauti baudžiamas taip, kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą. Įsta-tymas numato ir savanoriško atsisakymo nuo pasikėsinimo bendrininkau-

261

N U S I K A L T I M A S

ti ypatumus, papildančius bendras savanoriško atsisakymo nuo pasikėsi-nimo taisykles.

Panašiai parengtinė nusikalstama veikla suprantama ir anglosaksų tei-sinės sistemos šalyse, t i k kiek ki ta ip formuluojama. Pavyzdžiui, J u n g t i n i uAmerikos V a l s t i j ų baudžiamieji į s tatymai, nors įva i r ių valstijų ir ne visaivienodai tai įvardindami, numato iš esmės tris parengtinės nusikalstamosveiklos formas: susitarimą (suokalbį), kurstymą ir pasikėsinimą.

Susitarimu (suokalbiu) suprantamas dviejų ar daugiau asmenų susita-rimas padaryti nusikaltimą. Tačiau baudžiamas susitarimas padaryti nebet kurį, o tik įstatyme nurodytus nusikaltimus, ir tik tais atvejais, kaibent vienas iš suokalbio dalyvių atliko esminio pobūdžio ir aiškų veiksmą,kuriuo buvo siekiama realizuoti suokalbį.

Kurstymu suprantamas žodžiu ar raštu kitam asmeniui išreikštas pa-siūlymas, prašymas, lenkimas ar vertimas padaryti nusikaltimą. Kursty-mas turi būt i nepavykęs, priešingu atveju kurstytojas tampa bendrininku.

Pasikėsinimas padaryti nusikaltimą yra bendriausia nebaigto nusikal-timo forma, pasireiškianti veikos, kuri sudaro actus reus, atlikimu.

Anglosaksų teisinės sistemos valstybių baudžiamuosiuose įstatymuoseneformuluojamos bendros savanoriško atsisakymo pabaigti nusikaltimą t a i -syklės, tačiau kai kuriems nebaigtiems nusikaltimams numatytos parengti-nės veiklos nebaudžiamumo sąlygos. O kontinentinės teisinės sistemos vals-tybių baudžiamuosiuose kodeksuose numatytas savanoriško atsisakymo pa-baigti nusikaltimą institutas, analogiškas LR BK 17 straipsniui.

Tik sovietinė baudžiamoji teisė laikėsi nerealios nuostatos, kad betkurie veiksmai rengiantis daryti bet kurį nusikaltimą turi būti baudžiamiŠią nuostatą perėmė naujasis Rusijos Federacijos BK, tik apribojęs ren-gimosi baudžiamumą atvejais, kai rengiamas sunkus, labai sunkus ar ypa-tingai sunkus nusikaltimas.

Deja, naujojo LR BK 21 straipsnyje, ignoruojant Europos Sąjungosvalstybių negatyvų požiūri j visų rengimosi formų baudžiamumą, nustaty-ta, kad baudžiamas bet koks rengimasis daryti sunkų ar labai sunkų nu-sikaltimą. Tai reiškia, kad Lietuvoje tęsiama sovietinės baudžiamosios tei-sės tradicija, sekama Rusijos BK pavyzdžiu.

LITERATŪRA

Karaulov V. F. Stadiji soveršenija prestuplenija. - Moskva, 1982.Klimka A. Nusikaltimo padarymo stadijos. - Vilnius, 1968.

262

XIV SKYRIUS

BENDRININKAVIMAS PADARANT NUSIKALTIMĄ

1. BENDRININKAVIMO SAMPRATA, ESMĖ, REIKŠME

Nusikaltimai padaromi ne tik vieno asmens pastangomis, bet neretaijie padaromi ir kelių, bendrai veikiančių asmenų (kaltininkų) veika. Tieatvejai, kai nusikaltimas yra bendros (dviejų ar daugiau) asmenų tarpu-savyje atitinkamu būdu suderintos veikos bendras rezultatas, baudžiamo-sios teisės teorijoje apibūdinami kaip bendrininkavimas.

Baudžiamajame įstatyme „bendrininkavimu laikomas tyčinis bendrasdviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas nusikaltimo padaryme" (BK 18str. l d.). Taigi bendrininkavimas - ypatinga nusikaltimo padarymo for-ma. Akivaizdu, kad kelių asmenų - organizatoriaus, kurstytojo, padėjėjo,vykdytojo - suderinta bendra nusikalstama veika potencialiai pavojinges-nė visuomenei negu analogiška, bet padaroma vieno asmens. Tai paaiški-nama tuo. kad konfliktą su Įstatymu sukelia keletas kaltininkų, todėl ne-retai bendrininkaujant padaromi pavojingesni, sunkesni nusikaltimai, ku-rių vienas asmuo nepajėgtų padaryti, ir sudaromos galimybės kilti dides-nėms nusikalstamoms pasekmėms, pagaliau suderintais kelių asmenų veiks-mais daugiau galimybių paslėpti nusikaltimo pėdsakus ir sudaryti kitaskliūtis jam išaiškinti, išvengti atsakomybės ir ryžtis tęsti nusikalstamą veiklą.Taip yra todėl, kad bendrai veikiant esti tvirtesnis psichologinis nusistaty-mas ir pasiryžimas padaryti arba tęsti nusikaltimą, geriau apgalvojaminusikaltimo padarymo būdai, pasirenkami efektyvesni nusikaltimo įran-kiai ir priemonės.

Atsižvelgiant į visa tai bendrininkavimas neretai yra būtinas nusikal-timų, paprastai labai pavojingų visuomenei, sudėties požymis (BK 75 str.,78 str., 199(3) str. ir kt.). Kitais atvejais bendrininkavimas vertinamaskaip nusikaltimą kvalifikuojantis požymis (BK 271 str. 2 d., 272 str. 2 d.,

263

NUSIKALTIMAS

273 str. 2 d. ir kt.) arba laikomas atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK41 str. 2, 6 p.).

Pastaraisiais dviem atvejais bendrininkams atitinkamai parenkamagriežtesnė bausmės rūšis bei dydis arba veika kvalifikuojama pagal nor-ma, numatančią griežtesnę sankciją.

Pažymėtina ir tai, kad dauguma nusikaltimų sudėčių BK Specialiojojedalyje aprašytos taip, lyg šiuos nusikaltimus darytų vienas asmuo tiesiogiaiatlikdamas veiką, numatytą atitinkamos normos dispozicijoje. Tačiau prak-tikoje kiekvienas tyčinis nusikaltimas gali būti (o gana dažnai taip ir būna)padaromas sujungiant įvairias kelių asmenų pastangas. Tada jau atsirandaasmenys, kurie savo veiksmais tiesiogiai objektyviosios nusikaltimo sudė-ties pusės nerealizuoja, o atlieka organizacinę bendrų veiksmų funkciją, ko-kia nors forma padeda vykdytojui ir t.t. Nevienodas jų aktyvumas, skirtin-gas ir indėlis į bendrą nusikaltimą. Tačiau šios aplinkybės nepašalina kitųasmenų bei jų veiksmų pavojingumo visuomenei. Todėl praktikoje iškylaproblema ne tik žinoti bendrininkavimo, visų galimų bendrininkų požymius,bet ir pagristi jų atsakomybę bei nustatyti jos ribas, kiekvieno bendrininkoatžvilgiu realizuoti bausmės individualizavimo principą. Visa tai baudžia-mojoje teisėje ir sprendžia bendrininkavimo institutas.

Bendrininkavimą, kaip ir bet kurią kitą nusikaltimo padarymo formą,apibūdina bei atskleidžia jo esmę daugelis objektyviųjų ir subjektyviųjųpožymių.

Bendrininkavimui objektyviąja prasme pirmiausia būdinga tai, kad ta-me pačiame nusikaltime dalyvauja - bendrai veikia - du arba daugiauasmenų. Mažiausias bendrininkavimo skaičius - du asmenys. Pažymėtina,kad bendrininku gali būti pripažįstamas tik tas bendroje nusikalstamojeveikoje dalyvaujantis asmuo, kuris turi būtinus subjekto požymius, t. y.fizinis asmuo, sulaukęs amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomy-bė, taip pat sugebantis suvokti savo veiksmus bei juos valdyti. Jei nusi-kalstamai veikai vykdyti pasitelkiamas neturintis subjekto požymių asmuo(mažametis ar nepakaltinamas), jis negali būti laikomas bendrininku. Kal-tininkai, pasinaudoję tokiais asmenimis lyg nusikaltimo padarymo prie-monėmis, atsako kaip tiesioginiai atitinkamo nusikaltimo vykdytojai.

Kiekvieno bendrininko veiksmai, nors ir labai skirtingi, yra reikšmingibendroje nusikalstamoje veikoje, nes sudaro prielaidas, sąlygas kitų ben-drininkų veiksmams. Būtent šių veiksmų visuma nulemia tai, kad vykdy-tojas (vykdytojai) įgyja realių galimybių realizuoti objektyviąją bendronusikaltimo dalį. Jeigu kuris nors bendrininkas neatliktų savo veikos, ben-dro nusikaltimo būtų neįmanoma įvykdyti arba jo įvykdymas kitiems ben-drininkams iš esmės pasunkėtų. Taigi kiekvieno bendrininko veiksmai yra

264

X I V s k y r i u s . B e n d r i n i n k a v i m a s p a d a r a n t n u s i k a l t i m ą

būtini. Jei konkretaus asmens indelis iš esmės nėra reikšmingas bendrojenusikalstamoje veikoje, yra pagrindo tai vertinti pagal BK 8 str. 2 d. kaipmažareikšmiškumą.

Dėl bendros veikos atsiradusios pasekmės yra bendros visiems ir at-skirai nedalijamos bendrininkams. Tai bendrų veiksmų visumos bendraipasiektas rezultatas. Jei bendrininkaujant padarytas nusikaltimas įstaty-me yra aprašytas kaip formalioji sudėtis, tai tokio bendrininkavimo ben-dras rezultatas yra įvykdyta nusikalstama veika.

Kiekvieno bendrininko veiksmai (neveikimas) turi priežastini ryši subendromis pasekmėmis (ar bendra nusikalstama veika). Tačiau skirtingasbendrininkų vaidmuo lemia tam tikras priežastinio ryšio ypatybes bendri-ninkavime.

Bendrininkavimo atveju objektyviąją nusikaltimo sudėties pusę nere-tai realizuoja ne visi bendrininkai, o tik vykdytojas (vykdytojai). Todėlpriežastinio ryšio buvimą tarp organizatoriaus, kurstytojo, padėjėjo vei-kos ir bendrų pasekmių galima patvirtinti tik tada, kai įsitikinama, kadkiekvienas iš šių bendrininkų savo veiksmais (neveikimu) buvo reikalingiar net būtini bendroje nusikalstamoje veikoje, nes sudarė sąlygas veiktikitiems bendrininkams ir iš esmės papildė jų veiksmus. Tik nustatę šimomentą mes galime tvirtinti apie priežastingumo buvimą tarp minimųbendrininkų veiksmų ir bendro rezultato.

Šio objektyvaus požymio buvimas turi ypatingą reikšmę ne tik nusta-tant baudžiamosios atsakomybės pagrindus bendrininkams, bet ir nubrė-žiant ribą, už kurios baigiasi bendrininkavimas. Į bendrą nusikalstamąveiką galima įsilieti tik iki nusikalstamų pasekmių atsiradimo (materialio-sios sudėties nusikaltimai) arba nusikalstamos veikos pabaigimo (forma-liosios sudėties nusikaltimai). Taigi bendrininkavimas galimas tik iki nu-sikaltimo pabaigimo momento.

Būtent priežastinis ryšys yra vienas iš svarbiausių momentų, atribojan-tis bendrininkavimą nuo prisidėjimo prie nusikaltimo.

Nurodytieji objektyvieji požymiai baudžiamosios atsakomybės pagrin-du už bendrininkavimą būna tada, kai asmenis, dalyvaujančius tame pa-čiame nusikaltime, jungia ir toks pat psichinis santykis su bendrai daromaveika bei jos pasekmėmis.

Apibūdinant bendrininkavimo subjektyviąją pusę pažymėtina, kad įvai-rių bendrininkų veiksnių visumą jungia tyčia. BK 18 str. ir 9 str. (nusikal-timo padarymas tyčia) analizė leidžia teigti, kad bendrininkavimui būdin-gos abi tyčios rūšys: ir tiesioginė, ir netiesioginė tyčia. Be abejonės, bendri-ninkavimui būdingesnė tiesioginė tyčia. Juk bendrininkams daugiau galimy-bių sujungti savo veiksmus ir pasiekti bendrą nusikalstamą rezultatą, kai to

265

N U S I K A L T I M A S

siekiama aktyviomis kryptingomis pastangomis, o ne tik sąmoningai lei-džiant k i l t i pavojingiems padariniams. Suprantama, kad konkrečių bendri-ninkų konkrečios tyčios rūšį nulemia jų vaidmuo bendrame nusikaltime.

Kurstytojas ar organizatorius, vykdydamas savo veiksmus, - pastum-damas asmenis į nusikaltimą, sujungdamas jų pastangas bendram rezul-tatui pasiekti, jiems vadovaudamas ir t. t., - turi būti pakankamai aktyvus,t. y. veikti tiesiogine tyčia. Padėjėjas, vykdytojas kai kada (suprantama,daug rečiau) nenorėdami bendru nusikalstamu pasekmių gali sąmoningaileisti joms kilti, t. y. veikti netiesiogine tyčia.

Bendrininkavimo intelektualųjį tyčios turinį, beje, daug platesni neguindividualiai veikiančio kaltininko, sudaro šie momentai: 1) kiekvieno ben-drininko suvokimas, kad jis dalyvauja bendrai (bent jau su juo dar vienoasmens) daromame nusikaltime ir padeda vienas kitam; 2) bendrininkų -organizatoriaus, kurstytojo, padėjėjo - suvokimas vykdytojo ketinimų beisiekiamo rezultato nusikalstamo pobūdžio; 3) supratimas, kad savo veiks-mais vykdytojui sudaro būtinas sąlygas padaryti nus ika l t imą. Atskiri ben-drininkai vieni apie kitų veiklą gali ir neturėti informacijos. Vykdytojaspaprastai žino, kad kiti asmenys sudaro jam sąlygas veikli. Dar daugiau -tarp vykdytojo ir kitų bendrininkų būna abipusis susitarime veikti kartu.Tačiau pastaroji aplinkybė nėra būtinas kiekvieno b e n d r i n i n k a v i m o sub-jektyviosios pusės požymis. Užtenka abipusio žinojimo, kad k i t i asmenysprisideda prie bendros nusikalstamos veikos.

Taigi bendrininkavimo atveju suvokiama, vertinama ne tik savo, bet irkitų asmenų - bendrininkų veika bei jos pasekmės darant nusikaltimą. Jeitai nesuvokiama - kiekvienas asmuo daro „savo" nusikalt imą, už kurį iratsako savarankiškai.

Bendrininkavimo valinį tyčios turinį sudaro: 1) bendrininko noras veiktikartu su kitais bendrininkais ir siekimas sujungti savo nusikalstamas pa-stangas su kitų asmenų, dalyvaujančių tame pačiame nusikaltime, veika;2) bendro nusikalstamo rezultato siekimas arba sąmoningas leidimas to-kiam rezultatui atsirasti.

Susitarimas tarp bendrininkų - tiek išankstinis, tiek ir nus ika l t imodarymo metu - sujungia juos, sutvirtina jų pasiryžimą daryti ar tęst i ben-drą nusikalstama veiką, tačiau jis nėra būtinas valinis subjektyviosios pu-sės požymis. Juk bendrininkavimas jau įmanomas tada, kai bendrininkaiveikia bendrai remdamiesi ne susitarimu, o tik abipusiu žinojimu v ienoapie kito prisidėjimą prie bendros veikos.

Tuo tarpu naujajame BK susitarimas tarp bendrininkų laikomas esmi-niu būtinu kiekvieno bendrininkavimo požymiu (20 str. l d.). Iš t iesųbendrininkų susitarimas paprastai būdingas sudėtingoms bendrinmkavi-

266

XIV skyrius. Bendrininkavimas padarant nusikaltimą

mo iš anksto susitarus formoms (apie jas plačiau bus rašoma vėliau).Tačiau, kaip j a u minėta, bendrininkavimas galimas ir nesant aiškaus tar-pusavio susitarimo bendrai veikai padaryti.

Nors bendrininkavimą sub jektyv ią ja prasme galime v e r t i n t i kaip ben-drą tyčinį d v i e j ų ar daugiau asmenų dalyvavimą tame pačiame tyčiniamenus ika l t ime, tačiau atskirų bendrininkų bendros nusikalstamos veikos mo-tyvas ar t iks la i gali skirtis. Bet tokia situacija bendrininkavime įmanomatik tada, kai bendrai daromo nusikaltimo sudėtyje motyvas ar tikslas nėrabūtinas jos požymis.

Tai bendrie j i visiems ir kiekvienam bendrininkui atskirai būdingi ben-drininkavimo subjektyvios pusės turinio požymiai. Tačiau suprantama, kadkiekvieno kaltininko kaltė yra individuali ir jos turinys priklauso nuo kiek-vieno bendrininko vaidmens, aktyvumo bei kitų objektyvių (ne nusikaki-nu) sudėties) požymių bei jų atsispindėjimo sąmonėje, valioje.

Taigi bendrininkavimas įmanomas ten, kur vienodai suvokiamas vei-kos, jos pasekmių bendrumas. Todėl nėra bendrininkavimo ten, kur nu-sikalstamas rezultatas atsirado dėl neatsargiai besielgiančių (tegul ir ke-lių) asmenų veiksmu. Neatsargus bendrininkavimas neįmanomas ir nusi-kaltime, padaromame tyčia kitų asmenų. Juk neatsargumas negali sukurtito vidinio suderinamumo tarp pavienių asmenų veiksmų, kuris yra ir bū-dingas, ir būtinas bendrininkavimui.

Užsienio (tiek kontinentinės, tiek anglosaksų teisinės sistemos) valsty-bių baudžiamuosiuose įstatymuose apskritai nėra bendrininkavimo sąvo-kos. Beje šios sąvokos nepateikė ir specialiai bendrininkavimo klausi-mams spręsti sušauktas VII tarptautinis Baudžiamosios teisės asociacijoskongresas Atėnuose.

Kontinentinės bei anglosaksų teisinių sistemų valstybių baudžiamiejiįstatymai ir kitus bendruosius bendrininkavimo klausimus sprendžia pa-našiai. Pavyzdžiui, klasifikuojant bendrininkavimą paprastai apsiribojamatik bendrininkų rūšių išvardijimu, išskiriant vykdytojus, bendravykdžius irbendrininkus. Pastaraisiais laikomi kurstytojai, padėjėjai. Beje, tokia ben-drininkų klasifikacija anglosaksų teisinės sistemos šalių baudžiamojojeteisėje ėmė įsigalėti parengus ir apsvarsčius Jungtinių Amerikos ValstijųPavyzdinio Baudžiamojo kodekso projektą. Taigi akivaizdi kontinentinėsteisinės sistemos valstybių baudžiamosios teisės bendrininkavimo institu-to įtaka, nes kai kurių valstijų baudžiamieji kodeksai ir iki šiol neišskiriabendrininkavime kurstytojų, padėjėjų veiklos.

Kontinentinės, anglosaksų teisinių sistemų valstybių BK paprastai ana-logiškai apibūdina bendrininkavimo subjektyviąją pusę, kadangi bendri-ninkavimą laiko galimu tik tyčiniuose nusikaltimuose. Neatsargaus ben-

267

NUSIKALTIMAS

drininkavimo galimybe numato tik kai kurių JAV valstijų baudžiamiejikodeksai, kuriuose, atsižvelgiant į Pavyzdinio Baudžiamojo kodekso pro-jekto rekomendacijas, nustatyta, kad jei bendrai padaromo nusikaltimosudėties požymis yra tam tikrų pasekmių atsiradimas, tai, sprendžiantasmenų asmenų patraukimo bendrininkais klausima, turi būti nustatytatokia bendrininkų kaltės forma, kuria ši sudėtis gali būti padaroma (pvz.,Kentukio BK 310 (2) straipsnis). Taigi sudaromos prielaidos išvadai, kadbendrininkavimas įmanomas ne tik tyčiniuose nusikaltimuose. Tokiai nuo-statai praktiškai patvirtinti Kentukio valstijos BK komentaro autoriai pa-teikia pavyzdi iš teismo praktikos: dviem vairuotojams gatvėse surenguslenktynes ir vienam iš jų partrenkus ir mirtinai sužalojus pėsčiąjį, antrasisvairuotojas buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn kaip neatsargausnužudymo bendrininkas.

Baudžiamosios teisės doktrinoje lyginant bendrininkavimo institutąkontinentinės teisinės sistemos valstybių baudžiamojoje teisėje su tokiu patinstitutu anglosaksų teisinės sistemos valstybėse, neretai tvirtinama, kad pa-grindinis skirtumas tarp jų yra tas, jog tų pačių rūšių bendrininkavimo pa-vojingumas vertinamas nevienodai. O tai lemia skirtingus atsakomybės užtokį patį bendrininkavimą pagrindus ir ribas (prof. G. Fleteher). Tačiau irši išvada nėra absoliuti, nes ir atsakomybės už bendrininkavimą nustatymuir reguliavimu abi teisinės sistemos kai kuriais aspektais panašios. Pavyz-džiui, anglosaksų ir prancūzų teisėje laikomasi principo, kad tiek vykdyto-jams, tiek padėjėjams turi būti skiriamos tokios pačios bausmės. Beje, dėltokios nuostatos pripažinimo ir laikymosi JAV baudžiamosios teisės dok-trinoje kai kada kyla klausimas, kam iš viso reikalingas bendrininkų skirs-tymas į rūšis, jei skirtingi bendrininkai baudžiami vienodai.

Taigi galima teigti, kad mūsų baudžiamoji teisė įvairiapusiškiau nagri-nėja bendrininkavimo institutą, nes yra suformuluota bendroji bendrinin-kavimo sąvoka, pateikiama bendrininkavimo klasifikacija, atskleidžiamasbendrininkavimo formų, rūšių turinys, nurodomi pagrindiniai jų požy-miai. Tuo tarpu užsienio šalių baudžiamojoje teisėje pagrindinis dėmesysskiriamas bendrininkų atsakomybės klausimams.

2. BENDRININKAVIMO KLASIFIKACIJA

Baudžiamųjų įstatymų taikymo praktika akivaizdžiai rodo, kad kiek-vienu konkrečiu atveju bendrininkavimas yra vis kitoks (suderinamumopobūdžiu ir laipsniu) bendrininkų veiksnias. O tai lemia bendrininkų veik-

268

XIV s k y r i u s . B e n d r i n i n k a v i m a s p a d a r a n t n u s i k a l t i m ą

los organizavimo laipsni ir tiesiogiai - nusikalstamos veiklos efektyvumą(bendrininkų supratimu), nes jiems atsiranda daugiau realių galimybiųpasiruošti, vykdyti ir slėpti nusikaltimą bei slėptis patiems. Akivaizdu, kadčia persipina ir objektyvaus ir subjektyvaus ryšio tarp bendrininkų mo-mentai.

Baudžiamosios teisės teorijoje, atsižvelgiant į bendrininkų tarpusaviosupratimą bei veiksmų bendrumą, suderinamumą, organizavimo laipsnį,bendrininkavimas skirstomas į tam tikras formas:

1) bendrininkavimas be išankstinio susitarimo;2) bendrininkavimas su išankstiniu susitarimu:

a) bendrininkavimas su išankstiniu elementariu susitarimu;b) organizuota grupė;c) nusikalstamas susivienijimas.

Pažymėtina, kad naujasis BK įtvirtina tokią bendrininkavimo formųklasifikaciją: bendrininkų grupė, organizuota grupė, nusikalstamas susi-vienijimas (25 str. l d.). Be to, šiame BK nauja ir tai, kad jau įstatymolygiu bandoma nusakyti bendrininkavimo formų turinį, požymius.

Bendrininkavimo formų išskyrimas padeda išsamiau suprasti šio reiš-kinio esme. tiksliau įvertinti visos bendros nusikalstamos veikos pavojin-gumo visuomenei pobūdį bei laipsnį. Tai būtina informacija ir vienas išpagrindų kvalifikuojant veiką, sprendžiant bendrininkų atsakomybės dife-renciavimo bei bausmės individualizavimo klausimus.

Bendrininkų dalyvavimas nusikaltimo padaryme gali labai skirtis savopobūdžiu, laipsniu, nevienodu aktyvumu, taigi ir skirtingu indėliu į ben-drą nusikalstamą veiką.

Skirtingas bendrininkų vaidmuo tame pačiame nusikaltime yra pagrin-das išskiriant tokias bendrininkavimo rūšis:

1) Paprastasis bendrininkavimas (bendras kaltumas). Šiuo atveju visibendrininkai tiesiogiai, betarpiškai dalyvauja vykdydami bendro nu-sikaltimo sudėties objektyviąją pusę (visą ar atskirą dalį).

2) Sudėtingasis bendrininkavimas. Šiuo atveju bendrininkai atlieka skir-tingus, t. y. ne tik BK Specialiosios dalies atitinkamame straipsnyjeaprašytus veiksmus, bet ir veiksmus, numatytus BK 18 str. 3-6dalyse. Taigi bendrame nusikaltime greta vykdytojo gali veikti or-ganizatorius, kurstytojas, padėjėjas.

Bendrininkavimo rūšies, bendrininkų vaidmens nustatymas kiekvienukonkrečiu atveju sudaro galimybes ne tik teisingai kvalifikuoti bendrinin-kų veiką, bet ir nustačius kiekvieno bendrininko kaltumo laipsnį įvykdytiBK 39 str. (Bendrieji bausmės skyrimo pradmenys) reikalavimus.

269

NUSIKALTIMAS

Pažymėtina, kad v i s i ška i įmanomos situacijos, kai bendrininkavimoformos ir rūšys gali įvair iai derintis ar pers ipinti . Pavyzdžiui, organizuo-toje grupėje visi bendrininkai gal i atlikti v y k d y t o j ų funkcijas, bet galimasir įva i resnis pareigų pasiskirstymas. Taigi ir paprastasis, ir sudėtingasisbendrininkavimas galimas esant bet kuriai bendrininkavimo formai.

3. BENDRININKAVIMO FORMOS

Bendrininkų veiksmų (neveikimo) sujungimo būdas, tarpusavio ryšiųpobūdis, leidžia išskirti bendrininkavimo formas, iš kurių mažiausiai pa-vojinga visuomenei yra bendrininkavimas be išankstinio susitarimo. Jaupats tokio bendrininkavimu pavadinimas rodo, kad bendrininkų nusikals-tamos veikos suderinimas labai nežymus arba jo iš viso nėra. Taip yratodėl, kad bendrininkaujant be išankstinio susitarimo kelių asmenų vei-kos bendrumas atsiranda t ik prieš nusikaltimo darymo pradžią ar ji jaupradėjus. Suprantama, kad tokie bendrininkai turi menkas galimybes su-derinti savo veiksmus (neveikimą) siekdami bendro nusikalstamo rezulta-to, slėpdami nusikaltimą. Toks tarpusavio ryšio pobūdis a t i t inkamai suvo-kiamas bei atspindimas ir bendrininkų sąmonėje: jie žino tik tiek, kadprie jų veikos turėdami tokius pat nusikalstamus tikslus prisideda kitiasmenys.

Šios aplinkybės neleidžia teigti, kad bendrininkavimas be išankstiniosusitarimo visada yra daug pavojingesnis visuomenei. Taip būna tik tada,kai visi bendrininkai yra vykdytojai ir kėsinasi į ypatingai svarbų, vertinga,baudžiamojo įstatymo saugomą objektą ir kai nusikalstamas tikslas pasie-kiamas smurtu.

Šią bendrininkavimo formą įstatymų leidėjas apibūdina sąvoka ,,gru-pė" ir laiko kvalifikuojančiu tik vieno nusikaltimo - išžaginimo, padarytogrupės asmenų (BK 118 str. 3 d.) - sudėties požymiu.

Bendrininkavimas esant elementariam išankstiniam susitarimui daugdažniau padidina bendros veikos pavojingumą visuomenei, nes siekti ben-drų nusikalstamų pasekmių susitariama dar iki nusikaltimo darymo pra-džios. O susitarimo pobūdis gali būti labai įvairus: dėl tam tikrų bendrosnusikalstamos veikos epizodų, dėl konkrečių nusikaltimo padarymo me-chanizmo momentų, dėl nusikaltimo slėpimo ir t. t. Tačiau iš anksto ap-tarto rengimosi nusikaltimui nėra, visa nusikalstama veika nesuderinama,pastovūs ryšiai tarp bendrininkų neatsiranda, bendrininkų nėra daug, pa-prastai jie visi būna nusikaltimo vykdymo bendrininkai.

270

X I V s k y r i u s . B e n d r i n i n k a v i m a s p a d a r a n t n u s i k a l t i m ą

Įstatymų leidėjas šią bendrininkavimo formą įvardija sąvoka „grupė išanksto susitarusių asmenų" ir laiko kval i f ikuojančia aplinkybe esant sava-valdžiavimui (BK 214 s t r , 2 d.), neteisėtam psichotropinių ar narkotiniųmedžiagų gaminimui, įgi j imui, laikymui, gabenimui, siuntimui, pardavi-mui ar k i t o k i a m plat inimui (BK 232(1) str. 4 d.), psichotropinių ar nar-kotinių medžiagų grobimui (BK 232(2) str. 2 d,), šaunamojo ginklo, šaud-menų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų grobimui (BK 234 (1) str.2 d.), vagystei (BK 271 str. 2 d.), plėšimui (BK 272 str. 2 d), turtoprievartavimui (BK 273 str. 2 d.), sukčiavimui (BK 274 str. 2 d.), turtopasisavinimui arba iššvaistymui (BK 275 str. 2 d.) bei kontrabandai (BK312 str. 2 d).

Visais kitais atvejais bendrininkavime esant elementariam išanksti-niam susitarimui, įstatymų leidėjo nuomone, tiek nepadidina bendros nu-sikalstamos veikos pavojingumo visuomenei, jog būtų pagrindas griežtintiatsakomybę tokiems bendrininkams. Tokia išvada leidžia padaryti atsako-mybę sunkinančių aplinkybių (BK 41 str.) sąrašas, kuriame minima daugpavojingesnė bendrininkavimo forma - organizuota grupė.

Organizuotos grupės nariai iš anksto aptaria, suderina svarbiausiusnumatomo bendrai padaryti nusikaltimo ar nusikaltimų momentus: pa-ruošiamas ir suderinamas nusikaltimo padarymo planas, išanalizuojamasnusikaltimo padarymo (ir slėpimo) mechanizmas, bendrininkams paskirs-tomi vaidmenys, sutariama dėl nusikaltimo padarymo vietos, laiko. Nere-tai atliekami ir tam tikri pasirengimo nusikaltimui veiksmai.

Toks išankstinis susitarimas bendrai nusikalstamai veikai jau sufor-muoja tarp bendrininkų daugmaž tvirtus ryšius, kurie stiprėja nusikaltimodarymo metu.

Įmanomos situacijos, kai organizuotoje grupėje visi jos nariai atliekavykdytojo funkcijas; kai yra keli organizatoriai; kai atskiruose to patiesnusikaltimo epizoduose ar darant kitus nusikaltimus tam pačiam dalyviuitenka skirtingi vaidmenys. Tačiau visais atvejais jie realizuoja bendrai su-derintą nusikalstam s veikos planą. Taigi tokie bendrininkai supranta su-kūrę ar priklausą būtent organizuotai grupei.

Įstatymų leidėjas organizuotą grupę kvalifikuojančiu požymiu pripa-žįsta tik esant viešų raginimų smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suve-renitetą (BK 68 str. 2 d.) sudėčiai. Tačiau ir visi kiti organizuotos grupėspadaryti tyčiniai nusikaltimai žymiai padidina tokios veikos pavojingumąvisuomenei, todėl atsakomybė turi būti griežtinama kiekvienam jos nariui(BK 41 str. 2 p.).

Manytume, kad griežtinant atsakomybę nepakanka organizuotos gru-pės padarytą veiką kvalifikuoti pagal normą, kurioje nurodyta mažiau

271

NUSIKALTIMAS

pavojinga visuomenei bendrininkavimo forma, negu organizuota grupė.Todėl skiriant bausmę organizuotos grupės nariams, be konkrečios nor-mos sankcijos, tiesiog būtina remtis ir BK 41 str. 2 p., nes įstatymų lei-dėjas numatydamas sankcija negalvojo apie organizuotą grupę, daug pa-vojingesne, negu anksčiau paminėtos bendrininkavimo formos.

Nusikalstamas susivienijimas sukuriamas siekiant daryti sunkius nusi-kaltimus (paprastai sistemingai nusikalstamai veiklai), tačiau kartais jisgali būti reikalingas vienam, bet labai sudėtingam nusikaltimui padaryti.

Nusikalstamam susivienijimui būdinga ne tik išankstinis trijų ar dau-giau bendrininkų susitarimas, aiškaus organizatoriaus-vadovo ar vadovųbuvimas, detalus vaidmenų pasiskirstymas (nors kartais ir visi nariai galibūti vykdytojais), bet ilgalaikiai, labai glaudūs, tvirti konspiraciniai tarpu-savio ryšiai, sukurti ir išplėtoti atitinkami veiklos metodai. Nusikalstamosusivienijimo nariai būna apsirūpinę ryšio ir kitomis techninėmis priemo-nėmis, palengvinančiomis jų nusikalstamą veikla. (Teisėjų senato 1995 m.spalio 10 d. nutarimas Nr. 16 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant nusikals-tamo susivienijimo (BK 227(1) str.) baudžiamąsias bylas)

Nusikalstamo susivienijimo subjektyviajai pusei būdinga tik tiesioginetyčia. Asmuo įstodamas (kai kada atlikdamas tam tikrą procedūrą) i nu-sikalstamą susivienijimą suvokia jo tikslus, jų pasiekimo būdus bei prie-mones ir pasiryžęs aktyviai vykdyti jam paskirtą vaidmenį.

4. BENDRININKŲ RŪŠYS

Kiekvieno bendrininko veiklos pobūdis ir laipsnis, o kartu ir vaidmuobendroje nusikalstamoje veikloje yra labai įvairūs. Tą įvertinus BK 18 str.2 d kaip nusikaltimų bendrininkai greta vykdytojų vardijami organizatoriai,kurstytojai ir padėjėjai. Šis galimų nusikaltimo bendrininkų sąrašas yrabaigtas. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju galimas, ir kartu būtinas,tikslus bendrininkų rūšies nustatymas, nes tai reikalinga sąlyga sprendžiantbendrininkų atsakomybes pagrindą bei bausmės individualizavimą.

Vykdytoju laikomas asmuo, betarpiškai padaręs nusikaltimą (BK 18str. 3 d.), t. y. tiesiogiai įvykdęs bendro nusikaltimo sudėtį ir pasiekęsbendrą nusikalstamą rezultatą. To paties nusikaltimo sudėtį gali realizuo-ti vienas asmuo, tačiau nereta situacija, kai keli vykdytojai dalimis įvykdobendrą nusikalstamą veiką. Nusikaltimo vykdytojais gali būti ir tie ben-drai veikiantys asmenys, kurie nors tiesiogiai ir neatlieka nusikaltimo su-dėtyje aprašytų veiksmų, bet tuo pačiu metu būdami su kitais vykdytojais

272

X I V s k y r i u s . B e n d r i n i n k a v i m a s p a d a r a n t n u s i k a l t i m ą

nusikaltimo padarymo vietoje tiesiogiai jiems suteikia būtiną pagalbą:palaužia nukentėjusiojo pasipriešinimą ar neleidžia pabėgti, šalina kliūtisbesibraunantiems į patalpas vogti ir pan.

BK Specialiosios dalies straipsniuose yra sudėčių, kuriose nurodoma,jog vykdytojui, be bendrųjų subjekto požymių, reikalingi ir papildomi -specialūs subjekto požymiai. Tokiais atvejais kiti bendrininkai, neturintystokiu papildomų požymių, gali būti tik organizatoriais, kurstytojais, padė-jėjais, bet ne nusikaltimo vykdytojais.

Vykdytojas (tegul ir netiesioginis - „per tarpininką") yra ir tas asmuo,kuris pasiekia nusikalstamą rezultatą pasinaudodamas asmenimis, nesu-vokiančiais savo veiksmų esmės ar negalinčiais jų valdyti arba nesulauku-siais amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė.

Kiekvieno bendrininkavimo atveju vykdytojui tenka ypatingas vaid-muo - jis realizuoja visų bendrininkų nusikalstamus ketinimus. Jei nėravykdytojo, neįmanomas bendrininkavimas. O iš vykdytojo veiksmų spren-džiama apie nusikaltimo baigtumo laipsnį. Jei vykdytojo nusikalstama veikasustojo pasirengimo ar pasikėsinimo stadijoje, tai laikoma, kad ir kitibendrininkai baigė savo veiką atitinkamose stadijose.

Organizatoriumi laikomas asmuo, organizavęs nusikaltimo padarymąar vadovavęs jo padarymui (BK 18 str. 4 d.). Esminis šio bendrininkopožymis yra tas, kad jis sujungia ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas,sukuria sistemą, organizuotumą bendroje nusikalstamoje veikoje - ar iš-ankstinėse jos stadijose, ar jau nusikaltimo darymo metu. Tai bendro nu-sikaltimo vadovas. Organizatorius galimas darant bet kurį tyčinį nusikal-timą bet kuria bendrininkavimo forma - net jei bendrininkaujama beišankstinio susitarimo, kai vienas iš vykdymo bendrininkų jau paties nu-sikaltimo darymo metu imasi vadovautis kitiems, tuo, žinoma, padidinda-mas bendros veikos pavojingumą. Tačiau organizuota grupe, nusikalsta-mas susivienijimas be vadovo praktiškai neįmanomi.

Organizatoriaus veikla ne tik labai reikšminga, bet ir gana įvairi irvisada aktyvi. Jis vadovauja nusikaltimo pasiruošimui: lenkia, verbuojaasmenis dalyvauti nusikaltime, juos suvienija, kuria nusikalstamos veiklosplanus, numato jų įvykdymo būdus, priemones, paskirsto vaidmenis ben-drininkams, nustato tarpusavio ryšius ir t.t. Neretai organizatoriaus vaid-muo tuo neapsiriboja, nes jis ir vadovauja kitiems bendrininkams, jaurealizuojantiems bendrus nusikalstamos veikos tikslus.

Norint pripažinti vieną iš bendrininkų organizatoriumi nebūtinai visiŠie organizaciniai veiksmai turi būti jo veikoje, užtenka bet kurio iš jų.Tačiau dažnai organizatoriaus veikla būna žymiai įvairesnė. Dar dau-

273

N U S I K A L T I M A S

giau - jis tame pačiame nusikaltime gali atlikti ir vykdytojo veiksmus.Suprantama, kad sprendžiant bendrininku atsakomybės pagrindimo, baus-mės individualizavimo klausimus visi to paties asmens vaidmenys ben-droje nusikalstamoje veikoje turi būti išskiriami.

Lyginant bendrininkų rūšis, jų veikla akivaizdu, kad organizatorius -pavojingiausias. Tai patvirtina ir BK Specialiosios dalies normos, tam (ik-rais atvejais nustatančios, kad vien pati organizacine veikla yra baigtasnusikaltimas, pvz., antivalstybinių organizacijų kūrimas (BK 70 str.), gru-pinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarką, organizavimas (BK199(3) str.), nusikalstamo susivienijimo kūrimas (BK 227(1) str.).

Kurstytoju laikomas asmuo, palenkės kita asmenį padaryti nusikalti-mą (BK 18 str. 5 d.). Tai nusikaltimo iniciatorius, nes sukelia kitiemsasmenims pasiryžimą, norą siekti padaryti atitinkama nusikaltimą. Nusi-kalstamo sumanymo autoriumi nebūtinai turi būti pats kurstytojas. Kurs-tymo būdai daugiausia priklauso nuo kurstytojo ir kurstomojo charakte-rio savybių, tarpusavio santykių ir todėl yra patys įvairiausi: įtikinėjimai,prašymai, pažadai, papirkimas, grasinimai, apgaulė, piktnaudžiavimas val-džia, autoritetu ir t. t. Taigi suprantama, kodėl kurstymo būdai, metodaiįstatyme neišvardijami. Tačiau kurstyti visada, net ir užmaskuota forma,galima tik aktyviais veiksmais. Kartu kurstytojo veiksmai neturi užgniauž-ti kurstomojo asmens valios, o tik sukelti sąmoninga, suvokiama norądaryti bendra nusikaltimą. Jei pavojingą veiką daryti sukurstomas to ne-suvokiantis asmuo: nepakaltinamas, nesulaukęs atitinkamo amžiaus, ap-gautas, užhipnotizuotas ar psichine, fizine prievarta priverstas, tai kursty-tojas atsako kaip netiesioginis vykdytojas. Šiais atvejais asmenų, padariu-sių tokias veikas, elgesyje nėra tyčios - būtino bendrininkavimo požymio.

Kurstymas visada turi būti konkretus, t. y. lenkiama padarytį konkretųnusikaltimą arba bent jau apibūdintą rūšiniais požymiais, sukeliantį įvai-raus sunkumo, bet vieno pobūdžio pasekmes (pvz., nusikaltimus sveika-tai, asmeniui). Todėl bendro pobūdžio poveikis, kai nesikreipiama į kon-krečius asmenis, nenurodomas objektas, o tik siekiama sukelti nesveikaspažiūras, polinkius, neteisingus vertinimus (pvz., aukštinimą asmenų, pa-žeidinėjančii} įstatymus), nėra kurstymas baudžiamojo bendrininkavimoaspektu.

Tam tikrais atvejais kurstytojiški veiksmai, įvertinus jų didelį pavojų,laikomi baigtu nusikaltimu, pvz., vieši raginimai smurtu pažeisti LietuvosRespublikos suverenitetą (BK 68 str.), karo kurstymas (BK 69 str.), len-kimas vartoti psichotropines ar narkotines medžiagas (BK 232(5) str.).

Nors kurstytojo ir kurstomojo asmens bendros veiklos subjektyviajaipusei būdinga tyčia, tačiau motyvai, tikslai gali būti skirtingi. Kurstytojas

274

XIV skyrius. Bendrininkavimas padarant nusikaltimą

gali veikli ir p rovokac in ia i s tikslais, norėdamas demaskuoti kalt ininką.Tačiau toks t ikslas nepašalina kurstytojo veikas pavo j ingumo visuomeneibei baudžiamumo ir todėl pagal at i t inkamas BK normas turėtų atsakyti irprovokatorius, ir jo demaskuotas asmuo.

Padėjėju laikomas asmuo, padedantis padaryti nusikaltimą: 1) duoda-mas patarimus, nurodymus; 2) teikdamas priemonių: 3) šalindamas kliū-tis; 4) iš anksto pažadėdamas pašiepti nusikal tė l į , nusikaltimo padarymoįrankius ir priemones, nusikaltimo pėdsakus ar daiktus, įgytus nusikalsta-mu būdu (BK 18 str. 6 d.).

Įstatyme pateiktas praktiškai visų įmanomų ir todėl išsamių padėjimo,pirmiausia vykdytojui, o taip pat ir kitiems bendrininkams, būdų, formųsąrašas. Tai atskleidžia padėjėjo veiklos charakteristiką. Akivaizdu, kadpadėjėjas savo nusikalstama veika prie kitų bendrininkų veiklos prisidedatada, kai pastariesiems jau yra susiformavęs ketinimas padaryti atitinka-mą nusikaltimą. Tuo padėjėjas tik sustiprina jau suformuotą - kurstytojoar kitų bendrininkų - pasiryžimą nusikalstamai veikti bei palengvina nu-sikaltimo padarymą, slėpimą.

Padėjėjo veiklos būdų, metodų pobūdžio analizė leidžia teigti, kadpadėjimas kitiems bendrininkams gali būti intelektualus ar fizinis. Duo-damas patarimus, nurodymus (pvz., kur į s i g y t i efektyvius nusikaltimo įran-kius, gauti tikslius duomenis apie sargybą), iš anksto žadėdamas slėptinusikaltimą, padėjėjas bendrininkams suteikia intelektualią pagalbą, ki-tais BK 18 str. 6 d. nurodytais atvejais - fizinę.

Pagalba visada teikiama konkrečiam bendrininkui ar visiems bendri-ninkams. Paprastai ji įmanoma ir svarbi, kai ne tik suvokiama, kad pagal-ba reikšminga bendrai nusikalstamai veiklai, bet kai ir padėjėjas imasiatitinkamos iniciatyvos, t. y. atlieka aktyvius veiksmus perduodamas infor-maciją ar kitaip padėdamas vykdytojui, organizatoriui, rečiau - kurstytojui.

Galimas padėjimas ir neveikimu, tačiau tik tuo a tve ju, kai padėjėjas,turėjęs specialią teisinę (ne moralinę) pareigą trukdyti, neleisti nusikals-tamiems bendrininkų veiksmams atsirasti, sąmoningai jos nevykdo. Iš anks-to duotas pažadas netrukdyti bendrininku veiksniams, nepranešti apiejuos atitinkamoms valdžios institucijoms stiprina bendrininkų pasiryžimą,įsitikinimą, kad nusikalstamas rezultatas bus pasiektas. O pareigą padė-jėjui atitinkamai veikti gali nulemti įstatymo, ki tų teisės aktų, profesijos,tarnybos reikalavimai.

Padėjėjo pagalba visada nukreipta į konkretaus nusikaltimo padarymąir sudaro realias galimybes veikti kitiems bendrininkams. Taip padėjėjoveiksmai prisideda prie bendros veiklos priežastinio ryšio su nusikalsta-momis pasekmėmis.

275

NUSIKALTIMAS

Būtent priežastinis ryšys tarp padėjėjo veiksmų ir atsiradusio rezultatopalieka už bendrininkavimo ribų visas kitas veikas, vienaip ar kitaip su-sijusias su nusikaltimu, bet prie jo padarymo neprisidėjusias.

Norint pripažinti asmenį padėjėju būtina nustatyti ir tyčia jo veikoje.Dažniausiai tai tiesioginė tyčia, nors galima ir situacija, kai padėjėjassuvokia, kad jo veiksmai padeda rengiamam ar vykdomam nusikaltimui irsąmoningai leidžia tam įvykti.

Vokietijos BK bendrininkavime skiria nusikaltimo įvykdymą ir dalyva-vimą nusikaltime. Nustatant kuris bendrininkas laikytinas vykdytoju, okuris dalyviu, remiamasi bendros veikos dalyvių valios kryptingumu irvidiniu nusistatymu (subjektyvioji bendrininkavimo teorija). Tad vykdyto-ju laikomas tas bendrininkas, kuris elgiasi turėdamas vykdytojo valia irveikos nori, nes ją vertina kaip „nuosavą". Taigi vykdymu pripažįstamiveiksmai, kuriais realizuojami objektyvieji ir subjektyvieji nusikaltimo po-žymiai. Konkretus to bendrininko įnašas į bendrą nusikaltimą pripažįs-tant jį vykdytoju esminės reikšmės neturi.

Vykdymas gali būti: 1) teisioginis, 2) netiesioginis, 3) bendras vykdymas.Tiesioginiu vykdytoju yra pripažįstamas tas bendrininkas, kuris pats

asmeniškai įvykdo baudžiamąją veiką.Netiesioginiu vykdytoju laikomas tas bendrininkas, kuris baudžiamąją

veiką padaro per „kitą asmenį", t. y. „svetimomis rankomis" realizuojanusikaltimo sudėtį. Tas „kitas asmuo" - tarsi veikos tarpininkas veikiažmogiškojo Įrankio pavidalu. Netiesioginis vykdytojas - tai nusikaltimoužkulisiuose esantis asmuo, tačiau jis teisingai suvokia situaciją, kuriojedaromas nusikaltimas, supranta jo padarymo mechanizmą ir planingaipanaudojęs nukreipia „žmogiškąjį įrankį". Sykiu jis supranta, kad veikostarpininkas nepakaltinamas arba žino kitas aplinkybes, dėl kurių šis tar-pininkas nebus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Bendravykdžiais pagal Vokietijos baudžiamąją teisę gali būti pripažįs-tami tik tie bendro nusikaltimo dalyviai, kurie sąmoningai ir to norėdamibendrai įvykdo nusikaltimą. Vien tik susitarimo, kad asmenys veiks bendrai,bendram vykdymui konstatuoti nepakanka. Bendras vykdymas turi būti pa-grįstas veiklos ir vaidmenų bendrame nusikaltime pasidalijimu (objektyviojibendrininkavimo teorija). Baudžiamosios teisės teorijoje pažymima, kad su-sitarimas tarp bendravykdžių gali būti pasiekiamas išraiškingu elgesiu ar-ba tylint, taip pat ir darant veiką (sukcesyvus bendrininkavimas). Bendra-me vykdyme kiekvienas dalyvis yra lygiavertis pertneris, nuo kurio (kiek-vieno) priklauso bendras sprendimas ir apsisprendimas padaryti nusikalti-mą, ir kurio įnašas įsilieja į bendrą veiką, ją papildo. Todėl ir atsiradusios

276

X I V s k y r i u s . B e n d r i n i n k a v i m a s p a d a r a n t n u s i k a l t i m ą

bendros pasekmes gali būti pilnai inkriminuojamos ir priskiriamos kiekvie-nam bendravykdžiui. Taigi, jei vieni bendravykdžiai darydami nusikaltimąprisilaikė ankstesnio susitarimo, tai kiti bendravykdžiai irgi atsakys kaipvykdytojai, nors ir nusikaltimo darymo vietoje nebuvo.

Vokietijos baudžiamosios teisės doktrinoje žinomas ir gretutinis vyk-dymas, t. y. situacija, kai keli asmenys, veikdami nepriklausomai vienasnuo kito (t. y. be sąmoningo ir norimo veikimo kartu) sukelia to patiesnusikaltimo pasekmes. Kiekvienas gretutinis vykdytojas, kaip ir vienas vyk-dytojas, sukėlęs analogiškas nusikalstamas pasekmes, atsako tik už savoveikos dalį. Gretutinis vykdymas dažnesnis neatsargiuose deliktuose, otyčiniuose nusikaltimuose jis dažniausiai sutinkamas tada, kai svetimasapsisprendimas padaryti veiką yra panaudojamas savo tikslui.

Dalyviu pripažįstamas toks bendrininkas, kuris veikia turėdamas daly-vio valia, nes nori skatinti ar remti „svetimą", t. y. vykdytojo valią.

Dalyvavimas bendrininkavime gali pasireikšti: 1) kurstymu ar 2) pa-dėjimu.

Sprendžiant dalyvavimo nusikaltime klausimus, Vokietijos baudžiamo-sios teisės teorijoje vadovaujamasi limituoto priklausomumo (akcesori-niu) principu, t. y. kaltinant kurstymu ar padėjimu būtina nustatyti, kadpagrindinio kaltininko-vykdytojo elgesys yra kaltas, padarytas tyčia. Taigibaudžiama lik už tyčinį dalyvavimą bendrame nusikaltime. Tačiau kiek-vienas bendro nusikaltimo dalyvis yra baudžiamas pagal savo kaltę bei joslaipsni.

Kurstymu siekiama paveikti kitą asmenį taip, kad jis ryžtųsi padarytinusikalstamą veika Kaip konkrečiai kitas asmuo palenkiamas padarytinusikaltimą, dabartinėje Vokietijos BK §26 (kurstymas) redakcijoje nebe-nurodoma. Tačiau akivaizdu, kad neveikimu sukurstyti kitą asmenį veiktinusikalstamai paprastai neįmanoma

Padėjimu sudaromos galimybės arba padaryti nusikalstamą veiką, ar-ba palengvinti jos padarymą. Tai skatinantis įnašas į pagrindinę veiką, nesvykdytojas remiamas fiziškai ar psichiškai (Vokietijos BK §27). Padėjimasbendrininkams įmanomas ir neveikimu.

Vokietijos, kaip ir kai kurių kitų kontinentinės teisinės sistemos vals-tybių (pvz., Danijos, Švedijos), BK bendrosiose dalyse nėra organizato-riaus sąvokos. Tačiau baudžiamosios teisės specialiosios dalies normosešis bendrininkas nurodomas kaip „bandos šefas'', kuris planuoja, organi-zuoja „svetimą" veiką ir taip prisideda prie bendro nusikaltimo. Taigibendro nusikaltimo pasekmės yra jo tikslingai vadovaujančios ir formuo-jančios nusikalimą valios kūrinys.

277

NUSIKALTIMAS

Prancūzijos BK bendroje dalyje organizatorius ta ip pat neminimas,bet nurodomas specialiosios dalies straipsniuose, nustatančiuose atsakamy-bę už neteisėtos narkotikų gamybos organizavimą, s u k i l i m o organizavimąir kt.

Prancūzijos BK bendrojoje d a l y j e yra nurodoma, kad vykdytoju pripa-žystamas asmuo, kuris padaro įstatyme numatytą nusikaltimą arba kėsino-

si padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Pažymėtina, kad pagalPrancūzijos BK bendrininkavimas padarant baudžiamąjį nusižengimą, ga-limas tik tada, kai tokią nusižengimo padarymo formą numato įstatymas.

Prancūzijos baudžiamosios teisės doktrinoje taip pat nurodoma, kadnus ika l t imai gali būti padaromi ir kelių vykdytojų-bendravykdžių, t. y.a s m e n ų , kurie drauge realizuoja to paties nusikaltimo objektyviąją ir sub-j e k t y v i ą j ą puses.

Be vykdytojų, Prancūzijos BK nurodo ir kitus bendrininkus: l) kurs-tytojus, 2) padėjėjus. BK 121-7 str. nus ta ty ta , kad bendrininkas yra as-muo, kuris dovanomis, pažadais, grasinimais, reikalavimais, piktnaudžiau-damas valdžia ar įgalinimais kurstė kitą asmenį padaryti nusikaltimą arbadavė įsakymą taip elgtis. Baudžiamosios teisės teorijoje, įvert inant šiasįstatymo nuostatas, tvirtinama, kad bendrininkas yra toks asmuo, kur i stiesiogiai nusikaltime nedalyvauja, bei prisideda prie nusikaltimo jį pro-vokuodamas, instruktuodamas, perduodamas nusikaltimui padary t i reika-lingas priemones, įrankius ir kt.

Panašiai bendrininkų klasifikacijos klausiniai sprendžiami ir kitų kon-tinentinės teisinės sistemos valstybių baudžiamojoje teisėje.

Pagal JAV baudžiamąją teise bendrininkavimas, galimas t ik felonijosatvejais. Daugumos valstijų BK skiriama: 1) vykdytojai; 2) bendrininkai.Vykdytojai gali būti pripažįstami pirmo ar antro laipsnio. Pirmo laipsniovykdytoju laikomas toks asmuo, kuris pats tiesiogiai įvykdo nusikaltimąarba veikia per tarpininką, t. y. nusikaltimo įvykdymui panaudoja ,, nepri-klausomą agentą". Tokiais tarpininkais paprastai būna psichiškai nesve ik iasmenys, nepilnamečiai ar kiti asmenys, kurių veiksmuose nėra kaltės.Pavyzzdiniame JAV BK projekte taip pat pažymima, kad vykdytojas pertarpininką yra toks asmuo, kuris priverčia „nekaltą" asmenį arba neatsar-giai besielgiantį asmenį daryti tai, ko neleidžia, draudžia baudžiamasisįstatymas. Taip pat pirmo laipsnio vykdytojais pripažįstami ir tie asmenys,kurie padaro nusikaltimą, pasinaudodami „negyva jėga", pvz . pasiųsdaminukentėjusiajam sprogmenis. Antro laipsnio vykdytojais pripažįstami tieasmenys, kurie su pirmo laipsnio vykdytojais veikė kartu, veikė kaliai,turėdami tokį pat nusikalstamą ketinimą ir padėdami jiems nusikaltimopadarymo metu.

278

X I V s k y r i u s . B e n d r i n i n k a v i m a s p a d a r a n t n u s i k a l t i m ą

Bendrininkai kai kurių valstijų BK apibūdinami ne apibendrinta for-ma, ne bendromis sąvokomis, bet išvardijant konkrečius bendrininkavimoveiksmus: kurstymą, prašymą, įsakymą, reikalavimą įvykdyti nusikaltimą,sąmoningą pagalbą. O Niujorko BK taip pat nurodo, kad bendrininkaiyra tie asmenys, kurie pasamdo vykdytojus.

Pažymėtina ir tai, kad Pavyzdinio JAV BK projekto įtakoje valsti jų BKvis dažniau išskiriama kurstytojo, padėjėjo veikla.

Sprendžiant bendrininku atskyrimo, atribojimo klausimus, JAV bau-džiamosios teisės doktrinoje paprastai nurodoma, kad, jei asmuo bendra-me nusikaltime skatina ar įsakinėja, jis tampa kurstytoju. Kurstytojas patsnusikaltimo padaryme nedalyvauja, nusikaltime nedominuoja, bet savoaktyviais veiksmais vykdytoją priverčia veikti. Jei vykdytojas pati nuspren-džia padaryti nusikaltimą ir pas kitą asmenį ateina prašyti patarimo, pas-tarasis gali būti pripažintas padėjėju.

Padėjėjas tik prisideda prie bendro nusikalstamo rezultato, bet nusi-kalstamo proceso jis nekontroliuoja, skirtingai nuo vykdytojo, nusikaltimenedominuoja ir jo nenulemia (dominavimo teorija). Padėjėjas veikia ty-čia, ketindamas suteikti vykdytojui pagalbą arba tęsti ar palengvinti vyk-dytojo planą. Pažymėtina, kad JAV baudžiamosios teisės doktrinoje pri-pažįstama, jog vykdytojui įmanoma teikti pagalbą net jam to nežinant (pvz.,vykdytojui nežinant pašalinamos kliūtys, galinčios sustabdyti suplanuotą nu-sikaltimą) ir nestiprinant vykdytojo pasiryžimo padaryti nusikaitimą.

Pabrėžtina ir tai, kad Pavyzdiniame JAV BK projekte nurodoma, jogbandymo padėti vykdytojui pakanka pagrįsti atsakomybę už bendrininka-vimą nusikaltime. Toks tradicinės akcesorinės atsakomybės sąvokos išplė-timas susilaukė pritarimo naujuose daugelio valstijų BK.

Kai kurių valstijų BK skiria padėjėjus rengiant ir padėjėjus vykdant nu-sikaltimą (pvz., Kentukio, Havajų valstijų BK). Įdomu ir tai, kad JAV baudžia-mojoje teisėje, atsižvelgiant į bendrininkavimo pobūdį, pavojingumo laipsnįbei kt. aplinkybes, gali būti skiriamas kelių laipsnių padėjimas, kurstymas,Pvz., pagal Niujorko BK padėjimas gali būti keturių laipsnių, kurstymas -penkių. Suprantama, kad toks bendrininkų veiklos konkretizavimas ir ver-tinimas pirmiausia skirtas jų atsakomybei diferencijuoti bei individualizuoti.

5. BENDRININKŲ ATSAKOMYBĖS PAGRINDAI IR RIBOS

Baudžiamasis įstatymas visiems, kaltiems nusikaltimo padarymu, nu-stato vienodus baudžiamosios atsakomybės pagrindus (BK 3 str.). Kokiųnors papildomų bendrininkų atsakomybės pagrindų - be nusikaltimo su-dėties jų veikoje - nėra numatyta.

279

NUSIKALTIMAS

Tačiau pažymėtina, kad BK Specialiojoje dalyje nusikaltimai papras-tai aprašomi taip, lyg jie būtu padaromi tik individualiai veikiančių sub-jektų - vykdytojų. Tuo tarpu bendrininkavimas įmanomas praktiškai vi-suose tyčiniuose nusikaltimuose ir todėl, kaip jau buvo minėta, bendri-ninkavimo sampratos, rūšių požymiai aprašomi BK Bendrojoje dalyje(18 str.). Taigi nusikaltimų sudėtį - bendrininkų veiksmų atsakomybėspagrindą sudaro bendrai daromo nusikaltimo požymių visuma: bendri-ninkavimo požymių, numatytų BK 18 str., ir nusikaltimo, numatyto BKSpecialiosios dalies straipsnyje, pagal kurį kvalifikuojama bendrininkųveika, požymių.

Tokia sudėtinė konkretaus asmens bendrininkavimo sudėtis yra kiek-vienu bendrininkavimo atveju kiekvieno bendrininko atžvilgiu.

Objektyvieji ir subjektyvieji bendrininkavimo požymiai, ryšiai pagrin-džia ne tik tokį pat atsakomybės pagrindą, t. y. visų bendrininkų veiksmųkvalifikavimą pagal tą patį BK straipsnį (straipsnius), bet ir vienodusbendrininkų atsakomybės principus. Būtent:

1) bendrininkams už bendras nusikalstamas pasekmes taikomos tos pa-čios bausmės, neperžengiant minimalios ir maksimalios ribos, numa-tytos straipsnio, pagal kuri kvalifikuojama jų veika, sankcijoje;

2) individualizuojant bausmę laikomasi tų pačių bausmės skyrimo prad-menų (BK 18 str. 7 d., 39 str.).

Taigi vienodi bendrininkų atsakomybės pagrindai nepaneigia bendri-ninkų atsakomybės individualizavimo ir nereiškia lygios visų bendrininkųatsakomybės. Kiekvienas bendrininkas atsako už savo asmeninę veiką, užtai, ką aprėpė jo tyčia.

BK 18 str. 7 d. nuostata, kad „teismas, skirdamas bausmę, turi atsi-žvelgti į kiekvieno iš bendrininkų dalyvavimo nusikaltime laipsnį ir pobū-dį", rodo, jog bendrininkavimo faktas pats savaime dar nesunkina kiek-vieno bendrininko atsakomybės. Šios taisyklės išimtis yra tik viena ben-drininkavimo forma - organizuota grupė, kuri visada laikoma aplinkybe,sunkinančia visų jos dalyvių atsakomybę (BK 41 str. 2 d. 2 p.).

Visais kitais bendrininkavimo atvejais teismas privalo įvertinti kiekvie-no bendrininko pavojingumą visuomenei. Tą daugiausia nulemia dalyva-vimo bendrame nusikaltime pobūdis ir laipsnis.

Kiekvieno bendrininko dalyvavimo nusikaltime pobūdį pirmiausia api-būdina bendrininkavimo rūšis. Būtent vykdytojo, organizatoriaus, kursty-tojo, padėjėjo funkcijos nulemia bendrininko vaidmenį bendrame nusikal-time. Paprastai visoms kitoms aplinkybėms, sąlygoms esant lygioms, orga-nizatorius laikomas pavojingesnių už kitus bendrininkus. Tačiau išvada apie

280

XIV s k y r i u s . B e n d r i n i n k a v i m a s p a d a r a n t n u s i k a l t i m ą

bendrininko pavojingumą, padaryta atsižvelgiant vien tik į bendrininkavi-mo rūšis, yra labai formali. Visada turi būti vertinamas realus kiekvienobendrininko poveikis kitiems bendrininkams, visai nusikaltimo eigai.

Kiekvieno bendrininko dalyvavimo nusikaltimo padaryme laipsnį nu-lemia jo veiklos indėlis, šio indėlio svarba kitų bendrininku veiksmams.Apie tai byloja bendrininko sumanumo, aktyvumo, valios, atkaklumo irkt. savybių (pvz., tarnybinio priklausomumo nuo kitų bendrininkų) pa-naudojimo siekiant bendro nusikalstamo rezultato įvertinimas.

Kartu pabrėžtinas vykdytojo vaidmuo, lemiantis kitų bendrininkų at-sakomybės ribas. Paprastai bendrininkų veiksmų kvalifikacija priklausonuo to. kiek vykdytojas realizuoja bendrą nusikalstamą ketinimą. Būtentvykdytojo veiksmai lemia, kurią stadiją pasiekia bendra nusikalstama vei-ka. Tuo tarpu vykdytojo veika priklausoma nuo visų bendrininkų pastan-gų, veiklos rezultatų. Todėl jei vykdytojo veiksmais (neveikimu) nusikal-timas pabaigiamas, tai ir jo, ir visų kitų bendrininkų veika kvalifikuojamakaip bendrininkavimas baigtame nusikaltime. Vykdytojo ir bendrininkųveika tokiu atveju turėtų būti kvalifikuojama ne tik pagal konkretų BKSpecialiosios dalies straipsnį, bet ir nurodant konkrečią bendrininkavimorūšį, aprašytą atitinkamose BK 18 str. dalyse. Beje, teisės literatūrojeneretai teigiama (G. Krygeris), kad vykdytojo veika turi būti kvalifikuo-jama tik pagal BK Specialiosios dalies straipsnį. Tačiau taip elgiantis būtųpateikta netiksli juridinė vykdytojo veiklos charakteristika, be kurios ne-įmanomas teisingas jo asmenybės pavojingumo įvertinimas.

Jei vykdytojas nebaigė savo veikos arba jei ir baigė, bet ji nesukėlėlaukiamo bendro nusikalstamo rezultato, vykdytojo veika vertinama kaiprengimasis arba pasikėsinimas (atsižvelgiant į atliktų veiksmų pobūdį)padaryti konkretų nusikaltimą bendrininkaujant. Teisiškai tai išreiškiamanurodant BK 16 ir 18 str. bei jų dalis, aprašančias atitinkamas nusikalti-mo stadijas ar bendrininkavimo rūšis, bei BK Specialiosios dalies straips-nį (straipsnius), kuriame numatytas nusikaltimas, kuriam rengėsi ar kurįkėsinosi padaryti bendrininkai. Taigi bendrininkai atsako atitinkamai: or-ganizatorius - už rengimosi ar kėsinimosi padaryti nusikaltimą bendrinin-kaujant organizavimą, kurstytojas - už kurstymą rengtis padaryti nusikal-timą arba kėsintis padaryti nusikaltimą, padėjėjas - už padėjimą rengtisar kėsintis padaryti nusikaltimą.

Tai, kad bendrininkų veiksmų įvertinimas priklauso nuo vykdytojo fak-tiškai padarytos veikos, dar neleidžia daryti išvados, kad bendrininkų vaid-muo bendrame nusikaltime yra tik pagalbinis, kad bendrininkų atsakomy-bė visiškai priklauso (yra akcesorinė) nuo vykdytojo atsakomybės. Jau

281

N U S I K A L T I M A S

buvo minėta, kad ne lik vykdytojo, bet ir kitų bendrininkų veika atitinkakonkrečia nusikal t imo sudėtį. Suprantama, kad kitu bendrininkų reali-zuota nusikaltimų sudėtis (palyginti su vykdytojo) yra sudėtingesnė, nesjoje sujungiami požymiai, numatyti ne tik BK Specialiosios dalies straips-nyje, bet ir BK 18 str. Taigi ir vykdytojas, ir kiti bendrininkai atsako neuž kitų, bet už savo asmeniškai padarytą nusikalstamą veiką. Todėl nėrair negali būti visiško bendrininku atsakomybės priklausymo nuo vykdyto-jo atsakomybės. Antraip būtu įmanomos tokios, teisine prasme visiškainelogiškos, situacijos: jeigu nebūtu galima patraukti baudžiamojon atsa-komybėn vykdytojo (pvz., jei jis savanoriškai atsisakė pabaigti nusikalti-mą, jei nepavyko jo kurstymas ar jis pats mirė), atsakomybės klausimaskitiems bendrininkams, jau atlikusiems savo nusikalstamą vaidmenį, netnebūtų keliamas; jeigu vykdytojas būtų atleistas nuo baudžiamosios atsa-komybės pritaikius amnestija ar suteikus malonę, automatiškai baudžia-mosios atsakomybės išvengtu ir kiti bendrininkai.

Be to, bendrininkams negali būti inkriminuojamos vykdytojo asmeninėssavybės: pakartotinumas, itin pavojingas recidyvas. Šios aplinkybės apibū-dina tik vykdytojo asmenybę, o ne bendrai realizuojamą nusikalstamą vei-ką, ir todėl turi reikšmės tik vykdytojo atsakomybės pobūdžiui bei laipsniui.

Bendrininkai neatsako ir už vykdytojo ekscesą, t. y. už tokius vykdy-tojo veiksmus, kurie nors kartais ir turi ryšį su bendrai daroma veika, betnebuvo apimti bendrininkų tyčia. Taigi išnyksta būtini bendrininkavimopožymiai: veiksmų bendrumas, subjektyvusis ryšys. Todėl vykdytojui, o nevisiems bendrininkams, turi būti inkriminuojamos tik jo suvoktos kvalifi-kuotos nusikaltimo aplinkybės (pvz., nusikaltimo padarymo būdas, lai-kas). Vykdytojo ekscesu laikytini ir tokie jo veiksmai, kurie nebuvo ben-drininkų susitarimo dalyku arba kurie buvo padaryti neatsargiai. Už to-kius veiksmus ir jų pasekmes vykdytojas atsako vienas.

Suprantama, kad ekscesu nebus laikomas toks vykdytojo elgesys, kurisnors ir skiriasi nuo bendrininkų numatytos, sutartos veikos, bet nekeičiakėsinimosi esmės ir neturi reikšmės veikos kvalifikavimui.

Pažymėtina, kad ne tik vykdytojas, bet ir bet kuris bendrininkas gali pa-žeisti bendrai numatytą susitarimą dėl nusikaltimo padarymo mechanizmo,siekti kitų pasekmių ar atlikti bendrai neaptartus veiksmus ir t.t. Taigi ga-limas kiekvieno bendrininko ekscesas, už kurį atsako jis asmeniškai.

BK yra numatyta nusikaltimų, pvz., valstybės tarnybai, krašto apsau-gos tarnybai, sudėčių, iš kurių akivaizdu, jog tokių nusikaltimų vykdytojugali būti tik asmuo, be bendrųjų subjekto požymių, turintis ir specialiuo-sius subjekto požymius, pvz., pareigūno, kario. Įstatymas nenumato, kad

282

XIV skyrius. Bendrininkavimas padarant nusikaltimą

tok ias savybes privalo turėti kiti asmenys- v y k d y t o j o bendrininkai. Norstokie subjektai į m a n o m i ir, kaip rodo praktika, gana nereti. Pagaliau taipatvirtina ir taisyklė, kad bendrininkavimas ir įmanomas visuose tyčiniuosenusikalt imuose BK Bendrosios dalies normos, nustatančios bendrininkuatsakomybės pagrindus ir principus, atskirai minimo klausimo nesprendžia. Tačiau paminėtų normų, taip pat BK 270 str. analizė leidžia tvirtinti,kad asmenys, organizavę, kurstę ar padėję padaryti nusikaitimus, kuriųvykdytoju gali būti tik specialusis subjektas, atsako pagal tuos pačius BKstraipsnius, kaip ir vykdytojas.

Atskilai reiktų aptarti atsakomybės klausimus, kai bendrininkai sava-noriškai atsisako pabaigti bendrą nusikaltimą.

Pirmiausia būtina pažymėti, kad bendrininką savanoriškas atsisaky-mas galimas, jei vykdytojas dar yra nebaigęs nusikaltimo. Be to, vieno arkelių bendrininkų savanoriškas atsisakymas pabaigti bendra nusikaltimąnepašalina kitų to paties nusikaltimo bendrininkų baudžiamosios atsako-mybės pagrindo.

Nors savanoriško atsisakymo daryti nusikaitimą sąlygos ir pasekmės(BK 17 str.) taikomos ir bendrininkams, tačiau skirtingas bendrininkųvaidmuo kelia papildomus reikalavimus šiam klausimui spręsti.

Kai savanoriškai pabaigti nusikaltimų atsisako vykdytojas, jo atsako-mybės klausimas sprendžiamas taip pat, kaip ir individualiai veikusio sub-jekto ir nutarusio nutraukti nusikalstamą veikų atveju. Tai reiškia, jogtokia vykdytojų baudžiamoji atsakomybė gali iškilti tik tuo atveju, jeigu jofaktiškai padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo sudėtis. Kokių nors veiks-mų, susijusių su kitais bendrininkais, savanoriškai atsisakęs pabaigti nu-sikaltimą vykdytojas neprivalo atlikti.

Tokiu atveju kiti bendrininkai atsako už bendrininkavimą iki tos sta-dijos kada nutrūko vykdytojo veika.

Tuo tarpu organizatorius ar kurstytojas, atsisakęs tęsti bendrą nusi-kalstamą veiką, privalo būti aktyvus, t. y. turi imtis Įvairiausių priemonių,kad ir kitų bendrininkų nusikalstama veika nutrūktų, bendrai siektas nu-sikalstamas rezultatas neatsirastų. Todėl, pavyzdžiui, jie turi arba patysį t ik int i kitus bendrininkus (jų sukurstytus, suorganizuotus) nutraukti nu-sikalstamą veiką, arba laiku kreiptis i atitinkamas institucijas, kad jos laipadarytų. Pagaliau jie gali įspėti asmenis, į kuriuos ruošiamasi pasikėsinti.

Savanoriškas padėjėjo atsisakymas pabaigti nusikaltimą gali pasireikšti:1) nepadarymu tų veiksmų, kuriuos jis, kaip padėjėjas, privalėjo atlik-

ti ir be kurių tolimesnė kitų bendrininkų veika būtų neįmanomaarba labai sunkiai tęsiama;

283

NUSIKALTIMAS

2) aktyvia veikla, kuria siekiama pašalinti savo indėli, savo pagalbą iružkirsti kelia galimoms pasekmėms, kurioms sąlygas atsirasti ruošėir jis (pvz., nepateikiant žadėtų nusikaltimo padarymo priemoniųar įrankių, įspėjant vykdytoją, kad pagalba toliau nebus teikiama).

Jei organizatoriui ar kurstytojui, savanoriškai atsisakiusiam pabaigtibendrą nusikaltimą, nepasisekė nutraukti kitų bendrininkų veikos, jei pa-dėjėjui nepavyko atsisakyti teikti savo pagalbą, jiems baudžiamosios atsa-komybes pagrindai už bendrininkavimą neišnyksta, tačiau bandymas atsi-sakyti tolesnės nusikalstamos veikos turėtų būti vertinamas kaip aplinky-bė, švelninanti atsakomybe.

Užsienio šalių baudžiamosios teisės doktrinose paprastai tvirtinama,kad bendrininkavimo institutas yra itin svarbus kovojant su nusikalstamu-mu, ypač organizuotu. Mat valstybėms būtinos specialios teisines teorijos,kurios sukurtų paprastesni bendrininkų patraukimo baudžiamojon atsa-komybėn ir nuteisimo procesą, pagristų būtinumą bendrininkams skirtigriežtesnes bausmes.

Lyginant bendrininkavimo institutus kontinentinės ir anglosaksų teisi-niu sistemų valstybinių baudžiamojoje teisėje, akivaizdu, kad ryškiausiasskirtumas tarp jų, kaip jau minėta, sprendžiant principinius bendrininkųatsakomybės klausimus.

Kontinentinės teisinės sistemos valstybių baudžiamuosiuose įstatymuo-se, baudžiamosios teisės doktrinose pakankamai tvirtos nuostatos, kad vyk-dytojai turėtų būti baudžiami griežčiau nei kiti bendrininkai. Pvz., pagal Vo-kietijos BK kurstytojui padėjėjui bausmė paprastai skiriama atsižvelgiantį vykdytojui laikytiną bausmę, tačiau sykiu nustatyta, kad padėjėjui yra pri-valomas bausmės švelninimas. Tai turi būti daroma prisilaikant tam tikrųbausmės skyrimo taisyklių. Pvz., vietoj įkalinimo iki gyvos galvos skiriamasįkalinimas mažiausiai trejiems metams; esant nustatytiems įkalinimo termi-nams, ilgiausias terminas gali būti sutrumpintas iki trijų ketvirtadalių nu-matyto ilgiausio termino; toks pat mažinimas taikomas ir piniginėms bau-doms. Taip pat numatytas ir papildomas atsakomybės švelninimas atsižvel-giant į ypatingas asmenines savybes, atsakomybę pagrindžiančias aplinky-bes, nusikalstamą veiką lydinčius santykius, aplinkybes. Be to, Vokietijosįstatymų leidėjas nustatė, kad pasikėsinimas padėti (nors nusikaltimas buvopadarytas kitų bendrininkų) nėra baudžiamas. Todėl nėra baudžiamas ir pa-dėjimas susitarti dėl nusikaltimo, taip pat jokiais kitais veiksniais neparem-tas pasižadėjimas padėti darant nusikaltimą.

Tuo tarpu nesėkmingas kurstymas, nors ir neturėjęs įtakos kitų ben-drininkų veikai, yra baustinas. Be to, Vokietijos Federalinis Teismas kurs-

284

X I V s k y r i u s . B e n d r i n i n k a v i m a s p a d a r a n t n u s i k a l t i m ą

tytojo atsakomybės atžvilgiu yra nurodęs, kad kurstytojas, darydamas po-veikį vykdytojui netiesiogiai, pavojingai puola saugomą gėrį ir iš principoįgyvendina ta pačia neteisybe kaip ir vykdytojas ir todėl taip pat privaloatsakyti.

Pažymėtina, kad Vokietijos baudžiamosios teisės doktrinoje, remiantisakcesoriniu principu, nurodoma, jog už kurstymą ir padėjimą gali būtibaudžiama tik tada, kai pagrindinė, t. y. vykdytojo padaryta veika yraužbaigiama arba pasiekia bent jau baudžiamo pasikėsinimo stadija.

Nagrinėjant organizatoriaus atsakomybės klausimus, baudžiamosiosteisės teorijoje nurodoma, kad šio bendrininko pirmaeilis indėlis į bendrąveika suponuoja reikalavimą bausti jį kaip kurstytoja.

Anglosaksų teisinės sistemos valstybių (taip pat ir Prancūzijos) bau-džiamojoje teisėje įtvirtintas principas, kad ir padėjėjams, ir vykdytojamsturi būti skiriama tokia pati bausmė.

Be to, JAV baudžiamojoje teisėje, sprendžiant bendrininkų atsakomy-bės klausimus, tam tikrų kategorijų nusikaltimų bylose apskritai panaiki-namas skirtumas tarp vykdytojų ir padėjėjų. Pvz., pagal vadinamąją Pin-kertono taisyklę kai kuriuose nusikaltimuose jau pats susitarimas veiktibendrai gali būti laikomas pagrindu visus bendrininkus pripažinti bendra-vykdžiais ir bausti taip, kaip baudžiami vykdytojai, realizavę sutarto nu-sikaltimo sudėtį. Pažymėtina, kad net įkalintas bendrininkas gali būti pri-pažintas atsakingu už nusikaltimus, kuriuos įvykdė būdami laisvėje kitibendrininkai.

JAV baudžiamojoje teisėje galioja ir „juodos raidės" taisyklė, pagalkurią bendrininkų atsakomybės ribos gali būt i išplėstos, kad apimtų irnusikaltimus, padarytus „virš bendro susitarimo". Tačiau tokiais atvejaisturi būti nustatyta, kad ne sutartais nusikaltimais siekiama tęsti bendrąsumanymą. Tokius bendrininkų atsakomybės principus siekiama įtvirtintiir Pavyzdinio JAV BK projektu.

Tuo tarpu JAV baudžiamosios teisės doktrinoje, paprastai remian-tis akcesorinės atsakomybės teorijomis, neretai tvirtinama, kad spren-džiant bendrininkų atsakomybės klausimus turi būti laikomasi bausmėsproporcingumo teisės pažeidimo pavojingumo pobūdžiui, kaltės laips-niui. Todėl vykdytojui skirtina maksimali įstatymo sankcijos nustatytabausmė.

Pažymėtina, kad atskirų valstijų BK nustato diferencijuotą bendrinin-kų atsakomybę. Pvz., Niujorko BK, atsižvelgdamas į baudžiamosios teisėspažeidimų pobūdį, jų klasifikaciją, nustato penkių laipsnių kurstymą, ke-turių laipsnių padėjimą, šešių laipsnių suokalbi.

285

N U S I K A L T I M A S

6. PRISIDĖJIMAS PRIE NUSIKALTIMO

Praktikoje nereti atvejai, kai asmuo savo tyčine ve ik la priartėja ir pri-sideda prie kitų asmenų rengiamo ar jau daromo nusikal t imo jame neda-lyvaudamas. Taip įvyksta, kai asmuo slepia daromą ar jau padarytą nus i-kaltimą, nepraneša apie tikrai žinomą nusikalstamą veiką arba netrukdojai, nors turi teisinę pareigą elgtis visiškai priešingai. Taigi šie atvejaiLyriškai yra panašūs į bendrininkavimą. Tačiau kai šitaip prisidedamaprie kitų asmenų nusikalstamos veikos, nėra determinuojami jos vykdyto-jų ar kitų bendrininkų veiksmai ir tada sąmoningai nepadedama atsirastinusikalstamoms pasekmėms. Taigi būdingiausias tokio prisidėjimo prienusikaltimo požymis yra tai, jog subjekto, nors ir prisidėjusio prie nusikal-timo, v e i k s m a i (neveikimas) nėra susiję priežastiniu ryšiu su kitų asmenųdaromu ar padarytu nusikaltimu ir jo pasekmėmis. Toks subjektas nėrakaltas už pasekmes, atsiradusias ne dėl jo, bet dėl kitų asmenų nusikals-tamos veiklos, ir todėl nėra jų bendrininkas.

Akivaizdu, kad prisidėjimas prie nusikaltimo - pavojinga visuomeneiveika, nes apsunkina ruošiamų nusikal t imų prevenciją, jau padarytų nu-sikaltimų ir jų subjektų išaiškinimą ir nubaudimą.

Baudžiamosios teisės teorija, vadindama šį reiškinį prisidėjimu prienusikaltimo (BK tokios sąvokos nėra), pateikia įstatymų leidėjui išvadas,kokios jo formos kelia didesni pavojų visuomenei ir kokiems pagrindamsbei sąlygoms esant taikytina baudžiamoji atsakomybė.

Prisidėjimo prie nusikaltimo institutą sudaro BK bendrosios ir spe-cialiosios dalių normos, nustatančios atsakomybę už slėpimą (BK 19,295, 296 str.), už nepranešimą (BK 20, 294 str.) ir už netrukdymą da-ryti nusikaltimą.

Sukurdamas atskirą - prisidėjimo prie nusikaltimo - baudžiamosiosteisės ins t i tu tą , įstatymų leidėjas dar kartą patikslina bendrininkavimoribas, neleidžia išplėsti bendrininkavimo sąvokos, nes pabrėžia princi-pini bendrininkavimo ir minėtų nusikalstamų veikų skirtumą. Kartu su-daromos papildomos teisėtumo garantijos baudžiamiesiems įstatymamsvykdyti.

įstatymų leidėjas BK bendrojoje dalyje (19 str.) nurodo, kokios slėpi-nio - prisidėjimo prie nusikaltimo formos laikytinos nusikalstamomis. Taiiš anksto nepažadėtas nusikaltėlio slėpimas, taip pat nusikaltimo padary-mo įrankių ir priemonių, nusikaltimo pėdsakų ar nusikalstamu būdu įgytųdaiktų slėpimas. Tačiau tuo pačiu pabrėžiama, kad baudžiamosios atsako-mybės pagrindai už BK 19 str. išvardintų veikų padarymą konkretizuoja-

286

XIV s k y r i u s . B e n d r i n i n k a v i m a s p a d a r a n t n u s i k a l t i m ą

mi BK specialiojoje dalyje: BK 296 str. numato atsakomybe už nusikal-timą padariusio asmens slėpimą. BK 295 str. - už nusikaltimo slėpimą.

Nusikaltimą padariusio asmens slėpimas - tai iš anksto nepažadėtasasmens, padariusio sunku nusikalt imą, slėpimas, kad jis išvengia baudžia-mojo persekiojimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Gali būti slepia-mi: 1) asmenys, kurie parengtinio tyrimo institucijoms iš viso nežinomiarba nesiejami su sunkaus nusikaltimo padarymu; 2) asmenys, byloje pri-pažinti įtariamaisiais arba kaltinamaisiais, bet vengiantys baudžiamojopersekiojimo, nes jiems gali būti paskelbta ir paieška; 3) asmenys, ven-giantys atlikti laisvės atėmimo bausmę; 4) asmenys, kuriems pritaikytakardomoji priemonė - suėmimas, tačiau iš tardymo izoliatoriaus (sulaiky-mo vietos) pabėgę. Asmuo, slepiantis nusikaltimą padariusį asmenį, su-pranta, kad slepiamas asmuo yra padaręs sunkų nusikaltimą; žino, kadtokiu savo elgesiu padeda asmeniui, padariusiam sunkų nusikaltimą, iš-vengti baudžiamojo persekiojimo ar laisvės atėmimo, trukdo, apsunkinaparengtinio tyrimo, bausmes vykdančių institucijų veiklą. Tai suprasda-mas kaltininkas sąmoningai nukreipia savo veiksmus taip, kacl padėtųasmeniui, padariusiam nusikaltimą, pasislėpti.

Asmenys, slepiantys sunkaus nusikaltimo kaltininkus, patys tokio nu-sikaltimo padaryme nedalyvauja ir savo veiksmais kaltininkų elgesio ne-determinuoja, todėl priežastinio ryšio su slepiamu nusikaltimu nesukuria.Tokią išvadą suponuoja BK 296 str. l d. įtvirtinta formulė ,,iš ankstonepažadėtas ... slėpimas".

Jei nusikaltėlį pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi slepia parei-gūnas, tai jo veika vertintina kaip nusikaltimų sutaptys: piktnaudžiavimastarnyba, slepiant nusikaltimą padariusį asmenį (BK 285, 295, 296 str.).Kaip nusikaltimų daugėtas turi būti vertinamos ir tokios situacijos, kainusikaltėlį slepiančio asmens veiksmuose, be nusikaltimo slėpimo, yra irkitų nusikaltimų sudėčių, pvz., siekiant paslėpti nusikaltėlį melagingaiskundžiamas kitas asmuo (BK 292, 295, 296 str.), duodami melagingiparodymai, išvados apie nusikaltusį asmenį (BK 293, 295, 296 str.).

Jei asmuo slėpė savo šeimos narį arba artimą giminaiti, padariusį nu-sikaltimą, numatytą BK 295 str., baudžiamojon atsakomybėn jis negalibūti traukiamas (BK 295 str. 2 d., 296 str. 2 d).

BK 295 str. numatyta kita slėpimo - prisidėjimo prie nusikaltimo pa-darymo forma - nusikaltimo slėpimas. Tai iš anksto nepažadėtas sunkiųnusikal t imų: tyčinio nužudymo (104 ir 105 str.), tyčinio sunkaus kūnosužalojimo sunkinančiomis aplinkybėmis (111 str. 2 d.), išžaginimo sun-kinančiomis aplinkybėmis (118 str. 3 ir 4 d.), nusikalstamo susivienijimokūrimo ir dalyvavimo veikloje (2271 str.), teroro akto (227' str.) ir kt

287

N U S I K A L T I M A S

slėpimas, pasireiškiantis tokių nusikaltimų padarymo įrankių ir priemo-nių, pėdsaku, nusikalstamu būdu įgytų daiktų ir dokumentų, turinčiųįrodomąja reikšme, slėpimu arba tyčiniu jų sunaikinimu ar sužalojimu.Nusikaltimo padarymo įrankiai ir priemonės gali būti slepiamos (pvz.,pernešamos į kitą vieta, užkasamos), pakeičiama jų išorė, forma ar su-naikinamos. Nusikaltimo pėdsakai paprastai sunaikinami, pvz., po auto-įvykio suremontuojamas automobilis, nušluostomi pirštų, dažų, kraujopėdsakai, sudeginami kaltininko drabužiai. Nusikalstamu būdu įgyti daik-tai paprastai paslepiami, stengiantis išsaugoti jų vertę, formą arba jiesuvartojami, realizuojami. Dokumentai, kaip įrodymai, slepiami, falsifi-kuojami, keičiami kitais. Nusikaltimas gali būti slepiamas parengtiniotyrimo organams ar teismui pateikiant netikrus nusikaltimo įrankius arpėdsakus, nurodant netikslia jų buvimo vietą ar kitaip klaidinant. Taisatvejais, kai slepiant viena nusikaltimą padaromas kitas, pvz., sužaloja-mas ar sunaikinamas svetimas turtas (BK 278 str.), tokia veika kvalifi-kuojama kaip nusikaltimų sutaptis. Kai slepiant nusikaltimą slepiama,pvz., neteisėtu būdu įsigytos narkotinės medžiagos, ginklas, tokių veikųneapima vien nusikaltimo slėpimo sudėtis, todėl tokios veikos be BK 295str. l d. taip pat kvalifikuojamos ir pagal BK 2321 str. (neteisėtas psichot-ropinių ar narkotinių medžiagų gaminimas, įgijimas, laikymas, gabeni-mas, siuntimas, pardavimas ar kitoks platinimas), BK 234 str. (neteisėtasšaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ir sprogstamųjų medžiagų ne-šiojimas, įgijimas, gaminimas ir realizavimas). Asmuo, slėpdamas nusi-kaltimą, suvokia slepiamo nusikaltimo pobūdį, supranta, kad savo veiks-mais trukdo teisingumą vykdančių institucijų normaliai veiklai ir sąmo-ningai nukreipia savo valią slėpti nusikaltimą. Tokia subjekto tyčia susi-formuoja po to, kai slepiamas nusikaltimas jau padarytas. Šį momentąpabrėžia ir BK 295 str. formuluotė „iš anksto nepažadėtas" nusikaltimoslėpimas. Taigi asmuo, slėpdamas nusikaltimą, slepiamojo nusikaltimokaltininkams padeda išvengti baudžiamojo persekiojimo ir nuteisimo, ta-čiau slepiamajame nusikaltime nedalyvauja. Šie nusikaltimai priartėjavienas prie kito, tačiau tarp nusikaltimą slepiančio asmens veiksmų beislepiamo nusikaltimo ir jo padarinių nėra priežastinio ryšio, nes pastara-sis nusikaltimas jau pabaigtas.

Nepranešimas apie tikrai žinomą rengiamą arba padarytą nusikaltimąbus nusikalstamas prisidėjimas prie kitų asmenų veikos tada, kai atitiksBK 294 str. numatytas sąlygas.

Pagal BK 294 str. nepranešimas apie nusikaltimą - tai be svarbiospriežasties nesuteikimas turimos informacijos kompetentingoms instituci-joms per galimai trumpiausią laiką apie žinomai rengiamą, daromą ar

288

XIV s k y r i u s . B e n d r i n i n k a v i m a s p a d a r a n t n u s i k a l t i m ą

padarytą, paprastai sunkų nusikaltimą: neteisėtą užsieniečių gabenimąper Lietuvos Respublikos valstybės sieną arba neteisėtai valstybės sienąperėjusiu užsieniečių slėpimą ar gabenimą (821 str. 2 ir 3 d.), tyčini nu-žudymą (104 ir 105 str.), nusikalstamo susivienijimo kūrimą ar dalyvavi-mą jo veikioje (2271 str.), teroro aktą (2273 str,) ir kt. Net iš ankstožadėtas nepranešimas apie nusikaltimą, remiantis BK 294 str., nesudarobendrininkavimo sudėties, tai yra neturi esminio poveikio jau atsiradu-siam ketinimui veikli bendrai ir nusikalstamai.

Pirmiausia subjektui apie nusikalstamą kitų asmenų veiklą turi būtitikrai žinoma, t. y. jo žinios turi būti patikimos, paremtos ne gandais,spėliojimais, bet tokiu žinių šaltiniu, dėl kurio asmuo neabejoja (pvz.,pats matė nusikaltimo įvykį, sužinojo apie jį iš pačių nusikaltėlių). Tačiautoks žinojimas nesuponuoja reikalavimo žinoti konkrečius asmenis, ruo-šiančius ar darančius nusikaltimą.

Be to, subjektui turi būti suvokiamas ir šio nusikaltimo pobūdis, t. y.jis turi suprasti, kad tai labai sunkus ir pavojingas visuomenei nusikalti-mas. Taip pat subjektas turi būti įsitikinęs, kad apie šį nusikaltimą vals-tybiniams organams, pareigūnams, privalantiems imtis atitinkamų prie-monių, yra nežinoma ir todėl būtina juos apie tai laiku informuoti.

Jeigu suvokdamas anksčiau paminėtas aplinkybes ir turėdamas realiasgalimybes pranešti valstybės institucijoms apie tikrai žinomą nusikaltimąsubjektas laiku to nepadaro, tai šio nusikaltimo subjektyvioji pusė pasi-reiškia tiesiogine tyčia. Nepranešimo motyvai gali būti patys įvairiausi: taiir noras, kad nusikaltimas įvyktų, arba visiškas abejingumas nusikaltimui,nusikaltėlių keršto baimė.

Nepranešimo apie nusikaltimą sudėtis - formalioji, todėl atsakomybėiškyla už patį nepranešimo faktą ir tokio neveikimo pasekmės baudžiama-jai bylai iškelti reikšmės neturi.

Įstatymo nenustatytas laikas, per kuri turi būti pranešama apie žino-mą nusikaltimą, tačiau tai turėtų būti padaryta anksčiau, nei informacijaapie padaryta nusikaltimą pasieks atitinkamas valstybines institucijas. Taippat įstatymas nenumato ir pranešimo formos, todėl jis gali būti perduo-damas ir žodžiu, ir raštu.

Jei asmuo nesuvokė nusikaltimo, apie kurį turėjo pranešti, pobūdžioarba buvo įsitikinęs, kad valstybės institucijoms apie ji žinoma, arba ne-galėjo pranešti dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių, baudžiamoji atsa-komybė pagal BK 294 str. negalima.

Pažymėtina, kad asmuo neatsako už nepranešimą apie nusikaltimą,jeigu jam, jo šeimos nariams arba artimiesiems giminaičiams po praneši-mo apie nusikaltimą būtų iškilusi grėsmė būti patrauktiems baudžiamo-jon atsakomybėn (BK 294 str. 2 d.).

289

N U S I K A L T I M A S

Kita prisidėjimo prie nusikaltimo forma - netrukdymas daryti nusikal-timus baudžiamosios teisės teorijoje paprastai vadinamas nesudraudimu.

Nesudraudirnas - tai netrukdymas daryti nusikaltimą, kai savo ir (ar-ba) kitų asmenų (valstybinių institucijų, pareigūnų, pi l iečių) pastangomistai buvo galima padaryti.

Skirtingai nuo kitų prisidėjimo prie nusikaltimo formų, nesudraudi-mas BK bendrojoje dalyje neminimas. BK specialiojoje dalyje nesudrau-dimas nėra apibūdinamas atskira, specialiai tokioms veikoms skirta atski-ra nusikaltimų sudėtimi.

Tokia situacija baudžiamajame įstatyme, matyt, paaiškinama tuo, kadtrukdymas rengiamam ar jau daromam nusikaltimui asmenims pirmiau-sia yra moralinė, o ne teisinė pareiga. Juk valstybė negali atitinkamųsavo, specialiai sukurtų ir paruoštų kovai su nusikalstamumu, institucijųfunkcijų imperatyviai patikėti bet kuriam žmogui ir taip rizikuoti jo sau-gumu, sveikata.

Tačiau jei nusikaltimui neužkerta kelio pareigūnas, kuris tai privalodaryti pagal savo tarnybines pareigas ar įpareigotas įstatymo reikalavimų,jis gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už piktnaudžiavimątarnyba (BK 285 str.).

Pažymėtina, kad, be jau paminėtos teisinės subjekto pareigos užkirstikelią nusikaltimui, atsakomybei už nesudraudimą, kaip nusikalstamą pri-sidėjimą prie kitų asmenų nusikaltimo, atsirasti būtinos ir kitos sąlygos.Pirmiausia nesudraudimas asmenų, besirengiančių ar darančių nusikalti-mą, turi būti nesutartas iš anksto, antraip tektų spręsti bendrininkavimoklausimą. Be to, būtina nustatyti, jog nesudraudusiam asmeniui nebuvoneįveikiamų kliūčių pačiam ar per atitinkamas institucijas sutrukdyti nu-sikalstamą kitų asmenų veiklą.

Nesudraudimui subjektyviąja prasme būdinga tiesioginė tyčia, nes sub-jektas: 1) supranta kito asmens daromos veikos nusikalstamą pobūdį; 2)suvokia savo pareigą užkirsti kelią nusikaltimui ir mato esant visas realiasgalimybes tai padaryti; 3) nori likti daromo nusikaltimo nuošalyje. Pa-prastai tokį subjekto - pareigūno - elgesį nulemia abejingas jo požiūris įsavo pareigą, į matomą, žinomą nusikalstamą veiką. Tačiau galima ir kitamotyvacija, kuri lemiamos reikšmės veikos kvalifikacijai neturi.

Taigi nuo kitų, BK 19, 20 str. numatytų prisidėjimo prie nusikaltimoformų nesudraudimas skiriasi ir tuo, kad padaromas tik neveikimu as-mens, privalančio pagal pareigas užkirsti kelią nusikaltimams, ir tas ne-veikimas pasireiškia kitų asmenų nusikalstamos veikos metu.

290

XIV s k y r i u s B e n d r i n i n k a v i m a s p a d a r a n t n u s i k a l t i m ą

LITERATŪRA

Burčak F, G, Součastije: socialnyje, kriminologičeskije i pravovyje problemy. -Kijev, 1986.

