Žurnalas arkliai

20
ARKLIAI

Upload: jurgita-druseikaite

Post on 29-Mar-2016

346 views

Category:

Documents


6 download

DESCRIPTION

Žurnalas apie arklius.

TRANSCRIPT

Page 1: Žurnalas ARKLIAI

ARKLIAI

Page 2: Žurnalas ARKLIAI

Arklys (lot. Equus caballus, angl. Horse, vok. Hauspferd) – domestikuota tarpano rūšis, pri-

klausanti arklinių (Equidae) šeimai. Nors įvairios naminių arklių veislės labai skiriasi savo

dydžiu, jos visos priklauso vienai rūšiai – Equus caballus. Poniu vadinamas arklys, kurio

ūgis ne didesnis kaip 147 cm.

Arkliai yra bene vieninteliai gyvūnai, turintys atskirus pavadinimus priklausomai nuo

plaukų spalvos.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Arklys

Arkliai

Page 3: Žurnalas ARKLIAI

Pirmieji patikimi duomenys apie arklių

prijaukinimą yra iš Ukrainos, kur žmonės

prieš 6000 metų augino arklių ir ra-

guočių bandas žolėtose stepėse. Tuo

metu senovės Egipte ir Arabijoje buvo

prijaukintas Afrikos laukinis asilas. Iš pra-

džių arkliais ir asilais nebuvo jodinėjama,

bet jie buvo kinkomi į dvikinkius vežimus

ar kovos vežimus. Greitai kovos

vežimai tapo karalių, kurie jomis važiuo-

davo į mūšį, karališkus paradus ar medži-

oklę, statuso simboliu.

Pirmosios žinios apie arklių panaudojimą

žmonijos karuose siekia III tūkstantmetį

pr. m. e. Pagal istorinius šaltinius, apie

2300 m. pr. m. e. Mesopotamijoje, pri-

jaukinti arkliai traukė kovos vežimus.

Vėliau nešė raitelį – atsirado pirmo-

ji kavalerija.

Iki mūsų eros pradžios arklius – kaip

traukiančiąją ir nešančiają jėgą – ka-

riniams tikslams pradėjo naudoti ir kitos

tautos, kurių gyvenamos vietos sutapo

su laukinių arklių arealais. Pirmykščių

arklių ūgis neviršijo metro. Teigiama, jog

būtent jų panaudojimas karuose, per

tūkstantmečius privertė kai kurių veislių

arklius išaugti iki dabartinių gabaritų.

Iki Homero, VIII a. pr. m. e. graikų poeto,

laikų jojimas arkliais ir asilais tapo

įprastu keliavimo būdu, bet kovos

vežimai tebebuvo naudojami kare.

Arklių istorija

Klasikiniu civilizacijos laikotarpiu senovės

graikai ir romėnai statė specialias arenas ir tiesė

kelius arklių lenktynėms, suteikdavusioms daug

išgyvenimų miniai, stebinčiai varžybas, kuriose

dalyvaudavo raiteliai, važnyčiotojai ir arkliai.

Page 4: Žurnalas ARKLIAI

Arklių kailio spalva gali būti labai įvairi. Jai

apibūdinti kiekviena tauta turi savo specialius

žodžius.

Lietuvoje populiariausi juodos ir rudos spalvos

arkliai, vadinami juodžiais, bėriais ar sarčiais.

Kitokiems arklių spalvos pavadinimams įtakos

turi ne vien tik pagrindinė kailio spalva, tačiau ir

karčių bei uodegos spalvos, įvairios dėmės.

Arklių klausa bei uoslė išsivystę labiau negu

žmogaus. Tipiškas ilgas arklio snukis reikalingas

ne tik dideliems dantims. Dauguma suaugusių

arklių turi po 40-42 dantis. Nuo šiurkščios žolės

arklių dantys pamažu dyla, keičia spalvą. Spe-

cialistai iš arklio dantų skaičiaus, jų nudilimo gali

nustatyti jo amžių.

Arklio plaukas – arklio kailio spalvinės išvaizdos

apibūdinimas vienu žodžiu,

pvz., bėras, palvas, laukas ir pan.

Arklių kailis paprastai būna kelių spalvų, jų

išsidėsčiusios įvairiose kūno dalyse tam tikru

būdu. Tokie būdingi spalvų deriniai ir jų

išsidėstymas apibūdinami specialiais žodžiais.

Lietuvoje populiariausi juodos ir rudos spal-

vos arkliai, vadina-

mi juodžiais, bėriais ar sarčiais. Kitokiems arklių

pavadinimams įtakos turi ne vien tik pagrind-

inė kailio spalva, tačiau ir karčių bei uodegos

spalvos, įvairios dėmės.

Arklių plaukų spalvų įvairovei apibūdinti yra

naudojama apie dvidešimt pavadinimų.

Skirtinguose Lietuvos rajonuose arklių spalvų

pavadinimai gali nežymiai skirtis.

Vyraujanti spalva – juoda

Juodis – kailyje vyrauja juoda spalva. Arklio gal-

va, liemuo, kojos, karčiai ir uodega – juodos

spalvos. Juodis – vienintelis arklys, kurio spalva

yra grynoji (be atspalvių ir kitų spalvų prie-

maišų).

Juodbėris (juodbėras) – kailyje vyrauja juoda

spalva. Tačiau matomas ir rusvas atspalvis,

dažniausiai – arklio papilvės plaukuose.

Kirsnis (kirsnas) – tamsiai juodas visas arklys.

[taisyti]Vyraujanti spalva – ruda

Bėris (bėras) – kailyje vyrauja ruda spalva. Arklio

liemuo – rudas (rusvas), o karčiai ir uodega

(kartais ir kojos) – juodi.

Kaštanas – kailyje vyrauja ruda spalva. Vienu

atveju visas arklys yra rudos spalvos, kitu –

rudas yra tik arklio liemuo (korpusas), o karčiai

ir uodega – tamsesnio atspalvio (pavyzdžiui,

kaip šokoladas). Šis vardas kilęs iš

panašios kaštono sėklų spalvos.

Arklių išvaizda

Page 5: Žurnalas ARKLIAI

Sartis (sartas) – kailyje vyrauja ruda spalva.

Arklio liemuo yra rudas, o karčiai ir uo-

dega – beveik balti arba šviesiai gelsvi.

Sartu pavadinamas ir šviesiai rudas arklys.

Vyraujanti spalva – rausva

Raudas – kailyje vyrauja rausva spalva.

Arklio galva, liemuo ir kojos yra rausvi, uo-

dega ir karčiai – tamsiai rausvi su juodų

plaukų priemaiša.

[taisyti]Vyraujanti spalva – pilka

Palšis (palšas) – kailyje vyrauja

vienoda pilka spalva.

Šėmis (šėmas) – kailyje vyrauja pilka spalva

su žymiais pokyčiais. Šėmį gana sudėtinga

apibūdinti. Kaip sako žirgininkai, šėmo

arklio pilka spalva gali kisti nuo šviesaus iki

tamsaus ar melsvo atspalvio.

Pelėkas – kailyje vyrauja pilki atspalviai.

Arklio liemuo – pelenų spalvos, galva,

karčiai, uodega ir galūnės žemiau riešo bei

kulnų sąnario – tamsesnės spalvos. Ant

nugaros dažniausiai būna tamsi juosta.

Pelėkas arklys pasitaiko retai.

Širmis (širmas) – kailyje vyrauja šviesiai pil-

ka spalva (įspūdis iš tolo), kuri yra sudėtinė

iš baltos ir juodos. Arklio galva, liemuo ir

galūnės apaugę juodos ir baltos spalvos

plaukais. Abiejų spalvų plaukeliai auga gre-

ta vienas kito. Tokių arklių kumeliukai gim-

sta tamsūs, bet po dvejų trejų metų, jų

kailyje įsimaišo ir šviesių plaukų. Suaugusių

širmių plaukas įgauna

gražų, sidabrinį atspalvį. Širmo arklio spal-

va – dažna, tačiau viena nepastoviausių.

Širmiai keičia savo spalvą dėl įvairių

priežasčių: maitinimo ypatumai, senstant

plaukai šviesėja žildami ir pan.

Obuolmušis (obuolmušas) – tai tas pats širmas

arklys, kurio kailyje išryškėja apvalios tamsesnės

(arba šviesesnės) dėmelės,

maždaug obuoliodydžio. Iš čia ir kilęs arklio

pavadinimas.

[taisyti]Vyraujanti spalva – gelsva (smėlinė)

Bulanas – kailyje vyrauja tamsesnė gelsva (kaip

smėlio) spalva. Arklio galva ir liemuo – šviesesnės

ar tamsesnės smėlio spalvos, karčiai ir uodega –

rudi arba juodi. Ant nugaros kartais būna tamsi

juosta.

Gelsvis (gelsvas) arba izabeliuotas – kailyje vyrau-

ja šviesesnė gelsva (kaip smėlio) spalva. Arklio

galva, liemuo ir galūnės – šviesaus smėlio spal-

vos, karčiai ir uodega – tokios pat spalvos, arba

gali būti šviesesni, net balti. Pavadinimas kilo

nuo Ispanijos karalienės Izabelės vardo. Kaip by-

loja legenda, karalienė buvo davusi įžadus nekeis-

ti marškinių tol, kol iš Ispanijos nebus išvaryti

maurai. O tai truko ne vienerius metus…

[taisyti]Vyrauja derinys – juoda/ruda ir balta

Derešas – žirgininkai derešu vadina arklį, kurio

kailyje – įvairių spalvų mišinys, tačiau nėra

stambių vienos spalvos lopų. Kartais toks arklys

Page 6: Žurnalas ARKLIAI

gali turėti rudus karčius ir dėmelėmis išmuštą

pilką kailį. Kartais jo kailis gelsvai rudas, uodega

ir karčiai labai šviesūs. Derešo arklio spalva

apibūdinama sunkiausiai. Skirtingose vietovėse

derešu pavadinamas vis kitoks arklys.

Keršis (keršas) – kailyje vyrauja trijų spalvų –

juodos, rudos ir baltos – deriniai. Ant juodo ar

rudo kūno išsimėtę balti lopai, panašiai kaip

juodmargių ar žalmargių karvių. Lietuvoje

keršiai sutinkami nedažnai.

Šlakis (šlakuotas) – kailio spalvų deriniai – kaip ir

pas keršį. Tik baltos dėmės yra gerokai

mažesnės, jų lopinėliai tankiau išsidėstę ant

arklio šonų.Vyraujanti spalva – artima baltai

Albinosas (baltas) – Sakoma, kad visiškai baltų

arklių nėra. Tačiau itin retai jų pasitaiko. Tokie

arkliai vadinami albinosais ir nelaikomi

grynaveisliais. Jų oda ir kailis balti, o

akys rožinės. Albinosų balta spalva atsiranda dėl

genetinės mutacijos.

Šyvis (šyvas) – kailyje vyrauja šviesiausi atspal-

viai. Šyvio spalva labiausiai panaši į baltą. Dau-

guma arklio plaukų – balkšvi, kur ne kur įsiterpia

pavienis tamsus plaukelis.

Šlakis (šlakuotas) – šlakis gali būti ir šviesaus

plauko. Tuomet žirgo kailio baltame fone matyti

rudos arba juodos dėmelės.

*taisyti+Pavadinimas pagal baltą spalvą kaktoje

Laukys (laukas) – su balta spalva kaktoje. Taip

gali būti vadinamas bet koks arklys, jei jis

kaktoje turi didesnę ar mažesnę baltų plaukų

dėmę. Jei arklio kakta ištisai nubalusi, – sakoma,

kad tai tiesiog laukas arklys. Jei balti plaukai

nusidriekia siaura juosta nuo tarpuausio iki

šnervių, – brūkšniu paženklintas arklys. Jei balti

plaukai sudaro mažą lopinėlį tarp tarpuausio ir

akių, – laukas arklys su žvaigžde.

[taisyti]Nuorodos

https://www.google.lt/search?

hl=lt&site=imghp&tbm=isch&source=hp&biw=1

366&bih=677&q=arkliai&oq=arkliai&gs_l=img.3

..0l8j0i24l2.1138.2133.0.2451.7.7.0.0.0.0.101.5

22.6j1.7.0...0.0...1ac.1.3.img.At9codVJA5k#hl=lt

&tbo=d&site=imghp&tbm=isch&sa=1&q=arkliai

+ir+zirgai&oq=arkliai+&gs_l=img.1.3.0l7j0i24l3.