Černych A. V. Učastniki soveršenija prestuplenija po anglijskomu ugolovnomupravu // Pravovedenije. - 1985, N. 3.

Fletcher G. Criminal Law. - Boston, Toronto, 1994; International Encyclopa-edia of Law. Volume 1. Criminal law. - Boston, 1993.

Grišajev P. I., Kriger G. A. Součastije po ugolovnomu pravu. - Moskva, 1959.Klimka A. Bendrininkų atsakomybės principai // Socialistinė teisė. - 1971. Nr. 1.Kovaliov M. I. Součastije v prestupleniji. Častj 1. Poniatije součastija // Učeb-

nyje trudy. T. 3. - Sverdlovsk, 1960.Kovaliov M. I. Součastije v prestupleniji. Častj 2. Vidy součastnikov i formy

součastija v prestupnoj dejatelnosti // Učebnyje trudy. T. 5. - Sverdlovsk, 1962.Kriger G. A. Objektivnyje i subjektivnyje priznaki součastija v prestupleniji //

Sovetskoje gosudarstvo i pravo. - 1971, N. 8.Kriger G. A. Součastije v prestupleniji // Sovetskoje gosudarstvo i pravo. -

1981, N. 5.Krylova N. E. Osnovnyje čerty novogo ugalovnogo kodeksa Franciji. - Mosk-

va, 1996.Kuznecova N. F. Prestuplenije i nakazanije v Angliji, SŠA, Franciji, FRG,

Japoniji: Obščaja častj ugolovnogo prava. - Moskva, 1991.Kuznecova N. F., Velcelj L. Ugolovnoje pravo FRG. - Moskva, 1980.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1995 m. spalio 10 d. nutarimas Nr 16

su pakeitimais ir papildymais ,,Dėl teismų praktikos nagrinėjant nusikalstamosusivienijimo (BK 272' str.) baudžiamąsias bylas" // Teismų praktika. LietuvosAukščiausiojo Teismo biuletenis. Nr. 8. - Vilnius, 1997.

Piesliakas V. Bendrininkavimas pagal bendrąją ir ypatingąją baudžiamojo ko-dekso dalis // Socialistinė teisė. - 1982, Nr. 4.

Pradel J. Lyginamoji baudžiamoji teisė. - Vilnius, 2001.Sovremennoje amerikanskoje ugolovnoje pravo. - Moskva, 1990.Strafgesetzbuch. 27. Auflage, Stanel 1. April 1993. Deutscher laschenbuch

Verlag.Teljnov P. F. Otvetstvennostj za součastije v prestupleniji. - Moskva, 1974.The Danish Criminal Code, English version. - Copenhagen, 1991.The Swedish Penal Code. - Stockholm, 1989.Ugolovnoje pravo Sojedinionnych Štatov Ameriki. - Moskva, 1986.Wessels J. Strafrecht, allgemeiner Teil: die Straftat und ihr Anfbau / von Jo-

hannes Wessels. - 25., ueberarb. Anfl. - Heidelberg: Mueller Jur. Verl., 1995.

291

XV SKYRIUS

BAUDŽIAMOJI ATSAKOMYBĖ UŽ NEVEIKIMUPADARYTUS NUSIKALTIMUS

Neveikimu padaromi nusikaltimai turi iš esmės skirtingu požymių, pa-lyginti su tos pačios rūšies nusikaltimais, padarytais aktyviais veiksmais.Šiuos požymius nustatyti ir tinkamai juridiškai įvertinti kartais gana sun-ku. Kita vertus, netinkamai nustačius šios rūšies veikos požymius daž-nai atsiranda pagrindas neteisingai kvalifikuoti veiką ir, suprantama, nu-bausti ją padariusį asmenį.

Būtina taip pat pažymėti, kad teisinės valstybės kūrimas labai susi-jęs su psichologiniu elementu - teisinės pareigos suvokimo formavimuir sąmoningu jos vykdymu. Šalinant nusikalstamą neveikimą įvairiose gy-venimo srityse galima geriau vykdyti nustatytas pareigas.

Be to, negalima neįvertinti ir tikrosios neveikimu padarytų nusikal-timų žalos. Nevykdant nustatytų darbo su sudėtingais mechanizmais ar-ba pavojingomis medžiagomis reikalavimų gali kilti pavojus dešimčių, okartais ir tūkstančių žmonių gyvybei. Lietuvos ir užsienio šalių teismųpraktika rodo, kad kelių neveikimu padarytų nusikaltimų materialinė ža-la ir kiti padariniai gali prilygti arba viršyti žalą, padaromą daugeliu ty-činių nusikaltimų (pvz., Černobylio AE avarija). Jau vien dėl tokios pa-vojingos galimybės neveikimą, kaip nusikalstamo elgesio formą, būtinaanalizuoti giliau ir plačiau.

Todėl daugelio užsienio valstybių baudžiamosios teisės teorija nevei-kimu padarytus nusikaltimus laiko savarankišku tyrimo objektu.

Lietuvos, kaip ir kitų buvusių sovietinių respublikų, baudžiamosiosteisės teorijoje nusikalstamas neveikimas nebuvo plačiau nagrinėtas. Daž-niausiai apsiribota nurodymu, jog nusikaltimas gali būti padarytas tiekveikimu, tiek ir neveikimu. Neveikimas apibūdintas kaip pasyvus elge-

292

X V s k y r i u s . B a u d ž i a m o j i a t s a k o m y b ė u ž n e v e i k i m u p a d a r y t u s n u s i k a l t i m u s

sys, dažniausiai pasireiškiantis tam tikrų veiksmų, kuriuos asmuo priva-lėjo padaryti, nepadarymu. Prievolė, kurią privalu įvykdyti siekiant už-kirsti kelią nusikalstamam rezultatui atsirasti, buvo įvardijama šitaip:a) įstatymo ar kito norminio akto reikalavimai (pvz., tėvų pareiga rū-pintis vaikais); b) prisiimti įsipareigojimai pagal darbo ar kitą sutartį(pvz., geležinkelio pervažos darbuotojo įsipareigojimas užtikrinti saugųtraukinių eismą): c) ankstesni kaltininko veiksmai, dėl kurių kiti asme-nys pateko į pavojingą padėtį ir todėl būtina užkirsti kelią galimiemspadariniams atsirasti (pvz., asmens, padariusio autoavariją, pareiga su-teikti pagalbą nukentėjusiesiems).

Toks palyginti schemiškas nusikalstamo neveikimo apibūdinimas nevisada gali patenkinti teismų praktikos poreikius, ypač kai reikia tinka-mai įvertinti asmens, nusikalstamai nevykdžiusio pareigų, veiką.

Neveikimu padarytus nusikaltimus baudžiamosios teisės teorijoje įpras-ta skirstyti į netikruosius neveikimu padarytus nusikaltimus (dellictumcommissionis per ommissionem) ir tikruosius neveikimu padarytus nusi-kaltimus (delictum ommissionis). Netikriesiems neveikimu padarytiemsnusikaltimams arba vadinamiesiems materialiniams nusikaltimams, bū-dinga tai, kad asmuo, nedarydamas veiksmų, kuriuos privalėjo padaryti,sukelia tam tikrų padarinių. Tai reiškia, kad asmuo turėjo tam tikrą spe-cialią pareigą atitinkamu būdu veikti ir todėl, jog neveikė, atsirado tamtikrų padarinių (pvz., vairuotojas nesilaikė saugaus eismo taisyklių ir dėlto padarydamas autoavariją mirtinai sužalojo žmogų - BK 246 str. 4 d.).Tikrieji neveikimu padaryti nusikaltimai esti, kai, suvokiant pareigą imtisatitinkamų priemonių, neveikimas sudaro pabaigtą nusikaltimą. Tai ati-tinka formalaus nusikaltimo sampratą. Pavyzdžiui, asmuo sukėlęs auto-avariją, nesiėmė priemonių padėti nukentėjusiesiems (BK 128 str. 2 d.).Atsakomybė šiuo atveju atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėju-sysis pats išvengė padarinių, ar jam pagalbą suteikė kiti asmenys.

Be to, pažymėtina, kad Lietuvos BK kai kuriuos nusikaltimus api-būdina taip. kad jie gali būti padaryti tik veikimu, tik neveikimu arbatiek veikimu, tiek ir neveikimu. Veikimu ir neveikimu gali būti padary-ti šie nusikaltimai: motinos tyčinis nužudymas savo naujagimio (BK 106str.), privedimas prie savižudybės (BK 110 str.), privertimas valdžios arvisuomenės atstovo atlikti neteisėtus veiksmus (BK 200 str.) ir kt. Nu-sikaltimams kurie gali būti padaryti išimtinai neveikimu, priskirtini ne-suteikimas ligoniui medicinos pagalbos (BK 129 str.), nepranešimas apienusikaltimą (BK 294 str.), vengimas atlikti laisvės atėmimo bausmę (BK302 str.) ir kt.

293

N U S I K A L T I M A S

Svarbiausius neveikimu padaromų nusikaltimų požymius galima de-taliau atskleisti tik atskirai paanalizavus objektyviuosius ir subjektyviuo-sius jų požymius.

i. OBJEKTYVIEJI NEVEIKIMU PADAROMUNUSIKALTIMŲ POŽYMIAI

Nusikalstamas neveikimas - tai visų pirma privalomų veiksmų neatli-kimas, kai tam tikroms teisinėms vertybėms yra kilęs tikras pavojus. Vadi-nasi, bet kokiam nusikalstamam neveikimui apibūdinti būtina nustatytiasmens pareigą veikti. Ji dažniausiai atsiranda iš tam tikrų reikalavimu(įstatymo, įsipareigojimo, ankstesnės veiklos ir pan.). Reikalavimai veiktivisada aiškiai apibrėžiami (pvz., suteikti pagalba nukentėjusiajam, užtik-rinti saugų traukinių eismą, atvykti atlikti karinę tarnybą ir pan.). Vadi-nasi, negalima grasinant baudžiamuoju įstatymu reikalauti iš asmens veiktidaugiau, negu jis buvo įpareigotas. Nenustatytų reikalavimų nevykdymasnėra baudžiamojo neveikimo pagrindas.

Baudžiamąją atsakomybę užtraukia ne bet kuris Įsipareigojimo veiktinevykdymas. Pareigos vykdymas turi būti susijęs su atitinkamomis Įparei-goto asmens galimybėmis. Nėra prasmės kalbėti apie pareigos vykdymą,kai asmuo neturi tam tikrų fizinių ar psichinių savybių. Vargu ar galimaversti žmogų, nemokantį plaukti, gelbėti skęstantįjį arba neišmanantį me-dicinos - pagelbėti sergančiajam. Asmuo, negalėjęs įvykdyti pareigos bū-damas kitų asmenų prievarta surištas ar užmigdytas, t. y. neturėdamas fi-zinių galimybių veikti, už nustatytos pareigos nevykdymą neturi atsakyti.Sudėtingiau, kai asmuo neveikia naudojant prieš jį psichinį smurtą. Bau-džiamosios teisės teorija ir teismų praktika atsakomybės už nusikalstamąneveikimą (kaip ir veikimą) dėl psichinio smurto klausimus paprastai spren-džia atsižvelgdama Į būtinojo reikalingumo institutą. Tai reiškia, kad nu-sikaltimo padarymas neveikimu dėl psichinio smurto nesukelia baudžia-mosios atsakomybės, kai grasinamo smurto ir reikalaujamo neveikimo pa-vojingumas iš esmės skiriasi, o kilęs dėl grasinimo pavojus yra aiškiai di-desnis negu galima žala, galinti atsirasti dėl prievartaujamo nusikalstamoneveikimo (pvz., asmuo gali b ū t i netraukiamas baudžiamojon atsakomy-bėn už nepranešimą apie rengiama padaryti nusikaltimą - BK 294 str., jeigujam iš tikrųjų buvo grasinama nužudyti reikalaujant tokio neveikimo).

Pažymėtina, kad pareiga veikti susijusi su pavojumi žmonių gyvybei,sveikatai, turtui ar kitoms valstybės saugomoms vertybėms. Tokio pavo-jaus nesant pareigos veikti neatlikimas negali būti baudžiamosios atsako-

294

X V s k y r i u s . B a u d ž i a m o j i a t s a k o m y b ė u ž n e v e i k i m u p a d a r y t u s n u s i k a l t i m u s

mybes pagrindas. Pavyzdžiui, negalima baudžiamoji atsakomybė gydytojo,asmeniniais interesais nesuteikusio pagalbos sloga susirgusiam ligoniui,kurio gyvybei ar sveikatai pavojus nebuvo kilęs.

Savo ruožtu toks pavojus gali būti: a) sukurtas palies kaltininko, sie-kiančio tam tikro rezultato (naujagimis nemaitinamas, turint tikslą nužu-dyti, taip pat ligoniui neduodama vaistų ir pan.); b) pavojingą situacijąkaltininkas gali sukurti ir nesiekdamas tam tikro tikslo (padaryti autoava-rija) arba c) pavojinga situacija atsiranda dėl atsitiktinių aplinkybių, ta-čiau kaltininkas įpareigotas užkirsti kelią gresiantiems padariniams (pvz.,gydytojo pareiga suteikti medicinos pagalbą - BK 129 str.).

Taigi neveikimas pavojingomis aplinkybėmis, kai asmuo buvo įparei-gotas veikti, ir, svarbu pabrėžti, turimų įpareigojimų ribose, gali būti pa-grindas kelti baudžiamosios atsakomybės atsiradimo klausimą.

Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės už neveikimą klausimą vie-naip ar kitaip tenka plačiau nagrinėti asmeniui nustatytų pareigų pagrin-dus ir jų turinį. Pažymėtina, kad paprastai kiekviena valstybė laikosi savopagrindų, o jų turinys gali skirtis. Tačiau daugmaž universaliais laikytinitokie pagrindai.

Pirma, įstatymuose apibrėžtos pareigos, kurių nevykdymas kelia pavo-jų visuomenei. Antai Lietuvos įstatymai Įpareigoja vyrus, sulaukusius pil-nametystės, atlikti tikrąją karinę tarnybą, asmenis, turinčius pajamų, -mokėti mokesčius, tėvus - išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir savoruožtu vaikus - išlaikyti pagalbos reikalingus tėvus, aplinkos apsaugosįstatyme Įpareigojama saugoti orą, žemę, vandenis ir t. t.

Valstybė priima daug ir įvairių įstatymų, kuriuose nustatomi draudi-mai ar Įpareigojimai. Tačiau ne kiekvieno įstatymuose numatyto įpareigo-jimo nevykdymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Atsakomybė pa-prastai diferencijuojama atsižvelgiant į galimus ar įvykusius įstatymų nu-statytos pareigos nevykdymo padarinius. Ji gali būti civilinė, administra-cinė, baudžiamoji. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (CK) numato,kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą jos įvykdymą gali būti nusta-tytos netesybos - bauda, delspinigiai (6.70 str.), už padaryta žalą - įparei-gojimas ją visą atlyginti (6.251 str.). Už administracinio teisės pažeidimopadarymą nevykdant nustatytos pareigos Administracinių teisės pažeidi-mų kodeksas (ATPK) numato galimybę paskirti įvairias nuobaudas: įspė-jimą, baudą, pataisos darbus, administracini areštą, nušalinimą nuo darbo(pareigų) ir kt. (21 str.). Kai, įstatymų leidėjo manymu, įstatyme numa-tytos pareigos nevykdymas kelia didelį pavojų, gali būti nustatyta ir bau-džiamoji atsakomybė. Tačiau pažymėtina, kad dabar gana dažnai pirmiau-

295

N U S I K A I T I M A S

sia reikalaujama už vienuose ir kituose įstatymuose nustatytų pareigųnevykdymą nustatyti baudžiamąja atsakomybę. Kadangi šis klausimas yraatskira tema, pažymėtina tik tiek, kad už ekonomikos, valdymo, sveika-tos apsaugos ir kt. įstatymų neįvykdymą grasinant baudžiamosios teisespriemonėmis, dažniausiai norimo tikslo nepasiekiama. Tokie grasinimaidažnai yra tik formalūs, nes už nustatytų pareigų nevykdymą asmenysbaudžiamojon atsakomybėn neveik netraukiami, nors faktų, kai įstatymųįpareigoti asmenys neveikia ir dėl to atsiranda gana sunkių padarinių,yra nemažai.

Antra, kaltininko anksčiau padaryti neteisėti veiksmai yra sukėlę pa-vojų žmogaus gyvybei, sveikatai ar turtui, ar kitoms valstybės saugomomsteisinėms vertybėms arba dėl to atsirado reali žala. Tokie jo veiksmainebūtinai turi turėti nusikaltimo požymių. Jie gali prieštarauti ir kitiemsįstatymams. Pavyzdžiui, asmuo dirbdamas statybos darbus, nesilaiko sta-tybos technologijos reikalavimų ir dėl to sukelia pavojų pašalinių žmoniųgyvybei ar sveikatai (dėl to žūsta ar sužalojamas žmogus).

Tačiau nederėtų manyti, kad tokia pareiga atsiranda tik dėl neteisėtųankstesnių asmens veiksmų. Gali būti daromi teisėti ir visuomenei nau-dingi veiksmai - kelio remontas, namo statyba ar jo remontas, tačiaugrėsmingi žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui. Pavyzdžiui, nepastačius žen-klų atliekant tilto remontą nuo jo nukrinta automobilis ir žūsta žmonės,neaptvertoje statyboje sunkiai sužalojamas ar žūsta pašalinis asmuo, todėlgali kilti kaltų asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas. Pareigaveikti gali atsirasti ir iš civilinės sutarties. Asmuo, paėmęs iš banko pasko-lą, privalo sutartyje nustatytu laiku ją gražinti. Už laiku negrąžintą pasko-lą numatytos civilinės sankcijos - paprastai priskaičiuojamos didesnės pa-lūkanos. Tačiau jeigu asmuo piktybiškai vengia grąžinti paskolą esant teis-mo sprendimui, toks neveikimas jau užtraukia baudžiamąją atsakomybę,numatytą BK 329(2) straipsnyje.

Tam tikros darbuotojo pareigos gali būti nustatytos priimant asmenįdirbti tam tikrą darbą ar atlikti tam tikras pareigas. Dėl tokio darboneatlikimo ar netinkamo atlikimo gali kilti pavojus žmonių sveikatai argyvybei (pvz., sanitarijos gydytojas gali būti patrauktas baudžiamojon at-sakomybėn už aplaidų pareigų atlikimą, jeigu nepatikrino maisto produk-tų kokybės, kurią jis privalėjo patikrinti, ir dėl to tokiais produktais ap-sinuodijęs mirė žmogus (BK 331(1) str.). Tokia pat atsakomybė turėtųatsirasti asmeniui, atsakingam už sprogstamųjų medžiagų laikymo ar nau-dojimo tvarką, jeigu jis šios tvarkos nesilaikė, o sprogus šioms medžia-goms žuvo žmogus ar atsirado kitų sunkių padarinių (BK 231 str.).

296

XV skyrius. B a u d ž i a m o j i a t s a k o m y b ė už n e v e i k i m u p a d a r y t u s n u s i k a l t i m u s

Trečia, įsipareigojimą apsaugoti tam tikrus interesus asmuo gali prisi-imti savanoriškai. Ekskursijos vadovas, savanoriškai prisiima pareiga sau-goti vaikus nuo galimų pavojų, o atsitikus nelaimei - imtis visų galimųpriemonių jų gyvybei ar sveikatai apsaugoti. Jeigu sąmoningai nesilaikantatsargumo taisyklių žuvo vaikas, asmuo gali būti patrauktas baudžiamo-jon atsakomybėn už neatsargų nužudymą.

Tokie įsipareigojimai gali būti prisiimti rengiant pavojingas ekspedici-jas ar panašius renginius, jeigu atsakingas už tai asmuo sąmoningai nesi-laikė atsargumo taisyklių, dėl ko žuvo žmogus (BK 109 str. 2 d.).

Ketvirta, asmens pareiga apsaugoti tam tikras vertybes nuo pavojausgali atsirasti turint ar naudojant didesnio pavojaus šaltinius. Asmuo tu-rintis šunį ar kitą gyvūną, galinti sukelti pavojų atsitiktinio žmogaus gy-vybei ar sveikatai, privalo užtikrinti žmonių saugumą. Antraip, pavyz-džiui, už šuns praeiviui padarytą sunkų kūno sužalojimą apkandžiojant,savininkas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už neatsargųkūno sužalojimą.

Išvardyti atvejai neaprėpia visų galimų pareigos veikti atitinkamu bū-du variantų. Galima kalbėti ir apie automobilio savininko, nedraudusio jovairuoti girtam asmeniui, baudžiamosios atsakomybės atsiradimo galimy-bę, asmens, tiekiančio maisto produktus ar sergančio pavojinga infekcineliga ir sužinojusio apie ją bei įspėto dėl privalomų apsaugos, bendraujantsu kitais žmonėmis, priemonių, tačiau tokio reikalavimo nesilaikiusio, jei-gu dėl tokio neveikimo padaryta žala žmonių sveikatai ar jie mirė ir kt.Baudžiamosios atsakomybės atsiradimas priklauso nuo to, ar kilo pavojusžmonių gyvybei ar sveikatai, jų turtui ar kitiems baudžiamųjų įstatymųsaugomiems interesams; taip pat to, kokios gali būti konkretaus asmenspareigos ir jų vykdymo galimybės. Kai kuriose užsienio valstybėse asme-nų, kurie gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn už pareigos ne-vykdymą, ratas yra ganėtinai platus.

Kita vertus, faktinis pareigos veikti prisiėmimas, matyt, ne visuometgali reikšti ir baudžiamosios atsakomybės atsiradimą. Pavyzdžiui, neįvyk-džius moralės skatinamų įsipareigojimų suteikti pagalbą ligoniui ar ba-daujančiajam asmeniui ir atsiradus sunkių padarinių, vargu ar gali atsiras-ti baudžiamoji atsakomybė. Teismų praktika rodo, kad kartais tenka spręsti,kaip vertinti asmens, turėjusio ne vieną, o dvi ar daugiau pareigų, susiju-sių su skirtingais subjektais, neveikimą. Pavyzdžiui, irklavimo treneris ma-to, kad apsivertus valčiai du jo auklėtiniai savarankiškai gali išplaukti, okiti du pradėjo skęsti. Abu skęstančiuosius išgelbėti tikimybės nėra irtodėl jis privalo pasirinkti, kurį gelbėti.

297

N U S I K A L T I M A S

Baudžiamosios teisės teorija, esant pareigų kolizijai, pripažįsta, kadpasirinkimą visų pirma lemia būtinų apsaugoti vertybių vertingumas. Pri-reikus pasirinkti, ką apsaugoti - gyvybę ar turtą, teisingas sprendimasturėtų būti gyvybės apsauga, o jeigu pareigos lygiavertės, - vieną iš jų.Pavyzdžiui, gydytojas, žinodamas esant skirtinga ligonių būklę, turėtų visųpirma padėti sunkesniam ligoniui, o tarkime, ištikus avarijai, kai keli as-menys sužaloti vienodai - nes\arbu kuriam.

Teoriniu požiūriu neveikimu padarytuose nusikaltimuose ypač sudė-tinga priežastinio ryšio problema. Baudžiamojoje teisėje naudojamos for-mulės „conditio sine qua non" sudėtingumas šiuo atveju pasireiškia visųpirma tuo, kad neveikimas apskritai ko nors „pažeisti" negali. T. Hobsasrašė: „Ten, kur nėra kokio nors veiksmo, nėra ir jokios priežasties. Nesnieko negalima pavadinti priežastimi, kur nieko nėra, ką galima būtųpavadinti veiksmu." Nors ir sužalotam autoavarijoje asmeniui kaltininkasnesuteikė pagalbos nei ir galėdamas ir nukentėjusysis mirė - mirties prie-žastis yra ne pagalbos nesuteikimas, o jam padaryti pavojingi sužalojimai.

Žinomas rusų profesorius M. Šorgorodskis rašė, kad esant neveikimuipriežastinio ryšio nėra. Nekyla klausimas, kada neveikimas yra rezultatopriežastis. Svarbu tai, kad asmuo atsako už neveikimą. Nenorėjusio nusi-kalstamo rezultato kaltininko veiksmai gali būti vertinami kaip savaran-kiškas nusikaitimas ir baudžiami tik kai tai specialiai numatyta įstatyme(delictum sui generis), pavyzdžiui, pagalbos žūstančiam žmogui nesuteiki-mas ir pan. Jeigu neveikimu daromas formalus nusikaltimas (delictumommissionis), pavyzdžiui, vengiama mobilizacijos, - priežastinio ryšio klau-simo apskritai nekyla.

Autoriaus manymu, baudžiamoji teisė turi pagrįsti baudžiamąją atsa-komybe, pavyzdžiui, kai asmuo, įpareigotas rūpintis nukentėjusiuoju, sa-vo pareigos nevykdė ir nukentėjusysis mirė. Kaltininkas, norėjęs nuken-tėjusiojo mirties ir neveikęs sąmoningai, kad jis nemirtų, nors priežastinioryšio ir nėra, atsako už pažeidimą, nes privalėjo veikti. Panašios nuomo-nės buvo ir kitas rusų teisininkas - N. Sergijevskis.

Tačiau nemažai mėginama ir, manyčiau, visai sėkmingai, pagristi ne-veikimo rezultatą kaip priežastinį kitų nesutrukdytų veiksmų poveikį. Iki-revoliucinės Rusijos profesoriai vienaip ar kitaip bandė pagristi neveiki-mo ir jo rezultato priežastinio ryšio galimybę. Prof. N. Tagancevas rašė,kad atsakomybė už neveikimą turi būti dėl šio neveikimo atsiradusio nu-sikalstamo kėsinimosi, pavojaus atsiradimo ar žalos teisės saugomam in-teresui padarymo pagrindas. Antai jeigu sargas, užuot stebėjęs saugomąobjektą, girtavo, tai yra priežastinis tokio jo elgesio ir saugomame objekteįvykusios avarijos ryšys.

298

X V s k y r i u s . B a u d ž i a m o j i a t s a k o m y b e u ž n e v e i k i m u p a d a r y t u s n u s i k a l t i m u s

Prof. S. Poznyševas taip pat manė neveikimą galint būti priežastimi.Pozityviosios baudžiamosios teisės mokyklos atstovai (F. Listas, R. Hi-

pelis ir kiti) žalos padarymo neveikimu klausimą formuluoja praktiniupožiūriu: kada asmuo atsako už neveikimą, nes tai jų manymu, nėra taspats. kas paprastai suprantama kaip priežastinis ryšys.

Šiuolaikinėje baudžiamosios teisės teorijoje, siekiant nustatyti priežas-tini ryšį esant neveikimu padarytiems nusikaltimams, bandoma ieškotisąsajos tarp neveikimo ir atsiradusių padarinių. Vokiečių prof. H. Velcelismano galint būti neveikimo ir įstatymo prašytų padarinių priežastinį ryšį.Taigi autorius kreipia dėmesį ne į faktinius padarinius dėl neveikimo, obando tą ryšį nustatyti įstatyme aprašytos nusikaltimo sudėties atžvilgiu.Pažymėtina aplinkybė, kad objektyviai nustatyti tiesioginį priežastinį kon-kretaus neveikimo ir faktiškai atsiradusių padarinių ryši ne visada įmano-ma. Pavyzdžiui, motina, norėdama atsikratyti vaiko invalido, jam susirgusneduoda vaistų. Liga vystosi, ir vaikas miršta. Visiškai suprantama, kadšiuo atveju vaiko mirties priežastis yra liga. o ne tai, jog neduota vaistų,nes tai galėjo veikti tik ligą, o ne gyvybę. Galimi atvejai, kai motina ėmėsivisų priemonių vaikui gelbėti, tačiau jis vis vien mirė. Tačiau galimas irpriešingas variantas: nors ir negavęs vaistų, vaikas vis tiek nemirė. Šiuoatveju akivaizdu, kad rezultatą lėmė ne vaistų nedavimas, o kitos aplin-kybės. Tačiau nepaisant to, nustačius tokį motinos elgesį yra pagrindasspręsti jos patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už pasikėsinimą nužu-dyti klausimą.

Tačiau priežastinio ryšio analizė būtų paprastesnė, perkelta į Įstatymolygmenį. Baudžiamasis įstatymas, nustatydamas įpareigojimą tam tikru bū-du veikti, kartu numato ir padarinius, galinčius atsirasti nesilaikant šio rei-kalavimo. Taigi Įstatymo požiūriu visiškai nesvarbu, dėl kokių faktinių prie-žasčių neveikiant atsiranda tam tikrų padarinių. Tai tik tarpinės grandysjungiančios įstatymo draudžiamą neveikimą su jo numatytais padariniais.Ir tai sudaro pagrindą asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Priežastinio ryšio klausimas dar sudėtingesnis esant tikriems neveiki-mu padalytiems nusikaltimams, kur įstatyme apskritai nenumatyta kon-krečių padarinių. Dėl priežastinio ryšio esant formaliai neveikimu pada-rytų nusikaltimų sudėčiai, kaip ir padarytų veikimu, daug diskutuojama.Kai kurie autoriai mano, kad jei įstatymas nereikalauja, jog dėl veikosatsirastų kokių nors konkrečių padarinių, ieškoti priežastinio ryšio apskri-tai vargu ar tikslinga.

Tačiau į nusikaltimo sudėties požymius žiūrima kitaip - kiekvienasnusikaltimas pažeidžia tam tikrą teisinę vertybę. Kaip žinoma, teisinėvertybė gali turėti ir materialią išraišką. Tačiau ji ne visada būtina. Gali-

299

N U S I K A L T I M A S

ma daryti prielaidą, jog neveikimas visuomet padaro žalą tam tikrai tei-sinei vertybei. Todėl galima įžvelgti priežastinį neveikimo ir įstatymo gi-namai vertybei padarytos žalos ryšį.

Pavyzdžiui, BK 79 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė užšaukimo į tikrąją krašto apsaugos ar jai alternatyvią darbo tarnyba ven-gimą. Dispozicijos analizė leidžia daryti prielaidą, kad Įstatymų leidėjasvisų šauktinų asmenų atvykimą atlikti tikrąją krašto apsaugos tarnybą arjai alternatyvią darbo tarnybą sieja su tam tikrų vertybių - valstybėsinteresų - apsauga. Čia jis mato svarbiausią reikalavimo prasmę. Tačiaušiuo atveju visai nesvarbu, ar konkretus asmuo, neatvykęs pagal šaukimąatlikti tikrosios krašto apsaugos tarnybos, padarė kokią nors matomą žaląvalstybės interesams, ar ne. Veikos ir galimos žalos ryšys buvo užprogra-muotas pačiame įstatyme, todėl nepriklausomai nuo faktinių padariniųbaudžiamoji atsakomybė yra galima.

2. SUBJEKTYVIEJI NEVEIKIMU PADAROMŲNUSIKALTIMŲ POŽYMIAI

Neveikimu padaromų nusikaltimų sudėčių analizė leidžia daryti prie-laidą, kad dažniausiai įstatymų leidėjas nustato atsakomybę, kai neveiki-mas pasireiškia tyčine kalte (tiesiogine ar netiesiogine).

Baudžiamojoje teisėje galioja vienas esminių principų: atsakomybė užkaltai padarytą veiką. BK 3 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta: „ Pagalbaudžiamuosius įstatymus atsako ir baudžiamas tik toks fizinis asmuo,kuris kaltas nusikaltimo padarymu, t. y. tyčia ar dėl neatsargumo padarėbaudžiamojo įstatymo numatytą veiką." Iš to išplaukia priešingas reikala-vimas - neleistinas objektyvus pakaltinimas, t. y. neleidžiama asmens pa-traukti baudžiamojon atsakomybėn be kaltės ar kai yra kitas kaltės turi-nys, negu kaltininkas suvokė ar privalėjo suvokti.

Baudžiamosios teisės doktrina grindžiama tuo, kad asmuo gali atsaky-ti už savo poelgius tik jeigu turėjo veikos pasirinkimo laisvę ir visiškaisuvokė tos veikos esmę bei veikė valingai. Tai reiškia, kad kaltės turinį,kaip tam tikrą psichinį santykį, rodo suvokimas ir valia.

Neveikimo ir veikimo kaltės apibūdinimas yra tas pats. Tačiau jų tu-rinys turi tam tikrų savitumų.

Tyčinę kalte, kaip žinoma, apibūdina intelektinis ir valinis aspektai.Tai reiškia, kad kaltininkas suvokė savo veikos pavojingumą, galinius pa-vojingus tos veikos padarinius ir norėjo arba sąmoningai leido jiems at-sirasti.

300

X V s k y r i u s . B a u d ž i a m o j i a t s a k o m y b ė u ž n e v e i k i m u p a d a r y t u s n u s i k a l t i m u s

Neveikimu padaromų nusikaltimų atveju suvokimas prasideda kalti-ninkui suvokus jam privaloma pareigą veikti. Kaip minėta, pareigos veiktiatsiradimo ištakos gali būti įvairios, taigi asmens ir šių pareigų santykistaipogi gali būti įvairus. Visų pirma turi būti aišku, kad asmuo šios parei-gos saistomas iš tikrųjų, o jos nevykdant gali atsirasti baudžiamoji atsako-mybė. Tarkime, būdamas avarijos vietoje, asmuo mato sužalota žmogų,reikalinga skubios pagalbos. Tokiu atveju kiekvieno pareiga padėti nu-kentėjusiajam. Tačiau, teisindamasis susitepsiąs drabužius, jis atsisako taipadaryti. Jam pačiam nepriklausomai nuo atsiradusių padarinių tai rimtopavojaus nekelia, todėl yra pagrindo kalbėti apie baudžiamąją atsakomy-bę (BK 128 str. 1d.).

Dar akivaizdžiau esant pareigą vertintina tokiu atveju. Vairuotojasvakare važiuoja įjungtomis tolimosiomis šviesomis ir, pamatęs priešaisatvažiuojantį automobilį, jų neperjungia. Būdamas apakintas, priešaisvažiavusio automobilio vairuotojas nepastebi kliūties ir įvykus autoava-rijai sunkiai susižaloja. Kelių eismo taisyklės reikalauja užtikrinti saugųeismą. Nevykdęs šios pareigos asmuo yra atsakingas už atsiradusius pa-darinius - autoavarijoje padarytą sunkų asmens kūno sužalojimą.

Visa tai rodo, kad intelektinis tyčios aspektas neveikimui padaromųnusikaltimų atveju pasireiškia būtinomis konkrečiam asmeniui tam tikrumetu pareigomis, kurias jis suvokia, gali ir privalo vykdyti, tačiau elgiasipriešingai. Galimybė įvykdyti pareigą reiškia, kad nėra būtinosios ginties,būtinojo reikalingumo ar kitų atsakomybę šalinančių aplinkybių. Tokiuatveju neveikti, t. y. neyvykdyti nustatytos pareigos, ir tampa pavojinga.

Netikrų neveikimu padaromų nusikaltimų atveju asmuo taip pat pri-valo suvokti, kad neveikiant atsiras pavojingų padarinių. Labai svarbuišsiaiškinti, kad dėl neveikimo gresia pavojingu padarinių ir kad veikda-mas asmuo gali užkirsti jiems kelią. Kitaip, jeigu veikdamas asmuo objek-tyviai negali užkirsti kelio pavojingiems padariniams atsirasti, už jų atsi-radimą jis negali atsakyti. Antai jeigu prieš tai pateiktame pavyzdyje žmo-gus autoavarijoje buvo sunkiai sužalotas ir operuojamas dėl komplikacijųmirė, autoavarijos kaltininkas gali būti baudžiamas tik už atsiradusi sun-kų kūno sužalojimą, bet ne už nukentėjusiojo mirtį.

Esant tyčiai esminis yra valinis aspektas. Kaltininkas ne tik suvokia,kad nevykdyti turimos pareigos kelia pavojų ir dėl to atsiras pavojingųpadarinių, bet ir tų padarinių nori arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

Netikrų neveikimu padaromų nusikaltimų atveju asmens noras, kadatsirastų padarinių, palyginti su veikimu padaromais nusikaltimais, turitara tikrų ypatumų. Veikimu padaromų nusikaltimų atveju nusikalstami

301

N U S I K A L T I M A S

veiksmai ir atsiradę padariniai yra akivaizdžiai susiję priežastiniu ryšiu(pvz., tyčinis smūgis į galvą ir nukentėjusiojo mirtis, tyčinis padegimas irturto sunaikinimas bei pan.). Asmeniui neveikiant, kaip minėta, tiesiogiainorimo rezultato savaime atsirasti negai. Kai siekiant užvaldyti turtą ne-vaikščiojančiam ligoniui neduodama maisto, tai tiesiogiai dėl to aptaria-mas turtas neužvaldomas. Ligonis šiuo atveju gali t ik mir t i dėl distrofi josar kitų organizmo išsekimo nulemtu padarinių. Tai reiškia, jog kaltininkassuvokia, kad jam neveikiant atsiras taip pat kitų baudžiamajame įstatymųnurodytų padarinių (nukentėjusiojo mirtis, sunkus kūno sužalojimas, tur-to sunaikinimas ir pan ir pan.), ir jų nori.

Taigi tiesiogine tyčia padaromo nusikaltimo kaltininkas suvokia, kaddėl tam tikrų jo veiksmų ar kitų aplinkybių kyla grėsmė baudžiamojoįstatymo saugomoms vertybėms, o jis privalo ir gali užkirsti kelią gali-miems padariniams, tačiau nori tam tikrų padarinių, kurių atsiras jamneveikiant, ir todėl nieko nedaro.

Tikrų neveikimu padaromų nusikaltimų atveju baudžiamasis įstaty-mas atsakomybės su padarinių atsiradimu nesieja. Padariniai šiuo atvejuyra už įstatymo aprašytų nusikaltimo sudėties ribų. Čia esminis yra patsnoras neveikti (nevykdyti tam tikros pareigos). Antai BK 302 straipsnyjenustatyta atsakomybė už vengimą at l ikt i bausme, BK 80 straipsnyje - užmobilizacinio šaukimo vengimą, BK 210 straipsnyje - už krašto apsaugostarnybos prievolininko karinės įskaitos vengimą, BK 128 straipsnio antro-joje dalyje - už žinotinį asmens, kuriuo privalo pasirūpinti, palikimą bepagalbos ir kt. Visais šiais atvejais kaltininkas savo tyčia siekia išvengtiatlikti įstatyme nurodytas pareigas. Taigi kaltininkas savo valią orientuojanepadariniams atsirasti, o privalomiems veiksmams išvengti.

Esant netiesioginei tyčiai (BK 9 str. 2 d.), skirtingai nei tiesioginei,atsakomybė nustatoma tada, kai kaltininkas numatė galint atsirasti pavo-jingų padarinių ir, nors jų nenorėjo, sąmoningai leido jiems kilti. Taigikaltė šiuo atveju galima tik jeigu įstatymas neveikimą sieja su pavojingųpadarinių atsiradimu. Formalių (tikrų neveikimu padaromų) nusikaltimųatveju pavojingi padariniai nėra būtinas nusikaltimo sudėties požymis,todėl šie nusikaltimai, esant netiesioginei tyčiai, yra negalimi.

Kai neveikimo padariniai neišvengiami, veika turi būti kvalifikuojamakaip padaryta tiesiogine tyčia, nors tokių padarinių kaltininkas ir nenorė-jo. Akivaizdu, kad tai, kas neišvengiama, nuo kaltininko noro ar nenorojau nebepriklauso.

Kartu pažymėtina, kad kartais sunku nustatyti neveikimu padaromunusikaltimų netiesioginę tyčią. Visų pirma, kaip ir tiesiogine tyčia pada-rytų nusikaltimų atveju, turi būti nustatyta kaltininko pareiga veikli ir jo

302

X V s k y r i u s . B a u d ž i a m i o j i a t s a k o m y b ė u ž n e v e i k i m u p a d a r y t u s n u s i k a l t i m u s

galėjimas veikiant užkirsti kelią pavojingiems padariniams atsirasti. Be to,netiesioginei tyčiai būdinga tai, kad kaltininkas dėl savo neveikimo atsi-radusius padarinius suvokia tik kaip galimus. Tai reiškia, kad sprendžiantvisus šiuos klausimus subjekto psichinių ir fizinių galimybių problema yraitin aktuali. Tiesa, kalbant apie netiesioginę tyčią būtina pabrėžti, kadšiuo atveju kaltininkas padarinių atsiradimo galimybę laiko realia, t. y.dėsningai galimu savo neveikimo rezultatu. Netiesioginės tyčios nėra, jeikaltininko sąmonėje padarinių atsiradimo galimybė nekonkretizuota, osuvokiama apskritai arba ji galima tik analogiškomis aplinkybėmis. Taigali būti vertinama kaip neatsargus elgesys.

Netiesioginės tyčios valinis aspektas neveikimu padaromų nusikaltimųatveju, kaip minėta, pasireiškia tuo. kad kaltininkas nenori galimų pada-rinių, bet sąmoningai leidžia jiems kilti. Nenorą psichinės veiklos atžvil-giu galima apibūdinti kaip aktyvų priešinimąsi tam tikriems rezultatamsatsirasti, atoveikį. Esant netiesioginei tyčiai, kaltininkas nėra aktyvus nu-matomo rezultato priešininkas. Nenoras pasireiškia tuo, kad leidžiamaįvykiams rutuliotis savaime ir dėl to gali atsirasti atitinkamų padariniu.Neveikimu padaromų nusikaltimų atveju šis nenoras pasireiškia tuo, kadkaltininkas aktyviais veiksmais gali užkirsti tam tikriems įvykiams kelia,tačiau nenori jų daryti. Todėl susidaro visos nusikalstamo rezultato prie-laidos. Pavyzdžiui, asmuo, atsakingas už darbo saugą, neinstruktavo dar-bininkų apie darbo vietoje esančius pavojaus šaltinius ir galimus padari-nius, nes turėjo skubių asmeninių reikalų. Jis suvokė, kad darbo vietojeyra atviras pavojaus šaltinis, o nelaimės anksčiau buvo išvengta tik atsi-tiktinai. Vienas darbininkų neatkreipė į tai dėmesio ir buvo mirtinai su-žalotas.

Nenoras veikti nelabai skiriasi nuo abejingumo, taip pat galimo esantnetiesioginei tyčiai. Šis skirtumas daugiau emocinis. Abejingumas rodonesant emocinių išgyvenimų dėl to, kad neveikiant gali atsirasti tam tikrųpavojingų padarinių. Šią padėtį galima apibūdinti šitaip: žmogus nepagal-vojo apie neveikimo padarinius, nors jų atsiradimas neveikiant buvo visiš-kai suprantamas.

Neatsargaus neveikimo problema taip pat labai sudėtinga. BK 10straipsnyje nurodyta, kad „nusikaltimas laikomas padarytu dėl neatsargu-mo, jeigu jį padariusis asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimasgali sukelti pavojingas visuomenei pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi,kad jų bus išvengta.

Nusikaltimas laikomas padarytu dėl neatsargumo ir tuo atveju, kai jįpadariusis asmuo nenumatė, kad gali kilti tokios pasekmės, nors turėjo irgalėjo tai numatyti."

303

NUSIKALTIMAS

Kaip matyti iš įstatymo teksto, daugiausia dėmesio skiriama padari-niams. Taigi darytina prielaida, kad paprastai dėl neatsargumo padarominusikaltimai esti tada, kai yra atsiradę pavojingų padarinių. Jų nesant, pa-tys veiksmai dažniausiai juridiškai yra nereikšmingi. Tik retais atvejais patsneatsargus neveikimas gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę (pvz., BK 73str. l d. - neatsargus valstybės paslapties atskleidimas, nesiėmus užtikrin-ti atitinkamu dokumentų apsaugos) arba baudžiama vien už neatsargų sun-kių padarinių grėsmės sukėlimą (BK 230 str., numatantis saugumo taisyk-lių pažeidimą įmonėje ar ceche, kur gresia sprogimo pavojus).

Naujame BK nustatyta taisykle, kad paprastai yra baudžiama už tyči-nius nusikaltimus. Už neatsargų nusikaltimą baudžiama tik jeigu tai nu-rodyta straipsnio dispozicijoje.

Aptariant nusikalstamą pasitikėjimą neveikimu padaromų nusikaltimųatveju, pažymėtina, kad įstatymas intelektini jo aspektą sieja su galimų pa-darinių numatymu. Kaip asmuo turi suvokti jam nustatytas pareigas - įsta-tymas nieko nesako. Aišku, asmeniui suvokiant savo pareigą veikti ir ją vyk-dant, pavojingų padarinių neatsirastų. Kai ši suvokta pareiga neįvykdyta,kaltininkas vis dėlto tikisi pavojingų padarinių išvengti. Skirtingai nuo ne-tiesioginės tyčios, šiuo atveju padarinių tikimybė yra abstrakti. Taigi kalti-ninko sąmonė fiksuoja, jog tokiomis aplinkybėmis numatomų padarinių ap-skritai atsiranda, tačiau tikisi, kad jam nevykdant pareigos to neatsitiks. Taireiškia, kad kaltininkas netinkamai vertina priežastinio ryšio seką. Įtempęssavo psichines jėgas, šitaip vertinti jis nebūtų galėjęs.

Nusikalstamo pasitikėjimo atveju kaltininkas suvokia savo pareigą, ga-limus jos nevykdymo padarinius ir nėra jiems abejingas. Atvirkščiai, jistikisi jų išvengti. Ir šis tikėjimas grindžiamas tam tikromis konkrečiomisaplinkybėmis, kurios turėtų užkirsti kelią galimiems padariniams atsirasti(asmeninė patirtis, kitų asmenų veiksmai, įrankių ar agregatų kokybė irpan.). Tačiau apskritai šis pasitikėjimas, pasirodo, buvo nepagristas, okaltininkas nepadarė visko, kad tai suvoktų.

Atsakomybės už nusikalstamą pasitikėjimą klausimas yra gerokai pro-blemiškesnis, kai kaltininkas nesuvokė pačios pareigos veikti, nors galėjoir privalėjo ją suvokti. Sunku įsivaizduoti padėtį, kad asmuo nesuvoktųpareigos veikti, tačiau galėtų suvokti, jog vis dėlto gali atsirasti padarinių,kurių jis tikisi išvengti. Todėl šio atveju yra pagrindas prielaidai, kad at-sakomybė apskritai negalima.

Nusikalstamo nerūpestingumo atveju aptariama padėtis labai savita.Kaltininkas nenumato savo neveikimo pavojingu padarinių nei kaip neiš-vengiamų, nei kaip konkrečiai ar abstrakčiai galimų. Tačiau tai nereiškia.

X V s k y r i u s . B a u d ž i a m o j i a t s a k o m y b ė u ž n e v e i k i m u p a d a r y t u s n u s i k a l t i m u s

kad nėra joki" psichinio santykio su jais. Reikalo esmė ta, kad kaltinin-kas, realiai galėdamas numatyti savo neveikimo padarinius, elgėsi nerū-pestingai, neapdairiai ir todėl tų pavojingu padarinių, kurių gali atsirasti,nesuvokė.

Tačiau kalbant apie pareiga ir galimybę suvokti padarinius, negalimaapeiti jų atsiradimo šaltinio klausimo Sunku įsivaizduoti galimybę suvok-ti padarinius tiesiogiai, nesiejant jų priežastiniu ryšiu su neveikimu. Taigijeigu kaltininkas nesuvokė pareigos kokius veiksmus privalo padaryti,kad užkirstų kelią pavojingiems padariniams atsirasti, vargu ar jį galimakait int i elgiantis nerūpestingai ar neapdairiai. Todėl patraukti asmenį bau-džiamojon atsakomybėn už toki neveikimą vargu ar Įmanoma.

Kitaip esti, kai kaltininkas nesuvokė pavojingų padarinių, kuriuos pri-valėjo ir galėjo suvokti būdamas pakankamai rūpestingas ir apdairus, norsprivalėjo ir galėjo tai padaryti. Iš to galima daryti prielaida, kad jam turi bū-ti aišku, ką privalo daryti, kad tų padarinių neatsirastų. Kitaip tariant, at-siranda pareigos veikti suvokimas. Juk baudžiamoji atsakomybė atsirandane už patį nerūpestingą nežinojimą, o už tai, kad nepasirūpindamas žinotiasmuo nesiėmė priemonių keliui pavojingiems padariniams užkirsti. Antaipatrulinės tarnybos karininkas nesutrukdė neblaiviam kariui būti sargybosposte. Dėl girtumo karys pametė ginklą, vėliau tas ginklas pateko į nusikal-tėlių grupės rankas. Šiuo atveju karininkas tokių padarinių aiškiai nesuvokė,tačiau kad girtas karys poste gali kelti pavojų, galėjo ir privalėjo suvokti. Sa-vaime suprantama, kad kartu imama suvokti, kaip jis turi veikti, kad tų pa-darinių neatsirastų, t. y. kad jų neatsiradimą paverstų tikrove.

Visa ši konstrukcija turi objektyvių ir subjektyvų kriterijus. Objektyvuskriterijus yra norminis ir įpareigoja asmeninį rūpestingai ir apdairiai el-giantis numatyti galimus pavojingus padarinius. Toji pareiga gali būti pa-grįsta įstatymu, pareiginėmis instrukcijomis, nulemta profesinių funkcijųar kitų bendro gyvenimo taisyklių. Asmens, tokios pareigos neturinčio,negalima laikyti atsakingu už pavojingų padarinių atsiradimą. Tačiau vienši pareiga taip pat nėra vienintelė sąlyga traukti asmenį atsakomybėn užnerūpestinga neveikimą. Baudžiamasis įstatymas reikalauja įvertinti ir sub-jektyvų kriterijų, t. y. konkretaus žmogaus galimybę veikti. Tai reiškia,kad būtina įvertinti indvidualias žmogaus savybes ir tų savybių Įgyvendi-nimo konkrečiomis aplinkybėmis galimybes. Nuo konkretaus žmogausamžiaus, patirties, profesijos, gebėjimo greitai reaguoti ir panašių dalykųgali priklausyti jo galimybės suvokti atsirasiant pavojingų padarinių. Indi-vidualiam žmogaus gebėjimui suvokti reikšminga ir jo suvokimo reikalin-ga padėtis.

305

NUSIKALTIMAS

Atsiradus padarinių be asmens kaltės, yra kazusas (atsitikimas, įvykis),už kuri baudžiamoji atsakomybė negalima.

3. RENGIMASIS IR PASIKĖSINIMASNEVEIKIMU PADAROMŲ NUSIKALTIMŲ ATVEJU

Rengimasis padaryti nusikaltimą BK 16 straipsnio pirmojoje dalyjeapibūdintas kaip priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas arbakitoks tyčinis sudarymas sąlygų nusikaltimui padaryti. Iš įstatymo tekstoaišku, kad įstatymas rengimąsi, kaip nutrukusio nusikaltimo stadiją, visųpirma sieja su aktyviais veiksmais: „priemonių ar įrankių suieškojimu", jų„pritaikymu". Kitaip „sudaryti sąlygas nusikaltimui padaryti'' teoriškai,matyt, galima tiek veikimu, tiek ir neveikimu.

Tačiau kartu kyla veikos logikos problema apskritai: a) ar galima reng-tis padaryti nusikaltimą veikimu, o vėliau ji Įgyvendinti neveikimu; b) argalima neveikimu rengtis padaryti nusikaltimą, kuris vėliau galėtų būtipadarytas taip pat neveikimu?

Visų pirma reikėtų pažymėti rengimosi, kaip nusikaltimo padarymostadijos, problemiškumą apskritai. Dauguma kontinentinės Europos šaliųrengimosi nusikaltimui stadijos apskritai nežino. Ir tai iš esmės pagristapozicija. Pirma, praktiniais sumetimais šią stadiją išskirti labai sudėtinga,nes dažnai sunku atskirti elementarius buitinius veiksmus nuo rengimosinusikaltimui. Antra, atsakomybe už rengimąsi praktiškai dažniausiai ga-lima realizuoti tik kai asmuo rengiasi padaryti sunkų nusikaltimą. Trečia,praktiškai dažniausiai kai rengimasis nusikaltimui inkriminuojami veiks-mai, kurie patys savaime gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę (ginklo,nuodingų medžiagų įsigijimas ir pan.). Ketvirta, pats rengimosi nusikalti-mui etapas turi būti atskirtas ar tęstis tam tikrą laiką, kad būtų galimakalbėti apie nutrukusį neveikimą rengiantis nusikaltimui.

Minėta, kad rengimasis paprastai suponuoją aktyvią veiklą. Taigi argalima aktyviai veikiant rengtis nusikaltimui, kuris bus padarytas neveiki-mu? Apskritai tokia konstrukcija galima. BK 79 straipsnio antrosios da-lies konstrukcija yra tokio pobūdžio. Joje numatytas eilinio šaukimo įtikrąją krašto apsaugos ar alternatyvią (darbo) tarnybą vengimas susiža-lojant kūną, simuliuojant ligą, suklastojant dokumentus arba kitokios ap-gaulės būdu. Visais šiais veiksmais siekiama išvengti krašto apsaugos tar-nybos. Veiksmus, padarytus iš anksto, žinant, kad ateityje reiks atliktikarinę prievolę, galima įvardyti kaip rengimąsi šiam nusikaltimui.

306

X V s k y r i u s . B a u d ž i a m o j i a t s a k o m y b ė u ž n e v e i k i m u p a d a r y t u s n u s i k a l t i m u s

Kartu pažymėtina, kad BK 79 straipsnio antrojoje dalyje nurodyti kon-kretūs galimi tokio vengimo būdai ir jie įvardijami kaip nusikaltimą kva-lifikuojantys požymiai. Todėl gali kilti klausimas, ar kūno sužalojimas,dokumentų klastojimas ir kiti būdai visais atvejais neturėtų būti priskirtiprie objektyvių šio nusikaltimo požymių ir lai vertintina, kaip pasikėsini-mas ar net baigtas nusikaltimas. Yra autorių, palaikančių tokią poziciją.

Tačiau BK 79 straipsnio antrosios dalies požymių analizė leidžia darytiprielaidą, kad šio nusikaitimo esmė - šaukimo į tikrąja ar alternatyviąjątarnybą išvengimas. Įstatyme išvardyti nusikaltimo padarymo būdai jųpadarymo momentu dar nereiškia tiesioginio vengimo atlikti minėtą tar-nybą. Todėl tai gali būti įvardyta tik kai rengimasis šiam nusikaltimui. Kaitokiu būdu asmuo visai ar laikinai išvengia tarnybos, nusikaltimas laiko-mas baigtu, o tokia veika pripažįstama kvalifikuota. Kaip pasikėsinimąšiam nusikaltimui reikėtų vert inti atvejus, kai asmuo panaudojo vieną arkelis įstatyme išvardytus būdus būtinajai ar alternatyviai tarnybai išvengti,tačiau to padaryti jam nepasisekė.

Apie panašią konstrukciją būtų galima kalbėti vengiant mokėti ali-mentus vaikams ar tėvams išlaikyti.

Tačiau kai kurie neveikimu padaromi nusikaltimai sukonstruoti taip,kad rengimasis padaryti nusikaltimą yra apskritai neįmanomas. Pavyz-džiui, vargu ar įmanoma rengtis nepranešti apie padarytą nusikaltimą,jeigu kaltininkas nėra šio nusikaltimo bendrininkas (BK 294 str.), pada-rius avariją - rengtis nesuteikti pagalbos nukentėjusiajam (BK 128 str.2 d.) ir kt. Neturi rengimosi stadijos neveikimu padaryti nusikaltimaiesant netiesioginei tyčiai ar neatsargumui.

BK 73 straipsnio dispozicija leidžia daryti prielaidą, kad rengiantispadaryti nusikaltimą galima ir neveikimu. Asmuo, turėdamas tyčią at-skleisti valstybės paslaptį, sąmoningai gali nesaugoti slaptos medžiagos.Rengimasis tokiam nusikaltimui galėtų pasireikšti, pavyzdžiui, sąmoningusugedusio užrakto duryse ar seife netaisymu. Vėliau tokiomis sąlygomisgalėtų tikėtis pasinaudoti pats kaltininkas ar su juo susitarę asmenys.

Kartu pažymėtina, kad neveikimas, kaip rengimosi stadija, galimas irveikimu padaromų nusikaltimų atveju (pvz., neįjungiant signalizacijos, kadpats kaltininkas ar kiti asmenys lengviau galėtų padaryti vagystę).

Veikimo ir neveikimo derinimas rengiantis padaryti nusikaltimą yragalimas tik tiek, kiek rengimasis yra savarankiškas, palyginti su tolesneveika. Tokį rengimosi „savarankiškumą" lemia tai, jog to metu padarytiveiksmai ar neveikimas nėra organinis tiesioginio objektyvaus požymio -veikos tęsinys.

307

N U S I K A L T I M A S

Kitaip tie klausimai vertintini sprendžiant pasikėsinimo klausimus. Pa-sikėsinimas yra objektyvių nusikalstamos veikos požymių įgyvendinimopradžia. Kaltininkas, norėdamas baigti pradėtą nusikaltimą, turi tęsti pra-dėtus veiksmus. Todėl čia dažniausiai pasikėsinimo neįmanoma pradėtineveikimu, o nusikaltimą baigti veikimu arba atvirkščiai. Tad pasikėsini-mas esti tada, kai, priešingai kaltininko valiai, nutrūksta pradėtas nevei-kimas arba dėl neveikimo neatsiranda jo norimo rezultato. Pavyzdžiui,kaltininkas siekia nukentėjusiojo mirties neduodamas jam maisto. Tokiajo veika gali būti nutraukta jau pačioje pradžioje, tačiau gali būti, kadnukentėjusysis negauna maisto jau ilgai ir yra tiesioginis pavojus jo gyvy-bei. Todėl esminių pasikėsinimo veikimu ir neveikimu skirtumų netikrųneveikimu padaromų nusikaltimų atveju nėra.

Kitaip yra tikrųjų neveikimu padaromų nusikaltimų atvejais. Daugelisšių nusikaltimų pagal įstatymą yra baigti jau nuo pareigos nevykdymo pra-džios ar pirmo jos nevykdymo akto. Pavyzdžiui, asmens, kuriuo kaltininkasprivalėjo rūpintis, palikimas pavojingos būsenos (BK 128 str.), vengimas iš-laikyti vaikus pagal teismo sprendimą ar teisėjo nutarimą (BK 125 str.), ne-pranešimas apie nusikaltimą (BK 394 str.) ir kt. Toks šių nusikaltimų pobūdisapskritai neleidžia kalbėti esant pasikėsinimą. Todėl bet kuris tolesnis pa-reigos nevykdymas neturi reikšmės pripažįstant nusikaltimą baigtu. Kitaipyra, kai nusikaltimo faktinis baigimas nesutampa su juridiniu baigimu irfaktiškai jis gali baigtis gerokai vėliau (keliais mėnesiais ar net metais), pa-lyginti su juridiniu pasibaigimu. Tačiau faktinis baigimas neturi reikšmėssprendžiant nusikalstamos veikos juridinio vertinimo klausimą. Neturi jisreikšmės ir tada, kai kaltininkas pats nutraukė savo faktinę nusikalstamąveiką ar ji nutrūko dėl kilų nuo jo nepriklausančių priežasčių. Veiksmus, kaikaltininkas liovėsi neveikęs ir ėmėsi vykdyti pareigą, galima būtų vertintikaip aktyvia atgaila. Antai asmuo pabėgo iš savo sukelto autoįvykio vietos.Tačiau netrukus grįžo ir ėmėsi priemonių padėti nukentėjusiajam. Kadan-gi nusikaltimas buvo baigtas pasišalinimo momentu, tokius kaltininko veiks-mus galima vertinti kaip aktyvią atgailą.

Tokių veikų vertinimo kaip pasikėsinimo klausimus galimas tik esantfaktinei klaidai. Pavyzdžiui, asmuo, padaręs autoavariją, kurios metu nu-kentėjusysis žuvo, nežinodamas apie tai iš autoįvykio vietos pabėgo. Ka-dangi kaltininkas nežinojo, kad nukentėjusysis žuvo ir jam pagalbos ne-bereikia, tačiau suvokė, kad nesuteikė pagalbos jos reikalingam nukentė-jusiajam, jis klysta dėl veikimo objekto ir tai turi būti įvertinta kaip pa-sikėsinimas padaryti nusikaltimą.

308

X V s k y r i u s . B a u d ž i a m o j i a t s a k o m y b ė u ž n e v e i k i m u p a d a r y t u s n u s i k a l t i m u s

Manytume, panašiai turėtų būti vertinamas vairuotojo, padariusio ava-riją, pasišalinimas iš įvykio vietos, kai nukentėjusiojo gyvybei ar sveikatainebuvo pavojaus ir kaltininkas to nežinojo. Tai, kad faktiškai nereikiašiuo atveju padėti nukentėjusiajam, juridinės reikšmės neturi, nes apta-riamu atveju pavojingi patys veiksmai. Tačiau jeigu jie iš tikrųjų nesusijęsu pavojumi gyvybei ar sveikatai, vertintini tik kaip pasikėsinimas pada-ryti nusikaltimą*.

4. BENDRININKAVIMASPADARANT NUSIKALTIMĄ NEVEIKIMU

Bendrininkavimas BK 18 straipsnio pirmojoje dalyje apibrėžiamas kaiptyčinis dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas padarant nusikaltimą Bau-džiamosios teisės teorija ir teismų praktika bendrininkavimą siaurina pa-žymėdama, kad jis galimas padarant tyčinius nusikaltimus.

Bendrininkavimas padarant neatsargius nusikaltimus negalimas jau vientodėl, kad bendrininkaujant būtina sujungti kelių žmonių fizines ir dvasi-nes pajėgas nusikalstamam tikslui pasiekti. Kelti tikslo darant neatsargųnusikaltimą neįmanoma. Šių nusikaltimų atveju psichinis santykis su nu-sikalstamais padariniais iš esmės skiriasi nuo tyčinių nusikaltimų. Kalti-ninkas ne tik nenori pavojingų padarinių, bet ir tikisi jų išvengti arba jųnesuvokia, nors privalo ir gali tai suvokti. Suprantama, kad sujungti pa-jėgas siekiant rezultatų, kurių subjektas tikisi išvengti arba apskritai ne-žino, objektyviai yra neįmanoma.

Neveikimu padaromų nusikaltimų atveju bendrininkavimo galimybiųdar mažiau. Yra autorių, manančių, kad bendrininkavimas suponuoja ak-tyvią bendrą kelių asmenų veikla. Todėl daroma išvada, kad neveikti ben-drininkaujant paprastai yra negalima. Vienintele išimtimi jie laiko padė-jimą padaryti nusikaltimą.

Aptariant bendrininkavimą esant neveikimu padaromiems nusikalti-mams, matyt, reikėtų pažymėti tris atvejus: 1) kai nusikaltimas padaro-mas neveikimu, o bendrininkaujama jį padaryti veikimu; 2) kai nusikal-timas padaromas veikimu, tačiau bendrininko dalyvavimas jį padarant

Nagrinėdamas analogišką situaciją, kai vairuotojas palieka nukentėjusįjį be pagal-bos, nors iš t ikrųjų jos nereikėjo todėl, kad nukentėjusysis mirė arba jam apskritai pa-galba nebuvo reikalinga, vokiečių prof. H. Ješekas tai kvalifikuoja taip pat kaip pasikė-sinimą. Žr. H. H. Jescheck Lehrbuch des Stratrechts. Allgemeiner Teil, Berlin, 1988.S. 576-578.

309

N U S I K A L T I M A S

pasireiškia neveikimu: 3) kai nusikaltimas padaromas neveikimu ir ben-drininkaujama neveikimu.

Pirmuoju atveju, tyčinis nusikaltimas padaromas neveikimu, asmuonegali būti bendru vykdytoju. Neįmanoma padaryti neveikimu nusikal-timo kur vienas iš vykdytojų veiks. Tačiau būti kitais bendrininkais, kainereikia tiesiogiai veikti taip, kad atitiktų objektyvius požymius, bent te-oriškai, o kartais ir praktiškai, įmanoma. Sunku būtų nuginčyti, kad ne-galima kurstyti asmens vengti eilinio šaukimo į tikrąją karine tarnybą(BK 79 str.), nemokėti al imentų savo vaikams išlaikyti (BK 125 str,).vengti at l ikt i bausmę (BK 302 str.), pabėgti iš autoįvykio vietos (BK 128str. 2 d.) ir kt. Kurstytojas tokiais atvejais gali siekti savo tikslu: jis.kurstydamas asmenį vengti eilinio šaukimo į tikrąja karine tarnybą, gulidezorganizuoti krašto apsaugos pajėgas; kurstydamas nemokėti alimen-tų - siekti išsaugoti pinigus gyvendamas su kurstomuoju asmeniu, bijo-damas pakenkti savo prestižui - kurstyti vairuotoją pabėgti iš autoįvy-kio, kurio metu žuvo žmogus, vietos ir pan. Padaryti tokius nusikalti-mus gali imtis organizuoti ir organizatorius.

Padarant tokius nusikaltimus aktyviai gali veikti ir padėjėjas: parengtinusikaltimo planą, padėti surinkti reikiamus dokumentus ar juos išduotiir pan.

Veikimu padaromų nusikaltimų atveju bendrininkavimas neveikiantgali būti išimtis. Visų pirma, kaip minėta, organizavimas ir kurstymassuponuoja tik aktyvius veiksmus. Todėl neveikimas savaime negalimas.Net kai asmuo veikiamas negatyviomis priemonėmis, pavyzdžiui narko-manui neduodama narkotikų, tuo ji skatinant dalyvauti padarant plėšimą,arba asmeniui nutraukiama materialinė pagalba, skatinant jį dalyvautinužudant ar padarant kitą nusikaltimą, iš tikrųjų nereiškia neveikimo.Visais šiais atvejais yra aktyvus poveikis bendrininkui, nors šio poveikiopriemonės yra tam tikrų veiksnių nepadarymas.

Veikimu padaromų nusikaltimų, kai padėjimas gali pasireikšti neveiki-mu yra nedaug. Tai gali būti tam tikrų sąlygų nusikaltimui sudarymas (pvz.,palikti neužrakintas patalpas, neįjungti signalizacijos ir pan.). Neveikimupaprastai laikomas asmens ir nusikaitimo vykdytojo iš anks to numatytassusitarimas nepranešti apie rengiamą ar padarytą nusikaltimą. Nors šiuo at-veju reikia pripažinti, kad susitarimas nepranešti apie rengiamą ar padarytąnusikaltimą - tai vis dėlto aktyvus veiksmas ir tik iš jo išplaukianti pareigair jos įgyvendinimas yra tam tikrų veiksmų nepadarymas.

Pabaigoje galima būtų pažymėti, kad neveikimu padaromų nusikalti-mų atveju bendrininkavimas neveikimu apskritai vargu ar įmanomas.

310

X V s k y r i u s . B a u d ž i a m o j i a t s a k o m y b e u ž n e v e i k i m u p a d a r y t u s n u s i k a l t i m u s

LITERATŪRA

Gobbs T. Izbrannyje sočinenija. GIZ, 1926.Jascheck H. H. Lehrbuch des Strafrechts Algemeiner Teil. - Berlin, 1988.Poznyšev S. Osnovnyje načala nauki ugolovnogo prava. - Moskva.Sergijevskij N. Russkoje ugolovnoje pravo. - Moskva, 1911.Tagancev N. Russkoje ugolovnoje pravo. - Moskva, 1902.Učebnik ugolovnogo prava. Obščaja častj. - Moskva, 1996.Welzel H. Das Deutsche Strafrecht. 2 Auflage, 1995.

XVI SKYRIUS

NUSIKALTIMŲ DAUGĖTAS

1. NUSIKALTIMŲ DAUGĖTO SĄVOKA IR FORMOS

Nusikaltimo padarymo formos yra įvairios. Iki šiol buvo aptarti atve-jai, kai vienas asmuo padarė vieną nusikaltimą bei kai jį padarė keliasmenys bendrininkaudami. Taip pat buvo aiškinti nusikaltimo ypatumai,kai jis nutrūksta rengimosi ar pasikėsinimo stadijoje.

Dabar bus nagrinėjamas naujas atvejis - kai vienas ar keli asmenyspadarė kelis nusikaltimus ir už juos reikia patraukti šiuos asmenis bau-džiamojon atsakomybėn. Tuomet iškyla klausimas ne tik kaip reikia kva-lifikuoti kiekvieną iš padarytų nusikaltimų, bet ir kaip nustatyti, koks yratarp jų ryšys. Tokio ryšio nustatymas gali turėti reikšmės kvalifikuojant netik vėliau padarytą nusikaltimą, bet ir skiriant bausmę už juos visus, nesjeigu vienu nusikaltimu pažeidžiami tam tikri visuomeniniai interesai (teisėssaugomi gėriai), tai padarius du ar daugiau nusikaltimų, žala iš esmėspadidėja.

Tardymo ir teismu praktikoje, kai reikia kvalifikuoti ir skirti bausmeuž kelis padarytus nusikaltimus, susiduriama palyginti gana dažnai. Šiuometu tenka spręsti beveik kas antro asmens, traukiamo baudžiamojonatsakomybėn, pakartotinai ar kelių padarytų nusikaltimų kvalifikavimo irbausmės skyrimo klausimus.

Kai padaryti keli nusikaltimai - yra pagrindas kalbėti apie nusikaltimųdaugėtą. Tačiau reikėtų patikslinti pasakymą „keli padaryti nusikaltimai".Visų pirma gali būti nustatyta, kad padaryti keli nusikaltimai, tačiau dėl da-lies iš jų yra suėjusi patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis ir užjuos asmuo neatsako. Taip pat galimi atvejai, kai asmuo, remiantis BK15(1), 52(1), 62 str. 2 d., 63 str. 2 d., 234 str. 3 d. ir kt., buvo atleistas nuobaudžiamosios atsakomybės ir todėl tokios veikos nebegali būti įtrauktos

312

X V I s k y r i u s . N u s i k a l t i m ų d a u g e t a s

į kelių nusikaltimų skaičių. Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 126str. numato atvejus, kai byla gali būti iškelia tik esant nukentėjusiojo skun-dui (tai nusikaltimai, numatyti BK 116 str. l d., 117 str. l d., 118 str. l d.,133 str. l d. ir kt.). Jeigu nukentėjusysis šiais atvejais nesikreipė į teismą artardymo organus, byla negali būti iškelta, o tai reiškia, kad šie nusikaltimaineįeis į „kelių nusikaltimų" sąvoką. Iš to išplaukia, kad nusikaltimų daugė-tas yra tuomet, kai padaryta viena ar kelios pavojingos veikos, kurios turibaudžiamųjų įstatymų numatytus: 1) ne mažiau kaip dviejų nusikaltimų po-žymius; 2) dėl jų nėra išnykusios juridinės pasekmės; 3) nėra baudžiamų-jų procesinių kliūčių baudžiamajam persekiojimui.

Nusikaltimų daugėtas - socialinis teisinis reiškinys. Jis atspindi tamtikrą nusikalstamo elgesio formą, pasireiškiančią ne vieno nusikaltimopadarymu ir iŠ to išplaukiančiomis juridinėmis pasekmėmis.

Reikia pažymėti, kad galiojančiame Baudžiamajame kodekse įstatymuleidėjas ne visuomet yra nuoseklus ir todėl galimos skirtingos juridinėspasekmės.

Visų pirma atkreiptinas dėmesys i tai, kad įstatymų leidėjas nevieno-dai vertina kelių nusikaltimų padarymą. Čia galima išskirti kelis atvejus:

1) Kelių nusikaltimų padarymą įstatymas pripažįsta tik viena veika.Pvz., BK 226(1) str. numatytas melagingas pranešimas apie visuo-menei gresiantį ar ištikusi pavojų. Sakykim, tas pats asmuo vienakartą paskambino policijai ir pranešė apie tariamai padėtą sprog-menį mokykloje, po kelių dienų vėl pranešė policijai apie tariamaiužminuotą ligoninę ir trečią kartą vėl suklaidino policiją informuo-damas apie tariamą vandentiekio užnuodijimą. Pagal galiojantį BKvisi šie trys atvejai bus pripažinti vienu nusikaltimu ir už jį pagalšiame straipsnyje numatytą sankciją paskirta bausmė. Tačiau jeigupirmuoju iš paminėtų atvejų asmuo padarė veiką vienas, antruojuatveju - dviese, o trečią kartą veika buvo nutraukta rengimosi arpasikėsinimo stadijoje, tai pirmuoju atveju veika bus kvalifikuotapagal BK 226(1) str., antruoju atveju - pagal BK 18 str. atitinkamądalį ir BK 226(1) str., o trečiuoju atveju - pagal BK 16 str. atitin-kamą dalį ir 226(1) str. Pagal kiekvieną iš šių straipsnių turi būtipaskirta bausmė ir po to subendrinta.

2) Kelių tapačių nusikaltimų padarymą BK specialiai įvardintaisatvejais (pavyzdžiui, BK 271 str. - vagystė, 272 str. - plėšimas,273 str. - turto prievartavimas, 274 str. - sukčiavimas ir kt.) įsta-tymas vertina nevienodai. Pirmojo tokio nusikaltimo padarymasvertinamas kaip atskiras nusikaltimas. Tuo tarpu visi tokie patys

313

NUSIKALTIMAS

paskesnieji padaryti nusikaltimai, nesvarbu, koks jų skaičius, laiko-mi viena, tačiau kvalifikuojantį požymį - pakartotinumą turinčiaveika, ir už tai atitinkamų straipsnių dalyse yra numatyta vienabausmė. Bet jeigu, kaip ir ankstesniu atveju, viena vagystė buvopadaryta vieno asmens, antroje asmuo buvo tik bendrininko padė-jėju, o trečia nutrūko pasikėsinimo stadijoje, kiekviena iš šių vagys-čių turi būti kvalifikuojama atskirai nurodant ir atitinkamus BKbendrosios dalies straipsnius.

3) Kelių veikų, numatytų skirtinguose BK straipsniuose ar straipsniųdalyse, padarymas kvalifikuojamas pagal atitinkamus straipsnius arjų dalis, išskyrus anksčiau minėtus atvejus.

Taip yra todėl, kad įstatyme nėra išspręstas klausimas, kaip vertinti topaties BK straipsnio ar jo dalies pažeidimus. Tiesa, 1994 m. liepos 11 d.įstatyme „Dėl Baudžiamojo, baudžiamojo proceso ir pataisos darbų ko-deksų pakeitimų ir papildymų" buvo pabandyta atsisakyti nusikaltimųpakartotinumo ir bet kuriuo atveju padarytą nusikaltimą kvalifikuoti pa-gal atitinkama BK straipsnį ar jo dalį, ir už kiekvieną jų paskirti atitinka-mą bausme po to jas subendrinant. Tačiau praktikoje tai sukėlė proble-mų, apsunkino tardymo ir teismo organų darbą. Tarkim, asmuo padarė 30vagysčių, tuomet kiekviena iš jų, iš viso 29 kartus, reikia kvalifikuoti pagalBK 271 str. 2 d., o vykdant bausmių subendrinimą padaugėjo asmenų,nuteistų laisvės atėmimu.

Jau paminėti kelių nusikaltimų padarymo atvejai rodo, kad šie nusi-kaltimai tarpusavyje gali būti įvairiai teisine prasme susieti ir dėl to atsi-randa skirtingos teisinės pasekmės. Todėl baudžiamosios teisės teorijojeišskiriamos skirtingos nusikaltimų daugėto formos. Dažniausiai nesiginči-jama, kad nusikaltimų daugėtą sudaro idealioji ir realioji nusikaltimųsutaptys. Tačiau yra autorių, tarp jų ir šio skyriaus autorius, kurie praei-tyje nusikaltimų daugetui buvo priskyrę taip pat pakartotinumą ir recidy-vą. Prof. N. Kudriavcevas nusikaltimų daugėto formomis laiko sutaptį(realiąją ir idealiąja), nevienkartiškumą, pakartotinumą ir recidyvą, prof.R. Galikbarovas — tik pakartotinumą ir recidyvą, o prof. F. Ragimovas -idealiąją sutapti ir pakartotinumą.

Nusikaltimų daugėto formų išskyrimas labai daug priklauso nuo pačiosdaugėto sampratos. Jeigu spręstume pagal anksčiau pateiktus daugėto po-žymius, tuomet reikėtų kiekvieną kartą nustatyti, ar buvo padarytas vienas,ar keli nusikaltimai. Jeigu padaryti keli nusikaltimai - reikia nustatyti, kadkiekvienas iš jų turi savarankiško nusikaltimo požymius, o tai akivaizdžiau-siai maryti iš atitinkamų veikų kvalifikavimo panaudojant skirtingus nusi-

314

X V I s k y r i u s . N u s i k a l t i m ų d a u g e t a s

kaitimo sudėties požymius. Vadinasi, kiekvienas padarytas nusikaltimas turiatitikti tam tikrą BK straipsnį ar jo dalį. Atsižvelgiant į šiuos reikalavimus,galima būtų pasakyti, kad nusikaltimų daugėto formos yra:

1) idealioji ir realioji nusikaltimų sutaptis;2) vienarūšių nusikaltimų pakartotinumas.Iš to kyla klausimas, kaip vertinti nusikaltimų padarymo formas: tapa-

tų pakartotinumą ir recidyvą. Reikia manyti, kad jas laikyti daugėto for-momis galima tik su tam tikra išlyga. Esant tapačiam pakartotinumui,įstatymas, kaip buvo minėta, atskirai išskiria tik pirmąjį nusikaltimą, ovisus kitus, nesvarbu, kiek kartų padarytas nusikaltimas, faktiškai laikoviena veika. Tiesa, atsižvelgiant į tai, kad tokie veiksmai padaryti pakar-totinai, ši veika laikoma turinčia kvalifikuojantį požymį - pakartotinumą.

Recidyvo atveju, kai už anksčiau padarytą nusikaltimą asmuo yra nu-teistas ir vėl padaro naują nusikaltimą, ankstesnis teistumas baudžiamojoįstatymo yra vertinamas nevienodai. Dažniausiai - tai atsakomybę sunki-nanti aplinkybė. Tačiau BK atskiruose straipsniuose asmens, anksčiau teistouž tokį pat padarytą nusikaltimą ir turinčio neišnykusį teistumą, veikospadarymas yra vertintinas kaip kvalifikuota sudėtis. Taigi šia prasme jislabai panašus į tapataus pakartotinio nusikaltimo padarymą.

Kadangi, kaip matome, labai griežtos ribos tarp pavienio nusikaltimoir nusikaltimų daugėto nėra, tikslinga plačiau aptarti pavienio nusikalti-mo sampratą ir rūšis.

Pavienis nusikaltimas. Pavienis nusikaltimas gali būti apibūdintas for-mos ir turinio atžvilgiu.

Juridinės formos prasme pavienis nusikaltimas yra toks, kuris atitinkavieną BK Specialiosios dalies straipsnį arba jo dali, kitaip tariant, tai tokiaveika, kurioje yra vieno nusikaltimo sudėtis. Toks apibūdinimas tinka ne-sudėtingiems nusikaltimams, kai vienas elgesio aktas atitinka vieną nusi-kaltimo sudėtį, pavyzdžiui, vienu šūviu nušautas žmogus (BK 104 str.),vienu smūgiu padarytas sunkus kūno sužalojimas (BK 111 str. l d.), vienuveiksmu ištraukta iš kišenės piniginė (BK 271 str. l d. - vagystė) ir t. t.

Tačiau daugelis nusikaltimų yra padaromi prieš tai atlikus sudėtingusparengiamuosius veiksmus arba pats nusikaltimo darymas reikalingas dau-gelio sudėtingų veiksmų (pavyzdžiui, informacijos rinkimas šnipinėjant -BK 63 str., turtinės žalos padarymas sudarant žinomai neteisingą kom-piuterinę programą, įrašant į kompiuterio atmintį klaidingus duomenisar kitaip paveikiant kompiuterinę informaciją - BK 277 str. 2 d. ir kt.).Todėl pavienio nusikaltimo apibūdinimas turinio atžvilgiu yra žymiai su-dėtingesnis.

315

N U S I K A L T I M A S

Rusų prof. A. Gercenzonas rašė, kad veika tuomet yra pavienis nusi-kaltimas, kai kaltininkas (ar keli asmenys - bendrininkai) padaro veiks-mus, kurie yra skirti vieningam kėslui realizuoti siekiant vieningo tikslo irnukreipti į vieninga objektą. Šie veiksmai, nepaisant jų įvairoves, skirtivieningoms nusikalstamoms užmačioms bei tam tikram rezultatui pasiek-ti ir atitinka vieną BK Specialiosios dalies straipsnį.

Vokiečių prof. H, Jašekas rašė, kad pavienis nusikaltimas yra toks, kaivieningos pasekmės pasiektos vieninga valia, keliais vienodais veiksmais,kurie objektyviai yra tarpusavyje susiję vieta ir laiku bei gyvenime sudarovientisą poelgį.

Taigi pavienis nusikaltimas, neatsižvelgiant i padarytų veiksmų apimti,apibūdinamas tokiais svarbiausiais bruožais:

1) subjektyvių požymių visuma -vieningais nusikalstamais kėslais, vie-ninga valia šiems tikslams pasiekti;

2) objektyvių požymių visuma - vieningu kėsinimosi objektu, vienin-gais veiksmais, susijusiais vieningu priežastiniu ryšiu su atsiradu-siomis pasekmėmis; tai vientisas poelgis;

3) šie veiksmai atitinka vieną BK Specialiosios dalies straipsnį ar dalį.Analizuojant baudžiamuosiuose įstatymuose numatytų tam tikrų nusi-

kaltimų sandarą, matyti, kad vienoje nusikaltimo sudėtyje jo požymiai yrasujungti įvairiai. Vienais atvejais vieno nusikaltimo požymiai išplaukia išvieno natūralaus poelgio - vieno žmogaus veiksmo. Kitais atvejais įstaty-mų leidėjas į vieną nusikaltimą sujungia kelis, kartais gana įvairius veiks-mus, laikydamas tai viena veika. Taigi pavieniai nusikaltimai pagal požy-mių visumą gali būti suskirstyti i: 1) natūralius ir 2) įstatymo įtvirtintus.

Natūraliai sudarantys pavienį nusikaltimą visų pirma yra tokie kalti-ninko veiksmai, kai j is vienu fiziniu veiksmu sukelia įstatymo numatytaspasekmes (pavyzdžiui, vienu smūgiu įlaužiama galvos kaukolė), sukėlu-sias sunkų kūno sužalojimą. Taip pat vienas nusikaltimas bus ir tuomet,kai kaltininkas, siekdamas nužudyti, sudavė 10 smūgių, iš kurių, tarkim,6 atitiko lengva kūno sužalojimo laipsni, 2 - apysunkį, vienas - sunkų irvienas smūgis buvo mirtinas. Kadangi pagal konkurencijos taisykles vie-ningoje veikoje kiekviena labiau pavojinga veika apima mažiau pavojin-gą - aukščiau paminėtame pavyzdyje veika bus kvalifikuojama ne pagalvisus sužalojimo laipsnius, o lik pagal vieną pavojingiausią veiksmą, sukė-lusį sunkiausias pasekmes.

Vienas veiksmas taip pat gali sukelti daug vienodų pasekmių ir atitiktivieno nusikaltimo požymius. Pavyzdžiui, kaltininkas padėjo sprogmenųdėl kurių sprogimo keturiems žmonėms buvo padaryti sunkūs kūno suža-

316

X V I s k y r i u s . N u s i k a l t i m ų d a u g e t a s

lojimai. Šis nusikaltimas atitiks BK 111 str, l d. Tačiau, jeigu dėl to patiessprogimo bus skirtingai sužeisti žmonės - veiką būtina kvalifikuoti pagalBK straipsnius, numatančius atitinkamų kūno sužalojimų padarymą.

Baudžiamosios teisės normoje, kaip jau buvo minei a, įstatymų leidė-jas pavienį nusikaltimą įtvirtina pagal gana įvairias požymių grupes. Lite-ratūroje paprastai išaiškinami tokie pavieniai nusikaltimai: 1) testiniai;2) trunkamieji; 3) sudėtiniai. Sudėtiniai dar skirstomi į tokius: su dviemobjektais, su dviem veiksmais, su keliais alternatyviaisiais požymiais, pa-kartotinai padarytos veikos, veikos, kurios kvalifikuotos sunkinančiomisaplinkybėmis ir kurios gali sudaryti kita nusikaltimą.

Tęstiniai nusikaltimai. Tęstiniu nusikaltimu laikoma veika, kuri susi-deda iš tapačių veiksmų, esant vieningai kaltei ir siekiant vieningo rezul-tato. Tokio nusikaltimo ypatumas yra tas, kad jis daromas ne ištisai, osusideda iš atskirų veiksmu, kurie kitomis aplinkybėmis galėtų sudarytisavarankiškus nusikaltimus, tačiau šiuo atveju tokiais nelaikomi, bet su-daro vieno nusikaltimo atskiras grandis. Šio pobūdžio nusikaltimai pana-šūs į nusikaltimus, padarytus pakartotinai, ir ypač į tokias pakartotinumoformas kaip sistemingumas ir versliškumas. Todėl praktikoje pakartoti-nai padarytas nusikaltimas kartais pripažįstamas pakartotiniu arba at-virkščiai - pakartotinis nusikaltimas kvalifikuojamas kaip pavienis. Tokiosklaidos dažniau pasitaiko tuomet, kai baudžiamasis įstatymas numato taspačias veikas, padarytas ir pavieniui, ir pakartotinai. Štai turto vagystė(BK 271 str.) gali būti padaryta, pavyzdžiui, įrašius į darbuotojų sąrašą„mirusią sielą" ir kiekvieną mėnesi išmokant atlyginimą, pasisavinant ati-tinkamas sumas pinigų. Toks nusikaltimas turėtų būti kvalifikuojamas kaippaprasta vagystė. Tačiau jeigu kaltininkas, gavės kelių mėnesių atlyginimąuž nesamą darbuotojų, po kurio laiko sugalvos tai padaryti iš naujo, veikaatitiks pakartotinos vagystės požymius, nes kaltininko tyčia vienam nusi-kaltimui padaryti bus pasibaigusi ir pradėtas daryti naujas nusikaltimas.

Tęstinis nusikaltimas gali būti padarytas ir veikimu, ir neveikimu. BK309 str. numato atsakomybę už falsifikuotų prekių gaminimą, realizavimąar laikymą. Šį nusikaltimą atitiks veiksmai, kai kaltininkas, namuose at-skiedęs spiritą, ant 100 butelių per 4 kartus užklijavo etiketes, kuriosrodo, jog tai yra degtinė, pagaminta kokioje nors valstybinėje gamykloje.Neveikimą gali apibūdinti kelių vartotojų apgaulė, kai nuo pirkėjų nusle-piant pasibaigusį vartojimo terminą parduota 10 vienetų prekių.

Visais atvejais, kai keliais aktais padarytą nusikaltimą reikia vertintikaip pavienį nusikaltimą, visų pirma reikia žiūrėti, ar šie aktai yra tarpu-savyje susiję, ar turi vieningą kaltės formą, ar siekiama vieningo ir kon-krečiai apibrėžto rezultato.

317

N U S I K A L T I M A S

Trunkamieji nusikaltimai. Trunkamasis nusikaltimas - toks nusikaiti-mas, kurio darymas tęsiasi tam tikrą laika. Teismu praktikoje trunkamuo-ju nusikaltimu paprastai pripažįstamas toks veikimas ar neveikimas, kurissuponuoja anksčiau k a l t i n i n k u i uždėtų pareigų nevykdymą.

Trunkamieji nusikaltimai gali prasidėti kokiu nors veiksmu arba ne-veikimu (pavyzdžiui, dezertyravimu iš karinio dalinio - BK 259 str, arbanepranešimu apie nusikaltimą - BK 294 str.) ir trunka tol, kol kaltininkaspats, kit i asmenys ar teisėsaugos institucijos nenutraukia susidariusiosnusikalstamos būsenos.

Kaltės požiūriu trunkamieji nusikaltimai gali būti padaryti tyčia (pa-vyzdžiui, vengimas eilinio Šaukimo i tikrąja krašto apsaugos tarnybą - BK79 str., vengimas mobilizacinio šaukimo - BK 80 str., vengimas išlaikytivaikus - BK 125 str., neteisėtas atidavimas į psichiatrinę ligoninę - BK131(2) str., kalinio pabėgimas - BK 300 str. ir kt.) arba neatsargiai (ne-rūpestingas šaunamojo ginklo, šaudmenų bei sprogstamųjų medžiagų lai-kymas - BK 236 str. ir kt.).

Trunkamojo nusikaltimo ypatumas yra tas, kad kaltininkas, žinodamasapie atsiradusią pareiga veikti ar neveikti tam tikru būdu, nieko daugiaunedaro, si pareiga yra tarytum pakibusi ties juo ir trunka tam tikrą laiką.Tačiau kai kada kaltininkas gali imtis ir papildomų veiksnių, kad išvengtųesamos pareigos. Šie papildomi veiksmai gali neturėti jokios kriminalinėsreikšmės (pavyzdžiui, asmuo, vengdamas mokėti alimentus, dažnai tyčiakeičia savo gyvenamąją ar darbo vietą). Tačiau tie patys veiksmai gali būtisusiję su nauju nusikaltimu (norėdamas išvengti alimentų mokėjimo as-muo suklastojo dokumentus - BK 207 str,).

Trunkamajam nusikaltimui būdinga tai, kad pareiga veikti ar neveiktiatsiranda baudžiamojo įstatymo (BK 131(2), 300, 236 str. ir kt.) arba kitųįstatymų pagrindu (mokėti alimentus vaikams išlaikyti, atlikti būtinąjąkrašto apsaugos tarnybą ir pan.).

Kitais atvejais šie nusikaltimai prasideda nuo neteisėto veiksmo pada-rymo (uždarymo į psichiatrinę ligoninę, kalinio pabėgimo iš kalėjimo ka-meros ir pan.) arba nuo pareigos veikti ar neveikti atsiradimo momento(pranešti teisėsaugos institucijoms apie padarytą sunkų nusikaltimą, imtispriemonių ginklų ar šaudmenų saugumui užtikrinti). Trunkamieji nusikal-timai pasibaigia, kai kaltininkas pats nutraukia pareigos nevykdymą (pa-bėgęs kalinys prisistato policijai), kai pareigos nevykdymą nutraukia tei-sėsaugos ar kilos valdžios institucijos (neteisėtai atiduotas j psichiatrinęligonine asmuo gydytojų sprendimu išleidžiamas) arba pasibaigia parei-gos vykdymas (alimentų mokėjimas tėvams, kai j ie miršta). Nuo trunka-

318

X V I s k y r i u s . N u s i k a l t i m ų d a u g e t a s

mojo nusikaltimo pradžios iki jo pabaigos gali praeiti kelios dienos, mė-nesiai ar metai.

Sudėtiniai nusikaltimai. Kaip jau buvo minėta, įstatymų leidėjas sudė-tinius nusikaltimas konstruoja gana įvairiai. Yra nemažai atvejų, kai kal-tininkas, siekdamas savo nusikalstamų kėslų paprastai padaro žalą nevienam, o dviem arba kartais ir daugiau objektų (teisimų gėrių). Tokskėsinimasis, aišku, yra pavojingesnis, dažnai juo padaroma didesnė žala.Šie objektai baudžiamųjų įstatymų gali būti ginami ir atskirai, t. y. užkėsinimąsi į kiekvieną iš jų numatyta baudžiamoji atsakomybė, tačiaujuos sujungus atsiranda nauja nusikalstamos veikos kokybė. Ryškiausiaitai galima matyti iš tokio nusikaltimo kaip plėšimas (BK 272 str.). Plėši-mu kėsinamasi į fizinio ar juridinio asmens turtą. Tačiau norint jį užval-dyti kartais tenka nugalėti asmenų, kuriems šis turtas priklauso ar jį val-do, pasipriešinimą, padarant smurtinius veiksmus ar realiai grasinant juospadaryti. Turto pasisavinimas be smurto yra numatytas BK 271 str. Atski-rai gali būti kvalifikuoti ir smurto veiksmai: lengvas, apysunkis ar sunkuskūno sužalojimas. Tačiau atskirai nei vienas iš šių nusikaltimų neparodoplėšimo, kaip kokybiškai naujo nusikaltimo, esmės. Tai padaro įstatymųleidėjas, numatydamas tokio kėsinimosi ypatumus viename nusikaltime.

Įdomu pažymėti, kad Lietuvos teismų praktika, atsižvelgdama į kėsi-nimosi užvaldant turtą pasekmes - nukentėjusiojo mirtį - mato naują šionusikaltimo kokybe. Tokia veika, kai plėšimo metu nužudomas nukentė-jusysis, laikoma nužudymu iš savanaudiškų paskatų (BK 105 str. 8 p.).

Nusikaltimų, kuriuose įstatymų leidėjas numatė žala iš karto dviemsobjektams, yra palyginti nemažai. Tokie nusikaltimai yra banditizmas (BK75 str.), nužudymas iš chuliganiškų paskatų (BK 105 str. 9 p.), išžagini-mas sunkinančiomis aplinkybėmis (BK 118 str. 4 d.), laisvės atėmimoįstaigų darbo dezorganizavimas (BK 303 str.) ir kt.

BK yra numatytų nusikaltimo sudėčių, kuriose įstatymų leidėjas yranumatęs du vienas po kito einančius veiksmus. Laiko tarpas tarp šiųveiksmų gali būti ilgesnis ar trumpesnis, tačiau ji visuomet galima fiksuo-ti. Be to, paprastai šie veiksmai skiriasi ir savo esme. BK 131(1) str.numato atsakomybę už įkaitų paėmimą ir jų grąžinimo sąlygų iškėlimą,turint tikslą priversti valstybę, tarptautinę organizaciją, fizini ar juridinįasmenį ar grupę asmenų atlikti kokį nors veiksmą arba atsisakyti nuo jo.Darant šį nusikaltimą, pirmiausia žmogus ar žmonių grupė paimami kaipįkaitai. Po to, kaip įkaitų paleidimo sąlyga, keliami reikalavimai atitinka-miems subjektams - policijai, verslininkui, valstybės institucijai: perduotiatitinkamas pinigų sumas, duoti transportą nusikaltėlių bendrams išlais-

319

N U S I K A L T I M A S

vint i ir kt. Neįvykdžius nusikaltėlių reikalavimų neretai dalis ar visi įkaitaiišžudomi. Šiame nusikaltime pirmasis veiksmas galėtų sudaryti savaran-kišką nusikaltimą (neteisėtą laisvės atėmimą), o kartu su papildomaisreikalavimais atsiranda ir padidėjęs pavojus.

Lietuvos teismų praktikoje nėra vienodai vertinami veiksmai, kuriesudaro sąlygas kitam nusikaltimui padaryti. Dokumentų klastojimas sie-kiant padaryti turto grobimą ankstesnėje teismų praktikoje buvo vertina-mas kaip nusikaltimų sutaptis (dokumentų klastojimas - BK 207 ir turtopagrobimas pagal dabar galiojanti BK 274 arba 275 str.). Šiuo metu teis-mų praktika dokumento klastojimą laiko tik vienu iš būdų turtui neteisė-tai pasisavinti, nelaikydama šių veiksmų savarankišku nusikaltimu. Taiatitinka ir kai kurių kitų nusikaltimų kvalifikavimo praktiką, kai jų pada-rymo būdas nelaikomas savarankišku nusikaltimu. Antai BK 211 str. tie-siog nurodomas nusikaltimo požymis - dokumentų klastojimas siekiantišvengti krašto apsaugos tarnybos mokymų ar pratybų.

Gali kilti klausimas, kaip kvalifikuoti veiksmus, kai dalis jų padarytaužsienyje, o kita - Lietuvoje. Pavyzdžiui, užsienyje supirktos kontraban-dinės prekės (pvz., degtinė) po kurio laiko vežamos į Lietuvą, kur nusi-kaltimas ir buvo išaiškintas. Šiuo atveju įstatymas duoda pakankamai vie-nareikšmišką atsakymą. BK 4 str. yra nurodyta, kad nusikaltimas laiko-mas padarytu Lietuvos teritorijoje, jeigu jis buvo pradėtas ar pabaigtasarba jam buvo užkirstas kelias Lietuvoje. Taigi didesnės ar mažesnes per-traukos tarp nusikalstamų veiksmų ar tų pačių veiksmų tęsinys skirtingo-se valstybėse nekeičia vieno nusikaltimo sampratos.

Atskirą nusikaltimų grupę galima išskirti tada, kai įstatymų leidėjas,konstruodamas nusikaltimų sudėtis, nurodo kelis vienodos reikšmės po-žymius (pavyzdžiui, kelis skirtingus veiksnius), kurių kiekvienas atskiraipaimtas kartu su kitais nusikaltimo sudėties požymiais sudaro visą nusi-kaltimą. Jeigu kaltininkas padarė nusikaltimą, atitinkantį kelis įstatymenumatytus alternatyvius požymius, pripažįstama, kad padaryti ne keli, ovienas nusikaltimas. Pavyzdžiui, BK 234 str. yra numatyta atsakomybė užneteisėtą šaunamojo ginklo nešiojimą, gaminimą ar realizavimą. Jeigukaltininkas pradžioje pasigamino šaunamąjį ginklą, kurį laiką laikė savožinioje, o po to pardavė, jis padarė vieną nusikaltimą. Taip pat vienasnusikaltimas bus ir tuo atveju, jeigu kaltininkas tik neteisėtai pasigaminoginklą arba pagaminęs ji pardavė. Jeigu skirtingi alternatyvūs veiksmaipadaryti įvairiose valstybėse, tačiau kaltininkas turėjo vieningus nusikals-tamus kėslus, tuomet kvalifikuojant veiką kaip ir ankstesniu atveju reikiaatsižvelgti į BK 4 str. nuostatas.

320

XVI skyrius. N u s i k a l t i m ų daugetas

Lietuvos BK yra keliolika straipsnių, kuriuose numatyta, kad nusikal-timu laikomi tik tokie veiksmai, kai jie yra padaryti pakartotinai. Pirmąkartą padaryti veiksmai gali neturėti jokių teisinių pasekmių arba užtrau-kia administracine, drausminę atsakomybe ar visuomeninių poveikio prie-monių taikymą. Pavyzdžiui, BK 245 str. numato baudžiamąja atsakomybęuž gamtos įstatymų pažeidimą po to, kai kaltininkui buvo pritaikyta ad-ministracinė nuobauda už tokia pat pažaida. Čia gali kilti toks klausimas:kiek laiko turėtų praeiti, kad pakartotinis pažeidimas galėtų užtrauktibaudžiamąją atsakomybe? Administraciniu teisės pažeidimų kodekso(ATPK) 36 str. yra nustatyta, kad turi būti pripažįstama, jog administra-cinė nuobauda nebuvo paskirta, jeigu per metus, nuo tos dienos, kaipasibaigė baudos vykdymas, asmuo nepadarė naujo administracinio teisėspažeidimo. Iš to išplaukia, kad baudžiamoji atsakomybė yra galima tiktuo atveju, jeigu asmuo padarė naują administracinį pažeidimą, už kurįgalima baudžiamoji atsakomybė, ne vėliau kaip per metus laiko nuo ad-ministracinės nuobaudos įvykdymo, nes po to asmuo laikomas neturinčiujokios nuobaudos.

BK 215 str. (už statybos taisyklių pažeidimą), 230(1) str. (už priešgais-rinių taisyklių pažeidimą) nustatyta, kad kaltininkas gali būti patrauktasbaudžiamojon atsakomybėn tik tada, jei prieš tai už atitinkamus veiksmusbuvo baustas administracinėmis nuobaudomis ne mažiau kaip du kartus.Suprantama, kad pagal aukščiau paminėto Administracinio teisės pažei-dimo kodekso 36 str. abi paskirtos administracinės nuobaudos dar turigalioti.

BK 248(2) str. numatoma baudžiamoji atsakomybė už perdavimą vai-ruoti transporto priemonę neblaiviam asmeniui, jei tai padaryta pakarto-tinai per vienerius metus. Tai reiškia, jog šiuo atveju įstatyme nereikalau-jama, kad ankstesnis teisės pažeidimas būtų fiksuotas administracine nuo-bauda. Užtenka nustatyti tokio pažeidimo pakartotinumo faktą nagrinė-jant bylą teisme.

Praktikoje kartais kyla klausimas, kaip pasielgti tais atvejais, kai as-muo buvo padaręs daugiau kaip vieną teisės pažeidimą ir už tai buvonubaustas kriminaline bausme, tačiau per teistumo laikotarpį vėl padarėtokį pat teisės pažeidimą. Klausimo esmė ta, ar teistumas gali prilygtiadministracinei nuobaudai. Formaliai žiūrint įstatymas nekalba apie kito-kį ankstesni nubaudimą, o tik apie administracinės nuobaudos pritaiky-mą. Taigi pagal įstatymo raidę asmuo po nubaudimo kriminaline bausmeuž tokį pat pažeidimą gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn tiktuo atveju, kai jis turi naujai paskirtą administracinę nuobaudą.

321

N U S I K A L T I M A S

BK numatytų nusikaltimų dubliavimas su Administracinio teisės pa-žeidimų kodekso teisės pažeidimais nėra visiškai korektiškas. Be to, kar-tais nagrinėjant tokias bylas išryškėja, kad ankstesnioji nuobauda buvopaskirta neteisėtai ar nepagrįstai. Tuomet, aišku, tokį asmenį reikia iš-teisinti. Atsižvelgiant j tai, kad vis dėlto būtina griežčiau atskirti admi-nistracini teisės pažeidimą nuo nusikaltimo, naujajame BK nusikaltimųsudėtys su administracine ar visuomeninio poveikio prejudicija nekon-struojamos.

Lietuvos BK turi nemažai kvalifikuotų sudėčių, kurių kvalifikuojantispožymis kartais gali būti laikomas savarankišku nusikaltimu ir todėl su-daro tarytum dviejų nusikaltimų visumą. Tokie nusikaltimai yra BK 124str. 2 d. - numatytas neteisėtas abortas, sukėlęs nukentėjusiajai ilgalaikisveikatos sutrikimą ar mirtį, BK 236 str. - nerūpestingas šaunamojo gin-klo, šaudmenų bei sprogstamųjų medžiagų laikymas, jeigu dėl to buvožmonių mirčių ar turto sunaikinimas stambiu mastu, BK 249(1) str, -savavališkas traukinio sustabdymas be reikalo, jeigu tai sukėlė nelaimingąatsitikimą žmonėms, katastrofą, riedmenų sugadinimą ar kitokias sunkiaspasekmes, ir kt. Neatsargiai ar netiesiogine tyčia sukelta žmonių mirtis arturto sunaikinimas yra numatyti Lietuvos BK atitinkamuose straipsniuo-se. Tačiau išvardintais atvejais įstatymų leidėjas šias aplinkybes, kaip kva-lifikuojančius požymius, numato kituose nusikaltimuose ir atitinkamai su-griežtina baudžiamąją atsakomybę už tokias veikas.

Traukiant baudžiamojon atsakomybėn asmenis už veikas, kurios yrakvalifikuojamos kaip sukeliančios sunkinančias pasekmes, būtina nustatytikaltės rūšį ne tik pagrindinei veikai, bet ir atsiradusioms pasekmėms.

2. NUSIKALTIMŲ SUTAPTIS

Nusikaltimų sutapties nagrinėjimas baudžiamojoje teisėje turi pakan-kamai ilgą istorija. Jau praėjusio šimtmečio pabaigoje baudžiamieji įsta-tymai numatė nusikaltimų sutaptį, o baudžiamosios teisės teorija analiza-vo nusikaltimų sutapties esmę ir jos rūšis.

Šiuo metu Lietuvoje galiojantis Baudžiamasis kodeksas nepateikia nu-sikaltimų sutapties sampratos ir tik iš dalies šie klausimai yra sprendžiaminustatant bausmių skyrimo taisykles. Tačiau baudžiamosios teisės teorijair praktika šiems klausimams skiria pakankamai daug dėmesio, nes nuoteisingo šių klausimų suvokimo priklauso teisingas nusikaltimų kvalifika-vimas ir atitinkamai - bausmės paskyrimas.

322

X V I s k y r i u s . N u s i k a l t i m ų d a u g e t a s

Nusikalt imų sutaptis yra tuomet, kai vienas asmuo padarė du ar dau-giau nusikaltimų, kurie atitinka kelis baudžiamojo įstatymo straipsnius, iruž juos asmuo nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Be to,reikėtų pridurti, kad aplinkybių, trukdančių tokį asmenį patraukti bau-džiamojon atsakomybėn, nėra.

Nusikaltimų sutaptis būna, kai kaltininkas padaro du ar daugiau nu-sikaltimų, kurie gali būti tam tikra prasme artimi ar visiškai skirtingi.Tačiau visais atvejais pažeidžiami arba skirtingi objektai (teisiniai gėriai),arba tas pats objektas, tačiau iš esmės skirtingais veiksmais, ir todėl jienegali sudaryti vieno vieningo nusikaltimo.

Atsižvelgiant i tai, kaip kaltininkas padaro du ar daugiau nusikaltimų,užsienio šalių įstatymai, o Lietuvoje - baudžiamosios teisės teorija ir prak-tika, išskiria dvi nusikaltimų sutapties rūšis: idealiąją ir realiąja.

Idealioji nusikaltimų sutaptis. Idealioji nusikaltimų sutaptis atsižvel-giant į Lietuvos baudžiamuosius įstatymus turėtų būti apibūdinta taip: taiatvejis, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro du nusikalti-mus, numatytus skirtingose baudžiamojo įstatymo normose. Tai reiškia,kad nusikalstami veiksmai buvo padaryti taip, kad jų negalima aprėptiviena norma, bet reikia pritaikyti dvi. Koks tokio vertinimo socialinis-teisinis pagrindas?

Jau seniai baudžiamosios teisės teoretikai pastebėjo, kad darant vienąnusikaltimą galima pažeisti dvi baudžiamojo įstatymo normas. Tačiau jiepriėjo išvadą, kad tokiu atveju vis tiek yra vienas veiksmas, todėl dviejųnusikaltimų buvimą galima įžiūrėti tik mintyse. Tai reiškia, kad dviejųnusikaltimų buvimas tik numanomas. Tuo pagrindu yra kilusi ir sąvoka„idealioji sutaptis".

Atsižvelgdamos i tokia sampratą, daugelis Vakarų valstybių numato iratitinkamas juridines pasekmes: paprastai kal t ininkui skiriama bausmėtik už viena iš jų - sunkesnį nusikaltimą. Tiesa, kai kuriose šalyse įstaty-mas leidžia prie bausmės už pavojingesnį nusikaltimą skirti papildomasbausmes, kurios numatytos už kitą padarytą nusikaltimą.

Koks yra dviejų įstatymų pažeidimo vienu veiksmu mechanizmas? Išpsichologijos žinoma, kad žmogus sugeba suvokti aplinką. Jis taip patsuvokia savo veiksmus ir jų galimas pasekmes.

Praktika rodo, kad vienas veiksmas tam tikromis sąlygomis gali sukeltine vieną, o kelias pasekmes. Taigi asmuo, darydamas tam tikrus veiks-mus, gali siekti kelių rezultatų, vienu metu spręsti kelis uždavinius. Iš čiagalima daryti prielaida, kad asmuo savo veiksmais vykdo du valinius po-elgius. Pavyzdžiui, asmuo, siekdamas užgrobti orlaivį, nušauna vieną arkelis įgulos narius ar keleivius. Kaltininko psichinis santykis dėl atsiradu-

323

N U S I K A L T I M A S

šių kelių rezultatų gali būti vienodas, tačiau gali ir skirtis. Gali būti atve-jų, kai siekdamas tam tikrų tikslų kaltininkas nenori papildomų pasek-mių, arba net tikisi jų išvengti, tačiau susiklosčius tam tikroms aplinky-bėms jos vis dėlto atsiranda. Pripažinus, kad objektyviai asmuo vienaveika gali sukelti ne vieną, o kelis rezultatus, ir sąmoningai panaudotijuos savo sumanymams, tarp jų ir nusikalstamiems, pagrindžiamas teori-nis idealiosios sutapties pagrindas ir ji įvertinama kaip keli nusikaltimai.

Taigi jeigu asmuo suvokia, kad savo pavojingais veiksmais sukelia duar daugiau neteisėtų rezultatų, ir sąmoningai to siekia, arba kad ir nesie-kia tikėdamasis jų išvengti, - jis gali būti patrauktas atsakomybėn už dunusikaltimus, numatytus atitinkamuose BK straipsniuose.

Idealioji sutaptis teismų praktikoje nėra dažnas reiškinys. Ją dažniau-siai galima Įžvelgti tokiais atvejais:

1) Lietuvos BK šiuo metu numato aukščiausią bausmę - laisvės at-ėmimą iki gyvos galvos už nužudymą sunkinančiomis aplinkybė-mis. Viena iš tokių sunkinančių aplinkybių yra nužudymas darantkitą sunkų nusikaltimą. BK straipsniuose, numatančiuose sunkiusnusikaltimus, šiuo metu nėra požymio - tyčinio gyvybės atėmimo.Todėl tais atvejais, kai asmuo, darydamas sunkų nusikaltimą (pa-vyzdžiui, diversiją - BK 66 str., banditizmą - BK 75 str., išžagini-mą - BK 118 str., įkaitų paėmimą - BK 131 str., terorizuodamasasmenį - 227(1) str. ir t.t.), nužudo nukentėjusįjį, veika kvalifikuo-jama pagal kiekvieną iš paminėtų straipsnių ir BK 105 str. 6 p.

2) Tais atvejais, kai padaromas sudėtinis nusikaltimas, kuriame yra duobjektai, žalos padarymas antrajam objektui pagal įstatymą yra šionusikaltimo konstitutyvus elementas ir atitinka vieną padarytą nu-sikaltimą. Tačiau pasitaiko atvejų, kai antrajam objektui padaromadidesnė žala, negu numatyta atitinkamame BK straipsnyje. Tuometšios pasekmės netelpa į vieno nusikaltimo sudėti ir turi būti kva-lifikuojamos savarankiškai. Pavyzdžiui, BK 225 str. numatoma at-sakomybė už chuliganizmą. Chuliganizmo sudedamoji dalis dažnaiyra kūno sužalojimo padarymas nukentėjusiajam. Tačiau chuliga-nizmą atitinka tik ne didesnis kaip apysunkis kūno sužalojimas.Jeigu darant chuliganizmą padaromas sunkus kūno sužalojimas,veika kvalifikuojama papildomai pagal BK 111 str. atitinkamą dalį.Savavaldžiavimas (BK 214 str.) apima ir fizinį smurtą, tačiau šiosmurto pasekmė negali būti sunkesnė nei lengvas kūno sužalojimopadarymas. Jeigu bus padarytas apysunkis ar sunkus kūno sužalo-jimas, reikės šias pasekmes kvalifikuoti papildomai pagal atitinka-mus BK straipsnius.

324

X V I s k y r i u s N u s i k a l t i m ų d a u g e t a s

3) Tais atvejais, kai kaltininkas, kėsindamasis padaryti žalą vienamobjektui, padaro žalą kitam. Pavyzdžiui, norėdamas nušauti vienąasmenį jam nepataiko, bet mirtinai sužaloja kitą, šalia buvusį. Vei-ka turėtų būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti ir baig-tas nužudymas.

4) Kai kaltininkas, darydamas viena nusikaltimą, yra ir kito nusikal-timo bendrininkas. Pavyzdžiui, pareigūnas žinomai padeda asme-niui pavogti valstybinių lėšų išduodamas jam aiškiai suklastotusdokumentus pensijai ar pašalpai gauti. Veika atitiks tarnybinį su-klastojimą - BK 289 str., ir padėjimą sukčiaujant - BK 274 str.

5) Gali būti kitų atvejų, kai viena veika praktiškai negali apimti pada-rytų nusikalstamų veiksmų Pavyzdžiui, pinigų vežimas kontraban-da, siekiant juos laikyti užsienio valstybių kredito ištaigose, pažei-džia Lietuvoje galiojančius įstatymus ir turėtų būti kvalifikuojamaspagal BK 312 str. ir atsižvelgiant į veiksmų baigtumą - pagal BK329 str.

Teisinėje literatūroje yra išsakyta mintis, kad idealiajai sutapčiai turibūti būdingas dar vienas požymis - padarytos veikos vienalaikiškumas.Toks požymis iš tikrųjų yra, tačiau jį vis dėlto reikėtų laikyti išvestiniu išvieno nusikalstamo veiksmo. Turbūt didesnių pastangų nereikia, norintįrodyti, jog vienas veiksnias reiškia, kad viskas vyksta vienu metu. Tačiaupatys savaime vienu metu padaryti keli veiksmai gali ir neturėti idealio-sios sutapties požymių. Jeigu asmuo, nužudydamas vieną žmogų, sužalojaantrą, mėginusį sutrukdyti jam, tai padaryti yra du nusikaltimai tuo pačiumetu. Bet skirtingi veiksmai buvo nukreipti i vieno asmens nužudymą irkūno sužalojimų padarymą kitam asmeniui, todėl ši atveji teisingiau būtųpriskirti prie realiosios sutapties.

Realioji nusikaltimų sutaptis. Realioji nusikaltimų sutaptis yra tada,kai asmuo keliais savarankiškais veiksmais padaro du ar daugiau nusikal-timų, numatytų skirtinguose BK Specialiosios dalies straipsniuose, ir užjuos traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Taigi kelis padarytus nusi-kaltimus galima vertinti kaip realiąja sutaptį tuomet, kai kiekvienas iš jųne tik kvalifikuotas atskirai, bet ir dėl kiekvieno iš jų neišnykę juridiniaipagrindai ir nėra procesinių kliūčių patraukti baudžiamojon atsakomy-bėn, taip pat nei dėl vieno iš šių nusikaltimų nebuvo priimtas apkaltina-masis nuosprendis. Vienas bendras realiosios ir idealiosios nusikaltimųsutapties bruožas yra tas, kad du ar daugiau nusikaltimų padarė tas patsasmuo, kuriems kvalifikuoti reikia kelių BK normų.

Kartu reikia pažymėti, kad kelių padarytų nusikaltimų skirstymas įidealiąją ir realiąją sutaptį turi skirtingų teisimų pasekmių:

315

N U S I K A L T I M A S

1) Padaryti nusikaltimai gali b ū t i nevienodai vertinami: vienaip, kaiasmuo už juos traukiamas baudžiamojon atsakomybėn esant idea-liajai, ir kitaip - esant realiajai sutapčiai. Kai yra realioji sutaptis,antrasis nusikaitimas įstatymo nurodytais atvejais gali būti kvalifi-kuojamas kaip padarytas pakartotinai. Tokio pakartotinumo negalibūti esant idealiajai sutapčiai, nes vienas veiksmas negali būti pa-grindu vertinant vieną nusikaltimą, padaryta pirma kartą, o kitą -antrą kartą.

2) Esant idealiajai sutapčiai padaryti nusikaltimai visuomet yra skirtingi(pvz., chuliganizmas - BK 225 str. ir sunkus kūno sužalojimas -BK 111 str., orlaivio nuvarymas - BK 249(2) str. ir nužudymas -BK 105 str. ir kt.), o realiosios sutapties atveju padaryti nusikaltimaigali būti ir skirtingi (vagystė - BK 271 str. 2 d. ir nužudymas -BK 105 str.), ir vienarūšiai (paprasta vagystė - BK 271 str. l d. ir va-gystė įsibraunant į gyvenamąja patalpą - BK 271 str. 3 d.).

3) Esant idealiajai ir realiajai sutapčiai skirtingai sprendžiami patrau-kimo baudžiamojon atsakomybėn senaties klausimai. Idealiosios su-tapties atveju dėl abiejų nusikaltimu senaties terminų vyksmas su-tampa, o baigtis priklauso nuo to nusikaltimo, kuris yra pavojinges-nis ir turi ilgesnį patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatiesterminą. O esant realiajai nusikaltimo sutapčiai antrojo nusikaltimopadarymo senaties terminas pagal BK 49 str. 2 d. gali nutrūkti ir vėlbūti skaičiuojamas nuo antrojo nusikaltimo padarymo momento.

4) Esant idealiajai ir realiajai sutapčiai BK 42 str. 5 d. numato skir-tingą bausmės skyrimo tvarką.

Realioji nusikaltimų sutaptis, kai yra padaryti keli skirtingų rūšių nu-sikaltimai, paprastai nesukelia papildomų sunkumų, kai reikia nustatytibei įvertinti jų požymius. Šiuo atveju kiekvienas nusikaltimas laiko ir ap-linkybių yra daugiau ar mažiau atribotas. Juos vienija, kaip minėta, tik taspats subjektas, tačiau ir jo požymiai laikui bėgant gali keistis. Pavyzdžiui,vieną nusikaltimą asmuo padarė būdamas nepilnametis, o antrą - esantspecialiam požymiui (tėvas, nemokantis alimentų). Juos paprastai skiriair didesnio ar mažesnio laiko tarpas. Nors gali būti atvejų, kai nusikaltimųpadarymo laikas sutaps. Taip trunkamojo nusikaltimo metu, kai asmuopadaro kitą naują nusikaltimą, jis iš dalies padaromas tuo pačiu metu,kaip ir pirmasis.

Nevienarūšių nusikaltimų sutapties atveju ankstesnio nusikaltimo pa-darymas paprastai neturi įtakos vėliau padarytam nusikaltimui kvalifikuo-ti. Į jį gali būti atsižvelgta tik tada, kai reikia skirti bausmę už vėliaupadarytą nusikaltimą.

326

X V I s k y r i u s . N u s i k a l t i m ų d a u g e t a s

Sutapties klausimų sprendimas daug sudėtingesnis, kai keičiami įsta-tymai. Antai šiuo metu nusikaltimai nuosavybei, tarnybai, ūkininkavi-mui, finansams ir kt. ne tik iš naujo suformuluoti, bet ir turi nauja nu-meraciją. Dėl to gali kilti klausimų, kaip veika turi būti kvalifikuota,jeigu kaltininkas padarė tuos pačius veiksmus galiojant senam BK straips-niui ir po to - jau naujam.

Kadangi pakeitus įstatymą pasikeitė jo požymiai, t, y. nusikaltimo turi-nys, tai veikos, padarytos galiojant skirtingiems BK straipsniams, visada turibūti kvalifikuojamos savarankiškai: pagal seną BK straipsnį ir naują. Tačiaukeičiant įstatymą atsakomybė už padarytą nusikaltimą gali būti išplėsta arbasusiaurinta, o sankcija - sušvelninta ar sugriežtinta. Atsižvelgiant į BK 7 str.nuostatas, įstatymas, iš naujo nustatantis arba išplečiantis atsakomybę, grįž-tamosios galios neturi. Taigi tokiu atveju galioja bendra taisyklė: kiekvie-na veika kvalifikuojama pagal jos padarymo metu galiojusius įstatymus.

Kitaip, matyti, turi būti sprendžiami klausimai esant grįžtamajam įsta-tymo galiojimui. Panaikinus anksčiau buvusi požymi ir kartu susiaurinusatsakomybę, naujas BK straipsnis turi būti taikomas ir anksčiau padary-tam nusikaltimui. Štai anksčiau galiojusio BK 90 str. 4 d. numatė valsty-binio ar visuomeninio turto grobimą, padarytą itin pavojingo recidyvisto.Tarkim, kad kaltininkas, būdamas pripažintas itin pavojingu recidyvistu,1994 m. vasario mėn. iš žemės ūkio bendrovės pavogė du paršus ir 1995 m.pavogė veršelį iš kitos bendrovės ganyklų. Šiuo metu tokio požymio kaipitin pavojingas recidyvistas, padaręs vagyste, nėra. Taigi veiką reikia kva-lifikuoti pagal BK 271 str. l arba 2 d. atsižvelgiant į tai, iš kur buvopadaryta vagystė. Jeigu pirmoji vagystė bus padaryta iš tvarto, tai atitiksdabar galiojančio BK 271 str. 2 d. Kadangi asmuo vagystę padarė pakar-totinai, o pakartotinumas yra alternatyvus vagystės, padarytos įsibraunantį patalpa, požymis, tad jeigu asmuo pripažįstamas itin pavojingu recidy-vistu ir jis anksčiau buvo padaręs vieną iš nusikaltimų, numatytų BK 250str. 2 dalyje, tai veiką, kuri buvo pateikta pavyzdyje, reikia kvalifikuotipagal tą patį BK straipsnį ir dalį, kadangi veika padaryta pakartotinai.Tačiau, jeigu asmuo padarė tik šiuos du turtinius nusikaltimus, jo veikakvalifikuotina atskirai pagal BK 271 str. l ir 2 d.

Arba, tarkim, asmuo 1994 m. sausio mėn. praeidamas pro šalį ištraukėiš moters rankinuką, kuriame buvo 100 Lt, t. y. padarė nusikaltimą, nu-matytą tuo metu BK 147 str. l d., o antrą nusikaltimą padarė 1995 m. -geležinkelio stotyje pagriebė lagaminą ir pabėgo. Kadangi šiuo metu ga-liojančio BK 271 str. l d. numatoma švelnesnė sankcija, pirmą kartą padary-tą veiką būtina kvalifikuoti pagal BK 271 str. l d., o antrą nusikaltimą -pagal to paties straipsnio 2 d., - kaip padaryta pakartotinai.

327

NUSIKALTIMAS

Galiojančio BK 42 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad veikos,atitinkančios skirtingus baudžiamojo kodekso straipsnius ar jo dalis, kva-lifikuojamos atskirai. Taigi jeigu kaltininkas galiojant tam pačiam įstaty-mui padarė kelis nusikaltimus, kurie atitinka skirtingas BK straipsniodalis, tai visi veiksmai kvalifikuojami savarankiškai. Pavyzdžiui, jeigu kal-tininkas padarė tris vagystes: vieną vagystę atvirai - pagrobė lagaminą,antrą vagystę - iš buto, o trečią - taip pat iš buto, tačiau pagrobė vertybiųdaugiau kaip už 250 MGL, jo veika turi būti kvalifikuota pagal BK 271str. l d., 3 d. ir 4 d.

Tapačios veikos turi būti vertinamos kaip savarankiški nusikaltimai,jeigu kiekvienas iš jų skirtingai baigėsi (rengimosi, pasikėsinimo ar baigtonusikaltimo stadijose) arba kiekviename iŠ jų bendrininkas atliko skirtin-gą vaidmenį (vykdytojo, organizatoriaus, kurstytojo ar padėjėjo).

Visa tai rodo, kad nors realioji nusikaltimu sutaptis yra aiškiai api-brėžta padarytų nusikaltimų savarankiškumo (savarankiški kėsinimaisi,skirtingi veiksmai, skirtingas laikas), šių veikų juridinis vertinimas galisukelti tam tikrų sunkumų.

Pakartotinumas. Pakartotinumas kaip nusikaltimo padarymo formadaugelyje Vakarų Europos šalių yra nežinoma. Kaip buvo minėta, keli topaties įstatymo pažeidimai yra laikomi realiąja sutaptimi, kuriai esantbausmė skiriama pagal atitinkamas taisykles.

Nusikaltimų pakartotinumas pagal Lietuvos BK reiškia, kad kaltinin-kas du ar daugiau kartų pažeidė tą patį arba tapačiam prilygintą įstatymą,ir toks pažeidimas yra laikomas atskira kvalifikuota nusikaltimo padary-mo forma. Tačiau reikia pažymėti, kad ir Lietuvos BK ne visuose specia-liosios dalies straipsniuose nurodo pakartotinumą kaip kvalifikuojantį po-žymį. Šis požymis yra nusikaltimuose nuosavybei (BK 271-274 str.), nu-sikaltimuose asmeniui (BK 105, 124 str.) ir kt. Visur kitur, kur nėranuorodos į nusikaltimo padarymo pakartotinumą, tai baudžiamosios tei-sės teorijoje ir praktikoje vadinama ne savarankišku nusikaltimu, o pada-ryto nusikaltimo epizodu. Ši sąvoka iš esmės turėtų reikšti, kad tas patsnusikaltimas buvo padarytas tiek kartų, kiek yra vadinamųjų epizodų.

Lietuvos BK pakartotinumu kartais laikoma skirtingų nusikaltimų pa-darymas ir duodamas apibrėžtas nusikaltimų sąrašas. Pavyzdžiui, nusikal-timai nuosavybei yra laikomi padaryti pakartotinai, jeigu asmuo padarėbet kurį iš BK 280 str. 2 d. išvardintų nusikaltimų.

BK 41 str. l p. bet koks pirmiau padarytas nusikaltimas taip pat nu-rodomas kaip aplinkybė, galinti sunkinti atsakomybę.

Atsižvelgiant į pakartotinai padarytų nusikaltimų tarpusavio ryšį irjuridinę reikšmę baudžiamosios teisės teorijoje pakartotinumas skirsto-

328

X V I s k y r i u s . N u s i k a l t i m ų d a u g e t a s

mas į paprastąjį ir specialųjį. Paprastasis pakartotinumas (BK 41 str. l p.)nusikaltimams kvalifikuoti reikšmės neturi. Specialusis pakartotinumasatsižvelgiant į nusikaltimų tarpusavio ryšį kartais skirstomas į tapatųjį(kai kelis kartus pažeidžiamas tas pats BK straipsnis ar jo dalis) ir viena-rūšį (kai pakartotinumas yra padarius ir kitus BK straipsnyje ar jo dalysenurodytus nusikaltimus).

Jau buvo minėta, kad tapatusis pakartotinumas, griežtai tariant, nėradaugėto rūšis, nes du ar daugiau padaryti nusikaltimai kvalifikuojami nepagal kelis, o tik pagal vieną BK straipsnį ar jo dalį. Ankstesnis nusikal-timo padarymas yra tik sąlyga, kad naujai padarytą nusikaltimą galimakvalifikuoti kaip padarytą pakartotinai.

Baudžiamasis įstatymas pakartotinumui pažymėti kartais vartoja kituspožymius, pvz., sistemingumą (BK 116 str. 3 d., 117 str. 2 d.), kuris reiš-kia, kad įstatymo nurodyti veiksmai kartojasi ne mažiau kaip tris kartus.Literatūroje, taip pat kitų šalių įstatymuose galima rasti ir tokių požymiųkaip daugkartiškumas, versliškumas. Daugkartiškumas paprastai reiškia,kad ta pati veika padaryta du arba daugiau kartų. Versliškumo požymiuibūdinga tai, kad kaltininkas tokius veiksmus padaro sistemingai ir, be to,ši nusikalstama veika yra vienas jo pajamų šaltinių.

Žymiai sudėtingesnis yra vienarūšis pakartotinumas. Šiuo atveju, kaipbuvo minėta, padaromi du skirtingi nusikaltimai, tačiau įstatymų leidėjasmato tarp jų ryšį ir todėl antrojo nusikaltimo padarymas įgyja pakartoti-nio nusikaltimo savybių. Pavyzdžiui, kaltininkas padarė sukčiavimą. Joveika turi būti kvalifikuojama pagal BK 274 str. Vėliau jis padarė vagystę.Nors apskritai jis vagystę daro pirmą kartą, tačiau įstatyme įsakmiai rei-kalaujama, kad šis jo nusikaltimas būtų kvalifikuojamas pagal BK 271 str.2 d. kaip pakartotinis, nes jis jau anksčiau yra nusikaltęs sukčiavimu. Taigičia išlieka dviejų savarankiškų nusikaltimų kvalifikavimas atskirai, be to,antras nusikaltimas laikomas padarytu esant kvalifikuojančiam požymiui,t. y. pakartotinai.

Taigi įstatymų leidėjas, įtraukdamas pakartotinumo požymį, sąmonin-gai ir pagal įstatymą siekia sugriežtinti atsakomybę, kai asmuo padarėkelis tuos pačius ar tos pačios rūšies nusikaltimus. Kita vertus, baudžia-mosios teisės literatūroje keliama mintis, kad esant nusikaltimų pakarto-tinumui nubaudžiama tik už antrą iš visų padarytų nusikaltimų, o jeiguasmuo tokių pat nusikaltimų padarė dvidešimt ar daugiau (pavyzdžiui,Lietuvoje išaiškinama grupių, padariusių 30-40 turto vagysčių), visi liku-sieji tarytum yra likę nuošalyje, už juos kaltininkas yra nenubaudžiamas.Tačiau tai nėra visiškai teisinga. Jei kaltininkas padaro keliolika tapačiųnusikaltimų, tardymo ir teismo jie visi turi būti byloje nustatyti ir įrodyti.

329

N U S I K A L T I M A S

Tuo tarpu įstatymų leidėjas nustatydamas griežtesnes bausmės ribas lei-džia teismui parinkti bausmės dydį atsižvelgiant į pakartotinai padarytųnusikaltimų skaičių, o ta ne visuomet galima padaryti skiriant bausmę,kai yra nusikaltimų sutaptis.

Baigiant aptarti pakartotinumą reikėtų trumpai pažymėti jo santykį sunusikaltimų sutaptimi. Iš to, kas anksčiau pasakyta, galima pažymėti dupakartotinumo ir sutapties santykio variantus:

1) Du ar daugiau nusikaltimų sudaro nusikaltimų sutapti, kai nei vie-nas iš padarytų nusikaltimų nedaro įtakos kitam nusikaltimui kva-lifikuoti. Ja visais atvejais sudaro nusikaltimai, padaryti esant ide-aliajai sutapčiau ir realiosios sutapties variantai, kai vienas nusikal-timas su kitu neturi betarpiško ryšio (pavyzdžiui, nužudymas irvagystė) ir veika visuomet kvalifikuojama pagal du BK straipsnius.

2) Realioji nusikaltimų sutaptis kaip kvalifikuojantis požymis kartuyra ir pakartotinumas. Tai yra tuomet, kai įstatymas įtvirt ina viena-rūšių nusikaltimų pakartotinumą. Veika kvalifikuojama pagal duBK straipsnius, iš kurių antras numato kvalifikuotą nusikaltimą.

Recidyvas. (Lot. recidivus - grįžtantis.) Tai kokio nors reiškinio, daž-niausiai negatyvaus, pasikartojimas po to, kai jis atrodė jau esąs pranykęs.Baudžiamojoje teisėje recidyvas - nuteisto asmens naujas nusikaltimas ponuteisimo.

Galiojančiame Lietuvos BK nevartojama sąvoka recidyvas. Jame yraduodama pripažinimo itin pavojingu recidyvistu tvarka (BK 26 str.), taippat šiek tiek daugiau kaip dešimtyje BK specialiosios dalies straipsnių yranurodoma į ankstesni teistumą, kaip nusikaltimą kvalifikuojantį požymį.

Naujo BK 27 str. duoda ne tik recidyvo sampratą, bet ir numato jo rū-šis: paprastą ir pavojingą. Ten pat numatyta asmens padariusio kelis nusi-kaltimus pripažinimo pavojingu recidyvistu tvarka. Šio kodekso 56 str. nu-stato tvarką skirti bausme recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, o77 str. draudžia atleisti nuo bausmės prieš terminą pavojingą recidyvistą.

Recidyvas yra vienaip ar kitaip aptariamas Vakarų Europos šalių BK:Vokietijos BK 48 paragrafe. Šveicarijos BK 67 str. ir kt. Tarpukario Lie-tuvoje galiojusiame Baudžiamajame Statute taip pat buvo bendra recidy-vo samprata, numatyta 67 str.

Tačiau įvairiose šalyse recidyvo samprata ir jo juridinės pasekmės ski-riasi. Dažniausiai yra nuoroda apie pakartotini nuteisimą laisvės atėmi-mu, o kai kur ir jo visišką ar iš dalies atl ikimą. Recidyvas paprastai yratraktuojamas kaip viena iš aplinkybių, kuri atsižvelgiant į įstatymą leidžiadidinti bausmės ribas, aptariamas bausmės skyrimo taisyklėse.

Mokslinė literatūra išskiria keletą recidyvo rūšių:

330

X V I s k y r i u s . N u s i k a l t i m ų d a u g e t a s

1) legalųjį ( b e n d r ą j į ) - kai ankstesnis nuteisimas turi juridinės reikš-mes vėlesniam nuteisimui:

2) faktinį - kai asmuo nuteisiamas pakartotinai, neatsižvelgiant į tai,kada asmuo anksčiau buvo nuteistas ir ar yra, ar išnykęs teistumas;

3) penitenciarinį - kai asmuo anksčiau buvo teistas laisvės atėmimu.Legalusis nusikaltimų recidyvas, remiantis Lietuvos BK įtvirtintomis

nuostatomis, - tai asmens, kuris anksčiau jau buvo teistas už tyčini nusi-kaitimą ir teistumas neišnyko ar nepanaikintas įstatymu nustatyta tvarka,nuteisimas už tyčinį nusikaitimą.

Jeigu asmuo padaro naują nusikaltimų po nuteisimo, tai rodo, kad jisnepaiso ankstesnio nuosprendžio padaryto įspėjimo, aiškiai nenori laiky-tis visuomenėje nustatytos tvarkos. Kartu tai rodo, kad nusikaitimų reci-dyvas yra daugiau asmenį, bet ne nusikaltimą apibūdinantis požymis. To-dėl tik atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimo pavojingumą apibūdina visųnusikaltimo sudėties požymių visuma, recidyviškumą galima laikyti ir nu-sikaltimą charakterizuojančiu požymiu.

Be to, kaip ir esant tapačiam pakartotinumui, nusikaltimų recidyvaskvalifikuojamas tik pagal vieną BK straipsnį, numatantį šį kvalifikuojantįpožymį. Todėl prie daugėto rūšių jis priskirtas sąlyginai.

Pagal Lietuvos BK legalusis recidyvas gali būti trijų rūšių: bendrasis,specialusis ir itin pavojingas recidyvistas.

Bendrasis recidyvas yra koks nors naujas nusikaltimas, kurį padaroasmuo, jau anksčiau nuteistas už bet kokio nusikaltimo padarymą. Ben-drasis recidyvas yra BK 41 str. l p. numatytos sunkinančios aplinkybės(„kad nusikaltimą padarė asmuo, kuris pirmiau buvo padaręs kokį norsnusikaltimą") dalis. Šiuo atveju įstatymas kalba apie pakartotinio nusikal-timo padarymą apskritai, o pakartotinis nusikaltimas po nuteisimo tikparodo, kad šiuo atveju nusikaltėlis pavojingesnis.

BK yra straipsnių, kur ankstesnis teistumas yra numatytas kaip veikąkvalifikuojantis požymis (BK 125 str. 2 d., 132 str. 2 d., 133 str. 2 d., 225 str.2 d., 232(1) str. 2 d., 232(2) str. 3 d., 232(3) str. 2 d. ir kt.) (specialusis reci-dyvas.) Tačiau šiuose straipsniuose BK nurodo ne ankstesnį teistumą apskri-tai, o nuteisimą už tapatų ar vienarūši nusikaltimą. Taip įstatymų leidėjas nu-mato sugriežtintą bausme. Kartu reikėtų pažymėti, kad šiuo metu galiojančia-me BK teistumo, kaip kvalifikuojančio požymio, nurodymas tik keliolikojestraipsnių ne visuomet pagristas kokia nors suprantama logika. Jeigu ankstes-nis teistumas už turtinius nusikaltimus turi aiškų ryšį su vėliau padarytaisnusikaltimais, susijusiais su narkotikais, tai BK 232(9) str. numatytas teistu-mas, kaip kvalifikuojantis požymis, už neteisėtą farmacinę veiklą kelia ne-mažai abejonių, nes daugelyje kitų panašių nusikaltimų tokio požymio nėra.

331

N U S I K A L T I M A S

Viena iš specialiojo recidyvo rūšių, numatytų Lietuvos BK 26 str , yraitin pavojingas recidyvistas. Pripažindamas asmenį itin pavojingu recidy-vistu įstatymas remiasi dviem kriterijais: padarytų nusikaltimų pavojingu-mu ir nuteisimų skaičiumi. Šie abu požymiai yra tarpusavyje susiję: kuopavojingesni padaryti nusikaltimai, tuo mažiau reikia nuteisimų, kad as-muo būtų pripažintas itin pavojingu recidyvistu.

BK 26 str. yra nustatyta, kad itin pavojingu recidyvistu teismo nuosp-rendžiu gali būti pripažįstamas:

1) asmuo, kuris pirmiau buvo nuteistas laisvės atėmimu už šiame punk-te išsamiai išvardintus nusikaltimus, pvz., itin pavojinga valstybininusikaltimą (62-70 str.), banditizmą (75 str.), tyčinį nužudymą (104ir 105 str.), išžaginimą, jeigu tai padarė grupė asmenų arba jeigu taisukėlė itin sunkias pasekmes, taip pat nepilnametės arba mažame-tės išžaginimą (118 str. 3 ir 4 d.) ir kt., ir vėl padarė kurį nors iš nu-sikaltimų, numatytų šiame punkte, už kuri jis nuteisiamas laisvės at-ėmimu ne mažiau kaip penkeriems metams;

2) asmuo, kuris pirmiau buvo bet kuria eile du kartus nuteistas laisvėsatėmimu už šio straipsnio pirmame punkte išvardintus nusikaltimus,taip pat už kurį nors kitą iš šio straipsnio antrame punkte išvardin-tų nusikaltimų, pvz., piktybinį chuliganizmą (225 str. 2 d., asmens te-rorizavimą sunkinančiomis aplinkybėmis 227(2) str. 2 d. ir kt.), ir vėlpadarė kuri nors iš nusikaltimų, numatytų šiame punkte, už kurį jisnuteisiamas laisvės atėmimu daugiau kaip trejiems metams;

3) asmuo, kuris pirmiau buvo bet kuria eile tris ar daugiau kartųnuteistas laisvės atėmimu už piktybinį chuliganizmą (225 str. 2 d.)arba už nusikaitimus, suminėtus šio straipsnio pirmosios dalies2 punkte, ir vėl padarė piktybinį chuliganizmą (225 str. 2 d.) arbakuri nors iš šio straipsnio pirmosios dalies 2 punkte suminėtų nu-sikaltimų, už kuri jis nuteisiamas laisvės atėmimu;

4) asmuo, kuris atlikdamas laisvės atėmimo bausmę už kurį nors iššio straipsnio pirmosios dalies 2 ir 3 punktuose suminėtų nusikal-timų vėl padare tyčinį nusikaltimą, už kuri jis nuteisiamas laisvėsatėmimu ne mažiau kaip penkeriems metams.

Nusikaltimų sąrašas, kuriuo remdamasis teismas gali asmenį pripažin-ti itin pavojingu recidyvistu, yra išsamus. Tai reiškia, kad teismas savonuožiūra negali nei pridėti kokio nors nusikaltimo, nei nekreipti dėmesioį kurį nors.

Asmens pripažinimas itin pavojingu recidyvistu yra teismo teisė, betne pareiga. Spręsdamas klausimą dėl asmens pripažinimo itin pavojingu

332

X V I s k y r i u s . N u s i k a l t i m u d a u g e t a s

recidyvistu teismas privalo atsižvelgti į kaltininko asmenybę, padarytų nu-sikaltimu pavojingumo laipsnį, į dalyvavimo nusikaltimo padaryme laips-nį bei pobūdį ir kitas bylos aplinkybes.

Į nusikaltimu, leidžiančių asmenį pripažinti itin pavojingu recidyvistu,sąrašą neįeina nusikaitimai, kuriuos asmuo padarė iki 18 metų, taip patnusikaltimai, dėl kurių išnykęs ar panaikintas teistumas.

Esant įstatymo nurodytoms sąlygoms teismas privalo apsvarstyti klau-simą dėl asmens pripažinimo itin pavojingu recidyvistu, tačiau, kaip mi-nėta, sprendimas gali būti ir teigiamas, ir neigiamas.

Kai asmuo pripažįstamas itin pavojingu recidyvistu, atsiranda tam tik-ros juridinės pasekmės:

1) teismas, pripažinęs asmenį itin pavojingu recidyvistu, turi tuoj patnustatyti jo laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas, nes tokiugali pripažinti tik paskirdamas laisvės atėmimo bausmę;

2) po pripažinimo itin pavojingu recidyvistu, vėliau padariusį vieną iššių nusikaltimų: nužudymą - BK 105 str. 2 p., tyčinį sunkų kūnosužalojimą - BK 111 str., tyčinį apysunkį kūno sužalojimą - BK112 str., išžaginimą - 118 str., nusikaltimus, susijusius su narkoti-kais - BK 232(1) str. ir 232(2) str., kaltininko veika kvalifikuojamakaip padaryta su specialiuoju požymiu - itin pavojingo recidyvisto;

3) asmeniui, pripažintam itin pavojingu recidyvistu, netaikomas lygti-nis atleidimas nuo bausmės prieš terminą ir ribojamas lygtinis pa-leidimas iš laisvės atėmimo vietų;

4) asmuo laikomas itin pavojingu recidyvistu per visą nuteisimo laikąir po jo tol, kol nepanaikinamas teistumas už nusikaltimus, dėlkurių jis buvo pripažintas itin pavojingu recidyvistu;

5) jei asmuo, pripažintas itin pavojingu recidyvistu, padaro nusikalti-mą, kuriame šis požymis nenurodytas, tai nusikaltimas kvalifikuo-jamas kaip padarytas esant sunkinančioms aplinkybėms.

Asmens, pripažinto itin pavojingu recidyvistu, vėliau padaryti nusikai-timai gali visaip varijuoti su nusikaltimų sutaptimi bei pakartotinumu:

1) Pripažinimas itin pavojingu recidyvistu nedaro įtakos nei pakarto-tinumui, nei sutapčiai. Pavyzdžiui, asmuo, pripažintas itin pavojin-gu recidyvistu už nužudymą (BK 105 str.) ir plėšimą (BK 272 str.3 d.), ir po to padarė sunkų kūno sužalojimą (BK 111 str.).

2) Itin pavojingo recidyvisto padarytas naujas nusikaltimas pripažįsta-mas pakartotiniu. Pavyzdžiui, asmuo, pripažintas itin pavojingu re-cidyvistu už nužudymą (BK 104 str.), sunkų kūno sužalojimą (BK111 str.) ir itin piktybinį chuliganizmą (225 str. 2 d.), vėl padarė

333

N U S I K A L T I M A S

chuliganiškus veiksmus, kurie turi būti kvalifikuoti kaip padarytipakartotinai (BK 225 str. 2 d.).

3) Itin pavojingo recidyvisto padaryta veika pripažįstama nusikaitimųsutaptimi. Pavyzdžiui, asmuo, pripažintas itin pavojingu recidyvistuuž plėšima (BK 272 str. 3 d.) ir nužudymą (BK 104 str,), vėl padarėnužudymų bei išžaginimą. Realioji abiejų nusikalt imų sutaptis kva-lifikuojama su itin pavojingo recidyvisto požymiu.

4) Itin pavojingo recidyvisto padaryta veika pripažįstama nusikalti-mų sutaptimi ir pakartotinumu. Pavyzdžiui, asmuo, pripažintas itinpavojingu recidyvistu už išžaginimą (BK 118 str. 3 d.) ir plėšimą(BK 272 str. 3 d.), vėl padarė išžaginimą ir sukčiavimą. Esantrealiajai nusikaltimų sutapčiai išžaginimas turi b ū t i kvalifikuotaspagal BK 118 str. 4 d. - padarytas itin pavojingo recidyvisto, osukčiavimas - pagal 274 str. 2 d., kaip padarytas pakartotinai, nespagal BK 280 str. plėšimas sukčiavimui sudaro pakartotinumą.

Asmuo, turintis vieną ar daugiau teistumų, Vakarų Europos valstybėsepaprastai laikomas pavojingesnių. Tačiau šis padidintas pavojingumas daž-niau siejamas su tuo, kad asmuo, prieš lai teistas už padarytą nusikaltimąlaisvės atėmimu, ir vėl padarė naują nusikaltimą. Taigi daroma išvada, kadtaikyta labai griežta bausmė nepadarė įtakos nuteistojo elgesiui -jis nusi-kalto iš naujo. Visa tai duoda pagrindo šių šalių baudžiamiesiems įstaty-mams nustatyti griežtesnes bausmės skyrimo taisykles: bausti asmenį lais-vės atėmimu nesilaikant sankcijos ribų, bausmės rūšies maksimumo, Įsta-tymo numatyta tvarka didinti bausmę pusantro karto, dvigubai ir pan.

LITERATŪRA

Bergen J. Der Begriff des Mehrheitsdelikts und seine Bedeutung fūr die Teil-nahmelehre. - Breslau, 1931.

Bieliūnas E. Asmens, pirmiau padariusio nusikaltimą, juridinė samprata //Lietuvos Respublikos baudžiamųjų įstatymų reforma. - Vilnius, 1990.

Jakovlev A. M. Sovokupnoslj prestuplenij. - Moskva, 1967.Klimka A. Nusikaltimų kvalifikavimas. - Vilnius, 1970.Krasikov J. A. Množestvennostj prestuplenij. - Moskva, 1988.Krivošein P. K. Povtornostj v sovetskom ugolovnom prave. - Kijev, 1990.Malkov V P. Množestvennostj prestuplenij i jejo formy po sovetskomu ugolov-

nomu pravu. - Kazanj, 1983.Pavilonis V., Bieliūnas E. Nusikaltimų kvalifikavimas esant jų daugetui ir bau-

džiamosios teisės normų konkurencijai. - Vilnius, 1984.Predupreždenije recidiva prestuplenij. - Tomsk, 1990.

334

XVII SKYRIUS

BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS NORMŲKONKURENCIJA

Sąvoka konkurencija (lot. concurrere - priešiškai susidurti) - varžy-masis dėl ko nors - baudžiamosios teisės teorijoje, ir kai kurių salių bau-džiamuosiuose įstatymuose, vartojama nevienareikšmiškai. Baudžiamo-sios teisės normų konkurencijos sąvoka dažniausiai pažymi tuos atve-jus, kai kelios baudžiamojo įstatymo normos gali būti pritaikytos kon-krečiam juridiniam faktui (nusikaltimui). Tačiau darant galutinę išvadąiš visų tinkančių kvalifikuoti nusikaltimą normų gali būti (ir iš tikrųjųyra) parenkama tik viena. Taigi kai kelios normos atitinka vieną pada-rytą nusikaltimą, tai vadinama normų konkurencija.

Normų konkurencijos atsiradimas turi keletą priežasčių. Plėtojantisbaudžiamiesiems įstatymams priimamos naujos normos, kurios tiesiogiaiar netiesiogiai paliečia jau galiojančias ta prasme, kad jos ima reguliuotisantykius, kurie iš dalies jau buvo reguliuojami galiojančių normų.

Kartais įstatymų leidėjas sąmoningai sukuria normų konkurenciją, tuopabrėždamas vienokį ar kitokį veikos pavojingumo laipsnį, kartu atitin-kamai išspręsdamas ir bausmės klausimą. Pvz., BK 104 str. numatytaatsakomybė už tyčini nužudymą, o BK 105 str. iš tyčinio nužudymo iš-skiriami kvalifikuoti atvejai: nužudymas iš savanaudiškų paskatų, chuli-ganiškų paskatų, itin žiauriai ir kt. Abiem atvejais yra nužudymas. Jei-gu nebus nustatyta tyčia, tarkim, savanaudiškam nužudymui, veika turibūti kvalifikuota kaip nužudymas, numatytas BK 104 str. Tokių atvejų,kai BK numato veikas su skirtingo pavojingumo požymiais, BK yra daug.Todėl svarbu išsiaiškinti pagrindines taisykles, kuriomis reikia vadovau-tis, kai susiduriame su baudžiamosios teisės normų konkurencija, kadji būtų teisingai įveikta.

N U S I K A L T I M A S

Nagrinėjant normų konkurencijos sąvoka reikėtų pažymėti, kad ji var-tojama ne visuotinai. Kai kuriuose bendrosios teisės teorijos darbuoseji įtraukiama į normų kolizijos sąvoka ir nagrinėjama kaip speciali ko-lizinių normų, kurioms taikytinos specialios jų parinkimo taisyklės, rū-šis. Prof. S. Aleksejevas rašo, kad koliziniai reikalavimai yra tokie, ku-rie nurodo normas (įstatymą, kitą aktą), kurios turi būti pritaikytos šiuoatveju, t. y. normų parinkimą reguliuojantys reikalavimai. Jos turi pa-dėti išspręsti kolizijas, t. y. normų susidūrimus.

Iš karto reikia pasakyti, kad normų konkurencija ir kolizija yra la-bai artimos sąvokos. Tačiau jų sutapatinti nereikėtų. Antra vertus, ne-galima jų priešinti, nes apie normų koliziją galima kalbėti tuomet, kaijau išspręstas normų konkurencijos klausimas.

Svarbesnieji normų kolizijos ir normų konkurencijos savitumai būtųtokie:

1) Kolizinės normos yra tokios, kurios prieštarauja viena kitai. Toksprieštaravimas gali atsirasti, pavyzdžiui, tuomet, kai tam pačiamklausimui sureguliuoti dar galioja ir senas įstatymas, ir jau priimtasnaujas. Esant normų konkurencijai tokio prieštaravimo nėra. Abinormos galioja savarankiškai ir savarankiškai privalo būti pritaikytos.

2) Normų kolizijos ir konkurencijos skirtumas taip pat yra tas, jog nor-mų kolizija - tai įstatymų leidybos netobulumas. Ji egzistuoja tarpnormų, nesvarbu, ar yra konkretūs faktai, kuriems jas reikia taiky-ti, ar ne. O esant normų konkurencijai tarp galiojančių įstatymų jo-kio prieštaravimo nėra. Klausimas, kokią normą reikia pritaikyti, at-siranda tik tuomet, kai yra konkretus nusikaltimas, kuriam galimataikyti skirtingas normas. Todėl čia negalima kelti klausimo abstrak-čiai: kuri norma taikytina? Normų konkurencijos atveju reikia spręs-ti konkrečiau - kuri norma taikytina šiam atvejui. Atsižvelgiant į nu-sikaltimo ypatumus turi būti pritaikyta arba viena, arba kita norma.

Vadinasi, galima padaryti išvadą, kad normų kolizijos klausimą, t. y.kokia norma yra taikytina, privalo išspręsti įstatymų leidėjas. Kartu sa-vaime atkrinta antrosios normos taikymas. Normų konkurencijos atvejujų taikymo klausima išsprendžia tardytojas, prokuroras, teisėjas ar kitaspareigūnas, kuriam pavesta taikyti teisės normą, remdamasis nustatyto-mis aplinkybėmis.

Visa lai leidžia tvirtinti, kad normų konkurencija yra sudėtingesnėuž normų koliziją. Joje persipina fakto ir teisės klausimai, reikalaujan-tys gana išsamaus baudžiamųjų įstatymų, taip pat ir teismų praktikosžinojimo. Tik ši visuma padeda visapusiškai suvokti nusikaltimo esmę,o kartu ir kvalifikuoti jį tiksliai pagal įstatymą.

336

XVII s k y r i u s . B a u d ž i a m o s i o s t e i s ė s n o r m ų k o n k u r e n c i j a

Normų konkurencija, atsižvelgiant į jos rūšį, turi tam tikrų ypatu-mų, kuriuos būtina žinoti norint ją įveikti. Todėl reikia trumpai aptartinormų konkurencijos rūšių klausimą.

Skirtinga normų konkurencija atsiranda dėl skirtingo nusikaltimo sudė-ties konstravimo baudžiamuosiuose įstatymuose. Įstatymų leidėjas BKstraipsniuose vienas nusikaltimo sudėtis konstruoja panaudodamas ben-dresnius požymius, kitas -specifinius, siauresnius. Dar kituose BK straips-niuose nusikaltimo sudėtis sukonstruota taip, kad ji apima dvi kituosestraipsniuose numatytas sudėtis. Tačiau šių sudėčių sujungimas duoda naujakokybę - savarankiško nusikaltimo apibūdinimą. Atsižvelgiant į tai baudžia-mosios teisės teorijoje išskiriamos tokios normų konkurencijos rūšys:1) bendrosios ir specialiosios normų konkurencija; 2) specialiųjų normųkonkurencija; 3) visumos ir dalies normų konkurencija.

Kiekvienai iš šių normų konkurencijos rūšių įveikti yra suformuluo-tos atitinkamos taisyklės, kurių žinojimas palengvina kvalifikavimo klau-simų sprendimą, užtikrina jo tikslumą. Kai kurios iš šių taisyklių sufor-muluotos ankstesniuose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutari-muose, Šio teismo aprobuotuose apygardų ir kitų teismų nuosprendžiuo-se, Aukščiausiojo Teismo duotuose išaiškinimuose, mokslinėse rekomen-dacijose. Tačiau visais atvejais jos išplaukia iš baudžiamojo [statymo es-mės, baudžiamosios teisės principų.

1. BENDROSIOS IR SPECIALIOSIOS NORMŲKONKURENCIJA IR JOS ĮVEIKIMAS

Bendrosios ir specialiosios normų konkurencija yra tuomet, kai vie-nam nusikaltimui gali būti pritaikytos dvi normos; viena bendresnė, kitakonkretesnė. Todėl sprendžiant bendrosios ir specialiosios normų konku-rencijos įveikimo klausimą visų pirma būtina nustatyti kiekvienos konku-ruojančios normos pobūdį: kuri iŠ normų yra bendra, kuri - speciali. Tainustatinėjant visuomet reikia turėti omenyje, kad toks normų santykis yrareliatyvus: viena ar kita norma yra speciali arba bendra ne apskritai, o tikkitos konkrečios normos atžvilgiu. Tai reiškia, kad kiekvienoje specialiojenormoje turi būti visi bendrosios normos požymiai. Tuo tarpu specialiojinorma turi turėti ypatingų, tik šiai normai būdingų požymių. Antai kyšiopriėmime (BK 282 str.) yra visi piktnaudžiavimo tarnyba požymiai. Tačiaukyšio priėmimas yra speciali piktnaudžiavimo tarnyba forma, kai valsty-bės pareigūnas atlikdamas tam tikras pareigas ir pasinaudodamas savopadėtimi paėmė kyšį.

337

N U S I K A L T I M A S

Nustačius, kad dvi ar daugiau normų tarpusavyje konkuruoja, reikiaišsiaiškinti, kuri iš jų taikytina. Įstatymas, kaip buvo minėta, tokių klau-simų nesprendžia. Tačiau teismų praktika ir baudžiamosios teisės teorijanuosekliai laikosi tokios taisyklės: esant bendrosios ir specialiosios nor-mos konkurencijai taikoma specialioji norma. Tuo tarpu bendroji normayra lyg ir rezervinė tiems atvejams, kurie neapimti specialiosios normos.

Tokiai išvadai pagrindą sudaro ir teisiniai argumentai. Kai iš bendro-sios normos išskiriama specialioji norma, tai įstatymų leidėjas nedvipras-miškai išreiškia savo požiūri tuo klausiniu. Tai reiškia, kad nusikalstamojeveikoje jis išskyrė specialų atvejį ir normą, kuri jam turi būti pritaikyta.Tuo tarpu traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn yra labai svarbuteisiškai tiksliai įvertinti padarytą veiką. Toks tikslas pasiekiamas taikantspecialiąją, o ne bendrąją normą.

Bendroji ir specialioji normos gali būti pritaikytos kartu tik tuo atveju,jeigu padaryti keli tarpusavyje nesusiję- nusikaltimai (yra realioji nusikal-timų sutaptis), kuriu vienas atitinka specialiąją, o antras - bendrąją nor-mą. Antai asmuo atskirai už piktnaudžiavimą tarnyba (BK 285 str.) iratskirai už kyšio priėmimą (BK 282 str.) gali būti teisiamas tuomet, kaivieną kartą jis paėmė kyšį, o po kurio laiko turėdamas savanaudiškųtikslų sudarė sutarti, dėl kurios buvo padaryta Žala valstybės interesams.

Bendrosios ir specialiosios normų konkurencija gali būti ne tik tarpdviejų skirtinguose straipsniuose išdėstytų normų, bet ir tarp vieno straips-nio skirtingų dalių. Tuomet viena dalis turės bendrąjį, antra - specialųjįpobūdi. Tai konkurencija tarp pagrindinės ir kvalifikuotos sudėties. Tar-kim, du asmenys, anksčiau teisti už išžaginimą, vėl padarė toki pat nusi-kaltimą ir dar užkrėtė nukentėjusiąją sifiliu. Kaltininkų veika atitinka BK118 str, 2 d., t. y. pakartotinai padarytas išžaginimas, ir šio straipsnio 3 d.,nes tai padarė grupė iš anksto susitarusių asmenų, ir to paties straipsnio4 d. - atsižvelgiant i šios veikos pasekmes. Tačiau tokiu atveju BK 118 str.trečioji dalis yra speciali antrosios požiūriu, o ketvirtoji dalis - specialiantrosios ir trečiosios šio straipsnio dalių atžvilgiu. Todėl galutinėje išva-doje veika turi būti kvalifikuota pagal BK 118 str. 4 d. Taigi galima sufor-muluoti taisyklę: kiekviena kvalifikuota sudėties rūšis turi „prioritetą''prieš pagrindinę sudėtį.

Pagrindinė ir kvalifikuota straipsnio dalys kartu gali būti taikomos tikvienu atveju: jeigu padaryti du tarpusavyje nesusiję nusikaltimai, iš kuriųvienas kvalifikuotinas pagal pirmąją, o antras - pagal antrąją straipsniodalį (realioji nusikaltimų sutaptis).

338

X V I I s k y r i u s . B a u d ž i a m o s i o s t e i s ė s n o r m ų k o n k u r e n c i j a

2. SPECIALIŲJŲ NORMŲ KONKURENCIJAIR JOS ĮVEIKIMAS

Analizuodami baudžiamuosius įstatymus galime pastebėti, kad kai ku-riais atvejais su bendrąja norma konkuruoja ne viena, o kelios normos,kurios dėl savo apibrėžtumo gali būti priskirtos prie specialiųjų normų.Tačiau čia, kitaip negu esant bendrosios ir specialiosios normų konkuren-cijai, visos specialiosios normos tarpusavyje yra iš esmės lygiavertės.

Taigi šiuo atveju visų pirma iškyla klausimas: kokia iš specialiųjų nor-mų reikia taikyti, t. y. kuriai iš šių normų reikia atiduoti prioritetą? Tokiąsituaciją ir vadinsime specialiųjų normų konkurencija. Yra keli specialių-jų normų konkurencijos atvejai.

Visų pirma bendrosios normos atžvilgiu tarpusavyje gali konkuruotinormos su sunkinančiomis ir lengvinančiomis aplinkybėmis. Tuomet rei-kia išspręsti klausimą, pagal kurį straipsnį - numatantį sunkinančias arlengvinančias aplinkybes - kvalifikuoti veiką.

Baudžiamosios teisės teorijoje šiuo požiūriu yra suformuluota tokia tai-syklė: kai konkuruoja normos su lengvinančiomis ir sunkinančiomis aplin-kybėmis, prioritetas atiduodamas normai su lengvinančiomis aplinkybėmis.

Tokia pozicija yra išsakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumo1991 m. gegužės 10 d. nutarime Nr. 3 „Dėl teismų praktikos taikantįstatymus, nustatančius baudžiamąją atsakomybę už nužudymus ir kūnosužalojimus". Šio nutar imo 18 p. teismams nurodoma, kad „tyčinis nužu-dymas, tyčinis sunkus ar apysunkis kūno sužalojimas, padaryti didžiai su-sijaudinus, net ir esant sunkinančioms aplinkybėms, kvalifikuojami kaippadaryti didžiai susijaudinus".

Si pozicija matyti ir baudžiamajame įstatyme. BK 105 str. 11 punktenustatant baudžiamąja atsakomybę už nužudymą, padarytą itin pavojingorecidyvisto, daroma išlyga, kad pagal šį punktą veika negali būti kvalifi-kuota, jeigu tai buvo motinos naujagimio nužudymas, ar nužudymas pa-darytas didžiai susijaudinus.

Čia įstatymų leidėjas aiškiai suteikia pirmenybę lengvinantiems nusi-kaltimo sudėties požymiams, o ne kvalifikuojantiems. Ir tai logiška. Kaivertinamas nusikaltimas, kuriame yra ir lengvinančių, ir sunkinančių po-žymių, iš esmės skiriasi kriminologinė ir baudžiamoji teisinė padarytosveikos prigimtis, sudaranti pagrindą švelnesnei kvalifikacijai.

Beje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas anksčiau išsakytos pozicijos lai-kosi ne visuomet nuosekliai. Aukščiausiojo Teismo senatas 1997 m. birže-lio 13 d. nutarime Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosiosginties ir jos ribų peržengimo K) punkte išaiškino, kad tokiu atveju, kai

339

N U S I K A L T I M A S

besiginantysis, peržengdamas būtinosios ginties ribas, nužudo, jis atsakopagal BK 14' str. l d. ir pagal 104 ar 105 str. kai kuriuos punktus, kurienumato kvalikuotą nužudymą. Tai yra Senatas tam tikromis sąlygomisesant lengvinančių aplinkybių nurodo atiduoti pirmenybe kvalifikuotaisudėčiai. Tokia Senato pozicija kelia abejonių.

Specialiųjų normų konkurencija taip pat bus, kai viename baudžiamo-jo kodekso straipsnyje yra numatytos kelios skirtingo sunkumo kvalifikuo-jančios aplinkybės. Tai tokie atvejai, kai greta pagrindinės sudėties yra da-lys, numatančios kvalifikuotas ir itin kvalifikuotas sudėtis. Pavyzdžiui, šiuometu BK 271 str., numatantis baudžiamąją atsakomybę už padarytą va-gystę, turi keturias dalis. Pirmoji šio straipsnio dalis numato atsakomybeuž turto vagystę be sunkinančių aplinkybių, antroji - jeigu padaryta pa-kartotinai ar grupės iš anksto susitarusių asmenų arba įsibraunant į negy-venama patalpa, trečioji -jeigu tai padaryta Įsibraunant i gyvenamąja pa-talpą ir ketvirtoji - už vagystę, padarytą stambiu mastu. Dėl to, kad kiek-viena paskesnė BK 271 str. dalis, numatanti kvalifikuotą turto vagystę, nu-rodo vis naujus požymius, gali susidaryti kai kurių sunkumu kvalifikuojantveikas. Pavyzdžiui, grupė iš anksto susitarusių asmenų iš gyvenamos pa-talpos pagrobia turtą. Kaip kvalifikuoti tokią veiką? Trečiojoje BK 271 str.dalyje nekalbama apie grupini turto pagrobimą. Jis nurodytas antrojoje šiostraipsnio dalyje. Taigi, ar reikalinga šiuo atveju veiką kvalifikuoti pagalBK 271 str. 2 ir 3 dalių sutapti, ar užtenka nurodyti tik BK 271 str. 3 d.?Arba jeigu turtas pagrobtas iš gyvenamosios patalpos, tačiau stambiu mas-tu. Vėlgi kyla klausimas dėl BK 271 str. 3 ir 4 dalių panaudojimo šiai vei-kai kvalifikuoti. Tokiais atvejais, matyt, būtų neteisinga teigti, kad veikojeyra to paties straipsnio dviejų dalių idealioji sutaptis. Teismų praktikojeyra nusistovėjusi taisyklė, kad kiekvienas labiau pavojingas požymis apimavisus kitus, mažiau pavojingus. Tai reiškia, kad jeigu tarpusavyje konku-ruoja keli to paties straipsnio punktai arba dalys, numatančios skirtingaskvalifikuojančias aplinkybes, - pateikus visų požymių aprašymą turi būtitaikomos tos, kurios numato labiausiai pavojingas. Todėl jeigu vagystė pa-daryta stambiu mastu, šis požymis nukonkuruos grupiškumą ir nusikalti-mo padarymą įsibraunant į gyvenamą patalpą. Tokia taisyklė turi būti tai-koma ir kitais atvejais, kai vieno straipsnio kelios dalys ar punktai numatoskirtingo pavojingumo kvalifikuojančius požymius.

Taigi iš to galima padaryti bendrą išvadą, kad veikoje esant keliemsskirtingiems požymiams, nurodytiems Įvairiose baudžiamojo įstatymostraipsnio dalyse, veika turi būti kvalifikuota pagal tą dalį, kuri numatopavojingiausią veikos apibūdinimą.

340

XVII s k y r i u s . B a u d ž i a m o s i o s t e i s ė s n o r m ų k o n k u r e n c i j a

Tačiau, jeigu kaltininkas padarė keturias vagystes atskirai: vieną, tar-kim, gatvėje, kitą - iš negyvenamos patalpos, trečia - iš gyvenamojo na-mo, o ketvirtą - vėlgi iš gyvenamojo namo, bet jau stambiu mastu, — visiketuri atvejai turi būti kvalifikuoti savarankiškai, po to atitinkamai ski-riama bausmė.

3. VISUMOS IR DALIES KONKURENCIJABEI JOS ĮVEIKIMAS

Tai atskiras normų konkurencijos atvejis. Jo ypatumas yra tas, kadkelios veiką atitinkančios normos sutampa nevienodai. Viena norma šiąveiką atitinka visapusiškai, o kitos - tik iš dalies (nors sudėjus šias dalisgaunama apytikrė veikos charakteristika). Jeigu panagrinėtume tokį nu-sikaltimą kaip plėšimas (BK 272 str,), tai nesunkiai pastebėtume, kad jisgali būti apibūdintas kaip dviejų nusikaltimų sutaptis: turto pagrobimas(BK 271 str.) ir smurto panaudojimas arba grasinimas panaudoti smurtą,pavojingą nukentėjusiojo gyvybei ir sveikatai (BK 111, 112 str.). Tačiauabiejų šių straipsnių suma neparodo visos plėšimo esmės. Ją daug išsa-miau apibūdina BK 272 str.

Kad geriau suprastume šią normų konkurencijos rūšį, galime ją trum-pai palyginti su bendrosios ir specialiosios normų konkurencija.

Bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai būdinga:1. Dvi ar daugiau normų numato atsakomybę už padaryta veiką,2. Viena norma atit inka veiką bendrais bruožais, kitos - specialiosios

pabrėžia šios veikos specifinius bruožus.3. Specialioji norma atitinka veiką tiksliausiai, nes atspindi ne tik šios

veikos bendrus bruožus, bet ir ypatumus.4. Normos dėl savo apimties yra tarpusavyje pavaldžios.Visumos ir dalies konkurencijai būdinga:1. Dvi ar daugiau normų numato atsakomybę už padarytą veiką.2. Bendra norma apima visą veiką. Kitos normos atitinka kvalifikuo-

jamos veikos dalis.3. Bendroji norma atitinka veiką tiksliausiai, nes atskiras šios veikos

dalis apibūdinančios normos neišryškina šios veikos specifikos.4. Normos dėl savo turinio yra tarpusavyje pavaldžios.Sis palyginimas duoda pagrindo suformuluoti ir bendrąja visumos, ir

dalies konkurencijos įveikimo taisyklę: šiuo atveju turi būti taikoma ben-dra norma, nes ji atitinka visus padarytos veikos požymius.

341

N U S I K A L T I M A S

Toks konkurencijos įveikimo būdas gali būti paaiškintas taip: kaltinin-kas privalo atsakyti už visa neteisėtą veiką, tiksliai atitinkančią baudžia-mojo įstatymo norma. Šiuo atveju toks tikslumas pasiekiamas pritaikantnorma, kurioje išsamiai aprašyti padarytos veikos požymiai.

Teismų praktikoje neretai susiduriama su atvejais, kai nusikaltimo da-lis, įeinanti į visumą, padaryta pavojingiau, negu numato šią visumą api-būdinantis įstatymas. Tai gana ryškiai galime pamatyti, pavyzdžiui, iš smurtopobūdžio, kuris skirtinguose nusikaltimuose yra įvairiai aprašytas nusikal-timo sudėtyje. Antai banditizmas (BK 75 str.), kurio sudėtinė dalis yrasmurtas, apima ir nužudymą be sunkinančių aplinkybių (BK 104 str.).

Tačiau jeigu darant banditizmą bus padarytas kvalifikuotas nužudymas(pvz., dviejų ar daugiau asmenų, itin žiauriai ir kt.), veiką reikia kvalifikuotikaip dviejų nusikaltimų (BK 75 str. ir 105 str. atitinkamas punktas) sutapti.

Tuo tarpu esant kvalifikuotai chuliganizmo sudėčiai (BK 225 str. 2 d.)smurtas negali būti pavojingesnis negu apysunkis kūno sužalojimas. Todėlpadarius sunkų kūno sužalojimą bus dviejų nusikaltimų (BK 225 str. 2 d.ir 111 str. l d.) sutaptis. Fizinio smurto panaudojimas prieš kvotėją, tardy-toja, prokurorą, teisėją ar teismo antstolį siekiant sukliudyti išsamiai, visa-pusiškai ir objektyviai atlikti parengtini tyrimą arba teisingai išnagrinėti byląteisme, taip pat paveikti teismo antstolį (BK 298 str. 3 d.), irgi negali vir-šyti apysunkio kūno sužalojimo. Kai padarytas sunkus kūno sužalojimas,veika turi būti kvalifikuota kaip dviejų nusikaltimų sutaptis. Tačiau jeiguvykdydamas šias pareigas asmuo bus nužudytas, veikos kvalifikacija perau-ga i kokybiškai naują sudėtinio nusikaltimo formą - tyčinį nužudymą as-mens, vykdžiusio valstybinę ar pilietinę pareigą (BK 105 str. 10 p.), ir pa-pildomai kvalifikuoti pagal BK 298 str. 3 d. jau nebereikia, nes ši sudėtis ap-ima ir bet koki kėsinimąsi Į kvotėjo, tardytojo ar kito pareigūno veiklą.

Taigi norint teisingai atsakyti į klausimą, ar veiką reikia kvalifikuotikaip visumą, ar kaip dviejų nusikaltimų sutapti, reikia pirmiausia išsiaiš-kinti, ar Įeinantys i šią visumą nusikaltimai yra mažiau pavojingi. Jeigubet kurią visumos dalį sudarys sudėtis, kuri gali būti vertinama kaip pa-vojingesnė už šią visumą, ji negali būti aprėpta tokios visumos ir turi būtikvalifikuota atskirai, t. y. pagal dviejų ar daugiau nusikaltimų sutaptį.

Iš viso to galima padaryti dar vieną išvadą: visuma paprastai yra pavojin-gesnė už kiekvieną atskirai paimtą dalį. Jeigu bet kuri įeinanti į visumą dalisgali būti laikoma pavojingesne - tuomet ji kvalifikuojama savarankiškai.

Norint teisingai įvertinti visumos ir dalies tarpusavio sąveiką reikiaišsiaiškinti, kaip jos santykiauja esant objektyviems nusikaitimo sudėtiespožymiams (esant subjektyviems požymiams, apibūdinantiems subjektą irkaltę, visumos ir dalies konkurencijos negali būti).

342

XVII s k y r i u s . B a u d ž i a m o s i o s t e i s ė s n o r m ų k o n k u r e n c i j a

Objekto atžvilgiu visumos ir dalies konkurencija gali pasitaikyti daž-nai. Čia antrojo nusikaltimo objektas yra tik sunkesniame nusikaltimenumatyto objekto dalis. Pavyzdžiui, neatsargus nužudymas (BK 109 str.)yra tik dalis autotransporto priemonių vairuojančio asmens eismo saugu-mo taisyklių pažeidimo, sukėlusio nukentėjusiojo mirti (BK 246 str. 2 d.).Asmuo, pažeidęs eismo saugumo taisykles, ne tik daro žalą autotranspor-to priemonių ir kitų savaeigių mašinų eismo saugumui, bet ir žmoniųgyvybei ar sveikatai, taip pat nuosavybei. Todėl veika, kai pažeidžiami šieobjektai ir atsiranda šių normų konkurencija, turi būti kvalifikuojamapagal BK 246 str., nes jis išsamiau apibūdina padarytą nusikaltimą.

Tokia pat tvarka išsprendžiama ir kai kuriuose kituose straipsniuosenumatyta objektų konkurencija. Antai masinių riaušių (BK 78 str.) ob-jektas yra platesnis už chuliganizmo (BK 225 str.) ar pasipriešinimo val-džios atstovui (BK 201 str.) objektą, banditizmo (BK 75 str.) - už plė-šimo (BK 272 str.) ir kt.

Visumos ir dalies konkurencija objekto atžvilgiu, kaip matome, pasi-reiškia tuo, kad dalies objektas yra pavaldus visumos objektui ir šis išsa-miau atspindi tuos visuomeninius santykius, į kuriuos kėsinamasi nusi-kalstama veika.

Normų konkurenciją objekto atžvilgiu paprastai lydi konkurencija irkitų nusikaltimo sudėties požymių atžvilgiu.

Pagal veikos požymius konkuruoja normos, kurios numato kėsinimąsii tą objektą. Tokiais atvejais visumos veiksmų apimtis yra daug platesnėuž dalies. Pavyzdžiui, pasipriešinimas viršininkui (BK 253 str.) apima irgrasinimą viršininkui (BK 252 str.).

Gana charakteringa šia prasme konkurencija yra tuomet, kai susidu-riame su sudėtiniais nusikaltimais. Juose paprasto nusikaltimo veika galisudaryti dali visumos. Pavyzdžiui, kūno sužalojimų padarymas gali būtisudedamoji chuliganizmo, plėšimo dalis.

Sprendžiant normų konkurencijos klausima reikia turėti omenyje, kadji veikos požiūriu gali pasireikšti taip: 1) veika, numatyta vienoje normoje,yra tik sudedamoji dalis veikos, numatytos kitoje normoje (pvz., grasinimasnužudyti - dalis objektyviosios chuliganizmo pusės); 2) nusikalstamos pa-sekmės, numatytos vienoje normoje, yra tik dalis pasekmių, numatytų kitojenormoje (pvz., kūno sužalojimas esant kvalifikuotam išžaginimui).

Esant tokiai normų konkurencijai būtina taikyti tą normą, kuri išsa-miau apibūdina veikos turinį ar kilusias pasekmes.

Tais pačiais principais reikia vadovautis, kai sprendžiame apie kitųobjektyvių požymių (pasekmių, nusikaltimo padarymo būdo) konkurenci-jos klausimus.

343

NUSIKALTIMAS

LITERATŪRA

Geerds F. Zur Lehre von Konkurenz im Strafrecht. - 1961.Pavilonis V., Bieliūnas E. Nusikaltimų kvalifikavimas esant jų daugetui ir bau-

džiamosios teisės normų konkurencijai. - Vilnius, 1984.Puppe L Idealkonkurenz und Einzelferbrechen. - 1979.

NUSIKALTIMOPADARYMOTEISINĖS

PASEKMĖS

XVIII SKYRIUS

BAUSMĖS SAMPRATA, TIKSLAI,BAUSMIŲ SISTEMA

1. BAUSMES TEORIJOS

Kiekviena valstybė, siekdama kontroliuoti nusikalstamumą, pasirenkatam tikrą baudžiamosios politikos kryptingumą. Sis kryptingumas priklausonuo nusikalstamumo būklės ir dinamikos, valstybės ekonominio išsivysty-mo, teisinių tradicijų ir papročių, tarptautinės teisės reikalavimų. Vienasiš baudžiamosios politikos sudėtinių elementų yra bausmės teorijos pasi-rinkimas. Bausmės teorija - tai visuomenėje susiformavęs požiūris i baus-mę ir jos paskirtį.

Bausmės teorijos pasirinkimas yra valingas valstybės sprendimas, ta-čiau jį lemia ir paminėti objektyvūs veiksniai. Valstybėje vyraujanti baus-mės teorija turi ir grįžtamąjį ryšį, svarbų liek įstatymų leidybai, tiek irbaudžiamajai politikai, nes padeda apibrėžti bausmės esmę ir suformu-luoti jai keliamus tikslus, sudaryti ir tobulinti bausmių sistemą, taip patorientuoja teismų praktiką, kai reikia skirti bausmes, bei bausmes vyk-dančių institucijų veiklą.

Pabrėžtina, kad neegzistuoja „grynos" bausmės teorijos, - realiamegyvenime dažniausiai būna jų lydinys, kuriame skirtingos yra tik sudeda-mųjų dalių proporcijos.

Bausmės teorijos pagal bausmės esmę klasifikuojamos į absoliučiąsiasir utilitarines teorijas. Absoliučiosios teorijos bausme laiko savaiminiugėriu, kuriam negali būti keliami specialūs tikslai. Pagrindine bausmėsfunkcija pripažįstamas pažeistosios teisės atstatymas. Utilitarinės teori-jos bausmei iškelia specialias funkcijas, pagal kurias šios teorijos skirsto-mos į tris grupes: 1) bausmės esme pripažįstančias bendrąją prevenciją;2) bausmės esme pripažįstančias specialiąją prevenciją; 3) bausmės esmepripažįstančias ir bendrąją, ir specialiąją prevenciją. Be to, pagal bausmės

347

NUSIKALTIMO P A D A R Y M O TEISINĖS PASEKMĖS

paskirtį (esmini tikslą) išskiriamos atpildo, įbauginimo, galimybės pada-ryti nusikaltimą atėmimo ir reabilitacijos teorijos.

Pirmoji ir seniausia bausmės teorija - tai atpildo teorija. Jos šaknysglūdi bendruomeninėje santvarkoje galiojusiame keršte, kurio esmė api-būdinama taisykle „dantis už dantį, akis už akį". Dabartiniu metu atpildoteorija neturi didesnio populiarumo pasaulyje. Tiesa, besivystančių vals-tybių baudžiamuosiuose įstatymuose ir baudžiamojoje politikoje galimaaptikti jos bruožų - tai platus mirties bausmes taikymas, kūno bausmės.Pavyzdžiui, Sudano ir Libijos BK numato plakimą, mušimą akmenimis,rankos ar kojos nukirtimą.

Įbauginimo teorijos atstovas J. Bentamas teigė, kad bausme reikiaįbauginti asmenį, kad jis daugiau nedarytų nusikaltimų. Ši teorija turi dvikryptis - tai bendroji ir specialioji prevencija. Paminėtina, kad jau E. Feriteigė, jog „bauginimas bausme apskritai neefektyvus ir negali užkirstikelio nusikaltimams''. Toks požiūris nėra vienintelis, nes, kai kurių auto-rių (M. Skriabino, S. Polubinskajos) nuomone, apie 20-40 procentų as-menų nuo nusikaltimo padarymo sulaiko kaip tik bausmės baimė. Dabar-tiniu metu pasaulyje atlikta per 500 tyrimų, analizuojančių bauginamąjįbausmės poveikį, tačiau rezultatų, kurie leistų padaryti vienareikšmes iš-vadas, negauta.

Galimybės padaryti nusikaltimą atėmimo teorijos esmė labai artimaįbauginimo teorijai - tai fizinis poveikis nusikaltėliui, kuriuo siekiamaatimti iš jo galimybe padaryti naujus nusikaltimus. Šios teorijos ištakosglūdi biologiniame nusikalstamo elgesio suvokime. Kadangi nusikaltėlisturi tam tikrų įgimtų, paveldėtų arba įgytų bruožų, kurie verčia ji nusi-kalsti, tai reikia juos neutralizuoti. XIX a. pabaigoje-XX a. pirmojojepusėje, kai biologinė nusikalstamumo prigimties teorija buvo gana popu-liari, jos atstovai (Č. Lombrozo, E. Feri, R. Garofalo) baudžiamajai teiseisiūlė naujoviškas nusikaltimu prevencijos priemones - kastraciją, sterili-zacija, amputaciją, deportaciją i negyvenamas salas arba atokius šalieskampelius, mirties bausmę. Kai kurie iš šių pasiūlymų buvo realizuoti(kastracija buvo numatyta Danijos, Vokietijos, Suomijos, Norvegijos, ste-rilizacija - JAV, Meksikos, Šveicarijos baudžiamuosiuose įstatymuose).Vėliau, nepasitvirtinus daugelio biologinių nusikalstamumo prigimties te-orijų išvadoms, siūlomos prevencijos priemonės švelnėjo - taikomas įka-linimas iki gyvos galvos, ilgalaikis laisvės atėmimas ir pan.

Pati ,.jauniausia'' yra reabilitacijos teorija, nes „nusikaltėlio pataisy-mo" terminą pirmasis pavartojo vokietis V. Štelceris XIX a. pabaigoje.Šios teorijos esme sudaro nuostata, kad asmenį, padariusį nusikaltimą,galima ir reikia paveikti, kad jis daugiau nebenusikalstų. Būtina pabrėžti,

348

XVIII s k y r i u s . B a u s m ė s s a m p r a t a , t i k s l a i , b a u s m i ų s i s t e m a

kad, skirtingai nuo kitų, ši teorija pripažįsta tik pozityvų poveikį - taipsichologinė terapija, bendrasis lavinimas ir profesinis parengimas, auk-lėjimas. Be to, poveikio priemones stengiamasi individualizuoti atsižvel-giant i nusikaltėlio asmenybės ypatybes. Dauguma civilizuotų valstybių(Olandija, Vokietija, Švedija, Norvegija, Danija, Škotija) dabartiniu metubaudžiamąją politiką orientuoja i šią bausmės teoriją.

Kokią bausmės teoriją labiau atitinka valstybės baudžiamoji politika,galima nustatyti iš kelių kriterijų: tai BK nustatytos bausmių sistemos,Specialiosios dalies straipsnių sankcijų, taip pat bausmių taikymo analizė.1992 m. sausio l dieną Lietuvos Respublikos BK buvo numatyta beveik400 nusikaltimų sudėčių, už kurias nustatytos bausmės buvo paminėtos:laisvės atėmimas - 339, pataisos darbai - 185, bauda - 143, atleidimas išpareigų - 19 ir viešasis papeikimas - 11 kartų. Ir nors Lietuvos Respubli-kos BK buvo numatyta net 12 pagrindinių bausmių, tačiau jų taikymas per1985-1990 m. laikotarpį buvo toks: laisvės atėmimas - 65 procentai (rea-liai - apie 32 procentus), pataisos darbai - 23 procentai, bauda -11 procentų ir kitos bausmės - l procentas. Tuo tarpu 1997 m. lapkričiol dieną Lietuvos Respublikos BK buvo numatytos 395 nusikaltimų sudė-tys, už kurias nustatytos bausmės buvo paminėtos: laisvės atėmimas - 365,pataisos darbai - 122 ir bauda 160 kartų. Lietuvos Respublikos BK nu-matytų 4 pagrindinių bausmių taikymas 1966 m. buvo toks: laisvės atėmi-mas - 85 procentai (realiai - apie 46 procentus), pataisos darbai - 3 pro-centai, bauda - 9 procentai ir kitos bausmės - 3 procentai.

Pažymėtina, kad analogiškos tendencijos stebimos ir paskutinį penkme-tį. Štai pagrindinių bausmių taikymas 1999 m. buvo toks: laisvės atėmi-mas - 91 procentas (realiai - apie 38 procentus), pataisos darbai - apie 5procentus, bauda - apie 4 procentus ir kitos bausmės - apie l procentą.

Bausmių sistemos, sankcijų ir bausmių taikymo statistikos analizė lei-džia teigti, kad Lietuvoje baudžiamoji politika orientuota į įbauginimo irgalimybės padaryti nusikaltimą atėmimo teorijas. Teoriniu požiūriu pa-žangiausia yra reabilitacijos teorija, tačiau jos nuostatų perėmimas visuo-menėje turi susiformuoti objektyviai, atsižvelgiant t ekonominius ir socia-linius visuomenės vystymosi dėsningumus.

2. BAUSMĖS SĄVOKA IR POŽYMIAI

Kriminalinė bausmė - tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teis-mo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą, irapribojanti nuteistojo teises bei laisves visuomenės labui.

349

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O T E I S I N Ė S P A S E K M Ė S

Kriminalinė bausme yra valstybės prievartos priemonė, kuri, kaip irkiekvienas socialinis reiškinys, turi savo esmę ir turinį. Reiškinio esmė -tai svarbiausios reiškinio detalės, jo pagrindas, o turinys - tai sudedamo-sios esmes dalys, jo elementai. Prancūzijos, Vokietijos. Japonijos, Švedijosir daugelio kitų valstybių baudžiamieji įstatymai neatsako į klausimą dėlbausmės esmės. Tuo tarpu Lietuvos BK 21 str. nustato, kad bausmė yraprievartas priemonė. Kartu įtvirtinama nuostata, kad bausmės esmė yranusikaltimą padariusio asmens nubaudimas, o jos turinį sudaro tam tikrųteisių ar laisvių atėmimas arba ribojimas. Nubaudimas, kuris sukelia kan-čias ir suvaržymus, yra objektyvus bausmes požymis, priešingu atveju baus-mė prarastų savo prasme. Tačiau ir „bausmė", ir ,,nubaudimas" yra tikabstrakcijos. Bausmė pasireiškia konkrečiomis bausmės rūšimis - laisvėsatėmimu, bauda, turto konfiskavimu ir t. t., o nubaudimas - asmens fizi-nės laisvės apribojimu (laisvės atėmimu), teisės pasirinkti darbą apribo-jimu (pataisos darbais be laisvės atėmimo), tam tikrų turtinių teisių at-ėmimu (turto konfiskavimu). Bausmių, kurios trunka tam tikrą laikotarpį(laisvės atėmimas, pataisos darbai), turinį sudaro kokybinis ir kiekybiniselementai. Kiekybinis bausmės turinio elementas parodo, kuriam laikuiapribojamos asmens teisės ar laisvės, pavyzdžiui, atėmimas teisės eiti tamtikras pareigas, dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla galibūti skiriamas nuo vienerių iki penkerių metų. Tuo tarpu kokybinis rodik-lis parodo, kokios teisės ar laisvės turi būti apribotos ar atimtos, kaipįgyvendinami šie apribojimai ir kokia jų apimtis, pavyzdžiui, pataisos dar-bai draudžia nuteistajam keisti darbo vietą, daromos išskaitos iš jo darboužmokesčio ir t. t. Bausmių, kurios įvykdomos iš karto, turinį sudaro tikkokybinis elementas, pavyzdžiui, gavęs baudą nuteistasis privalo sumokė-ti tara tikrą pinigų sumą valstybei.

Kriminalinė bausmė pasižymi tam tikrais specifiniais požymiais, kurieišskiria ją iš kitų valstybinės prievartos priemonių - administracinių nuo-baudų, procesinių prievartos priemonių (suėmimo, baudos, priverčiamų-jų auklėjimo ar medicininio pobūdžio priemonių - BK 59 ir 61 str.).Teisinėje literatūroje išskiriama net iki 50 tokių požymių, tačiau svarbiau-si yra bausmės skyrimo pagrindas ir tvarka, jos oficialumas ir viešumas,individualumas bei sukeliamos teisinės pasekmės.

Bausmė gali būti paskirta tik už baudžiamajame įstatyme numatytospavojingos veikos - nusikaltimo - padarymą. Lietuvos baudžiamojoje tei-sėje uždraustas tiek teisės, tiek ir įstatymo analogijos principo taikymas.Be to, kaltininkui gali būti skiriama tik bausmių sistemoje ir straipsnio,pagal kuri kvalifikuojama nusikalstama veika, sankcijoje numatyta baus-mės rūšis ir dydis. Išimtį sudaro bauda ir turto konfiskavimas (BK 32 ir

350

X V I I I s k y r i u s . B a u s m e s s a m p t a t a , t i k s l a i , b a u s m i ų s i s t e m a

35 str.), kurių taikymą reglamentuoja tik BK Bendroji dalis, bei atėmimasteisės dirbti tam tikrą darbą, eiti tam tikras pareigas arba užsiimti tamtikra veikia, kuris gali būt i paskirtas teismo nuožiūra ir straipsnio sank-cijoje nenumatytais atvejais (BK 30 str.). Lietuvos Respublikos Konstitu-cijos l09 str. įtvirtina svarbų principą, pagal kurį „teisingumą LietuvosRespublikoje vykdo tik teismai". Šis principas reiškia, kad pripažinti as-menį kaltu nusikaltimo padarymu ir paskirti bausme gali tik teismas,priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Bausmei būdingas oficialumas, kuris pasireiškia tuo, kad nuosprendispriimamas valstybės vardu, laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų.Bausmė visais atvejais skiriama viešai, net ir tuo atveju, kai teismo pro-cesas buvo uždaras, rezoliucinė apkaltinamojo nuosprendžio dalis, kurio-je nustatoma bausmės rūšis ir dydis, skelbiama viešai. Įsiteisėjęs teismonuosprendis yra privalomas visoms valstybinėms ir privačioms įstaigoms,įmonėms ir organizacijoms, visiems pareigūnams ir asmenims ir turi būtibe priekaištų vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nuteis-tąjį atleisti nuo bausmės gali tik valstybės institucijos - teismas įstatymųnumatytais atvejais, Seimas amnestijos aktu ir Prezidentas malonės tvarka.

Bausmė - tai individuali poveikio priemonė. Ji skiriama tik asmeniui,padariusiam nusikaltimą. Bausmė negali būti skiriama kaltininko šeimosnariams ar kitiems asmenims. Antra vertus, bausmės paskyrimas kaltinin-kui tam tikru mastu paveikia kitus asmenis, pavyzdžiui, turtinės bausmėssumažina turtą, kuriuo naudojasi ir kiti šeimos nariai, laisvės atėmimobausmė izoliuoja kaltininką nuo ar t imųjų ir pan. Teismo paskirtą bausmęprivalo atlikti pats nuteistasis. Šias nuostatas tam tikra apimtimi pažei-džia turto konfiskavimo taisyklė, leidžianti konfiskuoti turtą iš trečiųjųasmenų, jei šie asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo numanyti, kad jiemsperduotas konfiskuotinas turtas.

Teismo paskirtos bausmės atlikimas užtraukia nuteistajam teisines pa-sekmes - teistumą. Kai kurie Lietuvos Respublikos įstatymai numato,kad teistumas gali riboti kai kurias asmenines nuteistojo teises, pavyz-džiui, teistam asmeniui gali būti nesuteikta Lietuvos Respublikos piliety-bė, teistas asmuo negali tapti advokatu ar užimti teisėjo pareigas ir pan.Jeigu teistas asmuo padaro naują nusikaltimą, teistumas tampa atsako-mybę kvalifikuojančia arba sunkinančia aplinkybe. Savo visas teises as-muo atgauna tik teistumui išnykus arba jį panaikinus (BK 58 str.).

Kiekviena bausmė, be minėtų objektyvių požymių, pasižymi ir subjek-tyviais požymiais, iš kurių svarbiausias - jos efektyvumas. Bausmės efek-tyvumas - tai bausmės tikslų pasiekimas minimaliomis represinėmis irmaterialinėmis sąnaudomis. Vertinant kiekvienos bausmės efektyvumą,

351

NUSIKALTIMO PADARYMO TEISINĖS PASEKMĖS

būtina atsižvelgti į nusikalstamumo dinamiką ir struktūrą, recidyvinio nu-sikalstamumo dalį, bausmių skyrimo praktiką, materialines ir finansinesišlaidas ir pan.

3. BAUSMĖS PASKIRTIS (TIKSLAI)

Bausmės paskirtis (tikslai) (BK 21 str.) - tai galutinis rezultatas, kurie,nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė.

Bausmės paskirties (tikslu) nustatymą nulemia nusikalstamumo būklėir dinamika, baudžiamosios politikos kryptingumas, vyraujanti bausmėsteorija. Bausmės paskirties (tikslų) įtvirtinimas baudžiamajame įstatymeturi principinę reikšmę, nes tai leidžia sudaryti bausmių sistemą, nustatytiatskiroms bausmių rūšims keliamus tikslus, sudaryti esmines bausmių vyk-dymo teisines prielaidas bei įvertinti bausmių efektyvumą.

Bausmės paskirties (tikslų) klausimas baudžiamosios teisės teorijojeyra labai problematiškas. Vienoki ar kitokį jo sprendimą lemia išeitiesmomento dėl bausmės esmės arba bausmės teorijos pasirinkimas. Pažy-mėtina, kad įstatymo vykdymo stadijoje bausmės paskirties (tikslų) sam-prata gali būti iškreipia, supaprastinta. Lietuvoje šį sprendimą sunkina irįstatymo leidėjo nenuoseklumas. BK 21 str. nustato, kad „kriminalinėsbausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikaltimų padarymo;2) nubausti nusikaltimą padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteista-jam galimybes daryti naujus nusikaltimus; 4) siekti, kad asmenys, atlikębausmę, laikytųsi valstybėje galiojančių įstatymų ir nedarytų naujų nusi-kaltimų". Kaip matome, įstatymu leidėjas, pripažindamas nubaudimą baus-mės esme, iškelia bausmei ir tokį patį tikslą. Šiuo atveju nubaudimasnegali būti suvokiamas atskirai nuo kitų tikslų ir turi būti aiškinamas kaippriemonė kitiems tikslams pasiekti. Priešingu atveju įstatymų leidėjas prieš-tarautų BK nuostatai, kad „bausme nesiekiama daryti fizinių kančių arbažeminti žmogaus orumą". Antra vertus, tik tokio tikslo (nubaudimo) įtvir-tinimas baudžiamajame įstatyme leidžia numatyti mirties bausme ir lais-vės atėmimą iki gyvos galvos.

Baudžiamajame įstatyme bausmės tikslai išdėstyti nuoseklia tvarka, at-sižvelgiant j jų realizavimo eiliškumą ir sudaro vieningą bausmės paskirti.Asmenų sulaikymas nuo nusikaltimo padarymo baudžiamosios teisės teori-joje vadinamas bendrąja prevencija. Bendrosios prevencijos poveikis pasi-reiškia baudžiamojo įstatymo, nustatančio nusikaltimą ir bausmę, priėmi-mu, bausmės skyrimu ir atlikimu. Šie veiksniai žmogaus psichikoje formuo-ja motyvaciją nedaryti nusikaltimų. Šiuo atveju įstatymų leidėjui visiškai ne-

352

X V I I I s k y r i u s . B a u s m ė s s a m p r a t a , t i k s l a i , b a u s m i ų s i s t e m a

svarbus motyvacijos pagrindas - ar baimė būti nubaustam, ar nusikaltimo,kaip blogio, suvokimas. Baudžiamosios teises teorijoje bendroji prevenci-ja yra kritikuojama, nes ji neliečia nusikaltimą padariusio asmens, todėl ne-sukuria baudžiamųjų teisinių santykių. Jau K. Marksas kėlė klausimą „ko-kią teisę turite bausti mane tam. kad įbaugintumėte ar pataisytumėte kitus".Savaime suprantama, kad bendrosios prevencijos nepripažinimas bausmestikslu nėra siejamas su bauginamojo poveikio, kuris yra objektyvus kiekvie-nos prievartos priemonės (ir bausmės) požymis, neigimu.