5346.6825.7.13093.8.8.0.0.0.0.93.583.8.8.0...0.

0...1c.1.3.img.jpcDVxT1WwY&bav=on.2,or.r_gc.

r_pw.r_cp.r_qf.&bvm=bv.42452523,d.d2k&fp=5

c02f8432af0c47d&biw=1366&bih=634&imgrc=

nblqUyHx5XEyaM%3A%

3B60OFNhpFAMB18M%3Bhttp%253A%252F%

252Fwww.intera.lt%252Fgallery%252Fimages%

252Fd%252FArkliai3.jpg%3Bhttp%253A%252F%

252Fwww.music.lt%252FMiauLiutukasMiau-

PRISTATO-blog-10713.html%3B483%3B320

http://lt.wikipedia.org/wiki/Arklio_plaukas

Page 7: Žurnalas ARKLIAI

Kanapos gyvuonis yra įsiterpęs tarp kaulo ir sienelės. Čia –

gausus kraujagyslių tinklas. Po kanopos kaulu –

tarsi pagalvėlė, sauganti ir amortizuojanti kojos

kaulą bei sąnarį - skaidulinis intarpas. Jaunų ku-

meliukų jis būna minkštas, o su amžiumi vis kietė-

ja. Kanopos audinį iš esmės sudaro tvirtas, netir-

pus baltymas keratinas.

Ragą gamina kanopos apynagė(kanopos viršutinis

kraštas, besiribojantis su čiurna). Čia nuolat for-

muojasi naujos ląstelės, kurios išstumia senesnius

sluoksnius į paviršių. Jie nebegauna maisto me-

džiagų iš kraujo, ir todėl išsausėja, sukietėja ir

tampa į žmogaus nagą panašia lanksčia mase.

Rago sienelė paauga maždaug 1 cm per mėnesį, o

tai reiškia, kad nauja sienelė per visą kanopos ilgį

išauga per apytikriai 9-12 mėnesių, priklausomai

nuo individualaus arklio. Kanopų augimo greitis

dažnai priklauso ir nuo žirgo mitybos bei medžia-

gų apykaitos, amžiaus, fizinio krūvio ir būklės,

metų laiko, priežiūros bei įgimtų savybių.

Priekinės kanopos būna didesnės, plokštesnės nei

užpakalinės ir turi žemesnius užpenčius. Kad ka-

nopa galėtų tinkamai funkcionuoti, ji turi būti tai-

syklingos formos, jos ragas turi būti tvirtas, be

didesnių rievių, lankstus ir netrapus. Jei kanopos

Arkliai vaikšto tarsi pirštų galais. Jie turi tik

vieną pirštą, kiti sunykę. Ant kiekvienos ko-

jos yra tvirta kaulinė kanopa. Ant kiekvieno

pado yra tamprus raginis darinys, vadina-

mas varle. Arkliui bėgant, varlė tarsi amorti-

zuoja. Prie arklio kanopų žmonės dažniau-

siai prikala geležines pasagas. Kai kelias kie-

tas ar žemė grublėta, jos saugo kanopas.

Priežiūra

anopa – gan sudėtingas organas, suside-

danti iš išorinės ir gyvos vidinės dalies.

Išorinė dalis, sauganti vidines struktūras,

vadinama ragine kanopos dalimi, arba ra-

gu. Tai sienelė, o iš apačios – varlė bei pa-

das.

Anatomiškai kanopos sienelė yra analogiš-

ka žmogaus ar gyvulio nagui – ji saugo ka-

nopą nuo išorinio poveikio. Sienelės storį

galima nustatyti žiūrint į žirgo baltąją lini-

ją ant pado – tai giliausias raginės sienelės

sluoksnis ir jis sudaro šią liniją(iš viso

sluoksnių yra trys). Paprastai šoninės sie-

nelės storis varijuoja nuo 6 iki 12 milimet-

rų, o padas su varle apačioje turėtų suda-

ryti mažiausiai 1,3cm storio sluoks-

nį. Raginė varlė yra elastingas pleišto for-

mos kūnas, kuris apsaugo kanopos gyvuo-

nį ir padeda jai plėstis judėjimo metu. Ark-

liui judant ji veikia kaip kraujo pompa. Ap-

link varlę kanopą saugo padas. Kanopos

Page 8: Žurnalas ARKLIAI

per siauros, mažėja jų amortizacinės savybės ir

didėja ligų galimybė.

Kanopos taipogi atlieką daugybę gyvybiškai

svarbių funkcijų. Pirmiausia – apsauginę. Išra-

dingai kalbant būtų galima teigti, kad arkliai vi-

suomet stypčioja tik ant vieno piršto. Galima

taipogi turėti omeny, kad žirgas paprastai sveria

ne mažiau nei 400kg, gali bėgti didžiuliu greičiu,

o jo kojų sąnariai ne storesni nei žmogaus. Taigi,

kanopos atlaiko nemenką svorį: greitos risčios

metu kanopas veikia 4,5 tonos jėga. Jojant di-

džiausiu greičiu, krūvis padidėja iki 8,2 tonų, o

prastai pastačius kanopą ant žemės paviršiaus

arba netinkama seka susitraukus raumenims,

apkrova gali viršyti 10 tonų. Kanopos yra svar-

bios saugant jautrias žirgo pirštų struktūras ir

amortizuojant, sušvelninant smūgius, sumaži-

nant traumų riziką.