Galimybės padaryti naują nusikaltimą atėmimo ar apribojimo tikslasreiškia, kad bausme siekiama sudaryti tokias fizines sąlygas, kurios už-kirstų kelią naujam nusikaltimui padaryti. Šio tikslo įtvirtinimą Lietuvosbaudžiamajame įstatyme tiesiogiai nulemia bausmės esmės samprata, oteismų praktikoje jis pasireiškia plačiu laisvės atėmimo bausmės taikymu.Pažymėtina, kad kai kurios bausmių rūšys yra tiesiog užprogramuotosšiam tikslui, pavyzdžiui, atėmimas teisės eiti tara tikras pareigas, dirbtitam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atima iš nuteistojo galimy-bę padaryti nusikaltimą tarnybai ir pan.

Siekimas, kad asmenys, atlikę bausme, laikytųsi valstybėje galiojančiųįstatymų ir nedarytų naujų nusikaltimų, baudžiamosios teisės teorijojevadinamas specialiąja prevencija. Specialiosios prevencijos poveikis pasi-reiškia teisių ar laisvių atėmimu arba ribojimu, kurie atlieka bauginimofunkciją ir atima galimybe padaryti naują nusikaltimą, bei pataisymo prie-monių taikymu. Specialiosios prevencijos tikslas yra pažangiausias, nesvalstybė įsipareigoja nuteistajam taikyti pozityvias poveikio priemones,kurios kiekvienai bausmei yra skirtingos, pavyzdžiui, esant laisvės atėmi-mui pataisymo priemonės yra bausmės atlikimo režimas, nuteistųjų dar-bas, profesinis ir bendrasis lavinimas ir auklėjamasis darbas, o pataisosdarbams - režimas ir nuteistųjų darbas ir t. t.

BK 21 str., pripažįstančiame bausmės paskirtimi (tikslais) ir nubaudi-mą, ir specialiąją prevenciją, susidaro konfliktinė situacija, nes toks deri-nys yra eklektiškas, net prieštaringas. Šiuo atveju praktiškai neįmanomaparinkti ir bausmės efektyvumo kriterijų.

Baudžiamosios teisės reforma bausmės paskirties (tikslų) problemąturi spręsti vadovaudamasi tokiais principais: bausmei turi būti keliamastoks tikslas, kuris būtų pasiekiamas visoms bausmių rūšims; bausmės tiks-las turi būti pozityvus ir nukreiptas į ateitį, siejamas tik su nusikaltimąpadariusiu asmeniu ir turi pateikti aiškų bausmės efektyvumo kriterijų.Antra vertus, naujasis BK bausmės paskirties (tikslų) klausimą išsprendėanalogiškai kaip galiojantis BK, tik į tikslų sąrašą buvo papildomai įtrauk-tas teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimo tikslas.

353

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O TEISINĖS P A S E K M Ė S

Užsienio valstybės bausmės paskirties (tikslų) suformulavimui bau-džiamuosiuose įstatymuose didelės reikšmės neteikia, dažniausiai jie netnenurodomi arba minima tik bendroji ir specialioji prevencija. Tokia pa-dėtis nereiškia, kad bausmės paskirtis (tikslai) yra nesvarbi, tiesiog ji turiatsiskleisti bausmių vykdymo procese. Būtina pažymėti, kad daugumojeužsienio valstybių įstatymuose nėra griežtos ribos tarp baudžiamosios irbausmės vykdymo teisių šakų, o neretai bausmės, jos paskirties bei vyk-dymo institutai sujungiami ir vadinami penologija (mokslas apie baus-mę). Bausmės paskirtį (tikslus) šiuo atveju galima nustatyti atsižvelgianti tai, ko siekiama bausmės vykdymu arba kokios poveikio priemonės tai-komos nuteistiesiems. Civilizuotas ir ekonomiškai stiprias valstybes, įver-tinant minėtus kriterijus, galima klasifikuoti į tris grupes. Pirmąją grupesudarytų valstybes (Švedija, Danija, Norvegija, Vokietija, Olandija), ku-riose bausmės, ypač laisvės atėmimo ar įvairių formų probacijos, vykdy-mu siekiama pataisyti nuteistąjį taikant auklėjamąsias priemones - psi-chologinę terapiją, bendrąjį ir profesinį lavinimą. Į antrąją grupę patenkavalstybės (Anglija. Škotija, JAV), kuriose bausmės vykdymu siekiama įbau-ginti nuteistąjį, nes pagrindinis dėmesys skiriamas bausmės atlikimo reži-mui ir nuteistųjų drausmei. Ir trečiąją grupę sudaro valstybės (Prancūzija,Italija, Ispanija), kuriose skiriamas lygiavertis dėmesys ir bausmės atliki-mo režimui, ir auklėjamojo poveikio priemonėms,

Daug painesnė bausmės paskirties (tikslų) esmės interpretacija yraužsienio valstybių teisinėje literatūroje. JAV ir Anglijos autorių darbuosegalima aptikti per 20 terminų, kuriais bandoma atskleisti bausmės tikslųesme, pavyzdžiui: atpildas (retribution), įbauginimas (detterence), preven-cija (prevention), galimybės padaryti nusikaltimą atėmimas (incapacita-tion), reformacija (reformation), reabilitacija (rehabilitation), pataisymas(correction), auklėjimas (education), profilaktinis poveikis (treatment), re-socializacija (resocialization), izoliacija (confinement) ir t. t.

Tarptautinėje baudžiamojoje teisėje požiūris į bausmės paskirtį (tiks-lus) yra pažangiausias, pabrėžiantis nuteistųjų resocializacijos pirmenybę.Pažymėtina, kad bausmės paskirtis (tikslai) apibrėžiama bausmių vykdy-mą reglamentuojančiuose dokumentuose, Jungtinių Tautų Organizacijos1955 m. Tipinėse minimaliose elgesio su nuteistaisiais taisyklėse ir Euro-pos 1987 m. kalėjimų taisyklėse.

Be to, tarptautinė baudžiamoji teisė ypatingą dėmesį skiria „žiaurioms"bausmėms. Europos 1950 m. žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsau-gos konvencijos 3 str. draudžia tokių bausmių taikymą, o Europos 1987 m.konvencijoje prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį

354

X V I I I s k y r i u s . B a u s m ė s s a m p r a t a , t i k s l a i , b a u s m i ų s i s t e m a

elgesį ir baudimą numatytas tarptautinės kontrolės mechanizmas. Būtinapaminėti, kad „žiauri" bausmė pagal Jungtinių Tautų Organizacijos 1988m. patvirtintą įkalintų asmenų gynybos principų sąvada yra „fizinis arpsichinis poveikis, kuriuo visai ar laikinai iš įkalinto asmens atimami na-tūralūs pojūčiai: klausa, regėjimas, erdvės ir laiko pojūtis".

4. BAUSMIŲ SISTEMA

Bausmių sistema (BK 22 str.) - tai baudžiamajame įstatyme tam tikratvarka išdėstytas, išsamus ir teismams privalomas bausmių sąrašas.

Bausmių sistema parodo valstybės baudžiamosios politikos kryptingu-mą, daro įtaką baudžiamosios teisės efektyvumui. Ji turi būti nuosekli,hierarchiška ir nedeklaratyvi. Bausmių sistemą turi sudaryti įvairios savoturiniu ir griežtumu bausmės, nes tik tokia sistema leistų individualizuotibausme ir pasiekti jai keliamus tikslus. Tokiu pačiu principu turi būtikonstruojama ir baudžiamosios normos sankcija.

Visos bausmės BK išvardijamos nuosekliai pagal jų griežtumą - pra-dedant griežčiausia (laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme) ir baigiantšvelniausia (atėmimu teisės eiti tam tikras pareigas, dirbti tara tikrą darbąarba užsiimti tam tikra veikla). Sis nuoseklumas turi esminę reikšmę teis-mui, kai jis skiria nuteistajam asmeniui galutiną bausmę, už kelis nusikal-timus (BK 42 str.) arba pagal kelis nuosprendžius (BK 43 str.), taip patkai teismas pripažįsta, jog nuteistajam asmeniui reikia paskirti švelnesnę,negu įstatymo numatyta, bausmę arba pakeisti bausmę švelnesne bausme(BK 45, 54 ir 55 str.).

Bausmių sąrašas yra išsamus, teismas turi teisę skirti tik jame numa-tytas bausmes, ir tik tokio dydžio ar trukmės, kaip yra nurodyta įstatymostraipsnio, pagal kurį kvalifikuojamas nusikaltimas, sankcijoje. Si taisyklėnetaikoma baudos ir turto konfiskavimo atvejais, nes šių bausmių dydįnustato BK 32 ir 35 str., taip pat atėmimo teisės eiti tara tikras pareigas,dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atveju, nes ši bausmėgali būti paskirta teismo nuožiūra remiantis BK 30 str. Nukrypti nuominėtos taisyklės ir sušvelninti bausmę galima tik esant baudžiamajameįstatyme numatytiems pagrindams, pavyzdžiui, skiriant švelnesnę, nei įsta-tymo numatyta, bausmę (BK 45 str.) arba taikant bausmės vykdymo ati-dėjimą (BK 47(1) str.).

Visos bausmės pagal paskirtį skirstomos į pagrindines ir papildomas.Pagrindinės yra tokios bausmės, kurios skiriamos kaip savarankiškos. As-meniui už vieną nusikaltimą gali būti skiriama tik viena pagrindinė baus-

355

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O TEISINĖS PASEKMĖS

mė, o skiriant bausmę už kelis nusikaltimus (BK 42 str.) arba pagal kelisnuosprendžius (BK 43 s t r . ) - dvi pagrindinės bausmės. Prie pagrindiniųbausmių priskiriamos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, laisvėsatėmimas, pataisos darbai be laisvės atėmimo ir bauda.

Papildomos yra tokios bausmės, kurios gali būti skiriamos tik kartu supagrindinėmis bausmėmis. Nuteistajam gali būti skiriama ne daugiau kaipdvi papildomos bausmės. Prie papildomų bausmių priskiriamos bauda,atėmimas teisės eiti tam tikras pareigas, dirbti tam tikrą darbą arba už-siimti tam tikra veikla ir turto konfiskavimas. Jei pagrindinės bausmės,kurią skiria teismas, rūšį ir dydį nustato baudžiamojo įstatymo, pagal kurikvalifikuojamas nusikaltimas, sankcija, tai papildomos bausmės skyrimotaisyklės priklauso nuo jos rūšies: a) bauda gali būti skiriama tik įstatymonumatytais atvejais; b) atėmimas teisės eiti tam tikras pareigas, dirbti tamtikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla gali būti skiriamas įstatymonumatytais atvejais bei teismo nuožiūra; c) turto konfiskavimas privalo-mai skiriamas už nusikaltimus, išvardintus BK 35 str. (pvz.: plėšimą - BK272 str., kyšio priėmimą - BK 282 str. ir pan.). Pagal baudžiamojo įsta-tymo sankcijos struktūrą papildomas bausmes galima klasifikuoti i dvigrupes - privalomąsias ir skiriamas teismo nuožiūra. Privalomosiomisgali būti visos bausmių sąraše numatytos papildomos bausmės, tuo tarpuskiriamomis teismo nuožiūra - bauda ir atėmimas teisės eiti tam tikraspareigas, dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla. Be to, šiuoaspektu būtina turėti omenyje ir BK 35 str. numatytą taisyklę, pagal kuriąteismas gali netaikyti turto konfiskavimo kaip papildomos bausmės nepil-namečiams ir tuo atveju, kai šios bausmės skyrimas yra privalomas.

Visas bausmes pagal jose numatytų apribojimų turini galima klasifi-kuoti į bausmes, ribojančias asmens laisvę (laisvės atėmimas ir laisvėsatėmimas iki gyvos galvos), ribojančias asmenines teises (pataisos darbaibe laisvės atėmimo ir atėmimas teisės eiti tam tikras pareigas, dirbti tamtikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla) ir ribojančias turtines teises(bauda ir turto konfiskavimas).

Atskirų bausmės rūšių taikymo statistika per 1995-2000 metų laiko-tarpį, kai itin padidėjo laisvės atėmimo lyginamasis svoris, rodo, kad Lie-tuvos Respublikos BK numatyta bausmių sistema nėra nuosekli, todėl jąbūtina papildyti tokiomis bausmėmis arba baudžiamojo poveikio priemo-nėmis, kurios sumažintų laisvės atėmimo taikymą, pvz., areštu, lygtiniunuteisimu ir kt.

Tuo tarpu naujasis BK, reglamentuodamas bausmių sistemą, numatokeletą principinių naujovių. Visų pirma, atsisakyta bausmių skirstymo į

356

X V I I I s k y r i u s . B a u s m ė s s a m p r a t a , t i k s l a i , b a u s m i ų s i s t e m a

pagrindines ir papildomas. Antra, į bausmių sistemą, kurią sudaro 8 baus-mės, įtrauktos tokios naujos bausmės kaip viešieji darbai, laisvės apribo-jimas ir areštas. Trečia, greta bausmių sistemos numatyta baudžiamojopoveikio priemonių, kurios gali b ū t i skiriamos tik asmeniui, atleistam nuobaudžiamosios atsakomybės arba bausmės, sistema. Ir ketvirta, numaty-tos atskiros bausmės rūšys, skiriamos juridiniam asmeniui - tai bauda,juridinio asmens veiklos apribojimas ir juridinio asmens likvidavimas.

Užsienio valstybių bausmių sistema ir bausmių rūšys priklauso nuovalstybės teisinės sistemos. Anglosaksų teisinės sistemos valstybių (An-glijos, Airijos, JAV, Indijos, Zambijos) bausmių sistemos yra labai pa-prastos - mirties bausmė arba įkalinimas iki gyvos galvos, laisvės atėmi-mas, probacija, bauda, specialioji konfiskacija. Šiai sistemai artimos irVakarų Europos valstybių (Švedijos, Vokietijos, Suomijos, Olandijos) baus-mių sistemos, į kurias įeina įkalinimas iki gyvos galvos, laisvės atėmimas,bauda, probacija, specialioji konfiskacija. Žymiai sudėtingesnė yra Pran-cūzijos (ir jos buvusių kolonijų) bausmių sistema. Prancūzijos BK numatotris skirtingas bausmių sistemas - kriminalines bausmes (katorga, įkalini-mas), pataisymo priemones (laisvės atėmimas, laikinas kai kurių teisiųapribojimas, bauda) ir policines nuobaudas (areštas, specialioji konfiska-cija, bauda). Daugumoje užsienio valstybių bausmės neskirstomos į pa-grindines ir papildomas, be to, specialioji konfiskacija, kai kurių teisiųapribojimas, viešieji darbai laikomi ne bausmėmis, o baudžiamojo povei-kio priemonėmis. Pažymėtina, jog specialioji konfiskacija, analogiška Lie-tuvos Respublikos BPK 93 straipsniui, taip pat numato tik nusikalstamubūdu įgyto turto ar nusikaltimo įrankių neatlygintinį paėmimą.

Būtina atkreipti dėmesį į vieną šiuolaikinę tendenciją, kurią lemiamenkas tradicinių bausmių efektyvumas, - tai netradicinių poveikio prie-monių ieškojimas. Štai JAV per pastaruosius metus buvo išbandytos to-kios naujos baudžiamojo poveikio priemonės kaip namų areštas, restitu-ciniai centrai, „šoko" terapijos stovyklos, intensyvios priežiūros probacija.Švedijoje nuo 1983 metų taikomos trys naujos probacijos formos: sutar-tinis narkomanų gydymas, viešieji darbai ir nepilnamečių perdavimas spe-cialiajai priežiūrai.

Europos 1970 m. konvencijos dėl tarptautinio baudžiamųjų nuospren-džių pripažinimo l str. prie bausmių priskiria laisvės atėmimą, baudą,turto konfiskavimą ir kai kurių teisių praradimą ar ribojimą. Romos Tarp-tautinio baudžiamojo teismo statuto 77 str. į bausmių sistemą įtraukialaisvės atėmimą iki gyvos galvos, terminuotą laisvės atėmimą iki 30 metų,baudą ir turto, įgyto nusikalstamu būdu, konfiskavimą. Tuo tarpu Euro-

357

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O TEISINĖS PASEKMĖS

pos Sąjungos teisėje galima sutikti žymiai daugiau bausmių, taikomų ju-ridiniams asmenims, rūšių, pavyzdžiui, teismine priežiūra, atėmimas tei-sės gauti subsidijas ar finansinę paramą ir pan. Dabartiniu metu tarptau-tinėje baudžiamojoje teisėje daug dėmesio skiriama alternatyvioms lais-vės atėmimui bausmėms ar poveikio priemonėms, pvz., lygtiniam nutei-simui, viešiesiems darbams, savanoriškam gydymuisi nuo narkomanijos irpan. Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1992 metais priėmė rekomen-daciją „Europos visuomeninių sankcijų ir poveikio priemonių taisykles',kurioje valstybės skatinamos ieškoti naujų ir efektyvesnių bausmių ir po-veikio priemonių nusikaltimus padariusiems asmenims pataisyti. Reko-mendacijoje visuomenines sankcijos ir poveikio priemonės apibrėžiamoskaip priemones, kurios, neatimdamos laisvės, tam tikromis sąlygomis ar-ba pareigomis suvaržo asmens teisinę padėtį.

5. MIRTIES BAUSMES PROBLEMA

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d.nutarimu „Dėl baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytosmirties bausmes atitikimo konstitucijai" (Žin. 1998. Nr. 109-3004) pripa-žino, kad mirties bausmė prieštarauja konstitucijai. Vykdydamas ši Kon-stitucinio Teismo sprendimą, Lietuvos Respublikos Seimas 1998 m. gruo-džio 21 d. priėmė Baudžiamojo kodekso pakeitimo įstatymą (Žin. 1998.Nr. 115-3238), kuriuo mirties bausmė buvo pakeista laisvės atėmimu ikigyvos galvos.

Mirties bausmė (buvęs BK 24 str.) pagal Lietuvos Respublikos bau-džiamuosius įstatymus buvo pagrindinė ir išimtinė bausmė. Šios bausmėsišimtinumą lėmė keletas aplinkybių. Visų pirma mirties bausmė galėjobūti skiriama tik už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis. BK105 str. nustato, kad nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis yra tyčinisnužudymas: 1) savo motinos arba tėvo; 2) dviejų ar daugiau asmenų;3) nėščios moters; 4) pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu: 5) itinžiauriai; 6) darant kitą sunkų nusikaltimą; 7) turint tikslą paslėpti kitąnusikaltimą; 8) dėl savanaudiškų paskatų; 9) dėl chuliganišku paskatų;10) ryšium su nukentėjusiojo vykdymu savo valstybinės ar pilietinės parei-gos; 11) jeigu tai (išskyrus motinos tyčinį nužudymą savo naujagimio arbatyčinį nužudymą didžiai susijaudinus) padarė itin pavojingas recidyvistas;12) jeigu tai (išskyrus 11 punkte minėtus atvejus) padarė asmuo, anksčiaunusikaltęs tyčiniu nužudymu; 13) mažamečio asmens ar bejėgiškos būklėsasmens. Be to, mirties bausmė galėjo būti paskirta ir už genocidą sunki-

358

X V I I I skyr ius . B a u s m ė s s a m p r a t a , t i k s l a i , b a u s m i ų s i s t e m a

nančiomis aplinkybėmis (BK 71 str. 2 d.). Antra, ši bausmė galėjo būtiskiriama Tik už pabaigta nužudymą, t. y. tada, kai nužudymas arba geno-cidas buvo padaromas BK 105 str. 1-13 punktuose paminėtomis aplinky-bėmis arba atsiranda nurodytos pasekmės. Negalima buvo skirti mirtiesbausmės, jei nusikaltimo padarymas nutraukiamas rengimosi arba pasikė-sinimo stadijose. Trečia, mirties bausmė negalėjo būti skiriama, o pasky-rus - vykdoma, moterims bei asmenims, kuriems nusikaltimo padarymomomentu nebuvo suėję 18 metu. Ši bausmė taip pat negalėjo būti taiko-ma ir suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn arba apkaltinamojonuosprendžio vykdymo senaties terminams. Šiais atvejais, teismas, pripa-žinęs, kad negalima taikyti senaties, mirties bausmę pakeisdavo laisvėsatėmimu. Tokia pačia tvarka mirties bausmė buvo pakeičiama laisvės at-ėmimu iki gyvos galvos asmeniui, nuteistam už genocidą. Ketvirta, sank-cijoje visada buvo numatoma alternatyva mirties bausmei - laisvės atėmi-mas arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Be to, teismas, nuteisdamasasmenį mirties bausme, galėjo šią bausmę pakeisti laisvės atėmimu ikigyvos galvos. Mirties bausme pakeisti laisvės atėmimu iki gyvos galvostaip pat galėjo Lietuvos Respublikos Seimas amnestijos aktu ir LietuvosRespublikos Prezidentas malonės tvarka. Mirties bausmė galėjo būti tai-koma tik tada, kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o nusikaltimąpadaręs asmuo itin pavojingas. Šios aplinkybės turėjo būti nurodomosnuosprendyje.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 1998metais priėmė du įstatymus (Baudžiamojo kodekso pakeitimo ir papildy-mo įstatymas (Žin 1998. Nr. 42-1140) ir Baudžiamojo kodekso pakeitimoir papildymo įstatymas (Žin. 1998. Nr. 57-1580), kuriais buvo įteisintagalimybė iš karto paskirti laisvės atėmimą iki gyvos galvos už genocidąsunkinančiomis aplinkybėmis (BK 71 str. 2 d.), tarptautinės humanitari-nės teisės saugomų asmenų žudymą (BK 333 str.), okupuotos valstybėscivilių trėmimą (BK 334 str.) ir draudžiamą karo ataką sunkinančiomisaplinkybėmis (BK 337 str. 2 d.).

Mirties bausmė buvo vykdoma sušaudant. Jos vykdymą reglamentavoGeneralinio prokuroro ir vidaus reikalų ministro patvirtinta „Išimtinėsbausmės - mirties bausmės - vykdymo sušaudant" instrukcija.

Mirties bausmės egzistavimą valstybėje lemia daug veiksnių - nusi-kalstamumo būklė ir dinamika, teisinės tradicijos, baudžiamosios politi-kos kryptingumas, bausmės tikslai, visuomeninė nuomonė. Mirties baus-mės egzistavimą Lietuvoje lėmė aukštas nusikalstamumas, ir ypač nužu-dymų skaičius, kuris kito taip: 1990 m. - 224, 1991 m. - 260, 1992 m. -303, 1993 m. - 480, 1994 m. - 523, 1995 m. - 502, 1996 m. - 405,

359

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O T E I S I N Ė S PASEKMĖS

1997 m. - 391, 1998 m. - 356 ir 1999 m. - 343. Pažymėtina, kad Lietuvosteismai ir anksčiau mirties bausmę skirdavo praktiškai tik už tyčini nužu-dymą sunkinančiomis aplinkybėmis (BK 105 str.).

Mirties bausmė turi ir šalininkų, ir priešininkų. Salininkai nurodo tokius,svarbiausius argumentus: ši bausmė yra efekryvi nusikalstamumo bendro-sios prevencijos priemonė, jai nėra efektyvios alternatyvos, nes įkalinimasiki gyvos galvos yra labai brangus, be to, žmogus, praleidęs daugiau nei 5metus vienutėje, socialiai degraduoja. Tuo tarpu priešininkai teigia, kadmirties bausmė yra žiauri ir nehumaniška nusikalstamumo prevencijos prie-monė, kuri neatitinka bausmės tikslu - pataisymo ir specialiosios preven-cijos. Tokią išvadą padarė net kai kurių valstybių konstituciniai teismai(Vengrija). Šios bausmės įvykdymas neleidžia ištaisyti teismo klaidos. An-tra vertus, mirties bausmės deklaratyvumas nedaro jokios įtakos sunkių nu-sikaltimų (pvz., nužudymų) dinamikai. Kiekviena bausmė turi būti realybe,o ne tolima perspektyva - štai JAV kasmet padaroma apie 8000 nužudymų,už kuriuos gali būti taikoma mirties bausmė, tačiau teismai paskelbia tik300 nuosprendžių, iš kurių tik 25 realiai Įvykdomi.

Dabartiniu rnetu valstybes pagal jų požiūrį į mirties bausme galimasuskirstyti į kelias grupes. I pirmąja grupę patenka valstybės, kuriosemirties bausmė įtraukta i bausmių sistemą (Lietuva, Rusija, Iranas, Libijair t. t.). Į antrąją grupe įeina valstybės, kurios numato mirties bausmėstaikymo galimybę už nusikaltimus, padarytus karo metu (Brazilija, Ar-gentina, Peru ir t. t.). Ir trečiąją grupę sudaro valstybės, panaikinusiosmirties bausmę (Švedija, Suomija, Prancūzija, Šveicarija, Rumunija ir t. t.).Į nusikaltimų, baudžiamų mirties bausme, ratą įeina nuo vienos iki keliųdešimčių veikų. Civilizuotose valstybėse mirties bausmė gali būti taikomauž valstybės išdavimą, nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis, vaikų gro-bimą. Tuo tarpu besivystančiose šalyse ši bausmė gali būti taikoma prak-tiškai už visus valstybinius nusikaltimus, nužudymus, kai kuriuos nusikai-timus asmeniui - išžaginimą (Iranas), piratavimą (Gana), kai kuriuosekonominius nusikaltimus - kontrabandą (Gvinėja), pinigų padirbinėjimą(Bangladešas, Nigerija), ginkluotą plėšimą (Kenija, Uganda, Libija), gro-bimą iš valstybės iždo (Zairas).

Svarbus dėmesys mirties bausmei skiriamas ir tarptautinėje baudžia-mojoje teisėje. Europos 1950 m. žmogaus teisių ir pagrindinių laisviųapsaugos konvencijos 6 protokolas reikalauja, kad valstybės - EuroposTarybos narės, ratifikavusios šį protokolą, - panaikintų mirties bausmę.Šio protokolo 2 str. teigiama, kad valstybės turi teisę savo Įstatymuosenumatyti mirties bausmę už veiksmus karo metu arba gresiant neišven-giamam karo pavojui. Analogiškas nuostatas įtvirtina ir Jungtinių Tautų

360

X V I I I s k y r i u s . B a u s m ė s s a m p r a t a , t i k s l a i , b a u s m i ų s i s t e m a

Organizacijos Tarptautinio pilietiniu ir politinių teisių pakto Antrasis fa-kultatyvinis protokolas mirties bausmei panaikinti. Šio protokolo 2 str.numato valstybės teisę savo įstatymuose numatyti mirties bausmės taiky-mo galimybe ,,karo metu pripažinus asmenį kaltu karo metu padariuslabai sunkų karinio pobūdžio nusikaltimą". Lietuvos Respublika ratifika-vo abu paminėtus protokolus, nepasinaudojusi teise numatyti mirties baus-mę karo metu. Be to, Jungtinių Tautų Organizacija 1984 m. priėmė rezo-liuciją „Dėl asmenų, nuteistu mirties bausme, teisių apsaugos". Šioje re-zoliucijoje siūloma mirties bausmę taikyti tik už tyčinius nužudymus arbakitus pavojingus nusikaltimus, sukeliančius ypatingai sunkias pasekmes.Ši bausmė gali būti skiriama tik esant tiesioginiams ir neabejotiniemsasmens kaltės įrodymams. Mirties bausmė negali būti skiriama asmeninis,kuriems nusikaltimo padarymo metu nebuvo 18 metų, nėščioms mote-rims ir motinoms, turinčioms mažamečių vaikų, ligoniams. Be to, reko-mendacijoje numatytos ir procesinės garantijos dėl teisinės pagalbos, nu-osprendžio apskundimo aukštesniam teismui, malonės prašymo pateiki-mo ir nuosprendžio pakeitimo.

6. LAISVES ATĖMIMAS IKI GYVOS GALVOS

Laisvės atėmimas iki gyvos galvos (BK 24 str.) - tai nusikaltimą pa-dariusio asmens izoliavimas iki gyvos galvos specialiojoje valstybinėje įstai-goje remiantis teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu.

Laisvės atėmimas iki gyvos galvos yra pagrindinė bausmė. Ši bausmėskiriama baudžiamojo įstatymo numatytais atvejais už labai pavojingusnusikaltimus, pavyzdžiui, genocidą sunkinančiomis aplinkybėmis (BK 71str. 2 d.), banditizmą (BK 75 str,), tyčini nužudymą sunkinančiomis aplin-kybėmis (BK 105 str.), teroro aktą sunkinančiomis aplinkybėmis (BK 2273

str. 3 d.) ir pan.Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė negali būti skiriama asme-

nims, kuriems nusikaltimo padarymo momentu nebuvo suėję 18 metų.Pažymėtina, kad laisvės atėmimas iki gyvos galvos kaip savarankiška

bausmė buvo įteisinta tik 1998 m. gruodžio 21 d. Baudžiamojo kodeksopapildymo įstatymu. Tuo tarpu nuo 1990 m. laisvės atėmimas iki gyvosgalvos baudžiamajame įstatyme buvo numatytas tik kaip mirties bausmėsalternatyva. Lietuvos Respublikos teismų praktikoje laisvės atėmimas ikigyvos galvos taikomas gana retai; 2001 m. rugpjūčio l d. laisvės atėmimoiki gyvos galvos bausmę atlikinėjo 72 asmenys.

361

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O TEISINĖS P A S E K M Ė S

Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės esmę sudaro fizinė asmensizoliacija, o turinį (kokybinį ir kiekybinį elementą) - tam tikrų teisiu irlaisvių apribojimas bei specialių pareigų ir teisių nustatymas. Ši bausmėlabai artima laisvės atėmimo bausmei ir skiriasi tik dviem kokybiniais irkiekybiniais turinio elementais (apie juos plačiau rašoma „Laisvės atėmi-mo" skyriuje). Visų pirma, laisvės atėmimo atveju maksimali bausmėstrukmė nustatoma metais ir negali viršyti 25 metų, tuo tarpu šios baus-mės atveju laisvė atimama iki gyvos galvos. Antra, laisvės atėmimo baus-mė gali būti atliekama Įvairiose pataisos darbų įstaigose - kalėjimuose,pataisos darbų kolonijose ir t. t., tuo tarpu laisvės atėmimo iki gyvosgalvos atveju nuteistieji laikomi tik kalėjime ir atskirai nuo nuteistųjųlaisvės atėmimo bausme.

Nuteistųjų laisvės atėmimu iki gyvos galvos teisine padėtį ir kitus šiosbausmės atlikimo aspektus reglamentuoja Pataisos darbų (Bausmių vyk-dymo) kodeksas.

Naujasis BK laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės klausimus išesmės sprendžia analogiškai kaip ir galiojantis BK. Antra vertus, naujasisBK nenustato kategoriškos taisyklės dėl šios bausmės atlikimo vietos.

Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė numatyta ir daugelio užsie-nio valstybių (Švedija. Suomija, Airija, Kanada, Anglija, Velsas, Olandija,Italija) baudžiamuosiuose įstatymuose. Ši bausmė taikoma kaip mirtiesbausmės alternatyva už labai pavojingus nusikaltimus, pavyzdžiui, tyčinįnužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis, terorizmą ir pan. Pažymėtina,kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos atveju daugumos valstybių įstatymainumato laikotarpį, po kurio nuteistojo byla turi būti peržiūrima ir spren-džiamas (lygtinio) atleidimo nuo bausmės klausimas, pavyzdžiui, Italijoje,atlikus 26 metus bausmės.

Tarptautinėje baudžiamojoje teisėje laisvės atėmimas iki gyvos galvosyra numatytas Romos Tarptautinio baudžiamojo Teismo statute. Šio sta-tuto 110 str. taip pat numato galimybę atlikus 25 metus bausmės peržiū-rėti nuosprendį ir sušvelninti paskirtąją bausmę.

7. LAISVES ATĖMIMAS

Laisvės atėmimas (BK 25 str.) - tai nusikaltimą padariusio asmensizoliavimas tam tikram laikotarpiui specialiojoje valstybinėje įstaigoje re-miantis teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu.

Laisvės atėmimas yra pagrindinė bausmė. Ši bausmė skiriama už pa-vojingus nusikaltimus. Lietuvos Respublikos teismų praktikoje l996 m.

362

X V I I I s k y r i u s . B a u s m ė s s a m p r a t a , t i k s l a i , b a u s m i ų s i s t e m a

laisvės atėmimas sudarė apie 46 procentus visų per metus skiriamų baus-mių, 1997 m. sausio l d. Lietuvos Respublikos BK laisvės atėmimas buvonumatytas 365 sankcijose.

BK 25 str. nepateikia laisvės atėmimo sąvokos, o tik nurodo kuriamlaikotarpiui gali būti paskiria bausmė, taip pat ištaigų, kuriose atliekamaši bausmė, rūšis. Laisvės atėmimo sąvoką suformuluoja baudžiamosiosteisės teorija. Pažymėtina, kad laisvės atėmimo bausmei labai artimi yraadministracinis areštas (ATPK 29 str.) ir suėmimas (BPK 104 str.).

Laisvės atėmimo bausmės esmę sudaro fizinė asmens izoliacija, o tu-rinį - tam tikrų teisių ir laisvių apribojimas bei specialių teisiu ar pareigųnustatymas. Laisvės atėmimo bausmės turini apibūdina kokybinis ir kie-kybinis elementai. Kiekybinį Šios bausmės turinį baudžiamasis įstatymasatskleidžia išsamiai. Laisvės atėmimas gali būti skiriamas nuo 3 mėnesiųiki 20 metų. Net ir tais atvejais, kai teismas skiria bausme, mažesnę negužemiausioji sankcijos riba (BK 45 str.), laisvės atėmimas negali būti pa-skirtas trumpesniam kaip trijų mėnesių laikotarpiui. Teismas taip pat ne-gali viršyti sankcijoje numatyto maksimalaus laisvės atėmimo laiko, o skir-damas bausmę už padarytą naują nusikaltimą (BK 43 str.), kai neatliktaankstesnė bausmė, - 25 metų. Asmenims, kuriems nusikaltimo padarymometu nebuvo suėję 18 metų, laisvės atėmimo bausmė bet kuriuo atvejunegali viršyti 10 metų. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 1998metais priėmė įstatymą (Baudžiamojo kodekso pakeitimo ir papildymoįstatymas (Žin. 1998. Nr. 67-1937), kuriuo nustatė, kad jeigu straipsniosankcijoje laisvės atėmimo bausmės minimali trukmė yra trys ir daugiaumetų, tai skiriant šią bausmę nepilnamečiui, jos minimumas skaičiuoja-mas nuo pusės minimalaus bausmės dydžio, numatyto BK straipsnio, pa-gal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. Štai skiriant laisvės atėmimobausmę nepilnamečiui, nuteistam pagal BK 271 str. 3 d., minimali baus-mė galėtų būti dveji metai, nors sankcijoje numatyta minimali bausmėstrukmė yra ketveri metai. Laisvės atėmimo laikas skaičiuojamas melais irmėnesiais. Į šios bausmės laiką įskaitomas kardomasis kalinimas (BK 48str.) ir gydymo įstaigoje išbūtas laikas (BK 59 str.).

Kokybinį laisvės atėmimo turinio elementą baudžiamasis įstatymas at-skleidžia tik iš dalies. Ši bausmė atliekama pataisos darbų kolonijose-gyvenvietėse, pataisos darbų kolonijose, kalėjimuose ir auklėjimo darbųkolonijose. Palaisos darbų įstaigą ir jos režimą nustato teismas skirdamaslaisvės atėmimo bausmę. Pataisos darbų kolonijos-gyvenvietės yra trijųrūšių: a) asmenims, padariusiems nusikaltimus dėl neatsargumo; b) as-menims, padariusiems tyčinius nusikaltimus; c) nuteistiesiems, perkeltiemsiš bendrojo, sustiprintojo ar griežtojo režimo pataisos darbų kolonijų.

363

N U S I K A L T I M O PADARYMO TEISINĖS PASEKMĖS

Pataisos darbų kolonijos yra bendrojo, sustiprintojo ir griežtojo režimų, oauklėjimo darbų kolonijos - bendrojo ir sustiprintojo režimų. Kalėjimuo-se nuteistieji bausmę atlieka bendrojo arba griežtojo laikymo sąlygomis.BK 25 str. nustato bendrąsias taisykles, kuriomis turi vadovautis teismas,parinkdamas įstaigos rūšį ir režimą.

Į teisių ir laisvių apribojimų, kurie sudaro laisvės atėmimo turiniokokybinį elementą, ratą įeina: 1) judėjimo laisvės apribojimas; 2) gyve-namosios vietos pasirinkimo apribojimas; 3) darbo teisių apribojimas;4) ryšių su išoriniu pasauliu apribojimas; 5) gyvenimo būdo reglamenta-vimas; 6) priežiūra; 7) civilinių ir valstybinių teisių apribojimas; 8) ypatin-gų prievartos priemonių taikymo galimybės.

Šių apribojimų realizavimo mechanizmą, nuteistųjų teisinę padėtį beikitus laisvės atėmimo atlikimo aspektus reglamentuoja Pataisos darbų(Bausmių vykdymo) kodeksas.

Naujasis BK laisvės atėmimo bausmės klausimus sprendžia iš esmėsanalogiškai kaip ir galiojantis BK.

Laisvės atėmimo bausmę numato visų užsienio valstybių įstatymai.Terminuotas laisvės atėmimas gali būti dvejopas. Pirma - kai baudžiama-sis įstatymas numato minimalias ir maksimalias ribas, pavyzdžiui, nuo 14dienų iki 18 melų (Švedija) ar nuo 30 dienų iki 16 metų (Danija). Šiuoprincipu vadovaujasi dauguma užsienio valstybių (Olandija, Prancūzija,Vokietija ir t.t.). Antra - kai laisvės atėmimo trukmę numato tik sankcija,o minimalių ir maksimalių šios bausmės ribų baudžiamasis įstatymas ne-nustato (JAV). Laisvės atėmimo bausmė su retomis išimtimis atliekamakalėjimuose, kurie, atsižvelgiant į jų saugumą, būna trijų ar keturių rūšių:atviri, paprasti, uždari ir itin saugomi.

Laisvės atėmimo bausmės vykdymui didelį dėmesį skiria ir tarptautinėbaudžiamoji teisė. Tarptautinės teisės aktai - Jungtinių Tautų Organiza-cijos 1955 m. Tipinės minimalios elgesio su kaliniais taisyklės bei Euro-pos 1987 m. kalėjimų taisyklės nustato minimalius reikalavimus kalėji-mams bei įvairioms jų veiklos sferoms (nuteistųjų darbui, auklėjamajamprocesui, drausmei ir pan.). Europos Taryba skiria didelį dėmesį ir kaikurioms laisvės atėmimo vykdymo problemoms, pavyzdžiui, švietimo (re-komendacija „Dėl nuteistųjų švietimo"), ilgalaikio laisvės atėmimo (reko-mendacija „Dėl nuteistųjų ilgalaikiui laisvės atėmimui priežiūros"), dar-bo (rekomendacija „Dėl darbo kalėjime"), lygtinio paleidimo (rekomen-dacija „Dėl lygtinio paleidimo iš kalėjimo"), kaliniams užsieniečiams (re-komendacija „Dėl kalinių užsieniečiu"), pavojingų nuleistųjų pataisymo(rekomendacija „Dėl pavojingų nuteistųjų įkalinimo ir pataisymo'') ir kt.

364

X V I I I skyrius. B a u s m ė s s a m p r a t a , t i k s l a i , b a u s m i ų s i s t e m a

8. BAUDA

Bauda (BK 32 str.) - tai piniginė nuobauda, teismo skiriama baudžia-mojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuojamas nusikaltimas, sankcijoje numa-tytais atvejais.

1997 m. lapkičio l d. Lietuvos Respublikos BK numatė 395 nusi-kaltimų sudėtis, iš kurių 160 numatė baudą kaip pagrindine bausmę.Bauda Lietuvos Respublikos teismų praktikoje 1996 m. sudarė apie 9procentus visų per metus paskirtų bausmių. Si bausmė yra efektyvi prie-monė kovojant su nesunkiais savanaudiškais nusikaltimais, nes ji nenu-traukia socialiai vertingų nuteistųjų ryšių, neizoliuoja jų nuo visuome-nės ir šeimos ir pan.

Antra vertus, per paskutiniuosius metus baudos lyginamasis svoris baus-mių sistemoje sumažėjo iki 3,5 procento, o tokio sumažėjimo priežastysslypi žmonių turtinėje padėtyje bei labai didelėse baudos minimumo irmaksimumo ribose.

Bauda gali būti skiriama ir kaip pagrindinė, ir kaip papildoma baus-mė. Baudos, kaip pagrindinės bausmės, dydis gali būti nuo l iki 1000MGL, o už savanaudiškus nusikaitimus - nuo 200 iki 50 000 MGL, o kaippapildomos bausmės - nuo 10 iki 500 MGL. Tauo tarpu nepilnamečiamsbaudos, kaip pagrindinės bausmės, dydis gali būti nuo 10 iki 500 MGL,o kaip papildomos bausmės - nuo 5 iki 200 MGL. (Atkreiptinas dėmesysį tai, kad pagal Lietuvos Respublikos ATPK už administracini teisės pa-žeidimą gali būti paskirta žymiai didesnė bauda, pvz., ATPK 87 str. 5 d.sankcija numato baudą iki 500 000 litų.) Pažymėtina, kad baudos dydis užpadaryta nusikaltimą baudžiamojo įstatymo sankcijoje nenustatomas. Kon-kretų baudos dydį nustato teismas, skirdamas bausmę. Nustatant baudosdydį teismas atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pavojingumą, nusikaltimopadarytą žalą bei kaltininko materialine padėti. Bauda turi būti tokiodydžio, kad nuteistasis galėtų ją sumokėti iš savo pajamų ar turimų san-taupų neprarasdamas tos pajamų dalies, kuri būtina jam pačiam ir šeimaipragyventi. Ši taisyklė netaikoma asmeniui kuriam bauda, kaip pagrindi-nė bausmė paskirta už savanaudišką nusikaltimą. Tokiu atveju baudosdydis negali būti mažesnis, nei nustatyti neteisėtos finansinės, ūkinės arkomercinės veiklos mastai, neteisėtai laikomų, gabenamų ar realizuoja-mų prekių vertė ar nuslėptų įplaukų ar padarytos turtinės žalos dydis,tačiau neviršijant maksimalios baudos dydžio sumos (t. y. 50 000 MGL).

Bauda turi būti sumokėta per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisė-jimo dienos. Atsižvelgdamas į materialinę nuteistojo padėtį, teismas galinustatyti ilgesnį baudos mokėjimo terminą. Ši bausmė turi būti įvykdoma

365

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O T E I S I N Ė S P A S E K M Ė S

savanoriškai, tačiau, jei asmuo per du mėnesius ar kitą teismo nustatytąlaikotarpi neįvykdo bausmės, bauda išieškoma priverstinai.

Priverstinio baudos išieškojimo tvarką nustato Civilinio proceso ko-deksas. Išieškota bauda atitenka valstybei. Priverstinio baudos išieškoji-mo atveju negali būti paimtas turtas, numatytas Civilinio proceso kodek-so priede Nr. 2 „Fizinių asmenų turto, į kurį negali būti nukreiptas išieš-kojimas pagal vykdomuosius dokumentus, rūšių sąrašas".

Jeigu nuteistasis asmuo vengia savanoriškai sumokėti baudą arba ne-turi pajamų ir turto, į kuriuos gali būti nukreiptas baudos, paskirtos kaippagrindinė bausmė, ir nėra galimybių išieškoti ją priverstinai, teismas galipakeisti baudą laisvės atėmimu arba atidėti baudos vykdymą. Keičiantbaudą laisvės atėmimu, viena laisvės atėmimo diena prilyginama vienoMGL baudos dydžiui, tačiau galutinė laisvės atėmimo bausmė negali būtididesnė nei 90 dienų. Pagal BK 44 str. tai yra vienintelis pagrindas baudąpakeisti laisvės atėmimu. Atidedant baudos vykdymą, asmuo Įpareigoja-mas atlikti nemokamų darbų iki 1000 valandų BK 47' str. 3,5 ir 6 dalysenumatytomis sąlygomis. Vengimu savanoriškai sumokėti baudą pripažįs-tamas toks nuteistojo elgesys, kai tyčia siekiama išvengti nuosprendyjenumatytos pareigos vykdymo.

Naujasis BK baudos bausmės klausimus reglamentuoja iš esmės ana-logiškai kaip ir galiojantis BK. Antra vertus, naujasis BK žymiai sumažinominimalu baudos dydi - iki l MGL, o maksimalus baudos dydis priklausonuo nusikalstamos veikos pavojingumo, pavyzdžiui už baudžiamąjį nusi-žengimą - iki 50 MGL, nesunkų nusikaltimą - iki 100 MGL ir t. t.

Praktiškai visų užsienio valstybių baudžiamieji įstatymai numato bau-da. Ji gali būti skiriama tik kaip pagrindinė bausmė. Civilizuotų valstybiųteismų praktikoje bauda sudaro apie 90 procentų visų paskirtų bausmių.Vakarų Europos valstybės (Vokietija, Danija, Olandija, Švedija) baudąskaičiuoja atsižvelgdamos į kaltininko vienos dienos pajamas. Štai Švedi-jos BK nustato, kad baudos dydis gali svyruoti nuo l dienos iki 120 dienųpajamų, o vienos dienos pajamų dydis nuo 10 iki 1000 kronų. Jeigu baudaskiriama keliems asmenims, tai maksimalus jos dydis gali siekti 180 dienųpajamas, o vienos dienos pajamų dydis - 2000 kronų. Bet kuriuo atvejubauda negali būti mažesnė nei 50 kronų. Jei kaltininkas laiku nesumokabaudos, ji pakeičiama laisvės atėmimu nuo 14 iki 90 dienų. Kitose vals-tybėse (JAV, Anglijoje, Airijoje) baudos dydis - minimumas ir maksimu-mas - yra pastovi pinigų suma, nustatoma atsižvelgiant i nusikaltimo pa-vojingumą. Štai Niujorko valstijos BK numato, kad už feloniją bauda galibūti iki 5000 dolerių, o už misdeminorą - iki 1000 dolerių.

366

X V I I I s k y r i u s . B a u s m ė s samprata, t i k s l a i , b a u s m i ų s i s t e m a

9, PATAISOS DARBAI BE LAISVĖS ATĖMIMO

Pataisos darbai be laisvės atėmimo (BK 29 str.) - tai bausmės rūšis,kai nuleistasis dirba ir iš jo uždarbio į valstybės pajamas daromos išskaitos.

Pataisos darbai skiriami tik kaip pagrindinė bausmė. Ši bausmė turisvarbią prevencinę ir auklėjamąją reikšmę asmenims, kurie padaro nela-bai pavojingus nusikaltimus ir gali pasitaisyti neizoliuoti nuo visuomenės.Lietuvos Respublikos teismų praktikoje 1985-1990 metų laikotarpiu pa-taisos darbai sudarė apie 23 procentus visų per metus skiriamų bausmių.1992 m. sausio l d. Lietuvos Respublikos BK pataisos darbai buvo numa-tyti 185 sankcijose. Pastaruoju metu pataisos darbų be laisvės atėmimosvarba gerokai sumažėjo: 1997 m. lapkričio l diena ši bausmė buvo nu-matyta 160 sankcijų, o jos taikymas per 1995-1998 metų laikotarpį suma-žėjo iki 3 procentų.

Pataisos darbai atliekami tik nuteistojo darbovietėje.Pataisos darbų turinį sudaro nuteistojo pareiga dirbti bei pervesti į

valstybės pajamas tam tikrą uždarbio dalį. Pataisos darbai skiriami nuodviejų mėnesių iki dvejų metų. Jų atlikimo laikas skaičiuojamas mėne-siais, kuriuos nuteistasis dirbo ir iš kurių uždarbio buvo daromos išskai-tos. Į bausmės atlikimo laiką įskaitomas ir tas laikas, kuriuo nuteistasisnedirbo dėl svarbių priežasčių ir jam buvo mokamas atlyginimas, taip patlaikas, suteiktas ligoniui slaugyti, ligos laikas bei nėštumo ir gimdymoatostogų laikas. Pataisos darbų atlikimo laikas neįskaitomas i darbo stažą.Jei nuteistasis, atlikdamas bausmę, sąžiningai dirbo ir pavyzdingai elgėsi,visuomeninių organizacijų ar darbo kolektyvo prašymu bausmės atlikimolaikas teismo sprendimu gali būti įskaitytas į darbo stažą. Nuteistiesiemspataisos darbais bausmės atlikimo metu nesuteikiamos eilinės atostogos.

Nuteistieji pataisos darbais negali būti atleisti iš darbo jų pačių prašy-mu be pataisos darbų ir įdarbinimo inspekcijos leidimo.

Iš nuteistojo uždarbio daromos išskaitos nuo 5 iki 20 procentų dydžio.Teismas, nustatydamas konkretų išskaitų dydį, atsižvelgia į padarytą nu-sikaltimą, nuteistojo asmenybe, jo uždarbio dydi, šeimynine padėti ir kitasaplinkybes. Išskaitos daromos iš visos uždarbio sumos, t. y. neišskaičiuojantmokesčių ir kitų mokėjimo formų, taip pat neatsižvelgiant į pretenzijasnuteistiesiems pagal vykdomuosius raštus.

Asmeniui, kuris dėl sveikatos būklės, amžiaus ar kitų priežasčių negaliatl ikt i pataisos darbų, teismas turi teisę šią bausmę pakeisti bauda -vienoMGL dydžio bauda už du pataisos darbų mėnesius arba lygtinai atleistinuo bausmės prieš terminą. Atsižvelgiant į šią taisyklę, pataisos darbųbausmės nereikėtų skirti nepilnamečiams, nedirbantiems pensininkams,

367

N U S I K A L T I M O PADARYMO TEISINĖS P A S E K M Ė S

nėščioms moterims ir motinoms, turinčioms vaikų iki 3 metu amžiaus,invalidams, nors baudžiamais įstatymas tiesioginio draudimo ir nenuma-to. Jeigu pataisos darbai paskiriami kariui, tai ši bausme pakeičiama lai-kymu daboklėje iki dviejų mėnesių.

Jeigu asmuo, nuteistas pataisos darbais, piktybiškai vengia atlikti baus-me, teismas gali neatbūtą pataisos darbų laiką pakeisti laisvės atėmimutokiam pačiam laikui. Piktybinis bausmės atlikimo vengimas - tai pervienerius metus padaryti trys ir daugiau darbo drausmės, viešosios tvar-kos ar nustatytų pareigų pažeidimai po raštiško pataisos darbų ir įdarbi-nimo inspekcijos įspėjimo.

Pataisos darbų be laisvės atėmimo atlikimo tvarką reglamentuoja Pa-taisos darbų (Bausmių vykdymo) kodeksas.

Naujasis BK vietoj pataisos darbų be laisvės atėmimo numato viešųjųdarbų bausmę, kurios esmę sudaro įpareigojimas per teismo nustatytą lai-ką neatlygintinai dirbti nuo 10 iki 40 valandų per mėnesi visuomenės labui.

Pataisos darbų bausmės užsienio valstybių baudžiamieji Įstatymai ne-numato. Pataisos darbams savo turiniu artimiausi yra priverstinis darbas(Egiptas, Kenija, Tunisas, Lesotas, Indija) arba viešieji darbai (Švedija,Ispanija, Suomija, Graikija, JAV). Tiek priverstinio darbo, tiek viešųjųdarbų esmė yra ta, kad nuteistasis asmuo privalo atidirbti be atlyginimotam tikrą valandų skaičių visuomenės labui. Pagrindinė priežastis, dėlkurios užsienio valstybės nenumato tokios rūšies bausmes - tai socialinispataisos darbų bausmės neteisingumas, nes asmeniui, nuteistam šia baus-me, tam tikram laikui garantuojama darbo vieta ir pragyvenimo šaltinis.Antra vertus, pataisos darbai gali būti interpretuojami kaip priverstinisdarbas, kurį uždraudžia Europos 1950 m. žmogaus teisių ir pagrindiniųlaisvių apsaugos konvencija. Šios konvencijos 4 str. nustato, kad nelaiko-mas priverstiniu darbu „koks nors darbas, kurį paprastai reikalaujamaatlikti kalinimo metu, ir darbas lygtinio atleidimo nuo tokio kalinimolaikotarpiu".

10. ATĖMIMAS TEISĖS EITI TAM TIKRAS PAREIGAS,DIRBTI TAM TIKRĄ DARBĄ

ARBA UŽSIIMTI TAM TIKRA VEIKLA

Atėmimas teisės eiti tam tikras pareigas, dirbti tam tikrą darbą arbaužsiimti tam tikra veikla (BK 30 str.) yra papildoma bausmė, teismo ski-riama baudžiamojo įstatymo numatytais atvejais arba savo nuožiūra. Teis-mas savo nuožiūra skirti šią bausmę gali tuomet, kai nusikaltimas pada-

368

X V I I I s k y r i u s . B a u s m ė s s a m p r a t a , t i k s l a i , b a u s m i ų s i s t e m a

rytas kaltininko darbinės veiklos srityje arba piktnaudžiaujant jam suteik-ta teisė, o teismas, atsižvelgdamas į padaryto nusikaltimo pobūdį, prieinaprie išvados, jog nuteistajam negalima palikti teisės eiti tam tikras parei-gas, dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla. Ši bausmė gali būtiskiriama nuo l iki 5 metų. Jeigu atėmimo teisės eiti tam tikras pareigas,dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla bausmė paskirta sulaisvės atėmimu, tai ji apima visą laisves atėmimo bausmės atlikimo lai-kotarpi ir, be to, nuosprendžiu nustatytą laiką. Jeigu ši bausmė paskirtasu kitos rūšies pagrindine bausme, tai jos atlikimo laikas skaičiuojamas nuopagrindinės bausmės atlikimo pradžios momento. Jeigu nuteistasis asmuolygtinai atleidžiamas nuo laisvės atėmimo bausmės arba laisvės atėmimaspakeičiamas švelnesne bausme (BK 54 ir 55 str.), taip pat lygtinai palei-džiamas iš laisvės atėmimo vielų (BK 54(2) str.), tai atėmimo teisės eititam tikras pareigas, dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla baus-mės atlikimo laikas pradedamas skaičiuoti nuo lygtinio atleidimo, baus-mės pakeitimo Švelnesne bausme arba lygtinio paleidimo momento.

Pats bausmės pavadinimas rodo, kad šios bausmės turinį sudaro tre-jopo pobūdžio draudimas. Visų pirma - tai atėmimas teisės eiti tam tikraspareigas. Šiuo atveju asmeniui draudžiama būti tam tikros kategorijos pa-reigūnu, pvz., ligoninės vyriausiuoju gydytoju, vyriausiuoju finansininku irpan. Antra - tai atėmimas teisės dirbti tam tikrą darbą. Šiuo atveju asme-niui draudžiama dirbti pagal tam tikrą specialybę, pvz., gydytoju, vairuo-toju ir pan. Ir trečia - tai atėmimas teisės užsiimti tam tikra veikla. Šiuoatveju asmeniui draudžiama užsiimti, pvz., komercija, ūkine veikla ir pan.

Atėmimas teisės eiti tam tikras pareigas, dirbti tam tikrą darbą arbaužsiimti tam tikra veikla gali būti taikomas asmenims, kurie tokią teisęturi arba gali turėti, taip pat iš kurių ši teisė atimta paskyrus administra-cinę nuobaudą. Paskyrus šią bausmę, nuteistasis turi būti atleistas iš tokiųpareigų ar darbo, kurias eiti ar dirbti jam draudžia nuosprendis Jei as-meniui atimama teisė užsiimti tam tikra veikla, tai atitinkamos valstybėsinstitucijos privalo panaikinti išduotus leidimus (licencijas) tos veiklosrūšiai. Pareigos, kurias eiti atimama teisė, gali būti įvairios: apmokamosir neapmokamos, nuolatinės ir laikinos, skiriamos ar renkamos, o darbas,kuri dirbti atimama teisė, gali būti tarnybinis ir netarnybinis, profesinis irnesusijęs su profesija.

Teismas, skirdamas šią bausmę, rezoliucinėje nuosprendžio dalyje taspareigas, darbus ar veiklos sferas, kurias asmeniui uždraudžiama eiti,dirbti ar užsiimti, turi konkrečiai įvardinti. Ta aplinkybė, kad priimantnuosprendį teisiamasis jau nebeina pareigų, nedirba darbo ar neužsiima

369

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O TEISINĖS PASEKMĖS

veikla, su kuria susijus padarytas nusikaltimas, nekliudo skirti jam šiąpapildomą bausmę. Jeigu baudžiamojo įstatymo straipsnio sankcijoje yranurodomas pareigų, darbo ar veiklos pobūdis arba išvardijamos ištaigos,kuriose e i t i tam tikras pareigas ar dirbti tam tikra darbą gali būti atimtateisė, teisino sprendimas skirti papildoma bausmę pagal tokius straips-nius turi atitikti įstatymo reikalavimus, pvz., negalima atimti teisės užsi-imti komercine veikla, jei sankcijoje numatyta tik galimybė atimti teisęvairuoti.

Naujasis BK numato dvi bausmes - tai viešųjų teisių atėmimą ir teisėsdirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą, kurios išesmės yra analogiškos bausmei, numatytai galiojančio BK 30 str.

Dauguma užsienio valstybių baudžiamuosiuose Įstatymuose numatopanašias bausmes arba prevencines priemones. Štai Prancūzijos BK nu-mato teisių apribojimą, pvz.: uždraudimą turėti ir nešioti ginklą, anuliuotileidimą medžioti. Italijos BK numato galimybę atimti teisę eiti viešąsiaspareigas. Populiariausia poveikio priemonė yra vairuotojo teisių atėmi-mas (Prancūzija, Vokietija, Anglija, Airija).

Europos 1983 m. konvencija dėl tarptautinio sprendimų atimti teisęvairuoti transporto priemone pripažinimo numato bausmės - atėmimoteisės vairuoti transporto priemones - tarptautinį pripažinimą ir vykdymąvisose valstybėse, ratifikavusiose Konvenciją.

11. TURTO KONFISKAVIMAS

Turto konfiskavimas (BK 35 str.) - tai priverstinis neatlygintinis paė-mimas valstybės nuosavybėn viso arba dalies turto, kuris yra asmeninėnuteistojo nuosavybė, arba turto, kuris yra perduotas valdyti kitiems as-menims, tačiau gautas nusikalstamu būdu.

Turto konfiskavimas yra papildoma bausmė. Šią bausmę teismas pri-valo skirti už 57 nusikaltimus, išvardintus BK 35 str. l d., pvz., banditizmą(BK 75 str.). tyčinį nužudymą dėl savanaudiškų paskatų (BK 105 str 8 p.ir t. t.). Pažymėtina, jog BK 35 str. l d. išvardytų nusikaltimų sąrašasnesutampa su BK 8(1) str. 2 d. numatytu sunkių nusikaltimų sąrašu. Pir-miausia ne visų sunkių nusikaltimų padarymas baudžiamas turto konfis-kavimu, antra vertus, teismas privalo skirti turto konfiskavimą ir už kaikuriuos nusikaitimus, nenumatytus BK 8( 1) str. 2 d., pvz., banko paskolosgavimas apgaule (BK 329(1) str.), piktybinis vengimas sugrąžinti paskolą(BK 329(2) str. 2 d.) ir kt.

370

X V I I I s k y r i u s . B a u s m ė s s a m p r a t a , t i k s l a i , b a u s m i ų s i s t e m a

Al kreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas l998metais priėmė įstatymą f Baudžiamojo kodekso pakeitimo ir papildymoįstatymas (Žin. 1998. N r. 67-1937), kuris nustatė, kad turto konfiskavi-mas, kaip papildoma bausmė, gali būti netaikomas nepilnamečiams.

Turto konfiskavimas kaip papildoma bausmė gali būti dviejų rūšių -viso turto, priklausančio nuteistajam, konfiskavimas ir dalies turto, pri-klausančio nuteistajam, konfiskavimas. Konfiskuodamas dali turto, teis-mas turi nurodyti, kuri turto dalis konfiskuojama, arba konfiskuojamoturto dalies verte pinigais, arba išvardyti konfiskuojamus daiktus. Jeigukonfiskuotinas turtas yra padovanotas ar kitaip perduotas kitiems fizi-niams ar juridiniams asmenims, tai šis turtas konfiskuojamas tik tuomet,jei minėti asmenys žinojo ar turėjo ir galėjo numanyti, jog jiems bet kuriaforma perduotas turtas yra gautas nusikalstamu būdu. Pažymėtina, jogtaikant turto konfiskavimą asmeniui, nuteistam už nusikaltimą, numatytąBK 35 str. 1 d., pripažįstama, kad visas per nusikalstamos veiklos laiko-tarpi įgytas ir pas kaltininką esantis ar kitiems asmenims perduotas turtasyra gautas nusikalstamu būdu.

Teismas, svarstydamas turto konfiskavimo skyrimo galimybe, turi atsi-minti, kad turto neradimas nuosprendžio priėmimo momentu nėra kliūtispaskirti šią papildomą bausmę, nes konfiskuotinas turtas gali būti rastasvykdant nuosprendi. Turto konfiskavimo bausmės negalima pakeisti kon-fiskuoto turto vertės apmokėjimu, išskyrus atveji, kai teismas priima tokįsprendimą.

Konfiskuotas turtas pereina į valstybės pajamas. Konfiskuojant turtą,pirmiausia tenkinami nukentėjusiojo turtiniai reikalavimai. Valstybė už nu-teistojo prievoles atsako tik atsižvelgdama į konfiskuoto turto vertės ribas.Tokių pretenzijų tenkinimo tvarka nustato Civilinio proceso kodeksas.

Jei aukštesnysis teismas iš nuosprendžio pašalina turto konfiskavimą,tai asmeniui privalu grąžinti turtą arba atlyginti jo vertę. Jei nuo turtokonfiskavimo nuteistasis atleidžiamas amnestijos aktu, tai ši bausmė ne-vykdoma, tačiau, jei bausmė jau buvo įvykdyta, tai konfiskuotas turtasnebegrąžinamas.

Turto konfiskavimo vykdymą reglamentuoja Civilinio proceso kodeksas.Be turto konfiskavimo, kuris yra bausmės rūšis, Lietuvos Respublikos

ATPK ir BPK numato ir specialųjį konfiskavimą, pvz., nusikaltimo įran-kiai ir priemonės, taip pat pinigai ar kitos vertybės, įgytos iš nusikalsta-mos veiklos, konfiskuojamos BPK 93 str. nustatyta tvarka. Specialusiskonfiskavimas taikomas ir tais atvejais, kai turto konfiskavimas skiria-mas kaip papildoma bausmė.

371

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O TEISINĖS PASEKMĖS

Tiek specialusis, tiek ir bendrasis turto konfiskavimas kėlė ir tebeke-lia rimta problemą - ar tai atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos23 straipsnį, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime„Dėl Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio antrosios dalies ir BPK 93straipsnio l ir 2 punktų atitikimo Konstitucijai" buvo pažymėta, kad „neiLietuvos Respublikos Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema,nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimy-bės įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba ap-riboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą". Konstitucinis Teismas,padaręs išvada, jog nei BK 148 str. 2 d., nei BPK 93 str. l ir 2 p. nepri-eštarauja Konstitucijai, pabrėžė, „kad turto konfiskavimas yra viena išteisinių priemonių, kuriomis siekiama užkirsti kelią visų pirma sunkiemssavanaudiškiems nusikaltimams, kuriais kėsinamasi į Konstitucijos sau-gomą kitų asmenų nuosavybę".

Naujasis BK turto konfiskavimą priskiria prie baudžiamojo poveikiopriemonių. Turto konfiskavimas turi būti (ir gali) skiriamas kartu su baus-me. Pažymėtina, kad pagal naująjį BK konfiskuojamas tik tas turtas, kurisbuvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas.

Praktiškai visų užsienio valstybių įstatymai numato turto konfiska-vimą. Antra vertus, turto konfiskavimas daugumoje valstybių nėra baus-mė - jis priskiriamas prie baudžiamųjų teisinių priemonių (Olandija,Vokietija, Italija, Danija, Anglija, Švedija). Pažymėtina, kad turto kon-fiskavimas civilizuotose valstybėse suvokiamas siauriau, nei Lietuvoje,ir apima tik neatlygintinį nusikalstamu būdu gauto ar įgyto turto paė-mimą, o kai kuriose valstybėse į šią sąvoką papildomai įtraukiamas irnusikalstamai veiklai įgytas turtas. Turto konfiskavimas paprastai tai-komas už nusikaltimus, susijusius su neteisėta prekyba narkotikais arginklais, prostitucija, terorizmu, neteisėtai įgytų pinigų „plovimu".

Tarptautinė baudžiamoji teisė turto konfiskavimui pastaraisiais me-tais skyrė ypatingą dėmesį. Jungtinių Tautų rezoliucijoje „Minimaliosstandartinės taisyklės dėl priemonių, nesusijusių su laisvės atėmimu" tikrekomenduojama, be kitų bausmių, įstatymuose numatyti turto konfis-kavimą arba nuosavybės teisės i turtą atėmimą. Tuo tarpu Jungtinių Tau-tų Organizacijos 1988 m. Konvencija dėl neteisėtos narkotikų apyvar-tos, 2000 m. Konvencija prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą,Europos 1990 m. Konvencija dėl pinigų išplovimo ir nusikalstamu būduįgytų pajamų paieškos, arešto bei konfiskavimo (pastarąją KonvencijąLietuva ratifikavo 1994 metais) ir t. t. jau numato valstybėms-Konven-cijų narėms pareigą nacionaliniuose įstatymuose numatyti turto konfis-

372

XVIII s k y r i u s . B a u s m ė s s a m p r a t a , t i k s l a i , b a u s m i ų s i s t e m a

kavimą už tam tikras nusikaltimų rūšis (pvz.: narkotikų gabenimą, pini-gų „išplovimą" ir pan.). Be to, 1970 m. Europos konvencija dėl tarp-tautinio baudžiamojo nuosprendžio pripažinimo (pastarąja konvencijąLietuva ratifikavo 1997 metais) numato vaislybėms-konvencijos narėmspareigą pripažinti ir vykdyti nuosprendžius, kuriais buvo paskirtas turtokonfiskavimas.

LITERATŪRA

Ansel M. Novaja socialnaja zaščita. - Moskva, 1970.Bišopas N. Skirdamas laisvės atėmimą, teismas nubaudžia ne tik nusikaltėli,

bet ir valstybę // Lietuvos teisė. 1993. Nr. 3.Byrne J. Probation. - Washington, 1988.Death penalty in America. - New York, 1964.Dementjev S. Lišenije svobody: ugolovno-pravovyje i ispravitelno-trudovyje

aspekty. - Roslov, l981.Gilinskis J. Mirties bausmė Rusijoje: praeitis, dabartis, ateitis // Teisės proble-

mos, 1994. Nr. 2.Hart H. Prolegomenon to the principles of punishment. Sentencing. - New

York, 1981.Hood R. The death penalty. A Word - wide perspective. - New York, 1989.Hudson B. Justice through punishment. - London, 1987.Kogda ubivajet gosudarstvo. - Moskva, 1989.Lešo I. Novyje vidy nakazanij v ugolovnom prave SŠA // Vestnik Moskovsko-

go Universitetą. Serija „Pravo". 1991. Nr. 1.Matijošius A. Alternatyvių bausmių sąvoka ir kai kurios jų rūšys užsienio

šalyse // Teisė. 1995. Nr. 29.Nakazanija, ne sviazanyje s lišenijem svobody. - Moskva, 1972.Noj I. Voprosy teoriji nakazanija v sovetskom ugolovnom prave. - Saratov,

1962.Smertnaja kaznj: za i protiv. - Moskva, 1989.Pavilonis V. Bausmių sistema ir jų ribos Lietuvos Respublikos baudžiamojo

kodekso projekte // Nusikalstamumo prevencija ir baudžiamoji politika pereinanti rinkos ekonomiką. - Vilnius, 1995.

Povilonis V., Riepšas J. Kriminalinių bausmių skyrimo praktika Respublikoje //Socialistinė teisė. 1987. Nr. 3 ir 4.

Pavilonis V. Soveršenstvovanije mer ugolovnogo nakazanija v borbe s prestup-nostju // Rezultaty issledovanij i perspektivy borby s sprestupnostju v Lit. SSP. -Vilnius, 1987.

373

NUSIKALTIMO P A D A R Y M O TEISINĖS PASEKMĖS

Piesliakas V. Turto konfiskavimas Vakarų valstybių baudžiamojoje teisėje //Teisės problemos. l994. Nr. 3.

Polubinskaja I. Celi ugolovnogo nakazanija. - Moskva, 1991.Primoratz I. Justifying legal punishment. - New York, 1989.Švedas G. Baudžiamoji politika ir bausmių vykdymo sistemos reforma Lietu-

vos Respublikoje // Lietuvos teisės tradicijos. - Vilnius, 1997.Švedas G. Laisvės atėmimo bausmės skyrimas Lietuvoje: teorinės ir praktines

problemos // Teisės problemos. 1994. Nr. 4.The danish system of eriminal justice. - Copenhagen, 1984.Vaitekūnas B. Laisvės atėmimo bausmė // Socialistinė teisė. 1982. Nr. 2.Vaitekūnas B. Piliečio teisių atėmimas ir apribojimas // Socialistinė teisė. 19S4.

Nr. 2.Walker N. Sentencing theory, law and practise. - London, 1985.

374

XIX SKYRIUS

ATLEIDIMASNUO BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS

1. ATLEIDIMO NUO BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖSSĄVOKA IR RŪŠYS

Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės - tai asmens, teismo pri-pažinto kaltu nusikaltimo padarymu, sąlyginis arba besąlyginis atleidimasnuo tų pasekmių, kurios sudaro baudžiamosios atsakomybės turini, irteistumo.

Baudžiamoji atsakomybė - tai valstybės baudžiamųjų teisinių priemo-nių visuma, taikoma nusikaltimą padariusiam asmeniui. Stipriausiai vei-kiantis asmens teisinę padėtį baudžiamosios atsakomybės elementas yra kri-minalinė bausmė. Baudžiamosios atsakomybės tikslas sutampa su bausmėstikslais. Baudžiamąja atsakomybe, kaip ir bausme, siekiama pataisyti asme-nį, padariusi nusikaltimą. Antra vertus, nusikaltimus padarę asmenys bū-na labai skirtingi pavojingumo visuomenei požiūriu, todėl vienus galima pa-taisyti tik taikant bausmes, o kitiems užtenka vien jų elgesio pasmerkimo.Asmens pataisymo tikslą padeda pasiekti atsakomybės individualizavimasir vienas iš jo elementų - atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės.

Bet kuri atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis galima tiktuomet, kai teismas pripažįsta asmenį, padariusį nusikaltimą, kaltu. Atlei-dimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejų negalima tapatinti su atlei-dimu nuo bausmės, nes šiuo atveju asmeniui nuosprendžiu paskiriamabausmė, o po to jis atleidžiamas nuo visos ar dalies paskirtosios bausmėsatlikimo. Tuo tarpu atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju as-muo atleidžiamas nuo visų pasekmių, sudarančių baudžiamosios atsako-mybės turinį, ir teistumo,

Lietuvos Respublikos BK numato šias atleidimo nuo baudžiamosiosatsakomybės rūšis: 1) patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatį (BK49 str.); 2) atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės veikai praradus

375

NUSIKALTIMO PADARYMO TEISINĖS PASEKMĖS

pavojingumą (BK 51 str.); 3) nepilnamečių atleidimą nuo baudžiamosiosatsakomybės ir priverčiamųjų auklėjamojo pobūdžio priemonių paskyri-mą (BK 521 str.); 4) atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės kaltinin-kui ir nukentėjusiajam susitaikius (BK 531 str.). Specifinę atleidimo nuobaudžiamosios atsakomybės rūšį numato BK 15(1) str. - tai kelio užkir-timas organizuotos grupes veiklai. Be išvardintų atleidimo nuo baudžia-mosios atsakomybės rūšių. BK ir kiti įstatymai numato specialius atvejus,kai asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Tai atleidimasnuo baudžiamosios atsakomybės:

1) Lietuvos Respublikos piliečio, užsienio organų ar organizacijų už-verbuoto vykdyti Lietuvos Respublikai priešišką veiką, jeigu jis ga-vęs nusikalstamą užduotį nepadarė jokių veiksmų ir savo noru pa-reiškė Lietuvos Respublikos valdžios organams apie savo ryšį suužsienio organais ar organizacijomis (BK 62 str. 2 d.);

2) asmens, pradėjusio daryti šnipinėjimą, tačiau savanoriškai nutrau-kusio tokią nusikalstamą veiką ir pranešusio valdžios organamsapie padarytus veiksmus, jei prisipažinimas ir jo pagrindu priimtospriemonės užkirto kelią žalos Lietuvos Respublikai atsiradimui (BK63 str. 3 d.);

3) užsieniečio, kuris neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybėssieną, siekdamas iš Lietuvos Respublikos teritorijos neteisėtai pa-tekti į trečiąją šalį, jeigu jis įstatymų ir Lietuvos Respublikos tarp-tautinėse sutartyse nustatyta tvarka yra deportuojamas į šalį, iškurios neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, arbaį šalį, kurios piliečiu yra (BK 82 str. 4 d.);

4) asmens, organizavusio arba vadovavusio grupei, kurios veikla, vyk-doma dangstantis religinių apeigų atlikinėjimu ar tikėjimo skelbimu,yra susijusi su žalos darymu piliečių sveikatai ar su kitokiu kėsinimu-si į piliečių asmenybe ar teises arba su skatinimu piliečių atsisakytinuo visuomeninės veiklos ar pilietinių pareigų vykdymo, taip pat as-mens, aktyviai dalyvavusio tokios grupės veikloje arba sistemingaipropagavusio tokių veikų darymą, jei nurodytos veikos ir jas pada-rę asmenys nėra labai pavojingi visuomenei (BK 144 str. 3 d);

5) asmens, kuris dalyvavo nusikalstamumo susivienijimo daromuosenusikaltimuose (išskyrus tyčinį nužudymą) arba priklausė tokiamsusivienijimui, tačiau prisipažinęs teisėsaugos organams suteikė ver-tingos informacijos, kurios pagrindu buvo užkirstas kelias nusikals-tamo susivienijimo veiklai arba jo nariai buvo patraukti baudžia-mojon atsakomybėn (BK 227(1) str. 3 d.);

376

X I X s k y r i u s . A t l e i d i m a s n u o b a u d ž i a m o s i o s a t s a k o m y b ė s

6) už atiduotų narkotinių priemonių įgijimą, taip pat jų laikymą, ga-benimą ir siuntimą, jei asmuo savanoriškai atidavė narkotines prie-mones (BK 232' str. 6 d.);

7) už neteisėtą vartotų narkotinių priemonių įgyjimą, laikymą, gabe-nimą ir siuntimą, jei asmuo savanoriškai kreipėsi į medicinos įstai-gą dėl medicinos pagalbos suteikimo ryšium su narkotiniu priemo-nių vartojimu ne medicinos tikskus (BK 2321 str. 6 d.);

8) asmens, savanoriškai atidavusio šaunamąjį ginklą, šaudmenis arsprogstamąsias medžiagas, laikytas be leidimo (Baudžiamojo ko-dekso pakeitimo ir papildymo įstatymo (žin. 1998. Nr. 51-1396) 13str. ir įstatymo „Dėl leidimo įsigyti, laikyti ir nešiotis šaunamuosiusginklus savigynai bei dėl neteisėtai įgytų ir laikomų šaunamųjųginklų, šaudmenų ar sprogstamųjų medžiagų savanoriško atidavi-mo" 7 str.);

9) asmens, papirkusio pareigūną, jei jis apie tai pareiškė savo noru ikibylos iškėlimo dėl šio papirkimo arba jei prieš jį buvo pavartotasprievartavimas (BK 284 str. 3 d.);

10) asmens, davusio nepagrįstą atlyginimą, jei jis pats savo noru pa-reiškė apie tokio atlyginimo davimą (BK 319 str. 2 d.).

Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšys pagal savo turinį kla-sifikuojamos į sąlygines bei besąlygines. Besąlyginės yra tos atleidimorūšys, po kurių pritaikymo laikomasi nuomonės, kad baudžiamieji teisi-niai santykiai dėl padaryto nusikaltimo baigėsi, o asmuo, padaręs šį nu-sikaltimą, vėliau nebebus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Tai pa-traukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis (BK 49 str,), atleidimas nuobaudžiamosios atsakomybės veikai praradus pavojingumą (BK 51 str.) irnepilnamečių atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės ir priverčiamų-jų auklėjamojo pobūdžio priemonių paskyrimas (BK 52' str.). Sąlyginėatleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis yra atleidimas nuo bau-džiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius (BK53' str.), kurį taikydamas įstatymas numato bandomąjį laikotarpį.

Asmuo gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik esantįstatyme numatytiems pagrindams.

Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra reikšmingas baudžia-mosios teisės institutas, nes juo remiantis realizuojami humanizmo, atsa-komybės individualizavimo ir teisingumo principai.

Naujasis BK numato tokias atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybėsrūšis: 1) kai asmuo ar nusikalstama veika prarado pavojingumą; 2) dėl nu-sikalstamos veikos mažareikšmiškumo; 3) kai susitaiko kaltininkas ir nu-

377

NUSIKALTIMO PADARYMO T E I S I N Ė S PASEKMĖS

kentėjęs asmuo; 4) kai yra lengvinančių aplinkybių; 5) kai kaltininkas per-duodamas pagal laidavimą ir 6) kai kaltininkas yra nepilnametis. Be to,naujojo BK specialioji dalis numato dar 4 atleidimo nuo baudžiamosiosatsakomybės už kai kurias nusikalstamas veikas specialius atvejus.

Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas nėra populiarusužsienio valstybėse. Baudžiamieji įstatymai dažniausiai numato patrauki-mo baudžiamojon atsakomybėn senatį bei nepilnamečių atleidimą nuobaudžiamosios atsakomybės ir auklėjamųjų priemonių taikymą (Švedija,Anglija, Velsas, Prancūzija, Ispanija).

2. PATRAUKIMO BAUDŽIAMOJON ATSAKOMYBĖNSENATIS

Patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis (BK 49 str.) - tai bau-džiamojo Įstatymo nustatytas terminas, kuriam suėjus asmuo, padaręsnusikaltimą, nebegali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

Kiekvienas asmuo, padaręs nusikaltimą, turi būt i patrauktas baudžia-mojon atsakomybėn. Kartais nuo nusikaltimo padarymo iki asmens pa-traukimo baudžiamojon atsakomybėn praeina gana ilgas laikotarpis. Šiuoatveju nutrūkės ryšys tarp nusikaltimo ir baudžiamosios atsakomybės pa-rodo, kad baudžiamosios atsakomybės vaidmuo tapo beprasmis, nes kal-tininkas, ilgą laika nepadaręs naujo nusikaltimo, tapo visuomenei nebe-pavojingas. Kadangi atpildas nėra baudžiamosios atsakomybės esmė artikslas, todėl įstatymų leidėjas BK 49 str. numato patraukimo baudžiamo-jon atsakomybėn senatį.

Asmuo, padaręs nusikaltimą, negali būti traukiamas baudžiamojonatsakomybėn, jei nustatomos trys būtinos sąlygos: l) suėję įstatymo nu-statyti senaties terminai; 2) asmuo nesislėpė nuo tardymo ar teismo; 3)asmuo nepadarė naujo nusikaltimo, už kurį pagal įstatymą gali būti ski-riamas laisvės atėmimas daugiau kaip dvejiems metams.

Senaties terminas priklauso nuo padaryto nusikaltimo pobūdžio, baus-mės rūšies ir laisvės atėmimo dydžio. BK 49 str. numato vienerių, trejų,penkerių, dešimties ir penkiolikos metų patraukimo baudžiamojon atsa-komybėn senaties terminus. Senaties eigos pradžia laikoma diena, kuriąbuvo padarytas nusikaltimas. Nusikaltimo baigtinumo momentą nulemianusikaltimo sudėties konstrukcija: materialinių nusikaltimų - pasekmiųatsiradimo diena, formaliųjų - veikos padarymo diena, o nukirstinių su-dėčių - pirmo veiksmo, įeinančio į nusikaltimo objektyviųjų požymių vi-sumą, padarymo diena. Rengimosi ir pasikėsinimo padaryti nusikaltimą

378

X I X s k y r i u s . A t l e i d i m a s n u o b a u d ž i a m o s i o s a t s a k o m y b ė s

atveju senaties eiga prasideda nuo tos dienos, kai nutrūksta nusikalstamaveika. Trunkamojo nusikaitimo senaties eiga prasideda, kai pasibaigia nu-sikalstama veika, pavyzdžiui, sulaikius dezertyravusį kari. Tuo tarpu tęs-tinio nusikaitimo senaties eiga prasideda, kai padaromas paskutinis nusi-kalstamas epizodas, pavyzdžiui, asmuo, pagal suklastotus dokumentus gau-nantis pensiją, paima ją paskutini kartą.

Jei padaręs nusikaltimą asmuo pasislepia nuo tardymo ir teismo, taisenaties eiga sustoja. Pasislėpimu nuo tardymo ir teismo laikomi tokieveiksmai, kai padaręs nusikaltimą asmuo pažeidžia jam paskirtos kardo-mosios priemonės reikalavimus ir šaukiamas neatvyksta į tardymo insti-tucijas ar teismą. Pažymėtina, kad šie veiksmai, kuriais siekiama išvengtiatsakomybės, turi būti tyčiniai. Todėl nebus pripažįstamas pasislėpimugyvenamosios vietos pakeitimas, pavyzdžiui, dėl vedybų, darbo vietos pa-keitimo ir pan. Pasislėpti nuo tardymo ir teismo gali tik toks asmuo,kuriam yra pareikštas kaltinimas dėl padaryto nusikaltimo arba kuris bu-vo sulaikytas kaip įtariamasis ir pabėgo iš sulaikymo ar suėmimo. Susto-jusi senaties eiga atsinaujina nuo to momento, kai pasislėpęs nuo tardy-mo ar teismo asmuo sulaikomas arba pats atvyksta į tardymo institucijasar teismą. Laikas, kurį asmuo buvo pasislėpęs nuo tardymo ar teismo, įsenaties terminą neįskaitomas. Antra vertus, senaties eiga negali sustotineapibrėžtam laikui, todėl įstatymų leidėjas nustatė penkiolikos metų ter-miną, kuriam praėjus nuo nusikaltimo padarymo momento asmuo negalibūti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn net jei ir buvo pasislėpęs nuotardymo ir teismo. Senatį šiuo atveju gali nutraukti naujo nusikaltimopadarymas.

Jei padaręs nusikaltimą ir nepatrauktas baudžiamojon atsakomybėnasmuo senaties termino eigos metu padaro naują nusikaltimą, už kurįpagal įstatymą jam gali būt i paskirtas laisvės atėmimas daugiau kaip dve-jiems metams, tai senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju visas senaties lai-kas, praėjęs nuo pirmo nusikaltimo padarymo, anuliuojamas, o senatieseiga už abu nusikaltimus prasideda nuo antrojo nusikaltimo padarymomomento. Jei senaties eigos metu padaromas naujas nusikaltimas, už kurįpagal įstatymą gali būti paskirta švelnesnė bausmė negu laisvės atėmimasdaugiau kaip dvejiems metams, anksčiau padaryto nusikaltimo senatieseiga tęsiasi ir taip pat prasideda senaties eiga už naują nusikaltimą.

Patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai skaičiuoja-mi metais ir pasibaigia 24 valandą prieš prasidedant atitinkamai paskuti-nio mėnesio dienai. Termino pasibaigimas nedarbo dieną neprailgina se-naties termino.

379

NUSIKALTIMO P A D A R Y M O TEISINĖS P A S E K M Ė S

Klausimą dėl senaties taikymo asmeniui, padariusiam nusikaltimą, užkurį pagal įstatymą gali būti skiriama laisvės atėmimo iki gyvos galvosbausmė, sprendžia teismas. Teismas, išnagrinėjęs bylą teisiamajame posė-dyje ir atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes bei kaltininko asmenybę,išsprendžia senaties taikymo klausimą. Jei senatis taikoma, tai asmuoatleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybes ir bausmės. Jeigu teismasnepripažįsta galimybės ta ikyt i senatį, asmeniui gali būti skiriama laisvėsatėmimo arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Pažymėtina, kadBK 49 str. 5 d. numato, jog asmenims, padariusiems kai kuriuos karonusikaltimus (BK 333-339 str.) ir genocidą, patraukimo baudžiamojonatsakomybėn senatis netaikoma.

Naujasis BK numato apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatįBaudžiamosios atsakomybės senaties skyriuje. Apkaltinamojo nuospren-džio priėmimo senaties klausimai reglamentuojami analogiškai kaip irgaliojančiame BK.

Patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties instituciją numatopraktiškai visų užsienio valstybių baudžiamieji įstatymai. Pažymėtina, kadjos laikymo pagrindai yra vienodi visose valstybėse, tačiau skiriasi konkretūssenaties terminai, pavyzdžiui, Vokietijoje trumpiausias yra treji metai, oilgiausias - 30 metų. Be to, Vokietijoje senatis nelaikoma asmenims, pa-dariusiems genocidą ir tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis.

Tarptautinėje teisėje patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatiesklausimai matyti iš Jungtinių Tautų Organizacijos 1968 m. Konvencijos dėlsenaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniš-kumui ir Europos 1974 m. konvencijos dėl senaties termino netaikymo užkaro nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, kuriose numatyta netai-kyti senaties terminu už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui.

3. ATLEIDIMAS NUO BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBESVEIKAI PRARADUS PAVOJINGUMĄ

Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės veikai praradus pavojin-gumą (BK 51 str.) - tai besąlyginio atleidimo nuo baudžiamosios atsako-mybės rūšis, kai nusikaltimą padaręs asmuo atleidžiamas nuo baudžiamo-sios atsakomybės, jei teismas pripažįsta, jog veika prarado pavojingumądėl aplinkybių pasikeitimo.

Veikos pavojingumas - materialinis nusikaltimo požymis - nulemiaformalųjį nusikaltimo požymį - priešingumą teisei, t y. tik pavojinga vei-ka baudžiamajame įstatyme gali būt i įvardinta nusikaltimu. Veikos pavo-

380

XIX s k y r i u s . A t l e i d i m a s n u o b a u d ž i a m o s i o s a t s a k o m y b ė s

jingumo požymis yra dinamiškesnis nei priešingumo teisei požymis, todėlgyvenime galimi atvejai, kai baudžiamajame įstatyme būna numatyta jaunebepavojinga veika, pavyzdžiui, po valstybės kainų reguliavimo, atsisaky-mo Lietuvos Respublikos BK kurį laiką dar buvo numatyta baudžiamojiatsakomybė už spekuliaciją ir pan. Įstatymų leidėjas, siekdamas išvengtiformalaus požiūrio i nusikaltimą, numatė atleidimo nuo baudžiamosiosatsakomybės veikai praradus pavojingumą institutą.

Veikos pavojingumo praradimą baudžiamasis įstatymas sieja su objek-tyviais veiksniais - su socialinių, ekonominių, politinių ar organizacinių ap-linkybių pasikeitimu. Šie pasikeitimai nepriklauso nuo asmens sąmonės arvalios, todėl veikai praradus pavojingumą, nebepavojingas tampa ir patskaltininkas. Pažymėtina, kad pasikeitus aplinkybėms pavojingumą praran-da ne tik kuri nors konkreti veika, bet ir visos kitos analogiškos veikos.

Teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės tik tuoatveju, jei veika prarado pavojingumą aplinkybėms pasikeitus iki bylosnagrinėjimo teisme.

Naujasis BK atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės veikai prara-dus pavojingumą klausimus reglamentuoja analogiškai kaip ir galiojantisBK. Antra vertus, naujasis BK numato galimybe atleisti nuo baudžiamo-sios atsakomybės ir tuo atveju, kai asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, ikibylos nagrinėjimo teisme tapo nebepavojingu.

Daugumos užsienio valstybių baudžiamieji Įstatymai nenumato atlei-dimo nuo baudžiamosios atsakomybės veikai praradus pavojingumą ins-tituto, nes esminiu nusikaltimo požymiu laikomas ne veikos pavojingu-mas, o jos priešingumas teisei.

4. NEPILNAMEČIO ATLEIDIMAS NUO BAUDŽIAMOSIOSATSAKOMYBĖS IR PRIVERČIAMŲJŲ AUKLĖJAMOJO

POBŪDŽIO PRIEMONIŲ PASKYRIMAS

Nepilnamečio atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės ir priver-čiamųjų auklėjamojo pobūdžio priemonių paskyrimas (BK 521 str.) - taibesąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis, kai teismaspirmą kartą padariusiam nesunkų nusikaltimą nepilnamečiui, atleidžia-mam nuo baudžiamosios atsakomybės, paskiria priverčiamąją auklėjamo-jo pobūdžio priemonę.

Baudžiamosios atsakomybės priemonės nepilnamečiams, padariusiemsnesunkius nusikaltimus, turi būti taikomos tik tuomet, kai kitos priemo-

381

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O T E I S I N Ė S PASEKMĖS

nės kaltininkui yra neveiksmingos. Įstatymų leidėjas, siekdamas susiau-rinti nepilnamečių patekimo į baudžiamųjų teisinių santykių sferą galimy-bes, numatė teismui teisę atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsako-mybės taikant jam priverčiamąsias auklėjamojo pobūdžio priemones.

Atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės taikant priverčiamąsias auk-lėjamojo pobūdžio priemones teismas gali tik esant pagrindui -padarytasnusikaltimas yra nesunkus, ir šioms keturioms sąlygoms: 1) nusikaltimaspadarytas pirmą kartą; 2) kaltininkas visiškai pripažino savo kaltę ir gai-lisi padaręs nusikaltimą: 3) kaltininkas atlygino padarytą žalą arba susi-tarė su nukentėjusiuoju dėl žalos atlyginimo (jei nusikaltimu buvo pada-ryta žala); 4) yra pagrindo manyti, jog ateityje nepilnametis laikysis įsta-tymų ir nedarys naujų nusikaltimų.

Lietuvos Respublikos BK nepateikia nesunkaus nusikaltimo sąvokos,todėl, vadovaujantis sisteminiu įstatymų aiškinimo būdu, prie nesunkiųnusikaltimų reiktų priskirti visus nusikaltimus, kurie nėra įrašyti į sunkiųnusikaitimų sąrašą (BK 81 str.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad toks po-žiūris baudžiamosios teisės teorijoje nėra vienintelis. Kitas požiūris grin-džiamas teoriniu nusikaltimų klasifikavimu pagal jų pavojingumą į itinsunkius, sunkius, nesunkius ir mažiau pavojingus. Šiuo atveju nepilname-tis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 52(1) str.,jei jo padarytas nusikaltimas baudžiamas ne griežčiau kaip laisvės atėmi-mu iki dvejų metų.

Nepilnametis laikomas nusikaltusiu pirmą kartą, jeigu jis anksčiau nė-ra padaręs nusikaltimo arba yra padaręs nusikaltimą, tačiau yra pasibaigępatraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai, išnykęs arbapanaikintas teistumas. Vienu nusikaltimu laikomi tęstiniai ir trunkamiejinusikaltimai. Be to, idealiosios sutapties atveju padaryti keli nusikaltimaireiškia nusikaltimo padarymą pirmą kartą.

Nepilnametis privalo pripažinti savo kaltę ir gailėtis dėl padaryto nu-sikaltimo. Jei asmuo neigia savo kaltę, tuomet teismas turi bylą išnagri-nėti ir nustatyti, ar asmuo kaltas nusikaltimo padarymu. Jei nusikaltimubuvo padaryta materialinė žala, tai nepilnametis privalo ją atlyginti arbasusitarti su nukentėjusiuoju dėl jos atlyginimo, pavyzdžiui atidirbant, už-mokant piniginę kompensaciją ir pan. Be to, teismas spręsdamas nepilna-mečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, be paminėtųsąlygų, turi įsitikinti, jog yra pagrindo manyti, kad nepilnametis ateityjelaikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų. Toks teismo įsitikinimasturi būti pagristas bylos aplinkybėmis, duomenimis apie nepilnamečioasmenybe bei jo gyvenimo ir auklėjimo sąlygas.

382

X I X s k y r i u s . A t l e i d i m a s n u o b a u d ž i a m o s i o s a t s a k o m y b ė s

Teismas, atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės nepilnameti, pri-valo paskirti jam priverčiamąją auklėjamojo pobūdžio priemonę, numaty-tą BK 61 str. Pažymėtina, kad teismas negali šiuo atveju įpareigoti nepil-nameti savarankiškai atlyginti arba savo darbu pašalinti materialine žalą,nes tai yra viena iš šio atleidimo rūsiu privalomųjų sąlygų.

Nepilnamečio atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės paskiriantpriverčiamąją auklėjamojo pobūdžio priemonę yra besąlyginė atleidimorūšis, nes jei nepilnametis nevykdo arba netinkamai vykdo paskirta pri-verčiamąją auklėjamojo pobūdžio priemone, tai teismas gali ją pakeistitik griežtesne tokio pobūdžio priemone.

Naujasis BK nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybėsir auklėjamojo pobūdžio priemonių skyrimo klausimus reglamentuoja ana-logiškai kaip ir galiojantis BK.

Nepilnamečių atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikant auk-lėjamąsias priemones institutas yra gana populiarus užsienio valstybiųbaudžiamuosiuose įstatymuose, kurie numato teismo teisę taikyti auklė-jamąsias priemones (Anglija, Velsas, Ispanija, Prancūzija) arba teisę per-duoti bylos nagrinėjimą specialioms institucijoms (Švedija).

5. ATLEIDIMAS NUO BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖSKALTININKUI IR NUKENTĖJUSIAJAM SUSITAIKIUS

Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėju-siajam susitaikius (BK 53' str.) - tai sąlyginė atleidimo nuo baudžiamo-sios atsakomybės rūšis, kai nusikaltimą padaręs asmuo atleidžiamas nuobaudžiamosios atsakomybės nustatant vienerių metų bandomąjį laikotar-pį, jei kaltininkas susitaikė su nukentėjusiuoju,

Kai kurių veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK Specialiojoje da-lyje, pavojingumą nulemia tai, kaip jas vertina nukentėjusysis, todėl įsta-tymų leidėjas numato galimybę atleisti kaltininką nuo baudžiamosios at-sakomybės, jei jis susitaikė su nukentėjusiuoju. Pažymėtina, kad pagal šįstraipsnį nukentėjusiuoju gali būti fizinis ar juridinis asmuo ir valstybė.Šiuo pagrindu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės galima asmenį,padariusi tyčinį apysunki kūno sužalojimą, užkrėtimą liga ar kitokį su-sargdinimą (BK 112 str. l d.), sunkų ar apysunkį žmogaus kūno sužalo-jimą, užkrėtimą liga ar kitokį susargdinimą dėl neatsargumo (BK 115 str.),vengimą išlaikyti vaikus (BK 125 str.), vengimą išlaikyti tėvus (BK 126 str.),šmeižimą (BK 132 str. l d.), chuliganizmą (BK 225 str. l ir 2 d.), vagystę(BK 271 str. l d.), sukčiavimą (BK 274 str. l d.), turto sunaikinimą ar

383

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O T E I S I N Ė S P A S E K M Ė S

sužalojimų tyčia (BK 278 str. 1 d.), turto sunaikinimą ar sužalojimą dėlneatsargumo (BK 279 str.), eismo saugumo ar transporto priemonių eks-ploatavimo taisyklių pažeidimą (BK 246 str. 1 ir 2 d.) ir darbo savaeigė-mis mašinomis taisyklių pažeidimą (BK 247 str. l d.), turto pasisavinimąarba iššvaistymą (BK 275 str. l d.), radinio pasisavinimą (BK 276 str.)turtines žalos padarymą apgaule arba piktnaudžiaujant pasitikėjimu (BK277 str.), turto sunaikinimą ir sužalojimą tyčia (BK 278 str. l d.), turtosunaikinimą ar sužalojimą dėl neatsargumo (BK 279 str.), paskolos pa-naudojimą ne pagal paskirtį (BK 314 str.), privedimą prie bankroto (BK315 str.), skolininko nesąžiningumą ir apgaulę (BK 316 str.), piktnaudžia-vimą pasitikėjimu komercinėje, ūkinėje ar finansinėje veikloje (BK 321str.) bei aplaidumą komercinėje, akinėje, finansinėje ar profesinėje veik-loje (BK 321' str.). Be to, įstatymas numato dar tris būtinas sąlygas: 1)kaltininkas turi prisipažinti padaręs nusikaltimą: 2) savanoriškai atlygintižalą, padarytą valstybei, fiziniam ar juridiniam asmeniui; 3) susitaikyti sunukentėjusiuoju arba valstybės institucijos ar juridinio asmens atstovu.

Jei kaltininkas turi teistumą arba jau buvo atleistas nuo baudžiamo-sios atsakomybės šiuo pagrindu, jis negali būti atleidžiamas nuo baudžia-mosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius.

Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėju-siajam susitaikius yra sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybėsrūšis. Jei asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės šiuo pagrindu,per vienerius metus padarė naują nusikaltimą, tai pirmasis sprendimasatleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiamasklausimas dėl tokio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn užvisas padarytas veikas.

Naujasis BK atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui irnukentėjusiajam susilaikius klausimus iš esmės reglamentuoja analogiš-kai kaip ir galiojantis BK. Antra vertus, naujasis BK nustato vieną papil-domą sąlygą - tai pagrindą manyti, kad kaltininkas nedarys nau jų nusi-kalstamų veikų, bei numato galimybę ne t ik atlyginti padarytą žalą, bet irją pašalinti arba susitarti dėl jos atlyginimo arba pašalinimo.

Užsienio valstybėse (Vokietija, Belgija, Danija, Olandija, Prancūzija)yra labai panaši atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis, kuriosesmine sąlyga yra nusikaltimu padarytos žalos atlyginimas. Tarptautinėsbaudžiamosios teisės tendencijos, pavyzdžiui, Europos Sąjungoje rengia-mas teisės akto projektas, įteisinantis šią atleidimo nuo atsakomybės rūšįir pan., leidžia teigti, kad kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymo insti-tutas yra labai perspektyvi atleidimo nuo atsakomybės rūšis.

384

XIX s k y r i u s . A t l e i d i m a s n u o b a u d ž i a m o s i o s a t s a k o m y b ė s

6. KELIO UŽKIRTIMAS ORGANIZUOTOS GRUPUOTĖSAR NUSIKALSTAMO SUSIVIENIJIMO VEIKLAI

Kelio užkirtimas organizuotos grupės veiklai (BK 15(1) str.) - taiaplinkybė, pašalinanti baudžiamąją atsakomybę, kai asmuo, būdamas or-ganizuotos grupės narys, dalyvavo grupės ar susivienijimo daromuose nu-sikaltimuose, tačiau teisėsaugos institucijoms suteikė vertingos informaci-jos, kurios pagrindu buvo užkirstas kelias organizuotos grupės ar nusi-kalstamo susivienijimo veiklai arba jo nariai buvo patraukti baudžiamo-jon atsakomybėn.

BK 15' str. bei 227' str. 3 d. numatytos baudžiamąją atsakomybę pa-šalinančios aplinkybės siejamos su pavojingiausio nusikalstamumo - or-ganizuoto nusikalstamumo - kontrole. Šių aplinkybių esmę sudaro tai,kad asmuo - organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narys,aktyviai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis suteikdamas ver-tingos informacijos, kurios pagrindu užkertamas kelias tolesnei grupės arsusivienijimo nusikalstamai veiklai. Tačiau, atsižvelgiant į skirtingą orga-nizuotos grupės bei nusikalstamo susivienijimo pavojingumą, įstatymųleidėjas, nustatydamas skirtingas atleidimo nuo baudžiamosios atsako-mybės sąlygas, numatė šias aplinkybes skirtinguose BK straipsniuose.

BK 151 str. gali būti taikomas tik esant visoms keturioms sąlygoms.Pirma asmuo turi būti organizuotos grupės narys. Ši sąlyga suvokiamagana plačiai - asmuo gali būti bet kokiu bendrininku - kurstytoju, vykdy-toju arba padėjėju, išskyrus organizatorių. Antra, jei asmuo dalyvavo or-ganizuotos grupės daromuose nusikaltimuose. Pažymėtina, kad baudžia-masis įstatymas numato tik vieną nusikaltimą - tyčinį nužudymą (BK 104ir 105 str.), kurio padaryme dalyvavęs asmuo negali būti atleistas nuobaudžiamosios atsakomybės pagal BK 15(1) str. Trečia, jei asmuo prisi-pažino apie dalyvavimą tokios grupės padarytoje nusikalstamoje veikoje.Ir ketvirta, jei asmens teisėsaugos institucijoms suteiktos vertingos infor-macijos pagrindu buvo užkirstas kelias organizuotos grupės ar nusikals-tamo susivienijimo veiklai arba jo nariai buvo patraukti baudžiamojonatsakomybėn.

BK 15l straipsnis negali būti taikomas tokiam asmeniui, kuriam jaubuvo taikyta ši atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis.

Tuo tarpu pagal BK 2271 str. 3 d. asmuo atleidžiamas nuo baudžiamo-sios atsakomybės, jei jis dalyvavo nusikalstamo susivienijimo daromuosenusikaltimuose (išskyrus tyčinį nužudymą) arba priklausė tokiam susivie-nijimui, tačiau prisipažinęs teisėsaugos organams suteikė vertingos in-

385

N U S I K A L T I M O PADARYMO T E I S I N Ė S PASEKMĖS

formacijos, kurios pagrindu buvo užkirstas kelias nusikalstamo susivieni-jimo veiklai arba jo nariai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.Pažymėtina, kad pagal si straipsni atleidimas gali būti taikomas ir nusi-kalstamo susivienijimo organizatoriui.

Teismas, teisėjas arba teisėjo sutikimu prokuroras, vadovaudamiesiBK 15' arba 227l straipsniu, turi teisę nekelti baudžiamosios bylos arbanutraukti iškeltą bylą.

Naujasis BK šios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšiesnebenumato, tačiau reglamentuoja atleidimo nuo baudžiamosios atsako-mybės specialų atvejį, kai asmuo dalyvavo nusikalstamo susivienijimo da-romuose nusikaltimuose arba jo veikloje, tačiau prisipažinęs teisėsaugosinstitucijai suteikė vertingos informacijos, leidžiančios užkirsti kelią nusi-kalstamo susivienijimo veiklai arba patraukti baudžiamojon atsakomybėnjo narius.

LITERATŪRA

Piesliakas V, Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės // Socialistinė tei-sė. - 1979. Nr. 2.

XX SKYRIUS

BAUSMĖS SKYRIMAS

1. BENDRIEJI BAUSMES SKYRIMO PRADMENYS

Lietuvos, kaip ir kitų šalių, baudžiamojoje teisėje yra vadovaujamasiindividualios atsakomybės principu. Asmuo pasmerkiamas tik už savokaltai padaryta veiką ir tik už tai jam yra skiriama kriminalinė bausmė.BK 3 str. pabrėžtinai nurodoma, kad niekas negali būti nuteistas krimi-naline bausme kitaip, nei teismo nuosprendžiu pagal įstatymą, todėl baus-mės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Jo uždavinys - remiantisįstatymu visapusiškai ir objektyviai ištirti kiekvienos baudžiamosios bylosmedžiagą ir priimti teisėtus, pagrįstus bei teisingus nuosprendžius. Tai yraviena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamosios teisės įgyvendinimostadijų. Taigi bausmės skyrimas - tai toks procesas, kai teismas parenkakonkrečią baudžiamajame įstatyme numatytą prievartos priemonę asme-niui, pripažintam kaltu konkretaus nusikaltimo padarymu. Bausmė savoesme išreiškia neigiamą visuomenės požiūri į nusikalstamą elgesį ir šioneigiamo požiūrio laipsnį atspindi bausmės dydis.

Daugelį amžių visose valstybėse skiriant bausmę buvo siekiama laiky-tis teisingumo principo, tačiau jis buvo ir yra suprantamas skirtingai. Lai-kui bėgant visuomenės požiūris į nusikaltimo sunkumą ir nubaudimą kei-tėsi. Bausmės institutas pergyveno daug painių pasikeitimu: privataus kerš-to apribojimą Taliono principu, kompoziciją, fiksuotų bausmių sistemą irt. t. Nors šiandien teisingumo siekis yra visuotinis, tačiau pagrindinėsnuostatos, kurių laikomasi skiriant bausme, įvairiose šalyse dažnai yranevienodos. Teoriškai galima išskirti dvi pagrindines nuostatas:

1) Bausmė už visus nusikaltimus beatodairiškai turi priklausyti nuopadarytos nusikalstamos veikos. Ji turi būti aiški, įstatymo nustaty-ta ir tiesiogiai išplaukianti iš aplinkybių, susijusių su konkrečiu

387

NUSIKALTIMO PADARYMO TEISINĖS PASEKMĖS

nusikaltimu. Visiems vienoda nusikaltimą padariusiems asmenimsturi būti paskirta vienoda bausmė.

2) Kiekvienas nusikaltimas yra unikalus tiek dėl savo veikos, tiek dėlkaltininko asmenybės, todėl paskirta bausmė turi atspindėti visusindividualius jo bruožus. Ypač daug dėmesio turi būti skiriamakaltininko asmenybei. Jeigu bausmė būtų skiriama atsižvelgiant tikį pagrindinius nusikalstamos veikos požymius, būtų lengviau suvie-nodinti bausmes visiems asmenims, padariusiems vienodus nusi-kaltimus, tačiau tokia bausmė ne visuomet būtų teisinga. Ir at-virkščiai - jei skiriant bausmę būtų atsižvelgiama tik į kaltininkoasmenybę, būtų ribojama galimybė įgyvendinti vienodos bausmėsuž tą patį nusikaltimą principą. Todėl daugelis pasaulio šalių sten-giasi laikytis vidurio tarp šių kraštutinių pozicijų. Antai JAV 1984metais buvo patvirtintos specialios nuosprendžio priėmimo taisyk-lės. Anglijoje bausmių skyrimas reglamentuotas specialiu Baudžia-mojo teisingumo aktu (1991 m.), kuris nustato bendras bausmiųskyrimo taisykles. Šiose taisyklėse reikalaujama, kad bausmė ati-tiktų padaryto nusikaltimo pavojingumą. Kartu Anglijos Apeliaci-nis teismas išaiškino teismams į kokias aplinkybes būtina atsižvelg-ti skiriant bausmę. Tai atsakomybę lengvinančios ir sunkinančiosaplinkybės, nusikaltimo padarymą bei kaltininko asmenybę apibū-dinančios aplinkybės ir t. t. Kai kuriose šalyse (Suomijoje, Austri-joje) normos, reglamentuojančios bausmių skyrimą, yra nustatytospačiame baudžiamajame įstatyme. Vakarų ir Šiaurės Europos vals-tybių teismuose skiriamų bausmių praktikoje pastaraisiais dešimt-mečiais išryškėjo dvi pagrindinės tendencijos: ribotas kai kurių baus-mės rūšių panaudojimas (mirties, ilgalaikio laisvės atėmimo baus-mių) ir platus alternatyviu bausmių taikymas. Skiriant bausmę užturtinius nusikaltimus ypač daug dėmesio yra skiriama restitucijai,kadangi nusikaltimu padarytos žalos atlyginimas konkrečiam nu-kentėjusiajam turi svarbiausią reikšmę.

Skiriant bausmę ypač aktualūs yra tie atvejai, kai asmenys, padaręnusikaltimus vienose valstybėse, perduodami kitos valstybės teisėsaugosinstitucijoms. Todėl šiandien lygybės principo užtikrinimas asmenims, pa-dariusiems tuos pačius nusikaltimus panašiomis aplinkybėmis, yra vienaaktualiausių tarptautinio bendradarbiavimo sričių. Europos Tarybos Nu-sikalstamumo problemų komitetas parengė ir Europos Taryba 1993 me-tais patvirtino rekomendacijas dėl bausmių skyrimo.

Galiojantis Lietuvos Respublikos BK konkrečiai nenurodo bausmiųskyrimo principų, tačiau jo 39 str. pateikti bendrieji bausmių skyrimo

388

XX s k y r i u s . B a u s m ė s s k y r i m a s

pradmenys iš dalies atspindi nuostatą, kad teisinga tik tokia bausmė, kuriyra griežtai individualizuota atsižvelgiant i padaryto nusikaltimo pobūdiir pavojingumą bei kaltininko asmenybe. Įgyvendindami šią nuostatą teis-mai vadovaujasi pagrindiniais bausmių skyrimo kriterijais ir taisyklėmis:1) bausmė skiriama pagal Įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybe užpadarytą nusikaltimą, nustatytas ribas; 2) skiriant bausme tiksliai laiko-masi BK Bendrosios dalies nuostatų; 3) teisėjas vadovaujasi teisine sąmo-ne; 4) teismui būtina atsižvelgti: a) į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jopavojingumo laipsni; b) į kaltininko asmenybę; c) į bylos aplinkybes, leng-vinančias ir sunkinančias atsakomybę.

Kiekvienas iš BK 39 str. nurodytų bendrųjų bausmės skyrimo pradme-nų turi svarbią ir savarankišką reikšmę. Juos galima suskirstyti į keletągrupių. Pirma grupė sujungia nuostatas, nurodančias, kad skiriama baus-mė turi atitikti įstatymo reikalavimus. Ji gali būti paskirta tik asmenims,pripažintiems kaltais nusikaltimo padarymu. Teismas skiria bausme pagalįstatymo straipsnio, numatančio atsakomybe už padarytą nusikaltimą, nu-rodytas ribas. Todėl pirmiausia jis privalo pagal nustatytus objektyviuosiusir subjektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius juridiškai įvertinti vei-ką, nurodyti atitinkamą baudžiamąją teisinę normą, kurioje yra numatytišie požymiai. Taigi įstatymas pirmiausia reikalauja, kad nusikaltimas būtųtinkamai kvalifikuotas. Tai yra viena svarbiausių tinkamos bausmės pa-skyrimo prielaidų, kadangi tik padarytai veikai pritaikyta įstatymo nor-mos sankcija nustato, kokia bausmės rūšis ir kokio dydžio gali būti skiria-ma už tą nusikaltimą. Sankcija yra įstatyme numatytos bausmės skyrimoriba ir teismas neturi teisės peržengti joje numatyto maksimalaus baus-mės dydžio. Tačiau jeigu byloje yra aplinkybių, numatytų BK 45 str., teis-mas gali paskirti bausmę, švelnesnę už įstatyme numatytąją. Taigi skirda-mas bausmę teismas vadovaujasi dviejų rūšių baudžiamosios teisės nor-momis: Specialiosios dalies straipsnio sankcija ir Bendrosios dalies nor-momis, detalizuojančiomis sankcijos taikymą. Bausmės paskyrimas tik pa-gal Specialiosios dalies sankciją gali būti neteisingas, jei nesilaikoma tai-syklių, užfiksuotų Bendrojoje BK dalyje. Būtent Bendrojoje BK dalyjeyra pateikta kriminalinės bausmės sąvoka, nurodyta jos paskirtis, nusaky-tas tam tikrų bausmės rūšių turinys, nustatytos jų dydžių ribos ir regla-mentuojami kiti su bausme susiję klausimai. Antai Specialiosios daliesstraipsnių sankcijoje ir netgi Bendrosios dalies 39 str. neminimi bausmėsskyrimo nepilnamečiams ypatumai. Todėl teismas, skirdamas bausmę ne-pilnamečiui, privalo atsižvelgti į tuos Bendrosios dalies straipsnius, ku-riuose nurodomas asmenų, patrauktinų baudžiamojon atsakomybėn, am-

389

NUSIKALTIMO P A D A R Y M O TEISINĖS PASEKMĖS

žius, bausmių skyrimo ribos. * Skirdamas bausmę už rengimąsi ir už pa-sikėsinimą padaryti nusikaltimą, teismas vadovaujasi ne tik Specialiosiosdalies straipsniu, bet ir BK 36 str. 3 d. reikalavimais atsižvelgti į kaltininkopadarytų veiksmu pavojingumo pobūdį ir laipsnį, į nusikalstamo ketinimoĮvykdymo laipsnį ir į priežastis, dėl kurių nusikaltimas nebuvo pabaigtas.

Antrą reikalavimų grupę sudaro BK 39 str. nuostatos, skirtos bausmeiindividualizuoti: teismas atsižvelgia į nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingu-mą, į kaltininko asmenybę ir bylos aplinkybes, lengvinančias ir sunkinan-čias atsakomybę.

Svarbiausios iš šių aplinkybių yra dvi: a) padaryto nusikaltimo pobūdisir jo pavojingumo laipsnis; b) kaltininko asmenybė. Atsakomybę lengvi-nančios ir sunkinančios aplinkybės sukonkretina ir papildo šių dviejų ap-linkybių turinį.**

Vienas iš pagrindinių kriterijų, lemiančių bausmės už padarytą nusi-kaltimą rūšį ir dydį, yra nusikaltimo sunkumas, kuris priklauso nuo koky-binių nusikaltimo savybių (pavojingumo pobūdžio) ir kiekybinės pavojin-gumo išraiškos (pavojingumo laipsnio). Konkretus nusikaltimo pavojin-gumo pobūdis ir laipsnis kiekvienoje byloje paaiškėja, išanalizavus nusi-kaltimo sudėties elementus. Nusikaltimo padarymo pobūdis - tai tokspožymis, kuris parodo konkretaus nusikaltimo vietą tarp kitų nusikaltimųir priklauso nuo ojektyvių ir subjektyvių požymių: kėsinimosi objekto,žalingų pasekmių turinio, nusikaltimo padarymo būdo, kaltės formos irmotyvų bei tikslų. Nusikaltimo pavojingumo laipsnį lemia lyginamasiskėsinimosi objektų vertingumas, vienarūšių žalų dydis, kaltės laipsnis, nu-sikaltimo padarymo vieta, laikas ir kt. Padaryto nusikaltimo pavojingumolaipsnis leidžia atskirti vieną nuo kitos pagal tą patį BK straipsnį kvalifi-kuojamas veikas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1999 m. gruo-džio 23 d. nutarime Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosiusbausmių skyrimo pradmenis"*** pažymėjo, kad vertindamas konkretausnusikaltimo pavojingumo laipsnį, teismas atsižvelgia i kėsinimosi dalykovertingumą, nusikaltimo padarymo būdą, laiką ir vietą, panaudotus įran-kius ar priemones nusikaltimui padaryti, padarytos žalos dydį ir mastą,bendrininkavimo formą, nusikaltimo tikslus ir motyvus. Kartu paminėti-na, kad kai kurių autorių nuomone, pagrindinis kriterijus, kuriuo remian-tis skiriama bausmė, yra nusikaltimu padarytos žalos dydis (G. Borzen-

* Apie nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus žr. XXIV skyriuje** Šios aplinkybės bus atskirai nagrinėjamos šio skyriaus 2 dalyje.*** Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis. Teismų praktika. Nr. 12 - Vilnius,

1999, R 381-389

390

XX s k y r i u s . Bausmės skyrimas

kov). Tai nėra nauja nuomonė. Dar Č. Bekarija rašė: „Mes jau žinome,kas sudaro tikrąjį nusikaltimų matą: tai žala, nusikaitimo daroma visuo-menei. Tai tokių aiškių tiesų tiesa, kuriai surasti nereikia nei kvadratų, neiteleskopų, kuri prieinama net vidutiniško proto žmogui.''* Taigi bausmėsdydis ir rūšis pirmiausia priklauso nuo padaryto nusikaltimo sunkumo.Tačiau įsidėmėtina ir tai, kad iš pažiūros visiškai analogiški nusikaltimainėra tolygūs, nes jie būna padaryti skirtingomis aplinkybėmis ir skirtingųasmenų.

Nusikaltimo pavojingumo pobūdis bei laipsnis priklauso ir nuo kalti-ninko asmenybės. Skirdamas bausmę, teismas turi atkreipti dėmėsi i tai,kad kaltininkas yra ne tik nusikalt imo subjektas, bet ir nubaudimo objek-tas. Žvelgdamas i kaltąjį asmenį kaip j nusikaltimo subjektą, t. y. pakal-tinamą, įstatyme nustatyto amžiaus sulaukusį žmogų, kaltą dėl padarytonusikaltimo, teismas pirmiausia nustato požymius, pagal kuriuos veikaįvertinama ir kvalifikuojama. Žvelgdamas į žmogų kaip i nubaudimo ob-jektą jis įvertina ir daugelį įstatyme nenumatytų individo požymių: socia-lini asmenybės vaidmenį ir ryšius, vertybines orientacijas, psichologinessavybes, artimiausią aplinką, kurios poveikio jis negalėjo gyvenime iš-vengti, ir t. t. Vertindamas kaltininko asmenybę tiek vienu, tiek kitu po-žiūriu teismas paprastai atsižvelgia ir į jo elgesį iki nusikaltimo. Jeiguasmuo iki tol nuolat šiurkščiai pažeidinėjo moralės ir teisės normas, teis-mas gali daryti prielaidą, kad nusikaltimas nėra tik nepalankiai susiklos-čiusiu aplinkybių poveikio rezultatas — jis yra dėsninga viso ankstesnio joelgesio pasekmė. Individualizuojant bausmę ne mažiau svarbus yra ir as-menybės savybių bei nusikalstamos veikos situacinio momento santykis.Negalima paskirti vienodos bausmės asmeniui, kuris charakterizuojamasteigiamai, o nusikaltimą padarė atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius situ-acijai, ir asmeniui, padariusiam nusikaltimą dėl neigiamos asmenybėsorientacijos, nes jis pats aktyviai ieško ar ,,kuria" kriminogeninę situaciją.Teisminėje praktikoje gerai žinomi du pagrindiniai kaltininko asmenybėstipai: piktybinis ir atsitiktinis. Kad bausmė būtų paskirta teisingai, tokioskirstymo nepakanka. Literatūroje siūloma atsižvelgti į penkis nusikaltė-lių asmenybės tipus: a) asmenys, pirmą kartą padarę nesunkų nusikaltimąir praeityje charakterizuojami teigiamai; b) asmenys, pirma kartą padaręsunkų nusikaltimą susiklosčius nepalankiai gyvenimo situacijai, tačiau cha-rakterizuojami teigiamai; c) asmenys, padarę nusikaltimą pirmą kartą,bet ankstesnis jų elgesys vertinamas kaip amoralus; d) asmenys, praeityjene kartą padarę nusikaltimą ir anksčiau teisti; e) asmenys, priklausantys

Bekarija Č. Apie nusikaltimus ir bausmes. - Vilnius, 1992. P. 80.

391

NUSIKALTIMO PADARYMO TEISINĖS PASEKMĖS

itin pavojingų recidyvistų kategorijai. Išvardytus tipus kitaip dar būtų ga-lima pavadinti atsitiktiniu, situaciniu, nepastoviu, piktybiniu ir labai pavo-jingu. Bausmės skyrimas nėra savitikslis, todėl teismas, atsižvelgdamas įkonkretų asmenybės tipą, turi stengtis paskirti jam bausme taip, kad jiatitiktų BK 21 str. įtvirtintą kriminalinės bausmės paskirtį. Todėl LietuvosAukščiausiojo Teismo senatas, minėtame 1999 m. gruodžio 23 d. nutari-me pažymi, kad vertindamas nusikaltimą padariusiojo asmenybe, teismasturi skirti asmenybės požymius, kurie lemia asmens pavojingumą, ir po-žymius, kurie tam įtakos neturi. Senato narių nuomone, kaltininko pavo-jingumą nulemia požymiai, charakterizuojantys jį iki nusikaltimo padary-mo (ankstesni nusikaltimai ar kiti teisės pažeidimai, polinkis į girtavimą,narkotikų ar kitų svaiginančių priemonių vartojimą, vertybinė orientacija,požiūris į darbą, asmens charakteristika ir pan.), nusikaltimo padarymometu (nusikaltimo padarymo būdas, įrankiai ir priemonės, laikas, vieta,padarinių sunkumas, kaltės forma, nusikaltimo tikslas ir motyvas) ir ponusikaltimo padarymo (atvykimas ir prisipažinimas, gailėjimasis, padėji-mas išaiškinti nusikaltimą ir kitus bendrininkus, žalos atlyginimas ir pan.).Skirdamas bausmę teismas gali atsižvelgti į kitus asmenybę charakteri-zuojančius požymius: į amžių, lytį, šeimyninę padėtį, išsilavinimą, sveika-tos būklę ir pan. Tačiau remdamasis vien šiais požymiais teismas negaligriežtinti bausmės kaltininkui.

Skirdamas bausmę teismas ne tik įvykdo įstatymo reikalavimus atsi-žvelgti į nusikaltimo sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškiasavo nuomonę apie padarytą veiką bei kaltąjį asmenį. BK 21 str. yragriežtai nurodyta, kad teismas privalo paskirti tokią bausmę, kuri sulai-kytų asmenis nuo nusikaltimų darymo, t. y. paskirtoji bausmė turi atliktibendros nusikaltimų prevencijos funkcijas. Tačiau į bendrąją prevencijąpaprastai atsižvelgiama tiek, kiek paskirtoji bausmė atitinka nusikaltimopobūdį ir jo pavojingumo laipsnį. Jeigu teismas skirdamas bausmę dau-giausia dėmesio kreipia tik į bendrą prevencinį bausmės pobūdį, tai jisprivalo atsižvelgti ir į tas pasekmes, kurios yra susijusios su bausme, t. y.turi numatyti, kokia bus žmonių reakcija viešai paskelbus nuosprendį.Tais atvejais, kai bylos nagrinėjimas patraukia visuomenės dėmesį, teis-mai, siekdami didesnio prevencinio poveikio, dažnai skiria griežtesnę baus-mę. Ir atvirkščiai - jeigu apie bausmę žino tik teismas ir nusikaltėlis, pa-prastai skiriama daug švelnesnė bausmė. Tačiau tokia teismų praktika išesmės pažeidžia bausmės individualizavimo principą, kadangi ji yra irnepastovi, ir neteisinga. Tai, kad teismas daugiausia dėmesio skiria ben-drajai nusikaltimų prevencijai, yra pateisinama tik tuomet, kai jis tinka-

392

X X s k y r i u s . B a u s m ė s s k y r i m a s

mai įvertina veikos pavojingumą ir nepažeidžia asmenų lygybės prieš įsta-tymą principo.

Trečia - skirdamas bausmę teismas vadovaujasi teisine sąmone. Šiąnuostatą dabar galiojantis Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksaspaveldėjo iš tarybinės baudžiamosios teisės. Teisinė sąmonė - tai pažiūrųį galiojančią teisę ir naujų teisės normų kūrimą visuma. Ji susideda išteisinės ideologijos (politinių teisinių idėjų, teisinių žinių, teorijos, moks-linių sąvokų) ir teisinės psichologijos (jausmų, nuotaikų, atsiradusių tai-kant baudžiamuosius įstatymus). Teisėjo teisinė sąmonė padeda jam, kaiskiriama bausmė: aiškinti ir taikyti baudžiamosios teisės normas tiksliaipagal jų prasmę ir teisingai įvertinti padaryto nusikaltimo pavojingumopobūdį ir laipsnį, kaltininko asmenybe.

Įstatymo požiūriu bausmės skyrimas - tai sunkus ir sudėtingas proce-sas. Tuo momentu ypač ryškiai atsiskleidžia teisėjo asmenybė, realizuo-janti visuomenės vertybių sistemą. Visapusišką ir objektyvų baudžiamo-sios bylos nagrinėjimą, be kurio neįmanoma teisingai paskirti bausmės,lemia platus aplinkybių spektras: teisėjo teorinės žinios, jo praktinio dar-bo patirtis, darbo krūvis ir kt. Kartu šiam procesui turi reikšmės ir teisėjosimpatijos, emocijos, įsitikinimai. Todėl daugelio valstybių įstatymų leidė-jai pačiame BK bando vienokia ar kitokia forma išvardyti tas aplinkybes,kurios turi reikšmės skiriant bausmę, vienokiu ar kitokiu būdu formuojateisėjo nuostatas dėl įstatymų interpretavimo ir bausmių skyrimo. AntaiItalijos BK gan detaliai vardija veiksnius, turinčius įtakos nusikaltimosunkumui ir asmens pavojingumui. Be to, šie veiksniai gan griežtai sieja-mi su konkrečios bausmės rūšimi bei dydžiu. Suomijos BK taip pat nuro-domos aplinkybės, galinčios būti bausmės griežtinimo pagrindu (nusikals-tamos veikos suplanavimo laipsnis, nusikaltimo padarymas už atlyginimą,nusikaltimas padarytas asmens, kurio kriminalinė praeitis neabejotinairodo nusikaltėlio nerūpestingumą teisės draudimų ir reikalavimų atžvil-giu, ir kt.). Kiek kitaip šią problemą sprendžia Vokietijos BK. Jame ne-vardijamos nei lengvinančios, nei sunkinančios aplinkybės, tačiau 49 pa-ragrafe konkrečiai nurodoma, kaip bausmė turi būti švelninama, jei yraatsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Pabrėžtina, kad naujo BK 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmėsskyrimo pagrindai skiriasi nuo galiojančio BK 39 straipsnio. Įstatymų lei-dėjas naujai formuluodamas bendruosius bausmės skyrimo pagrindus at-sižvelgė ne tik į galiojančią baudžiamąją teisę, bet ir i susiklosčiusią teis-mų praktiką bei užsienio šalių patirtį. Naujasis BK straipsnis susideda iš3 dalių. Pirmoje dalyje nurodoma, kad teismas skiria bausmę pagal spe-

393

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O T E I S I N Ė S PASEKMĖS

cialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikals-tamą veiką, sankciją laikydamasis kodekso bendrosios dalies nuostatų.Antrojoje straipsnio dalyje įtvirtintos esminės nuostatos į kurias teismasprivalo atsižvelgti skirdamas bausmę: 1) padalytos nusikalstamos veikospavojingumo laipsni: 2) kaltės formą ir rusi: 3) padarytos nusikalstamosveikos motyvus ir tikslus: 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininkoasmenybe; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamąveiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinky-bes. Svarbi ir visiškai nauja įstatymų leidėjo trečiojoje straipsnio dalyjeįtvirtinta nuostata „Jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės pasky-rimas aiškiai prieštarautu teisingumo principui, teismas, vadovaudamasisbausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę."

Pažymėtina, kad teisinėje literatūroje ne kartą buvo siūloma objek-tyvizuoti visą bausmių skyrimo procesą, įtraukiant į baudžiamąjį kodek-są normas, kurios tam tikra prasme varžytų teismo pasirinkimą skiriantbausme. Teisėjas tokiais atvejais iš dalies taptų instrumentu, realizuo-jančiu įstatymų leidėjo požiūrį į nusikaltimą ir kaltąjį asmenį. Pagrindi-nis bausmės rūšies ir jos dydžio nustatymo kriterijus turėtų būti nusi-kaltimo sunkumas, o kalt ininko asmenybė turėtų tik menką antraeilįvaidmenį. Šios koncepcijos autorių nuomone, vagystė bus toks pat sun-kus nusikaltimas, nesvarbu, kas ji padarė - pavojingas recidyvistas arbadaujantis asmuo. Tačiau tokiu būdu paskirta bausmė vargu ar gali pa-siekti savo tikslus, kadangi „standartizuotai" skiriant bausmę sunku nu-matyti, kiek ji bus efektyvi ir veiksminga. Bausmė daro didžiausią po-veiki tik tuomet, kai yra individualizuota ir veikia konkretaus kaltinin-ko emocijas ir jausmus. Todėl tik aukštos kvalifikacijos teisėjai gali tin-kamai interpretuoti įstatymo reikalavimus dėl bausmės skyrimo ir įver-tinti kaltininko asmenybę.

Atitinkamas dėmesys naujame BK yra skiriamas restitucijos proble-moms. Paminėtina, kad užsienio šalių baudžiamuosiuose Įstatymuose(Vokietijos, Lenkijos ir kt.) numatyta daug poveikio priemonių, užtikri-nančių nusikaltimu padarytos žalos ar dėl jos turėtų materialinių nuos-tolių atlyginimą. Restitucijos principas daugelyje šalių yra laikomas vie-nu iš pagrindinių baudžiamosios justicijos principu, kuriuo realizuoja-mas socialinis teisingumas. Restitucija dažnai patenkina svarbiausius nu-kentėjusiojo poreikius, kadangi nusikaltimo aukai svarbesnis yra mate-rialus žalos ar nuostolių atlyginimas nei moralinis pasitenkinimas dėlto, kad kaltininkas yra nubaustas laisvės atėmimu ar bauda, kuri atiten-ka valstybei.

394

X X s k y r i u s . B a u s m ė s s k y r i m a s

2, ATSAKOMYBĘ LENGVINANČIOSIR SUNKINANČIOS APLINKYBĖS

Pirmąsias švelninančias aplinkybes, jų sampratą XIX d. įvedė Prancū-zijos įstatymų leidėjai. Šiandien daugumos šalių įstatymuose kalbama apieatsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, tačiau juose ne vi-suomet pateikiamas jų sąrašas (Vokietijos BK) arba detaliau neapibūdi-nama jų įtaka bausmės skyrimui (Danijos. Suomijos BK). Šios sampratosbuvo vartojamos ir tarpukario Lietuvos Baudžiamajame Statute, ir tary-binio laikotarpio baudžiamuosiuose įstatymuose. Tiek BK, tiek baudžia-mosios teisės teorijoje atsakomybe lengvinančioms ir sunkinančioms ap-linkybėms skiriama ypatinga reikšmė. Terminai „aplinkybės", „bylos ap-linkybės'' dažnai randami baudžiamojoje ir baudžiamojo proceso teisėje,tačiau jų turinys dažnai yra skirtingas. BK 39 str. nurodoma, kad skirda-mas bausmę teismas privalo atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, lengvinan-čias ir sunkinančias atsakomybę. Šios aplinkybės nuo visų k i t ų aplinkybių,apibūdinančių nusikalstamą veiką ar kaltininko asmenybę, skiriasi tuo,kad, pirma, jos įsakmiai išvardytos įstatyme (BK 40 ir 41 str.), antra, turiesmini ryšį su padarytu nusikaltimu ir nusikaltėlio asmenybe ir, trečia,turi svarbia reikšmę skiriant bausmę (pavyzdžiui, alternatyvinėje sankci-joje gali nulemti bausmės rūšį ir jos dydį). Atsakomybę lengvinančių irsunkinančių aplinkybių nustatymas yra viena iš bausmės individualizavi-mo sąlygų. Be to, baudžiamojoje teisėje šiuo atveju kalbama tik apietokias aplinkybes, kurios turi svarbią reikšme atsakomybei, t. y. baudžia-maisiais įstatymais išreikštam nusikalstamos veikos ir nusikaltusio asmenspasmerkimui, dėl to pasmerkimo numatytiems asmeninio ar turtinio po-būdžio suvaržymams bei atitinkamiems apribojimams, atsirandantiems dėlasmens teistumo.

Teisinėje literatūroje nurodomos dvi lengvinančių ir sunkinančių ap-linkybių rūšys: a) aplinkybės, kurios turi reikšmės tik skiriant bausme; b)aplinkybės, kurios BK Specialiosios dalies normose sukonkretintos kaipnusikaltimo sudėties požymiai. Skirstyti minimas aplinkybes į tokias rūšisnetikslinga, kadangi sukonkretintos Specialiojoje dalyje jos tampa būti-naisiais kvalifikuojančiais ar privilegijuojančiais nusikaltimo sudėties po-žymiais, turinčiais reikšmę veikos kvalifikavimui. Atsižvelgdamas į visusnusikaltimo sudėties požymius, įstatymų leidėjas nustato sankcijas. Todėl,skiriant bausmę, dar kartą atsižvelgti į šias aplinkybes nebegalima, kadan-gi būtų pažeista BK 3 str. nuostata, nurodanti, jog niekas negali būtibaudžiamas du kartus už tą patį nusikaltimą.

395

NUSIKALTIMO PADARYMO T E I S I N Ė S PASEKMĖS

Atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės literatūroje kla-sifikuojamos labai įvairiai, kadangi pasirenkamas skirtingas klasifikavimopagrindas, iš esmės priklausantis nuo kiekvieno tyrėjo mokslinių ar prak-tinių tikslu. Baudžiamosios teisės teorijoje klasifikavimo pagrindu daž-niausiai pasirenkami pagrindiniai nusikaltimo sudėties elementai (V. Pavilo-nis, I. Karpecas ir kt.), todėl išskiriamos aplinkybės, apibūdinančios nu-sikaltimo objektą (pvz., BK 41 str. 5 p.), objektyviąją puse (pvz., BK 40str. l, 2, 5 p. ir 41 str. 2, 7, 8, 9 p.), subjektyviąją pusę (pvz., BK 40 str. 4p. ir 41 str. 3, 6, 11 p.) ir subjektą (pvz., BK 40 str. 6, 7, 8 p. ir 41 str. l,10, 12 p.). Kiti autoriai (M. Skriabinas) siūlo šiek tiek paprastesnę leng-vinančių ir sunkinančių aplinkybių klasifikaciją: 1) aplinkybės, apibūdi-nančios nusikaltimą (pvz., nusikaltimas padarytas labai susijaudinus dėlneteisėtų nukentėjusiojo veiksmų, nusikaltimas padarytas visuotinai pa-vojingu būdu arba naudojant sprogstamąsias medžiagas, šaunamuosius ardujinius šaunamuosius ginklus ir kt.); 2) aplinkybės, apibūdinančios sub-jektą (pvz., nusikaltimą padarė nepilnametis, nėščia moteris, asmuo, kurispirmiau buvo padaręs kokį nors nusikaltimą ir kt.); 3) aplinkybės, apibū-dinančios ir nusikaltimą, ir kaltininko asmenybę (pvz., nusikaltimas pada-rytas dėl grasinimų ar prievartos arba dėl materialinio, tarnybinio ar ki-tokio priklausomumo, nusikaltimas padarytas itin žiauriai arba tyčiojantisiš nukentėjusiojo ir kt.).

Būtina paminėti, kad visos klasifikacijos tam tikru atžvilgiu yra tiksąlyginės. Pagrindinis jų uždavinys - palengvinti teismui nustatyti kalta-jam asmeniui skiriamos individualios bausmės ribas. Įstatymų leidėjasšias aplinkybes taip suformulavo, kad jos atspindėtų svarbiausius veiks-nius, susiformavusius ir pasireiškusius iki nuosprendžio priėmimo, t. y. ikinusikaltimo padarymo, darant nusikaltimą ir po nusikaltimo padarymo.

Atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra tokios, kurios, apibūdinda-mos kaltąjį asmenį ir jo padarytą veiką, teismui parodo tuos teigiamusmomentus, kurie mažina veikos pavojingumo laipsni ir kartu švelninabaudžiamąją atsakomybę. Jų sąrašas yra pateiktas BK 40 str. Jeigu bylojeyra lengvinančių aplinkybių, teismas gali pagal taikomos normos sankci-jos ribas paskirti švelnesnę bausmės rūšį. Be to, dėl lengvinančių aplinky-bių gali būti paskirta švelnesnė bausmė negu, numatyta įstatyme (BK 45str.), nepilnametis gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybėsir jam paskiriamos priverčiamosios auklėjamojo pobūdžio priemonės (BK52(1) str.). Kokią konkrečią reikšmę individualizuojant bausmę turi kurinors lengvinanti aplinkybė, įstatymų leidėjas paliko spręsti teismui. Ta-čiau BK yra numatytas ir toks atvejis, kai byloje yra tam tikrų lengvinan-čių aplinkybių ir nėra sunkinančių. Tuomet bausmė ne gali, bet privalo

396

X X s k y r i u s . B a u s m ė s s k y r i m a s

būti mažesnė už sankcijoje numatytą bausmės vidurki arba ji turi būtinesusijusi su laisvės atėmimu (BK 41(1) str.). Bausmės vidurkis nepilna-mečiams skaičiuojamas atsižvelgiant į BK 25 str. l dalies nuostatą.

BK 40 str. yra išvardytos tokios atsakomybe lengvinančios aplinkybės:1) Kaltininkas užkirto kelią žalingoms padaryto nusikaltimo pasek-

mėms arba savo noru atlygino padarytą nuostoli ar pašalino padarytąžalą.

Tai yra labai svarbi aplinkybė, kuri per pagrindinį objektyviosios pusėspožymį - nusikaltimo pasekmes - parodo veikos pavojingumo laipsni,kartu gerai atspindi kaltininko psichikos ir jo veiksmų santykį ir leidžiaįvertinti jo pastangas užkirsti kelią padaryto nusikaitimo pasekmėms at-sirasti arba, jei tokios pasekmės atsirado, savo noru atlyginti padarytąnuostoli ar pašalinti padarytą žalą. Kelio užkirtimas žalingoms pasek-mėms reiškia, kad kaltininko kėsinimasis padaryti nusikaltimą jau yrabaigtas, tačiau pasekmių dar neatsirado, ir j is turi galimybę savo aktyviaisveiksmais įsiterpti į įvykių eigą taip, kad jos visai neatsirastų arba, jeiguiš dalies jau buvo atsiradusios, nebūtų sunkesnių („aktyvioji atgaila").Tačiau šią aplinkybę sunku atskirti nuo savanoriško atsisakymo baigtidaryti nusikaltimą.

Kelio užkirtimas žalingoms pasekmėms yra atsakomybe lengvinantiaplinkybė visiems formaliųjų sudėčių nusikaltimams, kadangi jie yra baig-ti atlikus tam tikrus baudžiamajame įstatyme numatytus veiksmus neatsi-žvelgiant į pasekmes. Tačiau esant materialiosioms sudėtims nusikaltimasyra baigtas tik atsiradus įstatyme numatytoms pasekmėms, todėl kelioužkirtimas žalingoms padaryto nusikaltimo pasekmėms gali būti tiek sa-vanoriškas atsisakymas baigti daryti nusikaltimą, tiek atsakomybę lengvi-nanti aplinkybė. Atsisakyti baigti pradėtą nusikaltimą galima ir rengimo-si, ir pasikėsinimo stadijoje. Jis galimas tiek veikimu, tiek neveikimu. Tuotarpu kelio užkirtimas nusikaltimo pasekmėms bus lengvinanti aplinkybėtuomet, kai jis yra padarytas aktyviais veiksmais ir tik esant baigtam pa-sikėsinimui padaryti nusikaltimą. Esant materialiosioms sudėtims kalti-ninkas, savanoriškai atsisakydamas baigti pradėtą nusikaltimą, turi su-kliudyti atsirasti nusikalstamoms pasekmėms. Jeigu jam nepavyko to pa-daryti, tokie veiksmai teismo gali būti vertinami kaip atsakomybę lengvi-nanti aplinkybė. Atskirti šiuos atvejus teismas gali tik išnagrinėjęs visasbylos aplinkybes ir atsižvelgęs į objektyviuosius bei subjektyviuosius nu-sikaltimo sudėties požymius.

Savo noru atlyginti žalą ar ją pašalinti galima tik baigus pradėtą darytinusikaltimą. Svarbu tai, kad kaltininkas savo noru atlygina ar pašalinažalą, atsiradusią dėl jo neteisėtų veiksmų. Būdai gali būti įvairūs: kaltinin-

397

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O TEISINĖS PASEKMĖS

kas gražina pagrobtą turtą, pinigais atlygina pagrobto turto vertę, sutaisosugadinta daiktą, viešai atsiprašo nukentėjusiojo už įžeidimą ar šmeižtą irt. t. Literatūroje diskutuojama, kada ši aplinkybė gali turėti daugiausiareikšmės skir iant bausmę. Kai kurių autorių nuomone, j ją negali būtiatsižvelgta tuomet, kai atlikti visi tardymo veiksmai bei pareikštas kalti-nimas ir kaltininkas yra priverstas atlyginti nuostolius. Pasak jų, svarbiau-sia subjektyviojoje pusėje yra tai, kad kaltininkas pats turi suprasti, jogveiksmai neteisėti, apgailestauti dėl jų ir stengtis išpirkti savo kalte. Lie-tuvos baudžiamosios teisės specialistai šios lengvinančios aplinkybės pla-čiau nekomentuoja, tik nurodo, kad tokie veiksmai turi būti atliekami ikinuosprendžio priėmimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1999 m.gruodžio 23 d. nutarime Nr. 23 pabrėžė, kad savanoriškas nuostoliųatlyginimas ar žalos pašalinimas teismo turi būti pripažįstamas atsakomy-bę lengvinančia aplinkybe tada. kai kaltininkas pats savo noru ar jo valiakiti asmenys nukentėjusiajam atlygino iki teismo nuosprendžio priėmimo,o jį apskundus - iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme.Kartu Senatas išaiškino, kad žala yra turtinės, fizinės ar moralinėsnusikaitimo pasekmės, tiesiogiai kilusios iš nusikalstamos kaltininko vei-kos. Nuostoliai yra žala ir kitos nusikaltimo sąlygotos turtinės pasekmės(ligonių kasos išlaidos nukentėjusiajam gydyti, socialinio draudimo išlai-dos dėl nukentėjusiojo nedarbingumo, būtinas pagerintas maitinimas, ne-kompensuojamų ir iš dalies kompensuojamų vaistų pirkimas ir pan.). Pri-klausomai nuo bylos aplinkybių teismas gali pripažinti atsakomybę leng-vinančia aplinkybe ir tuos atvejus, kai kaltininkas atlygino tik dalį nuosto-lių ar pašalino dali žalos arba žalą atlygino kiti asmenys.

Juo anksčiau kaltininkas atlygina ar pašalina padarytą žalą, tuo dau-giau reikšmės tai turi skiriant bausmę. Tais atvejais, kai vienas ar kelikaltininkai (nusikaltimo bendrininkai) atlygina grupės asmenų padarytąžalą, atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tik žalą atlyginu-siems asmenims. Savanoriško padarytos žalos atlyginimo ar jos pašalini-mo motyvai gali būti nukentėjusiojo gailestis, baimė, sąžinės graužimas,noras išpirkti savo kaltę ir t. t. Tačiau svarbiausia yra tai, kad kaltininkasšiuos veiksmus padaro savo noru.

Suprantama, žalos atlyginimas ar jos pašalinimas negali būti lengvi-nanti aplinkybė tuomet, kai tokie veiksmai atliekami dėl Įstatyme numa-tytų kvotos organo, tardytojo, prokuroro ar teismo veiksmų (pagrobtoturto paėmimas, arešto uždėjimas turtui, teismo sprendimas dėl materia-linės žalos atlyginimo ir t. t.).

2) Nusikaltimas padarytas dėl susidėjusių sunkių asmeninių ar šeimi-nių aplinkybių.

398

X X s k y r i u s . B a u s m ė s s k y r i m a s

Ši aplinkybė apibūdina ne tik objektyvias nusikaltimo padarymo prie-laidas, bet ir nusikaitimo subjektą. Kaltininkui susiklostė tokios objekty-vios išorinio gyvenimo aplinkybės, kurios padarė tiesiogini poveiki jo el-gesio pasirinkimui, t. y. vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijo-mis'" jis taip įvertina konkrečiai jam susiklosčiusią gyvenimo situaciją, kadišeitį randa tik darydamas nusikaltimą. Paprastai tokie nusikaltimai pada-romi be išankstinės tyčios, todėl teismas gali daryti prielaida, kad. jeinebūtų buvę šių aplinkybių poveikio, asmuo nebūtų padaręs nusikaltimo.Sunkios asmeninės ar šeiminės aplinkybės gali būti labai įvairios: sunkiartimųjų ar jo paties liga, konfliktinė situacija šeimoje, darbe, amoralusartimųjų elgesys, sunki materialinė padėtis dėl nedarbo, turto praradimoiš varžytynių ir t. t. Tačiau jeigu ši aplinkybė kilo dėl paties kaltininkoveiksnių (nuolatinio girtavimo, narkotikų vartojimo, padarytų neteisėtųveiksmų ir pan.), tai jos pripažinti atsakomybę lengvinančia negalima. Šilengvinanti aplinkybė ypač svarbi skiriant bausmę nepilnamečiui, kadangijis dėl savo asmenybės ypatumų ir mažesnės gyvenimo patirties nesugebapakankamai teisingai įvertinti konkrečios gyvenimo situacijos, nusikalsta-mo elgesio pasekmių, gėrio, blogio ir t. t. Be to, sunkios Šeimyninio gy-venimo ir auklėjimo sąlygos visose šalyse pripažįstamos vienu iš svarbiau-sių nepilnamečio teisės pažeidėjo asmenybės formavimosi ir nusikalstamoelgesio veiksnių.

3) Nusikaltimas padarytas dėl grasinimo ar prievartos arba dėl mate-rialinio, tarnybinio ar kitokio priklausomumo.

Ši aplinkybė pripažįstama lengvinančia todėl, kad kaltininkui dėl išori-nių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių buvo gerokai susiaurinta joteisėto elgesio galimybė. Tokiais atvejais yra pagrindo manyti, kad asmuosavo iniciatyva nebūtų ryžęsis nusikalsti, o nusikaltimo iniciatorius yrakitas asmuo, palenkęs teisiamąjį atlikti neteisėtus veiksmus. Suprantama,jeigu grasinimo ar prievartos pobūdis lėmė būtinąją ginti ar būtinąjį rei-kalingumą, asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą.

Vertinant nusikaltimo padarymą dėl grasinimo ar prievartos, būtinaatsižvelgti i tai, kad poveikis asmeniui gali būti padaromas ir tais atvejais,kai minėti veiksmai panaudojami ne t ik prieš patį teisiamąjį, bet ir priešjo artimuosius. Grasinimas turi būti realus ir pasireikšti bauginimu -

Vertybine orientacija - tai individo dorovinių, socialinių, politinių, estetinių nuosta-tų sistema; pastovi asmenybės savybė, susijusi su siekiamu asmenybės idealu, ji tarytumprogramuoja žmogaus veiklą, lemia svarbiausia elgesio kryptį, tam tikrą poelgį ar netatskirą veiksmą. (Psichologijos žodynas. - Vilnius, 1993. P. 324.)

399

NUSIKALTIMO PADARYMO TEISINĖS PASEKMĖS

tokiais veiksmais ir pasakymais, kuriais žadama atlikti visokius neteisė-tus veiksmus. Kitokie psichinio (grasinimas ginklu) ar fizinio pobūdžioveiksmai (mušimas) turėtų būti vertinami kaip prievarta. Prievartiniaisveiksmais reikėtų laikyti ir tuos atvejus, kai kitas asmuo, siekdamaspriversti kaltininką padaryti nusikaltimą, paima, sunaikina ar sužaloja joturtą ir pan.

Materialinis, tarnybinis ar kitoks priklausomumas yra atsakomybę leng-vinanti aplinkybė tais atvejais, kai nustatomas kaltojo asmens priklauso-mumas nuo nusikaltimo iniciatoriaus. Materialiai priklausyti gali išlaiky-tiniai, skolininkai, kiti asmenys, gaunantys lėšų pragyvenimui ir kt. Tarny-binis priklausomumas formaliai turėtų būti suprantamas t ik kaip pareigū-nų ar valstybės tarnautojų tarnybinė priklausomybė* (viršininko ir paval-dinio, karininko ir kareivio ir t.t.). Tačiau reikia manyti, kad ši lengvinan-ti aplinkybė turėtų būti taikoma visais atvejais, kai teisiamasis priklausėnuo kito asmens ir pagal kitus darbo teisinius santykius (darbdavys ir josamdyti asmenys, auditorius ir akcinės bendrovės tarnautojas, mokesčiųinspektorius ir buhalteris ir t.t.). Kaip kitoks asmens priklausomumas yravertinami tokie atvejai, kurių neapima materialinė ar tarnybinė priklau-somybė ir kurie atsiranda dėl giminystės arba kitokių asmeninių santykių(tėvų ir vaikų, sužadėtinio ir sužadėtinės, kunigo ir tikinčiojo, narkotikųplatintojo ir narkomano ir t. t.).

4) Nusikaltimas padarytas dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė ne-teisėti nukentėjusiojo veiksmai.

Si aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jospasekmių santyki. Didelis susijaudinimas pripažįstamas lengvinančia ap-linkybe tik tada, kai: a) jis pasiekė fiziologinio afekto laipsni; b) jį sukėlėneteisėti nukentėjusiojo veiksmai.

Fiziologinis afektas (kaip jau buvo minėta aiškinant subjektyviąją nusi-kaltimo pusę) - tai ypatinga emocinė asmens būsena, kai iš dalies aptemstasąmonė ir susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprastisavo veiksmų esmę ir juos valdyti. Kadangi sąmonės aptemimas būna ne-didelis, o susilpnėjusi savitvarda nepakerta jo valios, tai fiziologinis afek-tas nedaro asmens nepakaltinamo, nes jis dėl to nepraranda gebėjimo su-prasti savo veiksmų esmę ar juos valdyti. Įstatymų leidėjas dideli susijau-dinimą pripažįsta atsakomybę lengvinančia aplinkybe todėl, kad fiziologi-nis afektas kyla esant sunkioms kritiškoms aplinkybėms, kai žmogui sunkurasti tinkamą išeitį iš netikėtai susidariusios situacijos. Tokiais atvejais jo dė-

Apie valstybės pareigūnei ir valstybės tarnautojo sampratą, žr. BK. 290 str.

400

XX s k y r i u s . B a u s m ė s s k y r i m a s

mesys sutelkiamas vien i šią emocinę reakciją sukėlusias aplinkybes. Gebė-jimas rasti tinkamą elgesio variantą esant tokiai situacijai dažnai priklau-so nuo psichologiniu asmens savybių ir moralinių jo nuostatų. Fiziologinisafektas visuomet yra fakto klausimas, kurį teismas kiekvieną kartą nusta-to atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Baudžiamosios teisės teorijojetokia teisiamojo būsena nusikaltimo darymo metu dažnai vertinama kaiptam tikras moralinis nusikalstamos veikos pateisinimas. Šiais atvejais pa-prastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, o nusikaltimasyra staigi atsakomoji reakcija i neteisėtus nukentėjusiojo veiksnius. Netei-sėti nukentėjusiojo veiksmai gali reikštis įžeidimu, smurtu arba kitokiais ty-činiais veiksmais, prieštaraujančiais įstatymams ir nukreiptais tiek į patį kal-tininką, tiek į jam artimus asmenis. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kaddidelio susijaudinimo būsena gali būti sukelta ir nevienkartinių priešingųteisei veiksmų, besitęsusių iki nusikaltimo padarymo, jei nusikaltimas pa-darytas iškart po paskutiniojo veiksmo. Jeigu kaltininko dideli susijaudini-mą sukėlė ne nukentėjusiojo, bet kito asmens neteisėti veiksmai, tačiau kal-tininkas, vertindamas padėtį, klydo, tai tokia situacija teismo gali būti ver-tinama kaip lengvinanti aplinkybė.

5) Nusikaltimas padarytas ginantis nuo pavojingo visuomenei kėsini-mosi, nors ir peržengiant būtinosios ginties ribas.

Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė apibūdina objektyviuosius nusi-kaltimo sudėties požymius ir kartu rodo teisiamojo ir jo padarytos veikossantykį. Kadangi jis. nors ir peržengdamas leistinas būtinosios ginties ri-bas, gynėsi ar gynė kitų visuomeninių santykių subjektų teises bei teisėtusinteresus nuo pavojingo kėsinimosi, galima daryti prielaidą, jog kaltinin-kas nėra labai pavojingas. Būtinoji gintis yra kiekvieno asmens teisė, to-dėl įstatymų leidėjas BK 14 str. nurodo, kad veikimas, kuris yra padarytasginant save, kitą asmenį, nuosavybe, būsto neliečiamybe, kitas teises, vi-suomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pa-vojingo kėsinimosi, nelaikomas nusikaltimu ir neužtraukia baudžiamosiosatsakomybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d.nutarime nurodoma, kad teismai turi užtikrinti įstatymų dėl būtinosiosginties teisingą taikymą, vadovaudamiesi tuo, jog teisė į būtinąją gintį yrasvarbi įstatyminė žmogaus, visuomenės ar valstybės interesų apsaugosgarantija. Teisė į būtinąją ginti gali būti realizuota nepriklausomai nuo to,ar yra galimybė išvengti pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant arkreipiantis pagalbos į kitus asmenis ar pareigūnus. Senato nutarime pa-brėžiama: „Teismai turi žinoti, kad įstatymas nereikalauja, kad gynybospriemonės ir jos intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdi ir pavo-

401

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O T E I S I N Ė S PASEKMĖS

jingumą. Įstatymas neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingokėsinimosi. Ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis."*Baudžiamosios ginties ribų peržengimas reglamentuojamas BK 14(1) str.Penktojoje dalyje yra pasakyta, kad tais atvejais, kai būtinosios gintiesr ibų peržengimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, gali būti skiriamašvelnesnė negu įstatymo nustatyta bausmė. Tačiau kai skiriant bausmę tai-komos BK 45 str. 5 d. nuostatos, į būtinosios ginties ribų peržengimą nebe-galima pakartotinai atsižvelgti kaip i atsakomybę lengvinančią aplinkybe.Kartu teismui yra suteikta teisė ir neskirti švelnesnės, negu įstatymo nu-statyta, bausmės. Tuomet nusikaltimas, padarytas ginantis nuo pavojingovisuomenei kėsinimosi, nors ir peržengiant būtinosios ginties ribas, tampasvarbia atsakomybę lengvinančia aplinkybe individualizuojant bausme.

6) Nusikaltimą padarė nepilnametis.Ši aplinkybė apibūdina padaryto nusikaltimo subjektą ir liečia visus

asmenis, kurie, darydami nusikaltimą, neturėjo 18 metų. Kadangi skirtin-gos nepilnamečių amžiaus kategorijos pasižymi skirtingomis fizinėmis irpsichinėmis savybėmis, tam tikroms nepilnamečių grupėms nustatomosskirtingos baudžiamosios atsakomybės ribos ir diferencijuojama pati atsa-komybė (BK 11 str.). Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra daugeliošalių baudžiamuosiuose įstatymuose. Ji dažniausiai siejama su fizine irpsichine nepilnamečio asmenybės branda, jos formavimosi savybėmis, gy-venimo patirtimi, gebėjimu tinkamai įvertinti konkrečią situaciją ir savoelgesio pasekmes ir t. t. Baudžiamosios teisės teorijoje pabrėžiama, kadnepilnamečių padarytų nusikaltimų, savo pobūdžiu vienodų su suaugusių-jų nusikaltimais, pagal jų pavojingumo laipsni negalima tapačiai vertintiir rekomenduojama skiriant bausmę daryti jiems nuolaidų. Todėl įstaty-mų leidėjas numato galimybes sušvelninti nepilnamečių baudžiamąją at-sakomybę. Pavyzdžiui, jeigu teismas pripažįsta, kad padariusio nesunkųnusikaltimą nepilnamečio pataisymas yra įmanomas ir yra visos BK 5 2 ( 1 )str. išvardytos sąlygos, tuomet jis gali tokį asmenį atleisti nuo baudžiamo-sios atsakomybės ir paskirti jam priverčiamąsias auklėjamojo pobūdžiopriemones (BK 61 str.).

7) Nusikaltimą padarė nėščia moteris.Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina specialias padaryto nusikaltimo sub-

jekto ypatybes. Nėštumas pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplin-

* Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas Nr. 4 Dėl teismų praktikos taikant įstatymusdėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo // Lietuvos Aukščiausiojo teismo biuletenis,Teismų praktika. Nr. 7 - Vilnius, 1997, p. 70-73.

402

XX skyr ius . B a u s m ė s skyr imas

kybe padarius bet kokį nusikaltimą ir esant bet kuriai nėštumo stadijai,Įstatymų leidėjas, siūlydamas švelninti bausmę, atsižvelgia į tam tikrusnėščios moters organizmo funkcijų pasikeitimus, turinčius tiesioginę įtakąjos elgesiui ir būsimojo kūdikio vystymuisi ir sveikatai. Medicinos moks-las Įrodė, kad nėščios moters organizme vyksta sudėtingi pakitimai, ku-riuos reguliuoja centrinė nervu sistema. Jie sudaro sąlygas normaliai vys-tytis vaisiui ir parengia organizmą gimdyti bei maitinti kūdiki. Pakintacentrinės ir periferinės nervu sistemos funkcijos, didėja autonominės ner-vų sistemos centrų tonusas. Nėščioji pasidaro jautresnė, mažiau darbinga,greičiau pavargsta. Esant konfliktinei ar kitokiai sudėtingai gyvenimo si-tuacijai, nėščiai moteriai dėl didesnio jautrumo ir nervingumo sunkiaupasirinkti, kaip elgtis. Todėl nėščios moterys naudojasi daugeliu lengvatųir privilegijų, numatytų ne tik Lietuvos Respublikos įstatymuose, bet irtarptautiniuose dokumentuose. Tačiau BK 40 str. 7 p. nuostatą galimataikyti tik tuomet, kai moteris buvo nėščia nusikaitimo padarymo mo-mentu. Moters nėštumas po nusikaltimo padarymo teismo nuožiūra galibūti pripažintas nenurodyta įstatyme atsakomybę lengvinančia aplinkybe(BK 40 str. 2 d.).

8) Kaltininkas nuoširdžiai gailisi ar pats atvyko ir prisipažino padaręsnusikaltimą arba aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ar susekti kitusnusikaltėlius.

Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina nusikaltimo subjektą ir rodo jopažiūrų ir dorovinių nuostatų, dažnai priklausančių nuo situacijos ar kitųasmenų įtakos, nepastovumą. BK 40 str. 8 p. apima keturias savarankiš-kas lengvinančias aplinkybes: a) kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padary-to nusikaltimo; b) jis pats atvyko ir prisipažino padaręs nusikaitimą: c)aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą; d) padėjo susekti kitus nusikaltė-lius. Visas šias aplinkybes vienija tai, kad kaltininkas prisipažįsta padaręsnusikaltimą ir supranta savo veiksmų neteisėtumą. Todėl šių aplinkybiųbuvimas rodo mažesnį kaltininko pavojingumą ir galimybę švelninti jambausmę.

Nuoširdus gailestis reiškia, kad kaltininkas prisipažįsta esąs kaltas dėlpadaryto nusikaltimo ir, neigiamai vertindamas savo poelgius, kremtasidėl padarytų veiksmų. Baudžiamosios teisės literatūroje ši aplinkybė api-būdinama kaip viena iš svarbiausių pirmųjų žingsnių, rodančių, kad as-muo nori pasitaisyti. Tačiau nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikal-timo yra lengvinanti aplinkybė tik tada, kai kaltininkas daro tai savo noru.Jeigu kaltininkas gailisi tik po to, kai jo kaltė ir kitos nusikaltimo aplin-kybės buvo įrodytos baudžiamojoje byloje surinktų faktinių duomenų, tai

403

N U S I K A L T I M O PADARYMO TEISINĖS PASEKMĖS

toks nuoširdus gailestis negali būti vertinamas kaip atsakomybę lengvi-nanti aplinkybė.

Kaltininko atvykimas ir prisipažinimas padarius nusikaltimą esti tada,kai asmuo savo noru ateina į bet kurią teisėsaugos instituciją arba pas betkoki oficialų asmenį (policininką, viršaitį, seniūną ir t.t.) ir nuoširdžiai pri-sipažįsta padaręs nusikaltimą. Šie veiksmai gali būti atsakomybe lengvinantiaplinkybė tik tuomet, kai, kaltojo asmens nuomone, niekas nežino apie jopadaryta nusikaltimą ir jis galėjo pasislėpti ar nutylėti padarytą veiką.

Aktyvus padėjimas išaiškinti nusikaltimą bus tada, kai asmuo aktyviaisveiksmais padeda išaiškinti visas nusikaltimo padarymo detales, surinktidaiktinius įrodymus, nurodo nusikaltimo liudytojus ir kt. Ši aplinkybėglaudžiai siejasi su nuoširdžiu gailesčiu ar kitomis anksčiau minėtomisaplinkybėmis. Tačiau atvykti ir prisipažinti padarius nusikaltimą galimatik iki to momento, kol nėra atsiradusių objektyvių priežasčių, kurioskaltininką priverčia atvykti prisipažinti (pvz., policijos surengta paieškadėl išaiškintų nusikaltimų, kaltininkas žino, kad nukentėjusysis jį pažinoir pranešė policijai ir t.t.), o aktyviai padėti išaiškinti nusikaltimą galimair tardymo metu.

Aktyvus padėjimas išaiškinti nusikaltimą literatūroje neatskiriamas nuoaktyvaus padėjimo susekti kitus nusikaltėlius. Neabejotina, kad padedantnustatyti kitus nusikaltimo bendrininkus kartu padedama visapusiškai iš-tirti padarytą nusikaltimą. Išskirti padėjimą susekti kitus nusikaltėlius kaiptam tikrą lengvinančia aplinkybę tikslinga todėl, kad dažnai išaiškinusvieną padarytą nusikaltimą ir įrodžius konkretaus asmens kaltę lieka ne-žinomi kiti banditinės gaujos ar nusikalstamo susivienijimo nariai. Todėlasmens pasiryžimas padėti susekti kitus organizuotų nusikaltėlių grupuo-čių narius yra svarbi atsakomybę lengvinanti aplinkybė, parodanti nuošir-dų apgailestavimą dėl padaryto nusikaltimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teis-mo senatas minėtame 1999 m. gruodžio 23 d. nutarime „Dėl teismų prak-tikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis" nurodė, kad pa-dėjimas susekti kitus nusikaltėlius yra tada, kai kaltininkas nurodo nusi-kaltimą padariusių asmenų pavardes, gyvenamąją ar slapstymosi vietą,kitus esminius nusikaltusių asmenų požymius ar kitas žinias apie juos. jeitai padeda teisėsaugos institucijoms išsiaiškinti, sulaikyti ar patraukti at-sakomybėn kitus nusikaltėlius. Visos BK 40 str. 8 p. aplinkybės yra glau-džiai tarpusavyje susijusios ir dažnai papildo viena kitą. Tačiau neatmeta-mas ir toks atvejis, kad byloje gali būti tik viena iš šių atsakomybę leng-vinančių aplinkybių, nes įstatymų leidėjas nurodo jas kaip alternatyvą (ar,arba). Todėl kiekviena iš kelių BK 40 str. 8 p. paminėtų aplinkybių gali

404

X X s k y r i u s . B a u s m ė s s k y r i m a s

būti pripažinta savarankiška atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Jei teis-mas, nagrinėdamas bylą, nustato visas BK 40 str. 8 p. numatytas kaltinin-ko atsakomybę lengvinančias aplinkybes, be to, kaltininkas atlygina pada-rytą žalą, teismas, atsižvelgdamas į tai, gali taikyti jam BK 45 str. l d. irpaskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę.

Baudžiamojo kodekso 40 str. 2 d. yra nurodyta, kad teismas, skirda-mas bausmę, gali taip pat atsižvelgti ir į įstatyme nenurodytas lengvinan-čias aplinkybes. Tai reiškia, kad lengvinančių aplinkybių sąrašas nėra iš-samus ir teismas turi teisę pripažinti lengvinančiomis ir kitas aplinkybes,kurios mažina padaryto nusikaltimo ar kaltininko asmenybės pavojingu-mo laipsnį, kadangi joks sąrašas negali numatyti visų praktikoje pasitai-kančių atvejų. Teisminė praktika tokiomis aplinkybėmis pripažįsta: sunkiąligą, išlaikytinių buvimą, nepriekaištingą elgesį, jauną amžių, amoralų arneteisėtą nukentėjusiojo elgesį ir kt.

Naujo BK 59 straipsnyje nurodytos šios atsakomybe lengvinančiosaplinkybės:

1) kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais ak-tyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių;

2) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą vei-ką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar jojedalyvavusius asmenis;

3) kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą;4) nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba bevil-

tiškos kaltininko padėties;5) veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia

prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės;6) veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nuken-

tėjusiojo asmens elgesys;7) veika padaryta nukentėjusio asmens, kurio būklė beviltiška, pra-

šymu;8) veika padaryta pažeidžiant nusikalstamą veiką padariusio asmens

sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arbateisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinėsrizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas;

9) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiama-sis įstatymas numato atsakomybe už būtinosios ginties ribųperžengimą;

10) veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nu-kentėjusio asmens veiksmai;

405

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O T E I S I N Ė S P A S E K M Ė S

11) veiką padarė ribotai pakaltinamas asmuo;12) veiką padarė prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas asmuo:13) nepavykęs savanoriškas atsisakymas padaryti nusikalstamą veiką.Kaip ir galiojančio BK 40 straipsnyje, įstatymų leidėjas nurodo, kad

teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitasnenurodytas šiame sąraše aplinkybes.

Kai skiriama bausmė, įstatymas įpareigoja teismą atsižvelgti ne tik įlengvinančias, bet ir į sunkinančias aplinkybes. Tačiau sunkinančių aplin-kybių sąrašas, skirtingai nuo lengvinančių, yra išsamus ir teismai negalipripažinti sunkinančiomis tokių aplinkybių, kurios nėra konkrečiai išvar-dytos Įstatyme. Sunkinančios aplinkybės liudija didesni veikos ar kaltojoasmens pavojingumą, todėl dėl jų buvimo daugeliu atveju bausmė galibūti gerokai sugriežtinama. Kadangi jų sunkumo laipsnis nėra visuometvienodas, o įtaka bausmės skyrimui įstatymo neapibrėžta, todėl kiekvie-noje byloje dėl kiekvieno teisiamo asmens šį klausimą sprendžia teismas.Tais atvejais, kai viena iš aplinkybių yra nusikaltimą kvalifikuojantis po-žymis, ji negali būti atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Galiojančio BK 41 str. išvardija tokias atsakomybę sunkinančias ap-linkybes:

l) Nusikaltimą padarė asmuo, kuris pirmiau buvo padaręs kokį norsnusikaltimą.

Ši aplinkybė apibūdina nusikaltimo subjektą ir parodo jo elgesio anti-visuomenini kryptingumą. Asmuo savo elgesiu siekia patenkinti tokiustikslus, poreikius ir interesus, kurie arba yra priešingi teisei ir turi antivi-suomenini pobūdį, arba esamomis sąlygomis gali būti patenkinti tik pa-kartotinai pažeidus įstatymą. Teismas tokiems asmenims pagal Įstatymosankcijos nustatytas ribas dažnai skiria daug griežtesnes bausmes, artimes-nes maksimumui. Ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė daugelyje Specia-liosios dalies straipsnių minima kaip nusikaltimą kvalifikuojantis požymis.Kaip jau minėta, visais tais atvejais ji praranda atsakomybę sunkinančiosaplinkybės reikšmę ir skiriant bausmę nebegalima į ją atsižvelgti. Litera-tūroje diskutuojama dėl šios aplinkybės sampratos. Kai kurie autoriai yratos nuomonės, kad įstatymo formuluotė „asmuo, kuris pirmiau buvo pa-daręs kokį nors nusikaltimą" išreiškia tik recidyvą baudžiamosios teisėspožiūriu, kadangi tik teismas savo nuosprendžiu konstatuoja, jog asmuoyra padaręs nusikaltimą. Teisus E. Bieliūnas, kuris nurodo, kad šiais at-vejais nusikaltimo padarymo momentas sutapatinamas su šio fakto juri-dinio pripažinimo momentu ir tokio požiūrio ištakos vestinos iš baudžia-mosios bylos procesinio aspekto. Pagal įstatyme vartojamą „ankstesnio nu-

406

X X s k y r i u s . B a u s m ė s s k y r i m a s

sikaltimo" padarymo terminą teismai ankstesnį nusikaltimą atsakomybęsunkinančia aplinkybe privalo pripažinti tada, kai asmuo yra anksčiau teis-tas arba teismas yra įsitikinęs, jog pirmiau padarytas nusikaltimas jam pa-grįstai inkriminuojamas toje pačioje byloje.

Išdėstydamas minėtą sunkinančią aplinkybę Įstatymų leidėjas vartojažodžius ,,kokį nors" nusikaltimą. Tai reiškia, kad asmuo padaro kokiąnors nusikalstamą veika, kuri pagal BK 8 str. pripažįstama nusikaltimu.Taigi skiriant bausme yra svarbus pats faktas, kad asmuo ir anksčiau yrapadaręs kokį nors nusikaltimą. Tačiau baudžiamojo kodekso bendrosiosdalies nuostatos nurodo ir tuos atvejus, kai anksčiau padarytas asmensnusikaltimas nesudaro pakartotinumo. Tai yra tokie atvejai: a) suėjęs pa-traukimo baudžiamojon atsakomybėn už ankstesnį nusikaltimą senatiesterminas (BK 49 str.); b) suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio vykdymosenaties terminas (BK 50 str.); c) išnykęs teistumas (58 str. 1. 2, 3 d.);d) teistumas panaikintas teismo (58 str. 4 d.) arba amnestijos ar malonėstvarka. Nėra atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir tie atvejai, kai nusikal-timai padaryti versliškai (pvz., BK 328 str.) ar sistemingai (pvz., BK 117str. 2 d.), taip pat kai viena veika padaromi du nusikaltimai, numatytiskirtingose baudžiamojo įstatymo normose (idealioji sutaptis).

Teismui yra suteikta teisė atsižvelgiant į pirmojo nusikaltimo pobūdinepripažinti pakartotinumo sunkinančia aplinkybe. Įstatyme tokie atvejainėra nurodyti, tačiau literatūroje siūloma atsižvelgti į šiuos momentus:kai naujas nusikaltimas yra kitokio pobūdžio ir jis netęsia ankstesnėsnusikalstamos veikos (pvz., pirmas nusikaltimas padarytas dėl neatsargu-mo, o antrasis - tyčia); kai abiejų nusikaltimų kaltės forma yra vienoda,tačiau skiriasi nusikaltimo padarymo motyvai ir objektai (pvz., tyčinisapysunkis kūno sužalojimas staiga didžiai susijaudinus ir valstybės išdavi-mas); kai abiejų nusikaltimų kaltės forma ir objektas yra vienodi, betlabai skiriasi veikos pavojingumo laipsnis ir nuo pirmo nusikaltimo yrapraėję daugiau laiko (tyčinis lengvas kūno sužalojimas, nesukėlęs sveika-tos sutrikimo, ir tyčinis nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis). Kiek-vienu atveju teismas pakartotinumo klausimą sprendžia atskirai, įvertin-damas visas bylos aplinkybes ir kaltininko asmenybę.

2) Nusikaltimą padarė organizuota grupė.Si aplinkybė rodo daug pavojingesnį nusikaltimo padarymo būdą. Ji

suteikia kaltininkui daugiau galimybių įgyvendinti bet koki nusikalstamasumanymą ir geriau paslėpti nusikaltimo pėdsakus. Kaip buvo aptartaanksčiau, nusikaltimas laikomas padarytu organizuotos grupės, jeigu jįpadaro dėl bendros nusikalstamos veikos iš anksto susitarusi, pastovi,

407

NUSIKALTIMO PADARYMO TEISINĖS PASEKMĖS

dviejų asmenų ar didesnė grupė, kurioje visi pasiskirstę vaidmenimis, vei-kia pagal tam tikrą planą ir savo pastangomis padeda pasiekti bendrątikslą. Taigi organizuota grupė skiriasi nuo kitų grupinių nusikaltimų di-desniu organizuotumu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas yra nurodęs,kad nusikaltimo padarymas organizuotos grupės asmenų teismo pripažįs-tamas atsakomybę sunkinančia aplinkybe, atsižvelgiant į kaltininkų orga-nizuotumo lygį, nustatomą įvertinant konkrečias veiką apibūdinančias ap-linkybes. Jomis gali būti grupės pastovumas, veikos trukmė ir intensyvu-mas, pasiskirstymas konkrečiomis funkcijomis, susitarimas pasidalyti teri-torijas kelioms tokio pobūdžio grupėms ir pan. (Plačiau apie organizuotągrupę žr. XIV skyrių.)

Organizuotos grupės požymis nėra sunkinanti aplinkybė tiems nusi-kaltimams, kuriems įstatymų leidėjas numatė organizuotumo požymi (nu-sikalstamas susivienijimas, gauja, organizuota grupė). Tačiau šis požymisnesutapatinamas su grupe iš anksto susitarusių asmenų. Antai BK 273str. 2 d. numato turto prievartavimą grupės iš anksto susitarusių asmenų,o to paties straipsnio 3 d. - organizuotos grupės.

Kadangi grupės organizuotumas yra vertinamasis požymis, todėl ski-riant bausmę būtina nurodyti, kokiais kriterijais remiantis asmuo yra pri-pažintas organizuotos grupės nariu. Pavyzdžiui, skiriant bausme yra atsi-žvelgiama į faktinį asmens dalyvavimo organizuotoje grupėje pobūdį irlaipsni, jo neteisėto elgesio įtaką nusikaltimo tikslų realizavimui bei atsi-radusioms (ar galėjusioms kilti) pasekmėms. Faktinis dalyvavimo nusikal-time pobūdis nustatomas pagal kaltininko vaidmenį bendrojoje nusikals-tamoje veikloje: organizatorius, kurstytojas, vykdytojas ar padėjėjas. Ta-čiau vien aktyvus dalyvavimas organizuotoje grupėje, nesvarbu, koks kal-tininko atliktų veiksmų pobūdis, skiriant bausmę turėtų būti pripažįsta-mas atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

3) Nusikaltimas padarytas dėl savanaudiškų ar kitokių žemų paskatų.Si aplinkybė neigiamai charakterizuoja kaltininko asmenybę, parodo

veikos stimulus, susijusius su jo poreikių tenkinimu. Tokios paskatos lei-džia daryti prielaidą, kad asmuo yra pasirengęs bet kokiu būdu, netgidarydamas nusikaltimą, įgyvendinti savo egoistinius siekius, ir jo asmeny-bė yra pavojingesnė. Todėl įstatymas savanaudiškumą ar kitas žemas pa-skatas priskiria prie atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teisinėje litera-tūroje ir praktikoje savanaudiška paskata laikomas asmens siekimas gautibet kokią materialinę naudą (gauti atlyginimą už nužudymą, turto, turti-nių teisių ir t. t.), išlaikyti turimas materialines vertybes arba išvengtimaterialinių išlaidų (skolos grąžinimo, alimentų mokėjimo, žalos atlygini-

408

X X s k y r i u s . B a u s m ė s s k y r i m a s

mo ir t. t.). Savanaudiškos paskatos pripažįstamos kaltininko atsakomybęsunkinančia aplinkybe nepriklausomai nuo to. ar savanaudiškos paskatoskilo iki nusikaltimo padarymo, ar jo darymo metu. Tačiau jei savanaudiš-kos paskatos kilo po nusikaltimo padarymo, svetimo turto užvaldymaskvalifikuojamas atskirai.

Kitomis žemomis paskatomis yra laikomi tokie impulsai ir stimulai,kurie pastūmėjo asmenį į nusikalstamą veiką - kerštas, baimė, pavydas,egoizmas ir t. t.

Ne visi teisininkai pritaria šiai nuomonei. Teisus A. Pėstininkas teig-damas, kad baimė, pavydas, kerštas yra susiję su žmogaus emociniaisišgyvenimais, kurie labiau ar mažiau būdingi daugumai žmonių. Jų atsi-radimą dažnai lemia bendravimas su kitais žmonėmis ir konkreti gyveni-mo situacija. Pačios savaime emocijos nėra pavojingos. Pavojų sudaropaskatinti veiksmai - nusikaltimai. Todėl šių paskatų teismas gali nepri-pažinti atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Savanaudiškas ar kitas žemas paskatas baudžiamieji įstatymai dažnainumato kaip nusikaltimą kvalifikuojantį požymi. Suprantama, šie motyvaituomet nėra atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Ši aplinkybė netaikytina irtais atvejais, kai ji, nors ir nenurodyta įstatyme, sudaro būtinąjį nusikal-timo sudėties požymį. Tai vagystė, plėšimas, sukčiavimas ir kiti nusikalti-mai, susiję su nusikalstamu praturtėjimu.

4) Nusikaltimas sukėlė sunkias pasekmes.Ši aplinkybė apibūdina objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius,

todėl ji turi svarbią reikšmę ir tyčiniams, ir neatsargiems nusikaltimams.Prie sunkių pasekmių įstatymų leidėjas priskiria ne tik tas, kurias kalti-ninkas numatė, bet ir tas, kurias jis turėjo ir galėjo numatyti. Skiriantbausmę svarbu yra tai, kad tarp veikos ir atsiradusių pasekmių yra prie-žastinis ryšys. Pasekmių atsiradimo laikas esminės reikšmės neturi. Josgalėjo atsirasti tuojau pat po padaryto nusikaltimo arba praėjus kuriamlaikui. Sunkios pasekmės dažniausiai yra materialios: didelė turtinė žala,sunkus kūno sužalojimas, žmonių aukos ir t. t. Tačiau jos gali būti irnesusijusios su materialiąja sritimi, pvz., valstybės politika, valstybiniųįstaigų darbo sutrikdymas ir t. t.

Sunkinančia aplinkybe gali būti pripažįstamos tik tokios sunkios pa-sekmės, kurios gerokai viršijo įstatymo numatytas kaip būtinas ir pakan-kamas tam nusikaltimui pasekmes. Pavyzdžiui, dėl aplaidaus apskaitostvarkymo (BK 322 str.) įmonė bankrutavo ir padarė akcininkams didelęturtinę žalą. Kartu paminėtina ir tai, kad teismas atsiradusias (ar galėju-sias kilti) pasekmes privalo įvertinti ne vien materialinėse nusikaltimo

409

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O TEISINES P A S E K M E S

sudėtyse, bet ir tuomet, kai jos nėra būtinasis konkretaus nusikaltimoobjektyviosios pusės požymis.

5) Nusikaltimas padarytas prieš mažameti, nusenusį, bejėgiškos būklėsarba materialiai, tarnybiškai ar kitaip priklausomą nuo kaltininko asmenį.

Ši aplinkybė apibūdina objektyviuosius nusikaltimo požymius ir nusi-kaltimo subjektą. Didesnis kaltojo asmens pavojingumas esti tada, kainusikaltimo auka pasirenkamas asmuo, dėl savo amžiaus, socialinės pa-dėties, bejėgiškos būklės ar kitų savybių negalintis jam pasipriešinti.

Literatūroje nurodoma, kad mažamečiais laikomi asmenys iki 14 me-tų. Įstatymų leidėjas nenurodo mažametystės sampratos, tačiau BK 11str. sako, kad už kai kuriuos įstatyme išvardytus nusikaltimus atsakoasmenys nuo 14 metų. Manoma, kad iki 14 metu amžiaus vaikai dar nėrapajėgūs reikiamai suprasti savo veiksnių arba negali jų valdyti. Todėldažnai literatūroje nusikaltimai, padaryti prieš mažametį, yra laikominusikaltimais, padarytais prieš bejėgiškos būklės asmenį. Bejėgiškumobūklė - tai tokia asmens būsena, kai dėl savo fizinės ar psichinės būklės(fizinių trūkumų, mažametystės, psichinės ligos ar kitokios liguistos arbanesąmoningos būklės) jis negali suprasti savo ar kaltininko daromų veiks-mų pobūdžio ir reikšmės arba negali pasipriešinti kaltininkui.

Nusenusiais paprastai laikomi asmenys, sulaukę pensinio amžiaus.Tačiau pensinis amžius negali būti vienintelis kriterijus. „Dabartinės lie-tuvių kalbos žodyne" žodis „nusenti" reiškia „gerokai susenli, pasidary-ti senam", t. y. turėti daug amžiaus. Vadinasi, ši BK samprata, kaip irdaugelis kitų, yra vertinamojo pobūdžio ir teismas, skirdamas bausme,kiekvieną karta turi atskirai nustatyti nukentėjusiojo amžių ir jo sveika-tos būklę. Teismų praktikoje nusenusiais laikomi asmenys, kuriems dėlamžiaus yra žymiai sumažėjusi intelektualinė ar f izinė galia. Į šias BK41 str. 5 p. numatytas atsakomybę sunkinančias aplinkybes galima atsi-žvelgti skiriant bausmę tik tada, kai kaltininkas žinojo, jog nukentėjusy-sis yra mažametis, nusenęs, bejėgis arba materialiai, tarnybiškai ar ki-taip priklauso nuo kaltininko.*

6) Nepilnamečiai buvo kurstomi padaryti nusikaltimą.Nepilnamečių kurstymas padaryti nusikaltimą yra tyčinis neturinčių

18 metų asmenų lenkimas padaryti nusikaltimą. Ši atsakomybe sunkinan-ti aplinkybė gali būti taikoma tik tiems asmenims, kurie nusikaltimo pa-darymo metu turėjo ne mažiau kaip 18 metų. Nepilnamečio kurstymas

* Apie materialiai, tarnybiškai ar kitaip priklausomą asmenį buvo rašyta Šio skyriaus398-399 p.

410

X X s k y r i u s . B a u s m ė s s k y r i m a s

padaryti nusikaitimą yra viena iš savarankiško nusikaltimo formų, atsako-mybė už jį specialiai numatyta galiojančio BK 241 str. „įtraukimas nepil-namečio j nusikalstama veiką". Taikyti Šią aplinkybe, kai skiriama baus-mė, teismui praktiškai yra labai sunku. Literatūroje nurodoma, kad skir-tumas tarp nusikaltimo (BK 241 str.) ir numatytų sunkinančios aplinky-bės veiksmų yra tas, kad šie veiksmai gali reikštis vien mėginimu sukurs-tyti nepilnametį. Sutikti su šia nuomone yra sunku, kadangi mėginimassukurstyti nepilnameti padaryti nusikaltimą turėtų b ū t i vertinamas kaippasikėsinimas įtraukti nepilnametį i nusikalstama veiką. Reikia sutikti sukai kurių praktinių darbuotojų pasiūlymu išbraukti ją iš atsakomybę sun-kinančių aplinkybių sąrašo, kadangi tie patys veiksmai negali būti sava-rankiškas nusikaltimas ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

7) Nusikaltimas padarytas su ypatingu žiaurumu arba pasityčiojimu išnukentėjusiojo.

Ši aplinkybė ne tik rodo nusikaltimo padarymo būda, bet ir neigiamuskaltininko asmenybės bruožus. Jei ji yra, nusikaltimas tampa daug pavo-jingesnis.

Ypatingas žiaurumas yra nusikaltimo požymis, apibūdinantis subjekty-vų kaltininko ir jo daromų veiksmų bei jais siekiamų rezultatų santyki.Todėl ypatingas žiaurumas yra sunkinanti aplinkybė tik tada, kai kaltinin-kas supranta, kad jis su nukentėjusiuoju ar jam artimais žmonėmis elgiasilabai žiauriai ir to nori. Nusikaltimo padarymas ypač žiauriai laikomastada, kai nusikaltimas padaromas nukentėjusįjį kankinant arba itin skaus-mingu būdu. Teismų praktika kankinimu laiko tyčinį, trunkantį ilgesnįlaiką fizinių kančių (skausmo, alkio, troškulio, šalčio, karščio ir pan.)sukėlimą nukentėjusiajam arba tiesioginiu poveikiu nukentėjusiojo kūnui,arba sudarant sąlygas tokiam poveikiui. Itin skausmingu laikomas tokskaltininko pasirinktas nusikaltimo darymo būdas, kuris nukentėjusiajamsukelia itin aštrų skausmą (kūno deginimas, ėsdinimas chemikalais, lau-žymas ir pan.)

Kaltininkas nusikaltimo procese sukelia aukai dideli fizinį skausmą arypatingų kančių, kurios gali būti tiek fizinės, tiek psichinės. Tai ypač ryš-ku, kai aukos akivaizdoje kankinami jo artimieji. Ši sunkinanti aplinkybėdažniausiai būdinga nusikaltimams žmogui, nors gali reikštis ir darantkitus nusikaltimus (plėšiant, prievartaujant turtą ir t. t.).

Pasityčiojimas iš nukentėjusiojo būna tada, kai kaltininkas daro veiks-mus, iš esmes prieštaraujančius moralės bei dorovės principams, šiurkš-čia, ciniška forma. Tokiais veiksmais jis siekia pažeminti aukos orumą,sukelti jam dideles dvasines ar papildomas fizines kančias. Pasityčiojimas

411

NUSIKALTIMO PADARYMO TEISINĖS PASEKMES

iš nukentėjusiojo apima ir tuos atvejus, kai nusikaltimas buvo padarytassadistiškai tyčiojantis iš aukos ar jos artimųjų. Sadizmas - tai pasitenki-nimas, kuri sukelia kito žmogaus dvasinis ar fizinis kankinimas, t. y. žiau-rumo, kankinimo aistra, mėgavimasis kitų kančiomis. Psichoanalitikai tei-gia, kad sadistas dažnai kankina nesąmoningai arba bent savo veiksmusmotyvuoja išorinėmis priežastimis, o ne pasitenkinimo siekimu.

8) Nusikaitimas padarytas pasinaudojant visuomeninės nelaimės sąly-gomis.

Ši aplinkybė apibūdina objektyviuosius nusikaltimo požymius ir kalti-ninko asmenybę. Baudžiamąją kaltininko atsakomybę sunkina ne nusikal-timo padarytos žalos dydis, bet nusikaltimo padarymo aplinkybės. Todėljei tokiomis sąlygomis padaroma ir nedidelė žala. skiriant bausme priva-loma atsižvelgti į šia atsakomybe sunkinančią aplinkybę. Visuomeninenelaime teorija ir praktika laiko tokius visuomeninio gyvenimo įvykius argamtos reiškinius, kurie sukelia grėsmę daugelio žmonių gyvybei, sveika-tai, turtui. Tai karas, epidemija, potvynis, žemės drebėjimas, katastrofa irpan. Esant tokioms situacijoms visuomenės dėmesys paprastai būna nu-kreiptas į šalį ištikusios nelaimės pasekmes, todėl kiekvienas tuo metupadarytas nusikaltimas yra daug pavojingesnis. Atsižvelgti į šią atsakomy-bę sunkinančią aplinkybę teismas gali tik tuomet, kai kaltininkas supran-ta, jog įvyko visuomeninė nelaimė, ir savo nusikalstamiems tikslams pa-siekti jis tyčia tuo pasinaudoja.

9) Nusikaltimas padarytas visuotinai pavojingu būdu arba naudojantsprogstamąsias medžiagas, šaunamuosius ar dujinius šaunamuosius ginklus.

Ši aplinkybė apibūdina objektyvųjį nusikaltimo požymį - jo padarymobūdą - ir kartu apibūdina kaltininko, kuris savo nusikalstamam tiksluipasiekti pasirenka pačias pavojingiausias priemones, asmenybę. Visuoti-nai pavojingas būdas labai padidina veikos pavojingumą, kadangi vienumetu sudaro pavojų daugeliui įstatymo saugomų objektų: iškyla reali grės-mė žmonių gyvybei ir sveikatai, gali būti padaryta didelė žala nuosavybei,gamtai, visuomenės saugumui ir kt. Tai - sprogdinimai, padegimai, už-tvindymai, griūtys, nuodingų dujų paleidimas, maisto užnuodijimas, šau-dymas į minią ir t. t. Šiuo atveju atsakomybę sunkina pats nusikaltimopadarymo būdas, bet ne atsiradusi žala. Todėl skiriant bausmę būtinaatsižvelgti į šią sunkinančią aplinkybę ir tais atvejais, kai nusikaltimu buvopadaryta nedidelė žala arba jos visai nebuvo. Jeigu sunkių pasekmių at-siranda, tuomet ši aplinkybė laikytina dar viena atsakomybę sunkinančiaaplinkybe (BK 41 str. 4 p.). Būtinasis subjektyviosios pusės požymis yratas, kad kaltininkas žino, jog jis veikia visuotinai pavojingu būdu, ir nori

412

X X s k y r i u s . B a u s m ė s s k y r i m a s

taip veikti. Jeigu šis būdas naudojamas jau padaryto nusikaltimo pėdsa-kams paslėpti, tai ši aplinkybė taip pat sunkina kaltininko atsakomybę. Beto, pėdsakų sunaikinimas gali sudaryti savarankišką nusikaltimą (pavyz-džiui, norint paslėpti padaryto nužudymo pėdsakus, padegamas namas).Be sąvokos nusikaltimas padarytas „visuotinai pavojingu būdu", įstatymųleidėjas pateikia alternatyva: (arba) „naudojant sprogstamąsias medžiagas,šaunamuosius ar dujinius šaunamuosius ginklus''. Kodėl buvo išskirta šialternatyva, pasakyti sunku, kadangi ji tik detalizuoja visuotinai pavojingobūdo formas. Galima daryti prielaidą, kad įstatymu leidėjas norėjo pabrėžtidažniausiai pasitaikančius visuotinai pavojingus būdus.

Sprogstamosios medžiagos yra cheminiai junginiai ir jų mišiniai, galin-tys sprogti. Jos naudojamos sprogdinimo darbams statybose, kasyboje, išjų daromi sviedinių, aviaciniu bombų, torpedų, granatų sprogstamieji už-taisai. Prie sprogstamųjų medžiagų priskirtini ir sprogmenys: minos, gra-natos, raketos, šaudmenys ir t. t. Kadangi sprogmenimis naikinami žmo-nės, gyvūnai, griaunami įtvirtinimai, dėl jų daugeliui žmonių atsirandarealus pavojus žūti, todėl jais padarytą nusikaltimą pagrįstai galima laiky-ti visuotinai pavojingu būdu.

Šaunamieji ginklai taip pat dažnai gali būti visuotinai pavojingi pvz., kaišaudoma minioje, kai patalpoje yra ne vienas, bet keletas žmonių ir t. t.„Trumpojoje kriminalistikos enciklopedijoje" šaunamaisiais ginklais vadi-namos tokios priemonės, kuriose šovinių judėjimo jėgą sukelia parako du-ju energija. Šaunamieji ginklai skirstomi i: a) rankinius - pritaikytus ne-šioti ir naudoti vienam žmogui (šautuvai, karabinai, pistoletai, revolveriai,automatai ir t. t.); b) kolektyvinius - aptarnaujamus keleto žmonių ir ga-benamus specialiomis priemonėmis (patrankos, haubicos ir t.t.). 1996 m.liepos 2 d. priimtas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolėsįstatymas nurodo, kad ginklai yra „įrenginiai ar daiktai, sukonstruoti arpritaikyti gyvųjų ir kitų taikinių naikinimui ar kitokiam žalojančiam juospoveikiui, taip pat pagrindinės ginklų dalys, atliekančios jų funkcijas."*Siame įstatyme šaunamieji ginklai skirstomi į: 1) automatinius -šaunamieji ginklai, kuriais, vieną kartą nuspaudus nuleistuką, galimaiššauti sviedinių seriją (papliūpą); 2) pusiau automatiniai - šaunamiejiginklai, kai kiekvienam kitam šūviui reikia nuspausti nuleistuką. Taigi jeibuvo panaudotas bent vienas iš išvardytų šaunamųjų ginklų, teismas skir-damas bausmę privalo atsižvelgti į šią atsakomybę sunkinančia aplinkybę.

Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas. V. Ž., 1996, Nr. 69-1665; 1996 07 24.

413

NUSIKALTIMO P A D A R Y M O TEISINĖS PASEKMĖS

Šaunamojo ginklo ar sprogmenų panaudojimas - tai ne tik realus jųšaunamųjų ar sprogstamųjų savybių panaudojimas tiek prieš nukentėjusį j įar jo artimuosius, tiek ir sunaikinant ar sugadinant jų turtą, bet ir nuken-tėjusiojo ar jo artimųjų bauginimas šiuo ginklu ar sprogmenimis kaippsichinio poveikio priemone.

Atsakomybe sunkinančia aplinkybe turėtų būti ir dujinio Šaunamojoginklo panaudojimas, kadangi juo vienu metu gali būti atimta galimybepriešintis ne vienam, bet keletui asmenų. Toks ginklas taip pat yra tiekfizinio, tiek psichinio smurto priemonė. Jeigu visuotinai pavojingas būdasyra nusikaltimą kvalifikuojantis požymis, tokiu atveju jis nėra atsakomybęsunkinanti aplinkybė.

10) Nusikaltimą padarė asmuo būdamas girtas, apsvaigęs nuo narko-tikų ar toksinių priemonių.

Ši aplinkybė apibūdina nusikaltimo subjektą ir rodo didesnį jo pavo-jingumą. Kai kurie autoriai yra tos nuomonės, kad girtumo bei apsvaigi-mo nuo narkotikų ar toksinių priemonių Įtraukimas [ atsakomybę sunki-nančių aplinkybių sąrašą turi didelę prevencinę reikšmę. Ji sulaiko dalįasmenų nuo šių svaiginimosi priemonių.

Kaip jau buvo minėta X skyriaus 6 dalyje, girtumu paprastai vadina-mas tam tikro laipsnio apsvaigimas nuo alkoholio. Daugelis mokslininkų(medikai, sociologai, psichologai ir t.t.) yra ištyrę, kaip nedidelės alkoho-lio dozės veikia žmogų. Medikai nustatė, kad alkoholis šiek tiek skatinamąstymą, tačiau kartu jis mažina jo produktyvumą. Nuo alkoholio prastė-ja mąstymas, daugėja klaidų. Jis trukdo objektyviai vertinti savo sugebė-jimus. Kai alkoholio koncentracija kraujyje padidėja iki 0,1-0,2 procentų(200 ml degtinės), daugeliui asmenų konstatuojamas vidutinis girtumolaipsnis. Galvos sniegenų centrus pradeda dirginti chaotiškas jaudinimas,jie nesugeba kontroliuoti požievio zonos, atsipalaiduoja žemieji žmogausinstinktai. Girtas asmuo netenka savitvardos, pasidaro įžūlus, lengvai pa-siduoda neigiamiems potraukiams. Vidutiniško girtumo stadiją pasiekęsžmogus suvokia, kas darosi aplinkui, tačiau nebesugeba kritiškai vertintisavo veiksmų ir dėl to dažnai padaro tokius nusikaltimus kaip chuliganiz-mas, kūno sužalojimai, nužudymai ir t. t.