Kita svarbi funkcija – padėti varinėti kraują po

organizmą. Vi­si ka­no­pos pa­ki­ti­mai, vyks­tan

­tys ju­dė­ji­mo me­tu, va­di­na­mi ka­no­pos

me-cha-niz-mu. Ki-ti-mai vyks-ta pa-gal ju-de-sių

fa-zes ir pri-klau-so nuo ju-de-sio grei-čio, ke-lio

kie-tu-mo, saus-gys-lių ir raiš-čių, ga-lū-nių pa-

sta-ty-mo ir kulkš-nių nuo-žul-nu-mo. Kadangi

arklio kojų apatinėse dalyse raumenų nėra, ka-

nopos padeda varinėti kraują po organizmą,

įšstumti jį atgal iš kojų. Kaip tai vyksta? Gyvūnui

bėgant, statant koją ant žemės, kanopa išsiple-

čia, ir į ją priplūsta kraujo – tai trečias organas

arklio kūne pagal aprūpinimą krauju. Vėl pakė-

lus koją iš kanopos kraujas išstumiamas aukš-

tyn, atgal į širdį. Taigi, idant palaikytų normalią

kraujo apytaką, žirgai turi pakankamai judėti.

Kanopomis žirgai taipogi jaučia paviršių, jos įta-

koja ir koordinacijos pajautimą. Tinkamos for-

mos kanopa padidina ir sukibimą su paviršiumi.

Galų gale, arkliui bėgant, kanopose pasigamina

šiluma, kuri neleidžia atvėsti kraujui ir skatina

medžiagų apykaitą.

http://arkliai.info/arklio-biologija/kanopos-ir-ju-

prieziura/

Page 9: Žurnalas ARKLIAI

Pradėkime nuo pagrindų. Žiūrint iš šono,

normalios kanopos padas turi būti išgaubtas,

labai panašiai kaip mūsų pėdos. Kanopos

kaulas formuoja priekinę kanopos dalį ir,

arkliui stovint, jis turi atitikti priekinę

išgaubimo pusę ar būti šiek tiek iškeltas gale.

Kanopinės kremzlės formuoja pamatą

lanksčiai galinei kanopos daliai.

Arkliui normaliai judant, pradinė smūgio jėga

tenka žymiai lankstesnei galinei kanopos

daliai, kas suteikia puikią galimybę išsklaidyti

smūgio energiją. Panašiai kaip guminės

mašinos padangos, ši lanksčioji dalis tiesi-

ogiai sumažina šoką, kurį toliau turėtų išsk-

laidyti likusi sistema.

Kanopos padas yra klaidingiausiai supran-

tama ir prasčiausiai tvarkoma kanopos dalis.

Ir aš nebuvau išimtis. Kaip kalvis, visada gal-

vojau, kad labai svarbu reguliariai apip-

jaustyti priekinę pado dalį, o „barefoot“ kar-

jeros pradžioje maniau, jog padą reikėtų

paploninti galinėje dalyje. Kai pradėjau

dirbti, buvau įpratęs žiūrėti į padą kaip į ne-

reikalingą priedą: apipjaustydavau kanopos

sienelę iki tam tikrų parametrų, o tada apt-

varkydavau padą taip, kad atitiktų sienelių

parametrus. Dabar į padą žiūriu kaip į

pagrindinį orientyrą tvarkant kanopą - pal-

ieku užsisukimo ir kanopos sieneles

maždaug 1,6 mm aukščiau natūraliai nudi-

lusio pado paviršiaus. Pašiurpstu palyginęs

savo praeities darbą su dabartiniais rezulta-

tais. Mano asmeninė mokymosi kreivė buvo

labai ilga. Jums linkiu ją sutrumpinti.

Bet vis dėlto, tema yra paini. Gali būti

nelengva atskirti sveiką padą, kurį reikia

palikti, nuo netikrojo pado, kurį reikia

nuimti; nusilupantį padą, kurį reikia palikti

kiek įmanoma ilgiau, kadangi naujas padas po juo

yra dar nepakankamai pribrendęs, nuo nusilu-

pančio pado, kurį reikia nuimti, kadangi po juo

esanti grybelinė infekcija ėda naują, bandantį

augti padą; perkrautą dėl atsiskyrusių sienelių

padą, kuriam reikia sumažinti apkrovą. Sąrašą

galima būtų tęsti, ir atrodo, kuo daugiau sužinai,

tuo mažiau supranti; ir nebežinai, ką gi iš tikrųjų

reikia daryti. Padas yra pagrindinis apsauginis

sluoksnis tarp arklio ir grunto, taigi tinkamas jo

tvarkymas yra lemiamas arklio kojų sveikatos

veiksnys. Laimė, turime labai patikimą orientyrą.

Grioveliai tarp pado ir varlės, tai yra, šoninės va-

gos - pats patikimiausias ir svarbiausias ori-

entyras, įvertinant kanopos poreikius. Šių vagelių

svarbos supratimas ir jų teikiama informacija leis

jums matyti kiekvieną kanopą lyg rentgeno

nuotraukoje.

Page 10: Žurnalas ARKLIAI
Page 11: Žurnalas ARKLIAI
Page 12: Žurnalas ARKLIAI

Labai dažnas arklių susirgimas ir neretai jis bai-

giasi mirtimi. Esant tinkamai priežiūrai ir laiku

iškvietus veterinarą, gaištamumas nuo dieglių

sudaro 10%. Nesidžiaukite mažais skaičiais, nes

daugelio arklių savininkai nepasirūpina pilnav-

erčiu jų gydymu, tad realiai šis procentas yra

didesnis. Diegliai – tai terminas, apibūdinantis

staigius ir rėžiančius skausmus pilvo srityje, o

juos sukelti gali labai daug faktorių, pradedant

žarnų užsisukimu ir baigiant didele helmintų

invazija. Šiame straipsnelyje norėčiau trumpai

supažindinti arklių savininkus su pagrindiniais

dieglių simptomais ir jų rūšimis bei juos sukėlu-

siomis priežastimis.

Dieglių tipai

Pradėkime nuo dieglių skirstymo. Diegliai gali

būti tikrieji, kuriuos sukelia pakitimai žarnyne ir

tariamieji, kuriuos sukelia kitų organų

skausmas. Geras tariamųjų dieglių pavyzdys gali

būti šlapimo pūslės spazmai.

Plačiau pakalbėkime apie tikruosius dieglius,

sukeliamus žarnyno nepraeinamumo, kurie

skirstomi į:

dinaminius;

tromboembolinius;

mechaninius.

Daugeliui arklių savininkų šie terminai nieko ne-

reiškia, tad pabandykime išversti juos į

"normalią" žmonių kalbą.