Narkotinės priemonės yra narkotinių augalų preparatai (hašišas, opi-jus), haliucinogenai, psichostimuliatoriai, kai kurie hipnotikai ir netgi al-koholis (etilo). (Narkotikų vartojimo gydymui ir jų saugojimo tvarką nu-stato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.) Narkomanijaskirstoma į mononarkomaniją (opiomaniją, morfinizmą) - įpratimas var-toti vieną narkotiką ir polinarkomaniją - įpratimas vartoti kartu kelisnarkotikus.

414

X X s k y r i u s . B a u s m ė s s k y r i m a s

Iš pradžių narkotikai pataiso nuotaiką, .sukelia euforiją, padeda pa-miršti nemalonius įšgyvenimus. Ilgainiui norint sukelti tą patį poveikįreikia didinti dozę. Jei žmogus negauna narkotikų, prastėja jo nuotaika,jis pasidaro dirglus, suirzęs, piktas, priekabus, sutrinka jo autonominėsnervų sistemos ir vidaus organų funkcijos. Todėl vartojantys narkotikusasmenys gali padaryti nusikaltimą tiek apsvaigę, tiek narkotinio „bado"metu, kai stengiasi gauti pinigų jiems įsigyti. Tačiau įstatymų leidėjas at-sakomybę sunkinančia aplinkybe laiko ne tik tuos atvejus, kai nusikalti-mas padaromas apsvaigus nuo narkotikų. Apsvaigimui nuo narkotikų yraprilyginamas ir apsvaigimas nuo toksinių priemonių, kurios slopina orga-nizmo fiziologines funkcijas, sukelia haliucinacijas. Daugelis toksinių prie-monių veikia specifiškai.

Teismas skirdamas bausmę turi teisę atsižvelgdamas į nusikaltimopobūdį nepripažinti, kad ši aplinkybė sunkina atsakomybę. Tai galimapadaryti tuomet, kai girto ar apsvaigusio nuo narkotikų ar toksinių prie-monių asmens padarytas nusikaltimas savo pobūdžiu nėra susijęs su to-kia kaltininko būsena (pvz., vartotojų apgaulė - BK 311 str., mokesčiųvengimas - BK 325 str., vengimas išlaikyti vaikus - BK 125 str. ir kt,).Negali būti atsakomybę sunkinanti aplinkybė tie atvejai, kai asmuo nugir-domas ar apsvaiginamas prieš jo valią ir dėl to nevisiškai sugeba suvoktisavo daromą veiką (BK 13 str. 2 d.), taip pat tada, kai ši aplinkybė sudarosavarankišką nusikaltimo sudėtį ar kvalifikuojanti jos požymį.

11) Nusikaltimas padarytas turint tikslą nuslėpti kitą nusikaltimą arbapalengvinti jį padaryti.

Ši aplinkybė apibūdina kaltininko asmenybę (subjektą), kuri yra daugpavojingesnė, kadangi atkakliai siekia išvengti atsakomybės už padarytąnusikaltimą arba pašalinti galimas kliūtis kitam nusikaltimui padaryti. Li-teratūroje ir praktikoje pagrįstai laikomasi nuomonės, kad į šia atsakomy-bę sunkinančią aplinkybę teismas turi atsižvelgti ir tuomet, kai naujunusikaltimu stengiamasi nuslėpti ar palengvinti padaryti ne tik savo, betir kito žmogaus nusikaltimą. Anksčiau padaryto ar rengiamo nusikaltimopobūdis bei sunkumas naujam nusikaltimui neturi reikšmės. Baudžiamojiatsakomybė už kitą nusikaltimą taikoma atskirai. Taikant atsakomybę sun-kinančią aplinkybę svarbu tai, kad kaltininkas tyčia daro naują nusikalti-mą, lyg tęsdamas anksčiau padarytąjį ir norėdamas jį paslėpti, taip pat tai,kad rengdamasis naujam nusikaltimui jis jau padarė baudžiamą nusikals-tamą veiką.

Naujo BK 60 str. nurodytos šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės:

415

NUSIKALTIMO PADARYMO TEISINĖS PASEKMĖS

1) veiką padarė bendrininkų grupė. Teismas, atsižvelgdamas i kiekvie-no bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį irlaipsni, gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia;

2} veika padarė organizuota grupė;3) veika padaryta dėl chuliganiškų ar savanaudiškų paskatų;4) veika padaryta kankinant nukentėjusį asmenį ar tyčiojantis iš jo;5) veika padaryta mažamečiui;6) veika padaryta asmeniui, kuris dėl ligos, invalidumo, senatvės ar

kitų priežasčių buvo bejėgiškos būklės, be jo prašymo;7) veika padaryta nėščiai moteriai, kai akivaizdu kad ji nėščia;8) veika padaryta pasinaudojant visuomenine ar kito asmens nelaime;9) veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psicho-

tropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybėsturėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui;

10) veika padaryta visuotinai pavojingu būdu arba naudojant sprogme-nis, sprogstamąsias medžiagas arba šaunamuosius ginklus;

11) dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių.Kaip ir galiojančio BK 41 str., taip ir naujame BK įstatymų leidėjas

pabrėžė, kad, skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia i tokią atsakomy-bę sunkinančią aplinkybe, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėtiespožymis.

3. BAUSMIŲ RIBOS

Svarbiausia kiekvienos bausmės savybė yra ta, kad ji turi atitikti BK 21str. numatytą kriminalinės bausmės paskirtį. Tik teisingai parinkus baus-mę galima tikėtis, kad ji atitiks paskirtį ir turės auklėjamąjį poveikį. Tai,kad bausmė neatitinka nusikaltimo sunkumo ar kaltininko asmenybės,yra vienas iš svariausių pagrindų panaikinti nuosprendį. Toks neatitikimasgalimas ir tais atvejais, kai pagal sankcijos ribas paskirtos bausmės dydisaiškiai yra neteisingas: ji gali būti per griežta ar per švelni. Aiškiai peršvelnios bausmės skyrimas kaltininkui turi tokią pat neigiamą reikšmękaip ir per griežtos bausmės skyrimas. Dėl per švelnios bausmės atsiran-da nebaudžiamumo už sunkaus nusikaltimo padarymą jausmas, o pergriežta bausmė prieštarauja bausmės teisingumo principams. Bendriejibausmių skyrimo pradmenys teismams konkrečiai nurodo, į ką jie turiatsižvelgti skirdami bausmę. Tačiau šiuo metu nei baudžiamosios teisėsteorijoje, nei praktikoje negalima tiksliai pasakyti, kaip turi būti paskirtakonkreti bausmė. Įstatymas konkrečiai nenurodo, kiek atsakomybę leng-

416

XX s k y r i u s . Bausmės s k y r i m a s

vinančios ir sunkinančios aplinkybes mažina ar didina bausmę, kaip kon-krečiai teismas turi atsižvelgti į tai, kad nusikaltimas yra nebaigtas, irkokia Įtaką šios aplinkybės turės parenkant bausmės rūšį ir nustatant josdydį. Kartu BK 39 str. reikalavimas bausmę skirti pagal įstatymo straips-nyje, numatančiame atsakomybe už padaryta nusikaltimą, nustatytos sank-cijos ribas tam tikra prasme riboja teisėjo laisvę ir jo nuožiūrą skiriantbausmę. Spręsdamas bausmės rūšies ar jos dydžio parinkimo klausimusteismas remiasi Specialiosios dalies sankcija, o nustatydamas jos minima-lias ar maksimalias ribas atsižvelgia ir į Bendrosios dalies normų reikala-vimus. Dažnai Specialiosios dalies sankcijoje nenurodomos minimaliosbausmių ribos, todėl jas nustato BK Bendroji dalis. Antai už tyčinį nužu-dymą didžiai susijaudinus (BK 107 str,) sankcija numato laisvės atėmimąiki penkerių metų arba pataisos darbus iki dvejų metų. Šiuo atveju įsta-tymų leidėjas sankcijoje tiksliai nurodo tik bausmės maksimumą, - laisvėsatėmimo minimumas numatytas BK 25 str. l d., o pataisos darbų - BK29 str. l d. Kai kuriais atvejais bausmės riboms nustatyti įstatymų leidėjasBendrojoje dalyje numato ir ypatingas taisykles (pvz., nepilnamečiams).Taigi bausmės skyrimas yra šių dviejų rūšių normų tarpusavio sąveikosrezultatas.

Kadangi sankcijoje yra nustatytas reikalavimas paskirti konkrečios rū-šies ir konkretaus dydžio bausmę, galima konstatuoti, jog ji yra svarbiau-sia bausmės skyrimo riba. Kartu įstatymas nemažai vietos skiriant baus-mę palieka ir teisėjo nuožiūrai.

Viena iš principinių baudžiamųjų įstatymų nuostatų yra ta, kad kiek-vienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę. Skiriant bausmenegalima pamiršti, kad nemaža nusikaltimų yra padaroma atsitiktinai arsusiklosčius tam tikrai situacijai. Atsitiktinių ir situacinių nusikaltėlių pa-taisymas dažnai nepriklauso nuo bausmės sunkumo. Kriminologijos moks-las kol kas nėra pateikęs jokių įrodymų, kad tokie asmenys, nuteisti lais-vės atėmimu, sąžiningai atlikę bausmę ir nebedarantys naujų nusikaltimų,negalėjo būti pataisyti kitokiomis bausmėmis. Lygiai taip pat niekas ne-gali garantuoti, kad jei piktybiniam nusikaltėliui paskiriama maksimalibausmė, jis nebedarys naujų nusikaltimų. Neginčytina tai, kad bausmėsefektyvumas nemažai priklauso nuo teismo gebėjimo diferencijuoti baus-mę. Dėl to baudžiamosios teisės teorijoje bandoma ieškoti kriterijų, pagalkuriuos būtų galima optimaliai suderinti įstatymo nuostatų reikalavimusir teismo nuožiūrą, kai kaltininkui parenkama bausmės rūšis ir dydis.

Kiekvieno nusikaltimo požymiai gali būti suskirstyti taip: a) būdingitam tikros rūšies nusikaltimams požymiai (nusikaltimai asmens gyvybei,

417

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O TEISINĖS P A S E K M Ė S

nusikaltimai nuosavybei ir t. t.); b) individualios konkretaus nusikaltimoypatybės. Baudžiamojoje teisėje yra žinomas ne vienas bandymas nusta-tyti pastovią sankcijos dali, kuri apimtų būdingiausius tam tikros rūšiesnusikaltimo požymius. Dar N. Tagancevas siūlė pirmiausia atsižvelgti į„normalią bausme". Tarybiniu laikotarpiu buvo siūloma nustatyti tipinętam tikrai nusikaltimų rūšiai bausmę (pvz., nusikaltimams nuosavybei) irindividualią bausmę (A. Traininas, J. Braininas). Tipinės bausmės nusi-kaltimo rūšiai skyrimo pagrindu jie siūlė imti požymius, sudarančius nu-sikaltimo sudėties elementus. Pagrindas skirti individualia bausmę turėtųbūti požymiai, nepriklausantys nusikaltimo sudėčiai. Ši nuomonė buvoįvertinta kritiškai, kadangi bausmės individualizavimo pagrindai negalibūti už nusikaltimo sudėties ribų. Kiti autoriai siūlė tipine bausme laikytiįstatymo nustatytą normos sankciją, o individuali bausmė turėtų būti nu-statoma pagal tipinę bausmę (S. Pozniševas, L. Kruglikovas, V. Naumovasir kt.) Taigi daugelio autorių nuomonės sutampa tuo atžvilgiu, kad norintskirti teisingą bausmę būtina nustatyti tipine bausmę. Tai padėtu teismuianalogiškus nusikaltimus, padarytus analogiškomis sąlygomis, Įvertinti vie-nodai, kadangi bausmės skyrimo išeities pozicija būtų tipinė bausmė, ku-rios dydis gali keistis atsižvelgiant į konkretaus nusikaltimo individualiassavybes.

Reikėtų sutikti su A. Kozlovo nuomone, kad tipinė bausmė galėtųbūti tokia bausmė, kuri matyti iš normos sankcijos ir savo pobūdžiu la-biausiai atitinka tos nusikaltimų rūšies pavojingumą. Tipinė bausmė turibūti matoma įstatymo sankcijoje. Kadangi pačia sankcijos konstrukcijaįstatymų leidėjas parodo, kas joje yra svarbiausia, j ką turi būti kreipiamadaugiausia dėmesio, tai jis teismui ir rekomenduoja, kurią išeities pozicijapastarasis turi pasirinkti skirdamas bausmę. Be to, iš bausmių rūšių ir jųišdėstymo eiliškumo teismas gali spręsti, ar veika mažareikšmė, ar itinpavojinga. Iškeldamas konkrečią bausmės rūšį į pirmą vietą arba sankci-joje nurodydamas tik vieną iš jų, įstatymų leidėjas pripažįsta, kad ši baus-mės rūšis labiausiai atitinka tos rūšies nusikaltimų pavojingumo pobūdį.Taigi teisėjas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į sankcijos nustatytasbausmių rūšis. Ir nors parinkdamas bausmę formaliai jis yra visiškai lais-vas, tačiau vis dėlto turi vadovautis ne savo simpatijomis ar pageidavi-mais, bet būtent tais pačiais pagrindais, kuriais vadovavosi įstatymų lei-dėjas: padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu, žalos dydžiu, kaltės for-ma, nusikaltimo padarymo tikslais ir motyvais, bendrininkavimo forma,nusikaltėlio asmenybe, atsakomybę lengvinančiomis ir sunkinančiomis ap-linkybėmis ir kt.

418

XX skyr ius . B a u s m ė s skyr imas

Taigi teismas, skirdamas kaltininkui bausmę, pirmiausia parenka josrūšį. Teoriškai šioje stadijoje jo išeities pozicija, kaip jau buvo minėta,turėtų būti bausmės rūšis, sankcijoje iškelta į pirmą vietą arba nurodytakaip vienintelė pagrindinė bausmė, labiausiai atitinkanti veikos pavojin-gumą. Deja, mūsų įstatymų leidėjas ne visuomet yra nuoseklus: neatsi-žvelgdamas į nusikaltimo sunkuma jis i pirmą vieta alternatyvinėse sankci-jose dažniausiai iškelia laisvės atėmimo bausmę (BK 116 str. l d., 132 str.l d., 105 str. ir kt.). Tik nedaugelyje straipsnių yra pataisos darbų irbaudos alternatyva (BK 250(1), 299 str. ir kt.). Paprastosiose reliatyviaiapibrėžtose ir komuliatyviosiose sankcijose taip pat dominuoja laisvėsatėmimo bausmė. Teismai, skirdami bausmę, turi įvertinti šią situaciją irnuspręsti, ar galima skirti švelnesnę bausmę. Tais atvejais, kai įstatymosankcijoje kartu su laisvės atėmimu numatomos ir švelnesnės bausmiųrūšys, literatūroje teismui rekomenduojama prieš bausmės skyrimą pir-miausia apsvarstyti galimybę parinkti švelnesniąją. Laisvės atėmimą gali-ma skirti tik tuomet, kai teismas, įvertinės visas bylos aplinkybes, prieinaprie išvados, kad kaltininkui negali būti parinkta švelnesnė bausmės rūšis.Iš esmės literatūroje siūloma nuostata taip pat yra tipinė situacija, kuriosturėtų laikytis praktiniai darbuotojai.

Tam tikroms veikų rūšims, paprastai skirstomoms pagal objektą, yrabūdingas tipinis jų pavojingumo laipsnis. Antai visiems nusikaltimamsnuosavybei, jei kitos visos aplinkybės panašios, būdingas ir vienodas pa-vojingumo laipsnis, kuris pirmiausia priklauso nuo formalizuotos veikospožymių. Todėl pagrindiniai skirtingų nusikaltimo rūšių sudėties požymiai(objektyvieji ir subjektyvieji), nors kiekvienu konkrečiu atveju reiškiasiindividualiai, parodo tipinį veikos pavojingumo laipsni. Akivaizdu, kadvisi tipiniai požymiai, atskleidžiantys vienodą veikos pavojingumą, turėtųbūti vienodai įvertinti skiriant bausmę, t. y. tipinę bausmę. Suprantama,kad toks įvertinimas gali būti tik santykinis.

Taigi, parinkus atitinkamą bausmės rūšį, iškyla problema, kuri sankci-jos dalis - jos minimumas, maksimumas ar vidurys - yra tipinė bausmė.Si problema gali būti išspręsta tik suderinus tipinę bausmę su individualiakonkrečiam kaltininkui skiriama bausme. Kaip tik tipinė bausmė gali pa-dėti tinkamai įvertinti individualias tiek pačios veikos, tiek asmens ypaty-bes. Jeigu lipine tos veikos bausme laikomas sankcijos minimumas, taivėliau individualizuoti bausmę galima tik ją griežtinant. Ir atvirkščiai - jeiimamas maksimumas, bausmę galima tik švelninti. Taigi pirmuoju atvejuignoruojami bausmę lengvinantys požymiai, antruoju - sunkinantys. Tei-singiausia yra pagrindiniu atskaitos tašku (t. y. normalia tipine bausme)

419

NUSIKALTIMO PADARYMO TEISINĖS PASEKMĖS

laikyti sankcijoje numatytos minimalios ir maksimalios bausmės vidurkį.Tik tokiu atveju bausme galima individualizuoti tiek švelninimo, tiek griež-tinimo linkme.* Bausmės vidurkis minimas BK 41(1) str., kuriame nuro-doma, kad esant tam tikroms įstatyme numatytoms sąlygoms teismas ski-ria laisvės atėmimo bausmę, ne didesnę kaip įstatymo sankcijoje už pada-rytą nusikaltimą numatytas bausmės vidurkis.

Tipines bausmės (vidurkio) nustatymas nėra šių dienų baudžiamosiosteisės atradimas. Dar N. Tagancevas rašė, kad bausmė negali priklausytinuo teisėjo savivalės. Teisėjas turi prisiminti, kad atsakomybės pagrinduyra padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybės bruožai ir kadsantykinai apibrėžtoje sankcijoje kaip normali bausmė visuomet numato-mas įstatymo nurodytos bausmės vidurkis. Taigi teismas, pagal baudžia-mosios normos sankciją (paprastąją, alternatyviąją) parinkęs kaltininkuitinkamą bausmės rūšį, nustato ir tos bausmės rūšies vidurkį.

Teisinėje literatūroje bausmės vidurkis dažnai vadinamas sankcijos me-diana (lot. medianus - viduryje esąs). Tikimybių teorijoje ir matematinėjestatistikoje tai reiškia vidutinę (centrinę) atsitiktinio dydžio reikšmę. Taigitipiniu bausmės dydžiu (tipine bausme) laikoma visos sankcijos arba betkurios sankcijoje nurodytos bausmės rūšies mediana, numatanti būdin-giausių veikos arba kaltininko asmenybės požymių baudžiamumą.

Sankcijos mediana priklauso nuo dviejų veiksnių: a) nuo to, kaip sank-cijoje atsispindi bausmės minimumas ir koks yra jos maksimumas; b) nuobausmės rūšies, nurodytos sankcijoje. Antai BK 140(1) str. l d., 239(1)str. sankcijose vienintelė bausmės rūšis yra bauda. Tačiau nei baudosminimumas, nei jos maksimumas nenurodytas. Jos ribos apibrėžtos tikBK Bendrojoje dalyje. BK 32 str. nurodoma, kad bauda kaip pagrindinėbausmė gali būti skiriama nuo l iki 1000 MGL dydžio, o už savanaudiš-kus nusikaltimus - nuo l iki 50 000 MGL dydžio. Nepilnamečiams bauda,kaip pagrindinė bausmė, gali būti skiriama nuo l iki 500 MGL dydžio.Įstatymų leidėjas čia labai daug vietos paliko teisėjo asmeninei nuožiūrai.Dėl to šiuo atveju ypač svarbu nustatyti sankcijos medianą. Mediana nu-statoma tokiu būdu: prie sankcijos minimumo pridedamas jos maksimu-mas ir padalijama iš dviejų.

Šitaip gaunamas dydis, kuris yra vienodai nutolęs ir nuo bausmės mi-nimumo, ir nuo jos maksimumo. Tyčinio nužudymo (BK 104 str.) sank-cijoje nurodyta, kad už tą veiką asmuo baudžiamas laisvės atėmimu nuo

* Literatūroje vyksta diskusijos apie tipines bausmės parinkimo principus. Apie tairašė L. Kruglikovas, G. Levickis, A. Kozlovas ir kt.

420

X X s k y r i u s . B a u s m ė s s k y r i m a s

5 iki 12 metų. Vadinasi, šios sankcijos mediana lygi 8 metams ir 6 mėne-siams laisvės atėmimo.

Daug sunkiau nustatyti pataisos darbų mediana, kadangi būtina atsi-žvelgti ne tik į bausmės atlikimo laika, bet ir j kaltininko uždarbio išskai-tas į valstybės pajamas.

Nustatyti mediana svarbu dėl šių aplinkybių:1) Ji padeda palyginti ir įvertinti kiekvieno nusikaltimo būdingiausių

požymių reikšmę. Antai mediana, pirmiausia nustatyta paprastos veikossankcijoje, vėliau tampa pagrindu vertinant tą pačią veiką, tik su kvalifi-kuojančiais požymiais.

2) Mediana yra toks tipinės bausmės dydis, nuo kurio teismas turėtųpradėti individualizuoti bausmę, kadangi ji geriausiai parodo [statymųleidėjo požiūrį į padarytą veiką ir kartu apriboja teismo subjektyvumąskiriant bausmę.

Dabar galiojančiame BK dėl daugelio įstatymo formuluočių neapib-rėžtumo teismui suteikiama nemaža bausmių skyrimo laisvė. Antai užslaptą ar atvirą svetimo turto pagrobimą be kvalifikuojančių požymių (BK271 str. l d.) įstatymų leidėjas leidžia teismui parinkti bet kokią sankci-joje numatytą bausmę: laisvės atėmimą iki 4 metų, pataisos darbus, kuriųribos sankcijoje neapibrėžiamos (pagal BK 29 str. ši bausmė gali būtipaskirta nuo 2 mėnesių iki 2 metų), ar baudą (BK 32 str. suaugusiemsasmenims už savanaudiškus nusikaltimus numatytos ribos - nuo l iki50 000 MGL, o nepilnamečiams - nuo l iki 500 MGL dydžio). Taigi,tarkim, už paprastą dviračio vagystę teismas gali paskirti labai įvairiasbausmes. Tai priklauso nuo to, kaip jis vadovaudamasis savo teisine są-mone įvertina visas bylos aplinkybes. Kad ir kokią iš sankcijoje numatytųbausmių jis paskirtų, įstatymas nebus pažeistas. Tiesa, BK 41(1) str. įsta-tymų leidėjas aiškiai nurodo, kada kaltininkui už padarytą nusikaltimąnegali būti paskirta bausmė, didesne už sankcijoje numatytą bausmėsvidurkį, arba kada atsižvelgiant į alternatyviąją sankcija galėtų būti pa-skirta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu. Tam yra būtinos šios sąly-gos: 1) kaltininkas visiškai prisipažino padaręs nusikaltimą; 2) nuoširdžiaigailisi; 3) aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą; 4) byloje nėra atsakomy-bę sunkinančių aplinkybių. Pirmosios trys sąlygos viena kitą papildo, nestik visiškai prisipažinęs kaltas asmuo gali nuoširdžiai gailėtis padaręs nu-sikaltimą ir aktyviai padėti jį išaiškinti. Svarbiausia sąlyga yra ta, kadbyloje neturi būti atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tačiau įstatymųleidėjas nenurodo, kaip teismas turi elgtis tais atvejais, kai byloje yrakitokių lengvinančių aplinkybių (pvz., nusikaltimą padarė labai susijaudi-nęs ir savo noru atlygino žalą).

421

NUSIKALTIMO PADARYMO T E I S I N Ė S PASEKMĖS

Kaip jau minėta, individualizuoti bausme yra sunkiausia dėl to, kadBK nėra aiškiai nustatytų taisyklių, kaip vertinti atsakomybe lengvinan-čias ir sunkinančias aplinkybes, kokią reikšmę jos turi bausmės dydžiui,Todėl teisus V. Piesliakas, siūlantis pačiame BK užfiksuoti šių aplinkybiųįtaką bausmės rūšiai ir dydžiui. Kadangi kiekvieno nusikaltimo ir kiekvie-nų kaltininko asmenybės individualūs požymiai yra skirtingi, literatūrojerekomenduojama: a) jeigu byloje yra atsakomybe lengvinančių aplinky-bių, bausme skirti ne didesnę už sankcijos medianą; b) jeigu byloje yra tikatsakomybę sunkinančios aplinkybės, bausmę skirti ne mažesnę už sank-cijos medianą; c) jei byloje yra abiejų rūšių aplinkybės, jų reikšmė nusta-tant nusikaltimo pavojingumo laipsnį kiekvienu atveju turi b ū t i įvertintaatskirai. Bausmės individualizavimui įtakos turi ir vienokių ir kitokiu ap-linkybių kiekis, tačiau pirmenybė tokiais atvejais visuomet teikiama atsa-komybę lengvinančiomis aplinkybėmis.

3) Medianą yra viena iš priemonių, padedančių nustatyti bausmės sun-kuma. Ji ypač svarbi sprendžiant įstatymo grįžtamojo galiojimo klausimus.

Bausmė yra juridinė kaltojo asmens ir valstybės tarpusavio santykiuišraiška, todėl ir bausmei priskirtinos tik juridinės, baudžiamajame įstaty-me numatytos nusikaltimo pasekmės. Už bausmės ribų lieka tai, kas at-sitinka kaltininkui savaime ir nepriklauso nuo įstatymų leidėjo valios:liga, kuria asmuo susirgo jau po nusikaltimo padarymo arba po apkaiti-namojo nuosprendžio paskelbimo, dvasinės kaltininko kančios dėl pada-ryto nusikaltimo, neigiamas kitų žmonių požiūris į jį ir į nusikaltimą.Juridiniu atžvilgiu nebus bausmė ir tai, kad nusikaltėlis bus išvarytas išnamų, tėvai atims iš jo palikimą ir kt.

Ne mažiau svarbu kriminalinę bausmę atriboti nuo tų nusikaltimopasekmių, kurios, turėdamos tam tikrą teisinį pobūdį ir santykinai varžy-damos kaltininko teises, atsiranda taikant kitas teisės normas. Pavyzdžiui,asmuo tyčia pardavinėjo sugedusius maisto produktus ir nuodijo žmones.Jis nubaudžiamas kriminaline bausme, o sugedę maisto produktai sunai-kinami. Lygiai taip pat asmuo, pagaminęs ir panaudojęs netikrą antspau-dą ar dokumentą, nuteisiamas, o netikras antspaudas ar dokumentas su-naikinamas. Taigi sugedusių maisto produktų ar netikrų dokumentų su-naikinimas yra teisinė nusikaltimo pasekmė (BPK 93 str.), tačiau ji liekauž kriminalinės bausmės ribų. Būtina paminėti, kad tokios pasekmės galiatsirasti ir tais atvejais, kai asmuo dėl senaties terminų, mirties ar kitųaplinkybių nebus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Asmuo gali bū-ti priverstas sunaikinti tokius daiktus netgi ne teismo, bet kitų valstybiniųinstitucijų (higienos centro, mokesčių inspekcijos ir t. t.) reikalavimu.

422

X X skyr ius . B a u s m ė s s k y r i m a s

Bausmei taip pat nepriskiriamos: 1) ankstyvosios nusikaltimų preven-cijos priemonės (įdarbinimas, gydymas nuo narkomanijos ar alkoholiz-mo ir t.t.); 2) tam tikros priemonės, kurios išplaukia iš BPK normų arbayra susijusios su kita prevencine veikla (patrulinė tarnyba gatvėje, admi-nistracinė nuobauda, tvarkos palaikymas teisminio proceso metu ir t. t.);3) tos pasekmės ir priemonės, kurios yra skirtos nukentėjusiojo materia-linei žalai atlyginti, jo turtinėms teisėms atstatyti; 4) tos priemonės, ku-rios kaltininkui taikomos bausmės vykdymo ištaigose už nustatyto režimopažeidinėjimą.

Taigi kriminalinės bausmės ribos baudžiamajame įstatyme yra aiškiaiapibrėžtos.

4. BAUSMES SKYRIMASUŽ PADARYTUS KELIS NUSIKALTIMUS

Praktikoje yra dažni atvejai, kai asmuo padaro ne vieną, bet kelisnusikaltimus. Teismas, skirdamas bausme, turi įvertinti tą aplinkybę, kadkaltojo asmens padarytos veikos pažeidžia kelis BK straipsnius arba vienąstraipsnį kelis kartus. Bausmės skyrimui turi reikšmę, kiek nusikaltimupadarė teisiamasis, kokiais veiksmais, kokiu metu. kokia buvo jų kaltėsforma ir kt. Rasti atsakymus j šiuos klausinius teismams padeda teorinėsbaudžiamosios teisės nuostatos apie nusikaltimų sutaptį.

Nusikaltimų sutaptis yra dviejų ar daugiau nusikaltimų, numatytų skir-tinguose BK straipsniuose ar to paties straipsnio skirtingose dalyse, pada-rymas, jeigu nei už vieną iŠ jų asmuo nebuvo nuteistas. Kartais tie nusi-kaltimai gali būti tam tikra prasme maždaug vienodi. Tačiau visais atve-jais jais pažeidžiami arba skirtingi objektai, arba tie patys objektai, betskirtingais veiksniais. Žalos apimtis esant nusikaltimų sutapčiai yra žy-miai didesnė, o teisiamojo asmenybė - pavojingesnė. Kaip jau buvo mi-nėta XVI skyriuje, nusikaltimų sutapties nesudaro tęstiniai ir trunkamiejinusikaltimai, taip pat nusikaltimų pakartotinumas, sistemingumas, ver-sliškumas, kai šie požymiai yra nusikaltimo sudėties elementai. Teisingainustatyti nusikaltimų sutaptį yra labai svarbu, nes dėl padarytos klaidosvienas nusikaltimas gali būti išskaidytas į kelis ir už kiekvieną iš jų paskir-ta atskira bausmė. Praktikoje dažnai pasitaiko tokių atvejų, kadangi ne-atkreipiamas dėmesys į tai, jog vieno nusikaltimo sudėtis apima keletąnusikaltimų. Pavyzdžiui, banditizmas (BK 75 str.) apima turtinius nusikal-timus, kūno sužalojimus ir kt., išžaginimas - smūgių sudavimą, lengvą irapysunkį kūno sužalojimus, grasinimus padaryti sunkų kūno sužalojimą ir

423

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O TEISINĖS P A S E K M Ė S

t. t. Gali būti ir priešingai - asmens veika kvalifikuojama pagal vieną BKstraipsnį, o iš tikrųjų padaryti du skirtingi nusikaltimai. Pavyzdžiui, ban-ditinio užpuolimo, išžaginimo metu nužudytas žmogus. Kai neteisingaikvalifikuojama veika, paskiriama ir neteisinga bausmė, nuo kurios dauge-liu atvejų priklauso kitos juridinės pasekmės (teistumo išnykimas, lygtinisatleidimas nuo bausmės prieš terminą ar bausmės pakeitimas švelnesnebausme ir kt.).

Jeigu už vieną iš padarytų nusikaltimų asmuo jau buvo nuteistas, taitoks nusikaltimas nesudaro nusikaltimu sutapties. Netgi tais atvejais, kaiasmuo už pirmą nusikaltimą neatliko bausmės ar ją atliko ne iki galo irpo to padarė naują nusikaltimą, jam bausmė skiriama pagal kitas taisyk-les (BK 43 str.). Jei asmuo už vieną iš padarytų nusikaltimų buvo atleistasnuo baudžiamosios atsakomybės, tai klausimas dėl bausmės skyrimo spren-džiamas dvejopai. Jei asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomy-bės dėl to, kad veika prarado pavojingumą, ar dėl to, kad nepilnamečiuibuvo pritaikytos auklėjamojo pobūdžio priemonės, ankstesnis nusikalti-mas nesudaro nusikaltimų sutapties ir negali būti iš naujo inkriminuoja-mas. Tačiau jei asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybėskaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius (BK 53(1) str.) ir per vieneriusmetus padarė naują nusikaltimą, tai pirmasis sprendimas nustoja galiotiir asmuo traukiamas atsakomybėn už visas padarytas veikas. Taigi asmuoyra baudžiamas pagal nusikaltimų sutaptį tada, kai: 1) jis padaro du ardaugiau nusikaltimų ir kiekvienas iš jų kvalifikuojamas pagal atskirą BKstraipsnį ar jo dalį; 2) nei už vieną padarytą nusikaltimą jis anksčiaunebuvo nuteistas; 3) nei dėl vieno iš padarytų nusikaltimų nesuėjo pa-traukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai ir asmuo nėraatleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 51, 52(1) str., amnes-tijos ar malonės aktu.

BK 42 str. numato bausmės skyrimą esant dvejopai nusikaltimų sutap-čiai: realiajai ir idealiajai. Kaip jau buvo minėta (15 skyriuje), realiojinusikaltimų sutaptis yra tada, kai asmuo skirtingais veiksmais padaro nevieną, bet kelis savarankiškus nusikaltimus, numatytus to paties straips-nio skirtingose dalyse ar skirtinguose straipsniuose. Pavyzdžiui, asmuopadaro vagystę (BK 271 str.), po to tyčia sunaikina ar sužaloja turtą (BK278 str.), vėliau panaudoja paskolą ne pagal paskirtį (BK 314 str.). Nu-sikaltimų sutaptis yra idealioji tuomet, kai kaltininkas viena veika padarodu nusikaltimus, numatytus skirtingose baudžiamojo įstatymo normose.Pavyzdžiui, savavaldžiavimo metu (BK 214 str.) nukentėjusiajam tyčiapadarytas sunkus kūno sužalojimas (BK 111 str.). Už visus nusikaltimus,neatsižvelgiant į sutapties rūšį, asmuo yra baudžiamas atskirai. Pagal bau-

424

X X s k y r i u s . B a u s m ė s s k y r i m a s

džiamosios teisės teoriją ir dabar susiklosčiusią teismų praktiką bausmėsskiriamos remiantis nusikaltimų sutapties normomis ne tik tada, kai vei-kos kvalifikuojamos pagal atskirus BK straipsnius ar jų dalis, turinčiassavarankiškas sankcijas, bet ir tuomet, kai padaromi vienodo pobūdžioveiksmai, kurių viena dalis kvalifikuojama kaip užbaigtas nusikaltimas, okita - kaip rengimasis ar pasikėsinimas daryti nusikaltimą arba kaip ben-drininkavimas nusikaltime. Bausmės skyrimas už padarytus kelis nusikai-timus turi tam tikru ypatumų. Vienas iš jų yra tas, kad nusikaltimai,įeinantys į sutaptį, gali būti išaiškinti skirtingu laiku ir bausmė už juos galibūti paskirta skirtingais nuosprendžiais. BK 42 str. 3 d. sakoma, kad baus-mė bus skiriama pagal nusikaltimu sutaptį ir tais atvejais, kai priėmusnuosprendį nustatoma, jog nuteistasis kaltas dar ir dėl kito to paties straips-nio toje pačioje ar kitoje dalyje arba kitame straipsnyje numatyto nusikal-timo, kuri jis yra padaręs iki nuosprendžio priėmimo pirmojoje byloje.Taigi nusikaltimų padarymo ir jų išaiškinimo eiliškumas gali nesutapti.Tačiau dėl šios aplinkybės kelis nusikaltimus padariusio asmens padėtisnegali būti nei pabloginta, nei pagerinta, t. y. jam negali būti daromipapildomi suvaržymai ar taikomos lengvatos. Asmens pavojingumas ne-padidėja ir kaltė nesikeičia nuo to, kad nusikaltimas išaiškintas pavėluo-tai, nes tai priklauso nuo teisėsaugos institucijų darbo operatyvumo. An-tra vertus, nuoširdus prisipažinimas padarius nusikaltimą yra atsakomybęlengvinanti aplinkybė, tačiau neprisipažinimas - nėra sunkinanti aplinky-bė ir negali pabloginti jo padėties. Kartu būtina pripažinti ir tą taktą, kadlaiku neišaiškinus nusikaltimo daugeliu atvejų asmens padėtis gali page-rėti dėl veikų dekriminalizacijos, naujo švelnesnio Įstatymo priėmimo,amnestijos, suėjusių patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties ter-minų ir kt. Atkreiptinas dėmesys ir i tai, kad nusikaltimų padarymo irnubaudimo už juos eiliškumo nesutapimas negali sutrukdyti pripažintiasmenį itin pavojingu recidyvistu (BK 26 str.). Antroji nusikaltimų sutap-ties ypatybė yra ta, kad asmuo, kuris padarė du ar daugiau nusikaltimų,bet nuteistas ir atlieka bausmę tiktai už vieną, kartu faktiškai atliekabausmę ir už visus kitus anksčiau padarytus nusikaltimus. Į galutini baus-mės laiką, neatsižvelgiant j tai, kada bus išaiškinti kiti nusikaltimai, busįskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal pirmąjį nuosprendį(BK 42 str. 3 d.). Ši nuostata parodo, kad už nusikaltimą baudžiamasžmogus gali pasitaisyti ir atlikdamas bausmę už vieną nusikaltimą. Tačiautai nereiškia, kad išaiškinus kitą nusikaltimą, jis turi likti nenubaustas.

Tiek pagrindinių, tiek papildomų bausmių skyrimo tvarka yra vienoda.Skirdamas bausmę už kiekvieną padarytą nusikaltimą, teismas atsižvelgiaį padarytų nusikaltimų pavojingumo pobūdį ir laipsni, kaltės formą, mo-

425

NUSIKALTIMO P A D A R Y M O TEISINĖS PASEKMĖS

tyvus ir tikslus, aplinkybes, lengvinančias ir sunkinančias atsakomybę, duo-menis apie asmenybę, jo vietą nusikalstamoje veikoje (vykdytojas, padė-jėjas ir t. t.) bei kitas aplinkybes. Po to visos individualios bausmės yrasubendrinamos ir skiriama viena galutinė bausmė.

Galutinės bausmės rūšiai ir jos dydžiui svarbią reikšmę turi tai, kokienusikaltimai įeina į sutaptį, kokios rūšies ir kokio dydžio yra paskirtos užjuos bausmės. Nuo to priklauso ir galutinės bausmės vykdymo tvarka.Pavyzdžiui, laisvės atėmimo bausmės atlikimo skyrimas bendro ar sustip-rinto režimo pataisos darbų kolonijoje priklauso nuo laisvės atėmimolaiko, skirto už vieną sunkų nusikaltimą, kai kiti buvo nesunkūs, arba nuogalutinės subendrintos bausmės už visus sunkius nusikaltimus. Šios tai-syklės laikomasi todėl, kad laisvės atėmimas negali būti paskirtas vykdytiskirtingo režimo pataisos ar auklėjimo darbų kolonijose. Galutinė baus-mė turi būt i skiriama taip, kad nekiltų jokių abejonių dėl jos vykdymo.Šioje bausmėje atsispindi visos asmens kaltai padarytos veikos. Kartu jiparodo nuteistojo asmenybės ir jo padarytų nusikaltimų įvertinimą. Pa-skirta galutinė bausmė esant nusikaltimų sutapčiai nepaneigia ir nepakei-čia individualių bausmių, paskirtų už kiekvieną nusikaltimą. Apkaltina-mojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nesikeičia nei nusikaltimo kvali-fikacija, nei sprendimas pripažinti teisiamąjį kaltu, todėl ji tik nustato užkelis nusikaltimus paskirtų bausmių atlikimo tvarka. Vietoj kelių, paskir-tų už kiekvieną nusikaltimą bausmių atsiranda viena vieninga bausmė.Pagrindinės galutinės bausmės savybės yra dvi: a) ji - viena bausmė, ne-priklausanti nuo kitų, ją sudarančių bausmių; b) jos pasekmės - vienosįstatyme numatytos teisinės pasekmės. Pagal galutinę bausmę sprendžia-mi teistumo panaikinimo, apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties,atleidimo nuo bausmės dėl ligos ir kiti klausimai. Pažymėtina ir tai, kadbaudžiamajame įstatyme yra nurodyti atvejai, kai svarbią ir savarankiškąreikšmę kartu su galutine bausme turi į sutaptį įeinančių nusikaltimųįvertinimas pagal atitinkamus BK straipsnius (pavyzdžiui, sprendžiant klau-simus dėl lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų (BK 54(2) str.) arbalygt inio atleidimo nuo bausmės prieš terminą ar bausmes pakeitimo švel-nesne bausme (BK 54 str.) ir kt.). Tačiau galimi atvejai, kai sprendimaspriklauso tik nuo vieno iš visų į sutaptį įeinančių nusikaltimų požymio, opasekmes atsiranda visai galutinei bausmei. Antai lygtinis atleidimas nuobausmės prieš terminą ir neatliktos bausmės pakeitimas švelnesne baus-me netaikomas asmenims, jeigu bent vienas į sutaptį įeinančių nusikalti-mų buvo tyčinis nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis (BK 105 str.),įkaitų paėmimas (BK 131(1) str.) ir kt.

426

XX skyr ius . B a u s m ė s s k y r i m a s

Įstatymų leidėjas reikalaudamas atskirai skirti bausmę už kiekvienąsutapties nusikaltimą, siekia, kad kiekvieną neteisėtą kaltojo asmens pa-darytą veika teismas pripažintų nusikalstama, pasmerktųjų ir atitinkamaiįvertintų pagal atskirą BK straipsnį ar jo dalį. Ši įstatymo nuostata sudarogeresnes sąlygas patikrinti nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą aukštes-nėje instancijoje, kuriai suteikta teisė panaikinti nuosprendi arba padarytijame dalinius pakeitimus. Pažymėtina, kad kiekvienam iš padarytų nusi-kaltimų gali būti taikoma amnestija.

Teismas, skirdamas bausmę už kiekviena nusikaltimą, vadovaujasi ben-drais bausmių skyrimo pagrindais. Kartu iškyla viena rimčiausių teoriniųir praktinių problemų: ar teismas, vykdydamas BK 42 str. nuostatas, turikiekvieną veiką nagrinėti atskirai, izoliuotai viena nuo kitos, ar žvelgti įkiekviena atveji kaip į nusikaltimų visumos dali, Esant idealiajai nusikal-timu sutapčiai ši problema sprendžiama lengviau, kadangi tada vienu veiks-mu padaromi du nusikaltimai, už kuriuos baudžiama atskirai. Kaip jaubuvo minėta (XVI skyriuje), pagrindinis idealiosios sutapties bruožas yratas, kad vienas nusikalstamas elgesys sukelia kelias pasekmes, kurių ne-apima vienas BK straipsnis. Tokiais atvejais žala padaroma dviem ar dau-giau nusikalstamo kėsinimosi objektams. Daugeliu atveju tokie veiksmaiyra padaromi vienu metu. Pagal baudžiamosios teisės teoriją idealiojinusikaltimų sutaptis yra tik sąlyginis nusikaltimų daugėtas. Todėl skirda-mas bausmę į šiuos nusikaltimus teismas turi žiūrėti kaip į skirtingasnusikaltimų visumos dalis. Šiuo atveju vienas nusikaltimas gali būti prie-mone arba prielaida kitam, sunkesniam nusikaltimui. Pavyzdžiui, norėda-mas nužudyti žmogų, asmuo padega namą. Tyčinis namo padegimas (BK278 str. 2 d.) yra nužudymo (BK 105 str, 4 p.) priemonė (būdas). Jeiguvalstybės tarnautojas pagal išankstinį susitarimą su dovanos davėju gavokaip vertingą dovaną žinomai pasisavintas kaltininko žinioje buvusias lė-šas, jo veika taip pat kvalifikuojama pagal sutaptį. Tačiau lėšų pasisavini-mas yra neteisėto atlyginimo priėmimo prielaida. Individualizuojant baus-mę vienas iš tų nusikaltimų nesudaro kitam pakartotinumo ir negali būtiatsakomybe sunkinančia aplinkybe. Įstatymų leidėjas idealiąją nusikalti-mų sutaptį laiko mažiau pavojinga nekaip realiąją, todėl BK 42 str. spe-cialiai nurodo, jog bausmės esant šiai nusikaltimų sutapčiai turi būti su-bendrinamos apėmimo būdu. Apimant bausmes, griežtesnė bausmė ap-ima Švelnesnes ir subendrintoji bausmė prilygsta griežčiausiajai iš paskir-tųjų už įeinančius į sutaptį nusikaltimus bausmei. Galutinė bausmė pa-renkama atsižvelgiant į sunkiausią nusikaltimą ir griežčiausią bausme.Nustatydamas, kuri bausmė griežtesnė ir kuri švelnesnė, teismas vado-vaujasi bausmių sistema. Pagal BK 22 str. griežčiausia bausmė yra laisvės

427

NUSIKALTIMO PADARYMO TEISINĖS PASEKMES

atėmimas iki gyvos galvos, po to - laisvės atėmimas, pataisos darbai belaisvės atėmimo, bauda. Vienos rūšies bausmių, paskirtų pagal kelis straips-nius, griežtumą rodo jų dydis. Apėmimo būdu nustatyta galutinė bausmėnegali viršyti pačios griežčiausios bausmės, paskirtos už kurį nors nusikal-timą, įeinantį į sutaptį. Todėl galutinė bausmė esant idealiajai sutapčiaiparenkama pagal sunkiausią nusikaltimą.

Kitokį bausmių subendrinimą įstatymų leidėjas numatė realiajai nusi-kaltimų sutapčiai. Baudžiamosios teisės teorijoje yra skirtingų nuomoniųdėl realiosios nusikaltimų sutapties. Kai kurie autoriai galvoja, jog teis-mas kiekvieną nusikaltimą privalo išnagrinėti atskirai, atsiribodamas nuokitų į sutapti įeinančių nusikaltimų. Už kiekviena inkriminuotą ir įrodytąnusikaltimą teismas turėtų skirti atskirą bausmę, atsižvelgdamas tik į vei-kos pobūdį ir jos pavojingumo laipsnį. Jų nuomone, būtina griežtai laiky-tis tos nuostatos, kad už kiekvieną veiką turi būti skiriama ją atitinkantibausmė. Dirbtinis bausmės už sunkiausią nusikaltimą sugriežtinimas sie-kiant vėliau apimti švelnesnes bausmes yra neleistinas. Bausmės sugriež-tinimas už vieną į sutapti įeinantį sunkiausią nusikaltimą sudaro nebau-džiamumo įspūdi už kitus. Bausmės skyrimui neturi reikšmės, ar asmuopažeidė tuos pačius, ar skirtingus BK straipsnius. Yra siūloma atsisakytinusikaltimų pakartotinumo kaip veiką kvalifikuojančio požymio (V. Pies-liakas). Kiti autoriai yra priešingos nuomonės. Esant realiajai nusikaltimųsutapčiai teismas, skirdamas bausmę atskirai už kiekvieną nusikaltimą,visiškai neprivalo jų nagrinėti izoliuotai vieną nuo kito. Jis neturi teisėsatitrūkti nuo fakto, kad kaltininkas padarė ne vieną, bet keletą nusikal-timų, kadangi bausmės skyrimo pradmenys reikalauja atsižvelgti ne tiktaiį padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, bet ir į kaltinin-ko asmenybę, nusikaltimą lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Pada-riusio keletą nusikaltimų kaltininko asmenybė yra žymiai pavojingesnė irjo veika gali būti vertinama griežčiau, nes naujo nusikaltimo padarymasyra sunkinanti aplinkybė pirmiau padarytam nusikaltimui.

Izoliuotas nusikaltimų vertinimas ir atsisakymas pakartotinumo prak-tiniu požiūriu nepasiteisino. Formuluodamas BK 42 str. nuostatas, įstaty-mų leidėjas siekė, kad kiekviena kaltininko padaryta veika būtų įvertintaatskirai ir realiosios nusikaltimų sutapties poveikis bausmės dydžiui užviena iš tų nusikaltimų paprastai neturėtų būti lygus galutinei bausmei užvisą nusikaltimų sutaptį. Kartu įstatymas neatsisako ir nusikaltimų pakar-totinumo. Tačiau pakartotinumas kaip sunkinanti aplinkybė ar nusikalti-mą kvalifikuojantis požymis ir pakartotinumas kaip nusikaltimų sutaptisyra nevienareikšmiai. Pavyzdžiui, bausmės skyrimas tais atvejais, kai as-

428

XX s k y r i u s . Bausmės skyr imas

muo, padaręs vieną nusikaltimą, dėl kurio neišnyko juridinės pasekmės,vėl padaro naują nusikaltimą, skiriasi nuo tų atvejų, kai asmuo teisiamasuž nusikaltimą, kurį jis padarė prieš priimant nuosprendį pirmoje byloje.Pirmuoju atveju pakartotinumas bus arba nusikaitimą kvalifikuojančiupožymiu, arba atsakomybe sunkinančia aplinkybe ir teismas, atsižvelgda-mas i tai, gali paskirti žymiai griežtesnę bausmę, tačiau neviršydamas tonusikaltimo sankcijos ribų. Antruoju atveju yra būtina atsižvelgti į tai.kad bausmė dar neatlikta ir ji turi būti subendrinta už visus šios sutaptiesnusikaltimus (BK 42 str. 3 d.). Jeigu asmuo padaro kelis skirtingų rūšiųnusikaltimus ir nei už vieną iš jų nėra nubaustas, tuomet kiekvienas nu-sikaltimas kvalifikuojamas pagal atskirą BK straipsnį ar jo dalį ir už kiek-vieną iš jų skiriama atitinkama individualizuota bausmė, po to bausmėssubendrinamos. Individualizuojant bausmę, ankstesnio nusikaltimo pada-rymas gali būti sunkinančia aplinkybe vėliau padarytam nusikaltimui. Ta-čiau vėliau padarytas nusikaltimas (nors ir žymiai sunkesnis) negali būtitokia aplinkybe anksčiau padarytam nusikaltimui. Kartu pažymėtina irtai, kad jei individualizuojant bausmę už kiekvieną veiką į pakartotinumąatsižvelgiama atskirai, tai skiriant galutinę bausmę į šią aplinkybę atsi-žvelgti nebegalima. Realios nusikaltimų sutapties nesudaro ir atsakomybęsunkinančia aplinkybe negali būti tokia veika, kuri įstatymų leidėjo buvodekriminalizuota, arba jei asmuo buvo išteisintas, nes neįrodytas jo daly-vavimas nusikaltimo padaryme. Jeigu asmuo padarė du ar daugiau viena-rūšių nusikaltimų, neatsižvelgiant į tai, kad vienas iš jų gali sudaryti kitampakartotinumo požymį, bausmė skiriama už kiekvieną nusikaltimą atski-rai. Tačiau individualizuojant bausmę, vienarūšių nusikaltimų pakartoti-numas negali būti atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Pavyzdžiui, asmuopadaro vagystę, o vėliau plėšimą. Pagal BK 280 str. nuostatas vagystėsudaro plėšimui pakartotinumą ir šio požymio reikšmę bausmės skyrimuiįstatymų leidėjas jau įvertino, nustatydamas BK 272 str. 2 d. sankciją.Todėl, skiriant asmeniui bausmę už plėšimą, anksčiau padarytoji vagystėnegali būti sunkinanti aplinkybė. Kadangi bausmė skiriama atskirai užkiekvieną nusikaltimą, numatytą BK to paties straipsnio skirtingose daly-se, tai į realiąją nusikaltimų sutaptį įeina ir tokios veikos, kuriomis asmuokėsinasi į tą patį objektą, jeigu jos padarytos skirtingu laiku ar turi skir-tingus kvalifikuojančius požymius.

Esant realiajai nusikaltimų sutapčiai teismas turi įvertinti ne vieną,bet keletą nusikaltimų. Bausmės individualizavimo procesas šiuo atvejuypatingas tuo, kad jis vyksta du kartus. Pirmą kartą teismas kiekvienąveiką kvalifikuoja ir skiria bausmę (pagrindinę ir papildomą) už kiekvie-

429

NUSIKALTIMO PADARYMO TEISINĖS PASEKMĖS

na nusikaltimą. Tuo metu teismas atsižvelgia į kiekvieno nusikaltimo po-būdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nusikaltimo padarymo mo-tyvus ir tikslus, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. An-tra karta individualizuoti bausmę jis turi galimybę tada, kai parenka baus-mių subendrinimo būdą ir skiria galutinę bausmę už visus nusikaltimus,teinančius i nusikaltimu sutaptį. BK 42 str. l d. sakoma, kad skirdamassubendrintą bausmę teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš daliesjas sudėti. Bausmių subendrinimo būdą teismas pasirenka savo nuožiūra,įstatymų leidėjas nenurodo teismui, į ką jis turi atsižvelgti parinkdamasvieną ar kitą subendrinimo būdą. Teismo pasirinkimą gali lemti ne tikvisų i sutaptį įeinančių nusikaltimų pobūdis, jų pavojingumas, paskirtųbausmių rūšys, bet ir visos bylos aplinkybės, apibūdinančios kaltininkoasmenybę. Baudžiamosios teisės teorija esant realiajai nusikaltimų sutap-čiai rekomenduoja taikyti bausmių apėmimo būdą šiais atvejais: 1) kadapadaryti nusikaltimai labai skiriasi savo pavojingumu (pvz., nužudymas irlengvas kūno sužalojimas); 2) kai už viena iŠ nusikaltimų teismas paskyrėmaksimalią bausmę, kurios negali viršyti subendrintoji bausmė (pvz., lais-vės atėmimas 20 metų, pataisos darbai 2 metams, bauda 1000 arba 50 000MGL); 3) kai už padarytus nusikaltimus paskirtos tokios bausmės, kuriųnegalima sudėti (pvz., laisvės atėmimas iki gyvos galvos ir laisvės atėmi-mas, laisvės atėmimas ir bauda). BK 22 str. suteikė teismui galimybęminėtais atvejais esant realiajai nusikaltimų sutapčiai skirti dvi pagrindi-nes bausmes. Iš esmės tai galėtų būti laisvės atėmimas ir bauda, pataisosdarbai be laisvės atėmimo ir bauda.

Sudėjimo būdu subendrindamas bausmes, teismas visiškai ar iš daliessudeda už visus nusikaltimus paskirtas bausmes. Kai sudedamos visosbausmės, teismas sudeda visas - ir pagrindines, ir papildomas bausmes,paskirtas už kiekvieną padarytą nusikaltimą. Toks bausmių subendrinimobūdas akivaizdžiai rodo, jog kaltininkas nubaustas už kiekvieną nusikals-tamą veika. Praktikoje jis gali būti taikomas tais atvejais, kai padarytinusikaltimai labai panašūs savo pobūdžiu ir pavojingumo laipsniu.

Kai bausmės subendrinamos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griež-čiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikaltimų, iš daliespridedamos švelnesnės bausmės. Kokią kitos bausmės dali reikia pridėti,Įstatymų leidėjas nenurodo. Iš BK 42 str. nuostatų aišku, kad subendrin-toji bausmė negali viršyti 20 metų, o nepilnamečiams - 10 metų laisvėsatėmimo, o kai paskiriamos kitų rūšių bausmės - maksimalaus dydžio.įstatymo nustatyto tai bausmės rūšiai. Jeigu už padarytus nusikaltimuspaskirtos skirtingų rūšių bausmės, teismas pirmiausia išrenka griežčiau-sios bausmės rūšį ir prie jos prideda švelnesnę.

430

X X s k y r i u s . B a u s m ė s s k y r i m a s

Subendrindamas bausmes teismas vadovaujasi 44 str. išdėstytomis baus-mių sudėjimo taisyklėmis. Jose nurodoma, kad viena laisvės atėmimodiena prilyginama 3 pataisos darbų dienoms, o keičiant bausmes švelnes-nė bausmė turi būti keičiama j griežtesne. Bauda, kai ji paskirta kaippagrindinė bausmė, negali būti sudedama ar pakeičiama kitomis bausmė-mis ir vykdoma atskirai. Tačiau BK 32 str. 6 d. įstatymų leidėjas daroišimtį iš bendros taisyklės. Jis nurodo, jog tais atvejais, kai asmuo vengiasavanoriškai sumokėti baudą arba neturi pajamų ir turto, į kuriuos galibūti nukreiptos baudos, paskirtos kaip pagrindinė bausmė, išieškojimas,teismas, kol nesuėjo apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis (t. y.per trejus metus), gali pakeisti baudą laisvės atėmimu.* Bauda keičiamalaisvės atėmimu tokiu santykiu: viena laisvės atėmimo diena už l MGLbaudą, tačiau ne daugiau kaip 90 dienų. Kartu įstatymų leidėjas BK 32str. 6 dalyje numato galimybę atidėti kaltininkui baudos vykdymą įparei-gojus jį atlikti nemokamų darbų iki 1000 valandų tomis sąlygomis, kuriosnumatytos BK 471 str. 3, 5 ir 6 dalyse.

Prie galutinės pagrindinės bausmės teismas prideda papildomas baus-mes, numatytas BK straipsniuose už nusikaltimus, dėl kurių padarymoasmuo buvo pripažintas kaliu. Papildomos bausmės skiriamos taip patkaip ir pagrindinės - atskirai už kiekvieną nusikaltimą, įeinanti į nusikal-timų sutaptį. Tačiau tais atvejais, kai kaltam asmeniui nei už vieną išpadarytų nusikaltimų nebuvo pagrindo skirti papildomą bausmę, tai pobausmių subendrinimo jos skirti nebegalima. Kartu įstatyme nurodyta,kad teismas nuteistajam gali skirti ne daugiau kaip dvi papildomas baus-mes (BK 22 str.). Šios bausmės turi būti numatytos BK Specialiosiosdalies straipsnio sankcijoje arba jų skyrimas reglamentuojamas Bendrojo-je dalyje. Pavyzdžiui, BK 30 str. leidžia teismui ne tik įstatymo nustatytaisatvejais, bet ir savo nuožiūra skirti atėmimą teisės eiti tam tikras pareigas,dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla. Specialiosios daliesstraipsnių sankcijose turto konfiskavimas, kaip papildoma bausmė, nenu-rodytas. Tačiau teismas, vykdydamas BK 35 str. reikalavimus, privalo jąskirti už visus straipsnyje išvardintus nusikaltimus (banditizmą, tyčinį nu-žudymą dėl savanaudiškų paskatų, įkaitų paėmimą ir t. t.).

Vienos rūšies papildomos bausmės subendrinamos tuo pačiu būdukaip ir pagrindinės. Tačiau įvairių rūšių papildomos bausmės negali būtisudedamos ar pakeičiamos kitomis ir vykdomos kiekviena atskirai (BK 44str. l d. 3 p.). Dabartinė BK Specialiosios dalies sankcijų redakcija nevisuomet atitinka baudžiamosios teisės teorijos keliamus reikalavimus.

* Plačiau apie tai žr. XVIII skyriaus 7 dalyje.

431

NUSIKALTIMO PADARYMO TEISINĖS PASEKMĖS

Dėl to kartais kyla sunkumų subendrinant papildomas bausmes. Pavyz-džiui, jeigu asmuo stambiu mastu pasisavino jo žinioje esantį turtą (BK275 str. 3 d.) ir po to su grupe iš anksto susitarusių asmenų prievartavosvetima turtą (BK 273 str. 2 d.), tai teismas privalo skirti jam tokiaspapildomas bausmes: pagal BK 275 str. 3 d. - turto konfiskavimą ir at-ėmimą teisės eiti tam tikras pareigas, dirbti tam tikrą darbą arba užsiimtitam tikra veikla; pagal BK 273 str. 2 d. - taip pat turto konfiskavimą irbauda. Atsižvelgiant į BK 44 str. reikalavimus, be pagrindinės bausmės,galutinėje bausmėje turėtų būti net 3 papildomos bausmės. Tokia padėtisprieštarautų BK 22 str. 6 d. nuostatai, jog nuteistajam negali būti skiria-mos daugiau kaip dvi papildomos bausmės. Todėl teismas, nepaisydamassankcijos nurodymų, turėtų neskirti kurios nors iš minėtų papildomų baus-mių. Turto konfiskavimas ir bauda yra turtinio pobūdžio papildomos baus-mės. Jos abi susijusios su materialine nuteistojo padėtimi ir abiem atve-jais jo turtas pereina valstybės nuosavybėn. Skirtumas tas, kad turto kon-fiskavimas yra bendresnė BK Bendrosios dalies norma ir privalomai tai-koma už visus BK 35 str. l d. išvardintus nusikaltimus. Bauda, kaip pa-pildoma bausmė, skiriama tik Specialiosios dalies straipsnio sankcijojenumatytais atvejais. Be to, turto konfiskavimas yra griežtesnė papildomo-ji bausmė negu bauda. Todėl tais atvejais, kai subendrinant bausme nu-sikaltimų sutaptyje paaiškėja, jog už kiekvieną nusikaltimą atskirai paskir-tos visų trijų rūšių papildomos bausmės, teismui turėtų būti suteikta teisėsubendrinti turto konfiskavimą ir baudą apėmimo būdu.

5. BAUSMES SKYRIMAS PAGAL KELIS NUOSPRENDŽIUS

Vienas svarbiausių kriminalinės bausmės tikslų - atimti ar apriboti nu-teistojo galimybę daryti naujus nusikaltimus. Deja, vieną kartą nusikaltimąpadaręs asmuo daugeliu atvejų nusikalsta pakartotinai. Kriminologijosmokslas tvirtina, kad pakartotinis nusikaltimas rodo kaltojo asmens neigia-mos orientacijos pastovumą, taip pat tokios orientacijos ir nusikalstamo el-gesio ryšį. Todėl BK 43 str. numato griežtesnės bausmės skyrimo tvarką as-menims, kurie dar neatlikę visos jiems paskirtos bausmės padarė naują nu-sikaltimą. Tačiau minėtame straipsnyje bausmės skyrimo tvarka yra taiko-ma ne visiems asmenims, kurie padaro naujus nusikaltimus, bet konkrečiaiįstatyme išvardintoms nuteistų asmenų kategorijoms: 1) nuteistiesiems, ne-atlikusiems visos nuosprendžiu paskirtos bausmės ir padariusiems naują nu-sikaltimą; 2) asmenims, kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas, betbausmės atidėjimo laikotarpiu jie padarė naują nusikaltimą (BK 47(1) str.);

432

X X s k y r i u s . B a u s m ė s s k y r i m a s

3) asmenims, lygtinai atleistiems nuo bausmės prieš terminą ar lygtinai pa-leistiems iš laisves atėmimo vietų ir neatliktos bausmės laikotarpiu pada-riusiems naujus nusikaltimus (BK 54, 54(2), 55 straipsniai).

Tokie atvejai, kai asmuo, būdamas nuteistas už pirmesni nusikaltimą irdar neatlikęs paskirtos bausmės padaro naują nusikalstamą veiką, už ku-ria jam teismas skiria bausmę ir po to ją subendrina su pirmojo nuospren-džio neatlikta bausme, baudžiamojoje teisėje vadinami nuosprendžių sutap-timi. Bausmių skyrimas esant nuosprendžių sutapčiai turi savų ypatumų:

1) Nuteistasis neatliko visos nuosprendžiu paskirtos bausmės. Neturireikšmės, ar nuteistasis pradėjo atlikti bausme ir kokia bausmės dali jisatliko (vieną diena, viena trečdali ar net tris ketvirtadalius) ar jis vengėtai daryti, ar nuosprendžio vykdymas buvo atidėtas ar nebuvo vykdomasdėl teisėsaugos institucijų kaltės. Svarbu tai, kad jis padaro naują nusikal-timą dar neatlikęs ankstesnės bausmės. Pavyzdžiui, atlikdamas laisvės at-ėmimo bausmę, asmuo terorizuoja kitus kalinius, bausmės atidėjimo lai-kotarpiu padaro vagystę, lygtinai atleistas nuo bausmės prieš terminą pa-daro savavaldžiavimą ir t. t.

2} Skirdamas galutinę bausmę, teismas gali taikyti tik bausmių sudė-jimo principą. Prie bausmės, paskirtos naujuoju nuosprendžiu, jis visiškaiarba iš dalies prideda pagal pirmesnį nuosprendį neatliktos bausmės dalį.Bausmių apėmimo būdas šiuo atveju netaikomas.

3) Paskyręs bausmę už naujai padarytą nusikaltimą, teismas subendri-na i nuosprendžių sutaptį įeinančias bausmes ir skiria galutinę bausme. Jinegali būti didesne nei 25 metų laisvės atėmimo arba maksimalus dydis,nustatytas kitai bausmės rūšiai (pvz., pataisos darbai be laisvės atėmimone ilgiau kaip 2 melams, bauda - ne didesnė kaip 1000, o už savanaudiš-kus nusikaitimus 50 000 MGL).

Gali susidaryti įspūdis, kad nuosprendžių sutaptis panaši į realiąjąnusikaltimų sutaptį. Abiem atvejais asmuo padaro du ar daugiau atskiraikvalifikuojamų nusikaltimų, dėl kurių nesuėjo patraukimo baudžiamojonatsakomybėn senatis, abiem atvejais skiriama galutinė subendrinta baus-mė. Lengviausia atskirti šias sutaptis pagal nusikaltimų padarymo laiką.Esant realiajai nusikaltimų sutapčiai asmuo skirtingais veiksmais padarėne vieną, bet kelis savarankiškus nusikaltimus, numatytus to paties straips-nio skirtingose dalyse ar skirtinguose straipsniuose, tačiau nei už vieną ištų nusikaltimu nebuvo nuteistas. Galimi ir tokie atvejai, kai asmuo yranuteistas už vieną iš nusikaltimų, bet kaltas ir dėl kito nusikaltimo, kurįjis yra padaręs iki nuosprendžio priėmimo pirmojoje byloje. Įstatymų lei-dėjas BK 42 str. akcentuoja tai, kad visi šios sutapties nusikaltimai yra

433

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O T E I S I N Ė S P A S E K M Ė S

padaryti iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. O esant nuospren-džių sutapčiai naujas nusikaltimas padaromas po nuosprendžio priėmi-mo, kai dar neatlikta visa pirmesnių nuosprendžiu paskirta bausmė. Pa-žymėtina, kad tarp šių sutapčių yra ir daugiau reikšmingų skirtumų. Ski-riasi jų galutinės bausmės maksimalus laisvės atėmimo laikas: esant rea-liajai nusikalt imu sutapčiai subendrintoji bausmė negali būti didesne nei20 metų laisvės atėmimo, o esant nuosprendžių sutapčiai subendrintojibausmė negali būti didesnė nei 25 metai laisvės atėmimo. Tokį maksima-laus laisvės atėmimo laiko skirtumą lemia skirtingos bausmių subendrini-mo taisyklės. Esant realiajai nusikaltimų sutapčiai teismas gali bausmesapimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti, tuo tarpu nuosprendžių sulap-čiai taikomas tik bausmių sudėjimo principas. Kartu įstatymų leidėjasskirtingai vertina ir iš dalies atliktą pagal pirmąjį nuosprendi bausmėslaiką. Esant realiajai nusikaltimų sutapčiai ir neatsižvelgiant į tai, kadabus išaiškinti kiti nusikaltimai, i galutinį bausmės laiką įskaitoma bausmė,atlikta pagal pirmąjį nuosprendį (BK 42 str. 8 d.). Tuo tarpu esant nuosp-rendžių sutapčiai teismas prie bausmės, paskirtos naujuoju nuosprendžiu,visiškai ar iš dalies prideda pagal pirmesni nuosprendį neatliktą bausme.o atliktos bausmės laikas į galutinę bausmę neįskaitomas. Todėl galimadaryti išvadą, jog BK 43 str. išdėstytos bausmių subendrinimo taisyklėsyra žymiai griežtesnės.

Suprantama, jog nusikaltimas netampa sunkesnis nuo to, kad jis pada-rytas po pirmojo nuosprendžio priėmimo. Įstatymų leidėjas didesni dė-mesį čia skiria kaltam asmeniui, kadangi pirmasis teismo procesas ir pa-skirta bausmė jam nepadarė teigiamo poveikio ir nesulaikė nuo naujųnusikaltimų padarymo. Teisingos bausmės paskyrimo požiūriu logiška, kadasmuo, kuris ne pirmą kartą pažeidžia įstatymą ir buvo už tai nuteistas,yra baudžiamas (kitoms sąlygoms esant vienodoms) griežčiau už asmenį,kuris teisiamas pirmą kartą. Ypač tada, kai naujas nusikaltimas padaro-mas laisvės atėmimo vietoje, asmens elgesys negali būti vertinamas kaipatsit iktinis. Abejingumas pirmai bausmei daugeliu atvejų parodo neigia-ma asmens požiūrį į įstatymus bei aplinkinių žmonių teises. Todėl, kolasmuo visiškai neatliko pirmuoju nuosprendžiu jam paskirtos bausmės,teismas už nusikaltimų recidyvą taiko BK 43 str. nuostatas. Praktikojedaugeliu atvejų kyla neaiškumų, kokias bausmių subendrinimo taisyklestaikyti, kai asmuo padaro naują nusikaltimą dar neįsiteisėjus pirmam teis-mo nuosprendžiui. Baudžiamosios teisės literatūroje šiuo klausimu taippat nėra vieningos nuomonės. Senojoje (sovietinėje) BK 43 str. redakci-joje pagrindinis dėmesys buvo skiriamas nuosprendžio priėmimui. Svarbu

434

X X s k y r i u s . B a u s m ė s s k y r i m a s

buvo tai, kad nuleistasis nauja nusikaltimą padaro po nuosprendžio pri-ėmimo Daugeliu atvejų nuosprendžiu priėmimo momentas buvo tapati-namas su jo paskelbimo momentu. Todėl galutinė bausmė nuteistajam,tuoj po nuosprendžio paskelbimo padariusiam nauja nusikaitimą, turėjobūti skiriama pagal BK 43 str. reikalavimus. Tačiau vien apkaltinamojonuosprendžio paskelbimas dar nesukelia teisiniu pasekmių, kadangi jopriėmimas ir paskelbimas paprastai nesutampa su nuosprendžio įsiteisė-jimo momentu. Tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis nustato, kad asmuo yrakaltas dėl padaryto nusikaltimo, ir nuo to momento prasideda teistumasbei pradedama vykdyti kriminalinė bausmė, įstatymų leidėjas 1994 m.liepos 19 d. pakeitė šio straipsnio redakcija. BK 43 str. nuostatas, kaip jauminėta, galima taikyti tada, kai nuteistasis, dar neatlikęs visos nuospren-džiu paskirtos bausmės arba bausmės vykdymo atidėjimo metu, kai jis yralygtinai atleistas nuo bausmės prieš terminą ar lygtinai paleistas iš laisvėsatėmimo vietos, neatliktos bausmės laikotarpiu padaro nauja nusikalti-mą. Taigi galiojanti įstatymo redakcija akcentuoja tai, kad pirmasis nuo-sprendis yra įsiteisėjęs ir pradėtas vykdyti. Kartu paminėtinas ir tas fak-tas, kad nuo apkaltinamojo nuosprendžio paskelbimo iki jo įsiteisėjimodienos gali praeiti nemažai laiko. Antai BPK 398 str. nurodo, kad pirmosinstancijos teismo nuosprendis įsiteisėja pasibaigus apeliacinio apskundi-mo terminui (14 dienų nuo jo paskelbimo), jeigu šis nuosprendis nėraapskųstas. Padavus apeliacinį skundą, pirmos instancijos teismo nuosp-rendis įsiteisėja, jeigu išnagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismas pa-liko nuosprendį nepakeistą, o apeliacini skundą atmetė. Šiuo atveju nu-osprendis įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmi-mo dienos. Be to, apeliacinės instancijos teismas turi teisę dėl esminiųbaudžiamojo proceso įstatymu pažeidimų panaikinti nuosprendį ir per-duoti bylą iš naujo tirti arba iš naujo nagrinėti teisme (BPK 381 str.).Tokiais atvejais iki naujo teisėto bei pagristo nuosprendžio priėmimo galipraeiti net keletas mėnesių. Per tą laika linkę nusikalsti asmenys dažnaipadaro ne vieną naują nusikaltimą. Tačiau nesvarbu, kiek laiko byla yranagrinėjama aukštesnėje instancijoje - visos naujai iki nuosprendžio įsi-teisėjimo padarytos veikos baudžiamosios teisės požiūriu nėra nusikalti-mų recidyvas. Jos sudaro realiąją nusikaltimų sutaptį arba jų pakartotinu-mą. Kartais pasitaiko atvejų, jog asmuo padaro nauja nusikaltimą po to,kai nuosprendis buvo apskųstas kasacinei instancijai. Kadangi ši instanci-ja nagrinėja bylas pagal skundus dėl įsiteisėjusių nuosprendžių, todėl teis-mas, skirdamas kaltininkui bausmę, vadovaujasi BK 43 str, nuostatomis:pirmiausia skiria bausmę už naują nusikaltimą, po to subendrina bausmę

435

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O TEISINĖS P A S E K M Ė S

visiško ar dalinio bausmių sudėjimo principu. Jeigu pirmasis nuosprendiskasacinėje instancijoje buvo panaikintas ar pakeistas, tai pagal kelis nu-osprendžius paskirta galutinė bausmė praranda savo juridinį pagrindą.Remiantis BPK normomis, tokia byla perduodama iš naujo tirti arba nag-rinėti teisme.

Nuosprendžių sutapčiai taip pat priklauso atvejai, kai nauja nusikalti-mą padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas buvo atidėtas (BK 47(1) str.).Bausmės vykdymo atidėjimu nuteistiesiems sudaroma galimybė pakeisti sa-vo elgesį be realaus jos atlikimo. Deja, teismų praktikos analizė rodo, kaddaugelis jų nepateisina pasitikėjimo ir vėl nusikalsta. Todėl įstatymų leidėjassugriežtina atsakomybę. Šiuo atveju nereikalaujama, kad nuosprendis bū-tų Įsiteisėjęs ar pradėtas vykdyti. Bausmės atidėjimo terminas skaičiuoja-mas nuo nuosprendžio paskelbimo momento.

BK 43 str. nurodoma, kad teismas pirmiausia skiria bausmę už naujanusikaltimą. Tačiau kaltininkas neretai padaro ne vieną, bet kelis naujusnusikaltimus. Tokiais atvejais teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK42 str. reikalavimus, po to prie antruoju nuosprendžiu paskirtos bausmėsjis visiškai ar iš dalies prideda pagal pirmesni nuosprendi neatliktą baus-mę. Taigi galutinėje bausmėje matyti visų padarytų nusikaltimų, kaltinin-ko asmenybės ir kitų bylos aplinkybių įvertinimas. Kartu teismas nustatobausmės rūšį ir dydį bei skiria įstaigą laisvės atėmimo bausmei atlikti.Įstatymo reikalavimas subendrinti bausmes tik sudėjimo principu susijęssu griežtesnės bausmės skyrimu asmeniui, padariusiam nusikaltimų reci-dyvą.* Todėl ji ir nepriklauso nuo naujo nusikaltimo pobūdžio ir paskirtosuž ji bausmės dydžio. Kaip subendrinti bausmes visiško ar dalinio sudė-jimo principu, teismas sprendžia savo nuožiūra. Svarbu, kad subendrintojibausmė atitiktų BK 43 str. 4 d. reikalavimus. Reikia pažymėti, kad nega-lima griežtinti galutinės bausmės, t. y. skirti tokios griežtos bausmės rū-šies, kuri nei už vieną iš nusikaltimų nebuvo paskirta. Tačiau visais atve-jais galutinė bausmė, paskirta pagal nuosprendžių sutaptį, turi būti nemažesnė už neatliktą bausmę pagal ankstesni nuosprendi ir didesnė užbausmę, paskirtą naujuoju nuosprendžiu, nes kitaip už kelių nusikaltimųpadarymą būtų baudžiama švelniau negu už vieną iš jų. Asmuo, padaręs

* Neatsitiktinai naujo BK 56 str. įstatymų leidėjas nurodo, kad recidyvistui už tyčinionusikaltimo padarymą teismas paprastai turėtų skirti laisvės atėmimo bausmę, o pavojin-gam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą turi būti skiriama griežtesnė negu straipsnio sank-cijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmes vidurkis bausmė. Kito-kia bausmė pavojingam recidyvistui gali būt i skiriama tik tada, kai yra švelnesnės, neguįstatymo numatyta, bausmės skyrimo pagrindai.

436

XX skyrius . B a u s m ė s s k y r i m a s

nauja nusikaltimą, faktiškai liktų nenubaustas arba jo padėtis, palyginti supirmuoju nuosprendžiu, būtų žymiai geresnė. Tai savo ruožtu prieštarau-tu bausmės teisingumo principui. Galutinė bausmė turi būti didesnė užneatliktą bausmę ir tais atvejais, kai nauja nusikaltimą padaro asmuo,kuriam bausmės vykdymas buvo atidėtas. Teisinėje literatūroje yra pa-reikšta nuomonių, kad asmenims, padariusiems nusikaltimų recidyvą, turibūti skiriama tik laisvės atėmimo bausmė, Baudžiamosios teisės specialis-tų nuomone, laisvės atėmimo bausmės skyrimas recidyvistams pateisina-mas tuo, jog šioje situacijoje i pirma vietą iškyla esminis bausmės paskir-ties elementas - atimti galimybę nuteistajam kartoti nusikaltimus. Tai galibūti pasiekta tik laisvės atėmimo bausme bei ilgesniais šios bausmės ter-minais. Tačiau bausmė negali būti neribotai griežtinama. BK 43 str. 4 d.nurodo griežtas jos maksimumo ribas. Kadangi atlikta pirmesniuoju nuo-sprendžiu paskirtos bausmės dalis i galutinę bausmę neįskaitoma, o su-bendrintos bausmės terminas pradedamas skaičiuoti nuo naujo nuospren-džio priėmimo dienos, tai asmuo, kuris piktybiškai nenori keisti savo gy-venimo būdo ir dažnai nusikalsta laisvės atėmimo vietoje, faktiškai galibūti izoliuotas nuo visuomenės ilgiau kaip 25 metams.

Tais atvejais, kai asmuo už pirmesni nusikaltimą yra nubaustas vienosrūšies bausme, o už nauja nusikaltimą - kitos rūšies, tai sudedant paskir-tąsias bausmes, taip pat vienas bausmes keičiant kitomis, laikomasi BK44 str. numatytų taisyklių: viena laisvės atėmimo diena prilyginama trimspataisos darbų dienoms; bauda, kai ši bausmė paskirta kaip pagrindinė,negali būti sudedama ar pakeičiama kitomis bausmėmis ir vykdoma atski-rai; įvairių rūšių papildomos bausmės negali būti sudedamos ar pakeičia-mos kitomis ir vykdomos kiekviena atskirai; švelnesnė bausmė turi būtikeičiama i griežtesnę. Laikytis šių taisyklių yra būtina, kadangi teismasneturi teisės keisti pirmuoju nuosprendžiu paskirtos bausmės. Tačiau iš-kyla problema, ką daryti tais atvejais, kai antruoju nuosprendžiu nuteis-tajam skiriamas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Tokiais atvejais teismasturi vadovautis šiomis galiojančio BK 43 str. 5 d. nuostatomis: „Skiriantbausmę pagal kelis nuosprendžius, kai bent pagal vieną iš šių nuospren-džių asmuo buvo nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos, subendrintabausmė skiriama taikant bausmių apėmimo principą." BK nenurodo, kaipteismas turi pasielgti tais atvejais, kai antruoju nuosprendžiu nuteistajamskiriama laisvės atėmimo bausmė, o pirmesniuoju buvo paskirti pataisosdarbai be laisvės atėmimo, tačiau jis piktybiškai vengė atlikti bausmę irteismas neatbūtajį pataisos darbų laiką pakeitė laisvės atėmimu tam pa-čiam laikui (BK 29 str.). Literatūroje vyrauja nuomonė, kad toks bausmėspakeitimas j griežtesnę bausmių subendrinimui negalėtų turėti didesnės

437

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O T E I S I N Ė S P A S E K M Ė S

įtakos. Pirmojo nuosprendžio bausme reikėtų laikyti ne laisvės atėmimą,bet pataisos darbus, o galutinė bausmė turėtų būti skinama pagal BK44 str. reikalavimus: viena laisvės atėmimo diena prilyginama trims patai-sos darbų dienoms. Visos pirmojo nuosprendžio teisinės pasekmės susi-jusios ne su laisvės atėmimu, bet su pataisos darbais, kadangi asmuobūtent tokia bausme buvo nuteistas. Padaręs nauja nusikaltimą, jis negalibūti laikomas asmeniu, atliekančiu laisvės atėmimo bausmę. Tačiau į at-būtą pataisos darbų laika įskaitomas ir atbūtas už piktybinį vengimą at-likti bausme laisvės atėmimo laikas. Nors už vengimą atlikti bausme pa-taisos darbai keičiami į laisvės atėmimą tam pačiam laikui, t. y. diena uždieną, bet atbūtas laisvės atėmimo vietoje laikas iš naujo neperskaičiuo-jamas. Tokiais atvejais esant nuosprendžių sutapčiai bausmės subendrina-mos: santykiu trys pataisos darbų dienos i vieną laisvės atėmimo diena irkeičiamas tik likęs neatliktas pataisos darbų bausmės laikas.

Papildomų bausmių skyrimui galioja tos pačios taisyklės kaip ir nusi-kaltimų sutapčiai. Prie galutinės bausmės, paskirtos BK 43 str. tvarka, teis-mas prideda papildomas bausmes, paskirtas nuosprendžiu už visus nusi-kaltimus. Jei papildoma bausmė nepaskirta atskiru nuosprendžiu, jos ne-galima pridėti prie galutinės bausmės. Kartu būtina paminėti, kad viena-rūšes papildomos bausmės gali būti subendrinamos bausmių sudėjimo prin-cipu, kadangi apėmimo principo BK 43 str. nenumato. Tačiau literatūrojerekomenduojama taikyti apėmimo principą tais atvejais, kai pagal naująjįnuosprendi skiriamas tos pačios rūšies papildomos bausmės maksimumas.

Kur ir kaip atlikti nuosprendžių sutapties galutinę laisvės atėmimo baus-mę, teismas skiria atsižvelgdamas į padarytų nusikaltimų pobūdį, jų pavo-jingumo laipsnį, subendrintos bausmės dydį. Paskyręs bausmę, teismas nu-rodo, nuo kada skaičiuojamas bausmės laikas. Tai ypatingai svarbu, kai as-muo padaro naują nusikaltimą laisvės atėmimo vietoje. Bausmės atlikimasnėra kardomoji priemonė*, todėl nuo pradinio jos vykdymo momento nu-statymo priklausys asmens buvimo laisvės atėmimo vietoje trukmė. Kadangineatliktas pirmesnių nuosprendžiu paskirtos bausmės laikas tampa suben-drintos bausmės sudedamąja dalimi, todėl atliktas laikas turi sutapti su nau-jos bausmės vykdymo pradžia. Baudžiamajame įstatyme šie klausimai ne-aptarti. Teismų praktikoje bausmės laikas skaičiuojamas nuo to momen-to, kada priimtas nuosprendis dėl naujo nusikaltimo.

Jeigu asmuo padarė naują nusikaltimą ne laisvės atėmimo vietoje, betdėl pastarojo jam yra taikomas kardomasis kalinimas, tai i atbūtą bausmėslaiką įskaitomas jo suėmimo laikas iki nuosprendžio priėmimo momento.

Apie kardomojo kalinimo sąvoką ir jo taikymą žr. BPK 104-106 ir kt. straipsnius.

438

X X s k y r i u s . B a u s m ė s s k y r i m a s

Kardomąjį kalinimą teismas įskaito į bausmės laiką: nuteisdamas laisvės at-ėmimu - dieną už diena, o nuteisdamas pataisos darbais - diena už tris die-nas (BK 48 str.). Skiriant kitas bausmių rūšis, kardomasis kalinimas neįskai-tomas. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į suėmimo laiką, šiuo atveju gali arbasušvelninti bausme, arba visiškai atleisti teisiamąjį nuo bausmes.

6. ŠVELNESNĖS, NEGU ĮSTATYMO NUMATYTA,BAUSMĖS SKYRIMAS

Bendrieji bausmės skyrimo pradmenys nurodo, kad teismas skiria baus-mę atsižvelgdamas į įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybe už pa-darytą nusikaltimą, nustatytas ribas (BK 39 str.). Tai bendroji taisyklė,kuri nustato, kokia bausmės rūšis ir kokio dydžio gali būti skiriama tei-siamajam už kiekvieną padarytą nusikaltimą. Suprantama, baudžiamaja-me įstatyme numatyti visas galimas gyvenimo situacijas neįmanoma. Kiek-vienas nusikaltimas turi savų individualių ypatumų ir teismas, skirdamasbausme, privalo juos teisingai įvertinti. Todėl BK 45 str. numato išimtį išbendros taisyklės ir leidžia teismui skirti švelnesnę, negu įstatymo numa-tyta, bausmę. Tai reiškia, kad bausmė gali būti geriau individualizuojamair užtikrinamas jos teisingumas. Tačiau tokia išimtis gali būti daromatiktai tada, kai teismas įsitikina, jog to straipsnio sankcijoje numatytojinet švelniausia bausmės rūšis bei jos minimumas yra per sunki kaltininkuiir paskirti ją už atitinkamą nusikaltimą būtų visiškai neteisinga. Pavyz-džiui, vienokių prievartos priemonių reikia pirmą karta atsitiktinai pada-riusiam nusikaltimą ir kitokių - pakartotinai nusikaltusiam asmeniui arbaasmeniui, kuris pats atvyko ir prisipažino padaręs nusikaltimą, nuošir-džiai gailisi savo padarytų veiksmų, bei asmeniui, padariusiam nusikalti-mą su ypatingu žiaurumu ir kelis kartus keitusiam savo parodymus pa-rengtinio tyrimo metu. Kartu būtina pažymėti, kad švelnesnės bausmėsskyrimas nėra asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės. Visaisatvejais kaltininkui skiriama reali bausmė kuri yra mažesnė už žemiau-siają straipsnio sankcijoje numatytą ribą arba švelnesnė jos rūšis, negunumatyta įstatyme. Bausmės švelninimo pagrindas paprastai yra tos bylosaplinkybės, kurios parodo mažesni veikos bei kaltojo asmens pavojingu-mą. Tokia galimybė įstatyme nesiejama su sankcijos struktūra ar padarytonusikaltimo sunkumu. BK 45 str. gali būti taikomas kvalifikavus asmenspadarytą veiką pagal bet kurį Specialiosios dalies straipsnį ar jo dalį, irnesvarbu, kokia yra to straipsnio sankcija ( alternatyvi, reliatyviai apibrėž-ta, komuliatyvi ir t. t.). Teismo išvada apie galimybę taikyti šį straipsnį yra

439

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O T E I S I N Ė S P A S E K M Ė S

objektyvių bylos duomenų analizės rezultatas. Svarbiausias įstatymų lei-dėjo reikalavimas yra tas, kad teismas vykdytų nurodytas šiame straipsny-je sąlygas. Remiantis BK 45 str. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta,bausmę galima keturiais atvejais:

1) jeigu asmuo, padaręs nusikaltimą, pats savanoriškai atvyko ir pri-sipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, atlygino padarytažala, padėjo tardymui bei teismui išaiškinti nusikaltimą;

2) kai atlyginta nusikaltimu padaryta žala, jeigu byloje yra atsakomy-bę lengvinančių aplinkybių, ir: nuteistojo išlaikomi asmenys sergasunkia liga ir nėra kam juos prižiūrėti, arba nuteistasis išlaiko ma-žamečius vaikus kurių dėl įstatyme numatytos bausmės paskyrimonebus kam prižiūrėti, arba nuteistojo vaidmuo bendrininkų pada-rytame nusikaltime buvo antraeilis, arba nusikaltimas nutrūko ren-gimosi arba pasikėsinimo stadijoje;

3) jeigu nusikaltimą padaro nepilnametis ir byloje yra atsakomybelengvinančių aplinkybių ir kai bent iš dalies atlyginta nusikaltimupadaryta žala;

4) kai nusikaltimas padarytas peržengiant būtinosios ginties ribas.Visos nurodytos sąlygos nėra kažkuo ypatingos. Jos iš esmės matomos

BK 40 str. pateiktame atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąraše. Tuotarpu Lietuvos Respublikos 1961 m. BK redakcijoje buvo reikalaujama,kad teismas, skirdamas švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, atsi-žvelgtų į ypatingas bylos aplinkybes bei kaltininko asmenybę. Ypatingosaplinkybės reiškė jų išskirtinumą ir buvo vienas iš daugelio vertinamųjųpožymių. Įstatymų leidėjas tuomet nenurodė šios sąvokos turinio, o TSRSAT plenumas išaiškino, jog ypatingomis pripažįstamos tos aplinkybės, ku-rios mažina veikos pavojingumą ir švelnina atsakomybę. Todėl teismai šiųaplinkybių pobūdi, apimtį ir reikšme daugeliu atvejų suprato skirtingai.Neretai teisiamojo padėtis priklausė nuo konkrečios socialinės situacijos,teisėjo pažiūrų bei praktinio darbo stažo. Panašiai suredaguoti buvo irkitų buvusių TSR Sąjungos respublikų įstatymai. Tačiau daugelis jų, atga-vusios nepriklausomybę ir keisdamos baudžiamuosius įstatymus, kol kaspaliko galioti seną šio straipsnio redakciją (Latvija, Rusija, Baltarusija irkt.). 1997 metų sausio l d. įsigaliojęs Rusijos BK taip pat numato galimy-bę skirti kaltininkui švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. Remian-tis BK 64 str., Rusijos teismai gali skirti kaltininkams žemesnes bausmes,negu žemiausioji specialiosios dalies atitinkamo straipsnio sankcijoje nu-statyta riba, arba skirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numato konkretausstraipsnio sankcija, arba neskirti privalomos papildomos bausmės, jeigu

440

X X s k y r i u s . B a u s m ė s s k y r i m a s

byloje yra ypatingų aplinkybių, susijusių su nusikaltimo tikslais ir moty-vais, kaltininko vaidmeniu, jo elgesiu nusikaltimo darymo metu ir ponusikaltimo, ir kitų aplinkybių, reikšmingai mažinančių padaryto nusikal-timo pavojingumo visuomenei laipsni, taip pat jeigu grupinio nusikaltimodalyvis aktyviai padėjo išaiškinant toki nusikaltimą. Įdomu tai, kad išim-tinėmis gali būti pripažintos tiek atskiros lengvinančios aplinkybės, tiek irtų aplinkybių visuma. Paminėtina ir tai, kad kai kurių Vakarų Europosvalstybių [statymų leidėjai taip pat nesistengia varžyti teismo nuožiūros irleidžia jam laisvai spręsti, kokia aplinkybė turi svarbiausią reikšme ski-riant švelnesnę bausmę. Antai Vokietijos BK 49 ir 50 paragrafai nurodo,kad asmeniui, esant tam tikroms lengvinančioms aplinkybėms, gali būtiskinama daug švelnesnė bausmė. Juose netgi nurodoma, kiek bausmėturi būti švelninama, tačiau konkrečios aplinkybės nėra vardijamos.

Naujosios 1994 m. liepos 19 d. ir 1998 m. liepos 2 d. Lietuvos BK 45str. redakcijos stengiasi apriboti teismo nuožiūrą. Pirmojoje šio straipsniodalyje nurodoma, kad švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė galibūti skiriama asmeniui, jeigu jis pats savanoriškai atvyko ir prisipažinopadaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, atlygino padarytą žalą, padėjotardymui bei teismui išaiškinti nusikaltimą. Taigi net keturios atsakomybęlengvinančios aplinkybės sudaro vieną pagrindą. Todėl teismas, skirdamasbausmę, turi atsižvelgti ne į kurią nors vieną iš jų, bet į šių aplinkybiųvisumą. Jeigu bent vienos iš jų nėra, tai BK 45 str. l d. negali būti taiko-ma.* Minimos aplinkybės apibūdina kaltininko elgėsi po nusikaltimo pa-darymo. Skiriant švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, pirmiausiair atsižvelgiama į tokią baudžiamosios bylos aplinkybių visumą, kuri ma-žina veikos pavojingumą ir parodo jos atsitiktinį ar situacinį pobūdį. Įsta-tyme nepasakyta, už kokius nusikaltimus skirdamas bausmę teismas galiatsižvelgti į šias aplinkybes. Tačiau įstatymų leidėjo reikalavimas, kad kal-tininkas atlygintų nusikaltimu padarytą žalą, nepakankamai aiškiai sufor-muluotas. Pagal žalos pobūdį baudžiamosios teisės teorijoje nusikaltimupadaryta žala paprastai skirstoma į: 1) materialiąją; 2) nematerialiąją;3) fizinę. Materialiajai žalai dažniausiai priskiriami fiziniams ar juridi-niams asmenims padaryti turtiniai nuostoliai. Ši žala paprastai turi pini-

Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. birželio 22 d. nutartyje nuro-dė, kad jei teisiamieji parengtinio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, taip pat apeliaci-ne tvarka skųsdami nuosprendį, kaltais neprisipažino, vengdami atsakomybės, davė netei-singus parodymus, tai jų prisipažinimas ir tik iš dalies tiesą atitinkančių parodymų davi-mas apeliacinio proceso metu negali būti vertinamas kaip nuoširdus gailėjimasis. Teismųpraktika. Nr. 12 - Vilnius, 1999, P. 197-200.

441

NUSIKALTIMO PADARYMO TEISINĖS PASEKMĖS

gine vertės išraišką. Nematerialiosios žalos sričiai priskiriama moralinė,kultūrinė, polit inė ir kitokia žala. Tokios žalos grėsmė yra numatyta for-maliosiose nusikaltimų sudėtyse, kuriose nusikaltimo baigtumo momentąįstatymo leidėjas sieja tiktai su veikos padarymu. Tais atvejais, kai dėlpadarytos veikos atsiranda nematerialioji žala, teismas įvertina ją indivi-dualizuodamas bausme. Tokios žalos atlyginimui kartais gali pakakti vie-šo nukentėjusiojo atsiprašymo arba ja galima pašalinti aktyviais kaltinin-ko veiksmais. Pavyzdžiui, neteisėtai atleidus darbuotoja iš darbo dėl as-meninių paskatų, žala nukentėjusiajam gali būti atlyginta išmokant jamkompensaciją ir vėl priimant i tas pačias pareigas. Tačiau dažniausiai ne-materialiąja žalą atlyginti sunku arba visai neįmanoma. Fizinė žala skiria-si nuo anksčiau paminėtu žalos rūsių tuo, kad jos paprastai neįmanomaišmatuoti ir ji neturi konkrečios piniginės žalos dydžio išraiškos. Pavyz-džiui, žmogaus mirtis neturi jokių laipsniu ir negali būti įkainojama.

Taigi į s tatymų leidėjas, rengdamas ir priimdamas baudžiamojo įstaty-mo pakeitimus ir papildymus, neatkreipė dėmesio į tai, kad reikalavimasatlyginti nusikaltimu padarytą žalą dažnai negali būti realiai įvykdomas.

Antrojoje BK 45 str. dalyje įstatymų leidėjas nurodo, kad teismas galipaskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę ir tada, „kai atlygintanusikaltimu padaryta žala, jeigu byloje yra ir kitų atsakomybę lengvinan-čių aplinkybių". Tačiau konkrečios lengvinančios aplinkybės nenurodo-mos, įstatymų leidėjas tik konstatuoja, kad byloje yra ne viena, bet keliosiš jų. Skirtingai nuo pirmosios šio straipsnio dalies, švelnesnės, negu įsta-tymo numatyta, bausmės skyrimui čia visiškai neturi reikšmės, koks yrašių aplinkybių derinys. Jos gali būti numatytos BK 40 str., taip pat galibūti ir nenumatytos. Svarbu tai, kad šios aplinkybės iš esmės mažintųnusikaltimo ir jį padariusio asmens pavojingumą ir įt ikintų teismą, kadgalima skirti bausmę, mažesnę nei įstatymo sankcijoje numatytoji riba.Nenurodydamas konkrečių atsakomybę lengvinančių aplinkybių, įstaty-mas kartu konstatuoja, kad pačios savaime jos neturi lemiamos reikšmės(išskyrus šio straipsnio trečiojoje dalyje nurodytąją). Būtina dar bent vie-na, konkrečiai BK 45 str. 2 d. 2 p. nurodyta, papildoma sąlyga:

a) nuteistojo išlaikomi asmenys serga sunkia liga ir nėra kam juosprižiūrėti, arba

b) nuteistasis išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl įstatyme numaty-tos bausmės paskyrimo nebus kam prižiūrėti, arba

c) nuteistojo vaidmuo bendrininkų padarytame nusikaltime buvo ant-raeilis, arba

d) nusikaltimas pagal BK 16 straipsnį nutrūko rengimosi arba pasikė-sinimo stadijoje.