Dinaminiai

Dinaminis nepraeinamus reiškia tai, kad sutrin-

ka žarnų inervacija ir sulėtėja, pagreitėja ar visai

sustoja jų peristaltika. Turbūt žinote, kad sveiko

arklio ir žmogaus žarnos ritmiškai banguojančiai

susitraukinėja (tai vadinama peristaltika), tokiu

būdu stumdamos pašaro mases. Dinaminių

dieglių atveju žarnos nustoja susitraukinėti,

pašaras lieka vietoje, arba atvirkščiai - pradeda

dar stipriau susitraukinėti. Šiais atvejais pats

žarnos spindis lieka laisvas. Šie diegliai skirstomi

dar į dvi grupes: spazminius ir paralyžinius.

Spazminiams diegliams priklauso skrandžio

išsiplėtimas (susikaupęs pašaras ir dujos tempia

sieneles), žarnų spazmai (dėl pagreitėjusios

žarnų peristaltikos; čia priskiriami „smėliniai

diegliai“ ) ir žarnų išsipūtimas (meteorizmas).

Šiuos dieglius gali sukelti nereguliarus šėrimas,

peršėrimas, šėrimas apgedusiais, greitai

rūgstančiais pašarais, pagirdymas labai šaltu

vandeniu, helmintai (askaridės), skrandžio ir

žarnų opos, žarnų uždegimai.

Paralyžiniams diegliams priklauso pašaro užsi-

laikymas žarnyne (chimostazė arba koprostazė)

ir peritonito (pilvo ertmę išklojančio dangalo

uždegimo) sukeliami diegliai. Juos sukelia ilgas

šėrimas šiaudais, peraugusios žolės šienu, pe-

lais, medžių šakelėmis, nepakankamas

girdymas, pilvo ertmės organų uždegimai.

Arklių ligos

Page 13: Žurnalas ARKLIAI

Tromboemboliniai

Tromboemboliniai diegliai pasireiškia tada,

kai užkemšamos žarnas maitinančios

kraujagyslės. Dažniausiai tai padaro hel-

mintų (pvz. delafondia vulgaris) lervos. Su-

trikus kraujotakai, dalis žarnos nekrozuo-

jasi, po to kyla peritonitas. Šie diegliai

dažniausiai nepagydomi ir baigiasi mirtimi.

Mechaniniai

Mechaninis žarnų nepraeinamumas

(ileusas). To priežastis yra žarnų užsisuki-

mas, susimezgimas, užsikimšimas, žarnos

įsimovimas į žarną, žarnų iškritimas ir

užspaudimas (pvz., trūkus pilvo sienai).

Visais šiais atvejais žarnų turinys nepraeina

toliau ir kaupiasi aukščiau esančiose žar-

nose. Gaištamumas nuo šios rūšies dieglių

siekia beveik 100 %, šiais atvejais padėti

gali skubi chirurginė operacija. Priežastys:

žarnyno persipildymas, sąaugos pilvo

ertmėje, navikai, sustiprėjusi žarnų peri-

staltika, staigus gyvulio padėties pakitimas

(pvz. voliojantis), žarnų užsikimšimas sausu

pašaru, žarnų akmenimis, svetimkūniais,

helmintais.

Kas sukelia dieglius?

Tai toks trumpas susipažinimas su dieglių

klasifikacija. Pagrindines priežastis, sukeli-

ančias dieglius, paminėjau šalia jų

skirstymo, tačiau kai kurias norėčiau

aptarti kiek plačiau:

Netinkamas šėrimas. Dieglius gali sukelti

smėlis, susikaupęs arklių žarnose, kuris

pastoviai patenka su nenuplautais šakni-

avaisiais, smėlėtose vietose pakliūva ant

pašarų, be to, smėlio gali prisilaižyti ir pat-

ys arkliai. Jei tai vyksta nuolat, smėlis kau-

piasi žarnyne ir galiausiai sukelia dieglius. Tai

sunki dieglių rūšis, nes pašalinti susikaupusį smėlį

iš žarnyno nelengva (gal net neįmanoma).

Sugedę pašarai. Atrodytų, kad tokia priežastis jau

seniausiai turėtų būti aiški visiems, tačiau... Visi

pelėsiai, jų sporos, rūgimą ir puvimą sukeliančios

bakterijos tokiuose pašaruose labai pavojingos.

Šeriant tokiais pašarais jūs ne tik "sulauksite"

dieglių, bet ir pakenksite kitiems gyvybiškai

svarbiems organams (kepenims, inkstams).

Nereguliarus šėrimas ir girdymas. Pridurti nelabai

yra ko, tik norėčiau priminti, kad šerti (grūdais)

prieš ir po darbo negalima. Naujus pašarus

duokite palaipsniui ir po nedaug, kad arklio

žarnynas galėtų prie jų priprasti.

Persiėdimas. Retas arklys, aptikęs maišą avižų ar

kitokio grūdinio pašaro, atsisakys pasilepinti. O

pasekmės gali būti įvairios: išsiplėtęs skrandis (be

pasekmių) arba išsiplėtęs ir plyšęs skrandis

(pasekmės liūdnos). Taip pat dažna dieglių

priežastis – žirgas persiėda jaunos, daug an-

gliavandenių ir baltymų, bet mažai ląstelienos

turinčios žolės. Kad to išvengtumėte, pirmomis

dienomis ganykite 0,5-1 val., palaipsniui ilgindami

Page 14: Žurnalas ARKLIAI

ganymosi laiką. Prieš išleisdami į ganyklą žirgelį

sočiai pašerkite šienu. Prie šviežios žolės žirgo

virškinimo traktas prisitaiko per 10-15 dienų.

Venkite ganyti pašalusioje, šlapioje žolėje.

Parazitai. Tai didelė problema, ypač nematodai.

Esant didelei askaridžių, nors jei visiškai tiksliai -

paraskaridžių (parascaris eqourum) invazijai,

gali būti užkimštas žarnynas, ypač atlikus de-

helmintizacij1, o kirmėlių buvo daug (negyvos

kirmėlės gali susisukti į kamuolius). Labai

pavojinga arklių strongiliatozė, kai migruojanči-

uos Strongylidae šeimos lervos pažeidžia

kraujagysles (tromboemboliniai diegliai).