442

XX skyr ius . Bausmės skyr imas

Šis papildomų sąlygų sąrašas yra išsamus. Įsakmus reikalavimas su-derinti žalos at lyginimą ir atsakomybę lengvinančias aplinkybes su griež-tai apibrėžtomis papildomomis sąlygomis taktiškai riboja teismo nuožiū-ra, kai taikoma BK 45 str. 2 d. Kartu įstatymų leidėjas griežtai išvardijaratą tų asmenų, kuriems šio straipsnio antrosios dalies nuostatos apskritainegali būti taikomos. Išimtis padaryta asmenims, nuteistiems už nusikal-timus valstybės tarnybai, apmokestinamų prekių neteisėtą laikymą, ga-benimą ar reali/avima, kontrabanda, neteisėtą prekių ar produkcijos ne-išvežimą iš Lietuvos Respublikos, apgaulinga apskaitos tvarkymą, mo-kesčių ar Įmokų vengimą, taip pat organizuotų grupių ar susivienijimųnariams. Pažymėtina, kad pateiktas asmenų sąrašas yra išsamus ir nega-li būti keičiamas teismo nuožiūra.

Atsižvelgdamas į sudėtingą nepilnametystės amžių ir norėdamas pa-dėti paaugliams reintegruotis bei atlikti naudingą vaidmenį visuomenėje,į s tatymų leidėjas šiems asmenims susiaurino BK 45 str. 1 ir 2 dalysenurodytų sąlygų apimtį. Jis nurodo, kad teismas visais atvejais gali paskir-ti nepilnamečiams švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, jeigu bylo-je yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir kai bent iš dalies atlygintanusikaltimu padaryta žala. Trečiojoje BK 45 str. dalyje konkrečios leng-vinančios aplinkybės nenurodomos. Svarbu tai, kad Šios aplinkybės Įtikin-tų teismą, jog nepilnamečiui galima skirti švelnesnę nei įstatymo numa-tyta bausmę. Kartu šiems asmenims keliama ir viena būtina papildomasąlyga - bent iš dalies atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Tačiau šią są-lygą Įvykdyti nepilnamečiui gali būti sudėtinga, kadangi ne visuomet dėljo padaryto nusikaltimo gali atsirasti reali turtinė žala. Dažnai kyla grės-mė žalai atsirasti. Smurtiniuose nepilnamečių nusikaltimuose paprastainukentėjusiajam padaroma fizinė žala. Todėl galima manyti, jog įstatymųleidėjo reikalavimą „bent iš dalies atlyginti nusikaltimu padarytą žalą"nepilnamečiams dažnai bus sunku įvykdyti.

1998 m. liepos 2 d. padarytais baudžiamųjų įstatymų pakeitimais irpapildymais Įstatymų leidėjas pagrindini dėmesį atkreipė i nukentėjusiojopadėtį ir į galimybę atlyginti jam nusikaltimu padarytą turtinę žalą. Tačiaunepilnametis atlyginti tokią žalą gali tik tuomet, kai turi lėšų, kuriomisdisponuoja savarankiškai. Todėl, atsižvelgdamas Į šias aplinkybes, Įstaty-mų leidėjas nurodytoje sąlygoje kartu konstatuoja, jog nepilnamečiamsnebūtina atlyginti visą nusikaltimu padarytą žalą. Šiuo atveju pakanka jąbent iš dalies atlyginti. Čia taip pat Įsakmiai nenurodoma, kokiu būduturi būti atlyginta toji žala - pinigais, sugrąžinti pavogti daiktai ar ji pa-šalinta savo darbu ir kt.

443

NUSIKALTIMO PADARYMO T E I S I N Ė S P A S E K M Ė S

Švelnesnė, negu įstatymo nustatyta, bausmė taip pat gali būti paskir-ta, kai nusikaltimas padarytas peržengiant būtinosios ginties ribas (BK45 str. 3 d.). Šiam atvejui įstatymų leidėjas nedaro jokių papildomų išly-gų.* BK 45 str. nenurodyta kitų teigiamų ar neigiamų aplinkybių, apibū-dinančių kaltininko asmenybę, reikšmė. Tačiau tai nereiškia, kad i jasneturi būti kreipiamas dėmesys. Kiekvienoje šio straipsnio dalyje yra ak-centuojama tiktai galimybė, bet ne būtinumas skirti švelnesnę, negu įsta-tymo numatyta, bausmę. Todėl teismas privalo atsižvelgti į padaryto nu-sikaltimo pobūdi, atsiradusias pasekmes bei visus kitus kaltininko asme-nybę apibūdinančius duomenis (nepriekaištingą elgesį, sąžininga darbą,menką gyveninio patirtį ir kt.). Tai ypatingai svarbu tais atvejais, kai pa-daromi sunkūs nusikaltimai, už kuriuos įstatymų leidėjas numato griežtabausmę: laisvės atėmimą iki gyvos galvos ar kitokį ilgalaikį laisvės atėmi-mą. Jeigu byloje yra atsakomybę sunkinančių ar neigiamai apibūdinančiųkaltininko asmenybę aplinkybių, teismas turi teise netaikyti šio straipsnio.

Sušvelninti skiriamą bausmę teismas gali trim būdais:1) paskirdamas mažesnę negu žemiausioji riba, įstatymo numatyta už

padarytą nusikaltimą, bausmę;2) paskirdamas švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta įstatyme už

padarytą nusikaltimą;3) neskirdamas papildomos bausmės tais atvejais, jei jos paskyrimas pa-

gal įstatymą yra privalomas, išskyrus turto konfiskavimo bausmę.Žemesnės negu žemiausioji sankcijos riba bausmės skyrimas turi savų

ypatumų. Šiuo atveju įstatymų leidėjas nenustato teismui jokių apribojimųir nenurodo, kiek gali būti švelninama bausmė. Svarbu, kad ji atitiktųBK 21 str. numatytą bausmės paskirtį. Tačiau skirdamas bausmę, žemes-nę negu žemiausioji sankcijos riba, teismas negali peržengti tai bausmėsrūšiai nustatytos minimalios ribos. Todėl laisvės atėmimo bausmė negalibūti mažesnė nei 3 mėnesiai (BK 25 str.), pataisos darbų minimumas -2 mėnesiai (BK 29 str.), baudos - l MGL (BK 32 str.). Jeigu alternaty-viojoje sankcijoje numatytos kelios bausmių rūšys, tuomet teismas, pa-rinkęs vieną iš jų, paskiria mažesnę bausmę, negu sankcijoje nurodytajos minimali riba. Toks bausmės švelninimo būdas dažniausiai taikomaskaltininkui, padariusiam sunkų nusikaltimą. Pavyzdžiui, valstybės išdavi-mo (BK 62 str.) sankcijos minimumas yra 10 metų laisvės atėmimo,tyčinio nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis taip pat 10 metų laisvėsatėmimo ir t. t. Tačiau daugelyje BK straipsnių įstatymų leidėjas nurodo

* Plačiau apie būtinosios ginties ribų peržengimą žr. BK 14(1) ir 40 str.

444

XX skyr ius . B a u s m ė s s k y r i m a s

tik bausmės maksimumą. Tokiu atveju sankcijoje nurodytas bausmės mi-nimumas sutampa su tos bausmės rūšies minimumą. Dėl to pati šiųsankcijų konstrukcija neleidžia teismui pasinaudoti aptariamu bausmėsšvelninimo būdu. Atsižvelgdamas į tai, įstatymų leidėjas pateikia alterna-tyvą ir leidžia už padaryta nusikaltimą skirti kitą švelnesnę bausmės rūšį,negu numatyta Įstatyme. Pavyzdžiui, laisvės atėmimas gali būti pakeistaspataisos darbais arba bauda. Tačiau pakeitus pagrindinę bausmės rūšį,papildomos bausmės nesikeičia ir kiekviena iš jų skiriama ir vykdomaatskirai. Esant BK 45 str. numatytoms sąlygoms, įstatymas suteikia teis-mui galimybę neskirti šių papildomų bausmių: baudos ir atėmimo teisėseiti tam tikras pareigas, dirbti tam tikra darbą ar užsiimti tam tikraveikla (BK 45 str. 6 d.). Kaltojo asmens padėtis tokiu atveju neabejotinaipagerėja, nors pagrindinė bausmė lieka ta pati. Būtina paminėti, kadįstatymų leidėjas neleidžia vienu metu taikyti kelis bausmės švelninimobūdus. Jis duoda tik alternatyvą ,,arba''. Todėl, įvertinęs visas bylos ap-linkybes, teismas pasirenka tokį bausmės švelninimo būdą, kuris, jo nuo-mone, yra tikslingiausias.

Teisinėje literatūroje yra pareikšta teisingų nuomonių, kad skirti pri-valomą turto konfiskavimo bausmę ne visuomet yra tikslinga. Ypatingaitais atvejais, kai asmens turtas, įgytas teisėtu būdu, nebuvo panaudotaskaip priemonė kitų asmenų turtinėms ar asmeninėms teisėms pažeisti irkaltininko artimieji ar kiti jo išlaikomi asmenys liktų be pragyvenimošaltinio arba jeigu nusikaltimą padarė nepilnametis. Tačiau įstatymų lei-dėjas neatsižvelgė Į šias aplinkybes ir BK 45 str. 6 d. 3 p. uždraudė teis-mams neskirti papildomos turto konfiskavimo bausmės, išskyrus nepilna-mečius, kuriems, vadovaujantis BK 35 str. 6 d., turto konfiskavimas kaippapildoma bausmė gali būti netaikomas. Galima daryti prielaidą, kad šioįstatymo formuluotei svarbią reikšmę turėjo Lietuvos Respublikos Kon-stitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos baudžiamojo kodekso 148 straipsnio antrosios dalies ir LietuvosRespublikos baudžiamojo proceso kodekso 93 straipsnio l ir 2 punktųatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai". Vertindamas turto konfis-kavimą kaip vieną iš teisinių priemonių, kuriomis siekiama užkirsti keliąsunkiems savanaudiškiems nusikaltimams, Konstitucinis Teismas darė iš-vadą, jog ši BK numatyta griežčiausia papildomoji bausmė neprieštaraujaLietuvos Respublikos Konstitucijai.

Visais BK 45 str. pritaikymo atvejais teismas nuosprendyje turi būtinainurodyti bausmės sušvelninimo motyvus.

445

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O T E I S I N Ė S P A S E K M Ė S

LITERATŪRA

Bieliūnas E. Asmens, pirmiau padariusio nusikaltimą, juridine samprata. Lie-tuvos Respublikos baudžiamųjų įstatymu reforma. - Vilnius. l990

Bluvštein J. Ugolovnoje prvo i socialnaja spravedlivost. - Minsk, 1987.Drakšienė A. Bausmių skyrimo ribos // Mokslo darbai. Teisė. 1995 Nr, 29.Eser A. Die Strafrechtlichen Sanktionen gegen das Eigentum - J. C. B. Mohr

(Paul Seibeck). - Tubingen, 1969.Kozlov A. P. Ugolovno-pravovyje sankciji (problemy postrojenija, klassifikaci-

ji i izmerenija). - Krasnojarsk, 1989.Kriminalistika: kratkaja enciklopedija. - Moskva, 1993.Kroschel T., Doerner K. Die Urteile in Strafsachen. 23 Aufl. - Munchen. 1978Pavilonis V. Baudžiamosios teisės normų konkurencija // Teisės problemos.

1996. Nr. 2.Piesliakas V. Bausmės skyrimas // Teisės problemos. 1995. Nr. 1.Piesliakas V. Naujo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso koncepcijos

problema. Nusikalstamumo prevencija ir baudžiamoji politika, pereinanti į rin-kos ekonomiką: VII Baltijos šalių kriminologų simpoziumo medžiaga - Vilnius,1995

Stratrecht: Strassenverkehrsrecht, Arbeits und Sozialrecht, Europarecht. - 1.Auf. - Baden-Baden: Nomos - Verl.-Ges., 1992.

Švedas G. Laisvės atėmimo bausmės skyrimas Lietuvoje: teorinės ir praktinėsproblemos // Teisės problemos. 1994. Nr. 4.

The Swedish Penal Code. - Stockholm, 1990.Ugolovnaja justicija: problemy meždunarodnogo sotrudničestva, Mežduna-

rodnyj naučno-issledovatelskij projekt. - Moskva, 1994.

446

XXI SKYRIUS

BAUSMĖS VYKDYMO ATIDĖJIMAS

Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 47' str.) - tai baudžiamojo povei-kio priemonė, kai, nustačius tam tikrus įpareigojimus, nuteistajam ati-dedamas laisvės atėmimo arba pataisos darbų vykdymas.

Nuo 1995 m. sausio l d. bausmės vykdymo atidėjimas pakeitė ikitol BK numatytas tokias baudžiamojo poveikio priemones kaip lygtinįnuteisimą laisvės atėmimu, privalomai įtraukiant nuteistąjį į darbą; lyg-tinį nuteisima; nuosprendžio vykdymo atidėjimą kariui arba karo prie-volininkui karo metu bei nuosprendžio vykdymo atidėjimą.

Bausmės vykdymo atidėjimas yra efektyvi baudžiamojo poveikio prie-monė asmenims, padariusiems nesunkius nusikaltimus. Lietuvos Respub-likos teismu praktikoje 1996 m. ši poveikio priemonė sudarė 40 pro-centų visų per metus paskirtų bausmių, o 1998 ir 1999 m. - išaugo iki54 procentų.

Bausmės vykdymo atidėjimas pilnamečiui asmeniui gali būti taiko-mas esant šioms sąlygoms: 1) asmuo pirmą kartą nuteistas pataisos dar-bais arba laisvės atėmimu; 2) asmuo nuteistas už nesunkų nusikaltimą;3) laisvės atėmimas paskirtas ne daugiau kaip trejiems metams už tyči-nį nusikaitimą arba ne daugiau kaip penkeriems metams už neatsargųnusikaltimą; 4) asmuo atlygino bent vieną trečdali nusikaltimu padary-tos žalos (kai nusikaltimu buvo padaryta žala).

Tuo tarpu asmeniui, kuris padarė nusikaltimą neturėdamas aštuonio-likos melų, bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas esant šiomssąlygoms: 1) asmuo nuteistas pirmą kartą laisvės atėmimu ir 2) laisvėsatėmimas paskirtas ne daugiau kaip ketveriems metams už tyčini nusikal-timą arba ne daugiau kaip aštuoneriems metams už neatsargų nusikalti-

447

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O TEISINĖS P A S E K M Ė S

mą. Be to, tiek pilnamečių, tiek ir nepilnamečių atveju teismas turi prieitiprie išvados, jog yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslaibus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas atideda bausmės vyk-dymą tik esant visoms sąlygoms nuosprendžio priėmimo momentu.

Pažymėtina, kad BK 47(1) str. nustato skirtingas bausmės vykdymoatidėjimo sąlygas pilnamečiams ir nepilnamečiams. Asmeninis, kurie pa-darė nusikaltimą dar nesulaukę 18 metų, teismas gali atidėti paskirtosbausmes vykdymą tiek už sunkaus, tiek ir už nesunkaus nusikaltimo pa-darymą, taip pat nuteistiems ilgesne laisvės atėmimo bausmės trukme(iki 4 metų už tyčini nusikaltimą ir iki 8 metų už nusikaltimą, padarytądėl neatsargumo), be to, ir tuo atveju, jei asmuo neatlygino visos ar da-lies nusikaltimu padarytos žalos.

2000 m. birželio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas pri-ėmė nutarimą Nr. 25 „Dėl teismų praktikos atidedant paskirtųjų baus-mių vykdymą", kuriame išaiškino BK 47(1) str. taikymo sąlygas. Pirmąkartą nuteistu laisvės atėmimu ar pataisos darbais laikomas asmuo, anks-čiau neteistas arba teistas, tačiau jei jam teistumas yra išnykęs ar pa-naikintas. Pirmą kartą nuteistu laisvės atėmimu ar pataisos darbais taippat laikomas asmuo, anksčiau teistas kitomis bausmėmis, jeigu teistu-mas jam ir nėra išnykęs. Pirmą kartą nuteistu laisvės atėmimu ar pa-taisos darbais laikomas asmuo ir tada, kai pritaikius amnestijos aktą arbamalonės suteikimo tvarka nuteistasis buvo atleistas nuo visos ankstes-niu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo ar pataisos darbų bausmės.

Nustatydamas nusikaltimu padarytos ir atlygintos žalos dydį, teismasatsižvelgia tik j tiesiogiai iš nusikalstamos veikos kilusią turtine žalą. Jei-gu teismas nustato, kad kaltininko padaryti nuostoliai tiesiogiai nesusi-ję su jo nusikalstama veika (ligonių kasos išlaidos dėl nukentėjusiojo gy-dymo, socialinio draudimo išlaidos dėl nukentėjusiojo nedarbingumo irpan.) tai, nors kaltininkas šių nuostolių ir nėra atlyginęs, teismas galiatidėti paskirtos bausmės vykdymą.

Jeigu nusikaltimu padarytą žalą (ar bent 1/3 dalį jos) atlygino kitiasmenys arba vienas iš nuteistųjų, tokį veiksmą teismas gali pripažintiBK 47' str. numatytos žalos atlyginimo sąlygos įvykdymu ne tik žalą at-lyginusiam nuteistajam, bet ir kitiems nusikaltimo bendrininkams.

Teismas gali taikyti BK 47' str. ir atidėti paskirtos bausmės vykdy-mą, jeigu nukentėjusysis arba valstybinės institucijos ar juridinio asmensatstovas atsisakė civilinio ieškinio dėl nusikaltimu padarytos žalos atly-ginimo, ir teismas šį atsisakymą priėmė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teisino Senatas pabrėžė, kad svarstydamasbausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai

448

XXI s k y r i u s . Bausmės vykdymo a t i d ė j i m a s

bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas atsižvelgia j visas by-los aplinkybes. Įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininkoasmenybę teismas ypatingą dėmesį atkreipia į tai, kaip bausmės vykdy-mas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteksnuolatinio darbo, galimybės baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kamprižiūrėti sergančių asmenų ar invalidų ir pan.).

Pažymėtina, kad kaltininko atsakomybę sunkinančių aplinkybių buvi-mas nėra kliūtis taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, jei byloje yra BK 471

str. numatytos bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos, ir teismas pripažins,kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Paskirtosios bausmės vykdymas gali būti atidedamas nuo l iki 3 me-tų. Atidėdamas pagrindinės bausmės vykdymą, teismas gali atidėti ir pa-skirtų papildomų bausmių, išskyrus turto konfiskavimą ir baudą, vykdy-mą. Bausmės, kurių vykdymas nebuvo atidėtas, pradedamos vykdyti įsi-teisėjus teismo nuosprendžiui.

Atidėdamas paskirtos bausmės vykdymą, teismas įpareigoja nuteis-tąjį per nustatytą laikotarpį atlyginti likusią neatlygintą nusikaltimu pa-darytą žalą (kai nusikaltimu buvo padaryta žala) ir paskiria vieną arbakelis iŠ šių įpareigojimų: 1) atsiprašyti nukentėjusiojo; 2) teikti nukentė-jusiajam pagalbą gydymosi laikotarpiu; 3) įsidarbinti ar be teismo sutiki-mo nekeisti darbo vietos; 4) pradėti mokytis, tęsti mokslą ar įgyti spe-cialybę; 5) išeiti gydymosi nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikoma-nijos ar venerinės ligos kursą; 6) be organo, prižiūrinčio bausmės vyk-dymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos; 7) atlikti nemo-kamų darbų iki 1000 valandų.

Teismas paskirdamas vieną ar kelis įpareigojimus, privalo atsižvelgtiį jų tikslingumą bei jų įvykdymo realumą, pvz., asmeniui, nesergančiamvenerine liga, neskirtinas gydymosi nuo venerinės ligos kursas, o užsie-niečiui, neturinčiam leidinio dirbti Lietuvos Respublikoje, įpareigojimasįsidarbinanti ir pan. Skirdamas įpareigojimus teismas turi atsižvelgti, arnuteistasis galės juos įvykdyti. Atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę irkitas bylos aplinkybes, teismas parenka įvykdyti tokius įpareigojimus, ku-rie gali turėti didžiausią poveikį nuteistajam.

Paskirdamas vieną ar kelis įpareigojimus, teismas kartu nustato lai-ką, per kurį nuteistasis privalo įvykdyti šiuos įpareigojimus. Teismo pa-skirti įpareigojimų įvykdymo terminai negali viršyti bausmės vykdymoatidėjimo laiko.

Pažymėtina, kad įpareigojimu įvykdymas yra pozityvi nuteistojo pa-reiga, kurios vykdymas neužtikrinamas valstybės prievartos priemonėmis,

449

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O TEISINĖS P A S E K M Ė S

Nuteistojo elgesį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu kontroliuojapataisos inspekcijos.

Pasibaigus teismo nustatytam bausmės vykdymo atidėjimo terminui,teismas sprendžia, ar atleisti nuteistąjį nuo bausmės. Jei nuteistasis perbausmės vykdymo atidėjimo laikotarpi atlygino nusikaltimu padarytą ža-la, įvykdė jam nustatytus įpareigojimus ir yra pagrindo manyti, jog jisateityje laikysis įstatymų, nedarys naujų nusikaltimų, tai teismas nuteis-tąjį galutinai atleidžia nuo bausmės. Tuo tarpu jei nuteistasis neatlygi-no nusikaltimu padarytos žalos arba be pateisinamų priežasčių neįvyk-dė jam paskirtų kitų įpareigojimų arba pažeidinėjo viešąją tvarką, gir-tavo ar padarė kitus teisės pažeidimus, už kuriuos jam du kartus buvotaikytos administracinės nuobaudos ar drausminio poveikio priemonės,teismas pataisos inspekcijos teikimu priima nutarimą panaikinti bausmėsvykdymo atidėjimą ir vykdyti nuosprendžio paskirtą bausmę.

Naujasis BK numato baudos, arešto ir laisvės atėmimo bausmės vyk-dymo atidėjimą, kurio pagrindai ir sąlygos reglamentuojamos analogiš-kai kaip ir galiojančiame BK.

Užsienio valstybių baudžiamieji įstatymai bausmės vykdymo atidėji-mo analogo nenumato. Tik Švedijos BK numato vieną iš probacijos rū-šių - sutartinį gydymą, kuris taikomas narkomanams, padariusiems ne-labai pavojingus nusikaltimus. Šiuo atveju asmuo savanoriškai gydosi nuonarkomanijos, todėl jam nevykdoma paskirtoji bausmė. Daugumos už-sienio valstybių (Olandijos, JAV, Švedijos, Anglijos, Norvegijos, Prancū-zijos ir t. t.) baudžiamieji įstatymai į bausmių sistemą įtraukia probaci-ją (lygtinį nuteisimą). Šios bausmės esmę sudaro įvairūs asmens teisiųar laisvių ribojimai, pavyzdžiui, viešieji darbai (Švedija), gydymasis nuonarkomanijos (JAV, Olandija, Danija), intensyvi priežiūra (JAV, Norve-gija) ir pan.

Tarptautinė baudžiamoji teisė dabartiniu metu ypatingai skatina vals-tybes ieškoti poveikio nusikaltėliams priemonių, kurios nesiejamos sulaisvės atėmimu. Šiuo aspektu paminėtinos Europos 1992 m. visuome-ninių sankcijų ir priemonių taisyklės, kuriose pabrėžiamas laisvės atėmi-mo alternatyvų efektyvumas.

450

XXII SKYRIUS

ATLEIDIMAS NUO BAUSMĖS. TEISTUMAS

1. ATLEIDIMO NUO BAUSMĖS SĄVOKA IR RŪŠYS

Atleidimas nuo bausmės - tai asmens, apkaltinamuoju teismo nuosp-rendžiu pripažinto kaltu nusikaltimo padarymu, sąlyginis arba besąlyginisatleidimas nuo visos ar dalies paskirtos bausmės atlikimo.

Kriminaline bausme siekiama ne tik nubausti nusikaltimą padariusiasmenį, bet ir pataisyti jį. Viena iš pataisymo tikslo pasiekimo formų yraasmens, pripažinto kaltu nusikaltimo padarymu, atleidimas nuo paskirtosbausmės atlikimo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. l d. skel-biama, kad „teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai". Reali-zuojant šią nuostatą Lietuvos Respublikos BK 56 str. nustatyta, kad „at-leisti nuteistąjį nuo bausmės atlikimo bei sušvelninti paskirtąją bausmęgali tik teismas įstatyme nurodytais atvejais ir tvarka''. Išimtį sudaro tikLietuvos Respublikos Seimo teisė leisti amnestijos aktus (Konstitucijos67 str. 19 p.) bei Prezidento teisė teikti malonę nuteistiesiems (Konstitu-cijos 84 str. 23 p.). Bet kuri atleidimo nuo bausmės atlikimo rūšis galimatik tuomet, kai teismas apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažįstaasmenį, padariusį nusikaltimą, kaltu ir paskiria bausmę. Baudžiamajameįstatyme numatytos atleidimo nuo bausmės atlikimo rūšys reiškia atleidi-mą nuo visos ar dalies bausmės atlikimo prieš terminą. Atlikusio visąbausmę asmens paleidimą iš bausmės atlikimo vietų reglamentuoja Patai-sos darbų (Bausmių vykdymo) kodeksas.

Lietuvos Respublikos BK numato šias atleidimo nuo bausmės atliki-mo rūšis: 1) atleidimas nuo bausmės dėl apkaltinamojo nuosprendžiovykdymo senaties (BK 50 str.); 2) atleidimas nuo bausmės dėl ligos (BK57 str.); 3) lygtinis atleidimas nuo bausmės prieš terminą ar bausmėspakeitimas švelnesne bausme (BK 54, 54(1) ir 55 str.); 4) lygtinis palei-

451

NUSIKALTIMO PADARYMO T E I S I N Ė S PASEKMĖS

dimas iš laisvės atėmimo vietų (BK 54(2) str.); 5) nuteistųjų, atlyginusiųnusikaltimu padarytą materialinę žalą, lygtims paleidimas iš laisvės at-ėmimo vietų (BK 54(3) str.); 6) amnestija; 7) malonė. Be išvardintų at-leidimo nuo bausmės atlikimo rūšių, BK ir kiti įstatymai numato specia-lius atvejus, kai asmuo turi būti atleistas nuo bausmės atlikimo, - taiatleidimas nuo bausmės atlikimo ar bausmės sušvelninimas dėl baudžia-mojo įstatymo pasikeitimo ar jo galiojimo pasibaigimo (BK 7 str. 2 d.),mirties bausmės pakeitimas laisvės atėmimu iki gyvos galvos (BK 24 str.4 d.), pataisos darbų be laisvės atėmimo bausmės pakeitimas bauda (BK29 str. 5 d.), pataisos darbų įstaigos arba kolonijos rūšies pakeitimas(Pataisos darbų kodekso 67 str.).

Atleidimo nuo bausmės atlikimo rūšys pagal savo turinį klasifikuoja-mos į sąlygines ir besąlygines. Sąlyginės yra tos atleidimo rūšys, kuriastaikydamas įstatymas numato bandomąjį laikotarpį ir tam tikrus reikala-vimus asmens elgesiui. Jei asmuo nesilaiko šių reikalavimų, tai atleidimaspripažįstamas netekusiu galios ir asmuo siunčiamas atlikti bausmės dalį,nuo kurios buvo atleistas. Prie sąlyginio atleidimo nuo bausmės atlikimopriskiriami lygtinis atleidimas nuo bausmės ar bausmės pakeitimas švel-nesne bausme (BK 54 ir 55 str.), lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimovietų (BK 54(2) str.) ir nuteistųjų, atlyginusių nusikaltimu padarytą ma-terialine žalą, lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų (BK 54(3) str.).Besąlyginės yra tos atleidimo rūšys, po kurių pritaikymo pasibaigia bau-džiamieji teisiniai santykiai. Prie besąlyginio atleidimo nuo bausmės atli-kimo priskiriami apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis (BK 50str.) ir atleidimas nuo bausmės atlikimo dėl ligos (BK 57 str.). Tuo tarpumalonė ir amnestija gali būti ir sąlyginė, ir besąlyginė atleidimo nuo baus-mės atlikimo rūšis.

Atleidimas nuo bausmės atlikimo yra reikšmingas baudžiamosios tei-sės institutas, nes juo realizuojami humanizmo, atsakomybės individuali-zavimo ir teisingumo principai.

Naujasis BK numato šias atleidimo nuo bausmės rūšis: 1) apkaltina-mojo nuosprendžio vykdymo senatis; 2) atleidimas nuo bausmės dėl ligos;3) lygtinis atleidimas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą arbaneatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies pakeitimas švelnesne bausme;4) amnestija ir malonė. Tuo tarpu lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimovietų klausimus reglamentuos Bausmių vykdymo kodeksas.

Atleidimo nuo bausmės prieš terminą institutą numato praktiškai visųužsienio valstybių įstatymai. Pažymėtina, kad vienose valstybėse (Vokie-tijoje, Olandijoje, Japonijoje, Rusijoje, Danijoje, Senegale) šiuos klausi-

452

XXII s k y r i u s . A t l e i d i m a s n u o b a u s m ė s . T e i s t u m a s

mus reglamentuoja baudžiamieji įstatymai, o kitose (Švedijoje, Suomijo-je) - bausmių vykdymo įstatymai. Populiariausios atleidimo rūsys yra lyg-tinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų ir nuosprendžio vykdymo senatis(Vokietija, Japonija, Suomija, Švedija, Danija, Olandija, Prancūzija, Len-kija). Be to, Konstitucijos ir valstybinė teisė numato amnestijos ir malo-nės institutus.

Tarptautinėje baudžiamojoje teisėje pabrėžiama atleidimo nuo baus-mės prieš terminą instituto reikšmė nuteistojo pataisymo procesui. Šiuoaspektu paminėtini Europos Tarybos rekomendacija Nr. R(82)16 „Dėllygtinio paleidimo iš kalėjimo" ir Romos Tarptautinio baudžiamojo teis-mo statutas, numatantis atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės daliesatlikimo institutą.

2. LYGTINIS ATLEIDIMAS NUO BAUSMĖS PRIEŠ TERMINĄAR BAUSMĖS PAKEITIMAS ŠVELNESNE BAUSME

Lygtinis atleidimas nuo bausmės prieš terminą ar bausmės pakeitimasšvelnesne bausme (BK 54 ir 55 str.) - tai sąlyginio atleidimo nuo bausmėsatlikimo rūšis, kai nuteistasis lygtinai atleidžiamas nuo tam tikros baus-mės dalies atlikimo nustatant bandomąjį laikotarpį arba neatliktoji baus-mės dalis pakeičiama kita, švelnesne bausme.

Lygtinis atleidimas nuo bausmės prieš terminą ar bausmės pakeitimasšvelnesne bausme nėra populiarus teismų praktikoje, pavyzdžiui, 1998 m.jis taikytas 326, o 1999 m. - 378 nuteistiesiems.

Lygtinis atleidimas nuo bausmės prieš terminą ar bausmės pakeitimasšvelnesne bausme gali būti taikomas tik asmenims, nuteistiems laisvėsatėmimu arba pataisos darbais, taip pat asmenims, lygtinai paleistiems išlaisvės atėmimo vietų pagal BK 54(2) str. Lygtinį atleidimą nuo bausmėsprieš terminą ar bausmės pakeitimą švelnesne bausme taiko bausmėsatlikimo vietos teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu, o nepilna-mečiams - bendru bausmę vykdančios institucijos ir Vaikų teisių apsaugostarnybos teikimu. Teismas taip pat parenka ir taikytiną rūšį - ar lygtinįatleidimą nuo bausmės prieš terminą, ar bausmės pakeitimą švelnesnebausme.

Lygtinį atleidimą nuo bausmės prieš terminą ar bausmės pakeitimąšvelnesne bausme teismas gali taikyti tik esant dviem sąlygoms: 1) nuteis-tasis yra atlikęs įstatymo nustatytą minimalią bausmės dali ir 2) nuteista-sis savo elgesiu ir darbu (o nepilnametis - ir mokymusi) įrodė, kad pasi-

453

NU SIKALTIMO PADARYMO TEISINĖS PASEKMĖS

taisė. Be to, būtina turėti omenyje, kad BK 54(1) str. nustato nuteistųjųkategorijas, kurioms lygtinis atleidimas nuo bausmės prieš terminą ir ne-atliktosios bausmės dalies pakeitimas švelnesne bausme netaikomas. Tai:1) itin pavojingi recidyvistai (BK 26 str.): 2) asmenys, nuteisti už itinpavojingą valstybinį nusikaltimą (BK 62-70 str.) ar karo nusikaltimą (BK333-339 str.); 3) asmenys, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvosgalvos (arba mirties bausmė pakeista laisvės atėmimu iki gyvos galvos);4) asmenys, kurie, neatlikę viso teismo paskirtosios bausmės laiko, anks-čiau buvo atleisti nuo bausmės prieš terminą arba lygtinai paleisti iš lais-vės atėmimo vietų ir vėl padarė tyčinį nusikaltimą neatliktosios bausmėsdalies metu: 5) asmenys, nuteisti už kai kuriuos pavojingus nusikaltimus,pavyzdžiui, tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis (BK 105 str.).įkaitų paėmimą (BK 131(1) str.), orlaivio nuvarymą (BK 249(2) str.) irpan.; bei 6) asmenys, kurie neatlygino visos nusikaltimu padarytos mate-rialinės žalos (jei nusikaltimu buvo padaryta materialinė Žala). Pažymėti-na, kad šios nuostatos netaikomos nepilnamečiams.

Pirmoji sąlyga - tai įstatymo nustatytos minimalios bausmės daliesatlikimas. Atliktina minimali bausmės dalis nustatoma atsižvelgiant į pa-daryto nusikaltimo pavojingumą, kaltėm formą ir paskirtosios bausmėsdydį. Pagal bendrą taisykle lygtinis atleidimas nuo bausmės prieš terminąar neatliktosios bausmės dalies pakeitimas švelnesne bausme gali būtitaikomas nuteistiesiems, atlikusiems ne mažiau kaip pusę paskirtosiosbausmės laiko. Tuo tarpu specialios taisyklės numato, kad atleisti galimaatlikus ne mažiau kaip vieną trečdali (už neatsargius nusikaltimus), dutrečdalius, tris ketvirtadalius arba keturis penktadalius paskirtosios baus-mės laiko. Nepilnamečiams pagal bendrą taisyklę lygtinis atleidimas nuobausmės prieš terminą ar neatliktosios bausmės dalies pakeitimas švel-nesne bausme gali būti taikomas atlikus ne mažiau kaip vieną trečdalipaskirtosios bausmės laiko, o pagal specialias taisykles - pusę arba dutrečdalius paskirtosios bausmės laiko. Atliktoji bausmės dalis apskaičiuo-jama atsižvelgiant į nuosprendžiu paskirtos bausmės laiką. Jei bausmėnuteistajam buvo sumažinta amnestijos arba malonės aktu, tai atliktojibausmės dalis nustatoma remiantis amnestijos ar malonės aktu nustatytabausme. Tuo atveju, kai asmuo nuteisiamas pagal nusikaltimų sutaptį,lygtinis atleidimas nuo bausmės prieš terminą ar bausmės pakeitimas švel-nesne bausme gali būti taikomas atlikus būtiną bausmės dalį, įstatymonustatyta už sunkesnį nusikaltimą. Pažymėtina ir tai, kad bausmės paleng-vinimas pagal BK 55 str. gali būti taikomas ir tiems asmenims, kuriems,atlikus nustatytą bausmės dali. jau yra suėję 18 metų.

454

X X I I s k y r i u s . A t l e i d i m a s n u o b a u s m ė s . T e i s t u m a s

Antroji sąlyga - tai nuteistojo pasitaisymas, kurį įrodo doras elgesys irsąžiningas darbas (o nepilnamečiams - ir mokymasis). Dabartiniu metu,kai didžioji dalis nuteistųjų laisvės atėmimu nedirba dėl objektyvių prie-žasčių, pagrindinis pasitaisymo kriterijus yra doras elgesys. Dorą elgesįparodo bausmės atlikimo režimo laikymasis, dalyvavimas bausmės atliki-mo vietos rengimuose ir neturėjimas galiojančiu nuobaudų. Sąžiningaidirbančiu laikomas nuteistasis, kuris laikosi darbo drausmės ir vykdo nu-statytas užduotis. Teismas, spręsdamas pasitaisymo klausima, privalo in-dividualiai Įvertinti nuteistojo padaryto nusikaltimo pobūdį, priežastis irmotyvus, asmenybę, duomenis, rodančius jo pasitaisymą. Apie nuteistojopasitaisymą sprendžiama iš jo elgesio ir pažiūros į darbą (mokymąsi) pervisą bausmės atlikimo laiką arba bent jau per ilgesnę jo dalį. Teismas,nustatęs, kad nuteistasis atliko bausmės dalį ir savo elgesiu bei pavyzdin-gu darbu (bei mokymusi) įrodė, jog pasitaisė, privalo taikyti lygtinį atlei-dimą nuo bausmės prieš terminą ar bausmes pakeitimą švelnesne baus-me. Negalima atsisakyti tai daryti vadovaujantis įstatyme nenurodytaismotyvais, pavyzdžiui, dėl bausmės švelnumo, trumpalaikio buvimo kon-krečioje pataisos įstaigoje. Jeigu teismas motyvuotai atsisako lygtinai at-leisti nuo bausmės prieš terminą ar pakeisti bausmę švelnesne bausme,tai pakartotinai pateikti teismui šį klausimą galima ne anksčiau kaip pra-ėjus šešiems mėnesiams po teismo nutarties priėmimo.

Lygtinai atleidus nuo bausmės prieš terminą arba pakeitus bausmęšvelnesne bausme, teismas gali nuteistąjį taip pat atleisti ir nuo papildo-mos bausmės - atėmimo teisės eiti tam tikras pareigas, dirbti tam tikrądarbą arba užsiimti tam tikra veikla. Kai neatliktoji laisvės atėmimo baus-mės dalis pakeičiama pataisos darbais, laikomasi nustatyto termino -nuodviejų mėnesių iki dvejų metų, neviršijant neatlikto laisvės atėmimo lai-ko. Taikydamas lygtini atleidimą nuo bausmės prieš terminą ar bausmespakeitimą švelnesne bausme nepilnamečiui, teismas gali įpareigoti tamtikrą darbo kolektyvą arba asmenį, jei jie sutinka, stebėti ir auklėti tokįnepilnametį.

Lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą esmę sudaro tai, kadlygtinai atleistas asmuo, nepadaręs per neatliktos bausmės dalies laikąnaujo nusikaltimo, laikomas atlikusiu visą nuosprendžiu paskirtą bausme.Jei per neatliktos bausmės dalies laiką padaromas naujas nusikaltimas,tai bausmė asmeniui skiriama pagal BK 43 str. taisykles, numatančiasbausmės skyrimą, kai neatlikus bausmės padaromas naujas nusikaltimas.

Naujasis BK numato lygtinio atleidimo nuo laisvės atėmimo baus-mės prieš terminą ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies pakeiti-

455

NUSIKALTIMO PADARYMO TEISINĖS PASEKMĖS

mo švelnesne bausme institutą, kurio taikymo sąlygos ir pagrindai reg-lamentuojami analogiškai kaip ir galiojančiame BK. Antra vertus, nau-jasis BK numato galimybę asmeniui, lygtinai atleistam nuo laisvės at-ėmimo bausmės, taikyti vieną arba kelis įpareigojimus, pavyzdžiui, atly-ginti arba pašalinti nusikaltimu padarytą turtinę žalą; atsiprašyti nuken-tėjusiojo ir pan.

Lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą ar bausmės pakeitimošvelnesne bausme institutas nepopuliarus užsienio valstybių baudžiamojo-je teisėje. Jis aptinkamas tik buvusios TSRS ir jos įtakoje buvusių valsty-bių baudžiamuosiuose įstatymuose.

Tarptautinėje baudžiamojoje teisėje atleidimas nuo bausmės prieš ter-miną yra numatytas Romos Tarptautinio baudžiamojo teismo statute. Sta-tuto 110 str. nustato, kad Tarptautinis baudžiamasis teismas, nuteistajamatlikus du trečdalius paskirtosios laisvės atėmimo bausmės arba 25 metuslaisvės atėmimo iki gyvos galvos, peržiūri nuosprendį. Vykdydamas nuo-sprendžio peržiūrą, Teismas gali sumažinti bausmę, jei nustato vieną arbakelias aplinkybes: a) asmens aktyvi pagalba tyrimo ir teisminio nagrinė-jimo metu; b) savanoriška asmens pagalba, susijusi su konfiskuotino turtopaieška ir pan.; bei c) kitos aplinkybės, kurios yra reikšmingos bausmėssušvelninimui.

3. LYGTINIS PALEIDIMAS IŠ LAISVĖS ATĖMIMO VIETŲ

Lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų (BK 54(2) str.) - tai są-lyginio atleidimo nuo bausmės rūšis, kai nuteistasis lygtinai atleidžiamasnuo tara tikros laisvės atėmimo bausmės dalies atlikimo nustatant bando-mąjį laikotarpį bei tam tikrus elgesio apribojimus.

Lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų yra populiarus teismųpraktikoje, pavyzdžiui, 1998 m. jis buvo taikytas 3003, o 1999 m. - 2906nuteistiesiems.

Lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų gali būti taikomas asme-nims, atliekantiems bausmę laisvės atėmimo vietose, jeigu įmanoma šiuosasmenis toliau taisyti neizoliuotus nuo visuomenės, tačiau prižiūrimus.Lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų taiko teismas bausmę vykdan-čios institucijos teikimu. Ši atleidimo nuo bausmės rūšis gali būti taikomaesant šioms sąlygoms: 1) nuteistasis yra atlikęs įstatymo nustatytą mini-malią bausmės dalį; 2) nuteistasis savo elgesiu ir darbu įrodė, kad jįgalima pataisyti neizoliuotą nuo visuomenės, bet prižiūrimą. Pažymėtina,kad lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų nelaikomas asmeniui,

456

X X I I s k y r i u s . A t l e i d i m a s n u o b a u s m ė s . T e i s t u m a s

nuteistam už itin pavojingą valstybinį nusikaltimą (BK 62-70 str.) arbakaro nusikaltimą (BK 333-339 str.), asmeniui, kuriam paskirtas laisvėsatėmimas iki gyvos galvos (arba mirties bausmė pakeista laisvės atėmimuiki gyvos galvos), ir asmeniui, nuteistam už tyčinį nužudymą sunkinančio-mis aplinkybėmis (BK 105 str.), išžaginimą sunkinančiomis aplinkybėmis(BK 118 str. 3 ir 4 d.), įkaitų paėmimą (BK 131(1) str.), kėsinimąsi įpolicininko ar policijos rėmėjo gyvybę (BK 203(1) str.), nusikalstamą su-sivienijimą (BK 227( 1) str.), teroro aktą sunkinančiomis aplinkybėmis(BK 227(3) str. 2 ir 3 dalys), ir orlaivio nuvarymą (BK 249(2) str.). Be to,lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų negali būti taikomas ir asme-ninis (išskyrus nepilnamečius), kurie neatlygino bent pusės nusikaltimupadarytos materialinės žalos (jei nusikaltimu buvo padaryta tokia žala).Ši nuostata, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylųskyriaus konsultacija, taikoma tik asmenims, nuteistiems po 1999 m. sau-sio 6 dienos. Nuteistųjų, kuriems negali būti taikomas lygtinis paleidimasiš laisvės atėmimo vietų, sąrašas yra siauresnis nei lygtinio atleidimo nuobausmės prieš terminą ar bausmės pakeitimo švelnesne bausme atveju,pavyzdžiui, lygtinis paleidimas gali būti taikomas itin pavojingam recidy-vistui. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos RespublikosAukščiausiosios Tarybos 1992 m. vasario 6 d. nutarimą Nr. 1-2272 „DėlLietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 54, 54' ir 542 straipsnių tai-kymo tvarkos išaiškinimo'' (Žin. 1992. Nr. 7-148) asmenims, nuteis-tiems pagal BK 118 str. 3 ir 4 d., kuriems nuosprendis įsiteisėjo iki1991 m. gruodžio 10 d., taip pat gali būti taikomas lygtinis paleidimas išlaisvės atėmimo vietų.

Pirmoji sąlyga - tai įstatymo nustatytos minimalios laisvės atėmimodalies atlikimas. Atliktina minimali laisvės atėmimo dalis nustatoma atsi-žvelgiant į nuteistojo amžių (nepilnamečiai), motinystę (nėščios moterys),vaikus (vienišam tėvui (motinai), turinčiam vaikų iki 7 metų arba du irdaugiau nepilnamečių vaikų, jei tokių tėvų valdžia šiems vaikams nėrateismo apribota), nusikaltimo subjektą (itin pavojingas recidyvistas), kal-tės formą (neatsargumas), paskirtą laisvės atėmimo dydi bei padarytonusikaltimo pavojingumą ir gali sudaryti vieną trečdalį, pusę, du trečda-lius arba tris ketvirtadalius bausmės. Tuo atveju, kai asmuo nuteisiamaspagal nusikaltimų sutaptį, lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų galibūti taikomas atlikus minimalią laisvės atėmimo dali, įstatymo nustatytąuž sunkesnį nusikaltimą. Jei bausmė nuteistajam buvo sumažinta amnes-tijos ar malonės aktu, tai atliktoji bausmės dalis nustatoma remiantisamnestijos ar malonės aktu nustatyta bausme.

457

NUSIKALTIMO P A D A R Y M O T E I S I N Ė S PASEKMĖS

Antroji sąlyga - tai įrodymas, kad nuteistąjį galima toliau taisyti ne-izoliuotą nuo visuomenės, tačiau prižiūrimą. Šis įrodymas turi būti grin-džiamas nuteistojo elgesiu bei požiūriu į darbą bausmės atlikimo metu.Be to, teismas turi įvertinti nuteistojo asmenybę, pataisos darbų įstaigospateiktą nuteistojo charakteristika, požiūrį į auklėjamųjų ir drausminiopoveikio priemonių laisvės atėmimo vietose taikymą. Pažymėtina, jog tai-kant lygtini paleidimą iš laisvės atėmimo vietų nebūtina, kad nuteistasisįrodytų savo pasitaisymą. Būtent dėl šios priežasties lygtinai paleidžiamasnuteistasis privalo raštu įsipareigoti pavyzdingu elgesiu ir sąžiningu darbuįrodyti, kad jis pasitaisys.

Pabrėžtina, kad pataisos darbų įstaigos administracija, atlikus įstaty-mo nustatytą bausmės dalį ir esant nuteistojo sutikimui, privalo teiktiasmens lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų klausima bausmėsatlikimo vietos apylinkės teismui. Jeigu teismas atsisako lygtinai paleistiiš laisvės atėmimo vietų, pakartotinai pateikti teismui šį klausimą galimane anksčiau kaip praėjus šešiems mėnesiams po nutarties dėl atsisakymolygtinai paleisti iš laisvės atėmimo vietų priėmimo dienos.

Kadangi lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų sąlygos yra žymiaišvelnesnės, nei lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą ar bausmėspakeitimo švelnesne bausme atveju, todėl lygtinai paleistų nuteistųjų elge-siui keliami papildomi reikalavimai. Visų pirma darbingi asmenys, lygtinaipaleisti iš laisvės atėmimo vietų, per penkiolika dienų nuo paleidimo mo-mento privalo įsidarbinti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir pranešti apietai bausmę vykdančiai institucijai. Antra, teismas, lygtinai paleisdamas as-menį iš laisvės atėmimo vietos, privalo įpareigoti asmenį (nepilnametį - nuotos dienos, kai sulauks pilnametystės) per neatliktosios bausmės dalies laikąatlyginti likusią nusikaltimu padarytos materialinės žalos dalį (jei nusikal-timu buvo padaryta materialinė žala) bei nustatyti vieną arba kelias iš šiųsąlygų: 1) uždraudimą išeiti iš namų tam tikru laiku, jei tai nesusiję su dar-bu; 2) uždraudimą lankytis tam tikrose vietose, jei tai nesusiję su darbu; 3)uždraudimą be leidimo išvykti už gyvenamosios vietos ribų daugiau kaipseptynioms paroms; 4) registravimąsi bausmę vykdančioje institucijoje nuovieno iki keturių kartų per mėnesi. Jeigu lygtinai paleistas asmuo sutinka,tai teismas gali šias pareigas pakeisti piniginiu užstatu nuo 10 iki 40 MGLdydžio. Užstatas įmokamas i teismo sąskaitą ir grąžinamas per penkiolikadienų, jei įvykdomos lygtinio paleidimo sąlygos.

Jei lygtinai paleistas darbingas asmuo vengia dirbti arba sistemingai aritin piktybiškai pažeidinėja darbo drausmę, neatlygina likusios nusikaltimupadarytos materialinės žalos dalies (išskyrus nepilnamečius), taip pat jei sis-temingai arba itin piktybiškai pažeidinėja viešąją tvarką arba jam nustaty-

458

XXII s k y r i u s . A t l e i d i m a s n u o b a u s m ė s . T e i s t u m a s

tas pareigus, jis pagal teismo nutartį siunčiamas atlikti likusią laisvės atėmi-mo bausmes dali. Sistemingas darbo drausmės, viešosios tvarkos ar nusta-tytų pareigu pažeidinėjimas konstatuojamas tada, kai asmuo padaro tris ardaugiau tokių pažeidimų, nesvarbu, ar jis buvo baustas už kiekviena pažei-dimą; šie pažeidimai padaromi per vienerius metus nuo pirmojo pažeidi-mo padarymo dienos ir nėra juridinių kliūčių patraukti asmenį atsakomy-bėn už kiekvieną pažeidimą atskirai. Itin piktybišku darbo drausmės, vie-šosios tvarkos ar nustatytu pareigų pažeidimu laikomas tyčinis, vienkarti-nis pažeidimas, padarytas arba tęsiamas po oficialaus bausmę vykdančiosinstitucijos pareigūno įspėjimo. Šių pažeidimų sąrašą nustato vidaus reikalųministras, suderinęs su Generaliniu prokuroru. Jei asmuo, siunčiamas at-likti likusią laisvės atėmimo bausmės dalį, yra įmokėjęs į teismo sąskaita pi-nigini užstatą, tai pastarasis tampa valstybės nuosavybe.

Lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų institutas nenumato gali-mybės atleisti nuteistąjį nuo papildomų bausmių, todėl lygtinai paleistasasmuo papildomas bausmes atlieka bendra tvarka.

Jei lygtinai paleistas asmuo per lygtinio paleidimo laikotarpį padaronaują nusikaltimą, teismas jam skiria bausmę pagal BK 43 str. taisykles,reglamentuojančias bausmės skyrimą, kai neatlikus bausmės padaromasnaujas nusikaltimas.

Naujasis BK lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų nebereglamen-tuoja, nes savo turiniu šis institutas artimesnis bausmių vykdymo teisei.

Lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų institutą numato praktiš-kai visų užsienio valstybių baudžiamieji arba bausmių vykdymo įstatymai.Šio instituto taikymo sąlygos atitinka Lietuvos Respublikos įstatymų nuo-statas - tai tam tikros bausmės dalies atlikimas ir geras elgesys atlikimometu. Pažymėtina, kad užsienio valstybės neriboja šio instituto taikymogalimybių, pavyzdžiui, Vokietijos ir Japonijos BK leidžia lygtinai paleistinet asmenį, nuteistą įkalinimu iki gyvos gaivos. Be to, lygtinį paleidimątaiko ne teismas, bet Teisingumo ministerija ar net Kalėjimų departamen-tas (Švedija, Danija, Suomija). Būtino bausmės dalies atlikimo dalis nu-statoma labai įvairiai, tačiau pagrindinis kriterijus yra teismo paskirtosbausmės dydis, pavyzdžiui, Japonijos BK numato, kad lygtinis paleidimasgali būti taikomas atlikus vieną trečdalį paskirtos bausmės arba ne ma-žiau 10 metų, jei asmuo įkalintas iki gyvos galvos. Atkreiptinas dėmesysir į tai, kad kai kuriose valstybėse (Olandijoje) lygtinis paleidimas taiko-mas automatiškai - atlikus būtiną bausmės dalį.

Tarptautinė kalėjimų teisė pabrėžia lygtinio paleidimo iš kalėjimų svar-bą. Europos Tarybos rekomendacijoje Nr. R(82)16 „Dėl lygtinio paleidi-mo iš kalėjimo" siūloma numatyti lygtinį paleidimą atsižvelgiant į nusi-

459

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O TEISINĖS PASEKMĖS

kaitimo pavojingumą, paskirtą ir atliktą bausmės dydi, kaltininko asmeny-bę ir elgesį visoms nute is tų jų kategorijoms - piliečiams ir užsieniečiams,asmenims, neturintiems gyvenamosios vietos, ir itin pavojingiems nuteis-tiesiems. Lygtini paleidimą iš kalėjimo gali lemti sveikatos, išsilavinimo,profesiniai, darbo, šeimos ir kiti socialiniai veiksniai.

4. NUTEISTŲJŲ, ATLYGINUSIŲ NUSIKALTIMU PADARYTĄMATERIALINĘ ŽALĄ, LYGTINIS PALEIDIMAS

IŠ LAISVĖS ATĖMIMO VIETŲ

Nuteistųjų, atlyginusių nusikaltimu padarytą materialinę žala, lygtinispaleidimas iš laisvės atėmimo vietų (BK 54(3) str.) - tai sąlyginio atlei-dimo nuo bausmės rūšis, kai nuteistasis lygtinai atleidžiamas nuo tamtikros laisvės atėmimo bausmės dalies atlikimo įpareigojant ji per neatlik-tosios bausmės dalies laiką atlyginti likusią nusikaltimu padalytos mate-rialinės žalos dalį.

Šis lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų institutas yra naujasąlyginio atleidimo nuo bausmės rūšis, kuri buvo įteisinta nuo 1999 m.sausio 6 dienos. Nuteistųjų, atlyginusių nusikaltimu padarytą materialinęžalą. lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų taiko teismas bausmę vyk-dančios institucijos teikimu.

Ši lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų rūšis gali būti taikomaasmenims, nuteistiems už 25 nusikaltimus, išvardintus BK 54(3) str., - t.y.tyčinį apysunkį kūno sužalojimą, užkrėtimą liga ar kitokį susargdinimą(BK 112 str. 1 d.), sunkų arba apysunkį kūno sužalojimą, užkrėtimą ligaar kitokį susargdinimą dėl neatsargumo (BK 115 str.), vengimą išlaikytivaikus arba tėvus (BK 125 ir 126 str.), vagystę (BK 271 str. l d.), sukčia-vimą (BK 275 str. l d.), radinio pasisavinimą (BK 276 str.) ir t. t. Antravertus, ši lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų rūšis netaikoma itinpavojingam recidyvistui ir asmeniui, kuris buvo anksčiau atleistas lygtinainuo bausmės prieš terminą arba lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietųir vėl padarė tyčini nusikaltimą neatliktosios bausmės dalies metu.

Ši atleidimo nuo bausmės rūšis gali būti taikoma esant visoms šiomssąlygoms: 1) nuteistasis savanoriškai atlygino ne mažiau kaip pusę nusi-kaltimu padarytos materialinės žalos; ir 2) atliko ne mažiau kaip du penk-tadalius paskirtos laisvės atėmimo bausmės; ir 3) pavyzdingai elgėsi lais-vės atėmimo bausmės atlikimo metu.

Pirmoji sąlyga - tai nuteistojo savanoriškas ne mažiau kaip pusės nu-sikaltimu padarytos materialinės žalos atlyginimas. Lietuvos Aukščiausio-

460

XXII skyr ius . A t l e i d i m a s n u o b a u s m ė s . T e i s t u m a s

jo Teismo Senatas 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimu „Dėl teismų prakti-kos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis" 9 punkte išaiškino.kad ,,žala yra turtinės, fizinės ar moralinės nusikaltimo pasekmės, tiesio-giai kilusios iš nusikalstamos kaltininko veikos". Žalai nėra priskiriamoskitos nusikaltimo sąlygotos turtinės pasekmės, pavyzdžiui, ligonių kasosišlaidos nukentėjusiajam gydyti, socialinio draudimo išlaidos dėl nukentė-jusiojo nedarbingumo, būtinas pagerintas maitinimas, nekompensuojamųir iš dalies kompensuojamų vaistų pirkimas ir pan. Savanorišku pripažįs-tamas toks atlyginimas, kai nuteistasis pats savo noru arba jo valia kitiasmenys nukentėjusiajam atlygino nusikaitimu padarytą materialinę žalą.

Antroji sąlyga - tai minimalios (dviejų penktadalių) laisvės atėmimobausmės dalies atlikimas. Jei bausmė nuteistajam buvo sumažinta amnes-tijos ar malonės aktu, tai atliktoji bausmės dalis nustatoma amnestijos armalonės aktu nustatyta bausme.

Trečioji sąlyga - tai pavyzdingas elgesys laisvės atėmimo bausmės at-likimo metu. Apie nuteistojo elgesį teismas sprendžia atsižvelgdamas ipataisos darbų įstaigos pateiktą nuteistojo charakteristika, nuteistojo po-žiūrį į auklėjamojo poveikio priemones, darbą, mokymąsi, taikytas draus-mines nuobaudas, paskatinimus ir pan.

Teismas, lygtinai paleisdamas asmenį iš laisvės atėmimo vietų, privalo(ir gali) nustatyti tik vieną reikalavimą, - tai Įpareigojimą per neatliktosiosbausmės dalies laika atlyginti likusią nusikaltimu padarytos materialinės ža-los dalį. Jeigu lygtinai paleistas asmuo neatlygina per neatliktosios bausmėsdalies laiką likusios nusikaltimu padarytos materialinės žalos dalies, jis pa-gal teismo nutarti siunčiamas atlikti likusią laisvės atėmimo bausmės dali.

Nuteistųjų, atlyginusių nusikaltimu padarytą materialinę žalą, lygtiniopaleidimo iš laisvės atėmimo vietų institutas nenumato galimybės atleistinuteistąjį nuo papildomų bausmių, todėl lygtinai paleistas asmuo papil-domas bausmes atlieka bendra tvarka.

Jei asmuo, lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietų BK 54(3) str.tvarka, per neatliktosios bausmės dalies laiką padaro naują nusikaltimą,teismas jam skiria bausmę pagal BK 43 str. taisykles, reglamentuojančiasbausmės skyrimą, kai neatlikus bausmės padaromas naujas nusikaltimas.

5. APKALTINAMOJO NUOSPRENDŽIO VYKDYMO SENATIS

Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis (BK 50 str.) - tai bau-džiamojo įstatymo nustatytas terminas, kuriam suėjus neįvykdytas įsitei-sėjęs apkaltinamasis nuosprendis nebevykdomas.

461

NUSIKALTIMO PADARYMO TEISINĖS PASEKMĖS

Kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi būti vykdomas po to, kaijis įsiteisėja. Kartais nuo nusikaltimo padarymo iki bausmės vykdymopraeina gana ilgas laikotarpis. Šiuo atveju nutrūkęs ryšys tarp nusikaltimoir bausmės parodo, kad įspėjamasis bausmės vaidmuo tampa beprasmis,nes nuteistasis, ilgą laiką nepadaręs naujo nusikaltimo po nuosprendžiopriėmimo, tapo visuomenei nebepavojingas. Jau buvo minėta, kad atpil-das nėra kriminalinės bausmės esmė ar tikslas, todėl įstatymų leidėjas BK50 str. numato apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatį.

Apkaltinamasis nuosprendis laikomas neįvykdytu, jeigu jis nebuvo nu-kreiptas vykdyti arba jei buvo nukreiptas vykdyti, tačiau realiai dėl kokiųnors priežasčių nebuvo vykdomas. Pagal apkaltinamojo nuosprendžio vyk-dymo senaties taisykles nuosprendis bus nevykdomas, jei teismas nustatotris būtinas sąlygas: 1) suėję įstatymo nustatyti senaties terminai; 2) nu-teistasis nevengė atlikti bausmę; 3) nuteistasis nepadarė naujo nusikalti-mo, už kuri teismas nubaudžia laisvės atėmimu ne mažiau kaip viene-riems metams.

Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminai nustatomi at-sižvelgiant į teismo paskirtą bausmės rūšį ir dydi. Baudžiamasis įstatymasnumato tris senaties terminus: 1) treji metai - jeigu nuteista laisvės at-ėmimu ne daugiau kaip dvejiems metams arba bausme, nesusijusia sulaisvės atėmimu; 2) penkeri metai - jeigu nuteista laisvės atėmimu nedaugiau kaip penkeriems metams; 3) dešimt metų - jeigu nuteisia laisvėsatėmimu daugiau kaip penkeriems metams. Apkaltinamojo nuosprendžiovykdymo senaties eiga nutrūksta, jei nuteistasis vengia atlikti bausme ar-ba padaro naują nusikaltimą, už kurį teismas nubaudžia laisvės atėmimune mažiau kaip vieneriems metams. Vengimas atlikti bausmę gali pasi-reikšti pabėgimu iš suėmimo, išvykimu iŠ nuolatinės gyvenamosios vietosir kitais tyčiniais veiksmais, kliudančiais įvykdyti nuosprendį. Laikas, kurįbuvo vengiama atlikti bausmę, neįskaitomas i senaties terminą. Šiuo at-veju senatis pradedama skaičiuoti nuo to momento, kai slapstęsis nuteis-tasis pats atvyko atlikti bausmę arba buvo sulaikytas. Jei senaties terminoeigą nutraukė naujo nusikaltimo padarymas, tai senatis pradedama skai-čiuoti nuo šio nusikaltimo padarymo momento. Pažymėtina, kad švelnes-nės bausmės nei vieneri metai laisvės atėmimo paskyrimas už naują nu-sikaltimą nenutraukia senaties eigos.

Kai vengiama atlikti apkaltinamąjį nuosprendi, senatis nenutrūkstaneribotam laikui. Baudžiamasis įstatymas numato, kad nuosprendis nega-li būti vykdomas, jeigu nuo to laiko, kai jis buvo priimtas, praėjo penkio-lika metų ir senatis nenutrūko dėl naujo nusikaltimo padarymo.

462

X X I I s k y r i u s . A t l e i d i m a s n u o b a u s m ė s . T e i s t u m a s

Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminai skaičiuojamimetais ir pasibaigia ne paskutinę mėnesio dieną, bet 24 valandą priešprasidedant tai dienai. Termino pasibaigimas nedarbo dieną neprailginasenaties termino.

Klausimą dėl senaties taikymo asmeniui, nuteistam laisvės atėmimoiki gyvos galvos bausme, suėjus baudžiamajame įstatyme numatytam ter-minui - 10 metų - sprendžia teismas. Jeigu teismas nepripažįsta esantgalima taikyti senatį, skiriama laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėarba laisvės atėmimo bausmė.

Naujasis BK apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties klausimussprendžia analogiškai kaip ir galiojantis BK. Antra vertus, naujasis BKlabiau diferencijuoja senaties trukmę, nes numato penkis senaties termi-nus ir ilgesnį - 20 metų - maksimalų senaties terminą.

Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties institutą numato dau-gumos užsienio valstybių baudžiamieji įstatymai. Šio instituto taikymopagrindai iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos BK nuostatas. Antravertus, konkretūs senaties terminai, kurie priklauso nuo paskirtos baus-mės rūšies ir dydžio, yra labai įvairūs, pavyzdžiui, maksimalus terminasVokietijoje yra 25 metai, Japonijoje - 30 metų. Paminėtina ir tai, kad kaikurios valstybės nustato atvejus, kai nuosprendžio vykdymo senatis netai-koma, pavyzdžiui, nuteistiems už genocidą arba įkalintiems iki gyvos gal-vos asmenims (Vokietija).

6. ATLEIDIMAS NUO BAUSMĖS DĖL LIGOS

Atleidimas nuo bausmės dėl ligos (BK 57 str.) - tai besąlyginio at-leidimo nuo bausmės atlikimo rūšis, kai nuteistasis atleidžiamas nuo vi-sos ar tam tikros bausmės dalies atlikimo dėl sunkios nepagydomos ligos.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. nustato, kad „draudžiamažmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nu-statyti tokias bausmes". Viena iŠ šio draudimo realizavimo formų yra ga-limybė atleisti nuo bausmės atlikimo asmenį, susirgusi sunkia nepagydomaliga. BK 57 str. numato tris atvejus, kai sergantis asmuo gali būti atleistasnuo bausmės atlikimo. Visų pirma asmuo, padaręs nusikaltimą, gali būti at-leidžiamas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suser-ga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios jis negali atlikti bausmės. Šiuo at-veju teismas priima apkaltinamąjį nuosprendi, paskiria tokiam asmeniuibausmę ir atleidžia jį nuo bausmės atlikimo. Antra, asmuo gali būti atlei-džiamas nuo tolesnio bausmės atlikimo, jeigu jis po nuosprendžio priėmi-

463

NUSIKALTIMO PADARYMO TEISINĖS PASEKMĖS

mo susirgo sunkia nepagydoma liga. Šiuo atveju bausmę vykdančios insti-tucijos vadovas paduoda teismui teikimą, medicinines komisijos išvada irnuteistojo asmens bylą. Teismas priima sprendimų atsižvelgdamas i pada-ryto nusikaltimo sunkumą, nuteistojo asmenybe, jo elgesį bausmės atliki-mo metu, ligos pobūdį ir atliktą bausmės dali. Ir trečia, asmuo, kuris po nu-osprendžio priėmimo suserga psichine liga, dėl kurios jis negali suvokti savoveiksmu esmės ar jų valdyti, atleidžiamas nuo tolesnio bausmės atlikimo.Šiuo atveju teismas gali paskirti priverčiamąja medicininio pobūdžio prie-mone (BK 59 str.). Pabrėžtina, kad pirmųjų dviejų atleidimo atvejų pagrin-das yra sunki nepagydoma liga, apie kurią sprendžia medikai, o teismas nu-stato, ar asmuo dėl šios ligos tapo nepavojingas ir ar galima atleisti ši as-menį nuo bausmės. Tuo tarpu trečiuoju atveju teismas privalo atleisti as-menį nuo bausmės (arba paskirti priverčiamąją medicininio pobūdžio prie-mone) net ir tada, kai asmuo išlieka pavojingas.

Nors baudžiamajame įstatyme nėra pasakyta, nuo kokių bausmių at-likimo galima atleisti asmenį, tačiau pagal BK 57 str. teismas, atsižvelg-damas į nuteistojo ligos pobūdi ir kitas aplinkybes, gali atleisti nuo visųpagrindinių bei papildomų bausmių atlikimo.

Naujasis BK atleidimo nuo bausmės dėl ligos klausimus sprendžiaanalogiškai kaip ir galiojantis BK.

Atleidimo nuo bausmės dėl sunkios nepagydomos ligos institutas ap-tinkamas tik buvusios TSRS ir jos įtakos sferoje buvusių valstybių bau-džiamuosiuose įstatymuose. Šio instituto savarankiškumą nulėmė ilgi lais-vės atėmimo bausmės terminai ir gana griežti lygtinio paleidimo iš laisvėsatėmimo vietų reikalavimai ir sąlygos. Tuo tarpu demokratinėse valstybė-se atleidimas nuo bausmės dėl sunkios nepagydomos ligos sprendžiamastaikant lygtinio paleidimo iš kalėjimo institutą.

7. AMNESTIJA IR MALONE

Amnestija (Konstitucijos 67 str. 19 p.) - tai Lietuvos RespublikosSeimo priimtas aktas, kuriuo individualiai neapibrėžtam nuteistųjų ratuitaikomas sąlyginis ar besąlyginis atleidimas nuo bausmės arba bausmėstermino sutrumpinimas.

Malonė (Konstitucijos 84 str. 23 p.) - tai Lietuvos Respublikos Prezi-dento išleistas dekretas, kuriuo konkretus nuteistasis sąlyginai ar besąlygiš-kai atleidžiamas nuo bausmės arba jam sutrumpinamas bausmės terminas.

Amnestija ir malonė yra aukščiausių valstybinės valdžios institucijų -Lietuvos Respublikos Seimo ir Prezidento - teisė, todėl tik šios instituci-

464

X X I I s k y r i u s . A t l e i d i m a s n u o b a u s m ė s . T e i s t u m a s

jos turi amnestijos ar malonės iniciatyvos teisę, taip pat teisę nustatytirūšį (atleidimą nuo bausmės ar jos sutrumpinimą) bei apimtį (pagrindi-nės ar papildomos bausmės). Be to, įstatymai ne reglamentuoja amnesti-jos ar malonės taikymo pagrindų. Amnestijos ir malonės institutai padedarealizuoti humanizmo ir teisingumo principus, nes jie, nenaikindami irnekeisdami baudžiamųjų įstatymų bei apkaltinamųjų teismo nuospren-džių, padeda tikslinti valstybės baudžiamąja politika.

Norminio pobūdžio amnestijos aklai taikomi santykinai plačiam, indi-vidualiai neapibrėžtam nuteistųjų ratui. Nuteistųjų ratas, kuriam taikomaamnestija, gali būti išskiriamas pagal įvairius kriterijus, pavyzdžiui, Lietu-vos Respublikos įstatymas „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respubli-kos Konstitucijos priėmimą" (Žin., 1993, Nr. 25-580) išskyrė bausmėsrūšį (laisvės atėmimas, pataisos darbai, lygtinis nuteisimas ir nuospren-džio vykdymo atidėjimas), laisvės atėmimo bausmės dydi, nuteistojo as-menybę (moteris, nepilnametis, l ir 2 grupės invalidas, vyresnis kaip 60metų vyriškis), nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu, padaryto nusi-kaltimo pobūdi ir t. t. Amnestijos akte turi būti nurodyta jos taikymosubjektai, tvarka ir sąlygos, kurių pagrindu priimamas konkretus sprendi-mas dėl asmens atleidimo nuo bausmės ar termino sutrumpinimo.

Lietuvos Respublikos Prezidento dekretas dėl malonės suteikimo nėranorminis aktas, nes juo sutrumpinama bausmės trukmė arba taikomasatleidimas nuo bausmės konkrečiam asmeniui. Sis dekretas yra vienkar-tinio, taikomojo pobūdžio, todėl jame nenurodomos taikymo tvarka irsąlygos. Malonė teikiama tik esant nuteistojo prašymui.

Visus nuteistųjų malonės prašymus preliminariai svarsto ir pasiūlymusdėl jų teikia Malonės komisija, kuriai vadovauja Prezidentas. Be malo-nės prašymo svarstoma tik dėl malonės suteikimo asmenims, nuteistiemsmirties bausme. Malonės komisijos veiklą bei malonės prašymų nagrinė-jimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Prezidento 1993 m. sau-sio l l d . dekretu Nr. 9 patvirtinta „Nuteistųjų malonės prašymų nagri-nėjimo tvarka".

Pažymėtina, kad amnestija ir malone gali būti tiek sąlyginė, tiek irbesąlygiška. Nuo 1990 m. kovo 11 dienos Lietuvos Respublikoje buvoįvykdytos šešios besąlyginės amnestijos, tuo tarpu malonės atveju nuteis-tajam asmeniui neretai nustatomas bandomasis laikotarpis.

Naujasis BK amnestijos ir malonės klausimus sprendžia analogiškaikaip ir galiojantis BK.

Amnestijos ir malonės institutai aptinkami daugumos užsienio valsty-bių įstatymuose. Amnestijos aktų leidimas yra parlamento prerogatyva,

465

N U S I K A L T I M O PADARYMO T E I S I N Ė S P A S E K M Ė S

tuo tarpu malonę gali teikti monarchas (Danija, Olandija), Vyriausybė(Švedija), Prezidentas (Suomija, Rusija).

8. TEISTUMAS

Teistumas (BK 58 str.) - tai asmens teisinės padėties ypatybė, kuriąsukelia teismo paskirtosios bausmės atlikimas.

Baudžiamosios teisės teorijoje egzistuoja dvi pozicijos teistumo klau-simu. Vienos nuomone, teistumas yra baudžiamųjų teisinių santykių da-lis, todėl baudžiamieji teisiniai santykiai pasibaigia tik išnykus arba įsta-tymo nustatyta tvarka panaikinus teistumą. Antroji teigia, kad baudžia-mieji teisiniai santykiai pasibaigia atlikus bausme, nes teistumas pats sa-vaime nesukelia asmeniui jokių papildomų baudžiamųjų teisinių apribo-jimų. Vadovėlio autorių nuomone, antroji pozicija yra pagrįstesnė, nesteistumas daro įtaką asmens teisinei padėčiai tik tada, kai jis padaro nau-ja nusikaltimą. Asmens, padariusio naują nusikaltimą, teistumas gali su-kelti tokias baudžiamąsias teisines pasekmes: pirma, teistumas yra kvali-f ikuojanti aplinkybė, parodanti didesnį nusikaltimo pavojingumą, pavyz-džiui, už plėšimą numatyta bausmė nuo trejų iki aštuonerių metų laisvėsatėmimo su bauda arba be baudos, o jei plėšimą padaro teistas asmuo -jau nuo ketverių iki dešimties metų laisvės atėmimo su bauda arba bebaudos (BK 272 str.); antra, jei teistumas nėra kvalifikuojanti aplinkybe,tai skiriant bausmę jis bus laikomas atsakomybę sunkinančia aplinkybe(BK 41 str. l p.); trečia, teistumas yra būtina sąlyga norint pripažintiasmenį itin pavojingu recidyvistu (BK 26 str.); ketvirta, teismas anksčiauteistam laisvės atėmimu asmeniui skirdamas laisvės atėmimą už naująnusikaitimą privalo parinkti sustiprintojo režimo pataisos darbų koloniją(BK 25 str.); penkta, teistumas neleidžia taikyti bausmės vykdymo atidė-jimo (BK 47(1) str.) bei atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kal-tininkui ir nukentėjusiajam susitaikius (BK 53(1) str.). Be paminėtųjųbaudžiamųjų teisinių pasekmių, teistumas sukelia asmeniui ir kai kuriasvalstybines teisines pasekmes, pavyzdžiui, draudimą eiti tam tikras parei-gas (policininko, vidaus tarnybos pareigūno, teisėjo ir pan.) ar gauti Lie-tuvos Respublikos pilietybę, pareigą informuoti valstybines institucijasapie teistumą. Valstybinės teisinės teistumo pareigos asmeniui atsirandaĮstatymų nustatytais atvejais.

Ne kiekvienas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo faktas užtraukiateistumą. Neturinčiais teistumo laikomi asmenys, kuriems nors ir paskelb-tas apkaltinamasis nuosprendis, bet jie atleisti nuo bausmės dėl senaties

466

X X I I s k y r i u s . A t l e i d i m a s n u o b a u s m ė s . T e i s t u m a s

terminų suėjimo (BK 50 str.), dėl ligos (BK 57 str.), taip pat asmenys,atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės paskyrus priverčiamąsias auklė-jamojo arba medicininio pobūdžio priemones (BK 52(1), 59 ir 61 str.).

Teistumas ir jo sukeltos teisinės pasekmės negali persekioti asmenįvisą laiką, todėl baudžiamasis įstatymas numato sąlygas, kurioms esantteistumas išnyksta savaime arba gali būti panaikintas teismo nutartimi.Teistumas gali būti panaikintas amnestijos aktu arba malonės tvarka. Teis-tumas išnyksta savaime, kai atliekama pagrindinė ir papildoma bausmė,asmuo nebuvo pripažintas itin pavojingu recidyvistu ir per įstatymo nu-statytus terminus nepadarė naujo nusikaltimo. Teistumo išnykimo termi-nų trukmė priklauso nuo bausmės rūšies arba laisvės atėmimo dydžio.Asmeniui, kuriam taikytas bausmės vykdymo atidėjimas (BK 47(1) str.),teistumas išnyksta, jei per bausmės vykdymo atidėjimo laiką jis nepadarėnaujo nusikaitimo ir paskelbtas nuosprendis nustatyta tvarka nebuvo įvyk-dytas. Teistumas išnyksta per vienerius metus, jei asmuo buvo nuteistasbauda, atėmimu teisės eiti tam tikras pareigas, dirbti tam tikra darbą arbaužsiimti tam tikra veikla, pataisos darbais arba buvo atleistas nuo bau-džiamosios atsakomybės, jei susitaikė su nukentėjusiuoju (BK 53 str.).Teistumas išnyksta per trejus metus, jei asmuo buvo nuteistas laisvės at-ėmimu ne daugiau kaip trejiems metams, per penkerius metus, jei asmuobuvo nuteistas daugiau kaip trejiems, bet ne daugiau kaip šešeriems me-tams, ir per aštuonerius metus, jei asmuo buvo nuteistas daugiau kaipšešeriems, bet ne daugiau kaip dešimčiai metų. Visais šiais atvejais teis-tumas išnyksta savaime, nepriimant nei teismo nutarties, nei kokio norskito teistumo išnykimo faktą patvirtinančio dokumento.

Asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu daugiau kaip dešimčiai metųir atlikusiems tokią bausme, taip pat itin pavojingiems recidyvistams teis-tumas savaime neišnyksta. Šiuo atveju teistumą gali panaikinti teismasjei nustato, kad asmuo per aštuonerius metus nepadarė naujo nusikalti-mo, pasitaisė ir nėra reikalo laikyti jį turinčiu teistumą.

Paminėtina, kad atlikusiems laisvės atėmimo bausmę asmenims, kuriepavyzdingu elgesiu ir sąžiningu darbu įrodė, kad pasitaisė, teismas visuo-meninių organizacijų prašymu gali panaikinti teistumą prieš terminą.

Teistumo išnykimo laikas skaičiuojamas nuo paskirtų bausmių atliki-mo dienos. Jei asmuo įstatymo nustatyta tvarka buvo atleistas nuo baus-mės prieš terminą, tai teistumo išnykimo laikas skaičiuojamas remiantisfaktiškai atlikta bausme nuo to laiko, kai atleidžiamas nuo bausmės. Jei-gu bausmė buvo pakeista švelnesne bausme, tai faktiškai atliktas bausmėslaikas skaičiuojamas atsižvelgiant į bausmių sudėjimo ir pakeitimo taisyk-les (BK 44 str.).

467

NUSIKALTIMO P A D A R Y M O TEISINĖS P A S E K M Ė S

Asmeniui, nuteistam už kelis nusikaltimus arba pagal kelis nuospren-džius (BK 42 ir 43 str.), teistumo išnykimo ar panaikinimo laikas nusta-tomas pagal teismo paskirtą galutinę bausmę. Toks asmuo laikomas turin-čiu teistumą už kiekviena nusikaltimą, įeinantį į nusikalt imų ar nuospren-džių sutapti, tol, kol pasibaigs teistumo išnykimo ar panaikinimo laikas.

Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad teistumo išnykimo ar panaikinimolaikui gali būti reikšmingas ir baudžiamųjų įstatymų pasikeitimas, nesšvelnesnis įstatymas turi grįžtamąja galią ir taikomas asmenims, turin-tiems teistumą (BK 7 str.).

Tuo atveju, kai bausmę atlikęs asmuo iki teistumo išnykimo laiko pa-baigos padaro naują nusikaltimą, teistumo laiko eiga nutrūksta. Teistumoišnykimo laikas pagal pirmąjį nusikaltimą vėl pradedamas iš naujo skai-čiuoti nuo faktiško bausmės už paskutinį nusikaltimą atlikimo. Nuo šiomomento pradedamas skaičiuoti teistumo už antrąjį nusikaltimą išnyki-mo ar pasibaigimo laikas. Šiuo atveju prasideda teistumas už abu nusikal-timus, o nuteistasis laikomas teistu už abu nusikaltimus tol, kol išnykstateistumas už sunkiausią iš jų.

Teistumui išnykus arba jį panaikinus, asmuo laikomas neteistu ir jamnebegali būti taikomi įstatymuose numatyti teisiniai apribojimai.

Naujasis BK teistumo klausimus sprendžia analogiškai kaip ir galio-jantis BK.

Užsienio valstybėse teistumo problema sprendžia recidyvo institutas.Pažymėtina, kad demokratinių valstybių (Danijos, Švedijos, Vokietijos,Olandijos, JAV) baudžiamieji arba bausmių vykdymo įstatymai recidyvąsieja tik su bausmės skyrimu bei specifinėmis laisvės atėmimo atlikimosąlygomis. Tuo tarpu buvusios TSRS valstybėse recidyvas (teistumas) ver-tinamas ir kaip aplinkybė, padidinanti naujo nusikaltimo pavojingumą.

LITERATŪRA

Cvetinovič A. L. Osvoboždenije ot dopolnitelnych nakazanij ili ot ichotbyvanija na osnovaniji akta amnistiji // Soveršenstvovanije ugolovnogozakonodatelstva i praktiki jego primenenija. - Krasnojarsk, 1989.

Maragulova I. L. Pravovaja priroda amnistiji i pomilovanija // Spv.gosudarstvo i pravo. - Moskva, 1995 Nr. 5.

Tenčov E. S. Obščestvenaja opasnostj ličnosti prestupnika i osnovanijespecialnych vidov osvoboždenija ot ugolovnoj otvetstvennosti // Ličnostjprestupnika i ugolovnaja otvetstvennostj. Saratov, 1981.

468

XXIII SKYRIUS

PRIVERČIAMOSIOS MEDICINOSIR AUKLĖJIMO PRIEMONĖS

1. PRIVERČIAMOSIOS MEDICINOS PRIEMONĖS,TAIKOMOS PSICHIKOS LIGONIAMS

1.1. Priverčiamųjų medicinos priemonių sąvoka, jų taikymo tikslai.Už pavojingos veikos padarymą tam tikrais atvejais įstatymas numato nekriminalinės bausmės, bet kitų valstybinės prievartos priemonių taikymą.Šių priemonių sistemoje reikšmingą vietą užima priverčiamosios medici-nos priemonės, kurios taikomos nepakaltinamiems asmenims. Įvairiosevalstybėse šios prievartos priemonės vadinamos skirtingai: visuomenėsapsaugos, gydymo, prevencijos priemonėmis (Š. Gliukas). Kartais jomissiūloma pakeisti kriminalinę bausmę (F. Gramatika ir kt.). Tačiau tokiovisa apimančio minėtų priemonių taikymo nėra. Paprastai jos taikomosnepakaltinamiems asmenims, padariusiems pavojingas veikas.

Lietuvoje priverčiamosios medicinos priemonės taikomos seniai. Tar-pukario Lietuvoje galiojusio Baudžiamojo statuto 39 str. 2 d. numatėnepakaltinamą asmenį, padariusį pavojinga veiką, atiduoti kitų asmenųatsakingai priežiūrai, o jeigu jis padaręs labai pavojingą veiką (nužudymą,sunkų kūno sužalojimą, išžaginimą, padegimą), būtinai atiduoti į gydyklą.

Priverčiamosios medicinos priemonės yra panašios | kriminalines bausmesir jomis siekiama iš dalies analogiškų tikslų, tačiau jos savo forma ir esme yraskirtingos. Sugretinę bausmės tikslus su priverčiamųjų medicinos priemoniųtikslais, pamatysime kai kuriuos panašumus ir esminius skirtumus.

Priverčiamųjų medicinos priemonių pagrindiniai tikslai yra šie: 1) ap-saugoti žmogų, gamtą ir visuomenę nuo nepakaltinamų asmenų pavojin-gų veikų; 2) gydyti linkusius daryti pavojingas veikas psichikos ligonius irsaugoti juos nuo galimybės padaryti pavojingą veiką.

Priverčiamosiomis medicinos priemonėmis, taip pat kaip ir bausmė-mis, siekiama neleisti asmeniui daryti pavojingą veiką. Tačiau tai daroma

469

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O TEISINĖS PASEKMĖS

ne įtikinėjant jį atsisakyti pavojingos veikos, bet taikant medicinos prie-mones ir prižiūrint jo elgesį. Siekti nubaudimo tikslo priverčiamosiomismedicinos priemonėmis nėra prasmės, nes asmuo, padaręs pavojinga vei-ka būdamas nepakaltinamas, negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti,vadinasi, jis negales suprasti ir bausmės prasmės. Ir jeigu asmuo po nu-sikaltimo padarymo tapo nepakaltinamas, jis taip pat negalės suprasti irapkaltinamuoju nuosprendžiu jam paskirtos bausmės. Taigi nubaudimasturi būti pakeistas gydymu, nes juo gali būti pasiektas minėtas tiksiąs.

Tarp kriminalinės bausmės ir priverčiamųjų medicinos priemonių yrašie pagrindiniai panašumai: 1) valstybinės prievartos priemonės; 2) taiko-mos nepaisant asmenų, kuriems jos taikomos, ar jų teisėtų atstovų noro; 3)taiko tik teismas už pavojingas veikas arba už nusikaltimus. Tačiau priver-čiamosios medicinos priemonės skiriasi nuo kriminalinės bausmės savotikslais, turiniu ir teisinėmis pasekmėmis. Esminiai skirtumai yra šie:

1) nesiekiama nubausti asmenį už padarytą pavojingą veiką;2) ši veika nelaikoma nusikaltimu;3) priemonių taikymas neužtraukia teistumo ir kitų teisinių teistumo

pasekmių;4) kartais jos skiriamos nenurodant konkretaus termino.Priverčiamosios medicinos priemones taikomos: 1) asmenims, pada-

riusiems pavojingas veikas ir negalėjusiems suprasti savo veiksmų esmėsarba jų valdyti dėl chroninės psichikos ligos, laikino psichikos veiklossutrikimo, silpnaprotystės ar kitokios patologinės būsenos (BK 12 str.l d.); 2) asmenims, padariusiems nusikaltimus, bet prieš nuosprendžiopriėmimą susirgusiems psichikos liga, dėl kurios jie negali suprasti ne tiksavo veiksmų, bet ir nuosprendžio esmės (BK 12 str. 2 d.); 3) asmenims,kurie prieš teismo paskirtos bausmės atlikimą arba jos atlikimo metususirgo psichikos liga, dėl kurios jie negali suvokti savo veiksmų ir paskir-tos bausmės esmės.

Išanalizavus priverčiamųjų medicinos priemonių pagrindinius tikslus,jų bruožus ir tai, kuo jos skiriasi nuo kriminalinės bausmės, galima api-brėžti jų sąvoką. Priverčiamosios medicinos priemonės yra baudžiamojoĮstatymo numatytos valstybinės prievartos priemonės, teismo taikomosnepakaltinamiems asmenims, padariusiems pavojingas veikas, arba asme-nims, padariusiems nusikaltimus, tačiau teismui priimant nuosprendi, ikibausmės atlikimo ar bausmės atlikimo metu susirgusiems psichikos liga,dėl kurios jie negali suprasti savo veiksmų ir paskirtos bausmės esmės.

1.2. Priverčiamųjų medicinos priemonių rūšys. Medicinos priemonių,kurios taikomos asmenims, padariusiems pavojingas veikas, nusikaltimus

470

XXIII s k y r i u s . P r i v e r č i a m o s i o s medic inos i r a u k l ė j i m o p r i e m o n ė s

arba linkusiems juos daryti, yra labai daug ir įvairių. Vienus iš šių prie-monių yra chirurginio pobūdžio. Jomis siekiama pašalinti agresyvumą,egoizmą, lytinius instinktus. Kitos - fizinės terapijos priemones, veikian-čios Žmogaus nervų sistema, trečios - medikamentinės, gydančios alkoho-likus, narkomanus ir kitus ligonius, padariusius arba linkusius daryti pa-vojingas veikas ar nusikaltimus. Visas jas pirmiausia galima suskirstyti jpriverčiamąsias ir rekomendacines. Dauguma nurodytų priemonių yrarekomendacinio pobūdžio, tačiau kai kurios turi valstybinės prievartosbruožų arba tiesiog yra priverčiamosios. Joms priskirtinos ir BK 59 str.numatytos medicinos priemonės, iš kurių būtų galima išskirti šias priver-čiamųjų medicinos priemonių rūšis: i) atidavimas i bendrojo stebėjimopsichiatrinę ligoninę: 2) atidavimas j sustiprinto stebėjimo psichiatrineligoninę; 3) atidavimas i griežtojo stebėjimo psichiatrinę ligoninę: 4) ati-davimas į giminaičių ar kitų asmenų rūpybą.

Vienos iš šių priemonių pritaikymas priklauso nuo to, kaip teismas,vadovaudamasis baudžiamuoju įstatymu, įvertins nepakaltinamo asmenspavojingos veikos arba nuteisto asmens nusikaltimo pavojingumo laipsnį,jo asmenybės pavojingumą, taip pat psichiatrinės ekspertizes išvadas. Ne-pakaltinamo asmens veikos arba psichikos ligonio padaryto nusikaltimopavojingumą lemia veikų pobūdis, jų padarymo būdas, priemonės, įran-kiai, taip pat kilusios pasekmės. Nepakaltinamo asmens arba nuteistopsichikos ligonio asmenybės pavojingumas priklauso nuo psichinės būk-lės, polinkių daryti pavojingas veikas. Psichiatrinės ekspertizės išvadoseteismui rekomenduojama, kuri iš nurodytu priemonių tikslingiausia. Beto, yra specialūs įstatymai ir žinybiniai norminiai aktai, kurie reglamen-tuoja priverčiamųjų medicinos priemonių taikymą. Antai Psichikos svei-katos įstatymo 27 str. numatyta, kad asmuo, sergąs sunkia psichikos liga,gali būti hospitalizuotas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savoveiksmais gali padaryti esminę žalą: 1) savo sveikatai ir gyvybei; 2) aplin-kinių sveikatai ir gyvybei. Gydymo ir laikymo sąlygas psichiatrinėse ligo-ninėse, kurios atitiktų nurodytų priverčiamųjų medicinos priemonių lūšį,nustato šių įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.

Baudžiamasis įstatymas nenumato, už kokias pavojingas veikas teis-mas taiko priverčiamąsias medicinos priemones ir kokios tos priemonės.Anksčiau galiojusieji teisės aktai ir teismų praktika suformavo nuostatas,kuriomis remiantis pavojingas veikas padariusiems psichikos ligoniamsparenkama priverčiamųjų medicinos priemonių rūšis. Atidavimą į ben-drojo stebėjimo psichiatrinę ligoninę teismas skiria nepakaltinamiems as-menims, padariusiems pavojingas veikas arba po nusikaltimo susirgusiems

471

NUSIKALTIMO PADARYMO TEISINĖS PASEKMĖS

psichikos liga, dėl kurios negali suprasti bausmės esmės, ir atsižvelgiantį veikų pobūdį bei psichinę būklę jie turi būti priverstinai gydomi bendro-jo tipo psichiatrinėse ligoninėse, kur nėra griežtos izoliacijos. Atidavimąį sustiprinto stebėjimo psichiatrinę ligoninę teismas taiko analogiškiemsasmenims, kurie padaro pavojingas veikas ir dėl savo psichikos būklėslinkę daryti juos vėl, todėl būtina juos priverstinai gydyti griežtai izoliuo-tomis sąlygomis.

Atidavimą į griežtojo stebėjimo psichiatrinę ligoninę teismas gali tai-kyti taip pat nepakaltinamiems asmenims, padariusiems itin pavojingasveikas (nužudymus, sunkius kūno sužalojimus, padegimus ir pan.) ir dėlsavo psichikos būklės labai pavojingiems. Tačiau Lietuvos teismai šiospriemonės praktikoje netaiko, apsiriboja atiduodami minėtus asmenis įsustiprinto stebėjimo psichiatrinę ligoninę, kur užtikrinama griežta jų izo-liacija ir gydymas. Teismas nepakaltinamą asmenį, jeigu nėra reikalo jopriverstinai gydyti, gali perduoti į giminaičių ar kitų asmenų rūpybą irkartu nustatyti jam medicininę priežiūrą. Ši priemonė išsiskiria iš kitųpriverčiamųjų medicinos priemonių. Jos nedera laikyti prievartine prie-mone, tačiau ir visai atmesti nėra pagrindo, nes teismas, atleisdamas ne-pakaltinamą asmenį nuo priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, nu-mato tam tikras pareigas minėtam asmeniui, jo giminaičiams ir kitiemsasmenims. Kartu pripažįstama, kad tai daroma siekiant užkirsti kelią ne-pakaltinamiems asmenims arba nuteistiems asmenims, susirgusiems psi-chikos liga, daryti naujus nusikaltimus, pagydyti juos ir grąžinti į normalųgyvenimą.

1.3. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pagrindai ir tvar-ka. BK 59 str. numatytas priverčiamąsias medicinos priemones galimataikyti, kai:

1) asmuo padarė baudžiamajame įstatyme numatytą pavojingą veiką;2) veikos padarymo metu asmuo buvo nepakaltinamas, t. y. negalėjo

suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti dėl chroninės psichikosligos, laikino psichikos veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kito-kios patologinės būsenos;

3) teismui priimant nuosprendį, iki apkaltinamuoju nuosprendžiu pa-skirtos bausmės atlikimo arba jos atlikimo metu asmuo susirgopsichikos liga, dėl kurios negali suprasti savo veiksmų ir paskirtosbausmės esmės;

4) asmuo, atsižvelgiant į padarytos veikos ar nusikaltimo pobūdį irpatologinę būklę, yra pavojingas.

472

XXIII s k y r i u s . P r i v e r č i a m o s i o s m e d i c i n o s i r a u k l ė j i m o p r i e m o n ė s

Taikydamas priverčiamąsias medicinos priemones nepakaltinamiems as-menims, padariusiems pavojingas veikas, teismas neturėtų spręsti jų bau-džiamosios atsakomybės ir bausmės klausimų. Tačiau jeigu asmuo po nu-sikaltimo padarymo iki teismo nuosprendžio priėmimo susirgo psichikos li-ga, dėl kurios negali suprasti savo veiksmų ir bausmės esmės, tai teismas,remdamasis BK 57 str., ir jeigu yra pagrindas, priima apkaltinamąjį nuosp-rendį ir paskiria bausmę, bet atleidžia asmenį nuo bausmės atlikimo.

Jeigu asmuo po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo arba atlikda-mas bausmę suserga psichikos liga, dėl kurios negali suprasti savo veiks-mų ir bausmės esmės, teismas ji atleidžia nuo bausmės atlikimo. Atleis-damas tokį asmenį nuo bausmės atlikimo, teismas sprendžia klausimą dėlpriverčiamųjų medicinos priemonių paskyrimo jam. Pasveikęs asmuo galibūti siunčiamas atlikti likusią bausmę. Laikas, per kuri buvo taikomospriverčiamosios medicinos priemonės, įskaitomas į laisvės atėmimo laikądiena už dieną. Taigi minėti asmenys nuo baudžiamosios atsakomybės irbausmės visiškai neatleidžiami. Jeigu asmuo, kuris susirgo psichikos ligapo nusikaltimo padarymo ir kuriam buvo pritaikytos priverčiamosios me-dicinos priemonės, pasveiko, tai jis gali būti nubaustas, jei nuo nusikaiti-mo padarymo ar nuosprendžio priėmimo nesuėjo senaties terminai, nu-matyti BK 49 ir 50 str.

Priverčiamosios medicinos priemonės nėra bausmė, tačiau jos labai su-varžo žmogaus asmens laisvę. Todėl labai svarbu nustatyti tokią priverčia-mųjų medicinos priemonių taikymo tvarką, kuri neleistų nepagristai jų tai-kyti. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 28 str. numato taisyklę, kad nerečiau kaip vieną kartą per 6 mėnesius psichiatrinės ligoninės administra-cija privalo kreiptis į teismą dėl priverstinio gydymo pratęsimo. Teismas, at-sižvelgdamas i šios įstaigos išvadą, gali priverstinį gydymą nutraukti arbapratęsti, bet kiekvieną karta ne ilgiau kaip šešiems mėnesiams. Taip pat teis-mas, atsižvelgdamas į gydomų asmenų psichikos būklės pasikeitimus, vie-nas priverčiamąsias medicinos priemones gali pakeisti kitomis. Asmensbūklės pasikeitimai patvirtinami gydymo įstaigos išvadoje.

Priverčiamąsias medicinos priemones nepakaltinamiems asmenims teis-mas skiria nenurodydamas gydymo trukmės, nes neįmanoma iš ankstonustatyti, kiek laiko reikės juos gydyti. Tai priklauso nuo psichikos ligospobūdžio, jos pagydymo galimybės, psichiatrijos mokslo pasiekimų, gydy-mo lygio ir sąlygų, esančių psichiatrinėse ligoninėse. Todėl teismas nepa-kaltinamiems asmenims jas skiria neribotam laikui, t. y. kol jie pasveiksarba kol jie taps nepavojingi sau, aplinkiniams ir visuomenei.

Priverstinai gali būti gydomi ir nepadarę pavojingų veikų asmenys. Sa-vivaldybių psichikos komisijos, vadovaudamosios Psichikos sveikatos prie-

473

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O T E I S I N Ė S PASEKMĖS

žiūros įstatymo 27 str , gali prievarta hospitalizuoti asmenį, savo veiksmaisgalintį padaryti žalą savo ir kitų žmonių sveikatai ir gyvybei. Tačiau tai nė-ra priverčiamosios medicinos priemonės, kurios numatytos BK 59 str.