Kaip atpažinti dieglius ir ką daryti?

Dieglių baigtys pačios įvairiausios: kartais jie

praeina patys, tačiau dažnai prireikia medi-

kamentų, o kartais arkliai neišgyvena. Norint

išvengti liūdniausios baigties, būtina laiku paste-

bėti dieglius ir imtis atitinkamų priemonių.

Simptomai

Taigi labai svarbu žinoti dieglių simptomus. Ti-

kiu, kad daugelis žmonių, rimtai dirbančių ir

bendraujančių su arkliais, juos žino, tačiau pri-

siminti dar kartą tikrai nepakenks. Niekas geriau

nepastebės pirmųjų arklio nerimo ženklų nei su

juo nuolat būnantis žmogus. Simptomai: tai gali

būti pakitusi eisena ir elgesys, neramus,

įsitempęs stovėjimas, žvilgčiojimas į pilvą, gal­

vos ar uodegos mosavimas, apatija, atsisakymas

ėsti ir gerti. Vėliau, stiprėjant skausmui,

prasideda kasimas priekinėmis kojomis,

spardymas užpakalinėmis kojomis sau į pilvą,

vaikščiojimas po gardą, stovėjimas šlapinimosi

pozoje, dažnas tuštinimasis ar bandymas tai da-

ryti, padažnėjęs pulsas ir kvėpavimas. Dar vėliau

arklys tai atsigula, tai atsistoja, pradeda voliotis

(tokiais atvejais ypač pavojinga! Neleiskite

arkliui voliotis!). Labai sunkiais atvejais arklys

gali sėdėti ant užpakalio kaip šuo ar gulėti ant

nugaros užvertęs kojas, suprakaituoja, parausta

akių gleivinės. Paskutiniai simptomai nieko gero

nebepranašauja. Tad labai svarbu, kad diegliai

būtų pastebėti pačioje pradžioje.

Papildomas dieglių simptomas. Dieglių pradžia -

nebevirškinamo pašaro rūgimas, dėl ko susidaro

dujos, išpučia žarnas ir pradeda tempti jų

sieneles. Tuo metu normalus žarnų peristaltikos

garsas (dažnas, duslus burzgimas, burbuliavi-

mas) pasikeičia į retą, skardų, aidintį

„krentančio lašo“, „varpo“ garsą. Jį galima

išgirsti, kai žirgelis vizualiai dar atrodo visiškai

sveikas. Klausytis reikia dešinėje pusėje, žirgo

alkiaduobės srityje (kur baigiasi šonkauliai). Šis

pakitęs garsas - pirmas signalas, kad laikas

susirūpinti.

Ką daryti?

Laukiant atvykstant veterinaro arklį labai svar-

bu pakelti (jei gulinėja) ir pavedžioti. Jokiu

Page 15: Žurnalas ARKLIAI

būdu neleiskite arkliui voliotis! Dažnai

būtent voliojimasis lengvesnių dieglių atve-

ju komplikuoja eigą ir sukelia žarnų užsisu-

kimą. Su diegliuojančiu arkliu elkitės labai

atsargiai, nes jis susikoncentruoja į

skausmą ir nemato bei nebepažįsta nieko

aplinkui. Tokiais atvejais arkliai eina

nežiūrėdami jokių kliūčių - ar tai būtų

tvora, ar žmogus. Nesistenkite gydyti arklio

patys, nebent tai būtų labai silpni diegliai ir

tam užtektų 15 min. pavedžiojimo.

Jei diegliavimas užtruko kelias valandas,

kvieskite veterinarą. Pagailėkite arklio ir

nevedžiokite jo valandų valandas. Jei po 15

-30 min. vedžiojimo arkliui nepagerėjo, tai

jam neperės ir dar po 15 valandų vedži-

ojimo (o buvo ir tokių atvejų). Vedžiodami

šitiek laiko, jūs dar labiau bloginate situ-

aciją ir išsekinate jau ir taip pervargusį

arklį. Jau buvę tiek atvejų, kai arklį buvo

galima išgelbėti gydant dieglius iš karto, o

nelaukiant 12 valandų ar daugiau, sav-

ininkui vis tikintis, kad viskas išspręs sa-

vaime. Jau geriau atsivežti veterinarą be

reikalo, negu esant tikriems diegliams

kankinti arklį šitiek laiko. O skausmas būna

labai stiprus.

Laukdami atvykstant veterinaro ir su jo lei-

dimu bei nurodymu, galite suleisti arkliui

skausmą mažinančiu vaistų. Niekada patys

nezonduokite arklio ir nestatykite klizmų,

nes galite tik labai pakenkti, patikėkite tai

veterinarijos gydytojui. Jei viskas gerai, su-

leidus vaistus, už poros valandų diegliai

praeis. Po to reikės laikytis gydytojo rek-

omendacijų dėl tolesnio arklio šėrimo ir

priežiūros.

Pastebėjus pirmuosius dieglių požymius

(pasikeitusį peristaltikos garsą), galima paruošti 2

l linų sėmenų nuoviro su soda (stiklinė linų

sėmenų, 1 l vandens, pavirinti 15-20 min., pridėti

1 l šalto vandens su šaukštu geriamosios sodos).

Žirgeliai paprastai jį labai skaniai sulaižo. Šis

nuoviras gerai padengia skrandžio ir žarnų

gleivinę, taip mažindamas jų dirginimą, o soda

neutralizuoja susidariusias rūgštis.

http://www.naktigone.lt/straipsniai/

varlyte_diegliai.html

Page 16: Žurnalas ARKLIAI

Arkliai būna labai įvairių dydžių – nuo mažiausio

pasaulio arklio Falabela, kurio aukštis ties gogu

tesiekia 76 cm, iki didžiausio iš visų veislių šairo.

Šairo eržilas turi būti 168 cm ar aukštesnis ir turi

sverti apie vieną toną. Šairai paprastai būna rudi

arba bėri su baltomis kaktomis. Jų

„plunksnuotos“ kojos yra su puskojinėmis arba

kojinėmis. Yra labai daug posakių, siejančių

arklių elgseną su kailio spalva. Arabai sako, kad

visi arkliai, išskyrus bėrus, neneša sėkmės, ne-

bent jie su baltomis žymėmis, arba kad baltas

arklys yra puošniausias, bet jis kenčia nuo

karščio. Plačiai paplitęs įsitikinimas, kad kaštono

spalvos arkliai yra greiti, bet karšto tempera-

mento.

Arklio ūgis matuojamas plaštakomis. Viena

plaštaka, atitinkanti suaugusio žmogaus

plaštakos plotį, yra lygi 10,16 cm. Jeigu arklio

ūgis 15,2 plaštakos, tai jis yra 157 cm aukščio.

Matuojant imamas atstumas nuo žemės iki

arklio pečių viršaus, vadinamo gogu.

niausių arklių veislių Europoje, žinoma jau nuo

VI-VII amžiaus. Žemaitukai sudaro Lietuvos

arklių genetinį aukso fondą.

Lietuvoje puoselėjamos arklių veislės:

Darbiniai arkliai:

Lietuvos sunkieji arkliai

Stambieji žemaitukai

Jojamieji arkliai:

Holšteinai

Arabų arkliai

Grynakraujai jojamieji arkliai

Budiono arkliai

Hanoverio arkliai

Trakėnai

Poniai:

Žemaitukai

Arklių veislių dydžiai

Arklių veislės Lietuvoje

Lietuvoje išvesta ir šiuo metu puoselėjama

keletas arklių veislių. Labiausiai paplitusios

darbinių arklių veislės, kurios sudaro apie

90 proc. visų arklių, auginamų šalies veis-

lynuose.

Žinomiausia lietuviška arklių veislė –

žemaitukai, kurie taip pat yra viena iš se-

Page 17: Žurnalas ARKLIAI

vairias arklių veisles augintojai dažnai

skirsto į tris grupes. Pirmieji yra

„karštakraujai“, arba, „pilnakraujai“, – ara-

bai ir grynakraujai arkliai. Šie arkliai turi

tokią pat kraujo temperatūrą, kaip ir kitos

veislės, taigi jie iš tikrųjų nėra „karšto

kraujo“, bet taip vadinami, nes yra kilę iš

arabų ir barbų veislių, iš karštų

Šiaurės Afrikos ir Arabijos kraštų. pvz pon-

iai

Antrieji yra „šaltakraujai“, kurie irgi nėra

šalto kraujo, bet jie yra dideli, sunkieji dar-

biniai arkliai iš šalto šiaurinio klimato. Tre-

tieji yra „šiltakraujai“, arba „maišyti“, kurie

išvesti iš karštakraujų ir šaltakraujų. Iš šios

grupės yra daugiausia dabartinių sportinių

arklių, išskyrus lenktyninius arklius, kurie

beveik visada yra grynakraujai. Visų

grynakraujų kilmę galima atsekti iš trijų

garsiųjų eržilų – turkų Barelio

(apie 1689 m.), arabų Darlio (apie 1702 m.)

ir arabų Godolfino (apie 1731 m.).

Kiekviena šalis turi savo arklių veisles –

pradedant Indijos polo poniu ir baigiant

Pietų Afrikos Basutų poniu bei Didžiosios

Britanijos šairu. Kiekviena veislė prisitaiki-

usi gyventi savo gimtosiose vietose ir kie-

kviena yra savaip naudojama. Veislės

apibūdinamos pagal jų konstituciją arba

dydį ir kūno formą, taip pat pagal spalvą ir

bet kokias baltas žymes, kurias jie gali

turėti ant galvų ir kojų.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Arkli%C5%

B3_veisl%C4%97s

Arklių nykstanti rūšis Arklių grupavimas

Žemaitukų arklių veislė yra viena seniausių veislių

Europoje, žinoma nuo VI-VII a., o jau XIII-XIV a.

garsėjo pasaulyje kaip geriausia kovinių žirgų veislė.

Žemaitukai yra seniausias gyvasis tautinis palikimas.

KILMĖ. PAPLITIMAS

Manoma, kad žemaitukai yra kilę iš Rytų stepių

tarpanų, į Lietuvos teritoriją patekusių kartu su in-

doeuropiečiais maždaug prieš 5 tūkst. metų. Kadangi

lietuviai ilgą laiką turėjo vienintelę arklių veislę,

manoma, kad todėl jos pavadinimas atsirado vėliau

už pačią veislę ir yra kilęs nuo Žemaitijos vieto-

vardžio. Daugybę kartų lietuvių ir žemaičių kariuo-

menė su žemaitukais apgynė savo ir kaimyninių tautų

laisvę. Žemaitukų veislė laikoma svarbia lietuvių et-

ninio kultūros paveldo dalimi. Žemaitukai yra ties

išnykimo riba, auginami tik Lietuvoje. 2007 m. populi-

aciją sudarė 293 žemaitukai, iš jų 34 veisliniai eržilai,

108 veislinės kumelės ir prieauglis.

Žemaitukų populiacijos pokyčiai 2004-2011 metais.

CHARAKTERISTIKA. SPECIFIŠKUMAS Žemaitukai

Page 18: Žurnalas ARKLIAI

yra universalūs ponių (mažųjų arklių) klasės

žirgai. Jų ūgis ties gogu nuo 128 iki 142 cm,

svoris - 360-420 kg, krūtinės apimtis - nuo 154

iki 187 cm, įstrižas liemens ilgis - 136-148 cm,

plaštakos apimtis - 17-19 cm. Žemaitukai yra

gana masyvaus kūno, tačiau plonos, tvirtos ko-

jos. Energingas temperamentas suteikia šiam

žirgui manevringumo, judrumo. Žemaitukams

būdingi eksterjero požymiai: galva maža, sausa,

žemyn smailėjanti, su plačia kakta. Tiesaus pro-

filio, akys išraiškingos, guvios; ausys mažos,

stačios, judrios. Visi ankstesni žemaitukų

tyrinėtojai pažymi, kad žemaitukų arklių kaklas

trumpas, tačiau daugumos dabartinių

žemaitukų jis yra vidutinio ilgio, platus, raumen-

ingas, eržilų - su riebaline ketera. Gogas

neaukštas, bet žymus, neilgas. Krūtinė plati ir

gili. Nugara tiesi ir plati, šonkauliai gerai išlenkti

ir ilgi, juosmuo tvirtas ir platus; strėnos gražiai

apvalios, normaliai nuleistos. Žemaitukų kojos

plačios, bet tvirtos ir sausos, be šepetėlių arba

jie nedideli. Kanopa nedidelė, beveik apvali, gili.