Medicinos priemonės alkoholikams, narkomanams ir kitaip sergan-tiems ligoniams gydyti taiko ir laisvės atėmimo vietų administracija. Ta-čiau šios priemonės nėra priverstinio pobūdžio, jos taikomos remiantislaisvės atėmimo bausmes vykdymo režimo reikalavimais ir su ligonio su-tikimu.

Naujasis BK priverčiamųjų medicinos priemonių, jų rūšių bei taikymopagrindų ir tvarkos klausimus iš esmės reglamentuoja analogiškai kaip irgaliojantis BK.

Užsienio valstybių baudžiamieji įstatymai priverčiamųjų medicinospriemonių klausimus reglamentuoja analogiškai kaip ir Lietuvos BK. pa-žymėtina, kad kai kurių valstybių (Olandija, Švedija) įstatymai numato ga-limybę kriminalinę bausmę nuteistojo sutikimu pakeisti medicinos priemo-nėmis, pvz. savanorišku gydymusi nuo alkoholizmo, narkomanijos ir pan.

2. PRIVERČIAMOSIOS AUKLĖJIMO PRIEMONES,TAIKOMOS NEPILNAMEČIAMS

2.1. Priverčiamųjų auklėjimo priemonių sąvoka ir tikslai. Nepilname-čių nusikalstamumas yra labai svarbus, sudėtingas ir pavojingas reiškinys.Jis yra viso nusikalstamumo rezervas. Siekiant ši reiškinį švelninti pasitel-kiamos įvairios priemonės, kuriomis norima užkirsti kelia nepilnamečių nu-sikaltimams, juos išaiškinti, tinkamai nubausti kaltus asmenis, o svarbiau-sia -juos pataisyti. Mėginama ieškoti kriminalinės bausmės alternatyvų, ku-rios galėtų spręsti nusikaltusių nepilnamečių pataisymo problemas. Daž-niausiai siūloma tokiems nepilnamečiams taikyti įvairias auklėjimo, elge-sio kontrolės ir priežiūros (probacijos), užimtumo, sudomino priemones. Išjų reikšmingas vaidmuo tenka priverčiamosioms auklėjimo priemonėms,kurios taikomos nepilnamečiams, padariusiems nesunkius nusikaltimus.

Auklėjamosios priemonės nepilnamečiams įvairiose šalyse taikomosskirtingai. Dažnai nepilnamečiai iki tam tikro amžiaus laikomi nepakalti-namais arba iš dalies pakaltinamais. Tokiais atvejais sprendžiant baudžia-mosios atsakomybės klausimą pirmiau išsprendžiamas jų pakaltinamumoklausimas. Pagal tarpukario Lietuvoje galiojusį Baudžiamąjį statutą ma-žamečiai iki 10 metų amžiaus buvo laikomi nepakaltinamais, o nuo 10 iki17 metų amžiaus - pakaltinamais, jeigu jie galėjo suvokti savo veiksmųreikšmę ir juos valdyti (BS 40 ir 41 str.). Tokius nepilnamečius, padariu-

474

X X I I I s k y r i u s . P r i v e r č i a m o s i o s m e d i c i n o s i r a u k l ė j i m o p r i e m o n ė s

sius nusikaltimus, buvo galima atiduoti tėvų, rūpintojų ar kitų asmenųpriežiūrai. Jeigu j ie padarydavo sunkius nusikaltimus būdami 14-17 metųamžiaus - pirmiausia atiduodavo į auklėjamąsias drausmes ištaigas arbalaikydavo tam tikrose nepilnamečiams prie kalėjimų arba areštinių skir-tose patalpose iki jiems sukakdavo 25 metai.

Sovietiniais metais Lietuvoje priverčiamąsias auklėjimo priemones taikėne tik teismas, bet ir nepilnamečių reikalų komisijos. Šių priemonių tu-rinys ir forma buvo analogiški BK 61 str. numatytoms priemonėms.

Priverčiamosios auklėjimo priemonės teisinėje literatūroje dažniausiainagrinėjamos iš kriminologinių pozicijų (A. Čepas, V. Pavilonis, A. Dapšys,A. Drakšienė, J. Galmaitytė ir kt). Tačiau literatūroje trūksta baudžia-mosios teisinės šių priemonių analizės.

Priverčiamosios auklėjimo priemonės nėra kriminalinė bausmė, bet turipanašių bruožų. Jos taip pat yra valstybinės prievartos priemonė: teismas,taikydamas jas, neatsižvelgia į nepilnamečio, jo tėvų ar globėjų norą. Įpa-reigojimas atidirbti nemokamus darbus panašus į pataisos darbų bausmęarba atidavimas į specialiąją auklėjimo ir drausmės įstaigą panašus į lais-vės atėmimą. Ir jų tikslai panašūs į bausmes tikslus. Šiomis priemonėmissiekiama užkirsti kelią naujiems nusikaltimams, nubausti kaltą asmenį ir jįpataisyti. Turint omenyje, kad nepilnamečio asmenybė dar nėra visiškai su-siformavusi, jomis galima siekti perauklėti nepilnametį teisės pažeidėja. Ta-čiau šios priemonės iš esmės skiriasi nuo kriminalinės bausmės. Teismas,skirdamas priverčiamąsias auklėjimo priemones, atleidžia kaltą už nusikal-timo padarymą nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės.Šios priemonės teistumo ir kitų pasekmių, nurodytų BK, neužtraukia.

Priverčiamosios auklėjimo priemonės panašios ir i pedagoginio ar vi-suomeninio poveikio priemones, tačiau jų sutapatinti negalima. Pedago-ginės ar visuomeninės priemonės taikomos be valstybės prievartos, o pri-verčiamąsias auklėjimo priemones taiko teismas ir jos tam tikrų valstybėsinstitucijų vykdomos prievarta.

Aptarus priverčiamųjų auklėjimo priemonių pagrindinius bruožus, jųpanašumus, tikslus ir tai, kuo jos skiriasi nuo kriminalinės bausmės, pe-dagoginių ir kitų priemonių, galima apibrėžti jų sąvoką. Priverčiamosiosauklėjimo priemonės yra baudžiamojo įstatymo numatytos valstybinės prie-vartos priemonės, teismo skiriamos nesunkius nusikaltimus padariusiemsnepilnamečiams, jeigu juos galima pataisyti be kriminalinės bausmės.

2.2. Priverčiamųjų auklėjimo priemonių rūšys. BK 61 str. numato šiaspriverčiamųjų auklėjimo priemonių rūšis: 1) įpareigojimas viešai ar kito-kia forma atsiprašyti nukentėjusiojo; 2) įpareigojimas savarankiškai atly-

475

NUSIKALTIMO PADARYMO TEISINES PASEKMES

ginti arba savo darbu pašalinti materialinę žalą; 3) atidavimas tėvų ar juosatstojančių asmenų priežiūrai; 4) įpareigojimas atidirbti nemokamus dar-bus nuo 20 iki 100 valandų; 5) namų priežiūra iki 45 parų; 6) atida-vimas į specialiąją auklėjimo ir drausmės įstaigą iki 3 metų, bet ne ilgiau,nei nepilnamečiui sueis aštuoniolika metų. Šios priemonės yra skirtingossavo forma, tačiau panašios esme ir turiniu. Antai įpareigojimas savaran-kiškai atlyginti arba savo darbu pašalinti materialinę žalą ir Įpareigojimasatlikti nemokamus darbus turi panašų materialinį pobūdį, tačiau ne tik j į .Šiomis priemonėmis siekiama, kad nepilnametis kuo geriau suprastų savokaltę už nusikaltimą ir pats savo pastangomis ir jėgomis atliktų minėtaspareigas. Todėl neleistina, kad žalą atlygintų ar darbus atliktų ne patsnepilnametis, o jo tėvai, globėjai ar kiti asmenys, nes tada šios priemonėsnetektų auklėjamosios reikšmės. Įpareigojimas atlyginti žalą gali būti ski-riamas kartu ir su kitomis priemonėmis, tokiomis kaip įpareigojimas at-siprašyti nukentėjusiojo arba atidavimas tėvų, juos atstojančių asmenųpriežiūrai bei namų priežiūra. Atidavimas tėvų ar juos atstojančių asme-nų priežiūrai ir namų priežiūra yra panašūs tuo, kad jais siekiama taisytinepilnametį teisės pažeidėją tėvų, šeimos pastangomis. Šios priemonėstaikomos tada, kai pažeidėjo gyvenimo, mokymosi, darbo sąlygos yra pa-kankamos jam pataisyti. Šių priemonių taikymas įpareigoja ne tik nepil-nameti, bet ir jo tėvus, globėjus, kitus šeimos narius sustiprinti nepilna-mečio elgesio priežiūrą, kontroliuoti jo mokymąsi, gerinti darbo ir poilsiosąlygas, kad pasikeistų nepilnamečio elgesys, išnyktų jo nusikalstamosnuostatos.

Įpareigojimas viešai ar kitokia forma atsiprašyti nukentėjusiojo iš kitųpriemonių išsiskiria moraliniais aspektais. Ji reiškia moralinį nepilname-čio elgesio pasmerkimą ir paprastai taikoma, kai nepilnametis teisės pa-žeidėjas supranta savo padarytos veikos pavojingumą, nuoširdžiai gailisiją padaręs ir pasižada ateityje panašaus elgesio nekartoti. Atsiprašymasįvykdomas viešai, dalyvaujant nukentėjusiojo tėvams, globėjams, bendra-moksliams, bendradarbiams, visuomenės atstovams, jis gali būti paskelb-tas spaudoje ir panašiai.

Atidavimas į specialiąją auklėjimo ir drausmės įstaigą yra griežčiausiaiš visų priverčiamųjų auklėjimo priemonių. Ji skiriama, kai nepilnametįteisės pažeidėją reikia izoliuoti, nes veikos pobūdis ir asmens pavojingu-mas neleidžia taikyti kitos auklėjamojo poveikio priemonės. Ši priemonėvykdoma specialiuosiuose vaikų auklėjimo ir globos namuose. Ji taikomatik sveikiems nepilnamečiams teisės pažeidėjams. Sergantieji nepilname-čiai, kuriems skiriama tokia auklėjimo priemonė, atiduodami į specialią-sias vaikų gydymo įstaigas.

476

X X I I I s k y r i u s . P r i v e r č i a m o s i o s m e d i c i n o s i r a u k l ė j i m o p r i e m o n ė s

Atidavimas į specialiąją auklėjimo ir drausmės įstaigą skinamas nepil-namečiams, padariusiems sunkesnius nusikaitimus arba anksčiau pada-riusiems kitus teisės pažeidimus, svarstytus įvairiose institucijose, bei ne-pilnamečiams, kuriems taikytos įvairios poveikio priemonės. Be to, reikiapažymėti, kad šia priemone tiek pačiam nepilnamečiui, tiek jo tėvams,bendramoksliams, bendradarbiams, draugams ir kitiems asmenims paro-doma, kad už nusikaltimus negalima likti nenubaustam. Taigi ši priverčia-moji auklėjimo priemonė turi didelę prevencinę reikšmę.

2.3. Priverčiamųjų auklėjimo priemonių taikymo pagrindai ir sąlygos.Šių priemonių taikymo pagrindas nurodytas BK 52(1) str. Jame sakoma,kad nepilnametis, padaręs nesunkų nusikaltimą, gali būti atleistas nuobaudžiamosios atsakomybės ir jam paskirta priverčiamoji auklėjimo prie-monė. Šios priemonės taikomos esant tokioms sąlygoms:

1) nusikaltimas padarytas pirmą kartą;2) nusikaltimą padaręs asmuo visiškai pripažino savo kalte ir gailisi jį

padaręs;3) atlyginta padaryta žala arba susitarta su nukentėjusiuoju dėl žalos

atlyginimo;4) galima manyti, kad ateityje nepilnametis laikysis įstatymų, nedarys

naujų nusikaltimų.Dar vienas pagrindas taikyti priverčiamąsias auklėjimo priemones bu-

vo ribotas nepilnamečio pakaltinamumas, numatytas BK 12(1) str. 3 d.,kur sakoma, kad nepilnametis, pripažintas ribotai pakaltinamu ir padaręsnesunkų nusikaltimą, nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas pa-skiriant priverčiamąsias auklėjamojo pobūdžio priemones, numatytas BK61 str., arba specialią globą, tačiau šis straipsnis 1993 metais buvo skubo-tai panaikintas.

Baudžiamasis įstatymas konkrečiai nenumato, kokie nusikaltimai yranesunkūs, tačiau remiantis jo logika nesunkiais nusikaltimais reikia pripa-žinti visus, išskyrus tuos, kurie išvardyti BK 8(1) str. Be to, reikia turėtiomenyje ir tai, kad už nusikaltimų, neišvardintų BK 11 str. 2 d., padarymąnepilnamečiai iki 16 metų baudžiamojon atsakomybėn negali būti trau-kiami. Taigi už tuos nusikaltimus nepilnamečiams iki 16 metų negali būtitaikomos ir priverčiamosios auklėjimo priemonės. Svarbiausia, šios prie-monės gali būti taikomos tik tada, kai nepilnamečio veikoje yra nusikal-timo sudėtis, įrodyta jo kaltė ir jis sulaukęs amžiaus, leidžiančio taikytibaudžiamąją atsakomybę.

Priverčiamosios auklėjimo priemonės taikomos tik už nusikaltimus,padarytus pirmą kartą. Iškyla neaiškumų, kada ši priemonė negali būti

477

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O T E I S I N Ė S P A S E K M Ė S

skiriama: ar už pakartotini nusikaltimą, ar tik už recidyvinį. Reikia pripa-žinti, kad ne pirma karta padarytu nusikaltimu reikia laikyti tokį nusikal-timą, už kuri buvo pritaikyta kriminalinė bausmė arba auklėjimo priemo-nė. Keli pakartotiniai nusikaltimai, jeigu už juos nepilnametis nebuvonubaustas arba nebuvo atleistas nuo atsakomybės ir nepaskirta priverčia-moji auklėjimo priemonė, laikytini padarytais pirmą kartą.

Nusikaltusio nepilnamečio savo kaltės pripažinimas ir atgaila yra svar-bi sąlyga taikyti jam priverčiamąsias auklėjimo priemones. Suprantama,kaitės pripažinimas ir atgaila dėl padaryto nusikaltimo turi būti tikri irnuoširdūs, be veidmainiavimo.

Žalos, jeigu ji padaryta nusikaltimu, atlyginimas yra daug objektyves-nė sąlyga, leidžianti matyti, kad nepilnametis pripažįsta savo kaltę. Bau-džiamasis įstatymas reikalauja, kad žala būtų atlyginta arba susitarta dėljos atlyginimo su nukentėjusiuoju. Pažymėtina, kad įstatymas nenustatožalos atlyginimo būdo, todėl žala gali būti atlyginta bet kokiu nukentėju-siajam priimtinu būdu, pvz. sutaisant sugadintą daiktą, užmokant pini-gais, savo darbu pašalinant pasekmes ir pan.

Pagrindas manyti, kad nepilnametis ateityje nedarys naujų nusikalti-mų yra lyg ir subjektyvi sąlyga, tačiau jis turėtų remtis nepilnamečiopadaryto nusikaltimo pobūdžiu, taip pat nusikaltusio asmens savybėmis,jo gyvenimo, mokymosi ar darbo sąlygomis, anksčiau buvusiu jo elgesiuir pan.

Norint taikyti priverčiamąsias auklėjimo priemones, būtinos visos BK52(1) str. paminėtos sąlygos, išskyrus atvejį, kai nusikaltimu nebuvo pa-daryta materialinė žala (šiuo atveju nebūtina sąlyga dėl žalos atlyginimoar susitarimo dėl jos atlyginimo su nukentėjusiuoju).

Priverčiamųjų auklėjimo priemonių taikymo tvarka BPK detaliai ne-reglamentuojama. Jų taikymo trukmė ir pabaigos momentas priklausonuo taikomų priemonių rūšies. Kai kurios iš jų pasibaigia po paskyrimo.Viešas atsiprašymas gali būti įvykdytas tą pačią valandą po paskyrimo. Okitos gali būti Įvykdytos praėjus ilgesniam laikui (pavyzdžiui, at lyginti žalągalima, susitarus su nukentėjusiuoju po keleto mėnesių) ar apribotos lai-ko arba atlikto darbo. Jos baigiamos, kai atliekamas nemokamų darbųnustatytas valandų skaičius ar namų arešto tam tikras parų skaičius, kainustatytą laiką išbūnama specialiojoje auklėjimo ir drausmės įstaigoje.Paprastai visos priverčiamosios auklėjimo priemonės baigiamos vykdyti,kai nepilnamečiui sukanka 18 metų.

Priverčiamųjų auklėjimo priemonių vykdymo teisės aktai detaliai ne-reglamentuoja, išskyrus nepilnamečio atidavimą į specialiąją auklėjimoir drausmės įstaigą. Šioje įstaigoje nepilnamečiai, padarę nesunkius nu-

478

X X I I I s k y r i u s . P r i v e r č i a m o s i o s m e d i c i n o s i r a u k l ė j i m o p r i e m o n ė s

sikaltimus, taisomi ir auklėjami vadovaujantis Specialiųjų vaikų auklėji-mo ir globos namų nuostatais, kuriuos tvirtina Lietuvos Respublikos Vy-riausybė. Šiose ištaigose nepilnamečiai teisės pažeidėjai laikomi izoliuo-tai, nuolat prižiūrimi, lavinami pagal Švietimo ir mokslo ministerijos pa-ruoštas programas, mokomi amato, įgyja teorinių žinių ir praktinių įgū-džių, jiems įtvirtinamos moralinės, dvasinės, psichologinės nuostatos, ska-tinančios atsisakyti nusikalstamu polinkių, ateityje tenkinti savo porei-kius nepažeidžiant įstatymų.

Nors teismas, paskirdamas nepilnamečiui atidavimą i specialiąja auklė-jimo ir drausmės įstaiga, gali nurodyti jos trukme iki 3 metų, tačiau pagalminėtų Nuostatų 31 str. auklėjimo įstaigos administracija ne rečiau kaipkartą per metus rašo teikimą teismui, kuris peržiūri nepilnamečio buvimošioje ištaigoje tikslingumą. Nepilnamečiai, kuriems paskirta ši priemonė, įauklėjimo ar globos įstaigas vyksta patys arba policijos pareigūnų lydimi.

Pagal Vaikų teisių apsaugos tarnybų nuostatus specialiuosiuose auklė-jimo ir globos namuose auklėjami ir nepadarę nusikaltimų 12-17 metų ne-pilnamečiai, jeigu jie pažeidė kitus įstatymus, mokyklos drausmę, valkataujaarba būdami 13-14 metų padarė pavojingą veiką. Jie i šias įstaigas siunčia-mi ir priimami tėvų ar juos atstojančių asmenų prašymu ir nepilnamečio su-tikimu. Be to, reikia gauti Švietimo ir mokslo ministerijos kelialapį.

Jeigu nepilnametis nevykdo arba netinkamai vykdo jam paskirtas pri-verčiamąsias auklėjimo priemones, teismas vidaus reikalų organo ir vaikųteisių apsaugos tarnybos bendru teikimu gali viena priverčiamąją priemo-nę pakeisti kita - griežtesne priemone. Teismas taip pat gali ir atleistinepilnametį nuo neatliktos priemonės vykdymo.

Vaikų teisių apsaugos tarnybos kontroliuoja nepilnamečių priverčia-mųjų auklėjimo priemonių, numatytų BK 61 str. 1-5 punktuose, įgyven-dinimą, vadovaudamosi Vaikų teisių apsaugos tarnybų nuostatais, patvir-tintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Kai kurių priemonių, nesusietųsu nepilnamečių izoliavimu, vykdymą kontroliuoja ir vidaus reikalų orga-nai, t. y. policijos nepilnamečių reikalų inspektoriai.

Priverčiamųjų auklėjimo priemonių taikymo teismų praktika dar ne-susiformavo. Teismai šias priemones skiria retai. Tai paaiškinama pir-miausia tuo, kad praeityje buvo susiformavusi neteisminė šių priemoniųskyrimo praktika. Jas plačiai taikė nepilnamečių reikalų komisijos, veiku-sios prie vykdomųjų valdymo organų. Paprastai tokios bylos teismo nepa-siekdavo, jas komisijoms perduodavo Vidaus reikalų ministerijos, tardy-mo ir prokuratūros organai baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Be to,teisinai, išnagrinėję nepilnamečio bylą ir nustatę, kad nebūtina taikyti

NUSIKALTIMO PADARYMO TEISINĖS PASEKMĖS

kriminalinę bausmę, paprastai atideda nuosprendžio vykdymą. Taigi šiųpriemonių netaikymo priežastys yra netinkamos tradicijos, teismų neno-ras plėsti taikomų priemonių ratą asmenims, padariusiems nesunkius nu-sikaltimus, ir tai, kad įstatymai nenumato išsamesnio jų taikymo proceso.Tuo tarpu priverčiamųjų medicinos priemonių taikymui paskirtas net at-skiras BPK skirsnis (BPK 355-364 str.). Grįžti prie neteisminės priverčia-mųjų auklėjimo priemonių taikymo praktikos negalima, nes tai priešta-rautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 str., kuris numato, kad as-mens laisves apriboti gali lik teismas. Reikia manyti, kad teismai suprasminėtų priemonių reikšmę ir jas plačiau taikys nepilnamečiams teisėspažeidėjams.

Naujasis BK priverčiamųjų auklėjimo priemonių, jų rūšių bei taikymopagrindų klausimus iš esmės reglamentuoja analogiškai kaip ir galiojantisBK. Antra vertus, naujasis BK tiksliau apibrėžia atskirų auklėjamojo po-veikio priemonių turinį, nustato jų taikymo pagrindus ir tvarką, šių prie-monių nevykdymo teisines pasekmes.

Užsienio valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose paskutiniuoju metutaip pat pastebima tendencija ieškoti „netradicinių" baudžiamojo povei-kio priemonių nepilnamečiams, pvz. Švedijoje nuo 1988 metų taikomaspeciali probacijos rūšis - nepilnamečio perdavimas specialiajai priežiūraiir pan.

LITERATŪRA

Baudžiamasis statutas. - Kaunas, 1930.Čepas A., Pavilonis V. Ankstyvoji nepilnamečių nusikalstamumo prevencija. -

Vilnius, 1973.Drakšienė A. Predupreždenije pravonarušenij rabotajuščich nesoveršennolet-

nich. - Vilnius, 1978.Galinaitytė J. Nepilnamečių nusikaltimų profilaktika. - Vilnius, 1974.Glueck Sh. Law and Psichiatry - Tavistock Publications, 1962.Glueck Sh. und E. Jugendliche Rechtsbrecher. - Stutgart, 1963.Gramatika F. Grundlagen der Defense Socialie. l und 2 Teil. - Hamburg,

1965.Lietuvos Respublikos Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas. Nr. 1290 //

Valstybės žinios. 1995. Nr. 53.Misiūnas J. Priverčiamosios medicininio pobūdžio priemonės alkoholikams ir

narkomanams // Socialistinė teisė. 1971. Nr. 2.Nepilnamečio asmenybė ir nusikalstamumas. - Vilnius, 1984.

480

XXIV SKYRIUS

NEPILNAMEČIŲ BAUDŽIAMOJI ATSAKOMYBĖ

1. NEPILNAMEČIŲ BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBESPRIELAIDOS

Nepilnamečių baudžiamąją atsakomybę reikia suprasti kaip valstybėsir nepilnamečio baudžiamojo teisinio santykio realizavimo formą. Ji sie-jama su visapusišku nepilnamečių amžiaus, jų fizinių ir psichinių ypatumųįvertinimu. Tačiau šios atsakomybės negalima traktuoti kaip išimtinės.

Įstatymų leidėjas, nustatydamas baudžiamosios atsakomybės pradžiaitam tikrą amžiaus ribą, vadovaujasi tuo, kad šį amžių pasiekęs žmogus jauvisapusiškai sugeba įvertinti savo elgesį. Todėl, konstruodamas BK Ben-drosios ir Specialiosios dalių normas, didžiausią dėmesį skiria pasirinktaibaudžiamosios atsakomybės amžiaus ribai. BK 11 straipsnyje jis įtvirtina,kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako asmenys, kuriems iki nusikal-timo padarymo yra suėję 16 metų. Asmenys, sulaukę įstatyme nustatytoamžiaus, gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn už visus nusikal-timus, padarytus įvairiose nusikaltimo padarymo stadijose ir kartu su įvai-riomis bendrininkų grupėmis, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymų leidėjaskelia subjektui specialius reikalavimus (pavyzdžiui, BK 79 str. - vengimaseilinio šaukimo į tikrąją krašto apsaugos tarnybą; BK 282 str. - kyšio pri-ėmimas ir kt.). Todėl šio vadovėlio pagrindiniai baudžiamosios teisės te-oriniai teiginiai apie baudžiamąjį įstatymą, nusikaltimą, baudžiamąją at-sakomybę, bausmę, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės kartu ap-taria ir nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės problemas. Nepilna-mečių baudžiamoji atsakomybė remiasi ir bendrais teisėtumo, teisingu-mo, bausmės neišvengiamumo, asmeninės atsakomybės už kaltai padary-tą veiką, humanizmo ir kitais principais.

Lietuvos Respublikos BK įtvirtinti ir kai kurie būdingi tik nepilna-mečių baudžiamajai atsakomybei ir atspindintys jų socialine brandą ypa-

481

NUSIKALTIMO PADARYMO TEISINĖS PASEKMĖS

tumai. Dalis jų sutampa su tarptautinių dokumentų reikalavimais. An-tai LR Seimo 1995 m. liepos 3 d. ratifikuotoje Jungtiniu Tautų Vaikoteisių konvencijoje* yra išdėstyta nemaža principinių nuostatų, ginan-čių nepilnamečių teises. Konvencijos 40 str. l d. nurodyta, kad kiek-vienas vaikas"*, kuris įtariamas, kaltinamas arba pripažįstamas kaltu dėlbaudžiamojo įstatymo pažeidimo, turi teisę, kad būtų atsižvelgiama įjo amžių ir jaustųsi noras padėti jam reintegruotis ir atlikti naudingavaidmenį visuomenėje. Reikšminga yra ir to paties straipsnio 3 dalis,kurioje reikalaujama, jog valstybė, priimdama įstatymus, nustatytų mi-nimalų amžių, kurio nesulaukę, vaikai negali pažeisti baudžiamųjų įsta-tymų. Šio dokumento 37 str. įpareigoja valstybes rūpintis, kad nė vie-nas vaikas nepatirtų kankinimų ar kitokio žiauraus, nežmoniško arbaorumą žeminančio elgesio ar bausmių. Nei mirties bausmė, nei įkali-nimas iki gyvos galvos, kai nenumatoma išlaisvinimo galimybė, jiemsnegali būti skiriami. Vaikas areštuojamas, sulaikomas ar įkalinamas tikkraštutiniu atveju ir kiek įmanoma trumpesniam laikui. LR Konstitu-cijos 138 str. 3 d. nustatyta: „Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lie-tuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisi-nės sistemos dalis". Si konstitucinė nuostata Konvencijos atžvilgiu reiš-kia, kad ratifikuoja ir įsigaliojusi ji tapo sudedamąja LR teisinės siste-mos dalimi. Todėl, kuriant naujus baudžiamuosius įstatymus, būtinasprasminis ir loginis minėtų bei kitų Konvencijos normų suderinimas suBK normomis. Kartu pažymėtina ir tai, kad daugelis šios Konvencijosir kitų tarptautinių dokumentų reikalavimų jau realizuoti galiojančiuo-se baudžiamuosiuose įstatymuose.

Kaip jau minėta X skyriaus 2 dalyje, nepilnamečių baudžiamosios at-sakomybės prielaidos yra jų amžiaus ypatumai bei sąmonės lygis. Bau-džiamoji atsakomybė nepilnamečiams gali būti taikoma tik tuo atveju, kaijų asmenybės vystymosi lygis yra toks, kada nepilnamečiai gerai įsisąmo-nina draudimus ir liepimus kaip tam tikrus visuomenės reikalavimus irtampa pajėgūs valdyti savo elgesį. Tai ištisas procesas ir sunku rasti tąatskaitos tašką, nuo kurio prasideda baudžiamoje įstatymo reikalavimųsuvokimas. Asmenybės formavimasis vyksta sąveikaujant biologiniams irsocialiniams pradams. Žmogus, veikiamas biologinių gamtos dėsnių, pri-

* Priimta Generalinės Asamblėjos 44/25 rezoliucija pagal Trečiojo komiteto praneši-mą 1989 metais.

** Šioje Konvencijoje vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18 metu(l straipsnis).

482

X X I V s k y r i u s . N e p i l n a m e č i ų b a u d ž i a m o j i a t s a k o m y b ė

valo paklusti ir visuomenės tarpusavio bendravimo dėsniams. Šios aplin-kybės nulemia ne tik fizinį ir psichinį individu vystymąsi, bet ir jo suge-bėjimą vykdyti tam tikras socialines pareigas. Paprastai nepilnamečiu as-menybė susiformuoja ir pasiekia tam tikrą socialinę brandą vienu metu.Todėl juos pagal vystymosi tendencijas galima skirstyti į atskiras amžiausgrupes: vaikystės (iki 11-12 metų), paauglystės (nuo 12-13 iki 15 metų)ir jaunystės amžius (nuo 16 iki 21-22 metų). Psichologijos, sociologijosbei pedagogikos mokslas pateikia ir kitokių klasifikacijų. Tačiau šis skirs-tymas ryškiau parodo amžiaus reikšmę nepilnamečių baudžiamajai atsa-komybei. Šiuolaikinėje baudžiamojoje teisėje nekeliamas klausimas Jeivaiko amžiaus asmenų baudžiamosios atsakomybės. Vaikai iki 12 metųdar neturi tokių asmeninių savybių, kurios leistų juos pripažinti pakalti-namais baudžiamosios teisės prasme.

Paauglystės amžius apima maždaug 4 metus. Šiuo periodu vyksta in-tensyvus nepilnamečio fizinis ir psichinis vystymasis, todėl tuo metu la-biausiai pasireiškia fiziologinės, psichologinės ir socialinės sferų priešta-ravimai. Susiformuoja paauglio savimonė, kuri siejasi su saviauklos irsavo elgesio reguliavimo problema. Visa tai turi svarbią reikšmę nusta-tant pakaltinamumo (kaip nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės prie-laidos) formavimosi procesą. Išaugės sąmonės ir savimonės lygis leidžiapaaugliui suprasti tuos gyvenimo tikrovės reiškinius, kurių dar nesupran-ta vaikas. Paauglys nėra patenkintas globojamo vaiko vaidmeniu, bet daryra nesubrendęs būti suaugusiu. Todėl jo siekis įsitvirtinti dažnai įgaunastichines formas. Pagal asmenybės formavimosi laipsni paauglystės amžiųpriimta skirstyti į du periodus: jaunesnįjį (12-13 metų) ir vyresnįjį (14-15metų) paauglystės amžius. Jaunesniojo amžiaus paaugliai, kaip ir vaikaiiki 12 metų, pagal baudžiamuosius įstatymus neatsako. Antrajame peri-ode - vyresniajame paauglystės amžiuje - jų akiratis kur kas platesnio. Jisgeriau orientuojasi aplinkoje, supranta daugelio savo veiksmų pavojingu-mą ir gali juos valdyti. Todėl įstatymų leidėjas galiojančio BK 11 str. 2 d.nustato, jog asmenys nuo 14 metų amžiaus privalo atsakyti už savo veiks-mus pagal baudžiamuosius Įstatymus. Kartu jis. atsižvelgdamas į vyres-niojo paauglystės amžiaus asmenybės ypatumus, susiaurino pavojingų vei-kų, už kurias jie atsako įstatyme nustatyta tvarka, ratą. Įstatyme pateiktasveikų sąrašas yra išsamus ir negali būti taikomas plačiau. Nors kartais BKSpecialiosios dalies straipsnio dispozicija gali būti platesnė už BK 11 str.2 d. nuorodą, tačiau kvalifikuojant veiką reikia vadovautis BK Bendrosiosdalies reikalavimais. Svarbu yra tai, kad šio amžiaus asmenų traukimasbaudžiamojon atsakomybėn nėra išimtis. Ją lemia veikų pavojingumas beinepilnamečio asmenybės socialiniai-psichologiniai ypatumai. Taigi asme-

483

NUSIKALTIMO P A D A R Y M O TEISINĖS P A S E K M Ė S

nys, kurie padaro nusikaltimą turėdami nuo 14 iki 16 metų amžiaus,atsako pagal baudžiamuosius įstatymus tik už tyčinius veiksmus, galinčiussukelt i traukinio katastrofą, nužudymą, tyčinius kūno sužalojimus, sutrik-džiusius sveikata, išžaginimą, piktybinį arba itin piktybinį chuliganizmą,narkotinių priemonių grobimą, šaunamojo ginklo, šaudmenų ar sprogsta-mųjų medžiagų grobimą, vagystę, plėšimą, turto sunaikinimą ir sužaloji-mą tyčia sunkinančiomis aplinkybėmis. Pagrindinis kriterijus, kuriuo rė-mėsi įstatymų leidėjas, yra visiems akivaizdus šiame sąraše išvardytų nu-sikaltimų pavojingumas ir neteisėtumas. Todėl daroma prielaida, kad vy-resniojo paauglystės amžiaus asmenybės ypatumai jau leidžia visapusiškaisuvokti ir įsisąmoninti konkrečius baudžiamojo įstatymo draudimus. Psi-chologijos mokslas įrodė, kad riba, skirianti vieną paauglystės amžiausperiodą nuo kito ir juo labiau pilnamečius (18 metų) nuo nepilnamečių,yra santykinė. Nepaisant to, baudžiamosios atsakomybės amžiaus ribųformalus nustatymas yra būtinas, nes be šios juridinės prezumpcijos atsi-rastų galimybė pasireikšti subjektyvizmui. Tai, kad nuo 14 metų nepilna-mečiai atsako tik už konkrečiai BK l1 str. 2 d. išvardintus nusikaltimus,leidžia teigti, jog įstatymų leidėjas pripažįsta tik santykini vyresniojo pa-auglystės amžiaus asmenų pakaltinamumą.* Savo požiūrį šiais klausimaisjis išreiškė ir BK straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtindamas, kad „Pagalbaudžiamuosius įstatymus atsako asmenys, kuriems prieš padarant nusi-kaltimą yra suėję šešiolika metų". Todėl nepilnamečiai, kurie sulaukėankstyvojo jaunystės amžiaus (16-18 metų), įstatymo požiūriu yra pakal-tinami ir gali būti visų nusikaltimų subjektais, išskyrus tuos atvejus, kaiBK Specialiosios dalies normose nurodyti būtini konkrečiai nusikaltimosudėčiai specialūs požymiai. Kartu įstatymų leidėjas pripažįsta ir tai, jognepilnametis savo socialinė-psichologine asmenybės struktūra skiriasi nuosuaugusiųjų. Dėl to jis numato nemaža papildomų lengvatų skiriant ne-pilnamečiui laisvės atėmimo bausmę, atleidžiant jį nuo baudžiamosiosatsakomybės, lygtinai atleidžiant nuo bausmės prieš terminą ir pakeičiantją švelnesne bausme.**

Nepilnamečių padėtis visuomenėje, jų psichologijos bei fizinio brendi-mo ypatumai įstatymų leidėjų skirtingais istorijos laikotarpiais buvo nevie-nodai vertinami. Dėl to buvo nustatomos ir skirtingos jų baudžiamosios at-sakomybės amžiaus ribos. Pažymėtina, kad nepilnamečių baudžiamosiosproblemoms Lietuvoje visuomet buvo skiriama daug dėmesio.

Pakaltinamumo samprata aptarta X skyriaus 3 dalyje.** Kaip jau buvo minėta XX skyriaus 2 dalyje, daugelyje valstybių baudžiamosios

atsakomybės amžiaus ribos nustatomos skirtingai.

484

X X I V s k y r i u s . N e p i l n a m e č i ų b a u d ž i a m o j i a t s a k o m y b ė

Išskirtinė nepilnamečio teisinė padėtis reglamentuota dar XVI amžiu-je Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės statutų. Istorikų darbuose šis am-žius dažnai vadinamas įstatymų leidybos klestėjimo amžiumi. Tuo metubuvo parengti ir priimti net trys Lietuvos Statutai. Pažymėtina tai, kadLietuvos Statutai yra didingiausi to laikmečio įstatymu leidybos pamin-klai, kokių neturėjo tuometinė Europa. Daugelis istorikų ir teisininkųpripažįsta, jog teisimu požiūriu tobuliausias yra Trečiasis Lietuvos Statu-tas (toliau - TLS), kurį 1588 m. sausio 28 dieną patvirtino Lenkijos ka-ralius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza. Šiame Statute iš-liko beveik tie patys Pirmojo ir Antrojo Statutų skyriai, tačiau jie buvosmarkiai patobulinti. TLS buvo pradėtas kodifikuoti tuoj po 1569 m. Liub-lino unijos ir jo redagavimas užtruko bemaž 20 metų. Tad galima darytiprielaidą, kad jo kodifikatoriai galėjo panaudoti ne tik nacionalinės teisėstradicijas, bet ir teisinės minties bei kultūros pažangą, pasiektą VakarųEuropoje per ši laikotarpį. Neatsitiktinai būtent šiame statute nemažasįstatymų leidėjo dėmesys buvo skiriamas nepilnamečiams. Antai šeštoskyriaus pirmame straipsnyje nurodoma, kad nepilnamečiais yra laikomivyriškos lyties asmenys iki 18 metų ir moteriškos lyties asmenys iki 13melų amžiaus. Nors šis amžiaus kriterijus yra nustatomas specialiameskyriuje, skirtame globai, tačiau įstatymų leidėjas vadovavosi juo ne tikspręsdamas nepilnamečių turtinių interesų apsaugos problemas, bet ir jųbaudžiamosios atsakomybės klausimus. TLS nurodė konkrečias aplinky-bes, kada nepilnamečiai sūnūs visiškai arba iš dalies atleidžiami nuo at-sakomybės ar bausmės. Pavyzdžiui tais atvejai, kai tėvai būdavo traukiamibaudžiamojon atsakomybėn dėl sunkaus nusikaltimo padarymo (sąmoks-las, pasikėsinimas į valdovą, maištas, pinigų padirbimas ir kt. - TLSl skyrius, 3 straipsnis), kartu su jais turėjo būti baudžiami ir pilnamečiaisūnūs, žinoję apie neteisėtus jų veiksmus. Tuo tarpu nepilnamečiai vaikainuo atsakomybės buvo iš dalies atleidžiami, t. y. jie nebuvo baudžiamikaklo bausme ir garbės atėmimu. Tačiau tėvui taikomos turtinės bausmės(dvarų atėmimas) turėjo vienodas pasekmes tiek pilnamečiams, tiek irnepilnamečiams jo vaikams. Reglamentuodamas baudžiamąją atsakomy-bę už vagystę, TLS 14 skyriaus 11 straipsnyje aiškiai nurodė, kad asmenysiki 16 metų (bet ne vyresni) negalėjo būti kankinami ar baudžiami mir-timi. Kartu Statute pabrėžiama, kad nepilnamečiai asmenys negalėjo būtiatleidžiami nuo žalos atlyginimo nukentėjusiajam. Tais atvejais, kai jieneturėjo lėšų žalai atlyginti, j ie buvo įpareigojami nemokamai dirbti tol,kol nukentėjusiajam bus grąžinta pinigų suma, atitinkanti pavogto turtovertę. Tačiau, jeigu tokio amžiaus berniukai (iki 16 metų) padarė ne vie-ną, bet keletą vagysčių, tuomet teismui buvo palikta teisė bausti nepil-

485

NUSIKALTIMO PADARYMO TEISINĖS PASEKMĖS

namečius asmenis savo nuožiūra. Jiems galėjo būti paskirta bet kokiakūno bausmė, išskyrus mirties bausmę. Taigi mirties bausmė nepilname-čiams netaikoma Lietuvoje gana seniai.

TLS atskirus nepilnametystės amžiaus tarpsnius derino su realiu gali-mos atsakomybės turiniu. Todėl vyriškos lyties asmenims jis ir numatė dvibaudžiamosios atsakomybės amžiaus ribas (iki 16 metu amžiaus ir nuo 17iki 18 metų amžiaus), moteriškos lyties asmenims -vieną 13 metų amžiausriba. Tai, kad TLS nemini žemutinės nepilnamečio baudžiamosios atsako-mybės amžiaus ribos, leidžia daryti prielaidą, jog tuo metu nebuvo atskiraisprendžiama jų pakaltinamumo problema. Nepilnamečių baudžiamoji at-sakomybė buvo diferencijuojama tik pagal formalius kriterijus: amžių ir nu-sikalstamų veikų sunkumo laipsnį. Dėl to galima manyti, kad TLS kodifi-katoriai, aptardami ir įteisindami nepilnamečių baudžiamosios atsakomy-bės ypatumus, rėmėsi ne tik tuo metu galiojusiomis teisės normomis, betir liaudies papročiais, kultūra, socialinės ir fizinės vaikų brandos suvokimu.

Paminėtina, kad TLS Lietuvoje veikė iki 1840 metu (Lietuvių encik-lopedija. T. XV, V, 1991). Tais metais Rusijos imperatorius Nikolajus I,norėdamas suartinti užgrobtuosius kraštus su Rusija, panaikino TLS ga-liojimą. Tačiau teismai Rusijos imperijos baudžiamuosius įstatymus pra-dėjo taikyti anksčiau*.

1918 metų vasario 18 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, LietuvosRespublikos valdžia iš karte) negalėjo pakeisti ir tuoj pat parengti savo bau-džiamojo kodekso. Suprantama, praslinkus daugiau kaip 70 metų nuo TLSpanaikinimo, susiklosčius visiškai naujoms politinėms, socialinėms ir kul-tūrinėms sąlygoms, negalėjo būti atstatytas ir jo galiojimas. Todėl pagrįstaibuvo nutarta palikti galioti Lietuvoje 1903 metų Rusijos baudžiamąjį sta-tutą (toliau - BS), kiek jis neprieštaravo Lietuvos Konstitucijai ir to metovisuomenės interesams. Pirmaisiais nepriklausomos valstybės metais dau-gelyje sričių buvo taikomi senieji Rusijos įstatymai. Antrajame nepriklau-somos Lietuvos dešimtmetyje imta kurti nacionalinę teisę. Karlu buvo kei-čiami ir atskirti BS straipsniai. Lietuvos politinė, ekonominė, geografinė irkultūrinė padėtis nulėmė tai, kad, nustatant baudžiamosios atsakomybėsamžiaus ribas, buvo remtasi ne tiek Lietuvos nacionalinės, kiek kitų užsie-nio šalių teisės tradicijomis. Galima teigti, kad nepilnamečių baudžiamo-

* Rusijoje tuo metu galiojo M. Speranskio kodifikuotus ir 1835 m. sausio i d. pradėjęsveikti įstatymų Sąvadas. Tai nebuvo visiškai naujas teisinis aktas, bet susisteminti seniejiRusijos įstatymai. Po M. Speransko mirties 1845 m. buvo užbaigti rengti ir nuo 1846 m.įsigaliojo Nuostatai dėl baudžiamųjų ir pataisomųjų bausmių

486

X X I V s k y r i u s . N e p i l n a m e č i ų b a u d ž i a m o j i a t s a k o m y b ė

šios atsakomybės ypatumai, į t v i r t i n t i BS, iš dalies atspindėjo naujausius tometo baudžiamosios teisės mokslo laimėjimus.

Tuo metu galiojusiame Baudžiamajame statute buvo išskirtos net trysnepilnamečių grupės:

1) absoliučiai nepakaltinami - vaikai iki 10 metų2) santykinai pakaltinami - nepilnamečiai nuo 10 iki 17 metų.Įstatyme buvo daroma prielaida, kad nusikaltimo, kurį padarė šio

amžiaus asmenys, požiūriu jie nėra pakaltinami, jeigu negalėjo suprastisavo veiksmu pavojingumo ir reikšmės arba negalėjo valdyti savo elgesio(V. Stankevičius). Taigi kiekvienu atveju buvo įrodinėjama, kad šio am-žiaus nepilnametis yra pakaltinamas. Vadinasi, onus probandi šiose bylose(skirtingai nuo suaugusiųjų) tekdavo kaltintojui. Bausmės šio amžiausvaikams buvo keičiamos auklėjamosiomis priemonėmis.

3) Pakaltinami - asmenys nuo 17 iki 21 metų. Tačiau ir šių asmenų at-žvilgiu BS numatė bausmės pakeitimo kita, švelnesne, bausme taisykles.

Taigi, tarpukario Lietuvoje nepilnamečiais, galinčiais atsakyti pagalbaudžiamuosius įstatymus, buvo pripažįstami abiejų lyčių asmenys nuo 10iki 21 metų amžiaus. Įdomu tai, kad Klaipėdos krašte veikianti Vokietijosvalstybės baudžiamųjų įstatymų knyga nustatė kitokias baudžiamosios at-sakomybės amžiaus ribas. Antai už padarytas veikas pagal baudžiamuo-sius įstatymus neatsakė abiejų lyčių asmenys iki 12 metų amžiaus. Asme-nys, „baigę dvylika metų, bet nebaigę aštuoniolikos metų", galėjo būtipatraukti baudžiamojon atsakomybėn tik tuomet, jeigu jie suprato savoveiksmų esmę ir „turėjo reikalingą nusimanymą" apie tų veiksmų bau-džiamumą (56 ir 57 straipsniai).

Paminėtina, kad XX a. pradžioje daugelyje vakarų Europos valstybiųbuvo priimami įstatymai, kuriuose įtvirtinta nuostata, jog valstybė privalopasirūpinti ir prisidėti prie tokių nepilnamečių globojimo: 1) apleistų(nepriežiūra, vargas), 2) užmirštų (tėvų ir globėjų blogas rūpinimasis),3) skriaudžiamų, 4) nenormalių (silpnapročiai, psichikos ligoniai), 5) nu-sikaltėlių. Nusikaltusiems nepilnamečiams buvo skiriamas ypatingas dė-mesys. Todėl jau 1899 m. JAV buvo įsteigtas pirmasis nepilnamečių teismas.1905 m. toks teismas buvo įsteigtas Anglijoje. (Būtent šioje šalyje buvopriimtas ir pirmasis specialus nepilnamečių atsakomybę reglamentuojan-tis įstatymas.) Vėliau tokie teismai buvo įkurti Vokietijoje, Italijoje, Ru-sijoje, Lenkijoje, okupuotame Vilniuje ir kt. Pagrindinis jų tikslas - page-rinti fizinę ir moralinę nepilnamečių nusikaltėlių padėtį. Formuodamiesinepilnamečių teismai ilgainiui virto galingu įrankiu, visapusiškai veikian-čiu asocialius vaikus ir buvo labiau globojantys nei baudžiantys. Pabrėž-

487

NUSIKALTIMO PADARYMO TEISINES PASEKMES

tina tai, kad kuriantis specializuotiems teismams keitėsi ir baudžiamojopoveikio priemonių sistema.

Baudžiamosios teisės doktrinoje (L. Walgrave) išskiriami tokie reak-cijos į nepilnamečių padarytus nusikaltimus modeliai:

1) Retribucinis modelis, kuriame svarbiausia vieta skirta klasikinės bau-džiamosios teisės mokyklos koncepcijai. Nepilnamečių atsakomybėsproblema grindžiama atpildo principu, priklausomai nuo jo veikossuvokimo. Nepilnametis paprastai atsako prieš suaugusiųjų teismąir pagal BK nuostatas, kurios paprastai skirtos suaugusiems,švelninant kai kurias nuostatas (bausmių taikymą, jų dydi).

2) Auklėjimo (resocializacijos arba globos) modelis. Pagrindinis šioskoncepcijos bruožas tas, kad baudžiant už padarytą nusikaltimą pir-miausia atsižvelgiama j nepilnamečio psichinius ir visuomeniniusporeikius, vadovaujamasi vaiko gerove, jo labiausiai suprantamuinteresu, daugiau dėmesio skiriama vaiko asmenybei, jo šeiminėmsir aplinkos sąlygoms, o ne padarytai veikai ir jos sunkumui. Šiojesistemoje nepilnamečių teisėjai (prokurorai) turi didelę diskrecinęgalią. Toks baudžiamasis procesas yra mažiausiai formalizuotas.Baudžiant nepilnameti nesiekiama, kad paskirta bausmė būtųproporcinga padarytam nusikaltimui. Teisminiame nagrinėjimeakcentuojama pagalba nepilnamečiui, jo resocializacija, globa, bet neatpildas. Toks požiūris yra susijęs su pozityvios baudžiamosios teisėsmokyklos koncepcijomis, pabrėžiančiomis kaltininko asmenybę ir josutrikusio ar nusikalstamo elgesio modifikacijos būtinumą.

3) Teisingumo atstatymo modelis. Nuo 80-ųjų metų pradžios daugely-je šalių pradedama atitolti nuo auklėjimo modelio tendencijos.Teigiama, kad nepilnamečių nusikalstamumo dinamika reikalaujagriežtesnių priemonių taikymo vyresniems nepilnamečiams. Kaikurių autorių nuomone tokiomis priemonėmis žymiai plačiau dispo-nuoja BK nei specialiai nepilnamečiams skirti įstatymai. Intelektinisjaunimo vystymasis sąlygoja galimybę pakankamai anksti suvoktinus ika l t imo pavojingumą ir kylančius padarinius. J a u n i m osavarankiškumo ir autonomijos didėjimas turėtų atitikti jų atsako-mybės jausmo už savo elgesį didinimą. Siūloma daugiau dėmesioskirti padaryto nusikaltimo sunkumui ir jo padariniams. Paskirtabausmė turi būti proporcinga bausmės sunkumui. Pradėta atsižvelgtiį atlygio nukentėjusiajam problemos svarbą ir sugrįžta prie tinkamųprocesinių garantijų kaltininkui teisminio proceso metu. Tačiau kar-tu nepamirštas ir nepilnamečio resocializacijos būtinumas.

488

XXIV s k y r i u s . N e p i l n a m e č i ų b a u d ž i a m o j i a t s a k o m y b ė

Visi šie modeliai yra abstraktūs, teorinio pobūdžio. Praktikoje nėraišimtinai auklėjimo arba vien griežto nubaudimo orientacijos modelių.Visos šalys kuria specialias nacionalines sistemas, skirtas nepilnamečiųbaudžiamosios atsakomybės reglamentavimui. Tačiau Europos valstybėsepripažįstama, kad bet kuri kriminalinė bausmė gali būti skiriama tik va-dovaujantis specifiniais jaunų žmonių interesais.

1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybe ir rengiant naują BK,pirmiausia iškilo būtinybė tinkamai išspręsti nepilnamečių baudžiamosiosatsakomybės problemas. Spręsdamas nepilnamečių baudžiamosios atsa-komybės klausimus, įstatymų leidėjas šiandien turi atsižvelgti ne tik na-cionalinės teisės tradicijas, bet ir i medicinos, psichologijos, sociologijos,kriminologijos ir kitų mokslų laimėjimus.

Reikia pripažinti, kad dabar galiojančiame BK nepilnamečių baudžia-mosios atsakomybės klausimai sprendžiami nenuosekliai, neturima aiš-kesnių kriterijų. Jų sprendimas susijęs su tarybinio laikotarpio baudžia-mosios teisės tradicijomis.

Todėl, siekiant humanizuoti nepilnamečiams teisės pažeidėjams taiko-mas poveikio priemones, mažinti jų represini pobūdį ir didinti jų resocia-lizacijos bei adaptacijos visuomenėje galimybes, naujame BK įtvirtintaišskirtinė, turinti tik jai būdingų bruožų, nepilnamečių baudžiamoji atsa-komybė. Jos ypatumai išdėstyti atskirame BK bendrosios dalies skyriuje„Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai" (XI skyrius). SisBK skyrius numato specialią, suderintą su tarptautinės teisės dokumentųreikalavimais, bausmių ir auklėjimo priemonių sistemą, jų skyrimo tai-sykles, nepilnamečių atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės irbausmės pagrindus bei sąlygas. Įtvirtintos naujame BK auklėjamojopoveikio priemonių ir bausmių sistemos tikslas ne tiktai bausti nusikal-tusius nepilnamečius, bet ir auklėti juos, ugdyti jų atsakingumą už savopoelgius bei padėti jiems integruotis gyvenimui ir darbui konkrečiojesocialinėje aplinkoje.

Pagrindiniai nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai šia-me įstatyme įtvirtinami įvairiais būdais: 1) per siauresnį taikomų nepilna-mečiams bausmių rūšių sąrašą; 2) šių bausmių skyrimo specifika (atsi-žvelgiant į subjektą ir aplinkybes, sąlygojančias baudžiamąjį nusižengimąar nusikaltimą); 3) galimybę taikyti alternatyvias auklėjamojo poveikiopriemones; 4) atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės są-lygas ir kt.

Pabrėžtina, kad minimas BK skyrius nenumato kokių nors specialiųbausmių nepilnamečiams. Iš esmės jame apibrėžiamas kriminalinių baus-

489

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O TEISINĖS P A S E K M Ė S

mių skaičius ir ribos, sudaroma alternatyvi galimybė taikyti šiems asme-nims auklėjamojo poveikio priemones, kurios skiriasi nuo kriminalinėsbausmės savo teisine prigimtimi, joms būdingu baudžiamųjų savybių laips-niu ir tuo vaidmeniu, kuri jos turėtų vaidinti teismų praktikoje. Nubau-dimo elementai yra būdingi kiekvienai taikomos priemonės rūšiai, tačiaupastarosios nukreiptos siekti tokiu svarbiausių tikslų: l) pataisyti nepilna-meti ir ji ugdyti; 2) keisti jo gyvenimo būdą ir padėti jam integruotis įvisuomenę; 3) sulaikyti jį nuo neteisėtų veikų padarymo ir pripratinti jįprie normalaus gyvenimo būdo ir kt.

BK nustato, kad nepilnamečiui, padariusiam nusikaltimą, galėtų būtiskiriamos tokios bausmės; 1) viešieji darbai (ne daugiau 240 valandų);2) bauda (nuo 3 iki 50 MGL dydžių); 3) areštas (nuo 5 iki 45 parų);4) terminuotas laisvės atėmimas (negali viršyti 10 metų).

Bausmė yra griežčiausia poveikio priemonė, labiausiai suvaržanti ne-pilnamečių teises ir laisves. Ji turėtų būti taikoma tada, kai paaiškėja, jognepilnametis padarė tokio pobūdžio nusikaltimą, už kurį jam negali būtitaikomos švelnesnės poveikio priemonės.

Kadangi BK specialus XI skyrius reglamentuoja tiktai nepilnamečiųbaudžiamosios atsakomybės ypatumus, todėl jame nėra bendrų normųtaikytinų tiek suaugusiems, tiek ir asmenims, nesulaukusiems aštuonioli-kos metų amžiaus. Antai tokios bausmės kaip viešieji darbai, bauda, areš-tas turėtų būti skiriamos nepilnamečiams baudžiamojo įstatymo numaty-tais atvejais pagal bendras šios bausmės skyrimo taisykles. Tačiau pagrin-dinis skirtumas yra šių bausmių rūšių taikymo ribų apimties siaurinime,

Kartu minimame BK įtvirtinta nuostata, kad skirdamas bausmę arauklėjamojo poveikio priemonę nepilnamečiui, teismas turi atsižvelgti netiktai i padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą, kaltininko asme-nybę, nusikalstamo kėsinimosi padarymo stadija, asmens dalyvavimo nu-sikaltimo padaryme forma, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančiasaplinkybes, bet ir į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, jo sveika-tos būklę ir socialinę branda, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jųveiksmingumą, elgesį po nusikaltimo padarymo.

Pagal naują BK kriminalinės bausmės netaikomos tais atvejais, kai ne-pilnamečiai pirmą karta padaro baudžiamąjį nusižengimą. Jiems tuometturi būti skiriamos tokios auklėjamojo poveikio priemonės: l) įspėjimas;2) turtinės žalos atlyginimas ar jos pašalinimas; 3) nemokami auklėjamo-jo pobūdžio darbai; 4) atidavimas tėvams ar kitiems fiziniams ar juridiniamsasmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir prižiūrėti; 5) elgesio apribojimas;6) atidavimas į specialią a u k l ė j i m o įs taigą. Dalis šių priemonių yraįtvirtintos ir šiuo metu galiojančio BK 61 straipsnyje (Priverčiamosios

X X I V s k y r i u s . N e p i l n a m e č i ų b a u d ž i a m o j i a t s a k o m y b ė

auklėjamojo pobūdžio priemonės). Tačiau BK išdėstytos auklėjamojopoveikio priemonės iš esmės sk i r ias i nuo priverčiamųjų auklėjamojopobūdžio priemonių savo turiniu, jų taikymo pagrindais ir sąlygomis.

Priklausomai nuo nepilnamečio padarytos veikos juridinio įvertinimo,auklėjamojo poveikio priemonės gali turėti tokią teisinę reikšme:

a) būti kriminalinės bausmės alternatyva, kai nepilnametis padaro bau-džiamąjį nusižengimą ar nesunkų nusikaltimą;

b) būti pataisymo ir ugdymo priemone, kai nepilnametis atleidžiamasnuo baudžiamosios atsakomybės.

Vadinasi, visais atvejais jos yra nepilnamečio padarytos neteisėtos vei-kos tiesiogine arba papildoma pasekme. Savo esme jos nukreiptos į ateiti,kadangi jomis siekiama specialių tikslu (pataisyti nepilnametį ir jį ugdyti,keisti jo gyvenimo bodą, padėti jam integruotis į visuomenę, ir kt.), bettaikant jas, kartu atsižvelgiama ir į nepilnamečio praeitį - padarytą netei-sėta veiką bei ją sąlygojusias aplinkybes.

2. BAUSMĖS SKYRIMAS NEPILNAMEČIAMS

Bendrieji bausmės skyrimo pradmenys (galiojančio BK 39 str.), neat-sižvelgiant į kalto asmens amžių, yra vienodi visiems nusikaltimus pada-riusiems asmenims. Teismas skiria nepilnamečiui bausmę atsižvelgdamasį įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą,nustatytas ribas, tiksliai laikydamasis BK Bendrosios dalies nuostatų.Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdi irjo pavojingumo laipsnį, į nepilnamečio asmenybę ir į bylos aplinkybes,lengvinančias ir sunkinančias atsakomybę. Svarbiausia nepilnamečių bau-džiamosios atsakomybės realizavimo prielaida yra teisingas nusikaltimokvalifikavimas. Atsižvelgdamas į padaryto nusikaltimo sunkuma, teismasgali spręsti, kaip reaguoti į nepilnamečio veiksmus: taikyti jam baudžia-mąją atsakomybę ir skirti bausmę ar atleisti ji nuo baudžiamosios atsa-komybės (BK 52(1) str.).

Pabrėžtina, kad tinkamas baudžiamosios atsakomybės realizavimas ne-pilnamečiams didžia dalimi priklauso nuo baudžiamuosiuose įstatymuoseĮtvirtintos kriminalinių bausmių sistemos ir konkrečių bausmių ribų.

Galiojančių teisinių priemonių sistema, taikoma nepilnamečiams užpadarytus nusikaltimus, apima:

I. Kriminalinės bausmės:a) laisvės atėmimą (BK 25 str.);

491

NUSIKALTIMO PADARYMO TEISINĖS PASEKMĖS

b) pataisos darbus be laisvės atėmimo (BK 29 str.);c) baudą (BK 32 str.).Kartu su pagrindinėmis bausmėmis įstatymas numatė galimybę skirti

jiems tokias papildomas bausmes: turto konfiskavimą (BK 35 str ), baudą(BK 32 str,) ir atėmimą teisės eiti tam tikras pareigas, dirbti tam tikrądarbą ar užsiimti tam tikra veikia (BK 30 str.).

II. Baudžiamuosius teisinius įpareigojimus, susijusius su bausmės vyk-dymo atidėjimu (BK 47' str.):

1) atlyginti nusikaltimų padarytą žalą;2) atsiprašyti nukentėjusiojo;3) teikti nukentėjusiajam pagalbą gydymosi laikotarpiu;4) įsidarbinti ar be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos;5) pradėti mokytis, tęsti mokslą ar įsigyti specialybe;6) išeiti gydymosi nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar

venerinės ligos kursą;7) be organo, prižiūrinčio bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo

nekeisti gyvenamosios vietos;8) atlikti nemokamų darbų iki 1000 valandų Lietuvos Respublikos

Vyriausybės nustatyta tvarka.

III. Nepilnamečiui atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, taiko-mos šios priverčiamosios auklėjamojo pobūdžio priemonės (BK 61 str.):

1) įpareigojimas viešai ar kitokia forma atsiprašyti nukentėjusįjį;2) įpareigojimas savarankiškai atlyginti arba savo darbu pašalinti ma-

terialinę žalą;3) atidavimas tėvų arba juos atstojančių asmenų priežiūrai;4) Įpareigojimas atlikti nemokamų darbų nuo 20 iki 100 valandų Lie-

tuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka;5) namų priežiūra iki 45 parų;6) atidavimas į specialią auklėjimo ir drausmės įstaigą iki 3 metų, bet

ne ilgiau iki nepilnamečiui sueis 18 metų.

Visos šios priemonės skirtos nubausti bei auklėti nepilnametį ir už-kirsti kelią negatyvaus jo elgesio recidyvui.

Vienas iš nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų yra tas,kad ne visos BK 22 str. numatytos kriminalinių bausmių rūšys jiems galibūti skiriamos. Paminėtinos dvi priežastys:

492

XXIV skyr ius . N e p i l n a m e č i ų baudž iamoj i a t sakomybė

1) Baudžiamasis įstatymas, atsižvelgdamas į asmenybės ypatumus,draudžia skirti nepilnamečiams tam tikras bausmes arba riboja jųskyrimo galimybę. Antai BK 24 str. 2 d. nurodyta, kad laisvės atė-mimo iki gyvos galvos bausmė neskiriama asmenims, kuriems nu-sikaltimo padarymo momentu nebuvo suėję 18 metų. BK 25 str.l d. nustatyta, kad nepilnamečiams laisvės atėmimo bausmė negalibūti didesnė nei 10 metų.

2) Skirti kai kurias bausmes nepilnamečiams teismas neturi galimybiųarba tai yra netikslinga, nors įstatyme tiesioginių nurodymų dėl jųskyrimo nėra. Pavyzdžiui, papildoma bausmė - atėmimas teisės eititam tikras pareigas, dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikraveikla - skiriama baudžiamojo Įstatymo numatytais atvejais arbateismo nuožiūra. Tačiau Specialiosios dalies sankcijoje paprastai jibūna numatyta tais atvejais, kai nusikaltimo subjektui, be bendrųpožymių (amžiaus ir pakaltinamumo), yra būdingi papildomi spe-cialūs požymiai (pvz., pareigūnai, tam tikrų sričių specialistai ir t.t.), kurių nepilnametis dėl savo amžiaus ypatumų neturi. Savo nuo-žiūra teismas gali skirti šia bausmę tuomet, kai nusikaltimas pada-romas kaltininko darbinės veiklos srityje arba piktnaudžiaujant jamsuteikta teise. Šios aplinkybės reikalauja, kad nepilnametis nusi-kalstų dirbdamas atsakingą darbą (pvz., vairuotų transporto prie-mone, būtų sandėlininku, pardavėju ir t. t.) arba jam būtų suteik-tos tam tikros teisės (pvz., laikyti šaunamąjį ginklą, sudarinėti su-tartis ir t. t.). Tačiau nepilnamečiai dažniausiai neatitinka šių įsta-tymo reikalavimų.

Kaip minėta, nepilnamečiui, pripažintam kaltu už nusikaltimo padary-mą, gali būti skiriamos šios pagrindinės bausmės: bauda, pataisos darbaibe laisvės atėmimo, laisvės atėmimas. Kartu su pagrindinėmis bausmėmisįstatymas numato galimybę skirti jam papildomas bausmes. BK 22 str. 3d. įtvirtintos tokios papildomos bausmės: atėmimas teisės eiti tam tikraspareigas, dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tara tikra veikla, bauda, turtokonfiskavimas.

Bauda yra piniginė nuobauda, kuri teismo gali būti skiriama nepilna-mečiui kaip pagrindinė ar papildoma bausmė baudžiamojo įstatymo nu-matytais atvejais. Įstatymų leidėjas, taikydamas šią bausmės rūšį, nepilna-mečiams daro išimti. Jis nurodo, kad nepilnamečiams bauda, kaip pagrin-dinė bausmė, gali būti skiriama nuo l iki 500 MGL dydžio, o kaip papil-doma bausmė - nuo l iki 200 MGL. Skritingai nuo suaugusiųjų, baudašiuo atveju nėra diferencijuojama pagal padaryto nusikaltimo motyvus.

493

N U S I K A L T I M O P A D A R Y M O T E I S I N Ė S P A S E K M Ė S

BK Specialiosios dalies straipsnių sankcijose ji dažniausiai numatyta užsavanaudiškus turt inio pobūdžio nusikaitimus. Skirdamas baudą ir nusta-tydamas jos dydi, teismas atsižvelgia į padaryto nusikaitimo pavojingumą,nusikaltimu padaryta žalą bei kaltininko materialinę padėtį. Tačiau suau-gusių ir nepilnamečių asmenų turtinė padėtis nėra vienoda. Nedirbantysnepilnamečiai paprastai neturi nei savų lėšų pragyvenimui, nei turto, iškurio būtų galima išieškoti baudą. Kadangi kriminalinė bausmė yra po-veikio priemonė nusikaltimą padariusiam žmogui, o ne tretiesiems asme-ninis, todėl nepilnamečių tėvai baudžiamojo įstatymo negali būti verčiamimokėti už juos baudas. Teisinas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, negalitiesiogiai pažeisti jo tėvų ar juos atstojančių asmenų interesų. Bauda, kaipir kitos bausmės, turi atitikti bausme siekiama paskirti. Literatūroje vy-rauja nuomonė, jog skiriant nepilnamečiui šią bausmę, ji tur i būti tokiodydžio, kad nuteistasis galėtų ją sumokėti iš savo pajamų ar turimų san-taupų. Teismų praktika liudija, kad ši bausmės rūšis asmenims nuo 14 iki18 metų amžiaus skiriama retai. Realiai ji gali būti teismo skiriama tikdirbančiam ar turinčiam savarankiškas pajamas nepilnamečiui.

Palyginti retai nepilnamečiams yra skiriami ir pataisos darbai be lais-vės atėmimo. Ši pagrindinė bausmės rūšis galiojančiame BK numatyta uždaugelį nusikaltimų. Specialiosios dalies straipsnių sankcijoje ji dažnainumatoma kaip alternatyva laisvės atėmimui (pvz., už tyčini sunkų arapysunkį žmogaus kūno sužalojimą didžiai susijaudinus, vagystę be kva-lifikuojančių požymių, piliečių asmeninių dokumentų pagrobimą ir t, t.).Si bausmė skiriama asmenims, kurie padarė nesunkius nusikaltimus arbakuriuos, teismo nuomone, netikslinga bausti laisvės atėmimu. Įstatymųleidėjas BK 29 str. akcentuoja tai, kad pataisos darbai be laisvės atėmimoatliekami pagal teismo nuosprendi nuteistojo darbo vietoje ir iš jo uždar-bio į valstybės pajamas daromos teismo nuosprendžiu nustatyto dydžioišskaitos. Todėl būtina šios bausmės skyrimo sąlyga yra ta, kad teisiamasisbūtų darbingas ir dirbtų. Lietuvos Respublikos Darbo sutarties Įstatymo*4 str. nurodo, jog darbo sutarties šalimi - darbuotoju - gali būti asmuo,sulaukęs 16 metų. Ši amžiaus riba sutampa su bendru galimos baudžia-mosios atsakomybės amžiumi. Išimtiniais atvejais Darbo sutarties įstaty-mas leidžia priimti į darbą asmenis nuo 14 iki 16 metų. Jie gali būtipriimami dirbti lik specialiais norminiais aktais nustatytus darbus. Pasta-rųjų sąrašas tvirtinamas Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe Įsta-tymo nustatyta tvarka. Be to, darbuotojų nuo 14 iki 16 metų amžiauspriėmimo į darbą išskirtinumą nurodo ir dvi papildomos sąlygos: pirma,

* įstatymas priimtas 1991 m. lapkričio 28 d.

494

XXIV s k y r i u s . N e p i l n a m e č i ų b a u d ž i a m o j i a t s a k o m y b ė

darbas turi netrukdyti jiems lankyti mokykla: antra, turi būti raštiškasmokyklos ir vieno iš tėvų arba juos faktiškai auginančio asmens sutiki-mas. Deja, daugelis Žmonių saugos darbe įstatymo nepilnamečiams su-teiktų garantijų nevisiškai derinasi su tais teisiniais apribojimais, kurieatsiranda, kai jiems paskiriama pataisos darbu be laisves atėmimo baus-mė. Tačiau ši aplinkybė pati savaime ne panaikina, o tik apriboja teismogalimybę skirti nepilnamečiams šią bausmę. Kartu pažymėtina ir tai, kadnepilnamečių įsidarbinimo klausimai pastaruoju metu sprendžiami žymiaisudėtingiau nei suaugusiųjų. Todėl teismams objektyviai sumažėja gali-mybių skirti nepilnamečiams pataisos darbų bausmę.

Teismų statistiniai duomenys liudija, kad nuteistiems nepilnamečiamsdažniausiai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Kaip jau buvo minėta, pa-grindinis laisvės atėmimo bausmės požymis yra tas. kad nuteistasis asmuoizoliuojamas nuo visuomenės - laikomas uždaroje įstaigoje, kurioje užtik-rinamas tam tikras režimas, apsauga ir nuolatinė priežiūra. Laisvės at-ėmimas nepilnamečiams yra sunkiausia bausmė. Todėl neatsitiktinai tarp-tautiniai dokumentai bei daugelio pasaulio šalių baudžiamosios teisėsspecialistai (pvz., Vokietijos, Suomijos, Lenkijos ir kt.) konstatuoja, jogskirti šią bausme nepilnamečiams galima tik išimtiniais atvejais. Būtinu-mą skirti jiems švelnesnes bausmes ar atleisti juos nuo baudžiamosiosatsakomybės lemia ne tik amžiaus ypatumai, bet ir daugelis kitų aplinky-bių. Pavyzdžiui, jie paprastai nesiruošia iš anksto padaryti nusikaltimą irnenumato kėsinimosi objekto ar dalyko; nepilnamečiams dažnai būdingastaigi tyčia, kuriai realizuoti jie pasinaudoja primityviausiais būdais irpriemonėmis; daugeliu atvejų dėl savo individualių psichikos savybių jienevisiškai suvokia teisines, socialines-psichologines savo veikos pasekmesir todėl lengvabūdiškai tikisi jų išvengti ir t. t. Vertinant padarytos veikospobūdi ir pavojingumo laipsnį, svarbią reikšme turi nusikaltimo tikslai irmotyvai. Reikia konstatuoti, kad neretai net savanaudiškų nepilnamečiųnusikaltimų (pvz., vagystė, sukčiavimas, plėšimas ir kt.) paskata būna no-ras padėti draugams, įsitvirtinti neformalioje grupėje, rizika ir kt.

Baudžiamosios teisės požiūriu nepilnametystė yra viena svarbiausių leng-vinančių aplinkybių. Be to, nepilnametis dažnai visiškai pripažįsta savokalte ir gailisi padaręs nusikaltimą, padeda išaiškinti ar susekti kitus nu-sikaltėlius, padaro nusikaltimą dėl susidėjusių sunkių asmeninių ar šei-mos aplinkybių, prievartos ir kt.

Kartu paminėtina ir tai, kad nepilnamečiai neretai padaro sunkiusnusikaltimus (BK 8(1) str.). Teismai greta atsakomybę lengvinančių nu-stato ir sunkinančias aplinkybes. Pavyzdžiui, nusikaltimą padarė asmuo,

405

NUSIKALTIMO PADARYMO TEISINĖS PASEKMĖS

kuris pirmiau buvo padaręs kokį nors nusikaltimą, nusikaltimas padarytasdėl savanaudiškų paskatų, nusikaltimas padarytas prieš mažameti, nusi-kaltimą padarė girtas, apsvaigęs nuo narkotikų ar toksinių priemonių as-muo (BK 41 str.). Todėl skirdamas nepilnamečiui bausmę, teismas atsi-žvelgia i padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį bei įvertinavisas kitas bylos aplinkybes. Be to, jis atsižvelgia į įstatymo straipsnio,numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, nustatytas ribas ir lai-kosi bendrų baudžiamojo įstatymo ir tarptautiniuose dokumentuose nu-statytų humanizmo principų.

Gana dažnai nepilnamečiams už padarytus nusikaltimus yra skiriamalaisvės atėmimo bausmė. Įstatymų leidėjas yra numatęs jiems specialiasšios bausmės skyrimo taisykles. BK 25 str. 1 d. nurodoma: jeigu straipsniosankcijoje laisvės atėmimo bausmės trukmė nustatyta 3 ir daugiau metų,tai skiriant šia bausmę nepilnamečiui, jos minimumas skaičiuojamas nuopusės minimalaus bausmės dydžio, numatyto BK straipsnio, pagal kurįteisiamas nepilnametis, sankcijoje. Tai reiškia, kad teismas, skirdamas lais-vės atėmimo bausmę, ypač daug dėmesio turėtų skirti įstatymo straipsnio,numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, nustatytoms šios baus-mės riboms. Pavyzdžiui, BK 104 str. sankcija už tyčinį nužudymą visiemssulaukusiems atitinkamo amžiaus ir pakaltinamiems asmenims numatolaisvės atėmimo bausmę nuo 5 iki 12 metų. Tačiau, remiantis BK 25 str.l d., nepilnamečiui bausmės ribos yra mažesnės - nuo 2 metų ir 6 mėne-sių iki 10 metų. Taigi 1998 m. liepos 2 d. padaryti BK pakeitimai irpapildymai, reguliuojantys nepilnamečių baudžiamąją atsakomybę, su-teikė teismams didesnes galimybes diferencijuoti šios rūšies bausmės dy-dį, atsižvelgiant i jų gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę irpsichinį išsivystymą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų efektyvu-mą. Paminėtina tai, kad šie pakeitimai ir papildymai iš dalies sureguliuo-ja ir šalina tuos galiojančių baudžiamųjų įstatymų nenuoseklumus, kurieanksčiau trukdydavo teismams paskirti teisingą bausmę nepilnamečiams.Antai BK 105 str., 227(3) str. 3 d. ir kitų straipsnių sankcijose yra relia-tyviai apibrėžtos bausmės ribos - laisvės atėmimas nuo 10 iki 20 metų.Šiuo atveju laisvės atėmimo bausmės skyrimo ribos (skirtumas tarp mi-nimumo ir maksimumo) suaugusiam asmeniui yra 10 metų. Teismas dėlnurodytuose straipsniuose padarytų nusikaltimų turi galimybę atsižvelgtiį visas bylos aplinkybes ir tinkamai individualizuoti bausmę. Tuo tarpunepilnamečiui laisvės atėmimo bausmės maksimumas buvo lygus sankci-joje nurodytam minimumui - 10 metų laisvės atėmimo, taigi bausmėtapdavo absoliučiai apibrėžta. Norėdamas skirti švelnesnę bausmę, teis-

496

XXIV s k y r i u s N e p i l n a m e č i ų b a u d ž i a m o j i a t s a k o m y b ė

mas galėjo vadovautis tik BK 45 str. 3 d. Bausmės individualizavimogalimybės buvo ribotos ir tais atvejais, kai sankcijoje numatytos bausmėsmediana yra didesnė nei 10 metų laisvės atėmimo. Pavyzdžiui, esant išža-ginimui, jeigu jis sukėlė sunkias pasekmes, taip pat už mažametės išžagi-nimą (sankcijos mediana 11 metų ir 6 mėnesiai laisvės atėmimo), nesvar-bu, koks padarytos veikos pobūdis, atsakomybę lengvinančių ir sunkinan-čių aplinkybių apimtis ir turinys, bausmė nepilnamečiui negalėjo būti ma-žesnė nei 8 metai ir didesnė nei 10 metų laisvės atėmimo. Dveji metai yraaiškiai nepakankamos ribos nepilnamečio padarytai veikai, jo asmenybeiir kitoms bylos aplinkybėms įvertinti.

Skirdamas laisvės atėmimo bausmę suaugusiems asmenims už sunkiusnusikaltimus, teismas negali atidėti bausmės vykdymo. BK 47( l) str. nu-mato galimybę pirmą kartą nuteistam pataisos darbais arba laisvės atėmi-mu ne daugiau kaip trejiems metams už nesunkų tyčini nusikaltimą ir nedaugiau kaip penkeriems metams už neatsargų nusikaltimą asmeniui ati-dėti bausmės vykdymą nuo l iki 3 metų, jei yra atlyginta bent trečdalisnusikaltimu padarytos žalos tuo atveju, kai nusikaltimu buvo padarytažala.* Tačiau nepilnamečiams įstatymų leidėjas daro išimtį. Jis nurodo,kad nepilnamečiui pirmą kartą nuteistam laisvės atėmimu ne daugiaukaip ketveriems metams už tyčinį nusikaltimą ir ne daugiau kaip aštuo-neriems metams už neatsargų nusikaltimą, teismas gali atidėti paskirto-sios bausmės vykdymą nuo l iki 3 metų. Svarbu yra tai, kad (pagal J 998 m.liepos 2 d. BK 47' str. antrosios dalies redakciją) nepilnamečiui bausmėsvykdymas gali būti atidėtas už bet kokį tyčinį nusikaltimą - tiek nesunkų,tiek ir sunkų. Kartu įstatymų leidėjas nekelia nepilnamečiams ir tos sąly-gos, kuri yra numatyta suaugusiems asmenims, t. y. atlyginti bent trečdalįnusikaltimu padarytos žalos (jei ji buvo padaryta). Atsižvelgiant i nepil-namečio amžiaus ypatumus, kiekviena iš straipsnyje nurodytų sąlygų irįsipareigojimų yra vertinama savarankiškai. Teismas turi įsitikinti, kadbausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atidedant baus-mės vykdymą, nepilnamečiui gali būti pavesta atlikti tokias įstatyme nu-matytas pareigas, kurios padėtų jam priprasti prie visuomeniškai priimtoir tvarkingo gyvenimo būdo: pradėti mokytis, įsidarbinti ar be teismosutikimo nekeisti darbo vietos, tęsti mokslą arba įgyti specialybę, gydytisnuo alkoholizmo, toksikomanijos ar narkomanijos. Teismas gali skirti irbet kurį kitą BK 47(1) str. 5 d. numatytą įsipareigojimą ir nurodyti joatlikimo laiką. Kriminologinėje literatūroje nerekomenduojama atidėti

Apie bausmės vykdymo atidėjimą plačiau žr. XX skyriuje.

497

N U S I K A L T I M O PADARYMO T E I S I N Ė S PASEKMĖS

bausmės vykdymo nepilnamečiui tik tais atvejais, kai byloje surinkti įro-dymai liudija apie pastovų antivisuomeninio elgesio kryptingumą ir gali-ma prognozuoti, kad artimiausiu metu jis vėl nusikals.

Papildomos bausmės nepilnamečiams skiriamos ir vykdomos pagal taspačias taisykles kaip ir suaugusiems, įstatymų leidėjas BK 35 str. 6 d.numatė galimybe atleisti nepilnametį nuo sunkiausios papildomos baus-mės - turto konfiskavimo. Kariu pabrėžtina, kad teismas atsižvelgęs įvisas bylos aplinkybes gali. bet neprivalo atleisti jo nuo šios bausmės.Todėl turto konfiskavimas gali būti nepilnamečiui skiriamas už sunktus,išvardintus BK 35 str. nusikaltimus. Kriminologiniai tyrimai rodo, kaddaugiau kaip 3/4 nepilnamečių yra teisiami už įvairaus pobūdžio ir pavo-jingumo laipsnio turt inius nusikaltimus (vagystes, padarytas grupės iš anks-to susitarusių asmenų, įsibraunant į butą ar kitokias patalpas, plėšimą,turto prievartavimą ir kt.). Todėl, neatsižvelgiant į nepilnamečio asmeny-bės bruožus, jo amžių (14 ar 17 metų), nuosavybės įgijimo būdą (dovana,paveldėjimas), iš jo daugeliu atvejų valstybės nuosavybėn gali būti paima-mas visas ar dalis asmeninio turto. Atidėdamas bausmės vykdymą, teis-mas negali atidėti nepilnamečiui turto konfiskavimo bausmės vykdymo(BK 47{ 1) str. 4 d.), jei tokia bausmė jam buvo paskirta.

Nepilnametis, padaręs nesunkų nusikaltimą, teismo gali būti atleidžia-mas nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau tokiam atleidimui yra būti-nos visos keturios BK 52(1) str. išvardintos sąlygos: l) nepilnametis pir-mą kartą padarė nusikaltimą: 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisipadaręs nusikaltimą; 3) atlygino padarytą žalą arba susitarė su nukentė-jusiuoju dėl žalos atlyginimo, jei ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti,jog ateityje jis laikysis įstatymų, nedarys naujų nusikaltimų. Jei bent vie-nos iš nurodytų sąlygų nėra, nepilnametis pagal BK 52(1) str. nuo bau-džiamosios atsakomybės negali būti atleistas. Tačiau baudžiamasis įstaty-mas nepaneigia teorinės galimybės atleisti nepilnametį nuo baudžiamo-sios atsakomybės ir BK 53(1) str. pagrindu.*

Dauguma užsienio valstybių BK atskiruose skirsniuose arba specialiaiparengtuose įstatymuose (Vokietija, Lenkija) detaliau reglamentuoja ne-pilnamečių baudžiamosios atsakomybės amžių, dėl jų padarytų teisės pa-žeidimų atsirandančias juridines pasekmes bei jų skyrimo tvarką. Lietu-vos Respublikos BK šių klausimų sprendimas yra neužbaigtas. Pagal ga-liojančius įstatymus, skirdamas bausmę nepilnamečiams, teismas turi žy-miai mažiau galimybių ja individualizuoti nei suaugusiesiems. Įstatymų

* Plačiau apie atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės žr. XVIII skyriuje.

498

X X I V s k y r i u s . N e p i l n a m e č i ų b a u d ž i a m o j i A T S A K O M Y B Ė

leidėjo suformuluotos ir priimtos teisei, normos aiškiai neatitinka bau-džiamosios teisės teorijos deklaruojamo nepilnamečių baudžiamosios at-sakomybės išskirtinumo, taip pat humanizmo ir teisingumo principų.

LITERATŪRA

Andriulis V. Tėvų ir vaikų santykiai pagal Lietuvos Statutus // Socialistinėteisė. 1975. Nr. 3.

Baudžiamasis Statutas su papildomaisiais baudžiamaisiais įstatymais ir ko-mentarais. - Kaunas, 1934

Dapšys A. Aktualios baudžiamųjų įstatymu reformos kryptys nepilnamečiųatžvilgiu. Lietuvos Respublikos baudžiamųjų įstatymų reforma. - Vilnius, 1990.

Drakšienė A. Nuosprendžio vykdymo atidėjimo nepilnamečiams efektyvumas.Lietuvos Respublikos baudžiamųjų įstatymu reforma. - Vilnius, 1990.

Diversion JM Jugendsrafverfahren der Bundesrepublik Deutschland. - Bonn,1993.

Gruzdas J. Nepilnamečių auklėjimas mūsų auklėjimo įstaigose // Teisė. 1939.Nr. 46.

Jonaitis M. Kriminalinės pedagogikos pradmenys. - Kaunas, 1930.Nepilnamečio asmenybė ir nusikalstamumas. - Vilnius, 1994.Skriabin M. A. Obščije načala naznačenija nakazanija i ich primenenije k

nesoveršennoletnim. - Izdatelstvo Kazanskogo universiteta, 1988.Statut Vialikata kniastva Litauskata 1588: Teksty. Davednik. Kamentarij. -

Minsk, Bel SE, 1989.Strafrecht: Strassenverkehrsrecht, Arbeits und Sozialrecht, Europarechl. -

1. Auf. - Baden-Baden, Nomos-Verl.-Ges., 1992.

499

LITERATŪRA

ĮSTATYMAI

Code penal: nouveau code penal, ancien code penal / annotations de jurisp-rudence et bibliographie par Yves Mayaud. - Paris: Dalloz, 1994-95.

Įstatymas dėl amnestijos atstačius Nepriklausomą Lietuvos valstybę // Valsty-bės žinios. 1990. Nr. 14-393.

Įstatymas dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos priėmimą // Valsty-bės žinios. 1993. Nr. 25-580.

įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą'' // Valstybėsžinios. 1992. Nr. 13-342.

Įstatymas „Dėl leidimo įsigyti, laikyti ir nešiotis šaunamuosius ginklus savigy-nai bei dėl neteisėtai įgytų ir laikomų šaunamųjų ginklu, šaudmenų ar sprogsta-mųjų medžiagų savanoriško atidavimo" // Valstybės žinios. 1994. Nr. 5-66.

Karolis M., Bieliackinas S. Baudžiamasis statutas su papildomaisiais baudžia-maisiais įstatymais ir komentarais. - Kaunas, 1934.

Kodeks karny. Kodeks postępowania karnego. Kodeks karny wykonawczy. -Warszawa, 1997.

Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas: oficialus tekstas su pakeitimaisir papildymais iki 1997 m. kovo mėn. 14 d. - Vilnius, 1997.

Lietuvos Respublikos policijos įstatymas // Lietuvos Respublikos Aukščiau-siosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1991. Nr. 2-22.

Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas // Valstybės žinios. 1994.Nr. 63-1231.

Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas. - Vilnius, 1994.Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. - Vilnius, 1994.Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymas // Valstybės žinios. 1996.

Nr. 12-313.Lietuvos Respublikos Pataisos darbų kodeksas. - Vilnius, 1995.Pilietybės įstatymas // Valstybės žinios. 1991. Nr. 36-977.Primernyj ugolovnyj kodeks SŠA. - Moskva, 1969.Strafgesetzbuch. - Mūnchen, 1994.The Danish criminal code: English version / by Gytte Hoyer and Martin

Spencer and Vagn Greve. - 2nd ed. - Koebenhavn, 1991.The Swedish penal code / National Council for crime prevention. - Stock-

holm, 1990.Ugolovnoje pravo buržuaznych stran: obščaja častj // Sbornik zakonodatel-

nych aktov. - Moskva, 1990.Ugolovnyj kodeks Čechii. - Sankt Peterburg, 2001.Ugolovnyj kodeks Francu. - Sankt Peterburg, 2001.

500

LITERATŪRA

Ugolovnyj kodeks Gerinami. - Sankt Peterburg, 2001.Ugolovnyj kodeks Golandii. - Sankt Peterburg, 2001.Ugolovnyj kodeks Japonii. - Sankt Peterburg, 2001.Ugolovnyj kodeks Kitaiskoj Narodnoj Respubliki. - Sankt Peterburg, 2001.Ugolovnyj kodeks Švecii. - Sankt Peterburg, 2001.Ugolovnyj kodeks Šveicariji. - Moskva, 1947.Ugolovnyj kodeks Turcii. - Sankt Peterburg, 2001.

KITI NORMINIAI AKTAI

Aukščiausiosios Tarybos nutarimas dėl Baudžiamojo kodekso 54, 54' ir 54straipsnių taikymo tvarkos // Valstybės žinios. 1992. Nr. 7-148.

Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos BK 148 straips-nio antrosios dalies ir BPK 93 straipsnio l ir 2 punktų atitikimo Konstitucijai"// Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai. Nr. 1. -Vilnius, 1994.

Kriminalinių bausmių, nesusijusių su pataisos darbų poveikio priemonėmisnuteistiesiems, vykdymo nuostatai // LTSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausy-bės žinios. 1984. N r. 6.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo plenumo 1991 m. gegužės 10 d.nutarimas Nr. 3 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus, nustatančius baudžia-mąją atsakomybę už nužudymus ir kūno sužalojimus" // Lietuvos RespublikosAukščiausiojo Teismo plenumo nutarimai (1991-1993). - Vilnius, 1994.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1995 m. vasario 10 d. teisėjų senato nutarimasNr. 6 „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumo nutarimų (1991-1994 m.)reikšmės vienodos teismų praktikos taikant įstatymus formavimui // Teismų prak-tika. Nr. 1. - Vilnius, 1995.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1996 m. birželio 21 d. Teisėjų senato nutari-mas Nr. 43 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsiasbylas" // Teismų praktika Nr. 3-4. - Vilnius, 1996.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1997 m. sausio 16 d. Teisėjų senato NutarimasNr. l „Dėl teismų praktikos kontrabandos bylose" // Teismų praktika Nr. 5-6. -Vilnius, 1996.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1997 m. birželio 13 d. Senato Nutarimas Nr.4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų per-žengimo. // Teismų praktika. Nr. 7. - Vilnius, 1997.

Pataisos darbų įstaigų vidaus tvarkos laikinosios taisyklės. - Vilnius, 1993.Prezidento dekretas Nr. 9 (1993 m. sausio 11 d.) dėl nuteistųjų malonės

prašymų nagrinėjimo tvarkos // Valstybės žinios. 1993. Nr. 3-60.

TARPTAUTINIAI DOKUMENTAI

Education in prison. - Strasbourg, 1990.Electoral, civil and social rights of prisoners // Reynand A. Human rights in

prisons. - Strasbourg, 1986.

L I T E R A T Ū R A

European convention on the international effects of deprivation of the rightto drive a motor vehicle. - Strasbourg, 1983.

European Convention on the international validity of criminal judgments. -Strasbourg, 1970.

European Convention on the non - applicability of statutory l imitat ion tocrimes against humanity and war crimes. - Strashourg, 1974.

European Prison Rules. - Strasbourg, 1987,European Rules on Community sanctions and measures. - Strasbourg, 1992.Europos 1987 m. konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar

žeminantį elgesį ir b a u d i m ą / / Žmogaus teisės. Regioninių tarptautinių dokumen-tų rinkinys. - Vilnius, l993.

Europos 1990 m. konvencija dėl pinigų išplovimo ir nusikalstama būdu įgytųpajamų paieškos, arešto bei konfiskavimo // Valstybės žinios. 1995. N r. 12-263.

Europos žmogaus teisių ir pagrindiniu laisvių apsaugos konvencija // Žmo-gaus teisės. Regioninių tarptautinių dokumentų rinkinys. - Vilnius, 1993.

Foreign prisoners. - Strasbourg, 1985.Invalidų teisių deklaracija // Žmogaus teisės. Tarptautinių dokumentų rinki-

nys. - Vilnius, 1991.Konvencija dėl senaties termino netaikymo už karinius nusikaltimus ir nusikal-

timus žmonijai ''' Žmogaus teises. Tarptautinių dokumentų rinkinys. - Vilnius, 1991.Prison labour // Reynand A. Human rights in prisons. - Strasbourg, 1986.Prison leave. - Strasbourg. 1983.Prison management. - Strasbourg, 1983.Protiškai atsil ikusiu asmenų teisiu deklaracija // Žmogaus teisės. Tarptautinių

dokumentų rinkinys. - Vilnius, 1991.Safeguards guaranteeing protection of the rights of those facing the death

penalty // Compendium of United Nation Standards and norms in crime preven-tion and criminal justice. - New York, 1992.

Teisėtvarkos apsaugos pareigūnų elgesio kodeksas // Žmogaus teises. Tarp-tautinių dokumentų rinkinys. - Vilnius, 1991.

Tipinės minimalios elgesio su kaliniais taisyklės // Žmogaus teisės. Tarptau-tinių dokumentu rinkinys. - Vilnius, 1991.

Treatment of long-terrn prisoners. - Strasbourg, 1977.Žmogaus teisės Regioninių tarptautinių dokumentų rinkinys. -Vilnius, 1993.Žmogaus teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys. - Vilnius, 1991.

BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS VADOVĖLIAI

Abrams N., Beale S. S. Federal criminal law and its enforcement / by NormanAbrams, Sara Sun Beale. - 2nd ed. - St. Paul, Min.: West Publ., 1993.

Ashworth A. Principles of criminal law. - Oxford, 1991.Bauman J., Weber U. Strafrecht. Allgemeiner Teil. Ein Lehrbuch. - 1985.Card, Cross and Jones. Criminal law. - Butterworths, 1992.Card R. Criminal law / [by] Richard Card. - 13 th ed. - London: Butter-

worths, 1995.

502

LITERATŪRA

Cremona M. Criminal law / [by] Marise Cremona. - London: Macmillan, 1989Franc don List. Učebnik ugolovnogo prava. Obščaja častj. - Moskva. 1903.Greve V., Ingstrup O,. Jensen Sv. G. and Spencer M. The danish system of

criminal justice. - Copenhagen, 1984.Hagan J. Modern criminology. - Singapore, 1988.Horno O. Grundkurs Strafrecht. - Berlin, 1988.Jakobs Gūnter. Strafrecht. Algemeiner Teil. 2 Auflage. - Berlin. New York, 1991.Jeschek Hans-Heinrich. Lehrbuch des Srafrechts. Algemeiner Teil. - Berlin,

1969.Kaplan J., Weisberg R. Criminal law: cases and materials / [by] John Kapian.

Robert Weisberg. - 2nd ed. - Boston: Little, Brown and Co., 1991.Kenn K. Osnovy ugolovnogo prava. - Moskva, 1949.Kienapfel D. Strafrecht, allgemeiner Teil: Lernprogramm mit Faeilen und

Loesungen /5., neuberarb. Aufl. - Wien: Manz, 1994.Kurs sovietskogo ugolovnogo prava. T l, 2. - Moskva, 1960-1965Kurs sovetskogo ugolovnogo prava. T 1-5. - Leningrad. 1961-1978.Malakauskis P. Baudžiamosios teisės. - Kaunas, 1934.Samson Erich. Strafrecht. - Frankfurt a/M, 1988.Semaha J. Criminal law. - St. Paul, 1983.Sergejevskij N. D. Russkoje ugolovnoje pravo. Častj Obsčaja. - Spb., 1911Stankevičius V. Baudžiamoji teisė: paskaitos. - Kaunas: Lietuvos Universiteto

Teisių fakultetas, 1925.Stefani G., Levasseur G., Bouloc B. Droit penal general / Gaston Stefani,

Georges Levasseur, Bernard Bouloc. - Paris: Dalloz, 1992.Tagancev N. S. Russkoje ugolovnoje pravo. Lekciji. Častj obščaja. T. l, 2. -

Spb., 1902.Tarybinė baudžiamoji teisė. Bendroji dalis. - Vilnius, 1972.Wessls J. Strafrecht, allgemeiner Teil: die Straftat und ihr Aufbau /von Jo-

hannes Wessels. - 25., ueberarb. Aufl. - Heidelberg: Mueller Jur. Verl., 1995.Zarys prawa karnego. Cz. ogolna. - Poznan, 1971.

MONOGRAFIJOS

Bekarija C. Apie nusikaltimus ir bausmes. - Vilnius, 1992.Glendon M. A., Gordon M. W., Osakwe Ch. Vakarų teisės tradicijos. - Vil-

nius, 1993.Ivanov N. Anomalnij subjekt prestuplenija. - Moskva, 1988.Pradel J. Lyginamoji baudžiamoji teisė. - Vilnius, 2001.Komentarij k ugolovnomu kodeksu Rossijskoj Federaii. - Moskva. 1996.Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso komentaras. - Vilnius, 1974.Novoselov G. Učenije ob objekte prestuplenija. - Moskva, 2001Prestuplenije i nakazanije v Angliji, SŠA, Franciji, FRG, Japoniji. Obščaja

častj ugolovnogo prava. - Moskva, 1991.Psichologijos žodynas. - Vilnius, 1993.Schonke/Schroder. Strafgesetzbuch. Kommentar. 25 Auflage. - Mūnchen, 1997.K. Zweigert, H. Kotz. Lyginamosios teisės įvadas. - Vilnius, 2001.

503

Ba 583 Baudžiamoji teisė: bendroji dalis : [vadovėlis / V. Pavilonis,G. Švedas, A. Abramavičius... [et al]. - Vilnius: Eugrimas, 2001. -503 p.

Aut. nurodyti antro lapo kt. pusėje. - Bibliogr. p. 500-503, ir sk. gale

ISBN 9955-501-05-7Vadovėlis suskirstytas į dvidešimt keturis skyrius, sujungtus į tris skirsnius, ku-

riuose aptariami bendrieji baudžiamosios teisės klausimai, nusikaltimas ir jo pada-rymo teisines pasekmės.

Skiriamas ne tik teisės specialybės studentams, bet ir visiems, besidomintiemsbaudžiamosios teisės problemomis.

UDK 343(075.8)

B A U D Ž I A M O J I TEISEVadovėlis

Dailininkas Algimantas DapšysDizainerė Nijolė Juozapaitienė

SL 2138. 2001 11 12. 22 leidyb. apsk. 1. Užsakymas 149Išleido leidykla „Eugrimas", Šilutės g. 42a-l, LT-2042 Vilnius

Spaudė UAB „Leidybos centras", A. Strazdelio g. l, LT-2600 VilniusKaina sutartinė