Eisena lengva, plaukianti, judesiai elegantiški,

grakštūs, gera risčia ir šuolis. Žemaitukais galima

dirbti, važiuoti, jodinėti. Dažniausiai žemaitukai

būna bėri be jokių baltų žymių arba su žilute,

nedidele žvaigždute kaktoje. Labai mėgiami

juodi žemaitukai. Jų veislėje būna apie 20%.

Nemažai žemaitukų tarpe yra tamsiai sartų,

juodbėrų žirgų ir tik keletas - pelėki, bulani.

Žemaitukams nebūdingas keršumas ir didelės

baltos žymės. Žemaitukai yra atsparūs ligoms,

tvirtos konstitucijos, ypač stiprių kojų, harmon-

ingo kūno sudėjimo, ilgaamžiai, gerai pasisavina

pašarus, yra energingi, tačiau nesunkiai val-

domi, patiklaus ir linksmo charakterio. Visas šias

per šimtmečius genuose įsitvirtinusias savybes

jie gerai perduoda savo palikuonims.

Stambiųjų žemaitukų kūrimasis prasidėjo XIX a.

pabaigoje. 1891 m. „Raseinių draugija darbinio

ir kinkomojo arklio veislių platinimui skatinti“

pradėjo didelį dėmesį kreipti į kinkomą

stambesnio tipo arklių. Nuo 1941 m. žinios apie

senojo tipo žemaitukus buvo pateikiamos kartu

su vietinių arklių duomenimis. 1946 m. vietinius

arklius imta minėti kaip atskiras žemaitukų ir

Rytų Lietuvos važiuojamųjų arklių veislines

grupes. 1949 m. Rytų Lietuvos važiuojamieji

arkliai kartu su žemaitukais gavo bendrą

Žemaičių veislės pavadinimą, išskiriant senąjį ir

sustambintą tipus. Nuo 1985 m. jie vadinami ne

Žemaičių veislės arkliais, o stambiaisiais

žemaitukais. Į kilmės knygas įrašomi nuo 1948

m. kaip vietinė arklių veislė. Pirmoji žemaičių

veislės arklių valstybinė kilmės knyga išleista

1959 m.

KILMĖ. PAPLITIMAS

XIX a. pabaigoje šiaurės rytų Lietuvos

dalyje žemaitukai kryžminti su ristūnų

Page 19: Žurnalas ARKLIAI

(daugiausia Orlovo veislės) eržilais arba šių

veislių eržilais mišrūnais, o pietryčių Lietu-

voje – su šiaurės švedų (gudbrandsdalių

tipo) eržilais arba šių veislių eržilais

mišrūnais.Taip kryžminant, o vėliau

veisiant „savyje“ buvo sukurtas stambesnis

ir daug tvirtesnis vietinis arklys.

Stambiųjų žemaitukų populiacijos pokyčiai

2004-2011 metais.

CHARAKTERISTIKA. SPECIFIŠKUMAS

Eržilų vidutinis aukštis ties gogu –

152,5 cm, kūno ilgis – 159,2 cm, krūtinės

apimtis – 187,9 cm, plaštakos apimtis –

20,5 cm, svoris – 561 kg. Kumelių vidutinis

aukštis ties gogu – 148 cm, kūno ilgis – 155

cm, krūtinės apimtis – 181 cm, plaštakos

apimtis – 19,3 cm, svoris – 509 kg.

Stambiesiems žemaitukams būdinga ži-

lutės, žvaigždutės, neplatus brūkšnys ar

baltas tarpšnervis, o nebūdinga – didelis,

platus laukas ar balta galva. Dažniausiai

pasitaikančios kojų žymės yra balta

apynamė ar čiurna, o nebūdinga – baltos

kojos. Stambiojo žemaituko galva turi būti

tiesiu profiliu. Kojos turi būti su nedideliais

šepetėliais ar visai be jų.

ISTORIŠKUMAS

Lietuvos sunkiųjų arklių veislė pradėta kur-

ti XIX a. pabaigoje. Literatūros duomen-

imis, jau 1880-1890 m. sunkaus tipo eržilų

buvo pas atskirus dvarininkus Eržvilko,

Skaudvilės, Krekenavos, Rokiškio ir

Kupiškio apylinkėse. Veislės kūrimu 1894

m. užsiėmė “Darbui ir važiuoti arklių veisi-

mo draugija”. Su šiais eržilais buvo kryžmi-

namos vietinės kumelės. Veisliniu arklin-

inkystės darbu Lietuvoje pradėta rūpintis

tik 1925 metais. Tais metais įsisteigė "Ardėnų

veislės arkliams auginti Lietuvoje" draugija, kurios

tikslas buvo veisti Lietuvoje gerą darbo arklį. Po

karo pirmoji Lietuvos sunkiųjų (Lietuvos ardėnų)

arklių kilmės knyga išleista 1948 m. Lietuvos

sunkieji kaip atskira veislė patvirtinta Žemės ūkio

ministerijos 1963 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr.

234 pripažinta savarankiška veisle.

KILMĖ. PAPLITIMAS

Lietuvos sunkieji arkliai sukurti vietines ku-

meles poruojant su importuotais iš įvairių šalių

brabansonų, peršeronų, ardėnų veislių eržilais.

Tačiau didžiausią įtaką veislės susiformavimui pa-

darė Švedijos Ardėnai. Lietuvos sunkieji buvo

paplitę centrinėje, pietvakarinėje ir šiaurinėje Lie-

tuvos dalyje. Lietuvos sunkiųjų arklių veislės

arklių populiacijos dydis 2007 metais Visa populi-

acija apie 600 arklių: veislinių eržilų – 52, veislinių

kumelių – 250.

Lietuvos sunkiųjų arklių populiacijos pokyčiai

2004-2011 metais.

Page 20: Žurnalas ARKLIAI

2013 m.